L.Donskis: Ar lengva būti emigrantu?

Emigracijos paradoksas yra tas, kad neretai nūdienos emigrantams tenka sau atrasti ne visai malonų
dalyką - o būtent faktą, kad emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje, bet
anaiptol ne visame žmogaus gyvenime.

Už viską tenka mokėti vienokią ar kitokią kainą. Geresnio ir saugesnio gyvenimo, didesnės
nepriklausomybės ar laisvės, laimingesnio profesinio gyvenimo kaina yra emigracija. O ją
absoliučiu gėriu gali laikyti tik arba jos nepatyręs, arba tas, kurio gyvenimas tėvynėje mažai
kuo skiriasi nuo gyvenimo svetur.

Nėra gerų ir blogų šalių, egzistuoja tik palankios arba nepalankios aplinkos, kur tu arba
reikalingas, arba ne - nelygu, kokia tavo profesija, savimonės lygis, amžius. Bet argi tokia vidinė
emigracija kasdien nevyksta ir gyvenant savo šalyje? Kieno gyvenimas dramatiškiau keičiasi -
kvalifikuoto darbininko, kuris Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje uždirba daug daugiau nei Lietuvoje
(tai jau skirtumas ne tarp geros ir blogos šalies, o tarp skirtingo ekonominio potencialo šalių; tiesiog
žmogiškųjų resursų laimėjimas stipresnėje ekonomikoje, kuri iš silpnesnės pasisavina jaunimą ir
ekonomiškai aktyviausią jos dalį - šitą puikiai suprato Karlas Marksas ir jo mokiniai), ar savo
besikeičiančioje visuomenėje persikvalifikuojančio - suprantama kalba kalbant, savo profesijos ir
gal net kūrybos bei savirealizacijos netenkančio - žmogaus?

Kam lengviau gyventi? Tam, kuris per sunkų darbą ir savo šalyje nebuvo aktyvus visuomenės
narys, o gyvendamas svetimos kalbos ir kitos kultūros aplinkoje, dar labiau „privatizavo“ savo
gyvenimą ir išgyvenimus, likdamas sotaus geto aplinkoje su tokiais pat savo tautiečiais? Ar tam,
kuris savąjį socialumą ir gyvenimą savo kultūroje brangina tiek, kad susitaiko su mintimi, kad jo
profesija (beje, neretai intelektuali ir reikalaujanti nuolatinio sunkaus darbo bei tobulinimosi -
mediko, dėstytojo, tyrinėtojo) gimtojoje šalyje yra visiškai negerbiama ir todėl negarantuoja nei
saugumo, nei orumo? Jei pastarojo tipo žmogus paaukoja savo ambicijas ir renkasi kitą profesiją
arba pradeda dirbti tiek mechaniško darbo, kad ji iki kraštutinumo suprimityvėja, bet leidžia šiaip ne
taip pramisti, - ar tokio žmogaus būklė nėra dramatiškesnė už emigranto, dirbančio tai, ką geriausiai
moka, ir svetimoje aplinkoje atgaunančio savo orumą?

Kas lengviau ir geriau - likti savo socialinėje erdvėje, kuri kasdien žeidžia ir atima dalį tavo
orumo, bet palieka tau teisę kalbėti savąja egzistencine kalba, ar „privatizuoti“ savo
gyvenimą svetimoje aplinkoje, išsižadėti vilties tapti visaverčiu kitos visuomenės nariu, bet užtat
pasiekti revanšą prieš tave įskaudinusią tėvynę? Į šituos klausimus nėra visus tenkinančio atsakymo.
Ir negali būti. Mes tiesiog sudramatinome gyvenimo permainas žmonėms fiziškai paliekant savo
šalį, bet iki šiol taip ir nepradėjome reaguoti į tūkstančius tokių nematomų žmogiškų dramų šalies
viduje.

Laimė svetimoje visuomenėje, ypač jei ji yra stipresnės tapatybės ir ekonomiškai bei politiškai
galingesnė už tavąją - tai visų pirma laimė būti priimtam ir priderintam prie šimtametės
tradicijos, kad ir kiek ji maskuotųsi save keičiančios modernybės kaukėmis. Bet ne visiems juk
laimė reiškia vien adaptacinių galių išskleidimą ir tapimą tokiu, kokį tave nori matyti institucija
ir ją palaikanti klasė. Bent jau aš tikrai nenoriu savo gyvenimo skirti svetimos šalies institucijai ir
vienai aplinkai, užuot skyręs jį savo kultūrai. Lygiai kaip nenoriu būti dėkingas kitai šaliai, jei
mano dėkingumas jai tampa ne autentišku dalyku, o viso labo tik adaptacijos mechanizmu ir
emocinio saugumo garantu.
Kad ir kaip būtų, emigracija yra ne ekonominis, o egzistencinis pasirinkimas. Mes renkamės
gyvenimo formą, o ne vien pinigus ir saugumą. Bet jei mes iš tiesų artėjame prie civilizacijos
būklės, kurioje nusitrins ribos tarp tiesioginio ir virtualaus dalyvavimo savo visuomenės gyvenime,
gal viskas, ką aš čia rašau, bus paprasčiausiai nebeaktualu?

Mane kankina įtarimas, kad to paprasčiausiai nebus, nes emigracija yra kažkas, kas primena
Homero aprašytąjį Trojos karą - mirtingiesiems atrodo, kad jie nuožmiai kariauja dėl Elenos,
Spartos karaliaus Menelajo pažeminimo ir achajų bei trojėnų priešiškumo, o iš tikrųjų tarpusavyje
konfliktuoja Olimpo dievai. Emigracija, imigracija ir jos viltys bei baimės - tai globalizacijos
įtampos laukas, kuriame susiduria noras naudotis svetima bei pigia darbo jėga, viena vertus, ir
svajonė neperimti tos darbo jėgos atstovų kultūros bei likti savo kultūros zonoje, kita vertus. Kaip
sutaikyti gerą gyvenimą ir naudojimąsi svetima darbo jėga su savosios kultūros, kalbos ir istorinės
tapatybės repertuaro išlaikymu? Kaip įteisinti šitą iš hierarchinės visuomenės epochų paveldėtą
svetimojo tarnystę su moderniojo pasaulio pažadėta lygybe? Mėginant integruoti, asimiliuoti ar bent
jau laikyti per saugų atstumą.

Emigracija, imigracija ir nuogąstavimai dėl jų - tai įtampa tarp globalios ekonomikos entuziazmo ir
lokalios kultūros svajonės, t.y. svajonės tuo pačiu metu gyventi savo kultūroje bei aplinkoje. O ką
dar reiškia europiečių skepticizmas masinės amerikiečių kultūros ir jos pasaulinės sėkmės atžvilgiu?
Niekas iš jų neneigia globalinės ekonomikos modelio privalumų, kuriais mielai naudojasi patys, jei
(kai) tik gauna darbą JAV. Bet niekas nenori prarasti savo kultūrinės aplinkos, o priimti
naująją kultūrą kaip to paties globalinės ekonomikos paketo dalį nesinori.

Ar lengva būti emigrantu? Nelengva. Lygiai kaip nelengva ir nebūti juo.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ldonskis-ar-lengva-buti-emigrantu2.d?
id=13546910