Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano.

Graži svetima gamta,

Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto; neužslopina prisiminimų
Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto,
apie LT.
Iriuosi pro salas raudonojo bužano.
Vežimu įvažiuoja į svetimą,
Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano. gražią aplinką, atsiduria
Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų; tarp tamsos ir šviesos,
Ten šviesiame ūke Aušrinė suspindėjo? nežinioje.
Tai blizga Dnestras, švinta ugnys Akermano.
„Aušrinė suspindėjo“ –
Palaukim!.. Kaip tylu… Girdėt, kaip gervės traukia. aliuzija apie prisiminimus
Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų. apie lietuvą. Net svetima
Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto, gamta nesuslopina minčių
apie Lietuvą.
Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.
Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų „Palaukim¡.. Kaip tylu...“ –
Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia. įsiklauso į gamtos garsus,
reiškia įsiklauso į save.

Pauzė. Oriai susitaikoma su dramatiška „Įsiklausau tyloj“, „Balsus iš

situacija, jog niekada nebus galima Lietuvos.“ – prisipažįsta,
pamatyti Lietuvos. „Važiuokim, nieks kad ilgisi Lietuvos, balsai iš
nešaukia“ – gyventi toliau. Lietuvos reiškia galimybę
sugrįšti į lietuvą.