Sergėjaus Rachmaninovo ,,Vokalizės“ ir romantizmo filosofijos sąsajos

Romantizmo epochos, egzistavusios XVIII a.. pabaigoje – XIX a. pirmos pusės, laikotarpiu, įvyko
naujas nihilizmo judėjimas, kuris, Jacobi nuomone ir aiškinimu, pasireiškė subjektyvybės
atsitraukimu nuo ,,objektyvaus“ universumo, kad savo ,,transcendentalinėse“ struktūrose
atpažintų galutinę tikrovę ir jos reikšmes. Pagal Nietzche, romantizmas mene tiesiog iškeliamas
ir sudievinimas religiškumo sąskaita – tampa religiškumo išraiška ir vaisiumi. Dar viena, garsaus
vokiečių mąstytojo Novalio, nuomonė apie romantizmą pasireiškia per Niekio išaukštinimą.
Paprastai tariant, niekis tai neigimo pasekmė – nostalgija. Pasak jo, niekio egzistavimas, arba
alkis, kuris neturi būti pasotinamas, nes tam ir egzistuoja, sukuria stygiaus pasiją. O ji galimai
veikia kaip kurybinis variklis ir atneša vaisių per žmogaus įsigilinimą į nostalgijos jausmą ir norą
tą stygių išreikšti empyriškai, bei kitiems žmonėms prieinamai, per įvairias meno išraiškas
pasaulyje.

Į tai įsigilinus, galima pastebėti įvairių romantizmo kompozitorių kurybos sąsajas su šiomis
epochos filosofinėmis prielaidomis. Romantizmo epocha muzikoje atsiskleidė per įvairius
harmoninius, idėjinius ir vidinius pasipriešinimus dabarčiai. Tai apčiuopiama per muzikos
programiškumą, harmoniją ir kitas muzikinės kalbos naujoves, tokias kaip moduliaciniai
nukrypimai, tonacijų įvairovė, naujų ,,netaisyklingų“ sąskambių paieškos, dideli įtampos ir
atoslūgio epizodai ir daugelis kitų. Kas išties svarbu ir ypatinga, yra patyrimas, kurį žmogus
potencialiai patiria ir išgyvena, klausydamas šios epochos vaisių.

Šiandieninis aktualumas pasireiškia per dabartinių žmonių romantistinius išgyvenimus, kurie

žmogų gali pritraukti išgyventi tam tikras emocijas ir idėjas, kurias pati romantizmo epocha
provokuoja per muziką. Tačiau, tai nėra būtinai įvykstanti romantistinės patirties atomazga,
kadangi kiekvienam žmogui, gyvenančiam šiame pasaulyje, ir patiriančiam unikalias ir skirtingas
patirtis, savaime aktualu tampa skirtingų epochų idėjinis pagrindas ir emocinė vertė. Tad ir
nieko keisto, kad ne kiekvienas žmogus patiria estetinį išgyvenimą, klausydamas būtent
romantizmo epochos kurybos.
Sergėjus Rachmaninovas buvo puikus romantizmo epochos kompozitorius ir atlikėjas, labai
jautriai išgyvenęs ir sukūręs didžiulį muzikos paveldą, kurį klausant ir šiandien galime išgyventi
nihilizmo judėjimo padarinius. Klausant jo muzikos, neretai galime pajusti didelį ilgesį, skausmą,
nostalgiją niekiui.

,,Vokalizė“ tai tik vienas iš daugelio genealių kompozitoriaus patirties ir jausmo vaisių, kurie gali
paliesti žmogaus vidų estetiškai. Patį kurinį kompozitorius sukomponavo fortepijonui ir vokalui,
tačiau žodžių šiai muzikai neskyrė (atliekamas dainuojant vieną pasirinktą balsę), tad iki pat šių
dienų, pjesė atliekama ir įvairiais kitokiais instrumentų sąstatais (fortepijonas ir: violončelė;
klarnetas; smuikas; fleita ir t. t...). Pjesės jautrumas ir užkoduota kompozitoriaus idėja nepalieka
abejonių – didelis skaičius žmonių pajunta skausmą, praradimo nostalgiją ir su ja susyjusius
pridėtinius jausmus ir išgyvenimus. Sakoma, kad šioje jautrioje dainoje Rachamninovas kalba
apie mirties gedulą, politinę Rusijos situaciją, kuri lėmė dideles permainas žmonių gyvenimuose.
Galima interpretuoti, kad ,,Vokalizė“ – tai skausmas ir nostalgija ramiai praeičiai, skausmas dėl
prarastų brangių sielos draugų ir tai apibendrina ir pačią romantizmo laikotarpio situaciją
daugelio žmonių širdyse, kuomet nebūta pasirinkimo, prievarta ir teroras žmogų gniaužė
nepasirinktinai, taip keldamas didžiules nostalgijos apraiškas kasdienio žmogaus viduje.

Apibendrinant, Sergėjus Rachmaninovas yra tik vienas iš romantizmo epochos pavyzdžių,

atskleidžiantis laikmečio aktualijas ir filosofinį gyvenimo pagrindą. Nors šių dienų pasaulis
išoriškai pakitęs, galima pastebėti nemažai panašumų individo viduje. Epochų meno aktualumas
iki šių dienų atskleidžia nekintantį kiekvieno žmogaus vidinį virsmą per gyvenimą ir susidūrimą
su universaliomis emocinėmis patirtimis, kažkuo, kas mus visus žmones jungia. Tad kiekvienos,
o šiuo atveju romantizmo, epochos palikimas atidaro duris dideliam analizės ir sąsajų ieškojimo
potencialui.

Paruošė: Petras Vaitekutis (B3)