Mirkt. Išryškėja susilieję vaizdai. Dar sykį mirkt.

Viskas vėl išblanksta, subėga į palaidų spalvų

balą. Mirkt, mirkt, mirkt. Iš visų jėgų stengies susikaupti, kad išryškėtų bent keli trupinėliai
aiškaus vaizdo. Kas atsitiko?!

Taip atrodytų tavo diena, jei prabustumei iš būklės, vadinamos koma, ir įžengtumei į
pseudokomą. „Jis kaip daržovė“, – nejučia sprūsta žodžiai iš tavo artimiausio draugo lupų.
Šluostydamas tavo lūpų kampučiu bėgančias seiles pravirksta sūnus, o vidurinioji dukra karštai
meldžiasi. Kad pasveiktum.

Mirkt. Dar sykį mirkt. „Sumirksėkite akimi vieną kartą, kai sakysite „taip“ ir du kartus, kai „ne“.
Ar supratote mane?“ – Klausia jauna logopedė. Mirkt. Supratai. Taip plazdenant drugelio
sparnais prasidėjo tavo naujasis kelias į gyvenimą.

Kai klestintis gyvenimas, karjera ir veržli nuotykių jūra nustoja šniokštusi, gyvenimas vis viena
tęsiasi. Jis tęsiasi ir pas Žaną Do, kurį vieną dieną ištiko insultas ir pasitiko  nuosprendis-
Uždaryto viduje sindromas, kuomet vienintelė išraiškos priemonė kairės akies voko
mirktelėjimas, o visa kita tai paralyžiuotas kūnas, tartum viską blokuojantis skafandras, tačiau
Žano Do vidus- trapus drugelis, paliekantis savo prisiminimus, išsakytus per 200000
suplazdėjimų.

„Skafandras ir drugelis“ tai memuarai apie žurnalisto, „Elle“ vyriausiojo redaktoriaus praeities
gyvenimą. Prisiminimai apie susitikimus su tėčiu, pasakojimai gyvenimą ligoninėje, apie
sekmadienius „vienatvės palatoje“, kai užplūsta visa apimanti tuštuma, kuomet tau brangiausi
žmonės– tavo vaikai po popietės su tavimi galiausiai turi atsisveikinti ir palieka tave vienui
vieną, lūžtant pasuktiniems saulės spinduliams . Apie abejingus slaugytojus, kurie išjungia
svarbiausias futbolo varžybas. Galiausiai apie pačią lemtingo įvykio dieną. Beaistrį bučinį, taip ir
nesurinktą telefono numerį. Ir BUM!!! Gyvenimas pats pakeičia scenarijų...

„Ar buvau aklas bei kurčias, gal iš tiesų būtina nelaimės šviesa, kad išryškintų tikrąjį žmogiškos
dvasios spindesį?“

Jis gailisi praeities žmonių vertinimo, per mažai skirto dėmesio savo mylimoms moterims ir
daugybės kitų kasdienių smulkmių: „Šiandien atrodo, kad visa mano egzistencija susideda iš
grandies tokių smulkių šūvių pro šalį“.

Mano nuomone, Žano Do istorija išties ypatinga, autorius atmesdamas savęs gailėjimąsi,
susikuria sau palankų gyvenimą, tampa aplinkos stebėtoju ir vertintoju, o jei aplinkos jam per
mažai jis pažaboja savo fantazijų pasaulį.