I Seminaras

Pirmas klausimas iš Bumblausko straipsnio: nuo kokio klausimo pradeda Bumblauskas (AB) Europos
regionų paieškas?

Kas yra Rusija?

1. Na, ir kokie galimi atsakymai, remiantis civilizacijų tyrimų klasikais?

Danilevskio nuomone: arba Rusija atskira civilizacija, arba priklauso tai pačiai civilizacijai kaip
Bizantija.

Kiek apibendrindamas Europos sampratų išskiria AB?

Keturias

Kokia būtų 1-oji?

Pirmoji - geografinė Europos samprata

Europa - tik geografinė sąvoka, jai priklauso įvairios civilizacijos

Pagal geografinę sampratą kiek civilizacijų į ją telpa?

Keturios: Antikos, Bizantijos, Vakarų ir Rusijos/stačiatikių.

Kokią didžiausią spragą šioje sampratoje įžvelgia AB?

Nekreipiamas dėmesys į Europos geografinės sampratos formavimosi ypatumus

O kaip ta samprata formavosi?

Slinko į rytus, ypač su Petro I reformomis

O jeigu remtis Huntingtonu, ar daug bendro tarp Stačiatikių ir Vakarų civilizacijos?

Vienintelis bendras bruožas, kurį Huntingtonas įžvelgia, yra Antikos palikimas.

Dabar 2-oji Europos samprata kokia ji?

Siaurąja samprata, jog Europa tik lotyniško Europa

Nuo kada galima kalbėti apie tokią Europą (kaip Vakarų lotyniškąją civilizaciją)?

Europos civilizacijos atsiradimas dažniausiai siejamas su ankstyvųjų viduramžių pabaiga

Didysis laikomas Europos tėvu.

O kokie tai būtų amžiai?

VIII-IX a
 Kur tokios Europos rytinė riba?

Reinas/Elbė

teisybė čia priklauso nuo chronologijos (Elbė tapo vėliau)

Kaip europietiškumo esmę apibūdina Remie Brague (prancūzų filosofas)?

Europietiškumas - romėniškumas, lotyniškumas, Romos paveldas

Jis teigia, kad krikščioniškoje Europoje, kuri perėmė Atėnų ir Jeruzalės patirtis, gimė Europa

Kitaip tariant, Bragui romėniškumas - tai kultūrinis ir religinis antrumas

"Ekscentriškoji" Europos tapatybė, man įdomu kodėl jis taip tą pavadino

Ar Lotynų Amerika šia samprata yra Europos civilizacijos dalis?

Geras klausimas s

Pradėsiu nuo, o po to pereisiu prie Augenio klausimo

Gal ekscentriška, nes gimė Romoje, bet idėjos iš Atėnų ir Jeruzalės?

ištakos*

Dėl "Ekcentriškos Europos tapatybės" - aiškinama taip, Europa nutolusi nuo kultūrinių ir
religinių, ty "išcentruota" iš emės pasiūlė atsakymą

Dabar dėl Augenio klausimo kiek žinau Brague to klausimo nesvarsto, bet jis rašo apie
Europos "išsisijojimus" (paskutinis Reformacija esą vidinis) Gal Lotynų Amerika irgi "atsisijojo",
nors pagal katalikybės vyravimą ji turėtų būti vis dėlto Europa (lotyniški Vakarai) Bet
spekuliacijos, nes Brague tiesiogiai nesvarsto to klausimo

Dėkui už atsakymą

Tvarkoj, už klausimus Keliaujam toliau 3-oji Europos samprata?

Europos kaip krikščioniškosios civilizacijos samprata

Europa - krikščioniškoji civilizacija

Europos civilizacija yra tapati krikščioniškajai civilizacijai

Pagal trečiąją sampratą, Europos civilizacija yra ne tik lotyniškoji, bet ir bizantinė

Europa kaip krikščioniškoji civilizacija

Taip, kokia tokios sampratos silpna vieta pagal AB?

europos kaip krikščioniškosios civilizacijos samprata

europa kaip krikščioniškoji civ

 Ji išsiplėčia toli už Europos ribų

taip, pavyzdžiui?

Etiopija

Kad pagal šią sampratą Europai priklauso belekokie kraštai, kuriuose dominuoja krikščionybė,
nors tik religija ir yra panašūs ir niekuo kituo

Etiopija, Afrikos valstybės, visa Europa

Etiopija, Filipinai

Anksčiau minėta lotynų amerika

visa Amerika

Taip, Tado i geri "egzotiški" pavyzdžiai Iš jų aiškiai matyti, kad šis kriterijus nepakankamas

Aš galėčiau pridėti, kad ne visoje Europoje vyrauja Krikščionybė, pavyzdžiui Bosnijoje is

Hercegovinoje

Ir*

Kita vertus, kaip minėjo tokia Europa ne tik lotyniška, bet ir bizantiška Kokia sudėtingesnė
civilizacinė sąvoka galėtų apimti visą šią jungtinę struktūrą?

Antnės Grajos

Graško palmo Europos samprata, ketvirta

Ne, čia mes dar nepriėjome prie -tos Europos sampratos

Makrocivilizacija

Tiesiog Europa kaip krikščionybė būtų daugialypė po kokia pasiūlyta jungtine sąvoka (platesne) ji
galėtų palįsti?

Poantnė Europa

Tautų Europa?

Tautų Europa

O, kol suformulavau klausimą jau atsakė

Makrocivilizacija

Kokia būtų tos makrocivilizacijos vidinė sandara?

Katalškoji/protestantiškoji ir stačiakiškoji

krikščioniškoji
Taip, arba kaip dar yra rašęs AB I ir II Europa

gerai, kokia -oji Europos samprata?

Europa gimė antnėje Grajoje

Europa kilusi iš antnės Grajos

Europa gimė senovės Grajoje, tai ir jos paveldas yra esminė europietiškumo kategorija

Europa gimė antnėje Grajoje'

Europa - iš antnės Grajos

Europa gimė antnėje Grajoje

Kaip antnės grajos ištakų

Antnės Grajos palmas

taip, bet ar čia nėra problemų, apsirbojant vien tik šiuo kriterijumi?

Jeigu kriterijus Antikos paveldas ir tik jis?

na tada ir bizantija irgi įeina į europietiškumą

Yra Antnė graja juk nebuvo krikščioniška, o skelti Europą dviemis dalimis kaip Bizantijso ir Lotynų
Europą yra keista Neturėtume apsibrėžti vien religija

Galbūt kad Bizantija laikoma europietiškesne už Vakarų Europa

tas taip, bet čia ir -ioje sampratoje Kas dar?

Kaip paaiškinti Petro I Rusijos "europėjimą", jei ji buvo Bizantijos paveldo tesėja ir todėl galimai
europiškesnė nei vakarų Europa

Įdomiu kampu svarsto

Taip, Augeni, "Maskva - trečioji Roma", Petras perkėlė sostinę į Peterburgą Bet čia yra dar vienas
momentas

Jį mini Brague savo knygoje

Jeigu laikysime, jog dabartinė Europa perėmė Grajos valdymo principą - demokratiją Jog demokratija
esminis Europos bruožas Antnėje grajoje buvo ir kitokių valdymo formų, kaip despotija, kurios
Europa neperėmė Nebent Rusiją laikysime Europa Tada perėmė

Taip, verti dėmesio ir Tado svarstymai, bet šiuo atveju etų kalba pie kultūrinį paveldą

eitų kalba

Ne kažką jis minėjęs, jog turėtume ir Izraelio valstybę šiuo atveju priskirti prie Europos?

Europos kultūra yra graikų-romėnų kultūros tąsa

civilizacijos

Na, Izraelis turi sąsajų su Europa, bet jis atsirado tik XX a viduryje, o kur galime įžvelgti kur kas
betarpiškesnes kultūrines sąsajas su Antika?

turiu klausimą demokratija - ar tai esminis bruožas dėl ko Reynold laikė Grają europietiška valstybe?

Kai kurios tautos, pavyzdžiui vengrai, migravo iš Azijos stepių ir nieko bendro neturėjo su Antika

Dėl s klausimo ne de Reynold akcentavo labiau kultūrinį Antikos paveldą

Taip, Mantai, vengrai šia prasme visiški barbarai su Europa susieti tik per krikščionybę (tkių yra ir
daugiau)

Į ką aš norėjau atkreipti dėmesį musulmonai perėmė daug Antikos paveldo

O kokio pavyzdžiui?

Dabar grįžkime dar prie Rusijos klausimo ar ji visada ne Europa

Ne visada

popetrinė Rusija dažnai yra laikoma Europos civilizacijos dalimi

Atsakau Tadui klasnių tekstų (filosofija)

Nebūtinai, krikščioniškos sampratos atveju ji laikoma Europos dalimi

Kaip kas žiūri, bet kad vienu metu Rusija buvo i priartėjusi prie Europos, tai tikrai

Supratau atsakymą dėl musulmonų

Koks Rusijos istorijos laikotarpis laikomas pačiu "neeuropietikšiausiu"?

o ar galima islamą laikyti krikščioniškos civilizacijos dalimi? Islamas daug perėmė iš krikščionybės

Priklauso nuo to kurios sampratos laikomės

XVI–XVII a

Ne, Augeni, negalima, bet jeigu kriterijus tik Antikos paveldas, tai Islamas - Europa

Teologiškai humamedas yra penktasis pranašas, tai teoriškai islamas kaip ir judaizmo atšaka (kaip ir
krikščionybė), bet jis priešiškas krikščionybei iš prigimties

Kodėl XVI-XVII, Eugenijau?

Tada Rusiją nuo krikščioniškosios brolijos atskyrė mongolai

Dėl jų poveo šaliai

Asmeniškai sakyčiau kad neeuropietiškiausias Rusijos istorijos laikotarpis būtų krikščionybės

priėmimo X a, nors tuo metu nei ir buvo Rusija
Na, mongolai Rusioje viešpatavo XIII-XV a Tačiau teisingas teiginys yra tas, kad "mongolišku
laikotarpiu"

Tiesa

O negalima dar šalia neeuropietiškiausio laikotarpio pridėti -?

na ir komunizmo laikotarpiu neeuropietiškiausia

Taip, Augeni, galima sutikti, bet krikšto ten tikrai i ankstyva

Aš prieštaraučiau dėl komunizmo laikotarpio

Taip, komunizmas tarsi, bet doktrinos kilmė buvo europietiška (vakarietiška)

Aš irgi

Gerai, Augeni ir Mantai, laukiam argumentų

Rusija komunizmo laikotarpiu buvo diplomatiškai izoliuota, bet aktyviai dalyvavo Europos politikoje,
modernizavosi, ir vadovavosi iš Vakarų importuota doktrina

Būčiau pasakęs, kad komunizmo idėjos kilo iš Europos

modernizacija nebūtinai yra europietiškėjimas, o kitur yra racijos

Komunizmą sugalvojo du barzdočiai gyvenę Europoje, bet komunizmo tikslas buvo viską iš esmės
pakeisti, iš pamatų pertvarkyti pasaulo santvarką Reiškia ir europietiškumą sugriauti ir sukurti naują
civilizaciją - komunizmo

Taip, dabar grįžkime prie "mongoliško laikotarpio" Rusijoje

Tačiau marksizmo doktrina yra kardinaliai eurocentriška, ypač gamybos būdų svarba

Prie Rusijos ir komunizmo dar grįšime šio BUS kontekste, gerai, kad kyla diskusijų

Su kokiu Europos regionu lyginama "mongoliškoji" Rusija?

Balkanais

Taip, Tadai, tesingai kuo remiantis?

Abiejuose regionuose atsirado išorės jėga,civilizacija, kuri taip ilgai veikė teritoriją, jog atnešė ar iš
dalies atnešė savo vertybes Balkanų atveju dar ir religiją

nes ten turkai turėjo daug įtakos balkanų tapatybių formavimuisi gal?

turkiškos raidos tarpsnis

taip, osmaniškasis

Pagirtinai sklandžiai "išgliaudėte" klausimus susijusius su AB tekstu Dabar dar šiek tiek skirkime laiko
Haleckiui
Kodėl Haleckio (OH) manymu, Hanso Helomolto daugiatomė pasaulio istorija yra kai kuriais aspektais
nesėkminga?

Hanso Helmolto

Jame buvo atsisakyta Europos kaip visuotinės istorijos centro idėjos nepasiūlant jokios kitos
koncepcijos

Buvo atsisakyta Europos kaip visuotinės centro idėjos

Ir Europos istorija atrodė esanti tiktai įvairių Europos dalių istorijų bendra suma, kas yra neadekvatus
apibrėžimas

Taip, iš esmės teisingai, Karoli Bet ar visada Europa buvo visuotinės istorijos ašis, pasak OH?

Neskaičiau, bet spėju, kad Didžiųjų Geografinių atradimų ji tikrai nebuvo ašis

Taip, Eugenijau, tik tai pasaulio/visuotinė, o ne "Europos" istorija

Na, OH dėlioja chronologija kitaip, nei , bet esmė kad ne visada

Kitas klausimas kodėl OH tvirtina, kad Europos civilizacijos pavadinimas yra kur kas labiau vykęs, nei
Vakarų?

Nes Vakarų civilizacijos terminas apriboja Europos istoriją Vakarų Europa

Taip, Eugenijau, iš dalies taip, bet yra dar ir papildomų argumentų

Dar Vakarų apibūdinimas nieko nepaaiškina, nes yra santykinis pažyminys

Teisybė, o ką paaiškina "Europos"?

Savitą kultūros formos kilmę ir pobūdį

Visos Europos nacijos traktuojama kaip visuma, kaip bendrija

Netyčia

Atsiprašau

Taip, Eugenijau, paaiškina kilmę, žodžiu, daugiau ką pasako toks pavadinimas

Koks yra išskirtinis Europos bruožas, pasak OH?

palankus Europos klimatas, santykinis jos mažumas ir atskirų regionų įvairovė

taip, įvairovė Kur jos nėra - ten esą ir nebe Europa

Koks, pasak OH, yra sėkmingiausias Europos politinių problemų sprendimo būdas?

Diskusija? Komprmisas?

Ir kkiose šalyse jis jau buvo pritaikytas XX a vidurio (kai OH išleido savo knygą)?
Vakarų Europos demokratijose

Eina kalba valstybės ne tiek valdymo formą, bet sandarą

ne tiek apie

na, politologams tai čia tikrai lengvas klausimas

Luomų, klasių buvimas ir bendradarbiavimas? Ar apie valdžių pasidalinimą, bet tai jau kaip ir valdymo
forma

taigi, o jeigu ne valdymo forma?

Santvarka?

Atskiros nacionalinės kultūros?

ne, valstybės struktūra/sandara specifinė

Krikščionybė

nacionalinės valstybės tai standartinė forma (nors irgi europiečių išmislas)

krikščionybė nei susijusi su valstybės sandara

bažnyčios atskirtis nuo valstybės?

federalizmas

Dabar paskutinis klausimas šiam seminarui

Tai kaip ir decentralizavimas?

Kas, pasak OH, yra Europos "galingi kertiniai akmenys"?

Tadai, Haleckio akcentas toks, o jūs galite su juo polemizuoti ir turėti savo nuomonę

krikščionybė, romos kultūra, graikų kultūra ir nacionalinės kultūros?

Beje, federalizmas ir decentralizacija susiję dalykai tam tikru mastu (plg unitarinė valstybė)

Senovės Roma ir jos palmas, Graikų civilizacija, Krikščionybė, atskiros nacionalinės kultūros

Taip, tesūs ir Eurgenijus, tačiau dėl "Romos kultūros" reikėtų patikslinti kokį Romos vaidmenį
labiausiai akcentuoja OH?

teisūs

Teisė

eina kalba "apie tvarų Amžinojo miesto laimėjimą"

bendros graikų ir romėnų kultūros sferos plėtra

teisingai Tuo ir baigiame šios dienos seminarą i konstruktyviai padirbėjome Dėkoju visiems
dalyvavusiems ir aktyviai įsitraukusiems į diskusiją

Kristijona

taip pat, atskiras dėkui už užduotus klausimus

po savaitės paskaita per Teams , gero savaitgalio

II seminaras Viduramžių sampratos

Penktadienis, lapkričio , --> Penktadienis, lapkričio ,

pereme seminaro skaitinių

Pradėkime nuo Petrausko

Kaip savo gyvenamą tarpsnį suvokė patys viduramžių laikotarpio žmonės?

Paskutinį laikotarpį, po kurio turi ateiti Paskutinis teismas

Kaip paskutinį laikotarpį

teisingai

Kaip paskutiniuosius amžius, artėjančius prie pasaulio pabaigos

jie manė, kad jie gyvena paskutiniu laikotarpiu, prieš "paskutinįjį teismą"

Kaip žmonės skirstė istoriją, kol dar nebuvo sugalvotas tirnaris skirstymas?

trinaris

pagal imperijas?

imperijos arba amžiai

imperijos

Pagal šešis amžius

Taip Gal įvardintumėte kokios tos imperijos?

babilono, pers, graiku ir romos

na graikų nebuvo makedonų

Kas sugalvojo trinarę schemą?

Italų humanistai

ne, jie tik sugalvojo viduramžių terminą

Christopas Cellarius?
taip

viduramžių pradžios datavimo problemą aptarė pranešėjai, tračiau liko neaišku, kas buvo tie Henri
Pirenne minimi "naujieji barabarai" Kas jie?

barbarai

vengrai, arabai, skandinavai?

Musulmonai

arabai, vengrai, skandinavai

Dar gal slavai

taip, Aiste, teisingai

Ar slavai irgi priklauso?

Dabar dėl viduramžių pabaigos XV-XVI a sandūra mums gerai žinoma Kaip su "alternatyvom"?

slavai lygtais ansktesnėse invazijose buvo

Ilgieji viduramžiai dar galimi, pratęsiant XVIII a

Slavai, šiek anksčiau, Augeni Bet iš principo galima būtų pridėti

Jacques Le Goff įvedė "ilgųjų viduramžių" sąvoka, pagal kurią jie tęsėsi XVIII a pab

Kokia "ilgųjų viduramžių" argumentacija?

pagal agrarinės visuomenės raidą

teisingai, o konkrečiau kas turima omenyje?

Pramonės revoliucija?

kultūrinės inovacijos?

na, Pramonės revoliucija gali būti laikoma riba viduramžių

Prancūzijos revoliucija?

Daugelis kultūrinių inovacijų savo ištakomis siekė dar brandžiuosius viduramžius

Bet prieš tai ėjo kalba apie agrarinę raidą

Ai, taip

Atsiprašau

Jeigu kultūrinės invoacijos dar brandžiaisiais viduramžiais, tai kurių galų viduramžius taip užtęsti?

Taip, Prancūzijos revoliucija irgi dažnai laikoma "ilgųjų viduramžių" pabaiga

Bet ji nieko savaime nepaaiškina apie agrarinę raidą ar kultūrines inovacijas

Kokių dar būtų "ilgųjų viduramžių" argumentų?

Gal galima ją laikyti ilgųjų viduramžių pabaiga, nes Prancūzijos revoliucija yra simbolinė feodalinės
socialinės sanklodos pabaiga?

Ty trijų luomų

Čia svarbus aspektas bus probleminiuose klausimuose

Teisybė, Augeni, o kaip pasireiškė ta "feodalinė socialinė sankloda" XVIII aPrancūzijoje ( revoliucijos)?

Tai feodalinė=luominė?

Pasireiškė, pvz generaliniais luomais - bajorija, dvasininkija, "trečiasis luomas"

Manau, feodalinė ne tai kad lygi luominei, o tai kad luomų sistema yra feodalinės sanklodos dalis

supratau, bet čia i politinis (politinio atstovavimo), o ne socialinis aspektas

Gerai, trumpai tariant vėlyvasis VEuropos feodalizmas - tai bajorijos ir dvasininkijos žemės
nuosavybės monopolis (valsiteičiai moka piniginę rentą) senjorinis ūkis

Gerai, keliaujam toliau

Kokie būdingiausi viduramžių socialinės struktūros bruožai?

Griežta luominė hierarchija

luominė hierarchija

luominė hierarchija

taip, kas dar?

Baudžiava, luominė hierarchija

Egzistuoja įvarios grupės, savo nariams garantuojančios saugų gyvenimą

baudžiava XIV-XV a Vakarų Europoje pananta

kūrėsi įvairios bendruomėnės, korporatyvinės grupės

taip, uždaros korporacijos su savo priviliegijom, teisingai, Eugenijau

O kokie būdingi ūkiniai bruožai?

Didelė reikšmė suteama religijai

Ekonominis ūkis paremtas žemdirbyste

Agrarinis gamybos būdas, namų ūkis

na, čia ne ūkinis bruožas, Mantai

Aš atsakiau į praeitą klausimą

Miestuose vyrauja smulkūs amatininkai ir gildijos

Taisingai, Eugenijau ir Augeni

Dabar perem prie viduramžių Lietuvoje

Kada, pasak Petrausko, datuotini Lietuvos "trumpieji viduramžiai "?

XV a

Tikrai?

amžiuje kaip ir prasidėjo, bet pabaigą sunku nusakyti

Nuo XIII a lygtais?

Taip, XIII a Su kuo tai sietina?

Su Mindaugo karalyste

Mindaugo krikštas

su Mindaugo karūnavimu ir krikštu

Mindaugo krikštas, lotyniški dokumentai

Taip, su Minndaugo krikštu ir karūnacija

Kas būdinga "Lietuvos viduramžiams"? pasak Petrausko?

neužbaigtumas

Taip, Aiste, dar šiek tiek pakonkretinkit

reiškiniai pasirodo pakankamai vėlai

taip, iš esmės

Kai kurie viduramžių reiškiniai susiformavo ar išliko po viduramžių pabaigos

Pavyzdžiui baudžiava

Kodėl Renesansas ir Reformacija į Lietuvą esą atėjo beveik nevėluodami?

Taip, baudžiava galutinai įsigalėjo su II Statutu

Nes viduramžiams baigiantis Lietuvoje susiklostė pakankamai darni kultūrinė sistema

nes susiklostė panakamai darni kultūrinė sistema

Daug Europinių kontaktų paveikė aristokratiją

teisingai, Aiste, taip yra pagal Petrauską

Kita vertus, kaip galima teigti, kad renesansas Lietuvoje beveik nevėlavo, jeigu jis vėlavo visoje
Europoje išskyrus Italiją?

na sako, kad renesanso buvo kelias "bangos"

Dabar perem prie Haleckio keletas klausimų iš jo

Buvo kelios bangos

Kodėl Halecki teigia, kad įprastas Europos istorijos skirstymas į periodu yra neadekvatus?

Nes pavadinimai, duotitradiciniams periodams turi santykinį pobūdį

Bei Europos istorijos skirstymai buvo sudaryti neatsižvelgiant į Europos istorijos ribų tiek erdvėje, tiek
laike problemą

Tarkim, taip, kaip tvirtina O kokį alternatyvų išeities tašką siūlo Oskaras Haleckis (OH)?

Sukurti pereinamosios laikotarpius

Na, šitai Haleckis irgi siūlo, bet nuo ko jis siūlo pradėti Europos istoriją?

Suskirstyti Europos epochos tūkstantmetį į kelis nuoseklius raidos tarpsnius Pradėti nuo X a vidurio,
kai Europos formavimasis buvo užbaigtas

Taip, vadinasi pradžia X a vidurys

Ir tada tūkstantmetis nuo jo

O kokį esminį kriterijų siūlo OH Europos tūkstantmečio vidiniame dalinime?

Renesansą?

Renesansą?

tai čia visais atvejais?

ty išskiariant kiekvieną laikotarpį?

Na taip, atrasti renesansus viduramžių periodo eigoje

pala, Europos tūkstantmetyje būta ne tik viduramžių kada Europos tūkstantmetis tesėsi pagal OH?

XX a vidurio

teisingai

tai tada, kas be Renesanso dar gali būti išskyrimo kriterijus?

taigi kas tas kriterijus?

universalizmas?

Universalizmas yra konkretus to kriterijaus pavyzdys, o jeigu apibendrintai?

Naujieji laikai?

na, ne, tai juk tiesiog laikotarpio pavadinimas

Kieno būdingas bruožas yra universalizmas?

APŠVIETA

Religija, šiuo atveju krikščionybė

na, ne universalizmas buvo pirmąjį Europos tūkstantmetį jungianti idėja Taigi pagrindinė idėja yra
epochų skiriamasis bruožas

Paskutinis klausimas kas buvo dvi Europos bendrijos "prašalietiės"?

Rusija ir Turkija

Visiškai teisingai

Tuo seminarą ir baigiame, aktyviai dalyvavusiems Gero savaitgalio!

III seminaras Vidurio Europa

Penktadienis, gruodžio , --> Penktadienis, gruodžio ,

, pradedam seminarą

reikėjo perskaityti iš Oskaro Haleckio (OH) knygos VII sk apie Vidurio Europą

Pirmas klausimas būtų toks kodėl OH netenkina Europos suskirstymas tik į dalis?

Nes skirstymai pagal geografiją ir chronologiją yra sutartiniai ir turi trūkumų

taip, o kokį konkrečiai trūkumą įžvelgia OH daliant Europą tik į Rytų ir Vakarų?

Dualizmą?

O čia trūkumas?

Kas yra, kitaip tariant, tas dualizmas?

dualizmas atskiria vieną nuo kitos (Rytinę ir Vakarinę) Vidurio Europos dalis

Na, dualizmas yra tiesiog dvilypumas Europa esą yra dvilypė, todėl dalijama į R ir V

Tai kodėl OH to negana?

gal nes tiek V tiek R Europoje yra įvairių regionų

nes tiek v tiek r nevienalytes

Pagrindinės Europos dalys yra nevienalytės

Vienos dalys yra mažiau "vakarietiškos" nei kitos ir atvirkščiai

Taip, čia jau šilta Ir kokį tada intelektualinį judesį atlieka OH?

Išskiria Vidurio Europą tarp V ir R Europos

Taip, kokiu būdu tai padaro?

Kadangi pati Vidurio Europa dualistinė, tai išskiria Europą į Vakarų, Vidurio Vakarų, Vidurio Rytų ir
Rytų

Gal kalba apie Vokietiją, kaip ji bandė sujungti žemes ir jos priešinosi tam ir taip atsilaikė ir gavosi
Vidurio Europa

Kalba apie Vidurio Europą kaip žemę, kurioje amžina kova tarp vokiečių ir nevokiečių

Na, Vokietija, pasak OH, yra Vidurio Europos dalis, o kas dar?

Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Šveicarija

Matau, kad jau priartėjo prie atsakymo lygiagrečiai parašėm

O štai su konkrečių šalių išvardijumu nutolo

Nes jos nėra Vidurio Europa, pagal Haleckį

Austrija

Kita dalis - nevokiečių tautos, kurios pabrėžė , kad jos yra Vidurio Europa

Taip, bet apibendrinant Vidurio Europa irgi dvilypė (ty būdingas dualizmas)

Kaip ji dalintina ir kaip tos dalys vadintinos, pagal OH?

Vidurio Rytų Europa ir Vidurio Vakarų Europa

Vidurio Vakarų ir Vidurio Rytų Europa

Vidurio Vakarų irVidurio Rytų

Kaip suprantu Vokietija yra Vidurio Vakarai, o Vidurio Rytams priklauso Lenkija, Lietuva, tt

Taip, Augeni, teisingai

Vidurio Rytų Europą, pasak OH, sudaro šalių susikūrusių subirėjus imperijoms nuo Suomijos Grajos
Išvardinkit dar

Štai žemėlapis

Man nerodo

neleidžia nuorodos duoti

Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija, Rumunija, Bulgarija, Albanija
Čekoslovakija, Lietuva, Latvija, Estija

Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija, Albanija

pagaliau

taip, visiškai teisus

dabar man paaiškinkite kodėl OH atrodo, kad Vokietija pasižymi aiškia specifika lyginant su Vakarų
Europa?

Turėjo mažai ko bendro su Romos imperija

Na, šį tą turėjo, bet ne visa

Turėjo mažai tęstinumo senovės Romos imperijos

Visos Britų salos juk irgi neturėjo, o jos pasak OH - Vakarų Europa (siaurąja prasme)

Kas dar specifiško Vokietijos atveju?

Imperijos lyderystė

Taip, OH paliečia tą aspektą Koks tos imperijos santykis su Roma, nepaisant pavadinimo, pasak OH?

Romanų ir keltų nacijos valdos buvo etniškai

Vakarų Europoje

Taip, Eugenijau, bet iš dalies asimiliuoti paribio germanai taip pat (Belgija, Nyderlandai,
Liuksemburgas, Šveicarija)

Apart pačios pradžios, tik pavadinimą

Taip, iš esmės tokia OH nuomonė dėl ŠvRomos imperijos

Dabar dėl Vid R Europos ar ji sudaro istoriškai ar geografiškai visetą?

Nesudaro

Visetas=visuma

geografinį

Teisingai, Eugenijau, tai kodėl juos dėti į vieną regioną? Kokia OH logika šiuo atveju?

Atsakymą gali pasufleruoti ankstesni Manto ir Gedimino pasisakymai (replikos)

Jie yra nevokiečiai, ieškantys santvarkos be Vokietijos?

Nes Vid R Europa yra vakarietiškesnė nei R Europa

Geografinė jungtis tarp V ir R Europos gal

Bet taip pat nėra Vid V Europos dalis

Norima jungties

Interpretacija būtų maždaug tokia nevokiečių tautos, kurios priešinosi asimilacijos ir užkafiavimų
bandymams, bet vokiečių įtakos zona

Kokia, pasak OH, yra ašinė/centrinė Vidurio Rytų Europos valstybė?

Lenkija

lenkija

Taip, kodėl?

kokia argumetacija?

Dydis, didžiausia iš visų šio regiono

Buvo viena didžiausių ir išlausi tęstinumą

ir ji buvo apėmusi kitas tautas į vieną respubliką

Dydis svarbu, bet ne tik Kokia tendencija matyti su Jogailaičių (gediminaičių) dinastija?

Valdant Jogailaičiams Lenkija buvo federacinės sistemos centras, ši federacija lanai apėmė netgi
Bohemiją, Vengriją ir rumunų kunigaikštystes

Užėmė daugelio Vidurio Europos valstybių sostus

daugmaž atsakė bet veau dinastinė unija/konfederacija, nei respublika

taip, taikliai papildė ir

Dabar paskutinis klausimas kas yra Rutenija ir kaip ją būtų galima interpretuoti istorinių regionų
požiūriu?

Dabartinė Ukraina ir Baltarusija

Rutenija yra Baltarusijos ir Ukrainos regionas, priklausęs LDK

Rutenija dabartine Ukraina ir Baltarusija

Rutenija- rytų slavų žemės

panašiai, Rugile, bet rea šiek tiek patikslinti

Jas laike rusų nacijos dalimi

Ankstesni trys atsakymai tikslesni

Kai valdė jas Rusija, jos nebuvo Europa Ir kai išsivadavo iš SSRS, jos laikomos Rytų Europa siaurąja
prasme, nors ir turi istorinius ryšius su V R Europa

Dabar su kokiu istoriniu Europos regionu ji sietina?

ar su kokiais?

Taip, jau atsakė tiksliai

Tuo ir baigiam šio dienos seminarą aktyviai įsitraukusiems gero savaitgalio ir neužmirškite parašyti
tarpinio atsiskaitymo ir sudalyvauti apklausoje dėl egzamino datos

IV seminaras Rusija ir Europa

, pradėkime seminarą

Gal pradėkime nuo Egidijaus Vareo (EV) skyriaus apie Rusiją

Kokia Rusijos vieta civilizacinėje struktūroje (santykyje su Europa)?

Pasak EV?

Teritorija už katalškos ir protestantiškos Europos ribos

Taip, o civilizaciškai?

Taip, visiškai teisingai

Kokios Rusijos sampratos (koncepcijos) vyrauja Vakaruose?

Kaip augančios demokratijos ir kaip amžinai plėšrios imperijos

kuri artimesnė vidurio europiečiams?

taip, kaip imperija

Kokių civilizacijų "kraujas" susimaišęs Rusijoje, pasak EV?

senųjų slavų, daugiausia žemdirbių, stepių klajoklių, skandinavų-variagų, Bizantijos krikščionių ir

mongolų

teisingai, nors man atrodo mongolus išskirti atskirai yra perteklinis žingsnis (nuo kitų klajoklių)

bet EV taip rašė

Kodėl Rusija negali tapti teisine valstybe ir bendruomene, pasak EV?

Nes neturi viduriniosios klasės

Irgi tiesa

O kaip suprasti posakį, kad Rusija yra "geografijos auka"?

Rusija per silpna civilizuoti savąją erdvę, bet psichologiškai dar nepasiruošusi jos atsisakyti

taip, pernelyg didelė ir retai gyvenama (ypač neeuropinė dalis)

Su kuo pagal savo išsidėstymą civilizacijų kontekste Rusiją lygina EV?

Su Vakarų Europa
Taip, , su osmanais Ir kuo Rusija panaši į Osmanų sultonatą?

Maždaug taip kaip , ir

Kokią politinę tradiciją turi Rusija, kuo ji esą gerokai skiriasi nuo VIdurio Europos?

Gal Rusijos elitas saugo savus lyderius, o ne abstrakčią demokratiją, rinkos ekonomiką ar laisvės idėją,
kaip kad Vidurio europiečiai?

Caras galbūt

Taip, nors tai nesvetima jaunoms demokratijoms (prisiminkime Uspaskichą ar Paksą, kurių partijos nei
turėjo kokių aiškių idėjų)

Ar Rusija dar gali puselėti viltis sukurti stačiatų sąjungą nuo Serbijos Sibiro?

Taip

Taip jei pavyktų modernizuotis

Jeigu pavyktų Rusijai modernizuotis ir patraukti savo pusėn Rumuniją ir Bulgariją, tada susidarytų
stipri bendrija

EV knyga spausdinta Ar nuo to laiko Rusija bent kiek priartėjo prie stačiatų sąjungos sukūrimo (nuo
Serbijos Sibiro)?

Ne

Tagi, dar ir Juodkalnija tapo NATO nare

Koks Rusijos poves Balkanų regionui?

Jie teigė, kad taikos palaikymas Bosnijoje ar Kosove negalimas be Rusijos dalyvavimo, palaiko gerus
santykius su Serbija Tai didelis poves

Taip, poves didelis O kokiais atvejais, pasak EV, rasti ryžtingiausi ir greiti sprendimai?

Kai Rusijos nuomonė buvo ignoruojama

Taip, teisingai

Dabar pereme prie Huntingtono skirsnio apie Rusiją

Kokias sąlygas rea tenkinti šaliai, pasak Samuelio Huntingtono (SH), jeigu ji nori susisieti su kita
civilizacija?

Valstybės poltinis ir ekonominis elitas turi bendrai remti pokyčio norą ir būti entuziastingi; Žmonės
turi sutikti, kad tapatybė būtų iš naujo apibrėžta; Civilizacija turi norėti priimti persivertėlę

Teisingai, Geminai ir Eugenijau,

Ar galite pateikti daugiau "sudraskytos valstybės" pavyzdžių, be RUsijos?

Meksika

Turkija

Taip, tikrai tarp kokių civilizacijų jos blaškosi?

Taip, o Rusija?

Vakarų ir stačiatų

Teisybė

Kiek laiko Rusija laikytina sudraskyta valstybe, pasak SH?

maždaug

Kelis amžius

Taip, apie m

Koks dar veiksnys esą komplikuoja Rusijos pasirinkimą?

Vakarų civilizacijos bruožų stygius?

Ne, apsunkino būtent pasirinkimą

pasak SH

Gal kad tapus V Europos civilizacijos nare, stačiatų civilizacijos nebeliks

Taip, o kodėl esą taip nutiks?

Teisingai, galima pasakyti ir dar tiksliau

Civilizacijos struktūros pagrindas, pasak SH yra pagrindinė arba šerdinė valstybė (ang core state)

Rusija esą ir yra tokia stačiatų civilizacijos valstybė

Kokius etapus išgyveno Rusijos santykiai su Vakarais?

Petro I atėjimo Kijevo Rusia ir Maskvos valstybė egzistavo atskirai nuo Vakarų; XVII a pabaigoje
Rusija atsiliko nuo Europos; Bolševikų revoliucija - etapo metu sukurta politinė-ekonominė sistema,
negalėjusi egzistuoti Vakaruose kaip ideologija

Ir dar vienas kažkur

Taip, dar po SSRS žlugimo

Kuo savita buvo Rusijos raida Petro I?

Tapo artimesni Vakarams ir glaudžiau susiję su jais nei bet kada anksčiau

Čia apie po SSRS

 Petro tai Rusija buvo suzereno mongolų valdžioje ir todėl nebuvo veama Vakarų civilizacijai būdingų
reiškinių

Na, Aukso Ordai jie buvo pavaldūs tik m

Į ką buvo orientuotos Petro I reformos ir kokios buvo jų pasekmės?

Jis norėjo modernizuoti ir vakarietinti šalį, mažinti atsilmą nuo Europos

Kuo tas azijietiškumas pasireiškė?

Taip, įtvirtino despotizmą

Koks ryšys, pasak SH, tarp vakarietinimo ir demokratizavimo?

Taip, tiesa

Kaip sudraskytos šalies sindromas reiškėsi XIX a Rusijoje?

Visuomenė liko mišri visuomenėje vyravo azijietiški ir bizantiški papročiai, tvarka ir tikėjimai Slavofilai
ir vakarietintojai dejavo dėl tokios nevykusios būklės ir ginčijosi, ar visa tai reikėtų užbaigti ir visiškai
europietintis ar nusgręžti nuo europietiškos įtakos

Taip, vyko arši diskusija tarp zapadnikų ir slavofilų

Kokiu pavidalu diskusija persikėlė į XX amžių?

Revoliucija

taip, eurazijiečiai pratęsė slavofilų tradiciją

Kaip apskritai komunizmo ideologija veikė Rusijos santykį su Vakarais?

Netrukdė kurti su Vakarais stiprių ryšių

Taip dabar suktas klausimas kodėl vakarietis demokratas lengviau rasdavo bendrą kalbą su rusų
marksistu, negu rusu nacionalistu stačiatu?

Vakaruose vyravo marksistinė perspektyva komunizmas ir socializmas buvo laikomi ateities srovėmis,
kurias priėmė politikos elitas ir intelektualai, dėl to gal

nes abi ideologijos modernios

Na, jau į tą pusę ir , bet ne galo

Nes abi dalinosi tikslus tokius kaip laisvė, lygybė

Va, čia viską susintezavo Tikslai galutiniai tie patys, o diskusija vyksta tik dėl priemonių ar būdų jiems
pasiekti

O kodėl rusas nacionalistas ir stačiats neparankus pašnekovas?

Taip, maždaug SH čia toliau grindžia savo pagrindinę tezę į pasaulio susiskaidymą po Šaltojo karo į
civilizacijas

Paskutinis klausimas kokios dieologinės srovės išryškėjo posovietinėje Rusijoje?

ideologinės srovės

vakarietintojai ir nacionalistai

reikėtų patikslinimo kas atsotovauja vakarietintojams šiuo atveju?

Taip, teisingai O kurie dar sietini su nacionalistais?

eurozianistai ar deržavnikai

slavofilų ideologijos tęsėjai

Taip, tarp jų tiek geopolitikai (Dugin), tiek politikai (Žirinovkis) ir kiti

Tuo ir baigiam šio vakaro seminarą Dėkoju visiems aktyviai įsitraukusiems Gero vakaro ir savaitgalio

V seminaras Naujoji Europa

Pradėkim nuo Haleckio knygos

Kaip Oskar Halecki (OH) apibrėžia ribą tarp Senosios ir Naujosios Europos pirmaisiais krikščiniškos
eros amžiais?

Kaip liniją iš šiaurės vakarų į pietryčius

Nei

Kokios dar versijos?

Prieš Kristų ir po Kristaus

Va, čiau jau taip - Aurimo apibūdinimas

Kas be germanų dar svariai prisidėjo prie Europos formavimosi?

Barbarai

germanai irgi buvo barbarai

Airija gal tada?

normanai

Keltiškoji Airija

Skandinavai

slavai, taip, Airijai ir normanai Koks pastarųjų dviejų indėlis?

Bendrijos centras persikėlė į šiaurę, prisidėjo prie kultūrinės raidos įvairovės

Normanų vngų įkurta valstybė pradėjo didžiausios Rytų Europos valstybės istoriją dar

Taip, dėl normanų teisingai, o airių kokie nuopelnai?

Prisidėjo prie Europos formavimo dėl krikščionybės plitimo

Suformavo tolimųjų vakarų krikščioniškąją civilizacija

teisybė

Koks slavu santykis buvo su besiformuojančia Europa, pasak OH?

Slavų pietinė šaka įsikūrė dideliuose Rytų Europos regionuose, o vėl sukūrė naujas valstybes
užgrobtose teritorijose Vakarinė slavų šaka užmezgė santykius su Karolio Didžiojo imperija, su Otonų
imperija

Taip, o ką Haleckis laiko simboliškai galutine Europos susikūrimo data?

Kaip jis tai grindžia?

metus, kai imperatorius Otonas III Gniezno kongrese pripažino Lenkijos nepriklausomybę

Lenkijos nepriklausomybės pripažinimas

Visa Europa buvo įjungta į krikščionių bendriją

Taigi ir vėl slavai!

Kokios, pasak OH, yra dvi klaidingos interpretacijos, pernelyg sureikšminančios "Europos pabaigos"
keliamus pavojus?

Kad aiškiai atsiskyrė bizantiškieji Rytai nuo Romos vakarų

Didysis laipsniško pasikeitimo procesas nebūtinai siejasi su Europos kaip visumos pabaiga

Eugenijaus interpretacija kur kas arčiau tos, kurią išsakė OH

irgi teisus O kokia nauja epocha atėjo po Europos, pasak OH?

Atlanto epocha

Teisingai, kuris regionas tampa istorijos ašimi šioje epochoje?

Amerika

Amerika

Ne visai, rea patikslinimo

Dabar jau šiek tiek per platu rea truputį sukonkretinti

Atlanto vandenynas

Va, Eugenijau, čia jau šilta "Atlanto bendrija", kas jai priskirtina?
Amerika ir didelė Europos dalis

Kas slypi po "Amerika"?

ir tik JAV?

JAV ir Kanada

Jau geriau, Ir viskas?

Lotynų Amerikos respublikos

Taigi +Lotynų Amerika

Kokią naują Naujosios Europos sampratą patea OH IV skyriuje (lyginant su III sk)?

Teisingai, Gediminai Kokius praradimus esą kompensavo "Europos" išsiplėtimas į Vakarų pusrutulį,
pasak OH?

Praradimus į pietus nuo Viduržemio jūros kompensavo įgijiniais Šiaurės Rytų Europoje

Klausime jau buvo nurodyti kompensaciniai "įsigijiniai", o teisingas pastebėjimas, kad prarado į pietus
nuo Viduržemio jūros, bet čia jau seniai (VII-VIII a) O ką esą pararado Europa vėliau, pasak OH?

Kompensaciniai "isigijiniai" - Vakarų pusrutulyje

ty ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais/laikais

Teisingai, Gediminai Dar galima pridėti Osmanų užkariavimus, bet XX a Osmanai buvo beveik
išstumti iš Europos

Dabar pereme prie Gudavičiaus esė

Kuo skyrėsi antnio paveldo evoliucijos keliai vakarinėje ir rytinėje buvusios Romos imperijos dalyse?

Rytuose jis susikoncentravo į žmogaus vidų, vakaruose į išorę

Rytai nebuvo helenizuoti, vakarai romanizavosi

Taip, teisybė, taip rašė Gudavičius, bet kur prigijo vadinamasis antnis SOCIALINIS modelis?

ir Rytuose palengva traukėsi Antika, o Vakaruose gana staigiai

Rytuose, heleniškajame polyje?

Kuo pasireiškė tas socialinis modelis, pasak Edvardo Gudavičiaus (EG)?

Jis rėmėsi kur kas platesniu ir gilesniu pagrindu Vakarai tapo kolonato baze

Pasaulio istorijoje gimė naujas reiškinys individualus tiesioginio gamintojo ūkis, teisiškai įgavęs alodo
išraišką

Tai "bizantikšoji restruktūrizacija" ir buvo "antnis socialinis modelis", Gediminai?

Štai, jau užčiuopė antnio socialinio modelio (ASM) sampratą, kaip ją suprato EG Tai kur toks modelis
suvešėjo?

Rytuose

Gediminai, žr p "Antnės struktūros nebeliko pačioje Bizantijoje"

Vakaruose

Jeigu Rytuose, tai kur ten tas "naujas pasaulio istorijos reiškinys" - individualus gamintojas?

Suklydau

Taigi, Vakaruose vis dėlto, nors antnė kultūra klestėjo būtent Rytuose

Žodžiu, "antikos skeveldros veikė visas barbarų visuomenės raidos sritis" (p )

Kas lėmė Europos suskirstymą į dvi ar tris dalis, pasak EG?

Dviejų dukterinių civilizacijų istorija

Antikos ir Bizantijos

Teisingai, o kas ta trečioji dalis?

Skandinavija ir Vidurio Europa gal

Šiuo metu eina šneka ne apie "dabar", Mantai, o apie m grubiai tariant

Tai ar tavo klausimas apie tada (), ar dabar vis dėlto?

teisūs ir dėl ankstensio mano klausimo O kas sudaro Naująją Europą, pasak EG?

Negaliu atsakyti į Manoto klausimą, kol nepatikslino

Manto

Tai Vidurio Europa ir Skandinavija, Vakarų Europa

Na, dabartinės Rusijos santykis su Europa yra prieštaringas mano įsitnimu, ji tolsta nuo Europos XXI a
Tarsi eina savarankiškos civilizacijos keliu (prisiminkime strategiją dėl Eurazistinės civilizacijos
atkūrimo) Na, o pasak, Huntingtono - taistačiatška civilizacija, bet tada tai pačiai civilizacijai priklauso
ir Rumunija, kuri savęs visiškai netapatina su Rusija Tokie būtų pasvarstymai

Taip, atsakyta jau dėl Naujosios Europos Koks naujosios Europos santykis su Lotyniškąja ir
Bizantiškąja civilizacijomis (apie m, tarkim)?

Čia apie paskutinį mano klausimą? "Taip, atsakyta jau dėl Naujosios Europos Koks naujosios Europos
santykis su Lotyniškąja ir Bizantiškąja civilizacijomis (apie m, tarkim)?"

Tai santykis per religiją reiškėsi

Ir kaip tai reiškėsi?

Vengrija patyrė nemažą Bizantijos įtaką, Kroatijoje kolizija tarp slaviškosios ir lotyniškosios liturgijos

Manto klausimas buvo toks "Tai kas dabar yra Rusija?"

Taip, teisingai, bet jeigu apibendrintai Naujoji Europa, Lotyniškoji Vakarų civilizacija, Bizantiškoji Rytų
civilizacija?

Kitaip tariant, kas yra Naujoji Europa, Europos civilizacinėje struktūroje, pagal EG?

Kur jos vieta, ir kokia ta vieta (statusas)?

Taip, todėl Naujoji, o kas iš to išplaukia?

Pvz, nuo kada Naujoji Europa yra Europa apskritai (civilizacine prasme)?

Kodėl tai, pvz, trečia dalis (ty paskutinė sudėtinė Europos dalis)? Ką tai pasako apie jos statusą?

Kad ji perima iš kitų dviejų dalių daug ką, o ne pati sukuria

Naujoji Europa yra kažkurios civilizacijos periferija (arba istorinis paribys) Belieka atsakyti kurios?

Pasak EG

nes galima turėti ir kitokią nuomonę, tik ją rea argumentuoti

Teisingai, ty Lotyniškosios Vakarų

dabar paskutinis klausimas kaip Reformacija paveikė Naujosios Europs raidą, pasak EG?

Reformacija galutinai atskyrė abi Naujosios Europos dalis

Germaniškoji Skandinavija susiliejo su Europos branduoliu Kontinentinė Vidurio Europa liko

sarmatiškuoju užnugariu

Taigi, Skandinavija esą nustojo būti periferija, o Vidurio Europa tokia ir liko (pasak EG)

Čia, Mantai, nebent dėl Skandinavijos, o Vidurio Europoje to neįvyko

Europa ar vakarai?

Nepaisant įdėtų pastangų geografams nepavyksta pagrįsti jog Europa yra atskiras žemynas,
nes šis sausumos masyvas neatitinka geografinio žemyno apibrėžimo ir yra tik didelis vakarinis
Eurazijos pusiasalis. Iš tiesų, Europa kaip žemynas, – tai metageografinė, o ne geografinė sąvoka.
Panašus ideologinis prasminis niuansas glūdi ir Europos geografinio centro paieškose...

Ne ką mažiau problemiška Europa yra ir kaip istorinė sąvoka. Istorikai ir kiti artimų sričių
mokslininkai ją interpretuoja labai įvairiai: ir kaip vientisą civilizaciją (Oskar Halecki, Norman Davies), ir
kaip dvi giminingas civilizacijas (Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, Samuel Huntington), ir
kaip Krikščioniškosios makrocivilizacijos sudėtinę dalį (Leszek Moczulski) ar daugialypę civilizacinę
konsteliaciją (Gerard Delanty), o kartais – kaip visišką geopolitinę ar ideologinę fikciją (Delanty
ankstesniuose tekstuose).

Jau maždaug šimtą metų istoriografijoje ir kai kuriose jai artimose srityse (geopolitika,
politologija, politinė geografija, istorinė makrosociologija) yra įprasta oikumeną (oikumena) skaidyti į
stambias, paprastai daug kultūriškai artimų visuomenių apimančias, dalis – civilizacijas. Nėra
vieningos nuomonės kiek tokių civilizacijų reikėtų išskirti šiuolaikiniame pasaulyje [žemėlapis], nei
kiek jų buvo praeityje. Vis dėlto tarp nuolat išskiriamų civilizacijų viena yra įvardijama kaip Vakarų
krikščioniškoji, Vakarų lotyniškoji arba tiesiog Vakarų. Šis pavadinimas yra susilaukęs daug pagrįstos
(Halecki) ir nepagrįstos (Davies) kritikos, bet vis tiek išlieka pagrindiniu terminu europinės kilmės
civilizacijai pavadinti (šalia stačiatikių civilizacinės erdvės, kurios civilizacinės prigimties interpretacija
yra itin kontroversiška). Tokiomis aplinkybėmis neišvengiamai kyla klausimas: koks sąvokų Europa ir
Vakarai tarpusavio santykis šiame kontekste?

Nors yra istorikų siūlančių visiškai atsisakyti termino Vakarų civilizacija ir vietoj jo vartoti
Europos arba Europinė/-ietiškoji civilizacija (šia prasme kartais siūloma ieškoti „Europos“ nuo Buenos
Aires ir San Francisko iki Sidnėjaus ir Vladivostoko), vis dėlto, kalbant apie šiuos laikus, labiau įprasta
būtų teigti, kad sąvoka Vakarai (civilizacine prasme) yra platesnė už Europą, kuri sudaro tik dalį
Vakarų civilizacijos. Pastarajai dar priskiriama Šiaurės Amerika (iki šiaurinės Meksikos sienos),
Australija, Naujoji Zelandija, o kartais ir visa Lotynų Amerika bei bent jau dalis Pietų Afrikos
Respublikos. Vis dėlto Vakarų civilizacija taip išsiplėtė tik nuo Didžiųjų geografinių atradimų, o iki tol
nebuvo peržengusi geografinės Europos ribų (kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus tebuvo epizodas
nepalikęs gilesnių pasekmių). Istoriškai Vakarų lotyniškosios civilizacijos ištakomis paprastai laikomas
VIII-IX a. Karolingų politinis darinys (Karolis Didysis tuomet tituluojamas „Europos tėvu“), kuris
amžininkų buvo laikomas simboliniu Romos imperijos Vakaruose atkūrimu.

Garsusis amerikiečių politologas Samuel Huntington (1927-2008) nurodė 8 išskirtinius Vakarų

krikščioniškosios civilizacijos bruožus: klasikinis paveldas (graikų filosofija ir racionalizmas, romėnų
teisė, lotynų kalba), katalikybė ir protestantizmas (vadinamoji Vakarų krikščionybė), Europos kalbos
(kalbų gausybė ir įvairovė, daugiausia germanų ir romanų), dvasinės ir pasaulietinės valdžių
atskyrimas, teisės normos, socialininis pliuralizmas (autonominės grupės, susidariusios ne kraujo ar
vedybinės giminystės pagrindu), atstovaujamieji organai ir individualizmas, tačiau ne visi jie išryškėjo
jau VIII-IX amžiuje. Religiją Huntington laikė svarbiausiu skiriamuoju civilizacijos požymiu.
Moderniems Vakarams labiausiai būdinga kapitalistinė ekonomika (socialiai orientuotas arba
liberalus modeliai), liberalioji demokratija ir iš jos išplaukianti pagarba žmogaus teisėms ir teisinės
valstybės principams. 

Tuo tarpu istorinę Europą lenkų istoriografijos klasikas Oskar Halecki (1891-1973) apibrėžė
kaip „bendriją visų nacijų, kurios palankiomis mažo, bet kupino įvairovės žemyno sąlygomis perėmė ir
išplėtojo graikų–romėnų civilizacijos palikimą, transformuotą ir ištobulintą krikščionybės, ir taip
suteikė laisvoms tautoms už senosios imperijos ribų galimybę pažinti tvarias praeities vertybes“.
Europos civilizacinėmis ištakomis paprastai įvardijama Atėnai (filosofija), Roma (teisė) ir Jeruzalė
(monoteistinė religija).

Pasak šiuolaikinio airių kilmės istorijos sociologo Gerard Delanty, Europą galima suprasti kaip
tarpcivilizacinę konsteliaciją, kurioje persipynusios graikų-romėnų, Vakarų krikščionių (katalikų-
protestantų), Bizantijos-Rusijos ir Islamo-Osmanų civilizacinės srovės (galbūt dar ir judaistinė srovė).
Europos modernybė, Delanty manymu, reiškiasi per socialinį ir kultūrinį modelius. Socialinį modelį
sudaro nuolat kintanti santykio tarp ūkio, valstybės ir pilietinės visuomenės konfigūracija, o kultūrinį –
nuolatinis kritinis tam tikrų „amžinųjų“ (transcendentinių arba metakognityvinių) idėjų, tokių kaip
laisvė, lygybė, solidarumas, socialinis teisingumas, autonomija, permąstymas
Agrarinė (neolito) revoliucija

     Kodėl žmonės perėjo prie gamybinio ūkio (žemdirbystės ir gyvulininkystės)? Regis, remiantis
sveiko proto logika, klausimas skamba kvailai, nes juk gamybiniu ūkiu paremta visa mūsų civilizacija,
taigi gamybinis ūkis buvo lemiamas pažangos veiksnys. Tačiau XX a. antrosios pusės – XXI a.
antropologiniai ir archeologiniai tyrimai rodo ką kita. Iš tikrųjų perėję prie gamybinio ūkio mūsų
protėviai turėjo dirbti daugiau, maitinosi prasčiau, sirgdavo dažniau ir gyvendavo vidutiniškai
trumpiau nei medžiotojai ir rankiotojai. Taip pat buvo paneigtas ir mitas, kad sėslios bendruomenės
būtinai turi verstis žemės ūkiu ir atvirkščiai, – kad žemės ūkiu besiverčiančios (tiesa, ne vien juo)
grupės negali būti klajokliai. Todėl, pasak žymaus šiuolaikinio istoriko Yuval Noah Harari, žemės ūkio
revoliucija buvo didžiausia apgaulė žmonijos istorijoje.

        Vis dėlto taip jau nutiko, kad tam tikru metu žmonės perėjo prie gamybinio ūkio ir todėl istorikai
bei archeologai kelia klausimus, kada tai įvyko, kodėl tai įvyko būtent tada ir kodėl tai įvyko tik
keliuose pirminiuose židiniuose pasaulyje [žemėlapis-1], o ne kur nors kitur, nors atrodytų, gamtinės
sąlygos kai kuriose kitose vietose buvo bent jau ne mažiau palankios. Tiesa, reikia pripažinti, jog pats
bandymas ieškoti tikslios žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžios datos yra bergždžias ne tik dėl
mokslinių įrodymų tikslaus interpretavimo sunkumų, bet ir todėl, kad augalų ir
gyvūnų domestikacija buvo laipsniškas ir ilgos trukmės procesas. Be to, labai sunku tiksliai įvardinti
skiriamąją ribą (ar kriterijus), kai jau nedvejodami galime kalbėti apie gamybinį ūkį kaip vyraujantį
pragyvenimo būdą. Dar iki homo sapiens  atsiradimo, ugnį įvaldę šiuolaikinių žmonių protėviai
(homininai) padeginėdami augaliją keitė kraštovaizdį taip, kad būtų palankesnis maistui vartojamiems
augalams vešėti (šį metodai aktyviai praktikavo ir Australijos aborigenai). Šuo buvo domestikuotas
jau vėlyvojo paleolito pabaigoje. Pasak amerikiečių antropologo James Scott, kiti poveikio laukinei
gamtai būdai darę rankiojimą vis labiau panašesnį į žemdirbystę buvo laukinių augalų priežiūra,
ravėjimas, perkėlimas jų į naujas vietas, sėklų platinimas derlingame dumble, sodinimas į kuoliuku
padarytas duobutes ir galiausiai dirvos arimas. Panašiai ir medžiotojai galėjo imtis tam tikrų
priemonių siekdami gauti daugiau naudos iš medžiojamų žolėdžių bandos (selektyvi medžioklė,
jauniklių prijaukinimas ir kt.). Norint efektyviai išnaudoti domestikuojamus augalus ir gyvūnus reikėjo
išgauti tam tikrus genetinius pokyčius (pvz., kad varpinio augalo stiebas būtų pakankamai tvirtas ir
grūdai neišbyrėtų iš varpos) ir pradėti kontroliuoti domestikuojamų rūšių veisimąsi. Pasak Jared
Diamond, prireikė tūkstantmečių, kad žmonių racione beveik neliktų produktų iš gamtinių maisto
išteklių, nuo kurių jie anksčiau visiškai priklausė. Remiantis archeologiniais ir paleogenetiniais
duomenimis, šis procesas kai kuriais atvejais užsitęsė iki 3000 metų.

        Šiuolaikiniai pasaulio istorikai (Jared Diamond, John L. Brooke), nevengiantys kelti ir nagrinėti
plačių istorijos klausimų, išskiria tam tikras prielaidas ir veiksnius sudariusius sąlygas arba net
paskatinusius pereiti prie gamybinio ūkio. Visų pirma, klimatas turėjo tapti pakankamai šiltas ir
pastovus. Taigi pereiti prie gamybinio ūkio buvo įmanoma tik pasibaigus paskutiniam ledynmečiui.
Antra, prie žemdirbystės ir gyvulininkystės buvo galima pereiti tik tuose pasaulio regionuose, kur
buvo pakankamas domestikuotinų augalų ir gyvūnų rūšių pasirinkimas (augalai turi būti vienmečiai ir
produktyvūs, prisitaikantys prie įvairių aplinkos sąlygų, gyvūnai – greitai augantys, lengvai
besiveisiantys nelaisvėje, romaus būdo ir kt.). Patys svarbiausi augalai domestikacijai buvo grūdinės
kultūros (kviečiai, miežiai, ryžiai, kukurūzai ir kt.), o gyvūnai – stambūs žolėdžiai (svarbiausi – „didysis
penketas“: avys, ožkos, galvijai, kiaulės ir arkliai). Trečia, žmonės turėjo jausti vienokį ar kitokį
būtinybės spaudimą (ekologinį, demografinį ar kitokį).

        Visos minėtos sąlygos tam tikru metu susidarė tik septyniuose pirminiuose židiniuose (dėl dar
kelių yra tebesiginčijama) ir iš ten greičiau ar lėčiau išplito į kitas sritis. Eurazijoje tokie židiniai buvo
tik du: Vakarų Azija (vadinamasis Derlingasis Pusmėnulis) ir Rytų Azija. Perėjimas prie gamybinio ūkio
prasidėjo prieš maždaug 9500-8500 m. pr. m. e.. (anksčiausiai Derlingajame Pusmėnulyje) ir truko iki
3500 m. pr. m. e.. Per šią pagrindinę domestikacijos bangą buvo prijaukinti visi svarbiausi augalai ir
gyvūnai.

        Ilgą laiką žmonės neatsisakė ankstesnių verslų (medžioklės, žvejybos, jūros ir sausumos gėrybių
rankiojimo), jų pragyvenimas rėmėsi mišria strategija. Todėl žemdirbystė buvo neintensyvi
(vadinamoji daržininkystė). Kai 4000-3000 m. pr. m. e.. klimatas gerokai atšalo žmonės buvo priversti
pereiti prie intensyvesnio gamybinio ūkio. Vietoj kaplio pagrindiniu žemdirbystės įrankiu tapo arklas,
o žemės ūkio darbams Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje imti naudoti darbiniai gyvuliai. Tai vadinamoji
Antroji neolito revoliucija arba Antrinė produktų revoliucija.  Šis gamybinio ūkio suintensyvėjimas
sudarė sąlygas atsirasti miestams ir seniausioms valstybėms. Remiantis Scott, valstybės galėjo
atsirasti tik ten, kur gamybiniame ūkyje vyravo javai, nes tik didelis grūdų derlius leido valdžiai
efektyviai kaupti atsargas, surinkti mokesčius, dalinti davinius ir tuo būdu pakankamai veiksmingai
kontroliuoti gyventojus ir išlaikyti gyventojų grupes, nedalyvaujančias maisto gamyboje (amatininkai,
mokesčių rinkėjai, kariai, viešųjų darbų darbininkai, žyniai ir kt.).

        Pietų Europa geografiškai yra arti seniausio gamybinio ūkio židinio pasaulyje – Derlingojo
Pusmėnulio, – todėl ji gana anksti patyrė jo poveikį. Agrarinis ūkis išplito Europoje dėl tokį ūkį
praktikuojančių žmonių migracijų iš Anatolijos pusiasalio. Tai buvo nauja migracijos banga į Europą.
Agrarinė ekonomika plito į Europą dviem kryptimis (Bar-Yosef): per Balkanus ir Dunojaus upės slėnį,
per Viduržemio pakrančių navigaciją ir kolonizaciją. Anksčiausiai (prieš maždaug 8800 metų) žmonės
iš Artimųjų Rytų ir jų praktikuojamas agrarinis ūkis išplito Peloponese (dab. Pietų Graikija) ir Kretos
saloje. Kiek vėliau (prieš 7200 metų) žemdirbiai išplito ir kitose europinio Viduržemio zonose, Vakarų
ir Vidurio Europoje [žemėlapis-2]. Europa taip pat savarankiškai domestikavo avižas ir aguonas.

        Pietinėse Baltijos jūros pakrantėse agrarinis ūkis ilgai (daugiau nei tūkstantį metų) neprigijo dėl
sudėtingesnių sąlygų žemdirbystei ir gausių medžioklės bei žvejybos išteklių. Tenykščiai žmonės statė
megalitinius statinius, kurie, pasak britų archeologo Colin Renfrew, galbūt tarsi žymėjo ribą tarp
dviejų Europos regionų. Ekonominiai ir genetiniai skirtumai (didesnė žemdirbių iš Artimųjų Rytų
genetinė priemaiša) ėmė nykti tik prieš 6000-5000 metų. Iki 4000 m. pr. m. e.. beveik visoje Europoje
(išskyrus labiausiai į šiaurę ir rytus nutolusias dalis) įsivyravo gamybinis ūkis. Žmonės tada jau gyveno
kaimuose, augino javus ir gyvulius.

Paimta iš: Reich, D. Who We Are and How We Got Here. Ancient DNA and the New Science of the
Human Past.  New York: Pantheon Books, 2018
Indoeuropiečiai ir egėjo civilizacijos

Dauguma šiuolaikinių europiečių kalba indoeuropiečių šeimos kalbomis (iš tautų, turinčių
valstybingumą, išimtis sudaro tik suomiai, estai, vengrai ir maltiečiai). Nuo pat lyginamosios
kalbotyros atsiradimo XVIII a. pabaigoje europiečių mokslininkams nepaprastai rūpėjo iš kur
indoeuropiečių protėviai atsikraustė (protėvynės klausimas). Buvo pasiūlyta visa eilė hipotezių, iš
kurių svarbiausiomis laikomos trys: Kurganų (stepės), Anatolijos ir Armėnijos. XXI a. į šį fundamentalų
klausimą padeda atsakyti ne tik mokslininkų sukaupti archeologiniai, lingvistiniai, bet ir
paleogenetiniai duomenys. Nors indoeuropiečių protėvynės problema nėra galutinai išspręsta, tačiau
neabejojama, kad į Europą indoeuropiečiai atkeliavo iš stepių, buvusių į šiaurę nuo Juodosios ir
Kaspijos jūrų [žemėlapis-1]. Vis dėlto jie nebuvo senieji Eurazijos stepių gyventojai. Prieš 7000-5000
metų į stepes skverbėsi žmonės iš pietų (dabartinio Irano ir Armėnijos teritorijų). Susimaišę su
vietiniais jie sudarė Duobinių kapų archeologinę kultūrą (archeologinė kultūra; rus. Ямная культура).
Jie ir buvo indoeuropiečiai.
        Iki indoeuropiečių protėvių atsikraustymo stepėse buvo gyvenama tik netoli upių slėnių, nes
kitur buvo per mažai lietaus ir girdyklų, kad būtų galima verstis žemdirbyste ar gyvulininkyste.
Gyvulių augintojai (augino avis ir galvijus) indoeuropiečiai sugebėjo kur kas geriau išnaudoti stepių
išteklius, todėl labai plačiai išplito: nuo dabartinės Vengrijos iki Altajaus kalnų prieigų. Tai padaryti
jiems labai padėjo gyvulių traukiami vežimai, kuriuose buvo galima gabenti vandens, maisto ir
kitokias atsargas. Indoeuropiečiai iš rytinių stepių perėmė ir prijaukintus žirgus: raiti piemenys galėjo
prižiūrėti žymiai didesnes bandas. Duobinių kapų kultūros žmonės visiškai atsisakė sėslaus gyvenimo
būdo – vežimai tapo jų mobiliais namais. Indoeuropiečiai laidojo savo mirusiuosius didžiuliuose
žemės kauburiuose – pilkapiuose (rus. курганы), į kuriuos kartais įdėdavo vežimų ir žirgų.
        III tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje indoeuropiečiai pradėjo skverbtis iš stepių į Vidurio ir
Vakarų Europą, o maždaug 2500 m. pr. m. e. ir į Britų salas. Archeologiškai Europoje jie siejami su
Virvelinės keramikos kultūra. Kaip rodo paleogenetiniai duomenys, iki III tūkstantmečio pr. m. e.
pabaigos indoeuropiečiai tapo vyraujančia gyventojų grupe Europoje – jų genai sudarė 70-90%
(išskyrus Iberijos pusiasalį). Naujųjų Europos gyventojų tarpe vyravo patriarchatas, kur kas labiau nei
anksčiau buvo garbinama prievarta.
        Kaip retai gyvenamų stepių piemenys sugebėjo išstumti gerokai tankiau gyvenusius Vidurio ir
Vakarų Europos žemdirbius? Tuometinė žemdirbystė buvo primityvi, o daug teritorijos nebuvo
įsisavinta: dirbamus laukus supo pirmapradžiai miškai. Kaip rodo paleobotaniniai duomenys, kaip tik
tuo metu dalis tokių miškų buvo iškirsta ar išdeginta ir paversta ganyklomis. Be to, iš stepių
indoeuropiečiai atsinešė plaučių marą sukeliančią bakteriją, kuriai jie patys turėjo imunitetą, tuo tarpu
vietiniai Europos gyventojai buvo labai pažeidžiami.
        Tuo tarpu, kai į didžiąją Europos dalį atsikraustė indoeuropiečiai, Europos pietryčiuose, Egėjo
jūroje iškilo civilizacijos jau apie 3000 m. pr. m. e. mokėjusios išgauti bronzą (bronza). Jas sukūrė
žemdirbiai išeiviai iš Anatolijos pusiasalio. Prie Egėjo civilizacijų priskiriamos trys susijusios
civilizacijos: Kikladų (salynas Egėjo jūroje), Minojo (centras – Kreta) ir Mikėnų (pastaroji daugiausiai
apėmė žemyninę Graikiją) [žemėlapis-2]. Ypač suklestėjo Minojo civilizacija (maždaug 2600-1450 m.
pr. m. e.): buvo išplėtota žemdirbystė, sodininkystė ir gyvulininkystė, Kretoje statomi didžiuliai rūmai
(Knosso), sukurtas raštas, intensyviai prekiauta jūromis (bronzai išgauti alavo buvo atsivežama net iš
Britų salų). Minojo civilizacija nebuvo labai karinga: jos žmonės nestatė jokių įtvirtinimų. Apie 1500 m.
pr. m. e. Teros saloje (dabar Santorinas) išsiveržęs ugnikalnis sugriovė Knosso rūmus ir Minojo
civilizaciją apėmė nuosmukis: ji ėmė dezintegruotis ir sunyko. Jos įpėdinės – Mikėnų civilizacijos –
labiau susijusios su indoeuropiečių migracijomis, žmonės kur kas daugiau kariavo ir statė gerai
įtvirtintas tvirtoves.

        Bronza ilgainiui išplito po Europą: apie 2500 m. pr. m. e. ji pasiekė Vidurio Europą, o iki 2000 m.
pr. m. e. – Skandinaviją ir Britų salas.
Europos civilizacinės ištakos
(antika, žydai, krikščionybė, islamas)

Dažniausiai istorikai, kultūros filosofai ir istoriosofai kaip simbolines Europos ištakas nurodo
tris miestus: Jeruzalę, Atėnus ir Romą. Paprastai Jeruzalė siejama su monoteistinės religijos, Atėnai –
su filosofijos, o Roma – su teisės (ypač civilinės) kilme. Atėnai ir Roma paprastai priskiriami vienai –
Antikinei (arba, vartojant britų istoriko Arnold Joseph Toynbee terminą, heleninei) civilizacijai. Taigi
Antikinės civilizacijos priskyrimas prie Europos civilizacinių ištakų yra akivaizdžiausias: didelė tos
civilizacijos teritorija priklausė geografinei Europai (išimtis – Anatolijos pusiasalis), o gausių kultūrinių
sąsajų ilgai ieškoti nereikia (pvz., teatras, grožinės literatūros ir mokslo ištakos, olimpinės žaidynės,
architektūros elementai, klasikinė filosofinė tradicija, gausybė tarptautinių žodžių kilusių iš senosios
graikų ir lotynų kalbų). Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad jeigu Antikinę civilizaciją interpretuosime
kaip vieną, tai ją sudaro ne du (kaip dažniausiai nurodoma), o trys, gal net ir keturi komponentai: be
graikų ir romėnų, prie jų dar reikėtų neabejotinai pridurti etruskus, o taip pat su išlygomis finikiečius,
kurių kolonijos šiaurinėje Viduržemio pakrantėje buvo plačiai išplitusios [žemėlapis].

Antikinę civilizaciją siejo bendri religiniai ir mitologiniai vaizdiniai, iki pat krikščionybės
įsigalėjimo IV-V m. e. a. Antikos civilizacijos įtakos sferoje buvę žmonės per išgalvotus protėvius
tapatinosi su Trojos karo herojais. Iš Antikos mus pasiekė individo kaip piliečio, autonominės
asmenybės, savivaldžios politinės bendruomenės (respublikos) ir demokratijos idėjos. Pasak, britų
istorijos sociologo Gerard Delanty, senovės graikų kultūra buvo rašto kultūra, bet „be knygos
tironijos“ (t. y. jokia knyga neturėjo „tiesos“ monopolio, kaip Biblija ar Koranas), todėl senovės
Graikijoje susiklostė nuolatinė ir kritinė tekstų perinterpretavimo tradicija (filosofija), kuri yra viena iš
pagrindinių Europos kultūrinio paveldo bruožų.

Roma sukūrė imperiją, kuri suteikė struktūrą antikinei civilizacijai. Atėnai, Roma ir Jeruzalė
buvo politiškai apjungti – susidarė sąlygos idėjų ir kultūrų sąveikai bei sintezei.

Žydų etninė grupė atsiradusi Artimuosiuose Rytuose konsolidavosi paskutiniame II

tūkstantmečio pr. m. e. trečdalyje. Jų išskirtinis vaidmuo pasaulio kultūrinėje istorijoje siejamas su tuo,
kad būtent jie suformulavo vieno dievo idėją – monoteizmą (labai tikėtina, kad dėl senovės Egipto
XIV a. pr. m. e. religinės reformos – saulės dievo Atono kulto įvedimo – poveikio). Itin svarbu
pažymėti tai, kad judėjų šventraštis didele dalimi sutampa su krikščionių Biblija (vadinamasis Senasis
Testamentas).

Žydų diaspora išplitusi po įvairius Europos kraštus darė didelį poveikį tiek Europos kultūrinei
(antikinių tekstų vertimai į lotynų kalbą, teologiniai disputai su krikščionimis), tiek ekonominei
(prekyba, palūkininkavimas) raidai.

Krikščionybė, kurią galima laikyti judaizmo  sekta, nes tai buvo vienas iš judėjų mokymų, o
Jėzus buvo kilęs iš žydiškos aplinkos, Romos imperijoje įsigalėjo IV m. e. a. ir sugebėjo susintetinti
(„sulydyti“) graikų, romėnų ir žydų pagrindinius kultūrinius klodus. Keliose pirmuosiuose
visuotiniuose bažnyčios susirinkimuose buvo atsiribota nuo radikalių srovių ir suformuotas gana
nuosaikus religinis mokymas, kuris persmelkė visų europiečių mąstyseną apie pusantro tūkstančio
metų...

Kur kas kontraversiškesnis yra trečios ir vėlyviausios monoteistinės tradicijos – islamo –

vaidmuo Europos raidai. Islamas kaip ir krikščionybė yra į visuotinumą pretenduojanti religija
(skirtingai nei judaizmas), o daugelį savo mokymo elementų yra perėmęs iš senesnių monoteistinių
religijų. Todėl jis kartais laikomas krikščionybės  sekta. Ankstyvaisiais islamo gyvavimo amžiais judėjai
ir krikščionys buvo išskiriami iš kitų ir laikomi aukštesnio statuso („knygos žmonės“) nei kiti
nemusulomonai. Apskritai musulmonai tuo metu buvo tolerantiškesni nei krikščionys. Nors būta
karinių susidūrimų tarp musulmonų ir krikščionių europiečių (Rekonkista Pirėnuose, kryžiaus žygiai į
Artimuosius Rytus, kovos su Osmanų ekspansija Europoje), tačiau europiečių santykiai su
musulmonais vien tik jais neapsiribojo. Arabams užvaldžius Šiaurės Afriką islamo civilizacija ėmė
daryti poveikį krikščionims. Aktyviausios sąveikos zonos buvo Pirėnų pusiasalyje (kurio dalį
musulmonai ilgus šimtmečius valdė) ir Sicilijos bei Maltos salose. Europiečiai iš musulmonų perėmė
daug klasikinių tekstų vertimų. Taip pat reikia turėti omenyje, kad ne tik šiuolaikinių emigrantų (iš
Turkijos ir Šiaurės Afrikos, o XXI a. pabėgėlių banga daugiausia iš Sirijos, Irako ir Afganistano), bet ir
istorinės musulmonų bendruomenės gyvena Europoje (albanai, bosniai, Lietuvos ir Krymo totoriai...).

Prieštaringi ir įvairiopi santykiai tarp Europos ir Turkijos irgi turi ilgą istoriją. Jau apie du
šimtus metų Osmanų imperija, o vėliau Turkija europeizuojasi ir yra iš dalies integruota į Vakarietiškas
organizacijas ir struktūras (Europos Tarybos narė nuo 1950 m., NATO – nuo 1952 m.,
asocijuota EEB narė – nuo 1964 m.), tačiau santykiai su ES rutuliojasi prieštaringai.
Klasikiniai Europos istorinių regionų modeliai:
oskar halecki ir jenő szűcs

Europos skaidymas į sudėtines dalis, remiantis kultūriniais kriterijais, turi senas tradicijas.
Antikos laikais ir viduramžiais buvo išskiriami civilizuoti Pietūs ir barbariška Šiaurė. Apšvietos
epochoje įsigalėjo požiūris, kad civilizuotesni yra Vakarai, o kur kas labiau barbariški ir atsilikę – Rytai.
Nors Vidurio Europos sąvoka atsirado dar XIX a. viduryje, tačiau regioniniai debatai tarp istorikų
labiau suaktyvėjo po I pasaulinio karo, kai galutinai suirus trims imperijoms (Rusijos,
Austrijos-Vengrijos, Osmanų) atsirado daug naujų ar atsikūrusių valstybių, kurių regioninę prigimtį
pasidarė labai aktualu apmąstyti („Tarpinė Europa“).

Aktyvus minėtų regioninių tarpukario istorikų debatų dalyvis buvo lenkų istorikas Oskar
Halecki (1891-1973). Nors II pasaulinis karas tas diskusijas nutraukė, tačiau Halecki jau būdamas JAV
po karo išleido knygą Limits and Divisions of European History  (1950), kurioje nuosekliai aptarė savo
Europos regioninės struktūros koncepciją (koncepcija). Remdamasis britų istoriko Arnoldo J. Toynbee
(1889-1975) civilizacijos apibrėžimu, lenkų istorikas Europą iš esmės interpretavo kaip vieningą
civilizaciją, kurią sudaro keletas istorinių regionų. Iš pradžių Halecki pabandė suskirstyti Europą į dvi
dalis – Rytų ir Vakarų, – kaip jau istoriogafijoje buvo įprasta iki jo. Vis dėlto, lenkų istoriko manymu,
toks skirstymas yra pernelyg savavališkas ir negali pakankamai paaiškinti atskirų Europos dalių
istorinės raidos savitumų. Dėl šios priežasties Halecki pasiūlė išskirti dar vieną regioną – Vidurio
Europą. Kadangi pastarasis išskiriamas dalį paimant iš Vakarų, o dalį iš Rytų Europos, tai šis regionas,
lenkų istoriko manymu, nėra vienalytis ir dar, savo ruožtu, skaidytinas į dvi dalis – vakarinę ir rytinę
Vidurio Europą. Todėl iš viso, pagal Haleckį, susidaro keturi Europos istoriniai regionai. Vakarų
Europai (siaurąja prasme) lenku istorikas
priskyrė romanų tautas, anglosaksus, keltus ir romanų bei germanų paribius
(Šveicarija, Beniliukso šalys). Vakarinė Vidurio Europa – vokiška – todėl jai priskirtinos Vokietija ir
Austrija, o rytinė, pasak Haleckio, – tai 12 valstybių susikūrusių po Pirmojo pasaulinio karo (o taip pat
šalys Balkanuose išsivadavusios iš Osmanų imperijos dar iki minėto karo): nuo Suomijos iki Graikijos
imtinai (žemėlapis-1). Pats problemiškiausias ir netvariausias regionas – tai Rytų Europa (siaurąja
prasme). Jam Haleckis linkęs priskirti Rusiją (tais laikotarpiais, kai ji apskritai priklausė Europos
bendrijai, o taip esą buvo ne visada) ir Ruteniją, t.y. baltarusių ir ukrainiečių protėvių teritorijas, kurios
ilgą laiką priklausė Lenkijai, LDK, o vėliau ATR (tiesa, Ruteniją esą galima interpretuoti ir kaip Vidurio
Rytų Europos dalį). Reikia pastebėti, kad Halecki laikėsi nuostatos, jog istorinių regionų ribos nebuvo
amžinos ir nekintamos, be to, kai kurias zonas galima laikyti tarpinėmis, nes būtent ten regionų ribos
buvo itin paslankios.

        Kitas iš Vidurio Rytų Europos (žemėlapis-2) kilęs istorikas – vengras Jenő Szűcs (1938-1988) savo
Šaltojo karo pabaigoje (1981) pasirodžiusioje ir tuoj pat į pagrindines tarptautines kalbas išverstoje
esė, skirtingai nei Halecki, išskyrė tik tris istorinius Europos regionus: Vakarų, Vidurio Rytų ir Rytų
Europą. Vengrų istoriko įsitikinimu, Europa formavosi iš dviejų polių – Karolingų ir Bizantijos imperijų,
tai lėmė apie 1000 m. susiformavusios Europos dvilypumą. Tuo tarpu trečiasis regionas – Vidurio Rytų
Europa – susidarė XIII a., kai Bizantiją užėmė kryžiuočiai, Kijevo Rusią – mongolai, o vokiečiai aktyviai
veržėsi į rytinę Europą.
        Szűcs savo esė pabrėžė, kad Vakarų Europos raida buvo ypač dinamiška ir aiškiai išskirtinė
žvelgiant į ją iš lyginamosios civilizacijų perspektyvos. Jai būdingi tokie unikalūs bruožai kaip agrarinė
ankstyvųjų viduramžių revoliucija, miestų autonomija, komunų ir korporacijų laisvės ir privilegijos,
pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atskyrimas, senjoro ir vasalo santykiai, o ilgainiui ir luominė
visuomenės struktūra bei luominiai susirinkimai. Iki 1000 m. tarp Vakarų ir Rytų Europos susidariusi
Naujoji barbarų Europa (Lenkija, Bohemija, Vengrija, Kijevo Rusia) savo socioekonomine struktūra
buvo panašesnė tarpusavyje ir gerokai skyrėsi tiek nuo Vakarų, tiek nuo Rytų Europos. Tačiau iki XIII
a. šis regionas, išskyrus Kijevo Rusią, kurią užvaldė mongolai, struktūriškai gerokai supanašėjo su
Vakarais ir virto minėtu trečiuoju regionu – Vidurio Rytų Europa. Tiesa, panašios į vakarietiškas
struktūros čia klostėsi pagreitintai (per maždaug 150 m. vietoj 500 m.), kopijuojant Vakarų Europą ir
sąmoningai vietiniams valdovams vykdant reformas, todėl tos struktūros daugeliu atvejų įgavo
iškreiptą pavidalą (pvz., savivaldą turintys, bet politiškai silpni miestai, neproporcingai didelis bajorijos
sluoksnis).

        Nuo Didžiųjų geografinių atradimų Vakaruose (kolonijinės) ir Rytuose (Maskva-Rusija) kūrėsi
imperijos, Vakaruose sparčiai augo ekonomika, o Vidurio Rytų Europoje įsigalėjo „antroji baudžiava“
su palivarkais ir žemės ūkio bei miško produktų eksporto specializacija tarptautinėje rinkoje. Europoje
įsigalėjus absoliutizmui Vidurio Rytų Europos regione susidarė didelė politinių santvarkų įvairovė: nuo
etaloninės absoliutinės monarchijos Brandenburge-Prūsijoje iki „bajorų respublikos“ su liberum
veto teise ATR.

ŽEMĖLAPIAI

ŽEMĖLAPIS-1: EUROPA PO PIRMOJO PASAULINIO KARO [paimta

iš: http://westerncivguides.umwblogs.org/2015/05/01/european-boarders-during-the-interwar-
period/]

ŽEMĖLAPIS-2: XXI AMŽIAUS VIDURIO RYTŲ EUROPOS VAIZDINYS [paimta

iš: http://biomassmagazine.com/articles/14090/eastern-europe-exporters]
Tamsieji amžiai europos civilizacijų istorijoje (graikų tamsieji amžiai
ir barbarų europa)

            Pavienių visuomenių ir ištisų makroregionų ar žemynų raida istorijos eigoje ne visada
rutuliojosi nuosekliai kylančia linija, kartais kelis dešimtmečius ar net ištisus šimtmečius būdingi
ryškus gyventojų sumažėjimas, subyra galingos karalystės ar imperijos, apleidžiami iki tol klestėję
miestai ir dirbami laukai, nebestatoma didelių ir puošnių statinių, gerokai sumažėja ar visai išnyksta
raštingumas, darbo įrankiai supaprastėja, o kartais suprastėja ir gyvenimo kokybė, jo trukmė –
sutrumpėja. Mokslinėje literatūroje paprastai tai vadinama socialiniu kolapsu. Istorikai ir archeologai
daug diskutuoja dėl pavienių kolapsų ir tokių kolapsų apskritai priežasčių, kurios kol kas nėra iki galo
aiškios, ir mechanizmo. Britų istorikas Ian Morris yra pasiūlęs „penkių apokalipsės raitelių“ (klimato
kaita, badas, valstybės žlugimas, migracijos ir ligos) koncepciją, tačiau jis vis dėlto pripažįsta gamtos
bei žmogiškųjų jėgų sąveiką.

             Europos civilizacijų istorija irgi nėra išimtis, nes joje su išlygomis galima įžvelgti tris tokius
kolapsus: apie 1200-800 m. pr. m. e.; 375-900 pr. m. e. m. ir (su išlygomis) 1315 m. – XV a. vidurys.

  Vadinamieji Graikų tamsieji amžiai prasidėjo apie 1200 m. pr. m. e. Tarp šio kolapso galimų
priežasčių minimi: eilė žemės drebėjimų Rytų Viduržemyje tarp 1225-1175 m. pr . m. e., klimato
pokyčiai, sausros ir badas, vidiniai sukilimai, išorinės invazijos (aktyviai migravo vadinamosios „Jūros
tautos“), decentralizacija ir tarptautinės prekybos nuosmukis, tačiau nei viena iš jų atskirai paėmus,
pasak amerikiečių archeologo Eric H. Cline, negali būti laikoma lemiama. Veikiau reikėtų kalbėti apie
sisteminį kolapsą, ypač turint omenyje, kad Rytinis Viduržemis XV-XIII a. pr. m. e. buvo labai glaudžiai
tarpusavyje susijęs diplomatiniais ir prekybiniais ryšiais. Šiaip ar taip Graikų tamsieji amžiai, kurie
užtruko kelis šimtmečius, tapo perėjimu iš vėlyvojo Bronzos amžiaus į Geležies amžių. Europiniame
Balkanų pusiasalyje taip sunyko paskutinė iš Egėjo – Mikėnų civilizacija, o po kelių šimtmečių jau
iškilo nauja – antikinė graikų, – rašiusi naujais rašmenimis – iš finikiečių perimta ir savo kalbos
reikmėms pritaikyta abėcėle – bei tiesmuko tęstinumo su Mikėnais neišlaikiusi civilizacija.

Apie du šimtus metų (30 m. pr. m. e. - 180 m .e. m.) klestėjusios Romos imperijos nuosmukio
priežastys taip pat buvo įvairiopos. Dėl užsimezgusių prekybinių kontaktų su rytiniu Eurazijos
pakraščiu (Hanių imperija) į Romos imperiją pateko neįprasti mikrobai, kuriems imperijos gyventojai
neturėjo imuniteto. Tai sukėlė epidemijas, kurios pasiekė viršūnę III a. viduryje, kai Romos gyventojai
kasdien mirė tūkstančiais. Tame pačiame amžiuje Romos imperiją sukrėtė gili politinė krizė, kaip per
maždaug 50 metų pasikeitė daugiau nei 20 imperatorių.

        Kitas svarbus procesas bylojęs apie epochų kaitą buvo Didysis tautų kraustymasis
(vok. Völkerwanderung) Europoje. Paprastai teigiama, kad jis prasidėjęs nuo hunų invazijos 375 m. ir
pasibaigęs kai langobardai užkariavo Italiją 568 m. (žemėlapis-1). Šioje migracijoje dalyvavo
minėti hunai, tiurkų, germanų ir slavų gentys. Didžiojo tautų kraustymosi pasekmė buvo Vakarų
Romos imperijos žlugimas ir barbarų karalysčių (frankų, langobardų ir kitų) susikūrimas. Vėlesnės
invazijos į Europą (arabų, vikingų, vengrų), taip pat turėjo svarbių pasekmių, tačiau jos jau nelaikomos
Didžiojo tautų kraustymosi dalimi. Būtent vengrų antpuoliai, kuriuos pavyko sustabdyti vokiečiams X
a. pirmojoje pusėje, kartais laikomi žymėję pereinamos epochos pabaigą.
   
Prie aukščiau išvardintų sukrėtimų prisidėjo ir klimato atšalimas, kuris pasiekė Viduržemį po
500 m. Tai vadinamasis Tamsiųjų Amžių šaltasis laikotarpis (apie 400 – apie 900 m.), kurio metu
Viduržemio klimatas dar ir tapo sausesnis.

Perėjimas iš Antikos (Haleckio Viduržemio) epochos į kitą sietinas ir su svarbiais kultūriniais

pokyčiais: krikščionybės įsitvirtinimu Romos imperijoje. Tai įvyko IV m. e. a.: nuo imperatorių
Konstantino ir Licinijaus 313 m. paskelbto Milano edikto, kuriuo buvo leista laisvai išpažinti
krikščionybę, iki imperatoriaus Teodosijaus (valdė 379-395) laikų, kai krikščionybė imperijoje buvo
įtvirtinta kaip valstybinė religija, o pagoniški kultai ir kitos krikščionybės srovės (išskyrus įteisintą)
imtos persekioti.

Didžiausias ir reikšmingiausias ūkinis pokytis įvykęs šioje epochoje yra vadinamoji ankstyvųjų

viduramžių agrarinė revoliucija. Ji įvyko dėl eilės svarbių technologinių pokyčių ir inovacijų Vakarų
Europos žemės ūkyje (pirmiausia Galijoje ir Anglijoje). Sunkesnėms dirvoms (skirtingai nei Viduržemio
jūros regione) įdirbti imtas naudotas sunkus plūgas, tai gerokai išplėtė pasėlių plotus. Atsirado nauja
pakinktų sistema: jie buvo tvirtinami ne prie darbinio gyvulio kaklo, o prie pečių ir tai leido jam
laisviau kvėpuoti. Žemės ūkyje vis plačiau imti naudoti arkliai, kurie, pasak žymaus
prancūzų medievisto Jacques Le Goff, buvo iki 30% našesni darbiniai gyvuliai. Arklių kanopoms
sutvirtinti imtos naudoti pasagos. Minėtoje pereinamoje epochoje labai išplito gerokai šalčiui ir
drėgmės stokai atsparesni rugiai ir avižos (pastarosiomis buvo šeriami arkliai). Tai leido plėtoti
efektyvesnę – trilaukę – žemdirbystės sistemą, kai tik 1/3 žemės buvo paliekama ilsėtis (pūdymas), o
kiti 2/3 buvo apsėjami žiemkenčiais ir vasarojumi. Visos minėtos žemės ūkio naujovės gerokai
padidino maisto produktų gamybą ir leido, nurimus invazijoms (nuo maždaug 1000 m.), pradėti augti
Europos gyventojų skaičiui bei pamažu atsigauti miestams.

Karolio Didžiojo laikais (valdė 768-814) sustiprėjusi Frankų karalystė vykdė sėkmingus karus,
o 800 m. netgi pavyko atkurti imperiją Vakaruose. Reguliarūs, sezoniniai karo žygiai reikalavo
mobilesnių ginkluotųjų pajėgų, todėl išaugo raitelių poreikis. Didžiulis perversmas buvo balnakilpės
atsiradimas ir išplitimas, leidęs nepalyginamai efektyviau valdyti žirgą. Itin grėsmingą galią sudarė
sunkiai šarvuoti raiteliai, tačiau jų ginkluotė, o taip pat ir tvirtesnis specialus kovinis žirgas, buvo labai
brangūs. Paprasti valstiečiai vis rečiau buvo šaukiami į karo tarnybą, o karinis elitas gaudavo
reikalingų pajamų ne tik iš karo grobio, bet ir gausiai Karolingų dalijamų žemės valdų. Savo valdose
žemvaldžiai steigė manorus: dvilypės struktūros dvarus, susidedančius iš domeno  (žemvaldžio žemių,
kurias dirbo priklausomi valstiečiai) ir ūbų  (valstiečių individualių žemės sklypų). Nuo Antikos išlikusių
vergų ir kitų žemdirbių statuso skirtumai ėmė prarasti turėtą reikšmę, nes visi jie gaudavo sklypus
prasimaitinimui ir turėjo apdirbti žemvaldžio domeną su darbiniais gyvuliais ir padargais. Taigi
susidarė profesionalių karių – žemvaldžių kariaunos (riterių) – sluoksnis, kuriuos išlaikė žemvaldys
(taip pat jie gaudavo pajamų ir iš karo grobio), o žemvaldžio pajamas sudarė manorų gamyba.

Karolingų imperija nebuvo tvari: jos galia greitai silpo ir jau IX a. viduryje imperija subyrėjo į
kelias dalis. Puolamieji žygiai nebevyko, priešingai, – reikėjo gintis nuo vikingų ir vengrų antpuolių.
Vis dėlto antpuoliams pasibaigus kariaunos niekur neišnyko ir joms reikėjo iš kažko gyventi. Išplito
plėšikavimai, o žemvaldžiai statėsi pilis ir pagal galimybes gynė savo apylinkės valstiečius bei jų
laukus. Taip susiklostė nauja socioekonominė struktūra paprastai vadinama feodalizmu: be karinio
elito valstiečiai turėjo išlaikyti ir dar vieną gamyboje nedalyvaujantį sluoksnį – dvasininkus.
Krikščionybė iš buvusių Romos imperijos žemių plito į barbarų kraštus – IX-XI a. pirmoje pusėje
apsikrikštijo bei įkūrė savo valstybes slavai, vengrai ir skandinavai (vikingai). Taip apie 1000 m., pasak
Oskaro Haleckio, susiklostė – Europos krikščioniškų valstybių bendrija į kurią pateko ir Kijevo Rusia
(žemėlapis-2). 1054 m. galutinai suskilus krikščionių bažnyčiai ilgainiui vis labiau ėmė ryškėti
skirtumai tarp katalikų ir stačiatikių, kartais privesdavę net prie atviro priešiškumo (pvz., IV kryžiaus
žygis, pasibaigęs Konstantinopolio užėmimu).
europos civilizacinio tapsmo epocha (900-1315 m.)

XXI amžiuje vis dar yra įprasta išskirti viduramžių epochą Europos istorijoje ir ji paprastai
datuojama V-XV amžiais. Tačiau iš tiesų tai gana silpnai pagrįstas ir pasenęs požiūris įtvirtintas XVII-
XVIII a. sandūroje vokiečių mokslininko Cristopho Cellariaus (Kellerio) prieš daugiau nei 300 metų. Jį
kritikuojant galima nurodyti bent keletą argumentų. Pirma, pats epochos pavadinimas ganėtinai
beprasmiškas, nes „viduriniai amžiai“ žymi tik laikmečio tarpinę padėtį kitų dviejų „tikrųjų“ epochų
(Antikos/Senovės ir Renesanso/Naujųjų laikų) atžvilgiu. Kitaip sakant, terminas viduramžiai išsaugojo
savo tarpinių „tamsiųjų laikų“ prasmę/reikšmę. Antra, kaip dar XX a. viduryje teigė Oskar Halecki,
idėja traktuoti minėtą tūkstantmetį kaip vieną epochą ir vienalytę visumą jau tuomet buvo aiškiai
pasenusi. Trečia, Renesansas kaip viduramžių pabaigos skiriamoji riba yra gana nevykusi, nes istorikai
vadinamuosiuose Europos viduramžiuose nesunkiai randa daugiau „renesansų“ (Karolingų IX a.,
Otonų X a., XII amžiaus renesansas).

Mes skiriame Antikos (arba vartojant Haleckio terminiją – Viduržemio) epochą kaip Antikinės
(arba pagal Toynbee terminiją – helėninės) civilizacijos laikmetį, tai kita epocha galėtų žymėti naujos
civilizacijos – Lotyniškosios Vakarų – tapsmą, kuris paprastai datuojamas 800/900/1000-1350/1400 m.
Tai buvo, visų pirma, pilių, šarvuotų riterių ir katedrų laikai (Peter Heather/Georges Duby). Nutrūkus
vengrų, saracėnų ir vikingų antplūdžiams apie 1000 metus prasidėjo ekonominio augimo, teritorinės
plėtros ir kultūrinių bei socialinių pokyčių laikotarpis, kuris tęsėsi iki XIV a. Augimas reiškėsi daugelyje
sferų: didėjo gyventojų skaičius (per 300 metų išaugo beveik dvigubai), dirbamos žemės plotai
plėtėsi, urbanizacija ir komercializacija pakeitė ūkinį (išplito ne tik pinigai, bet ir bankinės operacijos,
taip pat manufaktūrinė gamyba), socialinį (savivaldūs miestai, universitetai, tarptautinės Katalikų
bažnyčios struktūros) ir politinį (luominės monarchijos) gyvenimą. Intensyviai vyko retai apgyventų,
užkariautų ar atkariautų žemių kolonizacija: anglai apgyvendino keltų žemes Britų salose, vokiečiai
skverbėsi į Vidurio Rytų Europą, Pirėnų pusiasalyje vyko rekonkista (žemėlapis-1), kryžiaus žygiai
buvo nukreipti į rytinę Viduržemio jūros pakrantę (Bartlett). Pasak britų istoriko medievisto Robert I.
Moore, būtent šiuo laikotarpiu pirmą kartą istorijoje Šiaurvakarių Europoje įvyko savarankiška
urbanizacija: miesto gyventojų proporcija kai kuriuose Europos regionuose pasiekė apie 10%, o 1000-
1200 m. atsirado dar 127 miestai turintys ne mažiau kaip 5000 gyventojų (iki tol buvo tik 29). Laikant
miestus civilizacijos kriterijumi būtent tik nuo tada ir galima kalbėti apie Europos civilizaciją, o tarp
Antikinės civilizacijos ir Europos tiesioginio tęstinumo nebuvo, nes šiuo laikotarpiu Viduržemio
regione iškilo kiti miestai negu klestėjo Antikoje, o pavienės išimtys (Milanas) išgyveno aiškų
nuosmukį; tuo tarpu į šiaurę nuo Alpių romėnai iš viso nebuvo įkūrę nei vieno tvaraus miesto
(Moore).

Kaip teigė Halecki, jungianti šios Europos epochos idėja buvo universalizmas, tačiau tas
universalizmas Vakarų lotyniškoje civilizacijoje buvo dvilypis, nes nuo pat pradžių egzistavo dvi į
visuotinumą pretenduojančios galios institucijos: Romos popiežius ir Šv. Romos imperijos
imperatorius (imperiją Vakaruose atkūrė dar Karolis Didysis 800 metais, o po to ją dar kartą atnaujino
vokiečių karalius Otonas I 962 metais). Apie 1000 metus atsirado trilypės (organinė) visuomenės
struktūros samprata: buvo manoma, kad visuomenė susideda iš besimeldžiančiųjų (oratores),
kariaujančiųjų (bellatores) ir dirbančiųjų/triūsiančiųjų (laboratores). Visos trys visuomenės dalys buvo
laikomos naudingomis ir viena nuo kitos priklausomomis.
 Nors bent iki 1000 m. Vakarų Europoje iš esmės vyravo natūrinis ūkis, tačiau XI a. situacija
ėmė keistis: intensyvėjo prekyba ir monetų cirkuliacija. Tie procesai dar labiau paspartėjo XII-XIII a.
Susidarė du regionai, kur prekyba ir mainai buvo ypač intensyvūs: šiaurės vakaruose apie Šiaurės ir
Baltijos jūrą (nuo Flandrijos iki rytinės Baltijos pakrantės; Britų salos buvo taip pat įtrauktos į šį tinklą)
ir Šiaurės Italija (svarbiausi centrai: Milanas, Venecija, Genuja, Piza, Florencija).

Išaugusi žemės ūkio produkcija (visų pirma grūdų kiekis), išsiplėtęs miestų tinklas, intensyvėjantys
mainai ir prekyba skatino platesnį darbo pasidalijimą: didėjo amatų įvairovė ir augo amatininkų
kvalifikacija, atsirado profesionalių protinio darbo specialistų poreikis (visų pirma teisininkų ir
medikų). Visa tai įgalino atsirasti universitetus. Anksčiausiai jie atsirado Italijoje (nuo XI a. pabaigos), o
iki 1300 m. Europoje jų jau buvo apie 20 (žemėlapis-2). Kadangi dėstomoji kalba visur buvo lotynų,
tai siekiantys mokslo galėjo studijuoti bet kuriame universitete.

ŽEMĖLAPIS-1:
REKONKISTA [paimta iš: http://www.medievalchronicles.com/medieval-history/medieval-history-
periods/reconquista-period/what-was-the-reconquista/what-was-the-reconquista-map/]

ŽEMĖLAPIS-2:
EUROPOS UNIVERSITETAI XI-XIV A. [paimta iš:
https://www.pinterest.co.uk/pin/426505027188230609/]
apšvieta ir "darbštumo revoliucija" (1687/1725-1789)

        XVIII a. pirmame trečdalyje klimatas Europoje atšilo. Vadinamasis Maunderio didysis Saulės

minimumas baigėsi trimis šaltomis žiemomis 1709, 1728 ir 1740 metais. Po to klimatas tapo gerokai
švelnesnis. Tiesa XVIII a. pabaigoje jis vėl atvėso (vadinamasis Daltono minimumas), tačiau anaiptol
nepasiekė XVII a. lygio.

        Nepaisant to, kad ir XVIII a. iškildavo aštrių ir alinančių karinių konfliktų tarp Europos valstybių
(Didysis Šiaurės, Ispanijos įpėdinystės, Septynmetis karai). Vis dėl to artėjant link XVIII a. vidurio
gyventojų ėmė sparčiai daugėti. Tai susiję ne tik su klimato švelnėjimu, žemdirbystės metodų
tobulinimu (daugiausiai Britanijoje ir Nyderlanduose), bet ir tam tikrais demografiniais pokyčiais
(transformacija). XVIII a. iki tol vyravęs demografinis modelis (jam būdingas didelis gimstamumas ir
didelis mirtingumas) ėmė keistis. Iš pradžių gerokai sumažėjo mirtingumas ir pailgėjo gyvenimo
trukmė (vėliau sumažėjo ir gimstamumas). Tai susiję su karantino ir sanitarinių zonų kaip priemonės
apsisaugoti nuo epidemijų praktika, o taip pat su skiepais (pirmiausia nuo raupų) išplitusiais
Britanijoje ir jos kolonijose XVIII a. [žemėlapis-2] Visi šie pokyčiai sukėlė spartų gyventojų skaičiaus
augimą ne tik Europoje, bet visoje vidutinio ir subtropinio klimato zonoje Eurazijoje ir Šiaurės
Amerikoje [grafikas].

        XVIII a. paprastai istorikų siejamas su Apšvietos kultūrine epocha. Lietuvių kultūros istorikui
Eligijui Railai nekyla abejonių, kad ją reikėtų datuoti 1680-1780 m., pradžią siejant su „europietiško
proto krize“ (Paul Hazard), kurią iššaukė XVI-XVII a. mokslo revoliucija, privertusi suabejoti žmogaus
prigimtimi. Nepaisant visapusiškų krizinių reiškinių, gamtos mokslai XVII a. padarė didžiulę pažangą ir
1687 m. buvo vainikuoti Isaaco Newtono veikalu „Matematiniai gamtos filosofijos principai“ (nors
Didieji geografiniai atradimai, tapę nuoseklaus mokslinio mąstymo, t. y. žinojimo ribotumo
pripažinimo, prielaida, tęsėsi iki Australijos žemyno atradimo 1770 metais). Į visas gyvenimo sritis
skverbėsi mechaninės filosofijos samprata.

        Raila skiria du Apšvietos suintensyvėjimo tarpsnius: 1680-1715 ir 1730-1770 metais. Antrajame
tarpsnyje ne tik didėjo Europos gyventojų skaičius (ypač Britanijoje), bet ir išaugo miestai išplėsdami
komunikacijų tinklą. Kultūra imta tapatinti su mokėjimu skaityti. Atsirado visuotinio žmonių
raštingumo idėja ir pradėtas diegti visuotinis pradinis švietimas, uždraustos raganų bylos, apribotos
bajorų ir dvasininkų privilegijos. Apskritai Apšvietos epochai buvo būdingas tikėjimas pažanga ir
žmogaus gebėjimu racionaliai mąstyti bei veikti, tikslingų pertvarkymų ir reformų visose gyvenimo
srityse siekiai.

        Tiesa, istoriografijoje Apšvietos datavimas nėra taip vienareikšmiškai nusistovėjęs. Prancūzų
istorikai Apšvietos pradžią tradiciškai nukelia į 1715 metus, t.y. sieja su Prancūzijos karaliaus Liudviko
XIV („karaliaus saulės“) mirtimi, o štai britų istorikas ankstyvųjų naujųjų laikų specialistas Thomas
Munck Apšvietos pradžią sąlyginai laiko 1721 metus (data sietina su vieno ryškiausių Apšvietos
mąstytojų – Montesquieu – veikalo „Persiški laiškai“ pasirodymu).

        XVII a. sukurtos Anglijos kolonijinės imperijos [žemėlapis-1] plantacijose pradėti gaminami
produktai – cukrus, kava, arbata ir tabakas – turėjo aiškų stimuliuojantį (stimuliantas) poveikį. Alų taip
pat ėmė išstumti stiprus alkoholinis gėrimas - romas. Europoje greitai augo šių produktų vartojimo
poreikis, kūrėsi specialių vartojimo institucijų (kavinių) tinklas, jos sėkmingai konkuravo su
tradicinėmis užeigomis. Augant Britanijos kolonijose gaminamų produktų paklausai susiklostė jų
rinka Europoje. Anaiptol ne tik turtingieji norėjo vartoti minėtus produktus, tačiau darbo užmokestis
neaugo. Tai privertė keistis valstiečių šeimos ekonominį modelį: laisvalaikio iš esmės buvo atsisakyta,
imta kur kas labiau orientuotis į produktų, turinčių paklausą rinkoje, gamybą. Tai
vadinamosios darbštumo arba darbščiosios revoliucijos  (ang. industrious revolution) esmė. Lygiagrečiai
vyko eksperimentavimas su mašinų pritaikymu pramonėje. Papildomą impulsą suteikė Karališkosios
mokslinės draugijos įsteigimas 1663 metais. Didžiausias mechanizacijos poreikis jautėsi kasybos
pramonėje, kurios apimtys XVII a. Anglijoje labai išaugo dėl iškastinės energijos šaltinių (anglies)
poreikio. Galiausiai 1698 m. Thomas Savery užpatentavo pompą, varomą garo variklio. Ji buvo
sėkmingai pritaikyta anglies kasyklose ir toliau tobulinama. Tai buvo pramonės mechanizacijos
pradžia ir pramonės revoliucijos užuomazga, kuri įsibėgėjo su James Watto ir kitų išradėjų
patobulinimais, bei tekstilės pramonės mechanizacija. Tiesa, mašininės pramonės augimas įgavo
pagreitį tik XIX amžiuje.

ŽEMĖLAPIS-1: BRITANIJOS KOLONIJINĖ IMPERIJA Amerikoje 1756 metais  [paimta

iš: https://www.atlasofbritempire.com/empire-in-americas.html (nebeaktyvi nuoroda)]

ŽEMĖLAPIS-2: BRITANIJOS KOLONIJINĖ IMPERIJA Amerikoje 1763 metais  [paimta

iš: https://www.atlasofbritempire.com/empire-in-americas.html (nebeaktyvi nuoroda)]
„šaltojo karo dualizmas“ (1946-1989)

        Po Antrojo pasaulinio karo globali tarptautinių santykių sistema esmingai pasikeitė: joje ėmė
vyrauti dvi supervalstybės karo nugalėtojos – JAV ir SSRS. Europos didžiosios valstybės greitai
prarado savo turėtą galią: per du-tris dešimtmečius jos neteko turėtų kolonijų (didžiausia Britanijos
kolonija Indija tapo nepriklausoma dar 1947 m., nuo 1960 m. sparčiai dekolonizavosi Afrika) ir pagal
turimus resursus nebegalėjo varžytis su supervalstybėmis. Nepaisant to, kad abi supervalstybės turėjo
masinio naikinimo ginklą – atominę bombą (netrukus jį pasigamino ir D. Britanija, Prancūzija ir Kinija),
tačiau tarptautinių santykių sistemą stabilizavo 1945 m. įkurta nauja globali tarptautinė organizacija –
Jungtinių tautų organizacija (JTO). Svarbiausius sprendimus priimdavo JTO Saugumo taryba, kurioje
didžiosios valstybės nugalėtojos – JAV, SSRS, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija –
turėjo veto teisę.

        Europa po Antrojo pasaulinio karo buvo labai nualinta ekonomiškai, tačiau vakarinei jos daliai
atsigauti padėjo JAV suteikta pagalba pagal Maršalo planą (Maršalo planas). Vakarų Europa po II
pasaulinio karo atmetusi destruktyvias nacionalizmo formas nuosekliai rutuliojosi liberaliosios
demokratijos (liberalioji demokratija) su išplėtotomis valstybės funkcijomis ir eurointegracijos (visų
pirma, Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo ir taikaus bendradarbiavimo) kryptimi.

        Išskirtinai svarbus XX a. vidurio istorijos reiškinys buvo vadinamoji Mokslo ir technikos
revoliucija (MTR). Paprastai skiriamos dvi MTR bangos. Pirmajai (XX a. 6-7-asis dešimtmečiai) būdinga
atominė energetika, kvantinė elektronika, lazerinė technika, kibernetikos ir skaičiavimo technikos
sparti raida, sintetinių medžiagų gamyba, „žalioji revoliucija“ (pesticidai, herbicidai), antibiotikai ir
galiausiai kosmoso įsisavinimas. Pirmoji MTR sukėlė pasaulėžiūros euforiją: žmonės masiškai tikėjo,
kad mokslo ir technikos progresas yra beribis, o jo dėka galima išspręsti bet kokias problemas. Labai
išaugo mokslo prestižas ir jo poveikis visuomenei, į mokslą buvo investuojamos milžiniškos lėšos,
labai išaugo mokslininkų skaičius, galiausiai – grožinėje literatūroje suklestėjo mokslinės fantastikos
žanras. Vis dėlto netrukus išryškėjo ir MTR negatyvios pasekmės (gamtos užterštumas ir resursų
beatodairiškas eikvojimas, demografinis sprogimas...), o filosofijoje įsivyravo skepsis
(postmodernizmas).

       Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo naujas, ketvirtasis kapitalistinis gamybos ir inovacijų

būdas („fordistinis kapitalizmas“; 1945-1990), kuris ketvirčiui amžiaus užtikrino pasaulio istorijoje dar
neregėtus ūkio augimo tempus. Svarbiausias jo bruožas buvo sistemingas valstybinis ekonomikos
reguliavimas mokesčių ir pinigų politikos priemonėmis. Reguliuotojai siekė slopinti ūkio augimo
netolygumo tendencijas. Apibendrinant naująjį kapitalistinį gamybos būdą galima vadinti valstybės
reguliuojamu viešųjų korporacijų nacionaliniu kapitalizmu. Rekordiški ekonomikos augimo tempai
per jos pakilimo fazę (iki 1971-1973 m.) buvo pasiekti dėl sparčios automobilių, sintetinės chemijos ir
mikroelektronikos pramonės plėtros. Aptariamu laikotarpiu dominuojančia kapitalistinio verslo
organizacine forma labiausiai išsivysčiusiose šalyse tapo viešoji korporacija, kuri aiškaus individualaus
savininko nebeturėjo. Visomis jos akcijomis buvo prekiaujama akcijų biržose, nuosavybės teisės buvo
išsklaidytos (įmonė turi daug savininkų) ir dažnai keliavo iš rankų į rankas pagal tai, kokie buvo
naujausi paskelbti įmonės ekonominės veiklos rodikliai. XX a. aštuntasis dešimtmetis ir devintojo
dešimtmečio pradžia – tai kapitalizmo pasaulinės krizės laikotarpis. Ekonominės raidos tempas
gerokai sulėtėjo.

        Tokios kapitalizmo evoliucijos rezultatas buvo visuotinės gerovės valstybė, kuriai būdinga
aukštas pragyvenimo lygis, masinis vartojimas, socialinis saugumas (valstybės pašalpų sistema),
žmogaus teisių paisymas ir puoselėjimas, stabilus demokratinis režimas.

        Tuo tarpu SSRS ir europinėse komunistinio bloko (Varšuvos sutarties organizacijos) valstybėse
po Antrojo pasaulinio karo ekonomika buvo visiškai nacionalizuota (nacionalizuoti; SSRS tai padaryta
anksčiau), sparčiais tempais vyko industrializacija (ypač buvo plėtojama sunkioji ir karinė pramonė),
visiškai likviduotas nedarbas. Kita vertus, pramonės raida vyko netolygiai, išryškėjo vartojimo prekių
stygius. Nors po Stalino mirties SSRS politinė santvarka ėmė švelnėti (totalitarizmas pamažu
transformavosi į autoritarizmą), tačiau žmonės neturėjo konstitucijose deklaruotos spaudos ir žodžio
laisvės, buvo persekiojami už politinių ir religinių pažiūrų viešą skelbimą. Buvo suvaržyta ir judėjimo
laisvė: netgi kelionės po Varšuvos sutarties šalis buvo ribojamos.
informacinė era

        XX a. paskutiniame ketvirtyje prasidėjo ir iki šiol esą tebesitęsia antroji Mokslo ir technikos
revoliucijos (MTR) banga, kuri dideliu mastu buvo orientuota į negatyvių pirmos MTR bangos
pasekmių šalinimą. Jai būdinga: į gamtos išteklių tausojimą nukreiptos technologijos, nauji energijos
šaltiniai (saulės, vėjo, vandenyno potvynių ir atoslūgių), mikroelektronika, biotechnologijos (genų
inžinerija), robotizacija, kompiuterinė technika, kosmoso pramoninio įsisavinimo pradžia.

        Apie 1990 m. prasidėjo penktoji kapitalizmo banga. Jos dominuojanti ūkio šaka, be abejo, buvo
telekomunikacijų ir mikroelektronikos industrija. Jos „embleminis“ produktas, žinoma,
buvo asmeninis kompiuteris. Šiaip pirmieji kompiuteriai buvo pagaminti vos pasibaigus Antrajam
pasauliniam karui. Bet tai buvo tik didžiuliai vadinamieji universalieji (ang. mainframe)  kompiuteriai,
naudojami moksliniams ir verslo skaičiavimams. Pirmieji „vartotojui draugiški“ kompiuteriai pasirodė
prieš pat 1980-uosius, kai buvo išrastos mikroschemos ir mikroprocesoriai, o masinės gamybos ir
masinės paklausos objektu jie tapo antrojoje priešpaskutinio dešimtmečio pusėje, kai atpigo jų
gamyba.

        Nuo maždaug 1993 m. platesniam vartotojų ratui buvo pradėtos teikti interneto paslaugos ir
prasidėjo jo sprogstamoji plėtra, kartu su mobiliojo ryšio plėtra pakeitusi kasdienį daugybės žmonių
gyvenimą ne mažiau, nei kažkada pakeitė automobilis ar prieš tai elektra ir geležinkelis. Pagrindiniu
nauju produktyvumo augimo šaltiniu tapo radikalus informacinių (ar sandorių) kaštų sumažinimas,
naudojant naujas komunikacijos priemones.

        Tuo tarpu Šaltojo karo pabaigoje SSRS stagnuojančios ekonomikos ir vėl suintensyvėjusių
ginklavimosi varžybų kontekste SSKP generaliniu sekretoriumi 1985 m. tapo Michailas Gorbačiovas,
kuris pradėjo reformas. Po kelių metų viešumo ir socialinių bei ekonominių ydų kritikos, įsidrąsinusi į
pertvarkos procesus įsitraukė visuomenė. Anksčiausiai visuomenė suaktyvėjo vakariniame SSRS
pakraštyje – vadinamajame Pabaltijyje. 1988 m. įsteigti Lietuvos persitvarkymo sąjūdis bei Latvijos ir
Estijos liaudies frontai ėmė viešinti neteisėtos rytų Baltijos šalių inkorporacijos į SSRS faktą bei
reikalauti nepriklausomybės. 1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo imtasi ekonominės
blokados, o 1991 m. pradžioje bandyta įvykdyti perversmą Lietuvoje ir Latvijoje, tačiau jie nepavyko.
Tuo metu Rusijos prezidentu išrinktas Borisas Jelcinas parėmė Baltijos šalių nepriklausomybę. 1991
m. rugpjūtyje SSKP Politinis biuras bandė įvykdyti perversmą Maskvoje, tačiau jis taip pat nepavyko ir
metų gale SSRS buvo likviduota (vietoj jos įsteigta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga).

        Gorbačiovo perestroikos politika išjudino pokyčius ir komunistinėse Europos šalyse: anksčiausiai
(1988 m.) Lenkijoje, o po to ir kitose. 1989 m. lapkričio 9 d. Berlyno sienos skyrusios Vokietijos
Demokratinę Respubliką nuo Vakarų Berlyno, atvėrimas ir sugriovimas tapo simboliniu įvykiu,
žyminčiu Šaltojo karo pabaigą.

        Žlugus komunistiniams režimams pradėtos ekonominės refomos, kurių tikslas buvo kapitalizmo

restauracija. Ekonomikos transformacija nebuvo lengva: įsivyravo tiesmukos ir primityvios
neoliberalizmo ideologijos nuostatos, neišvengta skubotų ir neapgalvotų žingsnių, ekonominių
machinacijų, neskaidrių valstybinės nuosavybės privatizacijų ir bendro nusikalstamumo išaugimo.
        Netrukus pokomunistinės Europos šalys pareiškė norą integruotis į ES ir NATO. Prasidėjo
intensyvių derybų ir tikslinių reformų įgyvendinimo etapas, kuris buvo apvainkuotas istorine 2004 m.
ES (10 naujų narių) ir NATO (7 naujos narės; dar 1999 m. prie NATO jau buvo prisijungusios Lenkija,
Čekija ir Vengrija) plėtra.

        Labai išaugusi ES, kurią jau sudarė 25 valstybės-narės (2007 m. dar prisijungė Rumunija ir
Bulgarija, o 2013 m. – Kroatija), ūkinio pakilimo sąlygomis sėkmingai plėtojo ekonomiką (bendras
visos ES BVP augimas sudarė 2-3% per metus), tačiau 2008 m. ES užklupo vadinamoji Didžioji
recesija (2008-2009). Globalią ekonominę krizę sukėlė pernelyg suvešėjusios spekuliacijos JAV
nekilnojamo turto rinkoje ir su tuo susijusi finansinė krizė (2007-2008 m.). Europos šalis ekonominė
krizė paveikė nevienodai. Iš naujų ES narių labiausiai nukentėjo Baltijos šalys, Rumunija, Bulgarija ir
Kroatija, kur tiesioginės užsienio investicijos plaukė daugiausiai į finansų sektorių bei nekilnojamąjį
turtą. Tose šalyse susidarė užsienio prekybos disbalansas (gerokai daugiau buvo suvartojama nei
pagaminama ir eksportuojama). Pietų Europa irgi stipriai nukentėjo dėl didelio prasiskolinimo. Tuo
tarpu Višehrado grupės šalyse tiesioginės užsienio investicijos pateko daugiausiai į pramonės
sektorių, todėl jos nukentėjo mažiau. Išimtį sudarė Vengrija, kuri buvo žymiai labiau prasiskolinusi nei
kitos Višehrado grupės šalys.

        Be ekonominio nuosmukio, kurį sukėlė Didžioji recesija prisidėjo ir politiniai sukrėtimai: 2014 m.
Maidano revoliucija Ukrainoje, Krymo okupacija ir pilietinis karas Rytų Ukrainoje. Nauju iššūkiu tapo
migrantų antplūdis į ES iš Artimųjų Rytų dėl užsitęsusio Sirijos pilietinio karo ir vadinamosios Islamo
valstybės vykdomo teroro. Visa tai sukėlė vertybinę krizę: žmonės Vakarų šalyse pradėjo
abejoti liberaliosios demokratijos perspektyvomis, sustiprėjo ksenofobinės, nacionalistinės,
izoliacionistinės ir protekcionistinės nuostatos.
europos civilizacinė struktūra: istoriniai pasieniai

Pažvelgę į šiuolaikinės Europos žemėlapį (ypač turėdami omenyje, kad turtingiausios ir

labiausiai klestinčios šalys yra išsidėsčiusios šiaurės vakaruose) akivaizdžiai matome, jog
šis pusiasalis rytuose sausuma siejasi su Eurazijos likusia dalimi, o pietuose ir pietryčiuose jį nuo
Afrikos ir Azijos skiria jūros.

Šios dvi ilgos zonos ir yra Europos istoriniai pasieniai: rytinis (vertikalusis) ir pietinis
(horizontalusis) [žemėlapis]. XXI amžiuje atrodo, kad abi šios zonos (tiek pokomunistinė
vadinamoji Vidurio ir Rytų Europa, tiek ir po paskutinės globalios ekonominės krizės sunkiai
atsigaunanti vadinamoji PIGS), bent jau ekonomine prasme, yra Europos periferijos. Žiūrint istoriškai,
bent jau nuo XVII amžiaus abi zonos irgi nebuvo Europos raidos avangarde (tiek ekonomiškai, tiek
politiškai, tiek kultūriškai), vis dėlto žvelgiant iš itin ilgos (tūkstantmečių) istorinės perspektyvos šių
Europos pasienio zonų statusas civilizacinėje struktūroje nebuvo vienodas ir amžiams bėgant
esmingai kito.

Iki pat arabų ekspansijos Šiaurės Afrikoje ir Pirėnų pusiasalyje VII-VIII a. labiausiai civilizuota
buvo būtent Europos pietinė pakrantė, t.y. europinis Viduržemis. Net ir vėliau iki pat Didžiųjų
geografinių atradimų būtent ten (o labiausiai Apeninų pusiasalyje) klestėjo prekyba ir miestai, o dėl
padėties civilizacijų kryžkelėje (Islamo, Bizantiškosios Rytų, Lotyniškosios Vakarų) ir kultūrinis
gyvenimas.

Vis dėlto pamažu didėjo Šiaurės Vakarų Europos reikšmė, nors galutinai jos pranašumas
išryškėjo tik XVII a. Didžiausios įtakos tam turėjo ankstyvųjų viduramžių agrarinė revoliucija (o XVII a.
dar ir žemės ūkio modernizacija), Didieji geografiniai atradimai, Reformacija, Osmanų ir Ispanijos
įsivyravimas Viduržemyje (marginalizuojant italų prekybinius miestus respublikas), buržuazinės
revoliucijos Nyderlanduose ir Anglijoje, mokslinio mąstymo ir pasaulėžiūros susiformavimas
(Nyderlandai, Anglija, Prancūzija)... Visi minėti perversmai (išskyrus Didžiuosius geografinius
atradimus) įvyko būtent Šiaurės Vakarų Europoje. Taip geografinės Europos pirmapradis civilizacinis
branduolys – Viduržemis  (Senoji Europa) – transformavosi į pietinę Europos periferiją – Pietų Europą.
XIX-XX a. šiam regionui buvo būdinga silpna pramonės ir pilietinės visuomenės raida, aiškus kilminio
elito (aristokratijos) ir vertikalių socialinių ryšių (patronas-klientas) vyravimas, netolygi ekonominė
raida, aštrūs socialiniai kontrastai ir prievartos protrūkiai, silpna demokratija ir nestabili politinė raida
(revoliucijos, valstybiniai perversmai, diktatūros).

Galima sakyti, kad su išlygomis Juodosios jūros regionas ir Kaukazas sudaro Pietų Europos (o
istoriškai – Viduržemio) tąsą, nes galima matyti aiškias istorinės raidos paraleles (senovės graikų
kolonizacija, Bizantijos ir Osmanų įtaka, italų faktorijos), tiesa, raida labiau ėmė skirtis XVIII-XIX a., kai
regione labai išaugo Rusijos įtaka.

Rytinio Europos istorinio pasienio („tarpinė Europa“, vok. Zwischeneuropa) raida buvo visai
kitokia – tai toji barbarų erdvė kuri pamažu civilizavosi pirmojo m.e. tūkstantmečio antroje pusėje (kai
kur ir dar vėliau) plintant krikščionybei. Taigi tai buvo Naujoji Europa, kurią, pasak Edvardo
Gudavičiaus, iš pradžių sudarė du istoriniai regionai – Vidurio Europa ir Skandinavija. Šio arealo
istorinei raidai būdingas politinių, religinių, socialinių institucijų ir struktūrų perėmimas iš Vakarų
Europos, taip pat vokiečių kolonizacija ir vyravimas prekyboje bei miestų gyvenime. Nuo
Reformacijos minėtų dviejų istorinių regionų raida ėmė vis labiau skirtis.

Geopolitiškai šios erdvės padėtis buvo gana trapi. Ji iš esmės išsidėsčiusi tarp dviejų Europos
geopolitinių galios centrų – Vokietijos ir Rusijos, todėl rytinis Europos pasienis ir pavadintas „tarpine
Europa“. Tokia situacija lėmė politinės raidos (valstybingumo) pertūkius (ypač tai būdinga Vidurio
Europai) ir etnogenezės savitumus: daugeliu atvejų čia „tautos sukūrė valstybes“, kai tuo tarpu Vakarų
Europoje „valstybės sukūrė tautas“. Šiaurės Europoje pirmasis modelis būdingas suomiams ir
islandams, o su išlygomis ir norvegams.
vidurio europa

Sąvoka Vidurio Europa yra labai daugiaprasmė, tačiau būtent diskusijos apie šį istorinį regioną (kartu
su vokietkalbių mokslininkų plačiai suprantamomis Rytų Europos istorijos studijomis) tapo Europos
istorinių regionų (tiksliau istorinių mezoregionų) akademinių tyrimų pagrindu. Vidurio Europos
sąvoka atsirado XIX a. pradžioje. Pirmasis ją pavartojo vokiečių mokslininkas Johann August Zeune
(1778-1853). Dabartinės Vidurio Europos kaip istorinio regiono sąvokos prasmės siejamos su dviem
vokiškais terminais Mitteleuropa  ir Zwischeneuropa. Vokiečiai Vidurio Europos (Mitteleuropa) regioną
iki Antrojo pasaulinio karo imtinai dažniausiai siejo su vokiečių geopolitinės, ekonominės ir kultūrinės
ekspansijos erdve. Vengrai ir rumunai iki Pirmojo pasaulinio karo irgi siejo Vidurio Europos politinę
ateitį su vokiečių dominuojama federacija. Tuo tarpu vakarų slavai (ypač čekai ir lenkai) propagavo
Vidurio Europos kaip mažų (ir vidutinių) tautų regioną esantį tarp Vokietijos ir Rusijos. Jie taip pat
siūlė ir alternatyvius terminus: Naujoji Europa (Tomaš Masaryk), Slavų pasaulis (Jaroslav Bidlo) ar
tiesiog Rytų Europa, su sąlyga, kad iš jos išeliminuojama Rusija (Oskar Halecki). Vidurio Europos
terminą labai diskreditavo Trečiojo Reicho propagandistų vartosena, todėl po Antrojo pasaulinio karo
kelis dešimtmečius jis buvo praradęs populiarumą. Diskusijos apie Vidurio Europą atgijo Šaltojo karo
pabaigoje, o ypač jam pasibaigus, nes tapo labai aktualu apmąstyti pokomunistinių Europos šalių
padėtį ir tolesnės raidos modelius.

        Apibendrintai galima išskirti dvi Vidurio Europos sampratas: plačiąją, į kurią patenka ne tik
vakarų slavai ir vengrai, bet ir vokiškai kalbančios valstybės – Vokietija ir Austrija (kartais priskiriama ir
Šveicarija) ir siaurąją, vadinamąją mažų tautų Vidurio Europą – tai pirmiausia vadinamosios Višehrado
grupės šalys. Šiame kontekste galima prisiminti, kad dar XX a. viduryje Halecki siūlė (jo idėją plėtojo ir
vokiečių istorikai) skaidyti Vidurio Europą į dvi dalis: vokiškąją Vidurio Vakarų (Vokietija ir Austrija) bei
nevokišką, įvairiatautę Vidurio Rytų. Jei Vidurio Vakarų Europos erdvė kur kas aiškesnė, tai dėl Vidurio
Rytų Europos nuomonės istoriografijoje labai įvairuoja. Mažiausiai abejonių kelia tiek dabartinė, tiek
istorinė Lenkija, Čekija (Bohemija) ir Vengrija, taip pat Slovakija, bet dažnai tuo neapsiribojama, pvz.,
lietuvių istorikai Alfredas Bumblauskas ir Edvardas Gudavičius prie Vidurio Rytų Europos priskiria ir
katalikiškas Slovėniją (istoriškai susijusią su Frankų ir Šv. Romos vokiečių imperija), Kroatiją ir
Transilvaniją (istoriškai susijusias su Vengrija, o vėliau – su Habsburgų imperija), Lietuvą (kaip LDK,
kuri susijusi su Lenkija). Dalis istorikų jiems pritaria, tačiau kai kurie daro išlygas dėl Lietuvos – esą ji
(tiksliau LDK) priklausė šiam regionui tik iki ATR padalijimų. Kyla klausimų ir dėl dabartinių Latvijos ir
Estijos – ar tai istoriškai Vidurio Vakarų (vokiečių ordino ekspansija), Vidurio Rytų (ATR vasalinės
Kuršo, Žiemgalos ir Livonijos kunigaikštystės) ar Šiaurės Europa (liuteronybės pavidalo
protestantizmas, XVII a. švedų ekspansija)? Kai kas ir Vengriją labiau sieja su Balkanais, o ne Vidurio
Europa, o štai Haleckis Vidurio Rytų Europai priskyrė visas 12 valstybių, kurios tapo suvereniomis po
Pirmojo pasaulinio karo ir anksčiau, išsivadavusios iš trijų imperijų (Vokietijos, Rusijos ir Osmanų)
[žemėlapis-1]. Tokiu atveju į Vidurio Rytų Europą patenka Suomija, Graikija, visa didžioji Jugoslavija
(XXI a. jau suskilusi į septynias dalis [žemėlapis-2]) ir netgi musulmoniška Albanija. Halecki nepalaiko
nuomonės, kad konfesinis kriterijus galėtų būti lemiamas, todėl esą katalikybė negali būti
pakankamas Vidurio Europos rytinės ar pietrytinės ribos kriterijus. Lenkų istorikas taip pat svarstė ir
vadinamosios Rutenijos (rytų slavų žemių priklausiusių LDK, Lenkijai arba ATR - Baltarusija ir Ukraina)
istorinį santykį su Vidurio Europa. Pasak Haleckio (1950), ryšiai su ATR leistų šias žemes traktuoti ir
kaip Vidurio Rytų Europos dalį (su sąlyga, kad jos išsivaduotų iš SSRS).
        Šis jungtinis regionas (abi Vidurio Europos dalys), kad ir kaip jį apibrėžtume, nėra vienalytis nei
istorine, nei fizinės geografijos prasme, tai veikiau ištisa rytinio ir pietrytinio istorinio pasienio zona,
kuriai būdinga periferinė raida bent jau paskutinius 500-600 metų (o jeigu Bizantijos ir Graikijos
nepriskirsime Vidurio Rytų Europai – tai ir per visą civilizuotą Europos istoriją): periferinis statusas
pasaulinėje kapitalistinėje sistemoje, su tuo susijusi vadinamoji „antroji baudžiava“, silpni, nors ir
turintys savivaldą miestai, ilgai išlikusios (neišbaigto pavidalo) luominės privilegijos, pernelyg gausus
bajorijos luomas, etnolingvistiniai nacionaliniai sąjūdžiai, silpna ir vėluojanti industrializacija ir
demokratizacija, primestas komunizmas Šaltojo karo laikotarpiu, komplikuota transformacija į
kapitalizmą ir demokratiją jam pasibaigus ir, galiausiai, naujas posūkis link vadinamosios neliberalios
demokratijos.
juodosios jūros regionas
        Suvokti Juodosios jūros erdvę kaip atskirą regioną ir rašyti jo istoriją buvo neįprasta iki pat
Šaltojo karo pabaigos (vienintelę išimtį čia sudarė rumunų istorikas Gheorghe I. Brătianu, kuris parašė
regiono istorijos sintezę [sintezė] Antrojo pasaulinio karo metais, tiesa, išspausdintą gerokai vėliau,
jau po autoriaus mirties). Iki tol bendrus Juodosios jūros regiono istorinės raidos bruožus užgoždavo
nacionalistiniai atskirų tautinių valstybių istoriniai pasakojimai arba šis regionas buvo laikomas
Balkanų ar Viduržemio regionų periferine tąsa. XX a. pabaigoje, Šaltajam karui pasibaigus Juodosios
jūros regionas kaip tyrimo objektas tapo žymiai aktualesnis, nes atsivėrė naujos galimybės Juodosios
jūros pakrančių šalių bendradarbiavimui įvairiose srityse. Pastarųjų dešimtmečių istorikų, archeologų
ir socialinių mokslų atstovų tyrimai atskleidė Juodosios jūros erdvės ilgalaikes istorinės raidos
tendencijas.

        Kaip paaiškėjo, įvairių Juodosios jūros pakrančių gyventojams bendri materialinės kultūros
bruožai būdingi jau nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. ir tai susiję su jūrine žvejyba ir tarpusavio
kontaktais. Pasak turkų mokslininko Eyüpo Özvereno, Juodosios jūros istorijoje kaitaliodavosi uždaros
ir atviros (laivybai bei prekybai) jūros ciklai. Uždara jūra ji tapdavo tada, kai regione aiškiai
dominuodavo viena imperija, o atvira – kai imperijos konkuruodavo dėl kontrolės arba jokia imperija
neturėdavo didesnės įtakos regionui. Nuo Didžiosios graikų kolonizacijos pradžios iki Bizantijos laikų
(maždaug 700 m. pr. m. e. – 500 m. e. m.) Juodoji jūra išgyveno atviros jūros ciklą: ją tik iš dalies
kontroliavo Persų imperija, helenistinės Anatolijos pusiasalio valstybės ir Romos imperija. Bizantija
sugebėjo paversti Juodąją jūrą savo „vidaus ežeru“ (maždaug 500-1204 m.) ir tik po IV kryžiaus žygio,
pasibaigusio Konstantinopolio užėmimu, jūra tapo atvira Šiaurės Italijos pirkliams (Genuja ir
Venecija). Taigi XIII-XV a. ji vėl išgyveno atviros jūros ciklą, kol Osmanų imperija vėl užvėrė Juodąją
jūrą. Tai tęsėsi iki XVIII a., kada dėl Juodosios jūros kontrolės užvirė kova tarp Osmanų ir Rusijos,
todėl nuo XVIII a. antros pusės Juodoji jūra vėl tapo atvira, joje suaktyvėjo prekyba ir ekonominis
gyvenimas. Tai tęsėsi iki Sovietų Sąjungos iškilimo, todėl Šaltasis karas sudarė dar vieną uždaros jūros
ciklą.

Nepaisant tam tikro bendro Juodosios jūros regiono istorinio ritmo, žinoma, tarp skirtingų
pakrančių yra ir gana ryškių skirtumų. Juodosios jūros istorijoje labai svarbi Šiaurės-Pietų ašis.
Didžiąją istorijos dalį politiškai aktyvesni buvo Pietūs, kuriuose koncentravosi visą regioną
kontroliavusios imperijos. Šiaurinėje pakrantėje plytėjo didžiulės stepės, kuriose vyravo raiti klajokliai,
todėl imperijas čia sukurti galėjo tik patys klajokliai. Ankstyviausia tokia buvo Mongolų imperija ir jos
atšaka Aukso Orda. Kai XIII a. Bizantijos imperija dėl kryžiuočių antpuolio kuriam laikui nustojo
egzistavusi, tvariausia politinė struktūra Juodosios jūros regione tuo metu tapo būtent Mongolų
imperija. Tačiau tai truko neilgai: XIII a. antroje pusėje buvo atkurta Bizantija, o XV a. viduryje pietinę
Juodosios jūros pakrantę užėmė Osmanai, tuo tarpu šiaurinę Juodosios jūros pakrantę valdė
Osmanams pavaldus Krymo chanatas. Iniciatyvą Šiaurė vėl perėmė tik XVIII a. antroje pusėje, kai
sustiprėjo Rusija.

        Ypatingai svarbią strateginę reikšmę Juodojoje jūroje turi Krymo pusiasalis, kuris faktiškai yra
raktas į visos jūros kontrolę: jis yra beveik jūros viduryje, dėl reljefo ypatybių yra palanki vieta
uostams įkurti, tik per prie jo esantį Kerčės sąsiaurį galimas vandens susisiekimas su uždara Azovo
jūra į kurią dar įteka dvi didelės upės: Donas ir Kubanė.
        Savitas, nors ir glaudžiai su Juodosios jūros erdve susijęs, subregionas yra Kaukazas, esantis
rytiniame Juodosios jūros krante. Šis subregionas patyrė didelę tiek antikinės, tiek krikščioniškos
(Bizantiškosios Rytų), tiek musulmoniškos (abiejų šakų: tiek sunitinės, tiek šiitinės) civilizacijų įtaką.
XIX-XX a. šis subregionas politiškai priklausė Rusijai ir Sovietų Sąjungai. Etnine prasme Kaukazui
būdinga didelė įvairovė: yra tiek indoeuropiečių (armėnai, osetinai), tiek tiurkų (azerbaidžaniečiai),
tiek ir vietinių tautų (gruzinai, čečėnai ir daug kitų, gerokai smulkesnių).

        Be besikaitaliojančių uždarumo-atvirumo ciklų Juodosios jūros istorinei raidai yra būdingas dar
vienas bendras bruožas vienijantis visą regioną nuo Antikos laikų: tai vadinamųjų Ponto graikų
bendruomenė. Tiesa, etninė situacija pasikeitė XX a. pradžioje, kai pietinėje Juodosios jūros
pakrantėje turkai vykdė krikščioniškų tautų genocidą.