Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ ištraukų analizė ir interpretacija

Justino Marcinkevičiaus (1930 – 2011 m.) biografinis kontekstas:

 Gimė Prienų rajone, Važatkiemio kaime;

 Baigė lituanistikos studijas VU;
 Jis vadinamas Tautos poetu, nes žmonėms patiko jo meilės išpažinimas Lietuvai, kalbai ir žmogui;
 Ankstyvoji poeto kūryba naivi, jausminga, kupina apgaulingo tikėjimo, kad gali būti „socializmas su
žmogišku veidu.“
 Atgimimo pradžioje – aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys;
 Puikus oratorius, kurio balsas aikštėse žmonėms sugrąžino meilę, tikėjimą, viltį;
 Tai kuklus, doras, sąžiningas, labai darbštus žmogus.

1. Kas labiausiai rūpi Mažvydui? Iš ko tai suprantame?

Mažvydui labiausiai rūpi tėvynė – Lietuva. Tai parodo jo atkakliai atliekama pareiga, darbas žmonių
gerovei – jis padeda špitolninkams ir kitiems Ragainėje gyvenantiems lietuviams. Jo gyvenimo tikslu
tampa Lietuvos ir Prūsijos (Mažosios Lietuvos) suvienijimas, atkaklus darbas žmonių labui, siekis skleisti
Dievo žodį lietuvių kalba, neleisti germanizuoti kraštą.

2. Kokį ritualą primena ąžuoliuko sodinimas? Ką tai simbolizuoja? Susiekite ąžuoliuko

istoriją su Mažvydo likimu.

Ąžuoliuko sodinimas primena pagonišką ritualą, nes ąžuolas yra šventas medis. Ąžuoliukas kaip ir
Martynas Mažvydas yra išrautas iš gimtosios žemės (Lietuvos) ir per Nemuną atplukdytas į Prūsiją –
todėl medis simbolizuoja pačio Mažvydo likimą. Ąžuoliuko sodinimas – lyg naujo gyventojo
apgyvendinimas, priėmimas į naują aplinką.

3. Pakomentuokite metaforą: „Šaknim į pragarą – šakom į dangų“, siedami ją su pasaulio

ir žmogaus dvilypumu. Kodėl Mažvydas už šiuos žodžius duoda Tirvai pinigėlį?

„Šaknim į pragarą – šakom į dangų.“ Dangus simbolizuoja gėrį, aukštesniuosius idealus, o pragaras
įkūnija blogį, žemuosius instinktus. Žmogus kaip ir pasaulis yra dvilypis, todėl tokia metafora įkūnija
pasaulio santvarką: gėris ir blogis – du priešingi, bet vienas kitą papildantys pradai, kurie negali gyventi
vienas be kito. Mažvydas duoda Tirvai pinigėlį už prasmingus žodžius, kurie metaforiškai apibūdina ne tik
medį, bet ir žmogų.

4. Kodėl špitolninkai staiga atsiveria Mažvydui? Su kuo Mažvydas lygina jų atsivėrimą?

Kalbėdamas su špitolininkais, Mažvydas atsiveria, išsipasakoja, kad žmonėms padeda ir jais rūpinasi ne iš
meilės, o dėl pareigos: „Iš pareigos darau.“ Kalbėdamas apie žmogų, Mažvydas prasitaria, kad žmoguje
yra kertelių, kuriose „vienas Dievas žiūri. Arba velnias“. Špitolininkai pajutę, kad ir jie turi neišpasakytų
nuodėmių ir paslapčių, atsiveria Mažvydui. Mažvydas jų atsivėrimą lygina su augančiu medžiu, kuris vis
augdamas tik gražesnis darosi – taip ir žmogus dorėja, tobulėja, mokosi iš savo klaidų.
5. Kodėl Mačys teigia, kad Mažvydas nemyli špitolninkų? Kaip į šią repliką reaguoja
Mažvydas? Pakomentuokite Mažvydo žodžius: „Ak, žodžiai, žodžiai./ Sielų nuogumą
dangstom jais kaip rūbais.“

Mačys mato, kad Mažvydas ilgisi Lietuvos, jos nepamiršta („Jūs širdis tenai,/ Anapus Nemuno.“), todėl ir
teigia, kad Mažvydas nemyli špitolininkų. Mažvydas neprieštarauja, nes tai yra tiesa („Ko gero, tu
teisus“) ir priduria: „Ak, žodžiai, žodžiai./ Sielų nuogumą dangstom jais kaip rūbais.“ Šie žodžiai parodo,
kad žodžiais žmogus tik slepia tikrąją tiesą, jais dangstosi, kad išvengtų atskleisti skaudžią realybę, kuri
yra pernelyg nepakeliama. Žodžiais galima sukurti iliuziją, kad žmogus yra kitoks negu iš tikrųjų.

6. Koks Mažvydo požiūris į meilę ir į pareigą?

Mažvydas meilę lygina su vynu, nes nuo jos „Lengva. Gera./ Į dangų kelia“. Mažvydui meilė yra viena iš
aukščiausių vertybių, tačiau jis neretai jos išsižada dėl pareigos Lietuvai ir lietuviams. Svarbiausias
Mažvydo tikslas – darbas tėvynei. Dėl pareigos jis išsižada Dievo, asmeninės laimės. Mažvydas yra
nesavanaudis, linkęs pasiaukoti dėl aukštesnių tikslų, dėl to kad pareiga Mažvydui tampa atrama,
dvasinės stiprybės ir pasitikėjimo savimi simboliu.

7. Kodėl Mažvydas nebaudžia Tirvos už pigiai parduotą Cicerono knygą?

Mažvydui „žmogus brangesnis nei knyga“, būtent tokie žmonės kaip Tirva padeda įprasminti jo būtį, nes
Mažvydas dirba jų gerovei. Dėl Prūsijoje gyvenančių lietuvių, kurie yra lietuvybės išsaugojimo Mažojoje
Lietuvoje viltis, Mažvydas tikisi suvienyti abipus Nemuno gyvenančius lietuvius. Tirva atgailauja, prašo
nubausti už nusižengimą, todėl jis yra brangesnis Mažvydui, nes tai parodo, kad jis siekia (nors ir
nesąmoningai) tobulėti, „iš purvo keliasi“. Tai atskleidžia, kad Mažvydo darbas sėkmingas ir teisingas.

8. Paaiškinkite špitolninkams pasakytus Mažvydo žodžius: „Širdim į šviesą pasisukot.“

Špitolininkai pagaliau pradėjo elgtis pagal Dievo mokymą, dvasiškai tobulėti: išpažįsta nuodėmes, patys
prašo juos nubausti, kad išpirktų kaltę, trokšta elgtis dorai.

9. Pasvarstykite, kas kelia abipus Nemuno gyvenančių lietuvių nesantaiką? Kokio

supratimo tikisi Mažvydas?

Skirtingas tikėjimas, įsitikinimas, kad anapus Nemuno gyvenantys žmonės yra priešai. Mažvydas tikisi,
kad Lietuva įsiklausys į jo žodžius ir dorus ketinimus išsaugoti ir puoselėti lietuvišką žodį. Jis tikisi taikos,
vienybės, tautinio bendrumo.

10. Apibūdinkite Mažvydą kaip dvasininką ir kaip žmogų, aptarkite, kokiomis vertybėmis jis
vadovaujasi.

Mažvydas yra darbštus, atlaidus griežtas, sąžiningas, nuoširdus bei rūpestingas. Jis moko, kritikuoja
špitolninkus, tačiau jo veikla (gydymas nuo maro ar niežų) atskleidžia jo gerumą ir kilnumą. Jis neišdidus,
paprastas – su špitolninkais elgiasi natūraliai, nedirbtinai, dalinasi duona ir vynu. Tačiau Mažvydas nėra
doras dvasininkas, nes nesipriešina, o netgi, skatina špitolninkus naudoti pagoniškus prietarus, ritualus,
kad ąžuoliukas sėkmingai prigytų. Vis dėlto, veikėjas kalba apie blogį, kuris laukia nedorai gyvenant, ir
siekia, kad špitolninkai laikytųsi moralinių ir dvasinių nuostatų. Pastoriaus puoselėjamos vertybės yra
pareiga Lietuvai ir žmogui, ištikimybė.

11. Kaip Mažvydas vertina savo darbą – pirmosios lietuviškos knygos parengimą? Kodėl?
 Martynas Mažvydas savo darbą – pirmosios lietuviškos knygos parengimą – vertina kritiškai,
nepervertina, neišaukština, o lygina jį su Sizifo darbu, nes tai pareikalavo daugybės jėgų, susitelkimo ir
atsidavimo. Skleisti lietuvišką žodį yra sudėtinga, o pastangos ne visada būna įvertintos, todėl Mažvydas
neparodo džiaugsmo, pasitenkinimo. Parengęs Katekizmą veikėjas toliai uoliai, atkakliai dirba be
pabaigos: „dabar tą akmenį į kalną/ stumiu, ritu, keliu.“

12. Kada jo gyvenimas prarastų prasmę?

Protagonisto gyvenimas prarastų prasmę: jei jo darbas liktų neįvertintas – išnyktų lietuviškas žodis, o
Prūsija būtų visiems laikams atskirta nuo Lietuvos, germanizuota, jei nebeliktų žmonių, puoselėjančių
lietuvybę, jei Mažvydo darbai neturėtų poveikio ir Mažojoje Lietuvoje gyvenantys lietuviai pamirštų,
nebevertintų lietuviško žodžio.

13. Koks Mažvydo vidinis konfliktas išryškėja žodžiuose: „Bijau prisipažinti, kad ne Dievui/
tai buvo pareiga, o žodžiai“? Kokią jo būseną liudija karčios metėlių arbatos metafora?

Žodžiais „bijau prisipažinti, kad ne Dievui/ tai buvo pareiga, o žodžiai“ išryškėja Mažvydo vidinis
konfliktas – tarp pareigos tėvynei ir Dievui. Vidiniai apmąstymai, tėvynės ilgesys padeda suvokti, kad
darbas lietuviškam žodžiui, „kurį reikėjo iš mirties vaduoti“, veikėjui yra svarbesnis nei meilė Dievui.
Pareigą Mažvydas palygina su karčia metėlių arbata, kuri liudija, kad dėl pareigos pastorius daug kentėjo,
turėjo apriboti savo troškimus bei atsisakyti asmeninės laimės ir tėvynės. Veikėjui baugu, kad pareiga
užgožė net tarnystę Dievui.

14. Kokią lietuvių kalbos padėtį Prūsijoje mato Mažvydas? Kas jam kelia nerimą?

Mažvydas mato apgailėtiną lietuvių kalbos padėtį Prūsijoje. Jis nerimauja, kad lietuvišką žodį pakeis
vokiškas, nes vaikai, Mažosios Lietuvos ateitis, „vokiškai šveplena“. Jis piktinasi, kad vienintelė lietuviška
bažnyčia yra neišlaikoma (nesaugoma), o žmonės nebemoka nė lietuviško rašto. Veikėjas peikia kunigų
„neveiklumą,/ Apsileidimą, tingulį ir baimę“, nes lietuvių kalba yra niekinama ir yra skatinama kalbėti
vokiškai.

15. Apie kokią savo kaltę ir atgailą kalba Mažvydas?

Mažvydas su kartėliu prisimena kunigaikščio, buvusio Kryžiuočių ordino magistro, išsakytą siekį knyga ir
Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją (germanizuoti). Mažvydas jaučia kaltę, kad jo parengtas
„Katekizmas“ gali tapti galingu ginklu ir būti panaudotas prieš jį patį: „Katekizmas“ atsidūręs blogose
rankose gali ne padėti ginti lietuvišką žodį, o priešingai – priversti lietuvius kalbėti vokiškai, todėl
Mažvydas atgailauja ir nusprendžia ginti lietuvybę, „kad pats save atpirkčiau“. Po šio išgyvenimo veikėjas
troško atremti germanizacijos grėsmę, dėl to atsidavė darbui Lietuvos labui.

16. Paaiškinkite kunigaikščio žodžius, pasakytus Mažvydui: „Lojantis šuva už liūtą miegantį
pavojingesnis.“

„Lojantis šuva už liūtą miegantį pavojingesnis“ – šie kunigaikščio žodžiai parodo, kad žmogus atkakliai
siekiantis savo tikslų yra pavojingas, nes jis yra drąsus, uolus, ryžtingas. Toks žmogus (kaip Mažvydas) yra
pavyzdys kitiems, todėl daro didelį poveikį visuomenei, gali ją paskatinti elgtis kitaip, nei trokšta
kunigaikštis. Toks asmuo kovoja už save ir kitus – Mažvydas stropiai bei kantriai gina lietuvišką žodį,
nepasiduoda iškilus sunkumams.

17. Ką reiškia dirbti Sizifo darbą? Kodėl Mažvydas savo darbą lygina su Sizifo?
Dirbti Sizifo darbą reiškia dirbti sunkiai, bergždžiai ir beprasmiškai, nes toks darbas neturi pabaigos
(nesibaigiantis) ir neduoda rezultatų. Mažvydas savo darbą lygina su Sizifo, nes jis kovoja su stipresniu
varžovu (kunigaikščiu), kuris negali leisti Mažvydui Prūsiją prijungti prie Lietuvos. Vis dėlto, herojus yra
pasiryžęs grumtis dėl kiekvieno žodžio: „Kelsiu,/ Laikysiu, stumsiu, risiu jį į kalną.“ Mažvydas bet kokia
kaina siekia savo tikslo, kurį įgyvendinti yra labai sunku. Nors Mažvydas nėra užtikrintas, kad jo veikla
bus sėkminga.