BYLA 3K-3-408/2011

Dėl CK 3.96 straipsnio taikymo ginčijamojo sandorio (teisių į prekių ženklą pirkimo-pardavimo
sutarties teisėtumo) atžvilgiu

CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau
jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos
dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Kasacinis
teismas yra pažymėjęs, kad CK 3.96 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji sandorių, kuriuos sudaro
sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ir šis vėliau jo nepatvirtina, nuginčijimo taisyklė. Šioje teisės
normoje yra įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinių sudaryti sandoriai be kito sutuoktinio sutikimo yra ne
niekiniai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o nuginčijami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje A. Š. v. E. Š. ir kiti; bylos Nr.
3K-3-565/2006).

Iš bylos duomenų matyti, kad 2000 m. rugsėjo 27 d. UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinės ūkinės
bendrijos jungtinės veiklos sutartimi (T. 1, b. l. 14-20) UAB „V. Š. konsultacijos“, E. Š. ir V. Š. įsteigė
komanditinę ūkinę bendriją (sutarties 1 punktas). Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, skirtingai
negu dabar, komanditinės ūkinės bendrijos nebuvo juridiniai asmenys (Ūkinių bendrijų įstatymo (Žin., 1990,
Nr. 31-747) (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. gruodžio 24 d. iki 2001 m. gruodžio 5 d.) 3 straipsnis).
Jungtinės veiklos sutartyje nurodyta, kad šia sutartimi susitariama apjungti savo turtą į bendrosios dalinės
nuosavybės teise veikiančią įmonę UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinę ūkinę bendriją (Sutarties 2
punktas). UAB „V. Š. konsultacijos“ komanditinę ūkinę bendriją sudaro bendros firmos vardu veikiantys
vienas tikrasis narys ir du nariai komanditoriai. Bendrijos tikrasis narys yra UAB „V. Š. konsultacijos“;
nariai komanditoriai – E. Š. ir V. Š. (Sutarties 6 punktas). Pradinis bendrijos veiklos kapitalas – 5000 Lt,
sudaromas iš bendrijos narių įnašų. Kiekvieno nario jungtinėje nuosavybėje apjungto kapitalo yra: UAB „V.
Š. konsultacijos“ – 1000 Lt (20 proc. bendrijos nuosavybės), E. Š. – 2000 Lt (40 proc. bendrijos kapitalo),
V. Š. – 2000 Lt (40 proc. bendrijos nuosavybės) (Sutarties 5 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių dalyvavimas komanditinėje ūkinėje bendrijoje (kaip narių
komanditorių, įnešant atitinkamą turtą, taigi kuriam taip pat taikoma CK 3.87 straipsnyje nustatyta
sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumcija), o bendrijos tikruoju nariu esant vieno iš jų vardu
įsteigtai uždarajai akcinei bendrovei, neeliminuoja taip pat ir sutuoktinių turto teisinį režimą
reglamentuojančių teisės normų (lex specialis) taikymo santykiams, susiklostantiems bendrijos veikloje (CK
3.88 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 3.91 straipsnis). Tokia išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą praktiką dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės ir iš to sutuoktiniams kylančių teisių
ir pareigų.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ankstesnėje praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į
akcijas, nors įforminta vieno iš sutuoktinių vardu, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno iš sutuoktinių
vertimasis įmonės veikla, turint UAB akcijų, o kito dalyvavimas UAB valdyme rodo, kad atsirado bendro
turto tvarkymo išlaidų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje H. Ž. ir kiti v. P. A. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-423/2006). Kitoje
byloje, aiškindamas atitinkamas Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, kasacinis teismas pažymėjo, jog CK
3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų
bendroji jungtinė nuosavybė. Turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją sudarius – lemia jo priklausymą
asmeninės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Akcinių bendrovių įstatymas nenumato šios
prezumpcijos išimties, todėl akcininkai, kurių turtui taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis
režimas, akcijas įgiję po santuokos sudarymo, valdo jas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nutartį
civilinėje byloje D. S. v. R. S. ir kiti, bylos Nr. Nr. 3K-3-551/2005). Arba, kaip yra pažymėjęs kasacinis
teismas, kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas; tik įrodžius, kad
verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda
nebuvo panaudota šeimos interesams, būtų galima daryti priešingą išvadą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. E. K.
ir kiti, bylos Nr. 3K-3-512/2004; 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M.
skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-383/2005; 2007 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje T. Ž.
v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad pagal Ūkinių bendrijų įstatymo (2003 m. lapkričio 6 d.
įstatymo Nr. IX-1804 redakcija; Žin., 2003, Nr. 112-4990) 18 straipsnio 4 dalį po atsiskaitymo su
likviduojamos komanditinės ūkinės bendrijos kreditoriais likęs turtas padalijamas komanditinės ūkinės
bendrijos dalyviams. Pirmiausia įnašai grąžinami komanditoriams, po to – tikriesiems nariams. Likęs
komanditinės ūkinės bendrijos turtas padalijamas visiems dalyviams proporcingai jų įnašų dydžiui,
buvusiam sprendimo likviduoti ūkinę bendriją priėmimo dieną, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje
nenustatyta kitaip. Kitaip tariant, prekių ženklas (jo vertė) ir būtų komanditinės ūkinės bendrijos dalyviams
dalytinu ūkinės bendrijos turtu, nes, kaip nustatyta byloje, likviduojama komanditinė ūkinė bendrija
kreditorių neturėjo.

Taigi, nors sudarydamas ginčijamąjį sandorį V. Š. veikė kaip atsakovo likviduojamos UAB „V. Š.
konsultacijos“ komanditinės ūkinės bendrijos likvidatorius (šios bendrovės atstovas), remiantis pirmiau
išdėstytais argumentais, tai savaime nepaneigė jo pareigos gauti E. Š. sutikimą minėtam sandoriui (teisių į
prekių ženklą pirkimo-pardavimo sutarčiai) sudaryti (CK 3.96 straipsnio 1 dalis).

BYLA 3K-3-365/2011

Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

Sutuoktinių bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį,
dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno
bei kito sutuoktinio asmeninis turtas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
pripažino ginčo butą ieškovo asmenine nuosavybe, nes šis įgytas šalims gyvenant santuokoje, todėl tokiu
atveju taikytina CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, t. y. turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant
santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas,
kol neįrodyta priešingai.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto, įgyto galiojant SŠK. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra
nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė
nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis,
3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys). Kasacinio teismo
praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto
teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo
leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją,
jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.
D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.,
bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr.
3K-3-490/2007; kt.). Taigi rodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui,
siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio
įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto
įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Taigi, netgi už
asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik
tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta
sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas)
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005). Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios
knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu,
taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi minėta teisės
norma taikytina ir sprendžiant dėl turto, įgyto iki CK įsigaliojimo už vieno sutuoktinio lėšas, pripažinimo
asmenine nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo Civilinio
kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų
civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant,
ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine
sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų
praktiką. Taigi vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad
įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti,
koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo
sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau
detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog
nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip
dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip
pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu
pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo
sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. M. v. V. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2008).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje esančiais
rašytiniais įrodymais nustatyta ir įrodyta, jog ginčo butas buvo įgytas iš ieškovo asmeninių lėšų (realizavus
jo asmenine nuosavybe esantį turtą (butą ir akcijas), o įgyjant šį turtą buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti jį
asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste, kai
sutuoktinis, ginčijantis turto bendrumo prezumpciją, teigia, jog ginčo butas yra įgytas už jo asmenines lėšas,
yra aktualu nustatyti, ar lėšos, gautos už parduotą asmenine nuosavybe esantį turtą – butą, buvo panaudotos
ginčo butui įsigyti, taip pat nustatyti kito parduoto turto – akcijų teisinį režimą (bendroji jungtinė ar
asmeninė sutuoktinio nuosavybė). Ieškovo teigimu, ginčo buto įsigijimo ir ieškovui asmeninės nuosavybės
teise priklausančio buto (atitekusio jam turto pasidalijimo su kasatore sutarties pagrindu) pardavimo
sandoriai patvirtina, kad už ginčo butą jis visiškai atsiskaitė tik po to, kai pardavė jam asmeninės nuosavybės
teise priklausantį butą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 1997 m. lapkričio 13 d. pardavė jam
asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, o 1997 m. rugsėjo 23 d. sudarė dvi pirkimo-pardavimo
sutartis, pagal kurias įsigijo ginčo butą. Taigi iš šių sutarčių matyti, kad ginčo butas buvo įsigytas beveik
dviem mėnesiais anksčiau, negu buvo parduotas asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas. Viena iš
ginčo buto dalies įsigijimo sutarčių patvirtina, kad pagal šią sutartį jos sudarymo metu buvo atsiskaityta tik
iš dalies, o likusią sandorio kainos dalį ieškovas turėjo sumokėti vėliau, t. y. iki 1997 m. lapkričio 3 d., t. y.
dešimčia dienų anksčiau, negu buvo parduotas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas.
Byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymu
(ar pagal šią sutartį buvo atsiskaityta ir kada), taip pat kokiu būdu buvo atsiskaityta už ginčo buto įsigijimą.
Šios aplinkybės yra reikšmingos. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga nepatvirtina apeliacinės
instancijos teismo išvados, kad ginčo butui įsigyti buvo panaudotos lėšos, gautos už parduotą asmeninės
nuosavybės teise priklausiusį butą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmeninių lėšų gavimas ir naujai
įsigyjamo turto kainų panašumas savaime nereiškia, kad ginčo turtas įgytas būtent už asmenines vieno iš
sutuoktinių lėšas ir jo asmeninėn nuosavybėn. Lėšų gavimo faktas ir faktas, kad panašiu laikotarpiu įsigytas
kitas turtas, nėra tapatūs, jų teisinė reikšmė skirtinga. Ieškovui, teigiančiam, kad ginčo butas įgytas už jo
asmenines lėšas ir yra jo asmeninė nuosavybė, šioje byloje tenka procesinė pareiga įrodyti jo nurodytą
aplinkybę, būtent jog pagal 1997 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis sumokėti pinigai buvo jo
asmeninės lėšos (CPK 178 straipsnis).

Kasatorė taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl akcijų pripažinimo asmenine ieškovo
nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 1995 m. gruodžio 12 d. šalys sudarė santuokinio
turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią ieškovui atiteko butas, esantis Klaipėdoje, Jūrininkų pr. 4-54, ir jis
atsakovei sumokėjo 16 000 Lt kompensaciją. Šia sutartimi šalys nepasidalijo ieškovo 1991 m. įsigytų AB
„Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcijų, todėl teismas sprendė, jog tokiu būdu jas pripažino asmenine ieškovo
nuosavybe. Bylos duomenys patvirtina, kad akcijos buvo įgytos, taip pat turto pasidalijimo sutartis buvo
sudaryta galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, kurio 22 straipsnis asmenine kiekvieno iš sutuoktinių
nuosavybe pripažino turtą, priklausiusį sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautą santuokos
metu kaip dovaną arba paveldėtą. Taigi turto pripažinimą asmeniniu vieno iš sutuoktinių pagal tuo metu
galiojusį teisinį reglamentavimą lėmė turto įsigijimo laikas (iki santuokos sudarymo) arba įgijimo pagrindas
(dovanojimas ar paveldėjimas). Bylos duomenys patvirtina, kad akcijos buvo įsigytos šalims gyvenant
santuokoje. Pažymėtina, kad esminė įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo nuostata tiek pagal
Santuokos ir šeimos kodeksą tiek pagal CK trečiosios knygos antrojo skyriaus normas išliko ta pati:
preziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė
(SŠK 21 straipsnis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 3 dalis leido
sutuoktiniams pasidalyti turtą tiek išsituokiant, tiek ir santuokos metu, bei neįtvirtino draudimo pasidalyti ne
visą turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktas, jog sutuoktiniai, nenutraukdami santuokos ir sudarydami
turto pasidalijimo sutartį, pasidalija ne visą santuokos metu įgytą turtą, reiškia, kad dalis sutuoktinių turto
gali likti jų bendrąja jungtine nuosavybe, ir tai savaime neduoda pagrindo išvadai, jog nepadalytas turtas yra
asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Esant ginčui dėl nepasidalyto turto, jo teisinis režimas turi būti
nustatytas remiantis turto įsigijimo metu galiojusio teisinio reguliavimo nuostatomis. Apeliacinės instancijos
teismas, pripažindamas akcijas asmeniniu ieškovo turtu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Tik
nustačius akcijų nuosavybės rūšį (asmeninė ieškovo ar bendroji šalių jungtinė) ir faktą, kad už šias akcijas
gautos lėšos buvo panaudotos ginčo butui įsigyti, spręstinas klausimas dėl tokių lėšų panaudojimo fakto
įtakos įgyto turto teisiniam režimui.

Remiantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika ir apibendrinant išdėstytus argumentus,

pažymėtina, kad, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina
nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo
valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Pripažinus, kad turtas yra asmeninė vieno
sutuoktinio nuosavybė, turi būti aiškinamasi, ar turtas nebuvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių
lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (byloje yra duomenų, kad šalys santuokos metu įsigytą butą
rekonstravo), nes tai taip pat gali būti pagrindas pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90
straipsnio 1 dalis). Kai kito sutuoktinio lėšų ar prisidėjimo darbu indėlis nepakankamas bendrajai jungtinei
nuosavybei konstatuoti, gali būti taikomas kompensavimo mechanizmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teimo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. N.V.,
bylos Nr. 3K-3-30/2011).

BYLA 3K-3-333/2011

Dėl negalimumo antstoliui, vykdančiam išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku
nurodytas vienas iš sutuoktinių, kreiptis į teismą dėl prievolės pobūdžio nustatymo

Nagrinėjamoje byloje antstolis vykdo mokesčių administratoriaus Mokesčių administravimo įstatymo 33

straipsnio 8 punkto, 34 straipsnio pagrindu priimtus sprendimus išieškoti mokestines nepriemokas iš
mokesčių mokėtojo S. B. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą tokius
sprendimus antstoliai vykdo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi, remiantis CPK 587 straipsnio
4 punktu, jie yra vykdomieji dokumentai. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CPK XLI skyriuje
nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas.
Antstoliui vykdant nurodytus vykdomuosius dokumentus ir išieškotojui Vilniaus apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai teigiant, kad juose nurodytos mokestinės nepriemokos yra S. B. bendros solidariosios
su buvusia sutuoktine Sk. B. prievolės, antstolis, vadovaudamasis CPK 593 straipsniu, kreipėsi į teismą,
prašydamas nustatyti prievolės pobūdį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos analogiškose bylose ir be pagrindo konstatavo, kad vykdymo veiksmai gali būti
atliekami tik dėl skolininkų, nurodytų vykdomajame dokumente, o siekiant pripažinti prievolę pagal tokį
vykdomąjį dokumentą solidariąja reikia teikti ieškinį bendra tvarka. Skunde, be kita ko, remiamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje
byloje pagal antstolio D. Stakeliūno pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-110/2009, esančiais išaiškinimais, kad teisė
spręsti, ar sutuoktiniai privalo kreditoriui atsakyti solidariai, t. y. nagrinėti prievolės teisinę prigimtį, yra
suteikta teismui, tačiau antstolis yra įpareigotas kreiptis į teismą reikšmingoms vykdomajai bylai
aplinkybėms išaiškinti pagal CPK 593 straipsnį.

CPK 593 straipsnis reglamentuoja pareiškimų teismui nagrinėjimą vykdymo proceso metu. Šio straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad antstolis gali kreiptis į teismą su pareiškimu CPK numatytais atvejais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė
sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010,
suvienodindama kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles,
išaiškino, jog išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo sprendimo išaiškinimo (CPK 278
straipsnis) ar šio procesinio sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai, nes
naujo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio sprendimo
pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui; išieškojimas iš kito sutuoktinio
turto negali būti pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai padaryti.
Pažymėjusi, kad prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis visa apimtimi galės pasinaudoti teise pareikšti
atsikirtimus į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto bei naudotis visomis
procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109
straipsnyje nustatytų pagrindų, tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui
pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams, plenarinė sesija išaiškino, jog tuo atveju, kai bylos
nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką
ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės
prigimtis.

BYLA 3K-3-339/2011

Dėl turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo pagal šio turto rinkos kainas 

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad padalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe
esantį turtą sutuoktiniams tenkančios dalys yra lygios. Bendras sutuoktinių turtas padalijamas natūra,
atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem
sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant
kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais; parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra,
atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas
svarbias aplinkybes (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš
bendro turto, tai teismas priteisia iš šio sutuoktinio kompensaciją kitam sutuoktiniui (CK 3.117 straipsnio 3
dalis).

Kasacinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127
straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, išaiškinta, kad turto padalijimo natūra principas
yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis R. A. v. R. A.
byloje Nr. 3K-3-108/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis A. B. v. A. B. byloje Nr. 3K-3-14/2008; 2008 m.
lapkričio 17 d. nutartis V. R. v. R. R. byloje Nr. 3K-3-523/2008; kt.). Santuokoje įgytas turtas nedalijamas
natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo
būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Tam tikrais atvejais
turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų
galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis
civilinėje byloje V. B. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-139/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis V. R. v. R. R.
byloje Nr. 3K-3-523/2008).

Byloje apeliacinės instancijos teismas nutarties dėl santuokinio turto paskirstymo šalims dalį motyvavo tuo,
kad atsakovė kartu su nepilnamete dukterimi gyvena socialiniame būste, taip nepilnamečio vaiko teisė į
būstą yra užtikrinta, dėl to ginčo butas natūra priteistas ieškovui, iš šio priteisus 1/2 buto dalies vertės
kompensaciją atsakovei. Akivaizdu, kad bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio buto padalyti natūra
šalims nėra galimybės, atsižvelgiant į buto dydį. Kadangi atsakovei natūra neskiriamas joks kitas
nekilnojamasis turtas, teismas jai priteisė natūra žemės sklypus. Kasaciniame skunde ieškovas, teigdamas,
kad žemės sklypai turėjo būti priteisti jo nuosavybėn, šio teiginio nepagrindė, jog siūlomas bendro turto
atidalijimo būdas būtų labiau tinkamas pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies kriterijus.

Dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą nustatomas visas sutuoktinių turtas (turto
balansas); sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama iš šio turto mokėtinų skolų suma (CK
3.118 straipsnio 1, 2 dalys). Dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Aiškindamas aptariamas teisės normas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo
sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės
instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik
įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-
3-415/2008).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dalijant šalių turtą turi būti laikomasi
sutuoktiniams tenkančio turto lygių dalių principo, nes nenustatyta CK 3.123 straipsnio 1 dalyje išvardytų
aplinkybių, dėl kurių teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo. Padalydamas sutuoktinių bendrą turtą ir
priteisdamas ginčo butą ieškovo nuosavybėn natūra, teismas priteisė iš ieškovo už jam tenkančią didesnę
turto natūra dalį atsakovės naudai kompensaciją (36 300,50 Lt), į kurios apskaičiavimą įtraukė ginčo buto,
esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 19,82 kv. m bendro ploto, rinkos vertę 2008 m. lapkričio 17 dieną
– t. y. 86 000 Lt pagal nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktą. Tačiau apeliacinės instancijos
teismui buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nurodoma, kad masinio vertinimo būdu
nustačius vidutinę rinkos vertę aptariamo buto vidutinė rinkos vertė 2011 m. sausio 7 dieną yra 32 900 Lt (T.
4, b. l. 31). Atsižvelgdama į bendruosius (visuotinai žinomus) nekilnojamojo turto rinkos pokyčius per
praėjusius metus, kada iš esmės sumažėjo nekilnojamojo turto rinkos kainos, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas santuokoje įgytą turtą padalijo neįvertinęs nekilnojamojo turto rinkos
kainų sumažėjimo, dėl to nesilaikydamas CK 3.119 straipsnio reikalavimų. Šiame straipsnyje nustatyta, kad
dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės
pabaigoje. Taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose. Tai lemia išvadą, kad apskųsta apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalis dėl santuokinio turto padalijimo negali būti laikoma teisėta ir todėl ji
naikintina (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl asmens, galinčio pareikšti kreditoriaus reikalavimus sutuoktiniams, įtraukimo trečiuoju asmeniu į
santuokinio turto padalijimo bylą 

Pagal CK 3.118 straipsnio 2 dalį iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš
šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Bylos šalims padalytino buto, esančio
bendrąja sutuoktinių nuosavybe, atsiradusios prievolės dėl buto komunalinių paslaugų įsiskolinimo teisiškai
pagrįstai bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pripažintos bendromis sutuoktinių
prievolėmis, todėl yra tenkintinos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Teismo sprendimu
padalijamas bendras sutuoktinių turtas (t. y. į turto balansą įeinantis bendras turtas ir skolos), kurį kaip
bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo
priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Dėl to nepadalyti įsiskolinimai už turtą, po to, kai jis turto
padalijimo metu atiteko vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, atitenka tam pačiam šio turto
vieninteliam savininkui – sutuoktiniui. Dėl to kasacinio skundo argumentas apie tai, kad liko nepadalyti
didėjantys buto komunalinių paslaugų įsiskolinimai, yra nepagrįstas, nes už visus turto naudojimo kaštus ir
dėl jų galbūt atsirasiančius būsimus apskaičiuotus įsiskolinimus atsakomybė teks tam sutuoktiniam, kuriam
atiteks tas turtas. Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK
3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktą, priskiriamos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu.
Prievolės solidarumas suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai
bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek visą ją, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog solidarieji skolininkai yra sutuoktiniai, turi
reikšmės nukreipiant išieškojimą į turtą. Kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimai
tenkinami iš asmeninio turto tik tada, jeigu reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto
nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Padalijant bendrą turtą solidariosios sutuoktinių prievolės pobūdis
nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius. Kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės
nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka,
kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010
m. gegužės 20 d. nutarimas R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

CK 3.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl
turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys
savarankiškus reikalavimus. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto
padalijimas gali neigiamai veikti sutuoktinių kreditorių interesus, todėl įstatyme įtvirtintos tam tikros
procesinės kreditorių teisės, leidžiančios jiems įgyvendinti savo interesų apsaugą. Kreditorius, turėdamas
informacijos, kad teisme keliamas klausimas dėl sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausančio turto padalijimo, turi galimybę nuspręsti, ar sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės
dalijimo procese gali būti pažeidžiamos jo teisės bei teisėti interesai ir priklausomai nuo to, įgyvendindamas
dispozityviškumo principą, turi teisę įstoti į bylos nagrinėjimą arba tokios teisės neįgyvendinti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nutartis AB
,,Hansabankas“ v. Ž. V., J. V., bylos Nr. 3K-3-84/2009). Nagrinėjamoje byloje yra duomenų apie tai, kad
ginčo butui apskaičiuotas įsiskolinimas už daugiabučio namo, kuriame yra butas, suteiktas administravimo
paslaugas UAB ,,Verkių ūkis“ (T. 4, b. l. 35, 36). Teismai nesprendė dėl šio asmens įtraukimo trečiuoju
asmeniu į bylą klausimo, nors, kaip ir pripažino šalys pateiktuose kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį,
egzistuoja įsiskolinimas nurodytam asmeniui. Byloje dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės
padalijimo nurodytam asmeniui nepranešta apie šią bylą. Dėl to šis asmuo neturėjo pasirinkimo dėl
dalyvavimo byloje trečiuoju asmeniu ir savarankiškų reikalavimų pateikimo (CPK 46 straipsnio 1 dalis, 47
straipsnio 1 dalis). Teismas, matydamas asmens galimybę dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu
savarankiškus reikalavimus, turėtų pranešti jam apie tokią galimybę. Įtraukimo trečiuoju asmeniu klausimas
turėtų būti sprendžiamas teismui nagrinėjant bylą pirmąja instancija – tai lemia CPK 46 straipsnio 1 dalyje
nustatytas būtinumas įstoti į bylą trečiojo asmens teisėmis iki baigiamųjų kalbų pradžios procesinės stadijos,
taip pat užtikrinant tokio asmens teisę į apeliaciją. Dėl nurodytų proceso teisės normų nesilaikymo pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai nesprendė dėl UAB ,,Verkių ūkis“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ir
suteikimo galimybės šiam asmeniui pateikti reikalavimus. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo ir
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas priteisimo yra
naikintinos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad byloje priimtų pirmosios instancijos teismo sprendimo ir
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl bendro santuokinio turto padalijimo ir įsiskolinimų už buto
komunalines paslaugas priteisimo naikintinos ir dėl nustatytų materialiosios bei proceso teisės normų
pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, byla dėl šių dalių perduotina nagrinėti iš
naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

BYLA 3K-3-317/2011

Dėl CK 3.90 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo

Pagal CK ir kituose įstatymuose nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą sutuoktiniai gali turėti tiek bendrą,
tiek asmeninį turtą. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise
vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90
straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad turtas, kuris yra vieno
sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu
nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito
sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe, suformavo CK 3.90 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. S. v. A. S.; bylos Nr. 3K-3-126/2006, 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. V. v. A. V.; bylos Nr. 3K-3-49/2008). Taigi turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė,
pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios
teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės;
antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas
sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

Teismai, spręsdami klausimą dėl turto pagerinimo, nustato ir vertina teisiškai reikšmingas aplinkybes pagal
CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos
teismas, pagal proceso teisės normų reikalavimus įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, ieškovei
nepateikus jokių duomenų, jog santuokos metu iš esmės būtų buvęs pagerintas kitas nekilnojamasis turtas
(ūkiniai pastatai, žemė), sprendė, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintinas tik gyvenamasis
namas, kuris buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis jiems gyvenant santuokoje, viralinė,
ūkiniai pastatai, kiti kiemo statiniai bei žemės sklypas – asmenine atsakovo nuosavybe, o apeliacinės
instancijos teismas bendrąja jungtine nuosavybe pripažino visą namų valdą, nurodęs, jog po kapitalinio
remonto išaugo ne tik gyvenamojo namo, bet visos namų valdos vertė.

Kasatorius skunde kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą
reglamentuojančias proceso teisės normas, neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, ar gyvenamojo
namo pagerinimas buvo esminis, lėmęs visos namų valdos vertės padidėjimą. Teisėjų kolegija turi pagrindą
sutikti su šiais kasatoriaus argumentais.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir
pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias
reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir
3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka.
CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai
įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka
įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar
įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną
įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai
tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie
tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų
faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-271/2010;
2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą apie tai, kad namų valda pripažintina bendrąja
jungtine nuosavybe, grindė teiginiu, kad santuokos metu iš esmės pagerinus gyvenamąjį namą, padidėjo visa
namų valdos vertė, tačiau teismas neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriuos tyrė ir vertino
pirmosios instancijos teismas ir iš kurių matyti, kad pagal turto vertinimo ataskaitoje (b. l. 115) pateiktus
duomenis buvo nustatyta tik gyvenamojo namo pagerinimo vertė. Turto vertintojo, veikiančio pagal išduotą
licenciją, įstatymo nustatyta tvarka parengta turto vertinimo ataskaita yra rašytinis dokumentas, kuriame gali
būti faktinių duomenų apie svarbias bylai aplinkybes, pavyzdžiui, ginčo turto vertę. Turto ir verslo vertinimo
pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji
atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o pagal 24 straipsnio 3 dalį – laikoma teisinga,
kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, reiškia, kad turto vertinimo ataskaita yra tinkama įrodinėjimo
priemonė, nes atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 197 straipsnio 1 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. B. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007).

Turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad vertinimo objektas buvo tik gyvenamasis namas, namo
priklausinių vertė nebuvo nustatinėjama ir byloje šalių nebuvo ginčijama, nebuvo pateikta įrodymų apie šių
statinių pagerinimą santuokos metu bendromis sutuoktinių lėšomis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir
įvertinęs tiek nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, tiek atsakovo paaiškinimus dėl išleistų pinigų
remontui, nustatė, kad bendros sutuoktinių lėšos buvo panaudotos tik gyvenamajam namui pagerinti. Turto
esminis pagerinimas yra vertinamasis kriterijus, t. y. ar atliktas pagerinimas atitinka šį kriterijų, sprendžia
teismas kiekvienoje nagrinėjamoje byloje. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo, teismas turi atsižvelgti į
tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, taip pat į tai, kad turto vertę gali veikti ne tik
jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje. Nagrinėjamoje byloje pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad suremontuoto gyvenamojo namo vertė padidėjo 40 000 Lt, t. y. remontui
išleista pinigų suma sudarė pusę gyvenamojo namo vertės, todėl teismas, spręsdamas dėl pagerinimo masto,
pagrįstai atsižvelgė į padidėjusią namo vertę, taip pat nekilnojamojo turto kainų pokyčius, įvertinęs byloje
esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad gyvenamojo namo pagerinimas sutuoktinių bendromis
lėšomis jiems gyvenant santuokoje buvo esminis, todėl buvo pagrindas atsakovui asmeninės nuosavybės
teise priklausantį gyvenamąjį namą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, atsižvelgdama į CK 3.90 straipsnį, civilinio proceso
koncentruotumo principą, į tai, kad byloje nenustatyta faktų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, jog
bendrąja jungtine šalių nuosavybe yra pagrindas pripažinti visą namų valdą, konstatuoja, kad šioje byloje
teisėtu ir pagrįstu pripažintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas bendrąja jungtine ginčo šalių
nuosavybe pripažinti tik gyvenamąjį namą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria
bendrąja jungtine nuosavybe pripažinta visa namų valda, naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

BYLA 3K-3-291/2011

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio
turto padalijimą, aiškinimo ir taikymo šioje byloje

Toliau dėstomais argumentais teisėjų kolegija pasisako dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės
padalijimo teisės klausimų išsprendimo – ar apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl ginčo šalims tenkančių bendro turto dalių nustatymo ir šio turto padalijimo būdo, nepadarė
atsakovo kasaciniame skunde įvardijamų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, galėjusių turėti
įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra šalių ginčo dėl pirmiau nurodytų
dalytiną turtą sudarančių objektų vertės ir dėl pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių
principo buvimo.

Dėl sutuoktinių nelygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo ir turto dalijimo būdo parinkimo.
Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiama nukrypti nuo sutuoktinių
bendro turto lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant
CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių
dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių
principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio,
vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto
dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d.
nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje
byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009). Tai reiškia, kad teismas privalo argumentuotai pagrįsti,
kodėl parenka vienokį ar kitokį nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių mastą.

Teismas, nustatęs dalijamą sutuoktinių turtą ir jo vertę (CK 3.118, 3.119 straipsniai) bei sutuoktiniams
tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), padalija turtą natūra, t. y. kiekvienam sutuoktiniui
perduoda aiškiai apibrėžtą turtą (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto
padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram
sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto
padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais
faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra
griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas
konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3
dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant
turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius,
nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias
aplinkybes (CK 1.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis. Toks
padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kiti, ne
natūra, padalijimo būdai, gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo
natūra nepriimtinumą ar negalimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-108/2004; 2008 m.
sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; kt.).

Be to, kadangi nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas
priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes, tai, be pirmiau aptartų reikalavimų,
turi būti paisoma teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pagrindą nukrypti nuo
sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, parinko nukrypimo nuo lygių dalių mastą, kuris pagal teismo
šalims priteistus konkrečius kilnojamojo ir nekilnojamojo turto objektus ir jų vertę atitinka santykį 3/5
ieškovei ir 2/5 kasatoriui, atsižvelgdamas į tai, kad su ieškove lieka gyventi tuo metu dar nepilnametis šalių
sūnus M., taip pat į tai, kad tokį padalijimą atitinka kasatoriaus siūlomas bendro turto padalijimo, be kita ko,
natūra, variantas (ieškovei – butas ir garažas, o jam – sodo žemės sklypas su statiniais, automobilis „Mazda
626“ ir savos gamybos priekaba), pagal kurį: jo prašomo priteisti turto vertė mažesnė; šalių santykiai
konfliktiški, todėl kasatoriaus grįžimas gyventi į butą (tai įvyktų, padalijus turtą pagal ieškovės siūlymą – po
1/2 idealiąją dalį abiem sutuoktiniams) neigiamai paveiktų šalių nepilnamečio sūnaus interesus; be to,
teismo nuomone, atsakovas faktiškai negalėtų gyventi jam prašomame priteisti bute (( - )), nes šis sujungtas
su ieškovės prašomu priteisti kitu butu (( - )), neturi atskiro įėjimo, virtuvės, todėl, turint omenyje tai, kad
ieškovė prašo priteisti ir sodo žemės sklypą su namu, atsakovas liktų be būsto; kasatorius daugiausia gyvena
sodo name, kuriame savo lėšomis įsirengė du kambarius; garažu nesinaudoja, nes gyvena sode; dėl ieškovės
prašomų priteisti kasatoriui automobilio, savos gamybos priekabos ir abiejų bendrovių akcijų jis
neprieštaravo.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo nukrypti nuo
sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo šioje byloje buvimo (dėl to, minėta, ir nėra šalių ginčo), tačiau
sprendė, kad teismas netinkamai nustatė sutuoktiniams tenkančias dalis bendrame turte, nes nesukonkretino,
kokią dalį bendrame turte nustato kiekvienam iš sutuoktinių. Nurodydamas, kad dėl to tikslina nelygių dalių
principo nagrinėjamoje byloje taikymą, apeliacinės instancijos teismas nustatė ieškovei nuosavybės teises į
2/3 dalis, o kasatoriui – į 1/3 dalį bendro turto. Taip teismas apskųstoje nutartyje ne patikslino nelygių dalių
principo nagrinėjamoje byloje taikymą, o iš esmės pakeitė pirmosios instancijos teismo parinktą nukrypimo
nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių mastą. Tokį pakeitimą apeliacinės instancijos teismas turėjo
motyvuoti savo procesiniame sprendime – nurodyti, į kokias reikšmingas aplinkybes atsižvelgia (kokiais
kriterijais remiasi), nustatydamas būtent tokias – 2/3 ieškovei ir 1/3 kasatoriui – sutuoktiniams tenkančias
bendro turto dalis ir taip spręsdamas pakeisti pirmosios instancijos parinktą bendro turto padalijimo santykį
(3/5 ieškovei ir 2/5 kasatoriui) ieškovės naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
pirmiau nurodytas sutuoktiniams tenkančias bendro turto dalis, tokio savo sprendimo, be nuorodos į tai, kad
pirmosios instancijos teismas nesukonkretino, kokią dalį bendrame turte nustato kiekvienam iš sutuoktinių,
nepagrindė jokiais kitais argumentais, iš kurių galima būtų spręsti, kokios reikšmingos aplinkybės (aiškūs
kriterijai) lėmė tokias teismo išvadas dėl šalims nustatytinų bendro turto dalių. Ginčo šalims tekusių bendro
turto dalių pirmosios instancijos teismo sprendime nesukonkretinimas negali būti pripažįstamas pirmiau
aptartą teismų praktiką atitinkančiu (pakankamai aiškiu) kriterijumi ar reikšminga aplinkybe, kuria remiantis
apeliacinės instancijos teismo parinktas nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių mastas galėtų
būti įvertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Kadangi sutuoktiniams tenkančių konkrečių bendro turto dalių
nustatymo ir šio turto padalijimo būdo parinkimo klausimai susiję, tai, pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu
nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių masto klausimo išsprendimą, negali būti vertinamas kaip
teisėtas bei pagrįstas ir turto padalijimo būdo parinkimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, plačiau
nevertindama ir neaptardama kasatoriaus argumentų, kuriais ginčijamas kitų klausimų – turto padalijimo
būdo parinkimo ir vienam sutuoktiniui iš kito priteistinos kompensacijos dėl tenkančios natūra mažesnės
santuokinio turto dalies nustatymo bei realumo ją sumokėti – apskųstoje apeliacinės instancijos teismo
nutartyje išsprendimo teisėtumas, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčo šalių
bendro turto padalijimo klausimus, pažeidė kasatoriaus įvardijamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe
esančio turto padalijimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo
formuojamos šių teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos ir tai sudaro pagrindą apskųstam šio teismo
procesiniam sprendimui panaikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

BYLA 3K-3-233/2011

Dėl santuokinio turto padalijimo 

CK 3.127 straipsnio nuostatose įtvirtinti santuokinio turto padalijimo būdai, iš kurių prioritetiniu laikomas
turto padalijimas natūra. Šis būdas taikytinas tada, jeigu sutuoktinių turtas dalus. Tokiu atveju sutuoktiniai
tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais, tai reiškia, kad
turimo turto atžvilgiu pasikeičia jų nuosavybės teisinis santykis. Kai sutuoktinių turtas padalijamas ir buvę
sutuoktiniai tampa bendrosios dalinės nuosavybės savininkais, jie įgyja du nuosavybės objektus: dalį
bendrosios nuosavybės teisėje, kuri tampa individualiu konkretaus bendraturčio nuosavybės teisė objektu, ir
daiktą (turtą), kuris yra jų bendrosios nuosavybės objektas.

Bendroji nuosavybė turi būti valdoma ir naudojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Jeigu
bendraturčiai nesusitaria, naudojimosi daiktu tvarką gali nustatyti teismas pagal vieno iš bendraturčių
ieškinį. Atsižvelgiant į šias nuostatas ir jas aiškinant ir taikant kartu su sutuoktinių turto padalijimą
nustatančiomis teisės normomis, darytina išvada, kad teismas, dalydamas sutuoktinių turtą, turi nustatyti ir
naudojimosi juo tvarką.

Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą.
Tinkamai nustačius naudojimosi daiktu tvarką, pasiekiamas nuosavybės socialinis ir ekonominis
vertingumas net ir tada, kai ji padalijama. Bendroji taisyklė yra ta, kad, nustatant naudojimosi
nekilnojamuoju daiktu tvarką, atsižvelgiama į kiekvieno bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat į
galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas nekilnojamojo daikto (namo, buto ir pan.) patalpas (CK
4.81 straipsnio 1 dalis). Dalijant sutuoktinių turtą, gali būti taikomas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatytas
nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principas. Šio principo esmė yra ta, kad teismas, remdamasis
įstatymo leidėjo įtvirtintais kriterijais (pvz., nepilnamečių vaikų interesai, vieno iš sutuoktinių sveikatos
būklė) ir nustatydamas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, gali nukrypti nuo lygių dalių nuosavybės
teisėje principo. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas priežasčių, kurioms esant teismas turi teisę nukrypti
nuo lygių dalių principo, sąrašas nebaigtinis – nustatyta galimybė teismui remtis ir ,,kitomis svarbiomis
priežastimis“. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis ,,kitomis svarbiomis priežastimis“ ir paskiriant
vienam sutuoktiniui naudotis daugiau ar vertingesnėmis patalpomis nei kitam, turi būti apsaugotos ir kito
sutuoktinio teisės, jo teisių ribojimai turi būti proporcingi nustatytoms svarbioms aplinkybėms,
sudarančioms pagrindą nuo lygių dalių bendrojoje nuosavybės teisėje nukrypti.

Kasatorius neginčija teismų sprendimų dėl konkrečios jam tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje.
Nesutikdamas su naudojimosi tvarkos nekilnojamuoju turtu - namu - nustatymu, kasatorius teigia, kad ši
tvarka neatitinka nei nustatytų konkrečių dalių nuosavybėje, nei turto išsidėstymo ir asmeninių poreikių bei
jo sveikatos būklės. Kasatoriaus nuomone, siekiant pašalinti konfliktines situacijas, jam turėtų būti suteikta
teisė naudotis namo patalpomis, esančiomis pirmajame aukšte, taip pat naudojimosi namu tvarka turėtų būti
nustatyta taip, kad neliktų bendrai naudojamų patalpų; atsakovei su vaiku turėtų būti paskirtos namo
patalpos, esančios antrajame aukšte ir patalpos, kurios šiuo metu paskirtos bendrai naudotis, esančios
pirmajame aukšte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus prašymo paskirti jam vertingiausias patalpas pirmajame namo
aukšte ir didesnes nei jam tektų pagal jo turimą dalį bendrojoje nuosavybėje patenkinimas, reikštų pirmiau
nurodytų teisės normų reikalavimų nesilaikymą. Teismai pagrįstai nepripažino kasatoriaus sveikatos būklę
pagrindžiančių duomenų tomis svarbiomis aplinkybėmis, kurios CK 3.123 straipsnio 1 dalies pagrindu leistų
vertinti kasatoriaus pasiūlytą naudojimosi patalpomis variantą kaip pagrįstą. Kita vertus, teisėjų kolegija
pažymi, kad, nustatant naudojimosi turtu tvarką, nukrypimas nuo bendraturčių turimų dalių bendrojoje
nuosavybėje neturėtų būti aiškiai per didelis. Be to, siekiant kaip įmanoma labiau išvengti naudojimosi turtu
nepatogumų ir galbūt konfliktinių situacijų, būtina atsižvelgti į tai, kaip šalys realiai galės naudotis joms
paskirtomis patalpomis. Teisėjų kolegija, taikydama socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus,
konstatuoja, kad tik vienos patalpos kasatoriui šalių namo antrame aukšte paskyrimas neatitinka šių kriterijų.
Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui paskirtina dar viena patalpa, esanti šalių namo antrajame
aukšte. Teismų išvada, kad atsakovei paskirtinos vertingiausios patalpos namo pirmajame aukšte,
pripažintina kaip atitinkanti atsakovei tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje ir nepilnamečio vaiko interesus
(CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis, 4.81 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad, teismai, nustatydami, kokiomis namo, šiltnamio, rūsio patalpomis
šalys turi naudotis bendrai, sprendimuose nurodė, kad kiekvienas iš bendraturčių naudosis šiais daiktais po
½, t. y. nustatė dalis. Toks sprendimas negalėtų būti realiai įvykdomas, todėl apeliacinės instancijos teismo
sprendimo rezoliucinė dalis dėl šalių naudojimosi tvarkos bendrais objektais nustatymo tikslintina (CPK 18,
270 straipsniai).

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir aktualiomis nagrinėjamam ginčui išspręsti teisės
aktų ir teismų praktikos nuostatomis, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai sudaro pagrindą iš
dalies pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3
dalis).

BYLA 3K-3-113/2011

Dėl ūkininko ūkio ir jam skirtų tiesioginių išmokų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo vardu įregistruotas ūkininko ūkis buvo įsteigtas šalims
gyvenant santuokoje (2002 m. kovo 19 d.), todėl pripažino jį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo išvadomis dėl ūkininko ūkio kaip bendrosios
jungtinės nuosavybės, bet pažymi, jog, nustačius tam tikro turto priklausymą abiem sutuoktiniams
bendrosios jungtinės nuosavybės teise, santuokos nutraukimo byloje būtina išspręsti tokio turto padalijimo
klausimą.

Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ūkininko ūkis – tai
ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1
dalį ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ar kitokia
įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės. CK 4.38 straipsnyje nuodyta, kad nuosavybės
teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Aiškinant sąvoką „kitas turtas“, pasitelktinas CK 1.97
straipsnis, kuriame kaip civilinių teisių objektai pripažįstami ne tik daiktai, bet ir vertybiniai popieriai,
pinigai, turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai ir pan. CK 1.110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad
civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausanti
turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma; pagal to paties straipsnio 2 dalį turtinis
kompleksas, kaip civilinių teisių objektas – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma. CK 1.112
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat
teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Kompleksiškai aiškinant šias teisės normas, darytina
išvada, kad ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas
turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio
subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu. Tais atvejais, kai ūkininko ūkis įregistruotas vieno
iš sutuoktinių vardu, santuokos nutraukimo byloje privalo būti išspręstas šio turto teisinės priklausomybės
klausimas, t. y. ar jis priklauso vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, ar abiem sutuoktiniams
bendrosios jungtinės arba bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Byloje nustatyta, kad ūkininko ūkis įregistruotas šalims gyvenant santuokoje, ūkyje dirbo tiek atsakovas,
tiek ieškovė bei jų vaikai, ūkio pajamos buvo naudotos šeimos interesais. Šiomis aplinkybėmis kasacinis
teismas remiasi ir jų iš naujo nenustatinėja, taip pat atmeta kaip nenagrinėtinus atsakovo teiginius, jog ūkyje
jis dirbo vienas, nes šiais teiginiais keliami fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Sistemiškai aiškinant CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį bendrąja
jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu įgytas po santuokos sudarymo,
taip pat 4 punktą, kuriame nurodyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš
jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos
sudarymo, konstatuotina, kad šalių santuokoje įregistruotas ūkininko ūkis pripažintinas jų bendrąja jungtine
nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas, minėta, padarė teisingas išvadas dėl šio turto priklausomybės.
Šios išvados nepaneigia Ūkininko ūkio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ūkininko ir ūkininko
partnerio teisinį statusą. Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad ūkininko
partneris gali būti jo sutuoktinis, kuris kartu su ūkininku verčiasi žemės ūkio veikla pagal sudarytą jungtinės
veiklos (partnerystės) sutartį, 4 straipsnio 5 dalis, pagal kurią ūkininko partneriai turi būti nurodyti Ūkininkų
ūkių registre, ir kitos panašius santykius reglamentuojančios normos yra skirtos ūkininko ūkio veiklai
reglamentuoti ir Ūkininkų ūkių registro duomenims tvarkyti, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip
reglamentuojančios ūkininko ūkio, kaip nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą. Klausimas, kas yra
ūkininko ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų komplekso, t. y. specifinės verslo formos,
vykdomos nesteigiant įmonės, savininkas, kai ūkininko ūkis įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu,
spręstinas sistemiškai aiškinant Ūkininko ūkio įstatymo ir CK trečiosios knygos normas. Remiantis CK 3.88
straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė
nuosavybė nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, taip pat CK 3.88 straipsnio 1
dalies 1, 4 punktų nuostatomis, atsakovo vardu įregistruotas ūkininko ūkis pripažintinas šalių bendrąja
jungtine nuosavybe. Atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės
prezumpcijos (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

Sprendžiant dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
atsakovo ūkiui išmokėtų tiesioginių išmokų teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teise, svarbu
įvertinti atitinkamas teisės aktų nuostatas ir atsižvelgti į šiuo klausimu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktiką. Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 16
punkte tiesioginės išmokos apibrėžiamos kaip žemės ūkio veiklos subjekto pajamų lygiui palaikyti teikiama
finansinė parama. Pagal 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio
bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos
schemas ūkininkams, nuostatas tiesioginių išmokų sistema siekiama garantuoti stabilias pajamas
ūkininkams, užtikrinant tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį; tiesioginių išmokų už
deklaruotus žemės ūkio naudmenų plotus žemės ūkio veiklos subjektui mokėjimas siejamas su geros
agrarinės ir aplinkosauginės būklės palaikymo juose sąlyga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos
lėšos nėra tikslinės ta prasme, jog dėl jų konkretaus panaudojimo nereikia atsiskaityti, ir Nacionalinės
mokėjimo agentūros, kaip ES lėšas administruojančios institucijos, vaidmuo kontrolės kontekste yra
patikrinti, ar asmuo, prašęs paramos, pateikė teisingus duomenis paramai gauti – ar tiksliai deklaravo plotus,
ar plotų būklė atitinka kriterijus paramai gauti ir pan. Kasacinis teismas konstatavo, kad tiesioginių išmokų
mokėjimas nepriklauso nuo jų panaudojimo tikslų; tiesioginių išmokų lėšos yra paramos gavėjo turtas šiam
įvykdžius teisės aktuose nustatytas tiesioginių išmokų gavimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal
pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio minsiterijos skundą, bylos Nr. 3K-3-32/2011).
Taigi tiesioginės išmokos pripažintinos ūkininko ūkiui skirta parama. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad
atsakovo vardu įregistruotas ūkininko ūkis bendrosios nuosavybės teise priklauso abiems sutuoktiniams,
darytina išvada, jog ir su šio ūkio veikla susijusios išmokos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir ji
turi būti padalyta santuokos nutraukimo byloje.

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, atmestinas atsakovo argumentas, kad tiesioginės išmokos
vertintinos kaip išskirtinai su jo asmeniu susijusios tikslinės paskirties išmokos CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5
punkto ir 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme bei kaip tokios pripažintinos jo asmenine nuosavybe. Šių
išmokų mokėjimas susijęs ne su atsakovo asmeniu, bet su jo vardu santuokos metu įregistruoto ūkininko
ūkio veikla. Nustačius, kad ūkininko ūkis priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise,
šiam ūkiui skirtos išmokos yra ne asmeninė, bet bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pagal CK 3.88
straipsnio 1 dalies 4 punktą, kaip iš verslo gautos pajamos.

Tokiomis aplinkybėmis atsakovo sąskaitoje santuokos nutraukimo bylos iškėlimo momentu buvusios lėšos –
71 913 Lt – apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintos bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe. Šiuo klausimu kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Byloje kilo šalių ginčas dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros į atsakovo sąskaitą pervestų lėšų, kurių
sąskaitoje jau nebebuvo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo metu. Ieškovė teigia, kad dalį šių lėšų – iš
viso 789 913 Lt – atsakovas panaudojo ne šeimos reikmėms, taigi šia suma sumažino sutuoktinių bendrąją
jungtinę nuosavybę ir dėl to privalo tai kompensuoti.

CK 3.98 straipsnio 3 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su
prievolių, pagal CK 3.109 straipsnį vykdomų iš bendro sutuoktinių turto, vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis
įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 789
913 Lt Nacionalinės mokėjimo agentūros pervestų išmokų, kurių nebebuvo atsakovo sąskaitoje santuokos
nutraukimo bylos iškėlimo momentu, atsakovas be ieškovės sutikimo panaudojo ne pagal paskirtį, taigi šia
suma sumažino bendrąją sutuoktinių nuosavybę ir privalo šį sumažinimą kompensuoti. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 789 913 Lt išmokų nebuvo panaudota pagal
paskirtį, t. y. tikslams, susijusiems su ūkio poreikių tenkinimu ir įsipareigojimų vykdymu, todėl tikėtina, kad
šios lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai pripažintini
nepagrįstais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant klausimą dėl bendrosios
jungtinės nuosavybės sumažinimo, įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe (CPK 178
straipsnis), t. y. šiuo atveju ieškovė, teigdama, kad atsakovas dalį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe
esančio turto be jos sutikimo panaudojo ne pagal paskirtį ir taip sumažino bendrąją nuosavybę, turėjo
pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Iš ieškovės pateiktų atsakovo sąskaitų išrašų galima daryti išvadą, kad
dalis Nacionalinės mokėjimo agentūros pervestų tiesioginių išmokų panaudota ne ūkio reikmėms ir ne
bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, t. y. nepateikė jokių įrodymų,
pateisinančių lėšų panaudojimą ūkio reikmėms arba kitiems šeimos poreikiams, taip pat patvirtinančių
ieškovės sutikimą lėšoms panaudoti. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai
pripažino, kad šalių bendroji jungtinė nuosavybė buvo sumažinta neteisėtai ir tai yra pagrindas, dalijant
santuokos metu įgytą turtą, priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją (CK 3.98 straipsnio 4 dalis). Kita
vertus, kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu šios
kompensacijos dydžiu. Vertinant ieškovės pateiktų įrodymų duomenis, konstatuotina, kad reikmėms,
akivaizdžiai nesusijusioms su ūkio ar šeimos poreikiais, buvo išleista ne visa ieškovės nurodyta suma, t. y.
789 913 Lt, bet tik jos dalis – 434 000 Lt (134 000 ir 50 000 Lt pervesta atsakovo seseriai, 250 000 Lt iš
sąskaitų paimta grynaisiais stambiomis sumomis, nesant duomenų apie šių sumų panaudojimą ūkio ar
šeimos interesais). Ieškovei teigiant, kad lėšos panaudotos be jos sutikimo, o atsakovui nepateikus šių sumų
panaudojimą šeimos interesais patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, kad 434 000 Lt suma atsakovas
nepateisinamai sumažino sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, dėl to pagal CK 3.98 straipsnio 3 dalį
jam kyla pareiga šį sumažinimą kompensuoti.

60Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, dalydamas sutuoktinių turtą,
nenurodė idealiųjų sutuoktiniams priklausančių dalijamo turto dalių (CK 3.117 straipsnis). Iš teismo išvadų
spręstina, kad teismas nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau sprendime
nenurodyta nei konkrečių turto dalių, nei jokių tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų. Apeliacinės
instancijos teismas sutuoktiniams turtą dalijo lygiomis dalimis. Kasacinis teismas apeliacinės instancijos
teismo sprendimą dėl santuokinio turto lygių dalių principo taikymo pripažįsta pagrįstu, nes byloje
nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas nukrypti nuo šio principo (CK 3.123 straipsnis).
Tokiomis aplinkybėmis ieškovei iš atsakovo priteistina kompensacija dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės sumažinimo, kurios dydis – 1/2 dalis ne pagal paskirtį panaudotų lėšų, t. y. 217 000 Lt.\

Konstatavus, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas dalytinas
lygiomis dalimis, ir atsižvelgiant į kiekvienam iš jų priteisto turto vertę, nustatytą pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų, darytina išvada, kad ieškovė turi sumokėti atsakovui 49 912,50 Lt kompensacijos už jai
tenkantį didesnės vertės turtą natūra (206 225 Lt ieškovei priteisto turto vertė - 106 400 Lt atsakovui
priteisto turto vertė = 99 825 Lt / 2 = 49 912,50 Lt). Atsakovas įpareigotinas išmokėti ieškovei 1/2 dalį jo
sąskaitoje santuokos nutraukimo bylos iškėlimo momentu buvusių lėšų – 71 913 Lt, t. y. iš viso 35 956,50
Lt. Be to, atsakovas turi kompensuoti ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą – sumokėti 217
000 Lt. Atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 203 044 Lt kompensacijos (217 000 Lt + 35
956,50 Lt - 49 912,50 Lt = 203 044 Lt).

BYLA 3K-3-50/2011

Dėl individualios įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį statusą reglamentuoja CK III
knygos normos (CK 1.3 straipsnio 2 dalis). CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal
įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad kasatorė ir jos buvęs sutuoktinis
būtų buvę sudarę vedybų sutartį, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sutuoktinių turtui taikė CK normas,
reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta
prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė,
nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir
nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad E. Š. individuali įmonė
įsteigta santuokos metu. Taigi nurodyta prezumpcija galioja ir dėl šios įmonės. Tokią praktiką dėl įmonės
pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat formuoja ir kasacinis teismas (Lietuvos
Aukščiausiojo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą dėl antstolio
veiksmų, byla Nr. 3K-3-383/2005; 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., byla Nr. 3K-
7-192/2007). Pažymėtina, kad pagal Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai
įmonei priklauso nuosavybės teise. Tai bendroji taisyklė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad
Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog individualios įmonės savininkui ir jo
sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei
patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesutaria kitaip. Iš to darytina išvada, kad santuokos metu įsteigtos
individualios įmonės veiklai vykdyti paprastai naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jeigu nėra priešingos
sutuoktinių valios išraiškos. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo
prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir
įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami
liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio
nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. K. G., byla
Nr. 3K-3-551/2006). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo
argumentus, kuriais kasatorė savaip interpretuoja CK 3.88 straipsnio nuostatas, Konstitucijos 46 straipsnį ir
įrodinėja, kad individualiai įmonei negali būti taikoma sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės
prezumpcija.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netyrė E. Š. įmonės steigimo
ir verslo veiklos aplinkybių, nesiaiškino, ar šios įmonės verslu vertėsi abu sutuoktiniai. Šis kasacinio skundo
argumentas taip pat nepagrįstas, nes bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorė nepateikė jokių
įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė, kad jai nieko nebuvo žinoma apie
įmonę. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad įmonės verslu pradėjo verstis ir vertėsi tik vienas
sutuoktinis E. Š. bei kad iš įmonės veiklos gautos lėšos nepanaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad E. Š. individuali įmonė įsteigta kasatorės ir atsakovo E. Š.
santuokos metu. Ieškovo nurodoma skola didžiąja dalimi susidarė dėl E. Š. individualios įmonės veiklos iki
2008 m. gruodžio 31 d., t. y. kasatorei ir E. Š. esant santuokoje, kuri nutraukta 2008 m. sausio 18 d. Abu
sutuoktiniai vertėsi verslu, kasatorė 2004–2008 metais dirbo individualioje įmonėje vadybininke. Kauno
miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu šių asmenų santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių
prašymu, taip pat teismas patvirtino sutuoktinių santuokos nutraukimo padarinių sutartį ir padalijo
santuokoje įgytą turtą, bet E. Š. individuali įmonė liko nepadalyta, nes neįtraukta į dalijamo turto balansą.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. Š. individualios įmonė su audito bendrove TŪB „Auditingas“ 2008
m. gruodžio 5 d. sudarė sutartį dėl nagrinėjamoje byloje nagrinėjamo ieškovo reikalavimo (kreditoriaus
skolos) peržiūros, bet auditas neatliktas, nustačius, jog E. Š. individualioje įmonės apskaitoje nėra apskaitos
registrų ir visų dokumentų, būtinų apskaitos peržiūrai atlikti, t. y. E. Š. individuali įmonė nepateikė visų
reikiamų dokumentų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorės nurodoma aplinkybė, jog ji nepasirašė
ieškovo ir atsakovo E. Š. įmonės 2004 m. rugpjūčio 6 d. franšizės sutarties, kuria grindžiami ieškinio
reikalavimai, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes ši aplinkybė susijusi su ieškovo ir E. Š. individualios
įmonės sutartiniais santykiais, o kasatorei ir atsakovui E. Š. taikytina subsidiaroji civilinė atsakomybė kaip
bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimos individualios įmonės dalyviams. Dėl to darytina išvada, kad
sutuoktinių bendro turto prezumpcija nepaneigta, o kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų
teismų nustatytų faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija
pažymi, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas byloje nustatytiems faktams
teisiškai kvalifikuoti, taip pat nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl kreditorių interesų apsaugos

Pagal bendrąją taisyklę kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, bet, jeigu to reikalauja viešasis interesas, turi teisę, kuri viešojo intereso gynimo
aspektu traktuotina ir kaip teismo pareiga, peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija nustatė viešojo intereso poreikį peržengti kasacinio skundo ribas
ir pasisakyti dėl sutuoktinių atsakomybės pagal įmonės skolas, kai santuoka nutraukta, t. y. koks yra buvusių
sutuoktinių bendros prievolės pobūdis, kai lieka nepadalyto turto – solidarus ar dalinis.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisęs E. Š. individualios įmonės skolą subsidiariai iš
kasatorės ir atsakovo E. Š. lygiomis dalimis, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Šios kategorijos
bylose, kai kyla ginčas dėl to, ar, nutraukiant santuoką ir padalijant bendrą sutuoktinių turtą, taip pat turi būti
padalijamos sutuoktinių prievolės kreditoriams, kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką ir laikosi
nuostatos, jog kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo
terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai
kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (CK 6.116 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje S. K.–S. v. A. S., byla Nr. 3K-3-275/2007; 2010 m.
balandžio 26 d. nutartis „Swedbank“, AB v. R N., byla Nr. 3K-7-173/2010). Dėl to iš apeliacinės instancijos
teismo nutarties motyvuojamosios dalies išplaukianti išvada, kad po santuokos nutraukimo E. Š. įmonės
tapimas bendrąja daline nuosavybe yra pagrindas subsidiariai kasatorės ir atsakovo E. Š. prievolei pasikeisti
iš solidariosios į dalinę, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad kasatorės ir atsakovo E. Š. ištuokos byloje Kauno
miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu padalytas santuokoje įgytas turtas, bet E. Š.
individuali įmonė nepadalyta, taip pat nespręsta dėl prievolių pagal šios įmonės skolas ieškovui UAB
„Septynios mylios“ paskirstymo ir šis kreditorius į santuokos nutraukimo bylą neįtrauktas trečiuoju asmeniu.
Aptariamu aspektu kasacinis teismas formuoja praktiką, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, jog,
nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos
nutraukimu (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis), taip pat klausimą dėl santuokoje įgyto turto
pripažinimo asmenine nuosavybe, nes tik sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti
dėl visų santuokos nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis
civilinėje byloje G. M. v. R M. ir kt., byla Nr. 3K-3-491/2009; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje
byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Taigi netoleruotina teisinė situacija, kai nutraukiama
santuoka ir dėl vienokių ar kitokių lieka nepadalyto bendro sutuoktinių turto, su kuriuo yra susijusios
sutuoktinių prievolės. Tokiu atveju su prašymu atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto
pagrindu turi teisę kreiptis sutuoktinių kreditoriai, neįtraukti į santuokos nutraukimo bylos dalies dėl
santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą. CK 3.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditorių teisė įstoti į
bylą dėl turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais
savarankiškus reikalavimus, o CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl
turto padalijimo, pareiga nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos
iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Sutuoktiniams neįvykdžius šios
pareigos, kreditoriai turi teisę prašyti atnaujinti bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo procesą.
Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis
civilinėje byloje V. D. v. V. L., byla Nr. 3K-3-450/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje A.
P. v. R. Š., byla Nr. 3K-3-471/2007; 2009 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje AB „Hansabankas“ v.
Ž. V., J. V., byla Nr. 3K-3-84/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis „Swedbank“, AB v. R. N., byla Nr. 3K-
7-173/2010; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Be
to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas taikomas ir tais
atvejais, kai sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką jų tarpusavio susitarimu ir patvirtinti santuokos
nutraukimo padarinių sutartį (CK 3.56 straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas yra procesinė kreditorių teisių
įstatyminės apsaugos, įtvirtintos CK 3.126 straipsnio 1 dalyje, garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2010 m. balandžio 26 d. nutartis AB „Swedbank“ v. R. N., byla Nr. 3K-7-173/2010).

Nagrinėjamos bylos atveju kasatorė ir atsakovas E. Š. pateikė prašymą atnaujinti procesą ištuokos byloje ir
padalyti teismo nepadalytą bendrą turtą – pripažinti E. Š. individualią įmonę asmenine E. Š. nuosavybe – tik
po to, kai UAB „Septynios mylios“ pateikė teisme ieškinį dėl skolos priteisimo. Kauno miesto apylinkės
teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje, nes
pareiškėjai praleido terminą šiam pareiškimui paduoti. Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d.
nutartimi atmetė kasatorės ir jos buvusio sutuoktinio atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį
paliko nepakeistą, todėl ieškovo reikalavimas atsakovams dėl skolos priteisimo pagrįstai buvo spręstas
nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas šios bylos konkrečias aplinkybes, teisėjų kolegija
pažymi, kad byloje susidarė išskirtinė situacija, kai kreditorius išreiškė valią ginti savo teises atskiroje
byloje, bet ne inicijuoti proceso atnaujinimą subsidiariųjų skolininkų – buvusių sutuoktinių santuokos
nutraukimo byloje, ir toks kreditoriaus pasirinktas teisių gynimo būdas nevaržo jo teisių labiau negu
klausimo dėl jo reikalavimo sprendimas ištuokos byloje, nes po kasatorės ir atsakovo E. Š. santuokos
nutraukimo jų prievolės solidarumas nepasibaigė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad solidarioji skolininkų
prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi
teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją
visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-
186/2010). Tačiau pabrėžtina tai, kad nagrinėjamoje byloje susidaręs atvejis vertintinas kaip pirmiau
nurodytos bendrosios taisyklės, kad, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus
klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, taip pat klausimą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo
asmenine nuosavybe, išimtis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovui subsidiariai
iš kasatorės ir atsakovo E. Š. lygiomis dalimis priteista skola ir palūkanos, naikintina bei paliktina nepakeista
pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria E. Š. individualios įmonės skola ir palūkanos,
nepakankant įmonės turto prievolei įvykdyti, subsidiariai priteista iš kasatorės ir atsakovo E. Š.

Dėl sutuoktinių atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles

Pagal CK 3.109 straipsnį prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių
tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra šeimos
verslas ir jos veikla pirmiausia skirta šeimos poreikiams tenkinti. Nagrinėjamoje byloje kilo buvusių
sutuoktinių atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles klausimas. Kasatorės ir atsakovo E. Š.
santuokoje įgytas turtas, išskyrus E. Š. individualią įmonę, padalytas santuoką nutraukus bendru sutuoktinių
sutarimu. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (CK 2.50
straipsnio 4 dalis; Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka
neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK
2.50 straipsnio 4 dalis). Taigi individualios įmonės dalyvio atsakomybė pagal individualios įmonės prievoles
yra subsidiarioji. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sutuoktinių, kaip individualių
įmonių savininkų, atsakomybės, yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai nepakanka šio neribotos civilinės
atsakomybės subjekto turto, pagal jo prievoles atsako savininkai (juridinio asmens dalyviai) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., byla Nr.
3K-7-308/2004; 2004 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. antstolis G. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-
499/2004). Šią išvadą taip pat pagrindžia pirmiau šioje nutartyje aptarta teisės norma, reglamentuojanti
individualios įmonės turtą, kad individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės
nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai
nesutaria kitaip (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasatorė, kaip individualios
įmonės bendraturtė, turi atsakyti pagal šios įmonės prievoles, kai juridinio asmens turto neužtenka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamas skolos dydis 40 tūkst. Lt
suma, keliamas fakto klausimas, kurį sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į
byloje esančių įrodymų visetą. Šalių ginčo dėl to, kad ieškovas nurodytą sumą sumokėjo atsakovui E. Š.
individualiai įmonei, nėra. Mokėjimo faktą patvirtina AB SEB banko 2008 m. spalio 13 d. mokėjimo
nurodymas. Byloje konstatuota, kad E. Š. įmonės skola yra 436 864,29 Lt. Pirmiau nurodyta, kad,
ginčydamas skolos dydį, atsakovas E. Š. ir jo individuali įmonė neišsaugojo visų reikiamų apskaitos
dokumentų ir jų nepateikė audito įmonei, kad ši patikrintų bei paneigtų skolos dydį. Kasacinis teismas fakto
klausimų nesprendžia ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, todėl
nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini. Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai ir
tiesiogiai susiję su pirmiau kasacinio teismo aptartais bei įvertintais argumentais, todėl teisėjų kolegija dėl jų
atskirai nepasisako.

2Šioje nutartyje išdėstytų išvadų ir jas pagrindžiančių argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad
kasacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir
taikė teisės normas, reglamentuojančias santuoką nutraukusių sutuoktinių prievolės pobūdį už individualios
įmonės skolas, todėl apskųsta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimas.

BYLA 3K-3-2/2011

Dėl buto ( - ) nuosavybės teisės

CK 3.84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos
sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos
turtu. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pagal to paties straipsnio
2 dalį šeimos turtas yra, be kita ko, šeimos gyvenamoji patalpa, nuosavybės teise priklausanti vienam arba
abiem sutuoktiniams. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa (CK 3.84
straipsnio 3 dalis). Pirmiau nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo
dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu
nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas (CK 3.84 straipsnio 4 dalis).
Vadovaujantis CK 3.86 straipsnio 1 dalimi, šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją
pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium.

CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas
turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį
preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra
vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas
įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre
jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu,
asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas,
gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta
sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog
tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais
įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis
patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kaip tokias, kasacinis teismas yra nurodęs, kad
pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie
kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V.
V., bylos Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, jog
turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno
sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija
įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu
įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise,
privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra
sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą
liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog
turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B., bylos Nr.
3K-3-422/2008). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio
nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu
buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89
straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005).
Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią
funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių
normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios
priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus
ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir
patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91
straipsnio taisyklėmis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės
sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010;
kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kadangi šioje byloje nustatyta, jog butas (duomenys neskelbtini), įgytas
šalių santuokos metu, tai tokiam butui galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija ir
ieškovui, teigiančiam, kad nurodytas butas yra jo asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga šią
prezumpciją paneigti. Siekdamas paneigti aptariamą prezumpciją, ieškovas rėmėsi asmeninių lėšų
panaudojimo butui įgyti faktu, taip pat šio buto registracijos duomenimis. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad
turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Taigi
sprendžiant dėl buto bendrosios jungtinės ar asmeninės nuosavybės, turi būti ne tik vadovaujamasi viešo
registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir šių duomenų tikrumas (patikimumas) patikrinamas
remiantis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. birželio 30 d. sutartyje, kuria pardavėjas G. G. pardavė, o pirkėjas J.
B. (ieškovas) pirko ginčo butą, nurodyta, kad butas parduodamas už 230 000 Lt, iš kurių 80 000 Lt pirkėjas
sumokėjo prieš sutarties sudarymą, o 150 000 Lt pirkėjo pavedimu bankas perves per tris darbo dienas į
pardavėjo sąskaitą po to, kai pirkėjas įvykdys su banku 2006 m. birželio 27 d. sudarytoje būsto pirkimo
kreditavimo sutartyje įtvirtintas sąlygas. Ieškovas byloje nurodė, jog ginčo butas yra įgytas už jo asmenines
lėšas ir yra jo asmeninė nuosavybė, tuo tarpu atsakovė (kasatorė) teigė, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė
šalių nuosavybė.

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar pagal nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį
sumokėti 80 000 Lt buvo ieškovo asmeninės lėšos, ar šios bylos šalių bendroji jungtinė nuosavybė,
apskųstoje nutartyje konstatavo, kad: pirma, atsakovė pripažino faktą, jog ieškovas jai aiškinęs turintis iki
šalių santuokos sutaupęs 36 000 JAV dolerių; antra, atsakovė pripažino ieškovo ikisantuokinių lėšų – 36 000
JAV dolerių – sutaupymo ir turėjimo faktą. Būtent pastaruoju atsakovės pripažintu faktu apeliacinės
instancijos teismas rėmėsi, greta ieškovo pateiktų įrodymų, padarydamas išvadą, kad pagal nurodytą sutartį
ieškovas 80 000 Lt prieš sutarties sudarymą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Teisėjų kolegijos
vertinimu, bylos medžiaga nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad atsakovė pripažino
ieškovo ikisantuokinių lėšų – 36 000 JAV dolerių – sutaupymo ir turėjimo faktą. Šiuo aspektu pažymėtina,
kad: kasatorės priešieškinyje (T. 1, b. l. 51, 52) dėl 80 000 Lt sumokėjimo nurodyta, jog kasatorė taip pat
prisidėjo prie šio buto įsigijimo; 2008 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje kasatorė nurodė, kad, gyvendamas
su pirmąja žmona, ieškovas buvo susitaupęs 36 000 JAV dolerių; kadangi ji (kasatorė) gyveno bendrabučio
kambaryje, tai šalys nusprendė pirkti vieno kambario butą; nusipirkusios butą, šalys bendrabučio kambarį
nuomojo (T. 2, b. l. 18); taip pat kasatorė pažymėjo, kad ji nežino, ar (ieškovas) tikrai turėjo 36 000 JAV
dolerių (T. 2, b. l. 19). Taigi, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė (kasatorė) byloje nepripažino fakto,
jog ieškovas iki šalių santuokos sudarymo buvo sutaupęs 36 000 JAV dolerių ir juos turėjo. Pirmiau
nurodyti bei visi kiti bylos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo
argumentais, kuriais teigiama apie apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių
pažeidimus, šiam teismui nusprendžiant dėl 80 000 Lt ieškovo asmeninių lėšų panaudojimo ginčo butui
įsigyti. Akivaizdu, kad asmeninių lėšų turėjimas ir (arba) sakymas kitiems asmenims apie tokių lėšų turėjimą
savaime nereiškia, kad turtas įgytas būtent už asmenines vieno iš sutuoktinių lėšas. Lėšų turėjimo faktas ir
faktas, jog kitiems asmenims pasakoma apie lėšų turėjimą, nėra tapatūs, jų teisinė reikšmė skirtinga.
Pasakymo kitiems asmenims apie lėšų turėjimą faktas, kaip toks, nereiškia jų turėjimo fakto, taip pat
nereiškia jų panaudojimo konkrečiam tikslui fakto. Tuo tarpu ieškovui, teigiančiam, kad ginčo butas yra
įgytas už jo asmenines lėšas ir yra jo asmeninė nuosavybė, šioje byloje tenka procesinė pareiga įrodyti jo
nurodytą aplinkybę, būtent jog pagal 2006 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį iki jos sudarymo
sumokėti 80 000 Lt buvo ieškovo asmeninės lėšos (CPK 178 straipsnis). Atsakovė (kasatorė) tokios
aplinkybės egzistavimą ginčija. Ieškovas nurodytos aplinkybės egzistavimą įrodinėjo savo paaiškinimais,
rašytiniais įrodymais apie savo nuolatinį darbą ir gautą darbo užmokestį, išskirtinai epizodiniais ir
neišsamiais duomenimis apie lėšų banko sąskaitoje turėjimą (pateikė duomenis iš AB banko „Hansabankas“,
kad 2003 m. liepos 22 d. pabaigoje jo sąskaitos likutis, nuėmus 900 Lt, buvo 10 061,16 Lt). Teisėjų kolegija,
laikydamasi įrodymų vertinimo taisyklių, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje
surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti pagrįstai išvadai, jog pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį
iki jos sudarymo sumokėti 80 000 Lt buvo ieškovo asmeninės lėšos. Nuspręsdamas dėl buto įsigijimui
panaudotų 80 000 Lt, kaip dėl ieškovo asmeninių lėšų, apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymais
nepagrįstą išvadą, t. y. pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178 straipsniai,
182 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 185, 187 straipsniai).

Iš 2006 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir kitų faktinių bylos duomenų matyti, kad kita dalis
kainos už ginčo butą – 150 000 Lt – pardavėjui buvo sumokėta iš banko suteiktos paskolos. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad pagal paskolos sutartį pinigai perduodami paskolos gavėjo nuosavybėn (CK 6.870
straipsnio 1 dalis). Taigi pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjui sumokėti 150 000 Lt (kuriuos
paskolino bankas) buvo paskolos gavėjo (o ne banko) nuosavybė. Paskola ginčo butui pirkti suteikta 2006
m. birželio 27 d. sudaryta kredito sutartimi; joje gavėju nurodytas vien tik ieškovas, tuo tarpu kasatorė šią
kredito sutartį pasirašė kaip kredito gavėjo sutuoktinė patvirtindama, jog ji, kaip paskolos gavėjo sutuoktinė,
susipažino su sutarties sąlygomis ir jas suprato, sutinka su sutarties sąlygomis, jos (sąlygos) išreiškia tikrąją
sutuoktinių valią, taip pat suprato, kad nutraukus sutartį skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo turto,
neatsižvelgiant į įkeisto turto statusą ir nepilnamečių bei kitų jame gyvenančių išlaikytinių interesus (T. 1, b.
l. 16). Hipotekos lakšte (T. 1, b. l. 27-28), sudarytame užtikrinant prievolių pagal nurodytą kredito sutartį
įvykdymą, nurodyta, kad įkeičiamas daiktas – ginčo butas – priklauso ieškovui ir kasatorei bendrosios
jungtinės nuosavybės teise. Nors tame pačiame hipotekos lakšte ir nurodyta, kad įkeičiamas turtas nėra
šeimos turtas, tačiau pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktą šeimos gyvenamoji patalpa, nuosavybės
teise priklausanti vienam arba abiem sutuoktiniams, yra šeimos turtas. Iš nagrinėjamos bylos duomenų
matyti, kad iki santuokos nutraukimo šalys ir kasatorės nepilnametis vaikas ginčo bute gyveno kartu, t. y.
kaip šeima. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad iš kredito sutarties kilusi šalių, kaip
sutuoktinių, prievolė bankui buvo bendra ir vykdytina iš bendro turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1, 5
punktai), o šeimai bendrai naudotino (naudoto) buto įsigijimui pinigai pagal kredito sutartį buvo perduoti ne
ieškovo asmeninėn, bet šalių bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn ir turėjo bendrosios jungtinės
nuosavybės statusą (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Aplinkybė, kad, kaip matyti iš faktinių
bylos duomenų, dalis prievolės pagal 2006 m. birželio 27 d. kredito sutartį bankui buvo įvykdyta
panaudojant lėšas, ieškovo gautas 2006 m. spalio 23 d. už 148 000 Lt pardavus jam asmeninės nuosavybės
teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini) neteikia pagrindo kitaip, nei jau šioje nutartyje nurodyta,
vertinti ginčo butui įsigyti panaudotus 150 000 Lt, gautus pagal kredito sutartį. Pažymėtina ir tai, kad byloje
nesurinkta duomenų, kokia kredito bankui dalis buvo grąžinta iš ieškovo asmeninių lėšų, gautų pardavus jam
asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad visa nurodyta kredito suma buvo grąžinta lėšomis, gautomis ieškovui pardavus butą (duomenys
neskelbtini), yra aiškiai nepagrįsta jau vien dėl to, jog suteikto kredito suma yra didesnė už sumą, gautą
pardavus nurodytą butą (CPK 185 straipsnis). Faktas, kad kreditas, kuris buvo panaudotas bendrajai
jungtinei sutuoktinių nuosavybei įsigyti, iš dalies buvo grąžintas vieno iš sutuoktinių asmeninėmis lėšomis,
gali turėti reikšmės, pavyzdžiui, nustatant kompensacijos kitam sutuoktiniui dydį.
Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija, remdamasi faktiniais bylos
duomenimis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl buto (duomenys
neskelbtini) pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe, netinkamai taikė proceso bei materialiosios
teisės normas, tarp jų ir CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, bei padarė faktinių bylos duomenų
neatitinkančią išvadą. Byloje nesurinkta įrodymų, kurie paneigtų pagrindą nagrinėjamu atveju
vadovautis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies normomis ir ginčo butą laikyti šalių
bendrąja jungtine nuosavybe. Nustatytas netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti
apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl ginčo buto (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinęs, kasacinis teismas neturi galimybės dėl jos priimti naujo sprendimo,
nes tam būtina tirti, nustatyti ir vertinti faktines bylos aplinkybes. Dėl to bylos dalis dėl ginčo buto
perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

BYLA 3K-3-539/2010

Dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe
remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis
sutuoktinio turtas pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba
kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Tam, kad turtą,
kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe
pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai
reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti
sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti ieškovai (kasatoriai) (CPK 178 straipsnis).

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami kasatorių reikalavimą dėl buto, kuris yra kasatoriaus R. M. asmeninė
nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių D. ir R. M. nuosavybe, motyvavo tuo, kad kasatoriai
nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog butas buvo iš esmės pagerintas. Teismai kasatorių nurodytas
aplinkybes ir įrodymus (UAB „Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto vertės pažymą, būsto kredito dalies
grąžinimą santuokos metu, ieškovės apsigyvenimą ir abiejų ieškovų gyvenamosios vietos deklaravimą ginčo
bute bei jo išlaikymą jų abiejų lėšomis iki santuokos sudarymo), kuriais kasatoriai įrodinėjo buto pagerinimą
iš esmės, įvertino pagal CPK 185 straipsnio taisykles. Teismai iš kasatorių nurodytų aplinkybių ir joms
patvirtinti pateiktų įrodymų nenustatė teisiškai reikšmingų faktų visumos, leidžiančios asmeninę sutuoktinio
nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnis). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatorių reikalavimą sutuoktiniui R. M.
asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą pripažinti abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe,
tinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio nuostatas. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio nuostatas, atmestinas kaip teisiškai
nepagrįstas.

Dėl buto pripažinimo šeimos turtu

Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktą šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa,
nuosavybės teise priklausanti vienam ar abiem sutuoktiniams. Tam, kad nekilnojamasis turtas būtų
pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos: turtas nuosavybės teise turi priklausyti vienam arba abiem
sutuoktiniams; toks turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patapą, kurioje
šeima iš tikrųjų gyvena ir naudojasi ja kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. AB „Sampo bankas“, L. K.,
bylos Nr. 3K-3-90/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. F. K., V. K., bylos Nr. 3K-3-
232/2006; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. S. . ir kt., bylos Nr. 3K-3-241/2006; 2008 m.
rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; kt.).

Byloje nustatyta, kad kasatoriai su sūnumi J., gimusiu 2005 m. vasario 24 d., kasatoriui R. M. asmeninės
nuosavybės teise priklausančiame bute negyveno nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., kai išnuomojo butą G. V., o
patys su sūnumi nuo 2006 m. sausio 1 d. gyvena nuomojamame bute, esančiame (duomenys nekelbtini). Be
to, ginčo butas, kurį kasatoriai prašė pripažinti šeimos turtu, 2006 m. sausio 27 d. parduotas varžytynėse
trečiajam asmeniui ir kasatoriui R. M. nebepriklauso. Taigi, nagrinėjamu atveju turtas neatitinka įstatyme
nustatytų reikalavimų šeimos turto statusui įgyti, nes nėra vienos iš būtinų sąlygų, reikalingų gyvenamąsias
patalpas pripažinti šeimos turtu. Teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentą, kad buto pripažinimas šeimos
turtu nesietinas su faktiško gyvenimo jame aplinkybe, kaip prieštaraujantį CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1
punkto nuostatai. Konstatavus, kad ginčo turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso, kasatorių argumentai
dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, pažeidimo bankroto administratoriui iš
varžytynių parduodant ginčo butą pripažintini nepagrįstais. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės
aplinkybės sudarė galimybę teismams vadovautis CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostata, kad sutuoktiniai
šeimos turto statusą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis turtas
yra įregistruojamas viešame registre kaip šeimos turtas. Ginčo butas viešame registre buvo įregistruotas
kasatoriaus R. M. vardu, registre nenurodyta, kad butas yra šeimos turtas.

Pripažinus, kad varžytynėse parduotas turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso ir todėl jam neturėjo būti
taikomi disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85 straipsnyje, atmestinas kasatorių argumentas, kad buvo
pažeistos jų vaiko teisės turėti gyvenamąją patapą. Kasatorių vaiko interesai nebuvo pažeisti, nes vaikas
gyvena kartu su tėvais kitoje nuomojamoje patalpoje. Kasatoriai užtikrina savo vaiko teisių įgyvendinimą ir,
nuomodami kitą gyvenamąją patalpą, sudaro tinkamas gyvenimo sąlygas (CK 3.163 straipsnio 1 dalis,
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas). Dėl išdėstytų argumentų naikinti teismų
priimtus procesinius sprendimus, kuriais atmestas kasatorių reikalavimas dėl buto pripažinimo šeimos turtu,
nėra teisinio pagrindo.

BYLA 3K-3-510/2010

Dėl nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą klausimų sprendimo santuokos nutraukimo byloje

Santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu reglamentuoja CK trečiosios knygos IV skyriaus
antrojo skirsnio ir CPK XXXV skyriaus teisės normos. Pagal CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir CPK
539 straipsnio 2 dalį kartu su prašymu nutraukti santuoką sutuoktiniai turi pateikti CK 3.53 straipsnyje
nustatytus reikalavimus atitinkančią sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismas, prieš
patvirtindamas sutuoktinių pateiktą sutartį, turi patikrinti, ar joje nustatytos sąlygos iš esmės nepažeidžia
nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų, ar neprieštarauja viešajai tvarkai. CPK
539 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 540 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos, skirtos sutuoktinių
kreditorių interesų apsaugai. Šių teisės normų nuostatos įpareigoja sutuoktinius kreipiantis į teismą dėl
santuokos nutraukimo nurodyti duomenis apie savo kreditorius, o teismą - sustabdyti bylą, jei kreditoriai
pareiškia reikalavimus – iki jie bus išspręsti. Teismui nustačius, kad prašymas dėl santuokos nutraukimo ir
sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių neatitinka įstatymo reikalavimų ir sutuoktiniams nepašalinus
nustatytų trūkumų, prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas. Tokį procesinį sprendimą
teismas gali priimti, nustatęs, kad sutuoktiniai be įstatyminio pagrindo bendras turtines teises ir pareigas
pasidalija nepalankiu kreditoriams būdu, kai dėl to nukenčia kreditorių teisėti interesai. Iš esmės tokiu
pasidalijimu išvengiama prievolių kreditoriams vykdymo, todėl sutuoktinių pasirinktas būdas gali būti
pripažįstamas prieštaraujančiu viešajai tvarkai. Kasacinis teismas ne kartą pasisakė dėl būtinumo užtikrinti
kreditoriaus teisėtų interesų apsaugą nagrinėjant bylas dėl santuokos nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. V. P.; bylos
Nr. 3K-3-354/2006, 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal M. Š. ir V. Š. pareiškimą;
bylos Nr. 3K-3-384/2008).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad sutuoktiniai sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių į bendrą
dalytiną turtą neįtraukė 1521 kv. m ploto žemės sklypo. Teismai laikė, kad šis sklypas turi būti įtrauktas į
sutartį, nes įgytas santuokos metu, taigi galioja prezumpcija, kad tai – bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, jos neįtraukimas į dalytiną turtą riboja turtinės prievolės įvykdymo galimybes ir pažeidžia
kreditoriaus interesus. Savo nesutikimą su teismų nuostata kasatorė motyvuoja, teigdama, kad nurodytas
žemės sklypas įgytas už jos asmenines lėšas asmeninės nuosavybės teise.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, nenuginčijus SŠK 21 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.87
straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja
jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ši įstatyme įtvirtinta prezumpcija gali būti paneigta įrodymais apie
asmeninės nuosavybės teises į turtą. Kasatorė byloje tokius įrodymus teikė ne tik šioje byloje, bet ir
civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. B. ir V. V. pareiškimus dėl santuokos metu įgyto turto dalių nustatymo.
„Liteko“ informacinėje sistemoje yra duomenų, kad ši byla sustabdyta iki kasacine tvarka bus išnagrinėta
byla dėl santuokos nutraukimo. Taigi santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimui esminę reikšmę turinčios
aplinkybės – pareiškėjos turto dalies santuokos metu įgytame turte - nustatymas jau vyksta kitoje byloje. Iš
priimtų nutarčių matyti, kad, nagrinėdamas bylą, teismas jau yra ėmęsis priemonių, būtinų byloje
keliamiems klausimams išspręsti: paskirta žemės sklypo rinkos vertės nustatymo ekspertizė, kasatorė
įpareigota pateikti sklypo įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Išnagrinėjus bylą dėl sutuoktinių turto dalių,
neliks ginčo ir kliūčių spręsti klausimui dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo
nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą. Dėl to byla dėl santuokos nutraukimo turėtų būti sustabdyta, kol jai
išspręsti reikšmingos aplinkybės bus nustatytos byloje dėl turto dalių nustatymo (CPK 163 straipsnio 3
punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, sprendžia, kad
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtos nutartys naikintinos ir byla grąžintina pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360
straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

BYLA 3K-3-254/2010
Dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo asmenine sutuoktinio prievole 

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisėtai nustatė atsakovo pareigą
atsiskaityti su kreditoriumi (banku) pagal atsakovo sudarytą vartojimo kredito sutartį, nes sutuoktinių
prievolė pagal šią sutartį turėtų būti solidari. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles:
sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendrosios, šios – bendrosios dalinės arba solidariosios
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis S. J.
v. A. J. byloje Nr. 3K-3-482/2008; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas R. A. v. A. A. byloje
Nr. 3K-P-186/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai santuoka nutraukiama,
solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai,
išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis S. K. – S. v. A. S. byloje Nr. 3K-3-275/2007; 2007
m. spalio 19 d. nutartis J. J. v. G. J. byloje Nr. 3K-3-410/2007; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis AB
,,Swedbank“ v. P. B., D. B.  byloje Nr. 3K-7-229/2009; kt.). Turto padalijimo bylose esant visų prievolės
šalių (sutuoktinių ir kreditorių) sutikimui solidariosios prievolės gali būti modifikuojamos ir kitaip, pvz.,
vieną iš sutuoktinių atleidžiant nuo prievolės vykdymo iš dalies, pakeičiant jas į asmenines šalių sutartomis
dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės
20 d. nutarimas R. A. v. A. A. byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pažymėtina, kad teismas turi nustatyti sutuoktinių
prievolių pobūdį ir tinkamai jas kvalifikuoti. Nagrinėjamu atveju aktuali yra ir ta aplinkybė, kad kreditorius
AB SEB bankas neprieštaravo, kad visus įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį po santuokos
nutraukimo perimtų atsakovas (kasatorius). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad
vartojimo kreditą (pagal 2005 m. gruodžio 28 d, 7000 Lt vartojimo kredito sutartį) atsakovas (kasatorius)
paėmė savo asmeniniams tikslams – transporto priemonei įsigyti, sutartis sudaryta ne šeimos interesais.
Remdamiesi tuo, teismai sprendė, kad prievolė laikytina asmenine atsakovo prievole (CK 3.109 straipsnio 3
dalis). Atsakovas (kasatorius) nepateikė įrodymų, kad sutartis sudaryta šeimos interesais, dėl to teismai
neturėjo teisinio pagrindo spręsti kitaip. Šiuo klausimu kasacinis skundas netenkintinas (CPK 346 straipsnio
2 dalis).

Dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto padalijimo 

Atsakydama į kasacinio skundo argumentą, kad teismai santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą – automatinę
skalbimo mašiną, stalo įrankius ir indus turėjo pripažinti ne ieškovės, o atsakovo asmenine nuosavybe, nes,
kasatoriaus (atsakovo) teigimu, šis turtas buvo jam padovanotas, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje
nepateikta įrodymų, patvirtinančių nurodytų daiktų dovanojimo atsakovui faktą. Pagal CPK 178 straipsnį
šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Atsakovas įrodymais
nepagrindė teiginio dėl ginčijamų daiktų įgijimo dovanojimo būdu jo asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89
straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe 

Pagal CK 3.90 straipsnį turtas, priklausantis vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, gali būti
pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai konstatuojama, kad po santuokos sudarymo buvo iš
esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis J. S. v. A.
S. byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis A. V. v. A. V. byloje Nr. 3K-3-49/2008; kt.).
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad pagal byloje pateiktus įrodymus nėra teisinio
pagrindo konstatuoti, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas
pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio nuostatomis. Byloje
nėra duomenų dėl šalių bendros jungtinės veiklos susitarimo buvimo pirkti ginčo žemės sklypą ir namą, šio
klausimo šalys nekėlė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Tačiau teismų yra konstatuota, kad
ieškovės asmeninis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas – buvo pagerintas panaudojant atsakovo
(kasatoriaus) lėšas, statybines medžiagas, darbą. Nors atsakovo (kasatoriaus) prisidėjimas prie sutuoktinei
asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pagerinimo asmeninėmis lėšomis, medžiagomis ir darbu
nėra esminis ir nenulėmė šio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnyje nustatytais
pagrindais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis,
statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto
pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią panaudotų asmeninių lėšų, statybinių
medžiagų, darbo vertę. Kai vienas sutuoktinis iš savo asmeninių lėšų ar darbu prisideda prie pagerinimo
daikto, priklausančio kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, tai, nors toks pagerinimas nėra esminis
ir nesukuria pagrindo teisei į turto bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinti, tačiau sukuria teisines prielaidas
sutuoktiniui pagrįstai tikėtis kompensacijos už įdėtus daikto pagerinimus, tokia materialinė kompensacija
reikštų sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą, neleistų vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito
sąskaita. Prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo
sutuoktinio teisių gynimo būdas, kai nėra turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe sąlygų, nurodytų
CK 3.90 straipsnyje, laikytinas tokio turto pagerinimo, atlikto vieno sutuoktinio asmeninėmis lėšomis,
darbu, vertės kompensavimas. Byloje teismų nenustatyta atsakovo (kasatoriaus) materialinio indėlio ir
prisidėjimo darbu į ieškovei priklausančio namo pagerinimą vertė. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl
šios bylos dalies priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir nurodytų aplinkybių
išaiškinimui byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas),
kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1
punktas).

BYLA 3K-7-173/2010

Dėl santuokos nutraukimo įtakos sutuoktinių prievolėms prieš kreditorius

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl sutuoktinių solidarosios atsakomybės pagal prievoles bei pagal
sutuoktinių sudarytos ir teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių įtakos
šioms prievolėms. Įstatymų leidėjas ieškiniui dėl santuokos nutraukimo yra nustatęs nemažai specialiųjų
reikalavimų, iš kurių vienas yra įpareigojimas pateikti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir
nurodyti, kad ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą (CPK 382 straipsnio 5
punktas, CK 3.126 straipsnio 2 dalis). Šis reikalavimas yra taikomas ir tais atvejais, kai sutuoktiniai prašo
nutraukti santuoką jų tarpusavio susitarimu ir patvirtinti santuokos nutraukimo padarinių sutartį (CK 3.56
straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas yra procesinė kreditorių teisių įstatyminės apsaugos, įtvirtintos CK
3.126 straipsnio 1 dalyje, garantija.

Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad santuokos nutraukimo byloje teismas padalijo sutuoktinių vardu
paimtą ir iš dalies dar negrąžintą vartojimo paskolą nesant kreditoriaus (kasatoriaus) sutikimo, o kreditorius,
esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui santuokos nutraukimo byloje, pareiškė atskirą ieškinį dėl jau
padalytos paskolos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad tais
atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo
terminas nėra suėjęs, nemodifikuojamos, t. y. buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditoriai
sutinka su prievolės pakeitimu. Bendraskoliai – sutuoktiniai – savo turtinių santykių negali spręsti be
trečiųjų asmenų – kreditorių, nes, solidariąją prievolę pakeitus į dalinę arba asmeninę, kyla grėsmė, kad
prievolė bus neįvykdyta visiškai ar bus įvykdyta iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-
3-482/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos
Nr. 3K-7-229/2009).

Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai
bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji
prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis. Solidariosios prievolės atsiradimo
pagrindai, esant pasyviajam prievolės daugetui, nustatyti CK 6.6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią solidarioji
skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimą, taip pat kai prievolės dalykas yra
nedalus. Nagrinėjamu atveju solidarioji sutuoktinių prievolė atsirado sutarties pagrindu. Sutuoktiniai,
pasirašydami sutarties dokumentus, išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai,
kaip viena sutarties šalis (kredito gavėjai), sudarė kredito vartojimo sutartį ir tapo kredito davėjo
bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Taigi, kreditorius sutarties
pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu bendraskoliai. Esminis solidarumo požymis, kad
solidarieji bendraskoliai neturi teisės reikalauti pasidalyti prievolę, nes kiekvienas yra atsakingas už visos
prievolės įvykdymą. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų
susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja
kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie
įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Šalių valios
autonomijos ir sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia
šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų
(pacta sunt servanda). Sutarties pagrindu atsiradusios solidariosios prievolės pakeitimas asmenine reiškia ne
ką kita, kaip sutarties pakeitimą dėl sutarties subjekto, nes kreditorius netektų teisės reikalauti, kad prievolę
įvykdytų antrasis sutuoktinis. Šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis
sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių
lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK
6.223 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalies valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai.
Skolininkas negali remtis kitos sutarties šalies – kreditoriaus – tylėjimu, kaip jo valios išraiška pakeisti
sutartį pagal skolininko nurodytas sąlygas, nes tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymo arba
sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tuo atveju, kai solidariosios prievolės atveju sutuoktiniai pareiškia teisme reikalavimą
pakeisti šią prievolę į dalinę arba asmeninę, o kreditorius, nors ir būdamas informuotas apie tokios bylos
iškėlimą, neįstoja į santuokos nutraukimo bylą ir neišreiškia savo valios dėl tokio reikalavimo, nėra pagrindo
pripažinti, jog buvo jo sutikimas pakeisti sutartį. Toks aiškinimas yra pagrįstas solidariosios prievolės
prigimtimi ir įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis kreditoriaus teises dėl solidariųjų skolininkų.
Solidarioji prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai, nes kreditorius turi garantiją, kad vieno skolininko
nemokumas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes bus galimybė pareikalauti, jog ją įvykdytų kitas
bendraskolis. Visų bendraskolių prievolė gali baigtis tik tinkamai įvykdžius visą prievolę – kreditorius,
gavęs skolą iš vieno bendraskolio, nebegali reikšti ieškinio kitiems.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad santuokos nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas
pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriams
pagal solidariąją prievolę (pagrindinę). Akivaizdu, kad toks prievolės transformavimas esmingai pakenktų
kreditoriaus interesams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-410/2007; 2009 m. gegužės 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009). Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutuoktinių susitarimas santuokos nutraukimo atveju solidariąją prievolę
pakeisti į dalinę arba asmeninę reiškia kreditoriaus ir skolininkų sutarties pakeitimą, ir kai dėl tokio
pakeitimo nėra aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo, pažeidžia kreditoriaus interesus ir negali būti laikomas
pagrindu solidariajai prievolei pasibaigti.

BYLA 3K-3-491/2009

Dėl galimybės sutuoktinio reikalavimą pripažinti turtą jo asmenine nuosavybe nagrinėti kitoje byloje,
esant ginčui dėl sutuoktinių turto padalijimo 

Sudarius santuoką, sutuoktiniai turtiniuose santykiuose, susijusiuose su bendru turtu, veikia kaip nuosavybės
teisinių santykių subjektų daugetas – bendraturčiai. Materialinės teisės normos (CK 3.82 straipsnis, 3.87
straipsnio 1 dalis) įtvirtina įstatyminį sutuoktinių turto teisinį režimą, kuris grindžiamas bendrosios jungtinės
nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine
nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.88
straipsnio 2 dalis). Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija remiasi sutuoktinių santykių pobūdžiu:
bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu,
nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir pan. Pažymėtina, kad analogiška prezumpcija buvo
įtvirtinta iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio SŠK 21 straipsnio 1 dalyje. Sutuoktinių bendroji jungtinė
nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitu būdu (CK 3.87 straipsnio 2
dalis), pvz., nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po
santuokos sudarymo įgytas turtas teismo gali būti pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, tik
tuo atveju, jeigu ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe padavęs sutuoktinis nuginčija sutuoktinių
turto bendrumo prezumpciją CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatytais leistinais įrodymais.

Teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų
gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, sutuoktinio išlaikymo bei bendro turto padalijimo klausimus (CK 3.59
straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios pozicijos,
kad, spręsdamas reikalavimą dėl sutuoktinių turto padalijimo, teismas turi vadovautis teisės normų nustatyta
veiksmų seka: visų pirma sudaryti turto balansą, nustatant bendrą sutuoktinių turtą ir asmeninį kiekvieno
sutuoktinio turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis), nustatyti turto vertę (CK 3.119 straipsnis), iš bendro ir iš
asmeninio turto mokėtinas skolas ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.118 straipsnio 2-3 dalys)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje K. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-456/2009; ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad įstatyme imperatyviai nurodyta, jog, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje
būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu (CK 3.59 straipsnis, CPK 385
straipsnio 1 dalis), tarp jų klausimą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes tik
visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos
nutraukimo pasekmių.
Kai teisme iškėlus bylą pagal ieškinį dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo vieno iš sutuoktinio asmenine
nuosavybe iškeliama atskira byla dėl santuokos nutraukimo ir to paties turto padalijimo, teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad abiejų ieškinių reikalavimai tarpusavyje susiję taip, kad šių reikalavimų nagrinėti
skyrium neįmanoma, turi spręsti klausimą dėl šių bylų sujungimo CPK 136 straipsnio 4 dalies nustatyta
tvarka. Nagrinėjamoje byloje G. M. ieškinys dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo buvo gautas 2008 m.
kovo 21 d. (civilinė byla Nr. 2-4334-794/2008), o R. M. (kasatorės) ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir
turto padalijimo tame pačiame teisme – 2008 m. balandžio 23 d. (civilinė byla Nr. 2-389-730/2009); R. M.
(kasatorės) ieškinio reikalavimas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe 2008 m. gegužės 23 d.
išskirtas į atskirą bylą ir ši perduota nagrinėti pirmąja instancija Klaipėdos apygardos teismui (civilinė byla
Nr. 2-365-538/2009) (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Teisėjų kolegija pažymi,
kad teismas nagrinėjamoje byloje nesprendė šių bylų sujungimo klausimo ir neatsižvelgė į CK 3.59
straipsnio reikalavimą, kad santuokos nutraukimo byla turi būti nagrinėjama taip, jog joje būtų išspręstos ir
visos santuokos nutraukimo pasekmės, visų pirma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK
3.100 straipsnio 4 punktas) bei kitų turtinių ir neturtinių santuokos pagrindu susiformavusių teisinių santykių
pabaiga ar pasikeitimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 136 straipsnio, reglamentuojančio bylų sujungimą ir išskyrimą,
nuostatos taikytinos sistemiškai su materialinės teisės normomis, nustatančiomis, kokie klausimai turi būti
išspręsti santuokos nutraukimo bylose (CK 3.59 straipsnis). Tik sistemiškai taikant šias teisės normas,
sutuoktinius siejusių santykių pasikeitimai po santuokos nutraukimo gali būti išsprendžiami kompleksiškai,
teisingai ir operatyviai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas
gali būti išskiriamas iš santuokos nutraukimo bylos ir perduodamas kitam teismui, pavyzdžiui, kai
sutuoktinių individualiai įmonei iškeliama bankroto byla, nes tokiu atveju taikomos specialiųjų teisės aktų
nustatytos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tais atvejais, kai teismas nesilaikė bendrojo CK 3.59 straipsnyje įtvirtino
principo, jog santuokos nutraukimo pasekmių klausimai turi būti sprendžiami vienoje civilinėje byloje, ir
šiuos klausimus išskyrė į atskiras bylas, toks šių klausimų išskyrimas gali būti pagrindas panaikinti teismo
sprendimą dėl materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų. CK 3.59 straipsnyje įtvirtinta materialioji
teisės norma yra procesinio pobūdžio, kurios turinys perkeltas į CPK 385 straipsnio 1 dalį, todėl
nagrinėjamu atveju šios teisės normos (CK 3.59 straipsnis) pažeidimą reikia sieti su CPK 329 straipsnio 1
dalyje nustatyta sąlyga (teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui) bei
atsižvelgti į tai, ar nebuvo pažeista teisė į tinkamą teismą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai netinkamai taikė CK 3.59 straipsnio, CPK 385 straipsnio ir 136 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau
šie materialinės ir proceso teisės pažeidimai nelėmė neteisingo bylos išnagrinėjimo, todėl jie nėra pagrindas
panaikinti teismų priimtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BYLA 3K-3-371/2009

Dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio

Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Priklausomai nuo prievolės
atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis); iš
asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti,
išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies - prievolei esant asmeninei (CK 3.112 straipsnis); iš asmeninio
sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro
sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi
pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį;
tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai
pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai lemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo
teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą,
jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. S. V., bylos Nr.
3K-3-607/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė N. Šiugždaitė v. K. J. ir kt.,
bylos Nr. 3K-7-242/2009).

Kai sprendžiama dėl sutuoktinio prievolės grąžinti paskolą pagal sutartį, kurią santuokos metu sudarė vienas
iš sutuoktinių, prievolės su kitu sutuoktiniu bendras pobūdis nustatomas taikant CK 3.109 straipsnio ir kitų
normų nuostatas. Kasacinio skundo pirmasis argumentas teisiškai nepagrįstas. Asmeninėmis laikomos
prievolės, kurias sutuoktinis įgyja savarankiškai. CK 3.109 straipsnio 1 dalyje pateikiamas prievolių, kurios
vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, sąrašas. Prie šių prievolių yra priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių
prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorės nurodytoje teisės normoje – CK 3.109
straipsnio 3 dalyje – nustatyta, kada solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, nors pagal savo pobūdį tai
galėtų būti tokia prievolė. Taigi, tik nustačius bendruosius solidariosios prievolės atsiradimo pagrindus,
nustatytus CK 6.6 straipsnio 1 dalyje (solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba
šalių susitarimu, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus), svarstytinas CK 3.109 straipsnio 3 dalyje
nurodytų išimčių buvimas, kai, nors ir esant bendriesiems pagrindams, solidarioji sutuoktinių prievolė
neatsiranda. Remiantis bendrosiomis prievolių teisės nuostatomis, solidarioji skolininkų pareiga
nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Viena tokių išimčių
yra įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, iš kurios dispozicijos matyti, kad daugeliui sutuoktinių sudaromų
sandorių (jeigu jie susiję su namų ūkio išlaikymu ir pan.) taikoma solidariosios prievolės atsiradimo
prezumpcija. Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus,
priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei socialinės padėties ir kitų
veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes).

Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad pagal vieno sutuoktinio sudarytą paskolos sutartį bendrosios
jungtinės nuosavybės teise gautos lėšos (CK 3.87 straipsnis) nurodomos kaip perduotos naudoti vieno
sutuoktinio individualiai įmonei. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kas aktualu šioje byloje,
bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po
santuokos sudarymo. Pagal šią nuostatą yra svarbu tai, kad: 1) įmonė pradėjo veiklą po santuokos sudarymo;
2) verslu vertėsi abu sutuoktiniai. Ar verslu individualioje įmonėje verčiasi abu sutuoktiniai, ar tai yra
asmeninis vieno sutuoktinio verslas, sprendžiama pagal tai, kam įmonė priklauso nuosavybės teise, kas
vykdo ir užtikrina jos funkcionavimą, ar iš jos gaunamos, ar tikėtinos gauti pajamos laikomos sutuoktinių
bendromis arba šeimos naudai naudojamomis pajamomis, ar kitu turtu ir pagal kitas aplinkybes. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra
šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos
veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors
registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja
jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios
prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių
bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios
įmonės kreditorių interesus, bendraturčius sutuoktinius įpareigoja prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius,
kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama
nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje  T. Ž. v. A. Ž. , bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Jeigu santuokos metu kaip šeimos verslas vykdomai individualios įmonės veikai perduotos pagal vieno
sutuoktinio paskolos sutartį gaunamos lėšos, tai lėšos įgyjamos kaip bendroji jungtinė nuosavybė ir
perduodamos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės objektui funkcionuoti. Tuo pagrindu yra
taikomas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, t. y. šeimos
verslui plėtoti. Tokiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad paskola vieno sutuoktinio paimta asmeniškai ir
nebuvo būtina šeimos poreikiams tenkinti.

Byloje įrodyta, kad individuali įmonė buvo įkurta santuokos metu, apie ją žinojo abu sutuoktiniai, jos
veiklos pajamos buvo numatomos naudoti šeimos reikmėms. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo
individualios įmonės veiklą vertinti asmeniniu vieno sutuoktinio verslu, o panaudotų įmonės veiklai vieno
sutuoktinio paimtų paskolų kaip jo asmeninių. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CK 3.109 straipsnio 3 dalies
pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis faktinėmis aplinkybėmis,
padarė išvadą, jog neįrodyta, kad skolintos lėšos buvo perduotos individualiai įmonei, o vertino, jog jos
suvartotos šeimos reikalams. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad paskolos lėšų gavimas neapskaitytas
įmonės dokumentuose, kad paskola nebuvo sudaryta įmonės vardu, kad paskolos gavimo metu sutuoktiniai
tvarkė bendrą ūkį, augino vaiką, o sutuoktinė sutiko, kad ši paskola, priteista iš sutuoktinio, būtų išieškoma
iš jos uždarbio. Tokį vertinimą, atsižvelgiant į teismo nustatytas paskolos gavimo, naudojimo ir jos dalies
grąžinimo aplinkybes, t. y. į sutuoktinių veiksmus individualios įmonės atžvilgiu, patvirtinančius, kad įmonė
buvo laikoma šeimos, o ne vieno sutuoktinio asmeniniu verslu, teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą.
Paskolintos lėšos, kurios panaudotos santuokoje vieno sutuoktinio vardu įsteigtos individualios įmonės
veiklai, iš kurios buvo tikimasi gauti ar gaunama pajamų šeimai, gali būti vertinamos kaip šeimos interesais
gautos lėšos ir bendroji jungtinė nuosavybė, o jų paskolos sutartis - kaip sudaryta šeimos interesais. Jeigu
sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti įmonė nedavė pajamų, tai įmonės veiklai
skolintos lėšos tuo pagrindu negali būti pripažintos tik paskolos sutartį sudariusio sutuoktinio asmenine
skola. Įmonės nuostolinga veikla ir nepajėgumas grąžinti paskolos, gautos pagal vieno iš sutuoktinių
pasirašytą sutartį, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės veiklą asmenine sutartį sudariusio sutuoktinio veikla,
jeigu teismas nustato, kad įmonė plėtota šeimos interesais. Ta aplinkybė, kad už paskolą neįgyta turto,
nepatvirtina, kad paskola buvo panaudota ne šeimos interesais. Šeimos interesais paimta paskola gali būti
pripažinta tokia paskola, kuri panaudota įmonės veiklai, plėtojamai turint tikslą ir (ar) aprūpinant šeimą – t.
y. šeimos interesais, o ne tik tiesiogiai sutuoktinių ir kitų šeimos narių turto įgijimui, jų poreikių tenkinimui.
Prie šeimos interesų ir poreikių gali būti priskirtos ir sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančios
individualios įmonės plėtrai imamos paskolos. Paskola, kuri be kito sutuoktinio gauta ir panaudota
santuokos metu funkcionuojančiai individualiai įmonei kaip šeimos verslui, pripažįstama bendra, o ne
asmenine sutuoktinių paskola. Nors nenurodyta, kad paskolos sutartis sudaroma šeimos interesais, teismas
gali pagal kitas aplinkybes pripažinti tokius interesus buvus.

BYLA 3K-3-325/2009
Dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles

Turto padalijimo klausimai sprendžiami visų pirma vadovaujantis CK 3.118 straipsnio nuostatomis. Šiame
straipsnyje nustatyti tam tikri sutuoktinių turto dalijimo tvarkos ypatumai, taikomi tais atvejais, kai
sutuoktiniai turi vykdytinų prievolių. Tokiomis aplinkybėmis teismas, spręsdamas reikalavimą dėl
santuokinio turto padalijimo, turi vadovautis pagal įstatyme nustatytą veiksmų seką: pirma, sudaryti turto
balansą, kuriame turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtas; antra, iš
bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių
mokėjimo terminas yra suėjęs; trečia, jeigu po balanso sudarymo paaiškėja, kad, priteisus kreditoriams
mokėtinas sumas, bendro turto liko, šis padalijamas sutuoktiniams, priešingu atveju pripažįstama, kad
sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje dalytino turto neturi. Tokią sutuoktinių turto padalijimo praktiką
formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-
275/2007; 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007;
2004 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2004; 2003 m.
birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. A. M., B. L., bylos Nr. 3K-3-705/2003; ir kt.). Taigi
pagal CK 3.118 straipsnį, dalijant sutuoktinių turtą, turi būti sudaromas jų turto balansas, nustatomos
bendros, t. y. iš bendro sutuoktinių turto mokėtinos, ir asmeninės sutuoktinių skolos. Tik nustačius prievolių
pobūdį galima padaryti išvadas dėl atsakomybės pagal šias prievoles ir atitinkamai išvadas dėl to, ar lieka
turto, kuris gali būti padalijamas kaip sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Priklausomai nuo prievolės
atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis);
prievolei esant asmeninei iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių
reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 straipsnis); iš asmeninio
sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro
sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi
pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį;
tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai
pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo
teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą,
jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. S. V., bylos Nr.
3K-3-607/2007).

CK 3.28 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad sutuoktiniai, sudarę santuoką, sukuria šeimos santykius kaip
bendro gyvenimo pagrindą. CK 3.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti šeimos teisėmis,
t. y. draudimas jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar
įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems. Šiais principais yra grindžiamas ir sutuoktinių civilinės
atsakomybės pagal turtines prievoles teisinis reglamentavimas. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės
(vykdomos iš asmeninio sutuoktinio turto, o jo nepakankant iš bendro sutuoktinio turto dalies) ir prievolės,
kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, t. y. prievolės, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais.
Asmeninėmis laikomos prievolės, kurias sutuoktinis įgyja savarankiškai. CK 3.109 straipsnio 1 dalyje
pateiktas prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, sąrašas. Prie šių prievolių yra priskiriamos
ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorės nurodytoje teisės
normoje – CK 3.109 straipsnio 3 dalyje – nustatyta, kada solidariosios sutuoktinių prievolės neatsiranda,
nors pagal savo pobūdį tai galėtų būti tokia prievolė. Taigi tik nustačius bendruosius solidariosios prievolės
atsiradimo pagrindus, nustatytus CK 6.6 straipsnio 1 dalyje (solidariosios skolininkų prievolės gali atsirasti
arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimu, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus), svarstytinas CK 3.109
straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių buvimas, kai, nors esant bendriesiems pagrindams, solidariosios
sutuoktinių prievolės neatsiranda. Remiantis bendrosiomis prievolių teisės nuostatomis, solidarioji
skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis).
Viena tokių išimčių yra įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, iš kurios dispozicijos matyti, kad daugeliui
sutuoktinių sudaromų sandorių (jeigu jie susiję su namų ūkio išlaikymu ir pan.) taikoma solidariosios
prievolės atsiradimo prezumpcija. Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra
vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei
socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes).
Šeimos poreikių samprata taip pat kiekvienu atveju yra individuali.

CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio
sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Apie šios
prezumpcijos reikšmę kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta nurodant, kad ja siekiama palengvinti
civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo
galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. Š. v.
UAB „Gabuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-37-149/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
bankas „Hansabankas“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-117/2009). Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno
sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. CK nenurodyta, kad paskolos
sutarčiai sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, todėl galioja CK 3.92 straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta prezumpcija, tačiau ši prezumpcija, kaip ir kitos, gali būti paneigta įstatymuose nustatyta tvarka.
Tokio paneigimo galimybė yra įtvirtinta CK 3.96 straipsnyje, kuris suteikia teisę sutuoktiniui, nedavusiam
sutikimo sudaryti sandorį, ginčyti kito sutuoktinio sudarytus sandorius. Kasatorė šios prezumpcijos
paneigimo galimybe naudojosi nagrinėjamoje byloje, prašydama padalyti bendrąja jungtine nuosavybe
šalims priklausančias lėšas, esančias depozitinėje sąskaitoje, ir skirtas kreditorių reikalavimų įvykdymui
užtikrinti, teigdama, jog atsakovo prievolės kreditoriams yra jo asmeninės. Atsakovo su trečiaisiais
asmenimis (kreditoriais) sudarytų sandorių kasatorė neginčijo. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiųjų asmenų
savarankiški reikalavimai buvo išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais kitose civilinėse bylose, iš
atsakovo jiems priteisti pinigai. Šioje byloje nesant ginčo dėl prašomų padalyti lėšų teisinio režimo (niekas
neginčija, jog jos yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė), bylos nagrinėjimo dalykas buvo prievolių
pobūdžio nustatymas. Bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad kasatorė su
sutuoktiniu valdė didelius bendrai privatizuotų įmonių akcijų paketus, iš kreditorių pasiskolinti pinigai buvo
panaudoti verslui (apie tai pažymima ir kasaciniame skunde); ieškovė neginčijo AB „Ukmergės keliai“
akcijų pardavimo sutarties, po kurios sudarymo gauti pinigai buvo pervesti į depozitinę sąskaitą kreditorių
reikalavimų įvykdymui užtikrinti, taip pat ieškovė kartu su atsakovu dalyvavo svarstant skolos trečiajam
asmeniui V. Š. grąžinimo klausimą. Teismai taip pat nustatė, kad kasatorė sutiko su gautų už parduotas
akcijas pinigų pervedimu į depozitinę sąskaitą. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismai konstatavo, kad
paskolų panaudojimas verslui reiškia, jog pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos
pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl sprendė, jog iš bendro sutuoktinių turto
vykdytina prievolė atsirado CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja
išvadą, kad šalys, būdamos sutuoktiniai, turtą, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, naudojo, valdė bei
juo disponavo bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnis). Tais atvejais, kai sutuoktiniai yra privačių juridinių
asmenų dalyviai, valdantys didelius įmonių akcijų paketus, tokių įmonių verslo vystymo interesai paprastai
siejasi su šeimos interesais bei šeimos poreikių tenkinimu. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad,
atsakovui skolinantis pinigus verslo finansavimui, nebuvo atribotos asmeninės ir šalių valdomų įmonių lėšos
bei skolos. Nustačius, kad vienam sutuoktiniui šeimos interesais sudarius sandorį, kuriam sudaryti
nereikalingas rašytinis antrojo sutuoktinio sutikimas ir šiam nepaneigus CK 3.92 straipsnio 3 dalyje
įtvirtintos prezumpcijos, konstatuotina, jog iš tokio sandorio atsiradusi prievolė vykdytina iš bendro
sutuoktinių turto. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šalis, kuriai galioja prezumpcija (šiuo atveju –
kreditoriai) neprivalo įrodinėti preziumuojamo pagal įstatymą fakto, kuriuo grindžia savo reikalavimus ar
atsikirtimus, tačiau tuo atveju, kai kita šalis pateikia prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri remiasi
prezumpcija, vis dėlto turi įrodyti aplinkybes, dėl kurių ta prezumpcija pripažįstama galiojančia (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.
B. v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-509/2007). Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad kasatorė nepateikė
įrodymų, paneigiančių CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją, todėl kasacinio skundo argumentai
dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo atmestini. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė
šalių prievolės pobūdį, teisingai taikė ir aiškino CK 3.109 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad
prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto.

Pagal bendrą tvarką, sudarius sutuoktinių turto balansą, turtas, kuris skiriamas bendroms sutuoktinių
skoloms apmokėti, turi būti realizuojamas vadovaujantis CPK normomis, reglamentuojančiomis vykdymo
procesą. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad kasatorė prašė padalyti turtą – lėšas, esančias
depozitinėje sąskaitoje ir garantuojančias kreditorių reikalavimų sumokėti priteistas skolas patenkinimą.
Bylą nagrinėję teismai, nustatę prievolių pobūdį bei įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų prievolių
dydį, taip pat šalių turimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto dydį, pagrįstai sprendė, kad
santuokoje įgytas turtas tarp šalių negali būti dalijamas, kol neįvykdytos prievolės kreditoriams. Tai atitinka
CK 3.118 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei jau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

BYLA 3K-7-242/2009

Dėl piniginių sumų išieškojimo vykdymo iš sutuoktinių bendro ir asmeninio sutuoktinių turto

Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Priklausomai nuo prievolės
atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis);
prievolei esant asmeninei iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių
reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 straipsnis); iš asmeninio
sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro
sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi
pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį;
tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai
pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo
teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą,
jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. S. V., bylos Nr.
3K-3-607/2007).
23Taigi, prievolės pobūdžio nustatymas, taip pat galimybės išieškoti iš bendro sutuoktinių turto
konstatavimas yra teismo prerogatyva. Antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra
suteikusi vykdomųjų dokumentų vykdymo bei kitas funkcijas, tokios teisės neturi, tačiau vykdymo procese
turi teisę kreiptis į teismą dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo (CPK
589, 593 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad prievolė, dėl kurios nevykdymo priimtas teismo sprendimas,
kilusi iš paskolinių santykių ir yra bendroji sutuoktinių prievolė, todėl sprendė, jog išieškojimas turi būti
nukreiptas į bendrą sutuoktinių turtą, o jo esant nepakankamai – į kasatorės ir jos sutuoktinio asmeninės
nuosavybės teise priklausantį turtą. Kasatorės teigimu, teismai netinkamai nustatė prievolės pobūdį, nes
nesivadovavo CK 3.109 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl šio kasatorės
argumento.

Civilinio kodekso 3.28 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos
santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą. CK 3.5 straipsnio 3 dalis įtvirtina draudimą piktnaudžiauti
šeimos teisėmis, t.y. draudžia jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų
asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems. Šiais principais yra grindžiamas ir
sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles teisinis reglamentavimas. Sutuoktinių prievolės
gali būti asmeninės (vykdomos iš asmeninio sutuoktinio turto, o jo nepakankant iš bendro sutuoktinio turto
dalies) ir prievolės, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (t.y. prievolės, kurias įgyja abu sutuoktiniai
šeimos interesais). Asmeninėmis laikomos prievolės, kurias sutuoktinis įgyja savarankiškai. CK 3.109
straipsnio 1 dalis pateikia sąrašą prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Prie šių prievolių
yra priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorės
nurodytoje teisės normoje – CK 3.109 straipsnio 3 dalyje – nustatyta, kada solidarioji sutuoktinių prievolė
neatsiranda, nors pagal savo pobūdį tai galėtų būti tokia prievolė. Taigi, tik nustačius bendruosius
solidariosios prievolės atsiradimo pagrindus, nustatytus CK 6.6 straipsnio 1 dalyje (solidarioji skolininkų
prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimu, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus),
svarstytinas CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių buvimas, kai, nors esant bendriesiems
pagrindams, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda. Remiantis bendrosiomis prievolių teisės
nuostatomis, solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK
6.6 straipsnio 1 dalis). Viena tokių išimčių yra įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, iš kurios dispozicijos
matyti, kad daugeliui sutuoktinių sudaromų sandorių (jeigu jie susiję su namų ūkio išlaikymu ir pan.)
taikoma solidariosios prievolės atsiradimo prezumpcija. Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus
šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų
pajamų, turtinės bei socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų
tenkinimo galimybes). Nagrinėjamoje byloje teismai, aiškindami teismo sprendimo vykdymo tvarką, nustatė
teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad sandoris buvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti, atitiko abiejų
sutuoktinių interesus, todėl pagrįstai netaikė CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad bendroji sutuoktinių
prievolė atsirado CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta,
kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio
iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis
vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, esant sąlygai, kad pastaruoju
atveju sandoris sudarytas šeimos interesais. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad
sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas
rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Apie šios prezumpcijos reikšmę kasacinio teismo praktikoje jau yra
pasisakyta nurodant, kad ja siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius
asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. Š. v. UAB „Gabuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-37-149/2008; 2009 m.
kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-117/2009).
CK nenurodyta, kad sudaryti paskolos sutarčiai reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, todėl galioja
CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas nustatė teisiškai
reikšmingas bylos aplinkybes, kad sandorio sudarymo metu šalys gyveno kartu, paskolos sutartis buvo
sudaryta šeimos interesais ir konstatavo, jog šios prezumpcijos kasatorė nepaneigė. Kasacinis teismas yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nustačius, kad vienam
sutuoktiniui šeimos interesais sudarius sandorį, kuriam sudaryti nereikalingas rašytinis antrojo sutuoktinio
sutikimas ir šiam nepaneigus CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, konstatuotina, jog iš tokio
sandorio atsiradusi prievolė vykdytina iš bendro sutuoktinių turto.

Tais atvejais, kai sutuoktinių kaip skolininkų pareiga yra solidarioji, kreditorius turi teisę reikalauti, kad
prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai (skolininkai), tiek bet kuris iš jų atskirai (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius prašė priteisti skolą tik iš vieno sutuoktinio, todėl teismo sprendimo
dėl skolos priteisimo rezoliucinėje dalyje yra nurodytas tik vienas kreditoriaus pasirinktas skolininkas
(kasatorės sutuoktinis), tačiau sprendimo vykdymo procese kreditorius pageidavo, kad prievolę įvykdytų
abu solidarieji skolininkai. Pagal bendrąją taisyklę, esant solidariajai prievolei, jeigu jai įvykdyti nepakanka
sutuoktinio (skolininko) asmeninio arba bendro (ir) bendro sutuoktinių turto, išieškojimas turėtų būti
nukreipiamas ir į kito sutuoktinio asmeninį turtą. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi,
kad jeigu sutuoktiniai kreditoriams atsako solidariai, išieškojimas iš asmeninio sutuoktinių turto (CK 3.313
straipsnis) galimas tik tuo atveju, kai dėl sutuoktinio (skolininko) yra priimtas teismo sprendimas. Tik tada
yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą, įgalinantį antstolį išieškojimą iš asmeninio sutuoktinių turto įvykdyti
teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Hansabankas“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-114/2008).
Nagrinėjamoje byloje kasatorė nebuvo įtraukta į bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimą, todėl kasaciniame
skunde keliamas klausimas, kad apeliacinės instancijos teismas, išaiškindamas teismo sprendimo vykdymo
tvarką, nurodant, jog skolos išieškojimas gali būti nukreiptas ir į kasatorės asmeninį turtą, nukrypo nuo
suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Visų pirma išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja,
kad šioje byloje nustatytos ir kasatorės skunde nurodytos nutarties aplinkybės nėra tapačios. Nurodytoje
byloje 3K-3-114/2008, nesant procesinio teismo sprendimo, išieškojimas antstolio patvarkymu, buvo
nukreiptas į kito sutuoktinio asmeninį turtą, kuris buvo parduotas iš varžytynių, t. y. vykdomieji veiksmai
buvo atliekami nesant teismo procesinio dokumento bei jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento.
Minėtoje byloje buvo konstatuota, jog antstolis veikė viršydamas savo kompetenciją (ultra vires).
Nagrinėjamoje byloje klausimą dėl galimybės nukreipti išieškojimą į kasatorės dalį bendrojoje jungtinėje
nuosavybėje sprendė teismas, nustatydamas prievolės pobūdį, ir, tai nustatęs, CPK 589 straipsnio pagrindu
priėmė nutartį, išaiškindamas priimto teismo sprendimo vykdymo tvarką.

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota principinė nuostata, kad tuo atveju, kai civilinė atsakomybė
pagal prievolės prigimtį tenka abiem sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams ir prievolės vykdomos
iš bendro sutuoktinių turto, tai teismo procese, susijusiame su šios prievolės išieškojimu, turi dalyvauti abu
sutuoktiniai, į bylą turi būti traukiami bendraatsakoviais tie asmenys, į kurių turtą pagal prievolės prigimtį
gali būti nukreiptas išieškojimas (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 3.109 straipsnio 1 dalis).
Teismas neturi spręsti klausimo dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis),
išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir byloje nedalyvaujantiems asmenims
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. Š. v. UAB „Gabuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-149/2008). Toje
pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad vieno iš sutuoktinių neįtraukimas į pirminį
teismo procesą nesudaro pagrindo panaikinti kasacine tvarka skundžiamų teismų priimtų procesinių
sprendimų, jeigu skolos išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto klausimas buvo nagrinėjamas vykdymo
proceso metu teisme, apskundžiant antstolio veiksmus, kur dalyvavo visi suinteresuoti asmenys. Toks teisės
aiškinimas pateikiamas ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V.
v. V. R., bylos Nr. 3K-3-607/2007). Taip pat šis aiškinimas yra grindžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktika. CPK 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra
neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo
tvarką. Toks antstolio prašymas nagrinėjamas CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje
procesas vyko žodine tvarka, kurio metu kasatorė buvo išklausyta, teikė įrodymus bei naudojosi visomis
procesinėmis teisėmis, suteikiančiomis galimybę ginti savo teises bei įstatymo saugomus interesus. Taigi,
klausimą dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio išsprendė ne antstolis, o teismas. Nurodytos Konvencijos 6
straipsnis suteikia asmeniui teisę kreiptis į teismą dėl jo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo
išnagrinėjimo. Tam, kad ši teisė būtų efektyvi, asmuo turi turėti aiškią ir praktinę galimybę ginčyti aktus,
ribojančius jo teises (žr. Bellet v. France, judgment of 4 December 1995, § 36). Tai taikoma ne tik jau
inicijuotam (prasidėjusiam) procesui. Šia nuostata gali remtis bet kuris asmuo, kuris mano, kad jo civilinio
pobūdžio teisių suvaržymas yra neteisėtas ir skundžiasi dėl to, jog neturėjo galimybės pateikti savo
reikalavimus teismui pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas (žr. Canete de Goni v. Spain, no.
55782/00, judgment of 2003 January 15, § 34, The Holy Monasteries v. Greece, judgment of 9 December
1994, § 80 ir kt.).

CPK 116 straipsnio 1 dalyje pateikta teismo procesinių dokumentų sąvoka. Tai teismo proceso metu priimti
dokumentai – sprendimai, įsakymai, nutartys ir kt. Prie vykdytinų dokumentų pagal CPK VI dalyje
išdėstytas taisykles yra priskiriami ne tik teismo sprendimai, bet ir nutartys civilinėse bylose (CPK 584
straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje ginčijami klausimai buvo išspręsti teismo procesiniu
dokumentu – nutartimi. Procesinio dokumento pavadinimas nekeičia juo sukuriamų teisinių padarinių.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai klausimą dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio
nustatymo bei išieškojimo nukreipimo į atitinkamo teisinio režimo turtą išsprendė teismas procesiniu
dokumentu – nutartimi, teismo procese dalyvaujant suinteresuotiems asmenims, nėra pagrindo pripažinti,
jog buvo pažeista asmens teisė į teismą. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo
vykdymo tvarkos išaiškinimo procese, nustatant sutuoktinių prievolės pobūdį, nesprendžiami teisės į turtą
klausimai. Išnagrinėjusi bylą teisės taikymo ir aiškinimo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl ši nutartis paliktina nepakeista.

BYLA 3K-3-243/2009

Dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo

Nepriklausomai nuo to, kuriuo būdu sprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas – abiejų sutuoktinių
bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu ar dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės – įstatyme visais atvejais
teismas įpareigojamas išspręsti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimą (CK 3.53
straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatyminis reikalavimas grindžiamas tuo, kad
santuokos nutraukimas kartu yra ir bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas (CK 3.100
straipsnio 4 punktas).

Sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, pažymėtina, kad įstatyme
visų pirma suteikiama galimybė sutuoktiniams turtą pasidalyti jų susitarimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis), ir
tik nesant susitarimo dėl turto pasidalijimo turtas dalijamas teismo sprendimu. Galimybė turtą, kuris yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pasidalyti sutuoktinių susitarimu leidžia turtą sutuoktiniams
pasidalyti optimaliausiu jiems būdu, maksimaliai atsižvelgiant į kiekvieno iš jų, o esant kitų šeimos narių –
ir į šių poreikius, konkretaus turto paskirtį, jo panaudojimo ypatumus, kitas svarbias aplinkybes. Tai atitinka
ir teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principą, pagal kurį asmuo turi teisę kreiptis į teismą tam, kad
būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
Taigi tik sutuoktiniams turto nepasidalijus jų susitarimu turtas dalytinas teismo sprendimu. Tuo tikslu ieškinį
reiškiančiam sutuoktiniui privalu ieškinyje nurodyti duomenis apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimą jį
padalyti (CPK 382 straipsnio 4 punktas). Tam, kad būtų galima padalyti sutuoktinių bendrąją jungtinę
nuosavybę, turi būti sudaromas sutuoktinių turto balansas, kuriame pirmiausia nustatomas bendras
sutuoktinių turtas ir vieno bei kito asmeninis turtas. Iš bendro sutuoktinių turto sumokėjus (priteisus) iš šio
turto mokėtinas skolas bei sudarius kompensacijų balansą, likęs bendras turtas dalijamas lygiomis dalimis
(CK 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis). Taigi sutuoktinių bendro turto dalių lygybė yra
įstatyminė prezumpcija, nuo kurios gali būti nukrypstama tik CK 3.123 straipsnyje nustatytais atvejais. Šie
klausimai yra gana plačiai išanalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v.
B. J., bylos Nr. 3K-3-353/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos
Nr. 3K-3-14/2008, ir kt.).

Tiek įstatyme (CK 3.127 straipsnio 3 dalis), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-108/2004), dalijant sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės
teise priklausantį turtą, prioritetas teikiamas turto dalijimui natūra. Turtas padalijamas natūra, jeigu toks
padalijimo būdas yra galimas. Galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali
eliminuoti tiek objektyvios (pvz., turto nedalumas), tiek subjektyvios (pvz., itin konfliktiški sutuoktinių
santykiai) priežastys. Taigi turto nedalumas gali situaciją modifikuoti taip, kad nesant galimybės nedalaus
turto dalies kompensuoti kitu turtu, daiktas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu įpareigojant jį
kompensuoti antrajam šio dalį pinigais. Klausimas, ar konkretus turtas (daiktas) dalus (nedalus), yra
vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo konkrečios bylos individualių aplinkybių. Į sutuoktinių nuomonę dėl
turto dalumo turi būti atsižvelgiama, bet teismo ji nesaisto. Teismų praktikoje nedaliu turtu pripažįstamas
vieno kambario butas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-282/2008; 2002 m.
balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. B. B., bylos Nr. 3K-3-613/2002, ir kt.). Tačiau kai
tenka dalyti didesnį butą (kelių kambarių) arba gyvenamąjį namą, paprastai toks turtas nelaikomas nedaliu ir
vienam iš sutuoktinių natūra priteisiamas atsižvelgiant į kitus CK 3.123 straipsnyje nurodytus reikšmingus
kriterijus, pvz., nepilnamečių vaikų interesus, itin komplikuotus sutuoktinių tarpusavio santykius ir kt. (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje D. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-26/2006). Nagrinėjamoje civilinėje byloje
sutuoktiniams priteista po 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas yra net 378,50 kv. m. Abejonių
dėl tokios apimties (dydžio) turto dalumo šiuo atveju nekyla. Aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių yra
išvykęs gyventi ir dirbti į kitą vietovę, savaime nesuponuoja objektyvaus reikalingumo visą daiktą natūra
priteisti kitam sutuoktiniui, nesant galimybės turto dalies kompensuoti kitu sutuoktinių turtu. Kita vertus,
didelės vertės turto priteisimas natūra vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam šio
dalį pinigais, turi būti realus ir nesukelti galimų didelių neigiamų padarinių turtą natūra gavusiam
sutuoktiniui, t. y. turtą natūra gavęs sutuoktinis turi finansiškai išsigalėti sumokėti piniginę kompensaciją.
Netoleruotina situacija, kai sutuoktiniui, siekiančiam įvykdyti savo piniginę prievolę, tektų natūra priteistą
turtą parduoti arba netgi išvaržyti. Šiuo aspektu įvertinant situaciją, vienas iš reikšmingų šaltinių, leidžiančių
įvertinti sutuoktinių galimybes įvykdyti galimas kompensacines pinigines išmokas, yra sutuoktinių turto
balansas, kuriame, be materialaus turto, turi atsispindėti ir sutuoktinių turimos lėšos. Nagrinėjamu atveju
sutuoktiniai nedeklaravo lėšų sudarant turto balansą, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nė viena
iš šalių neišsigali iš karto sumokėti kitai šaliai piniginės kompensacijos už šiai tenkančią nekilnojamojo turto
dalį.

Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus ir viršyti
pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Tai reiškia, kad, esant ginčui dėl turto padalijimo,
teismas nėra suvaržytas konkrečiais sutuoktinių reikalavimais, bet turi išspręsti turto padalijimo klausimus
tokiu būdu, jog laikantis įstatymų reikalavimų turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito
sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių
poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bendrosios jungtinės
sutuoktinių nuosavybės klausimus iš esmės sprendė laikydamasis įstatymo reikalavimų. Kasatoriaus
argumentai dėl teismų nukrypimo nuo kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d.
nutarties, priimtos civilinėje byloje D. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-26/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutarties,
priimtos civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008) neturi įtakos šios bylos sprendimui, nes
vienoje iš nurodytų civilinių bylų keturių kambarių buto pripažinimą nedaliu lėmė jo specifinis
išplanavimas, o kitoje byloje namų valdos padalijimo natūra negalimumas pagrįstas tuo, kad ši dar nebaigta
statyti, be to, byloje konstatuoti itin priešiški sutuoktinių santykiai ir tėvo konfliktavimas su vaikais, taip pat
kriminalinės bausmės dėl nusikalstamo poveikio sūnui skyrimo faktas. Taip pat pažymėtina, kad abiejose
nurodytose bylose sutuoktinės prašė turtą natūra skirti joms. Darytina išvada, kad kasaciniame skunde
nurodytų bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl prieštaravimas teismų
praktikai nekonstatuotinas.