Šaltojo karo pradţia.

Rytų ir Vakarų
santykių aštrėjimas
SSRS ir jos sąjungininkių Antrajame pasauliniame kare – JAV ir Didţiosios Britanijos –
santykiai nuo 1945 m. sparčiai blogėjo. Tą lėmė nesutarimai dėl įtakos sferų ir ypač išaugusi
SSRS įtaka Rytų Europoje. Karo metu Raudonoji armija uţėmė Lenkiją, Čekoslovakiją,
Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Rytų Vokietiją.

Pasiremdamas armijos buvimu, Stalinas grieţtai kontroliavo šias šalis, siekė primesti
joms sovietinio modelio valdymo sistemą. Rytų Europoje formavosi sovietinio tipo vienpartinės
diktatūros, plėtėsi represijos, vyko negailestingi susidorojimai su politiniais priešininkais,
kitaminčių persekiojimai. JAV ir Didţioji Britanija tam nepajėgė nieko priešpastatyti.
Teritorijose, kurias kontroliavo Raudonoji armija, vakariečiai buvo bejėgiai paveikti
sovietizacijos procesus. Dviejų sistemų – komunistinės ir demokratinės – kova vyko ir kitose
valstybėse. Graikijoje komunistinių šalių kaimynių remiami partizanai net pradėjo ginkluotą
kovą prieš vyriausybę. Kilo grėsmė, kad SSRS kontroliuojama teritorija dar labiau išsiplės.

Sovietų Sąjungos palaikomų komunistų įtaka vis stiprėjo Kinijoje, Korėjoje, Vietname,
Laose, Kambodţoje.

Šaltojo karo pradţia

Dţordţas Maršalas

1946 m. kovo mėn. V. Čerčiliui JAV mieste Fultone beliko konstatuoti, jog ant Rytų
Europos nusileido „geleţinė uţdanga“, ir paraginti Vakarų šalis ginti demokratines vertybes ir
sustabdyti „tirono pergalės grėsmę“, komunizmo ir SSRS įtakos plitimą.

Šis Čerčilio kvietimas stoti į kovą prieš komunizmą tradiciškai laikomas šaltojo karo
pradţia, bet iš tikrųjų varţybos tarp SSRS ir Vakarų demokratijų prasidėjo gerokai anksčiau.

Šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų įvyko daugeliu frontų ir reiškėsi įvairiomis formomis:
ekonominiu ir politiniu spaudimu, šnipinėjimu, ryšių siaurinimu, propagandine kova, karinių ir
politinių blokų kūrimu, ginklavimosi varţybomis, savo šalininkų įvairiuose ţemynuose
visapusišku rėmimu. 1947 m. JAV sukurtai Centrinės ţvalgybos valdybai paskirta sekti ir
nukenksminti vidaus ir uţsienio priešus. Šaltojo karo metu įsteigta ir daugybė į uţsienį
transliuojančių radijo stočių, kurios propagandinėmis priemonėmis siekė skleisti savo idėjas,
susilpninti priešininką. Nors šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, vyko netiesioginiai susidūrimai
lokaliuose karuose Korėjoje, Vietname, Afganistane ir Izraelyje. Supervalstybės JAV ir SSRS,
kilus reikšmingesniam konfliktui, paremdavo priešiškas kariaujančias puses.

SSRS įtakos augimas ir komunizmo plitimas skatino amerikiečius aktyviau įsitraukti į

pasaulio problemų sprendimą ir galutinai atsisakyti izoliacionizmo politikos. Naujoji JAV
politika Europoje ir pasaulyje rėmėsi „Trumeno doktrina“, kuri numatė aktyvų Jungtinių
Amerikos Valstijų dalyvavimą kovoje su komunizmo plitimu, uţ Vakarų pasaulio vertybių
išsaugojimą. JAV įsipareigojo padėti kovojančioms su komunistais demokratinių šalių
vyriausybėms.

JAV rėmė įvairias antikomunistines jėgas visose šalyse. Pirmiausia amerikiečiai suteikė
pagalbą Graikijos vyriausybei, prieš kurią kovojo komunistai. Kartu buvo stiprinama demokratija
Vakarų Europoje. 1947 m. JAV valstybės sekretorius D. Maršalas pasiūlė ekonominės pagalbos
planą Europai „atkurti ir sustiprinti“ (Maršalo planas). Šis planas numatė 16 Europos valstybių
suteikti paramą, kurios bendra vertė – 13,2 mlrd. dolerių. Tai leido paremti karo nuniokotą
Vakarų Europos valstybių ūkį, sumaţinti nedarbą, viešpatavusį skurdą, o drauge ir komunistų
įtaką. Kartu JAV Europoje sustiprino savo politinę įtaką ir sukūrė rinką savoms prekėms.

Karinių blokų įkūrimas

Amerikiečiai rengėsi ir tikram karui. Karo pramonė gamino atomines bombas ir kitą
modernią ginkluotę. Tai turėjo atgrasinti Staliną nuo Europos puolimo, bet 1949 m. Sovietų
Sąjungoje įvykdytas pirmasis sovietinės atominės bombos susprogdinimas niekais pavertė
amerikiečių turėtą pranašumą ir dar labiau paskatino ginklavimosi varţybas.

Daug dėmesio JAV skyrė ir Europos šalių gynybinei galiai stiprinti. Blogėjant
tarptautinei padėčiai ir didėjant, kaip tada atrodė, naujo karo grėsmei, 1949 m. sukurtas NATO
karinis blokas. Jo tikslas – bendrai gintis nuo galimo sovietinės armijos puolimo. Šiaurės Atlanto
karinės sąjungos narėmis tapo JAV, Kanada, Didţioji Britanija, Prancūzija, Portugalija, Italija,
Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Islandija ir Danija. 1952 m. prie pakto
prisijungė Graikija ir Turkija. JAV įvairiuose regionuose kūrė karines bazes, kuriomis buvo
galima pasiremti kilus pavojui Vakarų interesams.

Šaltasis karas nulėmė Vokietijos likimą. Buvo aišku, kad Vakarų ir Rytų konflikto
sąlygomis Vokietija negalės išlikti neutrali. Ir Vakarų valstybės, ir SSRS nenorėjo prarasti savo
pozicijų ir kontrolės. Dėl to Vokietija 1949 m. suskilo į dvi dalis: Rytų (Vokietijos Demokratinę
Respubliką) ir Vakarų (Vokietijos Federacinę Respubliką). Nors karas buvo neseniai pasibaigęs,
galimo globalaus konflikto akivaizdoje pradėta mąstyti apie Vakarų šalių okupacinėje zonoje
buvusios Vokietijos panaudojimą Europai nuo komunizmo ginti. Tačiau galimas Vokietijos
armijos atkūrimas kėlė kaimynų, ypač prancūzų, baimę. Todėl tik 1954 m. Paryţiuje pasirašyta
sutartis dėl Vokietijos armijos atkūrimo ir jos priėmimo į NATO.
 Sovietų Sąjunga savo ruoţtu įformino karinį socialistinių Europos valstybių
bendradarbiavimą. 1955 m. buvo sudaryta karinė Varšuvos sutarties organizacija. Jos narėmis
tapo SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, VDR ir Albanija. Pastaroji
dėl pablogėjusių santykių su SSRS nuo 1961 m. Varšuvos sutarties organizacijos veikloje
faktiškai nedalyvavo.

Šaltasis karas – Rytų ir Vakarų varţybos – vyko toliau ir tęsėsi iki 1989 m.

Klausimai

1. Dėl kokių prieţasčių pokario pasaulyje išaugo politinė įtampa?

2. Kuo pasireiškė SSRS įtakos stiprėjimas?
3. Kaip su komunizmo plitimu kovojo Jungtinės Amerikos Valstijos?
4. Kodėl pokario santykiai tarp Rytu ir Vakarų vadinami šaltuoju karu?
5. Kokia Trumeno doktrinos esmė?

SSRS 1945-1953 m.
Ekonominė situacija

Po karo reikėjo pertvarkyti pramonę taikiai gamybai, atstatyti sugriautas įmones.

Pramonės pertvarkymas iš esmės buvo baigtas 1946 m. gale. Per trumpą laiką atstatytos
sugriautos hidroelektrinės, Donbaso šachtos, Ukrainos metalurgijos ir mašinų gamyklos. Buvo
statomos naujos didelės pramonės įmonės, tiesiami pirmieji dujotiekiai. Pradėta masinė lengvųjų
automobilių „Pobeda“, „Moskvič“, sunkiųjų motociklų, radijo aparatų gamyba. Sukurtos naujos
pramonės šakos – atominė energetika, elektronika, radioelektronika, turėjusios didelę karinę
reikšmę. Pasirodė pirmieji televizoriai ir televizijos laidos. Lengvoji ir maisto pramonės plėtojosi
lėtai ir nepatenkino paklausos. Ţmonės rengėsi labai skurdţiai. Tais laikais galima buvo
pasipuošti nauju vatinuku arba apynauja karine uniforma. Vartojimo prekėms gaminti buvo
skirta 7 kartus maţiau lėšų nei gamybos priemonių gamybai.

Atkuriant pokario ekonomiką svarbų vaidmenį atliko daugiau kaip 2 mln. GULAG’o
kalinių ir beveik 4 mln. karo belaisvių. SSRS pokario metais iš Vokietijos gavo 4,3 mlrd. dolerių
reparacijų. Rytų Vokietijoje buvo išmontuojami ištisų gamyklų įrengimai ir gabenami į SSRS. Jų
panaudojimas leido pakelti kai kurių sovietinės pramonės šakų techninį lygį. 1950 m. pramonės
produkcijos apimtis 73 proc. pralenkė ikikarinį lygį, bet tai pirmiausia lėmė sunkiosios pramonės
gamybos augimas.

Milţiniškų lėšų šalis skyrė naujoms ginklo rūšims kurti. 1948 m. Čeliabinsko srityje buvo
sumontuotas pirmasis atominis reaktorius, o 1949 m. rugpjūčio mėn. išbandyta atominė bomba.
1953 m. Semipalatinsko poligone buvo susprogdinta vandenilinė (termobranduolinė) bomba.
SSRS tapo antrąja supervalstybe.
Rusų fiziko S. E. Frišo (1899-1977) atsiminimai apie pirmuosius pokario metus

Keturiasdešimt penktųjų metų rugpjūtį aš lankiausi Kryme Atgal iš Simferopolio į

Maskvą skridau lėktuvu. Maršrutas ėjo virš Lozovojos Charkovo, Kursko. Oras buvo giedras,
lėktuvas skrido neaukštai, ir pro langelį mačiau ţemę padengtą tarsi rauplėmis bombų
išraustomis duobėmis. Driekėsi apleistų apkasų linijos, artilerijos Įtvirtinimų kvadratai, karinių
aerodromų pėdsakai. Miestuose tarp jau išvalytų gatvių linijų riogsojo plytų krūvos Didţiųjų
gamyklų vietose buvo matyti surūdijusios geleţies dėmių

Tačiau uţ materialinius nuostolius buvo

baisesni ţmonių nuostoliai. Kaimuose truko darbo rankų. Buvo kolūkių, kur visa darbo jėga
moterys ir berniukai paaugliai. Vyrai iš fronto nebegrįţo. Šiomis sąlygomis, kai ţūtbūt reikėjo
atkurti sugriautą ūkį, šalis buvo priversta skirti milţiniškus resursus kurti naują ginklą atominę
bombą. Mes buvome įtraukti į milţiniškas mokslo ir technikos varţybas su Amerika. <…>

Kokia mūsų sėkmės prieţastis?

Dėl sprendimo pagaminti atominę bombą reikėjo visai naujai planuoti ir organizuoti
mokslinius ir techninius tyrinėjimus. Ir čia mūsų ūkio planingumas parodė savo pranašumą.
Galimybė greitai, pagal įsakymus įvykdyti numatytus darbus, sutelkti jėgas į „siauras“ vietas,
likviduoti atsilikimą – visa tai suteikė mums pranašumo lyginant su Amerika. <…>

Amerikiečiai neįvertino nei šiuolaikinių ginklų gamybos organizavimo patirties, kurią

mes įgijome karo metais, nei mūsų tiksliųjų prietaisų gamybos poslinkių, kurie įvyko perpratus
trofėjinę vokiečių techniką. Ir galbūt svarbiausia: mes ţinojome „paslaptį”, kurią mums išdavė
patys amerikiečiai – atominę bombą galima pagaminti.

1. Pasiremdami šiuo tekstu apibūdinkite Sovietų Sąjungai karo padarytus nuostolius.

2. Kokios prieţastys lėmė, jog SSRS taip sparčiai pasigamino atominę bombą?
Didţiųjų ir kitų pramoninių valstybių visuotinis nacionalinis produktas 1950 m. (bendras
ir vienam gyventojui)

1945 m. ţemės ūkio produkcija sudarė 60 proc. ikikarinio lygio. Maistą gyventojai
pirkdavo tik su kortelėmis. Labai trūko technikos. Daugelyje kaimų valstiečiai arė karvėmis arba
įsikinkydavo net ir patys. Kolūkiečiai neturėjo pasų negalėjo laisvai persikelti (miestus, kur
gyvenimo sąlygos buvo kiek geresnės. 1950 m. 22 proc. kolūkių uţ darbadienius visiškai
nemokėjo, o 20 proc. mokėjo maţdaug po pusę kilogramo grūdų. Beveik nieko negaudami iš
kolūkių valstiečiai gyveno iš savo asmeninių sodybų sklypų. Tačiau nuo 1946 m. šie sklypai
buvo sumaţinti ir apmokestinti. Kolūkiečio kiemas turėjo pristatyti valstybei nustatytą kiekį
mėsos, pieno, kiaušinių. Tokia valstybės politika lėmė nuolatinį maisto produktų stygių. 1946-
1947 m. dėl sausros kilus badui Ukrainoje mirė apie 250 tūkst. ţmonių. Badas siautėjo ir
pietinėje Rusijoje, Moldavijoje. Tačiau valdţia ir toliau spaudė kaimą. 1948 m. iš kolūkiečių
primygtinai reikalauta pristatyti valstybei smulkius naminius gyvulius. Valstiečiai per pusmetį
paslapčiomis papjovė apie 2 mln. kiaulių avių ir oţkų. Tik 6-ojo dešimtmečio pradţioje ţemės
ūkis pagaliau pasiekė neaukštą ikikarinį lygį.

Stalinizmo vidaus politika

Karo metais daug kas tikėjo, kad šalyje bus įvykdytos ekonominės ir politinės reformos.
Tačiau vietoj to po karo prasidėjo nauja represijų banga. Šimtai tūkstančių ţmonių vien uţ tai,
jog gyveno vokiečių okupuotoje teritorijoje arba buvo išveţti darbams į Vokietiją, pateko į Sibiro
lagerius. Toks pats likimas ištiko ir nemaţą dalį karių karo metais pakliuvusių į vokiečių
nelaisvę. Stalininė valdţia rūsčiai persekiojo ir tariamus, ir tikrus savo priešus. 1946 m. vasarą
buvo oficialiai paskelbta apie kalmukų čečėnų ingušų ir Krymo totorių ištrėmimą ir jų
autonomijos likvidavimą uţ išdavystę – bendradarbiavimą su nacių okupantais, nors iš tiesų šias
tautas Stalinas ištrėmė dar 1943 m. pabaigoje-1944 metais. Per visą pokarį vyko Baltijos šalių ir
Vakarų Ukrainos, kur kovojo partizanai, gyventojų trėmimai ir siuntimai į lagerius. Valstybės
saugumo tarnybos organizavo „teismo procesus“, tarp kurių garsesni – „ţydų antifašistinio
komiteto“, „gydytojų ţudikų“ procesai. Siekiant represuoti kai kuriuos partijos veikėjus, buvo
sufabrikuota „Leningrado byla“. Jos aukomis tapo ţymūs partiniai, administracijos bei ūkio
pareigūnai. Reţimo saugumu rūpinosi dvi ministerijos – Vidaus reikalų (MVD) ir Valstybės
saugumo (MGB). Veikė gerai sutvarkyta visa apimančio sekimo ir šnipinėjimo sistema.
Milijonai ţmonių buvo laikomi priverčiamojo darbo stovyklose ir kolonijose (GULAG’e).
Kaliniai statė gamyklas ir miestus, tiesė geleţinkelius, kasė akmens anglis ir įvairių metalų rūdas.

J. Stalinas gyvenimo pabaigoje pasiekė galybės viršūnę. Jam buvo priskiriami visi šalies
laimėjimai. Daugelis SSRS gyventojų nuoširdţiai tikėjo „tautų tėvo“, laimėjusio didţiausią
pasaulio istorijoje karų genialumu, o uţ viešai pareikštas abejones Stalino politika buvo ţiauriai
persekiojama. Nuo 1939 iki 1952 m. neįvyko nė vieno partijos suvaţiavimo. Partinėje
vadovybėje tuo laikotarpiu neveikė renkamumo principas.Stalino valdţios atrama šalia saugumo
organų buvo ir partinių, administracijos, ūkinių įstaigų valdininkai. Valdymo aparatas 1928-1952
m. pramonėje nuo 300 tūkstančių ţmonių pasiekė 2 milijonus.

GULAG’o stovyklų ir kolonijų kalinių skaičiaus (tūkst.) kaita 1945-1953 m.

Intos lagerio kapinės. Sibiro platybės nusėtos milijonų ţmonių tarp jų ir lietuvių, kaulais

Niekšiški šnipai ir ţudikai, prisidengę profesorių gydytojų kauke

Šiandien skelbiama TASS’o kronika apie grupės gydytojų-kenkėjų suėmimą. <…>

Tardymo nustatyta, kad teroristinės grupės dalyviai, panaudodami savo, kaip gydytojų, padėtį ir
piktnaudţiaudami ligonių pasitikėjimu, apgalvotai, piktadariškai pakirsdavo pastarųjų sveikatą
nustatydavo jiems neteisingas diagnozes, o po to ţudydavo juos neteisingu gydymu <…> Šios
ţmogaus pavidalo ţvėrių gaujos aukomis tapo draugai A. A Ţdanovas ir A S Ščerbakovas.
Nusikaltėliai prisipaţino, kad jie, pasinaudoję draugo Ţdanovo liga tyčia nuslėpė pas jį buvusį
miokardo infarktą, paskyrė neleistiną šiam sunkiam susirgimui reţimą ir tuo pačiu nuţudė
draugą Ţdanovą. <…>

Dauguma teroristinės grupės dalyvių – Vovsi, B Koganas, Feldmanas, Grinšteinas,

Etingeris ir kiti – buvo Amerikos ţvalgybos nupirkti. Juos buvo uţverbavęs Amerikos ţvalgybos
filialas – tarptautinė ţydų burţuazinė nacionalistinė organizacija „Dţoint“. Bjaurus veidas šios
sionistinės šnipų organizacijos, kuri savo niekšišką veiklą dangsto labdarybės kauke, visiškai
demaskuotas. <…> Kaip tardymo metu parodė suimtasis Vovsi, jis gavo direktyvą „dėl TSRS
vadovaujančiųjų kadrų išnaikinimo“ iš JAV. Šią direktyvą šnipų bei teroristų organizacijos
„Dţoint” vardu jam perdavė gydytojas Šimeliovičius ir ţinomas ţydų burţuazinis nacionalistas
Michoelsas.

Kiti teroristinės grupės dalyviai (Vinogradovas, M. Koganas, Jegorovas), kaip dabar nustatyta
yra seni Anglijos ţvalgybos agentai, jau seniai jai tarnauja, vykdydami jos labiausiai
nusikalstamas ir bjauriausias uţduotis. <…> Kai kurie ţmonės daro išvadą, kad dabar jau
pašalintas kenkėjiškos veiklos, diversijų, šnipinėjimo pavojus, kad kapitalistinio pasaulio
vadeivos gali atsisakyti nuo savo mėginimų vykdyti ardomąją veiklą prieš TSRS.

Tačiau taip manyti ir samprotauti gali tik dešinieji oportunistai, ţmonės, kurie laikosi anti-
marksistlnio klasių kovos „uţgesimo” poţiūrio. Jie nesupranta arba nenori suprasti, kad mūsų
laimėjimai veda ne į klasių kovos uţgesimą, o į jos paaštrėjimą, kad juo sėkmingesnis bus musų
ţengimas į priekį, tuo bus aštresnė ţūti pasmerktų ir vilties netekusių liaudies priešų kova. Taip
moko nemirtingasis Leninas, taip moko draugas Stalinas.

1. Ar kaltinime gydytojams yra konkrečių faktų? Kurte iš teiginių kelia abejonių?

2. Kaip kampanija prieš “gydytojus ţudikus” siejasi su antisemitizmu?

Kultūros ir mokslo padėtis

Dėl 4-ojo dešimtmečio represijų ir karo SSRS pajuto didelį aukštojo išsilavinimo
specialistų stygių. Ši problema buvo sprendţiama rengiant mokytojus trumpalaikiuose kursuose,
aukštosiose mokyklose steigiant neakivaizdinius skyrius. Nuo 1952 m. buvo įvestas privalomas
septynių klasių išsilavinimas. Kišiniove, Uţgorode, Ašchabade atidaryti nauji universitetai,
šalyje įsteigta nemaţai naujų aukštųjų technikos mokyklų ir specialiųjų vidurinių – technikumų.
Nuo 1947 iki 1954 m. beveik 4 mln. ţmonių įgijo aukštąjį ir vidurinį specialųjį išsilavinimą.

Prie aukštųjų mokyklų buvo steigiamos aspirantūros, išaugo mokslo institutų skaičius.
Padidėjo, lyginant su prieškario metais, mokslininkų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai.
Sparčiai plėtojosi fizika, chemija, mechanika, matematika. Didţiuma šių mokslų atradimų buvo
susiję su karo pramone. Kaip tik dėl to SSRS ginkluote galėjo varţytis su JAV ir išlaikyti savo
supervalstybės padėtį.

Skirdama daug dėmesio ir išteklių mokslo plėtotei, stalininė valdţia tuo pačiu metu
kovojo su visuomenės laisvamanybe, tvirtino diktatoriaus autoritetą mokslo, literatūros ir meno
sferose. 1946 m. rugpjūčio mėn. J. Stalino iniciatyva buvo priimtas VKP(b) CK nutarimas „Dėl
ţurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“. Šis nutarimas pradėjo įţymių rašytojų A. Achmatovos ir M.
Zoščenkos, o netrukus ir kitų kultūros veikėjų: dramaturgų, kompozitorių, kino reţisierių,
mokslininkų – viešą smerkimą ir ujimą. Šios persekiojimo kampanijos tikslas – įsprausti
inteligentiją į partiškumo rėmus. Tačiau, kitaip nei 4-ąjį dešimtmetį, smerkiamieji gana retai
būdavo suimami, uţdaromi į kalėjimus ir priverstinio darbo stovyklas.

Labiausiai nukentėjo genetikos mokslas, kuris buvo beveik visiškai sunaikintas,

kibernetiką ir kvantinę mechaniką partiniai filosofai smerkė kaip „okultinius mokslus,
vaidinančius imperializmo tarnaitės vaidmenį“, bet nesulaukė aukščiausios valdţios paramos.
Mat šie mokslai buvo svarbūs kuriant branduolinį ir raketinį ginklą. Tuo tarpu dėl valdţios
savavališko kišimosi nukentėjo biologijos, medicinos, ţemės ūkio mokslų tyrinėjimai. Partijos
vadovai kritikavo ir kai kuriuos ţymius filosofus, kalbininkus, ekonomistus. Ypatingas dėmesys
buvo skiriamas istorikams. Ivano Rūsčiojo opričniną, jakobinų terorą. Didţiosios Prancūzijos
revoliucijos metais buvo skatinama vertinti tik kaip paţangius reiškinius. 5-ojo dešimtmečio
pabaigoje prasidėjo kovos su „kosmopolitizmu ir keliaklupsčiavimu prieš Vakarus“ kampanija,
kuri didino šalies izoliaciją mokslo ir kultūros srityse.

Klausimai

1. Apibūdinkite SSRS ūkio atkūrimo po karo sunkumus ir laimėjimus.

2. Koks buvo priverčiamojo darbo vaidmuo SSRS pokario metais?
3. Apibūdinkite stalininę vidaus politiką.
4. Kodėl stalininė valdţia plėtojo aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrinėjimus?

SSRS atšilimo ir sąstingio metais. N.

Chruščiovas ir L. Breţnevas
N. Chruščiovo atėjimas į valdţią

Lavrentijus Berija

Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 dieną. Valdţios viršūnėje prasidėjo kova dėl aukščiausių
postų. Nuo jos baigties priklausė atsakymas į klausimą: kaip bus vykdomas Stalino sukurtos
sistemos pertvarkymas. Iškart po Stalino mirties tarp jo bendraţygių, kompartijos vadovybės
narių prasidėjo kova dėl valdţios. Didelę įtaką įgijo vidaus reikalų ministru paskirtas, anksčiau
ilgus metus represiniam aparatui vadovavęs L. Berija. Siekdamas populiarumo jis nutraukė
„gydytojų ţudikų“ bylas, pradėjo saugumo aparato valymą, šalindamas labiausiai susitepusius
nusikaltimais asmenis, bet tik tuos, kuriais jis nepasitikėjo. Kitus aukštosios partinės vadovybės
narius jaudino Berijos įtakos didėjimas, jie drebėjo net dėl savo pačių likimo. Todėl buvo
parengtas sąmokslas, kuriam vadovavo N. Chruščiovas. Jau birţelio pabaigoje posėdţio
Kremliuje metu L. Berija buvo suimtas, apkaltintas būtais ir nebūtais nusikaltimais (pvz., kad
nuo 1920 m. šnipinėjo Didţiosios Britanijos ţvalgybai). Slaptame teismo procese kartu su keletu
vadinamųjų bendrininkų nuteistas mirti ir sušaudytas. N. Chruščiovas ir kiti komunistų vadai
Berijai priskyrė visus Stalino laikų nusikaltimus, uţ kuriuos buvo atsakinga partijos vadovybė,
neišskiriant nė N. Chruščiovo.

1953 m. rugsėjo mėn. SSKP CK plenumo sprendimu pirmuoju komunistų partijos

sekretoriumi ir drauge faktišku šalies vadovu tapo Nikita Chruščiovas (1894-1971). Jis iš vidaus
paţino politinę sistemą, gerai ţinojo Stalino susidorojimo su kai kuriais komunistais detales. Nuo
1930 m. aukštas pareigas komunistų partijoje uţėmęs N. Chruščiovas nebuvo atvirai
susikompromitavęs komunistų viršūnės akyse, o savo charakteriu labai skyrėsi nuo niūraus,
uţdaro ir klastingo Stalino.

Destalinizacija ir atšilimas

Naujoji SSRS valdţia su Chruščiovu priešakyje ėmėsi pertvarkyti šalies gyvenimą.

Pirmiausia iš kalėjimų ir lagerių į laisvę išėjo keli tūkstančiai buvusių partijos veikėjų, karininkų,
kareivių, karo metu patekusių į vokiečių nelaisvę. Paskui pradėti paleidinėti ir kiti kaliniai.
Visuose lageriuose buvo sušvelnintas reţimas, pagerėjo kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos. Bet
GULAG’o sistemos ardymo procesas šalyje, kur kalėjo milijonai ţmonių, vyko lėtai. Iki 1956 m.
į laisvę išėjo tik kiek daugiau kaip 10 tūkst. ţmonių. XX a. vergai uţ spygliuotų vielų gyveno
laisvės viltimi. Įkvėpę truputį gaivesnio oro, jie troško greitų permainų. Vorkutos, Norilsko,
Kengiro ir kituose lageriuose 1953-1954 m. įvyko kalinių sukilimai, kuriuos kariuomenė
nuslopino tankais. Tarp šimtą ţuvusių buvo ir dešimtys lietuvių, kurie tais laikais sudarė didelę
lagerių vergų dalį. Sukilimai vertė Chruščiovą spartinti reformas.

Svarbiu įvykiu keičiant šalies gyvenimą tapo 1956 m. įvykęs XX komunistų partijos
suvaţiavimas. Jame Chruščiovas perskaitė pranešimą „Dėl asmens kulto ir jo padarinių“,
kuriame buvo pasakyta (kai ką ir nutylint) daug baisios tiesos apie Stalino ir jo parankinių
nusikaltimus, masines represijas, tūkstančių partiečių sunaikinimą. Chruščiovas savo kalboje
sugriovė daug mitų apie Stalino asmenį. Ši kalba ilgai buvo slepiama nuo visuomenės.

“Prisimink kada nors tas dienas ir tą kelią, kada vaikščiojome. Petrui – Povilas. Inta. Kelias iš lagerio į šachtą.
1956 08 30.“ Autentiškas uţrašas ant nuotraukos

Po suvaţiavimo reformos paspartėjo. Iš kalėjimų ir lagerių paleista nemaţai kalinių, tarp

jų ir didţioji kalintų lietuvių dalis. Iš Sibiro į Tėvynę grįţo išgyvenę tremties siaubą ţmonės.
Specialiais įsakais buvo reabilituotos Stalino nurodymu ištremtos tautos. Kalmukai, čečėnai,
ingušai, balkarai, graikai galėjo sugrįţti į gimtąsias vietas. Po keleto metų daug lagerių buvo
uţdaryta. Pasibaigus masiniams areštams represinis aparatas nebesiuntė naujų vergų.

Kovojant su stalinizmu buvo griaunami diktatoriaus paminklai, keičiami jo vardą turinčių

miestų, kaimų, kolūkių, gatvių ir aikščių pavadinimai. Galiausiai 1961 m. Stalino palaikai buvo
išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti prie Kremliaus sienos, greta kitų labiausiai nusipelniusių
komunistų veikėjų.
 Tačiau vykstant destalinizacijai daug aukštų partijos veikėjų, represinio aparato
darbuotojų, tiesiogiai vykdţiusių ţudynes, tardţiusių ir kankinusių nekaltus ţmones, liko savo
vietose. Išliko ir prievarta paremta komunistinė sistema, nepaisanti jokių demokratinių valstybės
valdymo normų.

Vis dėlto komunistų diktatūra labai atsinaujino, pasikeitė. Nors kalėjimuose buvo laikomi
keli tūkstančiai politinių kalinių, ţmonės nebebijojo masinių represijų. Visi pasijuto saugiau,
nebereikėjo bijoti nemotyvuotų susidorojimų ar net mirties Sibiro lageriuose. Gerokai laisvesnis
tapo kultūrinis gyvenimas. Ūkio reformos buvo sėkmingos: padidėjo gamyba, išaugo
pragyvenimo lygis. Miestų gatvės pasikeitė išore: sovietiniai piliečiai pradėjo geriau rengtis.
Karines uniformas ir vatinukus pakeitė kuklūs, bet normalioje visuomenėje įprasti drabuţiai.
Atsirado daugiau prekių, ţmonėms nebereikėjo gyventi pusbadţiu.

Chruščiovas, iš esmės pakeitęs Sovietų Sąjungą, patikėjo, kad jis gali dar daugiau: sukurti
komunizmą. 1961 m. įvykęs XXII SSKP suvaţiavimas priėmė naują programą, iškėlusią tikslą
sukurti visuomenę, kurioje bus gyvenama pagal principą: „Iš kiekvieno pagal galimybes,
kiekvienam pagal poreikius.“ Sudėtinė komunizmo kūrimo dalis turėjo būti komunistinio
ţmogaus išauklėjimas. Aiškinta, kad komunizmą sukurti ir jame gyventi gali tik naujas ţmogus.
Ugdant „naują“ ţmogų, vėl imta kovoti prieš „ţalingus reiškinius“, „Vakarų garbinimą“,
sustiprintas Baţnyčios persekiojimas. Chruščiovas tikėjo valstybinės nuosavybės pranašumu.
Todėl visokiomis priemonėmis buvo stengiamasi likviduoti kolūkiečių sodybinius sklypus, bet
kokį pagalbinį ūkį, neleisti laikyti naminių gyvulių. Entuziastingai skelbta, kad greitai ţmonės
viską galės nusipirkti parduotuvėse.

Nikita Chruščiovas (1894-1971)

Ukrainos šachtininko sūnus. Įgijo šaltkalvio specialybę. 1918 m. tapo bolševiku, kariavo
pilietiniame kare su baltaisiais. Jo pirmoji ţmona mirė per badą 1921 m. 4-ąjį dešimtmetį jis
rėmė Staliną. Dalyvavo nukrypusių nuo komunistų partijos linijos asmenų persekiojimuose.
Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo politiniu komisaru įvairiuose frontuose. Po karo tapo
Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, o 1949 m .SSKP sekretoriumi ir Maskvos
partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1953 m. tapo SSKP CK I sekretoriumi, 1958-1964 m.
dar ir SSRS vyriausybės vadovu. 1964 m. Chruščiovas buvo atleistas iš pareigų. Jis padiktavo
atsiminimus, kurie, vėliau išgabenti į Vakarus, tapo svarbiu Sovietų Sąjungos politinės istorijos
šaltiniu.
N. Chruščiovo pranešimas XX SSKP suvaţiavimui 1956 m. vasario 25 d.

Stalinas sugalvojo sąvoką „liaudies priešas“. Šis terminas duodavo galimybę kiekvieną,
kas nesutiko su Stalinu, kas buvo tiesiog apšmeiţtas, pasmerkti ţiaurioms represijoms
paţeidţiant visas revoliucinio teisingumo normas. <…> Vieno ţmogaus savivalė skatino ir leido
kitų asmenų savivalę. Masiniai areštai ir tūkstančių ţmonių tremtys be teismo ir normalaus
tyrimo skleidė tarp ţmonių nepasitikėjimą, baimę ir net priešiškumą. <…> Paaiškėjo, kad
daugelis partinių, tarybinių, ūkio darbuotojų, 1937-1938 m paskelbtų „priešais“, iš tikrųjų
priešai, šnipai, kenkėjai ir pan. niekada nebuvo; jie buvo apšmeiţti, o kartais, neišlaikę ţvėriškų
kankinimų, patys save kaltino (diktuojant tardytojams falsifikatoriams) įvairiais sunkiais ir
neįtikėtinais nusikaltimais. <…>

NKVD sudarinėjo asmenų, kurių bylas turėjo nagrinėti Karinė kolegija, sąrašus ir iš
anksto skirdavo jiems bausmes, šie sąrašai buvo siunčiami asmeniškai Stalinui, kad jis
sankcionuotų siūlomas bausmes. <…>

Stalinas buvo labai, net liguistai įtarus Jis galėjo paţiūrėti į ţmogų ir pasakyti: „Kodėl jūs
šiandien daţnai nusisukate ir neţiūrite tiesiai į akis?“ <…> Berijos banda, šeimininkavusi
valstybės saugumo organuose, iš kailio nėrėsi, kad įrodytų areštuotų ţmonių kaltę, sufabrikuotos
medţiagos teisumą. O kokie buvo pateikiami įrodymai? Areštuotųjų prisipaţinimai. Bet kaip
galima gauti iš ţmogaus prisipaţinimą apie nepadarytus nusikaltimus? Tik vienu būdu – fizinio
poveikio metodais, kankinimais ţmogiškojo orumo praradimu. Taip buvo išgaunami menami
prisipaţinimai. <…>

Labai sunkias pasekmes, ypatingai pradiniam karo etapui, turėjo įtakos ta aplinkybė, kad
1937-1941 m., dėl Stalino įtarumo, šmeiţikiškai apkaltinus buvo sunaikinta daug armijos vadų ir
politinių darbuotojų. Beveik visiškai sunaikinti tie vadai, kurie turėjo karo Ispanijoje ir
Tolimuosiuose Rytuose patyrimą <…> 1943 m., kai Didţiojo Tėvynės karo frontuose įvyko
esminis persilauţimas Sovietų Sąjungos naudai, priimtas sprendimas apie visų kalmukų
iškeldinimą. 1944 m. kovą iš savo gimtų vietų buvo iškeldinti visi čečėnai ir ingušai. <…>

Reikia pasakyti, kad pokariu padėtis dar labiau paaštrėjo. Stalinas tapo kaprizingesnis,
šiurkštesnis. įtaresnis. Padidėjo persekiojimo manija. Daugelis darbuotojų jo akyse tapo priešais.
<…>

Viena iš charakteringų Stalino savęs garbinimo ir elementaraus kuklumo nebuvimo

apraiškų yra jo „Trumpa biografija“, išleista 1948 m. Ši knyga – pavyzdys besaikio pataikavimo,
ţmogaus sudievinimo, pavertimo „neklystančiu išminčiumi”, „didţiuoju vadu“ <…>

Būtina artimiausiu metu sukurti moksliškai objektyvų marksistinį mūsų partijos istorijos
vadovėlį, tarybinės visuomenės istorijos vadovėlius, Pilietinio ir Didţiojo Tėvynės karo istorijos
knygas

1. Sugalvokite dokumento pavadinimą.

 2. Kuo kaltinamas Stalinas? Kokių padarinių Sovietų Sąjungos politikai turėjo jo veiksmai?
3. Kokių priemonių siūlo imtis Chruščiovas siekiant atkurti teisingumą?
4. Kokį poveiki Lietuvai padarė Stalino vykdoma politika?

Chruščiovas, matydamas teigiamus visuomenės gyvenimo poslinkius, tačiau valdydamas

šalį išlikusios komunistinės diktatūros sąlygomis, kai bet kokia valdţios kritika ar jos veiklos
analizė buvo draudţiama, įtikėjo savo neklystamumu. Tai pagimdė naują susidorojimo su
kitaminčiais būdą: juos pradėta uţdarinėti į psichiatrines ligonines. Partijos vadų nuomone, tik
bepročiai buvo nepatenkinti sovietų valdţia ir jos laimėjimais.

Svajodamas apie komunizmą, visuotiną sovietinių ţmonių gerovę, net JAV pasivijimą ir
pralenkimą, smerkdamas nepakankamai sparčiai persiimančius komunistine morale piliečius,
energingasis reformatorius nepastebėjo prieš jį planuoto sąmokslo. Jį parengė partijos veikėjai,
bijoję, kad visuomenės ir partinio gyvenimo laisvėjimas nesugriautų komunistinės sistemos ir
nesumenkintų partinės nomenklatūros valdţios. Jiems pakako, kad buvo sunaikinta stalininė
teroro sistema, negailėjusi ir įtakingiausių, labiausiai nusipelniusių partiečių.

Pašalinti Chruščiovą bandyta keletą kartų. 1957 m. dar prie Stalino iškilusių partijos
veikėjų grupė, tarp kurių buvo Molotovas ir Kaganovičius, Centro komiteto plenume bandė
nuversti Chruščiovą, bet tai jiems nepavyko. Chruščiovas atsilaikė. Aktyviausiems savo priešams
jis skyrė menkas nuobaudas: pašalino iš partijos.

Kitas bandymas pasibaigė sėkme. 1964 m. spalio plenume Chruščiovas neteko visų turėtų
postų. Bet jis nebuvo represuotas ar apkaltintas nebūtais nusikaltimais, taip įprastais Stalino
laikais. Chruščiovo sukurta ţmoniškesnė politinė sistema išgelbėjo savo kūrėją. Komunistų
partijos ir SSRS vadovu tapo Leonidas Breţnevas (1906-1982). Su jo vardu susijęs beveik
dvidešimties metų Sovietų Sąjungos istorijos laikotarpis.

„Vadovaujant Leonidui Iljičiui Breţnevui“

Breţnevas gynė partijos viršūnės, bijojusios ir stalinizmo, ir reformų, interesus. Jam tapus
partijos generaliniu sekretoriumi, buvo stengiamasi net neminėti Stalino vardo, o rašant
socializmo „statybos“ istoriją nutylėti visus nusikaltimus. Visuomenės gyvenime įsivyravo
stabilumas, bet kokių permainų vengimas. Komunistų partijos ir valstybės viršūnėje ilgam
įsitvirtino Breţnevui artimi ţmonės. Jie ištikimai tarnavo juos iškėlusiai jokių pastangų ir
iniciatyvos nereikalavusiai Sistemai, kurioje net nebuvo mechanizmo, kaip juos, nuolat
demonstruojančius lojalumą, pakeisti. Breţnevas ir jo bendraţygiai į valdţios viršūnę pateko
būdami garbaus amţiaus, bet ir po beveik dvidešimties metų visai susenę sėdėjo savo vietose.
Aukščiausius postus valstybėje uţėmė senukai. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios partinės
institucijos, narių amţiaus vidurkis 1982 m. pradţioje buvo 68 metai. Pats Breţnevas
paskutiniaisiais gyvenimo ir vadovavimo šaliai metais visai pasiligojo. Specialiosios tarnybos tą
kruopščiai slėpė. Visoje šalyje platinamose Politinio biuro nuotraukose „partijos ir valstybės
vadovai“ atrodė labai ţvaliai.
 Valdant Breţnevui sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Bet propagandos priemonės
piešė siurrealistinį „išvystyto socializmo“ paveikslą. Šalies piliečiai dešimtis kartų per dieną
televizorių ekranuose matydavo ir girdėdavo liaupses „partijai ir asmeniškai Leonidui Iljičiui
Breţnevui“ uţ pasiektus laimėjimus, tariamai didelius derlius, primilţius, gerą produkciją, laiku
pasibaigusią sėją ir nuskustas raţienas. Tikrovė nuo propagandos skyrėsi kaip diena ir naktis.

Šalies ūkis plėtojosi ekstensyviai. Pramonės produkcija daţnai buvo labai blogos
kokybės, nekalbant apie technologinį atsilikimą. Ţaliavos, energija, kiti resursai buvo naudojami
neracionaliai. Niekas nieko netaupė, net valstybiniu mastu. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos
pradėjo trūkti darbo jėgos. Tuo tarpu milijonai ţmonių taisė kitų pagamintą broką, atliko fizinį,
nemechanizuotą darbą.

Leonidas Iljičius Breţnevas (1906-1982) ir jo „lenininis” Politinis biuras.

L. Breţnevas gimė Ukrainoje darbininkų metalurgų šeimoje. Baigė Kursko ţemėtvarkos

ir melioracijos technikumą ir pradėjo dirbti ţemės ūkyje vadovaujančiose pareigose.

1935 m. baigė Dneprodzerţinsko metalurgijos institutą ir ten dirbo inţinieriumi

metalurgijos gamykloje. Buvo išrinktas miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju,
nuo 1938 m. Ukrainos komunistų Dnepropetrovsko srities komiteto skyriaus vedėju, kiek vėliau
sekretoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais buvo politinis darbuotojas armijoje. Po karo dirbo
politini vadovaujamą darbą Ukrainoje ir Moldavijoje. Nutarus įsisavinti plėšinius, buvo paskirtas
Kazachijos komunistų partijos vadovu. SSKP XX suvaţiavime tapo Sovietų Sąjungos komunistų
partijos CK nariu, 1956 m. CK sekretoriumi. 1964 m. CK plenume buvo išrinktas SSKP CK
pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1966 m. jis tapo Politinio biuro nariu ir CK Generaliniu
sekretoriumi. Vėliau buvo perrinktas į aukščiausias komunistų partijos ir valstybės
vadovaujančias pareigas.

Ţemės ūkis ir pramonė atsiliko nuo Vakarų šalių. 1980 m. kviečių derlius SSRS buvo tik
16 cnt iš ha (Lietuvoje ekonominiu poţiūriu gana nepalankiais 1996 m. -26,7). Nemaţa
uţauginto derliaus dalis supūdavo dėl sandėlių trūkumo ar blogo saugojimo, būdavo išbarstoma,
išvagiama pakeliui į saugyklas arba laukuose. Metų metus sovietiniai propagandininkai
aiškindavo, kad bus gaminami kokybiškesni kombainai, nebebarstysiantys grūdų iš nesandarių
bunkeriu. Bet ši „problema“ taip ir liko neišspręsta iki pat reţimo ţlugimo. Tai paradoksalus
reiškinys turint mintyje Sovietų pasiekimus kosmoso srityje. Kolūkius, kaip ir visą šalį, apraizgė
biurokratinė vadovų armija, kuriai atitekdavo didelė kolūkiečių uţdirbtų pajamų dalis. Ţemės
ūkiui, pradedant kolūkiais ir baigiant ministerijomis, vadovavo apie 3 milijonai „specialistų“.
 Plėtros tempus stabdė ir objektyvios prieţastys: ţaliavų atsargos europinėje šalies dalyje
seko, o naujų telkinių įsisavinimas Sibire ir kituose rytiniuose rajonuose brangiai kainavo. Daug
lėšų buvo skiriama armijai, komunistiniams ar „draugiškiems“ reţimams įvairiuose ţemynuose
remti, politinėms avantiūroms, karui Afganistane.

9-ojo dešimtmečio pradţioje šalis pradėjo gyventi visuotinio deficito sąlygomis; trūko
visko, pradedant batais ir dešra, baigiant grūdais, naujomis technologijomis ir paprasčiausiomis
automobilių bei traktorių detalėmis. Milijonus tonų grūdų Sovietų Sąjunga kasmet pirkdavo JAV
ir kitose šalyse. Nepaisant deficito, prekės buvo pigios, o jų kainos nesikeisdavo dešimtmečius.
Tai skatino spekuliaciją ir ţmonių, uţimančių aukštas pareigas prekybos sistemoje, pralobimą.
Breţnevo valdymo metais partinė ir valstybinė nomenklatūra skurdţiai gyvenančios visuomenės
fone pradėjo išsiskirti turtais, kuriuos uţgyveno naudodamasi privilegijomis (pvz., įsigyti
automobilį) arba paprasčiausiai vogdama iš valstybės.

Visuomenę vis labiau apėmė apatija, cinizmas, moralinė degradacija. Plintantis

alkoholizmas tapo valstybine problema. 9-ąjį dešimtmetį šalyje uţregistruota per 4 milijonus
alkoholikų. Nieko nebestebino girti darbininkai ar kolūkiečiai darbo vietose. Kasdienės
girtuoklystės, vagiliavimai, ypač iš valstybinių įmonių ir kolūkių, tapo įprastu reiškiniu.

Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos, kurios nebegalėjo būti išspręstos

propagandinėmis priemonėmis. Sovietų armija beviltiškai įstrigo Afganistane. Breţnevas ir jį
supantys veikėjai buvo seni ir ligoti.

1982 m. L. Breţnevas mirė. Jį pakeitė buvęs saugumo vadovas J. Andropovas, kuris labai
gerai ţinojo tikrąją sudėtingą ekonominę ir visuomeninę šalies padėtį. Andropovui vadovaujant
buvo bandoma sugrieţtinti darbo drausmę, reikliau kovoti su girtavimu ir valstybės nuosavybės
grobstymu. Tai tęsėsi labai neilgai, nes Andropovas 1984 m. mirė. Jį pakeitė K. Černenka, taip
pat senyvas ir ligotas ţmogus, kuris 1985 m. irgi mirė Senoji Breţnevo bendraţygių gvardija
buvo bejėgė nuveikti ką nors reikšmingesnio.

1985 m. SSKP Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas palyginti jaunas ir energingas

Politinio biuro narys Michailas Gorbačiovas. Jis pradėjo vykdyti reformas, kurios galiausiai
sugriovė socialistinę santvarką ir suţlugdė Sovietų Sąjungą.

Klausimai

1. Kokiomis aplinkybėmis ir kaip į valdţią atėjo N. Chruščiovas?

2. Kokie svarbiausi N. Chruščiovo valdymo bruoţai?
3. Apibūdinkite visuomenės raidą L. Breţnevo valdymo metais.
 Reikšmingiausi šaltojo karo laikotarpio
konfliktai: Korėjos karas ir Vietnamo karas
Keturis pokario dešimtmečius tarptautiniuose santykiuose viešpatavo įtampa. Ji reiškėsi
propagandine kova, karinių blokų kūrimu, ginklavimosi varţybomis. Vis dėlto ţmonijai pavyko
išvengti trečiojo pasaulinio karo. SSRS ir JAV vadovai ţinojo, kad tiesioginis supervalstybių ir
jas palaikančių šalių karinis susirėmimas būtų praţūtingas abiem pusėms, o pergalė neįmanoma.

Pasaulyje viešpatavo globalinė taika, bet vietos karinių konfliktų kildavo daţnai. Šiuose karuose
tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudavo ir abi supervalstybės, nuo kurių daţnai priklausė karo
baigtis.

Korėjos karas

Po Japonijos kapituliacijos Korėją uţėmė SSRS ir JAV karinės pajėgos. Korėja buvo
padalyta į dvi okupacines zonas pagal 38 lygiagretę. Šalys, uţėmusios Korėją, turėjo nuginkluoti
pusiasalyje buvusius japonus ir parengti sąlygas Korėjos nepriklausomybei atkurti. Bet abi
supervalstybės siekė sustiprinti savo įtaką Korėjoje. Sovietų Sąjungos uţimtoje šiaurėje įsigalėjo
komunistų diktatūra. Buvo vykdomos komunistinės reformos, suiminėjami ir net į SSRS lagerius
siunčiami politiniai priešininkai. Komunistai įtvirtino savo reţimą, sukūrė stiprią, iš SSRS
gautais ginklais aprūpintą kariuomenę. Pietuose amerikiečiai siekė sukurti demokratinę valdymo
sistemą. Šiaurėje ir pietuose buvo įtvirtinti skirtingi politiniai ir ekonominiai principai.
Palaipsniui skirtumai didėjo – kūrėsi dvi Korėjos.

1948 m. iš pusiasalio buvo išvestos svetimos karinės pajėgos. Tais pačiais metais abi
Korėjos buvo paskelbtos nepriklausomomis valstybėmis: šiaurėje – komunistinė Liaudies
Demokratinė Respublika (KLDR), o pietuose – Demokratinė Respublika. Šiaurės komunistai su
partijos vadu Kim Ir Senu priešakyje siekė valdyti visą Korėją. Juos rėmė SSRS ir Kinija.

Korėjos karo žmonių aukos

1950 m. birţelio 25 d. KLDR kariuomenė įsiverţė į Pietų Korėją ir per mėnesį uţėmė
beveik visą jos teritoriją. Buvo aišku, kad greitai komunistai valdys visą šalį. Tai gąsdino JAV
vyriausybę ir kitas šalis. Vakarų valstybės įvykius Korėjoje vertino kaip komunizmo ir SSRS
ekspansiją. Svarstant Korėjos karo klausimą JTO Saugumo Taryboje SSRS pasiuntinys
boikotavo posėdį. Todėl prieš siūlymą suteikti karinę pagalbą Pietų Korėjai nebalsavo niekas. Į
Korėją buvo pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kuriose buvo karių iš 16 šalių, bet JAV kariai
sudarė 90 proc. Ši armija nugalėjo komunistus ir uţėmė beveik visą pusiasalį. Tada šiauriečiams
į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė. Kinijos valdţia šias pajėgas, siekdama uţmaskuoti kišimąsi į
konfliktą, vadino „savanoriais“. Dabar jau pietiečiai ir jų sąjungininkai traukėsi nuo kelis kartus
gausesnio priešo. 1951 m. pradţioje fronto linija įsitvirtino maţdaug ties buvusia siena.
Paaiškėjus, kad pergalės kare nepasieks nė viena pusė, prasidėjo derybos. Jos uţsitęsė porą metų.
1953 m. liepos mėn. pasirašytas paliaubų susitarimas. Juo nustatyta, kad Korėjoje išlieka iki karo
buvusi padėtis. Korėja liko padalyta į dvi dalis pagal 38-ąją lygiagretę. Šiame kare ţuvo apie tris
milijonus ţmonių. Po karo abiejų Korėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, dešimtmečiais
jos nepalaikė jokių ryšių. Tik 2000 m. susitiko abiejų Korėjų vadovai aptarti galimybių
normalizuoti santykius, kurie nepaisant nedidelės paţangos išlieka labai įtempti. 2003 m. Šiaurės
Korėja paskelbė turinti atominį ginklą.

Karas Korėjoje 1950-1953 m.

Indokinijos problema ir Vietnamo karai

Lokaliniai konfliktai karikatūristės M. Marks akimis

Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijos koloniją Vietnamą uţgrobė japonai. Pasibaigus
karui 1945 m. valdţią Vietname į savo rankas paėmė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino.
Komunistai aktyviausiai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo įtakingiausia politine jėga.
Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos, todėl jos kariuomenė uţėmė Vietnamą. Bet komunistai
nepasidavė, jie pradėjo partizaninį karą. Prancūzus rėmė JAV, o vietnamiečius ginklais, maistu,
kitais reikmenimis – SSRS ir Kinija. Karas greitai persimetė ir į kitas Prancūzijos kolonijas –
Laosą ir Kambodţą. Prancūzai patyrė daug nuostolių. Mūšiuose ţuvo per 50 tūkstančių karių,
todėl šalyje kilo antikarinis judėjimas. Vyriausybei beliko pradėti taikos derybas. Šveicarijoje
prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo visos didţiosios valstybės – JAV, SSRS,
Didţioji Britanija, Prancūzija ir Kinija. 1954 m. liepos mėn. buvo pasirašyti Ţenevos susitarimai
dėl Indokinijos. Vietnamas, Laosas ir Kambodţa tapo nepriklausomomis valstybėmis, iš jų
išvesta okupacinė kariuomenė. Susitarimai numatė, kad Vietname, Laose ir Kambodţoje įvyks
laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos tų šalių vyriausybės. Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas
į dvi dalis. Šiaurėje valdţią perėmė komunistai, vadovavę kovai prieš prancūzus, o pietuose –
JAV remiamos nekomunistinės jėgos. Rinkimai neįvyko. Tiek pietų, tiek šiaurės vyriausybės jų
nenorėjo, nes abi pusės bijojo prarasti savo pozicijas. Komunistai siekė įsigalėti visame
Vietname jėga.

Vietnamo karas 1965-1973 m.

Kovai prieš Pietų Vietnamo valdţią buvo sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio
išsivadavimo frontas, dar vadinamas Vietkongu. Į pietus iš šiaurės keliavo partizanai, kurie kartu
su bendraminčiais vietos gyventojais kovojo prieš Pietų Vietnamo vyriausybę ir ją palaikiusius
ţmones. Pietų Vietnamo valdţia, net ir gaudama didelę JAV paramą, nesugebėjo atremti
komunistų atakų. Jungtinių Valstijų vadovybė, matydama, kad dar vienoje šalyje gali įsigalėti
komunistai, 1965 m. į Vietnamą pasiuntė savo karinius dalinius. Bet pusės milijono naujausiais
ginklais ginkluota JAV armija ir Pietų Vietnamo kariuomenė buvo bejėgės prieš komunistų
partizanus. Kasdien iš šiaurės į pietus kalnų ir dţiunglių takais, nešini ginkluote, traukė
tūkstančiai partizanų. Nepadėjo kasdieniai bombardavimai, napalmas, chemikalai, naudoti
dţiunglėms naikinti. Komunistai atsilaikė. Juos rėmė Kinija ir SSRS. Sovietų laivai į Šiaurės
Vietnamą gabeno ginkluotės, maisto, kuro, kitų reikmenų. Instruktoriai iš SSRS mokė Šiaurės
Vietnamo karius. Sovietų Sąjunga aprūpino Vietnamą naujausia priešlėktuvinės gynybos
technika. JAV kariuomenė puldavo partizanus, sunaikindavo jų stovyklas, bombardavo Šiaurės
Vietnamą, bet nedrįso pulti sovietų laivų. Nuo 1970 m. karas persimetė į Kambodţą ir Laosą.
Komunistai, remiami ir aprūpinami Sovietų Sąjungos, galėjo kariauti kelis dešimtmečius. Bet tai
buvo nepriimtina amerikiečiams. Karui reikėjo daug lėšų ir ţmonių aukų. Jungtinėse Valstijose ir
kitose šalyse kilo antikarinis judėjimas. Jaunimas vengė karinės tarnybos. JAV vyriausybei
reikėjo ieškoti išeities. 1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1973 m. sausio mėn. JAV pasirašė
susitarimą dėl karo nutraukimo. Amerikiečiai sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. JAV
bandymas sustabdyti komunizmo plitimą baigėsi skaudţia nesėkme. Ţuvo 56 tūkst. amerikiečių,
daugiau kaip milijonas vietnamiečių, o išlaidos siekė apie 352 mlrd. dolerių.

Šiaurės kareivių ţygiai Ho Ši Mino taku į pietus

Maršas prasidėdavo gimtajame Ho kaimelyje Kiekviena kelionė uţtrukdavo du mėnesius

ir ilgiau. Vyrai ant pečių nešdavo paprastai 30 kg sveriančią ginkluotę ir proviziją. Jų kelias
tęsėsi tūkstančius kilometrų per dţiungles ir kalnus, kartais siekiančius net 2 km aukščio Kelionė
tęsėsi nuo 6 val. ryto iki 7 val. vakaro. Jeigu reikėdavo ţygiuoti per naktį, kariai prikabindavo
jonvabalius ant priekyje einančio nugaros ir pagal šį šviesulį orientuodavosi. Ryšių agentai, kurie
ţinojo kelią iki poilsio punkto, lydėdavo keliauninkus, po to vedliai pasikeisdavo Poilsio
zonomis buvo vadinamos dţiunglėse išvalytos keliasdešimties kvadratinių metrų pločio aikštelės.

1. Ką šis tekstas atskleidţia apie Vietkongo karius?

Toks buvo karas

1967-1968 m. tik vienas amerikiečių kariuomenės Pietų Vietname procentas turėjo

karinių kontaktų su priešu, kitais ţodţiais – sugebėjo susiremti su partizanais. Komunistai vengė
atsišaudyti ir išduoti savo buvimo vietas. Vietkongas suprato, kad jam praţūtinga tapti JAV
aviacijos taikiniu, todėl niekad nekūrė didelių bazių. Jeigu amerikiečiai uţtikdavo priešą, tai
daţniausiai būdavo keli snaiperiai arba būrys, dengiantis reguliariąsias Vietkongo pajėgas, kurios
susirėmimo metu pasprukdavo į saugų uţnugari arba uţ Pietų Vietnamo sienų. Per visą karą tik
pusė visų mūšių buvo tokio masto, kad amerikiečiai galėtų pasinaudoti taktine parama iš oro.
Daugeliu atvejų Amerikos kariuomenės galia – artilerija ir aviacija – paprasčiausiai negalėjo būti
panaudota <…>

Planuojant operaciją prieš 5 mėnesius, komunistų vadovybė sudarė du sąrašus. Į pirmąjį

buvo įtraukti objektai, kuriuos reiks uţimti, į antrą – „ţiaurių tironų ir reakcingų elementų”
pavardės. Į antrąjį sąrašą taip pat pateko ir biznieriai, mokytojai, gydytojai, PVRA karininkai ar
veteranai bei valdţios pareigūnai. Uţėmę miestą, komunistai iškrėtė namą po namo ir surinko
3000 ţmonių. Visus juos nuvedė prie upės ir nukankino arba sušaudė. Artėjant amerikiečiams,
partizanai pradėjo ţudyti bent kiek įtartinesnį asmenį <…>
 Kai fotografai įėjo į kaimą, jie pamatė tysančius ant ţemės vietnamiečių lavonus.
Kautynių pėdsakų nesimatė. Likę gyvi kaimiečiai su apsauga buvo išvaryti uţ kaimo. Netrukus
prie jų priėjo leitenantas Kelis ir pasakė savo kareiviams: „Aš noriu, kad jie būtų mirę.“ Jis
pradėjo šaudyti į vietnamiečius, kareiviai prisijungė. Tą dieną My Lai kaimelyje buvo nuţudyta
300 ar 400 ţmonių, daugiausiai moterys ir vaikai.

Kaip ir kiekviename kare, taip ir Vietname buvo daug tarptautinės teisės normų
paţeidimų. Belaisviai buvo mušami, moterys prievartaujamos, ţuvusių kūnai niekinami, o
kaimai deginami. Amerikiečių disciplina silpnėjo, gal dėl namų ilgesio, gal dėl to, kad karas
nebuvo laimimas ir galo jam nesimatė. O gal dėl to, kad armijos profesionalai buvo ţuvę, suţeisti
arba išsiųsti atgal į Pentagoną ar Europą.

1. Kokias išvadas apie Vietnamo karą galima padaryti remiantis pateikiama informacija?

Amerikiečių kareivių kasdienybė Vietname

Amerikiečiams pasitraukus karas nesibaigė. 1975 m. pradţioje Šiaurės Vietnamo armija

ir partizanai pradėjo puolimą į pietus ir, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo, greitai pasiekė
visišką pergalę. Komunistai suvienijo šalį. 1976 m. buvo paskelbta Vietnamo Socialistinė
Respublika.

1975 m. komunistai jėga paėmė valdţią ir Laose, Kambodţoje. Pastarojoje valdţią

uţgrobė Kinijos remiami vietos komunistai, vadinami raudonaisiais kchmerais. Jų vadai Pol
Potas, Jang Saris ir kiti pradėjo kurti įsivaizduojamą komunistinę santvarką. Jie naikino visus
civilizacijos laimėjimus ir savo tautiečius. Raudonieji kchmerai ţudė inteligentus, uţdraudė net
asmeninę nuosavybę, pinigus, visus gyventojus privertė išsikelti iš miestų. Per trejus jų
viešpatavimo metus Kambodţoje buvo nuţudyta, mirė nuo ligų ir bado per du milijonus –
daugiau nei ketvirtadalis – gyventojų. 1978 m. Pol Potą nuvertė Vietnamo kariuomenė. Dabar
Kambodţoje svetimų karinių pajėgų nėra, bet šalyje padėtis labai nestabili: atkampiuose
rajonuose veikia raudonųjų kchmerų partizanai, įvyko keli nekonstituciniai valdţios pasikeitimai.
Klausimai

1. Apibūdinkite supervalstybių vaidmenį kariniuose pokario konfliktuose.

2. Kodėl kilo Korėjos ir Vietnamo karai? Nurodykite šių karų panašumus ir skirtumus.
3. Išvardykite, Jūsų nuomone, svarbiausias JAV nesėkmės Vietname prieţastis.
4. Remdamiesi spauda parenkite pranešimą apie paragrafe minimų konfliktų atgarsius mūsų
dienomis.
5. Sudarykite chronologinę lentelę „Svarbiausi šaltojo karo konfliktai”.

Reikšmingiausi šaltojo karo laikotarpio

konfliktai: Karibų krizė, Afganistano karas
Karibų krizė

Karibų krizė – vienas pavojingiausių šaltojo karo epizodų kada iškilo tiesioginė JAV ir
SSRS karo grėsmė. 1959 m., po kelerius metus trukusios partizaninės kovos, Kuboje į valdţią
atėjo revoliucinė Fidelio Kastro vyriausybė.

Krizė kilo 1962 m. spalio mėn., kai JAV ţvalgyba suţinojo, jog Kuboje, prie pat
Floridos, SSRS kariniai specialistai įrengė raketų paleidimo aikšteles ir sumontavo vidutinio
nuotolio raketas su branduoliniais uţtaisais. Jas saugojo apie 40 tūkst. sovietų karių. Tai kėlė
tiesioginę grėsmę JAV saugumui. Amerikiečiai sunerimo, o kariuomenės vadovybė siūlė
atakuoti Kubą ir Sovietų bazes. JAV prezidentas Dţ. Kenedis, bijodamas karo, atsisakė minties
pulti ir sunaikinti raketas, bet įsakė karo laivams blokuoti salą ir nepraleisti sovietų laivų su
naujomis raketomis. SSRS vadovui N. Chruščiovui reikėjo rinktis: atakuoti JAV laivus, t. y.
pradėti karą, ar nusileisti JAV reikalavimams. Nugalėjp sveikas protas. 1962 m. lapkričio mėn.
abi supervalstybės susitarė, kad SSRS išsigabens raketas, o JAV nepuls Kubos.

Karas Afganistane

1978 m. karininkai komunistai, baigę karinius mokslus Sovietų Sąjungoje, įvykdė

perversmą Afganistane. Naujoji valdţia ėmėsi reformuoti ūkinį, visuomeninį gyvenimą. Ji atėmė
iš dvarininkų ţemes ir dalijo valstiečiams, apribojo musulmonų dvasininkijos įtaką, pagerino
moterų padėtį, supasaulietino švietimą. Bet visa tai atsilikusioje, senų musulmoniškų tradicijų
šalyje sukėlė nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Pamaţu šalyje įsiliepsnojo tarpusavio karas. Dėl
ne visai aiškių prieţasčių į šį konfliktą karine jėga nutarė įsikišti SSRS vadovybė. 1979 m.
gruodţio mėn. į Afganistaną įsiverţė šimtatūkstantinė Sovietų armija. Afganistano vadovas H.
Aminas buvo nuţudytas kaip nepatikimas, susikompromitavęs ir todėl nereikalingas ţmogus, o
jo vietą uţėmė SSRS statytinis B. Karmalis. Nors SSRS kariuomenė įkūrė bazių visoje šalyje,
pergalės ji nepasiekė. Šimtai tūkstančių Afganistano gyventojų ţuvo, apie 4 mln. pabėgo į
Pakistaną ir Iraną, bet pasipriešinimo judėjimas net nemanė kapituliuoti. Prieš interventus kovojo
karinės grupuotės, sudarytos tautiniu ir religiniu pagrindu, vadovaujamos didelį autoritetą ir
patyrimą turinčių vadų. Remiami Pakistano, JAV, Kinijos, Irano, kai kurių arabų šalių, partizanai
– modţachedai galėjo tęsti kovą dešimtmečius. Amerikiečiai modţachedams tiekė ginklus, tarp
jų „Stinger“ raketas. Sovietai prarado apie 1300 malūnsparnių ir lėktuvų. SSRS karinė vadovybė
kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, bet garsėjančioje fanatizmu, gyventojų karingumu šalyje
negalėjo išnaudoti karinės technikos pranašumo ir pasiekti pergalės. Afganistano okupacija
sumenkino ir taip jau menką SSRS autoritetą pasaulio, net neprisijungusių šalių visuomenės
akyse. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvos olimpines ţaidynes. SSRS pasmerkė įvairios
tarptautinės organizacijos. JAV ir kitos paţengusios šalys apribojo ekonominius ryšius su
Sovietų Sąjunga.

Afganistanas tapo reikšmingiausia SSRS uţsienio, o dėl išlaidų ir kritikos – vidaus

politikos problema. Kare, oficialiais, aiškiai sumaţintais duomenimis, ţuvo per 12 tūkst. (kitais
duomenimis, 15 tūkst.) kareivių ir karininkų, tarp jų kelios dešimtys lietuvių. Tūkstančiai tapo
invalidais. Į valdţią atėjus M. Gorbačiovui, pakeitusiam SSRS vidaus ir uţsienio politiką,
pradėta ieškoti galimybių pasitraukti iš Afganistano. SSRS, JAV, Pakistanas ir Afganistano
vyriausybė pradėjo derybas. 1988 m. Ţenevoje buvo pasirašytas susitarimas. Kitų metų vasario
viduryje Sovietų armija pasitraukė iš Afganistano.

Po sovietų pasitraukimo karas Afganistane tęsėsi. 1992 m. modţachedų pajėgos uţėmė

sostinę Kabulą ir nuvertė sovietų paliktą vyriausybę. Bet ir tai neišsprendė problemų. Karinių
grupuočių vadai toliau kovojo vieni su kitais. Galiausiai Afganistane įsitvirtino talibų reţimas.
Talibus 2001 m. pabaigoje sutriuškino JAV karinės pajėgos, remiamos reţimo priešų. Šiuo metu
Afganistane bandoma sukurti stabilią valdţią ir atkurti kelis dešimtmečius vykusio karo
sugriautą šalį.

Klausimai

1. Kuo Karibų krizė skyrėsi nuo kitų šaltojo karo konfliktų?

2. Išvardykite arabų ir Izraelio nesutarimų prieţastis.
3. Išvardykite svarbiausias SSRS nesėkmės Afganistane prieţastis.
4. Remdamiesi spauda parenkite pranešimą apie paragrafe minimų konfliktų atgarsius mūsų
dienomis.
5. Sudarykite chronologinę lentelę „Svarbiausi šaltojo karo konfliktai“.

JTO – Jungtinių Tautų Organizacija

Svarbiausios tarptautinės organizacijos sukūrimas
 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV prezidentas F. Ruzveltas ir Didţiosios Britanijos ministras
pirmininkas V. Čerčilis pasirašė Atlanto chartiją, kurioje kalbama apie kolektyvinio saugumo
sistemos sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus karui. 1942 m. sausio 1 d. Vašingtone 26
valstybės, kariavusios su Vokietija, paskelbė Jungtinių Tautų deklaraciją, bet lemiami svarstymai
dėl JTO įkūrimo vyko tik 1945 m.

1945 m. balandţio 25-birţelio 26 d. San Francisko konferencijoje, kurioje dalyvavo 51

valstybė, buvo priimtas JTO Statutas. Valstybių įkūrėjų vyriausybėms jį ratifikavus, 1945 m.
spalio 24 d. Statutas įsigaliojo. Nuo tada ši diena pasaulyje yra švenčiama kaip JTO diena.

JTO būstinė Niujorke, 2019 m.

JTO paskirtis – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tautų santykius,
tarptautinį bendradarbiavimą sprendţiant ekonominio, socialinio, kultūrinio, humanitarinio pobū-
dţio problemas, ugdyti ir skatinti pagarbą ţmogaus teisėms ir laisvėms, būti centru, derinančiu
tautų veiksmus siekiant šių bendrų tikslų. Visi JT nariai yra suverenūs ir lygūs, tarptautiniuose
santykiuose negrasina jėga, jos nenaudoja ir ginčus sprendţia taikiais būdais.

Jungtinių Tautų Organizacijai 2003 m. priklausė 191 narys. Lietuva, Latvija ir Estija JTO
narėmis tapo 1991 m. rugsėjo 17 d.

Kai abi konfliktuojančios pusės sutinka, Saugumo Taryba gali pasiųsti JT stebėtojus –
taikos palaikymo dalinius, kurie kontroliuoja, kaip laikomasi paliaubų, kariuomenės
atsitraukimą, teikia humanitarinę pagalbą. Taikos palaikymo daliniai 1964 m. Kipre sėkmingai
sutrukdė ir sustabdė kovas tarp graikų ir turkų.
 JTO Generalinė asamblėja

Taikos palaikymo daliniai daţnai vadinami „Ţydraisiais šalmais“. Jie ginkluoti

lengvaisiais ginklais, bet gali juos panaudoti tik savigynai. Taikos tarnyboje nuo 1948 m.
dalyvavo daugiau kaip 650 tūkst. kariškių ir civilių. 1988 m. „Ţydriesiems šalmams“ paskirta
Nobelio taikos premija. Iki 1994 m. rugpjūčio mėn. palaikant taiką pasaulyje ţuvo 961 „Ţydrųjų
šalmų“ karys.

Saugumo Taryba, siekdama sustabdyti agresorius ir atkurti taiką, gali imtis ekonominių
sankcijų (pvz., 1977 m. prieš PAR, 1990 m. prieš Iraką) arba panaudoti jėgą. Saugumo Taryba
karinę jėgą leido panaudoti tik 3 kartus: 1950 m. Korėjoje, 1960 m. Konge ir 1991 m. Kuveite.

Ţmogaus teisių gynimas

JTO Generaliniai sekretoriai

1948 m. gruodţio 10 d. Paryţiuje Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę ţmogaus

teisių deklaraciją. Deklaracija skelbia, kad ţmogaus teisės, nepaisant rasės, lyties, kalbos,
religijos, politinių įsitikinimų, yra gerbtinos, ir turi būti garantuota, „… kad jos bus visuotinai ir
tikrai pripaţįstamos ir taikomos…“.

JTO karys stebi pabėgėlius iš Ruandos, 1994 m.

 Deklaracija skelbia, kad ţmogus turi teisę į gyvybę, kad niekas negali jo kankinti, visi yra
lygūs prieš įstatymą, niekas negali būti paverstas vergu, ţmogus turi teisę į pilietybę, ţodţio ir
tikėjimo laisvę, teisę į darbą, mokslą, teisę į gyvenamąjį būstą ir t.t. JTO daug nuveikė, kad šios
teisės būtų visuotinai gerbiamos.
Kiekvienas ţmogus privalo ţinoti savo teises ir turėti galimybę apskųsti jų paţeidėjus.
Ţmogaus teisių apsauga ir gynimu rūpinasi nevyriausybinė organizacija „Tarptautinė amnestija“.
Ji stebi, kaip laikomasi ţmogaus teisių pasaulio šalyse, renka informaciją ir ją pateikia JTO
ţmogaus teisių komisijai.

Daţnai paţeidinėjamos pabėgėlių teisės. JTO duomenimis, 1995 m. buvo apie 20 mln.
pabėgėlių ir apie 25 mln. persikėlusių asmenų. XX a. pabaigoje pabėgėlių problema tapo
pasaulinė. Apie 80 proc. visų pabėgėlių sudaro moterys ir vaikai. Daţnai pabėgėliai metų
metams lieka stovyklose, kur jiems teikiama medicinos, materialinė ir kitokia pagalba. Pabėgėlių
reikalais rūpinasi prie JT įsteigta Vyriausiojo komisaro valdyba pabėgėlių reikalams.

Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra

 Pabėgėliai. Ţydrųjų šalmų taikos misijos pasaulyje

Globalinės problemos. Jų sprendimo paieškos

JTO buvo sukurta, kad apsaugotų būsimas kartas nuo karo ir uţtikrintų taiką ir saugumą
pasaulyje. Pasaulinės problemos, egzistavusios nuo 1945 m., niekur neišnyko. JT pripaţino, kad
daţnos ginkluotų konfliktų prieţastys yra rasizmas, ţmogaus teisių paţeidinėjimai, socialinė ir
ekonominė nelygybė. Kai kuriuos konfliktus (pvz., Kambodţoje 1990 m.) pavyko sustabdyti, bet
atsirado naujų konfliktų kituose regionuose. PAR buvo likviduotas apartheidas, bet persekiojimai
ir etninė neapykanta egzistuoja kitose pasaulio valstybėse. Trečiojo pasaulio šalyse augo
gamyba, bet 1 mlrd. ţmonių (20 proc. pasaulio gyventojų) nuolat jaučia bado grėsmę. XX a. pa-
baigos demografinis sprogimas Trečiojo pasaulio šalyse daro poveikį aplinkai, didina skurdą,
skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų vis didėja. Gyventojų skaičiaus augimas neleidţia
pakelti didţiosios visuomenės dalies gyvenimo lygio, sumaţinti atsilikimo nuo paţengusių šalių.
3/4 visų JT pastangų skiriama skurdui pasaulyje likviduoti. Pagal JTO strategiją, turtingos šalys
turi skirti 0,7 proc. savo BVP šiai problemai spręsti, bet tik nedaugelis šalių prie to prisideda.

JTO kuria švietimo, sveikatos apsaugos, ekonominės raidos pagreitinimo ir kreditų

suteikimo programas, visų pirma skirtas Trečiojo pasaulio šalims.
 Daug dėmesio sutelkiama į gamtos, aplinkos uţterštumą, bet padėtis negerėja. JTO
veiklos sėkmė priklauso nuo narių poţiūrio, kaip remti ir finansuoti šias iniciatyvas: ar bus
išsaugota mūsų planeta, ar tik bus pagerintos sanitarinės sąlygos. 1992 m. Rio de Ţaneire
įvykusioje konferencijoje, skirtoje gamtos ir aplinkos apsaugai, jos uţterštumui, buvo priimtos
konvencijos, raginančios sumaţinti atmosferos teršimą ir išsaugoti miškus.

Didelė problema – valstybių narių įnašai į JTO biudţetą. 1994 m. jų skola JT biudţetui
siekė 1 mlrd. dolerių. Vienos šalys sulaiko savo mokesčio įnašą, kitos moka ne visą sumą (JAV
įnašas – 25 proc. viso JT biudţeto). Dėl to JTO turi finansinių sunkumų ir yra stumiamos į
ilgalaikę finansinę krizę.

Klausimai

1. Paaiškinkite, kodėl buvo sukurta JTO.

2. Paaiškinkite, kokias galimybes turi JTO išsaugant taiką.
3. Kas yra „ Ţydrieji šalmai”? Trumpai apibūdinkite ją funkcijas.
4. Ką ţinote apie lietuvių dalyvavimą JTO taikos palaikymo pajėgose?
5. Paaiškinkite, kodėl ţmonės emigruoja iš savo Tėvynės. Ką apie tai ţinote?