2019 m.

gegužė
 PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir

LAT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.
Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti LAT interneto svetainėje www.lat.lt.

2
 TURINYS
I. ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ BYLOS ...................................................................................... 3
ANK 424 straipsnio 2 dalies taikymas ........................................................................................................ 3
Dėl lengvojo keturračio sampratos ............................................................................................................ 3
II. BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ...................................................................................................................... 4
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo taikymas ........................................................................ 4
BK 7 straipsnio, 260 straipsnio 3 dalies taikymas ..................................................................................... 4
Dėl baudžiamosios atsakomybės už tarptautinėse sutartyse nurodytus nusikaltimus ................................ 4
BK 63 straipsnio, 129 straipsnio taikymas ................................................................................................. 5
Dėl idealiosios ir realiosios sutapčių nužudant ir bausmių bendrinimo .................................................... 5
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo taikymas .......................................................... 6
BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymasis .............................................................. 6
Dėl duomenų pripažinimo įrodymais ......................................................................................................... 6
BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymasis ...................................................................................... 7
Dėl provokacijos ........................................................................................................................................ 7
III. CIVILINĖS BYLOS .................................................................................................................................. 9
Šeimos teisė ................................................................................................................................................... 9
Dėl DNR ekspertizės skyrimo prieš asmens ar jo atstovo valią teisėtumo ir pagrįstumo tėvystės
nuginčijimo bylose ..................................................................................................................................... 9
Civilinė atsakomybė ................................................................................................................................... 10
Dėl žalos, padarytos asmens sveikatai, atlyginimo .................................................................................. 10
Sutarčių teisė............................................................................................................................................... 11
Dėl nuomininko teisės į išsinuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą .... 11
Dėl valstybinės žemės pardavimo be aukciono ........................................................................................ 12
Dėl reikalavimo, kildinamo iš Lietuvos Respublikos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta
tvarka nerealizuoto vekselio, teisinės reikšmės ........................................................................................ 13
Bankroto teisė ............................................................................................................................................. 14
Dėl hipoteka įkeisto turto, kurio dalis priklauso bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, o kita dalis –
nebankrutuojančiam asmeniui, priverstinio pardavimo .......................................................................... 14
Dėl viešosios įstaigos dalininkų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto
bylos iškėlimo, bei dėl nemokumo sampratos .......................................................................................... 15
Darbo teisė .................................................................................................................................................. 16
Dėl darbo užmokesčio mokėjimo už darbą poilsio dienomis, kai dirbama suminiu darbo laiko režimu . 16
Vykdymo procesas ..................................................................................................................................... 17
Dėl teisių į žemės sklypą, kai vykdymo procese realizuojami statiniai be žemės sklypo .......................... 17

I. ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ BYLOS

ANK 424 straipsnio 2 dalies taikymas
Dėl lengvojo keturračio sampratos

Apžvelgiamoje administracinio nusižengimo byloje asmuo teismų nubaustas pagal

ANK 424 straipsnio 2 dalį už tai, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti tos
rūšies transporto priemonės (t. y. turėdamas teisę vairuoti tik AM kategorijos motorines transporto
priemones – lengvuosius keturračius, vairavo ne lengvąjį keturratį) ir taip pažeidė Kelių eismo
taisyklių 14 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas paduotame prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teigė, kad
teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais
įstatymo 2 straipsnio 29 punktą ir Kelių eismo taisyklių 14 punktą, nes jo vairuotos transporto

3
priemonės pripažinimą lengvuoju keturračiu nepagrįstai susiejo ne su variklio didžiausiąja
naudingąja galia (4 kW), o su variklio darbiniu tūriu (50,5 kub. cm).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, pirmiausia pažymėjo, kad
pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 29 punktą lengvasis keturratis – tai
keturratė motorinė transporto priemonė, kurios masė (be akumuliatorių baterijų, jeigu tai elektros
varikliu varoma transporto priemonė) be krovinio ne didesnė kaip 350 kg, didžiausiasis projektinis
greitis ne didesnis kaip 45 km/h ir kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 kub. cm
(esant kibirkštinio (priverstinio) uždegimo varikliui), didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip
4 kW (esant kitokio tipo vidaus degimo varikliui), didžiausioji nominalioji galia ne didesnė kaip
4 kW (esant elektros varikliui). Taigi pagal šioje įstatymo normoje pateiktą aiškinimą variklio
darbinis tūris, ne didesnis kaip 50 kub. cm, yra siejamas su keturratėje motorinėje transporto
priemonėje naudojamu kibirkštinio (priverstinio) uždegimo varikliu. Esant kitokio tipo vidaus
degimo varikliui, transporto priemonės pripažinimas lengvuoju keturračiu siejamas su didžiausiąja
naudingąja variklio galia, kuri turi būti ne didesnė kaip 4 kW.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal byloje esantį automobilio, kurį vairavo administracinėn
atsakomybėn patrauktas asmuo, VĮ „Regitra“ registracijos liudijimą automobilio kategorija yra
L6E, variklio darbinis tūris – 505 kub.cm, variklio galia – 4 kW, degalų tipas – dyzelinas. Taigi
transporto priemonė yra dyzelinė, t. y. joje nenaudojamas kibirkštinis (priverstinis) uždegimas,
todėl teismai šios transporto priemonės pripažinimą lengvuoju keturračiu turėjo sieti ne su variklio
darbiniu tūriu, o su variklio galia, kuri yra ne didesnė kaip 4 kW ir atitinka Saugaus eismo
automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 29 punkto reikalavimus. Tik esant kibirkštinio
(priverstinio) uždegimo varikliui, t. y. benzininiam varikliui, motorinės transporto priemonės
variklio darbinis tūris turi neviršyti įstatymu nustatyto 50,0 kub. cm tūrio, kad tokia transporto
priemonė atitiktų lengvojo keturračio kategoriją. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad
prie apeliacinio skundo pridėtame VĮ „Regitra“ duomenų apie transporto priemonę išraše nurodyta,
kad pirmiau nurodyto automobilio kategorija yra L6E (lengvasis keturratis motociklas).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija skundžiamus teismų sprendimus
panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukė, nesant pareiškėjo veiksmuose
ANK 424 straipsnio 2 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis administracinio nusižengimo
byloje Nr. 2AT-32-222/2019

II. BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo taikymas

BK 7 straipsnio, 260 straipsnio 3 dalies taikymas

Dėl baudžiamosios atsakomybės už tarptautinėse sutartyse nurodytus nusikaltimus

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pakeitus

pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir panaikinus jo dalį dėl V. I. išteisinimo pagal
BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos,
asmuo pagal šį BK straipsnį buvo nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo sprendimą
motyvavo tuo, kad Lietuvos Respublikoje visi nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar
psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 259–269 straipsniai),
yra įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos
baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka, pirmiausia pažymėjo,
kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne bet koks disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis
medžiagomis, o būtent neteisėtas disponavimas jomis. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai,
kad įvertinus Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme
įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat BK 7, 259, 260 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą,
4
darytina išvada, kad tuo atveju, kai disponuojama užsienyje įsigytomis narkotinėmis ar
psichotropinėmis medžiagomis, gali susiformuoti skirtingai teisiškai vertinamos situacijos.
Teisėjų kolegija nurodė, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos
vaistinių preparatų registre nėra registruotų vaistinių preparatų pavadinimais „Fenazepam 2,5 mg“ ir
„Fenazepam 1 mg“, kuriuos gabeno nuteistasis, tačiau šių vaistų veiklioji medžiaga fenazepamas
yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu
Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III narkotinių ir
psichotropinių medžiagų sąrašą. Pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų
kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą III sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės
medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis
piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog V. I.
per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentus vaistinius preparatus „Fenazepam 2,5 mg“ ir
„Fenazepam 1 mg“ Rusijos Federacijoje įgijo teisėtai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje šiuo klausimu pasisakyta prieštaringai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad baudžiamojoje
byloje nėra duomenų apie tai, kokia yra vaistinių preparatų „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam
1 mg“ įsigijimo Rusijos Federacijoje tvarka, taip pat nepaneigti nuteistojo parodymai apie tai, kad
šiuos vaistinius preparatus Rusijos Federacijoje jis įsigijo vaistinėje pagal gydytojų jam asmeniškai
išduotą receptą, jų nebuvo daugiau nei nurodyta receptuose ir nebuvo patikrinta, ar nuteistojo
pateiktos receptų kopijos atitinka originalą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima padaryti
išvados, kad vaistinius preparatus „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam 1 mg“ V. I. įgijo neteisėtai.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad disponavimas į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų
sąrašą įtrauktomis medžiagomis visada yra neteisėtas (išskyrus Narkotinių ir psichotropinių
medžiagų kontrolės įstatyme tiesiogiai įvardytus atvejus), todėl tuo atveju, kai užsienio valstybėje
įsigyjamos į šį sąrašą įrašytos medžiagos, taikant BK 7 straipsnio nuostatas, asmenys atsako
atitinkamai pagal BK 259 ar 260 straipsnius, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip
pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo
vietos įstatymus. Jeigu tokiu atveju narkotinės ar psichotropinės medžiagos gabenamos per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną, veika kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnį ir atitinkamai BK 259 ar
260 straipsnius. Tuo atveju, kai disponuojama užsienio valstybėje įsigytomis į II ar III narkotinių ir
psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktomis medžiagomis, svarbu nustatyti, ar pagal tos valstybės
teisinį reguliavimą tos medžiagos buvo įgytos teisėtai. Kai užsienio valstybėje teisėtai įgytos tokios
medžiagos gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei
ar kitaip jos išvengiant, ar neturint leidimo, veika kvalifikuojama tik pagal BK 199 straipsnį. Jeigu
tokios medžiagos užsienio valstybėje būtų įgytos neteisėtai, veika turėtų būti kvalifikuojama ir
atitinkamai pagal BK 259 ar 260 straipsnius.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje baudžiamojoje
byloje BK 7 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos, ir apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. I.
išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl šios dalies priimant apkaltinamąjį nuosprendį,
panaikino ir dėl šios dalies paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-117-689/2019
BK 63 straipsnio, 129 straipsnio taikymas
Dėl idealiosios ir realiosios sutapčių nužudant ir bausmių bendrinimo

Šioje baudžiamojoje byloje asmuo buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį,

129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus ir BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai bendrindami už abi veikas paskirtas bausmes skirtingai taikė
baudžiamąjį įstatymą: pirmosios instancijos teismas nusikalstamas veikas pripažino padarytas esant
realiajai sutapčiai ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies
5
sudėjo, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavo nusikalstamų veikų idealiąją sutaptį ir,
vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes bendrino apėmimo būdu.
Teisėjų kolegija nurodė, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis, sulaikomas
parduotuvės apsaugos darbuotojų įtarus jį sukčiavimu perkant prekes, turėdamas tikslą pabėgti,
tyčia paeiliui sudavė kelis smūgius peiliu tarnybines pareigas vykdantiems parduotuvės apsaugos
darbuotojams ir iš parduotuvės pabėgo. Dėl nuteistojo padarytų sužalojimų vienas parduotuvės
apsaugos darbuotojas mirė, o kitas buvo sužalotas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
konstatavo, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino nužudyti du tarnybines pareigas
vykdančius asmenis, vieną jų nužudė, o kitą pasikėsino nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos
nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusysis nuo nuteistojo smūgių
peiliu į krūtinę aktyviai gynėsi.
Teisėjų kolegija pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad nuteistojo padarytos
nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, kadangi nuteistojo veiksmai nužudant nukentėjusįjį ir
pasikėsinant nužudyti kitą nukentėjusįjį sudarė vientisą ir nenutrūkstamą poelgį, nuteistajam
veikiant pagal bendrą sumanymą nužudyti du žmones. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai,
kad esant nusikalstamų veikų, nurodytų BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalyje ir 22 straipsnyje,
129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, sutapčiai, vieno žmogaus nužudymas pagal kilusius padarinius
kvalifikuojamas kaip baigta veika, tačiau kartu tai yra neatskiriama kaltininko nusikalstamos
veikos, kuria jis kėsinasi nužudyti mažiausiai du žmones, dalis, jungiama bendro nusikalstamo
sumanymo (siekio). Šiais atvejais veikų sutaptis yra idealioji, todėl bausmės, paskirtos už šias
veikas, turi būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas apėmimo būdu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės
instancijos teismas, nuteistajam paskirtas bausmes bendrindamas apėmimo būdu pagal
BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-145-511/2019
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo taikymas

BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymasis

Dėl duomenų pripažinimo įrodymais

Šioje baudžiamojoje byloje buvo keliamas klausimas dėl duomenų, gautų policijos
pareigūnams paėmus kompiuterių standžiuosius diskus iš uždarosios akcinės bendrovės patalpų,
pripažinimo įrodymais. Baudžiamąją bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo
metu pagrindiniai įrodymai buvo surinkti pažeidžiant procesinių prievartos priemonių taikymą,
todėl tokiu būdu gautus duomenis laikė neleistinais ir nepripažino įrodymais, nes patalpų krata ir
atliktas dokumentų bei techninės įrangos poėmis nebuvo atlikti remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo
nutartimi, nebuvo sankcionuota nei pati bendrovės patalpų krata (policijos pareigūnų įvardijama
kaip apžiūra), nei bendrovės daiktų ir dokumentų poėmis, o apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad, paimant standžiuosius diskus ir dokumentus, BPK normos iš esmės nebuvo
pažeistos.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje
aktualus kompiuterių standžiųjų diskų duomenų, pripažįstant juos įrodymais, gavimo teisėtumo
klausimas ir visų pirma tai, ar šie diskai su juose esančia informacija paimti laikantis įstatymo
reikalavimų. Kaip nurodė išplėstinė teisėjų kolegija, BPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
jeigu reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai
žinoma, kur jie yra ar kas juos turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras gali daryti poėmį.
Poėmis daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Šis procesinis veiksmas gali būti
atliktas tik tuomet, jei yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. BPK 1601 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad
neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, nustatytos šio kodekso 145, 147,
6
160 straipsniuose, taigi tarp jų ir poėmis, gali būti taikomos ir prokuroro arba ikiteisminio tyrimo
pareigūno nutarimu, tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo
teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje kompiuterių standieji diskai
buvo paimti tikslinant ikiteisminio tyrimo institucijos gautą pranešimą apie nusikaltimą. Išplėstinės
teisėjų kolegijos nuomone, jeigu ikiteisminio tyrimo institucija (jos įgalioti pareigūnai) manė, kad
pranešimo apie nusikalstamą veiką duomenis būtina tikslinti, jie turėjo vadovautis gauto pranešimo
apie nusikalstamą veiką patikslinimo tvarka, kuri yra konkrečiai nustatyta BPK 168 straipsnio
1 dalyje. Pagal šios teisės normos nuostatas gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenims
patikslinti gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio
vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų,
organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas,
reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas
skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos.
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, jog
ikiteisminio tyrimo institucija pranešime apie nusikalstamą veiką turėjo pateiktus duomenis apie tai,
kokio juridinio asmens, kokiose konkrečiai patalpose ir kokiuose objektuose (įmonės
kompiuteriuose) laikoma nelegali programinė įranga. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad
policijos darbuotojų atvykimo į UAB „LT“ patalpas tikslas buvo ne neatidėliotini veiksmai, susiję
su įmonės tarnybinių patalpų apžiūra, t. y. išsiaiškinti įvykio situaciją, koks nusikaltimas ir kaip
galėjo būti padarytas, surasti, užfiksuoti ir paimti pėdsakus ir pan., o konkretus veiksmas – įmonės
veikloje naudojamų kompiuterio standžiųjų diskų paėmimas, siekiant vėliau juos ištirti. Nors juos
paimant buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas (BPK 207 straipsnis), tačiau faktiškai toks
procesinis veiksmas, kuriuo apribotos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos asmens teisės, atitiko ne įvykio vietos apžiūrą,
o procesinę prievartos priemonę – poėmį.
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su
pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl duomenų, gautų policijos darbuotojams paėmus
UAB „LT“ standžiuosius diskus, nepripažinimo įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), apsiribojo
šių duomenų patikimumo analize ir iš esmės neanalizavo ir nevertino pirmiau aptartų aplinkybių dėl
šių duomenų gavimo teisėtumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kompiuterių
standieji diskai buvo paimti įvykio vietos apžiūros metu ir iš esmės nepažeidžiant BPK normų
reikalavimų, padaryta tinkamai neišnagrinėjus visų su tuo susijusių bylos aplinkybių.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų
reikalavimus, kurie yra esminiai, nes sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą nuosprendį, ir dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikino perduodamas šią
bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-7-40-511/2019

BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymasis

Dėl provokacijos

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje prokuroras kasaciniu skundu nesutiko su apeliacinės

instancijos nuosprendžio išvada, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus A. T.
buvo išprovokuotas padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, ir sprendimu jį dėl
kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisinti.
Teisėjų kolegija nurodė, kad nusikalstamos veikos imitavimo teisėtumą apsprendžia ne tik
sankcionavimo pagrindų, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tas, kad,
atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti
7
nusikalstamą veiką (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų praktikoje
yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu
būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus pagal baudžiamojo proceso
įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią
nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės
leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų
buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis
daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos
atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei
veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad
ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo
taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo
nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai
nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys
atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015, 2K-422-303/2016).
Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog
vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus
sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių
bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, taip pat nustatomi
nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys
ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos
veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką
(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-788/2015, 2K-149-511/2017,
2K-234-895/2018).
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad A. T. buvo
išprovokuotas padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką R. L., veikusio imituojant
nusikalstamą veiką, ir kad be policijos pareigūnų įsikišimo A. T. šio nusikaltimo nebūtų padaręs,
pagrįstos bylos duomenimis ir tinkamai motyvuotos.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo
įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo
kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas
tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta,
kad ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti
atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai
negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose
bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-7-109/2013, 2K-303-699/2015 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu,
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad dėl vagystės sulaikytam R. L.
pareiškus įtarimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, šis aiškiai nurodė metamfetamino įsigijimo iš
A. T. aplinkybes, tačiau teisėsaugos pareigūnai ne ėmėsi priemonių išaiškinti šį nusikaltimą,
sulaikyti A. T., atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, o nutarė imituojant nusikalstamą veiką
išprovokuoti jį padaryti kitą labai sunkų nusikaltimą, t. y. parduoti labai didelį kiekį
metamfetamino, nors pagal teismų nustatytas aplinkybes byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų,
kad A. T. galėjo disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Kartu teisėjų kolegija atkreipė
dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai negali būti naudojami tam, kad vien tik
pasunkinti kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus tol, kol kaltininkas padarys kuo daugiau
nusikaltimų arba įgis ar išplatins didelį ar net labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių
medžiagų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012,
2K-7-85-696/2016). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o
po to už juos bausti, t. y. baudžiamojo proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti
asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus, o dėl tokių veiksmų pradėtas procesas negali baigtis
išprovokuoto asmens nubaudimu.

8
 Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo
nuosprendį dėl A. T. išteisinimo dėl kaltinimų pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pripažino teisėtu ir
pagrįstu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-156-511/2019

III. CIVILINĖS BYLOS

Šeimos teisė
Dėl DNR ekspertizės skyrimo prieš asmens ar jo atstovo valią teisėtumo ir pagrįstumo
tėvystės nuginčijimo bylose

Ieškovas prašė nustatyti, kad atsakovas nėra vaiko tėvas, o juo yra ieškovas. Byloje buvo
sprendžiama dėl DNR ekspertizės skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, kai vaiko motina ir asmuo,
vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nesutinka su tokios ekspertizės skyrimu ir atlikimu,
bei dėl atsisakymo atlikti DNR ekspertizę teisinių padarinių.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) bei
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos neįtvirtina priverstinės
DNR ekspertizės atlikimo galimybės. DNR ekspertizė negali būti atliekama per prievartą, nes toks
atlikimas reikštų nepagrįstą įsikišimą į konstitucinės teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą
veikimo sferą. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, jog nutarties skirti DNR ekspertizę priėmimo
faktas prieš asmens ar jo atstovo valią yra nesuderinamas su konstitucine teise į kūno neliečiamumą
ir vientisumą. Taigi teismas neturi teisės skirti DNR ekspertizės spėjamo vaiko tėvo ir vaiko
biologiniam ryšiui patvirtinti ar paneigti, jeigu vaiko tėvai, veikiantys kaip vaiko atstovai pagal
įstatymą ir (ar) savo vardu, išreiškia nesutikimą dėl tokios ekspertizės skyrimo.
Ekspertizės atsisakymas kaip tėvystės įrodymas pripažįstamas tik teisės nuostatose dėl
tėvystės nustatymo, tačiau nereglamentuojamas tėvystės nuginčijimo atveju. Nuostata, pagal kurią
ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas, įtvirtinta siekiant užtikrinti
geriausius vaiko interesus, grindžiamus jo kilme, ir eliminuoti spėjamo vaiko tėvo, kaip atsakovo
pagal ieškinį dėl tėvystės nustatymo, galimybę atsisakyti ir vengti prisiimti pirmiau įvardytas
pareigas, prisidengiant savo teise atsisakyti ekspertizės. Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, vaiko
teisės žinoti savo biologinę kilmę užtikrinimas jau esant patvirtintai vaiko kilmei ir kartu atsiradus
vaiko kilme grindžiamoms teisėms ir pareigoms ne visada reiškia veikimą geriausiais vaiko
interesais (ypač tais atvejais, kai tarp asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvas, ir vaiko
yra susiformavęs emocinis ryšys). Teisės normose nekonkretizuojama, kokiomis įrodinėjimo
priemonėmis gali būti įrodinėjamos faktinės aplinkybės, sudarančios tėvystės (motinystės)
nuginčijimo pagrindus, tačiau kasacinis teismas nurodė, jog svarbu atsižvelgti į tai, kad: 1) vaiko
interesai turi esminę reikšmę, kai asmuo, pareikštu ieškiniu ginčydamas kito asmens tėvystę, siekia
nustatyti savo tėvystę ir taip tapti teisių ir pareigų, sudarančių tėvų valdžios turinį, turėtoju;
2) asmens, laikančio save vaiko tėvu, siekis, nuginčijus kito asmens tėvystę, nustatyti savo tėvystę
ir atitinkamai prisiimti vaiko kilme grindžiamas teises ir pareigas savaime nereiškia geriausių vaiko
interesų užtikrinimo; 3) vaiko interesai gali nulemti ir asmens teisės į tėvystės nustatymą
(nuginčijus kito asmens tėvystę), kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą sudėtinės dalies,
apribojimą.
Kasacinis teismas konstatavo, kad bylų pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, ieškinį dėl
kito asmens tėvystės nuginčijimo ir jo tėvystės nustatymo atvejais vaiko motinos ir (ar) asmens,
vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvo, atsisakymas atlikti DNR ekspertizę gali būti kartu su
kitais įrodymais įvertintas kaip įrodymas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas,
nėra vaiko biologinis tėvas, tačiau aplinkybių, susijusių su biologinių ryšių tarp ginčo šalių ir vaiko
nustatymu, ištyrimo ir įvertinimo nepakanka sprendžiant ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą
– pirmiausia turi būti įvertinti vaiko interesai ir galimos biologinės tėvystės nustatymo atitiktis
geriausiems vaiko interesams, be to, turi būti įvertinti ginčo šalių interesai ir, kiek tas objektyviai
9
įmanoma, užtikrinta visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra, prioritetą teikiant vaiko
interesams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-
969/2019

Civilinė atsakomybė
Dėl žalos, padarytos asmens sveikatai, atlyginimo

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) būsimų rankos protezavimo išlaidų ir

negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu darbo metu nebūtų sužalota jo sveikata, atlyginimą.
Reikalavimą vienkartine suma priteisti negautų pajamų atlyginimą ieškovas, be kita ko, motyvavo
tuo, kad jis yra jauno amžiaus, 50 proc. nedarbingumo lygis jam buvo nustatytas, kai jam buvo 27
m., taigi iki pensinio amžiaus liko 37 metai ir 7 mėnesiai; šalies vidutinis darbo užmokestis jau šiuo
metu yra gerokai didesnis nei buvo nelaimės metu, todėl tikėtina, kad ieškovo darbo užmokestis,
jeigu jis nebūtų sužalotas darbe ir taip nebūtų netekęs 50 proc. darbingumo, būtų žymiai didesnis;
ieškovui mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija
nevisiškai padengia (padengs) jo patirtą žalą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje jau buvo konstatavęs, kad atsakovė yra
visiškai atsakinga dėl nelaimingo atsitikimo ir dėl jo atsiradusios žalos atlyginimo, ir priteisęs
neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos
atlyginimo tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė.
CK 6.283 straipsnio 1 dalis įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai
civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą. Pagal šią teisės normą asmuo, kuris buvo
suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, turi teisę į tokį atlygintinos žalos dydį, kurio nepadengia
tam asmeniui išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad būsimą
žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia
šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė;
sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir,
kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo;
nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų.
Ieškovas kreipėsi į teismą dėl būsimų mioelektrinio protezo rankai įsigijimo išlaidų
atlyginimo, jas grindė tokio tipo protezus gaminančios bendrovės komerciniu pasiūlymu. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad būtent toks protezas geriausiai kompensuotų prarastų rankos pirštų
funkcijas, o Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis šio protezo įsigijimas nėra
kompensuojamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį ieškovo reikalavimą atmetė, nurodęs,
kad ieškovas neįrodė tikslaus būsimų išlaidų dydžio. Kasacinis teismas sprendė, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui turtinės žalos atlyginimą, grindžiamą būsimomis
mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidomis, yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinės instancijos teismas
taikė netinkamą būsimų išlaidų pripažinimo standartą įrodinėjimo procese, nurodydamas, kad
priteisiamos išlaidos turi būti realios, o jų dydis nekelti jokių abejonių dėl šių išlaidų tikrumo.
Kasacinis teismas nurodė, kad, esant pareikštam reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo
vienkartine išmoka už 37 metų ir 7 mėnesių laikotarpį, turėjo būti naudojamas negautų pajamų
skaičiavimo metodas, kai nuostoliai dėl negautų pajamų asmens sužalojimo atveju apskaičiuojami
kaip skirtumas tarp pajamų, kurias nukentėjusysis uždirbtų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, ir
pajamų, kurias jis uždirba ar galėtų uždirbti, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.
CK 6.288 straipsnio 3 dalis įtvirtina du su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu
sveikatos sužalojimu susijusios žalos atlyginimo mokėjimo būdus – periodinėmis išmokomis arba
visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Minėti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš
jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą, atliekant žalos atlyginimo
skaičiavimą. Be to, sprendžiant turtinės žalos, padarytos sužalojus sveikatą, atlyginimo mokėjimo
periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o
sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą – vertinamos ilguoju
10
laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors teisė pasirinkti
žalos atlyginimo mokėjimo būdą priklauso ieškovui, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje
nustatytus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei įvertinęs konkrečias bylos
aplinkybes, gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, įstatyme nustatytą žalos atlyginimo būdą. Šią
teismo teisę pagrindžia ir teismo vaidmuo žalos dydžio įrodinėjimo procese, atsižvelgiant į tai, kad,
pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį
nustato teismas. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka teismo įsitikinimui dėl
tikslaus nuostolių dydžio susiformuoti, ypač įrodinėjimo prasme apsunkintame negautų pajamų
priteisimo vienkartine išmoka procese, teismas gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, žalos
atlyginimo būdą, jei pripažintų, kad, taikant konkretų žalos atlyginimo mokėjimo būdą, būtų geriau
užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas bei užkirstas kelias nepagrįstam
ieškovo praturtėjimui.
Kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant žalos atlyginimo priteisimo klausimą dėl pajamų,
kurių nukentėjęs asmuo negaus ateityje dėl jo suluošinimo ar sveikatos sužalojimo, turi būti
teikiama pirmenybė žalos atlyginimo negautų pajamų forma mokėjimui periodinėmis išmokomis
prieš žalos atlyginimo priteisimą visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Tačiau net ir tokiu atveju
negali būti paneigta ieškovo galimybė reikalauti viso žalos atlyginimo sumokėjimo vienkartine
išmoka, ypač atsižvelgiant į atsakovo (už žalą atsakingo asmens) mokumą ir jo turtinę padėtį. Todėl
ieškovui (nukentėjusiam asmeniui) tenkanti įrodinėjimo našta neturi būti tokia, kad iš esmės
paneigtų jo galimybę įrodyti žalos dydį arba ji būtų pernelyg apsunkinta. Tais atvejais, kai iš
pateiktų įrodymų būtų galima daryti pagrįstai tikėtiną išvadą, kad ieškovo pajamos, kurias jis galėtų
gauti, jei nebūtų sužalota jo sveikata, ilguoju laikotarpiu didėtų ir egzistuotų skirtumas tarp šių
pajamų ir jo po sužalojimo gaunamų pajamų, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje
nustatytus principus ir CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, turėtų teisę pats
nuspręsti, kokio dydžio negautų pajamų atlyginimas ieškovui būtų sąžiningas ir teisingas pagal
konkrečios bylos aplinkybes.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas dėl protezo
įsigijimo, o bylos dalį dėl negautų pajamų priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti
iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-
164-1075/2019

Sutarčių teisė
Dėl nuomininko teisės į išsinuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų
atlyginimą

Ieškovė (savivaldybė) prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtą nuomos mokestį, o atsakovė

priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės pastato vertės padidėjimo sumą ir ją įskaityti į nuomos
mokestį. Atsakovė nurodė, kad jai turėtų būti atlyginamas dėl pastato pagerinimo padidėjusios
patalpų, parduotų aukciono būdu kitam pirkėjui, vertės procentas. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai tenkino dalį ieškovės ieškinio, o priešieškinį atmetė.
Kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovė priešieškinio reikalavimus dėl nuomininko
teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą grindė dviem teisiniais
pagrindais: Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau –
Privatizavimo įstatymas) 10 straipsnio 13 dalimi (įstatymo redakcija, su kai kuriais pakeitimais
galiojusi nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) ir CK 6.501 straipsnio 1 dalimi.
Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis nurodė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto
(statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą.
Vertinant tokį privatizavimo objektą turėjo būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam
objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Kasacinis teismas, remdamasis šios teisės normos
11
rengimo dokumentais, padarė išvadą, kad minėtu įstatymo reglamentavimu buvo siekiama ne
apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės
turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios
teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas
konstatavo, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas,
sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo.
Kasacinis teismas nurodė, jog sprendžiant dėl nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės
teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, visų pirma turi būti taikomas
specialus įstatymų, nustatančių disponavimą savivaldybei priklausančiu turtu, reglamentavimas, o
jo nesant – bendrosios CK 6.501 straipsnyje įtvirtintos teisės normos. Lietuvos Respublikos
valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau –
Disponavimo įstatymas) 14 straipsnio 5 dalyje (nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusioje
redakcijoje) buvo įtvirtinta nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už
pagerinimą neatlyginama, išskyrus atvejus, kai nuomos sutartis sudaryta iki šios redakcijos
įsigaliojimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi. Taip pat
kasacinis teismas atkreipė dėmesį, jog nors 2014 m. kovo 25 d. (įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d.)
Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, tai nepakeitė iki tol galiojusių apžvelgiamų
nuostatų, todėl draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir
taikymo išlygą nustatanti teisės norma yra galiojanti ir išliko aktuali. Ši išlyga turi būti aiškinama ir
taikoma atsižvelgiant į CK 6.157 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir bendrąjį principą, kad įstatymas
neturi atgalinio veikimo galios.
Kasacinis teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje
nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo
išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas
netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų
atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio
19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Teisėjų kolegija taip pat
išaiškino, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis,
nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto
pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau
sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir
nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti Disponavimo įstatyme įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį
atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas.
Kadangi priešieškinio reikalavimams išnagrinėti teisinę reikšmę turi aplinkybė, kada
atsirado nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų, o apeliacinės instancijos
teismas šios aplinkybės netyrė, kasacinis teismas šią bylos dalį grąžino apeliacinės instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-176-1075/2019
Dėl valstybinės žemės pardavimo be aukciono

Ieškovas (prokuroras, ginantis viešąjį interesą), be kitų reikalavimų, prašė pripažinti

negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti restituciją. Ieškovas nurodė,
kad ginčo žemės sklypas parduotas be aukciono, taip pažeidžiant imperatyvią valstybinės žemės
pardavimo tvarką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė. Byloje buvo
nagrinėjamas klausimas, ar ginčo žemės sklypas atitinka „įsiterpusio“ žemės sklypo sąvoką, dėl ko
jam netaikytina pardavimo aukciono būdu tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, valstybinės
žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija
Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Tokiu atveju turi būti vertinama, ar žemės
sklypas atitinka sąlygas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d.
12
nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“
2.15 punkte. Kasacinis teismas konstatavo, kad valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios
Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 nuostatos laikytinos imperatyviosiomis.
Kasacinis teismas nurodė, kad, vertinant valstybinės žemės sklypo, kuris iki sprendimo
parduoti jį kaip „įsiterpusį“ buvo didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalimi, pardavimo
teisėtumą (galimybės jame suformuoti atskirą žemės sklypą aspektu), be kita ko, turi būti įvertinta,
ar to buvusio didesnio laisvos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje ir parduotąjį žemės
plotą, nebuvo galimybės suformuoti atskirą žemės sklypą. Sprendžiant dėl galimybės suformuoti
atskirą žemės sklypą, teisiškai reikšminga tai, ar tokiam suformavimui (ne)buvo absoliučių,
imperatyviu teisiniu reguliavimu pagrįstų kliūčių. Įrodinėjimo našta pagrįsti savo atsikirtimų į
ieškinį pagrindu nurodytą aplinkybę, kad buvusiame didesniame nei 1 ha ploto „L“ formos
valstybinės žemės plote nebuvo galimybės suformuoti atskiro žemės sklypo, teko atsakovams.
Byloje nebuvo ginčo, kad parduotasis 0,0478 ha žemės plotas ginčijamų administracinių aktų,
kuriais jis buvo suformuotas, priėmimo metu ribojosi su kitu, kaip atskiru žemės sklypu
nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu (didesniu nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės
žemės plotu), todėl sprendžiant dėl galimybės jį pripažinti „įsiterpusiu“ ir dėl maksimalaus leistino
jo dydžio Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto prasme teisiškai reikšminga tai, ar ginčo
objektu esantis žemės plotas (ne)buvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje. Kasacinis
teismas pažymėjo, kad vertinant valstybinės žemės sklypo, kuris iki sprendimo parduoti jį kaip
„įsiterpusį“ buvo didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalimi, pardavimo teisėtumą (šio sklypo
priskyrimo siaurai juostai, šlaitui ar griovai aspektu), be kita ko, turi būti įvertinta, ar to buvusio
didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalis, apimanti ir parduotąjį žemės plotą, galėtų būti
laikoma siaura juosta, šlaitu ar griova. Dirbtinis valstybinės žemės ploto skaidymas dalimis taip, jog
vėliau be aukciono jį galima būtų parduoti besiribojančių privačių sklypų savininkams, yra
netoleruotinas.
Byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra išsidėstęs stačiakampe juosta, kurios plotis 13,1 m.
Iki ginčo sklypo suformavimo ir jo pardavimo jis buvo didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos
valstybinės žemės ploto, kurio plotis, ieškovo teigimu – 27 metrai (atsakovai šios aplinkybės
neginčijo), sudėtine dalimi. Nors nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiuose teisės
aktuose sąvokų „siaura juosta“, „šlaitas“ ir „griova“ turinys nebuvo pateiktas, tačiau Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant sąvokos „siaura juosta“ turinį, remiamasi
nuo 2016 m. birželio 1 d. galiojančioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje
pateiktu šios sąvokos paaiškinimu, pagal kurį žemės sklypą sudaro siaura juosta, jei to žemės
sklypo plotis neviršija 10 metrų. Dėl to kasacinis teismas padarė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai
ginčo žemės sklypo neturėjo pagrindo pripažinti „siaura juosta“.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasacinis teismas konstatavo, jog bylą nagrinėję
teismai nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad parduotame valstybinės žemės plote buvo
galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą; nepagrįstai pripažino ginčo
žemės plotą siaura juosta; nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad ginčo žemės ploto
nesudaro šlaitas; dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą šiam teismui
nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-
969/2019
Dėl reikalavimo, kildinamo iš Lietuvos Respublikos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių
įstatymo nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio, teisinės reikšmės

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės skolą, grindžiamą neprotestuotinu vekseliu, o atsakovė

prašė šį vekselį pripažinti negaliojančiu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį ir
priešieškinį atmetė. Byloje sprendžiama dėl reikalavimo pagal vekselį, kuris Įsakomųjų ir
paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka nebuvo realizuotas.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad ĮPVĮ nustatytų privalomųjų rekvizitų trūkumas bei
vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal jį pareiškimo terminų praleidimas yra tos
13
priežastys, dėl kurių vekselis gali netekti vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso,
tačiau tai savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo
išduotas nurodytas dokumentas. Kasacinis teismas konstatavo, kad ĮPVĮ nenustatyta reikalavimų
pagal vekselį pateikimo senaties terminų atnaujinimo, taigi vekselio turėtojas, praleidęs šiuos
terminus, netenka galimybės realizuoti vekselį, kaip vertybinį popierių, ĮPVĮ ir lydimuosiuose teisės
aktuose nustatyta tvarka.
Konstatavęs, kad praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso,
įrodomosios reikšmės nėra nuosekli, kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę:
tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar
įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš
vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko,
vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju
reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius
prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl
prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo
įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir
proceso teisės normas.
Taigi tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas
reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti
vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines
įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką. Kasacinis teismas pažymėjo, jog tam, kad
nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK
6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti
laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio
asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties
dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės pasirašytas vekselis per se (pats vienas) negali būti
pripažintas paskolos rašteliu, nes jame nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir
atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas, o ieškovės nurodytos faktinės vekselio išrašymo
aplinkybės yra prieštaringos, kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovė, kuriai teko pareiga įrodyti
savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotu vekseliu, pagrindą, jo
neįrodė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-
100-469/2019

Bankroto teisė
Dėl hipoteka įkeisto turto, kurio dalis priklauso bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, o kita
dalis – nebankrutuojančiam asmeniui, priverstinio pardavimo

Suinteresuotas asmuo (bankas) prašė netvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo plano
bankroto byloje, o teismui nusprendus jį patvirtinti, leisti parduoti sutuoktiniams (iš kurių vienas yra
bankrutuojantis asmuo) priklausantį ir bankui įkeistą butą kaip vieną turtinį komplektą. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai šį prašymą atmetė ir patvirtino mokumo atkūrimo planą, pagal kurį
leista parduoti tik bankrutuojančiam asmeniui priklausančią buto dalį.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad iki 2018 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos fizinių
asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ) nereguliavo bankrutuojančio asmens bendrąja jungtine
ar bendrąja daline nuosavybe valdomo turto pardavimo tvarkos, todėl šią spragą užpildė kasacinio
teismo praktika. Pagal šią praktiką akcentuojamas kompleksiškas hipoteka įkeisto turto,
priklausančio tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, tiek
tretiesiems nebankrutuojantiems asmenims, pardavimas, taip siekiant gauti didesnę kainą ir
užtikrinti kreditoriaus bei skolininko interesų pusiausvyrą. Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, kad
vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos kreditoriaus interesai negali būti
14
suabsoliutinami. Hipotekos, kaip ir fizinio asmens bankroto, paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus
teisių apsaugą – prievolės įvykdymą, derinant jo interesus su skolininko interesais.
2018 m. gegužės 17 d. FABĮ 27 straipsnis buvo papildytas 8 dalimi (papildymas įsigaliojo
2018 m. birželio 26 d.). Pagal naująją FABĮ 27 straipsnio redakciją, kai į bendrosios nuosavybės
teise valdomą turtą yra nukreipiamas išieškojimas bankrutuojančio asmens skoloms dengti bankroto
byloje ir nebankrutuojančio asmens skoloms dengti CPK nustatyta tvarka užvedus vykdomąją bylą,
teismas kreditoriaus ar skolininko prašymu gali leisti administratoriui ar antstoliui pardavinėti turtą
kaip vientisą objektą, jei pardavinėjant turtą kaip vienetą galima gauti didesnę kainą nei
pardavinėjant jį dalimis ir jei tai atitinka kreditoriaus ir (ar) skolininko interesus. Kasacinis teismas
konstatavo, kad tuo atveju, kai vienas, keli ar visi skolininkai, į kurių bendrosios nuosavybės teise
valdomą hipoteka įkeistą turtą yra nukreiptas skolų išieškojimas FABĮ ir CPK nustatyta tvarka,
nesutinka parduoti bendrosios nuosavybės teise valdomo turto kaip turtinio vieneto, teismas turi
aiškintis nesutikimo aplinkybes (priežastis) ir pagal bylos duomenis spręsti dėl galimybės parduoti
turtą kaip turtinį vienetą brangiau nei parduodant jį dalimis. Nustatęs, kad turtas pagal bylos
duomenis gali būti brangiau parduotas kaip vientisas objektas, o atsisakymas jį parduoti tokiu būdu
yra savitikslis, neatitinkantis siekio realizuoti turtą kuo palankesnėmis sąlygomis, patenkinti kuo
daugiau kreditorių reikalavimų, ir neužtikrinantis suinteresuotų asmenų (kreditoriaus,
bankrutuojančio asmens ir nebankrutuojančio skolininko bendraturčio) interesų pusiausvyros,
teismas turi diskreciją leisti jį parduoti kaip turtinį vienetą.
Kasacinis teismas sprendė, kad teismai nepagrįstai suabsoliutino bankrutuojančio asmens
sutuoktinės nesutikimą parduoti butą kaip turtinį vienetą, nepagrįstai iš esmės nenustatė ir
nepalygino įkeisto turto, kaip turtinio vieneto, ir bendraturčiams priklausančių atskirų jo dalių
galimų pardavimo kainų, siekdami užtikrinti tiek kreditoriaus, tiek skolininkų (bendraturčių)
interesą, kad turtas būtų parduotas už didesnę kainą. Nurodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka
jų nustatymu suinteresuotoms šalims, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus.
Kasacinis teismas konstatavo, kad nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių, kreditoriaus (banko)
prašymas leisti parduoti butą kaip turtinį vienetą bankroto byloje galėjo būti atmestas nepagrįstai,
dėl to teismų nutartis panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-
128-219/2019
Dėl viešosios įstaigos dalininkų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus
dėl bankroto bylos iškėlimo, bei dėl nemokumo sampratos

Ieškovė (viešoji įstaiga), atstovaujama bankroto administratorės, be kitų reikalavimų, prašė

priteisti žalos atlyginimą iš įstaigos dalininkių (iš kurių viena yra savivaldybė). Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino iš dalies. Byloje buvo nagrinėjamas klausimas, ar
viešosios įstaigos dalininkės turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad viešosios įstaigos dalininkai ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies
prasme yra tokios įstaigos savininkai, todėl jie yra subjektai, bendriausia prasme turintys pareigą
pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).
Kadangi viešosios įstaigos vadovas geriausiai žino arba turi žinoti, kokia yra įstaigos finansinė
padėtis, todėl, esant atitinkamoms sąlygoms, jam pirmiausia kyla pareiga kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Tačiau įstaigos vadovo pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto
bylos įstaigai iškėlimo ir šios pareigos prioritetiškumas neeliminuoja įstaigos dalininkų pareigos
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, jeigu vadovas nesiima tokių veiksmų.
Viešosios įstaigos dalininko ir vadovo teisinio statuso skirtumai suponuoja tik pareigos kreiptis į
teismą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo atsiradimo momento skirtumus, bet nelemia
pačios pareigos (ne)atsiradimo. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog visų įstaigos dalininkų
teisės susipažinti su įstaigos dokumentais apimtis, net jeigu ir skiriasi jų įnašai, yra vienoda.
Visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai yra būdingos tam tikros valdymo funkcijos, o tai
išplečia jų pareigos domėtis įstaigos veikla apimtį (lyginant su ta apimtimi, kuri išplaukia iš ĮBĮ
8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos vykdymo). Remdamasis bylos aplinkybėmis, kasacinis
15
teismas padarė išvadą, jog viešosios įstaigos dalininkės nevykdė pareigos domėtis įstaigos veikla ir,
esant pagrindui, vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, todėl turi prisiimti tokios
pareigos nevykdymo teisines pasekmes.
Identifikuojant pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui
iškėlimo atsiradimo momentą, esminę reikšmę turi tokio juridinio asmens nemokumo momento
nustatymas. Kasacinis teismas išaiškino, jog sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo,
nereikėtų apsiriboti formaliojo santykio tarp pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės
vertinimu. Tais atvejais, jeigu šis santykis ir yra toks, kokio formaliai reikalaujama juridinio asmens
nemokumui pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį konstatuoti, reikėtų papildomai įvertinti faktines
aplinkybes, susijusias su vertinamo juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu,
retrospektyvomis, rezultatais, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens
įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir
skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui. Taigi klausimas dėl
juridinio asmens mokumo spręstinas sistemiškai vertinant visus pirmiau nurodytus kriterijus.
Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais
finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose
apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų
atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo
įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių
finansiniams reikalavimams patenkinti.
Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl
viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymo, be pagrindo nevertino faktinių aplinkybių,
susijusių su savivaldybės, kaip viešosios įstaigos dalininkės, finansinių įnašų naudojimu įstaigos
veiklos vykdymo tikslams siekti (nes dalininkės lėšos, perduotos įstaigai, tapo įstaigos nuosavybe,
ir galėjo būti naudojamos vykdant įsipareigojimus ir kitais būdais gerinant įstaigos finansinę
padėtį). Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir
grąžino bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-
105-684/2019

Darbo teisė
Dėl darbo užmokesčio mokėjimo už darbą poilsio dienomis, kai dirbama suminiu darbo
laiko režimu

Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) nesumokėtą darbo

užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas tenkino dalį ieškinio.
Ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusio 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo
kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir
poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio
darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos
taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtino administracija ir jie turėjo būti viešai paskelbiami
įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų
įsigaliojimo (DK 19 straipsnis). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. DK
194 straipsnį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne
mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per
mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas
darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį; už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne
mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, keičiantis
darbo teisę reglamentuojančioms normoms, darbo ir poilsio laiko sąvokos bei kompensavimas už
darbą poilsio ir švenčių dienomis iš esmės liko tie patys.

16
 Kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą,
poilsio dienos nustatomos pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus. Suminė darbo laiko apskaita
taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo
poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo
pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant
suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra
darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Pareiga sudaryti tokį grafiką tenka
darbdaviui. Byloje teismai pripažino, kad įmonėje buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos
režimas; o ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio
dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio. Kasacinis teismas konstatavo, kad
apžvelgiamoje byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas 2002 m. DK 194 straipsnis, todėl
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šio straipsnio netaikė. Kadangi byloje nebuvo tiksliai
nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas
dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti
skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo
nutarties, kuria ieškinys atmestas, dalį ir šią bylos dalį perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-
178-684/2019

Vykdymo procesas
Dėl teisių į žemės sklypą, kai vykdymo procese realizuojami statiniai be žemės sklypo

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, prašė pripažinti negaliojančiu antstolio

turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Ieškovė teigė, kad šis aktas neatitinka
pirkimo–pardavimo sutarčiai keliamų imperatyviųjų reikalavimų, nes jame neaptartos pirkėjo teisės
į žemės sklypus, nenurodytos statinių vietos žemės sklype. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai ieškinį atmetė.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu
gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje –
įtvirtintais pagrindais, kuriuos teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis.
Tačiau asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio
veiksmų CPK nustatyta tvarka (kaip apžvelgiamu atveju ieškovės bankroto administratorė), savo
pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginti ginčydamas antstolio turto pardavimo iš varžytynių
aktą tiek CPK 602 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų teisės normų
pažeidimų.
Kasacinis teismas nurodė, kad CK 6.394 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nekilnojamojo
daikto pirkėjo teises į žemės sklypą, turėtų būti taikoma ir parduodant nekilnojamąjį turtą iš
varžytinių, tačiau, vertinant jos taikymo apimtį ir pažeidimo padarinius, turi būti atsižvelgiama į
vykdymo proceso ypatumus. Antstolis turi teisę pagal vykdymo procesą reglamentuojančias teisės
normas parduoti skolininko nekilnojamąjį turtą, tačiau savo veiksmais jis negali sukurti ar pakeisti
kitų šalių materialiųjų teisių ir pareigų ar materialinio santykio turinio. Dėl to kasacinis teismas
padarė išvadą, kad antstolis neturi teisės sutarties šalių vardu, priverstinai parduodamas
nekilnojamąjį turtą, susitarti dėl pirkėjo teisės į skolininkui priklausantį žemės sklypą. Priverstinai
parduodant skolininko turtą nėra įtvirtinto ribojimo parduoti nekilnojamąjį turtą – statinius atskirai
nuo žemės sklypo, ant kurio pastatyti statiniai, taip pat toks turtas nėra priskirtas turtui, į kurį nebūtų
galima nukreipti išieškojimo, nes priešingu atveju būtų pažeistas draudimas areštuoti ar aprašyti
skolininko turto daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostata vykdymo procese siekiant
užtikrinti pirkėjo interesų apsaugą gali būti taikoma tik tiek, kiek ji nustato antstoliui pareigą
pateikti turimą informaciją apie žemės sklypą. Taigi tokiu atveju, kai priverstinio vykdymo tvarka
yra parduodami tik statiniai, be žemės sklypo, ant kurio jie stovi, antstolis turi pateikti informaciją
apie žemės sklypo teisinę padėtį, esamus žemės sklypo suvaržymus. Kadangi apžvelgiamu atveju
17
statiniai buvo parduoti ieškovės pasiūlytai pirkėjai, ginčo dėl pirkėjos informuotumo nekilo, todėl
ieškovė su savo pasiūlyta pirkėja turi galimybę susitarti dėl žemės sklypo pardavimo.
Atsižvelgdamas į tai kasacinis teismas padarė išvadą, kad teismai, nors ir netinkamai aiškino
materialiosios teisės normas, tačiau pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą. Nenustatęs, kad
ginčijamas turto pardavimas būtų pažeidęs esmines suinteresuotų asmenų teises, kasacinis teismas
apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-
169-1075/2019

18
19