Balys Sruoga 

- rašytojas, išgyvenęs Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karus.

Rašytojo išgyvenimai bei atsiminimai iš Štuthofo koncentracijos
stovyklos, į kurią kadaise buvo išvežtas, atsispindi jo kūryboje. Vertybės
puoselėjamos Sruogos kūryboje: dvasios stiprumas, orumas,
žmogiškumas, pasiaukojimas, patriotizmas, žmogiškumas, ištikimumas
bei tyrumas. Sruoga savo kūriniuose iškėlė šias problemas: nacių vykdyta
neteisybė, žiaurumas, nežmoniškumas, vertybių bei moralės praradimas.
Memuarų knyga Dievų miškas, parašyta 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą, atskleidžia
rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad memuaruose vyrauja
ironiškas tonas. Ironijos „ežio dygliai“ Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus,
išlaikyti savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ironijai būdinga ir
kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui Sruogai šitai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys
visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Tos vietos,
kur apsimestinai giriami esesininkai, neva iš valdžios perspektyvos aiškinami jos pačios veiksmai,
matyt, atspindi tikras situacijas.
Paties Sruogos patirtos kančios, pažeminimai taip pat perteikiami su ironiška litote ir tai skaitytoją
veikia stipriau nei atviras skundas ar savęs gailėjimasis: „[...] kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir
žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti –
kažkaip baisiai jau neįdomu“. Dievų miške dažnai matome ironišką to, apie ką pasakojama, ir stiliaus
priemonių neatitikimą. Lagerinio ordnungo absurdą paryškina biurokratinės konstrukcijos
(„numirėlio mediciniškas apžiūrėjimas ir išsisemia dantų patikrinimu“; „pagal veikiančius įstatymus ir
nuostatus esu sveikas“).
Sruogai ypatingai rūpi atskleisti šios sistemos poveikį žmonių elgsenai ir mąstysenai. Knygoje
randame ištisą portretų galeriją – taikliomis charakteristikomis ir lakoniškomis istorijomis
pavaizduotus daugiau nei šimtas veikėjų. Aukščiausius postus užimantys rafinuoti nusikaltėliai, tokie
kaip lietuvių „kapas“ (viršininkas) Vacekas Kozlovskis, tvatina valdinius ir tenkina įgeidžius be jokio
sąžinės graužimo, būdami tvirtai įsitikinę savosios „mušeikizmo“ filosofijos teisingumu. Nuo
kriminalistų tik uniforma skiriasi elitinės nacių organizacijos SS nariai. Jie nesivaržydami
„organizuoja“ (vagia) ir iš kalinių, ir iš valstybės iždo.
Tačiau „giltinės malūnas“ permala ir padorius žmones. „Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką,
išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats
darosi visos tos baisybės organiška dalis. [...] Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. [...] Nuskriausi
artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! [...]
Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas surasti, sunku beatskirti, kas yra
tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas“, – be ironijos svarsto Sruoga.
Didžiausios emocinės įtampos kupinos Dievų miško vietos, kalbančios apie mirtį lageryje – masinę,
viešą, netekusią „kilnaus tragizmo elemento“. Per kiemą slenka leisgyvė, lavonų tvaiku atsiduodanti
„klipatų komanda“; išnešus per naktį mirusiųjų palaikus ilgai dar „kažkokios rakštys per dūšią
braido“. Kaip šiurpus groteskas vaizduojamas lavonų deginimas: „Smilksta rūksta lavonėliai, visą
lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai,
Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“
Vis dėlto žmogiškumo lageryje visiškai sunaikinti nepavyksta. Sruoga nepamiršta paminėti kai kurių
esesininkų geresnių bruožų, liudija buvus ir prievarta į šią organizaciją įtrauktų vyrų, šiltai atsiliepia
apie įkalintus nacistų priešininkus. Memuaruose diskretiškai įterptos ir paties autoriaus bei jo
bendradarbių gudrybės, pavyzdžiui, kalinių padarytus prasižengimus užrašyti jau mirusiems arba
nubaustajam skirtas lazdas atskaičiuoti kėdei. Pačiais gražiausiais žodžiais rašytojas mini lietuvių
tarpusavio solidarumą, lenkų kalinių pagalbą, geraširdžius kašubus, šelpusius evakuojamus kalinius
maistu. Šitai nemažai prisidėjo prie to, kad per kalinių „mirties maršą“ (evakuojant juos gilyn į
Vokietiją nuo artėjančios sovietinės kariuomenės), kuriuo baigiasi memuarai, pasiligojęs Sruoga vis
dėlto išliko gyvas.
Vos per kelis mėnesius parašęs Dievų mišką, Sruoga tikėjosi jį tuojau pat išleisti. Tačiau greitai jis
susidūrė su sunkumais; valstybinės leidyklos redaktoriai ėmėsi priekabiai taisyti tekstą. Tarybiniam
diskursui netiko sodrus lagerinis žodynas, ironiškas tonas, laisvas autoriaus mąstymas. Kai 1946 m.
vykusiame LSSR rašytojų suvažiavime komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas stalininiu stiliumi
užsipuolė atsiminimus, teigdamas, jog Sruoga „ciniškai šaiposi“ iš konclagerio kalinių, tapo aišku, kad
knyga nebus išleista. Tais pačiais metais Sruoga mirė.
Dievų mišką leista spausdinti tik 1957-aisis Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje susiklosčius liberalesnei
politinei situacijai. Nuo to laiko jis išverstas į daugelį Vidurio ir Rytų Europos kalbų, o
nepriklausomybės laikais išleistas anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Tai vienas iš nedaugelio Stalino
laikų Lietuvoje parašytų literatūros kūrinių, kuriame visai nerasime socrealistinių klišių (greta
minėtina nebent partizano Broniaus Krivicko poezija). Dievų miško pavyzdys negalėjo neveikti
lietuvių prozos, ieškančios modernaus pasakojimo būdo, siekiančios pamokslavimą ir didaktiką
pakeisti konkrečiu vaizdu ir ironišku šypsniu. Sruogos atsiminimai yra vienas reikšmingiausių lietuvių
kančių dokumentų, įsirašančių į europinį literatūros apie nacių konclagerius kontekstą bei nematoma
gija susisiejančių su stalininio gulago aukų liudijimais.
 PASTRAIPOS PVZ

Pirmiausia, ironiškas požiūris į dehumanizuojančius, mirtį sukeliančius reiškinius suteikia individui

galimybę išlikti savimi, išlikti žmogumi. Mirtis – vienas labiausiai gąsdinančių dalykų, su kuriuo
susidūrus sukausto begalinė baimė, kuri gali pastūmėti mus padaryti viską, kad išgyventume, o į tai
įeina net virtimas gyvuliu ir kitų gyvybės negerbimas. Būtent juokas atitolina žmogų nuo žiaurumo,
nes į įvykius jis ima žvelgti iš tam tikros distancijos, su užslėptu pasipiktinimu, kuris ir sulaiko nuo
sužvėrėjimo. Analogišką situaciją vaizduoja XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas Balys Sruoga
memuariniame romane „Dievų miškas“. Šiame kūrinyje sudėti paties autoriaus išgyvenimai vokiečių
koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metu. Romano pasakotojas ir kartu pagrindinis
veikėjas, profesorius, detaliai nusako Štuthofo lagerio gyvenimą, buitį. Čia atsiskleidžia nepaprastas
žiaurumas, kuris pasireiškia įvairiais būdais: kaliniai pliekiami lazdomis už menkiausią „pagarbos“
nerodymą valdžiai, jie miega utėlių pilnuose pataluose, nusilpę ir sergantys katorgininkai, klipatos yra
varomi į darbą. Tokia aplinka nužmogina, nelaimėliai ima vogti vieni iš kitų, kai kurie yra pasiruošę
išplėšti širdį ar kepenis iš mirusių likimo draugų kūnų. Kad išgyventų, kalinys turi mušti kitus, tokią
„mušeikizmo“ filosofiją profesoriui išdėsto senbuvis katorgininkas. Atrodytų, kad tokioje erdvėje
žmogus negali išlikti žmogumi. Tačiau kūrinio pasakotojas į viską žvelgia ironiškai, jis piešia
groteskiškus lagerio prižiūrėtojų, esesininkų paveikslus, vadina juos „pavyzdingais“ savo srities
ekspertais. Šis pajuokos spalvomis nuspalvintas žvilgsnis išsaugo profesoriaus humaniškumą – jis iki
pat paskutinės išsilaisvinimo minutės išlieka žmogiškas, gerbiantis kitų gyvybę. Iš to galime daryti
išvadą, kad ironija, viena iš juoko formų, suteikia individui stiprybės atsispirti sielą griaunančiam
žiaurumui.

Sugebėjimas į dramatiškas situacijas pažiūrėti ironiškai ir taip iš jų pasijuokti padeda neprarasti vilties
ir išgyventi. Pajuokdamas žlugdančią tikrovę žmogus nuo jos atsiriboja. Jis trumpam pamiršta sielą
smukdančius įvykius, nes akimirką gyveną ne skaudžios realybės, bet juoko pasaulyje. Ironizuodamas
žmogus išsiugdo gebėjimą į situaciją pažvelgti iš šalies, nesureikšmindamas savo, kaip atskiro
asmens, sunkumų. Ironija tapo ir Balio Sruogos, XIX a. 2 pusės – XX a. 1 pusės lietuvių rašytojo, keletą
metų praleidusio hitlerinėje darbo stovykloje Štuthofe, ginklu prieš žiaurią tikrovę. Rašydamas
atsiminimų knygą ,,Dievų miškas“ autorius pajuokia kiekvieną absurdišką ir humanizmo nuostatų
neatitinkančią situaciją. Jis nesidrovi klipatų lavonų kūnus graužiančius kirminus vadinti ,,mielais
baltais gyvūnėliais“*, o, kurdamas darbo stovyklos vadovų paveikslus, iškelti juos kaip tam tikrų sričių
geriausius. Taip pat nevengia ironizuoti mirties scenas. Balys Sruoga teigia, kad klipatos mirė, nes
,,neturėjo ką daugiau veikti“. Skaitytojui gali kilti klausimas, kaip rašytojas drįsta juoktis iš kitų, o taip
pat iš savo tragedijos, tačiau pats knygos autorius teigia, kad tik sugebėjimas ironišku žvilgsniu žvelgti
į pūvantį žmogiškumą padėjo jam išlikti. Taigi, viena iš juoko formų, ironija, padeda žmogui išstovėti
dramatiškose gyvenimo situacijose.