Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje.

Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo pasakojimą herojus vadina „užrašais“, tačiau pastarųjų
stilistika artima gyvam kalbėjimui. Pasakojimo struktūros centre yra meilės istorija, kuri dėstoma daugmaž
chronologiškai, nors pasakojimas nesilaiko nuoseklios linijos, dažnai „šokinėja“ nuo pasakojimo apie
vieną personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal į dabartį, arba yra pertraukiamas lyrinio herojaus
dialogo su įsivaizduojamu adresatu – Tūla (1) .
Tūloje, kaip ir kituose savo kūriniuose, Kunčinas vaizduoja marginalinę socialinę aplinką, kuri neišsitenka
„normalaus“ sovietinio žmogaus įvaizdžio rėmuose. Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis
herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis,
intensyvus emocinis gyvenimas. Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą:
Aurelita Bonapartovna yra kaukių dirbėja (pasakotojas jaučiasi esąs „žaislas jos rankose“), „pasiutusi
senė“ pani Daševska nuomoja jam kambarį Daševskių „urve“. Tokie yra ir menininkas litografas Herbertas
Šteinas; pasakotojo bičiulis Užupio grafikas Valentinas; garsenybė Romanas Būkas, „seniai
nebepajėgiantis tapyti peizažo ir aktų genijus“; girtuoklė estė Kaira Primea; atsitiktinis sugėrovas
kavinukėje virš „Ryto“ gastronomo De Golis; dvi nuomininkės tapytojos Jolanta ir Dovilė, „kaip viesulai“,
kurių lovoje atsiduria herojus; pasakotojo studijų bičiulė girtuoklė Erna, gyvenanti „Antrajame mieste“
(Kaune); Rododendra iš „Trečiojo miesto“, kuriai „masiniai renginiai buvo […] pats gyvenimas: kavinės,
skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos tarpuvartėse“ (91); Užupio ekshibicionistas, rašantis
politinius provokacinius lozungus ant sienos; ir kiti personažai. Pats herojus ir Tūla atitinka šią aplinką.
Kritikai minėjo, kad priešingai nei kiti personažai, Tūla vaizduojama gan schematiškai, jos charakteris nėra
aiškiai apibrėžtas. Pasakotojas, palaikydamas Tūlos nerealumo ir neišbaigtumo įspūdį, karts nuo karto
klausia, ar nebus jis jos išsigalvojęs.
Siužetinė romano linija nesudėtinga. Pasakotojas detaliai aprašo laimingąją savaitę, praleistą kartu su Tūla.
Viskas pasikeičia po nelemtos herojų kelionės į „Antrąjį miestą“ susitikti su Tūlos tėvais, pasibaisėjusiais
dukters pasirinkimu. Tūla primygtinai prašo herojaus grįžti į Vilnių, bet jis pasilieka Kaune, o sutikęs
pažįstamą Erną, kitą dieną išvyksta į Klaipėdą, „kuo toliau nuo Antrojo miesto“. Ilgainiui pasakotojas
supranta padaręs lemtingą klaidą. Patekęs į Vasaros gatvės psichiatrinę ligoninę, naktimis pasivertęs
šikšnosparniu lanko Tūlą jos kambarėlyje Užupio name su apside. Romane detaliai aprašomas ligoninės
gyvenimas. Po ligoninės herojus patenka į LTP (lečebno trudovoj profilaktorij) – alkoholizmu sergančių
žmonių priverstinio gydymo įstaigą, įsikūrusią buvusiame vizičių vienuolyne, iš kurio bažnyčios kupolo
langų jis gali stebėti nepaprasto grožio Vilniaus panoramą. Išėjęs iš kalėjimo herojas išvyksta į Ukrainą ir
Baltarusiją pasisvečiuoti pas bičiulę tekstilininkę ir pakeliauti. Tūlą jis sutinka tik po trejų metų, per
vasarišką liūtį Vilniuje. Tuo metu ji jau gyvena Pagūdėje, savanoriškai užsidariusi pusrūsyje. Jie plaukia
garlaiviu Nerimi į Valankampius, grįžta į miestą ir mylisi varnalėšose ant Vilnios kranto. Tai paskutinis
herojų susitikimas. Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o
jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja,
įmūrydamas į grindis name su apside. Išeinant iš namo herojui virš galvos praskrenda šikšnosparnis, „tikrų
tikriausias“.
Siužetinė Tūlos linija yra neatsiejama nuo Vilniaus (2). Savo pasakojimą herojus konstruoja kaip Užupio,
„kurį tam tikra prasme galėtų paveldėti“, (pa / į)sisavinimą. Romano pabaigoje teigiama, kad „užrašai
galėtų būti tik tarsi dokumentinis [jo] pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar
kokios galios…“ (189-190). „Pretenzijas“ herojus reiškia ne viso Vilniaus atžvilgiu. Jam brangus kitas,
bohemiškas, marginalus, gyvas ir autentiškas, „ideologinio oficiozo“ apeinamas miestas.