V TEMA.

NACIONALINIŲ TEISMŲ VAIDMUO UŽTIKRINANT ES TEISĖS

ĮGYVENDINIMĄ. VIRŠENYBĖS PRINCIPAS. TIESIOGINIS TAIKYMAS IR TIESIOGINIS
VEIKIMAS. NETIESIOGINIS VEIKIMAS.

10 SEMINARAS – ES TEISĖS VIRŠENYBĖS PRINCIPAS

Vienas pamatinių principų – tačiau nėra ES sutartyse.

Jei būtų įsigaiojusi sutartis dėl konstitucjos europoai, buvo sutarties tekste norima įtvirtinti šitą principą.
Bet dėje nebuvo įtvirtintas steifgimo sutartyse ir po lisabonos sutarties.
Pridėta prie SESV deklaracija (nėra privalomo pobūdžio) – bet joje pasakyta, kad valstybės narės
pripažįsta ESTT teismo praktiką dėl viršenybės principo. Viršenybės principo suformulavimas ir
vystymas yra ESTT – nuopelnas. Jis 1964 m. pirmą kartą suformulavo šią taisyklę (tuo metu EB teisės
viršenybės principą).
Daroma nuoroda į ESTT ir valstybės pareiškia, kad jos tą praktiką pripažįsta.
Principas aktualus kai kolizija tarp Nac.teisės ir ES teisės. Tai esant prieštaravimui turi būti
taikoma ES teisė.

Prezentacija: Ar gali būti daromos Konstitucijos pataisos, kurios prieštarauja narystės Europos
Sąjungoje įsipareigojimams? (šaltinis: Konstitucinio teismo nutarimas, 2014 m. sausio 24 d., žr. dalį dėl
Konstitucijos pataisų).

Įžanga: Kad Sąjungos teisė būtų visiškai įgyvendinta, ji turi atitikti du reikalavimus. Pirma, joje
nustatytos teisės privalo būti tokios, kad jomis galima būti remtis nacionaliniame teisme, turinčiame jas
ginti (kitaip tariant, šį reikalavimą atitinka tiesioginio veikimo principas apie kurį bus kalbėta vėliau).
Tačiau teismas taip pat turėtų suteikti Bendrijos teisės normai pirmenybę tuo atveju, jei būtų jos ir
nacionalinės normos kolizija. Tai yra žinoma kaip Bendrijos teisės viršenybės, arba pirmenybės, principas
(kai kurie autoriai dar vadina „Bendrijos teisės prioritetu“). Kaip ir tiesioginio veikimo sąvoka, Bendrijos
teisės viršenybė nėra konkrečiai reglamentuota Sutartyje. Teisybe, ji visada buvo numanoma pagal
Sutarties sistemą ir tikslus, bet šį faktą turėjo nustatyti, patvirtinti ir plėtoti ESTT praktika.

Pagrindinės ES viršenybės principo taisyklės:

Viršenybė – vienas iš pagrindinių ES teisės principų, kuris reiškia, kad, kilus prieštaravimui tarp
ES teisės ir nacionalinės teisės, taikoma ES teisė. Termino viršenybė nereikėtų sieti su teisės normų
hierarchine struktūra, pagal kurią teisės norma, prieštaraujanti aukštesnio statuso teisės normai, yra
negaliojanti; „įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, yra negaliojantis. Tai daug radikalesnė pasekmė
nei taikant normos pirmenybę. ES teisės viršenybė reiškia taikymo viršenybę, tai reiškia, kad kolizijos
tarp nacionalinės ir ES teisės normos atveju, nacionalinės teisės norma yra netaikoma, tačiau galioti
nenustoja. Sujungtose bylose C-10/97iki C-22/97 IN.CO.GE.’90 Europos Komisija įrodinėjo, kad bet
kokia nacionalinės teisės norma, prieštaraujanti ES teisei, turėtų būti laikoma „neegzistuojančia“ ir
negaliojančia. ESTT nesutiko su tokia pozicija ir konstatavo, kad:
 Situacijose, kurios nereguliuojamos ES teisės, nacionaliniai teismai gali patvirtinti nacionalinės
teisės, kuri kertasi su ES teise, tesėtumą; ir
  Situacijose, kuriose ES teisė taikytina, nacionaliniai teismai privalo netaikyti nesuderinamos
nacionalinės teisės kartu užtikrindami, kad bet kokios ES teisės (law) suteikiamos teisės (rights)
nacionalinių procedūrų pagalba būtų įgyvendinamos.
Antroji taisyklė: ES viršenybės principas yra absoliutus ir besąlyginis. Tai reiškia, kad visa ES
teisė (tiek pirminė, tiek antrinė, tiek ES bendrieji teisės principai bei ES sudarytos tarptautinės sutartys)
yra aukščiau už valstybių narių nacionalinę teisę. Viršenybės principo absoliutumas reiškia, kad net
mažiausia techninio pobūdžio ES teisės norma yra aukščiau už nacionalinę teisę, kad ir kokio rango ji
bebūtų.
Trečioji taisyklė: ES viršenybės principas taikomas nepriklausomai nuo to, kuris (nacionalinis
ar ES) teisės aktas priimtas vėliau.
 Ketvirtoji taisyklė: ES teisė yra aukščiau už nacionalinę teisę tiktai tose srityse, kur egzistuoja
ES teisė, t.y. šis principas taikomas ES kompetencijos ribose. Kitaip tariant, dvi teisinės sistemos,
nacionalinė ir Sąjungos teisė, egzistuoja atskirai, veikdamos skirtingose srityse, tačiau Sąjungos teisė
naudojasi viršenybe esant nacionalinės ir ES teisės kolizijai.
Penktoji taisyklė: ES teisės viršenybės principas įpareigoja visas valstybės narės valdžios
institucijas. Nacionalinės legislatyvinės institucijos negali priimti įstatymų, prieštaraujančių ES teisei, taip
pat privalo anuliuoti ar pakeisti įstatymus ar atskiras normas, prieštaraujančias ES teisei. Vyriausybė
negali priimti administracinių ar kitų priemonių, nesuderinamų su ES teise, taip pat turi užkirsti kelią
tarptautinių sutarčių su trečiomis valstybėmis sudarymui, jei tokios sutartys prieštarauja ES teisei. ES
viršenybės principas, kai ne kartą pažymėjo ESTT, yra privalomas ir valstybės narės administracinėms
institucijoms (pvz., Byla 103/88 Fratelli Costanzo v Comune di Milano, Byla 224/97 Erich Ciola v Land
Vorarlberg).
Be abejo viršenybės principas yra privalomas ir ypač aktualus nacionaliniams teismams.
Pastariesiems iš viršenybės principo kyla dvi svarbiausios pareigos:
 Netaikyti ES teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės normos. Prieštaraujanti
nacionalinė teisės norma turi būti „atidėta į šalį“ [angl. set aside]. Kaip jau buvo minėta,
nėra reikalavimo tokią nacionalinės teisės normą pripažinti negaliojančia. Nacionalinė
teisės norma lieka galioti ir taikoma toms teisinėms situacijoms, kurios nepatenka į ES
teisės reguliavimo sritį.
 Užkirsti kelią nacionalinės teisės prieštaravimui ES teisei, aiškinant nacionalinę teisę
„kiek įmanoma“ suderintai su ES teise, bet ne contra legem.
Simmenthal byla (C-106/77) iliustruoja atvejį, kuomet ES teisės viršenybės principo taikymas gali
sukelti problemas nacionaliniams teismams, tokiose situacijose, kuomet pagal nacionalinę teisę tik
aukščiausias teismas arba konstitucinis teismas turi jurisdikciją konstatuoti nacionalinės teisės
prieštaravimą konstitucijai.
Simmenthal bylos fabula:
 Bendrovė Simmenthal iš Prancūzijos į Italiją importavo jautieną. Veterinarijos ir visuomenės
sveikatos inspekcija pareikalavo sumokėti mokestį už mėsos patikrinimą pasienyje.
Simmenthal reikalaujamą mokestį sumokėjo, bet laikėsi nuomonės, kad toks mokestis nėra
suderinamas su EB teise, konkrečiai, pažeidžia laisvo prekių judėjimo nuostatas (SESV 30
str.), todėl kreipėsi į nacionalinį teismą dėl mokesčio sugrąžinimo. Italijos nacionalinis
teismas, po kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo, konstatavo, kad toks
apmokestinimas nėra suderinamas su SESV 30 str., kadangi prilygsta muitams lygiaverčio
poveikio mokėjimui ir nurodė Italijos finansų administracijai grąžinti neteisėtai surinktus
mokesčius kartu su palūkanomis. Finansų administracija pareiškė protestą dėl šio nurodymo,
argumentuodama tuo, kad nacionalinis įstatymas, remiantis kuriuo Simmenthal turėjo
sumokėti mokestį, to daryti neleidžia, o dėl įstatymo „atidėjimo į šalį“ gali spręsti tik Italijos
Konstitucinis teismas. Tuomet nacionalinis teismas vėl kreipėsi prejudicinio sprendimo.
ESTT nurodė:
 Kiekvienas nacionalinis teismas, spręsdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą,
privalo visapusiškai taikyti Bendrijos teisę bei apsaugoti teises, kurias ji suteikia
privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos,
galinčios prieštarauti Bendrijos teisei, neatsižvelgiant į tai, ar ji priimta anksčiau, ar
vėliau už Bendrijos teisės nuostatą.
 Ir toks teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol tokia nuostata iš pradžių bus
panaikinta teisės aktų leidybos arba kitomis konstitucinėmis priemonėmis.
Atskirai reikėtų panagrinėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (o administraciniame
procese reikalavimų užtikrinimo priemonių RAP) taikymo nacionaliniuose teismuose, tais atvejais, jeigu
lygiagrečiai yra sprendžiama, ar nacionalinis įstatymas neprieštarauja ES teisei. Tokia situacija buvo
iškilusi Factortame byloje:
Trumpa bylos fabula:
Jungtinės Karalystės 1988 m. Prekybinės laivybos įstatymas nustatė JK laivų registravimo naujame
JK laivų registre išlygas, susijusias su nacionalinės priklausomybės reikalavimu, pavyzdžiui, laivas
priklauso Jungtinės Karalystės subjektui arba laivas eksploatuojamas asmens iš Jungtinės Karalystės ir jo
naudojimui vadovauja bei jį kontroliuoja asmuo iš Jungtinės Karalystės. Nacionalinės priklausomybės
reikalavimas buvo įvestas siekiant išvengti situacijos, kai su Jungtinės Karalystės vėliava plaukiojantys,
bet su Jungtine Karalyste jokio ryšio neturintys laivai „grobsto“ Jungtinei Karalystei skirtas žvejybos
kvotas. Ispanijos laivų bendrovė Factortame, kuriai priklausė laivai, plaukiojantys po JK vėliava,
įregistruoti JK laivų registre pagal seną tvarką, ginčijo naujos registravimo tvarkos teisėtumą ir pateikė
ieškinį prieš JK Transporto ministeriją. Be abejo JK nacionaliniam teismui kilo abejonės, ar naujoji
registravimo tvarka neprieštarauja ES teisėje nustatytoms steigimosi laisvės taisyklėms. Nacionalinis
teismas, siekdamas nustatyti, ar yra prieštaravimas, kreipėsi į ETT prejudicinio sprendimo su prašymu dėl
ES teisės aiškinimo. Taip pat nacionalinis teismas ieškovų prašymų priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos
priemonių t.y. suspenduoti naujos tvarkos taikymą bendrovės atžvilgiu. JK teismo nutartis dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, buvo apskųsta ir galiausiai House of Lords nusprendė, kad pagal
nacionalinę teisę Jungtinės Karalystės teismai neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jų
nagrinėjamoje pagrindinėje byloje. Galiausiai House of Lords nusprendė, kad šis ginčas kelia Bendrijos
teisės išaiškinimo klausimą, todėl kreipėsi į ETT dėl prejudicinio sprendimo. Taigi House of Lords
pateikė prielaidą, kad aptariamas nacionalinis teisės aktas yra suderinamas su Bendrijos teise, jei jis nėra
pripažintas prieštaraujančiu Bendrijos teisei ir tol, kol jis nėra tokiu pripažintas ir iki prejudicinio
sprendimo priėmimo nacionalinis teismas neturi teisės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių reikalaujamų
teisių atžvilgiu, sustabdydamas nacionalinio teisės akto taikymą. House of Lords pateikė klausimus ETT,
ar EB teisė:
a) įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos priemones; ar

b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą?

ESTT atsakydamas į šiuos klausimus pažymėjo:

 Su Bendrijos teisės pagrindą sudarančiais reikalavimais yra nesuderinama bet kokia

nacionalinės teisės sistemos nuostata ir bet kokia įstatymų leidybos, administracinė ar
teisminė praktika, galinti susilpninti Bendrijos teisės veiksmingumą, atimant iš turinčio
jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo galią daryti viską, kas ją taikant reikalinga
tam, jog nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios sudaryti net laikiną
kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės normų veiksmingumui (minėto 1978 m. kovo 9 d.
Sprendimo Simmenthal 22 ir 23 punktai).

 Bendrijos teisės veiksmingumas lygiai taip pat susilpnėtų, jeigu nacionalinės teisės norma
galėtų sutrukdyti Bendrijos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam teisėjui taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti visišką busimo teismo sprendimo dėl
pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Todėl teismas, kuris
tokiomis aplinkybėmis imtųsi laikinųjų apsaugos priemonių, jei tik tai neprieštarautų
nacionalinės teisės normai, privalo netaikyti tokio pobūdžio nacionalinės teisės normos.

 Šį išaiškinimą taip pat patvirtina EEB sutarties 177 straipsniu (dabar SESV 267 str.)
nustatyta sistema, kurios veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis teismas, sustabdęs
bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismas atsakys į jam pateiktą prejudicinį klausimą,
negalėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių prieš jam priimant sprendimą po to, kai
Teisingumo Teismas pateiktų savo atsakymą.

 Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip
reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą,
mano, kad vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti.

Klausimas dėl lakinųjų apsaugos priemonių taikymas nac. Teismuose. Situacija - mano kad nac.
Teisės aktas prieštarauja ES teisėi, tai kreipiasi prejudicinio sprendimo – suspenduoti galimai
prieštaraujančio įstatymo taikymą ieškovo atžvilgiu, tai toks klausimas keliamas Factortame
byloje. Žvejybos politika priklauso ES teisei ir ES regamentuoja žvejuybos kvotas, tai todėl
Granlandija kodėl ji išstojo kaip suvetreni iš EB. Ta kompanija savo laikus registruodavo UK laivų
register, plaukiodavo UK vėliava ir naudodavosi UK kvotomis. UK beabejo pastebi kvotų
grobstymo atvejį ir iekdama išvengti – keičia įstatymą dėl žvejybnės laivybos registarvimo tvarkos,
taiga įtvirtina taisykles kitokias – reikia, kad būtų tenkinti nac. Pilitybės reikalavimai, pvz.: laisvas
priklauso UK subjektui (piliečiui ar įmonei), laivas eksplotuojamas iš UK karalystės asmens ir pan.
Tada Kompanija suptranat, kad ji nebeužregistruos laivų ir jų nebeužregistruoja. Tada ji eina į
UK teismą su ieškiniu priš transport ministerija, iir sako, kad pažeidžia tokia tvarka steigimosi
laisvę- vykdyti steigimaąsi kitoje šalyje. Nac. Teismas mano, kad prieštaravimas ir jis kreipiasi į
ESTT prašydamas kad išaisškintų steigimosi nuostatas. KOmpanija prašo taikyti laik.apsaugos
priemones. Teismas paskiria jas. KAd užtikrinti teismo sprendimo vykdymą. TAčiau transport
ministerija apskundžia teimso nutartį taikyti apsaugos priemones, galiausiai UK aukščiausias
teismas nustato, kad pagal UK nac. Teisę, nac teismas negali imtis laik.apsaugos priemonių – pagal
britų teisę, kol nėra konstatuojamas prieštaraujamas EB teisei, tol nac. Įsttaymas turi būti
taikomas. Tada aukščiauisa steismas kreipiasi į ESTT irgi. Sako: Bendrijos teisė turi būti
aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį
ginčą, mano, kad vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra
nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti.

Nac. Teismams pareigos:

 Jei prieštaravimas tarp. Nac. Ir ES teisės, tai turi taikyti ES teisę.
 Imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios padėtų užtikrinti ES teisės veiksmingumą
 Nac. teismai prival aiškinti na. Teisę sutinkamai su ES teise. Pvz.: direktyva perkelta įsttaymu, tai
tokį įstatymą išaiškinti sutinkamai su direktyva ir jei neišaiškins, tada bus pažeidžiamas ES
viršenybės pricipas. Tai pirmiau turi prejudicinio sprendimo.

Šeštoji taisyklė: galima išskirti tiesioginę ES ir nacionalinės teisės koliziją, tai yra atvejus, kuomet
taikant prieštaraujančias teisės normas, gautume skirtingas teisines pasekmes ir netiesioginę - kuomet
nacionalinė teisė užkerta kelią efektyviam ES teisės taikymui (Factortame bylos atvejis).

Viršenybės principas ESTT praktikoje:

Bylos:
 1963 m. Van Gend and Loos byla. Joje dar nebuvo suformuluotas viršenybės principas, tačiau
teismas pasakė tam tikrus svarbius argumentus apie ES teisės sistema, kuriais pasirėmė kitose
bylose.
 Costa prieš ENEL. – joje suformulutas ES teisės viršenybės principas.
ES teisės viršenybės principas nėra įtvirtintas ES sutartyse. Nors ES Konstitucijoje buvo įtvirtinta
norma dėl ES teisės viršenybės (“Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos
naudodamosi suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu”), tačiau
Lisabonos sutartyje to atsisakyta. Tačiau prie Lisabonos S pridėtoje deklaracijoje nustatyta, kad
pripažįstama ESTT praktika dėl viršenybės principo: “remiantis nusistovėjusia Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo praktika Sutartys ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjunga remdamasi Sutartimis, turi
viršenybę prieš valstybių narių teisės aktus šioje teisminėje praktikoje nustatytomis sąlygomis.”
ES teisės viršenybės principą, kaip ir kitus svarbiausius ES teisės principus, savo praktikoje
suformulavo ir vystė ESTT. Pirmoji byla, turėjusi svarbią reikšmę nustatant ES teisės viršenybės principą,
tai 1963 metų Van Gend en Loos byla (Nr. 26/62). Nors šioje byloje viršenybės principas dar nebuvo
suformuluotas, tačiau pateikti svarbūs argumentai dėl ES teisinės sistemos sui generis pobūdžio, kas
vėliau leido pagrįsti viršenybės principą.

Van Gend en Loos bylos faktinės aplinkybės:

  Beneliukso valstybių susitarimu pakeičiama kai kurioms prekėms taikomų išorinių tarifų
klasifikacija
 Įmonė Van Gend en Loos už emulsijos įvežimą turi mokėti nebe 3 proc, o 8 proc. mokestį.
 Tuometinės EEB sutarties 12 str. valstybes nares įpareigojo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos
nebekelti senų ir neįvedinėti naujų muito mokesčių ir jiems lygiaverčio poveikio privalomųjų
mokėjimų
 Klausimas – kokia sutartis turi būti taikoma kilus kolizijai tarp EB sutarties ir vėliau valstybių
narių sudarytos sutarties? (šiuo atveju – trišalės Beneliukso valstybių sutarties). Ar privatus asmuo
gali remtis EB teise prieš valstybę.

ESTT, atsakydamas į nacionalinio teismo klausimus, pabrėžės:

 Skirtingai nei kitos tarptautinės sutartys, EEB sutartis sukūrė savarankišką teisės sistemą, kuri
įsigaliojusi tapo valstybių narių nacionalinės teisės sudėtine dalimi, ir jų teismai privalo šią teisę
taikyti.
 Valstybės narės, neribotam laikotarpiui įsteigdamos Bendriją, ir jos institucijoms suteikusios
galias veikti, tam tikrose srityse apribojo savo suverenias teises, ir tokiu būdu sukūrė teisės
sistemą, privalomą tiek joms pačioms, tiek ir jų piliečiams.

Taigi Van Gend en Loos byloje Teismas akcentavo, kad tuometinė EB teisinė sistema (dabar ES)
yra savarankiška teisinė sistema, nesutampanti bei su nacionaline nei su tarptautine teisinėmis
sistemomis.

1963 m. Van Gend and Loos byla.

Beneliukso valstybės tarpusavyje sudarė susitarimą, pagal kurį nispręsta padidinti muito mokestį tam
tikrom prekių grupėm. Tuo metu galiojo perenamojo laikotarpio taisyklės ir tada EB steigimo sutraties 12
str. pasakyta, kad valstybės narės iki pereinamojo laikotarpio abaigos nepriimti naujų muito mokesčių ir
nekeisti senų. Šis benelliukso susitarimas nustatė kitus mokesčius ir padidino. Tad Van Gend and Loos
kompanja mokėjo daugiua, tuo nepatenkinta, tai kreipėsi į nacionalinį teismą prieš olandijos instituciją,
kad muitas būtų sumažintas. Taigi ieškinio pagrindas – EEV sutarties 12 str. Taigi yra prieštaravimas. Vis
dėlto nacionaliniam teismui kilo klausimas ar van Gend and Loos (privatus asmuo) kompanija gali prieš
valstybę remtis tarptautine sutarttimi – EEB 12 str. Tačiau teismas pasako pincipinį dalyką: tai
savarankiška sistema su specifinėmis taisyklėmis. Jis sako, kad valstybės narės neribtam laikui
įsteigdamos bendriją ir jos institucijoms suteikdamos galias veikti, tam tikrose vietose apribojo
teises ir sukūrė tokią sistemą privalomą piliečiams. Oalandijos vyriausybė sako, kad EB teisė TT
sistema – kad valstybės narės pačios sprendžia kokią vietą tarptautinei sutarčiai suteiks jos valstybės
viduje. Tačiau teismas sako – čia nebėra TT sistema – ji sui generis teisinė sistema – savos rūšies
specifinė teisinė sistema. Tai reiškia valstybės atsisako suverenių teisių, tai iš to išplauia specifinės
taisyklės. Šitoje byloje buvo pamatai padėti kitai bylai.

Po metų Costa/ENEL byloje (Nr. 6/64) ESTT, cituodamas Van Gend en Loos sprendimo
formuluotes, suformulavo ES teisės viršenybės principą. Ši byla buvo susijusi su prieštaravimu tarp kai
kurių Sutarties nuostatų ir Italijos įstatymo, numatančio elektros įmonės nacionalizavimą. Kadangi
Italijos įstatymas buvo priimtas vėliau, tai šios šalies teismas pareiškė klausimą, susijusį su prioritetu.
Ieškinio pagrindas: prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl to, koks teisės aktas turi būti
taikomas kilus kolizijai tarp nacionalinio įstatymo ir EB antrinio teisės akto.
Faktinės aplinkybės:
 Flaminio Costa buvo akcininkas elektros bendrovės, kuri 1962 m. Italijos vyriausybės buvo
nacionalizuota. Ponas Costa, kuris buvo ir teisininkas, atsisakė mokėti sąskaitas už elektrą, todėl
buvo kompanijos ENEL paduotas į teismą. Jis tvirtino, kad inter alia, įstatymas dėl įmonės
nacionalizavimo prieštaravo įvairioms EB sutarties nuostatoms, todėl jis neturi pareigos mokėti už
elektrą.
 Milano teismas kreipėsi į ETT prejudicinio sprendimo. Tuo tarpu Italijos vyriausybė nurodė, kad
kreipimasis yra „absoliučiai nepriiimtinas“ ir kad nacionalinis teismas turi taikyti vėlesnį įstatymą.
 Ji pabrėžė, kad EB sutartis buvo ratifikuota įstatymu, taigi šiuo atveju turime koliziją tarp
įstatymų, todėl turėtų būti taikomas lex posterior derogat priori principas t.y. nacionalinis teismas
turi taikyti vėlesnį įstatymą.
 ETT pirmiausia citavo savo sprendimą Van Gend en Loos byloje – valstybės “apribojo savo
suverenias teises”. Analizuodamas EB sutarties nuostatas Teismas šią mintį rutuliojo toliau: jis pabrėžė,
kad pagal EB sutarties 189 str. (dabar SESV 288 str.) įgaliojimai buvo perleisti Bendrijų institucijoms, o
remiantis EB sutarties 5 str. (dabar ES sutarties 4 (3) str. lojalaus bendradarbiavimo pareiga), valstybės
įsipareigojo laikytis Bendrijos teisės. Būtent iš pastarosios normos buvo išvesta ES teisės viršenybė
nacionalinės teisės atžvilgiu. ETT teigė:
“Nuostatų, kurios kyla iš Bendrijos, o paprasčiau – iš Sutarties sąlygų ir dvasios integravimas
į kiekvienos valstybės narės teisinę sistemą, nebeleidžia šioms valstybėms suteikti pirmenybę
teisinės sistemos, kurią jos prisiėmė abipusiškumo pagrindu, vienašaliai ir vėlesnei priemonei.
Todėl tokia priemonė turi būti suderinama su ta teisine sistema. Bendrijos teisė negali veikti
skirtingai atskirose valstybėse dėl vėliau priimamų nacionalinių įstatymų vykdymo, nekeliant
pavojaus Sutarties tikslų įgyvendinimui…”.
Taigi Teismo nuomone, ES teisė, dėl savo ypatingos ir prigimties juridine galia negali būti
silpnesnė už nacionalinės teisės nuostatas, kad ir kaip jos būtų įformintos, nes priešingu atveju ši teisė
netektų savo, kaip Bendrijos teisės savybių, be to, ir pačios Bendrijos teisinis pagrindas taptų abejotinu.
Taigi galime daryti išvadą, kad Bendrijos teisinės sistemos autonomija ir Bendrijos normų
viršenybė nacionalinių priemonių atžvilgiu išplaukia iš Bendrijos teisės prigimties, kuri yra specifinė
teisinė sistema ir kuri tampa neatskiriama valstybių narių teisinės sistemos sudedamąja dalimi, ir kurią
taikyti yra įpareigojami nacionaliniai teismai. Be to, ji remiasi realių galių, kylančių iš valstybių narių
suvereniteto apribojimų, perdavimu Bendrijos institucijoms.
Kad pagrįstų savo išvadas, padarytas minėtoje byloje, ETT pateikia tokius argumentus:
Pirmiausia, Sutartis sukūrė tokią teisinę tvarką, kuri tuojau pat tapo sudėtine visų valstybių narių
teisinės sistemos dalimi.
Antra, valstybės narės perdavė Bendrijos institucijoms realius įgaliojimus, kylančius iš
suvereniteto apribojimų.
Trečia, būtina realizuoti Sutarties tikslus (integraciją ir bendradarbiavimą), kad būtų pasiektas
Bendrijos teisės vieningumas ir efektyvumas. Šiam siekiui bus pakenkta, jei bent viena valstybė narė
atsisakys vykdyti Bendrijos teisę, kuri vienodai ir lygiai įpareigoja visas nares.
Ketvirta, valstybių narių prisiimti įsipareigojimai pagal Sutartį yra verčiau atsitiktiniai nei
besąlyginiai, jeigu jie priklausytų nuo vėlesnių šalių inicijuotų teisės aktų.
Paskutiniu argumentu ETT akcentuoja, kad tiesioginis EB taikymas būtų beprasmis, jeigu
valstybės narės galėtų nepripažinti Bendrijos teisės, priimant vėlesnius nesuderinamus su ES teise
nacionalinius teisės aktus.

Costa prieš ENEL

Ponas Costas buvo akcininkas elektros įmonės, tačiau taįmonė italijos įatstymu buvo nacionalizuota. Ir
ponas costa nusprendė nebemokėti sąąskaitų už elektrą, nes įmonės nacionalizavimasprieštarauja tam
tikroms EB sutarties nuostatoms. Companija Enel nepatenkinta ir paduoda jį teismą, kad apmokėtų
sąskaitas už eektrą. Nac. teismas mato, kad yra nacionalinis įstatymas priimtas ir EEB sutartis, ir tarp šių
dviejų T aktų galimai yra prieštaravimas. Sustabdo bylą ir kreipiasi į ESTT dėl taikymo prioriteto. Italija
supyksta ir įsitraukia į bylą. Italija sako, kad EEB sutartis ratifikuota įstatymu ir turi būti taikomas
įstatymas. Ir sakoma kad prieštaravimas konstitucijai. Kadangi įstatymas priimtas vėliau, jis turėtų būti ir
taikomas.
ESTT atsakė – ES teisė vien dėl savo prigimties negali būti silpnnesnė už nacionalinė teisę. Jei taip
būtų ES netektų savo prasmės. Šita teisės prigimtis kitokia, ji orentuota ne į išorę, svarbu kad
veiktų valstybės viduje nes skirta ir privatiems asmenims, kurie naudojasi EB teise, iš jos
kylančioms teisėmis ir pareigomis. Tai reiškia ES teisė viršesnė už nacionalinę teisę.

Pagrindinės viršenybės principo taisyklės (jos išplaukia iš ESTT praktikos):

 ES viršenybė yra taikymo viršenybė. Ji reiškia, kad kilus prieštaravimui tarp ES teisės ir
nacionalinės teisės – nacionalinė teisė negali būti taikoma, tačiau tokia nacionalinė teisė
 netampa negaliojančia! Čia nereikėtų nac.tesiės hierarchijos taisyklės – pagal kurią
įstatymas prieštaraujantis konstitucija –negaliojantis. Taiga ES kontekste – taikymo
viršenybė. GAali būti atvejai kai toks nac įstatymas bus taikomas – pvz. Viešieji pirkimai, ar
tam teisiniui santykiui bus taikoma ES teise, ir jei taikoma, tada nac,.rteismas deda į šali
prieštaraujančią normą.
 Absoliutus ir besąlyginis, taireiškia, kad visa ES teisė – pirminė, antrinė, ES sutartys sutrč ir
bendrieji t.principai – aukščiau už nacionalinę teisę.
 Viršenybės principas taikomas nepriklausomai nuo to, kuris teisės aktas buvo priimtas
vėliau – ES ir nac.teisės kolizijos atveju bendrasis teisės principas (lex apostiori) nėra
taikomas
 Įpareigoja visas valstybės valdžios institucijas – įst.leidžiamąja valdžią, vyriausybes,
administracine sinstitucijas ir nacionalinius teismus. Įpareigoja nac. Parlamentus, tai
reiškia, kad parlamentai negali priimti įstatymų prieštaraujančių ES teisei. ESTT pažymėjo
– Simental byloję – aišku jei nac. Parlamentas priimtų naują įstatymą, kuris prietarautų ES
teisei. Kitas momentas jei atitinkamas kalusimas patenka tik į ES reguliavimo sritį ir nac.
Teismas mato prieštaravimą, sukuriama teisinio netikrumo situacija – neaišku ką reikėtų
daryti, ko laikytis, tai teismas sako, kad nac parlamentai turi imtis tokių priemonių, kad
išvengt tokios situacijos – tai panaikinti tokius nac. Įstatymus kurie prieštarauja.
Nacionaliniams teismams didžiausias krūvis. JIe įpareigoti netaikyti ES teisei
prieštaraujančios ES normos – jei taip padarytų, pažeistų ES teisę, ko pasekoje kiltų
valstybės nares atsakomybė.

ES teisė ir valstybių narių konstitucijos

Gali kilti klausimas, ar praktikoje galėtų kilti prieštaravimas tarp valstybės narės Konstitucijos ir
ES teisės. Juk Konstitucijoje reglamentuojami esminiai valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai,
politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindai, valstybės santvarka, valdžios institucijos, valdžių
padalijimo principas ir kt. Taip pat reikia akcentuoti, kad valstybė, stodama į ES, taip pat turi suderinti
konstitucines nuostatas su ES teise, kartais konstitucijos pataisų valstybėse narėse prireikia prieš reformų
sutarčių ratifikavimą. Vis dėl to tai nereiškia, kad prieštaravimo tarp ES ir šalies Konstitucijos negali kilti.
Nors, reikia pažymėti, tokie atvejai negali būti dažni. Pavyzdžiui, galėtume išskirti žmogaus teisių
apsaugos sritį ir pasakyti, kad būtent šioje srityje prieštaravimas labiausiai tikėtinas. Dar gali būti
prieštaravimas dėl kompetencijų. 2005 m. Vokietijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad 2004 m.
Įstatymas dėl Europos arešto orderio, kuris buvo priimtas įgyvendinant ES Pagrindų sprendimą
(direktyvos atitikmuo ex 3 ramstyje) 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp
valstybių narių tvarkos, prieštarauja Konstitucijai, todėl negalioja. 2006 m. liepos 20 d. Vokietija priėmė
kitą teisės aktą, skirtą ištaisyti Konstitucinio Teismo nurodytus trūkumus ir pagal nacionalinę teisę
įgyvendinti visą pagrindų sprendimą. Šis teisės aktas tebegalioja.
Tanja Kreil byloje (C-285/98) nors tiesiogiai nebuvo kelimas klausimas dėl Vokietijos
Konstitucijos ir ES direktyvos galimo prieštaravimo, tačiau, kaip matysime, faktiškai toks prieštaravimas
egzistavo.

Vieningos pozicijos nac. teisėj nėra, bet aiški ESTT pozicija. KA taikyti, jei prieštaravimas tarp valstybės
konstitucijo sir ES teisės?
Eliminuoja prieštaravimus:
 Valstybės stodamos Į ES turi suderinti savo nac. teisę su ES teise – tai kartais reikalingos K-jos
paksaitos.
 Kaikuriose valstybėse K teismai svarsto ar valstybė narė gali dalyvauti ES reformoje – ar reformų
sutartis suderinama su šalies konstitucija.
 Valstybių K-jos reglamentuoja esminius valstybės ir visuomenės klausimus. Prieštaravimas gali
kilti nors tai išskirtiniai atvejai. Viena sritis kai prieštaravimas labiausiai tikėtinas – Žmogaus
teisių apsauga. Konstitucijų struktūrinis elementas – dalis Žmogaus teisėsm. Žmogaus teisės ir ES
 sistemos dalis. Gali būti taip kad ESTT ir šalies K-teismas skirtingai traktuos teisę – labiausiai
tikėtinas prieštaravimas.

Byla Tanja Kreil. Ji pateikė prašymą įsidarbinti Vokietijos federacijos ginkluotosiose pajėgose. Tačiau
prašymą atmėtė, kad vokietijos įstatymai draudžia moterims eiti su ginklų naudojimu sisijusias karines
pajėgas. Analogišką įstatymams nuostatata buvo įtvirtinta ir vokietijos konstitucijoje. Pasakyta, kad
moterys gali stoto tik savanoriškai tik į medicinos ir muzikantų tarnybas.

Tanja Kreil (C-285/98) byla:

 Ginčas tarp Vokietijos pilietės T. Kreil ir Vokietijos dėl atsisakymo ją įdarbinti Vokietijos
federacijos ginkluotose pajėgose (Bundeswehr) techninės priežiūros (ginklų elektronikos)
skyriuje. Bundeswehr naujokų priėmimo centras, o po to ir jo vadovybė, remdamiesi tuo,
kad įstatymai moterims draudžia eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas, atmetė
jos prašymą. Draudimas moterims užimti karines pareigas buvo įtvirtintas ir Vokietijos
Konstitucijoje, kurioje darant nuorodas į įstatymus, pasakyta, kad moterys gali stoti į karo
tarnybą tik savanoriškai ir tik į medicinos bei kariuomenės muzikantų tarnybas.
 Vokietijos nacionaliniam teismui kilo klausimas, ar Vokietijos įstatymai (SG ir SLV )
neprieštarauja Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris
principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų
atžvilgiu nuostatoms. Nacionalinis teismas kreipėsi į TT prejudicinio sprendimo,
prašydamas išaiškinti atitinkamas šios direktyvos nuostatas. (ypač dėl jos 2 straipsnio,
išaiškinimo.
 Pateikdamas savo klausimą, nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar minėta Direktyva
neužkerta kelio nacionalinių nuostatų, pavyzdžiui, Vokietijos teisės aktų, draudžiančių
moterims eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas ir leidžiančių joms patekti tik į
medicinos bei kariuomenės muzikantų tarnybas, taikymui?
 Pareiškėja tvirtina, kad šis draudimas yra tiesioginė Direktyvai prieštaraujanti
diskriminacija. Ji mano, kad pagal Bendrijos teisę įstatymas arba reglamentas negali
moteriai drausti užsiimti jos pageidaujama profesija.
 Kita vertus, Vokietijos vyriausybė mano, kad Bendrijos teisė neužkerta kelio svarstomoms
SG ir SLV nuostatoms, atitinkančioms Vokietijos konstitucinės teisės normą, draudžiančią
moterims tarnauti ginkluotose pajėgose. Ji mano, kad Bendrijos teisė iš esmės nereguliuoja
gynybos reikalų, kurie yra BUSP sferos dalis ir kurie išlieka valstybės narės suverenumo
sferoje. Antra, net jei Direktyva ginkluotosioms pajėgoms būtų taikoma, svarstomos
nacionalinės nuostatos, ribojančios moterų galimybes eiti tam tikras pareigas Bundeswehr,
būtų leistinos pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalis.
 ETT priėjo išvados, kad visiškas draudimas moterims eiti bet kokias su ginklų naudojimu
susijusias karines pareigas nėra vienas iš Direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje leidžiamų požiūrio
skirtumų, susijusių su noru apsaugoti moteris. Todėl į klausimą reikia atsakyti, kad
Direktyva neleidžia taikyti tokių nacionalinių nuostatų, kaip Vokietijos teisės aktų nuostatos,
nustatančios bendrą draudimą moterims eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas
ir leidžiančių joms patekti tik į medicinos bei kariuomenės muzikantų tarnybas.
Taigi Tanja Kreil byloje ESTT faktiškai konstatavo, kad Vokietijos teisės aktai pažeidžia Direktyvos
nuostatas. Nors ESTT tiesiogiai neišskyrė Vokietijos Konstitucinės nuostatos prieštaravimo Direktyvai ir
nekalbėjo apie ES teisės viršenybės principą, tačiau ši byla aiškiai iliustruoja situaciją, kad valstybės
narės Konstitucijoje įtvirtinta nuostata nėra suderinama su Direktyva, todėl negali būti taikoma.
Galime prisiminti ir 2014 m. Lietuvoje vykusį referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kuriame
buvo siūloma keisti LR Konstitucijos 47 str. nustatant, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai
nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei, taip uždraudžiant žemę parduoti
užsieniečiams bei juridiniams asmenims. Kaip žinia referendumas dėl mažo piliečių aktyvumo buvo
laikomas neįvykusiu. Tačiau jeigu tokios Konstitucijos pataisos būtų priimtos, jos akivaizdžiai
prieštarautų ES bendrosios rinkos taisyklėms, pirmiausia, laisvam kapitalo judėjimui bei steigimosi
laisvei.
Nors praktikoje prieštaravimas tarp ES teisės ir valstybės narės pagrindinio įstatymo – Konstitucijos,
niekadan nebuvo konstatuotas, tačiau tai nereiškia, kad toks klausimas nebuvo kilęs. Pirmą kartą šis
klausimas kilo 1970 m. byloje Internationale Handelsgeselschaft (Nr. 11/70). Šioje byloje prejudicinio
sprendimo rėmuose buvo keliamas klausimas ne dėl Sutarties nuostatos ir nacionalinės teisės akto
prieštaravimo, bet dėl prieštaravimo tarp EB Reglamento ir Vokietijos Konstitucijos nuostatų. Ieškovas
įrodinėjo, kad Reglamentas pažeidė Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintą proporcingumo principą ir tuo
remiantis siekė anuliuoti reglamento veikimą. Kadangi Konstitucija yra aukščiausią juridinę galią turintis
teisės aktas, tai bet koks teisės aktas prieštaraujantis jai neturi galios. Konstitucijoje nebuvo nuostatos dėl
EB teisės viršenybės, todėl iškilo klausimas, kuris teisės aktas yra viršesnis.
Internationale Handelsgeselschaft bylos fabula:
 EB Reglamentas 120/67 nustatė tam tikrų žemės ūkio produktų eksporto licenzijų sistemą, pagal
kurią tokią licenciją buvo galima gauti sumokėjus užstatą, ir užstatas būtų prarandamas, jei prekės
nebuvo eksportuojamos per nustatytą terminą.
 Pareiškėja gavo eksporto licenciją avižoms ir prarado sumokėtą depozitą 17.000 DEM. Kompanija
kreipoėsi į nacionalinį teismą ginčydama tokią Reglamentu nustatytą licenzijų sistemą, teigdama,
kad ji nėra suderinama su Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis, o būtent su
ekonominės veiklos laisve ir proporcingumo principu.
 Frankfurto administracinis teismas kreipėsi į ESTT prejudicinio sprendimo, keldamas reglamento
galiojimo klausimą.

ESTT pažymėjo:

 Jei institucijų priimamų teisės aktų teisėtumas būtų vertinamas dėl jų atitikimo nacionalinėms
teisės normoms ar sąvokoms, tai turėtų neigiamą poveikį EB teisės vientisumui ir efektyvumui.
Tokių teisės aktų teisėtumą galima vertinti tik Bendrijos teisės šviesoje. Iš tiesų, Sutartimi sukurta
savarankiška teisės sistema, ir vien dėl jos prigimties šios teisės sistemos nuostatų negali keisti
nacionalinės teisės normos, kad ir kaip jos būtų suformuluotos. Jei tai būtų galima, tai teiktų
pagrindo kvestionuoti pačią EB teisės sistemą.

 “… teismai negali iš Sutarties kilusiai teisei priešpastatyti nacionalinės teisės normų, kad ir
kokio pobūdžio jos bebūtų. Bendrijos teisės akto teisėtumui arba jo veikimui valstybėje neturi
įtakos argumentavimas, kad šis aktas liečia tos valstybės konstitucijoje įtvirtintas pagrindines
teises arba nacionalinės konstitucinės sandaros pagrindus”.

Taigi ESTT nuomonė buvo gana kategoriška ir aiški – Bendrijos teisės akto teisėtumo klausimas
negali būti sprendžiamas lyginant jį su nacionaline teise. ES teisė, remiantis ESTT suformuluota doktrina,
turi viršenybę netgi prieš nacionalinius konstitucinius įstatymus ir pačias konstitucijas. Netgi
fundamentalios nacionalinių konstitucijų suteiktos teisės negali panaikinti EB teisės viršenybės.
Reikia akcentuoti, kad tokia ESTT pozicija nebuvo palankiai sutikta daugelio valstybių narių
konstitucinių teismų. Iki šiandien klausimas dėl ES santykio su šalies konstitucija yra gana jautrus. Nors
visos valstybės narės pripažįsta ES teisės viršenybės principą, tačiau skiriasi pripažinimo apimtis. Šiuo
atžvilgiu galime skirti dvi valstybių narių grupes. Pirmoji grupė (pvz., Airija, Austrija, Begija, UK,
Liuksemburgas, NL) – valstybės narės besąlygiškai pripažįstančios viršenybės principą; antroji grupė –
valstybės narės, nepripažįstančios viršenybės principo taikymo nacionalinių konstitucijų atžvilgiu (pvz.,
Danija, Vokietija, Italija, Ispanija, Lietuva, Lenkija). Taip pat nesutariama klausimu, ar nacionaliniai
Konstituciniai teismai turi jurisdikciją spręsti, ar ES teisės aktas yra suderinamas su šalies konstitucija.
Valstybių narių požiūrį ir požiūrio evoliuciją bene geriausiai atspindi Vokietijos Konstitucinio
teismo tam tikri sprendimai:
 Solange I sprendimas: kadangi EB tuo metu nebuvo sukurtas žmogaus teisių apsaugos katalogas,
tai pareiškimas Internationale Handelsgesellschaft byloje, kad Bendrijos teisė yra viršesnė už
valstybių narių nacionalinę teisę, netgi jų konstitucinę teisę, buvo nacionalinių teismų sujudimo
 priežastis, kurie priešinosi akivaizdžiam žmogaus teisių trūkumui ES teisėje. Kitaip tariant, ESTT
pareiškimas, kad Europos teisė yra aukščiau netgi už Vokietijos Konstituciją suteikė pagrindą
diskusijai, kad ES narystė gali pakenkti demokratinių ir pagrindinių teisių apsaugai Vokietijoje.
Priminsime, kad Internationale Handelsgesellschaft byloje buvo sprendžiamas Bendrijos depozitų
sistemos prieštaravimas Vokietijos Konstitucijai. Reikia akcentuoti, jog Vokietijos administracinis
teismas, kuris kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, gavęs atsakymą iš jo,
kad Bendrijos teisės normų teisėtumo klausimas negali būti sprendžiamas remiantis
nacionalinėmis konstitucinėmis normomis, nusprendė nepaklusti tokiam sprendimui ir savo
sprendime konstatavo, kad „įstatymų leidėjas, ratifikuodamas EEB sutartį, negalėjo atsisakyti
pagrindinių teisių, įtvirtintų Konstitucijoje, apsaugos. Kartu nurodė, kad Bendrijai buvo perleistos
didesnės galios negu leido Konstitucija“. Remdamasis šiais argumentais Vokietijos
administracinis teismas nusprendė kreiptis į Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą, nes manė,
kad Bendrijos depozitų sistema prieštarauja konstituciniams Vokietijos teisės principams. Šiame
1974 m. sprendime, žinomame kaip Solange I, Vokietijos Konstitucinis Teismas tikrino, ar
reglamentas neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai, o taip pat kėlė klausimą, ar EB teisė yra
Vokietijos konstitucinio reguliavimo dalykas (kitaip tariant, ar Konstitucinis teismas turi
įgaliojimus tikrinti EB teisės aktų suderinamumą su Konstitucija). Šiuo atveju ginčas buvo susijęs
su pagrindinių teisių apsauga t.y. daroma prielaida, kad reglamente nustatyta depozitų sistema
prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms, kurias įtvirtina Vokietijos Konstitucija
(proporcingumo principas, ekonominė veikimo laisvė). Vokietijos Konstitucinis Teismas
pažymėjo, kad EB teisėje nėra veiksmingo žmogaus teisių apsaugos mechanizmo, todėl
Konstitucinis Teismas turi užtikrinti žmogaus teisių apsaugos lygį pagal Vokietijos
Konstituciją. Todėl jis konstatavo, kad jis vykdys savo kompetenciją peržiūrint ES teisės
teisėtumą, tiktai iki tol, kol Bendrijos teisė priims pagrindinių teisių katalogą, kuris bus adekvatus
pagrindinių teisių katalogui, esančiam Konstitucijoje. Tai reiškia, kad EB teisinės priemonės gali
būti kontroliuojamos pagal Vokietijos Konstituciją, užtikrinančią žmogaus teisių apsaugą. Taigi,
Vokietijos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jis turi teisę aiškinti, ar reglamentas atitinka
Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises, nes EB teisė neužtikrina žmogaus teisių
apsaugos. Iš šio sprendimo galime daryti išvadą, kad Vokietijos Konstitucinis teismas
pripažįsta ES teisės viršenybę Konstitucijos atžvilgiu su viena išimtimi – žmogaus teisių
apsaugos sritimi. Jeigu kyla klausimas, ar EB teisės aktas nepažeidžia žmogaus teisių, tai
Konstitucinis teismas pasilieka sau teisę tikrinti tokio teisės akto suderinamumą su
Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis ir jeigu nustatytų prieštaravimą,
toks EB teisės aktas negalėtų būti taikomas. Kitaip tariant, iškilus konfliktui tarp Bendrijos
teisės ir pagrindinių teisių, įtvirtintų Vokietijos Konstitucijoje, apsaugos, būtent pagrindinių teisių
apsauga bus viršesnė už Bendrijos teisę.
 1986 m. Solange II byloje Vokietijos Konstitucinis teismas sušvelnino savo poziciją. Jo
pozicijos pasikeitimas buvo inspiruotas EB teisės pokyčiais žmogaus teisių apsaugos srityje.
Pokyčiai ESTT praktikoje (Stauder sprendimas), Bendrijos institucijų priimtos įvairios
deklaracijos žmogaus teisių ir demokratijos klausimais, ir faktas, kad visos Bendrijos valstybės
narės prisijungė prie EŽTK. Taigi, atsižvelgęs į įvykusius pokyčius Bendrijoje, Vokietijos
konstitucinis teismas konstatavo, kad Bendrijų garantuojama apsaugos sistema prilygsta
Vokietijos pagrindinio įstatymo užtikrinamai apsaugai, ir paskelbė, kad ateityje susilaikys
nuo antrinių Bendrijos teisės nuostatų vertinimo netgi tada, kai šalys nurodys jų
prieštaravimą pagrindinėms teisėms. Tai reiškia, kad Vokietijos Konstitucinis Teismas
pripažįsta EB žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo adekvatumą Vokietijos Konstitucijos
atžvilgiu, todėl atsisako savo jurisdikcijos EB teisės aktų atžvilgiu. Jo teigimu, „tol, kol ETT
apsaugos pagrindines teises, Vokietijos Konstitucinis Teismas nesikiš“. Kitaip tariant, jis
daugiau nebekontroliuos Bendrijos teisės suderinamumo su Vokietijos pagrindinėmis teisėmis.
Tačiau, reikia akcentuoti, kad Vokietijos Konstitucinis Teismas visiškai neatsisakė veikti šioje
srityje. Jis pasiliko sau kompetenciją spręsti Bendrijos antrinės teisės teisėtumo klausimą vos tik
ETT neužtikrins tokios pagrindinių teisių apsaugos, kokia yra garantuojama remiantis Vokietijos
Federacinės Respublikos Pagrindiniu Įstatymu. Taigi, Vokietijos Pagrindinis Įstatymas išlieka
kaip Damoklo kardas virš Europos teismų, kurie turi pasirūpinti aukšto standarto apsauga. Kitaip
 tariant, jie turi užtikrinti, kad ES pagrindinių teisių apsauga būtų panaši ir suderinama su
Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintu žmogaus teisių apsaugos užtikrinimu. (Galbūt pastebėjote, kad
Solange II sprendimas iš esmės yra atitikmuo EŽTT Bosphorus sprendimo)
 Maastricht sprendimas: ilgą laiką Vokietijoje nacionalinės ir ES teisės santykis buvo
nagrinėjamas akcentuojant žmogaus teisių apsaugą, tačiau 1992 m. Vokietijos Konstitucinis
Teismas pažymėjo kitą aspektą – kompetencijos padalijimą tarp EB ir Vokietijos. Maastricht
bylos sprendime Vokietijos Konstitucinis Teismas pripažino Vokietijos Konstitucinio Teismo ir
ETT „kooperacijos“ santykį, kuris reiškia, kad abu teismai, vienas kitą papildydami, sprendžia
antrinės teisės taikymo klausimą. Mastrichto sprendime nustatyta: dėl tų ES institucijų teisės aktų,
kurie priimami viršijant įgaliojimus, ir kurie nepriklauso ES jurisdikcijai ir kompetencijai,
Vokietijos Konstitucinis Teismas turi galutinį žodį ir kontroliuos tuos aktus tol, kol Vokietijos
teisinė tvarka yra su tuo susijusi. Vokietijos Konstitucinis Teismas pasilieka kompetenciją spręsti
net ir tada, kai ES institucijų priimti teisės aktai nėra vien ES kompetencija, t.y. kai ES priima tokį
teisės aktą, kuris pagal ES sutartį nėra jai numatytas. Esant nepagrįstam Sutarties nuostatų
išplėtimui, Teismas pasilieka sau išskirtinę kompetenciją, kad Vokietijos nacionalinės valdžios
įgaliojimai nebūtų paneigti ar nepagrįstai pasisavintos jų teisės. Taigi, Vokietijos Konstitucinis
Teismas šioje byloje taip pat konstatatuoja, kad „bet kurie kiti teisės aktai, viršijantys EB
kompetenciją, nebus įpareigojantys Vokietiją. Dėl konstitucinių priežasčių Vokietijos valstybės
įstaigos kol kas netaikys jų Vokietijoje“, nes, remiantis Vokietijos Pagrindiniu Įstatymu, ES teisės
aktas, priimtas peržengus nustatytas kompetencijos ribas, Vokietijoje negalėtų būti taikomas.
Maastricht bylos sprendimas tapo bene svarbiausiu konstituciniu pranešimu dėl kompetencijos
pasidalijimo tarp valstybių narių ir ES, t.y. įtvirtinančiu, kad tarptautinėms institucijoms gali būti
perduodamas veikimas tik nustatytose ribose, kad nebūtų viršytas nacionalinio suvereniteto
slenkstis.
 2009 m. Lisabonos sprendimas: Vokietijos KT pažymėjo, kad jis turi kompetenciją tikrinti, ar
ES teisės aktas yra suderinamas su konstituciniu identitetu pagal Vokietijos Konstituciją. KT
nurodė, kad ES teisės viršenybės principas kyla ne iš ES teisės, o iš nacionalinės teisės. Jis taip pat
akcentavo, kad jis suintencyvins tikrinimą dėl ES teisės aktų atitikimo kompetencijų suteikimo
principui t.y. tikrins, ar ES veikimas nėra ultra vires. 2011 m. Bailout byloje, KT tikrino, ar
Vokietijos finansinė parama Graikijai ir euro gelbėjimo planas, priimtas ES, nepažeidžia
nacionalinės konstitucijos. KT priėjo išvados, kad finansinė pagalba buvo teisėta ir nepažeidė
Vokietijos parlameno prerogatyvos atlikti finansinę nacionalinio biudžeto kontrolę.
 Apibendrinę Vokietijos KT praktiką, galime daryti išvadą, jog Vokietija pripažįsta Sąjungos teisės
viršenybę, remdamiesi šalies Konstitucijos 23 ir 25 str. Vokietija didelį dėmesį skiria pagrindinių
teisių apsaugai ir kompetencijos pasiskirstymo klausimui tarp ES ir Vokietijos. Vokietijos
Konstitucinis Teismas gali pasinaudoti savo jurisdikcija tada, kai Sąjungos teisė pažeidžia
pagrindines žmogaus teises, ginamas Vokietijos Konstitucijos. Jis taip pat pasilieka sau galutinį
sprendimą dėl ES institucijų įgaliojimų, kurių apimtis išeina už Sutarties ribų.

Lietuva
Lietuvos nacionalinės teisės santykis su ES teise pradėjo formuotis šaliai rengiantis stojimui į ES.
Jau tuomet buvo sprendžiamos tokios konstitucinės problemos kaip dalies valstybės kompetencijos
perleidimas ES institucijoms, ES teisės tiesioginis taikymas nacionalinėje teisėje bei jos viršenybė,
nacionalinės vyriausybės ir parlamento santykiai ES teisės aktų priėmimo procese ir kt.
1995 m. birželio 12 d Lietuvos ir ES santykiai įforminti Europos sutartimi (Asociacijos
sutartis), steigiančios asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos
Respublikos, iš kitos pusės. Šia sutartimi buvo aiškiai išreikštas Lietuvos narystės ES tikslas ir įtvirtintas
Lietuvos įsipareigojimas suderinti savo teisę su ES reikalavimais. Pagal šią sutartį taip pat buvo
įsteigtos jos įgyvendinimą prižiūrinčios bendros institucijos su ES – Asociacijos Taryba, jai padedantis
ir pagrindinius dokumentus rengiantis Asociacijos Komitetas, Jungtinis parlamentinis komitetas, kurį
sudaro Europos Parlamento ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Ši Europos sutartis su Lietuva
įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d.
Siekiant įgyvendinti Europos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 1998 m. sausio 7 d. Seimo
Valdyba sudarė darbo grupę, kuriai pavedė parengti atitinkamus įstatymų projektus. Pirmiausia dėmesys
buvo atkreiptas į Tarptautinių sutarčių įstatymą, kadangi Lietuvos teisinėje sistemoje nebuvo įtvirtinta
jokia teisės norma, kuri nustatytų, jog esant prieštaravimui tarp nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės
normų, būtų taikoma tarptautinė sutartis.
Todėl 1999 m. birželio 22 d. buvo priimtas naujas Tarptautinių sutarčių įstatymas, kurio 11
str. išsprendė klausimą dėl pirminės EB teisės taikymo Lietuvos teisės sistemoje. Šio straipsnio 2 d.
skelbia:
„2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas
negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba
įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties
nuostatos.“
Naujas tarptautinių sutarčių įstatymas buvo svarbus žingsnis Europos integracijos procese.“ Jis
išsprendė ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybės klausimą Lietuvos teisinėje sistemoje ir tokiu būdu
sukūrė teisinį mechanizmą, užtikrinantį Europos (asociacijos) sutarties vykdymą.
Kitas svarbus klausimas buvo, ar Lietuvos stojimas į ES neprieštarautų Konstitucijai. Seimo
valdybos darbo grupė išaiškino, kad stodama į ES, valstybė narė privalo perduoti dalį savo kompetencijos
ES institucijoms tam tikrose srityse. Valstybė narė taip pat perleidžia joms dalį įstatymų leidybos
įgaliojimų, todėl tam tikros galios pradedamos vykdyti kartu su ES institucijomis. Anot prof. V.
Vadapalo, „stojimas į Europos Sąjungą nereiškia nepriklausomybės netekimo ar apribojimo, o pasireiškia
tuo, kad ES organams perduodama valstybinės kompetencijos dalis ir kartu sutinkama deleguoti
suverenias teises tam tikrose srityse, apibrėžtose Europos Sąjungos steigimo ir veiklos sutartyse.“
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Z. Namavičius tvirtino, kad „valstybės dalyvavimas
šioje valstybių bendrijoje nesumenkins valstybinę bendruomenę sudarančios tautos gebėjimų kurti teisę“,
nes, teisėjo nuomone, valstybės suverenitetas pasireiškia kuriant ir vykdat teisę. Doc. dr. E. Jarašiūnas,
atsižvelgęs į jau įstojusių į ES valstybių narių praktiką, reziumuoja, kad „dar nė viena Europos Sąjungos
valstybė nėra atsisakiusi ir kol kas neketina atsisakyti konstitucionalizmo ir konstitucijos viršenybės
nacionalinės teisės sistemoje principo, nėra panaikintos ir toliau veikia konstitucinės kontrolės
institucijos, nacionaliniai teismai ir toliau taiko nacionalinę teisę.“
Taigi visi autoriai laikosi vienos ir tos pačios pozicijos, kad Lietuva, įstojusi į ES, nepraras
savo nepriklausomybės, tiesiog perleis dalį savo suverenių galių tam tikrose srityse. Todėl palaikant
autorių argumentus, būtina atsižvelgti ir į LR Konstitucijos 2 bei 3 str., įtvirtinančius nuostatas dėl
suvereniteto. 2 str. skelbia:
„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“
3 str. kalba apie suvereniteto apribojimų draudimą:
„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių
suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos
valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“
Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos Prancūzijos, Italijos ir daugelio kitų valstybių
konstitucijose, tačiau tai nesutrukdė joms stoti į Bendriją ir vėliau tapti ES narėmis. Šios nuostatos
nesutrukdė Lietuvai tapti nei Jungtinių Tautų nare, nei prisijungti prie Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nes „nacionalinės teisės normų kūrimas ar nevaržomas
dalyvavimas kuriant tarptautinės teisės normas Lietuvos Respublikoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra
įmanomas tik tautai pačiai tiesiogiai ar per išrinktus savo atstovus nevaržomai įgyvendinant savąjį
suverenitetą,“ – teigia Z. Namavičius.
Dar vienas teigiamas atsakymas į klausimą, ar Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia stojimą
į ES, yra Konstitucijos 136 str., įtvirtinantis Lietuvos teisę dalyvauti tarptautinėse organizacijose:
„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės
interesams ir jos nepriklausomybei.“ O Konstitucijos 135 str. 1 d., kuri skelbia, kad „Lietuvos
Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės
principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines
jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“, įtvirtina
interesus ir siekius, kuriais vadovaujasi Lietuvos Respublika, dalyvaudama tarptautinėse organizacijose.
Prof. V. Vadapalas pastebi, kad šie interesai atitinka ES sutarties 2 str. ir EB steigimo sutarties 2 str.
įtvirtintiems siekimams.
 Taigi, remiantis išsakytomis nuomonėmis ir minėtais teisiniais pagrindais, galima daryti išvadą,
kad Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia stojimą į ES ir nenumato jokių trukdžių vykdyti
įsipareigojimus, kuriuos gali nustatyti ES. Ir nesvarbu, kad pasirengimas narystei ES vyko analizuojant
bei modifikuojant nuostatas, susijusias su tarptautine teise, nes, pasak doc. dr. E. Jarašiūno, „integracija į
Europos Sąjungą konstituciniu požiūriu gali būti vertinama kaip stojimas į tarptautinę organizaciją,“ nes
Konstitucija nesuteikia galimybės ją traktuoti kitaip.
Lietuvos integracinis procesas dar nesibaigė išnagrinėjus Konstitucijos poziciją dėl Lietuvos
stojimo į ES. Prof. V. Vadapalo teigimu, tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos nuostatos neatsako
dar į du klausimus:
1) kokiu pagrindu Lietuvos Respublika galėtų perduoti ES institucijoms savo valstybinių
institucijų kompetencijos dalį;
2) kokiu pagrindu ES teisės antrinės normos (reglamentai, sprendimai ir kt.) turėtų
viršenybę Lietuvos įstatymų ir kitų teisės normų atžvilgiu.
Profesorius teigia, kad tam, jog Lietuva galėtų įstoti į ES, ji turi įtvirtinti savo
Konstitucijoje nuostatas dėl ES institucijų teisės aktų tiesioginio taikymo Lietuvos teisinėje
sistemoje ir jų viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu. Kaip pavyzdį, V. Vadapalas nurodo
Prancūzijos Konstitucijos papildymą naujuoju XV skyriumi, Vokietijos Pagrindinio Įstatymo nuostatas,
įtrauktas į Įstatymą ratifikuojant Mastrichto sutartį ir siūlo tokį patį sprendimo variantą Lietuvai:
Siekiant, kad Lietuvos Respublikos interesai būtų taip pat tinkamai ginami po jos įstojimo į ES,
analogiškos nuostatos turėtų būti įtvirtintos ir LR Konstitucijoje. Tikslinga būtų papildyti LR Konstituciją
nuostatomis, kurios galutinai išspręstų aukščiau nurodytus klausimus.
Lietuvai tapus ES nare, 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė
Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Tai reiškia, kad LR
Konstitucija buvo papildyta nauju konstituciniu aktu, kuris tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi.
I. Jarukaičio vertinimu, tai aktas, „kurį galima traktuoti kaip didžiausią Konstitucijos reviziją nuo
jos priėmimo dienos.“ Minėtu konstituciniu aktu buvo patvirtinta Lietuvos narystė ES. Aktas
įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d.
LR konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris, kaip
minėta, yra sudedamoji Konstitucijos dalis) nustatyta, kad Lietuvos Respublika, būdama ES valstybe
nare, dalijasi arba patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse numatytose
srityse, kad kartu su kitomis ES valstybėmis narėmis galėtų bendrai vykdyti narystės įsipareigojimus bei
naudotis narystės teisėmis.
Šio konstitucinio akto 2 dalyje įtvirtinta, jog „Europos Sąjungos teisės normos yra
sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis
grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų
kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.“ Tai
reiškia, kad šioje dalyje įtvirtinamos normos, nusakančios ES ir Lietuvos teisės sistemų sąveiką.
Tiksliau tariant, „įtvirtinta Europos teisės taikymo pirmenybė prieš nacionalinius teisės aktus,
tačiau tai ne teisės aktų teisinės galios, bet teisės taikymo klausimas, t.y. kad kilusi kolizija negali
būti laikoma kliūtimi taikyti Europos Sąjungos teisę.“
Konstitucinio akto 2 dalį galima vertinti kaip konstitucinį ES teisės priėmimo ar pripažinimo
nacionaliniu lygmeniu pagrindą, kadangi pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, aukščiausios galios
šalies teisės aktas, įteisino „kitą“ teisės sistemą savo nacionalinėje teisėje, t.y. inkorporavo ją į vidaus
teisę. I. Jarukaitis teigia, kad aptariamo Konstitucinio akto nuostatos perteikia ir ETT išplėtotus ES teisės
principus – ES teisės viršenybę, netiesioginį ir tiesioginį veikimą bei taikymą, todėl, pasak autoriaus, šių
principų konstitucinis įtvirtinimas reiškia du dalykus:
Pirma, Konstitucija konstitucionalizuoja šiuos ETT išplėtotus principus ir juos padaro
savo dalimi, todėl šie principai tampa nacionaliniais konstituciniais principais ir tokiu būdu sukelia
keletą padarinių:
• ES teisė tampa vidaus teisės dalimi.
• Teismai ir kitos valstybės institucijos turi konstitucinę pareigą taikyti ES teisę.
• Teismai ir kitos valstybės institucijos turi konstitucinę pareigą aiškinti nacionalinę teisę
suderinamu su ES teise būdu ir, esant nacionalinės bei ES teisės normų kolizijai, taikyti ES teisės
normas.
 • LR teismai turi konstitucinę teisę (o tam tikrais atvejais – pareigą) kreiptis į ETT
prejudicinio sprendimo, o privatūs subjektai turi konstitucinę teisę, remdamiesi ES teise, prašyti
bylą nagrinėjančio teismo, kad jis kreiptųsi į ETT prejudicinio sprendimo.
Antra, ESTT išplėtotų principų konstitucinis įtvirtinimas nacionalinėje teisėje parodo, kad tokiu
būdu yra atmetamas vienas iš esminių ETT teiginių apie absoliučią ES teisės autonomiją ir minėtų
principų kildinimas iš pačios ES teisės prigimties, kuris reikštų, kad nacionalinėje teisėje nėra būtinybės
juos papildomai įtvirtinti ir taip akceptuoti.
Taigi I. Jarukaičio nuomone, LR Konstitucija nepripažįsta besąlyginės ES teisės viršenybės
Konstitucijos atžvilgiu. Šią poziciją palaiko ir doc. dr. A. Abramavičius, kuris teigia, kad „kai kas
Lietuvoje yra linkęs suabsoliutinti minėtos nuostatos formuluotę „turi viršenybę prieš Lietuvos
Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ ir teigia, esą ji apima Konstituciją ir reiškia, kad ES teisės
normos turi viršenybę prieš Konstituciją. Tokia minėtos formuluotės traktuotė yra diskutuotina, kadangi
vargu ar pačioje Konstitucijoje, kaip aukščiausią teisinę galią turinčiame teisės akte, gali būti nuostatų,
paneigiančių Konstitucijos viršenybę prieš kitus teisės aktus.“
Prof. dr. E. Kūris, aptardamas Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“ ir jame įtvirtintą diskutuotiną ES teisės viršenybę visų nacionalinės teisės aktų atžvilgiu, bei
palaikydamas aukščiau minėtų autorių nuomonę dėl ES teisės ir Lietuvos Konstitucijos santykio, remiasi
Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad Konsitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“ turi būti aiškinamas sistemiškai, atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatų tarpusavio sąsajas.
Profesorius akcentuoja Konstitucijos 7 str., kuris skelbia, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas
priešingas Konstitucijai.“ Todėl daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog „konstitucinio akto „Dėl
Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nuostatoje sąvoka „kiti teisės aktai“ apima ir Lietuvos
Respublikos Konstituciją. Priminsiu: Konstitucijos 7 straipsnis yra jos I skirsnyje, o šio skirsnio nuostatos
gali būti keičiamos tik referendumu. Šis itin aukštas konstitucinės apsaugos lygis reiškia, kad tol, kol
Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis nebus pakeista referendumu, apie Europos teisės viršenybę nacionalinės
Konstitucijos atžvilgiu teisiškai nėra ko samprotauti. O tikėtis, kad kada nors įvyktų toks referendumas,
kuriame ši nuostata būtų pakeista taip, kad Konstitucijos viršenybės būtų atsisakyta, visiškai nerealu.“
Savo nuomonę E. Kūris galutinai patvirtina išsakytu teiginiu, kad „šiuo atžvilgiu Lietuva iš esmės
nesiskiria nuo kitų valstybių – Europos Sąjungos narių. Nacionalinių konstitucijų viršenybė – teisiškai
nepaneigtas principas.“
Taigi atsakymus į klausimą, ką daryti tuo atveju, jei ES teisė prieštarautų Konstitucijai, galime
rasti pačioje Konstitucijoje, nes „Konstitucijos – pirminės teisės – viršenybė yra tarsi teisinis absoliutas,
reiškiantis, jog šalyje negali veikti normos, priešingos Konstitucijai. Kitaip Konstitucija, kaip pirminė
teisė, kaip tautai priklausančios steigiamosios galios išraiška ir susitarimas dėl svarbiausių valstybiškai
organizuotos bendruomenės gyvenimo taisyklių, netektų prasmės.“ Niekas kitas, išskyrus Seimą ir Tautą,
negali daryti Konstitucijos pataisų, nes tik steigiamosios valdžios įgyvendinimas išreiškia suverenitetą,
t.y. teisę pačiam nustatyti savo kompetenciją. Tuo tarpu ES yra sukurta valstybių, ji neturi savo valios,
todėl pati neturi teisės nusistatyti kompetencijos. Ji taip pat neturi teisės riboti ją sudarančių valstybių
narių valdžios. ES institucijos gali veikti tik sutarčių, kurias sudarė valstybės narės, ribose.
Minėtų autorių pozicijas dėl ES teisės ir nacionalinės Konstitucijos sąveikos teisiškai patvirtina
Konstitucinis Teismas, 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavęs, kad „Konstitucijoje ne tik yra
įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris
konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos
Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos
teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių,
kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos
nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.“
Taigi, kap matome, Konstitucinis Teismas ES teisės viršenybės Konstitucijai netaiko. Tai
reiškia, kad jis atmeta besąlyginę ES teisės viršenybę nacionalinės Konstitucijos atžvilgiu.
Šiuo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu paskelbtą poziciją dėl ES teisės viršenybės principo taikymo
Lietuvoje Konstitucinis Teismas ir toliau akcentavo vėlesniuose nutarimuose, todėl galime daryti išvadą,
kad Lietuva pripažįsta ES teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę, tačiau su viena išimtimi dėl LR
Konstitucijos. Tai pagrindinis ir svarbiausias šalies teisės aktas, kurio pagrindu grindžiama visa teisinė
sistema, todėl šalyje negalima jokia kolizinė situacija, prieštaraujanti nacionalinei Konstitucijai.
 Lietuvos Konstitucinio Teismo ir ETT bendradarbiavimas taikant ES teisę
Pagal SESV 267 str., pagal kurį ETT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl ES
institucijų teisės aktų galiojimo (išskyrus Sutartis) ir aiškinimo, LR Konstitucinis Teismas 2007 m.
gegužės 8 d. priėmė sprendimą kreiptis į ETT su prašymu „priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu:
ar 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos
vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB 20 straipsnis turi būti aiškinamas
kaip įpareigojantis valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bet kuri trečioji šalis savo
nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgumų“, turi teisę pasirinkti, prie kurios
sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo – ji nori prisijungti, o tokios
sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo?“ Teismas įsipareigojo šį konstitucingumo
klausimą spręsti tik gavus prašomą ETT prejudicinį sprendimą, kuriame buvo nurodyta, jog
ginčijamą įstatymo nuostatą, kuria įgyvendinama minėta direktyva, būtina aiškinti atsižvelgiant į
šioje direktyvoje nustatytą teisinį reguliavimą. (http://www.lrkt.lt/lt/teismo-
aktai/paieska/135/ta549/content)
Anot tos pačios dienos pranešimo spaudai, „tai pirmas atvejis, kai Lietuvos Konstitucinis
Teismas kreipiasi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti Europos Sąjungos teisės
aktą.“ Tokiu būdu Teismas pirmąkart įgyvendino ES sutarties deklaruojamą ES ir nacionalinių teismų
kompetencijos pasidalijimą, nepažeisdamas ETT išimtinės kompetencijos ES antrinių teisės aktų (tarp jų
ir direktyvų) kontrolės srityje. Šis sprendimas parodo Lietuvos nacionalinių teismų pagarbą ES teisei,
ypač ETT, ir draugišką jų bendradarbiavimą, juolab kad valstybių narių konstitucinių teismų praktikoje
kreipimaisi į ETT nėra dažni.
Lietuvai įstojus į ES, Konstitucinio Teismo bendradarbiavimas su ETT prasidėjo sklandžiai, be
jokių konfliktų. Šie santykiai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse narėse gali būti apibūdinami
didėjančiu požiūrių supanašėjimu ir produktyviu dialogu. Šiuo metu ETT ir nacionaliniai konstituciniai
teismai pasiekia tuos pačius rezultatus, net jei jie yra paremti skirtingu argumentavimu, Teismo atveju –
nustatytu Sutarties, o nacionalinių konstitucinių teismų atveju – nacionaline konstitucija. Tačiau visais
atvejais išlieka esminis dalykas – teismų abipusis draugiškumas, kurį nulemia teismų bendradarbiavimas
ir dialogas.

ES teisės viršenybės principas ir valstybių narių sudarytos tarptautinės sutartys

Atsakant į klausimą dėl viršenybės principo taikymo valstybių narių sudarytų tarptautinių sutarčių
atžvilgiu, reikėtų skirti dvi tokių sutarčių grupes: tarptautines sutartis, sudarytas iki valstybės įstojimo
į ES (EB), ir sutartis, sudarytas po įstojimo į ES (EB).
Pirmųjų sutarčių atveju aktualus būtų SESV 351 (1) ir (2) str., kuriame pasakyta, kad:
 (1) Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m.
sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių
ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.
 (2) Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Sutartimis, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos
valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena
kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.

SESV 351 str. įtvirtinta norma siekiama apsaugoti valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus
prieš trečiąsias valstybes, prisiimtus iki tampant EB (ar ES) nare. Tai reiškia, kad valstybei narei
leidžiama nukrypti nuo ES teisės, jeigu ji vykdo iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Byloje
Komisija prieš Italiją, (1962 ECR 1) ESTT pažymėjo, kad Italija negali remtis GAAT (a pre – accession
agreement) nuostatomis, siekdama išvengti pareigų pagal EB sutartį, kadangi SESV 351 str. taikomas tik
vykdant įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu.

Dėl po stojimo į ES sudarytų tarptautinių sutarčių: pagal tarptautinę teisę, vėliau sudaryta
tarptautinė sutartis negali paveikti ankstesnių susitarimų. Atitinkamai valstybių narių tarptautinės sutartys,
sudarytos po įstojimo į ES (EB), prieštaravimo ES teisei atveju, negalės būti taikomos.

Hierarchija:
 Konstitucija
 Konstituciniai įstatymai
 Tarptautinės sutartys
 ES teisė
 Ratifikuotos tarptautinės sutartys
 Įstatymai;
 Poįstatyminiai aktai.