Gyvenimas - tai rizika.

Jei nerizikavai, vadinasi, negyvenai.

Gyvenimui tai suteikia... šampano skonį.
Sesuo Emanuelė
 1

Mane gaubė švelni ir šilta naktis. Glaudė savo glėbyje, nešė mane.
Jaučiau, kaip kūnas joje tirpsta. Jau regėjosi, kad sklendžių oru.
Dar vienas žingsnis...
Aš nebijojau. Nė kiek. Baimės nejutau, o prisiminiau ją tik todėl,
kad taip dėl jos nerimavau, jog pastarosiomis dienomis apie tai ir
tegalvojau. Nenorėjau, kad baimė užplūstų ir sulaikytų mane, kad
viską sugadintų...
Vienas žingsnelis...
Įsivaizdavau, jog girdėsiu miesto šurmulį, ir dabar stebėjausi, kad
taip ramu. Net ne tylu, o ramu. Visi mane pasiekiantys garsai buvo
prislopinti, tolimi, liūliuojantys, o tolumoje regėjau miesto žiburius.
Dar žingsnis...
Lėtai, labai lėtai žengiau siaura plienine sija, kuri dėl tokio neį­
prasto apšvietimo atrodė lygiš tamsaus aukso. Šią naktį Eifeliobokš­
tas ir aš buvome viena. Ėjau auksu, švelniai gerdamas šiltą ir drė­
gną orą, keistas jo aromatas traukė ir svaigino. Po mano kojomis, už
šimto dvidešimt trijų metrų, plytėjo Paryžius. Jo šviesos mirguliavo,
lyg miestas merktų akį, kviestų. Žinodamas, kad jo traukai atsispirti
neįmanoma, kantriai laukė, kol pagirdysiu jį savo krauju.
Dar vienas žingsnis...
Buvau viską nuodugniai apgalvojęs, apsvarstęs ir netgi suplana­
vęs. Priėmiau tokį sprendimą, susigyvenau su juo. Ramiai ryžausi
užbaigti gyvenimą, neturintį nei tikslo, nei prasmės. Toks gyveni­
mas - ta mintis pamažu ir nenumaldomai įsirėžė manyje, - nebega­
lėjo man suteikti nieko, dėl ko būtų verta gyventi.

9
 Vienas žingsnis...
Mano gyvenimas buvo nesėkmių virtinė, prasidėjusi dar prieš
man gimstant. Mano tėvas - jeigu taip galima vadinti tą eilinį ap-
vaisintoją - nemanė, kad aš vertas jį pažinti: paliko mano motiną,
vos tik ši pasisakė esanti nėščia.
Ar ji ketino manęs atsikratyti, kai skandino savo neviltį viena­
me iš Paryžiaus barų? Vis dėlto, net ir išlenkusi daugybę taurių
su ten sutiktu amerikiečiu verslininku, ji neprarado blaivaus pro­
to. Jam buvo trisdešimt devyneri, jai - dvidešimt šešeri, ją slėgė
nerimas, o jo demonstruojamas nerūpestingumas veikė ramina­
mai. Jis atrodė pasiturintis, o ją kamavo rūpestis, kaip išgyventi.
Ji tyčia atsidavė jam tą pačią naktį, viską apskaičiavusi ir sudėjusi
visas viltis. Išaušus rytui su juo elgėsi švelniai ir atrodė įsimylėjusi.
Niekada taip ir nesužinosiu, kas jį pastūmėjo - nuoširdumas ar
tiesiog silpnumas - jai atsakyti: taip, jei kartais ji pastotų, jis norįs,
kad išsaugotų vaiką ir gyventų su juo.
Jiedu išvažiavo į Jungtines Valstijas, o toje nutukėlių šalyje nie­
kas nesistebėjo, kad, išvydęs pasaulį pusaštunto mėnesio, aš jau
svėriau beveik tris kilogramus... Man davė amerikietišką vardą, ir
tapau Amerikos piliečiu Alanu Grinmoru. Motina išmoko anglų
kalbą ir šiaip taip pritapo naujoje bendruomenėje. Toliau reika­
lai klostėsi ne taip puikiai. Po penkerių metų mano naujojo tėvo
verslas žlugo ir jis, kadangi Reigano prezidentavimo išvakarėse
siautėjo ekonominė krizė ir niekaip negalėjo rasti darbo, pradėjo
vis labiau klimpti į alkoholizmą. Viskas ėmė sparčiai ristis žemyn.
Jis tapo niūrus, nekalbus, prislėgtas. Motina bjaurėjosi jo neryž­
tingumu ir nuolat priekaištaudavo dėl apsileidimo. Ji labai pyko ir
visąlaik jį provokuodavo. Pratrūkdavo priekaištais dėl menkiau­
sios smulkmenos. Kadangi vyras nereaguodavo, jos užgauliojimai
darėsi vis asmeniškesnį, kone įžeidžiami. Atrodė, ji būdavo paten­
kinta, kai jis pagaliau supykdavo, tarytum jo įniršis jai būtų buvęs
mielesnis už apatiją. Motinos elgesys man kėlė siaubą. Mylėjau
savo tėvus ir negalėjau žiūrėti, kaip jie save naikina. Tėvas pykčiu
pratrūkdavo retai, bet smarkiai, ir kiek aš bijojau tų protrūkių, tiek
 motina jų geidė, - tai buvo akivaizdu. Pagaliau sulaukdavo beni
kokios reakcijos, žvilgsnio, veiksmo, turėdavo priešininką - gyvą
galintį atsikirsti. Turėdavo ant ko išlieti susikaupusią pagiežą, to­
dėl koneveikdavo jį paskutiniais žodžiais. Vieną vakarą jis ją su­
mušė, - mane sukrėtė ne tiek smurtas, kiek iškrypėliškas pasiten­
kinimas, kurį įžvelgiau motinos veide. Vieną naktį, kai jiedu barėsi
ypač audringai, motina jam tiesiai į veidą išrėžė, kad jo sūnus is
tikrųjų ne jo, - sykiu tai sužinojau ir aš... Kitą dieną jis išėjo is
namų, ir mes niekada daugiau jo neišvydome. Taip mane palike
ir antrasis tėvas.
Motina plušėjo iš visų jėgų, kad sudurtume galą su galu. Šešias
dienas per savaitę ji iki vėlumos dirbdavo skalbykloje. Iš ten į na­
mus kas vakarą parnešdavo chemikalų kvapą, tą specifinį niekada
nenuslopstantį kvapą. Kai ateidavo manęs pabučiuoti prieš mie­
gą, nebeužuosdavau mielo mamos kvapo, kuris anksčiau mane
ramindavo ir švelniai apgaubęs užliūliuodavo.
Žingsnis,paskui dar žingsnis...
Vėliau ji blaškėsi nuo vieno darbelio prie kito, kiekvienąsyk
tikėdamasi, kad pagaliau pavyks prasimušti, pakilti bent viena
pakopa aukščiau, uždirbti daugiau. Ji blaškėsi nuo vieno meilu­
žio prie kito, tikėdamasi kurį nors sulaikyti, vėl sukurti šeimą. Kol
vieną dieną, matyt, suvokė, kad nebeverta puoselėti vilčių dėl savo
gyvenimo, ir tada susitelkė į mane. Aš sugebėsiąs pasiekti tai, kas
jai nepavyko. Aš uždirbsiąs tiek pinigų, kad jais pasimėgausianti ir
jinai. Nuo tada svarbiausiu jos tikslu tapo mano išsilavinimas. Iš
manęs buvo reikalaujama namo nešti tik gerus pažymius. Prie sta­
lo visos kalbos sukosi apie koledžą, mokytojus, mano rezultatus.
Motina tapo mano trenere, o aš buvau jos auklėtinis. Su ja kalbė­
jausi prancūziškai, su visais kitais žmonėmis - angliškai, tad nuo
mažens buvau dvikalbis. Ji nuolat kartodavo, kad tai didžiulis pra­
našumas. Žinoma, aš tapsiąs tarptautiniu verslininku arba didžiu
vertėju - kodėl gi ne Baltuosiuose rūmuose? Tik skystablauzdžiai
neturi ambicijų. Vieną dieną ji net įsisvajojo, kad aš būsiu užsienio
reikalų ministras. Labai bijojau ją nuvilti ir mokykloje stengiausi
kiek įmanydamas. Daug žadantys mano laimėjimai tik didino jos
lūkesčius ir stiprino įsitikinimą, kad pasirinko teisingą strategiją.
Ji patyrė tikrą smūgį, kai vieną dieną sužinojo, kad Jungtinių
Valstijų universitetuose mokslas kainuoja - ir labai brangiai. Pir­
mą kartą mačiau motiną tokią sugniuždytą. Akimirką man atro­
dė, kad ji pasuks tėvo pėdomis ir nugrims į apatiją. Visi jos planai
žlugo. Ji tikrai pasmerkta. Bet netrukus prigimtis paėmė viršų. Ji
nuėjo pas direktorių, pasiryžusi įtikinti jį, jog negalima šalikelėje
palikti jauno Amerikos piliečio, kurio puikūs pasiekimai rodo, kad
jis sugebėtų tarnauti savo šaliai, jeigu, kaip žada universitetai, jam
būtų suteiktos aukštos pareigos. Turinti būti kokia nors išeitis, juk
esama stipendijų ar ko nors panašaus? Jnamus motina grįžo kupi­
na ryžto. Anot jos, viskas labai paprasta. Išeitis slypinti septyniose
raidėse - SPORTAS. Jei būsiu puikus sportininkas, labai tikėtina,
universitetas mane priims vien tam, kad turėtų mane savo koman­
doje ir taip padidintų galimybes laimėti turnyrus.
Taigi buvau priverstas intensyviai sportuoti, - niekad neišdrį­
sau motinai prisipažinti, kad sporto visada kęste nekenčiau. Ji kiek
įmanydama mane stūmė, ragino, drąsino ir įdėmiai sekė mano re­
zultatus. Atrodo, ji nenusiminė dėl to, kad lig tol mano rezultatai
buvo veikiau vidutiniški. „Kai nori, tai ir gali“, - dažnai kartodavo
ji. Galiausiai paaiškėjo, kad mažiausiai beviltiškas esu žaisdamas
beisbolą. Nuo tos dienos ėmiau gyventi vien beisbolu. Norėdama
mane įkvėpti, ant mano kambario sienos ji prisegė Detroito „Ti­
grų“ komandos žvaigždžių plakatus. Per pusryčius gėriau iš puo­
delio su „Tigrų“atvaizdu. Jiebuvo visur: ant mano raktų pakabuko,
marškinėlių, šlepečių, chalato, rašiklių. Valgiau su „Tigrais“, rašiau
su „Tigrais“, prausiausi su „Tigrais“ ir net miegojau su „Tigrais“. Iš
tiesų beisbolą kartais net sapnuodavau: motinai pavyko užvaldyti
mano smegenis, priversti galvoti apie rungtynes. Ji dirbo viršvalan­
džius, kad galėtų sumokėti už mano narystę artimiausiame klube,
į kurį mane nedelsdama užrašė. Kasdien ten praleisdavau mažiau­
siai tris valandas, savaitgaliais - penkias. Ir po daugelio metų man
ausyse tebeskamba trenerio šūksniai. Bjaurėdamasis prisimenu ir
 šleikštu persirengimo kambarių tvaiką po treniruočių, kai prakai­
tu apsipylę draugai nusirenginėdavo. Per keletą akimirkų langai
aprasodavo ir nebelikdavo kuo kvėpuoti. Nekenčiau to sporto, bet
mylėjau mamą ir būčiau padaręs viską, kad tik jos nenuvilčiau. Ji
visą gyvenimą puoselėjo viltis, ir man atrodė, kad tą dieną, kai ji
nieko nebesitikės, jos gyvenimas baigsis.
Ateitis parodė, kad buvau teisus: ji mirė po kelerių metų, kitą
dieną po universiteto diplomų įteikimo. Likau vienas - su verslo
administravimo magistro diplomu, kurio ne taip jau ir troškau.
Studijavęs kartu su jaunuoliais, kurių ir pomėgiai, ir siekiai skyrėsi
nuo manųjų, netgi neturėjau draugų. Man pasiūlė dirbti vienos
didelės įmonės pristatymo skyriaus buhalterijos vadovo pavaduo­
toju. Nors alga buvo padori, darbas man greitai atsibodo, tačiau
nusivylęs nesijaučiau, nes nieko ir nesitikėjau. Motinos gyvenimas
man labai anksti parodė, kad viltys - tuščias reikalas.
Dar vienas žingsnis...
Po kelerių tuščios ir betikslės egzistencijos metų išvykau į
Prancūziją - kone impulsyviai. Gal, pasukdamas priešinga kryp­
timi, nesąmoningai troškau priartėti prie savo šaknų, o gal mė­
ginau išvengti apgailėtino motinos gyvenimo? Nežinau. Šiaip ar
taip, atsidūriau Paryžiuje ir po kiek laiko nusprendžiau ten pasi­
likti. Gyvenimas čia buvo gražus, bet pasilikau ne dėl to. Priežas­
tis buvo kita. Aš intuityviai, miglotai jaučiau, kad į šią šalį mane
atvedė likimas. Tuomet dar nežinojau, kad taip greitai panorėsiu
čionai numirti.
Pradėjau ieškoti darbo, ir man paskyrė susitikimą su vienu iš
„Denkerio konsultacijų“ - įdarbinimo agentūros, ieškančios bu­
halterių stambioms įmonėms, - vadovų. Jis man pranešė, kad
darbo niekada negausiu, nes Prancūzijos buhalterinės apskaitos
taisyklės visai kitokios nei Amerikos. Nė menkiausio panašumo.
„Verčiau jau visas studijas pradėti nuo nulio“, - pašmaikštavo
vadovas, bet juokinga buvo tik jam pačiam. Kaskart jam sukike­
nus suvirpėdavo dvigubas pagurklis. Aš sėdėjau akmeniniu vei­
du. Tačiau, aiškino jis, kadangi apskritai išmanau šią sritį ir esu iš
 Amerikos, mano kandidatūra pageidautina... jų pačių agentūro­
je, - galėčiau tapti įdarbinimo konsultantu. Iš tiesų pagrindiniai
jų klientai - stambios amerikiečių įmonės, ir jiems patiktų, kad
buhalterius atrinkinėtų amerikietis. „Tai neįmanoma, - atsakiau
aš, - įdarbinimas - ne mano sritis, ničnieko apie tai neišmanau.“
Jis kreivai šyptelėjo. Lyg patyręs meilužis sutrikusiai merginai,
kuri paskutinę akimirką prisipažįsta vis dar esanti nekalta. „Tai jau
mūsų reikalas“, - it sąmokslininkas tarė jis.
Mane priėmė ir pasiuntė į dviejų savaičių intensyvius kursus -
drauge su kitais jaunais naujokėliais, kurie ateityje turėjo prisidėti
prie nenutrūkstamos agentūros plėtros. Mūsų amžiaus vidurkis
buvo trisdešimt metų, - mano nuomone, nepaprastai mažai, no­
rint dirbti tokį darbą. Vertinti kandidato savybes ir gebėjimus man
buvo tolygu teisti kitą žmogų, ir mintis, kad turėsiu imtis tokios
atsakomybės, kėlė nerimą. Iš visko sprendžiant, kursuose daly­
vaujantys kolegos tokios baimės nejautė: jie akivaizdžiai džiaugėsi
galėdami vilkėti solidų įdarbinimo agento kostiumą, buvo jau įsi­
jautę į pareigas ir jas vertino labai rimtai. Visus grupės narius vie­
nijo jausmas, kad jie priklauso šiokiam tokiam elitui. Išdidumas
nepaliko vietos abejonėms.
Dvi savaites mus mokė darbo subtilybių: kaip vesti įdarbinimo
pokalbį, - tai buvo paprastas, bet išmintingas metodas, - ir kaip
taikyti begalę metodinių gudrybių, - šiandien jas laikau visiško­
mis nesąmonėmis.
Sužinojau, kad pasikvietus kandidatą pokalbiui keletą sekundžių
reikia patylėti. Jei pretendentas prabyla pirmas, tai, be abejo, turime
reikalą su lyderiu. O jei kantriai laukia, kol jį užkalbins, iš santūrios
kandidato laikysenos jau galima spręsti apie jo savybes. Mes turė­
jome paraginti jį prisistatyti labai neapibrėžtai: „Papasakokite apie
save“, neužduodami pernelyg konkrečių įžanginių klausimų. Jei kan­
didatas iškart ima kalbėti, vadinasi, jis savarankiškas. O jeigu pir­
miausia pasiteirauja, ką norėtume išgirsti, pavyzdžiui, ar jampradėti
nuo studijų, ar verčiau papasakoti, kaip klostėsi jo karjera iki šiol,
tada jamstinga iniciatyvumo. Toks tipas paklusnus kaip avinėlis!

14
 Susiskirstę poromis mokėmės taikyti aptartus metodus, žais­
dami vaidmenų žaidimus: vienas vaidindavo įdarbinimo agentą, o
kitam tekdavo pasijusti kandidato kailyje - jis išgalvodavo kokią
nors istoriją, profesinę karjerą. Taip konsultantas galėdavo pasi­
praktikuoti, kaip vesti pokalbį ir uždavinėti klausimus, kurie ap­
nuogintų tikrąjį kandidato veidą.
Mane labiausiai stebino ne kas kita, o konkurencijos dvasia,
tvyrojusi per tuos užsiėmimus. Kiekvienas stengdavosi įvaryti kitą
į kampą, tarsi šis būtų melagis, kurį reikia demaskuoti, arba prie­
šas, kurį reikia apgauti. Juokingiausia, kad ir kursų vadovas, pats
įmonėje „Denkerio konsultacijos“ dirbantis įdarbinimo agentu,
įsitraukdavo į tas varžybas ir piktdžiugiškai nurodinėdavo, kas ką
būdavo užmiršęs ar pražiopsojęs. „Tave dabar mausto!“- tai buvo
mėgstamiausia jo frazė, kurią pašaipiai mestelėdavo vaikštinėda­
mas tarp užduotį atliekančių porininkų ir stebėdamas vaidmenų
žaidimus. Suprask - jis pats pasirodytų nepriekaištingai...
Po dviejų savaičių mus paskelbė tinkamais tarnybai.
Visas savo dienas ėmiau leisti prie rašomojo stalo, klausydama­
sis drovių buhalterių: išraudę nuo jaudulio jie porindavo man apie
savo karjerą stengdamiesi įtikinti, kad trys didžiausi jų trūkumai -
tai perfekcionizmas, perdėtas griežtumas ir polinkis persistengti.
Jie nė neįtarė, kad aš buvau dar drovesnis ir dar labiau varžiausi
negu jie. Man tik kiek labiau pasisekė, nes mano vaidmuo teikė
neabejotiną pranašumą - aš ne pats kalbėjau, o kalbinau kitus.
Tačiau kiekvienąsyk baiminausi tos akimirkos, kai it koks negai­
lestingas teisėjas privalėsiu devyniems kandidatams iš dešimties
pranešti, kad jie netinka pageidaujamam profiliui. Jausdavausi
taip, lyg praneščiau, kad jie nuteisti katorgai. Mano graužatis su­
stiprindavo jų graužatį, ši - manąją, ir taip sukosi užburtas ratas.
Dusau nuo to vaidmens, o ir atmosfera agentūroje toli gražu nebu­
vo draugiška. Afišuojamos žmogiškosios vertybės tebuvo fasadas.
Kasdienė tikrovė buvo atšiauri, šalta, persmelkta konkurencijos.
Kurį laiką ištverti tokioje aplinkoje man padėjo Odrė. Susipaži­
nau suja vieną sekmadienio popietę arbatinėje Manage Frėres, įsi-
karusioje Didžiųjų augustinijonų gatvėje. Tereikėdavo įžengti į tą
laikui nepavaldžią vietą, ir mane užplūsdavo ramybė. Vos pravėręs
duris ir žengęs pirmą žingsnį senu girgždančiu ąžuoliniu parketu,
pasinerdavai į rafinuotą Prancūzijos kolonijinės imperijos arba­
tinės atmosferą. Jau prie įėjimo pasijusdavai užburtas sumišusių
aromatų, kuriuos skleidė šimtai arbatos rūšių, rūpestingai saugo­
mų milžiniškuose senoviniuose induose: jų įkvėpęs akimirksniu
persikeldavai į XIX amžiaus Tolimuosius Rytus ir imdavai minti­
mis po juos klaidžioti. Tik užmerki akis - ir jau įsivaizduoji, kaip
į tristiebį laivą krauni senas medines dėžes, pilnas brangiųjų lape­
lių, o paskui ilgus mėnesius plauki jūromis ir vandenynais.
Kai, kreipdamasis į vaikiną už seno prekystalio, paprašiau šim­
to gramų 2009-ųjų „Sakuros“, ji šnipštelėjo man į ausį, kad „Impe­
ratoriškoji sakura“ subtilesnio skonio. Atsigręžiau nustebęs, kad
nepažįstama mergina kalbina mane mieste, kur kiekvienas gyvena
savo pasaulėlyje ir į kitus nekreipia nė menkiausio dėmesio. Ji tarė:
„Jūs manimi netikite? Einam, duosiu paragauti“, paėmė mane už
rankos ir, nardydama tarp klientų ir tolimų šalių arbatinukų ko­
lekcijų, per salę patraukė prie laiptelių, vedančių į degustavimo
saloną. Aplinka buvo intymi ir elegantiška. Padavėjai natūralaus
lino kostiumais tyliai vaikščiojo tarp staliukų, nutaisę ceremonin­
gas išraiškas. Aš su savo kasdieniais drabužiais čia jaučiausi lyg
koks anachronizmas. Atsisėdome kampe prie staliuko, užtiesto
balta staltiese, su sidabriniais stalo įrankiais bei porceliano puo­
deliais, pažymėtais garsiosios arbatinės ženklu. Odrė užsakė arba­
tos dviem, karštų sklindžių ir „Saulės smūgį“ - firminį pyragaitį,
kurio, anot jos, aš būtinai turįs paragauti. Man iškart patiko su ja
kalbėtis. Mergina mokėsi Nacionalinėje dailės mokykloje, gyveno
šiame kvartale, palėpės kambarėlyje. „Pamatysi, ten labai jauku“, -
tarė ji, duodama suprasti, kad mūsų susitikimas nesibaigs ant Ma­
nage Frėres slenksčio.
Jos kambarys išties buvo puikus - nedidukė mansarda su seno­
mis lubų sijomis ir apskritu langeliu, pro kurį buvo matyti virtinė
pilkų stogų, - nuožulnūs jų šlaitai leidosi į visas puses. Tetrūko

16
 mėnulio pjautuvo, ir būtum pasijutęs lyganimaciniame filme „Ka
tinai aristokratai“! Ji gracingai nusirengė, ir man išsyk patiko jo?
kūnas - toks grakštus, kokio dar nebuvau regėjęs. Jos rankos ii
pečiai buvo nepaprastai dailūs - kukurūzų dribsnius kertančio?
ir intensyviai sportuojančios merginos tokių neturi. Juodi plauka
paryškino dievišką odos baltumą, o krūtys, Dieve mano, jos krūty?
buvo... tobulos, tiesiog tobulos. Tą naktį, daugybę kartų dėkoda­
mas jai už tai, kad nesikvepina jokiais kvepalais, aš mėgavausi jau­
dinančiu ir lyg narkotikai svaiginančiu odos aromatu, kurį sklei­
dė kiekvienas jos kūno lopinėlis. Ta naktis visiems laikams išliks
mano atmintyje.
Kitą rytą mudu pabudome apsikabinę. Nubėgau ragelių ir vos
atgaudamas kvapą vėl užlėkiau laiptais visus septynis aukštus.
Puoliau jai į glėbį, ir vėl pradėjome mylėtis. Pirmąkart gyvenime
jaučiausi laimingas. Tai buvo dar nepatirtas, keistas jausmas. Nė
neįtariau, kad manęs laukia smūgis, po kurio nebeatsitiesiu.
Keturis mėnesius visas mano gyvenimas sukosi apie Odrę. Die­
ną ji buvo užvaldžiusi mano mintis, naktį - mano sapnus. Jos dai­
lės paskaitų tvarkaraštyje buvo nemažai tuščių tarpų, tad ji dažnai
būdavo laisva. Neretai susitikdavome vidury darbo dienos. Aš ap­
simesdavau turįs susitikimą su klientu ir valandą dvi praleisdavau
suja artimiausio viešbučio kambaryje. Jausdavausi šiek tiek kaltas.
Bet tik šiek tiek: laimė žmogų paverčia egoistu. Kartą man būnant
savo kabinete, paskambino skyriaus sekretorė Vanesa ir pasakė,
jog atvyko mano kandidatė. Su niekuo nebuvau susitaręs, bet, ka­
dangi ne itin gebėjau tvarkingai organizuoti darbą, sudvejojau ir
paprašiau ją pakviesti. Jau geriau priimsiu neplanuotą kandidatę,
nei parodysiu Vanesai, koks esu išsiblaškęs. Tada mano skyriaus
vadovas apie tai sužinotų vos po pusvalandžio. Laukiau tarpdu­
ryje ir vos nenugriuvau, koridoriaus gale išvydęs Vanesą su Odre.
Ši atrodė lyg tipiška buhalterė: plaukai surišti į uodegą, prigludęs
kostiumėlis ir nedideli akinukai metaliniais rėmeliais - niekada
nebuvau jos su tokiais matęs. Tikra karikatūra, kone groteskiška.
Kimiu balsu padėkojau Vanesai ir uždariau kabineto duris. Odrė
 iškalbingu gestu nusiėmė akinius, jos lūpose žaidė šypsenėlė. Aš
bematant supratau, ko ji atėjo. Sunkiai nurijau seilę ir pajutau,
kaip iš baimės kūnu nuvilnijo šiurpuliukai. Pakankamai gerai ją
pažinojau, kad suprasčiau, jog niekas jos nesulaikys.
Tą dieną supratau, kad į konferencijų stalą jau niekada ne-
bežvelgsiu taip; kaip anksčiau. Miriau iš baimės, kad kas nors mus
gali užklupti. Ji elgėsi lyg pamišėlė, bet aš tai dievinau.
Po keturių mėnesių Odrė mane paliko, ir mano gyvenimas
staiga baigėsi. Nežinau, kodėl, nieko nė neįtariau, tik vieną vakarą
pašto dėžutėje radau nedidelį voką. Laiške gerai pažįstama rašy­
sena tebuvo brūkštelėtas vienas žodis: „Sudie.“ Lyg suakmenėjęs
stovėjau savo daugiabučio laiptinėje priešais atidarytą pašto dėžu­
tę. Kraujas sustingo gyslose. Galvoje ūžė, pykino. Nuslinkau į seną
medinį liftą, užvažiavau į savo aukštą ir priblokštas įsvyravau į
butą. Aplink viskas siūbavo. Susmukau ant sofos ir pravirkau. Pra­
slinkus gerokai laiko staiga atsikėliau. Negali būti, to tiesiog negali
būti. Tai turbūt piktas pokštas ar dar nežinia kas, tai negali būti
tiesa. Puoliau prie telefono ir ėmiau jai skambinti. Begalę kartų
klausiausi atsakiklio ir kiekvienąsyk Odrės balsas man rodėsi vis
abejingesnis, santūresnis, šaltesnis. Lioviausi, kai jos telefonas dėl
perpildytos atminties nustojo įrašinėti pranešimus. Pajutau, kaip
iš širdies gelmių į paviršių palengva kyla tolimas, bet gerai pažįs­
tamas jausmas. Nieko nuostabaus, nieko nuostabaus, kuždėjo tas
jausmas, visiškai nieko nuostabaus, kad visi mane palieka. Taipjau
yra. Su likimu nepakovosi, Alanai...
Kaip tik tą akimirką suvokiau, kad mano mirtis - savaime su­
prantamas dalykas. Tai nebuvo impulsyvus sprendimas. Neketi­
nau pulti po traukiniu. Ne, tiesiog tai buvo akivaizdi išeitis. Iške­
liausiu anapus, ir viskas bus gerai. Pats pasirinksiu vietą, laiką, juk
niekas neskubina. Nejaučiau mazochistinio noro mirti. Anaiptol.
Netroškau ir paprasčiausiai užbaigti savo nepakeliamą kančią.
Anapusybė švelniai, nepermaldaujamai traukė, ir mane apėmė
keista nuojauta, kad mano vieta - kaip tik ten, kad tai ten išsiskleis
mano siela. Gyvenimas Žemėje neturi jokios prasmės. Pretenzin­

18
 gai į jį kabinausi, bandžiau gyventi lyg niekur nieko, ir štai gyve­
nimas man atsiuntė Odrę, kad patirčiau nepakeliamą skausmą ir
pagaliau ryžčiausi pažvelgti savo likimui tiesiai į akis.
Vietą pašnibždėjo mano paties atmintis, - be abejo, neatsitik­
tinai išsaugojo ją vienoje iš savo paslaptingų kertelių. Kiek seniau
viename Odrės paliktame žurnale buvau skaitęs polemišką kažko­
kio Dubrovskio - ar kaip jis ten - straipsnį. Autorius jame dėstė
savo teoriją apie teisę nusižudyti: anot jo, jeigu jau nusprendei žu­
dytis, atlik tai gerai. Jis atskleidė vietą, tinkamą tam, ką poetiškai
pavadino „gyvenimo skrydžiu“. Eifelio bokštas, aiškino jis, visiškai
saugus, išskyrus vieną vietą, kurią pravartu žinoti. Reikia pakilti į
prabangų restoraną „Žiulis Vernas“antrame aukšte, nueiti į mote­
rų tualetą ir stumtelėti į kairę nuo kriauklės esančias dureles, ant
kurių užrašyta „Tik darbuotojams“. Pateksite į mažą kambarėlį,
kuriame laikomi grindų šepečiai. Langas be grotų, ir pro jį pa­
tenkama tiesiai ant bokšto sijų. Šios detalės buvo gyvos mano at­
mintyje, lyg būčiau straipsnį perskaitęs šįryt. Mirtis nušokus nuo
Eifelio bokšto - kažkuo didinga. Revanšas už pilką gyvenimą.
Dar vienas žingsnis...
Turėjau eiti tol, kol pasieksiu tinkamą vietą, kur apačioje ply­
tinčios erdvės neužstos jokia metalinė konstrukcija.
Neturėjau nieko - nei draugo, nei tėvo ar motinos, jokio mėgs­
tamo dalyko, dėl kurio galėčiau pasigailėti savo žingsnio. Buvau
pasirengęs - ir mintimis, ir kūnu.
Paskutinis žingsnis...
Na štai. Tinkama vieta. Sustingau... Oras, kurį traukiau į save,
man atrodė... gardus nelyginant dieviškasis nektaras. Buvau vienui
vienas - pats su savimi, ir mano sąmonė jau pamažu pradėjo nuo
manęs atsiskirti... Giliai įkvėpiau ir lėtai pasukau pėdas į dešinę,
prarajos link - į ją nežiūrėjau, bet jaučiau jos buvimą ir grožį.
Stovėjau ties restorano „Žiulis Vernas“darbuotojams skirto lif­
to skridiniu. Jis sustingęs juodavo tiesiai priešais mane. Mus skyrė
trys metrai nebūties. Iš savo vietos mačiau tik rantuotą jo briauną,
per kurią ėjo lynas, smingantis į tuštumą. Tuštuma... Restoranas

19
 buvo kitoje pusėje. Niekas negalėjo manęs pamatyti. Negirdėjau
jokio garso iš salės. Tik slopus nakties tylos gaudesys... Ir tie tolu­
moje blykčiojantys, kviečiantys, hipnotizuojantys žiburiai... Ir tas
šiltas svaiginamas oras, nardinantis mane į pasakišką palaimą...
Beveik visos mintys išgaravo, jau buvau lyg ir atsiskyręs nuo kūno.
Buvau nebe aš. Tirpau erdvėje, gyvenime, mirtyje. Nebeegzista­
vau kaip atskiras asmuo. Aš buvau pats gyvenimas. Aš...
Kostelėjimas...
Mano būsena akimirksniu pakito, panašiai kaip hipnotizuoto­
jui spragtelėjus pirštais pacientas pabunda iš transo.
Dešinėje ant sijos galo stovėjo vyriškis ir žiūrėjo tiesiai man į
akis. Maždaug šešiasdešimties metų. Žilstelėjęs. Tamsiu kostiu­
mu. Joakys, ant kurių krito bokšto šviesos atspindžiai, rodės, žvel­
gė iš nebūties. Visą gyvenimą prisiminsiu tą plieninį žvilgsnį, nuo
kurio kraujas stingo gyslose.
Jaučiau pyktį, sumišusį su nuostaba. Ėmiausi visų atsargumo
priemonių, kad tik kas nors manęs nepamatytų. Buvau įsitikinęs,
kad niekas neseka... Jaučiausi lyg atsidūręs prastame filme, kur
reikiamą akimirką stebuklingai pasirodo gelbėtojas ir užkerta ke­
lią savižudybei.
Aš sudirbau savo gyvenimą: jį valdė kiti. Bet mano mirtis pri­
klauso man. Tik man. Nebuvo nė kalbos, kad leisčiau kam nors
bandyti mane sulaikyti, užliūliuoti tikinant, kad gyvenimas vis
dėlto gražus ar kad kiti dar nelaimingesni už mane, ar kaip nors
panašiai. Šiaip ar taip, niekas negalėjo manęs suprasti, o aš, beje,
nieko ir neprašiau. Labiau už viską pasaulyje norėjau būti vienas.
Vienut vienas.
- Palikite mane. Aš laisvas žmogus. Darau ką noriu. Eikite šalin.
Jis tylėdamas pažvelgė į mane, ir man bematant dingtelėjo, kad
kažkas čia ne taip. Jis atrodė... atsipalaidavęs. Taip, tikrai - atsipa­
laidavęs!
Vyriškis ramiai įsikando cigarą.
- Pirmyn. Šok!

20
 Nuo jo žodžių sustingau kaip įbestas. Tikėjausi visko, bet tik
ne šito. Kas jis per tipas? Iškrypėlis? Nori pasižiūrėti, kaip krintu,
ir pasitenkmti? Po galais! Kodėl tai turėjo atsitikti kaip tik man?
Negali būti! Kuo gi aš nusikaltau gerajam Dievui, velniai rautų?
Drebėjau iš pykčio. Buvau beprotiškai įsiutęs, sunkiai valdomas
įniršis degino veidą. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. To negali
būti, negali būti, negali...
- Ko gi lauki? - bauginamai ramiu tonu tarė jis. - Šok!
Buvau sukrėstas iki sielos gelmių. Mintys pakriko, niekaip ne­
pajėgiau susitelkti.
Šiaip ne taip išspaudžiau keletą žodžių:
- Kas jūs toks? Ko iš manęs norite?
Jis ramiai patraukė cigarą, šiek tiek palaikė dūmus burnoje,
tada išpūtė lengvutėlius ratilus - šie ėmė plaukti į mano pusę ir
išsisklaidė, {smeigtas jo žvilgsnis mane kaustyte kaustė. To tipo
charizmos būtų užtekę ir Eifelio bokštui sulenkti.
- Tu pyksti. Bet širdies gilumoje labai kenti, - nepaprastai ra­
miai tarė vyriškis su vos juntamu, man nepažįstamu akcentu.
- Nesunku atspėti.
- Tu be galo nelaimingas ir nebeturi jėgų gyventi.
Jo žodžiai mane pritrenkė, ir skausmas nusmelkė man širdį.
Linktelėjau galva. Tyla atrodė slegianti.
- Tarkime, kad... visą gyvenimą turėjau didelių sunkumų.
Jis lėtai, labai lėtai išpūtė cigaro dūmus.
- Didelių sunkumų nebūna. Būna tik maži žmoneliai.
Mane užliejo pykčio banga. Pajutau, kaip kraujas muša į de­
gančius smilkinius. Nurijau seilę.
- Lengva žeminti, naudojantis tokia padėtimi kaip mano. Kuo
jūs mane laikote? O jūs pats, žinoma, mokate išspręsti visas savo
problemas?
Neįtikėtinai užtikrintu tonu jis ramiai atsakė:
- Taip. Ir kitų taip pat.
Man pasidarė bloga. Dabar kuo aiškiausiai suvokiau, kad mane
supa tuštuma. Manau, pradėjau... bijoti. Galų gale baimė rado pro

21
 kur į mane įsiskverbti. Delnai sudrėko. Nieku gyvu negalima pa­
žvelgti žemyn.
Vyriškis kalbėjo toliau:
- Teisybė, nušokus tavo problemos dings kartu su tavimi. Bū­
site atsiskaitę. Bet tai nebus visiškai teisinga...
- Ką turite omenyje?
- Ir vėl kentėti teks tau. Tavo sunkumai nieko nepajus. Toks
sprendimas nelabai... subalansuotas.
- Šokant nuo bokšto neskauda. Smūgis toks stiprus, kad žmo­
gus tiesiog netenka gyvybės nė nespėjęs ką nors pajusti. Jokio
skausmo. Išsiaiškinau iš anksto.
Jis tyliai nusijuokė.
- Ko čia juokiatės?
- Tai tiesa... Jei manysime, kad tėkšdamasis į žemę tu dar būsi
gyvas... Bet čia tu klysti. Niekas nepasiekia žemės gyvas.
Jis lėtai išpūtė dūmus. Jaučiausi vis blogiau. Lyg būtų apėmęs
svaigulys. Reikėtų kur nors prisėsti.
- Tiesa ta, - neskubėdamas kalbėjo vyriškis, - kad visi miršta
ore nuo širdies smūgio, kurį sukelia siaubas - klaikus, nepakelia­
mas siaubas dėl to, kad krinti ir matai, kaip dviejų šimtų kilometrų
per valandą greičiu artėja žemė. Juos sukausto tokia kraupi baimė,
kad prieš plyštant širdžiai jie apsivemia. Mirties akimirką akys
būna išsprogusios.
Man ėmė virpėti kojos. Vos nenualpau. Svaigo galva. Smarkiai
pykino. Tik nežiūrėk žemyn. Nieku gyvu. Stovėk tiesiai. Susitelk į
jį. Nenuleisk nuo jo akių.
- Galbūt, - patylėjęs lėtai prakalbo jis, - galiu tau kai ką pa­
siūlyti.
Tylėjau, įsmeigęs akis į jo lūpas.
- Sudarytume sandėrį, - pasiūlė jis. Žodžiai sklandė ore.
- Sandėrį? - sumurmėjau.
- Taip. Tu lieki gyvas, o aš tavimi pasirūpinu, įstatau į vėžes,
išmokau gyventi, spręsti problemas, netgi jaustis laimingam.
O mainais...

22
 Jis vėl išpūtė cigaro dūmus ir pridūrė:
- Manais prisieksi daryti viską, ką tau pasakysiu. Prisieksi...
gyvybe.
Jo žodžiai mane sukrėtė, pasijutau dar blogiau. Turėjau gero­
kai pasistengti, kad susikaupčiau, sutelkčiau mintis ir gebėčiau
mąstyti.
- Ką turite omenyje, sakydamas, kad turiu „prisiekti gyvybe“?
Tyla.
- Turėsi laikytis savo pažado.
- Antraip?
- Antraip... gyvas neliksi.
- Tik beprotis galėtų sutikti su tokiu sandėriu!
- O ką tu prarasi?
- Kodėl gi turėčiau patikėti savo gyvenimą nepažįstamam
žmogui mainais už spėjamą laimę?
Jis žvelgė pasitikėdamas savimi, lyg šachmatininkas, žinantis,
kad įvarys priešininką į kampą.
- O ką gi tu gausi mainais už savo garantuotą mirtį? - tarė jis
ir cigaru mostelėjo į tuštumą.
Padariau klaidą - žvilgtelėjau jo rodoma kryptimi ir mane su­
ėmė stiprus svaigulys. Vaizdas sukėlė siaubą, bet sykiu... tuštuma
kvietė mane, lyg norėdama išvaduoti iš sukausčiusio klaikaus ne­
rimo. Norėjau atsigulti ant sijos ir nejudėdamas laukti pagalbos.
Kojomis ir rankomis nevaldomai bėgiojo nervinis drebulys. Tai
buvo klaiku, nepakeliama.
Lietus...
Pamažu pradėjo lyti... Lietus. O Dieve... Metalinė sija taps tikra
čiuožykla. Nuo vyriškio, nuo lango, nuo išsigelbėjimo mane skyrė
penki metrai. Penki metrai siauros ir... slidžios sijos. Turiu susi­
kaupti. Taip, tikrai, susikaupti. Tik stovėk tiesiai. Kvėpuok ramiai.
Turėjau atsargiai pasisukti į dešinę, bet... nebepajėgiau pajudin­
ti kojų. Jos buvo it priaugusios prie metalo. Pernelyg ilgai šitaip
stovėjau, raumenys sustingo ir dabar manęs nebeklausė. Kama­
vo svaigulys - lyg koks piktasis burtininkas, užkerėjęs savo auką.

23
Kojos ėmė virpėti - iš pradžių vos vos, paskui vis stipriau. Mano
jėgos seko.
Skridinys...
Skridinys sukosi... Išgirdau, kaip pajudėjo liftas. Nuo skridinio
ėmė tikšti vanduo. Skridinys sukosi vis sparčiau, buvo girdėti, kad
liftas leidžiasi vis greičiau. Ant manęs plūstelėjo vanduo, šaltas ir
akinamas. Kurtinamas. Netekau pusiausvyros ir... atsitūpiau, vis
dar merkiamas srūvančio krioklio. Per visą šią sumaištį išgirdau,
kaip vyriškis įsakmiai sušuko:
- Eikš čia! Būk atsimerkęs! Statyk pėdas viena prieš kitą!
Klusniai vykdžiau valdingus jo nurodymus, stengdamasis klau­
sytis tik vyriškio žodžių ir negalvoti apie plūste plūstančias savo
mintis ir jausmus. Žengiau žingsnį, paskui kitą, tarsi robotas, me­
chaniškai vykdydamas visus jo paliepimus. Išbridau iš po krioklio,
tada lyg nesavas slinkau tol, kol atsidūriau prie vyriškio. Jau kėliau
koją, norėdamas peržengti gulsčią siją, kuri mus skyrė, bet jis su­
griebė mano šlapią drebančią ranką, kurią jam tiesiau, ir sulaikė
mane stumtelėdamas atgal. Taip nustebau, kad net riktelėjau. Nuo
stipraus stumtelėjimo vos nepraradau pusiausvyros ir nenukritau
į tuštumą. Bet jis geležine ranka tvirtai mane laikė.
- Tai kaip: pasižadi?
Jo veido raukšlelėmis sruvo vanduo. Žydros akys buvo užbu­
riančios.
- Taip.
 2

Kitą dieną pabudau šiltoje ir sausoje savo lovoje. Pro žaliuzes

skverbėsi saulės spindulys. Apsiverčiau, stengdamasis pasiekti
naktinį staliuką neišlįsdamas iš jaukaus patalų kokono. Ištiesiau
ranką ir paėmiau vizitinę kortelę, kurią padėjau ten eidamas gulti.
Prieš išsiskirdamas ją man davė tas vyriškis. „Ateik rytoj 11 valan­
dą“, - paliepė jis.

Ivas Diubrėjus
Anri Marteno prospektas 23
75116 Paryžius
Telefono nr. 01 47 55 10 30

Nė nenutuokiau, ko tikėtis, ir jaučiausi ne itin užtikrintai.

Čiupau telefoną, paskambinau Vanesai ir atšaukiau visus šios
dienos susitikimus. Sergu ir nežinau, kada grįšiu į darbą. Atlikęs
šią nemalonią prievolę, palindau po dušu ir stovėjau tol, kol karšto
vandens bakas ištuštėjo.
Aš nuomojausi dviejų kambarių butą ant Monmartro kalvos.
Nuoma buvo didelė, butukas mažas, bet galėjau grožėtis miesto
panorama. Kai apnikdavo liūdesys, valandų valandas sėdėdavau
ant palangės, o žvilgsnis klaidžiodavo iki pat horizonto besidrie­
kiančiais namais ir architektūros paminklais. Įsivaizduodavau
milijonus ten gyvenančių žmonių, ką jie veikia, kuo gyvena. Jų
buvo tiek daug, kad bet kurią dienos ar nakties valandą kas nors
tikrai dirbo, miegojo, mylėjosi, mirė, ginčijosi, budo iš miego. Tar-

25
 davau: „Dabar!“, ir spėliodavau, kiek žmonių kaip tik tą akimirką
prapliupo juoktis, kiek pranešė sutuoktiniui jį palieką, kiek patyrė
orgazmą, apsipylė ašaromis, numirė, pagimdė, įsimylėjo iš pirmo
žvilgsnio... Įsivaizduodavau visiškai skirtingus jausmus, kuriuos
visi tie žmonės galėjo jausti tą pačią akimirką.
Butą man nuomojo garbaus amžiaus moteriškė, ponia Blanšar,
kuri, mano nelaimei, gyveno tiesiai po manimi. Ji našlavo jau apie
dvidešimt metų, bet atrodė, lyg vis dar nešiotų gedulą. Būdama
uoli katalikė, keletą kartų per savaitę eidavo į mišias. Kartais įsi­
vaizduodavau, kaip ji klaupiasi senoje medinėje Monmartro šv.
Petro bažnyčios klausykloje ir pro groteles tyliai prisipažįsta va­
kar piktžodžiavusi. Gal ji pasisakydavo persekiojanti ir mane: vos
tik sukeldavau triukšmelį, viršijantį leistiną normą, tai yra visišką
tylą, ji užlipdavo ir smarkiai belsdavo į mano duris. Pravėręs jas,
pro plyšį matydavau susierzinusį jos veidą ir klausydavausi įnir­
tingų priekaištų bei pamokymų, kad reikia labiau gerbti kaimy­
nus. Deja, amžius nė kiek nepakenkė ponios Blanšar klausai, ir
man net būdavo keista, kaip ji gali girdėti tokius tylius garsus - kai
nusirita batas ar kiek stipriau stukteli ant žemo staliuko statoma
stiklinė. Kartais įsivaizduodavau, kaip užsiropštusi ant kopėtėlių
ir prie lubų priglaudusi gydytojo stetoskopą ponia Blanšar surau­
kusi antakius tyko menkiausio garso.
Butą ji man išnuomojo nenoromis, neužmiršusi paminėti, kad
daro malonę: šiaip svetimšaliams nenuomojanti, bet, kadangi jos
vyrą per Antrąjį pasaulinį karą išvadavo amerikiečiai, man pada­
riusi išimtį, o aš turįs pasirodyti vertas tos išimties.
Savaime suprantama, Odrė nė sykio pas mane neapsilankė.
Būčiau bijojęs, kad neįsiveržtų inkvizicijos pasiuntiniai tamsiomis
sutanomis ir veidą slepiančiais gobtuvais ir nepradėtų mūsų tar­
dyti: jie grandinėmis surakintų Odrei kojas bei rankas ir nuogą
pakabintų ant lubų šviestuvo kablio, o spragsinčios liepsnos laižy­
tų jos kūną.
Ryte atsargiai uždariau duris ir bėgte nubėgau laiptais žemyn
per visus šešis aukštus. Nuo išsiskyrimo su Odre dar niekada nesi­

26
jaučiau toks pakylėtas. Tačiau iš tikrųjų nebuvo jokios priežasties
jaustis geriau. Mano gyvenime niekas nepasikeitė. Nors ne - vie­
nas žmogus manimi domėjosi ir, kad ir kokie būtų jo ketinimai,
tas dėmesys, ko gero, buvo lyg balzamas mano širdžiai. Žinoma,
man šiek tiek maudė paširdžius, - taip būna, kai jaudinuosi, pa­
vyzdžiui, žinodamas, kad darbe laukia išskirtinis įvykis - teks vie­
šai sakyti kalbą.
Išeidamas susidūriau su Etjenu, kvartalo elgeta. {namą iš ga­
tvės vedė akmeniniai laipteliai. Etjenas dažniausiai kiūtodavo po
jais. Poniai Blanšar tai turėjo būti tikra moralinė dilema: ji turbūt
blaškėsi tarp krikščioniškos meilės artimui ir meilės tvarkai. Šįryt
Etjenas buvo išropojęs iš savo irštvos ir, atsirėmęs į namo sieną,
atlošęs pasišiaušusią galvą, šildėsi saulutėje.
- Šiandien gražus oras, - tarstelėjau jam praeidamas.
- Orelis kaip orelis, biče, - atsakė Etjenas gergždžiančiu balsu.
įšokau į metro, bet, išvydęs į darbą lyg į lažą vykstančius pa­
ryžiečius suvargusiais veidais, vos nepasijutau toks pat prislėgtas
kaip vakar.
Išlipęs stotelėje „Pompos gatvė", atsidūriau prabangiame sos­
tinės kvartale. Mane išsyk pribloškė skirtumas tarp tamsių po­
žeminių tunelių tvaiko ir gryno oro bei žalumos aromato šitame
spindinčiame kvartale. Turbūt taip buvo dėl to, kad automobilių
važinėjo nedaug, o netoliese plytėjo Bulonės miškas. Anri Mar­
teno prospektas buvo graži lankstą daranti gatvė su keturiomis
dailių medžių eilėmis per vidurį ir šonuose. Palei ją rikiavosi ištai­
gingi Paryžiaus prefekto Osmano laikų daugiaaukščiai namai rel­
jefinėmis tašyto akmens sienomis, o nuo gatvės juos skyrė aukštos
juodos tvoros, išpuoštos auksuotais ornamentais. Skubėjo ponai,
žingsniavo kelios elegantiškos damos. Kai kurioms, matyt, buvo
atlikta tiekveido tempimo operacijų, kad nebegalėjai suprasti, kiek
joms metų. Viena jų man priminė Fantomą, ir nusistebėjau, ar ver­
ta atsikratyti amžiaus požymių, jei paskui tampi panašus į ateivį.
Atvažiavau gerokai per anksti, todėl užsukau į kavinę papus­
ryčiauti. Kvepėjo šiltais rageliais ir kava. Atsisėdau prie lango ir

27
ėmiau laukti. Padavėjas neatrodė pernelyg užsiėmęs. Mostelėjau
jam, bet tasai, regis, apsimetė manęs nematąs. Galiausiai šūktelė­
jau, ir jis niurnėdamas priėjo. Užsisakiau kakavos bei sumuštinių ir
ėmiau laukti, atsainiai sklaidydamas laikraštį Figaro, numestą ant
šalto marmurinio staliuko. Kai atnešė garuojančią kakavą, puoliau
doroti šviežio prancūziško batono riekeles, storai apteptas svies­
tu. Tuo tarpu prie baro vis garsiau skambėjo vietinių pokalbiai.
Paryžiaus kavinėse tvyro ypatinga atmosfera: tokios nuotaikos ir
kvapų Jungtinėse Valstijose nerasi.
Po pusvalandžio vėl leidausi į kelią. Anri Marteno prospektas
buvo gan ilgas. Žingsniavau, galvodamas apie Ivą Diubrėjų. Kodėl
tas žmogus man pasiūlė tokį keistą sandėrį? Ar jo ketinimai tikrai
geri, kaip pats tvirtino? Jo elgesys mažų mažiausiai neaiškus, ne­
kelia jokio pasitikėjimo. Dabar, artindamasis prie jo namų, netgi
jutau, kad imu nerimauti.
Atidžiai sekiau numerius, eidamas pro vienas už kitą gražes­
nius daugiaaukščius. Priėjau 25 namą. Kitas turėjo būti jo, bet čia
daugiaaukščiai baigėsi. Pastatą slėpė už tvoros vešliai žaliuojantys
krūmai. Sustojau priešais vartus. 23 numeriu buvo pažymėtas ne
daugiaaukštis, o nuostabus privatus namas iš tašyto akmens. Mil­
žiniškas. Išsitraukiau vizitinę kortelę ir pasitikrinau. Jis iš tikrųjų
gyveno čia. Labai įspūdinga... Ar tai tikrai jo namas?
Paspaudžiau skambutį. įsijungė nedidelė vaizdo telefonspynės
kamera, moters balsas pakvietė užeiti, ir ėmė vertis elektra valdo­
mi varteliai šalia didžiųjų vartų. Vos spėjus įžengti į sodą, į mane
lodamas metėsi didžiulis juodas kaip smala dobermanas grėsmin­
gu žvilgsniu ir nuo seilių blizgančiomis iltimis. Jau pasirengiau
šokti į šalį, bet jį staiga sulaikė ant kaklo tabaluojanti grandinė. Šuo
sustojo paskutinę akimirką - iškėlęs priekines kojas, smaugiamas
grandinės. Jam iš snukio ištiško seilių čiurkšlė - tiesiai man ant
batų. Dobermanas tuojau pat nutilęs apsisuko, tarytum jam būtų
pakakę, kad mane mirtinai išgąsdino.
- Atsiprašau už Staliną, - tarė Diubrėjus, pasitikdamas mane
tarpduryje. - Jis nepakenčiamas!

28
 - Jo vardas Stalinas? - sumurmėjau spausdamas jam ranką.
Mano pulsas mušė kokius šimtą keturiasdešimt.
- Šunį paleidžiame tik naktį, todėl dieną jis retkarčiais pa­
mankština kojas, kai užeina koks lankytojas. Truputį išgąsdina
mano svečius, užtat šie tampa sukalbamesni! Sek paskui mane, -
tarė jis, žingsniuodamas per erdvų prieškambarį marmurinėmis
grindimis. Jo balsas bematant ėmė aidėti.
Lubos buvo nepaprastai aukštos. Ant sienų kabojo milžiniškos
žymių dailininkų drobės seno aukso rėmuose.
Livrėja apsirengęs tarnas padėjo man nusivilkti švarką. Diu-
brėjus ėmė lipti didingais balto marmuro laiptais, aš sekiau jam
iš paskos. Ties laiptų viduriu iškilmingai kabojo įspūdingas siety­
nas su juodojo krištolo karuliais. Užlipęs į antrą aukštą, Diubrėjus
įžengė į platų koridorių apmušalais puoštomis sienomis. Ir vėl pa­
veikslai. Žvakidžių pavidalo sieniniai šviestuvai. Man atrodė, kad
vaikščioju po pilį. Diubrėjus žengė užtikrinai ir kalbėjo garsiai, lyg
mus skirtų dešimt metrų. Tamsus jo kostiumas paryškino sidabri­
nį žilstelėjusių plaukų atspalvį. Dėl neklusnių sruogų jis panėšėjo į
įkarščio apimtą orkestro dirigentą. Aukšta baltų marškinių apyka­
klė buvo prasegta ir apjuosta šilkine kaklaskare.
- Eime į mano darbo kambarį. Ten bus jaukiau.
- Gerai.
Jaukumo man kaip tik ir trūko: ši vieta, aišku, nuostabi, bet ne
itin įkvepianti atvirauti.
Jo darbo kambarys man išties pasirodė kur kas mielesnis. Pa­
lei sienas stovinčios senovinės lentynos su knygomis, daugiau­
sia antikvarinėmis, aplinkai teikė jaukumo. Geometrinių raštų
parketą dengė storas persiškas kilimas. Ramią nuotaiką kūrė ir
sunkios tamsiai raudonos užuolaidos. Priešais langą stovėjo ma­
syvus darbo stalas iš raudonmedžio, dekoruotas juoda oda siau­
rais paauksuotais kraštais. Ant jo kūpsojo kelios krūvos knygų ir
segtuvų, o viduryje - peilis popieriui pjaustyti, atsuktas į mane
smaigaliu, - lyg koks nusikaltimo įrankis, kurį skubėdamas per
neatidumą bus užmiršęs žudikas. Diubrėjus pakvietė mane sėstis

29
į vieną iš dviejų didelių rudos odos fotelių, kurie stovėjo šalia sta­
lo atgręžti vienas į kitą.
- Ar nori išgerti? - pasiteiravo jis, pildamasis į stiklinę alko­
holio.
- Ne, ačiū. Kol kas ne.
Skimbtelėjo į stiklinę įmesti ledukai.
Diubrėjus ramiai įsitaisė ir gurkštelėjo, o aš laukiau, kol išgir­
siu, kaipgi klostysis mano likimas.
- Gerai, klausyk. Štai ką tau siūlau. Šiandien tu man išklosi
savo gyvenimą. Sakei, kad patyrei daugybę sunkumų. Noriu žinoti
viską. Nesimaivysiu ir nesipiktinsiu, tad nebijok atvirai išsipasa­
koti. Patikėk, per savo gyvenimą girdėjau užtektinai šlykščių da­
lykų: manęs niekas nebešokiruoja ir nebestebina. Bet ir nemanyk,
jog turi pagražinti tiesą, kad pateisintum tai, ką ketinai padaryti
vakar... Aš tik noriu žinoti, kaip klostėsi tavo gyvenimas...
Jis nutilo ir vėl gurkštelėjo.
Kažkaip nepadoru pasakoti savo gyvenimą nepažįstamam
žmogui, atskleidžiant ne vien tik tokius nekaltus dalykus kaip
darbas, kasdieniai santykiai ir įprasta rutina. Bijojau jam atsiverti,
tarytum šitaip būčiau suteikęs teisę mane valdyti. Bet po minu­
tėlės prabilau ir nustojau kvaršinti sau galvą klausimais. Sutikau
atsiskleisti - galbūt dėl to, kad nesijaučiau teisiamas. Be to, turiu
prisipažinti, įsitraukiau į žaidimą. Juk galų gale, įveikus drovu­
mą, visai malonu, kai kas nors tavęs atidžiai klausosi. Gyvenime
ne taip dažnai pasitaiko proga būti iš tikrųjų išklausytam. Jausti,
kad kitas žmogus stengiasi tave suprasti, atskleisti tavo mąstymo
vingrybes ir sielos gelmes... Kalbėjimas apie save nieko neslepiant
buvo išlaisvinanti ir netgi, sakyčiau, jaudinanti patirtis.
Visą dieną praleidau pilyje, kaip vėliau įpratau vadinti tą namą.
Diubrėjus kalbėjo nedaug ir manęs klausėsi itin susikaupęs. Ne­
daugelis žmonių sugeba taip ilgai išlaikyti sutelktą dėmesį. Tik po
valandos kitos nuo susitikimo pradžios mus pertraukė maždaug
keturiasdešimties metų moteris. Supažindindamas su ja, Diu­
brėjus tepratarė: „Katrina. Aš ja visiškai pasitikiu.“ Iš pažiūros tai

30
buvo gan sausa moteris. Blankūs, nevykusiai surišti plaukai. Neiš­
vaizdūs, nuobodūs drabužiai rodė, kad moteriškos puošmenos jai
veikiausiai ne prie širdies. Būtų galėjusi būti ponios Blanšar dukra,
tik ne tokia smarkuolė. Ji parodė Diubrėjui trumpą tekstą, užra­
šytą ant popieriaus lapo, ir pasiteiravo jo nuomonės. Nežinau, kas
ten buvo rašoma. Katrina elgėsi pernelyg šaltai, kad būtų jo žmo­
na. Kas ji buvo - jo bendradarbė? Padėjėja?
Mūsų pokalbis - teisingiau, mano monologas - tęsėsi toliau,
kol atėjo metas pasistiprinti. Nusileidome į sodą ir pietavome pa­
vėsinėje. Sunku patikėti, kad esi Paryžiuje! Prie mūsų prisidėjo
ir Katrina, tačiau nebuvo labai kalbi. Reikia pasakyti, Diubrėjus
kalbėjo už du, tarsi norėdamas atsigriebti už tylėjimą iki šiol. Pi­
etus patiekė tarnas, bet ne tas, kuris mane pasitiko. Nors elgėsi
rafinuotai, temperamentingo būdo Diubrėjus ryškiai skyrėsi nuo
santūrių ir manieringų savo darbuotojų. Jo atvirumas mane rami­
no, priešingai negu mąslus, bet nerimą keliantis žvilgsnis, kurį jis
kartkartėmis mesdavo į mane klausydamasis.
- Ar tu nieko prieš, jei Katrina šią popietę praleis su mumis?
Ji - mano akys ir ausys, kartais ir mano smegenys, - pridūrė jis
juokdamasis. - Nuo jos nieko neslepiu.
Man sumaniai duodama suprasti, kad, šiaip ar taip, jai viskas
bus papasakota.
- Neprieštarauju, - atsakiau.
Diubrėjus man pasiūlė pasivaikščioti po sodą - kiek pamankš­
tinti kojas prieš tęsiant pokalbį. Manau, jis pats tuo metu Katrinai
persakė, ką buvau jam papasakojęs ryte.
Visi trys nuėjome į jo darbo kambarį. Iš pradžių jaučiausi gana
nejaukiai, bet Katrina buvo iš tų žmonių, kurie taip nekrinta į akis,
kad juos greitai užmiršti.
Buvo beveik septinta vakaro, kai baigiau pasakoti apie neramų
savo gyvenimą. Katrina tyliai pasišalino.
- Aš viską apgalvosiu, - susimąstęs tarė Diubrėjus, - tada kaip
nors su tavimi susisieksiu ir pranešiu, koks bus pirmasis tavo dar­
bas. Palik man savo adresą ir telefoną.

3i
 LAURENT GOUNtLLt

- Pirmasis darbas?
- Taip, arba pirmoji užduotis, jeigu šitaip tau labiau patinka.
Ką turėsi padaryti, laukdamas kitų nurodymų.
- Ne visai suprantu...
- Tu patyrei dalykų, kurie, galima sakyti, įsirėžė į tavo asmeny­
bę ir lemia tavo pasaulėžiūrą, elgesį, santykius su kitais žmonėmis,
emocijas... Ir dėl to, kalbant tiesiai šviesiai, tau nesiseka. Turi sun­
kumų ir esi nelaimingas. Kol šitaip gyvensi, tavo gyvenimas bus
apgailėtinas. Vadinasi, reikia šį tą pakeisti...
Man pasirodė, kad jis tuojau išsitrauks skalpelį ir nedelsdamas
imsis operuoti man smegenis.
Diubrėjus kalbėjo toliau:
- Galėtume apie tai kalbėtis valandų valandas, bet iš to nebūtų
jokios naudos, tik sužinotum, kodėl esi nelaimingas. Bet ir toliau
būtum nelaimingas... Matai, kai ima šlubuoti kompiuteris, reikia
įdiegti naujų, geriau veikiančių programų.
- Taip, bet aš ne kompiuteris.
- Na, bet supratai: tau reikia patirti tam tikrų dalykų, kurie pa­
keistų tavo požiūrį, paskatintų atsikratyti baimių, abejonių, neri­
mo ir panašiai.
- O iš kur man žinoti, ar jūs mokate... teisingai programuoti?
- Tu pasižadėjai. Tad neverta dėl to sukti sau galvos. Tai tik
dar labiau sustiprintų tavo baimę - o ir taip jau daug ko bijai, jei
teisingai supratau.
Kurį laiką žvelgiau į jį tylėdamas ir susimąstęs. Jis atlaikė mano
žvilgsnį netardamas nė žodžio. Slinko ilgos sekundės - jos man
atrodė lyg valandos. Pagaliau nutraukiau tylą:
- Kas jūs toks, pone Diubrėjau?
- O, šitą klausimą aš ir pats sau kartais užduodu! - tarė jis sto­
damasis ir pirma manęs žengdamas į koridorių. - Eikš, palydėsiu
tave. Kas aš toks? Kas aš toks? - deklamavo žingsniuodamas, ir
galingas jo balsas aidėjo atsimušdamas į plačius laiptus.
 3

Kitą naktį sapnavau baisų košmarą - tokio nebuvau sapnavęs

nuo pat vaikystės.
Sapnavau esąs tame privačiame name. Buvo naktis. Ten buvo
ir Diubrėjus. Stovėjome milžiniškoje visiškai tamsioje svetainė­
je. Nepaprastai aukštos sienos buvo juodos it kalėjimo kameroje.
Mus apšvietė tik virpanti žvakių, skleidžiančių seno degančio vaš­
ko kvapą, liepsna. Diubrėjus įdėmiai žvelgė į mane, rankoje laiky­
damas popieriaus lapą. Kiek atokiau stovėjo Katrina, apsivilkusi
tik juodą glaustinukę, apsiavusi aukštakulniais bateliais, plaukus
susirišusi į uodegą. Ji laikė ilgą botagą, kuriuo kartkartėmis sma­
giai užsimojusi pliaukštelėdavo per grindis, kimiai riktelėdama
lyg koks tenisininkas, paduodamas kamuoliuką. Priešais ją stovė­
jo Stalinas ir po kiekvieno pliaukštelėjimo imdavo įnirtingai loti.
Diubrėjus nenuleido nuo manęs akių, žvelgė kaip žmogus, kuris
žino esąs visagalis. Jis atkišo man lapą.
- Štai! Tavo užduotis!
Drebančia ranka paėmiau lapą ir pasukau į šviesą, kad galėčiau
perskaityti. Vardai. Sąrašas vardų, ties kiekvienu - adresas.
- Kas čia?
- Privalai juos nužudyti. Visus. Tai tavo pirmoji užduotis. Pirmoji.
Katrinos botagas pliaukštelėjo itin smarkiai, pasigirdo pašėlęs
skalijimas.
- Bet aš ne nusikaltėlis! Nenoriu nieko žudyti!
~ Tai bus tau naudinga, - tarė Diubrėjus, pabrėždamas kiek­
vieną žodį.

33
 Mane apėmė panika. Kojos drebėjo. Žandikaulis virpėjo.
- Nieko panašaus. Aš... nenoriu. Nė kiek. Aš... nenoriu.
- Tau to reikia. Patikėk manimi, - vylingai tarė jis. - Tai dėl
viso to, ką patyrei, supranti? Tik paniręs į tamsą išmoksi iš jos iš­
eiti. Nebijok.
- Negaliu, - žiopčiojau aš. - Aš... negaliu.
- Neturi pasirinkimo.
Diubrėjaus balsas darėsi vis griežtesnis. Žvilgsniu skrosdamas
mane kiaurai, jis lėtai artėjo prie manęs.
- Nesiartinkite prie manęs! Noriu išeiti!
- Tu negali. Per vėlu.
- Išleiskite mane!
Puoliau prie didžiųjų svetainės durų. Užrakintos. Ėmiau į visas
puses klibinti rankeną.
- Atidarykite! - surikau, kumščiais daužydamas duris. - Ati­
darykite duris!
Diubrėjus lėtai ėjo prie manęs. Atsigręžiau, nugara atsirėmęs į
duris, sukryžiavęs rankas.
- Negalite manęs priversti! Aš niekada nieko nežudysiu!
- Atmink, tu pasižadėjai!
- Ojei savo pažadą atsiimsiu?
Išgirdęs mano atsakymą, Diubrėjus pratrūko skambiai kvato­
tis. Nuo to pragariško juoko man gyslose stingo kraujas.
- Kas yra? Kojuokiatės?
- Jei atsiimsi savo pažadą...
Pašaipiai vypsodamas jis pasisuko į Katriną. Ši pažvelgė į mane
ir plačiai nusišypsojo. Nuo tos siaubingos šypsenos man pasidarė
bloga.
- Jei atsiimsi savo pažadą... - lėtai pakartojo jis klastingu balsu,
o pragariška žvakių liepsna apšvietė jo veidą. - Jei atsiimsi savo pa­
žadą, tavo vardą įrašysiu į sąrašą... kurį duosiu... kam nors kitam...
Tą akimirką išgirdau, kad kažkas atrakino spyną. Apsigręžiau,
atidariau duris ir, pastūmęs tarną, nudūmiau per prieškambarį.

34
 Mane vijosi Diubrėjaus balsas, siaubingai aidėdamas prieš­
kambaryje ir didžiuosiuose laiptuose:
- Tu pasižadėjai! Tu pasižadėjai! Tu pasižadėjai!

Pašokau iš miego sunkiai gaudydamas orą, apsipylęs prakaitu.

Apsidairęs ir išvydęs savo daiktus, grįžau į pažįstamą, man paval­
dų pasaulį.
Labai palengvėjo, kai suvokiau, jog tai tebuvo sapnas, bet sykiu
kėlė nerimą mintis, kad tikrovė išties galėtų būti tokia, kokią įsi­
vaizdavau naktinėse klejonėse. Galų galejuk nieko nežinau apie tą
Diubrėjų ir tikruosius jo ketinimus... įsivėliau į žaidimą nežinoda­
mas nei jo taisyklių, nei tikslo. Aišku tik viena - trauktis negaliu.
Tokios žaidimo taisyklės, o aš kvailai su jomis sutikau...
Buvo šešta ryto. Atsikėliau ir ėmiau pamažu ruoštis į darbą.
Gyvenimas tęsėsi, turėjau grįžti į darbą, nors vien mintis apie tą
gyvačių lizdą gadino nuotaiką.
Vos įžengiau pro duris, prie manęs puolė Vanesa ir lydėjo mane
koridoriumi iki pat kabineto.
- Nežinojau, ar tu šiandien ateisi, bet laukdama, kol praneši,
vis dėlto neatšaukiau tavo susitikimų. Tiesą sakant, Fosteri nebu­
vo labai patenkintas, kad vakar nepasirodei. Bet aš tave užstojau.
Pasakiau, kad telefonu kalbėjai, lyg būtum vos gyvas, ir kad tikrai
atrodė, jog sergi. Nenoriu girtis, bet jeigu ne aš, jis tikrai nebūtų
tavimi patikėjęs.
- Ačiū, Vanesa, tu labai maloni.
Vanesa dievino situacijas, kai gaudavo progą parodyti, kad ji
būtinai reikalinga, net jei pati viską išsigalvodavo. Niekada nesu­
žinosiu, ar Fosteri apskritai pastebėjo, kad manęs nėra... Iš tikrųjų
Vanesa taip troško būti pripažinta, kad jai nieko nereiškė pasi­
stengti vienu šūviu nušauti du zuikius - užsitarnauti ne tik mano,
bet ir viršininko pagyrimą už tai, kad pranešė, jog neatvykau į dar­
bą be pateisinamos priežasties... Saugojausi jos kaip ugnies.
Lukas Fosteri, buhalterių ir finansininkų įdarbinimo skyriaus
vadovas, pats buvo pavaldus įmonės įdarbinimo padalinio di­

35
 rektoriui Greguarui Laršė. „Denkerio konsultacijos" pagal visus
rodiklius buvo pirmaujanti Europos įmonė žmogiškųjų išteklių
srityje ir turėjo du didelius padalinius: įdarbinimo ir mokymo.
Man pradėjus dirbti, po dviejų mėnesių įmonė įžengė į biržą.
Mūsų generalinis direktorius tuo labai didžiavosi ir dabar laikė
save Paryžiaus akcijų biržos galva, nors įmonėje dirbo vos kele­
tas šimtų darbuotojų, išsibarsčiusių trijose šalyse. Beje, įsitrau­
kus į biržą, pirmiausia jam parūpo įsigyti ištaigingą tarnybinį
automobilį su vairuotoju. Juk reikėjo kur nors panaudoti ką tik
susišluotus pinigus. Antras jo sprendimas buvo pasisamdyti as­
mens sargybinį, tarytum Paryžiaus akcijų biržoje kotiruojamos
įmonės vadovas būtų pagrindinis vietinių nusikaltėlių taikinys.
Sargybinis juodu kostiumu, su tamsiais akiniais, visur jį sekiojo
vogčiom dairydamasis į visas puses, lyg ieškotų ant stogų pa­
sislėpusių snaiperių. Tačiau didžiausias šio įvykio sukeltas po­
kytis buvo psichologinio pobūdžio: per vieną dieną atmosfera
pasikeitė. Dabar visų akys buvo įsmeigtos į mėlyną akcijų kurso
liniją. Iš pradžių tas žaidimas visiems patiko. Mes entuziastingai
stebėjome, kaip diagrama nuolat kyla. Bet netrukus visi mūsų
vadovai apie tai ir tegalvojo. O kaipgi - dabar įmonė turėjo kas
ketvirtį skelbti veiklos rezultatus, o pernelyg maži skaičiai būtų
tučtuojau numušę akcijų kursą. Vadovybė reguliariai skelbdavo
pranešimus spaudai, tačiau ne taip lengva nuolat pranešinėti
geras naujienas. Juk ne kiekvieną dieną įmonė turi sensacingų
žinių, ir vis dėlto reikėjo nuolat būti matomiems, „daryti spau­
dimą žiniasklaidai“, kaip sakydavo mūsų generalinis direktorius.
Šerti žiniasklaidą teigiamais rezultatais greitai tapo prievole, o
paskui ir vergija.
Metų metus įmonė vystėsi dėl savo profesionalumo, rimto
požiūrio, aukštos klientams teikiamų paslaugų kokybės. Anks­
čiau darbuotojai buvo atrenkami itin rūpestingai. Buvo negaili­
ma pastangų norint rasti retą perlą - kandidatą, pasižymintį ne
tik reikalaujamomis savybėmis bei kompetencija, bet ir atitinka­
mu charakteriu, temperamentu, padėsiančiu jam darniai įsilieti į

36
 įmonę, gerai sutarti su naujuoju viršininku ir puikiai atlikti jam
pavestas užduotis.
{žengus į biržą, padėtis pasikeitė: visa tai tapo nebe taip svar­
bu. Labiausiai rūpėjo, apie kokią apyvartą bus pranešta spaudai
ketvirčio pabaigoje, tai yra kiek naujų darbuotojų pageidavo klien­
tai. Todėl buvo pertvarkyta visa įmonės veikla. Dabar konsultantai
turėjo ne tik atrinkinėti darbuotojus, bet ir ieškoti naujų klientų.
Nepasakyčiau, kad buvau tam tikęs. O reikėjo žūtbūt pritraukti
naujų klientų, sudarinėti naujas sutartis, „daryti“ apyvartą. Buvo
liepta kuo mažiau laiko skirti įdarbinimo pokalbiams ir kuo dau­
giau - naujų klientų paieškai. Ši profesija prarado savo esmę, man
ji nebeatrodė tokia kilni kaip anksčiau.
Visiškai pasikeitė ir kolegų santykiai. Nuoširdus draugiškumas
ir komandos dvasia, vyravę pirmuosius du mano darbo mėnesius,
užleido vietą aršiam egoizmui: skatinami konkurencijos iššūkių,
visi žiūrėjo naudos sau. Buvo aišku, kad įmonei tai ne į gera, nes
kiekvienas bendradarbis, stengdamasis išnešti sveiką kailį, kaišio­
jo pagalius į ratus kitiems, šitaip kenkdamas bendram interesui.
Žinoma, niekas nebegaišo laiko kaip anksčiau, kai susirinkę prie
kavos aparato vienas kitam pasakodavome kandidatų liapsusus
bei melagystes, tačiau tokios pertraukėlės būdavo naudingos: jau­
tėmės priklausą įmonei, ją labiau mėgome ir pagaliau labiau norė­
davome dirbti jos labui.
Beje, kas gi yra įmonė, jei ne sambūris žmonių, su kuriais drau­
ge patiri gerų emocijų vykdydamas kokį nors projektą? Tačiau pa­
didinti abstraktų skaičių - tai ne projektas. O sukelta konkurenci­
ja džiaugsmingų emocijų neteikė...
Suskambo telefonas. Vanesa pranešė, kad atėjo mano pirmasis
kandidatas. Užmečiau akį į darbo kalendorių: buvo numatyti sep­
tyni susitikimai. Laukia ilga diena...
Paskubomis peržiūrėjau elektroninį paštą: per vieną praleistą
dieną susikaupė keturiasdešimt aštuoni laiškai. Tuoj pat atsida­
riau Luko Fosteri laišką. Kaip visada, jokio pavadinimo. Lakoniš­
ka žinutė:

37
 Būtina atlikti darbą, kurio nepadarėteperpraleistą dieną. Pri­
menu, kadjau vėluojate vykdyti mėnesio planą.
Pagarbiai,
L. F.
| automatinį parašą įtrauktas žodis „Pagarbiai“ ryškiai skyrėsi
nuo viso teksto. Laiškas sykiu buvo nusiųstas ir Greguarui Laršė
bei... visiems mano skyriaus darbuotojams. Na ir asilas!
Priėmiau kandidatą ir pradėjau pokalbį. Sunkiai sekėsi susi­
kaupti, įsivažiuoti į darbą. Užvakar išėjau iš kabineto įsitikinęs, kad
daugiau čia kojos nekelsiu. Mano galvoje šis darbas buvo išbrauk­
tas iš ateities. Likau gyvas, tačiau, regis, mano smegenyse buvo
atnaujinti ne visi duomenys... Ši vieta man rodėsi kone svetima,
nemačiau prasmės čia būti. Buvau čia tik kūnu, bet ne mintimis.
Šiaip ne taip apie septintą valandą ištrūkau. Stebuklas. Vos iš­
ėjus iš pastato ir žengus keletą žingsnių Operos prospektu, prie
manęs prisiartino vyriškis tamsiai mėlynu sportiniu švarku. Ti­
kras mūras. Blyškiai mėlynos akys, neišraiškingas veidas, plokšti,
nė kiek neišsišovę skruostai. Instinktyviai žengtelėjau atgal.
- Ponas Grinmoras?
Kiek padvejojęs atsakiau:
- Taip...
- Ponas Diubrėjus jus laukti, - jis nežymiai mostelėjo į pusiau
ant šaligatvio stovintį ilgą juodą mersedesą.
Pro tamsintus langus negalėjau nieko įžiūrėti. Šiektiek baimin­
damasis nusekiau paskui vyriškį, jis atidarė galines dureles. Sėdant
į vidų akimirką sugniaužė širdį. Užuodžiau silpną odos kvapą. Ša­
lia išvydau Diubrėjų, bet, kadangi mašina buvo plati, sėdėjome
gana atokiai vienas nuo kito. Prieš pat vyriškiui uždarant dureles
spėjau pamatyti smalsų iš pastato išeinančios Vanesos žvilgsnį.
Diubrėjus tylėjo. Po minutės mersedesas pajudėjo.
- Vėlai išeini, - pagaliau tarė jis.
- Kai kada dirbu gerokai ilgiau, kartais iki devintos vakaro, -
atsakiau patenkintas, kad galiu nutraukti tylą... Bet netrukus vėl
stojo tyla.

38
 - Daug apie tave galvojau, - galiausiai pratarė jis. - Iš tiesų
turi keletą glaudžiai susijusių problemų. Visų šaknys tos pačios -
tu bijai žmonių. Nežinau, ar pats tai suvoki, bet tu ne tik nedrįsti
siekti pripažinimo ar net išsakyti savo pageidavimų, bet ir neį­
stengi pasipriešinti kitų valiai ir aiškiai su kuo nors nesutikti. Žo­
džiu, negyveni savo gyvenimo iš tikrųjų, pernelyg paisai kitų, nes
bijai jų reakcijos. Atlikęs pirmąsias užduotis, kurias tau skirsiu,
atsikratysi baimės nesutikti su kito žmogaus nuomone. Išdrįsi
prieštarauti, išsakyti savo troškimus ir pasiekti tai, ko nori. Vėliau
turėsi išmokti nepulti tenkinti kitų žmonių lūkesčių, ne visada
stengtis atitikti jų kriterijus ir vertybes, priešingai - išdrįsti būti
kitoks, net jeigu kartais kitiems tai nepatinka. Trumpai tariant,
tau reikia atsisakyti įvaizdžio, kurį stengiesi įbrukti kitiems, ir iš­
mokti nesirūpinti dėl to, ką jie apie tave mano. Kai nustosi jau­
dintis dėl to, kad skiriesi nuo kitų, tada galėsi susitelkti į tai, kuo
kiti skiriasi nuo tavęs, ir išmokti, esant reikalui, prie jų prisitaiky­
ti. {gusi lengviau bendrauti, užmegzti pokalbį su nepažįstamais
žmonėmis ir sukurti pasitikėjimu grįstus santykius, sutarti su
žmonėmis, kurie mąsto kitaip nei tu. Bet iš pradžių turi suvokti,
kuo esi unikalus, antraip tave ir toliau stelbs kiti žmonės. Taip pat
išmokysiu tave įtikinėti, kad mokėtum pasiekti, ko nori. Tu išdrį­
si įgyti naujų patirčių, įgyvendinti savo idėjas ir įkūnyti svajones.
Žodžiu, sutraukysiu pančius, kurie dabar yra tave sukaustę, nors
pats šito net nesuvoki. Išvaduosiu iš jų, kad galėtum iš tikrųjų gy­
venti savo gyvenimą.
- Ir priversite mane atlikti tam tikrus darbus, kad viso to iš­
mokčiau?
- Negi manai, kad jei ir toliau gyvensi apgailėtinai, kaip gyve­
nai iki šiol, kas nors pasikeis? Beje, matei, kur tave nuvedė toks
gyvenimas...
- Ačiū, kad priminėte, buvau užmiršęs.
- Net jei nebūtum ryžęsis tokiam kraštutiniam poelgiui, žinai,
Alanai, kai gyveni ne taip, kaip norėtum, gyvenimas būna ilgas ir
nuobodus.

39
 - Neverta stengtis mane įtikinti, juk, šiaip ar taip, gavote mano
pažadą...
Mersedesas įsuko į Osmano bulvarą ir sparčiai dūmė autobusų
juosta, lenkdamas visus spūstyje įstrigusius automobilius.
- Tik susidūręs su tikrove suprasi, kad ji ne tokia jau baisi, ir
išdrįsi daryti tai, ko sau neleidi šiandien. Taip pat noriu, kad pasi­
keistų tavo požiūris į nutinkančius įvykius. Vakar ne kartą stebė­
jausi, klausydamasis, kaip tu vertini kasdienius dalykus. Manau,
tu dažnai prisiimi aukos vaidmenį.
- Aukos vaidmenį?
- Tai tik toks posakis, kuriuo nusakoma, kokio požiūrio laikosi
kai kurie žmonės, patys to nenutuokdami. Visus įvykius jie išgyve­
na taip, tarsi šie būtų primesti prieš jų valią.
- Bet aš taip nesijaučiu.
- Be abejo, tu šito nesuvoki, tačiau dažnai atsiduri aukos vie­
toje: vartoji posakius „man nesiseka“, „viskas klostosi ne taip, kaip
norėčiau“, „man būtų patikę“... Pasakojai man apie savo kasdie­
nybę - vos tik kas nors vyksta ne taip, kaip norėtum, dažniausiai
tarsteli: „Tiek to“ arba „Kaip gaila“, „Man vis tiek“, bet šiuos žo­
džius tari ne kaip išmintingas žmogus, ramiai priimantis situaciją.
Ne, tai sakai apgailestaudamas. Tu nuolankiai susitaikai ir, beje,
kartkartėmis primeni, kad pats šito nenorėjai. Be to, retkarčiais
skundiesi. Visa tai rodo, kad tau patinka aukos vaidmuo...
- Galbūt aš prisiimu šį vaidmenį to nesuvokdamas, bet jis ti­
krai man nepatinka.
- Patinka. Tau jis naudingas. Taip jau veikia mūsų smegenys:
kiekvieną akimirką jos mus verčia rinktis tai, kas, jų manymu,
mums bus geriausia. Kitaip tariant, kiekvienoje situacijoje tavo
smegenys iš visko, ką moki daryti, pasirinks tai, kas joms atrodo
tinkamiausia, kas tau bus naudingiausia. Mes visi taip elgiamės.
Bėda ta, kad ne visi vienodai turime iš ko rinktis... Kai kurie žmo­
nės išsiugdo gebėjimą keisti savo požiūrį ir elgesį. Todėl patekus į
tam tikrą padėtį jų smegenys žino daug galimų reakcijų. Kiti linkę
visada elgtis maždaug vienodai, jų pasirinkimo spektras ribotas.

40
Tad jie retai priima tinkamą sprendimą... Pateiksiu tau konkretų
pavyzdį: įsivaizduok, kad gatvėje kalbasi du nepažįstami žmonės.
Vienas jų nepagrįstai priekaištauja kitam. Jei antrasis ne iš kelmo
spirtas, jis galės, pavyzdžiui, argumentuotai įrodyti, kad pašne­
kovas klysta, arba nuleisti kritiką juokais, arba užduoti nepato­
gių klausimų, kuriais privers pašnekovą pagrįsti savo nuomonę.
Jis taip pat gali įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, pamėginti
suprasti, kodėl šis priekaištauja, ir viską jam paaiškinti nesugadin­
damas santykių. Arba gali nekreipti į jį dėmesio ir nueiti sau... Žo­
džiu, jeigu jis geba visa tai padaryti, vadinasi, išgirdus priekaištą,
jo smegenys turi daugybę atsako galimybių ir tikėtina, kad žmo­
gus pasirinks tai situacijai tinkamiausią sprendimą - tokį, kuris
labiausiai atitinka jo interesus, yra jam naudingiausias. O dabar
įsivaizduok, kad kalbu apie žmogų, kuris nemoka taip elgtis: gali
būti, kad vienintelis sprendimas, kurį galės priimti jo smegenys, -
tai įžeisti kitą žmogų arba jam nusileisti. Tačiau bet kuriuo atveju
tai bus jogeriausias sprendimas.
- Norite pasakyti, kad aš ribotas žmogus, taip?
- Tarkime, tam tikromis aplinkybėmis, kai įvykiai klostosi ne
taip, kaip tau norėtųsi, taip, tu nedaug turi iš ko rinktis: visada esi
linkęs tapti auka.
- Jeigu tai tiesa, kuo man tai naudinga?
- Kaip man paaiškėjo vakar, tau patinka rodyti, kad labai sten­
giesi dėl kitų, ir tikiesi, kad už savo „pasiaukojimą“ būsi vertina­
mas. Be to, mėgsti skųstis ir taip pelnyti žmonių užuojautą. Tiesą
sakant, tai nesąmonė: visi tyrimai rodo, kad žmones labiau traukia
tie, kurie nevengia savo sprendimų padarinių ir gyvena taip, kaip
nusprendė gyventi. O tavo verkšlenimai jaudina tik tave patį...
- Vis dėlto, objektyviai žiūrint - tikrai objektyviai, - aš vis tiek
manau, kad iki šiol man sekėsi ne taip gerai kaip kitiems. Paim­
kime jau vien socialinę aplinką, iš kurios aš kilęs. Atsiprašau, bet
kur kas lengviau būti laimingam, kai gimei turtingoje šeimoje, kur
gauni ko panorėjęs.
~ Liaukis! Visa tai - paistalai...

4i
 - Visai ne. Visi sociologai jums pasakys, kad iš turtingų šeimų
kilę vaikai statistiškai turi daugiau galimybių studijuoti aukštojoje
mokykloje nei vaikai iš neturtingų šeimų, vadinasi, daugiau gali­
mybių gauti gerai mokamą darbą.
- Bet tai neturi nieko bendra su laime! Inžinierius gali būti ne­
laimingas, o darbininkas - laimingas. Beje, priminsiu tau, kad esi
etatinis darbuotojas... Nevienoda padėtis daugiausia susijusi su
tuo, kaip vaikus mylėjo ir auklėjo tėvai, - iš tikrųjų tai jie lemia
būsimą vaiko laimę. Čia jau sutinku - būna tokių, kuriems nepa­
siseka. Bet tai neturi nieko bendra su socialine aplinka. Jei esi tur­
tingas, tai dar nereiškia, kad moki mylėti savo vaikus ir protingai
naudoti savo galią juos auklėdamas! Apsižvalgyk aplinkui.
- Gerai, bet ir šiuo atžvilgiu negalite tvirtinti, kad man pasise­
kė: juk aš neturėjau tėvo!
- Taip, bet dabar tu jau suaugęs ir gali išmokti elgtis kitaip, o
ne vien tik skųstis ir sriūbauti dėl savo likimo.
Mersedesas įvažiavo į Malzerbo bulvarą, o pakilęs juo pasuko
Batinjolio link. Diubrėjaus žodžiai mane labai suerzino.
- Alanai...
-Ką?
- Alanai, nebūna laimingų aukų. Girdi? Nebūna.
Jis keletą akimirkų patylėjo, tarsi norėdamas, kad jo žodžiai pa­
darytų man įspūdį. Tas sakinys lyg adata įsmigo tiesiai man į širdį,
o jo tylėjimas buvo tarytum žaizdoje sukiojamas peilis.
- Gerai, gerai, tai kaip atsisakyti aukos vaidmens? Nes jei visa
tai vyksta dar ir nesąmoningai, tada neišmanau, ką daryti...
- Mano nuomone, geriausia išmokti elgtis kitaip. Kartoju, jei
tapti auka - tavogeriausias sprendimas, akivaizdu, kad tavo sme­
genys neturi kitų galimybių. Vadinasi, reikia jų susikurti. Supran­
ti, gamta nemėgsta tuštumos. Jei tiesiog bandysi atsikratyti aukos
vaidmens nemokėdamas elgtis kitaip, nieko neišeis. Tau nepavyks
pasikeisti. Todėl geriausia būtų įsitikinti, kad tu gali elgtis kitaip.
O toliau - aš ramus: tavo smegenys netruks pačios pasirinkti nau­
ją būdą, jeigu jis tau bus naudingesnis.

42
 - Ir koks bus tas naujas būdas?
- Na, išmokysiu tave pasiekti tai, ko nori kasdieniame gyveni­
me. Jei pavyks, tada tau nebereikės būti auka. Klausyk, žinau, tai
tik smulkmena, bet tu mane pribloškei, sakydamas, kad nesėkmės
tave persekioja net atliekant nereikšmingus kasdienio gyvenimo
darbus. Sakei, kad duonos parduotuvėje tau nuolatos įbruka su-
skrudusį batoną, nors tau patinka baltut baltutėlis!
- Tikrai taip.
- Bet juk tai nesąmonė! Vadinasi, tu net nesugebi pasakyti:
„Ne, šitas pernelyg suskrudęs, norėčiau štai ano."
- Aišku, kad sugebu! Tik nenoriu trukdyti pardavėjai, kai lau­
kia daugybė pirkėjų. Štai ir viskas.
- Bet ji užtruktų vos porą sekundžių! Tau geriau valgyti perke-
pusią duoną, kurios nemėgsti, nei dvi sekundes sugaišinti parda­
vėją! Ne, tiesa ta, kad tu nedrįsti jai šito pasakyti. Bijai, kad siek­
damas savo ją suerzinsi. Bijai, kad pasirodysi reiklus, nemalonus,
kad jai nepatiksi. Taip pat bijai, kad kiti pirkėjai ims nervintis ir
nekantrauti.
- Gal ir taip...
- Gulėdamas mirties patale galėsi tarti: „Per savo gyvenimą
ničnieko nepadariau, negavau nieko, ko norėjau, bet visi manė,
kad aš malonus žmogus." Nuostabu.
Pasijutau tikrai prastai. Nusukau akis nuo to nemalonius daly­
kus dėstančio žmogaus ir ėmiau žiūrėti į pro šalį lekiančius dau­
giaaukščius namus, parduotuves ir žmones.
- Turiu tau svarbią naujieną, - vėl tarė jis.
- Šit kaip?
Skeptiškai nusiteikęs, aš net nepasivarginau į jį pažvelgti.
- Svarbi naujiena ta, kad visa tai - praeitis. Beje, tu daugiau
niekada nevalgysi perkepusios duonos. Daugiau niekada, - jis įdė­
miai apsižvalgė aplinkui. - Vladi, sustok!
Vairuotojas sustabdė mersedesą ir įjungė avarines šviesas. Mus
Pypsėdami lenkė automobiliai.

43
 - Ko iš ten norėtum? - Diubrėjus man parodė duonos parduo­
tuvę.
- Šiuo metu nieko. Visiškai nieko.
- Labai gerai. Tu įeisi, paprašysi duonos, pyrago ar dar ko nors,
o kai tau paduos, sugalvosi kokią nors priežastį ir atsisakysi, o tada
paprašysi ko nors kito. Sugalvojęs naują priežastį, atsisakysi antro,
paskui trečio ir ketvirto pirkinio. Tada jiems pasakysi, kad galiau­
siai nenori nieko, ir išeisi nieko nenusipirkęs.
Pajutau, kaip nudiegė paširdžius, į veidą mušė karštis. Mažiau­
siai pusę minutės nepajėgiau ištarti nė žodžio.
- Negaliu to padaryti.
- Gali. Po kelių minučių pats tuo įsitikinsi.
- Tai ne mano jėgoms.
- Vladi!
Vairuotojas išlipo, atidarė man dureles ir ėmė laukti... Mečiau
į Diubrėjų žudantį žvilgsnį, tada nenoromis išlipau. Žvilgtelėjau į
duonos krautuvę: pirkėjų antplūdis prieš parduotuvės darbo pa­
baigą. Pajutau, kad širdis smarkiai daužosi.
Stojau į eilę jausdamasis taip, tarytum laukčiau, kada ateis me­
tas lipti ant ešafoto. Pirmą kartą nuo atvykimo į Prancūziją švie­
žios duonos kvapas man buvo atgrasus. Viduje darbas virte virė it
kokioje gamykloje. Pardavėja persakydavo pirkėjų pageidavimus
kasininkei, ši juos garsiai pakartodavo imdama pinigus, tuo tarpu
jos kolegė jau aptarnaudavo kitą pirkėją. Tikras gerai sustyguotas
spektaklis. Kai atėjo mano eilė, už manęs jau stovėjo aštuoni ar
dešimt pirkėjų. Nurijau seiles.
- Pone? - kreipėsi pardavėja itin šaižiu balsu.
- Prašom vieną batoną.
Mano balsas skambėjo dusliai, lyg strigtų gerklėje.
- Vienas batonas ponui!
- Euras dešimt, - tarė kasininkė.
Ji šveplavo ir kalbėdama taškėsi seilėmis, bet niekam neatėjo į
galvą patraukti savo duoną atokiau.
- Ponia?

44
 Pardavėja jau kreipėsi į kitą pirkėją.
- Vieną bandelę su šokoladu.
- Viena bandelė su šokoladu poniai!
- Atsiprašau, gal turėtumėte mažiau suskrudusj batoną? - pri­
siverčiau paklausti.
- Iš jūsų euras dvidešimt, ponia.
- Prašom, - tarė pardavėja, duodama man kitą batoną. - Pa­
nele, sakykite!
- Prašom raikytos sumuštinių duonos.
- Ė... atsiprašau. Vis dėlto aš imsiu duonos su sėlenomis.
Mano balsą nustelbė duonos raikymo mašina. Pardavėja ma­
nęs negirdėjo.
- Raikyta duona panelei!
- Euras aštuoniasdešimt.
- Ponia?
- Ne, atleiskite, - pakartojau aš. - Vis dėlto imsiu duonos su
sėlenomis.
- Duona su sėlenomis ir batonas ponui!
- Iš jūsų trys eurai penkiolika, - tarė kasininkė, taškydamasi
seilių purslais.
- Jaunuoli, sakykite.
- Ne, tai vietoj batono, o ne viena ir kita.
- Du kepalus duonos, - tarė vaikinas.
- Gerai, tada iš pono - du eurai penki centai, o iš jaunuolio -
du eurai dešimt.
- Ponia? - kreipėsi pardavėja.
Jaučiausi prastai. Pristigau drąsos tęsti. Žvilgtelėjau į Diubrėjų.
Vairuotojas sukryžiavęs rankas stovėjo prie mašinos. Jis nuo ma­
nęs nenuleido akių.
- Pusę gerai apskrudusio batono, - tarė garbaus amžiaus dama.
- Atleiskite, - tariau pardavėjai, - aš apsigalvojau. Atsiprašau,
bet galiausiai ir aš norėčiau pusės batono.
- Na, ponas ir pats nežino, ko nori, - šaižiai spygtelėjo ji, im­
dama kitą pusę batono, kurį buvo perpjovusi senutei.

45
 Man darėsi karšta. Po kostiumu ėmė srūti prakaito upeliai.
- Šešiasdešimt centų iš ponios ir tiek pat iš pono.
- Ponia?
- Aš svarstau, - tarė mergina, akivaizdžiai kaltu žvilgsniu ap­
žiūrinėdama pyragaičius.
Turbūt ji vertino, kiek kalorijų turi kiekvienas skanėstas.
- Kas nors negerai, pone? - įtariai pasiteiravo manęs pardavėja.
- Paklausykite... Aš labai atsiprašau... Žinau, kad... trukdau...
bet... sumuštinių duonos. Manau, aš noriu sumuštinių duonos.
Taip, tikrai! Sumuštinių duonos!
Ji nužvelgė mane aiškiai suirzusi. Nedrįsau atsisukti, bet rodė­
si, kad už manęs stovintys pirkėjai tuoj čiups mane už pakarpos ir
išmes lauk.
Pardavėja atsiduso, tada nusigręžė paimti sumuštinių duonos.
- Ne, palaukite! Vis dėlto...
- Taip? - spygtelėjo ji persimainiusiu balsu. Be abejo, dar
kiek - ir pratrūks.
- Aš noriu... nieko... Vis dėlto aš nieko nenoriu. Ačiū... Atsi­
prašau... Ačiū.
Apsigręžiau ir panarinęs galvą, į nieką nežiūrėdamas, ėmiau
brautis pro pirkėjus. Nėriau iš parduotuvės lygvagis.
Vairuotojas manęs laukė atidaręs dureles, tarytum būčiau koks
ministras, bet man buvo labai gėda - lygberniūkščiui, kuris įkliu­
vo bandydamas pavogti saldainį iš lentynos. Apsipylęs prakaitu
smukau į mersedesą.
- Tu raudonas kaip Žydrajame Krante atostogaujantis anglas,
valandą pasikaitinęs saulėje, - akivaizdžiai pralinksmėjęs tarė
Diubrėjus.
- Nejuokinga. Nė trupučio nejuokinga.
- Na štai, matai - tau pavyko.
Nieko neatsakiau. Automobilis pajudėjo.
- Sutinku, galbūt kaip pirmam kartui užsimojau per stipriai, -
tarė jis. - Bet pažadu, kad po kelių savaičių gebėsi taip elgtis ir
jausies visai smagiai.

46
 - Bet man tai nerūpi! Nenoriu tapti įkyriu pašlemėku! Beje,
įkyruolių aš negaliu pakęsti! Nevirškinu priekabių žmonių, kurie
visus šokdina. Nenoriu būti toks kaip jie!
- Bet tu ir neprivalai tapti įkyriu pašlemėku. Neversiu tavęs
pulti iš vieno kraštutinumo į kitą. Aš tik noriu, kad mokėtum gau­
ti tai, ko sieki, net jei tektų truputį sutrukdyti kitiems žmonėms.
O tas, kas sugeba nuveikti didelį darbą, gebės nuveikti ir nedidelį.
Todėl priversiu tave daryti šiek tiek daugiau nei būtina, kad pas­
kui ramių ramiausiai galėtum paprašyti to, ko prašyti yra visiškai
normalu.
- Tai koks kitas etapas?
- Artimiausiu metu kasdien apsilankysi bent trijose duonos
parduotuvėse ir tik du kartus pakeisi pirkinį. Nieko sudėtinga.
Iš tiesų, palyginti su tuo, ką neseniai patyriau, tai man pasirodė
visai nesunku.
- Kiek laiko tai truks?
- Tol, kol pajusi, kad einasi visiškai lengvai, be menkiausių pa­
stangų. Tik atmink - tu gali būti reiklus, bet sykiu ir malonus.
Nebūtina elgtis nemandagiai.
Mersedas privažiavo prie mano namų. Vladi išlipo ir atidarė
dureles. Giliai įkvėpiau gryno oro.
- Gero vakaro, - palinkėjo Diubrėjus.
Nieko neatsakęs išlipau.
Iš po laiptų išlindo Etjenas ir išpūtęs akis įsispoksojo į mašiną.
- Nieko sau, ponaitis nenuobodžiauja, - tarė eidamas artyn.
Nutvėręs skrybėlę, jis atbulas traukėsi prieš mane ir dėjosi ja
šluojąs žemę man po kojų:
- Pone prezidente!
Staiga pajutau, kad turiu jam duoti monetą.
- Ponas nepaprastai kilnus, - sugergždė jis, darydamas perdė-
tai pagarbų reveransą.
Etjenas žvelgė gudriomis akutėmis, lyg žmogus, visada gau­
nantis tai, ko nori.

47
 LAURENT GOUNELLE

***

Ivas Diubrėjus paėmė mobilųjį telefoną ir paspaudė du myg­

tukus.
- Labas, Katrina, tai aš.
- Na kaip?
- Kol kas jis klauso. Viskas einasi, kaip numatyta.
- Nemanau, kad tai ilgai truks. Smarkiai abejoju.
- Tu visada abejoji, Katrina.
- Anksčiau ar vėliau jis pradės maištauti.
- Taip sakai todėl, kad tu pati jo vietoje imtum maištauti...
- Galbūt.
- Šiaip ar taip, dar niekada nemačiau žmogaus, kuris taip bijo­
tų savo paties šešėlio.
- Tai man ir kelia nerimą. Dėl to ir manau, kad jis niekada ne­
išdrįs atlikti visko, ko tu jo paprašysi.
- Priešingai. Jo baimė mums pravers.
- Kaip tai?
- Jeigu jis nebenorės klausyti, padarysim taip, kad jis paklus­
tų... iš baimės.
Tyla.
- Tu pasibaisėtinas, Igori.
- Taip.
 4

Po savaitės žinojau visas aštuonioliktosios apygardos duonos

parduotuves. Galų gale nusprendžiau, kad skaniausios duonos ga­
lima įsigyti už poros žingsnių nuo mano namų įsikūrusioje krautu­
vėlėje, kurioje visada lankydavausi. Nors gal tai buvo tik įprotis.
Dabar kasdien pirkdavau tris prancūziškuosius batonus, o ko
nesuvalgydavau, atiduodavau Etjenui. Iš pradžių džiūgavęs, po
penkių dienų jis įžūliai pareiškė, kad jam atsibodo valgyti duoną!
Žmogus taip jau sukurtas: prie visko pripranta, - na, beveik
prie visko. Turiu pripažinti, kad tam, kam iš pradžių prireikda­
vo bemaž nežmogiškų mano pastangų, po savaitės pakakdavo
paprasčiausiai nusiteikti. Bet vis dėlto turėdavau priimti sąmo­
ningą sprendimą. Reikėdavo pasirengti. Vieną vakarą duonos
parduotuvėje sutikau kaimyną, ir stovėdami eilėje mudu ėmėme
šnekučiuotis. Kai atėjo mano eilė ir pardavėja padavė suskrudusį
batoną, nesusiprotėjau jo atsisakyti. Užteko pokalbiui išblaškyti
mano dėmesį, ir vėl senu įpratimu automatiškai sutikau su tuo,
kas man buvo siūloma. Žodžiu, buvau apgydytas, bet dar nevisiš­
kai pasveikęs.
Mano profesinis gyvenimas tęsėsi - dar niūresnis nei kada
nors anksčiau. Galbūt bandydamas pagerinti subjurusią darbo
atmosferą, Lukas Fosteri savo skyriaus konsultantams pasiūlė kas­
dien aštuntą valandą ryto kartu su juo pabėgioti ristele. Kadangi
vaizduotės neturėjo nė per nago juodymą, buvau tikras, kad ne
pats sugalvojo tokią nesąmonę. Veikiausiai rado ją kokioje nors
komandos kūrimo knygoje, pavyzdžiui, „Paverskite savo darbuo-

49
tojus nugalėtojais“... Šiaip ar taip, sumanymui vadovybė pritarė: jo
viršininkas Greguaras Laršė leido įmonėje įrengti bendrus dušus.
Sunku patikėti.
Taip konsultantai pradėjo rytais į plaučius traukti Operos
prospekte Ir Rivoli gatvėje tvyrančias išmetamąsias dujas ar ne
ką mažiau užterštą Tiuilri sodo orą. Jie bėgiodavo tylėdami, nes
mūsų viršininkui šnekumu galėjo prilygti nebent laidojimo biuro
darbuotojas. Tuo bėgiojimu, be abejo, buvo siekiama pakurstyti
visų įkarštį, o ne stiprinti draugiškus santykius. Fosteri kaip visada
laikėsi atokiai nuo visų. Aš sugebėjau atlikti žygdarbį - atmečiau
šį pasiūlymą, ir iš dalies tai buvo aštuonioliktosios apygardos duo­
nos pardavėjų nuopelnas. Skausminga patirtis žaidžiant beisbolą
atgrasė mane nuo sporto visiems laikams. Įsilieti į būrį uždususių
vyrų, kurie jaučiasi vyriški, nes užsiima aktyvia fizine veikla, - tai
ne mano jėgoms. Be to, nekenčiau tos kvailos sportininkų tradi­
cijos visiems kartu nuogiems praustis duše. Aš pats neturėjau nė
menkiausio noro išvysti savo viršininką Adomo kostiumu. Man
regis, kuo vyriškesni jaučiasi vyrai, tuo dviprasmiškesnis jų seksu­
alinis elgesys. Ką manyti apie futbolininkų ritualą, kai po rungty­
nių jie apsikeičia marškinėliais ir šitaip savo prakaitą sumaišo su
priešininkų?
Kasdien atvykdavau be penkių minučių devinta, kad jau bū­
čiau darbe, kai komanda grįš iš savo rytinių pasibėgiojimų. Mintis
visiems buvo aiški: kol jūs risnojate, kiti darbuojasi... Taigi man
negalėjai nieko prikišti. Ir vis dėlto priekaištų srautas gerokai iš­
augo. Bent kartą sugalvojęs ką nors originalaus, Fosteri, be abejo,
įsižeidė, kad aš neprisidėjau. Jis ėmė ieškoti priekabių, reikia ar
nereikia reikšti pastabas. Nuo mano marškinių spalvos iki batų
tepalo, ką jau kalbėti apie kiekvienamsusitikimui skirtą laiką, - už
viską sulaukdavau nemalonių jo komentarų.
Tačiau skausmingiausia buvo kas kita - pasirašytų įdarbinimo
sutarčių skaičius. Iš tiesų kiekvienas agentas turėjo pats susirasti
įmones, kurios jam patikėtų kandidatų paiešką. Taigi mes visi dir­
bome du darbus: konsultanto ir pardavimo vadybininko, {žengus į

50
 biržą, vadybininko pareigos tapo svarbesnės. Konsultantams buvo
sudaryti individualūs apyvartos planai, o juos įvykdžius skiriami
komisiniai.
Dabar kiekvieną pirmadienio rytą mūsų skyriuje buvo rengia­
mi susirinkimai. Be abejo, taip nusprendė ne Fosteri. Būdamas
labai uždaras, jis nepakentė mūsų draugijos. Veikiausiai rengti
susirinkimus liepė Laršė. Bet Lukas Fosteri buvo labai gudrus ir
sugebėjo išsisukti nuo tokio nedėkingo darbo kaip vadovavimas
savaitės susirinkimams. Jiems vadovavo pats Laršė, ir tas darbas
jam puikiai tiko, nes jis labai mėgo būti dėmesio centre ir kištis į
visų reikalus. O Fosteri tylėdamas sėdėdavo šalia ir vaizduodavo
santūrų ekspertą, kuris praveria burną tik išties esant būtinybei ir
prasčiokų diskusijose nedalyvauja. Jis iš aukšto žvelgdavo į visus
tuos žmonelius atlaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu, be abejo,
svarstydamas, kodėl bukapročiams nuolat reikia kartoti tas pačias
kvailystes. Šiuo požiūriu jis nebuvo visiškai neteisus.
Tą dieną koridoriuje susitikau bendradarbį Tomą.
- Oužvakar mes jau manėme, kad tu numirei! - ironiškai mes­
telėjo jis.
Jei tik tu žinotum, seni.
- Turbūt susigriebiau kokį virusą. Laimė, greit išsikapsčiau.
- Tada aš prie tavęs nesiartinsiu, - jis žengtelėjo atgal. - Nors
jums visiems patiktų, kad aš susirgčiau ir mėnesio gale neduočiau
jums garo kaip įprastai!
Tomo rezultatai buvo iš mūsų visų geriausi, ir jis nepraleisdavo
progos tai priminti. Visa planeta turėjo apie tai žinoti. Pripažįs­
tu, jo skaičiai atrodė gana įspūdingai. Jis tikrai buvo pamišęs dėl
darbo: dirbdavo be proto ilgai, niekada nevalgydavo pietų ir taip
stengėsi įvykdyti savo planą, kad kartais net užmiršdavo pasisvei­
kinti su žmonėmis, su kuriais prasilenkdavo koridoriuje. Jis nieka­
da nestabtelėdavo paplepėti, nebent kai turėdavo kuo pasigirti -
išdidžiai paskelbdavo ketvirčio rezultatus arba pranešdavo, kad
ką tik įsigijo madingą kupė automobilį ar kad vakar vakarieniavo
populiariame restorane, apie kurį kalba visas Paryžiaus elitas. To-

5i
 mas niekada nepraleisdavo progos pasipuikuoti, o kitų kalbomis
susidomėdavo tik tada, jei šie suteikdavo galimybę pabrėžti jo pa­
ties žygdarbius, pasiekimus ar turtą. Jei kartais pasakydavai: „Tavo
mašina labai graži“, jis reaguodavo taip, tarsi būtum pagyręs jo
paties išvaizdą ar protą, ir padėkodavo šypsodamasis lyg koks nu­
galėtojas. 'Rida jis lyg tarp kitko nurodydavo, kokia garsenybė turi
tokį pat automobilį, arba paminėdavo beprotišką sumą, kurią už
jį suplojo. Viskas buvo skirta jo įvaizdžiui: drabužių ir aksesuarų
markė, laikraštis Financial Times, kurį nerūpestingai pasikišęs po
pažastimi ryte įžengdavo į skyrių, jo sąmojai, šukuosena ar filmai
bei romanai, apie kuriuos jis kalbėdavo prie stalo. Nieko nebuvo
atsitiktina. Ir niekas neatskleidė jo paties skonio. Kiekvienas ges­
tas, kiekvienas žodis buvo nuostabaus personažo, kurį jis susikūrė
ir su kuriuo susitapatino, dalis. Man nedavė ramybės vienas klau­
simas: ar jis taip elgiasi sąmoningai, ar meluoja pats sau?
Kartais įsivaizduodavau Tomą nuogą negyvenamoje saloje be
Armani kostiumo, Hermės kaklaraiščio, Westonbatų, Vuitton ranki­
nės, be plane numatytų siektinų skaičių ir be šlovės, kurią reikia pel­
nyti. Šimtą kilometrų aplinkui - nė vieno žmogaus, kuriam reikėtų
padaryti įspūdį. Regėdavau, kaip jis klaidžioja, netekęs svarbiausios
varomosios jėgos, grimzdamas į begalinę apatiją, negalėdamas gy­
venti be kitų žavėjimosi taip, kaip fikusas mūsų laukiamajame nega­
li gyventi be Vanesos laistytuvo kas savaitę.
Tiesą sakant, manau, kad tada Tomas viso labo būtų pakeitęs
vaidmenį ir tapęs Robinzono Kruzo antrininku: jis būtų neprie­
kaištingai puoselėjęs laivo katastrofą patyrusio žmogaus išvaizdą
bei elgesį - lygiai taip pat uoliai kaip ir būdamas energingu dar­
buotoju. Išgelbėtas žvejų - negalinčių atsistebėti jo sugebėjimu
išlikti, - jis būtų grįžęs į Prancūziją kaip didvyris. Būtų pasakojęs
didingą savo išlikimo istoriją per visus televizijos kanalus, puikuo-
damasis rūpestingai prižiūrėta aštuonių mėnesių barzda ir strėn­
juoste, kurią mokėtų dėvėti kaip niekas kitas.
Pasikeistų aplinka, bet ne žmogus.
- Na, tai ką, giriatės, vaikinai?

52
 Mikaelis, dar vienas mano kolega, mėgo kitus paerzinti, net
pasišaipyti. Tačiau jis bent jau nevertino savęs rimtai, nors ir manė
esąs gudresnis už visus kitus.
- Kai kurie gali sau tai leisti, - atšovė Tomas.
Mikaelis nieko neatsakė ir juokdamasis nuėjo. Apkūnokas,
varno juodumo plaukais, klastingu veidu. Jis gana gerai tvarkėsi,
nes pasiekdavo visai padorių rezultatų, nors, kaip aš įtariau, darbe
toli gražu nesiplėšydavo. Keletą kartų buvau netikėtai užsukęs į
jo kabinetą. Jis kaskart apsimesdavo kompiuteryje nagrinėjąs su­
dėtingą kandidato bylą, nors knygų spintos stikle atsispindėdavo
visai kitokie ekrano vaizdai. Juos išvydęs kas nors galėjo pasipik­
tinti, kad nedarbo spiriamos kandidatės, norėdamos žūtbūt gauti
buhalterės darbą, siuntinėja nuotraukas, kuriose pozuoja apsi­
nuoginusios.
- Jis pavydi, - lyg sąmokslininkas man tarė Tomas.
Jo nuomone, visus, kas juo nesižavi, neišvengiamai graužia pa­
vydas.
Kiekvieną savaitę su mumis susisiekdavo įmonės: pranešdavo,
kad joms reikia darbuotojų, ir teiraudavosi mūsų sąlygų. Skam­
bučius priimdavo Vanesa, kiekvieną užregistruodavo blanke, o
šį perduodavo konsultantui. Savaime aišku, tų blankų mes lauk­
davome išsižioję: pasirašyti sutartį su įmone, kuriai reikia dar­
buotojų, kur kas lengviau nei sunkiai arti, patiems skambinėjant
nepažįstamiems žmonėms ir siūlant savo paslaugas. Taigi Vanesa
turėjo mums visiems po lygiai paskirstyti užsakymų blankus. Bet
neseniai sužinojau, kad ji neabejotinai teikė pirmenybę Tomui.
Akivaizdžiai susižavėjusi jo demonstruojamu nugalėtojo įvaiz­
džiu, turbūt mėgavosi mintimi, kad tik jos dėka jam taip sekasi.
Buvau tikras, kad mane ji skriaudžia labiausiai iš visų darbuoto­
jų, nors tais retais kartais, kai perduodavo kliento duomenis, tai
darydavo su tokia veido išraiška, tarsi tik dėl jos geros valios aš
gaunu vienintelį užsakymą, pasiekusį „Denkerio konsultacijas“
per visą mėnesį.
 5

Praėjus dviemsavaitėms po paskutinio susitikimo, vėl pasirodė

Diubrėjus - panašiai kaip ir aną kartą: išėjęs iš biuro išvydau vidu­
ry šaligatvio stovintį jo mersedesą.
Man priėjus arčiau, išlipo Vladi, apėjo mašiną ir atidarė užpa­
kalines dureles. Koja sutryniau cigaretę ir lėtai išpūčiau dūmus iš
plaučių. Kaip apmaudu... Visą popietę nerūkiau ir ką tik buvau ją
prisidegęs!
Nerimavau mažiau nei praėjusį sykį, bet baimės šešėlis vis dėl­
to temdė mintis, kai svarsčiau, kas manęs laukia šį kartą.
Mersedesas pajudėjo, nuriedėjo nuo šaligatvio, pervažiavo sker­
sai Operos prospektą, ramiai kirsdamas ištisinę liniją, apsisuko ir
nudūmė Luvro link. Po poros minučių mes jau lėkėme Rivoli gatve.
- Na, ar kas nors tave išgrūdo iš kurios nors Paryžiaus duonos
krautuvės?
- Žadu visą mėnesį valgyti sumuštinių duoną iš prekybos cen­
tro, kol duonos pardavėjai mane užmirš.
Diubrėjus piktdžiugiškai sukrizeno.
- Kur šiandien mane vežate?
- Matai, darai pažangą! Aną sykį net nedrįsai pasiteirauti. Lei­
daisi vežamas tarytum kalinys.
- O aš ir esu savo pažado kalinys.
- Tas tiesa, - patenkintas patvirtino jis.
įvažiavome į Santarvės aikštę. Prabangaus sedano salone tvy­
ranti maloni tyla smarkiai skyrėsi nuo aikštėje vairuotojų keliamos
erzelynės: jie persirikiuodavo tai į vieną, tai į kitą juostą, keletą

54
metrų pavažiuodavo greičiau, bandydami aplenkti vieną ar porą
automobilių. Tada persikreipusiuose jų veiduose akimirką šmėste­
lėdavo pasitenkinimas, pergalės iliuzija, bet netrukus jie vėl įstrig­
davo spūstyje. Virš Nacionalinės Asamblėjos balzganu dangumi
slinko sunkūs juodi debesys. Pasukome į dešinę, ir priešais mus
atsivėrė Eliziejaus Laukų prospektas - didinga miesto properša,
užlieta šviesos, sklindančios iš giedro dangaus tolumoje, ties Tri­
umfo arka. Mersedesas padidino greitį.
- Tai kur važiuojame?
- Patikrinsime, kokią pažangą padarei nuo ano karto, kad bū­
tume tikri, jog galime pereiti prie kitų dalykų...
Jo atsakymas man nepatiko. Prisiminiau sunkius testus, ku­
riuos darbe tenka atlikti mūsų kandidatams.
- Niekada jums šito nesakiau, bet man kur kas labiau pa­
tinka teoriniai testai, kai popieriuje reikia pažymėti teisingus
atsakymus.
- Gyvenimas - ne teorija. Aš pasikliauju tik praktiškai įgyta
patirtimi. Tik taip galima pakeisti žmogų. Visa kita tėra pliurpalai
arba proto masturbacija.
Dešinėje pro šalį lėkė medžiai, paskui pasirodė pirmosios žmo­
nių eilės prie kino teatrų.
- Na, tai ką šiandien man paruošėte? - paklausiau apsimesti­
nai ramiai, nors taip toli gražu nesijaučiau.
- Na, sakykime taip: užbaigsime šį skyrių pakeisdami aplinką.
- Pakeisdami aplinką?
- Taip, iš ponios Mišu duonos krautuvės persikelsime į presti­
žinių juvelyrikos dirbinių saloną.
- Juokaujate? - paklausiau, nors ir įtariau, kad jis, deja, nejuo­
kauja.
- Iš tikrųjų tarp jų nėra didelio skirtumo.
~ Aišku, kad yra! Tai du skirtingi dalykai!
~ Abiem atvejais tau tenka bendrauti su žmogumi, kurio dar­
bas - ką nors tau parduoti. Tai visiškai tas pats. Nematau jokios
Problemos.

55
 - Juk puikiai žinote! Neapsimeskite kvailiu!
- Visas skirtumas glūdi galvoje.
- Aš niekada nebuvau įkėlęs kojos į juvelyrikos dirbinių saloną!
Nesu įpratęs prie tokių vietų...
- Kada nors reikia pradėti. Visada būna pirmas kartas.
- Tenaš pasijusiu nejaukiai dar nė nepravėręs burnos. Taip ne­
sąžininga.
- Ir kas tave baugina? - linksmai šyptelėjo jis.
- Nežinau... Tie žmonės neįpratę aptarnauti tokių kaip aš...
Nesusivoksiu, kaip man elgtis.
- Jokių ypatingų elgesio taisyklių nėra. Tai tokia pat parduo­
tuvė kaip ir kitos, tik tiek, kad čia brangiau. Beje, tai suteikia tau
teisę būti išrankesniam!
Mersedesas sustojo prie šaligatvio. Buvome pačiame prospek­
to gale. Vladi įjungė avarines šviesas. Sėdėjau įsmeigęs akis tiesiai
prieš save, numanydamas, kad mano ešafotas yra dešinėje, visai
netoli... Lyg užhipnotizuotas žiūrėjau, kaip Žvaigždės aikšte zuja
automobiliai - it šimtai pakvaišusių skruzdėlių, kurios ties kie­
kviena kliūtimi keičia kryptį, bet niekada nesusiduria.
Sukaupiau drąsą ir lėtai pasukau galvą į dešinę. Ten stūksojo
didingas tašyto akmens pastatas. Per du aukštus spindėjo milži­
niška vitrina, nuostabi, įspūdinga, o virš jos aukso raidėmis buvo
užrašytas mano budelio vardas: Cartier.
- Įsivaizduok, - prabilo Diubrėjus, - koks bus tavo gyvenimas,
kai nebeliks nė vienos situacijos, kurioje galėtumjaustis nejaukiai.
- Fantastiškas. Bet iki tokio gyvenimo man dar toli...
- Vienintelis būdas taip gyventi - tai susidurti su tikrove, ne­
vengti to, kas tave baugina, tol, kol baimė išnyks, o ne tūnoti ko­
kioje nors slėptuvėje, kur tik dar labiau imsi bijoti nežinomybės.
- Gal ir taip, - atsakiau.
Bet nebuvau tikras.
- Nagi, manyk, kad žmonės, kurie su tavimi bendraus, - tokie
pat žmonės kaip ir tu, samdomi darbuotojai, ir jie tikrai neišgali
įsigyti Cartier papuošalų...

56
 - O ką gi turiu daryti? Kokia mano užduotis?
- Paprašysi parodyti laikrodžius. Turi pasimatuoti kokius pen­
kiolika, užduoti daugybę klausimų ir išeiti nieko nepirkęs.
Mano nerimas dar labiau sustiprėjo.
- Pirma turiu parūkyti...
- Ir dar vienas dalykas...
- Koks?
Diubrėjus paėmė mobilųjį telefoną, surinko numerį, ir iš jo
vidinės kišenės pasigirdo tylus skambutis. Jis išsitraukė nedidelį
kūno spalvos prietaisėlį, spustelėjo mygtuką, ir šis liovėsi skam­
bėjęs.
- įsikišk į ausį. Galėsiu klausytis, kaip šauniai tau sekasi, o tu
irgi mane girdėsi, jei norėsiu ką nors pasakyti.
Nebežinojau nė ką manyti.
- Kas čia dabar per nesąmonė!
- Ir paskutinis dalykas...
- Kas dar?
- Pasilinksmink. Tai geriausias patarimas, kokį galiu duoti. Jei
tau pavyks, būsime laimėję. Liaukis į viską žiūrėti rimtai. Neimk
taip į galvą, žiūrėk į šį išbandymą kaip į žaidimą. Juk taip ir yra,
tiesa? Tai žaidimas. Nieko neprarasi, tik patirsi naujų dalykų.
- Aha...
- Žinai, žmogus gali manyti, kadgyvenimas - tai daugybė spąs­
tų, į kuriuos reikia stengtis nepakliūti, arba kad tai didelė žaidimų
aikštelė, kur tint kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis.
Nieko neatsakęs atsidariau dureles ir išlipau. J ausis smogė
automobilių triukšmas, o vėsus vėjas išjudino mano sustingusias
smegenis. Ant labai plataus šaligatvio būriavosi priemiesčių jauni­
mėlis ir turistai, pasipylę į prospektą iš artimiausios priemiestinių
traukinių stotelės. Žvaigždės aikštėje automobiliai suko, rodės,
nesibaigiančius ratus aplink Triumfo arką.
Žengiau keletą žingsnių, prisidegiau cigaretę ir neskubėdamas
surūkiau. O gal policija mersedesui lieps pasišalinti - jam nėra ką
čia veikti.

57
 Diubrėjus kalbėjo apie testą. Jis sakė norįs patikrinti, kokią pa­
žangą padariau. Be abejo, tai reiškia, kad jei mano pažanga jam
pasirodys per menka, ateinančiomis savaitėmis jis sugalvos kitų
nemalonių darbų. Kad jų išvengčiau, žūtbūt turiu sukaupti visą
drąsą ir gerai pasirodyti. Kito pasirinkimo nėra. Šiaip ar taip, jis
nuo manęs neatstos, tuo esu visiškai tikras.
Cigaretę numečiau ant šaligatvio ir energingai sumaigiau, su­
kiodamas pėdą ilgiau nei būtina. Pakėliau akis į stiklinę tos pra­
bangos šventyklos sieną. Nugara perbėgo šiurpas. Nagi, drąsiau.
 6

Nurijęs seiles pastūmiau sukamąsias duris. Iš atminties išniro

skalbykloje sunkiai triūsiančios motinos vaizdas. Erdviame prie-
angyje stovėjo trys vyrai tamsiais kostiumais, prispaudę rankas
prie šonų. Jie pusbalsiu pasisveikino, o vienas jų atidarė duris į
saloną. Stengiausi atrodyti pasitikintis savimi, nors buvau įmestas
į visiškai svetimą man aplinką.
Didžiulė patalpa - plati, aukštomis lubomis, su didingais laip­
tais, vedančiais į erdvią salę, apstatytą it veidrodis blizgančiais
brangaus medžio prekystaliais. Didelis žiburiuojantis sietynas.
Sienos apmuštos šviesą sugeriančiu aksomu. Lengvas, vos junta­
mas subtilus aromatas, raminantis ir sykiu žadinantis svajones.
Tamsiai raudona kiliminė danga, labai stora, slopinanti bet kokį
garsą, - taip ir norisi ant jos susirangyti, užsimerkti ir užmigti
apie nieką negalvojant. Labai gražūs bateliai aukštais kulniukais,
nepaprastai moteriški, pasuka... prie manęs, grakščiai artėdami
žingsnis po žingsnio. Lėtai pakeliu akis... Lieknos, nesibaigiančios
kojos, juodas sijonas - trumpas, siauras, bet neaptemptas. Jlie-
menuotas švarkelis. Labai įliemenuotas... Blondinė ledkalnio mė­
lynumo akimis ir nepriekaištingai glotniai sušukuotais į kuodelį
susuktais plaukais. Ledinio grožio moteris.
Ji ramiai pažvelgė į mane ir labai profesionaliai tarė:
- Laba diena, pone, kuo galiu padėti?
Ji nė nešyptelėjo, ir aš nustėręs ėmiau svarstyti, ar ji visada taip
elgiasi, o gal kartais jau suprato, kad aš - įsibrovėlis, lankytojas,

59
kuris, kaip ji galbūt numano, niekada netaps pirkėju. Jaučiausi de­
maskuotas, apnuogintas tvirto jos žvilgsnio.
- Norėčiau... pamatyti jūsų vyriškus laikrodžius.
- Kurią kolekciją - aukso ar plieno?
- Plieno, - atsakiau patenkintas, kad galiu pasirinkti seriją, ne
taip nutolusią nuo man pažįstamų dalykų.
- Aukso, aukso! - subliuvo Diubrėjus per ausinę.
Pabūgau, kad pardavėja gali išgirsti jo balsą. Bet ji, atrodo, ne­
kreipė dėmesio. Nepratariau nė žodžio.
- Prašom paskui mane, - tarė ji taip, kad aš iškart supratau
nepataikęs. Jos tonas bylojo: „Taip ir maniau.'1Bjaurybė.
Nusekiau paskui moterį, toliau apžiūrinėdamas jos batelius. Iš
eisenos apie žmogų galima sužinoti viską. Jos eigastis buvo tvirta,
surepetuota, visai nespontaniška. Ji nusivedė mane į pirmąją salę
ir priėjo prie vieno prekystalio. įgudusiais pirštais su kruopščiai
sutvarkytais raudonais nagais pasuko mažą paauksuotą raktelį, ir
gulsčia vitrina pakilo. Pardavėja išėmė aksomu aptrauktą padėklą,
ant kurio didingai karaliavo laikrodžiai.
- Taigi čia turime Pasha, Roadster, Santos ir garsųjį prancūziš­
ką Tank. Šie laikrodžiai - mechaniniai su automatiniu prisukimu.
Sportiškesnio stiliaus turime Chronoscaph su plieno inkrustaci­
jomis puošta kaučiuko apyranke, jis nelaidus vandeniui iki šimto
metrų gylio...
Nesiklausiau, ką ji kalba. Jos žodžiai aidėjo mano galvoje, bet
nesistengiau jų suprasti. Mano dėmesį buvo prikaustę tikslūs ju­
desiai, kuriais ji palydėdavo savo žodžius. Kiekvieną laikrodį ro­
dydavo ilgais pirštais, prie jo net neprisiliesdama, tarytum nuo
prisilietimo jis galėtų sugesti. Vien jos gestai teikė daug vertės
tiems negyviems iš paprasčiausio metalo detalių surinktiems
prietaisams.
Turėjau ką nors sakyti, paprašyti pasimatuoti, tačiau, nors pa­
prastai esu gana šnekus, neįtikėtinas pardavėjos profesionalumas
man atėmė žadą. Jos žodžiai ir judesiai bylojo apie tokį meistriš-
60
kurną, tokį perfekcionizmą, kad baiminausi, jog vos prasižiojęs
būsiu palaikytas kaimiečiu.
Staiga prisiminiau, kad manęs klausosi Diubrėjus... Turiu ženg­
ti lemiamą žingsnį.
- Norėčiau pasimatuoti šitą, - parodžiau į laikrodį su kaučiu­
ko apyranke.
Ji užsimovė baltą pirštinaitę, tarsi jos pirštų atspaudai galėtų
sugadinti laikrodžio grožį, suėmė jį mikliais piršteliais ir atkišo
man. Jaučiausi beveik nepatogiai, imdamas jį plika ranka.
- Tai vienas naujausių mūsų kūrinių. Kvarcinis laikrodis plieno
korpusu, su chronometru ir trimis rodyklėmis.
Kvarcinis laikrodis... Net neturi tikro laikrodžio mechanizmo...
Turguje galima rasti daugybę kvarcinių laikrodžių už mažiau nei
dešimt eurų...
Jau rengiausi tą laikrodį užsisegti, bet staiga susivokiau, jog ant
riešo segiu savąjį. į veidą plūstelėjo gėdos banga. Negaliu gi de­
monstruoti pigaus plastikinio laikrodžio, pridengto švarko ranko­
ve... Nusisegiaujį, žinoma, juokingai bandydamas pridengti delnu,
ir skubiai sumurkdžiau į kišenę, nusprendęs jo nebeišsitraukti.
- Galite padėti ant padėklo, - apsimestinai maloniai tarė par­
davėja.
Buvau įsitikinęs, jog ji pastebėjo mano sumišimą ir norėjo, kad
jausčiausi dar nepatogiau. Papurčiau galvą. \ veidą mušė karštis.
Kad tik neišrausčiau... Norėdamas nukreipti jos dėmesį, skubiai
leptelėjau pirmą į galvą toptelėjusį klausimą:
- Kiek laiko veikia baterija?
Vos ištaręs šiuos žodžius, dar labiau sutrikau. Turbūt buvau
pirmas klientas per visą Cartier istoriją, besiteiraujantis tokio
dalyko. Kuris iš Cartier pirkėjų suktų galvą dėl baterijos veikimo
trukmės?
Prieš atsakydama pardavėja kelias sekundes patylėjo, tarytum
duodama suprasti, koks nevykęs mano klausimas, ir laukdama,
kol gėda persmelks mane iki sielos gelmių. Tikra kančia. Man da­
rėsi vis karščiau.

61
 - Metus.
Turėjau nusiraminti, susitelkti. Pabandžiau atsipalaiduoti, nuo
laikrodžio nenuleisdamas neva susidomėjusio žvilgsnio.
Užsimoviau jį ant riešo vienu greitu judesiu, norėdamas paro­
dyti, kad esu įpratęs elgtis su tokiais prabangiais daiktais. Norė­
jau lygiai taip pat spėriai užsegti apyrankę, bet karštligišką mano
judesį kažkas sulaikė: užstrigo metalinė dusyk atlenkiama sagtis.
Matyt, iš pradžių užlenkiau ne į tą pusę. Greitai ją atsegiau ir pa­
bandžiau iš naujo, dėdamasis, kad segu švelniai, nors iš tikrųjų
stipriai spaudžiau, ir ji užstrigo dar labiau.
- Sagtis atsilenkia į kitą pusę, - tarė pardavėja, tarsi tai būtų
savaime suprantamas dalykas. - Gal leisite man?
Mane užplūdo gėda, veidas degte degė. Baiminausi, kad ant
padėklo neimtų kapsėti prakaito lašeliai, ir, norėdamas išvengti
tokio siaubingo pažeminimo, šiek tiek atsitraukiau.
Ištiesiau jai ranką lyg bėglys, pasiduodantis policininkui, kuris
tuoj uždės antrankius. Ji užsegė laikrodį taip lengvai, kad pasiju­
tau dar nerangesnis.
Apsimečiau vertinąs brangaus laikrodžio grožį: visaip sukiojau
ranką, lyg norėdamas apžiūrėti iš visų pusių.
- Kokia jo kaina? - pasiteiravau kiek įmanydamas atsainiau,
tarsi užduočiau visai nereikšmingą klausimą.
- Trys tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt eurų.
Išjos balso ir žvilgsnio man pasirodė, kadji be galo patenkinta, -
taip turbūt jaučiasi kai kurie egzaminuotojai, galėdami jums pra­
nešti, kad neišlaikėte vairavimo ar mokyklinių brandos egzaminų.
Trys tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt eurų... Už kvarcinį
plieno laikrodį su kaučiuko apyranke! Taip ir knietėjo paklausti,
kuo jis skiriasi nuo Kelton laikrodžio už trisdešimt eurų. Diubrė-
jui toks klausimas, žinoma, būtų patikęs, bet jo ištarti nepajėgiau.
Kol kas dar ne. Tačiau, kad ir keista, išgirdęs tą pernelyg aukštą -
mano akimis, milžinišką - kainą, šiek tiek atsitokėjau. Išvydus tokį
akivaizdų piktnaudžiavimą, mano įtampa kiek atlėgo, o prabangos
pasaulio magija ir mano pagarba jam pradėjo sklaidytis.

62
 - Noriu pasimatuoti štai šitą, - parodžiau kitą laikrodį, nuo
riešo nusisegdamas pirmąjį.
- Prancūziškas Tank, modelis sukurtas 1917 metais. Mechani­
nis laikrodis su automatiniu prisukimu, Cartier 120 kalibras.
Užsisegiau ir apžiūrėjau.
- Visai nieko, - tarstelėjau neva abejodamas.
Jau du. Kiek, jis sakė, turiu jų pasimatuoti? Penkiolika? Palen­
gva ėmiau atsipalaiduoti, bet ir vėl pasigirdo Diubrėjaus balsas,
šįkart kiek tylesnis.
- Pasakyk jai, kad jie tau negražūs ir kad nori apžiūrėti auk­
sinius!
- Norėčiau apžiūrėti štai šitą, - tariau, lyg nieko nebūčiau gir­
dėjęs.
Jau trys.
- Pasakyk jai, kad jie...
Kostelėjau, kad nustelbčiau jo balsą. Kas būtų, jeigu ji išgirstų?
Man dingtelėjo, kad galiu būti palaikytas plėšiku, kuris susižino
su lauke pasilikusiu bendrininku. Beje, stebėjimo kameros gal jau
užfiksavo įtaisiuką mano ausyje. Mane išpylė prakaitas. Reikia pa­
skubėti, kuo greičiau atlikti savo užduotį.
- Nežinau. Vis dėlto gal apžiūrėsiu jūsų auksinius modelius, -
nenoriai pratariau, būgštaudamas, kad atrodau neįtikinamai.
Ji greitai padėjo padėklą atgal į vitriną.
- Prašom paskui mane.
Mane apėmė nemalonus jausmas, kad ji visai nesistengia ma­
nęs maloniai aptarnauti, tik atlieka profesinę pareigą. Turbūt ji
jautėsi su manimi gaištanti laiką. Nusekiau paskui ją, slapčia dai­
rydamasis aplinkui. Mano akys susidūrė su tamsų kostiumą vil­
kinčio vyriškio žvilgsniu, - vieno iš tų, kurie atidarė man duris. Be
abejo, tai civiliškai apsirengęs apsaugininkas. Man pasirodė, kad
jis į mane žiūri keistai.
Jžengėme į kitą, didesnę, salę. Keletas ten buvusių klientų nė iš
tolo nepanėšėjo į prospekte sutinkamus praeivius: tarytum būtų

63
 išnirę iš niekur. Pardavėjos šmėsčiojo po saloną lyg tylūs vaiduo­
kliai, saugantys šios vietos ramybę.
Nejučiom žvilgtelėjau į strateginiuose taškuose išdėstytas ma­
žytes kameras. Man atrodė, kad jos visos nukreiptos į mane ir lė­
tai sukiodamosi seka kiekvieną mano judesį. Rankove paskubom
nusišluosčiau kaktą ir ėmiau giliai kvėpuoti, mėgindamas atsipa­
laiduoti. Stengiausi nepasiduoti kylančiai baimei, sulig kiekvienu
žingsniu artėdamas prie milijardieriams skirtų laikrodžių: turėsiu
apsimesti, kad jais domiuosi ir galiu jų įsigyti.
Sustojome abipus elegantiško prekystalio. Auksinių laikrodžių
serija buvo gausesnė, ir pardavėja modelius man rodė per gulsčios
vitrinos stiklą.
- Man patinka štai tas, - parodžiau didoką geltonojo aukso
laikrodį.
- Tai Ballon bleu modelis: aštuoniolikos karatų geltonojo auk­
so korpusas, geltonojo aukso karūnėlė su vagelėmis, papuošta
mėlynojo safyro kabošonu. Dvidešimt trys tūkstančiai penki šim­
tai eurų.
Aiškiai pajutau, kad kainą ji pranešė vien duodama suprasti,
jog tas modelis ne mano kišenei. Ji tyčiojosi iš manęs, kuo ramiau­
siai mane žemino.
Pasijutau smarkiai užgautas, ir tai mane išjudino, pažadino iš
letargo būsenos. Ji nė neįtarė, kad mane įžeisdama padarė man
paslaugą.
- Noriu pasimatuoti, - sausai tariau ir pats nustebau dėl tokio
savo tono.
Ji nieko nepasakiusi pakluso ir, matydamas, kaip ji vykdo mano
paliepimą, akimirką pajutau visiškai naują jausmą - vos juntamą
malonumą, kurio ligi šiol niekada nebuvau patyręs. Ar toks ir yra
valdžios skonis?
Užsisegiau laikrodį, penkias sekundes žiūrėjau į jį netardamas
nė žodžio, tada paskelbiau kategorišką sprendimą:
- Per storas.

64
 Nusiėmiau jį ir atsainiai atkišau pardavėjai, jau apžiūrinėdamas
kitus modelius.
- Štai šitą! - bakstelėjau, jai dar nespėjus padėti į vietą pirmojo.
Miklūs pardavėjos piršteliai ėmė darbuotis greičiau, nuo rau­
dono nagų lako atsispindėjo šviesa, skleidžiama prožektorių, ku­
rie apšvietė prekystalį ir subtiliai pabrėžė pačių laikrodžių spin­
desį.
Mane užplūdo netikėta jėga - ji kilo tarsi iš niekur, paslaptin­
gai prasiveržė iš mano sielos gelmių. Staiga pajutau, kaip svaigina
savo galios suvokimas.
- Pasimatuosiu ir šitą! - parodžiau dar vieną laikrodį, norėda­
mas, kad pardavėja suktųsi tokiu tempu, kokį diktuosiu aš.
Pats savęs nebepažinau. Mano drovumas visiškai išgaravo, da­
riausi vis valdingesnis. Manyje vyko kažkokia neregėta permaina.
Užplūdo sunkiai nusakomas džiugesys.
- Prašom, pone.
Nuliūdau pajutęs, kad, patyrusi mano reiklumą, ji ėmė mane
gerbti. Elgiausi valdingai, kaip man nebuvo būdinga, ir ji nustojo
žvelgti į mane iš aukšto. Nebepakėlė akių nuo laikrodžių ir vykdė
viską, ką jai paliepdavau. Stovėjau tiesus kaip niekada anksčiau,
išsitempęs visu ūgiu, o ji, šiek tiek palenkusi galvą, įgudusiais pirš­
tais rūpestingai ir mikliai tvarkė laikrodžius.
Nežinau, kiek laiko tai truko. Būdamas lyg nesavas, truputį
atitrūkau nuo tikrovės... Žengiau nepažįstama žeme ir mėgavau­
si išskirtiniu malonumu, kurio prieš valandą nebūčiau galėjęs nė
įsivaizduoti. Neįprastas visagalybės jausmas. Tarytum staiga būtų
nušovęs sunkus dangtis.
- Dabar jau grįžk.
Žemas Diubrėjaus balsas mane iškart sugrąžino į tikrovę.
Neskubėdamas susiruošiau išeiti, ir pardavėja primygtinai pa­
sisiūlė mane palydėti. Ji sekė paskui mane, o aš užtikrintai žings­
niavau per saloną, dairydamasis it koks generolas, žengiantis per
užkariautą žemę. Dabar salės man atrodė mažesnės, atmosfera

65
 ne tokia jau ypatinga. Vyrai juodais kostiumais prieangyje atidarė
duris, dėkodami už apsilankymą. Visi palinkėjo gero vakaro.
Išėjau į prospektą, ir mane tučtuojau užplūdo automobilių
triukšmas ir tvaikas, vėjas ir skaisti visai blyškaus dangaus šviesa.
Atsitokėjęs aiškiai suvokiau to, ką patyriau, prasmę: kitų po­
žiūrį į mape lemia mano paties elgesys... Aš pats darau įtaką jų
reakcijai.
Negalėjau susilaikyti nemąstęs apie buvusius santykius su kai
kuriais žmonėmis...
Be to, netikėtai aptikau turįs jėgų, skatinančių elgtis kitaip. Ži­
noma, neturėjau jokio noro dar sykį su kuo nors bendrauti taip,
kaip ką tik bendravau. Nebuvau valdingas ir nenorėjau toks tapti.
Man labiau patiko nuoširdūs, lygiaverčiai santykiai... Taip pat su­
pratau, kad neprivalau vien paklusti kitiems, tačiau svarbiausia ne
tai. Suvokiau, kad galiu elgtis taip, kaip nebuvau pratęs, - mano
manymu, tik tai ir buvo išties svarbu.
Siaurutėlis mano gyvenimo tunelis galbūt pradėjo pamažu
platėti...
 7

- Kokie jūsų motyvai dirbti buhalterio darbą?

Mano kandidato akys ėmė greitai lakstyti į visas šalis: žmogus
stengėsi sugalvoti kuo geresnį atsakymą.
- Ėėė... Taip sakant... Man patinka skaičiai.
Galėjai justi, kad jis ir pats nusivylė savo atsakymu. Būtų no­
rėjęs sugalvoti ką nors įtikinamesnio, bet į galvą netoptelėjo jokia
mintis.
- Kuo jums patinka skaičiai?
Toks įspūdis, lyg būčiau į plyšį įmetęs dar vieną monetą: loto
kamuoliukai vėl ėmė ridinėtis į visas puses, kandidato skruos­
tai kiek paraudo. Ruošdamasis pokalbiui, žmogus akivaizdžiai
kruopščiai rinkosi drabužius. Buvo matyti, kad jis neįpratęs dėvė­
ti pilko kostiumo bei itin santūraus skersiniais dryžiais marginto
kaklaraiščio ir kad dėl to jaučiasi dar nepatogiau. Baltos jo kojinės
taip skyrėsi nuo griežtos aprangos, kad, rodės, kone švytėjo.
- Na... Man patinka, kai... viskas sutampa... Turiu omeny, kai
sąskaitos tvarkingos ir aš būnu tikras, kad su viskuo puikiai susi­
dorojau. Žinote, tai labai geras jausmas. Iš tikrųjų man patinka,
kai viskas būna aišku. Beje, jei pasitaiko kokia klaida, galiu jos ieš­
koti valandų valandas, kol vėl viskas bus kaip reikiant. Na... ne va­
landų valandas... Turiu omeny, laiko be reikalo nešvaistau, sugebu
atskirti, kas svarbiausia. Noriu pasakyti, kad esu labai tikslus.
Vargšelis. Iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad yra tobulas kandi­
datas.
- Ar manote, kad esate savarankiškas?

67
 Turėjau susikaupti, kad žiūrėčiau jam į veidą, o ne spoksočiau
į jo kojines.
- Taip taip, aš labai savarankiškas. Jokių problemų. Moku susi­
tvarkyti vienas pats ir nieko netrukdau.
- Ar galėtumėte pateikti kokį pavyzdį, kai pasielgėte savaran­
kiškai?
Šį metodą gerai žino dauguma įdarbinimo konsultantų. Kai
žmogus tvirtina turįs vienokią ar kitokią savybę, jis turi gebėti pri­
siminti atvejus, kai buvo ją atskleidęs. Tiksliau, jis turi gebėti nu­
pasakoti aplinkybes, savo elgesį ir jo rezultatą. Jei vieno iš šio trijų
dalykų nepapasakoja, vadinasi, tikrai meluoja. Logiška: jeigu ta sa­
vybė jam iš tikrųjų būdinga, bus nesunku pateikti pavyzdį, kokio­
mis aplinkybėmis ja pasinaudojo, ką konkrečiai darė ir ką pasiekė.
- Ėėė... Taip, žinoma.
- Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
Loto kamuoliukai ėmė lakstyti kaip pašėlę: kandidatas stengėsi
atsiminti - ar įsivaizduoti - tokį atsitikimą. Raustelėjęs veidas dar
labiau iškaito, ir man pasirodė, kad jamant kaktos sužibo prakaito
lašelis. Labai nemėgau kamuoti kandidatų ir visai to nesiekiau. Bet
turėjau įvertinti, ar jie tinkami siūlomam darbui.
- Na... Klausykite, aš nuolat dirbu savarankiškai, dėl to nėra
jokių abejonių, patikėkite.
Jis nukėlė koją nuo kojos, truputį pasimuistė fotelyje ir vėl su­
kryžiavo kojas. Jo kojinės tikrai būtų tikusios Ariel reklamai.
- Aš tik noriu, kad pateiktumėte man vieną pavyzdį, kad ir
tokį - kada tai nutiko paskutinį kartą? Kokioje vietoje, kokiomis
aplinkybėmis, kokia proga? Neskubėkite, pagalvokite. Jsitaisykite
patogiai, mes niekur neskubame.
Jis vėl ėmė muistytis fotelyje ir į kelnes šluostytis turbūt sudrė­
kusius delnus. Slinko ilgos sekundės -<įos man atrodė lyg valan­
dos, o žmogus nesugalvojo, ką atsakyti. Mačiau, kad jis jaučiasi vis
nesmagiau. Turbūt manęs nekenčia.
- Gerai, - nusprendžiau nutraukti tą kankynę, - pasakysiu
jums, kodėl užduodu tokį klausimą. Tas pareigas siūlo maža įmo­

68
nė, kurios buhalteris išėjo iš darbo. Jis sukaupė tiek atostogų die­
nų, kad neprivalėjo iš anksto pranešti apie išėjimą. Jis išėjo staiga.
Pačioje įmonėje niekas nesugebės paruošti žmogaus, kuris jį pa­
keistų. Jei imsitės šio darbo, turėsite susidoroti vienas pats, teks
raustis po buvusio buhalterio aplankus ir kompiuterio laikmenas.
Jei nesate išties savarankiškas, jums tai gali būti tikras košmaras, ir
mano pareiga - apsaugoti jus nuo tokios situacijos. Taigi nesiekiu
jūsų pričiupti, tik bandau išsiaiškinti, ar pajėgtumėte sėkmingai
įvykdyti užduotį. Žinote, šiuo požiūriu jūsų ir darbą siūlančios
įmonės interesai sutampa...
Kandidatas atidžiai manęs išklausė ir galiausiai pripažino, kad
jamlabiau prie širdies aiškiai apibrėžtas darbas, kai jis tiksliai žino,
ko iš jo tikimasi ir kur rasti atsakymą iškilus abejonėms. Paskui iki
susitikimo pabaigos mes aiškinomės, kokie jo profesiniai siekiai ir
kokios pareigos labiau atitiktų jo asmenybę, patirtį ir kompeten­
ciją. Pažadėjau patikimai saugoti jo bylą ir vėl su juo susisiekti, kai
tik gausiu tinkamesnį darbo pasiūlymą.
Palydėjau žmogelį iki liftų ir palinkėjau geros kloties.
Grįžęs į kabinetą patikrinau praleistus skambučius. Buvau ga­
vęs Diubrėjaus trumpąją žinutę:

Atvyk į „Jurgio V“viešbučio barą. Sėsk į taksi ir, kol važiuosi,

prieštarauk VISKAM, ką sakys vairuotojas. VISKAM. Laukiu. I. D.

Perskaičiau du kartus ir, pagalvojęs, kas manęs laukia, nejučia

susiraukiau. Viskas priklausys nuo to, ką sakys vairuotojas... Ke­
lionė gali tapti net labai nemaloni...
Žvilgtelėjau į laikrodį: 17 valandų 40 minučių. Susitikimų ne­
beturėjau, bet iš darbo visada išeidavau ne anksčiau kaip 19valan­
dą - geriausiu atveju...
Peržiūrėjau elektroninį paštą. Visai nedaug - apie dvylika laiš­
kų, nieko skubaus. Na gerai, dėl vieno karto niekas nesupyks.
Čiupau lietpaltį ir kyštelėjau galvą į koridorių. Nematyti nė gy­
vos dvasios. Paskubomis išsmukau ir nudrožiau prie avarinių laip­

69
 tų. Nėra prasmės stypsoti prie liftų. Nužingsniavau iki koridoriaus
galo, ir iš savo kabineto išlindo Greguaras Laršė. Per tūkstantąją
sekundės dalį jis suprato, koks aš sutrikęs.
- Pasidarei laisvą popietę? - pašaipiai šypsodamasis tarstelėjo.
- Aš... turiu eiti... Skubus reikalas.
Laršė nieko neatsakęs nuėjo, be abejo, džiaugdamasis, kad su­
čiupo mane darantį nusižengimą. Puoliau laiptais žemyn, šiek tiek
suirzęs dėl to, kas nutiko. Po galais, kiekvieną dieną plūkiuosi il­
gas valandas, ir kaip tik tą dieną, kai noriu išeiti anksčiau, mane
užklumpa...
I Operos prospektą išlindau gerokai susinervinęs, bet, atsidū­
ręs lauke, sugebėjau susitelkti. Man padėjo mintis apie laukiančią
užduotį - ji kėlė dar didesnį nerimą nei ką tik patirtas nutikimas.
Žingsniavau Luvro link: pakeliui turėjo būti taksi aikštelė. Tuščia.
Atsipūčiau, man kone palengvėjo. Prisidegiau cigaretę ir nervin­
gai užsitraukiau. Vos pajutęs įtampą, turiu užsirūkyti. Po galais!
Man niekada nepavyks mesti rūkyti...
Einant mane apėmė keistas jausmas. Tarsi būčiau... sekamas.
Atsigręžiau atgal, bet išvydau tik žmonių knibždėlyną. Iš kur da­
bar žinoti... Šiek tiek nejaukiai jausdamasis žingsniavau toliau.
Stengiausi prisiminti savo ankstesnes keliones taksi. Dauguma
vairuotojų buvo neužčiaupiami plepiai, jie nesivaržydami reikšda­
vo savo nuomonę apie visus naujausius įvykius, o aš, turiu pripa­
žinti, kitokio požiūrio stengdavausi neišsakyti. Diubrėjus nuspėjo
teisingai. Bet galbūt aš paprasčiausiai tingėjau. Juk nėra prasmės
įtikinėti žmones, kad jie klysta. Jų vis tiek neperkalbėsi...
Pažvelgiau į tolumą. Daugybė automobilių. Spūsčių metas,
turbūt teks ilgai laukti.
O jeigu aš... bijojau, o ne tingėjau? Beje, nors ir nieko neatsa­
kydavau, nebūdavau ramus. Viduje dažnai virte virdavo... Bet ko
gi aš bijojau? Kad kiti manęs nepamėgs? I£ad sukelsiu nenumatytą
reakciją? Ir pats nežinojau.
- Jums kur?
Iš apmąstymų mane pažadino paryžietiškas akcentas. Užsigal­
vojęs nepastebėjau, kaip privažiavo taksi. Persisvėręs pro langą,
70
vairuotojas nekantraudamas žiūrėjo į mane. Apie penkiasdešim­
ties metų, kresnas, nuplikęs, juodais ūsais ir piktu žvilgsniu. Na ir
kodėl man tai turėjo nutikti kaip tik šiandien?
- Ei! Važiuojat ar ne? Aš ir kitų reikalų turiu!
- Į „Jurgio V“ viešbutį, - sumurmėjau, atidarydamas užpaka­
lines dureles.
Pradžia nevykusi, turiu tuoj pat pasistengti, kad būtų mano vir­
šus. Na, drąsiau, reikia prieštarauti viskam, ką jis sako. Viskam.
Vos atsisėdau, mane pradėjo pykinti: viduje tvyrojo įsisenėjusi
rūkalų smarvė, sumišusi su prekybos centre pirkto oro gaiviklio
kvapu. Šlykštu.
- Iškart įspėju: čia gal ir netoli, bet atvyksim negreit! Aš jums
sakau! Nežinau, ką tie žmonės veikia, bet šiandien gatvės visiškai
užgrūstos!
Hm... Prieštarauti sunku... Ką atsakyti?
- O gal pasiseks - mašinų sumažės ir judėsime greičiau, nei
jūs tikitės?
- Jo, kurgi ne, kai kurie ir Kalėdų Seneliu tiki, - tarė jis ausį
rėžiančiu paryžietišku akcentu. - Dirbu šį darbą dvidešimt aštuo­
nerius metus: žinau, ką sakau. Po velnių, galvą dedu - daugiau nei
pusei tų žmonių mašina iš tikrųjų nereikalinga.
Jis kalbėjo garsiai, tarytum aš sėdėčiau autobuso gale.
- Gal mašina jiems tikrai praverčia, ką gali žinoti...
- Jo, kurgi ne! Dauguma savo ratais nesukars nė penkių šimtų
metrų! Tik jie pernelyg tingūs, kad paėjėtų, ir pernelyg šykštūs,
kad sėstų į taksi! Nėr nieko šykštesnio už paryžietį!
Man rodės, jis nė nepastebėjo, kad nesutinku su jo žodžiais.
Tai tik padėjo palaikyti pokalbį... Galbūt įvykdyti užduotį bus len­
gviau, nei tikėjausi.
- O man paryžiečiai atrodo gan malonūs.
- Jo? Tai blogai juos pažįstate! Aš tai su jais bendrauju dvimaš-
tuonis metus, todėl tuos tipus pažįstu. Ir štai ką jums pasakysiu:
kasmet jie vis bjauresni. Nebegaliu jų pakęsti. Jie man jau pro
gerklę lenda.

71
 Vairuotojas stambiomis plaukuotomis rankomis stipriai spau­
dė sintetiniu kailiu aptrauktą vairą, mačiau, kaip įsitempia apžė­
lusių dilbių raumenys. Pro juodus plaukelius buvo galima įžiūrėti
didelę ilgą tatuiruotę, kuri man panėšėjo į milžinišką Gruzdintą
Bulvytę. Vaikystėje amerikiečių televizija rodydavo animacinę re­
klamą, kurioje kraipydavosi personažai - gruzdintos bulvių lazde­
lės. Dar neteko matyti tokios juokingos tatuiruotės.
- Manau, jūs klystate: tiesiog žmonės su mumis bendrauja
taip, kaip mes patys su jais kalbame.
Jis staigiai nuspaudė stabdžių pedalą ir atsigręžė į mane iš pyk­
čio paklaikusiomis akimis.
- Ne, nu ką čia dabar man tauškiate?
Visai nesitikėjau tokios ūmios reakcijos. Loštelėjau atgal, bet
vis tiek pajutau jam iš burnos sklindantį nemalonų tvaiką. Gal tai
svaigalų kvapas? Bombą reikia nukenksminti, turiu pabūti išmi­
nuotoju...
- Aš sakiau, kad žmonės galbūt uždari, bet neskubant, žinant,
kad tikriausiai jie ne be reikalo jaučia tokį stresą, kalbant su jais
švelniai, - šį žodį ištariau pabrėždamas, - jie irgi gali atsiverti ir
tapti malonesni, pajutę, kad kažkas jais domisi.
Jis įsispoksojo į mane įnirtusio šerno žvilgsniu, tada vėl nusi­
gręžė į kelią. Salone staiga įsivyravo tyla, sunki nelyginant švinas.
Pabandžiau išsklaidyti kūną stipriai sukausčiusią įtampą ir ėmiau
kvėpuoti ramiai. Oho... tas diedukas be galo įžeidus. Turėsiu būti
atsargesnis... Važiavome lėtai, bet tyla netrukus ėmė slėgti. Labai
slėgti. Turėjau ją nutraukti.
- Ką vaizduoja jūsų tatuiruotė? - pasiteiravau, naiviai stengda­
masis pritaikyti tiesą, kurią pats jam ką tik išsakiau.
- A, šita... - jo balsas kone sušvelnėjo, vadinasi, neprašoviau
pro šalį. - Tai jaunystės prisiminimas. Čia pavaizduotas Kerštas.
Paskutinį sakinį jis ištarė iškilmingai. Qegiau noru paklausti,
kaip Gruzdinta Bulvytė gali simbolizuoti kerštą, bet netroškau
prarasti gyvybės, tad pasistengiau nuslėpti šypseną.
Pasiekėme Santarvės aikštę.

72
 - Eliziejaus Laukais nevažiuosim. Pernelyg užgrūsti. Varysim
krantinėmis iki Almos tilto ir ten įsuksim į Jurgio Vprospektą.
- Ė... Norėčiau, kad vis dėlto važiuotume Eliziejaus Laukais.
Jis nieko neatsakė, atsiduso ir tęsė pokalbį:
- Dievinu tatuiruotes. Nėra dviejų vienodų. Ir, norint pasida­
ryti tatuiruotę, reikia, kad blauzdos būtų neskystos. Nes ji nenu-
sitrina. Liks visam gyvenimui. Tad čia reikia drąsos, taip. Ir kai
moterys jų turi, dievinu. Niekas taip neužveda kaip tatuiruotė ten,
kur jos nesitiki, slaptose vietelėse, jei pagaunat, ką turiu omeny.
Aš pagavau tik staiga geidulingai sužvilgusių jo akių žvilgsnį
veidrodėlyje. Ramiau, dieduk. Ramiau. Sukaupiau visą drąsą.
- Man tatuiruotės nelabai patinka...
- Jo, dabartiniamjaunimėliui nebepatinka, nes jie visi nori būti
panašūs. Nebežino, kaip linksmintis! Fe! Juokdariai, ir tiek.
- Ne... Gal jiems visai nėra reikalo šitaip išsiskirti...
- Išsiskirti, išsiskirti! Mums į tai buvo nusispjaut, mes labiau­
siai norėjome pasilinksminti. Sėsdavom ant motorolerių ar į savo
senių mašinas ir spausdavom, kad net rūkdavo... Tais laikais spūs­
čių nebūdavo!
Tas žmogus nemokėjo kalbėti nestaugdamas. Tai buvo nepa­
kenčiama ir, beje, baugino. O dar tas dvokas... Na, dar kiek pasi­
stengsiu...
- Taip, bet šiandien jaunimas žino, kad jau nebegalima toliau
teršti planetos vien siekiant pasilinksminti.
- Na štai, prasideda! Ir vėl tos sumautos nesąmonės apie eko­
logiją! Visuotinis atšilimas - paistalai, ir tiek. Tokias idėjas sklei­
džia tipai, kurie nori parduoti jums protą, nors patys jo nė gramo
neturi!
- Ojūs - ką jūs apie tai išmanote?
Šįsyk žodžiai man išsprūdo savaime. Taksistas smarkiai nu­
spaudė stabdžius, ir automobilis staiga sustojo. Atsitrenkiau į
priekinės sėdynės atlošą, paskui atšokau atgal. Jis pratrūko:
- Atsiknisk! Girdi? Atsiknisk! Man jau bloga nuo visokių idio­
tų, kurie man pamokslauja! Lauk!

73
 Aš taip atšlijau, kad net įsispaudžiau į seną sėdynės poroloną.
Stojo tyla, pora sekundžių tylos, tada atidariau dureles ir puoliau
lauk. Išlėkiau kaip strėlė, kol jis nesugalvojo manęs vytis. Tas tipas
buvo iš tokių, kurie po sėdyne laiko paslėpę guminę lazdą.
Nardydamas tarp mašinų, nusigavau iki plataus Eliziejaus
Laukų šaligatvio ir, dulksnojant veidą gaivinančiam smulkiam
lietučiui, ėmiau bėgti tolumoje dūluojančios Triumfo arkos link.
Baimei praėjus, nieko nebejaučiau, bet vis tiek bėgau, bėgau, pro
šalį šmėsčiojo prospektu žingsniuojančių turistų ir šiaip vaikštinė­
jančių smalsuolių veidai. Aš bėgau, nes manęs niekas nebelaikė -
sutraukiau dalelę savo pančių, išnarpliojau keletą nereikalingų
mazgų. Pirmą kartą nepažįstamam žmogui sąmoningai išdrįsau
pasakyti viską, ką galvojau, ir jaučiausi lengvas ir - svarbiausia -
laisvas, laisvas, o ta smulki dulksna švelniai krito man ant veido,
lyg norėdama pažadinti mane gyvenimui.
 8

Durininkas paradine uniforma stumtelėjo sukamąsias duris, tad

man tereikėjo įsmukti vidun, ir atsidūriau didingame „Jurgio V“ -
vieno gražiausių sostinės viešbučių - vestibiulyje.
Grindys ir įspūdingos kolonos, kurios stiebėsi iki nepaprastai
aukštų lubų, buvo iš raudonojo Alikantės marmuro. Registratū­
ros stalas buvo iš šiltos spalvos medžio plokščių. Visa viešbučio
atmosfera bylojo apie aukštą klasę ir tylų, nepriekaištingą darbą.
Nešikai uoliai stumdė paauksuotus vežimėlius, prikrautus laga­
minų - daugiausia aptrauktų oda, su prestižinių firmų ženklais.
Besišypsantys registratūros darbuotojai sparčiai padavinėjo tai
raktus, tai Paryžiaus planus arba atsakinėjo į, ko gero, reiklių kli­
entų klausimus. Kažkoks šortais mūvintis ir Nike kedus apsiavęs
vyriškis - jį išvysti buvo taip pat netikėta kaip ir reperį, vaikštinė­
jantį po simfoninio orkestro sceną - ramių ramiausiai perėjo per
vestibiulį, lygtokios vietos jambūtų įprastas dalykas. Be abejonės,
mano tėvynainis...
Priėjau prie registratoriaus.
- Laba diena, gal galėtumėte pasakyti, kaip man rasti barą.
Bijojau, kad nepaklaustų, ar esu čia apsistojęs. Turbūt atrodžiau
apgailėtinai - plaukai šlapi, veidu varva vanduo. Nors, išvydęs tu­
ristą su šortais, pasijutau šiek tiek geriau.
- Taip, pone. Užkopkite tais laipteliais, pasukite į dešinę ir kiek
paėjėjęs rasite barą, - maloniai ir kiek iškilmingai atsakė jis man.
Užlipau laipteliais ir išties atsidūriau plačioje stiklinėje gale­
rijoje, iš vieno šono juosiančioje gražiai apsodintą vidinį kiemą.

75
 Puikiuose skulptūriniuose vazonuose žaliavo apelsinmedžiai ir
buksmedžiai. Keletas egzotiškos medienos staliukų ir krėslų vilio­
jo pailsėti. Pačioje galerijoje marmurą kur ne kur šildė prabangūs
kilimai. Nuo gausiai dekoruotų lubų leidosi nuostabūs sietynai.
Tašyto akmens sienose žiojėjo nišos, jose ant didingų pjedestalų
stovėjo statulos. Eile sustatytus žemus staliukus supo gilūs minkš­
tu audeklu aptraukti krėslai, - taip ir norėjosi juose nugrimzti, tik
tą norą tučtuojau slopino mintis, kad tokiame įspūdingame inter­
jere dera elgtis santūriai.
Baras buvo galerijos gale ir atrodė kone mažas. Jo sienos ir
grindys buvo apmuštos tamsiai raudonu aksomu, tvyrojo kur kas
intymesnė atmosfera. Tokiu metu čia buvo nedaug žmonių. Vie­
nas priešais kitą gana žemuose krėsluose sėdėjo pagyvenę vyras
ir moteris, o tolėliau tyliai, bet su įkarščiu šnekučiavosi du vyrai.
Be abejonės, aptarinėjo darbo reikalus. Diubrėjaus niekur nebuvo
matyti. Pasukau prie stalo baro gilumoje, - iš ten pastebėsiu jį at­
einantį. Praeidamas pro vyrą ir moterį, užuodžiau svaigų moters
kvepalų aromatą.
Ant mano stalo gulėjo krūvelė laikraščių ir žurnalų. Vieni buvo
labai rimti - Herald Tribune, New York Times, Le Monde, kiti -
kur kas mažiau. Paėmiau žurnalą Peoplet - sprendžiant iš jo būk­
lės, jį pervertė nemažai skaitytojų. Juk lankausi vietoje, idealiai
tinkančioje domėtis žvaigždžių gyvenimu!
Netrukus pasirodė Diubrėjus, ir aš staigiai sviedžiau šalin kom­
promituojantį žurnalą. Artėdamas prie manęs, jis perėjo barą; pa­
stebėjau, kad visi keturi baro lankytojai jam einant nukreipė į jį
žvilgsnius. Diubrėjus buvo iš tų žmonių, kurie spinduliuoja ener­
giją, traukte traukiančią aplinkinių dėmesį.
- Na, tai klok apie savo žygdarbius!
Pastebėjau, kad jis niekada su manimi nesisveikindavo. Kas­
kart susitikus atrodydavo, kadjis tęsia pokalbį, kurį nutraukė prieš
keletą minučių, prireikus nueiti į tualetą.
Diubrėjus užsisakė burbono, o aš pasitenkinau mineraliniu
vandeniu Perrier.

76
 Suvisomis smulkmenomis apsakiau, kas įvyko taksi automobi­
lyje. Vairuotojo elgesys jį labai pralinksmino.
- Na ir vyrukas tau pasitaikė! Net jei būčiau norėjęs pats su­
rengti susitikimą, nebūčiau sugebėjęs tokio surasti!
Prisipažinau jam, kaip sunku buvo prieštarauti taksistui ir koks
laisvas pasijutau, kai galy gale sugebėjau tai padaryti, nors ir su­
sivaidijome.
- Labai džiaugiuosi, kad tai patyrei. Juk esi nemažai man pasa­
kojęs apie savo profesinį gyvenimą, sakei, kad darbe jautiesi įka­
lintas, visąlaik teisiamas, sekamas.
- Taip. Tos įmonės vadovai man neleidžia būti pačiu savimi.
Laisvės jie man duoda labai mažai. Jaučiuosi kaip kalinys. Man
atrodo, kad visi mano veiksmai ir poelgiai bus komentuojami. Pa­
vyzdžiui, išeidamas šį vakarą sulaukiau nemalonios padalinio di­
rektoriaus pastabos. Teisybė, buvo ankstoka, bet aš kiekvieną va­
karą darbą baigiu labai vėlai. Be galo neteisinga man priekaištauti
tą vienintelę dieną, kai išeinu anksčiau! Jie man neduoda laisvės.
Aš dūstu.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane, gurkštelėjo burbono. Užuodžiau
jo aromatą.
- Matai, kai sakai: „Jie man neleidžia būti pačiu savimi“, man
knieti tau atsakyti, kad jie kaip tik leidžia tau būti pačiu savimi,
netgi vis labiau skatina tave tokiu būti. Dėl to tu ir dūsti...
Suglumau.
- Nesuprantu, ką norite pasakyti.
Diubrėjus atsilošė krėsle.
- Pasakojai man apie kai kuriuos savo bendradarbius. Pamenu,
vienas jų gana arogantiškas...
- Tomas.
- Taip. Sakei, jis gerokai pasipūtęs...
- Švelniai tariant...
- Įsivaizduok, kad šįvakar tavo vietoje būtų buvęs Tomas: jis
būtų išėjęs iš kabineto ketvirtą ar penktą valandą ir koridoriuje
susitikęs šefą.

77
 - Tai buvo ne mūsų skyriaus vadovas, o Laršė, padalinio di­
rektorius.
- Labai gerai, įsivaizduok: Tomas išeina neįprastai anksti ir ko­
ridoriuje susitinka savo padalinio direktorių.
- Na gerai...
- O tu - maža pelytė ir stebi juos, kai jiedu susitinka...
- Gerai...
- Ką jie vienas kitam sako?
- Hm... Nežinau... Ėėė... Hm, keista, įsivaizduoju, kad Laršė
jam nusišypso... Draugiškai, kone įsiteikiančiai.
- įdomu... Manai, jūsų padalinio direktorius būtų pasielgęs ši­
taip, jei šįvakar vietoj tavęs būtų sutikęs Tomą?
- Na... Taip, visko gali būti. Šiaip ar taip, aš šitaip įsivaizduoju.
Beje, tai būtų labai neteisinga. Bet iš tikrųjų manau, kad kai ku­
riuos jis mėgsta labiau, taisyklės ne visiems vienodos...
- Gerai, o kuo vardu kitas bendradarbis, tas, kuris iš visų
šaiposi?
- Mikaelis?
- Taip, tas pats. O dabar įsivaizduok tą pačią sceną, tik šįkart
Laršė sutiks Mikaelį. Mikaelis išeina iš darbo penktą valandą. Kas
vyksta?
- Na... {sivaizduoju... Manau, Laršė jam pasako tą patį, ką ir
man!
- Taip?
- Jis jam irgi sako: „Pasidarei laisvą popietę?“, gal net dar sar-
kastiškesniu tonu. Taip, išties! Jis tikrai iš jo šaiposi.
- O kaip reaguoja Mikaelis?
- Ėėė... Sunku įsivaizduoti... Iš tikrųjų... Manau, Mikaelis pa­
kankamai drąsus, kad taikliai jam atsikirstų, pavyzdžiui: „Kalbate
iš savo patirties!“ar kaip nors panašiai.
- Štai kaip? O kaip reaguoja Laršė? '
- Jie abu nusijuokia ir patraukia savais keliais.
- įdomu, - tarė Diubrėjus ir ištuštino taurę. - Ką tu apie tai
manai?

78
 - Nežinau, - susimąstęs atsakiau. - Jeigu taip iš tiesų nutiktų,
tai reikštų, kad vieni tikrai mėgstami labiau už kitus.
- Ne, Alanai. Nieko panašaus.
Jis mostelėjo padavėjui, ir šis akimirksniu prisistatė.
- Dar vieną burbono.
Gurkštelėjau mineralinio vandens. Diubrėjus pasilenkė prie
manęs ir įsmeigė savo žydras akis. Pasijutau lyg nuogas.
- Nieko panašaus, Alanai, - pakartojo jis. - Viskas kur kas...
sudėtingiau. Tomas mano esąs pranašesnis už kitus, ir jo laikysena
įkvepia Laršė... tam tikrą pagarbą. Mikaelis visus erzina, ir Laršė
žino, kad tas gudruolis save laiko sumanesniu už kitus. Todėl Lar­
šė jį paerzina, norėdamas parodyti, kad jis dar gudresnis... O tu...
Diubrėjus nutilo.
- O aš nevaidinu kaip kiti, elgiuosi natūraliai - jis tuo ir nau­
dojasi.
- Ne, dar blogiau. Tu, Alanai, išsiskiri tuo, kad... tikrai - tu nesi
laisvas. Tu nesi laisvas, todėl jis dar tvirčiau tave užsklendžia tame
kalėjime, kuriame tūnai...
Stojo slogi tyla: bandžiau atsigauti nuo patirto smūgio. Paskui
kraujas mušė man į veidą, ir pajutau, kaip mane apima pyktis. Ką
jis čia man paisto?
- Viskas atvirkščiai! Atvirkščiai! Negaliu pakęsti, kai kas nors
kėsinasi į mano laisvę!
- Prisimink, kas nutiko su taksi vairuotoju. Pats sakei - turėjai
prisiversti jam prieštarauti. O juk jis tau visai svetimas, tu dau­
giau jo gal niekada nebesutiksi. Tavo gyvenimas ir ateitis nuo jo
nepriklauso, ar ne? Ir vis dėlto tau reikia daugiau ar mažiau pri­
sitaikyti - taip... kad tave vertintų. Bijai nuvilti ir būti atstumtas.
Ir todėl nesugebi nei išreikšti to, ką išties jauti, nei elgtis taip, kaip
tau norėtųsi. Tu stengiesi pateisinti kitų lūkesčius. Ir tai darai savo
noru, Alanai. Niekas tavęs šito neprašo.
- Bet man tai atrodo visiškai normalu! Beje, jei kiekvienas
stengtųsi dėl kitų, visiems gyventi būtų kur kas lengviau.
- Taip, tik tu neturi pasirinkimo. Nesakai nerūpestingu tonu:

79
 ,0, šiandien darysiu tai, ko kiti iš manęs tikisi.“Ne, tu nesąmonin­
gai verti save taip elgtis. Manai, kad antraip žmonės tavęs nemylės
ir nenorės. Todėl, pats to nesuvokdamas, labai save suvaržai. Tavo
gyvenimas tampa labai suvaržytas, ir tu nebesijauti laisvas. Ir...
dėl to pyksti ant kitų.
Buvaupriblokštas, lyg gavęs šlapiu maišu per galvą. Tikėjausi
visko, bet tik ne šito. {vykiai, mintys, emocijos - galvoje viskas su­
sipynė, jaučiausi išmuštas iš vėžių. Svaigo galva. Norėjau šiurkščiai
atmesti Diubrėjaus išvadas, bet širdies gelmėse neaiškiai jaučiau,
kad jo žodžiuose esama... tiesos. Nerimą keliančios tiesos. Iki šiol
visą gyvenimą skausmingai jaučiau, kad kiti kėsinasi į mano laisvę,
stengiasi daryti man įtaką, o dabar Diubrėjus tvirtina, kad aš pats
kaltas dėl savo kančių.
- Matai, Alanai, kai verčiame save nenuvilti kitų, kaip nors at­
siliepti į jų lūkesčius arba taikytis prie jų įpročių, kai kurie žmo­
nės dėl to pasidaro labai reiklūs, tarytum manytų, kad mūsų pa­
reiga - paklusti jų troškimams. Iš tikrųjų jiems tai atrodo visiškai
normalu. Jeigu jautiesi kaltas, kad anksti išeini iš darbo, tai tavo
viršininkas pasistengs, kad pajustum dar didesnį kaltės jausmą.
Ir tai nereiškia, kad jis nenaudėlis. Be abejo, jis taip elgiasi nesą­
moningai: jis jaučia, kad tau nepriimtina išeiti anksti, todėl ir pats
mano, kad tai nepriimtina. Tu pats paskatini jį šitaip reaguoti.
Supranti?
Nieko neatsakiau. Tylėjau žiūrėdamas, kaip Diubrėjaus ranka
ore grakščiai piešia nedidelius apskritimus. Burbone sukosi ledu­
kai, skimbčiodami į savo krištolinio kalėjimo sieneles.
- Alanai, - kalbėjo Diubrėjus, - laisvė glūdi mumyse. Ji turi
kilti iš mūsų pačių. Nesitikėk, kad ji ateis iš išorės.
Jo žodžiai aidėjo mano galvoje.
- Gal ir taip, - pagaliau sutikau.
- Žinai, buvo atlikta daug tyrimų su žmonėmis, kurie išliko
gyvi koncentracijos stovyklose per Antrąjį pasaulinį karą. Vienas
iš tų tyrimų parodė, kad beveik visi išlikusieji pasižymėjo tuo pa­
čiu bruožu: mintimis jie liko laisvi. Pavyzdžiui, nors turėdavo tik

80
mažą gabalėlį duonos visai dienai, galvodavo: „Esu laisvas suval­
gyti šią duoną kada panorėjęs. Galiu laisvai nuspręsti, kada ją su­
valgysiu.“ Priimdami tokius sprendimus, nors šie gali pasirodyti
visai juokingi, jie jausdavosi laisvi. Ir, atrodo, kaip tik tas laisvės
jausmas padėjo jiems išlikti gyviems...
Atidžiai klausiausi ir nenoromis galvojau, kad atsidūręs tų ne­
laimingų žmonių vietoje būčiau taip skausmingai jutęs, jog mano
prižiūrėtojai man įsakinėja ir piktnaudžiauja valdžia, kad niekada
nebūčiau sugebėjęs išsiugdyti tokios nuostatos.
- Kaip galėčiau... ėėė... tapti laisvesnis mintimis?
- Paruošto recepto nėra. Nėra ir vieno vienintelio būdo, kaip
tai pasiekti. Tačiau visai neblogas būdas - nuspręsti kurį laiką da­
ryti tai, ko paprastai uoliai vengi...
- Sakykite, man susidarė toks įspūdis, kad nuo pat pradžių jūs
tik ir stumiate mane daryti tai, ko nemėgstu. Ar kaip tik šitaip
tobulėjama gyvenime?
Diubrėjus pratrūko juoktis. Išsikvepinusi senoji dama grįžte­
lėjo į mus.
- Viskas kur kas sudėtingiau. Bet kai gyvenime imame atokiai
laikytis nuo visko, kas mus gąsdina, nebesuvokiame, kad daugu­
ma mūsų baimių - viso labo mūsų proto kūrinys. Vienintelis bū­
das sužinoti, ar tai, kuo tikime, klaidinga ar teisinga, - patikrinti
praktiškai! Todėl kartais naudinga suimti save į rankas, net jei iš
tikrųjų reikia šiek tiek prisiversti, ir patirti tai, kas mums kelia ne­
rimą: tada turėsime galimybę suprasti, kad galbūt klydome.
- Tai ko šįkart manęs paprašysite, kad išspręstumėte mano
bėdą?
- Ką gi, pažiūrėkime, - atsilošė jis, neabejotinai patenkintas,
kad gali ištarti nuosprendį. - Kadangi klaidingai manai, jog žmo­
nės tavęs nebemylės, jei nesielgsi pagal jų lūkesčius, kadangi tau
būtina atitikti tą įvaizdį, kurį jie apie tave yra susikūrę, tau reikia
persiorientuoti...
Nurijau seilę. Veidas degte degė.
- Persiorientuoti?

81
 - Taip, tu mokysies elgtis priešingai, nei jautiesi privaląs elg­
tis. Pavyzdžiui, pradėsi nuo to, kad į darbą kasdien nešies šitą
žurnalą, kuris tave taip domina, - tol, kol būsime tikri, kad visi
tave su juo matė.
Mano siaubui, Diubrėjus paėmė People, kurį buvau nusviedęs
apvožtą, kai jis artinosi prie manęs.
- Jeigu tai padarysiu, smuksiu visų akyse.
- Ak, tavo įvaizdis, tavo įvaizdis! Matai, nesi laisvas...
- Bet tai atsilieptų mano kaip darbuotojo patikimumui. Nega­
liu taip elgtis!
- Ar užmiršai - pats man ne kartą sakei, kad tavo įmonėje
žmonės niekam nerūpi, svarbūs tik jų pasiekimai. Vadinasi, nie­
kam nerūpės, ką tu skaitai.
- Bet aš negaliu, man būtų... gėda!
- Tau nereikia gėdytis to, kas tave domina.
- Bet tas žurnalas manęs nedomina. Aš niekada jo neskaitau!
- Taip, žinau, jo niekas neskaito. Tik kiekvieną savaitę jo par­
duodama šimtai tūkstančių egzempliorių... Vis dėlto jis tave do­
mina: juk kai atėjau, laikei jį rankose!
- Na... Nežinau... Aš tik iš smalsumo.
- Išties - tu turi teisę būti smalsus, tai netgi geras bruožas, ne­
reikia to gėdytis.
Jau įsivaizdavau bendradarbių ir savovadovų veidus, kai pama­
tys mane su tuo žurnalu.
- Alanai, - kalbėjo Diubrėjus, - tu būsi laisvas tada, kai tau
nė trupučio neberūpės, ką gali pamanyti žmonės, išvydę tave su
People po pažastimi.
Nenoromis pagalvojau, kad tokia diena dar toli, labai toli...
- Tai ne taip paprasta...
- Be to, kiekvieną dieną tu padarysi, tarkime... tris klaidas,
atlikdamas įprastus darbus. Kalbant konkrečiau, noriu, kad tris
kartus per dieną tu pasielgtum netinkamai - tai gali būti bet kas,
net visai nereikšmingas dalykas. Aš noriu, kad trumpam taptum
netobulas - tol, kol suprasi, kad vis dar esi gyvas, kad tai nieko

82
 nekeičia tavo gyvenime ir kad tavo santykiai su žmonėmis nuo to
nenukenčia. Galiausiai bent du kartus per dieną atsisakysi vyk­
dyti kitų žmonių prašymus arba paprieštarausi jų požiūriui. Pa­
sirink pats.
Tylėdamas žiūrėjau į Diubrėjų. Mano niūrumas nė kiek neslo­
pino jo entuziazmo. Atrodė, jis žavisi savo idėjomis.
- Kada turiu pradėti?
- Tuojau pat! Niekada nereikia atidėlioti to, kas daro mus di­
desnius!
- Gerai. Tokiu atveju, manau, išeisiu neatsisveikinęs ir net ne­
pasisiūlęs apmokėti savo sąskaitos.
- Puiku! Gera pradžia!
Jis buvo akivaizdžiai patenkintas, bet klastingas jo žvilgsnis
man nežadėjo nieko gera.
Atsistojau ir nuėjau.
Jau buvau perėjęs visą barą ir pasiekęs galerijos duris, kai Diu-
brėjus mane šūktelėjo. Skardus balsas sutrikdė bare viešpatau­
jančią tylą, ir visi atsigręžė, stengdamiesi įžiūrėti, kuo jis mojuoja
iškėlęs ranką.
- Alanai! Grįžk! Užmiršai savo žurnalą!
 9

Nekenčiu pirmadienio rytmečių. Tas jausmas, ko gero, pats

įprasčiausias ir labiausiai pažįstamas daugumai žmonių pasaulyje.
Tačiau aš turėjau rimtą priežastį: tai buvo savaitinio susirinkimo
diena. Kiekvieną savaitę išklausydavome, kad tikslai nepasiekti, -
ir kaip žadate juos pasiekti? Kokius sprendimus priimsite? Kokių
veiksmų imsitės?
Savaitgalį patyriau daug emocijų, kaip ir visą savaitę po susiti­
kimo su Diubrėjumi. Pirmomis dienomis prisiverčiau skaičiuoti
mažus kasdienius savo žygdarbius. Vėliau sukaupęs drąsą įsten­
giau nepraleisti nė vienos pasitaikiusios progos.
Pavyzdžiui, siauroje gatvelėje, man iš paskos susitvenkus dau­
gybei automobilių, vilkausi kaip sraigė, nors kankino noras per-
sirikiuoti į gretimą juostą, kad kiti galėtų mane aplenkti, arba
pagreitinti, kad neatrodyčiau kaip nukvakęs senukas prie vairo.
Truputėlį patriukšmavau savo bute, ir ponia Blanšar, apatinio
aukšto kaimynė, du sykius paragino mane laikytis tvarkos. Ne­
mandagiai padėjau ragelį, kai man paskambino langų pardavimo
agentas. Nuėjau į darbą apsiavęs skirtingų spalvų kojines. Viena­
me restoranėlyje užsisakiau žąsų kepenėlių pašteto ir padavėjui
pareiškiau, kad ta jo trinta mėsa nelabai skani. Pagaliau priešais
esančioje kavinukėje kasdien prie baro gerdavau kavą, kai būdavo
daugiausia žmonių: visi diskutuodavo apie aktualijas ir siūlydavo,
kaip išspręsti šalies ekonomines problemas - ir kodėl gi vyriausy­
bė apie tai negalvoja? O aš prieštaraudavau beveik viskam.

84
 Visa tai ištverti buvo labai sunku, nors širdies gilumoje pradė­
jau jausti, kad įveikti savo baimes visai malonu. Sužibo viltis, kad
vieną dieną išsilaisvinsiu iš dusinančių jų gniaužtų.
Užbaigęs pirmą šio pirmadienio susitikimą su kandidatu, nu­
skubėjau į tą prakeiktą susirinkimą. Buvo penkios minutės po vie­
nuolikos - vėluoju... |ėjau į salę su bloknotu rankoje ir... su People
po pažasčia. Konsultantai jau sėdėjo prie ratu sustatytų stalų. Lau­
kė tik manęs.
Lukas Fosteri metė į mane ledinį žvilgsnį. Jo kairėje sėdintis
Grėguaras Laršė ir toliau šypsojosi savo neišdildoma akinamai
balta šypsena. Jis buvo įsitikinęs, kad tik pozityvumas paskatina
žmogų atskleisti geriausias savo savybes. Esu tikras, kad jis balina-
si dantis. Jie tokie blizgantys, kad net primena plastikinį protezą.
Jam kalbant, užuot žiūrėjęs į akis, negalėdavau atplėšti žvilgsnio
nuo jo dantų.
Atsisėdau į laisvą vietą. Visi sužiuro į mane. Žurnalą pasidėjau
taip, kad matytųsi pavadinimas, bet vengiau sutikti kitų žvilgs­
nius. Buvo pernelyg gėda...
Kairėje Tomas dėjosi įdėmiai skaitąs Financial Times. Mikaelis
juokavo su savo kaimyne, kuri bandė peržvelgti La Tribune, retsy­
kiais prunkštelėdama iš bendradarbio juokelių.
- Šios savaitės skaičiai...
Laršė mėgo prabilti ir nutilti, nebaigęs sakinio: taip prikaus­
tydavo mūsų dėmesį. Tarsi norėdamas sustiprinti įtaką klausyto­
jams, jis atsistojo ir plačiai šypsodamasis pridūrė:
- Šios savaitės skaičiai gana neblogi. Mums atrinkti patikėtų
kandidatų skaičius išaugo keturiais procentais, palyginti su praė­
jusia savaite, ir septyniais procentais, palyginti su ta pačia praėju­
sių metų savaite. Vis dėlto primenu, kad mūsų tikslas - vienuoli­
kos procentų augimas. Žinoma, individualūs rezultatai nevienodi.
Vėl turiu pasveikinti Tomą, kuris ir toliau lenkia visus kolegas.
Patenkintas Tomas nutaisė nerūpestingą* ir svajingą veidą. Jis
dievino būti nugalėtoju, ramiai vertinančiu savo laimėjimus. Bet aš
žinojau, kad iš tikrųjų komplimentai jam nelyginant kokaino dozė.

85
 - Bet turiu puikią naujieną ir visiems kitiems...
Greguaras Laršė vylingai apžvelgė susirinkimo dalyvius ir nuti­
lo, norėdamas savo žodžiams suteikti teatrališkumo.
- Visų pirma turiu pasakyti, kad Lukas Fosteri dėl jūsų nema­
žai padirbėjo. Jau beveik mėnesį jis analizuoja visus mūsų turimus
duomenis, stengdamasis racionaliai paaiškinti, kodėl vienų rezul­
tatai geresni už kitų, nors visų mūsų darbo metodai tokie pat. Jis
gretino įvairius duomenis, lygino skaičius, skaičiavo statistinius ro­
diklius, nagrinėjo kreives. Ojo tyrimų rezultatas tiesiog nuostabus.
Mes žinome sprendimą, ir kiekvienas galės juo pasinaudoti kasdie­
niame darbe. Lukai, leidžiu taupačiam pranešti savo išvadas!
Rimtesnis nei kada nors anksčiau mūsų skyriaus vadovas sėdė­
damas prabilo šaltu monotonišku balsu:
- Peržiūrinėdamas visas jūsų darbotvarkes pastebėjau, kad vi­
dutinis laikas, kurį kiekvienas konsultantas skyrė pokalbiams per
pastaruosius dvylika mėnesių, atvirkščiai proporcingas to paties
konsultanto mėnesiniam komercinių rezultatų vidurkiui, apskai­
čiuotam atsižvelgiant į mokamas atostogas, kuriomis jis pasinau­
dojo arba nepasinaudojo.
Visi keletą akimirkų tylėjo, klausiamai žvelgdami į Fosteri.
- Ar gali mums išversti į normalią kalbą? - pratrūko juoktis
Mikaelis.
- Labai paprasta! - bematant prabilo Laršė, neleisdamas pra­
sižioti savo pavaduotojui, kuriamvos prieš keletą sekundžių buvo
suteikęs žodį. - Tie, kurie įdarbinimo pokalbiams sugaišta dau­
giausia laiko, gauna mažiausiai įmonių užsakymų dėl kandidatų
paieškos. Beje, gerai pagalvojus, tai visai logiška. Juk negali vienu
metu daryti dviejų darbų. Jei pernelyg ilgai kalbatės su kandida­
tais, jums lieka mažiau laiko dairytis įmonių ir pardavinėti mūsų
paslaugas. Dėl to nukenčia jūsų rezultatai. Tai nenuginčijama.
Kolegos tylėjo: visi bandė suvirškinti, kas pasakyta.
- Pateiksiu pavyzdį, - toliau dėstė Laršė. - Tomas, geriausias
iš jūsų visų, pokalbiui vidutiniškai skiria valandą dvylika minučių,
o Alanas, besivelkantis grupės gale, - apgailestauju, Alanai, - vi­

86
dutiniškai sugaišta valandą penkiasdešimt septynias minutes. Su­
prantate? Beveik dvigubai ilgiau!
Atsilošiau kėdėje, stengdamasis nutaisyti kuo nerūpestingesnę
išraišką ir žiūrėdamas j stalą priešais save. Bet ant stalo gulėjo... ne
kas kita kaip mano People. Pajutau smingančius žvilgsnius.
- Beabejo, pokalbius galime sutrumpinti, - prabiloAlisa, jauna
konsultantė, - bet tada nesugebėsime taip pat sėkmingai įdarbin­
ti kandidatų. Aš niekada neužmirštu garantijos, kurią suteikiame
įmonėms. Jei įdarbintas žmogus nepateisina lūkesčių arba išeina
iš darbo dar nepraėjus pusei metų nuo įdarbinimo, mes turime
pasiūlyti, kuo jį pakeisti. Atleisk, Tomai, - atsigręžė ji į savo kole­
gą, - bet prisimenu, kad šiuo įsipareigojimu daugiausia naudojosi
kaip tik tavo klientai. Man taip nutinka labai retai.
Nieko nesakydamas šis pažvelgė į ją, lūpose žaidė atlaidi šyp­
senėlė.
- Nenoriu ginti Tomo, jam to ir nereikia, - tarė Laršė, - bet
tai, kiek kainuoja pakeisti jo nesėkmę patyrusius kandidatus, tie­
siogjuokinga, palyginti su jo atnešamu apyvartos prieaugiu.
- Bet tai neatitinka mūsų klientų interesų! - įsižeidė Alisa. -
Vadinasi, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai neatitinka ir
mūsų interesų: taip prastėja mūsų įvaizdis.
- Nesijaudink, jie ant mūsų nepyksta. Jie gerai žino, kad žmo­
gaus prigimties valdyti neįmanoma. Mes nesame tiksliųjų mokslų
atstovai... Niekas negali būti tikras, kad parinko gerą kandidatą.
Nė vienas neišdrįso ką nors dar sakyti, ir Laršė šypsodamasis
apžvelgė salę.
Po akimirkos Davidas, ilgiausiai įmonėje dirbantis konsultan­
tas, pasakė:
- Bėda ta, kad standartinis mūsų pokalbis trunka ilgai. Nieko
nepadarysi, jei kai kurie mūsų kandidatai nemoka glaustai kalbėti.
Juk negalime imti ir nutraukti juos...
- Kaip tik dabar aš ir noriu pranešti jums gerą naujieną, -
triumfuodamas ištarė Laršė. - Lukai, pasakyk mums savo antrą
išvadą.

87
 Lukas Fosteri toliau tęsė savo ataskaitą. Jis kalbėjo nežiūrėda­
mas į mus, nepakeldamas akių nuo popierių:
- Kaip sakiau, vidutinis Tomo pokalbių laikas gerokai trum­
pesnis už konsultantų, kurių komerciniai rezultatai prastesni. Ati­
džiau išanalizavus skaičius paaiškėjo, kad už to vidurkio slypi už jį
aukštesnis standartinis nuokrypis. Individualus pokalbis su kan­
didatu, kuris galiausiai nebus atrinktas, trunka labai neilgai ir...
- Kitaip tariant, - pergalingai nukirto Laršė, - jums tereikia
mažiau terliotis su nevykėliais, ir galėsite daugiau laiko skirti už­
sakymų paieškai. Sutrumpinkite pokalbį, vos tik suprasite, kad
vaikinas ar mergina netinka siūlomam postui. Nėra prasmės to­
liau su jais šnekučiuotis.
Kabinete įsivyravo nejauki tyla.
- Juk vis tiek, - dirbtinai nusijuokė Laršė, - darbo jūs jiems
neduosite, tad kam tie skrupulai...
Tyla bylojo, kad, išgirdę šį pasiūlymą, konsultantai pasijuto
nesmagiai. Vieni dairėsi į kitus, norėdami išvysti kolegų reakciją.
Kiti, priešingai, apsimestinai įdėmiai vartė užrašų knygutes.
- Aš ne visai sutinku.
Visi sužiuro į mane. Per susirinkimus aš kalbėdavau nedažnai
ir niekada neprieštaraudavau. Nusprendžiau kalbėti atsargiai.
- Manau, tai neatitinka mūsų skyriaus interesų: kandidatas,
netinkantis siūlomam postui šiandien, galbūt tiks rytoj. Žvelgiant
iš ilgalaikės perspektyvos, mes tik išlošime, jei surinksime duome­
nis apie kandidatus, kurie vertina mūsų įmonę ir mumis pasitiki.
- Dėl to neverta nerimauti, draugai. Užtikrinu jus, jaudintis
nėra reikalo. Dabartiniais laikais - ir nepanašu, kad artimiausiu
metu kas nors keisis, - kandidatų kur kas daugiau nei siūlomų
postų, ir mums nereikia jų vaikytis. Tik trinkteli per šiukšlių dėžę,
ir iškrinta dešimt anketų. Tereikia pasilenkti ir susirinkti.
Konsultantai ėmė krizenti.
Sukaupiau visą drąsą.
- Aš asmeniškai vertinu tam tikrą deontologiją, netgi, saky­
čiau, tamtikrą etiką. Mūsų įmonė nesamdo darbuotojų sau. Mes -

88
įdarbinimo agentūra. Vadinasi, mūsų misija - kur kas daugiau
nei vien atrinkti kandidatus, todėl manau, kad privalome patarti
tiems, kurie netinka tuo metu siūlomam postui. Galima sakyti, tai
mūsų socialinė atsakomybė. Šiaip ar taip, dėl to man ir patinka šis
darbas.
Laršė vis dar šypsodamasis manęs klausėsi, bet, kaip ir kiekvie­
ną sykį, kai iškildavo grėsmė jo interesams, jo veido išraiška ne­
pastebimai pasikeitė, o šypsena tapo šiek tiek gruobuoniška.
- Manau, draugai, Alanas užmiršo, kad dirba įmonei „Denke-
rio konsultacijos“, o ne Motinai Teresei.
Jis prapliupo juoktis, o iš paskos ir Tomas, tada Mikaelis. Laršė
kiek suraukė antakius ir įsmeigė į mane akis.
- Jei tuo abejoji, - prabilojis, - žvilgtelėk į langelį algalapio apa­
čioje, ir suprasi, kad labdaros organizacija tau šitiek nemokėtų.
Kažkas iš susirinkusiųjų prunkštelėjo.
- O dabar, Alanai, norint pelnyti tokią algą, teks pajudinti už­
pakalį. Ir jei vaizduosi socialinį darbuotoją, tau nepavyks.
- Pinigų savo įmonei aš uždirbu. Mano alga su kaupu atsiper­
ka, vadinasi, ji pelnyta.
Kabinete įsivyravo mirtina tyla. Visi mano bendradarbiai nu­
delbė žvilgsnius. Jaučiau, kad salėje tvyro didžiulė įtampa. Laršė
akivaizdžiai nustebino mano reakcija - ji buvo visiškai neįprasta.
Beje, galbūt kaip tik tai jį labiausiai ir trikdė.
- Ne tau apie tai spręsti, - galų gale piktai iškošė jis, be abejo,
įsitikinęs, jog paskutinis žodis būtinai turi būti jo, antraip jo auto­
ritetas kitų darbuotojų akyse gali susvyruoti. - Čia mes nustatome
tikslus. Ne tu. Ir tu jų kol kas neįgyvendini.
Netrukus susirinkimas baigėsi. Buvo matyti, kad Laršė labai su­
erzino įvykių raida, sumenkinusi jo pranešimo svarbą. Bent kartą
išdrįsau išreikšti savo nepritarimą, nors galbūt geriau reikėjo pa­
tylėti. Ir vis dėlto buvau laimingas, kad išsakiau savo įsitikinimus
ir neleidau išsityčioti iš vertybių.
Išskubėjau iš susirinkimų salės ir grįžau į kabinetą: vis dėlto ne­
norėjau pasilikti vienas su Laršė. Beje, apskritai nieko nenorėjau

89
matyti. Palaukiau, kol visi išėjo pietauti, ir tik tada nusprendžiau
išsmukti lauk. Tyliai pravėriau duris. Agentūroje buvo tylu. Išsė­
linau į koridorių. Mano žingsniai, kuriuos sugėrė kiliminė danga,
visai netrikdė kone bauginamos ramybės.
Kai priėjaū Tomo kabinetą, tylą perrėžė skambutis. Kone pašo­
kau. Jo telefonas. Turbūt kažkas skambina tiesiai jam. Tokiu metu
komutatorius būna išjungtas. Tuščioje agentūroje skambutis aidė­
jo it koks beviltiškas šauksmas tyruose.
Nežinau, kas man užėjo, - paprastai aš taip nesielgdavau, kiti
skyriaus darbuotojai irgi, bet skambutis buvo toks įkyrus, kad nu­
sprendžiau atsiliepti.
Pravėriau Tomo kabineto duris. Viskas buvo kruopščiai sutvar­
kyta, segtuvai tvarkingai sukrauti, o gerai matomoje vietoje nerū­
pestingai numestas Montblanc rašiklis. Ore tvyrojo vos juntamas
kvepalų aromatas. Galbūt tai jo losjonas po skutimosi... Pakėliau
ragelį - telefono aparatas buvo kur kas prabangesnis nei visų kitų
skyriaus darbuotojų. Ar jis tokį išsikaulijo iš šefo? Nors visai galėjo
ir pats jį nusipirkti - vien tam, kad išsiskirtų iš kitų.
- Al...
Buvau beprisistatąs, kad pašnekovas žinotų, jog aš - ne Tomas,
bet nespėjau: žmogus tučtuojau mane nutraukė ir neapykantos
sklidinu balsu ėmė berti žodžius:
- Jūs pasielgėte tiesiog šlykščiai. Juk aš aiškiai jums pasakiau,
kad dar nepaskelbiau apie savo išėjimą ir tikiuosi jūsų diskretiš­
kumo. Žinau, paskambinote mano viršininkui, pranešėte jam, kad
vykdomasis direktorius ketina išeiti iš darbo, ir pasisiūlėte surasti,
kuo mane pakeisti...
- Pone, aš ne...
- Tylėkite! Žinau, kad tai jūs, nes savo gyvenimo aprašymo
niekur kitur nesiunčiau. Girdite? Niekur kitur! Tai galėjote pada­
ryti tik jūs. Tai žema, ir jums tai geruoju nesibaigs!
 10

Buvau beišeinąs iš įmonės, kai mane šūktelėjo Alisa. Be abejo,

kolegė manęs laukė nuo pat susirinkimo pabaigos.
- Eini pietauti? - tiesiai paklausė ji.
Ji šypsojosi, tačiau šypsenoje įžvelgiau ir vos pastebimą nerimo
šešėlį. Ar Alisa būgštavo, kad kas nors ją pamatys su manimi?
- Taip, - atsakiau.
Ji akimirką padelsė, tarytum laukdama, kol aš pats susiprotėsiu
pakviesti, paskui pasiteiravo:
- Papietaujam kartu?
- Gerai.
- Žinau vieną labai jaukų restoranėlį. Ten galėsime netrikdomi
pasikalbėti...
- Kaip jis vadinasi?
- „Artiuso lindynė“.
- Tokio nežinau.
- Tai gana... originali vietelė. Daugiau nieko nesakysiu. Pama­
tysi pats...
- Jei tik ten nereikės valgyti keistų gyvių, man tinka.
- Ak tie amerikiečiai! Jūs tikrai išrankūs...
Mes pasukome į Moljero gatvę ir paėjėję iki jos galo įžengėme
į skliautuotą pasažą, iš kurio pasiekėme palei vidinius sodus ei­
nančias Karališkųjų rūmų arkadas. Nuostabi ramybės salelė šiame
judriame kvartale - pačiame Paryžiaus centre... Visai paprasti so­
dai priminė prieškario mokyklos kiemą. Eile išsirikiavę kaštainiai,
suplūkta žemė ir senus laikus menantis pastatas. Po arkadomis

9i
galėjai užuosti savitą šalto akmens kvapą, o mūsų žingsnių aidas
atsimušė į plyteles, amžiams bėgant nudilusias ir išblukusias. Ši
vieta buvo paženklinta nostalgijos. Rodos, laikas čia sustojo prieš
porą amžių, ir nebūčiau nustebęs, jei, nuaidėjus skambučiui į per­
trauką, džiaugsmingai šūkaudami ir baidydami žvirblius, į lauką
būtų išlėkę senovinėmis uniformomis vilkintys vaikai.
Šiauriniame sodo pakraštyje užlipome neilgais laiptais su dai­
liais grublėtais kaldintos geležies turėklais. Praėjome pro seno­
vinių muzikinių dėžučių krautuvėlės vitriną, įrėmintą tamsaus
medžio plokštėmis, ir pasiekėme Mažųjų Laukų gatvę. Ne taip
paprasta eiti šalia vienas kito siauru šios gražios šurmuliuojančios
Paryžiaus senamiesčio gatvelės šaligatviu. Visos nesuskaitomos
krautuvėlės buvo unikalios, per šviesmečius nutolusios nuo fran­
šizių ir kitų prekybos centrų tinklų, visuose pasaulio miestuose
pardavinėjančių tą patį. Čia kiekviena vitrina stebino originalio­
mis dekoracijomis ir autentiškais produktais. Greta skėčių krau­
tuvėlės įsikūrusi dešrų parduotuvė, šalia jos prekiaujama skrybėlė­
mis, toliau - arbata, dar toliau - rankų darbo papuošalais. Maisto
krautuvėlės, avalynės taisyklos, antikvarinis knygynas, - taip ir
norėjosi sustoti, gėrėtis visomis tomis grožybėmis, jas liesti...
- Ar žinai Vivjenos galeriją?
- Tikrai ne.
- Trumpam užsuksime.
Perėjome gatvę, nardydami tarp ilgu nenutrūkstamu srautu
slenkančių automobilių, - jų vairuotojai akivaizdžiai nervinosi,
kadjuda lėčiau už pėsčiuosius, - ir atsidūrėme tarp dviejų krautu­
vėlių po labai aukštu portiku. Įžengėme į savotišką gatvelę, dengtu
senu pageltusiu stiklu su kaldintos geležies aptaisais. Čia dvelkė
nostalgiškas kvapas, šiek tiek atsidavė drėgme. Galerijoje buvo įsi­
kūrę keletas krautuvėlių ir restoranų, tik čia tvyrojo visai kitokia
atmosfera nei gatvėje. Nebuvo nei gausių praeivių, nei miesto šur­
mulio, galerija skendėjo blausioje šviesoje ir bažnytiškoje ramy­
bėje. Menkiausias triukšmas ar garsas švelniu aidu atsimušdavo
į stiklinį stogą. Žmonės vaikštinėjo neskubėdami. Čia viešpatavo
melancholiška rimtis.
92
 - Ši galerija pastatyta pačioje XIX amžiaus pradžioje. Restau­
racijos laikais čia buvo aukštuomenės salonas. Aš ateinu čionai,
kai noriu užsimiršti ir negalvoti apie darbą.
Galerija buvo lenkta lyg pasaga, ir mes išėjome pro kitą jos galą.
Vėl atsidūrę gatvėje, suuodėme šiltos duonos kvapą, sklindantį išša­
lia įsikūrusios duonos parduotuvės. Staiga pasijutau labai išalkęs.
- Atėjome! - Alisa mostelėjo į restoraną, kurio fasadą dengė
gražia sodria pilka spalva nudažytos medžio plokštės.
{žengėme į nedidelę baroko stiliumi dekoruotą salę; joje buvo
vos dvidešimt vietų. Ant sienų kabojo gražiai mediniuose rėme­
liuose įrėmintos įvairios citatos. Šeimininkas - maždaug keturias­
dešimties metų blondinas, neaukštas, su šilkine kaklaskare prie
rausvų marškinių - šnekučiavosi su dviem klientais. Atpažinęs
Alisą, pokalbį nutraukė.
- Ponia seržante įdarbinimo agentė! - manieringai tarė jis, ir,
jei ne sąmokslininko šypsena, ši frazė būtų nuskambėjusi patai­
kaujamai.
- Juk prašiau manęs šitaip daugiau nevadinti, Artiusai, - nu­
sijuokė Alisa.
Jis pabučiavo jai ranką.
- Ir koks gi gražuolis princas šiandien jus lydi? - tarė jis, įdė­
miai nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. - Ponia turi gerą
skonį... ir rizikuoja, atsivesdama jį pas Artiusą.
- Alanas - mano bendradarbis, - atsakė mergina, ir jos tonas
išsklaidė bet kokius įtarimus.
- A, jūs vienas iš jų! Tik nesistenkite manęs įdarbinti: įspėju, aš
nesugebėčiau integruotis į įmonę.
- Aš įdarbinu tik buhalterius, - atsakiau.
- A! - vaidindamas nuliūdusį tarė Artiusas, - jis domisi tik fi­
nansininkais...
- Ar mums atsirastų dvi vietos, Artiusai? Aš neužsakiau...
- Mano astrologas pranešė, kad šiandien ateis man svarbus
žmogus, tad palikau laisvą šį staliuką. Jis jūsų...
- Ponas nepaprastai malonus.

93
 Jis grakščiai padavė mums valgiaraščius. Alisa savąjį nė ne­
žvilgtelėjusi padėjo ant stalo.
- Neskaitysi? - paklausiau aš.
- Nėra reikąlo.
Pažvelgiau į ją laukdamas paaiškinimo, bet ji tik paslaptingai
nusišypsojo.
Valgiaraštis buvo gana gausus, ir visi patiekalai žadino apeti­
tą. Nelengva išsirinkti iš tokios gausybės. Man net nespėjus visko
perskaityti, restorano šeimininkas grįžo priimti užsakymo.
- Ponia Alisa?
- Pasikliauju jumis, Artiusai. .
- A! Man patinka, kai moterys manimi pasikliauja! Nuo šiol jūs
mano valioje. Ar mano gražusis princas jau išsirinko? - jis palinko
prie manęs.
- Ėėė... Na... Aš paimsiu sluoksniuotų pomidorų salotų su Ekso
bazilikais ir...
- Ne ne ne... - tyliai sumurmėjo Artiusas sau į barzdą.
- Atsiprašau?
- Ne ne, princui toks pirmasis patiekalas netinka. Leiskite
man. Ką gi... Aš jums paruošiu... trūkažolių su rokforu.
Jo elgesys mane šiek tiek sutrikdė.
- Ėėė... Kas tas rokforas?
Artiusas apsimetė labai nustebęs: jo žandikaulis atvipo, ir kele­
tą akimirkų jis stovėjo išsižiojęs.
- Kaip? Mano princas juokauja, ar ne?
- Mano kolega - amerikietis, - tarė Alisa. - Prancūzijoje gy­
vena tik keletą mėnesių.
- Bet jis kalba be akcento? - nusistebėjo Artiusas. - Be to, jis
dailus ir ne toks stambus kaip amerikonai. Ką, vaikystėje jums ne-
kimšo kukurūzų dribsnių ir dvigubų mėsainių?
- Jo motina prancūzė, bet Alanas visąlaik gyveno Jungtinėse
Valstijose.
- Gerai, tada reikės užsiimti jo lavinimu. Pasikliauju jumis,
Alisa. Neabejoju, kad viską reikia ištaisyti. Aš pasirūpinsiu, kad
jis išmanytų kulinariją, - Artiusas pabrėžė kiekvieną paskutinio
94
žodžio skiemenį. - Tad pradėkime nuo rokforo. Jūs žinote, kad
Prancūzijoje gaminama daugiau nei penki šimtai sūrio rūšių...
- Na, ir Amerikoje mums jų netrūksta.
- Visai ne! - apsimestinai piktai ir teatrališkai atkirto jis. -
Mes kalbame apie du skirtingus dalykus! Nieko panašaus! Pas jus
ne sūris, o į celofaną suvyniotas plastikas, parfumuota želatininė
guma su druska... Ajajai! Teks jį visko mokyti! Na gerai, pradėkime
nuo rokforo... Rokforas - sūrių karalius ir karalių sūris...
- Gerai, tada imu trūkažoles su rokforu, - nutraukiau. - Nu­
spręsta! Paskui sukirsiu...
- Čia niekas nieko nekerta, mano prince. Čia ne giljotina...
- Gerai... Paskui seks...
- Ne, čia niekas nieko neseka. Žinote, nesekami net nesusimo­
kėję klientai...
Pradėjau iš naujo, kruopščiai apgalvodamas savo žodžius:
- Po to valgysiu burgundiškąjį jautienos troškinį su garuose
virtomis bulvėmis.
- O ne! - tvirtai tarė jis. - Jokiu būdu! Tai ne jūsų stilius. Jūs
negalite nusmukti iki burgundiškojo jautienos troškinio. Ne ne...
Ne, aš jums atnešiu... ką gi... kalakutienos kepsnį su Solonės krei-
vabudėmis ir geltonuoju vynu.
Jaučiausi suglumęs.
- Ar turiu teisę išsirinkti desertą?
- Jūs turite visas teises, mano prince...
- Tada paimsiu obuolių pyrago su karamele.
- Labai gerai! Taigi mes renkamės, - jis rūpestingai užsirašinė-
jo ir aiškiai tarė kiekvieną skiemenį, - šokoladinius putėsius. Ačiū
ir gero apetito! Artiusas džiaugiasi, galėdamas jus pavaišinti!
Jis dingo virtuvėje.
Prapliupau juoktis.
- Kas čia per nesąmonės?
- Jų valgiaraštis netikras. Iš tikrųjų tėra vienas variantas, vi­
siems vienodas. Bet maistas čia labai skanus, visi produktai švieži.
Valgius gamina Leonas, - Alisa parodė į stambų juodaodį, šmė­
žuojantį už virtuvės langelio.
95
 - Mirštu iš alkio.
- Čia greitai aptarnauja. Tai vieno varianto pranašumas... Pas
juos lankosi nuolatiniai klientai. Tik kartą užklydo vokiečių turis­
tas. Artiuso gudrybės jam labai nepatiko. Sukėlęs skandalą, jis šū­
kaudamas išlėkė*..
Artiusas kone tuoj pat priėjo nešinas mūsų pirmaisiais patie­
kalais.
- Štai ir trūkažolės su rokforu!
Jau ketinau šturmuoti savo lėkštę, kai...
- Alisa, - sumurmėjau.
‘ Išvydęs lėkštės turinį, bematant pasibjaurėjau.
-Ką?
- Alisa, - tyliai tariau, - mano sūris sugedęs. Jis... supelijęs.
Tiesiog šlykštu.
- Bet tai normalu!
- Kas normalu - kad mano sūris sugedęs?
- Jis toks yra, jis...
- Tu nori, kad valgyčiau sugedusį sūrį?
Atrodė, kad čia dar vienas Diubrėjaus užduotas darbas.
- Jis ne sugedęs, o tik su pelėsiais ir...
- Tai vienas ir tas pats - sugedęs, supelijęs...
- Ne! Šie pelėsiai sveikatai nekenkia. Patikėk, gali juos valgyti
nesibaimindamas. Beje, tik dėl jų šitas sūris ir yra išskirtinis.
- Tu iš manęs šaipaisi.
- Ne! Tikrai! Žiūrėk.
Alisa šakute pakabino keletą to daikto gabalėlių ir... įsidėjo į
burną. Sukramtė ir... šypsodamasi nurijo.
- Bjauru!
- Bent paragauk!
- Nė už ką!
Aš pasitenkinau trūkažolių lapais: rūpestingai išrankiojau ke­
letą lapelių, kurie nebuvo aplipę sūrio pelėsiais.
Priėjęs nunešti lėkščių, Artiusas nutaisė graudų veidą.
- Turėsiu paslėpti nuo Leono. Jis pultų į ašaras išvydęs, kaip

96
nepagarbiai buvo pasielgta su jo pirmuoju patiekalu. Aš jį pažįstu,
jis būtų nepaguodžiamas...
Artiusas dingo virtuvėje. Alisa susidėjo rankas ant stalo ir pa­
linko prie manęs.
- Žinai, per susirinkimą tu mane labai nustebinai. Niekada ne­
būčiau pagalvojusi, kad išdrįsi prieštarauti Laršė. Tai rizikinga...
- Nežinau, bet, šiaip ar taip, aš kalbėjau nuoširdžiai: esu įsiti­
kinęs, kad mūsų įmonei nenaudinga numoti ranka į kandidatus,
kurie netinka šiuo metu siūlomam postui.
Keletą akimirkų ji žvelgė man į akis. Iki šiol nebuvau pastebė­
jęs, kokia ji graži. Ties pakaušiu susegti šviesiai rudi plaukai ati­
dengė liauną, labai moterišką kaklą. Protingos žydros akys žvelgė
švelniai ir sykiu tvirtai. Ji atrodė nepaprastai gracinga.
- Taip, tik aš vis labiau įsitikinu, kad Laršė, Denkeris ir kiti
valdybos nariai sąmoningai priima įmonei nenaudingus spren­
dimus...
- Kodėl jie turėtų šitaip elgtis?
- Jų sprendimus daugiausia diktuoja finansų rinka. Trumpai
tariant, birža.
- Turi omeny - mūsų akcininkai.
- Tamtikra prasme taip.
- Bet tai juk nieko nekeičia: ir mūsų akcininkams svarbu, kad
įmonė dirbtų sėkmingai.
- Ne, tai priklauso...
- Priklauso nuo ko?
- Nuo to, dėl ko jie tapo akcininkais. Žinai, mūsų akcininkų
yra visokių: smulkiųjų dalininkų, bankų, investicinių fondų...
- Na ir ką?
- Manai, daugumai jų rūpi, kad mūsų įmonė veiksmingai ir
darniai plėtotų savo veiklą? Svarbus tik vienas dalykas, teisingiau,
du: kad akcijų kursas nuolat kiltų ir kad kasmet žarstytume divi­
dendus.
- Apskritai čia nieko bloga... Juk kapitalizmo principas toks:
tie, kurie prisiima finansinę riziką ir investuoja į įmonę, uždirba
daugiausia, jei viskas klojasi gerai. Jie gauna atlygį už tai, kad ri­
97
 zikavo ir leido įmonei vystytis. Žinai, jei įmonė sėkmingai plėtoja
savo veiklą, akcijų vertė kyla, nes tada rizika atrodo mažesnė, ir į
tą traukinį įšokti nori vis daugiau žmonių. Na, o dividendai - tai
tik akcininkų pasidalijamas pelnas. Kad būtų dividendų, įmonė
turi dirbti sėkmingai...
- Teoriškai taip, bet tikrovėje sistema visiškai iškreipta. Dabar
retam akcininkui iš tikrųjų rūpi ilgalaikė įmonės plėtra. Beje, daž­
niausiai apie įmonę jie ne ką ir težino... Arba jie nori gerai už­
dirbti ir savo akcijas parduos, vos tik jų vertė gerokai išaugs, arba
turi tiek akcijų, kad gali daryti įtaką įmonės sprendimams ir, pa­
tikėk manimi - jiems nerūpi, kad įmonė darniai vystytųsi, jiems
tik svarbu, kad tuos kelerius metus, kol jie bus akcininkai, įmonė
mokėtų aukštus dividendus. Kas, kad dėl to ji nebegalės finansuoti
savo tolesnės plėtros ir atsidurs pavojuje.
- Ir tu manai, kad Denkeris su savo parankiniais tai ir daro -
tarnauja akcininkams, nepaisydamas įmonės interesų?
- Taip.
- Bet juk Denkeris pats ir sukūrė šią įmonę. Tai jo įmonė. Man
sunku patikėti, kad jis sutiktų palengva ją sunaikinti.
- Tai jau ne visai Denkerio įmonė. Jis įvedė ją į biržą, ir nuo
tada jam priklauso tik aštuoni procentai kapitalo. Tai tas pats, tar­
si jis būtų įmonę pardavęs.
- Taip, bet juk jis ir toliau jai vadovauja. Vadinasi, brangina ją...
Alisa vyptelėjo.
- Žinai, jis nėra sentimentalus žmogus. Ne, manau, jis liko val­
dyboje dėl to, kad taip susitarė su dviem stambiais akcininkais,
kurie ėmė valdyti kapitalą, įmonei įžengus į biržą.
Artiusas atnešė mums garuojančius ir gardžiai kvepiančius ka­
lakutienos kepsnius ir nuėjo pasitikti kitos nuolatinės klientės.
- Ponia grafiene, aš jūsų paslaugoms!
- Mielas Artiusai, - tarė moteris, - kiek tik siekia mano gene­
aloginis medis, mūsų giminėje tebuvo valstiečiai ir tarnai... Be to,
juk žinote, kad 1790 metais aukšta kilmė buvo panaikinta...
- Taip, bet 2003 metais Artiusas ją atkūrė!
Kalakutienos kepsnys su geltonuoju vynu buvo nepaprastai
98
 skanus. Dėl tokio patiekalo bet kuris amerikietis sutiktų pasilikti
Prancūzijoje. Velniop nostalgiją. Vos paragavęs tokio kepsnio, net
konservatyvus ultranacionalistas būtų išsižadėjęs savo tėvynės.
- Ar pažinojai Tonero? - pasiteiravo Alisa, ištaikiusi tarpą tarp
dviejų kąsnių.
- Vaikiną, kuris atsistatydino netrukus po to, kai aš pradėjau
dirbti?
- Taip. Jis buvo geriausias iš konsultantų. Labai geras specia­
listas. Ir neprilygstamas pardavimo vadybininkas. Jis suvokė savo
vertę ir pabandė susitarti dėl didesnio atlyginimo.
- Jie atsakė neigiamai, jei gerai prisimenu.
- Taip. Bet jis nenuleido rankų. Parengė įrodymus, kad neigia­
mo atsakymo atveju jo išėjimas iš darbo atsieitų daugiau nei algos
padidinimas. Jis apskaičiavo, kiek kainuotų atrinkti jį pakeisiantį
darbuotoją, apmokyti, mokėti jam algą, kai šis dar nedirbs rezul­
tatyviai ir panašiai. Nebuvo jokios abejonės - kur kas labiau ap­
simokėtų pakelti algą Tonero nei leisti jam išeiti. Ir vis dėlto jie jo
atsisakė. Žinai, kodėl?
- Dėl savimeilės? Nenorėjo keisti savo sprendimo?
- Nieko panašaus. Jiejamšaltai paaiškino, kad, jei pradės švais­
tytis algomis, tai kaipmat atsispindės perspektyvinėse ataskaitose
ir dėl to nukentės akcijų kursas. Ojo įpėdinio įdarbinimo išlaidos
įtraukiamos į honorarų ir mokymo ataskaitas - į jas birža ne taip
jautriai reaguoja.
- Kažkokia nesąmonė.
- Mokymo skyriuje padėtis ne ką geresnė. Anksčiau kursai
baigdavosi 18valandą. Dabar jau 17valandą nebėra nė vieno žmo­
gaus.
- Kodėl?
- Nori išgirsti, kas sakoma klientams, ar tikrąją priežastį, susi­
jusią su verslu?
- Sakyk...
- Tai labai svarbu pedagoginiu požiūriu, pone kliente. Mūsų
tyrimai parodė, kad šiek tiek sutrumpinus kursų laiką stažuotojas
geriau viską išmoksta ir lengviau integruojasi...
99
 - O kaip iš tikrųjų?
- 17 valandą 5 minutės kursų vadovas privalo būti prie tele­
fono ir ieškoti naujų klientų. Supranti, juk 18 valandą jau niekam
nebeprisiskambinsi...
Gurkštelėjau vyno.
- Beje, jei jau prakalbome apie nelojalų elgesį, tai visiškai at­
sitiktinai sužinojau, kad vienas mūsų bendradarbis išdavė vieną
kandidatą jo įmonei: paskelbė, kad šis išeina iš darbo, šiam dar
nieko nepranešus...
- A... Tu nieko nežinai?
- Ko taip?
- Tą dieną tavęs nebuvo. Savaitiniame susirinkime dalyvavo
Denkeris. Jis davė suprasti, kad šitaip galime neblogai uždirbti.
- Tu juokauji?
- Visai ne.
- Markas Denkeris, mūsų generalinis direktorius, skatina savo
konsultantus... šitaip elgtis? Bet juk tai žema!
- Tiesiai šviesiai jis mūsų to neprašė, bet davė suprasti.
Pažvelgiau pro langą į pilką dangų. Pradėjo lyti.
- Žinai, nors ir malonu šitaip išsipasakoti, vis dėlto mane to­
kios naujienos slegia. Turiu tikėti tuo, ką darau. Kad atsikelčiau
ryte, turiu žinoti, jog mano darbas kuo nors naudingas, net jei jis
nėra tiesiogiai susijęs su kokiu nors kilniu reikalu. Aš bent jau no­
riu justi pasitenkinimą dėl gerai atlikto darbo. Bet jei reikia dirbti
bet kaip ir kuo sparčiau - vien tam, kad praturtėtų akcininkai,
kuriems įmonė net nerūpi, - tada tai į nieką nebepanašu. Man
reikia, kad darbas turėtų prasmę.
- Tu idealistas, Alanai.
- Be abejo, taip.
- Skamba gražiai, bet dabar nebe tokie laikai. Gyvenime mus
supa cinikai, ir, jei nori išlikti, turi ir pats būti cinikas.
- Aš... nesutinku. Teisingiau, nenoriu paklusti tokioms tai­
syklėms. Antraip dėl nieko neverta stengtis. Man nepriimtina
mintis, kad mano gyvenimas tėra darbas, o dirbu vien tam, kad

įoo
turėčiau ką valgyti, kur gyventi ir kad retsykiais galėčiau papra­
mogauti. Toks požiūris visiškai neturi prasmės.
- Na, kaip mano kalakučiukai? - pasiteiravo Artiusas, metęs
žvilgsnį į mūsų lėkštes ir nusprendęs, kad patiekalas priimtas pa­
lankiai.
- Prašom nekalbėti šitaip familiariai, - Alisa apsimetė įsi­
žeidusi.
Artiusas juokdamasis nuėjo.
- Man, - kalbėjau toliau, - reikia darbo, kuris būtų naudingas
kitiems, net jei viso pasaulio nepakeisiu. Noriu vakare eiti miegoti,
žinodamas, kad diena prabėgo ne veltui, kad ką nors nuveikiau
visų labui.
- Žinai, teks pažvelgti tiesai į akis. Tu negali pakeisti pasaulio.
Padėjau šakutę. Nebeviliojo net kalakutienos kepsnys su gelto­
nuoju vynu.
Pastebėjau, kad Artiusas kažkokiai moteriai bučiuoja ranką. Jis
gyveno savo susikurtame pasaulyje.
- Ne, aš įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų galime pakeisti pa­
saulį. Jei tik nenuleisime rankų, neatsisakysime to, kuo tikime, ir
neleisime sutrypti savo vertybių. Antraip prisidedame prie to, kas
vyksta.
- Sutinku, bet tai tik skambūs žodžiai. Tikrovėje iš jų nedaug
naudos. Jei nuspręsi surizikuoti ir likti sąžiningas, tai nereiškia,
kad kiti įmonės darbuotojai dėl to nustos elgtis blogai.
Pažvelgiau į Alisą. Keista, man pasirodė, kad net ir stengda­
masi įrodyti, jog mano pastangos bergždžios, širdies gilumoje ji
troško, kad aš būčiau teisus. Galbūt ji nebeturėjo vilties, bet labai
norėjo ją atgauti.
Susimąstęs ėjau durų link, o mano žvilgsnis klydinėjo gražio­
mis restorano sienomis. Nejučiomis akys užkliuvo už vieno po­
sakio rėmeliuose. Tai buvo Gandžio citata: „Tu pats turi būti tas
pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“
 11

- Tai jau tikrai - kiti pokyčių nesukels!

Ivas Diubrėjus atsilošė savo giliame krėsle ir susikėlė kojas ant
darbo stalo. Man patiko sumišę odos ir senų knygų kvapai, - ši
vieta taip dvelkė ir tą dieną, kai po mudviejų susitikimo pasako­
jau Diubrėjui apie save. Švelni vakaro šviesa, pritemdyta aukštų jo
sodo medžių, pabrėžė anglišką kambario atmosferą. Kaip įprastai,
Diubrėjus suko ledukus burbono taurėje.
- Esu įsitikinęs, - kalbėjo jis, - kad bet koks pokytis turi kilti
iš paties žmogaus, o ne iš išorės. Tavo gyvenimo nepakeis nei ko­
kia organizacija, nei vyriausybė, nei naujas viršininkas, nei profsą­
junga, nei naujas sutuoktinis. Beje, pažvelk į politiką: kaskart, kai
žmonės ką nors išrinkdavo tikėdamiesi, kad jų gyvenimas pasikeis,
ar taip nutikdavo? Prisimink Miteraną 1981-aisiais, Širaką 1995-
aisiais, Obamą 2008-aisiais... Kaskart rinkėjai nusivildavo. Ir imda­
vo manyti, kad apsiriko, pasirinko netinkamą žmogų. Bet iš tikrųjų
ne kandidatas kaltas. Tiesa ta, kad niekas nepakeis tavo gyvenimo,
tik tu pats. Kaip tik todėl savo likimą reikia stverti į savo rankas.
Žinai, aš manau, kad Gandžio mąstymas pranoko pavienių žmo­
nių asmenines nuostatas ir lūkesčius dėl pokyčių. Manau, kad apie
visuomenės permainas, kurių visi troško, jis kalbėjo apskritai ir ti­
kriausiai norėjo pasakyti, kad kur kas geriau pačiameiti nepramin­
tu keliu ir būti pavyzdžiu kitiems negu tik smerkti ir kritikuoti.
- Taip, sutinku, mintis įdomi, bet vien dėl to, kad tapsiu har­
monijos įsikūnijimu, įmonėje man keliami reikalavimai nepasi­
keis, o viršininkas nepradės manęs gerbti...
102
 - Ne, iš dalies pradės. Jei kankiniesi dėl to, kad viršininkas ta­
vęs negerbia, tai tikrai nesitikėk, kad jis ims ir pasikeis: tu pats turi
įkvėpti pagarbą savo asmeniui. Pamąstyk, ką turėtum pakeisti,
kad pelnytum daugiau pagarbos: galbūt reikėtų kitaip bendrau­
ti su kitais žmonėmis, kitaip kalbėti ar pateikti savo rezultatus...
Galbūt neturėtum nuleisti negirdom nemandagių pastabų... Beje,
nedori vadovai, nuolat naudojantys psichologinį spaudimą, ramy­
bės neduoda ne kiekvienam sutiktambendradarbiui: savo auką jie
pasirenka neatsitiktinai.
- Negi dabar sakysite, kad persekiojama auka pati dėl vis­
ko kalta!
- Ne, aš taip nesakau. Žinoma, tai ne jos kaltė, ir netgi nega­
lima teigti, kad ji skatina tokį elgesį, pati to nesuvokdama. Ne, aš
tik sakau, kad jai būdingas tam tikras elgesys, dėl kurio toks per-
sekojimas tampa įmanomas. Aukos budelis jaučia, kad užsipuolęs
tą žmogų sugebės jį paveikti, o su kitais to padaryti galbūt ir ne­
pavyktų.
- Tai siaubinga.
- Taip.
- Ir... kodėl žmonės tampa aukomis?
- Tai sudėtinga. Priežasčių gali būti keletas, bet svarbiausia jų,
be abejo, - savigarbos stoka. Jei žmogus nepakankamai suvokia
savo vertę, sielos gelmėse jis turi silpną vietą, ir kai kurie nedorė­
liai ją kaipmat aptinka. Jiems belieka spustelėti ten, kur skauda.
Man staiga ėmė trūkti oro.
- Gal būtų galima įleisti gryno oro?
Diubrėjus atsistojo ir plačiai atvėrė langą. {kambarį plūstelėjo
gaivus drungnas oras, dvelkiantis medžių drėgme ir raminamais
vasaros vakaro kvapais. Buvo girdėti, kaip aukštų platanų tankmė­
je tyliai čirpauja paukšteliai, vos girdimai šlama didingos šimta­
mečio kedro šakos.
- Aš galvoju, ar... Manau... Galbūt man šiek tiek stinga savigar­
bos... Tai nereiškia, kad aš savęs nemyliu, visai ne, beje, jaučiuosi...
normalus, bet, teisybė, - priekaištai ar kritika mane lengvai išmu­
ša iš vėžių...

103
 - Aš irgi taip manau. Kitą kartą skirsiu tau tokią užduotį, kad
sustiprėtą tavo savigarba, pasitikėjimas savimi, kad taptum dva­
siškai stipresnis.
Suabejojau, ar ne geriau būtą buvę patylėti...
- Grįžkime prie temos: tikiu, kad, žmogui tobulėjant pačiam,
pasikeis ir jo vadovo požiūris bei elgesys, tačiau įvykiai įmonėje ir
toliau klostysis po senovei...
- Sakykime taip: tam reikia gebėti tinkamai bendrauti, bet esu
įsitikinęs, kad galėtum įtikinti savo vadovus, kuriais nuolat skun­
diesi, pakeisti nuomonę tam tikrais klausimais. Turėtum pasi­
stengti juos paveikti ir inicijuoti teigiamą pokyčią...
- Tai ne taip paprasta...
- Taip sakai todėl, kad dar nežinai, kaip pasiekti tokį tikslą, bet
tai nėra neįmanoma. Be to, juk jeigu padėtis tikrai nepakenčiama,
galima tiesiog pereiti į kitą įmonę... Kad žinotum, kiek daug žmo-
nią nepatenkinti savodarbu, juo skundžiasi, bet vis tiekjo nekeičia.
Žmogus bijo permainą, naujovią, dažniausiai jis linkęs likti jam
įprastoje aplinkoje, kad ir labai nemalonioje, o ne atsidurti naujoje,
menkai pažįstamoje situacijoje. Tai Platono ola! Platonas rašė apie
žmones, gimusius labai tamsioje oloje ir niekada išjos neiškėlusius
kojos. Ta ola buvo ją pasaulis: nors ir niūri, ji buvo jiems įprasta
ir teikė saugumo jausmą. Jie atkakliai nenorėjo išeiti į lauką, nes,
nepažindami išorinio pasaulio, įsivaizdavo, kad jis priešiškas, pa­
vojingas. Todėl jie taip ir nesužinojo, kad toje nepažįstamoje er­
dvėje iš tikrąją buvo tiek saulės, grožio, laisvės... Šiandien daugelis
žmonią, patys to nesuvokdami, gyvena Platono oloje. Jie mirtinai
bijo nežinomybės ir atsisako bet kokią pokyčią, galinčią kaip nors
paveikti ją gyvenimą. Jie kupini idėją, planą, svajonią, bet niekada
ją neįgyvendina, nes juos varžo daugybė nepagrįstą baimią, nes
ją rankos ir kojos sukaustytos antrankiais, - tačiau raktą nuo tą
antrankią turi tik jie patys. Jis tabaluoja jiems ant kaklo, bet jie nie­
kada jo nepanaudos. Manau, pats gyvenimas yra nuolatinės per­
mainos, judėjimas. Nėra prasmės kabintis į esamą padėtį. Sustingę
tik mirusieji... Reikia ne tik priimti pokyčius, bet ir patiems juos
sukelti, kad galėtume tobulėti mums tinkama linkme.
104
 Diubrėjus įsipylė lašelį burbono ir įmetė keletą ledukų, - šie
džiaugsmingai skimbtelėjo jo taurėje. Giliai įkvėpiau pro langą
srūvančio gaivaus ir kvapnaus oro.
- O dėl permainų, tai labai norėčiau pakeisti vieną dalyką, bet
man niekaip nepavyksta, nors tai susiję tik su manimi: mesti rūky­
ti. Ar galėtumėte kaip nors padėti?
- Galbūt. Papasakok daugiau... Kodėl nori mesti?
- Dėl tos pačios priežasties kaip ir visi: tai bjaurastis, kuri pa­
mažu žudo...
- Gerai, na ir kas tau trukdo mesti?
- Visų pirma, jei atvirai - rūkyti man patinka. Sunku apsieiti
be ko nors, kas tau malonu. Šito man trūktų, ypač susinervinus:
cigaretė man padeda nusiraminti.
- Gerai, tada įsivaizduok, kad esama ir kito labai gero, labai
malonaus produkto, kuris, be viso kito, dar ir padeda atsikratyti
įtampos. Gali jo vartoti, kada tik panorėjęs. Įsivaizduok.
- Gerai.
- Ar tada lengvai mestum rūkyti?
- Ėėė... Aha...
- Tavo atsakymas nelabai įtikinamas!
- Nežinau...
- Įsivaizduok: turi stebuklingą produktą, kuris tau teikia ma­
lonumo ir, jei tik prireikia, padeda nusiraminti. Ar cigaretės tau
suteikia ką nors daugiau?
- Ėėė... Ne.
- Tad kas tuomet sukliudytų tau mesti rūkyti?
Nors ir įsivaizdavau, kad kažkoks stebuklingas produktas man
teikia didžiulį malonumą ir ramina, mintis, kad teks atsisakyti ci­
garečių, kažkodėl liūdino. Bet kodėl? Kas tai galėjo būti? Tarytum
neaiškiai žinojau atsakymą, bet nepajėgiau jo suformuluoti. Turė­
jau ilgokai pamąstyti, kol atsakymas ėmė pamažu ryškėti ir galop
tapo akivaizdus.
- Laisvė.
- Laisvė?

105
 - Taip, laisvė. Nors aš noriu mesti rūkyti, jaučiu tokį visuome­
nės spaudimą, kad, rodos, tai nebėra vien tik mano paties spren­
dimas, tad metęs rūkyti prarasčiau savo laisvę.
- Prarastum savo laisvę?
- Visi man kvaršina galvą dėl to rūkymo. Vis kartoja: „Turėtum
mesti“, todėl jeigu tai padaryčiau, jausčiausi lyg pasiduodąs spau­
dimui, paklūstąs kitų valiai.
Joveidu nuslinko šypsena.
- Gerai. Atsiųsiu tau savo nurodymus. Turėsi viską tiksliai
įvykdyti. Kaip įprastai.

Nugara pajutau dvelktelint skersvėjį ir atsigręžiau. Pravėrusi

duris, į kambarį įsmuko Katrina. Ji tyliai atsisėdo kampe ir šyp­
telėjo man.
O tada dar kai ką pastebėjau. Ant stalo gulėjo pilka užrašų
knygutė, gana didelė. Ant viršelio perskaičiau savo vardą, užrašy­
tą ranka nejungiant raidžių ir pabrauktą - kaip galėjau suprasti,
staigiu, bet tvirtu brūkštelėjimu. Diubrėjus turi visą man skirtą
knygutę? Degiau noru paskaityti, kas joje parašyta. Manęs lau­
kiančių išbandymų sąrašas? Pastabos apie mane, apie mudviejų
susitikimus?
- Gerai, - vėl prabilo Diubrėjus, - pažvelkime, kiek jau esi pa­
sistūmėjęs į priekį. Išmokai reikšti nepritarimą, išsakyti pageidavi­
mus, troškimus ir apginti savo poziciją, bendraudamas su kitais.
- Na, galima sakyti, taip.
- Dabar, kaip ką tik išsiaiškinome, tau reikia išmokti lengviau
bendrauti su kitais. Tai labai svarbu. Niekas Žemėje negyvena vie­
nas. Mes neišvengiamai susiję vieni su kitais, net bendraujame,
nors, deja, tai ne visada puikiai pavyksta. Yra dalykų, kuriuos pra­
vartu žinoti, jei nori, kad žmonės tave vertintų.bei gerbtų ir kad
tavo santykiai su kitais būtų geri.
Jo žodžiai man kažkodėl nepatiko.
- Nenoriu imtis kokių nors metodų, padedančių geriau ben­
drauti. Noriu likti savimi, o ne būtinai ką nors sakyti ar daryti tam,
kad išlaikyčiau gerus santykius su kitais.
106
 Diubrėjus nustebęs pažvelgė į mane.
- Tai kodėl ėmeisi mokytis kalbos?
- Atsiprašau?
- Juk tu kalbi prancūziškai ir net angliškai, ar ne? Kodėl išmo­
kai šias kalbas?
- Tai kas kita...
- Kodėl gi? Juk negimei mokėdamas... Tu jas išmokai, įvaldei
taisykles ir dabar jas taikai norėdamas išreikšti savo mintis. Ar
kalbėdamas tu nesijauti savimi?
- Žinoma, jaučiuosi.
- Tu įsitikinęs? Galbūt, norėdamas likti savimi, tu kalbi ono-
matopėjomis arba muki...
- Bet kalbą aš išmokau vaikystėje. Tai visai kas kita.
- Ar nori pasakyti, kad tai, ką išmokstame iki tam tikro am­
žiaus, tampa mūsų savastimi, o tai, ką išmokstame vėliau, yra
dirbtina, ir tai naudodami nebesame savimi?
- Nežinau, bet nesijaučiu nuoširdus, kai nesielgiu spontaniškai.
- Žinai, ką tau pasakysiu?
-Ką?
- Tai vėlgi priešinimasis pokyčiams! Tuo vaikas labiausiai ir
skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus
daro viską, kad tik nesikeistų.
- Gal ir taip.
- Pasakysiu tau, ką apie tai manau... - Diubrėjus pasilenkė prie
manęs ir lygatskleisdamas paslaptį ištarė: - Kai nebenori tobulėti,
pradedi palengva mirti...
Nurijau seiles. Katrina ėmė kosėti. Lauke pratisai sukrykė kaž­
koks paukštis, tas klyktelėjimas nuskambėjo lyg kikenimas.
- Pastebėjau keistą dalyką, - toliau dėstė Diubrėjus. - Daugu­
mai žmonių noras nekeisti savo elgesio atsiranda sulaukus maž­
daug dvidešimties dvidešimt penkerių metų. Ar žinai, ką biologiš­
kai atitinka šis amžius?
-Ne.
- Tai amžius, kai nustoja vystytis smegenys.

107
 - Vadinasi, galbūt neatsitiktinai tokio amžiaus žmonės nebe­
nori tobulėti. Galbūt tai natūralu...
- Taip, bet tai dar ne viskas. Ilgą laiką buvo manoma, kad tada
iki pat gyvenimo pabaigos mūsų neuronų negrįžtamai mažėja. Bet
visai neseniai įrodyta, kad ir suaugusiam žmogui gali susidaryti
naujų neuronų.
- Jūs man pakėlėte nuotaiką: buvau bepradedąs jaustis
senas...
- Tiksliau, tą regeneracijos procesą gali sukelti įvairūs veiks­
niai, o vienas iš jų - mokymasis. Žodžiu, jei žmogus nusprendžia
ir toliau mokytis bei tobulėti, jis išlieka jaunas. Kūnas ir protas
glaudžiai susiję. Ar reikia įrodymo?
- Taip.
- Oficiali Sveikatos apsaugos ministerijos statistika: kai žmo­
nės išeina į pensiją, daugumai jų staiga pablogėja sveikata. Kaip
manai, kodėl? Tol, kol būna aktyvūs, jie daugiau ar mažiau privalo
prisitaikyti, bent kiek tobulėti, kad kiti jų nelaikytų senais sukrio­
šėliais. Išėję į pensiją, jie nustoja stengtis. Jie sustabarėja, pasiduo­
da savo įpročiams, ir tada prasideda nuosmukis...
- Smagumėlis...
- Norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime, tai yra judėti į
priekį, tobulėti. Pažįstu moterį, kuri pradėjo mokytis skambinti
pianinu, būdama aštuoniasdešimt vienų metų. Tai nuostabu! Visi
žino, kad reikia ilgus metus mokytis, kol gebėsi kaip reikiant skam­
binti. Vadinasi, sulaukusi aštuoniasdešimt vienų, ji mano, kad vis
dėlto verta keletą metų mokytis groti muzikos instrumentu tam,
kad paskui galėtum juo muzikuoti! Galiu kirsti lažybų, ji dar ilgai
gyvens. Jei nori visą gyvenimą išlikti jaunas, nuolat tobulėk, mo­
kykis, atrask, nepasiduok protą kaustančių įpročių gniaužtams ir
apatiją keliančiam komfortui, kurį teikia tai, ką tu jau moki daryti.
- Gerai, tai ką norėjote man pasakyti apie bendravimą?
Diubrėjus pažvelgė į mane ir patenkintas šyptelėjo.
- Ką gi, atskleisiu tau vieną paslaptį. Ta paslaptis padės už­
megzti santykį su bet kokiu, net ir kitokios kultūros žmogumi.
Ji padės užmegzti santykį ir tučtuojau tam žmogui įkvėps norą
108
bendrauti su tavimi, klausytis tavo žodžių, gerbti tavo požiūrį, net
jeigu šis skiriasi nuo jo paties įsitikinimų, ir nuoširdžiai kalbėtis
su tavimi.
Žinoma, tokia perspektyva viliojo...
Diubrėjus paėmė nuo stalo dramblio kaulo spalvos popie­
riaus lapą ir rašiklį, kurio juodas lakuotas paviršius atspindėjo
krintančią šviesą, ir plačiais lengvais mostais ėmė rašyti, auksine
plunksna garsiai skrebendamas popierių. Paskui atkišo lapą man.
Nenudžiūvęs rašalas blizgėjo, tarytum popierius nenorėtų būti
persmelktas paslapties, kuri skirta ne jam.

Priimk, savo artimo fasauLį, ir jis bau atsivers.

Perskaičiau kartą, ir dar kartą, ir susimąsčiau. Žinoma, patari­

mas man patiko: jis skambėjo it magiška frazė, kurios prasmė man
dar neaiški.
- Gal turite ir naudojimo instrukciją?
Diubrėjus nusišypsojo.
- Jei apsiribotume vien protu, šią paslaptį suformuluočiau ki­
taip. Pasakyčiau ką nors tokio: „Stenkis pirma suprasti kitą ir tik
paskui pats tikėkis būti suprastas.“ Bet ji apima kur kas daugiau
nei protą. Dviejų žmonių bendravimas nėra tiktai intelektualiniai
mainai. Jis tuo pat metu vyksta ir kituose lygmenyse...
- Kituose lygmenyse?
- Taip, ypač emociniame lygmenyje: tavo pašnekovas dažnai
nesąmoningai suvokia emocijas, kurias tu patiri bendraudamas su
juo. Jei, pavyzdžiui, jis tau nepatinka, nors ir sugebi meistriškai tai
nuslėpti, jis vis tiek vienaip ar kitaip tai pajus.
- Visko gali būti...
- Kitas žmogus jaučia ir mūsų siekį.
- Norite pasakyti - tai, ką turime mintyse, kai kalbamės?
- Taip, ir, beje, nebūtinai suvokiame tai sąmoningai... Pavyz­
džiui, darbuotojų susirinkimai. Kai per tokį susirinkimą žmogus
užduoda klausimą, dažniausiai jis nė nesiekia sulaukti atsakymo.
- Kaip tai?
109
 - Galbūt jis tik siekia parodyti, kad uždavinėja protingus klau­
simus... Arba nori, kad jo pašnekovas nesmagiai pasijustų kitų
darbuotojų akivaizdoje, arba siekia įrodyti, kad domisi aptariama
tema, arba trokšta tapti grupės lyderiu...
- Taip, tai man išties kai ką primena!
- Ir gana dažnai pašnekovas suvokia ne tiek patį klausimą, kiek
siekį. Kai kas nors mėgina mus įstumti į keblią padėtį, nesunkiai
tai pajuntame, ar ne, net jeigu jis nesako nieko, kąjambūtų galima
objektyviai prikišti.
- Tikrai...
- Manau, kad daug kas vyksta ir... dvasiniame lygmenyje, nors
su šia sritimi susijusius dalykus įrodyti sunkiau.
- Gerai, tai ką konkrečiai man daryti su jūsų gražiąja magiš­
kąja fraze?
- Priimti kito žmogaus pasaulį - tai visų pirma subrandinti
savyje norą į jį įžengti. Domėtis tuo žmogumi taip, kad norėtum
patirti, ką reiškia būti jo kailyje: su džiaugsmu stengtis mąstyti
kaip jis, tikėti tuo, kuo tiki jis, net kalbėti ir judėti kaip jis... Kai
tai sugebėsi, galėsi gana tiksliai suvokti, ką jaučia kitas žmogus, ir
iš tikrųjų jį suprasi. Jūs abu puikiai jausitės vienas kito draugijoje,
gerai sutarsite. Žinoma, vėliau tu gali vėl tapti toks kaip anksčiau.
Bet gebėjimas kokybiškai bendrauti niekur nedings ir bus naudin­
gas jums abiem. Ir pamatysi - kitas žmogus irgi stengsis suprasti
tave. Jis pradės domėtis tavo pasauliu, nes norės išlaikyti tokius
gerus santykius.
- Visa tai gana keista. Neužmirškite, pagal specialybę aš juk
buhalteris. Ir, žinote, juo tapau neatsitiktinai: aš ganėtinai racio­
nalus žmogus...
- Gerai, leisiu pačiam įsitikinti. Padarysime bandymą: pati­
krinsime tik vieną iš mano minėtų aspektų. Man reikia truputį
pasiruošti, - Diubrėjus atsistojo. - Atnešiu porą kėdžių. Sėdėda­
mi šiuose krėsluose nieko nenuveiksime, juose mes pernelyg su­
spausti.
Jis išėjo iš kabineto, paskui jį nusekė ir Katrina. Išgirdau jų
žingsnius tolstant koridoriumi. Jaučiausi lyg plėšiamas pusiau:
no
viena mano dalis, sudominta žmonių santykių paslapčių, kažko
lūkuriavo. Kita, žemiškesnė, veikiau abejojo.
Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už knygutės. Užrašų knygutė...
Taip magėjo ją paimti... Žvilgtelėti... Žingsnių nebebuvo girdėti.
Turbūt jie įėjo į kitą kambarį. Dabar arba niekada. Greičiau! Pašo­
kau iš krėslo. Po kojomis girgžtelėjo parketas. Sustingau... Tylu...
Apėjau aplink stalą ir ištiesiau ranką... Tačiau pasigirdo balsai,
žingsniai... Jie grįžta! Po galais! Greitai grįžau prie krėslo, bet par­
ketas taip garsiai girgždėjo, kad jie tikrai turėjo išgirsti... Sėstis ne­
begalima. Greičiau, reikia apsimesti, kad apžiūrinėju... biblioteką.
Knygas.
Jie įėjo. Aš ir toliau spoksojau į lentynas.
- Pastatykime čia!
Atsigręžiau. Jie sustatė kėdes mažiausiai per metrą vieną prie­
šais kitą.
- Štai, sėsk čia, - Diubrėjus mostelėjo į vieną kėdę.
Atsisėdau. Po sekundėlės atsisėdo ir jis.
- Norėčiau, - tarė, - kad pasakytum, kaip jautiesi, kai aš sė­
džiu štai taip, priešais tave.
- Kaip jaučiuosi? Na, nieko ypatinga... Jaučiuosi gerai.
- O dabar užsimerk.
Paklusau svarstydamas, ką jis man darys.
- Kai po kelių sekundžių atsimerksi, įsigilink į savo jausmus ir
pasakyk, kaip jie keičiasi. Na, atsimerk.
Diubrėjus tebesėdėjo ant kėdės, bet jo poza buvo pasikeitusi.
Rankas buvo susidėjęs ant kelių, - pirma to nebuvo. Išsyktai paste­
bėjau. Ką jaučiu?.. Atrodo keistokai, bet sunku tiksliai pasakyti...
- Sakyčiau, keista.
- Jautiesi geriau ar blogiau nei anksčiau?
- Ką jūs turite omenyje?
- Gerai, kai važiuoji liftu su menkai pažįstamu žmogumi, ben­
drauti su juo kur kas sunkiau nei kalbėtis gatvėje, ar ne?
- Žinoma...
- Tai aš ir turiu omenyje. Noriu, kad įvertintum, lengva ar sun­
ku tau bendrauti, kai aš pakeičiu kūno padėtį.
m
 - Gerai, dabar aiškiau.
- Taigi klausiu dar kartą: jei turėtum su manimi palaikyti po­
kalbį, ar, man pakeitus pozą, jaustumeisi geriau, ar blogiau?
- Veikiau blogiau.
- Gerai. Vėl užsimerk... Štai... Dabar atsimerk.
Diubrėjus ir vėl pakeitė kūno padėtį. Smakrą buvo parėmęs
delnu, o alkūnę atrėmęs į šlaunį.
- Jaučiuosi, kaip čia pasakius... Stebimas. Nelabai malonu.
- Gerai. Ir vėl užsimerk... Jau gali žiūrėti.
- Kur kas geriau!
Diubrėjus buvo abi rankas pasidėjęs ant šlaunų ir šiek tiek su­
dribęs ant kėdės.
- Ir dar kartą.
Šitaip jis kaitaliojo pozą kokį tuziną kartų. Du ar tris sykius
pasijutau tikrai geriau nei kitais kartais.
- Katrina? - šūktelėjo Diubrėjus atsigręždamas.
- Viskas labai aišku, - tarė ji man. - Jūs sakote, kad gerai jau­
čiatės, kai Ivas pasirenka tokią pat pozą kaip jūsų. Kai tik jo kūno
padėtis ima skirtis nuo jūsiškės, pasijuntate nesmagiai.
- Norite pasakyti, kad visus kartus pasijutau gerai todėl, kad jis
sėdėjo taip kaip aš?
Staiga atkreipiau dėmesį, kaip aš sėdžiu ant kėdės.
- Taip.
- Neįtikėtina!
- Tikrai?
- Ir visi taip reaguoja?
- Taip.
- Tiksliau sakant, - pridūrė Katrina, - taip reaguoja labai daug
žmonių, bet ne visi. Yra ir išimčių.
- Liaukis, Katrina, tu amžinai kabinėjiesi prie smulkmenų! Tai
nieko nekeičia...
- Bet kaip tai paaiškinti? - paklausiau aš.
- Tai natūralus reiškinys, kurį atrado amerikiečių mokslinin­
kai. Manau, iš pradžių jie atskleidė, kad kai du žmonės darniai
bendrauja, gerai supranta vienas kitą, jie nesąmoningai priside­
112
rina vienas prie kito, ir galiausiai jų laikysena supanašėja. Beje,
visi gali tai matyti. Pavyzdžiui... Kai restorane valgo įsimylėjėlių
porelė, jų kūno padėtis neretai būna visai tokia pat, kad ir kaip jie
sėdėtų - ant stalo pasidėję alkūnes, galvą parėmę ranka, palinkę
į priekį ar atsilošę atgal, rankas susidėję ant kelių arba sėdėdami
žaistų su peilių atramėle...
- Labai keista...
- O paskui mokslininkai įrodė, kad šį reiškinį galima atkurti
priešinga kryptimi: sąmoningai perėmus kito žmogaus laikyseną,
abu netrukus puikiai pasijus vienas kito draugijoje. Vadinasi, ben­
dravimas taps gerokai kokybiškesnis. Bet norint tai pasiekti nepa­
kanka tiesiog taikyti metodą: reikia nuoširdžiai norėti priimti kito
žmogaus pasaulį.
- Žinoma, tai nepaprasta, tačiau - ir vėl sakysite, kad aš prieši-
nuosi - jei reikia stebėti pašnekovo gestus ir prie jų derintis, tada
nebelieka jokio spontaniškumo!
Diubrėjus linksmai šyptelėjo.
- Žinai ką?
-Ką?
- Tu jau savaime tai darai...
- Visai ne!
- Patikėk.
- Na jau, liaukitės! Vos prieš penkias minutes nieko apie tai
nežinojau!
Jis nusišypsojo dar plačiau.
- Kaip elgiesi, kai nori užkalbinti dvejų trejų metų vaiką?
- Tokia proga pasitaiko ne kasdien...
- Prisimink paskutinį kartą.
- Na... Pašnekinau mūsų namo prižiūrėtojos sūnų, gal prieš
porą savaičių. Paklausiau jo, ką veikė per dieną darželyje...
Atsakydamas į Diubrėjaus klausimą, pamažu suvokiau, kad tai
tiesa, juolab kad mano atmintyje ta scena dar buvo gyva: kalbinda­
mas mažąjį Marko atsitūpiau, kad būčiau tokio pat ūgio, nejučiom
paploninau balsą ir rinkausi kuo paprastesnius žodžius, kad šie

113
būtų vaikui žinomi. Savaime. Visai nesistengiau. Tik nuoširdžiai
norėjau, kad jis man papasakotų apie prancūzišką vaikų darželį.
- O žinai, kas nuostabiausia?
- Sakykite.
- Kai pavyksta užmegzti ir kurį laiką išlaikyti tokį kokybišką
bendravimą, tai būna taip malonu, kad kiekvienas nesąmoningai
iš visų jėgų stengiasi jį pratęsti. Pavyzdžiui, kad ir gestai: jei vienas
truputį pakeičia pozą, lygiai taip pat ją pakeičia ir kitas, pats to
nesuvokdamas.
- Norite pasakyti, kad jei gana ilgai būsiu nutaisęs kito žmo­
gaus pozą, o paskui savo kūno padėtį pakeisiu, tai tas žmogus pa­
mėgdžios mano judesius ir atitinkamai pakeis savo pozą?
- Taip.
- Tiesiog neįtikėtina!
- Bet atmink: svarbiausia - nuoširdžiai trokšti užmegzti san­
tykį su kitu žmogumi.
- Ne, tas jūsų metodas nerealus!
Buvau kupinas entuziazmo, sujaudintas to, ką sužinojau. Man
atrodė, kad iki šiol buvau aklas bei kurčias ir bendraudamas su
žmonėmis nepastebėdavau akivaizdžių dalykų. Stebino mintis,
kad, be žodžių, dar vyksta daugybė dalykų, apie kuriuos mes nė
nenumanome, kad bendrauja ir mūsų kūnai. O juk Diubrėjus mi­
nėjo ir kitus bendravimo lygmenis...
Panorau apie juos sužinoti daugiau, bet jis man atsakė, kad
šiandien jau patyriau užtektinai, ir su Katrina palydėjo mane iki
durų. Buvo jau tamsu.
Atsisveikinau su Katrina. Vis dar nesupratau, kas ji per žmogus
ir ką veikia pas Diubrėjų. Ji buvo iš tų mažakalbių žmonių, kuriuos
gaubia paslapties šydas.
Jau buvau peržengęs pilies slenkstį ir, akies krašteliu stebėda­
mas Staliną, ėjau per sodą tvoros link, kai mane šūktelėjo Diu­
brėjus:
- Alanai!
Atsigręžiau.
- Grįžk! Vos nepamiršau paskirti tau užduoties.
114
 Sustingau. Ne, išsisukti nepavyks...
Grįžau į vidų ir nusekiau paskui Diubrėjų per prieškambarį.
Mūsų žingsnių aidas atsimušė į šaltą marmurą. įžengėme į kam­
barį, kurio dar nebuvau matęs. Pasijutau it sename angliškame
klube. Visos sienos buvo apstatytos senovinėmis knygų lentyno­
mis, kurios kilo iki pat lipdiniais išpuoštų lubų. Du sietynai, ku­
riuose spindėjo tuzinas po rusvais gaubtais pasislėpusių lempų,
skleidė šiltą ir jaukią šviesą, išryškinančią tūkstančius antikvarinių
knygų. į kai kurias lentynas buvo atremtos raudonmedžio kopė­
tėlės. Geometrinių raštų parketą dengė keletas iranietiškų kilimų.
Šen bei ten stovėjo gilūs tamsia oda aptraukti krėslai. Kambario
gilumoje stūksojo didžiulė Česterfildo stiliaus sofa.
Diubrėjus paėmė storą knygą. Katrina liko stovėti tarpduryje,
atidžiai mus stebėdama.
- Pasakyk man skaičių nuo 0 iki 1000.
- Skaičių? O kam?
- Sakyk skaičių!
-328.
- 328... Nagi, nagi...
Jis atvertė knygą ir sklaidė puslapius, ieškodamas puslapio, pa­
žymėto mano nurodytu skaičiumi.
- Štai. Labai gerai. O dabar pasakyk dar vieną, tarkime... nuo
0 iki 20.
- Bet ką jūs darote?
- Sakyk!
- Na gerai, 12.
įsižiūrėjau atidžiau: tai buvo žodynas. Diubrėjaus pirštas slin­
ko žodžių sąrašu.
- 10,11,12, „marionetė". Neblogai. Galėjo ir mažiau pasisekti,
jei būtų pasitaikęs koks prieveiksmis, pavyzdžiui.
- Gerai, gal dabar jau atskleisite, kamvisa tai?
- Tai labai paprasta. Sakei, darbe turi du viršininkus?
- Taip, turiu oficialų vadovą ir jo viršininką, kuris dažnai pats
duoda nurodymus.

115
 - Labai gerai. Taigi tu pas juos nueisi - pas kiekvieną atskirai
Sugalvok, kaip užmegzti pokalbį. Tavo užduotis - priversti juo*
ištarti žodį „marionetė“.
- Kas čia per nesąmonė?
- Ir viena taisyklė: tau jokiu būdu negalima to žodžio ištarti
pačiam arba parodyti nuotraukos ar daikto, atitinkančio tą žodį.
- Bet kamvisa tai?
- Sėkmės!
Neskubėdamas išėjau iš namo ir stabtelėjau ant lauko laiptų,
norėdamas pažvelgti į žvaigždes. Paryžiuje nedažnai gali jas išvys­
ti: mūsų akims, persisotinusioms Šviesos miesto žiburių, dangus
atrodo tamsus.
Buvau šiek tiek suirzęs dėl to, kad nesupratau paskirtos užduo­
ties prasmės. Žinoma, aš ir anksčiau spyriodavausi, kai reikėdavo
vykdyti jo nurodymus, nes jie iš manęs reikalaudavo nemenkų pa­
stangų, tačiau visada supratau jų tikslą. O šįkart ne... Ir negalėjau
pakęsti, kai Diubrėjus neatsakydavo į mano klausimus - papras­
čiausiai juos ignoruodavo! Tarytum, išgavęs iš manęs pažadą jam
paklusti, jis nebenorėtų vargintis ir manęs įtikinėti... Beje, kada
baigsis tas žaidimas? Žinoma, Diubrėjus, regis, nuoširdžiai troško
kai ko mane išmokyti, padėti man „pasistūmėti į priekį" gyveni­
me, tačiau, nepaisant visko, man darėsi vis sunkiau pakęsti, kad
tas žmogus valdo mane, veikdamas pagal aplinkybes, - kas, kad
jo ketinimai geri. Ir, beje, ar jo ketinimai tikrai geri? Juk turėjo
būti priežastis, dėl ko jis manimi rūpinasi, jis turėjo ką nors iš to
išpešti. Bet ką?
Vėl prisiminiau užrašų knygutę. Ta knygelė skirta vien man, ir
joje, be abejo, slypi atsakymas į mano klausimus... Ji įkyriai primi­
nė, kad mano padėtis nėra normali. Negalėjau ir toliau nekreipti
dėmesio į priežastis, skatinančias nepažįstamą žmogų domėtis
manimi, man patarinėti, ne, ką čia kalbu - nurodinėti, kaip man
elgtis, ir visa tai dėl to, kad buvau susaistytas susitarimo, įvykusio
siaubingomis aplinkybėmis. Nugara perbėgo šiurpas.
Tikrai gaila, kad per tas kelias minutes, kol Diubrėjus buvo iš­
ėjęs iš kambario, nespėjau žvilgtelėti į tą knygutę. Kaip apmaudu!
116
Praleidau progą ir kitos galbūt nebeturėsiu. Žūtbūt turiu sugal­
voti, kaip prie jos prieiti... O jeigu kurią naktį grįžčiau? Kai šitaip
karšta, langai, be abejo, paliekami atviri...
Staiga mano apmąstymus nutraukė metalo žvangesys. {mane
lėkė Stalinas, vilkdamas sunkią grandinę. Atšokau į šalį kaip tik
tą akimirką, kai grandinė išsitempė per visą ilgį ir šuo pratrūko
pasiutusiai loti. Dėbsodamas paklaikusiomis akimis, taškydamas
seiles, Stalinas atsakė į mano klausimą: ne, naktį čia negrįšiu. Nak­
tis priklausė jam. Kai jį pagaliau paleisdavo nuo grandinės, jis bū­
davo tikrasis sodo šeimininkas.
***

Katrina įsitaisė ant Česterfildo stiliaus sofos. Diubrėjus pasiūlė

jai Montecristo cigarą, bet ji, kaip visada, atsisakė.
- Na, ką manai? - pasiteiravo jis, siekdamas cigarų pjoviklio.
Galvodama, ką atsakyti, Katrina lėtai nukreipė žvilgsnį į arti­
miausią šviestuvą.
- Neblogai, bet į pabaigą šiek tiek susinervinau. Tiesą sakant,
aš irgi nesupratau, kokia paskutinės tavo užduoties prasmė.
- Priversti viršininkus ištarti atsitiktinai parinktą žodį?
- Taip.
Diubrėjus brėžtelėjo storą degtuką, įsižiebė liepsnelė. Jis pri­
kišo prie jos cigarą, pasukiojo jį tarp pirštų, palengva traukda­
mas dūmą. Išpūtė pirmuosius dūmų ratilus, ir pasklido ypatingas
Montecristo cigarų kvapas. Diubrėjus atsilošė giliame krėsle; ke­
liant koją ant kojos, oda tyliai sugirgždėjo.
- Bėda ta, kad neužtenka parodyti Alanui, ką daryti, norint
maloniai bendrauti. Tai jam nepadės ko nors pasiekti toje įmonė­
je, - o kaip tik šito jis norėtų. Jį vis tiek kas nors sustabdytų.
- Kas?
- Jis pernelyg įpratęs kantriai kęsti... Dabar jis palengva mo­
kosi atsilaikyti, pasipriešinti. Tai gerai, bet to negana. Toli gražu.
Mokėti pasipriešinti - viena, o mokėti gauti tai, ko nori, - visai
kas kita. Tambūtina viena išankstinė sąlyga.
117
 - Išankstinė sąlyga?
- Išsiugdyti įsitikinimą, kad sugebėsi.
- Nori pasakyti, kad jei giliai širdyje netikės, jog sugeba ką nors
išgauti iš savo vadovų, jis taip nieko ir nepasieks, net ir sąmonin­
gai taikydamas pačius geriausius pasaulyje bendravimo metodus:
- Taip!
- Suprantu.
- Tai netgi pats svarbiausias dalykas. Kai giliai širdyje esam*
įsitikinę, kad galime daryti poveikį kitų sprendimams, visada pa­
sieksime, ko norime, net ir veikdami nelabai nuosekliai. Kaip nors
susidorosime... Tačiau jeigu tuo netikime, sustosime prieš pir­
mą pasitaikiusią kliūtį - ją suvoksime kaip įrodymą, kad neverti
stengtis.
Diubrėjus įsikando cigarą.
- Vadinasi, tu jo paprašei priversti viršininkus ištarti konkreti;
žodį vien tam, kad jis suvoktų galįs daryti jiems įtaką?
- Teisingai. Noriu, kad jis patikėtų gebąs daryti įtaką.
- Įdomu...
Staiga Katrina pakėlė galvą: jai šovė viena mintis.
- Bet juk tą žodį tu parinkai neatsitiktinai, ar ne? Tu pats sugal­
vojai „marionetę", kad Alanas nejučiomis susitapatintų su virvutes
tampančio žmogaus vaidmeniu, ar ne taip?
Atsakydamas Diubrėjus tik nusišypsojo.
- Nieko sau, Igori...
Jis giliai užsitraukė cigarą.
 12

Markas Denkeris, „Denkerio konsultacijų“ generalinis direk­

torius, buvo aukštas tvirtai sudėtas vyras. Šis metro devyniasde­
šimties ūgio ir devyniasdešimt šešis kilogramus sveriantis žmogus
buvo tikras Prancūzijos įdarbinimo verslo sunkiasvoris.
Jis buvo kilęs iš mažo provincijos miestelio pačiame Božolė re­
giono centre. Kelios Denkerių kartos prekiavo galvijais. Vietiniai
gyventojai Denkerius ne itin mėgo: jų amatą jie laikė neišvengia­
ma blogybe. Marko šeima buvo turtingesnė už aplinkinius galvijų
augintojus, o šiems dažnai atrodė, kad turtus Denkeriai susikro­
vė bandydami nunerti nuo jų paskutinį kailį. Be to, priešingai nei
jiems, Denkeriams nereikėjo kęsti sunkių metų, kai jautienos kai­
nos smarkiai nukrisdavo.
Mokyklą mažasis Markas lankė kartu su vietiniais vaikais. Jis
didžiavosi esąs turtingiausio miestelio gyventojo sūnus ir vaikų
būryje savas nesijautė. Tačiau dėl tokios savo dalios nesikrimto
ir net tapo karingas. Išgirdęs menkiausią pastabėlę, tuoj šokdavo
muštis.
Kitaip jautėsi jo motina. Jos vyrui visi pavydėjo viršesnės padė­
ties, o poniai Denker teko kęsti nemalonius to pavydo padarinius:
priešiški miestelyje sutiktų moterų žvilgsniai, reikšmingi nutylė­
jimai - tik toks ir buvo jos visuomeninis gyvenimas. Galiausiai
susitvenkęs kartėlis bei nuoskauda privertė kapituliuoti - šeima,
sulaužiusi tradiciją gyventi taip, kaip gyveno ankstesnės jos kar­
tos, persikėlė į miestą, toliau nuo paskalų ir apkalbų. Denkeriai
išsikraustė į Lioną, ir dabar šeimos galva kasdien sukardavo ne-

119
mažai kilometrų iki savo ūkio. Markas persikraustymu visai neap­
sidžiaugė ir niekino tėvą už tai, kad šis pasidavė.
Tačiau motina džiaugėsi neilgai - jos laimė baigėsi tą pačią die­
ną, kai ji suprato, kad aplinkiniai Lione - etatiniai darbuotojai ar
net biuro tarnautojai - juos laiko valstiečiais. Markui atrodė, kad
geriau jau būti atstumtam iš pavydo negu iš paniekos. Jis kentėjo
dėl to, kad ir čia jo niekas nepriima, ir puoselėjo troškimą kada
nors gyvenime atsirevanšuoti.
Markas nesunkiai baigė mokyklą, sulaukęs dvidešimties įgijo
prekybininko specialybę aukštojoje technikos mokykloje. Apie
dešimt metų dirbo žemės ūkio produktų prekybos agentu ir buvo
talentingas pardavėjas, - be abejo, šis talentas glūdėjo jo genuose.
Tris ar keturis kartus pakeitė darbovietę, ir kiekvienąsyk išsiderė­
davo gerokai didesnį atlyginimą. Markas kaskart veikdavo pagal tą
patį scenarijų - primeluodavo įdarbinimo konsultantui apie atlik­
tų užduočių svarbą, prisiskirdavo daugiau pareigų, nei atlikdavo
oficialiai, nors, tiesa, kartais jų būdavo prisiėmęs savo nuožiūra.
Markas beregint padarė išvadą, kad įdarbinimo konsultan­
tai ničnieko neišmano apie jo amatą ir kad juos lengva apvynioti
aplink pirštą. Vieną dieną tuometinis jo viršininkas atskleidė, kokį
honorarą sumokėjo įdarbinimo konsultantui už jo nusamdymą, ir
Markas negalėjo patikėti savo ausimis. Suma jam pasirodė astro­
nominė, juolab kad agento darbas nedaug kuo skyrėsi nuo jo tėvo
amato. Jo manymu, darbdavį įtikinti tariamais kandidato prana­
šumais lengviau nei įpiršti fermeriui karvę: juk fizines jos savybes
pats fermeris gali nesunkiai patikrinti.
Po pusmečio Markas ėmė dirbti sau. Išklausęs trumpus įdarbi­
nimo metodų kursus, jis išsinuomojo vieno kambario biurą Liono
centre ir iškėlė iškabą „Markas Denkeris, įdarbinimo konsultaci­
jos“. Per kursus suprato, kad jo nuojauta pranoksta bet kokį kandi­
datų atrankos metodą. Tikra tiesa - vėliau jis retai kada patirdavo
nesėkmę. Markas pasikliaudavo intuicija: ši jo neapvildavo verti­
nant žmones, įmones, kandidatus. Jis taip pat jautė, kuris kandi­
datas bus tinkamas vienam ar kitam postui.

120
 Sunkiausia buvo prisivilioti pirmuosius klientus. Neturintis
jokių rekomendacijų Markas neatrodė patikimas. Kai kas nors
apie tai užsimindavo, jis - keistas dalykas - gerokai įniršdavo.
Netrukus pradėjo meluoti: išsigalvodavo prestižinių klientų, var­
dydavo vidutines bei mažas įmones, su kuriomis neva atsisakė
sudaryti sutartį, nes tokia smulkmė neverta jo paslaugų. Tokia
taktika pasiteisino, ir Markas Denkeris pasirašė pirmąsias sutar­
tis, po jų netrukus sekė ir kitos: vienas sėkmingas sandoris atver­
davo kelią naujam.
Naujasis darbas Markui puikiai tiko. Jam atrodė, kad smulkūs
miestelėnai, anksčiau su panieka šalinęsi jo šeimos, dabar pri­
klausomi nuo jo: juk jis lemia, ar jie turės darbo. Jis jautė, kad į jį
žvelgiama su baime ir pagarba. Tie žmonės jam lenkėsi. Denkeris
norėjo kontroliuoti visą miesto įdarbinimo rinką - vien tam, kad
dar daugiau kas nuo jo priklausytų.
Teisybė, naujojo statuso nepakako jo įžeistai savimeilei nu­
raminti. Kažkas jį nuolat stūmė eiti pirmyn, dirbti vis daugiau ir
plėsti veiklą, siekti vis daugiau valdžios, įgyti vis didesnį autoritetą
savo srityje. Jau ir taip atsidavęs darbui, jis ėmė dar labiau stengtis,
siekdamas sutvirtinti savo įmonės pozicijas.
Po metų Markui jau dirbo trys konsultantai. Bet to jam buvo
negana - jis siekė dar daugiau. Po pusmečio atidarė biurą sosti­
nėje - Paryžiuje, nuostabiajame Paryžiuje, ir netrukus ten per­
sikraustė. Ta proga įmonę pervadino į „Denkerio konsultacijas“.
Vėlesniais metais jis vidutiniškai kas tris mėnesius atidarydavo
naują biurą kokiame nors provincijos mieste.
Savo sėkmę Markas matavo pavaldinių skaičiumi: it apsėstas
stengėsi turėti jų kuo daugiau. Jamišties nepaprastai patiko „di­
dinti bandą“. Šis posakis, kurį jis dažnai nesusimąstydamas kar­
todavo, rodė valstietišką kilmę, nors pats Markas ją rūpestingai
slėpė. Tarytum jo kaip asmens vertė priklausytų nuo to, kokiam
žmonių būriui jis įsakinėja, arba jo valdžią liudytų turimų ban­
dų dydis. Beje, Markas niekada nepraleisdavo progos paminėti
121
savo darbuotojų skaičių, ypač prisistatydamas nepažįstamiems
žmonėms.
Žaibiška įmonės sėkmė Marką paskatino išplėsti verslą į užsie­
nį, ir kai kitos Europos šalies sostinėje atsidarė pirmasis jo biuras,
jis pasijuto esąs tikras nugalėtojas.
Pagaliau po dvejų metų Markas pasiekė aukščiausią pergalę: jis
nutarė - vyriška ekstazė atsispindėjo netgi žodžiuose, kuriais jis
nusakė savo sprendimą - įvesti savo verslą į biržą.
 13

Tą rytą į darbą atvykau su savo People po pažastimi, - taip el­

giausi jau visą šią savaitę. Iš pradžių kreivai šnairavę, dabar ben­
dradarbiai jau nekreipė dėmesio. Tačiau aš dar nesijaučiau visiškai
gerai, vis dar varžiausi, nors ir kur kas mažiau. Tenka pripažinti,
kad mano santykiai su aplinkiniais dėl to nė kiek nepasikeitė. Dar
turi praeiti laiko, kol tapsiu tikrai laisvas, kaip sakė Diubrėjus.
Namie toliau gyvenau nebe taip skrupulingai kaip anksčiau, tai
yra nesibaimindamas kelti normalaus triukšmo. Dėl to beveik kas­
dien sulaukdavau ponios Blanšar vizito. Jos nevengiau, bet kiek­
vienas jos apsilankymas mane vis dar siaubingai sunervindavo.
Rodės, niekas nesukliudys jai kasdien mane persekioti. Iš pradžių
kantriai kentęs, dabar aš nebeslėpdavau savo susierzinimo: duris
tik truputį praverdavau, taip rodydamas, kad ji man trukdo. Bet ji
prisikišdavo prie plyšio, lyg norėtų įsibrauti jėga. Suraukusi anta­
kius, įsmeigusi priekaištingą žvilgsnį ir nutaisiusi pamokslininko
toną ponia Blanšar spigiu balsu reikalaudavo laikytis tvarkos.
Buvau ką tik įžengęs pro įmonės duris ir su dviemkolegomis iš
kito skyriaus laukiau lifto, kai gavau žinutę. Žvilgtelėjau į mobilio­
jo telefono ekraną: Diubrėjus. Perskaičiau:
Tuoj pat surūkyk cigaretę.
Kas čia dabar? Jis nori, kad surūkyčiau cigaretę?
Lifto durys atsivėrė. Kolegos sugužėjo vidun.
- Manęs nelaukite, - pratariau jiems.
Kodėl gi Diubrėjus liepia rūkyti, jei aš noriu mesti, o ne tęsti
toliau? Išėjau į lauką ir prisidegiau cigaretę. Rodos, jam dar ne-

123
 prasidėjo senatvinis marazmas... Rūkiau, stebėjau būriais į darbą
skubančius praeivius ir staiga išvydau stoviniuojantį vyriškį, labai
panašų į Vladi. Pasilenkiau, norėdamas geriau jį įžiūrėti pro praei­
vių srautą, bet jis tučtuojau nusigręžė.
- Vladi! Vladi!
Vyriškis dingo.
Pasijutau nejaukiai. Bemaž neabejojau, kad tai buvo jis. Ar jis
mane sekė? Bet kodėl? Negali būti, kad Diubrėjus būtų siuntęs jį
sužinoti, ar laikausi savo pažado. Tai būtų beprotiška... Galų gale,
koks jo reikalas? O gal to ir reikėjo - kad aš jaudinčiausi, svarsty­
čiau, kodėl jis manimi domisi...
|ėjau į pastatą neramia širdimi.
Žingsniuodamas savo aukšto koridoriumi, priėjau skyriaus va­
dovo Luko Fosteri kabinetą. Jis jau buvo ten: vadinasi, šįryt bė­
giojo trumpiau. Labai neįprastas dalykas - durys buvo praviros.
Paprastai Lukas dirbdavo užsidaręs, kad kuo mažiau susidurtų su
kolegomis. Bendravimas iš jo atimdavo daug jėgų. Paskui jis turė­
davo atsigauti: ištisas valandas su niekuo nebendraudavo.
Tos praviros durys - proga, kurios negalima praleisti. Man rei­
kia atlikti užduotį... Drąsiau. Išpešti iš jo tą atsitiktinai parinktą
žodį bus sunku, juolab kad pasaulyje nėra nekalbesnio žmogaus
nei Fosteri.
Įėjau ir pasisveikinau. Tik tada, kai mus skyrė mažiau nei me­
tras, jis pakėlė akis nuo segtuvo, bet galvos nepajudino. Paspau­
dėme vienas kitam ranką, bet jis nė nešyptelėjo. Lūpos nė nekrus­
telėjo.
Pabandžiau užmegzti pokalbį, vadovaudamasis garsiąja Diu-
brėjaus taisykle. O Dieve, kaip sunku priimti pasaulį, kurio ne­
mėgsti...
- Šįryt akcijų kursas - 128. Per vieną sesiją jis išaugo 0,2 pro­
cento, o per savaitę - apie 1procentą.
- Taip.
Regis, jį apėmęs įkarštis, kaip būna sėkmingomis dienomis.
Reikia kalbėti toliau, šnekėti entuziastingai, parodyti, kad labai

124
domiuosi šia tema. Jei pajus, kad ir man rūpi tie patys dalykai,
Fosteri man atsivers.
- Keista, kad nuo metų pradžios kursas pakilo 14 procentų,
nors mūsų pusmečio rezultatai padidėjo 23 procentais. Tai nela­
bai logiška.
-Ne.
- Jis akivaizdžiai per žemas.
- Taip.
- Galų gale jis neatspindi tikrosios įmonės vertės.
-Ne.
Kol kas nieko nepešiau... Trūks plyš reikia tęsti. Kad tik neįsi­
vyrautų tyla.
- Tikrai gaila... Būtų geriau, kad kursas atspindėtų mūsų rezul­
tatus, juk jie puikūs.
Jis net nepasivargino atsakyti, tik pažvelgė į mane, tarsi nesu­
vokdamas, kaip galima taukšti tokius niekus.
Pajutau menkutį gėdos jausmą. Visai menkutį. Na, bet Fosteri
jau ir taip laiko mane ištikimu People skaitytoju. Labiau apvilti jo
negalėsiu. Tęskime.
- Juk vis dėlto tai geros akcijos. Visi turėtų prie jų pulti.
Jis suraukė antakius. Aš kalbėjau dar entuziastingiau:
- Jei būčiau makleris, pirkčiau vien jas.
Jis nutaisė liūdną, netgi... sielvartingą veidą, bet ir toliau tylėjo.
Gerai, keiskime taktiką. Pradėkime jį klausinėti.
- Kaip jūs paaiškintumėte tokį atotrūkį tarp mūsų rezultatų ir
biržos kurso?
Fosteri keletą sekundžių tylėjo nė nekrustelėdamas. Be abejo,
kaupė jėgas ir ryžtą, rengdamasis bendrauti su visišku mulkiu.
- Yra keletas priežasčių. Pirma, finansų rinkai labiau rūpi atei­
ties perspektyvos, o ne buvę rezultatai.
- Betgi jos puikios, Laršė mums tai kartoja kiekvieną pirma­
dienio rytą!
- Be to, biržą veikia ir psichologiniai dalykai.
Paskutinius žodžius jis ištarė kiek niekinamai.

125
 - Psichologiniai dalykai?
Fosteri giliai įkvėpė. Mokytojo vaidmuo jam visiškai nepatiko.
- Baimės, gandai... Ir dar yra Fišermanas.
- Fišermanas?
- Laikraščio Les Echos ekonomikos žurnalistas. Jis netiki mūsų
plėtra ir visuose savo straipsniuose tai kartoja. Be abejo, tai daro
poveikį investuotojams, nes visi labai paiso jo nuomonės. Beje,
įdomu, kodėl.
- O jei kas nors jį tampo už virvučių? Jei Fišermanas yra jo...
Kaip ten sakoma?
- Nemanau, kad kas nors būtų tuo suinteresuotas.
Po galais, negi tu negali atsakyti į klausimą?!
- Bet juk Fišermanas nėra asmeniškai suinteresuotas, kad
mūsų akcijų kursas nekiltų?
- Iš kur man žinoti?
- Ojei taip nėra, vadinasi, esama žmonių, kurie jį verčia peikti
mus savo laikraštyje. Fišermanas tėra jų...
Dėjausi ieškąs tinkamo žodžio, ir mostagavau rankomis, rody­
damas, kad žodis užstrigo.
- Aš nemėgstu sąmokslo teorijų.
- Ak, kaip tai erzina, negaliu pakęsti, kai nerandu tinkamo
žodžio! Kaip vadina žmogų, kuriuo kas nors kitas manipuliuoja?
Sakoma, kad jis yra jo...
- Klausykite, Alanai, aš turiu darbo.
- Ne, tik atsakykite į šį klausimą! Visa mano diena bus suga­
dinta, jei nesugalvosiu...
- Susitelkite į savo darbą, ir viskas bus gerai.
- Bet tas žodis man jau sukasi ant liežuvio galo...
- Na tai ir spjaukite jį, bet tik ne mano kabinete.
Kai Fosteri pagaliau pabandė pajuokauti, man buvo visai ne­
juokinga. Gerai, greičiau, reikia priversti jį atsakyti.
- Pasakykite man tą žodį, ir aš tučtuojau dingsiu, pažadu.
- Žaisliukas.
Suglumęs pažvelgiau į jį.

126
 - Ne, ne tas... Kitas.
- Jūs jau pradedate mane erzinti.
- Sugalvokite kokį nors sinonimą.
- {kaitas. Jo įkaitas. Tinka?
- Ne, irgi negerai...
- Ką gi, jums teks pasitenkinti ir tuo.
- Pasakykite kokį nors kitą sinonimą...
- Aš turiu ir kitų reikalų, Alanai.
- Prašau...
- Iki pasimatymo, Alanai.
Fosteri tonas buvo nepermaldaujamas. Jis vėl įsigilino į doku­
mentus ir į mane nežiūrėjo.
Šiek tiek nusiminęs išėjau. Ką gi, aš šauniai koviausi. Vis šis tas.
Be abejo, mano entuziazmas buvo klaida. Tam, kad „priimčiau jo
pasaulį“, nepakako užmegzti pokalbį jį dominančia tema, galbūt
reikėjo pamėgdžioti jo bendravimo stilių. Būti ramiam, raciona­
liam, kalbėti tiksliai, griežtai, nedaugiažodžiaujant. Dar daugiau -
reikėjo, kad man tai būtų malonu... Bet ar tada jis būtų buvęs šne­
kesnis? Vargu. Šiaip ar taip, iki sėkmės man trūko nedaug.
Vos įsitaisiau savo kabinete, užėjo Alisa, norėdama aptarti de­
rybas su vienu savo klientu. Kalbėjomės jau kokias dešimt minu­
čių, kai staiga išgirdau Fosteri žingsnius koridoriuje. Jis praėjo prc
mano kabineto duris, paskui žengtelėjo atgal ir įkišo galvą į vidų
Joveidas buvo vis toks pat abejingas.
- Marionetė!
Ir nužingsniavo toliau.
Alisa atsisuko į mane, pasipiktinusi, kad viršininkas mane ši­
taip įžeidė.
Aš spindėjau iš džiaugsmo.
 14

{vykdyti užduotį su Greguaru Laršė galėjo būti kur kas sun­

kiau. Fosteri nemėgo neintelektualių pokalbių, o Laršė nepakentė
pašnekesių, kurie nukreipdavo nuo jo tikslų: kiekviena sekundė
turėjo būti išnaudojama siekiant sėkmės.
Vis dėlto kaip tik tai leido prie jo prisikasti. Jis mėgo manipu­
liuoti ir retsykiais mielai paplepėdavo su bendradarbiais, jeigu
jausdavo, kaip taip gali juos motyvuoti. Patenkintas darbuotojas -
produktyvus darbuotojas, o tai, šiaip ar taip, sutampa su jo inte­
resais.
Tad man visai nesunkiai pavyko jį prakalbinti. Laršė papasako­
jo apie savo šeimynėlę, paskui pokalbis pasisuko apie laisvalaikį,
pramogas su vaikais, ir žodis „marionetė“ kuo natūraliausiai išėjo
iš kalbos.
O pačiam Laršė visai patiko manipuliuoti manipuliuotoju.
Tą dieną iš Diubrėjaus gavau penkias žinutes su tuo pačiu nu­
rodymu: nusileisti žemyn ir stovint ant šaligatvio surūkyti cigare­
tę. Vis dar nesupratau, kodėl turiu taip elgtis.
Diena baigėsi Alisos kabinete: ji dar kartą man išsakė savo ne­
rimą dėl įmonėje vykstančių negerovių. Atsisveikinti užsuko To­
mas ir tarsi netyčia mums panosėje pamojavo naujausiu neseniai
nusipirktu BlackBerry telefonu. Ir tada man toptelėjo viena įžūli
mintis, kuriai nepajėgiau atsispirti.
- Šiandien priėmiau nepaprastą kandidatą, - tariau. - įspū­
dingas tipas.
- Tikrai?
128
 Kaskart, kai ką nors pagirdavai Tomui girdint, jo šypsena veide
šiek tiek sustingdavo, tarytum kito žmogaus vertė keltų grėsmę jo
paties vertei.
- Jis - buvęs finansų direktorius. Puikus specialistas, o svar­
biausia... kaip atrodo! Aukščiausia klasė, neįtikėtina!
Alisa metė į mane nustebusį žvilgsnį.
- Jis išsitraukė rašiklį, norėdamas kai ką pasižymėti, - suokiau
toliau. - Nuostabų rašiklį! Atspėkite, kokį.
- Montblanc?- atsiliepė Tomas.
Šios firmos rašiklį turėjo jis pats. Nesvajok, bernužėli.
- Nepataikei. Bandyk dar kartą.
- Na gerai, sakyk, - tarė jis, apsimestinai šypsodamasis.
- Dupont. Su auksine plunksna! Įsivaizduojate? Dupont rašiklis!
Kalbėdamas išpūčiau akis, kad dar labiau pabrėžčiau savo žo­
džius. Tomo šypsena persikreipė. Iš Alisos išraiškos pamačiau,
kad ji perprato mano žaidimą.
- Tikras Dupont?- apsimestinai nepatikliai paklausė ji.
- Kuo tikriausias.
- Oho! Tai bent vyras...
- Taigi... Tokį ne kasdien sutiksi.
- Jis susikūręs laimėtojo įvaizdį. Manyčiau, nesunkiai susiras
puikų darbą.
Kada gi pagaliau Tomui mūsų kalbos pasirodys įtartinos?
- Esu tikras, kad visos merginos dėl jo leipte leipsta.
- Aišku.
Gal kiek ir perlenkėme lazdą... Bet Tomas ir toliau stovėjo re­
gimai suirzęs. Jis buvo taip tvirtai įsitikinęs, kad žmonės jį vertina
pagal turimus daiktus, kad mūsų tauškalai jam neatrodė kvaili; jie
visiškai atitikojo pasaulėžiūrą. Pagaliaujis palinkėjo mums gero va­
karo ir išėjo. Luktelėjome, kol jis nutols, ir prapliupome kvatotis.
Buvo jau beveik aštunta vakaro, tad netrukus iš darbo išėjau ir
aš. Žengęs ant šaligatvio nejučiomis apsižvalgiau. Atrodo, manęs
niekas netykojo. Nusileidau į metro, bet po pusės minutės teko vėl
pakilti - Diubrėjus liepė surūkyti cigaretę. Darėsi nejauku pagal­

129
vojus, kaip taikliai jis parenka laiką... Vėl apsidairiau. Tokiu vėlyvu
metu šiame verslo kvartale praeivių nedaug... Nepastebėjau nieko
neįprasto.
Po trijų minučių vėl žingsniavau požeminiais metro korido­
riais. Pagalvojau, kad reikėtų išmėginti gestų suderinimą: dar nesu
jo išbandęs. Iki šiol bendraudamas su žmonėmis tik stengdavausi
įsijausti į jų mąstyseną, rūpesčius bei vertybes.
Šaižiai cypdamas ratais, lyg kas kreida brauktų per lentą, į sto­
tį įvažiavo traukinys. Ant suolelio užsnūdęs valkata sumurmėjo
kažką nesuprantamo, aplinkui pasklido stiprus alkoholio tvaikas.
Riedantys vagonai staigiai sustojo, krestelėdami keleivius, tačiau
toks įprastas dalykas šiems buvo nė motais, {lipau vidun. Diubrė-
jus aiškino, kad įmanoma užmegzti ryšį su žmonėmis, kurių kul­
tūra ir elgesys visai kitokie nei mano. Apžvelgiau keletą sėdinčių
keleivių ir pasirinkau aukštą juodaodį su sportinėmis kelnėmis ir
juodu odiniu švarku. Po atsagstytu švarku buvo matyti tinkliniai
marškinėliai, po jais pūpsojo galingi krūtinės raumenys. Atsisėdau
priešais jį, paskui pasistengiau sudribti lygiai taip kaip jis. Mėgi­
nau pagauti jo žvilgsnį, bet šis, regis, kažkur klaidžiojo. Kad len­
gviau įžengčiau į jo pasaulį, pabandžiau pajusti jo būseną. Ne taip
jau lengva. Tiesa, mane šiek tiek varžė kostiumas... Atlaisvinau ka­
klaraištį ir stengiausi įsivaizduoti, kad esu apsirengęs taip pat kaip
jis, su tokia pat stambia aukso grandine ant kaklo. Apėmė keistas
jausmas. Netrukus juodaodis pakeitė pozą, tą patį bematant pada­
riau ir aš. Juk negalėjau nutraukti ryšio...
Nenuleidau nuo juodaodžio akių. Jis sukryžiavo rankas. Aš
irgi. Svarsčiau, kiek laiko reikia, kad iš tikrųjų užsimegztų ryšys
ir kitas žmogus nesąmoningai pradėtų kartoti kito judesius. Labai
norėjau tai patirti... Jis ištiesė kojas. Po akimirkos padariau tą patį.
Nebuvau pratęs šitaip drybsoti metro traukinyje, tačiau jaučiausi
visai smagiai. Beje, anksčiau niekada nebandžiau įsivaizduoti sa­
vęs visai kitokio žmogaus vietoje, elgtis kaip jis ir žiūrėti, kas iš to
bus. Juodaodis pasidėjo rankas ant šlaunų. Aš irgi. Jis spoksojo
tiesiai prieš save, tačiau, nors sėdėjau priešais, neatrodė, kad mane

130
matytų. Jo veidas buvo sustingęs, ir aš pasistengiau nutaisyti pa­
našią išraišką. Taip sėdėjome kiek laiko - visiškai susiderinę. Jo
žvilgsnis ir toliau buvo neperprantamas, bet man atrodė, kad tarp
mudviejų užsimezgė kažkoks ryšys. Tikrai, jis turbūt pasijuto man
artimas. Juodaodis kilstelėjo, atsisėdo tiesiai, aš tučtuojau pada­
riau tą patį. Tadajis pasilenkė prie manęs, šįkart žiūrėdamas tiesiai
man į akis, akivaizdžiai trokšdamas bendrauti, ir aš išsyk pajutau,
kadjis tuoj prabils. Aš laimėjau! Man pavyko užmegzti ryšį, pastū­
mėti nepažįstamą žmogų man atsiverti, neištarus nė žodžio! Štai
kaip stipriai judesiai veikia pasąmonę. Štai kaip kūnas pranoksta
žodžius. Tai neįtikėtina, neregėtas dalykas! Niūriai spoksodamas į
mane, juodaodis prabilo su stipriu afrikietiškų akcentu:
- Nu, ar dar ilgai iš manęs išsipisinėsi?
 15

Tą rytą į savaitinį susirinkimą atėjau nusiteikęs nerūpestingai.

Nė neįtariau, kad išgyvensiu vieną klaikiausių savo gyvenimo va­
landų, kuri atneš... pačias geriausias permainas. Toks jau tas gy­
venimas: sunkiu metu retas suvokia, kad tokios akimirkos atlieka
slaptą funkciją - skatina mus augti. Raganomis persirengę ange­
lai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų
įpakavimą.
Kad ir kas tai būtų - nesėkmė, liga ar kasdienio gyvenimo ne­
laimės, ne visada norime priimti tą „dovaną“ ir nesusiprantame
išpakuoti bei atskleisti joje slypinčią žinią: gal mums reikia išsiug­
dyti valią, drąsą? Ogal, priešingai, išmokti nesikabinti į tai, kas ne­
turi reikšmės? Galbūt gyvenimas prašo atidžiau įsiklausyti į savo
norus ir giliai širdyje glūdinčius siekius? Pasiryžti atskleisti savo
talentus, kuriais mus apdovanojo? Nustoti taikstytis su tuo, kas
neatitinka mūsų vertybių? Ko galėtume išmokti iš šios situacijos?
Kai tenka patirti išbandymą, dažnai supykstame arba puolame
į neviltį, visai pagrįstai atmesdami tai, kas mums atrodo neteisin­
ga. Tačiau pykstantis žmogus - kurčias, o puolęs į neviltį - aklas.
Mes praleidžiame suteiktą progą augti. Tada skaudžių smūgių ir
nesėkmių ima daugėti. Tai ne likimas mus baudžia, o gyvenimas
stengiasi dar kartą perduoti žinią.
Salė buvo pilnut pilnutėlė. Mačiau tik vieną laisvą vietą - šalia
Alisos, - be abejo, jinai saugojo ją man. Mūsų buvo kur kas dau­
giau nei paprastai. Kartą per mėnesį būdavo sukviečiamas visas
įdarbinimo padalinys, ne tik mūsų skyrius. Numečiau People ant

132
savo atlenkiamo staliuko ir ramiai atsisėdau. Pasirodo, visai malo­
nu ateiti paskutiniam: jautiesi labai laukiamas.
- Pažiūrėk į rtomąt - sušnibždėjo man į ausį Alisa.
Ėmiau jo ieškoti tarp susirinkusiųjų ir pagaliau pastebėjau.
- Kas yra?
- Pažvelk atidžiau.
Pasilenkiau, norėdamas geriau įsižiūrėti, bet mačiau tik išdi­
džią ir abejingą išraišką, kurią jis paprastai nutaisydavo. Ir staiga
pastebėjau. Negalėjau patikėti savo akimis. Naujutėlaitis Dupont
rašiklis gulėjo nerūpestingai numestas ant Tomo staliuko ir trauk­
te traukė žvilgsnius. Tvardydama juoką, Alisa ranka užsidengė
nosį ir burną.
- Laba diena visiems!
Nuaidėjus galingam balsui kone pašokau. {susirinkimą atėjo
Markas Denkeris, mūsų generalinis direktorius. Įėjęs į salę jo ne­
pastebėjau. Salė nuščiuvo.
- Ilgai nekalbėsiu ir netrukdysiu jūsų darbotvarkės, - tarė
jis, - bet norėčiau pateikti jums naują vertinimo testą, kurį at­
radau būdamas Austrijoje: ten neseniai atidarėme aštuonioliktą
biurą. Žinau, kad jau naudojatės geru tuzinu įvairių būdų, bet šis
testas kitoks, ir noriu pats asmeniškai jums apie jį papasakoti.
Mums pasidarė smalsu. Ką jis dar atkapstė?
- Visi žinome, - kalbėjo Denkeris, - jog kandidato charakterį
įvertinti sunkiau nei jo kompetenciją. Jūs patys esate dirbę tą dar­
bą, kuriam atrenkate kandidatus, todėl žinote, kokius klausimus
užduoti, kad išsiaiškintumėte, ar kandidatas turi reikiamų gebėji­
mų siūlomamdarbui atlikti. Tačiau ne visada lengva atskirti, kokie
jo pranašumai tikri, o kokie - apsimestiniai. Ką jau kalbėti apie
trūkumus: juk 90 procentų kandidatų tvirtina esą perfekcionistai
ir linkę persidirbti, ar ne?.. Dėl visų tų įsivaizduojamų pranašumų
ir visuotinai priimtų trūkumų nelengva susidaryti tikslų vaizdą
apie tai, kaip jie elgiasi darbe. Mano minėtas testas leidžia įvertinti
charakterio bruožą, kuris nepaprastai svarbus atsakingas pareigas
einantiems žmonėms, ypač dirbantiems vadovaujantį darbą. Tai

133
pasitikėjimas savimi. Per įdarbinimo pokalbį jį įvertinti nepapras­
tai sunku. Pažįstu žmonių, kurie turėjo tiek daug įdarbinimo po­
kalbių, kad per juos sugeba atrodyti labai pasitikintys savimi, bet,
vos tik koks bendradarbis juos truputį užkabina, tuoj pat susilei­
džia. Per pokalbį žmogus gali vaidinti erelį, tačiau bendraudamas
su savo kolegomis - drebinti kinkas.
- Tai, ką tu sakai, tiesa, bet dažniausiai žmogui, kuriam stinga
pasitikėjimo savimi gyvenime, jo stigs ir per pokalbį su įdarbini­
mo konsultantu.
Salė suošė. Šiuos žodžius ištarė jaunas konsultantas, visai nese­
niai atėjęs į įmonę iš konkurentų agentūros, kurioje buvo įprasta
tujinti vienas kitą. Žinoma, mes, konsultantai, vienas kitam saky­
davome „tu“, bet mūsų viršininkas niekada nesileido į tokius fami­
liarumus. Išties tai buvo gana veidmainiškas artumas, tačiau Mar­
kas Denkeris priešinosi dėl kitokios priežasties: jam buvo svarbu,
kad bendradarbiai jam reikštų pagarbą.
- Mes drauge karvių neganėme, pone.
Tai buvo įprastas jo atsakymas tokiomis aplinkybėmis. Palin­
kau prie Alisos:
- Jis žino, apie ką kalba...
Ji prunkštelėjo. Fosteri sviedė į mus ledinį žvilgsnį.
Denkeris kalbėjo toliau, nė neketindamas atsakyti į jaunojo
konsultanto pastabą.
- Šį testą ne taip paprasta atlikti: reikia mažų mažiausiai trijų
dalyvių. Tačiau tai nebūtinai turi būti konsultantai. Iš tikrųjų gali­
te pasitelkti bet kokius žmones, - sukikeno jis.
Tai dar labiau sužadino mūsų smalsumą. Svarstėme, kas tai ga­
lėtų būti. Denkeris dėstė toliau:
- Testas grįstas principu, kad tikrasis pasitikėjimas savimi
nepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Tai asmeninis žmogaus
bruožas. Galima sakyti, tai nesugriaunamas žmogaus tikėjimas
savo verte, savo sugebėjimais, ir išorinė kritika jo neveikia. Ir
atvirkščiai - nepagrįstas ar apsimestinis pasitikėjimas savimi ne­
atlaiko priešiškos aplinkos spaudimo, ir žmogus praranda nema-

134
žai savo gebėjimų... Bet pakaks, papasakojau užtektinai. Praktinis
pavyzdys geriau už ilgas kalbas! Man reikia vieno savanorio...
Jis apžvelgė klausytojus, jo lūpose žaidė neperprantama šyp­
senėlė.
- Būtų geriausia, kad ateitų buhalterių įdarbinimo skyriaus at­
stovas, nes man reikia žmogaus, gerai mokančio skaičiuoti!
Pusė susirinkusiųjų lengviau atsipūtė, o kiti dar labiau įsi­
tempėme. Pasijutome lyg gniaužtuose. Denkeris lūkuriavo, -
manau, jis sadistiškai mėgavosi įtampa, kurią mums kėlė tas
laukimas.
- Kas pasisiūlys?
Buvo akivaizdu, kad niekas neatsilieps į kvietimą, nes nežinia,
ko tikėtis.
- Ką gi, esu priverstas savanorį išrinkti pats...
Manau, taip pat elgdavosi ir naciai, kitam žmogui primesdami
atsakomybę už tai, ką ketino jam padaryti...
- Nagi nagi...
Nutaisiau kiek įmanoma abejingesnį veidą ir ėmiau apžiūrinėti
People viršelį. Ar žindymas išties pakenkė Andželinos Džoli krū­
tims? Kaip įdomu... Salėje galėjai išgirsti skrendant musę. Atmos­
fera darėsi bemaž nepakeliama. Pajutau į save nukreiptą sunkų
Denkerio žvilgsnį.
- Pone Grinmorai.
Jis išsirinko mane... Gyslose sustingo kraujas. Reikia susiimti.
Neišskysti. Šiaip ar taip, turėsiu viešai atlikti jo kvailą testą. Ojei­
gu tai kerštas? Be abejonės, Laršė jam papasakojo apie mudviejų
apsižodžiavimą per paskutinį susirinkimą. Galbūt jis nori mane
pamokyti, kad daugiau nekiltų noras prieštarauti, siekia mane nu­
sodinti? Turiu išlikti ramus. Trauktis negalima. Nesuteiksiu jam
tokio malonumo.
- Ateikite, Alanai.
Puiku, jis mane vadina vardu. Aišku, nori užliūliuoti. Kad pra­
rasčiau budrumą. Turiu būti dukart atsargesnis. Atsistojau ir nu­
žingsniavau prie jo. Visų akys susmigo į mane. Baimę, kuri tvyrojo

135
salėje vos prieš kelias sekundes, pakeitė smalsumas. Susirinkusieji
jautėsi kaip teatre. Gal net kaip Koliziejuje... Žvilgtelėjau į Denke-
rį. Avė Caesar, morituri te salutant... Ne, aš tikrai ne gladiatorius.
Jis man parodė už poros metrų stovinčią kėdę, atgręžtą į publi­
ką. Atsisėdau, stengdamasis atrodyti abejingas, bet sykiu pasiti­
kintis savimi. Ne taip jau lengva...
- Štai ką mes darysime, - kreipėsi į žiūrovus Denkeris. - Pir­
miausia kandidatui reikia paaiškinti, kad tai tik žaidimas ir tai, ką
jam sakysime, neatitinka tikrovės: tiesiog to reikalauja testas. Tai
sakau, kad neužsitrauktume nemalonumų. Jau ir taip pastaruoju
metu spauda apie mus nekaip atsiliepia...
Ką jis čia rengiasi su manimi daryti? Jaučiau, kad liūdna ne­
bus... Turiu žūtbūt atsilaikyti.
- Aš, - kalbėjo Denkeris, - prašysiu pono Grinmoro atlikti ne­
sudėtingus skaičiavimus mintinai.
Skaičiuoti mintinai? Nieko baisaus, tikėjausi ko nors blogesnio.
Sugebėsiu išsisukti.
- O jūs tuo metu, - toliau aiškino jis, - sakysite jam... ne itin
malonias... kritines pastabas... priekaištus... Žodžiu, jūsų tikslas -
sugadinti jam nuotaiką. Kalbėkite apie jį visokius nemalonius da­
lykus, kokie tik šaus į galvą. Žinau, kad kai kurie iš jūsų Alaną
Grinmorą menkai tepažįstate arba visai nepažįstate. Tai nesvarbu.
Dar kartą pabrėžiu - turite sakyti ne tiesą, o tik nemalonią kritiką,
pasistengti numušti jam ūpą.
Kas čia per nesąmonė? Negi turėsiu leistis viešai nulinčiuo-
jamas?
- Nematau šio testo prasmės, - paprieštaravau.
- Na, kas čia neaišku: tikrai savimi pasitikinčio kandidato ne­
pagrįsti priekaištai nė truputėlio nesutrikdys.
Aš puikiai supratau, kad Denkeris nusprendė, jog aš idealiai
tinku testo patikimumui atskleisti. Tas nedorėlis aiškiai pajuto,
kad mane lengva išmušti iš vėžių. Jis buvo beveik tikras, kad pui­
kiai pademonstruos testo veiksmingumą ant mano kailio ir pri-
blokš žiūrovus. Turiu atsisakyti... Nė už ką nesutikti. Aš nelaimė­

136
 siu, tikrai pralošiu... Greičiau, reikia sugalvoti kokią nors dingstį,
bet kokią, kad tik išsisukčiau nuo testo.
- Pone Denkeri, man regis, vargu ar galima taikyti šį testą per
įdarbinimo pokalbį... Tai nelabai... etiška.
- Nekils jokių sunkumų, jei tik išsyk atskleisite visas kortas.
Beje, kandidatas galės pasirinkti, dalyvauti ar ne.
- Niekas nesutiks.
- Pone Grinmorai, jūs konsultantas, ar ne?
Nekenčiu žmonių, kurie uždavinėja klausimus, į kuriuos pa­
tys žino atsakymą: klausia tik tam, kad priverstų jus patvirtinti jų
žodžius.
Nieko neatsakiau, tik žiūrėjau jam į akis.
- Vadinasi, turėtumėte žinoti, kad kandidatai linkę kaip rei­
kiant pasistengti, kad gautų norimą darbą...
Šitaip aš jo neįveiksiu. Denkeris visada turi atsakymą. Greičiau.
Reikia sugalvoti ką nors kita. Tuojau pat... arba... pasakyti tiesą.
- Aš nenoriu dalyvauti šitoje užduotyje, - tariau ir atsistojau.
Visi ėmė murmėti. Didžiavausi, kad išdrįsau atsisakyti. Be abe­
jo, prieš keletą savaičių nebūčiau turėjęs tiek drąsos.
Žengiau tris žingsnius savo vietos link, bet išgirdau Denkerio
klausimą:
- Ar žinote, kas Prancūzijos teisėje vadinama sunkiu nusižen­
gimu, pone Grinmorai?
Sustingau nugara į jį. Nieko neatsakiau. Salėje stojo mirtina
tyla. Slegianti. Nurijau seiles.
- Sunkus nusižengimas, - toliau nepakenčiamu balsu kalbė­
jo Denkeris, - apibrėžiamas kaip darbuotojo ketinimas pakenkti
darbdaviui. Atsisakymas dalyvauti šiame teste man pakenktų, nes
negalėčiau pademonstruoti testo visiems darbuotojams, kurie dėl
to ir susirinko... Bet juk jūs neketinate man pakenkti, ar ne, pone
Grinmorai?
Vis dar stovėjau nusigręžęs ir tylėjau. {smilkinius mušė kraujas.
Ką čia aiškintis... Puikiai žinojau, kokie sunkaus nusižengimo
padariniai: nei išeitinės kompensacijos, nei išankstinio įspėji­

137
mo, nei atostoginių. Turėčiau iš karto išeiti iš darbo tuščiomis
rankomis...
- Ar ne, pone Grinmorai?
Mano kūnas tapo sunkus kaip dviejų tonų betono luitas. Gal­
voje buvo tuščia...
- Apsispręskite, pone Grinmorai.
Ar galėjau rinktis? Tai buvo... siaubinga. Nereikėjo atsisakyti.
Nebūčiau patekęs į tokią žeminančią padėtį... Vienintelė išeitis -
atlikti tą sumautą testą. Nori nenori, teks dalyvauti. Sutramdyti
savo išdidumą. Nagi... pirmyn... Sukaupiau visą valią ir... atsisu­
kau. Visų žvilgsniai buvo įsmeigti į mane. Nežiūrėdamas į Denkerį
nuėjau prie kėdės ir, nudelbęs akis į grindis, tylėdamas atsisėdau.
Mano veidas degte degė. Ausyse ūžė. Turėjau suimti save į rankas.
Greičiau. Reikia užmiršti gėdą. Susikaupti. Atgauti energiją. Ją nu­
kreipti. Kvėpuoti. Taip, teisingai. Reikia kvėpuoti... Nusiraminti.
Denkeris luktelėjo, o tada pradėjo klausinėti aritmetikos
veiksmų:
- 9 padauginti iš 12?
Tik nereikia skubintis atsakyti. Aš jam ne koks mokinys.
- 108.
- 14 plius 17?
-31.
- 23 minus 8?
Stengiausi atsakinėti dar lėčiau. Turėjau susitelkti, atgauti jė­
gas. Man jų prireiks. Ramiai.
- 15.
Jis plačiai sumosavo rankomis, ragindamas žiūrovus sakyti kri­
tiškas pastabas. Aš ir toliau vengiau jų žvilgsnių. Girdėjau koste-
lėjimus, nedrąsų šurmulį ir... nė vieno žodžio. Denkeris pašoko ir
kreipėsi į juos:
- Dabar jūsų eilė! Sakykite viską, kas tik šauna į galvą... Ką nors
neigiamo apie poną Grinmorą.
Aš ir vėl buvau „ponas“.

138
 - Nesivaržykite, - paragino jis susirinkusiuosius, - primenu
jums, kad teisybės sakyti nereikia. Beje, mes visi žinome, kad Ala­
nas turi daugybę pranašumų. Tai tik žaidimas, to reikalauja testas.
Drąsiau!
Štai kaip, dabar aš vėl Alanas. Kitaip tariant, jo draugelis. Ir
turiu daugybę pranašumų. Koks manipuliuotojas... Koks apgailė­
tinas niekšas.
- Tu niekam tikęs! - driokstelėjo pirmoji replika.
- 8 padauginti iš 9? - tučtuojau paklausė Denkeris.
-72.
- 47 padauginti iš 2?
-94.
- Dar, dar, - kvietė jis žiūrovus plačiai mostaguodamas.
Jis ragino mano kolegas lyg generolas, įsakinėjantis savo pul­
kams ropštis iš tranšėjų ir švilpiant kulkoms pulti priešą.
- Nemoki skaičiuoti!
Antra kritiška pastaba.
- 38 iš 2?
Neskubėdamas įkvėpiau, stengdamasis nepasiduoti jo diktuo­
jamam tempui.
- 19.
- Nagi! Nagi!
Taip šūkaujama žmonėms, stumiantiems užgesusį automobilį,
kai šie stengiasi suteikti jam reikiamą pagreitį, kad užvestų variklį.
- Nieko nesugebi!
Kol kas kritikos klausiausi abejingai. Ji skambėjo labai dirbti­
nai: mano bendradarbiai varžėsi dar labiau nei aš...
- 13 padauginti iš 4?
-52.
- Mėgėjas!
- 37 plius 28?
- Lėtai skaičiuoji!
-65.
- Greičiau! Nesivaržykite! - sušuko Denkeris žiūrovams.

139
 - Slunkius!
- 19 padauginti iš 3?
- Ko miegi!
- Per lėtai!
-57.
- Visai nembki skaičiuoti!
Dabar Denkeris patenkintas šypsojosi.
- 64 minus 18?
- Niekam tikęs!
- Nemoki skaičiuoti!
- Nieko nesugebi!
Piktos replikos ėmė skrieti iš visų pusių.
Reikėjo sutelkti dėmesį į Denkerio klausimus. Užmiršti kitus.
Negirdėti jų.
-46!
- Prastokai!
- Visai vangiai!
- Skaičiuoji vėžlio greičiu!
- Koks tu lėtas!
Publika įsivažiavo. Visi šaukė vienu metu. Denkeris laimėjo.
- 23 plius 18?
- Tau nepavyks!
Negalima jų klausytis! Reikia įsivaizduoti skaičius. Vien skai­
čius. 23, 18.
- Tu nieko nesugebi!
- Pernelyg lėtai!
Salėje pasigirdo šlykštus juokas...
- Ištižėlis!
- Visai negabus!
- Nemoki matematikos!
- Viskas, tu žlugęs!
- Tau galas!
Kolegos darėsi panašūs į įniršusius žvėris, jie vis labiau įsijautė
į žaidimą.

140
 - 23 plius 18? - išsišiepęs pakartojo Denkeris.
- 42, tai yra nė­
jo šypsena tapo dar platesnė.
- Susimovei!
- Nemoki skaičiuoti!
-41.
- 12 plius 14?
- Tau nepavyks!
- Tu tiesiog liurbis!
- Tu apgailėtinas!
12 plius 14. 12,14.
- 24. Ne, 26!
- Skaičiuoji vis blogiau!
- 8 padauginti iš 9?
- Niekamtikęs!
- 62. Ne... 8 padauginti iš 9 - 72.
- Nemoki daugybos lentelės - žemiau bet kokio lygio!
Pasijutau išmuštas iš vėžių. Visiškai. Reikia susitelkti. Nekreipti
dėmesio į tai, kaip jaučiuosi.
- 4 padauginti iš 7?
- Žioplys!
- Tau nepavyks!
- Nežinai!
- Nevykėlis!
- 4 padauginti iš 7? - pakartojo Denkeris.
- Dvidešimt... keturi.
- Susimovei!
- Tu žioplys!
- Visiškas mulkis!
- Skystaprotis!
- 3 padauginti iš 2?
- Cha cha cha! Jis nemoka skaičiuoti!
- Visai žioplas!
- Vėpla!
141
 - Tikras nupiepėlis!
- 3 padauginti iš 2!
Nuaidėjo juokas - garsus, negailestingas. Kai kurie žviegė net
susirietę. Man tarytum viskas būtų išgaravę iš galvos.
- 2 plius 2?
- Jis nė iš dviejų dauginti nemoka!
- Kvailys! Kvailys! Kvailys!
- Atsilikėlis!
- Visai negabus!
- 2 plius 2? - apimtas euforijos kartojo Denkeris.
- Ėėė...
- 2 plius 2? - džiūgavo Denkeris.
- Mulkis!
Staiga Denkeris liovėsi, pašoko nuo kėdės ir nutildė publiką.
- Gerai, pakaks. Gana!
- Niekam tikęs!
- Liaukitės, užtenka, užtenka...
Aš buvau priblokštas, apdujęs. Jaučiausi siaubingai. Denkeris
tai suvokė ir staiga labai surimtėjo. Padėtis tapo nevaldoma. Jis ži­
nojo, kad tai įvyko dėl jo kaltės, ir turbūt nutuokė, kuo tai gresia.
- Viskas, gana, - tarė jis. - Truputį perlenkėme lazdą... Iš ti­
krųjų taip daryti nereikia... Bet juk turėjome reikalą su kietu vy­
ruku... Galėjome sau leisti... ar ne? Gerai, paplokime Alanui už
drąsą. Išbandymas nebuvo lengvas!
Netikėtai iš transo pažadinti bendradarbiai, sutrikę ir staiga
nesmagiai pasijutę, vangiai paplojo. Pastebėjau Alisos akyse ži­
bant ašaras.
- Šaunuolis, bičiuli! Puikiai pasirodei, - man nueinant tarė
Denkeris ir smarkiai paplojo man per nugarą.
 16

Tuoj po susirinkimo sprukau iš darbo, nusprendęs nelaukti

dienos pabaigos. Niekas nedrįs man dėl to priekaištauti. Išėjau į
gatvę, pasukau kairėn ir sparčiai nužingsniavau šaligatviu, negal­
vodamas, kur einu. Man reikėjo numalšinti stresą.
Šis sunkus išbandymas visiškai išmušė mane iš vėžių, baisiai
niršau ant Denkerio. Kaip dabar žiūrėti į akis sutiktiems bendra­
darbiams? Tas niekšas mane viešai pažemino. Jis už tai sumokės.
Labai brangiai. Rasiu būdą priversti jį pasigailėti, kad šitaip žai­
džia su žmonėmis.
Paradoksas, bet tai, kad testas atskleidė, jog man stinga pasiti­
kėjimo savimi, dabar teikė pranašumo: salėje padėtis tapo neval­
doma, ir dėl to kaltas buvo Denkeris. Be abejo, galiu jam pridaryti
šiokių tokių teisinių rūpesčių, ir jis tikriausiai tai žino. Dabar aš
beveik neliečiamasis...
Gavau Diubrėjaus žinutę ir, kaip liepta, prisidegiau cigaretę. Jis
tai jau tikrai padės man atkeršyti. Tik kad liautųsi vis nurodinėjęs
rūkyti! Rūkyti smagu, kai pats nusprendi, o ne kai tau liepia...
Žingsniavau Paryžiaus gatvėmis kurdamas keršto planus. Dan­
gumi skriejo grėsmingi juodi debesys. Karštas, įelektrintas oras
pranašavo audrą. Ėjau sparčiai, netrukus ant kaktos sužibo prakai­
to lašeliai. Nuo ėjimo ar nuo pykčio? Žinoma, galiu parašyti skun­
dą ir išsireikalauti šiokios tokios kompensacijos, bet kas paskui?
Kaip tada toliau dirbti? Atmosfera taps nepakenčiama. Be abejo,
bendradarbiai nebedrįs rodytis mano draugijoje... Ar ilgai atsilai­
kysiu tokioje aplinkoje? Neverta nė stengtis.

143
 Pamažu pyktį pakeitė nuoskauda, galiausiai pasijutau visai su­
gniuždytas. Nebeturėjau nė lašelio energijos. Paskutinį kartą toks
prislėgtas jaučiausi tada, kai mane paliko Odrė. Odrė. Krintanti
žvaigždė, įsiveržusi į mano gyvenimą tam, kad pažinčiau džiaugs­
mą, ir vėl dingusi naktyje. Jeigu ji bent būtų pasakiusi, kodėl taip
nusprendė, jei būtų priekaištavusi, kritikavusi... Būčiau galėjęs su
viskuo sutikti ir kaltinti save arba nutarti, kad ji neteisi - tada būtų
buvę lengviau atsisveikinti... Tačiau ji išėjo staiga, nieko nepaaiš­
kinusi, o aš nepajėgiau užversti lapo, išgedėti mūsų išsiskyrimo,
todėl skausmingai jutau jos netektį. Kai galvodavau apie ją, ilgesys
gniauždavo ir draskydavo man širdį. Kai prisimindavau jos šyp­
seną, užliedavo liūdesys. Kartu su ja dingo ir dalis manęs. Mano
kūnas ilgėjosi jos kūno, o siela jautėsi vieniša it našlaitė.
Pradėjo dulkti smulkus, melancholiškas lietus. Žingsniavau to­
liau, tik kiek lėčiau. Nenorėjau grįžti namo. Toldamas nuo Luvro,
išėjau iš Rivoli gatvės ir įžengiau į ištuštėjusį Tiuilri sodą: praeivius
išvaikė lietus. Mindamas suplūktą žemę, sliūkinau po medžiais,
po jais buvo pribarstyta per anksti nukritusių lapų. Nuo medžių
lėtai, lyg nenoromis, lašnojo iš dangaus nukritęs vanduo, persi­
smelkęs maloniu augalijos aromatu. Pagaliau atsisėdau ant ato­
kiau riogsančio kelmo. Kartais gyvenimas neteisingas. Be abejo,
mano nepasitikėjimo savimi priežastys glūdi vaikystėje. Aš dėl to
nekaltas, bet turiu kentėti. Tarytum dar to negana - tas mano ne­
pasitikėjimas savimi pritraukia visokius niekšus, kuriems esu pati
tinkamiausia auka, ir nuo jų nukenčiu dar kartą. Gyvenimas ne­
gailestingas kenčiantiems žmonėms. Jis skaudina juos antra tiek.
Ilgai taip sėdėjau, vis labiau susiliedamas su gamta, o parko
ramybė pamažu nutildė mano mintis. Galop atsikėliau ir nejučia
pasukau Diubrėjaus kvartalo link. Tik jis gali pataisyti man nuo­
taiką.
Lietus varvėjo mano skruostais ir tekėjo už apykaklės. Atrodė,
kad jis nuplauna viską, ką patyriau, o drauge ir mano gėdą.
Vakarėjant pasiekiau Diubrėjaus namą. Langai buvo uždaryti,
jokio judėjimo, jokio gyvybės ženklo. Iš karto supratau, kad Diub-

144
 rėjaus nėra. Paprastai jo skleidžiamą energiją, regis, galėjai pajusti
kiaurai sienas.
Paspaudžiau vaizdo telefonspynės skambutį. Atsiliepė tarnas ir
pranešė, kad ponas išėjęs. Jis nežinąs, kada ponas grįš.
- O Katrina?
- Jos čia niekada nebūna, kai jo nėra, pone.
Paklaidžiojau po kvartalą, prisigalvodamas visokių priežasčių
negrįžti namo, paskui užkrimtau vienoje iš nedaugelio šio kvar­
talo užkandinių. Susinervinau, kad nepasimatysiu su Diubrėjumi.
Į galvą toptelėjo mintis: o gal ir jis - koks nors nedorėlis, kurį trau­
kia mano silpnumas? Juk su juo susipažinau tikrai išskirtinėmis
aplinkybėmis: buvo visiškai akivaizdu, koks esu pažeidžiamas...
Visa tai vėl vertė spėlioti, kodėl jis manimi domisi ir man padeda.
Kam jis visa tai daro? Man labai knietėjo sužinoti daugiau, bet
kaip? Neturėjau galimybių atlikti tyrimą.
Tada iš atminties iškilo vienas vaizdas. Užrašų knygutė. Be
jokios abejonės, knygutės turinys atskleistų daugiau. Bet kaip
prie jos prieiti nesudraskytam to prakeikto šuns? Juk turi būti
koks nors būdas... Apmokėjau sąskaitą, nusipirkau laikraštį Les
Echos - jų šūsnis gulėjo ant baro - ir grįžau prie pilies, tik šįkart
likau priešingoje gatvės pusėje, {sitaisiau ant suoliuko ir atsiver­
čiau laikraštį. Nuo tvoros mane skyrė keturios medžių eilės. Bu­
vau tikras, kad galėsiu viską matyti, pats likdamas nepastebėtas.
Galvoje sukosi viena mintis, kurią norėjau patikrinti... Permečiau
akimis Les Echos, stabtelėdamas ties stambių ir vidutinių įmonių
naujienomis. Jos visos siekė to paties tikslo: padidinti savo vertę
biržoje. Retkarčiais žvilgtelėdavau į namą. Nieko. Laikas slinko
lėtai, labai lėtai. Apie pusę dešimtos vakaro pirmame aukšte įsi­
žiebė šviesa, netrukus nušvito ir gretimų kambarių langai. Diub-
rėjaus darbo kambario lango nemačiau, nes jis išėjo į sodą kitoje
pusėje. Atidžiai žiūrėjau, bet nemačiau jokio žmogaus. Vėl ėmiau
skaityti laikraštį, vis žvilgčiodamas į langus. Dar kokį pusvalandį
lauke bus šviesu. Paskui jau taps keblu nekelti įtarimo su išskleis­
tu laikraščiu... Reikės sugalvoti ką nors kita. Aptikau Fišermano

145
straipsnį: žurnalistas ir vėl reiškė abejones dėl „Denkerio konsul­
tacijų“ strategijos. „Valdyba neturi vizijos“, - rašė jis. Liūdna, kad
puoliau taip žemai, bet jaučiau pasitenkinimą, skaitydamas blogus
atsiliepimus apie savo įmonę...
Laukti prailgo. Vis labiau temo. Mašinų mažėjo. Ore, pritvin­
kusiame popietinio lietaus drėgmės, tvyrojo stiprus prospekto lie­
pų aromatas. Galiausiai atsiguliau ant suolo, pasikišęs laikraštį lyg
pagalvę. Nenuleidau akių nuo namo. jis buvo užlietas nepaprastos
ramybės, kurią retsykiais sutrikdydavo tolimas greitį didinančio
motociklo burzgesys.
Lygiai 22 valandą iš anapus gatvės atsklido tylus garsas. Be­
matant jį atpažinau: spragtelėjo elektrinė vartelių spyna. Atidžiai
stebėjau, bet nemačiau jokio žmogaus. Vis dėlto buvau tikras, kad
girdėjau tą būdingą spragtelėjimą...
Staiga atsidarė namo durys. Sustingau. Magėjo pasikelti, kad
geriau matyčiau, bet bijojau atkreipti į save dėmesį. Geriau jau lik­
siu gulėti. Kelias sekundes nieko nemačiau, paskui ant lauko laiptų
pasirodė keturi žmonės. Jie uždarė duris, nužingsniavo per sodą
ir išėjo pro nuotoliniu būdu rakinamus vartelius. Tai buvo tarnai.
Jie persimetė keliais žodžiais ir išsiskyrė. Vienas jų perėjo pros­
pektą visai netoli manęs. Mano pulsas ėmė mušti tankiau. Ar jis
mane pastebėjo? Vargu... Nusprendžiau nejudėti. Jeigu jis prisiar­
tins, užsimerksiu ir apsimesiu miegąs. Juk jau buvau užėjęs anks­
čiau, man pranešė, kad Diubrėjaus nėra, tad nieko nuostabaus,
kad atsisėdau ant suolo ir ėmiau jo laukti, o paskui užmigau. Jei
Diubrėjus jau grįžo, tikriausiai pražiopsojau jį, kol vakarieniavau...
Prisimerkiau, bet nenuleidau akių nuo tarno. Jis pasuko šaligatviu
į kairę ir sustojo autobusų stotelėje. Lengviau atsikvėpiau... Ėmiau
toliau kantriai stebėti pilį, kurią vėl apgaubė mirtina ramybė. Po
septynių minučių atvažiavo autobusas. įsitikinau, kad tarnas ti­
krai įlipo. Buvo trylika minučių po dešimtos. Mano koją sutraukė
mėšlungis. Paskui ilgai nieko nenutiko. Ant suolo buvo taip ne­
patogu, kad nebegalėjau ištverti. Galiausiai atsisėdau, ir kaip tik
tą akimirką sodą priešais namą nutvieskė ryški šviesa, nelyginant

146
prožektorius būtų nušvietęs tamsią salę. Skubiai išsitiesiau ant
suolo, kūną vėl pervėrė skausmas. Beveik tuoj pat atsidarė durys,
ir ant slenksčio pasirodė Diubrėjus. Stalinas puolė loti džiaugs­
mingai inkščiodamas. Seimininkas pasuko prie jo. Išgirdau tylų
Diubrėjaus balsą ir išvydau, kaip šuo vizgina uodegą. Diubrėjus
pasilenkė prie jo ir po akimirkos Stalinas ėmė šokinėti aplinkui. Jis
buvo laisvas. Lygiai pusę vienuoliktos vakaro.
Šuo atsistojo ant užpakalinių kojų, ir Diubrėjus švelniai apka­
bino jo kaklą. Taip jie žaidė keletą minučių, paskui šeimininkas
grįžo vidun ir užgesino lauko šviesą, - sodas paniro į tamsą. Šuo
nubėgo už namo.
Kamuojamas skausmo atsikėliau ir nukėblinau iki autobusų
stotelės. Žvilgtelėjau į tvarkaraštį: 22 valandą 13 minučių atvažia­
vęs autobusas turėjo atvažiuoti 22 valandą 10 minučių. Vėlavo tris
minutes..
Vadinasi, tarnams išvykus, Stalinas nuo grandinės buvo paleis­
tas po septyniolikos minučių. Septyniolika minučių. Ar jų pakaktų
įsmukti į namą? Galbūt... Bet ar viduje neliko kitų tarnų? Ir kaip
patekti į sodą? Paskui jau įsigauti į namą būtų nesunku, nes šiuo
metų laiku langai dažnai paliekami atviri, bet kaip nepastebėtam
įsėlinti į šeimininko darbo kambarį? Labai rizikinga. Reikės suži­
noti daugiau.
Nuėjau į metro ir parvažiavau namo. Nepraėjus nė penkioms
minutėms, atsibeldė ponia Blanšar. Ir kaipji drįsta taip vėlai trikdy­
ti nuomininko ramybę? Man regis, netgi nekėliau daug triukšmo...
Nežinau, kas mane pastūmėjo - gal nuo pat ryto susikaupusi
nuoskauda dėl Denkerio, bet pirmą kartą pratrukau pykčiu ant
savo buto šeimininkės. Iš pradžių ji labai nustebo, bet nesutriko
ir išpoškino man gero elgesio taisykles. Ji išties buvo bjauresnė už
visus kitus drauge sudėjus: ničniekas negalėtų jos įveikti!
 17

Ivas Diubrėjus prapliupo kvatotis - kvatojo nuoširdžiai ir il­

gai. Jis nebepajėgė sustoti. Paprastai santūri Katrina irgi juokėsi
susiėmusi už pilvo. Ką tik jiems papasakojau, kaip nesėkmingai
stengiausi priderinti savo gestus prie aukštojo juodaodžio metro
traukinyje.
- Nematau nieko juokinga. Per jus vos į galvą negavau.
Jie ir toliau leipo iš juoko ir nieko man nesakė.
- Tai aš turėčiau iš jūsų šaipytis! Ta jūsų gudrybė neveikia!
Ištaikęs akimirką tarp dviejų juoko priepuolių, Diubrėjus pa­
kartojo mano pasakytą sakinį, pamėgdžiodamas afrikietišką ak­
centą:
- Nu, ar dar ilgai iš manęs išsipisinėsi?
Ir jiedu vėl ėmė žvygauti - taip užkrečiamai, kad galiausiai aš
irgi nebesusilaikiau.
Mes sėdėjome į sodą išeinančioje namo terasoje, patogiai įsi­
taisę giliuose tikmedžio krėsluose. Oras buvo gražus, kur kas gra­
žesnis nei vakar. Vakaro saulė nuauksino reljefines akmens sienas.
Šios pradėjo skleisti sukauptą šilumą, o su ja padvelkė ir švelnus
siena besiraizgančios vijoklinės rožės aromatas.
Mėgavausi šiuo atokvėpiu, nes pradėjau justi nuovargį dėl pra­
ėjusios nakties: buvau pažadintas tris kartus, kad surūkyčiau ci­
garetę...
Vėl įsipyliau apelsinų sulčių, - sunkiai nulaikiau didžiulį raižy­
tą krištolinį grafiną, kuriame skimbčiojo ledukai. Pavakarieniavo­
me anksti. Valgėme lengvą tailandietišką patiekalą, kurį pagamino
148
 Diubrėjaus virėjas. Stalas buvo nepaprastai gražiai padengtas, o
įstabiausias dalykas, be abejo, buvo prieskonių kalnai, supilti į si­
dabrines lėkšteles, išdėliotas stalo viduryje.
- Tiesą sakant, - pamažu rimdamas tarė Diubrėjus, - tu pa­
darei dvi klaidas, kurios ir lėmė tavo nesėkmę. Pirmiausia, kai nu­
taisai tokią pat pozą kaip kito žmogaus, turi šiek tiek luktelėti ir
tik tada kartoti jo judesius, kad jis nesijaustų pamėgdžiojamas. Be
to - ir iš tikrųjų tai pats svarbiausias dalykas, - tu tiesiog taikei
metodą. Bet tai jokiu būdu ne metodas, o kur kas daugiau! Tai
visų pirma nusiteikimas, kito žmogaus pažinimo filosofija. Tai su­
veiks tik tada, kai tu norėsi įžengti į kito žmogaus pasaulį, patirti
jį iš vidaus - įsivaizduoti save kito vietoje, pajusti, ką jaučia jis, ir
pažvelgti į pasaulį jo akimis. Jeigu šito trokšti nuoširdžiai, gestų
suderinimas - nedidelis magiškas triukas, kuris tau padeda ir lei­
džia užmegzti ryšį, padaryti jį tokį kokybišką, kad kitam norėsis
jį išlaikyti. Štai kodėl vėliau kitas žmogus nesąmoningai atkartos
tavo judesius. Tačiau tai tėra padarinys, jokiu būdu ne tikslas.
- Taip, bet pripažinkite - šis reiškinys toks neįtikėtinas, kad
norisi jį išbandyti!
- Žinoma.
- Na, aš išmėginau ir kitą dalyką, kuris daugiau mažiau suvei­
kė: pabandžiau užmegzti ryšį su savo vadovu, persiimdamas jo
mąstysena. Tai Lukas Fosteri, šaltas, labai racionalus žmogus, ne
itin mėgstantis plepėti...
- Puikiai pasirinkai.
- Kodėl taip sakote?
- Jeigu jau ketini priimti kito žmogaus pasaulį, tai pasirink
žmogų, visiškai kitokį nei tu pats: taip naudingiau. Tai didesnė ke­
lionė... Beje, ar minėjau, ką šiuo klausimu sakė Prustas?
- Marselis Prustas, prancūzų rašytojas? Kiek pamenu, ne.
Diubrėjus padeklamavo iš atminties:
- „{vykdyti vienintelę tikrą kelionę, išsimaudyti vieninteliam
Jaunystės šaltiny - tai nereiškia išvykti ir pažvelgti į naujus gam­
tovaizdžius, tai reiškia turėti kitas akis, pažvelgti į pasaulį kito

149
 žmogaus akimis, pamatyti šimtus pasaulių, kuriuos kiekvienas jų
mato, kuriais kiekvienas jų yra.“
Katrina pritariamai linktelėjo.
Ant stalo krašto nutūpė paukštelis, susidomėjęs užkandžių
pilnos lėkštės - mes ją buvome vos pradėję - turiniu. Tikriau­
siai būtų įdomu pažvelgti į pasaulį paukščio akimis. Ar gyvūnai
irgi turi savitą charakterį ir kiekvienas savaip išgyvena tą pačią
situaciją?
Diubrėjus paėmė sumuštinuką su lašiša, ir paukštelis nuskrido.
- Ne taip paprasta, - vėl prabilau aš, - įlįsti į kito žmogaus
kailį, kai tau jo pasaulis nelabai patinka. Su Fosteri tai ir buvo sun­
ku. Aš nesižaviu skaičiais, rezultatų ar įmonės akcijų kurso kiti­
mu taip kaip jis. Prisiverčiau šnekėti apie tuos dalykus, bet tikrai
nekalbėjau pakankamai įtikinamai... ar nuoširdžiai. Šiaip ar taip,
nepajutau, kad jis būtų man atsivėręs...
- Suprantu, kad tau nepatinka skaičiai, ir tikrai nereikia vai­
dinti, kad domiesi kito žmogaus pomėgiais ar reikalais. Visai
ne! Svarbiausia - domėtis jo asmeniu taip, kad pajustum, kokį
didžiulį malonumą skaičiai teikia jam. Tai visai kas kita... Pavyz­
džiui, kai atkartoji jo judesius, perimi jo vertybes, įsijauti į jo rū­
pesčius, daryk tai vien trokšdamas įlįsti į jo kailį ir iš vidaus patirti
jo pasaulį.
- Gerai. Jūs norite pasakyti, kad man reikia ne stengtis susido­
mėti skaičiais, o tik įsijausti į jo asmenybę ir tarti sau: „Koks gi tai
jausmas? Ką jaučia žmogus, besidomintis skaičiais?“Taip?
- Būtent! Ir mėgaukis patirdamas tai, kas šiuo atveju tau visiš­
kai nauja... Kaip tik tada jūsų santykiuose įvyks stebuklas - tikrai
atsiras harmonija.
Ištiesiau ranką ir paėmiau sumuštinuką. Ant duonos uždėtas
plonytis švelniai rūkytos lašišos griežinėlis grietine apteptais pa­
kraštėliais, o ant jos - mažytis šparagas, apšlakstytas citrinos sul­
timis. Burnoje tirpstantis skanėstas...
- Vis dėlto yra tam tikra riba. Ši gudrybė veikia ne su visais.
- Taip. Toks šio reiškinio ypatumas.

150
 - Norint, kad suveiktų, reikia nuoširdžiai domėtis kiltu žmogu­
mi, tačiau bendraujant su... priešais tai beveik neįmanoma.
- Priešingai, tai pats geriausia būdas juos įveikti! „Apkabinu
savo priešą, bet tik tam, kad jį uždusinčiau."
- Kai žmogaus nekenti arba jis tave skaudina, tada nėra nė
menkiausio noro įlįsti į jo kailį ir pajusti, ką jaučia jis...
- Tas tiesa, ir vis dėlto dažniausiai tai vienintelis būdas supras­
ti, kodėl jis šitaip su mumis elgiasi. Tol, kol esi susiteMkęs vien į
save, tik kankiniesi arba atstumi kitą, tačiau situacija (nesikeičia.
Tam žmogui tu neturi jokios įtakos. Bet kai įsivaizduoji save jo
vietoje, gali išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi. Jeigu jis - budelis,
tada vertink tą situaciją budelio akimis, ir suprasi, kas jį verčia
kankinti. Tik taip gali tikėtis jį sustabdyti. Atstumdama s žmogaus
nepakeisi.
- Na taip...
- Atstumdamas žmogų ar nepriimdamas jo idėjų Įbaskatini jį
užsisklęsti ir įsikibus laikytis savo pozicijos. Kodėl gi jam turėtų
būti įdomu, ką tu nori pasakyti, jeigu atmeti jo požiūrį?
- Teisybė...
- Jei stengiesi, nors kartais tai būna sunku, pažvelgti į pasaulį
kito žmogaus akimis, tada supranti, kodėl jo mintys ir elgesys kaip
tik tokie. Jis jaučiasi suprastas, o ne teisiamas, ir galbūt sugebės
išgirsti, ką tu nori pasakyti, kad pakeistumjo požiūrį.
- Bet tai pavyksta ne visada...
- Žinoma, tačiau priešingas elgesys niekada neduos rezultatų...
- Suprantu, ką norite pasakyti.
- Apskritai kuo labiau stengiesi ką nors įtikinti, Ubo daugiau
pasipriešinimo sulauki. Kuo karščiau trokšti, kad žmo^s pakeis­
tų nuomonę, tuo tvirčiau jis jos laikysis. Beje, fizikai tai jau seniai
žino...
- Fizikai? Kaipgi fizika siejasi su žmonių santykiais?*
- Tai dinamikos dėsnis. Izaokas Niutonas įrodė, kad, veikiant
medžiagą tam tikra jėga, sukeliama tokio pat dydžio priešingos
krypties jėga.

151
 - Taip, kažką prisimenu...
- Tai štai, lygiai tas pat vyksta ir žmonių santykiuose: kai ati­
duodi energiją, bandydamas ką nors įtikinti, elgiesi taip, tarsi tą
žmogų veiktum, stumtum tam tikra jėga. Jis tai pajunta ir pradeda
stumti priešinga kryptimi. Tu stumi jį - jis stumia tave.
- Gerais tai kĄtada siūlote? Jeigu tai, ką sakote, tiesa, vadinasi,
kuo daugiau įtikinėji, tuo blogiau sekasi, ar ne? Tai ką tada daryti?
- Reikia ne stumti, o traukti...
- Aha... O kaip tai padaryti?
- Stumiant išeities taškas yra tavo pozicija: tu nori ją primesti
kitam. Traukiant išeities taškas - kito žmogaus pozicija: tu pa­
mažu ją priartini prie savęs. Matai, tai vis susiderinimo filosofija.
Traukdami irgi įžengiame į kito žmogaus pasaulį, bet šįsyk tam,
kad paskatintume jį pasikeisti. Bet išeities taškas visada tas pats:
reikia įsijausti į kito žmogaus padėtį.
- Tu stumi jį - jis stumia tave...
Pusbalsiu pakartojau Diubrėjaus žodžius, prisimindamas visus
atvejus, kai išties veltui stengdavausi ką nors įtikinti.
- Beje, esama ir priešingos situacijos. Stengdamasis nusikra­
tyti ko nors, kas braunasi į tavo erdvę, kuo labiau jį stumi, tuo
atkakliau jis lenda.
Prisiminiau savo bendravimą su ponia Blanšar: kuo smarkiau
stengiausi kovoti su jos priekaištais ir įkyriu brovimusi į mano as­
meninį gyvenimą, tuo atkaklesnė ji darėsi. Paskutinį kartą, kai ne­
beslėpiau savo pykčio ir jai kone prieš pat nosį užtrenkiau duris, ji­
nai vėl jas atidarė ir dar labiau įsikarščiavusi žėrė man priekaištus...
Papasakojau apie tą nutikimą Diubrėjui. Jis tylėdamas atidžiai
mane išklausė, ir pamačiau, kad jo akys sužibo. Jam neabejotinai
toptelėjo kažkokia mintis, ir jis, regis, ja gan didžiavosi...
- Žinote išeitį?
- Štai ką tu padarysi...
Ir jis išdėstė savo planą.
Jaučiau, kad mano veidas vis labiau bąla. Diubrėjus vis įsakmiau
aiškino, ką turiu daryti, galbūt jausdamas, kad mano nepatiklumą

152
 reikia palaužti tiksliais nurodymais. Bet tai, kojis prašė, man buvo
visiškai ne-pri-im-ti-na. Aš ir anksčiau kartais spyriodavausi, iš­
girdęs jo užduotis, bet galiausiai visada nusileisdavau. Tačiau šį­
kart tai buvo tiesiog neįmanoma. Vos pagalvojus apie tai, ko jis
manęs prašė, darėsi silpna.
- Ne, liaukitės. Ir pats numanote, kad niekada to nepadarysiu.
Ieškodamas palaikymo, žvilgtelėjau į Katriną. Ji, regis, jautėsi
taip pat nepatogiai kaip ir aš.
- Žinai, kad neturi pasirinkimo.
- Jūs nesilaikote savo principų. Juo labiau aš priešinuosi, juo
akivaizdžiau jūs pereinate į jėga grįstą santykį...
- Teisybė.
- O tai jūsų pernelyg netrikdo? Sakote viena, o darote visai
ką kita...
- Aš turiu rimtą priežastį taip elgtis.
- Kokią?
- Aš turiu valdžią, mano bičiuli. Valdžią. Tai kamman terliotis?
Šiuos žodžius jis ištarė patenkintas, šypsodamasis. Kilstelėjo
prie lūpų taurę baltojo vyno - tokio šalto, kad net taurės sienelės
buvo aprasojusios. Mus gaubė vakaro šiluma. Viršum mūsų lyg
mus saugodami šakas skėtė milžiniški platanai. Atsitiktinai žvilg­
telėjau į Katriną ir sustingau. Ten, ant jos kelių, gulėjo ji. Katrina
vienoje rankoje laikė ją, o kitoje laikė pieštuką. Užrašų knygelė...
Galbūt moteris pastebėjo ar nesąmoningai pajuto, kad žiūriu,
nes ant knygutės uždėjo ir kitą ranką, tarsi norėdama ją uždengti.
Man į galvą šovė mintis. O jeigu tiesiog paprašyčiau, kad man
duotų ją pasklaidyti? Juk tikrai nenumanau, kas ten parašyta... Gal
jie ir sutiktų... Galbūt aš tiesiog iš musės darau dramblį.
Nutaisiau kuo abejingesnį veidą.
- Matau, kad ant tos knygutės užrašytas mano vardas. Ar galiu
žvilgtelėti? - paklausiau Katrinos ir ištiesiau ranką. - Aš iš pri­
gimties labai smalsus...
Ji sustingo ir tylomis pažvelgė į Diubrėjų.
- Jokiu būdu! - griežtai nukirto šis.

153
 Aš nepasidaviau. Dabar arba niekada. Nesitrauksiu.
- Jei ten rašoma apie mane, savaime suprantama, ir aš turėčiau
paskaityti...
- Ar kino režisierius atskleidžia žiūrovams scenarijų, kol vyks­
ta filmavimas?
- Šiuo atveju aš nesu vien žiūrovas. Man regis, aš netgi vienas
iš pagrindinių aktorių...
- Taigi! Aktorius geriau vaidina, kai tik paskutinę akimirką suži­
no, kokią sceną reikės suvaidinti! Tada jis būna spontaniškesnis.
- Man geriau sekasi, kai galiu pasiruošti iš anksto.
- Tavo gyvenimo scenarijus nėra parašytas iš anksto, Alanai.
Šie žodžiai tarytum pakibo ore. Katrina sėdėjo nudelbusi akis.
Tas dviprasmiškas atsakymas man nepatiko. Kąjis reiškia - kad
niekas negali iš anksto žinoti savo likimo? Ar kad jis, Ivas Diubrė-
jus, šiuo metu rašo mano gyvenimo scenarijų? Nuo šios minties
nugara perbėgo šiurpulys.
Nejučia nukreipiau žvilgsnį į namo fasadą. Darbo kabineto
langas pirmame aukšte buvo plačiai atidarytas. Apačioje per visą
pastatą ėjo atsikišusi atbraila. Kampe iki pat žemės leidosi akme­
ninis latakas. Būtų visai lengva užsikabaroti ant atbrailos, o iš ten
pasiekti darbo kabineto langą...
Paėmiau dar vieną sumuštinuką su lašiša.
- Kad jau prakalbome apie valdžią ir jėga grįstus santykius, -
darbe patyriau siaubingą dalyką...
Papasakojau apie vakarykštį susirinkimą su Marku Denkeriu
ir mintino skaičiavimo testą. Diubrėjus manęs atidžiai klausėsi.
Žinojau, kad rizikuoju gauti dar vieną nemalonią užduotį, tačiau
buvau pasirengęs bet kam, kad tik nubausčiau savo generalinį di­
rektorių, tad man reikėjo Diubrėjaus išmonės. Jis buvo toks pats
stiprus kaip Denkeris, ir dar genialus.
- Noriu atkeršyti.
- Bet ant ko tu pyksti?
- Man regis, ir taip aišku, argi ne?
- Atsakyk.

154
 - O kaip jūs manote?
- Šitą klausimą uždaviau tau.
- Žinoma, ant Denkerio!
Diubrėjus lėtai palinko prie manęs ir įsmeigė man į akis savo
veriantį žvilgsnį. Toks žvilgsnis sutramdytų ir labiausiai įsiaudri­
nusį žmogų.
- Alanai, ant ko tu iš tikrųjų pyksti?
Pasijutau įkliuvęs į spąstus. Buvau priverstas palikti nuoša­
lyje pernelyg lengvą atsakymą, susitelkti į save ir įsigilinti į savo
jausmus. Ant ko gi galėjau iš tikrųjų pykti, jei ne ant Denkerio?
Diubrėjus nejudėdamas toliau žiūrėjo tiesiai į mane. Jo akyse it
veidrodyje atsispindėjo... mano siela. Staiga jose išvydau aiškų at­
sakymą. Sušnibždėjau:
- Pykstu ant savęs. Ant savęs. Už tai, kad neatlaikiau šlykštaus
jo spaudimo... Ir nesugebėjau atlikti to bjauraus testo.
Sode tvyranti tyla mane slėgė. Tikra tiesa - pykau ant savęs,
kad neužkirtau kelio itin žeminančiai situacijai. Bet sykiu niršau ir
ant Denkerio, kad jis užvirė visą tą košę. Mirtinai jo neapkenčiau.
- Vis dėlto tai jo kaltė. Tai jis viską pradėjo. Noriu- atkeršyti.
Bet kokiomis priemonėmis. Tik apie tai ir galvoju...
- A, kerštas, kerštas! Daug metų vien apie tai ir tegalvodavau,
vos tik kas nors stodavo man skersai kelio! Kiek kartų aš atker­
šijau! Kiek kartų džiūgavau, regėdamas savo priešininkų kančias!
Kiek kartų triumfavau, priversdamas juos sumokėti už savo poel­
gius... O paskui vieną dieną suvokiau, kad visa tai - tuščia, kad tai
neturi jokios prasmės, ir svarbiausia - kad skaudinu save patį...
- Skaudinate save patį?
- Matai, kurdami keršto planus, jaučiamės labai energingi, bet
ta energija negatyvi, griaunanti, gramzdinanti mus žemyn. Atker­
šiję netampame didesni... Be to, yra dar kai kas...
-Kas?
- Jeigu kam nors keršijame, tai, matyt, jis mus įskaudino. Ir
keršydami trokštame atsakyti jam tuo pačiu, ar ne? Galiausiai
tampame tokie kaip jis, elgiamės lygiai taip pat...

155
 - Žinoma...
- Taigi laimi priešininkas: jampavyko primesti mums savo vei­
kimo modelį, net jeigu jis tai padarė nesąmoningai. Jis paskatino
mus tapti tokius pat blogus kaip jis...
Niekada apie tai nesusimąsčiau. Toks požiūris veikiau... trikdė.
Jei man pavyktų pakenkti Denkeriui - aišku, kad apie tai svajo­
jau, - tai reikštų, kad jis padarė man įtaką... Siaubas! Ir vis dėlto
neketinau leistis žeminamas ir sėdėti sudėjęs rankas...
- Žinai, - dėstė Diubrėjus, - kai žmonės nustos trokšti keršto,
pasaulyje gerokai sumažės karų. Pagalvok apie Izraelio ir Pales­
tinos konfliktą. Tol, kol abiejų šalių gyventojai norės atkeršyti už
priešų nužudytą brolį, pusseserę ar dėdę, karas tęsis, ir kiekvie­
ną dieną daugės žuvusiųjų... už kuriuos reikės atkeršyti. Tai ne­
sibaigs, kol nepadėsime tiems kenčiantiems vyrams ir moterims
išgedėti - tik ne jų žuvusiųjų, o... jų keršto.
Atrodė keista, beveik nepadoru kalbėti apie karą šiame ramy­
bės užutekyje: sode dvelkė raminamas kvapas, liūliavo aukštų me­
džių ošimas, ir ta ramuma taip kerėjo, kad net užmiršau, jog esu
mieste.
Tačiau tai, kas gali atrodyti akivaizdu stebint kitų konfliktus,
atrodo visai kitaip, kai kalba pasisuka apie tavo paties nesutari­
mus... Kad Vidurio Rytams būtina išmokti atleisti, man atrodė
savaime suprantama, bet negalėjau nė pagalvoti apie tai, kad turė­
čiau atleisti Denkeriui...
- Sakote, kad stengdamasis atkeršyti žmogus pats save skau­
dina. Sutinku, bet jaučiu, kad užgniaužęs pyktį pakenkčiau sau ne
ką mažiau!
- Tavo pyktis kursto energiją, jėgą, ir tą jėgą galima nukreipti
taip, kad ji būtų naudinga tau. O kerštas tau nieko neduos, tik
sugriaus.
- Skamba gražiai, bet ką konkrečiai turiu daryti?
- Visų pirma turi išsakyti, kas guli tau ant širdies, - arba tiesiai
šviesiai tam žmogui iškloti, ką manai apie jo poelgį, arba tai pada­
ryti simboliškai.

156
 - Simboliškai?
- Taip, pavyzdžiui, tu gali parašyti jamlaišką: išrėžkjame viską
ir išliek savo pagiežą, o vėliau tą laišką paskandink Senoje arba
sudegink.
Rodos, kažko nesupratau...
- Ir kas iš to?
- Apsivalysi nuo susikaupusios neapykantos, kuri tave kanki­
na. Tada galėsi pereiti į kitą etapą. Kol pyksti, tavo protas apsėstas
keršto troškimo, todėl nepajėgi nieko nuveikti savo labui. Nuolat
galvoji apie nuoskaudą, skundiesi ir nejudi iš vietos. Emocijos tave
įkalina: jas reikia išlieti. Tai padaryti galima atliekant kokį nors
simbolinį veiksmą.
- O koks tas kitas etapas?
- Antras etapas - panaudoti pykčio sužadintą energiją: tarkim,
atlikti tai, ko niekada neišdrįsai. Ką nors konstruktyvaus, kas tau
tikrai naudinga.
Mano galvoje gimė gan ambicingas užmojis. Svajojau pakeisti
savo padėtį įmonėje, tapti varomąja jėga, o ne nuolat skųstis dėl
susiklosčiusių aplinkybių ir verkšlenti drauge su Alisa.
Nueisiu pas Marką Denkerį. Vakar jis suklydo, ir dabar jo pa­
dėtis mano atžvilgiu gana kebli. Pasinaudosiu tuo: jis nedrįs iškart
atmesti mano pasiūlymų ir bus priverstas manęs išklausyti, - nė
kiek tuo neabejoju. Pasidalysiu su juo mintimis, pastebėjimais ir
pasistengsiu išpešti pažadą, kad mano idėjos bus įgyvendintos.
Galų gale - argi turiu ką prarasti?
Bet mano entuziazmą aptemdė šešėlis. Kodėl gi Denkeris tu­
rėtų klausyti žmogaus, kuris pats įrodė, jog nepasitiki savimi? Ži­
nant Denkerio polinkį žlugdyti kitą žmogų, dabar jis tikriausiai iš
visos širdies mane niekina...
Papasakojau Diubrėjui apie savo užmojį ir dvejones.
- Be abejo, pasitikėjimas savimi labai praverčia, kai darbe nori
ko nors pasiekti...
Nurijau seiles.
- Pažadėjote man apie tai pagalvoti.

157
 Keletą akimirkų jis tylomis žvelgė į mane, paskui paėmė sti­
klinę vandens - labai dailią krištolinę stiklinę su kojele. Iškėlė
ją virš šafrano kauburio ir pradėjo lėtai lenkti. Nenuleidau akių
nuo raižytos krištolinės stiklinės, kurioje vanduo, regis, spindėte
spindėjo.
- Mes visi gimstame turėdami vienodą pasitikėjimo savimi
potencialą, - tarė jis. - Vėliau girdime tėvų, auklių, mokytojų ko­
mentarus...
Vienas vandens lašas kaptelėjo ant kauburio viršūnės. Pro jį lyg
pro didinamąjį stiklą buvo matyti kiekviena oranžinė brangiojo
prieskonio smiltelė. Lašelis tarsi sudvejojo, paskui ėmė lėtai skin­
tis kelią ir, vis greitėdamas, nuriedėjo ligi pat krūvelės apačios.
- Jei, mūsų nelaimei, - toliau kalbėjo Diubrėjus, - visi tie žmo­
nės nusiteikę nepalankiai ir tik kritikuoja, priekaištauja, prikiša
mūsų apsirikimus, klaidas bei nesėkmes, tai įprantame jaustis ne­
visaverčiai ir graužtis.
Diubrėjus vėl neskubėdamas palenkė stiklinę ir į tą pačią vietą
nukrito dar vienas lašas. Jis irgi netrukus nuriedėjo tuo pačiu keliu
kaip ir pirmasis. Taip pat ir trečias lašas - dar greičiau nei antra­
sis. Po kelių sekundžių atsirado vagelė, ir ja sparčiai tekėjo nauji
lašai, kiekvienąsyk dar labiau ją pagilindami.
- Ilgainiui net mažiausia klaidelė ima mus liūdinti, visai ne­
reikšminga nesėkmė priverčia abejoti savimi, o menkiausia kritika
mus sutrikdo ir išmuša iš vėžių. Smegenys įpranta reaguoti neigia­
mai, nes kiekviena patirtis sustiprina neuronų jungtis.
Toks apibūdinimas man neabejotinai tiko. Viskas, ką jis kal­
bėjo, kėlė atgarsį mano širdyje. Aš buvau gyvenimo auka: mane
paliko iš pradžių vienas, paskui kitas tėvas, mane žlugdė motina,
kurios manymu, aš niekada nebuvau pakankamai šaunus. O da­
bar, jau suaugęs, aš ir toliau moku kainą už tą vaikystę, nors pats
jos nepasirinkau. Tėvų nebeturėjau, bet vis tiek kenčiau neigiamus
jų auklėjimo padarinius. Pasijutau labai prislėgtas, tik staiga suvo­
kiau, kad tas sielvartas, be abejo, dar labiau didina mano nepasi­
tikėjimą savimi...

158
 - Ar yra būdas ištrūkti iš šio užburto rato? - pasiteiravau.
- Padėtis tikrai nėra nepataisoma. Bet ištrūkti sunku. Reikia
daug pastangų...
Diubrėjus palenkė galvą, nuvarvino dar vieną lašą ant kauburio
viršūnės ir pūstelėjo - lašelis pasuko kita kryptimi. Jis lėtai nurie­
dėjo iki pat apačios.
- Svarbiausia, - vėl prabilo jis, - stengtis reikia nuolat. Mat
mūsų protas labai prisirišęs prie mąstymo įpročių - net ir tada,
kai šie tik sukelia mums kančią.
Jis vėl nuvarvino lašą ant kauburio viršūnės, ir šis nuriedėjo
senąja vagele.
- Reikia... - tarė Diubrėjus.
Jis vėl ėmė pūsti kaip pirma, ir kiti lašai pasuko naujuoju keliu,
kaskart jį gilindami. Po kiek laiko jis liovėsi pūtęs, tačiau lašai jau
riedėjo naująja vagele.
- ...sukurti naujus mąstymo įpročius. Būtina dažnai galvoti
apie save gerai ir jausti teigiamas emocijas - tol, kol susidarys, o
vėliau paims viršų naujos neuronų jungtys. Tam reikia laiko.
Nenuleidau akių nuo gražios oranžinės piramidės, kurią dabar
vagojo du gerai matomi dryžiai.
- Blogų mąstymo įpročių nepanaikinsi, - paaiškino Diubrė­
jus. - Tačiau įmanoma išsiugdyti naujų įpročių ir padaryti taip,
kad jie taptų neįveikiami. Žinai, žmonių negalima pakeisti. Gali­
ma tik parodyti jiems kelią ir įkvėpti norą juo eiti.
Svarsčiau, ar gili mano nepasitikėjimo savimi vaga... Ar vieną
dieną man pavyks įtvirtinti savyje pasitikėjimą, sugebėjimą ramiai
atlaikyti net ir pačią įvairiausią kritiką? Ar mokėsiu išsiugdyti tą
vidinę jėgą, kurios dėka tampi visiškai saugus, - juk persekiotojai,
regis, puola tik labiausiai pažeidžiamus žmones?
- Tai kaip siūlote spręsti mano bėdą?
Jis pastatė vandens stiklinę, įsipylė baltojo vyno ir ramiai atsi­
lošė savo krėsle. Gurkštelėjo.
- Pirmiausia, žinok, skirsiu tau užduotį, kurią turėsi atlikti
kasdien... šimtą dienų.

159
 - Šimtą dienų!
Mane gąsdino ne užduoties trukmė, o tai, kad taip ilgai būsiu
Diubrėjaus valioje...
- Taip, šimtą dienų. Ką tik paaiškinau: naujų mąstymo įpročių
per dieną nesukūtsi. Jei mano skirtą užduotį atlikinėsi tik vieną
savaitę, nebus jokios naudos. Visiškai jokios. Būtina gana ilgai tai
kartoti, kad poveikis būtų ilgalaikis.
- Kokia tai užduotis?
- Tai labai paprastas, bet tau dar naujas dalykas. Kiekvieną va­
karą porą minučių mąstysi apie prabėgusią dieną ir užsirašysi tris
savo nuveiktus darbus, kuriais didžiuojiesi.
- Nesu tikras, kad kasdien sugebėsiu atlikti tiek žygdarbių...
- Apkalbu ne apie žygdarbius, nieko panašaus. Tai gali būti
visai nereikšmingi poelgiai, ir nebūtinai atlikti darbe. Galbūt pa­
dėsi aklamžmogui pereiti gatvę, nors ir labai skubėsi. Gal nurody-
si pardavėjui, kad jis apsiriko skaičiuodamas tau grąžą, arba kam
nors pasakysi, kaip gerai apie jį galvoji. Matai, tai gali būti bet kas,
svarbu, kad tuo didžiuotumeisi. Beje, tai gali būti net ne veiksmas:
gal tu patenkintas tuo, kaip sureagavai, ką pajutai. Didžiuojiesi,
kad išlikai ramus tokiomis aplinkybėmis, kokiomis paprastai su­
sinervindavai...
- Suprantu...
Jaučiausi šiek tiek nusivylęs. Tikėjausi, kad Diubrėjus skirs
svarbesnę, sudėtingesnę užduotį...
- O... jūs tikrai manote, kad tai man padės išsiugdyti pasitikė­
jimą savimi? Užduotis atrodo tokia paprasta...
- Cha! Iškart matyti, kad tu ne grynas amerikietis! Negali nu­
slėpti savo prancūziškų šaknų... Prancūzams bet kokia idėja turi
būti sudėtinga, antraip visi mano, kad ji niekam tikusi! Be abejo,
kaip tik dėl to šitoje šalyje viskas taip komplikuota. Čionykščiams
žmonėms patinka kvaršinti sau galvą.
Išgirdęs jo žodžius, prisiminiau, kad Diubrėjus kalba man ne­
pažįstamu akcentu.

160
 - Tiesą sakant, - tęsė jis, - nėra stebuklingo sprendimo, ku­
ris bematant tau suteiktų pasitikėjimo savimi. J užduotį, kurią tau
skiriu, žvelk kaip į mažą sniego gniūžtę. Aš paridenu ją nuo kalno,
ir jeigu tu ganėtinai ilgai ridensi, ji galbūt išaugs į kamuolį ir ga­
liausiai sukels teigiamų permainų griūtį tavo gyvenime.
Buvau tikras dėl vieno: daugelyje sričių mano vidinė pusiau­
svyra priklausė nuo pasitikėjimo savimi. Jeigu jį išsiugdysiu, mano
gyvenimas bus kur kas džiaugsmingesnis.
- Ši užduotis, - toliau kalbėjo Diubrėjus, - padės tau suvokti,
ką darai gerai, kas tau kiekvieną dieną pavyksta. Šitaip pamažu
išmoksi pastebėti savo pranašumus, gerąsias savybes, visa tai, dėl
ko esi puikus žmogus. Palengva stiprės tavo savivertė, kol galiau­
siai tvirtai patikėsi savo verte. Tada jau joks puolimas, jokia kriti­
ka, jokie priekaištai nebegalės tavęs išmušti iš vėžių. Jie tavęs ne­
palies, ir tu net galėsi sau leisti prabangą - užjausti savo užpuoliką
ir jam atleisti...
Niekaip nepajėgiau įsivaizduoti savęs jaučiančio užuojautą
Markui Denkeriui. Be abejo, tai rodė, kad manęs laukia ilgas
kelias...
Diubrėjus atsistojo.
- Na, palydėsiu tave. Jau vėlu.
Atsisveikinau su Katrina, kuri žvelgė į mane lyg į bandomąjį
triušį, ir nusekiau paskui Diubrėjų. Apėjome pilį ir nužingsniavo­
me per sodą. Vakaro prieblandoje jis atrodė paslaptingai.
- Turbūt prižiūrėti tokį namą ir tokį didžiulį sodą labai sunku.
Nesistebiu, kad turite tarnų.
- Be jų išties būtų sunku apsieiti.
- Bet aš nesijausčiau esąs namuose, kai aplinkui tiek žmonių.
Ar jie čia būna dieną naktį?
- Ne. Jie visi išeina dešimtą vakaro. Naktį aš čia klaidžioju
vienas!
Praėjome pro aukštą kedrą. Prieblandoje jo apatinės šakos, ro­
dės, glostė žemę it ilgos rankos tamsiu spygliuotu apdaru. Mus
gaubė drėgname vakaro ore tvyrantis sakų aromatas.

x6i
 Netardami nė žodžio priėjome prie aukštos juodos tvoros, sau­
gančios neįtikėtiną šios vietos ramybę.
Stalinas gulėjo, bet nuo manęs nenuleido akių, be abejo, lauk­
damas progos pulti. Staiga pastebėjau, kad už jo stovi ne viena, o
keturios būdos.
- Jūs turite keturis šunis?
- Ne, tos keturios būdos Stalino. Jis kasdien išsirenka, kurioje
miegos. Niekas kitas to nežino. Jis aiškiai linkęs į paranoją...
Kartais man atrodo, kad įkėliau koją į bepročių namus.
Atsisukau į Diubrėjų. Apšviestas gatvės žibintų, jis atrodė iš­
blyškęs.
- Vis dėlto norėčiau žinoti vieną dalyką, - nutraukiau tylą.
- Taip?
- Jūs rūpinatės manimi, ir aš jums už tai dėkingas, bet norė­
čiau jaustis... laisvas. Kada atleisite mane nuo duoto pažado?
- Laisvę reikia užsitarnauti!
- Pasakykite man, kada. Noriu žinoti datą.
- Sužinosi, kai būsi pasirengęs.
- Gana žaisti katę ir pelę. Noriu žinoti dabar. Galų gale juk tai
aš labiausiai susijęs su šiuo reikalu.
- Tu su juo nesusijęs, tu jame dalyvauji.
- Na štai, jūs ir toliau žaidžiate žodžiais. Būti susijusiam ir da­
lyvauti - tai juk vienas ir tas pats, ką?
- Nieko panašaus.
- Kurgi ne! Tai koks skirtumas, jūsų manymu?
- Tai kaip kiaušinienė su lašinukais.
- Kaip tai?
- Na jau, visi tai žino! Kiaušinienė su lašinukais: višta su ja su­
sijusi, o kiaulė joje dalyvauja.
 18

Pone,

rašau Jums norėdamas išsakyti savo susierzinimą, kurį sukė­

lė Jūsą prieš kelias dienas surengtas užsiėmimas, stebint visiems
jūsų įmonės įdarbinimo padalinio darbuotojams. Su visa pagar­
ba, kurią jaučiu Jūsų užimamoms pareigoms, privalau pranešti,
kaipjaučiuosi po to įvykio: aš Jūsų nekenčiu Jūs sumautas idiotas
sumautas idiotas sumautas idiotas sumautas idiotas aš Jūsų ne­
virškinu mane nuoJūsų vemti verčia aš negaliupakęsti tokių žmo­
nių kaipJūsJūs apgailėtinas niekšas sušiktas žąsinas.

Pagarbiai,
Alanas Grinmoras
 19

21 valanda. Laikydamas laišką, pravėriau savo daugiaaukščio

duris. Vakaro ore tvyrojo vešlių gatvės liepų aromatas. Nulipau
laipteliais ir praėjau pro Etjeną. Jis sėdėjo atsirėmęs į sieną ir užsi­
svajojęs žiūrėjo į dangų.
- Šįvakar gražus oras.
- Orelis kaip orelis, biče.
Ėjau palei šaligatvio kraštą ir įmečiau savo laišką pro pirmas
pasitaikiusias kanalizacijos groteles. „Na štai, pristatyta tiesiai į
namus.“
Paryžiaus gatvėmis neskubėdamas nužingsniavau iki metro.
Monmartras puikus tuo, kad įsikūręs ant kalvos, todėl čia apima
keistas jausmas, kad esi Paryžiuje, bet ne mieste. Miestas tavęs
neįtraukia, nesijauti paskendęs neaprėpiamo megapolio triukšme
ir taršoje. Ne, Monmartre visur matyti dangus, yra kuo kvėpuoti.
Monmartras - tai kaimelis, ir kai pasukęs vingiuota gatvele apa­
čioje išvysti miestą, šis atrodo taip toli ir taip žemai, kad staiga
pasijunti esąs arčiau debesų nei Paryžiaus šurmulio.
Diubrėjaus namus pasiekiau 21 valandą 40 minučių ir atsisė­
dau ant to paties suolelio. Jau tris vakarus ėjau stebėti namo. Nu­
sprendžiau daugiau negulinėti, užtat iki pat akių užsimaukšlinda­
vau medvilninę kepurę. Nutariau, jog to pakaks, kad iš tolo niekas
manęs neatpažintų.
Vos spėjau įsitaisyti, prospekte pasirodė ilgas juodas namo šei­
mininko mersedesas. Sustojo prie tvoros, ir iš automobilio iššoko
Vladi. Apėjęs mašiną, atidarė galines dureles. Pamačiau išlipančią

164
merginą, jai iš paskos - Diubrėjų. Jis apkabino merginą per lie­
menį. Mergina buvo trumpais rudais plaukais, tad matėsi dailus
kaklas. Trumputėlis sijonas ir be galo ilgos kojos. Eisena labai mo­
teriška, be abejo, dėl aukštakulnių, bet ar ji kiek... nesvirduliuoja?
Mergina pakibo Diubrėjui ant kaklo. Išgirdau juoką, aiškiai bylo­
jantį, kad ji išgėrė ne vieną taurę...
Jie įžengė pro vartus, užlipo laiptais ir įėjo vidun. Viena po ki­
tos languose įsižiebė šviesos.
Geras dešimt minučių nieko nebevyko, paskui, kaip ir anks­
tesnėmis dienomis, išgirdau spragtelint vartelius. 22 valandos
1minutė. Nenuleidau akių nuo durų, laukdamas, kol išeis tarnai.
Jie pasirodė po penkiasdešimt penkių sekundžių. Praėjo tiek pat
laiko - su dvidešimties sekundžių paklaida - kaip ir kitomis die­
nomis. Prasidėjo tas pats atsisveikinimo ritualas: persimetę keliais
žodžiais, jie išsiskirstė. Autobusu važinėjantis tarnas perėjo pros­
pektą. Autobusas atvažiavo 22 valandą 9 minutės. Minute anks­
čiau, nei skelbiama tvarkaraštyje. Artėjo svarbiausia akimirka: po
kiek laiko Diubrėjus paleis Staliną? Sukryžiavau pirštus, kad tik jis
tai padarytų tuo pat metu kaip ir kitomis dienomis - lygiai pusę
vienuoliktos.
Nuolat žvilgčiojau tai į pilį, tai į laikrodį. Sulig kiekviena minu­
te vis karščiau vyliausi, kad viskas vyks kaip įprastai, ir sykiu vis
labiau nerimavau. Aštuonioliktą minutę prieškambaryje įsižiebė
šviesa, ir man apmirė širdis. Įsitempęs laukiau, kol atsivers durys,
nebenuleidau nuo jų akių. Nieko. Paskui nušvito dar vienas lan­
gas, šįkart bibliotekos, ir aš lengviau atsikvėpiau. Buvo 22 valan­
dos 21 minutė. Autobusas nuvažiavo prieš dvylika minučių. Nu­
siraminau. Vėl nevyko nieko nauja. 24 minutės. Vis dar nieko. 28
minutės. Nieko. 22 valandos 30 minučių. Dabar jau troškau, kad
Diubrėjus kuo greičiau pasirodytų. Nuo to, ar jis visada tuo pat
metu paleidžia Staliną, priklausė, ar ramiai jausiuosi tą svarbiąją
dieną. Durys atsivėrė 31 minutę, ir aš su palengvėjimu atsidusau.
Trečią dieną iš eilės Diubrėjus atrišo šunį tuo pat metu, su vienos
minutės paklaida. Atrodo, šis įprotis buvo tvirtas.

165
 Rytoj netikrinsiu. Šiandien penktadienis, savaitgalį dienotvar­
kė greičiausiai kitokia. Man reikia žinoti, kokia dienotvarkė darbo
dienomis.
Palaukiau, kol Diubrėjus grįžo į namą, tada atsistojau ir nu­
žingsniavau į metro. Ėjau tylėdamas, spoksodamas į žemę, užsi­
galvojęs. Staiga mano mintis išblaškė mobiliojo telefono pypte­
lėjimas. Trumpoji žinutė. Net ir mėgaudamasis gera draugija jis
manęs neužmiršta... Kaip liepta, prisidegiau cigaretę ir eidamas
surūkiau. Mieliau būčiau traukęs švelnų vakaro orą, pritvinkusį
prospekto medžių drėgmės. Mane jau pradėjo erzinti, kad priva­
lau rūkyti tada, kai nenoriu.
Apmąsčiau, kaip praėjo diena. Kuo gi šiandieną galiu didžiuo­
tis? Pagalvokime... Reikia trijų dalykų... Kuo gi aš didžiuojuosi...
Na, pirmiausia didžiuojuosi, kad išdrįsau iš darbo išeiti 18 valan­
dą. Anksčiau jausdavausi privaląs sėdėti kaip visi iki 19 valandos,
net jei nebeturėdavau ką veikti. Paskui... ak taip, didžiuojuosi, kad
metro užleidau vietą nėščiai moteriai. Pagaliau didžiuojuosi, kad
ką tik tvirtai pasiryžau padaryti galą nepaliaujamoms spėlionėms
apie tą Diubrėjaus užrašų knygutę: pirmadienį vakare, lygiai po
septyniasdešimt dviejų valandų, sužinosiu, kas joje parašyta.
 20

Naktis buvo nerami. Mane keturis kartus pažadino įsakymas

surūkyti cigaretę. Blogiausia buvo, kai nurodymą gavau penktą
ryto. Pusiaumiga, sustiręs iš šalčio rūkiau prie lango, kad bute
nesijaustų smarvės. Ta cigaretė buvo nepaprastai šlykšti. Diubrė-
jus liepdavo rūkyti kokius trisdešimt kartų per dieną, ir man jau
darėsi sunku ištverti. Net su siaubu laukdavau, kada gi vėl ateis
žinutė su šia užduotimi. Pastebėjau, jog valgau vis labiau skubėda­
mas, baimindamasis, kad teks atsitraukti nuo stalo ir eiti parūkyti.
Pasigirdus telefono pyptelėjimui, pranešančiam apie laukiamą už­
duotį, mane tuoj pat kone supykindavo, bet nenoromis kišdavau
ranką į kišenę ir traukdavau tą prakeiktą pakelį.
Kadangi buvo šeštadienis, prasivarčiau lovoje iki 11 valandos,
kad atsigriebčiau už tai, jog vėlai atsiguliau. Išsimaudęs po dušu,
nuo kurio išlakstė visi miegai, atsigėriau kavos ir sušveičiau mažo­
je orkaitėje pašildytas vakarykštes bandeles. Bute pasklido apetitą
žadinantis šiltų ragelių kvapas.
Šeštadienis - mano mėgstamiausia diena. Vienintelė poilsio
diena, po kurios ateina kita tokia pati. Tačiau šis šeštadienis - ypa­
tingas. Jaudinausi. Tas jaudulys buvo slaptas, tūnojo giliai širdyje
ir net tada, kai stengiausi negalvoti apie jo priežastį, nė minutei
manęs nepaliko ir gniaužė skrandį. Šiandien nusprendžiau atlikti
Diubrėjaus skirtą užduotį su ponia Blanšar. Reikėjo jos atsikratyti,
ir kuo anksčiau, tuo geriau. Po valandos apie tai nebegalvosiu. Bet
dabar teks sukaupti visą drąsą...

167
 Taigi kramtydamas ragelius nerimavau ir truputį atsipalaida­
vau tik pajutęs gerklėje sklindančią kavos šilumą. Išgėriau ją iki
paskutinio lašelio - ne tiek norėdamas pasimėgauti, kiek stengda­
masis nutolinti lemtingą akimirką.
Pagaliau atsistojau ir basas nušlepsėjau per kambarį prie nedi­
delio grotuvo. Jau ketinau ištraukti nuolat prijungtas ausines, bet
susivokiau. Jokiu būdu nenorėjau suteikti poniai Blanšar pagrindo
skųstis. Beje, būčiau galėjęs ir visai apsieiti be muzikos, bet jau­
čiau, kad šitaip man bus lengviau nusiteikti. Netgi reikia paklausy­
ti šiek tiek... beprotiško gabalo. Nagi, nagi... Ką gi čia uždėjus... Ne,
ne šitą... ir ne šitą... Štai - My WayKperdainuota buvusio Sex Pis­
tols bosisto. Sunkiojo roko atstovų peržiūrėtas ir perdirbtas Fren­
kas Sinatra. Paėmiau ausines - dideles glaudžiai priglundančias
ausines, su kuriomis nuo visko atsiskiri ir pasijunti vienui vienas
pasaulyje - ir užsidėjau. Pasigirdo žemas Sido Višeso balsas: jis
ramiai uždainavo pirmąjį posmelį. Pagarsinau ir, laikydamas au­
sinių laidą taip, kaip dainininkas laiko mikrofono laidą, pradėjau
linguoti. Staiga įsisiautėjo elektrinės gitaros. Ritmingai siūbavau,
basų kojų neatkeldamas nuo grindų. Dainininkas žviegė visu bal­
su, lyg vemte išvemdamas savo dainą. Pamiršk kaimynę. Dar pa­
garsink. Dar garsiau. Atsipalaiduok. Užsimerk. Nagi. Susiliek su
muzika. Muzika manyje, mano kūne. Judėk, virpėk, šok. Nesivar­
žyk. Iš visko išsilaisvink. Šokinėk, pajusk viską...
Tai truko keletą minučių, kol staiga suvokiau, kad mušamie­
ji nebepataiko į ritmą... Pasikartojantis bildesys sklido iš kitur.
Nors buvau pasinėręs į savotišką transą, gerai žinojau, kas ten
beldžia...
Nusiplėšiau ausines ir panirau į kambaryje stojusią tylą, nuo
kurios apsvaigo galva. Ausyse - po to, ką joms teko ištverti - vis
dar spengė.
Vėl pasigirdo beldimas į duris, dar garsesnis. Ji jau ne beldė, o
trankė.
- Pone Grinmorai!
Štai ir atėjo ta akimirka...

168
 Tu stumi jį - jis stumia tave... Esama ir atvirkštinės situacijos,
sakė Diubrėjus. Kuo labiau jį stumi, tuo atkakliau jis lenda...
- Pone Grinmorai! Atidarykite!
Nejudėjau - staiga užplūdo abejonės. Ojei Diubrėjus klysta?
Beldė vis smarkiau. Na kaip galima taip bjauriai elgtis? Šokda­
mas aš turbūt kokius penkis šešis kartus stryktelėjau į viršų. Jos
bute garsaus triukšmo neturėjo girdėtis... Ponia Blanšar tikrai sie­
kia apnuodyti man gyvenimą. Kokia bjauri boba!
Pyktis suteikė man jėgų. Vienu judesiu nusitraukiau megztinį,
paskui marškinėlius. Likau nuoga krūtine, su džinsais, basomis
kojomis.
- Pone Grinmorai, žinau, kad jūs namie!
Žengiau žingsnį durų link ir stabtelėjau. Jutau, kaip smarkiai
daužosi širdis.
Pirmyn.
Nusimoviau džinsus ir numečiau ant grindų. Diubrėjus tikrai
kvaištelėjęs...
- Atidarykite duris!
Jos balsas buvo valdingas ir kupinas neapykantos. Žengiau li­
kusius žingsnius iki durų. Klaikiai jaudinausi.
Dabar.
Sulaikęs kvapą nusimoviau kelnaites ir nusviedžiau į šalį. Sto­
vėti nuogam tokiomis aplinkybėmis siaubinga.
- Žinau, kad mane girdite, pone Grinmorai!
Drąsiau.
Ištiesiau ranką ir paliečiau rankeną. Pačiam buvo sunku pati­
kėti, kad tai darau. Buvau lyg nesavas.
Poniai Blanšar padaužius dar tris kartus, nuspaudžiau ranke­
ną. Jaučiausi, lyg pats sau paleisčiau giljotiną. Truktelėjau į save
duris ir vos jas pravėręs pajutau, kaip vėsus skersvėjis pakuteno
sėklides, lyg norėdamas priminti, kad esu nuogas. Tikra kankynė.
Sakinį. Reikia ištarti tą sakinį. Su užsidegimu. Pirmyn, trauktis
jau per vėlu.
Plačiai atvėriau duris.

169
 - Ponia Blanšar! Kaip malonu jus matyti!
Ją tikrai ištiko didžiausias šokas gyvenime. Juodai apsirengusi,
žilstelėjusius plaukus susisukusi į kuodelį, ji turbūt stovėjo atsirė­
musi į duris, kad būtų patogiau belsti, nes durims atsidarius vos
nepargriuvo. Senutė žengtelėjo atgal, išsproginusi akis sustingo ir
smarkiai išraudo. Pravėrė burną, bet neišleido nė garselio.
- Na, užeikite, prašom!
Ji ir toliau stovėjo lyg įbesta, pravėrusi burną, spoksodama į
nuogą mano kūną, nepajėgdama ištarti nė žodžio.
Stovėti nuogam priešais senąją kaimynę buvo klaiku, bet mane
padrąsino jos reakcija. Beveik panorau padaryti dar stipresnį
įspūdį.
- Užeikite, kartu išlenksime po taurelę!
- Aš... aš... ne... bet... Po... po... pone... Aš... bet... aš...
Ji kone suakmenėjo - stovėjo, išraudusi kaip aguona, neaiškiai
vapėdama, nenuleisdama akių nuo mano tarpukojo.
Praėjo kelios minutės, kol ji kiek atsipeikėjo ir, murmėdama
atsiprašymus, ėmė trauktis atbulomis.
Ponia Blanšar daugiau niekada nesiskundė dėl triukšmo.
 21

Sekmadienis, 6 valandos ryto. Telefono pyptelėjimas pažadino

mane iš gilaus miego. Nėra nieko nemaloniau nei būti pažadintam
vidury sapno. Mane apėmė baisus nuovargis. Tai jau trečia žinutė
šiąnakt. Pasigailėkite. Nebegaliu. Neturėjau jėgų net atsikelti. Ilgai
gulėjau, stengdamasis nesumerkti akių ir vėl neužmigti. Tos žinu­
tės - tikras košmaras!
Vargais negalais atsisėdau lovoje. Buvau labai mieguistas. Ne­
pakenčiama rūkyti bet kurią dienos ar nakties valandą. Tai tikra
kankynė. Suirzęs pasukau galvą naktinio staliuko link.
Nėra nieko siaubingesnio už tą raudonos ir baltos spalvų pake­
lį. Bjauru ir smirda.
Ištiesiau ranką, paėmiau pakelį ir išsitraukiau cigaretę. Neturė­
jau jėgų atsikelti ir nupėdinti iki lango. Bala nematė tos smarvės.
Nuorūką ir pelenus suvyniosiu į nosinę, kad vėl užmigdamas ne­
jausčiau šlykštaus tabako kvapo.
Sugraibiau degtukų dėžutę. Mažą dėžutę, papuoštą Eifelio
bokšto piešiniu. Pirmas degtukas lūžo pusiau, kai brėžiau jį su­
stingusiais pirštais. Čirkštelėjau kitą, plykstelėjo liepsnelė, pa­
skleisdama sieros kvapą. Tai buvo vienintelė maloni akimirka
prieš nemalonų darbą. Prikišau degtuką prie cigaretės. Liepsnai
lyžtelėjus jos galiuką, patraukiau. Cigaretės galas paraudonavo,
dūmų kamuolys plūstelėjo gerklėn, grauždamas gomurį, liežuvį
bei gerklę ir skleisdamas savo aitrų ir stiprų skonį. Pernelygstiprų.
Kuo greičiau iškvėpiau. Bet klaikus pojūtis, kad burna visa apsine­
šusi, niekur nedingo. Šlykštu.

171
 Patraukiau antrą kartą. Dūmai nutvilkė trachėją ir nusvilino
plaučius. Užsikosėjau. Sausas kosulys dar labiau sustiprino nema­
lonų skonį burnoje. Kone apsiverkiau. Daugiau taip negaliu. Ne­
beįmanoma. Tai pranoksta mano jėgas. Viskas. Pasigailėkite...
Paklaikusiu žvilgsniu apsidairiau aplinkui, ieškodamas ko nors,
kas palengvintų mano savijautą, akys užkliuvo už mano nelaimės
kaltininko - mobiliojo telefono. Diubrėjaus žinutės... Diubrėjus!
Nervingai ištiesiau ranką ir sugriebiau telefoną. Spaudydamas kla­
višus peržiūrinėjau gautas žinutes. Man graužė akis, buvo sunku
skaityti. Pagaliau radau numerį, iš kurio buvo išsiųsta žinutė. Kele­
tą akimirkų padvejojęs paspaudžiau žalią mygtuką. Plakančia šir­
dimi prispaudžiau telefoną prie ausies ir ėmiau laukti. Tyla, paskui
pyptelėjimas. Du pyptelėjimai. Trys pyptelėjimai. Tada išgirdau:
- Sveikas.
Diubrėjaus balsas.
- Tai aš, Alanas.
- Žinau.
- Aš... nebegaliu. Liaukitės nuolat siuntinėjęs man žinutes.
Man... nebelaiko nervai.
Tyla. Jokio atsakymo.
- Maldauju. Leiskite man mesti. Aš visai nebenoriu rūkyti, ar
girdite? Nebegaliu pakęsti tų jūsų cigarečių. Leiskite man mesti...
Ir vėl tyla. Ar jis bent supranta, kokios aš būsenos?
- Maldauju...
Pagaliau jis prabilo - labai ramiu balsu:
- Gerai. Jei taip nori, leidžiu tau mesti rūkyti.
Ir padėjo ragelį, net padėkoti nespėjau.
Mane užplūdo palengvėjimas ir laimė. Giliai atsikvėpiau. Oras
atrodė gaivus, lengvas. Gulėjau sau lovoje, kvailai išsišiepęs šeštą
valandą ryto!
Džiaugsmo kupina širdimi tiesiai į naktinį staliuką užgesinau
paskutinę cigaretę savo gyvenime.
 22

Iš pradžių Diubrėjus atsisakė padėti man pasirengti numaty­

tam pokalbiui su Marku Denkeriu. „Nieko neišmanau apie tavo
darbą, negi manai, kad galiu patarti, kąjamsakyti?“- mestelėjo jis.
Tačiau aš nenusileidau, ir galiausiai jis davė man keletą patarimų.
- Kas konkrečiai tave vargina? - pasiteiravo jis.
- Denkeris - veidmainis, jis dažnai apiberia nepagrįstais prie­
kaištais. Vos tik ko nors paprašai ar aiškiai parodai, kad kas nors
negerai, jis užsipuola, išsisukdamas nuo atsakymo...
- Suprantu... O ką tu ir bendradarbiai darote, kai jis ima prie­
kaištauti?
- Nenusileidžiame. Stengiamės jam įrodyti, kad tai netiesa,
kad jo priekaištai neteisingi...
- Taigi stengiatės pasiteisinti, ar ne?
- Taip, žinoma.
- Vadinasi, patys prisidirbate!
- Nesuprantu...
- Kai kas nors nepagrįstai priekaištauja, jokiu būdu nereikia
teisintis, antraip imsi žaisti pagal priešininko taisykles!
- Gal ir taip, bet ką gi tada daryti?
Kaip įprastai, Diubrėjus nutaisė linksmą išraišką.
- Pakankinti jį.
- Labai juokinga.
- Aš nejuokauju...
- Užmiršote vieną smulkmenėlę.
- Kokią?

173
 - Neturiu jokio noro prarasti darbą.
- Elkis kaip viduramžių inkvizitoriai. Ką jie sakydavo, rengda­
miesi nukankinti žmogų?
- Nežinau...
- Surengsime tardymą.
- Surengsime tardymą?
- Taip.
- Ir kaip tai susiję su mano šefu?
- Išgirdęs nepagrįstus priekaištus, pakankink jį savo klausi­
mais...
- O konkrečiau?
- Užuot puolęs teisintis, imk uždavinėti klausimus, kad teisin­
tis reikėtų jam! Ir nebeatsikabink. Tai jis privalo įrodyti, kad jo
priekaištai pagrįsti, o ne tu - kad jis klysta. Kitaip tariant, priversk
jį paplušėti...
- Suprantu...
- Įvaryk jį į kampą. Paklausk, kuo grįsti jo teiginiai, ir neleisk
jamdangstytis bendromis frazėmis: gilinkis į jo žodžius, reikalauk
patikslinti, pateikti faktų. Jeigu Denkeris veidmainiauja, jam bus
riesta... Ir žinai ką?
-Ką?
- Tau net nereikia elgtis agresyviai. Jei būsi sumanus, sumalsi
jį į miltus labai švelniai, iš pažiūros kalbėdamas kuo pagarbiausiai.
Žodžiu, priversi jį pasiaiškinti dėl priekaištų, pats likdamas... ne­
priekaištingas.
- Neblogai...
- Ir, jei tau pavyks, ateityje šefas veikiausiai paliks tave ramy­
bėje...
* * *

Paskambinau sekretoriui ir susitariau dėl susitikimo su Marku

Denkeriu. Nesuklydau, sakydamas „sekretoriui“, nes - itin retas
atvejis verslo pasaulyje - tai buvo vyras, jaunas nepriekaištingų

174
manierų anglas, vardu Endriu. Visi nustebo, kai jį priėmė į darbą.
Denkeris akivaizdžiai buvo mačo, todėl nesunkiai galėjai įsivaiz­
duoti, kad jis pasirinks kokią jo įsakymams paklūstančią mergu­
žėlę su mini sijonėliu ir gilia iškirpte, - pakankamai patyrusią, kad
gerai jam tarnautų, bet ir ganėtinai kvailą, kad leistų jam pajusti
dominuojančio patino pranašumą.
Vis dėlto Endriujis pasirinko, žinoma, neatsitiktinai: nujaučiau,
kad Denkeris slapta kompleksuoja dėl to, kad yra savamokslis ir
valstiečių kilmės. Visur drauge važinėjantis anglas sekretorius
gerino jo įvaizdį, nes buvo be galo elegantiškas, mandagus, ne­
priekaištingų manierų ir, maža to, kalbėjo rafinuotai ir su stipriu
britišku akcentu: tikrų tikriausias Jos Didenybės valdinys, vien
savo buvimu viršininkui suteikiantis prakilnumo. Jis tik retsykiais
painiodavo gimines, bet dėl to atrodė tik dar žavingesnis.
Tą rytą tyčia atėjau vėluodamas penkias minutes: norėjau, kad
Denkeris suprastų, jog nesirengiu jam lankstytis. Mane pasitiko
Endriu.
- Turėsiu, - tarė su ausį rėžiančiu akcentu, - paprašyti jūsų
luktelėti. Ponas Denkeris dar nepasirengusi jūsų priimti.
Nenuostabu... {mano vėlavimą jis atsakė dar didesniu vėlavi­
mu. Prancūzijoje laikas pasitelkiamas galiai demonstruoti.
Endriu pasiūlė prisėsti ant raudonos odinės sofos, ryškiai išsi­
skiriančios baltutėlių sienų fone. Gana erdvaus priimamojo kampe
buvo įrengtas salonas, kuriame laukdavo lankytojai. Kitoje pusėje
stovėjo jaunojo anglo stalas, aptrauktas prie sofos derančia rau­
dona oda ir nepriekaištingai tvarkingas. Nesimėtė nė menkiausias
popierėlis.
- Ar norite kavos?
Joklausimas mane kone nustebino: atrodė neįsivaizduojama, kad
toks, regis, tiesiai iš Bakingamo rūmų nužengęs žmogus galėtųjums
pasiūlyti ne arbatos kiniško porceliano puodelyje, o kažka kita.
- Ne, ačiū... Nors... taip, būtų visai nieko.
Endriu tylėdamas linktelėjo ir nuėjo į priimamojo kampą, kur
stovėjo naujausio modelio kapsulinis kavos aparatas iš nerūdijan­

175
 čio plieno. Aparatas suūžė, ir po kelių akimirkų į puodelį jau bėgo
kava. Nelaimei, ant švara spindinčio aparato užtiško vienas lašelis.
Endriu tučtuojau išsitraukė nedidelę šluostę ir nuvalė neklusnų­
jį lašelį - taip pat žaibiškai, kaip driežas mikliu liežuviu sugauna
uodą. Plieno aparatas akimirksniu vėl sutvisko kaip naujas.
Tada Endriu, neišliedamas nė lašelio, padėjo puodelį ant žemo
staliuko priešais mane. Ryškiai raudonas puodelis buvo ne tiek
gražus, kiek įmantrus.
- Prašom, - tarė sekretorius ir nuėjo.
- Ačiū.
Endriu grįžo prie savo stalo ir įniko skaityti kažkokią bylą. Krės­
le jis sėdėjo labai tiesiai, laikydamas galvą taip, kad į dokumentą
buvo nuleidęs tik pusiau primerktas akis. Retkarčiais paimdavo
juodai lakuotą rašiklį ir paraštėje kažką pasižymėdavo, o paskui vėl
padėdavo rašiklį lygiai į tą pačią vietą, statmenai stalo briaunai.
Praslinkus kelioms ilgoms minutėms, staiga atsidarė Denke-
rio kabineto durys, lygjas petimi būtų išlaužęs specialiųjų pajėgų
agentas, ir priimamajame išdygo generalinis direktorius.
- Kas parašė šitą ataskaitą? - rūsčiai riktelėjo jis.
- Alisa, pone direktoriau, - nė nemirktelėjęs atsakė Endriu.
Ramus jo veidas viršininkui įsiveržus nė nekrustelėjo. Tikras
Džeimsas Bondas, kurio šukuosena išlieka nepriekaištinga net ir
tada, kai aplinkui viskas sproginėja.
- Nebeįmanoma! Jos klaidos didesnės net už jos subinę! Pasa­
kykite jai - tegu, prieš paduodama man savo rašliavą, pirma pati
perskaito!
Jissviedė dokumentą, lapai pabiro ant sekretoriaus stalo. Endriu
juos surinko, ir po akimirkos stalas vėl buvo kuo tvarkingiausias.
Nurijau seiles.
Denkeris atsigręžė į mane ir ištiesė man ranką - susitvardęs ir
besišypsantis.
- Laba diena, Alanai.
Nusekiau paskui jį į jo šventovę. Erdvaus kabineto viduryje
viešpatavo didžiulis trikampis stalas, kurio smaigalys buvo nu­

176
kreiptas į lankytoją. Denkeris įsitaisė už stalo ir mostelėjo man
sėstis į priešais stovintį krėslą - įmantrų ir labai nepatogų.
Langas buvo praviras, bet iš prospekto sklindantys garsai rodė­
si tolimi, lygjiems būtų užginta pasiekti paskutinį pastato aukštą.
Virš stogų buvo matyti Santarvės aikštės Obelisko smailė, o tolu-
moje _ Triumfo arkos viršūnė. Traukė silpnas skersvėjis. Gana gai­
vus, tačiau nė menkiausio aromato neturinis oras. Negyvas oras.
- Gražus vaizdas, ar ne? - tarė jis, pastebėjęs, kad vis dar žiū­
riu pro langą.
- Taip, gražus. Tik gaila, kad Operos prospekte nėra medžių, -
tariau, stengdamasis pralaužti ledus. - Truputis žalumos po lan­
gais skleistų malonų kvapą...
- Tai vienintelis Paryžiaus prospektas, kuriame nėra medžių.
Ar žinote, kodėl?
-Ne.
- Tiesdamas jį Napoleono III pageidavimu, Osmanas nusilei­
do Operos architekto reikalavimui. Šis norėjo, kad, žvelgiant nuo
Tiuilri rūmų, niekas neužstotų jo kūrinio. Perspektyva turėjo likti
neužgožta.
Į kabinetą įskrido musė ir ėmė suktis aplink mus.
- Norėjote su manimi susitikti, - priminė Denkeris.
- Taip, ačiū, kad priėmėte.
- Nėra už ką. Kuo galiu padėti?
- Tiesą sakant, norėjau pasikalbėti apie keletą dalykų, kuriuos
mūsų įmonėje būtų galima pagerinti.
Jis vos pastebimai suraukė antakius.
- Pagerinti?
Ketinau jį įtikinti, įsijausdamas į jo pasaulį - pasitelkdamas to­
kias jo vertybes kaip efektyvumas ir pelningumas. Iš šefo daugiau
nieko kita ir negirdėdavai. Tuo buvo grindžiami visi jo sprendi­
mai. Pamėginsiu įrodyti, kad mano pasiūlymai naudingi jo inte­
resams.
- Taip, noriu, kad visiems būtų geriau, o agentūra dirbtų pel­
ningiau.

177
 - Šiedu dalykai retai dera tarpusavyje, - apsimestinai linksmai
pasakė Denkeris.
Pradžia nežadėjo nieko gera.
- Tačiau kai darbuotojas jaučiasi gerai, jis ir dirba geriau...
Musė nutūpė ant Denkerio stalo. Jis atgalia ranka ją nubaidė.
- Jeigu pas mus gerai nesijaučiate, Alanai...
- Aš to nesakiau.
- Nesinervinkite.
- Aš nesinervinu, - atsakiau, stengdamasis atrodyti kuo ra­
mesnis, nors iš tikrųjų man jau kilo noras išmesti jį pro langą.
O gal Denkeris tyčia iškraipo .mano žodžius, kad mane sutrik­
dytų?
Nustok atsakinėti. Pakankinkjį savo klausimais. Klausk.
Tris sekundes buvo tylu.
- Man tai atrodo aišku, ne?
- Ne, - ką norite tuo pasakyti? - pasiteiravau stengdamasis,
kad mano balsas skambėtų nuoširdžiai.
- Na... Blogų rezultatų nereikia stengtis pateisinti išorinėmis
priežastimis...
- Tačiau mano...
Nesiteisink. Klausk. Ramiai...
- Kieno rezultatai blogi? - pasiteiravau.
Viršininko veidu nuslinko nepasitenkinimo šešėlis. Musė nu­
tūpė ant jo rašiklio. Jis vėl ją nuvijo. Tada pakeitė temą:
- Gerai, sakykite, ką siūlote pagerinti?
Laimėjau pirmąjį raundą...
- Na, visų pirma, manau, mūsų skyriui reikėtų antros sekreto­
rės, kuri padėtų Vanesai. Vanesa vos spėja suktis, visi jaučia, kad
ji nepaprastai įsitempusi. Tas žmogus galėtų vietoj mūsų kompiu­
teriu surinkinėti ataskaitas. Apskaičiavau, kad mes, konsultantai,
praleidžiame apie 20 procentų savo darbo laiko spausdindami
pokalbių ataskaitas. Turint omeny, kokį atlyginimą vidutiniškai
uždirbame per valandą, įmonei tai visai nenaudinga. Jei turėtu­
me antrą sekretorę, ši galėtų stenografuoti, ką norime parašyti

178
ataskaitoje, o paskui suredaguotų tekstą ir jį surinktų. Sutaupytą
laiką galėtume skirti tikrai naudingiems dalykams, kuriuos gali­
me atlikti tik mes.
- Ne, kiekvienas konsultantas turi pats surinkti savo ataskaitą,
tokios taisyklės.
- Kaip tik šias taisykles aš ir siūlau pakeisti...
- Jei moki gerai organizuoti savo darbą, tai neužima daug laiko.
- Tačiau tokį darbą tikrai galėtų atlikti žmogus, gaunantis ma­
žesnį atlyginimą. Būtų geriau, kad konsultantas savo laiką skirtų
darbams, kurie įmonei duoda daugiau pelno.
- Juk įdarbinus dar vieną žmogų, skyriaus pelningumas su­
mažėtų.
- Anaiptol, aš...
Nustokginčytis... Uždavinėk klausimus.
- Kodėl pelningumas sumažėtų? - paklausiau.
- Nes išaugtų bendros išlaidos skyriaus darbuotojų atlygini­
mams, savaime suprantama.
- Bet jei konsultantai turėtų daugiau laiko naujų klientų paieš­
kai ir darbui su jais, apyvarta padidėtų. Galiausiai tik išloštume...
- Nemanau, kad tai padidintų apyvartą.
- Kodėl taip manote?
- Visi žino: kuo mažiau darbo turi, tuo mažiau ir nuveiki.
Uždavinėk klausimus. Ramiai...
- Visi? Kas tie visi?
Keletą sekundžių jis mąstė, ką atsakyti, akys bėginėjo.
- Šiaip ar taip, aš tai žinau.
- O... iš kur žinote?
Musė nutūpė Denkeriui ant nosies. Jis staigiu piktu mostu ją
nuvijo.
- Visada taip būna, savaime aišku!
- A... Jums taip jau buvo nutikę?
- Taip... Ne... ne, bet gerai žinau, kaip viskas vyksta.
Kad Denkeris negalėtų manęs apkaltinti agresyvumu, pasisten­
giau nutaisyti kuo nekalčiausią, kone kvailą išraišką...

179
 - Kaip galite žinoti, jei... pats to nepatyrėte?
Man pasirodė, kad jam ant kaktos sužibo keletas prakaito la­
šelių. Bet gal tai tik mano vaizduotė... Šiaip ar taip, jis nerado, ką
atsakyti.
- Ar tai reiškia, - toliau kalbėjau aš, - kad jūs, turėdamas ma­
žiau privalomo darbo, dirbtumėte vis mažiau ir mažiau?
- Aš - visai kas kita, - pratrūko jis, bet tuoj pat susivaldė. -
Klausykite, Alanai, jūs man imate atrodyti labai arogantiškas!
Na štai, pagaliau... Atsakyti nesiskubinau.
- Arogantiškas? - ramiai atsilošiau krėsle. - Bet juk aną dieną
jūs visų akivaizdoje įrodėte, kad man trūksta pasitikėjimo savimi...
Jis sustingo. Saulę užgožė debesis, ir kabinete staiga tapo tam­
siau. Tolumoje, įjungęs šaižią sireną, lėkė greitosios pagalbos au­
tomobilis.
Pagaliau Denkeris giliai įkvėpė.
- Klausykite, Grinmorai, grįžkime prie temos. O dėl jūsų
prašymo pertvarkyti skyrių, tegul skyrius pirma pasiekia nusta­
tytus tikslus, tada jau bus galima pakalbėti apie asistentės įdar­
binimą!
- Taip, žinoma, žinoma, - atsakiau, nutaisęs entuziastingą
miną. - Bet... o ką, jei ta sekretorė mums padėtų pasiekti savo
tikslus?
Jis atlaidžiai pažvelgė į mane.
- Jūs labai siaurai matote problemą. O aš turiu strateginę įmo­
nės plėtros viziją. Ir jei dėl tos vizijos negaliu didinti išlaidų atly­
ginimams... Jūs ne viską žinote, kad galėtumėte spręsti, jūs nesu­
prantate...
- Man išties sunku ką nors spręsti apie strateginę įmonės vizi­
ją, nes įmonės darbuotojai apie ją nelabai nutuokia... Bet, žinote,
aš vadovaujuosi sveiku protu. Man regis, kiekvienai įmonei, kad ji
galėtų vystytis, reikia atitinkamų sąlygų. Argi tai nėra būtina?
- Užmirštate vieną dalyką, Alanai. Patį svarbiausią dalyką. Da­
bar mūsų įmonė kotiruojama biržoje. Rinka mus stebi. Negalime
krėsti kvailysčių.

180
 - Argi priimti naują darbuotoją, kad sukurtume sąlygas vysty­
tis, - kvailystė?
Musė sukinėjosi aplink mus. Denkeris čiupo nuo stalo stiklinę,
jos turinį išpylė į vazoną ir liko sėdėti su stikline rankoje.
- Rinka apie ateitį sprendžia tik apibendrindama dabartinius
rezultatus. Investuotojai nelauks, kol paaiškės, ar naujai priimti
darbuotojai laikui bėgant padarys teigiamą poveikį. Jei mokėsime
daugiau algų, akcijų kursas kris. Tai nutiks automatiškai. Visi į
mus žiūri pro padidinamąjį stiklą. Jis stebi, - direktorius mostelė­
jo į laikraščio iškarpą.
Išvydau Denkerio nekenčiamo žurnalisto Fišermano nuotrau­
ką ir straipsnio antraštę apie mūsų akcijas: „Potencialo yra, bet
reikia pasistengti.“
Musė nutūpė ant stalo. Denkeris žaibiškai ir taikliai apvertė sti­
klinę ir įkalino joje musę. Jo veidu nuslinko sadistiška šypsenėlė.
- Man atrodo, mes tikri akcijų kurso vergai... Bet, pažvelgus
iš šono, kas mums, įmonės darbuotojams, iš to, kad akcijų kursas
trumpam pakyla arba nukrinta? Juk mums jokio skirtumo, ne?
- Taip kalbate todėl, kad akcijų neturite!
- Bet juk netgi jums, akcininkui, svarbu, kad kursas galų gale
imtų kilti. Jmonei vystantis, akcijų kursas būtinai anksčiau ar vė­
liau ims augti...
- Taip, bet negalime leisti, kad mūsų akcijos imtų kristi net ir
trumpam.
- Kodėl?
- Kad išvengtume įmonės perėmimo rizikos. Turėtumėte tai
žinoti, juk studijavote ekonomiką, ar ne? Tik aukštas kursas garan­
tuoja, kad kita įmonė nebandys mūsų nusipirkti, nes įsigyti kontro­
linį akcijų paketą jai atsieitų per brangiai. Todėl būtina, kad mūsų
kursas biržoje nuolat augtų - ir sparčiau nei mūsų konkurentų.
- Jei kyla tokia grėsmė, tai kodėl įžengėme į biržą?
- Kad paspartintume savo plėtrą. Kaip žinote, įmonei įžengus
į biržą, į ją ima plaukti žmonių, norinčių tapti akcininkais, pinigai.
Jais finansuojami projektai.

181
 - Taip, bet jeigu vėliau nebegalime priimti protingų sprendi­
mų, kurie skatintų tą plėtrą, nes privalome rūpintis akcijų kursu,
tada gauname ne norimą, o visai priešingą rezultatą...
- Tai tik laikini suvaržymai.
- Bet mes nebesame laisvi! Fosteri sakė, kad šiemet negalėjo­
me atidaryti biuro Briuselyje, nes praėjusių metų pelną kaip divi­
dendus turėjome išdalyti akcininkams ir nenorėjome sumažinti
ateinančių metų rezultatų.
- Taip, bet tai visai kas kita. Su akcijų kursu tai neturi nieko
bendra. Tai tik mūsų akcininkų keliamas reikalavimas.
- Kodėl? Jei šiais metais turėsime išlaidų, būtinų mūsų plėtrai, tai
šiemet galime apsieiti ir be pelno: jo gausime kitąmet, argi ne taip?
- Turime dvi grupes stambių akcininkų, kurie reikalauja, kad
kiekvienais metais gautume 12 procentų pelno ir didžiąją dalį ati­
duotume jiems kaip dividendus. Tai suprantama: dividendai - ak­
cininkų atlygis. Tai pajamos, kurias jie gauna už tai, kad investavo
į įmonę.
- Bet jeigu toks reikalavimas stabdo jų įmonės augimą, jie juk
galėtų metelius kitus pakentėti, ar ne?
- Ne, mūsų sunkumai jiems nerūpi. Jie investavo į mūsų įmo­
nę, bet nebūtinai ilgamlaikui. Jie nori greitos investicijų grąžos, ir
tai jų teisė.
- Bet ir vėl - jei dėl to turime priimti mums žalingus spren­
dimus...
- Taip jau yra. Neturime pasirinkimo: tikrieji šeimininkai -
mūsų akcininkai.
- Jeigu jie siekia tik trumpalaikių finansinių tikslų, be abejo,
ketindami po kiek laiko parduoti savo akcijas, vadinasi, tolesnis
įmonės likimas jiems visai nerūpi...
- Tokios žaidimo taisyklės.
- Žaidimo taisyklės? Bet tai ne žaidimas, o tikrovė! Juk čia dir­
ba gyvi žmonės! Nuo šios įmonės gerovės iš dalies priklauso jų ir
jų šeimų gyvenimas. Ir jūs tai vadinate žaidimu?
- O ką norite, kad jums pasakyčiau?

182
 - Vadinasi, mes ne tik vergaujame akcijų kursui, bet ir priva­
lome paklusti absurdiškiems trumpalaikių akcininkų reikalavi­
mams... Ar jums kartais neatrodo, kad smarkiai prašauname pro
šalį? Aš tikrai nesuprantu, kam reikėjo įsitraukti į biržą. Juk ir be
jos būtumėte galėjęs plėtoti įmonę - tereikėtų kasmet investuoti
ankstesnių metų pelną.
- Taip, bet plėstumės ne taip sparčiai.
Sparčiai, sparčiai... Jaučiausi sumišęs, nes niekada nesupratau,
kodėl visi taip apsėsti greičio. Kam nuolatos skubėti? Ir, beje, kur
tai veda? Skubėję žmonės jau mirė...
- Pažvelgus iš šalies - kodėl reikia vystytis sparčiai?
- Reikia greitai užimti pirmaujančiųjų poziciją, kol mūsų il­
gam laikui neaplenkė konkurentai.
- Antraip?..
- Antraip būtų sunkiau iš jų atimti dalį rinkos ir padidinti savo
apyvartą.
- Tačiau, vystydamiesi lėtai ir stabiliai, pagerintume savo pa­
siūlą, paslaugas, pritrauktume daug naujų klientų, tiesa?
Tyla. Ar Denkeriui toks klausimas apskritai kada nors buvo
iškilęs?
- Viskas vyktų lėčiau.
- O... argi tai blogai? Nesuprantu, kas mums neleidžia dirbti
gerai ir neskubant - taip, kad laikas nespaustų...
Jis užvertė akis į lubas.
- O dėl laiko, tai šiuo metu jūs kaip tik švaistote manąjį... Be
filosofavimo, aš turiu ir kitų reikalų...
Jis ėmėsi stumdyti ant stalo sukrautas segtuvų krūvas, į mane
nė nebežvilgtelėdamas.
- Jaučiu, - tariau, ieškodamas tinkamų žodžių, - kad visuo­
met naudinga... pažvelgti šiek tiek iš šalies, pamąstyti apie... savo
veiksmų prasmę...
- Prasmę?
- Taip, vardan ko ką nors darome, ką tai duoda...
Musė sukiojosi po stikliniu gaubtu.

183
 - Nereikia ieškoti prasmės ten, kur jos nėra. Manote, gyveni­
mas turi prasmę? Laimi stipriausi ir gudriausi, štai ir viskas. Val­
džia ir pinigai priklauso jiems. O kai turi valdžią ir pinigų, gali tu­
rėti viską, ko trokšti gyvenime. Viskas labai paprasta, Grinmorai.
Visa kita - tik proto masturbacija.
Aš susimąstęs žvelgiau į viršininką. Kaip bent akimirką galima
patikėti, jog tereikia būti turtingam ir galingam, kad gyvenimas
būtų puikus? Kaip galima taip save apgaudinėti, kad manytumei
esąs laimingas, nes važinėji poršė?
- Mielas Alanai, - vėl prakalbo jis, - jūs tikrai niekada nesuži­
nosite, kaip malonu būti galingam!
Išties, klausydamasis jo samprotavimų, jaučiausi it koks atei­
vis... Man pasidarė kone smalsu. Beje, argi Diubrėjus nesiūlė man
įlįsti į skirtingų žmonių kailį ir pabandyti iš vidaus suprasti, ką jie
jaučia?
- Kai jūs visa tai darote... ar jaučiatės... galingas ir pajėgus?
- Taip.
- O... jei to nedarytumėte... tada jaustumėtės...
Denkeris paraudo. Staiga mane apėmė pašėlęs noras nusikva­
toti, nors klausimą uždaviau nieko tokio nepagalvojęs. Užtat da­
bar vaizduotėje regėjau, kaip verslininkas plėšosi darbe, norėda­
mas kompensuoti savo seksualinį nepajėgumą.
- Gerai, šiaip ar taip, - nukirto jis, - sekretorės nebus. Turite
kitų prašymų?
Išklojau jam ir kitas savo idėjas, bet nė viena nesulaukė pritari­
mo. Visai nenustebau: dabar jau supratau Denkerio mąstyseną ir
„žaidimo“taisykles.
Vis dėlto turėjau dar vieną klausimą - norėjau paaiškinimo.
- Pastebėjau, kad spaudoje labai padaugėjo mūsų agentūros
skelbimų.
- Taip, tikrai, - atsakė jis, akivaizdžiai patenkintas savimi.
- Tačiau šiuo metu aš negaunu daugiau įdarbinimo užsaky­
mų... Kodėl?
- Nesijaudinkite, tai normalu.

184
 - Kaip tai - normalu?
- Pasikliaukite manimi, užtikrinu, kad nesate skriaudžiamas
labiau nei jūsų kolegos. Užsakymai visiems paskirstomi vienodai.
O dabar, Alanai, privalau su jumis atsisveikinti, turiu darbo...
Savo žodžius jis patvirtino gestu - nuo stalo paėmė vieną bylą.
Aš nejudėjau.
- Kaip gali būti, kad negaunu daugiau užsakymų? Tai nelogiška.
- Ak... Alanai, jūs amžinai norite viską žinoti... Supraskite, to­
kio dydžio įmonėje kaip mūsų ne visi sprendimai skelbiami gar­
siai. Šiuo atveju tai, kad publikuojame skelbimus, dar nereiškia,
kad iš tikrųjų galime pasiūlyti postų...
- Norite pasakyti, kad publikuojame... netikrus skelbimus?
Netikrus darbo pasiūlymus?
- Netikrus, netikrus - iškart skambūs žodžiai!
- Bet kam?
- Ne, jūs tikrai nepasižymite strateginiu mąstymu, Grinmorai.
Jau visą valandą jums aiškinu, kodėl mums gyvybiškai svarbu, kad
mūsų akcijų kursas kasdien kiltų. Turėtumėte žinoti, kad rinka re­
aguoja ne tik į užsibrėžtus tikslus! Tik įsivaizduokite - čia iš dalies
veikia ir psichologiniai dalykai! „Denkerio konsultacijų“skelbimai
laikraščiuose pakelia investuotojams ūpą.
Negalėjau patikėti.
- Bet juk tai nesąžininga!
- Reikia kaip nors išsiskirti iš bandos.
- Jūs publikuojate netikrus darbo pasiūlymus vien tam, kad
pagerintumėte savo įvaizdį ir pakeltumėte akcijų kursą? O kaip­
gi... kandidatai?
- Jiems tikrai nėra jokio skirtumo!
- Bet juk jie gaišta laiką siuntinėdami savo gyvenimo aprašy­
mus, rašydami motyvacinius laiškus...
Užuot atsakęs, Denkeris tik atsiduso.
- Be to, - kalbėjau toliau, - kuo dažniau jie nesėkmingai kan­
didatuoja, tuo labiau nusivilia ir ima nepasitikėti savimi!
Jis užvertė akis į viršų.

185
 - Alanai, ar kada nors pamąstėte apie galimybę dirbti bedarbių
asociacijoje?
Akimirką sėdėjau apstulbęs, priblokštas to, ką išgirdau. Nepa­
jėgiau suvokti, kaip galima būti tokiamabejingamkitų likimui, net
jei tie žmonės nepažįstami...
Pagaliau atsistojau ir apsisukau. Šiaip ar taip, nieko nepešiu.
Nėra prasmės sėdėti čia ilgiau. Jo sprendimai grįsti iškreipta logi­
ka, nepaliekančia vietos idėjoms, kurias siūlo žmogus, nuoširdžiai
trokštantis pagerinti padėtį.
Žengiau porą žingsnių ir sustojau. Man atrodė visiškai neįsi­
vaizduojama, kad galima tenkintis tokiu beprasmiu egzistavimu,
kokį Denkeris man nupiešė prieš keletą minučių, todėl norėjau
viską išsiaiškinti iki galo.
Jis suirzo, bet nepakėlė akių nuo bylos, į kurią buvo įnikęs.
- Pone Denkeri, ar visa tai... tikrai daro jus... laimingą?
Jo veide pasirodė keista išraiška, bet jis nieko neatsakė, tik to­
liau žiūrėjo į dokumentus. Man skirtas laikas baigėsi. Be to, galbūt
tokį klausimą Denkeris išgirdo pirmąkart gyvenime. Pažvelgiau į
jį smalsiai ir gal net su šiokiu tokiu gailesčiu, paskui vėl pasukau
prie durų, tyliai žengdamas per platų kabinetą: mano žingsnius
sugėrė stora kiliminė danga. Priėjęs duris atsigręžiau, norėdamas
jas uždaryti. Denkeris vis dar stebeilėjosi į bylą ir, be abejo, mane
jau buvo pamiršęs. Tačiau jo žvilgsnis man atrodė sustingęs, netgi
keistas, galbūt mąslus. Tada jis lėtai ištiesė ranką ir pakėlė stiklinę.
Musė beregint pakilo ir išskrido pro langą.
 23

Tą patį vakarą sėdau į autobusą ir nuvažiavau prie Diubrėjaus

pilies. Mane draskė prieštaringi jausmai. Be galo troškau pagaliau
sužinoti, kas rašoma Diubrėjaus užrašų knygutėje: buvau įsitiki­
nęs, kad ji man atskleis jo motyvus. Bet jutau ir baimę, kad teks
naktį įsėlinti į namą, kuris jau ir dieną atrodo įspūdingai, baimę,
kad galiu būti užkluptas nusikaltimo vietoje...
Nors buvo vėlu, autobusas toli gražu nebuvo tuščias. Mano
dešinėje sėdėjo senutė, o ant sėdynės priešais - kažkoks ūsočius.
Sau prie kojų buvau pasidėjęs plastikinį maišelį su nemažu ėriuko
kumpiu, pirktu mėsos krautuvėje netoli namų. Po kokių dešimties
minučių šiltame autobuso salone pasklido nemalonus žalios mė­
sos kvapas. Iš pradžių vos juntamas, netrukus jis taip sustiprėjo,
kad tapo tiesiog koktus. Senutė pradėjo į mane šnairuoti, paskui
demonstratyviai nusigręžė į kitą pusę. Ūsočius įsispoksojo į mane
tuščiu žvilgsniu, kuris vis dėlto išdavė jo pasibjaurėjimą. Jau buvau
bepersėdąs į kitą vietą, bet laiku susigriebiau: tas kumpis šiandien
prilygo mano žurnalui People... Reikia nekreipti dėmesio į kitų
žvilgsnius. Vis dėlto gyvenimas nuostabus: kas akimirką jis sutei­
kia mums progą tobulėti.
Taigi likau sėdėti kur sėdėjęs, stengdamasis atsipalaiduoti ir at­
sikratyti besismelkiančio gėdos jausmo. Juk važiuoti autobusu su
ėriuko kumpiu nedraudžiama...
Priėmęs tokį sprendimą pasijutau labai išdidus ir staiga prisi­
miniau, kad turiu kasdien pasižymėti tris dalykus, kuriais galiu
pasigirti. Nagi, nagi... Ką galėčiau užrašyti šiandien? Be abejo,

187
apie savo susitikimą su Denkeriu! Žinoma, aš nieko nepešiau, bet
vis dėlto išdrįsau pas jį nueiti, be to, man pavyko nepasiduoti jo
puolimui ir nesiteisinti. Netgi jaučiau, kad Diubrėjaus pasiūlyta
klausinėjimo taktika Denkerį šiek tiek sutrikdė. Tikrai turėjau kuo
didžiuotis.
Dabar ūsočius į mano maišelį dėbsojo įtariai, be abejo, steng­
damasis atspėti, kas jo viduje. Galbūt jis manė, kad aš per Paryžių
vežu kokio lavono dalis...
Išlipau likus vienai stotelei iki Diubrėjaus namų, ketindamas
paskutinius porą šimtų metrų įveikti pėsčiomis. Autobusas bema­
tant nuvažiavo, jo burzgesys nutolo, ir kvartale vėl stojo ramybė.
Oras buvo šiltas, dvelkė lengvas prospekto medžių aromatas, ta­
rytum šie tebūtų laukę nakties, kad galėtų paskleisti savo gardų
kvapą. Žingsniavau, galvodamas apie numatytą žygį, mintyse dė-
liodamasis veiksmų planą minučių tikslumu.
21 valanda 38 minutės. Mano pirmoji operacija prasidės po
dvidešimt dviejų minučių. Vilkėjau tamsiais treningais, kad dra­
bužiai nevaržytų judesių ir prieblandoje likčiau nepastebėtas.
Artėjant prie namo, mano baimė vis stiprėjo ir ėmė skverbtis
abejonės. Ar tikrai verta stengtis žūtbūt pavartyti tą knygelę? Ar
neįkliūsiu? Argi tai ne beprotybė - mėginti įvykdyti šitokią opera­
ciją? Kirbantį baimės jausmą stelbė dar didesnis nerimas: Diubrė-
jus nuo manęs kažką slepia, - esu tuo įsitikinęs. Antraip kodėl gi
jis, paprastai viską rėžiantis tiesiai šviesiai, kalbėtų šitaip miglotai?
Kodėl jis neatsako į mano klausimus? Turiu sužinoti tiesą. Tai bū­
tina, kad pajusčiau sielos ramybę. Ir kad būčiau saugus...
Į vietą atkakau 21 valandą 47 minutės. Iki lemtingos akimir­
kos liko 13 minučių. įsitaisiau ant suoliuko kitoje prospekto pu­
sėje, maišelį pasidėjau šalia. Kvartalas buvo tuščias. Be abejo, patį
vidurvasarį dauguma gyventojų labai toli nuo čia - atostogauja.
Stengiausi giliai kvėpuoti, kad nusiraminčiau.
Namo fasadas buvo tamsus. Blyškioje artimiausio gatvės žibin­
to šviesoje jis atrodė niūriai. Vaiduoklių pilis. Švietė tik didžiosios
svetainės langai namo šone.

188
 21 vai. 52 min. atsikėliau ir virpančia širdimi patraukiau į kitą
prospekto pusę. Dabar turėjau sukiotis netoli vartelių, bet neatro­
dyti tarsi ko tykojąs, jei koks gyventojas mane pamatytų.
21 vai. 58 min. Jau nedaug beliko. Paėjęs išilgai sodo tvoros,
sustojau ir apsimečiau besirišąs batų raištelius, tada apsisukau.
22 valanda. Nieko. Pradėjau skaičiuoti sekundes, laukdamas, kol
išgirsiu spragtelint vartelius. Širdis ėmė plakti smarkiau, paspar­
tinau žingsnį, vis dairydamasis, ar tebesu vienas. Mažiau nei po
dešimties sekundžių atsidūriau prie vartelių. Greit iš kišenės iš­
sitraukiau pailgą geležinį strypelį, kurį prieš porą dienų aptikau
vienoje statybos ir remonto prekių parduotuvėje. Ištempiau au­
sis. Nieko. Stumtelėjau vartelius, ir šie prasivėrė. Atsitūpęs stry­
pelį pastačiau ant žemės ir atrėmiau į vartelių rėmą. Teko šiek
tiek paplušėti, kad jis nenuvirstų. Paleidau vartelius ir užgniau­
žęs kvapą žiūrėjau, kaip jie palengva užsiveria. Varteliai atsitren­
kė į mano strypelį, skimbtelėjo metalas - mano nuomone, beveik
toks, kaip įprastai užsiveriant varteliams. Vėl juos stumtelėjau ir,
didžiam mano palengvėjimui, varteliai atsivėrė. Strypelis buvo
ganėtinai storas ir sutrukdė spynos spragtukui įlįsti į išpjovą. Pa­
sitraukiau nuo vartelių, žengiau keletą žingsnių į šalį ir, įsitikinęs,
kad aplinkui nė gyvos dvasios, vėl perėjau į kitą prospekto pusę.
Dar nepriėjęs suolelio išgirdau nuo laiptų sklindančius balsus.
Tarnai išėjo iš namo. Jie pasiekė gatvę ir, rodos, nieko nepaste­
bėjo. Puiku. Jie gana greitai išsiskirstė, ir vienas jų kaip paprastai
pasuko į autobusų stotelę. 22 valandos 6 minutės. Kol kas viskas
klostosi nepriekaištingai. Autobusas turėtų pasirodyti už keturių
minučių.
Kitoje gatvės pusėje pasirodė moteris su šuneliu. Iš tolo mačiau
prieblandoje žėruojančią jos cigaretę, ore braižančią kreives. Jos
palydovas, šiek tiek dūsuojantis pekinas, pėdino paskui ją vėžlio
greičiu, stabčiodamas kas porą žingsnių ir kažką vis uostinėda­
mas, o ilgi rusvi jo plaukai šlavė žemę. Moteris sustodavo, už­
sitraukdavo dūmą - cigaretės galas dar labiau sužėruodavo - ir
kantriai laukdavo, kol jos šuo baigs mėgautis uodžiamu kvapu.

189
 22 vai. 9 min. Autobusas gali atvykti bet kurią akimirką, o ta
moteris sutrukdys man įsliūkinti į namą. Kaip nesiseka... Ir pa-
sitaikyk tu man - vienintelė kvartale sutikta gyventoja eina pasi­
vaikščioti kaip tik ten, kur aš turiu būti vienas...
Dabar ji stovėjo ties Diubrėjaus namo tvora. Kartkartėmis, re­
gis, imdavo nekantrauti, kai šuo sustojęs uostinėdavo jam ypač
įdomią šaligatvio vietelę, ir nesmarkiai timptelėdavo pavadėlį. Iš
tolo atrodė, kad ji velka šluotą. Tuomet nepatenkintas pekinas, nė
neketinąs paisyti šeimininkės norų, galvelę įtraukdavo į pečius ir
įsispirdavo kojomis į žemę. Šeimininkė pasiduodavo ir vėl užsi­
traukdavo cigaretę.
22 vai. 11 min. Autobusas vėlavo. Tarnas tebelaukė. Aš irgi. Vis
dėlto, net jeigu jis atvažiuotų dabar, praeitų mažų mažiausiai pen­
kios minutės, kol moteris su šuneliu pasitrauktų man iš kelio. Man
liktų per mažai laiko. Savo misiją teks atidėti...
Pagalvojau, kad rytojaus dieną ėriuko kumpis dvoks dar smar­
kiau, ir tada išgirdau pažįstamą variklio burzgesį. O kai stotelėje
sustojo autobusas, įvyko stebuklas. Moteris čiupo šunelį ir pasi­
leido bėgti autobuso link. Pekino galva tabalavo kaip plastikinių
šunelių, kuriuos žmonės aštuntajame dešimtmetyje statydavo prie
galinio mašinos lango. Moteris pribėgo ir įlipo į autobusą, durys
užsidarė ir autobusas pajudėjo.
Negalėjau patikėti... Staiga vėl galėjau rinktis, bet apsispręsti
reikėjo nedelsiant. Buvo 22 valandos 13 minučių. Diubrėjus savo
sarginį šunį atriš už septyniolikos minučių... Turėčiau suspėti.
Pirmyn.
Pašokau nuo suolo ir kirtau prospektą. Žvalgydamasis ir klau­
sydamasis stabtelėjau prie vartelių, stumtelėjau juos - kaip ir tikė­
jausi, jie atsidarė. Smukau į vidų. Stalinas tuoj pat pakilo ir loda­
mas puolė prie manęs. Aš pasitraukiau į saugią vietą, kur, žinojau,
manęs nepasieks įtemptos grandinės laikomas šuva, ir įkišau
ranką į plastikinį maišelį. Graibydamas užčiuopiau šaltą ir gličią
mėsą. Sugriebiau kaulą ir staigiai it didžiulę kuoką atkišau šuniui.
Atsitūpiau su ištiesta ranka, rodydamas, kad esu ramus. Stalinas

190
 kaipmat liovėsi skalijęs ir suleido seilėtas iltis į žalią mėsą. Keliais
žodžiais tyliai jį pagyriau. Būčiau galėjęs lažintis, kad šuo, matyda­
mas mane jau ne pirmą kartą, nesugebės atsispirti tokiai dovanai.
Net ir šunys paperkami. Paskubomis suglamžiau maišelį ir įsiki­
šau į kišenę, o ištepliotą ranką nusivaliau į kelnes.
Negalėjau slinkti palei namą: kas nors būtų galėjęs pamatyti
mane, einantį pro apšviestus langus. Todėl užlindau už sodą juo­
siančių krūmų ir nubėgau palei juos kiek įmanydamas greičiau.
Kai uždusęs atsidūriau kitoje namo pusėje, manęs laukė ne­
maloni staigmena: visi antrojo aukšto langai buvo uždaryti, nors
vakaras šiltas ir viduje, be abejo, buvo tvanku. Praviri buvo tik kai
kurie pirmojo aukšto langai, tarp jų ir prieškambario langas. Tai
kur kas rizikingiau... 22 valandos 19 minučių. Tik vienuolika mi­
nučių. Bet suspėti įmanoma.
Išlindau iš krūmų priedangos ir per sodą nubėgau prie namo.
Širdis smarkiai daužėsi. Prisiartinęs išgirdau garsus... Diubrėjus
klausėsi fortepijono muzikos. Pirmoji Rachmaninovo sonata. Ji
skambėjo labai garsiai... Man vėl ėmė šypsotis sėkmė.
Keletą akimirkų stovėjau, kol atgavau kvapą, tada virpančia šir­
dimi įslinkau į vidų.
Ore tvyrojo stiprus, kerintis moters kvepalų aromatas. Velniš­
kai svaigus aromatas... Namo šeimininkas šįvakar ne vienas...
Muzikos garsai siekė ir didįjį marmuru išklotą prieškambarį,
kuriame stovėjau. įspūdingasis sietynas buvo neįjungtas, tačiau
prieblandoje nuo jo karulių į visas puses atsispindėjo iš lauko be­
siskverbianti šviesa. Durys į svetainę veikiausiai buvo atdaros, nes
šviesos pluoštas ant marmuro grindų metė ilgą gelsvą juostą, lyg
būtų sklidęs iš kino prožektoriaus, apšviečiančio nedidelį filmuo­
jamą plotą.
Kai per prieškambarį eisiu laiptų link, mane būtų visai nesunku
pastebėti... Nejaugi, atsidūrus taip arti tikslo, po šitiekos pastangų
teks viską mesti?
Tuo metu nutiko keistas dalykas: pasigirdo klaidinga nata ir
įkandin keiksmažodis svetima kalba. Diubrėjaus balsas. Po poros

191
 sekundžių tylos vėl suskambo muzika. Tai buvo ne įrašas, grojojis
patsl Niekada nebūčiau pagalvojęs.
Kvepalų aromatas...
Dar yra viešnia, galinti mane pastebėti... Tačiau, jeigu jis gro­
ja tai moteriai, jinai veikiausiai žiūri į jį. Vienintelė klausytoja, be
abejo, nenuleidžia akių nuo atlikėjo.
Reikia rizikuoti...
Apsisprendžiau ilgiau nemąstęs, paklusdamas nuojautai, o gal­
būt ir paveiktas to svaigaus aromato, kuris man kėlė nenumaldo­
mą norą... išvysti jo savininkę.
Apmirusia širdimi apgraibomis sėlinau laiptų link, žingsnis
po žingsnio vis labiau artėdamas prie durų, kurios ir baugino, ir
traukė. Audringa Rachmaninovo muzika, šėlstanti ir kurtinama,
užpildė visą erdvę ir kėlė virpesį mano sielos gelmėse. Lėtai, po
žingsnelį slinkdamas į priekį, mačiau vis daugiau svetainės, o šir­
dis tvinkčiojo vis smarkiau, audrinama siautulingų akordų, ku­
riuos išgaudavo stiprios klavišus trankančios rankos.
Nors svetainė su lipdiniais išpuoštomis aukštomis lubomis
buvo nepaprastai erdvi, ji atrodė šilta ir kupina gyvybės. Geome­
trinių raštų parketą dengė didžiuliai margaspalviai persiški kili­
mai. Palei sienas stovėjo amžių išblukintos aukštos medinės lenty­
nos, nukrautos senovinėmis knygomis tamsios odos viršeliais.
Slinkau toliau, vis dar nematydamas jokio žmogaus. Viskas ten
buvo didinga: raudono aksomo sofos, gilios it lovos kanapos, pa­
auksuoti staliukai drožinėtomis kojelėmis, aukšti baroko stiliaus
veidrodžiai, įspūdingos žymių dailininkų drobės (dėl šviesokaitos
jų personažai atrodė lyg išnyrantys iš amžių glūdumos), ilgas juo­
das stačiakampis stalas, kurio galuose stovėjo po juodą apmuštą
krėslą nepaprastai puošniu kone dviejų metrų aukščio atlošu. Du
dideli krištolo sietynai buvo neįjungti, bet ant kiekvieno stalo ir
staliuko, ant kiekvienos palangės stovėjo žvakidės su didžiulėmis
nepadoriai styrančiomis žvakėmis, ir jų virpančios liepsnos metė
mirguliuojančią šviesą ant juodu laku padengto stalo ir... fortepi­
jono. Fortepijonas...

192
 Tamsiu kostiumu vilkintis Diubrėjus sėdėjo nugara į mane ir
skambino Rachmaninovo sonatą: jo rankos lakstė klavišais. Prie­
šais jį ant didžiulio juodo fortepijono pasisukusi šonu gulėjo mo­
teris ilgais šviesiais plaukais... nuogut nuogutėlė. Galvą grakščiai
parėmusi ranka, ji ramiai žvelgė į grojantį Diubrėjų. Nepajėgiau
atplėšti akių nuo nepaprastai gracingo jos kūno ir stovėjau, gėrė­
damasis jos grožiu, grakštumu, nepaprastu moteriškumu...
Laikas sustojo, ir tik po geros akimirkos susiprotėjau, kad mo­
ters žvilgsnis nukreiptas... į mane ir kad ji tylomis mane stebi. Si­
tuacija pribloškė: stovėjau įsitempęs, apimtas siaubo, kad mane
pastebėjo, ir... sujaudintas, sužavėtas tų akių, kurios įsisiurbė į
manąsias ir nebepaleido. Taip ir stypsojau suakmenėjęs, nepajėg­
damas nė krustelėti.
Aš taip stengiausi išlikti nepastebėtas, apsirengiau tamsiais rū­
bais, kad susiliečiau su prieblanda, o dabar stovėjau apimtas labai
keisto jausmo: man atrodė, kad ji į mane žvelgia taip, kaip dar nie­
kas anksčiau nežiūrėjo - intensyviai. Tos moters žvilgsnis buvo
it sfinkso. Ji nė kiek nesutriko dėl to, kad nepažįstamas vyriškis
mato ją nuogą, priešingai - tiesiog spinduliavo stulbinamu pasiti­
kėjimu ir žvelgė į mane šiek tiek iššaukiamai.
Būčiau atidavęs viską, ką turiu, kad tik galėčiau įkvėpti jos
odos aromato... Diubrėjaus pirštai ir toliau pašėlusiai lakstė juo­
dais ir baltais klavišais, užtvindydami pilį spalvingais garsais.
Mane apėmė nuojauta, o paskui ir įsitikinimas, kad ji manęs ne­
išduos. Nors ji, man regis, puikiai suvokė situaciją ir mintimis
neklaidžiojo kur nors kitur, jaučiau, kad tuo pat metu jai visai
nesvarbu, kas gali nutikti.
Pagaliau, sunkiai įveikdamas save, ėmiau lėtai, nepaprastai lė­
tai trauktis atgal, laukdamas, kol ji nusuks žvilgsnį, be abejo, ma­
nydama, kad pralaimėjo.
Tyliai užlipau didžiaisiais laiptais, vis dar sujaudintas regėda­
mas ją mintyse. Kiek atsikvošėjęs žvilgtelėjau į laikrodį. 22 valan­
dos 24 minutės! Stalinas turėtų būti paleistas po šešių minučių...
Greičiau!

193
 Kiek įkabindamas, tačiau stengdamasis netriukšmauti, nusku­
bėjau prieblandoje skendinčiu koridoriumi. Neįjungti sietynai
metė blankius vaiduokliškus šešėlius ant sienų apmušalų.
Dar viena klaidinga nata, dar vienas keiksmažodis - ir muzika
vėl suskambo. Greičiau į darbo kambarį! Stumtelėjau duris ir ap­
mirusia širdimi smukau vidun.
Kaipmat pastebėjau knygutę: ji gulėjo šalia ilgo grėsmingo
peilio popieriui pjaustyti, kurio smaigalys tebebuvo nukreiptas į
lankytojo pusę. Besidaužančia širdimi šokau artyn. Vos keturios
minutės. Gryniausia beprotybė... Greičiau.
Stvėriau knygelę ir, eidamas prie Jango, pro kurį skverbėsi sil­
pna mėnulio šviesa, atsiverčiau per vidurį, kaip papuolė. Iš pirmo
aukšto mane atsivijusi liūdna Rachmaninovo melodija dar labiau
kurstė įtampą. Knygelė panėšėjo į dienoraštį: prirašyta ranka, kie­
kvienos pastraipos pradžią ženklino data, pabraukta tvirtu brūkš­
niu. Paskubomis šen bei ten skaitinėjau atskirus fragmentus, ap­
gailestaudamas, kad nesuspėsiu perskaityti visko.

Liepos Z1 d. - ALanas kalbina kibus, kad jie Varžo jo

Laisvę, ir nesuvokia,, jog jis pats jiems pakLūsba... Jis Len­
kiasi kitų VaLiai, nes mano privaLąs patenkinti jų Lūkesčius,
antraip jausis atstumtas. Jis - savanoris vergas, pykstan­
tis ant šeimininkų už savo vergystę...
KompuLsiškai vengdamas neatitikti Lūkesčių, ALanas nie­
kaip neatsikrato abejonių...

Ten buvo daugybė pastabų apie mano asmenybę. Mane apėmė

jausmas, kad esu kaip tas bandomasis triušis, akylai stebimas la­
boratorijos mokslininko.

Liepos 16 d. - ALanas vidury gatvės iššoko iš taksi ir

trenkė dureLėmis: tai rodo, kad jis veikiausiai atLiko jam
skirtą nuomonių nesutapimo užduotį.

194
 Vadinasi, iš tikrųjų buvau sekamas... Nuojauta manęs neapga­
vo... Bet tada... Nuo tos minties sudrebėjau: galbūt jis žino, kad
šiuo metu esu čia?
Ėmiau dar greičiau versti puslapius atgal. Staiga suvokiau,
kad fortepijono garsai nutilo. Dabar pilyje tvyrojo nerimą ke­
lianti tyla.
Paskutinį kartą atverčiau atgal išsyk dešimt ar dvylika puslapių.
Kai perskaičiau tekstą, širdis apmirė ir kraujas sustingo gyslose.
Ivą Diubrėjų pirmąsyk sutikau tą dieną, kai bandžiau nusižu­
dyti šokdamas nuo Eifelio bokšto. Tos dienos niekada neužmiršiu,
nes ji buvo kupina skausmo, nerimo ir gėdos: birželio 27-oji.
Ties pastraipa, į kurią žvelgiau, buvo užrašyta: birželio 11 d.
 24

Stovėjau suakmenėjęs, laikydamas užrašų knygelę, tik staiga už

nugaros išgirdau tylų girgžtelėjimą* Atsigręžiau ir apimtas siaubo
išvydau, kad durų rankena nulinko žemyn.
Iš baimės širdis nukrito į kulnus. Mečiau knygutę ant stalo ir
užlindau už storos užuolaidos, nuogąstaudamas, kad veltui sten­
giuosi, - apie mano apsilankymą šiame name turbūt jau žinoma...
Nors ir storas, audeklas buvo ganėtinai retas: galėjau viską pro jį
matyti ir baiminausi pats būti pamatytas.
Durys truputį prasivėrė, ir tarpduryje išvydau veidą. Tai buvo
moteris, ji stengėsi ką nors įžiūrėti prieblandoje. Man apmirė šir­
dis. Ji turbūt išvydo tai, ko tikėjosi, nes stumtelėjo duris ir nuogut
nuogutėlė įžengė į vidų. Jos dailios pėdos grimzdo į storą kilimą.
Sulaikiau kvapą, kai ji pasuko tiesiai į mane. Moteris sustojo prie­
šais stalą, o aš - su palengvėjimu, o drauge ir nusivylęs - vėl ėmiau
kvėpuoti. Jos akys naršė po prieblandą kažko ieškodamos. Stovė­
jau vos per metrą nuo jos. Ji pasilenkė virš stalo - krūtys viliojamai
susiūbavo - ir ištiesė ranką į knygelę... Mane pasiekė moters kve­
palų dvelksmas: gaubiamas geidulingo jų aromato, tirpte tirpau iš
geismo. Tereikėjo ištiesti ranką - ir būčiau galėjęs paliesti jos odą,
tereikėjo pasilenkti - ir būčiau galėjęs priglausti savo lūpas...
Ji stumtelėjo knygelę ir dar žemiau pasilenkė, siekdama sta­
čiakampės dėžutės. Atidarė ją ir paėmė didžiulį cigarą. Paliku­
si atidarytą dėžutę, ji, didžiam mano apgailestavimui, tuoj pat
pasuko durų link, laibais pirštais suspaudusi namo šeimininkui
skirtą cigarą.
196
 Palaukiau dvidešimt sekundžių ir išlindau. 22 valandos 29 mi­
nutės. O ką, jei Diubrėjus, kol moters nebuvo, suvaikščiojo atrišti
savo šuns?.. Ką daryti? Bandyti laimę ar visą naktį pratūnoti pilai­
tėje ir išsmukti anksti ryte, kai jis vėl bus pririštas?
Vėl pasigirdo fortepijono garsai... Mane užplūdo palengvėji­
mas. Greičiau, gaišti negalima. Išsigausiu tiesiai pro langą. Atida­
riau langą ir išlindau pro jį. Palyginti su troškiu darbo kabinetu,
oras lauke atrodė gaivus. Čia tik antras aukštas, bet pirmojo lubos
buvo taip aukštai, kad dabar balansavau ant siauros atbrailos, paki­
bęs per keturis metrus virš žemės. Stipriai laikydamasis stūmiau-
si į priekį it koks naktibalda ekvilibristas, stengdamasis nepaisyti
nemalonių minčių, vis lendančių į galvą... Nusigavau iki pastato
kampo ir, prisilaikydamas palangės, lataku nuslydau žemyn. Kiek
įkabindamas skuodžiau aplink sodą. Pasiekęs būdas, lengviau at­
sikvėpiau: Stalinas tebebuvo pririštas ir dorojo savo kaulą. Išvydęs
mane išlendantį iš krūmų, pastatęs ausis atsikėlė. Aš tyliai pašau­
kiau jį vardu, stengdamasis nuraminti, kad nesukeltų ant kojų viso
kvartalo. Jis piktai suurzgė, šiepdamas lūpas ir atidengdamas grės­
mingas iltis, tada vėl atsitūpė priešais kaulą, nenuleisdamas nuo
manęs akių. Nedėkingas šunpalaikis.
Pilaitėje užsidegė šviesa. Greičiau! Puoliau prie vartelių, pa­
traukiau ir... Uždaryta! Varteliai užsitrenkė! Mano strypelis volio­
josi ant žemės šalia vartelių, {eidamas paleidau vartelius apie juos
negalvodamas, man rūpėjo šuo...
Atsidūriau spąstuose. Dabar tai jau įkliuvau. Dar keletas akimir­
kų, ir būsiu pastebėtas. Mane užplūdo nerimas - stiprus, slegian­
tis, - o sykiu ir pyktis dėl savo bejėgiškumo. Jokio kito išėjimo! Visą
sodą supo neįveikiama tvora - daugiau nei trijų metrų aukščio, su
smailėmis... jokio medžio netoliese, nuo kurio būtų'galima atsi­
spirti, jokios tvorelės, jokio... Mano žvilgsnis užkliuvo už Stalino.
Šis kraipė galvą, suleidęs dantis į kaulą. Jo iltys blykčiojo tamsoje.
Už jo tiesa linija rikiavosi keturios didelės būdos - prie pat tvoros.
Nurijau seiles.
Diubrėjus sakė, kad verslo pasaulyje persekiotojai aukas išsi­
renka neatsitiktinai. O kaip... šunys? Ar Stalinas mane pultų, jeigu,

197
jį pamatęs, nedrebėčiau iš baimės? Kaip jis reaguotų, jei būčiau
visiškai ramus, atsipalaidavęs ir net... pasitikintis savimi?
Tai vienintelė išeitis...
Širdis man tyliai pakuždėjo, kad turiu drąsiai pasitikti šį išban­
dymą. Žinoma,.strypelis nukrito atsitiktinai, bet, kaip sakė Einš­
teinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito... Mane
apėmė jausmas, kad gyvenimas siunčia man šį išbandymą kaip
progą tobulėti ir, jei nepasinaudosiu siūloma proga, visiems lai­
kams liksiu įkalintas savo baimėse...
Mano baimės... Stalinas man kėlė siaubą. Kiek jo nirtumas pri­
klausė nuo mano požiūrio į jį? Ar mano baimė buvo jo agresy­
vumo rezultatas, ar... priežastis? Ar*išdrįsiu pažvelgti savo baimei
į akis, ją sutramdyti ir nueiti prie šuns? Kaip sakoma, narsuolis
miršta tik kartą, o bailys miršta kasdien...
Giliai įkvėpiau švelnaus vakaro oro, paskui lėtai iškvėpiau, kol
plaučiuose nieko nebeliko. Pradėjau iš naujo: giliai traukdamas
orą, stengiausi nusiraminti, atpalaiduoti pečius, raumenis, kad
neliktų jokios įtampos. Sulig kiekvienu iškvėpimu vis labiau atsi­
palaidavau, dariausi vis ramesnis. Po kiek laiko pajutau, kad mano
širdis plaka nebe taip smarkiai.
Stalinas - mano draugas, mielas šunelis... Viskas gerai... Aš jau­
čiuosi gerai... Pasitikiu savimi... Pasitikiu juo... Aš jį myliu, jis irgi
mane myli... Viskas gerai...
Pradėjau lėtai eiti į priekį, žvelgdamas į tą pusę, kur stovėjo
pirma būda, ramiai kvėpuodamas, vis labiau atsipalaiduodamas...
Viskas gerai...
Ėjau, nekreipdamas dėmesio į šunį, stengdamasis galvoti apie pir­
mosios būdos spalvą, apie švelnų vakarą, sode tvyrančią ramybę...
Nė karto nežvilgtelėjau tiesiai į jį, tačiau akies krašteliu paste­
bėjau, kad šuo pakėlė galvą. Žingsniavau toliau, dėmesį ir mintis
sutelkęs į tai, ką mačiau aplinkui, stengamasis išlikti pasitikintis
savimi ir atsipalaidavęs. Pagaliau tyliai užsiropščiau ant būdos.
Mielas šunelis nė nesujudėjo. Perlipau per tvorą, nušokau į kitą
pusę ir dingau tamsoje.
 25

Jau daugiau nei mėnuo leidau nepažįstamiems žmonėms va­

dovauti savo gyvenimui. Laikytis duoto įsipareigojimo man buvo
garbės reikalas. Tačiau ko gi iš tikrųjų tikėjausi? Kad Diubrėjus
ištesės savo pažadą ir padarys mane laisvu ir laimingu žmogumi?
Bet kaip galima tapti laisvam, paklūstant kito valiai? Apgaudinėjau
pats save, nenorėdamas matyti to akivaizdaus paradokso, apakin­
tas egocentriško džiugesio, kad kažkas manimi domisi. O dabar
sužinojau, kad mūsų susitikimas nebuvo atsitiktinis. Tas žmogus
turėjo savų priežasčių, kurių nežinojau.
Suprantama, Diubrėjui galėjo rūpėti mano likimas po to, kai
nutempė mane nuo Eifelio bokšto: išgelbėti žmogui gyvybę - pa­
našiai kaip triaukšti žemės riešutus. Kažkokia nenugalima jėga jus
stumia toliau daryti tai, ką pradėjote. Tačiau buvo neįmanoma
paaiškinti, kodėl ataskaitas apie mane jis rašė dar prieš mudviem
susitinkant...
Tas klausimas man kėlė neblėstantį nerimą. Ėmiau miegoti ne­
ramiai, pabusdamas. Dieną būdavau įsitempęs, nervingas, bejė­
giškai laukiau, kol vėl kas nors nutiks.
Mano galvoje be perstojo sukosi mūsų susitarimo sąlygos.
Turėsi laikytis savopažado, antraip... gyvas neliksi.
Tuos žodžius buvau užmiršęs, rūpestingai išstūmęs iš atmin­
ties. Staiga jie iškilo mano atmintyje lyg bumerangas, atskriejęs
iš sąmonės gelmių. Mano gyvenimas - neabejotinai to žmogaus
rankose. Maža to, dabar jau žinojau, kad esu sekamas. Tokiomis
sąlygomis sunku gyventi normalų gyvenimą. Kad ir kur būtum -

199
metro, prekybos centre ar net ramiai įsitaisęs kavinės terasoje ste­
bėtum, kaip skubantys paryžiečiai vaikosi savo stresą, tarsi bijotų
jo netekti, - galvos kertelėje vis tiek kirbės mintis, kad kažkas tave
stebi.
Dėl to pirmosiomis dienomis įgijau naujų įpročių: iš metro
traukinio iššokdavau paskutinę akimirką, prieš pat užsiveriant du­
rims, iš kino salės išeidavau pro avarinį išėjimą. Tačiau šie juokin­
gi veiksmai, užuot mane nuraminę, tik dar labiau stiprino mano
nerimą, todėl galiausiai nusprendžiau jų atsisakyti.
Kitomis dienomis iš Diubrėjaus negavau jokių žinių, tačiau
ramus nesijaučiau, priešingai - vaizduotė įsisiūbavo, o klausimų
dar padaugėjo. Ar jis žino, kad buvau įsibrovęs į jo namus? Ar tą
vakarą buvau sekamas? Ar nuogoji mergina pasakė mane mačiu­
si? Ir kokią įtaką tai galėtų turėti... mudviejų susitarimui? Ar jis...
grąžintų man laisvę, ar, priešingai, imtų mane dar stipriau spausti?
Jaučiau, kad jis ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda...
Visą šeštadienį vaikštinėjau po Paryžių, stengdamasis užmiršti
tą painiavą, į kurią buvau įklimpęs. Klaidžiojau siauromis Marė
kvartalo gatvelėmis: kai kurie viduramžius menantys pastatai te­
nai tokie sukrypę, kad imi stebėtis, kaip jie dar stovi, Šventosios
Dvasios prilaikomi. Stabtelėjau po Vogėzų aikštės arkadomis, kur
aidėjo pulsuojanti džiazo saksofonisto muzika. |sukęs į Rožynų
gatvę, užėjau į tikrą žydų konditerijos krautuvėlę, kurioje tebetvy-
rojo žavinga praėjusių amžių atmosfera. Ką tik iš senos krosnies
ištrauktų pyragaičių kvapas taip ir masino viską nusipirkti. Iškelia­
vau su dar šiltu obuolių štrudeliu, kurį nieko nelaukęs sušveičiau,
žingsniuodamas senu grindiniu tarp malonių praeivių, savaitgalį
išėjusių pasivaikščioti.
Vakare grįžau į savo kvartalą be jėgų, bet patenkintas prabėgu­
sia diena, jusdamas malonų nuovargį nuo ilgo vaikščiojimo.
Priėjęs dviejų tamsių ir tuščių gatvių sankryžą, krūptelėjau: ant
peties pajutau kažkieno ranką. Atsigręžiau. Šalia stovėjo Vladi,
kampuota jo figūra atrodė milžiniška.
- Eikite paskui mane, - ramiai pratarė jis.

200
 - Kodėl? - skubiai atšoviau, dairydamasis aplinkui. Deja, mes
buvome vieni.
Jis nesivargino atsakyti ir ranka mostelėjo į ant šaligatvio sto­
vintį mersedesą. Judėjo tik jo ranka, o kūnas stūksojo lyg iškaltas
iš akmens.
Neturėjau jėgų dėti į kojas. Šaukti irgi beprasmiška.
- Tik pasakykite, kodėl.
- Ponas Diubrėjus įsakymas.
Lakoniškesnio atsakymo ir nebūtum sugalvojęs... Žinojau, kad
daugiau iš jo nieko neišpešiu.
Vladi atidarė dureles. Aš nejudėjau. Jis irgi nekrutėjo, ramiai
žiūrėjo į mane. Jo žvilgsnyje nebuvo nė lašelio agresyvumo. Ga­
liausiai nenoromis įsėdau. Durelės dusliai trinktelėjo. Mašinoje
buvau vienas... Po dešimties sekundžių automobilis pajudėjo.
Nugrimzdau į minkštą patogią sėdynę, ir mano baimę pakeitė
nusiminimas. Liūdnai susitaikiau su padėtimi. Lyg koks polici­
ninkų sugautas bėglys, kuris taip įpratęs keliauti policijos furgo­
nu, kad vėl jame atsidūręs pajunta kone palengvėjimą. Net nusi­
žiovavau.
Vladi įjungė radiją. Iš garsiakalbių pasigirdo sena miuzikholo
melodija, visiškai nederanti su vairuotojo asmenybe. Mersedesas
skriejo tuščiomis gatvėmis, kurių gyventojai jas iškeitė į Žydrąjį
Krantą ar Atlanto vandenyno pakrantę. Privažiavome Kliši bul­
varą, šis irgi buvo ištuštėjęs. Riedėjo vos viena kita mašina, kai
kuriose važiavo savaitgalį papramogauti susiruošusios porelės.
Raudona šviesa. Už mūsų sustojo taksi, vienintelis keleivis nea­
titraukdamas akių spoksojo į ryškiai apšviestas viliojančias sekso
prekių parduotuves. Vladi vėl pajudėjo ir nuleido langą. Į saloną
dvelktelėjo šiltas nakties oras ir sumišo su melancholiškais muzi­
kos garsais. Pravažiavome sankryžą ir toliau riedėjome bulvaru.
Prie „Mulenružo“iš autobuso pasipylė turistai.
Kliši aikštėje, užuot sukęs į Batinjolio bulvarą Diubrėjaus namų
link, mersedesas staiga pasuko kairėn ir įvažiavo į pietų kryptimi
einančią Amsterdamo gatvę.

201
 - Kur mane vežate?
Jokio atsakymo. Tik Fredo Astero balsas sename girgždančia­
me Let YourselfGo įraše.
- Sakykite, kur važiuojame, arba išlipsiu!
Jokios reakcijos. Pajutau kylant pyktį, sumišusį su nerimu.
Pagaliau automobilis sustojo prie šviesoforo. Įsitempęs pasi­
rengiau šokti lauk ir čiupau durų rankenėlę. Neatsidaro!
- Aš įjungti vaikų apsauga, kad jūs neiškristi ant greitkelis šią
naktį.
- Kaip tai - greitkelis šią naktį?
- Aš patarti miegoti. Mašina visą naktį.
Nejučia sustingau, mane apėmė panika. Kas per nesąmonė?
Greičiau, reikia dingti iš čia!
Artėjome prie Šv. Magdalenos bažnyčios. Mersedesas ją apva­
žiavo ir įsuko į Karališkąją gatvę. Netoliese nė vieno policininko,
kurio dėmesį būčiau galėjęs patraukti, gestikuliuodamas pro lan­
gą. Pro langą... Taip, langas! Galėčiau išlįsti pro jį... Vladi langas
buvo jau nuleistas, į vidų plūdo oras. Jis neišgirs, kaip atidarau
savąjį, jeigu nuleisiu jį tą akimirką, kai spustelės greičiau.
Įsitempęs laukiau, pirštą padėjęs ant mygtuko. Privažiavome
Santarvės aikštę. Vieną akimirką Vladi pasuko galvą ir pažvelgė
į Upių fontaną, kuriame spygaudami taškėsi paaugliai. Suvokiau,
kad tai paskutinė mano galimybė: paspaudžiau mygtuką, ir stiklas
nusileido. Vladi nieko nepastebėjo. Užgniaužiau kvapą. Pravažia­
vome pro Obeliską, ir ties posūkiu į Eliziejaus Laukų prospektą
užsidegė raudona šviesa. Mašina sustojo.
Nėriau pro langą.
Pajutau, kad mane stipriai sugriebė už kulkšnies ir tempia į
vidų. Surikau, kabindamasis į dureles ir stengdamasis išsilaikyti
bent iki pusės lauke. Ėmiau mosikuoti keletui šalia stovinčių au­
tomobilių. Bet visi keleiviai buvo nusisukę į kitą pusę: tie idiotai
grožėjosi apšviestais Eliziejaus Laukais. Draskiausi, šaukiau, tran­
kiau per kėbulą. Veltui.
Vladi sugebėjo įtraukti mane į saloną, - vos ausies nenuplėšė.

202
 - Nusiraminkite, nusiraminkite, - kalbėjo jis.
Niekas taip neerzina kaip šie žodžiai. Ypač kai juos taria žmo­
gus, kurio pulsas tvinksi dvidešimt penkis kartus per minutę, o
jūsų muša du šimtus.
Aš ir toliau draskiausi, keletą kartų nesėkmingai jam užtvojau.
Bet kai Vladi mane nuramdė, galų gale nurijau savo pyktį, liūdnai
susitaikiau su padėtimi, ir automobilis vėl pajudėjo. Toliau viskas
vyko labai greitai. Sena, Nacionalinės Asamblėjos rūmai, Sen Žer-
meno bulvaras, Liuksemburgo sodas...
Po dešimties minučių ilgas juodas mersedesas skriejo pietų
greitkeliu it nakties tamsą skrodžiantis plėšrusis paukštis.
 26

Pabudau nuo kratymo. Atsimerkiau ir atsisėdau tiesiai, visiš­

kai sutrikęs, nesusigaudydamas, kur esu. Bet greitai atsikvošėjau.
Mersedesas lėtai važiavo akmenuotu keliu, kylančiu į labai statų
kalną. Vladi net nesivargino apvažiuoti daugybės duobių, ir žibin­
tų šviesos tamsoje šokčiojo aukštyn žemyn, tai apšviesdamos kelio
akmenis, tai išnykdamos žvaigždėtame danguje.
Buvau pasiryžęs neužmigti, bet ilgas monotoniškas riedėjimas
greitkeliu mane priveikė. Džiūvo burna.
- Kur mes? - vargais negalais pralemenau.
- Greit atvykti.
Automobilis kilo į šlaitą, žemė atrodė išdžiūvusi. Aplinkui jo­
kio namo. Tik virš akmenų ir sausos žolės kuokštų juodavo laibų
išsikraipiusių medžių siluetai. Pasijutau lyg vežamas į katorgą.
Automobilis sustojo lygesnėjevietoje beveikant kalvos viršūnės.
Ant kelio riogsojo keletas stambių akmenų, iškritusių iš apgriuvu­
sios sienelės. Vladi išjungė variklį, ir stojo tyla. Jis kiek pasėdėjo,
sakytumtirdamas aplinką, paskui išlipo. {vidų padvelkė šiltas oras.
Mano pulsas patankėjo. Ką gi mes veikiame tokioje vietoje?
Vladi pasirąžė, mankštindamas nugarą. Milžiniško ūgio, apsi­
vilkęs juodą kostiumą, jis panėšėjo į tamsoje vėjo judinamą ka­
liausę. Atidarė mano dureles. Suvirpėjau.
- Prašom išlipti.
Išlipau, visą kūną maudė. Tas „prašom“mane šiek tiek nurami­
no, bet kai geriau įsižiūrėjau, kur atsidūrėme, mano nerimas dar
labiau išaugo.
204
 Priešais mus dunksojo grėsmingi aukštos, įspūdingos apleistos
pilies griuvėsiai. Iš tolo apšviestos mersedeso žibintų, juodo dan­
gaus fone bolavo apirusios sienos. Lyg per stebuklą išlikęs stovėjo
viduramžių laikus menantis senas dantytas bokštas. Jo pamatas
atrodė labai netvirtas: iškritusių akmenų vietose žiojėjo tamsios
kiaurymės. Čia tvyrojo mirtina tyla, ją retsykiais sutrikdydavo
sielvartingas pelėdos ūbavimas.
- Eime, - paragino Vladi.
Jis skynėsi kelią pro išsibarsčiusius akmenis ir tankias žoles.
Dygūs krūmokšniai kabinosi į kelnes ir trukdė eiti greičiau.
Išmušė paskutinė mano valanda. Nėra abejonių - jis užmuš
mane čia, šioje nuošalioje vietoje, kur niekas negali mūsų nei iš­
vysti, nei išgirsti. Nežinau, kas mane gąsdino labiau: ar mintis apie
neabejotiną mirtį, ar ši bauginama vieta, verta siaubo filmo.
Nuėjęs vos keletą metrų Vladi atsigręžė.
- Pakelti rankas.
-Ką?
- Prašom, jūs, pakelti rankas.
Tas niekšas ketina mane pribaigti kaip paskutinį šunį ir dar
turi įžūlumo švaistytis mandagybėmis! Pajutau, kaip kraujas muša
man į smilkinius.
Iškėliau rankas.
Jis priėjo prie manęs ir visą apčiupinėjo iš viršaus į apačią -
nuo pečių iki kelių. Dusyk stabtelėjo ir išrausė mano kišenes. Pa­
ėmė mano piniginę su visais asmens dokumentais, čekių knygelę,
metro bilietus, sugrūdo juos į juodą maišą ir rūpestingai jį uždarė,
trūktelėjęs stambų užtrauktuką. Dabar jau niekas nebegalės atpa­
žinti mano lavono, o kadangi neturiu šeimos, tai niekas manęs ir
nepasiges. Baigsiu savo gyvenimą bendroje kapavietėje.
Vladi paslapčia apsižvalgė, norėdamas įsitikinti, kad nėra liu­
dytojų, ir įsikišo ranką į kišenę.
Dar sykį apsidairiau aplinkui, norėdamas paskutinį kartą pa­
žvelgti į pasaulį ir tą vaizdą nusinešti su savimi, bet vieta buvo
tokia nyki, kad nutariau verčiau užsimerkti. Iš visų jėgų stengiau­

205
si negalvoti apie artėjančią mirtį ir sutelkti dėmesį į savo vidų.
Klausiausi sąvo kvėpavimo, jaučiau savo širdį, raumenis, bandžiau
įsivaizduoti savo kūną, suvokti savo sąmonę. Norėjau paskutinį
kartą būti, tiesiog būti. Pajusti, kad gyvenu.
- Imkite.
Pramerkiau akis. Vladi man kažką atkišo. Ne, juk vis dėlto jis
neprašys, kad aš pats save pribaigčiau...
- Laikykite!
Pasilenkiau, tamsoje neįstengdamas įžiūrėti, kokį ten daikčiu­
ką jis duoda. Moneta... vieno euro moneta.
- Ką... ką... ką man su ja daryti?
Tą pat akimirką šoktelėjau, išgąsdintas kažkokio garso. Pasi­
girdo sparnų šlamesys, ir iš vienos bokšto angos pakilo debesis
šikšnosparnių.
Nė kiek nesutrikęs, Vladi pasakė:
- Paimkite, prašom. Jūs turėti teisę į tai. Tai viskas.
- Bet... aš... nesuprantu.
- Ponas Diubrėjus sakė, jūs turėti išmokti išsukti vienas pats.
Vienas pats. Vienas euras, tai viskas. Ponas Diubrėjus jus laukia
šįvakar septintą vakarieniauti pas jį. Jūs atvykti laiku. Ponas Diu­
brėjus nemėgsta vėluoti vakarienę.
{vykdęs savo užduotį, jis apsisuko.
Man lyg didžiulis akmuo nuo širdies nusirito. Pasijutau... tuš­
čias. Kojos drebėjo. Negalėjau patikėti... Jei būčiau turėjęs jėgų,
būčiau puolęs jam ant kaklo.
- Palaukite!
Jis net neatsigręžė, įsėdo į mašiną ir pajudėjo. Sukėlęs dulkių
debesį, tarsi liepsnojantį žibintų šviesoje, ilgas juodas mersede-
sas rizikingai apsisuko ir nutolo, šokčiodamas per provėžas. Jam
dingus iš akių vėl stojo it švinas slegianti tyla ir užgulė tamsa. At­
sigręžiau į pilį ir mane nukrėtė šiurpas. Silpnoje mėnulio delčios
šviesoje griuvėsiai atrodė tikrai grėsmingai. Šiek tiek ramino tik
dangaus skliaute žybsinčios tolimos žvaigždės. Ši vieta buvo be
galo nejauki. Ji kėlė ne tik visai paaiškinamą baimę, kurią natūra­

206
 lu jausti tokioje vietoje. Mane apėmė keistas, bet abejonių neke­
liantis jausmas, kad šie griuvėsiai kupini skausmingų išgyvenimų,
praeityje patirtų kančių. Čia dėjosi siaubingi dalykai, ir akmenys
saugo jų paslaptis. Būčiau galėjęs prisiekti, kad taip ir buvo.
Nubėgau šlaitu žemyn, trokšdamas kuo greičiau išsinešdinti iš
šios bauginamos vietos. Keletą kartų, užkliuvęs už akmens, vos
neišsinarinau kulkšnies. Uždusęs pasiekiau pirmus gyvenamuo­
sius namus - senus pilko akmens pastatus su keistomis apvalio­
mis čerpėmis dengtais stogais. Sulėtinau žingsnį, įaudrinti jaus­
mai pamažu rimo.
Pasijutau praalkęs. Nereikia apie tai galvoti. Vakar vakare nie­
ko nevalgiau, nes ketinau pavakarieniauti grįžęs namo. Dabar to
karčiai gailėjausi.
{žengiau į dar miegantį seną kaimelį, įsikūrusį kalvos šlaite. Kol
nepatekėjo saulė, nėra ką veikti. Atsisėdau ant nudilusio akmeni­
nio suolo ir ėmiau giliai alsuoti, čiupinėdamas grublėtą paviršių.
Vaizdavausi, kaip už storų akmeninių namų sienų ramiai miega
kaimo gyventojai, įsirausę į gardžiai kvepiančius, saulėje džiovin­
tus šiurkščius patalus. Buvau laimingas, kad esu gyvas ir grįžau į
žmonių pasaulį.
Pagaliau išaušo rytas ir pakvipo bundančia gamta. Man prieš
akis lėtai skleidėsi užburiantis, kvapą gniaužiantis vaizdas. Kaime­
lis, į kurį atėjau, buvo įsikūręs gan stataus neaukšto kalno šlaite,
apaugusiame medžiais ir atramomis kopiančiais augalais terasose.
Prieš mane driekėsi didžiulė erdvė, užsibaigianti slėniu. Priešais jį,
žvelgiant iš tolo - vos už kelių šimtų metrų, stūksojo dar vienas
kalnas, aukštesnis už tą, ant kurio dabar buvau. Ant jo buvo įsikū­
ręs kitas iš pažiūros panašus kaimelis iš senų pilko akmens namų.
Kalnų šlaitai bei slėniai buvo apaugę krūmokšniais, krūmais ir
medžiais - daugiausia melsvai žaliais spygliuočiais.
Patekėjo saulė, nušviesdama vietovės grožį ir sužadindama ka­
linės pušies, po kurios svetingu kupolu sėdėjau, aromatą.
Ėmiausi tyrinėti kaimelį. Man reikėjo kuo greičiau išsiaiškinti,
kaip grįžti namo. Netrukus paaiškėjo, kad tėra viena pagrindinė

207
gatvė, besileidžianti šlaitu žemyn. Mane beregint sužavėjo tas gra­
žus savitų namukų kaimelis, skendintis širdį gaivinančioje ramy­
bėje, toli nuo Paryžiaus šurmulio. Perėjau jį visą ir nesutikau nė
vieno žmogaus. Tačiau kai kur pro pravirus langus nugirsdavau
žmonių balsus su šiurkščiu akcentu.
Už labai staigaus posūkio priėjau užkandinę, įsikūrusią, regis,
paskutiniame kaimelio name - arba pirmame, kylant nuo slėnio.
Iš terasos palei kelią vėrėsi kvapą gniaužiantis vaizdas. Durys buvo
V'
plačiai atidarytos. Užėjau vidun.
Apie dešimt vyrų, sėdinčių prie klijuotėmis apdengtų staliukų,
tučtuojau pritilo. Šeimininkas, kokių penkiasdešimties metų ūso­
čius, prie baro šluostė taures. Nedrąsiai tarstelėjęs „labas rytas“ir
nesulaukęs jokio atsakymo, patraukiau per salę prie baro. Lanky­
tojai vėl nudelbė akis į taures.
Priėjęs prie baro, dar sykį pasisveikinau su šeimininku, šis tik
linktelėjo galvą.
- Gal galėčiau gauti stiklinę vandens?
- Ko? - garsiai perklausė jis, apžvelgdamas lankytojus.
Atsigręžiau ir, nors visi vėl nunarino galvas, spėjau pastebėti
pašaipias šypsenėles.
- Stiklinę vandens. Neturiu pinigų ir... mirštu iš troškulio.
Jis nieko neatsakė, paėmė nuo lentynos stiklinę, iš čiaupo pri­
pylė vandens ir tvirtu judesiu trinktelėjo ją ant baro.
Siurbtelėjau keletą gurkšnių. Tyla slėgė. Turiu pralaužti ledus.
- Šiandien bus gražus oras, ar ne?
Jokio atsakymo. Kalbėjau toliau:
- Tikiuosi, kad vis dėlto nebus pernelyg karšta...
Vis dar šluostydamas taures, vyriškis kiek pašaipiai pažvelgė į
mane.
- Iš kur jūs?
Stebuklas. Jis prakalbo.
- Aš iš ten... iš pilies. Šįryt nusileidau čia.
Jis žvilgtelėjo į kitus klientus.

208
 - Klausyk, berneli, jei tu ne vietinis, tai dar nereiškia, kad gali
mus maustyti, gerai? Visi žino, kad pilyje niekas negyvena.
- Ne... aš tik... Šią naktį mane atvežė prie pilies, o šįryt nusilei­
dau, - tik tiek ir norėjau pasakyti. Nesišaipau iš jūsų.
- Tu iš Paryžiaus, ar ne?
- Taip, galima taip pasakyti.
- Tu arba iš Paryžiaus, arba ne iš Paryžiaus: niekas neklausia,
ar galima taip pasakyti.
Jis kalbėjo su tokiu dainingu akcentu, kad negalėjau suprasti,
ar jis ramus, ar susinervinęs. Bet jis buvo man reikalingas. Turėjau
tęsti pokalbį.
- O kada pastatyta ta pilis?
- Ta pilis, - tarė jis, šluostydamas taures nebe taip sparčiai, -
priklausė... markizui de Sadui!
- Markizui de Sadui?!
Nuo šios minties nejučia sudrebėjau.
- Taip.
- O... kur mes esame?
- Kaip tai - kur esame?
- Na taip, čia, dabar, kokioje vietoje esame?
Linksmai šypsodamasis jis apžvelgė salę.
- Tai ką, berneli, tu ne vien vandenį geri, ką?
- Ne, bet... Tai ilga istorija... Tik pasakykite, kur aš esu.
- Aš tai esu Lakoste, Liuberono rajone. Otu - kitoje planetoje,
berneli...
Lankytojai tyliai sukikeno. Šeimininkas buvo patenkintas.
- Liuberonas... Čia Provansas, taip?
- Na matai, kai nori, susigaudai!
Provansas... Aštuoni devyni šimtai kilometrų nuo sostinės.
- Kur artimiausia stotis?
Jis vėl žvilgtelėjo į lankytojus.
- Artimiausia stotis - Bonjė, - jis parodė į kaimelį, įsikūrusį
ant priešais stūksančio kalno.
Aš išgelbėtas. Valandą dvi paėjėsiu, ir viskas bus baigta.

209
 - Ar žinote, kelintą valandą išvyksta artimiausias traukinys į
Paryžių?
Salėje pasigirdo juokas. Šeimininkas netvėrė džiaugsmu.
- Ką, kas čia juokinga? Jis jau išvyko, taip?
Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Vėl suskambo juokas.
- Bet dar labai anksti! - tariau. - Jukvėliau dieną turi būti koks
nors kitas traukinys. Kada išvyksta paskutinis traukinys?
- Paskutinis traukinys išvyko... 1938 metais.
Lankytojai prapliupo juoktis. Nurijau seiles. Šeimininkas mė­
gavosi iškovotu dėmesiu. Jsismaginęs jis visiems pastatė vyno.
Žmonės vėl ėmė šnekučiuotis, kaip prieš man pasirodant.
- Štai, berneli, vaišinu, - priešais mane ant baro jis pastatė bal­
tojo vyno taurę. - {sveikatą!
Susidaužėme taurėmis. Neketinau jamsakyti, kad tuščiu skran­
džiu negeriu. Šiandien išgirdau užtektinai pašaipų.
- Matai, Bonjė stotis uždaryta jau daugiau nei septyniasdešimt
metų. Dabar visi traukiniai į Paryžių važiuoja iš Avinjono. Arčiau
nieko nerasi, berneli.
- O Avinjonas... toli?
Jis gurkštelėjo vyno ir rankove nusišluostė ūsus.
- Už keturiasdešimt trijų kilometrų.
Daugoka...
- Galbūt ten važiuoja koks autobusas?
- Darbo dienomis - taip, bet tik ne sekmadieniais, berneli.
Šiandien čia niekas nedirba, išskyrus mane, - jis vėl pakėlė taurę
prie lūpų.
Jis kalbėjo su tikrai keistu akcentu, tardamas visas „e“ - net ir
tas, kurių nebuvo.
- O... gal pažįstate ką nors, kas galėtų mane nuvežti?
- Šiandien? Kai taip karšta, žmonės iš namų niekur neina, ži­
nai. Tik į bažnyčią. Ar negali palaukti iki rytojaus?
- Ne, šį vakarą būtinai turiu būti Paryžiuje.
- Ak, tie paryžiečiai! Amžinai skuba, net ir sekmadienį!

210
 Pagaliau susiruošiau eiti ir atsisveikinau. Šįkart dauguma atsi­
liepė.
Nužingsniavau žemyn vedančia gatve. „Į Avinjoną - žemyn ir į
kaįrę“ - sakė užkandinės šeimininkas. Anksčiau ar vėliau kas nors
tikrai mane pavėžės...
Keliukas gražiai leidosi kalvos šlaitu, vinguriuodamas tarp kva­
pnių spygliuočių. Aš Provanse! Provansas... Kiek kartų buvau apie
jį girdėjęs... Jis dar gražesnis nei mano svajonėse. Anksčiau įsivaiz­
davau nederlingą žemę - gražią, bet išdžiūvusią. O dabar prieš
mane kiek akys užmato plytėjo žaluma: augalija čia buvo neįtikė­
tinai vešli. Akmeniniai ąžuolai, pušys, kurių kamienai saulės švie­
soje atrodė rausvi, kedrai, bukai, kiparisai, į dangų keliantys savo
melsvas kepures, o pažemiui - dagiai, prožirniai, stambūs rozma­
rinų kuokštai, krūmai blizgančiais lapais, atvirai besipuikuojantys
savo akį rėžiančiu grožiu, ir daugybė kitokių augalų, kuriuos aš
mačiau pirmą kartą ir susižavėjęs apžiūrinėjau.
Nors dar neaukštai pakilusi, saulėjau svilino kaip reikiant. Įkai­
tę augalai skleidė nuostabius aromatus - tikras juslių rojus. Kalno
papėdėje kelias vingiavo per slėnį tarp vaismedžių sodų ir giraičių.
Žingsniavau jau valandą, bet dar nepasitaikė nė vienos mašinos.
Vadinasi, autostopo nebus... Buvau baisiai alkanas, truputį skau­
dėjo galvą. Darėsi tikrai karšta. Ilgai taip nepažingsniuosiu...
Dar po dvidešimties minučių išgirdau motoro burzgimą. Po­
sūkyje už manęs pasirodė palengva riedantis nedidelis pilkas fur­
gonas. Jis buvo mažiausiai dviejų ar trijų dešimčių metų senumo:
tokius Citroen 2CV krovininius automobilius mačiau paveikslėlių
knygose apie Prancūziją, kai buvau vaikas. Iššokau tiesiai ant kelio
sukryžiavęs rankas. Sucypė stabdžiai, variklis sukosėjo ir užgeso.
Bematant stojo tyla. Išlipo vairuotojas - nedidukas pilvotas vyriš­
kis žilais plaukais ir įraudusiu veidu, aiškiai įširdęs, o gal ir įsižei­
dęs dėl užgesusio variklio...
- Ar jums galvoj negerai, kad šitaip elgiatės? Kas jums užė-
jo, po galais? Ferario stabdžių čia nėra, vos jūsų nesuvažinėjau!

211
Ir kas man būtų sutaisęs mašiną, ką? Detalių jau senų seniausiai
nebėra.
- Labai atsiprašau. Klausykite, turiu vieną rūpestį: man būtinai
reikia kuo greičiau nusigauti į Avinjoną. Jau dvi valandas einu sau­
lei kepinant. Ir nuo vakar popietės nieko nevalgiau, ilgiau nebeiš­
tversiu... Ar jūs kartais nevažiuojate į Avinjoną?
- {Avinjoną? Ne, į Avinjoną aš tikrai nevažiuoju! Ką man ten
veikti?
- Taip, bet galbūt važiuojate bent į tą pusę, vis arčiau būtų?
- Na... aš važiuoju į Pulivė... Tai šiek tiek į tą pusę, bet pakeliui
man teks trumpam sustoti, turiu vieną reikalą.
- Nieko tokio! Svarbu, kad bent kiek pavėžėtumėte į tą pusę.
Paskui susirasiu kokią kitą mašiną...
Jaučiau, kad jis ima dvejoti.
- Prašau...
- Na gerai, bet lipkite į galą, nes priekyje prikrauta visokių ryšu­
lių, nesirengiu dėl jūsų visko perkraustyti. Aš jūsų net nepažįstu!
- Puiku!
Keleivio sėdynė išties buvo užgriozdinta. Tad apėjome furgo­
ną, vairuotojas pakėlė į viršų atsidarančias dvisparnes duris.
- Va, sėskitės štai ten! - Jis parodė dvi medines dėžes, riogsan­
čias ankštame furgone.
Vos spėjus įlipti vyriškis užtrenkė duris, ir atsidūriau aklinoje
tamsoje. Apgraibomis susiradau dėžes ir ant vienos šiaip ne taip
atsisėdau.
Variklis kosčiodamas užsivedė tik iš antro karto, ir furgonas
visas kretėdamas pajudėjo. Pasklido stiprus dyzelino dvokas.
Tik vargais negalais įstengiau išsėdėti. Dėžės viršus buvo keis­
tai nuožulnus, ir kai tik vairuotojas daugiau paspausdavo greičio
pedalą, darydavo posūkį ar stabdydavo, vos nenukrisdavau ant
grindų. Ničnieko nematydamas apgraibomis čiupinėjau automo­
bilio šoną, bet neradau nieko, į ką galėčiau įsikibti. Todėl taip ir
sėdėjau apžergęs dėžę, kad nenukrisčiau, o furgonas burgzdamas

212
 lėkė į priekį. Padėtis buvo tokia komiška, kad mane suėmė neval­
domas juokas. Krečiamas kaip kriaušė kvatojau aklinoje tamsoje
alsuodamas dyzelino garais. Manau, pirmąkart gyvenime juokiau­
si vienas pats...
Pagaliau furgonas sustojo. Variklis užgeso, išgirdau trinktelint
vairuotojo dureles. Paskui - nieko. Tyla. Ne, galgi neužmirš ma­
nęs čia?
- Ei! Ei!
Jokio atsakymo.
Staiga išgirdau tylų dūzgimą. Keista, toks įspūdis, kad jis sklin­
da iš po automobilio... Lauke pasigirdo balsai. Kai nieko nematai,
kitos juslės iškart labai paaštrėja. Dūzgimas tapo garsesnis, bet...
Taip, tikrai, jis sklido... iš mano dėžės! Bet... O Dieve! Tai juk...
AVILYS!
Pašokau ir galva trenkiausi į lubas. Tą akimirką trinktelėjo
priekinės durelės, motoras sukosėjo, ir furgonas staigiai trūktelėjo
į priekį. Mane bloškė prie durų, pargriuvau - taip ir likau gulėti,
įstrigęs tarp durų ir avilių.
Dabar turbūt važiavome neasfaltuotu keliu, nes kratė nepa­
prastai smarkiai. Furgonas girgždėjo. Likau gulėti - tokioje pa­
dėtyje tai, be abejo, buvo geriausia. Nerimavau dėl vieno - kad
manęs nesugeltų tūkstančiai mano bendrakeleivių. Kažin, ar jos
gali išlįsti iš avilio?
Pagaliau furgonas dar sykį trūktelėjo ir sustojo. Trinktelėjo
priekinės durelės. Laukiau. Staiga galinės durys atsivėrė, ir aš nu­
siritau tiesiai savo gelbėtojui po kojomis.
- Taip ir maniau - tu trenki vynu! Nieko nevalgom, bet vynelio
neatsisakom, ką?
Pakėliau į jį akis, visiškai apžlibęs nuo šviesos.
- Tai ne tai, ką jūs manote, patikėkite...
- Aš tikiu tuo, ką matau, kaip šventas Tomas, teisingiau, tuo,
ką užuodžiu!
Atsistojau tankiai mirkčiodamas, kad priprasčiau prie ryškios
šviesos.

213
 Prieš mano akis atsivėręs peizažas buvo akinamai gražus. Po
kojomis driekėsi vešlios levandų eilės, mėliu užliejančios slėnį,
į kurį atvažiavome. Jos glostė aplink slėnį augančių ir į priešais
stūksančią kalvą kylančių vaismedžių kamienus. Ir tas spalvingas
grožis skleidė nuostabų aromatą, kurio įkvėpęs beveik užmir­
šau, kokioje keblioje padėtyje esu atsidūręs. Bet didžiausią įspūdį
darė - nė neįsivaizdavau, jog šitaip gali būti, - cikadų čirpimas, ką
ten čirpimas - kurtinamas triukšmas! Mat tas melodingas svir-
pesys, taip puikiai derantis prie įkaitusio kvapnaus oro, buvo toks
įspūdingas, kad galėjai pamanyti, jog visos Provanso cikados susi­
rinko manęs pasveikinti.
- Nagi pasitrauk, aš čia ne dėbsoti atvažiavau!
Vyriškis pasilenkė ir iš furgono iškėlė avilį.
- Laikyk, padėk man! Abu paimsime po vieną.
Ėjau paskui jį, laikydamas avilį kuo toliau nuo savęs.
- Pastatysime juos čia, - jis parodė vietą tarp gėlių.
- Jūs renkate levandų medų... - susižavėjęs pratariau.
- Tai aišku! Negi riešutinį kremą...
- Jdomu, niekada nepagalvojau, kad aviliai atvežami į levandų
laukus.
- O ką tu sau manai? Kad tereikia joms įduoti žemėlapį ir pa­
sakyti, kad pakeliui prie kitų gėlių nestabčiotų?
Sulig šiais žodžiais jis apsisuko ir nupėdino atgal.
- Na, dabar rėžk viską: ko taip leki į traukinį Avinjone?
- Tiesą sakant, sunku paaiškinti... Tarkime, kad privalau
įvykdyti vieną užduotį. Iš manęs paėmė asmens dokumentus ir
pinigus, ir turiu pats savo jėgomis bet kokiais būdais grįžti į Pa­
ryžių. Kad sėkmingai įveikčiau šią užduotį, turiu grįžti vėliausiai
iki vakaro.
- Užduotį? Čia žaidimas, ar ne?
- Galima sakyti, taip.
Jis šnairomis nužvelgė mane, ir jo akys sužibo.
- A, jau žinau - tu dalyvauji televizijos žaidimo, kokio nors
išlikimo šou, atrankoje, taip?

214
 - Tiesą sakant...
- Na nieko sau! Kai pasakysiu Žozetei, ji manimi nepatikės, tikrai!
- Ne, bet...
- Ir jei tave atrinks, tai šią žiemą pamatysime tave per televi­
zorių!
- Palaukite, aš ne...
- Ji nepatikės! Nepatikės!
- Paklausykite...
- Palauk, palauk...
Staiga jį apėmė įkvėpimas.
- Sakyk, - paklausė jis, - jei aš tave nuvešiu tiesiai į Avinjono
stotį, ar tau pasiseks sėkmingai atlikti tą užduotį?
- Taip, bet...
- Tai štai ką tau pasakysiu, berneli: nuvešiu tave tiesiai į stotį,
jei pirma užsuksi pas mane į namus ir atminimui nusifotografuosi
su šeimyna. Ką pasakysi?
- Na, tiesą sakant...
- Tik keletas nuotraukų, ir varom į stotį! Tada tave atrinks ir
rodys per televizorių!
- Nemanykite...
- Nagi, važiuojam! Pasiskubink, berneli!
Jis susijaudinęs atidarė furgono duris.
- Sėsk į galą, nesirengiu perkraustyti savo ryšulių: neturim lai­
ko, reikia laimėti užduotį!
Atsisėdau ant grindų, visai patenkintas, kad šįkart keliausiu be
bičių.
Furgonas vargais negalais užsivedė, tada ėmė drebėti, ir galiau­
siai mane jau taip kratė, kad net užpakalį įskaudo.
Pro ploną metalinę pertvarą išgirdau kalbant. Mano vairuoto­
jas skambino telefonu.
- Alio, Žozete! Ruošk aperityvą, atvežu kandidatą į televizijos
išlikimo šou. Ne, išlikimo, sakau. Išlikimo! Alio? Šią žiemą pama­
tysime per televizorių. Ne, tikrai! Surask fotoaparatą ir pažiūrėk,
ar yra baterijos! Baterijos, sakau. Taip. Ir pasakyk Mišeliui, jis ne­

215
patikės. Ir taip pat pakviesk Babetę, tegul neša savo sėdynę, jei
nori būti nuotraukoje. Nieko nebegirdžiu. Paskubėk. Alio?
O Dieve, jis visą Žemės rutulį sukels ant kojų... Negali būti... Ką
aš jiems pasakysiu?
Po penkiolikos minučių furgonas sustojo, ir išgirdau didžiulį
šurmulį.
Atsidarė durys ir, kai akys vėl apsiprato su akinama šviesa, išvy­
dau gerą tuziną žmonių, susirinkusių manęs pasitikti. Jie atidžiai
mane apžiūrinėjo. Jaučiausi tikrai kvailai, sėdėdamas ant grindų
tame dulkėtame krovininiame furgone.
- Ei, - pasiteiravo manęs vairuotojas, - o kuo tu vardu?
- Alanas.
- Alanas? Tai vardas, tinkamas amerikiečių žvaigždei. Televi­
zijoje gerai skambės.
- Alanas... - svajingai sumurmėjo tarp susirinkusiųjų stovinti
nėščia moteris.
Mane pakvietė užeiti į namą, paskui visi sugužėjo į sodą ir
sustojo aplink kepsninę, kurioje jau čirškė dešrelės, skleisdamos
skanų kvapą. Nepaprastai skanų. Visi pradėjo fotografuotis. Ką
galėjau jiems pasakyti? Jaučiausi įkliuvęs į spąstus: norėjau būti
atviras, bet ir troškau neapvilti tų įsisvajojusių žmonių... O ką jau
kalbėti apie mane spaudžiantį reikalą...
Manau, dar nė karto gyvenime nebuvau šitiek fotografuojamas.
Jau vaizdavausi, kaip mano atvaizdas puikuojasi ant daugybės ži­
dinių atbrailų iki pat kito televizijos žaidimo sezono...
Mano vairuotojas netvėrė džiaugsmu. Jis buvo dienos didvyris.
Lenkė taurelę po taurelės ir vis labiau raudo. Jis tris kartus atmetė
mano prašymą važiuoti į stotį. „Vėliau, vėliau“, - kartojo.
Niekaip negalėjau pavalgyti, nes visi mane tampė į visas puses,
prašydami drauge nusifotografuoti.
- Klausykite, - galiausiai pasakiau, - tikrai reikia važiuoti, nes
pavėluosiu į traukinį, ir tada visa tai neturės jokios prasmės.
- Luktelk, luktelk... Ak, kokie jie nervingi, tie paryžiečiai!
Jis išsitraukė telefoną.

216
 - Mama, paskubėk, juk sakiau. Ir pranešk seneliui, antraip jis
niekada man neatleis!
- Ne, paklausykite, - tariau, - taip daugiau negalima. Dabar
jau tesėkite savo žodį...
Mano pastaba jam visai nepatiko ir jo raustelėjęs veidas tapo
ryškiai raudonas.
- Klausyk, berneli, aš tavęs neverčiau sėsti į savo furgoną, aiš­
ku? Man atrodo, greičiau buvo netgi priešingai! Todėl dabar ne­
būk įžūlus, o tai nevažiuosiu į Avinjoną!
O šis vyrukas karšto būdo...
Kaip čia jį išjudinti? Laikas bėgo, o aš nežinojau, koks trauki­
nių tvarkaraštis. Galbūt jau per vėlu - 19 valandą pas Diubrėjų
nepasirodysiu. Diubrėjus... Jis teigė, kad gyvenime svarbu mokėti
iš kitų išgauti tai, ko nori... Bet kaip man elgtis šiuo atveju? {domu,
kaip pasielgtų Diubrėjus?
Tu stumi jį - jis stumia tave...
Reikia ne stumti, o traukti...
Man dingtelėjo viena mintis, bet... šiek tiek mane trikdė. Lig
šiol raminausi, kad įvyko nesusipratimas, bet tyčia meluoti neno­
rėjau. Ką gi, teks pakreipti įvykius kita linkme...
- Žinote, jei vieną dieną atsidursiu televizijos studijoje, be abe­
jo, turėsiu teisę pasikviesti vieną žmogų, gal du...
Staiga suklusęs, jis pakėlė į mane akis.
- Tačiau, - kalbėjau toliau, - nenoriu jums suteikti nepagrįstų
vilčių...
- Berneli...
- Ne, ne... Neprašykite...
- Jei tuoj pat nuvešiu tave į stotį, ar pažadi pakviesti mane į
studiją? - paklausė jis staiga taip surimtėjęs, tarsi derėtųsi dėl ga­
limybės mano levandų lauke pastatyti šimtą avilių.
- Taip... Bet man nesinori nutraukti jūsų šventės...
Jis atsigręžė į susirinkusiuosius ir prabilo sodriu balsu:
- Draugai, - tarė jis, - tęskite be mūsų. Aš netrukus grįšiu,
pametėsiu Alaną iki Avinjono. Jamreikia įvykdyti užduotį.

217
 Po pusvalandžio įšokau į sostinėn važiuojantį greitąjį traukinį,
vis dar tuščiu pilvu ir su vienu vieninteliu euru kišenėje. Žinojau
taisykles: už keliavimą be bilieto gresia bauda, o jei neturi asmens
dokumentų - atvykus lauks policija... Buvau sugalvojęs šiokį tokį
planą: vertėjo pamėginti. Stovėdamas žvalgiausi, ar neateina kon­
trolierius. Išvydęs jį kitame vagono gale, puoliau į tualetą ir užda­
riau duris, neužšaudamas skląsčio. Jeigu jis pamanys, kad tualetas
tuščias, praeis pro šalį. Laukiau. Slinko minutės. Stovėjau vienas,
užsidaręs tualete: traukinys nepertraukiamai dundėjo, siūbavo,
kartais krestelėdamas mane ir sutrikdydamas pusiausvyrą, o į nosį
man mušė šios ankštos vietos smarvė.
Staiga atsidarė durys, ir labai nustebęs keleivis vos nesusi­
dūrė su manimi kaktomuša. O už jo išvydau triumfuojantį vy­
ruką juodais ūsais, vešliais surauktais antakiais, mėlyna kepure
ir uniforma.
 27

Katrina suraukusi antakius šiek tiek pasilenkė.

- Norėčiau paklausti, kaip padėjai Alanui mesti rūkyti.
Ivas Diubrėjus atsilošė giliame tikmedžio krėsle ir santūriai
šypsodamasis pateliūškavo ledukus burbono taurėje. Jis labai
mėgo prisiminti savo sėkmingus žygius ir juos aptarinėti.
- Tu jį privertei, - kalbėjo ji, - rūkyti vis daugiau, kol pajuto
šleikštulį, taip?
- Nieko panašaus, - atsakė jis, patenkintas lyg žmogus, kurio
veiksmai tokie genialūs, kad net profesionalai nesugeba jų per­
prasti.
- Aš maniau...
- Ne, iš tikrųjų aš tik apverčiau situaciją aukštyn kojomis, -
apsimestinai kukliai tarė Diubrėjus, tyčia kalbėdamas miglotai,
kad jo pašnekovė dar daugiau klausinėtų.
- Aukštyn kojomis?
Jis atsakė ne iškart, gardžiuodamasis ir siurbtelėtu burbonu, ir
laukti priverstos Katrinos nekantravimu.
Diena buvo itin karšta, o dabar stojo ramus vakaras. Jie nerū­
pestingai mėgavosi juo sode, patogiai įsitaisę šalia padėklo, nu­
krauto vienas už kitą gardesniais saldžiais pyragėliais.
- Prisimink. Alanas mums sakė, kad jo problema - laisvė.
Širdies gilumoje jis troško mesti rūkyti, bet jį sulaikydavo laisvės
jausmas, kurį jis siejo su rūkymu. Visi jam patarinėjo mesti, todėl
jis nesijautė galįs laisvai pasirinkti. Metęs rūkyti, jis būtų galvojęs,
kad atsisako savo laisvės ir paklūsta kitų valiai.
219
 - Taip, jį galima suprasti.
Katrina susikaupusi klausėsi Diubrėjaus atsakymo ir net nežiū­
rėjo į gundančius saldumynus, kad šie neišblaškytų jos dėmesio.
- Taigi aš apverčiau situaciją: pasistengiau, kad rūkymas jam
taptų iš išorės primetamu reikalavimu. Ir tada laisvės supratimas
pasikeitė... Nuo tada patenkinti savo laisvės troškulį jis galėjo mes­
damas rūkyti.
Katrina nieko neatsakė, bet atidus stebėtojas jos akyse būtų
įžvelgęs susižavėjimą.
 28

Vaikystėje inspektorius Ptižanas savaitgalius ir atostogas leis­

davo dviračiu sekiodamas praeivius Paryžiaus priemiesčio Bur la
Reno gatvėmis. Viską, ką pastebėdavo, kruopščiai užsirašydavo į
mažą bloknotėlį mėlynais viršeliais, su kuriuo niekada nesiskir­
davo. Kai kurie žmonės vykdavo į stotį: jis pasižymėdavo valandą
ir pro geležinkelio tvorą stebėdavo, ar jie tikrai įlips į artimiau­
siu metu išvykstantį traukinį. Juk jie gali tik apsimesti išvykstą,
o paskui grįžti atgal ir nužudyti savo kaimyną. Geresnio alibi ir
nesugalvosi - prieš pat nusikaltimą būti liudytojų pastebėtam iš­
vykstančio traukinio perone... Kiti grįždavo namo, ir berniūkštis
svarstydavo, kas juos verčia užsidaryti namie, kai toks gražus oras.
Jie tikrai turi kokią slaptą priežastį. O jis anksčiau ar vėliau ją at­
skleis. Nagi, nagi... Tą moterį ilgu mėlynu sijonu jau matė praeitą
savaitę. Pažiūrėkime... Jis pavartydavo bloknotėlį ir būtinai atras­
davo reikiamą informaciją. Anąsyk ji buvo vaistinėje? Nieko sau!
Bet kodėl šiandien vėl ten eina? Du kartus per keletą dienų - tai
jau įtartina. Ojeigu ji perka pavojingų vaistų, kuriuos sugirdys vy­
rui, norėdama jo atsikratyti? Taip ir yra, juk tai akivaizdu! Reikia
būti budriam...
Ptižanas labai nusivylė, kai po daugelio metų susikirto per eg­
zaminus Teisės fakultete. įspūdinga karjera policijoje, apie kurią
visada svajojo, pasirodė nepasiekiama. Tačiau jaunasis Ptižanas
nebuvo iš tų, kurie lengvai atsisako vaikystės svajonių. Jeigu negali
įžengti pro pagrindines duris, ką gi, tiek to! Jis pradės nuo žemiau­
sio laiptelio ir, lydimas sėkmės, nuolat kils aukštyn.
221
 Ptižanas tapo policijos inspektoriumi ir buvo paskirtas į Liono
geležinkelio stoties keleivių kontrolės skyrių. Tą dieną, kai pirmą
kartą apsivilko uniformą, pasijuto gavęs rimtą užduotį, tarytum
nuo jo priklausytų visos Prancūzijos saugumas.
Ptižanas stengėsi nepasiduoti nusivylimui, kai suprato, kad jo
vaidmuo visai nereikšmingas: įtikinėjo save, kad tai laikina, kad
reikia nenuleisti rankų. Žinoma, būdavo dienų, kai paniurę aplin­
kiniai ir nušiurusios patalpos gadindavo nuotaiką. Bet jis vis tiek
tikėjo: jo valanda dar išmuš.
Policijos biuras buvo įsikūręs žemiausioje stoties dalyje, ten
nebuvo jokio lango ar išėjimo į gatvę. Neoninės lempos po senais
pageltusiais plastikiniais gaubtais skleidė silpną šviesą, tokią pat
bjaurią kaip ir, regis, niekada nedažytos sienos ar pilki metaliniai
baldai, pagaminti praeito amžiaus viduryje. Šioje nesveikoje vie­
toje tvyrantis pelėsių kvapas susilpnėdavo tik kartkartėmis, kai jį
nustelbdavo iš greta esančių tualetų plūstelinti smarvė.
Tačiau sunkiausias dalykas, be abejo, buvo santykiai su virši­
ninku - sistemos palaužtu, bet kokią motyvaciją praradusiu prieš­
pensinio amžiaus vyriškiu, kuriam vienintelis malonumas buvo
rėkte išrėkti nurodymus, nekvaršinant sau galvos, kaip jie bus įgy­
vendinti praktiškai. Daugiau jo niekas nedomino, nebent kai kurie
pornografiniai žurnalai ar loto bilietai. Bilietus jis rikiuodavo ant
savo stalo, ir niūrioje neoninių lempų šviesoje jie atrodė tokie pat
seni kaip ir baldai.
Inspektorius Ptižanas pasižadėjo: jis niekada nepasiduos ne­
vilčiai ir nepraras motyvacijos. „Tą dieną, kai nustosi tikėti, būsi
žlugęs“, - nuolat kartodavo sau. Todėl jis visa širdimi atsidėjo vie­
nintelei užduočiai, kuri jam buvo patikėta: be bilieto pričiuptiems
keleiviams surengdavo sunkiausiems nusikaltėliams tinkamą ap­
klausą. Jis įvarydavo juos į kampą, kartais priversdavo prisipažinti
ir kitus smulkius nusižengimus, o svarbiausia - tai jam nepapras­
tai patiko - atskleisdavo slaptus jų ketinimus. Gerokai perženg­
damas savo įgaliojimų ribas, inspektorius nuodugniai atlikdavo
tyrimą. Keletą kartų net buvo nuvykęs į įvykio vietą patikrinti kai

222
kurių parodymų, pasinaudodamas tuo, kad viršininkas jo nė kiek
nekontroliavo. Dauguma pažeidėjų buvo neturtingi studentai, pa­
darę vienintelį nusikaltimą - įsėdę į traukinį be bilieto. Kai kurie
per apklausą nebeatlaikę apsipildavo ašaromis, ir Ptižanas, nors
sąmoningai to niekada nesiekdavo, būdavo tikras, kad tai liudija jo
profesionalumą. Kiti skųsdavosi jo viršininkui, bet šiam buvo nė
motais: jis nieko nenorėjo žinoti.
Tą dieną inspektorius Ptižanas buvo gana prastai nusiteikęs.
Tai buvo jau trečias sekmadienis iš eilės, kai teko dirbti. Jis pra­
dėjo nujausti, kad tas nemalonus darbas jam kliūva dėl rodomo
uolumo...
Gretimame kabinete sučirškė telefonas. Senovinis šaižus skam­
butis. Jo viršininkas, netardamas nė žodžio, pakėlė ragelį, paskui
burbtelėjo tuos pačius klausimus, kuriuos jau daug metų užduo­
davo po keliolika kartų per dieną:
- Kuris traukinys? Kuris peronas? Kelintą valandą?
Trinktelėjęs ragelį, jis subliuvo iš savo kabineto:
- Ptižanai! 19 kelias! Marselis! 18 valandą 2 minutės!
Nieko neatsakęs, inspektorius leidosi į kelią. Drąsos ir kantry­
bės! Jis neabejojo: vieną dieną šitaip sučiups sprunkantį nusikaltėlį
ir tikrai sugebės atskleisti jo darbelius. Tada jo kaip tyrėjo talentas
pagaliau bus pripažintas. Jis sulauks žaibiško paaukštinimo.
 29

Sugirgždėjo oda: jie susėdo į gilius krėslus, kuriuose taip ir ma­

gėjo atsipalaiduoti. Ramiai palaukė, kol viešbučio Intercontinental
padavėjas juos aptarnaus.
- Prašom skambinti, jeigu ko nors prireiks, pone Denkeri, -
sumurmėjo šis ir pasišalino.
Ruda oda aptrauktos privataus salono durys tyliai užsivėrė,
pasklido konjako kvapas. Markas Denkeris apsidairė. Prabangios
raudonmedžio knygų lentynos, pilnos knygų raudonos odos virše­
liais, šiek tiek per blizgiais, kad būtų seni. Šviestuvai paauksuotais
stovais ir smaragdo žalumo gaubtais skleidė jaukią šviesą, labai
tinkančią intymiai ir gan melancholiškai salono atmosferai.
Pasirinkti šią vietą jam patarė Endriu. Operos aikštėje, vos už
kelių šimtų metrų nuo įmonės esančio salono interjeras, Denke-
rio nuomone, turėjo įkvėpti pagarbą ir santūrų elgesį: šie britiški
kriterijai, jeigu tokių apskritai yra, gerai nuteikė deryboms. Tri­
julė čia susitiko jau penktą kartą, ir Denkeris pasirinkimu liko
patenkintas. Jamypač patiko dideli krėslai, kuriuose abu pagrin­
diniai akcininkai, regis, paskęsdavo, ojis, būdamas augalotas, net
ir atsisėdęs likdavo reikiamame lygyje, - taigi jo padėtis būdavo
pranašesnė. Jis buvo įsitikinęs, kad tai turi nemenką poveikį jų
santykiams.
- Mes pasitarėme, - tarė apkūnesnis akcininkas ir žvilgtelėjo
į kitą.
Jis kalbėjo šypsodamasis ir kartkartėmis kilstelėdavo anta­
kius: tada jo kaktoje ir nuplikusiame viršugalvyje susimesdavo
224
gilios raukšlės. Denkerio manymu, akcininko pavardė jam labai
tiko: Davidas Puponas*. Nedidelio ūgio, rubuilis, jis iš tiesų, nors
ir pagyvenęs, panėšėjo į didelį besišypsantį kūdikį. Veide švytėjo
draugiška išraiška, anaiptol nekelianti Denkeriui pasitikėjimo. Jam
labiau patiko antrasis akcininkas, Rozenblakas - kur kas sausesnis
ir ne toks malonus, vadinasi, lošiantis atviromis kortomis. Beje,
pastarasis nė nesistengė slėpti savo visiško abejingumo Denkerio
asmeniui: jis niekada nepakeldavo akių nuo dokumentų, kuriuos
sklaidydavo pasidėjęs ant kelių. Ir kone be perstojo kasydavosi de­
šinį paausį.
Denkeris prisimerkė ir sutelkė dėmesį į kalbantįjį. Davidas Pu­
ponas dėstė:
- Padarėme išvadą, kad tiek mano vadovaujamas investicijų
fondas, tiek pensijų fondas, kuriamatstovauja mano draugas, - jis
šyptelėjo vis dar į dokumentus įnikusiam kolegai, - nori, kad jūsų
įmonė nuo kito ketvirčio gautų 15 procentų pelno, o kursas biržo­
je kasmet augtų mažiausiai 18 procentų.
Savo reikalavimus jis dėstė vis taip pat atgrasiai šypsodamasis.
Nenuleisdamas nuo jo akių, Denkeris tylėjo, kol įsitikino, jog
pašnekovas baigė kalbėti. Tada neskubėdamas gurkštelėjo konja­
ko: jis gerai žinojo, kokį poveikį pauzės daro žmogui, laukiančiam
jūsų atsakymo.
- Nesutinku su 18 procentų akcijų kurso augimu, nes, kaip ži­
note, kontroliuoju ne visus veiksnius. Be to...
Jis vėl gurkštelėjo konjako, o pašnekovas laukė sulaikęs kvapą.
- Be to, - kalbėjo Denkeris, - yra tas sumautas žurnalistas,
Fišermanas, kuris ir toliau gadina mūsų įvaizdį, skelbdamas apie
mus visokias nesąmones. O finansų rinkos, deja, jo analizes ati­
džiai skaito...
- Mes įsitikinę, kad jūs gebate susidoroti su tokiais sunkumais.
Beje, kaip tik dėl to per paskutinį visuotinį susirinkimą nuspren­
dėme palikti jus įmonės vadovu.

* Prane, poupon - kūdikis (vert. past.).

225
 Denkeris puikiai suprato menkai tepaslėptą grasinimą, ištartą
su ta pačia šypsenėle.
- Jūs ne blogiau už mane žinote, kad žurnalistai nekontroliuo­
jami... Fišermaną gali verste užversti geromis naujienomis, savo
straipsniuose jisvis tiek kartoja, kad mūsų komandos nepakanka­
mai produktyvios, nors tai visiška netiesa. Aš spaudžiu savo dar­
buotojus, ir jie sunkiai dirba, - tarė jis, didžiuodamasis lyg kapito­
nas, kuris puola ginti savo būrių.
- Dūmų be ugnies retai pasitaiko, - nepakeldamas akių tarė
Rozenblakas.
Gerokai suirzęs Denkeris siurbtelėjo konjako. Kokia kankynė
atsiskaitinėti žmonėms, kurie visai neišmano tavo verslo ir nieka­
da nedirbo tavo darbo!
- Na jau, - tarė Puponas, - esu tikras, kad sugebėsite rasti išeitį.
Denkeris ilgokai tylėjo.
- Man kilo viena idėja, bet reikia išankstinio jūsų pritarimo,
nes ji turės padarinių.
- Na štai! Matote, kai norite...
Storulis Puponas buvo akivaizdžiai patenkintas, kad jo spėji­
mas pasitvirtino. Jis pasimuistė krėsle, kaip kino salėje daro žiū­
rovai, po reklamos stengdamiesi patogiai įsitaisyti prieš praside­
dant filmui.
- Pagalvojau, kad reikia dirbtinai išpūsti apyvartą...
Rozenblakas pagaliau niūriai dėbtelėjo į Denkerį, lyg koks se­
nas prie židinio snūduriuojantis šuo, kuris nepatikliai klausia sa­
vęs, ar jo šeimininkas kalbėdamas kartais neištarė žodžio „pasi­
vaikščioti“.
- Iki šiol, - paaiškino Denkeris, - prieš pasirašydami sutar­
tis mes griežtai tikrindavome savo klientų mokumą. Paaiškėjus,
kad jie turi finansinių sunkumų, reikalaujame iš anksto sumokėti
mums visą honorarą, - žinoma, su šia sąlyga retai kas sutinka.
Jei pakeistume šią taisyklę ir nekreiptume dėmesio į naujų klien­
tų finansinę padėtį, mūsų apyvarta kaipmat išaugtų maždaug 20
procentų.

226
 Puponas atidžiai klausėsi ir žvelgė pritariamai. Rozenblakas
laukė nutaisęs skeptišką veido išraišką.
- Apskaičiavau, - toliau dėstė Denkeris, - kad 30 procentų
tokios apyvartos sudarytų įsiskolinimai, bet tai nieko baisaus dėl
dviejų priežasčių. Pirma, birža žiūri tik į apyvartą, o nesumokėti
honorarai jai nerūpi. Antra, mūsų konsultantai komisinius gauna
ne nuo pasiektos apyvartos, o... nuo įvykdytų atsiskaitymų. Nėra
atsiskaitymo - nėra komisinių. Taigi šiuo atžvilgiu taip elgtis visai
apsimoka. Apskritai beveik nieko neprarasime, o akcijos pakils...
- Nuostabu, - tarė Puponas.
Rozenblakas irgi pritarė: vyptelėjęs lėtai linktelėjo galva.
- O kaip dėl 15 procentų pelno? - paklausė jis.
Denkeris vėl neskubėdamas gurkštelėjo konjako.
- Aš pats tuo pasirūpinsiu, - iškošė jis.
Puponas nusišypsojo.
- Puiku! Todėl turiu jums blogą naujieną: jūsų sutartyje numa­
tytą trijų milijonų eurų išeitinę kompensaciją gausite dar ne šiais
metais.
Visi trys nusijuokė, - net Rozenblakas. Skimbtelėjo sudaužia­
mos taurės.
- Ką gi, - vėl prabilo Puponas, - mes jums atrodome reiklūs,
bet taip jau sutvarkytas pasaulis: jūs reiklus savo bendradarbiams,
mes reiklūs jums, mūsų klientai reiklūs mums... Visuomet kas
nors būna aukščiau mūsų, ar ne?
 30

- Aš jumis netikiu. Nė vienu jūsų žodžiu.

Šie žodžiai nuskambėjo kaip neatšaukiamas nuosprendis. Po
jų stojo slegianti tyla. Sena besibaigianti neoninė lempa skleidė
niūrią šviesą.
- Tačiau tai tiesa, - sutrikęs atsakiau.
Inspektorius Ptižanas vaikštinėjo pirmyn atgal anapus savo
stalo. Aš buvau šiaip ne taip įsitaisęs ant kažko panašaus į itin ne­
patogią mokinio kėdutę. Ši vieta mane labai slėgė... Buvau alkanas.
Baisiai alkanas. Ir man viso to jau buvo gana. Tikrai gana.
- Viską pradėkime iš pradžių.
- Tai jau ketvirtas kartas...
Iš pradžių į jo klausimus atsakinėjau kiek įmanoma migločiau:
aiškinau apie užduotį, kurią turiu atlikti, ir stengiausi jį įtikinti,
nors ir atvirai nemeluodamas, kad dalyvauju lyg ir savotiškose
studentų krikštynose. Tačiau vyrukas buvo nepėsčias ir, atrodo, į
šį reikalą žiūrėjo labai rimtai. Ir visa tai dėl paprasčiausios kelionės
be bilieto... Negi jis neturi kitų reikalų? Galiausiai savo klausimų
lavina ir kryžmine apklausa jis įvarė mane į kampą, ir teko prisi­
pažinti apie savo santykius su Diubrėjumi. Tačiau mačiau, kad jis
vis labiau abejoja. Inspektorius atkakliai nenorėjo manimi tikėti.
Tada kiek įmanydamas ėmiau jį įtikinėti, kad sakau tiesą, bet kuo
labiau ginčijausi, tuo labiau jis abejojo mano žodžiais.
- Jūs sakote, kad vykdote, ką jums nurodinėja nepažįstamas
žmogus, kuris nori jums gero, bet vis dėlto jums kelia baimę, kuris
iš jūsų atėmė asmens dokumentus ir mersedesu nugabeno į kitą
228
Prancūzijos galą, kad išmoktumėte išsisukti iš keblios padėties.
Teisingai?
- Apskritai taip.
- Ir manote, kad aš patikėsiu tokiomis pasakomis? Nuo pat
tada, kai pradėjau dirbti, dar neteko išgirsti juokingesnės isto­
rijos!
Man niekada nepavyks jo įtikinti. Praleisiu čia visą vakarą, gal­
būt ir naktį...
Turiu veikti kitaip... Kaip jį įtikinti, kad sakau tiesą?
Tu stumi jį - jis stumia tave... Apversk situaciją aukštyn
kojom...
Man dingtelėjo viena mintis...
- Yra dar kai kas... - sumurmėjau lyg prisipažindamas.
Jis nesugebėjo paslėpti šmėstelėjusios šypsenos: pamanė, kad
tuoj ištrauks iš manęs prisipažinimą melavus.
-Kas?
Padelsiau keletą akimirkų.
- Na... Nors ne, nesakysiu.
Jis nustebęs įsispoksojo į mane.
- Kodėl?
Pažvelgiau tiesiai jam į akis.
- Nes aš nepasitikiu.
Jo veidas vos pastebimai raustelėjo.
- Kaip tai... Kaip tai - nepasitikite?
Atsakyti neskubėjau.
- Aš nepasitikiu... jūsų gebėjimu klausytis.
- Ką jūs čia tauškiate? - sumurmėjo jis vis labiau rausdamas.
Nusukau žvilgsnį ir, nutaisęs liūdną veidą, įsispoksojau į grindis.
- Tai... asmeniška istorija, ir aš nenoriu jos pasakoti žmogui,
kuris net nesiteikia atsisėsti, kad mane išklausytų.
Jis nurijo seiles.
- Šiaip ar taip, - kalbėjau toliau, - kadangi jūs manimi netiki­
te, nėra prasmės jums ką nors pasakoti.

229
 Prabėgo kelios sekundės. {inspektorių nežiūrėjau, bet jaučiau,
kad, išraudęs iki ausų, jis nenuleidžia nuo manęs akių. Girdėjau
garsų jo kvėpavimą.
Jis atsisėdo.
Tyla truko gana ilgai. Niekas nejudėjo. Rodės, sustingo net pri-
plėkęs kabineto oras.
Nusprendžiau išlieti viską, kas gulėjo man ant širdies.
- Ne taip seniai aš bandžiau nusižudyti. Ten atsitiktinai - na,
aš taip maniau, - buvo vyriškis. Jis išgelbėjo man gyvybę mainais
už neatšaukiamą pasižadėjimą daryti viską, ko jis paprašys. Mano
paties labui.
Inspektorius tylėdamas klausėsi.
- Tai lygsutartis, - kalbėjau toliau. - Aš savo noru su ja sutikau.
Kabinete buvo neapsakomai tvanku. Man trūko oro.
- Ir jūs tikrai darėte... viską, ko jis paprašydavo?
- Galima sakyti, taip.
- Ar suvokiate, kad jeigu jis pastūmėjo jus atlikti nelegalius
veiksmus, atsakingas esate jūs?
- Šito jis manęs neprašė. Beje, jis man neliepė sėsti į traukinį
be bilieto. Problema ne ta...
- Vis dėlto niekaip nesuprantu, kodėl jūs vykdėte jo įsakymus.
Juk laisvai galėjote nutraukti savo įsipareigojimą. Bet kuris kitas
žmogus jūsų vietoje būtų taip pasielgęs...
- Aš ir pats dažnai šito savęs klausiau. Nežinau, tikriausiai man
buvo labai svarbu laikytis duoto žodžio.
- Najau, najau, dabar ne trijų muškietininkų laikai! Lojalumas -
geras dalykas, bet juk čia vis dėlto kalbame apie jūsų interesus!
- Iki šiol jo paliepimai, žinoma, iš manęs reikalaudavo daug
pastangų, bet kartu jie buvo man labai naudingi... Jaučiau, kad to­
bulėju...
- Nesuprantu, kokios naudos jie galėjo jums duoti - vien tik
nemalonumų.
- Žinote, kai sutikau Diubrėjų, buvau labai vienišas... Ir išties...
labai malonu, kai koks nors žmogus jumis domisi, rūpinasi...

230
 - Palaukite. Išeina, kad jis išgavo jūsų pasižadėjimą tada, kai
buvote silpnas, puolęs į neviltį. Jis ima jumis rūpintis, jūs aklai
jo klausote ir nesidomite jo ketinimais, taip? Bet juk taip veikia
sektos!
- Ne, mane baugina ne tai. Beje, sektos siekia jūsų pinigų. Ojis
iš manęs nieko neprašo. Turint omeny jo amžių ir turtus, nema­
nau, kad jamdar ko nors reikėtų.
- Bet juk jis tai daro ne už ačiū!
- Tas ir yra. Neišmanau, kodėl jis taip elgiasi. Neseniai suži­
nojau, kad jis mane sekė ir kad sekti pradėjo dar... prieš mudviejų
susitikimą Eifelio bokšte.
- Vadinasi, jis neatsitiktinai ten buvo tą dieną, kai jūs...
- Bandžiau nusižudyti. Ne, jis ten buvo neatsitiktinai. Bet
anksčiau niekada nebuvau jo matęs, galėčiau prisiekti. Taip pat
nenutuokiu, kodėl jis anksčiau mane sekė. Tai nepaaiškinama ir­
tai baugina.
Sena neoninė lempa traškėdama skleidė virpančią šviesą.
Netrukus ji turėtų išleisti paskutinį kvapą. Inspektorius susi­
rūpinęs žiūrėjo į mane. įkyriai tardęs apklausos pradžioje, da­
bar mane netgi šiek tiek užjautė. Regis, jam nuoširdžiai parūpo
mano likimas.
- Ar galite dėl manęs ką nors padaryti? - paklausiau.
- Nieko. Visiškai nieko. Jeigu jis nepadarė jokio nusižengimo,
negaliu net pradėti tyrimo.
- Namuose jis turi knygelę, pilną užrašų apie mane. Tie užrašai
įrodo, kad jis mane sekė.
- Jei ta knygelė jo namuose, negaliu jos paimti. Mums reikėtų
kratos orderio, o jo neduotų nė vienas teisėjas, nes tas žmogus
nepadarė jokio nusižengimo. Šiaip ar taip, sekti žmones nedrau­
džiama. Visi berniūkščiai tai daro.
- Žinote, šitoje istorijoje kebliausia tai, kad mane kamuoja
abejonės. Beje, jaučiuosi truputį kaltas, kad visa tai jums papasa­
kojau.
- Nesuprantu jūsų.

231
 - Nesu visai tikras, kad jo ketinimai blogi. Žinoma, išsigandau,
sužinojęs, kad jis mane sekė dar prieš pirmą mudviejų susitikimą.
Bet jei nepaisyčiau šio fakto, iki šiol nieko negaliu jam prikišti.
Žiūrint visiškai objektyviai, jis man niekuo nepakenkė...
- Klausykite; negalima atmesti prielaidos, kad tai tik senas pa­
mišėlis, kuris įsivaizduoja esąs nežinau kas ir mėgaujasi gelbėtojo
bei sumauto mokytojo vaidmeniu. Paprasčiausia būtų jam tiesiog
pasakyti, kad nebenorite tęsti. Sutartį nutraukiate. Pasakote jam:
„Ačiū už viską ir viso gero“, ir kalba baigta.
- Tai neįmanoma.
- Kas jums trukdo?
- Nepasakiau jums, bet... mūsų sutarties sąlyga - mano gyvybė.
- Kaip tai - jūsų gyvybė?
- Sutikau netekti gyvybės, jei nedarysiu to, ko jis reikalaus.
Akimirką jis žvelgė į mane visiškai sutrikęs.
- Tai pokštas?
-Ne.
- Ir, žinoma, jūs sutikote, - tai ir norite man pasakyti?
- Reikia atsižvelgti į tuometinę situaciją...
- Jūs toks pat pamišęs kaip ir jis! Dabar jau tikrai neprašykite
manęs padėti!
- Negalėjau žinoti, kad...
- Šiaip ar taip, jūs sudarėte žodinį susitarimą. Nėra jokio įro­
dymo. Negaliu nieko padaryti.
- Bet juk negalite palikti manęs pavojuje dabar, kai viską žinote?
- O ko jūs tikitės? Kad mokesčių mokėtojai jums apmokės
policijos agentą, kuris lydės jus dieną naktį - tol, kol anas tikrai
pamėgins su jumis susidoroti? Mes neturime galimybių reikiamai
užsiimti net jau įvykdytais nusikaltimais...
Jis tai ištarė lyg apgailestaudamas, ir jaučiau, kad už jo atvirai
rodomo susierzinimo slypi ir šioks toks nerimas dėl susiklosčiu­
sios padėties.
Žvilgtelėjau į aptriušusį laikrodį, kabantį aukštai ant sienos.
- Ką gi, gerai, tada turiu eiti. Privalau būti pas jį 19valandą.

232
 Atsistojau.
Netardamas nė žodžio, jis susimąstęs pažvelgė į mane, paskui
sunerimęs pašoko.
- Palaukite... Kas man įrodys, kad visa tai... ne pasakos? Kad
neišgalvojote šitos istorijos, norėdamas ramiai grįžti namo?
Vėl išraudęs jis raukė antakius.
- Jei netikite manimi... palydėkite mane pas jį.
Jis akivaizdžiai nesitikėjo tokio atsakymo. Kurį laiką stovėjo
kaip įbestas, paskui jo akys ėmė lakstyti nuo manęs prie laik­
rodžio.
- Kur jis gyvena?
Pasirausiau kišenėse ir ištraukiau Diubrėjaus vizitinę kortelę -
visą sulamdytą, suminkštėjusią tarsi seno audeklo skiautė. Jis pa­
griebė ją ir suraukęs antakius perskaitė.
- 16 apygarda?
Keletą akimirkų jis dvejojo, paskui perėjo kabinetą ir tyliai pa­
sibeldė į duris.
- Tvarkykitės pats, Ptižanai! - pasigirdo niurnėjimas iš kitos
pusės.
Inspektorius minutę pagalvojo, akivaizdžiai draskomas prieš­
taringų norų, paskui atidarė nedidelę metalinę spintelę ir paėmė
automobilio raktelį.
- Eikite paskui mane!
***

Po valandos inspektorius Ptižanas rūpestingai padėjo raktelį

atgal į spintelę. Viršininkas, vis dar užsidaręs savo kabinete, regis,
nieko nepastebėjo.
Negalima gaišti. Byla, kurios jis laukė mėnesių mėnesius, pati
atėjo jam į rankas - lygiai taip, kaip jis ir tikėjosi. Nes jis nujautė;
net buvo įsitikinęs - tai tikrų tikriausia byla. Vaikinas nemelavo
Jis tikrai įžengė į to Diubrėjaus namą. Ir dar kokį namą! Ptižanas
niekada nebuvo matęs nieko panašaus. Aplink Liono stotį ar ki­

233
tuose kvartaluose, kuriuose jis būna, tokių gyvenamųjų namų ne­
pamatysi. Kas gali sau leisti gyventi tokiuose rūmuose? Be abejo,
kvepia nešvariais pinigais, pagalvojo jis.
Reikia atlikti tyrimą, šefui nesukeliant įtarimų, antraip tas viską
nutrauks arba atims iš jo tai, kas - jis nė kiek neabejojo - pagaliau
visiems įrodys, kad jis - talentingas policininkas.
Liono stotis netrukus turės apsieiti be jo.
 31

Dar šviesaus vakaro dangaus fone stūksojo Diubrėjaus namas -

tamsus paslapčių kupinas mūras.
Mane nuvedė į biblioteką. Eidamas per prieškambarį, nesusi­
laikiau nežvilgtelėjęs į svetainę, kur buvau matęs tą nuogą mergi­
ną ant fortepijono. Vienišas instrumentas liūdnai stovėjo didžiulio
kambario prietemoje: nebuvo nei mūzos, nei muzikanto, galinčio
įkvėpti jam gyvybę.
Diubrėjų radau patogiai įsitaisiusį viename iš gilių odinių
bibliotekos krėslų ir rūkantį. Buvau tikras, kad nuo Lakosto kai­
melio jis manęs nesekė. Tai būtų neįmanoma. Vadinasi, jis negalė­
jo žinoti, kad pasipasakojau policininkui.
Katrina sėdėjo priešais jį. Ji pasisveikino su manimi. Ant žemo
staliuko išvydau savo piniginę ir kitus asmeninius daiktus.
- Matai, galiausiai iš pinigų jokios naudos, galima puikiausiai
apsieiti ir be jų! - tarė Diubrėjus, sukandęs didžiulį cigarą.
Kas slypi už tos jo šypsenos? Ko tam paslaptingamžmogui galų
gale iš manęs reikia? O ką, jei inspektorius teisus? Galbūt jis - ko­
kios nors sektos guru, o gal net buvęs guru, išėjęs į pensiją? Apte­
kęs iš sekėjų išviliotais pinigais, jis rūpinasi paskutine paklydusia
avele, norėdamas smagiai praleisti laiką...
- Beje, - prisiminė jis, - dar nepapasakojai, kaip sekėsi pokal­
bis su generaliniu direktoriumi.
Nuo tada man nutiko tiek visokiausių įvykių, kad tas pokalbis
atrodė toks tolimas...
- Neblogai.

235
 Man jau pusantros dienos žarna žarną rijo, bet Diubrėjus, re­
gis, nesiskubino sėsti prie stalo.
- Ar nepasidavei pagundai teisintis, kai jis laidė kandžias pas­
tabas, ar uždavei nepatogių klausimų?
- Taip, ir viskas sekėsi kuo puikiausiai. Tačiau man nepavyko
nieko pasiekti. Norėjau išsiderėti papildomų išteklių mūsų skyriui.
Teko eiti lauk nieko nepešus.
- Ar, prieš mėgindamas jį įtikinti, pasistengei įžengti į jo pa­
saulį ir suprasti jo mąstyseną?
- Daugiau mažiau stengiausi. Sakykime taip: aš pabandžiau
jam įrodyti, kad mano idėjos naudingos jo veiksmingumo ir pel­
ningumo siekiui. Tačiau manau, kad mūsų vertybės tokios skirtin­
gos, jog man neįmanoma priimti jo pasaulėžiūrą ar bent apsimes­
ti... Žinote, sunku perimti priešo vertybes...
Diubrėjus patraukė cigarą.
- Nereikia perimti jo vertybių. Jeigu jos nesutampa su tavosio­
mis, tai neįmanoma. Tačiau verta mintyse atskirti žmogų nuo jo
vertybių. Net jeigu tos vertybės pasibjaurėtinos, žmogus nieka­
da nebūna... beviltiškas. Taigi svarbiausia - nepaisyti tų vertybių,
tarti sau, kad, nors jos tave šokiruoja, vienintelė viltis paskatinti
tą žmogų keisti savo požiūrį - tai neatmesti jo paties kartu su jo
idėjomis. Tad įžengti į jo pasaulį - tai stengtis įsivaizduoti save jo
vietoje, tarsi įlįstum į jo kailį ir iš vidaus patirtum, ką reiškia tikėti
tuo, kuo tiki jis, mąstyti taip, kaip mąsto jis, jausti tai, ką jaučia
jis, - o paskui vėl grįžti prie savo pozicijos. Tik šitaip gali suprasti
tą žmogų jo neteisdamas, sužinoti, kas jį stumia į priekį ir galbūt
kas jį skatina klysti, jeigu jis neteisus.
- Taip...
- Priimti ir suprasti - ne vienas ir tas pat. Jei pakankamai gerai
įsivaizduosi save viršininko vietoje, stengdamasis ne teisti, o su­
prasti jo mąstyseną, būsi jam tolerantiškesnis. Jis tai pajus, ir tada
jau galėsi puoselėti viltį, kad jis pasikeis...
- Nesu tikras nei kad jis jaučia, ką kiti mano apie jį, nei kad jam
iš viso tai rūpi! Bet gerai - tarkime, jis jaučia, ką aš manau, ir man

236
 pavyksta tiek įžengti į jo pasaulį, kad jis nebesijaučia teisiamas ar
atstumiamas: kas gi galėtų pakeisti dabartinę jo poziciją? Ar aš,
priešingai, nepaskatinsiu jo dar tvirčiau jos laikytis?
- Prisimeni, vieną dieną treniravomės priderinti savo gestus
prie kito žmogaus. Sakiau tau, kad po kiek laiko, jei kartoji gestus
ganėtinai ilgai, nuoširdžiai trokšdamas įžengti į to žmogaus pa­
saulį, o paskui šiek tiek pakeiti savo kūno pozą, tas kitas ima tave
mėgdžioti, pats to nė nesuvokdamas.
- Taip.
- Manau, tai galima paaiškinti tuo, kad pasąmoniniame, gi­
luminiame santykių lygmenyje žmonės savotiškai susilieja net ir
nepersimetę nė žodeliu. Tokia santykių kokybė vienaip ar kitaip
pajuntama, ir ji pasiekiama taip retai, kad kiekvienas stengiasi ją
išsaugoti, pratęsti.
- Suprantu...
- Taigi į tavo ankstesnį klausimą atsakyčiau taip: jei sugebėsi
neteisdamas įžengti į savo priešo pasaulį, įlįsti į jo kailį, suprasti
jo jausmus ir mąstyseną, sukurti tą retai pasitaikančią žmogiško
santykio kokybę, kokios jis galbūt niekada anksčiau nepatyrė, šir­
dies gilumoje jis taip smarkiai trokš ją išsaugoti, kad tau tereikės
jo draugijoje pamažu vėl tapti savimi, natūraliai išreikšti savo ver­
tybes, ir jis jomis susidomės. Tau nereikės prašyti jo pasikeisti ar
jam pamokslauti. Pakaks būti pačiu savimi, nes būsi sukūręs ko­
kybišką santykį. įkvėpsi jam nesąmoningą norą atsiverti tau, tavo
kitoniškumui, atrasti tavo vertybes ir galiausiai šiek tiek pasiduoti
tavo įtakai, peržiūrėti savo poziciją, pasikeisti.
- Norite pasakyti, kad, įžengęs į jo pasaulį, įkvepiu jam norą
įžengti į manąjį?
- Tam tikra prasme taip. Ir kaip tik tada, būdamas savimi, tu
jamparodai kitokį pasaulio modelį, kitokią pasaulėžiūrą, kitokį el­
gesio ir veikimo būdą, ir jis jais susidomės, tau nieko neprašant ir
dėl nieko nepriekaištaujant.
- Prisimenu, ką kalbėjome apie Gandį...
- Taip: „Tupats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje...“

237
 •* *

Susimąsčiau. Tokia perspektyva man atrodė labai graži, pasi­

gėrėtina ir sykiu sunkiai pasiekiama. Ar turėčiau noro, drąsos ir
kantrybės sukurti tokį santykį, kuris, Diubrėjaus teigimu, yra bū­
tina sąlyga, kad kitas žmogus pasikeistų?
- Žinote, man tikrai nepaprastai sunku įsivaizduoti savejo vie­
toje: jaučiuosi visiškai kitoks, mudviem rūpi tokie skirtingi daly­
kai... Tiesą sakant, aš net nesuprantu, kas stumia tokius žmones
kaip jis plėšytis nuo ryto iki vakaro, kad tik užimtų bent kiek di­
desnę rinkos dalį ar nors truputį padidintų įmonės pelningumą. Ir
kas iš to? Pažvelgus iš šalies, iš viso gyvenimo perspektyvos, - ką
tai galų gale duoda? Kaip protingas žmogus gali stačia galva pulti
į tas pašėlusias plėtros lenktynes, - juk tai tik įmonė? Negi tai turi
kokią nors prasmę? Gyventi dėl... savo įmonės. Man tai atrodo
visiškai juokinga. Jungtinėse Valstijose pažinojau vieną vaikiną,
vardu Brajanas, kuris dažnai sakydavo: „Norite prajuokinti Dievą?
Taip? Tai papasakokite jamvisus savo planus!“
Katrina prunkštelėjo. Buvau užmiršęs, kad ji čia. Diubrėjus
gurkštelėjo burbono.
- Galbūt tavo viršininkas šitaip stengiasi užmiršti savo egzis­
tencijos dramą...
- Savo egzistencijos dramą?
- Matai, esu įsitikinęs, kad neatsitiktinai įmonėms vadovauja
daugiau vyrų nei moterų. Manau, tie, kurie tvirtina, jog moterys
diskriminuojamos, klysta. Beje, finansininkams, kurių rankose -
mūsų ekonomika, visiškai nusispjaut, vyrai ar moterys vadovauja
įmonėms, į kurias jie investavo savo kapitalą. Jiems apskritai ne­
rūpi, kokie žmonės vadovauja. Juos domina tik pasiekti rezultatai.
Ne, manau, kad vadovaujamuose postuose tiek mažai moterų dėl
visai kitos priežasties.
Katrina pakėlė akis nuo užrašų knygelės ir įsistebeilijo į Diu-
brėjų.
- Dėl kokios? - paklausiau.

238
 - Moterys turi dangaus dovaną, dievų suteiktą malonę, dėl ku­
rios jos yra tokios privilegijuotos, kad nejaučia poreikio kovoti dėl
tokių nereikšmingų dalykų...
- Turite omeny...
- Negi manai, kad, galėdama sukurti sielą, naują gyvybę, ją iš­
nešioti savyje ir padovanoti visam pasauliui, staiga imsi domėtis
akcijų kotiravimu biržoje?
Sukurti sielą... Gerai pagalvojus, tai išties nepaprasta. Vaiko gi­
mimas - mums jau toks įprastas dalykas, kad kartais pamirštame
šio neįtikėtino reiškinio svarbą, didybę, magiją. Sukurti sielą...
Kaip visada, Diubrėjus tarp pirštų švelniai sukiojo burbono
taurę.
Šie jo žodžiai mane ramino, nes nuo tada, kai paskaitinėjau
tą užrašų knygelę, jaučiausi atsidūręs pavojuje. Argi tas, kurį taip
žavi gyvybė, tikrai galėtų atimti ją iš kito žmogaus?
Katrina susimąsčiusi žvelgė į tuštumą.
- Mus, vyrus, - toliau kalbėjo jis, - pasąmonės gelmėse tas
nesugebėjimas išnešioti ir pasauliui pagimdyti naują gyvybę skau­
džiai žeidžia. Esu įsitikinęs, kad daugeliui mūsų būdingos profesi­
nės ambicijos kyla iš nepatenkinto poreikio kompensuoti tą trū­
kumą, užpildyti savotišką egzistencinę tuštumą.
- Tikrai taip manote?
- Norint tuo įsitikinti, tereikia atidžiai paklausyti, kaip darbe
šneka vadovaujantys darbuotojai. Žinai, mūsų vartojami žodžiai
niekada nebūna atsitiktiniai. Iš dalies jie - mūsų sielos veidrodis...
Atidžiai paklausyk vadovų, ir dažnai išgirsi metaforų, susijusių
su nėštumu ir gimdymu. Kas nors siūlo naują projektą? Jis nori
realizuoti ilgai savyje nešiotą idėją. O jo kolegos teiraujasi, kaip
gimė projekto idėja. Idėja vis labiau konkretizuojama? Projektas
netrukus išvys dienos šviesą... O jeigu projektą tik pradėta kurti,
sakoma, kad jis dar embriono stadijos, ar ne?
Sėdėjau priblokštas, nepajėgdamas ištarti nė žodžio. Niekada
nepagalvojau apie ką nors panašaus, niekada neįžvelgiau tokios
sąsajos. Visada maniau, kad pašėlusios lenktynės dėl valdžios

239
tėra grynai vyriškų savybių - agresyvumo ir noro konkuruoti -
samplaika...
Buvo keista tai girdėti iš Diubrėjaus: aiškiai jaučiau, kad jis
mėgsta valdžią. Kažin, ar jis lygiai taip pat gerai suvokia ir savo
elgesį?
Paradoksas, bet galbūt kai kurių vyrų panieka moterims byloja
apie nevisavertiškumo kompleksą...
- Kai dėl situacijos mano darbe, tai nežinau, ar mano generali­
nis direktorius pavydi savo žmonai, ar jame tiesiog tiek testostero­
no, kad tas per visus kraštus veržiasi, bet, šiaip ar taip, aš negaliu
nieko iš jo gauti.
Diubrėjus aiškiai susierzino. Ant ko jis pyko - ant manęs, kad
nesugebu pasinaudoti jo pamokymais, ar ant savęs, kad nesugeba
manęs išmokyti taip gerai, kaip norėtų?
Jis numetė cigarą į didelę kaldinto vario peleninę.
- Dabar tu jau turi pakankamai vidinių jėgų, kad galėtum gy­
venti savo gyvenimą, nepaklusdamas kitų valiai.
Jis vienu mauku ištuštino burbono taurę, trinktelėjo ją ant že­
mojo staliuko ir atsistojo.
Katrina sėdėjo nudelbusi akis į užrašus.
- Štai ką tu padarysi, - klastingai šypsodamasis tarė jis, žings­
niuodamas pirmyn atgal palei knygų lentynas. - Tai nauja užduo­
tis, kurią turi įvykdyti.
- Taip?
Ore tvyrojo stiprus cigaro kvapas.
- Manai, kad tavo generalinis direktorius klysta, kad jo spren­
dimai kenkia įmonei?
- Man regis, tai akivaizdu.
- Jauti, kad reikėtų vadovauti kitaip, paisant ne vien grynai fi­
nansinių kriterijų...
- Visiškai teisingai.
- Tada tu užimsi jo vietą.
- Labai juokinga.
Jis pažvelgė tiesiai man į akis.

240
 - Aš nejuokauju, Alanai.
- Aišku, kad juokaujate!
Jis suraukė antakius.
- Tikrai nejuokauju.
Staiga suabejojau. Negi jis išties kalba... rimtai?
Matydamas, kad esu sutrikęs, jis minutėlę tylėdamas žiūrėjo į
mane.
- O kas tau trukdo? - paklausė saldžiu balsu.
Tas klausimas buvo toks kvailas, kad visai sutrikau. Ką atsakyti
giminaičiui, kuris maloniai teiraujasi, kas jums trukdo tapti minis­
tru ar tarptautine žvaigžde?
- Bet... man tai atrodo... akivaizdu... Baikit, būkime realistai:
vis dėlto kiekvieno žmogaus galimybės turi ribas...
- Vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame.
Pajutau kylant pyktį. Gana gerai pažinojau Diubrėjų: šito reika­
lo taip paprastai jis nepaliks ramybėje... Pakliuvau į bėdą. Tikrai,
tas tipas vieną akimirką viską aiškiai suvokia, subtiliai analizuoja,
o kitą - visiškai nučiuožia nuo proto.
- Juk jis net nėra mano viršininkas! Tai mano viršininko virši­
ninko viršininkas! Mus skiria trys hierarchinės pakopos!!!
Dabar Katrina pakėlusi akis žiūrėjo į Diubrėjų.
- Tas, kas nori užkopti į kalną, neturėtų išsigąsti jo aukščio.
- Bet ar jūs kada nors buvote įkėlęs koją į įmonę? Per pakopas
niekas taip nešokinėja! Yra taisyklės!
- Tas, kas paklūsta taisyklėms, nenori mąstyti. Jei samprotauji
neperžengdamas nustatytų ribų, niekada nerasi kitokio sprendi­
mo nei tie, kurie jau sugalvoti. Reikia peržengti ribas...
- Visa tai skamba gražiai, bet ką jūs konkrečiai darytumėte bū­
damas mano vietoje?
Jis atsisėdo ant krėslo porankio ir šypsodamasis pažvelgė į mane.
- Sugalvok ką nors, Alanai. Pasitelk vidines jėgas.
Atsistojau pasiryžęs išeiti. Neketinu vakarieniauti su pamišėliu.
- Nežinau jokio būdo, kaip tai padaryti.
Jis lėtai ištarė žemu balsu:

241
 - Tai tavo paskutinė užduotis. įvykdyk ją, ir aš grąžinsiu tau...
laisvę.
Laisvė... Laisvė... Pakėliau į jį akis. Akivaizdžiai pasiryžęs jis ra­
miai šypsojosi.
- Mano laisvės sąlyga negali būti neįvykdoma užduotis. Nesu­
tinku.
- Bet... tu negali rinktis, mano mielas Alanai. Ar priminti...
tavo pasižadėjimą?
- Kaip, jūsų manymu, turiu laikytis savo įsipareigojimo, jeigu
jūs pats jį darote neįmanomą?
Jis įsmeigė į mane reiklų, negailestingą žvilgsnį.
- Aš įsakau tau tapti „Denkerio konsultacijų" generaliniu di­
rektoriumi.
Jo įsakmus balsas nuaidėjo didelės bibliotekos tyloje. Ramiai
atlaikiau jo žvilgsnį.
- Duodu tau tris savaites, - pridūrė.
- Tai neįmanoma.
- Tai įsakymas. Kad ir kas nutiktų, susitik su manimi rugpjūčio
29 dieną. Lauksiu tavęs 20 valandą... „Žiulio Verno“restorane.
Man apmirė širdis. „Žiulis Vernas“... Eifelio bokšto restora­
nas. Tą pavadinimą jis ištarė tyliai, labai lėtai, nenuleisdamas nuo
manęs akių. Grasinimas buvo aiškus, šiurpus. Pajutau, kad dreba
kojos. Mano ankstesnės viltys buvo tuščios. Aš tikrai pamišėlio
rankose.
Keletą ilgų akimirkų stovėjome vienas priešais kitą nejudėda­
mi ir tylėdami. Paskui aš nusigręžiau. Eidamas durų link, sutikau
Katrinos žvilgsnį. Ji atrodė tokia pat priblokšta kaip ir aš.
 32

- Ivo Diubrėjaus nėra.

- Atsiprašau?
- Kalba inspektorius Ptižanas. Sakau: Ivo Diubrėjaus nėra.
- Dar prieš porą valandų buvau su juo.
- Tikrasis jo vardas - Igoris Dubrovskis.
Išgirdus tą pavardę, tuoj pat nežinia kodėl nusmelkė negeras
jausmas.
- Tai baltasis rusas, - toliau dėstė jis, - na, kilmingas. Jo tėvai
išvyko iš Rusijos per revoliuciją. Sugebėjo išsivežti visą turtą. Ma­
tyt, buvo aptekę pinigais. Vėliau sūnelis studijavo Prancūzijoje ir
Jungtinėse Valstijose. Tapo psichiatru.
- Psichiatru?
- Taip, gydytoju psichiatru. Bet praktikavo labai nedaug.
- Kodėl?
- Kol kas neturiu informacijos: sekmadienis, ne taip papras­
ta... Atrodo, jis buvo išmestas iš gydytojų asociacijos. Man sakė,
kad taip nutinka labai retai, vadinasi, jis turėjo padaryti itin sunkų
nusižengimą...
- Sunkų nusižengimą...
Susimąsčiau.
- Jumis dėtas, pasisaugočiau.
Tuo metu išgirdau kažkokį triukšmą, įsiterpiantį į mūsų po­
kalbį.
„Su kuo jūs čia kalbate, Ptižanai? Kas ten?“
Prislopinti garsai. Inspektorius turbūt bandė pridengti ragelį
ranka.

243
 „Man skambino iš centrinės direkcijos. Sako, kad prašėte duo­
menų. Kas čia per išsidirbinėjimai? Aš nenoriu nemalonumų, Pti-
žanai, aišku? Be to...“
Inspektorius baigė pokalbį. Ėmė pypsėti nutrukusio ryšio si­
gnalas. Pasijutau vienas, vienui vienas su savo vis augančiu neri­
mu. Padėjau ragelį. Staiga butas man pasirodė labai tylus ir tuščias.
Priėjau prie lango. Per nesuskaitomus Paryžiaus žiburius negalė­
jau matyti žvaigždžių. Buvau pritrenktas. Jaučiausi nepaprastai
prislėgtas vien dėl to, kad Diubrėjus man pamelavo savo vardą.
Žmogus, kuriam išsipasakojau, buvo ne tas, kuo jį laikiau.
Sunkų nusižengimą... Koks tas nusižengimas?
Psichinis ir fizinis nuovargis, susikaupęs per tas dvidešimt ke­
turias valandas nuo pat mano pagrobimo, prislėgė lyg akmuo, ir
staiga pasijutau išsisėmęs, bejėgis. Užgesinau šviesą ir susiriečiau
į kamuoliuką lovoje. Tačiau kad ir koks buvau išsekęs, miegas ne­
ėmė. Jgalvą be perstojo lindo mano pasižadėjimas Diubrėjui, jau­
čiau, kaip mane pamažu užvaldo baimė.
Prisieki gyvybe...
Tas tipas tikrai galėjo griebtis veiksmų, - dabar tuo nė kiek ne­
abejojau.
* * *

Atsibudau vidury nakties išpiltas prakaito. Sapne, - tada, kai

mūsų pasąmonė, tapusi vienvalde šeimininke, gali rasti informa­
ciją, pasimetusią bedugniame šulinyje, pripildytame mūsų žinių,
patirčių, galybės seniai užmirštų, proto gelmėse išnykusių daly­
kų, - išniro atsakymas.
Dubrovskis - tai pavardė autoriaus, parašiusio straipsnį apie
savižudybę, iš kurio sužinojau, kad Eifelio bokšte esama prie sijų
vedančio išėjimo, o pats bokštas - geriausia vieta didingai savižu­
dybei.
 33

Visą kitą dieną jaučiausi labai keistai. Dabar mane nuolatos ly­
dėjo neaiški baimė. Vėl pasijutau beviltiškai vienas. Vienui vienas
visame pasaulyje. Be abejo, tai ištverti buvo sunkiausia.
Šiame priešiškame pasaulyje man buvo brangi tik Alisa. Žino­
ma, ji tebuvo bendradarbė, ne draugė, bet man patiko jos nuo­
širdumas ir natūralumas. Jaučiau, kad ji iš tikrųjų vertina mane,
nesiekdama jokios naudos. Tai jau buvo daug.
Dieną priėmiau keturis kandidatus. Kaip įprasta, tie nepažįsta­
mi žmonės pasakojo apie savo gyvenimą stengdamiesi pasirodyti
kuo geriausiai. Pavydėjau jiems, norėjau būti jų vietoje - nerūpes­
tingai siekti profesinės karjeros, nekvaršinant sau galvos metafizi­
niais klausimais apie gyvenimo prasmę. Troškau tapti jų draugu ir
užmiršti, jog jie šiltai žvelgia į mane tik todėl, kad nori patikti man
kaip įdarbinimo agentui.
Iš darbo išėjau anksti. Pasiekęs namus stabtelėjau paplepėti su
Etjenu. Abu prisėdome ant senų nudilusių akmeninių laiptų. Ne­
žinau, kodėl, bet žvelgdamas į jo ramų veidą nebe taip smarkiai
krimtausi dėl savo likimo. Kalbėjomės apie šį bei tą, valgydami dar
šiltas bandeles su obuoliais, kurias nupirkau duonos krautuvėje
kitapus gatvės. Pro mus žingsniavo praeiviai, - nors diena jau ėjo
į pabaigą, jie vis dar skubėjo.
Grįžęs ėmiau tyrinėti visą butą, kruopščiai apžiūrinėdamas
kiekvieną daiktelį: ieškojau paslėptų mikrofonų. Nieko neradau.
Paskui prisėdau prie interneto. Atsidariau Google, įvedžiau
„Igoris Dubrovskis“ir virpančia širdimi spustelėjau paieškos myg-

245
tuką. Septyni šimtai trys rezultatai. Dauguma svetima kalba - be
abejo, rusų... Verčiau puslapius, žiūrinėdamas rezultatus ir ieš­
kodamas suprantamos informacijos. Pastebėjau keletą eilučių
prancūzų kalba. Tai buvo vardų sąrašas su procentais: „Bernardas
Vjalė 13,4 %- Žeromas Kordjė 8,9 %- Igoris Dubrovskis 76,2 %-
Žakas Ma...“
Dirstelėjau į svetainės pavadinimą: societe.com, įmonių finan­
sinės informacijos tinklalapis. Turbūt bendrapavardis... Vis tiek
paspaudžiau nuorodą, kad sąžinė būtų rami. Tinklalapyje buvo
pateiktas įmonės „Luxares SA" akcininkų sąrašas. Nieko bendra.
Grįžau į Google su rezultatų sąrašų... Dar vienas įrašas prancū­
zų kalba: „Ar Dubrovskis nužudė Fransua Litreką?“ Sudrebėjau.
Informaciją skelbė vieno laikraščio svetainė: lagazettedetoulouse.
com. Mano širdis plakė vis smarkiau. Spustelėjau nuorodą.
Klaidinga nuoroda. Tokio puslapio nėra. Pogalais, kodėl jie ne­
atnaujina savo nuorodų...
Vėl grįžau į Google. Buvo ir kitų straipsnių, turbūt apie tą pa­
čią bylą, publikuotų įvairiose laikraščių svetainėse. „Dubrovskio
byla. Kai kaltinamasis vadžias perima į savo rankas.“ Spustelėjau
nuorodą. Straipsnyje buvo komentuojama bylos eiga, bet, užuot
atskleidęs jos esmę, autorius aprašinėjo, kaip Dubrovskis elgėsi
per teismo posėdį. Jis, rašė žurnalistas, nuolat pataisydavo savo
advokatą ir galiausiai ėmė kalbėti vietoj jo. Straipsnyje užsime­
nama, kad prisiekusiuosius Dubrovskio pasisakymai akivaizdžiai
išmušė iš vėžių...
Prisiekusieji... Vadinasi, tai buvo prisiekusiųjų teismas. O pri­
siekusiųjų teisme teisiami žmogžudžiai.
Atsiverčiau kitą straipsnį: „Ar kada nors sužinosime tiesą?"
Žurnalistas rašė, kad vykstant teismo procesui situacija apsivertė
aukštyn kojomis, ir stebėjosi, kaip žmogus, kurį policija laiko kal­
tu, sugebėjo visų galvose pasėti abejones.
Kituose straipsniuose buvo pasakojama daugmaž tas pats. Visi
jie buvo parašyti... aštuntajame dešimtmetyje. Beveik prieš trisde­
šimt metų... Laikraščiai internete skelbė savo archyvus.

246
 Laikraščio Le Monde straipsnis: „Froidai, pabusk, jie visi išpro­
tėjo!“ Spustelėjau nuorodą. Straipsnis buvo parašytas kažkokio
Žano Kalako 1976 metais. Gana ilgame tekste daugiausia buvo
smerkiami pavojingais vadinami psichiatro Igorio Dubrovskio
metodai. Suvirpėjau. Tai jis... Autorius kritikavo iš Jungtinių Vals­
tijų perimtus psichoterapijos metodus. Dubrovskis, anot jo, buvo
karštas jų šalininkas. Žurnalistas gan piktai klausė, ar Dubrovskio
darbas teisėtas. Straipsnis nepaliko jokių abejonių dėl Dubrovskio
kaltės: atrodė akivaizdu, kad jis pastūmėjo jaunąjį Fransua Litreką
nusižudyti kol kas dar paslaptingomis aplinkybėmis. Kalakas rei­
kalavo Dubrovskio galvos.
Buvau priblokštas. Savo noru pakliuvau į pavojingo psichiatro
rankas. Akivaizdu, kad jis dar didesnis beprotis nei tie žmonės,
kuriuos jis turėjo gydyti, kai dar praktikavo... O Dieve...
Radau dar daugiau straipsnių. Staiga akys užkliuvo už žodžio
„išteisintas“. „Dubrovskis išteisintas“, - skelbė Le Parisien antraš­
tė. Spustelėjau nuorodą.
„Dubrovskio išteisinimas kompromituoja pačią profesiją. Kaip
teismas, - klausė žurnalistas, - galėjo išteisinti žmogų, kurio kaltė
tokia akivaizdi?“
Kitame straipsnyje buvo spėliojama, ar psichiatras neužhipnoti­
zavo prisiekusiųjų, norėdamas paveikti jų sprendimą, ir pateikė teis­
minius ginčus stebėjusių žmonių nerimą keliančius komentarus.
Dviejuose kituose straipsniuose buvo pranešama, kad gydyto­
jų asociacijos taryba pašalino Dubrovskį iš asociacijos. Žurnalistų
teigimu, tarybos sprendimams trūksta skaidrumo: jos nariai atsi­
sakė spaudai komentuoti sankcijos priežastis.
Sužinojau užtektinai.
Apmirusia širdimi išjungiau kompiuterį. Man reikia apsisaugoti
ir ištrūkti iš to širšių lizdo. Bet kaip? Žinojau tikviena - tikrai nemė­
ginsiu įvykdyti tos neįmanomos užduoties, kurią jis man paskyrė.
 34

Jau porą dienų mintyse perkratinėjau visas įmanomas galimy­

bes. Nė viena netiko. Teko pripažinti: jei policija atsisako mane
saugoti, išeities nėra. Galiausiai supratau, kad vienintelė mano
viltis - įtikinti Diubrėjų atsiimti savo reikalavimą įvykdyti tą pa­
skutinę užduotį. Taip bus išmintingiausia. Pasinaudosiu jo pamo­
kymais: nukreipsiu juos prieš jį patį ir priversiu apsigalvoti.
Viską apgalvojau iki smulkmenų: ką ir kada darysiu, kokia bus
mano laikysena, mano klausimai ir argumentai, numačiau visus
įmanomus prieštaravimus, įsivaizdavau visus galimus variantus,
įvairiausias galimas reakcijas. Savo planą šlifavau keletą dienų, kol
susiprotėjau, kad jau seniausiai esu pasirengęs, o taip kruopščiai
ruošiuosi tik dėl to, kad stengiuosi atidėti plano įgyvendinimą.
Diubrėjus mane baugino, o mintis, kad teks grįžti į jo irštvą ir vėl
pakliūti jam į nagus, kėlė nerimą.
Pagaliau ryžausi. Nusprendžiau nepranešęs užsukti pas Diu­
brėjų kokį vakarą po vakarienės, kai jis, be abejo, bus nebe toks
energingas, o tarnai dar nebus išvykę.
Taigi maždaug pusę dešimtos vakaro atvykau į prospektą. Iš­
lipau viena stotele anksčiau. Norėjau pasivaikščioti - pravėdinti
smegenis ir nuraminti iš baimės virpančią širdį. Ore dvelkė liepo­
mis. Tačiau buvo karšta ir tvanku: artinosi audra.
Kvartale buvo labai ramu, nors kai kurie liepą atostogavę gy­
ventojai jau buvo grįžę. Mintyse pasikartojau skirtingus galimus
scenarijus. Galimybių turėjau nedaug, bet stengiausi neprarasti
vilties: žūtbūt turiu išsivaduoti iš Diubrėjaus gniaužtų. Pamažu

248
priartėjau prie dunksančios pilaitės. Sustojau priešais aukštą juo­
dą tvorą su grėsmingomis smailėmis. Fasado langai buvo tamsūs.
Šioje iš pažiūros visų užmirštoje vietoje viešpatavo mirtina tyla.
Retsykiais tolumoje be garso sužaibuodavo.
Dvejodamas laukiau, kaupdamas ryžtą paskambinti ir steng­
damasis ką nors įžiūrėti tamsoje. Staiga išgirdau piktus balsus.
Moters balsą. Prieškambaryje užsidegė šviesa.
- Man jau gana! Pakaks! - riktelėjo moteris.
Staiga durys atsidarė, ir į šviesą išniro figūra. Stovėjau lygįbes­
tas, nustebęs ir nieko nesuprasdamas. Mergina, besileidžianti lau­
ko laiptais, buvo ne kas kitas kaip... Odrė. Odrė, mano meilė...
Man dar nespėjus nė pajudėti, ji atplėšė vartelius ir atsidūrė
tiesiai priešais mane. Išvydusi mane mergina staiga sustojo. Žvel­
gė apstulbusi, išplėstomis akimis.
- Odre...
Ji nieko neatsakė, tik metė į mane kančios kupiną žvilgsnį. Jos
veidas buvo lyg skausmo perkreiptas.
Patamsėjusiame danguje žaibai tvyksėjo vis dažniau, bet vis
dar tyliai.
- Odre...
Jos akyse pasirodė ašaros, bet ji ėmė trauktis, ketindama sprukti.
- Odre...
Nepaprastai susijaudinęs žengiau prie jos, kankinamas nė kiek
neišblėsusios jos traukos ir nepakeliamo skausmo, kad ji mane at­
stūmė.
Ji rankos mostu mane sustabdė ir kūkčiodama pratarė:
- Aš... negaliu.
Ir neatsigręždama nubėgo.
* * *

Mano skausmas netruko peraugti į įniršį. Pamiršęs baimę puo­

liau prie vartelių. Užtrenkti. Ėmiau skambinti lyg pamišęs: dešim­
tis kartų mygau skambutį, paskui ilgai laikiau jį nuspaudęs pirštu.
Niekas neatsiliepė.

249
 Abiem rankomis įsikibau į vartelius ir ėmiau purtyti iš visų
jėgų, liedamas savo įniršį, šaukdamas visa gerkle. Mano balsas nu­
stelbė Stalino amsėjimą.
- Žinau, kad jūs namie!
Vėl paskaiinbinau, bet veltui. Pagaliau prasidėjo audra: dusliai
sudundėjo griaustinis. Kaptelėjo pirmieji lietaus lašai, iš pradžių
reti ir šilti, jie vis tankėjo, galiausiai ėmė pilti kaip iš kibiro.
Daugiau nesvarstydamas puoliau per tvorą. Statmeni jos stry­
pai buvo šlapi ir slidūs, neturėjau už ko užsikabinti, tačiau iš įnir­
šio mano jėgos išaugo dešimteriopai. Darbuodamasis rankomis ir
kojomis vargais negalais užsikoriau ant viršaus, pėdas įspraudžiau
tarp smailių, atsispyriau ir nušokau žemyn.
Kritimą sušvelnino krūmai. Atsikėliau ir uždusęs puoliau prie
sunkių durų. įsiveržiau į vėsų prieškambarį. Iš didžiosios svetai­
nės sklido šviesa. Kaukšėdamas į marmurą dideliais žingsniais
perėjau prieškambarį, - mano žingsniai aidėjo didžiulėje erdvėje.
Įžengiau į svetainę. Pritemdyta šviesa visiškai nederėjo prie mano
įniršio. Tučtuojau pastebėjau Diubrėjų. Jis nejudėdamas sėdėjo
prie fortepijono nugara į mane, rankas sudėjęs ant kelių. Buvau
permirkęs iki paskutinio siūlelio; vanduo vis dar sruvo mano vei­
du bei rūbais ir lašėjo ant persiško kilimo.
- Tu pyksti, - kuo ramiausiai tarė jis neatsigręždamas. - Tai
gerai. Niekada nereikia savyje užgniaužti nepasitenkinimo ar
nuoskaudos... Pirmyn. Išsiliek. Rėk, jeigu nori.
Jis užbėgo už akių mano ketinimams. Norėjau rėkte išrėkti savo
kaltinimus, bet... dabar šaukti būtų tolygu paklusti jo nurodymui...
Pasijutau įkliuvęs į spąstus, šiurkščiai nutrauktas pačiame įkarš­
tyje. Apėmė bjaurus jausmas, kad esu marionetė, kurios jausmais
ir veiksmais manipuliuojama, sumaniai timpčiojant nematomas
virveles. Nusprendžiau nepasiduoti jo įtakai ir pratrukau:
- Ką padarėte Odrei? - išrėkiau.
Jokio atsakymo.
- Ką ji veikė pas jus?
Tyla.
- Draudžiu jums kištis į mano meilės reikalus! Mūsų susitari­
mas nesuteikia jums teisės žaisti mano jausmais!

250
 Jis vis dar nieko neatsakė. Pastebėjau svetainės kampe ant so­
fos sėdinčią Katriną. Kalbėjau toliau:
- Žinau, kad meilę jūs niekinate. Jums ji visai nesvarbi. Iš ti­
krųjų jūs nesugebate mylėti. Leidžiatės į nuotykius su daugiau nei
dvigubai jaunesnėmis moterimis, nes bijote iš tikrųjų pamilti. Pui­
ku gyvenime mokėti pasiekti, ko nori, turėti drąsos pareikšti savo
valią ir stengtis įgyvendinti svajones. Aš jums už tai skolingas, -
pripažįstu, tai didelės vertybės. Bet jos nieko vertos, jei žmogus
nesugeba mylėti - mylėti kito žmogaus, mylėti žmonių apskritai...
Jūs rūkote viešose vietose, važinėjate autobusų juostomis, šaliga­
tviais. Nepaisote kitų labo. Tačiau kas iš to - mokėti pasiekti, ko
nori, - jei atsitveri nuo kitų? Negalima gyventi vien sau, nes tada
gyvenimas netenka prasmės. Jokia prabanga pasaulyje niekada
neatstos santykių grožio, jausmo tyrumo arba paprasčiausiai nuo­
širdžios kaimyno ar praeivio, kuriam palaikei duris, šypsenos ar
šilto nepažįstamojo žvilgsnio. Jūsų gražios teorijos tobulos, veiks­
mingos, net genialios, bet užmirštate vieną dalyką - tik vieną, bet
labai svarbų dalyką: jūs užmirštate mylėti.
Nutilau. Mano balsas, iš pykčio keliskart garsesnis nei įprastai,
nuslopo, ir didžiulėje svetainėje stojo mirtina tyla. Diubrėjus tebe­
sėdėjo atsukęs nugarą, Katrina - nudelbusi akis. Abu nejudėjo.
Nusigręžiau. Tarpduryje atsisukau.
- Ir nelieskite Odrės!
* * *

Alanas išėjo, bet jo žodžiai, regis, dar ilgai aidėjo erdvioje sve­
tainėje. Paskui stojo visiška tyla.
Ką tik įvykusi scena Katriną sukrėtė. Ji nebuvo pratusi prie lie­
jamų emocijų ir nepakentė būti tokių įvykių liudytoja. Katrina ir
toliau sėdėjo kampe, netardama nė žodžio, laukdama Igorio reak­
cijos. Šis nudelbęs akis nejudėjo.
Tyla truko visą amžinybę. Paskui Katrina išgirdo, kaip Diubrė­
jus neapsakomos kančios kupinu balsu sumurmėjo:
- Jis teisus.
 35

Kitą dieną mano įniršis pamažu išblėso ir ėmė kamuoti spė­

lionės.
Kuo toliau, tuo daugiau nepaaiškinamų dalykų dėjosi, ir mano
santykiai su Diubrėjumi, teisingiau, su Dubrovskiu, darėsi vis
paslaptingesni. Kaip jis galėjo taip įsibrauti į mano gyvenimą? Ir
svarbiausia - ką jis rezga? Tai ne tik nusenęs pacientų išsiilgęs psi­
chiatras. Tai pavojingas iškrypėlis, manipuliatorius, galintis pada­
ryti bet ką.
Vis dėlto maniausi aptikęs jo paties ir jo teorijų apie žmonių
santykius silpnąją vietą. Kad bendraujant tikrai įvyktų stebuklas,
reikia leisti sau mylėti kitą žmogų. Mylėti kitą žmogų. Žinoma,
tai ir yra raktas. Visų - tiek draugystės, tiek darbo - santykių
raktas. To rakto Dubrovskis neturėjo. Jo neturėjau ir aš, kai
bandžiau įtikinti savo viršininką. Aš jo nemėgau ir, aišku, jis tai
jautė... Visos mano pastangos buvo tuščios, bergždžios. Būčiau
turėjęs daug jam atleisti už bjaurų elgesį, kad bent kiek jį pamėg-
čiau, nors truputį... Ir tik tada jis būtų galėjęs išties atsiverti man,
mano idėjoms ir pasiūlymams... Bet iš kur gauti drąsos mylėti
savo didžiausią priešą?
Pasibaigus darbo dienai parvažiavau į savo kvartalą ir išvydęs
pažįstamą aplinką šiek tiek nusiraminau. Monmartro kaimelis
toks jaukus... Beveik užmirštu, kad esu didmiestyje.
Vis dar buvau paskendęs apmąstymuose apie meilės jausmą,
kai pastebėjau manęs link einančią senąją kaimynę, kaip visada
nuo galvos ligi kojų apsirengusią juodai. Po paskutinio apsilan-
252
 kymo mano bute ji daugiau nedrįso man nė žodžio ištarti. Mūsų
žvilgsniai susidūrė, bet ji nusuko akis, apsimesdama, kad domisi
artimiausia vitrina. Jos nelaimei, tai buvo itin gundančių apatinių
rūbų parduotuvė. Jai teko apžiūrinėti iškalbingomis pozomis sto­
vinčias manekenes, mūvinčias kelnaitėmis su juostele ir vilkinčias
juosmenėles. O vitrinos viduryje, tiesiai priešais jos akis, kabojo
milžiniškas plakatas su gundančių formų gražuole ir garsios apati­
nių rūbų firmos patarimu, kurio ji negalėjo nepastebėti: „Pamoka
nr. 36: suapvalinkite kampus." Ji skubiai nuleido galvą ir nužings­
niavo toliau, akis įbedusi į žemę.
- Laba diena, ponia Blanšar! - guviai šūktelėjau.
Ji lėtai pakėlė akis.
- Laba diena, pone Grinmorai, - ištarė ji ir raustelėjo: be abe­
jo, prisiminė mūsų paskutinį susitikimą.
- Kaip sekasi?
- Ačiū, gerai.
- Koks gražus šiandien oras! Ne taip kaip vakar vakare...
- Taip, tikrai. Kadangi jau susitikome, pasakysiu jums vieną
dalyką: žadu surašyti skundą dėl mūsų kaimynės iš penkto aukšto.
Jos katinas vaikštinėja karnizu ir užeina į butus. Aną dieną radau
jį gulintį ant savo sofos. Tai netoleruotina.
- Jos pilkas katinėlis?
- Taip. O dėl pono Robertą, tai man jau įgriso jo virtuvės kva­
pai. Vis dėlto ruošdamas valgį galėtų užsidaryti langą. Bendrijos
pirmininkui tai jau sakiau mažiausiai tris kartus, bet jeigu skų-
siuosi tik aš viena...
Ką gi, keiskime temą... Taip norėjau, kad ji pradėtų galvoti apie
šviesesnius dalykus...
- Einate apsipirkti?
- Ne, einu į bažnyčią.
- Darbo dieną?
- Aš ten einu kiekvieną dieną, pone Grinmorai, - jos balse su­
skambo pasididžiavimas.
- Kiekvieną dieną...

253
 - Žinoma!
- O... kodėl ten einate kiekvieną dieną?
- Bet... Kaip tai kodėl! Kad pasakyčiau Viešpačiui Jėzui, kaip jį
myliu.
- Šit kaip, suprantu...
- Jėzus yra... /
- Jūs kasdien einate į bažnyčią, kad pasakytumėte Jėzui, jog jį
mylite?
- Taip...
Akimirką sudvejojau.
- Žinote, ponia Blanšar, turiu jums kai ką pasakyti...
- Ką taip?
- Aš... kaip čia pasakius... turiu keletą abejonių...
- Abejonių, pone Grinmorai? Dėl ko?
- Na... Abejoju, ar jūs gera krikščionė...
Ji sustingo, užgauta iki sielos gelmių, paskui visa išraudo ir ėmė
virpėti.
- Kaip jūs drįstate!
- Na... Manau, jūs nesilaikote Jėzaus įsakymų.
- Aišku, kad laikausi!
- Aš nekoks žinovas, bet... Neprisimenu, ar Jėzus kada nors
sakė: „Mylėkite mane." Bet esu tikras, kad jis sakė: „Mylėkite vieni
kitus..."
Ji tylėdama pažvelgė į mane, pravėrusi burną, visiškai sutriku­
si. Apstulbusi. Stovėjo suakmenėjusi gan ilgai, žiūrėdama į mane
išplėstomis akimis. Atrodė beveik graudžiai. Galiausiai man jos
pagailo.
- Tačiau pripažįstu, - tariau, - kad tikrai sekate Jėzaus žo­
džiais: „Mylėk savo artimą kaip patį save.“
Jos žvilgsnyje spindėjo nuostaba. Ji tebestovėjo tylėdama, su­
trikusi, atrodė vis graudžiau. Labai švelniai ir nuoširdžiai jos pa­
klausiau:
- Ponia Blanšar, kodėl nemylite savęs?
 36

Antra valanda nakties. Man taip ir nepavyks užmigti: galvoje

nuolat sukasi tos pačios mintys. Bet atsakymo nerandu. Nežinau,
ko iš tikrųjų nori Dubrovskis. Sunku patikėti, kokį stresą galima
patirti dėl to, kad nesupranti susiklosčiusios padėties...
O tas Google matytas akcininkų sąrašas, kuriame buvo ir jo
vardas? Ar tai tik jo bendrapavardis? O jeigu tai jis? Gal man rei­
kėjo daugiau panaršyti... Pernelyg greitai numojau ranka į tą nuo­
rodą... Kaip vadinosi ta įmonė? „Luxores“, „Luxares“ - kažkaip
panašiai...
Na štai, dabar, kai pradėjau apie tai galvoti, jau tikrai neužmig­
siu, kol nepatikrinsiu... Grynas vargas! Kodėl aš nesugebu naktį iš­
jungti savo proto, nelaužyti vargšės galvos ir ramiai sau miegoti?
Ištiesiau ranką ir prisimerkęs, kad neapžlibčiau, įjungiau lempą
ant naktinio staliuko. Paukšt! Lempa žybtelėjo ir užgeso. Perde­
gė lemputė. Po galais... Tiek to, taip mažiau išsibudinsiu ir paskui
lengviau užmigsiu.
Tamsoje atsikėliau ir nuslinkau prie lango. Šiek tiek atitraukiau
užuolaidą, iš lauko sklido blyški šviesa. Ir užmigęs miestas blausiai
švytėjo. Perėjau kambarį, atsisėdau prie kompiuterio ir įjungiau.
Ekranas nušvito prieblandoje paskleisdamas blankią šaltą šviesą.
Akimirką bežadę nakties tylą sutrikdė įprasta trumputė įsijun­
giančio kompiuterio melodija.
Subarškėjo klavišai: sustirusiais pirštais Google įrašiau Igorio
vardą. Ekrane vėl pasirodė rezultatai rusų kalba. Vieną po kito
verčiau puslapius, peržvelgdamas rezultatų sąrašą. Nesulaikiau

255
žiovulio ir sudrebėjau nuo šalčio. Sėdėjau vienais apatiniais, nuo­
ga krūtine, o naktis buvo vėsi.
Staiga pastebėjau tą vardų sąrašą, - šalia kiekvienos pavardės
buvo procentai. Spustelėjau, {monė, kurios 76,2 procento akcijų
priklausė tam Igoriui Dubrovskiui, vadinosi „Luxares SA“. Bet
tame tinklalapyje jokios kitos informacijos nebuvo, tik skaičiai iš
įmonės buhalterinių dokumentų. Nukopijavau jo pavardę į Google
paieškos langelį ir paspaudžiau Enter. Tik dvidešimt trys rezulta­
tai. Juo geriau. Laikraščių, finansinės informacijos tinklalapiai...
Paskui pastebėjau, regis, oficialią tos įmonės internetinę svetainę:
Juxares.fr, Luxares SA, specializuota renovacijos įmo...“Spustelė­
jau nuorodą. Ir nejučia loštelėjau atgal, priblokštas to, ką išvydau.
Per visą ekraną pasirodžiusi nuotrauka, išsklaidžiusi mano
kambario tamsą, buvo padaryta naktį. Pirmame plane ryškėjo pa­
sibjaurėtinos metalinės sijos, susipynusios prieblandoje, lygturėtų
užkirsti kelią nematomiems užpuolikams. Už jų pro apšviestas sti­
klines sienas buvo matyti ištaigingas „Žiulio Verno“restoranas.
 37

Aš tikrai išsigandau. Tai buvo nebe lengvas nuogąstavimas,

lydėjęs mane nuo pat mūsų susitarimo pradžios, - dabar mane
užvaldė nė minutei neapleidžiantis kankinantis nerimas. Žmo­
gus, įsigudrinęs valdyti mano gyvenimą, - pavojingas. Maža to,
jis galingas ir turtingas. Dabar man terūpėjo viena - ištrūkti iš jo
gniaužtų.
Paskambinau inspektoriui Ptižanui, papasakojau, ką sužinojęs,
ir primygtinai paprašiau policijos apsaugos. Šis man pakartojo, ką
jau buvo sakęs: visa tai tik spėlionės, - žinoma, jos kelia nerimą,
tačiau nusikaltimo nėra. Jis niekuo negalįs man padėti.
Veltui svarsčiau visus įmanomus būdus išsilaisvinti. Vienintelė
bent kiek tikroviškesnė mintis buvo pamėginti derėtis su Igoriu.
Bet Odrės pasirodymas tą planą sužlugdė, ir dabar man stigo drą­
sos vėl pabandyti - po to skandalo, kurį sukėliau. Įžeidžiau Igorį
Katrinos akivaizdoje, o jis ne iš tų, kurie lengvai atleidžia... Reikia
pažvelgti tiesai į akis: vienintelė viltis nutraukti tą sutartį - atlikti
paskutinę jo skirtą užduotį, nors tai, be abejo, neįmanoma. Įkliu­
vau į spąstus ir nebeištrūksiu.
Kitos dvi dienos man tapo tikra kančia. Beviltiškai ieškojau
atsakymo į šią neįmenamą mįslę. Ėmiau miegoti neramiai, vis
pabusdavau. Darbe per įdarbinimo pokalbius tik vargais negalais
pavykdavo susikaupti. Kartą kandidatas maloniai atkreipė mano
dėmesį, kad jau antrą kartą jam uždaviau tą patį klausimą... Alisa
pasakė, kad atrodau blyškus kaip lavonas, ir patarė kuo greičiau
apsilankyti pas gydytoją. Mano reikalai ėjo vis prastyn...

257
 Kitos dienos vakarą, grįždamas į darbą, nes buvau ten pamir­
šęs piniginę, išvydau Vladi: jis kažko sukinėjosi Operos prospekte,
už kelių metrų nuo manęs. Mano baimė dar labiau išaugo.
Naktį sapnavau keistą sapną. Veiksmas vyko Jungtinėse Vals­
tijose, vienoje Misisipės fermoje. {kubilą su grietine įkrito varlė.
Kubilo kraštdi buvo labai aukšti, ir varlė neįstengė ištrūkti: grietinė
buvo pernelyg skysta, kad būtų galima nuo jos atsispirti ir iššokti
lauk. Jokios galimybės išsilaisvinti. Jos likimas buvo nulemtas. Jai
teliko tik nugrimzti į dugną ir nusibaigti. Tačiau varlė buvo per
kvaila, kad tai suprastų, todėl ir toliau kaip įmanydama kapano­
josi. Ji nesuvokė, kad jos pastangos bergždžios, ir veltui eikvojo
jėgas, stengdamasi ištrūkti iš mirtinų spąstų. Be perstojo spurdė-
dama iš grietinės ji sumušė sviestą. O tada nuo jo atsispyrė ir iš
kubilo iššoko į laisvę.
Auštant jau buvau apsisprendęs. Nagais ir dantimis sieksiu
savo įmonės generalinio direktoriaus posto.
 38

Negaišau nė akimirkos.
Tą pačią dieną iš Prekybos rūmų interneto svetainės parsisiun­
čiau „Denkerio konsultacijų“įstatus ir naujausias publikuotas sąs­
kaitas bei oficialias ataskaitas. Turėjau žinoti visą įmonės veikimo
mechanizmą.
Du vakarus įnikęs studijavau tą „nuostabią“ literatūrą. Na ko­
dėl prancūzų teisininkai kartais visai paprastus dalykus perteikia
tokiomis įmantriomis frazėmis? Galiausiai pasidaviau: pasirodo,
aš išmanau anglosaksų šalių buhalteriją, bet visiškai nesuprantu
šito žodžių kratinio. Man reikia pagalbos.
Vienas įdarbinimo agento profesijos pranašumų tas, kad savo
užrašų knygelėje greitai sukaupi įspūdingą adresų ir telefonų są­
rašą. Susisiekiau su jaunu finansų direktoriumi, kurį prieš kelias
savaites atrinkau vienai nedidelei įmonei. Simpatiškas vaikinas,
palikęs man gerą įspūdį. Atsargiai užsiminiau apie pagalbą, kurios
man reikia. Jis iš karto sutiko. Tą patį vakarą visi mano turimi do­
kumentai iškeliavo greituoju paštu.
Po kelių dienų baigiantis popietei mudu susitikome kavinės
terasoje netoli Liuksemburgo sodo. Jis atvyko tiksliai sutartu lai­
ku. Buvo aukštas ir lieknas, vilkėjo nepaprastai elegantišką smėlio
spalvos kostiumą ir baltus marškinius su neužsegta viršutine saga,
ryšėjo atlaisvintą kaklaraištį.
Jis nepagailėjo savo laiko ir buvo viską perskaitęs.
- „Denkerio konsultacijos“ - tai SAB, kotiruojama Paryžiaus
biržos naujojoje rinkoje, - tarė jis man.

259
 -SAB?
- Taip, supaprastintoji akcinė bendrovė. Tai tokia teisinė for­
ma, kai daugumą įmonės veikimo taisyklių apibrėžia įstatai, o ne
bendroji teisė.
- Taisykles diktuoja įmonės steigėjai, taip?
- Tamtikra prasme - taip.
- Ir kokios gi taisyklės šiuo atveju?
- Nieko ypatinga, išskyrus tai, kaip skiriamas generalinis di­
rektorius.
- Kaip tik tai mane ir domina...
- Generalinis direktorius tiesiogiai renkamas visuotiniame ak­
cininkų susirinkime. Tai gana retas atvejis.
- Vadinasi, visi akcininkai balsuoja ir išrenka generalinį direk­
torių, taip?
- Ne, ne visai taip. Tik tie, kurie dalyvauja susirinkime. Aišku,
visi turi teisę dalyvauti, bet iš tikrųjų tai beveik nieko nedomina...
Išskyrus stambiuosius akcininkus, žinoma.
- Stambiuosius akcininkus...
- Taip. Yra du pagrindiniai akcininkai ir keliasdešimt tūkstan­
čių smulkiųjų.
- Leiskite spėti... Lažinuosi, kad vienas tų stambiųjų akcinin­
kų - Markas Denkeris...
- Ne, jam priklauso tik 8 procentai akcijų.
Tada prisiminiau, kad Alisa man tai jau minėjo. Įvesdamas savo
įmonę į biržą, sau jis pasiliko tik mažą įmonės dalį. Valdžia nebe jo
rankose... Puiki žinia...
- O kas kiti?
- Investicijų fondas „Invenira“, kuriam atstovauja jo vadovas
Davidas Puponas, ir amerikiečių pensijų fondas „Stravex“, kuriam
atstovauja kažkoks Rozenblakas, Prancūzijos filialovadovas. Jiems
abiem priklauso 34 procentai įmonės akcijų. Be Denkerio, joks ki­
tas akcininkas neturi daugiau nei 1 procentą akcijų. Tai reiškia,
kad tiedu stambieji turi laisvas rankas...
Pro šalį žingsniavo vis daugiau praeivių, daugiausia turistų ar
šiaip žioplinėtojų su akiniais nuo saulės, ne taip skubančių kaip

260
iš darbo lekiantys paryžiečiai. Ant šaligatvio kitoje gatvės pusė­
je nemažai žmonių stoviniavo apžiūrinėdami dideles nuotraukas,
iškabintas ant Liuksemburgo sodo tvoros. Prie gretimo staliuko
mergina kimšo šiltas spurgas, kurios skleidė skanų obuolių ir ka-
ramelizuoto cukraus kvapą.
Tada nusprendžiau surizikuoti ir savo pašnekovui prisipažinau,
ką sumanęs. Jis buvo taktiškas ir nepradėjo kikenti, tik vyptelėjo.
- Nenoriu jūsų atkalbinėti, bet tai ne taip paprasta...
- Taip, numanau...
- Ne, išties, kalbant objektyviai, neturite nė menkiausios gali­
mybės. Jei Denkeris ir toliau yra generalinis direktorius, vadinasi,
už jį balsavo abu stambieji akcininkai.
- Kodėl? Jiems priklauso tik 34 procentai, o ne 50...
- Dėl tos priežasties, kurią neseniai minėjau: smulkieji akci­
ninkai nevaikšto į visuotinius susirinkimus. Jiems iš jų jokios nau­
dos... Ten lankosi tik keletas nuobodžiaujančių pensininkų, ku­
rie tikisi, kad po susirinkimo bus surengtas furšetas. Juos tikrai
galima ant pirštų suskaičiuoti. Žinoma, jų balsai nieko nelemia.
Priminsiu, smulkiųjų akcininkų yra keliasdešimt tūkstančių. Kad
jų balsai ką nors lemtų, reikėtų, kad atvyktų kone visi... Be abejo,
taip niekada nenutinka, nebent kai įmonė atsiduria ant bedugnės
krašto ir jie išsigąsta, kad praras savo kuklias santaupas. Tada ak­
cininkai susirenka drauge paverkti...
Dabar verkti norėjosi man.
- Jei Denkeris buvo perrinktas generaliniu direktoriumi, - to­
liau kalbėjojis, - vadinasi, jį tikrai palaiko abu stambieji akcininkai.
Jiems priklauso 34 procentai akcijų. Tai atitinka mažiausiai 80 pro­
centų susirinkime dalyvaujančių akcininkų balsų... Nenoriu nuver­
tinti nei jūsų talento, nei gebėjimo įtikinti, bet nemanau, kad tiedu
apsigalvotų ir pareikštų paramą jaunam įmonės konsultantui...
Susimąstęs ir nusiminęs klausiausi logiškų jo samprotavimų.
Vasariškai apsirengę turistai ir toliau nerūpestingai vaikštinėjo
palei sodo tvorą, grožėdamiesi nuotraukomis.
- Apgailestauju, - galiausiai tarė jis užjausdamas.

261
 Kai reikalai klostosi blogai, visada malonu jausti kitų užuojau­
tą, bet kol kas dar neketinau nukabinti nosies. Turėjau rasti išeitį,
sugalvoti puolimo planą. Juk turi būti koks nors sprendimas...
- Jei būtumėte mano vietoje, ką darytumėte? Kaip geriausia
elgtis šioje situacijoje?
Jis atsakė nedvejodamas:
- Atsisakyti šios minties. Jūs nieko negalite padaryti. Tokioje
situacijoje tik viską prarasite, tikrai nieko nelaimėsite.
Tokioje situacijoje... Jei žinotum mano situaciją, seni...
Sumokėjau už dvi stiklines mineralinio vandens ir padėkojau
jam už pagalbą. Išsiskyrėme.
Pasukau per Liuksemburgo sodą. Žingsniuodamas visada atsi­
palaiduodavau, išsklaidydavau nerimą ir atgaudavau dvasines jė­
gas. Buvau prislėgtas, bet nenorėjau pasiduoti. Tas mūšis - mano
vienintelė viltis atgauti laisvę, galbūt net išsaugoti gyvybę. Ketinau
kautis iš visų jėgų, net jei mano galimybės laimėti beveik lygios
nuliui. Reikia sugalvoti, kaip pulti...
Pavydėjau po sodą vaikštinėjantiems žmonėms nerūpestingu­
mo. Senukai trupino duoną paukšteliams, žvirbliai laibomis kojy­
tėmis tūpdavo jiems ant rankų, čiupdavo maistą ir skrisdavo į ar­
timiausią medį. Studentai bandė laimę viliodami merginas, kurios
sėdėjo ant dailių žaliai nudažytų metalinių kėdžių ir leipdamos
nuo rožių kvapo ruošėsi paskaitoms. Po sodą vorele risnojo po­
niai, ant jų sėdėjo džiaugsmu spindintys vaikai, šalimais žingsnia­
vo keletas juos prižiūrinčių tėvų.
Išėjau pro vartus netoli Senato ir pasukau mažomis gatvelėmis,
kurios leidosi žemyn palei Odeono teatrą. Visą vakarą ėjau ne­
sustodamas: per visą sostinę traukiau namo, apmąstydamas susi­
dariusią padėtį, ieškodamas sistemos trūkumų, kurdamas įvairius
scenarijus. Neaiškiai jaučiau, kad man pavyks rasti spragą, kad
dingtelės mintis, kaip pakeisti jėgų persvarą ir bent jau pamėginti
ką nors padaryti. Bet ar tai išties buvo nuojauta, ar tik mano karš­
tas troškimas rasti išeitį?

262
 Priėjęs namus pamačiau, kad ant mano durų rankenos kabo
popierinis maišelis. Įsinešęs pravėriau jį ant virtuvės stalo. Vidu­
je buvo kažkoks dar šiltas patiekalas, suvyniotas į aliuminio foli­
ją. O ant jo - nedidelis mėlynas vokas dailiai iškarpytais atlanko
krašteliais. Atidariau. Jame buvo tokios pat spalvos kortelė lygiai
taip pat iškarpytais krašteliais. Užrašyta plunksna labai taisyklin­
ga, kaligrafiška rašysena, kaip šiais laikais niekas nebemoka. „Gero
apetito linki ponia Blanšar.“
Vakarienei valgiau skanų šokoladinį pyragą.
 39

Nors buvau pasiryžęs dėti visas pastangas, kad tik įvykdyčiau

savo paskutinę užduotį, reikėjo blaiviai vertinti situaciją ir numa­
tyti atsitraukimo planą. Mano galimybės pasiekti pergalę buvo to­
kios menkos, kad turėjau pasirengti nesėkmei ir jos padariniams.
Tai buvo gyvybės ar mirties klausimas.
Todėl nusprendžiau nuodugniai išsiaiškinti įtartiną Igorio Du-
brovskio praeitį. Jei prisiekusieji jį išteisino dėl to, kad jis juos už­
hipnotizavo - tiesos, be abejo, aš niekada nesužinosiu, - galbūt
dar yra kokių nors kitokių dalykų, kurie man suteiktų bent kiek
pranašumo derantis su juo. Jei atkapstyčiau kokį lavoną, turėčiau
ką pasiūlyti mainais... Giliai širdyje buvau įsitikinęs, kad raktas į
mano laisvę - jo praeitis.
Vėl įsijungiau internetą ir ėmiau ieškoti to pikto straipsnio,
kurį parašė Le Monde žurnalistas, - užmiršau, kokia jo pavardė.
Tame straipsnyje informacijos apie savižudybės bylą buvo kur kas
daugiau nei kituose. Prisiminiau, kad jame Dubrovskis bei jo me­
todai buvo aprašyti taip išsamiai ir tiksliai, kad žurnalistas, matyt,
jį pažinojo. Būtinai turėjau su juo pasikalbėti.
Straipsnį internete suradau nesunkiai. Autorius - Žanas Kala-
kas. Nedelsdamas čiupau telefoną.
- Labadiena, aš ieškaužurnalisto, kuris dirbo laikraštyjeLeMon­
de aštuntajame dešimtmetyje, nežinau, ar jis pas jus tebedirba...
- Kuo jis vardu?
- Žanas Kalakas.
- Kaip, sakote?

264
 - Kalakas. Žanas Kalakas.
- Niekada apie tokį negirdėjau. O čia dirbu jau aštuonerius
metus... Turbūt jūsų draugas jau seniai pensijoje!
- Jis nėra mano draugas... Bet aš būtinai turiu su juo susisiekti.
Tai labai svarbu. Gal jūsų redakcijoje yra jį pažinojęs žmogus, ku­
ris žino, kaip jį rasti?
- Iš kur man žinoti? Juk nepulsiu klausinėti per visus aukštus!
- Bet jukjūs tikrai galite sužinoti, kas tuo metu buvo vyriausia­
sis redaktorius. Jis galėtų man padėti.
Išgirdau atodūsį.
- Kada, sakote, tai buvo?
- 1976-aisiais.
- Nepadėkite ragelio...
Ragelyje pasigirdo saksofonu atliekama džiazo melodija, slinko
ilgos minutės. Tokios ilgos, kad jau pradėjau galvoti, ar tik pašne­
kovė manęs neužmiršo.
- Radau, bet nieko negarantuoju. Jau seniai su juo nebendrau­
jame. Raimonas Veržė, nulis vienas, keturi septyni, du...
- Luktelėkite! Užsirašysiu... Raimonas Veržė, nulis vienas, ke­
turi?..
- Keturi septyni, du aštuoni, vienas vienas, nulis trys.
- Puiku! Ačiū!
Ji skubiai padėjo ragelį, matyt, bijodama, kad galiu dar ko nors
paprašyti.
Surinkau numerį, nerimaudamas, kad galbūt jis nebegalioja...
Jungia. Ufi Lyg akmuo nuo širdies... Keturi pyptelėjimai, penki...
Nieko. Septyni, aštuoni... Jau ketinau nebelaukti, ir vis dėlto kaž­
kas pakėlė ragelį. Tyla, paskui pasigirdo šiek tiek drebantis moters
balsas. Sukryžiavęs pirštus pasakiau, ko noriu.
- O kas klausia, pone?
- Alanas Grinmoras.
- Jis jus pažįsta?
- Ne, dar ne, bet norėčiau su juo pasikalbėti apie vieną buvusį
jo bendradarbį.

265
 - Puiku! Tai jį prablaškys... Kalbėkite aiškiai, jei norite, kad jus
suprastų.
Stojo ilga tyla. Kantriai laukiau. Pagaliau išgirdau šnabždesį, o
paskui vėl - tyla.
- Alio... - galiausiai pasigirdo tęsiamas balsas.
Laikiausi Veržė žmonos patarimo - aiškiai tariau kiekvieną
skiemenį.
- Laba diena, pone Veržė. Aš Alanas Grinmoras, jūsų numerį
man davė Le Monde redakcijoje. Skambinu jums, nes man būtinai
reikia pasikalbėti su vienu iš buvusių jūsų žurnalistų. Man tai labai
svarbu, o redakcija mano, kad galbūt jūs žinote, kur jį rasti.
- Buvęs žurnalistas? Taip, su kai kuriais dar ir dabar susitinku.
Kuojis vardu? Atsimenu visus. Mano žmona jums patvirtintų, kad
atsakydamas niekada neprašaunu pro šalį.
- Žanas Kalakas.
- Kaip?
- Žanas Kalakas.
Ilga tyla.
- Pone Veržė, jūs dar klausote?
- Ta pavardė man nieko nesako, - prisipažino jis.
- Tai buvo daugiau nei prieš trisdešimt metų...
- Ne, ne! Tai ne bėda! Aš prisiminčiau... Ne, be abejo, tai sla­
pyvardis.
- Slapyvardis?
- Taip, žurnalistai dažnai jais naudojasi, pavyzdžiui, pasiraši-
nėdami straipsnius, kurie gerokai skiriasi nuo įprastinių.
- O... jūs galėtumėte sužinoti jo tikrąją pavardę?
- Taip. Turiu savo žurnalistų ir jų slapyvardžių sąrašą. Žinote,
viską išsaugojau... Paskambinkite man už pusvalandžio, tada pa­
sakysiu.
Po pusvalandžio prie telefono jį vėl pakvietė žmona, prieš tai
paprašiusi, kad kalbėčiau trumpai, nes artėja pokaičio metas.
- Mano sąraše Kalako nėra. Ar jūs tikras, kad pavardė teisinga?
- Taip, visiškai.

266
 - Tada, be abejo, tai buvo koks nors garsus žmogus. Tokiais
atvejais mes nieko neužsirašinėdavome, kad visiškai išsaugotume
anonimiškumą.
Koks nors garsus žmogus? Kodėl jis turėtų domėtis kažkokio
nepažįstamojo savižudybe?
- Apgailestauju, - tarė jis, akivaizdžiai nusivylęs. - Niekuo ne­
galiu padėti. Vis dėlto palikite savo telefono numerį, jei ką nors
prisiminčiau...
 40

Sakoma, kad sėkmė šypsosi drąsuoliams. O man šypsotis ji

neskubėjo. Mane persekiojo nesėkmės. Siekiau neįtikėtino tikslo,
tuo pat metu vienas pats kovodamas su genialiu ir galingu bepro­
čiu. Tačiau žvaigždės tikrai nebuvo man palankios.
Tą rytą į darbą atvykau vėlokai. Pirmieji kandidatai - santū­
riai apsirengę, kruopščiai išlygintomis kelnėmis ar sijonais - jau
stoviniavo pirmojo aukšto vestibiulyje, nuo jų dvelkė kvepalais ir
losjonu po skutimosi. Ėmiau lipti laiptais, kad nereikėtų važiuoti
tuo pačiu liftu su skyriaus vadovu ir abiem per visus aukštus ken­
tėti nejaukią tylą.
Vos spėjau įsitaisyti prie stalo, įžengė Alisa. Ji rūpestingai už­
darė duris.
- Žvilgtelk, - atkišo du lapus.
Paėmiau dokumentus. Vienas buvo iš administracijos skyriaus.
Atpažinau juodąjį sąrašą, kuriame buvo surašytos finansinių sun­
kumų turinčios įmonės, prašančios mūsų agentūros paslaugų. Kas
mėnesį toks sąrašas būdavo sudaromas skyrių vadovams, o šie jį
perduodavo mums. Šį mėnesį sąrašo dar nebuvome gavę.
Kitame lapelyje buvo surašyti potencialūs klientai ir nurodyti
konsultantai, kurie per savaitę turi pirmąsyk ar pakartotinai jiems
paskambinti: tokį sąrašą gaudavome kiekvieną pirmadienį. Vos
žvilgtelėjęs pastebėjau, kad dauguma įmonių pavadinimų kartojo­
si abiejuose lapeliuose. Juodasis sąrašas buvo sudarytas rugpjūčio
1dieną. O potencialių klientų - 5 dieną...

268
 - Supranti? - pasipiktinusi tarė Alisa. - Suvoki, ką tai reiškia?
Mus verčia daryti apyvartą su klientais, kurių didžioji dalis neatsi-
skaitys! To jau per daug! Vadovybė priima vis daugiau sprendimų,
prasilenkiančių su sveiku protu! Visai nebesuprantu, kas dedasi
šitoje įmonėje. O tu ar suvoki, ką tai reiškia mums, ką? Jei klientas
nesumokės, negausime komisinių! įsivaizduoji? Mes dirbsime už
ačiū, mes...
Aš jos nebesiklausiau. Tuo metu galvojau visai apie ką kita:
man ką tik dingtelėjo viena mintis, ji pamažu ryškėjo nelyginant
miglotas, fotoaparato vaizdo ieškiklyje dar nesufokusuotas vaiz­
das, kuris tikrai taps aiškus, tikslus, ryškus...
- Ko šypsaisi? - pasiteiravo Alisa suirzusi, kad nepalaikau jos
maišto.
- Alisa... Ar galiu pasilikti šiuos dokumentus? Leidi?
- Taip, žinoma, bet...
- Ačiū. Labai labai ačiū, Alisa. Galbūt tu man ką tik išgelbėjai
gyvybę...
- Na, tau jau bent nereikės dirbti veltui...
- Alisa, turiu eiti, atsiprašau...
Pakėliau telefono ragelį, paskambinau Vanesai ir paprašiau
jos atidėti visus mano susitikimus. Turėjau pasiimti laisvą dieną.
Gausiu pylos, bet mano kaip darbuotojo ateitis vis tiek sugadinta,
kad ir kas nutiktų.
* * *

Visuotinis akcininkų susirinkimas turėjo įvykti rugpjūčio 28

dieną. Rugpjūčio 28-ąją... Igoris Dubrovskis pasimatymą man pa­
skyrė 29-ąją... Vadinasi, jis viską puikiai žino ir datą parinko neat­
sitiktinai. Oaš maniau, kad paskutinę užduotį jis sugalvojo įsikarš­
čiavęs per mūsų susitikimą... Viskas buvo numatyta iš anksto.
Grįžęs namo paskambinau į savo banką ir liepiau nupirkti vie­
ną „Denkerio konsultacijų“ akciją. Tai buvo būtina sąlyga, norint
kandidatuoti į generalinio direktoriaus postą. įstatuose buvo nu­

269
matyta, kad savo kandidatūros iš anksto paskelbti nebūtina, tą pa­
daryti galima visuotinio susirinkimo pradžioje. Taigi galėjau likti
šešėlyje iki paskutinės akimirkos.
Buvo tik viena galimybė iš tūkstančio, kad man pavyks. Ir tada
galėsiu stoti prieš akcininkus ir pamėginti juos įtikinti. O Dieve,
vien nuo tos minties mane krėtė šiurpas... Juk aš bijau kalbėti ir
dešimties-penkiolikos bendradarbių akivaizdoje... Vien pagalvo­
jus apie tai, man imdavo džiūti burna ir drebėti rankos. Reikia ką
nors daryti... Negaliu sudirbti savo progos vien dėl to, kad bijau.
Juk turi būti koks nors būdas išmokti susiimti, kai reikia kalbėti
viešumoje...
Panaršiau internete. Keletas mokymo centrų siūlė paskaitas
arba seminarus. Prisiskambinti pavyko tik į vieną, visi kiti rug­
pjūčio mėnesį nedirbo. Pavadinimas buvo daug žadantis: Speech-
Masters. Atsiliepęs žmogus pasiūlė prieš užsirašant susitikti su
vadovu. Susitariau dėl susitikimo.
Tada paskambinau į darbą Alisai.
- Ar sakiau tau, kad Denkeris spaudoje skelbia netikrus darbo
pasiūlymus?
- Taip, Alanai. Iki šiol dar neatsipeikėjau nuo šios žinios.
- Klausyk, man reikia tavo pagalbos. Gal galėtum sudaryti jų
sąrašą?
- Netikrų darbo pasiūlymų?
- Taip, jų.
Tyla.
- Tai užimtų labai daug laiko. Kokį laikotarpį turėtų apimti tas
sąrašas?
- Nežinau... Tarkime, tris paskutinius mėnesius.
- Turėčiau po vieną išrankioti visus skelbimus iš visų laikraš­
čių ir sutikrinti informaciją su mūsų įmonės sąrašais...
- Ar negalėtumto padaryti dėl manęs? Tai... nepaprastai svarbu.
- Šiandien tu kažkoks paslaptingas.
- Prašau, Alisa.
 41

Kadangi buvusio LeMonde žurnalisto rasti nepavyko, nuspren­

džiau gauti informacijos iš tiesioginio šaltinio. Tai buvo kebli už­
duotis, sunki emociniu požiūriu, bet šitaip neabejotinai sužinosiu
kur kas daugiau.
Atrasti namą nebuvo labai sunku. Tuometiniai laikraščiai gana
išsamiai aprašė, kur viskas įvyko. Tame kvartale bendrapavardžių
negyveno, ir telefonų knygoje lengvai radau adresą.
Nuvykau ten automobiliu: Vitri prie Senos buvo už kelių kilo­
metrų į pietryčius nuo Paryžiaus. Neabejojau, jog esu sekamas,
todėl vairavau neatitraukdamas akių nuo veidrodėlio. Nepaste­
bėjau nieko ypatinga, bet nenorėjau rizikuoti. Igoris jokiu būdu
neturi sužinoti, kad esu čia. Todėl įsukau į pietinį greitkelį ties
Orleano vartais ir už kelių kilometrų stabtelėjau avarinėje eismo
juostoje. Tada atbulas ėmiau riedėti atgal nuovaža į greitkelį. Ma­
nevras buvo pavojingas, bet patikimas.
Susigaudyti Paryžiaus priemiesčiuose visuomet nelengva. Ties
kiekvienu raudonu šviesoforo signalu tyrinėjau planą, kurį buvau
išskleidęs ant keleivio sėdynės.
Vitri pasiekiau Maksimo Gorkio bulvaru, pravažiavau pro Ma­
karenkos mokyklą, paskui pasukau į Jurijaus Gagarino prospektą
ir Stalingrado bulvarą. Kurgi aš atsidūriau? Maniau, kad SSRS iši­
ro jau prieš dvidešimt metų... Pasukęs galvą į dešinę, išvydau me­
riją. Iš netikėtumo vos neįsirėžiau į priešais važiuojančią mašiną:
merija buvo lyg sumažinta Kremliaus kopija!

271
 Gerai, visa tai juokinga, bet man vis dėlto reikia rasti kelią...
Pažiūrėkim, kur aš dabar? Robespjero prospektas, Marato gatvė...
Hm... Vien didieji demokratai... Ką gi, išties pasiklydau. Įjungiau
avarines šviesas ir sustojau kelkraštyje šalia kitų pastatytų auto­
mobilių, bandydamas susigaudyti, kur esu. Ak taip, gerai, terei­
kia pasukti Sukilimo prospektu, paskui važiuoti Nuteistųjų stulpo
alėja ir pervažiuoti Sušaudytųjų tiltą. Ištisa programa...
Galiausiai pasiekiau itin ramią gatvę, apstatytą priemies­
čiams būdingais namukais - labai kukliais, bet patraukliais savo
paprastumu. Pastačiau automobilį ir leidausi pėsčiomis. 19 nu­
meriu buvo pažymėtas aukštas ir siauras baltai dažytų plytų
namukas. Tais laikais, kai užterštumas dar nebuvo palikęs savo
niūraus atspaudo, jis turėjo atrodyti žavingai. Dabar dažai vie­
tomis nusilupę, matyti plytos. Lyg nesveiką odą marginančios
rudos dėmės.
Priėjau prie medinių vartelių. Sodas, jei galima taip pavadinti
siaurą plotelį, skiriantį namą nuo gatvės, buvo apleistas, tarpuo­
se tarp netvarkingai ant žemės pažertų akmenėlių žėlė piktžolės.
Numeris 19 buvo užrašytas ant išgaubtos emaliuotos skardinės
lentelės, kabančios tiesiai virš pašto dėžutės be jokio vardo. Su­
kaupiau drąsą ir spustelėjau skambutį.
Gan ilgai niekas neatidarė: namą ir toliau gaubė mirtina tyla.
Paskui prasivėrė durys ir pasirodė suvargęs vyriškio veidas laiko
paaštrintais bruožais. Galėjai numanyti, kad jo veidą šitaip išsko­
bė liūdesys. Kaipmat supratau, kad adreso nesupainiojau.
- Ponas Litrekas?
- Laba diena, pone.
- Aš Alanas Grinmoras. Atvykau užduoti jums keletą klausi­
mų. Iškart atsiprašau, kad sužadinsiu skaudžius prisiminimus, bet
man reikia pasikalbėti apie jūsų sūnų.
Tarp antakių įsirėžusi raukšlė dar labiau pagilėjo, jis papurtė
galvą.
- Ne, pone, - silpnai tarė jis. - Nenoriu apie tai kalbėti. Atsi­
prašau.

272
 Aš nepasidaviau.
- Turiu priežasčių manyti, kad esu panašioje padėtyje kaip
jūsų sūnus tuo metu ir...
- įleisk jį! - iš namo gilumos išgirdau moters balsą.
Vyriškis nuleido akis, liūdnai atsiduso, paskui plačiau pravėrė
duris ir atsitraukė.
Stumtelėjau medinius vartelius, šie girgždėdami atsidarė. Užli­
pau laiptais ir įėjau į vidų.
Interjeras buvo paprastas, nešiuolaikiškas, bet išsyk krito į akis,
kad namas nepriekaištingai švarus, nors oras šiek tiek priplėkęs.
- Neatsistosiu pasisveikinti, man skauda kojas, - tarė krėsle
sėdinti senutė į mazgą surištais plaukais.
- Nieko tokio, ačiū, kad įsileidote, - atsisėdau ant raižytos kė­
dės, į kurią ji man mostelėjo.
Išgirdau girgždant medinius laiptus: senutės vyras lipo į antrą
aukštą.
- Šiuo metu gyvenu jausdamas grėsmę. Ją man kelia psichia­
tras, vardu Igoris Dubrovskis. Jei mano turima informacija teisin­
ga, kadaise jūs jį padavėte į teismą dėl...
- Mūsų sūnaus savižudybės, taip.
- Bet jis išsisuko - buvo išteisintas dėl įrodymų stokos. Ar ga­
lite man papasakoti viską, ką žinote apie tą žmogų?
- Tai įvyko daugiau nei prieš trisdešimt metų... - susimąsčiusi
tarė ji.
- Papasakokite, ką prisimenate. Tai svarbu, nes mėginu... ap­
sisaugoti.
- Žinote... Iki teismo mačiau jį tik vieną kartą...
- Bet juk jis gydė jūsų sūnų...
- Taip, jis irgi, ir mes su juo šnektelėjome, kai nuvedėme pas
jį Fransua. Tiesą sakant, net nebeprisimenu, ką jis tą dieną mums
pasakė...
- Kaip tai - jis irgi?
- Fransua gydė du gydytojai.
- Jūsų sūnus turėjo du psichiatrus?

273
 - Taip. Daktarą Dubrovskį ir tą kitą ligoninėje.
Susimąsčiau.
- Gal norite, mano vyras paruoš jums kavos? - maloniai pa­
siūlė ji.
- Ne, labai ačiū. Sakykite, ką jūsų sūnus pasakojo apie Igorį
Dubrovskį?
- O, jis man nieko nepasakodavo, pone. Žinote, jis nebuvo šne­
kus. Viską laikydavo užgniaužęs savyje. - Senutė atsiduso ir pri­
dūrė: - Be abejo, tai jį labai slėgė...
- Bet... kodėl į teismą padavėte Dubrovskį, jeigu jį gydė du
daktarai?
- Žinote, pone, būna dalykų; kurie pranoksta mūsų jėgas.
Mums tai nedaug terūpėjo, vis tiek žinojome, kad Fransua nebe-
susigrąžinsime. Jis buvo vienintelis mūsų sūnus. Jammirus, mūsų
pasaulis sugriuvo. Visa kita nebeturėjo reikšmės. Padavėme gy­
dytoją į teismą, nes mūsų šito paprašė, mes patys niekada niekam
nesiekėme atkeršyti. Nėra prasmės kovoti su likimu.
- Bet kodėl padavėte į teismą Igorį Dubrovskį, o ne kitą psichi­
atrą? Kodėl gi ne abu? Ir... kuo jį kaltinote?
- Mums paaiškino, kad tai jis pastūmėjo Fransua į savižudybę.
Žinote, mes nieko neišgalvojome. Tik pasakėme tai, ką mums lie­
pė pasakyti. O į teismą kaskart eidavome nenoromis. Labiausiai
troškome likti vieni.
- Palaukite, palaukite... Kas jums tai pasakė?
- Ponas, kuris mums patarinėjo. Jis nuolat kartojo: „Pagalvoki­
te apie jaunuolius, kuriuos išgelbėsite.“
- Turite omeny - jūsų advokatas?
- Ne, ne advokatas. Tas niekada nebuvo pas mus atvykęs...
- Tai kas tada?
- Nebeprisimenu. Prabėgo daugiau nei trisdešimt metų...
O tada į namus buvo atvykę daug žmonių... Pirmiausia gaisri­
ninkai, tada policininkai, komisaras, draudimo agentai... Visų tų
žmonių mudu su vyru nepažinojome.
- O tas žmogus? Nežinote, kokios buvo jo pareigos ar oficialus
vaidmuo?

274
 - One... Man labai gaila. Visai nebeprisimenu jo veido. Vienin­
telis dalykas, kurį atmenu, - kad jis buvo pamišęs dėl savo batų.
Tai mums atrodė taip keista, kad net ir dabar prisimenu!
Iš tokios informacijos man jokios naudos...
- Tikrai pamišęs, - toliau kalbėjo ji. Atgijus prisiminimams ji
liūdnai šypsojosi. - Jis primygtinai reikalavo, kad mūsų šuo laiky­
tųsi atokiai nuo jo batų. Na taip, šunelis truputį seilėjosi... O kol
kalbėjomės, iš kišenės jis keletą kartų išsitraukė nosinę ir ja šluos­
tė batus. Išeidamas ilgai valėsi kojas į kilimėlį. Turiu pasakyti, tai
mane truputį įžeidė...
 42

Jūsų priešų priešai nebūtinai yra jūsų draugai. Žmogus, su ku­

riuo tą rytą susitariau susitikti už biržos pastato, nebuvo mano
draugas ir tikrai niekada juo netaps.
Ir vis dėlto tai buvo vienintelis žmogus, galintis įvaryti Den-
keriui nemigą. Fišermanas. Fišermanas, žurnalistas, reguliariai
skelbiantis neigiamus atsiliepimus apie mūsų įmonę laikraštyje
Les Echos. Fišermanas, kuris niekada nebuvo įkėlęs kojos į mūsų
įmonę, bet vieną dieną drįso parašyti, kad „Denkerio konsultacijų“
darbuotojai nepakankamai produktyvūs. Dėl to įmonės vadovybė
ėmėsi priemonių, tinkamų pačiamgriežčiausiam iš visų įmanomų
planų, o mes ėmėme jausti dar didesnį spaudimą.
Šnektelėjome telefonu, ir ašjį įtikinau susitikti: kalbėjau gana pa­
slaptingai, kad sukurstyčiau jo smalsumą, bet nieko neatskleidžiau.
Atėjau anksčiau ir atsisėdau prie apskrito marmurinio staliuko
metaliniais apvadais, {dienojus klientų buvo nedaug, bet jautėsi
šioks toks sujudimas: artėjo pietų metas. Padavėjas mikliai dengė
stalus. Barmenas prie baro stovintiems nuolatiniams klientams
pilstė alų ir pusbalsiu šnekučiavosi su jais, o už jo stovintis kavos
aparatas spjaudėsi espreso kava ir skleidė arabikos aromatą. Lan­
gus plaunantis darbininkas lengvai sukiojo valytuvą, ir muiluoto
vandens dryžiai, kuriuos prieš akimirką paliko jo kempinė, stebu­
klingai pranykdavo. Šaligatviu be perstojo zujo kostiumuoti vyrai
su kaklaraiščiais ir moterys tamsiais kostiumėliais.
Fišermanui apibūdinau, kaip atrodau, kad jis mane pažintų. Bet
kai pamačiau įžengiantį labai rimtą vyrą tvido švarku, marškiniais
276
 su prasegta apykakle, nosį pabalnojusį dideliais akiniais rudais
vėžlio kiauto rėmeliais, kurie vos slėpė vešlius antakius, supratau,
kad tai jis, jam dar manęs nepastebėjus.
Jis santūriai, nė nešyptelėdamas pasisveikino. Pasiūliau pavai­
šinti kava, bet jis atsisakė.
- Kaip minėjau telefonu, - tariau, - keletą dienų galėsiu jums
pranešinėti, kaip kitą dieną keisis „Denkerio konsultacijų“ akcijų
kursas.
- Ir kas jums suteikia tokių... gebėjimų?
- Kartkartėmis aš sužinau apie įvykius anksčiau, nei jie bus pa­
viešinti.
Jis įtariai mane nužvelgė.
- Ir iš kur gavote tą informaciją?
- Aš ten dirbu.
Fišermanas įsmeigė į mane šiek tiek niekinamą žvilgsnį.
- Ko norite mainais? - pasiteiravo jis taip, lyg neturėtų jokių
iliuzijų dėl žmogaus prigimties.
- Nieko.
- Nedarytumėte to, jei nebūtumėte suinteresuotas.
- Sutinku.
- Tai kokia jums iš to nauda? - tardė žurnalistas.
Ramiai atlaikiau jo žvilgsnį.
- Nekenčiu Marko Denkerio. Visa, kas gali jam pakenkti, man
kelia džiaugsmą.
Atrodo, mano atsakymas jį patenkino. Jis atitiko Fišermano pa­
saulėžiūrą.
Jis mostelėjo padavėjui, kad atneštų kavos. Kalbėjau toliau:
- Kiekvieną sykį, kai kritikuojate jo įmonę, jis sprogte sprogsta
iš pykčio.
Jis niekaip nesureagavo, toliau sėdėjo akmeniniu veidu.
- Taigi jūs man iš anksto pranešite apie... jums žinomus įvy­
kius, taip?
- Ne, apie įvykius jums nieko nepasakosiu. Bet kai būsiu tikras,
kad informacija netrukus bus paskelbta, įspėsiu jus.

277
 - Ir kas tada pasikeis?
- Jei atsižvelgsite į mano įspėjimą ir parašysite neigiamą atsilie­
pimą apie akcijas, spaudoje dar nepasirodžius svarbiai informacijai,
žmonės vis labiau ims manyti, kad „Denkerio konsultacijose“vyks­
ta negeri dalykai. Tai pablogins padėtį. O kaip tik to aš ir noriu.
Keletą akimirkų jis tylomis žiūrėjo į mane.
- Mane domina, - pratarė jis, - ir pati informacija, ne vien
skelbimas, kad ji netrukus pasirodys.
- Informacijos aš jums neduosiu. Nereikia norėti pernelyg
daug... Šiaip ar taip, jūsų darbas - prognozuoti biržoje kotiruo­
jamų įmonių akcijų kursą, ar ne? Aš jums suteiksiu galimybę vi­
siems pranešti, kada „Denkerio konsultacijų“ kursas kris. Tai jau
labai daug...
Jis nieko neatsakė, bet ir toliau dėbsojo į mane nepatikliu
žvilgsniu.
- Tokią galimybę turėsite tik jūs, - pridūriau.
- Niekas negarantuoja, kad jūsų prognozės pasitvirtins...
- Šią savaitę pats įsitikinsite.
Jis kilstelėjo antakį. Palinkau prie jo ir prabilau tyliau, norėda­
mas pabrėžti savo žodžių svarbą.
- Poryt, - tariau, - „Denkerio konsultacijų“ kursas per dieną
nukris mažiausiai trimis procentais.
Jis keletą akimirkų niūriai žvelgė į mane, paskui, netardamas
nė žodžio, išgėrė savo kavą. Regis, smarkiai dvejojo.
- Vis tiek, - galiausiai burbtelėjo, - negaliu publikuoti nuomo­
nės, pagrįstos gandais, kuriuos skleidžia man net nepažįstamas
žmogus.
- Elkitės kaip norite. Aš jums perduosiu... tarkime... tris prane­
šimus. Jeigu jais nepasinaudosite, tada kitą informaciją pasakysiu
kuriam nors jūsų kolegai iš konkurentų laikraščio.
Atsistojau, iš kišenės išsitraukiau keletą monetų ir padėjau ant
stalo - susimokėjau už savo kavą. Ne už jo. Tada išėjau, palikęs jį
su jo skeptiškomis mintimis.
 43

Iš minčių mane pažadino telefono skambutis. Pakėliau ragelį.

- Nepadėkite ragelio, perduodu telefoną savo vyrui...
Ilga tyla.
- Alio? Ponas Grinmoras?
Tučtuojau atpažinau tą tęsiamą balsą.
- Tas pats.
- Skambina Raimonas Veržė. Žinote, buvęs Le Monde vyriau­
siasis redaktorius...
- Taip taip, žinoma, kaip gyvuojate?
- Labai gerai, ačiū, pone. Skambinu jums, nes, manau, atradau,
kas slepiasi už Žano Kalako slapyvardžio...
Laimė pradėjo man šypsotis. Pagaliau galėsiu pasikalbėti
su žmogumi, kuris parašė, aišku, negailestingą, bet tokį išsamų
straipsnį apie Igorį Dubrovskį, kad, be abejo, turėjo jį pažinoti.
- Taip ir maniau, - toliau kalbėjo jis, - tai žymus žmogus. To­
dėl jo pavardės nebuvo mano slapyvardžių sąraše.
Pajutau, kad širdis daužosi it pašėlusi.
- Sakykite man viską. Kas jis?
- Prašau?
Visai pamiršau, kad jis apykurtis. Pakartojau aiškiai tardamas
žodžius:
- Kas jis toks?
- Na, pirmiausia pabrėšiu, kad laikausi taisyklių, pone. Jotapa­
tybę atskleidžiu tik dėl to, kad jis jau seniai miręs. Priešingu atveju
saugočiau jo anonimiškumą. Bet dabar tai nebesvarbu...

279
 Apmiriau. Viskas žlugo.
- Atstačiau jo pavardę, nes prisiminiau, kad kai kurie mėgdavo
susikurti slapyvardį, kuris būdavo jų vardo ir pavardės anagrama.
Sugaišau gerą valandą, kol nustačiau, kad už Žano Kalako slepiasi
Žakas Lakanas.
- Lakanas, garsusis psichoanalitikas?
- Tas pats.
Sutrikau. Už ką Lakanas taip pyko ant Dubrovskio, kad net pa­
rašė apie jį tulžingą straipsnį?
Šį klausimą uždaviau ir savo pašnekovui.
- O štai šito aš nežinau, pone. Gal tik koks specialistas galė­
tų jums atsakyti... Dėl viso pikto galėtumėte paklausti Kristinos
Vespal.
-Kas ji?
- Kristina Vespal - buvusi žurnalo Sciences humaines žurna­
listė. Psichoanalizė ir visi tie dalykai - jos aistra. Ji su malonumu
atsakytų į jūsų klausimus. Ją rasti nesunku: nuo tada, kai išėjo į
pensiją, visas popietes leidžia Deux Magots.
- Sen Žermen de Prė kavinėje?
- Kaip?
Pakartojau, aiškiai tardamas kiekvieną skiemenį.
- Taip, tenai. Galėtumėte užeiti ir ją pakalbinti. Ją tikrai atpa­
žinsite - visada dėvi ekstravagantiškas skrybėles. Mūsų laikais to­
kių retai beišvysi... Ji labai lengvai bendrauja, pamatysite. Aš jai
skambtelėsiu ir papasakosiu apie jus.
***

Gatvę radau ne taip jau lengvai. Ji buvo už Bastilijos aikštės,

einant Respublikos aikštės link, neatnaujintame kvartale, dar al­
suojančiame kadaise populiarių, bet dabar nebemadingų gatvių
žavesiu. Daugumos daugiabučių pirmame aukšte buvo įsikūrusios
parduotuvėlės arba amatininkai. Jų durys buvo atvertos į gatvę, ir
visi, išlindę ant šaligatvių, linksmai bendravo: pasidalyti kvartalo

280
 naujienomis buvo ne mažiau svarbu nei dirbti. Prekių išvežiotojai
krovė prekes vidury gatvės, šūkčiodami pažįstamiems, ir, perrėk­
dami kitus, įsitraukdavo į vykstančius pokalbius. Jie triukšmingai
stumdė padėklų vežimėlius ir kartais koks krovinys jiems nukris­
davo, pralinksmindamas žiūrovus.
Galėjai matyti prie siuvamosios dirbantį batsiuvį, aplinkui tvy­
rojo kaitinamos odos kvapas. Jo kaimynystėje buvo įsikūrusi bui­
tinių prekių krautuvėlė poetišku pavadinimu „Spalvų pardavėjas“.
Vos užmetus akį į jo prekystalį, paaiškėdavo, kad pavadinimas ne­
meluoja: ten buvo neįtikėtinas margumynas kasdienio naudojimo
daiktų, kurių gausybę ir įvairovę sunku net įsivaizduoti. Pakabai,
įvairiaspalviai skalbinių segtukai, kempinės, languoti medvilniniai
virtuviniai rankšluosčiai, žalios, geltonos ir mėlynos prijuostės,
visa raudonų, geltonų ar šviesiai rudų plastikinių dubenų bei ki­
birų kolekcija... Visa tai riogsojo tiesiai ant šaligatvio ir džiugino
praeivio akį. Vaisių ir daržovių pardavėjas stabdė praeivius, skam­
biu balsu rėkaudamas savo prekių kainas. Kiek toliau kelią pastojo
vidury šaligatvio stūksantis metalinis spaudos perpardavinėtojo
stovas, pilnas laikraščių su stambiomis antraštėmis, skelbiančio­
mis apie skandalus. Buvo girdėti, kaip šnypščia garai gretimo­
je drabužių valykloje, iš kurios sklido stiprokas kvapas. Priešais
įsikūrusios kiaulienos produktų parduotuvės vitrinoje puikavosi
milžiniškos Morto rajono dešrelės, dar garuojantys pyragai su sū­
riu, korsikietiškos dešros, už virvučių sukabintos ant geležinių ka­
blių, ir dar daugybė kitokių vienas už kitą gardesnių skanėstų.
Gana gerai prisiminiau, kokie nuasmeninti ir šalti Amerikos
prekybos centrai, todėl suvokiau, kaip pasisekė prancūzams, kad
kai kuriuose kvartaluose mažų krautuvėlių dėka dar verda gyve­
nimas. Ar jie patys tai supranta, ar irgi ketina jas numarinti, -
juk drauge išnyktų paskutinė žmogiška šiluma, dar tebejuntama
mieste? Kokia prasmė didžiuliuose prekybos centruose prisi­
pirkti daugiau už mažesnę kainą, jei paskui teliktų grįžti į miega­
muoju kvartalu tapusį miestą, seniai netekusį savo sielos - mažų
krautuvėlių?

281
 51 numeriu buvo pažymėtas daugiaaukštis pastatas nuo laiko
patamsėjusiu fasadu. Prie tarpuvartės kabojo graži, neabejotinai
rankų darbo lentelė, kurioje buvo išdidžiai skelbiama: „SPEECH-
MASTERS asociacija, laiptai iš kiemo pusės“.
Žengiau pro tarpuvartę ir patekau į vidinį kiemą. Priešais stūk­
sojo kitas daugiaaukštis namas, jo durys buvo uždarytos. įeiti ga­
lėjai tik surinkęs kodą. Jokios lentelės, jokios nuorodos į asociaci­
ją. Keista... Kai ėjau atgal per kiemą, mano žvilgsnį patraukė palei
abu pastatus jungiančią šoninę sieną besileidžiantys laiptai. Iš tolo
įžiūrėjau nedidelę lentelę, viela pritvirtintą prie turėklų. Sudvejo­
jau, bet dėl viso pikto priėjau: tokie laiptai galėjo vesti tik į rūsį,
niekur kitur. Eidamas artyn įskaičiau ranka užrašytą asociacijos
pavadinimą su žemyn nukreipta strėle. Pasilenkiau per turėklą že­
myn. Neryški dienos šviesa krito tik ant pirmųjų laiptelių, tolesni
skendėjo prieblandoje, dar tolesni - tamsoje. Apatinių pakopų ne­
simatė. Nelabai įkvepiantis vaizdas...
Vis dėlto nulipau laiptais, jausdamasis taip, lyg leisčiausi į pačias
kvartalo gelmes. Apačioje buvo geležinės durys su skambučiu. Pa­
spaudžiau ir ėmiau laukti. Buvošalta ir drėgna. Duris atidarė ir suma­
nimi pasisveikino apie trisdešimties metų vyriškis rusvais plaukais.
- Laba diena. Mano vardas Erikas.
- Alanas. Labai malonu.
Nors ir šypsojosi, jis atrodė labai rimtas. įėjau vidun.
Viduje man iškart patiko. Nepaprastai erdvi patalpa su nuo­
stabiomis skliautuotomis akmeninėmis lubomis. Provisuose kam­
puose įtaisytas stiklines plyteles skverbėsi dienos šviesa. Apšvieti­
mą papildė ir pigios halogeninės lempos. Senos, nutrintos grindys
vietomis buvo aplūžusios. Nesunku įsivaizduoti, kiek daug jos re­
gėjo. Kitame patalpos gale buvo sukalta medinė scena, - tokios
anksčiau būdavo mokyklose. Nepaprastai žavinga. Scenos apačio­
je buvo sustatyta keliasdešimt, gal net koks šimtas taburečių, - jos
užėmė beveik visą patalpą. Prie įėjimo stovėjo virtuvinis stalas su
kavos aparatu ir įspūdinga krūva viena ant kito sumautų plastiki­
nių stiklinaičių. Po stalu dūzgė nedidelis šaldytuvas.

282
 - Ar anksčiau čia buvo... rūsys?
- Jūs esate buvusiame baldžių šeimos sandėlyje. Čia dirbo ke­
lios jų kartos - iki 1975 metų, kai į pensiją išėjo paskutinis bal­
džius, neturėjęs kam perduoti savo amato.
Įsivaizdavau, kaip baldžiai peiliais, kaltais ir mediniais plaktu­
kais apdirba medį, o paskui laiko savo gaminius šičia, kur turbūt
tvyrojo pušies, ąžuolo, riešutmedžio, palisandro ar raudonmedžio
kvapai.
- Sakykite, kodėl nusprendėte užsirašyti į šiuos kursus? - labai
rimtai pasiteiravo jis.
Jis atrodė pasitikintis savimi, bet nepasipūtęs ir kalbėjo ramiu,
maloniu balsu. Tačiau į mane žiūrėjo griežtokai, lyg vertindamas.
Jaučiausi taip, tarsi turėčiau pasiteisinti, nors tikėjausi, kad jis puls
liaupsinti savo institutą...
- Kodėl? Na, aš nemoku kalbėti viešai, siaubingai jaudinuo­
si ir visiškai sutrinku, o netrukus man reikės sakyti kalbą gana
gausiai publikai. Norėčiau pirma pasitreniruoti, kad išvengčiau
katastrofos...
- Aišku.
- Kaip vyksta pamokos?
- Pamokų nėra.
- Štai kaip?
- Kiekvienas kursų dalyvis lipa tiesiai ant scenos ir dešimt mi­
nučių kalba pasirinkta tema. O kiti ant lapelių užrašo savo atsilie­
pimus ir atiduoda jam.
- Atsiliepimus?..
- Taip, nuomonę apie jo pasirodymą. Daugiausia komentuo­
jama, kaip sekėsi oratoriui: smulkūs jo trūkumai, kalbant būdingi
tikai, nesklandžios vietos, žodžiu, viskas, ką galima pagerinti, -
tiek balsas, tiek laikysena ar pranešimo struktūra.
- Suprantu.
- Jei mūsų susirenka trisdešimt, jūs gaunate trisdešimt lapelių.
O tada jau pats skaitote, kokie dalykai dažniausiai kartojasi ko­
mentaruose, ir kitą sykį stengiatės pasitaisyti ir pasirodyti geriau.

283
 Šiek tiek suraukęs antakius, jis pabrėžė žodžius „pasitaisyti“ ir
„geriau" - lyg koks mokytojas. Šiaip ar taip, metodas man pasiro­
dė įdomus.
- Kada galiu pradėti?
- Susitikimai prasideda rugpjūčio 22 dieną. Vyks kiekvieną sa­
vaitę.
- Tik rugpjūčio 22 dieną? O anksčiau ne?
- Ne, visi atostogauja.
Man galas... Visuotinis susirinkimas, jeigu jame dalyvausiu,
įvyks 28 dieną. Tad turėsiu tik vieną užsiėmimą, - man tai atrodo
mažoka... Pasidalijau savo nuogąstavimais.
- Žinoma, tai nėra gerai. Pagal mūsų metodą reikia įdėti ne­
mažai pastangų. Vis dėlto gausite pastabų, kurios jums truputį
padės pasirengti tai kalbai... Reikėjo pradėti anksčiau.
Paskutinį sakinį jis ištarė lyg priekaištaudamas.
 44

- Mano brangusis Alanai Grinmorai! Kaip laikotės?

Mane sutrikdė, kad moteris, kurią matau pirmąkart gyveni­
me, kreipiasi į mane taip džiaugsmingai, tarsi jau dvidešimt metų
būtume bičiuliai... Pusė lankytojų atsigręžė į mus. Ji teatrališkai
ištiesė man glebią ranką delnu į apačią, pusiau primerkusi akis.
Ko ji nori? Kad pabučiuočiau ranką? Kaip sugebėdamas ją pa­
spaudžiau.
- Laba diena, ponia Vespal.
- Mano mielasis Raimonas Veržė apie jus taip palankiai atsi­
liepė...
Sunkiai įsivaizdavau buvusį Le Monde vyriausiąjį redaktorių,
žarstantį komplimentus mano adresu.
- Sėskitės, - ji mostelėjo į kėdę šalia savęs. - Tai mano stalas,
maloniai prašom. Žoržai?
- Ponia?
Ji atsigręžė į mane.
- Ką gersite, Alanai? Jukleidžiate vadinti jus Alanu, ar ne? Toks
gražus vardas... Spėju, jūs anglas.
- Amerikietis.
- Tai vienas ir tas pats. Ko norėtumėte?
- Ėėė... Kavos.
- Juk išgersite ir truputį šampano? Žoržai, dvi taures, drauguži!
Šią rugpjūčio pavakarę Deux Magots kavinės terasa buvo pil­
nutėlė tiek turistų, tiek nuolatinių klientų. Šie, regis, buvo įpratę
kalbėtis sėdėdami prie skirtingų staliukų. Kaip ir tikėjausi, Kristi-
285
na Vespal dėvėjo milžinišką skrybėlę - šviesiai rausvą, su aukštyn
pakeltu vualiu ir prie krašto prisiūtu ryškiai rožiniu paukšteliu.
Nuo galvos iki kojų apsirengusi rausvai ponia atrodė ekscentriš­
kai, bet sykiu ir labai elegantiškai. Jai tikrai jau buvo septynias­
dešimt metų, n6rs galėjai justi, kad jos protas ir gyvybingumas -
kaip dvidešimtmetės merginos.
- Mano švelnusis Raimonas sakė, kad domitės Žako?
- Žako?
- Taip, jis man pasakė: „Papasakok jamviską, ką žinai apie La-
kaną.“O aš jam atsakiau: „Brangusis, tu net neįsivaizduoji, kiek aš
apie jį žinau! Tamneužtektų ir visos nakties, o aš nenumanau, kiek
laiko turi Alanas...“
- Tiesą sakant... mane domina jo santykiai su kitu psichiatru.
Tokiu Igoriu Dubrovskiu.
Papasakojau jai apie skaitytą straipsnį.
- A, Lakanas ir Dubrovskis! Apie tuos du ir amžiną jų konku­
renciją būtų galima parašyti romaną!
- Jų konkurenciją?
- Žinoma! Daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais, o jų san­
tykius - konkurencija! Lakanas pavydėjo Dubrovskiui, tai aki­
vaizdu...
- Pavydėjo... Kada tai buvo?
- Aštuntajame dešimtmetyje, kai pamažu pradėjo sklisti gar­
sas apie Dubrovskį.
- Bet juk Žakas Lakanas tada jau buvo garsus ir pripažintas,
man regis. Tai buvo į jo gyvenimo pabaigą, tiesa? Kaipgi jis galėjo
pavydėti nepažįstamam jaunuoliui?
- Žinote, reikia atsižvelgti į to meto situaciją. Lakanas buvo
iškili Prancūzijos psichoanalizės figūra. Psichoanalizė buvo tokia,
kokia buvo, todėl visiems atrodė normalu, kad pacientas penkioli­
ka metų guli ant kušetės ir dėsto savo problemas. Ir štai vieną gra­
žią dieną atsiranda jaunas rusas, kuris savo pacientų problemas
išsprendžia per keletą seansų... Tai ne visai pagal taisykles, tiesa?
- Galbūt į pacientų problemas nebuvo... įsigilinama?

286
 - Na, šito aš nežinau. Šiaip ar taip, pacientas, kenčiantis nuo...
nežinau, tarkime, vorų fobijos, galėjo rinktis: penkiolika metų ant
kušetės pas Lakaną arba pusvalandis su Dubrovskiu. Ką jūs pasi­
rinktumėte?
- Vadinasi, Lakanas pavydėjo Dubrovskiui jo rezultatų.
- Taip, ir ne tik jų... Iš tikrųjų jie buvo visiškai skirtingi.
- Kuo gi?
- Viskuo. Vienas buvo senas, kitas - jaunas. Lakanas buvo
intelektualas, konceptualizavęs savo metodą ir rašęs knygas. Du-
brovskis buvo pragmatikas, pasisakantis už konkrečius veiksmus
ir siekiantis rezultatų. Be to, skyrėsi ir jų modelių kilmė.
- Turite omeny, jų naudojamų metodų?
- Taip. Psichoanalizę sukūrė europiečiai. O Dubrovskis pir­
masis Prancūzijoje pradėjo taikyti kognityvinę terapiją, sukurtą
Jungtinėse Valstijose.
- O kas čia bloga?
- Sakykime taip: tuo metu intelektualų sluoksniuose vyravo
antiamerikietiškos nuotaikos. Bet, žinote, tai dar ne viskas... Juos
skyrė ir pinigai.
- Pinigai?
-- Taip, Dubrovskis buvo turtingas, labai turtingas. Jis iš tur­
tuolių šeimos. Priešingai nei Lakanas, kuris dar ir nemokėjo elgtis
su pinigais.
Ji gurkštelėjo šampano.
- Tiesą sakant, - toliau kalbėjo Kristina Vespal, - manau, kad
Lakanas apie nieką kita ir nebegalvojo, tik apie Dubrovskį. Pavy­
dėdamas greitų rezultatų, jis pradėjo vis labiau trumpinti savo pa­
ties seansus. Galiausiai į jo kabinetą užėjęs pacientas vos spėdavo
praverti burną: po penkių minučių Lakanas jį nutraukdavo ir sa­
kydavo: „Jūsų seansas baigtas.“
- Neįtikėtina...
- Ir tai dar ne viskas. Jis taip pavydėjo Dubrovskio turtų, kad
žvėriškai pakėlė savo įkainius. Vienu metu jis prašė net penkių
šimtų tuometinių frankų - už kelių minučių pokalbį tai beprotiš­

287
 kai daug. Viena pacientė atsisakė tiek mokėti. Jis čiupo jos rankinę
ir pats iš piniginės išsitraukė pinigus. Mano Žako tikrai buvo nu­
važiavęs stogas!
Gurkštelėjau šampano, mėgaudamasis subtiliu jo aromatu. Ki­
toje aikštės plikėje stūksojo Sen Žermen de Prė bažnyčia, gražesnė
nei kada nors Anksčiau.
- Liūdniausia tai, - toliau kalbėjo ji, - kad jei Lakanas būtų
tiesiog ignoravęs Dubrovskį, visi būtų labai greitai jį užmiršę.
- Dubrovskį? Kodėl? Jeigu jis pasiekdavo geresnių rezultatų...
- Ak, mano mielas bičiuli, iškart matyti, kad jūs amerikietis,
jei užduodate tokį klausimą. Jūs, amerikiečiai, vertinate rezulta­
tus. O mes, prancūzai, žavimės intelektu. Rezultatai mums atrodo
kone antraeilis dalykas...
Pasiraususi rausvame krokodilo odos rankinuke, ji išsitraukė
kišeninio formato knygą.
- Štai! Atnešiau ją jums. Atsiverskite bet kurią vietą ir paskai­
tykite...
Paėmiau Žako Lakano knygą. Atsiverčiau per vidurį.
Vaikų interpretatorių temos struktūrą apibūdindami meilės
nebuvimu, kurio įrodymas - dažnas subjekto neteisėtumas, ir ko­
kiu nors mentaliniu dariniu, tokiu kaip „didybės romanas" kuris
paprastai pasireiškia nuo aštuonerių iki trylikos metų, autoriai
mini tame amžiuje pradėtą kurti išgalvotą istoriją apie pakeistą
vaiką, pagal kurią kokia nors kaimo senmergė susitapatina su sė­
kmingesnių dubleriu, ir taip pat kokio nors „netikro dofino“tokiu
pat būdu pateisinamas pretenzijas. Tačiau šis savo teises gina,
smulkiai aprašydamas išpažiūrosgyvulišką mašiną, kurios viduje
jį reikėjopaslėpti pirmojo pagrobimo metu...
- Nieko nesuprantu, bet aš juk ne psichiatras.
- Būkite tikras, psichiatrai čia irgi nieko nesupranta. Bet čia
Prancūzija: kuo mažiau žmonės supranta, ką jūs šnekate, tuo tvir­
čiau tiki, kad esate genijus.
- Nieko sau...
288
 - Tad įsivaizduokite Dubrovskį - labai konkretų, pragmatišką,
su užduotimis, kurias reikia įvykdyti. Šalia Lakano jis atrodė kone
mulkis...
Tą akimirką neatsargiai mostelėjau ranka ir apverčiau savo tau­
rę. Šampanas išsiliejo ant stalo ir ėmė varvėti ant batų. Laimė, ant
mano batų...
- O štai šito Žakas Lakanas būtų nepakentęs.
- Apsipilti kojas šampanu?
- Dar ir kaip! Jis buvo pamišęs dėl batų.
Sudrebėjau.
- Pamišęs dėl batų...
- Tai buvo jo aistra! Tarp dviejų seansų jis išsmukdavo iš savo
kabineto pro slaptas duris, palikęs laukiamajame sėdinčius paci­
entus, ir eidavo nusipirkti batų. Nuostabu, ar ne?
 45

Gerai. Jaunasis Fransua Litrekas nusižudė. Jis turėjo du psi­

chiatrus, vienas jų buvo Igoris.Dubrovskis. Liguistai pavydus Ža­
kas Lakanas pasinaudoja proga ir padaro viską, kad Dubrovskį
sužlugdytų. Pasirašęs slapyvardžiu, Le Monde išspausdina triuš­
kinantį straipsnį, kuriame smerkia jo metodus. Taip pat nuvyksta
pas jaunuolio tėvus ir manipuliuodamas paskatina juos pareikšti
kaltinimus Dubrovskiui. Jį išdavė batų manija... Psichiatrui tai ne­
atleistina... Kadangi teismas kolegos vis dėlto nenuteisia, Lakanas
pasitelkia savo įtaką ir priverčia gydytojų asociacijos tarybą paša­
linti Dubrovskį, taip sužlugdydamas trukdyti pradėjusią jo karjerą.
Tarkime, kad taip ir buvo. Kodėl gi ne... Bet jei Igoris Dubrovskis
išties buvo nekaltas dėl tos savižudybės, kaip paaiškinti nesupran­
tamą jo elgesį? Kamstengtis straipsniu apie teisę į savižudybę pri­
vilioti depresijos kamuojamus nelaimėlius į Eifelio bokštą, savo
karaliją, ir ten juos gaudyti, šiems dar nespėjus įgyvendinti savo
užmačių? Kad būtų lengviau jais manipuliuoti? Norint išgauti iš
jų pažadą? Koks tikslas? Ką tai duos? Ir kaip paaiškinti, kad jis už-
sirašinėjo pastabas apie mane dar prieš man bandant nusižudyti?
Ojo santykiai su Odre?
Paskendęs mintyse visiškai nesiklausiau, kas kalbama šio pir­
madienio ryto susirinkime. Lukas Fosteri ir Greguaras Laršė pik­
tokai komentavo per vaizdo projektorių rodomus skaičių stulpe­
lius, skaičius ir vėl skaičius, visais aspektais, paskui - it botagai
išsiraičiusias kreives, diagramas su lazdas primenančiais stulpe­
liais, skritulines diagramas, panašias į supjaustytą sūrio galvą.
290
 Jaučiausi neturįs nieko bendra su jų kalbomis, nutolęs nuo visų
tų beprasmių rezultatų... Tarsi iš tolo girdėjau prislopintus, nesu­
prantamus jų balsus. Du bepročių namų prižiūrėtojai, su įkarščiu
priekaištaujantys susirinkusiems pamišėliams, kad šie pažymėjo
neteisingus numerius loto langeliuose. Mes buvome niekam tikę,
nekompetentingi, nesugebantys atspėti, kokie skaičiai iškris. Per
projektorių jie mums rodė, kaip būsime baudžiami: botagų kir­
čiais, lazdų smūgiais, paskui nebegausime sūrio. Tada jie parodė,
kad ateityje botagas pailgės ir pakils nelyginant pulti pasirengusi
gyvatė, lazdos taps storesnės, negausime dar didesnės sūrio da­
lies. Bepročiai ėmė ploti. Turbūt jie mazochistai.
Susirinkimas baigėsi vėlai, visi išlėkė pietauti. Visi, išskyrus
mane. Grįžau į savo kabinetą ir palaukiau, kol aukšte nieko nebe­
liks. Paskui paėmiau aukštai ant lentynos padėtą segtuvą, išsitrau­
kiau du po atmestų gyvenimo aprašymų krūva gulėjusius lapelius
ir įkišau juos į aplanką.
Išėjau į koridorių, apsižvalgiau į visas puses ir ištempiau ausis.
Visur tylu. Priėjęs laiptus vėl stabtelėjau. Vis dar nė vieno žmo­
gaus. Tyliai nulipau į žemesnį aukštą ir, prieš išeidamas iš laiptų
aikštelės, sustojau. Tylu. Kyštelėjau nosį - nieko. Pajutau, kad pra­
dedu jaudintis. Nusėlinau iki patalpos, kurioje stovėjo fakso apa­
ratas, ir smarkiai plakančia širdimi smukau į vidų. Įdėjau lapus į
aparatą, patikrinau, ar gerai juos įstačiau. Kad tik neįstrigtų... Dar
kartą žvilgtelėjau į koridorių. Ramu. Atsiverčiau užrašų knygutę ir
surinkau pirmąjį numerį. Mano pirštai drebėjo. Paspaudus myg­
tuką, kaskart pasigirsdavo pyptelėjimas, - man jis atrodė kurti­
nančiai garsus. Galop spustelėjau Start ir aparatas pradėjo traukti
vidun pirmą puslapį.
Užtrukau beveik dvidešimt minučių, kol netikrų „Denkerio
konsultacijų“darbo pasiūlymų sąrašą išsiuntinėjau visų Prancūzi­
jos laikraščių redakcijoms. Visų, išskyrus Les Echos.
 46

Tą vakarą Igoris Dubrovskis buvo vienas. Vienas savo didžiu­

lėje svetainėje, kurioje subtilus apšvietimas kūrė ramią ir jaukią
nuotaiką. Sėdėjo vienas prie fortepijono ir skambino Rachmani-
novo sonatą. Stiprūs pirštai bėgiojo klavišais, juos valdė, jiems įsa­
kinėjo, o nepaprastai švarūs fortepijono Steinway garsai galingai
aidėjo didžiulėje erdvėje.
Staiga jamuž nugaros atsidarė durys. Nenustodamas groti Du­
brovskis žvilgtelėjo sau per petį. O, Katrina. Tai jai nebūdinga -
šitaip įsiveržti vidun.
- Vladi nė kiek neabejoja! - išdrožė ji susijaudinusi.
Igoris atitraukė rankas nuo klavišų, nuspaudęs dešinį pedalą,
kad paskutinis akordas aidėtų kuo ilgiau.
- Vladi tvirtina, - toliau kalbėjo ji, - kad per visuotinį susirin­
kimą Alanas rengiasi iškelti savo kandidatūrą į generalinio direk­
toriaus postą!
Igoris nurijo seiles. Visko galėjo tikėtis, tik ne šito.
Jis paleido pedalą, ir paskutiniai muzikos garsai kaipmat nuti­
lo. Stojo gūdi tyla. Katrina, kuri paprastai būdavo tokia rami, aki­
vaizdžiai sunerimusi vaikščiojo pirmyn atgal kalbėdama:
- Atrodo, jis užsirašė į specialų centrą, kuriame mokoma vie­
šai kalbėti. Vienamužsiėmimui. Tik vienam. Ir po trijų savaičių jis
stovės priešais nežinau kiek žmonių ir bandys įtikinti balsuoti už
jį... Jis susimaus, jį sudirbs negyvai! Tai katastrofa!
Smarkiai susikrimtęs Igoris nusisuko.
- Tiesa, - sumurmėjo jis.
292
 - Tai jį sužlugdys! Ar supranti? Nieko nėra blogiau nei būti vie­
šai pažemintam. Jį sutrins į miltus. Viskas, ko pasiekėme nuo pat
pradžių, nueis šuniui ant uodegos. Visa jo pažanga akimirksniu iš­
garuos. Jis taps dar silpnesnis ir labiau pažeidžiama nei anksčiau...
Igoris nieko neatsakė, tik lėtai linktelėjo galva. Aišku, ji teisi.
- Po velnių, kodėl tu jam davei tokią užduotį?
Igoris atsiduso ir, žvelgdamas į niekur, bespalviu balsu atsakė:
- Buvau įsitikinęs, kad jis atsisakys...
- Na... tai kodėl tada ją skyrei?
- Tam, kad paskatinčiau jos atsisakyti...
Ilga tyla.
- Nebesuprantu, ką čia kalbi, Igori.
Jis pažvelgė į ją.
- Norėjau, kad jis imtų maištauti. Prieš mane. Norėjau pastaty­
ti jį į tokią nepriimtiną padėtį, kad jis neturėtų kitos išeities, kaip
tik išdrįsti man pasipriešinti ir nutraukti mūsų sutartį. Mokiniui
atėjo laikas atsiskirti nuo savo mokytojo. Juk ir pati puikiai su­
pranti, Katrina, kad tai paradoksas - mokyti žmogų siekti laisvės
ir vadovauti jam, nenuleidžiant nuo jo akių. Tokios akylos kon­
trolės būtinai reikėjo, nes priverčiau daryti tai, ko pats niekada
nebūtų daręs, tačiau dabar jis turi išsilaisvinti iš mano gniaužtų ir
tapti išties laisvas... Ne aš turiu jį paleisti į laisvę. Jis pats turi į ją
ištrūkti, antraip... jis niekada netaps iš tikrųjų laisvas...
Igoris paėmė ant fortepijono pastatytą taurę burbono. Ledukai
buvo ištirpę. Siurbtelėjo vieną gurkšnelį. Katrina nenuleido nuo
jo akių.
- Tačiau tai nesuveikė, - tarė ji. - Jis nepradėjo maištauti. Prie­
šingai, jis ir toliau...
Igoris linktelėjo.
- Taip.
- Jamreikia padėti. Turime ką nors daryti. Negalime palikti jo
vienui vieno tokioje padėtyje, kai patys į ją pastūmėjome!
Stojo ilga tyla, paskui Igoris liūdnai atsiduso.
- Deja, šįkart tikrai neišmanau, ką daryti...

293
 - Ojeigu tu jam tiesiog lieptum atsisakyti to sumanymo, pasa­
kytum, kad supranti, jog skyrei pernelyg sunkią užduotį ir...
- Jokiu būdu! Tai būtų pats blogiausias sprendimas. Jis imtų
galvoti, kad aš, jo mokytojas, nepasitikiu jo sugebėjimais. Jo sa­
vigarbai tai būtų didžiulis smūgis. O ką jau kalbėti apie tai, kad
Alanas taptų dar labiau priklausomas, o aš juk noriu jį išlaisvinti!
- Gerai, bet reikia ką nors sugalvoti! Juk nelauksime sudėję
rankas, kol jį sumals į miltus! Net jei negalime pasukti įvykių kita
kryptimi, reikia bent jau pasistengti, kad dėl nesėkmės jis neišgy­
ventų pernelyg skausmingai. Reikia žūtbūt apsaugoti jį nuo viešo
pažeminimo. Kad jis bent kiek išsaugotų savo reputaciją, kad ne­
sijaustų niekam tikęs, nieko nesugebantis, kad...
- Neturiu jokių minčių. Nematau išeities. Prašau, palik mane
vieną.
Katrina buvo kažką besakanti, bet susivaldė, sustingo, o pas­
kui pasuko iš svetainės. Jos žingsniai aidėjo prieškambaryje. Igoris
klausėsi, kaip ji tolsta ir dingsta naktyje.
Vėl stojo tyla, nyki ir slegianti. Igoris liko vienas su savo klai­
da, didžiule, neatleistina klaida. Klaida, kurios padariniai bus
sunkūs.
Jis lėtai nuleido rankas ant klavišų ir vėl pasinėrė į neramias
Rachmaninovo svajas.
 47

Tą rytą išeidamas iš namų laiptų apačioje pastebėjau juodą po­

nios Blanšar siluetą. Ji kažką davė Etjenui. Iš formos atpažinau,
kad tai pyragas - toks kaip tas, kokį buvo iškepusi man. Etjenas
atrodė apstulbęs...
Perėjau gatvę ir nužingsniavau prie kiosko, jausdamas baimę it
kokį gumulą paširdžiuose. Iš duonos parduotuvės sklido šviežio
batono ir šiltų bandelių su šokoladu kvapai.
Nusipirkęs visus kioske pardavinėjamus dienraščius, įsitaisiau
greta įsikūrusios užkandinės terasoje. Atsiverčiau Le Figaro ir pas­
kubomis, glamžydamas popierių, verčiau puslapius, kol pasiekiau
ekonomikos skyrių. Greitai permečiau akimis straipsnius, šoki­
nėdamas nuo antraštės prie antraštės, jutau, kaip daužosi širdis.
Tuščiai skaitinėjau primargintus puslapius: mano viltis vis blėso,
o nerimas vis augo. Tik staiga man užgniaužė kvapą.
„Denkerio konsultacijos“ įtariamos sukčiavimu.“ Toliau sekė
kelios eilutės, kuriose gana neutraliu tonu buvo paaiškintas visas
reikalas.
- Ko pageidausite? - ne itin maloniai paklausė ūsuotas pada­
vėjas abejinga veido išraiška.
- Ar turite bandelių su šokoladu?
- Ne, yra ragelių ir sviestainių, - burbtelėjo jis, nežiūrėdamas
į mane.
- Tada du ragelius ir nestiprios kavos.
Netaręs nė žodžio padavėjas nuėjo.

295
 Nepaprastai susijaudinęs čiupau LeMonde: ten irgi radau trum­
pą pranešimą ir straipsnį apie įdarbinimo agentūras, jų metodus
ir dažnai joms išsakomus priekaištus. Liberation išspausdino gana
trumpą, bet į akis krintantį straipsnį su mūsų būstinės nuotrauka
ir dėmesį patraukiančia antrašte: „Galvų medžiotojai mus laiko be­
galviais.“Le Parisien skaičiavo, kiek laiko būtų iššvaistęs kandida­
tas, atsakydamas į visus melagingus pasiūlymus, ir kiek jam būtų
atsiėję išspausdinti ir išsiųsti savo gyvenimo aprašymus. France
Soir aiškino, kad įdarbinimo sektoriuje konkurencija itin didelė ir
agentūra, jei nori būti pastebėta, privalo publikuoti daug skelbimų,
todėl Denkeris ryžosi peržengti leistinas ribas. V Humanitė šiai
naujienai skyrė pusę puslapio. Didelėje nuotraukoje buvo vaizduo­
jamas tariamas kandidatas, juodu flomasteriu apvedantis skelbimą
laikraštyje, o stambi antraštė skelbė: „Įmonėje „Denkerio konsul­
tacijos“ - skandalas dėl melagingų darbo pasiūlymų.“ Straipsnyje
buvo kritikuojamas laukinis liberalizmas ir baisūs jo padariniai ne­
laimingiems kandidatams. Buvo apklausta nemažai bedarbių: šie
teigė niekada negavę atsakymo į savo laiškus. Ir nenuostabu, rašė
žurnalistas: juk jokio darbo nebuvo! O Canard enchainė straipsnio
antraštė skelbė: „Įdarbinimo agentūra tau meluoja.“
Kioske regioninės spaudos nebuvo, tačiau buvau ramus, juolab
kad Denkeris turėjo keletą biurų kai kuriuose regionuose. Tačiau
labiausiai mane domino, ką apie tai rašo finansiniai laikraščiai.
Naujieną paskelbė visi - nuo La Tribune iki La Cote Desfossės ar
LeJournal dėsfinances. Vertinimų žmogiškumo požiūriu ar emo­
cingų posakių neradau, bet tai ir ne svarbiausia. Informacija pa­
siekė tuos, kas priima sprendimus. Savo tikslą pasiekiau.
Nuskuodžiau į darbą. Norėjau ateiti dar prieš devynias, kad
galėčiau tiesiogiai stebėti, kaip atsidarys Paryžiaus biržos rinkos
ir keisis akcijų kursas.
8 valandą 50 minučių jau sėdėjau prie kompiuterio, atsidaręs
Les Echos interneto svetainę. Nežinojau, ar tokia žinia turės įtakos
įmonės akcijų kursui. Gal nereikia įsisvajoti... Jaučiausi nervingas,
įsitempęs.

296
 Lygiai 9 valandą ekrane raudonai nušvito „Denkerio konsul­
tacijų“ akcijų kursas. Jis buvo nukritęs 1,2 procento. Sėdėjau ap­
stulbęs, negalėdamas patikėti. Staiga mane užplūdo entuziazmas,
džiaugsmas, nepaprastas jaudulys. Aš, Alanas Grinmoras, suge­
bėjau paveikti „Denkerio konsultacijų“akcijų kursą Paryžiaus bir­
žoje! Tai neįtikėtina! Negirdėtas dalykas! 1,2 procento! Tai labai
daug! Nepaprastai daug!
Prisiminiau, ką žadėjau Fišermanui. Pareiškiau jam, kad per
dieną akcijos nukris trimis procentais. Žinoma, leptelėjau, kas
šovė į galvą. Bet dabar reikia kuo labiau priartėti prie to skaičiaus.
Nuo to priklauso mano patikimumas. O jis šiuo atveju itin svar­
bus, esminis. Gyvybiškai svarbus. Viso mano plano šerdis... Todėl
dabar reikia, kad tendencija pasitvirtintų ir sustiprėtų.
Gerą dienos dalį praleidau žvilgčiodamas į ekraną ir stebėda­
mas kursą. Grįžau į tinklalapį šimtą, du šimtus, gal net tris šimtus
kartų. Net kalbėdamasis su kandidatais negalėjau susilaikyti ret­
karčiais nežvilgtelėjęs.
Nors vidurdienį buvo pastebimas šioks toks pagerėjimas, per
visą dieną tendencija stiprėjo. 16valandą, uždarant rinkas, galuti­
nis kursas buvo nukritęs 2,8 procento. Sėkmė buvo mano pusėje.
Apimtas euforijos išlėkiau iš kabineto ir puoliau į poilsio kam­
barį. Neverta gėrimų aparatuose tikėtis šampano. Mėgaudamasis
pirmąja savo pergale, išgėriau visą mineralinio vandens Perrier
buteliuką.
Žingsniuodamas atgal į kabinetą pro stiklines sienas mačiau
darbuotojus: užuot entuziastingai plėtoję motyvuojantį įmonės
projektą, jie buvo apimti streso dėl vis reiklesnės, nužmogintos
vadybos. Kaip apmaudu matyti, kad visi tie žmonės darbe ne­
laimingi, nors kiekvienas galėtų atsiskleisti ir realizuoti save! Jų
būsena taip skyrėsi nuo susijaudinimo, kurį jaučiau šią akimirką.
Staiga suvokiau, kad imtis paskutinės užduoties ryžausi ne vien
dėl to, kad bijojau Dubrovskio. įsitraukęs į jaudinantį žaidimą ir
ką tik laimėjęs pirmąją partiją, pamažu pradėjau jausti, kad esu

297
pašauktas atlikti tam tikrą misiją. Nors galėjau prarasti viską ir
atsidurti gatvėje, dabar troškau tik vieno - eiti iki galo.

Po pietų į kabinetą grįžęs Markas Denkeris probėgšmiais žvilg­

telėjo į savo įmonės akcijų kursą internete.
- Kas čia dabar per nesąmonė? - garsiai tarė pats sau.
Iš gretimo kabineto pasigirdo Endriu balsas:
- Ar ponas generalinis direktorius ko nors pageidauja?
Denkeris į jį nekreipė dėmesio. Interneto svetainėje nebuvo
skelbiama jokių komentarų ar paaiškinimų. Bet juk tikrai turėjo
kažkas nutikti...
- Kas čia darosi, velniai rautų...
Tarpduryje išdygo liekna Endriu figūra.
- Ar skaitėte laikraščius, kuriuos šį rytą padėjau ant jūsų stalo,
pone direktoriau?
- Ne, o kodėl? Kas yra? - susirūpinęs paklausė jis.
- Ėėė... Atrodo, nutekėjo informacija, pone...
Markui Denkeriui gyslose sustingo kraujas. Jis pašoko nuo kė­
dės ir griebė pluoštą laikraščių.
- Ką?! Ką čia man pasakojate?
Jis čiupo La Tribune ir ėmė paskubomis jį sklaidyti, glamžyda­
mas ir plėšdamas puslapius.
- 12 puslapis, pone direktoriau.
Denkeris tuojau išvydo straipsnį, kurį Endriu buvo pažymėjęs
geltonai. Perskaitė jį, tada užvertė laikraštį ir lėtai plestelėjo ant
kėdės.
- Tarp mūsų yra išdavikas, - susimąstęs pratarė jis.
Jis atrodė ramus, bet veidas išraudo.
- Tai nesvarbu, - tarė jis, lyg tikindamas pats save. - Po poros
savaičių visi bus užmiršę.
 48

Ilgas juodas mersedesas šiaip ne taip padarė posūkį ir įvažiavo

į nedidelę krautuvėlių pilną gatvę. Jam teko sustoti, nes priešais
tiekėjas krovė persikų ir nektarinų dėžes.
Palikęs mašiną Vladi, Igoris išlipo ir paskutinius metrus įvei­
kė pėsčiomis, skindamasis kelią per rytinį knibždėlyną. Paryžius
tikrai nesukurtas automobiliams, pagalvojo jis. Ypač tie seni ap­
triušę kvartalai, kuriuos reikėtų nugriauti iki pamatų ir atstatyti
kaip pridera.
Jis žengė pro tarpuvartę - kokia baugi vieta, - išėjo į kiemą
ir pastebėjo Vladi minėtus laiptus. Priėjęs arčiau, pasilenkė virš
tamsių laiptelių, kurie, rodės, smigo į pačias žemės gelmes. Dar
blogiau nei apibūdino vairuotojas. Kodėl Alanas išsirinko tokią
nusususią skylę? Dubrovkis nulipo žemyn ir išvydo sakytum ka­
lėjimo kameros duris. Tvirtai spustelėjo skambučio mygtuką. Ka­
žin, ar tokiu metu šitoje cypėje bus kokia gyva dvasia. Vaiduokliai
ir šikšnosparniai pabunda tik naktį.
Durys prasivėrė ir pasirodė vyriškis rusvais plaukais. Igoris įėjo
vidun.
Nors vasara buvo sausa, rūsyje smarkiai atsidavė drėgme. Žie­
mą čia turbūt siaubinga.
- Kuo galiu padėti? - pasiteiravo rusvaplaukis.
Igoris apsidairė, nužvelgė išlūžinėjusias grindis, seną aptriušu­
sią sceną, klijuote uždengtą virtuvinį stalą. Po juo pakištas senas
šaldytuvas kėlė pragarišką triukšmą.
Vyriškis sukryžiavo rankas. Igoris lėtai apsižvalgė.

299
 - Atėjau pasikalbėti apie vieną jūsų įmonės klientą.
- Turite omeny - apie mūsų asociacijos narį?
- Ar yra koks skirtumas?
- Mes esame pelno nesiekianti organizacija.
Igoris nusišypsojo.
- Keista, kad įmonė save apibrėžia neiginiu, nurodydama, ko
ji nesiekia...
Vyriškis patylėjo, paskui neskubėdamas prabilo, rūpestingai
rinkdamas žodžius, kad kuo tiksliau perteiktų mintį:
- Mūsų nariai siekia tobulėti, gerindami savo viešo kalbėjimo
įgūdžius.
- Tobulėti... Labai gerai. O... jūs pats - irgi narys?
- Žinoma.
Igoris pritariamai linktelėjo galva.
- Sveikinu. Nuoširdžiai. Mūsų laikais nedaug kas nori tobulė­
ti... Žmonės noriai mokosi ir tobulėja vaikystėje, bet paskui - visai
ne! Suaugę nebenori kaip nors keisti savo bendravimo įpročių ar
elgesio. Žmonės sako: „Ne, aš noriu likti toks, koks esu“, tarytum
geresni santykiai galėtų pakeisti jų asmenybę. Lygiai taip pat kvai­
lai atrodytų mažas vaikas, kuris atsisakytų mokytis gimtosios kal­
bos tvirtindamas, kad nori likti toks, koks yra!
Rusvaplaukis linktelėjo. Igoris žengė keletą žingsnių gilyn
į salę.
- Narys, apie kurį noriu pasikalbėti, - Alanas Grinmoras. Prieš
keletą dienų jis pas jus užsirašė.
- Taip.
- Galbūt jis minėjo, kad mėnesio pabaigoje rengiasi sakyti kal­
bą gausiai publikai.
- Taip.
- Bet jis tikrai jums nepasakė, kad nuo to priklauso jo ateitis.
Turiu omeny - jo psichologinė pusiausvyra.
Rusvaplaukis suraukė antakius.
- Kalbant konkrečiau, jis sakys kalbą, bandydamas įtikinti su­
sirinkusius žmones balsuoti už jį įmonės rengiamuose rinkimuo­

300
se. Ar jam pavyks, ar ne, nesvarbu. Tačiau labai - sakyčiau, net
gyvybiškai - svarbu, kad jis viešai neapsijuoktų. Jeigu Alanas susi-
mautų, tai jį ilgamlaikui paveiktų, išmuštų iš pusiausvyros. Jis dar
nėra stiprus. Padariniai būtų dramatiški.
Igoris nuleido galvą, įsivaizduodamas, kas galėtų nutikti. Jo pa­
šnekovas tylėjo.
- Tikriausiai to dar nežinote, bet kalbėti viešai jis... visai nemo­
ka, arba beveik nemoka. Tai ne jo sritis, tokiose situacijose jis labai
blogai jaučiasi. Žodžiu, jam dar reikia daug mokytis...
- Suprantu, ką man sakote, bet šiuo atveju pernelyg mumis
pasikliauti nereikėtų. Žinote, tai ilgas darbas. Tokių dalykų per
tris užsiėmimus neišmoksi ir... beje, Alanas galės dalyvauti tik
viename.
- Papasakokite man apie savo metodus.
- Viskas labai paprasta. Vienas narys apie dešimt minučių sako
kalbą žiūrovams - kitiems nariams. Paskui kiekvienas ant lapelio
anonimiškai užrašo, ką, jo nuomone, reikėtų patobulinti. Visi la­
peliai atiduodami kalbėtojui, todėl ateityje jis gali pasitaisyti. Ši­
taip per kiekvieną užsiėmimą vis tobulėjama. Po metų visi pasie­
kia gana neblogą lygį.
- Po metų, - susimąstęs pakartojo Igoris.
- Juk sakiau - tai ilgas darbas.
- Bet Alanas galės dalyvauti tik viename užsiėmime...
- Jis turėjo pradėti anksčiau.
- Noriu jums kai ką pasiūlyti, - Igoris įsmeigė savo plieninį
žvilgsnį tiesiai rusvaplaukiui į akis.
Jis smulkiai nupasakojo vyriškiui savo planą. Tas tylėdamas jį
išklausė, bet buvo nesunku suprasti, kad nusiteikęs kritiškai. Ga­
lop papurtė galvą.
- Ne, tai neįmanoma.
- Aišku, kad įmanoma. Tai net visai nesunku įgyvendinti.
- Aš ne tai turiu omenyje. Mūsų metodai ne tokie. Atleiskite,
bet mes taip nedirbame.
- Ką gi, tai puiki proga išbandyti kai ką nauja!

301
 - Ne, mūsų asociacija laikosi tam tikrų taisyklių. Mūsų me­
todai pasiteisina. Pasiekiame gana gerų rezultatų. Galbūt nela­
bai greitai, bet skubėti ir nereikia. Svarbu viską atlikti kaip dera.
Nesutinku keisti metodą, kurį taikome jau daugiau nei ketverius
metus.
Igoris veltui stengėsi jį įtikinti: vyriškis užsispyręs laikėsi savo,
akivaizdžiai pasiryžęs ginti nepajudinamą tiesą.
Pagaliau Igoris pasuko prie išėjimo. Priėjęs tas baisias kalėjimo
duris, jis atsigręžė.
- Keista, - tarė jis, - kad žmogus, padedantis tobulėti kitiems,
atsisako tobulėti pats... Buvau įsitikinęs, kad būsite lankstus, atvi­
ras pokyčiams ir naujovėms, pasirengęs išbandyti neįprastus da­
lykus... Bet turbūt klydau.
 49

Biržos atmintis trumpa. Apie dešimt dienų „Denkerio kon­

sultacijų“ akcijų kursas laikėsi tame lygyje, į kurį buvo nukritęs,
paskui vėl lėtai ėmė kilti. Investuotojams ne itin rūpėjo į mela­
gingus skelbimus atsiliepiančių vargšų kandidatų likimas. Vos tik
generalinis direktorius paskelbė preliminarią ataskaitą - tokią
optimistinę, kad net juokinga, - finansų rinkos tuoj vėl ėmė pa­
sitikėti mūsų įmone. Investuotojai niekada neužduoda sau daug
klausimų ir mielai ignoruoja tiesą: jie visai nenori žinoti, kokia iš
tikrųjų įmonės padėtis. Godumas eina išvien su patiklumu. Šiaip
ar taip, nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų, svarbiausia - kad sistema
veiktų su vis didesniu pagreičiu. Laimė, ketinau jiems pateikti dar
vieną staigmenėlę, kuri juos šiek tiek atvėsins.
Paskambinau Fišermanui į Les Echos, kol naujas numeris dar
nebuvo parengtas. Mane sujungė su redakcija, ir aš prisistačiau
atsiliepusiam darbuotojui. Žurnalistas sutiko pasikalbėti su mani­
mi. Galbūt mano pasitvirtinusios prognozės išsklaidė jo skepticiz­
mą? Dabar turėjau sustiprinti ką tik įgytą pasitikėjimą.
- Turiu jums dar vieną pranešimą, - pranešiau lyg sąmoksli­
ninkas.
Jokios reakcijos. Bet ragelio nepadėjo.
- Poryt „Denkerio konsultacijų“ akcijų kursas nukris daugiau
nei 4 procentais.
Aš ir vėl leptelėjau pirmą į galvą šovusį skaičių. Spėjau, kad
pasirodžius dar vienai skandalingai naujienai birža reaguos
smarkiau.

303
 - Poryt?
Stebuklas - jis prakalbo! Jau pasirengęs užkibti ant kabliuko...
- Taip, poryt.
Taigi jis spės paskelbti savo prognozes kitame laikraščio nume­
ryje, kuris pasirodys rytoj.
Jokio atsakymo.
Padėjau ragelį. Jau ėmiau gailėtis, kad pasirinkau Fišermaną.
Man jis pasirodė tinkamiausias, nes savo straipsniuose nuolat kri­
tikuodavo mano įmonę. Klydau manydamas, kad jis pyksta ant
mano viršininko ir susidomės viskuo, kas teršia gerą įmonės var­
dą. Galbūt priskyriau jam savo paties jausmus... Geriau pagalvo­
jus, jis man atrodė apskritai nieko nejaučiąs. Denkerį kritikavo tik
dėl to, kad netikėjo jo strategija.
Ši mintis sugadino man nuotaiką visai dienai. Vakare sunkiai
sekėsi užmigti. Fišermanas buvo pagrindinė mano plano figūra.
Negi sumanymas pasmerktas žlugti?
Rytojaus dieną vos išaušus nusileidau prie kiosko nusipirkti Les
Echos. Nė vienos eilutės apie „Denkerio konsultacijas“. Pasijutau
labai nuviltas.
Kreiptis į kitą žurnalistą per vėlu. Galbūt savo paskutinę kortą
išmesiu nesėkmingai, bet turiu ir toliau kliautis Fišermanu. Kai ka­
zino žaidėjas visąvakarą nesėkmingai stato ant raudonų langelių, jis
retai kada išdrįsta paskutinį statymą atlikti ant juodo langelio, nes
jei kartais iškristų raudona spalva, jis niekada sau šito neatleistų.
Per pietus viską dariau kaip praeitą kartą. Pasilikau vienas ka­
binete ir visoms redakcijoms išsiuntinėjau nepaneigiamą įrody­
mą, kad „Denkerio konsultacijų“vadovybė sąmoningai nusprendė
į klientų paiešką įtraukti ir nemokias įmones, nors puikiai žino jų
finansinę padėtį.
***

Man prireikė trijų dienų pranešimo temai sugalvoti. Gerai

kalbėti įmanoma tik apie tai, ką išmanai, - tai akivaizdu. Tad aš

304
galėjau rinktis tik iš dviejų temų: savo įgytos specialybės - bu­
halterijos - arba dabartinės profesijos - įdarbinimo. Pastaroji
tema man atrodė tikras minų laukas. Klausytojai gali prisiminti
nesėkmingą asmeninę patirtį - juk visi patyrėme nesėkmių šioje
srityje - ir savo nuoskaudą nesąmoningai nukreipti į mane. Tada
man būtų riesta...
Todėl nusprendžiau, kad bus saugiau kalbėti apie buhalteriją.
Beje, argi ji nėra visų pasaulio drovuolių priebėga? Žinoma, mano
kalba gal ir nelabai ką sudomins, tačiau bent jau mano santykis su
klausytojais nebus rizikingas. O jeigu jie užmigs, tai aš jausiuosi
tik dar saugiau.
Savo kalbą rašiau ilgai. Kai smarkiai jaudiniesi, labai pravartu
turėti iš anksto parašytą kalbą, į kurią galėtum žvilgčioti: tada ne­
reikės suakmenėjusiam, išdžiūvusia burna ir tuščia galva beviltiš­
kai ieškoti žodžių.
{mokymo centrą nuvykau anksčiau. Jaučiausi ramiau matyda­
mas, kaip klausytojai renkasi vienas po kito, o ne turėdamas iškart
stoti prieš pilną salę. Turėsiu laiko apsiprasti, prisijaukinti savo
baimę, užuot leidęs jai užgniaužti man gerklę ir išmušti mane iš
vėžių.
Erikas, rusvaplaukis vadovas, užrašęs mane į kursus, pasitiko
maloniai: kaipmat pasijutau ramiau. Žvilgtelėjau į sceną kaip nu­
teistasis į ešafotą. Nustebau išvydęs mikrofoną ir garso aparatūrą.
Lankydamasis čia anksčiau, jų salėje nepastebėjau.
Pamažu rinkosi žmonės. Visi draugiškai sveikinosi su Eriku ir
juokavo, tarsi vienas kitą pažinotų daugybę metų. Atmosfera buvo
labai maloni ir raminanti, nors tuo pat metu nepajėgiau nuvyti
minties, kad jei tie žmonės - senbuviai, tai jų lygis, be abejo, jau
gerokai aukštesnis už mano...
Vadovas uždarė duris tiksliai sutartu metu: Paryžiuje, kur vi­
siems atrodo normalu vėluoti pusvalandį, tai tikras stebuklas. Pa­
matęs, kad susirinko ne daugiau kaip dvidešimt penki klausytojai,
lengviau atsipūčiau. Jausiuosi kur kas geriau nei tada, jeigu jų būtų
atėję dvigubai daugiau...

305
 Erikas užlipo ant scenos, paėmė mikrofoną ir pabarbeno, ti­
krindamas, ar jis įjungtas. Per garsiakalbius pasigirdo tuksenimas.
Jis prakalbo visiškai ramiu, žemu ir pasitikėjimo kupinu balsu. Jo
balsas skambėjo labai maloniai. Erikas buvo puikiai įvaldęs savo
meną. Jis pranešė, kad asociacija vėl pradeda užsiėmimus ir kad
naujas sezonas būsiąs labai įdomus. Jis taip pat priminė keletą pa­
grindinių taisyklių: laiku mokėti nario mokestį, nevėluoti į užsi­
ėmimus ir stengtis jų nepraleisti.
- O šiandien, - galiausiai tarė jis, - su malonumu pristatau
naują narį...
Man apmirė širdis.
Kvėpuok, giliai kvėpuok, atsipalaiduok.
- ...kuris netrukus pasakys savo pirmąją kalbą - Alaną Grin-
morą.
Visi šiltai paplojo. Užlipau ant scenos, o vadovas atsisėdo ant
taburetės tarp kitų narių. Mano pulsas mušė šimtą penkiasdešimt.
Salė nuščiuvo. Visų žvilgsniai buvo įsmeigti į mane. Po galais, ko­
dėl gi aš nesugebu atsikratyti to prakeikto jaudulio! Tikra kanky­
nė... Paėmiau mikrofoną į dešinę ranką, o kairėje laikiau lapą, kad
prireikus galėčiau žvilgtelėti.
Kaip siaubinga žinoti, kad visi laukia, kol tu prabilsi...
- Laba diena visiems.
Mano balsas buvo duslus, tarsi būtų įstrigęs gerklėje. Lūpos
virpėjo, jaučiausi nepaprastai įsitempęs, sustingęs...
O juk šie žmonės ką tik girdėjo Eriką - tokį pasitikintį savimi,
puikiai valdantį savo balsą ir kūną. Aš jiems tikriausiai atrodau
niekam tikęs.
- Aš jums kalbėsiu tema, kuri, žinau, neturi nieko bendra su
aistringa erotika: anglosaksų šalių buhalterinė apskaita.
Visi prapliupo juoktis, nugriaudėjo plojimai.
Oho... Kas čia vyksta? Buvau priblokštas.
Kone valandą laužiau galvą, kokiu gi sąmoju man pradėjus
savo kalbą, kaip įprasta Jungtinėse Valstijose, bet nesitikėjau, kad

306
 jis sulauks tokio pasisekimo. Mano širdį bematant užliejo šiluma.
Jaudulys perpus sumažėjo.
Tęskime... Bet turiu kalbėti aiškiau ir ramesniu balsu.
- Šį dalyką ketverius metus studijavau Jungtinėse Valstijose
ir... ėėė...
Velnias... Ką dabar turiu sakyti? Užmiršau. Nieko nepamenu...
Bet juk tą kalbą mokėjau atmintinai! Po paraliais, negali būti...
Greičiau... mano lapas.
Ėmiau skaityti:
- Kai atvykau į Prancūziją, iš kur kilusi mano mama, ir pradė­
jau ieškoti darbo...
Turbūt atrodau visiškas idiotas. Visų akivaizdoje skaityti pa­
ruoštą tekstą - kokia gėda...
- ...visiems žinomos stambios įdarbinimo agentūros konsul­
tantas plačiai šypsodamasis man pareiškė, kad Prancūzijos buhal­
terinės apskaitos taisyklės visai kitokios, todėl savo amerikietišką
diplomą galiu šveisti į šiukšlių dėžę.
Ir vėljuokas. Jie visi žiūri į mane plačiai šypsodamiesi, taipge­
ranoriškai... Ašjuos myliu.
- Jis irgi juokėsi, taip sakydamas. Bet aš - visai ne.
Visi vėl prapliupo juoktis ir ploti. Oho, kaip malonu prajuokin­
ti salę. Jautiesi pakylėtas, įkvėptas... Neįtikėtina. Staiga supratau,
kodėl kai kurie nusprendžia dirbti tokį darbą.
- Taigi supratau, kad turiu išsiaiškinti anglosaksų šalių ir Pran­
cūzijos buhalterinės apskaitos skirtumus.
Jokio jaudulio... Nebejaučiu jokio jaudulio... Jaučiuosi puikiai,
pakylėtai... Tai nuostabu...
- Prancūzijoje buhalterinės apskaitos taisykles nustato vals­
tybės funkcionieriai, o Jungtinėse Valstijose - nepriklausomos
įstaigos, siekiančios, kad buhalterija tarnautų investuotojų intere­
sams - teiktų jiems informaciją, kurios reikia protingiems spren­
dimams priimti. Buhalterinių operacijų klasifikacija priešinga nei
Prancūzijoje...

307
 Kalbėjau apie dešimt minučių, jau beveik nebežvilgčiodamas į
savo užrašus. Žiūrovai manęs klausėsi tikrai susidomėję, nors ne­
sitikėjau, kad taip galėtų nutikti, - kur jau ten. Matyt, man pavy­
ko patraukti jų dėmesį, sudominti. Jaučiausi nepaprastai gerai, vis
laisviau. Netgi ėmiau kalbėdamas vaikščioti po sceną, žiūrėdamas
į auditoriją, laisvai gestikuliuodamas. Vis dėlto viešai sakyti kalbą
nepaprastai smagu.
Baigiauaidint audringiems plojimams ir sveikinimošūksniams.
Keletas klausytojų atsistojo, jiems iš paskos ir kiti, paskui - visa
salė. Stovinčios publikos ovacijos... Negalėjau patikėti! Jie skanda­
vo mano vardą... Jaučiausi devintame danguje, apdujęs iš laimės,
užlietas džiugesio...
Vis dar plodamas Erikas užlipo ant scenos ir priėjo prie manęs.
Tada visų paprašė užrašyti savo komentarus. Stojo tyla.
Po kelių minučių Erikas man įteikė storą voką, pilną keturlinkai
perlenktų lapelių. Atsisėdau salės kampe ir paskubomis išlanks-
čiau kiekvieną lapelį, nekantraudamas sužinoti, kokius trūkumus
ir taisytinus dalykus pastebėjo publika. Kuo daugiau skaičiau, tuo
labiau augo mano nuostaba. Visi atsiliepimai iki vieno buvo tei­
giami! Visi iki vieno!!! Negali būti, negirdėtas dalykas... Negalėjau
patikėti: pasirodo, už paralyžiuojančios baimės slypėjo neatrastas
talentas, galima sakyti, įgimtas bruožas, tik ir laukęs progos pasi­
reikšti.
Priėjo Erikas ir pasakė, jog po pirmojo pasirodymo vertėtų iš­
kart grįžti namo, o ne klausytis kitų kalbų. Namuose ramiai skai­
tant atsiliepimus, pasirodymas tvirčiau įstrigs atmintyje.
Dar kartą atsisveikinau su asociacijos nariais ir išėjau. Mane
apgaubė vėsus vakaro oras. įkvėptas sėkmės, užlipau tamsiais
laiptais tarsi rūmų pakopomis. Išnirau į miesto paviršių, pasisė­
męs naujų jėgų ir pasirengęs, jeigu išauš tokia diena, drąsiai pasi­
tikti savo likimą.
 50

- Tarp mūsų yra išdavikas!

- Atsiprašau, pone? - tarpduryje išdygo Endriu.
Denkeris stumtelėjo jam du laikraščius, atverstus ant rašomo­
jo stalo. Tada atsilošė krėsle nepatenkinta veido išraiška, būdinga
jam prastomis dienomis. Endriu priėjo arčiau.
La Tribune skelbė: „Denkerio konsultacijos“: iš pradžių - ne­
tikri skelbimai, paskui - netikri klientai?“ Le Figaro rašė: „Iš pra­
džių - darbo skelbimai be darbo, dabar - klientai be pinigų.“
- Tai negera mūsų įmonei! - pasakė Endriu savo ausį rėžiančiu
akcentu.
Denkeris sviedė į jį triuškinantį žvilgsnį.
- Ar turite dar kokių nors pribloškiančių įžvalgų, Endriu?
Anglas nieko neatsakė, tik kiek raustelėjo. Verčiau jau būtų ne­
pravėręs burnos. Kai šefas šitaip nusiteikęs, išsilies ant tavęs, kabi-
nėdamasis prie kiekvieno žodelio, kad ir ką jam sakytum...
- Tarp mūsų darbuotojų yra išdavikas, tai akivaizdu! - pakar­
tojo Denkeris. - Akcijos ir vėl kris...
Sulig šiais žodžiais jis palinko prie kompiuterio ir nervingai
taukštelėjo keletą klavišų.
- Na štai! Iš karto... Kvailių šutvė... Vos tik pasirodo kokia idio­
tiška naujiena, tie skystablauzdžiai puola į paniką ir ima pardavi­
nėti! Tikros mergiotės, ne kitaip. Nukrito dviem procentais! Ir čia
tik prekybos pradžia! Po velnių...

309
 ***

- Taip... Iš tikrųjų!.. Kaip reikiant pasistengėte, ar ne!

- Jūs sakėte - „besišypsantį“, tai aš ir padariau besišypsantį...
- Na taip, jis tikrai šypsosi! Ką gi... imu: jis puikus.
Sumokėjau vakar sutartą kainą ir šiaip ne taip prasiskyniau ke­
lią pro smalsuolius, kurie stengėsi pamatyti paveikslą.
Šią gražią saulėtą popietę Tertro aikštėje po medžiais, sklei­
džiančiais švelnų vasaros aromatą, šurmuliavo minia. Turistai pa­
geidavo, kad koks nors dailininkas nupieštų jų portretą. Dailinin­
kų buvo daug: jie sėdėjo aikštės pakraščiuose, priešais pasistatę
savo medinius molbertus, vienoje rankoje laikydami dažų paletę,
kitoje - ilgą teptuką. Nuostabiausias dalykas buvo tų menininkų
akys: jų skvarbus žvilgsnis tyrinėjo piešiamą veidą, brovėsi pro
fasadinę šypseną, ieškodamas žmogų geriausiai atskleidžiančios
išraiškos.
Įsimylėjėliai pozavo poromis. Tėvai kas tris sekundes kartojo
savo vaikams: „Nejudėk, kitaip dailininkas negalės nupiešti!“ Se­
nutė sustingusia šypsena, kurią stengėsi įamžinti priešais įsitaisęs
dailininkas, prašė, kad šis leistų pasitraukti į šešėlį, o jis atsakyda­
vo: „Jau beveik baigiau...“ ir toliau neskubėdamas sau darbavosi.
Smalsuoliai slinkosi arčiau dailininkų, norėdami palyginti pieši­
nius su modeliais, ir garsiai komentavo. Vieni pozuotojai akivaiz­
džiai didžiavosi, patraukę nepažįstamų praeivių žvilgsnį. Kiti var­
žėsi ir raudonuodavo. Kai kurie neslėpė susierzinimo.
Užsukau namo suvynioti dovanos. Biržai užsidarius netvėriau
iš laimės: Denkerio akcijos nukrito maždaug penkis procentus.
Tai nepaprastai daug. Dėl to mane užplūdo dosnumo banga...
Po dešimties minučių pasibeldžiau į ponios Blanšar duris.
- Kas ten?
- Alanas Grinmoras, jūsų kaimynas...
Ji atidarė duris.
- Imkite, tai jums, - atkišau jai paketą.
- Man? - neslėpė nuostabos ji. - Bet kokia proga?

310
 - Šiaip sau. Aš labai dėkingas už tą pyragą, kurį anądien man
padovanojote. Todėl ir pats panorau įteikti jums mažą dovanėlę.
Ponia Blanšar išvyniojo paketą ir keletą akimirkų grožėjosi pa­
veikslu.
- Labai gražu. Puikiai nutapyta. Labai ačiū, pone Grinmorai.
Jaučiau, kad ji nori kažko paklausti, bet nedrįsta.
- Jums patinka? - pasiteiravau.
- Taip, labai. O... kas čia vaizduojama?
- Na jau, ponia Blanšar! Juk tai Jėzus Kristus!
-O...
Ji žiūrėjo į paveikslą išputusi akis. Pabandžiau ją nuraminti:
- Aišku, mes neįpratę matyti jo šitokio...
Ji neįstengė pratarti nė žodžio.
- Sutikite, - tariau, - žmonės jamiškrėtė šunybę, vaizduodami
jį ant kryžiaus skausmo perkreiptu veidu... Ar jūs norėtumėte, kad
kas nors jus nufotografuotų merdinčią mirties patale ir kad pas­
kui, jums mirus, ta nuotrauka būtų visiems rodoma?
 51

Ketinau paskambinti Fišermanui į dienos pabaigą, kai iki lai­

kraščio parengimo spaudai bus likę nedaug laiko. Norėjau, kad jis
veiktų nedelsdamas ir nebeturėtų laiko apsigalvoti.
Tačiau nenumačiau, kad mano paskutinis susitikimas truks
taip ilgai. Kandidatas buvo atvykęs iš provincijos: negalėjau po­
kalbio sutrumpinti ir siūlyti susitikti dar kartą. Kai jis išėjo, buvc
19 valandų 35 minutės. Laikraštis baigiamas rengti 20 valandą.
Puoliau prie telefono, baimindamasis, kad nebūtų per vėlu.
- Les Echos, laba diena!
- Prašom sujungti su ponu Fišermanu iš redakcijos. Tai skubu!
- Nepadėkite ragelio.
Pasigirdo nesibaigiantys „Metų laikai“. Vivaldis išgirdęs apsi­
verstų karste.
Pogalais, atsiliepk...
19valandų 41 minutė.
- Alio...
- Ponas Fišermanas?
- Kas skambina?
Atsakiau, ir vėl teko klausytis nuolat kartojamos „Vasaros“me­
lodijos. Kraują stingdanti vasara.
19 valandų 43 minutės. Atsiliepk, atsiliepk... Iki 20 valandos,
kai naujas numeris bus baigtas, jis nieko nebespės parašyti...
- Labas vakaras.
Pagaliau suskambo žemas, duslus jo balsas.
- Labas vakaras. Aš... vėl turiu jums pranešimą.
312
 Tyla. Galiausiai jis prabilo:
- Klausau jūsų.
- Pirmą sykį numačiau, kad „Denkerio konsultacijų“ akcijų
kursas nukris maždaug trimis procentais, - taip ir nutiko.
- Beveik, - pataisė jis.
- Antrą sykį prognozavau daugiau nei keturis procentus. Buvo
4,8 procento.
- Taip.
Susikaupiau. Mano balsas turėjo skambėti taip, kad atrodyčiau
pasitikintis savimi ir sykiu atsipalaidavęs. Nebuvau pratęs blefuo­
ti, o šis blefas buvo... nepaprastai didelis: iš tikrųjų nebuvo nieko,
visiškai nieko... Spaudai neturėjau jokio skandalo. Giliai įkvėpiau:
- Rytoj akcijų kursas nukris žemiausiai per visą savo istoriją.
Per vieną dieną akcijos kris mažiausiai 20 procentų.
- 20 procentų? Per vieną dieną? Negali būti...
Tik nepasitaisyk, arba viskas žlugs...
- Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad akcijos kris dar žemiau. Ge­
rokai žemiau. Galbūt netgi bus sustabdytas jų kotiravimas, kad
vertė nenukristų iki nulio.
Tyla.
- Pažiūrėsim, - galop tarstelėjo.
Tas dviprasmiškas atsakymas man nepatiko. Kąjis nori pasaky­
ti? Kad paskelbs savo nuomonę, o paskui žiūrės, kiek nukris akcijų
kursas? Ar, kaip ir anksčiau, į šitą reikalą neįsitrauks ir pasyviai
stebės kurso kitimą? Jeigu jis ir vėl bus tik žiūrovas, aš žuvęs.
Atsisveikinome. Burtai mesti.
Teliko laukti... Kankinausi spėliodamas, kaip pakryps įvykiai.
Ar jis parašys? Ar pirmųjų dviejų pasitvirtinusių mano progno­
zių pakako, kad jis imtų laikyti mane patikimu? Visą vakarą šie
klausimai be perstojo sukosi galvoje. Mane užplūsdavo tai neri­
mas, tai ramybė, tai vėl abejonės. Norėjau tikėti, bet labai bijojau
apsirikti... Žmonės taip įdėmiai skaitė Fišermano patarimus dėl
akcijų ir taip jų paisė, jog tereikėjo vieno jo žodžio, kad akcijos
žlugtų. Iš tikrųjų.

313
 Užmigti sekėsi labai sunkiai, o naktis buvo nerami. Daugybę
karty prabudau ir žiūrėjau į laikrodį. Man atrodė, kad žaliai švie­
čiantys skaičiai keičiasi beviltiškai lėtai. 6 valandą atsikėliau ir su­
siruošiau, tyčia klausydamasis radijo, kad negalvočiau apie nieką
kita. 6 valandą 55 minutės išėjau iš namy. Buvo dar vėsu. Keletas
žmoniy prieš išeidami į darbą vedžiojo šunis. Kiti jau keliavo į
darbą rūškanais veidais.
Užkandinė atsidarė kaip tik tada, kai prie jos priėjau. Užsisa­
kiau kavos ir paprašiau Les Echos.
- Laikraščius netrukus atveš. Truputį palaukite, - ne itin drau­
giškai atsakė padavėjas.
Laukti, laukti. Aš nebegaliu laukti.
Kava buvo per stipri. Po pirmo gurkšnio burnoje liko kartu­
mas. Paprašiau atskiesti ją vandeniu ir kartumui numalšinti užsi­
sakiau ragelį. Buvau toks užsigalvojęs, kad net nepajutau, kaip jį
suvalgiau.
Iš minčiy mane pažadino padavėjas: pašokau, kai jis kone nu­
metė laikraštį ant baro.
Puoliau prie Les Echos ir apmirusia širdimi ėmiau paskubomis
versti lapus. Staiga žvilgsnis užkliuvo už pavadinimo, ir aš sustin­
gau. Tą akimirką nieko nejaučiau, visiškai nieko, tarytum šokas
trumpam būty šluote iššlavęs visus jausmus ir mintis.
„Denkerio konsultacijos“: parduokite, kol dar nevėlu.“
Norėjosi šaukti iš džiaugsmo. Negalėjau patikėti savo akimis.
Tai nuostabu, nepaprasta, neįtikėtina!
Užsisakiau dar vieną puodelį kavos bei antrą ragelį ir puoliau
skaityti trumpo straipsnio, išspausdinto po antrašte. Fišerma-
nas, galingasis ir visy gerbiamas Fišermanas, patarė parduoti!
Jis aiškino, kad neseniai paviešinti sukčiavimo įrodymai, sklin­
dančios blogos kalbos ir, maža to, akivaizdžios pastaraisiais mė­
nesiais padarytos strateginės klaidos nežada nieko gera. Turėti
šios įmonės akcijy pernelyg rizikinga ir geriau kuo greičiau jy
atsikratyti.
Oho! Super!Jėga!

314
 Jeigu Fišermanas būtų sėdėjęs šalia, būčiau puolęs jam ant ka­
klo ir išbučiavęs, - kas, kad jo griežta išvaizda galėtų išgąsdinti
visą būrį toreodorų!
Po valandos, vos nustygdamas iš nekantrumo, sėdėjau savo ka­
binete prie kompiuterio, laukdamas, kol atsidarys Paryžiaus bir­
ža. Pagaliau 9 valandą 1minutė pasirodė taip trokštamas skaičius:
vos atsidarius biržai akcijos krito 7,2 procento. Nežinojau, ką ir
manyti. Ar to pakaks?
Visą dieną neatplėšiau akių nuo ekrano.
Rytą akcijų kursas tai smuko, tai kilo, vis dėlto daugiau smuko.
Per pietus kursas buvo nukritęs 9,8 procento. Nubėgau parsinešti
sumuštinio iš aparato. Kai grįžau, akcijos buvo nukritusios 14,1
procento. Man apmirė širdis: vienintelė galima tokio smukimo
priežastis - per kelias minutes parduotas stambus akcijų paketas.
Pasitraukė vienas iš stambiųjų akcininkų. Valio! Jaučiausi devinta­
me danguje, netvėriau džiaugsmu. Turbūt jį paskatino psicholo­
ginė 10 procentų riba. Tie investicijų fondai sprendimą parduoti
priima remdamiesi iš anksto nustatytais kriterijais.
Liko tik vienas! Liko tik vienas! Tereikia, kadparduotų antrasis
akcininkas, ir kelias man bus laisvas! Kažin, kokią ribą jis nusista­
tė? 15 procentų? Nedrąsiai to tikėjausi. Iki 15 procentų liko tiek
nedaug...
Kitą valandą nieko ypatinga nebenutiko. Degte degiau iš ne­
kantrumo. Suvalgiau tik pusę sumuštinio. Nesijaučiau alkanas.
Kaip akis išdegęs nulėkiau į poilsio kambarį kavos ir grįžau, pusę
išlaistęs ant žemės. Tačiau šįkart niekas nebuvo pasikeitę.
Savo interneto svetainėje Les Echos dviem eilutėmis pranešė,
kad fondas „Invenira“ pardavė turimas „Denkerio konsultacijų“
akcijas, bet plačiau nekomentavo.
15 valandą 30 minučių buvo peržengta 15 procentų riba. Lau­
kiau užgniaužęs kvapą.
Nagi, nagi, tegul parduoda ir antrasis!
Slinko minutės, bet nieko nevyko. Blogas ženklas. Laukiau,
sėdėdamas lyg ant adatų. 15,3 procento. Kursas ir toliau lėtai kri-

315
to, bet išganingojo staigaus nuosmukio, kurio tikėjausi, nebuvo.
15,7 procento.
Po velnių, parduok!
Akcijų kursas sunkiai, bet sąžiningai palengva ritosi žemyn.
Biržai užsidarant jis buvo nukritęs daugiausia per visą įmonės
istoriją - 16,8 procento. Žinoma, tai labai, netgi nepaprastai daug,
tačiau vienas stambus akcininkas liko, ir tai gerokai apsunkino
padėtį. )o ir išvien einančio Marko Denkerio balsai per visuotinį
susirinkimą gali būti lemiami... Laimėti bus nelengva.
Visą dieną buvau nepaprastai susijaudinęs, apdujęs iš džiaugs­
mo dėl rezultatų, ir staiga viskas, baigėsi kažkaip miglotai. Maši­
na užstrigo ir nustojo veikti. Dangus, iki šiol buvęs toks giedras,
staiga apsiniaukė, jaučiausi lyg iškovojęs pusėtiną, pralaimėjimu
atmieštą pergalę. Adrenalinas dingo it koks pataikaujantis gerbė­
jas, pajutęs, kad papūtė negeras vėjas. Staiga pasijutau nuvargęs,
bejėgis, išsekęs.
Kas iš to, kad pasakysiu įtikinamą kalbą visuotiniame susirin­
kime dalyvaujantiems akcininkams? Turint omeny dviejų stam­
biausių akcininkų įtaką, kokį svorį turės dešimtys ar net šimtai
balsų, kuriuos kiti galbūt atiduos už mane?
 52

Endriu ant savo rašomojo stalo iškratė drobinį maišą, kurį jam
perdavė priimamojo sekretorė. Ant raudona oda aptraukto stalo
iškilo baltų vokų šūsnis: šis kalnas buvo dar aukštesnis nei pasta­
rosiomis dienomis. Trys vokai nukrito ant žemės, Endriu skubiai
juos pakėlė. Paskui dešinėje stalo pusėje pastatė krepšį popieriui,
laiškų krūvą pastūmė kairėn, į dešinę ranką paėmė peilį popieriui
pjaustyti, kairiąja griebė pirmą voką, tiksliu ir greitu judesiu jį at­
plėšė, ištraukė laišką ir pasidėjo priešais, o voką išmetė į krepšį. Po
to iš naujo pakartojo puikiai įvaldytus veiksmus.
Po pusvalandžio sekretorius išgirdo plyšaujant viršininką. Ar
čia jis telefonu taip rėkia? Žvilgtelėjęs į ekraną pamatė, kad ne.
Verčiau nueiti ir pažiūrėti, kas ten vyksta.
Kaip paprastai dusyk pabeldė ir atidarė duris. Denkeris nelau­
kė, kol Endriu pasiteiraus, ar jam ko nors nereikia.
- Visi jie - avinų banda!
- Pone...
- Visi, sakau jums! Vienas sumautas žurnalistas ima kištis ne į
savo reikalus, ovisi tie durniai, nesugebantys savarankiškai mąstyti,
klausojo idiotiškų patarimų, puola pardavinėti, kursas kiek nukrin­
ta, ir tada visi nemąstydami puola jiems iš paskos! Nemąstydami!
Endriu iš patirties žinojo: kai viršininkas sprogte sprogsta
iš pykčio, geriausia nieko nesakyti ir leisti jam išsilieti. Iki galo.
Tada - ir tik tada - jis gali pradėti galvoti apie ką nors kita ir gal­
būt vėl tapti mandagiu džentelmenu, koks mokėjo būti tam tikro­
mis aplinkybėmis.

317
 - O Puponas - toks pat avinas kaip ir kiti. Jau trys dienos, kaip
mus paliko „Invenira", ir jau trys dienos, kaip bandau griebti jautį
už ragų - prisiskambinti Puponui ir įtikinti tą asilą vėl investuoti,
kol kursas žemas. Nekelia ragelio! Ką gi. Atvirai pasakysiu - jis ne­
turi kiaušų! Nenuostabu, su tokia pavarde... Ojuk jam nebrangiai
tekainuotų. Kai visi laikraščiai taip išpūtė mūsų įsivaizduojamas
problemas, akcijos jau trečia diena ritasi žemyn. Jos ritasi žemyn,
sakau jums, jos smunka, žlunga! Greitai jos bus bevertės!
Endriu nė nemirktelėjo, nors negalėjo pakęsti, kai jo viršinin­
kas, gebantis kalbėti taip rafinuotai, nusmukdavo iki storžievio
lygio, - taip nutikdavo kaskart, kai Denkeris nebepajėgdavo kon­
troliuoti įvykių.
Sekretorius kantriai laukė ir, kai jau manė, kad viršininko pyk­
tis išseko, pabandė pakeisti temą.
- Jau minėjau jums artėjantį visuotinį susirinkimą, pone gene­
ralinis direktoriau, ir...
- Liaukitės tauškęs apie tą susirinkimą, man jis mažiausiai rūpi!
Netekau stambiausio savo akcininko, o kursas nė nežada kilti. Juk
nepasakosiu šito saujelei liurbių, kurie atsivilks, nes neturi kuo
daugiau užsiimti, ir padėties tai nepakeis! Beje, jei ne tas kvailas
teisinis reikalavimas, visuotinį susirinkimą apskritai panaikinčiau.
- Ponas visiškai teisus: taip, sušaukti akcininkus kartą per me­
tus - tai teisinis reikalavimas.
- Akcininkus, akcininkus! Pernelyg skambus žodis mūsų su­
kriošėliams pavadinti. Susitaupę porą skatikų, jie kiša juos į biržą,
tikėdamiesi gauti daugiau pelno, nei duoda taupomoji kasa. Beje,
paprastai jie niekada neatvyksta į visuotinį susirinkimą, ten pasi­
rodo tik keletas durnių, kurie manosi esą svarbūs vien dėl to, kad
turi keletą akcijų.
- Ėėė... Bijau, kad jų bus gerokai daugiau, nei jūs manote, pone
direktoriau. Jau kelios dienos, kaip gauname vis daugiau atsakymų
į mūsų kvietimą. Jau nuo vakar nesėkmingai bandau jums pasaky­
ti: reikės didesnės salės, nes susirinkimų salė, kurią išsinuomavo­
me „Lutecijos“viešbutyje, bus per maža.

318
 - Per maža? Kaip tai - per maža? Kokia nesąmonė!
- Manau, jie jaudinasi, kad akcijų kursas krinta, pone, ir nu­
sprendė nuodugniau pasidomėti įmone, kurios dalininkai yra...
- Bet akcijų jie turi juokingai mažai! Kiekvienas - daugių dau­
giausia penkias ar šešias. Tegul neužknisa. Neketinu apie plėtros
strategiją kalbėti su eiliniais žmogeliais. Neturiu ką jiems pasakyti!
- Žmonės, kurie akylai neseka savo akcijų kurso ir atsibunda
tik tada, kai jos netenka 30 procentų vertės, suvokia, kad parduoti
per vėlu: jie prarastų per daug. Todėl jiems telieka viltis, kad pa­
dėtis pagerės. Dėl to jie staiga ir susidomėjo, kaip valdoma įmonė,
nors dar prieš dvi dienas tai jiems nėmaž nerūpėjo. Tas pats vyko
ir tada, kai smuko „Eurotunelio“ akcijų kursas, pone. Smulkieji
akcininkai nusprendė visuotinai dalyvauti susirinkimuose ir ginti
savo interesus.
- Prašyčiau čia sustoti ir nebeplėtoti savo pavojingų palygini­
mų, gerai?
- Šiaip ar taip, pone, tikrai reikės pakeisti salę, kad galėtume
juos priimti.
- Pakeisti salę, pakeisti salę... Juk neimsiu ir neišnuomosiu
jiems „Zenito“!
- Ėėė... Ne, pone, „Zenito“salė būtų per maža. Jeigu taip ir to­
liau, reikės galvoti apie Bersi sporto rūmus.
 53

Kaip ir visi akcininkai - dabar buvau vienas iš jų, - kvietimą į

visuotinį susirinkimą gavau registruotu laišku maždaug prieš porą
savaičių.
Jau visą savaitę rašiau savo kalbą: dailinau ją, kaip skulptorius
tobulina savo kūrinį šlifuodamas marmurą, kad nebūtų nė men­
kiausio nereikalingo nelygumo. Beveik išmokau atmintinai, nes
nuolat treniruodavausi vonioje priešais veidrodį, įsivaizduoda­
mas, jog įtikinėju nedidelę grupelę akcininkų. Apie kalbą galvojau
kone visą laiką: eidamas gatve, sėdėdamas metro ar stovėdamas
eilėje. Kartais kai kurias ištraukas kartodavau net maudydamasis
duše. Įsivaizduodavau besiklausančią sužavėtą publiką, o karštas
vanduo tekėjo man ant galvos, sruvo oda ir šildė kūną bei širdį,
skatindamas juos unisonu virpėti su mano balsu, sukėlusiu atgarsį
įsivaizduojamų klausytojų širdyse. Vis prisimindavau savo triumfą
Speech-Masters asociacijoje: tai skatino mane tikėti savo jėgomis.
Kone didžiavausi savo kalba, - ji man atrodė įtikinama. Smulkiai­
siais akcininkais dėtas, tikrai būčiau atidavęs balsą už save.
Savaitės pradžioje susirinkimo vieta buvo pakeista. Oficialiu
laišku man buvo praneštas naujas adresas: Bersi sporto rūmai,
Bersi bulvaras 8, 12 apygarda. Man, kaip naujai iškeptam paryžie­
čiui, tas adresas nieko nesakė.
Susirinkimo išvakarėse pasiėmiau laisvą dieną, kad galėčiau
atsipalaiduoti ir pasiruošti psichologiškai. Tačiau kai saulė pakry­
po laidos link ir netrukus dingo už melancholiškos stogų ir ka­
minų virtinės, mano pasitikėjimas savimi po truputį ėmė blėsti,
320
 palengva pradėjau suvokti rūsčią tikrovę. Kai ji tapo visiškai aiški,
iliuzijos išsisklaidė, ir supratau, kaip smarkiai rizikuosiu per tą ne­
numaldomai artėjantį susirinkimą.
Akivaizdu, jog Denkeris niekada man neatleis, kad iškėliau
savo kandidatūrą ir tapau jo konkurentu. Rytoj šiuo metu būsiu
arba „Denkerio konsultacijų“generalinis direktorius, arba bedar­
bis konsultantas, persekiojamas kuoktelėjusio buvusio psichiatro.
Protui paėmus viršų, mane iki kaulų smegenų persmelkė baimė.
Kitos dienos rytas pralėkė labai greitai. Jau nežinau kelintą kartą
perskaičiau kalbą, tada išėjau pasivaikščioti, kad pamaitinčiau de­
guonimi savo neuronus ir bent kiek nusiraminčiau. Jaučiausi kaip
nesavas, baisiai jaudinausi. Išeidamas po laiptais pastebėjau Etjeną
ir pajutau norą išsipasakoti, galbūt dar kartą pamėginti nusiramin­
ti, bendraudamas su silpnesniu už save. O gal šitaip tiesiog ban­
džiau susipažinti su padėtimi, kurioje netrukus ir pats atsidursiu.
- Labai jaudinuosi, - prisipažinau jam.
- Jaudiniesi? - perklausė Etjenas savo šiurkščiu balsu.
- Taip, šiandien kalbėsiu žmonėms, bandysiu jiems perteikti
savo požiūrį į kai kuriuos dalykus... ir dėl to velniškai jaudinuosi.
Jis nutaisė nepatiklią miną ir ėmė dairytis į praeivius.
- Nematau problemos. Aš visada sakau, ką galvoju, ir viskas
būna gerai.
- Tai ne taip paprasta... Aš būsiu ne vienas. J mane žiūrės, ma­
nęs klausys, mane vertins...
- Nu, jeigu jiems nepatiks, tuo blogiau jiems! Reikia sakyti, ką
galvoji. Klausytis širdies, o ne baimės. Tada nesijaudinsi.
Pasiruošiau lengvus pietus, tada įsijungiau žinias transliuojan­
čią radijo stotį. Bus geriau, jei valgysiu klausydamasis, kaip kalba
kiti: tada gal pavyks atitrūkti nuo savo minčių.
Vos pradėjęs valgyti, staiga sustingau. Žurnalistas ką tik per­
skaitė 14 valandą 30 minučių transliuojamas trumpąsias žinias.
14valanda 30 minučių... Apmirusia širdimi atsismaukiau rankovę.
Mano laikrodis rodė 13 valandų 7 minutes. Nubėgau į miegamąjį.
Žadintuvas rodė 14 valandų 30 minučių! Negali būti!!! Susirinki­
mas prasideda 15 valandą... kitame Paryžiaus gale!

321
 Nusitraukiau marškinius ir džinsus, puoliau prie savo pilko
kostiumo, apsivilkau baltus marškinius, stvėriau itališką kaklaraiš­
tį. Tik iš trečio karto pavyko surišti mazgą. Akimirksniu užsirišau
batų raištelius. Čiupau kvietimą ir savo kalbą, įbrukau juos į karto­
ninį aplanką, tada užtrenkiau buto duris ir puoliau laiptais žemyn.
14 valandų 38 minutės. Iki 15 valandos tikrai nespėsiu. Jokių
vilčių. Teliko melstis, kad susirinkimas neprasidėtų laiku. Savo
kandidatūrą į generalinio direktoriaus postą reikia paskelbti susi­
rinkimo pradžioje. Jei nespėsiu, viskas žlugę...
Bėgau, kaip dar niekada gyvenime nebuvau bėgęs, ir uždusęs
atlėkiau į metro peroną kaip tik tą akimirką, kai durys buvo beuž-
sidarančios. Puoliau į vagoną ir, šnopuodamas kaip arklys, sudri­
bau ant suolo priešais senutę, kuri spoksojo į mane išputusi akis.
Viduje tiesiog kunkuliavau. Ir kodėl, velniai rautų, mano laikro­
dis turėjo sugesti kaip tik tą dieną, kai neturėjau teisės suklysti!
- Negali būti! - garsiai riktelėjau.
Jaučiausi lyg gavęs per galvą.
- Negaliu patikėti, negaliu patikėti! - sugniuždytas kartojau
balsu, rankomis užsidengęs veidą.
Senutė persėdo į kitą vietą.
Visą laiką, kol važiavau, trepsėjau kojomis lyg nesavas.
Kai išlėkiau iš metro, mobiliojo telefono laikrodis rodė 15 va­
landų 5 minutes. Bet ar jis gerai rodo? Puoliau į lauką, ieškoda­
mas aštuntu numeriu pažymėto pastato Bersi bulvare. Gatvė buvo
keista: palei ją ėjo kažkokios veja užsėtos terasos, kuriose vieto­
mis lyg praviros burnos žiojėjo angos - sakytumpo žeme įrengtas
angaras ar automobilių aikštelė. Nesimatė jokių numeriais pažy­
mėtų namų. Na ir nesiseka - kaip užkeikta. Pribėgau prie vieno
praeivio, tačiau šis man prakalbus nusisuko ir nuėjo šalin. Puoliau
prie kito.
- Atsiprašau, kur yra Bersi 8?
Jis nustebęs pažvelgė į mane.
- Nežinau, o kas ten yra?
Išsitraukiau kvietimą.

322
 - Bersi sporto rūmai. Tai turi būti...
- Štai ten, - jis man parodė vieną iš žiojinčių angų, šalia kurios
kabojo milžiniškas plakatas su Madonos atvaizdu. - Jūs taip nesi­
jaudinkite, koncertas rytoj!
Kiek įkabindamas nuskuodžiau prie įėjimo ir puoliau pro du­
ris, atkišęs kvietimą apsaugos darbuotojui. „Bersi sporto rūmai“-
skelbė užrašas. Nežinojau, kad įmonės gali išsinuomoti stadioną.
Nieko sau mintis.
- Kreipkitės į priimamąjį, - tarė apsaugininkas ir parodė keletą
eile sustatytų stalų, už kurių nuobodžiavo mėlynai apsirengusios
registratorės.
Puoliau prie jų, atkišęs savo aplanką.
- Vėluoju, - nekantriai pratariau ir parodžiau kvietimą.
Registratorė neskubėdama ėmė sąraše ieškoti mano pavardės,
tuo pat metu plepėdama su draugėmis. Paskui pradėjo lėtai, nes
trukdė nepaprastai ilgi raudonai lakuoti nagai, ėmė ruošti prise­
gamą kortelę, o po kiek laiko ją pasidėjo ir atsiliepė mobiliuoju
telefonu.
- Taip, man jau neilgai, - nusijuokė ji. - Palauk, nes paskui
einu į kirpyklą, tai...
- Atsiprašau, - nutraukiau. - Aš labai vėluoju, turiu kuo sku­
biau patekti vidun. Tai labai svarbu.
- Perskambinsiu, - tarstelėjo ji ir padėjo ragelį, persmeigdama
mane žvilgsniu.
Pagaliau susiraukusi užrašė mano vardą ir pavardę ant korte­
lės, padavė ją ir žvilgsniu neaiškiai parodė, kur turiu eiti.
- Eikite ten, antras įėjimas iš kairės, - ištarė ji priekaištingai.
- Ačiū. Ėėė... nežinau, ar man eiti ten pat, kur visi. Nes... aš...
kandidatuoju į generalinio direktoriaus postą.
Ji apstulbusi pažvelgė į mane, paskui komutatoriuje surinko
telefono numerį.
- Taip, čia Linda iš priimamojo. Turiu lankytoją, kuris sako,
kad nori iškelti savo kandidatūrą į generalinio direktoriaus postą.
Ką man daryti? Ką?.. Aha, gerai.

323
 Ji pakėlė į mane akis.
- Jūsų ateis.
15valandų 20 minučių. Laikas bėgo, bet niekas nesirodė.
Po velnių, negali būti! Viskas žlugs...
Ši mintis mane taip kankino, kad visiškai užmiršau savoJaudu­
lį. Jis dingo. Išgaravo. Netikėtai atradau vaistą nuo jaudulio.
Pamačiau jį ateinantį iš tolo ir nurijau seilę. Mūsų finansų di­
rektorius. Jis priėjo prie registratorės, ši pirštu parodė į mane. At­
pažinęs mane, jis iš nuostabos išpūtė akis, bet netrukus susitvardė
ir priėjo arčiau.
- Ponas Grinmoras?
O kas dar, jo nuomone, aš galėčiau būti?
- Taip.
Iš nuostabos jis net užmiršo su manimi pasisveikinti.
- Man sakė, kad...
- Teisingai, aš kandidatuoju į įmonės generalinio direktoriaus
postą.
Apstulbęs jis akimirką patylėjo. Jam už nugaros plepėjo regis­
tratorės.
- Bet... ar jūs... pranešėte ponui Denkeriui?
- {štatuose tokio reikalavimo nėra.
Jis pažvelgė į mane akivaizdžiai suglumęs.
- Eime? - tariau.
Jis susimąstęs lėtai linktelėjo.
- Eikite paskui mane.
Nusekiau jam iš paskos plačiu koridoriumi labai aukštomis lu­
bomis, - jame dvelkė šalčiu ir metalu. Galėjai pagalvoti, kad esi
gamykloje. Nieko panašaus į rafinuotą stilių, kuriuo mėgo puikuo­
tis Denkeris.
Kurį laiką žingsniavome, tada įsukome į praėjimą, saugomą
apsaugininko: šis linktelėjo mano palydovui. Atsidūrėme ilgame,
siaurame ir tamsiame koridoriuje žemomis lubomis. Koridorius
buvo toks ilgas, kad, atrodė, galo nebus. Atsidavė rūsiu. Lygbūtum
požemyje. Galop priėjome pilkas metalines duris, virš kurių degė

324
 raudona lemputė. Nusekiau finansų direktoriui iš paskos, įžengiau
pro duris ir... patyriau didžiausią šoką savo gyvenime.
Stovėjau ant scenos didžiulėje, milžiniškoje, neaprėpiamoje ir...
sausakimšoje salėje. Visur žmonės, visur - susėdę amfiteatrinės
salės eilėse priešais mane, kairėje, dešinėje... Jų buvo penkiolika
ar dvidešimt tūkstančių, o gal dar daugiau... Mane supo įspūdinga
minia. Jie atrodė lyg nesuskaičiuojami dantys milžiniškos pabai­
sos, kuri prasižiojusi tuoj vienu kąsniu praris sceną. Vaizdas buvo
pribloškiantis, gniaužiantis kvapą.
Turėčiau džiaugtis. Žmonių pakankamai daug, kad atsvertų li­
kusiostambiojo akcininko įtaką. Dabar mano likimas - mano paties
rankose... Tačiau kas akimirką nerimas stiprėjo. Tuoj turėsiu kalbėti
šiai didžiulei miniai, ir vien nuo šios minties man darėsi silpna...
Staiga susiprotėjau, kad finansų direktorius žingsniuoja toliau
ir vis labiau nuo manęs tolsta. Puoliau jį vytis. Labai nesmagu eiti
žinant, kad tave stebi dvidešimt tūkstančių žmonių. Neįmano­
ma laikytis natūraliai. Mudu pasukome į dešinę didžiulės scenos
pusę, kur stovėjo ilgas stalas, uždengtas mėlyna staltiese - tokios
pat spalvos kaip ir mūsų logotipas, beje, rodomas milžiniškame
ekrane salės gale. Prie stalo pasisukę į publiką sėdėjo koks tuzinas
žmonių. Viduryje - Denkeris, aplink jį - direktoriai ir dar keletas
nepažįstamų žmonių. Už jų keliomis eilėmis rikiavosi krėslai -
tarsi kviestinių svečių parteris. Atpažinau tik keletą veidų - tai
buvo kruopščiai atrinkti mano kolegos.
Iki stalo likus gal dešimčiai metrų, finansų direktorius atsigrę­
žė į mane ir rankos mostu paprašė luktelėti. Jis priėjo prie sėdinčių
direktorių, o aš nežinia kodėl likau stovėti sau vienas scenoje. Ir
nesijausk, kad nori, kvailai... Įsikišau ranką į kišenę, stengdamasis
atrodyti atsipalaidavęs, nors iš tikrųjų jaučiausi suvaržytas kostiu­
mo, juokingas, pažemintas, kad turiu stypsoti nuošalyje.
Dabar finansų direktorius stovėjo palinkęs prie generalinio di­
rektoriaus. Negalėjau girdėti, apie ką jie kalbasi, tačiau buvo aišku,
kad mano kandidatūra sutrikdė darbotvarkę. Denkeris keletą kartų
sumostagavo rankomis, atsigręžęs į už jo sėdinčius žmones ir kaž­

325
ką rodydamas pirštu. Nei jis, nei kiti į mane nė nedirstelėjo. O aš,
nejaukiai stovėdamas vidury scenos, nedrįsau pažvelgti į publiką.
Pagaliau finansų direktorius vėl priėjo prie manęs ir paprašė
sekti paskui jį.
- Sėskitės ten, - jis parodė man krėslą, kurį iš kviestinių svečių
parterio atnešė aukštas tvirtai suręstas vyrukas.
Žengtelėjau vyruko link, apsidžiaugęs, kad vėl galiu eiti, o la­
biausiai - kad galiu atsukti nugarą publikai. Didžiai mano nuos­
tabai, vyrukas mano krėslą pastatė atokiau nuo kitų grupės narių:
nuo jų mane skyrė mažiausiai penki šeši metrai. Nieko sau... Bu­
vau laikomas nuošalyje kaip koks raupsuotasis. Nuėjau ir atsisė­
dau, jausdamas kylant pyktį - regis, jis grąžino man drąsą. Troš­
kau atsirevanšuoti.
Po kelių akimirkų vienas iš nepažįstamų vyriškių, sėdinčių prie
stalo, atsistojo ir priėjo prie manęs. Jis pasisakė esąs įmonės au­
ditorius, paprašė asmens dokumento ir davė pasirašyti kažkokį
raštą. Greitai permečiau jį akimis - kandidatūros paraiška. Tada
jis grįžo į savo vietą, o aš vėl likau vienas scenos gilumoje. Iš savo
vietos galėjau matyti direktorių nugaras - tamsių kostiumų eilę.
Vienintelė moteris buvo trumpais žilstelėjusiais plaukais - tokiais
pat trumpais kaip vyrų, tarytum, norėdama kuo lengviau pritapti,
stengtųsi išdildyti savo moteriškumą.
- Ponai ir ponios, laba diena.
Pasigirdus balsui iš galingų garsiakalbių, kilo kosčiojimų ban­
ga - sakytum žmonės bijo, kad vėliau nebeturės progos pakosė­
ti, - tačiau netrukus salė pamažu ėmė rimti.
- Aš - Džekis Kėrjelis, „Denkerio konsultacijų“ finansų direk­
torius. Man patikėta pradėti mūsų kasmetinį visuotinį susirin­
kimą ir pateikti jums kai kuriuos teisinius duomenis. Pirmiausia
išvardysiu dabartinius...
Ir jis pradėjo nuobodžiai vardyti daugybę skaičių. Kalbėjo apie
koeficientus, kvotas, rezultatus, skolų dydį, finansavimosi galimy­
bes, pinigų srautus ir net apie nuosavą kapitalą, - nuo viso to nau­
jokui galėjo apsisukti galva.

326
 Netrukus nustojau jo klausytis ir susimąstęs ėmiau dairytis po
salę. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad smarkiai nukritus akcijų
kursui susirinks tiek daug žmonių. Protu nesuvokiama... Jie turbūt
labai užsirūstinę, sunerimę, nepatenkinti. Ko gero, čia bus karšta.
Aišku, žinojau, jog turėčiau džiaugtis, kad vien dėl tokios daugybės
dalyvių turiu galimybę laimėti balsavimą nepaisant stambiojo ak­
cininko, tačiau apie tai nebegalvojau. Mane kaustė mintis, kad teks
kalbėti tokiai žmonių miniai - šioje scenoje, kur jauteisi apsuptas ir
stebimas iš visų pusių. Košmaras. Tai pranoko mano jėgas ir suge­
bėjimus. Jaučiausi visiškai nepajėgus susidoroti su šia situacija. Ne
savo vietoje... Tačiau kur mano vieta? Ar aš sukurtas dirbti didelės
atsakomybės nereikalaujantį darbą? Gal ir taip... Be abejo, toks dar­
bas man atrodė kur kas saugesnis. Bet kodėl? Išsilavinimas čia tikrai
niekuo dėtas. Pernelyg daug žinome išimčių - tiek tarp atsakingų
vadovų, tiek tarp paprastų darbuotojų. Tai gal viskas dėl asmeny­
bės? Bet įmonės vadovai man atrodo labai skirtingi: nepasakyčiau,
kad būtų galima išskirti kokius nors vadovui būdingus bruožus. Ne,
priežastis tikrai kita. Galbūt mums pakiša koją gimtoji aplinka, ir
mes nenorime dirbti tokio darbo, kuris mūsų rangą pakeltų gero­
kai aukščiau kitų šeimos narių? Gal mes patys sau tai draudžiame?..
Ogal nedrįstame peržengti to lygio, kurio iš mūsų tikėjosi tėvai, nes
širdies gilumoje jaučiamės atsidūrę uždraustoje zonoje? Labai gali
būti, bet tikėtina ir tai, kad kopimas socialinės hierarchijos laiptais
nesuteikia pasitenkinimo, jog geriau save realizuoji...
- Dabar siūlau užduoti klausimus, o mes pasistengsime kuo
išsamiau į juos atsakyti. Po salę vaikštinėja merginos su mikrofo­
nais. Jei norite kalbėti, duokite joms ženklą.
Tada prasidėjo klausimų ir atsakymų sesija, ji truko gerą valan­
dą. Vienas ar kitas direktorius atsakydavo į klausimą, sėdėdamas
už stalo. Vieni kalbėjo lakoniškai, kiti buvo plepesni ir kartais nu­
klysdavo į žiovulį keliančias smulkmenas.
- O dabar perduodu žodį mūsų generaliniam direktoriui Mar­
kui Denkeriui, kuris siekia būti perrinktas į šį postą. Jis išdėstys
jums savo požiūrį į dabartinę padėtį ir pristatys ateities strategiją.

327
 Denkeris atsistojo ir tvirtu žingsniu nuėjo į scenos vidurį, kur
stovėjo tribūna su mikrofonu. Priešingai nei Kėrjelis, jis nekalbės
sėdėdamas už stalo, nors ten irgi yra mikrofonas. Jambūtina išsi­
skirti iš kitų, atrodyti kaip lyderiui.
Salė nuščiuvo. Visi akivaizdžiai laukė jo kalbos.
- Mano brangūs draugai, - kreipėsi jis veidmainišku balsu,
kokį mokėdavo nutaisyti. - Mano brangūs draugai, visų pirma
noriu padėkoti, kad taip gausiai susirinkote. Iš to sprendžiu, kad
jums rūpi mūsų įmonė ir jos ateitis...
Tas tipas puikiai kalba...
- Šiuo metu susiklostė paradoksali situacija: įmonės padėtis
dar niekada nebuvo tokia gera, kaip rodo rezultatai, kuriuos jums
ką tik pateikė mano finansų direktorius. Tačiau mūsų akcijų kur­
sas dar niekada nebuvo toks žemas...
Matydamas, kaip laisvai jis jaučiasi ir kokį žavesį skleidžia,
skausmingai suvokiau savo paties trūkumus. Kaip aš atrodysiu,
kalbėdamas po tokio puikaus oratoriaus?
- Veikla, už kurią mums priekaištavo spauda ir ypač vienas
žurnalistas, niekuo neypatinga. Mūsų profesijos atstovai dažnai
taip elgiasi, ir paprastai dėl to niekas neįsižeidžia. Galų gale, turė­
čiaujaustis pamalonintas tokios kritikos ir puldinėjimų: taip elgia­
masi su stipriaisiais, nes silpnieji jiems pavydi...
Čia Denkeris turbūt prašovė. Prie ko save priskiria susirinkę
žmonės? Prie stipriųjų, nes turi tris akcijas? Ar... smulkiųjų, ku­
riuos jis pavadino silpnaisiais?
- Deja, tenka pažvelgti tiesai į akis. Visą šią sumaištį veikiausiai
sukėlė mūsų įmonėje dirbantis informatorius, nelojalus darbuo­
tojas, kuris tą šmeižikišką informaciją perdavė žurnalistams, o šie
jau nepraleido progos išpūsti skandalą. Man kaip vadovui nelen­
gva tai pripažinti, bet atsirado žmogus, kuris siekia pasikasti po
mūsų įmonės pamatais: tarp mūsų yra išdavikas. Jo piktavališki
veiksmai pakenkė mūsų akcijų kursui, pablogino jūsų finansinę
padėtį, tačiau čia, jūsų akivaizdoje, aš įsipareigoju jį demaskuoti ir
išmesti lauk, kaip jis to nusipelnė.

328
 Norėjau skradžiai žemę prasmegti. Persikelti kur nors kitur,
išgaruoti. Pasistengiau nutaisyti abejingą veidą, nors širdies gilu­
moje jaučiau gėdą, sumišusią su kaltės jausmu.
Publika pratrūko ploti. Denkeriui pavyko smulkiųjų akcininkų
pyktį nukreipti į paslaptingą atpirkimo ožį, o pačiam save pavaiz­
duoti kaip teisingumą įvykdysiantį rūpestingą vadovą.
- Netrukus visa tai bus tik nemalonus prisiminimas, - vėl pra­
bilo jis. - Žolė atauga net ir praūžus uraganui. Tiesa ta, kad mūsų
įmonė sparčiai vystosi, o mūsų strategija - sėkminga...
Jis toliau patenkintas postringavo: smulkiai nupasakojo visus
savo strateginius sprendimus, pabrėžė jų teisingumą ir pareiškė
ketinąs ateityje toliau juos įgyvendinti.
Denkeriui baigus, direktoriai, už jų sėdintys kviestiniai svečiai
ir nemaža dalis salės pratrūko ploti. Jis ramiai palaukė, kol ploji­
mai baigsis, ir kuo nerūpestingiausiu balsu tarė:
- Taip jau nutiko, kad paskutinę akimirką atsirado dar vienas
kandidatas... Sakykime - truputį... su fantazija...
Aš susigūžiau savo krėsle.
- ...nes tas vaikinas dirba mūsų įmonėje. Turiu pažymėti, tai
jaunas darbuotojas, dirba dar tik keletą mėnesių... į mūsų įmonę
jis atėjo tiesiai iš mokyklos suolo.
Akcininkai ėmė juoktis. Dar labiau susigūžiau. Būčiau atidavęs
viską, kad tik galėčiau būti kur nors kitur...
- Aš ketinau atkalbėti jį nuo šio sumanymo, kad jums nereikė­
tų gaišti laiko, bet paskui pagalvojau, kad po tų sunkių akimirkų,
kurias drauge patyrėme biržoje, mums bus smagu visiems kartu
pasijuokti. Gal jis ir nesuvokia, kad apsijuoks, užtat mes tikrai ži­
nome, kad bus linksma.
Salėje pasigirdo kikenimas, ir Denkeris ramiai grįžo į savo vie­
tą. Jo lūpose žaidė patenkinto žmogaus šypsena.
Niekšiški jo žodžiai mane pribloškė. Tai buvo žema. Šlykštu.
Praeidamas jis lėtai pasuko galvą į mane ir metė niekinamą ir
pašaipų žvilgsnį. Jamdar nepriėjus iki savo krėslo, finansų direk­
torius vėl paėmė nuo stalo mikrofoną.

329
 - Taigi perduodu žodį antrajam kandidatui į įmonės generali­
nio direktoriaus postą, ponui Alanui Grinmorui.
Nurijau seilę, o širdis nusirito į kulnus. Jaučiausi it prilipęs prie
savo krėslo, lyg įbetonuotas.
Nagi. Reikia stotis. Nebeturi pasirinkimo. Stokis!
Atsikelti man prireikė milžiniškų pastangų. Visi direktoriai pa­
sisuko į mane, kai kurie pašaipiai šypsojosi. {mane žiūrėjo ir visi
dešinėje sėdintys svečiai. Pasijutau vienišas, siaubingai vienišas ir
toks sugniuždytas, kad vos bepajėgiau kvėpuoti.
Išsitraukiau lapus su pasirašyta kalba. Sunkiausia buvo žengti
pirmuosius žingsnius tribūnos link. Perėjau sceną, artėdamas prie
tos nesuskaitomos publikos. O, kad kas nors būtų užgesinęs salės
šviesas ir palikęs tik akinamus rampos prožektorius, - tada bū­
čiau nematęs visų tų nepažįstamų veidų, kurie pašaipiai spoksojo
į mane tarytum į cirko klouną.
Atrodė, tribūnos niekada nepasieksiu: jaučiant įsmeigtus
žvilgsnius, kiekvienas žingsnis buvo tikras išbandymas. Ėjau lyg
koks gladiatorius, paliktas arenoje sudraskyti liūtams besišaipan­
čių, kraujo ištroškusių plebėjų akivaizdoje. Kuo arčiau, tuo aiškiau,
regis, girdėjau kikenant. Ar tai buvo tikrovė, ar tik mano iškankin­
to proto ir vaizduotės vaisius?
Pagaliau pasiekiau tribūną, į kurią krypo visų žvilgsniai. Ji sto­
vėjo pačiame scenos centre, pabudusios ir tuoj užriaumosiančios
pabaisos viduje. Buvau persigandęs, panašus į savo šešėlį.
Išskleidžiau lapus ant tribūnos, sureguliavau mikrofono aukštį.
Rankos drebėjo, o širdis plakė it pašėlusi: jaučiau, kaip su kiekvie­
nu jos dūžiu kraujas muša man į smilkinius. Būtinai turėjau prieš
pradėdamas bent kiek nusiraminti... Kvėpuok. Kvėpuok. Mintyse
pasikartojau pirmąsias savo kalbos frazes. Staiga jos man pasirodė
banalios, netinkamos, nesustyguotos...
Iš viršutinių salės eilių kažkas riktelėjo: „Na, vaikeli, stenėk gi!“
Tuoj pat iš visų pusių ėmė kikenti šimtai žiūrovų.
Kai išjūsų šaiposi du trys žmonės, tai skausminga. Okai šaiposi
trys keturi šimtai, ir dar penkiolikos tūkstančių liudytojų akivaiz­

330
doje, tai jau nepakenčiama. Reikėjo padaryti tam galą - tučtuojau.
Pastūmėtas išlikimo instinkto, sukaupiau visas jėgas ir prabilau:
- Ponai ir ponios.
Nors mano balsas per didžiulius garsiakalbius skambėjo labai
garsiai, man jis atrodė duslus, stringantis gerklėje.
- Aš - Alanas Grinmoras...
Kažkoks aštrialiežuvis suriko: „Grinmoras - lavonas!“, ir vėl
pliūptelėjo juokas - šįsyk dar garsesnis nei pirmą kartą. Blogis
ėmė viršų.
- Įmonėje „Denkerio konsultacijos“ dirbu įdarbinimo agentu.
Šiandien noriu jums prisistatyti, nes kandidatuoju...
Negerai... Ta kalba skamba nenuoširdžiai...
- ...į generalinio direktoriaus postą. Suvokiu, kad šias pareigas
einančiam žmogui tenka sunki atsakomybės našta...
Mane nutraukė iš kairės pasigirdęs pašaipus balsas: „Tavo ko­
jos jau ir taip nebeatlaiko sunkumo!“Vėl juoko pliūpsnis. Salė įsi­
lingavo. Savo pašaipiais žodžiais Denkeris klastingai juos nuteikė,
davė jiems nebylų leidimą, suteikė palaiminimą, - ir dabar smul­
kieji akcininkai nebesitvardė. Aš jiems buvau numestas sudraskyti
į gabalus, ir jie mane išmėsinės. Aš žuvęs.
Tapti publikos pajuokų objektu - blogiausia, kas galėjo nu­
tikti. Blogiausia. Pašaipos kėlė abejonių dėl mano patikimumo,
nepalikdamos nė menkiausios vilties. Jau mieliau ištverčiau prie­
šiškumą, bet tik ne pašaipas. Priešiškumas skatina reaguoti, pa­
juokos - sprukti. Norėjau dingti visiems laikams... Būti kur nors
kitur... Nesvarbu kur, tačiau kitur... Būtinai reikėjo tai sustabdyti.
Nedelsiant! Sakyti bet ką, kad tik jie nustotų šaipytis...
Matydamas, kad padėtis kiekvieną akimirką vis blogėja, apim­
tas siaubo, kad netrukus mane nušvilps visa salė, jausdamas už­
plūstančią gėdą, užmiršęs savo kalbą, užrašus ir net savo paties
interesus, pakėliau akis į žiūrovų eiles, iš kur kaip atsakas į mano
tylą sklido vis garsesnis krizenimas. Žvelgiau į publiką, nejaučian-
čią nė menkiausios užuojautos, nenuleisdamas akių stebėjau pa­
šaipius žvilgsnius, kol galiausiai palinkau prie mikrofono - tiek,
kad lūpomis paliečiau šaltą metalą.

331
 - Tai aš pranešiau spaudai apie Denkerio sukčiavimą!
Salėje, kur įsisiūbavo patyčios, mano balsas nuaidėjo įspūdin­
gai, ir akimirksniu stojo tyla. Spengianti, mirtina, kurtinanti tyla.
Neįtikėtina tyla penkiolikos tūkstančių žmonių auditorijoje. Pa­
juokas pakeitė nuostaba. Scenoje stovintis juokdarys staiga nusto­
jo būti juokdariu. Jis tapo priešu - pavojingu priešu, pradanginu­
siu jų pinigus.
Neįtikėtina, kiek savitos energijos tvyro sausakimšoje salėje. Ji
tiesiog stulbina. Tai ne vien paskirų žmonių emocijų ir minčių visu­
ma. Tai kolektyvinė energija, ją skleidžia visa grupė kaip atskira esy­
bė. Stovėdamas scenoje vienas, apsuptas tų penkiolikos tūkstančių
susirinkusiųjų, giliai širdyje jaučiau tą energiją. Jutau jos virpesius.
Akimirką ji nuščiuvo ir tuoj pat peraugo į priešiškumą. Nors šįkart
niekas neištarė nė žodžio, tą priešiškumą galėjau tiesiog apčiuopti,
užuosti, paragauti. Jis sklido nelyginant blogį nešančios bangos -
tylus, bet slegiantis. Tačiau - keista - jis manęs negąsdino. Vyko
kažkas galingesnio, kažkas nepaprasto, antgamtiško.
Tą įspūdingą gausybę mane supančių žmonių vienijo apmau­
das, priešiškumas, pagieža. Kad ir kas sukėlė tuos jausmus, visi
jautė tą patį, - šią akimirką tai buvo svarbiausia. Jutau tą nemato­
mą energiją, tarsi skleidžiamą vienos esybės. Tai buvo nepaprasta.
Jutaują pačiose savo sielos gelmėse. Ta tyli sąjunga trikdė ir žavėjo,
ji buvo kone... graži. Stovėjau priešais tuos žmones vienut vienas.
Supratau, kad pavydžiu jiems: norėjau būti jų vietoje, prie jų pri­
sidėti. Norėjau su jais susilieti. Staiga mus skiriantys dalykai man
pasirodė antraeiliai, nesvarbūs. Jie tebuvo žmonės, kaip ir aš. Jie
stengėsi apsaugoti savo santaupas, savo pensijas, lygiai kaip ir aš
stengiausi išlikti. Argi mūsų rūpesčiai bent iš dalies ne tokie pat?
Prisiminiau Igorio Dubrovskio žodžius ir suvokiau, kad jie ne­
ginčijamai teisingi. Tačiau tai buvo nebe metodas, kurį reikia pri­
taikyti, o filosofija, kuria reikia gyventi.
Priimk savo artimo pasaulį, irjis tau atsivers.
Priimk savo artimo pasaulį... Mes - ne tarpusavyje kovojantys
individai, o žmonės, vienijami tokių pat siekių, tokių pat norų, to­

332
kio pat troškimo gyventi - gyventi kuo geriau. Tai, kas mus ski­
ria, - viso labo smulkmena, nereikšminga smulkmena, palyginti
su tuo, kas mus, žmones, artina ir sieja. Bet kaip šiuo jausmu pa­
sidalyti su jais, kaip jiems paaiškinti? Ir taip pat... iš kur man gauti
jėgų prabilti?
Prieš akis iškilo „Speech-Masters“ salės vaizdas: prisiminiau,
kaip nuostabiai tada jaučiausi. Žinojau - taip reikalinga stipry­
bė slypi manyje. Jei išdrįsiu, sugebėsiu prisiartinti prie tų žmonių,
prabilti į juos, parodyti jiems, ką jaučiu giliai širdyje...
Staiga priešais stovinti tribūna man ėmė atrodyti lyg užtvara,
kliūtis, skydas, įkūnijantis mūsų priešpriešą. Ištiesiau ranką ir iš­
traukiau mikrofoną iš stovo, tada apėjau tribūną, palikęs ant jos
savo lapus, ir žengiau minios link - vienišas ir beginklis, neslėp­
damas, koks pažeidžiamas esu. Ėjau lėtai, nuoširdžiai trokšdamas
taikos. Bijojau, tačiau pamažu mano baimė traukėsi, o jos vietoje
augo naujas jausmas - neįprastas pasitikėjimas savimi.
Keista, tačiau jaučiau, kad turiu jiems atskleisti savo trapumą.
Man atrodė, šitaip parodysiu, kad mano ketinimai nuoširdūs ir dori.
Paklusdamas savo nuojautai, atsirišau kaklaraištį ir mečiaujį ant že­
mės, ten pat nusviedžiau ir švarką. Tyliai sušiugždėjo audinys.
Sustojau scenos priešakyje. Galėjau įžiūrėti rimtus arčiausiai
sėdinčių žmonių veidus. Toliau veidai vis labiau liejosi it blyškių
spalvų impresionistinio paveikslo taškeliai. Tačiau jutau, kad visi
žiūri įsmeigę į mane akis. Tvyrojo slogi ir įtempta tyla.
Labai aiškiai suvokiau, kad negaliu sakyti savo paruoštos kal­
bos. Rašiau ją visą savaitę, bet ji neturėjo nieko bendra su šia aki­
mirka, joje neatsispindėjo dabartiniai jausmai. Turėsiu sakyti, kas
šaus man į galvą. „Kalbama širdimi“, kaip sakė Etjenas.
Apsidairiau aplink ir nužvelgiau visus susirinkusiuosius. Ma­
čiau, kad jie sutrikę ir nepatenkinti.
Pakėliau mikrofoną prie lūpų. Jis atsidavė metalu.
- Žinau, kaip dabar jaučiatės...
Mano balsas perrėžė tylą. Jis aidėjo milžiniškoje erdvėje neįti­
kėtinai plačiai, galingai...

333
 - Jaučiu, kad esate sunerimę ir susierzinę. Investavote savo pi­
nigus į mūsų įmonės akcijas. Po mano pranešimų spaudai jų kur­
sas nukrito, ir dabar už tai ant manęs pykstate, nirštate. Galvojate,
kad aš... bjaurus tipas, išdavikas, niekšas.
Publika klausėsi tylut tylutėliai. Nuo galingų prožektorių man
kaito veidas.
- Jumis dėtas, aš irgi taip manyčiau.
Salėje tvyrojo mirtina tyla - įtempta, įelektrinta.
- Jūsų viltys gauti pelno žlugo. Galbūt tų pinigų jums išties
reikėjo: norėjote kilstelėti savo gyvenimo lygį, padidinti savo per­
kamąją galią, prisidurti prie pensijos ar sukaupti kapitalo, kurį pa­
liksite savo vaikams. Kad ir kokie jūsų siekiai, suprantu ir gerbiu
juos. Tikriausiai manote, kad visą tą informaciją spaudai perda­
viau dėl to, kad nekenčiu Marko Denkerio ir trokštu jamatkeršyti.
Turint omenyje tai, ką dėl jo man teko iškęsti, tai būtų gana svari
priežastis taip pasielgti. Tačiau taip nėra. Informaciją paskelbiau
kaip tik tam, kad numuščiau akcijų kursą...
Jmano pusę atskriejo keletas įžeidžiamų žodžių. Kalbėjau toliau:
- ...kad numuščiau akcijų kursą ir, šitaip jus sukvietęs, galėčiau
su jumis pasikalbėti akis į akį.
Įtampa pasiekė aukščiausią tašką: jaučiau, kad akcininkai ma­
nęs klausosi nepaprastai susikaupę, netverdami noru išgirsti mano
požiūrį, įžvelgti mano veiksmų prasmę.
- Jūs tikrai turite teisę žinoti, kokių padarinių sukelia jūsų vi­
sai suprantamas noras, kad kas mėnesį ir kasmet akcijų kursas
vis augtų. Birža buvo sukurta tam, kad įmonės galėtų iš žmonių
gauti pinigų savo plėtrai finansuoti. Tie, kurie nuspręsdavo inves­
tuoti, - nesvarbu, daug ar mažai, - pasitikėdavo įmone ir jos ge­
bėjimu ilgainiui vystytis. Jie prisidėdavo prie jos projekto. Vėliau
kai kurie, trokšdami pelno, pradėjo investuoti vis trumpesniems
laikotarpiams, perkėlinėti savo kapitalą iš vienos įmonės į kitą:
jie stengėsi numatyti laikinus pakilimus ir taip gauti kuo daugiau
metinių pajamų. Tokios spekuliacijos išplito, ir bankininkai su­
galvojo vadinamąsias finansines priemones, kurios leidžia visaip
lažintis dėl to, kaip keisis akcijų kursas, įskaitant ir tai, kada jis

334
ims kristi. Tas, kuris spekuliuoja kurso kritimu, uždirbs pinigų, jei
įmonei ims nesisekti. Būtų tas pats, jeigu jūs imtumėte spekuliuo­
ti savo kaimyno sveikatos pablogėjimu, (sivaizduokite: jamvėžys.
Jūs susilažinate iš tūkstančio eurų, kad per pusę metų jo sveika­
ta smarkiai pablogės. Po trijų mėnesių jam atsiranda metastazių?
Nuostabu! Jūs uždirbote 20 procentų... Žinoma, jūs manote, kad
tai neturi nieko bendra: juk aš kalbu apie žmogų, o ne apie įmo­
nę. Bet tai ir yra esmė. Biržai tapus kazino, mes užmiršome jos
pagrindinę paskirtį, o svarbiausia - užmiršome, kad įmonės, už
kurias statome lyg lošdami ruletę, - tai ne vien pavadinimai, tai
ir žmonės, gyvi žmonės, kurie tose įmonėse dirba ir joms skiria
dalį savo gyvenimo. Matote, jūsų akcijų kursas tiesiogiai susijęs su
trumpalaikio pelno perspektyvomis. Kad kursas kiltų, įmonė kie­
kvieną ketvirtį turi skelbti pasakiškus rezultatus. Bet juk įmonė -
kaip ir žmogus. Jos sveikata būna tai geresnė, tai blogesnė, ir tai
visiškai normalu. O kartais - visai kaip žmogų - ją net užklumpa
liga, kuri leidžia truputį stabtelėti, pažvelgti į viską kitaip, pakeisti
kryptį ir vėl judėti į priekį, atgavus pusiausvyrą ir dar labiau su­
stiprėjus. Su tuo reikia susitaikyti ir būti kantriam. Jeigu jūs kaip
akcininkas tai neigsite, tada įmonė neigs savo sunkumus, jums
meluos arba priiminės sprendimus, kurie trūks plyš duos puikių
trumpalaikių rezultatų. Skelbdamas netikrus darbo pasiūlymus ar
sąmoningai kreipdamasis į nemokius klientus, Markas Denkeris
viso labo laikėsi žiauraus žaidimo taisyklių. Dėl reikalavimo, kad
kursas nuolat augtų, visi patiria didžiulį spaudimą - nuo gene­
ralinio direktoriaus iki naujo darbuotojo. Tai trukdo normaliai ir
ramiai dirbti. Tai skatina trumpalaikį valdymą, kuris nėra naudin­
gas nei įmonei, nei darbuotojams, nei tiekėjams: šie, patirdami
milžinišką spaudimą, savo ruožtu spaus savo darbuotojus ir tiekė­
jus... Būna, kad klestinčios įmonės atleidžia dalį darbuotojų vien
tam, kad išlaikytų arba padidintų savo pelningumą. Dabar tokią
grėsmę juntame mes visi, - tai skatina individualizmą ir kenkia
bendradarbių santykiams. Galiausiai mūsų visų gyvenimas tampa
kupinas įtampos. Darbas nebeteikia malonumo, nors, esu įsitiki­
nęs, turėtų teikti.

335
 Salėje tvyrojo mirtina tyla. Nebuvo girdėti nieko panašaus į
padrąsinančius juoko pliūpsnius, kurie aidėjo man kalbant Spe­
ech Masters. Bet jaučiausi įkvėptas savo paties nuoširdumo. Aš
tik dėsčiau tai, kuo tvirtai tikėjau. Nevaizdavau skelbiąs tiesą, tik
sakiau tai, ką itianau, ir to pakako, kad rasčiau jėgų kalbėti toliau.
- Šiandien haujo pasaulio mes nesukursime, bičiuliai. Nors...
Neseniai sužinojau, kad Gandis sakė: „Tu pats turi būti tas poky­
tis, kurį nori matyti pasaulyje.“ O juk pasaulis - ne kas kita, kaip
mes visi. Šiandien jūs turite pasirinkti. Žinoma, pasaulio mastu
jūsų sprendimas didelės įtakos neturės. Bet jis paveiks keletą šim­
tų žmonių, kurie dirba įmonėje „Denkerio konsultacijos“, keletą
tūkstančių kandidatų, su kuriais mes susitinkame, ir galbūt netie­
siogiai - mūsų tiekėjų klientus. Žinoma, tai labai nedaug, bet vis
dėlto šis tas. Jūs turite pasirinkti. Jei norite, kad jūsų akcijų kur­
sas greitai vėl pakiltų į tokį lygį, koks buvo prieš keletą savaičių,
ir toliau sparčiai augtų, patariu jums perrinkti dabartinį įmonės
vadovą. O jei vadovu išrinksite mane, šito jums nepažadėsiu. Net
gali būti, kad kurį laiką akcijų vertė bus gana menka. Tačiau aš
įsipareigoju įmonę „Denkerio konsultacijos“ padaryti žmogiškes­
nę. Norėčiau, kad kiekvienas jaustųsi laimingas, keldamasis ryte ir
eidamas į darbą atskleisti savo talento, kad ir kokios būtų jo parei­
gos bei statusas. Norėčiau, kad mūsų vadybininkų užduotis būtų
pasirūpinti kiekvieno komandos nario galimybe sėkmingai reali­
zuoti save ir nuolat kelti kompetenciją. Esu įsitikinęs, kad tokioje
aplinkoje kiekvienas stengtųsi iš visų jėgų - tik ne siekdamas iš
išorės primesto tikslo, o vien tam, kad jaustųsi kompetentingas,
taptų savo profesijos meistru, pranoktų pats save. Matote, aš tikiu,
kad poreikis tobulėti įgimtas kiekvienam žmogui, jis tik ir laukia
progos pasireikšti - jeigu tik jo nežlugdo vadovų reikalavimai,
kuriems mes priešinamės, norėdami jaustis laisvi. Noriu sukur­
ti įmonę, kurioje rezultatų būtų siekiama iš meilės darbui, o ne
patiriant spaudimą, atimantį iš darbuotojų džiaugsmą ir dvasinę
ramybę. Taip pat norėčiau, kad mūsų tiekėjai, klientai, kandida­
tai būtų gerbiami tiek pat, kiek ir mes. Nemanau, kad tai nesu­

336
 derinama su įmonės plėtra. Priešingai. Jei nuolat stengiesi išpešti
sau naudos, jei deriesi, mėgindamas parklupdyti kitą žmogų, tada
skatini jį progai pasitaikius elgtis lygiai taip pat. Galop visi ima
konkuruoti ir žlugdyti vieni kitus. O tokiomis aplinkybėmis visi
neišvengiamai pralaimi. Konfliktai ar jėga grįsti santykiai nelei­
džia nieko sukurti. O pagarba įkvepia pagarbą. Pasitikėjimas ska­
tina žmogų parodyti, kad juo verta pasitikėti. Taip pat įsipareigoju
visiškai skaidriai valdyti įmonę ir siekti rezultatų. Pakaks klaidinti
žmones. Jei kurį laiką mūsų rezultatai prasti, kodėl turėtume tai
nuo jūsų slėpti? Kad neparduotumėte savo akcijų? Bet kodėl turė­
tumėte jas parduoti, jei prisidėjote prie ilgalaikio projekto? Jums
visiems pasitaiko pasigauti slogą ar gripą, kuris savaitei paguldo į
lovą. Argi slepiate tai nuo savo sutuoktinio, bijodami, kad jis ar ji
jūsų nepaliktų? Noriu, kad mūsų įmonės plėtra vėl taptų ilgalaikė.
Nes, matote, šis projektas nėra saldi utopisto svajonė. Esu įsitiki­
nęs, kad įmonė, kuri savo veiklą grindžia tikromis vertybėmis, gali
kuo puikiausiai vystytis ir net duoti pelno. Tačiau to pelno negali­
ma siekti karštligiškai it kokiam dozės trokštančiam narkomanui.
Pelnas - natūralus sveikos ir harmoningos vadybos padarinys.
Prisiminiau Igorio žodžius.
Žinai, žmoniųpakeisti negalima. Galima tikparodytijiems ke­
lių ir įkvėpti norąjuo eiti.
- Jūs turite pasirinkti. Iš esmės jūs rinksitės ne tiek generalinį
direktorių, kiek tai, kokį pasitenkinimą norite patirti. Pirmuoju
atveju būsite patenkinti, kad maksimaliai padidinote savo paja­
mas, kad galbūt metų pabaigoje išvažiuosite atostogauti dar toliau
nei anksčiau, nusipirksite didesnį automobilį ar paliksite daugiau
pinigų savo vaikams. Antruoju atveju būsite patenkinti, kad daly­
vaujate nuostabiame nuotykyje - padedate verslui vėl tapti žmo-
giškesniam. Ir galbūt širdies gilumoje kasdien jausite šiokį tokį
pasididžiavimą, kad padedate kurti geresnį pasaulį, kurį paliksite
savo vaikams.
Pakėliau akis į žmones. Nors jų buvo daug, jie man atrodė ar­
timi. Išdėsčiau viską, kas gulėjo man ant širdies, ir nebereikėjo

337
nieko pridurti. Nemačiau reikalo užbaigti savo kalbos kokia nors
gražia fraze ir sukelti plojimus. Beje, tai netgi nebuvo kalba: aš
tik išsakiau savo tvirtus įsitikinimus ir pareiškiau tikįs, kad ateitis
gali būti kitokia. Keletą akimirkų šitaip stovėjau tyloje, kuri manęs
nebegąsdino. Paskui grįžau prie savo vienišo, atskirai nuo kitų sto­
vinčio krėslo. Direktoriai sėdėjo prie stalo nudelbę akis žemyn.
Balsavimas ir balsų skaičiavimas truko visą amžinybę. Buvo jau
naktis, kai tapau „Denkerio konsultacijų“generaliniu direktoriumi.
 54

Ėjau kvapniomis Marso lauko sodų alėjomis. Kuo arčiau, tuo

didesnis atrodė aukštai virš manęs iškilęs Eifelio bokštas. Nu­
tviekstas besileidžiančios saulės purpuro, jis atrodė didingai ir kar­
tu kėlė nerimą. Objektyviai žiūrint, man nebebuvo ko baimintis.
Vakar įvykdęs paskutinę užduotį išsilaisvinau iš Igorio gniaužtų, ir
mudu galėsime ramiai atšvęsti mano pergalę. Tačiau bokštas man
ir toliau atrodė lyg seno gudraus vilko paspęsti spąstai. Jaučiausi,
lyg grįžčiau į narvą po to, kai iš jo ištrūkau.
Eifelio bokšto papėdėje užverčiau galvą ir pažvelgiau į jo viršū­
nę. Ėmė svaigti galva, atrodė, kad svyruoju. Jaučiausi nepaprastai
mažas ir gležnas. It koks atgailaujantis nusidėjėlis, suklupęs po
kojų Dievą įkūnijančiam milžinui ir meldžiantis malonės.
Pasukau prie pietinės atramos, prasiskyniau kelią pro turistus
ir priėjau prie žmogaus, kuris leido žmones į liftą, skirtą „Žiulio
Verno“ restorano lankytojams.
- Kieno vardu užsakytas staliukas? - pasiteiravo jis, rankoje
laikydamas sąrašą.
- Aš su ponu Igoriu Dubrovskiu.
- Gerai, prašom paskui mane, - pakvietė jis nė nežvilgtelėjęs
į savo lapą.
Nusekiau paskui jį į bokšto atramos viduje įrengtą patalpą. Jis
linktelėjo savo bendradarbiui, laukiančiam su klientais. Praėjome
pro juos ir įėjome į seną siaurą liftą stiklinėmis sienomis ir geleži­
niu karkasu. Durys triukšmingai užsivėrė, lyg kas būtų mudu abu

339
 uždaręs į kalėjimo kamerą, ir pradėjome kilti atrama, kurią sudarė
susipynusios metalo konstrukcijos.
- Ponas Dubrovskis dar neatvyko. Jūs pirmas.
Liftas kilo į dangų nematomų žvaigždžių link, o miestas vis
plačiau vėrėsi mums po kojų.
Pakilus į antrą aukštą, man suspaudė širdį: atpažinau didįjį
skridinį su lynu. Pajutau, kaip sudrėko delnai. Vyriškis palydėjo
mane pas metrdotelį, šis pasitiko labai pagarbiai. Nusekiau paskui
jį per restoraną iki užsakyto staliuko prie stiklinės sienos. Metr-
dotelis man pasiūlė aperityvo, kol sulauksiu Igorio. Paprašiau mi­
neralinio vandens.
Čia buvo jauku ir malonu. Gana santūrus juodos ir baltos spal­
vų interjeras. Nuožulnūs saulės spinduliai apšvietė visus restora­
no kampelius: dėl to ši vieta atrodė dar labiau nežemiška. Keletas
staliukų jau buvo užimti. Girdėjau užsienio kalbų nuotrupas.
Pažvelgęs pro langą, nejučia sudrebėjau. Pernelyg gerai pažįs­
tamos tos sijos. Jos man akiplėšiškai priminė, kokį sielvartą ir kan­
čią kadaise esu čia patyręs. Tuštuma apačioje buvo tokia didinga,
kad net svaigo galva ir atrodė, jog kybai padebesiuose.
Vis dėlto pamaniau, kad ne taip jau ir blogai aplankyti tą vietą,
kurioje tiek kentėjau. Man atrodė, kad tai puiki proga ne ištrinti
praeitį, o ant viršaus užrašyti kitą istoriją. Tarytum į seną kino
juostą įrašytum naują filmą: ankstesnis filmas nevisiškai išsitrin­
tų, tik taptų vos įžiūrimas. Koks ilgas kelias nueitas nuo tos die­
nos... Kiek emocijų, įtampos, nerimo, tačiau ir vilčių, pažangos,
pasistūmėjimo į priekį... Žinoma, kaip žmogus aš nepasikeičiau.
Visuomet buvau toks pat ir kitokiu negalėjau tapti. Bet jaučiau,
kad išsilaisvinau iš savo grandinių, kaip laivas atsišvartuoja nuo
prieplaukos. Suvokiau, kad dauguma mano baimių tebuvo mano
vaizduotės kūrinys. Kartais tikrovė atrodo kaip siaubingas dra­
konas, kuris išnyksta, vos tik išdrįsti pažvelgti jam į akis. Igorio
skatinamas prisijaukinau savo drakonus, ir dabar gyvenimas man
regėjosi kupinas geranoriškų angelų.
340
 Igoris... Igoris Dubrovskis. Ivas Diubrėjus. Ar dabar, kai mūsų
sutartis nebegalioja, jis atskleis likusias paslaptis? Ar aš pagaliau
suprasiu jo motyvus, ar ir toliau jis man atrodys senas kuoktelėjęs
psichiatras?
Bėgo laikas, o Igoris nesirodė. Klientų restorane vis daugėjo, o
padavėjai, metrdoteliai ir someljė sukosi vis greičiau - darniai ir
tyliai. Paprašiau dar vieno stiklo. Šįkart burbono. Niekada jo ne-
gerdavau, bet dabar staiga užsinorėjau.
Saulei leidžiantis dangų užliejo švelni ir šilta, neįtikėtiną ramy­
bę skleidžianti rausva šviesa. Man nereikėjo nieko daryti, nieko
sakyti, tik laukti, mėgaujantis šia akimirka. Laikas sustojo, tebuvo
maloniai neskubri dabartis.
Paėmiau stiklinę ir ėmiau lėtai, labai lėtai ją teliūskuoti. Pama­
žu ledukai ėmė suktis ir švelniai skimbčioti į plonas sieneles: tas
tyras garsas buvo vos girdimas.
Igoris neateis. Širdies gilumoje tai žinojau. Neaiškiai jaučiau.
Žvelgiau į beribį dangų ir, rodės, visa mano esybė tirpsta jo gro­
žyje. Burbono gurkšnis nutvilkė gomurį maloniu aromatu ir pa­
skleidė spinduliuojantį karštį po visą kūną, užliedamas jį ramybe.
{ Paryžių nusileido naktis. Miestą nušvietė mirguliuojančios
šviesos, o restoranas skendėjo svaiginančioje vakaro atmosferoje.
Vakarieniavau vienas, gaubiamas švelnios nakties, liūliuojamas ilge­
singų džiazo pianisto akordų. Danguje ramiai spindėjo žvaigždės.
 55

Vyriškis patogiai įsitaisė pavėsinėje, šalia pasidėjo garuojantį

kavos puodelį. Iš pakelio išsitraukė cigaretę ir suspaudė ją lūpomis.
Brūkštelėjo degtuką į dėžutės šoną, šis sulūžo, vyriškis nusikeikęs
sviedė ant žemės nulaužtą galą. Antras degtukas iš karto įsižiebė,
vyriškis prisidegė cigaretę ir įtraukė pirmąjį rytmečio dūmą.
Tai buvo geriausia dienos valandėlė. Mažas gamtos kampelis
priešais namą dar snūduriavo, ant rausvų, baltų ir geltonų gėlių
žiedlapių žėrėjo rasos lašeliai - lyg maži didinamieji stikliukai.
Saulė dar tik pradėjo savo kelią blyškiu dangaus mėliu. Bus karš­
ta diena.
Vyriškis atlenkė laikraštį La Provence ir perskaitė pirmojo
puslapio antraštes. Dabar, rugpjūčio pabaigoje, naujienų nedaug.
Dar vienas gaisras girioje - panaudojus specialius lėktuvus,
Marselio gaisrininkams pavyko jį greitai užgesinti. Tikriausiai
koks piromanas, pagalvojo vyriškis, arba nerūpestingi turistai,
nepaisantys draudimo ir rengiantys piknikus gamtoje. Viename
straipsnyje buvo rašoma, kad išaugo vasaros festivalių lankomu­
mas, tačiau gautos pajamos ne visada padengia išlaidas. Paryžie­
čių koncertus ir vėl teks apmokėti mums iš savo vietinių mokes­
čių, pagalvojo jis.
Vyriškis gurkštelėjo kavos ir išskleidė laikraštį, norėdamas pa­
skaitinėti vidinius puslapius. Staiga jam į akis krito nuotrauka. Po
ja didelėmis raidėmis buvo skelbiama: „24 metų vaikinas išrinktas
didžiausios Prancūzijos įdarbinimo agentūros generaliniu direk­
toriumi.“

342
 Cigaretė iškrito jam iš burnos.
- Na nieko sau! Žozete! Eikš, pažiūrėk!
* **

Ne drabužiai puošia žmogų, - ir ne jo pareigos. Tačiau jos ne­

išvengiamai pakeičia kitų požiūrį į jus. Kai kitą dieną po rinkimų
grįžau į darbą, patekau į gana gluminančią situaciją. Man atvy­
kus, įmonės vestibiulyje būriavosi kone minia. Regis, išgirdę, kad
buvau išrinktas generaliniu direktoriumi, bendradarbiai negalėjo
tuo patikėti, todėl suėjo patys savo akimis įsitikinti. Kiekvienas sa­
vaip pasveikino, bet visi su manimi kalbėjo ne taip, kaip paprastai.
Jutau, kad daugumai jau rūpi asmeniniai interesai - negalėjau ant
jų už tai pykti. Vieni elgėsi atsargiai, kiti stengėsi užmegzti nau­
dingą draugystę. Daugiausia pagyrų žarstė Tomas, - tai manęs
nė kiek nenustebino. Tik Alisa reagavo natūraliai: jaučiau, kad ji
nuoširdžiai džiaugiasi.
Ilgai neužtrukau ir pakilau į savo kabinetą. Po penkiolikos mi­
nučių vidun įžengė pats Markas Denkeris.
- Nėra reikalo pilstyti iš tuščio į kiaurą, - tarė jis nė nepasi­
sveikinęs. - Kadangi jūs mane atleisite, geriau tai padaryti tuojau
pat. Pasirašykite štai čia, ir reikalas baigtas!
Jis atkišo man firminį įmonės blanką. Perskaičiau jį neimdamas
į rankas. Tai buvo jau atspausdintas jam skirtas laiškas - praneši­
mas apie atleidimą iš darbo. Žemiau parašo vietos buvo užrašyta:
„Alanas Grinmoras, generalinis direktorius.“
Tas tipas buvo taip įpratęs viskam diriguoti, kad net pats sau
pranešė apie savo atleidimą! Paėmiau laišką, perplėšiau pusiau ir
įmečiau į šiukšlių dėžę. Jis apstulbęs įsispoksojo į mane.
- Aš ilgai mąsčiau, - paaiškinau. - Nusprendžiau būti tik įmo­
nės generaliniu direktoriumi, o valdybos pirmininku paskirti kitą
žmogų, užuot pats ėjęs abejas pareigas. Tą postą siūlau jums. Jūs
nepaprastai vertinate efektyvumą ir atsidavęs siekiate rezultatų.
Šios jūsų savybės pasitarnaus kilniam tikslui. Nuo dabar jums ke­

343
 liamas uždavinys, jei sutinkate, - stengtis, kad įmonė taptų žmo­
giškesnė, kad teiktų kokybiškas paslaugas, gerbdama visus - klien­
tus, tiekėjus, darbuotojus. Kaip žinote, galiu lažintis, kad laimingi
bendradarbiai stengsis iš visų jėgų, tiekėjai, su kuriais elgsimės
kaip su partneriais, visiškai pateisins jiems rodomą pasitikėjimą, o
mūsų klientai sugebės įvertinti mūsų teikiamų paslaugų vertę.
- Nieko neišeis. Matėte, kas darosi su akcijomis: jau kitą dieną
po visuotinio susirinkimo kursas nukrito dar 11 procentų!
- Neverta jaudintis. Tai tik dėl to, kad savo dalį pardavė antras
stambus akcininkas. Nuo šiol įmonė priklauso vien smulkiesiems
akcininkams, kurie pritaria naujajai įmonės vizijai. Baigta - stam­
bieji akcininkai taisyklių daugiau nediktuos! Dabar mes - kaip
šeima...
- Jus gyvą suės. Neišsilaikysite nė pusmečio, ir įmonę perims
koks konkurentas! Per mažiau nei porą savaičių jis taps pagrindi­
niu akcininku, ir jūs lėksite iš darbo.
- Įmonės perėmimas negresia. Juk tai ne kas kita, kaip kokio
nors investuotojo pateiktas pasiūlymas supirkti kitų akcininkų tu­
rimas akcijas už didesnę kainą nei biržos kursas. Primenu - jie
vis tiek balsavo už mane, nors sakiau jiems, kad akcijų kursas kils
lėčiau nei jums vadovaujant. Vadinasi, jie prisidėjo prie projekto
ir atsisakė vilčių greitai uždirbti. Lažinuosi, kad jie liks ištikimi ir
nesusivilios sirenų giesmėmis.
- Jūs nenorite pažvelgti tiesai į akis. Jie neatsilaikys. Kai tik pa­
kvimpa pinigais, žmogus tampa silpnas.
- Jūs vis dar nesuprantate, kad padėtis pasikeitė. Jūsų akci­
ninkams įmonė visai nerūpėjo. Vienintelis jų tikslas buvo pelnas.
Kaip tik todėl jums buvo taip svarbu, kad jų investicijos būtų
pelningos. O tuos, kurie liko su manimi, nuo šiol vienija projek­
tas - tikras filosofija ir vertybėmis grįstas įmonės projektas. Nėra
jokios priežasties, dėl kurios akcininkai dabar išsižadėtų savo ver­
tybių. Jie pasiliks.
Denkeris sumišęs pažvelgė į mane. Atsiverčiau segtuvą, išė­
miau lapą ir atkišau jam.

344
 - Štai nauja jūsų darbo sutartis. Turinys nepasikeitė, tik tiek,
kad nuo šiol jūs - valdybos pirmininkas, o ne generalinis direk­
torius.
Keletą akimirkų jis apstulbęs žiūrėjo į mane. Paskui jo akys
kažkaip klastingai sužibo. Jis iš kišenės išsitraukė rašiklį, palinko
virš mano rašomojo stalo ir pasirašė sutartį.
- Gerai. Sutinku.
Tą akimirką suskambo mano telefonas.
- Taip, Vanesa?
- Su jumis nori kalbėti žurnalistas, ar sujungti?
- Gerai, pasikalbėsiu.
Denkeris man linktelėjo ir išėjo.
- Ponas Grinmoras?
- Taip.
- Emanuelis Valgado iš BFM TV. Noriu pakviesti jus į mūsų
laidą, kurią rodysime antradienio rytą. Norėtume, kad papasako­
tumėte, kaip perėmėte valdžią įmonėje „Denkerio konsultacijos“.
- Aš nemanau, kad tai buvo valdžios perėmimas...
- Kaip tik tai mus ir domina. Laida filmuojama pirmadienį 14
valandą, ar galėtumėte atvykti?
- Ėėė... tik vienas klausimas... Ar laidoje bus žiūrovų?
- Daugių daugiausia dvidešimt žmonių. Kodėl?
- Ar galėčiau pakviesti vieną du žmones? Turiu ištesėti seną
pažadą...
- Jokių problemų.
* * *

Markas Denkeris išėjo iš Alano Grinmoro kabineto kreivai

šypsodamasis. Tas pliuškis užsinorėjo valdžios, bet neturi kiau­
šų susitvarkyti pats. Todėl ir nori, kad Denkeris liktų valdyboje.
Grinmoras nesugeba vadovauti įmonei, ir pats tai puikiai žino...
Buvęs generalinis direktorius jau trynė rankas, lipdamas laip­
tais per dvi pakopas į savo kabinetą. Susitvarkyti su tuo jaunikliu

345
jam tebus vienas juokas: anas toks naivus, kad net nesistengia
apsisaugoti. Jis tikrai nesukurtas valdžiai. Galiausiai niekas nepa­
sikeis. Viskam iš valdybos vadovaus jis, Markas Denkeris. O ge­
neralinis direktorius tik paklusniai jo klausys. Po metų Denkeris
pateiks savo ataskaitą visuotinio susirinkimo dalyviams ir, kai visi
sužinos, jog visą darbą atliko jis, bus nesunku laimėti rinkimus...
Kai Denkeris pasiekė kabineto duris, jo veidas staiga persikrei­
pė ir išraudo: jam ką tik toptelėjo viena mintis. Išeitinė kompen­
sacija... Trijų milijonų eurų kompensacija, numatyta tuo atveju,
jei darbo sutartis būtų nutraukta... Žinoma, tai dėl to!!! Tai dėl to
Grinmoras paprašė jo pasilikti! Ojis... pasirašė...
Jis įžengė vidun ir praėjo pro Endriu, į jį nė nežvilgtelėjęs. Žo­
džiai nejučia patys išsiveržė jam iš lūpų:
- Tas šiknius mane išdulkino antrą kartą!
Sekretorius kilstelėjo antakį.
- Atsiprašau, pone?
 56

Iš darbo išėjau anksti: norėjau nuvažiuoti pas Igorį Dubrovskį.

Jis turi man pasiaiškinti. Išsisukti kaip vakar - pernelyg lengva.
Mane nuvežė dabar jau man pavaldus įmonės vairuotojas. Jau­
čiausi keistai. Sėdėjau sau, patogiai įsitaisęs ant minkštos galinės
sėdynės, aptrauktos elastinga oda, o Rivoli gatvėje aplink zujo
susinervinę vairuotojai. Jaučiausi svarbus žmogus. Susigriebiau
gaudąs kitų žvilgsnius, kol stovėjome prie šviesoforo. Ar jie ne­
spinduliuoja pagarba? O gal... susižavėjimu? Tiesą sakant, niekas,
regis, nekreipė dėmesio. Kiekvienamtik rūpėjo, kaip čia pajudėjus
greičiau nei gretima mašina ir persirikiavus į kitą eilę. Beje, čia
mums labai trukdė mūsų automobilio dydis - visi mus lenkė... Ko
gi aš tikėjausi? Ar aš pats būčiau kuo nors žavėjęsis vien dėl to, kad
jis turi vairuotoją? Ne, žinoma... Aišku, kad ne. Dar viena iliuzija.
Beje, kokia prasmė vaikytis pripažinimo? Argi kitų susižavėjimas
galėtų kaip nors kompensuoti mano savigarbos stoką? Tai, kas iš­
orėje, negali išgydyti mūsų vidinių žaizdų...
Prisiminiau Igorio skirtą užduotį - kiekvieną vakarą pasižymė­
ti tris tą dieną nuveiktus darbus, kuriais didžiuojuosi, - ir panorau
ją tęsti. Tą užsiėmimą mečiau, kai sužinojau, kad Igoris nuslėpė
nuo manęs savo tikrąjį vardą, ir kai prasidėjo visi tie bauginantys
įvykiai, kuriems teko skirti visas jėgas.
Po kelių minučių įstrigome siaubingoje spūstyje Santarvės
aikštėje, ir jau ėmiau gailėtis, kad nesėdau į metro: būčiau nukakęs
į reikiamą vietą mažiau nei per dvidešimt minučių!

347
 Pagaliau mūsų didelis sedanas sustojo prie juodos Igorio namo
tvoros, ir aš išlipau. Dangų aptraukė stori debesys, oras buvo pri­
tvinkęs prospekto ir sodo medžių drėgmės. Iškilusi pilkame dan­
guje pilaitė atrodė it laivas vaiduoklis.
Atpažinau tarną, kuris atidarė duris ir netardamas nė žodžio
palydėjo mane į didžiąją svetainę. Dėl apniukusio oro vidus sken­
dėjo švelnioje melancholiškoje prieblandoje. Kitaip nei paprastai,
degė nedaug šviesų.
Išvydau Katriną: ji sėdėjo ant sofos, parietusi kojas ir atsirėmu­
si į pagalvėles, šlepetes numetusi ant kilimo.
- Laba diena.
Ji įsmeigė į mane akis, bet nieko neatsakė, tik lengvai linktelėjo
galva. Apžvelgiau svetainę. Katrina buvo viena. Prieblandoje dide­
lis užvožtas fortepijonas panėšėjo į juodo marmuro plokštę. Pro
aukštus į sodą atvertus langus buvo matyti, kaip pirmieji lietaus
lašai rieda augalų lapais.
- Kur Igoris?
Ji nugręžė akis ir atsakė ne iškart.
- A... Žinai jo tikrąjį vardą...
- Taip.
Ji ilgai tylėjo.
- Alanai...
- Taip...
Ji atsiduso.
- Alanai... Turiu tau kai ką pasakyti...
-Ką?
Ji giliai įkvėpė. Jaučiau, kad ji įsitempusi.
- Igoris mirė.
- Igoris...
- Taip. Vakar ryte jį ištiko širdies smūgis. Tarnai nieko negalė­
jo padaryti. Kai atvažiavo greitoji, jau buvo per vėlu.
Igoris mirė... Negalėjau patikėti. Tai buvo nesuvokiama. Per
vieną vasarą kelis kartus išgyvenęs visą emocijų gamą - nuo susi­
žavėjimo iki neapykantos ir net baimės, jaučiau jam prieštaringus

348
jausmus, bet vis dėlto tai jo dėka išsilaisvinau iš mane varžiusių
pančių ir tapau žmogumi, gebančiu gyventi visavertį gyvenimą.
Igoris mirė... Staiga pasijutau labai skolingas ir... nedėkingas. Nie­
kada nebeturėsiu progos jam padėkoti.
Palengva mane užplūdo liūdesys, įsismelkdamas į kiekvieną
mano esybės kertelę. Staiga pasijutau prislėgtas, sugniuždytas.
Senas vilkas paliko šį pasaulį... Man dingtelėjo mintis: ar kartu su
juo išnyko ir atsakymai į mano klausimus?
- Katrina, ar galiu jūsų kai ko paklausti?
- Alanai, aš...
- Byla. Fransua Litreko byla. Igoris buvo kaltas, ar ne?
- Ne, jo sąžinė dėl to reikalo buvo visiškai švari.
- Tai kam tada hipnotizuoti prisiekusiuosius? Juk jis tai darė,
ar ne?
Katrina liūdnai nusišypsojo.
- Nenustebčiau - iš jo to galima tikėtis. Jeigu jis taip ir elgėsi,
tai, be abejo, tik dėl to, kad jam labiau patiko daryti įtaką nei tei­
sintis... Ogalbūt jis tiesiog negalėjo įrodyti savo nekaltumo, nors iš
tikrųjų buvo nekaltas. Beje, su tuo vaikinu jis labai mažai bendra­
vo, šį dar gydė ir kiti. Igoris niekuo dėtas, kad vaikinas nusižudė.
- O aš? Juk mūsų susitikimas Eifelio bokšte nebuvo atsitikti­
numas, ar ne?
Ji šiltai pažvelgė į mane.
- Tikrai ne...
- Jis prisiviliojo mane į savo slaptavietę, taip?
Ji linktelėjo galva.
Nurijau seilę. Ji buvo jo bendrininkė, viską žinojo, bet jo nesu­
stabdė.
- Katrina, ar žinote, iš kur jis pažinojo Odrę?
Ji nusuko galvą į langą, paskui susimąsčiusi prabilo, žiūrėdama
į sode ošiantį lietų:
- Igoris žinojo, kokie artimi jūsų santykiai. Jis papasakojo
Odrei apie... savo planus dėl tavęs. Jis įtikino ją su tavimi išsiskirti,
prieš tai pas tave palikus straipsnį apie savižudybę.

349
 - Jis paprašė Odrės su manimi išsiskirti?!
Labai pasipiktinau. Kaip jis galėjo taip niekšiškai pasielgti?
- Jąįtikinti buvo nelengva, bet Igoris sugebėjo. Jisjai įrodė, kad
tai tavo paties labui, ir sutarė su ja, kiek laiko jam reikės ir kada ji
galės pas tave sugrįžti.
Negalėjau patikėti, kad Odrė dalyvavo jo žaidime. Ji pernelyg
stipri asmenybė, kad taip elgtųsi.
- O kai vieną dieną pamačiau ją išeinančią iš Igorio namo...
- Ji atėjo ir pasiuntė jį velniop, pasakė, kad nebepajėgia to iš­
tverti, kad visa tai neturi prasmės. Igoriui vėl teko tartis dėl likusio
laiko. Alanai...
Klausant šios istorijos, man virė kraujas. Jaučiau, kaip giliai šir­
dyje kyla pyktis.
- Bet kaip jis galėjo...
- Alanai...
- Kaip žema šitaip žaisti žmonių jausmais!
- Alanai...
- Ojeigu tuo metu ji būtų sutikusi kitą?
- Alanai...
- Tai buvo siaubinga rizika dėl...
Katrina turėjo perrėkti mane, kad ją išgirsčiau:
- Igoris buvo tavo tėvas, Alanai!
Jos balsas nuaidėjo didžiulėje svetainėje. Joaidas ėmė skambėti
ir mano galvoje. Stojo tyla. Stovėjau nustėręs, priblokštas. Ūžtelė­
jo emocijos, galvoje pynėsi mintys.
Katrina nejudėjo. Nors atrodė labai sutrikusi, nenuleido nuo
manęs akių.
- Mano tėvas...
Sumurmėjau, nepajėgdamas ištarti nieko protingesnio.
- Nežinau, - tyliai prakalbo ji, - ar motina tau sakė: Jungtinėse
Valstijose tave auginęs vyras nebuvo tavo tėvas...
- Taip, taip. Aš tai žinojau. Žinojau...
- Praėjus keleriems metams po tavo gimimo, Igoris sutiko pri­
glausti susirgusios tarnaitės dukrytę. Tarnaitė ją augino viena ir

350
nebuvo kam pasirūpinti vaiku, kol ji porą savaičių gulės ligoninė­
je. Tai buvo žavinga mergytė, tokio pat amžiaus kaip ir tu tada...
Tikra nutrūktgalvė, guvi, išdykusi ir linksma. Dar visai žvirblis te­
buvo, o jau su charakteriu! Igoris dėl jos pametė galvą. Anksčiau
vaikai jam visai nerūpėjo, o dabar leisdavo su ja ištisas dienas. Ji
jambuvo tikras atradimas. Jis daug ką suprato. Kai motina grįžo iš
ligoninės ir atsiėmė dukrą, Igoris paprašė, kad jam leistų ir toliau
nuolat ja rūpintis. Jis buvo lygkrikštatėvis, globėjas, - tą vaidmenį
išsaugojo ir vėliau, kai mergaitė suaugo. Mergaitei įžengus į jo gy­
venimą, Igoris pasikeitė. Jis staiga prisiminė, kad turi vaiką, kuris
niekada nematė savo tėvo. Ta mintis jį persekiojo dieną naktį. Jį
kankino sąžinė, jam buvo nebepakeliama, kad vienintelis vaikas
kažkur gyvena be jo. Todėl jis pradėjo paiešką - ieškojo daugelyje
šalių, pasitelkęs visas įmanomas priemones. Bet tai buvo tas pats,
kas ieškoti adatos šieno kupetoje... Praėjo maždaug penkiolika
metų, kol jis aptiko tavo pėdsakus. O atsitiktinumas lėmė, kad tu
parvažiavai gyventi šalia jo, pats to nežinodamas...
- Atsitiktinumas...
- Paskui jis laukė, kada galės su tavimi susisiekti: vis atidėlio­
jo tą akimirką, nukeldavo kitai dienai, kitai savaitei... Be abejo, jis
nedrįso. Taip ilgai tavęs ieškojo, o radęs staiga nebeteko drąsos
pažvelgti tau į akis. Bijojo, kad tu jį atstumsi, kad neatleisi už tai,
jog dar tau negimus paliko judu su motina. Vienu metu aš net ma­
niau, kad jis niekada su tavimi nesusitiks, kad galutinai atsisakys
šio sumanymo. Vėliau jis pradėjo tave sekti, vis akyliau. Tai tapo
kone manija. Jis kiekvieną vakarą skaitydavo ataskaitas. Igoris vis­
ką žinojo apie tavo kasdienį gyvenimą. Žinojo netgi tavo baimes,
nesėkmes, jausmus. Vladi negalėjo sekti tavęs vienas. Anksčiau
ar vėliau būtum jį pastebėjęs. Todėl jis paprašė savo globotinės
pagelbėti. Ji sutiko. Bet Igoris, taip mėgęs viską kontroliuoti, nė
neįsivaizdavo, kas nutiks. Sekdama ir stebėdama tave, mergina iki
ausų tave įsimylėjo ir atsisakė jam teikti ataskaitas apie...
- Tik nesakykite, kad...
- Taip...

351
 - Odrė?..
Katrina tylėdama pažvelgė į mane ir linktelėjo galva.
Odrė... O Dieve. Odrė - Igorio globotinė...
- Tada jis nusprendė... pats tavimi užsiimti. Manau, šitaip jis
mėgino išpirkti kaltę, kad tavęs neaugino. Arba norėjo vėl kontro­
liuoti situaciją, kuri jam slydo iš rankų... Jis ieškojo tavęs penkio­
lika metų, ir kaip tik tada, kai rengėsi įžengti į tavo gyvenimą, tu
stačia galva puolei į moters glėbį. Galbūt jis nesąmoningai norėjo
dar kurį laiką tave pasilaikyti sau... Aš pati labai skeptiškai ver­
tinau jo sumanymą tavimi rūpintis. Man atrodė, kad tai gali dar
labiau apsunkinti judviejų susitikimą, kai tu viską sužinosi, bet jis
nekreipė į tai dėmesio. Kaip visada, vadovavosi tik savo galva...
- Bet kas jam buvote jūs? Nuolat spėliojau...
- Galima sakyti - jo kolegė, tapusi drauge. Aš irgi psichiatrė.
Tuo metu, kai jis dar oficialiai dirbo, buvau girdėjusi apie jo pa­
siekimus. Todėl susiradau jį ir paprašiau leisti dirbti kartu ir iš jo
mokytis. Jis tuojau pat sutiko, labai patenkintas, kad kažkas do­
misi juo ir jo metodika. Reikia pripažinti, tavo tėvas buvo genijus,
Alanai, nors jo metodai... gana savotiški.
- Vis dėlto pripažinkite, juk tai beprotybė - skatinti savo sūnų
nusižudyti vien tam, kad paskui galėtumjampadėti. Galėjau išties
tai padaryti arba net nusižudyti kitokiu būdu nei tas, kurį jis sten­
gėsi man įkvėpti.
- Ne, tu buvai akylai sekamas...
Vis dėlto kažkas man nedavė ramybės, kirbėjo giliai širdyje,
nors nežinojau, kas. Keletą akimirkų stovėjau, apimtas to keisto
jausmo, kol prieš akis iškilo skausmingas prisiminimas.
- Katrina... Tą dieną, kai pirmąkart jį sutikau Eifelio bokšte...
mano padėtis buvo nekokia.
- Žinau.
- O Igoris mane... skatino... šokti. Prisiekiu. Dar ir dabar gir­
džiu: „Pirmyn, šok!“
Katrina melancholiškai šyptelėjo.
352
 - Taip! Toje scenoje Igoris puikiai atsiskleidžia! Jis pakankamai
gerai pažinojo tave, tavo asmenybę, todėl buvo tikras, kad įsaky­
mas šokti - geriausias būdas tave nuo to atgrasinti...
- Bet... o jeigu jis būtų apsirikęs? Jis siaubingai rizikavo!
- Matai, kaip tik dėl to mes niekada neprilygsime tokiamžmo­
gui kaip jis. Jis rizikavo visą savo gyvenimą. Bet, žinai, tavo tėvas
žmones suprato geriau nei jie patys. Jis turėjo nuojautą. Jausdavo,
ką jiems reikia pasakyti. Ir šiuo atžvilgiu niekada neapsiriko.
Lauke nustojo lyti. Dabar sodas skendėjo skaisčioje šviesoje,
ji atsispindėjo nuo šlapių lapų. Pro atvirus langus sklido švelnus
aromatas.
Mes ilgai kalbėjomės apie mano tėvą. Galiausiai padėkojau Ka-
trinai už pokalbį. Ji pranešė man, kurią dieną vyks laidotuvės, ir
aš atsisveikinau. Pasiekęs didžiosios svetainės duris, sudvejojau ir
atsigręžiau.
- Ar Igoris sužinojo... apie mano išrinkimą?
Katrina pakėlė į mane akis ir linktelėjo.
Man nedavė ramybės vienas klausimas. Šiek tiek varžiausi jį
užduoti.
- Ar... jis... manimi didžiavosi?
Ji nusuko galvą į sodą, keletą akimirkų patylėjo, paskui atsakė
dusloku balsu:
- Atvykau pas jį tą patį vakarą, kai tik Vladi man pranešė. Jam
nepavyko susisiekti su Igoriu. Kai įėjau, Igoris sėdėjo prie fortepi­
jono. Neatsisuko, bet nustojo groti ir laukė, ką jam pasakysiu. Ži­
nojo, kodėl atėjau. Pranešiau apie tavo pergalę, bet jis tylėjo, nieko
nesakė. Nejudėjo. Kiek padelsusi priėjau prie jo.
Katrina patylėjo, paskui vėl prabilo:
- Jo akyse spindėjo ašaros.
 57

Gyvenime būna įvykių ir emocijų kupinų tarpsnių, kurių ne­

įmanoma nei suvokti, nei paaiškinti. Mano susitikimas su Odre
buvo dar vienas toks įvykis per išgyvenimų gausias pastarąsias
dienas. Vėl su ja bendrauti, užversti skausmingą mudviejų išsi­
skyrimo puslapį buvo neapsakoma laimė. Skraidžiau padebesiais
iš džiaugsmo, sužinojęs, kad ji mane tebemyli. Jaučiausi lengvas,
laimingas, pakylėtas savo jausmų, sukrėstas, kad vėl galiu ją ma­
tyti, liesti, uosti, bučiuoti. Prisiekėme vienas kitam niekada nebe­
siskirti, kad ir kas nutiktų. Žinoma, kalbėjomės ir apie Igorį, abu
jo liūdėdami ir verkdami. Ji man papasakojo apie savo vaikystę su
juo, o aš - apie mūsų trumpus, bet intensyvius santykius. Kartu
juokėmės iš mano nuogąstavimų dėl Igorio, iš jo paskirtų užduo­
čių ir nuotykių, kuriuos patyriau jas vykdydamas.
Laidotuvės vyko rusų Sent Ženevjev de Bua kapinėse po orto­
doksiškų mišių Šv. Aleksandro Neviškio katedroje. Dauguma su­
sirinkusių žmonių vieni kitų nepažinojo, išskyrus draugėn susibū­
rusius tarnus. Žmonės nesikalbėjo ir, laukdami, kol atneš karstą,
ūksmingose kapinių alėjose vaikštinėjo pirmyn atgal. Daugiausia
buvo moterų, kai kurios - labai gražios, apsirengusios ryškiaspal­
viais drabužiais.
Paskui pasirodė karstas, ir žmonės nejučia susispietė. Karstą
nešė keturi juodai apsirengę vyrai, paskui juos ėjo Vladi, už pava­
dėlio vesdamas neįprastai ramų Staliną. Mes išsirikiavome į ilgą
tylią procesiją ir žengėme iš paskos, šviečiant saulei, per tą žalu­
moje skendinčią gražią ir baugią vietą - didžiulę, ramią, apaugusią

354
aukštais beržais, sakų kvapą skleidžiančiomis eglėmis ir pušimis,
kurių gumbuoti kamienai stiebėsi į skaisčiai mėlyną dangų.
Ties alėjos posūkiu man staiga suspaudė širdį. Tenai stovėjo
fortepijonas. Prie jo sėdėjo jaunas vyriškis rimtu veidu - slaviš­
kų bruožų, šviesiai mėlynomis akimis. Jis užgrojo, ir gamtos tylą
suvirpino krištoliniai melancholiški garsai. Susijaudinę žmonės
sustojo. Odrė prisiglaudė prie manęs. Melodija peraugo į kančios
kupinus akordus, - jų grožis būtų sugraudinęs ir tvirčiausią žmo­
gų, sujaudinęs jo širdį, prieš jo paties valią įtraukęs į jausmų, siel­
varto ir susikaupimo pasaulį.
Tą melodiją būčiau atpažinęs iš tūkstančio kitų... J amžinojo
poilsio vietą mano tėvą lydėjo Rachmaninovas. Net ir patys nejau­
triausi negalėjo sulaikyti į akis plūstančių ašarų.
 58

Bėgo mėnesiai. Vieną žiemos rytą mes įsikraustėme į Igorio

namą. Sniegas buvo užklojęs sodą plonu puriu apklotu, o ilgos
įspūdingos didžiojo kedro šakos buvo nubertos snaigėmis. Buvo
šalta, oras gaivus lyg kalnuose.
Netvėriau džiaugsmu, kad gyvensiu tokiame erdviame ir pato­
giame name. Pirmą savaitę kasnakt miegojome vis kitame kam­
baryje, o valgydavome tai didžiojoje svetainėje, tai bibliotekoje,
tai nuostabiame valgomajame. Jautėmės lyg vaikai žaislų pilnuo­
se rūmuose. Kasdienių buities darbų nebeliko, viskuo pasirūpin­
davo tarnai.
Po dviejų savaičių apsipratome, nusistovėjo tam tikri įpročiai.
Pamažu daugiausia laiko pradėjome leisti dviejuose kambariuose,
o į kitus nebeužeidavome.
Keletą kartų mus aplankė Odrės draugai, bet maloniai praleis­
ti vakaro nepavyko. Nors mūsų elgesys niekuo nepasikeitė, jiems
buvo nejauku šiame name, kuris ir man pačiam ilgai darė įspūdį.
Jų požiūris į mus pasikeitė ir nepavyko užmegzti natūralaus, šilto,
spontaniško pokalbio. Susitikimai retėjo, draugai atšalo, nutolo.
Jie žinojo, kad mes turtingi, kai kurie nesivaržydami prašydavo
finansinės paramos, o mes nemokėjome atsakyti. Po kiek laiko
tapome veikiau jų bankininkais nei bičiuliais... Buvo ir tokių, ku­
rie stengėsi įsipiršti į draugus, bet jautėme, jog jie labiausiai nori
pasipuikuoti tuo, kad pas mus lankosi. Pinigai traukia karjeristus
ir pagyrūnus. Pamažu įpratome vengti tokių žmonių, o paskui ir
visai užsisklendėme.

356
 Neilgai trukus pajutome, kad tarnai mums trukdo. Jie galėjo
išdygti bet kurią akimirką: mes niekada iš tikrųjų neatsipalai­
duodavome, neturėjome privatumo. Jautėmės svetimi savo pačių
namuose. Nepraėjus nė trims mėnesiams, gyvenimo džiaugsmas
buvo gerokai atslūgęs, nebeliko natūralaus vaikiško džiūgavimo.
Mes nesijautėme čia šeimininkai. Buvome visiškai sutrikę.
Kai viskas taip pakrypo, nusprendėme, jog reikia ko nors
griebtis. Stengiausi suvokti, kas vyksta. Jau žinojau: tai, kas mums
nutinka, nėra atsitiktinumas. Atsitiktinumas... Pabandžiau į vis­
ką pažvelgti iš šalies, suprasti, kodėl mane staiga užgriuvo visa
ta prabanga. Galbūt gyvenimas nori patikrinti mano vertybes...
Gal aš įkliuvau į spąstus, poreikį tobulėti supainiojęs su socialinio
statuso kilimu. Juk argi tikras tobulėjimas nėra vidinis vyksmas?
Žmogus tampa laimingas keisdamasis pats, o ne keisdamas savo
aplinką.
Laimė, mes susivokėme ir nusprendėme atsikratyti šios sle­
giančios naštos. Namą pardavėme, o pinigus išdalijome tarnams.
Visą gyvenimą ištikimai tarnavę mano tėvui, jie to nusipelnė. Savo
dalį gavo ir Odrės motina, prieš metus išėjusi į pensiją. Vladi pa­
siliko Staliną ir mersedesą - mums nebuvo ką su juo veikti. Gra­
žios mašinos užtraukia vidutinybių pavydą, intelektualų panieką
ir dvasingųjų gailestį. Vien tik neigiamus dalykus. Labdaros valgy­
klų tinklui padovanojau kvietimų į „Žiulio Verno“restoraną. Man
darėsi linksma pagalvojus, kad vieną dieną benamiai valgys gur­
manišką vakarienę Eifelio bokšto viršuje.
Paskui mudu su Odre, laikydami sukryžiuotus pirštus, pa­
skambinome poniai Blanšar. Pašokome iš džiaugsmo, kai ji pasakė
vis dar niekam neišnuomojusi mano buto, nes visi kandidatai, su
kuriais buvo susitikusi, jai atrodė potencialūs triukšmadariai!
Vieną gražų balandžio šeštadienį mes įsikraustėme į butą, pasi­
ėmę tik tai, ko reikėjo mūsų laimei. Kai tik sunešėme dėžes, Odrė
plačiai atvėrė langus ir ant palangių pabėrė duonos trupinių. Visą
butą užliejo skaisti saulė, o mudu netrukus tvarkėmės, klausyda­
miesi džiaugsmingo Paryžiaus žvirblių čirškimo.

357
 Tą patį vakarą ponia Blanšar grįžimo proga namo kieme suren­
gė nedidelį pobūvį. Ji buvo kažkuo pasikeitusi, bet niekaip negalė­
jau suprasti, kuo. Seną stalą apdengė didele balta staltiese ir ant jo
išdėliojo daugybę įdarytų pyragų bei saldėsių, kuriuos visą dieną
kepė, namą užtvindydama masinančiais kvapais. Ji suvadino vi­
sus kaimynus, - šie džiaugėsi, galėdami pasimėgauti pirmu gra­
žiu pavasario vakaru, - ir, didžiai mano nuostabai, pati pakvietė...
Etjeną. Šis kirto kiek telpa ir visą vakarą iš rankų nepaleido vyno
butelio. Iš seno baterijų maitinamo magnetofono sklido jau ne itin
populiarios, bet labai linksmos dainos, pagal kurias juokdamiesi
visaip kraipėmės. Vėl jautėmės nerūpestingi ir pakylėti.
Tą vakarą vis žvilgčiojau į ponią Blanšar, mėgindamas supras­
ti, kuo ji pasikeitė. Buvo kone vidurnaktis, kai staiga susiprotėjau:
ji vilkėjo nebe juodus drabužius, o gražią gėlėtą suknelę. Kartais
svarbiausi dalykai būna sunkiausiai pastebimi.
 Laurent Gounelle
Laimingas žmogus

Esame tai, ką mąstome. Savo mintimis kuriame

pasaulį.
Buda
Tikra patirtimi pagrįsta istorija, kuri užkrės
gyvenimo džiaugsmu ir padės surasti neišsen­
kantį laimės ir sėkmės šaltinį.

Didžiulio populiarumo sulaukusiame prancūzų

rašytojo Loreno Gunelio (Laurent Gounelle)
psichologiniame romane pasakojama paprasto
mokytojo istorija. Jsisukęs į kasdienybę jis net
nedrįsta svajoti, kokio gyvenimo norėtų. Ta­
čiau netikėtas susitikimas su išminčiumi Balio saloje atveria jamakis, leidžia
geriau pažinti save ir pasaulį. Knygos herojus pamažu supranta, kas gyvenime
iš tiesų yra svarbu, ir aptinka paprastą, bet amžiną laimės formulę.

Todd Burpo su Lynn Vincent

Dangus tik ra i yra

T O D D BURPO
Tikra istorija apie mažo berniuko kelionę j
dangų.
Nuostabiai aprašytas žvilgsnis į rojų padrąsins
abejojančiuosius ir sujaudins tikinčiuosius.
Kai Koltonas Berpas ištvėrė skubią apendikso
7VW* latenj**f.t u
m J
tettmutu
operaciją, jo šeima nesitvėrė džiaugsmu, kad
sktumf, .<***»

vaikas stebuklingai išgyveno. Bet jie nesitikėjo

išgirsti nuostabios irnepaprastos istorijos apie
tai, kaip jų sūnus nukeliavo į rojų ir grįžo.
Dar nė ketverių neturėjęs Koltonas papasakojo
tėvams, kad buvo palikęs savo kūną per opera­
ciją. jis tiksliai žinojo, ką jo tėvai veikė ligoni­
nėje, kol jis buvo operuojamas. Vaikas kalbėjo
apie apsilankymą rojuje ir persakė ten sutiktų
žmonių, kurių niekada nebuvo matęs, istorijas,
pasakė net tai, kas vyko prieš jamgimstant. Jis nustebino tėvus pavaizduoda­
mas rojų taip, kaip parašyta Biblijoje, nors vaikas dar nemokėjo skaityti.
Koltonas drąsiai, atvirai pasakoja sutikęs seniai išėjusius šeimos narius. Jis api­
būdina Jėzų, angelus, koks yra Dievas ir kaip stipriai Jis mus myli.