TURINYS

1. Įvadas 3
2. Biografijos bruožai 4
3. „Miškais ateina ruduo“ 5
4. Kritikų mintys 8
5. Hayden White istoriografinio pasakojimo poetika 10
6. Išvados 11
7. Literatūra 12
 ĮVADAS

„Miškais ateina ruduo“ yra epinis realistinis kūrinys, artimas tradiciniam lietuvių
romanui, tačiau jo audinyje liejasi ir moderniosios prozos spalvos, sužėrinčios netikėtomis
metaforomis, originaliai palyginimais, paralelizmais, laisvu kalbėjimu. Rašytojas daug dėmesio
skyra egzistencinių problemų įprasminimui per gamtos ir žmogaus vienovę. Pasigėrėjimą kelia
vaizdingas sakinys, spalvingos, nepakartojamos veikėjų charakteristikos.
Darbe bus apžvelgiamas šis, pats brandžiausias, Mariaus Katiliškio romanas.
Darbo tikslas – trumpai susipažinti su Mariaus Katiliškio biografija bei jo romanu
„Miškais ateina ruduo“, apžvelgti kritikų mintis apie šį romaną ir jo autorių, išanalizuoti kūrinį,
remiantis Hayden White istoriografinio pasakojimo poetika.

2
 BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 dieną Gruzdžiuose,
Šiaulių apskrityje. Žagarėje baigęs progimnaziją, tarnavo kariuomenėje, o grįžęs įsidarbino
Pasvalio bibliotekoje. Labai traukė knygos, tad jų prisiskaičius pačiam kilo noras rašyti. „Visi
gerieji lietuvių rašytojai žavėjo, ką čia ir sakyti. Pamenu tik, kad kartą apmaudingai ištariau- kad
sugebėčiau rašyti taip kaip Petras Cvirka, tai ko bereikėtų...“1
Pirmasis Mariaus Katiliškio apsakymas pasirodė 1932 metais. Jo apsakymus ir eilėraščius
spausdino Šiaulių savaitraštis „Naujienos“, žurnalai „Karys“, „Trimitas“. Literatų dėmesį
patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ (1931-1940), kurį
redagavo J. Keliuotis. B. Brazdžionis prisimena:
„Albinas Vaitkus buvo baigęs keturias klases, taigi jau mokslo ragavęs, su literatūra
susipažinęs. Ne išmoktu, o natūraliu pasakojimu, sodriu žodžiu, gaivia fraze jis tuojau
užimponavo sostinės literatus, redaktorius galėjo didžiuotis atradęs natūralų talentą, kurio
žmonės ir situacijos buvo plėšte išplėštos iš gyvenimo, dar garuojančio gyvybe“.2
Pasitraukęs į Vakarus, M. Katiliškis keletą metų gyveno Vokietijoje, kurį laiką studijavo
meną Freiburge. 1948 m. išėjo novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda“. Nuo 1949 rašytojas
apsigyveno JAV, Čikagoje, išleido dar du apsakymų rinkinius(„Šventadienis už miesto“ 1963 bei
„Apsakymai“ 1975) ir tris romanus „Užuovėja“ 1952m., „Miškais ateina ruduo“ 1957m.,
„Išėjusiems negrįžti“ 1958m.
Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. Kankino Lietuvos ilgesys. Ieškodamas
ramybės ir artimesnio kontakto su žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats
pasistatė namą, pasisodino medžių. Įsikūręs sodyboje pasijuto arčiau žemės. Tačiau tėvynės
ilgesys neišblėso visą gyvenimą. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti“ gavimo proga 1960
metais rašytojas kalbėjo:
„Savoji žemė kaip buvo, taip ir pasiliks ta pati, sunki, nepažeidžiama, nors viską mes
panaudotume savam niekingumui pareikšti. Viskas prieš ją nublanksta, o mes tik plėšomės be
reikalo. Bet gal tai būtina, kad įrodžius savo teisę joje gyventi, savo protestu įrodžius
prigulmingumą žemei? Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė,
kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina- nebesugrįžimas jon!
Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur.“3

1
Katiliškis M., Vietoj autobiografijos.- Egzodo rašytojai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 391.
2
Bernardas Brazdžionis ...- Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje, Chicago, 1986;
3
Katiliškis M., Aukščiausia kaina...-Išėjęs negrįžti, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas,1986,p. 20.

3
 „MIŠKAIS ATEINA RUDUO“

Romanas „Miškais ateina ruduo“ turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį
vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei determinizmo.
Romane „Užuovėja“ Gružiškių kaimas „uždarytas“ cikliniame metų laike, panaši ir šio romano
(„Miškais ateina ruduo“) samprata. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžintąjį ritmą:
gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat
gamtos kūrinys, neatskiriama jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo. Tačiau jaunoji
karta suardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ar aklai veržiasi į naują erdvę bei laiką. Tai
neišvengiama, nors senieji pranašauja: „Nieko gero jau nebebus“.
Romano „Miškais ateina ruduo“ ašis- lietuvis ir miškas. Galbūt Katiliškį paveikė A.
Maceinos raštai. Juk tai jis rašė:
„Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų
vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą,
kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai“.4
Galbūt tokios įtakos nė nereikėjo, nes, kaip minėta, Marius Katiliškis pats savo
prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Jo vaikystės pasaulį supo „miškų lankas“,
sodybą- paties sodinti medžiai.
Šio romano veiksmo erdvė- miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės medis-
lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai minimi romano pavadinime, o pačiame romane tampa vienu
svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas: „Tarpumiškio sodybos vienu žvilgsniu
apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“. Autorius ne kartą pabrėžia tą
ypatingą savojo pasaulio uždarumą: „uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime
gimė ir sklido pačiame miške“. „Miškų ratas“, „miškų lankas“- tai rašytojo mėgstami apskritimo,
uždaros erdvės vaizdiniai. Ir šiame romane rašytojo kuriamas pasaulis bei žmonės gyvena
gamtos laiko rėmuose, jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų
kaita- nuo pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema neakcentuota , bet ji yra veikėjų
nuojautose: „Geriau negalvoti, kas bus žiemą /.../ žiema žymi negandą ir vargą“.
Miško vaizdai- svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis. Juose įspūdingai fiksuojama
metų laikų kaita, jie plėtoja romano veiksmą, atveria veikėjų charakterius. Romano struktūros ir
semantikos atraminiais taškais tampa trys miško naikinimo aprašymai, trys jo kančios etapai.
Taip pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“, išseko gamtiškasis jo laikas su
„baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais amžinų medžių pavėsiuose“. Uždara erdvė turi
4
Maceina A., Raštai, Vilnius: Mintis, 1991, t. 1, p.474.

4
plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs
permainoms.
Ypač ryškūs keturių romano veikėjų charakteriai : Tiliaus, Agnės, Monikos ir Doveikos.
Jie sudaro dvi opozicines poras. Agnė ir Tilius priklauso miško žmonių poliui, o Monika ir
Doveika- civilizacijos poliui. Visus keturis rašytojas „patikrina“ mišku. Tiliui miškas yra namai,
kuriuose telpa visas jo gyvenimas („Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė
miškų padūmavęs lankas“). Agnė tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais („Ji pati savimi buvo
pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“). O Monikai
gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui („Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina
statinių tvora, neperlipama, neperlendama“). Domeikos valdose ypač gražus ir švarus miškas,
tačiau šeimininko santykis tik pragmatikas („Ten žaliavo turtai, lobis, kapitalas...“).
Tilius ir Agnė tebėra kaimo bendruomenės atstovai, o ne savarankiškos individualybės,
kurios galėtų imtis atsakomybės už savo likimą.
„Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet tą tikrovę
tiktai išreiškia. Žmogus savo mintimis ir jausmais tiktai išsako tai, kas gamtoje jau savaime
glūdi.“5
Doveika ir Monika, atėję į Basiuliškes iš kito pasaulio, įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą.
Tačiau jie stokoja kultūros žmogaus intelekto ir moralės. Jų aktyvumas primityvus, agresyvus,
plėtojasi necivilizuotomis formomis, atpalaidavus tamsiąsias prigimties jėgas, nežabotus
instinktus. Doveika tampa turtuoliu, apgaule pasiglemžęs senųjų Striūnų ūkį ir visą gyvenimą
skriausdamas silpnesnius už save. Monika irgi turi savanaudiškų kėslų, sutikdama tekėti už
turtingo senio. Jie abu tampa pavojingo užkrato nešiotojais, kurie negali nei patys būti laimingi,
nei kitų padaryti laimingų. Visi keturi romano veikėjai, nors ir dėl skirtingų priežasčių, yra
pavaldūs likimui, neįspėjamiems jo dėsniams.
Storiausiu brūkšniu brėžiama pagrindinio romano herojaus Tiliaus likimo linija. Jo
gyvenimas tarsi pakartoja visos „miško tautos“ epopėją. Tiliaus charakteris ir likimas skleidžiasi
nuolatinio nerimo ir įtampos situacijose, reikalaujančiose pasirinkimo, apsisprendimo. Tokia yra
jau pradinė situacija, nuo kurios rašytojas pradeda vynioti savo veikėjo gyvenimo kamuolį.
Sutinkame Tilių dirbantį pavasarėjančiame miške su zimagorais. Tačiau jam tai laikinas darbas.
Jis laukia pakvietimo į valdišką darbą. Šeštadienį rengiasi namo, bet... neišeina, pasigeria,
įsivelia į muštynes, pakliūva daboklėn ir kaip baustas praranda teisę dirbti pasienio policijoje.
Vėl laukia zimagoro dalia prie melioracijos darbų. Laikinai nueina padirbėti pas ūkininką, bet...
pasilieka. Meilės dilema Agnė - Monika irgi išsisprendžia be jo pastangų. Laimi stipresnė,
agresyvesnė („Jis negalėjo atsispirti su įniršiu plaunančiai vilniai“). Ir pagaliau, kai su gaisrais

5
Šilbajoris R., Netekties ženklai, Vilnius: „Vaga“, 1992, p. 335.

5
ateina ruduo, Tilius visai aiškiai pajunta savo išsipildysiančios lemties valandą: „Akių vyzdžiai
išsiplėtė, suvokus negailestingą įspėjimą, kad laikas yra atėjęs ir jam“. Kraupdamas iš mirtinos
baimės, jausdamas, jog netrukus viską praras, jis lydėjo gęstančią saulę taip, lyg ją regėtų
paskutinį kartą. Tačiau vis tiek nuolankiai priima visa kaip „lemties pirštą“. Jau romano
pradžioje nuskambėjusiame klausime - „Argi visa, ką jis darys, jau iš anksto pasmerkta nesėkmei
ir pražūčiai?“ – daugiau pasmerktumo negu vilties.
Prie kiekvienos dilemos rašytojas stabteli, drauge su herojumi svarsto jo pasirinkimo
variantus ir analizuoja pasidavimo likimui priežastis. Tilius yra kryžkelės žmogus, tikras
tarpukario nepriklausomos Lietuvos, dar jaunos valstybės, nespėjusios įsitvirtinti Europoje,
atstovas. Pradėjęs, bet netesėjęs. Išėjęs, bet neparėjęs.
Tilius, išeivis iš senojo kaimo, gamtos žmogus, pakliūva į naujas, netradicines socialines
aplinkybes. Į kraštą veržiasi civilizacija, jaunimui veriasi platesnės galimybės ir perspektyvos.
Ne vienas išsiveržia iš uždaro kaimo gyvenimo, išsimokslina, gauna tarnybas miestuose. Tilius
taip pat turi šviesių siekimų, bet dėl varganos socialinės padėties ir menko išsilavinimo jaučiasi
aplenktas bendraamžių ir paliktas vienas. Neturtas, tėvo netektis, vienišumas išugdė
nepasitikėjimą savimi, menkavertiškumo jausmą. Valingam žingsniui, sąmoningam poelgiui
reikia pastangų, kurių niekas nepalaiko, niekas nepaskatina. Tokios aplinkybės kartu su pasyvia
lietuvio prigimtimi ir lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam likimui.
Kaip pats rašytojas suderina lietuvio konservatyvumą, idealistinį troškimą išsaugoti savo
žemdirbių tautos archajišką etninę bei etinę kultūrą ir modernaus XX amžiaus žmogaus
pasaulėžiūrą, supratimą, kad ir socialinė bei ekonominė pažanga, ir intelektualinė kultūra eina
kartu su civilizacija? Visa suprasdamas, autorius tik parodo, per kokią sumaištį ir chaosą
kuriamos naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos
visuomenės kelią.
Romane „Miškais ateina ruduo“ gausu tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpio
ženklų. Knygą galima skaityti kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško, t.y. iš
mitologinės sąmonės į istorinę. Mažas, tarp miškų pasiklydęs Virsnių kaimelis tampa
miniatiūriniu visos Lietuvos modeliu.
Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai – miško, žmogaus ir tautos istorinė lemtis –
sugula į vieną. Tačiau didžiausia rašytojo sėkmė vis dėlto yra charakteriai – be galo gyvi,
savaimingi ir taip aistringai trokštantys laimės, kad net negali smerkti jų dėl klaidų.

6
 KRITIKŲ MINTYS

Marius Katiliškis išeivijos prozoje laikomas ryškiausiu kaimo realizmo atstovu. Ši etiketė
dažnai prisegama rašytojams, kurių veikalų siužetai, personažai ir problematika paimti iš
Lietuvos ūkininkų gyvenimo. Yra įprasta galvoti, kad ūkininkai, gyvendami taip arti žemės,
dirbdami rankomis, apsupti gamtos, yra arčiau tikrovės, neužtušuotos iliuzijomis. Iš tikrųjų
literatūroje realizmo neapsprendžia tai, ką rašytojas pasirenka kaip medžiagą savo kūrybai. Tai,
kas realistus skiria nuo kitų srovių rašytojų, yra pasirinkimas atkurti jų pasirinktų charakterių
aplinką su fizinėmis ir psichologinėmis detalėmis. Aplinką, kuri skaitytojui yra pažįstama ne
intelekto ar fantazijos dimensijoje, bet žmogiškai išgyvenant kliūtis, statomas bet kokios
aplinkos individui. Realizmo skalė labai plati – nuo Henry Jamenso salionų iki Aleksandro
Solženicyno Gulago. Genialiausi realistai, pvz., Honore de Balzacas, žmogaus fizinę aplinką
paverčia jo aistrų, psichologinių konfliktų, jo tragikos išraiška. Vieni realistai perteikia aplinką,
akcentuodami ryškiausias jos detales, išmesdami viską, kas yra neesminio, kaip daro Ernestas
Hemingway‘us, kiti pateikia tirštą aplinkos tekstūrą, pilną spalvų, formų, elgesio niuansų, visus
žmogaus pojūčius erzinančių elementų, kaip daro Johnas Updike‘as. Koks bebūtų jų stilistinis
priėjimas, visiems realistams svarbi tikrovė ne tokia, kokia ji gali būti, bet tokia, kokia ji yra.
Marius Katiliškis savo kūryboje siekė būti autentiškas ne vien vaizduodamas savo
pasirinktų personažų buitį. Jo ūkininkai, samdiniai, mažų miestelių valdininkai, karo audros
išblaškyti ir sužaloti kareiviai ir pabėgėliai, socialinėje struktūroje nesugebantys pritapti žmonės
– visi jie yra daugiau negu ornamentinės peizažo figūros, kaip dažnai pasitaiko mūsų prozoje.
Prieškarinis Lietuvos kaimas, kurio aplinka sudaro pagrindą jo geriausiems veikalams –
Užuovėja ir Miškais ateina ruduo – yra daugiau negu nostalgiška kelionė į praeitį. Katiliškio
gamtos aprašymai sudaro daugiau nei pusę Miškais ateina ruduo teksto. Jo kalbos turtingumas
liejasi srautu nuo rugių varpos iki miško tankumyno – viskas svaigina jo pojūčius.
Šiame veikale plačiausiai pasireiškia abi Katiliškio talento pusės: konkretus ir seksualus
aplinkos sukūrimas ir psichologinė žmogaus kova su likimu.
Miškais ateina ruduo intriga labai paprasta. Du klasikinius trikampius – vyras tarp dviejų
moterų ir moteris tarp dviejų vyrų – jungia pagrindinis romano veikėjas jaunas medžių kirtėjas,
vėliau samdinys, Tilius. Jis stovi tarp dviejų impulsų – jaunatviškos, šviesios ir trapios meilės
Agnei ir instinktyvios, tamsios ir destruktyvios meilės Monikai. Veikalo pradžioje Tilius yra
pilnas energijos ir nežino, kur ją išlieti, pilnas svajonių apie ateitį, kuri nėra labai konkreti, ir
jausmo, kad jis netelpa į siaurus savosios egzistencijos rėmus. Jo kelias per tris metų ciklus –
pavasario medžių kirtimo darbus, per vasaros aistros įkarštį ir rudens artėjančią grėsmę – priveda
7
jį prie sąmoningo susidūrimo su savo likimu, kurį apsprendžia jo prigimtis. Skaitytojai Tiliaus
likimą supranta daug geriau negu jis pats. Tai būdinga romano specifikai: Katiliškis atskleidžia
savo herojų per dialogą ar per jo mintis, bet pats būdamas viską žinančio pasakotojo rolėje. Jis
yra Tiliaus jausmų ir veiksmų aiškintojas, advokatas ir teisėjas. Tai stilistinė priemonė,
sulėtinanti veiksmo eigą ir manipuliuojanti skaitytojo reakcijomis, ji būdinga daugiau
devynioliktojo, negu dvidešimtojo amžiaus romanui. Tilius yra instinkto auka, naivios prigimties
susidūrimas su vidinėmis jėgomis, kurioms jis nežino vardo. Romane personažai neturi
racionalios analizės įrankių, jų konfliktai vyksta arenoje, matomoje pro rašytojo, ir tik jo vieno,
prizmę.
Tiliaus ir Monikos psichologinė įtampa kyla iš trijų konfliktų sferų. Pirmoji ir plačiausia
yra jų bandymas išsiveržti iš savo aplinkos, kuri juos užgožia ir žlugdo jų siekimus. Antroji – tai
konfliktas su kitais, kurie arba bando jais manipuliuoti (Monikos atveju), arba paprasčiausiai
nesupranta (Tiliaus atveju). Trečioji, psichologiškai giliausia – tai konfliktas su savo prigimtim,
erotiniu pradu. Šie konfliktai ir sudaro Miškais ateina ruduo dinamiką.
Aplinka yra Virsnių kaimas, atskirtas nuo didžiojo pasaulio tankiais ir tamsiais miškais,
pelkėmis, pilnomis gyvačių, vieta, į kurią ir kelias dar naujas, dar pavasario atolaidos uždaromos.
Aplinka čia apibūdinama kalėjimo įvaizdžiu, kas atitinka Monikos dvasios būklę.
Katiliškis nori parodyti, kaip veržlią seksualią moterį slopina siauri jos kasdienybės rėmai.
Atskleidžia ją kaip asmenį be ateities iliuzijų.
Nė vienas Miškais ateina ruduo charakteris nesueina į atvirą konfliktą su kitais. Išskyrus
turtingą Doveiką, į kurį žiūrima su nepasitikėjimu, kiti trys – Tilius, Agnė ir Monika neturi
antagonistų, stojančių prieš jų siekimus. Psichologinis konfliktas kyla iš bejėgiškumo, žiūrint
ateičiai į akis. Romane, kuris pilnas neišsipildžiusių norų, tramdomo, tylaus pykčio, išorinių
konfliktų nedaug.
Šių dienų skaitytojui Katiliškio tonas gali atrodyti perdėtas. Tie „dideli įvykiai“ yra
pirmoji merginos naktis su vyru, šių dienų romanuose neturinti didesnės reikšmės nei
išsikraustymas iš tėvų namų ar kokia kita buitinė detalė. Miškais ateina ruduo yra vienas iš
nedaugelio mūsų literatūros romanų, kur asmeniškos laimės troškimas nėra nei stilizuojamas, nei
sociologizuojamas.

8
 HAYDEN WHITE
ISTORIOGRAFINIO PASAKOJIMO POETIKA

Siužetas.
Tragedija. Niekas nepriklauso nuo romano herojaus. Šio romano pabaigoje atsiskleidžia
trys prasminiai jo klodai – miško, žmogaus ir tautos tragiška istorinė lemtis.

Ideologija.
Liberalizmas, konservatizmas. Romano herojai gyvena utopija ir svajone. Pasak jų,
dabartis nėra tobula ir geri laikai dar tik ateis. Kita vertus, liberalizmas šiame romane
maišosi su konservatizmu. Romano herojai nesiima jokių priemonių, kad gyventis būtų geriau ir
teigia, jog gyventis yra gerai ir dabar.

Argumentacijos būdas.
Mechanicizmas, kontekstualizmas. Romanas parašytas, remiantis kontekstu. Nors ir
nedaug. Čia dauguma dalykų vyko tarsi pagal dėsnius ar taisykles. Slenkantys metų laikai tarsi
mechanizmas.

Kalbos charakteristika.
Metafora. Visame romane gausu meninių priemonių, perkeltinių prasmių.

9
 IŠVADOS

Romane Miškais ateina ruduo, atrodytų, nėra nei didvyrių, nei karinių žygdarbių. Vis
dėlto pasakotojas negaili vietos miško kirtimo, upės platinimo, ūkio darbų, net vyrų poilsio –
girtuokliavimo aprašymams. Nors pats jų darbas jokiu būdu nėra herojiškas, tačiau čia vėl
pasakotojo požiūris į jį, noras darbus aprašyti su visomis detalėmis, vėl, kaip ir aptariant miško ir
ūkio gausybę, dažnas pabrėžimas darbo triukšmo, sudėtingumo, didelių jėgų pareikalavimo,
iškelia darbo aprašymus į aukštesnę plotmę.
Geras romanas gali būti analizuojamas iš daugelio išeities taškų. Miškais ateina ruduo
bus skaitomas jau vien dėl turtingos ir puošnios Mariaus Katiliškio kalbos. Dėl jo įvaizdžių,
kuriuos suvokiame daugiau pojūčiais negu proto analize. Ir dėl to, kad Katiliškis mato žmogų,
Konrado žodžiais, kaip „tamsiąją mįslę“. Romano paskirtis yra iškristalizuoti tikrovę estetinėmis
formomis
Analizuodama šį romaną supratau, jog jis visas atspindi to laikmečio Lietuvą, tiksliau
Lietuvą atspindi romane aprašoma Virsnių kaimelis ir jame gyvenantys, įvairių charakterių
žmonės.

10
 LITERTŪRA

1. Elena Bukelienė, MARIUS KATILIŠKIS biografijos bruožai, Žiemgala, 2005/1

2. Ilona Gražytė – Maziliauskienė, Likimo žaismas – Mariaus Katiliškio Miškais ateina
ruduo, Idėjų inventorius, 2004, Vilnius
3. Marius Katiliškis, Miškais ateina ruduo, 1991, Vilnius
4. Violeta Kelertienė, Miškais ateina ruduo pasakotojas – Nepriklausomybės epochos
dainius, Kita vertus..., 2006, Vilnius

11