Šioje recenzijoje aprašysiu ypatingą knygą, kuri man reiškia labai daug.

„Atranką“ pamilau jau

nuo pirmųjų puslapių ir perskaičiau per vieną vakarą. Per du metus neradau geresnės knygos už šią
ir „Atranka“ tapo mano mėgstamiausia knyga.
Knygoje rašoma apie jauną merginą Amerika ir kaip ši, visai netyčia, patenka į „Atranką“ ir ten
turi kautis dėl princo su kitomis 34 merginomis. Vos nuvykusi į rūmus, Amerika parodo savo
maištaujantį charakterį princui, jį apšaukdama ir įspirdama jam į blauzdą. Bet princas jai atleidžia ir
leidžia likti rūmuose. Visai netrukus, į rūmus, dirbti sargybiniu priima Amerikos buvosį vaikiną
Aspeną ir seni Amerikos jausmai atgyja. Dabar jau Amerika patenka į meilės trikampį ir, nors širdis
labiau linksta prie Aspeno, vis dėl to mergina suteikia vilties ir princui. Taip pat, Amerikos dėka
įkuriamos labdaros vargšams ir valgyklos šeštai kastai. Veiksmas vyksta Ilėjoje, po trečiojo
pasaulinio karo, visuomenei susiskirsčius į tam tikrus socialinius sluoksnius – kastas. Pagrindinė
knygos veikėja – Amerika. Ji yra labai maištinga, atvira, drąsi, tačiau taip pat nuoširdi ir maloni.
Labiausiai man patikę veikėjai buvo du – Amerika ir Maksonas. Maksonas man patiko, nes jis
mokėjo atleisti, elgėsi labai maloniai ir buvo nuoširdus. Taip pat mokėjo priimti kritiką ir darydavo
išvadas, kai jam būdavo išsakomos jo klaidos. Amerika man labai patiko, nes jos charakteris
panašėjo į mano. Kadangi pati mėgstu drąsiai išreikšti savo nuomonę, tad ir Amerika man patiko.
Knyga man labai patiko ir buvo įdomi, nes nebuvo banali, buvo tokių įvykių, kurių tikėtis nebuvo
įmanoma. Nustebino tai, kad autorė labai gerai nupasakoja kitų veikėjų išvaizdą, bet per daug
neišsiplečia, tad nenuobodu skaityti. Sužavėjo autorės vis paminimas meilės trikampis, nes, kai jau
atrodo, kad Amerika pasiduos princo įtakai, bet tada ji vėl prisimena Aspeną ir viskas nutrūksta.
Nepatiko tai, kaip elgėsi Selestė, nes ji buvo labai įžūli ir kenkė kitoms merginoms. Knygoje
pakeisčiau tik vieną dalyką – įdėčiau iliustracijų. Jų man pritrūko, buvo gana sunku įsivaizduoti
veikėjus.
Pagrindinė šios knygos mintis yra ta, kad apie žmogų turėtume spręsti pagal jo vidų, o ne pagal
išorę ir, kad neturėtume paklusti visuomenės sukurtai nuomonei. Na, o skaitytojui, atsivertusiam šią
knygą patariu pasistengti įsijausti į pagrindinės veikėjos vaidmenį ir pajusti jos tvirtą charakterį.