Anna Todd After Kai Mes Susitikom

7/23/2019 Anna.todd. .After.kai.Mes.susitikom.2015.
LT
http://slidepdf.com/reader/full/annatodd-afterkaimessusitikom2015lt 1/587
7/23/2019 Anna.todd. .After.kai.Mes.susitikom.2015.LT
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:

To-16 Anna Todd, A f t e r , Gallery Books,
A division of Simon & Shuster, Inc.,
New York, 2014
Autorei atstovauja W a t t p a d
Pirmasis leidimas - Gallery Books, 2014
Redaktorė
Asta Bu i en ė
Maketuotoja
Eglė Jurk ūnai t ė
Dailininkas
Z ig m a n ta s Bu ta uti s
Viršely panaudota nuotrauka

© Emely/Corbis
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par-
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2014 by Anna Todd

All rights reserved
© Aistė KvedaraitėNichols, vertimas į
lietuvių kalbą, 2015
ISBN 9789955 238478 © Baltų lankų leidyba, 2015
M a n o ska ityt oj am s, sek usi ems pasakoj i m
n u o p i r m ų d i en ų .
Myliu jus ir esu neapsakom ai dėkinga,

jūs atstojate man visų pasaulį.
Prologas
Aukštasis išsilavinimas visuomet buvo pagrindinis ir neįtikėtinai

svarbus žmogaus vertės matas, nulemiantis jo ateitį. Gyvename lai-
kais, kuomet, nė nesužinoję mūsų pavardės, žmonės klausia, kokį
universitetą baigėme. Nuo pat mažens buvau mokoma, tiksliau,
instruktuojama, rengtis įgyti išsilavinimą. Tai tapo protu nesuvo-
kiamų pastangų ir kone manijos reikalaujančia būtinybe. Kiekvie-
no mokomojo dalyko pasirinkimas, kiekviena įvykdyta užduotis
nuo pat pirmos dienos gimnazijoje buvo mažas žingsnelis link
aukštojo mokslo. Ir ne bet kuriame universitete: mama reikalavo,
kad įstočiau į Centrinį Vašingtono universitetą  tą patį, kurį lankė
pati, tačiau kurio taip ir nebaigė. Nė nenumaniau, kad studentiš-
kas gyvenimas yra kur kas įvairiapusiškesnis nei vien tik mokslai.
Nė nesapnavau, kad mokomųjų dalykų pasirinkimas pirmajam
semestrui vos po keleto mėnesių atrodys lyg juokų darbas. Anuo-
met buvau naivi, kai kuriais atžvilgiais tokia išlikau iki šiandien.
Nė nenutuokiau, kas manęs laukia. Pažintis su kambario drauge
nuo pirmų akimirkų buvo įtempta ir nepatogi, o ką jau kalbėti apie
pašėlusių jos bičiulių ratą. Jie niekuo nepriminė man pažįstamo
pasaulio; mane baugino jų išvaizda, glumino natūralus nustatytos
tvarkos nepaisymas. Netrukau pasinerti į jų beprotybę ir pradėti
ja mėgautis...
Tuomet jis ir įsismelkė man į širdį.

Nuo pirmo susitikimo Hardinas mano gyvenimą pakeitė taip,
kaip to padaryti negalėtų jokie parengiamieji universiteto kursai ar
jaunimo grupių paskaitos. Tie paauglystėje matyti filmai netruko
tapti mano gyvenimu, o absurdiški scenarijų vingiai  realybe. Ar

būčiau elgusis kitaip, jei būčiau žinojusi, ką man parengė lemtis?
Nesu tikra. Norėčiau atsakyti tvirtai ir vienareikšmiškai, tačiau ne-
galiu. Kartais jaučiuosi dėkinga, visiškai panirusi į akimirkos aistrą
taip, jog ši nutildo sveiką protą, ir viskas, ką matau aplink, yra jis.
O kartais susimąstau apie jo sukeltą skausmą, gilią kančią dėl pra-
rastos senosios savęs, tų akimirkų, kai atrodė, kad gyvenimas ap-
virto aukštyn kojomis, apie chaosą, ir atsakymas jau nebeatrodo
toks aiškus, kaip kitados.
Esu tikra tik dėl vieno: mano gyvenimas ir širdis niekuomet
nebebus tokie pat po to, kai į juos įsiveržė Hardinas.
Pirmas skyrius
Žadintuvas tuoj tuoj suskambės. Pusę nakties varčiausi nuo šono

ant šono, skaičiuodama tarpus tarp lubų lentų ir mintyse kartoda-
ma paskaitų tvarkaraštį. Kai kurie žmonės skaičiuoja avis; aš pla-
nuoju. Mano galvoje be perstojo sukasi planai, ir šiandiena, pati
svarbiausia diena per visą mano aštuoniolika metų trukusį gyve-
nimą, nėra išimtis.
 Tesa!  iš pirmo aukšto išgirstu mamos balsą.
Niurzgėdama išsikeberioju iš savo mažytės, tačiau patogios
lovos. Neskubėdama sukamšau išlindusius paklodės kampus už
galvūgalio lentos, nes po šio ryto tai nebebus mano rytinės ruošos
dalis. Nuo rytojaus šis miegamasis jau nebebus mano namai.
 Tesa!  šūkteli ji darsyk.
 Jau keliuos!  atsakau.
Iš spintelių durelių trinksėjimo aišku, kad ji nerimauja, kaip ir
aš. Skrandis verčiasi aukštyn kojomis, o duše imu melstis, kad va-
landoms bėgant nervai aprimtų. Visą gyvenimą ruošiausi šiai aki-
mirkai  savo pirmajai dienai universitete.
Keletą metų šito nekantriai laukiau. Kol mano bendraamžiai
savaitgalius leido susitikinėdami, gerdami ir darydami visa kita,
dėl ko pakliūvama į bėdą, aš mokiausi ir ruošiausi. Įprastas pa-
augliškas gyvenimas manęs neviliojo. Kas vakarą sėdėdavau ant
svetainės grindų
liežuvaudavo sukryžiavusi
ir ištisas kojas
valandas ir mokydavausi,
neatitraukdavo akiųo nuo
mama greta
telepar
duotuvės, ieškodama naujų būdų pasigražinti.
Nė nemoku apsakyti, kaip susijaudinau, gavusi priėmimo

laišką iš Centrinio Vašingtono universiteto, o mama nesiliovė
verkusi iš džiaugsmo. Neneigsiu, didžiavausi, kad už sunkų darbą
ir pastangas man pagaliau buvo atlyginta. Įstojau į trokštamą uni-
versitetą, o turint galvoje mažas mūsų pajamas, man pakako sti-
pendijų, kad studento paskola būtų kuo mažesnė. Kartą vos aki-
mirkai susimąsčiau apie stojimą į universitetą kitame mieste.
Tačiau išvydusi pabalusį mamos veidą ir kaip ji visą valandą sve-
tainėje žingsniavo pirmyn atgal pasakiau, kad kalbėjau nerimtai.
Pirmiesiems
raumenis šiek tiekvandens lašams palietus
atsipalaiduojant. Stoviu mano odąvandens
po karšto duše, pajutau
srove,
nesėkmingai mėgindama nuraminti mintis, ir taip išsiblaškau, kad
nusiprausus ir išsitrinkus galvą vos užtenka karšto vandens pasku-
bomis nusiskusti kojoms.
Besisupdama į rankšluostį išgirstu dar vieną mamos kvietimą.
Suprantu  ji jaudinasi, tad žvelgiu atlaidžiai, tačiau plaukus išsi-
džiovinu neskubėdama. Ji nerimauja dėl mano atvykimo į studentų
miestelį, tačiau aš dar prieš kelis mėnesius šiandieną suplanavau
valandos tikslumu. Tik viena iš mūsų gali pasiduoti jauduliui, o
vienintelis būdas m an to išvengti yra laikytis plano.
Drebančiomis rankomis sugraibau suknelės užtrauktuką. Man
ji nė nepatinka, tačiau mama primygtinai prašė ją apsivilkti. Nu-
galėjusi užtrauktuką, iš spintos gilumos išsitraukiu savo mėgsta-
miausią nertinį. Apsivilkusi šiek tiek nusiraminu, tačiau tik aki-
mirkai, mat rankovėje žioji nedidelė skylutė. Nusviedžiu jį ant
lovos ir apsiaunu batelius  mamos kantrybė tikrai senka su kiek-
viena prabėgančia sekunde.
Netrukus į duris pasibels mano vaikinas Nojus  važiuosim
drauge. Jis už mane vienais metais jaunesnis, tačiau ir jam netrukus
sukaks aštuoniolika. Nepaprastai protingas, kaip ir aš, mokosi

aukščiausiais pažymiais, o kitais metais  negaliu sulaukti  jis
ketina stoti į CVU. Kaip trokštu, kad tai būtų šiandien, ypač todėl,
kad universitete nepažįstu nė gyvos dvasios, tačiau esu dėkinga už
jo pažadą lankyti mane kuo dažniau. Man tereikia pakenčiamos
kambario draugės; tai vienintelis dalykas, kurio negaliu suplanuoti

ir kontroliuoti.
 Teresa!
 Mama, aš jau leidžiuosi. Prašau daugiau neberėkauti mano
vardo!  sušunku jai, lipdama laiptais žemyn.
Nojus sėdi prie stalo priešais mamą ir žvilgčioja į savo laikrodį.
Mėlyni marškinėliai dera prie žydrų jo akių. O šviesūs plaukai su-
šukuoti ir idealiai sutepti žele.
 Sveika, studente,  savo tobula šypsena nusišypso stodamasis.
Jis mane stipriai apkabina, ir aš sulaikau kvapą, užuodusi gerokai
per daug odekolono. Taip, kartais jis šioje srityje persistengia.
 Sveikas,  atsakau jam lygiai tokia pat plačia, jaudulį sle-
piančia šypsena ir susirišu plaukus į uodegėlę.
 Mieloji,
plaukus,  tyliaigalime
pasiūloluktelėti
mama. keletą minučių, kol susitvarkysi
Pažvelgiu į veidrodį ir linkteliu: ji teisi. Šiandien šukuosena
privalo būti nepriekaištinga, o ji, žinoma, nepraleido progos man
šilo priminti. Atsisveikinimui reikėjo plaukus susigarbanoti taip,
kaip jai patinka.
 Nunešiu tavo krepšius į automobilį,  pasisiūlo Nojus, ties-
damas delną paimti mamos raktus. Pakštelėjęs man į skruostą,
dingsta su krepšiais rankose, o mama nuseka jam įkandin.
Antrasis bandymas susišukuoti kur kas sėkmingesnis; pas-
kutinį kartą perbraukiu savo pilką suknelę pūkų šepečiu.
Lauke pasukusi link automobilio pajuntu pilve plazdant dru-
gelius ir lengviau atsikvepiu žinodama, kad galbūt per dvi kelionės
valandas man pavyks jų atsikratyti.
Nė neįsivaizduoju, kokia patirtis manęs laukia universitete, ir
netikėtai mintyse gimsta įkyrus klausimas: ar man pavyks susirasti
draugų?
Antras skyrius
Norėčiau pasakyti, kad pro automobilio langą bėgantys pažįstami
Vašingtono
važiavus centro
kelią vaizdai Vašingtono
į Centrinį mane ramino ar kad vieną
universitetą po kito žen-
rodančius pra-
klus mane užliejo nuotykių jaudulys. Tačiau iš tiesų mintis gaubė
planavimo ir dvejonių migla. Nė negaliu papasakoti, apie ką kal-
bėjo Nojus, tačiau žinau, kad jis stengėsi mane padrąsinti ir dėl
manęs džiaugtis. Jau atvykome! - suspinga mama, pro akmeninius
vartus mums važiuojant į studentų miestelį. Gyvai jis atrodo taip
pat įspūdingai, kaip brošiūrose ir internete, o mane netrunka su-
žavėti elegantiški akmeniniai pastatai. Universiteto kieme  šimtai
žmonių: atsisveikindami vaikus bučiuojantys ir glėbesčiuojantys
tėvai, nuo galvos iki kojų CVU uniformomis apsirengę pirmakur-
siai, keletas išsiblaškiusių ir sutrikusių naujokų. Studentų mieste-
lio dydis šiek tiek baugina, tačiau tikiuosi, kad po keleto mėnesių
čia jausiuosi kaip namie. Mama primygtinai reikalauja leisti jai su
Nojumi palydėti mane į pažintinę pirmakursių paskaitą. Šypsena
mamos veido nepalieka visas tris valandas, o Nojus, kaip ir aš,
įdėmiai klausosi.
 Prieš išvažiuodama norėčiau apžiūrėti tavo bendrabučio
kambarį. Privalome pasirūpinti, kad viskas būtų kaip dera,  pa-
reiškia mama po paskaitos. Nepritariančios jos akys perbėga seno
pastato sienomis. Jitrūkumus.
net menkiausius bet kurioje situacijoje
Nojaus puikiai
šypsena sugeba įžvelgti
praskaidrina nuo-
taiką, ir mama pralinksmėja.  Negaliu patikėti, kad tu jau stu-
dentė! Mano vienatinė dukra studijuoja universitete ir gyvena
savarankiškai. Negaliu tuo patikėti,  verkšlena ji, džiaugsmo

ašaras valydamasi atsargiai, kad nesusigadintų makiažo. Nojus su
mano manta rankose koridoriais seka mums įkandin.
 Mano numeris B22... Mes esame C koridoriuje,  aiškinu
jiems. Laimei, netrukus ant sienos išvystu didelę raidę B. 
Čionai,  nurodau pastebėjusi, kad mama jau suka priešinga
kryptimi. Džiaugiuosi, kad įsidėjau tik keletą drabužių, antklodę ir
porą savo mėgstamų knygų  Nojui nereikia tempti kalno daiktų, o
man  užtrukti įsikuriant.
 B22,  burbteli mama.
Vaikštinėjome daug, tad, manau, ji pasirinko gerokai per
aukštus batelius. Koridoriaus gale įkišu raktą į senų medinių durų
spyną, ir pravėrusi cypiančias duris mama balsu aikteli. Kam-
barys ankštas: tik dvi siauros lovos ir du rašomieji stalai. Jau po
akimirkos mano akys pasiekia mamos nuostabos priežastį: viena
kambario pusė nuklijuota man negirdėtų muzikos grupių pla-
katais, kuriuose žvaigždės išsitatuiravusios ir apsikarsčiusios aus-
karais. O lovoje guli mergina ryškiai raudonais plaukais, tamsiu
makiažu ir spalvingų tatuiruočių išmargintomis rankomis.
 Sveika,  taria ji ir, mano nuostabai, intriguojančiai nusi-
šypso.  Aš  Stef.
Jai pasirėmus alkūnėmis, po nėriniuota palaidine išryškėja
krūtinė. Pastebėjusi, kad Nojus nuo šio vaizdo nepajėgia atitraukti
akių, švelniai niukteliu jam į batą.
 Lalabas. Aš  Tesa,  išlemenu, pamiršusi visą mandagumą
ir deramas manieras.
 Labas, Tesa, malonu susipažinti. Sveika atvykusi į CVU, kur
bendrabučių kambariai ankšti, tačiau vakarėliai  begaliniai.
Ugniaplaukė mergina išsišiepia dar plačiau. Priešais išvydusi
tris pasibaisėjusius
kaulis veidus
nukara iki žemės, ji prapliumpa
o Nojus nepatogiaikvatotis.
muistosi.Mamos žandi-
Stef prieina
mus skiriantis atstumas dingsta  ir apsiveja mane plonomis ran-
komis. Nustebinta jos draugiškumo akimirkai sustingstu, tačiau
galiausiai atsakau jai tuo pačiu. Nojui padėjus mano krepšius ant
žemės, pasigirsta beldimas į duris, o aš tepajėgiu viltis, kad visa tai

yra absurdiškas nesusipratimas.
 Užeikite!  sušunka mano naujoji kambario draugė.
Durys prasiveria, ir pro jas įžengia du vaikinai. Vaikinai
merginų bendrabutyje pirmą semestro dieną? Galbūt Centrinis
Vašingtono universitetas yra klaidingas pasirinkimas. O gal
reikėjo pasistengti iš anksto sužinoti, kas tokia bus mano kambario
draugė? Sielvarto perkreipta mamos veido išraiška byloja, kad ir
jos galvoje sukasi tokios pat mintys. Vargšė moteriškė, rodos, bet
kurią akimirką nualps.
 Sveika. Ar tu Stef kambarioke?  paklausia vienas iš vaikinų.
Tarp stačiai it spygliai sustatytų šviesių jo plaukų matyti ke-
letas rusvų sruogų. Rankos išmargintos tatuiruotėmis, o auskarai
ausyse ne ką mažesni už penkių centų monetą.
 Na... Taip. Mano vardas Tesa,  iškošiu.
 Aš  Neitas. Šitaip nesijaudink,  taria jis su šypsena veide,
tiesdamas ranką link mano peties.  Tau čia patiks,  nepaisant
bauginančios išvaizdos, jo veidas  malonus ir draugiškas.
 Vaikinai, aš pasiruošusi,  taria Stef, nuo lovos pasičiupdama
sunkią juodą rankinę.
Mano žvilgsnis nukrypsta į aukštą tamsiaplaukį, parimusį prie
sienos. Vešlios jo garbanos nubrauktos nuo kaktos, o antakyje ir
lūpoje blyksi metaliniai auskarai. Nužvelgiu juodus jo marškinėlius
ir rankas, kurias taip pat dengia tatuiruotės  nematyti nė lopinėlio
nepaliestos odos. Priešingai nei Stef ir Neito, jo tatuiruotės  tik
juodos, pilkos ir baltos spalvų. Jis aukštas, lieknas, ir puikiai su-
prantu nemandagiai į jį spoksanti, tačiau nusigręžti nepajėgiu.
Viliuosi, kad jis, kaip ir jo bičiulis, prisistatys, tačiau netaria
nė žodžio, tik susierzinęs varto akis ir iš juodų siaurų džinsų ki-
šenės
ar išsitraukia
Neitas. Tačiau mobilųjį. Jis tikrai
patrauklesnis. nėra toks draugiškas,
Nepaaiškinama kaipman
jėga neleidžia Stef
nuleisti nuo jo akių. Galų gale pajuntu aštrų Nojaus žvilgsnį ir nu-
sisuku apsimesdama, kad spoksojau iš nuostabos.
Juk taip ir buvo, tiesa?
 Tesa, pasimatysime vėliau,  taria Neitas, ir trijulė dingsta.

Giliai atsidustu. Pastarąsias kelias minutes galima pavadinti
mažų mažiausiai nemaloniomis.
 Mes nedelsdami perkelsime tave į kitą bendrabutį!  už-
riaumoja mama, vos durims užsivėrus.
 Ne, negaliu,  išlemenu.  Mama, viskas gerai.
Iš paskutiniųjų stengiuosi nuslėpti jaudulį ir baimę. Nesu tikra,
kaip išsirutulios ši situacija, tačiau man tetrūksta, kad kontroliuo-
janti mama iškeltų sceną pirmą dieną universitete.
ją irsave.
Neabejoju, tiek ją kambaryje ir tematysiu,  mėginu įtikinti
 Jokiu būdu, tučtuojau tave perkelsime,  įsiūtis veide nedera
prie mamos išvaizdos: ilgi, šviesūs plaukai sušukuoti ant vieno
peties, o kiekviena garbanėlė  tobula.  Kambario su tokia, kuri
taip lengvai į jį įsileidžia vaikinus, tuo labiau tokius chuliganus, tu
nesidalinsi!
Pažvelgiu į pilkas jos akis, tuomet  į Nojų.
 Susimildama, mama, pasižiūrėkime, kaip seksis. Prašau, 
meldžiu jos. Nė pagalvoti nenoriu, kokia velniava užvirtų, jei pa-
mėgintume paskutinę akimirką gauti naują bendrabučio kambarį.
Ir kaip tai pažemintų mane.
Darsyk apžvelgusi kambarį ir pasibaisėjusi niūriu Stef pusės
dekoru, mama teatrališkai atsidūsta.
 Gerai jau,  mano nuostabai nusileidžia.  Tačiau prieš išva-
žiuodama noriu su tavimi rimtai pasikalbėti.
Trečias skyrius
Po valandą trukusių perspėjimų apie vakarėlių ir vaikinų keliamus
pavojus
jos tokiais
išgirsti, žodžiais,
mama kokius
galiausiai mums su
apsigręžė eiti.Nojumi nebuvo patogu
Kaip įprasta iš
skubotas
apkabinimas, trumpas bučinys, ir ji išeina, pranešusi Nojui, kad
lauks jo automobilyje.
 Pasiilgsiu tavęs,  švelniai taria jis, traukdamas mane į glėbį.
Įkvepiu odekolono, kurį jam dovanojau pastarąsias dvejas Ka-
lėdas, ir atsidūstu. Visa užgožiantis aromatas šiek tiek išsisklaidė.
Suprantu, kad vis tiek pasiilgsiu ir šio kvapo, ir su juo siejamo
artumo.
 Man taip pat tavęs trūks, bet mes kasdien kalbėsimės, 
pažadu ir dar tvirčiau suspaudžiu jo liemenį, panardindama nosį
jam į kaklą.  Kaip norėčiau, kad būtum čia jau šiais metais.
Nojus už mane aukštesnis vos keliais centimetrais, tačiau man
tai patinka. Kai buvau maža, mama juokais sakydavo, kad kaskart
sumelavęs vyras paauga dviem centimetrais. Mano tėvas buvo
aukštas, todėl logiškomis jos išvadomis neabejosiu. Nojus paliečia
mano lūpas savosiomis... Tik tuomet išgirstu signalą automobilių
stovėjimo aikštelėje. Nojus nusijuokia ir atsitraukia.
 Tavo mama. Ji atkakli,  pabučiuoja mane į skruostą ir iš-
skuba pro duris dar šūkteldamas:  Paskambinsiu šį vakarą!
Likusi viena akimirką susimąstau, kodėl jis taip išskubėjo,

ir imuosi išpakuoti savo mantą. Netrukus dalis drabužių jau su-
lankstyti ir tvarkingai sudėti į nedidelę komodą, o kiti  gražiai
sukabinti spintoje. Susigūžiu išvydusi kitą, odos ir leopardo
rasto prigrūstą, spintą. Tačiau smalsumas nugali, ir pagaunu save

glostant vieną suknelę, pasiūtą iš kažkokio metalizuoto audinio, ir
kitą  tokią plonytę, jog vos gali ją apčiuopti.
Išsekinta dienos įspūdžių išsitiesiu lovoje. Viduje pajuntu sė-
linantį nepažintos vienatvės šešėlį ir imu gailėtis, kad kambaryje
nėra nė naujosios kaimynės, nesvarbu, kaip nepatogiai mane verčia
jaustis jos draugai. Nuojauta kužda, kad ją matysiu retai, o galbūt
dar blogiau  čia nuolatos trainiosis svetima kompanija. Kodėl
manęs negalėjo apgyvendinti su skaityti ir mokytis mėgstančia
mergina? Visa tai gali išeiti ir į gera, mat man priklausytų visas
kambarys, tačiau galvoje kirba bloga nuojauta. Kol kas universi
letas nė iš tolo neprimena mano susikurtų svajonių ir lūkesčių.
Primenu sau, kad čia praleidau dar tik kelias valandas. Rytoj
bus geriau. Privalo būti.
Susirenku vadovėlius ir darbo kalendorių, nepamiršdama pasi-
žymėti šio semestro tvarkaraščio ir galimų susitikimų su literatūros
klubo nariais; dar neapsisprendžiau, ar į ji stosiu, tačiau keleto stu-

dentų atsiliepimai mane suintrigavo. Trokštu susipažinti su ben-
draminčiais. Nesitikiu susirasti būrio draugų; man pakaktų vieno
kito, kad retkarčiais galėčiau papietauti. Rytoj ketinu trumpam pa-
likti studentų miestelį, kad įsigyčiau keletą daiktų savo kambariui.
Nenoriu kaip Stef užgriozdinti savosios pusės, tačiau viena kita
asmeninė smulkmena nepažįstamai aplinkai suteiktų jaukumo ir
namų šilumos. Būtų gerokai paprasčiau, jei turėčiau automobilį,
kuo greičiau jį įsigysiu, tuo geriau. Mokyklos baigimo proga gautų
dovanų ir santaupų iš vasaros darbo knygyne tokiam pirkiniui pa-
kaktų, tačiau nesu tikra, ar šiuo metu man iš tiesų reikia su auto-
mobiliu susijusių rūpesčių. Iš studentų miestelio nesunku pasiekti
viešąjį transportą, be to, aš jau pasidomėjau autobusų maršrutais.
Mintims apie tvarkaraščius, raudonplaukes merginas ir atšiaurius
tatuiruotus vaikinus vejant vienai kitą, užsnūstu su darbo kalendo-
riumi rankose.
Kitą rytą Stef lovoje nėra. Norėčiau artimiau ją pažinti, tačiau tai
bus sudėtinga, jei niekuomet jos nematysiu. Galbūt vienas iš tų
dviejų vaikinų buvo jos draugas? Jos pačios labui viliuosi, kad švie-
siaplaukis.
Čiumpu vonios reikmenų krepšelį ir pasuku link dušo. Jau
dabar galiu tvirtinti, kad mažiausiai bendrabutyje man patiks
dušo situacija: norėčiau, kad kiekviename kambaryje būtų ats-
kiras vonios kambarys. Nors ir nemalonu, tačiau dušai bent jau
ne bendri.
O gal...
logiška. Deja,Maniau, kadduris
pasiekusi vyrųant
ir moterų dušaidvi
jų pastebiu busfigūrėles:
atskiri  vyro
tai juk
ir
moters. Fui. Neįtikėtina, kad šitai leidžiama. Negaliu patikėti, kad
skaitydama apie CVU šito nepastebėjau.
Pastebėjusi laisvą kabiną paskubomis praeinu pro pusnuogius
vaikinus ir merginas, užtraukiu užuolaidą, nusimetu drabužius ir,
iš už uždangos aklai apčiuopusi pakabą, pakabinu juos. Vanduo
sušyla negreit, o aš nesiliauju drebėjusi, kad bet kurią akimirką
kas nors gali atitraukti užuolaidą, skiriančią mano nuogą kūną nuo
kitų vaikinų ir merginų. Nė vienai lyčiai čia, regis, ne gėda apsi-
nuoginti; kol kas studentiškas gyvenimas atrodo keistas, o šiandien
dar tik antra diena.
Ankštoje dušo kabinoje įtaisyta tik lentynėlė drabužiams, o
man vos pakanka vietos priešais save ištiesti rankas. Nejučiomis
mintys nuklysta pas Nojų ir prie senojo gyvenimo namuose. Išsi-
blaškiusi apsisuku ir alkūne užkliudžiusi pakabą nusviedžiu savo
drabužius ant šlapių grindų. Vandens srovė juos perm erkia kiaurai.
„Kaip juokinga!“  atsidustu paskubomis užsukdama čiaupą ir
supdamasi į rankšluostį.
Čiupusi krūvą sunkių, permirkusių drabužių nulekiu kori-
doriumi
Pasiekusi beviltiškai tikėdamasi,
kambarį, įkišu kad niekas
raktą į spyną manęs
ir lengviau nepastebės.
atsikvepiu už-
trenkusi paskui save duris. Tačiau tik akimirką, mat atsigręžusi
Stef lovoje išvystu tamsiaplaukį tatuiruotąjį storžievį.
Ketvirtas skyrius
 Ee... Kur Stef?  stengiuosi nutaisyti griežtą toną, tačiau teiš-
girstu iš savo lūpų

Rankomis išsiveržiantį
tvirtai spaudžiu spygtelėjimą.
švelnų rankšluosčio audinį ir be
perstojo dirsčioju žemyn norėdama įsitikinti, kad jis vis dar dengia
mano nuogą kūną. Vos pastebimai šypsodamasis lūpų kampučiais,
vaikinas žiūri į mane, tačiau neprataria nė žodžio.
 Ar negirdėjai, ką sakiau? Klausiau, kur Stef,  pakartoju,
stengdamasi kalbėti kuo mandagiau.
Jo veido išraiška pagaliau pasikeičia.
 Nežinau,  burbteli jis ir nusigręžia į nediduką plokščia-
ekranį televizorių ant Stef komodos.
„Ko apskritai jam čia reikia? Nejau jis neturi savo kambario?“ 
pagalvoju, tačiau prikandu liežuvį, susilaikydama nuo šiurkščių
komentarų.
 Gerai? Na, gal tuomet galėtum... Nežinau  išeiti, kad ga-
lėčiau apsirengti?  Jis nė nepastebėjo, kad aš susisupusi į rankš-
luostį. O galbūt pastebėjo, tačiau jo tai nė trupučio nenustebino.
 Nesimaivyk, neketinu į tave žiūrėti,  pašaipiai meta ir apsi-
vertęs ant kito šono užsidengia akis.
Anksčiau ryškaus britiško jo akcento nepastebėjau. Grei-
čiausiai todėl, kad per savo storžieviškumą vakar jis man nepratarė
nė žodžio.
Nežinodama, kaip atsakyti į nemandagią jo pastabą, tik atsi-
dūstu ir prisiartinu prie komodos. Galbūt jis kitos seksualinės pa-
kraipos, todėl ir sakė, kad „neketina į mane žiūrėti“. Arba aš jam
paprasčiausiai nepatinku. Paskubomis užsitraukiu kelnaites ir už-

sisegu liemenėlę, tada apsirengiu paprastus baltus marškinėlius ir
smėlio spalvos šortus.
 Jau baigei?  paklausia jis, ir tai perpildo mano kantrybės
taurę.
 Ar ir toliau ketini šitaip nepagarbiai elgtis? Nieko blogo tau
nepadariau. Ko tau reikia?  surinku kur kas garsiau, nei norėjau,
tačiau, sprendžiant iš nuostabos jo veide, žodžiai pasiekė tikslą.
Akimirką jis žvelgia į mane tylėdamas. O man belaukiant at-
siprašymo...
maloniai, jei Prapliumpa
pats nebūtų juokais. Gilus joAbiejuose
toks bjaurybė. juokas skambėtų beveik
skruostuose iš-
ryškėja duobutės, o aš, nenumanydama, nei ką sakyti, nei ką daryti,
jaučiuosi it paskutinė kvaiša. Paprastai į konfliktus nesiveliu, o su
šiuo vaikinu, regis, tikrai nevertėtų prasidėti.
Durys prasiveria, ir lyg viesulas įskrieja Stef.
 Atleisk, kad vėluoju. Mane kankina siaubingos pagirios, 
teatrališkai pareiškia ji ir žvilgsniu ima šokčioti nuo manęs prie
vaikino.  Nepyk, Tesa, visai iš galvos išgaravo tau pasakyti, kad
užeis Hardinas,  nekaltai trūkteli pečiais.
Norėčiau tikėti, kad mudviem su Stef pavyktų susigyventi,
galbūt net tapti bičiulėmis, tačiau jos draugai ir vakarėliai iki ryto
verčia tuo abejoti.
 Tavo vaikinas  tikras akiplėša,  išsprūsta man nespėjus nė
susivokti.
Stef pažvelgia į vaikiną. Tuomet juokais prapliumpa jie abu.
„Kodėl visi iš manęs juokiasi?“ Mane tai pradeda erzinti.
 Hardinas Skotas nėra mano vaikinas!  kone springdama
meta ji. Šiek tiek aprimusi, atsigręžia į šitą Hardiną ir susiraukia. 
Ką jai pasakei?  paklausia, o man priduria:  Hardinas... Su žmo-
nėmis bendrauja
Puiku. savotiškai.
Vadinasi, ji nori pasakyti, kad Hardinas iš prigimties
yra išsišokėlis. Anglas tik gūžteli pečiais ir nuotolinio valdymo
pultu perjungia kanalą.
 Šįvakar bus vakarėlis. Tesa, turėtum ir tu dalyvauti,  taria ji.
Pagaliau atėjo mano akimirka nusijuokti.

 Vakarėliai manęs nedomina. Be to, ketinau važiuoti apsi-
pirkti ir pasipuošti sienas,  atsakau žvelgdama į Hardiną, kuris,
žinoma, apsimeta, kad mūsų apskritai nėra kambaryje.
 Nagi... Tik vienas vakarėlis! Dabar tu  universitete. Vienas
vakarėlis niekam nepakenks,  maldauja ji.  Palauk, o kaip ketini
nusigauti iki prekybos centro? Maniau, neturi automobilio?
 Ketinau važiuoti autobusu. Be to, kaip aš eisiu į vakarėlį  juk
ten nieko nepažįstu,  atsakau, o Hardinas ir vėl nusijuokia paro-
dydamas,
vakar jog dėmesį
norėjau į mane
paskaityti kreipia tik
ir internetu tam, kadsupasišaipytų.
pasikalbėti Nojumi.  Šį-
 Šeštadieniais nuo autobusų verčiau laikykis atokiau! Jie vi-
suomet sausakimši. Hardinas gali tave pamėtėti pakeliui namo...
Tiesa, Hardinai? O vakarėlyje pažinosi m a n e . Eime kartu...
Prašau?  tarsi melsdamasi ji teatrališkai sudeda delnus.
Pažįstu ją vos vieną dieną, ar galiu pasitikėti? Mintyse nu-
skamba mamos perspėjimai apie vakarėlius. Nors bendravome
nedaug, Stef atrodo miela. Tačiau vakarėlis?
 Nežinau... Ir ne, nenoriu, kad Hardinas vežtų mane į pre-
kybos centrą,  atsakau.
Su pašaipia išraiška veide Hardinas apsiverčia Stef lovoje.
 O, ne! O aš taip tikėjausi, kad pabendrausime,  meta jis
sausai taip tirštai sarkazmo persmelktu tonu, kad į garbanotą jo še-
veliūrą norisi paleisti knygą.  Nagi, Stef, juk puikiai supranti, kad
šita mergaitė prie vakarėlio nesiartins,  taria jis juokdamasis. Jo
akcentas rėžia ausį. Smalsumas, kurio, Pripažinsiu, man nestinga,
spiria paklausti, iš kur jis. Užsispyrimas verčia įrodyti, kad šis pa-
sipūtėlis klysta.
 Tiesą sakant, mielai dalyvaučiau,  tariu šypsodamasi kuo
maloniau.  Atrodo,
Netikėdamas vakaras
savo turėtų
ausimis, būti smagus.
Hardinas papurto galvą, o Stef su-
spinga iš džiaugsmo ir tvirtai apsiveja mane rankomis.
 Valio! Mums bus nepaprastai smagu!  cypauja ji. O aš
mintyse kone meldžiuosi, kad ji būtų teisi.
Penktas skyrius
Hardinas galų gale išeina, taigi mudvi su Stef galime aptarti va-
karėlį. Kad nusiraminčiau, man apie jį reikia sužinoti daugiau, o

aplink besitrainiojantis Hardinas nė trupučio nepadeda.
 Kur vyks vakarėlis? Ar galėsime nueiti pėsčiomis?  tvar-
kingai rikiuodama knygas lentynoje ir stengdamasi neišduoti jau-
dulio paklausiu jos.
 Teoriškai, tai  studentų brolijos vakarėlis vienuose iš di-
džiausių brolijos namų,  paaiškina ji plačiai prasižiojusi, mat ant
blakstienų tepasi dar vieną tušo sluoksnį.  Jie yra už studentų
miestelio ribų, todėl pėsčiomis neisime, bet Neitas mus paveš.
Atsikvepiu sužinojusi, kad mus paims ne Hardinas, nors žinau,
kad ten jį pamatysiu. Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau buvimas
viename automobilyje su juo man atrodo nepakeliamas. Kodėl jis
toks storžievis? Turėtų džiaugtis, kad nesmerkiu jo už tai, kaip su-
bjaurojo savo kūną

tiek jį smerkiu, auskarais
tačiau ir tatuiruotėmis.
tik ne jam Na, jau
girdint. Aš bent gerai, gal šiek
mandagiai
priimu mudviejų skirtumus. Mūsų namuose kūno auskarai ir ta-
tuiruotės nebuvo priimtini. Mano plaukai visuomet privalėjo būti
tvarkingai sušukuoti, antakiai  išpešioti, o rūbai  švarūs ir išly-
ginti. Taip mane auklėjo.
 Ar girdėjai, ką sakiau?  paklausia Stef, pertraukdama mano
samprotavimus.
 Atleisk... Ką sakei?  nė nepajutau, kaip mintimis nuklydau
prie to akiplėšos.
 Sakiau, kad turim pradėti ruoštis. Gali padėti man išsirinkti

drabužius?  pakartoja ji.
Jos pasirinktos suknelės atrodo tokios nepadorios, kad aš tik ir
žvalgausi aplink, tikėdamasi išvysti paslėptą kamerą ir iš už kampo
iššokantį laidos vedėją, kuris man praneštų, jog visa tai  tik vienas
didelis pokštas. Susiraukiu išvydusi kiekvieną komplektą, tačiau ją
mano baisėjimasis tik prajuokina.
Ji išsirenka ne suknelę, o kažkokį skudurą iš juodo tinklinio
audinio, pro kurį ryškiai šviečia raudona liemenėlė. Nuogą jos
kūną slepia
viršų, o ji vistiktraukia
juodasjąapatinis. Suknelės
tai aukštyn, kad kraštas
daugiauvos siekia šlaunų
atidengtų kojas,
tai žemyn, išryškindama krūtinę. Jos aukštakulniai tikrai ne že-
mesni nei dešimties centimetrų. Ugninius plaukus susiriša į ne-
tvarkingą kuodą viršugalvyje, iš kurio ant pečių krenta kelios ne-
klusnios sruogos. Jos akys apvestos, regis, dar storesniu juodo ir
mėlyno pieštuko sluoksniu nei anksčiau.
 Ar skaudėjo, kai tave tatuiravo?  pasiteiravau iš spintos
traukdama savo mėgstamą kaštoninės spalvos suknelę.
 Pirmą kartą  truputį, bet tikrai ne taip baisiai, kaip galvoji.
Atrodė, lyg bitė būtų be perstojo gėlusi,  trūkteldama pečiais pa-
aiškina ji.
 Skamba siaubingai,  atsakau, o ji nusijuokia.
Galvoje šmėsteli mintis, kad aš jai greičiausiai atrodau tokia
pat keista, kokia ji atrodo man. Nepaaiškinamai guodžia žino-
jimas, kad mudvi viena kitos nepažįstame.
 Tik nesakyk, kad ruošiesi ją vilktis,  nustebinta mano apdaro
pasirinkimo sako ji.
Ranka perbraukiu audinį. Tai mano gražiausia ir mėgsta-
miausia suknelė, kurių apskritai turiu nedaug.
 Kuo ji netinka?  paklausiu stengdamasi nuslėpti, kad jos
komentaras mane įžeidė. Kaštoninis audinys  švelnus, tačiau pa-
tvarus  iš tokio siuvami dalykiniai kostiumėliai. Suknelės apy-
kaklė prigludusi prie kaklo, o rankovės žemiau alkūnių.
 Niekuo... Tiesiog ji tokia... Ilga?  nedrąsiai taria ji.

 Juk ji vos žemiau kelių,  nepritariu. Nesu tikra, ar ji su-
pranta užgavusi mano jausmus, bet kažkodėl nenoriu, kad apie tai
sužinotų.
 Ji graži. Tik manau, kad vakarėliui pernelyg dalykiška. Jei
nori, galiu tau paskolinti ką nors savo,  visiškai nuoširdžiai pa-
siūlo ji.
Mane net šiurpas nupurto pagalvojus, kaip reikėtų įsisprausti į
vieną iš siauručių jos apdarų.
 Ačiū, Stef. Bet man puikiai tiks ir šita,  atsakau ir įjungiu
plaukų žnyples.
Šeštas skyrius
Vėliau, tobulai susigarbanojusi ilgus plaukus, iš abiejų pusių prise-

gu juos
 Arsmeigtukais, kad nekristų
nori pasiskolinti į akis. priemonių?  paklausia
mano makiažo
Stef, o aš darsyk pažvelgiu į veidrodį.
Palyginti su veidu, mano akys visuomet atrodė neproporcingai
didelės, tačiau man labiau patinka minimalus makiažas: šiek tiek
blakstienų tušo ir lūpų blizgio.
 Galbūt reikėtų trupučio akių pieštuko?  dvejodama svarstau.
Šypsodamasi ji ištiesia man tris pieštukus: purpurinį, juodą ir
rudą. Imu volioti juos tarp pirštų, negalėdama pasirinkti: juodas ar
rudas.
 Prie tavo akių spalvos puikiai tiktų purpurinis,  pataria ji,
tačiau aš šyptelėjusi tik papurtau galvą.  Tavo akys  tokios uni-
kalios. Gal norėtum keistis?  pajuokauja.
net Tačiau
juokais Stef galiman
siūlyti didžiuotis gražiomis
pasikeisti? žaliomis
Imu juodą akimis.
pieštuką ir Kam jai
plonyte
linija apvedu akis. Didžiuodamasi manimi, Stef nusišypso.
Suskambus telefonui, ji čiumpa rankinę.
 Atvažiavo Neitas,  praneša.
Aš taip pat pasiimu rankinę, delnu išlyginu suknelę ir
įspraudžiu kojas į baltus, lygiapadžius batelius  ji tik pašnairuoja
į juos, tačiau nuo komentarų susilaiko.
Neitas mūsų laukia prie pagrindinio įėjimo, o pro pravirus jo au-
tomobilio langus plyšauja sunkusis metalas. Nenoromis apsidairau
ir pastebiu aplinkinių žvilgsnius. Žengiu nuleidusi galvą, tačiau vos

tik pakeliu akis, priekinėje keleivio sėdynėje išvystu Hardiną. Jis
tikriausiai buvo pasilenkęs. Fui.
 Damos,  pasveikina mus Neitas.
Veriančiu žvilgsniu Hardinas stebi mane, lipančią į automobilį
paskui Stef. Man tenka įsitaisyti tiesiai jam už nugaros.
 Teresa, tu juk žinai, kad mes išsiruošėme į vakarėlį, o ne į
bažnyčią?  taria jis, o šoninio vaizdo veidrodėlyje išvystu pašaipų
jo šypsnį.
 Prašau
perspėju jį. nevadinti manęs Teresa. Man labiau patinka Tesa, 
Iš kur jis apskritai žino mano vardą? „Teresa“ primena man
tėvą, todėl šio vardo daugiau girdėti nenoriu.
 Kaip pasakysi, Teresa.
Atsišliejusi į sėdynės atlošą pavartau akis. Nusprendžiu nepilti
daugiau žibalo į ugnį  jis to nevertas.
Pakeliui žvelgiu pro langą, stengdamasi ignoruoti garsiai
skambančią muziką. Galiausiai Neitas sustoja judrioje gatvėje, ku-
rioje rikiuojasi iš pažiūros vienodi pastatai. Juodomis raidėmis ant
vieno iš jų užrašytas brolijos pavadinimas, tačiau perskaityti jį man
kliudo masyvų pastatą apaugę vijokliai. Baltas namas apkarstytas
tualetinio popieriaus juostomis, o iš vidaus sklindantis triukšmas
tik dar labiau sustiprina stereotipišką brolijos įvaizdį.
 Jis milžiniškas. Kiek žmonių čia bus?  išsigąstu.
Ant pievelės stoviniuoja galybė žmonių su raudonais plastiki-
niais puodeliais rankose. Kai kurie iš jų šoka čia pat, ant žolės. Man
čia ne vieta.
 Pilni namai, pasiskubink,  lipdamas iš automobilio atsako
Hardinas ir trinkteli dureles sau už nugaros.
Iš galinės
kinasi sėdynės
su Neitu, stebiu, kaip
nekreipdami žmonės
dėmesio spaudžia
į Hardiną. ranką
Mane ir svei-
nustebina
tai, kad vieninteliai tatuiruoti vakarėlio dalyviai yra jis, Neitas
ir Stef. Galbūt šįvakar man čia iš tiesų pasiseks susirasti naujų
draugų.
Septintas skyrius
Hardinas jau spėjo pradingti namo viduje ir tai puiku  galbūt man
neteks daugiau
prisigrūdę, jo šį vakarą
veikiausiai taip irmatyti. Turint Stef
bus. Nuseku galvoje, kiek įžmonių
su Neitu čia
sausakim-
šą svetainę, kurioje man į ranką įbrukamas raudonas plastikinis
puodelis. Atsigręžiu mandagiai atsisakyti, tačiau jau per vėlu, o aš
nė nepastebėjau, kas man jį davė. Pastačiusi puodelį ant stalvir-
šio, toliau seku paskui juos. Sustojame pasiekę grupę, susibūrusią
ant sofos ir aplink ją. Sprendžiant iš išvaizdos, tai turėtų būti Stef
bičiuliai. Visi, susėdę vienas šalia kito, tatuiruoti. Nelaimei, ant de-
šiniojo sofos ranktūrio įsitaiso Hardinas, ir kol Stef pristato man
grupę, stengiuosi į jį nė nepažvelgti.
 Čia mano kambario draugė Tesa. Ji atvyko tik vakar, todėl
pamaniau, kad pirmą savaitgalį CVU turėtume jai parodyti, kaip
smagiai leidžiame laiką,  paaiškina ji.
Vienas po kito jie man linkteli ir nusišypso. Visi, išskyrus,
žinoma, Hardiną, atrodo itin draugiški. Patrauklus alyvinio odos
atspalvio vaikinas ištiesia ranką ir paspaudžia maniškę. Jo ranka
šalta nuo laikomo gėrimo, tačiau šypsena  šilta. Šviesoje lyg ir
pastebiu jo burnoje sužibusį metalo gabalėlį, tačiau jis sučiaupia
lūpas greičiau, nei spėju tuo įsitikinti.
 Aš  Zedas. Ką studijuoji?  paklausia jis manęs. Pastebiu
mano suknele slenkantį jo žvilgsnį, tačiau vaikinas tik šypsosi.
 Anglų kalbą,  atsakydama jam šypsena, išdidžiai tariu. Har-
dinas prunkšteli, tačiau nekreipiu į jį dėmesio.
 Šaunu,  sako jis.  Man patinka augalai,  Zedas nusijuokia,

o aš paseku jo pavyzdžiu.
Augalai? Ką tai apskritai reiškia?
 Nori išgerti?  paklausia jis, man nespėjus paklausinėti apie
augalus plačiau.
 Ne, ne. Aš nevartoju alkoholio,  atsakau ir pastebiu mė-
ginamą nuslėpti šypseną.
 Leiskite Stef, ir ji į vakarėlį atsives panelę pamaivą,  po
nosimi burbteli smulkutė mergina rausvais plaukais.
Apsimetu
konfliktą. komentaro
Panelė pamaiva?neišgirdusi. Nėra tačiau
Aš nesipuikuoju, jokio reikalo
sunkiai veltis
dirbauį
ir mokiausi, kad čia patekčiau, o tėvui mus palikus, mama liejo
prakaitą, kad užtikrintų man šviesią ateitį.
 Einu įkvėpti gryno oro,  tariu ir apsigręžiu eiti. Bet kokia
kaina stengiuosi išvengti vakarėlių dramos. Kol neturiu nė vieno
draugo, priešų man tikrai nereikia.
 Ar nori, kad eičiau drauge?  įkandin šūkteli Stef.
Papurtau galvą ir pasuku link durų. Žinojau, kad man nereikėjo
čia važiuoti. Šiuo metu turėčiau gulėti lovoje su pižama ir romanu
rankoje. Galėčiau internetu kalbėtis su Nojumi  siaubingai jo pa-
siilgau. Net miegas būtų geriau už šitą kvailą vakarėlį ir visus tuos
girtus nepažįstamuosius. Nusprendžiu nusiųsti Nojui žinutę. Nu-
žingsniuoju iki kiemo galo, kur, regis, žmonių šiek tiek mažiau.
„Pasiilgau tavęs. Kol kas studentiškas gyvenimas man nepa-
tinka.“ Paspaudžiu mygtuką „Siųsti“ ir atsisėdusi ant akmeninės
sienos laukiu atsakymo. Pro mane prasvirduliuoja kelios įkau
šusios merginos.
Jis netrunka atsakyti: „Kodėl? Aš tavęs taip pat ilgiuosi, Tesa.
Norėčiau būti greta.“ Jo žodžiai sukelia man šypseną.
 Velnias,
pajuntu nepyk! permirkstančią
šaltu skysčiu išgirstu vyriškąsavo
balsą, o jau po
suknelę. akimirkos
Vaikinas su-
klumpa ir sunkiai atsistoja, laikydamasis už žemos pertvaros. 
Tikrai, aš kaltas,  burbteli ir atsisėda.
Vakarėlis blogesnis jau nebegali būti. Iš pradžių ta mergina iš-

vadina mane pamaiva, o dabar mano suknelė permirkusi galai žino
kokiu alkoholiu, kuris, beje, klaikiai dvokia. Dūsaudama pasiimu
telefoną ir einu į vidų ieškoti vonios kambario. Skindamasi kelią
sausakimšame koridoriuje, mėginu atidaryti vienas duris po kitų,
tačiau nė vienos man nepaklūsta. Apie tai, ką žmonės už jų veikia,
stengiuosi apskritai negalvoti.
Pakilusi laiptais į antrą aukštą toliau tęsiu vonios kambario
paieškas. Galiausiai pavyksta praverti vienas duris. Deja, tai  ne
vonios kambarys. Tai  miegamasis; dar baisiau, jame  ant lovos
išsitiesęs Hardinas ir jį apsižergusi rausvaplaukė mergina aistringai
bučiuojasi.
Aštuntas skyrius
Mergina atsigręžia ir pažvelgia į mane; mėginu žengti žingsnį, ta-

čiau kojos manęs nebeklauso.
 Ko tau reikia?  sušnypščia ji.
Hardinas atsisėda, nepaleisdamas jos iš glėbio. Jo veide ne-
matyti nei gėdos, nei pasitenkinimo. Jis veikiausiai tuo užsiima
nuolatos. Lažinuosi, tai ne pirmas kartas, kai kas nors jį užklumpa
brolijos namuose iš tikrųjų mylintis su nepažįstama mergina.
 Ak... Ne. Atleiskite, aš... Aš ieškojau vonios kambario.
Kažkoks vaikinas apipylė mane gėrimu,  paskubomis paaiškinau.
Kaip nemalonu. Mergina įsisiurbia Hardinui į kaklą, o aš nu
sigręžiu. Šiedu vienas kitam puikiai tinka. Abu tatuiruoti ir stor-
žieviai.
 Gerai? Tai eik ir susirask vonią,  varto ji akis, o aš išeidama
linkteliu.
Nugara atsišlieju į ką tik uždarytas duris. Kol kas studentiškas
gyvenimas manęs nežavi. Apskritai nesuprantu, kaip tokie vaka-
rėliai kam nors gali atrodyti smagūs. Praradusi viltį rasti vonios
kambarį, nusprendžiu leistis į virtuvę ir susitvarkyti ten. Pravėrusi
kitas duris, mažiausiai noriu aptikti apgirtusių, hormonų siautuliui
pasidavusių, lovoje besivartančių studentų porą. Antrą kartą.
Virtuvę randu nesunkiai, tačiau joje ant grindų pristatyta kibirų
su lede sukrautos
aukštų šaldomais picų
alkoholiniais gėrimais,
dėžės. Kad o stalviršius
pasiekčiau dengia
popierinį keletu
rankšluostį
ir jį sudrėkinčiau, tenka ištiesti ranką virš brunetės, vemiančios
prie virtuvinės kriauklės. Imu valytis suknelę, tačiau pigaus balto
popierinio rankšluosčio dalelės kimba prie drėgnos dėmės, ir ji

ima atrodyti dar blogiau. Įniršusi sunkiai atsidustu ir atsiremiu į
spintelę.
 Ar smagiai leidi laiką?  eidamas link manęs pasiteirauja
Neitas. Išvydusi pažįstamą veidą, pajuntu palengvėjimą. Jis ma-
loniai nusišypso ir gurkšteli savo gėrimo.
 Ne visai... Kiek paprastai trunka tokie vakarėliai?
 Visą naktį... Iki rytojaus pietų,  nusijuokia jis, išvydęs nu-
karusį mano žandikaulį. Įdomu, kada Stef įsigeis važiuoti namo?
Viliuosi, greitai.
 Luktelėk,  imu panikuoti.  Kas parveš mus atgal į ben-
drabutį?  paklausiu, nes pamatau nuo alkoholio paraudusias jo
akis.
 Nežinau... Jei nori, gali pasiskolinti mano automobilį, 
ramiai atsako jis.
 Tu labai malonus, tačiau negaliu sėsti prie tavo automobilio
vairo. Jei netyčia jį sudaužysiu arba sustabdys policija, įklimpsiu į
rimtą bėdą už neblaivių nepilnamečių transportavimą.
Įsivaizduoju mamos veidą, jeigu jai tektų traukti mane iš areš-
tinės.
 Ne, ne, kelias juk visai netolimas. Imk mano automobilį. Tu
juk nė lašo burnoj neturėjai. Priešingu atveju tau teks likti čia, arba
galiu paklausinėti, gal kas nors...
 Ne, nesijaudink. Ką nors sugalvosiu,  spėju pasakyti jam,
prieš žemiems muzikos garsams ir kone išrėkiamiems dainos žo-
džiams užliejant vakarėlio triukšmą.
Vakarui bėgant mano sprendimas dalyvauti vakarėlyje atrodo
vis prastesnis.
Devintas skyrius
Galiausiai, man kokių dešimt kartų baksnojus pirštu ir Neitui šau-

kus Stef vardą, pasigirsta tylesnė daina, ir jis juokdamasis linkteli
galva. Iškėlęs ranką aukštyn, pamoja link gretimo kambario. Jis  iš
tiesų mielas vaikinas, tad kodėl trainiojasi su Hardinu?
Pasisuku jo nurodyta kryptimi ir nė nepajuntu, kaip aikteliu,
išvydusi kambario draugę. Ji su dviem nepažįstamomis mergi-
nomis šoka ant svetainės stalo. Ant jo užsilipa ir prie jų prisijungia
apgirtęs vaikinas, nesikuklinantis graibyti jos už klubų. Tikiuosi,
kad ji atstums jo rankas, tačiau ji tik šypsosi ir spaudžia savo už-
pakalį prie jo. Gerai.
- Tesa, jie tik šoka,  taria Neitas ir tyliai sukikena iš susirū-
pinimo perkreiptos mano veido išraiškos.
Bet juk jie ne tik šoka  jie grabaliojasi ir trinasi vienas į kitą.
 Taip... Žinau,  gūžteliu, nors man visa tai nėra taip jau
įprasta. Aš taip niekada nesu šokusi net su Nojumi, o mes juk drau-
gaujame jau dvejus metus. Nojus! Įkišu ranką į rankinę, norėdama
pasitikrinti žinutes.
„Tesa, tu vis dar čia?“

„Alio? Tau viskas gerai?“
„Tesa? Ar turėčiau paskambinti tavo mamai? Pradedu
nerimauti.“
Surenku jo numerį taip greitai, kaip tik leidžia pirštai, melsdamasi,
kad jis dar neskambino mamai. Neatsiliepia, todėl nusiunčiu jam
33
žinutę užtikrindama, kad man viskas gerai, ir nėra jokio reikalo jai
skambinti. Mama iš proto išeitų manydama, kad jau pirmą savait-
galį universitete įklimpau į nemalonumus.
 Laaabas... Tesa!  vos apversdama liežuvį taria Stef ir
padeda galvą man ant peties.  Ar tau jau linksma, kambarioke? 
kikena akivaizdžiai gerokai įkaušusi.  Man atrodo... Man reikia...
kambarys pradėjo sunktis, Tesa... Norėjau pasakyti „suktis“,  tęsia
ji juokdamasi ir svirduliuodama.
 Ją tuoj supykins,  sakau Neitui. Šis linkteli, pakelia ją ant
rankų ir persimeta per petį.
 Sek paskui mane,  paliepia ir pasuka link laiptų į antrą
aukštą.
Įveikęs pusę koridoriaus, atidaro duris ir, žinoma, tai vonios
kambarys. Vos jam spėjus nuleisti Stef ant grindų prie klozeto, ją
supykina. Suimu raudonus jos plaukus tolyn nuo veido ir nusi
gręžiu.
Galiausiai, visą skrandžio turinį palikusi klozete, ji liaujasi, o
Neitas paduoda man rankšluostį.
 Nuveskime ją į kambarį kitame koridoriaus gale ir pagul
dykime į lovą. Jai reikia išsimiegoti,  paaiškina jis. Linkteliu,
tačiau nesiliauju galvoti apie tai, kad negaliu jos tokios čia palikti
vienos.  Tu taip pat gali čia likti,  priduria jis, lyg gebėtų skaityti
mano mintis.
Drauge padedame jai pakilti nuo grindų ir koridoriumi nueiti į
tamsoje skendintį miegamąjį. Atsargiai paguldome dejuojančią Stef
ant lovos, ir Neitas išskuba lauk, pažadėdamas užeiti kiek vėliau.
Prisėdu ant lovos krašto greta Stef ir įsitikinu, kad jai patogu.
Pajuntu, kad neragavusi nė lašo alkoholio, su sąmonės nete-
kusia drauge greta ir aplink ošiančiu vakarėliu pasiekiau dugną.
Įjungusi patraukia
kaipmat naktinį šviestuvą, imu per
knygų lentyna dairytis po kambarį;
visą vieną dėmesį
sieną. Atradimas
pakelia nuotaiką, todėl prisiartinu prie jos ir peržiūriu knygų pa-
vadinimus. Kad ir kieno ši kolekcija, ji  įspūdinga; joje  ne vienas
klasikinis kūrinys, įvairiausių žanrų, tarp kurių pastebiu visas
34
mėgstamiausias savo knygas. Iš lentynos ištraukiu Vėtrų kalną.

Knyga atrodo prastai, o lapai vos laikosi drauge.
Taip pasineriu į Emilijos Brontės žodžius, jog nė nepastebiu
prasiveriančių durų ir kambaryje pasirodžiusio trečio žmogaus.
 Kokį velnią veiki mano kambaryje?  man už nugaros pasi-
girsta atšiaurus balsas.
Akimirksniu atpažįstu akcentą.
Hardinas.
 Klausiu, ką veiki mano kambaryje?  pakartoja jis lygiai taip
pat rūsčiai.
Atsigręžusi išvystu link manęs artėjančias ilgas jo kojas;
jis griebia knygą iš mano rankų ir meta atgal į lentyną. Mano
mintyse  audra. Jau maniau, kad nieko blogesnio nebegali nutikti,
tačiau štai aš čia, užklupta asmeninėje Hardino erdvėje. Jis piktai
krenkšteli ir delnu pamoja man po nosimi.
 Neitas man liepė čia atvesti Stef...  išlemenu tyliai. Jis žengia
artyn ir giliai iškvepia. Aš pamoju lovos link, kad jis pamatytų.  Ji
šiek tiek padaugino, ir Neitas sakė...
 Girdėjau, ką sakei.
Aiškiai susierzinęs delnu perbraukia savo išsitaršiusias gar-
banas. Kodėl jis taip supyko, išvydęs mus savo kambaryje? Lukte-
lėkite...
 Ar tu priklausai šiai brolijai?  paklausiu jo. Nuostabos savo
balse nuslėpti nepajėgiu. Hardinas man nė iš tolo neprimena ti-
piško brolijos nario.
 Taip. Ir ką?  atsako jis, žengdamas dar vieną žingsnį artyn.
Mus skiria mažiau nei metras. Mėginu atsitraukti, tačiau nugara
atsiremiu į knygų lentyną.  Ar tave, Teresa, tai stebina?
 Liaukis vadinęs mane Teresa, - jis įspraudė mane į kampų.
- Juk toks tavo vardas, ar ne?  klastingai šypteli, kiek pralinks

mėdamas.
Atsidūstu ir atgręžiu jam nugarą  verčiau jau stebeilysiu į
sieną ir knygų lentyną. Nežinau kur, bet man reikia pasišalinti, kol
Hardinui neužvožiau. Arba kol neapsiverkiau. Diena buvo ilga,
35
todėl greičiau apsiverkčiau nei trinktelėčiau jam. Negaliu suteikti

jam tokio malonumo.
Atsisuku ir pastumiu jį į šalį.
 Ji negali čia pasilikti,  sako jis, man einant pro šalį. Pa-
žvelgusi į jį, pastebiu nedidelį žiedelį tarp dantų. Ir kaip jam šovė
mintis persiverti antakį ir lūpą? Veikiausiai skaudėjo... Nors tas
metalo gabalėlis paryškina putlias ir apvalias jo lūpas.
 Kodėl ne? Maniau, kad esi jos draugas?
 Taip ir yra,  sutinka jis,  tačiau mano kambaryje nelieka
niekas.
Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės, ir pagaliau įžvelgiu vienos
iš jo tatuiruočių formą. Tai gėlės žiedas dilbio viduryje. Hardinas
išsitatuiravęs gėlę? Iš tolo juodas ir pilkas ornamentas primena
rožę, tačiau jį supa kažkas tamsaus, kažkas, kas iš subtilių žiedo
kontūrų atima grožį.
Įkvėpta drąsos ir suirzusi nusikvatoju.
 Ak, taip... Suprantu. Vadinasi, į kambarį gali užeiti tik mer-
ginos, kurios sutinka su tavimi bučiuotis?  man ištariant šiuos žo-
džius, jo šypsena plečiasi.
 Ten buvo ne mano kambarys. Bet jei nori pasakyti, kad
trokšti mane pabučiuoti  atleisk, tu ne mano skonio,  atsako jis.
Nesuprantu kodėl, bet jo žodžiai mane žeidžia. Hardinas man
nė kruopelės nepatinka, tačiau to jam į akis niekada nemesčiau.
 Tu esi... Tikras...  nepavyksta rasti žodžių pasibjaurėjimui iš-
reikšti. Per sienas besiskverbianti muzika primena niežulį. Aš dro-
viuosi, esu suirzusi ir išsekusi nuo vakarėlio. Ginčydamasi su juo,
švaistau laiką.  Žinai, ką? Tuomet pats ir vesk ją į kitą kambarį,
o aš rasiu kelią atgal į bendrabutį,  sviedžiu ir pasuku link durų.
Stipriai užtrenkusi duris sau už nugaros, net per vakarėlio
triukšmą išgirstuTeresa.
 Labanakt, Hardiną pašaipiai sušunkant:
Dešimtas skyrius
Pasiekusi laiptus nebepajėgiu sulaikyti ašarų, ir šios karštomis sro-

velėmis ima tekėti skruostais. Jau dabar nekenčiu universiteto, o
paskaitos dar net neprasidėjo. Kodėl manęs negalėjo apgyvendinti
su mergina, panašia į mane? Dabar ramiai ilsėčiausi lovoje, ruoš-
čiausi pirmadieniui. Nei tokiuose vakarėliuose, nei, juo labiau, tarp
šitų žmonių man ne vieta. Stef man patinka, tačiau ši aplinka ir to-
kie tipai, kaip Hardinas, manęs netraukia. Jis man  neatskleidžia-
ma paslaptis. Kodėl visuomet elgiasi it pašlemėkas? Tačiau negaliu
iš galvos išmesti tos didžiulės knygų lentynos. Kam jos jam? Sunku
patikėti, kad toks akiplėša, nepagarbus, tatuiruotas bukagalvis kaip
Hardinas mėgautųsi skaitydamas literatūros šedevrus. Esu tikra,
kad vienintelis jį dominantis skaitalas yra alaus butelio etiketė.
Šluostydamasi drėgnus skruostus susivokiu nė nenumananti,
koks šių namų adresas ar kaip grįžti į bendrabutį. Kuo ilgiau
mąstau apie savo šio vakaro sprendimus, tuo labiau suirztu ir su
nerimstu.
Privalėjau išsamiau viską apmąstyti. Visuomet planuoju būtent
tam, kad nepakliūčiau į panašias situacijas. Namai vis dar sausa-
kimši, o muzika plyšauja visu garsu. Neito niekur nematyti, Zedo
taip pat. Galbūt verčiau susirasti miegamąjį viršuje ir išsimiegoti
ant grindų? Antrame aukšte yra apie penkiolika kambarių; galbūt
man nusišypsos
slėpti laimėtačiau
savo jausmus, rasti tai
tuščią?
 ne Iš paskutiniųjų
mano stengiuosi
jėgoms. Nenoriu nu-
leistis
žemyn, kad visi mane tokią pamatytų. Apsisuku, susirandu tą
vonios kambarį, kuriame buvom su Stef, ir atsisėdusi ant grindų

nuneriu galvą.
Dar kartą surenku Nojaus telefono numerį; šįkart jis atsiliepia
jau po antro signalo.
 Tesa? Jau taip vėlu. Ar tau viskas gerai?  silpnai išlemena jis.
 Taip. Ne. Sutikau eiti į kvailą vakarėlį su savo kambario
drauge ir įstrigau kažkokiuose brolijos namuose. Neturiu kur
miegoti ir nežinau, kaip grįžti į bendrabutį,  pradedu žliumbti į
ragelį. Suprantu, kad tai nėra gyvybės ar mirties klausimas, tačiau
žodžiais negaliu apsakyti, kaip širstu ant savęs, pakliuvusi į tokią
erzinančią situaciją.
 Į vakarėlį? Su ta raudonplauke?  nustemba jis.
 Taip, su Stef. Tačiau ji padauginusi jau miega viršuje.
 Luktelėk, kodėl apskritai su ja trainiojiesi? Ji juk tokia... Ne-
panaši į žmogų, su kokiu norėtum bendrauti,  pakomentuoja jis
niekinančiu tonu, kuris mane tik dar labiau suerzina. Norėjau, kad
jis paguostų ir padrąsintų, pasakytų, kad rytoj išauš nauja diena,
ir viskas bus gerai. Nenorėjau išgirsti nieko šiurkštaus ar kritiško.
 Nojau, esmė visai ne čia...  paprieštarauju atsidusdama. Tą
pačią akimirką sužvanga durų rankena ir aš pašoku.  Minutėlę! 
šūkteliu žmogui kitapus durų ir tualetiniu popieriumi nusivalau
ašaras, taip nutrindama dar daugiau akių pieštuko. Štai kodėl ne-
naudoju tokios kosmetikos.  Netrukus tau paskambinsiu. Kažkas
braunasi į tualetą,  tariu Nojui ir padedu ragelį, jam nespėjus pa-
prieštarauti.
Stovintysis už durų ima jas daužyti, todėl dūsaudama ir toliau
valydamasi akis skubu jas atidaryti.
 Sakiau, palaukite...
Suakmenėju tarpduryje, veriamoms žalioms akims susmigus į
manąsias.
Vienuoliktas skyrius
Spoksodama į tas nuostabiai žalias akis suvokiu, kad iki šiol nė
nepastebėjau
nas iki šiol nėjųkarto
spalvos. Daružmezgęs
nebuvo po akimirkos suprantu,
su manimi akiųkad Hardi
kontakto.
Nuostabios, gilios, apstulbusios akys. Pastumiu jį šalin, o jis pas-
kubomis nusigręžia. Pajuntu jį čiumpant mano ranką ir traukiant
mane artyn.
 Neliesk manęs!  užrinku, išvaduodama ranką.
 Tu verkei?  smalsiai paklausia jis. Jei manęs būtų paklausęs
bet kuris kitas žmogus, būčiau pagalvojusi, kad jam iš tiesų rūpi.
 Palik mane ramybėje, Hardinai.
Jis pastoja man kelią, neleisdamas pajudėti. Daugiau jo žaidimų
nepakęsiu. Tik ne šį vakarą.
 Hardinai, prašau tavęs. Maldauju, jei turi bent kruopelytę pa-
dorumo, atstok nuo manęs. Kad ir kokių žeidžiančių komentarų
prikūrei savo galvoje, prašau, palik juos rytdienai.
Man nebesvarbu, kad mano balse jis išgirs gėdą ar bevil-
tiškumą. Tik noriu, kad paliktų mane ramybėje.
Prieš prasiveriant lūpoms, jo akyse šmėsteli sumišimas. Jis
tyliai keletą akimirksnių mane stebi.
 Koridoriaus gale yra kambarys, kuriame gali išsimiegoti. Ten
nunešiau Stef,  sausai taria jis. Palaukiu, tikėdamasi išgirsti ką
nors daugiau, tačiau jis nutyla ir tik spokso į mane.

 Gerai,  atsakau, o jis pasitraukia man iš kelio.
 Trečios durys kairėje,  nurodo ir, nužingsniavęs korido-
riumi, pradingsta savo kambaryje.
39
Kas čia, p o galais, nutiko? Hardinas be jokių šiurkščių pastabų?

Esu tikra, kad sutikusi jį rytoj atsiimsiu. Nenustebčiau, jei suda-
rinėtų kandžių pastabų sąrašus taip, kaip aš sudarinėju savo tvar-
karaštį, ir neabejoju  rytoj jis manęs nepasigailės.
Trečias kambarys kairėje gerokai mažesnis už Hardino, jame
stovi tik dvi viengulės lovos. Jis kur kas labiau primena bendra-
bučio kambarį nei erdvus Hardino miegamasis. Galbūt jis bro-
lijos pirmininkas ar kas nors panašaus? Kur kas labiau tikėtina,
kad kelią į erdvesnį kambarį jis prasiskynė grasinimais ir užgaulio-
jimais. Stef tįso lovoje prie lango. Nuspiriu šalin batus ir, prieš atsi-
guldama į kitą, apkloju ją antklode ir užrakinu duris.
Prieš panyrant į miegą, mintys veja viena kitą, o sapnuose su-
sipina migloti rožių vaizdiniai ir rūsčios žalios akys.
Dvyliktas skyrius
Pabudusi ryte ne iškart prisimenu praėjusio vakaro įvykius, atve-

dusius mane į šį nepažįstamą miegamąjį. Stef plačiai prasižiojusi
vis dar nepatraukliai knarkia. Nusprendžiu pažadinti ją tuomet,
kai sugalvosiu, kaip mums grįžti namo. Paskubomis apsiaunu bate-
lius, čiumpu rankinę ir išeinu už durų. Ar pamėginti belstis į Har
dino duris? O gal verčiau ieškoti Neito? Ar jis apskritai priklauso
šiai brolijai? Nebūčiau patikėjusi, kad Hardinas gali priklausyti
organizuotai socialinei grupei, taigi galbūt jai priklauso ir Neitas.
Per koridoriuje miegančius kūnus nusigaunu iki pirmo aukšto.
 Neitai?  pašaukiu jį vardu, tikėdamasi išgirsti atsakymą.
Vien svetainėje miega apie dvidešimt penkis žmones. Vos
įmanoma praeiti pro grindis nuklojusias šiukšles ir raudonus plas-
tikinius puodelius  netrunku suprasti, koks tvarkingas buvo antro
aukšto koridorius, nepaisant visų jame miegančių studentų. Už-
ėjusi į virtuvę, kone privalau prisiversti nepulti tvarkytis. Šių namų
gyventojams tam prireiks visos dienos. Viską atiduočiau už ga-
limybę pamatyti Hardiną, kuopiantį visą šią netvarką  nuo tokios
minties tyliai sukikenu.
 Iš ko juokiesi?
Atsigręžiu ir išvystu į virtuvę užeinantį Hardiną su šiukšlių
maišu. Ranka jis nuo spintelės į maišą nušluoja visus plastikinius
puodelius.
 Iš nieko,  sumeluoju.  Ar ir Neitas čia gyvena?
Jis tvarkosi toliau, nekreipdamas į mane dėmesio.
41
 Tai ar gyvena?  pakartoju kantrybei senkant.  Kuo greičiau

man atsakysi, ar jis čia gyvena, tuo greičiau galėsiu iš čia išsineš-
dinti.
 Ką gi, atkreipei mano dėmesį. Ne, jis čia negyvena. Nejaugi
jis tau panašus į brolijos vaikį?  pašaipiai šypteli jis.
 Ne, bet ir tu nelabai,  atkertu, o jis stipriau sukanda dantis.
Apėjęs mane, jis atidaro spintelę greta mano klubų ir ištraukia
popierinio rankšluosčio ritinį.
 Ar pro namus važiuoja koks nors autobusas?  vėl teirau-
juosi, nė nesitikėdama atsakymo.
 Taip, jis sustoja už kvartalo nuo čia.
 Ar galėtum parodyti, kur yra stotelė?  sekioju jį po virtuvę.
 Taip. Jis yra už kvartalo nuo čia.
Toliau mane erzindamas, jis šypteli lūpų kampučiais.
Vartydama akis, palieku virtuvę. Akivaizdu, kad Hardino ci
vilizuotumas truko tik akimirką, ir šiandien jis pasirengęs už tai
atsigriebti. Po vakarykščių emocijų nenoriu jo nė artyn prisileisti.
Nueinu žadinti Stef  ši, mano nuostabai, nesunkiai nubunda
ir nusišypso. Su palengvėjimu atsikvepiu, kad ji, kaip ir aš, pasi-
ruošusi kuo greičiau ištrūkti iš šitos brolijos kiaulidės.
 Hardinas sakė, kad už kvartalo nuo čia stoja autobusas, 
sakau jai, mudviem leidžiantis laiptais žemyn.
 Suknistu autobusu mes tikrai nevažiuosime. Į bendrabutį
mus parveš vienas iš šitų žioplių. Jis veikiausiai tave tik erzino, 
atsako ji, apkabindama mane per pečius. Virtuvėje randame iš
orkaitės alaus skardines traukiantį Hardiną. Stef nutaiso įsakmų
toną:  Hardinai, ar tu pasiruošęs parvežti mus namo? Man galva
plyšta.
 Taip, žinoma, luktelėk minutę,  atsako jis taip, tarsi visą šį
laiką būtų mūsų telaukęs.

Pakeliui į studentų miestelį Stef ima dainuoti kiekvieną per radiją
pasigirstančią sunkiojo metalo dainą, o Hardinas, nepaisydamas
mano mandagių prašymų, atlapoja visus automobilio langus. Visą
kelią nė žodžio nepratardamas, jis barbena pirštais į vairą. Bet man

tai juk visai neįdomu.
 Stef, vėliau užsuksiu,  sako jis iš priekinės keleivio sėdynės
lipančiai mano kambario draugei. Man praveriant savo pusės du-
reles, ji linkteli ir pamoja.
 Iki, Teresa,  pašaipiai taria ir šypteli. Vartydama akis nuseku
Stef į bendrabutį.
Tryliktas skyrius
Likusi savaitgalio dalis prabėgo nejučia, o man pavyko išvengti

susitikimo su Hardinu. Sekmadienį išbėgu apsipirkti prieš jam at-
vykstant ir grįžtu jam išėjus.
Naujų drabužių pakaks prigrūsti pilną komodą, tačiau lanks-
tydama juos mintyse išgirstu erzinantį Hardino balsą: „Juk žinai,
kad einame į vakarėlį, o ne į bažnyčią.“
Įtariu, kad tą patį jis pasakytų ir apie naujus mano apdarus,
tačiau tai nesvarbu, nes nusprendžiau daugiau neiti į vakarėlius
nei su Stef, nei apskritai ten, kur galėčiau sutikti Hardiną. Tokių
žmonių, kaip jis, gyvenime man nereikia, o nesibaigiančios mūsų
peštynės tik vargina.
Galiausiai išaušta pirmadienis ir prasideda pirmosios pas-
kaitos  esu visiškai joms pasiruošusi. Nubundu gerokai anksčiau,
kad galėčiau išsimaudyti po dušu netrukdoma jame besisukio-
jančių vaikinų. Balti marškiniai ir languotas smėlio spalvos si-
jonas  nepriekaištingai išlyginti ir paruošti rengtis. Apsivelku, su
sisegu plaukus ir per petį persimetu rankinę. Man jau žengiant pro
duris penkiolika minučių anksčiau, kad nepavėluočiau, suskamba
Stef žadintuvas. Jai nuspaudus „atidėjimo“ mygtuką, susimąstau, ar
nevertėtų jos pažadinti. Gali būti, kad jai paskaitos šiandien vėliau,
o gal ji apskritai neketina jose pasirodyti. Neįsivaizduoju, kaip ga-
lėčiau praleisti pirmą paskaitų dieną, tačiau ji jau antrame kurse,

todėl esu tikra, kad žino, ką daro.
Paskutinįkart žvilgtelėjusi į veidrodį, išeinu pro duris. Protingai
pasielgiau išnagrinėjusi studentų miestelio žemėlapį, mat be vargo
44
vos per dvidešimt minučių randu pirmą pastatą. Užėjusi į pirmo

kurso istorijos paskaitų auditoriją išvystu vieną vienintelį studentą.
Jam, regis, kaip ir man, punktualumas yra svarbus, todėl
prisėdu greta. Galbūt jis taps pirmuoju mano bičiuliu.
 Kur visi kiti?  pasiteirauju, o jis nusišypso. Vien šis papras-
tutis jo gestas mane nuramina.
 Tikriausiai it galvas pametę bėgioja po studentų miestelį, kad
spėtų į paskaitą laiku,  pajuokauja jis, taip akimirksniu užsitar-
naudamas mano simpatiją. Lygiai tokia pat mintis sukosi ir mano
galvoje.
 Mano vardas  Tesa Jang,  prisistatau ir draugiškai nusi-
šypsau.
 Lendonas Gibsonas,  atsako jis, šypsodamasis taip pat ža-
vingai, kaip pirmą kartą. Šnekučiuojamės visą iki paskaitos likusį
laiką. Išsiaiškinu, kad jis, kaip aš, studijuoja anglų kalbą ir drau-
gauja su mergina, vardu Dakota. Išgirdęs, kad Nojus yra vienais
metais už mane jaunesnis, Lendonas nesišaipo ir nesutrinka. Nu-
sprendžiu, kad su juo norėčiau bendrauti dažniau. Į auditoriją
pradėjus rinktis studentams, mudu su Lendonu nepamirštame iš
anksto prisistatyti dėstytojui.
Dienai slenkant pradedu gailėtis pasirinkusi penkias paskaitas,
užuot apsistojusi ties keturiomis. Galvotrūkčiais lekiu į pasiren-
kamąją britų literatūros paskaitą  dėkodama Dievui už tai, kad ji
bus paskutinė,  ir vos suspėju laiku. Išvydusi pirmoje eilėje sėdintį
Lendoną ir tuščią kėdę greta jo, su palengvėjimu atsikvepiu.
 Sveika dar kartą,  taria jis su šypsena veide.
Dėstytojas paskaitą pradeda išdalindamas semestro paskaitų
planą, trumpai prisistatydamas pats bei papasakodamas tiek apie
priežastis, paskatinusias jį tapti dėstytoju, tiek susidomėjimą
dėstomu dalyku.
versitete Man
dėstytojai patinka,prisistatyti
neverčia kad, priešingai
prieš nei mokykloje,
auditoriją uni-
ir daryti
kitokių nereikalingų ir gėdingų dalykų.
Dėstytojui kalbant apie privalomų skaitinių sąrašą, prasiveria
auditorijos durys ir pro jas įslenka Hardinas. Atsidūstu.
45
 Nuostabu,  sarkastiškai burbteliu sau panosėje.

 Pažįsti Hardiną?  pasiteirauja Lendonas. Hardinas studentų
miestelyje veikiausiai garsėja savo reputacija, jei net toks mielas
vaikinas kaip Lendonas jį pažįsta.
 Šiek tiek. Mano kambario draugė bendrauja su juo. Jis nėra
mėgstamiausias mano pažįstamas,  pašnibždomis paaiškinu jam.
Kaip tik tuomet žalios Hardino akys pagauna mano žvilgsnį,
ir imu baimintis, kad bus mane išgirdęs. Kaip elgtųsi, jei būtų iš-
girdęs? Atvirai sakant, man visiškai nesvarbu  jis juk puikiai su-
pranta, kad mudu vienas kitam nepatinkame.
Manyje nubudęs smalsumas ima versti išsiaiškinti, ką Len-
donas apie jį žino, todėl nesusilaikau ir paklausiu:
 Ar tu taip pat jį pažįsti?
 Taip... Jis...  jis nutyla ir atsigręžia pasižiūrėti sau už nugaros.
Pakėlusi akis išvystu Hardiną besisėdantį į suolą greta manęs. Li-
kusią paskaitos dalį Lendonas neprataria nė žodžio ir nenuleidžia
akių nuo dėstytojo.
 Šiandien tiek. Pasimatysime kitą trečiadienį,  taria profe-
sorius Hilas ir atsisveikina.
 Nuojauta man kužda, kad ši paskaita taps mano mėgsta-
miausia,  išėjusi už durų tariu Lendonui, o jis pritariamai linkteli.
Tačiau abiem supratus, kad Hardinas eina greta, jo veidas ap-
niūksta.
 Hardinai, ko tau reikia?  pavaišinu jį jo paties vaistais. Tai
neveikia, o galbūt mano balse paprasčiausiai trūksta ryžto, mat
jam, regis, tik juokinga.
 Nieko. Nieko. Negaliu atsidžiaugti, kad kartu lankysim pas-
kaitą,  pašaipiai atsako jis ir, pirštais perbraukęs ir pašiaušęs savo
garbanas, priploja
ruotą keistos formosjasbegalybės
prie kaktos. Virš tačiau
simbolį, jo riešo pastebiu ištatui-
jis nuleidžia ranką,
man nespėjus ištyrinėti raštų aplink jį.
 Tesa, pasimatysim vėliau,  atsiprašo Lendonas.
 Iš visos auditorijos susidraugavai su didžiausiu nevykėliu, 

žvelgdamas jam įkandin burbteli Hardinas.
 Nedrįsk apie jį taip kalbėti. Jis mielas vaikinas. Ne toks, kaip
tu.
Pati nustembu, ištarusi šiuos žodžius. Jis iš tiesų sugeba pri-
versti mane atskleisti blogiausius savo asmenybės bruožus.
Hardinas pažvelgia į mane.
 O tu, Teresa, su kiekvienu mūsų pokalbiu tampi vis nuož-
mesnė.
 Jei dar kartą pavadinsi mane Teresa...  perspėju, o jis tik nu-
sijuokia.
Mėginu įsivaizduoti, kaip atrodytų be visų auskarų ir tatui-
ruočių. Net ir su jais jis nepaprastai patrauklus, tačiau rūgšti jo as-
menybė gadina viską.
Drauge pasukame link mano bendrabučio, tačiau, mums ne-
žengus nė dvidešimties žingsnių, jis sušunka: „Liaukis į mane
spoksojusi!“  pasuka už kampo ir dingsta, man nė nespėjus at-
sakyti.
47
Keturioliktas skyrius
Po keleto sekinančių ir tuo pat metu jaudinančių dienų išaušta

penktadienis, žymintis pirmos mano savaitės universitete pabaigą.
Jaučiuosi patenkinta tuo, kaip prabėgo ši savaitė, ir savaitgalį pla-
nuoju tik žiūrėti filmus, mat Stef greičiausiai kur nors linksminsis,
todėl kambaryje bus ramu. Kursų programos man išties pravers,
nes nemažą darbo dalį dabar galiu atlikti iš anksto. Čiumpu ran-
kinę ir išeinu anksti, kad užtektų laiko stabtelėti kavinėje ir išgerti
puodelį papildomos energijos suteiksiančios kavos.
 Tavo vardas Tesa, ar ne?  stovėdama eilėje už nugaros iš-
girstu moterišką balsą. Atsigręžusi išvystu merginą rausvais
plaukais iš vakarėlio. Stef, regis, ją pristatė Molės vardu.
 Taip. Čia aš,  atsakau ir nusigręžiu į prekystalį, vengdama
tolesnio pokalbio.
 Ar šįvakar pasirodysi vakarėlyje?  pasiteirauja. Ji tikriausiai
iš manęs tyčiojasi, todėl dūsaudama atsigręžiu ir jau ketinu pa-
purtyti galvą atsisakydama, bet ji priduria:  Turėtum ateiti, bus
be galo smagu.
Plonyčiais pirštais perbėga didžiulę ant dilbio ištatuiruotą fėją.
Akimirką susimąstau, tačiau papurtau galvą ir atsakau:
 Atleisk, bet turiu kitų planų.
 Gaila. Žinau, kad Zedas norėjo tave pamatyti,  šypsodamasi
sako ji, o aš nusikvatoju.
Abejoju... Tačiau jei taiKas yra? Jis
ir tiesa, dar turiu
aš jau vakarvaikiną,
apie tave pranešu
kalbėjo.
jai, ir jos šypsena dar labiau išsiplečia.
 Kaip gaila. Būtume galėjusios vaikščioti į dvigubus pasima-

tymus,  dviprasmiškai taria ji, o aš imu dėkoti Dievui, iš už pre-
kystalio išgirdusi savo vardą.
Skubėdama per staigiai sugriebiu puodelį, todėl truputis
kavos išsilieja pro kraštus ir nudegina pirštus. Nusikeikiu vil-
damasi, kad tai nebuvo likusio mano savaitgalio atspindys. Atsi-
sveikindama Molė pamojuoja, o aš, eidama pro duris, mandagiai
nusišypsau. Galvoje vis dar skamba jos žodžiai. Su kuo vaikščioti į
dvigubus pasimatym us? Su ja ir Hardinu? Ar ji e iš tiesų pora? Kad
ir koks mielas ar patrauklus yra Zedas, aš susitikinėju su Nojumi
ir niekada tyčia jo neįskaudinčiau. Tiesa, šią savaitę vos radome
laiko pasikalbėti, tačiau tik dėl to, kad abu buvome nepaprastai
užsiėmę. Primenu sau šį vakarą jam paskambinti ir sužinoti, kaip
sekasi be manęs.
Po netikėto susitikimo su panele Rausvaplauke ir nudegintų
pirštų mano diena pasitaiso. Mudu su Lendonu sutarėme prieš
paskaitas, kurias lankome drauge, pradėti susitikinėti kavinėje. Pa-
matau jį, parimusį prie plytinės sienos, o man priėjus arčiau, jis
plačiai nusišypso.
 Šiandien išklausysiu tik pusvalandį paskaitos. Pamiršau
tau pasakyti, kad visam savaitgaliui skrendu namo,  praneša jis.
Džiaugiuosi, kad turės progą pamatyti Dakotą, tačiau nenoriu
britų literatūros paskaitoje sėdėti be jo ir dar su Hardinu, jei šis
apskritai teiksis pasirodyti. Jo nebuvo ir trečiadienį, bet aš juk ne-
kreipiu į jį dėmesio.
Atsigręžiu į jį.
 Taip greitai? Semestras dar tik prasidėjo.
 Šį savaitgalį jos gimtadienis, todėl dar prieš keletą mėnesių
pažadėjau jai grįžti,  trukteli pečiais.
Auditorijoje Hardinas atsisėda greta manęs, tačiau netaria nė žo-

džio net tuomet, kai Lendonas, kaip žadėjęs, palieka paskaitą. Ne-
tikėtai dar stipriau pajuntu, kad Hardinas šalia.
49
 Pirmadienį pradėsime Džeinės Osten kūrinio Puikybė ir

prietarai aptarimą, kuris truks visą savaitę,  paskaitai pasibaigus
praneša profesorius Hilas.
Nė nesistengiu nuslėpti džiaugsmo ir, man regis, net spygteliu.
Šį romaną esu skaičiusi mažiausiai dešimt kartų; jis  mano mėgs-
tamiausias. Per paskaitą Hardinas pratylėjo, tačiau dabar prieina
artyn. Lažinuosi, kad galiu atspėti, kokie žodžiai slypi už to abe-
jingo žvilgsnio.
 Leisk, atspėsiu. Tu iki ausų įsimylėjusi poną Darsį.
 Jį įsimylėjusios visos romaną skaičiusios moterys,  atkertu
stengdamasi nežiūrėti jam į akis. Mums priėjus sankryžą, prieš
žengdama į gatvę, apsižvalgau į abi puses.
 Žinoma, kad taip ir yra,  juokiasi jis, sekdamas mane judriu
šaligatviu.
 Esu tikra, kad tu nesupranti, kuo ponas Darsis patrauklus.
Vėl prisimenu didžiulę knygų kolekciją Hardino kambaryje.
Jos negali būti jo. O gal?
 Storžievis ir nepakenčiamas vyras paverčiamas romantišku
herojumi? Tai absurdiška. Jei Elžbietai būtų užtekę proto, ji jį būtų
nuvijusi dar pradžioje.
Jo epitetų pasirinkimas mane prajuokina, tačiau užsidengiu
burną ir nuo komentarų susilaikau. Man iš tiesų patiko mūsų len-
gvabūdiški juokeliai ir tai, kad jis šalia, tačiau tik laiko klausimas 
man pasiseks, jei ištempsime tris minutes,  kada jis drėbtels ką
nors užgaulaus. Pakėlusi akis išvystu duobutes jo skruostuose ir
nepajėgiu nesižavėti jo patrauklumu. Net ir auskarai jau nebe tokie
atgrasūs.
 Taigi sutinki, kad Elžbieta yra neišmanėlė?  kilsteli antakį jis.
 Jokiu būdu. Jos personažas yra bene stipriausias ir sudėtin-
giausias iš visų savo
mėgstamiausių kadafilmų.
nors sukurtų,  ginu ją pacituodama vieną iš
Jis vėl nusijuokia. Aš  taip pat. Tačiau po keleto akimirkų,
supratęs, kad mėgaujasi pokalbiu su manimi, jis staiga surimtėja.
Akyse šmėsteli šešėlis.
 Pasimatysime vėliau, Teresa,  taria jis ir, apsisukęs ant vieno

kulno, pradingsta ten, iš kur atėjęs.
Kas jam yra? Nespėju pradėti analizuoti jo elgesio, nes su-
skamba mobilusis. Ekrane įsižiebia Nojaus vardas, o aš atsiliepusi
jaučiuosi nepaaiškinamai prasikaltusi.
 Sveika, Tesa, ketinau atsakyti į tavo žinutę, tačiau nuspren-
džiau paskambinti,  kapotas Nojaus tonas atrodo nutolęs.
 Ką veiki? Fone girdžiu triukšmą.
 Nieko, važiuoju susitikti su keletu draugų kavinėje,  pa-
aiškina jis.
 Ką gi, netrukdysiu tavęs. Labai džiaugiuosi, kad šiandien
penktadienis. Aš jau pasiruošusi savaitgaliui.
 Ar ir vėl eisi į vakarėlį? Tavo mama tokia nusivylusi.
Sekundėlę. Kodėl jis apie tai papasakojo mano mamai? Džiau-
giuosi, kad jie tokie artimi, tačiau susitikinėdama su juo kartais
jaučiuosi, tarsi turėčiau jaunėlį brolį, kuris nuolat išpliurpia visas
mano paslaptis. Nenoriu jo taip vadinti, tačiau tai tiesa.
Užuot vėlusis į ginčą su juo, tik pasakau:
 Ne, šį savaitgalį liksiu namie. Pasiilgau tavęs.
 Aš taip pat tavęs ilgiuosi, Tesa. Be galo. Paskambink man
vėliau, gerai?
Aš sutinku ir po abipusių meilės prisipažinimų padedu ragelį.
Grįžusi į savo kambarį, randu Stef, besirengiančią dar vienam va-

karėliui  veikiausiai į jį mane kvietė Molė. Įeinu į „Netflix“ svetai-
nę ir imu peržiūrinėti filmus.
 Labai norėčiau, kad eitum drauge. Pažadu, šįkart visai
nakčiai neliktume. Eime nors trumpam. Žiūrėti filmus šiame
ankštame kambarėlyje bus taip nuobodu!  inkščia Stef ir mane
tai prajuokina.
Ji nesiliauja įkalbinėjusi ir šiaušdama plaukus, ir keisdama
vieną suknelę po kitos, kol galiausiai apsisprendžia vilkėti žalią,
beveik nieko nepridengiantį skudurėlį. Reikia pripažinti, kad ryški
suknelės spalva puikiai dera prie raudonų jos plaukų. Pavydžiu jai
jos pasitikėjimo savimi. Man jo taip pat nestinga, tačiau esu įsiti-
kinusi, kad mano klubai ir krūtinė yra pilnesnį nei daugelio ben-
draamžių merginų. Aš savo biustą stengiuosi paslėpti po drabu-
žiais, o štai ji į savąjį siekia atkreipti kuo daugiau dėmesio.
 Žinau...  sakau ir tai ją pralinksmina. Staiga mano ne-
šiojamojo kompiuterio ekranas aptemsta. Spaudžiu įjungimo
mygtuką, laukiu... Laukiu. Ekrano spalva nesikeičia.
 Matai! Tai ženklas, kad turėtum eiti su manimi. Mano kom-
piuteris Neito bute, todėl negaliu tau jo paskolinti,  klastingai
šypteli ji ir dar pakedena plaukus.
Žvelgdama į ją suprantu, kad iš tiesų nenoriu viena sėdėti ben-
drabutyje ir nieko neveikti.
 Gerai jau,  nusileidžiu, o ji iš džiaugsmo ima ploti ir šo-
kinėti.  Bet namo grįšime prieš vidurnaktį.
Penkioliktas skyrius
Pižamą iškeičiu į naują, dar nedėvėtą džinsų porą. Jie šiek tiek
siauresni nei įprastos kelnės, tačiau dar niekaip neradau laiko už-
eiti į skalbyklą, todėl drabužių pasirinkimas menkas. Apsivelku
paprastus juodus užsagstomus marškinukus be rankovių, kurių
pečius puošia nėriniai.
 Oho, man iš tiesų patinka tavo apranga,  pagiria Stef.
Atsakau jai šypsena, o ji vėl pasiūlo pasiskolinti akių pieštuką.
 Šį kartą  ne,  papurtau galvą, prisiminusi, kaip praėjusį
kartą jis nubėgo skruostais su ašaromis. Ir kodėl aš apskritai su
tikau grįžti į tą brolijos irštvą?
- Ką gi. Šįkart mus paveš Molė. Ji ką tik atsiuntė žinutę pasiro-
dysianti bet kurią akimirką.
 Man atrodo, kad aš jai nepatinku,  burbteliu staipydamasi
prieš veidrodį.
Stef palenkia galvą į šoną.
 Ką? Tai netiesa. Kartais ji paprasčiausiai pernelyg atvira ir
priekabi. Aš manau, kad tu ją baugini.
 Bauginu? Aš? Kodėl ji turėtų manęs bijoti?  nustembu ir nu-
sijuokiu.
Stef situaciją aiškiai supranta klaidingai.
 Manau todėl, kad taip drastiškai skiriesi nuo mūsų,  pa-
aiškina ji šypsodamasi.
mano akyse Suprantu,
būtent jie yra „kitokie“.kad nesu
 Tau tokia,šįkaip
neverta jie, dėl
vakarą tačiau
jos
nerimauti. Ji bus užsiėmusi.
 Hardinu?  paklausiu nespėjusi apgalvoti žodžių.
Nenuleisdama akių nuo savo atvaizdo veidrodyje, pajuntu ve-

riantį jos žvilgsnį su kilstelėtu antakiu.
N
e, tikriausiai Zedu. Vaikinus ji keičia kaip kojines.
Manyčiau, taip kalbėti apie bičiulę šiek tiek per žiauru, tačiau ji
tik šypsosi ir taisosi palaidinę.
 Vadinasi, su Hardinu ji nesusitikinėja?  mintyse iškyla jų -
dviejų, besibučiuojančių Hardino kambaryje, paveikslas.
 T ikrai ne. Hardinas su niekuo nesusitikinėja. Jis kvailioja su
galybe merginų, tačiau iš to niekada neišeina nieko rimto. Niekada.
 Ak,  tesugebu išspausti aš.
Šis v a k a rėlis niekuo nesiskiria nuo praėjusios savaitės. Ant pievelės

ir namuose pilna įkaušusių studentų. Kodėl nelikau bendrabutyje
spoksoti į kambario lubas?
Molė pradingsta, vos mums atvykus, o aš įsitaisau ant sofos ir
čia prasėdžiu gerą valandą, kol galiausiai išvystu Hardiną.
 Tumane
žvelgia atrodai... Kitokia,iki kojų
nuo galvos tariairjispagauna
po trumpos
manopauzės. Tada
žvilgsnį. Nė nu-
ne-
sistengia nuslėpti mane „nužiūrinėjantis“. Tyliu, kol mūsų akys su-
siduria.  Šį vakarą tavo drabužiai tau iš tiesų tinka.
Vartydama akis timpteliu marškinukus ir netikėtai pajuntu
troškimą slėptis po įprasta, laisvai krentančia apranga.
 Nesitikėjau čia tavęs pamatyti.
 Aš
niuoju ir pati
šalin. stebiuosi,man
Jis nenuseka kad įkandin,
vėl čia grįžau,  atsakau
ir kažkodėl ir nužings-
imu trokšti, kad
būtų nusekęs.
 Pažaiskime „Tiesądrąsą“,  neaiškiai suveblena Zedas, ir jo
draugų grupelė susirenka aplink sofą.
Molė perduoda Neitui bespalvio alkoholio butelį, o šis trukteli
nemažą gurkšnį. Hardino delnas toks didelis, jog raudonas plasti-
kinis puodelis jame visai pradingsta. Prie jų prisijungia dar viena
pankiškai atrodanti mergina, taigi grupę sudaro Hardinas, Zedas,
Neitas, jo kambario draugas Tristanas, Molė, Stef ir naujoji mergina.
Man besvarstant, kad įkaušusių žaidžiamas „Tiesadrąsa“ nesi-
baigs geruoju Molė šelmiškai nusišypso ir šūkteli:
54
 Tesa, tu taip pat turėtum žaisti.

 Ne, geriau nereikia,  atsakau ir įsmeigiu akis į rudą dėmę ant
kilimo.
 Ji su mumis žais tik tuomet, kai bent penkioms minutėms
liausis buvusi davatka,  paaiškina Hardinas, pralinksmindamas
visus, išskyrus Stef.
Jo žodžiai mane įsiutina. Aš nesu jokia drovi vienuolė. Taip,
Pripažinsiu, nešėlstu it laukinė, tačiau nesu ir dorovės sergėtoja.
Perveriu Hardiną piktu žvilgsniu ir sukryžiavusi kojas atsisėdu
glaustame jų ratelyje tarp Neito ir naujosios merginos. Hardinas
nusikvatoja ir, prieš pradedant žaidimą, kažką sušnabžda Zedui.
Žaidimo pradžioje Zedui metamas iššūkis išdrįsti vienu mauku
išgerti skardinę alaus, Molei  visai grupei parodyti nuogą krūtinę,
kam ji pasiryžta, o Stef  atsakyti, ar jos speneliai taip pat perverti
auskarais.
 Tiesa ar drąsa, Tesa?  paklausia Hardinas, o aš sunkiai nuryju
gumulą gerklėje.
 Tiesa?  cypteliu.
 Žinoma,  burbteli ir nusijuokia jis, o Neitas klastingai pa-
trina delnus.
 Gerai. Ar tu... Dar vis skaisti?  paklausia Zedas, ir aš pa-
springstu. Tačiau toks asmeninis klausimas, regis, sutrikdo tik
mane. Pajuntu kaistant skruostus, o aplinkinių veiduose pastebiu
šelmiškus
 Na? žvilgsnius.
 neatlyžta Hardinas.
Nors tenoriu pašokti ir sprukti kiek kojos neša, lieku sėdėti ir
nežymiai linkteliu. Žinoma, kad aš dar skaisti. Su Nojumi tesame
bučiavęsi ir atsargiai glamonėjęsi pro drabužius.
Grupės nenustebina ir mano atsakymas  jie veikiau atrodo su-
intriguoti.
 Vadinasi, su
nesimylėjote? Nojumi Stef,
patikslina susitikinėjate
ir aš dėl dvejus metus ir
to nepatogiai dar nė karto
pasimuistau.
Tepajėgiu papurtyti galvą.
 Hardino eilė,  tariu paskubomis, stengdamasi atitraukti
dėmesį nuo savęs.
55
Šešioliktas skyrius
 Drąsa,  atsako Hardinas, man nespėjus paklausti. Gilus jo
žalių akių žvilgsnis aiškiai sako, kad tai į mane nukreipta rampų
šviesa, kad tai man mestas iššūkis išdrįsti.
Kadangi nespėjau šito apgalvoti ir nesitikėjau, kad man bus at-
sakyta tokia reakcija, sudvejoju. Kokį iššūkį turėčiau jam mesti?
Esu tikra  jis padarys bet ką vien dėl to, kad principas neleis jam
atsitraukti.
 Aš... Hm. Išdrįsk...
 Išdrįsti ką?  nekantriai pertraukia jis. Vos neliepiu jam iš-
drįsti apie kiekvieną grupės asmenį pasakyti ką nors malonaus,
tačiau apsigalvoju, kad ir kaip įdomu būtų tą pamatyti.
 Nusivilk marškinėlius ir neapsivilk jų visą likusį žaidimą!
Molė suspinga iš džiaugsmo, o aš nudžiungu. Ne todėl, žinoma,
kad likusį žaidimą Hardinas praleis pusnuogis, o dėl to, kad į galvą
nešovė jokiamažvaikiška,
 Kaip geresnė mintis, ir dabar galėsiu
 nusiskundžia atsikvėpti.
jis, tačiau pakelia marški-
nėlius virš galvos.
Nė nepajuntu, kaip mano akys nuslysta jo krūtine ir liemeniu,
tyrinėdamos tatuiruočių žemėlapį ant stebėtinai įdegusios odos.
Ant pilvo po dviem paukščiais ant krūtinės ištatuiruotas didelis
medis plikomis, bauginančiomis šakomis. Jo rankos taip pat iš-
margintos gausesniais ornamentais, nei maniau, o nedideli, iš pa-
žiūros tarpusavyje nederantys paveikslai ir ikonos išbarstyti po jo
pečius ir aplink klubus. Stef niukteli man į šoną  tik tuomet at-
plėšiu akis nuo jo melsdamasi, kad niekas kitas to nepastebėjo.
Žaidimas tęsiasi toliau. Molė pabučiuoja Tristaną ir Zedą.

Stef papasakoja apie savo pirmąjį kartą. Neitas pabučiuoja naująją
merginą.
Kaip aš atsidūriau šiame hormonų valdomų rokerių ir keis-
tuolių studentų būry?
 Tesa, tiesa ar drąsa?  paklausia Tristanas.
 Kam dar klausi? Juk žinome, kad sakys „tiesa"  pradeda
Hardinas.
 Drąsa,  nutraukiu jį, nustebindama tiek juos, tiek save pačią.
meta iššūkį
Hm... Tesa, išdrįsk... Išgerti taurelę degtinės,  šypsodamasis
Tristanas.
 Aš negeriu alkoholio.
 Čia juk visa šito žaidimo esmė.
 Klausyk, jei nenori to daryti...  prabyla Neitas, o aš pastebiu
iš manęs patyliukais besišaipančius Hardiną su Mole.
 Gerai jau, vieną taurelę,  nusileidžiu.
Už tokį sprendimą iš Hardino tikiuosi sulaukti dar vieno nie-
kinančio žvilgsnio, tačiau, mūsų akims susitikus, jo veide pastebiu
nežymią nuostabą.
Kažkas perduoda man perregimo skysčio butelį. Per kaklelį
neatsargiai pauostau bjauraus kvapo gėrimą, ir jis nudegina man
šnerves. Suraukiu nosį, stengdamasi nekreipti dėmesio į kikenimą
sau už nugaros. Iš galvos mėginu išmesti spėliones, kelerios lūpos
lietė šį butelį prieš manąsias; užsiverčiu jį ir gurkšteliu. Degtinė
nudegina savo kelią iki skrandžio, tačiau man pavyksta ją visą
praryti. Skonis siaubingas. Visi žaidėjai, išskyrus Hardiną, ima
ploti ir juoktis. Jei geriau jo nepažinočiau, pamanyčiau jį supykus
ar nusivylus. Jis toks keistas.
Netrukus pajuntu kalstant skruostus, o šiek tiek vėliau  sulig
kiekvienu išgertužaidėjų
holio. Paklūstu gurkšniu  gyslomis ima
reikalavimams tekėti vispripažinti,
ir privalau daugiau alko-
kad
bent kartą gyvenime pasijuntu atsipalaidavusi. Jaučiuosi puikiai.
Viskas tampa paprasčiau. Net ir mane supantys žmonės ima teikti
daugiau džiaugsmo.
57
 Išdrįsk dar kartą,  juokdamasis taria Zedas ir gurkšteli iš

butelio prieš įteikdamas man jį jau penktą kartą.
Nė nepamenu, kokie iššūkiai buvo mesti paskutinius keletą
ratų. Šįkart spėju susiurbti du didelius gurkšnius, kol butelis iš
mano rankų išplėšiamas.
 Man atrodo, tau jau gana,  taria Hardinas ir perduoda butelį
Neitui, kuris nesikuklina išgerti.
Kas toks Hardinas Skotas manosi esąs, kad aiškintų, kada man
gana? Visi kiti toliau geria, vadinasi, galiu ir aš. Pagriebiu butelį iš
Neito rankų ir, pašaipiai šyptelėjusi Hardinui, gurkšteliu dar kartą.
 Tesa, negaliu patikėti, kad niekuomet nesi ragavusi alko-
holio. Juk smagu, tiesa?  paklausia Zedas, o aš sukikenu. Į galvą
pradeda lįsti mamos pamokslai apie atsakomybės trūkumą, tačiau
išstumiu juos lauk. Tai juk tik vienas vakaras.
 Hardinai, tiesa ar drąsa?  paklausia Molė. Jis, žinoma,
renkasi drąsą.
 Išdrįsk pabučiuoti Tesą,  drebia ji ir apsimestinai jam nu-
sišypso.
Hardinas išpučia akis, o aš tenoriu nuo jo bėgti, nors apsvaigus
nuo alkoholio viskas atrodo smagiau.
 Ne, aš turiu vaikiną,  paprieštarauju jau šimtąjį kartą ir visus
prajuokinu. Kodėl aš vis trainiojuosi su žmonėm is , kurie be perstojo
iš manęs šaiposi?
 Na ir kas? Čia tik žaidimas. Pirmyn,  spaudžia mane Molė.
 Ne, aš neketinu su niekuo bučiuotis,  atkertu ir atsistoju.
Nė nepažvelgdamas į mane, Hardinas gurkšteli iš savo puodelio.
Tikiuosi, kad jį įžeidžiau. Tiesą sakant, man nė nerūpi. Man jau įgriso
šitaip su juo bendrauti. Jis manęs nekenčia ir yra tikras akiplėša.
Pakilusi pajuntu visą alkoholio poveikį. Klupteliu, tačiau pa-
vyksta susikaupti
prasibrauti ir pasišalinu
iki durų. Už jų maneiš rato. Kažkaip
pasitinka sugebuvėjas.
rudeninis pro minią
Prieš
eidama atsisėsti ant jau pažįstamos akmeninės pertvaros, užsi-
merkiu ir įkvepiu tyro oro. Man nė nespėjus suprasti, pirštai jau
renka Nojaus telefono numerį.
 Alio?  atsiliepia jis. Pažįstamas balsas ir degtinė kraujyje

priverčia mane dar labiau jo ilgėtis.
 Labas... Mažiuk,  sakau spausdama kelius prie krūtinės.
Tylos pauzė.
 Tesa, ar tu gėrei ?  jo balsas persunktas paniekos.
Nereikėjo jam skambinti.
 Ne... Žinoma, kad ne,  sumeluoju ir numetu ragelį.
Nuspaudžiu išjungimo mygtuką. Nenoriu, kad jis mėgintų
su manimi susisiekti. Degtinės sukeltą malonumą jis gadina dar
labiau nei Hardinas.
Nekreipdama dėmesio į švilpimą ir nepadorius brolijos
vaikinų komentarus, parklupčioju vidun. Nuo spintelės vir-
tuvėje pagriebusi butelį rudo gėrimo užsiverčiu ir padauginu.
Skonis  dar bjauresnis už degtinės, o burna, regis, liepsnoja. Ne-
žiūrėdama imu graibyti bet ko, kas užgesintų tą šlykštų skonį.
Galiausiai spintelėje randu tikrą stiklinę ir pripilu ją vandens.
Skystis deginimą šiek tiek palengvina, tačiau nedaug. Pro minią
pastebiu vis dar ratu susėdusius ir tą kvailą žaidimą žaidžiančius
savo „draugus“.
Ar jie yra tikri draugai? Nemanau. Jiems manęs tereikia tik
tam, kad galėtų pasijuokti iš mano patyrimo trūkumo. Kaip Molė
drįso Hardinui liepti mane pabučiuoti? Ji žino, kad turiu vaikiną.
Priešingai nei ji, aš nesibučiuoju su kiekvienu sutiktu. Gyvenime
esu pabučiavusi tik du vaikinus: Nojų ir Džonį  strazdanotą ber-
niuką trečioje klasėje, kuris vėliau spyrė man į blauzdą. Ar Har-
dinas būtų priėmęs iššūkį? Abejoju. Jo lūpos tokios putlios ir
rausvos, o mintyse ima kilti pasilenkiančio, mane bučiuojančio ir
širdį smarkiau verčiančio plakti Hardino vaizdiniai.
Kas per velnias? Kodėl apie jį galvoju tokius dalykus? Daugiau
niekada gyvenime
Prabėgus nesiartinsiu
keletui prie alkoholio.
minučių, kambarys ir mano galva ima suktis.
Kojos pačios nuneša mane laiptais aukštyn į vonios kambarį, čia
susmunku priešais klozetą tikėdamasi, kad netrukus supykins.
Nieko. Dūsaudama ir dejuodama atsiplėšiu nuo grindų. Jau noriu
59
namo, tačiau žinau, kad Stef nepaliks vakarėlio dar kelias valandas.
Nereikėjo man čia važiuoti. Jau antrą kartą.
Nespėjusi susilaikyti, pasuku vienintelio šiame milžiniškame
name šiek tiek pažįstamo kambario durų rankeną. Hardino mie-
gamojo durys prasiveria nesipriešindamos. Jis tvirtina visuomet ra-
kinąs duris, tačiau akivaizdu, kad tai netiesa. Kambarys atrodo taip
pat, tik dabar jo grindys sukasi man po kojomis. Vėtrų kalnas jau
nebeguli lentynoje  randu jį ant naktinio stalelio, greta Puikybės ir
prietarų. Prisimenu Hardino komentarus apie romaną. Akivaizdu,
kad apskritai
jau jis jį jau skaitė suprato,
kalbėtiir apie o tai reta
vaikinus. mūsų
Galbūt tai amžiaus grupėje, už-
buvo paskaitos ką
duotis. Tačiau kodėl čia guli Vėtrų kalnas? Paimu knygą į rankas ir,
prisėdusi ant lovos krašto, atverčiu vidurį. Akimis bėgdama eilu-
tėmis pastebiu, kad kambarys nustojo suktis.
Taip pasineriu į Ketrinos ir Hitklifo pasaulį, jog nė neišgirstu
prasiveriančių durų.
 Argi nesakiau tau, kad niekam neleista užeiti į mano
kambarį?  užriaumoja Hardinas. Pyktis jo veide mane gąsdina ir
kartu juokina.
 Atatsiprašau. Aš tik...
 Nešdinkis lauk,  spjauna jis.
Perveriu jį žvilgsniu. Degtinė mano kraujyje neleidžia taiks-
tytis su bjauriu Hardino tonu.
 Ar tu visada elgiesi kaip mulkis?  mano balsas nuskamba
garsiau, nei tikėjausi.
 Jau sakiau, kad tau nėra ką veikti mano kambaryje, o tu vėl
čia. Todėl eik lauk!  surinka jis, žengdamas artyn.
Įsiutusiam, pykčiu verdančiam Hardinui, dėl kurio jau-
čiuosi blogiausiu žmogumi pasaulyje, palinkus virš manęs, viduje
kažkas pasikeičia. Paskutinis kantrybės lašas ištirpsta, ir aš narsiai

žvelgdama į jį paklausiu to, kas galvoje sukosi visą šį laiką:
 Kodėl aš tau taip nepatinku?
Klausimas nėra nepagrįstas, tačiau, nuoširdžiai kalbant, ne-
manau, kad sužeistas mano ego gali ištverti atsakymą.
Septynioliktas skyrius
Hardinas rūsčiai stebeilija į mane. Jis nusiteikęs agresyviai. Tačiau
svyruoja.
 Kam tau žinoti?
 Nežinau... Gal todėl, kad su tavimi visuomet elgiuosi gražiai,
o tu tik draskai akis,  atkertu ir priduriu:  O aš, kaip kvailė, dar
maniau, kad galėtume susidraugauti.
Mano žodžiai nuskamba taip idiotiškai, kad belaukdama at-
sakymo pirštais suspaudžiu sau nosį.
 Mes? Susidraugauti?  nusikvatoja jis, pakeldamas rankas. 
Argi tau neaišku, kad mes negalime būti draugai?
 Neaišku.
 Na, pradėkime nuo to, kad tu pernelyg pasipūtusi. Tikriausiai
užaugai kokiame tobulame name, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų
rajono pastatų. Tavo tėvai veikiausiai pirko tau viską, ko tik įsigeis-
davai, ir tau nieko netrūko. O dar tie tavo kvaili languoti sijonai.
Nagi, kas aštuoniolikos metų taip rengiasi?
Man atvimpa žandikaulis.
 Susireikšminęs niekše, tu nieko apie mane nežinai! Mano gy-
venimas buvo visiškai kitoks! Alkoholikas tėvas mus paliko, kai
man buvo dešimt, o mama liejo prakaitą, kad tik galėčiau mokytis
universitete. Norėdama padėti apmokėti sąskaitas, pradėjau dirbti
vos šešiolikos, o mano drabužiai man patin ka. Atleisk, kad nesi-
rengiu taip kekšiškai kaip tave supančios merginos! Iš paskutiniųjų
stengiesi išsiskirti ir būti kitoks, nors visus kitus, kurie į tave nepa-
našūs, tik niekini!  rėkiu ir jaučiu akyse besikaupiant ašaras.
61
Nusisuku, nenorėdama suteikti jam malonumo šitokią mane

prisiminti, ir pastebiu jį gniaužiantį kumščius. Tarsi jam būtų dėl
ko širsti.
 Žinai ką, Hardinai, o aš ir nenoriu būti tavo drauge,  narsiai
tariu, siekdama durų rankenos. Drąsos man įpūtusi degtinė taip
pat paaštrina liūdesį dėl visos šios makalynės ir mūsų rėkimo.
 Kur susiruošei?  paklausia jis. Toks nenuspėjamas. Toks ūmus.
 Į autobuso stotelę, kad galėčiau grįžti į savo bendrabučio
kambarį ir daugiau niekada čia nebesirodyti. Pavargau stengtis su
visais jumis
 Jau persusidraugauti.
vėlu vienai važiuoti autobusu.
Atsigręžiu ir susmeigiu žvilgsnį į jį.
 Tik nesakyk, kad tau rūpi, kas man nutiks,  nusijuokiu.
Jo tonas keičiasi pernelyg dažnai.
 Nesakau... Tik perspėju. Tai nevykusi mintis.
 Deja, Hardinai, kitų išeičių man neliko. Čia visi apgirtę,
įskaitant mane.
Ištrykšta ašaros. Man taip gėda, kad ne kam kitam, o Hardinui
tenka matyti mane sriūbaujančią. Jau ne pirmą kartą.
 Ar tu visuomet verki vakarėliuose?  paklausia jis su šypsena
palenkdamas galvą.
 Regis, tik tuose, kuriuose esi tu. O kadangi kituose nesu
buvusi...  vėl ištiesiu ranką ir praveriu duris.
 Teresa ,  sušnabžda jis taip švelniai, kad vos jį išgirstu. Jo
veido perskaityti neįmanoma. Kambarys vėl ima suktis, todėl grie-
biuosi už komodos, stovinčios prie durų.  Ar gerai jautiesi?  pa-
klausia. Linkteliu, nors iš tiesų mane pykina.  Kodėl tau minutei
kitai neprisėdus, o tada galėsi eiti į autobuso stotelę.
 Maniau, kad niekam nevalia užeiti į tavo kambarį,  pa-
reiškiu ir atsisėdu
Žagteliu, ant grindų. perspėja:
o jis akimirksniu
 Jei apsivemsi mano kambaryje...
 Manau, man tik reikia gurkšnio vandens,  atsakau ir mėginu
stotis.
 Štai,  taria jis, tiesdamas savo raudoną puodelį, padėjęs

ranką man ant peties.
Vartydama akis, nustumiu jį šalin.
 Sakiau vandens, ne alaus.
 Čia ir yra vanduo. Aš negeriu,  atsako jis.
Nesulaikau su juoku sumišusio aiktelėjimo. Negali būti, kad
Hardinas negeria.
 Kaip juokinga. Juk neketini čia sėdėti ir manęs prižiūrėti?
Apgailėtinoje savo būsenoje tenoriu murkdytis viena, be to, al-
koholio
Hardiną.migla pamažu sklaidosi, todėl imu jaustis kalta apšaukusi
 Tu priverti mane atskleisti bjauriausius charakterio bruožus, 
nenorėdama burbteliu balsu.
 Žiauroka,  taria jis rimtu tonu.  Ir taip, ketinu čia sėdėti ir
tave prižiūrėti. Tu pirmą kartą gyvenime išgėrei, be to, įpratai knai-
siotis po mano daiktus, kai manęs nėra greta.
Atsisėdęs ant lovos, jis užsikelia kojas. Atsistojusi čiumpu
puodelį su vandeniu. Godžiame gurkšnyje pajuntu mėtų skonį ir
nepajėgiu atsispirti smalsumui sužinoti, kokio skonio būtų Hardino
lūpos. Tačiau, vandeniui susimaišius su alkoholiu skrandyje, pasi-
juntu dar prasčiau.
„Viešpatie, daugiau niekada nė lašo burnon neimsiu“, 
primenu sau, atsisėdusi ant grindų.
Po keleto minučių tylos Hardinas pagaliau prabyla:
 Ar galiu tavęs kai ko paklausti?
Jo veido išraiška pataria man atsisakyti, tačiau kambarys vis
dar sukasi, todėl, vildamasi, kad kalbėjimas padės susikoncen-
truoti, sutinku.
 Ką norėtum veikti, baigusi universitetą?
Pažvelgiu
išgirsti į jįnesitikėjau.
apskritai taip, tarsi matyčiau pirmą
Jau ruošiau kartą. Tokio
atsakymus klausimo
į tokius klau-
simus, kaip „kodėl tu vis dar nekalta?“ arba „kodėl nevartoji alko-
holio?“
 Na, norėčiau tapti rašytoja arba leidėja. Kuria pasisektų greičiau.
Tikriausiai nevertėtų šitaip atvirauti  jis iš manęs tik pasi-

tyčios. Tačiau jam tylint sukaupiu drąsą ir galiausiai užduodu tą
patį klausimą, į kurį man atsakoma tik irzliu žvilgsniu:
 Ar visos šitos knygos tavo?
Veikiausiai tik švaistau laiką.
 Mano,  burbteli jis.
 Kuri tavo mėgstamiausia?
 Tokių žaidimų nežaidžiu.
Atsidūstu ir imu tampyti iš džinsų išlindusį siūlelį.
 Ar ponas Nuobodybė žino, kad tu vėl vakarėlyje?
 Ponas Nuobodybė?  pakeliu akis  nesuprantu, apie ką jis
kalba.
 Tavo vaikinas. Jis  bene didžiausias vėpla, kokį man yra tekę
matyti.
 Nekalbėk taip apie jį, jis... Jis... Mielas,  sumikčioju. Har
dinui prapliupus juokais, atsistoju.  Gerumu tau jam neprilygti, 
atrėžiu griežtai.
 Mielas? Tai pirmas žodis, kuris šauna tau į galvą, prisiminus
savo vaikiną? „Mielas“ yra mielas tavo mėginimas pavadinti jį
nuobodžiu.
 Tu jo nepažįsti.
 Na, aš žinau, kad jis  nuobodybė. Jį išdavė jo nertinis ir
pusbačiai ,  Hardinas juokdamasis atsilošia, o aš negaliu atitraukti
akių nuo duobučių jo skruostuose.
 Pusbačių jis neavi,  paprieštarauju, tačiau prisiverčiu prisi-
dengti burną, kad drauge su Hardinu nepradėčiau kikenti iš savo
vaikino.
Čiupusi puodelį gurkšteliu vandens.
 Na, su tavimi jis susitikinėja dvejus metus, tačiau dar neiš-
dulkino, todėl esu
Paspringusi tikras, kad
išspjaunu jis  nevykėlis.
vandenį atgal į puodelį.
 Ką, po galais, ką tik pasakei?
Kai tik imu tikėti, kad galėtume sutarti, jis drėbteli kažką pa-
našaus.
 Girdėjai mane, Teresa.

Jo šypsena negailestinga.
 Hardinai, tu  tikras subingalvis,  užriaumoju ir paleidžiu
pustuštį puodelį į jį.
Jo reakcija būtent tokia, kokios tikėjausi: neišmatuojama
nuostaba. Kol jis braukia vandenį nuo veido, aš, pasiremdama
į knygų lentyną, atsistoju. Keletas knygų atsiduria ant grindų,
tačiau nekreipiu dėmesio ir kaip viesulas išlekiu iš kambario. Klu-
pinėdama nusigaunu žemyn ir pro minią prasibraunu į virtuvę.
Įtūžis nugalėjo pykinimą, aš tenoriu iš galvos išmesti piktdžiugišką
Hardino šypsenėlę. Kitame kambaryje minioje pastebiu tamsius
Zedo plaukus ir prieinu prie jo, sėdinčio su žavingu tvarkingai ap-
sirengusiu vaikinu.
 Ei, Tesa, čia mano draugas Loganas,  supažindina mus
Zedas.
Loganas nusišypso ir pasiūlo butelį.
 Norėtum gurkšnio?  paklausia jis ir perduoda gėrimą man.
Pažįstamas deginimas nuteikia maloniai ir vėl sušildo kūną, o
aš akimirkai pamirštu Hardiną.
 Ar nematėte Stef?  pasiteirauju.
 Man regis, jiedu su Tristanu jau išvažiavo,  gūžteli pečiais
Zedas.
Ji išvažia vo? Kas čia per velniava? Turėčiau susirūpinti, tačiau
degtinė aptemdė mintis ir netrukus pagavau save svarstančią,
kokia graži pora jiedu būtų. Dar vienas kitas gėrimas, ir jaučiuosi
fantastiškai.
Tikriausiai dėl šito žmonės geria. Tarsi per miglą pamenu pri
siekinėjusi šį vakarą alkoholio burnon nebeimti, tačiau tai nėra
taip jau blogai.
Po penkiolikos minučių leipstu iš Zedo ir Logano juokelių. Jiedu 

kur kas malonesnė kompanija už Hardiną.
 Žinote, Hardinas yra tikras asilas,  pareiškiu, ir jie abu
plačiai išsišiepia.
 Taip, kartais jis toks,  sutinka Zedas ir apsiveja mane ranka.

Reikėtų ją atmesti, tačiau nenoriu, kad situacija taptų nepatogi,
be to, esu tikra, kad Zedas slaptų kėslų neturi. Neilgai trukus minia
pradeda retėti, o aš pasijuntu nuvargusi. Topteli, kad nebeturiu
kaip grįžti į bendrabutį.
 Ar autobusai važiuoja visą naktį?  paklausiu vos apversdama
liežuvį.
Zedas trūkteli pečiais kaip tik tuomet, kai man prieš akis iš-
dygsta Hardino garbanų kupeta.
galiu įvardyti.
Vadinasi, judu su Zedu?  jo balse išgirstu jausmą, kurio ne-
Atsistoju ir pastumiu jį šalin, tačiau jis sugriebia mane už
rankos. Vyrukas nejaučia ribų.
 Hardinai, paleisk mane,  paliepiu, dairydamasi kito puo-
delio, kad galėčiau mesti į jį.  Aš tik mėginu išsiaiškinti, ar auto-
busas vis dar važiuoja.
 Nusiramink... Dabar trečia valanda nakties. Jokie autobusai
nebevažiuoja. Dėl savo naujojo alkoholikės gyvenimo būdo vėl
įstrigai čia.
Piktdžiuga jo akyse tokia žeminanti, kad vis tvardausi jam ne
užvožusi.
 Nebent nori važiuoti namo su Zedu...
Kai Hardinas paleidžia mano ranką, grįžtu ant sofos pas
Loganą su Zedu, nes žinau, kad jį tai suerzins. Akimirką pastovėjęs
linksėdamas galva, jis iš pykčio nusigręžia. Vildamasi, kad praeitą
savaitę mudvi su Stef išgelbėjęs kambarys vis dar tuščias, paprašau
Zedo mane palydėti ir padėti jį surasti.
66
Aštuonioliktas skyrius
Kambarį randame. Nelaimei, vienoje iš lovų jau knarkia įkaušęs
vaikinas.
 Na, bent viena lova tuščia!  juokdamasis mesteli Zedas. 
Namo eisiu pėsčiomis, jei nori, gali eiti drauge. Pernakvosi ant
mano sofos,  pasiūlo jis.
Iš paskutiniųjų pasistengusi išsklaidyti mintis gaubiančią
miglą, prieinu prie išvados, kad Zedas, kaip Hardinas, nevengia
vienos nakties nuotykių. Jei sutiksiu eiti drauge, tai gali reikšti, kad
neprieštarauju ir jį pabučiuoti... Na, nuojauta kužda, kad toks iš-
vaizdus vaikinas, kaip Zedas, nesunkiai įkalba merginas kai kam
daugiau.
 Manau, liksiu čia, jei Stef grįžtų,  atsakau.
Jo veidas šiek tiek paniūra, tačiau jis supratingai nusišypso.
Perspėjęs būti atsargiai, atsisveikina ir apkabina mane. Uždariusi
kambario duris nesusilaikau ir jas užrakinu. Ką gali žinoti, kas
čia gali įsiveržti. Pažvelgusi į lovoje pučiantį vaikiną įsitikinu, kad
greitu metu jis neprabus. Nuovargis, kurį jutau pirmame aukšte, iš-
sisklaidė, o mintys vėl grįžo prie Hardino ir jo komentaro apie tai,
kad Nojus su manimi dar nepermiegojo. Galbūt Hardinui, kuris
kiekvieną savaitgalį leidžia su vis kita mergina, tai pasirodys keista,
tačiau Nojus yra džentelmenas. Seksas mums nebūtinas  mums
smagu būti kartu ir... Na... Eiti į kiną ar pasivaikščioti.

Su šia mintimi guluosi į lovą, tačiau užmigti negaliu net skai-
čiuodama lubų lentas. Retsykiais gretimoje lovoje subruzda girtas
vaikinas. Galiausiai mano akys ima merktis, o mintys  plaukti tolyn.
 Anksčiau tavęs... Čia nemačiau,  į mano ausį staiga ne-

aiškiai burbteli gilus balsas. Pašoku, smakru trinktelėdama jam
į galvą, ir nuo smūgio įsikandu į liežuvį. Jo delną ant lovos nuo
mano šlaunies skiria vos keletas centimetrų. Jis tankiai alsuoja,
o iš burnos sklinda alkoholio ir vėmalų tvaikas.  Kuo tu vardu,
gražuole?  atsikvepia jis, o aš nuo to net žagteliu. Viena gležna
ranka veltui mėginu jį atstumti, o jis tik juokiasi.  Aš tavęs nenu-
skriausiu. Mes tik šiek tiek pasilinksminsime,  sako jis ir apsilaižo
lūpas, o ant smakro nutįsta seilė.
Širdis nusirita į kulnus, o į galvą šauna viena mintis  stipriai
jam spirti. Iš visų jėgų ir į tikslią vietą. Sugriebęs tarpkojį, jis atsi-
traukia  tai mano šansas sprukti. Virpančiais pirštais atrakinusi
duris, išbėgu į koridorių, čia mane pasitinka kreivi žvilgsniai.
 Nagi, sugrįžk!  pasibjaurėtinas balsas šaukia man už nugaros.
Kažkodėl nieko nenustebina koridoriumi besivejama mergina. Jis
mina irman
čioja ant kulnų,
griebiasi tačiau,
sienos. Kojoslaimei,
pačiosapsvaigęs
mane neša nuo alkoholio klūp-
koridoriumi į vie-
nintelę pažįstamą vietą šiuose prakeiktuose brolijos namuose.
 Hardinai! Hardinai, prašau atidaryk duris!  plyšauju, viena
ranka daužydama į duris, o kita mėgindama pasukti rankeną.
 Hardinai!  dar kartą surikus, durys atsilapoja.
Nežinau, kodėl atbėgau būtent į jo kambarį, tačiau Hardino pa-
šaipos yra niekis, palyginti su apkvaitusiu, išprievartauti mane be-
sikėsinančiu šlykštyne.
 Tesa?  prataria sutrikęs Hardinas ir pasitrina akis.
Tarpduryje jis stovi vienais apatiniais, o garbanos išsitaršiusios
į visas puses. Keista, tačiau labiau nei faktas, kad jis pirmą kartą pa-
vadino mane Tesa, o ne Teresa, mane nustebino jo patrauklumas.
 Hardinai, maldauju, leisk man užeiti. Tas tipas...  aiškinu,
žvelgdama per petį.
Hardinas pastumia mane į šalį ir žvilgteli į koridorių. Žvilgsniu
suranda mano persekiotoją, ir šis iš bauginančio virsta įbaugintu.
68
Prieš nusigręždamas ir pasukdamas, iš kur atėjęs, jis dar kartą

mane nužvelgia.
 Ar tu jį pažįsti?
Tylus mano balsas virpa.
 Taip, užeik,  atsako jis ir už rankos įsitempia į kambarį. Ne-
galiu nepastebėti, kaip jam einant link lovos po tatuiruočių išmar-
ginta oda juda raumenys. Jo nugara tuščia, o tai keista, nes ant
rankų ir krūtinės nė tuščio odos lopinėlio nematyti. Jis darsyk
pasitrina akis.  Ar tau viskas gerai?  jo balsas iš miegų girgžda
labiau nei įprastai.
 Taip... Taip. Atleisk, kad įsiveržiau ir pažadinau. Papras-
čiausiai nežinojau, ką...
 Jokių problemų.
Hardinas delnu perbraukia išsitaršiusius plaukus ir atsidūsta.
 Ar jis tave nuskriaudė?  paklausia visiškai rimtai.
 Ne, tačiau mėgino. Man pakako kvailumo savo noru užsi-
rakinti kambaryje su girtu nepažįstamuoju, todėl pati esu dėl to
kalta.
Vien nuo mintis apie to šlykštynės prisilietimą tuoj pravirkstu.
 Tu nekalta, kad jis mėgino. Tu juk nepratusi prie tokių... Si-
tuacijų.
Malonus jo tonas nė trupučio neprimena įprasto. Prisiartinu
prie jo lovos ir tyliai paprašau leidimo. Jis patapšnoja delnu, ir aš
prisėdu, o rankas susidedu ant kelių.
 Pažadu prie šito neįprasti. Tai iš tiesų paskutinis kartas, kai
užeinu pas tave ir apskritai lankausi šiuose vakarėliuose. Net ne-
žinau, kodėl sutikau. O tas vaikinas... Jis buvo toks...
 Neverk, Tesa,  sušnabžda Hardinas.
Iki tos akimirkos nė nesusivokiau pravirkusi. Hardinas pa-

kelia ranką, ir aš vos susilaikau nekrūptelėjusi, tačiau jis nykščiu
sugauna skruostu riedančią ašarą. Nustebinta švelnaus jo prisi-
lietimo, praveriu lūpas. Kas toks šis vaikinas ir kur tasai akiplėša,
pašlem ėkas Hardinas? Jo akys susitinka su manosiomis. Jo vyzdžiai

išsiplečia.
 Anksčiau nepastebėjau, kokios pilkos tavo akys,  sušnabžda
jis taip tyliai, kad norėdama jį išgirsti, palinkstu artyn.
Jo pirštai vis dar liečia mano veidą, o mano mintyse  audra.
Prikandęs lūpą jis įspraudžia ją pervėrusį auskarą tarp dantų. Mūsų
akims susitikus, nuleidžiu žvilgsnį, nesuprasdama, kas vyksta.
Tačiau, jam patraukus ranką, dar kartą pažvelgiu į lūpas. Pajuntu
sąžinę kovojant su hormonais.
Sąžinė pralaimi: įsisiurbiu Hardinui į lūpas, užklupdama jį vi-
siškai nepasiruošusį.
70
Devynioliktas skyrius
Nesuprantu, ką darau, tačiau nepajėgiu liautis. Hardino lūpas pa-

lietusi savosiomis, pajuntu jį giliai įkvepiant. Jo lūpų skonis  lygiai
toks pat vos mėtinis, kokį įsivaizdavau. Jis praveria burną ir mane
pabučiuoja. Iš tiesų pabučiuoja. Šiltas jo liežuvis slysteli manuoju,
o auskaro lūpoje metalas šaldo manųjų kamputį. Atrodo, tarsi vi-
sas kūnas būtų užsiliepsnojęs  taip dar nesijaučiau niekada gyve-
nime. Jo delnas paliečia mano veidą, švelniai glamonėja kaistantį
skruostą, o jau po akimirkos atsiduria man ant klubų. Jis šiek tiek
atsitraukia ir lengvai pakšteli man į lūpas.
 Tesa,  atsidusdamas prataria jis, o jo lūpos tuoj pat randa
kelią į manąsias.
Protu jau nieko nebekontroliuoju, nes jausmas užvaldė kiek-
vieną mano kūno centimetrą. Išsitiesdamas ant nugaros, Hardinas
suima mano klubus ir prisitraukia arčiau, nepertraukdamas mūsų
bučinio. Nesu tikra, ką turėčiau daryti savo rankomis, todėl delnais
atsiremiu jam į krūtinę ir apžergiu liemenį. Jo oda liepsnoja, o
krūtinė alsuojant tankiai kilnojasi. Suinkščiu, jam atitraukus
lūpas, tačiau man dar nespėjus nusiskųsti, jis jau bučiuoja mano
kaklą. Aiškiai jaučiu net menkiausius jo liežuvio posūkius. Jo ato-
dūsiai keliauja mano oda. Nesiliaudamas bučiuoti kaklo, jis suima
mano plaukus ir tvirtai laiko mano galvą virš savosios. Sudejuoju,
jo
visądantims grybštelėjus
kūną perveria per aštrus
maloniai raktikaulį; jam įsisiurbus
jaudulys. į mano
Jei nebūčiau šitaipodą,
ap-
svaigusi nuo Hardino ir alkoholio, tikriausiai būtų gėda. Dar nie-
kuomet nesu nieko, net Nojaus, šitaip bučiavusi.
Nojus!
 Hardinai... Liaukis,  išlemenu sau pačiai nepažįstamu
balsu  jis žemas ir duslus, o burna perdžiūvusi.
Jis nesiliauja.
 Hardinai!  pakartoju garsiai ir aiškiai, tad jis priverstas
paleisti mano plaukus. Pažvelgiu jam į akis. Jos tamsios, tačiau
švelnios, o lūpos  paraudusios ir patinusios nuo bučinių.  Mes
negalime,  sakau. Nors taip noriu toliau jį bučiuoti, žinau, kad ne-
galiu.
Švelnumas jo akyse dingsta. Atsisėda nustumdamas mane ant
lovos krašto. Kas čia ką tik atsitiko?
 Atleisk man, atleisk,  meldžiu vieninteliais į galvą šaunan-
čiais žodžiais. Širdis, regis, bet kurią akimirką sprogs.
 Už ką atsiprašinėji?  sausai paklausia jis, eidamas link ko-
modos.
Išsitraukęs juodus marškinėlius, užsitempia juos per galvą.
Žvilgsniu nuslystu iki jo apatinių, kurie priekyje dabar atrodo ge-
rokai pakilę.
Nuraustu ir nusigręžiu.
 Už tai, kad tave pabučiavau...  paaiškinu, tačiau kažkuri
mano dalis visiškai to nesigaili.  Nežinau, kodėl taip padariau.
 Tai juk tik bučinys. Žmonės nuolatos bučiuojasi,  išgirstu
jį sakant.
Kažkodėl jo žodžiai mane užgauna. Man nesvarbu, jei jis nejuto
to, ką jutau aš... O ką aš jutau? Tiksliai žinau, kad jis man nepa-
tinka. Aš paprasčiausiai įkaušusi, o jis  patrauklus. Vakaras buvo
ilgas, ir alkoholio paskatinta jį pabučiavau. Giliai viduje slopinu
pavojingas mintis apie tai, kaip norėjau tęsti. Jis man buvo nepa-
prastai malonus, štai kodėl.
 Tuomet
Jei jis kamar galėtume šito nesureikšminti?
nors prasitartų,  paklausiu.
skradžiai žemę prasmegčiau iš
gėdos. Aš taip nesielgiu. Negeriu ir vakarėliuose savo vaikino ne-
išduodu.
 Patikėk, aš taip pat nenoriu, kad kas nors sužinotų. Užteks

apie tai,  nukerta jis.
Jo arogancija netruko grįžti.
 Matau, tu ir vėl toks pat, koks buvai.
 Niekuomet nesidėjau kitoks. Nemanyk, kad pabučiavusi kone
per prievartą užmezgei su manimi kokį nors ryšį.
Ak. Per priev artą? Vis dar jaučiu jį gniaužiant mano plaukus,
prisimenu, kaip užsitraukė mane ant savęs ir kaip jo lūpos, prieš
bučiuodamos dar aistringiau, sušnabždėjo mano vardą.
Pašoku nuo lovos.
 Galėjai mane sulaikyti.
 Vargiai,  atkerta jis, ir aš vėl susigraudinu. Greta jo tampu
pernelyg jausminga. Sakydamas, kad pabučiavau jį per prievartą,
jis mane žemina ir žeidžia. Akimirkai panardinu veidą tarp delnų
ir pasuku durų link.
 Šiąnakt gali likti čia, jei jau neturi kur daugiau eiti,  tyliai
pasiūlo jis, tačiau aš papurtau galvą. Trokštu bėgti nuo jo kuo
toliau. Jam visa tai tėra žaidimas. Jis pasiūlys man likti jo kam-
baryje, kad palaikyčiau jį padoriu vaikinu, o pats veikiausiai man
miegant nupieš ant kaktos ką nors nepadoraus.
 Ne, ačiū,  atsakau ir išeinu pro duris.
Pasiekusi laiptus, regis, išgirstu jį šaukiant mano vardą, tačiau
nesustoju. Lauke, vėsiam vėjeliui glamonėjant odą, prisėdu ant pa-
žįstamos akmeninės pertvaros ir įsijungiu telefoną. Jau keturios
ryto. Už valandos turėčiau keltis, išsimaudyti anksčiau už kitus ir
kibti į mokslus. Tačiau aš vienui viena naktyje sėdžiu ant šios ap-
griuvusios akmeninės tvoros.
Keletui lėbautojų šmirinėjant aplink, išsitraukiu telefoną ir
nežinodama, ko griebtis, peržiūriu žinutes iš Nojaus ir mamos.
Žinoma,
Tačiaujisnepajėgiu
jai išpliurpė. Toks jo ant
prisiversti elgesys manęs
jo pykti. Ašnestebina...
ką tik jį išdaviau.
Neturiu teisės širsti.
Dvidešimtas skyrius
Už kvartalo nuo brolijos namų gatvėse vis dar viešpatauja tamsa
ir ramybė. Aplinkinių
Nenuleisdama brolijų
akių nuo namai gerokai
navigacijos mažesni
programėlės už Hardino.
telefone pusan-
tros valandos klaidžiojusi galiausiai grįžtu į studentų miestelį. Iš
blaivėjusia galva nusprendžiu apskritai neiti miegoti, todėl sustoju
„7Eleven“ krautuvėlėje puodelio kavos.
Kofeinui praskaidrinus mintis, suvokiu, kad mane glumina ne
vienas Hardino bruožas. Pavyzdžiui, kodėl jis priklauso brolijai
drauge su galybe riestanosių turtuolių vaikučių, jei pats dedasi
chuliganu, ir kodėl jo nuotaika tokia nepastovi? Tiesa, visa tai 
akademiniai samprotavimai, mat pati nesuprantu, kodėl švaistau
laiką apie jį galvodama, o po šio vakaro apskritai neketinu toliau
stengtis būti jam draugiška. Negaliu patikėti, kad pabučiavau
jį. Tai rimčiausia mano padaryta klaida, o jis, vos tik leidau sau
juo pasitikėti, puolė mane skaudžiau nei bet kada. Man pakanka
smegenų suprasti, kad jis nesistengs laikyti liežuvio už dantų,
todėl, viliuosi, gal bent gėda dėl to, kad pabučiavo skaistuolę,
privers jį tylėti. Jei kas paklaus, neigsiu tai iki pamėlynavimo.
Savo šio vakaro elgesį privalau įtikinamai paaiškinti Nojui ir
mamai. Ne kvailiojimą su Hardinu  apie tai jie niekuomet ne-
sužinos,  tačiau savo dalyvavimą vakarėlyje. Jau antrą kartą. Vis
dėlto dar svarbiau rimtai pasikalbėti su Nojumi apie skundimą
mano mamai. Jei ji laiko mane suaugusia, tuomet jai nereikia
žinoti, ką veikiu kiekvieną akimirką.
Grįžtu į bendrabutį vos vilkdama kojas ir sukdama kambario

durų rankeną garsiai atsidūstu iš palengvėjimo.
Šis trunka tik akimirką, mat kai išvystu ant lovos sėdintį
Hardiną, manęs vos neištinka širdies priepuolis.
 Tu tikriausiai juokauji!  galiausiai atgavusi amą vos nesu-
klinku.
 Kur tu buvai?  ramiai klausia jis.  Kone dvi valandas važi-
nėjau ratais tavęs ieškodamas.
Ką?
 Ką? Kodėl?  Jei jau jis ketino tai daryti, kodėl paprasčiausiai
nepasisiūlė parvežti manęs namo? Dar svarbiau, kodėl pati, suži-
nojusi, kad jis negeria, nepaprašiau pavėžėti?
 Nemanau, kad vienai bastytis gatvėmis vidurnaktį yra pro-
tinga mintis.
Nebesugebėdama perprasti jo veido išraiškų ir nežinodama,
kur šlaistosi Stef, palikusi mane kambaryje vieną su ju o  žmogumi,
kuris man iš tikrųjų kelia pavojų, prapliumpu kvatotis. Pašėlusiu,
išvargusiu, visiškai man nebūdingu juoku. Ne dėl to, kad būtų kas
nors juokingo, tačiau dėl to, kad jaučiuosi pernelyg išvargusi rea-
guoti kitaip.
Hardinas suraukia antakius, ir tai mane prajuokina dar labiau.
 Eik lauk, Hardinai. Tiesiog išeik!
Žvelgdamas į mane, Hardinas delnais persibraukia plaukus.
Bent šis tas. Per trumpą pažinties laiką su kantrybę it vampyras
siurbiančiu Hardinu Skotu spėjau pastebėti, kad jis tai daro, kai yra
įsitempęs arba jaučiasi nepatogiai. Viliuosi, jog šįkart tai  ir viena,
ir kita.
 Teresa, aš...  pradeda jis, tačiau jo žodžius pertraukia lau-
kinis daužymas į duris ir riksmas.
 Teresa!
Mano TeresaUžJang,
mama. durųtuojplyšauja
pat atidaryk
mano duris!
mama . Šeštą valandą
ryto, o mano kambaryje sėdi vaikinas.
Kaip ir kiekvienąkart ją supykdžiusi, nesutrinku ir akimirksniu
imuosi veiksmų.
75
 O, Dieve, Hardinai, lįsk į spintą,  patyliukais šnypščiu,

tempdama jį nuo lovos ir mus abu nustebindama savo jėga.
Jis šypsodamasis pažvelgia į mane.
 Į jokią spintą aš nelįsiu. Tau aštuoniolika.
Jis teisus, tačiau nepažįsta mano motinos. Suirzusi atsidūstu, o
ji vėl ima daužyti duris. Ant krūtinės sukryžiuotos jo rankos aiškiai
rodo, kad Hardinas  nepajudinamas iš vietos, todėl pažvelgiu
į veidrodį, pirštais perbraukiu patinusius paakius ir, pagriebusi
dantų pastos tūbelę, užtepu šiek tiek ant dantų, mėgindama net po
kavos paslėpti degtinės tvaiką. Galbūt trys sumišę kvapai privers ją
sudvejoti.
Giliai įkvepiu ir, nutaisiusi malonią šypseną bei pasiruošusi
pasisveikinti, praveriu duris, tačiau tuoj pat išvystu, kad mama ne
viena. Jos pašonėje stovi Nojus  na žinoma, ar galėtų būti kitaip. Ji
atrodo įsiutusi. O jis, regis... Sunerimęs? Įžeistas?
 Sveiki. Ką judu čia veikiate?  nekaltai paklausiu, tačiau
mama pastumia mane į šalį ir pasuka tiesiai link Hardino.
Nojus patyliukais įslenka į kambarį ir leidžia paradui vado-
vauti mamai.
 Tai štai kodėl neatsiliepei telefonu? Nes buvai užsiėmusi su
šituo... Šituo...  ji padrikai pamoja į jo pusę.  Tatuiruotas ramybės
drumstėjas tavo kambaryje šeštą valandą ryto!
Man užverda kraujas. Paprastai mamos akivaizdoje esu tyli ir
baikšti. Ji nekart nėra pakėlusi prieš mane rankos, tačiau nepra-
leidžia progos mesti klaidų man į veidą:
Tesa, juk neketini vilktis šito, tiesa?
Tesa, vertėjo darsyk pasišukuoti plaukus.
Tesa, manau, tavo kontrolinių darbų rezultatai galėjo būti geresni.
Ji nuolatos verčia mane siekti tobulumo visose gyvenimo
srityse. Tai sekina.
Kol kas Nojus tik varsto Hardiną piktais žvilgsniais, o aš te-
noriu juodu, ne, visus tris, iškoneveikti. Mamą už tai, kad elgiasi
su manimi kaip su mažu vaiku. Nojų už tai, kad mane įdavė. O
Hardiną už tai, koks jis yra.
 Vadinasi, štai ką išdirbinėji universitete, panelyte? Naktimis

nemiegi ir vedžiojiesi vaikinus į savo kambarį? Vargšelis Nojus dėl
tavęs siaubingai nerimavo, o atvažiavę čia randame tave besitrai
niojančią su šitais nepažįstamaisiais,  burnoja ji, o mes su Nojumi
stovime be žado.
 Tiesą sakant, aš ką tik atvažiavau. O ji nedarė nieko blogo, 
prabyla Hardinas, ir mano širdis nusirita į kulnus. Jis nė ne-
numano, kam paprieštaravo. Nors... Jis  nepajudinamas, o ji —
nesuvaldoma jėga. Kova turėtų būti lygiavertė. Pasąmonė gundo
mane griebti pakelį skrudintų kukurūzų ir viską stebėti iš pirmų
eilių.
Motinos veidas apniūksta.
 Prašau atleisti. Tamstos apskritai niekas neklausė. Nesu-
prantu, ką toks, kaip tu, veikia mano dukters kambaryje.
Hardinas priima smūgį tylėdamas, tačiau nenuleidžia nuo mo-
tinos akių.
 Mama,  iškošiu pro dantis.
Nesu tikra, kodėl imu užstoti Hardiną. Galbūt todėl, kad jos
žodžiai pernelyg primena maniškius, kai pirmą kartą jį išvydau.
Nojus žvilgsniu šokčioja nuo manęs prie Hardino. Nejaugi jis
mato, kad mudu neseniai bučiavomės? Vis dar švieži prisiminimai
galvoje verčia odą pašiurpti.
 Tesa, tapai nevaldoma. Iš toli užuodžiu, kad gėrei, ir tai vei-
kiausiai tavo žaviosios kambario draugės ir šito įtaka,  tęsia ji, žo-
džius pabrėždama grėsmingais piršto mostais.
 Mama, man jau aštuoniolika. Niekada gyvenime nesu ra-
gavusi alkoholio ir nepadariau nieko smerktino. Aš paprasčiausiai
gyvenu taip, kaip visi kiti studentai. Atleisk, kad mano telefono ba-
terija išseko ir tau teko čia važiuoti, tačiau man viskas gerai.
Nelauktai mane užlieja pastarųjų kelių valandų nuovargis,

todėl baigusi kalbą prisėdu prie savo rašomojo stalo, o ji atsidūsta.
Išvydusi nusvirusias mano rankas, mama aprimsta. Galų gale ji
juk  ne monstras. Atsigręžusi kreipiasi į Hardiną:
 Jaunuoli, gal galėtumei minutėlei mus palikti?
77
Hardinas pažvelgia į mane, tarsi klausdamas, ar man viskas bus

gerai. Mudu linktelime vienas kitam, ir jis pasišalina. Nojus žvilgsniu
nuseka jį iki pat durų ir paskubomis jas uždaro. Keistas jausmas:
mudu su Hardinu stojome prieš mamą ir mano vaikiną. Nuojauta
kužda, kad jis lūkuriuos kur nors už durų, kol jie išvažiuos.
Prisėdusi ant lovos krašto mama dvidešimt minučių aiškina
nerimaujanti, kad vėjais nepaleisčiau progos įgyti puikaus išsila-
vinimo, ir draudžianti man daugiau gerti. Ji nepamiršta pridurti,
kad nepritaria mano bičiulystei nei su Stef, nei su Hardinu, nei su li-
kusia
niosiu,jųiršutve. Priverčia
aš sutinku. Ašmane
ir patipažadėti, kad daugiau
po šio vakaro tenoriusunuo
jais Hardino
nesitrai
laikytis kuo atokiau, o su Stef į vakarėlius daugiau neisiu, todėl
mama nė nesužinos, ar mudvi su kambario drauge bendraujame.
Galiausiai ji pakyla ir suploja rankomis.
 Pasinaudokime proga, kad mes čia, ir kur nors papusry-
čiaukime. Galbūt net galėtume eiti apsipirkti.
Pritardama linkteliu, o į duris vis dar parimęs Nojus nusišypso.
Mintis nebloga, nes pilve žarna žarną ryja. Mintis dar šiek tiek
kausto alkoholis bei nuovargis, tačiau pasivaikščiojimas iki namų,
kava ir motinos paskaita mane išblaivė. Jau suku link durų, kai iš-
girstu mamą kostelint.
 Žinoma, pirmiausia leisime tau susitvarkyti ir persirengti, 
nusišypso ji savo išsitraukiu

Iš komodos smerkiančiašvarių
šypsena.
drabužių ir persirengiu pasi-
slėpusi už spintos durų. Pasitaisau vakarykštį makiažą ir jaučiuosi
pasiruošusi. Nojui atidarius mums duris, visi trys išvystame ant
koridoriaus grindų sėdintį, į kambario priešais duris atsišliejusį
Hardiną. Šis pakelia akis, o Nojus tvirtai, globėjiškai suspaudžia
mano ranką.
Nepaisant visko, kas nutiko, noriu išlaisvinti delną. Kas man
yra?
 Mes važiuojame į miestą,  pranešu Hardinui.
Atsakydamas Hardinas keliskart linkteli taip, lyg mintyse būtų

išsprendęs sudėtingą dilemą. Pirmą kartą jis man atrodo pažei-
džiamas ir gal net truputį įskaudintas.
„Jis tave pažemino“,  primena man pasąmonė. Tai tiesa,
tačiau, Nojui tempiant mane koridoriumi pro šalį, o mamai perga-
lingai šyptelėjus Hardinui ir privertus nusukti žvilgsnį, nepajėgiu
atsikratyti kaltės jausmo.
 Man tikrai labai nepatinka tas tipas,  taria Nojus, o aš link-
teliu.
 Man taip pat,  sušnabždu aš.
Puikiai suprantu, kad meluoju.
79
Dvidešimt pirmas skyrius
Pusryčiai su mama ir Nojumi skausmingai užsitęsia. Mama ir

toliau nepraleidžia progos kiekvienąkart priminti man apie „pa-
šėlusią naktį“ ir be perstojo klausinėja, ar jaučiuosi pavargusi,
ar mane kankina pagirios. Sutinku, man neįprasta iki paryčių
šėlti vakarėliuose, bet argi būtina šitai tiek aptarinėti? Nejaugi ji
visą gyvenimą buvo tokia? Žinau, ji linki man geriausio, tačiau
atrodo, kad man įstojus į universitetą jos kritiškumas išvešėjo.
O gal savaitė atskirai atvėrė man akis ir leido išvysti ją naujoje

šviesoje.
 Kur galėtume apsipirkti?  pilna burna blynų klausia Nojus,
o aš patraukiu pečiais.
Kodėl jis neatvažiavo vienas? Būtų šaunu praleisti šiek tiek
laiko drauge. Privalau pasikalbėti su juo apie kiekvieno mano gy-
venimo mažmožio  ypač blogo  raportavimą mamai. Jei dabar
sėdėtume vieni, tai būtų kur kas paprasčiau.
 Gal važiuokime į prekybos centrą už kvartalo nuo čia. Aš dar
ne itin gerai pažįstu apylinkes,  pasiūlau pjaustydama paskutinį
prancūzišką skrebutį į kąsnelius.
 Ar jau galvojai apie tai, kur norėtum dirbti?  pasiteirauja
Nojus.
arba Dar nesususijusią

leidyba tikra. Galbūt knygyne?
praktiką, Norėčiau
 pasakoju rastiirsubesiklau-
jiems, rašymu
sančios mamos lūpos pamažu suformuoja apdovanojimo vertą pa-
sididžiavimo šypseną.
 Būtų nuostabu, jei rastum darbo vietą, kurioje galėtum prak-

tikuotis, kol baigsi universitetą, kad tuomet jie galėtų tave pa-
samdyti nuolatiniam darbui,  antrina ji šypsodamasi.
 Kone tobula,  sakau stengdamasi nuslėpti sarkazmo gaidelę,
o tai pastebėjęs Nojus pagriebia mano ranką po stalu ir slapčia
spusteli.
Šakutės metalas, man dedantis kąsnį į burną, primena metalinį
Hardino auskarą lūpoje. Akimirkai sustingstu. Pastebėjęs ir šitai,
Nojus pažvelgia į mane klausiančiomis akimis.
Privalau
Nojui liautis galvojusi
ir, prisitraukusi apie Hardiną.
jo plaštaką, Tuojau pat. Nusišypsau
pabučiuoju.
Po pusryčių mama nuveža mus į milžinišką ir sausakimšą
Bentono prekybos centrą.
 Noriu užeiti į „Nordstrom’s“ parduotuvę, taigi paskam-
binsiu jums, kai būsiu pasiruošusi važiuoti,  mano palengvėjimui
praneša mama.
Nojus paima mane už rankos, ir mudu leidžiamės į pasivaikš-
čiojimą po galybę krautuvių. Jis papasakoja man apie savo futbolo
varžybas praėjusį penktadienį ir įspirtą įvartį, kuris pelnė pergalę
komandai. Įdėmiai klausau ir negailiu pagyrimų.
 Šiandien atrodai labai gražiai,  pagiriu, ir jis nusišypso.
Tobula jo šypsena tokia miela. Jis vilki kaštoninį nertinį, smėlio
spalvosjiekelnes
tačiau dailūsir iravitinka
išeiginius
prie jobatus. Taip, jis iš tiesų avi pusbačius,
asmenybės.
 Tu taip pat, Tesa,  komplimentu atsako jis, o aš prunkšteliu.
Puikiai žinau, kad atrodau siaubingai, tačiau jis pernelyg malonus,
kad man tai pasakytų. Priešingai nei Hardinas, kuris nepraleistų
progos tėkšti to man į veidą. Fui, Hardinas. Iš paskutiniųjų steng-
damasi išmesti iš galvos poną Akiplėšą, užkabinu Nojaus nertinio
apykaklę ir prisitraukiu jį arčiau. Kai palinkstu jo pabučiuoti, jis
nusišypso ir atsitraukia.
 Tesa, ką darai? Visi į mus spokso,  ranka jis pamoja į grupelę
akinius nuo saulės atokiau besimatuojančių suaugusiųjų.
Šelmiškai trukteliu pečiais.

 Niekas į mus nežiūri. O jei taip, na ir kas?
Man tai iš tiesų nesvarbu. Paprastai kreipčiau dėmesį į tokius
dalykus, tačiau man reikia jo bučinio.
 Pabučiuok mane, prašau,  kone maldauju.
Veikiausiai mano akyse išvydęs beviltiškumą, jis pirštu pakelia
mano smakrą ir pabučiuoja. Švelniai, lėtai ir neskubėdamas. Jo lie-
žuvis vos paliečia manąjį, tačiau man tai patinka. Taip pažįstama ir
šilta. Laukiu, kol užsiliepsnosiu viduje, deja, taip nenutinka.
Negaliu
vaikinas, Nojaus lyginti
o Hardinas su Hardinu.
 mulkis, Nojus yra
kurio merginų mano mylimas
pasilinksminti są-
rašas ir be manęs ilgas.
 Kas tave šiandien apsėdo?  pašaipiai paklausia Nojus, kai
mėginu prisitraukti jį artyn.
Nuraustu ir papurtau galvą.
 Nieko, paprasčiausiai pasiilgau tavęs,  atsakau. „Ak, taip... ir
praeitą naktį buvau tau neištikima“,  paantrina mano sąžinė. Ne-
kreipdama į ją dėmesio, pridedu:  Tik, Nojau, gal galėtum liautis
viską pasakojęs mano mamai? Verti mane jaustis nepatogiai. Labai
džiaugiuosi, kad judu tokie artimi, tačiau jaučiuosi kaip vaikas, kai
tu mane beveik įskundi.
Kaip gera nuristi šį akmenį nuo krūtinės.
 Meldžiu, atleisk man, Tesa. Aš paprasčiausiai dėl tavęs neri-
mavau. Pažadu daugiau taip niekada nedaryti. Tikrai.
Jis apkabina mane per pečius ir pabučiuoja į kaktą. Aš juo tikiu.
Likusi dienos dalis praeina kur kas geriau nei rytas. Mama
nuveda mane į grožio saloną apsikirpti. Plaukus pasilieku ilgus,
tačiau dėl naujo kirpimo dabar jie  sveikesni ir jų atrodo daugiau.
Pakeliui į bendrabutį Nojus negailėdamas žarstosi komplimentais,
ir viskas vėl stoja į savo vietas. Atsisveikindama prie pagrindinio
įėjimo, pažadu jiems atokiau laikytis nuo kiekvieno tatuiruoto ir
apskritai šimto kilometrų spindulio atstumu esančio studento.
Įėjusi į kambarį ir radusi jį tuščią, pajuntu nusivylimo dilgtelėjimą,
tačiau nesu tikra, ar tikėjausi išvysti Stef, ar ką nors kitą.
Nė nesivarginusi nusiauti batų krentu į lovą. Jaučiuosi pernelyg
išsekusi,
tik ir manStef
vidurdienį. reikia
taipišsimiegoti. Pramiegu
pat miega savo lovoje.visą naktįsekmadienio
Likusią ir nubundu
dalį praleidžiu prie knygų, o grįžusi į kambarį jos neberandu. Ji ne-
grįžta ir pirmadienį, o man kyla nenumaldomas troškimas susitikti
ir paliežuvauti apie tai, ką veikė visą savaitgalį.
Dvidešimt antras skyrius
Prieš paskaitas užsuku į kavinę įprasto puodelio kavos, ir čia šyp-

sodamasis manęs jau laukia Lendonas. Vos spėjus pasisveikinti,
mus pertraukia klaidaus kelio beieškanti mergina, todėl pasipasa-
koti apie savaitgalį randame laiko tik eidami į paskutinę dienos
paskaitą. Paskaitą, kurios visą dieną baiminausi, tačiau išvengti
negalėjau.
 Kaip praėjo tavo savaitgalis?  pasiteirauja Lendonas, ir aš
giliai atsidūstu.
 Tiesą sakant, siaubingai. Sutikau nueiti į kitą vakarėlį su
Stef,  pradedu pasakoti, o jis susiraukia ir nusijuokia.  Esu tikra,
tu laiką praleidai kur kas geriau. Kaip laikosi Dakota?
Vos išgirdęs jos vardą, Lendonas plačiai išsišiepia, o aš susi-
vokiu nė nepaminėjusi, kad šeštadienį susitikau su Nojumi. Len-
donas papasakoja apie tai, kad Dakota pateikė prašymą būti pri-
imama į Niujorko baleto trupę ir kaip jis dėl jos džiaugiasi. Aš tuo
tarpu tepajėgiu svarstyti, ar ir Nojaus akys taip pat sublizga pami-
nėjus mane.
Eidamas pro duris į auditoriją, jis pasakoja, kaip jį matydami
džiaugėsi tėtis ir pamotė, tačiau mano mintys klajoja kitur, o akys
bėgioja po patalpą  Hardino suolas tuščias.
 Argi jums nebus sunku, kai Dakota išvyks taip toli?  sėsdama
į savo suolą pagaliau išspaudžiu.

 Na, mes ir dabar toli vienas nuo kito, tačiau esame drauge.
Aš linkiu jai paties geriausio, ir jei tai yra Niujorke, tuomet būtent
ten ji ir turėtų vykti.
Tarpduryje pasirodęs dėstytojas mus nutildo. Kur Hardinas? Jis

juk nepraleistų paskaito s vien tam, kad išvengtų manęs?
Pasineriame į Puikybę ir prietarus - magišką kūrinį, kurį turėtų
perskaityti kiekvienas. Nė nespėjus apsidairyti, paskaita baigiasi.
 Teresa, nusikirpai plaukus,  išgirstu ir atsigręžusi už nu-
garos išvystu besišypsantį Hardiną. Jiedu su Lendonu apsikeičia
nepatogiais žvilgsniais, o aš suku galvą, ką pasakyti. Jis juk neuž-
simintų apie tą bučinį Lendono akivaizdoje, tiesa? Tos gilesnės
nei bet kada duobutės skruostuose sako, kad taip, jis nė nesu-
dvejotų.
 Sveikas, Hardinai,  tariu.
 Kaip praleidai savaitgalį?  klausia visas patenkintas savimi.
Čiumpu Lendoną už rankos ir tempiu šalin.
 Gerai. Pasimatysim vėliau!  nervingai šūkteliu, o Hardinas
nusijuokia.
 Kas čia buvo?  paklausia Lendonas, mums išėjus į lauką,
mat aiškiai pastebėjo keistą mano elgesį.
 Nieko. Man tik labai nepatinka Hardinas.
 Tau bent jau nereikia dažnai jo matyti.
Tačiau jo balse išgirstu kažką keisto. Kodėl jis taip sako? Ar jis
žino apie bučinį?
 Na... Taip. Ačiū Dievui,  nenoromis iškošiu pro dantis.
Jis nutyla.
 Neketinau nieko sakyti, nes nenoriu, kad sietum mane su
juo, tačiau...  jis nervingai nusišypso,  Hardino tėtis lyg ir gyvena
su mano mama.
Ką?
 Ką?
 Hardino tėtis...
 Taip, taip, tąčia?
dalįManiau,
girdėjau.kad
Vadinasi, Hardino tėtis gyvena čia
Kodėl Hardinas jis britas. Jei jo tėtis gyvena čia,?
tuomet kodėl jiedu negyvena drauge?  užverčiu Lendoną klau-
simais, pati nespėjusi to suvokti. Jis sutrinka, tačiau nebeatrodo
toks susijaudinęs kaip prieš akimirką.
 Jis iš Londono. Jo tėtis su mano mama gyvena netoli nuo

studentų miestelio, tačiau Hardinas su juo nesutaria. Todėl būk
gera, neužsimink jam apie visa tai. Mudu ir taip nesame geriausi
draugai.
 Žinoma, neminėsiu,  linkteliu.
Galvoje sukasi dar keli tūkstančiai klausimų, tačiau juos nu-
tyliu, mano bičiuliui grįžus prie pasakojimų apie Dakotą, ir jo
akims su kiekvienu žodžiu nušvintant ryškiau.
Grįžusiilgiau
landų į kambarį Stef nerandu,
už manąsias. mat jos prisėsti
Ruošdamasi paskaitos tęsiasi porą
mokytis, va-
imu dė-
lioti knygas ir užrašus, tačiau pirmiau nusprendžiu paskambinti
Nojui. Jis neatsiliepia, ir mano troškimas, kad jis būtų čia, su ma-
nimi, universitete, tik dar labiau paaštrėja. Viskas būtų gerokai
lengviau ir paprasčiau. Dabar mudu mokytume arba drauge žiū-
rėtume filmą.
Vis dėlto žinau, kad apie tai galvoju tik verčiama kaltės dėl to
bučinio su Hardinu. Nojus labai mielas ir nenusipelno būti apgau-
dinėjamas. Man nepaprastai pasisekė, kad jį turiu. Jis visuomet
mane palaiko ir pažįsta geriau nei kas kitas. Mudu drauge augome
nuo mažų dienų. Jo tėvams atsikrausčius į mūsų rajoną, savame
kailyje netvėriau iš džiaugsmo, kad pagaliau turėsiu bendraamžį
bičiulį. Šis jausmas tik dar labiau išaugo mudviem vienas kitą pa-
žinus ir supratus, kad abu esame brandūs ne pagal metus. Dienas
leidome skaitydami, žiūrėdami filmus ir gaivindami šiltnamį už
mano mamos namo. Tas šiltnamis visuomet buvo mano slaptas
prieglobstis; slėpiausi ten, kai tėvas gerdavo, ir tik vienintelis Nojus
žinojo, kur mane rasti. Vakaras, kai tėvas išėjo namų, man buvo
košmariškas, o mama iki šių dienų atsisako apie tai kalbėti. Pra-
bilusi apie tai, sugriautų
man retsykiais tobulą
kyla noras išorinį
išsilieti. savonekenčiau
Nors pačios paveikslą,
jo už tai,tačiau
kad
šitiek gėrė ir negerbė mamos, man vis dėlto labai reikėjo tėčio. Tą
vakarą, kai tėvas rėkavo ir šėlo namuose, slėpdamasi šiltnamyje gir-
dėjau virtuvėje dūžtančius stiklus, o kai visa tai liovėsi  žingsnius.
Buvau persigandusi, kad tėvas ateina manęs, tačiau tai buvo Nojus.
Dar niekuomet gyvenime nebuvau jautusi tokio palengvėjimo iš-
vydusi žmogų, kuriuo galėjau pasitikėti. Nuo tos dienos tapome
neišskiriami. Metams bėgant, mūsų draugystė išaugo į kai ką
daugiau, ir nė vienas iš mūsų nėra susitikinėjęs su niekuo kitu.
Nusiunčiu Nojui žinutę primindama, kad jį myliu, ir prieš
kibdama į mokslus nusprendžiu snūstelėti. Atsivertusi darbo ka-
lendorių įsitikinu, kad galiu sau leisti dvidešimčiai minučių už-
merkti akis.
Neprabėgus nė dešimčiai minučių, pasigirsta beldimas į duris.
Stef veikiausiai pamiršo raktą. Svirduliuodama praveriu duris.
Žinoma, kad už jų  ne mano kambario draugė. Tai Hardinas.
 Stef dar negrįžo,  pranešu ir grįžtu prie savo lovos, palikusi
duris praviras. Šiek tiek nustebau, kad jis apskritai pasivargino
belstis, mat Stef davė jam savo atsarginį kambario raktą. Reikės su
ja apie tai pasikalbėti.
 Aš palauksiu,  taria jis ir šlepteli ant Stef lovos.
 Kaip nori.
Atsidūstu, nekreipdama dėmesio į jo kikenimą žiūrint, kaip
susivynioju į antklodę ir užmerkiu akis. Na, tiksliau, stengiuosi ne-
kreipti dėmesio. Žinodama, kad Hardinas yra kambaryje, niekaip
neužmigsiu, tačiau verčiau apsimesiu mieganti, nei velsiuosi į ne-
patogų pokalbį su juo. Iš paskutiniųjų stengiuosi nekreipti dė-
mesio į jo barbenimą į Stef lovos galvūgalio lentą, kol galiausiai
nuskamba mano žadintuvas.
 Kur nors susiruošei?  paklausia jis.
Nors jis manęs nemato, imu vartyti akis.
 Ne, aš tik dvidešimt minučių nusnūdau,  atsakau ir atsisėdu
lovoje.
 Nusistatai
dešimt minučių? žadintuvą
 pašaipiai tam, kad
klausia jis. neįmigtum ilgiau nei dvi-
 Taip, nusistatau. O koks tau skirtumas?
Susirenku ir priešais save pagal paskaitų tvarkaraštį išsidėlioju
knygas, o ant jų  savo užrašus.
 Panašu į obsesinį kompulsinį sutrikimą.

 Ne, Hardinai. Jei man patinka tvarka, dar nereiškia, kad man
ne visi namie. Čia nėra nieko blogo,  irzliai atkertu.
Jis, žinoma, nusijuokia. Neleidžiu sau į jį pažiūrėti, tačiau akies
krašteliu pastebiu jį keliantis nuo lovos.
Prašau, neik artyn. Prašau, nereikia...
Jis prisiartina prie mano lovos ir iš aukšto pažvelgia į mane.
Paėmęs literatūros paskaitos užrašus, teatrališkai keliskart juos
perverčia, lyg tyrinėtų retą artefaktą. Pakėlusi ranką siekiu jų,
tačiau jis, žinoma,

teperbraukiu lapusbūdamas pašlemėkas,imu
pirštais. Atsistojusi pakelia
siektijuos aukštyn,
jų dar kartą, iro aš
jis
išmeta juos į orą, ir padriki lapai nusileidžia ant grindų kuris kur.
 Dabar surink juos!  pareikalauju.
 Gerai, gerai,  piktdžiugiškai šypteli jis ir pagriebęs socio-
logijos užrašus padaro tą patį. Skubu juos surinkti, kol nesumin-
džiojo, tačiau jam visa tai atrodo labai linksma.
 Hardinai, liaukis!  užrinku tuomet, kai jis pasikėsina į kitą
užrašų šūsnį. Įširdusi atsistoju ir nustumiu jį tolyn nuo lovos.
 Nori pasakyti, kad kažkam nepatinka, kai kiti kiša nagus
prie jų daiktų?  klausia jis vis juokdamasis. Kodėl jis be paliovos iš
manęs šaiposi?
 Ne! Nepatinka!  surinku ir darsyk jį stumteliu.
Jis žengia artyn ir, sugriebęs už riešų, priremia mane prie
sienos. Jo veidą nuo manojo skiria vos keli centimetrai, ir aš staiga
suvokiu, kad alsuoju pernelyg giliai. Noriu surikti, kad paleistų
mane, kad nuo manęs atstotų, pareikalauti, kad surinktų mano
užrašus. Noriu jam užvožti ir išvaryti lauk. Bet negaliu. Suakme-
nėjusi prie sienos negaliu atitraukti žvilgsnio nuo veriančių žalių
akių.
 Hardinai, prašau,  tepajėgiu suregzti. Tačiau mano tonas
švelnus.
Nebesuprantu, ar maldauju jo mane paleisti, ar pabučiuoti.
Negaliu suvaldyti tankaus kvėpavimo. Jaučiu, kad ir jis kvė-
puoja greičiau, o krūtinė kilojasi vis sparčiau. Sekundės virsta
valandomis. Galiausiai jis atitraukia vieną ranką, tačiau kita  pa-

kankamai didelė, kad joje tilptų abu mano riešai.
Akimirką topteli, kad jis man trenks. Tačiau jis pakelia laisvą
ranką man prie skruosto ir švelniai užkiša plaukų sruogą už ausies.
Prisiekiu, jo lūpoms palietus manąsias, aiškiai girdžiu jo širdies
plakimą. Manyje įsižiebia liepsna.
Štai ko taip troškau ir ilgėjausi nuo šeštadienio vakaro. Jei
būčiau priversta rinktis vienintelį jausmą likusiam gyvenimui, tai
neabejotinai būtų šis.
Draudžiu sau svarstyti, kodėl vėl jį bučiuoju ar kokią bjaurastį
jis netrukus rėš. Tetrokštu sutelkti dėmesį į tai, kaip jo kūnas pri-
glunda prie manojo, prispausdamas mane prie sienos, kai jis pa-
leidžia mano riešus, ir kaip burnoje vėl pajuntu mėtinį jo lūpų
skonį. Kaip mano liežuvis seka jo, o rankos nuslysta jo pečiais. Jis
sugriebia mano šlaunis ir kilsteli, ir kojos instinktyviai apsiveja jo
liemenį  imu stebėtis, kaip mano kūnas pasąmoningai reaguoja
į Hardino. Panardinu pirštus į jo plaukus ir lengvai timpteliu, kol
jis, neatitraukdamas savo lūpų nuo manųjų, atbulas priartėja prie
lovos.
Atsakomybės balsas randa kelią į mano mintis primindamas,
kad tai  nevykusi mintis, tačiau aš stumiu jį lauk. Šįkart aš nesi-
liausiu. Stipriau timpteliu Hardino plaukus, ir iš jo lūpų išsiveržia
dejonė, pati atsakau tuo pačiu. Abu garsai dieviškai susilieja. Tai
pats aistringiausias garsas, kokį esu girdėjusi, ir padarysiu bet ką,
kad tik darsyk jį išgirsčiau. Jis atsisėda lovoje, o aš atsiduriu jam
ant kelių. Ilgais pirštais spaudžia mano odą, tačiau skausmas yra
nuostabus. Imu švelniai suptis pirmyn ir atgal, o jis sugriebia mane
dar tvirčiau.
 Po galais,  šnabžda alsuodamas, o aš po savimi pajuntu jo
susijaudinimą. Dar niekada
„Kaip toli leisiu gyvenime
jam nueiti?“ šito nejutau.
 klausiu savęs, tačiau atsakymo
nežinau.
Jo pirštai suranda mano marškinėlių kraštą. Negaliu patikėti,
kad leidžiu jam juos pakelti, tačiau negaliu sustoti. Jis atsitraukia,
kad nuvilktų marškinėlius. Jo akys susitinka su manosiomis,

tuomet slysta mano krūtine ir jis prikanda lūpą.
 Tesa, tu tokia karšta.
Anksčiau nepadorios mintys manęs nežavėjo, tačiau Hardinas
šiuos dalykus sugeba pasakyti taip, kad jie tampa labiausiai gun-
dančiu dalyku, kokį man yra tekę girdėti. Niekuomet neperku
prašmatnaus apatinio trikotažo, nes niekas, tiesiogine šio žodžio
prasme, niekada jų nemato, tačiau šią akimirką trokštu vilkėti
kažką kito nei vien paprastą juodą liemenėlę. „Jis tikriausiai yra
matęs pačių įvairiausių liemenėlių“,  galvoje zyzia erzinantis
balsas. Privalau nustumti tokias mintis šalin, todėl imu dar stipriau
suptis jo glėbyje. Jis apsiveja mane rankomis ir prispaudžia mano
kūną prie savojo...
Sužvanga durų rankena. Šoku iš Hardino glėbio ir paskubomis
apsivelku marškinėlius, o euforija išsisklaido, tarsi spragtelėjus
pirštais.
Pro duris įeina Stef ir, išvydusi mudu su Hardinu, sustoja, lyg
įbesta. Pamažu suvokdama priešais ją atsivėrusį paveikslą, ji išsi-
žioja.
Žinau, kad mano skruostai skaisčiai raudoni ne tik iš gėdos,
bet ir dėl to, kaip Hardinas privertė mane pasijusti.
 Ką, kad tave kur, aš pražiopsojau?  aikteli ji, spoksodama į
mudu su šypsena nuo ausies iki ausies. Prisiekiu, blakstienomis ji
kone ploja iš džiaugsmo.
 Nieko ypatingo,  stodamasis taria Hardinas.
Ir išeina pro duris nė neatsigręždamas, palikęs mane šnopuo-
jančią, o Stef besijuokiančią.
 Na, iš tikrųjų, kas, po galais, čia buvo?  vėl klausia ji ir užsi-
dengia veidą delnais iš apsimestinio siaubo. Tačiau ką tik matytas
reginys
Tu ją pernelyg
su Hardinu... Tu sujaudino,
su Hardinuirpaslapčia
ji vėl perveria mane žvilgsniu. 
kvailioji?
Nusisuku ir apsimetu kažko ieškanti ant stalo.
 Ne! Jokiu būdu! Tarp mūsų nieko nevyksta,  ginuosi. Ar
tikrai? Ne, mes tik du kartus pasibučiavome. Ir jis nuvilko mano
marškinėlius, o aš praktiškai su juo dulkinausi, tačiau nuolatos

tarp mūsų nieko nevyksta.  Ar pamiršai, kad aš turiu vaikiną?
Ji prieina arčiau ir įsistebeilija į mane.
 Na, ir kas... Tai nereiškia, kad negali pakvailioti su Hardinu.
Negaliu patikėti! Maniau, kad judu vienas kito nekenčiate. Na,
Hardinas nekenčia visų. Tačiau atrodė, kad tavęs jis nekenčia
labiau nei kitų,  sako ji juokdamasi.  Kada visa tai... Kaip tai
nutiko?
Prisėdu ant jos lovos ir pirštais persibraukiu plaukus.
 Pati nesuprantu. Na, šeštadienį tau palikus vakarėlį, aš atsi-
dūriau jo kambaryje, nes vienas šlykštus tipas prie manęs lindo, o
tada aš pabučiavau Hardiną. Pasižadėjome niekada apie tai neuž-
siminti, tačiau užėjęs šiandien jis ėmė prie manęs kabinėtis, tik ne
taip,  pirštu duriu į lovą, priversdama jos šypseną tik dar labiau
nušvisti.  Jis pradėjo mėtyti mano daiktus, aš jį pastūmiau ir tada
mudu kažkaip atsidūrėme lovoje.
Pasakojant visa tai skamba siaubingai. Mama buvo teisi sa-
kydama, kad pastaruoju metu elgiuosi lyg nesava. Veidu įsi-
kniaubiu į delnus. Kaip galėjau vėl šitaip pasielgti su Nojumi?
 Atrodo, kad buvo karšta,  taria Stef, ir aš imu vartyti akis.
 Priešingai, tai siaubinga ir nederama. Aš myliu Nojų, o Har-
dinas yra pašlemėkas. Nenoriu tapti dar viena jo auka.
 Žinai, Hardinas galėtų tave daug ko išmokyti... Na, turiu
galvoje seksą.
Man žandikaulis atvimpa. Ar ji kalb a rimtai? Ar ir ji taip p asi
elgtų... Luktelėkite , o gal taip ja u nutiko? Ji ir Hardinas?
- Jokiu būdu. Iš Hardino nenoriu mokytis nieko. Kaip ir iš nie-
kieno kito, išskyrus Nojų,  atrėžiu jai.
Negaliu nė įsivaizduoti mudviejų su Nojumi šitaip besiglamo
nėjančių.Nojui
karšta.“ Mintyse vėl suskamba
niekuomet nešautųHardino
į galvą žodžiai: „Tesa, tu
kalbėti panašių tokia
dalykų;
dar niekas nėra pavadinęs manęs karšta. Vien galvodama apie tai
pajuntu, kaip kaista skruostai.
 O tu?  tada paklausiu droviai.
 Su Hardinu? Ne, - kažkodėl jos žodžiai mane nuramina.

Tačiau netrukus ji pratęsia:  Na... mudu niekada drauge neper-
miegojome, tačiau vos susipažinę užmezgėme trumpą nuotykį, kad
ir kaip gėda būtų prisipažinti. Tačiau iš to nieko neišėjo, tik kokią
savaitę pabuvome šiek tiek daugiau nei draugai.
Ji visa tai pasakoja kuo ramiausiai, tačiau aš nepajėgiu numal-
šinti viduje sukilusio pavydo.
 Sakai, šiek tiek daugiau nei draugai?  paklausiu.
Jaučiu perdžiūvusią burną ir netikėtai suvokiu, kad Stef ima
mane erzinti.
 Na, taip, nieko rimto. Tik keletas aistringų pasiglamžymų
ir atsitiktinių pasigraibymų,  kalba ji, o man sudiegia krūtinę.
Atvirai sakant, manęs tai nestebina, bet verčiau būčiau neklaususi.
 Ar Hardinas turi daug šiek tiek daugiau nei draugių?  at-
sakymo išgirsti nenoriu, tačiau nesusilaikau nepaklaususi.
Ji prunkšteli ir atsisėda ant lovos priešais mane.
 Taip, nemažai. Žinoma, ne šimtus, bet jis... Gana aktyvus vai-
kinas.
Žinau, kad pastebėjo mano reakciją ir mano labui mėgina su-
švelninti faktus. Jau kokį šimtąjį kartą tvirtai nusprendžiu nuo šiol
laikytis nuo jo atokiau. Neketinu tapti niekieno pasilinksminimų
mergužėle. Niekada.
 Jis taip elgiasi ne tam, kad atrodytų niekšelis ar išnaudotojas.
Merginos pačios kariasi jam ant kaklo, o jis jas iš pat pradžių pa-
tikina, kad rimtų santykių neieško,  toliau tęsia ji. Jau esu gir-
dėjusi šiuos žodžius. Tačiau man jis to nesakė, kai mudu...
 Kodėl jis su niekuo rimtai nesusitikinėja?  Kodėl negaliu
liautis apie jį klausinėjusi?
- Atvirai sakant, nežinau... Klausyk,  taria ji rūpesčio per-
smelktu tonu,
drauge tai gali būti
manau, kad suJeiHardinu
pavojinga. tau būtų
nesi tikra, smagu,niekada
kad tavyje tačiau
negims jokie jausmai jam, tuomet, tavimi dėta, laikyčiausi nuo
jo atokiau. Ne kartą esu mačiusi merginas jį įsimylint, ir, patikėk,
vaizdas  ne iš maloniųjų.
- Galiu tave užtikrinti, kad nieko jam nejaučiu. Nesuprantu,

kas man šovė į galvą, - nusijuokiu ir meldžiuosi, kad bent tai nu-
skambėjo įtikinamai.
Stef linkteli.
- Na ir puiku. O dabar sakyk, ar smarkiai kliuvo nuo mamos
ir Nojaus?
Papasakoju jai apie mamos pamokslą, nepaminėdama tos
dalies, kad pažadėjau daugiau su Stef nebendrauti. Likusią vakaro
dalį pratauškiame apie paskaitas, Tristaną ir viską, kas tik šauna į
galvą, išskyrus Hardiną.
Dvidešimt trečias skyrius
Kitą dieną prieš sociologijos paskaitą su Lendonu susitinkame

kavinėje, kad palygintume savo užrašus. Po bjaurios Hardino iš-
daigos vakar užtrukau visą valandą, kol sudėliojau juos į vietas.
Mintyse kirba noras papasakoti apie tai Lendonui, tačiau nenoriu,
kad jis pradėtų blogai apie mane galvoti, ypač dabar, kai žinau apie
jo mamą ir Hardino tėtį. Lendonas Hardiną veikiausiai puikiai pa-
žįsta, todėl nuolat privalau sau priminti neklausinėti apie jį. Be to,
man juk nesvarbu, kuo užsiima tas akiplėša.
Diena praskrieja nepastebimai, ir mes jau pakeliui į literatūros
paskaitą. Hardinas, kaip visuomet, sėdi greta manęs, tačiau ne-
atrodo, kad šiandien apskritai būtų nusiteikęs žvilgtelėti į mano
pusę.
 Ši paskaita yra paskutinė, kurią skiriame Puikybei ir prie-
taramSy  praneša dėstytojas.  Viliuosi, kad visiems kūrinys
patiko. Kadangi visi skaitėte pabaigą, šiandieninės diskusijos metu
panagrinėsime tai, kaip Osten tarp eilučių atskleidžia ateities
įvykius. Leiskite paklausti: kaip skaitytojai, ar tikėjotės, kad juodu
su Darsiu galiausiai taps pora?
Keletas žmonių kažką sumurma ir abejingai perverčia knygą,
tarsi joje slypėtų teisingas atsakymas, ir tik mudu su Lendonu, kaip
įprasta, ryžtingai keliame rankas.
 Panele Jang,
Na, pirmą  dėstytojas
kartą pakviečia
skaitydama mane.
šį romaną, sulaikiusi kvapą spė-
liojau, ar jiedu liks kartu. Net ir dabar  nors kūrinį esu skaičiusi
mažiausiai dešimt kartų  jų santykių pradžioje jaudinuosi. Ponas
Darsis toks negailestingas ir kalba tokius bjaurius dalykus apie Elž-

bietą ir jos šeimą, kad visuomet kirba dvejonė, ar ji pajėgs jam at-
leisti, juo labiau  pamilti.
Lendonas pritariamai linksi galva ir šypsosi.
 Paistalai,  auditorijos tylą perskrodžia balsas. Hardino
balsas.
 Ponaiti Skotai? Ar norėtumėte ką pridurti?  pasiteirauja ak-
tyvaus Hardino dalyvavimo paskaitoje aiškiai nustebintas dėsty-
tojas.
 Žinoma. Sakiau, kad tai paistalai. Moterys trokšta to, ko
negali gauti. Elžbietą patraukė pono Darsio akiplėšiškumas, todėl
buvo akivaizdu, kad jiedu liks kartu,  išpyškina Hardinas ir imasi
krapštinėtis panages taip, tarsi ši diskusija jo visiškai nedomintų.
 Netiesa, kad moterys trokšta to, ko negali turėti. Ponas Darsis
užgauliojo ją tik todėl, kad išdidumas neleido jam pripažinti širdyje
įsiplieskusios meilės. Nusimetęs storžievio kaukę, jis pagaliau su-
prato, kad iš tiesų ją mylėjo,  atkertu garsiau nei ketinau.
Gerokai garsiau. Apsidairiusi auditorijoje pastebiu visų į mudu
su Hardinu susmeigtus žvilgsnius.
Hardinas sunkiai atsidūsta.
 Nežinau, su kokiais vaikinais tu paprastai susitikinėji, tačiau
manau, kad jis nebūtų jos įžeidinėjęs, jei būtų mylėjęs. Jos rankos
jis apskritai paprašė vien dėl to, kad ji nesiliovė korusis jam ant
kaklo,  taria jis pabrėždamas, ir man širdis nusirita į kulnus.
Tačiau pagaliau po truputį artėjame prie tikrosios jo nuomonės.
 Ji nesikorė jam ant kaklo! Jis privertė ją patikėti esąs doras
ir pasinaudojo jos silpnumu!  surinku aš, ir auditoriją apgaubia
mirtina tyla. Hardino veidas paraudęs iš pykčio, o ir manasis vei-
kiausiai atrodo lygiai taip pat.
buvo taip
Jis privertė
nuobodu ją gyventi
patikėti?savo
Gal nykiame
veikiau jai yra... Noriu
pasaulėlyje, kadpasakyti,
ji buvo
priversta ieškoti kokios nors pramogos, taigi ji kuo tikriausiai
kibo jam ant kaklo!  surinka jis atgal, pirštais gniauždamas suolo
kraštą.
 Na, jei jis nebūtų buvęs tikras paleistuvis, tuomet būtų viską
nutraukęs po pirmo karto, o ne pasirodęs jos kambaryje!
Ištarusi šiuos žodžius suprantu, kad mes išsidavėme, o audito-
rijoje pasigirsta prislopintas kikenimas ir aikčiojimai.
 Šaunu, aistringa diskusija. Manau, šia tema šiandien
pakaks...  pradeda dėstytojas, tačiau aš čiumpu savo rankinę ir
sprunku pro duris.
Kažkur koridoriuje sau už nugaros išgirstu pykčio kupiną
Hardino balsą:
 Šį kartą neišsisuksi, Teresa!
Išbėgusi į lauką, pasuku žalia veja, bet beveik pasiekus gatvių
sankryžą jis sugriebia mane už rankos. Išplėšiu ją iš jo gniaužtų.
 Kodėl tu visuomet mane šitaip tampai. Dar kartą sugriebk
mano ranką, ir aš tau užvošiu!  surinku.
Rūsčiais žodžiais nustebinu save pačią, tačiau man jau gana jo
nesąmonių. Jis vėl sugriebia mano ranką, tačiau aš nepajėgiu tesėti
savo grasinimų.
 Hardinai, ko tu nori? Papasakoti man, kokia nusivylusi gy-
venimu aš esu? Pasijuokti, kad vėl leidau tau mane suerzinti? Man
jau iki gyvo kaulo įgriso šitas žaidimas  daugiau jo nebežaisiu. Aš
turiu vaikiną, kuris mane myli, o tu esi tikras niekšas. Turėtum pa-
prašyti, kad gydytojas tau išrašytų vaistų nuo ūmumo! Aš tavęs ne-
suprantu. Vieną sekundę tu malonus, kitą  draskai akis. Nenoriu
su tavimi turėti nieko bendro, todėl padaryk sau paslaugą ir su-
sirask kitą žaisliuką savo žaidimėliams, nes man jau gana!
 Aš iš tiesų priverčiu tave atskleisti bjauriausias charakterio
savybes, ar ne?  klausia jis.
Nusigręžiu ir stengiuosi sutelkti dėmesį į pro mus šaligatviu
plaukiančius praeivius. Keletas sutrikusių studentų varsto mudu
su Hardinu
nedidelę klausiamais
skylutę aptrintųžvilgsniais. Vėl atsigręžiu
juodų marškinėlių į jį: jis čiupinėja
apačioje.
Tikėjausi išvysti jį besišypsantį ar besijuokiantį, tačiau klydau.
Jei geriau jo nepažinočiau, pamanyčiau, kad jį... Įskaudinau?
Tačiau pažįstu jį pakankamai, kad suprasčiau, jog jam nusispjauti.
 Nežaidžiu su tavimi,  taria jis ir pirštais perbraukia plaukus.

 Tuomet ką tu darai? Nes nuo tavo nuotaikų kaitos man jau
įsiskaudo galvą,  išrėžiu.
Aplink mus susirinko nedidelė minia, ir aš tetrokštu susisukti į
kamuoliuką ir išnykti. Tačiau privalau išgirsti, ką jis pasakys.
Kodėl negaliu laikytis nuo jo atokiau? Suvokiu, kad jis pavo-
jingas ir pritvinkęs nuodų. Niekada gyvenime su niekuo nekal-
bėjau taip atžariai, kaip su juo. Žinau, kad jis to nusipelno, tačiau
man labai nepatinka būti storžieve.
Jis vėl čiumpa mane už rankos ir nusitempia į siaurą skersgatvį
toliau nuo smalsuolių akių.
 Tesa, aš... Aš nežinau, ką aš darau. Juk tu mane pabučiavai
pirmoji, prisimeni?  primena jis.
 Taip... Aš buvau įkaušusi, prisimeni? O vakar tu mane pabu-
čiavai pirmas.
 Taip... O tu manęs nesulaikei,  jis nutyla.  Tave tikriausiai
tai taip vargina,  taria jis.
Ką?
 Kas mane turėtų varginti?
 Apsimetinėjimas, kad aš tavęs netraukiu, kai abu žinome,
kokia yra tiesa,  sako jis ir žengia artyn.
 Ką? Tu manęs netrauki. Aš turiu vaikiną.
Paskubomis išsprūdę žodžiai nuskamba absurdiškai ir jis dėl
to šypteli.
 Vaikiną, kuris tau nusibodo. Prisipažink, Tesa. Ne man, o sau
pačiai. Tau su juo nuobodu,  taria jis, pamažu žemindamas ir lė-
tindamas balsą tol, kol jis ima skambėti gundančiai.  Ar jis kada
nors yra privertęs tave jaustis taip, kaip aš?
 Kką? Žinoma, kad taip,  meluoju.
 Ne... Tai netiesa. Akivaizdu, kad tavęs dar niekas nėra lietęs...
Iš tiesų lietęs.
Jo žodžiai nudegina kūną jau pažįstamu karščiu.
 Tai ne tavo reikalas,  atšaunu ir atsitraukiu, priversdama jį
žengti tris žingsnius artyn.
 Nė neįsivaizduoji, kaip gera tau galėtų būti su manimi,  taria

jis, ir aš aikteliu.
Kaip jis gali vieną akimirką rėkauti, o kitą  šitai ? Ir kodėl man
tai taip patinka? Netenku žado. Hardino tonas ir aistringi žodžiai
atima jėgas, nuplėšia mano šarvus ir sujaukia mintis. Tapau triušiu
lapės naguose.
 Žinai, tau net nereikia nieko sakyti. Ir taip akivaizdu,  toliau
erzina jis arogantiškai.
Aš tepajėgiu purtyti galvą. Jo šypsena vis plečiasi, o aš instink-
tyviai nugara atsišlieju į sieną. Jis žengia artyn, ir aš giliai, viltingai
įkvepiu. Tik ne vėl.
 Širdis daužosi, tiesa? Burna išdžiūvusi. Vien mintys apie
mane sukelia tą jausmą... pati žin ai kur. Paneik tai, Teresa.
Viskas, ką jis sako, yra gryna tiesa, ir su kiekvienu žodžiu
trokštu jo dar labiau. Geisti ir nekęsti žmogaus tuo pat metu yra
keista. Jaučiu jam tik fizinę trauką, nors tai stebina, turint galvoje,
kad jiedu su Nojumi  tarsi diena ir naktis. Anksčiau manęs ne-
traukė joks kitas vaikinas, išskyrus Nojų.
Žinau, kad jei dabar nieko nepasakysiu, jis nugalės. Nenoriu,
kad taip su manimi elgtųsi ir dar laimėtų.
 Tu klysti,  burbteliu.
O jis tik šypsosi. Net ir tai nukrečia mane kaip elektra.
 Aš niekada neklystu,  sako jis.  Tik ne šiuo klausimu.
Žengiu į šalį, jam nespėjus priremti manęs prie sienos.
 Kodėl tvirtini, kad kariuosi tau ant kaklo, jei dabar pats spieti
mane į kampą?  klausiu pykčiui užgožiant aistrą šiam įžūliam ta-
tuiruotam vaikinui.
 Nes tu žengei pirmą žingsnį. Nesuprask klaidingai, aš buvau
toks pat nustebęs, kaip ir tu.
 Naktis
sutrikusi, nesbuvo ilga,buvai
tu man o aš, malonus
kaip žinai, padauginau alkoholio.
na, koks malonus Jaučiausi
gali būti tu.
Prasispraudžiu pro jį ir atsisėdu ant šaligatvio krašto, kad išsi
plėščiau iš jo traukos lauko. Pokalbiai su juo mane sekina.
 Nesielgiu su tavimi taip jau bjauriai,  palinkęs virš manęs

sako jis, tačiau jo žodžiai labiau primena klausimą.
 Dar ir kaip bjauriai. Rodos, tyčia stengiesi mane įskaudinti. Ir
ne tik mane  visus. Tačiau net ir turint tai galvoje, manęs, atrodo,
nekenti labiausiai.
Negaliu patikėti, kad šitaip su juo atvirauju. Puikiai žinau, ilgai
netrukęs jis mane užsipuls.
 Tai visiški paistalai. Nesielgiu su tavimi blogiau, nei su liku-
siais visuomenės nariais.
Pašoku ant kojų. Taip ir maniau, kad normaliai su juo nepasi-
kalbėsiu.
 Nesuprantu, kodėl švaistau laiką!  surinku ir pasuku link
pagrindinio tako ir pievelės.
 Ei, nepyk. Nagi, sugrįžk.
Atsidūstu, o mano kojos sureaguoja greičiau nei protas, ir jau
po akimirkos stoviu vos per metrą nuo jo.
Jis sėdi ant šaligatvio krašto, kur ką tik sėdėjau pati.
 Sėskis,  pareikalauja.
Paklūstu.
 Atsisėdai siaubingai toli nuo manęs,  tarsteli, o aš imu
vartyti akis.  Nepasitiki manimi?
 Ne, žinoma nepasitikiu. Nejaugi turėčiau?
Mano žodžiai nuslenka niūriu šešėliu jo veide, tačiau jis ne-
trunka susiimti. Kodėl jam rūpi, ar juo pasitikiu?
 Ar galėtume susitarti laikytis vienas nuo kito atokiau arba
būti draugai? Nebeturiu jėgų ilgiau su tavimi kariauti,  atsidustu,
o jis prisislenka arčiau.
Prieš prasižiodamas, giliai įkvepia.
 Nenoriu laikytis nuo tavęs atokiau.
Ką? Širdis, regis, pasirengusi iššokti iš krūtinės.
 Noriu pasakyti... Nemanau, kad mums pavyktų vienam kito
išvengti, kai viena iš artimiausių mano draugių yra tavo kamba-
rioke. Taigi manau, kad galėtume pamėginti susidraugauti.
Netikėtai mane užlieja nusivylimo kartėlis, tačiau juk aš šito

ir noriu, tiesa? Negaliu toliau bučiuotis su Hardinu ir apgaudinėti
Nojaus.
 Gerai, vadinasi, draugai?  klausiu stumdama šalin tą jausmą.
 Draugai,  sutinka jis ir ištiesia man ranką.
 Draugai ir ne daugiau,  spausdama jo ranką primenu, nors
mano skruostus muša raudonis.
Jis sukikena ir ta pačia ranka ima žaisti su savo auskaru an-
takyje.
 Kodėl taip sakai?

 Lyg nežinotum. Stef man viską papasakojo.
 Ką? Apie mudu?
 Tave, ją ir dar galybę merginų,  mėginu apsimesti besijuo-
kianti, tačiau tai nuskamba veikiau kaip kosulys, todėl dar keliskart
kosteliu, kad tai nuslėpčiau.
Jis kilsteli antakį, tačiau nekreipiu į jį dėmesio.
 Na, mudu su Stef... Buvo smagu,  šypsosi jis, tarsi kažką pri-
simindamas, o aš nuryju gerklėje kylančią pavydo tulžį.
 Neneigsiu, yra merginų, su kuriomis linksminuosi. Tačiau
kodėl tau, drauge, tai turėtų rūpėti?
Jis kalba taip nerūpestingai, o man net ausys raitosi. Jo pri-
sipažinimas, kad miega su kitomis merginomis, neturėtų manęs
trikdyti,
Nojus tačiau
mano trikdo. Jis
 primenu sau. ne mano. Nojus mano. Nojus mano.
 Man nerūpi. Tik nenoriu, kad manytum, jog tapsiu viena iš
tų merginų.
 Oo... Teresa, ar tu pavydi?  šaiposi jis.
Stumteliu jį. Niekada jam šito neprisipažinsiu.
 Ne, jokiu būdu. Man tų merginų gaila.
Jis šelmiškai kilsteli antakius.
 Ak, nevertėtų. Tikėk manimi, joms tai patinka.
 Gerai jau. Supratau. Ar galime pagaliau pakeisti temą?  at-
sidūstu ir užvertusi galvą žvelgiu į dangų. Reikia išmesti iš galvos
Hardino ir jo haremo paveikslą.  Taigi, ar pasistengsi būti man

malonesnis?
 Žinoma. O tu ar pasistengsi atsipalaiduoti ir nebūti tokia
priekabi?
Žvelgdama į debesis svajingai atsakau:
 Aš nesu priekabi. Tu paprasčiausiai nepakenčiamas.
Pažvelgiu į jį ir imu juoktis. Laimei, jis irgi prajunka. Malonus
pasikeitimas po pikto ginčo. Akivaizdu, kad šįkart neišsprendėme
didžiosios tariamų mano jausmų jam dilemos, tačiau jei tik jis
liautųsi
traukti tąmane bučiavęs,
siaubingą galėčiau
užburtą ratą,visą
koldėmesį vėldar
situacija skirti Nojuinesusi-
labiau ir nu-
komplikavo.
 Tik pažvelk į mudu  porą bičiulių.
Kai kalba maloniu tonu, jo akcentas skamba itin žavingai.
Po velnių, net ir tuomet, kai širsta, jo akcentas žavus, o ramų
balsą jis dar sušvelnina, paverčia kone aksominiu. Kaip gundančiai
jo liežuviu žodžiai išsirita pro rausvas lūpas... Privalau liautis gal-
vojusi apie jo lūpas. Atplėšiu akis nuo jo veido ir atsistojusi nusi
šluostau sijoną.
 Tesa, tas sijonas tikrai apgailėtinas. Jei jau būsime draugai,
negali daugiau jo rengtis.
Įsižeidžiu, tačiau pažvelgusi į jį išvystu šypseną. Tikriausiai
šitaipįprasta
jam jis juokauja. Vis dar šiurkščiai, tačiau tai kur kas geriau nei
sodri pagieža.
Suvibruoja priminimas telefone.
 Turiu grįžti į bendrabutį mokytis,  tariu jam.
 Nusistatai priminimą, kada mokytis?
 Nusistatau priminimus daugeliui dalykų, mat esu taip įpra-
tusi,  paaiškinu vildamasi, kad jis nesišaipys.
 Na, tuomet nusistatyk priminimą, kad rytoj po paskaitų nu-
veiktume ką nors smagaus,  sako jis.
Kas čia toks ir kur tikrasis Hardinas?
- Nemanau, kad mūsų smagumo suvokimas sutampa.
Nė neįsivaizduoju, kas Hardinui būtų „smagu“.

 Na, mes tik paaukosime keletą kačių ir sudeginsime porą
pastatų...
Nesusilaikau nesukikenusi, o jis atsako šypsniu.
 Jei rimtai, tau iš tiesų praverstų prasiblaškyti, o kadangi mudu
ką tik tapome draugais, turėtume kartu nuveikti ką nors smagaus.
Prieš atsakydama, privalau akimirką kitą pamąstyti, ar vertėtų
leisti laiką su Hardinu vienudu. Tačiau man nespėjus nė žodžio iš-
tarti, jis apsigręžia eiti.
 Puiku.
Jis Smagu girdėti, kad pritari. Iki rytojaus.
pradingsta.
Nieko neatsakau, tik atsisėdu ant šaligatvio krašto. Nuo pas-
tarųjų dvidešimties minučių įvykių man svaigsta galva. Pirmiausia,
jis tiesiai šviesiai siūlo man seksą įtikinėdamas, kaip man būtų gera,
o vos po kelių minučių sutinka elgtis su manimi maloniai. Ga-
liausiai imame juoktis, pokštauti ir mėgautis bendravimu. Galvoje
vis dar sukasi daugybė klausimų, tačiau tikiu, kad galiu susidrau-
gauti su Hardinu taip, kaip tą padarė Stef. Gerai, galbūt nevisiškai
taip, tačiau galėtume bendrauti taip, kaip jis bendrauja su Neitu ar
kitais bičiuliais.
Taip iš tiesų bus geriausia. Daugiau jokių bučinių, jokio seksu-
alinio priekabiavimo. Tik draugystė.
Deja, grįždama į savo kambarį pro visus tuos jaunuolius, nič-
nieko nenutuokiančius apie Hardiną ir jo būdą, nepajėgiu atsi-
kratyti kilusios baimės, kad ką tik pakliuvau į naujus jo spąstus.
Dvidešimt ketvirtas skyrius
Savo kambaryje mėginu susitelkti į mokslus, tačiau mintys klajoja

kažkur kitur. Porą valandų praspoksojusi į užrašus, tačiau toli ne
pasistūmėjusi, imu svarstyti, kad galbūt padėtų dušas. Visuomet
sausakimši bendri dušai mane vis dar verčia jaustis nepatogiai, ta-
čiau niekas prie manęs nesikabinėja, todėl po truputį prie jų pri-
prantu.
Karštas vanduo nuteikia maloniai ir atpalaiduoja įsitempusius
raumenis. Turėčiau džiaugtis, kad mudviem su Hardinu pavyko
paskelbti paliaubas, tačiau pyktį ir susierzinimą pakeitė sumaištis
ir jaudulys. Sutikau rytoj su juo praleisti šiek tiek laiko ir nuveikti
ką nors „smagaus“  tai mane košmariškai baugina. Viliuosi, kad
viskas pasiseks. Nesitikiu tapti artimiausia jo bičiule, tačiau būtų
pravartu susigyventi taip, kad kaskart vienas kitą išvydę nekibtume
į atlapus.
Duše taip gera, kad kurį laiką užtrunku, o grįžusi į kambarį
pastebiu, kad Stef buvo užėjusi ir vėl dingo. Paliktame raštelyje ji
praneša, kad Tristanas vežasi ją vakarieniauti už studentų mies-
telio ribų. Tristanas man patinka: nepaisant besaikio akių pieštuko
naudojimo, jis atrodo išties mielas vaikinas. Jei Stef ir toliau su juo
susitikinės, galbūt, Nojui atvykus manęs aplankyti, visi galėsime ką
nors drauge nuveikti. Ką mėginu apgauti? Nojus nė už ką nesutiktų
bendrauti su tokiais žmonėmis, kaip jie. Deja, turiu pripažinti, kad

prieš tris savaites ir pati jaučiausi lygiai taip pat.
Prieš miegą paskambinu Nojui. Visą dieną nesikalbėjome. Jis
toks mandagus: vos pakėlęs ragelį, ima klausinėti, kaip praleidau
dieną. Sakau, kad ji praėjo gerai. Turėčiau prisipažinti, kad rytoj

susitiksime su Hardinu, tačiau susilaikau. Jis pasigiria, kad jų
futbolo komanda sutriuškino Sietlo gimnaziją, nors šie  puikūs
futbolininkai. Džiaugiuosi dėl jo, mat jis, regis, nepaprastai paten-
kintas geru savo žaidimu.
Kita diena prabėga nepastebėtai. Su Lendonu įėję į literatūros pas-

kaitos auditoriją, išvystame Hardiną jau sėdintį savo suole.
 Ar pasiruošusi mūsų šio vakaro pasimatymui?  paklausia
jis,
mane ir man atvimpa
trikdo labiau:žandikaulis. Lendonui
tai, kaip Hardinas tai taip pat. Nesu
pasakė, tikra,
ar kaip kas
tai pa-
veiks Lendono nuomonę apie mane. Pirmoji mūsų siekio susidrau-
gauti diena kol kas klostosi nekaip.
 Tai ne pasimatymas,  atkertu ir nekreipdama dėmesio į
Hardiną vartydama akis Lendonui nerūpestingai paaiškinu: 
Mudu susitinkame kaip draugai.
 Vienas ir tas pats,  įsiterpia Hardinas.
Likusią paskaitos dalį jo vengiu... Tai nesudėtinga, mat po
trumpo mūsų pokalbio jis nesistengia manęs prakalbinti.
Po paskaitos kraudamas knygas į kuprinę Lendonas žvilgteli į
Hardiną ir tyliai man sušnabžda:
 Būk atsargi šį vakarą.
 Ak, mes tik stengiamės sutarti, kadangi mano kambario
draugė yra artima jo bičiulė,  atsakau vildamasi, kad Hardinas
manęs nenugirdo.
 Žinau, tu esi nuostabi draugė. Tik nesu tikras, ar Hardinas
nusipelno tavo gerumo,  Lendonas tyčia šitai ištaria garsiai ir aš
pakeliu akis į jį.
 Ar neturi daugiau kuo užsiimti, tik pliurpti apie mane? Biče,
palik mane ramybėje,  suurzgia Hardinas man už nugaros.
Lendonas susiraukia ir vėl pažvelgia į mane.
 Prisimink mano žodžius.
Jam nueinant imu nerimauti, ar smarkiai jį nuliūdinau.
 Ei, neprivalai taip rūsčiai su juo kalbėti  judu juk beveik

broliai,  tariu.
Hardinas išpučia akis.
 Ką pasakei?  suriaumoja.
 Na, žinai, tavo tėtis ir jo mama?
Nejau Lendonas melavo? O gal neturėjau šito minėti? Len
donas įspėjo neliesti Hardino santykių su tėvu, tačiau nemaniau,
kad visas reikalas yra toks painus.
 Tai ne tavo reikalas,  meta Hardinas ir piktai žvilgteli į duris,
už kurių ką
šlemėkas tik pradingo
apskritai Lendonas.Jaučiu,
tau tai išpliurpė.  Nesuprantu, kodėl
man neliks taskito,
nieko pa-
kaip tik jį užčiaupti.
 Hardinai, palik jį ramybėje. Jis apskritai nenorėjo man pa-
sakoti, pati tai iš jo išpešiau.
Mane pykina vien pagalvojus apie Hardiną, persekiojantį
Lendoną. Privalau pakeisti pokalbio temą.
 Na, tai kur mes šiandien eisime?  paklausiu, tačiau mano
žodžius jis sutinka piktu žvilgsniu.
 Niekur mes neisime. Tai buvo kvaila mintis,  išpyškina jis ir
apsisukęs ant vieno kulno pasišalina.
Akimirką stoviu priblokšta, tikėdamasi, kad Hardinas apsi-
galvos ir sugrįš.
Kas čia dabar , po velnių? Esu tikra, kad jis  nestabilios psi-
chikos.
Savo kambaryje randu Zedą, Tristaną ir Stef, susėdusius ant jos lo-
vos. Tristanas neatitraukia akių nuo Stef, o Zedas žaidžia su metali-
niu žiebtuvėliu. Paprastai šitiek nekviestų svečių mane suerzintų, ta-
čiau Zedas su Tristanu man patinka, be to, neprošal ir prasiblaškyti.
 Sveika, Tesa! Kaip praėjo paskaitos?  plačiai šypsodamasi
paklausia Stef.
Neįmanoma nepastebėti, kaip nušvinta Tristano veidas, kai jis
žvelgia į ją.
 Neblogai, o tavo?
Klausydamasi, kaip jos dėstytojas apsipylė kava ir paskaitą nu-
traukė anksčiau, dedu knygas ant komodos.
 Tesa, šiandien puikiai atrodai,  pagiria Zedas.
Padėkojusi įsitaisau ant Stef lovos greta jų. Mums keturiems ji
gerokai per ankšta, tačiau sugebame susispausti. Keletą minučių
aptarinėjame įvairias dėstytojų keistybes, o prasivėrus durims visi
sužiūrame į naują svečią.
Tai Hardinas. Fui.
 Viešpatie,
trūkteli pečiais. galėtum
 Galėjaubent
būtikartą
nuogapasibelsti,  subara
ar dar kažką, jį Stef, o šis
 nusijuokia ji,
akivaizdžiai nepykdama už Hardino išsiauklėjimo stygių,
 Nieko naujo nebūčiau pamatęs,  pajuokauja Hardinas, ir ki-
kenti ima visi, išskyrus pabalusį Tristaną. Man tai taip pat nejuo-
kinga. Nenoriu nė pagalvoti apie Hardiną su Stef drauge.
 Ak, liaukis,  taria ji vis dar juokdamasi ir paima Tristaną už
rankos. Jo veide vėl nušvinta šypsena, ir jis pasislenka artyn.
 Ką veikiate?  paklausia Hardinas ir įsitaiso ant mano lovos
priešais mus.
Noriu jį nuvyti, tačiau patyliu. Akimirką maniau, jog jis užėjo
atsiprašyti, tačiau visiškai aišku, kad čia jis susitinka su draugais,
kurių būriui aš nepriklausau.
Zedas nusišypso.
 Tiesą sakant, ketinome eiti į kiną. Tesa, turėtum ir tu eiti.
Man nė nespėjus prasižioti, Hardinas paskubomis išberia:
 Tiesą sakant, mudu su Tesa jau turime planų.
Jo balse nugirstu keistą gaidą. Dieve, koks jis nepastovus.
 Ką?  vienu balsu rikteli Stef su Zedu.
 Taip, užėjau jos išsivesti,  taria Hardinas stodamasis ir, su-
sikišęs rankas į kišenes, kūnu linkteli durų link.  Tai eini ar ne?
Blaivus protas šaukia: „Ne!“, tačiau aš linkteliu ir nuslystu nuo
Stef lovos.
 Pasimatysime vėliau!  atsisveikina Hardinas ir kone iš-
stumia mane pro duris. Nusivedęs iki automobilio jis nustebina
ir praveria keleivio dureles. Spoksau į jį, sukryžiavusi rankas ant

krūtinės.
 Ką gi, kitą kartą prisiminsiu, kad tau durų atidaryti nereikia...
Papurtau galvą.
 Kas čia, po velnių, atsitiko? Puikiai žinau, atvažiavai ne manęs
pasiimti  ką tik aiškinai, kad nenori su manimi bendrauti!  už-
rinku.
Mes ir vėl puolame vienas kitą. Jis tiesiogine prasme veda mane
iš proto.
 Aišku, kad tavęs. Nagi, lipk į automobilį.
 Ne! Jei neprisipažinsi, kad atvažiavai ne manęs, grįšiu į kambarį
ir eisiu į kiną su Zedu,  išpyškinu, ir jis stipriau sukanda dantis.
Taip ir maniau. Nė nežinau, kaip jaustis dėl šios įžvalgos, tačiau
supratau, kad Hardinas nenori matyti manęs einančios į kiną su
Zedu, ir tai yra vienintelė priežastis, kodėl jis mėgina mane nuvi-
lioti.
 Prisipažink, Hardinai, arba tiek mane ir tematysi.
 Puiku, kaip nori. Prisipažįstu. O dabar lipk į prakeiktą mašiną.
Darkart neprašysiu,  taria jis ir nužingsniuoja prie vairuotojo
durelių.
Nesiklausydama sveiko proto, lipu vidun.
Sukdamas iš stovėjimo aikštelės, Hardinas vis dar atrodo
įniršęs. Mygtuko spustelėjimu jis gerokai garsiau nei derėtų įjungia
triukšmingą muziką. Pasilenkiu ir išjungiu imtuvą.
 Neliesk mano radijo,  suurzgia jis.
 Jei visą vakarą draskysi man akis, verčiau baikime viską tuoj
pat.
Kalbu rimtai. Jei jis taip elgsis, tuomet, kad ir kur būtume,
rasiu kelią ir transportą grįžti namo.
 Nedraskysiu. Tik neliesk mano radijo.

Staiga prisimenu, kaip Hardinas ištaršė mano užrašus, ir atsi-
lygindama norėčiau išrauti radijo aparatą iš prietaisų skydelio ir
šveisti per langą. Jei būčiau tikra, kad pajėgsiu, tikrai taip pada-
ryčiau.
 Ir apskritai, koks tau skirtumas, ar eisiu į kiną su Zedu? Juk

Stef su Tristanu taip pat ketino eiti.
 Nemanau, kad Zedo ketinimai dori,  tyliai atsako jis, nenu-
leisdamas akių nuo kelio.
Imu juoktis, o jis susiraukia.
 O tavieji  skaidrūs it krištolas? Zedas man bent jau malonus.
Negaliu liautis kikenusi. Tam tikra prasme Hardino mėginimai
mane apsaugoti atrodo absurdiškai. Zedas yra mano draugas ir ne
daugiau. Hardinas taip pat.
Hardinas
ir bosas vartoprasme
tiesiogine akis, tačiau tyli. Jisman
ima pjauti vėl įjungia
ausis. muziką  gitaros
 Meldžiu, gal galėtum pritildyti?  prašau.
Nustebindamas mane, jis paklūsta, tačiau palieka ją skambėti
fone.
 Tavo muzika siaubinga.
Jis nusijuokia ir ima barbenti į vairą.
 Visai ne. Tačiau mirštu iš noro sužinoti, kokia, tavo nuomone,
yra gera muzika.
Šitaip šypsodamasis, vėjui pro pravirą langą kedenant plaukus,
Hardinas atrodo toks nerūpestingas. Viena ranka jis nubraukia
garbanas atgal. Jam tai puikiai tinka. Stumiu tokias mintis lauk.
 Na, aš klausausi „Bon Iver“ ir „The Fray“,  galiausiai atsakau.
 Kaipgi kitaip,  taria jis kikendamas.
 Kuo jie tau nepatinka? Jie nepaprastai talentingi, o muzika 
puiki,  imuosi ginti dvi mėgstamiausias savo grupes.
 Taip... Jie talentingi. Jie puikiai sugeba užmigdyti klausytojus.
Šelmiškai trinkteliu jam per petį, o jis žaismingai susigūžia ir
nusijuokia.
 O man jie labai patinka,  atsakau šypsodamasi. Man būtų
iš tiesų smagu,
nuolatos. Pirmąjeikartą
tik mums pavyktų
žvilgteliu šitaip nuotaikingai
pro langą, bendrauti
tačiau apylinkių nepa-
žįstu.  Kur mes važiuojame?
 Į vieną iš mėgstamiausių mano vietų.
 Kur ji yra?
 Tu tikrai privalai viską žinoti iš anksto, ar ne?

 Taip... Man patinka...
 Viską kontroliuoti?
Nutylu. Žinau, kad jis teisus, tačiau tokia jau esu.
 Na, aš neketinu tau nieko sakyti, kol ten nuvyksime... O tai
bus vos už penkių minučių.
Atsilošiu odinėje automobilio sėdynėje ir žvilgteliu sau už nu-
garos. Ant galinės sėdynės guli netvarkinga krūva knygų bei po-
pierių ir šiltas juodas sportinis nertinis.
 Matai kažką, kas tau patinka?  pagauna iš nuostabos susigė-
dusią mane Hardinas.
 Koks čia automobilis?  paklausiu.
Stengiuosi pakeisti pokalbio temą, kad nukreipčiau dėmesį
nuo nežinios, kur važiuojame, ir liaučiausi raudonavusi dėl savo
landumo.
 Fordas „Capri“  klasika,  atsako jis, neslėpdamas pasidi-
džiavimo.
Jis pradeda pasakoti smulkmenas, nors aš ne ką tesuprantu.
Tačiau man patinka stebėti jo lėtai judančias lūpas, pro kurias dar
lėčiau slysta žodžiai. Per pokalbį keliskart žvilgtelėjęs į mane, jis
gan atšiauriai taria:
 Man nepatinka, kai į mane spokso,  tačiau jo veide išvystu
vos pastebimą šypsnį.
Dvidešimt penktas skyrius
Kai pasukame į žvyrkelį, Hardinas išjungia muziką, kad girdėtume
tik po padangomis
sidūrėme galai žinotraškančius akmenėlius.
kur. Ne juokais Staigadabar
sunerimstu: suprantu,
mes kad at-
vieni.
Iš tiesų vieni. Aplink nematyti nei automobilių, nei pastatų  nieko.
 Nesijaudink, atsivežiau tave čia ne tam, kad nugalabyčiau, 
pajuokauja jis.
Aš nuryju gumulą gerklėje. Abejoju jį suvokiant, jog labiau
jaudinuosi ne dėl to, kad jis mėgintų mane nužudyti, o dėl to, ką
galiu padaryti, likusi viena su juo.
Po dar pusantro kilometro jis sustoja. Pažvelgusi pro langą, iš-
vystu tik žolę ir medžius. Aplink, žalioje jūroje, glostomos tobulai
šilto vėjelio mirguliuoja geltonos laukinės gėlės. Žinoma, tai graži
ir rami vieta. Tačiau kam čia vežtis mane?
 Ką mes čia veiksime?  paklausiu lipdama iš automobilio.
 Na, pirmiausia šiek tiek pasivaikščiosime.
Atsidūstu. Vadinasi, jis mane čia atsitempė pasimankštinti?
Pastebėjęs rūgščią mano veido išraišką, priduria:
 Toli eiti nereikės,  ir leidžiasi žolėje jau pramintu taku.
Išskyrus kelis nemandagius Hardino burbtelėjimus, neva
einu per lėtai, visą kelią tylime. Nekreipdama dėmesio į jį, žval-
gausi aplink. Pradedu suprasti, kodėl jam patinka ši iš pažiūros
atsitiktinė
lėčiau likti vieta. Čia taip
čia amžinai. tylu. takelį,
Palikęs Ramu. jisJeipasuka
tik turėčiau knygą, ap-
link medžiais ga-
augusio ploto. Viduje ima kirbėti įgimtas įtarumas, tačiau nuseku
įkandin. Po kelių minučių prieiname šaltinį, tiksliau, tikrą upę.

Nenumanau, kur esame, tačiau atrodo gilu.
Nieko nesakęs, Hardinas nusivelka juodus marškinėlius.
Akimis varstau tatuiruotą jo kūną. Saulės spinduliuose plikos nu-
džiūvusio medžio šakos ant jo odos atrodo ne bauginančios, o
žavios. Pasilenkęs atsirišti purvinų juodų batų, jis žvilgteli į mane
ir pagauna spoksančią į nuogą jo kūną.
 Pala, kodėl tu nusirengi?  klausiu žvelgdama į šaltinį. O,
ne.  Maudysies? Čia?  klausiu rodydama į vandenį.
 Taip,
Jam tu taipkelnes,
atsisegus pat. Ašprivalau
čia maudaus nuolatos.
prisiversti nespoksoti į judančius
nuogos jo nugaros raumenis.
 Aš į vandenį kojos nekelsiu,  nesu nusiteikusi prieš mau-
dynes, tik ne kažkokiame užkampyje.
 Kodėl?  paklausia jis, pamodamas į upę.  Vanduo čia toks
švarus, kad net dugnas matyti.
 Na ir kas... Ten tikriausiai pilna žuvų ir dar galai žino ko, 
atkertu suvokdama, kaip absurdiškai tai skamba, tačiau man ne-
svarbu.  Be to, tu man nesakei, kad važiuosime maudytis, todėl
nepasiėmiau tinkamos aprangos.
Šito argumento jis nenuginčys.
 Nori pasakyti, kad esi viena iš tų merginų, kurios nedėvi apa-
tinių?  šelmiškai šypteli jis, o aš vėl išsižiojus įsispoksau į duo-
butes jo skruostuose.  Taigi į vandenį gali šokti su liemenėle ir
kelnaitėmis.
Minutėlę. Vadinasi , jis tikėjosi , kad atvažiavusi čia su juo nusi-
mesiu drabužius ir eisiu maudytis? Pilve kažkas sukirba, o mintys
apie save nuogą vandenyje su Hardinu ima kaitinti. Ką jis man
daro? Prieš pažintį su juo mano galvoje niekada nesisuko panašios
mintys.
 Vienais apatiniais aš nesimaudysiu, iškrypėli tu,  atkertu
ir atsisėdu ant minkštos žolės.  Man pakaks stebėti tave,  pri-
duriu.
Jis susiraukia. Stovi tik su siaurais apatiniais. Be marškinėlių

jį matau antrą kartą, ir po atviru dangumi jis atrodo dar patrauk-
lesnis.
 Tu  tikra nuoboda. Ir daug prarandi,  sausai išberia ir šoka
į vandenį.
Nuleidusi akis išraunu keletą žolės lapelių ir imu su jais žaisti.
Išgirstu Hardino balsą iš upelio:
 Tesa, vanduo šiltas!
Sėdėdama ant žolės pastebiu nuo patamsėjusių jo plaukų krin-
tančius
ir delnuvandens lašus.
nusišluosto Šypsodamasis jis perbraukia plaukus pirštais
veidą.
Galvoje šmėsteli troškimas būti kitokiai, drąsesnei. Kaip Stef.
Būdama jos kailyje nusimesčiau drabužius ir šokčiau į šiltą vandenį
su Hardinu. Pliuškenčiausi vandenyje ir išlipčiau į krantą tik tam,
kad įšokusi atgal aptaškyčiau jį. Būčiau linksma ir nerūpestinga.
Tačiau aš nesu Stef. Aš esu Tesa.
 Kol kas mūsų draugystė verčia mane žiovauti...  pareiškia
Hardinas ir plaukia artyn kranto. Imu vartyti akis, o jis kikena. 
Bent jau nusiautum batus ir įmerktum kojas. Vanduo nuostabus, o
netrukus maudytis taps per šalta.
Įmerkti kojas nebūtų taip jau blogai. Nusiaunu batus ir Pasi-
raitoju džinsus tiek, kad galėčiau susišlapinti kojas nuo kranto.
Hardinas buvo teisus sakydamas, kad vanduo skaidrus ir šiltas.
Kraipydama kojų pirštus negaliu nesišypsoti.
 Malonu, tiesa?  paklausia jis, ir aš esu priversta sutikti. 
Nagi, šok čia.
Papurtau galvą, o jis aptaško mane vandeniu. Pasitraukusi ata-
tupsta susiraukiu.
 Jei įšoksi į vandenį, atsakysiu į vieną iš tavo įkyrių klausimų.
GaliSmalsumas
klausti, konugali.
nori, bet tik kartą, palenkiu
Susikaupusi perspėjagalvą.
jis. Jį gaubia galybė
paslapčių, tačiau vieną iš jų man galbūt pavyktų išaiškinti.
 Pasiūlymas galioja vieną minutę,  taria jis ir neria po van-
deniu. Stebiu ištįsusį jo kūną skrodžiant skaidrią srovę. Maudynės
vilioja, o Hardinas  talentingas derybininkas. Jis puikiai moka

mano smalsumą panaudoti prieš mane.
 Tesa,  pašaukia jis, iškišęs galvą virš vandens,  liaukis ilgai
svarsčiusi ir šok į vandenį.
 Neturiu ką apsivilkti. Jei įšoksiu į vandenį su drabužiais, iki
automobilio ir į bendrabutį būsiu priversta grįžti permirkusi, 
verkšlenu, beveik norėdama išsimaudyti. Na, gerai, esu tikra, kad
norėčiau.
 Vilkis mano marškinėlius,  pasiūlo jis, nustebindamas mane,
todėl akimirką palaukiu, kad prisipažintų pajuokavęs, tačiau taip
nenutinka.  Pirmyn, apsivilk mano marškinėlius. Jie bus pakan-
kamai ilgi, o jei pageid auji, apatinius taip pat gali pasilikti,  taria
jis šypsodamasis.
Paklausau jo patarimo ir liaujuosi dvejojusi.
 Gerai, bet privalai nusisukti ir nežiūrėti, kol persirengsiu. Aš
rimtai!  iš paskutiniųjų stengiuosi, kad mano žodžiai skambėtų
grėsmingai, tačiau jis tik juokiasi.
Nusigręžia į priešingą pusę, o aš nusivelku marškinėlius ir kuo
greičiau griebiu jo. Apsivilkusi įsitikinu, kad jis teisus: marškinėliai
nutįsta iki šlaunų vidurio. Nepajėgiu nesižavėti jų kvapu: vos už-
uodžiamų kvepalų ir aromato, kurį tegaliu pavadinti Hardinu, mi-
šiniu.
 Pasiskubink arba aš apsisuksiu,  rikteli jis.
O, kad turėčiau lazdą, kurią galėčiau paleisti jam į pakaušį.
Atsisagstau ir nusitraukiu džinsus. Tvarkingai sulanksčiusi dra-
bužius, sudedu juos ant žolės greta batų. Hardinui atsigręžus,
juodus jo marškinėlius stengiuosi nutempti kuo žemiau.
Jis išpučia akis ir žvilgsniu perbėga mane nuo galvos iki kojų.
Sukanda auskarą lūpoje, o aš pastebiu raustančius jo skruostus.
Jam veikiausiai šalta, nes tikrai šitaip nereaguotų į mane.

 Na... Ar lipsi į vandenį?  klausia jis gargždesniu nei įprastai
balsu. Linkteliu ir atsargiai artinuosi prie vandens.  Paprasčiausiai
šok!
 Tuojau, tuojau,  nervingai rikteliu, o jis nusijuokia.
 Prieš šuolį  įsibėgėk.

 Gerai.
Atsitraukiu ir imu bėgti. Jaučiuosi kvailai, tačiau neleidžiu savo
įpročiui viską analizuoti sugadinti akimirkos. Įveikusi paskutinį
šuolį, pažvelgiu į vandenį ir sustoju ant upės krašto.
 Nagi, pirmyn! Visai neblogai pradėjai!  atlošęs galvą jis nu-
sijuokia ir atrodo žavingai.
Hardinas? Žavingai?
- Negaliu!
Nesu tikra, kas mane stabdo. Upė atrodo gili šuoliui, tačiau
ne per gili. Ten, kur stovi Hardinas, vanduo siekia jo krūtinę, va-
dinasi, man jis siektų smakrą.
 Ar bijai?  jo tonas ramus, tačiau rimtas.
 Ne... Nežinau. Lyg ir,  prisipažįstu.
Jis vandenyje pajuda link manęs.
 Atsisėsk ant kranto, ir aš tau padėsiu.
Atsisėdu ir tvirtai Suspaudžiu kojas, kad nepamatytų mano
kelnaičių. Tai pastebėjęs, jis ištiesia rankas ir šypteli. Pirštais su-
griebęs šlaunis, jis vėl įžiebia manyje liepsną. Kodėl mano kūnas
šitaip reaguoja į jo prisilietimą? Stengiuosi su juo susidraugauti,
todėl privalau nekreipti į tai dėmesio. Jis suima mane per liemenį
ir klausia:
 Pasiruošusi?
Vos tik linkteliu, jis pakelia mane ir įsitempia į vandenį  šiltą
ir raminantį įkaitusią mano odą. Hardinas paleidžia per greit, ir aš
atsistoju. Prie kranto vanduo tesiekia liemenį.
 Nestovėk kaip įbesta,  šaiposi jis. Nekreipiu į jį dėmesio,
tačiau įbrendu giliau. Po vandeniu marškinėliai išsipučia, todėl su-
skumbu juos timptelėti žemyn. Oro burbului ištrūkus, jie turėtų
laikytis savogalėtum
 Žinai, vietoje. apskritai juos nusivilkti,  taria jis klastingai
šypsodamasis. Aptaškau jį vandeniu.  Nejaugi tu ką tik mane ap-
taškei?  juokiasi jis, o aš linkteliu ir tekšteliu dar kartą. Jis papurto
šlapią galvą ir neria manęs link. Ilgomis rankomis apsivijęs liemenį
Hardinas panardina ir mane. Vos spėju pirštais suspausti nosį, mat

kitaip panerti vis dar nemoku. Kai abu išneriame, Hardinas leipsta
juokais, ir aš negaliu nesijuokti. Man nepaprastai smagu, iš tikrųjų
smagu, o ne šiaip linksma, kaip žiūrint gerą filmą.
 Nežinau, kas man atrodo juokingiau: tai, kad tau iš tiesų
smagu, ar tai, kad po vandeniu užsikemši nosį,  kalba jis kvato-
damas.
Sukaupusi kruopelę drąsos ir nekreipdama dėmesio į pavir-
šiuje vėl plūduriuojančius marškinėlius, prisiartinu prie jo ir pa-
mėginu panardinti jo galvą po vandeniu. Žinoma, jis už mane
gerokai stipresnis, todėl nepasiduoda, tik dar smarkiau juokiasi,
rodydamas švytinčius baltus dantis. Kodėl jis toks ne visuomet?
 Jei teisingai pamenu, tu man skolingas atsakymą į klausimą, 
primenu jam.
Jis pažvelgia į krantą.
 Gerai, bet tik vieną.
Nesu tikra, nuo ko pradėti. Galvoje sukasi galybė klausimų.
Nespėjus deramai apsispręsti, mano lūpos nusprendžia už mane, ir
išgirstu save sakančią:
 Ką myli labiausiai pasaulyje?
Kodėl šito klausiu? Mane domina konkretesni dalykai , pavyz-
džiui, kodėl jis toks storžievis? Ką veikia Amerikoje?
Jis įtariai pažvelgia į mane  tarsi klausimas būtų jį sugluminęs.
 Save,  atsako ir kelioms sekundėms vėl neria po vandeniu.
Išnėręs jis pamato mane purtančią galvą.
 Tai negali būti tiesa,  paprieštarauju. Žinau, kad jis arogan-
tiškas, bet ką nors turi mylėti... Bet ką?  O savo tėvus?  klausiu
ir tuoj pat gailiuosi.
Jo veidas persikreipia, o akyse užgęsta tas švelnumas, kuris
man buvo
Tėvųpradėjęs
daugiaupatikti.
niekada neminėk, supratai?  suurzgia jis, o
aš tenoriu pliaukštelėti sau už tai, kad sugadinau pakilią nuotaiką.
 Atleisk. Man tik buvo smalsu. Sakei, atsakysi į vieną
klausimą,  tyliai primenu jam. Jo veidas šiek tiek sušvelnėja. Žengia
artyn raibuliuojančiame vandenyje.  Nuoširdžiai atsiprašau, Har

dinai, daugiau jų neminėsiu,  pažadu.
Mažiausiai trokštu su juo čia rietis. Jei pernelyg jį supykdysiu,
veikiausiai paliks mane vieną nežinia kur.
Staiga jis sugriebia mane per liemenį ir iškelia aukštyn. Mo-
juodama kojomis ir rankomis reikalauju paleisti, tačiau jis tik nu-
sijuokia ir meta mane į vandenį. Nusileidžiu vos už metro, o išni-
rusią mane sutinka džiaugsmingai spindinčios jo akys.
 Tu man dar atsiimsi!  rikteliu.
mane Jissučiumpa,
apsimeta žiovaująs,
tik šįkart, todėl
pati topasileidžiu plaukti
nesuvokdama, artyn, apsiveju
kojomis ir jis vėl
jo liemenį. Iš jo lūpų išsprūsta nuostabos kupinas aiktelėjimas.
 Atleisk,  burbteliu ir nuleidžiu kojas ant upės dugno.
Tačiau jis mane sulaiko ir grąžina mano šlaunis ant savo
liemens. Tarp mudviejų vėl įsižiebia įtampa, tik šįkart gerokai
stipresnė nei anksčiau. Kodėl greta jo man visuomet taip nutinka?
Nutildau protą ir apsiveju jo kaklą rankomis, kad išlaikyčiau pu-
siausvyrą.
 Tesa, ką tu man darai?  klausia jis švelniai, nykščiu ves-
damas apatinę mano lūpą.
 Nežinau...  nuoširdžiai atsakau į jo nykštį, vis dar keliaujantį
mano lūpomis.
 Šios lūpos... Kiek daug galėtum jomis padaryti,  kalba jis
lėtai, gundančiai. Giliai pilve pajuntu tą deginimą, verčiantį mane
tirpti jo glėbyje.  Ar nori, kad liaučiausi?
Jis pažvelgia man į akis: jo vyzdžiai tokie išsiplėtę, kad iš dabar
tamsiai žalių jo akių telikę ploni žiedeliai.
Šaltam protui nespėjus paprieštarauti, papurtau galvą ir savo
kūnu po vandeniu prisispaudžiu prie jo.
ne?  Tu juk žinai, kad mes negalime būti paprasčiausi draugai, ar

Jis lūpomis paliečia mano smakrą, ir aš suvirpu. Jis bučiuoja
man ties žandikauliu, o aš linksiu galva. Žinau, kad jis teisus. Ne-
įsivaizduoju, kas mes tokie vienas kitam, tačiau būti tik drauge
Hardinui niekada nesugebėsiu. Jo lūpoms palietus vietelę šiek tiek

žemiau ausies, aikteliu, paskatindama Hardiną pakartoti, tik šįkart
jis įsisiurbia į odą.
 Ak, Hardinai,  dejuoju ir spaudžiu jį kojomis. Pamažu nagais
raižau jo nugarą. Regis, tuoj sprogsiu vien nuo jo bučinių į kaklą.
 Tesa, noriu priversti tave vėl ir vėl dejuoti mano vardą.
Prašau, leisk man,  jo balsas kupinas beviltiškumo.
Giliai viduje žinau, kad nepajėgsiu jam atsakyti.
 Pasakyk tai, Tesa,  šnabžda jis, sukąsdamas mano ausies
spenelį. Dar kartą linkteliu.  Mažute, noriu, kad tai pasakytum,
kad pati suprastum to trokštanti.
Jo rankos randa kelią po juodais marškinėliais.
 Aš trokštu...  paskubomis tariu.
Jis nusišypso man į kaklą, toliau švelniai atakuodamas lū-
pomis. Nieko nesakydamas suima už šlaunų, kilsteli aukščiau ir
žengia kranto link. Pasiekęs sausumą, paleidžia ir išlipa iš vandens.
Aš balsu atsidūstu, taip veikiausiai dar labiau pakurstydama jo ego,
tačiau dabar man tai nerūpi. Žinau tik tiek, kad jo noriu, man jo
reikia. Ištiesęs rankas jis ištraukia mane į krantą.
Nežinodama, ką daryti, stoviu ant žolės, jausdama sunkių, per-
mirkusių Hardino marškinėlių svorį ir galvodama, kad jis  per
toli.
Nesiartindamas jis truputį pasilenkia ir pagauna mano akis.
 Ar nori tai daryti čia? Ar mano kambaryje?
Nervingai trukteliu pečiais. Nenoriu į jo kambarį, nes jis per
toli  kelias iki jo pakankamai ilgas, kad spėčiau į galvą prisileisti
nereikalingų minčių apie tai, ką ketinu daryti.
 Čia,  atsakau ir apsižvalgau: aplink  nė gyvos dvasios, ir
meldžiuosi, kad niekas neužklystų.
 Nekantrauji?
Pamėginu  šypteli
vartyti akis, jis.
tačiau tai veikiausiai labiau primena
desperatišką maivymąsi. Nekurstomas Hardino prisilietimo,
karštis mano kūne pamažu gęsta.
 Eikš,  pakviečia jis žemu balsu, ir liepsna sugrįžta.
Atsargiai tipenu švelnia žole, kol mane nuo Hardino skiria

vos keli centimetrai. Nieko nelaukdamas jis siekia marškinėlių
krašto ir nuvelka juos  lieku pusnuogė. Iš proto mane veda vien
jo žvilgsnis. Hormonai šėlsta negailestinga audra. Jam dar kartą
nužvelgus mane nuo galvos iki kojų, jaučiu, kaip pagreitėja pulsas.
Jis ištiesia savo marškinėlius ant žolės, tarsi antklodę.
 Atsigulk,  taria jis, pats klaupdamasis. Paguldo mane ant
drėgno audinio ir įsitaiso greta, alkūne remdamasis į žemę. Manęs
dar niekas nėra matęs tokios apsinuoginusios ir pažeidžiamos, o
Hardinas matė tiekprisidengti,

rankas, norėdama daug, ko gero,
tačiaupatrauklesnių merginų.
jis suima mano riešusPakeliu
ir nu-
stumia juos į šonus.
 Niekada nesislėpk, tik ne nuo manęs,  taria jis, žvelgdamas
man į akis.
 Aš tik...  pradedu aiškintis, tačiau jis mane nutraukia.
 Ne, tu nesislėpsi. Tesa, tu neturi ko gėdytis!  Ar jis kalb a
nuoširdžiai?  Kalbu rimtai, ar matei save veidrodyje?  tęsia jis,
tarsi skaitydamas mano mintis.
 Tu esi buvęs su tiek daug merginų,  išberiu, ir jis susiraukia.
 Nė viena iš jų nebuvo panaši į tave.
Jo atsakymą galėčiau suprasti įvairiai, tačiau nusprendžiu ne-
besigilinti.
 Ar turi prezervatyvą?  klausiu, mėgindama prisiminti tuos
kelis dalykus, kuriuos žinau apie seksą.
 Prezervatyvą?  sukikena jis.  Neketinu užsiimti su tavimi
seksu,  sako jis, o aš imu panikuoti. Nejaugi visa tai tik žaidimas,
kurio tikslas mane pažeminti?
 Ak,  aikteliu ir imu keltis. Jis sugriebia mane už pečių ir
švelniai paspaudžia prie žemės. Esu tikra, kad išraudau kaip bu-
rokas, ir mažiausiai noriu sarkastiškose jo akyse atrodyti tokia pa-

žeidžiama.
 Kur susiruošei...  pradeda jis, bet pagaliau supranta, kas
sukasi mano galvoje.  Ak... Ne, Tesa, ne tai turėjau galvoje. Norėjau
pasakyti, kad tu nesi mėginusi... Na, visiškai nieko, todėl neketinu su
tavimi mylėtis,  aiškina jis, įdėmiai žvelgdamas į mane.  Šiandien, 

priduria, ir pajuntu, kaip sunkumas krūtinėje palengvėja.
 Iš pradžių noriu tave supažindinti su daugybe kitų dalykų.
Jis užgula mane, pasiremdamas rankomis į žemę, tarsi rengtųsi
daryti atsispaudimus. Vandens lašai nuo šlapių jo plaukų ima lašėti
man ant veido, ir aš susigūžiu.
 Negaliu patikėti, kad su tavimi dar niekas nėra mylėjęsis, 
sušnabžda jis ir vėl įsitaiso ant šono greta manęs.
Pirštų galiukais paliečia kaklą, keliauja žemyn link krūtinės,
perbėga
tikrai taipilvu ir sustoja
darysime? prie
Ką jis apatinių
darys? kelnaičių.
Ar man Mudu
skaudės? su Hardinu
Šimtai galvoje
besisukančių minčių išgaruoja it dūmas, jo pirštams nuslydus po
mano kelnaitėmis. Savo lūpomis siekdamas manųjų, jis garsiai
įkvepia.
Jo pirštams krustelėjus, mane nutrenkia elektra.
 Ar tau tai patinka?  klausia jis, mūsų lūpas teskiriant mili-
metrams.
Jis mane vos liečia  kaip tai gali sukelti tokį malonumą? Link-
teliu, ir jo pirštai stabteli.
 Patinka labiau, nei kai tai darai pati?
Ką?
 Na, kaip?  neatlyžta jis.
 Kką?  sugebu išspausti, nors šią akimirką nekontroliuoju
nei savo kūno, nei minčių.
 Kai lieti save? Ar tau taip pat gera?
Nesu tikra, ką pasakyti, todėl tik spoksau į jį ir pastebiu jo akis
sužibus.
 Luktelėk... Tu ir to dar nesi dariusi, ar ne?  jo balsas per-
smelktas nuostabos ir dar kažko... Aistros? Jis pasilenkia manęs
pabučiuoti,
manęs taip irtrokšta,
jo pirštai
tu vėl imadrėgna,
tokia judėti aukštyn žemyn.
 šnabžda jis, ir Tavo kūnas
aš imu ai-
manuoti. Kodėl nepadorūs žodžiai, tariami Hardino, mane taip
kaitina? Pajuntu lengvą gnybtelėjimą, kuris perveria mano kūną
tarsi žaibas.
 Kas tai buvo?  aimanoje pasigirsta mano klausimas.

Jis sukikena ir neatsako, o pajutusi jį tai pakartojant, nevalingai
išriečiu nugarą. Jo lūpos keliauja nuo mano kaklo link krūtinės. Jo
liežuvis nuslysta po liemenėle, o delnas glamonėja krūtį. Pajuntu
viduje kylančią įtampą  visiška palaima. Stipriai užmerkiu akis ir
prikandu lūpą. Mano nugara dar kartą pakyla nuo žolės, o kojos
ima virpėti.
 Štai taip, Tesa, mėgaukis,  lėtai taria jis, o aš, regis, ne-
valdoma skrieju milžinišku greičiu.  Pažvelk į mane, mažute, 
murkia jis.
Atsimerkiu. Išvydusi jį bučiuojantį mano krūtinę, pasiekiu ma-
lonumo viršūnę, o vaizdas akyse kelioms akimirkoms aptemsta.
 Hardinai,  aimanuoju dar ir dar kartą, o rausvi jo skruostai
išduoda, kad jam tai patinka. Jis lėtai ištraukia delną iš mano kel-
naičių ir nuleidęs jį man ant pilvo laukia, kol imsiu alsuoti lėčiau.
Niekada gyvenime savo kūne nesu jutusi tiek energijos. Dar
niekada nebuvau taip atsipalaidavusi kaip dabar.
 Leisiu tau atsigauti,  nusijuokia jis ir atsitraukia.
Suraukiu antakius. Trokštu, kad jis liktų greta, tačiau nepajėgiu
ištarti nė žodžio. Po keleto nuostabiausių gyvenimo minučių atsisėdu
ir pažvelgiu į Hardiną. Jis jau užsitempęs džinsus ir apsiavęs batus.
 Ar mes jau važiuojam?  nė nesistengiu nuslėpti gėdos savo
balse.
Buvau tikra jį norėsiant, kad taip pat paliesčiau ir jį. Nors
tiksliai nežinau, kaip tai daryti, jis galėtų man paaiškinti.
 Taip. Norėjai likti čia ilgiau?
 Aš tik maniau... Nežinau. Galvojau, kad galbūt tu kažko
norėsi...  neįsivaizduoju, kaip tai pasakyti. Laimei, jis supranta
mano mintį.
 O, ne. Aš apsieisiu. Kol kas,  atsako jis ir vos pastebimai
šypteli.
Ar jis vėl pavirs įprastu storžieviu? Meldžiu, kad taip nenu-
tiktų. Tik ne po šito. Jis ką tik tapo intymiausio mano išgyvenimo
dalimi. Neištversiu, jei vėl ims šaipytis. Jis sakė „kol kas“, vadinasi,
kažko tikėsis vėliau? Jau imu gailėtis savo sprendimo. Apsivelku

drabužius ant permirkusių apatinių, stengdamasi nekreipti dė-
mesio į drėgnumą tarp šlaunų. Pakėlęs šlapius savo marškinėlius,
Hardinas ištiesia juos man.
Pastebėjęs sumaištį mano veide, jis pataria „nusišluostyti“. Jo
žvilgsnis nuslysta žemyn.
Ak, taip. Jis nepasivargina nusigręžti, kol aš atsisegu kelnes ir
marškinėliais nusišluostau jautrią odą. Pro mano akis nepraslysta
ir tai, kaip jis, stebėdamas mane, apsilaižo apatinę lūpą. Iš kišenės
išsitraukęs
jo patarimu,mobilųjį
atiduodutelefoną, ima kažką
marškinėlius. žiūrinėti.
Audamasi batusPasinaudojusi
suvokiu, kad
atmosfera tarp mūsų iš aistringos virto ledine, ir imu trokšti pa-
bėgti nuo jo kuo toliau.
Pakeliui į automobilį vis laukiu, kol jis mane užkalbins, tačiau
jis netaria nė žodžio. Mintyse jau kuriu šimtus blogiausio atvejo
scenarijų, kas nutiks toliau. Jam atidarius man dureles, dėkodama
linkteliu.
 Ar kas nors negerai?  teiraujasi jis, vairuodamas automobilį
žvyrkeliu.
 Nežinau. Kodėl dabar tu toks keistas?  klausiu jo, nors siau-
bingai bijau atsakymo ir nė negaliu į jį pažvelgti.
 Aš ne keistas. Tu keista.
 Tai tu neištarei man nė žodžio nuo... Pats žinai.
 Nuo tavo pirmojo orgazmo?
Man žandikaulis atvimpa, o skruostai nurausta. Kodėl mane vis
dar stebina jo stačiokiškum as?
- Na, taip. Nuo to laiko lioveisi su manimi kalbėjęs. Tik apsi
vilkai, ir mes išvažiavome.
Teisingiausia dabar, regis, būti atvirai, todėl pridedu:
 Jaučiuosi taip, tarsi mane išnaudotum.

 Ką? Aš tavimi tikrai nesinaudoju. Kai ką nors išnaudoji, pa-
prastai gauni naudos,  paaiškina jis atsainiai.
Netikėtai pajuntu besikaupiant ašaras. Iš paskutiniųjų sten-
giuosi jas sulaikyti, tačiau viena išsprūsta.
 Ar tu verki? Ką tokio pasakiau?  klausia jis, tiesdamas ranką

man ant šlaunies. Nustembu supratusi, kad tai ramina.  Neno-
rėjau, kad tai šitaip nuskambėtų. Aš atsiprašau. Nesu pratęs prie
malonybių po to, kai pakvailioju su mergina, be to, nesiruošiau
tavęs parvežti į bendrabutį ir pradingti. Maniau, galėtume pava-
karieniauti ar kažką? Esu tikras, kad miršti iš alkio.  Jis švelniai
spusteli man šlaunį.
Tai išgirdus, palengvėja, todėl atsakau jam šypsena. Nusišluos-
čiusi anksčiau laiko ištrūkusią ašarą pajuntu nerimą atslūgstant.
Iki Mintis,
cinga. šiol nesuprantu,
kad jis manekodėlišnaudoja,
šalia Hardino
piktinatampu
mane tokia
labiauemo-
nei
turėtų. Mano jausmai Hardinui tokie gluminantys. Vieną akimirką
jo nekenčiu, o kitą  trokštu bučiuoti. Jis verčia mane jausti tai,
ko dar niekada nejutau, ne tik seksualiai. Jis verčia mane juoktis,
verkti ir visa gerkle rėkti, tačiau svarbiausia  su juo jaučiuosi gyva.
Dvidešimt šeštas skyrius
Hardino ranka vis dar nepalieka mano šlaunies, o aš tikiuosi, kad

jis jos niekada neatitrauks. Pasinaudoju akimirka ir imu atidžiau
tyrinėti kai kurias jo ranką marginančias tatuiruotes. Už akių vėl
užkliūva vos aukščiau riešo esantis begalybės simbolis, ir aš vėl
imu svarstyti, ar jis jam reiškia ką ypatingo. Tokia tatuiruotė gre-
ta jo plaštakos atrodo asmeniška. Dirsteliu į kitą riešą, ieškodama
derančio simbolio, tačiau jo ten nėra. Paprastai begalybės simbolį
labiau mėgsta moterys, o tai, kad abi jo kilpos  širdžių formos, dar
didesnė intriga.
 Tai koks maistas tau patinka?  teiraujasi jis.
Kaip malonu bent kartą iš jo išgirsti kasdienišką klausimą. Su
sirišu susivėlusius, beveik sausus plaukus į kuodelį ir prieš atsa-
kydama akimirką susimąstau, kas būtų skanu.
 Na, jei atvirai, nesu išranki, jei tik žinau, ką valgau, ir jei pa-
tiekale nėra pomidorų padažo.
Jis nusijuokia.
 Tau nepatinka pomidorų padažas? Maniau, kad visi ameri-
kiečiai kraustosi dėl jo iš proto,  pasišaipo jis.
 Nežinau, tačiau man jis  bjaurus.
Abu nusijuokiame, o pažvelgusi į Hardiną, išgirstu jį sakant:
 Tuomet valgykime be padažo.
Linkteliu. Jis ištiesia ranką radijo imtuvo link, tačiau stabteli ir

grąžina ant mano kojos.
 Taigi ką ketini veikti baigusi universitetą?  klausia jis.
Kartą šito jau klausė savo kambaryje.
 Nieko nelaukdama persikraustysiu į Sietlą ir viliuosi, kad

pavyks rasti darbą leidykloje arba tapti rašytoja. Žinau, tai kvaila, 
pridedu netikėtai susigėdusi dėl didžių savo lūkesčių.  Tačiau tu
manęs šito jau klausei, pameni?
 Tai visai nekvaila. Pažįstu kai ką „Vance“ leidykloje. Kelias to-
lokas, tačiau galbūt tau vertėtų pasidomėti praktika ten? Galėčiau
su juo pasikalbėti.
 Ką? Padarytum tai dėl manęs?  suspingu iš nuostabos.
Jis man malonus jau visą valandą, tačiau ko nors panašaus ne-
sitikėjau.
 Taip, man nesunku.
Jis, regis, šiek tiek susigėdo. Esu tikra, kad Hardinas nepratęs
padėti aplinkiniams.
 Oho, ačiū. Nuoširdžiai. Bet kuriuo atveju netrukus reikės
susirasti darbą arba praktiką, o tai būtų tikras svajonės išsipil-
dymas!  suploju rankomis iš džiaugsmo.
 Nėra už ką,  sukikena purtydamas galvą.
Įsukame į nedidukę automobilių stovėjimo aikštelę greta seno
plytinio pastato.
 Maistas čia toks gardus, kad galėtum liežuvį praryti,  taria
jis ir lipa iš automobilio. Priėjęs prie bagažinės ir ją atidaręs, Har-
dinas... išsitraukia kitus juodus marškinėlius. Veikiausiai tai vie-
nintelis jo dėvimas rūbas. Taip įsijaučiau gėrėdamasi nuoga jo
krūtine, kad iš galvos iškrito, jog galiausiai jis apsivilks.
Užėję į pustuštę kavinę, prisėdame. Pagyvenusi moteriškė iš-
tiesia mums valgiaraštį, tačiau, pamojęs ranka, jis užsisako mėsainį
su bulvytėmis ir gestu paragina mane pasekti jo pavyzdžiu. Pasi-
tikėdama juo, užsisakau ir aš  tik, žinoma, be pomidorų padažo.
Belaukiant vakarienės papasakoju Hardinui apie savo vaikystę
Ričlande, apie
neprarado: kurįmažame
šiame atvykėlismiestelyje
iš Anglijos
visinebūtų girdėjęs.
užsiima Daugda-
tais pačiais jis
lykais ir niekada neišvyksta gyventi kitur. Visi, išskyrus mane.
Niekada negrįšiu atgal. Jis apie savo praeitį atvirauti neskuba,
tačiau apsiginkluoju viltimi ir kantrybe. Ima smalsauti apie mano
vaikystės metus, o išgirdęs apie tėvo gėrimą, susiraukia. Jau esu tą

minėjusi mums riejantis, tačiau šįkart papasakoju išsamiau.
Pokalbiui akimirkai nutrūkus, padavėja atneša maistą  atrodo
gardžiai.
 Skanu, tiesa?  klausia Hardinas, man suleidžiant dantis į mė-
sainį. Linkteliu ir nusišluostau lūpas. Maistas nepaprastai gardus,
todėl abu ištuštiname savo lėkštes  dar niekada nesijaučiau tokia
alkana.
Pakeliui atgal į studentų miestelį visiškai atsipalaiduoju. Ilgais savo

pirštais jis piešia ratus ant mano kojos, o mums sustojus bendrabu-
čio stovėjimo aikštelėje nusiviliu, išvydusi CVU ženklą.
 Ar smagiai praleidai laiką?  paklausiu.
Dabar jaučiuosi jam gerokai artimesnė, nei buvau prieš keletą
valandų. Kai pasistengia, jis gali būti išties mielas.
 Taip, tiesą sakant, smagiai,  taria jis nustebęs.  Klausyk,
palydėčiau tave iki kambario, bet nenoriu, kad Stef imtų mane
tardyti...  nusišypso visu kūnu atsigręždamas į mane.
 Nieko tokio. Pasimatysim rytoj,  atsakau.
Nesu tikra, ar atsisveikindama turėčiau jį pabučiuoti, todėl pa-
jutusi jo pirštus žaidžiant su keliomis neklusniomis mano plaukų
sruogomis ir užkišant jas man už ausies, atsikvepiu. Priglaudžiu
skruostą prie jo delno, o jis pasilenkia ir savo lūpomis paliečia ma-
nąsias. Tai tik paprastutis švelnus bučinys, tačiau jis sušildo visą
mano kūną, ir aš nenoriu sustoti. Sugriebęs mano ranką, Hardinas
timpteli, paragindamas perlipti sėdynes skiriančia pertvarą. Nieko
nelaukdama paklūstu ir apsižergiu jo kelius, o nugara atsiremiu į
vairą. Pajuntu, kaip šiek tiek palinkstantis sėdynės atlošas suteikia
mums daugiau erdvės. Mano delnai slapta randa kelią po jo marš-
kinėliais. Jo pilvas tvirtas, o oda karšta. Pirštais vedžioju po tatui-

ruotes.
Spausdamas mane glėbyje, liežuviu jis švelniai masažuoja
manąjį. Tas jausmas kone primena skausmą, tačiau tokį skausmą
nedvejodama iškęsiu, kad tik galėčiau būti taip arti jo. Mano
delnams slystant jo krūtine, iš Hardino lūpų išsprūsta dejonė. Man

patinka, kad galiu priversti jį dejuoti iš malonumo, kad jis taip re-
aguoja į mano prisilietimą. Pamažu skęstu malonumo bangoje,
tačiau mane sulaiko telefono skambutis.
 Dar vienas priminimas?  nusišaipo jis, kol kuičiuosi ran-
kinėje.
Šypsodamasi jau ketinu šmaikščiai atsakyti, tačiau dirstelėjusi
į telefono ekraną ir išvydusi Nojaus vardą susilaikau. Pažvelgusi
į Hardiną suprantu, kad jis žino. Jo veidas persimaino, o aš, bai-
mindamasi
sviedžiu jį įnetekti jo, netekti
automobilio galą.šito jausmo,
Dabar apieišjungiu telefoną
Nojų galvoti ir nu-
nenoriu.
Nustumiu jį į giliausią minčių kertelę ir užrakinu duris.
Palinkstu pabučiuoti Hardino, tačiau jis mane sulaiko.
 Manau, verčiau važiuosiu.
Sausas jo tonas mane perveria nerimu. Atsitraukiu ir pažvelgiu
į jį. Jo žvilgsnis tolimas, o manyje liepsną akimirksniu pakeičia
ledas.
 Hardinai, aš juk neatsiliepiau. Ketinu su juo apie visa tai pa-
sikalbėti. Nežinau, kaip ir kada, tačiau tai įvyks netrukus. Pažadu.
Giliai širdyje suvokiau, kad po pirmojo bučinio su Hardinu ne-
beliks kitos išeities, kaip tik išsiskirti su Nojumi. Po mano išda-
vystės nebegalime toliau susitikinėti. Kaltė kybotų man virš galvos,
lyg juodas debesis, ir nė vienam iš mūsų šito nereikia. Su Nojumi
negaliu pasilikti ir dėl savo jausmų Hardinui. Myliu Nojų, tačiau jei
iš tiesų mylėčiau jį taip, kaip jis to nusipelno, Hardinui nejausčiau
nieko. Nenoriu Nojaus skaudinti, tačiau kelio atgal nebėra.
 Apie ką ketini su juo kalbėtis?  meta jis.
 Apie viską,  pamoju rankomis aplink.  Mus.
 Mus? Tu juk neketini su juo skirtis... Dėl manęs, ar ne?
Galva
tačiau ima svaigti.
nepajėgiu Žinau, kad turėčiau nulipti jam nuo kelių,
nė krustelėti.
 Tu... To nenori?  silpnai sušnabždu.
 Ne, o kam? Turiu omenyje, jei nori jį mesti, pirmyn, bet
manęs į tai nepainiok.
 Aš tik... Maniau...  žodžiai ima strigti gerklėje.

 Teresa, aš tau jau sakiau, kad su merginomis rimtai nesusiti
kinėju,  taria jis.
Suakmenėjusiu kūnu lipu jam nuo kelių tik todėl, kad nenoriu
vėl jo akivaizdoje ašaroti.
 Tu  pasibjaurėtinas,  rėžiu karčiai ir imu rankioti savo
daiktus nuo automobilio grindų ir galinės sėdynės. Hardino veide
matyti, kad nori kažką pasakyti, tačiau tyli.  Ateity laikykis nuo
manęs atokiau. Kalbu rimtai!  surinku, o jis užmerkia akis.
Kiek įkabindama lekiu į savo pastatą, į savo kambarį, kažkokiu
būdu sugebėdama sulaikyti ašaras iki tos akimirkos, kai užtrenkiu
duris. Atsikvepiu išvydusi, kad Stef kambaryje nėra. Nugara nu-
slystu durimis ant grindų ir apsipilu ašaromis. Kaip galėjau būti
tokia kvaila? Prieš sutikdama pabūti su juo vienudu, puikiai ži-
nojau, koks jis, ir to nepaisydama pasinaudojau pirma pasitai-
kiusia galimybe. Vien todėl, kad šiandien jis man buvo malonus,
įsikaliau į galvą, kad k ą ? Kad jis taps mano vaikinu? Kūkčiodama
imu juoktis iš savo kvailumo ir naivumo. Nė nepajėgiu pykti ant
Hardino. Jis perspėjo mane, kad su niekuo nesusitikinėja, tačiau
šiandien taip šauniai praleidome laiką. Jis buvo toks malonus ir
linksmas, jog maniau užmezgusi su juo kažkokius santykius.
Tačiau visa tai tebuvo spektaklis tam, kad jis įlįstų man į kel-
naites. Ir aš jam leidau.
Dvidešimt septintas skyrius
Stef grįžus iš kino teatro, mano ašaros jau spėjusios išdžiūti, o du-
šas padėjo sudėlioti

 Na, kaip mintis
sekėsi... į vietas.
Leisti laiką su Hardinu?  klausia ji, iš ko-
modos traukdama pižamą.
 Gerai, jis kaip visuomet buvo... Žavingasis Hardinas,  at-
sakau ir prisiverčiu nusijuokti.
Noriu papasakoti jai, kas tarp mūsų įvyko, tačiau mane stabdo
gėda. Žinau, kad ji manęs nesmerktų. Nors ir trokštu kam nors iš-
sipasakoti, nenoriu, kad kas nors apie tai sužinotų.
Išvydusi akivaizdų nerimą Stef akyse, nusigręžiu.
 Tik būk atsargi. Tokiam, kaip Hardinas, tu pernelyg miela.
Trokštu ją apkabinti ir išsiverkti ant peties, tačiau norėdama
pakeisti pokalbio temą tik pasidomiu, ar patiko filmas. Ji papa-
sakoja, kaip Tristanas maitino ją skrudintais kukurūzais ir kaip jis
jai iš tiesų pradeda patikti. Nenoriu to klausytis, tačiau puikiai su-
prantu, kad paprasčiausiai pavydžiu tų Tristano jausmų jai, kurių
Hardinas nejaučia man. Primenu sau, kad mane kai kas taip pat
myli ir kad privalau tapti jam atidesnė ir šį kartą iš tikrųjų liautis
trainiojusis su Hardinu.
Kitą rytą jaučiuosi išsunkta. Vos pajėgiu pajudėti ir, regis, bet ku-
rią patinusios,
ir akimirką pravirksiu. Akys nuo vakarykščių
todėl nužingsniuoju ašarų paraudusios
iki Stef komodos ir surandu
kosmetinių priemonių krepšelį. Ištraukusi iš jo rudą akių pieštu-
ką, apvedu akis. Jos akimirksniu atrodo geriau. Norėdama suteikti
odai šiek tiek spalvos, pasipudruoju paakius. Keletas brūkštelėji-

mų tušu, ir atrodau tarsi naujai atgimusi. Patenkinta savo išvaizda,
užsitempiu siaurus džinsus ir apsivelku marškinėlius su petnešėlė-
mis. Vis dar jausdamasi apsinuoginusi, iš spintos pasičiumpu baltą
nertinį. Pirmą kartą nuo dvyliktos klasės mokyklinės fotosesijos
savo išvaizdai paprastą savaitės dieną skyriau tiek pastangų.
Lendonas parašo žinutę, kad pasimatysime paskaitoje, todėl
užsukusi į kavinę nuperku gėrimą ir jam. Iki paskaitos dar turiu
laiko, todėl žingsniuoju lėčiau nei įprastai.
 Ei, tavo vardas Tesa, ar ne?  išgirstu vyrišką balsą.
Atsigręžusi išvystu link manęs artėjantį tvarkingai apsivilkusį
vaikiną.
 Taip, o tu  Loganas?  klausiu, ir jis linkteli.
 Ar šį savaitgalį ketini užsukti?  pasiteirauja jis.
Esu tikra, kad jis priklauso brolijai. Kaipgi kitaip, juk jis  išsi-
pustęs ir išvaizdus.
 O, ne, šį savaitgalį ne,  nusijuokiu, ir jis pradeda juoktis.
 Gaila. Su tavimi buvo linksma. Na, jei persigalvosi, žinai, kur
brolija. Turiu bėgti, pasimatysime vėliau,  atsisveikina jis ir, atseit
linktelėjęs skrybėle, pasišalina.
Auditorijoje randu Lendoną jau įsitaisiusį suole. Jis nesiliauja
dėkojęs už kavą.
 Šiandien atrodai kitokia,  tarsteli jis, man sėdantis.
 Šiek tiek pasidažiau,  pajuokauju, o jis nusišypso. Jaučiuosi
dėkinga jam už tai, kad neklausinėja apie mano vakarą su Hardinu.
Nesu tikra, ką jam pasakyčiau.
Dienai pagaliau pasitaisius, o mintims apie Hardiną išsisklai-
džius, ateina laikas literatūros paskaitai.
Hardinas
nus baltussėdi įprastame pro
marškinėlius, suole pirmoje
kuriuos eilėje.tatuiruotės.
šviečia Bent kartą Mane
vilki plo-
ste-
bina, kokie patrauklūs man atrodo jo auskarai ir tatuiruotės, nors
anksčiau į tokius dalykus nė nepažvelgdavau. Paskubomis nusuku
akis, atsisėdu savo įprastame suole greta jo ir išsitraukiu užrašus.
Neketinu apleisti savo vietos dėl kažkokio neišauklėto akiplėšos.

Vis dėlto viliuosi Lendoną netrukus pasirodysiant, kad nebūčiau
viena su Hardinu.
 Tesa?  sušnabžda Hardinas, į auditoriją pamažu renkantis
studentams.
„Ne. Neatsakyk jam. Nekreipk dėmesio“,  kalu sau.
 Tesa?  pakartoja jis garsiau.
 Palik mane ramybėje, Hardinai,  iškošiu pro dantis.
Nė nežvilgteliu jo pusėn. Neketinu antrąkart užkibti ant to
paties kabliuko.
 Nagi, liaukis,  taria jis, o iš tono suprantu, kad Hardinui visa
tai tėra juokai.
 Kalbu rimtai, Hardinai, atstok nuo manęs,  rėžiu griežtai ir
nė trupučio nesigailiu.
 Puiku, kaip sau nori,  atkerta jis taip pat griežtai, ir aš atsi-
dustu.
Pajuntu palengvėjimą, tarpduryje išvydusi Lendoną. Paste-
bėjęs tarp mudviejų su Hardinu tvyrančią įtampą, jis maloniai pa-
siteirauja, ar man viskas gerai.
 Taip, viskas puiku,  sumeluoju, ir paskaita prasideda.
Mudu su Hardinu vienas kito vengiame visą likusią savaitę, ir su

kiekviena diena man tampa vis lengviau apie jį negalvoti. Stef visą
savaitę praleido su Tristanu, todėl kambarys didžiąją laiko dalį
priklausė man vienai. Tai  gerai ir blogai. Gerai todėl, kad pavy-
ko nemažai nuveikti, o blogai todėl, kad niekas neblaškė minčių
apie Hardiną. Kiekvieną dieną truputį pasidažydavau, tačiau ir to-
liau vilkėjau savo apsmukusius konservatyvius drabužius. Penk-
tadienio rytą pagaliau pasijutau atitrūkusi nuo tos makalynės su
Hardinu. Tai
namuose. yra koltenvisi
Šėliojama nepradėjo
kiekvieną aptarinėti vakarėlio
penktadienį, o neretai brolijos
ir šeš-
tadienį, todėl niekaip nesuprantu, kodėl kiekvieną savaitgalį visi
pameta galvas.
Bene tuzinui žmonių manęs paklausus, ar pasirodysiu vaka-

rėlyje, nusprendžiu padaryti vienintelį dalyką, kuris mane su-
laikytų. Paskambinu Nojui.
 Sveika, Tesa!  sučiulba jis į ragelį.
Pasiilgau jo balso, mat nesikalbėjome jau keletą dienų.
 Klausyk, kaip manai, gal tau pavyktų atvažiuoti manęs ap-
lankyti?  paklausiu.
 Žinoma, kodėl ne. Galėčiau užsukti kitą savaitgalį?
Sunkiai atsidustu.
 Ne, turėjau galvoje šiandien. Dabar. Ar galėtum atvažiuoti
dabar?
Žinau, kad jam patinka planuoti taip pat, kaip man, tačiau
labai noriu, kad jis atvažiuotų nieko nelaukdamas.
 Tesa, po pamokų manęs laukia treniruotė. Aš ir dabar
mokykloje, tik pietauju,  paaiškina jis.
 Prašau, Nojau, siaubingai tavęs ilgiuosi. Nejaugi negali iš-
keisti kelių pamokų į savaitgalį su manimi? Prašau.  Suvokiu, kad
maldauju, tačiau man nesvarbu.
 Na... Žinoma, Tesa. Atvažiuosiu dabar. Ar viskas gerai?
Mane užlieja laimės banga. Nustembu išgirdusi, kad pavyz-
dingasis Nojus sutinka, tačiau nepaprastai džiaugiuosi, kad man
pavyko jį įtikinti.
 Taip, viskas gerai, aš tik beprotiškai tavęs pasiilgau. Nesi-
matėme jau beveik dvi savaites,  primenu jam.
Jis nusijuokia.
 Aš taip pat tavęs ilgiuosi. Paspruksiu iš pamokų ir išvyksiu po
keleto minučių, taigi pasimatysim po trijų valandų. Myliu tave, Tesa.
 Aš taip pat tave myliu,  atsakau ir padedu ragelį. Na, štai ir
sutvarkyta. Nebėra nė menkiausios tikimybės atsidurti tame va-
karėlyje.
Pakeliui į literatūros paskaitą žavingame sename plytiniame pasta-
te mane užlieja seniai jaustas palengvėjimas. Deja, jis akimirksniu
išgaruoja, kai užėjusi į auditoriją išvystu virš Lendono suolo palin-

kusį Hardiną.
Kas čia pe r velniava?
Prisiartinu kaip tik tuomet, kai Hardinas trenkia kumščiu į
stalą ir užriaumoja:
 Žioply, kad daugiau negirdėčiau nieko panašaus.
Lendonas pasiruošia stotis, tačiau jis būtų tikras kvailys, jei
mėgintų kibti Hardinui į atlapus. Lendonas raumeningas ir visa
kita, tačiau jis toks geraširdis, kad nė įsivaizduoti negaliu jo kam
nors užvožiančio.
Čiumpu Hardiną už rankos ir tempiu tolyn nuo Lendono. Kita
jo ranka pakyla į orą, ir aš susigūžiu, tačiau, už nugaros išvydęs
mane, Hardinas tuoj pat ją nuleidžia ir panosėje nusikeikia.
 Hardinai, palik jį ramybėje!  surinku ir atsigręžiu į Lendoną.
Jis atrodo toks pat įniršęs, kaip Hardinas, tačiau atsisėda.
 Teresa, tau nederėtų kišti nosies į svetimus reikalus,  kan-
džiai meta Hardinas ir grįžta į savo suolą. Jau verčiau jis sėdėtų
paskutinėje eilėje.
Prisėdu tarp jų ir palinkusi pašnibždomis kreipiuosi į Lendoną:
 Ar viskas gerai? Dėl ko susikibote?
Jis dėbteli į Hardiną ir giliai atsidūsta.
 Jis paprasčiausias niekšas. Nieko daugiau negaliu pasakyti, 
atsako garsiai ir sarkastiškai išsišiepia.
Sukikenu ir išsitiesiu. Greta aiškiai girdžiu įsiūčio persmelktą
Hardino alsavimą. Į galvą šauna mintis. Vaikiška mintis, tačiau ne-
galiu susilaikyti.
 Sulaukiau džiugių naujienų!  pradedu pasakoti Lendonui
perdėtai linksmu balsu.
 Tikrai? Kokių?
tariu šypsodamasi
Šiandien manęs
ir aplankyti visam savaitgaliui
plodama delnais. Suprantu,atvažiuoja Nojus! 
kad persistengiu,
tačiau jaučiu į mane įbestas Hardino akis ir žinau, kad jis mane
nugirdo.
 Tikrai? Išties puikios naujienos!  nuoširdžiai palaiko Len

donas.
Paskaita prasideda ir baigiasi, o Hardinas neištaria man nė
žodžio. Nuo šiol taip bus visada, ir mane tai tenkina. Palinkėjusi
Lendonui smagaus savaitgalio, grįžtu į kambarį pasitvarkyti ma-
kiažo ir užkąsti, prieš atvykstant Nojui. Staipydamasi priešais
veidrodį, imu juoktis iš savęs. Kada tapau ta mergina, kuri privalo
„pasitvarkyti m ak iaž ą“ prieš atvykstant jos vaikinui? Spėju, kad tai
įvyko tą dieną, kai su Hardinu buvome prie upelio. Tie išgyvenimai
mane pakeitė, nors jo sukeltas skausmas pakeitė mane dar labiau.
Makiažas  tik nežymi to išraiška, tačiau viduje tai jaučiu aiškiai.
Užkandu ir susitvarkau kambarį; sulanksčiusi Stef drabužius,
tvarkingai juos sudėlioju ir viliuosi, kad ji neprieštaraus. Galiausiai
sulaukiu Nojaus žinutės, kad jis jau čia, ir pašokusi nuo lovos, ku-
rioje ilsėjausi, išbėgu į lauką jo pasitikti. Su tamsiomis mėlynomis
kelnėmis, smėlio spalvos nertiniu ir baltais marškiniais po juo jis
atrodo geriau nei kada nors anksčiau. Jis iš tiesų nuolatos dėvi ner-
tinius, tačiau man jie patinka. Nuoširdi jo šypsena sušildo man
širdį, ir apsivijęs rankomis, jis prisipažįsta, kaip gera mane matyti.
Pakeliui į mano kambarį, jis įdėmiai pažvelgia į mane ir pa-
klausia:
 Ar tu pasidažiusi?
 Taip, šiek tiek. Pastaruoju metu nusprendžiau truputį paeks-
perimentuoti,  paaiškinu.
Jis nusišypso.
 Puikiai atrodai,  pagiria ir pabučiuoja man į kaktą.
Kambaryje peržiūrime romantinių komedijų kategoriją „Netflix“

svetainėje ir išsirenkame filmą. Stef žinute praneša esanti su Tris-
tanu ir šįvakar
glėbyje, negrįšianti,jam
galvą priglaudusi todėl
antišjungiu šviesą ir įsitaisau Nojaus
krūtinės.
„Čia esu tikroji aš,  galvoju sau,  o ne padauža, skęstanti ra-
mybės drumstėjo marškinėliuose.“
Įsijungiame filmą, apie kurį anksčiau nesu girdėjusi, tačiau,

neprabėgus nė penkioms minutėms, atsilapoja durys. Pamanau,
kad tai Stef grįžo kažką pamiršusi.
Tačiau, žinoma, tai Hardinas. Jo žvilgsnis akimirksniu su-
sminga į mus su Nojumi, įsitaisiusius lovoje ir apšviestus televi-
zoriaus ekrano. Aš paraustu. Esu tikra, jis čia įsiveržė visko pa-
pasakoti Nojui. Kūną užlieja panika; atsitraukiu nuo savo vaikino
taip, kad tai atrodytų tarsi nuostabos sukeltas šoktelėjimas.
 Ką čia veiki?  rikteliu.  Negali šitaip imti ir įsiveržti!
Hardinas nusišypso.
 Susitinku su Stef,  atsako jis ir šlepteli ant lovos.  Sveikas,
Nojau, smagu vėl pasimatyti.
Akivaizdu, kad klastinga Hardino šypsena verčia Nojų jaustis
nepatogiai. Jis tikriausiai svarsto, kodėl Hardinas turi mano kam-
bario raktą ir nė nesivargina belstis.
 Juodu su Tristanu veikiausiai jau tavo namuose,  lėtai at-
sakau jam, intonacija maldaudama jo išeiti. Jei jis išpliurps Nojui
dabar, nė nežinau, kaip išsisuksiu.
 Ar ne?  sako jis. Kreivas jo šypsnis išduoda, kad jis čia tik
tam, jog pakankintų mane. Ir sukiosis tol, kol pati Nojui viską pri-
sipažinsiu.  Ar judu užsuksite į vakarėlį?
 Ne... Neužsuksime. Mėginame žiūrėti filmą,  drebiu jam.
Nojus suima mano ranką, ir aš net tamsoje pastebiu, kaip
Hardino akys nuseka ją ten, kur jis paliečia manąją.
 Gaila. Verčiau jau eisiu...  pasisuka jis durų link, o aš kiek
lengviau atsipučiu. Staiga jis vėl atsigręžia.  O, Nojau,  pradeda
jis, ir mano širdis nusirita į kulnus,  šaunus nertinis.
Atsikvepiu, nors nė nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvapą.
 Ačiū. Pirkau jį „Gap“ parduotuvėje,  atsako Nojus, nė nenu-
tuokdamas, kad Hardinas iš jo šaiposi.

 Taip ir maniau. Smagaus vakaro,  taria Hardinas ir palieka
kambarį.
Dvidešimt aštuntas skyrius
 Na, galbūt jis nėra toks jau nepakenčiamas,  taria Nojus

durims trinktelėjus.
Aš nervingai nusijuokiu.
 Ką?  išsprūsta. Išvydusi pakeltą jo antakį, tęsiu:  Nieko, aš
tik stebiuosi, kažką panašaus girdėdama iš tavo lūpų.
Nuleidžiu galvą jam ant krūtinės. Prieš akimirką kambaryje
tvyrojusi įtampa pamažu sklaidosi.
 Nesakau, kad norėčiau su juo susibičiuliauti, tačiau jis buvo
malonus.
 Hardinas ir „malonus“ yra du nesuderinami dalykai,  at-
sakau ir prajuokinu Nojų. Jis apsiveja mane ranka. Jei tik žinotų,
kas įvyko tarp manęs ir Hardino, kaip mes bučiavomės, kaip ai-
manavau, kai jis... Viešpatie, Tesa, liaukis. Pakeliu galvą ir pabu-
čiuoju Nojui smakrą  jis nusišypso. Trokštu su juo jausti tą patį,
ką jaučiu su Hardinu. Pakylu ir pažvelgiu į jį. Delnais apglėbusi jo
skruostus, prispaudžiu savo lūpas prie jo. Jis atsako į mano bučinį.
Jo lūpos tokios švelnios... Kaip pats bučinys. Man to nepakanka.
Trokštu ugnies, man reikia aistros. Rankomis apsiveju jo kaklą ir
atsisėdu ant kelių.
 Pala, Tesa, ką tu darai?  nustemba jis ir mėgina švelniai
mane atstumti.
 Kas atsitiko? Aš tik... Norėjau truputį pakvailioti,  atsakau

ir nuleidžiu akis.
Paprastai greta Nojaus nesigėdiju, tačiau apie tokius dalykus
kalbėtis nesame pratę.
 Gerai?  atsargiai taria jis, ir aš dar kartą jį pabučiuoju.

Viduje jaučiu jo keliamą šilumą, tačiau ne ugnį. Imu suptis
klubais, vildamasi ją įžiebti. Jo delnai nuslenka mano liemeniu,
tačiau tik tam, kad mane atstumtų ir sustabdytų. Pamenu, tarėmės
palaukti iki vedybų, tačiau čia tik bučiniai. Atmetusi jo rankas, vėl
pradedu suptis. Kad ir kiek kartų mėginu aistringiau jį pabučiuoti,
jo lūpos išlieka švelnios ir drovios. Jaučiu, kad jaudinu jį, tačiau jis
nesiryžta veikti.
Puikiai suprantu, kad šitaip elgiuosi dėl netinkamų priežasčių,
tačiau šią akimirką tai nesvarbu. Tik noriu žinoti, kad Nojus gali
priversti mane jausti tai, ką Hardinas. Juk ne Hardino aš iš tiesų
taip trokštu, o to jausmo... Tiesa?
Liaujuosi Nojų bučiavusi ir atsisėdu greta.
 Tai buvo malonu, Tesa,  nusišypso jis.
Man belieka atsakyti tuo pačiu. Tai buvo „malonu“. Jis toks at-
sargus, pernelyg atsargus, bet aš jį myliu. Toliau žiūrime filmą, ir
jau po kelių minučių pajuntu grimztanti į miegą.
 Man laikas eiti, - sako Hardinas. Žalios jo akys žvelgia į mane
iš aukšto.
- Kur eiti? - nenoriu, ka d jis išeitų.
- Ketinu apsistoti viešbutyje netoliese. Grįšiu rytoj ryte, - taria
jis.
Po akimirkos jo veidas virsta Nojaus veidu.
Pašoku ir patrinu akis. Nojus, tai Nojus. Hardino čia nė nebuvo.
 Tu atrodai išvargusi, o aš negaliu čia nakvoti,  taria Nojus,
glostydamas man skruostą.
Trokštu, kad jis pasiliktų, tačiau dabar imu baimintis to, ką iš-
vysiu ar pasakysiu sapnuose. Akivaizdu, kad Nojui pasilikti mano
kambaryje visai nakčiai atrodo nederama. Nojus ir Hardinas yra
visiškos priešingybės. Visais požiūriais.

 Gerai. Dar kartą ačiū, kad atvažiavai,  burbteliu.
Prieš išslysdamas iš po manęs, jis švelniai pabučiuoja man į
skruostą.
 Myliu tave,  taria.
Linkteliu ir paskandinusi galvą pagalvėje, nugrimztu į sapnus,

bet vėliau jų neprisimenu.
Kitą rytą mane pažadina Nojaus skambutis  jis praneša esąs pake-
liui. Išsiritu iš lovos ir skubu į dušą svarstydama, ką mudu su No-
jumi galėtume nuveikti. Studentų miestelis nėra toks jau įdomus,
todėl galėtume važiuoti į miestą. Galbūt vertėtų Lendono pasitei-
rauti, kuo, be vakarėlio brolijos namuose, čia būtų galima užsiimti.
Jis, regis, yra vienintelis mano bičiulis, kuris galėtų patarti.
Nusprendusi apsivilkti pilką languotą sijoną ir vienspalvę
mėlyną palaidinę, stumiu iš galvos mintyse skambančius kritiškus
Hardino komentarus apie nevykusią aprangą.
Grįžusi į kambarį su į rankšluostį vis dar susuktais plaukais,
randu prie durų jau laukiantį Nojų.
 Atrodai žavingai,  taria jis šypsodamasis ir ranka apkabinęs
per pečius palydi mane pro duris.
 Man tereikia susišukuoti ir šiek tiek pasidažyti,  paaiškinu
jam, stverdama Stef makiažo priemonių krepšelį, kurį, džiaugiuosi,
ji paliko čia. Dabar, kai žinau, kad makiažas man patinka, teks nu-
sipirkti savų priemonių.
Nojus sėdi ant lovos ir kantriai laukia, kol išsidžiovinsiu
plaukus ir susuksiu jų galiukus. Prieš imdamasi makiažo stabteliu
ir pakšteliu jam į skruostą.
 Ką norėtum šiandien veikti?  klausiu, tepdama blakstienas
tušu ir šiaušdama plaukus.
 Tesa, studentiškas gyvenimas tau tinka. Atrodai gražesnė
nei bet kada,  pagiria Nojus.  Nežinau, galėtume pasivaikščioti
parke ar kažką, o vėliau pavakarieniauti?
Žvilgteliu į laikrodį. Kaip gali būti, kad jau pirma valanda?
Žinute
nebus, opranešu
ji atsakoStef, kad didžiąją
negrįšianti dienosSavaitgalius
iki rytojaus. dalį manęs jikambaryje
paprastai
praleidžia Hardino brolijos namuose.
Nojus praveria savo tojotos keleivio dureles. Tėvai pasirūpino,
kad jų sūnus vairuotų naujausią saugiausio automobilio modelį.
Viduje automobilis spindi  jokių išmėtytų knygų, jokių purvinų

drabužių. Važinėjame po apylinkes, ieškodami netoliese esančio
parko. Tai nedidelė rami erdvė su kai kur žaliuojančia, kai kur gels-
tančia žole ir keletu medžių.
 Ei, kada pradėsi ieškoti automobilio?  klausia Nojus, suk-
damas į stovėjimo aikštelę.
 Tiesą sakant, manau, dar šią savaitę. Taip pat žadu imtis ir
darbo paieškų.
Nutyliu apie praktiką „Vance“ leidykloje, apie kurią svaičiojo
Hardinas. Nė nežinau, ar apskritai vis dar turiu galimybę ten pa-
tekti, o jei taip, tuomet neįsivaizduoju, kaip apie tai papasakočiau
Nojui.
 Puikios naujienos. Drąsiai prašyk pagalbos,  pasiūlo jis.
Apeiname parką ir prisėdame prie lauko stalelio. Nojus pra-
kalba didžiąją laiko dalį, o aš pritariamai linkčioju. Pagaunu save
mintimis nuklystančią nuo mūsų pokalbio, tačiau Nojus, regis,
nė nepastebi. Bevaikštinėdami toliau, prieiname siaurą upelį. Iro-
niška  tad prunkšteliu, ir Nojus klausiamai dėbteli į mane.
 Norėtum išsimaudyti?  paklausiu pati nesuvokdama, kodėl
neleidžiu šiai akimirkai baigtis.
 Čia? Jokiu būdu,  atsako jis juokdamasis, o aš mintyse už-
vožiu sau antausį: privalau liautis lyginusi Nojų su Hardinu.
 Aš tik pajuokavau,  sumeluoju ir nusitempiu jį takeliu.
Prieš mums paliekant parką, išmuša septintą valandą, todėl grįžę į

bendrabutį nusprendžiame užsisakyti picos ir pasižiūrėti klasikinį
filmą, kuriame Meg Rajan įsimyli Tomą Henksą radijo laidoje. Kol
veža picą, man žarna žarną jau ryja, todėl viena sušlamščiu kone
pusę. Juk visą dieną nė kąsnio burnoje neturėjau.
Filmui
ranką įpusėjus, suskamba mano telefonas, ir Nojus ištiesia
jo paduoti.
 Kas toks Lendonas?  paklausia jis. Jo balse  jokių įtarimų,
tik smalsumas. Jis niekuomet nebuvo pavydus. Tam niekada
nebuvo priežasties.
„Iki šiol“,  primena man sąžinė.

 Jis  draugas iš universiteto,  atsakau ir atsiliepiu. Kodėl
Lendonas skambina man tokį vėlų metą? Paprastai jis skambina tik
tam, kad palygintume užrašus.
 Tesa?  surinka į ragelį Lendonas.
 Taip, ar viskas gerai?
 Na, tiesą sakant, ne viskas. Žinau, kad tu su Nojumi, bet... 
dvejoja jis.
 Lendonai, kas atsitiko?  širdis suspurda.  Ar tu sveikas?
 Taip, man viskas gerai. Tai Hardinas.
Mane užlieja panikos banga.
 HHardinas,  sumekenu.
 Taip. Jei pasakysiu tau adresą, ar galėtum atvažiuoti. Prašau. 
Fone išgirstu kažką dūžtant. Pašoku nuo lovos ir apsiaunu batus
greičiau, nei spėju suprasti. Nojus taip pat atsistoja, tarsi jaus-
damas tai, ką jaučiu aš.
 Lendonai, ar Hardinas mėgina tave nuskriausti?  neįsivaiz-
duoju, kas ten dar gali vykti.
 Ne, ne,  atsako jis.
 Atsiųsk man adresą žinute,  liepiu jam ir išgirstu dar vieną
dūžį.
 Nojau, man reikia tavo automobilio,  tariu atsigręžusi į
Nojų.
 Kas čia vyksta?  Pakreipia galvą jis.
 Nežinau... Tai dėl Hardino. Duok man raktelius,  pareika-
lauju.
Ištraukęs iš kišenės raktelius jis primygtinai sako:
 Važiuoju su tavimi.
Čiumpu juos Nojui iš rankos ir papurtau galvą.
 Ne, tu...
Mano Privalau
žodžiai važiuoti
jį žeidžia. Jis viena.
atrodo įskaudintas. Suprantu, kad
neturėčiau jo čia palikti, tačiau šią akimirką nepajėgiu galvoti apie
nieką daugiau, išskyrus tai, kaip nusigauti iki Hardino.
Dvidešimt devintas skyrius
Lendono atsiųstas adresas  Kornelio kelias 2875. Nukopijavusi

jį į navigacijos programėlę sužinau, kad kelionė užtruks penkio-
lika minučių. Kas tokio ten vyksta, jei Lendonui prireikė mano
pagalbos?
Atvažiavusi į nurodytą vietą, jaučiuosi lygiai tokia pat su-
trikusi, kaip savo kambaryje. Neatsakiau į abu Nojaus skambučius.
Privalėjau sekti žemėlapį, be to, man prieš akis vis dar stovi ben-
drabučio kambaryje likęs suglumęs jo veidas.
Visi namai šioje gatvėje milžiniški tarsi rūmai. Lendono nu-
rodytasis namas kone triskart didesnis už mano mamos. Tai se-
novinis plytinis pastatas su nuožulniu kiemu, dėl kurio atrodo,
tarsi stovėtų ant kalvos. Namas dailus net gatvių žibintų šviesoje.
Spėju, kad jis priklauso Hardino tėvui, kadangi studentiško būsto
jis neprimena, be to, tai būtų vienintelė priežastis, kodėl Lendonas
viduje. Giliai įkvepiu, išlipu iš automobilio ir leidžiuosi laipte-
liais link pagrindinio įėjimo. Garsiai pabeldžiu į tamsaus raudon-
medžio duris, ir šios prasiveria vos po kelių sekundžių.
 Tesa, ačiū, kad atvažiavai. Atleisk, žinau, kad turi svečių. Ar
Nojus atvyko drauge?  išberia Lendonas ir, žvilgtelėjęs į auto-
mobilį, pakviečia mane vidun.
 Ne, jis liko bendrabutyje. Kas čia vyksta? Kur Hardinas?
 Kieme už namo. Jis visiškai nevaldomas,  atsidūsta Len-

donas.
 O manęs prašei atvažiuoti, nes?..  paklausiu kuo maloniau.
Kaip Hardino šėlsmas susijęs su manimi?
 Nežinau. Suprantu, kad tu jo nekenti, tačiau judu bent jau

kalbatės. Jis visiškai girtas ir nesuvokia aplinkos. Jis pasirodė čia
ir atsikimšo savo tėvo škotiško viskio butelį. Išgėrė jo net pusę!
Tuomet ėmėsi viską daužyti: mano mamos indus, stiklinę in-
daują  beveik viską, kas tik papuolė po ranka.
 Ką? Kodėl?
Hardinas sakėsi negeriantis alkoholio. Ar ir tai buvo melas?
 Jo tėtis jam ką tik pranešė, kad juodu su mano mama ketina
tuoktis...
 Na ir?  klausiu vis dar sutrikusi.  Vadinasi, Hardinas
nenori, kad juodu susituoktų?  tęsiu, Lendonui lydint mane pro
erdvią virtuvę  čia aikteliu, išvydusi Hardino sukeltą netvarką.
Grindys nusėtos indų duženomis, o masyvi medinė indauja su jau
išdaužtomis stiklinėmis durelėmis nuversta žemėn.
 Ne, tačiau tai  ilga istorija. Paskambinęs ir pranešęs jam
naujienas, jo tėtis nedelsdamas savaitgaliui išvyko švęsti į užmiestį.
Manau, todėl Hardinas atsibeldė čia  kad stotų akis į akį su tėčiu.
Paprastai į šiuos namus nė kojos nekelia,  paaiškina jis ir praveria
galines namo duris.
Prie nedidelio stalelio terasoje išvystu sėdintį siluetą. Har-
dinas.
 Nesu tikra, ko iš manęs tikiesi, tačiau pamėginsiu.
Lendonas linkteli. Palinkęs artyn ir padėjęs ranką man ant
peties, jis priduria:
 Jis šūkavo tavo vardą.
Širdis sustingsta.
Išgirdęs mane artinantis, Hardinas pakelia žvilgsnį  akys pa-
raudusios, o plaukai paslėpti po megzta pilka kepuraite. Jo akys iš-
siplečia, tuomet patamsėja, ir aš tenoriu atsitraukti. Blankioje te-
rasos Kaip
šviesoje jis atrodo kone bauginantis.
tu čia atsidūrei? - užrinka Hardinas ir ima stotis.
 Lendonas... Jis...  atsakau ir akimirksniu imu gailėtis.
 Netikėli, tu jai paskambinai?  sušunka jis Lendonui, kuris
jau spėjo dingti viduje.
 Hardinai, palik jį ramybėje. Jis dėl tavęs nerimauja,  subaru.

Jis vėl atsisėda, ranka pamodamas prieiti. Prisėdusi priešais,
stebiu jį čiumpant ir užsiverčiant beveik tuščią tamsaus alkoholio
butelį. Jo Adomo obuolys kilsteli su kiekvienu gurkšniu. Prisi-
siurbęs trenkia butelį į stiklinį terasos stalelį, ir aš pašoku, mat
buvau tikra, kad butelis, stalelis arba abu subyrės į šipulius.
 Tik pažvelkite į judu. Abu tokie nuspėjami. Vargšelis Har
dinas nusiminė, todėl susimokėt priversti mane gailėtis, kad su-
daužiau kelias suknistas lėkštes,  vos suprantamai plūstasi jis su
pasibjaurėjimo perkreiptu šypsniu veide.
 Maniau, tu negeri?  paklausiu sukryžiavusi rankas ant krū-
tinės.
 Negėriau. Tikriausiai iki šiandien. Net nemėgink manęs
mokyti. Pati ne geresnė,  jis duria pirštu į mane ir vėl čiumpa
butelį.
Kad ir kaip tai baugintų, negaliu neigti, kad būdama greta net
ir tokio apgirtusio Hardino pajuntu viduje plazdant gyvybę. Pasi-
ilgau to jo sukeliamo jausmo.
 Niekada nesakiau, kad esu už tave geresnė. Tik noriu su-
prasti, kas privertė tave prisigerti.
 Kas tau darbo? Kur tavo vaikinas ?  urzgia jis, verdamas
mane žvilgsniu, už kurio slypintys jausmai tokie stiprūs, jog esu
priversta nusisukti. O, kad žinočiau, koks tai jausmas. Tikriausiai
neapykanta.
 Jis mano kambaryje. Hardinai, aš tenoriu tau padėti.
Palinkstu virš stalo ir siekiu jo rankos, tačiau jis susigūžia ir
pasitraukia tolyn nuo mano prisilietimo.
 Padėti man?  sukikena jis. Trokštu paklausti, kodėl jis
manęs šaukėsi, jei dabar šitaip bjauriai elgiasi, tačiau nenoriu dar
kartą įskųsti Lendono.  Jei nori man padėti, tuomet dink iš čia.
 Kodėl paprasčiausiai nepapasakoji, kas nutiko?  nuleidžiu
žvilgsnį ir imu krapštinėti nagus.
Jis atsidūsta, nusitraukia kepuraitę nuo galvos ir, perbraukęs
plaukus pirštais, vėl ją užsimaukšlina.
 Tėvas tik dab ar teikėsi man pranešti, kad jie su Karen tuoksis
jau kitą mėnesį. Jis seniausiai privalėjo man pasakyti, ir tikrai ne te-
lefonu. Kertu lažybų, kad pavyzdingasis Lendonėlis jau kurį laiką
viską žinojo.
Ak. Nesitikėjau, kad jis iš tiesų ims ir viską man išklos, todėl
nesu tikra, kaip atsakyti.
 Esu įsitikinusi, kad jis turėjo savų priežasčių tai nutylėti.
 Tu jo nepažįsti. Į mane jam nusispjaut. Žinai, kiek kartų per
praėjusius metus mudu kalbėjomės? Gal dešimt! Jam terūpi milži-
niškas jo namas, naujoji sužadėtinė ir tobulas naujasis sūnelis,  vos
verčia liežuvį Hardinas, vis užsigerdamas. Tyliu, o jis kalba toliau: 
Turėtum pamatyti šiukšlyną, kuriame Anglijoje gyvena mano mama.
Ji tikina, kad jai ten patinka, tačiau žinau, kad tai netiesa. Jos būstas
ankštesnis už mano tėvo miegamąjį čia! Ji kone per prievartą išgrūdo
mane čia mokytis, gyventi arčiau jo. Na, matome, kuo visa tai baigėsi!
Vien tokia jo gyvenimo kruopelytė padeda man jį suprasti kur
kas geriau. Hardinas įskaudintas, todėl šitaip ir elgiasi.
 Kiek metų tau buvo, kai jis išvyko?  paklausiu.
Jis atsargiai dirsteli į mane, tačiau atsako:
 Dešimt. Bet ir iki tol retokai jį tematydavau. Kiekvieną vakarą
leisdavo vis kitame bare. Dabar jis tapo ponu Tobulybe ir užgyveno
visą šitą mėšlą,  tūžta Hardinas, modamas namo link.
Hardiną tėtis paliko, kai jam buvo dešimt, kaip ir manasis, ir
abu jie nevengė taurelės. Mudu sieja kur kas daugiau bendrumų,
nei maniau. Šis įskaudintas įkaušęs Hardinas atrodo gerokai jau-
nesnis ir trapesnis, nei iki šiol mano pažinotas akmenširdis.
 Man gaila, kad jis jus paliko, tačiau...
 Ne, tavo gailesčio man nereikia,  nutraukia jis.
 Aš tavęs nesigailiu. Tik stengiuosi...
 Stengiesi ką?Palaikyti tave,  sakau švelniai.
Tau padėti.
Jis nusišypso. Žavinga bauginančia šypsena, kuri įžiebia manyje
viltį, jog sugebėsiu jam padėti šitai ištverti, tačiau puikiai suprantu,
kas iš tiesų netrukus nutiks.
 Kokia tu apgailėtina. Negi nesupranti, kad man tavęs čia ne-

reikia? Ir be tavo palaikymo apsieisiu. Jei su tavim pakvailiojau, tai
dar nereiškia, kad tu man reikalinga. O tu vis tiek čia, palikusi savo
mieląjį vaikiną, kuris iš tiesų tave pakenčia, mėgini man „padėti“.
Šitai, Teresa, yra apgailėtina,  rėžia jis pabrėždamas.
Kaip ir tikėjausi, jo balsas persunktas nuodų, tačiau pasiryžtu
nekreipti dėmesio į krūtinę draskantį skausmą ir pažvelgiu į jį.
 Tu nenori taip kalbėti.
Prisimenu, kaip prieš savaitę jis juokėsi ir taškė į mane vandenį.
Svarstau, ar jis yra geras aktorius, ar puikus melagis.
 Noriu. Keliauk namo,  paliepia ir siekia butelio.
Ištiesusi ranką per stalą, išplėšiu jį iš Hardino rankų ir sviedžiu
ant žolės.
 Po velnių!  surinka jis, tačiau aš neatsigręždama leidžiuosi
link durų.
Už nugaros išgirstu šnaresį, ir jau po akimirkos jo veidą nuo
manojo skiria vos keli centimetrai.
 Kur susiruošei?
 Einu padėti Lendonui iškuopti tavo suverstų namų, o tada
išvažiuoju,  tariu gerokai ramesniu balsu, nei iš tiesų jaučiuosi.
 Kodėl nori padėti jam?  jo balsas kupinas pasibjaurėjimo.
 Todėl, kad jis, priešingai nei tu, nusipelno pagalbos,  tariu,
ir jo veidas persimaino.
Hardinui turėčiau išrėžti kur kas daugiau. Turėčiau išdėti jam
į akis visus tuos skaudžius dalykus, kuriuos jis sviedė man, tačiau
suprantu, kad tik to jis ir telaukia. Toks jau jis yra: skaudina žmones
aplink save ir mėgaujasi iš to gimstančiu chaosu.
Tylėdamas Hardinas pasitraukia man iš kelio.
Grįžusi į vidų, randu Lendoną pasilenkusį, mėginantį pastatyti
indaują
 Kurį vietą.
šluota?  paklausiu.
Lendonas pažvelgia į mane ir dėkodamas nusišypso.
 Ten,  atsako, pamodamas link šluotos.  Dėkoju tau už viską.
Linkteliu ir imuosi šluoti indų šukes. Jų pilna visur. Jaučiuosi

siaubingai  juk grįžusi Lendono mama neberas nė vieno savo
indo. Viliuosi, ji nebuvo prie jų sentimentaliai prisirišusi.
 Ai!  rikteliu, nedidelei stiklo duženai įsmigus į pirštą.
Ant medinių grindų nutiškus keletui kraujo lašelių, pašoku ir
nulekiu prie kriauklės.
 Ar viskas gerai?  sunerimęs klausia Lendonas.
 Taip, tai tik mažytė šukė. Nesuprantu, kodėl čia tiek kraujo.
Man nė neskauda. Pajutusi šalto vandens srovę, užsimerkiu. Po
poros minučių išgirstu prasiveriančias galines duris. Atsimerkusi
išvystu tarpduryje stypsantį Hardiną.
 Tesa, ar galėčiau su tavimi pasikalbėti. Prašau,  taria jis.
Žinau, kad turėčiau atsisakyti, bet paraudusios jo akys pri-
verčia mane linktelėti. Jis žvilgteli į mano ranką, tuomet  į kraują
ant grindų.
 Ar tau viskas gerai? Kas atsitiko?  klausia prišokęs artyn.
 Nieko baisaus, tik stiklo šukė,  paaiškinu.
Jis ištraukia mano delną iš po vandens srovės. Vos jam palietus
ranką, mane nukrečia elektra. Suraukęs antakius jis apžiūri pirštą
ir paleidęs pasuka link Lendono. Dar prieš akim irką išvadino mane
apgailėtina , o dabar dedasi nerimaująs dėl mano sveikatos? Jis tie-
siogine prasme išves mane iš proto ir nusiųs į palatą minkštomis
sienomis.
 Kur tvarsčiai?  jis kone jėga priverčia Lendoną pasakyti, kad
jie vonios kambaryje.
Netrukęs nė minutės, Hardinas grįžta ir čiumpa mano delną.
Patepa žaizdą antibakteriniu tepalu ir švelniai užklijuoja pleistru.
Sutrikusi taip pat, kaip, regis, ir Lendonas, netariu nė žodžio.
 Ar galiu su tavim pasikalbėti? Prašau,  vėl paklausia jis.
Suprantu, šalia?
kai Hardinas kad neturėčiau,
Linkteliu, irtačiau nuo kada
jis apsivijęs manoelgiuosi deramai,
riešą pirštais iš-
siveda lauk.
Trisdešimtas skyrius
Nusivedęs prie stalelio, Hardinas paleidžia mano riešą ir pastumia
man kėdę.JisImu
liepsnoja. pirštais trinti
prisitraukia kitą odą,
kėdę kuri nuo jo priešais
ir atsisėda prisilietimo,
mane.regis,
Yra
taip arti, kad mūsų kelius skiria milimetrai.
 Hardinai, ką tokio dar galėtum man pasakyti?  paklausiu
kuo atšiauriau.
Giliai atsidusęs, jis nusiima kepuraitę ir padeda ją ant stalelio.
Stebiu į garbanas panyrančius jo pirštus, o jis pažvelgia man į akis.
 Aš atsiprašau,  taria taip jausmingai, ir aš neiškentusi nusuku
akis į atokiau žaliuojantį didžiulį medį. Jis palinksta artyn.  Ar
girdėjai, ką sakiau?  klausia.
 Taip, girdėjau,  atrėžiu ir perskrodžiu jį akimis.
Jei Hardinas tikisi, kad menkas atsiprašymas nuplaus visas
tas bjaurastis, kurias iš jo girdžiu kone kasdien, tuomet jis dar di-
desnis pamišėlis, nei maniau.
 Su tavimi taip suknistai sudėtinga,  sako jis ir atsilošia kėdėje.
Butelis, kurį nusviedžiau tolyn į kiemą, vėl jo rankoje, ir jis
gurkšteli. Kaip apskritai jis vis dar sąmoningas?
 Su manimi sudėtinga? Tu tikriausiai juokauji! Hardinai, ko tu
iš manęs tikiesi? Tu man visuomet žiaurus, toks žiaurus,  tariu ir
prikandu apatinę lūpą.
Daugiau jo akivaizdoje neašarosiu. Nojus nekart nėra manęs

pravirkdęs. Per tuos metus buvome keletą kartų susikivirčiję,
tačiau jis manęs niekada nenuliūdino iki ašarų.
 Aš netyčia,  sako jis žemu tonu, kuris, regis, susilieja su

nakties oru.
 Taip elgiesi tyčia ir pats tai puikiai supranti. Kiekvienas
tavo žodis  apgalvotas. Dar niekuomet gyvenime niekas nėra su
manimi šitaip bjauriai elgęsis.
Sukandu lūpą dar stipriau. Gerklėje kyla gumulas. Jei pra-
virksiu, jis laimės. Jis to trokšta.
 Tuomet kodėl tu vis grįžti? Kodėl paprasčiausiai nepasiduodi?
 Jei aš... Nežinau. Tačiau gali būti tikras, kad po šio vakaro
manęs nebepamatysi. Atsisakysiu literatūros paskaitos ir perkelsiu
ją į kitą semestrą.
Iki šiol neketinau nieko panašaus imtis, tačiau tai būtų teisin
gausias sprendimas.
 Prašau, nereikia, nedaryk to.
 Nejau tau rūpi? Juk tu nenori per prievartą sėdėti prie tokios
apgailėtinos būtybės kaip aš, tiesa?
Viduje virte verdu. Jei tik mokėčiau jį įskaudinti taip, kaip jis
nuolatos skaudina mane, nesudvejočiau.
 Nenorėjau to pasakyti... Tai aš esu apgailėtinas.
Pažvelgiu tiesiai jam į akis.
 Na, dėl to su tavimi nesiginčysiu.
Jis vėl gurkšteli, o man ištiesus ranką į butelį, atsitraukia.
 Vadinasi, tik tau vienam galima nusitašyti?  paklausiu, ir jis
ironiškai šypteli.
Terasos žibinto šviesai atsispindint jo antakio auskaro metale,
jis ištiesia man butelį.
 Maniau, kad vėl jį kur nors sviesi.
Užuot kėlusi jį prie lūpų, taip ir turėčiau pasielgti. Šiltas gė-
rimas primena spirite išmirkytą sudegusį saldymedį. Paspringstu
ir Hardinas nusijuokia.
 Taigi ar dažnai vis dėlto išgeri? Anksčiau tvirtinai alkoholio
nevartojantis,  tariu.
Sulaukusi jo atsakymo, privalau vėl ant jo supykti.
 Iki šiandien negėriau apie pusmetį,  nuleidžia žvilgsnį, tarsi

gėdytųsi.
 Mano nuomone, apskritai neturėtum gerti. Alkoholis pa-
verčia tave dar bjauresniu negu esi.
Jo akys įbestos į žemę, o veidas rimtas.
 Manai, esu blogas žmogus?
Nejaugi jis toks girtas, kad manytų priešingai?
 Taip.
 Aš toks nesu. Na, gal tu ir teisi. Norėčiau, kad tu...  pradeda
jis, tačiau staiga nutyla ir ištiesęs nugarą atsilošia kėdėje.
 Nori, kad aš k ą ?  privalau išgirsti, ką jis ketino sakyti.
Atiduodu jam butelį, ir jis pastato jį ant stalelio. Į alkoholį ne-
noriu net žiūrėti. Vieno gurkšnio pakako, turint galvoje, kokius
netikusius sprendimus priimu šalia Hardino.
 Nieko,  akivaizdžiai sumeluoja jis.
Kodėl aš apskritai čia? Nojus laukia manęs kambaryje, o aš čia
švaistau laiką su Hardinu.
 Man jau metas,  tariu stodamasi ir sukdama link durų.
 Neišeik,  prašo jis švelniu balsu.
Maldaujantis jo tonas sustingdo mano pėdas vietoje. Atsi-
gręžusi išvystu Hardiną arčiau nei per pusmetrį.
 Kodėl turėčiau pasilikti? Ar tau į galvą šovė daugiau įžeidimų,
kuriuos ketini sviesti man į veidą?  surinku ir nusigręžiu.
Jis pirštais sugriebia mano ranką ir timpteli artyn.
 Neatsuk man nugaros!  surinka jis dar garsiau už mane.
 Nugarą tau atsukti turėjau senų seniausiai!  išrėkiu ir stumiu
jį tolyn.  Pati nesuprantu, ką čia veikiu! Atsibeldžiau tą pačią aki-
mirką, kai Lendonas man paskambino! Palikau savo vaikiną, kuris,
kaip pats sakei, yra vienintelis, galintis mane pakęsti, tam, kad
būčiau su tavimi!dėl
Esu apgailėtina Žinai ką? Tu
to, kad čia teisus, Hardinai,
važiavau, aš esu apgailėtina.
esu apgailėtina, kad ap-
skritai mėginau...
Žodžius pertraukia prie mano lūpų prispaustos jo lūpos.
Mėginu jį atstumti ir priversti liautis, tačiau jis nepasiduoda.
Kiekviena kūno ląstele trokštu atsakyti į jo bučinį, tačiau susi-

laikau. Tvirtoms jo rankoms spaudžiant mane glėbyje, traukiant
arčiau, pajuntu mano lūpų užtvarą besistengiantį pralaužti jo
liežuvį. Bergždžiai stengiuosi išsivaduoti  jis už mane stipresnis.
 Tesa, pabučiuok mane,  šnabžda jis man į lūpas.
Papurtau galvą, ir jis iš susierzinimo suurzgia.
 Prašau, pabučiuok mane. Man reikia tavęs.
Jo žodžiai mane nuginkluoja. Šis nepadorus, įkaušęs, siau-
bingas vaikinas ką tik pasakė, kad jam manęs reikia, ir kažkokiu
būdu tie žodžiai mano ausyse pavirto poezija. Hardinas man  tarsi
narkotikas: kaskart paragavusi vos trupinėlį, trokštu vis daugiau.
Jis užvaldo mano mintis, įsiveržia į sapnus.
Vos tik praveriu lūpas, jis įsisiurbia, tačiau šįkart nebesi-
priešinu. Nepajėgiu. Suprantu, kad šitaip savo problemų ne tik ne
išspręsiu, bet ir išsikasiu dar gilesnę duobę, tačiau šią akimirką visa
tai netenka reikšmės. Svarbūs tik jo žodžiai ir kaip jis juos tarė:
„Man tavęs reikia.“
Ar gali taip būti, kad Hardinui manęs reikia taip pat, kaip be-
viltiškai jo trokštu aš? Abejoju, tačiau dabar tenoriu apsimesti, kad
taip ir yra. Delnu jis paliečia mano skruostą, o liežuviu perbraukia
apatinę lūpą. Aš virpteliu, ir jis nusišypso. Jo auskaras lūpoje kutena
mano lūpų kamputį. Išgirdusi šnarėjimą, atsitraukiu. Jis leidžia
man nutraukti bučinį, tačiau viena ranka vis dar stipriai laiko pri-
spaudęs prie savęs. Žvilgteliu į užpakalines namo duris mintyse
melsdamasi, kad Lendonas netapo tragiško mano sprendimo liu-
dininku. Dėkui Dievui, jo nematyti.
 Hardinai, man tikrai reikia eiti. Negalime toliau šito tęsti. Tai
ne į naudą nė vienam iš mūsų,  tariu jam ir nuleidžiu akis.
 Žinoma, kad galime,  paprieštarauja jis ir kilsteli mano
smakrą,
 Ne,kad savo žaliomis
negalime. akimis
Tu manęs pagautų
negali žvilgsnį.
pakęsti, o man jau nusibodo
būti tavo bokso kriauše. Tu jauki man protą. Vieną akimirką aiškini,
kaip manęs nekenti, arba žemini mane po intymiausio mano iš-
gyvenimo...  Jis žiojasi mane pertraukti, tačiau pirštu paliečiu
rausvas jo lūpas ir tęsiu:  O jau kitą akimirką mane bučiuoji ir

sakai, kad esu tau reikalinga. Nepatinku sau tokia, kokia tampu
greta tavęs. Nekenčiu to jausmo, kurį sukelia tavo įžeidinėjimai.
 Kokia tampi greta manęs?  klausia jis, žaliomis akimis tyri-
nėdamas mano veidą ir laukdamas atsakymo.
 Tokia, kokia nenoriu būti, tokia, kuri išduoda savo vaikiną ir
nuolatos ašaroja,  paaiškinu.
 Žinai, kas, manau, esi su manimi?  klausia jis, pirštu ves-
damas mano žandikaulio liniją. Stengiuosi neprarasti budrumo.
 Kas?
 Esi savimi. Manau, čia stovi tikroji tu, tik pati to nesupranti,
mat pernelyg jaudiniesi, ką apie tave pagalvos kiti.
Nė nežinau, ką apie tai manyti, tačiau jis atrodo toks nuo-
širdus, taip tvirtai įsitikinęs savo žodžių teisumu, kad akimirką
apie tai mąstau.
 Ir aš žinau, ką padariau po to, kai tave patenkinau.  Paste-
bėjęs surauktus mano antakius pasitaiso:  Atleisk... Po mūsų išgy-
venimo. Žinau, pasielgiau niekingai. Jaučiausi siaubingai, kai pa-
likai automobilį.
 Abejoju,  atkertu prisiminusi, kaip ilgai tą vakarą raudojau.
 Tai tiesa, prisiekiu. Žinau, kad laikai mane niekšu... Tačiau tu
verti mane...  jis staiga nutyla.  Nesvarbu.
Kodėl jis niekaip nepabaigia minties?
- Hardinai, pabaik, ką pradėjai sakyti, arba aš tuojau pat va-
žiuoju namo,  nuoširdžiai pagrasinu.
Jo akys žvelgiant į mane žiba, lūpos prasiveria iš lėto, tarsi
kiekvienas žodis būtų prisodrintas tiesos ar melo, ir aš sulaikiusi
kvapą laukiu jo atsakymo.
 Tu... Tu verti mane trokšti būti geru... Tau... Tesa, noriu būti
tau geras.
Trisdešimt pirmas skyrius
Mėginu nuo jo atsitraukti, tačiau jis stipresnis. Veikiausiai klaidin-

gai išgirdau jo žodžius. Jausmams imant viršų, nusigręžiu ir įsi-
stebeiliju į tamsą, mėgindama suprasti, kas sukasi jo galvoje. Har
dinas nori būti man geresnis? Kuria prasme? Juk jis nenorėjo to
pasakyti... O gal?
Pažvelgiu į jį miglos aptrauktomis akimis.
 Ką pasakei?
Jo žvilgsnis nuoširdus ir... Atviras? Viltingas? Koks?
- Girdėjai mane.
 Ne. Esu tikra, kad neteisingai tave supratau.
 Viską supratai teisingai. Verti mane jausti... Kažką nepa-
žįstamo. Tesa, aš nežinau, ką daryti su tokiais jausmais, todėl grie-
biuosi to, ką puikiai moku,  jis nutyla ir atsidūsta.  Tampu stor-
žieviu.
Mane vėl užlieja euforija.
 Hardinai, iš to nieko neišeitų, mudu pernelyg skirtingi. Pir-
miausia tu su niekuo nesusitikinėji, pameni?
 Ne tokie jau mes skirtingi. Mus vienija pomėgiai, pavyzdžiui,
knygos,  jam kalbant vis dar sklinda alkoholio kvapas.
Net stovėdama čia, priešais jį, nepajėgiu priimti minties, kad
Hardinas mėgina įtikinti mane likti su juo.
 Žinau,
Tu su niekuo
bet juk nesusitikinėji,
galėtume... būti primenu
draugai?jam darsyk.
Na, štai. Grįžome ten, kur pradėjome.
 Jei teisingai pamenu, sakei, kad negalime būti draugai? Ne-

ketinu su tavimi bičiuliautis, nes puikiai žinau, ką iš tiesų turi
galvoje. Sieki visų vaikino privilegijų, tačiau įsipareigoti neketini.
Svirduliuodamas jis palinksta virš stalelio ir paleidžia mane.
 Kas čia blogo? Kodėl privalai viskam prilipdyti pavadinimus?
Man palengvėja, kad tarp mūsų atsivėrė erdvė ir oras nebe
dvokia škotišku viskiu.
 Todėl, Hardinai, kad pastaruoju metu galbūt ir nepajėgiau
valdytis, tačiau vis dar gerbiu save. Nebūsiu tavo žaisliukas, ypač
kai elgiesi su manimi tarsi su šiukšle,  atrėžiu ir iškeliu rankas
aukštyn.  Be to, Hardinai, aš jau užimta.
 Ir vis dėlto pažvelk, kur esi dabar.  Hardino veidą perkreipia
šelmiškas šypsnis, o skruostuose pasirodo piktdžiugiškos duo-
butės.
 Aš jį myliu, o jis myli mane,  išberiu nesusimąsčiusi ir
stebiu, kaip pasikeičia Hardino veidas. Paleidęs mane, jis klupteli,
užkliuvęs už kėdės.
 Nesakyk man šito,  burbteli jis paskubomis.
Man beveik iš galvos išgaravo, koks iš tiesų jis įkaušęs.
 Visus šiuos dalykus man sakai tik todėl, kad esi girtas. Rytoj
vėl imsi manęs nekęsti.
 Nejaučiu tau neapykantos,  atsako jis ir žengia ant vejos.
Trokštu, kad negalėtų manęs šitaip kontroliuoti. Norėčiau ap-
sigręžti ir išeiti, užuot pasilikusi ir išgirdusi jį sakant:
 Jei pažvelgusi man tiesiai į akis pasakysi norinti, kad pa-
likčiau tave ramybėje ir niekada nebetarčiau nė žodžio, paklusiu.
Prisiekiu, nuo šios akimirkos prie tavęs nė neprisiartinsiu. Tik tark
žodį.
Jis atsigręžia ir žengia artyn.
 Pasakyk man, Tesa. Pasakyk, kad daugiau niekada nenori

manęs matyti.  Jis mane paliečia ir, delnams nuslydus mano ran-
komis, oda akimirksniu pašiurpsta.  Pasakyk, kad daugiau niekada
nenori pajusti mano prisilietimo,  šnabžda jis, smiliumi vedžio-
damas mano raktikaulį, keliaudamas kaklu aukštyn ir žemyn. Jo
lupoms prisiartinus vos per keletą centimetrų nuo manųjų, pajuntu

spartėjantį jo alsavimą.  Pasakyk, kad daugiau niekada nebenori
manęs pabučiuoti,  taria jis, ir karštame jo alsavime užuodžiu
viskį.  Pasakyk man, Teresa,  burkuoja jis, ir man linksta keliai.
 Hardinai,  sušnabždu aš.
 Tesa, tu negali man atsispirti lygiai taip pat, kaip aš nepajėgiu
atsispirti tau,  jo lūpos dabar dar arčiau, kone liečia manąsias.
 Pasilik šiąnakt su manimi,  prašo jis, ir imu paklusti kiek-
vienam jo žodžiui.
Prie durų kažkas krusteli, ir aš atšoku nuo Hardino. Lange iš-
vystu sąmyšio perkreiptą Lendono veidą, bet netrukus jis dingsta
viduje.
Akimirksniu grįžtu į tikrovę.
 Man reikia eiti,  tariu, o Hardinas panosėje nusikeikia.
 Prašau, prašau tavęs pasilikti. Nepalik manęs šiąnakt, o jei
ryte nuspręsi, kad daugiau nebenori manęs matyti... Taip ir pa-
sakyk. Meldžiu tavęs. Juk žinai, kad nesu pratęs keliaklupsčiauti,
Teresa.
Linkteliu, nespėjusi savęs sulaikyti.
 O ką pasakysiu Nojui? Jis manęs laukia, o aš atvažiavau jo
automobiliu.
Galvoje netelpa, kad iš tiesų svarstau galimybę pasilikti.
- Pasakyk jam, kad buvai priversta pasilikti, nes... Nežinau.
Nieko jam neaiškink. Ką tokio baisaus jis padarys?
Virpteliu. Jis išpliurps mano mamai. Be menkiausios abejonės.
Mane užlieja susierzinimas. Neturėčiau jaudintis, kad mano vai-
kinas įskųs mane mamai, net jei iškrėsiu ką nors blogo.
 Jis veikiausiai jau miega,  taria Hardinas.
 Ne, jis neturi kuo grįžti į savo viešbutį.
 Viešbutį? Luktelėk, jis nenakvoja su tavimi?

 Ne, jis išsinuomojo viešbučio kambarį netoliese.
 Ir tu ten nakvoji su juo?
 Ne, ten nakvoja jis,  susidroviu,  o aš nakvoju savo kam-
baryje.
 Ar jam apskritai patin ka merginos ?  klausia Hardinas, pa-

raudusioms akims žibant iš pasitenkinimo.
Išpučiu akis.
 Žinoma, kad taip!
 Atleisk man, bet kažkas čia ne taip. Jei būtum mano mergina,
rankų nepajėgčiau nuo tavęs atitraukti. Tenkinčiau tave, men-
kiausiai progai pasitaikius.
Man žandikaulis atvimpa. Nepadorūs Hardino žodžiai veikia
mane nesuprantamai. Paraustu ir nusigręžiu.
 Eime vidun,  išgirstu jį sakant.  Medžiai siūbuoja į visas
puses. Man regis, tai ženklas, kad padauginau išgerti.
 Ketini nakvoti čia?  buvau tikra, kad jis mėgins grįžti į savo
brolijos namus.
 Taip, tu taip pat. Eime.
Jis čiumpa mano ranką, ir drauge nužingsniuojame prie durų.
Privalau surasti Lendoną ir pamėginti paaiškinti, ką jis matė
kieme. Kadangi pati dorai nesuvokiu, kas vyksta, nė nežinau, kaip
paaiškinsiu jam, tačiau kokiu nors būdu privalau priversti jį su-
prasti. Virtuvėje pastebiu, kad netvarka jau beveik iškuopta.
 Rytoj baigsi viską čia sutvarkyti,  tariu jam, o Hardinas
linkteli.
 Būtinai,  pažada jis.
Dar vienas pažadas, kurį, viliuosi, jis tesės.
Paėmęs už rankos, Hardinas nusiveda mane plačiais laiptais į
viršų. Meldžiuosi, kad tik koridoriuje nesusidurtume su Lendonu,
ir man gerokai palengvėja, kai taip nenutinka.
Hardinas praveria duris į tamsoje skendintį kambarį ir švelniai
timpteli mane vidun.
Trisdešimt antras skyrius
Akys apsipranta tamsoje, pro švieslangį skverbiantis tik silpnu-

čiam mėnesienos ruoželiui.
 Hardinai?  sušnabždu.
Išgirstu jį nusikeikiant už kažko užkliuvus ir vos pajėgiu susi-
laikyti nenusijuokusi.
 Aš čia,  atsako jis ir įžiebia stalinį šviestuvą.
Apsidairau erdviame, viešbutį primenančiame kambaryje. Prie
tolimosios sienos stovi didžiulė lova su baldakimu, užtiesta tamsia
antklode ir apkrauta mažiausiai dvidešimčia pagalvių. Ant ma-
syvaus vyšnios medžio stalo stovinčio kompiuterio ekranas vei-
kiausiai didesnis už mano televizorių bendrabutyje. Prie švies
langio įtaisytas suolelis, o kitus kambario langus dengia storos
tamsiai mėlynos užuolaidos, neleidžiančios prasiskverbti mėnulio
šviesai.
 Čia  mano... Kambarys,  taria jis, delnu trindamas sprandą.
Atrodo kone susigėdęs.
 Turi čia savo kambarį?  paklausiu, nors, žinoma, kad taip.
Čia jo tėvo namai, ir akivaizdu, kad Lendonas taip pat čia
gyvena. Jis minėjo, kad Hardinas niekuomet čia neužsuka, galbūt
todėl kambarys taip primena muziejų, kuriame eksponatai ran-
komis neliečiami.
Prisėdęs
Taip... Aš
antčialovos
dar niekuomet
kojūgalyje nenakvojau... Iki šio vakaro.
stovinčios skrynios, jis atsiriša
batus. Nusiavęs kojines, paslepia jas batuose. Širdis nevalingai
džiūgauja, kad su manimi Hardinas kažką patirs pirmą kartą.
 Hm. Kodėl gi?  pasinaudoju jo alkoholio apnuogintu

atvirumu.
 Nes nenoriu. Nekenčiu šitų namų,  tyliai atsako jis, segda
masis juodas kelnes ir tempdamas jas žemyn.
 Ką tu darai?
 Nusirengiu.  Meta akivaizdų faktą.
 Norėjau pasakyti, kodėl?
Dalis manęs trokšta vėl pajusti jo prisilietimą, tačiau viliuosi jį
nesitikint, kad su juo permiegosiu.
 Na, neketinau miegoti su siaurais džinsais ir kareiviškais
batais,  sukikena jis.
Delnu nusibraukia plaukus nuo kaktos, ir šie atsistoja piestu.
Kad ir ką darytų, nuo kiekvieno jo judesio mano kūnas virpa.
 Ak.
Jam nusivilkus marškinėlius, nepajėgiu atplėšti akių. Tatui-
ruočių išmargintas pilvas nepriekaištingas. Jis švysteli man savo
marškinėlius, tačiau nesistengiu jų sugauti ir jie nukrinta ant
grindų. Kilsteliu antakį, o jis nusišypso.
 Gali juos apsivilkti. Įtariu, nenori miegoti vienais apatiniais.
Nors, žinoma, neprieštarausiu, jei nuspręsi priešingai,  mirkteli
jis, ir aš sukikenu.
Kodėl aš kikenu? Negaliu miegoti su jo marškinėliais. Jausiuos
pernelyg apsinuoginusi.
Jis nužvelgia mano drabužius. Šį vakarą dar neišgirdau nė vieno
įžeidaus komentaro apie ilgą sijoną ar laisvai krintančią mėlyną
palaidinukę, todėl viliuosi, kad dabar jis nepradės.
 Puiku. Daryk, kaip išmanai. Jei tau patinka jaustis nepa-
togiai, pirmyn.
Prisiartinęs prie lovos vienomis trumpikėmis, jis ima svaidyti
dekoratyvines pagalvėles
Prieinu ir atveriu ant grindų.
skrynią  ši, kaip ir tikėjausi, tuščia.
 Ne, nemėtyk jų ant grindų. Tam skirta ši skrynia,  aiškinu,
tačiau jis tik nusijuokia ir sviedžia dar vieną pagalvę žemėn.
Dūsaudama surenku pagalvėles ir sugrūdu į skrynią. Jis vėl

šypteli, nutraukia antklodę ir dribteli į lovą. Sunėręs pirštus sau
virš galvos ir sukryžiavęs pėdas, man nusišypso. Dėl tokios pozos
ant jo šonkaulių ištatuiruoti žodžiai išsitempia. Ilgas laibas jo
kūnas atrodo nuostabiai.
 Juk neketini skųstis, kad teks dalintis lova su manimi, tiesa? 
paklausia jis.
Imu vartyti akis. Tiesą sakant, nė neketinau to daryti. Žinau,
kad tai neteisinga, tačiau dar nieko gyvenime taip netroškau, kaip
miegoti vienoje lovoje su Hardinu.
 Ne, ši lova  užtektinai didelė mums abiem,  atsakau ir nu-
sišypsau.
Nežinau, ar lovoje gulintis pusnuogis Hardinas, ar jo šypsena
pataiso man nuotaiką.
 Na, štai, pagaliau pasirodė mano mylimoji Tesa,  erzina jis.
Mano širdis nuo jo žodžių akimirkai sustoja. Žinau, kad jis
neturi ir niekuomet iš tiesų neturės to galvoje, tačiau iš jo lūpų tai
skamba taip maloniai.
Įsiropščiu į lovą ir įsitaisau kuo toliau nuo Hardino. Dar šiek
tiek, ir veikiausiai nusirisčiau ant grindų. Išgirstu jo kikenimą ir
pavirstu ant šono.
 Kas tokio juokingo?  klausiu žvelgdama į jį.
 Nieko,  sumeluoja jis ir prikanda auskarą lūpoje, kad su-
laikytų juoką. Man patinka šis žaismingas Hardinas  jo juokas už-
krečiamas.
 Pasakyk!  susiraukiu ir patempiu apatinę lūpą.
Jo akys nuslysta link mano burnos, ir pastebiu jį liežuviu ap-
vedant lūpas, o tada vėl įsikandant auskarą.
 Tu dar niekada nesi miegojusi vienoje lovoje su vaikinu,
tiesa?  klausia
 Ne, jis, pavirsdamas
 pratariu, ant šonoišsišiepia.
ir jis dar plačiau link manęs.
Mus skiria vos
pusė metro. Pati nespėjusi susivokti, ištiesiu ranką ir baksteliu į
nedidelę duobutę jo skruoste. Jis perveria mane nuostabos kupinu
žvilgsniu. Imu traukti ranką, tačiau jis ją sugriebia ir grąžinęs ant

skruosto lėtai glosto jį mano delnu.
 Nesuprantu, kaip iki šiol su tavimi niekas nėra permie-
gojęs. Tikriausiai tavo planavimas padeda nuvaikyti šalin norin-
čiuosius,  kalba jis.
 Man niekada nereikėjo gintis gerbėjų,  prisipažįstu.
Vaikinai gimnazijoje rodė man dėmesį, tačiau nė vienas iš jų
nemėgino pasiguldyti į lovą. Visi jie žinojo, kad susitikinėju su
Nojumi. Mus mėgo ir kiekvienais metais išrinkdavo populiariausia
mokyklos pora.
 Arba tu man meluoji, arba lankei aklųjų vidurinę mokyklą.
Mane sujaudini vien savo lūpomis.
Tai išgirdusi aikteliu, o jis tik nusijuokia. Suėmęs mano delną,
jis nuveda pirštus savo drėgnomis lūpomis. Jaučiu karštą jo al-
savimą. Netikėtai krimsteli mano smiliaus galiuką, ir man pilve
kažkas persiverčia. Nuleidžia mano delną sau ant kaklo, mano
pirštų galiukais vesdamas ištatuiruotos gebenės šaką. Įdėmiai
mane stebi, tačiau nestabdo.
 Tau patinka tai, kaip su tavimi kalbu, tiesa?  jo veido išraiška
niūri, tačiau nepaprastai patraukli. Sulaikau kvapą, o jis vėl nusi-
šypso.  Tavo skruostai nuraudo, o kvėpavimas pasikeitė. Atsakyk
man, Tesa, pasinaudok tomis prisirpusiomis lūpomis,  kalba jis,
o aš sukikenu. Nežinau, ką daugiau daryti. Niekuomet neprisipa
žinsiu, kad jo žodžiai mano viduje įžiebia kažką nevaldomo.
Paleidęs delną, jis pirštais apsiveja mano riešą ir prisitraukia
artyn. Man karšta, labai karšta. Privalau atvėsti, kitaip netrukus
imsiu prakaituoti.
 Ar galėtum įjungti oro kondicionierių?  Jis suraukia an-
takius.  Prašau.
Atsidusęs išlipa iš lovos.

 Jei tau karšta, kodėl nenusimeti tų sunkių drabužių? Tas si-
jonas, atrodo, kelia niežulį.
Laukiau, kol ims šaipytis iš mano aprangos, tačiau perma-
nydama tikruosius jo ketinimus tik šypteliu.
 Tesa, turėtum dėvėti drabužius pagal savo figūrą. Po šitais

paslepi visus savo išlinkimus. Jei nebūčiau matęs tavęs vien su lie-
menėle ir kelnaitėmis, nebūčiau nė numanęs, kokios patrauklios
iš tiesų yra tavo kūno formos. Tas sijonas man primena bulvių
maišą.
Nusijuokiu, nors jam kažkokiu būdu pavyksta mane įžeisti ir
tuo pat metu pagirti.
 Kokius, tavo nuomone, drabužius turėčiau vilkėti? Perre-
gimus ir mažai ką pridengiančius?
 Ne, nors, žinoma, neatsisakyčiau to pamatyti, tačiau ne. P ri-
sidengti galėtum ir vilkėdama savo dydžio drabužius. Ta palaidinė
paslepia tavo krūtinę, o jos drovėtis tau tikrai nederėtų.
 Tu  tikras nepraustaburnis,  subaru, ir jis nusišypso.
Grįžęs į lovą, pusnuogis prisiglaudžia prie manęs. Man vis dar
karšta, tačiau keisti Hardino komplimentai suteikė dar nepatirto
pasitikėjimo savimi. Išsiropščiu iš lovos.
 Kur susiruošei?  burbteli jis nerimastingai.
 Persirengti,  atsakau ir nužingsniuoju prie jo marškinėlių,
tįsančių ant grindų.  Dabar nusisuk ir nemėgink žiūrėti,  įremiu
rankas į klubus.
 Ne.
 Kaip tai ne?  kaip jis drįsta sakyti man „ne“?
- Nenusisuksiu. Noriu tave stebėti.
 Na, tiek to,  nusišypsau, papurtau galvą ir išjungiu šviesą.
Hardinas suinkščia, o aš, segdamasi sijoną, nusišypsau sau.
Kitam šviestuvui įsižiebus, sijonas jau guli ant grindų.
 Hardinai!  paskubomis prisidengiu sijonu.
Pasirėmęs alkūnėmis, Hardinas stebi mane ir nesidrovėdamas
žvilgsniu bėgioja po mano kūną. Jau yra matęs mane dar labiau
apsinuoginusią ir puikiai žinau, kad manęs jis nesiklausys, todėl

giliai įkvepiu ir nusimetu palaidinę. Prisipažinsiu, šis mūsų žai-
dimas man patinka. Giliai širdyje suprantu norinti, kad jis į mane
žiūrėtų, kad manęs geistų. Vilkiu paprasčiausią baltą liemenėlę ir
baltas kelnaites  nieko ypatingo ar prabangaus,  tačiau Hardino
veido išraiška priverčia mane jaustis patrauklią. Užsitempiu jo

marškinėlius. Jie kvepia taip viliojančiai, kaip Hardinas.
- Eikš čia, - sušnabžda jis iš savo vietos.
Tildydama sąžinę, skatinančią mane bėgti nuo jo kuo toliau,
žengiu link lovos.
Trisdešimt trečias skyrius
Man artinantis, Hardinas nenuleidžia liepsnojančių akių. Pasi-
remdama
ir, nugara keliu, užsilipu
atsišliejęs ant lovos.
į galvūgalio Tuo ištiesia
lentą, pat metu Hardinas
man pakyla
ranką. Vos tik
tiesteliu smulkutį savo delną jam, Hardinas čiumpa mano ranką ir
timpteli mane sau ant kelių. Apsižergus jį, keliai priglunda jam prie
šonų. Jau esu tai su juo dariusi, tačiau tąkart vilkėjau daugiau dra-
bužių. Atsiklaupiu, mėgindama išvengti prisilietimo, tačiau Hardi
nui tai netinka. Švelniai delnais suėmęs mane už šonų, jis lėtai pa-
sisodina mane ant kelių. Ties šonais susigarankščiavę marškinėliai
apnuogina mano šlaunis  džiaugiuosi, kad šįryt nusiskutau kojas.
Kūnams susilietus, mano pilve ima plazdenti drugeliai. Žinau, ši
laimė ilgai netruks, ir tarsi pelenė laukiu, kol laikrodis, išmušęs
vidurnaktį, nutrauks malonų mano vakarą.
 Kur kas geriau,  taria jis ir kreivai šypteli.
Žinau, kad jis man toks malonus  na, koks malonus gali būti
jis - tik todėl, kad yra apsvaigęs nuo viskio, tačiau šią akimirką
man to pakanka. Jei tai iš tiesų yra paskutinės mano akim irkos su
juo, tuom et būtent šitaip noriu jas praleisti. Nesiliauju sau to kar-
tojusi. Šiąnakt nenoriu savęs varžyti, nes rytui išaušus ketinu jam
paliepti prie manęs nebesiartinti, ir jis paklus. Taip bus geriausia,
be to, esu tikra, kad išsiblaivęs pats ims manęs vengti. Galų gale,
Hardinas mane
Šitai taip pat svaiginasau
nesiliauju lygiai taip pat, kaip jį apsvaigino viskis.
kartojusi.
Hardino žvilgsnio skrodžiama imu nerimauti. Ką turėčiau

daryti toliau? Nenutuokiu, kokios mintys sukasi jo galvoje, o
ėmusis veiksmų pirmoji apsikvailinti nenoriu.
Jis pastebi veide atsispindinčią sumaištį mano galvoje.
 Kas atsitiko?  paklausia, glostydamas man skruostą.
Stebėtinai švelnus jo prisilietimas priverčia mane nevalingai
užmerkti akis.
 Nieko... Aš tik nežinau, ką daryti,  prisipažįstu ir nuleidžiu
akis.
 Tesa, daryk bet ką, kas tau šauna į galvą. Nesistenk visko ap-
galvoti.
Išsitiesiu ir, šiek tiek atsitraukusi nuo nuogo jo kūno, kils-
teliu rankas link jo krūtinės. Pažvelgiu į jį, prašydama leidimo, o
jis linkteli. Man švelniai prispaudus rankas prie nuogos odos, jis
užsimerkia. Pirštais vedžioju paukščius ant jo krūtinės ir nudžiū-
vusio medžio šakas ant pilvo. Pastebiu jo blakstienas virptelint, kai
pirštų galiukais perbėgu šonkauliais. Jo veidas atrodo toks ramus,
tačiau krūtinė kilojasi gerokai sparčiau nei prieš keletą akimirkų.
Nepajėgdama susivaldyti, smiliumi švelniai perbėgu jo apatinių
juosmens linija. Jis staigiai atsimerkia ir atrodo sunerimęs. Har
dinas sunerimęs?
 Ar galiu... Na... Tave paliesti?  paklausiu vildamasi, kad jis
supras mano mintį ir nevers manęs aiškinti.
Jaučiuosi taip, tarsi mano kūnas man nebepriklausytų. Kas
šioji mergina, apsižergusi panką, prašanti jį paliesti... Ten? Pri-
simenu anksčiau girdėtus Hardino žodžius apie tai, kad greta jo
tampu savimi. Galbūt jis teisus. Man patinka tai, kaip šią akimirką
jaučiuosi. Dievinu tas į šalis lakstančias žiežirbas, kai mudu suar-
tėjame.
 Prašau,  linkteli jis.

Taigi mano delnas slenka žemyn. Nemėgindama užkišti jo už
apatinių, lėtai siekiu iškilumo po jais. Mano pirštams jį palietus,
Hardinas aistringai įkvepia. Nesu tikra, kaip tai daryti, todėl tik
pirštais bėgioju aukštyn žemyn. Pernelyg jaudinuosi, kad pa-

žvelgčiau į jį, todėl neatitraukiu akių nuo didėjančio kauburėlio.
 Ar nori, kad pamokyčiau, kaip tai daryti?  paklausia tyliu
virpančiu balsu  įprastas Hardino pasipūtimas virto kažkuo pa-
slaptingu.
Linkteliu, leisdama jam paimti mano delną ir grąžinti ant jo
apatinių. Iš mano pirštų suformavęs kaušelį, jis apglėbia visą savo
ilgį. Kai jis pro burną įtraukia dar vieną oro gurkšnį, atsargiai pa-
žvelgiu į jį. Hardinas paleidžia mano delną, leisdamas man vado-
vauti.
 Po velnių, Tesa, nedaryk taip,  suurzgia jis. Sutrikusi su-
stingstu ir jau ketinu atitraukti savo delną, bet jis prideda:  Ne, ne,
ne tai. Šitai tęsk. Norėjau pasakyti, nežiūrėk taip į mane.
 Nežiūrėti kaip?
 Tokiomis nekaltomis akimis. Tas žvilgsnis verčia mane trokšti
daryti tau galybę nepadorių dalykų.
Kaip noriu kristi ant lovos ir leisti jam daryti viską, ką tik jis
pageidauja. Noriu priklausyti jam. Noriu, kad bent akimirkai jis
išlaisvintų mane nuo to, kas kartais verčia visko bijoti. Šypteliu
jam, o mano pirštai vėl ima judėti. Norėčiau timptelėti jo trum-
pikes žemyn, tačiau nedrįstu. Iš jo lūpų išsprūdus aimanai, spus-
teliu jį tvirčiau  trokštu dar kartą tai išgirsti. Nesu tikra, ar tu-
rėčiau judėti greičiau, todėl masažuoju jį lėtai ir tvirtai. Jam, regis,
tai patinka. Palinkstu ir lūpomis įsisiurbiu į šaltą ir drėgną jo kaklo
odą, ir jis dar kartą sudejuoja.
 Velnias, Tesa, kaip gera jausti tavo ranką.
Spusteliu šiek tiek stipriau, ir jis susiraukia.
 Ne taip stipriai, mažute,  taria jis tokiu švelniu balsu, koks
jau niekada nebegalės virsti tuo anksčiau mane įžeidinėjusiu.
 Atleisk,  tariu ir dar kartą pabučiuoju jį į kaklą.
Liežuviu perbraukiu odą jam už ausies, ir jis pašoka. Jo delnas
randa kelią link mano krūtinės ir ima švelniai glamonėti.
 Ar galiu. Nusegti... Liemenėlę?
Jo balsas toks nevalingai gergždžiantis, ir mane stebina tai,

kaip jo kūnas reaguoja į mano prisilietimą. Linkteliu, ir jo akyse
žybteli jaudulys. Virpančiomis rankomis jis keliauja mano nugara
po marškinėliais ir vos ją pasiekęs taip mikliai atsega liemenėlę,
kad akimirką pamąstau, kiek kartų jis yra tai daręs. Stumiu tokias
mintis šalin, o Hardinas nutraukia liemenėlę ir meta ant grindų.
Jo delnai akimirksniu grįžta po marškinėliais ir godžiai sugriebia
mano krūtis. Palinkusi jo pabučiuoti, pajuntu pirštus gnybtelint
spenelius. Balsu atsidūstu jam į lūpas ir delnu vėl apglėbiu jo ap-
atinius.
 Ak, Tesa, priversi mane baigti,  murkia jis.
Jaučiu savo kelnaites drėkstant, nors jis tik glamonėja mano
krūtinę. Atrodo, kad ir pati pasieksiu malonumo aukštumas vien
nuo jo dejonių ir švelnių krūtinės glamonių. Jo kojos po manimi
įsitempia, o bučiniai tampa vis nerangesni. Jo rankos nusvyra
į šonus, o aš, pajutusi trumpikių audiniu sklindant drėgmę, pa-
traukiu savo delną. Dar niekuomet niekam nesu suteikusi tokio
malonumo. Krūtinė užkaista, prisipildydama naujo, keisto jausmo,
kad esu vienu žingsneliu arčiau tapimo moterimi. Spoksodama į
drėgną plotą ant Hardino apatinių, mėgaujuosi sugebėjimu šitaip
jį kontroliuoti. Gera žinoti, kad jo kūnui suteikiau tokį pat ma-
lonumą, kokį jis suteikė manajam.
Atlošęs galvą, Hardinas keliskart giliai įkvepia, o aš lieku sėdėti
ant jo šlaunų, nežinodama, ką daryti toliau. Po kelių akimirkų jis
prasimerkia ir pakėlęs galvą pažvelgia į mane. Jo veidu nuslenka
tingi šypsena, o jis palinksta ir pabučiuoja manę į kaktą.
 Dar niekada nesu patyręs tokio orgazmo,  taria jis, vėl su-
gėdindamas mane.
 Nejau buvo taip blogai?  paklausiu ir imu keltis nuo jo. Jis
mane sulaiko.
 Ką? Ne, buvo taip nuostabu. Paprastai man nepakanka
masažo per apatinius.
Mane perveria pavydas. Nenoriu galvoti apie visas kitas mer-
ginas, kurios yra šitaip pamaloninusios Hardiną. Man nutilus,
jis delnu paliečia mano skruostą, nykščiu glostydamas smilkinį.

Guodžia faktas, kad kitoms reikėjo stengtis labiau nei man, tačiau
aš apskritai nenoriu, kad jos egzistuotų. Nesuprantu, kodėl šitaip
jaučiuosi. Vis dar nežinau, kas vyksta tarp manęs ir Hardino. Mes
niekuomet netapsime pora ir nedarysime nieko daugiau nei šitai,
tačiau dabar tenoriu sugerti akimirką, kurioje esame tik mudu. Į
galvą šovusi mintis prajuokina. Aš nesu viena iš tų žmonių, kurie
gyvena „šia akimirka“.
- Apie ką galvoji? - paklausia jis, tačiau aš tik papurtau galvą.
Nenoriu atskleisti jam pavydžių savo minčių. Tai nesąžininga, ir aš
apskritai nenoriu leistis į tokį pokalbį.
- Nagi, Tesa, pasakyk, - ragina jis.
Darkart papurtau galvą. Netikėtai jis sugriebia mane už klubų
ir ima kutenti. Suspingu iš juoko ir krentu nuo jo ant minkštos
lovos. Jis kutena tol, kol man pristinga oro. Jo juokas užpildo
kambarį - tai pats nuostabiausias garsas, kokį man yra tekę girdėti.
Dar nesu girdėjusi jo šitaip juokiantis, o nuojauta kužda, kad toks
malonumas kliuvo nedaugeliui. Nepaisant nesuskaičiuojamų jo
trūkumų, manau, man nusišypsojo laimė šią akimirką jį išvysti.
- Gerai... Gerai! Pasakysiu! - sucypiu, ir jis liaujasi.
- Teisingas pasirinkimas, - taria jis. Pažvelgęs dar prideda: -
Minutėlę luktelėk. Man reikia pasikeisti apatinius.
Nuraustu.
Trisdešimt ketvirtas skyrius
Hardinas nužingsniuoja iki komodos ir, pravėręs viršutinį stalčių,
ištraukia
jim porąveide
o išraiška mėlynai ir baltai
iškelia languotų apatinių ir su pasibjaurė-
juos aukštyn.
 Ką?  paklausiu parėmusi galvą ranka.
 Jie klaikūs,  taria jis.
Nusijuokiu iš džiaugsmo, kad paslaptis, ar komodoje išties
esama drabužių, pagaliau buvo atskleista. Visus kambaryje
esančius drabužius jam veikiausiai nupirko Lendono mama arba
Hardino tėtis. Gerai pagalvojus, liūdna, kad jie pripildė komodą
drabužių tikėdamiesi, jog jis kada nors užsuks.
 Ne tokie jau jie siaubingi,  raminu jį, o jis tik perverčia akis.
Abejoju, kad kiti apatiniai jam tiks labiau nei įprastos juodos
Hardino trumpikės, tačiau vargu ar yra drabužis, kuris jam iš tiesų
netiktų.
 Ką gi, valkatos neturi teisės skųstis. Tuoj grįšiu,  pasakęs tai
išeina iš kambario vienais sudrėkusiais apatiniais.
O, siaube, kas bus, jei Lendonas jį pamatys? Jausiuos neapsa-
komai pažeminta. Rytoj ryte privalau pasikalbėti su Lendonu ir
viską jam paaiškinti. Tačiau ką aš jam pasakysiu? Viskas buvo ne
taip, kaip atrodė. Mes paprasčiausiai kalbėjomės, tuomet sutikau
pernakvoti, kažkaip likau vienais marškinėliais ir apatinėmis kel-
naitėmis, o galiausiai pam aloninau jį ranka? Skamba košmariškai.
Padedu galvą ant pagalvių krūvos ir įsistebeiliju į lubas.
Svarstau, ar nereikėtų išlipti iš lovos ir patikrinti telefono, tačiau
šios minties atsisakau. Mažiausiai dabar trokštu imti skaityti
Nojaus žinutes. Jis veikiausiai panikuoja, tačiau, atvirai sakant, jei

neišpliurps mamai, dėl jo nesijaudinu taip, kaip derėtų. Negaliu
savęs apgaudinėti  po pirmojo bučinio su Hardinu mano jausmai
Nojui pakito.
Žinau, kad myliu Nojų, visuomet jį mylėjau. Tačiau imu
svarstyti, ar iš tiesų myliu jį kaip savo vaikiną, su kuriuo galėčiau
praleisti visą likusį gyvenimą, ar myliu jį todėl, kad visuomet ga-
lėjau juo pasikliauti. Jis mane nuolatos palaikė, ir teoriškai mudu
esame tobula pora, tačiau negaliu nekreipti dėmesio į jausmus, ku-
riuos pažadina Hardinas. Nieko panašaus anksčiau nesu jutusi.
Ne tik tuomet, kai esame vienas ant kito, bet ir tada, kai vienu
žvilgsniu jis priverčia mano pilve plazdenti drugelius, kai pagaunu
save beviltiškai trokštančią jį pamatyti net tuomet, kai rūkstu iš
pykčio, ir labiausiai, kai jis įsiveržia į mintis net tuomet, kai įtikinu
save jo nekenčianti.
Kad ir kiek mėginčiau tai neigti, Hardinas rado kelią į mano
širdį. Užuot leidusi vakarą su Nojumi, guliu Hardino lovoje. Kaip
tik tą akimirką prasiveria durys, ir akimirksniu minčių srautas nu-
trūksta. Išvydusi Hardiną švariais languotais apatiniais, sukikenu.
Jie šiek tiek per dideli ir gerokai ilgesni už jo trumpikes, tačiau jam
tinka.
 Visai neblogi,  nusišypsau.
Jis kreivai žvilgteli į mane, išjungia šviesą ir įjungia televizorių.
Įsiropštęs į lovą, išsitiesia greta manęs.
 Na, tai ką ketinai man pasakyti?  paklausia jis, o aš susi-
gūžiu. Vyliausi, kad prie to nebegrįš.  Nagi, nesidrovėk, juk ką
tik privertei mane baigti trumpikėse,  pajuokauja ir prisitraukia
mane artyn. Panardinu galvą į pagalves, o jis nusijuokia.
Pakeliu žvilgsnį į Hardiną, o jis užkiša plaukų sruogą man už
ausies ir švelniai
pirmą kartą. Tokspabučiuoja lūpas.kur
bučinys atrodo Taip
kasšvelniai jis mane
intymesnis bučiuoja
nei aistringas
liežuvių mūšis. Atlošęs galvą ant pagalvės, jis perjungia kanalą.
Trokštu jo glėbyje užmigti, tačiau nuojauta kužda, kad Hardinas
nėra iš tų vaikinų, kuriems patinka glaustytis.
Tesa, noriu būti tau geras. Anksčiau jo ištarti žodžiai vis dar
skamba galvoje. Įdomu, ar jis kalbėjo nuoširdžiai, ar dėl to, kad
buvo gerokai įkaušęs.
 Ar tu vis dar girtas?  klausiu padėdama galvą jam ant krū-
tinės.
Jis nė nesukruta, tačiau ir neatstumia.
 Ne, manau, mažytis mūsų kivirčas kieme mane prablaivė, 
atsako jis.
Vienoje rankoje jis laiko nuotolinio valdymo pultą, o kita ne-
patogiai
 Ką kabo ore,tokios
gi, bent tarsi nežinotų,
naudos iš ką
jo su ja daryti.
buvo.
Jis atsigręžia ir pažvelgia į mane.
 Taip, tikriausiai,  pritaria ir galiausiai priglaudžia delną
man prie nugaros.
Gulėti jo glėbyje nenusakomai gera. Nesvarbu, kokių bjau-
rasčių jis man prikalbės rytoj  šios akimirkos atimti nepavyks.
Čia yra nauja mėgstamiausia mano vieta: jo glėbyje, galvą padėjus
ant krūtinės.
 Manau, kad įkaušęs Hardinas man patinka labiau,  nusižio-
vauju.
 Nejaugi?  paklausia jis, vėl atsigręždamas į mane.
 Galbūt,  erzinu aš ir užsimerkiu.
 Tu visiškai nesugebi nukreipti kalbos. Nagi, sakyk.
Regis, neišsisuksiu. Žinau, kad nepaliks manęs ramybėje.
 Na, aš tik mąsčiau apie visas tas merginas, su kuriomis... Na,
žinai  kvailiojai.
Mėginu paslėpti veidą jo krūtinėje, tačiau Hardinas numeta
nuotolinio valdymo pultelį ant lovos ir pakėlęs mano smakrą pa-
žvelgia į akis.
 Nežinau...
Kodėl apieTodėl,
tai galvojai?
kad esu visiška naujokė, o tau patirties ne-
trūksta. Įskaitant Stef,  atsakau. Nuo jųdviejų vaizdinio mintyse
mane supykina.
 Tesa, ar tu pavydi?  paklausia jis su pasitenkinimu.
 Ne, žinoma, kad ne,  sumeluoju.

 Tuomet neprieštarausi, jei papasakosiu tau vieną kitą
smulkmeną?
 Ne! Prašau, nereikia!  meldžiu.
Jis sukikena ir tvirčiau suspaudžia mane glėbyje. Daugiau
šia tema neišgirstu nė žodžio, todėl pajuntu palengvėjimą. Ne-
ištverčiau, jei tektų klausytis istorijų apie jo romanus. Vokai ap-
sunksta, todėl stengiuosi sutelkti dėmesį į televizorių. Jo glėbyje
man taip patogu.
 Juk neketini užmigti, tiesa? Dar labai anksti,  jo žodžiai
mane vos pasiekia pro miglą.
 Nejaugi? Atrodo, lyg būtų antra nakties. Atvažiavau čia apie
devintą.
 Taip. Dar tik vidurnaktis.
 Vėlus metas,  darkart nusižiovauju.
 Tik ne man. Be to, ketinau tau atsidėkoti.
Ką?
Ak.
Oda ima dilgčioti.
 Juk nori to, tiesa?  murkia jis man į ausį.
Žinoma, kad noriu. Pažvelgiu į jį, stengdamasi nuslėpti ne-
kantrią šypseną. Ją pastebėjęs, jis staigiu, tačiau atsargiu judesiu
apverčia mus abu ir atsiduria virš manęs. Pasiremdamas viena
ranka, kita keliauja žemyn. Sulenkiu vieną koją. Jis pirštais perbėga
nuo kulkšnies iki šlaunies viršaus.
 Tokia švelni,  kalba kartodamas judesius.
Hardinui švelniai spustelėjus man šlaunį, kūnas per keletą aki-
mirkų nueina pagaugais. Jis pasilenkia ir pabučiuoja man kelį 
koja nevalingai virpteli. Jis apsiveja ją ranka ir nusijuokia.
Ką jis darys? Laukimas varo iš proto.
 Tesa, noriu pajusti tavo skonį,  taria jis, įdėmiai stebėdamas
mano reakciją.
Burna akimirksniu išdžiūsta. Kodėl jis prašo leidimo mane pa bu -
čiuoti, jei gali tai daryti, kada įsigeidęs? Praveriu lūpas, laukdama jo.
 Ne. Ten ,  pataiso jis mane, švelniai perbraukdamas man tarp

šlaunų.
Mano nepatyrimas jį tikriausiai glumina, tačiau bent jau sten-
giasi nuslėpti šypseną. Suraukiu antakius, o jam pirštu palietus
mano kelnaites giliai įkvepiu. Įdėmiai žvelgdamas į akis, jis ima
masažuoti jautrią odą.
 Tu jau drėgna,  išgirstu gilesnį nei paprastai jo balsą.
Jo liežuvis keliauja mano ausies lezgeliu ir jaučiu karštą jo al-
savimą.
 Pasakyk man, Tesa. Pasakyk, kaip to trokšti,  šypteli jis, o aš
išsiriečiu, jo pirštams tvirčiau suspaudus jautrią vietą.
Jo prisilietimas uždega kūną ir atima žadą. Po akimirkos jis ati-
traukia ranką, ir aš imu inkšti.
 Neprašiau, kad liautumeisi,  verkšlenu.
 Tu nieko nesakei,  atšauna jis, ir aš tuoj pat atsitraukiu. Ne-
noriu matyti šito Hardino. Man reikia to linksmojo, besijuokiančio.
 Nejaugi pats nesupratai?  klausiu mėgindama atsisėsti.
Jis pakyla ir įsitaiso man ant šlaunų, keliais remdamasis į
čiužinį. Pirštais perbraukia man per šlaunis, ir kūnas akimirksniu
sureaguoja priglusdamas prie jo klubų.
 Pasakyk tai,  liepia Hardinas.
Puikiai suvokia, ko trokštu aš. Nori tai išgirsti iš manęs. Link-
teliu, tačiau jis tik pagraso pirštu.
 Jokių linksėjimų. Pasakyk man, ko nori, mažute,  taria jis ir
paleidžia mano kelius.
Mintyse sveriu šios situacijos privalumus ir trūkumus. Ar gėda
prisipažinti Hardinui, kad trokštu... Jo bučiniai ten verti to ma-
lonumo, kurį man suteiks tai darydamas? Jei bus bent perpus taip
malonu, kaip tąkart, kai pamalonino mane ranka, tuomet tvirtai
žinau, kad verta. Ištiesiu ranką ir sugriebusi nuogą jo petį su-

stabdau, jam nespėjus atsitraukti dar toliau. Puikiai žinau, kad per
daug galvoju, tačiau negaliu sulaikyti viena kitą vejančių minčių.
 Noriu, kad tai padarytum,  traukiu jį artyn.
 Teresa, ką nori, kad padaryčiau?
Jis tikriausiai juokauja. Juk puikiai supranta, kas čia vyksta.

 Na, žinai... Pabučiuotum mane,  atsakau, ir jis išsišiepia
plačiau.
Pasilenkia ir pabučiuoja mane į lūpas. Suraukiu antakius, o jis
ant mano lūpų patupdo dar vieną bučinį.
 Ar šito norėjai?  klausia šelmiškai šypsodamasis.
Trinkteliu jam per petį. Jis privers mane maldauti.
 Pabučiuok mane... Ten,  paraustu ir užsidengiu veidą ran-
komis. Juokdamasis, jis patraukia mano delnus, o aš piktai dėbteliu
į jį.  Tu tyčia mane gėdini,  rūstauju, jausdama, kad jis tebelaiko
mano rankas.
 Nesistengiu tavęs sugėdinti. Tik noriu, kad pasakytum, ko
trokšti.
 Pamiršk tai, Hardinai,  tariu ir garsiai atsidūstu.
Man gėda , o šėlstantys hormonai galbūt jaukia jausmus, tačiau
akimirka ištirpo, ir dabar jo pasipūtimas ir amžinas manęs kurs-
tymas tik erzina. Nusisuku nuo jo ir įsitaisiusi ant šono užsitempiu
antklodę.
 Ei, nepyk,  taria jis, tačiau aš nekreipiu dėmesio.
Žinau, kad iš dalies ant savęs širstu už tai, kad leidžiu Hardinui
paversti mane tipiška nekantria paaugle.
 Labos nakties, Hardinai,  metu ir išgirstu jo atodūsį. Pa-
nosėje jis burbteli kažką panašaus į „puiku“, tačiau neprašau jo
pakartoti. Per prievartą užmerkiu akis ir mėginu negalvoti apie
Hardino liežuvį arba per mano kūną permestą jo ranką, man pasi-
neriant į miegą.
Trisdešimt penktas skyrius
Karšta, siaubingai karšta. Mėginu nuspirti nuo savęs antklodę,

tačiau ji nepasiduoda. Atmerkiu akis, ir mintis užlieja praėju-
sio vakaro vaizdiniai: Hardinas plūsta mane sode, viskio tvaikas
jo atodūsyje, stiklo duženos virtuvėje, Hardinas mane bučiuoja,
Hardinas aimanuoja nuo mano prisilietimo, drėgnos jo trumpi-
kės. Mėginu pakilti, tačiau jis per sunkus: galvą padėjęs man ant
krūtinės, miega apsivijęs mano liemenį ranka. Stebiuosi, radu-
si jį taip arti  veikiausiai apsivertė miegodamas. Prisipažinsiu,
nenoriu palikti šitos lovos ir joje miegančio Hardino, tačiau pri-
valau. Man būtina grįžti į bendrabutį. Ten laukia Nojus. Nojus.
Nojus.
Švelniai stumtelėjusi Hardino petį, apverčiu jį ant nugaros.
Tuomet jis persiverčia ant pilvo ir sumurma, tačiau neprabunda.
Šoku iš lovos ir paskubomis susirenku ant grindų išmėtytus
drabužius. Kadangi esu apgailėtina bailė, noriu dingti iš čia prieš
jam nubundant. Jis tam neprieštaraus. Jei išeisiu pati, jam nebe-
reikės eikvoti energijos tyčia mane įžeidinėjant. Taip bus geriau
mums abiem. Nesvarbu, kaip nuoširdžiai praeitą vakarą drauge
juokėmės  dienos šviesoje viskas įgyja kitokį atspalvį. Har-
dinas prisimins, kaip maloniai praleidome laiką, ir pajus nenu-
maldomą norą atsverti tai neapykanta ir patyčiomis. Toks jau
jis yra, tačiau
akimirkai buvošįkart
šovusimanęs šalia
mintis, kadnebebus. Praeitą
galbūt mūsų vakarą
drauge į galvą
praleistas
laikas privers jį persigalvoti, įsigeisti ko nors daugiau. Bet tiesa
yra ta, kad nesu tokia kvaila.
Užsisegusi sijoną, tvarkingai sulankstau ir ant komodos padedu

jo marškinėlius. Visą naktį ant grindų pragulėjusi mano palaidinė
susiglamžė, tačiau šiuo metu tai  menkiausias rūpestis. Įsispiriu į
batus ir pagriebusi durų rankeną pagalvoju: „Paskutinis žvilgsnis
niekam nepakenks.“
Atsigręžusi pažvelgiu į miegantį Hardiną. Susivėlusios jo gar-
banos išsidraikiusios ant pagalvės, o ranka nusvirusi ant lovos
krašto. Nepaisant metaliukų jo veide, jis atrodo toks ramus, toks
patrauklus.
Nusigręžiu ir pasuku durų rankeną.
 Tesa?
Širdis nusirita į kulnus. Lėtai atsisuku į Hardiną, tikėdamasi iš-
vysti į mane susmeigtas rūsčias žalias jo akis. Jos užmerktos, o pats
susiraukęs, tačiau neprabudęs. Nesuprantu, ar man palengvėjo iš-
vydus jį miegantį, ar tapo dar sunkiau, nes per miegus jis ištarė
mano vardą. Ar taip iš tikrųjų nutiko , ar jau pradėjau girdėti ne-
būtus dalykus?
Išsmunku iš kambario ir uždarau duris. Nė nenumanau, kaip
išeiti iš šitų namų. Nužingsniuoju tiesiu koridoriumi ir atsipučiu
nesunkiai radusi laiptus. Nutipenusi jais žemyn, kone atsitrenkiu
į Lendoną. Širdis ima daužytis mėginant suregzti logišką mintį.
Jis spokso man į veidą tylėdamas, tikriausiai laukdamas pasiaiš-
kinimo.
 Lendonai... Aš...  galvoje visiškai tuščia.
 Ar tau viskas gerai?  klausia susirūpinęs.
 Taip, viskas gerai. Tu veikiausiai manai, kad...
 Aš nieko nemanau. Esu tau nepaprastai dėkingas, kad atva-
žiavai. Žinau, Hardinas tau nepatinka, todėl tai, kad atvykai ir pa-
dėjai jį suvaldyti, man reiškia labai daug.
Ak. Jis toks mielas pern elyg mielas.
išdėtų man į akis savo , pasibjaurėjimą dėl Beveik
to, kadnorėčiau, kad su
likau nakvoti jis
Hardinu, kad palikusi savo vaikiną bendrabutyje ir pasičiupusi jo
automobilį strimgalviais atlėkiau gelbėti Hardino. Galbūt tuomet
pasijusčiau tokia kalta, kokia turėčiau jaustis.
 Taigi ar judu su Hardinu vėl draugai?  paklausia jis, o aš

trūkteliu pečiais.
 Nežinau, kas mes esame vienas kitam. Nesuprantu, ką darau.
Jis tik... Jis...  apsipilu ašaromis, o Lendonas apsiveja mane ran-
komis ir guosdamas šiltai apkabina.
 Nurimk. Žinau, koks niekšas jis gali būti,  švelniai kalba.
Minutėlę... Jis veikiausiai mano, kad verkiu dėl kokio nors
bjauraus Hardino poelgio. Jam nė į galvą nešautų, kad iš tiesų
žliumbiu dėl savo jausmų Hardinui. Privalau nešti iš čia kudašių,
kol nesugadinau geros Lendono nuomonės apie save ir kol ne
nubudo Hardinas.
 Man reikia eiti. Nojus laukia,  tariu, o Lendonas užjau-
čiamai nusišypso ir atsisveikina.
Sėdu į Nojaus automobilį ir plūsdama ašaromis kaip galėdama
greičiau važiuoju į bendrabutį. Kaip aš viską paaiškinsiu Nojui?
Žinau, kad privalau  negaliu jam meluoti. Nė įsivaizduoti negaliu,
kaip visa tai jį įskaudins.
Esu siaubingas žmogus, mat leidžiu sau šitaip su juo elgtis.
Kodėl negalėjau paprasčiausiai laikytis nuo Hardino atokiau?
Prieš įsukdama į studentų automobilių stovėjimo aikštelę,
raminu save, kiek galiu. Velku koją už kojos svarstydama, kaip teks
pažvelgti Nojui į akis.
Pravėrusi kambario duris, išvystu ant siauros mano lovos gu-
lintį ir į lubas spoksantį Nojų. Pamatęs mane, jis pašoka.
 Jėzau, Tesa! Kur visą n aktį bu vai? Milijoną kartų mėginau tau
prisiskambinti!  sušunka jis. Tai pirmas kartas, kuomet Nojus pa-
kelia prieš mane balsą. Esame susibarę ir anksčiau, tačiau šįkart jis
mane baugina.
 Nojau, aš labai, labai atsiprašau. Nuvažiavau į Lendono
namus,
ranka. Nėnesnepajutau,
Hardinas kaip
buvoprabėgo
girtas irlaikas.
daužėTvarkyti
viską, kas papuolė
namus po
baigėme
vėlai, o mano telefono baterija tuo tarpu išsikrovė,  meluoju išsi-
juosusi.
Negaliu patikėti, kad šitaip pučiu miglą jam į akis. Jis mane
tiek kartų palaikė, o aš taip gėdingai jam meluoju. Žinau, kad tu-
rėčiau viską prisipažinti, bet neprisiverčiu jo skaudinti.
 Kodėl nepaskambinai kieno kito telefonu?  neatlyžta jis,
tačiau staiga nutyla.  Nesvarbu. Hardinas daužė, kas papuolė? Ar
tau viskas gerai? Kodėl ten likai, jei jis šitaip šėlo?
Jaučiu, kaip tūkstančio jo klausimų banga painioja man mintis.
 Jis neketino nieko pulti, paprasčiausiai buvo gerokai įkaušęs.
Manęs jis nenuskriaustų,  aiškinu ir prisidengiu burną, beviltiškai
trokšdama sugrūsti paskutinius žodžius atgal.
 Ką nori pasakyti, jis tavęs nenuskriaustų ? Tesa, tu jo nė nepa-
žįsti,  atšauna jis ir žengteli artyn.
 Noriu pasakyti, kad fiziškai jis manęs nepaliestų. Pažįstu jį
pakankamai, kad būčiau tuo tikra. Aš tik stengiausi pagelbėti Len
donui, kuris taip pat ten buvo,  atrėžiu.
Tačiau Hardinui nereikia nė stengtis įskaudinti manęs emo-
ciškai. Taip jau nutiko anksčiau, ir esu tikra, kad jis pamėgins vėl.
O aš čia atsistojusi jį ginu.
 Maniau, liausies bendravusi su tokiais žmonėmis? Juk man
ir mamai būtent tai pažadėjai. Tesa, iš jų nieko gero nelauk. Pra-
dėjai gerti ir nežinia kur naktimis šlaistytis, o dabar visai nakčiai
palikai mane čia. Apskritai nesuprantu, kodėl prašei manęs atva-
žiuoti, jei ketinai dingti.  Jis atsisėda ant lovos ir paremia galvą
delnais.
 Jie nėra blogi žmonės. Tu jų nepažįsti. Kada ėmeisi visus
smerkti?  klausiu.
Turėčiau ant kelių maldauti jo atleidimo už tai, kaip niekšiškai
su juo pasielgiau, tačiau negaliu numalšinti susierzinimo dėl to,
kaip jis burnoja prieš mano draugus.
„Labiausiai
troškimą  prieš Hardiną“,  primena man sąžinė, įžiebdama
jai užvožti.
 Nieko nesmerkiu, tik anksčiau nė už ką nebūtum prisiar-
tinusi prie tokių gotų.
 Ką? Nojau, jie  ne gotai, jie paprasčiausiai tokie yra,  ne-

nusileidžiu.
Tiek Nojų, tiek mane pačią nustebina į žodžius sudėtas pasi-
priešinimas.
 Na, man nepatinka, kad su jais trainiojiesi. Jie tave keičia.
Nebesi toji Tesa, kurią pamilau.
Tik tuomet suprantu, kad jo balse nėra nė kruopelės pykčio.
Tik liūdesys.
- Nagi, Nojau...  pradedu, bet atsilapoja durys.
Akimis nuseku Nojaus žvilgsnį į pro jas įsiveržusį įsiutusį
Hardiną. Pažvelgiu į jį, tuomet į Nojų, ir vėl į jį. Geruoju visa tai
tikrai nesibaigs.
Trisdešimt šeštas skyrius
 Ką tu čia išdarinėji?  klausiu Hardino, nors jo atsakymo,

ypač Nojaus akivaizdoje, išgirsti nenoriu.
 Kaip tu manai? Išslinkai paslapčiomis, kol miegojau. Kaip tai
suprasti?!  užrinka jis.
Jo balso aidui atsimušus nuo sienų, sulaikau kvapą. Nojaus
veide įsiplieskia pyktis, o aš suprantu, kad jo galvoje viskas stojasi
į savas vietas. O aš plūduriuoju kažkur tarp mėginimų paaiškinti
Nojui, kas čia vyksta, ir Hardinui, kodėl išvažiavau.
 Nedrįsk kelti prieš ją balso,  perspėja jis Hardiną.
Sustingusi stebiu, kaip Hardino veidą perkreipia įniršis. Kodėl
jis taip įširdo, kad aš išvažiavau? Vakar vakare šaipėsi iš mano ne-
patyrimo, o šįryt veikiausiai pats būtų išvijęs lauk. Privalau ką nors
pasakyti, kol nepakliuvau į didžiulius nemalonumus.
 Hardinai... Prašau, nedaryk šito dabar,  maldauju.
Jei jis tuoj pat išeis, vis dar turėsiu šansą viską paaiškinti Nojui.
 Ko nedaryti, Teresa?  klausia Hardinas, eidamas aplink
Nojų.
Meldžiuosi, kad Nojus nekibtų jam į atlapus. Hardinas nė ne-
mirktelėjęs imtųsi mosuoti kumščiais. Nojus žaidžia futbolą, todėl
yra sportiško sudėjimo, ypač palyginti su liesu Hardinu, tačiau ne-
abejoju, kad šis sugeba apsiginti, o šitoje situacijoje veikiausiai ir
laimėtų. Kas, po velnių, vyksta mano gyvenime, kad esu priversta

nerimauti dėl Nojaus ir Hardino susirėmimo?
 Hardinai, prašau išeiti. Apie viską pasikalbėsim vėliau, 
lemenu, mėgindama išsklaidyti kambaryje tvyrančią įtampą.
Tačiau Nojus ima purtyti galvą.

 Apie ką pasikalbėsite? Tesa, kas, po galais, čia vyksta?
O, Viešpatie.
 Pasakyk jam. Nagi, prisipažink viską,  ragina Hardinas.
Negaliu patikėti, kad jis šitaip elgiasi. Visuomet žinojau, jog
gali būti žiaurus, tačiau čia jau visiškai kas kita.
 Ką turi man prisipažinti, Tesa?  klausia Nojus.
Jo laikysena šalia Hardino atrodo agresyvi, tačiau kreipęsis į
mane jis, regis, sušvelnėjo.
 Nieko, viską jau žinai. Kad nakvojau Hardino ir Lendono na-
muose,  meluoju.
Savo pilkomis akimis stengiuosi sugauti Hardino žvilgsnį vil-
damasi, kad jis liausis, tačiau jis tuoj pat nusigręžia.
 Pasakyk jam, Tesa, arba tai padarysiu aš,  urzgia Hardinas.
Suprantu, kad viskas prarasta. Žinau, ilgiau nebegaliu nieko
slėpti, todėl pravirkstu. Nojus turi tai išgirsti iš manęs, o ne iš to
piktdžiugiškai išsiviepusio niekšo, kurio dėka mes atsidūrėme šioje
situacijoje. Jaučiuosi pažeminta. Ne savo, o Nojaus akyse. Jis šito
nenusipelno, o man gėda dėl to, kaip su juo elgiausi ir ką Hardino
akivaizdoje esu verčiama jam prisipažinti.
 Nojau... Aš... Mudu su Hardinu...  pradedu.
 O, Dieve,  Nojaus balsas ima trūkčioti, o akyse kaupiasi
ašaros.
Kaip galėjau šitaip su ju o pasielgti? Ką , po velnių , sau galvojau ?
Nojus toks geras, o Hardinui pakako žiaurumo mano akivaizdoje
sudaužyti jam širdį.
Nojus prisidengia kaktą delnu ir papurto galvą.
 Tesa, kaip tu galėjai? Po visko, ką drauge išgyvenome? Kada
visa tai prasidėjo?
Iš vaiskiai
nesijaučiau taipžydrų jo akių skruostais
siaubingai riedapravirkdžiau.
tai aš jį šitaip ašaros. Dar niekuomet
Pažvelgiu
į Hardiną ir neapykanta jam paima viršų, todėl, užuot atsakiusi
Nojui, iš visų jėgų jį pastumiu. Šito nesitikėjęs Hardinas klupteli
atatupstas, tačiau išlaiko pusiausvyrą ir neparklumpa.
 Nojau, meldžiu, atleisk man. Nežinau, ką sau galvojau,  tariu

skubėdama prie savo vaikino ir mėgindama jį apkabinti, tačiau jis
neleidžia man jo paliesti.
Jis turi tam teisę. Jei jau kalbame atvirai, su Nojumi niekingai
elgiausi kurį laiką. Nesuprantu, ką, po velnių, sau galvojau. Tik-
riausiai kažką neįtikėtino: kad Hardinas taps padorus, o mudu
su Nojumi išsiskirsim, kad galėčiau susitikinėti su juo. Ar galėjau
būti dar didesnė idiote? O gal tikėjausi, kad pajėgsiu laikytis nuo
Hardino atokiau, o Nojus niekada nesužinos, kas tarp mudviejų
nutiko? Problema ta, kad neįstengiu nuo Hardino laikytis atokiau.
Esu tarsi jo liepsnos traukiamas drugys, o jis nedvejodamas mane
skaudina. Abi mintys buvo kvailos ir naivios, tačiau nuo pažinties
su Hardinu nesu priėmusi nė vieno racionalaus sprendimo.
 Ir aš nesuprantu, ką sau galvojai,  taria Nojus, žvelgdamas
į mane nuoskaudos ir liūdesio kupinomis akimis.  Nebepažįstu
tavęs.
Po šių žodžių jis išeina pro duris. Išeina iš mano gyvenimo.
 Nojau, prašau! Palauk!  pasileidžiu paskui jį, tačiau Har-
dinas sugriebia mano ranką ir mėgina timptelėti atgal.
 Neliesk manęs! Negaliu patikėti tuo, ką padarei! Tai žema net
ir tau, Hardinai,  suklykiu ir ištraukiu ranką iš jo gniaužtų.
Dar sykį stipriai jį stumteliu. Niekada gyvenime nesu pa-
stūmusi kito žmogaus. Nekenčiu jo visa savo esybe.
 Jei išbėgsi paskui jį, aš pasitraukiu,  išrėžia jis, ir aš žiop-
teliu.
 Pasitrauki? Iš kur tu pasitrauki? Nori pasakyti, kad liausiesi
žaidęs mano jausmais? Nekenčiu tavęs!  surinku. Nenoriu, kad
jis semtųsi jėgos iš mano įsiūčio, todėl Pristabdau save ir ramiau
pridedu:  Negali nutraukti to, kas niekada neprasidėjo.
Jo rankos nusvyra, o lūpos prasiveria, tačiau iš jų neiškeliauja

nė vienas žodis.
 Nojau!  šūkteliu ir išskubu pro duris.
Nulekiu koridoriumi ir per žalią veją, kol galiausiai paveju jį
prie automobilių stovėjimo aikštelės. Jis paspartina žingsnį.
 Nojau, prašau, paklausyk. Aš atsiprašau, labai atsiprašau.

Buvau įkaušusi. Žinau, kad tai  joks pasiteisinimas, tačiau aš... 
nusišluostau akis, o jo veidas sušvelnėja.
 Nebegaliu ilgiau tavęs klausytis...  taria jis.
Jo akys paraudusios. Siekiu jo rankos, tačiau jis atsitraukia.
 Nojau, prašau, man labai gaila. Meldžiu, atleisk man. Prašau
tavęs,  verkšlenu.
Negaliu jo prarasti. Paprasčiausiai negaliu. Pasiekęs auto-
mobilį, jis perbraukia savo tobulai žele suteptus plaukus delnu ir
atsigręžia į mane:
 Tesa, man reikia laiko. Dabar nė nežinau, ką galvoti.
Suprantu pralaimėjusi ir giliai atsidūstu, nes nebežinau, ką at-
sakyti į jo žodžius. Jam tereikia laiko viską apgalvoti, ir mes vėl
grįšime prie įprasto gyvenimo. „Jam tereikia laiko“,  kartoju sau.
 Myliu tave, Tesa,  taria Nojus.
Netikėtai jis pabučiuoja man į kaktą ir sėda į automobilį.
Trisdešimt septintas skyrius
Grįžusi į kambarį, randu ant savo lovos sėdintį Hardiną  ko dau-
giau
čiumpu iš tokio šliužoirtikėtis.
šviestuvą Galvoje
perskeliu jam šmėsteli vaizdiniai
galvą, tačiau apie tai,
nebeturiu jėgųkaip
su
juo kovoti.
 Neketinu atsiprašinėti,  meta Hardinas, man praeinant pro
šalį link Stef lovos.
Neketinu nė prisiartinti prie savosios, kol ant jos sėdi jis.
 Puikiai tai žinau,  tariu ir atsigulu.
Neleisiu jam įvilioti savęs į dar vieną kivirčą, o atsiprašymo iš jo
nė nelaukiau. Pažįstu jį pakankamai. Nors pastarieji įvykiai tik įrodo,
kad apskritai nenumanau, kas jis. Vakar vakare laikiau jį pykčio pri-
tvinkusiu jaunuoliu, kurį paliko tėvas ir kuris įsikibęs laikosi tos
nuoskaudos, kad neįsileistų aplinkinių į savo gyvenimą. Šįryt pa-
aiškėjo, kad jis tėra siaubingas, nepakantus žmogus. Apie Hardiną
neįmanoma pasakyti nieko gero. Kiekvieną kartą manydama prie-
šingai, galiausiai suprasdavau, kad jis paprasčiausiai mane apkvailino.
 Jis privalėjo sužinoti,  sako jis.
Prikandu lūpą, kad sulaikyčiau besitelkiančias ašaras. Netariu
nė žodžio, kol neišgirstu Hardino pakylant ir imant artintis link
manęs.
 Išeik, Hardinai,  tariu, tačiau atmerkusi akis išvystu jį pa-
linkusį
Jamvirš manęs.ant lovos, pašoku.
prisėdus
 Jis privalėjo sužinoti,  pakartoja, o manyje vėl ima kunku-
liuoti įniršis. Suprantu, kad jis tenori mane supykdyti.
 Kodėl , Hardinai? Kodėl jam reikėjo sužinoti? Kas gero iš to,

kad jis liko įskaudintas? Jo nežinojimas su tavimi neturėjo nieko
bendro. Galėjai ramiai sau gyventi, jam nepasakęs. Neturėjai teisės
šitaip pasielgti nei su juo, nei su manimi.  Pajuntu susikaupusias
ašaras, tačiau šįkart nepajėgiu jų sulaikyti.
 Jo kailyje būčiau norėjęs žinoti,  atsako jis ramiu, šaltu balsu.
 Tačiau tu nesi jis ir niekuomet juo netapsi. Buvau paskutinė
kvailė manydama, kad kada nors galėtum jam prilygti. Ir apskritai,
nuo kada susirūpinai, kas yra teisinga?
 Nedrįsk
Negaliu lygintikaip
pakęsti, manęs
jis su juo,  rikteli
visuomet jis. atsakyti tik į vieną
išsirenka
mano mintį, kurią savo galvoje perverčia taip, jog ši jį dar aštriau
išprovokuoja. Jis pajuda link manęs, o aš atatupsta pasitraukiu į
kitą lovos kraštą.
 Nėra čia ko lyginti. Nejaugi iki šiol to nesupratai? Tu esi
žiaurus ir pasibjaurėtinas menkysta, kuriam nerūpi niekas daugiau,
išskyrus save patį. O jis  jis mane myli. Jis yra pasirengęs pamė-
ginti atleisti už mano klaidas,  atkertu ir įsmeigiu žvilgsnį jam į
akis.  Mano siaubingas klaidas,  pridedu.
Hardinas žengteli atbulas, tarsi būčiau jį stumtelėjusi.
 Atleisti tau?
 Taip, jis man už tai dovanos. Esu tuo tikra. Nes jis mane myli,
taigi apgailėtinas tavo planas mudu išskirti, o pačiam sėdėti ir kva-
totis, neišdegė. Dabar nešdinkis iš mano kambario.
 Tai nebuvo... Aš...  pradeda jis, tačiau nukertu jo mintį 
šiandien jam iššvaisčiau pakankamai laiko.
 Lauk! Nesistebėčiau, jei jau rezgi naują planą prieš mane,
tačiau žinai ką, Hardinai? Tau daugiau nebepasiseks. Nešdinkis po
velnių iš mano kambario!  stebiuosi rūsčiais savo žodžiais, tačiau
Hardinui jų negailiu.
 Tesa, nieko panašaus nesistengiu daryti. Maniau, kad po
vakar vakaro... Nežinau, maniau, kad mudu...  jam , regis, pristigo
žodžių, ko dar nesu mačiusi.
Dalis manęs, didžiulė dalis manęs, miršta iš smalsumo su-

žinoti, ką jis pasakytų, tačiau būtent taip aš ir įsipainiojau į šį vora-
tinklį. Jis atgręžia mano smalsumą prieš mane, tarsi visa tai tebūtų
žaidimas. Įnirtingai šluostausi akis džiaugdamasi, kad vakar ne-
buvau pasidažiusi.
 Tu juk nemanai, kad patikėsiu bent vienu tavo žodžiu, tiesa?
Kad tu man kažką jau ti?
Privalau liautis, o jam reikia išeiti, kol aštrūs jo nagai nesu-
smigo dar giliau į mane.
 Tai tiesa, Tesa. Tu verti mane jaustis taip...
 Ne! Nieko nenoriu girdėti, Hardinai. Žinau, kad meluoji ir
kad tokiu iškreiptu būdu linksminiesi. Priversi mane patikėti, kad
jauti man tą patį, ką aš jaučiu tau, o tada viską apversi aukštyn ko-
jomis. Jau žinau, kaip tai vyksta, ir neketinu į tai painiotis.
 Jaučiu tau tą patį, ką tu jauti man? Nori pasakyti, kad tu... Tu
man kažką jauti?  jo akyse žybteli kažkas panašaus į viltį. Akto-
riniai jo gabumai, regis, geresni, nei maniau.
Jis puikiai žino, kad nesu jam abejinga. Kitaip ir būti negali.
Priešingu atveju seniai būčiau nutraukusi šitą nieko gero neža-
dantį užburtą ratą. Mane persmelkia baimė, kurios anksčiau ne-
jutau: vos spėjusi pačiai sau prisipažinti apie jausmus Hardinui, iš-
drėbiau juos jam ant sidabrinio padėklo kaip užtikrintą galimybę
sumaišyti su purvais. Giliau, nei jis tai jau padarė.
Jaučiu, kaip Hardino žvilgsnis iš lėto ardo gynybines mano
sienas, ir negaliu jam to leisti.
 Hardinai, išeik. Dar kartą neprašysiu. Jei nepaliksi manęs ra-
mybėje, iškviesiu studentų miestelio apsaugą.
 Tesa, prašau, atsakyk man,  maldauja jis.
 Nevadink manęs Tesa. Šis vardas skirtas tik šeimos nariams
ir draugams
lauk!  žmonėms,
 užrinku kuriems
gerokai garsiau, neiašketinau.
iš tiesų rūpiu. O dabar eik
Jis privalo išeiti ir palikti mane ramybėje. Negaliu pakęsti, kai
jis kreipiasi į mane „Teresa“, tačiau dar blogiau, kai vadina mane
„Tesa“. Tardamos mano vardą, jo lūpos juda taip patraukliai, o

balsas skamba taip intymiai ir maloniai. Po velnių, Tesa. Liaukis.
 Prašau, man reikia žinoti, ar tu...
 Berniukai ir mergaitės, koks ilgas savaitgalis. Jaučiuosi iš-
sunkta!  žaismingo nuovargio prisotintu balsu pareiškia į kambarį
it viesulas įskriejusi Stef.
Tačiau, išvydusi džiūstančius ašarų upelius ant mano skruostų,
ji susiraukia ir dėbteli į Hardiną.
 Kas čia vyksta? Ką iškrėtei?!  surinka ji jam.  Kur Nojus? 
kreipiasi ji į mane.
 Jis išvažiavo. Hardinas nieko nelaukdamas paseks jo pa-
vyzdžiu,  atsakau.
 Tesa...  pradeda Hardinas.
 Stef, prašau , priversk jį išeiti,  meldžiu, o ji linkteli.
Išvydęs, kaip pasinaudoju Stef prieš jį, Hardinas išsižioja. Jis
manėsi vėl įspraudęs mane į kampą.
 Eime, šaunuoli,  taria ji, griebdama jo ranką ir tempdama
link durų.
Spoksau į sieną tol, kol išgirstu trinktelint duris, tačiau tą pat
akimirką koridoriuje pasigirsta balsai:
 Po perkūnais, Hardinai! Liepiau tau laikytis nuo jos atokiau.
Ji  mano kambario draugė ir visai nepanaši į kitas merginas, su
kuriomis mėgsti kvailioti. Ji  miela, nekalta ir, atvirai pasakius,
tau pernelyg gera.
Jaučiuosi nustebinta ir pamaloninta to, kaip Stef mane gina.
Tačiau ir tai nenumalšina skausmo krūtinėje. Širdis tiesiogine
prasme sopa. Maniau, jau patyriau širdies skausmą po tos su
Hardinu prie upelio praleistos popietės, tačiau to jausmo nė ly-
ginti negaliu su tuo, kas manyje dedasi dabar. Nenoriu prisipa-
žinti,
mano tačiau su Hardinu
jausmus jam. Jo praleista naktis neišmatuojamai
juokas kutenant, sustiprino
švelnūs bučiniai, mane
apsivejančios tatuiruotos rankos, virpančios užmerktos akys, kai
pirštais vedžiojau nuogą jo odą  visa tai įklampino dar giliau.
Negana to, taip stipriai įskaudinau Nojų, kad belieka melstis jį su-
gebėsiant man atleisti.
 Viskas ne taip, kaip atrodo,  atkerta Hardinas kapotais žo-
džiais, persunktais dar žymesnio angliško akcento.
 Nepudrink man smegenų, Hardinai, aš tave pažįstu. Susirask
sau kitą žaisliuką. Aplink merginų netrūksta. Ji nėra tokia mergina,
su kuria galėtum taip elgtis. Turi vaikiną ir nepakeltų tokių nesą-
monių.
Man nepatinka jos žodžiai, kad esu pernelyg jautri, tarsi būčiau
silpna, tačiau ji veikiausiai teisi. Nuo pirmos pažinties dienos su
Hardinu nedariau nieko daugiau, tik raudojau, o dabar jis pa-
mėgino išardyti mano santykius su Nojumi. Kad ir kaip jaučiuosi
greta jo, nesugebėčiau užmegzti neįpareigojančio romaniūkščio.
Pernelyg save gerbiu ir esu per daug emocionali.
 Puiku. Laikysiuos nuo jos atokiau. Tačiau daugiau nesivesk
jos į vakarėlius mano namuose,  atkerta jis. Išgirstu tolstančius jo
žingsnius. Einant tolyn koridoriumi, tolsta ir jo šūksnis:  Kalbu
rimtai, nenoriu jos daugiau matyti! O jei pamatysiu, ją sunaikinsiu!
Trisdešimt aštuntas skyrius
Vos tik įžengusi pro duris, Stef apsiveja mane savo laibomis ranko-
mis. Keista, kad privertei

Ačiū, kad gležnos jos rankos sugeba
jį išsinešdinti, taip guosti.
 sakau sriūbaudama, o ji
suspaudžia mane dar tvirčiau. Skruostais riedančių ašarų upeliams
galo nematyti.
 Hardinas yra mano draugas, tačiau tu taip pat, todėl nenoriu,
kad jis tave liūdintų. Atleisk, visa tai  mano kaltė. Taip ir maniau,
kad savo raktą turėjau duoti Neitui, o Hardinui privalėjau neleisti
aplink tave nuolat sukiotis. Jis gali būti tikras niekšas.
 Ne, tu dėl nieko nekalta. Tai tu man atleisk. Nenoriu ardyti
tavo draugystės.
 Liaukis, susimildama,  atsako ji.
Atsitraukiu ir išvystu susirūpinimo kupiną Stef veidą. Ji nė ne-
numano, kokia dėkinga esu už palaikymą. Jaučiuosi visiškai viena:
Nojus sprendžia, ar skirtis su manimi, Hardinas yra bjaurybė,
mamą priepuolis ištiktų, jei pamėginčiau apie visa tai pasikalbėti,
o Lendonas, sužinojęs visą mudviejų su Hardinu istoriją, manimi
nusiviltų. Tiesiogine prasme man teliko ši ugniaplaukė tatuiruota
mergina  niekuomet nesitikėjau ją tapsiant bičiule. Negaliu atsi-
džiaugti dėl to, kad taip įvyko.
 Ar nori apie tai pasikalbėti?
Tiesą sakant, taip. Noriu išlieti viską, kas slegia širdį. Papa-
sakoju jai kiekvieną smulkmeną: nuo pirmo mūsų su Hardinu
bučinio, popietės prie upelio ir savo pirmo orgazmo iki to, kaip
Hardinas tarė mano vardą per miegus ir kaip sunaikino paskutinę
pagarbos sau kruopelę, kai privertė viską prisipažinti Nojui. Klau-

santis mano pasakojimo, Stef veide susirūpinimą keičia nuostaba,
o vėliau liūdesys. Baigus pasakoti, mano palaidinė jau permirkusi
ašaromis, o ji spaudžia man ranką.
 Oho, net nebūčiau patikėjusi, kad šitiek visko įvyko. Po pirmojo
karto galėjai papasakoti. Taip ir maniau, kad kažkas vyksta, kai Har
dinas netikėtai čia išdygo tą vakarą, kai ruošėmės eiti į kiną. Jis pa-
sirodė tuoj pat po mūsų pokalbio telefonu, todėl įtariau, kad atsi-
beldė pamatyti tavęs. Klausyk, kartais Hardinas gali būti geras. Turiu
omenyje, jis paprasčiausiai nesupranta, kaip rūpintis tokia mergina,
kaip tu. Na, tiksliau sakant, jis nemokėtų rūpintis bet kokia mergina.
Tavim dėta pasistengčiau užglaistyti nesutarimus su Nojumi, nes
Hardinas nesugebės būti niekieno vaikinu.  Ji spusteli man ranką.
Suprantu, kad ji teisi. Tuomet kodėl taip skauda?
Pirmadienio rytą Lendonas laukia manęs, atsirėmęs į plytinę kavi-

nės sieną. Išvydusi jį, pamojuoju, tačiau netrunku pastebėti mels-
vai purpurinio apskritimo aplink kairę jo akį. Pažvelgusi atidžiau,
pamatau nubrozdinimą jam ant skruosto.
 Kas nutiko tavo veidui?  rikteliu skubėdama link jo.
Netrukus viską suprantu.
 Lendonai! Ar tai Hardino darbas?  klausiu virpančiu balsu.
 Taip...  prisipažįsta jis, ir aš pašiurpstu.
 Kodėl ? Kas atsitiko?  galėčiau pribaigti Hardiną už tai, ką
padarė Lendonui.
 Išlėkė iš namų, tau išvažiavus, ir grįžo po valandos. Buvo
toks įsiutęs. Ėmėsi dairytis aplink, ieškodamas, ką dar galėtų su-
kulti, ir aš jį sulaikiau. Na, mes susikibome. Tiesą sakant, galėjo
būti blogiau. Manau, abu išliejome didelę dalį vienas kitam kaupto
pykčio. Aš jam taip pat keliskart vožtelėjau,  giriasi jis.
Man pritrūksta žodžių. Nustebina ramus Lendono tonas, pasa-
kojant apie muštynes su Hardinu.
 Ar tau tikrai viskas gerai? Gal galėčiau kaip nors padėti? 
teiraujuosi.
Jaučiuosi taip, tarsi visa tai būtų mano kaltė. Hardinas buvo
įtūžęs dėl manęs, tačiau pulti Lendoną?
 Taip, man tikrai viskas gerai,  šypsosi jis.
Pakeliui į paskaitą jis papasakoja, kaip pačiu laiku namo grįžęs
Hardino tėtis spėjo juos išskirti, kol juodu vienas kito nepribaigė,
ir kaip jo mama verkė supratusi, kad Hardinas išdaužė visus jos
indus. Nors jie neturėjo jokios sentimentalios vertės, ją įskaudino
pats faktas, kad jis galėjo taip pasielgti.
 O štai ir kur kas geresnės naujienos: kitą savaitgalį manęs ap-
lankyti atvažiuoja
 Šventę Dakota. Kaip tik į šventę prie laužo!  šypsosi jis.
prie laužo?
 Taip, nejaugi nematei plakatais nuklijuotų studentų miestelio
sienų? Tai kasmetinė šventė naujų mokslo metų pradžios proga.
Joje dalyvauja visi. Paprastai man tokios pramogos ne prie širdies,
tačiau per ją būna iš tiesų linksma. Nojui taip pat vertėtų atva-
žiuoti. Galėtume surengti dvigubą pasimatymą.
Šypsausi ir linksiu galva. Galbūt pakvietusi Nojų įrodyčiau
jam, kad turiu ir gerų draugų, pavyzdžiui, Lendoną. Esu tikra, kad
Hardinas su Lendonu  turiu galvoje, Nojus su Lendonu  puikiai
sutartų, o aš nekantrauju susipažinti su Dakota.
Lendonui užsiminus apie vakarėlį prie laužo, pradedu pa-
stebėti plakatus kiekviename kampe. Tikriausiai visą savaitę mano
mintys skrajojo kažkur kitur, todėl jų nė nemačiau.
Nespėjusi apsižiūrėti, jau sėdžiu literatūros paskaitoje ir, są-
žinei įnirtingai priekaištaujant, dairausi po auditoriją Hardino.
Neradusi jo tarp kitų studentų, mintyse išgirstu jo žodžius: Aš j ą
sunaikinsiu.
Kas gali būti baisiau už tai, kaip jis išdavė mane Nojui? Ne-
žinau, tačiau mintyse kuriu įvairiausius bauginančius scenarijus
tol, kol Lendonaskad
 Nemanau, atkreipia mano dėmesį.
jis pasirodys. Girdėjau jį kalbantis su tuo ti-
peliu Zedu apie apsikeitimą paskaitomis. Po galais, išties norėjau,
kad pamatytum jo mėlynę paakyje,  šypsosi Lendonas, o mano
žvilgsnis šauna į auditorijos priekį.
Trokštu paneigti, kad žvalgiausi Hardino, tačiau negaliu.

Hardino paakyje mėlynė? Tikiuosi, jam viskas gerai. Nors, atvirai
sakant, ne. Tikiuosi, jam velniškai skauda.
 Na ir puiku,  burbteliu ir imu krapštinėti sijoną.
Likusią paskaitos dalį Lendonas Hardino nebemini.
Savaitė prabėga lygiai taip pat: su niekuo neaptarinėju Hardino,

ir niekas nemini jo vardo man. Mūsų kambaryje visą savaitę su-
kiojosi Tristanas, tačiau man tai nekliuvo. Man jis nuoširdžiai pa-
tinka, be to, prajuokina ne tik Stef, bet ir mane, nors atrodo, kad
išgyvenu sunkiausią savaitę savo gyvenime. Vilkėjau bet ką, kas tik
buvo švaru ir papuolė po ranka, o plaukus kasdien sukau į kuodelį.
Ilgai netrukęs mano flirtas su kosmetikos priemonėmis baigėsi, ir
aš grįžau prie savo įpročių.
Miegas, paskaitos, namų darbai, maistas, miegas, paskaitos,
namų darbai, maistas.
Penktadienį Stef iš paskutiniųjų stengiasi ištempti šitą sen-
mergę iš namų.
 Nagi, Tesa, juk penktadienis. Eime su mumis. Parvešime tave
namo, prieš važiuodami pas Har... Turiu galvoje, į vakarėlį,  mal-
dauja ji.
Aš purtau galvą. Nenoriu nieko veikti. Man reikia mokytis ir pa-
skambinti mamai. Visą savaitę neatsiliepinėjau į jos skambučius, be
to, turiu paskambinti Nojui ir sužinoti, ar jis priėmė sprendimą. Visą
savaitę laikiausi atokiau ir tenusiunčiau jam kelias draugiškas ži-
nutes tikėdamasi, kad jo nusivylimas manimi atslūgs. Neapsakomai
norėčiau, kad jis atvažiuotų į vakarą prie laužo kitą penktadienį.
 Manau, šįkart atsisakysiu... Rytoj imsiuos automobilio
paieškų, todėl man reikia pailsėti,  sumeluoju.
Iš tiesų žadu ieškoti automobilio, tačiau sėdėdama kambaryje

viena su savo mintimis apie Nojaus dvejones ir akivaizdžiai rimtą
Hardino pažadą laikytis nuo manęs atokiau, kurio, džiaugiuosi,
jis laikosi, nepailsėsiu. Niekaip nepavyksta išprašyti jo iš minčių.
„Man tereikia daugiau laiko“,  primenu sau.
Tačiau iš galvos neiškrinta tai, kaip jis elgėsi paskutinį kartą,

tarsi kažko iš manęs trokštų.
Mintimis nukeliauju ten, kur Hardinas yra malonus, linksmas,
ir kur mudu sutariame. Į vietą, kur mudu galėtume tapti pora, iš
tiesų susitikinėti, o jis kviestų mane į kiną arba vakarienės. Jis ap-
kabintų mane ir didžiuotųsi, kad priklausau jam. Apsiaustų savo
švarku, jei man būtų šalta, ir pabučiuotų atsisveikindamas, paža-
dėjęs pasimatyti rytoj.
 Tesa?  taria Stef, ir mano mintys išgaruoja it dūmas.
Tai tebuvo svajonės, o Hardinas niekuomet netaps vaikinu jose.
 Nagi, eime, visą savaitę nesiskiri su tomis pūkuotomis kel-
nėmis su debesimis,  pasišaipo Tristanas, ir aš imu juoktis.
Tai mėgstamiausios mano kelnės lovoje, ypač kai sergu arba
skiriuosi su vienu ar dviem vaikinais. Mane vis dar glumina tai,
kaip mudu su Hardinu užbaigėme tai, kas nė nebuvo prasidėję.
 Gerai jau, gerai, tačiau parvešite mane namo iškart po vaka-
rienės, nes rytoj anksti kelsiuos,  perspėju.
Stef iš džiaugsmo pašoka ir suploja rankomis.
 Valio! Tik prašau leisti padaryti tau paslaugą,  čiulba ji ne-
kalta išraiška veide, plasnodama blakstienomis.
 Kokią?  numykiu įtardama klastingas jos užmačias.
 Leisk man tave šiek tiek pagražinti? Prašaaaauuu!  ištęsia
žodį ji, kad prašymas skambėtų teatrališkiau.
 Jokiu būdu,  spiriuosi, įsivaizduodama save rausvais
plaukais, su kilogramu makiažo ir liemenėle vietoj palaidinės.
 Nieko drastiško. Tik noriu, kad neatrodytum... Tarsi visą sa-
vaitę būtum miegojusi žiemos miegu,  nusišypso ji, o Tristanas
užgniaužia juoko pliūpsnį.
Man sutikus, ji vėl ima ploti iš džiaugsmo.
Trisdešimt devintas skyrius
Išpešiojusi man antakius  ši procedūra, beje, buvo skausminges-

nė, nei galėjau įsivaizduoti,  Stef apsuka mane nugara į veidrodį
ir neleidžia žvilgtelėti nebaigusi makiažo. Kol ji pudruoja man vei-
dą, belieka stengtis užgniaužti baimę. Milijoną kartų primenu jai
nepersistengti, o ji milijoną kartų mane patikina, kad taip nebus.
Sušukavusi ir sugarbanojusi plaukus, ji išpurškia juos ir visą kam-
barį laku.
 Makiažas ir šukuosena  baigti! Dabar apvilkime tave, kad
galėtum žvilgtelėti į veidrodį. Turiu keletą drabužių, kurie tau tiks.
Ji akivaizdžiai didžiuojasi savo darbu. Aš tik viliuosi, kad ne-
atrodau kaip klounas. Nusekusi ją į spintą, mėginu žvilgtelėti į ne-
didelį jos veidrodėlį, tačiau ji timpteli mane tolyn.
 Štai, apsivilk,  taria, nuo pakabo nerdama juodą suknelę. 
Tu  lauk!  šūkteli ji Tristanui, ir šis nusijuokęs maloningai pasi-
šalina.
Suknelė  be petnešėlių ir atrodo siaubingai trumpa.
 Negaliu šito vilktis!
 Gerai... O kaip tau šita?  iš spintos ji ištraukia dar vieną
juodą suknelę. Turi jų bent dešimtį. Šioji  su dviem plačiomis
petnešomis ir šiek tiek ilgesnė. Man neramu dėl iškirptės, mat ji 
širdies formos, o mano biustas ne toks smulkus kaip jos.
Kai užtrunku ją apžiūrinėdama,
 Paprasčiausiai Stef atsidūsta:
pasimatuok ją, prašau?
Paklustu ir nusivilkusi patogią pižamą sulankstau ją į tvar-
kingą krūvelę. Nusišypsau jai, atsakydama į juokais pašaipų jos
žvilgsnį, ir velkuosi suknelę. Užsitempusi ir dar nė neužsisegusi,

jaučiu, kad ji ankštoka. Mudvi su Stef dėvime panašaus dydžio dra-
bužius, tačiau ji už mane aukštesnė ir lieknesnė. Audinys vos blizga
ir primena šilką. Suknelės apačia siekia mano šlaunies vidurį. Ji
nėra tokia trumpa, kaip maniau, tačiau vis dėlto trumpesnė už bet
kokį mano kada nors vilkėtą drabužį. Šitaip atidengusi kojas, jau-
čiuosi beveik nuoga. Pirštais mėginu timptelėti ją žemyn.
 Ar norėtum pėdkelnių?  klausia ji.
 Taip, nes jaučiuosi... Pusnuogė,  juokiuosi. Pasiraususi stal-
čiuje, ji ištraukia dvi poras.  Šitos vienspalvės juodos, o šitos  gi-
piūrinės.
Gipiūrinių man jau būtų per daug, ypač turint galvoje, kad ant
veido veikiausiai penki kilogramai pudros. Čiumpu vienspalves ir
tempiu jas aukštyn, kol Stef spintoje ieško batelių.
 Negaliu avėti aukštakulnių!  primenu jai.
Iš tiesų negaliu  avėdama juos svirduliuoju tarsi sužeistas pin-
gvinas.
 Na, o kaip tau platforminiai? Tesa, atleisk, tačiau tavo lygia
padžiai bateliai prie šitos suknelės netiks.
Juokais susiraukiu. Man patinka kasdien avėti lygiapadžius ba-
telius. Ji ištraukia juodas aukštakulnes basutes su sidabriniais ka-
roliukais priekyje, kurie, reikia pripažinti, patraukia mano akį. Pati
niekuomet tokių neišsirinkčiau, tačiau bent kartą norėčiau juos
pasimatuoti.
 Šitos patinka?
Linkteliu.
 Taip, bet su jomis nepaeisiu,  paaiškinu, ir ji suraukia an-
takius.
 Paeisi. Juostelė aplink kulkšnį neleis tau nukristi.
 Ar
Ji ji iš tiesų tam skirta?  paklausiu.
nusijuokia.
 Ne, tačiau ji nekliudo,  nusijuokia vėl.  Nagi, apsiauk.
Prisėdusi ant lovos, ištiesiu kojas ir leidžiu jai mane apauti.
Ji padeda man atsistoti ir žengti keletą žingsnių. Reikia pri-

pažinti, kad dirželis aplink kulkšnį tikrai padeda išlaikyti pu-
siausvyrą.
 Ilgiau nebeištversiu! Pažvelk į save,  taria ji ir praveria kitas
spintos duris.
Stebeilydama į atvaizdą didžiuliame veidrodyje, aikteliu.
Kas, velniai rautų, ji tokia? Veidrodyje lyg ir matau save, tačiau
gerokai gražesnę. Baiminausi, kad persistengs mane gražindama,
tačiau taip nenutiko. Pilkšvos mano akys, paryškintos kaštoniniu
akių pieštuku, atrodo šviesesnės, o rausvo atspalvio skaistalai iš-
ryškina skruostikaulius. Didelėmis bangomis, o ne smulkiomis
garbanėlėmis, kaip tikėjausi, susukti plaukai sveikai blizga.
 Aš nustebinta,  šypsausi ir įsižiūriu atidžiau.
Baksteliu sau į skruostą, norėdama įsitikinti, kad vaizdinys
prieš mano akis  ne miražas.
 Matai, tu vis dar esi tu. Tik patrauklesnė, susitvarkiusi tu, 
kikena ji ir pakviečia Tristaną užeiti.
Pravėręs duris, jis išsižioja.
 Kur dingo Tesa?  klausia juokais dairydamasis po kambarį.
Kilsteli pagalvę ir žvilgteli po ja.
 Ką manai?  klausiu, darsyk timptelėdama suknelę žemyn.
 Atrodai nuostabiai, išties nuostabiai,  nusišypso jis ir ap-
siveja Stef liemenį ranka. Ji palinksta artyn, o aš nusigręžiu.
 Ak, paskutinis brūkštelėjimas,  taria ji ir, iš komodos stal-
čiaus ištraukusi lūpų blizgio, papučia lūpas. Užmerkusi akis paseku
jos pavyzdžiu  Stef brūkšteli lipniu blizgiu man per lūpas.
 Pasiruošusios?  klausia Tristanas, ir ji linkteli.
Eidama pro duris, čiumpu rankinę ir atsargai įsimetu porą ly
giapadžių batelių.
Pakeliui stebeiliju pro automobilio langą ir leidžiu mintims klajo-

ti. Prie restorano išvydusi galybę motociklų, susigūžiu. Vyliausi,
kad vakarieniausime tokiame šeimyniniame restorane, kaip „T. G.
I. Friday’s“ arba „ Applebees“, o ne baikerių užeigoje. Užėjusi į vidų

pasijuntu taip, tarsi visi spoksotų į mane, nors taip tikriausiai nėra.
Stef čiumpa mano ranką ir nusiveda prie stalelio restorano gale.
 Prie mūsų prisidės Neitas. Tikiuosi, tu nieko prieš?  klausia
sėsdamasi.
 Žinoma, ne,  atsakau. Neprieštarauju bendrauti su bet kuo,
išskyrus Hardiną. Be to, draugija man praverstų, mat dabar jau-
čiuosi tarsi šuniui penkta koja.
Prie mūsų stalelio prieina tatuiruota  dar gausiau nei Stef ir
Tristanas  moteris ir priima gėrimų užsakymus. Stef su Tristanu
užsisako alaus. Jiems veikiausiai patinka čia užsukti, nes niekas
neprašo asmens dokumentų. Moteris kilsteli antakį, kai užsisakau
kokakolos, tačiau gerti nusiteikusi nesu. Grįžusi į bendrabutį, dar
pasimokysiu. Gėrimai ant stalo atsiduria jau po kelių minučių.
Gurkštelėjusi išgirstu link mūsų besiartinančių Neito su Zedu
švilpimą. Jiems priėjus arčiau, už jų nugarų pastebiu rausvus Molės
plaukus ir... Hardiną.
Išspjaunu kokakolą atgal į stiklinę.
Išvydusi Hardiną, Stef išpučia akis ir atsigręžia į mane.
 Prisiekiu, nežinojau, kad ir jis čia bus. Jei nori, galim tuoj pat
išeiti,  šnabžda ji, Zedui taisantis greta manęs.
Privalau prisiversti nežvilgčioti Hardino pusėn.
 Oho, Tesa, atrodai nepaprastai karšta!  pareiškia Zedas, ir
aš dėl to paraustu.  Aš rimtai! Oho! Dar nesu tavęs tokios matęs.
Padėkoju jam vos pastebima šypsenėle. Neitas, Molė ir Har
dinas atsisėda prie gretimo stalelio. Noriu paprašyti Stef apsikeisti
vietomis, kad sėdėčiau nugara į Hardiną, tačiau neprisiverčiu. Pa-
prasčiausiai visą vakarą vengsiu akių kontakto. Aš galiu.
 Tesa, atrodai pritrenkiamai,  atsigręžęs per minkštasuolių
atlošus sakonusišypsau,
Aš tik Neitas. mat nesu pratusi prie tokio dėmesio. Har
dinas apie naująją mano išvaizdą nesako nieko, tačiau to ir tikė-
jausi. Džiaugiuosi, kad jis manęs bent jau neįžeidinėja.
Akies krašteliu matau už mūsų sėdinčius Hardiną su Mole. Per

Stef ir Tristano pečius slapta galiu stebėti jo veidą.
Niekam nepakenks, je i žvilgtelėsiu tik kartelį... Vogčiomis žvilg-
telėjusi greičiau, nei spėju susivokti, akimirksniu pasigailiu. Har
dinas apkabinęs Molės pečius.
Pavydas  bausmė už tai, kad žvalgausi, kur nederėtų,  per-
veria mane it strėlė. Jie veikiausiai vėl susimetė draugėn. O gal vis
dar. Jų santykiai tikriausiai niekada nenutrūko. Prisimenu, kaip
patogiai ji jautėsi apsižergusi jį vakarėlyje, ir nuryju gerklėje ky-
lančią tulžį. Hardinas neprivalo prašyti leidimo elgtis kaip nori.
 Ji iš tiesų puikiai atrodo, tiesa?  padrąsina juos Stef, ska-
tindama pritariamai linkčioti.
Jaučiu į mane susmeigtą Hardino žvilgsnį, tačiau negaliu darsyk
į jį atsigręžti. Jis vilki baltus marškinėlius, pro kuriuos tikriausiai
šviečia jo tatuiruotės, o plaukai  nepriekaištingai sušiaušti, tačiau
man tai nesvarbu. Manęs nedomina patraukli jo išvaizda ar nesko-
ninga Molės apranga.
Tie kvaili rausvi jos plaukai ir nedaug ką vaizduotei paliekanti
apranga iš tiesų erzina. Ji  tikra pasileidėlė. Mane nustebina tokios
priešiškos mintys bei kilęs pyktis, tačiau tai tiesa. Man ji nuošir-
džiai nepatinka. Tiesą sakant, nemanau, kad net mintyse esu ką
nors pavadinusi pasileidėle.
Na, žinoma, kaip tik dabar ji nusprendžia mane pagirti:
 Mergyt, tu tikrai šauniai atrodai. Geriau nei bet kada
anksčiau!  taria ji ir palinksta link Hardino krūtinės.
Žvilgteliu jai į akis ir dirbtinai nusišypsau.
 Neprieštarausi, jei gurkštelsiu?  paklausia Zedas ir nesu-
laukęs atsakymo čiumpa mano stiklinę.
Leidžiu jam atsigerti iš savo stiklinės, nors paprastai man tai
nepriimtina, tačiaumąstyti.
nepajėgiu blaiviai šią akimirką jaučiuosipusę
Jis išmaukia taipmano
nepatogiai,
gėrimo,kad nė
todėl
niukteliu jam į šoną.
 Atleisk, mažyte, užsakysiu tau kitą,  švelniai taria jis.
Zedas iš tiesų nepaprastai patrauklus ir labiau primena ne uni-

versiteto studentą, o modelį. Jei neturėtų šitiek tatuiruočių, vei-
kiausiai galėtų tuo užsiimti.
Nuo gretimo stalelio atskrieja triukšmas, todėl dėbteliu į
Hardiną. Jis garsiai atsikrenkščia ir susmeigia į mane žaižaruo-
jančias akis. Noriu nusigręžti, bet negaliu. Mane prikausto jo
žvilgsnis, tuo tarpu Zedas pakelia ranką ir permeta ją per minkšta-
suolio atlošą tiesiai man virš pečių.
Hardinas prisimerkia, o aš nusprendžiu pasilinksminti.
Prisiminusi,
draugystei, kaip atkakliai
vos pastebimai jis priešinosi
priglundu mudviejų
prie Zedo. Hardinassuišpučia
Zedu
akis, tačiau tuoj pat susiima. Suprantu, kaip visa tai absurdiška ir
vaikiška, tačiau jei jau privalau sėdėti greta Hardino, noriu, kad jis
jaustųsi taip pat nepatogiai, kaip aš.
Grįžusi prie stalelio, tatuiruotoji padavėja priima maisto už-
sakymus. Išsirenku mėsainį su bulvytėmis, be pomidorų padažo,
o visi likusieji užsisako aštrių vištos sparnelių. Ji atneša kokakolos
Hardinui, o visiems kitiems  po bokalą alaus. Vis dar laukiu savo
gėrimo, tačiau nenoriu pasirodyti nemandagi, priminama apie tai
padavėjai.
 Čia gaminami skaniausi vištos sparneliai mieste,  praneša
man Zedas, o aš atsakau šypsniu.
 Ar eisi į vakarą prie laužo kitą savaitgalį?  klausiu jo.
 Kažin. Man tokios linksmybės nelabai patinka,  atsako jis,
gurkšteli alaus ir nuleidžia ranką man ant pečių.  O tu ar eisi?
Neatsigręžiu, tačiau įsivaizduoju, kaip siunta Hardinas. Tiesa
ta, kad jaučiuosi kalta šitaip su juo flirtuodama. Apskritai nesu su
niekuo flirtavusi, todėl man veikiausiai siaubingai nesiseka.
 Taip, su Lendonu.
Visi prapliumpa juokais.
 Lendonu Gibsonu ? - kvatodamas klausia Zedas.
 Taip, jis mano draugas,  atkertu.
Man nepatinka, kaip jie visi iš jo šaiposi.
 Tik jam ir lankytis vakarėliuose prie laužo! Jis  tikras nevy-

kėlis,  taria Molė, ir aš piktai į ją dėbteliu.
 Tiesą sakant, taip nėra. Jis iš tiesų šaunus,  stengiuosi ap-
ginti jį.
Suprantu, kad mano „šaunumo“ suvokimas gerokai skiriasi
nuo šios šutvės, tačiau neabejoju, kad manasis  geresnis.
 Lendono Gibsono vardas ir žodis „šaunus“ viename sakinyje
nedera,  nesiliauja Molė.
Ir ranka nubraukia garbanas Hardinui nuo kaktos.
Negaliu jos pakęsti.

 Na, atleiskite, jei jis nėra pakankamai kietas, kad trainiotųsi
su jumis, tačiau jis...  pakeliu balsą ir atsisėdu tiesiai, numesdama
Zedo ranką sau nuo pečių.
 Nagi, Tesa, nurimk. Mes tik erziname,  taria Neitas, o Molė
kreivai šypteli. Nuojauta man kužda, kad ir aš jai nepatinku.
 Man paprasčiausiai nepatinka, kai žmonės šaiposi iš mano
bičiulių, ypač kai jų nėra šalia, kad apsigintų.
Man reikia giliai įkvėpti... Buvimas šalia Hardino ir jo glausty
masis su Mole mano akivaizdoje sukėlė tikrą jausmų uraganą.
 Gerai, gerai, nepyk. Be to, jį bent jau galima pagirti už tą
mėlynę, kurią įtaisė Hardino paakyje,  taria Zedas ir vėl apsiveja
ranka mano pečius. Nusijuokia visi, išskyrus Hardiną. Net ir mane
tai pralinksmina.
 Taip, iš tiesų pasisekė, kad dėstytojas juos išskyrė, kitaip tasai
nevykėlis Hardinui būtų dar smarkiau įkrėtęs,  taria Neitas ir
žvilgteli į mane.  Atleisk, išsprūdo,  nusišypso atsiprašydamas.
Dėstytojas? Juodu išskyrė ne dėstytojas, o Hardino tėtis. Arba
Lendonas man melavo, arba... Minutėlę. Įdomu, ar nors vienas iš jų
žino, kad Hardinas su Lendonu netrukus taps įbroliais. Pažvelgiu į
Hardiną  jis atrodo susirūpinęs. Jis jiems melavo. Turėčiau tuojau
pat priversti jį prisipažinti visų akivaizdoje.
Negaliu. Nesu tokia, kaip jis. Man žmones skaudinti yra ge-
rokai sunkiau nei jam.
„Išskyrus Nojų“,  primena man sąžinė.

 Na, aš manau, kad vakarėlis prie laužo bus smagus,  tariu.
Zedas susidomėjęs pažvelgia į mane.
 Galbūt aš vis dėlto užsuksiu.
 Aš ten būsiu,  lyg niekur nieko burbteli Hardinas prie
gretimo stalelio.
Visi sužiūra į jį, o Molė nusijuokia.
 Taip, žinoma, kad būsi,  sako ji juokdamasi ir vartydama
akis.
 Ne, rimtai, nebus taip jau blogai,  švelniai nenusileidžia
Hardinas, užsitarnaudamas dar vieną nepatiklią Molės veido iš-
raišką.
Hardinas ketina eiti dėl Zedo? Galbūt flirtuoti man sekasi kur
kas geriau, nei manau.
Atnešusi mūsų vakarienę padavėja ištiesia man mėsainį.
Atrodo gardus, tačiau šonu teka pomidorų padažas. Suraukusi nosį
mėginu dalį jo nušluostyti servetėle. Nemėgstu siųsti maisto atgal
į virtuvę, o šį vakarą man ir be šito nelengva. Mažiausiai trokštu į
save dar labiau atkreipti dėmesį.
Kramsnodami vištienos sparnelius, visi aptarinėja vakarėlį šį-
vakar, o aš knaibau savo bulvytes. Galiausiai padavėja sugrįžta ir
pasiteirauja, ar mums nieko netrūksta.
 Ne, manau, visko sočiai,  tarsteli Tristanas, todėl ji jau grę-
žiasi eiti.
 Palaukit. Ji užsisakė mėsainį be pomidorų padažo,  garsiai
rikteli Hardinas.
Bulvytė iš mano pirštų iškrenta atgal į lėkštę.
Padavėja pažvelgia į mane sunerimusiomis akimis.
 Prašau atleisti. Ar norėtum, kad grąžinčiau jį į virtuvę?
Man taip gėda, kad tepajėgiu tik papurtyti galvą.

 Taip. Ji norėtų,  atsako už mane Hardinas.
Kokį velnią jis čia iš darin ėja? Ir kaip jis apskritai sužinojo, kad
mano mėsainis buvo su pomidorų padažu? Jis tetrokšta priversti
mane pasijusti nepatogiai.
 Nagi, mieloji, duok man savo lėkštę,  nusišypso padavėja,

tiesdama ranką.  Atnešiu tau kitą.
Įteikiu jai lėkštę ir nuleidusi galvą tyliai padėkoju.
 Kas čia buvo?  išgirstu Molę klausiant Hardino.
Jai vertėtų pasimokyti šnabždėjimo subtilybių.
 Nieko, ji nemėgsta pomidorų padažo,  ramiai atsako jis, o
Molė susierzinusi prunkšteli ir gurkšteli alaus.
 Na ir?  neatlyžta ji.
Hardinas piktai į ją dėbteli.
 Na ir nieko. Pamiršk tai.
Man bent jau paaiškėja, kad ne su manimi viena jis tampa aki-
plėša.
Atkeliavus kitam mėsainiui, sušlamščiu beveik viską, nors
apetitu šįvakar pasigirti negaliu. Už mano vakarienę sumoka
Zedas  tai tuo pat metu ir malonu, ir keista. Kai pakeliui iš res-
torano Zedas vėl apkabina mane per pečius, Hardino susierzi-
nimas, regis, dar išauga.
 Loganas rašo, kad linksmybėms pasiruošta!  praneša Neitas,
skaitydamas žinutę.
 Važiuok su manimi,  pasiūlo Zedas, tačiau išvydęs mane,
purtančią galvą, suraukia antakius.
 O, ne, į vakarėlį nevažiuoju. Tristanas parveš mane į ben-
drabutį.
 Aš taip pat su ratais, todėl galiu parvežti ją namo,  pasisiūlo
Hardinas.
Išgirdusi tai, vos neišvirstu iš klumpių, tačiau, laimei, Stef su-
griebia mano ranką ir nusišypso Hardinui.
 Ne, mudu su Tristanu ją parvešime. Zedas taip pat gali va-
žiuoti kartu.
Jei būtų įmanoma nužudyti žvilgsniu, Stef šią akimirką su-

smuktų ant grindų.
Hardinas atsigręžia į Tristaną.
 Įkaušęs po studentų miestelį verčiau nevažinėk  polici-
ninkai negailės baudų, nes šiandien penktadienis.
Stef atsigręžia į mane laukdama, kol prabilsiu, tačiau aš nė ne-

žinau, ką pasakyti. Nenoriu atsidurti automobilyje su Hardinu
viena, tačiau tuo pat metu suprantu, kad išgėręs alaus Tristanas ne-
turėtų vairuoti. Trukteliu pečiais ir atsišlieju į Zedą, kol jie tarpu-
savyje sprendžia dilemą.
 Puiku, pametėkime ją ir važiuokime pasilinksminti,  taria
Molė Hardinui, tačiau šis papurto galvą.
 Ne, tu važiuok su Stef ir Tristanu,  įsakmiai atkerta jis, ir
Molė nutyla.
 Dėl
žiuoti? Dievo Neitas,
 inkščia meilės, išgal jau galime
kišenės lipti į automobilius
traukdamas raktelius. ir va-
 Taip, Tesa, eime,  taria Hardinas, o aš pažvelgiu į Zedą ir
Stef.
 Tesa!  darsyk suloja Hardinas, atrakindamas dureles.
Jis piktai dėbteli į mane. Jaučiu, kad jei nepaklusiu, jėga įgrūs
į automobilį. Tačiau kodėl jis apskritai nori vežti mane namo, jei
pats perspėjo Stef, kad manęs niekur nesivestų? Jis pradingsta au-
tomobilyje ir užveda variklį.
 Viskas bus gerai. Tik grįžusi į kambarį tuojau pat parašyk
man žinutę,  taria Stef.
Linkteliu ir pasuku link Hardino automobilio. Smalsumas
nugali. Privalau išsiaiškinti tikruosius jo ketinimus. Paprasčiausiai
privalau.
Keturiasdešimtas skyrius
Nors visą savaitę stengiausi jo vengti, dabar kažkokiu būdu atsi-
duriu
į manejo nė
automobilyje.
nepažvelgia.Kol lipu vidun pridengti
Stengdamasi ir seguosišlaunis
saugos dar
diržą, jis
kartą
timpteliu suknelę. Akimirką sėdime tyloje. Tuomet jis išsuka iš
stovėjimo aikštelės. Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad neleido Mo-
lei važiuoti drauge  jau verčiau pėsčiomis būčiau ėjusi, nei stebė-
jusi ją besiglaustant prie Hardino.
 Kodėl nusprendei pakeisti įvaizdį?  galiausiai paklausia, kai
atsiduriame greitkelyje.
 Na... Stef norėjo išmėginti su manim ką nors naujo.
Nenuleidžiu akių nuo pastatų, pro mus lekiančių už lango. Au-
tomobilyje tyliai skamba įprasta agresyvi jo muzika.
 Ar nemanai, kad kiek per daug?  vėl klausia jis, ir aš su
gniaužiu kumščius. Vadinasi, toks jo šiandieninis planas: įžeidinėti
mane visą kelią iki bendrabučio.
 Žinai, neprivalėjai vežti manęs namo,  atremiu galvą į stiklą,
stengdamasi atsitraukti nuo jo kuo toliau.
 Nebūk tokia atžari. Tenoriu pasakyti, kad tavo pasikeitimas
šiek tiek drastiškas.
 Na, belieka pasidžiaugti, kad man tavo nuomonė nerūpi.
Tačiau, turėdama galvoje nuolatinį tavo bjaurėjimąsi įprasta mano
apranga, stebiuosi, kad šitaip tau neatrodau geriau,  atrėžiu ir už-
merkiu akis.
Buvimas greta jo mane sekina, o jis nesidrovi siurbti paskutinių
mano energijos likučių. Jam išjungus radiją, išgirstu kikenimą.
 Nesakiau, kad atrodai prastai. Tavo drabužiai  tai jau kita

kalba, tačiau man daug maloniau matyti bjaurius ilgus sijonus nei
šitą aprangą.
Jis stengiasi paaiškinti, tačiau atsakymas neturi prasmės. Jam,
regis, patinka, kai taip  ir dar nepadoriau  rengiasi Molė, tuomet
kodėl negalima man?
 Ar girdėjai mane, Tesa?  paklausia jis, nesulaukęs mano at-
sakymo.
Pajuntu jo ranką ant savo šlaunies. Tą pat akimirką atsitraukiu
ir atsimerkiu.
 Taip, girdėjau. Tik neturiu ko pasakyti. Jei nepatinka, kaip
rengiuosi, tuomet verčiau į mane nežiūrėk.
Vienintelis geras dalykas kalbantis su Hardinu yra tai, kad
bent kartą gyvenime galiu rėžti bet ką, kas šauna galvon, nesijau-
dindama, kad įžeisiu, nes jam paprasčiausiai tas pats.
 Ar tik ne čia ir slypi visa bėda? Kad negaliu atitraukti nuo
tavęs akių.
Žodžiams paliekant jo lūpas, svarstau galimybę atidaryti du-
reles ir iššokti tiesiai į greitkelį.
 Ak! Liaukis!  nusijuokiu.
Žinau, kad ketina pažerti pakankamai malonių ir tuo pat metu
paslaptingų dalykų tam, kad tolesni įžeidimai įskaudintų mane dar
labiau.
 Ką? Tai tiesa. Drabužiai man patinka, tačiau nereikia šitiek
dažytis. Eilinės merginos naudoja kilogramus makiažo tam, kad
atrodytų taip, kaip tu be jo.
Ką? Jis veikiausiai pamiršo, kad mudu nesikalbame, kad mažiau
nei prieš savaitę jis mėgino sugriauti mano gyvenimą ir kad mes
vienas kitą niekiname.
 Tu
Jis juk nelauki,
mane glumina.kad tau akimirką
Vieną padėkočiau, tiesa?
piktas  prunkšteliu.
ir grėsmingas, o kitą
sako negalįs nuleisti nuo manęs akių.
 Kodėl nepasakei jiems tiesos apie mane su Lendonu?  nu-
kreipia kalbą.
 Nes tu akivaizdžiai mėginai ją nuslėpti.

 Vis dėlto kodėl išsaugojai mano paslaptį?
 Nesu pratusi išduoti svetimų paslapčių.
Droviai šypsodamasis jis primerktomis akimis pažvelgia į mane.
 Nebūčiau tavęs kaltinęs, nes žinau, kaip pasielgiau su Nojumi.
 Na, tuo mudu ir skiriamės.
 Tikrai taip,  pritaria gerokai tylesniu balsu.
Po šių žodžių likusią kelio dalį abu tylime. Neturiu ko daugiau
jam pasakyti.
Galiausiai įsukame į studentų miestelį, ir jis sustoja kuo toliau
nuo mano bendrabučio pastato. Žinoma.
Siekdama durelių, ant šlaunies pajuntu Hardino ranką.
 Nepadėkosi?  šypsosi jis, o aš papurtau galvą.
 Ačiū, kad pavežei,  nukertu sarkastiškai.  Paskubėk, Molė
tavęs nesulaukia,  priduriu lipdama lauk.
Tikiuosi, jis manęs neišgirdo  nė nesuprantu, kodėl taip pa-
sakiau.
 Taip... Verčiau paskubėsiu. Su ja įkaušusia būna išties
linksma,  taria jis, kreivai šypsodamasis.
Mėgindama nuslėpti faktą, kad jaučiuosi taip, lyg jis ką tik būtų
kumštelėjęs man į pilvą, pasilenkiu prie keleivio lango. Hardinas jį
atidaro.
 Taip, esu tikra, kad taip ir yra. Be to, netrukus atvažiuos
Nojus,  sumeluoju ir pastebiu jį prisimerkiant.
 Nejaugi?  Hardinas ima krapštinėti nagus.
Spėju, kad tai jo įprotis jaudinantis.
 Taip. Pasimatysime vėliau,  nusišypsau ir nužingsniuoju
tolyn.
Išgirstu jį išlipant iš automobilio ir trinktelint dureles.
kad kažką
Palauk!  šūkteli.
pametei. Atsigręžiu.  Aš... Nesvarbu, maniau, na,
Suklydau.
Jo skruostai parausta. Akivaizdžiai meluoja, o aš mirštu iš noro
sužinoti, ką ruošėsi sakyti, tačiau privalau nueiti, todėl taip ir pa-
darau.
 Viso, Hardinai.
Mano atsisveikinimas reiškia daugiau, nei parodau. Neatsi
gręžiu pažiūrėti, ar jis mane vejasi, mat žinau, kad ne.
Nė nepasiekusi savo pastato, nusiaunu aukštakulnius ir likusią ke-

lio dalį per studentų miestelį tipenu basomis. Vos įžengusi į kam-
barį, užsitempiu savo minkštą pižamą ir paskambinu Nojui. Jis at-
siliepia po antro signalo.
 Labas,  cypteliu.
Mano balsas per aukštas. Tai tik Nojus; ko dėl aš taip jaudinuosi?
- Sveika, Tesa. Kaip praėjo tavo diena?  švelniai klausia jis.
Nebeprimena to šalto ir tolimo Nojaus, su kuriuo teko ben-
drauti visą savaitę. Iš palengvėjimo atsipučiu.
 Tiesą sakant, neblogai. Vakarą leidžiu savo kambaryje. Ką
veiki tu?
Tyčia nutyliu apie vakarienę su Stef ir kitais, įskaitant Hardiną.
Tai nepadėtų mano kaltės išpirkimo kampanijai.
 Ką tik grįžau iš treniruotės. Šįvakar, manau, pasimokysiu,
mat rytoj padėsiu naujiesiems kaimynams nupjauti medį.
Jis visuomet visiems talkina. Aš jo neverta.
 Aš taip pat šį vakarą praleisiu prie knygų.
 Norėčiau, kad galėtume mokytis drauge,  taria jis.
Pešiodama pūkelius nuo vilnonių kojinių nusišypsau.
 Tikrai?
 Taip, Tesa, žinoma. Aš vis dar tave myliu ir ilgiuosi. Tačiau
privalau būti tikras, kad nieko panašaus daugiau niekada nenutiks.
Esu pasirengęs pamėginti visa tai pamiršti, tačiau privalai man pa-
žadėti, kad laikysies nuo jo atokiau,  kalba jis.
Nojui nė nereikia tarti jo vardo.
 Kitaip
pranta, ir būti negali,
kad beviltiškai pažadu.
trokštu NojausMyliu tave! tam,
atleidimo  dalis
kadmanęs su-
nelikčiau
viena ir nesikarčiau Hardinui ant kaklo, tačiau stengiuosi nekreipti
į tai dėmesio.
Po dar kelių meilės prisipažinimų Nojus sutinka lydėti mane

į šventę prie laužo, ir pokalbį baigiame. Internete imu ieškoti ar-
timiausių automobilių salonų ir, laimei, randu ne vieną naudotų
mašinų aikštelę, tik ir laukiančią nuplėšti paskutinius studentų
marškinius. Pasižymėjusi visus adresus, pasirausiu Stef kosmetinėje
ir surandu makiažui nuvalyti skirtų servetėlių. Erzinantis veido
šveitimo procesas užtrunka visą amžinybę  vien dėl to daugiau
niekada nenoriu dažytis, nesvarbu, kaip šauniai atrodžiau.
Keturiasdešimt pirmas skyrius
Išsitraukusi užrašus ir vadovėlius, kimbu į mokslus. Rengiuosi ki-
tos savaitei
jau savaitės į užduotims. Paprastai
priekį, kad jokios stengiuosiaplinkybės
nenumatytos užduotis atlikti bent
neprivers-
tų atsilikti. Tačiau mintimis nuklystu prie Hardino ir jo nuotaikų
kaitos, todėl nekreipiu pakankamai dėmesio į savo rašinį. Su No-
jumi telefonu kalbėjau vos prieš porą valandų, tačiau atrodo, lyg
būtų prabėgusios keturios.
Nusprendžiu išsirinkti filmą ir gulėti lovoje tol, kol užmigsiu.
Apsistoju ties „Meilės priesaika", nors esu mačiusi jau keletą kartų.
Neprabėgus nė dešimčiai minučių nuo filmo pradžios, koridoriuje
išgirstu keiksmus. Pagarsinu savo nešiojamąjį kompiuterį, steng-
damasi nekreipti dėmesio į triukšmą  šiandien penktadienis, va-
dinasi, po bendrabutį šlitinėja galybė apgirtusių studentų. Po kelių
minučių vėl nuskamba keiksmai  iš pradžių vyrišku balsu, tačiau
netrukus išgirstu ir moterišką. Vaikinui užrikus garsiau, atpažįstu
akcentą. Tai Hardinas.
Pašokusi iš lovos, atplėšiu duris ir išvystu jį sėdintį ant grindų
prie mano kambario, nugara atsišliejusį į sieną. Greta jo įrėmusi
rankas į klubus stovi įpykusi šviesiaplaukė mergina.
 Hardinai?  tariu, ir jis pakelia akis.
Jo veidu nuslenka plati šypsena.
 Teresa...  atsako ir ima stotis.
 Gal galėtum liepti savo vaikinui pasitraukti nuo mano durų.
Jis jau visas grindis nulaistė degtine!  užrinka mergina.
Pažvelgiu į Hardiną.
 Jis ne mano...  pradedu, tačiau Hardinas griebia mane už

rankos ir tempia link durų.
 Atleisk už netvarką,  vartydamas akis taria merginai.
Ši atsidūsta ir nulekia į savo kambarį, stipriai trinktelėdama
durimis.
 Hardinai, ką čia veiki?  paklausiu.
Jis mėgina praeiti pro mane į kambarį, tačiau aš pastoju kelią.
 Tesa, kodėl neleidi man užeiti? Tavo diedukui būsiu ma-
lonus,  nusijuokia, ir aš susiraukiu. Suprantu, kad jis šaiposi iš
Nojaus.
 Jo čia nėra.
 Kodėl? Puiku, tuomet įsileisk mane,  taria sunkiai vers-
damas liežuvį.
 Ne! Ar tu girtas?  žvilgsniu mėginu išskaityti jo veidą.
Akys paraudusios, o nerangi šypsenėlė viską išduoda. Jis pri-
kanda lūpą ir susikiša rankas į kišenes.
 Maniau, tu negeri, tačiau jau nebe pirmą kartą matau tave
tokį.
 Čia tik antras kartas. Nusiramink,  atkerta, pastumia mane
šalin ir užėjęs į kambarį šlepteli ant mano lovos.  Tai kodėl neat-
važiavo Nojus?
 Nežinau,  sumeluoju.
Jis kelis kartus linkteli, tarsi rimtai svarstytų mano žodžius.
 Žinoma. „Gap“ parduotuvėje veikiausiai buvo nertinių išpar-
davimas, todėl jis ir atšaukė pasimatymą su tavimi,  prapliumpa
kvatotis jis, ir dėl kambaryje pasklidusios energijos aš irgi nesusi-
laikau.
 O Molė kur?  paklausiu.  Šukuoja „Pasileidėlių rojaus“ iš-
pardavimą?
Hardinas akimirkai
 Teresa, tai nurimsta ir ima
buvo apgailėtinas kvatoti dar
mėginimas smarkiau.
atsakyti pokštu, 
šaiposi jis, o aš lengvai paspiriu nuo lovos kybančias jo kulkšnis.
 Bet kuriuo atveju negali čia pasilikti. Mudu su Nojumi ofici-
aliai susitaikėme.
Pastebiu, kaip apniūksta jo veidas, ir jis ima delnais trinti

kelius.
 Graži pižama,  taria, ir aš nužvelgiu save.
Kaip jis gali būti toks nerūpestingas? Mudu nieko nenutarėme,
o per paskutinį pokalbį juk apskritai nusprendėme laikytis vienas
nuo kito atokiau.
 Hardinai, privalai išeiti.
 Leisk, atspėsiu. Viena iš Nojaus susitaikymo sąlygų buvo tau
laikytis nuo manęs atokiau?  jo tonas surimtėja.
 Taip, be to, aš maniau, kad mudu nesame draugai ir apskritai
nesikalbame. Kodėl atsisakei literatūros kurso ir kodėl trenkei
Lendonui?
 Kodėl visada tiek daug klausinėji?  inkščia jis.  Nenoriu
apie tai kalbėti! Ką tu ir kieta tavo pižama veikėte, prieš man pasi-
rodant? Ir kodėl kambaryje tamsu?
Išgėręs Hardinas tampa gerokai žaismingesnis, tačiau mano
galvoje ima kirbėti klausimas, kodėl jis pradėjo gerti.
 Žiūrėjau filmą,  atsakau.
Galbūt, jei būsiu jam maloni, jis atsakys į keletą mano klausimų.
 Kokį filmą?
 „Meilės priesaika“,  tariu žiūrėdama į jį.
Laukiu jo juoko. Po kelių akimirkų taip ir nutinka.
 Taip ir maniau, kad tau patinka šitas sentimentalus mėšlas.
Istorija visiškai neįtikėtina.
 Ji paremta tikrais įvykiais,  pataisau.
 Dėl to filmas geresnis netampa.
 Ar tu apskritai esi jį matęs?  rėžiu, o jis papurto galvą.
 Man nebūtina jo žiūrėti, ir taip žinau, kad kvailas. Jau dabar
galiu papasakoti tau jo pabaigą: jai grįžta atmintis, ir juodu ilgai ir
laimingai gyvena,
 Ne, tiesą  cypauja
sakant, jis šaipydamasis.
jis baigiasi kiek kitaip,  nusijuokiu.
Dažniausiai Hardinas varo mane iš proto, tačiau tokiomis re-
tomis akimirkomis, kaip ši, aš iš tiesų pamirštu, koks niekšas jis
gali būti. Iš galvos išgaravus, kad turėčiau ant jo niršti, čiumpu
vieną iš Stef pagalvių ir sviedžiu į jį. Jis atlaiko smūgį, nors galėjo
ją suturėti, ir aikteli taip, tarsi iš tikrųjų būtų sužeistas, todėl abu
nusijuokiame.
 Leisk man likti ir pasižiūrėti filmą su tavimi,  pusiau pa-
prašo, pusiau pareikalauja.
 Kažin ar tai gera mintis,  atsakau, o jis gūžteli pečiais.
 Prasčiausios mintys neretai virsta geriausiomis. Be to, juk
nenorėtum, kad vairuočiau išgėręs, tiesa?  nusišypso jis, ir aš nu-
sileidžiu, nors žinau, kad neturėčiau.
 Gerai jau, bet sėdėsi ant grindų arba ant Stef lovos.
Jis patempia lūpą, tačiau aš laikausi savo. Dievas žino, kas
nutiks, jei abu atsidursime mano siauroje lovelėje. Nuraustu, ap-
svarsčiusi galimybes, ir tuoj pat save subaru už tokias mintis, mat
ką tik Nojui pažadėjau laikytis nuo Hardino atokiau. Tokį pažadą
tesėti, regis, turėtų būti nesunku, tačiau kažkokiu būdu aš visuomet
atsiduriu šalia jo. Arba, kaip šį vakarą, jis atsiduria šalia manęs.
Hardinas nuslysta ant grindų, o aš leidžiu sau akimirką pa-
sigėrėti tuo, koks patrauklus jis atrodo su baltais marškinėliais.
Juodo rašalo ir baltų marškinėlių kontrastas  tobulas, o man pa-
tinka, kaip net per audinį matyti jo kaklu besiraitanti gebenės šaka.
Paleidžiu filmą, o jis tuoj pat paklausia:
 O kur spraginti kukurūzai?
 Nėra. Pačiam reikėjo atsivežti,  pasišaipau ir pasuku ekraną
taip, kad jis geriau matytų nuo grindų.
 Man patinka ir kitokie užkandžiai,  vėl taria, ir aš juokais
vožteliu jam per pakaušį.
 Žiūrėk filmą, ir daugiau nė žodžio, arba išspirsiu tave lauk.
Hardinas juokais užrakina lūpas ir įduoda man nematomą
raktą, aš, juokais permetusi jį sau per petį, sukikenu. Hardinui at
rėmus
savaitę.galvą į lovos kojūgalį, pasijuntu ramesnė nei visą praėjusią
Hardino žvilgsnis dažniau krypsta į mane nei į filmą, tačiau ne-
kreipiu dėmesio. Pastebiu jo šypseną, kai mane pralinksmina juo-
kinga akimirka, ir surauktus antakius, kai imu ašaroti dėl prarastos
Peidžės atminties, ir palengvėjimo atodūsį, kai galiausiai Peidžė ir

Leo lieka kartu.
 Na, ką manai?  paklausiu, ieškodama kito filmo.
 Visiškas mėšlas,  atsako jis šypsodamasis.
Pati nė nesuvokdama, delnu paveliu jo plaukus. Tuoj pat at-
sisėdu, o jis nusigręžia į sieną.
Puikus būdas visus priversti jaustis nepatogiai, Tesa.
 Leisk man išrinkti kitą filmą,  pasisiūlo jis, siekdamas mano
kompiuterio.
 Kas tau sakė, kad gali pasilikti dar vieno?  paklausiu, o jis
susiraukia.
 Negaliu vairuoti. Vis dar apsvaigęs,  šelmiškai šypsodamasis
atkerta jis.
Suprantu, kad meluoja. Alkoholis iš jo galvos jau beveik iš-
garavo, tačiau jis teisus. Jam vertėtų pasilikti. Susitaikysiu su bet
kuo, ką Hardinas nuspręs man iškrėsti rytoj, tik tam, kad galėčiau
praleisti šiek tiek laiko su juo. Jis buvo teisus  aš apgailėtina.
Tačiau šią akimirką man nesvarbu.
Trokštu jo paklausti, kodėl, užuot linksminęsis savo brolijos
namų vakarėlyje, jis atsibeldė čia, tačiau nusprendžiu palaukti iki
filmo pabaigos, mat žinau jį imsiant dėl klausimų raukytis. Har-
dinas išrenka kažkokį filmą apie Betmeną, kurio nekart nesu
mačiusi, ir prisiekinėja, esą tai geriausia visų laikų juosta. Mane
pralinksmina entuziastingi jo mėginimai papasakoti ankstesnių
trilogijos filmų siužetą, nors neįsivaizduoju, apie ką jis kalba. Mudu
su Nojumi nuolat žiūrime filmus, tačiau man niekada nebuvo taip
smagu, kaip dabar su Hardinu. Nojus tylėdamas spokso į ekraną,
o štai Hardinas šaiposi ir komentuoja veiksmą, pridėdamas iš koto
verčiančio sarkastiško humoro.
 Nuo kietų tavo grindų man jau paskaudo užpakalį,  ima

skųstis, vos filmui prasidėjus.
 Stef lova minkšta ir patogi,  atsakau, ir jis susiraukia.
 Iš ten nematysiu ekrano. Nagi, Tesa, rankas pasilaikysiu prie
savęs.
 Gerai jau,  numykiu ir pasislenku lovoje.

Jis išsišiepia ir, mėgdžiodamas mane, atsigula ant pilvo, su-
lenkęs ir į orą iškėlęs kojas. Hardinas nuleidžia galvą ant sukry-
žiuotų rankų. Paskutinės atšiaurumo kruopelės išnyksta, ir jis
atrodo žavingai. Filmas pasirodo geresnis, nei tikėjausi, ir aš vei-
kiausiai žiūrėjau jį įdėmiau nei Hardinas, mat ekranu pradėjus
slinkti raidėms, pažvelgiu į jį ir randu kietai įmigusį.
Miegodamas jis atrodo toks tobulas, toks ramus. Negaliu atsi-
žiūrėti į virpančius jo akių vokus, besikilnojančią krūtinę, nepa-
jėgiu
delnąnesižavėti
ir paliesti mielu jo lūpas
jo veidą, tačiaupaliekančiu
susilaikau. atodūsiu. Trokštu
Nepaisydama ištiesti
fakto, kad
turėčiau jį pažadinti ir išvaryti lauk, užkloju jį antklode ir užra-
kinusi kambario duris įsitaisau Stef lovoje. Dar kartą į jį pažvelgiu
ir pasigrožiu tuo, kaip blyški televizoriaus ekrano šviesa krinta ant
jo veido. Miegodamas jis atrodo jaunesnis ir laimingesnis.
Grimzdama į sapnus suprantu, kad su Hardinu praleidžiu jau
antrą naktį, o su Nojumi to nenutiko nė karto. Mano sąžinė pa-
slaugiai primena, kad su Hardinu esu dariusi nemažai dalykų,
kurių niekuomet nedarėme su Nojumi.
Keturiasdešimt antras skyrius
Sapne ima skambėti vos girdimas dūzgimas. Kodėl jis nesiliauja?
Apsiverčiu, atsisakydama
Pramerkiu akis prabusti,
nesuvokdama, tačiau
kur esu. erzinantis
Net garsas
ir supratusi, netyla.
kad mie-
gojau Stef lovoje, vis dar nepamenu, jog kambaryje yra Hardinas.
Kaip mes nuolatos randame kelią vienas pas kitą? Ir dar svarbiau,
iš kur sklinda tas košmariškas dūzgimas? Vedama iš už lango sklin-
dančios gatvės žibintų šviesos, nusigaunu iki Hardino kišenės. Jau-
čiuosi taip, tarsi dūzgimas kviestų mane sapnuose. Akis įbedusi į
švytintį telefoną jo kišenėje, svarstau, ar derėtų jo siekti. Telefonas
liaujasi, man pasiekus savo lovą, todėl pasinaudoju akimirka ir pa-
sigrožiu miegančio Hardino ramybe. Jo kaktoje nuo nuolatinio rau
kymosi nematyti nė vienos raukšlelės, o rausvos lūpos  nepapūstos
kaip įprasta. Atsidūstu ir nusigręžusi vėl išgirstu dūzgimą. Jis ne-
prabus, jei staigiai pagriebsiu telefoną. Įkišti ranką į Hardino kelnių
kišenę pasirodo ne taip paprasta. Jei tik jos nebūtų tokios siauros,
telefoną pasiekčiau nesunkiai... Tačiau man nepasiseka.
 Ką darai?  sumurma jis.
Išgąsdinta atšoku toliau nei per metrą nuo savo lovos.
 Pradėjo vibruoti tavo telefonas ir pažadino mane,  su-
šnabždu nepaisydama, kad kambaryje esame vieni.
Tylėdama stebiu jį dideliu delnu sunkiai traukiant telefoną iš
kišenės.
 Ko?  galiausiai sužvejojęs aparatą kišenėje rikteli jis skam-
binusiajam ir išgirdęs atsakymą perbraukia kaktą delnu.  Šiąnakt
nebegrįšiu. Nakvoju draugės namuose.
Ar dabar mes draugai? Žinoma, ne. Aš tesu paranki priežastis

negrįžti į vakarėlį. Mindžikuodama greta nuo vienos kojos ant kitos.
 Ne, tau negalima į mano kambarį. Puikiai tai žinai. Dedu
ragelį ir einu miegoti, taigi daugiau manęs nežadink. O mano kam-
bario durys užrakintos, todėl gali nešvaistyti pastangų.
Jam nuleidus telefoną, instinktyviai atsitraukiu. Uoste už-
uodžiu subjurusią jo nuotaiką ir nenoriu būti ta, kurią pirmą pa-
sieks jo nuodai. Susigūžiu Stef lovoje ir pasislepiu po antklode.
 Atleisk, kad mano telefonas tave pažadino,  atsiprašo jis
tyliai.  Tai buvo

 A, Molė.apsiversdama ant šono taip, kad matyčiau
atsidūstu,
savo lovą.
Hardinas man šypteli, tarsi žinodamas, ką galvoju apie Molę.
Negaliu paneigti manyje plazdančio džiugesio, kad jis čia, o ne su
ja, nors jo elgesys man vis dar nesuprantamas.
 Ji tau nelabai, tiesa?  klausia apsiversdamas ant šono. Plaukai
išsidraiko ant mano pagalvės.
Papurtau galvą.
 Ne... Tačiau būk geras, nesakyk jai. Mažiausiai man reikia dar
daugiau dramos,  meldžiu.
Suprantu, negaliu juo pasitikėti, tačiau viliuosi, kad pamirš šią
kontraversijos galimybę.
 Nesakysiu. Man ji irgi nepatinka,  burbteli.
 Taip, akivaizdu, kad ji tavęs nedomina,  tarsteliu taip sar-
kastiškai, kaip tik moku.
 Taip ir yra. Noriu pasakyti, su ja linksma ir visa kita, tačiau
ji mane erzina,  prisipažįsta jis, o tas džiugesio burbulas manyje
ima plėstis.
 Tuomet galbūt tau vertėtų liautis su ja kvailiojus,  pasiūlau
ir apsiverčiu ant nugaros,
 Kodėl turėčiau liautiskad
su jis
ja nematytų
kvailiojęs?mano veido.
 Na, tik mąstau, jei ji tave erzina, kodėl toliau tai darai? 
žinau, kad nenoriu išgirsti atsakymo į šį klausimą, tačiau nieko ne-
galiu padaryti.
 Tikriausiai todėl, kad daugiau neturiu ką veikti.

Užmerkusi akis giliai įkvepiu. Pokalbis apie Hardino romanėlį
su Mole skaudina mane labiau nei turėtų.
Pavydžias mintis pertraukia jo balsas:
 Eikš, atsigulk greta manęs. Šalia tavęs miegu ramiau,  taria
jis tarsi per išpažintį.
Pašoku ir susmeigiu akis į jį.
- Ką?
Negaliu nuslėpti nuostabos savo balse. Nesvarbu, kalba jis
nuoširdžiai ar ne, jo žodžiai priverčia širdį tirpti.
 Miegu ramiau, kai tu šalia,  pakartoja jis ir nuleidžia nuo
manęs akis.  Nepamenu, kada Paskutinįkart taip kietai miegojau,
kaip praėjusį savaitgalį.
 Nuopelnus verčiau priskirtum ne man, o škotiškam viskiui, 
nuotaiką stengiuosi praskaidrinti juokaudama, mat nežinau, ką
daugiau galėčiau pasakyti ar padaryti.
 Ne, už tai dėkingas esu tau.
 Labos nakties, Hardinai,  tariu ir nusigręžiu. Jei jis toliau
taip kalbės, o aš nesiliausiu klausiusis, galiausiai vėl tapsiu žais-
liuku jo rankose.
 Kodėl tu manimi netiki?  sušnabžda jis.
 Nes tu visuomet šitaip elgiesi. Pažeri man kelis malonius žo-
delius, o tada persimainai, ir aš lieku ašaroti.
 Aš tave pravirkdau?
Nejaugi jis to nežino? Jis jau matė mane verkiančią dažniau nei
bet kuris kitas pažįstamas žmogus.
 Taip, dažnokai,  atsakau, stipriau suspausdama Stef antklodę.
Išgirdusi savo lovą sugirgždant, iš baimės ir iš dar nežinia
ko užsimerkiu. Hardinas prisėda ant Stef lovos krašto ir pirštais
perbėga mano
mat dabar ranka,
ketvirta o aš kartoju
valanda ryto. sau, kad jau vėlu  arba anksti, 
 Nesistengiu tyčia tavęs pravirkdyti.
Atsimerkiu ir pažvelgiu į jį.
 Taip, stengiesi. Būtent toks yra tavo ketinimas, kaskart mane

žeminant ar žeidžiant. Kaip tąkart, kai privertei viską prisipažinti
Nojui. Arba tąkart, kai pažeminai mane savo lovoje praeitą savaitę,
mat nesugebėjau pasakyti to, ką norėjai iš manęs išgirsti. Dabar
mėgini įtikinti, kad šalia manęs miegi ramiau, tačiau jei atsigulčiau
greta, vos pramerkęs akis ryte išrėžtum, kokia esu bjauri ir kad
negali manęs pakęsti. Po tos popietės prie upelio maniau, kad...
Nesvarbu. Kiek dar apie tai kalbėsimės?
Keletą kartų giliai įkvepiu, išgąsdinta išlietos jausmų bangos.
 Šį kartą aš tavęs klausau,  taria jis.
Jo žvilgsnis nieko neišduoda, tačiau skatina mane tęsti.
 Aš paprasčiausiai nesuprantu, kodėl tau taip patinka tos
katės ir pelės gaudynės, kurias su manimi žaidi. Noriu pasakyti,
kad kartais tu mielas. O tada perspėji Stef mane „sunaikinsiąs“,
jei darsyk išvysi. Paskui įsigeidi parvežti namo. Nesuprantu tavęs.
 Kalbėjau nerimtai. Kad „sunaikinsiu“ tave. Aš tik... Nežinau.
Kartais man tokie dalykai išsprūsta,  taria jis pirštais braukdamas
garbanas.
 Kodėl atsisakei literatūros paskaitos?  galiausiai paklausiu.
 Todėl, kad tu nori laikytis atstumo, ir man pačiam reikia lai-
kytis nuo tavęs atokiau.
 Tuomet kodėl taip nesielgi?
Pajuntu tarp mudviejų kylančią įtampą. Kažkurią akimirką
mūsų kūnai suartėjo vos kelių centimetrų atstumu.
 Nežinau,  atsidūsta jis.
Patrynęs delnus, nuleidžia juos sau ant kelių.
Noriu pasakyti kažką  bet ką,  tačiau negaliu, mat tiesa ta,
kad jis nuolat šmėsčioja mano mintyse ir kad nenoriu laikytis nuo
jo atokiau.
Galiausiai tylą nutraukia
 Ar galiu tavęs Hardinas:
kai ko paklausti ir tikėtis nuoširdaus atsakymo?
Linkteliu.
 Ar tu... Ar šią savaitę manęs ilgėjaisi?
Šio klausimo iš jo tikėjausi mažiausiai. Keliskart mirkteliu, mė-

gindama surikiuoti išsidraikiusias mintis. Pažadėjau jam atsakyti
nuoširdžiai, tačiau man baisu.
 Na?
 Taip,  burbteliu ir paslepiu veidą delnuose.
Jis suima mane per riešus ir atitraukia delnus  pajuntu kūne
įsižiebiant kaitrą.
 Kas  taip?  jo balsas toks, tarsi jis beviltiškai trokštų mano
atsakymo.
 Aš tavęs ilgėjausi,
Nesitikėjau  nuryju baimę,
tik palengvėjimo tikėdamasi
persunkto blogiausio.
atodūsio ir žavingą
jo veidą nušvietusios šypsenos. Trokštu paklausti jo, ar ilgėjosi
manęs, tačiau jis prabyla, man nespėjus nė prasižioti:
 Tikrai?  klausia tarsi negalėdamas manimi patikėti.
Linkteliu, o jis atsako drovia šypsena. Hardinas moka drovėtis ?
Veikiau jis patenkintas mano prisipažinimu, kuris jam įrodo, kad
sugebėjo apvynioti mane aplink mažąjį savo pirštelį.
 Ar dabar galiu eiti miegoti?  klausiu išsekusiu balsu.
Esu tikra, kad į mano prisipažinimą jis neatsakys tuo pačiu, o
metas jau labai vėlus.
 Tik tuo atveju, jei miegosi su manimi. Tai yra toje pačioje
lovoje,  nusišypso jis.
Atsidūstu.
 Ak, Hardinai, gal jau galėtume ilsėtis?  burbteliu versdamasi
ant šono ir saugodamasi, kad jo nepaliesčiau.
Tačiau pajuntu staigų truktelėjimą už kojų ir, kilstelėta iš lovos
bei permesta per petį, aikteliu. Nekreipdamas dėmesio į mano
spardymąsi ir maldavimus nuleisti ant žemės, jis nuneša mane į
lovą ir, atsirėmęs vienu keliu, atsargiai paguldo prie sienos, o pats
įsitaiso greta. Tyliai į jį dėbteliu, tarsi bijodama, kad dar vienas
mūsų barnis privers jį išeiti  to trokštu mažiausiai.
Pakėlęs pagalvę, kurią prieš kelias valandas į jį sviedžiau,
padeda tarp mūsų kaip atitvarą.
 Štai, dabar gali nesibaimindama miegoti saugiai.
Atsakau jam šypsena. Nesusilaikau.

 Labos nakties,  tyliai kikenu.
 Labanakt, Tesa,  nusijuokia jis, o aš apsiverčiu ant šono.
Netrunku suprasti, kad miegai išsilakstė, o man beliko spoksoti
į sieną viliantis, kad tarp mūsų tvyranti įtampa išsisklaidys ir pa-
jėgsiu užmigti. Na, iš dalies viliantis.
Po kelių minučių pajuntu pagalvę judant ir apsivijęs mano
liemenį ranka Hardinas prisitraukia mane prie savęs. Neturėčiau
šiuo jausmu piktnaudžiauti.
 Aš tavęs taip pat ilgėjausi,  sušnabžda man į plaukus.
Nusišypsau žinodama, kad jis nemato mano veido. Jo lūpoms
prigludus prie mano pakaušio, viduje kažkas persiverčia. Kad ir
kaip malonu tai būtų, grimzdama į miegą negaliu nesijausti su-
trikusi labiausiai savo gyvenime.
Keturiasdešimt trečias skyrius
Apsiverčiu žadintuvui nuskambėjus per anksti. Delnu siekiu trink-
telėti bjauriam
nusileidžia pypsinčiam
ant švelnaus, šiltoir paviršiaus.
ausį rėžiančiam aparatui.
Pramerkusi Delnas
akis išvystu
palinkusį Hardiną. Pagalve mėginu prisidengti iš gėdos, tačiau jis
išplėšia ją man iš rankų.
 Tau taip pat labas rytas,  taria šypsodamasis ir trindamas
ranką.
Stebeilydama į jį, galvoje mėginu suregzti atsiprašymą. Kiek
laiko jis šitaip mane steb ėjo?
 Miegodama atrodai miela,  erzina jis, o aš pašoku kuo
staigiau, mat esu įsitikinusi, jog ryte visuomet atrodau siaubingai.
Jis paduoda man telefoną.
 Kodėl taip anksti keliesi?
Išjungiu žadintuvą ir lipu iš lovos.
 Šiandien pradedu automobilio paieškas, taigi kai tik būsi pa-
siruošęs, gali keliauti,  atsakau, ir jis susiraukia.
 Ar visuomet rytais būni tokia surūgėlė?
Suimu plaukus į uodegėlę, kad jie neatrodytų kaip paukščio
lizdas.
 Ne, ne visuomet... Paprasčiausiai nenoriu tavęs gaišinti.
Tiesą sakant, jaučiuosi šiek tiek kalta dėl atšiauraus savo tono,
tačiau to manęs
 Tu paties tikėjausi
negaišini.išAr
jo.galiu tave palydėti?
Dairausi po kambarį svarstydama, ar teisingai jį išgirdau. Ga-
liausiai atsigręžiu ir nutaisau įtarų žvilgsnį.
 Ieškoti automobilio? Kodėl norėtum tai daryti?

 Ar man reikia priežasties? Kalbi taip, tarsi planuočiau tave
nudėti,  nusijuokia stodamasis ir šiaušdamas plaukus.
 Na, mane paprasčiausiai trikdo pakili tavo nuotaika šįryt... Ir
noras kažkur su manimi eiti... Ir tai, kad nesistengi manęs įžeisti, 
prisipažįstu.
Nusigręžusi susirenku drabužius ir vonios priemonių rinkinį.
Prieš kur nors eidama privalau išsimaudyti po dušu.
Nė trupučio nenustebintas mano atvirumo, Hardinas neat-
lyžta:
 Pažadu, bus smagu. Leisk man tau parodyti, kad galėtume...
Kad galiu būti malonus. Tik vieną dieną.
Jo šypsena žavinga ir įtikinanti. Tačiau Nojus, išgirdęs, kad
Hardinas nakvojo mano kambaryje ir miegodamas glaudėsi šalia,
mane paliks ir daugiau niekada nebesikalbės. Nesuprantu, kodėl
taip bijau Nojaus netekti. Gal iš nerimo, kaip į mūsų išsiskyrimą re-
aguotų mama? O gal dėl to, kad senoji aš taip prie jo prisirišusi. Jis
visuomet mane palaikė, todėl jaučiuosi įsipareigojusi tiek jam, tiek
sau toliau tęsti mudviejų santykius. Tačiau svarbiausia priežastis
veikiausiai yra mano žinojimas, kad Hardinas niekuomet nesuteiks
man tokių santykių, kokių man reikia ir kokių iš tiesų trokštu.
Mintims klaidžiojant, pagaliau sugebu prisipažinti, kad
Hardino kvėpavimas į ausį miegant buvo vertas daugiau niekada
nebesikalbėti su Nojumi.
 Žemė kviečia Tesą!  šūkteli Hardinas per kambarį, ir aš su-
grįžtu į tikrovę. Stovėdama kaip įbesta ir diskutuodama su savimi
visiškai pamiršau, kad jis yra kambaryje.  Ar kas nors atsitiko? 
klausia žengdamas artyn.
Aky nieko, aš tik galiausiai prisipažįstu esanti tau neabejinga ir
trokštanti iš tavęs daugiau, nors žinau, kad tu niekada nieko nepa-

milsi, ypač manęs.
 Aš tik mėginu nuspręsti, ką apsivilkti,  sumeluoju.
Jo akys nuslysta drabužiais mano rankose ir palenkęs galvą jis
tarsteli:
 Na, tai ar man galima drauge? Tau taip pat bus paprasčiau,
mat nereikės važiuoti autobusu.
Na, galbūt dviese iš tiesų bus smagiau. Ir paprasčiau.
 Gerai, kodėl ne,  sutinku.  Tik leisk man pasiruošti.
Pasuku link durų, o jis nuseka įkandin.
 Ką darai?  klausiu jo.
 Einu drauge.
 Na, aš einu į dušą,  pamojuoju vonios reikmenimis jam po
nosimi, bet jis netikėtai išplėšia juos man iš rankų.
Prakeikti
Koks sutapimas  aš taip
bendri dušai. pat!
Jis praeina pro mane ir atidaro duris,
nė nepažvelgdamas atgal. Suskubusi paskui jį, čiumpu jį už marš-
kinėlių.
 Malonu, kad nusprendei eiti kartu,  pajuokauja jis, ir aš imu
vartyti akis.
 Diena dar nė neprasidėjo, o tu mane jau nervini,  pasišaipau.
Pro mus į dušą praeina grupelė merginų. Jos nė nesistengia nu-
slėpti nužvelginėjančios Hardiną.
 Damos,  pasisveikina jis, ir jos lyg mokinukės sukikena.
Na, teoriškai, jos yra mokinės, tačiau taip pat yra ir suaugusios,
todėl turėtų elgtis deramai.
Keturiasdešimt ketvirtas skyrius
Išėjusi iš tualeto Hardino duše negirdžiu, todėl mintyse imu neri-
mauti,švarių
vežė kad bus kur nors
drabužių, pradingęs
todėl su tomis
nusprendęs merginomis.
išsimaudyti Jis neatsi-
bus priverstas
vilktis vakarykščius. Net išsivoliojęs purve ir su bulvių maišu ant
galvos išvaizda pralenktų bet kurį mano pažįstamą vaikiną. „Išsky-
rus Nojų“,  primenu sau.
Paskubomis nusipraususi, nusišluosčiusi ir užsimetusi dra-
bužius, keliauju į savo kambarį ir čia su palengvėjimu atsikvepiu,
išvydusi ant lovos sėdintį Hardiną. Dalis manęs cypauja: „Štai
jums, mokinukės.“ Jis  be marškinėlių, o šlapi plaukai atrodo dar
tamsesni. Suspaudžiu lūpas, kad liežuvis nekarotų iš burnos.
 Ilgokai užtrukai,  taria atsilošdamas.
Stebiu įsitempiančius jo raumenis, kai užsikelia rankas virš
galvos ir nugara atsiremia į sieną.
 Ketinai būti man malonus, pameni?  primenu ir žengiu link
Stef spintos žvilgtelėti į veidrodį.
Pasičiupusi Stef kosmetinę, sukryžiuoju kojas ir atsisėdu
priešais savo atvaizdą.
 Aš ir esu malonus.
Tylėdama bandau paryškinti akis. Po trečio mėginimo pieštuku
nuvesti tiesią liniją sviedžiu jį į veidrodį, o Hardinas nusijuokia.
 Man
Tau dažytis nereikia,
tai patinka,  pasako.
 atsakau, ir jis susiraukia.
 Puiku, tik tikiuosi, kad neversi manęs čia stypsoti visą dieną,
kol pati spalvinsi veidą,  burbteli.
Tiek to malonaus Hardino. Susipratęs paskubomis atsiprašo,

kol aš valausi dažus nuo veido. Esu priversta pasiduoti, nes atlikti
ką nors panašaus stebint Hardinui man nesiseka.
 Pasiruošusi,  pranešu ir Hardinas pašoka.  Ar apsivilksi
marškinėlius?
 Taip, bagažinėje turiu švarius.
Buvau teisi: automobilyje jis vežiojasi nesenkančias marški-
nėlių atsargas. Nenoriu galvoti, kam to reikia.
Kaip taręs,
baigia Hardinas
rengtis išsitraukia
stovėjimo iš bagažinės juodus marškinėlius ir
aikštelėje.
 Liaukis spoksojus ir lipk vidun,  erzina jis.
Prieštaraudama sumikčioju ir paklūstu.
 Man patinka, kai vilki baltus marškinėlius,  neapgalvoti žo-
džiai išsprūsta, abiem įsėdus į automobilį.
Palenkęs galvą, Hardinas klastingai šypteli.
 Nejaugi?  kilsteli antakį.  O tu neblogai atrodai su šitais
džinsais. Jie puikiai išryškina tavo užpakalį,  meta jis, ir aš išsi-
žioju. Tikras nepraustaburnis.
Juokais jam trinkteliu, ir jis nusijuokia, tačiau mintyse pagiriu
save už idėją apsimauti šituos džinsus. Niekada to neprisipažinsiu,
bet noriu, kad Hardinas manimi žavėtųsi, o keisti jo komplimentai
malonina.
 Na, tai kur važiuojam?  paklausia jis, ir aš išsitraukiu te-
lefoną.
Perskaitau jam nenaujų automobilių aikštelių adresus mažiau
nei dešimties kilometrų atstumu ir paminiu keletą atsiliepimų apie
kiekvieną iš jų.
 Per daug planuoji. Nevažiuosim nė į vietą iš tų vietų.
 Dar ir kaip važiuosim. Viską suplanavau: „Bobo superauto

mobilių“ salone noriu žvilgtelėti į priusą,  paaiškinu jam, gūž
teldama dėl kvailo automobilio pavadinimo.
 Priusą?  pasibjaurėjęs pakartoja jis.
 Taip. Jie neryja daug degalų, yra saugūs ir...
 Nuobodūs. Kažkodėl taip ir maniau, kad ieškosi panašaus

automobilio. Tu ir atrodai, kaip „priusą vairuojanti panelė su
darbo kalendoriumi“!  pasišaipo jis dirbtinai moterišku tonu ir
nusijuokia.
 Šaipykis, kiek nori, o aš kiekvienais metais sutaupysiu šimtus
dolerių degalams,  primenu jam juokdamasi.
Jis pasilenkia artyn ir baksteli man į skruostą. Nustebinta tokio
mažyčio, tačiau mielo gesto, atsigręžiu į jį  jis atrodo ne mažiau
nustebintas savo poelgio.
 Kartais tu žavi,  ištaria.
 Labai tau ačiū,  atkertu ir nukreipiu žvilgsnį pirmyn.
 Turiu galvoje, gerąja prasme. Pavyzdžiui, kartais darai žavius
dalykus,  burbteli.
Akivaizdu, kad, sakydamas panašius dalykus, jis jaučiasi nepa-
togiai, mat nėra pratęs dalyti komplimentų.
 Gerai...  numykiu ir žvilgteliu pro šoninį automobilio langą.
Kiekvieną su Hardinu praleistą akimirką mano jausmai jam tik
stiprėja, ir nors žinau, kad man pavojinga veltis į tokias menkas
ir, regis, nereikšmingas situacijas, šalia jo nepajėgiu savęs kontro-
liuoti. Tegaliu iš šalies stebėti šią šėlstančią audrą.
Padėkoju Hardinui už tai, kad galiausiai nuveža mane į „Bobo su

perautomobilius“. Bobas pasirodo esąs žemas, prakaituotas, gero-
kai per daug plaukų želės naudojantis vyrukas auksiniu dantimi,
dvokiantis oda ir nikotinu. Kol mudu kalbamės, Hardinas maivo-
si jam už nugaros. Atšiauri Hardino išvaizda, regis, baugina ma-
žąjį automobilių pardavėją, tačiau negaliu jo dėl to kaltinti. Vos
žvilgtelėjusi į naudotą „Prius“ automobilį, nusprendžiu jo nepirkti.
Nuojauta kužda, kad vos palikus saloną jis subyrėtų, o Bobas laiko-
si griežtos taisyklės
Aplankome dar grąžinamų prekių
kelis panašiai nepriimti.
prastus automobilių salonus.
Visą rytą praleidusi plinkančių vyrų draugijoje automobilio
paieškas nutariu atidėti kitam kartui. Norėdama rasti padorų,
būsiu priversta sukarti ilgesnį kelią, tačiau šiandien tam nesu
nusiteikusi. Nusprendžiame papietauti greitojo maisto restorane.

Kol šlamščiame automobilyje, Hardinas nustebina mane istorija
apie tai, kaip praeitais metais Zedas buvo sulaikytas, nes privėmė
„Wendy's“ restorane. Diena slenka kur kas smagiau, nei tikėjausi,
ir pamažu pajuntu, kad mudu pajėgsime ištverti semestrą, vienas
kito nenudėję.
Pakeliui j studentų miestelį pravažiuojame nedidelę šaldyto jo-
gurto kavinukę, ir aš maldauju Hardiną joje stabtelėti. Jis raukosi
ir apsimeta nenorįs, tačiau iš už rūškanų jo bruožų pastebiu šyp-
senėlę. Liepia man užimti stalelį, o pats, nupirkęs jogurto, pri-
krauna į jį visų įmanomų rūšių saldumynų. Desertas atrodo pa-
sibjaurėtinai, tačiau jis tikina mane, kad tik taip apskritai verta jį
pirkti. Vaizdas skoniui neprilygsta  gardu! Nė nepajėgiu įveikti
pusės, o Hardinas sušveičia ir savo, ir pabaigia manąjį.
 Hardinai?  pasigirsta vyriškas balsas.
Hardinas staigiai pakelia galvą ir prisimerkia. Ar tame balse
pastebėjau akcentą? Nepažįstamasis rankose laiko maišelį ir jo-
gurto indelių pilną padėklą.
 A... Sveikas,  burbteli Hardinas, o man nuojauta kužda, kad
tai jo tėvas. Vyriškis  aukštas ir lieknas kaip Hardinas. Jųdviejų
akys  panašios formos, tik vyriškio ne žalios, o tamsiai rudos. Be
šių panašumų, jiedu atrodo visiškai priešingi. Jo tėvas vilki pilkas
kostiumines kelnes ir megztą liemenę. Rudus jo plaukus šen bei
ten margina sidabrinės sruogos, o povyza  šaltai profesionali.
Žinoma, tik tol, kol jis nusišypso ir parodo Hardinui būdingą
šilumą, kai šis nesistengia būti paskutinis niekšas.
 Laba diena, mano vardas Tesa,  tariu mandagiai ištiesdama
ranką.
Hardinas piktai dirsteli į mane, tačiau nekreipiu dėmesio. Juk
neketino pats manęs
 Sveika, pristatyti.
Tesa. Aš Kenas, Hardino tėtis,  atsako vyriškis,
spausdamas man ranką.
 Hardinai, nepasakojai man, kad turi merginą. Būtų malonu,

jei šįvakar sutiktumėte su mumis pavakarieniauti. Karen pagamins
ką nors gardaus. Ji yra neprilygstama šeimininkė.
Norėčiau kaip nors užgniaužti Hardino pyktį ir prisipažinti
jo tėčiui, kad nesu jo sūnaus mergina, tačiau Hardinas prabyla
pirmas:
 Šį vakarą negalime. Manęs laukia vakarėlis, o ji nenori, 
drebia jis.
Dėl Hardino elgesio su tėvu nevalingai aikteliu. Keno veidas
apniūksta, o aš pajuntu jam gailestį.
 Tiesą sakant, mielai užsukčiau. Mudu su Lendonu taip pat bi-
čiuliai ir lankome tas pačias paskaitas,  įsiterpiu, ir Keno šypsena
sugrįžta.
 Nejau? Na, tai šaunu. Lendonas  geras vaikinas. Mums būtų
malonu, jei šį vakarą užsuktum pasisvečiuoti,  taria Kenas, ir aš
nusišypsau.
 Kelintą valandą mudviem užsukti?  klausiu, jausdama svili-
nantį Hardino žvilgsnį.
 Judviem?  nustemba jo tėtis, o aš linkteliu.  Puiku... Kaip
jums septinta valanda? Privalau perspėti Karen, kitaip ji man galvą
nuims,  pajuokauja.
Atsakau šypsena. Hardinas piktai stebeilija per stiklinę sieną.
 Šaunu! Pasimatysime vakare!
Jis atsisveikina su Hardinu, kuris, nepaisydamas mano spyrio
jam į koją po stalu, tyčia nekreipia į jį dėmesio. Nė minutei ne-
prabėgus po to, kai jo tėtis palieka kavinę, Hardinas pašoka ir iš
visų jėgų stumteli kėdę į stalą. Šioji apvirsta ant šono ir, sulaukusi
Hardino spyrio, nučiuožia skersai grindis. Hardinas išlekia pro
duris, o aš lieku viena, smaigoma aplinkinių žvilgsnių. Neži-
nodama, kaipį elgtis,
pastatau kėdę vietą ir panosėje burbteliu
išbėgu paskui jį. atsiprašymą, nerangiai
Keturiasdešimt penktas skyrius
Šaukiu Hardiną, bėgdama įkandin, tačiau jis apsimeta negirdintis.
Pusiaukelėje
vos iki automobilio
neatsitrenkiu į jį. taip staigiai sustoja ir atsigręžia, kad
 Po velnių , Tesa! Ką, po perkūnais , sau leidi?  užriaumoja.
Praeiviai ima žvilgčioti, tačiau jam vis vien.  Kokį žaidimą čia
žaidi?  Žengia artyn.
Jis įniršęs. Tokio įniršusio jo dar nesu mačiusi.
 Hardinai, čia ne žaidimas. Nejau nepastebėjai, kaip jis norėjo,
kad jį aplankytum? Tėvas mėgina su tavimi suartėti, o tu papras-
čiausiai elgiesi nepagarbiai!  Nesu tikra, kodėl pati kalbu pakeltu
tonu, tačiau neleisiu jam ant manęs rėkti.
 Suartėti su manimi? Tu tikriausiai juokauji. Galbūt jam
vertėjo pamėginti su manimi suartėti, kai paliko šeimą!  Jo kakle
išryškėja venos.
 Liaukis
mėgina ant manęs
atsigriebti šaukęs!
už prarastą Ar kada
laiką? susimąstei,
Hardinai, žmonėskad galbūto jis
klysta, tu
jam akivaizdžiai rūpi. Savo namuose jis paruošė tau kambarį su
visais tais drabužiais, jei kartais...
 Tesa, supratimo neturi, apie ką kalbi!  šaukia virpėdamas
iš pykčio.  Jis gyvena suknistuose rūmuose su naująja šeima, o
mano mama lieja prakaitą penkiasdešimt valandų per savaitę, kad
įstengtų apmokėti sąskaitas! Todėl nedrįsk skaityti man moralų ir
nekišk nosies į ne savo reikalus!
Jis įlipa į automobilį ir iš visų jėgų trenkia dureles. Paskui jį

skubu ir aš baimindamasi, kad įpykęs manęs nepaliktų. Tiek tos
dienos be kivirčų.
Hardinas kunkuliuoja įtūžiu, tačiau, laimei, sukdamas į pa-
grindinį kelią tyli. Džiaugčiausi, jei likusią kelio dalį pavyktų ne-
tarti vienas kitam nė žodžio. Tačiau dalis manęs spiria išaiškinti
Hardinui, kad nepakęsiu jo keiksmų ir pikto tono. Šią savo mamos
savybę vertinu labiausiai. Ji mane puikiai išmokė, kaip negalima
leisti vyrui su savimi elgtis.
 Puiku,
kalus,  atkertu apsimesdama
tačiau, nepaisydama rami. ketinu
tavo sprendimo,  Nesikišiu
priimtiį tavo rei-
kvietimą
vakarienės.
Tarsi suerzintas laukinis žvėris, jis dėbteli mano pusėn.
 Nė nesvajok!
Išlaikydama apsimestinę ramybę, atsakau:
 Hardinai, negali man nurodinėti, kaip elgtis, o jei anksčiau
nepastebėjai, kvietimas buvo skirtas man. Galbūt vertėtų paklausti,
ar Zedas nenorėtų manęs lydėti?
 Ką pasakei?!  Hardinui staigiai pasukus vairą į šalikelę,
aplink automobilį pakyla dulkių ir žvyro debesis.
Suprantu, kad perlenkiau lazdą, tačiau, jei atvirai, esu tokia pat
įpykusi, kaip jis, todėl surinku:
 Ar tau galvoj negerai? Šitaip sukti iš kelio!
 Tai tau smegenėlės suskystėjo! Pažadi mano tėvui, kad atva-
žiuosiu vakarienės, o tada drįsti pasiūlyti atsivesti Zedą?
 Ak, taip, atleisk, iš galvos išgaravo, juk kieti tavo draugai nė
nenutuokia, kad judu su Lendonu esat įbroliai, o tu iš paskutiniųjų
stengiesi tai nuslėpti,  atkertu ir nusijuokiu supratusi, kaip tai ab-
surdiška.
 Pirmiausia, jis  man ne įbrolis. O antra, puikiai žinai, kad ne
todėl nenoriu matyti Zedo,  aiškina jis gerokai žemesniu, tačiau
vis dar įniršio persunktu balsu.
Šiame automobilyje užvirusiame chaose Hardino pavydas vėl

įžiebia manyje viltį. Suprantu, kad konkurencija jam svarbesnė už
buvimą su manimi, tačiau pilve vis tik ima plazdenti drugeliai.
 Na, jei tu neketini manęs lydėti, būsiu priversta pasikviesti jį.
Iš tiesų niekuomet taip nepasielgčiau, tačiau Hardinas to
nežino.
Keletą akimirkų jis stebeilija į kelią priešais ir galiausiai, išleis-
damas dalį garo, giliai atsikvepia.
 Tesa, aš tikrai nenoriu ten rodytis. Mažiausiai man reikia
sėsti prie vieno stalo su tobuląja tėvo šeima. Vengiu jų ne be prie-

žasties.
Aš taip pat nuleidžiu balsą:
 Na, nenoriu versti tavęs eiti, jei tai tave įskaudins, tačiau labai
norėčiau, kad mane lydėtum. Aš bet kuriuo atveju ketinu eiti.
Dar neseniai drauge smaguriavome jogurtu, tada pradėjome
vienas kitą koneveikti, o dabar vėl ramiai kalbamės. Mano galva
sukasi taip pat nevaldomai, kaip širdis.
 Mane įskaudins?  perklausia jis, netikėdamas savo ausimis.
 Taip, jei tau taip nemalonu su jais bendrauti, tuomet ne
versiu,  paaiškinu. Puikiai žinau, kad negalėčiau Hardino pri-
versti nieko daryti  jis ne iš tų, kurie linkę nusileisti.
 Kas tau darbo, jei tai mane įskaudins?  jo akys suranda ma-
nąsias.
Mėginu nusigręžti, tačiau jo kerai neleidžia.
 Žinoma, man rūpi. Kodėl neturėtų?
 Klausimas, kodėl turėtų ?
Žvelgia į mane maldaujančiomis akimis, tarsi trokštų išgirsti
tuos žodžius, tačiau negaliu sau to leisti. Jis atgręžtų juos prieš
mane ir veikiausiai daugiau niekada nebenorėtų manęs matyti.
Tapčiau viena iš tų erzinančių merginų, apie kurias man pasakojo
Stef.
 Man svarbu, kaip tu jautiesi,  tariu vildamasi, kad tokio at-
sakymo pakaks.
Nutraukdamas mūsų akimirką automobilyje, suskamba mano

telefonas. Išsitraukusi jį iš rankinės pamatau  tai Nojus. Nė ne-
spėjusi susivokti, ką daranti, spaudžiu „neatsakyti“.
 Kas ten?  klausia Hardinas. Jis toks landus.
 Nojus.
 Neatsiliepsi?  nustebęs klausia.
 Ne, dabar kalbamės mudu.
„Ir apskritai labiau noriu kalbėtis su tavimi“,  prideda mano
pasąmonė.
 O,
Na, žiopteli jis,sutačiau
tai ar eisi šypsenos
manimi? nepastebėti
Jau kurį negaliu.neturėjau
laiką burnoje
naminio maisto, todėl neketinu atsisakyti,  šypteliu.
Nuotaika automobilyje praskaidrėja, tačiau įtampa vis dar
tvyro ore.
 Ne. Šiaip ar taip, jau buvau kai ką suplanavęs,  burbteli jis.
Nenoriu žinoti, jei jo planai susiję su Mole.
 Na, ką gi. Ar pyksi, jei aš eisiu?
Atrodytų keistokai, jei netikėtai pasirodyčiau Hardino tėčio
namuose, tačiau Lendonas taip pat mano draugas, be to, mane p a 
kvietė.
- Tesa, aš visuomet ant tavęs pykstu,  atsako jis žvelgdamas
jau gerokai linksmiau.
 Aš taip pat visuomet ant tavęs pykstu,  nusijuokiu, ir jis su-
kikena.  Gal jau galime važiuoti? Jei mus čia pastebėtų policijos
pareigūnas, baudos neišvengtume.
Jis linkteli, įjungia pavarą ir suka atgal į kelią. Kivirčas su
Hardinu baigėsi greičiau, nei tikėjausi. Jis veikiausiai labiau įpratęs
prie nuolatinių rietenų nei aš. Man būtų kur kas smagiau laiką su
juo leisti taikiai.
Pasižadėjau neklausinėti, tačiau privalau žinoti...
 Tai, ką... Na... Esi šį vakarą suplanavęs?
 Kodėl klausi?  jaučiu jo žvilgsnį, tačiau nekreipdama dė-
mesio spoksau pro langą.
 Man tik smalsu. Sakei, turi planų, todėl ir klausiu.

 Šįvakar rengiame dar vieną vakarėlį. Paprastai tokie mano
planai kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, išskyrus vakar vakarą ir
praėjusį šeštadienį...
Pirštu vedžioju ratilus automobilio lange.
 Ar tau nenusibosta? Kiekvieną savaitgalį trainiotis su tais pa-
čiais girtais žmonėmis?  tikiuosi, kad jo neįžeidžiau.
 Taip... Kartais. Tačiau mes studentai, o aš priklausau brolijai.
Ką daugiau galėtume veikti?
 Nežinau... Tik kuopti visų kitų jovalą kiekvieną savaitgalį
atrodo nuobodu, ypač kai pats nė negeri.
 Taip ir yra, tačiau iki šiol neatradau naudingesnio būdo pra-
leisti laiką, todėl...  jis staiga nutyla.
Žinau, kad nenuleidžia nuo manęs žvilgsnio, bet aš jo vis dar
vengiu.
Likusią kelio dalį pratylime, tačiau tyla nėra nepatogi.
Sutrikusi viena pėdinu į bendrabutį. Jausmai šėlsta kaip uraganas.

Ką tik su Hardinu praleidau vakarą bei didžiąją dalį dienos, ir su
sipykome tik kartą. Man buvo nuoširdžiai smagu. Kodėl negaliu
šitaip mėgautis kompanija žmogaus, kuriam aš iš tiesų patinku?
Pavyzdžiui, Nojaus. Žinau, kad privalėsiu jam paskambinti, tačiau
dabar tenoriu visa savo esybe panirti į jausmą viduje.
Grįžusi į kambarį ir jame radusi Stef, nustembu. Paprastai ji
pradingsta visam savaitgaliui.
 Taigi, panelyte, kur tave vėjai nešiojo?  juokais klausia ji,
kimšdama sūrio skonio spragintus kukurūzus.
Nusijuokiu ir, prieš krisdama ant lovos, nusiaunu batelius.
 Ieškojau automobilio.
Pradedu
Sėkmingai?  teiraujasi
jai pasakoti apie ji.sąvartyną primenančias perpardavi-
nėtojų aikšteles, neminėdama, kad dalyvavo Hardinas. Po minutės
kitos pasigirsta beldimas į duris. Stef pakyla atidaryti.
 Hardinai, ką čia veiki?  piktokai meta ji.
Hardinas.
Nervingai pažvelgiu į jį, besiartinantį prie mano
lovos. Susigrūdęs rankas į kišenes, jis sustoja ir ima suptis ant
kulnų.
 Ar palikau ką nors tavo automobilyje?  klausiu ir išgirstu
Stef nuostabą.
Būsiu priversta jai paaiškinti, nors pati iki galo nesuprantu,
kaip mudu nusprendėme leisti dieną drauge.
 Na... Ne. Aš tik pamaniau, kad galėčiau tave šį vakarą pavežti
iki savo tėvo namų. Na, žinai, kad jau nenusipirkai automobilio, 
išberia jis, regis nepastebėdamas Stef iki žemės atvipusiu žandi-
kauliu ir nė nekreipdamas į ją dėmesio.  Jei nenori... Nieko tokio.
Tik, pamaniau, pasisiūlysiu.
Ištiesiu nugarą, o jis sukanda savo auskarą lūpoje. Dievinu, kai
jis tai daro. Jo pasiūlymas mane taip pribloškia, kad kone pamirštu
jam atsakyti.
 Taip... Būtų puiku. Ačiū.
Šypteliu jam, o jis su palengvėjimu šiltai atsako tuo pačiu. Iš-
sitraukęs vieną ranką iš kišenės, persibraukia garbanas ir tuoj pat
sukiša ją atgal.
 Gerai... Grįšiu apie pusę septynių, kad nepavėluotum.
 Ačiū, Hardinai.
 Tesa,  ramiai taria jis ir trinkteli durimis.
 Kas, po galais, čia ką tik įvyko?  suspinga Stef.
 Atvirai sakant, nežinau,  prisipažįstu.
Vos tik imu manyti, kad Hardinas nebegali sugluminti manęs
labiau, jis iškrečia kažką tokio.
 Negaliu patikėti savo akimis! Turiu galvoje Hardiną... Kaip
jis užėjo, tarsi jaudintųsi ar kažką! Dievuliau brangus! Ir jis pasi-
siūlė pavežti tave iki tėčio namų... Luktelėk, kodėl tu važiuoji pas
jo tėtį?praleidžiu?!
šitaip O tu maneiMan
kažką palikusi
tuojau jo automobilyje?
pat reikia smulkmenų!Kaip aš viską
 dalykiškai
surinka ji ir prilimpa prie mano lovos kojūgalio.
Taigi pradedu pasakojimą nuo pradžių paaiškindama, kaip jis
čia atsibeldė vakar, kaip abu žiūrėjome filmą, ir jis užmigo, kaip
šiandien drauge ieškojome automobilio ir kad nepaminėjau laiką

leidusi su juo, mat būtų nuskambėję keistokai po to, kai pati mel-
džiau Stef padėti jo vengti. Išskyrus vakarienę, apie jo tėvą nieko
nepasakoju, tačiau ją, regis, labiau domina vakarykščiai nuotykiai.
 Negaliu patikėti, kad jis čia nakvojo. Tai labai rimta. Turiu
galvoje, kad Hardinas niekada niekur kitur, išskyrus savo namus,
nenakvoja. Ir niekuomet neleidžia niekam kitam likti su juo naktį.
Sklando gandai, kad jį kankina košmarai ar kažką. Bet, rimtai, ką
tu jam padarei? O, kad būčiau nufilmavusi jo žvilgsnį, kai jis čia
užėjo!  spygauja ji juokdamasi.  Aš vis dar manau, kad tai nėra
protinga mintis, tačiau tu, regis, sugebi susidoroti su juo geriau nei
kitos. Tik būk atsargi,  dar kartą perspėja mane.
Ką jam padariau? Žinoma, kad nieko. Jis paprasčiausiai nėra
pratęs su žmonėmis elgtis maloniai, tačiau su manimi jis, regis,
tam neprieštarauja. Galbūt tai dar vienas iš jo žaidimų, kurį nu-
taręs prieš mane laimėti arba įrodyti, kad gali puikiai apsimetinėti?
Nesu dėl nieko tikra, o mėginimai apie tai galvoti kelia galvos
skausmą.
Man užsiminus apie Tristaną, Stef perima pokalbio va-
džias. Stengiuosi sutelkti dėmesį į jos pasakojimus apie vaka-
rykštį vakarėlį: kaip Molė galiausiai nusimetė marškinėlius (kokia
staigmena!) ir kaip girtas Loganas nugalėjo įkaušusį Neitą rankų
lenkimo varžybose (ji prisiekinėja, kad tai buvo viena iš tų situ-
acijų, kurios atrodo juokingesnės, kai jose dalyvauji). Mintimis vėl
nuklystu pas Hardiną ir žvilgteliu į laikrodį, norėdama įsitikinti,
ar turiu pakankamai laiko pasiruošti šiam vakarui. Jau ketvirta va-
landa popiet, taigi apie penktą vertėtų pradėti ruoštis.
Stef nenutyla iki pusės šeštos ir neapsakomai nudžiunga, kai
paprašau jos mane sušukuoti ir padažyti. Nesu tikra, kodėl dedu
tiek pastangų
neturėčiau į savo išvaizdą
dalyvauti. šeimos vakarienei,
Stef makiažas kurioje apskritai
 vos pastebimas, tačiau
atrodo šauniai. Ji sugeba išryškinti natūralų mano grožį. Taip pat
sugarbanoja man plaukus, kaip tai padarė praėjusį kartą. Nepai-
sydama Stef pastangų įtikinti mane išsirinkti ką nors jos spintoje,
nusprendžiu vilkėti savo mėgstamą kaštoninę suknelę. Ji daili ir

konservatyvi  puikus pasirinkimas šeimos vakarienei.
 Bent jau užsitempk tinklines pėdkelnes arba leisk man nu-
kirpti suknelės rankoves,  neatlyžta ji.
 Gerai jau, duokš pėdkelnes. Suknelė juk ne tokia jau prasta 
ji priglunda prie kūno,  mėginu prieštarauti.
 Žinau, ji tik... Tokia nuobodi,  suraukia nosį mano kam-
bario draugė.
Daugiau pasitenkinimo jos veide išvystu, užsitempusi pėd-
kelnes ir sutikusi avėti aukštakulnius. Mano rankinėje nuo vakar
patogiai slepiasi pora lygiapadžių batelių, jei ką.
Laikrodžiui skaičiuojant minutes iki pusės septynių suvokiu,
kad labiau jaudinuosi dėl kelionės, o ne pačios vakarienės. Prieš
Hardinui pasibeldžiant į duris, keliskart pasitaisau pėdkelnes ir pa-
sipraktikuoju vaikščioti su aukštakulniais. Stef man keistai šypteli,
o aš atidarau duris.
 Oho, Tesa, tu... Na... Gražiai atrodai,  burbteli jis, ir aš nu-
sišypsau.
Nuo kada jis pradėjo mikčioti kone kiekviename sakinyje?
Palydėjusi mudu pro duris, Stef mirkteli ir tarsi išdidi mama
pareiškia:
 Smagiai abu praleiskite laiką!
Hardinas parodo jai nepadorų gestą, o ji, prieš jam užtrenkiant
duris sau priešais nosį, atsako tuo pačiu.
Keturiasdešimt šeštas skyrius
Kelias į Hardino tėvo namus malonus. Dėmesį blaško fone skam-

banti tyli muzika. Pastebiu Hardiną kiek per stipriai spaudžiant
vairą. Jis, regis, jaudinasi, tačiau žinau, kad jei yra kas, apie ką no-
rėtų pasikalbėti, nė nedvejodamas rėžtų man į akis.
Išlipu iš automobilio ir pakylu nuo šaligatvio į kiemą vedan-
čiais laipteliais. Saulei vis dar kybant danguje, pastebiu namą ap-
glėbusius senus vijoklius ir draugiją jiems palaikančius mažyčius
baltus gėlių žiedelius. Netikėtai išgirstu trinktelint Hardino dureles
ir jo žingsnius ant šaligatvio. Atsigręžusi pamatau jį vos už kelių
žingsnių.
 Ką čia sumanei?  klausiu.
 Kaip tai ką? Einu drauge.  Varto akis taip, lyg tai būtų aki-
vaizdu, ir žengia pirmyn, pavydamas mane ant laiptelių.
 Esi tuo tikras? Atrodė, lyg nebūtum...
 Taip. Nagi, pirmyn, pasimėgaukime pragariškiausiu vakaru
savo gyvenime.
Jo veidą perkreipia dirbtiniausia šypsena, kokią kada esu ma-
čiusi. Niukteliu jam alkūne ir paspaudžiu durų skambutį.
 Aš į duris neskambinu,  drebia jis ir pasuka durų rankeną.
Na, galbūt tai priimtina dėl to, kad mes  jo tėčio namuose,
tačiau vis tiek pasijuntu nepatogiai.
Užeiname vidun ir pereiname fojė, kol pasirodo jo tėtis. Nuos-

tabos jo veide neįmanoma nepastebėti, tačiau jis kerinčiai nusi-
šypso ir ištiesia rankas apkabinti sūnų. Hardinas savo ruožtu nusi-
gręžia nuo jo ir praeina nė nelinktelėjęs. Pono Skoto veide šmėsteli
sąmyšis ir gėda, tačiau aš nusigręžiu, prieš jam suprantant, kad pa-

stebėjau jo gestą.
 Nuoširdžiai dėkoju už kvietimą, pone Skotai,  tariu mums
žingsniuojant koridoriumi.
 Tai aš dėkoju už vizitą, Tesa. Lendonas man šį bei tą apie
tave papasakojo. Jis, regis, tavimi žavisi. Ir prašau kreiptis į mane
vardu,  nusišypso jis, o aš nuseku paskui jį į svetainę.
Užėjusi į kambarį, ant sofos pamatau Lendoną su literatūros
vadovėliu rankose. Išvydus mane, jo veidas nušvinta, o kai prisi-
artinu ir prisėdu greta, jis akimirksniu užverčia knygą. Nesu tikra,
kur velniai nunešė Hardiną, tačiau jis anksčiau ar vėliau pasirodys.
 Taigi judu su Hardinu dar sykį pamėginsite rasti bendrą
kalbą?  įtariai teiraujasi Lendonas.
Norėčiau jam paaiškinti, kas dedasi tarp mudviejų su Hardinu,
tačiau ir man pačiai kol kas tai  paslaptis.
 Viskas nėra taip paprasta,  per prievartą mėginu nusišypsoti.
 Tu vis dar susitikinėji su Nojumi, tiesa? Mat, Keno nuomone,
judu su Hardinu esate pora,  nusijuokia jis. Viliuosi, kad mano
juokas neskamba taip dirbtinai, kaip turėtų.  Nedrįsau jo pataisyti,
tačiau esu tikras, kad Hardinas netruks tai padaryti,  prideda jis.
Nepatogiai pasimuistau svarstydama, kaip atsakyti.
 Taip, mudu su Nojumi vis dar kartu, tik kad...
 Tu tikriausiai Tesa!  kambaryje nuskamba moteriškas balsas.
Link manęs žengia Lendono mama, o aš atsistoju paspausti jai
rankos. Jos akys  vaiskios, o šypsena  kerinti. Ji vilki mano kaš-
toninę primenančią turkio spalvos suknelę, o ant viršaus ryši ba-
nanais ir braškėmis išmargintą prijuostę.
 Be galo malonu su jumis susipažinti. Dėkoju už kvietimą.
Jūsų namai  žavingi,  išberiu jai.
Spausdama mano ranką, ji šypsosi.

 Nėra už ką, brangioji, mums tai  vienas malonumas, 
atsako švytėdama iš džiaugsmo. Iš virtuvės atskriejus skambučiui,
šokteli.  Na, eisiu pabaigti darbų virtuvėje, tačiau visi pasima-
tysime valgomajame jau po kelių akimirkų.
 Ką darai?  klausiu Lendono, kai jis išsitraukia segtuvą.

 Kitos savaitės užduotis. Rašinys apie Tolstojaus kūrybą mane
pribaigs.
Nusijuokiu linktelėdama. Pati praleidau prie jo keletą valandų.
 Taip, lengva nebuvo. Savąjį pabaigiau prieš keletą dienų.
 Na, jei judu, moksliukai, jau baigėte derinti savo užrašus,
šiais metais dar norėčiau pavakarieniauti,  įsiterpia Hardinas.
Dėbteliu į jį, tačiau Lendonas tik nusijuokia ir, padėjęs vadovėlį
į šalį, pasuka link valgomojo. Muštynės, regis, jiems išėjo į naudą.
Nuseku įkandin į erdvų valgomąjį. Ten mus pasitinka ilgas
stalas, nukrautas įrankiais ir lėkštėmis keletui skirtingų patiekalų.
Karen šia proga iš tiesų pasistengė, todėl Hardinas verčiau elgtųsi,
kaip dera, kitaip jį pribaigsiu.
 Tesa, judu su Hardinu sėskitės šioje pusėje,  taria Karen ir
pamoja į kairę stalo pusę.
Hardinas įsitaiso priešais Lendoną. Kenas su Karen susėda
Lendonui iš šonų.
Padėkojusi jai, sėduosi greta Hardino  šis netaria nė žodžio
ir, regis, jaučiasi nepatogiai. Stebiu, kaip Karen paruošia lėkštę
valgio Kenui, o šis jai atsidėkoja pakštelėjimu į skruostą. Tai taip
miela, kad tenka nusigręžti. Į savo lėkštę prisikraunu troškintos
jautienos, bulvių ir cukinijų, o ant šių gėrybių  šviežią bandelę.
Išvydęs mano valgio kalną, Hardinas tyliai sukikena.
 Ką? Aš išalkusi,  sušnabždu jam.
 Nieko. Alkanos merginos pačios šauniausios,  vėl nusi-
juokia jis ir prisikrauna dar pilnesnę lėkštę.
 Taigi, Tesa, kaip tau patinka Centrinis Vašingtono universi-
tetas?  pasiteirauja Kenas.
Paskubomis sukramtau kąsnį burnoje, kad galėčiau atsakyti.
 Kol kas patinka. Tačiau tai pirmi metai, todėl paklauskite po

kelių mėnesių,  pajuokauju, ir nusijuokia visi, išskyrus Hardiną.
 Tai  šaunu. Ar jau įstojai į kokį nors studentų klubą?  pa-
sidomi Karen, šluostydamasi lūpas servetėle.
 Kol kas ne, tačiau kitą semestrą planuoju eiti į literatų klubą.
 Tikrai? Anksčiau jam priklausė ir Hardinas,  paantrina

Kenas, o aš žvilgteliu į Hardiną: primerktos akys rodo, kad jis su-
irzęs.
 O kaip jums patinka gyventi netoli studentų miestelio?  pa-
siteirauju, nukreipdama kalbą nuo Hardino.
Jo žvilgsnis sušvelnėja, o aš tai palaikau padėka.
 Mums čia patinka. Kenui tapus rektoriumi, gyvenome aukš-
tesniame būste, kol galiausiai radome šiuos namus ir akimirksniu
pamilome.
Šakute netyčiomis trinkteliu į stiklinę.
 Rektoriumi? Centrinio Vašingtono universiteto?  aikteliu.
 Taip. Ar Hardinas to neminėjo?  klausia Kenas, žvelgdamas
į sūnų.
 Ne... Neminėjo.
Karen ir Lendono žvilgsniai nuseka Keno akis link Hardino, o
šis nepatogiai pasimuisto.
Neketindamas pasiduoti, Hardinas atsako tėvui neapykantos
kupinu žvilgsniu ir pašokęs ant kojų pratrūksta:
 Ne! Gerai? Ne, nesakiau jai. Apskritai nesuprantu, kodėl tai
svarbu. Man nereikia naudotis nei tavo vardu, nei pareigomis! 
įniršusiam Hardinui palikus vakarienės stalą, Karen akyse ima
kauptis ašaros, o Keno veidas nurausta iš gėdos.
 Aš labai atsiprašau. Nežinojau, kad jis...  pradedu.
 Ne, neatsiprašinėk už netaktišką jo elgesį,  nutraukia mane
Kenas.
Išgirstu trinktelint užpakalines namo duris.
 Atleiskite,  atsiprašau ir pakilusi nuo stalo leidžiuosi ieškoti
Hardino.
Keturiasdešimt septintas skyrius
Išskubėjusi pro užpakalines duris, išvystu įnirtingai terasoje pir-
myn atgal žingsniuojantį

syti susiklosčiusią Hardiną.
situaciją, tačiauNesu tikra,jokaip
po tokio galėčiauverčiau
protrūkio patai-
liksiu čia, nei stosiu akis į akį su jo šeima. Jaučiuosi dėl viso šito
kalta, mat sutikau atvažiuoti žinodama, ką apie tai galvoja Hardi
nas. Pati jausčiausi nepatogiai, jei jis, lyg niekur nieko, imtų sve-
čiuotis mano mamos namuose.
„Cha, tarsi ji kada nors tam pritartų“,  tarsteli mano pasąmonė.
Hardinas meta į mane irzlų žvilgsnį, tarsi būtų nugirdęs mano
mintis. Kai prisiartinu, nusigręžia.
 Hardinai...
 Ne, Tesa, nereikia,  griežtai nutraukia.  Žinau, kad pradėsi
mane įtikinėti grįžti atgal ir visų atsiprašyti. Tačiau taip nutiks
tik per mano lavoną, todėl gali neaušinti burnos! Kodėl tau ne-
grįžus vidun ir nepasimėgavus vakariene. Po velnių, palik mane
ramybėje!
Žengiu link jo, tačiau tesugebu išspausti:
 Nenoriu ten grįžti.
 Kodėl ne? Tarp skrupulingų ir nuobodžių jų asmenybių tu-
rėtum jaustis kaip žuvis vandenyje.
Ak! Kodėl įsigeidžiau čia atsibelsti? Ak, taip, tam, kad Hardinas
turėtų ką iškoneveikti.
 Žinai, ką? Puiku! Išeinu. Nesuprantu, kodėl paprasčiausia i
nesiliauju dėl tavęs stengusis!  surinku vildamasi, kad viduje
manęs neišgirs.
 Tikriausiai todėl, kad nesupranti užuominų.

Po šių jo žodžių gerklėje pajuntu stringantį gumulą.
 Patikėk, užuomina nė negalėtų būti aiškesnė.
Stebeilydama į akmeninį terasos grindinį, mėginu nuryti jo
žodžių sukeltą dieglį, tačiau tai neįmanoma. Pažvelgusi į Hardiną,
sutinku šaltas jo akis.
 Ir viskas? Tik tiek tepasakysi?  nusijuokia jis ir pirštais per-
braukia plaukus.
 Tu nenusipelnai nė minutės mano laiko. Nenusipelnai, kad
apskritai su tavimi kalbėčiausi. Nenusipelnai pastangų, kurias tie
malonūs žmonės viduje sudėjo į šią vakarienę, kurią taip meis-
triškai sugadinai! Tik tiek tu ir tesugebi  viską griauti ir naikinti!
Neketinu ilgiau tavęs kęsti.
Ašaroms ištryškus upeliais, Hardinas žengia artyn. Trauk-
damasi atatupsta už kažko užkliūvu. Hardinas siekia mane sugauti,
tačiau įsikimbu į terasos kėdę. Jo pagalbos man nereikia.
Jo veide atsispindi išsekimas. Balsas taip pat silpnas:
 Tu teisi,  švelniai nusileidžia jis.
 Žinau, kad aš teisi,  atrėžiu nusigręždama.
Greičiau, nei spėju suvokti, jo pirštai apsiveja mano riešą, ir
Hardinas prisitraukia mane prie krūtinės. Nedvejodama priglundu,
beprotiškai trokšdama jį paliesti. Tačiau esu išmintingesnė. Atpa-
žįstu krūtinėje spurdančios širdies perspėjimą. Tikiuosi, jis jos ne-
girdi ir savo glėbyje nejaučia spartaus mano pulso. Jo akys kupinos
pykčio, atsispindinčio manosiose.
Neperspėjęs staigiai ir kone skaudžiai prispaudžia savo lūpas
prie manųjų. Jo poelgis toks persodrintas alkio ir nevilties, kad man
belieka pasiduoti. Pasiduoti Hardinui. Pasiduoti sūrių savo ašarų
ant mudviejų lūpų skoniui ir į plaukus panirusiems jo pirštams. Jo
rankos
kojas, irnuslysta mano liemeniu
jis prisispaudžia ir užkelia
dar arčiau, ant pertvaros.
nė akimirkos Praskečiu
nenutraukdamas
bučinio. Mudviejų kūnai susipina aistringose dejonėse. Dantimis
prikandu apatinę jo lūpą, ir jis garsiai atsidusęs prisitraukia mane
dar arčiau.
Sugergždžia durys, ir akimirkos magija išsklaido. Atsigręžusi

su siaubu pasitinku švelnų Lendono žvilgsnį. Jis nurausta ir išpučia
akis. Stumteliu Hardiną tolyn ir, nušokusi nuo pertvaros, pasku-
bomis pasitaisau suknelę.
 Lendonai, aš...  pradedu.
Kilstelėjęs delną, jis mane nutraukia ir žengia artyn. Galėčiau
prisiekti, kad sunkus Hardino alsavimas aidi tarp medžių ir namo.
Jo skruostai dega, o akys paklaikusios.
 Nieko nesuprantu. Maniau, judu vienas kito pakęsti negalite,
o čia... Tesa, juk tu turi vaikiną. Nemaniau, kad galėtum taip pasi-
elgti,  Lendono žodžiai žiaurūs, tačiau balsas švelnus.
 Negalėčiau... Nesuprantu, kas tai,  pamoju tarp mudviejų
su Hardinu. Šis netaria nė žodžio, dėl ko džiaugiuosi.  Nojus žino
apie tai, kas, na, įvyko anksčiau. Ketinau tau prisipažinti, tačiau
nenoriu, kad pradėtum blogai apie mane galvoti,  verkšlenu kone
atsiprašinėdama.
 Nė nežinau, ką galvoti...  tarsteli Lendonas ir pasuka link
durų.
Tuomet, tarsi kino filme, orą perskrodžia kurtinantis griaus-
tinis.
 Regis, kyla audra,  dairydamasis po temstantį dangų, taria
Hardinas.
Nors veidas išpiltas raudonio, jo balsas ramus.
 Audra? Lendonas ką tik užtiko mus... Besibučiuojančius, 
atsakau jusdama tarp mudviejų blėstančią ugnį.
 Jam nieko nenutiks.
Pažvelgiu į jį, tikėdamasi išvysti pasipūtėlišką žvilgsnį. Prie-
šingai  delnu jis švelniai paglosto man nugarą.
 Ar nori grįžti vidun, ar verčiau parvežti tave namo?  pa-
klausia.
Negaliu atsistebėti, kaip staigiai Hardino pyktį pakeičia aistra
ir ramybė.
 Norėčiau grįžti vidun ir baigti vakarieniauti. O ko norėtum tu?
 Na, manau, galėtume grįžti. Maistas visai pakenčiamas, 

atsako jis šypsodamasis, o aš sukikenu.  Koks malonus garsas, 
taria jis man, o aš akimis pagaunu jo žvilgsnį.

 Tavo nuotaika kiek pasitaisė,  atkreipiu dėmesį, o jis vėl nu-
sišypso.
Trindamas sprandą delnu, kaip tai daro visuomet, taria:
 Aš ir pats to nesuprantu.
Vadinasi, jaučiasi toks pat sutrikęs kaip aš? Kaip norėčiau, kad
mano jausmai jam nebūtų tokie stiprūs. Galbūt tuomet man pa-
vyktų jam atsispirti. O kai jis kalba tokius dalykus, trokštu išlieti
jam širdį. Norėčiau, kad ir jis man jaustų tą patį, tačiau tiek Stef,
tiek pats Hardinas mane perspėjo, kad taip niekuomet nenutiks.
Nugriaudėjus darsyk, Hardinas paima mane už rankos.
 Eime vidun, kol nepradėjo pliaupti.
Linkteliu ir leidžiuosi vedama vidun. Rankos jis nepaleidžia
net mudviem užėjus į valgomąjį. Lendono akys kaipmat susminga
į mus, tačiau jis nieko nesako. Kad ir kaip nenorėčiau, kad Len
donas tai matytų, dievinu Hardino pirštus, gniaužiančius mano
delną. Nepajėgiu atsitraukti. Mums grįžus į savo vietas, Lendonas
nukreipia žvilgsnį į savo lėkštę. Paleidęs mano ranką, Hardinas pa-
žvelgia į Karen ir savo tėtį.
 Atsiprašau dėl savo įtūžio,  burbteli. Visų veiduose šmėsteli
akivaizdi nuostaba, o Hardinas nuleidžia akis į stalą.  Tikiuosi,
nesugadinau vakarienės, į kurią sudėjote tiek pastangų,  tęsia jis.
Nesusilaikau. Ištiesiu ranką po stalu ir spusteliu Hardino delną.
 Viskas gerai, Hardinai, mes suprantame. Neleiskime, kad tai
sugadintų mūsų vakarą. Verčiau pasimėgaukime vakariene,  nu-
sišypso Hardinui Karen.
Jis atsako jai vos pastebimu šypsniu, kuriam, puikiai žinau,
prireikė didelių pastangų. Kenas netaria nė žodžio, tačiau pritar-
damas linkteli.
Iš lėto imu traukti ranką, tačiau Hardinas suneria mūsų pirštus
ir sušnairuoja į mane. Tikiuosi, tas džiugesio svaigulys neatsispindi
mano veide. Pirmą kartą gyvenime nesistengiu visko analizuoti,

pavyzdžiui, kodėl laikau Hardino ranką, jei susitikinėju su Nojumi.
Vakarienė tęsiasi neblogai, tačiau žinodama Keną esant uni-
versiteto rektoriumi šiek tiek jaudinuosi. Tai juk nepaprastai
svarbu. Jis papasakoja mums apie savo persikėlimą iš Anglijos,
meilę Amerikai ir ypač Vašingtono valstijai. Hardinas nepaleidžia
mano rankos. Nors abiem sunkiai sekasi valgyti viena ranka, nė
vienas neprieštaraujame.
 Klimatas galėtų būti kiek šiltesnis, tačiau čia gražu,  žavisi
valstija Kenas, o aš pritardama linkteliu.
 Kuo planuoji užsiimti po universiteto?  teiraujasi Karen, vi-
siems baigiant valgyti.
 Ketinu persikelti į Sietlą ir, rašydama pirmą knygą, dirbti lei-
dybos srityje,  atsakau užtikrintai.
 Leidyba? Ar svarstai apie konkrečias leidyklas?  klausia
Kenas.
 Ne visai. Pasinaudosiu bet kokia pasitaikiusia galimybe, kad
galėčiau pamažu įsitvirtinti šioje srityje.
 Tai šaunu. Kaip tyčia pažįstu keletą įtakingų žmonių „Vance“
leidykloje. Ar esi apie ją girdėjusi?  paklausia jis, o aš žvilgteliu į
Hardiną.
Jis minėjo turįs joje pažįstamų.
 Taip, apie ją girdėjau puikių atsiliepimų,  nusišypsau.
 Jei norėtum, galiu paskambinti ir pasiteirauti apie praktikos
galimybes. Tau tai būtų puiki pradžia. Atrodai sumani jauna mo-
teris, todėl mielai pagelbėčiau.
Ištraukiu ranką iš Hardino delno ir suneriu abi po smakru.
 Išties? Tai būtų nepaprastai malonu! Esu be galo jums dė-
kinga!
Kenas pažada pirmadienį paskambinti savo pažįstamiems, o aš

nesiliauju už tai dėkojusi. Jis patikina mane, kad jam tai sunkumų
nesukels ir kad jis mėgsta padėti kitiems. Nuleidžiu ranką po stalu,
tačiau Hardino delno ten neberandu, o Karen ėmus tvarkyti stalą,
jis atsistoja ir atsiprašęs pakyla laiptais aukštyn.
Keturiasdešimt aštuntas skyrius
Man pasisiūlius padėti nukraustyti stalą, Karen, nustebinta šio
gesto,
sukraununusišypso.
lėkštes į Kol ji rankomis
indaplovę. plauna
Supratusi, kaddidžiuosius padėklus,
lėkštės naujutėlaitės,
prisimenu, kiek žalos tą vakarą padarė Hardinas. Jis gali būti toks
žiaurus.
 Nepyk, jei kišuosi į ne savo reikalus, tačiau man smalsu, kiek
laiko judu su Hardinu susitikinėjate?  drovėdamasi savo klausimo,
Karen nurausta, tačiau aš atsakau jai šilta šypsena.
Mėgindama išsisukti nuo klausimų, ar mes pora, atsakau:
 Na, mudu pažįstami vos mėnesį. Mano kambario draugė Stef
yra artima jo bičiulė.
 Mes pažįstame tik vieną kitą Hardino draugą. Tu esi... Na, tu
kitokia nei dauguma žmonių, su kuriais jis bendrauja.
 Taip, mes gerokai skiriamės.
Žybteli žaibas, ir už lango ima pliaupti lietus.
 Oho, regis, pila kaip iš kibiro.  Ji uždaro nedidelį langelį
priešais kriauklę.
 Hardinas nėra toks jau blogas,  taria ji man, nors atrodo,
kad tuo pat metu stengiasi tuo įtikinti save.  Jis paprasčiausiai
įskaudintas. Viliuosi, kad kada nors pasikeis. Prisipažinsiu, jo apsi-
lankymas šį vakarą mane nustebino, ir man telieka tikėti, kad tai 
tavoNetikėtai
įtaka. ji apsiveja mane rankomis ir stipriai apkabina. Neži-
nodama, ką pasakyti, atsakau jai tuo pačiu. Ji atsitraukia, tačiau pa-
lieka savo nepriekaištingai sutvarkytas rankas man ant pečių.
 Iš tiesų dėkoju tau,  pasakiusi tai nusisausina akis iš pri-

juostės išsitraukta nosinaite ir grįžta prie indų.
Ji pernelyg maloni, kad sudaužyčiau iliuzijas apie tikrovėje ne-
egzistuojančią savo įtaką Hardinui. Šį vakarą jis čia apsilankė tik
tam, kad paerzintų mane. Baigusi krauti indus į indaplovę, pa-
žvelgiu pro langą  stiklu upeliais ritasi lietaus lašai. Kaip keista,
kad Hardiną, kuris nekenčia visų, išskyrus save ir galbūt savo
mamą, supa tiek daug rūpestingų ir jį mylinčių žmonių, kurių
jis nesugeba įsileisti į širdį. Jam iš tiesų pasisekė, kad turi juos 
mus. Žinau, esu viena iš jų. Dėl Hardino galėčiau padaryti bet ką.
Nors visuomet tai neigsiu, žinau, kad tai tiesa. Išskyrus Nojų ir
mamą, daugiau neturiu nieko, tačiau nė vienas iš jų taip nesirūpina
manimi, kaip Hardino būsima pamotė rūpinasi juo.
 Einu, pažiūrėsiu, ar Kenui nieko netrūksta. Jauskis kaip
name, mieloji,  taria man Karen.
Linkteliu ir nusprendžiu paieškoti Hardino arba Lendono 
nesvarbu, kurį rasiu pirmą.
Lendono pirmame aukšte nematyti, todėl keliauju į Hardino
kambarį. Pamanau, jei jo ten nėra, įsitaisysiu svetainėje viena.
Pasuku rankeną, tačiau durys užrakintos.
 Hardinai?  sušnabždu tyliai, kad niekas manęs neišgirstų.
Krumpliais pabarbenu į duris, tačiau už jų  tyla. Jau gręžiantis
eiti trakšteli rankena ir prasiveria durys.
 Ar galiu užeiti?  paklausiu.
Jis linkteli ir praveria duris tiek, kad prasisprausčiau. Kam-
baryje pajuntu švelnų vėjelį ir užuodžiu pro pravirą švieslangį
sklindantį vėsų lietaus aromatą. Jis grįžta prie jo ir prisėdęs ant
greta įrengto suolelio apsikabina kelius. Žvelgdamas pro langą, ne-
taria man nė žodžio. Atsisėdu priešais ir laukiu, tuo tarpu lietaus
lašų barbenimas už lango
Kas atsitiko? pamažu
galiausiai panašėja Išvydusi
paklausiu. į melodiją.sutrikusią jo
veido išraišką, paaiškinu:  Turiu galvoje apačioje. Tu laikei mano
ranką, o tada... Kodėl atsitraukei?  droviuosi beviltiškumo savo
balse. Kalbu kaip kaprizinga mergiotė, tačiau jau per vėlu juos
susigrąžinti.  Ar tai dėl praktikos? Kažkodėl nenori, kad pri-

imčiau tavo tėčio pasiūlymą? Juk anksčiau pats apie tai užsiminei.
 Čia ir bėda, Tesa,  taria jis, vėl nukreipdamas akis į stiklą. 
Aš noriu būti tas, kuris tau padeda, o ne jis.
 Kodėl? Juk tai ne varžybos, be to, tu man pagalbą pasiūlei
pirmas, ir už tai tau dėkoju,  mėginu nuraminti jį, nors apskritai
nesuprantu, kodėl tai svarbu.
Jis suirzęs atsidūsta ir vėl apsikabina kelius. Tylėdami abu žvel-
giame pro langą. Smarkaujantis vėjas siūbuoja medžius į šalis, o
žaibas blyksi vis tankiau.
 Ar nori, kad išeičiau? Galiu paskambinti Stef ir paklausti, gal
Tristanas galėtų atvažiuoti manęs pasiimti,  sušnabždu tyliai.
Nenoriu namo, tačiau tyla sėdint greta Hardino varo mane iš
proto.
 Išeitum? Kodėl man pasisiūlius tau padėti manai, kad noriu
tavimi atsikratyti?  pakelia balsą.
 Aš... Aš nežinau. Tu su manimi nekalbi, o audra šėlsta vis
smarkiau...  sumikčioju.
 Tu mane siutini, Teresa. Siaubingai siutini.
 Kaip?  cypteliu.
 Mėginu tau pasakyti, kad aš... Kad noriu tau padėti ir paimu
tave už rankos, tačiau iš to jokios naudos... Tu vis dar nesupranti.
Nežinau, ką daugiau galėčiau padaryti,  taria jis ir paskandina
veidą delnuose. Jis ju k nenori pasakyti to, ką manau?
- Ko, Hardinai? Ko aš nesuprantu?
 Kad man reikia tavęs. Labiau nei kada nors reikėjo ko nors
kito,  atsako jis ir nusuka žvilgsnį.
Skrandis pradeda verstis kūliais, o galva ima svaigti. Energija
tarp mudviejų ir vėl pasikeitė. Neapdairus Hardino prisipažinimas
kerta aštrų
Žinau,smūgį.
kad tuNes
ne...irKad
mantujoman
reikia. Labiaunejauti,
to paties nei ko kito.
tačiau aš... 
pradeda jis, ir šįkart ateina mano eilė jį pertraukti.
Paimu jo rankas nuo kelių ir prisitraukiu artyn. Jis palinksta virš
manęs, o žaliose akyse atsispindi netikrumas. Pirštu užkabinu jo
marškinėlių apykaklę ir švelniai timpteliu. Žvelgiame tiesiai vienas

į kitą. Jis nuleidžia vieną kelį greta mano šlaunies ant suolelio, o aš
dar kartą pažvelgiu į jį. Jis keliskart giliai įkvepia, akimis bėgiodamas
nuo mano lūpų atgal prie akių. Liežuviu lyžteli per apatinę lūpą, o
aš palinkstu dar arčiau. Tikėjausi, kad jis susipras mane pabučiuoti.
 Pabučiuok mane,  meldžiu.
Jis palinksta artyn. Ranka apkabinęs liemenį, paguldo mane
ant minkšto suolelio. Jau antrą kartą šį vakarą praskečiu jam kojas,
leisdama įsitaisyti tarp jų. Mūsų veidus skiriant vos keletui centi-
metrų,lūpoms
Mūsų pakeliususitikus,
galvą jo pabučiuoti. Ilgiau neištversiu
jis švelniai atsitraukia, nė akimirkos.
palinksta prie mano
kaklo, vos juntamai pabučiuoja ir vėl pažvelgia į mane. Jaudinantys
jo bučiniai ant mano lūpų kampučio ir smakro verčia mane virpėti
iš malonumo. Lūpoms vėl susitikus, jis liežuviu perbraukia apatinę
mano lūpą ir galiausiai prisispaudžia stipriau. Švelniai ir iš lėto
liežuviu kutena manąjį. Viena jo ranka nuslysta man ant klubų ir
ima gniaužti susigarankščiavusį suknelės kraštą. Bučiuodamas kita
ranka jis glosto man skruostą. Apsiveju jo kūną rankomis ir tvirtai
spaudžiu prie savojo. Kiekviena kūno ląstele trokštu krimstelėti
jam į lūpą ir nuplėšti marškinėlius, tačiau švelnūs ir atsargūs jo bu-
činiai mane jaudina dar labiau nei įprasta kaitra.
Mūsų lūpos susilieja, o aš pirštais keliauju jo nugara. Siauriems
jo klubams tvirčiau prisispaudus prie manųjų, suaimanuoju. Mūsų
lūpoms atliepiant vienas kito judesius, jis įkvepia mano atodūsius.
 Ak, Tesa, ką tu man darai... Kaip verti mane jaustis,  šnabžda
jis man į burną. Šie žodžiai mane nuginkluoja. Pirštais imu ieškoti
jo marškinėlių krašto. Jo ranka keliauja nuo mano skruosto link
krūtinės ir pilvo, ir oda nuo jo prisilietimo akimirksniu pašiurpsta.
Pirštai aptinka ankštą erdvę tarp mūsų kūnų ir praskėstų mano
kojų.spustelėjus
Jam Pajutusi jo stipriau,
prisilietimą
manprie pėdkelnių
iš lūpų nėrinių,
išsprūsta tyliaioaikteliu.
aimana, išriesta
nugara pakyla nuo suolelio.
Nesvarbu, kaip kartais jis mane liūdina ar siutina, vienas jo
prisilietimas vergte pavergia. Nors ir jo šaltumas bei susikaupimas,
regis, pamažu jį apleidžia. Iš paskutiniųjų stengiasi tvardytis, tačiau

regiu jį nebepajėgiant atsispirti. Man tempiant jo marškinėlius per
galvą, jis nosimi švelniai perbraukia man per skruostą. Užkibęs
už vešlių jo garbanų išsitempia marškinėlių audinys. Pakilęs nuo
manęs, nusitraukia juos, sviedžia ant grindų ir akimirksniu neria
atgal link manęs, dar kartą ieškodamas lūpų. Sugriebiu jo ranką ir
grąžinu sau tarp šlaunų. Jo kūnas švelniai suvirpa nuo kikenimo, ir
jis pažvelgia į mane.
 Tesa, ką nori daryti?  klausia kimiu balsu.
 Bet ką,  atsakau visiškai rimtai.
Būdama čia su juo sutiksiu su bet kuo, ir man nė trupučio
nesvarbu, kokios pasekmės laukia rytoj. Jis sakė, kad jam manęs
reikia, todėl dabar esu čia tam, kad mane turėtų. Taip jaučiuosi nuo
pat to pirmojo bučinio.
 Nesakyk „bet ką“, nes su tavimi galėčiau užsiimti galybe
dalykų,  šnabžda jis, nykščiu spausdamas mano pėdkelnes ir kel-
naites.
Mano vaizduotė netrunka prikurti įvairiausių minčių.
 Tu nuspręsk,  aimanuoju aš, jo nykščiui vedžiojant apskritimus.
 Tu tokia drėgna, jaučiu tai per tavo drabužius,  kalba jis, lie-
žuviu apvesdamas apatinę lūpą. Aš darsyk aikteliu.  Numaukime
šitas pėdkelnes, gerai?  paklausia jis, ir, man nespėjus atsakyti,
pakyla. Jo rankos randa kelią po suknele, o pėdkelnes apčiuopę
pirštai ima tempti jas žemyn drauge su kelnaitėmis. Oda pajuntu
vėsų orą, todėl nevalingai papučiu lūpas.
 Velnias,  burbteli jis, akimis rydamas mano kūną, kol ga-
liausiai žvilgsnis sustoja tarp kojų.
Nepajėgdamas atsispirti, nuleidžia ranką ir pirštu slysteli jautriąja
mano vieta. Primerkęs akis, pakelia pirštą sau prie lūpų ir lėtai per-
braukia liežuviu. Ak. Stebint jį, kūnu ima bėgioti kaitros kibirkštys.
 Pameni, sakiau, kad noriu tavęs paragauti?  paklausia jis, ir
aš linkteliu.  Dabar to ir noriu, gerai?  jo akys dega nekantrumu.
Pati mintis verčia mane drovėtis, tačiau jei bus taip pat gera,
kaip tąkart prie upelio, tuomet sutinku. Jis dar kartą apsilaižo lūpas
ir žvelgia man tiesiai į akis. Kai praėjusį kartą atsidūrėme šioje si-
tuacijoje, galiausiai susipykome dėl jo nejautrumo. Viliuosi, šįkart
jis visko nesugadins.
 Ar tu to nori?  klausia jis, o aš sunkiai atsidūstu.
 Meldžiu, Hardinai, neversk manęs to sakyti,  prašau jo.
Pirštais jis ima sukti plačius ratus mano klubais.
 Neversiu,  pažada.
Mane užlieja palengvėjimo banga. Aš linkteliu, ir jis garsiai at-
sidūsta.
 Verčiau persikelkime į lovą, ten bus daugiau vietos,  pasiūlo
jis, siekdamas mano rankos.
Atsistojusi patempiu suknelę žemyn, o jis kreivai šypteli. Priėjęs
prie švieslangio krašto, trukteli virvelę, išlaisvindamas storas mė-
lynas užuolaidas ir gerokai pritemdydamas kambarį.
 Nusivilk ją,  tyliai pareikalauja, ir aš paklūstu. Suknelė nu-
slysta ant grindų, o aš lieku stovėti viena liemenėle. Ji paprasta 
balta su mažyčiu kaspinėliu viduryje. Išplėstos jo akys sustoja ties
mano krūtine, o ilgi pirštai ima siekti kaspinėlio.
 Miela,  nusišypso jis, o aš susigūžiu.
Jei Hardinas ir toliau matys mane vienais apatiniais, teks inves-
tuoti į kažką naujo ir dailesnio. Mėginu pridengti savo nuogą kūną
nuo jo akių. Greta Hardino jaučiuosi patogiau nei šalia bet ko kito
gyvenime, tačiau stovėdama priešais jį viena liemenėle vis tik dro-
viuosi. Žvilgteliu durų link, o jis patikrina, ar jos užrakintos.
 Ar tu iš manęs šaipaisi?  subaru jį, o Hardinas papurto galvą.
 Niekada gyvenime,  sukikena jis ir vedasi mane link lovos. 
Atsigulk ant lovos krašto ir nuleisk kojas, kad galėčiau atsiklaupti
priešais,  nurodo jis.
Atsigulu ant nugaros milžiniškoje lovoje, o jis, suėmęs mane už
šlaunų, prisitraukia
 Nemaniau, kadartyn. Mano
ši lova kojos
tokia mataruoja
aukšta,  taria irjisnesiekia grindų.
juokdamasis.
Galbūt geriau įsitaisyk galvūgalyje.
Pasislenku link galvūgalio, o Hardinas nuseka man įkandin. Ran-
komis apsiveja mano šlaunis ir šiek tiek sulenkia kelius, kad galėtų
priglusti tarp kojų. Nežinojimas, ką netrukus patirsiu, varo mane iš

proto. Norėčiau būti labiau patyrusi, kad žinočiau, ko tikėtis.
Hardinui palinkus žemyn, jo garbanos kutena man šlaunis.
 Priversiu tave patirti tokį malonumą, apie kokį nė nesap-
navai,  šnabžda jis man į pilvą.
Širdis kurtinamai daužosi, o aš kurį laiką pamirštu, kad na-
muose esama ir kitų žmonių.
 Pražerk kojas, mažute,  šnabžda jis, ir aš paklūstu.
Šypteli man ir priglaudžia lūpas žemiau juosmens. Jo liežuviui
sukant ratus švelnia oda, mano blakstienos ima virpėti. Aikteliu
iš netikėtumo jam gnybtelėjus man odą ties klubais. Lūpomis įsi-
siurbia stipriau, tačiau tame yra kažkas tokio aistringo, jog dilgčio-
jimas tampa malonus.
 Meldžiu, Hardinai,  alsuoju aš.
Nebegaliu ilgiau tverti šio lėto kankinančio jo erzinimo.
Tuomet, nė neperspėjęs, liežuviu perbraukia pačiu viduriu, ir
aš iš malonumo rikteliu. Jo liežuviui tęsiant švelnias glamones, S u -
spaudžiu tarp pirštų lovos antklodę. Įgudusio jo liežuvio priversta
imu rangytis, o jis tvirčiau suspaudžia man šlaunis, kad nejudėčiau.
Pajuntu į glamones įsitraukiant ir Hardino pirštą, ir manyje ima
kauptis kaitra. Jaučiu vėsų jo žiedelio lūpoje metalą  kitokia me-
džiaga ir temperatūros suteikia naują pojūtį.
Be mano leidimo Hardino pirštas lėtai ir be galo švelniai
slysteli į mane. Suspaudžiu užmerktas akis laukdama, kol praeis
nemalonus gėlimas.
 Ar viskas gerai?  kilstelėjęs galvą, klausia jis patinusiomis
lūpomis.
Neįmanydama rasti žodžių, linkteliu, o jis lėtai ištraukia pirštą
ir įstumia atgal. Drauge su liežuvio glamonėmis, jausmas  ne-
pakartojamas. Sunkiai
pirštais klajodama alsuodama,
ir šen ištiesiu rankąjam
bei ten timptelėdama linkgarbanas.
jo plaukų,
Jo
pirštas toliau juda pirmyn atgal. Namuose nuaidi griaustinis, atsi-
mušdamas nuo sienų ir užpildydamas kambarį, tačiau aš pernelyg
išsiblaškiusi, kad pastebėčiau.
 Hardinai,  dejuoju jo vardą, jo liežuviui aptikus tą ypač

jautrią vietelę ir įsisiurbus lūpomis.
Niekada nemaniau tokį jausmą  tokį nuostabų jausmą  aps-
kritai egzistuojant. Kūną užlieja visiškas malonumas, o aš slapčia
žvilgteliu žemyn į Hardiną, kuris tarp mano kojų atrodo nepaprastai
seksualus. Pirštui judant manyje, jo nugaros raumenys įsitempia.
 Ar galiu pamaloninti tave šitaip?  klausia jis.
Netekusi jo liežuvio, imu inkšti ir įnirtingai linkčioti galva. Jis
šypteli ir vėl paliečia mane liežuviu, šįkart tarsi spragsėdamas juo
toje jautrioje vietoje, kurią pamilau tiesiogine prasme.
 Ak, Hardinai,  kartoju jo vardą, jam alsuojant į mane, o
visas kūnas virpa.
Kojos įsitempia, o aš nesiliauju šnabždėjusi jo vardo, malonumo
bangai užliejant net mintis. Akyse aptemsta, ir aš stipriai užsimerkiu.
Hardinas suspaudžia mane rankomis, o jo liežuvio judesiai pa-
spartėja. Atitraukusi vieną ranką nuo jo garbanų, prisidengiu burną,
kad neimčiau klykti iš ekstazės. Po kelių sekundžių atmetu galvą ant
pagalvės, o krūtinė įnirtingai kilnojasi, kol mėginu atgauti kvapą.
Visas kūnas vis dar dilgsi nuo tos prieš akimirką patirtos euforijos.
Nė nepastebiu link manęs pakylančio ir greta įsitaisančio
Hardino. Pasirėmęs alkūne, nykščiu jis ima glostyti man skruostą.
Prieš kalbindamas, leidžia sugrįžti į tikrovę.
 Na ir kaip?  klausia jis.
Jo balse išgirdusi netikrumo gaidelę, atsigręžiu.
 Mmm hmm...  linkteliu.
Jis sukikena. Tai buvo nuostabu, daugiau nei nuostabu. Dabar
suprantu, kodėl visi tuo užsiima.
 Tokia apsvaigusi?  pasišaipo jis.
Nykščiu Hardinas perbraukia man per apatinę lūpą. Liežuviu
siekdama sudrėkinti perdžiūvusias lūpas, švelniai lyžteliu jo nykštį.

 Ačiū tau,  droviai nusišypsau.
Nesuprantu, kodėl po to, ką prieš kelias akimirkas veikėme, vis
dar jo droviuosi. Hardinas matė mane tokią pažeidžiamą, kokios
nėra matęs niekas kitas  tai mane ir baugina, ir jaudina.
 Derėjo perspėti tave, prieš naudojant pirštus. Stengiausi būti

švelnus,  atsiprašo jis.
Papurtau galvą.
 Viskas gerai, buvo nuostabu,  paraustu.
Jis nusišypso ir užkiša plaukų sruogą man už ausies. Nugara
nubėga šiurpuliukai, ir Hardinas susiraukia.
 Ar tau šalta?  paklausia jis, ir aš linkteliu.
Nustebindamas mane, timpteli antklodės kraštą ir užkloja
beveik nuogą mano kūną. Sukaupusi drąsos, prisislenku arčiau jo.
Jis atsargiai stebi mane susirangančią prie jo ir paguldančią galvą
ant tvirto jo pilvo. Jo oda  vėsesnė, nei tikėjausi, tačiau kambaryje
vis dar jaučiu audros atneštą vėjelį. Timpteliu antklodę ir užkloju
jo krūtinę kartu su savimi. Jis atidengia mano veidą, o aš susigūžiu,
kikendama iš mūsų slėpynių žaidimo.
Norėčiau ištisas valandas gulėti greta jo, skruostu jausdama jo
širdies plakimą.
 Tikriausiai turime grįžti pas kitus?  klausiu.
Jis trukteli pečiais.
 Taip, nebloga mintis. Kitaip jie ims manyti, kad mudu čia
dulkinamės,  pajuokauja jis, ir mudu trumpai pasijuokiame.
Pamažu imu įprasti prie jo nepraustaburniškumo, tačiau kartais
vis dar stebina, kaip nerūpestingai jis taria tokius žodžius. Nors kur
kas labiau šokiruoja tai, kaip maloniai pašiurpstu, juos girdėdama.
Giliai atsidūstu ir keberiojuosi iš lovos. Pasilenkusi susirinkti
drabužių, jaučiu spiginantį Hardino žvilgsnį. Pametu jam jo marš-
kinėlius. Užsitempęs juos per galvą Hardinas susivelia. Įkišu kojas
į kelnaites ir, jam stebint, paskubomis užsitempiu. Toliau laukia
pėdkelnės, ir jas audamasi vos nenuvirstu ant šono.
 Liaukis į mane spoksojęs. Verti nervintis,  tariu, o jam šyp-
santis, duobutės skruostuose išryškėja kaip niekada anksčiau.

Susikiša rankas į kišenes ir įbeda žvilgsnį į lubas. Kikendama
pagaliau užsitempiu pėdkelnes.
 Gal galėtumei užsegti man suknelę, kai apsivilksiu?  pa-
klausiu.
Akimis jis ryja mano kūną, ir net už gero metro tamsoje pa-
stebiu išsiplėtusius jo vyzdžius. Pažvelgusi į save, suprantu kodėl.
Krūtys veržiasi iš liemenėlės, o tinklinės pėdkelnės teužmautos vos
aukščiau klubų. Netikėtai pasijuntu tarsi mergina iš sieninio ka-
lendoriaus.
 Ttaip. Aš. Padėsiu,  sako rydamas seiles.
Neįtikėtina, kad toks patrauklus  na, toks seksualus  vai-
kinas, kaip Hardinas, galėtų šitaip sutrikti, žvelgdamas į mane.
Žinau, kad nesu prasta, tačiau nė iš tolo neprilygstu merginoms,
su kuriomis jis paprastai kvailioja. Manęs nepuošia nei auskarai,
nei tatuiruotės, o rengiuosi konservatyviai.
Apsivelku suknelę ir atgręžiu jam nugarą laukdama, kol truktels
užtrauktuką. Suėmusi plaukus pakeliu aukštyn. Prieš užsegdamas
užtrauktuką, pirštais perbėga man per stuburą, užkabindamas lie-
menėlės dirželį. Suvirpu ir atsišlieju į jį. Tyčia prisispaudžiu prie jo
pasididžiavimo ir išgirstu jį aistringai įkvepiant. Jo rankos nuslysta
mano klubais ir švelniai spusteli. Pajuntu jo susijaudinimą ir jau
šimtąjį kartą šįvakar kūną nukrečiančias kibirkštis.
 Hardinai?  koridoriuje pasigirsta Karen balsas, lydimas
lengvo barbenimo į duris, o aš su palengvėjimu atsipučiu dėl to,
kad mudu spėjome apsivilkti.
Vartydamas akis, Hardinas palinksta prie mano ausies.
 Vėliau,  pažada ir žengia link durų.
Prieš atverdamas jas ir įleisdamas Karen, jis uždega šviesą.
 Nepykit, kad sutrukdžiau, bet pagaminau deserto ir pa-
maniau, gal ir judu norėsite,  maloniai pasiūlo ji.
Užuot atsakęs, Hardinas pažvelgia į mane, laukdamas mano
sprendimo.
 Taip, būtų nepaprastai malonu,  tariu su šypsena veide, o ji
irgi nusišypso.
Puiku! Pasimatysime apačioje,  pasako ir pasuka eiti.
 Aš savo desertu jau pasimėgavau,  šelmiškai burbteli Har-
dinas, ir aš juokais pliaukšteliu jam per ranką.
Keturiasdešimt devintas skyrius
Karen mums prigamino galybę saldumynų. Gardžiuodamasi

kramsnoju, kol ji pasakoja man apie savo pomėgį kepti. Lendonas
svetainėje prie mūsų neprieina, tačiau tai, regis, nė vieno nenu-
stebina. Žvilgteliu į jį, sėdintį ant sofos su vadovėliu ant kelių, ir
primenu sau privalanti kuo greičiau su juo pasikalbėti. Nenoriu
prarasti jo draugystės.
 Man taip pat patinka kepti, tačiau rezultatas nudžiugina
retai,  atsakau Karen, o ši nusijuokia.
 Mielai tave pamokyčiau,  pasisiūlo savo rudomis akimis vil-
tingai žvelgdama į mane. Linkteliu:
 Būtų nuostabu.
Atsisakyti nedrįstu. Akivaizdu, kad ji iš paskutiniųjų mėgina
geriau mane pažinti. Yra įsitikinusi, kad esu Hardino mergina,
todėl nebegaliu to paneigti. Širdyje rusena vilties kibirkštis, mat
Hardinas taip pat nemėgina taisyti šio nesusipratimo. Norėčiau,
kad visas likęs mano gyvenimas praeitų kaip šis vakaras  maloniai
leidžiant laiką su Hardinu, kurio žvilgsnis nuolat suranda manąjį,
kol šnekučiuojuosi su jo tėvu ir būsima pamote. Bent jau pastarąją
valandą jis elgėsi išties mandagiai ir nesiliovė nykščiu švelniai
glostęs mano krumplių, nuo ko man pilve plazdeno drugeliai. Už
lango kaip iš kibiro vis dar pila lietus, o vėjas negailestingai ūžauja.
Kai baigiame
Klausiamai gardžiuotis
žvilgteliu į jį, o jis desertu, Hardinas
pasilenkia pakyla
link mano nuo stalo.
ausies.
 Tuojau grįšiu. Einu į tualetą,  taria jis ir pradingsta korido-
riuje.
 Abu nežinome, kaip tau atsidėkoti. Taip nuostabu matyti

Hardiną čia, tegul tai ir viena vakarienė,  taria Karen, o Kenas
paima ją už rankos.
 Ji teisi. Man, kaip tėvui, nuostabu matyti vienintelį savo sūnų
įsimylėjusį. Visą jo gyvenimą nerimavau, kad jis nesugebės... Jis
buvo... Piktas vaikas,  burbteli Kenas ir pažvelgia į mane. Vei-
kiausiai pastebi, kaip nepatogiai pasimuistau kėdėje, mat tuoj pat
priduria:  Atleisk, nenorėjau, kad pasijustum nepatogiai. Mes tik
džiaugiamės, matydami jį laimingą.
Laimingą? Įsimylėjusį? Įkvėpdama paspringstu ir imu kosėti.
Gerkle nutekėjęs vėsus vanduo ją nuramina, ir aš vėl pažvelgiu į
juodu. Jie mano, kad Hardinas mane myli? Būtų neįtikėtinai ne-
pagarbu iš jų pasijuokti, tačiau Kenas akivaizdžiai nepažįsta savo
sūnaus.
Man nespėjus prasižioti, į kambarį grįžta Hardinas, ir aš imu
dėkoti Dievui išsisukusi nuo atsakymo į jų malonias, tačiau klai-
dingas prielaidas. Hardinas ne sėdasi už stalo, o atsistoja man už
nugaros, rankomis pasiremdamas į kėdės atlošą.
 Mums jau tikrai reikia eiti. Turiu parvežti Tesą į bendrabutį, 
taria jis.
 Ak, nekvailiokite. Turėtumėte šįvakar likti čia. Lauke siaučia
audra, o mūsų namuose vietos pakanka. Tiesa, Kenai?
Hardino tėtis linkteli.
 Žinoma, mums būtų malonu, jei liktumėte.
Hardinas žvilgteli į mane. Trokštu pasilikti. Pratęsti laiką su
Hardinu čia, kur tikrovė atrodo nutolusi už milijono mylių, ypač
kai jis tokios pakilios nuotaikos.
 Aš neprieštarauju,  atsakau.
Tačiau bijau supykdyti jį savo noru pasisvečiuoti ilgiau. Jo akys
nieko
 neišduoda,
Puiku! Tuomettačiau nutarta.
suirzęs neatrodo.
Parodysiu Tesai jos kambarį...
Nebent ketini nakvoti viename kambaryje su Hardinu?  pasitei-
rauja ji. Jos balse  nė kruopelės smerkimo, tik švelnumas.
 Ne, jei jūs nieko prieš, norėčiau atskiro kambario.
Hardinas piktai dėbteli į mane.

Vadinasi, jis nori, kad praleisčiau naktį jo kambaryje? Tokia
mintis jaudina, tačiau nesijausčiau patogiai jo šeimai žinant, kad
mudviejų su Hardinu santykiai tokie rimti. Kandi sąžinė primena,
kad mudu su Hardinu apskritai nesusitikinėjame, todėl apie san-
tykių rimtumą nė negali būti kalbos. Kad jau turiu vaikiną, ir jis 
ne Hardinas. Kaip įprasta, nekreipiu į ją dėmesio ir nuseku Karen
laiptais aukštyn. Svarstau, kodėl ji mėgina nusiųsti mus miegoti,
tačiau teirautis būtų nepatogu.
Ji atveda mane į kambarį tiesiai priešais Hardino miegamąjį. Jis
nėra toks erdvus, tačiau ne ką prasčiau apstatytas. Prie sienos stovi
šiek tiek mažesnė lova baltu rėmu. Kambario sienas puošia valčių
ir inkarų paveikslai. Keletą kartų jai padėkoju, o ji prieš išeidama
apsiveja mane rankomis.
Pereinu skersai kambarį ir atsiduriu prie lango. Sodas už
namo pasirodo esąs gerokai erdvesnis, nei maniau. Iki šiol apžiū-
rėjau tik terasą ir medžius kairėje. Dešinėje kiemo pusėje stovi ne-
didukas pastatas, primenantis šiltadaržį, tačiau stipri liūtis kliudo
įsižiūrėti.
Stebint lietų mintys ima klajoti. Nepaisant keleto Hardino pro-
trūkių, šiandien su juo laiką praleidau taip maloniai, kaip niekada
anksčiau. Jis laikė mano ranką, ko nenutinka niekada. Mums
einant, glostė man nugarą ir iš paskutiniųjų stengėsi nuraminti,
kai jaudinausi dėl Lendono. Šiandien mūsų... Draugystė, ar kas
tai bebūtų, pažengė toliausiai. Tačiau tai mane ir glumina: žinau,
kad mudu niekada iš tiesų nesusitikinėsime, tačiau galbūt to, ką
darome dabar, man pakaktų? Nė nesapnavau kada nors tapsianti
kieno nors meiluže, tačiau taip pat puikiai suprantu, kad atstumo
laikytis nepajėgsiu. Mėginau jau ne kartą, tačiau visuomet nesėk-
mingai.
Į tikrovę mane grąžina tylus beldimas į duris. Eidama link jų,
tikiuosi išvysti Karen arba Hardiną, tačiau atidariusi duris už jų
randu Lendoną. Susikišęs rankas į kišenes, jis droviai nusišypso.
 Sveika,  taria, o aš atsakau šypsniu.
 Sveikas. Norėtum užeiti?  paklausiu, ir jis linkteli.

Nužingsniuoju prie lovos ir prisėdu. Jis įsitaiso ant kėdės prie
nedidelio stalelio kampe.
 Aš...  pradedame vienu balsu ir nusijuokiame.
 Tu pirma,  pasiūlo jis.
 Gerai, labai atsiprašau dėl to, kaip sužinojai apie mane su
Hardinu. Ieškoti jo ėjau ne dėl to. Paprasčiausiai norėjau įsitikinti,
kad jam viskas gerai. Visas šitas vakarienės su jo tėvu reikalas ge-
rokai išmušė jį iš vėžių, ir mudu kažkokiu būdu... Pasibučiavome.
Žinau, kaip siaubingai pasielgiau, ir suprantu, kad esu baisus
žmogus dėl to, kad išdaviau Nojų, tačiau jaučiuosi tokia sutrikusi.
O nuo Hardino aš nuoširdžiai mėginau laikytis atokiau.
 Tesa, aš tavęs nesmerkiu. Paprasčiausiai apstulbau išvydęs
judu besibučiuojančius terasoje. Išėjęs laukan, tikėjausi rasti mė-
ginančius perkąsti vienas kitam gerklę,  nusijuokia ir tęsia:  Ži-
nojau, kad tarp jūsų kažkas dedasi jau tada, kai susikivirčijote lite-
ratūros paskaitoje ir kai praeitą savaitgalį likai nakvoti, ir kai grįžęs
jis kibo man į atlapus. Ženklai badė akis, ir nors vyliausi, kad papa-
sakosi man, suprantu, kodėl to nepadarei.
Pasijuntu taip, lyg nuo pečių būtų nusiritęs sunkus akmuo.
 Tu ant manęs nepyksti? Ir nepakeitei nuomonės apie mane? 
klausiu jo, o Lendonas papurto galvą.
 Ne, žinoma, kad ne. Vis dėlto, nerimauju dėl judviejų su
Hardinu. Nenoriu, kad jis tave įskaudintų, tačiau esu tikras, kad
taip gali nutikti. Atleisk už tokius žodžius, tačiau laikau save tavo
bičiuliu, todėl privalau perspėti.
Jau ketinu paprieštarauti ar net įsižeisti, tačiau dalis manęs su-
pranta, kad jis teisus. Viltis, regis, tikrai miršta paskutinė.
 Tai ką ketini daryti dėl Nojaus?
Sunkiai atsidūstu. Baiminuosi, kad išsiskyrusi su juo  gailė-
 Nė nenumanau.
siuos, tačiau tai, kaip su juo elgiuosi, yra neteisinga. Man reikia
trupučio laiko apsispręsti.
Jis linkteli.
 Lendonai, man taip palengvėjo žinant, kad nepyksti ant

manęs. Elgiausi niekingai. Aš paprasčiausiai nežinojau, ką tau pa-
sakyti. Atsiprašau.
 Aš taip pat. Kuo puikiausiai tave suprantu.
Abu atsistojame, ir jis mane apkabina. Panirus į šiltą ir guo-
džiantį jo glėbį, prasiveria durys.
 Hm... Ar niekam netrukdau?  kambaryje nuskamba
Hardino balsas.
 Ne, užeik,  pakviečiu, ir jis kreivai šypteli.
Viliuosi, kad jo nuotaika nesubjuro.
 Atnešiau tau drabužių miegui,  praneša.
Padėjęs nedidelę krūvelę ant lovos, apsigręžia išeiti.
 Ačiū, bet galėtum pasilikti,  tariu nenorėdama, kad jis išeitų.
Pažvelgęs į Lendoną, jis atšauna:
 Ne, tiek to,  ir išeina pro duris.
 Jo nuotaikų kaitos  nesuprasi!  numykiu ir šlepteliu ant
lovos.
Lendonas sukikena ir atsisėda.
 Taip, galima ir taip pasakyti.
Abu iš širdies nusikvatojame, ir Lendonas pradeda pasakoti,
kaip nekantrauja kitą savaitgalį pamatyti Dakotą. Vakaras prie
laužo išgaravo man iš galvos. Nojus taip pat atvažiuoja. Gal vertėtų
paprašyti jo nevažiuoti? O ką, jei šie pokyčiai tarp mudviejų su
Hardinu tėra mano vaizduotės vaisius? Jaučiu, kad šiandien tarp
mūsų kažkas pasikeitė, o jis prisipažino, kad jam manęs reikia
labiau, nei reikėjo bet ko kito gyvenime. Tačiau jis nepasakė, kad
man ką nors jaučia, tik kad jam manęs reikia. Po visą valandą tru-
kusių pašnekesių apie Tolstojų, Sietlo dangoraižius ir dar galybę
dalykų Lendonas palinki man labos nakties ir pasišalina į savo
kambarį  lieku viena su savo mintimis ir lietaus barbenimu.
Penkiasdešimtas skyrius
Imu apžiūrinėti Hardino atneštus drabužius: vienus iš firminių
juodų jo marškinėlių,
les juodas raudonai
kojines. Mintis ir pilkai
apie taip languotas
vilkintį Hardinąkelnes bei dide-
mane pralinks-
mina, tačiau juos jis veikiausiai ištraukė iš naujutėlaičių drabužių
prikimštos komodos. Pakeliu jo marškinėlius prie lūpų  kvepia
juo. Šiuos marškinėlius jis veikiausiai dar neseniai vilkėjo pats.
Mėtinis ir žodžiais nenusakomas jų aromatas mane svaigina, tai
naujas mėgstamiausias mano kvapas visame pasaulyje. Persirengu-
si suprantu, kad kelnės man gerokai per didelės, tačiau nepaprastai
patogios.
Atsigulusi į lovą ir užsitempusi antklodę iki krūtinės, įsmeigiu
akis į lubas ir prisimenu kiekvieną prabėgusios dienos akimirką.
Juntu grimztanti į sapnus apie žalias akis ir juodus marškinėlius.
 NE!!! - sapnų miglą staiga išsklaido Hardino balsas. Ar
man vaidenasi?  Prašau!  surinka jis vėl. Pašoku iš lovos ir nu-
lekiu skersai koridorių. Tamsoje apčiuopiu šaltą metalinę Hardino
kambario durų rankeną, kuri, dėkui Dievui, neužrakinta.  NE!
Prašau...  išgirstu dar vieną riksmą. Nė nespėjau visko dorai ap-
mąstyti. Jei kas nors iš tiesų mėgina jį nuskriausti, tuomet neži-
nočiau, ko griebtis. Tamsoje apgraibomis surandu šviestuvą ir
spusteliu mygtuką. Pusnuogis Hardinas vartosi ir muistosi lovoje,
susisupęs
ir paliečiuįjostorą
petį.antklodę.
Oda degteNesusimąsčiusi
dega. prisėdu ant lovos krašto
 Hardinai!  tariu tyliai, mėgindama jį pažadinti. Jo galva stai-
giai persiverčia ant šono, jis suniurna, tačiau nenubunda.  Hardi
nai, pabusk!  sušunku garsiau ir apsižergusi imu jį purtyti. Abiem

rankomis tvirtai suimu pečius.
Hardinas plačiai atsimerkia. Akyse siaubą per kelias sekundes
pakeičia sumaištis ir galiausiai palengvėjimas. Jo kaktą nukloja
prakaito lašeliai.
 Tesa,  krenkšteli.
Tai, kaip jis taria mano vardą, sudaužo man širdį ir vėl ją
sugydo. Jis išsinarplioja iš antklodės ir apsivijęs mane rankomis
spaudžia atsigulti jam ant krūtinės. Drėgna jo krūtinė mane iš-
gąsdina, tačiau stengiuosi

lankiai besidaužančią to neparodyti.
širdį. Vargšelis Savo
Hardinas. skruostu delnus
Priglaudžiu juntu
jam prie šonų ir apkabinu. Be paliovos kartodamas mano vardą,
Hardinas glosto man plaukus, tarsi būčiau laimę jam tamsoje ne-
šantis talismanas.
 Hardinai, ar tau viskas gerai?  mano žodžiai nuskamba
tyliau už šnabždesį.
 Ne,  prisipažįsta jis.
Krūtinė kilojasi lėčiau nei prieš porą minučių, tačiau kvėpa-
vimas vis dar paviršutiniškas. Nenoriu versti jo pasakoti apie ką
tik regėtą košmarą.
Neklausiu jo, ar nori, kad pasilikčiau. Kažkokiu būdu žinau,
kad jam to reikia. Man pakilus išjungti šviesos, jo kūnas sustingsta.
 Ketinau užgesinti lempą, nebent norėtum, kad palikčiau? 
paklausiu.
Supratęs mano ketinimus, jis atsipalaiduoja ir leidžia man
siekti šviestuvo.
 Išjunk,  paprašo.
Kambariui vėl paskendus tamsoje, padedu galvą jam ant krū-
tinės. Gulėti šitaip jį apsižergus gali būti nepatogu, tačiau tai
ramina tiek jį, tiek mane. Jo širdies plakimas tvirtoje krūtinėje at-
palaiduoja mane labiau nei tylus lietaus barbenimas į stogą. Viską
paaukočiau, bet ką padaryčiau už galimybę šitaip su Hardinu pra-
leisti kiekvieną naktį, gulėti greta, jausti apsivijusias jo rankas ir
lėtą kvėpavimą man į ausį.
Mane pažadina Hardino judesiai. Vis dar guliu jį apsižergusi. Pa-

keliu galvą jam nuo krūtinės ir išvystu žėrinčias žalias akis. Negai-
lestingoje ryto šviesoje abejoju, kad esu jam tokia reikalinga kaip
praeitą vakarą. Jo veidas nieko neišduoda, todėl mane pamažu už-
lieja nerimas. Nulipu nuo jo, mat išmiegojus ant tvirtos jo krūtinės
sopa sprandas, o kojos reikalauja būti ištiestos.
 Labas rytas,  žavingai nusišypso jis, nuramindamas mano
baimę.
 Labas rytas.
 Kur susiruošei?  klausia.
 Man skauda sprandą,  atsakau.
Prisitraukia mane artyn ir prispaudžia krūtine man prie nu-
garos. Ranka palietęs kaklą, išgąsdina, ir aš net šokteliu. Jo
pirštams ėmus masažuoti kaklą, netrunku nusiraminti. Kai pa-
liečia skaudamą vietą, užsimerkusi suraukiu antakius, tačiau jo
pirštų judesiai skausmą greitai numalšina.
 Ačiū,  taria jis pirmas.
Atsigręžiu ir pažvelgiu į jį.
 Už ką?
Gal jis mėgina pas aky ti, ka d turėčiau pad ėkoti už kaklo m asa žą?
 Už tai... Kad atėjai. Kad pasilikai,  nurausta jis ir nusuka
žvilgsnį šalin.
Jis gėdijasi. Hardinas gėdijasi. Nesiliauja manęs stebinęs ir glu-
minęs.
 Neprivalai man dėkoti. Ar nori apie tai pasikalbėti?  vi-
liuosi, kad jo atsakymas bus teigiamas. Trokštu sužinoti, ką jis
sapnuoja.
 Ne,  sausai atšauna, ir aš linkteliu. Norėčiau taip lengvai ne-
pasiduoti, tačiau puikiai žinau, kas tokiu atveju nutiktų.  Galime

pasikalbėti apie tai, kokia seksuali atrodai su mano marškinė-
liais,  ima burkuoti man į ausį.
Niuktelėjęs man į galvą savąja, lūpomis paliečia mano odą.
Joms švelniai grybštelėjus ausies spenelį, užsimerkiu. Galva ima
nenusakomai maloniai svaigti, pajutus jo susijaudinimą. Tokia

nuotaikų kaita galėtų niekada nesibaigti.
 Hardinai,  tyliai suspingu, ir jis sukikena man į kaklą.
Jo rankos jau pradėjo kelionę mano kūnu. Nykštys suranda
kelią prie mano pižaminių kelnių juosmens. Man ima daužytis
širdis, o jo delnui nuslydus kelnėmis giliai atsidūstu. Kiekvieną
kartą vos mane paliečia, kelnaitės akimirksniu sudrėksta. Kita
ranka suėmęs krūtį, pradeda žaisti su jautriu speneliu, ir aš imu
džiaugtis nutarusi miegoti be liemenėlės.
 Tesa, man
persodrintu balsu.tavęs niekada
Delnu negana,
apglėbia mano kelnaites
taria jis ir
kimiu, aistros
stipriai pri-
spaudžia mane prie savęs. Aiškiai jaučiu, koks susijaudinęs. Pa-
siekusi jo ranką, ištraukiu ją iš savo kelnių. Atsigręžusi matau, kad
susiraukia.
 Aš... Aš noriu ką nors padaryti dėl tavęs,  susigėdusi šnabždu.
Piktą žvilgsnį akimirksniu pakeičia šypsena. Jis suima man
smakrą ir priverčia žiūrėti tiesiai į akis.
 Ką nori daryti?  klausia.
Nesu tikra. Žinau tik, kad noriu suteikti jam tokį malonumą,
kokį jis sukelia man. Trokštu, kad jis pasinertų į tokią pat ekstazę,
kurią šitame kambaryje patyriau aš.
 Nežinau... Ką norėtum, kad padaryčiau?  neįmanau nuslėpti
patirties stokos savo balse.
Hardinas delnais suima mano rankas ir nulydi jas link iškilimo
savo trumpikėse.
 Labai norėčiau, kad tomis putliomis lūpomis mane pabu-
čiuotum.
Išgirdus jo žodžius, man iš lūpų išsprūsta atodūsis, o tarp
šlaunų pajuntu dilgčiojimą.
damas Arapskritimus
tu taip patsavo
to norėtum?
apatiniais. klausia
Tamsiosjis,jo mano
akys delnu
mėginaves-
iš-
skaityti atsaką manosiose.
Linkteliu ir nuryju seiles  taip užsitarnauju jo šypseną. Jis
atsisėda ir pakelia mane drauge. Mane užlieja nerimas ir aistra.
Kambaryje nuskamba šaižus jo telefono skambučio aidas, ir prieš

pasičiupdamas jį nuo stalo, jis sunkiai atsidūsta. Žvilgtelėjęs į
ekraną, atsikvepia.
 Netrukus grįšiu,  tarsteli ir dingsta iš kambario.
Po keleto minučių grįžta, tačiau jo nuotaika ir vėl pasikeitusi.
 Karen gamina pusryčius. Jie jau beveik paruošti,  sausai
taręs, išsitraukia iš komodos švarius marškinėlius ir užsimeta juos
sau per galvą, nė nežvilgtelėdamas mano pusėn.
 Puiku.
Pakylu
šeima derėtųir užsisegti
nužingsniuoju link durų. Prieš pusryčiaujant su jo
liemenėlę.
 Pasimatysime apačioje,  taria jis šaltai.
Nuryju gerklėje sukilusį gumulą. Toks atsargus ir bejausmis
Hardinas man nepatinka dar labiau nei piktas. Kas jam skambino
ir kodėl jis staiga tapo toks šaltas? Kodėl negali ilgiau pabūti geros
nuotaikos?
Linkteliu ir einu koridoriumi. Keptos šoninės kvapas kutena
nosį, o skrandis ima gurgti.
Užsisegu liemenėlę ir kuo stipriau sutraukiu languotų kelnių
raištelius. Svarstau, ar nevertėtų apsivilkti vakarykštės suknelės,
tačiau rytas per ankstus jaustis suvaržytai. Žvelgdama į savo at-
vaizdą dideliame veidrodyje ant sienos, suglostau išsitaršiusius
plaukus ir pasitrinu akis.
Man uždarius savo kambario duris, Hardinas praveria savąsias.
Užuot pažvelgusi į jį, nukreipiu akis į sienų tapetus ir žengiu kori-
doriumi. Už nugaros girdžiu jo žingsnius, o kai pasiekiame laiptus,
jis suima mane už alkūnės ir švelniai timpteli.
 Kas atsitiko?  klausia nerimo aptrauktu veidu.
 Nieko, Hardinai,  atkertu.
Mano jausmai šėlsta it vakarykštė audra, o aš dar net nepus-
ryčiavau.
 Pasakyk man,  pareikalauja jis ir palenkęs galvą pažvelgia
į veidą.
 Kas tau skambino?  nusileidžiu.
 Niekas.
Jis meluoja.
- Skambino Molė?  neatlyžtu, nors atsakymo išgirsti nenoriu.
Jis tyli, tačiau jo veidas išduoda, kad esu teisi. Išėjo už durų
tuomet, kai buvau pasirengusi... Tai padaryti... Kad atsilieptų į
Molės skambutį? Keista, jog šitai manęs nestebina labiau.
 Tesa, tai ne...  pradeda jis.
Ištraukiu ranką iš jo gniaužtų, o jis sukanda dantis.
 Sveikučiai,  koridoriuje išgirstu Lendono balsą ir nusišypsau.
Jo plaukai kiek pašiaušti, ir jis vilki į maniškes panašias lan-
guotas kelnes. Mieguistas atrodo žavingai. Stumteliu Hardiną
šalin ir pajudu link Lendono. Neketinu Hardinui parodyti, kaip
mane įskaudino ir sugėdino jo atsakas į Molės skambutį, kai mudu
buvome vieni.
 Kaip išsimiegojai?  klausia Lendonas, ir aš nuseku jam
įkandin laiptais žemyn, palikdama suirzusį Hardiną sau.
Kaip ir tikėjausi, ruošdama pusryčius Karen kaip reikiant pa-
sistengė. Po kelių minučių prie mūsų prisideda Hardinas  tuomet
jau būnu spėjusi prisikrauti pilną lėkštę kiaušinienės, šoninės,
skrebučių, sausblynių ir keletą vynuogių.
 Nuoširdžiausiai dėkojame už tokius dosnius pusryčius, 
tariu Karen savo ir Hardino vardu. Puikiai žinau, kad jis nesi-
vargins jai padėkoti.
 Brangioji, man tai  vienas malonumas. Ar gerai išsimie-
gojai? Viliuosi, audra netrukdė miegoti,  nusišypso ji.
Pajuntu Hardiną įsitempiant veikiausiai iš baimės, kad neuž-
siminčiau apie jo sapnuotą košmarą. Jau turėtų žinoti, kad nie-
kuomet taip nepasielgčiau, todėl jo pasitikėjimo trūkumas erzina
mane dar labiau.
 Puikiai išsimiegojau. Nė trupučio nesiilgėjau savo lovos ben-

drabutyje!  nusijuokiu aš ir visi kiti, išskyrus, žinoma, Hardiną.
Spoksodamas į sieną, jis gurkšteli apelsinų sulčių. Valgomąjį
užpildo nerūpestingi ryto pašnekesiai, Lendonui su Kenu juo-
kaujant apie kažkokias futbolo varžybas.
Po pusryčių dar kartą padedu Karen susitvarkyti virtuvėje. Sukio

damasis tarpduryje, Hardinas nesisiūlo padėti, tik stebi mane.
 Tikiuosi, neprieštarausite, jei paklausiu, ar ten, kieme, stovi
šiltadaržis?  pasiteirauju Karen.
 Iš tiesų taip. Šiais metais neskyriau jam pakankamai laiko,
tačiau mėgstu sodininkauti. Būtumei mačiusi jį praeitą vasarą, 
pasipuikuoja ji.  Ar tau patinka sodininkystė?
 O, taip, mano mama savo kieme taip pat turi šiltadaržį. Jame
vaikystėje praleidau beveik visą laisvą savo laiką.
 Tikrai? Na, jei judu pasisvečiuotumėte dažniau, galbūt drauge
pavyktų ką nors padaryti ir manajame,  taria ji.
Ji tokia mylinti ir maloni. Visų idealios motinos savybių de-
rinys.
 Būtų nepaprastai malonu,  atsakau šypsodamasi.
Hardinas akimirkai pradingsta, o grįžęs garsiai krenkšteli. Abi
atsigręžiame ir sužiūrame į jį.
 Greitai turėtume judėti,  praneša jis, o aš suraukiu antakius.
Rankose jis laiko mano drabužius, rankinę ir iš jos ištrauktus
lygiapadžius batelius. Šiek tiek keista, kad nė neleidžia man persi-
rengti ir kad rausėsi mano rankinėje, tačiau nusprendžiu nekreipti
į tai dėmesio. Atsisveikiname. Apkabinu Karen ir Keną, tuo tarpu
Hardinas nekantriai mindžikuoja prie durų.
Pažadu jiems, kad netrukus vėl apsilankysime vildamasi, jog
pažadą tesėti pavyks. Žinojau, kad svečiuotis čia amžinai nega-
lėsiu, tačiau tai buvo toks malonus nuokrypis nuo įprasto mano
gyvenimo  jokių sąrašų, jokių priminimų, jokių įsipareigojimų.
Dar nesu pasirengusi grįžti į tikrovę.
Penkiasdešimt pirmas skyrius
Atmosfera automobilyje nepakeliamai nepatogi. Laikydama savo

drabužius ant kelių, spoksau pro langą laukdama, kol Hardinas nu-
trauks tarp mudviejų kybančią tylą. Jis netaria nė žodžio, todėl iš
rankinės išsitraukiu telefoną. Jis išjungtas. Baterija veikiausiai iš-
seko vakar vakare. Vis tik pamėginu jį įjungti, ir ekranas nušvinta.
Su palengvėjimu atsikvepiu neradusi balso ar trumpųjų žinučių.
Automobilyje tylą skrodžia tik lengvas lietaus barbenimas ir lėtas
valytuvų cypimas.
 Ar vis dar pyksti?  sukdamas į studentų miestelį galiausiai
prabyla jis.
 Ne,  sumeluoju.
Iš tiesų aš nepykstu, man paprasčiausiai skaudu.
 Atrodo priešingai. Elgiesi kaip vaikas.
 Na, tavo žiniai, aš nepykstu. Ir man nė trupučio nerūpi, jei
parvežęs mane į bendrabutį susitiksi pakvailioti su Mole,  išberiu
nespėjusi savo žodžių apmąstyti. Nekenčiu to jausmo, kurį man
kelia mintys apie juodu su Mole. Atrodo, tarsi skrandis verstųsi
žinant, kad jie kartu. Kuo gi ji tokia ypatinga? Savo rausvais
plaukais? Savo tatuiruotėmis?
 Veiksiu ką kita. Nors tai apskritai ne tavo reikalas,  pasi-
šaipo jis.
 Taip, žinoma, o tu šokai iš lovos atsiliepti telefonu, kai aš jau

ketinau... Na, pats žinai,  burbteliu.
Vertėjo laikyti liežuvį už dantų. Nenoriu veltis į dar vieną ki-
virčą su Hardinu. Ypač todėl, kad nesu tikra, kada jį vėl pamatysiu.
Gaila, kad jis atsisakė literatūros kurso. Žino, kaip išmušti mane iš
pusiausvyros.
 Teresa, tu nesupranti, apie ką kalbi,  taria jis.
Taigi mes vėl grįžome prie Teresos?
 Rimtai, Hardinai? Man regis, puikiai viską suprantu. Ir man
nė motais. Reikėjo susiprasti, kad visa tai netrukus baigsis,  ga-
liausiai prisipažįstu jam ir pačiai sau.
Nenorėjau palikti jo tėvo namų, nes puikiai žinojau, kad vos su
Hardinu liksim vienumoje, mūsų santykiai vėl grįš į įprastas vėžes.
Taip nutinka kaskart.

Kas netrukus baigsis?
 Šitai... Mes. Tavo padorus elgesys su manimi.
Nedrįstu pažvelgti jam į akis. Taip jis apvynioja mane aplink
mažąjį pirštelį kiekvieną kartą.
 Tai ką? Ketini manęs vengti visą savaitę? Abu puikiai žinome,
kad nesulaukusi kito savaitgalio vėl atsidursi mano lovoje,  iš-
pyškina jis.
Negaliu patikėti savo ausimis.
 Atsiprašau?!  surinku.
Man pritrūksta žodžių. Su manimi dar niekada gyvenime
niekas šitaip nekalbėjo ir šitaip manęs nepažemino. Automobiliui
sustojus, akyse susitelkia ašaros.
Jam nespėjus prasižioti, atplėšiu dureles, čiumpu savo mantą
ir pasileidžiu link bendrabučio. Šlepsėdama per permirkusią žolę,
keikiu save už tai, kad nepasukau šaligatviu, tačiau tenoriu pabėgti
nuo Hardino kuo toliau. Sakydamas, kad jam manęs reikia, turėjo
galvoje  lovoje. Pati tą supratau, tačiau dėl to skausmas nesumažėja.
 Tesa!  išgirstu jį šūktelint.
Vienas iš Stef aukštakulnių batelių išsprūsta man iš rankų,
tačiau aš velnių,
 Po nesustoju. Nupirksiu
Tesa! Sustok! jaivėlnaują porą.jis.
surinka
Nesitikėjau, kad vysis. Kiek įkabindama lekiu į savo pastatą ir
koridoriumi link kambario. Pasiekus duris, ašaros jau liejasi upe-
liais. Atplėšiu duris ir užtrenkiu jas sau už nugaros. Apsidairau
kambaryje, ieškodama rankšluosčio, kuriuo galėčiau nusišluostyti

su lietumi ant skruostų sumišusias ašaras...
Staiga suakmenėju, ant savo lovos išvydusi sėdintį Nojų.
O, Dieve , tik ne dabar. Hardinas įsiverš pro duris bet kurią aki-
mirką.
Nojus pašoka ir atskuba prie manęs.
 Tesa, kas nutiko? Kur tu buvai?  klausia tiesdamas delną
link mano skruosto, tačiau aš nusigręžiu.
Man išsisukus nuo jo prisilietimo, Nojaus akyse šmėsteli
skausmas.
 Tai... Nojau, aš labai atsiprašau,  verkdama sušunku, Har
dinui iš visų jėgų atplėšiant duris.
Nojus išpučia akis ir susiraukia, kai jo ir Hardino žvilgsniai
susitinka. Iš pasibaisėjimo perkreiptu veidu Nojus atsitraukia nuo
manęs. Nekreipdamas dėmesio į kambaryje stypsantį Nojų, Har-
dinas numeta žemėn mano pamestą aukštakulnį ir žengia vidun.
 Neturėjau galvoje to, ką pasakiau,  taria jis.
Nojus meta žvilgsnį į mane ir neapykantos kupinu balsu surinka:
 Tai štai kur tu šlaisteisi? Visą naktį praleidai su juo? Ar tu ir
jo drabužius vilki? Visą vakarą ir šiandien rytą mėginau tau skam-
binti ir rašiau žinutes. Palikau nesuskaičiuojamą galybę žinučių
tavo balso pašte, o tu buvai su juo?
 Ką? Aš...  pradedu, tačiau staiga viską suprantu ir atsigręžiu
į Hardiną.  Tu knisaisi mano telefone, tiesa? Tu ištrynei visas tas
žinutes!  suspingu.
Šaltas protas liepia atsakyti Nojui, tačiau širdis negali atsi-
traukti nuo Hardino.
 Taip... Tai tiesa,  prisipažįsta jis.
 Kodėl, po perkūnais, taip pasielgei? Pats nesidrovi atsiliepti
įištrini?!
Molės skambučius, tačiau mano vaikino žinutes iš mano telefono
Kai pavadinu Nojų savo vaikinu, jis susiraukia.
 Kaip drįsti žaisti su manimi tokius žaidimus, Hardinai?! 
šaukiu visa gerkle, ašaroms vėl skalaujant skruostus.
Sugriebęs mano riešą, Nojus atgręžia mane į save, tik paskatin-

damas Hardiną čiupti jį už pečių ir stipriai stumtelėti.
 Nedrįsk jos liesti,  užriaumoja jis.
Negaliu patikėti tuo, kas vyksta man prieš akis. Belieka tik
stebėti šią popiečio melodramą, kuria pavirto mano gyvenimas.
 Niekše tu, neturi jokios teisės nurodinėti man, kaip elgtis su
savo mergina,  piktai atrėžia Nojus ir stumteli Hardiną.
Šis jau ketina darsyk pulti Nojų, tačiau spėju sugriebti jo marš-
kinėlių kraštą ir jį sulaikyti. Galbūt vertėtų leisti jiems išsiaiškinti
santykius
žandikaulį.kumščiais. Hardinas tikrai nusipelno gero vožtelėjimo į
 Liaukitės! Hardinai, išeik!  šluostausi ašaras.
Piktai dėbtelėjęs į Nojų, Hardinas užstoja mane. Ištiesiu ranką
ir švelniai priglaudžiu delną jam prie nugaros, šitaip tikėdamasi jį
nuraminti.
 Ne, Tesa, šįkart aš niekur neisiu. Taip pasielgiau jau ne
kartą,  atsidūsta jis ir pirštais persibraukia plaukus.
 Tesa, išvaryk jį lauk!  meldžia Nojus, tačiau aš nekreipiu dė-
mesio, mat privalau išgirsti, ką Hardinas nori pasakyti.
 Automobilyje nenorėjau tavęs įžeisti ir nežinau, kodėl at-
siliepiau į Molės skambutį. Tikriausiai tai įprotis. Prašau suteikti
man dar vieną galimybę. Žinau, kad jau ne kartą atleidai, tačiau
man tereikia dar vieno šanso. Prašau, Tesa,  išberia ir giliai atsi-
dūsta. Atrodo išsekęs.
 Kodėl turėčiau, Hardinai? Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų
mėginau su tavimi susidraugauti,  atsakau.  Nemanau, kad iš-
tversiu dar vieną bandymą.
Pasąmonė man primena, kad apstulbęs Nojus nenuleidžia nuo
mudviejų akių, tačiau šią akimirką man tai nerūpi. Suprantu, kad
tai neteisinga
venime  kad aš neteisi,  tačiau dar nieko šitaip savo gy-
netroškau.
 Nenoriu būti tik tavo draugas... Man reikia daugiau,  jo žo-
džiai atima man žadą.
 Ne, nereikia.
„Hardinas su niekuo nesusitikinėja“,  primena man pasąmonė.

 Taip, reikia. Reikia.
 Pats sakei, kad su niekuo nesusitikinėji ir kad aš apskritai
nesu tavo skonio,  primenu jam. Negaliu patikėti, kad kalbuosi
apie tai su Hardinu ir dar Nojaus akivaizdoje.
 Tu nesi mano skonio lygiai taip pat, kaip aš nesu tavo. Tačiau
būtent todėl mes taip tinkame vienas kitam: esame tokie skirtingi
ir tuo pat metu vienodi. Kartą man sakei, kad atskleidžiu blo-
giausias tavo savybes. Ką gi, o tu atskleidi tai, kas manyje geriausia.
Tesa, žinau, ir tu jauti tą patį. Ir taip, su niekuo nesusitikinėjau,
kol nesutikau tavęs. Tu pažadinai manyje norą turėti partnerę,
tapti geresniam. Noriu priversti tave patikėti, kad esu tavęs vertas.
Noriu, kad trokštum manęs taip, kaip tavęs trokštu aš. Noriu su
tavimi pyktis ir net plūstis, kol vienas iš mūsų prisipažins klydęs.
Noriu klausytis tavo juoko ir padrikų svaičiojimų apie klasikinius
romanus. Man paprasčiausiai... Tavęs reikia. Žinau, kad kartais
tampu žiaurus... Na, beveik visada, bet tai tik todėl, kad kitoks
būti nemoku,  jo balsas pavirsta šnabždesiu, o liepsnojančios akys
spokso į mane.  Toks buvau visą gyvenimą ir nė nenorėjau pasi-
keisti. Iki dabar. Kol sutikau tave.
Stoviu apstulbusi. Jis ką tik išbėrė viską, ką taip troškau iš jo
išgirsti, tačiau nė sapnuote nesapnavau, kad taip iš tiesų nutiks.
Šio Hardino dar nesu mačiusi, tačiau tai, kaip skubotai jis išdėjo
savo žodžius ir kaip sunkiai alsavo juos tardamas, verčia mane juo
tikėti.
Aiškiai nesuvokiu, kaip po jo pareiškimo mane vis dar laiko
kojos.
 Kas, po velnių ? Tesa? - veblena Nojus.
 Tau laikas eiti,  sušnabždu, neatitraukdama akių nuo
Hardino.
Žengdamas pirmyn, Nojus pergalingai drebia:
 Ačiū! Jau maniau, kad jis niekada neužsičiaups.
Hardinas žvelgia į mane begalinio skausmo perkreiptu veidu.
 Nojau, sakiau, kad tau laikas eiti ,  pakartoju.
Abu vyrai sulaiko kvapą. Hardino veidu nuslenka palen-

gvėjimo šešėlis, o aš ištiesiu rankas ir, pasiekusi jo delnus, suneriu
plonyčius savo pirštus su drebančiomis jo rankomis.
 Nesupratau? - surinka Nojus.  Tesa, tu tikriausiai juokauji!
Mudu vienas kitą pažįstame visą amžinybę. Šitas tipas tavimi pa-
prasčiausiai naudojasi. Jis išmes tave kaip nereikalingą daiktą,
kai tik jam atsibosi, o aš tave myliu! Tesa, prašau, nedaryk tokios
klaidos,  maldauja jis.
Širdis plyšta iš skausmo dėl jo, ir nekenčiu savęs už tai, kaip su
juo elgiuosi, tačiau žinau, kad negaliu likti su Nojumi. Man reikia
Hardino. Taip, kaip dar nereikėjo jokio kito žmogaus gyvenime.
O Hardinui reikia manęs.
Pažvelgus į besirengiantį kažką sakyti Nojų, mano širdis dar
kartą suspurda.
 Verčiau nieko nebesakyk,  perspėja jį Hardinas.
 Man labai gaila, kad viskas nutiko būtent šitaip. Kalbu nuo-
širdžiai,  tariu.
Jis nieko nebeatsako. Skausmo perkreiptu veidu paima savo
kuprinę ir palieka kambarį.
 Tesa... Aš... Tu tikrai jauti man tą patį?  netikėdamas klausia
Hardinas, ir aš linkteliu.
Kaip jis iki šiol to nepastebėjo?
 Jokių linksėjimų. Prašau, pasakyk tai,  jo žodžiai persunkti
nevilties.
 Taip, Hardinai, jaučiu tau tą patį,  atsakau.
Nebuvau paruošusi gražios ir reikšmingos kalbos, kokią išsakė
jis, tačiau atrodo, kad paprastų mano žodžių jam pakanka.
Jo šypsena numalšina dalį skausmo, kurį jaučiu sudaužiusi
Nojaus širdį.
 Tai ką
naujokas.  Ir darysime dabar?
jo skruostai  klausia jis.  Santykių srityje aš
nurausta.
 Pabučiuok mane,  tariu, ir jis prisispaudžia mane prie krū-
tinės, kumštyje gniauždamas mano marškinėlių audinį.
Jo lūpos vėsios, o pro manąsias į burną slystantis liežuvis šiltas.

Nepaisant ankštame kambarėlyje ką tik šėlusio chaoso, jaučiuosi
visiškai rami. Visa tai man primena sapną. Suprantu, kad tai tik
ramybė prieš audrą, tačiau šią akimirką Hardinas yra mano in-
karas. Meldžiuosi tik, kad jis nenusitemptų manęs dugnan.
Penkiasdešimt antras skyrius
Hardinas galiausiai nutraukia mūsų bučinį ir atsisėda ant mano

lovos, o aš nuseku paskui.
Keletą minučių tarp mudviejų tvyro tyla, todėl pradedu neri-
mauti, tarsi dabar, kai mes daugiau nei draugai, turėčiau elgtis kaip
nors ypatingai, nors nė neįsivaizduoju, kaip.
 Ar turi kokių planų likusiai dienos daliai?  klausia jis.
 Ne, tik mokytis,  atsakau.
 Jėga.
Jis pliaukšteli liežuviu ir, regis, nervinasi taip pat, kaip aš, todėl
pasijuntu ramiau.
 Eikš čia,  pakviečia mane Hardinas ir ištiesia rankas.
Vos tik prisėdu jam ant kelių, atsilapoja durys, ir jis atsidūsta.
Į kambarį sugužėję Stef, Neitas ir Tristanas įsispitrija į mudu su
Hardinu, o aš pašoku ir atsisėdu ant kito lovos krašto.
 Tai ar jūs dabar susimetėte pakvailioti?  tiesiai šviesiai
klausia Neitas.
 Ne! Nesusimetėme!  cypteliu.
Nesu tikra, ką jiems pasakyti, todėl laukiu, kol prabils Har-
dinas. Netardamas nė žodžio, jis klausosi Neito ir Tristano pasa-
kojimų apie vakarykštį vakarėlį.
 Regis, nieko nepraleidau,  galiausiai taria Hardinas, o Neitas
trukteli pečiais.
 Nebent Molės striptizą. Ji nusimetė visus drabužius, reikėjo
tau pamatyti,  atsako Neitas.
Susiraukiu ir pažvelgiu j Stef, kuri nenuleidžia akių nuo

Tristano veikiausiai vildamasi, kad šis nesiims komentuoti Molės
pasirodymo.
 Nieko naujo nebūčiau išvydęs,  nusišypso Hardinas.
Aikteliu ir tuoj pat apsimetu kostelėjusi. Negaliu patikėti savo
ausimis.
Jo veidas persikreipia supratus, ką padarė.
Galbūt visa tai buvo siaubinga mintis. Mudviem jau buvo ne-
patogu, o dabar, kai visi susirinko kambaryje, tas jausmas išaugo
šimteriopai. Kodėl jis jiems nepranešė, kad mes susitikinėjame? Ar
mes susitikinėjame? Aš ir pati visko dar nesuprantu. Po jo prisipa-
žinimo maniau, kad tapome pora, tačiau nė vienas garsiai to neiš-
tarėme. Galbūt mums to nereikia? Netikrumas jau dabar varo mane
iš proto. Visus tuos su Nojumi praleistus metus nė karto nebuvau
priversta nerimauti dėl jo jausmų man. Niekada nereikėjo klau-
sytis apie buvusias meilužes, mat esu vienintelė Nojaus bučiuota
mergina, ir, atvirai sakant, man tai patinka. Norėčiau, kad Har-
dinas nebūtų lietęs kitų merginų ar bent jau ne tiek daug.
 Kai persirengsiu, eisime pažaisti kėgliais. Ar norėtumėte
kartu?  pasiteirauja Stef, tačiau aš papurtau galvą.
 Privalau prisėsti prie knygų. Šį savaitgalį beveik nieko nenu-
veikiau,  atsakau jai ir nusuku akis, prisiminimams apie šio sa-
vaitgalio akimirkas užliejus mintis.
 Turėtum eiti, bus smagu,  spiria Hardinas, tačiau aš darkart
papurtau galvą.
Šiandien man tikrai reikia nekišti nosies lauk, tik tikėjausi, kad
Hardinas pasiliks su manimi. Stef žengia į drabužinę ir po kelių
minučių pasirodo persirengusi.
 Vyrukai, pasiruošę? Tikrai nenori eiti su mumis?  klausia
ji manęs.
 Tikrai,  linkteliu.
Visi pakyla, o Hardinas man pamoja ir prieš išeidamas šypteli.
Toks jo atsisveikinimas mane nuvilia, ir slapta viliuosi, kad kėglių
partiją su draugais jis jau buvo suplanavęs prieš mudviejų drauge

praleistą savaitgalį ir šiandieninę dramą.
Tačiau ko aš apskritai tikėjausi? Kad jis pribėgs, pabučiuos
mane ir pasakys, kad ilgėsis? Tokia mintis pralinksmina. Abejoju,
kad, išskyrus aktyvias pastangas vengti vienas kito, tarp mudviejų
su Hardinu kada nors kas nors pasikeis. Taip įpratau prie santykių
su Nojumi, kad nė neįsivaizduoju, kaip viskas klostysis toliau, o la-
biausiai man nepatinka tai, kad negaliu kontroliuoti kiekvienos si-
tuacijos.
Po valandą
telefoną, trukusių
ketindama mėginimų
nusiųsti mokytis ir
žinutę Hardinui. numigti,aščiumpu
Minutėlę, nė ne-
žinau jo telefono numerio. Anksčiau apie tai nesusimąsčiau. Mudu
niekada nebendravome telefonu. Mums niekada to neprireikė. Mes
negalėjome vienas kito pakęsti. Visa tai bus gerokai sudėtingiau,
nei maniau.
Surenku mamos numerį, norėdama pasidalyti naujienomis ir,
žinoma, išsiaiškinti, ar Nojus jai pranešė, kas nutiko. Jis jau turėtų
būti netoli namų, nes praėjo dvi valandos kelionės, ir esu tikra, kad
nieko nelaukdamas viską jai išklos. Ji atsiliepia ramiu tonu  va-
dinasi, nieko nenutuokia. Papasakoju jai apie nenusisekusias pa-
stangas įsigyti automobilį ir galimybę atlikti praktiką „Vance“ lei-
dykloje. Žinoma, ji man primena, kad universitetą lankau jau visą
mėnesį, tačiau vis dar neturiu savo transporto priemonės. Var-
tydama akis, leidžiu jai pliurpti apie tai, ką nuveikė šią savaitę.
Klausantis jos, telefono ekranas nušvinta. Įjungusi garsiakalbį,
perskaitau žinutę.
„Tau vertėjo eiti su mumis, su manimi“,  išvystu ekrane. Širdis
nudžiunga  tai Hardinas.
Apsimesdama, kad vis dar klausausi mamos, keliskart prita-
riamai burbteliu, tačiau visas mano dėmesys sutelktas į žinutę Har-
dinui.
„Tau vertėjo pasilikti“,  atsakau ir išsiunčiu.
Nenuleisdama akių nuo telefono, nekantriai laukiu jo atsakymo.
„Atvažiuoju tavęs pasiimti“,  atrodo, tarsi po amžinybės

parašo jis.
„Ką? Ne, aš nenoriu žaisti kėgliais, o tu jau ten. Nevažiuok.“
„Aš jau pakeliui. Būk pasiruošusi.“
Oho, koks jis reiklus, net rašydamas žinutes.
Mama kalba toliau, tačiau aš jau seniai pamečiau jos mintį.
Lioviausi klausiusis, vos tik Hardinas atsiuntė žinutę.
 Mama, paskambinsiu tau vėliau,  pertraukiu ją.
 Kodėl?  nustemba ir pasipiktina ji.
 Aš... Na... Netyčia

Nusviedusi telefoną kava
šalin,apliejau
šoku išužrašus. Turiuį bėgti.
lovos, neriu spintą ir, nu-
simetusi Hardino pižamines kelnes, užsitempiu naują porą džinsų
bei purpurinę palaidinę. Susišukuoju plaukus, kurie, laimei, atrodo
neblogai, turint galvoje, kad šiandien jų neišsiploviau. Žvilgtelėjusi
į laikrodį, nuskubu į dušą išsivalyti dantų, o grįžusi jau randu ant
mano lovos laukiantį Hardiną.
 Kur buvai?  klausia jis.
 Valiausi dantis,  atsakau, padėdama vonios reikmenų krepšelį.
 Pasirengusi?  klausia stodamasis ir artindamasis.
Dalis manęs tikisi apkabinimo, tačiau jis tik pasuka prie durų.
Linkteliu ir pasičiumpu rankinę bei telefoną.
Muzika automobilyje skamba tyliai. Nejaučiu nė menkiausio
noro važiuoti į kėglinę. Nekenčiu žaisti kėgliais, tačiau trokštu pra-
leisti šiek tiek laiko su juo. Man nepatinka tai, kokia priklausoma
nuo jo jaučiuosi jau dabar.
 Kaip manai, kiek laiko ten būsime?  paklausiu po kelių mi-
nučių tylos.
 Nežinau... Kodėl klausi?  atsako jis, akimis skersuodamas į
mane.
 Šiaip... Nesu aistringa kėglių mėgėja.
 Nebus taip jau blogai. Visi ten susirinko,  tikina jis mane.
Viliuosi, kad tarp „visų“ neišvysiu pasileidėlės Molės.
 Galbūt,  burbteliu ir pažvelgiu pro langą.
 Nenori ten važiuoti?  klausia tyliai.

 Nelabai. Todėl iš pradžių ir atsisakiau,  dirbtinai nusijuokiu.
 Tuomet važiuokime kur nors kitur.
 Kur?  nesu tikra kodėl, tačiau jis mane erzina.
 Pas mane?  pasiūlo jis, o aš nusišypsau ir linkteliu. Jo veide
nušvinta šypsena, išryškindama tas mano mylimas duobutes
skruostuose.  Tuomet pas mane.
Jis ištiesia ranką ir padeda man ant šlaunies. Pajuntu odą
kaistant ir uždedu ant jo rankos savo delną.
Po penkiolikos minučių pasiekiame didžiuosius brolijos
namus. Juose nesilankiau nuo to karto, kai mudu su Hardinu su
sipykome, ir aš pėsčiomis kėblinau atgal į bendrabutį. Jam lydint
mane laiptais aukštyn, nė vienas iš vaikinų į mus nė nepažvelgia.
Jie veikiausiai įpratę matyti Hardiną, namo parsivedantį merginą.
Nuo šios minties man suspaudžia skrandį. Privalau liautis šitaip
galvojusi, nes tai išvarys iš proto, o jo praeities pakeisti negaliu.
 Štai mes ir čia,  praneša Hardinas, rakindamas duris.
Nuseku jam įkandin. Uždegęs šviesą, jis nuspiria batus šalin,
prieina prie lovos ir patapšnoja delnu greta.
Einu link jo, tačiau smalsumas nugali.
 Ar Molė irgi buvo kėglinėje?  klausiu, žvelgdama pro langą.
 Taip, žinoma, buvo,  lyg niekur nieko atsako jis.  Kodėl
klausi?
Atsisėdu ant minkštos Hardino lovos, o jis suima mane už
kulkšnių ir prisitraukia arčiau. Juokdamasi slystu ant nugaros, su-
lenkiu kelius ir permetu pėdas per jo kojas.
 Man tik smalsu...  atsakau, o jis kreivai nusišypso.
 Ji visuomet bus greta, nes priklauso mūsų grupei.
Suprantu, kad kvaila šitaip jai pavydėti, tačiau ji mane erzina.
Apsimeta,
ją kad jai patinku,
domina Hardinas. Dabar,nors puikiaiesame...
kai mudu žinau, kad
Kad taip
ir kasnėra,
mesbe to,
tokie
vienas kitam, nenoriu matyti jos besisukiojančios aplink jį.
 Tu juk nemanai, kad ketinu ją išdulkinti ar kažką?
Pliaukšteliu jam per ranką už nepraustaburniškumą. Man pa-

tinka visokiausios gašlybės iš jo lūpų, tačiau tik ne apie ją.
 Ne, nors... Galbūt. Aš tik žinau, kad judu tai jau darėte, ir ne-
noriu, kad pasikartotų,  atsakau.
Esu tikra  jis ims šaipytis iš mano pavydo, todėl nusigręžiu
šalin.
Jo delnas nukeliauja ant mano kelio ir švelniai spusteli.
 Aš taip nepasielgčiau... Tik ne dabar. Nesuk dėl jos galvos,
gerai?  švelniai patikina jis, ir aš tikiu.
 Kodėl nepasakei jiems apie mus?  suprantu, kad turėčiau
prikąsti liežuvį, tačiau šios minties nepajėgiu atsikratyti visą dieną.
 Nežinau... Nebuvau tikras, kad tu to norėtum. Be to, tai, kas
vyksta tarp mūsų, yra tik mudviejų reikalas. Niekieno kito,  pa-
aiškina jis.
Jo atsakymas gerokai pralenkia tuos nevykusius scenarijus
mano galvoje.
 Tu tikriausiai teisus. Pamaniau, galbūt gėdijiesi ar kažką? 
tariu, ir jis ima juoktis.
 Kodėl turėčiau tavęs gėdytis? Noriu pasakyti, ar matei save
veidrodyje?
Jo akys aptemsta, o ranka nuslysta ant mano pilvo. Timptelėjęs
palaidinę, pirštais ima piešti ratilus ant nuogos mano odos. Ji pa-
šiurpsta, o jis nusišypso.
 Dievinu tai, kaip tavo kūnas reaguoja į mano prisilietimą, 
alsuoja jis.
Žinau, kas nutiks toliau, ir negaliu sulaukti.
Penkiasdešimt trečias skyrius
Hardino pirštai keliauja aukštyn po palaidine, ir aš imu alsuoti

tankiau. Matydamas tai, jis nuginkluojančiai nusišypso.
 Vienas prisilietimas, ir tu jau mano,  šnabžda kimiu balsu.
Pasilenkęs nukelia mano kojas nuo savo kelių, kad pasiektų pa-
bučiuoti man kaklą. Suvirpu, jusdama tiesia linija kaklu slystantį
jo liežuvį. Pirštus paskandinu jo garbanose. Jam lūpomis grybš-
telėjus per odą, švelniai timpteliu jį už plaukų. Pajuntu vieną jo
ranką slystant žemiau juosmens ir, sugriebusi per riešą, sulaikau.
 Ar kas nors negerai?  klausia jis.
 Nieko... Tik pamaniau, kad šį kartą galėčiau padaryti ką nors
malonaus tau?
Nusigręžiu, tačiau pirštais suėmęs mano smakrą priverčia mane
pažvelgti į akis. Mėgina paslėpti šelmišką šypseną, tačiau veltui.
 Ir ką gi norėtum man padaryti?
 Na... Pamaniau, galėčiau... Na, žinai, ką sakei anądien?  ne-
suprantu, kodėl taip droviuosi tų žodžių  juk pats Hardinas drebia
viską, kas tik šauna galvon, tačiau žodžių „oralinis seksas“ mano
žodyne iki šiol nebuvo.
 Nori pamaloninti mane burna?  klausia jis akivaizdžiai nu-
stebęs.
Oficialiai pareiškiu, kad trokštu prasmegti skradžiai žemę.
Tačiau tuo pat metu mane tai jaudina.

 Na... Taip. Turiu galvoje, jei tu to nori?
Viliuosi, kad mūsų santykiams rutuliojantis sugebėsiu su juo
apie tokius dalykus kalbėti. Norėčiau greta Hardino galiausiai
pasijusti taip drąsiai ir patogiai, kad sugebėčiau tiksliai nupasakoti,

ką ketinu jam daryti.
 Žinoma, kad noriu. Troškau pajusti tavo lūpas nuo pat pirmo
mūsų susitikimo.
Toks storžieviškas jo komentaras mane keistai pamalonina,
tačiau jis dar paklausia:
 Bet ar esi tikra? Ar kada nors... Apskritai esi mačiusi vyrišką
organą?
Esu įsitikinusi, kad atsakymą į šį klausimą jis žino puikiai 
galbūt tik mėgina priversti mane ištarti tai balsu?
 Žinoma, kad esu. Ne tikrą, bet paveikslėliuose. O kartą už-
tikau kaimyną, žiūrintį nepadorų filmą,  atsakau, o jis vos susi-
laiko nenusijuokęs.  Hardinai, liaukis iš manęs šaipęsis,  per-
spėju.
 Aš nesišaipau, mažute, atleisk. Paprasčiausiai dar nesu su-
tikęs tokios nepatyrusios merginos. Tai nėra blogai, prisiekiu. Tik
kartais tavo nekaltumas išmuša mane iš vėžių. Tačiau, turint tai
galvoje, mane nepaprastai užveda žinojimas, kad aš vienintelis,
įskaitant ir tave pačią, padėjau tau pasiekti pirmą orgazmą,  kalba
jis rimtu tonu, ir aš pasijuntu šiek tiek geriau.
 Puiku... Tuomet pradėkime.
Jis nusišypso ir nykščiu perbraukia man per kaklą.
 Tokia nekantri. Man patinka,  taria stodamasis.
 Kur eini?  paklausiu, ir jis nusišypso.
 Niekur, tik nusimausiu kelnes.
 Bet aš norėjau tai padaryti,  tariu patempusi lūpą, o jis su-
kikena ir užsitempia kelnes aukštyn.
 Štai, mažute,  taria jis, įrėmęs rankas į klubus.
Šypsodamasi prisiartinu ir nusmaukiu kelnes žemyn. Ar tą patį
turėčiauant
prisėda padaryti
lovos. su jo trumpikėmis?
Atsiklaupiu priešais Hardinas
ir išgirstužengteli atbulas ir
jį giliai įkvepiant.
 Mažute, eikš arčiau.
Pasislenku artyn ir rankomis įsiremiu į sulenktus jo kelius.
 Ar viskas gerai?  klausia jis atsargiai.
Aš linkteliu, o jis pakelia mane už alkūnių.

 Kodėl mums minutę kitą nepasiglamonėjus, gerai?  pasiūlo
ir užsitraukia mane ant savęs.
Prisipažinsiu, man palengvėjo. Vis dar noriu tai padaryti, man
tik reikia akimirkos susivokti, o Hardino bučiniai atpalaiduos. Jis
pradeda bučiuoti mane lėtai ir švelniai, tačiau elektrinė įtampa
tarp mudviejų netrunka mane užvaldyti. Tvirtai Suspaudžiu jo
rankas pirštais ir imu siūbuoti ant jo klubų. Pajuntu iškilimą jo
apatiniuose sustandėjant ir timpteliu jį už garbanų. Gaila , kad nesu
su sijonu,
minčių, galėčiau
viena kilstelėti
ranka siekiu jįžemyn
ir pajusti po savimi...
ir delnu apglėbiu Apstulbinta savo
jo trumpikes.
 Velnias, Tesa, jei ir toliau tai darysi, aš vėl baigsiu apati-
niuose,  alsuoja jis. Sustojusi nulipu nuo jo ir rengiuosi klauptis.
 Nusimauk džinsus,  paliepia jis.
Aš linkteliu ir paklūstu. Sukaupusi šiek tiek drąsos, nusivelku
ir šalin metu savo palaidinę. Stebėdamas mane judančią, Hardinas
prikanda apatinę lūpą. Pirštais užkabinu jo apatinių gumą ir timp-
teliu žemyn, o jis pakyla nuo lovos tik tiek, kad galėčiau juos nu-
mauti.
Išvydusi vyrišką Hardino pasididžiavimą, nevalingai Išpučiu
akis ir aikteliu. Oho, koks didelis. Gerokai didesnis, nei maniau.
Kaip toks daiktas apskritai tilps mano burnoje?
Keletą akimirkų spoksojusi, galiausiai perbraukiu jį smiliumi.
Jis krusteli, o Hardinas sukikena.
 Kaip... Turiu galvoje... Nuo ko turėčiau pradėti?  sumik
čioju.
Mane baugina jo dydis, tačiau trauktis neketinu.
 Aš tau parodysiu. Štai... Suimk jį pirštais kaip praeitą kartą...
Pirštais lengvai jį pakutenu. Jo oda pasirodo esanti kur kas
švelnesnė, nei tikėjausi. Suprantu,
mokslinio eksperimento kad baksnoju
objektą, tačiau ir tyrinėju
visa tai man jį tarsi
taip nauja, jog
galėčiau ir pavadinti tai eksperimentu.
Suėmusi jį ranka, imu lėtai judėti aukštyn žemyn.
 Šitaip?  klausiu.
Tankiai alsuodamas Hardinas linkteli.

 O dabar... apžiok jį. Ne visą, na, nebent sugebėtum... Tačiau
tiek, kiek gali.
Giliai įkvepiu ir palinkstu žemyn. Pravėrusi lūpas, apžioju jį,
tačiau ne visą. Jis atsidūsta ir suima mane už pečių. Šiek tiek atsi-
traukusi, burnoje pajuntu sūrumą. Ar jis jau baigė? Sūrumui ne-
trukus dingus, pradedu kilnoti galvą aukštyn žemyn. Kažkoks ins-
tinktas, kurį nežinojau egzistuojant, skatina mane tuo pat metu
glamonėti jį liežuviu.
 Velnias,
Jis tvirčiauTesa. Taip, nesustok,
suspaudžia  aimanuoja
man pečius, Hardinas,
o klubai ir aš tęsiu.
ima kilnotis, pasi-
tikdami mano burną. Apžiojusi jį beveik visą, pažvelgiu aukštyn.
Užsimerkęs jis atrodo dieviškai. Tvirti raumenys po tatuiruota jo
oda susitraukia ir atsipalaiduoja, lėtai judindami ant jo šonkaulių
ištatuiruotą tekstą. Susitelkiu į savo judesius ir truputį juos pa-
spartinu.
 Likusią jo dalį... Suimk ranka,  alsuoja jis, ir aš paklūstu.
Pirštais glamonėju apatinę jo dalį, o lūpomis  viršų. Įtraukiu
skruostus, ir jis balsu sudejuoja.
 Velnias... Velnias, Tesa. Aš... Aš tuojau...  dūsauja jis.  Jei
nenori to burnoje... Tuomet... Turi... Sustoti.
Neatitraukdama nuo jo lūpų, pažvelgiu aukštyn. Man patinka
žinoti, kad galiu priversti jį šitaip jaustis.
 Velnias... Nenuleisk... Nuo manęs akių.
Stebint mane, jo raumenys įsitempia. Suplasnoju blakstie-
nomis, tarsi man tai nebūtų naujiena. Hardinui nesiliaujant keiktis
ir kartoti mano vardą, burnoje pajuntu trūkčiojimą ir šiltą sūroką
skystį. Paspringstu ir atsitraukiu. Skonis nebuvo toks jau bjaurus,
kokio tikėjausi, tačiau nelabai ir gardu. Jo delnai nuo mano pečių
persikelia
 Na...antIr skruostų.
kaip?  apsvaigęs ir mėgindamas atgauti kvapą,
klausia Hardinas.
Atsistoju ir įsitaisau ant lovos greta jo. Jis apsiveja mane ran-
komis ir paguldo galvą ant peties.
 Man tai pasirodė neblogai,  atsakau, ir jis nusijuokia.

 Neblogai?
 Na, lyg ir buvo smagu. Matyti tave tokį. Ir skonis nebuvo
toks jau bjaurus, kokio tikėjausi,  prisipažįstu. Turėčiau gėdytis
prisipažinimo, kad man patiko, tačiau taip nesijaučiu.  O tau ar
patiko?  nervingai paklausiu.
 Aš likau labai maloniai nustebintas. Dar niekada šituo taip
nesimėgavau.
Išgirdusi tai nuraustu.
 Kur jaujo ne,

Vertinu  nusijuokiu.
pastangas nuraminti mane dėl patirties trūkumo.
 Kalbu rimtai. Tu esi tokia... Tyra, kad nepajėgiu savęs su-
valdyti. O kai pažvelgei į mane iš ten...
 Gerai! Gerai!  nutraukiu jį, pamodama ranka.
Nenoriu mintyse pakartoti savo pirmojo karto. Kikendamas jis
prispaudžia mane prie lovos.
 O dabar leisk man tave pamaloninti taip, kaip tu pamaloninai
mane,  suurzgia jis man į ausį ir įsisiurbia į kaklą. Pirštais užka-
binęs kelnaites, be vargo nutraukia.  Ar nori, kad daryčiau tai lie-
žuviu, ar pirštu?  gundančiai šnabžda jis.
 Abiem,  atsakau, ir jis nusišypso.
 Kaip pageidausi,  taria ir nuleidžia galvą.
Aimanuodama vėl pešteliu jam plaukus. Pešioju jį dažnokai,
tačiau jam, regis, tai patinka. Išriečiu nugarą virš lovos ir vos po
kelių akimirkų, alsuodama Hardino vardą, pasineriu į visišką eu-
foriją.
Atgavusi kvapą, atsisėdu ir pirštais imu vedžioti tamsaus rašalo li-

nijas jam ant krūtinės. Jis atidžiai mane stebi, tačiau nestabdo. Be
žodžių prigula greta ir leidžia man mėgautis malonumo svaiguliu.
 Manęs niekas nėra šitaip lietęs,  prisipažįsta jis, o aš nuryju
šimtus galvoje besisukančių klausimų.
Užuot jį tardžiusi, šypteliu ir pakšteliu jam į krūtinę.
 Pasilik šį vakarą su manimi,  prašo jis, tačiau aš papurtau

galvą.
 Negaliu, rytoj pirmadienis, ir mūsų laukia paskaitos.
Kad ir kaip norėčiau su juo pasilikti, negaliu to daryti sekma-
dienį.
 Prašau,  švelniai pažvelgia jis į mane.
 Neturiu čia drabužių rytojui.
 Šitie tiks kuo puikiausiai. Prašau, pasilik su manimi. Tik
vieną naktį. Pažadu, į rytojaus paskaitas suspėsi laiku.
 Nežinau...
 Netgi pasirūpinsiu, kad nukaktum ten penkiolika minučių
anksčiau ir spėtum stabtelėti kavinėje susitikti su Lendonu,  iš-
beria jis, ir aš išsižioju.
 Iš kur apie tai žinai?
 Stebėjau tave... Na, ne nuolatos. Tačiau pastebėjau tave daž-
niau, nei manai,  atsako jis, ir širdis man sutirpsta.
Jausmai jam auga neišmatuojamu greičiu.
 Gerai, pasiliksiu,  nusileidžiu, tačiau iškeliu delną, pasi-
ruošusi tęsti.  Su viena sąlyga.
 Kokia?
 Grįžk į literatūros paskaitas,  paprašau, ir jis kilsteli antakį.
 Sutarta.
Išgirdusi tokį paprastą atsakymą, nusišypsau, o jis prispaudžia
mane sau prie krūtinės.
Penkiasdešimt ketvirtas skyrius
Keletą minučių pagulėjusi Hardino glėbyje, imu mąstyti apie savo
sutikimą šiąnakt
 O kur pasilikti suryte?
aš maudysiuos juo.  primenu jam.
 Koridoriaus gale yra kuo puikiausias dušas,  atsako jis, lū-
pomis keliaudamas mano žandikaulio linija  jo bučiniai užgožia
šaltą mano protą, ir jis puikiai žino, ką daro.
 Brolijos namuose? Galai žino, kas gali įsiveržti pro duris.
 Pirma, durys jame rakinamos, ir, antra, aš, žinoma, tave pa-
lydėčiau,  atsako tarp bučinių.
Dėl jo tono susiraukiu, tačiau nusprendžiu nekreipti dėmesio.
 Puiku. Tačiau norėčiau išsimaudyti dabar, kol dar ne per
vėlus metas.
Linktelėjęs jis atsistoja ir siekia džinsų. Išsiropštusi iš lovos,
paseku jo pavyzdžiu, tačiau kelnaičių neužsitempiu.
 Be apatinių?  šypteli jis.
Vartydama akis, nekreipiu dėmesio į jo pastabą ir imu klau-
sinėti:
 Ar turi šampūno? Aš nė plaukų šepečio neatsivežiau, 
garsiai samprotauju. Prisiminusi visus vonios reikmenis, kurių čia
neturiu, imu nervintis.  Ir ausų krapštukų? Ir tarpdančių siūlo? 
vardiju.
 Atsipalaiduok, turime ir ausų krapštukų, ir tarpdančių siūlo.
Gal net atsarginį dantų šepetėlį tau rasiu. Ir tikrai žinau, kad ten
mėtosi vienas ar du plaukų šepečiai. Nenustebčiau, jei ten voliotųsi
ir įvairiausių dydžių kelnaičių, jei tau prireiktų,  informuoja jis

mane.
 Kelnaičių?  nustembu, tačiau netrukus sumetu, kad jas vei-
kiausiai paliko kitos merginos.  Tiek to, pamiršk,  tariu, ir jis
ima juoktis.
Meldžiuosi, kad Hardinas slapta nekolekcionuotų merginų, su
kuriomis yra permiegojo, apatinių.
Jis palydi mane į vonios kambarį. Nesijaučiu čia taip nepa-
togiai, kaip tikėjausi, mat šiame vonios kambaryje jau keletą kartų
lankiausi.
Hardinas paleidžia vandens srovę ir nusimeta marškinėlius.
 Ką sumanei?  klausiu.
 Einu maudytis po dušu!
 A, maniau, kad užleisi mane pirmą.
 Kodėl gi tau nepadarius to kartu,  lyg niekur nieko pasiūlo jis.
 Na... Ne! Nieko nebus,  nusijuokiu.
Žinoma, kad negaliu maudytis su juo.
 Kodėl ne? Aš tave nuogą jau mačiau, tu mane  taip pat. Kas
čia tokio?  nustemba jis.
 Nežinau... Aš paprasčiausiai nenoriu.
Taip, jis mane nuogą jau matė, tačiau dušas drauge atrodo per-
nelyg intymu. Intymiau net nei tai, ką neseniai darėme.
 Gerai jau. Eik pirma,  taria jis, tačiau jo balse išgirstu vos
pastebimą susierzinimą.
Švelniai nusišypsau ir, nekreipdama dėmesio į rūgštų jo toną,
nusimetu drabužius. Ranka patikrinusi vandens temperatūrą už
dušo užuolaidos, žengiu vidun.
Kol vandens srovė teka mano plaukais, Hardinas kitoje užuo-
laidos pusėje tyli. Pernelyg ilgai tyli.
 Hardinai?  pašaukiu jį.
Nejaugi jis paliko mane vieną?
 Taip?
 Pamaniau, kad išėjai.
Jis timpteli užuolaidą ir kyšteli garbanotą galvą.

 Ne, vis dar čia.
 Ar kas nors atsitiko?  klausiu jo, užjaučiamai kilstelėjusi an-
takius.
Papurto galvą, tačiau netaria nė žodžio. Ar jis iš tiesų kaip
vaikas patempė lūpą dėl to, kad nesutikau maudytis su juo? Beveik
norėčiau pakviesti jį ateiti, tačiau privalau įrodyti, kad negali vi-
suomet gauti, ko įsigeidęs. Jo galva pradingsta už užuolaidos, ir iš-
girstu jį atsisėdant ant klozeto.
Užuodusi
ilgėtis aštrų muskusinio
bendrabutyje šampūno
likusių vanilės ir dušovonios
aromato želės kvapą imu
reikmenų,
tačiau vieną vakarą pakentėsiu. Hardinui būtų buvę gerokai pa-
prasčiau nakvoti mano kambaryje, tačiau ten būtume priversti
viską paaiškinti Stef, o Hardinas jos akivaizdoje veikiausiai nebūtų
toks švelnus ir rūpestingas. Mintis apie juodu neduoda man ra-
mybės, tačiau pasistengiu nustumti ją šalin.
 Ar galėtumei paduoti man rankšluostį?  paprašau, užsukusi
vandens čiaupą.  Arba du, jei turi.
Mėgstu į vieną rankšluostį susisukti plaukus, o kitu apsivynioti
pati.
Pro užsklandą kyšteli du rankšluosčius gniaužianti jo ranka.
Padėkoju, o jis burbteli kažką nesuprantamo.
Kol šluostausi drėgną odą, jis nusismaukia džinsus ir vėl pa-
leidžia vandenį duše. Ilgomis rankomis atitraukia užuolaidą, o aš
nepajėgiu atplėšti akių nuo nuogo jo kūno. Kuo dažniau jį tokį
regiu, tuo dailesni ir įdomesni man atrodo piešiniai ant jo odos.
Spoksau į jį tol, kol žengęs į dušą jis užtraukia užuolaidą. Reikėjo
man sutikti maudytis drauge. Ne todėl, kad jis supyko, bet dėl to,
kad pati to užsimaniau.
 Einu atgal į tavo kambarį,  pranešu jam manydama, kad jis

mane ignoruoja.
Jis stipriai timpteli užuolaidą  net kabliukai sužvanga.
 Niekur tu neini.
 Gerai, kas tave apsėdo?  rikteliu.
 Nieko, nenoriu, kad eitum ten viena. Šiuose namuose

gyvena trisdešimt vaikinų, todėl tau nederėtų bastytis koridoriais
vienai.
 Ne, čia vyksta kažkas daugiau. Suirzai tą pačią sekundę, kai
nesutikau su tavimi maudytis.
 Ne... Netiesa.
 Pasakyk man, kodėl, arba einu lauk apsivyniojusi rankš-
luosčiu,  pagrasinu suprasdama, kad niekuomet taip nepa-
sielgčiau.
taškoPrisimerkęs
vandens. jis ištiesia ranką manęs sulaikyti ir ant grindų pri-
 Man paprasčiausiai nepatinka girdėti neigiamą atsakymą, 
atsako jis žemu, tačiau gerokai švelnesniu tonu nei prieš keletą aki-
mirkų.
Nenustebčiau, jei merginos Hardinui nepajėgtų atsakyti beveik
nieko. Protas kužda paskatinti jį prie to pratintis, tačiau iki šiol ir
aš nesugebėjau ištarti jam „ne“. Vos tik jis mane paliečia, paklūstu
kiekvienam jo žodžiui.
 Ką gi, Hardinai, aš nesu kaip kitos merginos,  atkertu, pa-
vydui paėmus viršų.
Jo lūpose ima šokti vos pastebima šypsenėlė, o veidu srūva
vanduo.
 Žinau, Tesa, žinau.
Jis dingsta už užuolaidos ir, kol rengiuosi, baigia praustis.
 Lovoje galėsi apsivilkti ką nors mano,  pasiūlo jis, o aš link-
teliu. Beveik jo nesiklausau, nes dėmesį atitraukia tobulas jo kūnas
priešais akis. Baltu rankšluosčiu jis patrina šlapius plaukus ir pa-
lieka juos netvarkingai pūpsoti. Rankšluosčiu apvynioja strėnas
taip žemai, kad pažvelgęs į jį palaikytum striptizo ereliu. Atrodo,
lyg temperatūra
silenkęs vonioje
ir pravėręs būtųduris,
spintelės įkaitusi
jis dvidešimčia laipsnių.
ištraukia plaukų šepetįPa-
ir
įteikia man.
 Eikš,  pakviečia, o aš papurtau galvą, kad išlakstytų nepa-
dorios mintys. Nužingsniuojame koridoriumi ir vos tik pasukame
už kampo, į mane kone atsitrenkia aukštas šviesiaplaukis vai-

kinas... Pažvelgiu aukštyn, ir nukrečia šiurpas.
 Senokai tavęs nemačiau,  sučiulba jis, o mane ima pykinti.
 Hardinai,  cypteliu, ir jis atsigręžia.
Netrunka nė akimirkos prisiminti, kad tai tas pats, korido-
riumi mane vijęsis, pašlemėkas.
 Pasitrauk nuo jos, Nilai,  suloja jis, ir Nilas pabąla. Suk-
damas už kampo, Hardino veikiausiai nepastebėjo. Pats dėl to
kaltas.
 Nepyk, Skotai,  burbteli jis ir pasišalina.
 Ačiū,  sušnabždu Hardinui.
Jis paima mane už rankos ir atrakina kambario duris.
 Vertėtų jį papurtyti, kaip manai?  svarsto Hardinas, man sė-
dantis ant lovos.
 Ne! Nevertėtų!  maldauju.
Nesu tikra, ar kalba rimtai, tačiau ir sužinoti nenoriu. Jis pasi-
čiumpa nuotolinio valdymo pultelį ir įjungia televizorių, o tada iš
komodos ištraukia ir man švysteli marškinėlius su vyriškais apati-
niais šortais. Išsirangiusi iš džinsų, užsitempiu šortus ir keliskart
susuku juosmenį.
 Kaip manai, gal galėčiau apsivilkti tuos marškinėlius, ku-
riuos šiandien vilkėjai tu?  paklausiu ir, kaip keistai tai skamba,
suprantu tik tuomet, kai žodžiai palieka mano lūpas.
 Ką?  šypteli jis.
 Aš... Na... Nesvarbu. Pati nesuprantu, ką kalbu,  sumeluoju.
Noriu apsivilkti tavo vilkėtus marškinėlius , nes jie maloniai
kvepia? Pasirodyčiau tarsi visiška pamišėlė. Kikendamas jis pakelia
marškinėlius nuo grindų ir prieina artyn.
 Štai, mažute,  taria jis ir ištiesia juos man.
Džiaugiuosi,
jaučiuosi kad jis nepradėjo iš manęs šaipytis, tačiau vis tik
kvailokai.
 Ačiū,  suspingu ir, nusimetusi drabužius, užsitraukiu jo
marškinėlius. Panardinu nosį į audinį  jie kvepia taip nuostabiai,
kaip ir tikėjausi.
Akies krašteliu tai pastebėjęs, Hardinas švelniai pažvelgia į

mane.
 Tu graži,  taria jis ir nusuka akis.
Veikiausiai neketino to sakyti balsu. Dėl to mano širdis džiū-
gauja dar labiau. Nusišypsau ir žengiu link jo.
 Tu taip pat.
 Gerai, pakaks apie tai,  nuraudusiais skruostais juokdamasis
nutraukia jis.  Kelintą valandą kelsies ryte?  klausia sėdėdamas
ant lovos ir maigydamas nuotolinio valdymo pulto mygtukus.
 Penktą, tačiau nusistatysiu savo žadintuvą.
 Penktą? Penktą valandą ryto? Pirma paskaita tau prasideda
devintą. Kodėl taip anksti keliesi?
 Nežinau, tikriausiai noriu būti viskam pasiruošusi,  atsakau
šukuodamasi plaukus.
 Na, gerai, kelkimės septintą. Anksčiau mano kūnas ne-
dirba,  pasiūlo jis, ir aš sunkiai atsidustu.
Mudu su Hardinu tokie skirtingi.
 Pusę septynių?  mėginu derėtis.
 Puiku, pusę septynių,  nusileidžia jis.
Likusią vakaro dalį praleidžiame žiūrėdami įvairiausias tele-
vizijos laidas, kol galiausiai Hardinas užmiega mano glėbyje, man
beglostant jo plaukus. Stengdamasi nepažadinti įsitaisau greta jo.
 Tesa?  atsidūsta jis, tiesdamas ranką link manęs, tarsi siek-
damas manosios.
 Aš čia,  sušnabždu jam už nugaros.
Jis apsiverčia ant šono ir, prieš pasinerdamas į miegą, apsiveja
mane ranka. Sako, kad greta manęs miega ramiau. Aš manau, kad
jis taip pat padeda man užmigti.
Kitą rytą, mano žadintuvui suskambus pusę septintos, šoku iš lo-

vos ir, užsimetusi vakarykščius drabužius, tempiu Hardiną iš lovos.
Jį pažadinti taip sunku! Jaučiuosi išsiblaškiusi ir nepasiruošusi,
tačiau į mano kambarį grįžtame ketvirtis po septintos, todėl ne-
sunkiai spėju persirengti, susišukuoti ir išsivalyti dantis. Stef visa
tai pramiega, o aš sulaikau Hardiną, kai šis sumano užpilti jai ant
galvos stiklinę vandens. Taip pat nudžiungu neišgirdusi iš Hardino
pašaipių komentarų, kai iš spintos išsitraukiu vieną iš ilgų savo si-
jonų bei paprastą mėlyną palaidinę.
 Matai, dar tik aštunta valanda. Mes turime dvidešimt mi-
nučių, iki susitikimo kavinėje,  puikuojasi Hardinas.
 Mes?
 Taip, pamaniau, palydėsiu tave? Jei nenori, nieko tokio, 
taria jis ir nusigręžia.
 Taip, žinoma, kodėl gi ne.
Vis dar neįprantu prie mudviejų su Hardinu santykių pasi-
keitimo. Kaip malonu bus nebesistengti jo vengti ir nuolatos ne-
sibaiminti jo sutikti. Įdomu, ką pamanys Lendonas? Ar apskritai
vertėtų ja m aiškinti?
 Ką galėtume nuveikti per dvidešimt minučių?  nusišypsau.
 Turiu vieną kitą idėją,  šelmiškai šypteli jis ir prisitraukia
mane artyn.
 Mes ne vieni,  primenu už ausies man bučiuojančiam Har
dinui.
 Žinau, bet mes tik bučiuojamės,  juokdamasis atsako jis ir
prispaudžia savo lūpas prie manųjų.
Kambarį paliekame Stef tebemiegant, o Hardinas pasisiūlo pa-
nešti mano rankinę. Tai malonus, tačiau visiškai netikėtas gestas.
 O kur tavo knygos?  klausiu jo.
 Aš jų nesinešioju. Kiekvienoje paskaitoje vadovėlius iš ko
nors pasiskolinu. Todėl man nereikia šito,  atsako jis, kilstelė-
damas mano rankinę.
Papurtau galvą ir nusijuokiu.
Į plytinę kavinės sieną atsišliejęs Lendonas atrodo nustebęs,
kad mudu todėl
paaiškinti, su Hardinu drauge. Žvilgsniu pažadu jam vėliau viską
jis tik nusišypso.
 Na, aš verčiau eisiu. Manęs laukia paskaitos, kurias reikia pra-
miegoti,  taria Hardinas, o aš linkteliu. Kaip elgtis? Apkabinti jį?
Man nespėjus nuspręsti, jis nuleidžia rankinę, apsiveja mano

liemenį ranka ir, prisitraukęs prie krūtinės, pabučiuoja. Visiškai
šito nesitikėjau. Atsakau į jo bučinį, ir jis mane paleidžia.
 Pasimatysim vėliau,  kreivai šypteli jis Lendonui.
Trokštu skersai žemę prasmegti. Lendono žandikaulis atvipęs
kone iki žemės, o mane šiek tiek sugėdino toks tiesus Hardino po-
elgis.
 Hm... Atleisk už tai.
Viešai rodyti jausmus man nepriimtina. Mudu su Nojumi nie-
kuomet taip nesielgėme, išskyrus tąkart, kai, norėdama išstumti
Hardiną iš savo minčių, mėginau pabučiuoti jį prekybos centre.
 Turiu daug ką tau papasakoti,  tariu Lendonui, kai jis pa-
kelia mano rankinę.
Penkiasdešimt penktas skyrius
Tylėdamas Lendonas klausosi mano pasakojimo apie išsiskyrimą

su Nojumi ir svarstymų, kaip pavadinti santykius su Hardinu, mat,
mano nuomone, mes lyg ir pora, tačiau tiksliais terminais visko
dar neįvardijome.
 Žinau, kad kartą tave jau perspėjau, todėl daugiau to ne-
darysiu. Tik meldžiu, būk atsargi. Nors, reikia pripažinti, kad jis
atrodo tavimi susižavėjęs taip, kaip tik sugebėtų jo plauko vai-
kinas,  pasako Lendonas, mums sėdantis į suolus.
Tai, kad nepaisydamas savo simpatijų stygiaus Hardinui Len-
donas stengiasi suprasti ir palaikyti, man reiškia labai daug.
Kai užeinu į trečios paskaitos auditoriją, sociologijos kurso
dėstytojas pasikviečia ant pakylos.
 Man ką tik pranešė, esi laukiama rektoriaus kabinete,  taria
jis man.
Ką ? K od ėl? Mintis sustingdo šimtai baimių, tačiau netrunku
prisiminti, kad universiteto rektorius yra Hardino tėtis. Lengviau
atsipučiu, tačiau jaudulys ima kirbėti dėl kitų priežasčių. Ko jam
galėtų iš manęs prireikti? Suprantu, universiteto su vidurine mo-
kykla lyginti neįmanoma, tačiau imu jaustis taip, tarsi būčiau kvie-
čiama į direktoriaus kabinetą, o direktorius pasirodo esąs... Mano
vaikino ?... Tėtis.
Užsimetu
pastatą kitame rankinę
studentų ant petiesgale.
miestelio ir kulniuoju į administracinį
Kelias netrumpas, todėl už-
trunku visą pusvalandį. Prisistatau sekretorei, o ši mikliai čiumpa
telefono ragelį. Nenugirstu nieko, išskyrus daktaro Skoto pavardę.
 Jis jūsų laukia,  profesionaliai šypsodamasi praneša ji ir

pamoja link medinių durų koridoriaus gale.
Nutipenu iki jų, tačiau man nespėjus pasibelsti durys prasi-
veria, ir mane sutinka Keno šypsena.
 Tesa, dėkoju, kad užsukai,  taria jis, gestu kviesdamas užeiti
ir prisėsti.
Pats rektorius įsitaiso sukamojoje kėdėje už milžiniško me-
ilinio darbo stalo. Savo kabinete jis atrodo gerokai grėsmingesnis
nei namie.
 Atleisk, kad iškviečiau tave iš paskaitos. Nežinojau, kaip
kitaip su tavimi susisiekti, o, kaip pati tikriausiai žinai, susisiekti
su Hardinu gali būti... Sudėtinga.
 Nesijaudinkite, nieko tokio. Ar kas atsitiko?  klausiu neri-
maudama.
 Ne, priešingai. Norėčiau su tavimi aptarti keletą dalykų. Pra-
dėkime nuo praktikos,  taria jis ir pasilenkęs nuleidžia ranką ant
stalo.  Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad kalbėjausi su savo bi-
čiuliu „Vance“ leidykloje, ir jis nekantrauja su tavimi susipažinti.
Būtų puiku, jei rastum laiko rytoj pat,  praneša jis.
 Tikrai!  suspingu ir iš susijaudinimo pašoku. Pasijutusi ne-
patogiai, paskubomis grįžtu į savo vietą.  Žodžiais apsakyti ne-
galiu, kaip tai nuostabu! Dėkoju jums. Nė nenutuokiate, kaip man
tai svarbu!  patikinu.
Kokios puikios naujienos. Negaliu patikėti, kad jis dėl manęs
šitaip pasistengė.
 Tesa, man tikrai nesunku,  taria jis ir susidomėjęs kilsteli
antakius.  Tai ar galiu jam pranešti, kad rytoj užsuksi?
Nenoriu praleisti paskaitų, tačiau susitikimas to vertas, be to,
esu atlikusi užduočių į priekį.
 Taip,
raminti, būtų
ir jis nuostabu. Dar kartą dėkoju. Oho,  mėginu nusi-
prajunka.
 Yra dar šis tas. Jei nuspręsi atsisakyti, nieko tokio. Tai asme
niškesnis prašymas ar, tarkime, paslauga. Tavo atsakymas į mano
prašymą neturės jokios įtakos praktikai „Vance“,  paaiškina jis, ir
mane užlieja nerimas. Linkteliu, tad jis tęsia:  Nesu tikras, ar Har
dinas tau minėjo, kad mudu su Karen kitą savaitgalį tuokiamės.
 Girdėjau, kad jūsų vestuvės greitai. Ak, sveikinu,  atsakau.
Nenumaniau, kad tai įvyks taip greitai. Mintimis grįžtu į tą
vakarą, kai Hardinas įsiveržė į jų namus ir išmaukė kone visą butelį
viskio.
Jis maloniai nusišypso.
 Nuoširdžiai dėkoju. Svarsčiau... Ar kaip nors galėtumei... Įti-
kinti Hardiną dalyvauti,  taria jis, nuo manęs žvilgsnį nukreip-
damas į sieną.  Suprantu, kad veikiausiai peržengiu tam tikras
ribas, tačiau man būtų nepaprastai skaudu, jei jis nedalyvautų.
Atvirai kalbant, tikiu, kad esi vienintelė, galinti jį perkalbėti. Keletą
kartų pats jį kviečiau, tačiau nė neišklausęs jis atsisakė,  sunkiai
atsidūsta Kenas.
Nė nenumanau, ką jam atsakyti. Mielai įtikinčiau Hardiną da-
lyvauti tėvo vestuvėse, tačiau abejoju, kad jis manęs paklausytų.
Kodėl visi aplinkiniai tuo taip įsitikinę? Pamenu, kai Kenas pri-
sipažino manąs, jog Hardinas mane myli, maniau, kad tai yra ab-
surdas ir visiška neteisybė.
 Būtinai su juo pasikalbėsiu. Man taip pat būtų malonu, jei jis
dalyvautų,  kuo nuoširdžiausiai atsakau.
 Tikrai? Tesa, labai tau dėkoju. Viliuosi, nenoromis nedarysi
nieko, tačiau džiaugtumės, jei pasirodytumėte abu.
Vestuvių ceremonija su Hardinu? Mintis atrodo tokia šauni,
tačiau Hardiną įtikinti nebus paprasta.
 Karen tu palikai neišdildomą įspūdį, jai patiko tavo draugija
šį savaitgalį. Visuomet esi laukiama mūsų namuose.
 Man tai buvo vienas malonumas. Galbūt pamėginsiu sutarti
su ja dėl tų žadėtų kepimo pamokų,  nusijuokiu, o jis padaro tą
patį.Širdį šildo tai, koks šypsodamasis jis panašus į Hardiną. Tėvas
taip beviltiškai mėgina užmegzti santykius su piktu ir įskaudintu
sūnumi, kad man dėl jo spaudžia širdį. Padėsiu Kenui, kaip įma-
nydama.
 Jai tai patiktų! Užsuk, kada panorėjusi,  pakiliai taria jis, ir

aš atsistoju.
 Nežinau, kaip jums atsidėkoti už praktiką. Man tai nepa-
prastai svarbu.
 Peržiūrėjau tavo paraišką ir mokyklos baigimo rezultatus. Jie
paliko man gilų įspūdį. Hardinas galėtų iš tavęs daug ko išmokti, 
taria jis, viltingai žvelgdamas į mane savo rudomis akimis.
Įkaitusiais skruostais šypsodamasi atsisveikinu. Kol parkėblinu
į literatūros auditorijos pastatą, iki paskaitos telieka penkios mi-
nutės. Hardinas sėdasi į senąjį savo suolą, o aš nepajėgiu nuslėpti
šypsenos.
 Tu tesėjai savo sandorio dalį, aš tesiu savąją,  taria jis ir nu-
sišypso. Pasisveikinu su Lendonu ir įsitaisau tarp jųdviejų.
 Kur taip ilgai užtrukai?  sušnabžda Hardinas, dėstytojui
pradėjus paskaitą.
 Papasakosiu vėliau.
Žinau, kad jei užsiminsiu apie tai dabar, jis iškels sceną pas-
kaitos viduryje.
 Nagi, pasakyk.
 Sakiau, papasakosiu po paskaitos. Nieko rimto,  pažadu.
Jis atsidūsta, tačiau palieka mane ramybėje.
Paskaitai pasibaigus, Lendonas su Hardinu pakyla, o aš
svarstau, su kuriuo iš jų pasikalbėti. Paprastai pakeliui iš paskaitos
šnekučiuojuosi su Lendonu, tačiau Hardinas grįžo, todėl nebesu
tikra.
 Ar vis dar planuoji dalyvauti vakare prie laužo su manimi
ir Dakota penktadienį? Pamaniau, kad prieš tai galėtum užsukti
vakarienės. Esu tikras, mama nudžiugtų,  suskuba prabilti Len-
donas prie Hardino.
 Taip,
pranešk manbūtinai dalyvausiu. Vakarienė taip pat vilioja, tik
smulkmenas.
Nekantrauju susipažinti su Dakota. Myliu ją vien už tai, kad
Lendonas su ja toks laimingas.
 Parašysiu tau žinutę,  taria jis ir pasišalina.
 Parašysiu tau žinutę ,  pasišaipo Hardinas.

 Nesityčiok iš jo,  perspėju.
 Ak, taip, pamiršau, kaip įširsti. Pamenu, kaip vos nekibai
Molei į plaukus tąkart restorane,  nusijuokia jis, o aš žaismingai
jį stumteliu.
 Kalbu rimtai, Hardinai, palik jį ramybėje,  pakartoju ir
švelniai pridedu:  Prašau?
 Jis gyvena po vienu stogu su mano tėvu, todėl turiu teisę iš jo
šaipytis,  nusišypso jis man, ir aš nusijuokiu.
Pakeliui iš pastato nusprendžiu: dabar arba niekada.
 Kad jau prakalbome apie tavo tėtį...  pažvelgiu į jau įsi-
tempusį Hardiną. Sekdamas mane įtariu žvilgsniu, jis laukia, ką
pasakysiu.  Štai kur buvau šią popietę. Jo kabinete. Jis surengė
man pokalbį „Vance“ leidykloje rytoj. Argi ne šaunu?
 Ką jis padarė?  pašaipiai taria jis.
Prasideda.
- Jis surengė man pokalbį dėl praktikos. Hardinai, tai puiki ga-
limybė,  meldžiu jį suprasti.
 Ką gi,  atsidūsta jis.
 Tai dar ne viskas.
 Žinoma, kad ne...
 Jis pakvietė mane... Na, mus, į vestuves kitą savaitgalį. Jis pa-
kvietė mudu į vestuves.
Vos pajėgiu išlaikyti irzlų jo žvilgsnį.
 Ne, nieko nebus. Daugiau nenoriu apie tai kalbėti,  atkerta
jis ir pasuka į kitą pusę.
 Luktelėk, prašau. Išklausyk mane,  siekiu jo riešo, tačiau jis
atsitraukia.
 Ne. Tesa, tu tikrai turėtum į visa tai nesikišti. Nejuokauju.
Bent kartą gyvenime
Hardinai... žiūrėk savų
 pašaukiu reikalų,
jį dar kartą, tačiau
meta jis.
jis nekreipia dė-
mesio.
Pasuka link automobilių stovėjimo aikštelės. Mano kojos  it
švininės. Sustingusi stebiu baltą jo automobilį sukant iš aikštelės.
Pernelyg aštriai reaguoja, todėl neketinu dar labiau kurstyti jo

pykčio. Tegu nusiramina, o tada pasikalbėsim. Žinojau, nenorės
dalyvauti, tačiau vyliausi, kad tai bent jau aptarsime.
Ką mėginu apgauti? Mūsų „santykiai“ prasidėjo vos prieš dvi
dienas. Nesuprantu, kodėl vis tikiuosi, kad kas nors pasikeis. Na,
šis bei tas pasikeitė: Hardinas man tapo gerokai malonesnis ir pa-
bučiavo mane viešumoje, ko visiškai nesitikėjau. Vis dėlto, Har-
dinas yra Hardinas  užsispyręs ir storžievis. Giliai atsidususi, per-
simetu rankinę per petį ir grįžtu į kambarį.
Užėjusi pro duris, randu Stef sėdinčią sukryžiuotomis kojomis
ant grindų ir žiūrinčią televizorių.
 Kur buvai praeitą naktį? Panelyte, tau neįprasta vakarą prieš
paskaitas kažkur bastytis,  paerzina ji.
 Aš... Buvau išėjusi,  atsakau.
Nesu tikra, ar turėčiau jai prisipažinti, kad naktį praleidau su
Hardinu.
 Su Hardinu,  pabaigia mano mintį ji, o aš paslepiu akis. 
Viską žinau. Jis paprašė manęs tavo telefono numerio, išlėkė iš kėg
linės ir daugiau nebegrįžo,  kalba ji, šypsodamasi nuo ausies iki
ausies.
 Niekam apie tai nepasakok. Aš dar pati dorai nesuprantu, kas
tarp mūsų dedasi,  paprašau.
Stef pažada saugoti mano paslaptį. Likusią popietės dalį tauš-
kiame apie juodu su Tristanu, kol šis galiausiai atvažiuoja išsivesti
Stef vakarienės. Jis pabučiuoja ją, vos užėjęs pro duris, nepaleidžia
rankos, kol ji renkasi mantą, ir nuolatos jai šypsosi. Kodėl Har-
dinas negali šitaip elgtis su manimi?
Iš jo žinių negavau jau keletą valandų, tačiau nenoriu rašyti
jam pirma. Kvaila, žinau, tačiau man nesvarbu. Stef su Tristanu
išėjus, subirbia
staiga baigiu namų darbus
telefonas. Širdisiršokteli
susirenku vonios Hardino
vos išvydus reikmenis. Bet
vardą.
„Nakvok pas mane?“  rašo jis.
Jau kelias valandas jis man netarė nė žodžio, tačiau nori, kad
nakvočiau jo namuose? Vėl?
„Kodėl? Kad galėtum elgtis kaip pašlemėkas? “  atsakau.

Noriu jį pamatyti, tačiau vis dar pykstu.
„Aš jau pakeliui, būk pasiruošusi.“
Vartydama akis dėl įsakmaus jo tono, negaliu nuslėpti susijau-
dinimo, kad netrukus jį pamatysiu.
Nuskubu į dušą, kad nereikėtų praustis brolijos namuose. Vos
suspėju pasiruošti drabužių rytojui. Nė pagalvoti nenoriu apie ke-
lionę autobusu į „Vance“ leidyklą, nes automobiliu užtrukčiau vos
pusvalandį, todėl pažadu sau atnaujinti mašinos paieškas. Tvar-
kingai lankstydama ir dėdama drabužius į kuprinę, išvystu pro
duris įeinantį, žinoma, nepasibeldusį Hardiną.
 Pasiruošusi?  klausia jis, nuo komodos čiupdamas mano
rankinę. Linkteliu ir, užsimetusi kuprinę ant peties, nuseku jam
įkandin. Iki automobilio kėbliname tylėdami, o aš pagaunu save
maldaujančią, kad likusi vakaro dalis nepraeitų taip pat.
Penkiasdešimt šeštas skyrius
Žvelgiu pro keleivio langą, nejausdama nė menkiausio noro prabil
timuziką.
pirma.Vartau
Nuvažiavęs
akis ir keletą
mėginukvartalų,
nekreiptiHardinas
dėmesio,visu garsu
tačiau įjungia
viskam yra
ribos. Jo mėgstama muzika košmariška ir kelia man galvos skaus-
mą. Neatsiklaususi pasuku garso rankenėlę, ir Hardinas atsigręžia.
 Ką?  piktai paklausiu.
 Oho, kažkas šiandien prastai nusiteikęs,  taria jis.
 Ne, aš paprasčiausiai nenoriu šito klausytis, o jei kuris iš
mūsų ir yra prastai nusiteikęs, tai  tu. Iš pradžių su manimi kalbi
atžagariai, vėliau rašai norįs, kad nakvočiau pas tave. Nieko nesu-
prantu.
 Mane suerzino tai, kad užsiminei apie vestuves. Dabar, ka-
dangi jau sutarėme jose nedalyvauti, nebeturiu priežasties pykti, 
kalba jis ramiu ir užtikrintu tonu.
 Mes nieko nesutarėme. Apie tai net nepasikalbėjome.
 Žinoma, kad pasikalbėjome. Pasakiau tau, kad nedalyvausiu,
todėl pamiršk tai, Teresa.
 Na, tu gal ir nedalyvausi, o aš būtinai ten būsiu. Be to, šią sa-
vaitę tavo tėčio namuose Karen mokys mane kepti,  pranešu.
Sukandęs dantis, jis dėbteli į mane.
 į jokias vestuves tu neisi. Ir  ką? Judvi su Karen dabar esate
geriausios draugės? Tu jos nė nepažįsti.
 Na ir kas čia tokio? Aš ir tavęs nepažįstu,  atkertu.
Jo veidas apsiniaukia, ir aš pasijuntu kalta, tačiau tai tiesa.
 Kodėl tu tokia užsispyrusi?  iškošia pro sukąstus dantis.

 Nes, Hardinai, tu man nenurodinėsi, kaip elgtis. Gali pa-
miršti apie tai. Jei įsigeisiu dalyvauti vestuvėse, taip ir padarysiu.
Būtų tik labai malonu, jei mane lydėtum. Ką gali žinoti, galbūt ga-
liausiai smagiai praleisi laiką. Karen ir tavo tėvui tai reikštų nepa-
prastai daug, nors tau tai visiškai nerūpi.
Jis nutyla. Aš nusigręžiu į langą, o jis giliai atsidūsta. Likusią
kelio dalį vienas ant kito pernelyg širstame, kad pradėtume kal-
bėtis. Sustojęs prie brolijos namų, Hardinas nuo galinės sėdynės
čiumpa
 Ir mano kuprinę
apskritai, kodėlirtu
persimeta per
priklausai petį.  paklausiu.
brolijai?
Atsakymą man knieti sužinoti nuo to vakaro, kai pirmą kartą
aptikau jo kambarį. Mums lipant laipteliais, jis atsidūsta.
 Nes kai pagaliau sutikau čia atvažiuoti, bendrabučio kam-
bariai jau buvo išgraibstyti, o kadangi nieku gyvu neketinau apsi-
gyventi su tėvu, šis buvo vienas iš nedaugelio likusių variantų.
 Taip, bet kodėl likai brolijoje?
 Nes nenoriu gyventi su tėvu, Tesa. Be to, pažvelk į šiuos
namus: juose nieko netrūksta, o aš gavau didžiausią kambarį, 
kreivai šypteli jis, ir aš nudžiungu išvydusi jo pyktį pamažu at
slūgstant.
 Turiu galvoje, kodėl nesusirandi nuosavo būsto?  vėl klausiu,
o jis trukteli pečiais.
Galbūt nenori ieškoti darbo.
Tylėdama nuseku jį į kambarį ir palaukiu, kol atrakina duris.
Įdomu, kodėl jis taip užsispyręs nieko ten nepriimti?
 Kodėl neleidi niekam užeiti į savo miegamąjį?  klausiu.
Vartydamas akis, jis padeda mano kuprinę ant grindų.
 Kodėl tu visuomet tiek klausinėji?  dūsauja jis, sėsdamasis
ant kėdės.
 Nežinau, o kodėl tu nenori atsakyti?  nenusileidžiu, tačiau
jis, žinoma, mane ignoruoja.  Ar galiu pasikabinti savo rytojaus
drabužius? Nenoriu, kad kuprinėje ji susiglamžytų.
Akimirką pasvarstęs, jis linkteli, pakyla ir iš spintos ištraukia

pakabą. Nekreipdama dėmesio į rūgščią jo veido išraišką išvydus
mano derinį, pakabinu palaidinę ir sijoną ant pakabo.
 Rytoj turėsiu keltis anksčiau nei paprastai, kad autobusų sto
telėje būčiau be penkiolikos devintą. Už trijų kvartalų stojantis au-
tobusas nuveš mane už dviejų kvartalų nuo „Vance“ leidyklos, 
pranešu jam.
 Ką? Važiuoji ten rytoj? Kodėl man nieko nesakei?
 Sakiau... Per savo raukymąsi neturėjai laiko manęs pasi-
klausyti,  atšaunu.
 Aš tave nuvešiu. Kam tau visą valandą kankintis autobuse?
Kyla mintis atsisakyti jo pasiūlymo tik tam, kad jį paerzinčiau,
tačiau nustumiu ją šalin. Hardino automobilyje bus kur kas pa-
togiau nei sausakimšame autobuse.
 Privalau negaišdama ieškotis automobilio. Ilgiau be jo ne
tempsiu. Jei mane priims į praktiką, autobusu turėsiu ten važinėti
triskart per savaitę.
 Aš tave nuvežčiau,  taria jis kone pašnibždomis.
 Paprasčiau bus įsigyti nuosavą automobilį,  atsakau.  Ma-
žiausiai man reikia, kad supykęs ant manęs paliktum stypsoti lei-
dykloje.
 Niekada taip nepasielgčiau,  surimtėja jis.
 Pasielgtum ir nė nesudvejotum. O man beliktų mėginti surasti
reikiamą autobuso maršrutą. Ne, dėkoju,  tariu pusiau juokais.
Atvirai sakant, jaučiu, kad galėčiau juo pasitikėti, tačiau rizi-
kuoti neketinu. Jo nuotaika kinta pernelyg dažnai.
Hardinas įjungia televizorių ir atsistoja persirengti, o aš ste-
beiliju, nenuleisdama akių. Kad ir kaip ant jo pykčiau, niekuomet
neatsisakysiu galimybės žvilgtelėti į jį pusnuogį. Iš pradžių jis nu-
simeta marškinėlius, tuomet, raumenims po oda susitraukiant,
atsisega ir nusitraukia siaurus džinsus. Jau viliuosi, kad liks vie-
nomis trumpikėmis, tačiau iš komodos išsitraukia porą medvil-
ninių kelnių. Laimei, lieka be marškinėlių.
 Štai,  burbteli ir ištiesia man ką tik nusivilktus marškinėlius.

Imdama juos į rankas, nepajėgiu nuslėpti šypsenos. Galbūt tai
tapo mažyte mūsų tradicija: jam patinka, kad miegu su jo marš-
kinėliais, taip pat, kaip man patinka į jų audinį įsigėręs kvapas.
Sekdama jo pavyzdžiu, užsimetu marškinėlius ir įšoku į timpes,
tuo tarpu Hardinas nukreipia dėmesį į televizorių. Man baigus
lankstyti drabužius, galiausiai vėl pažvelgia į mane. Atsikrenkštęs
akimis bėgioja mano kūnu.
 Tos... Timpės... Labai seksualios.
 Jos
Ačiū,  nuraustu.
atrodo kur kas geriau nei tos kelnės su debesimis,  pasi-
šaipo jis, o aš juokdamasi įsitaisau ant grindų.
Keista, jo kambaryje jaučiuosi taip jaukiai ir patogiai. Nežinau,
ar tai dėl knygų, ar dėl Hardino.
 Ar automobilyje sakydama, kad manęs nepažįsti, kalbėjai
nuoširdžiai?  tyliai paklausia jis.
Panašaus klausimo nesitikėjau.
 Lyg ir. Tave ne taip paprasta pažinti.
 O aš jaučiuosi taip, tarsi puikiai tave pažinočiau,  atsako jis,
žvelgdamas tiesiai man į akis.
 Taip, nes aš tave įsileidau. Aš tau apie save pasakoju.
 Aš taip pat. Tau tai gali pasirodyti keista, tačiau pažįsti mane
geriau nei bet kas kitas.
Jis nuleidžia akis į grindis ir vėl suranda mano žvilgsnį. Atrodo
liūdnas ir pažeidžiamas. Visai kitoks nei įprastai piktas Hardinas,
tačiau ne ką mažiau patrauklus.
Nesu tikra, kaip atsakyti į jo prisipažinimą. Jaučiu, kad mudu
su Hardinu esame nepaprastai artimi, tarsi mudviejų ryšys būtų
gilesnis nei paprasčiausias mažyčių smulkmenų žinojimas apie
vienas
 Tukitą,
taiptačiau man tomane
pat pažįsti negana. Trokštu
geriau žinoti
nei kiti, daugiau.
 tariu jam.
Jis pažįsta tikrąją Tesą. Ne tą merginą, kuria apsimetu šalia
mamos ar net Nojaus. Pasakojau Hardinui apie tai, kaip tėvas mus
paliko, apie mamos kritiką ir baimes, apie kurias daugiau nežino
niekas. Hardiną mano žodžiai nudžiugina. Jis pakyla nuo kėdės ir

prisiartina, o jo veidą nušviečia šypsena. Suėmęs už rankų, pakelia
nuo žemės.
 Ką nori žinoti, Tesa?  paklausia jis, ir mano širdis sušyla.
Hardinas pagaliau pasiruošęs apie save atskleisti daugiau.
Vienu žingsneliu priartėju šio sudėtingo, dažnai pikto, tačiau
kartais mielo vaikino pažinimo link.
Mudu sugulame ant lovos ir įsispoksome į lubas, o aš pažeriu
mažiausiai šimtą klausimų. Jis papasakoja apie Hampstedą, ku-
riame užaugo, ir kaip smagu buvo ten gyventi. Apie randą ant
kelio nuo to pirmojo karto ant dviračio be pagalbinių ratų. Ir
kaip jo mama nualpo, išvydusi kraują. Jo tėvas tądien laiką leido
bare, todėl važiuoti dviračiu jį mokė mama. Jis papasakoja apie
mokykloje praleistus metus ir savo pomėgį skaityti. Niekuomet
nebuvo linkęs daug bendrauti, o metams bėgant jo tėvas gėrė ir
su mama riejosi vis dažniau. Papasakoja, kaip už muštynes buvo
išmestas iš vidurinės mokyklos ir kaip mama maldavo priimti jį
atgal. Pirmą tatuiruotę pasidarė šešiolikos, mat jo bičiulis buvo
įsirengęs vietelę rūsyje. Pirmoji jo tatuiruotė buvo žvaigždė, o ne-
trukus užsimanė jų vis daugiau ir daugiau. Prisipažįsta, kad tatui-
ruočių ant nugaros jis neturi be jokios priežasties. Tam dar nebuvo
galimybės. Nekenčia paukščių, išskyrus tuos du, ištatuiruotus ant
krūtinės. Dievina klasikinius automobilius. Laimingiausia diena
jo gyvenime buvo ta, kai išmoko vairuoti, o liūdniausia  kai išsi-
skyrė tėvai. Jo tėvas liovėsi gėręs, kai Hardinui buvo keturiolika,
ir nuo tada mėgina atsigriebti už prarastą laiką, tačiau Hardinui
tai  nė motais.
Mintyse sukantis galybei naujos informacijos, galiausiai pa-
juntu jį suprantanti. Trokštu sužinoti dar daugybę dalykų, tačiau
jis užsnūsta pasakodamas apie namelį iš kartoninių dėžių, kurį aš-

tuonerių pastatė su mama ir jos bičiule. Stebiu jį miegantį. Atrodo
gerokai jaunesnis dabar, kai daugiau žinojau apie jo vaikystę,
kuri buvo laiminga iki ją apnuodijant tėvo alkoholizmui ir suku-
riant pykčio pritvinkusį šiandieninį Hardiną. Prieš susisupdama į
antklodę miegoti, pasilenkiu ir pabučiuoju išdidųjį maištautoją į

skruostą.
Nenoriu jo pažadinti, todėl tik prisidengiu antklodės krašteliu
savo lovos pusėje. Tąnakt mano sapnuose garbanotas berniukas
netyčia nukrinta nuo dviračio.
 BAIK!
Pašoku išgirdusi skausmo persunktą Hardino riksmą. Apsi-
dairau jo ieškodama, tuomet žvilgteliu per lovos kraštą ir aptinku
jį trūkčiojantį ant grindų. Strykteliu iš lovos ir suėmusi jį už pečių
švelniai papurtau, mėgindama pažadinti. Prisiminusi, kaip sunku
buvo praėjusį kartą, apsiveju jo pečius smulkiomis rankomis, bet
jis per miegus stengiasi išsivaduoti. Iš tobulų jo lūpų išsprūsta
aimana, ir akys plačiai atsimerkia.
 Tesa,  alsuoja jis, stipriai suspausdamas mane glėbyje.
Jam šnopuojant, odą išmuša prakaito lašeliai. Privalėjau pa-
klausti apie košmarus, tačiau nenorėjau pasirodyti nekantri. Jis jau
papasakojo man gerokai daugiau, nei kada nors tikėjausi.
 Aš čia, aš čia,  kartoju jį ramindama.
Timpteliu jį už rankos, kviesdama atsistoti ir grįžti į lovą. Mūsų
akims susitikus, sumaištis ir baimė iš jo pamažu pasitraukia.
 Maniau, kad išėjai,  šnabžda jis.
Atsigulame, ir jis iš visų jėgų prispaudžia mane prie savęs.
Pirštais imu šukuoti drėgnus, susitaršiusius jo plaukus, o jis
pamažu užmerkia akis.
Nieko nesakau. Delnais glostau jam galvą, stengdamasi nura-
minti.
 Tesa, nepalik manęs,  sušnabžda ir užsnūsta.
Jo prašymas ištirpdo man širdį. Būsiu čia tiek, kiek jam manęs
reikės.
Penkiasdešimt septintas skyrius
Kitą rytą nubudusi gerokai anksčiau už Hardiną, sugebu jį nuo sa-

vęs nuridenti ir mudviejų kojas išpainioti jo nepažadinusi. Prisi-
minusi, su kokiu palengvėjimu jis tarė mano vardą ir kiek daug pa-
slapčių apie save atskleidė, pilve pajuntu plazdant drugelius. Vakar
vakarą jis nusimetė šarvą ir man atsivėrė. Vis gilėjantys jausmai
jam mane baugina. Jaučiu, kad jie tikri, tačiau nesu pasiruošusi jų
pripažinti. Susirinkusi žnyples plaukams garbanoti ir nedidelę Stef
kosmetinę, kurią pasiskolinau, žinoma, su jos leidimu, nužings-
niuoju į vonios kambarį.
Koridoriuje  nė gyvos dvasios, ir niekas nepasibeldžia, kol
susiruošiu. Sėkmė nuo manęs nusigręžia pakeliui į Hardino mie-
gamąjį. Išvystu link manęs artėjančius tris vaikinus, iš kurių
vienas  Loganas.
 Sveika, Tesa!  sučiulba jis ir blyksteli tobula savo šypsena.
 Labas, kaip laikaisi?  jiems trims įbedus žvilgsnį į mane, jau-
čiuosi nepatogiai.
 Gerai, mes jau išeiname. Ar tu čia atsikraustai?  pajuokauja
jis.
 Ne, galiu tave užtikrinti. Aš tik... Na... Svečiuojuosi,  su
mikčioju nežinodama, ką pasakyti. Aukštasis vaikinas pasilenkia
ir kažką sušnabžda Loganui į ausį. Nenugirstu jo žodžių, tačiau
nusuku žvilgsnį.  Ką gi, vaikinai, pasimatysime vėliau,  tariu.

 Taip, susitiksime šįvakar vakarėlyje,  atsako Loganas ir
nueina.
Kokiame vakarėlyje? Kodėl Hardinas nė puse žodžio apie jį ne-

užsiminė? Galbūt neketina jame dalyvauti? „O galbūt jis nenori,
kad dalyvautum tu“,  paantrina tas erzinantis balselis galvoje. Ir
apskritai, kas linksminasi antradienio vakarą?
Kai pasiekiu Hardino duris, jos prasiveria, man nespėjus pa-
sukti rankenos.
 Kur buvai?  klausia jis, praverdamas tik tiek, kad prasi
sprausčiau vidun.
 Šukavausi plaukus. Norėjau leisti tau ilgiau pamiegoti,  at-
sakau.
 Tesa, perspėjau, kad nevaikštinėtum koridoriais viena, 
subara jis.
 O aš tau, Hardinai, sakiau, kad nenurodinėsi, kaip man
elgtis,  atkertu sarkastiškai, ir jo veidas sušvelnėja.
 Tiesa,  nusijuokia jis ir žengia artyn.
Vieną delną jis nuleidžia man ant nugaros, o kitą pakiša po pa-
laidine. Nors ant jo pirštų gausu nuospaudų, ranka mano pilvo oda
aukštyn slysta nepaprastai švelniai.
 Vis dėlto, Teresa, nederėtų bastytis brolijos namų koridoriais
be liemenėlės,  šnabžda jis man į ausį, tuo pat metu pirštais su
sirasdamas krūtis. Nykščiais ima masažuoti jautrias vietas. Giliai
įkvepia, o aš sustingstu, tačiau širdis daužosi it pašėlusi.  Negali
žinoti, kokių iškrypėlių tuose koridoriuose gali sutikti,  tyliai
kalba man į ausį.
Pirštais suka ratus aplink spenelius ir švelniai gnybteli. At-
remiu galvą jam į krūtinę ir nebepajėgiu kontroliuoti savo dejonių,
jo pirštams nesiliaujant manęs glamonėjus.
 Lažinuosi, kad pamaloninčiau tave vien šitaip,  pasakęs tai
gnybteli stipriau.
Nė nenumaniau, kad šitai gali būti taip... Gera. Linkteliu, o
Hardinas sukikena man į ausį.
 Ar nori, kad tai padaryčiau? Apdovanočiau tave orgazmu? 
gundomai klausia jis, o aš dar kartą linkteliu. Argi jam dar reikia
klausti? Mane turėtų išduoti gilus alsavimas ir virpantys keliai.
Gera mergaitė. Nagi, persikelkime į...  pradeda jis, bet su-

skamba priminimas mano telefone.
Kaipmat grįžtu į tikrovę.
 O, viešpatie! Hardinai, privalome išeiti už dešimties minučių,
o tu nė neapsivilkęs. Aš nė neapsivilkusi!
Stumiu jį šalin, tačiau jis papurto galvą, prisitraukia mane atgal
ir tempia žemyn kelnes bei apatinius. Ištraukęs telefoną iš rankos,
išjungia priminimą.
 Man tereikia dviejų minučių, vadinasi, atsivilkti liks dar aš
tuonios.
Pakėlęs ant rankų, nuneša mane į lovą, pasodina ir, atsiklaupęs
priešais, prisitraukia prie krašto.
 Praskėsk kojas, mažute,  suburkuoja, ir aš paklūstu.
Suprantu, kad šito mano ryto tvarkaraštyje nebuvo numatyta,
tačiau nesugalvoju šaunesnio būdo pradėti dieną. Pirštais perbėgęs
šlaunimis, viena ranka prispaudžia mane prie lovos. Nuleidęs galvą
žemyn, liežuviu pakutena jautriąją vietą ir netrunka įsisiurbti put-
liomis lūpomis. Jis vėl aptinka tą vietą. O, Dieve! Mano klubai šauna
j viršų, todėl jis dar stipriau suspaudžia šlaunis. Jo pirštas vėl randa
kelią į mane ir ima judėti sparčiau nei anksčiau. Neapsisprendžiu,
ar jo pirštas, ar glamonės burna teikia daugiau malonumo, tačiau
abiejų derinys stačiai varo iš proto. Vos po kelių akimirkų pajuntu
deginimą pilve, o jo pirštas ima judėti dar mikliau.
 Pamėginsiu dviem, gerai?  klausia jis, o aš atsakau atodūsiu.
Jausmas keistas ir šiek tiek nepatogus, kaip pirmą kartą jam glamo-
nėjant mane pirštu, tačiau jo lūpoms grįžus į mėgstamiausią mano
vietelę, tas subtilus skausmas iš galvos išgaruoja. Hardinui darsyk
atsitraukus suinkščiu.
 Velnias, mažute, kokia tu stangri.
Vien jo žodžiai kelia man euforiją.

 Ar viskas gerai?  klausia jis.
Sugriebusi jo garbanas, nustumiu jo veidą atgal. Jis sukikena
ir vėl priglunda lūpomis prie manęs. Aimanuodama jo vardą ir
gniauždama plaukus, patiriu intensyviausią orgazmą gyvenime.
Negaliu pasigirti ilgamete patirtimi šioje srityje, tačiau šis, be abe-

jonės, buvo greičiausias ir intensyviausias. Prieš atsistodamas ir
nužingsniuodamas link spintos, Hardinas švelniai pabučiuoja man
klubus. Kilsteliu galvą, mėgindama atgauti kvapą. Hardinas grįžta
prie manęs ir nušluosto mane marškinėliais  dėl to susigėsčiau
labiau, jei šaltu protu suvokčiau aplinką.
 Netrukus grįšiu. Einu išsivalyti dantų,  taria jis šypsoda-
masis ir dingsta iš kambario. Atsistoju, apsivelku ir žvilgteliu į
laikrodį. Privalome išeiti po trijų minučių. Grįžęs Hardinas pasku-
bomis apsivelka, ir mes jau pakeliui.
 Ar žinai, kaip iki ten nusigauti?  klausiu jo, kai susėdame į
automobilį.
 Taip, Kristianas Vensas yra artimiausias mano tėvo studijų
laikų bičiulis,  atsako jis.  Porą kartų ten lankiausi.
 Ak... Oho.
Žinojau, kad Kenas turi ryšių leidykloje, tačiau nemaniau, kad
artimiausias jo draugas yra pats leidyklos vadovas.
 Nesijaudink, jis  malonus vyrukas. Šiek tiek senamadiškas,
bet malonus. Jūs puikiai sutarsite,  nuramina jis. Jo šypsena už-
krečiama.  Beje, atrodai labai gražiai.
 Dėkoju. Tu šįryt, regis, pakiliai nusiteikęs,  paerzinu.
 Na, taip, mano galva tarp tavo šlaunų ankstyvą rytą, regis,
pranašauja sėkmingą dieną,  nusijuokia jis ir paima mano ranką.
 Hardinai!  subaru, tačiau jis tik darsyk nusijuokia.
Kelionė neužtrunka, ir netrukus pasiekiame šešiaaukštį pastatą
veidrodiniais langais su milžiniška „V“ raide virš pagrindinio
įėjimo.
 Jaudinuosi,  prisipažįstu, apžiūrinėdama savo makiažą veid-
rodėlyje.
 Nesijaudink,
tai pastebės, taumane
 tikina puikiai seksis. Tu nepaprastai sumani, ir jis
Hardinas.
Kaip man patinka, kai jis toks mielas!
 Ačiū,  tariu ir palinkstu jo pabučiuoti.
Tai švelnus ir paprastas bučinukas.
 Lauksiu tavęs automobilyje,  pažada jis ir dar kartą pabu-

čiuoja.
Viduje pastatas toks pat elegantiškas, kaip ir išorėje. Pasiekusi
registratūrą, gaunu vienos dienos lankytojo leidimą ir nurodymą
kilti į šeštą aukštą. Ten prisistatau prie stalo sėdinčiam jaunuoliui.
Plačiai nusišypsojęs tobulai balta šypsena, jis palydi mane į
erdvų kabinetą ir apie mano atvykimą praneša vidutinio amžiaus
vyriškiui šviesia barzdele.
Ponas Vensas pamoja užeiti ir pakyla nuo stalo paspausti
rankos. Žalios jo akys tviska iš tolo, o raminanti šypsena padeda
atsipalaiduoti.
 Teresa, man nepaprastai malonu su tavimi susipažinti.
Dėkoju, kad atvykai,  pasisveikina jis.
 Tesa, vadinkite mane Tesa. Tai jums ačiū už kvietimą,  at-
sakau šypsodamasi.
 Taigi, Tesa, tu neseniai pradėjai studijuoti anglų kalbą?  pa-
siteirauja jis.
 Taip, pone,  linkteliu.
 Kenas Skotas apie tave puikiai atsiliepė ir tikino, kad nesu-
tikęs priimti tavęs į praktiką daug netekčiau.
 Kenas yra nepaprastai geros širdies,  tariu, o jis linkteli, šu-
kuodamas savo barzdą pirštais.
Jis paklausia, kokias knygas skaitau pastaruoju metu, pa-
prašo išvardinti mėgstamiausius bei nemėgstamiausius rašytojus
ir nuomonę pagrįsti. Klausydamasis jis pritariamai linksi, o man
baigus nusišypso.
 Taigi, Tesa, kada galėtum pradėti? Kenas minėjo, kad, atsi-
žvelgiant į tavo kurso tvarkaraštį, nebūtų sunku paskirti dvi dienas
praktikai čia, o kitas tris  paskaitoms studentų miestelyje,  taria
jis, ir Kalbate
žandikaulis man atvimpa
rimtai? tesugebuikiišlementi.
pat grindų.
Susitikimas pranoko visus mano lūkesčius. Maniau, jei man
pasiūlys praktiką, teks pradėti lankyti vakarines paskaitas, o dienos
metu dirbti leidykloje.
 Taip, be to, leidykloje praleistą laiką tavo universitetas

įskaitys į bendrą kurso valandų skaičių.
 Nė nežinau, kaip jums atsidėkoti. Tai nepaprasta galimybė,
todėl dar kartą ačiū iš visos širdies.
Negaliu patikėti, kaip man pasisekė.
 Tavo atlygį už darbą aptarsime pirmadienį.
 Atlygį?  buvau įsitikinusi, kad už praktiką pinigų man
niekas nemokės.
 Taip, žinoma, tau bus sumokėta už atliktą darbą,  nusišypso
jis.
Bijodama prasižioti ir tūkstantąjį kartą padėkoti jam už šią ga-
limybę, tik linksiu galva.
Bėgte išbėgu link automobilio, ir Hardinas, išvydęs mane, išlipa lauk.

 Na?  klausia jis, o aš suspingu.
 Mane priėmė! Tai praktika su atlyginimu, dirbsiu dvi dienas
ir lankysiu paskaitas tris dienas, ir ji bus įtraukta į mano studijų
planą, ir jis buvo nepaprastai malonus, o tavo tėčiui nepajėgsiu atsi-
dėkoti, ir tau, žinoma, taip pat. Negaliu suvaldyti jaudulio ir... Na...
Tikriausiai tai viskas,  išberiu juokdamasi, o jis apsiveja mane ran-
komis, stipriai suspaudžia ir pasodina ant automobilio kapoto.
 Labai dėl tavęs džiaugiuosi,  taria jis.
Aš panardinu pirštus į jo garbanas.
 Ačiū tau,  padėkoju.  Tikrai, ačiū, kad atvežei mane čia ir
palaukei automobilyje.
Patikinęs, kad jam buvo nesunku, jis paklausia:
 Ką norėtum veikti likusią popietės dalį?
 Žinoma, grįžti į universitetą. Dar spėsime į literatūros pas-
kaitą.
 Ne,
Tikrai? Lažinuosi,
šią savaitę kad rastume
jau praleidau gerokai
nemažai linksmesnės
paskaitų, veiklos.
todėl daugiau
praleisti neketinu. Aš eisiu į literatūros paskaitą, o tu turėtum pa-
daryti tą patį,  nusišypsau.
Vartydamas akis, jis sutinka.
Į paskaitą atvykstame pačiu laiku, ir aš nieko nelaukdama pa

sigiriu Lendonui apie praktiką. Jis mane pasveikina ir tvirtai ap-
kabina. Storžieviškai šaipydamasis, Hardinas ima leisti pykinimo
garsus man už nugaros, todėl juokais spiriu jam į koją.
Po paskaitos Hardinas išlydi mudu su Lendonu, aptarinė-
jančius penktadieninio vakaro prie laužo smulkmenas. Sutariame
pavakarieniauti jo namuose penktą valandą ir keliauti linksmintis
septintą. Hardinas į mūsų pokalbį nesikiša ir netaria nė žodžio,
todėl imu svarstyti, ar jis mane lydės. Kartą minėjo dalyvausiąs,
tačiau esu beveik tikra, kad tai tebuvo varžybos su Zedu. Stovėjimo
aikštelėje Lendonas atsisveikina ir švilpaudamas nueina.
 Skotai!  išgirstame šūktelėjimą.
Atsigręžę išvystame besiartinančius Neitą su Mole. Šaunu,
Molė. Ji vilki palaidinę be rankovių ir raudonos odos sijoną. Dar
tik antradienis, o ji, regis, jau pasiekė savo pasileidimo normą.
Tokią aprangą jai derėtų pasilaikyti savaitgaliams.
 Sveiki,  taria Hardinas ir atsitraukia nuo manęs.
 Sveika, Tesa,  taria Molė.
Atsakau į jos pasveikinimą ir nepatogiai muistausi, kol Har-
dinas sveikinasi su Neitu.
 Ar tu pasiruošęs?  klausia jo Neitas, ir tampa aišku, kad
Hardinas pakvietė juos čia susitikti.
Nežinau, kodėl tikėjausi, kad mudu vėl leisime vakarą drauge.
Kiekvieną minutę juk nebūsime kartu, tačiau jis galėjo mane per-
spėti.
 Taip, aš pasiruošęs,  atsako jiems Hardinas ir pažvelgia į
mane.  Pasimatysime vėliau, Tesa,  lyg niekur nieko taria jis ir
nužingsniuoja su jais. Atsigręžusi Molė kreivai šypteli man savo
išdažytu veidu ir sėdasi į Hardino automobilio keleivio sėdynę, o
Neitas
Aš įsitaiso gale. ant šaligatvio sukdama galvą, kas čia, po velnių,
lieku stovėti
nutiko.
Penkiasdešimt aštuntas skyrius
Pakeliui į bendrabutį pamažu suprantu, kaip kvaila buvo viltis, kad

Hardinas pasikeis. Pažįstu jį kur kas geriau. Turėjau susiprasti, kad
visa tai atrodė pernelyg nuostabu. Kai Hardinas pabučiavo mane
Lendono akivaizdoje, kai Hardinas buvo man malonus ir troško
„daugiau“. Kai Hardinas pasakojo man apie savo vaikystę. Turėjau
numanyti, kad, pasirodžius jo šutvei, Hardinas vėl taps tuo pačiu
vaikinu, kurio dar prieš porą savaičių negalėjau pakęsti.
 Sveika, mergyt! Ar eisi šįvakar su mumis?  klausia Stef, kai
įeinu pro duris. Ant lovos įsitaisęs Tristanas susižavėjęs žvelgia į ją
taip, kaip aš trokštu, kad Hardinas žvelgtų į mane.
 Ne, man reikia mokytis,  atsakau.
Kaip malonu žinoti, kad pakviesti buvo visi, tačiau Hardinas
apie vakarėlį man nepasivargino nė užsiminti. Veikiausiai todėl,
kad niekas netrukdytų jam kvailioti su Mole.
 Nagi, eime, bus linksma! Hardinas taip pat ten bus,  nusi-
šypso ji, o aš priverčiu save atsakyti jai tuo pačiu.
 Tikrai, kitą kartą. Man reikia paskambinti mamai ir susipla-
nuoti kitos savaitės užduotis.
 Nuoboduuuu!  pasišaipo Stef ir čiumpa rankinę.  Daryk,
kaip išmanai. Aš šiąnakt negrįšiu, todėl jei tau ko prireiks,
skambink,  taria ir atsisveikindama mane apkabina.
Paskambinusi mamai papasakoju apie praktiką, ir ji, išgirdusi

apie man pasitaikiusią galimybę, žinoma, be galo nudžiunga.
Apie Hardino vaidmenį jai neužsimenu, tačiau papasakoju apie
Keną  tik pristatau jį kaip būsimą Lendono įtėvį, nes tai tiesa.
Ji pasiteirauja apie mudviejų su Nojumi santykius, tačiau aš pasi-

stengiu išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Nustembu supratusi, kad
nepapasakojo jai, kas tarp mūsų nutiko. Jis man nieko neskolingas,
tačiau jaučiuosi dėkinga už supratimą. Gerokai per ilgai klausiusi
jos pasakojimo apie naująją kolegę, kuri, jos manymu, užmezgusi
romaną su viršininku, galiausiai patikinu, kad man reikia grįžti
prie knygų, ir padedu ragelį. Kaip įprasta, mintys tuoj pat nu-
sklendžia pas Hardiną. Kol nepažinojau jo, mano gyvenimas buvo
kur kas paprastesnis, o po... Viskas tapo įtempta ir sudėtinga, o aš
arba jaučiuosi tarsi devintam danguj, arba mirštu iš skausmo krū
tinėje, pagalvojusi apie jį su Mole.
Išeisiu iš proto, jei ir toliau sėdėsiu čia viena, o kai galiausiai
nuleidžiu rankas, nesugebėjusi susitelkti į mokslus, pasirodo, kad
dar tik šešta valanda. Gal vertėtų išeiti pravėdinti galvos? Man
išties derėtų susirasti daugiau draugų. Čiumpu telefoną ir surenku
Lendono numerį.
 Sveika, Tesa!  draugiškas jo balsas šiek tiek apmalšina nerimą.
 Labas, Lendonai. Užsiėmęs?  paklausiu.
 Ne, žiūriu varžybas. Ar kas nors atsitiko?
 Nieko, tik pamaniau, kad galbūt galėčiau užsukti... Arba,
jei tavo mama neprieštarautų, galėčiau priimti jos pasiūlymą pa-
mokyti mane kepti,  dirbtinai nusijuokiu.
 Taip, žinoma. Jai bus malonu. Pranešiu jai, kad atvažiuoji.
 Gerai, kitas autobusas tik už pusvalandžio, taigi atvyksiu kuo
greičiau,  pranešu.
 Autobusas? Ak, taip, iš galvos išgaravo, kad tu dar neradai
automobilio. Atvažiuosiu tavęs pasiimti.
 Ne, nieko tokio. Man nesunku. Nenoriu, kad dėl manęs taip
stengtumeisi.
 Tesa,
duris,  tariamus skiriabelieka
jis, todėl vos penkiolika
nusileisti. kilometrų. Jau einu pro
Pasičiupusi rankinę, paskutinį kartą patikrinu telefoną.
Žinoma, Hardinas neskambino ir nerašė. Nekenčiu to, kokia pri-
klausoma nuo jo jaučiuosi, nors nė negaliu juo pasikliauti.
Pasiryžtu susigrąžinti nepriklausomybę ir išjungiu telefoną.

Palikusi jį įjungtą, eisiu iš proto ir žvilgčiosiu kas penkias mi-
nutes. Nusprendžiu apskritai palikti telefoną namie, todėl pa-
slepiu viršutiniame komodos stalčiuje ir išeinu laukan laukti
Lendono.
Neprabėgus nė kelioms minutėms, jis privažiuoja ir trumpai
pypteli. Išgąsdinta pašoku nuo šaligatvio, ir kai įsėdu į automobilį,
abu nusijuokiame.
 Mano mama šią akimirką virtuvėje eina iš proto, todėl būk
pasiruošusi itin smulkmeniškai kepimo pamokai,  perspėja jis.
 Tikrai? Dievinu smulkmenas!
 Žinau, kad jas dievini  mes tuo panašūs,  pasako ir įjungia
radiją.
Išgirstu vienos mėgstamiausių savo dainų melodiją.
 Ar galėčiau šiek tiek pagarsinti?  pasiteirauju, o jis linkteli.
 Tau patinka „The Fray“?  klausia jis nustebęs.
 Taip! Tai mėgstamiausia mano grupė. Dievinu juos. O tau
patinka jų muzika?
 Žinoma! Kam ji galėtų nepatikti?  nusijuokia Lendonas.
Man kone išsprūsta, kad Hardinas nekenčia tokios muzikos,
tačiau spėju save sulaikyti.
Mums atvykus į jų namus, Kenas pasitinka draugiškai šypso-
damas. Tikiuosi, nemanė, kad Hardinas atvažiuos drauge. Jo veide
neišvydusi nusivylimo, atsakau jam šypsniu.
 Karen rasi virtuvėje, tačiau būk tikra  rizikuoji savo kailiu, 
šelmiškai perspėja jis.
Jiedu kalbėjo visiškai rimtai. Visą platų spintelių paviršių
Karen nuklojo padėklais, maišyti skirtais indais ir galybe kitokių,
anksčiau nė neregėtų, įnagių.
 Tesa!
pamoja visųBeveik baigiu viską
keistų reikmenų link.suruošti!  taria ji švytėdama ir
 Ar galėčiau jums padėti?
 Ne, kol kas ne. Netrukus baigsiu... Štai, paruošta.
 Viliuosi, kad neįsisiūliau paskutinę minutę,  tariu.
 Ką tu, mieloji. Esi čia laukiama bet kada,  nuoširdžiai pa

tikina.
Ji ištiesia man prijuostę, o aš susirišu plaukus į kuodelį. Kol
Karen rodo man visus naminių keksiukų gamybos ingredientus,
Lendonas prisėda ant suolelio ir keletą minučių su mumis pasi-
šnekučiuoja. Supilu produktus į plaktuvą ir paspaudžiu mygtuką.
 Jau dabar jaučiuosi kaip profesionali kepėja,  nusijuokiu, o
Lendonas palinksta artyn ir ranka perbraukia man skruostą.
 Atleisk, tavo veidas buvo aplipęs miltais,  taria jis nuraus-
damas, o aš nusišypsau.
Supilu keksiukų tešlą į formeles. Kai pašauname juos į or-
kaitę, pradedu pasakoti apie studijas ir namus, o Lendonas, palikęs
„mergaitiškus pašnekesius“, grįžta į svetainę baigti futbolo varžybų
įrašo.
Kol kepiniai kyla ir aušta, mudvi pasineriame į nereikšmingus
pokalbius, o atėjus metui aptepti juos glajumi pajuntu pasidi-
džiavimą pirmaisiais pavykusiais savo keksiukais. Karen parodo,
kaip glajumi išrašyti raidę „L“, ir tą keksiuką atidedame Lendonui.
Kaip ir reikėjo tikėtis, ant savųjų Karen pripiešia gėlių ir žalių stie-
belių, tuo tarpu aš  naujokė  stengiuosi iš visų jėgų.
 Manau, kitą sykį imsimės sausainių,  šypsodamasi taria ji ir
sudeda keksiukus į padėklą.
 Puiki mintis,  paantrinu ir vieno atsikandu.
Taisydama saldumynų padėklą, Karen paklausia:
 O ką šįvakar veikia Hardinas?
Tyčia lėtai kramsnodama kąsnį burnoje, mėginu nuspėti jos
klausimo motyvą.
 Jis namie,  atsakau trumpai.
Ji vos pastebimai susiraukia, tačiau palieka šią temą ramybėje.
Lendonas grįžta į virtuvę, o Karen su keletu keksiukų išeina

pas Keną.
 Ar šitas skirtas man?  klausia Lendonas, iškeldamas kek-
siuką su glajumi iškeverzota raide „L“.
 Taip, man dar reikės patobulinti dekoravimo įgūdžius.
Jis atsikanda didžiulį kąsnį.

 Svarbiausia yra skonis,  pilna burna paaiškina jis.
Aš sukikenu, o jis nusišluosto lūpas.
Kol mėgaujuosi dar vienu keksiuku, Lendonas pasakoja apie
futbolo varžybas, kurios manęs ne itin domina, tačiau jis malonus,
todėl apsimetu klausanti. Mintimis vėl nuklystu pas Hardiną ir įsi-
žiūriu pro langą.
 Ar viskas gerai?  į tikrovę grąžina Lendonas.
 Taip, atleisk. Iš pradžių... Tavęs klausiausi,  nusišypsau,
jausdamasi prasikaltusi.
 Nieko tokio. Susimąstei apie Hardiną?
 Taip... Iš kur žinai?  paklausiu.
 Kur jis šį vakarą?
 Brolijos namuose. Šiandien rengiamas kažkoks vakarėlis... 
pradedu ir tuoj pat nusprendžiu jam pasiguosti.  Ir jis nieko man
apie jį nesakė. Susitiko su bičiuliais, o man tepratarė: „Pasima-
tysime vėliau, Tesa.“ Jaučiuosi tikra idiote vien kartodama jo žo-
džius ir suprantu, kaip kvailai tai skamba, tačiau tai varo mane iš
proto. Ta mergina, Molė, su kuria jis kvailiodavo, šią akimirką su
juo, o jis jiems nė neužsiminė, kad mes... Kad ir kas mes vienas
kitam esame,  išberiu ir giliai atsidūstu.
 Maniau, kad judu susitikinėjate oficialiai?  paklausia Len-
donas.
 Taip... Na, ir aš taip maniau, tačiau dabar nebesu tokia tikra.
 Kodėl nemėgini su juo pasikalbėti? Arba važiuoti į vakarėlį?
 Negaliu taip imti ir pasirodyti vakarėlyje,  spoksau į jį.
 Kodėl ne? Juk jau esi dalyvavusi jų vakarėliuose, be to, judu
su Hardinu  lyg ir pora ar kažkas panašaus. Ir tavo kambario
draugė ten bus. Tavimi dėtas važiuočiau.
 Rimtai? Stef
Norėčiau mane kvietė...
nuvažiuoti tik tam,Nežinau.
kad išsiaiškinčiau, ar Hardinas
leidžia laiką su Mole, tačiau jaučiuosi kvailai.
 Manau, turėtum važiuoti.
 Ar galėtum mane palydėti?  paprašau.
 O, ne, ne. Atleisk, Tesa. Tu esi mano draugė, tačiau nieku gyvu.
Nujaučiau, koks bus jo atsakymas, tačiau paklausti vertėjo.
 Manau, važiuosiu ten. Bent jau pasikalbėti su juo.
 Puiku. Tik pirmiausia nusišluostyk miltus nuo veido.
Jis nusijuokia, o aš švelniai jį stumteliu. Su Lendonu paben-
drauju šiek tiek ilgiau. Nenoriu, kad jis manytų, jog pasinaudojau
juo tik tam, kad nuvežtų mane į vakarėlį, nors žinau: niekuomet
taip negalvos.
 Sėkmės. Paskambink, jei ko prireiks,  taria jis, man lipant

iš automobilio priešais brolijos namus. Lendonui nuvažiavus, pa-
manau: kaip ironiška, kad palikau telefoną namie, nenorėdama ne-
rimauti dėl Hardino, tačiau štai aš čia, jo namuose.
Kieme stoviniuojanti grupelė merginų vaizduotei nedaug te
paliekančiais drabužiais priverčia mane dirstelėti žemyn į savo ap-
rangą: džinsus ir nertinį. Aš nė nepasidažiusi, o plaukai vis dar su-
rišti į kuodelį. Ką sau maniau čia atsibelsdama?
Nurijusi jaudulį, žengiu vidun. Pažįstamų veidų  išskyrus
Logano, kuris ruošiasi gerti stiklelį nuo pusnuogės merginos
kūno,  nematyti. Einant pro virtuvę, kažkas įbruka man į rankas
alkoholio sklidiną raudoną plastikinį puodelį, ir aš pakeliu jį
prie lūpų. Jei jau ketinu užsipulti Hardiną, pirmiau reikia išgerti.
Sausakimšoje svetainėje prasibraunu iki sofos, aplink kurią pa-
prastai trinasi jų šutvė. Minioje per pečius pastebiu rausvus Molės
plaukus...
Skrandį suspaudžia, išvydus ją sėdint ne ant sofos, o Hardinui
ant kelių. Jis liečia jai šlaunį, o ji, juokdamasi tarp draugų, tarsi tai
būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje, glaudžiasi prie jo.
Kaip mudu su Hardinu čia atsidūrėme? Reikėjo man laikytis
nuo jo atokiau.
Turėčiau Žinojau anksčiau,
paprasčiausiai o dabar
išeiti. Man čia netaivieta,
atsigręžė
o darprieš mane.
kartą ap-
siašaroti prieš visus šiuos žmones nenoriu. Iki gyvo kaulo įgriso
verkti dėl Hardino ir mėginti paversti jį tuo, kuo jis niekada netaps.
Kiekvieną kartą man pasiekus tai, ką laikiau liūdesio dugnu, jis
savo elgesiu priverčia mane suvokti, kad nė nenumaniau, ką reiškia

jausmų be atsako keliamas skausmas. Stebiu Molę nuleidžiant
delną ant Hardino. Jis savąjį atitraukia tik tam, kad žaismingai
spustelėtų jai klubus ir priverstų sukikenti. Mėginu pajudėti, atsi-
traukti, bėgti, šliaužti, daryti bet ką, kad tik iš čia išsinešdinčiau,
tačiau mano žvilgsnis prilipęs prie vaikino, kuriam buvau neabe-
jinga, o jis nepajėgia atitraukti akių nuo jos.
 Tesa!  išgirstu kažkieno balsą.
Hardinas akimirksniu pakelia galvą, ir žalios jo akys susitinka
su manosiomis. Jo veide  akivaizdi nuostaba. Dėbtelėjusi mano
pusėn, Molė prisiglaudžia dar arčiau Hardino. Jo lūpos prasiskiria,
tarsi jis ketintų kažką sakyti, tačiau iš jų neišsprūsta nė atodūsis.
Greta manęs išdygsta Zedas, ir aš šiaip ne taip atplėšiu žvilgsnį
nuo Hardino. Stengiuosi išspausti jam šypseną, tačiau visas jėgas
jau nukreipiau į pastangas neapsipilti ašaromis.
 Ar norėtum ko nors išgerti?  paklausia Zedas, o aš žvilgteliu
žemyn. Juk rankose laikiau puodelį alaus, tiesa?
Minėtasis puodelis guli ant grindų, o alus jau spėjo susigerti
į kilimą. Žengteliu tolyn nuo jo. Paprastai atsiprašyčiau ir išva-
lyčiau savo jovalą, tačiau šią akimirką verčiau apsimesiu, kad jis 
ne mano. Kambaryje tiek žmonių, kad niekas nesupras, kieno jis.
Man liko dvi išeitys: apsiverkus išbėgti ir leisti Hardinui su-
prasti, kad jis vėl nugalėjo, arba sukaupti ryžtą ir apsimesti, kad
man nerūpi, kaip jis glaudžia Molę sau ant kelių.
Pasirenku antrąjį variantą.
 Taip, prašyčiau. Išgerti man nepakenktų,  atsakau įtemptu
balsu.
Penkiasdešimt devintas skyrius
Mintyse keldama sau ūpą, kad įstengčiau ištverti šį vakarėlį, nuse-
ku Zedą
jam į virtuvę.
daugiau Iš tiesų
niekada troškau
netarti manprieiti ir apšaukti
nė žodžio, vožti Hardiną, liepti
jam per veidą
ir kibti į rausvus Molės plaukus. Deja, jį tai veikiausiai tik pra-
linksmintų, todėl nusprendžiu užsiversti Zedo sumaišytą kokteilį
ir paprašyti antro. Hardinas sugadino pernelyg daug mano vakarų,
todėl atsisakau tapti ta mergina.
Zedas sumaišo dar vieną kokteilį, tačiau vos per porą minučių
puodelis vėl ištuštėja. Jis juokdamasis ištiesia ranką:
 Ei, mergyt, laikyk vadžias. Išmaukei jau du kokteilius!
 Bet jie tokie gardūs,  atsakau juokdamasi ir nusilaižau vyšnių
sirupo likučius nuo lūpų.
 Gal šituo vis dėlto pasimėgauk, gerai?
Man pritariamai linktelėjus, jis sumaišo trečią ir taria:
 Nuojauta man kužda, kad šįvakar sužalsime dar vieną „Tie
sosdrąsos“ ratą.
Kodėl šitai šutvei taip patinka tas kvailas žaidimas? Maniau,
kad panašius žaidimus žmonės paliko vidurinėje mokykloje. Pagal-
vojus apie visus tuos dalykus, kuriuos įvykdyti Hardinui ir Molei
šįvakar jau buvo mestas iššūkis, į krūtinę vėl įsimeta skausmas.
 Ar praeitą ratą praleidau ką nors įdomaus?  klausiu iš pas-
kutiniųjų mėgindama flirtuoti.

Veikiausiai primenu pamišėlę, tačiau jis nusišypso, taigi, regis,
mano kerai veikia.
 Nieko ypatingo. Tik keletą įkaušusių besilaižančių žmonių, 

trukteli pečiais jis. Gerklėje vėl ima kilti gumulas, tačiau nuryju jį,
užsigerdama kokteiliu. Dirbtinai nusijuokiu ir pakeliui atgal pas
kompaniją toliau siurbčioju iš savo puodelio. Zedas prisėda ant
grindų priešais Hardiną su Mole, o aš įsitaisau greta jo. Paprastai
taip prie jo nesiglausčiau, tačiau toks šįvakar mano tikslas. Dalelė
manęs vylėsi, kad Hardinas jau bus nutupdęs Molę nuo kelių,
tačiau taip nenutiko. Išvydusi tai, palinkstu dar arčiau Zedo.
Hardinas primerkia akis, tačiau aš nekreipiu dėmesio. Molė,
kaip tikra paleistuvė, vis dar maivosi Hardinui ant kelių, o Stef
užuojautos kupinomis akimis žvilgteli į mane ir į Hardiną. Atėjus
Neito eilei tęsti žaidimą, galvoje pajuntu degtinės poveikį.
 Tiesa ar drąsa?  klausia Stef.
 Tiesa,  atsako jis, ir ji susiraukia.
 Skystablauzdis,  atšauna ji. Spalvinga jos kalba vis dar
mane stebina.  Gerai... Ar tiesa, kad praėjusį savaitgalį prišlapinai
Tristano spintoje?  paklausia ji, ir visi, išskyrus mane, ima leipti
juokais. Nė nenutuokiu, apie ką jie kalba.
 Ne! Jau sakiau jums, kad tai padariau ne aš!  atsidūsta jis,
dar labiau prajuokindamas aplinkinius.
Šurmulio įkarštyje Zedas žvilgteli į mane ir pamerkia akį.
Anksčiau nepastebėjau, bet, velniai rautų, koks jis patrauklus.
Tikras saldainiukas.
- Tesa, tu žaidi?  paklausia Stef, ir aš linkteliu.
Dėbteliu žvilgsniu mane veriančio Hardino pusėn. Šypteliu
jam ir akimis grįžtu prie Zedo. Surauktas Hardino veidas priverčia
mane pasijusti laisviau. Na, ir tegu jaučiasi taip pat bjauriai, kaip aš.
 Gerai, tiesa ar drąsa?  klausia Molė.
Žinoma, kad ji manęs to paklaus.
 Drąsa,žino,
Dievai  ryžtingai
ką lieps atsakau.
man įvykdyti.
 Išdrįsk pabučiuoti Zedą,  taria ji, o fone pasigirsta kike-
nimas ir keletas atodūsių.
 es jau žinome, ką ji galvoja apie bučiavimąsi su žmonėmis.

M
Išsirink ką nors kitą,  pro sukąstus dantis iškošia Hardinas.
Tiesą sakant, aš  nieko prieš.
Jei jis įsigeidė žaisti  aš žaisiu.
Nemanau...  pradeda Hardinas.
 Užsičiaupk, Hardinai,  įsiterpia Stef ir padrąsinamai man
nusišypso.
Negaliu patikėti, kad ką tik sutikau pabučiuoti Zedą, net jei jis
ir yra patraukliausias mano kada nors matytas vaikinas. Gyvenime
tesu bučiavusi Nojų ir Hardiną. Manau, bučinys su Džoniu iš pra-
dinės mokyklos į sąrašą nepatenka, ypač todėl, kad jo lūpų skonis
priminė klijus.
 Tu tikra?  klausia Zedas.
Jis apsimeta rūpestingas, tačiau džiugesys tobulame jo veide 
akivaizdus.
 Žinoma,  atsakau ir gurkšteliu savo kokteilio, susilaikydama
nežvilgtelėjusi į Hardiną, kad nepersigalvočiau.
Zedas apsilaižo lūpas ir palinksta artyn, o visų akys susminga į
mudu. Jo lūpos nuo kokteilio vėsios, o ant liežuvio pajuntu vyšnių
saldumą. Pilve susitelkia karštis. Nesulyginčiau jo su tuo, kurį kelia
Hardinas, tačiau man taip malonu, kad, Zedo rankai nuslydus man
ant liemens, abu pakylame ant kelių...
 Gerai jau... Ji sakė pabučiuoti, o ne visų akivaizdoje išdul-
kinti,  išrėžia Hardinas, o Molė liepia jam užsičiaupti.
Leidžiu žvilgsniui nuklysti iki Hardino, kuris, atrodo, tuojau
sprogs iš pykčio. Tačiau jis pats prisiprašė.
Atsitraukiu nuo Zedo ir pajuntu, kad dėl aplinkinių žvilgsnių
nuraudau. Stef iškelia man nykščius, tačiau aš tik nuleidžiu akis.
Zedas atrodo nepaprastai patenkintas, o aš susigėstu, tačiau
Hardino
 Tesa,reakcija
dabar mane pamalonina.
tavo eilė klausti Tristano,  paragina Zedas. Tris-
tanas pasirenka drąsą, todėl metu jam nuobodžiausią iššūkį  iš-
gerti stiklelį.
 Zedai, tiesa ar drąsa?  klausia Tristanas, užsigerdamas ką tik

nurytą alkoholį.
 Drąsa,  atsako Zedas, o Stef kažką sušnabždėjus Tristanui į
ausį, šis išsišiepia.
 Išdrįsk dešimčiai minučių nusivesti Tesą į antrą aukštą,  pa-
liepia Tristanas, ir aš paspringstu. To jau per daug.
 Čia tai geras!  suspinga Molė ir nusijuokia.
Zedas pažvelgia į mane klausiančiomis akimis, ieškodamas
pritarimo. Nė nesusimąsčiusi pašoku ir čiumpu Zedo ranką. Jo
veidą, kaip ir visų kitų fizionomijas, perkreipia nuostaba, tačiau jis
atsistoja paskui mane.
 Šito „Tiesosdrąsos“ taisyklėse nėra. Tai... Na... Tai papras-
čiausiai kvaila,  nesutinka Hardinas.
 Kas tau darbo? Nė vienas iš jų su niekuo nesusitikinėja, be to,
visiems bus smagu, tad kodėl tau rūpi?  klausia Molė.
 Man... Man nerūpi. Aš paprasčiausia manau, kad tai kvaila, 
atsako Hardinas.
Man vėl suspaudžia krūtinę, Akivaizdu, jis nė neketino
draugams papasakoti apie mudu... Kad ir kas vienas kitam buvome.
Jis visą šį laiką manimi naudojosi, jam tebuvau dar viena mergina,
o aš, kvaiša, maniau ką kita.
 Na, Hardinai, mums pasisekė, kad tai  ne tavo reikalas,  at-
kertu ir timpteliu Zedą už rankos.
 Varykit!
 Velnias!
Mums su Zedu nueinant, Hardinas keiksmais atsako į aplin-
kinių šūksnius. Zedas atidaro pirmo pasitaikiusio miegamojo an-
trame aukšte duris ir uždega šviesą.
Pasitraukusi nuo Hardino ir atsidūrusi akis į akį su Zedu, imu
nervintis.
nusiteikusi.Kad
Na,ir negaliu
kokia įsiutusi
sakyti, jaučiuosi,
kad nesu su Zedu kvailioti
nusiteikusi, tačiaunesu
ne-
derėtų to daryti. Nesu viena iš laisvai pasiekiamų merginų.
 Tai ką norėtum veikti?  spygteliu.
Jis sukikena ir nusiveda mane link lovos. O, Dieve.
Kodėl gi mums nepasikalbėjus, gerai?  pasiūlo jis, o aš link

teliu ir nuleidžiu žvilgsnį.  Nesuprask klaidingai, su tavimi čia
galėčiau daug ką nuveikti, tačiau tu išgėrusi, o aš nenoriu papras
čiausiai tavimi pasinaudoti.
Aikteliu.
 Nustebai?  plačiai išsišiepia, ir aš nusijuokiu.
 Truputį,  prisipažįstu.
 Kodėl? Aš nesu toks mulkis, kaip Hardinas,  atsako jis, o aš
ir vėl nusigręžiu.  Žinai, maniau, kad tarp judviejų su Hardinu
kurį laiką kažkas vyko.
 Ne... Mes tik... Na, mes buvome draugai, tačiau tai jau pra-
eityje,  tariu, vengdama prisipažinti, kaip kvailai jaučiuosi pati-
kėjusi Hardino pasakaitėmis.
 Taigi tu vis dar susitikinėji su savo vaikinu iš mokyklos? 
pasiteirauja jis.
Atsikvėpusi, kad kalba nukrypo kita linkme, atsipalaiduoju ir
atsakau:
 Ne, mes išsiskyrėme.
 O gaila. Jam pasisekė,  taria jis su miela šypsena veide.
Zedas  nepaprastai žavingas. Pagaunu save spoksančią į jo ka-
ramelės spalvos akis  jo blakstienos kur kas tankesnės už mano.
 Ačiū.
 Galbūt galėčiau tave kur nors pakviesti? Turiu galvoje, į tikrą
pasimatymą, o ne į miegamąjį brolijos namuose,  paklausia jis ir
nervingai sukikena.
 Na...  sutrinku ir nežinau, ką atsakyti.
 Galbūt verčiau paklausiu rytoj, kai išgaruos alkoholis?
Zedas pasirodė kur kas malonesnis, nei tikėjausi. Paprastai
tokie patrauklūs vaikinai, kaip jis, yra tikri mulkiai... Hardinas 
puikus pavyzdys.
 Sutarta.
 Puiku!  jis paima mano ranką.  Tuomet grįžkime pas kitus.
Grįžę į vakarėlį, Molę su Hardinu randame vis dar sėdinčius
ant sofos, tačiau Hardino rankoje atsiradęs gėrimas, o Molė
prisėdusi greta ir permetusi kojas jam per kelius. Kai Hardino akys
susminga į sunertas mudviejų su Zedu rankas, instinktyviai atsi-
traukiu, tačiau tuoj pat vėl suimu Zedo ranką. Hardinas sukanda
dantis, o aš nukreipiu žvilgsnį į minią.
 Ar smagu buvo?  kreivai šypteli Molė.
 Nepaprastai,  atsakau, Zedui netarus nė žodžio.
Vėliau jam padėkosiu už tai, kad nutylėjo, ko tarp mūsų ne-
įvyko.
 Dabar Molės eilė,  praneša Neitas, visiems vėl susėdus ratu.
 Tiesa ar drąsa?  klausia jos Hardinas.
 Žinoma, drąsa.
Žvelgdamas tiesiai man į akis, Hardinas taria:
 Išdrįsk pabučiuoti mane.
Mano širdis tiesiogine prasme sustoja. Liaujasi plakusi. Har-
dinas pasirodo esąs dar didesnis niekšas, nei maniau. Ausys ima
kaisti, o širdis daužytis, kai prieš įsisiurbdama į Hardiną Molė
išdidžiai dėbteli į mane. Pyktį, kurį jaučiau Hardinui, pakeičia
skausmas, visa užgožiantis skausmas, ir skruostais pasrūva kaitrios
ašaros. Nebegaliu ilgiau jų stebėti, paprasčiausiai negaliu.
Atsistoti ir pradingti įkaušusioje minioje man prireikia vos
akimirkos. Išgirstu Zedą ir Stef šaukiant mano vardą, tačiau kam-
barys ima suktis, o užmerkusi akis tematau Molę su Hardinu. Ne
sižvalgydama atgal, prasibraunu į kiemą  čia gaivus vakaro oras
užpildo plaučius ir sugrąžina į tikrovę.
Kaip jis galėjo būti toks žiaurus? Nubėgu laipteliais žemyn ant
šaligatvio. Privalau iš čia pabėgti. O, kad niekada nebūčiau jo su-
tikusi. O, kad man būtų paskyrę kitą kambario draugę. Imu net
trokšti, kad nebūčiau pasirinkusi Centrinio Vašingtono univer-
siteto.
 Tesa!
tačiau  išgirstu
išvystu ir atsigręžiu
besivejantį Hardiną. įsitikinusi, kad man pasigirdo,
Šešiasdešimtas skyrius
Niekada negalėjau pasigirti išskirtiniu sportiškumu, tačiau varoma

adrenalino
juntu lekiu,Kur,
nuovargį. kiekpoįkabindama. Deja, pasiekusi
galais, aš pabėgsiu? sankryžą
Kelio, kuriuo pa-
praeitą
kartą grįžau į bendrabutį, jau neprisimenu, o telefoną per kvailu-
mą palikau kambaryje. Tik tam, kad įrodyčiau teisumą. Savo ne-
priklausomybę nuo Hardino. Hardino, kuris mane vejasi šaukda-
mas: „Tesa, sustok!“
Aš sustoju. Sustoju, tarsi žaibo nutrenkta. Kodėl apskritai nuo
jo bėgu? Tai jis privalo man paaiškinti, kodėl žaidžia su manimi.
- Ką Zedas tau pasakė?
Ką? Atsigręžusi išvystu jį nustėrusį iš nuostabos vos už poros
metrų  jis nesitikėjo, kad paklausysiu ir sustosiu.
 K ą, Hardinai! Ko tau dar iš manęs reikia?  suklinku. Mano
širdis daužosi nuo bėgimo ir jo sukelto skausmo.
 Aš...
ką nors  bent kartą jis, regis, pritrūksta žodžių.  Ar Zedas tau
pasakė?
 Ne... Kodėl turėtų?  Žengiu artyn ir stoju akis į akį su juo,
pykčiui viduje šėlstant kaip audrai.
 Aš atsiprašau, gerai?  tyliai taria jis.
Žvelgdamas man į akis, jis ištiesia ranką, ieškodamas manosios,
tačiau aš atšoku. Jis nekreipia dėmesio į mano klausimą apie Zedą,
tačiau esu pernelyg įsiutusi, kad tuo rūpinčiausi.
 Tu atsiprašai? Tu gailiesi?  kartoju kone juokdamasi.
 Taip, atsiprašau.
 Eik velniop, Hardinai,  atkertu ir nusigręžiu eiti, tačiau jis

vėl čiumpa mano ranką.
Įtūžiui užgožus sveiką protą, užsimoju ir iš visų jėgų jam vož-
teliu. Toks fizinis išpuolis nustebina mus abu, ir aš kone puolu at-
siprašinėti, tačiau skausmas, kurį jis sukėlė man, yra gerokai aš-
tresnis nei menkutis nubrozdinimas ant skruosto.
Delnu jis prisidengia paraudusią odą ir ima lėtai trinti. Jo akyse
ima kauptis pyktis ir sumaištis.
 Tau visai pasimaišė! Juk tai tu bučiavaisi su Zedu!  užrinka
jis. Į mus spokso pravažiuojančio automobilio vairuotojas, tačiau
aš nekreipiu dėmesio. Šią akimirką man visai nesvarbu, jei iškelsiu
sceną viešoje vietoje.
 Ar tu iš tikrųjų mėginsi kaltinti mane? Hardinai, tu man me-
lavai ir žaidei su manimi tarsi su paskutine kvaiša! Kai patikėjau,
kad galiu tavimi pasikliauti, tu mane šitaip pažemini! Jei norėjai
būti su Mole, kodėl paprasčiausiai neliepei man palikti tavęs ra-
mybėje? Ne, užuot pasielgęs garbingai, tu pripaistai man niekų
apie tai, kokia esu tau reikalinga, ir maldauji praleisti naktį drauge
tik tam, kad manimi pasinaudotum! Kodėl taip pasielgei? Kas tau
iš to? Ak, na, neskaitant oralinio sekso,  šaukiu visu balsu, nors
nesu pratusi aptarinėti panašių dalykų.
 Ką? Manai, toks buvo mano tikslas? Tavimi pasinaudoti? 
tokiu pat pakeltu tonu klausia jis.
 Ne, Hardinai, aš taip nemanau - aš tai žinau. Ir žinai ką?
Man jau gana. Nė negali įsivaizduoti, kaip man gana. Jei prireiks,
persikelsiu į kitą bendrabutį, kad tik netektų daugiau tavęs akyse
regėti!  atrėžiu visiškai rimtai.
Mažiausiai trokštu, kad šitie žmonės toliau griautų mano gy-
venimą.
 Tu
reikia pernelyg
didelių jautriai
pastangų reaguoji,
darsyk  sausai drebia jis, ir man pri-
jam neužvožti.
 Aš pernelyg jautriai reaguoju? Tu nė puse žodžio neužsi-
minei savo draugams apie mus, nieko nesakei man apie šį vakarėlį
ir galiausiai palikai mane kaip kvailelę stovėti aikštelėje, o pats
išvažiavai su niekuo kitu, o su Mole! Tuomet, čia, vakarėlyje, randu

Molę sėdinčią tau ant kelių, o tu ją pabučiuoji. Mano akivaizdoje,
Hardinai. Sakyčiau, mano reakcija visiškai pateisinama,  atsakau,
o balsas, jėgoms senkant, pamažu virsta šnabždesiu.
Nusišluostau ištryškusias karštas ašaras ir pažvelgiu į naktinį
dangų.
 Betgi tu mano akivaizdoje pabučiavai Zedą! O apie vakarėlį
nieko tau nesakiau, nes neprivalau! Tu juk bet kuriuo atveju ne-
būtum norėjusi dalyvauti. Juk per daug užimta mokslais ar dar
kažkokiomis prakeiktomis nuobodybėmis,  suloja jis.
Ašarų pritvinkusiomis akimis pažvelgiu į išsiliejusį jo siluetą ir
paprastai paklausiu:
 Tuomet kodėl apskritai švaistai laiką su manimi? Kokių galų
čia išbėgai, Hardinai?  jam netarus nė žodžio, sulaukiu savo at-
sakymo.  Taip ir maniau. Tikėjaisi išbėgti paskui mane, atsiprašyti
ir įtikinti mane toliau likti šešėlyje. Likti tavo slapta nuobodžia
mergina. Turiu tave nuliūdinti. Mano geraširdiškumą palaikei
silpnybe ir skaudžiai suklydai.
 Mergina? Maneisi esanti mano mergina ?  užbliauna jis.
Skausmas krūtinėje išauga šimteriopai, ir aš vos pajėgiu išsi-
laikyti ant kojų.
 Ne... Aš...  pradedu sakyti, tačiau žodžiai užstringa gerklėje.
 Juk taip ir manei?  neatlyžta jis juokdamasis.
 Žinai ką? Taip, maniau,  prisipažįstu. Jaučiuosi pažeminta
pakankamai, kad nebeturėčiau ko prarasti.  Tu skiedei, kaip tau
manęs reikia, ir aš tavimi tikėjau. Tikėjau kiekvienu tavo melu,
kurio neva niekam kitam nesi pasakojęs. Dabar žinau, kad nė
vienas tavo ištartas žodis nebuvo tiesa.  Gūžteliu pačiais, galutinai
iškeldama baltą vėliavą.  Bet žinai ką? Aš ant tavęs nė nepykstu.
Širstu
nojau, ant
kokssavęs, kad patikėjau
tu, tačiau tavotonesąmonėmis.
nepaisydama pradėjau tau Visuomet ži-
kažką jausti.
Žinojau, kad mane įskaudinsi. Kaip anąkart sakei... Tu mane su nai-
kinsi? Ne, pražudysi, tu mane pražudysi. Ką gi, sveikinu, Hardinai,
tau pavyko,  kalbu kūkčiodama.
Jo akyse šmėsteli skausmas... Na, tai panašu į skausmą. Vei-

kiausiai tai tik pašaipa.
Man neberūpi, kas nugalės, o kas pralaimės. Nė sekundės ilgiau
nebenoriu žaisti šitų sekinančių žaidimų. Nusigręžiu ir pasuku
atgal į brolijos namus vildamasi, kad galėsiu pasiskolinti telefoną
paskambinti Lendonui arba rasiu, kas parvežtų mane į bendrabutį.
 Kur eini?  klausia jis.
Man skaudu, kad jis neturi ką pasakyti, kad nė nemėgino pa-
siaiškinti. Jis paprasčiausiai patvirtino tai, ką jau žinojau: yra be-
širdis.
Nekreipdama į jį dėmesio, paspartinu žingsnį. Sekdamas man
įkandin, jis dar keliskart sušunka mano vardą, tačiau neketinu pa-
siduoti jo balso kerams.
Pasiekusi link brolijos namų vedančius laiptelius, lauke,
žinoma, pastebiu rausvus Molės plaukus.
 Ak, tik pažvelk, ji tavęs laukia. Judu išties puikiai tinkate
vienas kitam,  per petį šūkteliu Hardinui.
 Viskas  ne taip, kaip atrodo, ir tu tai žinai,  burbteli jis.
 Akivaizdu, kad aš apskritai nieko nenutuokiu,  atrėžiu ir
žengiu kas antrą laiptelį.
Tarpduryje išvydusi Zedą, nuskubu prie jo.
 Ar galėčiau paskambinti tavo telefonu? Prašau?  meldžiu, o
jis linkteli.
 Ar tau viskas gerai? Mėginau tave vytis, tačiau tavęs nė kvapo
nebuvo likę,  taria jis.
Aš linkteliu. Hardinas nesitraukia nuo mudviejų su Zedu,
kol paskambinu Lendonui ir paprašau mane pasiimti. Zedas su
Hardinu nenuleidžia žvilgsnių vienas nuo kito tol, kol išgirsta
Lendono vardą. Zedas atsigręžia į mane ir rūpestingu balsu pa-
klausia:
 Ar jis atvažiuoja?
 Taip, bus čia po kelių minučių. Ačiū, kad davei savo te-
lefoną,  atsakau, nekreipdama dėmesio į Hardiną.
 Nėra už ką. Ar norėtum, kad palaukčiau su tavimi?  pasi-

teirauja jis.
 Ne, su ja palauksiu aš,  nuodų persotintu balsu įsiterpia
Hardinas.
 Zedai, man būtų tikrai malonu, jei palauktum kartu,  krei-
piuosi į jį.
Abu nusileidžiame laipteliais žemyn. Būdamas tikras niekšas,
Hardinas nuseka paskui ir lyg niekur nieko sustoja mums už
nugarų. Netrukus ateina Stef, Tristanas ir Molė.
 Ar viskas gerai?  klausia Stef.
 Taip,  linkteliu.  Važiuoju namo. Nereikėjo man čia aps-
kritai rodytis.
Kai Stef mane apkabina, išgirstu Molę burbtelint:
 Bent ką supratai teisingai.
Žaibiškai atsigręžiu jos balso link. Paprastai konfrontacijos
vengiu, tačiau Molės nekenčiu visa savo esybe.
 Tu teisi! Man čia ne vieta. Priešingai nei tu, nesu pratusi pri-
sigerti ir kartis kiekvienam vaikinui ant kaklo.
 Ką pasakei?  klausia ji.
 Puikiai girdėjai.
 Kas tau nepatinka? Supykai, kad pabučiavau Hardiną? Matai,
brangute, aš Hardiną bučiuoju nuolatos ,  puikuojasi ji.
Jaučiu veidą perbąlant. Pažvelgiu į tarsi liežuvį prarijusį
Hardiną. Vadinasi, jiedu su Mole kvailiojo visą šį laiką. Tai manęs
nestebina taip, kaip turėtų. Nė nežinau, ką jai į tai atsakyti. Suku
galvą, tačiau joje  visiškai tuščia. Esu tikra, kad vos tik išvažiuosiu,
į galvą šaus bent dešimt sąmojingų atkirčių, tačiau dabar nepajėgiu
tarti nė žodžio.
 Eime vidun...  pasiūlo Tristanas ir čiumpa Stef su Mole už
lankų.
Jiems gręžiantis eiti, išspaudžiu jam padėkos šypseną.
 Tu taip pat, Hardinai. Keliauk sau,  tariu jam ir nukreipiu
žvilgsnį į gatvę.
 Aš jos nebučiavau, turiu galvoje, pastaruoju metu. Išskyrus šį

vakarą. Prisiekiu,  pagaliau prabyla jis.
Kodėl jis aiškinasi visų jų akivaizdoje?
Molė atsigręžia.
 Mažiausiai man rūpi, su kuo tu bučiuojiesi. Dink man iš
akių,  pakartoju.
Išvydus besiartinantį Lendono automobilį, užlieja neapsakomo
palengvėjimo banga.
 Dar kartą ačiū,  tariu Zedui.
 Man nesunku. Nepamiršk, apie ką kalbėjome,  taria jis vil-
tingai, primindamas apie galimą mudviejų „pasimatymą“.
 Tesa...  šūkteli Hardinas, kai žengiu link automobilio. Nesu-
laukęs mano reakcijos, jis sušunka garsiau:  Tesa!
 Hardinai, tau aš pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Ilgiau
nešvaistysiu laiko, klausydamasi tavo skiedalų. Po velnių, palik
mane ramybėje!  surinku atsigręždama į jį ir jausdama aplinkinių
į mudu susmeigtus žvilgsnius, tačiau man nesvarbu.
 Aš... Tesa, aš...
 Tu k ą ? Tu ką, Hardinai?  suklinku dar garsiau.
 Aš... Aš tave myliu!  sušunka jis.
Ir jo žodžiai atima man kvapą.
Ir Molė, regis, paspringsta.
Ir Stef atrodo taip, lyg būtų išvydusi šmėklą.
Ir keletą akimirkų visi sustingsta, tarsi pro mus būtų pra
skriejęs neatpažintas objektas. Galiausiai atgavusi amą, tyliai tariu:
 Tu nesveikas, Hardinai, tu tikrai nesveikas.
Nepaisant supratimo, kad ir šitai yra dalis jo žaidimo, iš jo lūpų
išskrieję žodžiai kažką mano viduje pažadina. Čiumpu Lendono
automobilio durelių rankeną, tačiau Hardinas mane nuo jų atplėšia.
tiesa. Aš
Tai myliu
tiesa, tave,
aš myliu
 jo tave.
akyseŽinau, kad manimi
ima kauptis ašaros.netiki, tačiau tai
Jis stipriai suspaudžia lūpas ir delnais užsidengia veidą. Atsi-
traukia ir vėl žengteli artyn, o kai nuleidžia delnus, išvystu nuošir-
džias panikos kupinas jo akis.
Hardinas... Jis pasirodė esąs dar talentingesnis aktorius, nei
maniau. Negaliu
Nustumiu jį patikėti,
tolyn ir kad šitaipį elgiasi
įsėdusi visų akivaizdoje.
automobilį užrakinu dureles,
Kol jis nespėja atgauti pusiausvyros. Lendonui nuvažiuojant, Har-
dinas kumščiais ima daužyti keleivio langą, o aš užsidengiu veidą
delnais, kad jis nepamatytų manęs verkiančios.
Šešiasdešimt pirmas skyrius
Kai galiausiai nusiraminu, Lendonas tyliai paklausia:

 Ar aš tikrai
Taip... girdėjau,
Nežinau... kad jis
Įsigeidė prisipažino
iškelti sceną artave mylintis?
kažką panašaus, 
atsakau ir vos nepravirkstu darsyk.
 Ar nemanai... Nesupyk už mano žodžius... Bet ar nemanai,
kad galbūt tai tiesa? Na, kad jis tave myli?
 Ką? Žinoma, kad ne. Nė nesu tikra, ar aš jam apskritai pa-
tinku. Noriu pasakyti, kai mudu esame vieni, jis tampa visiškai kitu
žmogumi, ir aš imu tikėti, kad jam rūpiu. Tačiau tiksliai žinau, kad
jis manęs nemyli. Jis nesugeba mylėti nieko kito, išskyrus save, 
paaiškinu.
 Tesa, patikėk, aš palaikau tave,  atsako Lendonas.  Tačiau
mums nuvažiuojant, jo veide atsispindėjo širdgėla. O nemylinti
širdis negali būti sudaužyta.
Tai negali būti tiesa. Mano širdis subyrėjo į šipulius išvydus jį
bučiuojant Molę, tačiau aš jo nemyliu.
 Ar tu jį myli?  paprastai klausia jis.
Mano balsas nuskamba nenatūraliai, o žodžiai išbyra per
skubiai:
 Ne. Aš jo nemyliu... Jis yra... Na... Jis yra mulkis. Pažįstu jį
vos porą mėnesių, tačiau pusę... Tiesą sakant, visą tą laiką mes pra-
leidome kivirčydamiesi. Juk neįmanoma pamilti žmogaus per du
mėnesius. Be to, jis yra mulkis.
 Tu tai jau sakei,  taria Lendonas, o aš jo veide pastebiu šyp-
senėlę, nors jis ir stengiasi išlikti šaltas.
Man nepatinka tas sunkumas krūtinėje, kai kalbamės apie

mano jausmus Hardinui. Nuo jo mane ima pykinti, o atmosfera
automobilyje staiga pradeda slėgti. Praveriu langą, ir atrėmusi galvą
į jį pajuntu gaivaus oro srovę.
 Nori grįžti į mūsų namus ar savo bendrabutį?  paklausia jis.
Trokštu grįžti į bendrabutį ir susisukti į kamuoliuką savo
lovoje, tačiau baiminuosi ten pasirodysiant Stef arba Hardiną.
Mažai tikėtina, kad jis apsireikštų tėvo namuose, todėl pastarasis
variantas skamba priimtiniau.
 Įdrabužių?
siimti tavo namus, tačiau
Atleisk, kadgalverčiu
galėtume užsukti po
tave važinėti į bendrabutį
visą miestą.pa-
 Tesa, kelias ne toks jau tolimas, o tu mano draugė. Liaukis at
siprašinėjusi ir man dėkojusi,  griežtai paliepia jis, tačiau miela jo
šypsena man sukelia juoką.
Jis yra nuostabiausias mano čia sutiktas žmogus, ir man nepa-
prastai pasisekė, kad mudu susipažinome.
 Ką gi, tuomet leisk padėkoti tau paskutinį kartą už tai, kad esi
toks šaunus bičiulis,  tariu, o jis juokais susiraukia.
 Nėra už ką. O dabar pakeiskime temą.
Parbėgusi į kambarį, paskubomis susirenku drabužius ir knygas.

Atrodo, lyg apskritai lioviausi nakvojusi bendrabutyje. Šiąnakt
pirmą kartą po ilgo laiko miegosiu be Hardino. Jau spėjau prie
to įprasti  kokia kvaiša. Iš stalčiaus pasičiupusi telefoną, grįžtu į
Lendono automobilį.
Į jo namus atvykstame jau po vienuoliktos valandos vakaro.
Jaučiuosi išsekusi ir atsikvepiu sužinojusi, kad Karen su Kenu jau
miega. Lendonas pašauna į orkaitę picą, o aš sušlamščiu dar vieną
savo keptą keksiuką. Karen kepimo pamoka, regis, įvyko ne prieš
keletą valandų,
Ir prasidėjo o priešrytu
ji puikiu kelias
susavaites.
Hardinu,Diena buvo
vėliau nepaprastai
praktika, tačiauilga.
ga-
liausiai jis, kaip visuomet, viską sugadino. Kai sukemšame picą,
Lendonas palydi mane į antrą aukštą ir parodo svečių kambarį,
kuriame nakvojau praėjusį kartą. Na, iš tiesų jame nenakvojau , nes
pažadino Hardino klyksmai. Po to, kai jį sutikau, laikas nustojo eg-

zistuoti. Viskas įvyko taip greitai, o man net galva ima svaigti pa-
galvojus apie laimingai drauge praleistas akimirkas ir kiek daug
barnių jas skiria. Dar kartą padėkoju Lendonui, ir šis vartydamas
akis nupėdina į savo miegamąjį. Įjungusi telefoną, randu galybę ži-
nučių nuo Hardino, Stef ir mamos. Nė neskaičiusi ištrinu visas, iš-
skyrus mamos. Puikiai žinau, kas jose rašoma, ir šiandien man to
jau pakaks. Išjungiu telefono garsą, apsirengiu pižamą ir įsiropščiu
į lovą.
Jau pirma nakties, o keltis privalau vos po kelių valandų. Rytoj
laukia ilga diena. Jei šiandien nebūčiau praleidusi rytinių paskaitų,
galėčiau likti namie, tiksliau, čia. Arba grįžti į bendrabutį. Kodėl
įtikinau Hardiną grįžti į literatūros paskaitas? Kurį laiką pasivar
čiusi lovoje, vėl pažvelgiu į laikrodį  beveik trys. Nepaisant to, kad
šiandien buvo geriausia, o vėliau  siaubingiausia diena mano gy-
venime, jaučiuosi pernelyg išvargusi net užmigti.
Nespėjusi suvokti, ką darau, pagaunu save stovinčią prie
Hardino miegamojo durų. Užeinu vidun. Aplink  nė gyvos
dvasios, ir smerkti save galiu tik pati, todėl praveriu antrąjį ko-
modos stalčių ir išsitraukiu baltus marškinėlius. Akivaizdu, kad jie
švarutėliai ir dar nekart nevilkėti, tačiau man nesvarbu. Nusimetu
saviškius ir apsivelku naujuosius. Išsitiesiu lovoje ir panardinu
veidą į pagalvę. Plaučius pripildo mėtinis Hardino aromatas, ir aš
galiausiai užmiegu.
Šešiasdešimt antras skyrius
Nubudusi ne iškart suvokiu, kad lovoje Hardino nėra. Pro švies-
langį švelniai krinta saulės spinduliai. Akies krašteliu pastebėjusi

siluetą kambaryje, pašoku ir mėginu susiorientuoti. Miglai akyse
prasisklaidžius, imu tikėti, kad netekau proto.
 Hardinai?  tariu tyliai, trindama akis.
 Sveika,  pasisveikina jis iš savo krėslo su aukštu atlošu, alkū-
nėmis remdamasis į kelius.
 Kokį velnią čia veiki?  rėžiu.
Vėl ima spausti krūtinę.
 Tesa, mums reikia pasikalbėti,  sako jis.
Jo paakiai akivaizdžiai patinę.
 Ar tu čia sėdėjai ir stebėjai mane miegančią?  paklausiu.
 Ne, žinoma, ne. Užėjau vos prieš kelias minutes,  atsako jis.
Kaži, ar be manęs lovoje jis vėl sapnavo košmarus. Jei pati ne-
būčiau jų regėjusi, manyčiau, kad ir jie yra dalis jo žaidimų, tačiau

aiškiai pamenu delnuose laikiusi prakaito išmuštą jo veidą, o ža-
liose akyse mačiusi tikrą išgąstį.
Netariu nė žodžio. Nenoriu su juo kivirčytis. Tenoriu, kad jis
išnyktų. Nekenčiu fakto, kad iš tiesų nenoriu, jog jis išeitų, tačiau
suprantu, kad tai būtina.
 Mums reikia pasikalbėti,  pakartoja jis.
Išvydęs mane purtančią galvą, jis delnais persibraukia plaukus
ir giliai įkvepia.
 Man reikia į paskaitą,  tariu jam.
 Lendonas jau išvažiavo. Aš išjungiau tavo žadintuvą. Jau vie-

nuolikta valanda ryto.
 Ką tu padarei?!
 Vakar vėlai atsigulei, todėl maniau, kad...  pradeda jis.
 Kaip tu drįsti! Palik mane ramybėje.
Vakar jo sukeltas skausmas vis dar šviežias ir šią akimirką kone
užgožia pyktį dėl pramiegotų paskaitų, tačiau negaliu sau leisti pa-
rodyti savo silpnybės, mat jis tuoj pat ja pasinaudos. Taip jis elgiasi
visuomet.
 Tu esi mano kambaryje,  primena jis.
Išsiropščiu iš lovos nekreipdama dėmesio, kad vilkiu tik marš-
kinėlius, jo marškinėlius.
 Tu teisus. Todėl išeisiu,  atkertu.
Gerklėje sukyla sprangus gumulas, o ašaros ima grasinti po-
tvyniu.
 Ne, norėjau pasakyti... Norėjau pasakyti, kad tu esi mano
kambaryje... Kodėl?  lemena jis niūriu balsu.
 Nežinau... Aš tik... Negalėjau užmigti...  prisipažįstu. Pri-
valau prikąsti liežuvį.  Be to, čia ne tavo kambarys. Jame praleidau
ne daugiau laiko nei tu. Tiesą sakant, šiek tiek daugiau nei tu,  pa-
sitaisau.
 O tavo pačios marškinėliai taip pat netiko?  klausia jis,
įbedęs žvilgsnį į mano rūbą.
Žinoma, jis nepraleis progos manęs pašiepti.
 Pirmyn, šaipykis, kiek nori,  metu, ašaroms imant tvindyti
akis.
Jis pagauna mano žvilgsnį, tačiau aš tuoj pat nusigręžiu.
 Nesišaipiau iš tavęs,  taria jis ir pakilęs iš krėslo žengia
artyn. Atsitraukiu ir iškeliu rankas, kad jis sustotų.  Tik išklausyk
mane, gerai? ką dar tu man pasakysi? Tai jau ne pirmas kartas.
 Hardinai,
Mudu nuolatos riejamės dėl tos pačios priežasties, tik kaskart vis
aršiau. Ilgiau taip nebegaliu. Man gana.
 Aš juk atsiprašiau už tai, kad ją pabučiavau,  taria jis.
 Problema ne tai. Na, tai dalis jos, tačiau yra kur kas daugiau.
Tavo nenuovokumas man tik įrodo, kad mudu švaistome laiką. Tu
niekada netapsi tuo, kuo man reikia, kad būtum, o aš nesu tokia,
kokios nori tu.
Kai jis pažvelgia pro langą, nusišluostau akis.
 Tačiau tu esi būtent tokia, kokios noriu aš,  nenusileidžia jis.
Kaip būtų gera juo tikėti. Kaip būtų gera žinoti, kad jis nėra
bejausmis.
 To paties negaliu pasakyti apie tave,  išspaudžiu.
Nenorėjau apsiašaroti jo akivaizdoje, tačiau nepajėgiu susi-
valdyti. Susipažinusi su juo verkiau jau tiek daug kartų. Jei leisiuosi
įviliojama į jo voratinklį, taip bus ir toliau.
 Ko pasakyti?
 Tu nesi toks, kokio noriu aš. Nedarai nieko daugiau, tik
skaudini mane.
Praeinu pro jį ir pasuku į svečių kambarį. Hardino žvilgsniui
sekant kiekvieną judesį, paskubomis užsitempiu kelnes ir susi-
renku mantą.
 Nejau negirdėjai, ką vakar tau pasakiau?  galiausiai taria jis.
Vyliausi, kad jis apie tai neužsimins.
 Atsakyk man,  neatlyžta.
 Taip... Girdėjau,  atsakau, vengdama net dirstelėti jo pusėn.
 Ir nieko man nepasakysi?  jo tonas prisipildo pykčio.
 Ne,  sumeluoju. Jis stoja priešais mane.  Pasitrauk,  kone
meldžiu.
Jis atsiduria pavojingai arti, o jam palinkus artyn, kiaurai per-
matau jo kėslus. Stengiuosi atsitraukti, tačiau stiprios jo rankos
prisitraukia mane artyn ir neleidžia pajudėti. Jo lūpos paliečia
manąsias, o liežuvis mėgina prasilaužti vidun, tačiau aš prieši-
nuosi.
Jis šiek tiek atsitraukia.
 Atsakyk į mano bučinį, Tesa,  pareikalauja jis.
 Ne,  stumiu jį tolyn.
 Pasakyk man, kad nejauti to paties, ir aš išeisiu.
Mūsų veidus skiria vos keletas centimetrų. Jaučiu karštą jo al-

savimą.
 Nejaučiu.
Man skaudu tai sakyti, tačiau jis privalo palikti mane ramybėje.
 Tu meluoji,  nevilties kupinu balsu nenusileidžia jis.  Žinai,
kad tai netiesa.
 Sakau tiesą, Hardinai. Ir tu man nieko panašaus nejauti. Juk
nemanai, kad patikėjau tavo spektakliu.
Jis mane paleidžia.
 Netiki, kad tave myliu?
 Žinoma, ne. Kokia kvaiša tu mane laikai?
Akimirką žvelgęs į mane, jis galiausiai praveria lūpas ir vėl jas
suspaudžia.
 Tu teisi,  galiausiai taria.
 Ką?
Jis gūžteli pečiais.
 Tu teisi, aš tavęs nemyliu. Paprasčiausiai įsijaučiau į visą to
vakaro dramą,  tai pasakęs dirbtinai nusijuokia.
Puikiai žinau, kad nenorėjo to pasakyti, tačiau dėl to jo atvi-
rumas skaudina ne mažiau. Gerokai didesnė dalis manęs, nei no-
rėčiau pripažinti, tikėjosi, kad jis kalbėjo nuoširdžiai.
Stovėdamas prie sienos, jis stebi mane išeinančią iš kambario
su kuprine rankose.
Pasiekusią laiptus mane pasitinka Karen šypsena.
 Tesa, mieloji, nežinojau, kad tu čia!  jos šypsena pamažėle
išblėsta, pastebėjus sumaištį mano veide.  Ar viskas gerai? Ar kas
nors nutiko?
 Ne, viskas gerai. Praėjusį vakarą negalėjau patekti į savo
kambarį, todėl...
 Hardinai!
Karen,  man
 jos už nugaros
šypsena pasigirsta
sugrįžta.  ArHardino balsas.
norėtumėt ko nors už-
kąsti? Papusryčiauti, na, tiksliau, papietauti? Tuoj vidudienis.
 Ne, ačiū, man metas grįžti į bendrabutį,  atsakau jai, leis-
damasi laiptais žemyn.
 Aš ką nors sukrimsčiau,  taria Hardinas man už nugaros.

Iš pažiūros šiek tiek sutrikusi, ji pažvelgia į mane ir vėl į
Hardiną.
 Puiku! Tuomet mane rasite virtuvėje!
Jai pasišalinus, pasuku link durų.
 Kur susiruošei?  klausia jis, sugriebdamas mane už riešo.
Priešinuosi tol, kol jis mane paleidžia.
 Į bendrabutį, kaip ką tik minėjau.
 Eisi pėsčiomis?
 Kas tau yra? Elgiesi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę, tarsi mes
nebūtume ką tik susirieję, tarsi nieko nebūtum iškrėtęs. Hardinai,
tu iš tiesų esi ne viso proto. Na, žinai, tokių esama psichiatrijos
klinikose su minkštomis sienomis ir medikamentais triskart per
dieną. Prišneki man visokiausių bjaurasčių, o tada siūlaisi pavežti?
Nespėju sekti jo nuotaikų kaitos.
 Tiesą sakant, aš tau nepasakiau nieko bjauraus. Paprasčiausiai
patvirtinau, kad tavęs nemyliu, o tu pritarei tai jau žinojusi. Antra,
niekur vežti tavęs nesisiūliau. Tik paklausiau, ar eisi pėsčiomis.
Pasipūtėliška jo veido išraiška apsvaigina man galvą. Kokių
galų jis apskritai čia atsibeldė manęs ieškoti, jei nė trupučio jam
nerūpiu? Nejau iš tikrųjų nežino, kaip prasmingiau praleisti laiką,
todėl kankina mane?
 Ką aš padariau?  galiausiai paklausiu.
Šis klausimas mano galvoje kirbėjo jau kuris laikas, tačiau iki
šiol baiminausi išgirsti atsakymą.
 Ką?
 Ką aš padariau, kad priverčiau tave šitaip manęs nekęsti? 
pakartoju tyliu balsu nenorėdama, kad Karen mane nugirstų. 
Galėtum turėti kone bet kurią merginą, tačiau ir toliau švaistai
tiek
Kokia savo,
visotiek mano laiką
to prasmė? ieškodamas
Nejaugi iš tiesųnaujų
šitaipbūdų mane
manęs įskaudinti.
nekenti?
 Ne, tu klysti. Tesa, nejaučiu tau neapykantos. Tačiau tu pa-
vertei save lengvu taikiniu. Juk svarbiausia  medžioklės žaidimas,
tiesa?  atsako jis pagyrūniškai.
Jam nespėjus pratęsti, Karen iš virtuvės šūkteli jį vardu ir pasi-

teirauja, ar norėtų marinuotų agurkų ant savo sumuštinio.
Jis nupėdina į virtuvę jai atsakyti, o aš išeinu pro duris.
Pakeliui į autobusų stotelę suprantu pastaruoju metu pra-
leidusi tiek daug paskaitų, kad šiandiena jau nieko nepakeis, todėl
nusprendžiu įsigyti automobilį. Laimei, autobusas atvažiuoja vos
po kelių minučių, o aš randu tuščią vietą pačiame gale.
Susmukusi sėdynėje, prisimenu Lendono žodžius apie širdgėlą
ir kad žmogus, kurio nemyli, negali sudaužyti tau širdies. Hardinas
mane skaudina nuolatos, net tuomet, kai jau atrodo, kad į smul-
kesnius šipulius širdis subyrėti negali.
O aš jį myliu. Aš myliu Hardiną.
Šešiasdešimt trečias skyrius
Pardavėjas atrodo įtartinas ir dvokia išsivadėjusiomis cigaretėmis,
tačiau nebegaliu ilgiau sau leisti būti išrankiai. Po valandą trukusių

derybų parašau jam pradinio įnašo čekį, o jis įteikia man raktelius
nuo padoriai atrodančios 2010ųjų korolos. Dažai keliose vietose
nusilupę, tačiau man pavyko įtikinti jį nuleisti kainą pakankamai,
kad nekreipčiau į tai dėmesio. Prieš palikdama aikštelę, paskam-
binu mamai pasigirti, o ji, žinoma, pareiškia, kad reikėjo pirkti
erdvesnį automobilį, ir išvardina visas to priežastis. Galiausiai ap-
simetu, kad prastai ją girdžiu ir telefoną išjungiu.
Vairuoti nuosavą automobilį yra nuostabu. Nebereikės ilgiau
priklausyti nuo viešojo transporto. Dabar į praktiką galėsiu nu-
važiuoti pati. Viliuosi, kad nutraukusi saitus su Hardinu nepra-
rasiu šios galimybės. Netikiu, kad tai įmanoma, tačiau kas nutiks,
jei Hardinui nusibos paprasčiausiai mane virkdyti, ir jis nuspręs
atimti man suteiktą šansą? Galbūt vertėtų pasikalbėti su Kenu ir
paaiškinti, kad mudu su Hardinu... Nebesusitikinėjame? Jo įsiti-
kinimu, mudu esame pora, todėl privalėčiau būti taktiškesnė, nei
paprasčiausiai išrėžti: „Jūsų sūnus yra negailestingiausias šuns-
nukis pasaulyje, todėl ilgiau nepakęsiu jo spjaudomų nuodų. “
Įjungiu radijo imtuvą garsiau nei įprastai, ir tai padeda. Mintys
nuskęsta muzikos garsuose, o dėmesį sutelkiu į kiekvieną žodį,
mėgindama sau paneigti, kad bet kuris radijo transliuojamas kū-
rinys man primena Hardiną.
Prieš grįždama į bendrabutį, nusprendžiu įsigyti daugiau dra-
bužių. Oras pamažu vėsta, todėl derėtų pasirūpinti naujais džinsais,
be to, senieji ilgi sijonai pradeda man įkyrėti. Nusiperku keletą

naujų derinių praktikai „Vance“ leidykloje, vienspalvių marški-
nėlių, nertinių ir vieną kitą porą džinsų. Jie pasirodo siauresni, nei
esu įpratusi, tačiau man tinka.
Apsidžiaugiu kambaryje neradusi Stef. Manau, iš tiesų prireiks
pasidomėti, ar galėčiau persikelti į kitą kambarį. Stef man patinka,
tačiau mudvi negalime ilgiau gyventi drauge, jei aplink nuolatos
sukiosis Hardinas. Gal leidykloje uždirbsiu pakankamai ir galėsiu
susirasti nuosavą kampą, o tada išsikraustyti iš studentų miestelio.
Mama pasiustų, tačiau ne jai tai spręsti.
Prieš susirinkdama vonios reikmenis ir eidama į dušą, su
lankstau naujuosius savo apdarus ir tvarkingai sudėlioju spintoje.
Kai grįžtu, Stef su Zedu jau sėdi ant jos lovos ir kažką žiūrinėja
kompiuteryje.
Nuostabu.
Ji mieguistai pažvelgia į mane.
 Sveika, Tesa. Ar Hardinas vakar tave susirado?  man linkte-
lėjus, ji paklausia:  Vadinas, viską išsiaiškinote?
 Ne. Na, taip, tikriausiai. Tarp mūsų viskas baigta,  tiesiai
šviesiai išrėžiu jai. Stef išpučia akis  veikiausiai manė, kad leisiu
Hardinui dar kartą suleisti į save nagus.
 Na, aš asmeniškai dėl to džiaugiuosi,  nusišypso Zedas, o
Stef pliaukšteli jam per ranką.
Pyptelėjus telefonui, ji pažvelgia žemyn.
 Tristanas jau čia. Mums reikia eiti. Nori kartu?  pasiteirauja
ji.
 Ne, ačiū. Liksiu čia. Tačiau šiandien nusipirkau automobilį! 
pasipuikuoju, o ji suspinga iš džiaugsmo.
 Tikrai?! Tai nuostabu!  sušunka ji, o aš linkteliu.  Turėsi
man jį parodyti, kai grįšiu,  prideda ji, ir abu pasuka pro duris.
Stef išeina, tačiau Zedas lieka mindžikuoti tarpduryje.
 Tesa?  pradeda jis švelniu it aksomas balsu. Pakeliu žvilgsnį,
o jis nusišypso.  Ar pagalvojai apie pasimatymą su manimi?  pa-
klausia jis, žvelgdamas tiesiai man į akis.
 Aš...  jau ketinu jį atstumti, tačiau kodėl? Jis neįtikėtinai pa

trauklus ir atrodo mielas. Manimi nepasinaudojo, nors ir turėjo
puikią galimybę. Esu tikra, kad su juo būčiau kur kas laimingesnė
nei su Hardinu. Veikiausiai su bet kuriuo kitu vaikinu būčiau lai-
mingesnė.  Žinoma,  nusišypsau.
 Žinoma... Leisi man tave kur nors pasikviesti?  nušvinta jis.
 Taip, kodėl gi ne,  atsakau.
 Tuomet šįvakar?
 Taip, šis vakaras puikiai tiks.
Iš tikrųjų nemanau, kad susitikti su juo šį vakarą yra gera
mintis, mat privalau mokytis, tačiau nors praleidau kelias pas-
kaitas, vis dar neatsilieku.
 Šaunu, atvažiuosiu septintą, gerai?
 Gerai.
Jis tobulais dantimis prikanda apatinę lūpą.
 Pasimatysime šį vakarą, gražuole,  pasako, ir aš nuraustu.
Pamojęs ranka dingsta.
Dabar keturios, vadinasi, pasiruošti turiu tris valandas. Išsi-
džiovinusi plaukus, susuku jų galiukus ir nustembu išvydusi, kaip
puikiai jie atrodo. Šiek tiek pasidažau ir apsivelku naujus dra-
bužius: tamsius džinsus, baltus marškinėlius su petnešėlėmis ir ilgą
rudą nertinį. Besistaipydama prieš veidrodį pajuntu kylant jaudulį.
Gal vertėtų persirengti? Pamėginu tamsiai mėlynus marškinėlius ir
susagstomą palaidinę. Negaliu patikėti, kad manęs laukia pasima-
tymas su Zedu. Gyvenime tesu susitikinėjusi su vienu vaikinu, o
dabar, po visos tos sumaišties su Hardinu, einu į pasimatymą su
Zedu. Galbūt anksčiau nenumaniau, kad mane traukia vaikinai su
auskarais ir tatuiruotėmis?
Išsitraukiu nutrintą Puikybės ir prietarų egzempliorių ir, kad
prastumčiau
o prisiminimailaiką,
apie pradedu skaityti.susikaupti.
Nojų neleidžia Tačiau mintys
Gal jamklaidžioja,
paskam-
binti? Pasičiumpu telefoną ir susirandu jo numerį. Keletą akimirkų
spoksau į ekraną. Kaltės jausmas ir šaltas protas kurį laiką kovoja,
bet galiausiai nusviedžiu telefoną ant lovos.
Po, regis, vos kelių minučių pasigirsta beldimas į duris. Tai tikriau-
siai Zedas, mat Hardinas nesivargintų belstis. Jis storžieviškai įsi-
veržtų ir išdraikytų mano daiktus po visą kambarį.
Atidariusi duris, nesusilaikau išsižiojusi. Zedas vilki siaurus
juodus džinsus, marškinėlius bei džinsinį švarką ir avi baltus spor-
tinius batelius. Atrodo nepaprastai patrauklus.
 Tesa, atrodai stulbinamai,  taria jis ir įteikia man gėlę.
Gėlę? Dėmesinga Zedo dovana mane nustebina ir pamalonina.
 Ačiū,  nusišypsau, keldama baltą lelijos žiedą prie nosies.
 Ar tu pasiruošusi?  mandagiai pasiteirauja jis.
 Taip. Kur mes važiuojame?  klausiu jo mums einant laukan.
 Pamaniau, kad galėtume kur nors pavakarieniauti, o vėliau
pasižiūrėti filmą. Kažką paprasto, jokio spaudimo,  plačiai nusi-
šypso jis.
Ištiesiu ranką link keleivio durelių, tačiau jis mane sulaiko.
 Leisk man,  taria jis pakiliu tonu.
 Ak, dėkoju.
Aš vis dar jaudinuosi, tačiau Zedas toks malonus, jog atsipalai-
duoti nėra taip sunku. Automobilyje radijo imtuvas lieka išjungtas,
o Zedas ima klausinėti apie mano šeimą ir planus baigus univer-
sitetą. Jis papasakoja, kad CVU studijuoja aplinkosaugą  tai mane
nustebina ir tuo pat metu suintriguoja.
Atvykstame į paprastą kavinę ir įsitaisome prie stalelio terasoje.
Užsisakę vakarienę, toliau plepame, kol pagaliau atnešamas maistas.
Zedas ištuština savo lėkštę ir ima gvelbti bulvytes iš manosios.
 Jei paimsi dar vieną bulvytę, būsiu priversta tave nudėti, 
juokais tariu, grėsmingai iškėlusi šakutę.
Jis pažvelgia į mane nekaltomis akimis ir prikandęs liežuvį nu-
sijuokia. Nuo paskutinio karto, kai juokiausi, regis, prabėgo ištisas

amžius, todėl jausmas išties malonus.
 Tu taip žavingai juokiesi,  taria jis, ir aš pavartau akis.
Po vakarienės išsirenkame pasižiūrėti kvailą komediją, bet ji
neprajuokina nė vieno iš mudviejų. Nieko tokio, mat per visą filmą
juokaujame tarpusavyje, o seanso pabaigoje jis padeda savo delną

ant manojo. Jo gestas pasirodo ne toks nepatogus, kaip tikėjausi,
tačiau jausmo, kai tai darė Hardinas, su šiuo nesulyginsi. Tą pat
akimirką suvokiu, kad mintys apie Hardiną man galvos nekvaršino
jau keletą valandų. Tai malonus pokytis, turint omenyje, kad apie jį
nesiliauju galvojusi kiekvieną dieną.
Į studentų miestelį Zedas parveža mane apie vienuoliktą.
Džiaugiuosi, kad šiandien trečiadienis: dar pora dienų, ir savaitgalį
pagaliau išsimiegosiu.
Kol taisausi rankinę prie šono, jis išlipa iš automobilio ir
prieina artyn.
 Man buvo labai smagu. Ačiū, kad sutikai su manimi susi-
tikti,  taria jis.
 Aš taip pat puikiai praleidau laiką,  atsakau šypsodamasi.
 Pamaniau... Prisimeni, klausei manęs, ar dalyvausiu vakare
prie laužo?  kai linkteliu, jis paklausia:  Ar neprieštarautum, jei
eičiau drauge?
 Taip, kodėl gi ne. Tačiau aš jau susitariau susitikti su Lendonu
ir jo mergina.
Nepamenu Zedą šaipiusis iš Lendono, tačiau noriu įsitikinti jį
suprantant, kad to nepakęsiu.
 Šaunu. Jis atrodo neblogas vaikinas,  taria jis, ir aš nusišypsau.
 Tuomet sutarta. Susitiksime ten?  pasiūlau.
Juk negaliu vestis jo vakarienės į Lendono namus.
 Sutarta. Dar kartą ačiū už malonų vakarą,  taria jis ir žengia
artyn.
Ar jis nori mane pabučiuoti? Imu panikuoti. Tuo tarpu jis su-
neria savo pirštus su manaisiais ir pakelia mano ranką prie lūpų.
Ant įkaitusios mano odos švelnios jo lūpos palieka vienintelį
bučinį. Koks nakties,
 Labos malonusTesa,
gestas.
 taria jis ir sėdasi į automobilį.
Giliai atsikvepiu, jam nemėginus iš tiesų manęs pabučiuoti.
Jis žavus, o žaidžiant „Tiesądrąsą“ puikiai bučiavosi, tačiau laikas
atrodo vis dar netinkamas.
Kitą rytą prie kavinės laukiančiam Lendonui papasakoju apie

Zedą. Mane suerzina jo klausimas:
 Ar Hardinas apie tai žino?
 Ne, ir jam apie tai žinoti nereikia. Tai ne jo reikalas,  at-
kertu ir suvokusi, kad mano tonas galėjo pasirodyti kiek šiurkš-
tokas, pridedu:  Atleisk, tai  jautri tema.
 Žinoma. Tik būk atsargi,  švelniai perspėja jis, o aš pažadu
saugotis.
Likusi dienos dalis praskrieja nepastebimai, o Lendonas apie
Hardiną ar Zedą daugiau neužsimena. Galiausiai ateina literatūros
paskaitos metas. Sulaikiusi kvapą nuseku Lendoną į auditoriją, čia
Hardinas jau įsitaisęs įprastame savo suole. Vos išvydus jį, man
suspaudžia krūtinę. Jis dėbteli į mane ir tuoj pat nusigręžia į kitą
pusę.
 Taigi vakar vakarą praleidai su Zedu?  paklausia man sė-
dantis.
Meldžiausi, kad neužkalbintų.
 Kodėl tai turėtų tave jaudinti?  tyliai atsakau.
Jis pasisuka link manęs kėdėje ir palinksta artyn.
 Mūsų rate naujienos sklinda greitai, Tesa. Prisimink tai.
Ar jis grasin a išpliurpti savo draugams viską , kas tarp mūsų
įv yko? Vien nuo minties ima kilti tulžis.
Nusigręžiu ir sutelkiu dėmesį į dėstytoją, kuris atsikrenkščia
ir praneša:
 Ką gi, mielieji, pratęskime vakarykštę diskusiją apie Vėtrų
kalną.
Širdis nusirita į kulnus. Vėtrų kalno neplanavome aptarinėti iki
kitos savaitės. Štai ką gaunu už praleistas paskaitas. Pajuntu į save
įsmeigtą
kartą Hardino
užtikęs manežvilgsnį. Galbūt,
skaitančią kaip savo
šį romaną ir aš, kambaryje.
jis prisimena pirmą
Dėstytojas žingsniuoja priešais mus, rankas sunėręs už nugaros.
 Taigi, kaip žinome, Ketrinos ir Hitklifo santykiai yra itin
aistringi, o toji aistra romane siaučia taip audringai, jog savo
kelyje sugriauna beveik visų likusių veikėjų gyvenimus. Kai kas

tvirtina, kad jie vienas kitam visiškai netiko, o štai kiti tiki, kad jie-
dviem vertėjo susituokti, užuot nuo pat pradžių priešinusis savo
jausmams,  išdėsto jis ir nužvelgia auditoriją.  Ką manote jūs? 
paklausia.
Paprastai nedelsdama pakeičiau ranką, norėdama pasipuikuoti
klasikinių romanų žiniomis, tačiau ši istorija pernelyg primena
mano pačios gyvenimą.
Balsas auditorijos gale atsako:
 Manau, jie vienas su kitu elgėsi siaubingai. Nuolatos rie-
davosi, o Ketrina atsisakė pripažinti savo meilę Hitklifui. Ji ištekėjo
už Edgaro, nors puikiai suprato mylinti Hitklifą. Jei jie būtų nu-
sprendę likti drauge iš pat pradžių, visi veikėjai būtų gyvenę lai-
mingiau.
Hardinas dėbteli į mane, o aš pajuntu kaistant skruostus.
 Mano nuomone, Ketrina buvo savanaudė pasipūtusi kalė, 
drebia jis. Auditorijoje pasigirsta aikčiojimas, o dėstytojas rūsčiai
žvilgteli į Hardiną, tačiau šis tęsia:  Atleiskite, bet ji įsivaizdavo
esanti Hitklifui per gera. Galbūt taip ir buvo, tačiau ji ištekėjo už
Edgaro suprasdama, kad šis niekuomet neprilygs Hitklifui. Ketrina
su Hitklifu paprasčiausiai buvo pernelyg panašūs, todėl jiems su-
tarti buvo sudėtinga, tačiau jei Ketrina nebūtų tokia užsispyrusi,
jiedu drauge galėjo nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą.
Pasijuntu kvailai, pati ėmusi mudu su Hardinu lyginti su
romano veikėjais. Skirtumas tas, kad Hitklifas Ketriną mylėjo taip
stipriai, jog, prieš vesdamas pats, tyliai stebėjo ją ištekančią už kito
vyro. Hardinas manęs šitaip  ir apskritai  nemyli, todėl neturi
jokios teisės lyginti savęs su Hitklifu.
Atrodo, tarsi visa auditorija spoksotų į mane, laukdama atsako.
Jie veikiausiailiežuvį.
aš prikandu tikisi panašios diskusijos,
Žinau, kad Hardinaskaip praeitąmane
mėgina kartą,išprovo-
tačiau
kuoti, ir neketinu vėl pasiduoti.
Šešiasdešimt ketvirtas skyrius
Po paskaitos atsisveikinu su Lendonu ir nuskubu prie dėstytojo pa-

aiškinti savošiek
ir paaiškina nedalyvavimo. Jis pasveikina
tiek pertvarkęs mane patekus
kurso programą. į praktiką
Tęsiu pokalbį tol,
kol Hardinas palieka auditoriją.
Grįžusi į kambarį, ant lovos išsidėlioju visus vadovėlius ir už-
rašus. Mėginu susikaupti ir mokytis, tačiau mintis apie pasiro-
dančius Stef, Hardiną ar dar kurį kitą jų bičiulį, nuolat besisukio-
jantį mūsų kambaryje, blaško dėm esį. Susirenku studijų medžiagą
ir einu link savo automobilio. Teks susirasti vietą mokytis už stu-
dentų miestelio ribų. Galbūt kavinę.
Važiuodama link miesto centro pastebiu nedidelę biblioteką
judrios gatvės kampe. Stovėjimo aikštelėje  vos keli automobiliai,
todėl sustoju. Įsitaisiusi pačiame bibliotekos gale prie lango, išsi-
traukiu knygas ir kimbu į darbą. Pagaliau galiu ramiai, niekieno
neblaškoma mokytis. Čia bus mano naujoji mokslo šventovė 
tobula vieta.
 Panele, uždarome už penkių minučių,  priėjęs praneša pa-

gyvenęs bibliotekininkas.
Uždarome? Žvilgteliu pro langą _ jau tamsu. Nė nepastebėjau,
kada nusileido saulė. Taip įnikau skaityti, kad prabėgo ištisos va-
landos, o aš nė nepajutau. Būtinai re ikės lankytis čia dažniau.
 Ak, taip, dėkoju,  atsakau ir s usirenku mantą. Patikrinusi te-
lefoną, išvystu naują žinutę nuo Zed o:
„Tik norėjau palinkėti labos nakties. Negaliu sulaukti penkta-

dienio."
Jis išties nepaprastai mielas, todėl atsakau:
„Kaip malonu, ačiū. Aš taip pat nekantrauju."
Stef į bendrabutį vis dar negrįžo, todėl apsivelku naktinius ir
pasičiumpu Vėtrų kalnų. Netrunku užsnūsti ir susapnuoti Hitklifą
prie mūrinės sienos griuvėsių.
Nubudusi penktadienio rytą, randu Lendono žinutę. Šiandien stu-

dentų miestelyje jis nepasirodys, mat Dakota atvažiuoja anksčiau,
nei jis tikėjosi. Akimirkai šauna mintis praleisti literatūros paskai-
tą, tačiau tuoj pat jos atsisakau. Neleisiu Hardinui atimti iš manęs
pomėgių.
Šiandien ruošdamasi sugaištu kiek ilgiau ir nepagailiu dėmesio
šukuosenai. Lauke turėtų būti šilta, todėl apsivelku purpurinę
vilnonę liemenę ir džinsus. Prieš paskaitą užsukusi į kavinę, eilėje
išvystu Loganą. Jis atsigręžia, man nespėjus išsmukti nepastebėtai.
 Sveika, Tesa,  pasisveikina.
 Labas, Loganai, kaip laikaisi?  mandagiai paklausiu.
 Puikiai. Ar šį vakarą užsuksi?
 Prie laužo?
 Ne, į vakarėlį. Prie laužo visuomet būna nuobodu.
 Ką gi, aš planuoju dalyvauti,  nusijuokiu, o jis irgi ima ki-
kenti.
 Na, jei tau pabos, visuomet esi laukiama brolijos namuose, 
taria jis, imdamas kavą.
Padėkoju nueinančiam Loganui ir atsikvepiu: Hardino šutvė
neatrodo susidomėjusi vakaru prie laužo, taigi man neteks pa-
matyti nė vieno iš jų.
Įėjusi į literatūros
nė nedirstelėjusi paskaitos
Hardino pusėn.auditoriją,
Tęsiame link savo suolo žengiu
Vėtrų kalno aptarimą,
tačiau Hardinas sėdi tylus. Vos tik paskaita baigiasi, paskubomis
susirenku daiktus ir neriu pro duris.
 Tesa!  išgirstu Hardino balsą pavymui, todėl tik paspartinu

žingsnį.
Be Lendono pašonėje jaučiuosi pažeidžiamesnė. Pasiekusi ša
ligatvį, pajuntu švelnų prisilietimą. Šiurpuliukai ant odos išduoda,
kad tai jis.
 Ką!  surinku.
Jis žengteli atgal, ištiesęs sąsiuvinį.
 Pametei šitą.
Manyje susikauna palengvėjimas ir nusivylimas. Kaip no-
rėčiau, kad tas sunkumas krūtinėje atslūgtų. Tačiau, užuot atsi-
traukęs, jis kasdien tik auga. Nereikėjo man sau prisipažinti, kad jį
myliu. Jei tiesą būčiau ignoravusi, galbūt nebūtų taip skaudu.
 O, ačiū,  burbteliu ir griebiu sąsiuvinį jam iš rankų.
Mudviejų akims susitikus, keletą akimirkų sustingę žvelgiame
vienas į kitą, tačiau netrunku prisiminti, kad stovime vidury
judraus šaligatvio, todėl apsidairau į praeivius. Hardinas pašiaušia
savo plaukus, perbraukia juos ranka ir apsigręžęs nueina.
Sėdu į automobilį ir važiuoju tiesiai pas Lendoną. Neketinau prie
jo durų išdygti taip anksti, tačiau negaliu sėdėti kambaryje viena.
Hardinui įžengus į mano gyvenimą, man iš tiesų pasimaišė protas.
Duris su plačia šypsena veide atidariusi Karen pakviečia užeiti.
 Namuose  tik aš. Dakota su Lendonu išvažiavo į parduotuvę
keleto produktų,  taria ji, vesdamasi mane į virtuvę.
 Nieko tokio. Atleiskite, kad pasirodžiau taip anksti.
 Neatsiprašinėk. Gali padėti man ruošti vakarienę!  taria
ji, įteikdama man pjaustymo lentą bei keletą svogūnų ir bulvių.
Kalba pasisuka apie orą ir artėjančią žiemą.  Tesa, ar vis dar no-
rėtum padėti man apsodinti šiltadaržį? Oro temperatūra jame re-
guliuojama, todėl nerimauti
 Taip, žinoma! dėl žiemos nėra reikalo.
Mielai padėsiu.
 Šaunu, galbūt rytoj? Kitą savaitgalį būsiu šiek tiek užsi-
ėmusi,  pajuokauja ji.
Vestuvės. Visai iš galvos išgaravo. Per prievartą jai nusišypsau.
 Ką ir kalbėti.
Gaila, kad nepavyko įtikinti Hardino jose dalyvauti. Jau tada
tai neatrodė įmanoma, o dabar  juo labiau.
Pašovusi vištą į orkaitę, Karen prirenka lėkščių bei įrankių
stalui padengti.
 Ar Hardinas su mumis vakarieniaus?  pasiteirauja ji,
dėdama lėkštes ant stalo. Akivaizdu, kad mėgina atrodyti nerūpes
tinga, tačiau pastebiu jos nerimą.
 Ne, jo šį vakarą nebus,  atsakau ir nudelbiu akis.
Ji sustoja.
 Ar tarp judviejų viskas gerai? Nenoriu kištis į ne savo rei-
kalus.
 Nieko tokio,  atsakau. Tinkamesnio laiko prisipažinti
nebus.  Nemanau, kad tarp mudviejų viskas gerai.
 Ak, mieloji, kaip liūdna girdėti. Maniau, kad jus išties siejo
kažkas ypatingo. Tačiau puikiai suprantu, kad būti su žmogumi,
kuris bijo atskleisti savo jausmus, nelengva.
Dėl šių žodžių pasijuntu keistokai. Nė su savo mama negaliu
aptarinėti panašių temų, tačiau Karen atvirumas padeda man at-
siverti.
 Ką turite galvoje?
 Na, nepažįstu Hardino taip artimai, kaip norėčiau, tačiau
žinau, kad emocine prasme jis nepaprastai uždaras. Kenas praleido
ištisas bemieges naktis dėl jo nerimaudamas. Jis visuomet buvo ne-
laimingas vaikas,  paaiškina ji. Jos akyse sužvilga ašaros.  Jis nė
savo mamai nepajėgia ištarti „myliu“.
 Ką?  nustembu.
 Jis atsisako kalbėti apie jausmus, o aš nesu tikra kodėl. Kenas
nė nepamena, kad Hardinas kada būtų sakęs mylįs jį ar savo mamą.
Tai nepaprastai liūdina tiek Keną, tiek patį Hardiną,  ji nusi-

šluosto akis.
Nors jam net savo tėvams sunku prisipažinti, kad myli, prieš
mane pagiežingai atsukti šių žodžių laiko jis nesugaišo.
 Jis yra... Jį sunku suprasti,  tesugebu tarstelėti.
 Taip, tu teisi. Tačiau tikiuosi, Tesa, kad ir toliau pas mus lan
kysies, net jei judu neišspręsite savo nesutarimų.
 Be abejonės,  patikinu ją.
Veikiausiai nujausdama, kaip nepatogu man kalbėti apie mudu su

Hardinu, Karen pasuka kalbą apie šiltadaržį. Baigusios gaminti
valgį, išdėliojame viską ant stalo. Sakinio viduryje Karen staiga
nutyla ir plačiai išsišiepia. Atsigręžusi išvystu į virtuvę užeinantį
Lendoną ir išvaizdžią merginą garbanotais plaukais. Žinojau, kad
ji yra pritrenkiamai graži, tačiau tikrovė pranoko mano vaizduotę.
 Sveika, tu tikriausiai Tesa,  prabyla ji, Lendonui nespėjus
mūsų supažindinti.
Nieko nelaukusi, ji prieina ir apkabina mane, akimirksniu už-
sitarnaudama simpatiją.
 Dakota, tiek daug apie tave girdėjau. Malonu pagaliau susi-
pažinti!  tariu, o ji atsako šypsena.
Sekama Lendono žvilgsnio, ji prieina ir apkabina Karen.
 Pakeliui namo pralenkėme Keną. Jis stabtelėjo degalinėje,
todėl netrukus turėtų grįžti,  praneša Lendonas mamai.
 Šaunu! Mudvi su Tesa jau padengėme stalą.
Lendonas prisiartina prie Dakotos ir apkabinęs ją per liemenį
palydi prie stalo. Įsitaisau priešais juos ir žvilgteliu į tuščią vietą
greta. Karen ją padengė „simetriškumo sumetimais“, o man
tik šiek tiek liūdna. Iliuzijų pasaulyje Hardinas sėdėtų greta ir
gniaužtų mano ranką taip, kaip Lendonas gniaužia Dakotos, o aš
galėčiau palinkti artyn be baimės būti atstumta. Pradedu manyti,
jog derėjo pasikviesti Zedą, kad ir kaip keista tai būtų. Deja, va-
karieniauti dviejų įsimylėjėlių porų draugijoje gali būti dar nepa-
togiau.
Į valgomąjį
prisėsdamas, įžengęs irKenas
jis prieina išgelbsti
pabučiuoja mane nuo minčių. Prieš
Karen.
 Vakarienė atrodo gardi, brangioji,  taria jis ir žaismingai pa-
sitiesia servetėlę ant kelių.  Dakota, su kiekvienu apsilankymu tu
vis gražėji,  nusišypso jai ir pasisuka į mane:  Ir, Tesa, sveikinu
patekus į praktiką „Vance“ leidykloje. Kristianas asmeniškai man

paskambino ir pranešė. Palikai jam neišdildomą įspūdį.
 Dar kartą dėkoju, kad su juo pasikalbėjote. Tai tokia nuostabi
galimybė.
Stalas akimirkai nutyla, kol visi ragauja nepakartojamos Karen
vištienos.
 Atsiprašau, kad vėluoju,  išgirstu balsą sau už nugaros ir ne-
valingai išmetu šakutę iš rankų.
 Hardinai! Nežinojome, kad šįvakar užsuksi!  maloniai taria
Karen ir pažvelgia į mane.
Nusigręžiu. Širdis ima daužytis vis smarkiau.
 Taip, prisimeni, Tesa, praeitą savaitę apie tai kalbėjome? 
nusišypso jis savo pikta menančia šypsena ir sėdasi greta manęs.
Kas jam y ra ? Kodėl negali paprasčiausiai palikti manęs ra-
mybėje? Suprantu, kad, leisdama jam savimi manipuliuoti, iš dalies
pati tampu dėl to kalta, tačiau jis nuoširdžiai mėgaujasi šiomis
katės ir pelės gaudynėmis. Visi sužiūra į mane, todėl linkteliu ir
paimu šakutę. Dakota atrodo sumišusi, o Lendonas sunerimęs.
 Tu tikriausiai Dilaila,  mesteli jai Hardinas.
 Ne, mano vardas Dakota,  mandagiai pataiso ji.
 Taip, Dakota. Koks skirtumas,  burbteli jis, ir aš niukteliu
jam po stalu.
Lendonas varsto jį piktu žvilgsniu, tačiau neatrodo, kad Hardiną
tai jaudintų. Kenas užkalbina Karen, o Dakota su Lendonu paseka
jų pavyzdžiu. Neatitraukdama akių nuo savo lėkštės, imu planuoti
pasitraukimo taktiką.
 Ir kaipgi eina tavo vakaras?  paklausia Hardinas ramiu tonu.
Jis žino, kad čia scenos neiškelsiu, todėl mėgina mane suer-
zinti.
 Gerai.
O apie manąjį nepaklausi?  kreivai šypteli.
 Ne,  burbteliu ir į burną įsidedu kąsnį.
 Tesa, ar prie namų mačiau tavo automobilį?  pasiteirauja
Kenas, o aš linkteliu.
 Taip, pagaliau įsigijau nuosavą transporto priemonę!  tariu

su perdėtu jauduliu vildamasi, kad likusieji įsitrauks į pokalbį, ir
man nebereikės vienai kęsti Hardino.
 Kada?  kilsteli antakį Hardinas.
 Anądien,  trumpai atsakau.
Žinai, tądien, kai pasakei man, kad svarbiausia yra medžioklės
žaidimas.
 Tikrai? Kur jį radai?
 Naudotų automobilių aikštelėj,  atsakau ir pastebiu Karen
su Dakota mėginančias nuslėpti šypsenas. Pajutusi progą nukreipti
kalbą kita linkme, tariu:  Taigi, Dakota, Lendonas man pasakojo,
kad svarstai galimybę lankyti baleto mokyklą Niujorke?
Ji išsamiai papasakoja mums apie savo planus kraustytis į Niu-
jorką, o Lendonas, nepaisydamas tarp jų atsiversiančio atstumo,
atrodo nuoširdžiai dėl jos laimingas.
Jai baigus, jis žvilgteli į laikrodį ir taria:
 Ką gi, mums vertėtų kilti. Tasai laužas vėluojančių nelaukia.
 Jau?  taria Karen.  Gerai, bet bent jau pasiimkite deserto!
Lendonas linkteli ir padeda jai įdėti šiek tiek į plastikinę dėžutę.
 Ar važiuosi su manimi?  klausia Hardinas.
Apsidairau, tarsi nesuprasčiau, į kurį iš mūsų jis kreipiasi.
 Klausiu tavęs,  pareiškia jis.
 Ką? Ne, juk tu nevažiuoji,  atrėžiu.
 Dar ir kaip važiuoju. Tu manęs nesulaikysi, tad kodėl neva-
žiavus vienu automobiliu,  nusišypso jis ir mėgina paliesti man
šlaunį.
 Kas, po velnių, tau darosi?  iškošiu panosėje.
 Ar galime pasikalbėti lauke?  paklausia jis, žvelgdamas į
savo tėvą.
 Ne,  tyliai atsakau.

Kaskart mudviem su Hardinu „pasikalbėjus“, aš lieku ašaroti.
Tačiau Hardinas pašoka ir pačiupęs mano ranką timpteli nuo stalo.
 Mes laukiame kieme,  praneša jis ir nusitempia mane pro
paradines duris.
Mums atsidūrus vienumoje, ištraukiu ranką iš jo gniaužtų ir

perspėju:
 Nemėgink daugiau manęs liesti!
 Atleisk, bet kitaip nebūtum sutikusi eiti,  gūžteli pečiais.
 Tikriausiai dėl to, kad nenoriu niekur su tavimi eiti.
 Aš atsiprašau. Už viską. Gerai?
Jo pirštams žaidžiant su žiedeliu lūpoje, iš paskutiniųjų vengiu
kreipti akis į jo burną. Stebiu, kaip žvilgsniu jis tiria mano veidą.
 Tu atsiprašai ? Hardinai, tau dėl nieko negaila. Tu tik nori
su manimi žaisti. Liaukis . Nuolatiniai kivirčai su tavimi mane ga-
lutinai išsekino. Ilgiau taip nebegaliu. Nejaugi daugiau nėra kam
nervais groti? Po galais, pati padėsiu susirasti tau kokią vargšę ne-
kaltą mergaitę, kurią galėsi kankinti. Viską, kad tik tai nebūčiau aš.
 Aš nesistengiu to daryti. Žinau, kad niekaip nepajėgiu apsi-
spręsti dėl mudviejų, ir nesuprantu kodėl. Tačiau jei suteiksi man
vieną šansą  tik dar vieną šansą,  aš liausiuos. Mėginau palikti
tave ramybėje, tačiau negaliu. Man tavęs reikia...
Jis nuleidžia akis žemyn ir vieną į kitą ima trinti batų nosis.
Šįkart jo akiplėšiškumas padeda man mąstyti šaltai. Jo ego jau
regėjo pakankamai mano ašarų.
 Liaukis! Susimildamas, liaukis. Ar tau dar nenusibodo? Jei
tau manęs iš tiesų reikėtų, šitaip su manimi nesielgtum. Pats sakei,
kad svarbiausia yra medžioklės žaidimas , prisimeni? Negali po
visko išdygti lyg niekur nieko ir apsimesti, kad nieko neįvyko.
 Aš nenorėjau. Žinai, kad nenorėjau.
 Vadinasi, prisipažįsti, kad tų siaubingų dalykų prikalbėjai
tik tam, kad mane įskaudintum?  dėbteliu į jį, apsišarvavusi
pykčiu.
 Taip...  nudelbia akis Hardinas.
Jo elgesys
daugiau, mane glumina:
tada pabučiuoja iš pradžių
Molę, tuomet sako,
tvirtina kadmylįs
mane jam irreikia
tuoj
pat žodžius atsiima, o dabar ir vėl atsiprašinėja?
 Kodėl turėčiau tau atleisti? Ką tik pats prisipažinai, kad visa
Lai padarei vien tam, kad mane įskaudintum.
 Dar vieną šansą? Prašau, Tesa. Aš tau viską prisipažinsiu, 

maldauja jis. Mane beveik įtikina skausmo persunktas jo žvilgsnis.
 Negaliu, man metas eiti.
 Kodėl neleidi važiuoti drauge?  klausia jis.
 Todėl... Todėl kad ten susitinku su Zedu.
Pastebiu, kaip persimaino jo veidas. Man prireikia milžiniškų
pastangų nepulti jo guosti. Tačiau Hardinas taip pats pasiklojo. Net
jei kalba nuoširdžiai  jau per vėlu.
 Zedu? Tai jūs dabar ką  susitikinėjate?  jo tonas kupinas
pasibjaurėjimo.
 Ne, mes apie tai nė nekalbėjome. Mes paprasčiausiai... Ne-
žinau, tikriausiai leidžiame laiką drauge.
 Jūs apie tai nekalbėjote? Vadinasi, jei jis užsimintų, tu su-
tiktum ?
 Nežinau...  tai tiesa.  Jis mielas, mandagus ir gražiai su
manimi elgiasi.
Kodėl aš apskritai jam teisinuosi?
 Tesa, tu jo nepažįsti ir nė nežinai...
Atsilapoja paradinės durys, ir Lendonas švytinčiu veidu pa-
klausia:
 Pasiruošusi?
Jo žvilgsnis nukrypsta į Hardiną, kuris bent kartą atrodo neti-
kėtai užkluptas ir net... įskaudintas.
Prisiverčiu nužingsniuoti iki automobilio ir nusekti Lendonui
įkandin. Nesusilaikau ir atsigręžiu į prieangyje vis dar stovintį ir
akimis mano automobilį nulydintį Hardiną.
Šešiasdešimt penktas skyrius
Pastačiusi automobilį šalia Lendono, žinute pranešu Zedui atvy-

kusi.
krašte.Nedelsiant sulaukiu atsakymo susitikti tolimajame stadiono
Lendonui su Dakota prisiartinus pranešu, kur su juo susi-
tiksime.
 Šaunu,  atsako jis tarsi nenoromis.
 Kas toks Zedas?  klausia Dakota.
 Jis yra mano... draugas,  atsakau.
Jis tėra mano draugas.
 Judu su Hardinu  pora, tiesa?  vėl pasiteirauja ji.
Pažvelgiu į ją. Neatrodo, kad mėgintų pasakyti ką nors tarp ei-
lučių. Ji veikiau atrodo sutrikusi. Sveika atvykusi į suglumusiųjų
klubų.
 Ne, mažute,  nusijuokia Lendonas.  Ji nesusitikinėja nė su
vienu
Ašištaip
jų. pat nusijuokiu.
 Viskas nėra taip sudėtinga, kaip skamba.
Mums prisiartinus prie minios, universiteto muzikos grupė pra-
deda pasirodymą, ir aplink mus ima buriuotis vis daugiau žmonių.
Atsikvepiu išvydusi į tvorą atsišliejusį Zedą. Pamoju jiems, ir visi
drauge pasukame ton pusėn.
 Ak,  cypteli Dakota, mums prisiartinus.
Nesuprantu, ar ją nustebino jo auskarai ir tatuiruotės, ar iš
koto verčianti išvaizda. Galbūt ir viena, ir kita.
 Sveika, gražuole,  nušvinta Zedas, apkabindamas mane.

Atsakau jam šypsena ir spustelėjimu.
 Sveiki, aš  Zedas. Malonu su jumis abiem susipažinti, 
linkteli jis Lendonui su Dakota.
Tiksliai žinau, kad Lendoną jis jau pažįsta, todėl galbūt sten-
giasi būti mandagus.
 Ar ilgai lauki?  paklausiu.
 Gal tik dešimt minučių. Susirinko gerokai daugiau žmonių,
nei tikėjausi.
kalno,Lendonas
kur visinuveda musant
susėdame tolyn nuoDakota
žolės. minios, įsitaiso
prie milžiniško
Lendonuimalkų
tarp
kojų ir nugara atsiremia jam į krūtinę. Saulei leidžiantis, pakyla vė-
jelis. Vertėjo apsivilkti šilčiau.
 Ar esi kada nors šioje šventėje dalyvavęs?  paklausiu Zedo,
ir jis papurto galvą.
 Ne, paprastai tokiuose renginiuose nesilankau,  juokda-
masis atsako ir priduria:  Tačiau džiaugiuosi nusprendęs šį vakarą
atvažiuoti.
Nusišypsau į jo komplimentą, o scenoje kažkas šiltai pa-
sveikina visus universiteto ir grupės vardu. Po porą minučių tru-
kusių postringavimų jie galiausiai ima skaičiuoti akimirkas iki
laužo įžiebimo. Trys, du, vienas... Sužibusios liepsnos liežuviai
praryja malkų kalną. Iš taip arti ugnies grožis gniaužia kvapą, ir aš
nusiraminu įsitikinusi, kad į ragą nesustirsiu.
 Kiek laiko ketini svečiuotis?  klausia Zedas Dakotos.
Ji suraukia antakius.
 Tik šį savaitgalį. Labai norėčiau grįžti ir dalyvauti vestuvėse
kitą savaitgalį.
 Kokiose vestuvėse?  pasidomi Zedas.
Žvilgteliu į Lendoną, kuris paskubomis atsako:
 Mano mamos.
 A...  jis nuleidžia akis, tarsi būtų apie kažką susimąstęs.
 Kas nutiko?  klausiu jo.
 Nieko. Mėginu prisiminti, kas dar minėjo vestuves kitą sa-

vaitgalį... Ak, taip, manau, tai buvo Hardinas. Jis mūsų klausė, ką
derėtų vilkėti per vestuves.
Širdis sustingsta. Meldžiuosi, kad veidas manęs neišduotų. Va-
dinasi, Hardinas vis dar neprisipažino savo bičiuliams, kad jo tėvas
yra universiteto rektorius, kuris ketina vesti Lendono mamą.
 Koks sutapimas, ar ne?  taria jis.
 Ne, jie iš tiesų...  pradeda Dakota, tačiau aš ją nutraukiu.
 Iš tikrųjų keista, tačiau tokio dydžio mieste kiekvieną sa-
vaitgalį
Zedastikriausiai tuokiasi
pritardamas ne viena
linkteli, pora. kažką sušnabžda Da
o Lendonas
kotai į ausį.
Hardinas iš tiesų ruošiasi dalyvauti vestuvėse?
 Kad ir kaip ten būtų, Hardino vestuvėse neįsivaizduoju,  su-
kikena Zedas.
 Kodėl ne?  paklausiu kiek šiurkštesniu tonu nei ketinau.
 Nežinau... Nes tai  Hardinas. Vienintelis būdas nuvilioti
Hardiną į vestuves yra pažadėti leisti jam permiegoti su visomis
pamergėmis,  atsako jis vartydamas akis.
 Maniau, judu su Hardinu  draugai?  nustembu.
 Taip ir yra. Nedrabstau jo purvais  paprasčiausiai toks yra
Hardino būdas. Kiekvieną savaitgalį į lovą jis pasiguldo vis kitą
merginą, o kartais  ne vieną.
Ausyse ima spengti, o laužo liepsna pradeda per stipriai kai-
tinti. Nespėjusi suvokti, ką daranti, pašoku ant kojų.
 Kur eini? Kas atsitiko?  sunerimsta Zedas.
 Nieko, aš tik... Man trūksta oro. Noriu įkvėpti šviežio
oro,  burbteliu. Suprantu, kaip kvailai tai skamba, tačiau man nė
motais.  Netrukus grįšiu. Man tereikia minutėlės.
Paskubomis nužygiuoju tolyn, nė vienam iš jų nespėjus nusekti
iš paskos.
Kas man darosi? Zedas  labai mielas. Aš jam iš tiesų patinku,
jis mėgaujasi mano draugija. Tačiau tereikia išgirsti Hardino vardą,
ir nepajėgiu išmesti jo iš minčių. Greitu žingsniu praeinu tribūnas

ir, prieš grįždama pas kitus, keliskart giliai įkvepiu.
 Nepyk, ugnis buvo... Per karšta,  sumeluoju sėsdamasi.
Zedo rankose telefonas, kurį kišdamas į kišenę jis nusuka nuo
manęs. Jis linkteli, ir su Lendonu bei Dakota prašnekučiuojame
visą valandą.
 Jaučiuosi pavargusi. Skrydis buvo ankstyvas,  galiausiai
Lendonui taria Dakota, o šis pritaria.
 Taip, aš taip pat pavargęs. Mes jau važiuosime,  taria Len
donas stodamasis ir padėdamas atsistoti Dakotai.
 Ar tu taip pat išvažiuoji?  paklausia manęs Zedas.
 Ne, aš dar pasiliksiu. Nebent tau jau gana?
Jis papurto galvą.
 Ne, nieko panašaus.
Atsisveikinę su Dakota ir Lendonu, akimis palydime juos, pra-
dingstančius minioje.
 Taigi, kokia proga rengiamas vakaras prie laužo?  paklausiu
Zedo svarstydama, ar jis apskritai žino.
 Manau, taip švenčiama futbolo sezono pabaiga,  atsako
jis.  Arba vidurys?..
Pirmą kartą atidžiau apsidairiusi aplink, pastebiu nemažai stu-
dentų su universiteto futbolo komandos marškinėliais.
 O,  atsigręžiu į Zedą.  Dabar suprantu,  tariu juokdamasi.
 Taip,  pritaria jis ir primerkia akis.  Ar ten Hardinas?
Akimis šaunu ton pusėn. Žinoma, link mūsų artinasi Har-
dinas, parankėje vesdamasis nedidukę brunetę trumpu sijonėliu.
Pasislenku arčiau Zedo. Štai ir puikus pavyzdys, kodėl ne-
reikėjo klausytis Hardino sapalionių prieangyje  jis jau spėjo su-
sirasti mergšę, su kuria galėtų pasistaipyti prieš mane.
 Sveikas, Zedai,  pasisveikina mergina cypimą primenančiu
balsu.
 Labas, Ema,  atsako Zedas, ranka apkabindamas mane per
pečius.
Hardinas piktai dirsteli į jį, tačiau prisėda greta.
Suprantu, kad neprisistatydama šiai merginai elgiuosi neman-

dagiai, tačiau nieko negaliu padaryti  man ji jau nepatinka.
 Kaip laužas?  klausia Hardinas.
 Šiltas. Nors tikriausiai pamažu gęsta,  atsako Zedas.
Tarp jųdviejų tvyro nepaaiškinama įtampa. Kuo puikiausiai
ją jaučiu. Nors nesuprantu, kodėl. Hardinas juk akivaizdžiai leido
savo šutvei suprasti, kad į mane jam  nusispjaut.
 Ar čia yra ko pavalgyti?  savo erzinančiu balsu paklausia
mergina.
 Taip, netoliese yra užkandžių kioskas,  atsakau jai.
 Hardinai, eime nusipirkti ko nors pavalgyti,  pareikalauja ji.
Vartydamas akis, jis atsistoja.
 Parnešk man riestainį, gerai?  šūkteli Zedas šypsodamasis,
o Hardinas sukanda dantis.
Kas tarp jų dedasi?
Vos tik Hardinas su Ema pasišalina, aš atsigręžiu į Zedą.
 Ei, gal jau galėtume važiuoti? Nejaučiu didelio troškimo leisti
laiko su Hardinu. Jei pamiršai, mudu vienas kito nekenčiame,  iš
beriu mėgindama prisiversti dirbtinai nusijuokti, tačiau veltui.
 Taip, žinoma, kaip pasakysi,  pritaria jis.
Mudviem atsistojus, jis siekia mano rankos. Susikibę pasukame
link automobilių stovėjimo aikštelės, o aš pagaunu save besidai-
rančią Hardino ir besiviliančią, kad jis mūsų nepastebės.
 Ar norėtum važiuoti į vakarėlį?  pasiteirauja Zedas aikš-
telėje.
 Ne, atvirai sakant, nesu nusiteikusi ten rodytis.
Nieku gyvu nekelsiu ten kojos.
 Ką gi, gerai, tuomet tikriausiai susitiksime kitą...  pradeda jis.
 Ne, aš vis dar noriu leisti laiką su tavimi. Paprasčiausiai nebe-
noriu būti žvilgsniams
Mūsų nei čia, nei brolijos namuose,
susitikus,  paskubomis
jis atrodo nustebęs. nutraukiu jį.
 Gerai... Na, galime važiuoti pas mane? Jei nori. Jei ne, va-
žiuokime kur kitur. Tiesą sakant, prastai pažįstu šį miestą,  nusi-
juokia jis, o aš kartu su juo.
 Važiuokime pas tave. Seksiu iš paskos,  sutinku.

Pakeliui nesiliauju įsivaizdavusi Hardino veido, kai grįžęs mūsų
neberas. Jis ten atsitempė merginą, todėl neturi jokios teisės pykti
ant manęs. Deja, toks pateisinimas neištirpdo gumulo skrandyje.
Zedo butas netoli studentų miestelio  nedidelis, tačiau tvar-
kingas. Jis pasiūlo man išgerti, tačiau aš atsisakau, mat šį vakarą
planuoju grįžti į bendrabutį.
Šlepteliu ant sofos, o jis, prieš grįždamas į virtuvę susimaišyti
kokteilio, įteikia man nuotolinio valdymo pultelį.
 Leisiu tau vadovauti. Nežinau, kokios laidos tau patinka.
 Ar čia gyveni vienas?  paklausiu, ir jis linkteli.
Kai prisėda greta ir ranka apsiveja mane per liemenį, pasijuntu
nepatogiai, tačiau savo nerimą užglaistau šypsena. Kišenėje su-
birzgia Zedo telefonas, ir jis atsistoja atsiliepti. Iškeltu pirštu rody-
damas, kad netrukus grįš, pradingsta ankštoje virtuvėje.
 Mes išvažiavome,  nugirstu jį sakant.  Na ir... Viskas tei-
singa... Deja, deja...
Tos kelios pokalbio nuotrupos, išskyrus „mes išvažiavome“,
neturi jokios prasmės.
Ar ja m skambin a Hardinas? Atsistoju ir įeinu į virtuvę kaip tik
tuomet, kai Zedas padeda ragelį.
 Kas skambino?  paklausiu.
 Nieko svarbaus,  patikina ir nusiveda atgal prie sofos. 
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad susipažįstame artimiau. Tu ne tokia
kaip likusios merginos universitete,  čiulba jis.
 Aš taip pat džiaugiuosi,  pritariu.  Ar pažįsti Emą?  nesu-
silaikau nepaklaususi.
 Taip. Ji susitikinėja su Neito pussesere.
 Ji susitikinėja su mergina?
 Taip, jostai
Vadinasi, drauge jaujos
nebuvo kurį laiką. Ema gan
pasimatymas šauni. Galbūt jis iš
su Hardinu.
tikrųjų pasirodė prie laužo, norėdamas dar kartą su manimi pasi-
kalbėti, o ne įskaudinti maivydamasis su kita mergina.
Pažvelgiu į Zedą tą akimirką, kai jis palinksta manęs pabu-

čiuoti. Jo lūpos  šaltos nuo gėrimo, o skonis primena degtinę.
Jo pirštai švelniai ir atsargiai keliauja mano rankomis, liemeniu...
Mintyse iškyla prieš keletą valandų matytas įskaudinto Hardino
veidas, kaip jis maldavo dar vieno šanso, o aš juo netikėjau, kaip
žvelgė į tolstantį mano automobilį, kaip išsišoko literatūros pas-
kaitoje, kalbėdamas apie Ketriną ir Hitklifą, kaip jis visuomet iš-
dygsta nelauktas, kaip neprisipažįsta savo motinai ją mylįs, kaip
prisipažino man ir kaip skaudžiai atsiėmė savo žodžius, kaip su-
pykęs daužo viską, kas papuola po ranka, kaip netikėtai šį vakarą
pasirodė savo tėvo namuose, nors tvirtina jo nekenčiantis, ir kaip
klausė draugų, ką dera vilkėti einant į vestuves. Visa tai sudaro aiš-
kiausią paveikslą ir tuo pat metu neturi jokios prasmės.
Hardinas mane myli. Savo sugedusiu, iškrypusiu būdu, tačiau
myli. Suvokimas trenkia mane kaip žaibas.
 Ką?  taria Zedas, liaudamasis bučiuoti.
 Ką?  pamėgdžioju jį.
 Tu ką tik ištarei Hardino vardą.
 Kalbi niekus,  paprieštarauju.
 Taip, taip, garantuoju.
Jis atsistoja ir pasitraukia nuo sofos.
 Man reikia eiti... Atleisk,  tariu ir čiupusi rankinę išskubu
pro duris, jam nespėjus daugiau nieko pasakyti.
Šešiasdešimt šeštas skyrius
Akimirkai stabteliu mėgindama susigaudyti, ką darau. Palikau

Zedą, kad galėčiau
apsvarstyti, kas busvažiuoti
toliau. ieškoti
HardinasHardino, tačiau iš tiesų
arba prišnekės man turėčiau
bjauras-
čių, išplūs ir išvarys, arba prisipažins iš tiesų esąs man neabejin-
gas, o visus šiuos žaidimus žaidžiąs tik todėl, kad nemoka išreikšti
savo jausmų taip, kaip normalūs žmonės. Pirmuoju atveju, kurio,
jei atvirai, ir tikiuosi, nesijausiu blogiau nei dabar. Tačiau jei nutiks
neįtikima, ar esu pasirengusi jam atleisti už visus tuos siaubingus
dalykus, kuriuos yra man pasakęs ar iškrėtęs? Ar kas nors pasikeis,
jei abu pripažinsime savo jausmus? Ar jis pasikeis? Ar jis sugebėtų
rūpintis manimi taip, kaip to trokštu, ir jei taip, ar aš sugebėsiu
nekreipti dėmesio į jo nuotaikų kaitą?
Bėda ta, kad nė į vieną iš šių klausimų negaliu atsakyti pati
viena. Nekenčiu jausmo, kaip jis apsėda mano mintis ir priverčia
savimi abejoti. Nekenčiu nežinoti, ką jis pasakys ar padarys.
Sustoju prie tų prakeiktų brolijos namų, kuriuose jau ir taip
praleidau per daug laiko. Nekenčiu šitos vietos. Šią akimirką ne-
kenčiu daugelio dalykų, o mano pyktis Hardinui beveik pasiekė
naujas aukštumas. Palieku automobilį prie šaligatvio ir laipteliais
nuskubu į sausakimšą pastatą. Pasuku tiesiai link senosios gerosios
sofos, kur Hardinas paprastai sėdi įsitaisęs, tačiau neišvydusi jo
garbanų kupetos pasislepiu stambiam vaikinui už nugaros, kol Stef
ir kiti manęs nepastebėjo.
Nuskubu laiptais aukštyn, ir suirzusi dėl, kaip įprasta, užra-
kintų durų imu daužyti jas kumščiu.
 Hardinai! Čia aš, atidaryk!  beviltiškai plyšauju, nesi-

liaudama trankyti į duris, tačiau atsako nesulaukiu.
Kur, po paraliais, jį velniai nešioja? Nenoriu jam skambinti ir
klausti, nors akivaizdu, kad taip būtų paprasčiau. Jaučiuosi įniršusi
ir žinau, kad privalau tokia likti tam, kad galėčiau išrėžti savo
mintis  ką man reikia jam pasakyti  ir nesijausti blogai.
Paskambinusi Lendonui pasiteirauju, ar jis nepasirodė tėvo
namuose, tačiau jo ten nėra. Vienintelė kita vieta, kur galėčiau jo
ieškoti, yra vakaras prie laužo, tačiau abejoju, kad jis vis dar ten.
Deja,Taigi
kitųvažiuoju
variantųatgal
man įneliko.
stadioną ir pastačiusi automobilį mintyse
vis kartoju Hardinui saugotus piktus žodžius, kad tik ko ne-
pamirščiau, jei netikėtai jį čia rasiu. Pasiekusi stadioną išvystu
daugumą lėbautojų jau išsiskirsčius, o laužą vos rusenant. Gęstan-
čioje šviesoje vaikštau ratais, prisimerkusi spoksodama į poras ir
veltui vildamasi, kad viena iš jų  Hardinas su Ema.
Nusprendusi nuleisti rankas, galiausiai išvystu Hardiną pa-
rimusį į tvorą prie vartų. Jis  vienas ir nė nepastebi manęs besi-
artinančios. Hardinas susmunka ant žolės, ranka šluostydamasis
burną. Kai patraukia ranką, pastebiu kažką raudona. Ar jis krau-
juoja?
Tarsi jausdamas mane artėjant, staigiai pakelia galvą. Taip, iš jo
lūpų kampučio sunkiasi kraujas, o ant skruosto jau ryškėja mėlynė.
 Kas, po velnių...  tariu klaupdamasi priešais jį.  Kas tau at-
sitiko?  klausiu.
Jis pažvelgia į mane tokiomis baikščiomis akimis, kad mano
pyktis ištirpsta it medus ant liežuvio.
 Kas tau darbo? Kur tavo kavalierius?  suurzgia jis.
Neatsakiusi patraukiu jo ranką nuo žaizdos, apžiūrinėdama
prakirstą lūpą. Jis kas
 Papasakok, mėgina išsisukti,
atsitiko, tačiau aš nepaisau.
 pareikalauju.
Jis atsidūsta ir pirštais perbraukia plaukus. Krumpliai taip pat
prakirsti ir kruvini. Įdrėskimas ant smiliaus atrodo gilus ir skaus-
mingas.
 Ar su kuo nors susikibai?

 Ir kaip tau šovė į galvą?  atkerta jis.
 Su kuo? Ar tau viskas gerai?
 Taip, geriau ir nebūna. Palik mane ramybėje.
 Atvažiavau čia tavęs ieškoti,  tariu jam ir atsistoju, valy-
damasi prie džinsų prilipusią žolę.
 Jėga. Radai mane. Dabar gali važiuoti sau.
 Tu neprivalai būti toks subingalvis,  atrėžiu.  Turėtum va-
žiuoti namo ir susitvarkyti. Tą krumplį gali tekti siūti.
Nieko netaręs, Hardinas atsistoja ir praeina pro mane. Atva-
žiavau čia jo iškoneveikti už tai, kad elgiasi kaip paskutinis idiotas,
ir prisipažinti apie savo jausmus, tačiau jis užduoties nepalen-
gvina. Nieko kito ir nesitikėjau.
 Kur susiruošei?  klausiu, sekdama jį tarsi pasiklydęs šunytis.
 Namo. Paskambinsiu Emai ir paklausiu, ar gali grįžti čia ir
mane parvežti.
 Ji paliko tave vieną?  man ji nė trupučio nepatinka.
 Ne. Na, taip, tačiau aš jai liepiau.
 Leisk man tave parvežti,  tariu čiupdama jo švarką.
Jis mėgina nuo manęs atsitraukti, versdamas trokšti jam vož-
telėti. Pyktis pamažu sugrįžta ir netrunku įniršti dar labiau. Situ-
acija apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų... Kad ir kas tai būtų, pasi-
keitė. Paprastai nuo jo sprukti mėginu aš.
 Liaukis nuo manęs bėgęs!  surinku, o jis atsigręžia ir perveria
mane deginančiu žvilgsniu.  Pasakiau, leisk parvežti tave namo! -
nenuleidžiu tono.
Užuot vos nenusišypsojęs, jis suraukia antakius ir atsidūsta.
 Gerai jau. Kur tavo automobilis?
Automobilio salonas netrunka pakvipti Hardinu, tik šįkart užuo-

džiu ir metalo tvaiką. Hardino kvapas tebėra mano mėgstamiau-
sias. Įjungusi šildymą, imu trinti rankas, kad sušilčiau.
 Kodėl čia grįžai?  paklausia jis, man sukant iš stovėjimo
aikštelės.
 Ieškoti tavęs.
Stengiuosi prisiminti viską, ką ketinau jam išdėti, tačiau galvoje
tuščia, o aš tenoriu bučiuoti prakirstas jo lūpas.
 Kam?  tyliai klausia jis.
 Kad pasikalbėtume. Mudu turime apie daug ką pasikalbėti, 
atsakau, jausdamasi taip, tarsi tuoj imsiu juoktis ir verkti tuo pat
metu. Nesuprantu savęs.
 Maniau, sakei, kad mes neturime apie ką kalbėti,  taria jis ir
nusigręžia į langą taip ramiai, kad nenoromis suirztu.
 Ar tu mane myli?  paskubomis išberiu įtemptu balsu.
Neketinau nieko panašaus sakyti. Jis akimirksniu atsigręžia į
mane.
 Ką?  nustemba jis.
 Ar myli?  pakartoju baimindamasi, kad širdis tuojau iššoks
iš krūtinės.
Jis nukreipia akis į kelią.
 Negaliu patikėti, kad klausi manęs šito, mums važiuojant
gatve.
 Koks skirtumas, kada ir kur klausiu. Paprasčiausiai atsakyk, 
kone meldžiu.
 Aš... Aš nežinau... Ne, nemyliu,  apsidairo jis aplink taip,
tarsi ieškotų kelio pasprukti.  Ir ap skritai negalima šitaip imti ir
pradėti klausinėti, ar aš tave myliu, kai esu užspeistas automobilyje
su tavimi. Ką, po galais, sau manai?  paklausia pakeltu tonu.
Oi.
 Gerai,  tesugebu išspausti.
 Kodėl apskritai tuo susidomėjai?
 Nesvarbu.
Jaučiuosi tokia neapsakomai sutrikusi, o planas pasikalbėti
apie mudviejų nesutarimus drauge su savigarbos likučiais tiesiog

akyse subyrėjo į šipulėlius.
 Tuoj pat paaiškink, kodėl manęs šito paklausei,  pareika-
lauja jis.
 Nenurodinėk, kaip man elgtis!  išrėkiu atgal.
Kai sustoju prie jo namų, jis nužvelgia minią ant pievelės.

 Nuvežk mane į tėvo namus,  paprašo.
 Ką? Aš tau ne prakeiktas taksi.
 Nuvežk mane ten. Savo automobilį pasiimsiu rytoj.
Jei jo automobilis čia, kodėl pats ten nevažiuoja? Vis dėlto ne-
noriu, kad mūsų pokalbis pasibaigtų, todėl vartydama akis pasuku
link jo tėvo namų.
 Maniau, kad nekenti ten lankytis,  tariu.
 Taip ir yra. Tačiau šią akimirką nenoriu, kad mane suptų
minia žmonių,  tyliai paaiškina jis. Tuomet, pakėlęs balsą, pra-
tęsia:  Ar ketini paaiškinti, kodėl manęs to paklausei? Ar tai kaip
nors susiję su Zedu? Ar jis tau ko nors prišnekėjo?
Atrodo sunerimęs. Kodėl nuolatos klausinėja, ar Zedas man ką
nors pasakė?
 Ne... Su Zedu tai nesusiję. Aš tik norėjau žinoti.
Tai niekaip nesusiję su Zedu. Tai susiję su faktu, kad jį myliu
ir akimirką maniau jį atsakysiant tuo pačiu. Kuo daugiau laiko lei-
džiame drauge, tuo absurdiškesnė atrodo ši mintis.
 Kur judu su Zedu išvažiavote nuo laužo?  paklausia jis, kai
sustoju prie jo tėvo namų.
 Į jo butą,  atsakau.
Hardinas įsitempia ir ima gniaužti kruvinus kumščius, dar
giliau plėšdamas įdrėskimus ant krumplių.
 Ar tu su juo permiegojai?  paklausia jis.
Man atvimpa žandikaulis.
 Ką? Kokių galų tau šovė tokia mintis? Maniau, pažįsti mane
geriau! Ir apskritai, kas manaisi esąs klausinėdamas tokių asme-
niškų dalykų? Pats aiškiai parodei, kad tau nerūpiu, todėl kas tau
darbo, jei ir perm iegojau ?  užrinku.
 Vadinasi, nepermiegojai?  pakartoja jis, žvelgdamas į mane

šaltomis akimis.
 Viešpatie, Hardinai! Ne! jis mane pabučiavo, bet tai dar ne-
reiškia, kad galėčiau permiegoti su vos pažįstamu vaikinu!
Jis palinksta artyn ir išjungęs automobilio variklį kruvinoje

rankoje suspaudžia iš spynos ištrauktus raktelius.
 Ar tu atsakei į jo bučinį?  neatlyžta prisimerkęs žvelgdamas
pro šalį.
 Taip... Na, nežinau. Atrodo, kad atsakiau,  neprisimenu
nieko, išskyrus akyse stovintį Hardino veidą.
 Kaip tai nežinai? Ar tu gėrei?  jo tonas vis kyla.
 Ne, aš tik...
 Tu ką?!  surinka jis ir atsigręžia į mane visu kūnu.
Nesuprantu tarp mūsų tvyrančios energijos, todėl tylėdama
akimirką stengiuosi susivokti.
 Aš... Aš negalėjau išmesti tavęs iš galvos!  galiausiai prisi-
pažįstu.
Šaltas jo veidas tuoj pat sušvelnėja, o akys susiranda manąsias.
 Eime į vidų,  taria atidarydamas keleivio dureles.
Šešiasdešimt septintas skyrius
Ant sofos svetainėje sėdintys Karen su Kenu mums įėjus pakelia akis.
 Hardinai!
Pašokęs Kas tauprie
prisiartina atsitiko?
mūsų, tačiau
sunerimęs paklausia
Hardinas tėvas.
atsitraukia.
 Man viskas gerai,  burbteli.
 Kas jam nutiko?  Kenas atsigręžia į mane.
 Su kažkuo susimušė, tačiau vis dar nepaaiškina, nei kodėl,
nei su kuo.
 Jei nepastebėjote, aš vis dar stoviu šalia ir, kaip jau sakiau, po
velnių , man viskas gerai,  piktai išrėžia Hardinas.
 Nedrįsk šitaip kalbėti su tėvu!  subaru jį, ir Hardinas iš-
pučia akis.
Užuot iškoneveikęs, apdraskyta ranka sugriebia mane už riešo
ir išsitempia iš kambario. Jam vedantis mane laiptais aukštyn,
Karen su Kenu ima aptarinėti Hardino išvaizdą, o aš išgirstu Keną
nuoširdžiai
kai anksčiausvarstant, kodėliš Hardinas
juos lenkdavo tolo. vis apsilanko jo namuose,
 Daugiau niekada taip nedaryk,  iškošia jis pro dantis.
 Ko nedaryti? Tuoj pat mane paleisk,  paliepiu.
Vartydamas akis jis paleidžia mano ranką ir nueina link lovos.
Aš lieku stovėti prie durų.
 Neaiškink man, kaip kalbėti su tėvu. Užuot kišusis į mano
santykius su tėvu, verčiau jaudinkis dėl savųjų.
Žodžiams išsprūdus, Hardinas akimirksniu suvokia, ką pa-
sakęs, ir ima atsiprašinėti.
 Atleisk... Nenorėjau to pasakyti... Man išsprūdo.
Žengia artyn ištiesęs rankas, tačiau aš atsitraukiu į tarpdurį.

 Taip, tau visuomet viskas „išsprūsta“, tiesa?
Nepajėgiu sulaikyti akyse besikaupiančių ašarų. Į ginčą velti
mano tėvą yra pernelyg žema net ir Hardinui.
 Tesa, aš...  pradeda ir nutyla, kai iškeliu ranką.
Ką aš apskritai čia veikiu? Kodėl vis tikiuosi jį nutrauksiant ne-
sibaigiantį įžeidinėjimų srautą bent akimirkai, kad galėtume pasi-
kalbėti kaip suaugę? Todėl, kad esu kvaiša, štai kodėl.
 Nesijaudink, nieko tokio. Tu toks esi. Šitaip tu įpratęs elgtis.
Išsiaiškini
naudoji žmonių
jomis. silpnąsias
Ar ilgai vietaskad
teko laukti, ir galėtum
jomis manipuliuoji.
rėžti ką norsPasi
apie
mano tėvą? Veikiausiai tykojai progos nuo pat tos dienos , kai mane
sutikai! - surinku.
 Po velnių! Ne, nelaukiau! Prasižiojau nepagalvojęs! Pati taip
pat nesi nekalta  tyčia mane provokuoji!  užrinka jis dar garsiau
už mane.
 Provokuoju tave? Aš tave provokuoju! Meldžiu, apšviesk
mane!  nenusileidžiu.
Suprantu, visi namuose mus girdi, tačiau bent kartą man ne-
svarbu.
 Tu nuolat darai tai, kas mane erzina! Amžinai su manimi kivir
čijiesi! Vaikštai į pasimatymus su Zedu. Po velnių! Manai, man pa-
tinka šitaip elgtis? Manai, man patinka žinoti, kad šitaip mane kon-
troliuoji? Nekenčiu to, kaip verti mane jaustis. Niekinu faktą, kad
negaliu liautis apie tave galvojęs! Nekenčiu tavęs... Nuoširdžiai ne-
kenčiu! Esi tokia pretenzinga...  jis nutyla ir pažvelgia į mane. Prisi-
verčiu pažiūrėti į jį apsimesdama, kad jis ką tik kiekvienu savo žodžiu
manęs nesužiaumojo į kąsnelius.  Būtent apie tai aš ir kalbu!  nesu-
stoja jis, žingsniuodamas po kambarį, delnais braukdamas plaukus. 
Tu...
O tadaTutau
varai mane išdrąsos
pakanka proto. klausti,
Tiesiogine prasme
ar aš verti mane
tave myliu? Kodėlpamišėliu!
apskritai
nori žinoti? Nes netyčia kartą kažką užsiminiau? Jau sakiau tau, kad
neturėjau to galvoje, tad kam tau vėl klausti? Tau patinka, kai tave at-
stumia, tiesa? Todėl ir nepalieki manęs ramybėje, ar ne?
Aš tenoriu bėgti. Sprukti iš šito kambario ir nė neatsigręžti.

Privalau bėgti. Privalau išsivaduoti.
Mėginu valdytis, tačiau jis mane taip įsiutino, kad išrėkiu vie-
nintelį dalyką, kuris išmuš jį iš pusiausvyros ir privers sudvejoti:
 Ne, aš nepalieku tavęs ramybėje, nes myliu tave\
Tuoj pat užsidengiu burną, trokšdama sukimšti žodžius atgal.
Labiau įskaudinti jis manęs jau nebegali, o aš nenoriu ilgus metus
svarstyti, ką būtų pasakęs, jei būčiau prisipažinusi. Susitaikiau su
mintimi, kad jis manęs nemyli. Įklimpau į šitą košę puikiai ži-
nodama, koks jis yra.
Jis atrodo apstulbęs.
 Tu  k ą ?  mirkčioja jis tankiai, tarsi mėgindamas suvokti
mano žodžius.
 Nagi, dar papasakok, kaip manęs nekenti. Pirmyn, paaiškink
man, kokia kvaiša esu, kad myliu žmogų, kuris negali manęs pa-
kęsti,  tariu nesavu balsu, kuris dabar labiau primena inkštimą.
Nusišluostau akis ir pažvelgiu į jį jausdamasi taip, tarsi ką tik
skaudžiai pralaimėjau ir privalau pasišalinti, kad galėčiau išsi-
laižyti žaizdas.  Aš jau eisiu.
Man gręžiantis, jis akimirksniu įveikia mus skiriantį atstumą.
Pajutusi jo ranką ant peties, neleidžiu sau pažvelgti į jį.
 Po velnių, neišeik,  taria jis jausmingu tonu.
Tik kokius jausmus girdžiu jo balse?
 Tu kad
smakrą, mane myli?  sušnabžda
pažvelgčiau į jį. jis ir kruvina ranka kilsteli mano
Nusuku akis ir lėtai linkteliu laukdama, kol jis nusijuoks man
į veidą.
 Už ką?  veidu pajuntu karštą jo alsavimą.
Galiausiai mudviejų akys susitinka, ir jis atrodo... Išsigandęs?
 Ką?  švelniai paklausiu.
 Už ką mane myli... Kaip gali mane mylėti?  pakartoja jis lūž-
tančiu balsu, nenuleisdamas nuo manęs akių. Pajuntu, kad tolesni
mano žodžiai taps lemtingiausiais gyvenime.
 Kaip tu nesupratai, kad tave myliu?  paklausiu, užuot jam
atsakiusi.
Jis nemano , ka d galiu jį mylėti? Negaliu to paaiškinti  papras-

čiausiai myliu. Jis veda mane iš proto ir siutina labiau nei bet kas
kitas, tačiau kažkokiu būdu pavergė širdį.
 Sakei, manęs nemyli. Ir ėjai į pasimatymą su Zedu. Tu nuo-
latos mane palieki. Palikai prieangyje prieš kelias valandas, kai
maldavau suteikti dar vieną šansą. Prisipažinau tau, kad myliu, o
tu mane atstūmei. Ar supranti, kaip man buvo sunku?  beria jis.
Tikriausiai įsivaizduoju jo akių kampučiuose žvilgant ašaras,
nors kuo aiškiausiai jaučiu apdraskytus jo pirštus sau po smakru.
 Tu atsiėmei savo žodžius, man nė nespėjus susivokti. Har
dinai, pridarei daugybę dalykų, kurie mane įskaudino,  atsakau
jam, ir jis linkteli.
 Žinau... aš atsiprašau. Leisk man tau atsilyginti? Suprantu,
kad nesu tavęs vertas. Žinau, kad nė neturiu teisės šito prašyti...
Bet meldžiu, suteik man dar vieną galimybę. Negaliu pažadėti, kad
mudu nesiginčysime ar kad ant tavęs nepyksiu, bet galiu pažadėti,
kad atiduosiu tau visą save. Prašau, leisk man pamėginti būti tuo,
ko tau reikia.
Visa tai jis kalba taip atsargiai ir baugščiai, jog mano viduje
viskas ištirpsta.
 Norėčiau manyti, kad mums pavyks, tačiau neįsivaizduoju
kaip. Mes pridarėme tiek daug žalos.
Tačiau ašaroms ritantis skruostais, akys mane išduoda. Har
dinas atitraukia
vienos, pirštus
nors jo paties man nuo
skruostu smakro
nubėga vienair išsprūdėlė.
surenka jas visas iki
 Prisimeni, manęs klausei, ką myliu labiausiai pasaulyje?  Jo
lūpas nuo manųjų skiria vos keli centimetrai.
Linkteliu, nors tai, regis, buvo taip seniai, o aš apskritai nesiti-
kėjau, kad jis klausėsi.
 Tai tu. Tu esi tas žmogus, kurį myliu labiausiai pasaulyje.
Jo žodžiai
kaupusį pyktį ir mane nustebina ir ištirpdo visą krūtinėje susi-
skausmą.
Prieš leisdama sau juo patikėti, o jam  paversti mane žaisliuku
savo rankose, paklausiu:
 Tai nėra vienas iš iškrypusių tavo žaidimų, tiesa?
 Ne, Tesa. Daugiau jokių žaidimų. Man tereikia tavęs. Noriu

būti su tavimi. Noriu sukurti tikrus santykius. Žinoma, turėsi
mane išmokyti, kas, po galais, tai apskritai yra.
Jis nervingai nusijuokia, o man belieka padaryti tą patį.
 Pasiilgau tavo juoko. Negirdėjau jo jau ilgai. Noriu būti tas,
kuris tave prajuokina, o ne pravirkdo. Žinau, kad esu kietas riešu-
tėlis...
Nutraukiu jį, įsisiurbdama lūpomis. Jis bučiuoja mane pasku-
bomis, o aš burnoje jaučiu jo kraujo skonį. Keliai linksta nuo viduje
lakstančių žiežirbų, ir atrodo, kad jo lūpas savosiomis jutau prieš
visą amžinybę. Myliu šį sugedusį, bjaurų šunsnukį taip stipriai, kad
tas jausmas, regis, mane sutraiškys. Jis pakelia mane nuo žemės, o
aš kojomis apsiveju jam liemenį, pirštus panardindama į plaukus.
Jis aimanuoja man į lūpas, o aš atsidūstu, peštelėdama stipriau.
Liežuviu perbraukiu apatinę jo lūpą, o jam susiraukus atsitraukiu.
 Su kuo šį vakarą susikibai?  paklausiu, ir jis prajunka.
 Klausi to dabar?
 Taip, noriu žinoti,  nusišypsau.
 Tau niekuomet nepristinga klausimų. Nejau negaliu į visus
juos atsakyti vėliau?  patempia lūpą.
 Ne. Pasakyk.
 Tik tuomet, jei sutiksi pasilikti.  Suspaudžia mane tvirčiau. 
Prašau.
 Gerai,  atsakau ir dar kartą jį pabučiuoju, visiškai pamiršusi,
ko klausiau.
Šešiasdešimt aštuntas skyrius
Galiausiai atsitraukę vienas nuo kito prieiname prie lovos. Aš pri-
sėdu gale, o Hardinas įsitaiso galvūgalyje.

 Gerai, o dabar papasakok, su kuo mušeisi. Juk ne su Zedu? 
paklausiu, bijodama jo atsakymo.
 Ne. Tai tebuvo keli nepažįstami tipeliai.
Atsikvepiu išgirdusi, kad jis susikibo ne su Zedu, tačiau ne-
trukus suvokiu, ką jis pasakė.
 Luktelėk, keli? Kiek jų buvo?
 Trys... Gal keturi. Nesu tikras,  nusijuokia jis.
 Tai visiškai nejuokinga. Ir, apskritai, dėl ko susipešėte?
 Nežinau...  gūžteli jis pečiais.  Buvau įniršęs, kad išvažiavai
su Zedu, todėl tą akimirką kibti kam nors į atlapus atrodė puiki
mintis.
 Ką gi, tai nebuvo puiki mintis. Tik pažvelk, kaip atrodai, 
susiraukiu, o jis pakreipęs galvą sumišusiomis akimis pažvelgia į
mane.  Ką?
 Nieko... Eikš arčiau,  taria jis ir ištiesia į mane rankas.
Pasislenku artyn ir nugara atsiremiu jam į krūtinę.
 Atleisk man už tai, kaip su tavimi elgiausi... Na, elgiuosi, 
tyliai šnibžda jis man į ausį.
Nuo jo alsavimo man į ausį ir nuoširdaus atsiprašymo kūnas
nueina pagaugais.
 Nieko tokio. Na, ne nieko tokio. Tačiau suteiksiu tau dar
vieną galimybę pasitaisyti.
Viliuosi, kad dėl šio sprendimo neteks gailėtis. Nemanau, kad

pajėgčiau ištverti dar vieną jo persimainymą.
 Ačiū. Žinau, kad nesu jos vertas. Tačiau esu pakankamas sa-
vanaudis, kad ją priimčiau,  taria jis man į plaukus ir apsiveja
rankomis. Šitaip sėdėti su juo atrodo nauja ir tuo pat metu nostal-
giška.
Kurį laiką man netarus nė žodžio, jis pakreipia mane už pečių,
kad pažvelgčiau į jį.
 Kas atsitiko?  klausia.
 Nieko.
Visa savoMan
esybetiktrokštu
baisu, stačia
kad tugalva
vėl persigalvosi,  atsakau.
pasinerti į jausmų svaigulį,
tačiau paniškai bijau atsitrenkti į dugną.
 Nepersigalvosiu. Savo sprendimo niekada nebuvau pakeitęs.
Paprasčiausiai mėginau užgniaužti tau gimusius jausmus. Su-
prantu, netiki vien mano žodžiais, todėl noriu darbais užsitarnauti
tavo pasitikėjimą. Daugiau nebeskaudinsiu,  pažada jis ir pri-
spaudžia savo kaktą prie manosios.
 Nebeskaudink, prašau,  meldžiu, ir man nesvarbu, kaip
kvailai tai skamba.
 Tesa, aš tave myliu,  taria jis, ir mano širdis šokteli iš krūtinės.
Iš jo lūpų atskrieję žodžiai skamba tobulai, ir padaryčiau bet
ką, kad tik juos darsyk išgirsčiau.
 Aš tave myliu, Hardinai.
Pirmą kartą abu atvirai tarėme šiuos žodžius, tačiau aš nepa-
jėgiu užgniaužti panikos tik ir laukdama, kad jis vėl atsiimtų sa-
vuosius. Jei taip ir nutiktų, prisiminimo apie tai, kaip jie skambėjo
ir kaip privertė mane jaustis, jis iš manęs nebeatims.
 Pakartok dar kartą,  sušnabžda jis, atgręždamas mane į save.
Jo akys išduoda, kad yra daug pažeidžiamesnis, nei maniau. At-
siklaupiu ant kelių ir suėmusi jo veidą delnais nykščiais imu glostyti
barzdos šerelius ant tobulo jo veido. Aiškiai regiu jį trokštant, kad
savo prisipažinimą pakartočiau dar šimtą kartų. Sakysiu tai tiek
kartų, kiek jam prireiks patikėti, kad ir jis vertas meilės.
 Myliu tave,  pakartoju ir užspaudžiu jo lūpas savosiomis.

Jis tyliai atsidūsta, liežuviu lėtai vedžiodamas manąjį. Bučiuoti
Hardiną kaskart atrodo nauja ir nepatirta. Jis tarsi narkotikas,
kurio man reikia vis daugiau. Delnais apglėbęs mano nugarą, pri-
sispaudžia mane stipriau prie krūtinės. Protas liepia neskubėti, bu-
čiuoti jį švelniai ir mėgautis kiekviena šios trapios ramybės tarp
mudviejų akimirka. Tačiau kūnas trokšta sugriebti kuokštą jo
garbanų ir nuplėšti marškinėlius. Jis lūpomis keliauja mano žandi-
kaulio linija ir įsisiurbia į kaklą.
To pykčio,
kupini pakanka.aistros,
Ilgiauo nebegaliu savęs kontroliuoti.
dabar ir meilės. Iš mano lūpųTai mes 
išsprūsta
nevalinga aimana, o jis atsidūsta man į kaklą ir suėmęs už liemens
perverčia mudu lovoje taip, kad atsiduria virš manęs.
 Aš... Tavęs... Taip... Pasiilgau,  šnabžda, nesiliaudamas bu-
čiuoti man kaklo.
Nepajėgiu atmerkti akių. Jausmas toks nepakartojamas. Jis
atsega švarkelį ir pažvelgia į mane alkanomis akimis. Neklausęs
leidimo, timpteli audinį, nuvelka marškinėlius ir giliai įkvepia, kai
išriečiu nugarą, kad atsegtų liemenėlę.
 Pasiilgau tavo kūno... Kaip tobulai tu telpi man į delną, 
taria jis, ranka apglėbdamas krūtį.
Iš mano lūpų išsprūsta dar viena aimana, o jis stipriau pri-
spaudžia savo klubus prie manųjų, leisdamas aiškiai pajusti savo
susijaudinimą. Mūsų alsavimas  tankus ir nekontroliuojamas, o
aš dar niekada jo taip netroškau. Jausmų prisipažinimas, regis, nė
kiek neprigesino visa užgožiančios mudviejų aistros. Džiaugiuosi.
Jo ranka nuslysta nuoga mano pilvo oda ir meistriškai atsega
džinsų sagą. Pirštams įnirus į mano kelnaites, jis atsidūsta.
 Pasiilgau to, kokia drėgna tampi su manimi.
Nepadorūs jo žodžiai veikia mane kaip kerai, todėl kilsteliu
klubus dar kartą, melsdama prisilietimo.
 Ko norėtum, Tesa?  sunkiai alsuoja jis man į kaklą.
 Tavęs,  atsakau, protui nespėjus pasverti žodžių.
Tačiau to paneigti negaliu. Trokštu Hardino taip giliai ir primi-

tyviai, kaip dar nieko netroškau. Jo pirštai be vargo įslysta į mane,
o aš iš malonumo atlošiu galvą giliau į pagalvę.
 Man patinka tave stebėti, matyti, kokį malonumą tau su-
teikiu,  kalba jis, o aš atsakau aimana.
Rankoje gniaužiu jo marškinėlių audinį. Jis vilki per daug dra-
bužių, tačiau nepajėgiu suformuluoti aiškaus reikalavimo juos nu-
sivilkti. Kaip mums pavyksta nuo neapykantos pereiti prie meilės
ir šito? Atsakymas nėra svarbus. Viskas, ką žinau, yra tai, kaip jis
verčia mane jaustis šią akimirką ir nuolatos. Jo kūnas nuslysta ma-
nuoju, ir jis ištraukia ranką iš mano kelnaičių. Suinkščiu dėl to, ir
Hardinas nusišypso.
Jam tempiant mano džinsus ir kelnaites žemyn, pamoju į dra-
bužiais pridengtą jo kūną.
 Nusirenk,  paprašau, ir jis sukikena.
 Klausau, ponia.
Šelmiškai šypsodamasis, jis nusitraukia marškinėlius per galvą,
atidengdamas tatuiruotą odą. Trokštu liežuviu nuvesti kiekvieną
jo tatuiruočių liniją. Man patinka, kaip begalybės simbolis ant jo
riešo išsiskiria iš greta išpieštų liepsnos liežuvių.
 Kodėl pasidarei šitą?  paklausiu, pirštu vedžiodama bega-
lybės linijas.
 Ką?  klausia jis išsiblaškęs, nei rankų, nei akių nepajėg-
damas atitraukti nuo mano krūtų.
 Šitą tatuiruotę. Ji  visiškai kitokia nei kitos aplink ją. Ji  kur
kas... Švelnesnė ir tarsi moteriška?
Jo pirštai klajoja mano krūtine, o klubai glaudžiasi prie kojos.
Nusišypsojęs ir švelniai palietęs savo lūpomis manąsias, jis atsi-
traukia ir kilsteli antakį:
 Sakai,
Man moteriška?
nebeįdomi jo tatuiruotė ar kodėl jis ją pasidarė. Aš te-
noriu jį paliesti, paragauti dar vieno jo bučinio.
Nė vienam iš mudviejų nespėjus sugadinti akimirkos kal-
bomis, Suimu kuokštą jo plaukų ir prisitraukiu jo veidą artyn.
Trumpai pabučiavusi jo lūpas, pasilenkiu prie kaklo. Intymi pa-

tirtis su Hardinu išmokė, kad jautriausia yra nedidelė vietelė ant
jo kaklo čia pat, virš raktikaulio. Lėtai, giliai bučiuodama ją, pa-
juntu jo kūną įsitempiant. Negaliu apsakyti to jausmo, kurį kelia
nuogų mūsų kūnų prisilietimas. Tiek jo, tiek mano odą pamažu
išmuša prakaito lašeliai. Tik vienas mažas žingsnelis, ir mudu per
sikelsime į kitą lygmenį. Lygmenį, kuriam nebuvau pasiruošusi iki
šios akimirkos. Nebepajėgiu atsispirti Hardinui, kai šis aimanuo-
damas spaudžiasi visu savo kūnu prie manojo.
 Hardinai...  dūsauju, svaiginama jo prisilietimo.
 Taip, mažute?  jis liaujasi.
Sulenktomis kojomis apsiveju jo šlaunis ir priverčiu jį tęsti. Jis
užmerkia akis.
 Po velnių,  aimanuoja.
 Aš noriu...  pratariu.
 Ko tu norėtum?  pajuntu karštą, sunkų jo alsavimą ant
drėgnos savo odos.
 Aš noriu... Na, žinai...  mykiu, netikėtai pasijutusi nepa-
togiai, nepaisant intymios mūsų pozos.
 O,  aikteli jis.
Liovęsis judėti, jis įdėmiai pažvelgia man į akis. Atrodo, tarsi jo
viduje kovotų skirtingos jėgos.
 Aš... Aš nežinau, ar tai gera mintis...
Ką?
 Kodėl?  stumiu jį nuo savęs. Štai ir vėl prasideda.
 Ne... Ne, mažute. Turiu galvoje šį vakarą.
Jis apsiveja mane rankomis ir paguldo ant šono, o pats įsitaiso
greta. Nedrįstu į jį nė pažvelgti, kokia pažeminta jaučiuosi.
 Paklausyk, pažvelk į mane,  taria jis, kilstelėdamas mano
smakrą.
Trokštu pajusti
Noriu,tave
tu visą
nė nenumanai,
nuo pirmos kaip
mūsųnoriu. Tikėkakimirkos,
pažinties manimi.
tačiau... Manau, kad po visko, kas šiandien įvyko ir... Tenoriu, kad
būtum tikra. Turiu galvoje, iš tiesų pasiruošusi, nes kai tai įvyks,
nieko pakeisti jau nebegalėsime. Persigalvoti galimybės nebebus.
Gėdai pamažu traukiantis, pažvelgiu į jį. Žinau, kad jis teisus,

kad privalau nuodugniau tai apsvarstyti, tačiau man sunku pa-
tikėti, kad rytoj mano atsakymas netikėtai pasikeistų. Manau, turiu
apie tai pagalvoti, kai manęs nesvaigins besiglaudžiantis jo kūnas.
Jis  dar pavojingesnis už alkoholį kraujyje.
 Prašau, nepyk ant manęs. Paprasčiausiai manau, kad tau
reikia tai apsvarstyti, ir jei nuspręsi, kad tikrai to nori, tuomet su
džiaugsmu tave išdulkinsiu. Vėl ir vėl, kur ir kada panorėsi. Noriu...
 Gerai jau, gerai!  ranka uždengiu jam burną.
Jis nusijuokia man į delną ir gūžteli pečiais, tarsi nebūtų pa-
sakęs nieko ypatingo.
Kai patraukiu delną, jis juokais krimsteli ir prisitraukia mane
arčiau.
 Tikriausiai vertėtų užsimesti drabužių, kad taip tavęs negun-
dyčiau,  pasišaipo jis, o aš nuraustu.
Neapsisprendžiu, kas mane nustebino labiau: faktas, kad ką tik
pasisiūliau su juo permiegoti, ar tai, kad jis gerbia mane pakan-
kamai, kad atsisakytų.
 Tačiau pirmiausia leisk man tave pamaloninti,  sumurma jis
ir vienu mitriu judesiu perverčia mane ant nugaros.
Jo veidas panyra man tarp šlaunų ir, nė kelioms minutėms ne-
prabėgus, mano kojos ima virpėti, o aš užsidengiu burną, kad visa
gerkle per visus namus neklykčiau jo vardo.
Šešiasdešimt devintas skyrius
Nubudusi randu Hardiną tyliai knarkiant, lūpas prispaudus man
prie ausies. Kojomis apsivijęs manąsias, jis spaudžia mane sau prie
krūtinės. Prisiminusi praeitą vakarą nusišypsau, tačiau euforiją ne-
trunka pakeisti panika.
Ar rytui išaušus jo jausmai nepasikeis? O gal imsis mane kan-
kinti ir šaipytis už tai, kad jam pasisiūliau? Atsargiai apsiverčiu ant
kito šono, kad galėčiau atidžiau patyrinėti tobulus jo veido bruožus,
kol miegas išlyginęs nuolatos surauktus jo antakius. Pirštais per-
braukiu auskarą antakyje ir mėlynę ant skruosto. Jo lūpos ir krum-
pliai atrodo kur kas geriau, mat vakar pagaliau leidosi įtikinamas
juos nuplauti.
Mano pirštams godžiai vedžiojant jo lūpas, Hardinas staiga at-
simerkia.
 Ką darai?  klausia jis.
Nesugebėdama išskaityti
 Atleisk... Aš tik... jo intonacijos
 nė nežinau, imu nerimauti.
kaip pasiaiškinti.
Nenumanau, kokios nuotaikos jis nubus, mudviem užmigus
vienas kito glėby.
 Nesustok,  sušnabžda jis ir vėl užmerkia akis.
Pusė sunkumo krūtinėje išgaruoja, ir aš šypsodamasi toliau
pirštais vedžioju putlias jo lūpas, stengdamasi neliesti žaizdos.
 Ką planuoji veikti šiandien?  po kelių minučių atsimerkęs
paklausia Hardinas.
 Tiesą sakant, mes su Karen sutarėme imtis šiltadaržio
kieme,  atsakau, o jis pakyla.
 Tikrai?
Jam tikriausiai galvoje negerai. Žinau, kad nejaučia Karen sim-
patijų, nors ji viena iš maloniausių mano kada nors sutiktų moterų.
 Taip,  burbteliu.
 Na, man tikriausiai nebereikia nerimauti, ar tu patiksi mano
šeimai. Galiu kirsti, kad jiems tu patinki labiau už mane,  su-
kikena ir nykščiu paglosto man skruostą, ir pajuntu, kaip nuo to
nugara nueina pagaugais.  Bėda ta, kad jei pradėsiu dažniau čia
lankytis, tėvas ims manyti, kad man patinka,  taria jis nerūpes-
tingai, tačiau jums

 Galbūt jo akys
su niūrios.
tėčiu reikėtų šiek tiek pabūti drauge, kol mes
su Karen darbuosimės kieme?  pasiūlau.
 Ne, tai netgi nesvarstytina,  suurzgia jis.  Grįšiu namo, į
tikruosius savo namus, ir palauksiu, kol jūs baigsite.
 Bet aš norėjau, kad liktum čia. Galim užtrukti. Jos šiltadaržis
pareikalaus nemažai prakaito,  atsakau.
Jam, regis, pritrūksta žodžių. Mintis, kad nenori manęs palikti,
sušildo man širdį.
 Aš... Nežinau, Tesa. Šiaip ar taip, nemanau, kad tėvas nori
leisti laiką su manimi,  murma jis.
- Žinoma, kad nori. Kada judu Paskutinįkart apsikritai buvote
vieni tame pačiame kambaryje?
 Nežinau... Prabėgo daug metų,  gūžteli jis.  Nesu tikras,
kad tai gera mintis,  taria jis, delnu braukdamasis plaukus.
 Jei tau bus nejauku, bet kada galėsi ateiti pas mus su Karen, 
patikinu jį.
Atvirai sakant, esu pritrenkta, kad jis apskritai svarsto ga-
limybę praleisti šiek tiek laiko su tėvu.
 Gerai jau... Tačiau tai darau vien todėl, kad buvimas be tavęs
dar bent akimirką...  jis nutyla. Žinau, kad sudėti jausmus į žo-
džius jam nėra lengva, todėl tyliu, leisdama surikiuoti mintis. 
Na, sakykime, kad tai būtų blogiau, nei leisti laiką su savo nevy-
kėliu tėtušiu.
Nusišypsau, nepaisydama atšiaurių jo žodžių apie tėvą. Iš vai-

kystės Hardino prisimenamas tėvas nėra tas pats žmogus, kuris
šiuo metu vaikštinėja pirmame aukšte, todėl viliuosi, kad Hardinas
galiausiai tai supras. Išsiropštusi iš lovos staiga suprantu, kad neat
sivežiau nei drabužių, nei dantų šepetėlio  nieko.
 Man reikia grįžti į bendrabutį ir pasiimti keletą daiktų, 
pranešu Hardinui, ir šis įsitempia.
 Kodėl?
 Nes neturiu darbui sode tinkamų drabužių, be to, man reikia
išsivalyti
tačiau dantis,
dirbtinį  paaiškinu.
šypsnį. Pažvelgusi
 Kas yra?  klausiu,į jį, išvystu vos pastebimą,
baimindamasi atsakymo.
 Nieko... Kiek laiko užtruksi?
 Na, maniau, kad galbūt norėtum važiuoti drauge?  žodžiams
paliekant mano lūpas, jis akivaizdžiai aprimsta. Kas jam yra ?
 O.
 Ar pasakysi man, kodėl taip keistai elgiesi?  paklausiu, rankas
j rėmusi į klubus.
 Nieko čia keisto... Tik maniau, kad mėgini manęs atsi-
kratyti,  jo balsas toks tylus ir jam nebūdingas, kad pajuntu nenu-
maldomą troškimą prieiti ir stipriai jį apkabinti. Užuot paklausiusi
savo instinkto, pamoju prieiti.
 Aš niekur nedingsiu. Man tereikia pasiimti drabužių,  pa-
kartoju.
 Žinau... Man paprasčiausiai reikia laiko prie šito priprasti.
Paprastai tu manęs vengi, o ne išvažiuoji ir grįžti.
 Na, o aš įpratusi, kad tu mane nuolatos atstumi, todėl mums
abiem teks prisitaikyti,  nusišypsau ir priglaudžiu galvą jam prie
krūtinės.
Jo nerimas mane keistai guodžia. Drebėjau iš baimės, kad ryte jis
dėl mūsų persigalvos, todėl gera žinoti, kad jam taip pat buvo baisu.
 Taip, tikriausiai tu teisi. Myliu tave,  taria jis, ir šie žodžiai
nutrenkia mane taip pat stipriai, kaip pirmąjį ir kaip dvidešimtąjį
kartą vakar vakare.
 Aš taip pat tave myliu,  atsakau, o jis susiraukia.

 Nesakyk „taip pat“,  taria jis.
 Ką? Kodėl?  nepajėgiu atsikratyti abejonių, tik ir laukdama,
kol jis mane darkart atstums, nors viliuosi, kad taip nenutiks.
 Nežinau... Tai verčia mane manyti, kad tu paprasčiausiai su
manimi sutinki,  atsako jis ir nudelbia žvilgsnį.
Prisimenu vakarykštį pažadą sau padaryti viską, ką galiu, kad
padėčiau jam nugalėti nepasitikėjimą savimi.
 Aš myliu tave,  pakartoju, o jis pažvelgia į mane.
Jo akys sušvelnėja, ir jis priglaudžia lūpas prie manųjų.
 Ačiū,  taria atsitraukdamas.
Negaliu atsižavėti, kaip nepriekaištingai jis atrodo su pa-
prastais baltais marškinėliais ir juodais džinsais. Nesu regėjusi
jo vilkint nieko kito, išskyrus baltus arba juodus marškinėlius ir
juodus džinsus, tačiau kiekvieną dieną jis atrodo tobulai. Jam ne-
reikia vaikytis naujausio mados klyksmo. Paprastas stilius puikiai
dera. Užsimetu vakarykščius drabužius ir, jam pačiupus mano
rankinę, nusileidžiame laiptais žemyn.
Karen su Kenu randame svetainėje.
 Pagaminau jums pusryčių,  pakiliai taria Karen.
Man šiek tiek nepatogu dėl to, kad Karen su Kenu žino mane
vėl praleidus naktį su Hardinu. Žinau, kad jiems tai nekliudo ir
kad visi esame suaugę , tačiau dėl to mano skruostai parausta ne
mažiau.
 Dėkoju,  nusišypsau, o ji pažvelgia į mane smalsiomis
akimis.
Esu tikra, kad šiltadaržyje manęs laukia keletas klausimų.
Pasuku į virtuvę, o Hardinas nuseka man įkandin. Prisikrovę
pilnas lėkštes, sėdame prie stalo.
 Ar
Karen Lendonas
užėjus su Dakota prisidės prie mūsų?  paklausiu,
į virtuvę.
Dakota veikiausiai sutriks, išvydusi mane su Hardinu, mat
praeitą vakarą leidau su Zedu. Veju šalin neigiamas mintis.
- Ne, jiedu išvažiavo pasižvalgyti į Sietlą. Ar vis dar nori

šiandien pasikapstyti tame šiltadaržyje?
- Taip, žinoma. Man tereikia grįžti į bendrabutį persirengti, -
atsakau.
- Šaunu! Tuo tarpu paprašysiu Keno, kad išneštų iš pašiūrės
keletą maišų dirvožemio.
- Jei palauktumėte, kol grįšime, Hardinas galėtų jam padėti, -
atsargiai pasiūlau, nenuleisdama akių nuo Hardino.
- O, tu taip pat ketini čia grįžti? - klausia ji, imdama šypsotis
vis plačiau.
Kaip jis nesupranta, kad aplinkiniai juo rūpinasi?
- Na... Taip. Ketinau čia šiandien pasisukioti... Tikriausiai. Jei
j-jūs nieko prieš? - sumikčioja jis.
- Žinoma! Kenai! Girdėjai? Hardinas praleis su mumis visą
dieną! - Jos susijaudinimas man sukelia šypseną, o Hardinas ima
vartyti akis.
- Būk mandagus, - sušnabždu jam į ausį, o jis atsako dirbti-
niausia šypsena, kokią esu mačiusi.
Kikendama juokais niukteliu jam į koją.
Septyniasdešimtas skyrius
Nusimetu drabužius ir paskubomis išsimaudau po dušu, nors ne-
trukus
damasissumano
Karenapatinių
kapstysimės darže.
stalčiuje. KaiHardinas kantriai
susiruošiu, liepia laukia,
pasiimtikuis
pa-
kankamai drabužių, kad galėčiau praleisti su juo dar vieną naktį.
Tai man sukelia šypseną. Jei tik galėčiau, su juo leisčiau kiekvieną
naktį.
 Ar norėtum, kad nuvežčiau prie mašinos?  paklausiu va-
žiuojant atgal.
 Ne, tiek to. Tik tu liaukis šitaip mėčiusis iš vienos šalikelės į
kitą.
 Ką pasakei? Aš nepriekaištinga vairuotoja,  atsakau gin-
damasi.
Jis prunkšteli, tačiau nieko nebesako.
 Kas apskritai privertė tave nuspręsti pirkti automobilį?
 Na, po to, kai mane priėmė į praktiką, nutariau, kad nenoriu
gaišti laiko autobusui ar priklausyti nuo kitų žmonių.
Jis nukreipia žvilgsnį pro langą.
 Mat kaip... Ar jo pirkti važiavai viena?
 Taip... Kodėl klausi?
 Tiesiog smalsu,  sumeluoja jis.
 Automobilį pirkau viena. Tai nebuvo pati linksmiausia diena
mano gyvenime,  tvirtai tariu, o jis krūpteli.

 Kiek kartų judu su Zedu buvote susitikę?  paklausia jis.
Kodėl apie tai užsimena d ab ar ?
 Du: kartą pavakarieniavom ir žiūrėjom filmą, o vėliau ma-

tėmės prie laužo. Nenutiko nieko, dėl ko turėtum nerimauti.
 Ir jis tave pabučiavo tik kartą?
Fui.
Taip, tik kartą. Na, išskyrus tąkart... Pats matei. Gal jau ga-
-
lėtume pakeisti pokalbio temą. Aš tavęs juk netardau apie Molę,
tiesa?  atkertu.
 Gerai... Gerai. Nesipykime. Dar niekada nepraleidome šitiek
laiko taikiai, todėl nesugadinkime visko,  taria jis, siekdamas
mano rankos.
Nykščiu ima ant jos vedžioti nedidelius apskritimus.
 Sutinku,  tariu, vis dar šiek tiek suirzusi, mat Molės jam ant
kelių vaizdinys aptemdo man akis.
 Nagi, Tesa, nesiraukyk,  nusijuokia jis ir baksteli man į šoną.
Nesusilaikau ir sukikenu.
 Neblaškyk manęs! Aš juk vairuoju!
 Tai veikiausiai vienintelis atvejis, kada neleidi man tavęs
liesti.
 Klysti. Esi tikras pasipūtėlis.
Mudviejų juokas susilieja į vieną nuostabią melodiją. Jis nu-
leidžia delną man ant šlaunies ir ilgais pirštais ima bėgioti aukštyn
žemyn.
 Tu tikra?  gilus jo balsas priverčia mane pašiurpti. Kūnas
akimirksniu sureaguoja į jo prisilietimą, o širdis ima daužytis
tarsi pašėlusi. Nenoriai linkteliu, ir jis atsidusęs atitraukia ranką. 
Žinau, kad tai netiesa... Tačiau verčiau liausiuos, kad nenulėktume
į griovį. Paprasčiausiai teks vėliau pamaloninti tave pirštais.
 Hardinai!  trinkteliu jam rausdama.
 Atleisk, mažute,  nusišypso jis, nekaltai iškėlęs rankas į
viršųMan
ir nusigręždamas
patinka, kai jisį langą.
vadina mane „mažute“. Anksčiau manęs
niekas taip nevadino. Su Nojumi visuomet manėme, kad kvailos
žvėrelių pravardės, kuriomis įsimylėjėliai vadina vienas kitą, mums
yra pernelyg vaikiškos, tačiau kai taip pavadina Hardinas, kraujas

gyslose sustingsta.
Grįžę į Hardino tėvo namus, pamatom, kad Kenas su Karen jau
laukia mūsų užpakaliniame kieme. Vilkėdamas džinsus ir marški-
nėlius su universiteto atributika Kenas neatrodo į save panašus.
Anksčiau nesu jo mačiusi su tokiais kasdieniškais drabužiais, ir,
tiesą sakant, dabar jis šiek tiek primena Hardiną. Jie pasitinka mus
šypsodamiesi, ir Hardinas mėgina į tai atsakyti, tačiau supdamasis
ant kulnų ir slėpdamas rankas kišenėse jis, regis, išsiduoda besi-
jaučiąs nepatogiai.
 Na, pasiruošęs?  taria Kenas Hardinui.
Akivaizdu, kad jam taip pat nepatogu, kaip ir sūnui, tačiau
Kenas labiau nervinasi, o Hardinas atrodo abejingas.
Hardinui pažvelgus į mane, padrąsinamai jam linkteliu 
stulbina tai, kad jam netikėtai prireikė mano paramos. Mūsų san-
tykiai, regis, drastiškai pasikeitė į gerąją pusę, ir nuostabiausia tai,
kokia laiminga dėl to jaučiuosi.
 Mes būsime šiltadaržyje, todėl dirvožemį neškite tiesiai
ten,  nurodo Karen ir pakšteli Kenui į skruostą.
Hardinas nusuka žvilgsnį šalin, o aš akimirką pamanau, kad
ir jis mane pabučiuos, tačiau taip nenutinka. Nusekusi Karen į
šiltadaržį aikteliu. Jis  milžiniškas, gerokai didesnis, nei atrodo
iš lauko. Be to, ji nejuokavo sakydama, kad prireiks padirbėti iš
peties. Jame beveik nieko nėra.
Teatrališkai įrėmusi rankas į klubus, ji gyvybingai nusišypso
ir taria:
 Tai rimtas projektas, tačiau esu tikra, kad mums pavyks.
 Neabejoju,  paantrinu.
Prie įėjimo pasirodo Hardinas su Kenu, nešini keturiais
maišais dirvožemio. Netardami nė žodžio jiedu numeta maišus

ten, kur nurodo Karen, ir dingsta. Dvidešimt maišų dirvožemio,
šimtai sėklų ir galybė gėlių bei daržovių sodinukų  atrodo, mes
pasiruošusios.
Saulei leidžiantis suvokiu: jau keletą valandų nemačiau Hardino.

Meldžiuosi, kad juodu su Kenu vienas kito dar nepribaigė.
 Manau, šiandienai pakaks,  taria Karen, šluostydamasi
veidą. Abi aplipome storu purvo sluoksniu.
 Taip, o man vertėtų patikrinti, kaip ten Hardinas,  pridedu,
ir ji nusijuokia.
 Mums, ypač Kenui, nepaprastai daug reiškia tai, kad Har-
dinas pradėjo lankytis dažniau, ir abu žinome, kad dėkoti už tai tu-
rėtume tau. Kaip suprantu, nesutarimus judu išsiaiškinote?
 Lyg ir... Manau, kad taip,  atsakau ir nusijuokiu.  Mes tokie
skirtingi.
Jei tik ji žinotų.
Karen supratingai nusišypso.
 Na, kartais skirtumai yra kaip tik tai, ko mums reikia. Nėra
nieko blogo susidurti su iššūkiais.
 Tiesa, jis pats yra vienas didelis iššūkis.
Abi nusijuokiame, ir Karen mane apkabina.
 Mieloji mergaite, tu nė nenumanai, kaip mums pagelbėjai.
Pajuntu akyse besikaupiančias ašaras ir linkteliu.
 Tikiuosi, neprieštaraujate tam, kad dažnokai nakvoju jūsų
namuose. Hardinas pakvietė mane pasilikti dar vienai nakčiai, 
tariu jai, vengdama akių kontakto.
 Ne, žinoma ne. Abu esate suaugę, todėl esame tikri, kad sau-
gotės.
O, Dieve. Garantuoju, kad mano skruostai paraudo ryškiau už
tuos ką tik į žemę sukištus sodinukus.
 Mes... Na... Nieko nedarome,  išlemenu.
Kodėl šitai aptarinėju su būsima Hardino pamote? Iš gėdos
norisi skradžiai
 Oi, žemę
 aikteli prasmegti.
ji lygiai taip pat susigėdusi.  Eime vidun.
Nuseku ją į vidų, čia prie durų abi paliekame purvinus batus.
Žvilgtelėjusi į svetainę, pastebiu Hardiną sėdint ant sofos krašto, o
Keną įsitaisius minkštasuolyje. Hardinui akimis susiradus mane,

išvystu palengvėjimą.
 Kol nusiprausi, pagaminsiu vakarienę,  taria Karen.
Hardinas atsistoja ir pasuka link manęs. Atrodo laimingas, pa-
likęs kambarį, kuriame leido laiką su tėčiu.
 Mes netrukus nusileisime,  pranešu ir nuseku Hardiną į
antrą aukštą.
 Na, ir kaip?  paklausiu, kai užeiname į kambarį.
Užuot man atsakęs, jis pirštais apsiveja į uodegėlę surištus
mano plaukus ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. Atsišliejame
į duris, ir jis stipriai prisispaudžia prie manęs.
 Pasiilgau tavęs.
Manyje viskas ištirpsta.
 Tikrai?
 Taip, tikrai. Ką tik praleidau keletą valandų su tėvu nepa-
togiai tylėdamas ir dar nepatogiau mėgindamas užmegzti nereikš-
mingą pokalbį. Man reikia prasiblaškyti.
Liežuviu jis apveda apatinę mano lūpą, ir aš sulaikau kvapą. Tai
kažkas naujo. Malonu ir nepaprastai seksualu, tačiau nauja.
Jo rankos keliauja žemyn ir sustoja ties džinsų saga.
 Hardinai, man reikia nusiprausi. Aš visa purvina,  mėginu
išsisukti juokdamasi.
Liežuviu jis perbraukia man per kaklą.
 Tokia purvina tu man ypač patinki,  nusišypso jis, ir skruos-
tuose išryškėja tos nuginkluojančios duobutės.
Švelniai jį atstūmusi, čiumpu kuprinę ir neriu į vonią. Kvė-
puoju netolygiai ir jaučiuosi šiek tiek apsvaigusi, todėl kai užda-
romos vonios kambario durys sustoja pusiaukelėje, visiškai su-
trinku. Pažvelgusi išvystu Hardino batą.
 Arį vidų,
brauna neprieštarausi, jei ir ašatsakyti.
man nė nespėjus užeisiu?  nusišypso jis ir prasi-
Septyniasdešimt pirmas skyrius
Suėmęs pirštais Hardinas nusivelka marškinėlius ir ištiesęs ranką
pro mane paleidžia

Negalime taipvandens srovę. maudytis! Juk esame tavo tėvo
imti ir drauge
namuose, be to, Lendonas su Dakota gali grįžti bet kurią aki-
mirką,  priešinuosi.
Vien nuo minties apie nuogutėlį Hardiną duše man svaigsta
galva, tačiau to per daug.
 Na, kol tu čia stovi ir viską analizuoji, aš ketinu pasimėgauti
karštu dušu.
Nusimetęs kelnes ir apatinius, jis žengia po vandens srove. Ne-
galiu atsižiūrėti į tvirtus jo nugaros raumenis. Atsigręžęs jis ima
akimis bėgioti mano drabužių slepiamu kūnu taip, kaip aš apžiū-
rinėju jį nuogą. Nuo kūnu srūvančio vandens jo tatuiruota oda ima
blizgėti. Kad spoksau į jį, susiprantu tik tuomet, kai jis netikėtai
užtraukia dušo užuolaidą, paslėpdamas tobulą savo figūrą.
 Argi ne nuostabu po ilgos dienos palįsti po karštu dušu? 
tekančio vandens garsas jo balsą prislopina, tačiau sarkazmo ne-
nuplauna.
 Nežinau. Kažkoks nuogas akiplėša pavogė iš manęs dušą, 
atsidūstu ir išgirstu jį kikenant.
 Patrauklus nuogas akiplėša?  paerzina jis.  Nagi, eikš, kol
vanduo neatvėso.
 Aš...  norėčiau, tačiau maudytis duše su vaikinu man atrodo
pernelyg intymu.
 Nagi, surizikuok bent kartą. Juk tai tik dušas,  taria jis ir
praskleidžia užuolaidą.  Prašau?
Ištiesia man ranką, ir aš akimis ryte ryju ilgą tatuiruotėmis iš-
margintą nuo vandens žvilgantį jo liemenį.
 Gerai jau,  sušnabždu ir imu rengtis, jam stebint kiekvieną
mano judesį.  Liaukis į mane spoksojęs,  subaru, ir jis griebda-
masis už širdies apsimeta įžeistas.
 Ar tu abejoji dorais mano ketinimais?  nusijuokia, o aš lėtai
linkteliu, stengdamasi nuslėpti šypseną.  Jaučiuosi įžeistas.
Jis ištiesia man ranką  negaliu patikėti, kad iš tikrųjų einu
su juo maudytis. Laukdama, kol pasitrauks iš po srovės, visaip
mėginu prisidengti rankomis.
 Ar keista, kad man patinka, kokia drovi tu esi šalia manęs? 
klausia jis, nuleisdamas mano rankas ir taip atimdamas priedangą.
Netariu nė žodžio, ir jis švelniai timpteli mane už rankos, pri-
imdamas po dušu, kurį buvo užstojęs savo kūnu. Palenkia galvą
artyn, sušlapindamas nuogą mano petį.
 Manau, tai taip patrauklu todėl, kad esi tokia drovi ir nekalta,
tačiau leidi man su savimi daryti nepadorius dalykus,  šnabžda
jis man į ausį. Jo alsavimas atrodo karštesnis už vandenį, o pirštai
lėtai slenka mano rankomis.  Ir tiksliai žinau, kad tau patinka, kai
kalbu nepadorius dalykus.
Aš atsidūstu, ir jis nusišypso man į kaklą.
 Matai, kaip paspartėjo tavo širdies plakimas? Kone galiu jį
įžiūrėti po švelnia oda.
Pirštu perbraukia pulso tašką mano kakle. Nesuprantu, kaip
vis dar laikausi ant kojų  jos visiškai suminkštėjo drauge su mano
smegenimis.
Jo prisilietimas verčia mane liautis nerimavus, kad namuose
esame ne vieni. Tetrokštu pamesti galvą ir leisti Hardinui daryti su

manimi ką tik nori. Ilgiems jo pirštams suėmus man už klubų, ne-
valingai prie jo prisiglaudžiu.
 Aš myliu tave, Tesa. Tu manimi tiki, tiesa?  klausia jis.
Linkteliu svarstydama, kodėl jis šito klausia po to, kai tiek

kartų per pastarąsias dvidešimt keturias valandas kartojome tuos
žodžius.
 Taip, aš tikiu tavimi,  atsakau gergždžiančiu balsu ir atsi
krenkščiu.
 Gerai. Aš dar niekuomet nieko nemylėjau.
Iš linksmo jis virsta gundančiu ir rimtu taip greitai, kad vos
spėju suvokti.
 Niekada?
Manau, šitai jau žinojau, tačiau visai kas kita tai girdėti iš jo,
ypač tokioje situacijoje. Maniau, jau bus panardinęs galvą man
tarp kojų, o ne kalbės apie jausmus.
 Ne, niekada. Nė iš tolo,  prisipažįsta jis.
Įdomu, ar jis kada nors turėjo merginą... Ne, nenoriu to žinoti.
Sakėsi su niekuo nesusitikinėjęs, ir mane toks atsakymas tenkina.
 Ak,  tesugebu aiktelėti.
 Ar myli mane taip, kaip mylėjai Nojų?  paklausia jis.
Iš mano lūpų išsprūsta kažkas tarp kostelėjimo ir aiktelėjimo.
Nusigręžiu ir nuo lentynos pasičiumpu šampūną. Stovime po dušu
jau keletą minučių, o aš dar nieko nenusiprausiau.
 Na?  neatlyžta jis.
Nežinau, kaip jam atsakyti. Su Hardinu viskas yra kitaip nei
su Nojumi. Manau, kad mylėjau Nojų. Žinau, kad mylėjau, tačiau
ne šitaip. Mylėti Nojų buvo saugu ir patogu. Tarp mudviejų nuolat
vyravo ramybė. Mano jausmai Hardinui yra primityvūs ir baugi-
nantys  jie pažadina kiekvieną mano ląstelę, ir man jo vis negana.
Nenoriu skirtis su juo nė akimirkai. Net kai jis vedė mane iš proto,
aš jo ilgėjausi ir turėjau priversti save laikytis atokiau.
 Vadinasi, atsakymas yra ne,  taria jis ir nusigręžia nuo
manęs, pasitraukdamas
Ankštoje iš pojaučiuosi
dušo erdvėje srovės. užspeista, o oras pernelyg
retas, pernelyg tirštas nuo karšto vandens garų.
 Negaliu sulyginti savo jausmų.
Kaip galėčiau jam paaiškinti, nepasirodydama pamišėle? Jo

pečiai suglebę. Žinau, kad jei atsigręžtų, išvysčiau rūškaną miną.
Rankomis apsiveju jo liemenį ir lūpomis prisiglaudžiu prie nugaros.
 Negaliu sulyginti savo jausmų, tačiau tu mane neteisingai su-
pranti,  tariu.  Myliu tave kitaip. Nojus man buvo artimas, tarsi
šeimos narys. Jaučiau, kad privalau jį mylėti, nors iš tiesų nemy-
lėjau. Tačiau ne taip, kaip myliu tave. Tik pripažinusi savo jausmus
tau supratau, kad meilė yra visiškai kitokia, nei maniau. Nežinau,
ar kalbu suprantamai.
Pasijuntu kalta pasakiusi, kad nemylėjau Nojaus, tačiau manau,
kad pati tai supratau, pirmą kartą pabučiavusi Hardiną.
 Suprantu, ką nori pasakyti,  taria jis atsigręždamas. Jo
žvilgsnis gerokai švelnesnis. Aistrą ir nuogąstavimus akyse pa-
keitė... Meilė? Arba palengvėjimas... Nesu tikra, tačiau jis pasi-
lenkia ir pabučiuoja mane į kaktą.  Aš tenoriu būti vienintelis,
kurį tu gyvenime mylėsi. Šitaip tu būsi mano.
Kaip jis galėjo būti man toks niekšas, jei dabar kalba tokius
švelnius žodžius? Nepaisant savininkiškumo kruopelės balse, jo
žodžiai švelnūs ir neįtikėtinai nuolankūs.
 Tu esi vienintelis,  patikinu jį. Į jo lūpas grįžusi šypsena iš-
duoda, kad atsakymas jį patenkino.  O dabar gal pasitrauktumei,
kad galėčiau nusišveisti purvą, kol vanduo neatvėso?  tariu ir
švelniai stumteliu jį iš kelio.
 Leisk man tau padėti.
Jis paima rankšluostėlį ir užpila ant jo muilo. Sulaikiusi kvapą
stoviu, kol jis švelniai prausia mano kūną, ilgėliau apsistodamas
ties jautriomis vietomis ir sukeldamas man virpulį.
 Leisčiau ir tau mane nuprausti, tačiau nepajėgsiu sustabdyti
to, kas nutiks vėliau,  mirkteli jis, ir aš nuraustu.
Trokštu Tačiau
centimetrą. sužinoti, kas nutiks
Karen vėliau,jau
veikiausiai ir paliesti kiekvieną
baigia gaminti jo kūno
vakarienę
ir netrukus ateis mūsų ieškoti.
Žinau, kad reikėtų lipti iš dušo, tačiau, jam nuogutėliam stovint
priešais, susikaupti ir daryti, kas reikia, yra be galo sunku. Ištiesiu
r a n k ą i r S u im u j o p a s i d i d ž i a v i m ą , o jis n u g a r a p r i g lu n d a p r ie d u š o
sienos. Stebi m a n e , š v e ln i a i m a s a ž u o j a n č i ą jį .
 Tesa,  sunkiai alsuoja, atrėmęs galvą į plytelių sieną.
Nepaleidžiu jo, norėdama, kad dejuotų dar giliau. Dievinu jo
skleidžiamus garsus. Pažvelgiu, kaip ant mudviejų krenta vandens
lašai, leisdami mano rankai judėti lengvai,  ir tai žavu.
 Tesa, man taip gera.
Jo žvilgsnis verčia mane šiek tiek jaudintis, tačiau sukąsti
dantys ir virpantys akių vokai, tarsi jis iš paskutiniųjų mėginant jų
neužmerkti, skatina nesiliauti. Nykščiu imu masažuoti jo galvutę,
priversdama nusikeikti pro dantis.
 Aš tuojau baigsiu. Po velnių.
Jis užsimerkia, o aš pajuntu su vandeniu sumišusią šiltą jo
sėklą ir nepajėgiu atitraukti akių tol, kol mano rankoje telieka
vanduo. Mėgindamas atgauti kvapą, Hardinas pasilenkia ir pabu-
čiuoja mane į lūpas.
 Nuostabu,  sušnabžda jis ir pabučiuoja dar kartą.
Nusipraususi, rami, tačiau sujaudinta Hardino prisilietimo,
paskubomis nusišluostau, apsivelku iš kuprinės išsitrauktus marš-
kinėlius bei timpes ir susišukavusi plaukus susuku juos į kuodelį.
Apsivyniojęs rankšluostį aplink klubus, Hardinas atsistoja už nu-
garos ir stebi mane veidrodyje. Jis  toks dieviškas ir tobulas, ir pri-
klauso man.
 Tos timpės visą vakarą blaškys mano dėmesį,  taria jis.
 Ar visuomet esi toks ištvirkėlis?  pasišaipau, o jis linkteli.
Tik užėjusi į virtuvę suprantu, kaip mudu atrodome, nusileidę laiptais

šlapiais plaukais. Akivaizdu, kad ką tik drauge maudėmės po dušu.
Hardinui, regis, nė motais, tačiau jam visuomet stigo gerų manierų.
 Ant stalo yra sumuštinių,  džiugiai praneša Karen, ro-

dydama ten, kur priešais krūvą segtuvų sėdi Kenas.
Jos, regis, nestebina ir netrikdo mudviejų išvaizda. Mano
mama išeitų iš proto sužinojusi, kuo neseniai užsiėmiau. Ypač su
tokiu, kaip Hardinas.
 Labai jums ačiū,  padėkoju.

 Šiandien puikiai praleidau laiką, Tesa,  sako Karen, ir
kramsnodamos sumuštinius imame aptarinėti šiltadaržį.
Hardinas kramto tylėdamas, retsykiais žvilgtelėdamas į mane.
 Galbūt kitą savaitgalį galėtume padirbėti daugiau,  pasiūlau
ir akimirksniu susivokiu.  Na, galbūt dar kitą,  pasitaisau juok-
damasi.
 Taip, žinoma.
 Em... Ar paskyrėte vestuvėms kokią nors temą?  įsiterpia
Hardinas.
Kenas pakelia žvilgsnį nuo savo darbų.
 Na, temos nepaskyrėme, tačiau puošmenoms pasirinkome
baltą ir juodą spalvas,  nervingai atsako Karen.
Esu tikra, kad po to, kai Hardinas pašėlo sužinojęs apie ves-
tuves, šventės su juo jie daugiau neaptarinėjo.
 Aha. Tuomet ką turėčiau rengtis?  lyg niekur nieko klausia
jis.
Išvydusi jo tėvo reakciją, noriu prieiti ir jį pabučiuoti.
 Dalyvausi?  klausia akivaizdžiai nustebęs, tačiau nudžiugęs
Kenas.
 Taip... Tikriausiai,  gūžteli pečiais Hardinas ir atsikanda su-
muštinio.
Karen su Kenu apsikeičia šypsenomis, tuomet Kenas atsistoja
ir prieina prie Hardino.
 Ačiū tau, sūnau. Man tai reiškia nepaprastai daug.
Jis patapšnoja Hardinui per petį. Šis įsitempia, tačiau atsako
tėvui vos pastebimu šypsniu.
 Kokios puikios naujienos!  taria Karen, suplodama ran-
komis.
Pasislenku
Didelio čiaarčiau
daikto,
jo irburbteli
po staluHardinas.
uždedu delną ant jo rankos.
Niekada nemaniau, kad įtikinsiu jį dalyvauti vestuvėse, ką jau
kalbėti apie jų aptarimą Keno ir Karen akivaizdoje.
 Myliu tave,  sušnabždu jam į ausį, kol Kenas su Karen ne-

kreipia dėmesio.
Jis nusišypso ir spusteli mano ranką.
 Myliu tave,  sušnabžda jis man.
 Taigi, Hardinai, kaip sekasi studijos?  teiraujasi Kenas.
 Gerai.
 Pastebėjau, kad vėl pasikeitei tvarkaraštį.
 Taip, ir ką?
 Tu vis dar studijuoji anglų kalbą, tiesa?  toliau klausinėja
Kenas nenutuokdamas, jog tampo liūtą už ūsų. Pastebiu augantį
Hardino susierzinimą.
 Taip.
 Tai šaunu! Pamenu, kaip būdamas dešimties kasdien m in-
tinai kartodavai ištisus Didžiojo Getsbio skyrius. Jau tada buvau
tikras, kad tapsi literatūros ekspertu,  kalba jo tėvas.
 Nejaugi? Tu tai prisimeni?  rėžia Hardinas atšiauriu tonu.
Spusteliu jam ranką, prašydama nusiraminti.
 Taip, žinoma prisimenu,  ramiai pakartoja Kenas.
Vartydamas akis Hardinas išpučia šnerves.
 Sunkoka man tavimi patikėti, nes nuolatos buvai girtas, ir, jei
teisingai prisimenu aš  o taip ir yra,  suplėšei tą knygą į skutelius,
nes stumtelėjau tavo stiklelį ir išliejau viskį. Todėl nemėgink čia
dalytis prisiminimais, jei nežinai, apie ką, po velnių, kalbi.
Jis atsistoja, o mudvi su Karen aiktelime.
 Hardinai!  šūkteli Kenas iš kambario išeinančiam sūnui.
Išskubėdama paskui jį, išgirstu pakeltą Karen balsą:
 Kenai, nederėjo šitaip! Jis ką tik sutiko dalyvauti mūsų ves-
tuvėse. Maniau, sutarėme, kad žengsime mažais žingsneliais! O tu
imi ir drebi kažką tokio. Reikėjo tau palikti jį ramybėje!
Nors Karen atrodo įpykusi, tačiau lūžtantis jos balsas išduoda,

kad iš tikrųjų ji pravirko.
Septyniasdešimt antras skyrius
Nuskubėjusi laiptais aukštyn, išgirstu Hardiną iš visų jėgų trinkte-
lint durimis.
tačiau Pasuku rankeną tikėdamasi, kad jos bus užrakintos,
atsidaro.
 Hardinai, ar tau viskas gerai?  paklausiu nežinodama, ką
daugiau sakyti.
Netaręs nė žodžio, jis nuo naktinio stalelio stveria šviestuvą
ir paleidžia į sieną. Nuo smūgio stiklinis stovas subyra į šipulius.
Atšoku atgal ir nevalingai suspingu. Jis nužingsniuoja prie stalo,
pačiumpa nedidelę klaviatūrą ir išplėšęs laidus iš kompiuterio
sviedžia sau už nugaros.
 Hardinai, prašau, liaukis!  suspingu.
Nė neatsigręždamas į mane, jis nustumia kompiuterį ant
grindų ir ima šaukti:
 Kodėl? Kodėl, Tesa? Jis gali sau leisti nusipirkti kitą suknistą
kompiuterį!
 Tu teisus,  pritariu ir užmynusi ant grindų gulinčią klavi-
atūrą imu traiškyti ją į smulkesnius gabalėlius.
 Ką? Ką tu darai?  klausia jis, kai pakėlusi ją nuo grindų vėl
trenkiu žemėn.
Nesu tikra, ką darau, tačiau klaviatūra jau sulaužyta, o šiuo
metu tai atrodo geriausia mintis.
 Aš tau padedu,  atsakau.

Jo piktose akyse suspindus sumišimui, neigiamos emocijos
pamažu išgaruoja. Pakėlusi kompiuterį, trenkiu jį žemėn. Kai vėl
paimu jį į rankas, jis vos pastebimai šypsodamasis prieina artyn ir

paėmęs kompiuterį man iš rankų padeda ant stalo.
 Nepyksti ant manęs, kad šitaip iškeikiau tėvą?  klausia,
delnais suėmęs ir nykščiais glostydamas man skruostus.
Žalios jo akys įdėmiai žvelgia į mane.
 Ne, tu turi teisę reikšti jausmus. Negaliu dėl to ant tavęs pykti.
Jis ką tik susikivirčijo su tėčiu, tačiau labiau nerimauja, ar aš
ant jo nepykstu?
 Nebent, žinoma, draskai akis be jokios priežasties, nors šį
kartą taip nėra.
 Oho...  nustemba jis.
Nedidelis mudviejų lūpas skiriantis atstumas pernelyg vilioja.
Palinkstu ir jį pabučiuoju. Jis akimirksniu praveria lūpas, ir bu-
činys tampa gilesnis. Mano pirštai paskęsta jo plaukuose, o juos
peštelėjus, jis atsidūsta. Jo pyktis nusirita tarsi potvynio banga.
Švelniai jį stumteliu, o jis apgręžia mane taip, kad nugara atsiremiu
į stalą. Suėmęs mane už klubų, užkelia ir pasodina ant jo. Aš esu
jo prasiblaškymas. Mintis, kad esu tai, ko Hardinui reikia, sukelia
iki šiol nepažintą jausmą. Dabar jaučiuosi tvirtesnė, reikalingesnė
jo gyvenime. Jam stovint man tarp kojų ir aistringai bučiuojant, iš
malonumo atlošiu galvą.
 Dar arčiau,  aimanuoja jis man į burną.
Suėmęs mane už kelių, prisitraukia prie stalo krašto. Timpteliu
jo džinsus, ir jis atsitraukia.
 Ką?..  kilsteli antakį.
Tikriausiai laiko mane pamišėle už tai, kad atėjau čia, padėjau
jam viską išdaužyti, o dabar mėginu jį nurengti. Galbūt taip ir yra.
Šią akimirką man tai nesvarbu. Man terūpi tai, kaip pro švieslangį
besiskverbianti mėnesiena nušviečia Hardino raktikaulio linkį.
Kaip delne
lykas jis laiko
pasaulyje, manokelias
nors prieš skruostą, tarsi tai
akimirkas būtų viską
tetroško trapiausias da-
išdaužyti.
Nieko neatsakiusi, kojomis apsiveju jo liemenį ir prisispaudžiu
arčiau.
 Nuoširdžiai maniau, kad atlėksi iš paskos ir apšauksi,  pri-

sipažįsta jis šypsodamasis ir prispaudžia savo kaktą prie manosios.
 Tu klydai,  primenu jam, šelmiškai šypsodamasi.
 Siaubingai. Nebenoriu šį vakarą ten grįžti,  taria jis, žvelg-
damas man į akis.
 Nieko tokio. Neprivalai to daryti.
Jis nurimsta ir pasilenkia pabučiuoti man į kaklą. Stebiuosi,
kaip viskas tarp mudviejų paprasta. Tikėjausi, kad jis užsipuls, gal
net mėgins išvaryti, kai atsivijau į kambarį, tačiau štai jis čia, pa-
linkęs
tik virš manęs.
įmano, nors yraAkivaizdu, kad stengiasi
tikras nuotaikų dėl mūsų santykių, kaip
kaitos įsikūnijimas.
 Aš myliu tave,  tariu, jausdama jo šypseną sau ant kaklo, jo
žiedeliui lūpoje slenkant mano oda.
 Aš myliu tave,  atsako jis.
 Ar nori pasikalbėti apie tai, kas nutiko?  paklausiu, tačiau
jis papurto galvą neatsitraukdamas jos man nuo kaklo.  Gerai,
tuomet gal pasižiūrėkime filmą? Galbūt ką nors linksmo?  pa-
siūlau.
Po ilgos pauzės jis atsigręžia į lovą.
 Ar atsivežei savo nešiojamąjį kompiuterį?  ir man linkte-
lėjus, tęsia:  Pasižiūrėkime „Meilės priesaiką“ dar sykį.
 Turi galvoje tą filmą, kurį suniekinai?  nusijuokiu.
 Taip... Na, galbūt „niekinti“ per aštrus žodis. Paprasčiausiai
manau, kad tai sentimentali, niekuo neišsiskirianti meilės is-
torija,  pataiso jis.
 Tuomet kodėl nori jį žiūrėti?
 Nes noriu pamatyti jį žiūrinčią tave,  rūpestingai atsako jis.
Mintyse sugrįžtu į tą vakarą, kai per visą filmą jis nenuleido
nuo manęs akių. Regis, tai buvo taip seniai. Nė sapnuoti nesap-
navau, kam tarp mudviejų buvo lemta nutikti. Nenumaniau, kad
galiausiai atsidursime čia.
Mano šypseną palaikęs pritarimu, jis apkabina mane per
liemenį ir nusineša į lovą.
Po kelių minučių jau įsitaisęs greta ir įdėmiai žvelgia man į

veidą, kol aš žiūriu filmą. Įveikusi pusę, pajuntu vokus pamažu ap-
sunkstant.
 Jaučiuosi pavargusi,  tariu žiovaudama.
 Galiausiai jie abu miršta, taigi nieko nepraleisi.
 Tau ne visi namie,  niukteliu jam alkūne.
 O tu mieguista atrodai žavingai.
Jis užlenkia kompiuterio ekraną ir prisitraukia mane artyn.
 O tu man mieguistai esi neįprastai mielas,  tariu.
 Ne,
išauga aš mielas
sparnai. todėl, gražuole.
 Miegok, kad tave myliu,  sušnabžda jis, ir man
Jis atsargiai pakšteli man į kaktą, o aš jaučiuosi pernelyg pa-
vargusi, kad mėginčiau gauti daugiau.
Kitą rytą pabundu nuo siaubingai ryškios šviesos. Apsiverčiu ant

kito šono ir padedu galvą Hardinui ant peties. Šis per miegus atsi-
dūsta ir priglaudžia mane arčiau. Kai nubundu dar sykį, jau stebei-
lija į lubas. Akys primerktos, o veido išraiška nesuprantama.
 Ar viskas gerai?  klausiu, rausdamasi gilyn į jo glėbį.
 Taip, viskas puiku,  sausai atsako, tačiau akivaizdu, kad tai
netiesa.
 Hardinai, jei kas nors atsitiko...  pradedu.
 Nieko neatsitiko. Man viskas gerai.
Nusprendžiu jo nespausti. Visą savaitgalį nė karto nesusi-
pykome  tai naujas mūsų rekordas. Nenoriu visko sugadinti. Pa-
kėlusi galvą pabučiuoju jį į smakrą ir pajuntu jo rankas suspau-
džiant mane tvirčiau.
 Šiandien man reikia kai ką atlikti, todėl, kai būsi pasiruošusi,
gal galėtum pamėtėti mane iki namų?  klausia jis.
Išgirdusi šaltą jo toną, pajuntu sunkumą skrandyje.
 Žinoma,  burbteliu ir išsivaduoju iš jo glėbio.
Jis mėgina sugriebti mane už riešo, tačiau aš jam per mikli.
Čiumpu kuprinę ir neriu į vonios kambarį persirengti ir išsivalyti
dantų. Visą savaitgalį praleidome mažame savo pasaulėlyje, todėl

baiminuosi, kad, šioms sienoms mūsų nesergstint, jis nebebus
toks pat.
Apsidžiaugiu koridoriuje nesutikusi Dakotos su Lendonu, o
grįžusi į kambarį ir radusi Hardiną apsivilkusį su palengvėjimu
atsikvepiu. Noriu kuo greičiau tai baigti. Jis spėjo susemti stiklo
šukes nuo grindų. Klaviatūra jau šiukšlių dėžėje, o šviestuvo li-
kučiai su kompiuteriu tvarkingai sudėti greta.
Pirmame aukšte atsisveikinu su Karen ir Kenu, nors Hardinas
išeina pro duris netaręs nė vienam iš jų nė žodžio. Nepaisydama
vakarykštės dramos, patikinu juodu, kad vestuvėse Hardinas da-
lyvaus. Papasakoju jiems apie kompiuterį ir šviestuvą, tačiau ne-
atrodo, kad tai juos nustebintų.
 Ar tu pyksti?  po dešimties minučių tylos pagaliau paklausia
Hardinas.
 Ne,  atsakau.
Aš nepykstu, aš paprasčiausiai... Nerimauju. Jaučiu, kad tarp
mudviejų kažkas pasikeitė, nors po nuostabaus savaitgalio drauge
to nesitikėjau.
 Atrodo, kad pyksti.
 Ką gi, aš nepykstu.
 Turi man pasakyti, jei pyksti.
 Tu paprasčiausiai toks šaltas ir prašei parvežti tave namo,
o aš maniau, kad tarp mūsų viskas buvo gerai,  mėginu aiškinti.
 Nuliūdai, nes šiandien turiu darbų?  Kai jis taip paklausia,
suprantu, kaip absurdiškai ir savanaudiškai skamba mano žodžiai.
Ar todėl pykstu? Nes šiandien neleisime laiko kartu?
- Galbūt,  nusijuokiu iš savo kvailumo.  Paprasčiausiai ne-
noriu, kad šaltai su manimi elgtumeisi.
 Aš taip nesielgiu... Bent jau ne tyčia. Atleisk, jei tave nuliū-

dinau,  taria jis tiesdamas ranką link mano šlaunies.  Tesa, tarp
mudviejų niekas nepasikeis.
Jo žodžiai mane nuramina, tačiau šypsena užglaistau kruopelę
abejonių.
 Ar eitum kartu?  galiausiai paklausia jis.

 Ne, tiek to. Man praverstų prisėsti prie knygų.
 Gerai. Tesa, privalai prisiminti, kad man visa tai yra nauja. Ką
nors planuodamas nesu pratęs atsižvelgti į kitų žmonių poreikius.
 Žinau.
 Sutvarkęs savo reikalus, galėčiau užsukti pas tave arba galime
pavakarieniauti.
Delnu paglostau jo skruostą ir paveliu išsitaršiusius plaukus.
 Hardinai, viskas tikrai gerai. Pranešk, kai atliksi savo darbus 
tuomet
Kai irsustoju
nuspręsime.
prie jo namų, Hardinas mane pabučiuoja ir išlipa
lauk.
 Parašysiu tau žinutę,  pažada ir pasileidžia laiptais į tuos ne-
lemtus brolijos namus.
Septyniasdešimt trečias skyrius
Parvežusi Hardiną namo pasijuntu tuščia ir šiek tiek apgailėtina.

Grįžus į bendrabutį atrodo, kad išsiskyrėme prieš keletą valandų,
nors prabėgo tik minutės. Nudžiungu kambaryje neradusi Stef.
Man iš tiesų reikia pasimokyti ir pasiruošti pirmai dienai „Vance“
leidykloje rytoj: privalau nuspręsti, ką apsivilksiu, ko gali prireikti
ir ką ten nuvykusi sakysiu.
Atsivertusi darbo kalendorių, suplanuoju visą savaitę va-
landos tikslumu ir imuosi drabužių. Pirmą dieną „Vance“ vilkėsiu
naują juodą sijoną, raudoną palaidinę ir juodus aukštakulnius.
Jie nėra aukšti, tačiau gerokai aukštesni už tuos, kuriuos būčiau
avėjusi prieš porą mėnesių. Derinys  itin formalus, tačiau mo-
teriškas. Galvoje šmėsteli klausimas, ar Hardinui mano apranga
patiktų.
Mėgindama nukreipti mintis kitur, padarau visas ateinančios
savaitės užduotis ir dar daugiau. Kai baigiu, saulė jau pasislėpusi
už horizonto, o pilvas gurgia iš bado, tačiau bendrabučio kavinė
jau uždaryta. Nesulaukusi žinių iš Hardino nusprendžiu, kad šį-
vakar nebeužsuks.
Čiumpu rankinę ir leidžiuosi į vakarienės paieškas. Prisimenu
prie mažosios bibliotekos mačiusi kinų restoraną, tačiau kol randu,
jis jau uždarytas. Internete surandu kitą artimiausią kavinę, pava-
dinimu suręstas
atrodo „Ledo namai“. Privažiavusi
iš aliuminio, išvystu
tačiau vien nuonedidelį
minties pastatą, kuris
apie ilgesnes
paieškas skrandis sugurgia dar garsiau. Užėjusi vidun suprantu, kad
ši vieta labiau primena barą, kuriame taip pat tiekiamas maistas.
Lankytojų jame daug, tačiau, savo nuostabai, man pavyksta rasti

nedidelį stalelį kampe.
Nekreipiu dėmesio į aplinkinių žvilgsnius, kurie tikriausiai
svarsto, ką veikiu čia viena, tačiau aš visuomet valgau viena. Nesu
iš tų žmonių, kuriems nuolatos reikia palydos. Apsipirkinėju viena,
mieste valgau viena, net į kiną keletą kartų esu ėjusi pati viena,
kai Nojus negalėjo. Iki šiol vienuma manęs netrikdė... Tačiau, jei
atvirai, šis tas pasikeitė. Hardino ilgiuosi labiau, nei derėtų, o jis nė
nepasivargino man parašyti.
Užsisakau vakarienę, o kol laukiu, padavėja atneša man rausvą
gėrimą su mažyčiu skėčiu.
 Aš šito neužsisakiau,  paprieštarauju, tačiau ji padeda jį
priešais mane.
 Jis užsakė,  nusišypso ji ir galva linkteli baro pusėn.
Akimirksniu įsižiebia viltis, kad tai Hardinas, todėl ištempiu
kaklą žvilgtelėti. Ne jis. Iš kitos baro pusės man pamoja ir savo
švytinčia šypsena pasveikina Zedas. Priėjęs Neitas atsisėda ant gre-
timos tuščios kėdės ir taip pat man šypteli.
 O, ačiū,  tariu jai.
Atrodo, kad kone kiekviename bare aplink studentų miestelį
išgerti nesulaukus deramo amžiaus nėra problema, o galbūt šie
vaikinai tik tokiose vietose ir lankosi. Patikinusi, kad maistas bus
paruoštas bet kurią minutę, padavėja pasišalina.
Po kelių minučių Zedas su Neitu prieina prie mano stalelio ir
išsitraukę kėdes iš po jo prisėda. Viliuosi, Zedas nepyksta už praė-
jusio penktadienio vakarą.
 Tavęs tikrai nesitikėjau čia sutikti, ypač sekmadienio vakarą, 
taria Neitas.
 Taip, atklydau atsitiktinai. Norėjau kinų maisto, tačiau resto-
ranas buvo uždarytas,  paaiškinu.

 Ar matei Hardiną?  šypsodamasis klausia Zedas ir mįslingai
žvilgteli į Neitą, kuris tuoj pat atsigręžia atgal į mane.
 Ne, kurį laiką jo nemačiau. O jūs?  paklausiu.
Nepajėgiu nuslėpti nerimo savo balse.
 Ne, nematėme jo keletą valandų, tačiau jis netrukus turėtų

čia pasirodyti,  atsako Neitas.
 Čia? - cypteliu.
Padavėja atneša mano maistą, tačiau alkis jau spėjo išgaruoti.
O jei Molė pasirodys su juo? Neištverčiau to po drauge ką tik pra-
leisto savaitgalio.
 Taip, mes čia užsukame dažnai. Galiu jam paskambinti ir su-
žinoti, kada pasirodys,  pasiūlo Zedas, tačiau aš papurtau galvą.
 Ne, nereikia. Tiesą sakant, man reikia važiuoti,  imu dai-
rytis padavėjos, kad galėčiau susimokėti.
 Tau nepatiko gėrimas?  klausia Zedas.
 Ne, na, aš jo neragavau. Ačiū, kad užsakei jį, tačiau man jau
tikrai metas.
 Ar judu vėl riejatės?  klausia jis.
Neitas jau žiojasi kažką sakyti, tačiau Zedas meta jam draus-
minantį žvilgsnį. Kas čia vyksta? Jis gurkšteli alaus ir dar kartą pa-
žvelgia į Neitą.
 Ką jis pasakė?  paklausiu.
 Nieko, jis tik pastebėjo, kad judu sutariate kur kas geriau, 
atsako Zedas už Neitą.
Ankšto baro sienos ima mane spausti, ir aš beviltiškai trokštu
iš čia pasprukti.
 O štai ir jie!  šūkteli Neitas.
Staigiai atsigręžusi į duris, išvystu įeinančius Hardiną, Loganą,
Tristaną, Stef ir Molę. Taip ir maniau. Suprantu, kad jie visi draugai,
o aš panaši į pamišėlę ar kontroliuotoją, tačiau negaliu pakęsti, kad
Hardinas trainiojasi su ta mergina.
Sugavęs mano žvilgsnį, Hardinas atrodo nustebęs ir kone išsi-
gandęs. Nenoriu vėl to patirti. Jiems artinantis prie stalelio, pro šalį
praeina padavėja.
 Gal galėtumėte supakuoti mano maistą išsinešti, ir norėčiau
sąskaitos?  paprašau jos.
Nustebusi ji apsidairo tarp naujųjų lankytojų ir linktelėjusi
pradingsta virtuvėje.
 Kodėl išeini?  pasiteirauja Stef.

Penketukas susėda aplink gretimą stalelį. Draudžiu sau pa-
žvelgti į Hardiną. Nekenčiu to, kaip jis pasikeičia savo draugų rate.
Kodėl negali būti tas pats Hardinas, su kuriuo praleidau savaitgalį?
 Aš... Na, man reikia mokytis,  sumeluoju.
 Turėtum pasilikti. Ir taip nuolatos sėdi prie knygų!  viltingai
nusišypso ji.
Viltis, kad Hardinas suspaus mane glėbyje ir pasakys, kad pa-
siilgo, jau užgeso. Padavėjai grįžus su mano maistu, įteikiu jai dvi-
dešimtinę ir pakylu eiti.
 Ką gi, linkiu visiems smagaus vakaro,  atsisveikinu.
Žvilgteliu į Hardiną ir nudelbiu akis.
 Palauk,  sustabdo Hardinas.
Atsigręžiu ir pažvelgiu į jį. Mintyse meldžiu, kad tik nepa-
sakytų ko nors įžeidžiančio ar nepabučiuotų Molės.
 Ar nepabučiuosi manęs atsisveikindama?  nusišypso jis.
Nužvelgiu šiek tiek nustebusius ir gerokai suglumusius jo bi-
čiulius.
 Kką?  sumikčioju.
Išsitiesiu ir pažvelgiu į jį.
 Nepabučiuosi manęs prieš išeidama?  taria jis stodamasis ir
artindamasis.
Troškau šito, tačiau visiems susmeigus akis į mudu jaučiuosi
nejaukiai.
 Na...  pritrūkstu žodžių.
 Kodėl turėtų?  nusijuokia Molė. Dievas mato, kaip jos ne
kenčiu.
- Juk akivaizdu, kad jie susitikinėja ar kažkas panašaus,  taria
jai Stef.
- Ką? - nustemba ji.
 Mole, laikyk liežuvį už dantų,  sudrausmina ją Zedas, ir no-
rėčiau jam padėkoti, tačiau kažkas jo balse verčia mane svarstyti,
kodėl jis pasirinko būtent tokius žodžius. Siaubingai nejauku.
 Iki visiems,  pakartoju ir pasuku išėjimo link.
Nusekęs man įkandin, Hardinas sulaiko mane už riešo.

 Kodėl išeini? Ir ką apskritai čia veiki?
 Na, aš išalkau, todėl užsukau čia pavalgyti. O dabar išeinu,
nes tu nekreipi į mane dėmesio, o aš...
 Nemėginau tavęs ignoruoti. Paprasčiausiai nežinojau, kaip
elgtis. Nesitikėjau tavęs čia sutikti. Užklupai mane netikėtai, 
aiškina jis.
 Nė kiek tuo neabejoju. Visą dieną neišgirdau iš tavęs nė
žodžio, o dabar pasirodai čia su Mole?  kone verkšlenu.
 Ir su Loganu, Tristanu bei Stef. Ne tik su Mole,  pabrėžia jis.
 Žinau... Tačiau tarp judviejų nutiko dalykų, kurie man ne-
patinka.
Neabejotinai pagerinau pavyduliavimo rekordą.
 Mažute, visa tai jau praeityje. Nenutiko nieko ypatingo... Ne-
palyginti su mumis,  kalba jis.
 Žinau, bet nieko negaliu padaryti,  atsidūstu.
 Suprantu. Kaip, manai, pasijutau įėjęs ir išvydęs tave sėdinčią
su Zedu?
 Tai ne tas pats. Judu su Mole drauge miegojote,  vien šie žo-
džiai gelia.
 Tesa...
 Žinau, kad kalbu kaip pamišėlė, tačiau nieko negaliu pa-
daryti,  nusuku akis.
 Tu nesi pamišėlė. Aš suprantu. Tik nežinau, ką galiu pakeisti.
Molė priklauso mūsų grupei ir veikiausiai visuomet priklausys.
Nežinau, kokių žodžių iš jo tikėjausi, tačiau nenorėjau išgirsti
nieko panašaus į „nieko negaliu pakeisti“
 Gerai.
Turėčiau džiūgauti, kad jis galiausiai visiems lyg ir pranešė apie
mūsų romaną,
 Man tačiau
metas, kažkas
 tariu jam.verčia dvejoti.
 Važiuoju kartu.
 Tikrai paliksi draugus?  nustembu.
Vartydamas akis jis nuseka mane į automobilį. Sėsdamasi

mėginu nuslėpti šypseną. Bent jau įsitikinau, kad jis verčiau leis
laiką su manimi, o ne su Mole.
 Kiek laiko ten buvai, prieš mums pasirodant?  klausia Har
dinas, man sukant iš aikštelės.
 Apie dvidešimt minučių.
 Ak. Juk su Zedu susitikti neketinai, tiesa?
 Ne. Tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau pavalgyti. Nė ne-
numaniau, kad jis ten bus ar kad pasirodysi tu. Na, nes tu man taip
ir neparašei.
 O,  tarsteli jis ir akimirkai nutyla. Tačiau tuoj pat vėl pa-
žvelgia į mane.  Apie ką kalbėjotės?
 Nieko ypatingo. Prieš tau atvažiuojant, prie stalelio jis pra-
leido vos kelias minutes. Kodėl klausi?
 Man tik smalsu,  barbena jis pirštais į kelį.  Ilgėjausi tavęs
šiandien.
 Aš taip pat tavęs ilgėjausi,  atsakau sukdama į studentų
miestelį.  Padariau visus namų darbus ir pasiruošiau pirmai prak-
tikos dienai.
 Ar nori, kad rytoj tave nuvežčiau?
 Ne, tam nusipirkau automobilį, prisimeni?  nusijuokiu.
 Vis tiek galėčiau tave nuvežti,  pasisiūlo jis, kai pasiekę
mano bendrabutį užeiname vidun.
 Ne, nieko tokio. Nuvažiuosiu pati. Tačiau ačiū už rūpestį.
Jau ketinu jo klausti, kaip praleido dieną ir kodėl man nerašė,
nors sakosi ilgėjęsis, tačiau žadą atima staigi panika.
Prie mano kambario durų stovi rankas ant krūtinės sukry-
žiavusi mama rūsčiu veidu.
Septyniasdešimt ketvirtas skyrius
Hardinas nuseka mano žvilgsnį ir išvydęs mamą išpučia akis. Mė-
gina siekti mano

Sveika, ma...rankos, tačiau aš atsitraukiu ir žengiu priešais jį.
 Ką, po perkūnais, sau manai?!  užrinka ji, mums artinantis.
Tetrokštu skradžiai žemę prasmegti.
 Aš... Ką?  dar nesuprantu, ką ji sužinojo, todėl prikandu
liežuvį. Iš pykčio tobulai išdažytą jos veidą rėminantys plaukai
atrodo šviesesni ir banguotesni.
 Teresa, ką sau galvoji! Nojus manęs vengė pastarąsias porą
savaičių, kol galiausiai parduotuvėje sutikau ponią Porter. Spėk,
ką ji man pranešė? Kad judu išsiskyrėte! Kodėl nieko man nesakei?
Teko apie tai sužinoti gėdingiausiu būdu!  šaukia ji.
 Mama, didelio čia daikto. Mudu išsiskyrėme ir tiek,  mėginu
gintis, o ji aikteli. Hardinas stovi man už nugaros, ir pajuntu at-
sargų jo prisilietimą.
 Didelio čia daikto? Kaip tu drįsti! Judu su Nojumi buvote
pora ilgus metus. Tesa, jis tau geras. Jo laukia šviesi ateitis, be to,
kilęs iš puikios šeimos!  ji akimirkai nutyla, kad atgautų kvapą,
tačiau aš nė nesistengiu įsiterpti, mat žinau, kad tai dar ne viskas,
ji susiima ir kuo ramesniu tonu tęsia:  Laimei, neseniai su juo kal-
bėjausi, ir jis sutiko draugauti su tavimi toliau, nepaisydamas pa-
laido tavo elgesio.

Manyje užverda pyktis.
 Kaip aš drįstu? Jei nebenoriu su juo susitikinėti, tai  mano
reikalas. Koks skirtumas, iš kokios šeimos jis kilęs? Svarbu turėtų
būti tai, ar aš su juo laiminga. Kaip tu drįsti šitai aptarinėti su juo.
Aš suaugusi!
Prasispraudžiu pro ją ir atidarau duris. Hardinas neatsilieka nė
per žingsnį, o ji kaip viesulas įlekia mums įkandin.
 Pati nesupranti, kaip absurdiškai tai skamba! O dabar pasi-
rodai čia su šituo... Šituo... Nevykėliu! Pažvelk į jį, Tesa! Ar šitaip
mėgini prieš mane maištauti? Ką tokio padariau, kad taip manęs
nekenti?
Sukandęs dantis ir rankas sugrūdęs giliai į kišenes Hardinas
stovi prie mano komodos. Jei tik ji žinotų, kad Hardino tėvas yra
CVU rektorius ir turi daugiau pinigų už Nojaus šeimą. Tačiau šito
jai nesakysiu, nes tai visiškai nesusiję su mūsų barniu.
 Tu čia niekuo dėta! Kodėl amžinai įsivaizduoji esanti pa-
saulio bamba?
Akyse ima kauptis ašaros, tačiau neketinu leistis jos palau-
žiama. Nekenčiu to, kad supykusi visuomet pravirkstu  dėl to at-
rodau silpna,  tačiau nieko negaliu padaryti.
 Tu teisi, tai susiję ne su manimi, o su tavo ateitimi! Privalai
mąstyti apie ateitį, o ne apie tai, kaip jautiesi dabar. Suprantu, kad
jis atrodo jaudinantis ir pavojingas, tačiau kokia ateitis tavęs laukia
su juo?  mosteli Hardino pusėn.  Tik ne su juo... Tokiu apsigi-
mėliu!
Nespėjusi suvokti, ką daranti, šoku motinai į akis, o Hardinas
čiumpa mane už alkūnių, kad atitrauktų tolyn.
 Nekalbėk apie jį šitaip!  suklinku.
Mamos akys išpūstos ir paraudusios.
 Kas tau nutiko? Mano duktė niekuomet šitaip su manimi ne-
kalbėtų! Ji niekuomet nerizikuotų savo ateitimi ir taip nepagarbiai
nesielgtų!
Pasijuntu
priešinti, kalta, tačiau
kad apginčiau būtent
savo to ji ir siekia, todėl privalau pasi-
troškimus.
 Ateitimi aš nerizikuoju! Apskritai nesuprantu, kodėl riejamės
dėl jos: mano studijų rezultatai aukščiausi, o rytoj pradedu daug
žadančią praktiką! Negaliu patikėti, kaip savanaudiškai elgiesi,
atvykusi čia ir mėgindama priversti mane jaustis kaltą dėl to, kad
esu laiminga. Mama, su juo esu laiminga, todėl jei negali su tuo su-
sitaikyti, turėtum važiuoti namo.
 Ką pasakei?  iškošia ji, tačiau, jei atvirai, mano žodžiai nu-
stebino ne tik ją, bet ir mane pačią.  Teresa, tu šito dar pasigailėsi!
Man bjauru į tave ir pažiūrėti!
Kambarys ima suktis. Nebuvau pasiruošusi paskelbti karo mo-
tinai. Bent jau ne šiandien. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau ji su-
žinos apie mudu su Nojumi, tačiau nesitikėjau, kad prirems mane
prie sienos šiandien.
 Jau pirmą kartą išvydusi jį tavo kambaryje supratau, kad
kažkas vyksta. Tik nemaniau, kad nieko nelaukusi išskėsi jam
kojas!
Hardinas žengia tarp mudviejų.
 Šito jau per daug,  įspėja ją, žvelgdamas niūriomis akimis.
Manau, Hardinas yra vienintelis žmogus, kuris galėtų tapti ly-
giaverčiu mano motinos priešininku.
 Nesikišk į mūsų reikalus!  atkerta ji, sukryžiuodama rankas
ant krūtinės.  Jei toliau su juo susitikinėsi, liausiuosi su tavimi kal-
bėjusi, o už studijas pati susimokėti tikrų tikriausiai nepajėgsi. Vien
bendrabučio kambarys man kainuoja tūkstančius!  suklykia ji.
Mane pribloškia motinos pasiryžimas.
 Grasini atimti iš manęs išsilavinimą, nes tau nepatinka vai-
kinas, kurį myliu?
 Myli?  prunkšteli ji.  Ak, Teresa, naivioji mano Teresa, tu
nė nenumanai, kas yra meilė,  nusijuokia ji, tačiau garsas labiau
primena pykinantį kudakavimą.  Dar pasakyk, kad ir jis tave myli.
 Aš ją myliu,  įsiterpia Hardinas.
 Žinoma, kur jau ne!  atlošia ji galvą.
 Mama.
Teresa, aš tave perspėju: jei nesiliausi su juo trainiojusis,
tavęs laukia liūdnos pasekmės. Dabar išvažiuoju, tačiau tikiuosi
sulaukti skambučio, kai tau prašviesės galvoje.
Ji išlekia iš kambario, o aš lieku stovėti tarpduryje ir stebėti ją

tolstančią koridoriuje, jos aukštakulniams aidint tarp bendrabučio
sienų.
 Labai atsiprašau,  atsigręžiu į Hardiną.
 Neturi už ką manęs atsiprašinėti,  taria jis, apglėbdamas
mano skruostus delnais.  Didžiuojuosi tavimi už tai, kaip gynei
savo poziciją.
Ir pabučiuoja man į nosį. Apsidairau kambaryje ir susimąstau,
kaip visa tai nutiko. Priglaudžiu galvą Hardinui prie krūtinės, o jis
apkabinęs mane ima masažuoti įsitempusius kaklo raumenis.
 Negaliu patikėti. Negaliu patikėti jos elgesiu ir grasinimais
liautis mokėjus už mano mokslą. Už viską ji nė nemoka  gaunu
dalinę stipendiją ir esu pasiskolinusi pinigų iš banko. Jai telieka pa-
dengti dvidešimt procentų, kurių didžiąją dalį sudaro bendrabučio
nuoma. Tačiau ką darysiu, jei ji iš tiesų liausis už jį mokėjusi? Be
praktikos, teks susirasti kitą darbą,  imu šniurkščioti.
Delnu jis švelniai prispaudžia mano galvą sau prie krūtinės ir
leidžia pravirkti.
 Ša... Ša... Nusiramink. Ką nors sugalvosime. Galėtum apsi-
gyventi su manim,  pasiūlo jis. Nusijuokiu šluostydamasi akis,
tačiau jis tęsia:  Iš tiesų, kodėl gi ne. Galėtume išsinuomoti butą
už studentų miestelio ribų. Man pinigų pakanka.
 Tu juk kalbi nerimtai, tiesa?  pažvelgiu į jį.
 Kalbu visiškai rimtai.
 Negalime taip imti ir apsigyventi drauge,  juokiuosi Šniurkš-
čiodama.
 Kodėl ne?
 Nes vienas kitą pažįstame vos keletą mėnesių ir didžiąją to
laiko dalį praleidome riedamiesi,  primenu jam.
 Tačiau
kitam gerklės,šią savaitę mums
 nusišypso jis, ir puikiai pavyko neperkąsti
abu prapliumpame kvatotis.vienas
 Tu visai netekai proto. Nesiruošiu gyventi su tavimi,  at-
sakau, o jis dar sykį mane apkabina.
 Paprasčiausiai pagalvok apie tai. Šiaip ar taip, jau kurį laiką

noriu išsikraustyti iš brolijos namų. Jei nepastebėjai, nesu panašus
į tuos pasipūtėlius,  kalba jis juokdamasis. Jis teisus  siauras jo
bičiulių ratas yra vieninteliai studentai, nevilkintys polo marški-
nėlių ir smėlio spalvos kelnių.  Į broliją įstojau tik tam, kad su
pykdyčiau tėvą, tačiau tai nesuveikė taip efektyviai, kaip tikėjausi.
 Jei tau taip nepatinka brolijos namuose, butą gali išsinuomoti
ir be manęs,  pasiūlau.
Nieku gyvu nesikraustysiu gyventi su juo po tokio trumpo
laiko. Taip, tačiau tai nebūtų taip smagu,  išsišiepia jis ir keliskart
kilsteli antakius.
 Mes ir toliau galėtume smagiai leisti laiką,  paerzinu.
Šelmiškai išsišiepdamas kone iki ausų, jis nuleidžia rankas
man ant užpakalio ir švelniai spusteli.
 Hardinai!  juokais subaru jį.
Staiga prasivėrus durims, sulaikau kvapą. Mintyse sušmėžuoja
prisiminimai apie motinos įniršį, todėl sustingstu iš siaubo ma-
nydama, kad ji sugrįžo antro turo.
Į kambarį įėjus Stef su Tristanu, iš palengvėjimo atsikvepiu.
 Spėju, praleidome kažką įsimintino. Tavo mama ką tik pa-
sveikino mane nepadoriu gestu stovėjimo aikštelėje,  taria Stef, ir
aš nesusilaikiusi nusijuokiu.
Septyniasdešimt penktas skyrius
Stef su Tristanu išvykus nakvoti į jo butą, Hardinas pasilieka su

manimi. Likusią vakaro dalį praleidžiame šnekučiuodamiesi ir
bučiuodamiesi, kol jis galiausiai užsnūsta padėjęs galvą man ant
kelių. Susimąstau apie pasaulį, kuriame mudu su Hardinu iš tie-
sų galėtume apsigyventi drauge. Labiau už viską trokštu kas rytą
nubusti greta jo, tačiau tai nėra realu. Esu tam per jauna, be to, tai
būtų pernelyg skubota.
Pirmadienio rytą žadintuvas nuskamba dešimčia minučių
vėliau nei įprastai ir išmuša visą mano ryto ruošą iš vėžių. Nu-
sipraususi po dušu ir paskubomis pasidažiusi, prieš įjungdama
plaukų džiovintuvą pažadinu Hardiną.
 Kelinta dabar valanda?  niurzga jis.
 Pusė septintos. Man reikia išsidžiovinti plaukus.
 Pusė septynių? Praktika juk prasideda tik devintą. Nagi,
grįžk į lovą.
 Ne, man vis dar reikia susišukuoti ir užsukti į kavinę. Išva-
žiuoti privalau ne vėliau nei pusę aštuonių, nes kelionė užtruks ke-
turiasdešimt penkias minutes.
 Vadinasi, ten nuvyksi keturiasdešimt penkiomis minutėmis
per anksti. Verčiau išvažiuok aštuntą,  taria jis ir užmerkęs akis
apsiverčia ant kito šono.
Nekreipdama į jį dėmesio, įjungiu plaukų džiovintuvą. Har-

dinas ant galvos užsimeta pagalvę ir stipriai prispaudžia. Susi
garbanojusi plaukus, atsiverčiu darbo kalendorių ir patikrinu, ar
nieko nepraleidau.
 Ar grįši namo prieš paskaitas?  paklausiu Hardino reng-

damasi.
 Veikiausiai ne,  nusišypso jis, risdamasis iš lovos.  Ar galiu
pasiskolinti tavo dantų šepetėlį?
 Na, taip, tikriausiai... Grįždama nusipirksiu naują.
Niekas anksčiau neprašė manęs paskolinti dantų šepetėlio. Įsi-
vaizduoju jį savo burnoje po Hardino, tačiau tai neduoda jokios
naudos.
 Vis dar manau, kad tau nebūtina išvažiuoti iki aštuntos. Tik
pagalvok apie visus tuos dalykus, kuriuos galėtume nuveikti per
pusvalandį,  žada jis, o aš atsigręžusi pastebiu tas viliojančias duo-
butes jo skruostuose ir aukštyn žemyn mano kūnu klaidžiojantį
žvilgsnį. Sustoju ties iškilimu jo apatiniuose, ir kūnas akimirksniu
nukaista. Žiūrint į jį, tingiai pereinantį skersai mažą mano kambarį
ir sustojantį man už nugaros, mano pirštai apsistoja ties vidurine
marškinių saga. Gestu liepiu jam užsegti sijoną, ir jis paklūsta,
tačiau tai darydamas pirštais švelniai perbraukia nuogą odą.
 Privalau išvažiuoti anksčiau. Vis dar noriu sustoti puodelio
kavos,  išberiu.  O jei pakliūsiu į eismo kamštį? Arba eismo
įvykį? Gali prakiurti automobilio padanga, baigtis degalai... Galbūt
pasiklysiu arba nerasiu, kur palikti automobilio. O jei teks sustoti
atokiau ir ilgą kelią pėdinti, tuomet uždusiu, todėl prireiks minutės
kitos...
 Mažute, privalai nusiraminti. Tavo nervai akivaizdžiai per-
tempti,  tyliai kvėpteli jis man į ausį.
Pažvelgiu į jo atvaizdą veidrodyje. Nubudęs ryte, mieguistas jis
atrodo toks tobulas, gerokai švelnesnis.
 Nieko negaliu sau padaryti. Ši praktika man labai svarbi. Ne-
galiu rizikuoti jos netekti.
Mintysgalėsiu
ko tikėtis, siaučia nusiraminti
kaip audra. ir
Šiandienai pasibaigus,
atitinkamai planuotikai sužinosiu,
savaitę.
 Patikėk, geriau ten nesirodyti, jei šitaip jaudiniesi. Jie su
žiaumos tave gyvą,  perspėja jis, atsargiai bučiuodamas man kaklą.
 Viskas bus gerai.
Tikiuosi. Nuo šilto jo alsavimo man į kaklą, oda nueina pa-

gaugais.
 Leisk man padėti tau atsipalaiduoti,  kalba jis žemu, geidu-
lingu ir vis dar mieguistu balsu.
 Aš...
Pirštais perbėga man per raktikaulį ir nusileidžia ant krūtinės.
Mūsų akims susitikus veidrodžio atspindyje, nugalėta atsidūstu.
 Penkias minutes?  klausiu meldžiančiu balsu.
 Tik tiek man ir reikia.
Mėginu atsigręžti į jį, tačiau Hardinas sulaiko.
 Ne, noriu, kad stebėtum,  murkia jis man į ausį. Jo žodžiai
sukelia jau pažįstamą tvinkčiojimą tarp kojų. Atsidūstu, o jis nu-
braukia plaukus man per kairį petį ir kūnu prisispaudžia prie
manojo. Pirštais pasisiekia ilgo mano sijono kraštą.
 Na, šiandien tu bent jau be pėdkelnių. Reikia pripažinti, kad
man patinka šitas sijonas,  kalba jis, pakeldamas sijoną man iki
liemens.  Ypač kai yra čia.
Nepajėgiu nuleisti akių nuo jo rankų veidrodžio atspindyje, o
širdis daužosi it pašėlusi. Šaltoki jo pirštai randa kelią į mano kel-
naites, ir aš krūpteliu. Jis sukikena. Kita ranka apsivijęs per krūtinę,
Hardinas tvirtai laiko mane glėbyje. Jaučiuosi neapsakomai pažei-
džiama ir tuo pat metu susijaudinusi. Stebėdama, kaip mane liečia,
mintimis nukeliauju į vietas, kurių egzistuojant nė nesapnavau. Jo
pirštai iš lėto juda manyje, o lūpos bučiuoja kaklą.
 Tik pažvelk, kokia esi žavinga,  šnabžda jis man į kaklą.
Nukreipusi žvilgsnį į veidrodį, vos atpažįstu jame atsispin-
dinčią merginą. Skruostai  skaisčiai raudoni, o akys  plačios ir
pašėlusios. Kai sijonas šitaip pakeltas, o Hardino pirštai žaidžia su
manimi, atrodau visiškai kitokia... Netgi seksuali.
lėtaiUžsimerkiu ir pajuntu
mane glamonėjus, pilvą įsitempiant.
prikandu apatinę lūpąHardinui nesiliaujant
ir imu aimanuoti.
 Atsimerk,  paliepia jis.
Mūsų žvilgsniams susitikus veidrodyje, visiškai jam pasiduodu.
Viskas, ko man reikėjo, buvo glėbyje mane spaudžiantis ir kiekvieną
mano judesį stebintis Hardinas. Užverčiu galvą jam ant peties, o

mano kojos ima virpėti.
 Štai taip, mažute,  čiulba jis, suspausdamas mane dar
stipriau.
Akyse aptemsta, ir aš Hardino glėbyje suaimanuoju jo vardą.
Kai atsimerkiu, jis pabučiuoja man į smilkinį, užkiša plaukų
sruogą už ausies ir nuleidžia sijoną. Atsigręžiu į jį ir žvilgteliu į
laikrodį. Dar tik penkios minutės po pusės aštuntos.
„Jam iš tiesų teprireikė penkių minučių“,  pamanau sau ir šyp-
teliu.
 Matai, dabar tu gerokai ramesnė ir pasiruošusi užkariauti
korporacinę Ameriką, tiesa?  išsišiepia jis, akivaizdžiai savimi di-
džiuodamasis. Negaliu jo kaltinti.
 Tiesą sakant, taip. Tačiau tu vis dar esi nevykęs amerikietis, 
pasišaipau ir čiumpu savo rankinę.
 Niekada nesistengiau pritapti,  atkerta jis.  Paskutinė ga-
limybė pasinaudoti manimi kaip asmeniniu vairuotoju. Na, ka-
dangi mano automobilis brolijos namuose, galėčiau nuvežti ta-
vuoju.
 Ne, tačiau dėkoju už pasiūlymą.
 Sėkmės. Tau puikiai seksis.
Jis dar sykį mane pabučiuoja, o aš jam padėkojusi susirenku
mantą ir išeinu, palikusi jį kambaryje. Šis rytas kol kas nuostabus,
nepaisant to, kad žadintuvas nuskambėjo vėliau. Kelionė neuž-
trunka, todėl aikštelėje sustoju pusę devynių. Nusprendžiu pa-
skambinti Hardinui.
 Ar viskas gerai?  tuoj pat klausia jis.
 Taip, aš jau čia,  atsakau.
Mintyse iškyla patenkinta jo veido išraiška.
 Ką tau
maloninti sakiau. Galėjai pasilikti dar dešimčiai minučių ir pa-
mane.
 Tu net šitaip anksti ryte nepamiršti būti ištvirkėlis,  sukikenu.
 Taip, esu siaubingai nuspėjamas.
 Dėl to nesiginčysiu.
Apie jo moralines nuostatas juokaujame iki tol, kol ateina

metas man keliauti vidun. Pakilusi į viršutinį aukštą, kuriame yra
Kristiano Venso kabinetas, prisistatau moteriai registratūroje.
Kažkam paskambinusi, netrukus ji plačiai nusišypso.
 Ponas Vensas ketina asmeniškai tave pasveikinti. Jis netrukus
pasirodys.
Kabineto, kuriame vyko pirmasis mano pokalbis, durys prasi-
veria, ir iš už jų pasirodo pats ponas Vensas.
 Panele Jang!  pasveikina jis mane.
Vilki nepaprastai dailų kostiumą, todėl šiek tiek nerimauju,
tačiau džiaugiuosi nusprendusi apsivilkti formalų derinį. Pa-
rankėje jis nešasi storą segtuvą.
 Labas rytas, pone Vensai,  nusišypsau ir ištiesiu ranką pa-
sisveikinti.
 Vadink mane Kristianu. Eime, parodysiu tau tavo kabinetą.
 Kabinetą?  išsprūsta man.
 Taip, tau reikės darbo erdvės. Jis nedidelis, tačiau vietos
pakaks. Ten galėsime pasirašyti reikiamus dokumentus,  taria
jis šypsodamasis ir nužingsniuoja taip mikliai, kad avėdama savo
aukštakulnius vos spėju įkandin.
Jis pasuka koridoriumi į kairę, ir praeiname galybę nedidelių
kabinetų.
 Štai ir atėjome,  praneša.
Greta durų jau kabo juoda lentelė su baltomis raidėmis iš-
rašytu mano vardu.
Aš tikriausiai sapnuoju. Dydžiu kabinetas prilygsta mano ben-
drabučio kambariui. Akivaizdu, kad mudviejų su ponu Vensu
„dydžio“ supratimas gerokai skiriasi. Viduje stovi vidutinio dydžio
darbo stalas, dvi dokumentų spintelės, pora kėdžių, knygų lentyna
ir kompiuteris. Be to,už
turiu langą! Jis prisėda priešais
stalą, todėl atsisėdu jo. savo
Man asmeninį
prireiks šiek tiek laiko įprasti prie
nuosavo kabineto.
 Taigi, panele Jang, aptarkime tavo pareigas,  pradeda jis. 
Bus tikimasi, kad per savaitę peržiūrėsi mažiausiai du rankraščius.
Jei jie puikūs ir tinka mūsų leidyklai, tuomet persiųsi juos man.
Nutarusi, kad jie nėra verti mano dėmesio, galėsi mesti juos lauk.
Žandikaulis man atvimpa iki žemės. Ši praktika iš tiesų yra
mano svajonių išsipildymas. Man mokės už tai, kad skaitydama
įgyčiau aukštąjį išsilavinimą.
 Pradėsime nuo dviejų šimtų dolerių per savaitę, o jei tau
puikiai seksis, tuomet po trijų mėnesių atlyginimą pakelsime.
Du šimtai dolerių per savaitę! To pakaks bent nedideliam nuo-
savam butui susirasti.
 Nuoširdžiai jums dėkoju. Tai kur kas daugiau, nei kada nors
tikėjausi,  tariu jam.
Nekantrauju paskambinti Hardinui ir viską papasakoti.
 Man tai  vienas malonumas. Iš patikimo šaltinio žinau, kad
esi nepaprastai darbšti. Galbūt net papasakosi Hardinui apie tai,
kaip čia šaunu, ir jis grįš vėl man dirbti,  juokais priduria jis.
 Ką?
 Prieš jį pasičiumpant „Bolthouse“ leidyklai, Hardinas dirbo
mums. Praktiką pradėjo praeitais metais, puikiai darbavosi, todėl
netrukau pasiūlyti jam pareigas. Tačiau jie nuviliojo jį aukštesniu
honoraru ir leido jam dirbti namie. Jis sakėsi nenorįs sėdėti kabinete,
todėl mus paliko. Pamanyk tik,  nusišypso ir pasitaiso laikrodį.
Nervingai nusijuokiu.
 Priminsiu jam, kokia šauni yra ši leidykla.
Nė nenumaniau, kad Hardinas dirba. Jis to niekada neminėjo.
Ponas Vensas pastumia link manęs segtuvą su dokumentais.
 O dabar pasirašykime šituos.
Po pusvalandžio parašų ir inicialų galiausiai baigiame, ir ponas
Vensas palieka mane susipažinti su kompiuteriu ir kabinetu.
Tačiau vos tik jis už nugaros uždaro duris, tetrokštu spiegti ir
suktis savo kėdėje prie savo darbo stalo savo darbo kabinete!
Septyniasdešimt šeštas skyrius
Po sėkmingiausios pirmos dienos leidykloje grįžtu į automobilį ir
skubu jam,
sakoti rinktikaip
Hardino
puikiainumerį,
prabėgotačiau
manojisrytas
neatsiliepia. Noriu
ir paklausti, papa-
kodėl jis
neminėjo turįs darbą ar anksčiau dirbęs „Vance“.
Į studentų miestelį grįžtu pirmą valandą popiet, mat leidyklos
darbuotojai buvo užimti kažkokiais svarbiais susitikimais. Likusią
dienos dalį galiu praleisti, kaip įsigeidusi, todėl nusprendžiu pa-
sivaikščioti po prekybos centrą. Apėjusi kone visas parduotuves,
užsuku į „Nordstrom“, mat vertėtų įsigyti dar keletą aprangos
komplektų praktikai. Netikėtai grįžę prisiminimai apie mudu su
Hardinu veidrodžio atspindyje primena įsigyti naujų apatinių dra-
bužių. Visos kelnaitės ir liemenėlės jau padėvėtos ir siaubingai
nuobodžios. Hardinui, regis, tai nė motais, tačiau norėčiau išvysti
jo veidą, kai nusivelku palaidinę, o mano liemenėlė  ne nuobodi
balta ar juoda. Akimis perbėgusi pakabus, išsirenku keletą galimų
pirkinių. Labiausiai akį traukia rausva, kone vien iš nėrinių pasiūta
liemenėlė. Nuraustu imdama ją nuo kabyklos, tačiau man ji tikrai
patinka. Pardavėja garbanotais plaukais ir storu sluoksniu raudono
lūpdažio prieina pasiūlyti pagalbos.
 O, taip, šita neprasta, tačiau ką manai apie šitą?  taria ji
ir ištraukia kažką, kas primena galybę ryškiai rausvų virvelių ant
pakabo.
 Na... Ne visai mano stiliaus,  atsakau ir nudelbiu akis.
 Vadinasi, tau labiau patinka daugiau pridengiantys apa-
tiniai?  pasiteirauja ji.
Ar mums būtina aptarinėti mano apatinius? Jaučiuosi siau-

bingai pažeminta.
 Kodėl tau nepasimatavus berniukiško stiliaus kelnaičių. Jos
patrauklios, tačiau ne pernelyg seksualios,  pasiūlo ji ir ištiesia
panašų komplektą, tik kelnaitės šiek tiek kitokios. Jos primena ber-
niukiškas trumpikes. Niekada nedėjau pastangų rinkdamasi kel-
naites, mat niekas jų nematydavo. Kas galėjo žinoti, kad procesas
bus toks žeminantis ir sudėtingas.
 Gerai,  pasiduodu.
Ji nukabina dar keletą komplektų: baltą, juodą ir raudoną. Rau-
donas, mano akimis žiūrint, atrodo šiek tiek šokiruojantis, tačiau
tuo pat metu sužadinantis smalsumą. Net ir baltas bei juodas kom-
plektai atrodo egzotiškesni nei manieji, mat yra iš gipiūro.
Jos šypsena  plati ir šiek tiek bauginanti.
 Paprasčiausiai pasimatuok. Visi jie panašaus stiliaus.
Mandagiai linkteliu ir paėmusi juos į rankas einu šalin vil-
damasi, kad ji manęs neseks. Pasprukusi nuo pardavėjos, randu
keletą suknelių ir porą patogių išeiginių batelių. Prieš sumo-
kėdama, pakartoti sumą pardavėjos paprašau tris kartus. Pra-
bangūs apatiniai kainuoja gerokai daugiau, nei maniau. Verčiau
jau Hardinui jie patiktų.
Grįžusi į bendrabutį Stef nerandu, o Hardinas vis dar ne-
skambino, todėl nusprendžiu nusnūsti. Tvarkingai sulanksčiusi
naujus drabužius, išjungiu šviesą.
Mane pažadina nepažįstamas telefono skambutis. Apsivertusi
ant kito šono atmerkiu akis. Žinoma, ant kėdės sėdi Hardinas, už-
sikėlęs kojas ant Stef komodos.
 Ar maloniai numigai?  šypsosi.
 Taip, tiesą sakant, puikiai pailsėjau. Kaip čia patekai? 
klausiu
 Steftrindama
grąžino akis.
man raktą.
 Mat kaip. Kiek laiko čia sėdi?
 Apie pusvalandį. Kaip praėjo diena „Vance“ leidykloje? Ne-
maniau, kad grįši taip anksti. Dar tik šešta valanda. Tačiau štai tu
čia, puti į akį, veikiausiai todėl laikas slinko taip lėtai,  nusijuokia
jis.
Pasiremiu alkūne ir pažvelgiu į jį.
 Diena prabėgo puikiai. Man paskyrė nuosavą kabinetą su
mano vardu ant sienos. Negaliu tuo patikėti! Tai nuostabu. Atlygi-
nimas bus gerokai dosnesnis, nei maniau, o darbas  skaityti rank-
raščius. Argi tai ne svajonė? Tik dėl to, kad viskas skamba taip to-
bulai, aš paniškai bijau susimauti. Supranti?  vapalioju.
 Oho, tikriausiai patikai vadovui,  kilsteli jis antakį.  Tačiau
tau puikiai seksis, nesijaudink.
 Jis minėjo, kad anksčiau ten dirbai,  tariu jam, mėgindama
išskaityti jo reakciją.
 Kaipgi būtų nutylėjęs.
 Kodėl nieko nesakei? Nė neminėjai, kad ir šiuo metu dirbi
leidyklai. Kaip tau pakanka laiko darbui.
 Tu visuomet tiek daug klausinėji.  Ranka persibraukia
plaukus.  Tačiau aš atsakysiu. Neminėjau, nes, na, tiesą sakant, ne-
žinau. O darbui laiko randu. Tačiau tik tuomet, kai nesu su tavimi.
Sukryžiuoju kojas ir įbedu akis į jį.
 Ponas Vensas apie tave puikiai atsiliepia. Sakė nori, kad su-
grįžtum jam dirbti.
 Esu tikras, kad taip ir yra, tačiau ne, dėkoju. Dabar uždirbu
gerokai daugiau ir nereikia lieti tiek daug prakaito,  giriasi jis, ir
aš imu vartyti akis.
 Papasakok man apie savo darbą. Kuo tiksliai tu užsiimi?
 Skaitau rankraščius, redaguoju juos,  gūžteli jis pečiais.  Tą
patį, kaip tu, gal tik šiek tiek sudėtingiau.
 Aha. Ar tau tai patinka?
 Taip, Tesa, man tai patinka,  jo tonas kiek atžarus.
 Tai puiku. Ar norėtum baigęs universitetą dirbti leidykloje?

 Nežinau, ką norėčiau veikti,  varto jis akis.
 Ar ką nors ne taip pasakiau?  klausiu.
 Ne, tu paprasčiausiai nuolatos košmariškai daug klausinėji.
 Ką?  nesuprantu, ar jis kalba rimtai, ar tik traukia per dantį.
 Juk tau nebūtina žinoti kiekvienos mano gyvenimo smulk-

menos,  atšauna jis.
 Aš tik mėginu užmegzti pokalbį, sužinoti apie tavo darbą, 
paaiškinu.  Taip elgiasi normalūs žmonės. Atleisk, kad domiuosi
tavo gyvenimu.
Jis nutyla. Kas, po galais, jam yra? Diena praėjo šauniai, todėl
mažiausiai noriu su juo kivirčytis. Nukreipiu akis į lubas ir taip
pat nutylu. Galiausiai sužinau, kad jos sudarytos iš devyniasdešimt
penkių plokščių ir keturiasdešimties jas prilaikančių varžtų.
 Man reikia išsimaudyti,  galiausiai burbteliu.
 Tai eik,  išspaudžia jis.
Suirzusi čiumpu vonios reikmenų krepšelį.
 Žinai, maniau, mudu nebegrįšime prie senų įpročių. Na, kai
tu be jokios priežasties elgiesi kaip tikras mulkis,  išrėžiu ir išeinu.
Neskubėdama nusiprausiu ir keliskart nusiskutu kojas, mat
rytoj į leidyklą ketinu vilktis naują suknelę. Siaubingai nerimauju,
tačiau džiugesys užgožia visa kita. Gaila, kad Hardinas toks at-
žarus. Aš tepaklausiau apie jo darbą, o jis nenorėjo apie tai kalbėti.
Turėtume kalbėtis apie tokius dalykus, tačiau apie jį nežinau šitiek
daug, todėl jaučiuosi nepatogiai.
Svarstau, kaip jam tai paaiškinti, tačiau grįžusi į kambarį jo ne-
berandu.
Septyniasdešimt septintas skyrius
Bereikalingas Hardino storžieviškumas mane siaubingai suerzi-
no, tačiaukomplektą
apatinių šukuodama šlapiusišmesti
mėginu plaukus ir galvos.
jį iš vilkdamasi naująjį rausvą
Užsimetusi marš-
kinėlius, peržiūriu rytojaus užduotis. Tepajėgiu galvoti apie tai,
kur jis išvažiavo. Žinau, kad esu šiek tiek pamišusi ir apsėsta min-
čių apie jį, tačiau nieko negaliu padaryti  nerimauju, kad jis vėl
su Mole.
Kol sprendžiu, ar verta skambinti Hardinui, sulaukiu žinutės
iš Stef  šįvakar į bendrabutį ji negrįš. Jai vertėtų paprasčiausiai
apsigyventi su Tristanu ir Neitu. Šiaip ar taip, jų bute ji praleidžia
penkias naktis per savaitę, o Tristanas ją dievina. Esu tikra, kad
apie savo darbą jai papasakojo jau per antrą pasimatymą. Jis tik-
riausiai niekada jos neužsipuola ir be jokios priežasties nepalieka.
 Stef pasisekė,  tariu pati sau ir pasičiumpu nuotolinio
valdymo pultą. Išsiblaškiusi spaudau mygtukus, kol galiausiai nu-
sprendžiu pasižiūrėti kartojamus „Draugus“, nors mačiusi tik-
riausiai esu jau šimtą kartų. Nepamenu, kada paskutinį kartą žiū-
rėjau televizorių, todėl gulėti lovoje ir spoksoti lengvą komediją
mėginant pamiršti dar vieną bereikšmį barnį su Hardinu atrodo
malonu.
Po kelių įvairių serialų serijų vokai apsunksta. Pyktį pamažu
nugali miegas, todėl
prieš panirdama žinutejopalinkiu
į sapnus atsakymoHardinui labos nakties, tačiau
nesulaukiu.
 Velnias.
Mane pažadina dunkstelėjimas. Pašokusi įjungiu naktinį

šviestuvą ir išvystu svirduliuojantį Hardiną, mėginantį rasti kelią
tamsoje.
- Ką čia darai? - paklausiu jo.
Paraudusiomis stiklinėmis akimis jis pažvelgia į mane. Įkaušęs.
Nuostabu.
- Atvažiavau tavęs pamatyti, - taria jis ir žnekteli ant kėdės.
- Kodėl? - suinkščiu.
Norėjau jį pamatyti, tačiau ne girtą ir ne antrą valandą nakties.
- Nes pasiilgau.
- Tuomet kodėl apskritai išvažiavai?
- Nes nervinai mane.
Kiaulė.
- Gerai, aš einu miegoti. Tu girtas, ir akivaizdu, kad atvažiavai
čia manęs užgaulioti.
- Tesa, aš tavęs neužgaulioju. Ir aš ne girtas... Gerai jau... Aš
girtas. Didelio čia daikto?
- Man nerūpi, ar tu įkaušęs, ar ne, tačiau rytoj laukia paskaitos,
todėl man reikia išsimiegoti.
Sutikčiau nesumerkti akių visą naktį, jei tik būčiau tikra, kad
jis neims manęs skaudinti.
- Rytoj laukia paskaitos , - šaiposi jis. - Ar negalėtum būti dar
didesnė nuoboda? - nusikvatoja taip, tarsi būtų papasakojęs iš koto
verčiantį juokelį.
- Hardinai, verčiau išeik, - tariu ir atsigulusi nusigręžiu į sieną.
Šitas Hardinas man nepatinka. Noriu savo retkarčiais mielo
Hardino. Ne šito apgirtusio mulkio.
- Nagi, mažute, nepyk ant manęs, - taria jis, tačiau aš nekreipiu
dėmesio. - Nejaugi tikrai nori, kad išeičiau? Juk žinai, kas nutinka,
kai miegu su tavimi,
Širdis ima - šnabžda
tirpti. Puikiai jis. kas nutinka, tačiau jam girtam
žinau,
iš manęs tyčioj antis naudoti tai prieš mane yra nesąžininga.
- Puiku. Lik, tačiau aš einu miegoti.
- Kodėl? Nenori leisti laiko su manimi?
 Tu girtas ir mane užgaulioji,  galiausiai atsigręžiu ir pa-

žvelgiu į jį.
 Aš tavęs neužgaulioju,  taria jis šaltu veidu.  Tepasakiau,
kad mane nervinai.
 Kai kurie žmonės tai suprastų kaip įžeidimą. Ypač kai aš te-
paklausiau apie tavo darbą.
 O, viešpatie, tik ne vėl. Nagi, Tesa, liaukis. Dabar nenoriu
apie tai kalbėti,  inkščia jis, vos versdamas liežuvį.
 Kodėl šį vakarą gėrei?
Man nesvarbu, jei jis geria. Nesu jo mama, o jis suaugęs. Man
nerimą kelia tai, kad visuomet turi priežastį prisigerti. Jis geria ne
dėl smagumo.
Jis nudelbia akis ir pažvelgia į duris, tarsi planuodamas pa-
bėgimą.
 Aš... Aš nežinau... Paprasčiausiai norėjau išgerti... Gal jau ga-
lėtum liautis ant manęs pykusi? Aš myliu tave,  kalba jis, pagaliau
pagaudamas mano žvilgsnį.
Paprasti jo žodžiai aptirpdo pyktį, ir aš pajuntu troškimą jį ap-
kabinti.
 Aš ant tavęs nepykstu. Paprasčiausiai nenoriu grįžti ten, kur
mudu pradėjome. Man nepatinka, kai be priežasties mane atstumi
ir palieki. Jei dėl ko nors pyksti, noriu, kad apie tai pasikalbėtum.
 Tau paprasčiausiai nepatinka, kad negali visko kontroliuoti, 
taria jis svirduliuodamas.
 Ką pasakei?
 Esi kontrolės vergė,  gūžteli pečiais, tarsi tai būtų seniai ži-
nomas faktas.
 Netiesa. Man paprasčiausiai patinka, kai įvykiai teka kon-
krečia vaga.
 Taip, tavo vaga.

 Vadinasi, mes dar nebaigėme kivirčytis. Kad jau įsijautei, gal
norėtum man į veidą tėkšti dar ką nors?  atkertu piktai.
 Ne, tik kad privalai viską kontroliuoti, o aš labai noriu, kad
apsigyventum su manimi.
Ką? Jonuotaikų kaita nukerta mane tarsi rimbas.

 Turėtum su manimi apsigyventi. Šiandien radau mums butą.
Kol kas nieko nepasirašiau, tačiau tai  šauni vietelė.
 Kada?
Nespėju sekti visų penkių Hardino Skoto asmenybių.
 Kai išvažiavau.
 Prieš prisigerdamas?  klausiu.
Jis varto akis. Blanki šviesa kambaryje atsispindi ant metalinio
jo auskaro antakyje, ir aš negaliu paneigti, kaip tai patrauklu.
 Taip, prieš prisigerdamas. Ką pasakysi? Ar gyvensi su
manimi?
 Suprantu, kad visas šis susitikinėjimo reikalas tau naujas,
tačiau paprastai vaikinas neįžeidžia savo merginos ir nesiūlo jai
gyventi drauge vienu ir tuo pačiu sakiniu,  paaiškinu jam, kram-
tydama apatinę lūpą, kad nuslėpčiau šypseną.
 Na, kartais minėtai merginai derėtų pralinksmėti ir neimti
visko taip giliai į širdį,  kreivai šypteli jis.
Net ir girtas jis siaubingai žavus.
 Na, tuomet minėtasis vaikinas turėtų liautis elgęsis kaip
mulkis,  atkertu.
Jis nusijuokia ir prisitraukia kėdę prie mano lovos.
 Aš labai stengiuosi nebūti mulkis, tikėk manimi. Papras-
čiausiai kartais nieko negaliu padaryti,  taria ir prisėda ant lovos
krašto.  Man puikiai sekasi būti mulkiu!
 Žinau,  atsidustu.
Nepaisant šio vakaro epizodo, pastaruoju metu jis iš tikrųjų
stengėsi būti malonesnis. Nebandau jo teisinti, tačiau jam sekėsi
kur kas geriau, nei tikėjausi.
 Vadinasi, apsigyvensi su manimi?  nusišypso viltingai.
ant tavęs
Jėzau, sulėtinkime
pykusi,  tariutempą.
jam ir Pradėkime nuo to,
atsisėdu lovoje. kad liausiuosi
 Nagi, eikš pas
mane,  paliepiu.
Jis kilsteli antakį taip, tarsi mintyse sakytų: „Matai, vėl kontro-
liuoji“, tačiau atsistoja ir nusimauna džinsus. Nusivilkęs marškinė
lius ištiesia juos ant lovos priešais mane. Man patinka, kad jis pa-
laiko many norą vilkėti jo marškinėlius.
Nusivelku savuosius ir jau ketinu užsitempti jo, bet Hardinas
mane sulaiko.
 Po galais,  išsprūsta jam, o aš pakeliu akis.  Ką čia apsi-
rengusi?  išpučia tamsias akis.
 Aš... Šiandien nusipirkau naujų apatinių,  nuraustu ir nu-
delbiu akis.
 Pastebėjau... Po galais,  pakartoja jis.
 Tu tai jau sakei,  sukikenu.
Hardino akys dega aistra, ir man ima dilgčioti odą.
 Atrodai pritrenkiamai,  ryja seiles jis.  Tu visuomet stulbi-
nanti, bet šitai...
Man išdžiūsta burna, o akys nuslysta link didėjančio iškilimo
jo trumpikėse. Šiandien energija tarp mudviejų jau pasikeitė
penktą kartą.
 Ketinau tau juos pademonstruoti anksčiau, tačiau tu buvai
pernelyg įsijautęs į mulkio vaidmenį.
 Mmm,  murkia jis, akivaizdžiai nekreipdamas dėmesio į
mano žodžius. Vieną kelį nuleidžia ant lovos ir dar kartą nužvelgęs
užgula mane.
Jo lūpose pajuntu dievišką su mėtomis sumišusio viskio
skonį. Mūsų bučiniai švelnūs ir gundantys, o jo liežuvis žais-
mingai slysta manuoju. Jis panardina pirštus man į plaukus, o
kūnui prisispaudus pajuntu jo susijaudinimą. Paleidęs plaukus,
pasiremia viena alkūne, o kita ranka liečia mane. Ilgi jo pirštai
bėgioja liemenėlės kraštais, šen bei ten nuslysdami į vidų. Laižy-
damasis jis apima mane plačiu savo delnu ir masažuoja aukštyn
žemyn.
sau.  Neapsisprendžiu, ar palikti tave su liemenėle...  svarsto jis

Man tai visiškai nesvarbu  pernelyg svaigstu nuo gracingų jo
pirštų judesių.
 Vadinasi, nurengti,  taria jis ir atsega liemenėlę.
Išlenkiu nugarą, kad galėtų timptelti ją šalin, o jam spustelėjus

klubus prie manųjų, išgirstu jo aimaną.
 Tesa, ko norėtum?  klausia jis nekontroliuojamai virpančiu
balsu.
 Jau sakiau tau,  tariu, jam tempiant kelnaites žemyn.
Gaila, kad jis šį vakarą išgėręs, tačiau galbūt tai padės man ne-
atrodyti tokiai nerangiai.
Rikteliu, jo pirštams įslydus į mane ir viena ranka apsiveju jį,
mėgindama sugniaužti ką nors  bet ką  kumštyje. Nuleidžiu kitą
ranką tarp mudviejų ir apglėbiu jį. Jis aimanuoja, pajutęs švelnų
mano spustelėjimą ir atsargias glamones.
 Esi tuo tikra?  alsuoja.
Skaisčiose žaliose jo akyse įžvelgiu dvejonę.
 Taip, esu tikra. Liaukis analizavęs.
Štai kaip pasikeitė mudviejų vaidmenys  dabar aš skatinu jį
užsimiršti.
 Myliu tave. Tu tai žinai, tiesa?
 Taip,  prispaudžiu savo lūpas prie jo.  Aš myliu tave, Har
dinai,  atsakau jam į burną.
Pirštus vis dar atsargiai judindamas manyje, jis lūpomis ke-
liauja man prie kaklo. Stipriau įsisiurbęs į odą, liežuviu paglosto
perštinčią vietą. Pakartojęs tai kelis kartus, įžiebia manyje nekon-
troliuojamą kaitrą.
 Hardinai... Aš...  mėginu sakyti, o jis mikliai atitraukia savo
ranką, nesiliaudamas manęs bučiuoti.
Užkabinęs pirštais kelnaites, visai numauna. Abiem rankomis
švelniai suspaudęs mano šlaunis, ima bučiuoti pilvą ir pūsti į jau-
triausią mano vietą. Nevalingai pakeliu klubus, o Hardinas tvirčiau
suspaudžia šlaunis ir ima glamonėti mane liežuviu. Neprabėgus nė
sekundėms,
klodės audinį.mano kojos ima virpėti, o aš delnuose gniaužiu pa-
 Pasakyk man, kaip tau gera,  prašo jis.
Mėginu kažką sakyti, tačiau lūpas palieka tik padriki garsai.
Kūnui virpant, o kojų pirštams riečiantis, Hardinas nesiliauja
manęs glamonėjęs, drauge kalbėdamas nepadorius dalykus. Kai

pagaliau atgaunu sąmonę, jis sugrįžta prie mano lūpų, o aš jį bu-
čiuodama pajuntu keistą skonį. Mano krūtinė pašėlusiai kilojasi, o
kvėpavimas trūkčioja.
 Ar tu...  pradeda jis.
 Ša... Taip, esu tikra,  atsakau ir aistringai jį pabučiuoju.
Suleidžiu nagus jam į nugarą ir nutempiu trumpikes žemiau
klubų. Jas nusimovęs ir pajutęs nuogos mudviejų odos prisilietimą,
jis giliai atsidūsta.
 Tesa, aš...
 Ša...  darsyk jį nutraukiu.
Trokštu jo labiau nei ko kito pasaulyje, todėl nenoriu, kad
kalbėtų.
 Bet, Tesa, man reikia kai ką tau pasakyti...
 Ša, Hardinai, meldžiu, liaukis kalbėjęs,  prašau nesiliaudama
jo bučiuoti.
Suimu stangrų jo pasididžiavimą ir imu švelniai glamonėti
aukštyn žemyn. Jis užmerkia akis ir godžiai įkvepia oro. Šaltą protą
nugali instinktas, todėl jausdama pulsavimą delne nykščiu per-
braukiu drėgną jo galiuką.
 Jei tai pakartosi, aš baigsiu,  aikteli jis.
Staiga atsitraukia ir nušoka nuo lovos. Man nespėjus paklausti,
kur susiruošė, iš džinsų kišenės išsitraukia nediduką paketėlį.
Ak. Tai iš tikrųjų vyksta.
Žinau, kad turėčiau bijoti ir jaudintis, tačiau viskas, ką jaučiu,
yra mūsų meilė.
Nežinomybė ir laukimas pažadina smalsumą, todėl, regis,
prabėga visa amžinybė, kol jis grįžta į lovą. Visada maniau, kad
pirmas mano kartas bus su Nojumi mūsų vedybų naktį. Įsivaiz-
davau mus
Tačiau milžiniškoje
štai aš prabangaus
čia, savo ankštame namelio lovoje
bendrabučio atogrąžųsiauroje
kambaryje, saloje.
savo lovoje su Hardinu, ir neiškeisčiau to į nieką kitą.
Septyniasdešimt aštuntas skyrius
Prezervatyvų esu mačiusi tik per lytinio ugdymo pamokas  tada
jie atrodė išbauginantys.

Hardinui Tačiaukuo
rankų ir užmauti čia,greičiau.
šią akimirką tenoriukad
Džiaugiuosi, išplėšti jį
jis ne-
girdi ištvirkusių mano minčių, nors jo žodžiai kur kas nepadoresni
už tamsiausią mano mintį.
 Ar...  pradeda jis žemu balsu.
 Jei darsyk paklausi manęs, ar esu įsitikinusi, nudėsiu tave.
Jis šypteli ir nusijuokia laikydamas prezervatyvą tarp nykščio
ir smiliaus.
 Norėjau paklausti, ar padėsi man jį užsimauti, ar padaryti tai
pačiam?
Prikandu lūpą.
 Ak. Norėčiau... Bet turėsi man parodyti, kaip,  atsakau su-
prasdama, kad lytinio ugdymo pamokos neparengė manęs šiai aki-
mirkai, o aš nenoriu visko sugadinti.
 Gerai,  taria jis ir prisėda ant lovos.
Sukryžiavusi kojas atsisėdu priešais. Palinkęs artyn jis mitriai
pabučiuoja man į kaktą. Kai perplėšia paketėlį, ištiesiu delną,
tačiau jis tik nusijuokia ir papurto galvą.
 Aš tau parodysiu. Štai šitaip,  kalba jis, suimdamas mano
ranką. Ištraukęs nedidelį diską, jis sukibusiomis mudviejų rankomis
uždeda jį ant savo pasididžiavimo. Prezervatyvas pasirodo slidus. 
O dabar stumk žemyn,  aiškina paraudusiais skruostais. Mudviejų
pirštams nuslydus stangria jo oda, Hardinas primerkia akis.
 Skaistuolei ir girtuokliui pavyko neblogai,  pajuokauju.

Jis kilsteli antakį ir nusišypso. Džiaugiuosi, kad mudu juo-
kaujame ir nesame įsitempę. Todėl pernelyg nesibaiminu dėl to,
kas netrukus nutiks.
 Nesu girtas, mažute. Išgėriau keletą bokalų, tačiau kivirčas
su tavimi mane, kaip visuomet, išblaivė,  blyksteli jis žavingomis
savo duobutėmis skruostuose ir nykščiu perbraukia apatinę mano
lūpą.
Jo atsakymas mane nuramina. Juk nenorėčiau, kad jis užmigtų
arba
Jo akyskad jįskaisčios,
supykintų. Prunkšteliu
nebe iš savokaip
tokios stiklinės minčių
prieširvalandą.
pažvelgiu į jį.
 Na, ir kas dabar?  nesusilaikiusi paklausiu.
Juokdamasis jis paima mano ranką ir apvynioja pirštus aplink
visą savo ilgį.
 Nekantrauji?  paerzina, o aš linkteliu.  Aš taip pat,  pri-
sipažįsta.
Man patinka jausti jį standų savo delne. Užgulęs vienu keliu jis
praskečia mano kojas ir pirštais ima vedžioti jautriąją vietą.
Svarstau, ar bus man švelnus... Tikiuosi.
 Tu tokia drėgna... Dėl to mums bus lengviau,  taria jis ir
giliai įkvepia.
Mūsų lūpoms susitikus, bučiuoja mane lėtai, liežuviu žais-
damas manuoju. Jo lūpos, regis, buvo sutvertos mane bučiuoti.
Šiek tiek atsitraukęs, ima bučiuoti mano lūpų kampučius, nosį, ga-
liausiai vėl grįžta prie lūpų. Suleidžiu pirštus jam į nugarą, bevil-
tiškai mėgindama prisitraukti jį artyn.
 Neskubėk, mažute. Viską darysime lėtai,  šnabžda jis man
į ausį.  Iš pradžių šiek tiek skaudės, todėl pasakyk, jei norėsi, kad
liaučiausi. Kalbu rimtai, gerai?  aiškina jis švelniai, žvelgdamas
man tiesiai į akis.
 Gerai,  tariu, sulaikiusi kvapą.
Esu girdėjusi, kad prarasti nekaltybę yra skausminga, tačiau
labai blogai juk negali būti. Bent jau to tikiuosi.
Hardinas pabučiuoja mane darsyk. Pajuntu švelnaus pre-

zervatyvo prisilietimą ir virpteliu. Po keleto sekundžių jis ima
skverbtis į mane...
Jausmas toks svetimas... Stipriai užsimerkiu ir nevalingai aik-
teliu.
 Ar viskas gerai?
Linkteliu, ir jis įslysta šiek tiek giliau. Gnybiantis skausmas
giliai viduje priverčia mane susiraukti. Reikėjo įsiklausyti į gir-
dėtus atsiliepimus  skauda gal net aštriau.

Velnias,
 aimanuoja Hardinas.
Jis visiškai nejuda, tačiau jausmas siaubingai nepatogus.
 Ar galiu pajudėti?  klausia įtemptu giliu balsu.
 Taip,  atsakau.
Skausmas neatlėgsta, tačiau Hardinas ima bučiuoti man lūpas,
skruostus, nosį, kaklą ir akių kampučiuose besikaupiančias ašaras.
Suspaudžiu jo rankas, jusdama šiltą liežuvį ant savo kaklo.
 O, Dieve,  aimanuoja jis, užvertęs galvą.  Aš myliu tave,
Tesa, aš labai tave myliu,  alsuoja man į skruostą.
Jo balsas šiek tiek malšina skausmą, tačiau jo klubams judant
ties manaisiais, man vis dar nepatogu.
Noriu pasakyti jam, kaip jį myliu, tačiau baiminuosi, kad pra-
virksiu vos prasižiojusi.
 Ar nori... Velnias... Ar nori, kad sustočiau?  mikčioja jis.
Išgirstu jo balse besikaunančius malonumą ir nerimą.
Papurtau galvą ir susižavėjusi stebiu, kaip stipriai jis vėl už-
simerkia. Dantys stipriai sukąsti, o raumenys po tatuiruota oda
įsitempę. Skausmas beveik išblėsta stebint, kaip jam gera. Prieš
panardindamas galvą man į kaklo linkį, jis pirštais paglosto man
skruostą ir dar kartą pabučiuoja. Jo kvėpavimas trūkčioja, al-
savimas  karštas ir pašėlęs. Kilstelėjęs galvą jis atsimerkia. Su-
tikčiau šį skausmą justi vėl ir vėl, jei tik mainais jusčiau tą ne-
paprastai gilų ryšį su Hardinu, kuris perkelia mane į anksčiau
neegzistavusią erdvę. Jausmai žvilgančiose žaliose jo akyse,
žvelgiančiose į manąsias, išlaisvina ašaras. Paskęstu nežino-

mybėje ir vėl grįžtu į jo glėbį. Myliu jį ir tvirtai žinau, kad jis myli
mane. Net jei mudu nebūsime kartu amžinai, jei galiausiai nebe-
sikalbėsime, aš visuomet žinosiu, kad šią akimirką jis buvo visas
mano pasaulis.
Akivaizdu, kad jam prireikė milžiniškų pastangų save kontro-
liuoti ir dėl manęs neskubėti. Už tai myliu jį dar labiau. Laikas su-
lėtėja ir sustoja, pagreitėja ir sustoja, jam judant manyje. Jo lūpose
jaučiu sūraus prakaito skonį ir trokštu daugiau. Bučiuoju jo kaklą
ir tą vietelę po ausimi, kur jam taip malonu.

Virpėdamas jis kartoja mano vardą.
 Tau puikiai sekasi, mažute. Labai tave myliu.
Man jau nebeskauda, tik vis dar nepatogu ir, kaskart jam pa-
nirus giliau į mane, šiek tiek gelia. Lūpomis keliauju jo kaklu, o
pirštais timpteliu plaukus.
 Myliu tave, Hardinai,  tesugebu pratarti.
Aimanuodamas jis mane pabučiuoja.
 Ak, mažute, aš tuojau baigsiu, gerai?  klausia jis pro su-
kąstus dantis.
Linkteliu ir pabučiuoju jam į kaklą, švelniai įsisiurbdama į odą.
Orgazmo metu Hardino akys nepalieka manųjų. Jam įsitempiant
ir suglembant ant manęs pažadame vienas kitam amžiną meilę.
Savo krūtine jaučiu besidaužančią jo širdį ir pabučiuoju drėgnus
jo plaukus. Atgavęs kvapą, jis pakyla ir atsitraukia. Savyje pajutusi
tuštumą susiraukiu, tuo tarpu jis numauna prezervatyvą ir tvar-
kingai padeda ant popierėlio ant grindų.
 Ar tau viskas gerai? Kaip jautiesi?  akimis tiria mano veidą
ir atrodo toks pažeidžiamas  nė nemaniau, kad Hardinas sugeba
taip jaustis.
 Man viskas gerai,  patikinu jį. Suspaudžiu kojas, už-
gniauždama sopulį. Ant paklodės pastebiu šiek tiek kraujo, tačiau
nenoriu pajudėti.
Nusibraukęs plaukus nuo kaktos, Hardinas klausia:
 Ar tai... Ar viskas vyko taip, kaip tikėjaisi?

 Buvo kur kas geriau,  atsakau nuoširdžiai.
Nors tai buvo skausminga, patirto jausmo negaliu sulyginti su
jokiu kitu išgyvenimu. Jau dabar įsivaizduoju kitą kartą.
 Tikrai?  išsišiepia jis.
Aš linkteliu, o jis prispaudžia savo kaktą prie manosios.
 O tau ar buvo gera? Manau, bus geriau, kai įgysiu daugiau...
Patirties,  sakau jam.
Šypsena jo veide išblėsta. Pirštais jis kilsteli mano smakrą ir
pažvelgia į akis.taip. Buvo šaunu, mažute. Daugiau nei šaunu. Dar

 Nesakyk
nesu patyręs tokio malonumo,  taria jis, ir aš imu vartyti akis.
Esu tikra, kad yra permiegojęs su gerokai labiau patyrusiomis
merginomis, kurios žino, ką ir kada daryti.
Atsakydamas į mano mintis, jis taria:
 Aš jų nemylėjau. Jausmas visiškai kitoks, kai myli savo
partnerę. Kalbu nuoširdžiai, Tesa. Tai nesulyginama. Meldžiu, ne-
abejok savimi ir nenuvertink to, ką mudu ką tik patyrėme.
Švelnus ir nuoširdus jo balsas ištirpdo širdį, ir aš pabučiuoju
jam į nosį.
Šypsodamasis apsiveja mano liemenį ranka ir pasiguldo ant
krūtinės. Jis taip skaniai kvepia. Net prakaituoto Hardino aromatas
yra mano mėgstamiausias.

 Ar skauda?  klausia jis, glostydamas man plaukus ir suk-
damas jų sruogą aplink savo pirštą.
 Šiek tiek,  nusijuokiu.  Bijau atsistoti.
Jis suspaudžia mane tvirčiau ir pabučiuoja petį.
 Nesu buvęs su skaisčia mergina,  tyliai prisipažįsta.
Pažvelgusi į jį, išvystu švelnias, nė iš tolo manęs nepašie-
piančias jo akis.
 O.
Galvoje akimirksniu ima suktis šimtai klausimų apie pirmą jo
kartą. Kada, kur, su kuo ir kodėl. Tačiau stumiu visus juos šalin.
Jis jos nemylėjo.

Daugiau Jis niekada nemylėjo
manęs nebejaudina jokios
jo praeities kitos,Jos
moterys. išskyrus mane.
tėra praeitis.
Man svarbus tik šis nuostabus netobulas vaikinas, kuris ką tik iš
tikrųjų mylėjosi pirmą kartą.
Septyniasdešimt devintas skyrius
Po valandos Hardinas klausia:
 Žinau,
Ar pasiruošusi atsikelti?
kad turėčiau, bet nenoriu,  atsakau ir skruostu prisi-
glaudžiu jam prie krūtinės.
 Nenoriu tavęs skubinti, bet man labai reikia į tualetą,  pa-
aiškina jis, ir aš juokdamasi pakylu nuo jo ir iš lovos.
 Ai...  cypteliu, nespėjusi savęs sulaikyti.
 Ar viskas gerai?  klausia jis tūkstantąjį kartą.
Ištiesęs rankas padeda man atsistoti.
 Taip, tik šiek tiek maudžia,  atsakau ir susiraukiu išvydusi
savo patalus.
Jis nuseka mano žvilgsnį.
 Taip, aš juos išmesiu,  taria jis ir nutraukia paklodę nuo
siaurutės mano lovos.
 Ne čia. Stef pamatys.
 Gerai. Tuomet kur?  mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos.
Jam tikriausiai jau kurį laiką norėjosi į tualetą.
 Nežinau... Gal galėtum išmesti ją į konteinerį pakeliui namo?
 Kas tau sakė, kad ruošiuosi važiuoti namo? Nejau permie-
gojusi su manimi ketini išspirti lauk?  jo akys šelmiškai žiba.
Hardinas
Ištiesiu jam jopakėlęs nuo grindų užsitempia trumpikes ir džinsus.
marškinėlius.
 Keliauk į tualetą ir pakeliui dėl viso pikto išmesk tą pa-
klodę,  tariu jam, trinktelėdama per užpakalį.
Nežinau, kodėl man taip svarbu atsikratyti įrodymų, tačiau

mažiausiai trokštu, kad Stef imtų kamantinėti apie nekaltybės pra-
radimą.
 Žinoma. Juk nešdamas kruviną paklodę į savo automobilį
vidury nakties neatrodysiu panašus į maniaką.
Juokais susiraukiu, o jis susuka paklodę į gumulą ir patraukia
link durų.
 Myliu tave,  taria prieš išeidamas.
Likusi viena kambaryje, pagaliau galiu susitvarkyti ir ap-
mąstyti, kas įvyko. Svarstau, ar atrodau taip pat puikiai, kaip jau-
čiuosi  ramiai ir patogiai. Prisiminimas apie besiskverbiantį
Hardiną suspaudžia pilvą. Dabar suprantu, kodėl seksas toks ypa-
tingas dalykas. Iš tiesų daug netekau, nepamėginusi anksčiau,
tačiau jei Hardinas nebūtų buvęs mano pirmasis, nemanau, kad
jausčiausi tokia pakylėta. Pažvelgiu į veidrodį ir stačiai išsižioju.
Skruostai švyti, o lūpos patinusios. Suspaudžiu skruostus ir pama-
taruoju rankomis. Kažkodėl atrodau pasikeitusi. Pokyčiai vos pas-
tebimi ir negaliu jų tiksliai apibūdinti, tačiau man tai patinka. Ža-
viuosi mažomis rausvomis dėmelėmis ant krūtų. Nė neprisimenu,
kada Hardinas jas ten paliko. Mintimis grįžtu į akimirką, kai my-
lėjomės, o jo lūpos atrodė drėgnos ir karštos. Į tikrovę mane su-
grąžina vos prasiveriančios durys. Išsigandusi šokteliu.
 Gėriesi savimi?  nusišypso Hardinas, užrakindamas duris.
 Ne... Aš...  nežinau, ką jam atsakyti, mat stoviu priešais
veidrodį nuogutėlė ir fantazuoju apie visą mane bučiuojančias jo
lūpas.
 Nesidrovėk, mažute, jei aš turėčiau tokią figūrą, taip pat ne-
galėčiau atsitraukti nuo veidrodžio,  taria jis, ir aš nuraustu.
 Manau, reikėtų nusiprausti po dušu,  tariu mėgindama pri-
sidengti rankomis.
nusiprausti visa kita.Nenoriu nusiplauti jo aromato, tačiau privalau
 Aš taip pat išsimaudysiu,  pritaria jis. Kilsteliu antakį, o jis
juokais iškelia rankas ir priduria:  Žinau, žinau, be tavęs. Tačiau...
Jei gyventume drauge, tai nebūtų problema.
Aiškiai pastebiu, kad jis taip pat pasikeitė. Šypsena tapo gi-
lesnė, o akys skaistesnės. Netikiu, kad kas nors kitas tai pastebėtų,
tačiau, nepaisant daugybės jo paslapčių, kurias ketinu atskleisti,
pažįstu jį geriau nei kiti.
 Ką?  pakreipia jis galvą.
 Nieko, aš tik tave myliu,  atsakau, ir jo skruostai parausta, o
veidą nušviečia tokia pat plati šypsena kaip manoji.
Atrodo, tarsi buvimas drauge svaigina mus abu. Nepakarto-
jamas jausmas. Kai palinkstu pasiimti chalato, jis atsistoja priešais
mane.
 Ar bent jau pamąstei apie gyvenimą drauge?  paklausia.
 Užsiminei tik vakar. Tegaliu priimti po vieną gyvybiškai
svarbų sprendimą per dieną,  nusijuokiu.
Jis ima trintis smilkinius.
 Tenoriu kuo greičiau pasirašyti dokumentus. Privalau išsi-
nešdinti iš tų prakeiktų brolijos namų.
 Nejau negali išsinuomoti buto vienas pats?  dar kartą pa-
siūlau.
 Noriu, kad jis būtų mūsų.
 Kodėl?
 Nes noriu praleisti su tavimi kuo daugiau laiko. Kodėl dvejoji?
Ar tai dėl pinigų? Aš, be abejo, už viską mokėčiau.
 Ne, nemokėtum,  šypteliu.  Jei ir sutikčiau, privalėčiau pri-
sidėti. Neketinu būti niekieno išlaikytine.
Negaliu patikėti, kad apskritai dabar apie tai kalbame.
 Tuomet kas yra?
 Nežinau... Mudu ne taip ilgai pažįstame vienas kitą. Vi-
suomet maniau, kad su vyru apsigyvensiu tik po vestuvių...  pa-
aiškinu.
Tai priklausyti
baimės nėra vienintelė priežastis.
nuo kito žmogaus.Negaliu
Net jeipamiršti motinos
tai Hardinas. ir
Taip
elgėsi mano mama. Ji buvo priklausoma nuo tėvo pajamų tol, kol
jis mus paliko. Tuomet jai teliko viltis, kad jis kada nors grįš. Nesi-
liovė to tikėjusis, tačiau taip niekada nenutiko.
 Po vestuvių? Tesa, tavo požiūris jau gerokai pasenęs ir apker-

pėjęs,  sukikena jis ir prisėda ant kėdės.
 Ar esi nusiteikęs prieš vedybas?  paklausiu.  Ne mudviejų,
bet apskritai,  pridedu.
 Vedybos nėra blogai, tačiau tai  ne man,  gūžteli pečiais jis.
Pokalbis pasuko pernelyg rimta linkme. Nenoriu aptarinėti
vedybų su Hardinu, tačiau man nerimą kelia jo žodžiai, kad
tai  ne jam. Iki šiol nė nesusimąsčiau apie galimybę ištekėti už
Hardino  tam dar gerokai per anksti. Reikėtų palaukti kelerius
metus. Tačiau noriu turėti galimybę pasirinkti, be to, noriu iš-
tekėti iki dvidešimt penkerių ir susilaukti bent dviejų vaikų. Esu
suplanavusi visą savo ateitį.
„Buvau“,  primena man pasąmonė. Buvau viską suplanavusi,
prieš sutikdama Hardiną, tačiau dabar ateitis nuolat keičiasi ir yra
nenuspėjama.
 Tau tai nepatinka, tiesa?  paklausia jis, pertraukdamas mano
minčių srautą.
Tai, kas šį vakarą nutiko tarp mūsų su Hardinu, užmezgė ne-
matomą ryšį, suvienijo mudviejų kūnus ir mintis. Mano ateities
planai gali pasikeisti ir į gera... Tiesa?
 Ne,  mėginu nuslėpti savo nusivylimą balse, tačiau mano
tonas sunkus.  Paprasčiausiai nesu girdėjusi ką nors tiesiai šviesiai
drebiant, kad niekada nenori vesti. Maniau, to trokšta visi  tai pa-
grindinis gyvenimo įvykis, ar ne?
 Nevisiškai. Manau, žmonės tik ieško laimės. Prisimink Ke
triną ir kas nutiko jiems su Hitklifu jai susituokus.
Dieviškas jausmas kalbėtis remiantis literatūros kūriniais.
Niekas kitas su manimi nekalba šitaip, nors aš tokius paaiškinimus
suprantu geriausiai.
 Bėda ta, kad jie susituokė ne abu,  atsakau juokdamasi.

Prisimenu dienas, kai savo santykius su Hardinu tokia daugybe
aspektų galėjau sulyginti su Hitklifo ir Ketrinos.
 Ročesteris ir Džeinė?  nenusileidžia jis, maloniai nustebin-
damas mane, paminėjęs Džeinę Eir.
 Tikriausiai juokauji, tiesa? Jis buvo šaltas ir uždaras. Be to,

Džeinei pasipiršo neprisipažinęs, kad jau yra vedęs tą pamišėlę,
kurią laikė užrakinęs palėpėje. Kol kas negirdėjau nė vieno tvirto
argumento,  atsakau.
 Žinau. Man paprasčiausiai patinka klausytis, kaip tu tauški
apie literatūros kūrinių veikėjus,  taria jis, braukdamasis plaukus
nuo kaktos, o aš vaikiškai kyšteliu jam liežuvį.
 Vadinasi, nori pasakyti, kad tekėtum už manęs? Galiu tau pri-
siekti, savo namų palėpėje nelaikau užrakinęs pamišusios žmonos.
Jis žengia link manęs. Žinoma, žmonos jis gal ir neturi, tačiau
nerimą kelia daugybė kitų dalykų. Jam prisiartinus vos per keletą
centimetrų, širdis ima daužytis it pašėlusi.
 Ką? Ne, žinoma, ne. Kalbėjau apie santuoką apskritai. Ne
apie mus.
Stoviu kambaryje visiškai nuoga ir su Hardinu aptarinėju san-
tuoką. Kas, po paraliais, dedasi mano gyvenime?
 Tuomet, nesutiktum už manęs tekėti?
 Ne, nesutikčiau. Na, nežinau. Kodėl apskritai apie tai disku-
tuojame?  paslepiu veidą jo krūtinėje ir pajuntu jį virpant iš pa-
sitenkinimo.
 Man tik smalsu. Kadangi tvirtai pagrindei savo įsitikinimus,
galbūt man teks pakeisti savo nuostatą prieš santuoką. Manau, tau
yra vilties paversti mane doru žmogumi.
Jo tonas rimtas, tačiau juk jis nekalba rimtai, tiesa? Man pra-
dėjus abejoti sveiku jo protu, jis nusijuokia ir pabučiuoja man į
smilkinį.
 Ar galime pakeisti temą?  atsidūstu. Nekaltybės praradimo
ir diskusijos apie santuoką suminkštėjusios mano smegenys gali
neatlaikyti.
 Žinoma.
sakau. Tačiau iki
Gali pagalvoti klausimo
rytojaus.apie bendrąnelauksiu,
Amžinai gyvenimą taria
aš neatsi-
jis.
 Kaip miela,  pasišaipau vartydama akis.
 Juk tu mane pažįsti  tikras ponas Romantikas.  Jis pabu-
čiuoja man į kaktą.  O dabar eime į dušą. Jei ilgiau stoviniuosi čia
nuoga, man neliks nieko kito, kaip tik mesti tave ant lovos ir dar
kartą išdulkinti.
Purtydama galvą išsivaduoju iš jo glėbio ir susisupu į chalatą.
- Eini drauge ar ne? - klausiu, imdama vonios reikmenų
krepšelį.
- Taip, nes tik dušas mane ir patenkins, - mirkteli jis, ir mums
žingsniuojant koridoriumi aš jam trinkteliu.
Aštuoniasdešimtas skyrius
Kol abu nusiprausiame ir grįžtame į lovą, laikrodis jau rodo ket-

virtą ryto.
 Keltis man reikės po valandos,  niurzgu jam į krūtinę.
 Galėtum miegoti iki pusės aštuonių ir nepavėluotum,  pri-
mena jis man.
Skubėjimas ryte nežavi, tačiau privalau šiek tiek numigti.
Laimei, dieną nusnūdau, todėl tikiuosi, kad sugebėsiu išsilaikyti
ant kojų pirmą tikrą praktikos dieną leidykloje.
 Mmm...  murkiu jo pašonėje.
 Nustatysiu tavo žadintuvą,  pasisiūlo jis, ir aš nugrimztu į
sapnus.
Perštinčiomis nuo miego trūkumo akimis žvelgdama į atvaizdą

veidrodyje, mėginu susisukti neklusnius plaukus. Ašarojančias
akis apvedusi rudu pieštuku, apsivelku naują tamsiai raudonos
spalvos suknelę. Jos kaklo linija stačiakampė, o iškirptė pakanka-
mai gili, kad išryškintų biustą, tačiau atrodo padori. Kraštas vos
siekia kelius, o siauras rudas dirželis aplink liemenį sudaro įspū-
dį, kad ruošdamasi sugaišau daugiau laiko nei iš tiesų. Skruostus
ketinau paryškinti skaistalais, tačiau po nakties su Hardinu jie vis
dar švyti. Apsiavusi naujuosius batelius, žvilgteliu į save veidro-
dyje. SuknelėŽvilgteliu
nei turėčiau. puikiai paryškina
į siauroje figūrą, ir atrodau
mano lovoje kur kas
į antklodę geriau,
susisupusį
Hardiną, ant lovos krašto nukarusias jo kojas ir nusišypsau. Prieš
išeidama jį pažadinu. Svarsčiau, gal apskritai to nedaryti, tačiau

savanaudiškoji mano pusė norėjo jį pabučiuoti.
 Man metas.  Švelniai papurtau jį už peties.
 Myliu tave,  sumurma jis ir papučia lūpas, neatmerkdamas
akių.
 Ar eisi į paskaitas?  paklausiu pabučiavusi.
 Ne,  atsako jis ir apsiverčia ant kito šono.
Pabučiavusi į petį, susirenku rankinę ir švarkelį. Labiau už
viską trokštu grįžti pas jį į lovą. Galbūt gyventi drauge nebūtų taip
jau blogai. Šiaip ar taip, beveik kiekvienų naktį leidžiame kartu.
Veju šią mintį iš galvos. Tai būtų prastas sprendimas  dar per
anksti. Gerokai per anksti.
Vis dėlto visą kelią tik ir tegalvoju apie butą, kuriame su
Hardinu gyventume, drauge rinktumės užuolaidas, dažytume
sienas. Pasiekusi leidyklos liftą, jau esu išrinkusi dušo užuolaidą
bei kilimėlius, o iš fantazijų pasaulio į tikrovę mane sugrąžina
trečiame aukšte į liftą įlipęs jaunas vyrukas tamsiai mėlynu kos-
tiumu.
 Labas rytas,  pasisveikina jis, siekdamas lifto mygtukų.
Pamatęs, kad mygtukas į viršutinį aukštą jau paspaustas, išsi-
tiesia ir atsiremia į sieną.
 Ar tu naujokė?  klausia jis.
Užuodžiu nuo jo sklindantį muilo kvapą, o skaisčiai mėlynos
jo akys atrodo keistokai prie tamsių plaukų.
 Aš tik praktikantė,  atsakau.
 Tik praktikantė?  nusijuokia jis.
 Turiu galvoje, kad leidykloje nedirbu, tik atlieku praktiką, 
jaudindamasi pasitaisau.
 Aš taip pat atlikau praktiką čia prieš kelerius metus ir ga-
liausiai buvau
 Taip. Ir tuįdarbintas. Ar mokaisi CVU?
ten mokeisi?
 Taip, baigiau praeitais metais. Džiaugiuosi, kad mokslai
baigti,  sukikena jis.  Tau čia patiks.
 Ačiū. Man jau dabar čia patinka,  užtikrinu mudviem žen-

giant iš lifto.
Kai jau suku už kampo, jis šūkteli:
 Taip ir nesužinojau tavo vardo.
 Tesa. Tesa Jang.
Jis nusišypso ir atsisveikindamas pamoja:
 Aš  Trevoras. Malonu susipažinti, Tesa.
Prie registratūros stalo sėdinti jau matyta moteris šį kartą pri-
sistato Kimberlės vardu. Nusišypsojusi ir palinkėjusi sėkmės, ji
pamoja link kava ir užkandžiais nukrauto stalo. Nusišypsau jai,
padėkoju ir pasičiupusi spurgą bei puodelį kavos žingsniuoju į
savo kabinetą. Ant stalo randu storą popierių šūsnį ir pono Venso
raštelį, liepiantį imtis pirmo rankraščio bei linkintį sėkmės. Krams
nodama spurgą, nuplėšiu raštelį ir kimbu į darbą.
Rankraštis pasirodo nepaprastai įdomus, todėl nė nepajėgiu
atsitraukti. Teperskaičius trečdalį, ant stalo suskamba telefonas.
 Klausau?  atsiliepiu ir akimirksniu suvokiu nenumananti,
kaip derėtų atsiliepti darbiniu telefonu. Norėdama atrodyti su-
brendusi, pridedu:  Norėjau pasakyti, Tesos Jang kabinetas.
Prikandu lūpą ir kitame laido gale išgirstu kikenimą.
 Panele Jang, pas jus lankytojas. Ar galiu jį įleisti?  klausia
Kimberlė.
 Tesa. Prašau vadinti mane Tesa.
Atrodo nepagarbu versti ją vadinti mane panele Jang, kai ji yra
gerokai vyresnė ir labiau patyrusi.
 Tesa,  taria ji, o aš įsivaizduoju draugišką jos šypseną.  Ar
siųsti jį į tavo kabinetą?  pakartoja ji.
 Ak, taip. Minutėlę... Kas jis?
 Nesu tikra... Jaunuolis... Na... Jis turi tatuiruočių, daugybę ta-
tuiruočių,  sušnabžda ji, ir aš imu juoktis.

 Taip, pati ateisiu jo pasitikti,  pranešu ir padedu ragelį.
Hardino apsilankymas mane drauge jaudina ir baugina. Vi-
liuosi, nieko nenutiko. Išėjusi į vestibiulį, randu jį sukišusį rankas į
kišenes, o Kimberlę kalbančią telefonu. Nuojauta man kužda, kad ji
tik apsimeta kalbanti telefonu, tačiau tikra nesu. Viliuosi, neatrodo,

kad piktnaudžiauju neįkainojama pono Venso man suteikta ga-
limybe, jau antrą dieną priiminėdama lankytojus.
 Sveikas, ar kas atsitiko?  klausiu jo artindamasi.
 Ne, tik norėjau pasižiūrėti, kaip tau sekasi pirmą praktikos
dieną,  šypsosi jis, tarp pirštų sukiodamas savo auskarą antakyje.
 Viskas puiku. Aš...  pradedu, kai vestibiulyje pasirodo ponas
Vensas.
 Nagi, nagi. Atšliaužei maldauti savo senojo darbo?  plačiai
nusišypso jis Hardinui, tapšnodamas per petį.
 Pasvajok, senas šunsnuki,  atsako Hardinas juokdamasis.
Man žandikaulis nukąra iki grindų. Kikendamas ponas Vensas
iškelia kumštį ir juokais niukteli Hardinui į šonkaulius. Regis, jų
santykiai artimesni, nei maniau.
 Už ką susilaukėme tokios garbės? O gal atvažiavai čia kabi-
nėtis prie naujosios mano praktikantės?  žvilgteli jis į mane.
 Būtent. Kabinėtis prie praktikančių yra mėgstamiausia mano
pramoga.
Man belieka akimis bėgioti nuo vieno prie kito nežinant, ką
pasakyti. Tokia nerūpestinga Hardino pusė man patinka  retai
tenka ją matyti.
 Ar turi laiko papietauti?  klausia manęs Hardinas.
Užmetu akį į laikrodį ant sienos  jau vidudienis. Laikas
prabėgo nepastebėtai.
Žvilgteliu į poną Vensą. Šis gūžteli pečiais.
 Kasdien turi po valandą laiko pietums. Merginai juk reikia
valgyti!  nusišypso jis ir atsisveikinęs su Hardinu pradingsta ko-
ridoriuje.
 Nusiunčiau tau keletą žinučių norėdamas sužinoti, ar sėk-
mingai
 Iš atvykai, tačiau tu patikrinti
galvos išgaravo nieko neatsakei,  paaiškina
telefoną. ĮsijaučiauHardinas lifte.
į rankraštį,
atsakau, siekdama jo rankos.
 Juk viskas gerai, tiesa? Tarp mūsų viskas gerai?  klausia jis,
žvelgdamas man į akis.
 Taip. Kodėl turėtų būti kitaip?

 Aš... Aš nežinau... Ėmiau nerimauti, kai neatsakei į mano ži-
nutes. Pradėjau manyti, kad... Galbūt gailiesi praeitos nakties, 
nudelbia jis žvilgsnį.
 Ką? Žinoma, ne. Kalbu nuoširdžiai, pamiršau pasitikrinti te-
lefoną. Nesigailiu nieko, kas įvyko praeitą naktį,  atsakau nepa-
jėgdama nuslėpti šypsenos, prisiminimams užliejant mintis.
 Gerai. Man gerokai palengvėjo,  atsikvepia jis.
 Sukorei visą šį kelią tik todėl, kad manei, jog pradėjau gai-
lėtis?  paklausiu. Galbūt jis šiek tiek perlenkė lazdą, tačiau tai
žinoti malonu.
 Taip... Na, tai ne vienintelė priežastis. Taip pat norėjau pa-
kviesti tave pietų,  nusišypso jis ir pakelia mano ranką sau prie lūpų.
Liftui sustojus, išeiname lauk. Vertėjo pasiimti švarkelį. Man
virptelėjus, Hardinas pažvelgia į mane.
 Automobilyje palikau savo švarką. Galime jį pasiimti ir nueiti
į už kampo esančią kavinę „Brio“. Maistas ten puikus.
Prieiname prie automobilio, ir jis prajuokina mane iš baga-
žinės ištraukęs juodą odinį švarką. Veikiausiai vežiojasi visą savo
garderobą. Nuo pat tos dienos, kai susipažinome, jis iš bagažinės
traukia drabužius.
Jo švarkas stebėtinai šiltas ir kvepia Hardinu. Žinoma, gerokai
per didelis, todėl tenka pasiraitoti rankoves.
 Ačiū,  pabučiuoju jam į smakrą.
 Puikiai atrodai! Švarkas tau  kaip tik.
Paima mane už rankos, ir mudu nužingsniuojame gatve. Ke-
letas praeinančių verslininkų kreivai mudu nužvelgia. Kartais už-
simirštu, kokie skirtingi iš išorės mudu atrodome. Kone visais gy-
venimo aspektais esame visiškos priešingybės, tačiau kažkodėl
mums tai tinka.
„Brio“ yra nedidukė, tačiau žavinga itališka kavinė. Įvairias-
palvių plytelių grindys, o ant lubų freska, kurioje vaizduojama
daugybė besišypsančių angelėlių, besibūriuojančių prie vartų, o už
jų vienas kitą apkabinę stovi aukšti juodas ir baltas angelai. Atrodo,
tarsi baltasis mėgintų tempti juodąjį į kitą vartų pusę.
- Tesa? - Hardinas timpteli mane už rankovės.
- Ateinu, - burbteliu, ir mudu įsitaisome prie stalelio kavinės
gale.
Hardinas atsisėda šalia manęs - ne priešais - ir, prisitraukęs
kėdę artyn, alkūnėmis pasiremia į stalą. Užsako pietus mums
abiem, ir aš neprieštarauju, mat nekart nesu čia lankiusis.
- Vadinasi, judu su ponu Vensu labai artimi? - pasiteirauju.
- Taip nepasakyčiau, tačiau pažįstam vienas kitą puikiai, -
gūžteli jis pečiais.
- Atrodė, kad puikiai sutariate. Man patinka tave tokį matyti.
Jo lūpų kampučius kilsteli vos pastebima šypsena, ir ranka jis
paliečia mano šlaunį.
- Nejaugi?
- Taip. Man patinka, kai atrodai laimingas.
Nuojauta kužda, kad jo santykiai su ponu Vensu sudėtingesni,
nei jis išduoda, tačiau kol kas nusprendžiu jo nespausti.
- Aš ir esu laimingas. Laimingesnis, nei kada galėjau tikėtis, -
priduria jis.
- Kas tau atsitiko? Mano akyse visai suminkštėjai, - pašiepiu
jį, ir jis sukikena.
- Galėčiau apversti keletą stalų ir sukruvinti vieną kitą nosį, jei
norėtum, - pagrasina, ir aš stumteliu jo petį savuoju.
- Ne, ačiū, - nusijuokiu.
Padavėja atneša mūsų valgį ir aš padėkoju. Patiekalai atrodo
nuostabiai, ir prieš įsidėdama kąsnį į burną, pasimėgauju gardžiais
kvapais. Hardinas užsakė mums virtinių su įdaru, nuo kurių - nors
liežuvį praryk.
- Skanu, tiesa? - išdidžiai klausia jis pilna burna.

Linkteliu ir susikemšu dar vieną kąsnį.
Pavalgę su Hardinu susipešame, kuris mokės už pietus, tačiau
galiausiai laimi jis.
 Vėliau galėsi man atsimokėti,  mirkteli man padavėjai už

nugaros.
Kai grįžtame į leidyklą, Hardinas nuseka mane vidun.
 Eini drauge?  klausiu.
 Taip. Noriu apžiūrėti tavo kabinetą. Pažadu, tada paliksiu
tave ramybėje.
 Sutarta,  atsakau, ir žengiame į liftą.
Kai pasiekiame viršutinį aukštą, atiduodu Hardinui švarką, ir
jis užsimeta jį ant pečių.
Išpučiu akis išvydusi, koks patrauklus jis atrodo su odiniais
drabužiais.
 Sveika, mes ir vėl susitinkame,  taria vaikinas tamsiai
mėlynu kostiumu koridoriuje.
 Ir vėl tu,  atsakau šypsodamasi.
Hardinas jam prisistato.
 Malonu susipažinti. Mano vardas Trevoras. Aš iš finansų sky-
riaus,  pasako vaikinas ir atsisveikindamas pamojęs prideda:  Ką
gi, pasimatysim vėliau.  Ir nueina tolyn.
Kai užeiname į mano kabinetą, Hardinas griebia mane už riešo
ir atsuka į save.
 Kas, po velnių, čia buvo?  užrinka.
Jis tikriausiai juokauja! Pažvelgiu į jo pirštų sugniaužtą savo
riešą ir suprantu, kad klausia rimtai. Nespaudžia per stipriai, tačiau
neleidžia ir pajudėti.
 Ką?
 Tas tipas?
 Na ir ką jis? Šįryt susipažinau su juo lifte,  ištraukiu riešą iš
jo gniaužtų.
 Neatrodė, kad būtumėte ką tik susipažinę. Flirtavote mano
akivaizdoje.
Noriu surikti, tačiau nesusilaikau ir nusijuokiu.
 Ką? Jei manai, kad flirtavau, visai netekai proto. Stengiausi
būti mandagi. Jis taip pat. Kodėl turėčiau su juo flirtuoti?  ne-
noriu kelti balso.
Vieša scena darbe man tikrai nereikalinga.

 Kodėl neturėtum su juo flirtuoti? Jis mandagus ir susitvarkęs,
kostiumuotas ir visa kita,  nenusileidžia Hardinas.
Suprantu, kad jis ne piktas, o greičiau įžeistas ir susirūpinęs,
instinktai man liepia jį iškoneveikti ir išgrūsti po velnių, tačiau
nusprendžiu imtis ko kito. Lygiai kaip tuomet, kai jis siautėjo tėvo
namuose.
 Tai štai ką tu manai? Kad noriu tokio kaip jis? Tokio nepa-
našaus į tave?  paklausiu jo švelniu tonu.
Išmuštas iš vėžių, Hardinas išpučia akis. Žinau, kad tikėjosi
būti užsipultas, tačiau toks posūkis priverčia jį akimirką pamąstyti,
ką sakyti toliau.
 Nežinau... Galbūt,  burbteli mūsų akims susitikus.
 Ką gi, tu kaip visuomet klysti,  nusišypsau. Privalėsiu apie
tai su juo pasikalbėti, tačiau poreikis įtikinti jį, kad nerimauti nėra
priežasties, užgožia troškimą jį pataisyti.  Man gaila, kad manai,
jog su juo flirtavau, tačiau nieko panašaus nebuvo. Niekuomet su
tavimi taip nepasielgčiau,  patikinu jį.
Jo žvilgsniui sušvelnėjus, paglostau jam skruostą. Kaip žmogus
tuo pat metu gali būti toks stiprus ir toks pažeidžiamas?
 Aš... Gerai,  galiausiai pasiduoda jis.
Juokdamasi glostau jam veidą. Man patinka užklupti jį nepa-
siruošusį.
 Kam jis man, jei turiu tave?
Keliskart mirktelėjęs jis pagaliau nusišypso. Džiaugiuosi, kad
pagaliau išmokau padaryti nekenksmingą Hardino viduje nuolatos
tiksintį sprogmenį.
 Myliu tave,  taria jis ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. 
Atleisk, kad šitaip užsipuoliau.
 Atsiprašymą
binetą! priimu.
 tariu pakiliu balsu.O dabar leisk parodyti tau savo ka-
 Aš tavęs nevertas,  tyliai, labai tyliai, prisipažįsta jis.
Nusprendžiu nekreipti į tai dėmesio ir išlaikyti džiugią nuo-
taiką.
 Na, ką manai?  klausiu švytėdama.

Kikendamas jis klausosi, kol rodau jam kiekvieną smulkmeną,
kiekvieną knygą lentynoje ir tuščią nuotraukos rėmelį ant stalo.
 Mąsčiau, kad norėčiau čia įrėminti mūsų nuotrauką,  sakau
jam.
Mes dar niekuomet nesifotografavome kartu, o ši mintis šovė
į galvą tik pastačius tą tuščią rėmelį ant stalo. Hardinas man ne-
panašus į tokį, kuris šypsotųsi net telefonu fotografuojamai nuo-
traukai.
 O. Aš paprastai nesifotografuoju,  patvirtina mano spė-
liones.
Išvydęs, kad atstumta šiek tiek susigėdau, jis prisiverčia iš-
spausti:
 Noriu pasakyti... Tikriausiai galėčiau nusifotografuoti.
Tačiau tik kartą.
 Mums nebūtina dabar dėl to sukti galvos,  nusišypsau, ir
jam, atrodo, palengvėja.
 Tuomet gal galime aptarti tai, kokia seksuali atrodai su šita
suknele? Vedi mane iš proto nuo pat tos akimirkos, kai čia atva-
žiavau,  žengdamas artyn suokia jis visa oktava gilesniu balsu.
Mano kūnas akimirksniu nukaista  jo žodžiai visuomet su-
jaudina.  Tau pasisekė, kad šįryt neatmerkiau akių. Kitaip... 
pirštais jis nuseka mano suknelės iškirptę.  Nebūčiau leidęs tau
išeiti.
Kita ranka ima glamonėti šlaunį.
 Hardinai...  perspėju jį.
Balsas išdavikas labiau primena aimaną.
 Ką, mažute... Nenori, kad tęsčiau?  jis pakelia mane ir pa-
sodina ant stalo krašto.
 Tai...  mintis aptemdo jo lūpos ant mano kaklo. Panardinu

pirštus į jo garbanas, o jis krimsteli man.  Mes negalime... Kas
nors gali užeiti... Ar kažką,  pinasi žodžiai be jokios prasmės.
Nuleidęs rankas ant mano šlaunų jis praskina jas plačiau.
 Spyna duryse įtaisyta ne be priežasties... Trokštu paimti tave

čia pat, ant šio stalo. O galbūt prie lango,  kalba jis, lūpomis ke-
liaudamas link mano krūtinės.
Jo pasiūlymas nukrečia mane tarsi elektra. Pirštais bėgiodamas
kelnaičių nėriniais, jis giliai įkvepia.
 Varai mane iš proto,  atsidūsta, žvelgdamas į baltus vakar
įsigyto komplekto nėrinius man tarp kojų.
Negaliu patikėti, kad leidžiu šitam vykti ant naujojo savo ka-
bineto darbo stalo antrą praktikos dieną. Mintis apie tai jaudina ir
drauge baugina.
 Užrakink...  pradedu sakyti, tačiau mane pertraukia šaižus
telefono skambutis. Pašoku ir paskubomis čiumpu ragelį. 
Klausau? Kalba Tesa Jang!
 Panele Jang. Tesa,  pasitaiso Kimberlė.  Ponas Vensas
baigia darbo dieną ir šiuo metu yra pakeliui į tavo kabinetą,  taria
ji, o aš jos balse pajuntu šypseną.
Išraudusi padėkoju. Akivaizdu, kad ji supranta, kaip sunku
man atsispirti Hardinui.
Aštuoniasdešimt pirmas skyrius
Hardinas išvažiuoja netrukus po to, kai juodu su ponu Vensu bai-
gia juokais ginčytis dėl futbolo varžybų. Atsiprašau jo už tai, kad

priėmiau lankytoją, tačiau jis patikina, jog Hardinas jam yra tarsi
šeimos narys, todėl čia laukiamas bet kada. Fantazijos apie ant dar-
bo stalo mane paimantį Hardiną užgožia visas kitas mintis, todėl
ponui Vensui tenka net triskart pakartoti informaciją apie atlygi-
nimą, kol galiausiai grįžtu į tikrovę.
Vėl paėmusi rankraštį į rankas taip įsijaučiu, kad akis nuo jo ati-
traukiu tik po penktos valandos. Prasėdėjau čia visa valanda ilgiau
ir nė neišgirdau Hardino skambučio. Nusileidusi iki automobilio pa-
skambinu jam, tačiau neatsiliepia. Pakeliui namo patenku į nedidelį
transporto kamštį, o grįžusi į bendrabutį nustembu radusi Stef sė-
dinčią ant savo lovos. Kartais apskritai pamirštu, kad ji čia gyvena.
 Seniai nesimatėme,  pajuokauju, mesdama ant lovos rankinę
ir nusiaudama aukštakulnius.
 Taip...  atsako ji šniurkščiodama.
 Ar tau viskas gerai? Kas nors atsitiko?  klausiu prisėsdama
greta.
 Man atrodo, kad mes su Tristanu išsiskyrėme,  pravirksta ji.
Keista matyti Stef verkiančią  paprastai ji tokia stipri ir
linksmai nusiteikusi.
 Kodėl? Ką nori pasakyti, „tau atrodo“?  klausiu, ranka glos-
tydama jai nugarą.
 Na, mudu susikivirčijome, ir aš pasakiau, kad tarp mūsų

viskas baigta, tačiau neturėjau to galvoje. Nežinau, kodėl taip pa-
sakiau. Paprasčiausiai jis sėdėjo su ja , o aš ją puikiai pažįstu.
 Su kuo „ja“?  klausiu nujausdama jos atsakymą.
 Mole. Reikėjo tau pamatyti, kaip ji su juo flirtavo ir klausėsi
kiekvieno jo žodžio.
 Tačiau ji žino, kad jūs susitikinėjate. Maniau, ji  tavo draugė?
 Jai tai nė motais. Dėl vaikinų dėmesio ji pasiruošusi padaryti
viską.
Stebint Stef, braukiančią ašaras, mano antipatija Molei išauga

dar labiau.
 Nemanau, kad Tristanas pasiduotų jos vilionėms. Pastebėjau,
kaip jis į tave žiūri. Manau, turėtum jam paskambinti ir viską išsi-
aiškinti,  pasiūlau.
 O ką, jei jis su ja?
 Taip nėra,  užtikrinu ją.
Neįsivaizduoju, kad Tristanas slapčia trainiotųsi su rausva
plauke gyvate.
 Ką gali žinoti. Kartais atrodo, kad žmogų pažįsti, tačiau iš
tiesų nieko apie jį nežinai,  taria ji, žvelgdama man į akis.  H...
 Labas...  pasisveikina užėjęs Hardinas ir nužvelgia liūdną
reginį priešais.  Ar... Man grįžti vėliau?  nejaukiai pasimuisto.
Hardinui sunkiai sektųsi guosti verkiančią merginą, net jei ji 
artima jo draugė.
 Ne, aš pamėginsiu susirasti Tristaną ir atsiprašyti.  Atsistoja
Stef.  Ačiū, Tesa.  Apkabina ji mane ir pažvelgia į Hardiną.
Prieš Stef išeinant, juodu apsikeičia kreivais žvilgsniais. Atsi-
gręžęs į mane, Hardinas pabučiuoja ir paklausia:
 Išalkai?
 Taip, tiesą sakant, išalkau,  atsakau.
Vertėtų prisėsti prie namų darbų, tačiau nemažai atlikau prieš
keletą dienų. Nesuprantu, kada Hardinas randa laiko darbui.
 Pamaniau, kad po vakarienės galėtum paskambinti Karen

arba Lendonui ir paklausti, ką turėčiau vilktis į... Na, žinai. Ves-
tuves.
Hardinui paminėjus Lendono vardą, man suspaudžia širdį.
Keletą dienų jo nemačiau ir pasiilgau. Noriu papasakoti jam apie
savo praktiką ir galbūt net mudu su Hardinu. Dėl pastarojo dalyko
dar neapsisprendžiau, tačiau bet kuriuo atveju noriu su juo pasi-
kalbėti.
 Gerai, paskambinsiu Lendonui. Nekantrauju dalyvauti ves-
tuvėse!  atsakau jam ir susivokiu, kad pati turėčiau įsigyti deramų
drabužių.
 Taip. Aš taip pat. Netelpu savam kaily. Ar galėčiau nekan-
trauti dar labiau?  varto jis akis, o aš juokiuosi.
 Na, tu bent jau dalyvausi. Tavo tėvui ir Karen tai nepaprastai
daug reiškia.
Jis papurto galvą, tačiau nuo mūsų pažinties pradžios pažengė
gana toli.
 Taip, taip... Eime valgyti,  suniurna nuo kėdės atlošo čiup-
damas mano švarkelį.
 Na, ir nekantruolis. Leisk bent jau persirengti,  nusiskundžiu.
Jis seka kiekvieną mano judesį, kol nusimetu suknelę, užsi-
tempiu džinsus ir apsivelku sportinį nertinį su CVU atributika.
 Atrodai žavingai. Seksuali darbuotoja dieną ir daili studentė
vakare,  pasišaipo jis.
Nuo jo žodžių pilve ima plazdenti drugeliai, todėl pasistiebiu
ant pirštų galų ir pabučiuoju jį į skruostą.
Vakarieniauti nusprendžiame viename iš prekybos centro restora-

nų, kad vėliau galėtume eiti apsipirkti. Paskambinu Lendonui, o šis
pažada paklausti mamos, ką Hardinui rengtis, ir tuoj pat paskam-

binti mums.
 Manau, pirmiausia galėtume ieškoti drabužių tau,  pasiūlo
Hardinas.
 Na, aš taip pat nežinau, ką vilktis,  nusijuokiu.
 Tau pasisekė: atrodysi pritrenkiamai, kad ir ką apsirengtum.

 Tai netiesa. Tu ir pats sugebi atrodyti nepriekaištingai be di-
delių pastangų.
Jis pasipūtėliškai nusišypso ir atsilošia kėdėje.
 Nejaugi?
Juokdamasi iš jo, pastebiu dūzgiant telefoną.
 Tai Lendonas.
 Sveika,  pasigirsta jo balsas ragelyje.  Taigi ji sakė norinti,
kad vilkėtum ką nors balto. Žinau, tai neįprasta, tačiau toks buvo
mano mamos noras. Ir gal galėtum pasistengti įbrukti Hardiną į
kostiumines kelnes ir parišti kaklaraištį. Atvirai kalbant, nemanau,
kad jie iš jo tikisi bent tiek,  nusijuokia jis.
 Šaunu. Ką gi, pamėginsiu įtikinti jį ryšėti kaklaraištį, 
pažadu žvelgdama į Hardiną, kuris pašaipiai susiraukia.
 Sėkmės. Kaip sekasi praktika?
 Gerai. Tiesą sakant, puikiai. Tai tikras svajonės išsipildymas.
Vis dar negaliu patikėti. Man paskyrė nuosavą kabinetą ir moka pi-
nigus už tai, kad visą dieną skaityčiau. Idealu. Kaip paskaitos? Pa-
siilgau literatūros.
Hardino veidui gerokai apsiniaukus, nuseku jo žvilgsnį. Iš-
vystu link mūsų besiartinančius Zedą, Loganą ir nematytą vaikiną.
Zedas man draugiškai pamoja, o aš nepamąsčiusi atsakau jam
šypsena. Piktai dėbtelėjęs į mane, Hardinas atsistoja.
 Tuoj grįšiu,  taria jis ir pasuka jų pusėn.
Mėginu tęsti pokalbį su Lendonu ir tuo pat metu stebėti
Hardiną, tačiau nesu tikra, ką turėčiau daryti.
 Taip, literatūros paskaitos be tavęs  nebe tokios šaunios,
tačiau labai dėl tavęs džiaugiuosi. Bent jau su Hardinu nereikėjo
peštis, mat kurį laiką jo paskaitose nemačiau,  paaiškina Len-
donas.
 Kaip tai nematei jo paskaitose? Na, išskyrus šiandien. Tačiau
vakar jis dalyvavo, tiesa?
 Ne. Manau, kad jis vėl atsisakė literatūros, nes akivaizdu,
kad pastaruoju metu negali atsitraukti nuo tavęs toliau nei per
metrą,  pajuokauja jis, ir mano širdis apsąla, nors jai ir neramu

dėl praleistų Hardino paskaitų.
Žvilgteliu į jį  atgręžęs man nugarą, bet pastebiu įtemptus jo
pečius. Nepažįstamas vaikinas gudriai šypsosi, o Zedas purto galvą.
Logano pokalbis, regis, nedomina, todėl jis nužvelgia grupelę pra-
einančių merginų. Hardinas žengia link nepažįstamo vaikino, o aš
nebesuprantu, ar jie tik juokauja, ar ne.
 Lendonai, prašau, atleisk man. Paskambinsiu tau vėliau, 
tariu ir padedu ragelį.
Palikusi mūsų padėklus ant stalo ir vildamasi, kad niekas ne-
nukniauks maisto, prisiartinu prie jų.
 Sveika, Tesa, kaip gyveni?  sako Zedas, apkabindamas mane.
Pajuntu skruostus kaistant ir mandagiai atsakau į jo apka-
binimą. Atsitraukusi į Hardiną nė nepažvelgiu, nes puikiai jį pa-
žįstu. Pašiaušti Zedo plaukai atrodo itin patraukliai. Jis vilki juodus
drabužius ir odinį švarką su galybe emblemų priekyje ir nugaroje.
 Hardinai, nejau nesupažindinsi su savo drauge?  klausia ne-
pažįstamasis.
Jam nušypsojus, mano kūnas nueina pagaugais. Jau dabar esu
įsitikinusi, kad jis pavojingas.
 Na, taip,  Hardinas pamoja ranka tarp mudviejų.  Čia
mano draugė Tesa. Tesa, čia Džeisas.
Draugė? Jaučiuosi taip, tarsi ką tik būčiau gavusi spyrį į pilvą.
Iš paskutiniųjų stengdamasi nuslėpti pažeminimą, mandagiai nu-
sišypsau.
 Ar tu mokaisi CVU?  paklausiu.
Mano balsas, palyginti su tuo, kas dedasi viduje, stebėtinai
ramus.
 Na jau ne. Universitetas  ne man,  šaltai sukikena jis.  Bet
jei visos studentės ten atrodo kaip tu, tuomet su džiaugsmu persi-
galvočiau.
Nuryju seiles laukdama, ką pasakys Hardinas. Ak, taip, aš jam
tik draugė. Kodėl jis turėtų ką nors sakyti? Tylėdama gailiuosi aps-
kritai pakilusi nuo stalo.
 Šį vakarą renkamės prieplaukoje. Turėtumėt ir jūs ateiti, 

pakviečia mus Zedas.
 Mes negalime. Galbūt kitą kartą,  atrėžia Hardinas.
Svarstau, ar nevertėtų įsikišti ir pasakyti, kad mielai ateičiau,
tik pernelyg širstu, kad ką nors sakyčiau.
 Kodėl ne?  klausia Džeisas.
 Rytoj jai į darbą. Galbūt vėliau užsuksiu. Vienas,  prideda
jis.
 Gaila,  nusišypso man Džeisas.
Smėlio
galvą. spalvos
Sukandęs jo plaukai
dantis užkrinta
Hardinas piktaiant akių,jįtodėl
svilina jis papurto
žvilgsniu. Nuo-
jauta man kužda, kad kažko nežinau. Ir apskritai, kas toks šis vai-
kinas?
 Taip, paskambinsiu vėliau, kai būsiu pakeliui,  burbteli Har-
dinas, o aš apsigręžiu ir išdidžiai nužingsniuoju tolyn.
Už nugaros išgirstu einant Hardiną, tačiau nesustoju ir neatsi
gręžiu. Jis nešaukia manęs vardu, mat, esu tikra, nenori, kad draugai
ką nors pamanytų, tačiau seka įkandin. Paspartinusi žingsnį, neriu
į „Macys“ parduotuvę ir pasuku už kampo vildamasi jo atsikratyti.
Nepasiseka: sugriebęs alkūnę jis atgręžia mane į save.
 Kas atsitiko?  klausia akivaizdžiai suirzęs.
 Nė nežinau, Hardinai!  surinku.
Į mane dėbteli pagyvenusi moteris, ir aš atsakau jai nuolankia
šypsena.
 Ir aš nežinau! Kurių galų apkabinai Zedą?  šaukia jis.
Mudviejų scena pritraukia vis daugiau žiūrovų, tačiau pyktis
manyje stačiai kunkuliuoja, todėl nekreipiu į tai dėmesio.
 Ar tu manęs gėdijiesi? Na, suprantu, aš nesu viena iš tų
„kietų“ panelių, bet maniau...
 Ką? jis.
įsižeidžia Ne! Žinoma, kad nesigėdiju tavęs. Ar visai pakvaišai? 
Taip, šiuo metu jaučiuosi pakvaišusi.
 Kodėl pristatei mane kaip savo draugę? Pats nesiliauji spaudęs
apsigyventi drauge, o jiems pasakai, kad mudu tik draugai? Ką
ketini daryti  slėpti mane? Neketinu būti niekieno paslaptimi.

Jei nesu verta, kad tavo draugai žinotų apie mudviejų santykius,
tuomet apskritai nenoriu daugiau tavęs matyti,  apsigręžiu ant
vieno kulno ir nužingsniuoju tolyn, padėjusi tašką trumpoje savo
kalboje.
 Tesa! Po velnių...  nusikeikia jis ir nuseka mane skersai par-
duotuvę.
Pasiekusi persirengimo kabinas, žvilgteliu vidun.
 Ten nuo manęs nepasislėpsi,  pagrasina jis, tarsi skaity-
damas mano mintis.
Žinau, kad nuseks mane ir ten. Todėl apsigręžiu ir pasuku link
išėjimo.
 Parvežk mane namo. Tuojau pat,  pareikalauju.
Netardama nė žodžio, iki automobilio einu Hardinui prie-
šakyje. Jis pamėgina atidaryti man dureles, tačiau išvydęs mano
žvilgsnį atsitraukia. Juo dėta šią akimirką laikyčiausi saugaus
atstumo.
Spoksodama pro langą, sveriu visus siaubingus dalykus, ku-
riuos galėčiau jam drėbti, tačiau netariu nė žodžio. Man papras-
čiausiai gėda, kad jis vengia žmonėms prisipažinti, jog mudu
susitikinėjame. Suprantu, kad nesu panaši į jo draugus, o jie vei-
kiausiai laiko mane nevykėle arba nepakankamai kieta, tačiau jam
tai neturėtų rūpėti. Pagaunu save svarstančią, ar Zedas slėptų mu-
dviejų santykius nuo savo draugų, ir suprantu, kad veikiausiai ne.
Gerai pagalvojus, Hardinas manęs niekuomet nėra pavadinęs savo
mergina. Galbūt prieš atsiduodant jam vertėjo palaukti, kol jis bent
jau pripažins mudviejų santykius.
 Ar dar ilgai rodysi kaprizus?  klausia pasukęs į greitkelį.
 Kaprizus? Nejuokink!  mano balsas užlieja nedidelio jo au-
tomobilio saloną. kodėl taip įsiūtai, kad pavadinau tave drauge.
 Nesuprantu,
Nenorėjau to pasakyti. Paprasčiausiai buvau užkluptas nepasi-
ruošęs,  meluoja jis.
Mano žvilgsnio vengiančios jo akys išduoda jį kalbant netiesą.
 Jei tu manęs gėdijiesi, daugiau nenoriu tavęs matyti,  rėžiu.

Iš paskutiniųjų mėgindama sulaikyti ašaras, stipriai suleidžiu
nagus sau į koją.
 Nekalbėk šitaip,  taria jis ir persibraukęs plaukus delnu
giliai įkvepia.  Tesa, kodėl manai, kad man tavęs gėda? Tai absur-
diška,  urzgia jis.
 Gerai pasilinksmink šį vakarą.
 Prašau, aš niekur nevažiuoju. Pasakiau taip, kad Džeisas nuo
manęs atstotų.
Žinau, kad tolesni mano žodžiai yra nevykusi mintis, tačiau
noriu jam kai ką įrodyti:
 Jei iš tiesų manęs nesigėdiji, tuomet vežkis į tą vakarėlį.
 Apie tai negali būti jokios suknistos kalbos,  iškošia pro
dantis.
 Taip ir maniau,  atrėžiu.
 Niekur tavęs nesivešiu, nes, pirma, Džeisas yra niekšas. Be to,
tokiame vakarėlyje tau ne vieta.
 Kodėl ne? Aš ne mažas vaikas.
 Tesa, tu nenori sukiotis tarp tokių žmonių, kaip Džeisas ir jo
šutvė. Po velnių, nė aš nenoriu turėti su juo nieko bendro. Visi jie 
padugnės ir narkomanai.
 Tuomet kodėl su juo draugauji?  vartau akis.
 Tarp draugystės ir draugiško elgesio yra didelis skirtumas.
 Na, tuomet kodėl su juo trainiojasi Zedas?
 Nežinau. Džeisas yra vienas iš tų vyrukų, kuriems negalima
atsakyti,  paaiškina jis.
 Vadinasi, tu jo bijai? Todėl nieko nepasakei, kai jis mane
kalbino,  pabrėžiu.
Jei net Hardinas jo vengia, tuomet Džeisas yra rimta grėsmė.
Hardinas
 Aš nustebina
jo nebijau.mane staiga nusijuokdamas.
Paprasčiausiai nenoriu jo provokuoti. Jis
mėgsta žaidimus, todėl jei išprovokuosiu jį su tavimi, jis pavers
tave žaidimu,  kalba gniauždamas vairą taip tvirtai, kad krumpliai
pabąla.
 Na, tuomet tau pasisekė, kad mudu tik draugai,  metu ir nu-
sigręžusi į langą stebiu pro šalį bėgančią akį veriančią miesto pa-
noramą.
Nesu tobula: suprantu, kad elgiuosi vaikiškai, tačiau nieko ne-
galiu padaryti. Žinodama, koks pavojingas yra Džeisas, suprantu,
kodėl Hardinas taip pasielgė, tačiau skausmo dėl to nesumažėja.
Aštuoniasdešimt antras skyrius
Grįžusi į kambarį žnekteliu ant lovos. Vis dar širstu ant Hardino,
tačiau pyktis
pažintispamažėle atlėgsta.
su juo iškėlė dar Nenoriu
daugiau papulti į Džeiso
klausimų, kurių, akiratį,
žinau,
Hardinas nenori girdėti.
 Aš tikrai labai atsiprašau. Nenorėjau užgauti tavo jausmų, 
kalba jis. Nepažvelgiu į jį, nes žinau akimirksniu suskystėsianti.
Jis privalo suprasti, kad panašių išdaigų ilgiau netoleruosiu. 
Ar... Tau... Ar vis dar esu tau reikalingas?  klausia jis virpančiu
balsu.
Pažvelgusi į jį išvystu pažeidžiamą vaikiną. Atsidūstu  ne-
rimas jo akyse neleis man įsikibus laikytis savo pykčio.
 Taip, žinoma, kad reikalingas. Eikš čia,  atsakau jam ir pa
tapšnoju lovą greta. Šio vyro akivaizdoje netenku valios.
 Ar esu tavo mergina?  paklausiu, kai jis prisėda šalia.
 Taip. Noriu pasakyti, man atrodo kvailoka taip tave vadinti, 
kalba jis.
 Kvailoka?  imu krapštinėti nagus.
Tai vienas iš tų netikusių įpročių, kurio niekaip negaliu atsi-
kratyti.
 Tu man esi kur kas daugiau nei kvailas paaugliškas pavadi-
nimas,  atsako jis, suimdamas mano skruostus plačiais delnais.
jėgiuViduje viskas
nuslėpti veidąapsiverčia pačiaplačios
nušvietusios nuostabiausia
šypsenos.prasme.
Jo pečiaiNepa-
aki-
mirksniu atsipalaiduoja.
 Man nepatinka, kad vengi žmonėms apie mudu pasakoti.

Kaip gyventume drauge, jei net savo bičiuliams nenori pranešti
apie mūsų santykius?
 Nieko panašaus. Ar nori, kad dabar pat paskambinčiau Zedui
ir papasakočiau apie mus? Veikiau tu turėtum gėdytis, kad esi su
manimi. Matau, kaip į mus žiūri žmonės, kai esame drauge, 
aiškina jis.
Vadinasi, jis taip pat pastebėjo praeivių žvilgsnius.
 Žmonės į mus spokso tik todėl, kad atrodome skirtingi, ir tai
jų problema. Niekuomet nesigėdyčiau rodytis viešumoje su tavimi.
Niekada, Hardinai.
 Jau ėmiau nerimauti, kad būsiu paspirtas,  prisipažįsta jis.
 Paspirtas?
 Tu esi vienintelis pastovus dalykas mano gyvenime. Juk žinai
tai, tiesa? Nemanau, kad ištverčiau, jei mane paliktum,  kalba jis.
 Nepaliksiu tavęs, jei nesuteiksi priežasties,  patikinu jį, ne-
galėdama sugalvoti nė menkiausio motyvo jį palikti.
Įklimpau pernelyg giliai. Vien mintis apie tai visą kūną užlieja
skausmu, kurio nepajėgčiau ištverti. Jis mane pražudytų. Mylėčiau
jį, net jei rietumės kiekvieną dieną.
 Nesuteiksiu,  pažada jis. Akimirkai nuleidęs akis, jis tuoj pat
vėl sugauna mano žvilgsnį.  Patinku sau toks, koks tampu su tavimi.
Panardinu skruostą giliau jam į delną.
 Ir man toks patinki.
Myliu jį. Kiekvieną jo dalelę. Visas jo asmenybes. Labiausiai,
vis dėlto, man patinka tai, kokia tapau jo dėka,  abu pakeitėme
vienas kitą į gera. Kažkokiu būdu man pavyko priversti jį atsiverti
ir pajusti, kas yra laimė, o jis išmokė mane mėgautis gyvenimu ir
nesijaudinti dėl smulkmenų.
 Žinau,
Dievas mato, kad
kaip kartais taveišnervinu...
varai mane Na, jis.
proto,  taria greičiau dažnai. Ir
 Ačiū.
 Tenoriu pasakyti, kad barniai nėra ženklas nebūti kartu. Visi
pykstasi,  nusišypso jis.  Mes paprasčiausiai pykstamės dažniau nei
normalūs žmonės. Abu esame be galo skirtingi, todėl paprasčiausiai

teks išmokti sugyventi. Vėliau palengvės,  patikina jis mane.
Atsakau jam šypsena ir perbraukiu tamsius jo plaukus.
 Mes vis dar neturime ką apsivilkti į vestuves,  primenu.
 Velniai rautų, atrodo, kad negalėsime dalyvauti,  pašiepia
jis, nutaisydamas dirbtiniausią šypseną, kokią esu mačiusi, ir pa-
bučiuoja man į nosį.
 Pasvajok. Dar tik antradienis. Turime visą savaitę.
 Arba galėtume į vestuves neiti, o aš savaitgaliui nusivežčiau
tave į Sietlą?  gudriai pasiūlo jis, kilstelėjęs antakį.
 Ką?  Išsitiesiu.  Norėjau pasakyti, ne! Vestuvėse daly-
vausime,  pasitaisau.  O į Sietlą galėtum nusivežti kitą savaitę.
 Ne, tai  trumpalaikis pasiūlymas,  paerzina jis, pasisodin-
damas mane ant kelių.
 Puiku, vadinasi, teks susirasti, kas nusivežtų mane į Sietlą.
Jo žandikaulis įsitempia, o aš pirštais imu vedžioti barzdos
plaukelius ant jo smakro.
 Neišdrįstum,  jo lūpos trūkčioja, mėgindamos paslėpti
šypseną.
 Dar ir kaip išdrįsčiau. Galų gale Sietlas yra mylimiausias
mano miestas.
 Tikrai?
 Taip, nors daugiau beveik niekur nesu buvusi.
 Kur toliausiai esi nukeliavusi?  paklausia jis.
Priglaudžiu galvą jam prie krūtinės, o jis atsiremia į lovos gal-
vūgalio lentą ir apsiveja mane rankomis.
 Į Sietlą. Nesu buvusi už Vašingtono valstijos ribų.
 Niekada?
 Ne, nė karto.
 Kodėl?
Nežinau, tėvui mus palikus, kelionėms neturėjome pinigų.
Mama nuolatos dirbo, o aš visą dėmesį skyriau mokslams ir pa-
bėgimui iš savo miestelio, todėl niekuomet negalvojau apie nieką
daugiau, išskyrus darbą.
 Kur norėtum nuvykti?  klausia jis, pirštais bėgiodamas

mano ranka.
 Į Čotoną. Norėčiau aplankyti Džeinės Osten namus. Arba į
Paryžių. Būtų šaunu pamatyti, kur buvo apsistojęs Hemingvėjus.
 Taip ir maniau, kad išsirinktum šias vietas. Galėčiau ten tave
nusivežti,  pasiūlo jis rimtu tonu.
 Pradėkime nuo Sietlo,  sukikenu.
 Tesa, kalbu rimtai. Galiu nusivežti tave, kur tik panorėsi.
Ypač į Angliją. Galų gale juk aš ten užaugau. Supažindinčiau tave
su savo mama ir kitais šeimos nariais.
 Na...  pritrūkstu žodžių. Jis elgiasi taip keistai. Vos prieš va-
landą pristatė mane kaip savo „draugę“, o dabar yra pasiruošęs nu-
sivežti į Angliją ir supažindinti su mama.  Kodėl gi mums nepra-
dėjus nuo Sietlo?  pakartoju juokdamasi.
 Puiku, tačiau žinau, kad tau patiktų pasivažinėti po Anglijos
kaimus, pamatyti, kur užaugo Osten...
Neįsivaizduoju, kaip motina reaguotų į tai, jei susiruoščiau iš-
vykti iš šalies su Hardinu. Ji veikiausiai užrakintų mane palėpėje
ir niekada nebeišleistų. Po to, kai pagrasino man, norėdama pri-
versti liautis susitikinėjus su Hardinu, ir kaip viesulas išlėkė iš ben-
drabučio, daugiau su ja nesikalbėjau. Stengiuosi atidėti tą neišven-
giamą kivirčą kaip galima ilgiau.
 Kas atsitiko?  klausia jis, palenkęs galvą man prie veido.
 Nieko, atleisk. Susimąsčiau apie savo mamą.
 Ak... Ji atsitokės, mažute.
Jo žodžiai skamba taip įtikinamai, tačiau pažįstu ją kur kas
geriau.
 Nesu tokia tikra. Gal keičiam temą.
Pradedame aptarinėti vestuves, tačiau jau po akimirkos su-
zvimbia Hardino
šenėje, tačiau jis nėtelefonas. Atsitraukiu, kad galėtų pasiekti jį ki-
nekrusteli.
 Kad ir kas tai būtų, gali palaukti,  nudžiugina jis mane.
 Ar šeštadienį po vestuvių šventės nakvosime tavo tėčio na-
muose?  paklausiu. Privalau išmesti mintis apie motiną iš galvos.
 Ar to norėtum?  klausia jis.

 Taip, man ten patinka. Ši lova  gerokai per siaura,  su-
raukiu nosį, ir jis ima juoktis.
 Galėtume dažniau nakvoti mano namuose. Ką manai apie šį
vakarą?
 Ryte manęs laukia praktika.
 Na ir? Galėtum atsivežti viską, ko tau reikia, ir susiruošti
tikrame vonios kambaryje. Kurį laiką nesirodžiau brolijos na-
muose, ir jie tikriausiai jau mėgina išnuomoti mano kambarį kam
nors kitam,  pajuokauja jis.  Nejau nenorėtum išsimaudyti po
dušu ten, kur aplink nesitrainioja dar trisdešimt žmonių?
 Įtikinai,  nusišypsau ir pakylu nuo lovos.
Kol Hardinas padeda man susirinkti daiktus rytojui, jaudulys
dėl nakvynės brolijos namuose pamažu išauga. Anksčiau jų ne-
kenčiau, ir tai nepasikeitė, tačiau mintis apie dušą tikrame vonios
kambaryje ir plačią Hardino lovą pernelyg vilioja. Iš komodos stal-
čiaus ištraukęs raudonų apatinių komplektą, Hardinas ištiesia jį
man linksėdamas galva. Nuraudusi sukišu juos į kuprinę. Iš spintos
Išsiimu vieną iš senųjų juodų sijonų ir baltą palaidinę, o naująsias
sukneles pasilaikysiu ateičiai.
 Raudona liemenėlė po balta palaidine?  nusistebi Hardinas.
Metu baltą palaidinę šalin ir pasičiumpu mėlyną.
 Galėtum atsivežti daugiau drabužių, kad kitąsyk nereikėtų
taip ilgai ruoštis,  pasiūlo jis.
Hardinas nori, kad jo namuose palikčiau savo daiktų. Dievinu
bežodį mūsų susitarimą kiekvieną vakarą leisti drauge.
 Na, tikriausiai galėčiau,  atsakau ir į kuprinę įsidedu naują
baltą suknelę bei keletą atsitiktinių dalykėlių.
 Žinai, kas būtų gerokai paprasčiau?  klausia jis, persimes-
damas mano
 Kas? kuprinę per
 paklausiu jaupetį ir sukdamas
nutuokdama, kąlink durų.
pasakys.
 Jei abu gyventume vienuose namuose,  nusišypso jis. 
Nebereikėtų spręsti, kur nakvosime, o tau nereiktų vežiotis ku-
prinės. Kasdien galėtumei mėgautis dušu viena... Na, nevisiškai
viena,  mirkteli jis šelmiškai. Kai jau manau, kad baigė mane įkal-
binėti, nusileidus prie automobilio ir jam pravėrus keleivio du-
reles, prideda:  Kas rytą nubudusi galėtumei išsivirti kavos mūsų
virtuvėje, o kiekvienos dienos pabaigoje galėtume grįžti į mūsų
namus. Jokių kambariokų ar brolijos nesąmonių.
Kaskart jam ištarus „mūsų“, pilve ima plazdenti drugeliai. Kuo
ilgiau apie tai galvoju, tuo patrauklesnė atrodo ši mintis. Tik siau-
bingai bijau su Hardinu paskubėti. Neištverčiau, jei šis kortų na-
melis sugriūtų.
Pakeliui į brolijos namus Hardinas padeda ranką man ant
šlaunies ir dar kartą taria:
 Liaukis svarsčius.
Vėl išgirstu vibruojant jo telefoną, tačiau jis nekreipia dėmesio.
Šįkart nepajėgiu sutramdyti įtarimų, kodėl jis neatsiliepia, tačiau
mėginu išstumti abejones iš galvos.
 Ko tu bijai?  klausia jis, nesulaukęs mano atsako.
 Nežinau. O jei dėl kokių nors priežasčių neteksiu praktikos,
ir nuosavas būstas taps nebeįkandamas? Arba jei kas nors nutiks
tarp mūsų?
Jis susiraukia, tačiau švelniai taria:
 Mažute, jau sakiau tau, kad už butą mokėčiau pats. Tai 
mano mintis, be to, aš uždirbu daugiau, todėl leisk man tai daryti.
 Man nesvarbu, kiek tu uždirbi. Paprasčiausiai nepatinka
mintis, kad už viską mokėtum tu.
 Tuomet tu galėsi mokėti už kabelinę televiziją?  šypteli jis.
 Kabelinę televiziją ir maisto produktus?  pasiūlau.
Nebesuprantu, ar vis dar kalbu hipotetiškai.
 Sutarta. Maisto produktai... Skamba viliojančiai, tiesa? Ga-
lėtum kas vakarą ruošti man vakarienę.
 Galėtume
Atsiprašau? Manau, kad valgį man ruoštum tu,  nusijuokiu.
keistis?
 Sutarta.
 Vadinasi, apsigyvensi su manimi?
Nemanau, kad esu regėjusi platesnę šypseną tobulame jo veide.
 To nesakiau. Aš tik...
 Juk žinai, kad aš tavimi pasirūpinsiu, tiesa? Visados,  pažada
jis.
Trokštu jam paprieštarauti ir patikinti, kad nenoriu, jog
manimi rūpintųsi, kad noriu pati užsidirbti ir susimokėti savo dalį,
tačiau nuojauta kužda, kad jis kalba ne vien apie pinigus.
 Baiminuosi, kad visa tai skamba per gerai, kad būtų teisybė, 
galiausiai prisipažįstu sau ir Hardinui.
 Aš taip pat,  savo atsakymu nustebina jis mane.
 Tikrai?  pajuntu palengvėjimą išgirdusi, kad jis jaučiasi
lygiai taip pat.
 Taip, nesiliauju apie tai galvojęs. Nesu tavęs vertas, todėl tik
ir laukiu, kada tai suprasi, nors gal taip nenutiks,  atsiveria jis, ne-
atitraukdamas akių nuo kelio.
 Taip nenutiks,  visiškai rimtai patikinu jį.
Jis nieko neatsako.
 Gerai,  galiausiai pertraukiu tylą.
 Kas „gerai“?
 Gerai. Apsigyvensiu su tavimi,  nusišypsau.
Jis atsidūsta taip, tarsi būtų kelias valandas sulaikęs kvapą.
 Tikrai?  purtydamas galvą perklausia, plačiai šypsenai išryš-
kinus duobutes jo skruostuose.
 Taip.
 Teresa, tu nė nenumanai, ką man tai reiškia.
Jis suspaudžia man ranką. Hardinui sukant į savo gatvę, mano
mintys ima virsti kūliais. Mes tikrai tai padarysime, tikrai apsi-
gyvensime drauge. Mudu su Hardinu. Dviese. Nuolatos. Savo na-
muose. Turėsim savo lovą. Dalysimės viską. Klaikiai bijau, tačiau
bent jau šią akimirką nerimą užgožia jaudulys.
 Nevadink manęs Teresa, nes dar imsiu ir persigalvosiu,  pa-

erzinu.
 Sakei, kad tik draugai ir šeimos nariai gali tave taip vadinti.
Manau, aš užsitarnavau.
Jis tai prisimena? Manau, sakiau tai, vos susipažinus.
 Puikus argumentas. Vadink mane, kaip tik nori,  nusišypsau.

 O, mažute, tavimi dėtas taip nesakyčiau. Esu sudaręs visą
sąrašą nešvankybių, kuriomis norėčiau tave vadinti,  šypsosi jis
šelmiškai, o aš pajuntu nenumaldomą troškimą visas jas išgirsti,
tačiau sulaikau save ir tvirtai Suspaudžiu kojas. Jis tai veikiausiai
pastebi, mat išsišiepia dar plačiau.
Mintyse surezgu juokelį, koks jis ištvirkęs, tačiau žodžiai už-
stringa gerklėje. Privažiavę prie brolijos namų, ant pievelės iš-
vystame minią, o gatvė užgrūsta automobiliais.
 Po velnių, nežinojau, kad šiandien vakarėlis. Dar tik pra-
keiktas antradienis. Matai, apie šitas nesąmones...
 Viskas gerai. Galime eiti tiesiai į tavo kambarį,  pertraukiu
jį, mėgindama išsklaidyti jo susierzinimą.
 Gerai,  atsidūsta jis.
Užėję į sausakimšus namus, su Hardinu pasukame tiesiai link
laiptų. Pradėjusi manyti, kad išvengiau kaktomušos su pažįstamais,
laiptų viršuje išvystu riebaluotų šviesių plaukų kupetą. Džeisas.
Aštuoniasdešimt trečias skyrius
Hardinas taip pat pastebi Džeisą ir akimirksniu įsitempęs žvilgteli
įmus
mane ir vėl įtad,
pastebi, jį. Man pasirodo,
žinoma, kad lieps
Hardinas apsigręžti,
nemėgins tačiau Džeisas
jo provokuoti atsi-
traukdamas. Vakarėlis aplink mus šėlsta, tačiau aš tematau pikt-
džiugišką Džeiso šypseną, ir nuo to kūnu nueina pagaugai.
Mums užkopus aukštyn, jis nutaiso perdėtai nustebusią miną
ir taria:
 Nesitikėjau jūsų čia pamatyti. Na, žinai, po to, kai nepasi
rodei prieplaukoje.
 Taip, mudu čia užsukome tik...  pradeda Hardinas.
 O, taip, aš puikiai suprantu, ką čia veikiate,  nusišypso
Džeisas ir patapšnoja Hardinui per petį. Nuo rudų Džeiso akių
žvilgsnio susigūžiu.  Be galo malonu tave vėl matyti, Tesa,  šaltai
taria jis.
Žvilgteliu į Hardiną, tačiau jis nenuleidžia akių nuo Džeiso,
todėl nė nepastebi.
 Taip, ir tave,  išspaudžiu.
 Na, gerai, kad ir nevažiavote į prieplauką. Farai išvaikė mūsų
vakarėlį, todėl perkėlėme jį čia.
Vadinasi, kažkur čia sukiojasi ir glitūs Džeiso bičiuliai  dar
daugiau žmonių, kurių Hardinas nekenčia. Kodėl nelikome mano
bendrabutyje? Hardino
 Nepasisekė, žvilgsnis
žmogau, išduodaHardinas
 burbteli tokią pat ir
mintį.
jau ruošiasi
žengti tolyn.
Džeisas sugriebia Hardiną už rankos ir pasiūlo:
 Gal nusileisit ir išgersit su mumis.

 Ji negeria,  sumurma akivaizdžiai suirzęs Hardinas.
Deja, tai, regis, Džeisą tik įkvepia.
 Ką gi. Tuomet tu turėtum prisijungti prie mūsų linksmybių.
Neigiamo atsakymo nepriimsiu,  paragina jis.
Hardinas atsigręžia į mane, o aš Išpučiu akis, tarsi tyliai
šaukčiau „ne!“ Jis linkteli Džeisui. Kas čia dabar, po velnių ?
 Po minutės ateisiu. Leisk man ja... Pasirūpinti,  burbteli
Hardinas ir pačiupęs už riešo nusitempia į savo kambarį greičiau,
nei Džeisas spėja dar ką nors pasakyti.
Paskubomis atrakinęs duris, jis pastumia mane į kambarį ir už-
trenkia.
 Nenoriu ten eiti,  tariu jam.
 Tau ir nereikės.
 O tu eisi?  klausiu jo.
 Taip, tik minutei. Ilgai neužtruksiu.  Trina sprandą delnu.
 Kodėl paprasčiausiai neatsisakei?  klausiu.
Nors Hardinas tvirtina Džeiso nebijantis, akivaizdu, kad greta
jo nesijaučia patogiai.
 Jau sakiau, kad jam atsakyti nėra lengva,  paaiškina.
 Ar jis tave šantažuoja?
 Ką?  Hardino veidas parausta.  Ne... Paprasčiausiai yra
niekšas. O aš nenoriu veltis į nemalonumus. Tik ne tavo aki-
vaizdoje,  taria jis, žengdamas artyn.  Ilgai neužtruksiu. Puikiai
jį pažįstu ir žinau, kad jei nenusileisiu su juo išgerti, ateis čia, o aš
nenoriu, kad jis prie tavęs artintųsi.  Ir raminamai pabučiuoja į
skruostą.
 Gerai,  atsidustu.
 Vis dėlto lik kambary. Žinau, kad muzikai dunksint visu
garsu tai nėra pakartoju.
 Gerai, malonu, tačiau, jei atvirai, nematau kitos išeities.
Bet kuriuo atveju nenoriu ten rodytis. Nekenčiu šitų vakarėlių,
o Molės, jei ji čia, akyse nenoriu regėti.
 Kalbu rimtai, gerai?  įsakmiu, tačiau švelniu tonu sako jis.
472
 Jau sakiau, gerai. Tik nepalik manęs vienos čia ilgai,  meldžiu.
 Nepaliksiu. Turėtume rytoj pat pasirašyti buto nuomos su-
tartį. Kai tik baigsi darbą leidykloj. Daugiau nenoriu nerimauti dėl
panašių nesąmonių.
Aš taip pat nebenoriu kęsti vakarėlių ir ankšto bendrabučio
kambario. Noriu valgyti savo virtuvėje, o ne valgykloje, ir laisvės
būti suaugusi. Studentų miestelyje praleistas laikas ir gyvenimas
jame man teprimena, kokie esame jauni.
 Ką gi, tuoj grįšiu. Kai išeisiu, užsirakink ir niekam neati-
daryk  aš turiu raktą,  taria jis ir pabučiavęs į lūpas apsigręžia
išeiti.
 Siaubas. Elgiesi taip, tarsi kas mėgintų mane nudėti,  pajuo-
kauju bandydama išsklaidyti tvyrančią įtampą, tačiau jis nė nešyp-
telėjęs išeina iš kambario.
Vartydama akis vis dėlto užrakinu duris. Mažiausiai trokštu,
kad įkaušę lėbautojai įsiveržtų čia pakvailioti.
Įsijungiu televizorių, tikėdamasi permušti iš apačios sklin-
dantį triukšmą, tačiau negaliu liautis mąsčiusi apie tai, kas ten
dedasi. Kodėl Hardinas taip šalinasi Džeiso ir kodėl šis mane taip
baugina? Ar jie ir vėl žaidžia savo kvailą „Tiesądrąsą“? O jei Har
dinui bus mestas iššūkis dar kartą pabučiuoti Molę? Gal ji jau sėdi
jam ant kelių, kaip anksčiau? Nekenčiu pavydo, kurį jai jaučiu. Jis
veda mane iš proto. Žinau, kad Hardinas kvailiojo ir miegojo su
daugybe merginų, įskaitant Stef, tačiau kažkodėl Molė išsiskiria iš
kitų. Galbūt ji mėgina puikuotis jų romaniūkščiu todėl, kad aš jai
taip pat nepatinku.
„O tu pirmą kartą ją išvydai apsižergusią Hardiną ir sugrū-
dusią liežuvį jam į burną“,  primena pasąmonė.
Mintys užvaldo. Žinau, kad turėčiau ramiai sėdėti ir laukti už-
sirakinusi, tačiau
skrieju laiptais kojosieškoti
žemyn suplanavo ką kita, ir nespėjusi suvokti jau
Hardino.
Nusileidusi į pirmąjį aukštą, pastebiu šlykščiai rausvus Molės
plaukus ir vaizduotei mažai ką tepaliekančią aprangą. Su palen-
gvėjimu atsidūstu, nepastebėjusi Hardino greta.
47 3
 Ką gi, ką gi,  išgirstu balsą už nugaros. Atsigręžusi pamatau

Džeisą arčiau nei už pusmetrio.  Hardinas sakė, kad prastai jau-
tiesi. Tas niekšelis nuolatos meluoja,  nusišypso jis ir išsitraukia
iš kišenės žiebtuvėlį.
Nykščiu įžiebęs liepsną, nuleidžia žiebtuvėlį prie savo džin-
sinės liemenės krašto ir nudegina keletą atbrizgusių siūlų.
Nusprendžiu laikytis Hardino istorijos.
 Iš tiesų nekaip jaučiausi, tačiau dabar man jau geriau.
 Taip greitai?  nusijuokia akivaizdžiai mėgaudamasis aki-
mirka.
Kambarys atrodo gerokai ankštesnis nei anksčiau, o minia,
regis, dar padidėjo. Linkteliu dairydamasi po kambarį ir beviltiškai
ieškodama Hardino.
 Eikš, supažindinsiu tave su keletu savo bičiulių,  taria Džeisas.
Vien nuo jo balso nugarą nukrečia šiurpas.
 Na... Man reikėtų susurasti Hardiną,  sumikčioju.
 Nagi, einam. Jis kaip tik ten su jais šnekučiuojasi,  spiria
ranka apglėbdamas mane per pečius.
Žengteliu šalin apsimesdama, kad šio jo gesto nepastebėjau.
Svarstau, ar nevertėtų sprukti atgal į Hardino kambarį, kad jis ne-
sužinotų mane apskritai čia pasirodžius, tačiau nuojauta kužda,
kad Džeisas nusektų įkandin arba papasakotų Hardinui. Labiausiai
tikėtina, kad nutiktų ir viena, ir kita.
 Gerai,  galiausiai nusileidžiu.
Pro minią nuseku Džeisą į kiemą. Aplink tamsu. Šviečia tik ke-
letas žibintų. Imu nerimauti, nusekusi Džeisą į tamsą, kol žvilgsnis
suranda Hardiną. Nustebęs jis išpučia akis  jose blyksteli pyktis 
ir rengiasi stotis, tačiau tuoj pat vėl atsisėda.
 Tik pažvelk, ką sutikau, klaidžiojančią minioje vieną,  taria
Džeisas pamodamas
 Matau, į mane.
 burbteli Hardinas.
Jis įsiutęs.
Stoviu prieš siaurą nepažįstamų veidų ratelį, susibūrusį aplink
laužavietę primenančią akmenų krūvą, nors ugnies nematyti. Jame
sėdi keletas merginų, tačiau didžiąją dalį sudaro grėsmingai atro-

dantys vyrukai.
 Eikš čia,  pakviečia Hardinas, pasislinkdamas ir priim-
damas mane prisėsti ant akmens.
Prisėdu, o Hardinas pažvelgia į mane, tarsi sakydamas, kad jei
aplink nebūtų visų šių žmonių, jis išdėtų mane paskutiniais žo-
džiais. Džeisas pasilenkia ir sušnabžda kažką į ausį vaikinui juodais
plaukais ir skylėtais baltais marškinėliais.
 Kodėl tu ne mano kambary?  paklausia Hardinas tyliai,
tačiau piktai ir įsakmiai.
 Aš... Aš nežinau. Pamaniau, kad Molė...  pradedu sakyti ir
akimirksniu suvokiu, kaip idiotiškai tai skamba.
 Negaliu patikėt,  taria jis suirzęs ir ranka persibraukia
plaukus. Aplinkinių dėmesys vėl nukrypsta į mudu, mat juoda-
plaukis vaikinas ištiesia man butelį degtinės.  Ji alkoholio ne-
geria,  meta Hardinas ir išplėšia butelį man iš rankų.
 Po velnių, Skotai, ji pati gali kalbėti,  taria kitas vaikinas.
Jo šypsena  draugiška ir jis neatrodo toks bauginantis kaip
Džeisas ar juodaplaukis vyrukas.
Hardinas nusijuokia, tačiau man akivaizdu, kad dirbtinai.
 Žiūrėk savų reikalų, Roni,  tada nerūpestingai atkerta.
 Nagi, kas norėtų pažaisti?  paklausia Džeisas, o aš atsigręžiu
į Hardiną.
 Meldžiu, pasakyk, kad nežaisime „Tiesosdrąsos“. Ir aps-
kritai, kodėl šis žaidimas visus taip žavi?  atsidūstu aš.
 O, man ji patinka. Tikra smarkuolė,  taria Ronis, ir aš nu-
sijuokiu.
 Vienas kitas žaidimas dar niekam nepakenkė,  neaiškiai iš-
košia Džeisas, ir aš pajuntu, kaip Hardinas greta manęs įsitempia.
 Ne, įsiterpia
nėjimu, tiesą sakant, mes turėjome
dar vienas vaikinas.galvoje pokerį su nusirengi
 Na jau ne,  atrėžiu.
 Tuomet žaiskime „Įkvėpk ir pūsk“,  pasiūlo Džeisas, o aš nu-
raudusi susiraukiu.
Nesu tikra, kaip žaidžiamas šis žaidimas, tačiau nuojauta

kužda, kad tokioms pramogoms ši publika netinkama.
 Niekad apie tokį negirdėjau. Todėl ačiū, ne,  atsakau.
Akies krašteliu pastebiu Hardiną šypsantis.
 Tai smagus žaidimas, ypač kai šiek tiek išgeri,  iš kažkur pa-
sigirsta vyriškas balsas.
Galvoje šmėsteli mintis griebti butelį Hardinui iš rankų, tačiau
rytoj privalau anksti keltis ir nenoriu kęsti pagirių.
 Šiaip ar taip, žaidimui mums trūksta merginų,  pareiškia
Ronis.
 Tuojau jų surasiu,  atsako Džeisas ir pradingsta greičiau, nei
kas nors spėja paprieštarauti.
 Prašau, grįžk į mano kambarį,  taria Hardinas taip tyliai,
kad išgirsčiau tik aš.
 Tik jei eisi drauge,  atsakau.
 Gerai, eime.
Tačiau mums pakilus, ratas ima šurmuliuoti.
 Kur susiruošei, Skotai?  paklausia vienas iš vaikinų.
 Į viršų,  atsako jis.
 Nagi, juk nesimatėme ištisus mėnesius. Pasilik ilgiau.
Hardinas atsigręžia į mane, o aš gūžteliu pečiais.
 Gerai, tiek to,  taria Hardinas ir vedasi mane atgal prie di-
džiojo akmens.  Netrukus grįšiu. Šįkart nejudėk iš vietos. Kalbu
rimtai.
Supratusi, kaip ironiška yra tai, kad dabar jis palieka mane
vieną tariamų padugnių rate, imu vartyti akis.
 Kur eini?  paklausiu jam nespėjus nutolti.
 Įsipilti išgerti. Tau gėrimas taip pat pravers,  nusišypso jis ir
pradingsta viduje.
tai įMėgindama išvengti

laužavietę. Deja, nejaukių pokalbių, stebeiliju tai į dangų,
tai negelbsti.
 Kiek laiko jūs su Hardinu pažįstami?  paklausia Ronis ir už-
siverčia butelį.
 Keletą mėnesių,  atsakau mandagiai.
Greta Ronio kažkodėl jaučiuosi ramesnė. Instinktai neliepia

man jo saugotis taip, kaip Džeiso.
 Vadinasi, ne taip jau seniai?  pasitikslina.
 Taip, tikriausiai. Neseniai. Kiek laiko jūs pažįstami?  pa-
klausiu supratusi, kad bent jau galiu pasinaudoti proga ir išpešti
kuo daugiau informacijos apie Hardiną.
 Nuo praeitų metų.
 Kur su juo susipažinai?  klausiu, mėgindama atrodyti ne-
rūpestinga.
 Vakarėlyje. Na, daugybėje vakarėlių,  nusijuokia jis.
 Vadinasi, jūs artimi bičiuliai?
 Na ir smalsuolė,  įsiterpia juodaplaukis vaikinas.
 Tai jau tikrai,  atrėžiu ir jis ima juoktis.
Ši šutvė neatrodo tokia pavojinga, kaip Hardinas juos api-
būdino. Kurgi jis pradingo?
Po akimirkos kitos Hardinas ir Džeisas grįžta su trimis mergi-
nomis. Kas čia per velniava? Džeisas su Hardinu apie kažką kalbasi.
Džeisas patapšnoja Hardinui per petį, ir šis nusijuokia.
Hardino rankose  du raudoni plastikiniai puodeliai. Man pa-
lengvėja išvydus, kad tarp tų merginų nėra Molės. Jis prisėda ant
akmens greta ir šelmiškai žvilgteli į mane. Bent jau atrodo labiau
atsipalaidavęs nei prieš nueidamas.
 Štai.  Ištiesia vieną puodelį man.
Akimirką stebeiliju į jį ir galiausiai puodelį paimu. Vienas kok-
teilis nepakenks. Skonį atpažįstu akimirksniu  gėrėme šiuos kok-
teilius tą vakarą, kai su Zedu bučiavomės. Hardinui stebint apsi-
laižau lūpas, mėgaudamasi skoniu.
 Dabar turime pakankamai merginų,  taria Džeisas, pamo-
damas į ką tik atėjusias merginas.
Pažvelgusi
vertinimo. Visosį jas, iš paskutiniųjų
jos su trumpučiais susilaikau
sijonėliais nuo instinktyvaus
ir vienodais jų
tik skir-
tingų spalvų marškinėliais. Mergina rausvais marškinėliais man
šypteli, todėl nusprendžiu, kad man patinka labiausiai.
 Tu nežaisi,  sušnabžda Hardinas man į ausį.
Noriu atrėžti jam, kad darysiu, ką įsigeidusi, tačiau jis pasi-

lenkia artyn ir apkabina mane per liemenį. Akivaizdžiai nustebusi,
pakeliu akis į jį, tačiau jis tik šypsosi.
 Myliu tave,  sušnabžda.
Šaltos jo lūpos, prigludusios prie ausies, priverčia virptelėti.
 Gerai, taisykles žinote visi,  praneša Džeisas garsiai. 
Turime susispausti arčiau vienas kito. Tačiau pirmiausia pasilinks-
minkime,  paslaptingai šypteli jis ir išsitraukia kažką iš kišenės.
Įžiebęs žiebtuvėlį uždega nedidelį baltą daiktą.
 Tai ir
Taip „žolė“,  tyliainors
pamaniau, mananksčiau
paaiškinamarihuanos
Hardinas. nekart nesu ma-
čiusi. Linkteliu stebėdama, kaip Džeisas įsideda suktinę į burną,
išpučia didžiulį dūmų debesį ir ištiesia ją Hardinui. Šis papurto
galvą atsisakydamas. Ronis čiumpa suktinę ir giliai įtraukęs ima
garsiai kosėti.
 Tesa?  Ronis ištiesia man suktinę.
 Ne. Ne, ačiū,  atsakau ir prisiglaudžiu prie Hardino.
 Puiku, tuomet žaiskime,  taria viena iš merginų ir išsitraukia
kažką iš rankinės. Visi susėda į glaustą ratą ant žolės.
 Nagi, Hardinai!  kviečia Džeisas.
 Ne, žmogau, aš stebėsiu,  atsako Hardinas.
 Tuomet mums reikia dar vienos merginos, nebent norėtum
rizikuoti, kad Denas sugrūs liežuvį tau į burną,  nusijuokia Ronis.
Denas veikiausiai yra tasai juodaplaukis. Tylus raudonplaukis
tankia barzda įtraukia suktinės dūmą ir grąžina ją Džeisui. Ištuš-
tinusi savo puodelį, ištiesiu ranką link Hardino gėrimo. Jis kilsteli
antakį, tačiau neprieštarauja.
 Einu, pakviesiu Molę. Dievas mato, ji tikrai neatsisakys,  pa-
siūlo mergina rausvais marškinėliais.
Išgirdus Molės vardą, neapykanta užgožia sveiką protą.
 Aš žaisiu!  išberiu.
 Tikrai?  nustemba Džeisas.
 Ar jai galima?  kreivai šypteli Denas ir pažvelgia į Hardiną.
 Ačiū už rūpestį, tačiau galiu elgtis, kaip noriu,  metu jam

piktoku tonu ir nekaltai nusišypsau.
Į Hardiną nė nežvilgteliu. Jis man liepė nežaisti, tačiau niekaip
nesugebu sulaikyti liežuvio už dantų. Ištuštinusi Hardino puodelį,
prisėdu greta merginos rausvais marškinėliais.
 Turi sėdėti tarp dviejų vaikinų,  paaiškina ji.
 A. Gerai,  tariu stodamasi.
 Aš taip pat žaidžiu,  burbteli Hardinas sėsdamasis į ratą.
Instinktyviai atsisėdu greta, tačiau vis dar vengiu jo žvilgsnio.
Džeisas
 Kadatsisėda
būtų greta manęs.
įdomiau, Hardinas turėtų sėdėti čia,  pasiūlo
Denas, o raudonplaukis vaikinas pritardamas linkteli.
Vartydamas akis, Hardinas atsisėda priešais mane. Nesuprantu
viso šito prasmės  koks skirtumas, kas greta ko sėdi? Denui pri-
sėdus šalia, imu nerimauti. Tarp jo ir Džeiso jaučiuosi itin ne-
jaukiai.
 Ar jau galime pradėti?  inkščia mergina žaliais marškinėliais.
Ji įsitaisiusi tarp Hardino ir raudonplaukio vaikino. Paėmęs
kažką, kas primena popieriaus skiautę, iš vienos merginos, Džeisas
prideda ją prie lūpų.
Kas čia vyksta?
 Pasiruošusi?  klausia jis manęs.
 Nežinau, kaip žaidžiamas šis žaidimas,  prisipažįstu ir iš-
girstu vieną iš merginų prunkštelint.
 Popierių priglausk prie lūpų ir įkvėpk. Turi neleisti jam nu-
kristi. Jei taip nutinka  pasibučiuoji,  paaiškina jis.
O, ne. Žvilgteliu į Hardiną, tačiau jo akys susmeigtos į Džeisą.
 Pradėk į šitą pusę, kad ji pamatytų,  pasiūlo mergina, sė-
dinti prie Džeiso kitoje pusėje.
Žaidimas manęs visiškai nežavi. Viliuosi, kad jis baigsis, ne-
atėjus mano eilei. Arba Hardino. Be to, tokie žaidimai šiai šutvei
atrodo per vaikiški. Kodėl studentams kiekvienai progai pasi-
taikius nuolatos maga bučiuotis su nepažįstamaisiais? Stebiu, kaip
Džeisas perduoda popierėlį merginai. Jis nenukrinta. Sulaikau

kvapą, kol Hardinas perima popierėlį ir perduoda kitai merginai.
Jei jis bent vieną iš jų pabučiuos... Giliai atsidūstu, kai popierėlis
nenukrinta. Gravitacija nugali popierėliui atsidūrus tarp merginos
gelsvais marškinėliais ir raudonplaukio vaikino. Ji praveria lūpas,
ir juodu pasibučiuoja su liežuviais ir visa kita, kas paskatina mane
nusigręžti ir susiraukti. Norėčiau atsistoti ir bėgti nuo šio rato kuo
toliau, tačiau nepajudu iš vietos. Ateina mano eilė.
O, Dieve, mano eilė. Išvydusi į mane atsigręžusį Deną su lūpas
dengiančiu popierėliu, nuryju gumulą gerklėje. Vis dar nesu tikra,
ką turėčiau daryti, todėl tik užmerkiu akis ir priglaudžiu lūpas
kitoje popierėlio pusėje. Pajuntu karštą Deno kvapą ir suprantu,
kad jis pučia per stipriai. Vos tik popierėlis paliečia mano koją,
Deno lūpos įsisiurbia į manąsias. Ir tą pačią akimirką kažkas jį nuo
manęs atplėšia.
Atsimerkusi ir dar nespėjusi susivokti, išvystu Deną užsigulusį
Hardiną, pirštais spaudžiantį jam kaklą.
Aštuoniasdešimt ketvirtas skyrius
Traukiuosi pasiremdama rankomis ir stebiu, kaip Hardinas, vis dar

gniauždamas Deno kaklą, kilsteli jo galvą ir trenkia į veją. Akimir-
ką susimąstau, ar jis būtų pasielgęs taip pat, jei Denas gulėtų ant
cementinės terasos ar greta laužavietės akmenų. Tarsi atsakydamas
į mano mintis, Hardinas iškelia kumštį ir vožia Denui į žandikaulį.
 Hardinai! - suklinku stodamasi. Visi kiti nejudėdami spokso,
o Džeisui su Roniu, regis, net linksma.  Sulaikykite jį!  meldžiu,
tačiau, Hardino kumščiui darsyk susmegus į jau kruviną Deno
veidą, Džeisas tik papurto galvą.
 Jau kurį laiką šito tikėjomės. Leisk jiems išsilieti,  kreivai
šypteli jis man.  Nori išgerti?
 Ką? Ne, nenoriu išgerti! Ko, po velnių, tau reikia?  surinku.
Aplink muštynes susirinkusi žiūrovų minia ima skanduoti.
Nepastebėjau, kad Denas būtų palietęs Hardiną, ir dėl to džiau-
giuosi, tačiau norėčiau, kad jis liautųsi talžęs Deną. Mėginti išskirti
juos pati nedrįstu, todėl, kieme pamačiusi Zedą, tuoj pat jam šūk-
teliu. Mūsų žvilgsniams susitikus, jis nieko nelaukdamas pribėga.
 Meldžiu, sulaikyk jį!  klykiu.
Visiems, išskyrus mane, reginys atrodo smagus. Jei Hardinas
nesiliaus jo trankęs, gali užmušti. Nė kiek tuo neabejoju.
Zedas linkteli ir žengia link Hardino. Pačiupęs už marškinėlių,
Zedas trukteli jį tolyn. Užkluptas netikėtai, Hardinas nesunkiai at-

sitraukia nuo sukniubusio Deno kūno. Įniršio apimtas užsimoja
į Zedą, tačiau šis išsisuka nuo smūgio ir abiem rankomis tvirtai
suima Hardiną už pečių. Negirdžiu, ką Zedas sako Hardinui, tačiau
abu atsigręžia į mane. Hardino akys žaižaruoja, kumščiai kruvini,

o marškinėliai perplėšti. Jo krūtinė sparčiai kilojasi  jis primena
žudyti pasirengusį laukinį žvėrį. Nejudu iš vietos ir nesiartinu 
žinau, kad ant manęs širsta. Tai akivaizdu. Nebijau Hardino taip,
kaip veikiausiai turėčiau bijoti. Net ką tik mačiusi, kaip jis netenka
kantrybės labiausiai nevykusiu būdu, esu visiškai tikra, kad fiziškai
jis manęs niekada nenuskriaustų.
Jauduliui blėstant, minia pradeda skirstytis. Džeisas pasilenkia
prie susmukusio Deno ir mėgina padėti jam atsistoti. Klupčio-
damas pakilęs ant kojų, marškinėlių kraštu jis nusišluosto kruviną
veidą ir išspjauna seilių ir kraujo mišinį, ir aš nusigręžiu, kad to
nematyčiau.
Metęs žvilgsnį į Deną, Hardinas mėgina žengti artyn, tačiau
Zedas jį sulaiko.
 Eik po velnių, Skotai!  užrinka Denas. Džeisas stoja tarp jų.
Ak, dabar jis ketina įsikišti.  Tik palauk, kol tavo mažoji...  ne-
siliauja Denas.
 Užsikimšk, po velnių,  rikteli Džeisas, ir Denas užsičiaupia.
Sugavusi Deno žvilgsnį, žengteliu atgal. Įdomu, ką Džeisas
turėjo galvoje sakydamas, kad šito jau kurį laiką tikėjosi. Dar prieš
keletą minučių atrodė, jog Hardinas su Denu puikiai sutaria.
 Eik vidun!  surinka Hardinas, ir aš akimirksniu suprantu,
kad tai sakoma man.
Bent kartą nusprendžiu jo paklausyti, todėl apsigręžusi pasi-
leidžiu vidun. Žinau, kad visi į mane spokso, tačiau man nesvarbu.
Prasibrovusi pro minią viduje, tekina nubėgu į Hardino kambarį.
Tikriausiai būsiu pamiršusi užrakinti duris, todėl, savo siaubui,
ant žemės išvystu didžiulę raudoną dėmę. Kažkas bus čia atsvirdu-
liavęs ir ant smėlio spalvos kilimo išliejęs gėrimą. Nuostabu. Nu-
skubu
Grįžusiį į vonią ir pasičiupusi
kambarį rankšluostį
užrakinu duris ir imuosiatsuku vandens
įnirtingai valytičiaupą.
dėmę,
tačiau vanduo viską tik pablogina. Durų spynai trakštelėjus, pas-
kubomis atsistoju.
 Ką, po velnių, čia darai?  klausia jis, akimis bėgiodamas nuo

rankšluosčio mano rankoje prie dėmės ant kilimo.
 Kažkas... Išėjusi iš kambario, pamiršau užrakinti duris,  aiš-
kinuosi žvelgdama į jį. Hardinas išpučia šnerves ir giliai įkvepia. 
Atsiprašau,  inkščiu.
Jis kunkuliuoja pykčiu, o aš nė negaliu ant jo širsti, mat visa tai
įvyko dėl mano kaltės. Jei tik būčiau jo paklausiusi ir likusi kam-
baryje, nieko panašaus nebūtų atsitikę.
Suirzęs jis delnais nusišluosto veidą. Žengiu artyn. Sumušti ir
kruvini jo pirštai primena apie muštynes stadione. Mano nuos-
tabai, jis griebia rankšluostį man iš rankų, o aš instinktyviai šok-
teliu šalin. Jo akyse žaižaruoja sumaištis. Palenkęs galvą, nesuteptu
rankšluosčio kraštu ima valytis krumplius.
Tikėjausi jį įsiveržiant į kambarį, imsiant viską daužyti ir plūsti
mane, tačiau jis netaria nė žodžio  dėl to man dar neramiau.
 Meldžiu, pasakyk ką nors,  prašau.
 Patikėk manimi, Tesa, dabar tu tikrai nenori, kad aš kal-
bėčiau,  taria jis lėčiau, nei paprastai.
 Noriu,  nenusileidžiu.
Negaliu pakęsti pykčio persmelktos jo tylos.
 Nenori,  suurzgia jis.
 Noriu! Privalai su manimi pasikalbėti ir paaiškinti, kas, po
velnių, ten nutiko!  rankomis pamoju link lango, o jis ima gniaužti
kumščius sau prie šonų.
 Po velnių, Tesa! Visuomet turi spausti ir spausti! Liepiu tau
likti prakeiktam kambary net keletą kartų, o ką tu iškreti? Kaip vi-
suomet manęs nesiklausai! Kodėl, po velnių, tau taip sunku bent
kartą manęs paklausyti?  surinka jis ir kumščiu trenkia į komodos
šoną, įskeldamas medį.
 Todėl,
elgtis! Hardinai, kad negali man nuolatos nurodinėti, kaip
 atrėžiu.
 Ne to siekiau. Mėginau apsaugoti tave nuo to, kas ką tik at-
sitiko. Jau esu tave perspėjęs, kad toji šutvė  pavojinga, o tu išdidžiai
atžingsniuoji ten su Džeisu ir dar pasisiūlai žaisti tą suknistą žaidimą!

Kas, po velnių, tau yra?
Venos jo kakle taip išsipučia, jog imu baimintis, kad trūks.
 Nežinojau, koks tai žaidimas!
 Užtat puikiai žinojai, kad to nenorėjau aš. Vienintelė prie-
žastis, kodėl įsigeidei žaisti, buvo paminėtas Molės vardas ir kaž-
kokia nesveika tavo manija!
 Atsiprašau? Nesveika manija? Galbūt man nepatinka faktas,
kad mano vaikinas anksčiau su ja miegojo!
Jaučiu, kaip skruostai įsiplieskia. Galbūt mano pavydas ir an-
tipatija Molei šiek tiek perdėti, tačiau Hardinas ką tik vos nepa-
smaugė vaikino už netyčinį bučinį.
 Ką gi, su liūdesiu privalau tau pranešti, kad jei tau nepatiks
visos merginos, su kuriomis esu miegojęs, tuomet verčiau per
sikelk mokytis kitur,  pareiškia jis. Iš nuostabos išsižioju.  Tos
merginos apačioje tau juk nekliudė,  prideda jis, o mano širdis
ima pašėlusiai daužytis.
 Kokios merginos?  vos atgaunu kvapą.  Tos trys žaidusios
su mumis?
 Taip ir dar kone kas antra šiuose namuose,  kalba jis šaltu
balsu, nenuleisdamas nuo manęs akių.
Mėginu kažką atsakyti, tačiau jis atėmė man žadą. Vien nuo
minties, kad Hardinas yra permiegojęs su tomis trimis mergi-
nomis ir kone visa CVU moterų populiacija, verčia mane vemti, o
blogiausia tai, kaip jis ką tik sviedė man tai į veidą. Trainiodamasi
su Hardinu veikiausiai atrodau tikra kvailė, nes visi aplinkui te-
laiko mane dar vienu jo nuotykiu. Žinojau, kad jis pasius, tačiau to
jau per daug net ir Hardinui. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau grįžusi į
dienas, kai su juo susipažinau, ir jis tyčia vos ne kasdien mane pra
virkdydavo.
 Ką? Nustebai? Be reikalo,  taria jis.
 Ne.
Jo žodžiai manęs nė trupučio nenustebino. Jaučiuosi įskau-
dinta. Ne dėl jo praeities, o dėl to, kaip jis, apakintas pykčio, su
manimi elgiasi. Tai pasakė tik tam, kad mane įskaudintų. Imu įnir
tingai mirkčioti, mėgindama sulaikyti ašaras, tačiau kai tai ne-
padeda, nusigręžiu ir nusišluostau akis.
 Išeik,  galiausiai taria jis ir pasuka link durų.
 Ką?  nustembu ir atsigręžiu į jį.
 Tesa, tau verčiau išeiti.
 Kur man eiti?
 Grįžk į bendrabutį... Nežinau... Tačiau čia pasilikti negali, 
užkerta jis, nė nežvilgtelėdamas į mane.
Šito visiškai nesitikėjau. Skausmas krūtinėje auga sulig kiekviena
tarp mūsų tvyrančioje tyloje praleista akimirka. Dalis manęs nori
melsti jį leisti čia pasilikti ir kivirčytis tol, kol jis paaiškins, kodėl
taip aštriai sureagavo kieme, tačiau didesnė dalis jaučiasi papras-
čiausiai sugėdinta šalto jo atstūmimo. Nuo lovos pakeliu kuprinę ir
persimetu per petį. Pasiekusi duris atsigręžiu į Hardiną vildamasi,
kad jis atsiprašys ar persigalvos, tačiau jis nusisuka į langą ir vi-
siškai nekreipia į mane dėmesio. Neįsivaizduoju, kaip grįšiu į ben-
drabutį, mat Hardinas mane čia atsivežė, o aš tikėjausi naktį praleisti
su juo. Nepamenu, kada Paskutinįkart savo kambaryje nakvojau
viena, todėl tai man kelia nerimą. Atrodo, kad į brolijos namus atva-
žiavome ne prieš kelias valandas, o prieš kelias dienas.
Nusileidusi laiptais žemyn staiga pajuntu kažką timptelint už
nertinio ir sulaikiusi kvapą atsigręžiu melsdama, kad tai nebūtų
Džeisas ar Denas.
Tai Hardinas.
 Grįžk į kambarį,  taria jis nugalėtu balsu, žvelgdamas parau-
dusiomis akimis.
 Kodėl? Maniau, nori, kad išeičiau,  atsakau stebeilydama į
sieną jam už nugaros.
Jis atsidūsta
aukštyn. ir paėmęs
Akimirką svarstau,kuprinę man nuo peties
gal paprasčiausiai pasuka
palikti laiptais
jam kuprinę
ir išeiti, tačiau būtent užsispyrimas į šią košę mane ir įpainiojo.
Atsidūstu ir nuseku įkandin. Durims užsivėrus, jis atsigręžia ir
prispaudžia mane prie jų.
 Atsiprašau,  prataria žvelgdamas į akis.

Savo kūnu jis prisispaudžia prie manojo, o viena ranka pasi-
remia į duris man virš galvos taip, kad nebegaliu pajudėti.
 Aš taip pat,  sušnabždu.
 Aš tik... Kartais netenku kantrybės. Iš tikrųjų nemiegojau su
tomis merginomis. Na, ne su visomis trimis.
Pajuntu palengvėjimą, tačiau tai manęs nenuramina.
 Kai supykstu, instinktai verčia mane apsigręžti ir įskaudinti
savo priešininką dar labiau. Bet aš nenoriu, kad išeitum. Ir atsi-
prašau už tai, kad išgąsdinau tave, prikūlęs Deną. Stengiuosi pa-
sikeisti, pasikeisti dėl tavęs... Tapti toks, kad būčiau tavęs vertas,
tačiau man nelengva. Ypač kai tyčia stengiesi mane įsiutinti. 
Delnu nušluosto ant mano skruosto jau džiūstančias ašaras.
 Aš tavęs neišsigandau,  atsakau jam.
 Kodėl ne? Atrodė, kad išsigandai, kai pagriebiau tą rankš-
luostį.
 Ne... Na, kai ištraukei man iš rankų rankšluostį, šiek tiek iš-
sigandau, bet tik dėl dėmės ant kilimo. Labiau dėl tavęs nerimavau,
kai mušeisi su Denu.
 Nerimavai dėl manęs?  ištiesęs pečius ir šiek tiek pasipūtęs
jis ima girtis:  Jis negavo progos nė užsimoti.
Papurtau galvą.
 Turiu galvoje, kad galėjai jį užmušti ar kažką. Taip užsipuolęs
galėjai prisivirti rimtos košės,  paaiškinu.
Hardinas sukikena.
 Pažiūrėkim, ar teisingai supratau. Tu nerimavai dėl teisinių
muštynių pasekmių?
 Liaukis tyčiojęsis. Aš vis dar ant tavęs pykstu,  atkertu jam
ir susineriu rankas ant krūtinės.
Nebesu tikra, kodėl pykstu, išskyrus tai, kad jis mėgino mane
išvaryti.
 Aš taip pat vis dar ant tavęs pykstu, bet tu sugebi mane pra-
linksminti,  prisipažįsta jis, priglausdamas kaktą prie manosios. 
Varai mane iš proto,  prideda.
 Žinau.
 Niekada manęs nesiklausai ir nuolatos prieštarauji kiek-
vienam mano žodžiui. Esi užsispyrusi ir siaubingai nepakenčiama.
 Žinau,  pakartoju.
 Nuolatos mane provokuoji ir keli bereikalingą stresą, ką jau
kalbėti apie tai, kad mano akivaizdoje kone pradėjai glamonėtis su
Denu.
Pajutusi jo lūpas ant savo kaklo virpteliu.
 Nuolat kalbi kvailystes, o supykusi elgiesi vaikiškai.
Nepaisant
vybes, visų jo
kurios giliai įžeidinėjimų
viduje, esu tikra, nusiskundimų
jam patinka,  apie
pilvemano sa-
pajuntu
plazdenant drugelius. Lūpomis klajodamas po mano kaklą, jis
toliau juokais mane koneveikia ir šįkart kiek stipriau prisispaudžia
klubais prie manųjų.
 Tačiau nepaisydamas viso to... Aš beprotiškai tave myliu, 
taria jis ir stipriau įsisiurbia į jautrią odą man už ausies.
Pirštais nardau jo garbanose, o jis giliai alsuodamas apkabina
mane per liemenį ir traukia artyn. Žinau: pasakėme dar ne viską,
ne visas problemas išsprendėme, tačiau šią akimirką tenoriu pa-
nirti į Hardino glamones ir pamiršti, kas nutiko šį vakarą.
Aštuoniasdešimt penktas skyrius
Delnu suėmęs mane už sprando, Hardinas bučiuoja, regis, bevil-

tiškai mėgindamas suartėti. Jaučiu, kaip jo pyktis ir susierzinimas
pamažu virsta aistra ir švelnumu. Neatitraukdamas savo lūpų nuo
manųjų ima atbulas trauktis link lovos. Jo lūpos išalkusios, o buči-
niai nerangūs. Vedasi mane, viena ranka prilaikydamas už klubo,
o kita  už kaklo, tačiau mums pasiekus lovą užkliūvu už jo pėdų,
ir abu nukrentame ant jos. Mėgindama išsivaduoti, apsižergiu jį ir
nusivelku nertinį bei marškinėlius  lieku tik su nėriniuota lieme-
nėle. Išplėtęs akis, Hardinas mėgina prisitraukti mane pabučiuoti,
tačiau mano galvoje sukasi kitokie planai.
Apgraibomis sau už nugaros suradusi liemenėlės sagtį, pasku-
bomis ją atsegu ir nusimetu petnešėles, leisdama jai laisvai nukristi
ant lovos greta. Šiltais, plačiais delnais Hardinas ima aistringai gla-
monėti krūtis. Sugriebiu jį už riešų ir purtydama galvą prispaudžiu
juos prie lovos. Sutrikęs jis pakreipia galvą, o aš nulipu nuo jo ir
atsegu jam džinsus. Jis padeda man juos numauti drauge su trum-
pikėmis. Nieko nelaukdama pirštais suimu visą jo ilgį, o išgirdusi
aimaną ir pažvelgusi į jį išvystu užmerktas akis. Prieš drąsiai pa-
liesdama lūpomis, švelniai ir lėtai imu jį masažuoti. Mėginu prisi-
minti visus jo praeitą kartą man duotus nurodymus ir pakartoti tai,
kas jam patiko.
 Po velnių... Tesa,  alsuoja jis, panardindamas pirštus man į
plaukus.
Per visą seksualinę mudviejų patirtį jis niekada nebuvo toks
tylus, todėl šypteliu supratusi, kaip pasiilgau nešvankių jo žodelių.
Nesiliaudama glamonėti, įsitaisau jam tarp kelių.

Jis atsisėda ir ima mane stebėti.
 Tomis žodžio neieškančiomis lūpomis glamonėdama mane
atrodai nepaprastai patraukli,  pagiria ir tvirčiau suima plaukus.
Pajutusi tarp šlaunų kylantį karštį, imu judėti sparčiau,
trokšdama dar kartą išgirsti jį aimanuojant mano vardą. Lie-
žuviu perbraukiu galiuką ir pajuntu jo klubus šiek tiek pakylant
nuo lovos. Akys ima ašaroti ir vos galiu įkvėpti, tačiau man tai
nė motais, kai girdžiu jį vėl ir vėl tariant mano vardą. Po kelių
akimirkų jis ištraukia rankas iš mano plaukų ir, delnais suėmęs
skruostus, mane sustabdo. Užuodžiu geležies kvapą ant kruvinų jo
krumplių, tačiau prisiverčiu nenusigręžti.
 Tuoj baigsiu...  sako jis.  Todėl jei tu... Na, žinai, ko nors
norėtum, turi liautis.
Nenoriu kalbėti. Nenoriu išduoti, kaip beviltiškai trokštu su
juo mylėtis, todėl paprasčiausiai atsistoju ir, nusismaukusi džinsus
iki grindų, išlipu iš jų. Toliau  kelnaičių eilė, tačiau Hardinas
mane sulaiko.
 Nenusimauk jų... Kol kas,  burkuoja jis. Linkteliu nekan-
trumui užliejant kūną.  Eikš čia,  pakviečia gestu.
Nusivelka marškinėlius, pasislenka prie lovos krašto ir užsi-
traukia mane ant savęs.
Karštligiškos mudviejų glamonės sulėtėjo, o pykčio persmelkta
įtampa atslūgo. Hardino krūtinė paraudusi, o akys pašėlusios. Tas
jausmas vos su kelnaitėmis sėdėti jo nuogutėlio ir pasirengusio
glėbyje yra nepakartojamas. Viena ranka jis spusteli mane iš nu-
garos, ir mudviejų lūpos vėl susitinka.
 Aš myliu tave,  sušnabžda man į burną, o jo pirštai randa
kelią po mano kelnaitėmis.  Aš... Myliu tave...
judaAikteliu tą pat
lėtai, labai akimirką
lėtai, pajutusi begalinį
todėl nekantraudama imumalonumą. Jo pirštai
suptis klubais, kad
paspartinčiau tempą.
 Štai taip, mažute... Velnias... Tu visuomet tokia pasiruošusi, 
alsuoja jis, o aš nesiliauju suptis sulig jo pirštais.
Mano kvėpavimas ir dejonės apsunksta. Negaliu atsistebėti,

kaip greitai kūnas ima reaguoti į Hardino prisilietimą. Jis tiksliai
žino, ką daryti ir sakyti.
 Nuo šiol manęs klausysi, tiesa?  taria jis man į kaklą, švelniai
krimstelėdamas.
Ką?
- Pažadėk manęs klausyti, kitaip neleisiu baigti.
Jis tikriausiai juokauja .
 Hardinai...  meldžiu, mėgindama judėti dar sparčiau, tačiau
jis mane sulaiko.
 Gerai... Gerai... Tik prašau,  inkščiu, ir jis šelmiškai šypteli.
Noriu kaip reikiant jam už tai užvožti. Mano pažeidžiamumą
jis atgręžė prieš mane, tačiau troškimas jį pajusti užgožia bet kokį
pyktį. Viskas, ką jaučiu, yra nuogos jo odos lietimasis prie manęs
ir mus teskiriančios mano kelnaitės.
 Prašau,  pakartoju, o jis linkteli.
 Gera mergaitė,  sušnabžda man į ausį ir leidžia mano klu-
bams vėl judėti kartu su jo pirštais.
Neprabėgus nė kelioms minutėms, pasijuntu artėjanti prie
ribos. Hardinas šnabžda man į ausį nepadorius žodžius, kurie,
nors tokie svetimi, priverčia mane jaustis nenusakomai. Trokštu
girdėti vis daugiau. Tvirtai Suspaudžiu jo rankas, kad malonumo
viršūnėje nenusirisčiau nuo lovos.
 Atsimerk. Noriu stebėti, ką tik aš galiu tau daryti,  nurodo
jis, ir aš paklūstu, orgazmui užliejus kūną, iš paskutiniųjų steng-
damasi neužsimerkti.
Nuleidžiu galvą jam ant krūtinės, o rankomis apsiveju jo
rankas, tvirtai spausdama ir mėgindama atgauti kvapą.
 Negaliu patikėti, kad mėginai...  pradedu jį barti, tačiau jis
nutildo mane liežuviu perbraukdamas apatinę lūpą.

Mano kvėpavimas vis dar trūkčioja. Nuleidžiu ranką tarp mu-
dviejų ir suimu jį į delną. Jis susiraukia ir švelniai įsisiurbia man
į lūpą. Nusprendžiu pritaikyti vieną iš Hardino Skoto lytinio
ugdymo vadovėlio pamokų ir Suspaudžiu jį tvirčiau.
 Atsiprašyk, ir suteiksiu tau, ko trokšti,  į ausį tariu taip gei-

dulingai, kaip tik sugebu.
 Ką?  išsižioja jis.
 Girdėjai, ką sakiau,  atsakau šaltu veidu, viena ranka masa-
žuodama jį, o kita  drėgnas savo kelnaites.
Jis ima alsuoti giliau.
 Atleisk man,  išberia jis ryškiai rausvais skruostais.  Leisk
man tave išdulkinti... Prašau,  meldžia jis, o aš nusijuokiu.
Mano juoką jis nutraukia ištiesdamas ranką link naktinio sta-
lelio ir ištraukdamas nedidelį paketėlį. Nešvaistydamas laiko, užsi-
mauna prezervatyvą ir vėl palinksta mane bučiuoti.
 Nesu tikras, ar esi pasiruošusi tai daryti šitaip, būdama
viršuje. Pasakyk man, jei tau bus negera, sutariam, mažute?  štai
taip paprastai sugrįžta rūpestingas ir švelnus Hardinas.
 Gerai,  tarsteliu.
Jis atsargiai mane kilsteli. Jautria oda pajuntu švelnų prezer-
vatyvą ir besiskverbiantį standų Hardino pasididžiavimą.
 Vaje,  aikteliu užmerkdama akis.
 Ar viskas gerai?
 Taip... Tik... Kkitaip,  sumikčioju.
Skausmas jau ne toks stiprus kaip pirmą kartą, tačiau jausmas
vis dar svetimas ir nemalonus. Neatmerkdama akių pamėginu pa-
judinti klubus ir sumažinti spaudimą.
 Kitaip gerai ar blogai?  klausia jis įtemptu balsu.
 Ššš... Nekalbėk,  tariu ir vėl pajudu.
Alsuodamas jis atsiprašo ir pažada leisti man surasti pa-
togią poziciją. Nė nenumanau, kiek laiko praeina, kol vėl kilsteliu
klubus. Kuo daugiau judu, tuo patogiau imu jaustis, o Hardinas
apsiveja mane rankomis ir klubais sutikdamas manuosius prisi-
traukia artyn.
čiuosi daug Jo glėbyje,
geriau. Kojomsmudviejų
nuvargus,kūnams judantpasiremiu
viena ranka drauge, jau-
jam
į krūtinę, stengdamasi išlaikyti svorį. Nesustodama nekreipiu dė-
mesio į deginantį raumenų gėlimą. Žvelgdama Hardinui į veidą,
stebiu jo kakta nusiritantį prakaito lašelį. Jausmas jį stebint tokį,
prikandusį apatinę lūpą ir taip atidžiai stebintį mano veidą, jog,

regis, jaučiu deginantį jo žvilgsnį, atrodo kone nepakeliamas pačia
nuostabiausia prasme.
 Tu esi visas mano pasaulis. Negaliu tavęs netekti,  taria jis,
mano lūpoms keliaujant nuo jo kaklo iki peties. Tobula jo oda 
drėgna ir sūri.  Man trūksta taip nedaug, mažute, taip nedaug.
Tau puikiai sekasi, mažute,  aimanuoja jis ir delnu slysta mano
nugara, kai imu judėti greičiau. Hardinas suneria savo pirštus
tarp manųjų, ir tokio gesto intymumas iš manęs atima visas jėgas.
Dievinu jo padrąsinimą ir myliu jį.
Hardinui viena ranka suėmus mane už sprando, pajuntu savo
pilvo raumenis įsitempiant. Jis nesiliauja šnabždėjęs, kiek daug jam
reiškiu. Žvelgiu į jį, užvaldyta tų žodžių ir malonaus jautrios odos
masažo pirštais. Mudviejų dejonės ir kūnai susilieja, abiem pa-
siekiant viršūnę tuo pat metu. Kone krintame ant lovos. Pamažu
grįždama į tikrovę nė nepastebiu, kada jis nusimauna.prezervatyvą.
 Džiaugiuosi, kad nusivijai mane laiptais,  galiausiai tariu po
ilgos, tačiau nepaprastai malonios tylos.
Galvą priglaudusi prie nuogos jo krūtinės, išgirstu lėtėjantį jo
širdies plakimą.
 Aš taip pat. Nesiruošiau, tačiau privalėjau. Atleisk, kad iš-
variau tave. Kartais elgiuosi kaip tikras mulkis,  atsako jis.
Kilsteliu galvą ir pažvelgiu į jį.
 Tik kartais?  nusišypsau.
Vieną ranką atitraukęs nuo mano nugaros, jis smiliumi baksteli
man į nosį, ir aš nusijuokiu.
 Prieš penkias minutes skundų negirdėjau,  primena jis.
Papurtau galvą ir priglaudžiu ją prie vis dar drėgnos jo krū-
tinės. Pirštais ėmusi vedžioti paprastą širdies formos tatuiruotę
netoli peties,ir pastebiu
nepraslysta jo odanuspalvinta
tai, kad širdis nubėgančius šiurpuliukus.
juodu rašalu. Pro akis
 Tai todėl, kad lovoje tau sekasi kur kas geriau, nei palaikyti
santykius su mergina,  pajuokauju.
 Negaliu to nuginčyti,  nusijuokia jis ir nubraukia plaukus

man nuo veido.
Labiausiai man patinka, kai jis glosto skruostą. Jo pirštai
šiurkštūs, tačiau liesdami odą jie kažkodėl primena šilką.
 Kas nutiko tarp jūsų su Denu? Turiu galvoje, anksčiau?  pa-
klausiu.
Tikriausiai nederėtų į tai gilintis, tačiau privalau žinoti.
 Ką? Kas tau sakė, kad mes su Denu nesutariam?  pakelia jis
mano smakrą, kad pažvelgčiau į jį.
 Džeisas. Jis nieko nepaaiškino, tik sakė, kad šito jau kurį laiką
tikėjosi. Ką jis turėjo omeny?
 Tik praeitais metais įvykusią nesąmonę. Tau neverta dėl
nieko nerimauti. Prisiekiu,  patikina ir nusišypso lūpomis, tačiau
ne akimis.
Nusprendžiu jo nespausti. Džiaugiuosi, kad mums pavyko iš-
spręsti savo konfliktą ir kad pamažu mokomės bendrauti.
 Susitiksim rytoj po tavo praktikos, tiesa? Nenoriu, kad kas
nors nukniauktų tą butą mums iš po nosies,  primena jis.
 Mes neturime baldų,  primenu.
 Butas jau apstatytas. Tačiau galime nusipirkti kitų daiktų ir
įsikėlę pakeisti, ką tik norime.
 Kiek kainuoja nuoma?  paklausiu.
Žinau, kad nenoriu išgirsti atsakymo. Tegaliu įsivaizduoti,
koks jis brangus, jei nuomojamas su baldais.
 Dėl to nesuk galvos. Tau tereikia žinoti, kiek kainuoja ka-
belinė televizija,  nusišypso jis ir pabučiuoja man į kaktą.  Ką
pasakysi? Vis dar sutinki gyventi kartu, tiesa?
 Ir maisto produktai,  primenu, o jis suraukia antakius. 
Tačiau taip, aš vis dar sutinku.
 Ar pranešiGaliausiai
Nežinau. apie tai mamai?
teks tai padaryti, tačiau jau dabar žinau,
kaip ji reaguos. Galbūt vertėtų leisti jai pirmiau apsiprasti su mintimi,
kad mudu susitikinėjame. Esam tokie jauni, o jau gyvensim drauge.
Nenoriu galutinai išvaryti jos iš proto,  nusijuokiu, nepaisydama

gėlimo krūtinėje.
Norėčiau, kad santykiai su mama būtų paprasti, ir ji džiaugtųsi
dėl manęs, tačiau puikiai žinau, kad tai neįmanoma.
 Man liūdna dėl to, kaip klostosi jūsų santykiai. Suprantu, kad
visa tai yra mano kaltė, tačiau esu per didelis savanaudis, kad pa-
sitraukčiau.
 Tu dėl nieko nekaltas. Ji paprasčiausiai... Na, tokia jau ji
yra,  atsakau ir pabučiuoju jam į krūtinę.
 Mažute, tau vertėtų numigti. Rytoj anksti kelsies, o jau beveik
vidurnaktis,  taria jis.
 Vidurnaktis? Maniau, kad jau gerokai vėliau,  atsakau ir nu-
siritusi nuo jo įsitaisau greta.
 Na, jei nebūtum tokia stangriai siaura, būčiau galėjęs tęsti
ilgiau,  murkia jis man į ausį.
 Labanakt!  atkertu susigėdusi.
Jis nusijuokia ir pabučiavęs man į sprandą išjungia šviesą.
Aštuoniasdešimt šeštas skyrius
Ankstyvą kitos dienos rytą bėgioju po Hardino kambarį, mėginda-

ma susirinkti vonios reikmenis.
 Einu su tavimi,  burbteli mieguistas Hardinas, o aš tik nu-
sijuokiu.
 Niekur tu neini. Juk žinai, kad dabar šešta valanda ryto, tiesa?
Kas nutiko tavo pusės aštuonių taisyklei?  paerzinu čiupdama
kuprinę.
 Palydėsiu tave ten.
Dievinu gergždžiantį mieguistą jo balsą.
 Kur mane palydėsi? J vonią?  prunkšteliu jam keberiojantis
iš lovos.  Aš jau didelė mergaitė ir pati sugebėsiu rasti kelią į dušą.
 Kol kas tau įspūdingai sekasi manęs klausyti,  taria jis var-
tydamas akis.
 Puiku, tėtuk, nuvesk mane į vonią,  juokais susiraukiu.
Nė neketinu paklusti kiekvienam jo žodžiui, tačiau šįkart nu-
sprendžiu jį pamaloninti. Kilstelėjęs antakį, Hardinas šelmiškai
šypteli.
 Daugiau manęs taip nevadink. Priešingu atveju teks parsi
versti tave atgal į lovą,  mirkteli jis, o aš išskubu iš miegamojo, kol
per daug nesusigundžiau likti.
Hardinas nuseka iš paskos ir prisėdęs ant klozeto laukia, kol
išsimaudysiu.
 Tau teks važiuoti mano automobiliu,  netikėtai pareiškia. 
Aš rasiu, kas pamėtėtų mane iki studentų miestelio ir tavo automo-
biliu nuvažiuosiu į butą.
Vakar vakare apie visa tai nė nesusimąsčiau, todėl nusistebiu

dar labiau  juk esu pratusi viską tiksliai susiplanuoti.
 Leisi man vairuoti savo automobilį?  nustėru.
 Taip. Tačiau jei jį sukulsi, verčiau nebegrįžk,  perspėja jis.
Dalis manęs žino, kad jis kalba rimtai. Tačiau tik nusijuokiu ir
tariu:
 Tai tu turėtum nerimauti, jei sukulsi maniškį!
Pamėgina atitraukti dušo užuolaidą, tačiau sustabdau jį ir iš-
girstu kikenimą.
 Tik pagalvok, mažute, nuo rytojaus maudysies savo duše,  pro
skalaujamais plaukais tekančią vandens srovę nuskamba jo balsas.
 Nemanau, kad tai suprasiu, kol iš tiesų ten neapsigyvensime.
 Tik palauk, kai jį pamatysi. Tau jis patiks,  giriasi.
 Ar kam nors sakei, kad ruošiesi išsinuomoti butą?  pa-
klausiu iš anksto žinodama jo atsakymą.
 Ne, kurių galų jiems apie tai žinoti?
 Neprivalai niekam pranešti, man tiesiog smalsu.
Užsukamas čiaupas sugergždžia. Išlipusią iš dušo Hardinas su-
vynioja mane į didžiulį rankšluostį.
 Puikiai tave pažįstu ir žinau, kad esi įsitikinusi, esą būsimą
mūsų gyvenimą drauge nuo savo bičiulių slepiu,  taria jis.
Tai tiesa.
 Na, negali paneigti, kad išsikraustai iš brolijos namų, niekam
apie tai nepranešęs.
 Niekam apie tai nesakau ne dėl tavęs. Paprasčiausiai nenoriu
girdėti idiotiškų priekaištų dėl to, kad palieku broliją. Visiems 
net Molei  pranešiu tuomet, kai persikelsime ten,  nusišypso jis
ir apkabina mane per pečius.
 Aš noriu apie tai pranešti Molei,  nusijuokiu ir atsakau į jo
apkabinimą.
 Sutarta.
Po kelių mėginimų nuvyti Hardino rankas šalin, kol ruošiuosi,
jis įteikia man automobilio raktelius, ir aš išeinu. Vos įsėdusi į au-
tomobilį pajuntu vibruojant telefoną.
„Būk atsargi. Myliu tave“,  rašo jis.

„Būsiu. Saugok mano automobilį. Myliu“,  atsakau.
„Nekantrauju vėl tave pamatyti. Susitikime penktą. Tavo
metalo laužui nieko nenutiks.“
„Atsargiau rinkis žodžius, nes netyčia tavuoju galiu stuktelėti į
aikštelės užtvarą“,  nusišypsau siųsdama savo atsakymą.
„Liaukis moralizavusi ir važiuok į darbą, kol nenusileidau
žemyn ir nenuplėšiau tau suknelės.“
Kad ir kaip viliojamai skambėtų jo grasinimas, padedu te-
lefoną ant keleivio sėdynės ir užvedu automobilį. Variklis ima
tyliai murkti  tai ne manojo riaumojimas. Nors automobilis senas,
tačiau važiuoja kur kas geriau už maniškį. Hardinas jį puikiai pri-
žiūri. Vos įsuku į greitkelį, suskamba telefonas.
 Jėzau, nė dvidešimties minučių negali be manęs tverti?  nu-
sijuokiu atsiliepusi.
 Tesa?  kitame gale pasigirsta vyriškas balsas. Nojus.
Atitraukiu telefoną nuo ausies ir pažvelgiu į ekraną tik tam,
kad patvirtinčiau savo išgąstį.
 Ak... Atsiprašau, maniau...  mikčioju.
 Manei, kad skambina jis... Žinau,  atsako jis.
Jo balsas liūdnas, tačiau pykčio jame negirdžiu.
 Atleisk,  nepaneigiu jo žodžių.
 Nieko tokio,  atsako jis.
 Tai...  nesu tikra, ką sakyti toliau.
 Vakar sutikau tavo mamą.
 Ak.
Sielvarto kupinas Nojaus balsas ir prisiminimas apie neapy-
kantos persmelktus motinos žodžius suspaudžia man krūtinę.
 Taip... Ji ne juokais širsta.
 Žinau... Grasino
Tai praeis, liautisJipadėjusi
esu tikras. mokėti įskaudinta,
paprasčiausiai man už mokslą.
 aiškina
jis.
 Ji įskaudinta? Tu tikriausiai juokau ji? - prunkšteliu. Nejaugi
jis ją gina?
 Ne, ne. Suprantu, kad jai nederėtų šitaip šėlti, tačiau ji pa-
prasčiausiai pyksta, kad tu... Na, žinai... Su juo.
Nojus nė nesistengia nuslėpti pasibjaurėjimo savo balse.
 Ką gi, ne jai man nurodinėti, su kuo susitikinėti. Ar dėl to
man skambini? Kad pasakytum, jog neturėčiau būti su juo?
 Ne, ne, Tesa, ne dėl to. Tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas
gerai. Nuo pat mažų dienų nuolatos apie viską kalbėdavomės, 
primena jis.
Mintyse iškyla surauktų jo antakių vaizdas.
 Ak... Atleisk, kad taip tave užsipuoliau. Paprasčiausiai mano
gyvenime šiuo metu viskas keičiasi, todėl maniau, kad skambini...
 Jei nebesame kartu, tai dar nereiškia, kad tavęs nepalai-
kyčiau,  patikina jis, ir man suspaudžia širdį.
Aš jo ilgiuosi. Ne santykių su juo. Tačiau nuo vaikystės jis buvo
tokia didelė mano gyvenimo dalis, kad ją paleisti nėra taip lengva.
Palaikė mane visose gyvenimo situacijose, o aš jį įskaudinau ir nė
nepaskambinau paaiškinti ar atsiprašyti. Dėl to, kaip viskas tarp
mudviejų baigėsi, jaučiuosi siaubingai, ir akyse ima kauptis ašaros.
 Nojau, atleisk man už viską,  švelniai tariu ir atsidustu.
 Viskas bus gerai,  atsako jis tokiu pat švelniu tonu. Tuomet,
tarsi mėgindamas pakreipti pokalbį kita linkme, prideda:  Taigi
girdėjau, kad tave priėmė į praktiką,  ir toliau kalbamės tol, kol
atvykstu į „Vance“.
Prieš atsisveikindamas, Nojus pažada pasikalbėti su mano
mama apie jos elgesį, o aš pajuntu, tarsi nuo pečių būtų nusiritusi
milžiniška našta. Niekas kitas nesugeba taip nuraminti įniršusios
mano mamos, kaip Nojus.
Likusi dienos dalis prabėga kaip per sviestą. Baigiu skaityti
pirmą savo rankraštį ir parengiu pastabas ponui Vensui. Su
Hardinu susirašinėjame, tikslindami susitikimo vietą, ir nė ne-

spėjus apsižiūrėti darbo diena baigiasi.
Atvykusi prie pastato, kurio adresą man atsiuntė Hardinas, nu-
stembu supratusi, kad jis yra pusiaukelėje tarp universiteto ir lei-
dyklos. Jei čia gyvenčiau  kai čia apsigyvensiu,  kelionė į praktiką
ir į paskaitas tetruks dvidešimt minučių. Mintis apie gyvenimą su

Hardinu man vis dar nesuvokiama.
Įsukusi į stovėjimo aikštelę savo automobilio nepastebiu, o
paskambinusi Hardinui atsakymo nesulaukiu. Nejaugi jis persi-
galvojo? Juk pasakytų, tiesa?
Mintis pamažu apimant panikai, Hardinas įsuka į stovėjimo
aikštelę ir sustoja greta. Jo vairuojamas automobilis primena
manąjį, tačiau atrodo kitoks. Sidabriniai dažai nebenusilupę 
atrodo naujas ir blizgantis.
 Ką padarei mano automobiliui?  paklausiu jam išlipus.
 Ir tave malonu matyti,  nusišypso jis ir pabučiuoja man į
skruostą.
 Rimtai, kas jam atsitiko?  sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
 Nuvežiau jį perdažyti. Jėzau. Galėtum bent padėkoti,  varto
jis akis.
Prikandu liežuvį tik dėl to, kur esame ir ką ketiname daryti. Be
to, naujas dažų sluoksnis atrodo puikiai. Man paprasčiausiai nepa-
tinka, kad Hardinas leidžia savo pinigus mano reikmėms, o auto-
mobilio dažymas nėra pigus malonumas.
 Ačiū,  nusišypsau ir pirštais perbraukiu jam per plaukus.
 Nėra už ką. Nagi, eime vidun,  pamoja jis ir nulydi mane
link įėjimo.  Vairuodama mano automobilį atrodai šauniai, ypač
su šita suknele. Visą dieną nesilioviau apie tave galvojęs. Gaila,
kad nepaklusai mano prašymui atsiųsti savęs nuogos nuotraukų, 
taria jis, ir aš niukteliu jam alkūne.  Tik šiaip sakau. Paskaitos
būtų praėjusios daug maloniau.
 Vadinasi, šįkart nepasididžiavai ir apsilankei paskaitose, 
tariu juokdamasi.
Jis gūžteli pečiais ir atidaro man duris.
 Štai ir atvykome.
Nusišypsau dėl tokio neįprasto jo elgesio ir žengiu vidun.
Pastato vestibiulis visai kitoks, nei tikėjausi. Kur pažvelgsi, visur
balta: baltos grindys, spindinčios baltos sienos, baltos kėdės,
balti minkštasuoliai, balti kilimai, balti šviestuvai ant perregimų
stalų. Patalpa ir elegantiška, ir tuo pat metu bauginanti. Mus su-

tinka žemas plinkantis vyriškis su kostiumu ir paspaudžia Har
dinui ranką. Atrodo, tarsi šalia mūsų jis nervintųsi. O gal tik šalia
Hardino.
 Jūs tikriausiai Teresa,  nusišypso jis, parodydamas baltumu
sienoms nenusileidžiančius dantis.
 Tesa,  šypsodamasi pataisau jį ir pastebiu Hardiną mėginant
nuslėpti šypsnį.
 Labai malonu susipažinti. Ką gi, pasirašykime dokumentus?
 Ne, pirmiausia ji norėtų apžiūrėti butą. Kodėl turėtume pulti
prie sutarčių, jei ji jo nė nematė?  taria Hardinas rimtu tonu.
Vargšelis vyriškis nuryja gumulą gerklėje ir linkteli.
 Žinoma, prašom čia,  pamoja jis koridoriaus link.
 Būk malonus,  sušnabždu Hardinui, kai visi trys pasukame
lifto link.
 Jokiu būdu,  šelmiškai šypteli jis ir švelniai spusteli man už-
pakalį.
Dėbteliu į jį, tačiau duobutės jo skruostuose tik gilėja. Vyriškis
papasakoja man apie nuostabų vaizdą pro langą ir apie tai, kad šis
pastatas iš kitų išsiskiria savo įvairiapusiškumu. Mandagiai link
čioju jo klausydamasi, o Hardinas greta netaria nė žodžio. Išlipusi
iš lifto kone stabteliu, nustebinta kontrasto tarp vestibiulio ir ko-
ridoriaus. Atrodo, tarsi būtume atsidūrę kitame pastate... Ar net
kitoje eroje.
 Štai čia,  pakviečia vyriškis ir atidaro pirmas mūsų prieitas
duris.  Šiame aukšte tėra penki butai, todėl privatumo jums ne-
trūks.
Vengdamas Hardino žvilgsnio, pamoja mums užeiti. Jis iš tiesų
Hardino bijo. Negaliu jo dėl to kaltinti, tačiau tai stebėti kiek ko-
miška.
Išvydusi reginį priešais, nevalingai aikteliu. Pagrindinės gy-
venamosios erdvės grindys betoninės, išskyrus didelį medinį
kvadratą, kur, spėju, būtų įrengta svetainė. Plytinės sienos atrodo
žavingai. Plytos aptrupėjusios, tačiau žavingos. Milžiniški langai,
senoviniai, tačiau švarūs baldai. Jei galėčiau sukurti tobulą erdvę,

ji atrodytų būtent taip. Toks įspūdis, tarsi būtume atsidūrę kituose
laikuose, apvilktuose šiuolaikiniu kiautu.
Hardinas įdėmiai stebi mane apžiūrinėjančią kitus kambarius,
jiems su vyriškiu tyliai sekant paskui. Virtuvė nedidelė, išklijuota
įvairiaspalvėmis plytelėmis, sudarančiomis bohemišką įspūdį.
Viskas šiame nedideliame bute man patinka. Vestibiulis apačioje
kiek įbaugino, todėl tikėjausi, kad man čia nepatiks. Tikėjausi iš-
vysti užgrūstą ir pernelyg pretenzingą butą, todėl dabar nepa-
prastai džiaugiuosi. Vonios kambarys nėra didelis, tačiau mums jo
pakaks, o miegamasis  toks pat tobulas kaip likusi erdvė. Trys jo
sienos  plytinės, o ketvirtą slepia milžiniška knygų lentyna. Prie
jos pritaisytos kopėtėlės. Nesusilaikiusi nusijuokiu, mat būtent to-
kiame bute įsivaizdavau apsigyvensianti po studijų, tik nemaniau,
kad tai nutiks taip greitai.
 Lentynas nesunkiai užpildysime. Turiu galybę knygų,  ner-
vingai burbteli Hardinas.
 Aš... Tik...  pradedu sakyti.
 Tau nepatinka, tiesa? Maniau, kad patiks. Ši vieta atrodo kaip
tik tau. Po velnių!  susiraukia Hardinas ir persibraukia plaukus.
 Ne... Aš...
 Ką gi, eime, parodykite mums kitą,  atšiauriai paprašo vy-
riškio.
 Hardinai! Neleidi man pabaigti. Ketinau pasakyti, kad man
čia labai patinka,  pagaliau tariu.
Vyriškis, regis, atsikvepia su tokiu pat palengvėjimu, kaip Har-
dinas, o rūškana pastarojo mina pavirsta plačia šypsena.
 Tikrai?
 Taip, baiminausi, kad atsivesi mane į šaltus kaprizingus apar-
tamentus,
 Taip tačiau šis butas
ir maniau!  tobulas,
Na, akimirką  nuoširdžiai
buvau sunerimęs,patikinu jį. pir-
tačiau vos
mąkart išvydau šią vietą, tuoj pat pagalvojau apie tave. Įsivaizdavau
tave ten...  pamoja jis į suolelį prie lango,  sėdinčią ir skaitančią
knygą. Tuomet ir supratau: noriu, kad gyventum čia su manimi.
Jam tai pasakius kito žmogaus akivaizdoje  net jei tai atsitik-
tinis nuomos agentas  mano pilve ima plazdenti drugeliai.
 Vadinasi, esame pasiruošę pasirašyti sutartį?  nepatogiai
pasimuisto vyriškis.
Hardinas žvilgteli į mane, o aš linkteliu. Negaliu patikėti, kad
tai iš tiesų vyksta. Stumiu tolyn tylų balselį galvoje, primenantį, kad
dar per anksti, o mes per jauni, ir nuseku Hardiną atgal į virtuvę.
Aštuoniasdešimt septintas skyrius
Hardinas pasirašo begalinio dokumento apačioje ir pastumia jį

man. Imu rašiklį ir pasirašau, kol vėl nepradėjau visko analizuoti.
Aš pasiruošusi. Mes esam e pasiruošę. Taip, esam jauni ir pažįstame
vienas kitą neseniai, tačiau žinau, kad myliu jį labiau už viską, o jis
myli mane. Visa kita savaime stosis į vietas.
- Ką gi, štai jūsų raktai, - taria Robertas, kurio vardą pagaliau
sužinau iš nuomos sutarties, ir įteikęs mums su Hardinu po raktų
komplektą atsisveikina.
- Na... Sveika atvykusi į naujus savo namus? - taria Hardinas,
kai liekam vieni.
Nusijuokiu ir žengiu artyn, kad jis galėtų mane apkabinti.
- Negaliu patikėti, kad čia - naujieji mūsų namai. Visa tai vis
dar neatrodo tikra, - kalbu apžiūrinėdama svetainę.
- Jei prieš du mėnesius kas nors man būtų pasakęs, kad su
tavimi susitikinėsiu, ką jau kalbėti apie gyvenimą drauge, būčiau
nusijuokęs jiems į akis arba užvožęs, - nusišypso Hardinas ir suima
mano veidą delnais.
- Koks tu mielas, - paerzinu ir apkabinu jį per liemenį. - Vis
dėlto kaip gera turėti nuosavos erdvės. Daugiau jokių neplanuotų
vakarėlių, kambario draugų ir bendrų dušų, - kalbu.
- Ir nuosava lova, - prideda jis žaižaruojančiomis akimis. -
Mums reikėsjam
Paliečiu įsigyti keletą dalykų, pavyzdžiui, indų.
kaktą.
- Ar gerai jautiesi? - šypsausi. - Šiandien esi neįprastai linkęs
bendradarbiauti.
Jis nubraukia mano ranką sau nuo kaktos ir ją pabučiuoja.

 Tenoriu įsitikinti, kad esi patenkinta. Kad čia... Su manimi
jautiesi kaip namie.
 O tu? Ar tu čia jautiesi kaip namie?  paklausiu.
 Keista, tačiau taip,  atsako jis linkčiodamas galva ir apsi-
dairo kambaryje.
 Važiuokim surinkti mano daiktų. Daug neturiu, tik keletą
knygų ir drabužių,  pasiūlau.
Jis pamoja rankomis taip, tarsi būtų atlikęs magijos triuką.
 Jau padaryta.
 Ką?  nustembu.
 Atvežiau čia tavo mantą iš bendrabučio. Viskas sudėta baga-
žinėje,  paaiškina jis.
 Iš kur žinojai, kad sutiksiu pasirašyti nuomos sutartį? O ką,
jei butas man būtų nepatikęs?  šypsausi.
Gaila, kad neturėjau galimybės atsisveikinti su Stef ir kam-
bariu, kurį tris mėnesius vadinau namais, tačiau savo kambario
draugę netrukus pamatysiu.
 Nes jei nebūtų patikęs šis, būčiau radęs kitą, kuris būtų pa-
tikęs,  užtikrintai pareiškia jis.
 Gerai... O kaipgi tavo daiktai?
 Juos galime atsivežti rytoj. Bagažinėje turiu drabužių.
 Kad jau užsiminei, visuomet norėjau apie tai paklausti.
Hardinas automobilyje visuomet vežiojasi galybę drabužių.
 Nežinau. Paprasčiausiai niekada negali žinoti, kada prireiks
švarių,  gūžteli jis pečiais.  Važiuokim į parduotuvę nusipirkti
viso trūkstamo šlamšto ir ko nors pavalgyti,  pasiūlo Hardinas.
 Gerai,  pritariu. Nuo pat tos akimirkos, kai įžengėme į butą,
pilve plazdeno drugeliai.  Ar galiu vėl vairuoti tavo automobilį? 
paklausiu, kai nusileidžiame į vestibiulį.
 Nežinau...  nusišypso jis.
 Perdažei mano automobilį nė nepasiklausęs. Manau, užsitar-
navau tokią privilegiją.
Ištiesiu rankas, o jis vartydamas akis įteikia man raktelius.

 Vadinasi, tau patinka mano automobilis? Važiuoja neprie-
kaištingai, tiesa?
 Neblogai,  atsakau jam pasipūtėlišku žvilgsniu.
Tai melas  man nepaprastai patinka jį vairuoti.
Mūsų namas negalėtų stovėti patogesnėje vietoje  netoli gausu
parduotuvių, kavinių ir net parkas. Sustojame prie vieno iš didžiųjų
prekybos centrų, ir netrukus mūsų vežimėlis jau prikrautas lėkščių,
puodų, keptuvių, puodelių ir kitokių mažmožių, kurie, pamanau,
gali
mat irpraversti. Maistokrūvą
be jų išleisime produktų
pinigų.šįkart nusprendžiame
Pasisiūlau jų nupirkti nepirkti,
rytoj po
praktikos, jei Hardinas sudarys man mėgstamų valgių sąrašą. Gy-
venti kartu man labiausiai patiks dėl to, kad sužinosiu įvairiausių
smulkmenų apie jį, kurių priešingu atveju nebūčiau nė pastebėjusi.
Jis nėra linkęs lengvai dalintis informacija apie save, todėl gera šį bei
tą išpešti be kovos. Nors kiekvieną vakarą leidome drauge, kai kurių
dalykų niekuomet nebūčiau sužinojusi, jei dabar neapsipirktume
kartu. Pavyzdžiui, jis mėgsta kukurūzų dribsnius be pieno. Vien
mintis apie skirtingus puodelius varo jį iš proto. Jis naudoja dviejų
rūšių dantų pastą  vienokią ryte, kitokią vakare. Pats nežino kodėl.
Ir verčiau šimtą kartų išplaus grindis, nei sudės indus į indaplovę.
Sutariame, kad aš plausiu indus, jei jis valys grindis.
Atėjus laikui mokėti, juokais susiginčijame. Žinau, kad turėjo
įnešti pradinį įnašą už naujuosius mūsų namus, todėl užsispiriu
apmokėti prekybos centro sąskaitą. Tačiau jis atsisako leisti man
mokėti už ką nors daugiau, išskyrus maistą ir kabelinę televiziją.
Anksčiau jis pasisiūlė leisti man mokėti už elektrą, tačiau nepa
sivargino paminėti, kad ši sąskaita jau įtraukta į bendrą nuomos
sumą. Tai sužinojau tik perskaičiusi sutartį. Nuomos sutartį.
Nuomos sutartį namų, kur su vaikinu ketinu apsigyventi pirmais
studijų metais. Tai juk nėra beprotiška, tiesa?
Hardinas piktai dėbteli į kasininkę, kai ši perbraukia mano kre-
ditinę kortelę, o aš viduje šypteliu, mat ji tai padaro nekreipdama
dėmesio į Hardino raukymąsi. Norėčiau nusikvatoti nugalėjusi,

tačiau jis jau suirzęs, tad nenoriu sugadinti likusio vakaro.
Hardinas raukosi visą kelią namo, o aš netariu nė žodžio, nes
man paprasčiausiai juokinga.
 Mums gali tekti nusileisti čia du kartus, kad viską suneštume
namo,  tarsteliu.
 Štai dar vienas dalykas: verčiau tempsiu šimtą maišų, nei nu-
sileisiu čia dar kartą,  galiausiai nusišypsojęs taria jis.
Vis dėlto į automobilį mums dar tenka grįžti, mat indai pa-
prasčiausiai per sunkūs. Hardiną tai suerzina, o mane tik pra-
linksmina.
Sudedame indus į spinteles, o Hardinas užsako picą į namus.
Laikydamasi deramų manierų, pasisiūlau už ją sumokėti, tačiau
Hardinas man atsako piktu žvilgsniu ir viduriniu pirštu. Juok-
damasi sumetu šiukšles į dėžę nuo indų. Jie nejuokavo sakydami,
kad butas jau apstatytas  čia yra visa, ko mums reikia, šiukšlių
dėžė ir net dušo užuolaida.
 Picą atveš po pusvalandžio. Nusileisiu žemyn tavo daiktų, 
pasisiūlo Hardinas.
 Einu drauge,  pasakau ir nuseku paskui.
Visą mano mantą jis sutalpino į dvi dėžes ir šiukšlių maišą 
dėl šito susiraukiu, tačiau nieko nesakau. Iš bagažinės išsitraukęs
keletą marškinėlių ir džinsų porą sugrūda viską į šiukšlių maišą
su mano drabužiais.
 Pasisekė, kad turime lygintuvą,  galiausiai tariu. Pažvelgus
į jo automobilio bagažinę, kai kas užkliūva už akių.  Taip ir neat
sikratei tų paklodžių?  paklausiu.
 Ak... Taip. Ketinau tai padaryti, bet išgaravo iš galvos,  pa-
aiškina jis ir nusuka akis.
 Gerai...  sunerimstu
Užvelkame dėllaiptais
galybę daiktų keistosį joviršų,
reakcijos.
ir vos pasiekus savo
aukštą pasigirsta picą atvežusio vaikino skambutis. Hardinas nu-
sileidžia jo pasitikti ir grįžta su dėže, iš kurios sklinda dieviškas
aromatas. Nesuvokiau, kaip spėjau išalkti.
Vakarieniaujame prie stalo. Vis dar keista vakarieniauti su

Hardinu savo namuose. Picą kemšame tylėdami, tačiau toji tyla
maloni. Ji reiškia, kad mes namie.
 Myliu tave,  taria jis, kol kraunu lėkštes į indaplovę.
Atsigręžusi atsakau jam tuo pačiu kaip tik tą akimirką, kai ant
medinio valgomojo stalo ima garsiai vibruoti mano telefonas. Pa-
žvelgęs Hardinas paliečia ekraną.
 Kas ten?  paklausiu.
 Nojus?  tarsi klausdamas atsako Hardinas.
 A,  žagteliu.
Geruoju šitai nesibaigs.
 Jis rašo, kad buvo malonu su tavimi šiandien pasikalbėti? 
Jis sukanda dantis.
Prisiartinu ir kone jėga išplėšiu telefoną iš jo gniaužtų. Galiu
prisiekti, kad būtų jį sutraiškęs.
 Taip, jis man šiandien skambino,  atsakau jam su apsimes-
tiniu užtikrintumu.
Žadėjau jam apie tai užsiminti. Paprasčiausia nebuvo laiko.
 Ir...  kilsteli jis antakį.
 Papasakojo, kad buvo sutikęs mano mamą, ir norėjo pasitei-
rauti, kaip laikausi.
 Kodėl?
 Nežinau... Tikriausiai todėl, kad rūpinasi,  gūžteliu pečiais
ir prisėdu ant kėdės greta jo.
 Jam nebūtina tavimi rūpintis,  suurzgia jis.
 Hardinai, nieko baisaus nenutiko. Pažįstu jį visą gyvenimą.
 Man nusispjaut,  taria jis, o jo žvilgsnis atšąla.
 Tai absurdiška. Mes ką tik apsigyvenome drauge , o tu neri-
mauji dėl to, kad Nojus man skambina?  prunkšteliu.
 Tu
liepei į joneturi jokios
skambutį, priežasties
dabar su juo mano,
jis veikiausiai bendrauti. Kadangi
kad nori atsi-
jį susigrą-
žinti,  piktai kalba Hardinas, braukdamas plaukus pirštais.
 Nieko panašaus. Jis žino, kad aš susitikinėju su tavimi,  iš
paskutiniųjų stengiuosi valdyti pyktį.
 Tuomet tuojau pat jam paskambink ir liepk daugiau

niekada su tavimi nesusisiekti,  pareiškia jis, pamodamas į te-
lefoną.
 Ką? Ne! Nė nesvajok. Nojus nepadarė nieko blogo. Mes abu
jau pakankamai jį įskaudinome, todėl atsisakau. Negaliu jam to
paliepti. Mano draugystė su juo niekam nepakenks.
 Dar ir kaip pakenks,  nenusileidžia Hardinas, keldamas
balsą.  Jis mano esantis už mane geresnis, todėl mėgins tave iš
manęs atimti! Nesu kvailys, Tesa. Tavo mama taip pat nori, kad
būtumėte drauge. Neleisiu atimti to, kas priklauso man!
Atsitraukiu ir pažvelgiu į jį išplėstomis akimis.
 Paklausyk savęs! Kalbi visiškus niekus. Neketinu pradėti
jo nekęsti vien todėl, kad manai galįs laikyti mane savo nuo-
savybe!  atrėžiu ir išeinu iš virtuvės.
 Nemėgink šitaip nueiti!  surinka jis, sekdamas mane į sve-
tainę.
Kam kitam, jei ne Hardinui, visuomet puikiai sekasi kivirču
sugadinti nuostabią dieną. Tačiau šįkart nenusileisiu.
 Tuomet liaukis įsivaizdavęs, kad aš tau priklausau. Pasi-
stengsiu tavęs klausyti dažniau nei dabar, tačiau Nojaus čia ne-
painiok. Nieko nelaukdama nustočiau su juo bendrauti, jei jis
pamėgintų žodžiais ar veiksmais mane susigrąžinti, tačiau nieko
panašaus nevyksta. Akivaizdu, kad turėtum bent truputį manimi
pasitikėti.
Kurį laiką Hardinas spokso į mane ir galiausiai prataria:
 Man jis nepatinka.
 Gerai, suprantu, tačiau pamąstyk apie visa tai. Jis nekuria
slaptų planų mane iš tavęs atimti. Jis  ne toks. Šiandien pirmą
kartą pamėgino su manimi susisiekti po to, kai išsiskyrėme.
 Ir paskutinį!
Vartydama akis pasuku
atkerta įHardinas.
vonią.
 Ką žadi daryti?  klausia jis.
 Einu išsimaudyti po dušu, o grįžusi tikiuosi, kad liausiesi
elgęsis kaip mažas vaikas,  išrėžiu.
Didžiuojuosi savimi už tai, kaip apgyniau savo įsitikinimus,

tačiau nieko negaliu padaryti  man jo šiek tiek gaila. Žinau,
kad jis paprasčiausiai bijo manęs netekti. Tą gilų pavydą jaučia
dėl to, kaip mudu su Nojumi drauge „atrodome“. Teoriškai man
verčiau būti su Nojumi, ir Hardinas tai žino, tačiau Nojaus aš ne-
myliu  mano širdis priklauso Hardinui.
Hardinas nuseka į vonios kambarį, tačiau man pradėjus
rengtis apsigręžia ir išeina, trenkdamas paskui save duris. Pas-
kubomis nusiprausiu, o grįžusi į miegamąjį randu jį išsitiesusį
ant lovos vienais apatiniais. Tylėdama iš stalčiaus išsitraukiu
pižamą.
 Nesivilksi mano marškinėlių?  paklausia jis žemu balsu.
 Aš...  ant naktinio stalelio pastebiu tvarkingai sulankstytus
jo marškinėlius.  Ačiū,  tariu ir apsivelku juos. Pažįstamas mė-
tinis aromatas kone priverčia mane pamiršti, kad vis dar ant jo
pykstu. Tačiau pažvelgusi į jį ir rūškaną jo miną, puikiai tą pri-
simenu.  Ką gi, vakaras prabėgo šauniai,  atsidustu ir nunešu
rankšluostį atgal į vonią.
 Eikš pas mane,  taria jis, man grįžus.
Dvejodama prisiartinu, o jis atsisėda ant lovos krašto ir pri-
sitraukia mane sau tarp kojų.
 Aš atsiprašau,  pakelia akis į mane.
 Už?..
 Už tai, kad elgiausi kaip urvinis.  Jo žodžiai prajuokina
mane.  Ir už tai, kad sugadinau pirmą mūsų vakarą naujuose
namuose,  prideda jis.
 Ačiū. Apie tokius dalykus turėtume kalbėtis, o ne plyšauti
vienas ant kito,  sukioju jo plaukų sruogą sau tarp pirštų.
 Žinau,  kreivai šypteli jis.  Ar galime pasikalbėti apie tai,
kaip daugiau su juo nebendrausi?
Ne šį vakarą, atsidustu.
Būsiu priversta rasti kompromisą, tačiau neketinu visiškai
atsisakyti teisės bendrauti su žmogumi, kurį pažįstu visą gy-
venimą.
 Tik pažvelk, kaip puikiai mums sekasi spręsti nesutarimus, 

liūdnai sukikena jis.
 Tikiuosi, kad kaimynai nepradės ilgėtis tylių vakarų.
 Ak, bet kuriuo atveju jie ramybės nebeturės,  žybteli jis duo-
butėmis skruostuose, tačiau aš stengiuosi nekreipti dėmesio į ne-
padorią jo pastabą.  Tikrai nenorėjau sugadinti šio vakaro,  pa-
kartoja.
 Žinau. Jis nesugadintas. Dar tik aštunta valanda,  nusi-
šypsau.
 Tą suknelę norėjau nuvilkti aš,  pareiškia Hardinas.
 Man visai nesunku vėl ją apsirengti,  tariu, mėgindama at-
rodyti viliokė.
Netaręs nė žodžio, Hardinas atsistoja, pakelia mane ir per-
simeta per petį. Spygaudama mėginu spardytis.
 Ką darai!  cypiu.
 Einu suknelės,  nusijuokia ir nusineša mane prie skalbinių
krepšio.
Aštuoniasdešimt aštuntas skyrius
 Gaila, kad taip ir nepavyko nurengti tos suknelės,  šnabžda

į ausį Hardinas, stumdamas mane tolyn ant lovos. Vos tik nusi-
mečiau jo marškinėlius, jis kone parvertė mane ant lovos ir prezer-
vatyvą užsimovė greičiau, nei maniau esant įmanoma.
 Mmm...  tesugebu murkti, jam skverbiantis į mane.
Tai pirmas kartas, kai mums mylintis nebejaučiu skausmo, tik
malonumą.
 Dieve, mažute... Kaip gera,  aimanuoja jis, spausdamas savo
klubus prie manųjų.
Negaliu apsakyti to jausmo. Lieknas jo kūnas puikiai įsitaiso
man tarp šlaunų, o nuo įkaitusios jo odos pašiurpstu. Norėčiau at-
sakyti jam tokiais pat nepadoriais žodžiais, kokiais jis sujaudina
mane, tačiau skęstu kūną užliejusio malonumo jūroje ir švelniose
jo glamonėse.
Suleidžiu nagus jam į nugarą, o jis užsimerkia ir atlošia galvą.
Dieviškas jausmas matyti jį tokį primityvų, tokį nekontroliuojantį
savęs. Kilstelėjęs mano šlaunis, jis apsiveja jas sau aplink liemenį,
ir mūsų kūnai atsiduria dar arčiau vienas kito. Stebėdama jį, pa-
siduodu pati. Kojų pirštai susiriečia, kojos aplink jo liemenį įsi-
tempia, o aš vėl ir vėl kartoju jo vardą.
 Štai taip, mažute... Parodyk man, kaip tau gera... Velnias...
Kaip
čiojanttaumanyje.
gera ssu manimi,  sumikčioja jis, ir aš pajuntu jį sutrūk
Nors baigia keliomis akimirkomis anksčiau, tobulais savo ju-
desiais padeda ir man pasiekti viršūnę. Tada susmunka ant visiškai
atsipalaidavusio mano kūno. Taip gulime tylėdami ir papras-

čiausiai mėgaudamiesi artumu, ir vos po kelių minučių išgirstu
tylų Hardino knarkimą.
Dienos čia bėga nepastebimai. Taip jau nutinka, kai pirmą kartą
gyvenime pasijunti laisvas. Vis dar atrodo keista gyventi savo bute,
maudytis savo duše ir gamintis kavą savo virtuvėje. Dar šauniau
yra visa tai dalintis su Hardinu. Nusprendžiu apsivilkti tamsiai
mėlyną suknelę ir apsiauti baltus aukštakulnius. Nors vaikščioti
su aukštakulniais man sekasi vis geriau, į rankinę dar įsimetu pa-
tikimuosius lygiapadžius batelius. Susukusi ir susisegusi plaukus,
netgi šiek tiek paryškinu akis šešėliais ir pieštuku. Kuo toliau, tuo
labiau mėgaujuosi nuosava erdve.
Hardinas atsisako keltis ir kilsteli galvą tik atsisveikindamas
manęs pabučiuoti. Įdomu, kada jis dirba ir atlieka dėstytojų pa-
skirtas užduotis, jei dar nekart nesu mačiusi jo užsiimant nei
vienu, nei kitu. Sukaupiu drąsos ir pasičiumpu Hardino automo-
bilio raktelius. Jis jo juk nepasiges, jei neketina važiuoti į paskaitas,
tiesa? Vis pamirštu, kad dabar gyvename gerokai arčiau „Vance“
leidyklos, todėl primenu sau padėkoti Hardinui už įžvalgumą, nors
dabar į studentų miestelį jam tenka keliauti ilgiau. Sutrumpėjęs
kelias į praktiką tik praskaidrina mano dieną.
Pasiekusi viršutinį aukštą, randu Kimberlę stovinčią konfe-
rencijų salėje ir į tvarkingas eiles ant stalo dėliojančią spurgas.
 Oho, Tesa! Tik pažvelk į save!  žaismingai švilpteli ji. Nu-
raudusi nusijuokiu.  Tamsiai mėlyna spalva tau nepaprastai tinka.
Ji darsyk nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Pasijuntu kiek
nejaukiai, tačiau draugiška jos šypsena mane nuramina. Hardino
dėka pastaruoju metu jaučiuosi gerokai patrauklesnė ir labiau pa-
sitikiu savimi.
 Ačiū, Kimberle,  nusišypsau ir pasičiumpu spurgą bei
puodelį kavos. Suskambus telefonui ant stalo, Kimberlė nuskuba
atsiliepti.
Užėjusi į savo kabinetą, randu elektroninį laišką nuo pono

Venso, kuriame jis pagiria mano pastabas apie rankraštį ir patikina,
kad nors leidykla nusprendė jo nepublikuoti, jis nekantrauja su-
laukti kito rankraščio įvertinimo. Nieko nelaukdama kimbu į darbą.
 Kas nors įdomaus?  dėmesį išblaško Hardino balsas. Šiek
tiek išgąsdinta pakeliu žvilgsnį, o jis nusišypso.  Tikriausiai, jei nė
nepastebėjai, kada užėjau.
Atrodo neįtikėtinai. Jo plaukai pašiaušti priekyje kaip vi-
suomet, tačiau šonuose tvarkingai suglostyti. Vilki baltus marški-
nėlius trikampe apykakle, kurie prigludę labiau nei įprastai, todėl
tatuiruotės po jais dar ryškesnės. Jis toks neįtikėtinai patrauklus ir
visas priklauso man.
 Na... Ir kaip kelionė?  paklausia kreivai šypsodamasis.
 Puikiai,  sukikenu.
 Vadinasi, manai galinti bet kada nukniaukti mano auto-
mobilį be leidimo?  klausia žemu balsu, todėl nesuprantu, ar jis
juokauja, ar kalba rimtai.
 Aš... Na...  sumikčioju.
Nieko nesakęs užeina už mano stalo ir atitraukia kėdę. Nu-
žvelgęs mane nuo galvos iki kojų, timpteli atsistoti.
 Šiandien atrodai nepaprastai seksuali,  taria man į kaklą ir,
jo lūpoms palietus odą, virpteliu.
 Kodėl... Ką čia veiki?
 Nesidžiaugi mane matydama?  šypsodamasis klausia jis ir
užkelia mane ant stalo.
Ak .
 Taip... Žinoma, džiaugiuosi,  atsakau.
Matydama jį visuomet jaučiuosi laiminga.
 Manau, verta apsvarstyti grįžimą dirbti čia tik tam, kad
kasdien
šlaunų. galėčiau daryti šitai,  taria jis ir nuleidžia rankas man ant
 Kas nors gali mus užklupti,  mėginu kalbėti griežtai, tačiau
balsas virpa.
 Ne. Vensas likusią dienos dalį praleis susitikime, o Kimberlė

sutiko tau paskambinti, jei ko prireiks.
Nuo minties, kad Hardinas galėjo Kimberlei užsiminti apie tai,
ką čia veikiame, man nukaista skruostai, tačiau hormonai nugali.
Žvilgteliu į duris.
 Užrakintos,  išdidžiai pareiškia jis.
Nė nesusimąsčiusi prisitraukiu Hardiną artyn ir nuleidusi delną
jam tarp kojų imu masažuoti per džinsus. Giliai alsuodamas, jis at-
sisega džinsų sagą ir nutempia juos žemyn drauge su apatiniais.
 Šįkart darysime tai greičiau, gerai, mažute?  klausia jis,
timptelėdamas žemyn mano kelnaites.
Nekantriai linkteliu ir sudrėkinu lūpas liežuviu. Kikendamas
jis prisitraukia mano klubus prie stalo krašto. Lūpomis įsisiurbiu į
jo kaklą ir išgirstu plyštantį folijos paketėlį.
 Tik pažvelk į save. Prieš tris mėnesius raudai vien nuo minties
apie seksą, o dabar leidiesi išdulkinama ant savo darbo stalo,  su-
šnabžda jis ir įsiskverbia į mane.
Uždengęs mano burną delnu, Hardinas prikanda apatinę lūpą.
Negaliu patikėti, kad leidžiu Hardinui tai daryti ant savo darbo
stalo, kai Kimberlė sėdi vos už trisdešimties metrų. Kad ir kaip ne-
norėčiau to pripažinti, ši mintis veda mane iš proto. Pačia nuosta-
biausia prasme.
 Ar... Pažadi... Netriukšmauti...  alsuodamas klausia jis, dar
paspartindamas judesius. Linkteliu ir įsikimbu į jo rankas, kad ne
nuslysčiau nuo stalo.
 Tau tai patinka, tiesa? Greitai ir stipriai?  iškošia jis pro
dantis. Švelniai krimsteliu jam į delną, kad neišleisčiau nė cypte
lėjimo.  Atsakyk man, arba liausiuos,  pagrasina jis.
Nuleidusi akis linkteliu, mat malonumo banga atėmė žadą.
 Taip
pilvas ir maniau,
atsiduria  taria jis ir apgręžia mane taip, kad mano
ant stalo.
O, Dieve. Jis grįžta į mane ir ima lėtai siūbuoti klubais, apsi-
vyniodamas mano plaukus aplink savo kumštį, kad galėtų prisi-
traukti mane artyn ir pabučiuoti kaklą. Mano pilvas įsitempia, o jo
judesiai tampa nebe tokie koordinuoti. Žinau, kad abiem trūksta

nebedaug. Paskutinįkart paniręs į mane, jis pabučiuoja mano petį
ir padeda pakilti nuo stalo.
 Tai buvo...  pradedu sakyti, tačiau jis mane nutraukia, pri-
glausdamas savo lūpas prie manųjų.
 Taip... Tai buvo,  pabaigia mano mintį Hardinas ir užsi-
tempia džinsus.
Pirštais perbraukiu plaukus ir nusišluostau paakius norėdama
įsitikinti, kad makiažas vis dar vietoje. Pažvelgiu į laikrodį  jau
beveik trečia valanda.

 Pasiruošusi? Diena jis.
 klausia ir vėl prabėgo nepastebėta.
 Ką? Dar tik trečia valanda,  pamoju į laikrodį.
 Kristianas sakė, kad šiandien darbą gali baigti anksčiau. Kal-
bėjau su juo prieš valandą.
 Hardinai! Negali taip imti ir prašyti jo iš darbo paleisti mane
anksčiau. Ši praktika man nepaprastai svarbi.
 Mažute, nurimk. Jis paminėjo, kad likusią dienos dalį
leidykloje nebus ir pats pasiūlė leisti tau darbą baigti anksčiau.
 Nenoriu, kad kas nors imtų manyti, esą piktnaudžiauju su-
teikta galimybe.
 Niekas taip nemano. Tavo mokslo ir darbo rezultatai  pui-
kiausias įrodymas, kad į visa tai žvelgi rimtai.
 Luktelėk... Tuomet kodėl paprasčiausiai nepaskambinai ir
nepasakei, kad namo galiu grįžti anksčiau?  klausiu kilstelėjusi
antakį.
 Nes ant šio stalo tave išdulkinti norėjau nuo pat pirmos tavo
praktikos dienos,  šelmiškai nusišypso jis ir paima mano švarkelį.
Noriu pavadinti jį bepročiu už tai, kad atvažiavo čia pasimylėti
ant darbo stalo, tačiau negaliu paneigti, kaip man tai patiko. Pa-
žvelgusi į baltus
galėčiau jam jo marškinėlius ir tatuiruotus raumenis, nieko ne-
atsakyti.
Pakeliui link automobilių, jis suraukia kaktą nuo vaiskių saulės

spindulių ir pasiūlo:
 Pamaniau, kad turėtume važiuoti nusipirkti drabužių toms

nelemtoms vestuvėms.
 Gera mintis,  pritariu.  Aš parvairuosiu tavo automobilį
namo, ten paliksim mano ir galėsim važiuoti.
Strykteliu į jo automobilį, Hardinui nespėjus paprieštarauti.
Purtydamas galvą ir nusišypso.
Palikę mano automobilį prie namų, važiuojame į prekybos
centrą. Hardinas nesiliauja inkštęs ir kaip mažas vaikas skundęsis,
todėl, norėdama priversti jį įsigyti kaklaraištį, pažadu suteikti sek-
sualinių paslaugų. Galiausiai išrenkame jam juodas kostiumines
kelnes, juodą švarką, baltus marškinius ir juodą kaklaraištį. Pa-
prasta, tačiau jam puikiai tiks. Jis griežtai atsisako matuotis dra-
bužius, todėl viliuosi, kad jie jam tiks. Idant išsisuktų nuo daly-
vavimo vestuvėse, jis pasinaudotų net menkiausia priežastimi,
tačiau neketinu to leisti. Netrukus ateina mano eilė.
 Baltą,  nedvejodamas taria jis, pamodamas į trumpą baltą
suknutę mano rankoje, nors buvau išsirinkusi ir ilgesnę juodą.
Karen minėjo, kad jie su Kenu vestuvėms pasirinko baltą ir
juodą spalvas, todėl nusprendžiu nesipriešinti. Hardinui patiko
mano vakar vilkėta balta suknelė, todėl paklausau jo nuomonės.
Deja, prieš man suvokiant, ką jis daro, Hardinas ne tik „paneša“
mano suknelę bei batelius, tačiau ir už viską sumoka. Į mano prieš-
taravimus mergina už prekystalio atsako gūžtelėjimu, tarsi sakytų:
„Ko iš manęs tikiesi?“
 Šįvakar turiu šiek tiek padirbėti, todėl namie nevakarie-
niausiu,  praneša pakeliui iš prekybos centro.
 O. Maniau, dirbi namie.
 Taip ir yra, tačiau man reikia trumpam užsukti į biblioteką, 
paaiškina jis.  Ilgai neužtruksiu.
 Tuomet,
duktų, kol tavęs
 pasiūlau, nebus, aš nuvažiuosiu
ir jis pritardamas linkteli. nupirkti maisto pro-
 Būk atsargi ir į parduotuvę eik iki sutemstant,  pasiūlo.
Jis sudaro mėgstamų valgių sąrašą ir išvažiuoja, mums vos
grįžus namo. Užsitempusi džinsus ir sportinį nertinį, nukulniuoju
į netoliese esančią parduotuvę. Grįžusi namo, viską sukraunu į
lentynas
sigaminuirvakarienę.
šaldytuvą,Nusiunčiu
atlieku keletą namųžinutę,
Hardinui darbų tačiau
užduočių ir pa-
atsakymo
nesulaukiu, todėl įkišusi lėkštę maisto į mikrobangų krosnelę,
kad grįžęs galėtų pasišildyti, išsitiesiu ant sofos ir įsijungiu tele-
vizorių.
Aštuoniasdešimt devintas skyrius
Nubudus prireikia kelių akimirkų susivokti, kad vis dar guliu ant
sofos.
 Hardinai?  pašaukiu kepurnėdamasi iš antklodės.
Užeinu į miegamąjį vildamasi, kad jis ten. Kambarys tuščias.
Kur jį velniai nešioja?
Grįžusi į svetainę, susirandu ant sofos krašto gulintį telefoną.
Vis dar jokių žinių, o jau septinta valanda ryto. Surenku jo numerį,
tačiau jokio atsako. Prieš pasukdama į vonios kambarį išsimaudyti,
it viesulas lakstau po virtuvę, mėgindama išsivirti kavos. Laimė,
nubudau laiku, mat žadintuvas buvo išjungtas. Aš niekada nepa-
mirštu jo nustatyti.
 Kur tu?  tariu balsu žengdama į dušą.
Džiovindamasi plaukus mintyse skaičiuoju jo pasiaiškinimus.
Vakar vakare maniau, kad jam paprasčiausiai prisikaupė darbų
arba jis sutiko pažįstamą ir nepastebėjo, kaip prabėgo laikas.
Tačiau bibliotekoje? Jos paprastai uždaromos gana anksti, ir net
barai nedirba kiaurą naktį. Labiausiai tikėtina, kad jis nuvažiavo į
vakarėlį. Kažkas man sako, kad būtent taip ir nutiko. Mažytė dalis
manęs nesiliauja nerimavusi, kad galbūt jis pateko į nelaimingą at-
sitikimą. Vien tokia mintis kelia begalinį skausmą. Vis dėlto ne-
svarbu, kokį pateisinimą ar pasakojimą susikurpsiu galvoje, žinau,
kad jis įsivėlė į kažką nederamo. Vakar vakare viskas tarp mūsų
klostėsi puikiai, tačiau jis staiga negrįžta visą naktį?
Nenusiteikusi puoštis, apsivelku vieną iš senųjų juodų sijonų ir
švelniai rausvą užsagstomą palaidinę. Važiuojant į leidyklą giedrą
dangų slepia tamsūs debesys, o atvykus į „Vance“ mano nuotaika

niūrumu jiems jau nebenusileidžia. Siaubingai širstu. Kuo jis
dedasi, kad gali kažkur šlaistytis kiaurą naktį ir man apie tai nė
žodžiu neužsiminti?
Išvydusi mane praeinančią pro spurgų stalą, Kimberlė kilsteli
antakį, tačiau aš išspaudžiu jai dirbtinę šypseną ir nukulniuoju
į savo kabinetą. Rytas prabėga kaip rūke. Vėl ir vėl skaitau tuos
pačius rankraščio puslapius, nesuprasdama nė žodžio.
Pasigirdus beldimui į duris, širdis nusirita į kulnus. Kad ir kaip
ant jo siuntu, viliuosi už durų išvysti Hardiną. Jo vietoje  Kim-
berlė.
 Ar nenorėtum su manimi papietauti?  maloniai pasiūlo ji.
Jau žiojuosi atsisakyti, tačiau sėdėti čia ir svarstyti, kur trai-
niojasi mano vaikinas, menka paguoda.
 Žinoma,  nusišypsau.
Nueiname į meksikiečių restoranėlį už kampo. Vidun už-
einame virpėdamos nuo šalčio, todėl ji paprašo stalelio prie šil-
dytuvo. Nedidelis mums paskirtas stalelis stovi tiesiai virš vieno iš
jų, todėl abi pakeliame rankas, mėgindamos susišildyti.
 Šitas oras  nepakenčiamas,  taria ji ir ima čiauškėti apie tai,
kaip jau dabar ilgisi vasaros.
 Jau beveik pamiršau, kokia šalta gali būti žiema,  tarsteliu.
Metų laikai man susiliejo, todėl nė nepastebėjau, kad ruduo
eina į pabaigą.
 Taigi... Kaip reikalai su ponu Kietuoliu?  teiraujasi ji juok-
damasi.
Padavėjui atnešus mums traškučių su aštriu padažu, išgirstu,
kaip sugurgia skrandis. Daugiau niekada neatsisakysiu rytinės
spurgos.
 Na...su
menomis  dvejoju,
ja. ar vertėtų dalintis asmeninio gyvenimo smulk-
Daug draugių neturiu. Iš tiesų, neturiu nė vienos, išskyrus Stef,
kurios apskritai nebesutinku. Kimberlė už mane bent dešimtmečiu
vyresnė, todėl galbūt pasidalintų įžvalgomis apie vyrų mentalitetą,
mat man šioje srityje patirties gerokai stinga. Nužvelgiu palubėje

kabančius alaus butelio formos šviestuvėlius ir giliai atsidūstu.
 Na, tiesą sakant, šiuo metu nesu tikra, kaip klostosi mūsų san-
tykiai. Vakar viskas atrodė gerai, tačiau jis neparėjo namo nakvoti.
Tai tebuvo antroji naktis mūsų bute, o jis ėmė ir negrįžo,  paaiškinu.
 Luktelėk minutėlę... Ar teisingai tave supratau. Vadinasi, jūs
drauge gyvenate?  aikteli ji.
 Taip... Nuo antradienio,  mėginu šypsotis.
 Gerai, tuomet vakar jis paprasčiausiai negrįžo namo?
 Ne. Sakė turįs padirbėti ir užsukti į biblioteką, bet namie taip
ir nepasirodė.
 Ir tu nemanai, kad jis sužeistas ar kas nors panašaus, tiesa?
 Ne, jei atvirai, nemanau.
Esu tikra, kad tuoj pat pajusčiau, jei būtų sužeistas. Tarsi mudu
sietų nematomas ryšys.
 Jis tau neskambino?
 Ne. Nė žinutės neatsiuntė,  susiraukiu.
 Tavimi dėta išrašyčiau jam velnių kaip reikiant. Šitaip elgtis
negalima,  pareiškia ji.
Prie mūsų stalelio stabtelėjęs padavėjas praneša, kad valgis bus
paruoštas netrukus, ir pripila mano stiklinę vandens. Džiaugiuosi,
kad jis mus pertraukė, mat gavau progą atsikvėpti po griežtų Kim
berlės žodžių.
Tuomet ji tęsia, o aš geriau pasijuntu tik supratusi, kad ji mane
ne teisia, o mėgina palaikyti.
 Kalbu rimtai. Privalai aiškiai jam parodyti, kad neketini
taikstytis su tokiu jo elgsiu, priešingu atveju ir toliau taip darys.
Vyrų bėda ta, kad juos valdo įpročiai, todėl jei leisi šitam tapti jo
įpročiu, vėliau nebepavyks jo pakeisti. Jis iš pat pradžių privalo
suprasti, kad nesitaikstysi
mingas, turėdamas su jo nesąmonėmis. Turėtų jaustis lai-
tave, ir susiimti.
Padrąsinanti Kimberlės kalba įkvepia man daugiau pasiti-
kėjimo pykti. Turiu nenuginčijamą teisę siusti. Turėčiau „išrašyti
jam velnių“, kaip subtiliai tai nusakė Kimberlė.
 Kaip man tai padaryti?  paklausiu, ir ji nusijuokia.

 Neleisk jam išsisukti. Nebent jo pasiteisinimas, kurį jis vei-
kiausiai šią akimirką kuria, yra nenuginčijamas. Priremk prie
sienos, vos pasirodys namie. Tu nusipelnai pagarbos, todėl jei jis
tavęs negerbia, privalai jį priversti arba spirti lauk.
 Kaip lengvai tai skamba iš tavo lūpų,  nusijuokiu.
 O, tai nėra lengva,  nusijuokia ji ir akimirksniu surimtėja. 
Tačiau privalai tai padaryti.
Mums pietaujant, Kimberlė dalijasi pasakojimais apie savo
studentišką gyvenimą ir galybę nenusisekusių santykių su vai-
kinais. Pasakodama kone kiekvieną istoriją, ji ima purtyti galvą.
Kai kurios mane prajuokina taip smarkiai, kad esu priversta nu-
sišluostyti akių kampučiuose ištryškusias ašaras. Maistas gardus,
ir aš džiaugiuosi sutikusi drauge papietauti, užuot raukiusis savo
kabinete.
Grįžtant į kabinetą, koridoriuje mane pastebi Trevoras ir šyp-
sodamasis prieina.
 Sveika, Tesa.
 Labas. Kaip sekasi?  mandagiai atsakau į jo pasveikinimą.
 Gerai. Šiandien lauke siaubingai šalta.  Aš pritardama jam
linkteliu.  Atrodai žavingai,  pagiria jis ir nusuka žvilgsnį.
Nuojauta man kužda, kad nenorėjo to pasakyti balsu. Šypso-
damasi jam padėkoju, o jis, akivaizdžiai susigėdęs, pasuka link tu-
aleto.
Darbo dienai baigiantis suprantu, kad šiandien nieko nepa-
dariau, todėl vežuosi rankraštį namo vildamasi, kad pavyks atsi-
griebti už vėjais iššvaistytą laiką.
Hardino automobilio prie namo vis dar nematyti. Mano pyktis
vėl įsiplieskia, todėl paskambinusi jam balso pašte palieku keiksmų
kupiną žinutę.
vakarienę Savo nuostabai,
ir pasiruošiu rytojui.nuo to pasijuntu geriau. Pasigaminu
Negaliu patikėti, kad iki vestuvių teliko dvi dienos. O jei jis iki
jų negrįš? Jis grįš. Juk grįš? Apsidairau po butą. Kad ir koks jis ža-
vingas, be Hardino ne toks patrauklus.
Kažkaip sugebu nemažai nuveikti ir jau pradedu tvarkytis, bet

atsidaro durys. Be žodžio Hardinas nusvirduliuoja pro svetainę
tiesiai į miegamąjį. Girdžiu ant grindų sviedžiamų batų dunkste-
lėjimą ir keletą keiksmų veikiausiai dėl to, kad už kažko užkliuvo.
Prisimenu Kimberlės žodžius per šiandienos pietus ir susikaupiu,
mintyse kurstydama savo pyktį.
 Kur, po velnių, šlaisteisi?  surinku užėjusi į miegamąjį.
Hardinas jau nusimetęs marškinėlius ir segasi džinsus.
 Ir tave malonu matyti,  vos verčia liežuvį.
 Ar tu girtas?  žagteliu.
 Galbūt,  atsako jis ir sviedžia kelnes ant grindų.
Dūsaudama pakeliu jas ir metu jam į veidą.
 Skalbinių krepšį įsigijome ne be priežasties,  piktai dėbteliu
į jį, o jis nusijuokia.
Jis juokiasi. Iš manęs.
 Įžūlumo tau tikrai nestinga, Hardinai! Kažkur trankaisi visą
naktį ir didžiąją dalį šiandienos, nė nesumoji man paskambinti, o
parsivilkęs čia girtas drįsti iš manęs šaipytis ?  surinku.
 Neplyšauk. Man siaubingai skauda galvą,  burba jis, gulda
masis į lovą.
 Manai, tai juokinga? Ar visa tai tau tik žaidimas? Jei neketini
į mūsų santykius žiūrėti rimtai, kodėl apskritai spaudei mane kartu
apsigyventi?
 Dabar nenoriu apie tai kalbėti. Tu pernelyg jautriai reaguoji.
Verčiau eikš čia ir leisk man tave pamaloninti.
Jo akys nuo alkoholio pasruvusios krauju. Jis ištiesia į mane
rankas, o tobulą jo veidą perkreipia kvaila apgirtusi šypsena.
 Ne, Hardinai,  atkertu griežtai.  Kalbu visiškai rimtai. Negali
kažkur šlaistytis kiaurą naktį ir nė nemėginti man pasiaiškinti.
 Jėzau. Ar tu neatvėsi, po galais? Tu man ne motina. Liaukis

rėkusi ir ateik čia,  pakartoja jis.
 Nešdinkis lauk,  nebeištveriu.
 Ką pasakei?  jis atsisėda.
Pagaliau atkreipiau jo dėmesį.
 Girdėjai, ką pasakiau. Nešdinkis iš čia. Nebūsiu ta, kuri sėdi

namie ir visą dieną laukia grįžtančio vaikino. Tikėjausi, kad bent
išgalvosi gerą pasiteisinimą, tačiau tu nė nesistengi! Šįkart, Har
dinai, aš nenusileisiu. Visuomet pernelyg lengvai tau atleidžiu. Tik
ne šį kartą. Todėl arba tuojau pat pasiaiškink, arba keliauk iš čia po
velnių,  išrėžiu sukryžiavusi rankas ant krūtinės, didžiuodamasi
savimi už tai, kad neleidau jam nugalėti.
 Jei netyčia pamiršai, už šitą butą moku aš, todėl jei kas iš čia
ir išsinešdins, tai būsi tu,  atkerta jis, žvelgdamas į mane tuščiu
žvilgsniu.
Nuleidžiu akis į jo rankas ant kelių  jo krumpliai vėl sudaužyti
ir ištepti sukrešėjusiu krauju.
Mintyse nespėjusi suregzti jam atsakymo, išgirstu save klau-
siant:
 Ar vėl su kuo nors susimušei?
 Ar tai svarbu?
 Taip, Hardinai! Tai svarbu. Tai štai kuo visą naktį užsiėmei 
mušeisi? Tau nė nereikėjo dirbti, tiesa? O gal veidų talžymas tapo
nauja tavo profesija?
 Ką? Ne, tai ne mano profesija. Puikiai žinai, kuo užsiimu pra-
gyvenimui. Iš pradžių dirbau, o vėliau mane išblaškė,  atsako jis ir
delnu persibraukia veidą.
 Kas?
 Niekas, Jėzau,  atsidūsta jis.  Niekados nepalieki manęs ra-
mybėje.
 Nepalieku tavęs ramybėje? Kas, įsivaizdavai, nutiks, kai par
klupčiosi čia po dvidešimt keturių valandų! Atėjo metas man, Har-
dinai, gauti keletą atsakymų. Jau bloga nuo tavo paslapčių.
Nekreipdamas dėmesio, jis apsivelka marškinėlius.
 Aš
ir dar visą dieną
velniai nerimavau.
žino ką išdarinėjai,Galėjai
aš nė bent
dirbtipaskambinti. Kol gėrei
negalėjau. Tokie tavo
triukai kliudo mano praktikai, ir tai nėra priimtina.
 Tavo praktikai? Turi galvoje tą praktiką, į kurią tave įtaisė
mano tėvas?  drebia jis.
 Negaliu patikėti savo ausimis.

 Tai juk tiesa,  gūžteli jis.
Kaip gali būti, kad šitas šaltakraujis niekšas yra tas pats vai-
kinas, kuris dar užvakar naktį man į ausį šnabždėjo, kaip stipriai
mane myli, manydamas, kad aš miegu?
 Nė nežadu į tai atsakyti, nes būtent šito tu trokšti. Tau maga
susikivirčyti, tačiau aš į tavo žaidimą nesivelsiu,  tariu ir pasi-
čiupusi marškinėlius išdidžiai žengiu lauk. Prieš išeidama iš mie-
gamojo, atsigręžiu į jį.  Tik leisk man tau kai ką pažadėti: jei ne
susiimsi, mane matysi kaip savo ausis.
Išsitiesiu ant sofos džiaugdamasi, kad nebūtina likti su juo
viename kambaryje. Leidusi nusiristi kelioms ašaroms, nusi
šluostau skruostus ir paimu į rankas seną Hardino Vėtrų kalno
kopiją. Nepaisydama nenumaldomo troškimo grįžti į miegamąjį ir
priversti jį paaiškinti man viską  kur buvo, su kuo, kodėl ir kam
kibo į atlapus  prisiverčiu likti ant sofos, mat tai jam neduos ra-
mybės kur kas labiau.
Deja, jo nerimas veikiausiai nė perpus neprilygs manajam dėl
to, kaip jis sugeba kontroliuoti mano gyvenimą ir sprendimus.
Devyniasdešimtas skyrius
Padedu knygą ir žvilgteliu į laikrodį. Jau po vidurnakčio, todėl tu-
rėčiauį pasistengti
grįžti numigti.kad
lovą tvirtindamas, Hardinas
negali bejau mėgino
manęs įkalbinti
užmigti, mane
tačiau už-
sispyrusi jį ignoravau tol, kol pasidavė.
Pamažėle grimztant į sapnus, pasigirsta šūksnis:
 Ne!!!
Nė nesusimąsčiusi pašoku nuo sofos ir nulekiu į miegamąjį. Iš-
muštas prakaito Hardinas blaškosi po antklode.
 Hardinai, nubusk.  Švelniai purtydama jo petį, kita ranka
nubraukiu drėgną plaukų sruogą jam nuo kaktos.
Jis plačiai atmerkia išgąsčio kupinas akis.
 Viskas gerai... Ša... Tai tebuvo blogas sapnas.
Stengiuosi jį nuraminti. Pirštais pasukioju jo garbanas ir pa-
glostau skruostą. Atsigulusi į lovą jam už nugaros ir apsivijusi
rankomis liemenį, pajuntu visą jo kūną virpant. Kai priglaudžiu
skruostą prie drėgnos jo odos, pamažu atsipalaiduoja.
 Prašau. Pasilik su manimi,  maldauja. Atsidustu ir nesakiusi
nė žodžio suspaudžiu jį tvirčiau.  Ačiū tau,  sušnabžda jis ir vos
po kelių akimirkų užmiega.
Karštas dušas nepadeda įtemptiems raumenims atsipalaiduoti. Išse-

kino miego
miegojo, trūkumas
todėl meldžiu,ir kad
kivirčas su Hardinu.
neprabus Man nubudus,
tol, kol išvažiuosiu jis dar
į praktiką.
Nelaimei, į mano maldas neatsakyta, ir Hardiną randu stovintį
virtuvėje.
 Šiandien gražiai atrodai,  ramiai taria jis.

Vartydama akis praeinu pro jį įsipilti kavos.
 Vadinasi, nekalbi su manimi?
 Ne, šiuo metu, nekalbu. Man laikas į darbą, ir aš neturiu jėgų
su tavimi rietis,  atkertu.
 Bet tu... Tu su manimi miegojai,  susiraukia jis.
 Taip, tik todėl, kad tu rėkei ir drebėjai. Tai nereiškia, kad tau
atleista. Privalai man viską paaiškinti: visas paslaptis, visas muš-
tynes ir net košmarus. Priešingu atveju, man gana.  Mano žodžiai
jį nustebina.
Atsidusdamas jis persibraukia plaukus ranka.
 Tesa... Viskas nėra taip paprasta.
 Tiesą sakant, paprasčiau ir būti negali. Aš tavimi pasitikėjau
tiek, jog kone nutraukiau santykius su mama ir persikėliau gyventi
drauge. Tau derėtų pasitikėti manimi tiek, kad paaiškintum, kas
čia dedasi.
 Tu to nesuprasi. Esu tikras, kad nesuprasi,  atsako jis.
 O tu pamėgink.
 Aš... Aš negaliu,  sumikčioja jis.
 Tuomet mes negalime būti kartu. Atleisk, tačiau suteikiau tau
tiek daug galimybių, o tu vis...  pradedu.
 Nesakyk taip. Nė nemėgink manęs palikti,  jo balsas piktas,
tačiau akys kupinos sielvarto.
 Tuomet paaiškink man. Ko, manai, nesuprasiu? O tavo koš-
marai?  nenusileidžiu.
 Pasakyk, kad nepaliksi manęs,  meldžia jis.
Nenusileisti Hardinui, kai jis atrodo toks palaužtas, pasirodo
sunkiau, nei maniau.
 Man laikas eiti. Jau vėluoju.
Nužingsniuoju
džiaugiasi, į miegamąjį
kad jis nenuseka paskubomis
įkandin, tačiauapsirengti.
kita dalis Dalis manęs
trokšta, kad
būtų nusekęs.
Man išeinant, jis vis dar stovi virtuvėje, sukruvintais krump-
liais stipriai gniauždamas kavos puodelį.
Susimąstau apie tai, ką šįryt sakė Hardinas. Ko tokio aš nesu-

prasiu? Niekuomet neteisčiau jo už tai, kas sukelia košmarus. Vi-
liuosi, būtent tai jis turėjo omenyje, tačiau manęs neapleidžia nuo-
jauta, kad neįžvelgiu kažko akivaizdaus.
Kone visą rytą jaučiuosi kalta ir įsitempusi, tačiau Kimberlė
elektroniniu paštu atsiunčia man galybę linksmų vaizdo įrašų,
todėl iki pietų rūškana nuotaika išsisklaido, ir aš beveik pamirštu
sunkumus namie.
„Atleisk man už viską, prašau, ir grįžk namo po praktikos“, 
rašo Hardinas, mudviem su Kimberle vaišinantis pyragėliais iš
krepšelio, kurį kažkas atsiuntė ponui Vensui.
 Ar tai jis?  klausia ji.
 Taip...  atsakau.  Sukėliau jam audrą, tačiau kažkodėl jau-
čiuosi dėl to siaubingai. Žinau, kad esu teisi, tačiau reikėjo tau jį
pamatyti ryte.
 Na ir puiku. Tikiuosi, pasimokys. Ar paaiškino tau, kur
buvo?  klausia Kimberlė.
 Ne. Čia ir bėda,  atsidūstu ir sukemšu dar vieną pyragėlį.
„Tesa, prašau, atsakyk man“,  atsiunčia jis po kelių minučių.
 Atsakyk gi vargšeliui,  nusišypso Kimberlė, ir aš linkteliu.
„Grįšiu“,  atrašau.
Kodėl man taip sunku prieš jį atsilaikyti? Ponas Vensas leidžia
visiems baigti darbą trečią, todėl nusprendžiu stabtelėti grožio
salone ir vestuvėms apsikirpti bei susitvarkyti nagus. Viliuosi,
kad mums pavyks užglaistyti nesutarimus, mat mažiausiai noriu
tempti suirzusį Hardiną į tėvo vestuves.
Namo grįžtu apie šeštą, o Hardinas man spėja atsiųsti kalną
žinučių, bet į jas nekreipiu dėmesio. Pasiekusi buto duris, giliai
įkvepiu ir pasirengiu tam, kas manęs laukia už jų. Arba vėl imsime
vienas kitąpasikalbėsime
apie viską koneveikti ir galiausiai kurisišspręsime.
ir nesutarimus nors trenksĮėjusi
durimis, arba
pamatau
Hardiną įnirtingai žingsniuojant pirmyn atgal cementinėmis grin-
dimis. Jo žvilgsnis šauna į mane, ir akyse pastebiu palengvėjimą.
 Maniau, nebegrįši,  sako žengdamas artyn.
 Kur daugiau man eiti?  metu atgal ir praėjusi pro jį pasuku

į miegamąjį.
 Aš... Na, paruošiau tau vakarienę.
Dabar jo nė neatpažįstu. Plaukai sukritę ant kaktos, o ne pa-
šiaušti priekyje kaip įprastai. Vilki pilką sportinį nertinį, juodas
sportines kelnes ir atrodo susirūpinęs, gal net išsigandęs?
 O... Kam?  nesusilaikau nepaklaususi.
Pati užsitempiu sportines kelnes, o Hardino veidas dar labiau
apniūksta, kai neapsivelku jo marškinėlių, kuriuos jis aiškiai ištiesė
man ant
Neskomodos.
esu niekšas,  atsako jis.
 Taip... Tikrai esi,  tariu ir grįžtu į virtuvę.
Valgis atrodo gardesnis, nei tikėjausi, nors nesu tikra, kas tai
yra. Panašu į makaronus su vištiena ar kažką panašaus.
 Čia florentietiška vištiena,  atsako jis į mano mintis.
 Hm.
 Tu neprivalai...  lemena jis tyliai.
Prie tokios situacijos nesu pratusi. Regis, pirmąkart nuo mūsų
pažinties visi koziriai mano rankose.
 Ne, atrodo skaniai. Paprasčiausiai esu nustebusi,  atsakau ir
įsidedu kąsnį į burną  skonis pralenkia vaizdą.
 Tavo šukuosena atrodo puikiai,  pagiria jis.
Prisimenu paskutinį vizitą į kirpyklą, po kurio pasikeitimą pa-
stebėjo tik Hardinas.
 Vis dar laukiu atsakymų,  primenu jam.
Jis giliai atsidūsta.
 Žinau. Viską tau papasakosiu.
Į burną įsidedu dar vieną kąsnį, mėgindama nuslėpti pasidi-
džiavimą dėl to, kad jam nenusileidau.
 Pirmiausia privalai žinoti, kad niekas  noriu pasakyti,
niekas , išskyrus mano tėvą ir motiną,  apie tai nežino,  pradeda
jis ir ima krapštinėti nubrozdintus krumplius.
Kramsnodama linkteliu.
 Gerai... Štai kaip viskas buvo,  pradeda jis nervingai. 

Vieną vakarą, kai man buvo septyneri, tėvas gėrė bare kitoje gatvės
pusėje. Ten lankydavosi kone kas vakarą, ir visi jį pažinojo, todėl
ką nors ten supykdyti buvo nevykusi mintis. Tą vakarą būtent tai
jis ir padarė. Kibo į atlapus įkaušusiems kariškiams ir galiausiai
vienam iš jų į galvą sukūlė alaus butelį.
Nė nenumanau, kur veda šis pasakojimas, tačiau esu tikra,
malonu nebus.
 Prašau, valgyk toliau...  meldžia jis, ir aš linkteliu ir sten-
giuosi
 Jisį jįišėjo
nespoksoti.
iš baro, o jie nusekė jį į mūsų namus tikriausiai tam,
kad atsimokėtų už sugurintą bičiulio veidą. Bėda ta, kad iš tiesų
namo jis negrįžo, kaip jie tikėjosi. O mama miegojo ant sofos,
laukdama tėvo,  jis nutyla, o žalios jo akys susitinka su mano-
siomis.  Visai kaip tu vakar.
 Hardinai...  sušnabždu ir per stalą pasiekiu jo rankas.
 Taigi, kai jie rado mamą...  nutęsia jis ir, regis, visai amži-
nybei įsistebeilija į sieną.  Kai išgirdau ją spiegiant, nusileidau
žemyn ir mėginau juos nuo jos atitraukti. Jos naktiniai baltiniai
buvo perplėšti, o ji tik rėkė man eiti lauk... Nenorėjo, kad pama-
tyčiau, ką jie jai darė, tačiau negalėjau taip imti ir išeiti, supranti?
Jo akyse suspindus ašaroms, man širdį suspaudžia skausmas
septynmečio
bingi dalykai.berniuko,
Atsisėdu stebėjusio,
jam ant keliųkaipir motinai nutinka
priglaudžiu tie siau-
skruostą prie
kaklo.
 Trumpai šnekant, mėginau ją apginti, tačiau iš to buvo mažai
naudos. Tėvui pagaliau įsvirduliavus pro duris, jau buvau visą jos
kūną apklijavęs pleistru... Nežinau... Mėginau ją pagydyti ar kažką.
Argi tai ne kvaila?  paklausia įsikniaubęs man į plaukus.
Pažvelgiu į Hardiną, o jis susiraukia.
 Neverk...  sušnabžda, tačiau negaliu susilaikyti.
Nė nenumaniau, kad košmarus jis sapnuoja dėl tokių tragiškų
išgyvenimų vaikystėje.
 Atleisk, kad priverčiau tai papasakoti,  šniurkščioju.

 Ne... Mažute, viskas gerai. Tiesą sakant, kai tau papasakojau,
man šiek tiek palengvėjo,  patikina jis mane.  Na, jei tai apskritai
įmanoma.
Susimąstęs ima glostyti man plaukus ir sukioti juos tarp pirštų.
 Nuo to karto miegojau tik pirmame aukšte ant sofos, jei kas
nors būtų įsiveržęs... pirmiausia būtų susidūręs su manimi. Ne-
trukus prasidėjo košmarai... Jie niekuomet nesiliovė. Tėvui mus
palikus, lankiausi pas keletą psichologų, tačiau naudos tai nedavė,
kol galiausiai sutikau tave,  vos pastebimai šypteli.  Atleisk man,
kad visą naktį negrįžau. Nenoriu taip elgtis. Nenoriu virsti savo
tėvu,  taria jis ir suspaudžia mane glėbyje.
Išklausiusi dar keletą Hardino nenuspėjamos dėlionės detalių,
suprantu jį šiek tiek geriau. Tačiau kadangi nuotaika taip staigiai
pasikeitė, nuomonė apie Keną taip pat pasisuko šimto aštuonias-
dešimties laipsnių kampu. Suprantu, žmonės keičiasi, ir jis neatpa-
žįstamai pasitaisė, tačiau negaliu suvaldyti viduje užvirusio pykčio.
Hardinas toks dėl tėvo kaltės, dėl jo gėrimo, dėl jo aplaidumo,
dėl tos siaubingos nakties, kai išprovokavo žmonos ir sūnaus už-
puolimą ir nė nebuvo greta, kad juos apgintų. Į visus mano klau-
simus jis neatsakė, tačiau sužinojau gerokai daugiau nei tikėjausi.
 Daugiau taip nesielgsiu... Prisiekiu... Tik meldžiu, pažadėk,
kad manęs nepaliksi...  murma jis.
Visas jam jaustas pyktis ir pagieža išgaravo kaip dūmas.
 Nepaliksiu tavęs, Hardinai. Nepaliksiu tavęs.
Jis pažvelgia į mane taip, tarsi labiau už viską trokštų tai girdėti,
todėl savo pažadą pakartoju dar keletą kartų.
 Tesa, myliu tave labiau už viską,  taria jis ir nušluosto man
ašaras.
Devyniasdešimt pirmas skyrius
Nepajudame gerą pusvalandį, ir galiausiai Hardinas, pakėlęs galvą

nuo mano krūtinės, paklausia:
 Ar jau galiu pavalgyti?
 Taip,  šypteliu ir keliuosi nuo jo kelių, tačiau jis mane su-
laiko.
 Neliepiau tau atsistoti. Tik pastumk mano lėkštę,  nusišypso
jis.
Pritraukiu jo lėkštę artyn ir siekiu savosios. Galva vis dar
svaigsta nuo Hardino papasakotos istorijos, ir dabar dalyvauti ry-
tojaus vestuvėse man šiek tiek neramu.
Nujausdama, kad Hardinas nenori išsamiau aptarinėti savo iš-
pažinties, įsidedu kąsnį į burną ir pagiriu:
 Esi kur kas geresnis virėjas, nei maniau. Kadangi atskleidei
savo talentą, dabar tikiuosi, kad vakarienę man gaminsi dažniau.
 Pažiūrėsim,  atsako jis pilna burna, ir vakarieniauti bai-
giame patogioje tyloje.
Vėliau, man kraunant indus į indaplovę, jis prieina iš už nu-
garos ir paklausia:
 Ar vis dar pyksti?
 Ne visai,  atsakau.  Man vis dar nepatinka faktas, kad visą
naktį negrįžai namo, ir vis dar noriu žinoti, su kuo ir kodėl susi-
kibai.
Jis žiojasi pasiaiškinti, tačiau aš jį sulaikau.
 Bet ne šį vakarą.
Manau, šiandien mums jau pakaks.
 Gerai,  taria jis švelniai.

Jo akyse šmėsteli susirūpinimas, tačiau nusprendžiu apsimesti
nepastebėjusi.
 Ak, taip, ir man nė trupučio nepatiko, kaip tėškei praktiką
man į veidą. Tai mane iš tiesų užgavo.
 Žinau. Todėl taip ir pasakiau,  atsako jis pernelyg atvirai.
 Žinau. Būtent todėl man tai ir nepatinka.
 Atsiprašau.
 Daugiau taip nedaryk, gerai?  paprašau, ir jis linkteli.  Aš
pervargusi,  giliai atsidūstu, mėgindama pakeisti temą.
 Aš taip pat. Kodėl gi likusios vakaro dalies mums nepradryb
sojus prie televizoriaus. Jau turime kabelinę televiziją.
 Maniau, už ją mokėti yra mano pareiga,  susiraukiu.
 Pinigus už ją gali grąžinti man...  vartydamas akis jis sėdasi
greta manęs ant lovos.
Įsistebeiliju į sieną.
 Kelintą valandą rytoj išvažiuojame į vestuves?
 Kada tik norime.
 Ceremonija prasideda trečią valandą, todėl, manau, ten de-
rėtų pasirodyti apie antrą,  pasiūlau.
 Visa valanda anksčiau?  inkščia jis, o aš linkteliu.  Ne-
suprantu, kodėl tu primygtinai...  jo žodžius staiga nutraukia
suskambęs mano telefonas.
Hardino veido išraiška žvilgtelėjus į telefono ekraną aki-
mirksniu išduoda, kas skambina.
 Kodėl jis tau skambina?  susierzina Hardinas.
 Nežinau, Hardinai, bet manau, turėčiau atsiliepti,  ištraukiu
telefoną iš jo rankos.
 Nojau?  tariu švelniu virpančiu balsu, o rūstus Hardino
žvilgsnis degina
 Sveika, Tesa,skylę sienoje.
atleisk, kad skambinu tau penktadienio vakarą,
tačiau... Na...  jo balse išgirstu nerimą.
 Kas atsitiko?  raginu jį, mat panikuojančio Nojaus paaiški-
nimai visuomet užtrunka ilgiau.
Pažvelgiu į Hardiną, o jis sušnabžda:

 Garsiakalbį.
Pasižiūriu į jį taip, tarsi sakyčiau: „Nejuokauk“, tačiau įjungiu
telefono garsiakalbį, kad Hardinas galėtų klausytis.
 Tavo mamai skambino bendrabučio valdytojas ir pranešė,
kad galutinė sąskaita už tavo kambarį buvo sumokėta, todėl ji žino,
kad išsikraustei. Pasakiau jai, jog nenutuokiu, kur gyveni, tačiau ji
atsisakė patikėti. Todėl dabar važiuoja pas tave.
 Važiuoja pas mane? Į studentų miestelį?
 Taip, tikriausiai. Nesu tikras, tačiau ji prisiekinėja tave sura
sianti. Ji įsiutusi ir elgiasi neracionaliai. Tenorėjau tave perspėti,
kad ji atvažiuoja.
 Negaliu patikėti savo ausimis!  surinku į telefoną ir padė-
kojusi Nojui padedu ragelį.
Išsitiesiu ant lovos.
 Nuostabu... Puikus būdas praleisti vakarą.
Hardinas parimsta ant alkūnės greta.
 Ji tavęs nesuras. Niekas nežino, kur mes gyvename,  pa-
tikina jis ir nubraukia plaukus man nuo kaktos.
 Manęs ji gal ir nesuras, tačiau ims kamantinėti Stef, klau-
sinėti kiekvieno sutikto žmogaus ir iškels milžinišką sceną,  tariu
ir užsidengiu veidą delnais.  Turėčiau ten nuvažiuoti.
 Arba galėtum jai paskambinti, pasakyti mūsų adresą ir leisti
atvažiuoti čia. Į savo teritoriją, kur esi pranašesnė,  pasiūlo jis.
 Tu ne prieš?  patraukiu rankas nuo veido.
 Žinoma, ne. Tesa, juk ji tavo mama.
Metu į jį ironišką žvilgsnį, turėdama galvoje sudėtingus jo
paties santykius su tėvu. Rimtas jo veidas primena man, kad jis yra
pasiryžęs išspręsti savo nesutarimus su tėvais, todėl ir aš turėčiau
būti drąsi.
Paskambinsiu jai,  tariu.
Prieš paspausdama jos numerį, kelias akimirkas žiūriu į te-
lefoną. Mama atsiliepia ir kalba neįprastai greitai. Nujaučiu,
kad visą neapykantą ir pyktį taupo susitikimui akis į akį. Nieko
neužsimenu apie butą ir nė nepranešu jai, kad čia gyvenu. Papras-

čiausiai pasakau adresą ir kuo greičiau dedu ragelį.
Instinktyviai pašoku nuo lovos ir pradedu tvarkytis.
 Butas švarus ir tvarkingas. Mes beveik nieko nepalietėme, 
patikina Hardinas.
 Žinau,  atsakau.  Tačiau man bus ramiau.
Sulanksčiusi keletą drabužių, pakeltų nuo grindų, svetainėje
uždegu žvakę ir prie stalo su Hardinu laukiam pasirodančios mamos.
Neturėčiau šitaip nervintis  esu suaugusi ir pati galiu priimti spren-
dimus,  tačiau puikiai ją pažįstu, todėl žinau, kaip baisiai ji mane už-
sipuls. Trumpas žvilgtelėjimas į Hardino praeitį vos prieš valandą su-
jaukė jausmus, todėl nesu tikra, ar manyje dar liko jėgų su ja šį vakarą
kovoti. Žvilgteliu į laikrodį  jau aštuonios. Viliuosi, kad ilgai neuž-
sibus, ir mes su Hardinu galėsime anksti eiti miegoti. Privalėsime pa-
laikyti vienas kitą, kol abu spręsime šeimyninius nesutarimus.
 Ar norėtum, kad likčiau čia su tavimi, ar verčiau leisti jums
pačioms viską išsiaiškinti?  paklausia Hardinas.
 Manau, abi turėtume pasikalbėti akis į akį,  atsakau.
Norėčiau, kad jis būtų šalia, tačiau tai ją tik dar labiau išpro-
vokuotų.
 Luktelėk... Ką tik prisiminiau Nojaus žodžius. Jis sakė, kad
galutinė sąskaita už mano kambarį jau sumokėta,  pažvelgiu į jį
klausiamai.
 Taip... Ir kas?
 Ją sumokėjai tu, tiesa?!  šūkteliu.
Nepykstu, tačiau tai mane nustebino ir suerzino.
 Didelio čia daikto...  gūžteli Hardinas.
 Hardinai! Privalai liautis leidęs savo pinigus mano porei-
kiams. Dėl to jaučiuosi nepatogiai.
 Nesuprantu,
prieštarauja jis. kodėl taip supykai. Sąskaita nebuvo didelė,  pa-
 Gal tu koks slaptas milijonierius, ar ką? Gal prekiauji kvai
šalais?
 Ne, paprasčiausiai šiek tiek susitaupiau, nes niekur pinigų

neleidau. Kol praeitais metais dirbau, nereikėjo mokėti už pragy-
venimą, todėl mano atlyginimas tik kaupėsi. Niekada neturėjau
kur leisti pinigų... O dabar turiu,  nusišypso jis plačiai.  Ir man
patinka tave lepinti, todėl liaukis priešinusis.
 Tau pasisekė, kad atvažiuoja mama, o jėgų peštis man liko tik
su vienu iš jūsų,  pajuokauju aš, ir jis ima kikenti.
Susikibę rankomis sėdime ir laukiame.
Po kelių minučių pasigirsta beldimas į duris... Na, tiksliau,
trankymas.
Hardinas pakyla.
 Būsiu kitam kambary. Myliu tave,  taria jis ir pabučiavęs pa-
sišalina.
Įkvepiu taip giliai, kaip tik leidžia plaučiai, ir atidarau duris.
Mama, kaip visuomet, atrodo bauginamai tobula. Akys tvarkingai
nuteptos storu šešėlių sluoksniu, raudoni lūpų dažai  švelnūs tarsi
šilkas, o šviesūs plaukai viršugalvyje nepriekaištingai susukti į
kone aureolę.
 Ką, po velnių, sau manai, išsikrausčiusi iš to bendrabučio
man nė nepranešusi!  užrinka ji nė nepasisveikinusi ir įsiveržia
pro mane vidun.
 Nepalikai man kitos išeities,  atsakau ir sutelkiu dėmesį į
savo kvėpavimą, kad išlikčiau kuo ramesnė.
Ji atsigręžia ir piktai dėbteli į mane.
 Atsiprašau? Ką reiškia, nepalikau tau kitos išeities?
 Grasinai liautis mokėjusi už kambarį,  primenu jai, sukry-
žiavusi rankas ant krūtinės.
 Taigi leidau tau pasirinkti, tačiau tu pasirinkai klaidingai, 
meta ji.
 Ne, iš mūsų neteisi esi tu.

 Tik pasiklausyk, ką kalbi! Pasižiūrėk į save. Nebesi toji Tesa,
kurią prieš tris mėnesius atvežiau į universitetą.  Pamoja ji ran-
komis aukštyn žemyn į mane.  Man nebepaklusti ir netgi drįsti
kelti prieš mane balsą! Iš kur tiek drąsos?! Šitiek dėl tavęs sten-
giausi, o tu... Viską leidi vėjais.
 Nieko vėjais aš neleidžiu! Atlieku nuostabią praktiką, už
kurią man dosniai moka. Įsigijau automobilį, o mano studijų re-
zultatai nepriekaištingi. Ko dar iš manęs tikiesi?  surinku.
Jos akyse sužimba iššūkis, ir nuodų persunktu balsu ji taria:
 Na, pirmiausia, prieš man pasirodant, galėjai bent jau persi-
rengti. Pasakysiu atvirai, Tesa, atrodai siaubingai.
Kol žvelgiu į savo pižamą, ji imasi kritikuoti toliau:
 ONebesi
sitiko? čia kasmanoji
dabar? Pradėjai
Teresa, naudotiMano
tai faktas. kosmetiką? Kas tau at-
Teresa nesitrainiotų
kažkokio šėtono garbintojo bute penktadienio vakarą su pižama.
 Nekalbėk taip apie jį,  iškošiu pro dantis.  Kartą tave jau
perspėjau.
Ji primerkia akis ir užvertusi galvą ima kvatotis. Man kyla ne-
numaldomas troškimas vožtelėti per tobulai nutapytą jos veidą.
Tuoj pat susigūžiu nuo savo smurtinių minčių, tačiau ji man ne-
palieka kitos išeities.
 Ir dar šis tas,  pridedu lėtai ir ramiai, kad ji išgirstų kie-
kvieną mano žodį.  Tai nėra vien jo butas. Tai mūsų butas.
Tik tiek ir tetrūko, kad ji liautųsi juokusis.
Devyniasdešimt antras skyrius
Ši moteris, su kuria nugyvenau visą gyvenimą, taip įvaldžiusi savi-

kontrolę, kad man ją nustebinti, tuo labiau priblokšti, yra pasisekę
tik keletą kartų. Tačiau šįkart motiną pribloškiau tikrų tikriausiai.
Jos nugara tiesi, o veidas pabalęs.
 Ką tu ką tik pasakei?  lėtai paklausia ji.
 Puikiai girdėjai. Tai mūsų butas  mes abu čia gyvename, 
atrėžiu ir teatrališkai įremiu rankas į klubus.
 Negali būti, kad čia gyveni. Tau toks butas  ne pagal kišenę! 
pašiepia ji.
 Ar norėtum pamatyti nuomos sutartį? Turiu jos kopiją.
 Situacija blogesnė, nei maniau...  taria ji ir pažvelgia pro
mane, tarsi nė nebūčiau verta motinos žvilgsnio, kol savo galvoje
ji planuoja mano gyvenimą.  Žinojau, kad kvailiodama su tuo...
tuo vaikinu elgiesi neprotingai. Tačiau esi paskutinė idiote, jei nu-
sprendei su juo apsigyventi! Tu jo nė nepažįsti! Nesi mačiusi jo
tėvų. Negi tau ne gėda rodytis su juo viešumoje?
Mano pyktis pasiekia virimo tašką. Žvilgteliu į sieną, kad susi
imčiau, tačiau jau per vėlu, todėl nė nespėjusi savęs sulaikyti, šoku
jai į akis.
 Kaip drįsti įsiveržti į mano namus ir jį įžeidinėti! Pažįstu jį
geriau, nei kas kitas, o jis pažįsta mane geriau, nei tu kada nors
pažinojai!
tėvu. NoriIr,žinoti,
tiesą kas
sakant, jau susipažinau
jis toks? su jo šeima, bent jau su
Jis yra prakeik tas CVU rektorius! 
suklinku.  Tai turėtų patenkinti tavo paniekos vertą pasipūtimą.
Man nepatinka puikuotis Hardino tėvo pareigomis, tačiau

galbūt tai privers ją praregėti.
Tikriausiai išgirdęs lūžtantį mano balsą, iš miegamojo pa-
sirodo susirūpinęs Hardinas. Priėjęs artyn, kaip ir aną kartą sten-
giasi atitraukti mane nuo motinos.
 Ak, nuostabu! Štai ir mūsų didvyris,  tyčiojasi motina, pa-
šėlusiai mojuodama rankomis į jį.  Jo tėvas  joks rektorius,  nu-
sijuokia.
Mano veidas paraudęs ir šlapias nuo ašarų, tačiau man tai nė
motais.
 Jis rektorius. Nustebai? Jei nebūtum tokia užsispyrusi smer-
kianti kalė ir bent pam ėgintum su juo pasikalbėti, pati būtum tai
sužinojusi. Žinai ką? Tu neverta jo pažinti. Jis mane palaikė taip,
kaip tu niekuomet nepalaikei, todėl nėra nieko  turiu galvoje,
nieko ,  kas galėtų mus išskirti!
 Nedrįsk šitaip su manimi kalbėti!  surinka ji ir žengia
artyn.  Manai, įsitaisiusi ištaigingą butelį ir išsidažiusi veidą gali
laikyti save moterimi? Brangioji, nemalonu tau sakyti, tačiau at-
rodai kaip kekšė, su vaikinu apsigyvenusi vos aštuoniolikos!
Be žodžių perspėdamas ją, Hardinas prisimerkia, tačiau ji ne-
kreipia dėmesio.
 Verčiau baik tai, Tesa, kol su purvu nesumaišei savo garbės.
Tik pažvelk į veidrodį, o tada į jį! Kartu jūs atrodote absurdiškai.
Turėjai Nojų, kuris tau buvo geras, tačiau atstūmei jį dėl... Šito! 
mosteli ji Hardino link.
 Nojaus čia nepainiok,  atsakau.
Hardinas sukanda dantis, o aš meldžiuosi, kad tik jis nieko ne-
pasakytų.
 Nojus tave myli, ir žinau, kad tu jauti jam tą patį. Todėl liaukis
maištavusi
o Nojus tauirtikrai
grįžkatleis.
su manimi namo. Grąžinsime tave į bendrabutį,
Ji autoritetingai ištiesia man ranką, tarsi taip imsiu ir su ja iš-
eisiu.
Kumščiuose sugniaužiu savo marškinėlių kraštą.
 Netekai proto. Rimtai, motin, pasiklausyk savęs! Niekur su

tavimi neisiu. Gyvenu čia su Hardinu ir jį myliu. Ne Nojų. Jis man
rūpi, tačiau tik paveikta tavęs maniau jį mylinti, nes taip derėjo.
Atleisk, tačiau aš myliu Hardiną, o jis myli mane.
 Tesa! Jis tavęs nemyli. Jis sukiosis aplink tik tol, kol įlįs tau po
sijonu. Mažoji mergaite, atsimerk!
Nežinau kodėl, bet tai, kad ji pavadina mane „mažąja mer-
gaite“, atima iš manęs paskutinius kantrybės likučius.
 Jis jau palindo man po sijonu, ir spėk? Jis vis dar čia!  surinku.
Hardinas su mama sužiūra į mane nustebusiais žvilgsniais,
tačiau netrukus mamos akys prisipildo paniekos, o Hardino 
užuojautos.
 Štai ką tau pasakysiu, Teresa. Kai jis sudaužys tau širdį ir ne-
turėsi kur dingti... Verčiau nešliaužk pas mane.
 Patikėk manim, niekada apie tai nė nepagalvočiau. Todėl
likusį gyvenimą nugyvensi viena. Tu manęs nebekontroliuoji. Aš
suaugusi. Tik todėl, kad nesugebėjai suvaldyti tėvo, dar nereiškia,
kad gali mėginti valdyti mane!
Vos tik tai pasakau, akimirksniu pasigailiu. Suprantu, kad pai-
nioti čia tėvą paprasčiausiai žema. Nespėjusi atsiprašyti, pajuntu
aštrų jos delno pliaukštelėjimą ant savo skruosto. Didesnį skausmą
sukelia nuostaba, o ne smūgis.
Hardinas žengia tarp mūsų ir suima ją už peties. Man gelia
skruostą, todėl prikandu lūpą, kad neimčiau raudoti dar smarkiau.
 Jeigu neišsinešdinsite po velnių iš mūsų buto, iškviesiu po-
liciją,  perspėja jis ją.
Išgirdus, kokiu ramiu tonu tai pasako, nugara nueina pa-
gaugais, o motina, pastebiu, virpteli ir sunerimsta.
 Neišdrįstum.
 Mano
manote, kad akivaizdoje
neįskųsčiau kąjūsųtikpareigūnams?
fiziškai užsipuolėte dukterį jos
Jei nebūtumėte ir
motina, dar ne tai padaryčiau. Turite penkias sekundes išsinešdinti
lauk,  taria jis, o aš išpūtusi akis trindama geliantį skruostą delnu
stebiu motiną.
Man nepatinka jo grasinimai, tačiau noriu, kad ji išeitų. Nenu-

leisdamas nuo jos akių, Hardinas suurzgia:
 Dvi sekundės.
Įsižeidusi ji cementinėmis grindimis aukštakulniais nukaukši
link durų.
 Tikiuosi, Teresa, savo sprendimu esi patenkinta,  meta ir
trenkia durimis.
Hardinas apkabina mane, mėgindamas paguosti ir nuraminti.
Dabar man reikia būtent to.
 Man labai
Atleisk jai gaila, mažute,
už tuos  sušnabžda
siaubingus man
dalykus, į plaukus.
kurių apie tave pri-
kalbėjo.
Poreikis jį apginti stipresnis už bet kokį susirūpinimą savimi
ar motina.
 Ša. Dėl manęs nesijaudink. Žmonės mane keikia nuolatos, 
primena jis man.
 Tai nereiškia, kad taip galima.
 Tesa, prašau, dėl manęs dabar nesijaudink. Ko tau reikia? Ar
galėčiau kaip nors padėti?  siūlo jis.
 Tikriausiai praverstų šiek tiek ledo,  tarsteliu.
 Žinoma, mažute,  taria jis ir pabučiavęs man į kaktą nueina
prie šaldytuvo.
Žinojau, kad mamos apsilankymas geruoju nesibaigs, tačiau
nesitikėjau, kad užvirs tokia velniava. Viena vertus, nepaprastai
savimi didžiuojuosi, kad apgyniau įsitikinimus, tačiau tuo pat
metu jaučiuosi košmariškai kalta dėl savo žodžių apie tėvą. Žinau,
kad jis mus paliko ne dėl jos kaltės ir kad pastaruosius aštuo-
nerius metus ji jautėsi nepaprastai vieniša. Jam išėjus, ji nebuvo nė
viename pasimatyme. Visą savo laiką skyrė užauginti mane tokia
moterimi, kokios norėjo. Ji trokšta, kad sekčiau jos pėdomis, tačiau
man tai netinka. Gerbiu ją už išlietą prakaitą, tačiau privalau prasi-
skinti kelią pati, o ji turi suprasti, kad jos klaidų neištaisysiu. Galų
gale man ir savųjų pakanka. Norėčiau, kad dėl manęs džiaugtųsi
ir pamatytų, kaip myliu Hardiną. Suprantu, jo išvaizda šokiruoja,

tačiau jei ji pamėgintų jį pažinti, esu tikra, pamiltų taip pat stipriai,
kaip myliu aš.
Jam tektų suvaldyti savo akiplėšiškumą... Stebuklų nesiti-
kėčiau, tačiau smulkių permainų jau pastebėjau. Pavyzdžiui, kaip
laiko mano ranką viešumoje ir kaip pasilenkia manęs pabučiuoti,
kiekvieną kartą mums prasilenkiant namų koridoriuje. Galbūt esu
vienintelė, kurią jis kada nors įsileis vidun, vienintelė, kuriai at-
skleis visas paslaptis, ir vienintelė, kurią mylės, tačiau man to pa-
kanka. Atviraipritraukia
Hardinas sakant, savanaudiškajai Tesai tai netgi
man kėdę ir priglaudžia ledopatinka.
ryšulėlį prie
skruosto. Švelnus virtuvinis rankšluostis su ledu akimirksniu nu-
ramina perštinčią odą.
 Negaliu patikėti, kad ji man trenkė,  tyliai tariu.
Rankšluostis nuslysta ant grindų, ir Hardinas pasilenkia jo pa-
kelti.
 Aš taip pat. Maniau, pats nesusivaldysiu,  prisipažįsta žvelg-
damas man į akis.
 Nebūčiau nustebusi,  sakau atvirai ir šypteliu.
Jaučiuosi taip, tarsi šiandiena būtų begalinė. Tai iš tiesų buvo
ilgiausia ir labiausiai sekinanti diena mano gyvenime. Esu per-
vargusi ir tenoriu užsimiršti. Geriausia būtų lovoje su Hardinu, kur
galėčiau negalvoti apie pašlijusius santykius su mama.
 Per stipriai tave myliu. Kitaip, tikėk manimi, būčiau ją užsi
puolęs,  nusišypso jis ir pabučiuoja užmerktus mano akių vokus.
Pasirenku tikėti, kad jis nenuskriaustų jos fiziškai ir kad kalba
metaforiškai. Kažkas verčia mane manyti, kad, net ir pasiekęs įtūžio
viršūnę, neiškrėstų nieko siaubingo, todėl myliu jį dar labiau. Su-
pratau, kad šalia manęs Hardinas dažniau loja nei kanda.
 Norėčiau eiti ilsėtis,  tariu jam.
 Žinoma,  pritardamas linkteli jis.
Patraukusi antklodės kampą, atsigulu į lovą.
 Manai, ji visuomet bus tokia?  paklausiu Hardino.
 Norėčiau pasakyti, kad ne, kad žmonės keičiasi ir bręsta.

Tačiau nenoriu sužadinti tuščių vilčių,  gūžteli jis ir nusviedžia
nereikalingą pagalvę ant grindų.
Apsiverčiu ant pilvo ir panardinu veidą į pagalvę.
 Ei,  taria Hardinas man į kaklą, pirštais glostydamas nugarą.
Atsigręžiu į jį ir pastebiu nerimą jo akyse.
 Man viskas gerai,  sumeluoju.
Turiu prasiblaškyti. Paglostau jo veidą ir nykščiu perbraukiu
putlias jo lūpas. Pakreipiu metalinį žiedelį jo lūpoje, ir jis nusi-
šypso.
 Tau patinka mane tyrinėti taip, tarsi būčiau koks mokslinis
eksperimentas?  pasišaipo.
Linkteliu, kraipydama žiedelį tarp pirštų, o kita ranka glos-
tydama auskarą antakyje.
 Malonu žinoti,  taria jis ir, man nespėjus patraukti rankos,
krimsteli į nykštį. Staigiai atitraukdama delną, trinkteliu jį į lovos
galvūgalio lentą.
Užsimoju jam vožtelėti, kaip paprastai, tačiau jis suima perš-
tinčią mano ranką tarp savo delnų ir prisitraukia prie lūpų. Juokais
raukausi, kol jis liežuviu pradeda gundomai sukioti apskritimus
ant mano smiliaus galiuko. Tai pakartoja su kiekvienu pirštu, ir
mane užvaldo nenumaldoma aistros banga. Kaip jam tai pavyksta?
Tokie neįprasti jo švelnumo gestai įaudrina kiekvieną mano kūno
ląstelę.
 Patinka?  klausia jis, nuleisdamas mano ranką ant kelių.
Netekusi žado linkteliu.
 Nori daugiau?
Liežuviu jis sudrėkina mano lūpas. Darsyk linkteliu.
 Atsakyk man, mažute,  reikalauja.
 Taip, prašau daugiau.
Smegenys nebesurezga minties. Palinkstu artyn, trokšdama
jo prisilietimo, padėsiančio man užsimiršti. Pakilęs virš manęs,
jis viena ranka timpteli mano pižamos kelnių raištelius, o kita
nubraukia plaukus sau nuo kaktos. Netrukus pižama atsiduria ant

grindų, o kelnaitės  ties kulkšnimis. Jis pasilenkia ir įsitaiso man
tarp šlaunų.
 Ar žinojai, kad moters klitoris skirtas vien tik malonumui
patirti? Kitos paskirties jis neturi,  paaiškina jis, nykščiu švelniai
spausdamas jautriausią tašką. Atsidūstu ir panardinu galvą giliau į
pagalvę.  Tikrai, kažkur apie tai skaičiau.
 Playboy žurnale?  paerzinu, sunkiai regzdama mintis, o ką
jau kalbėti apie žodžius.
Šelmiškai
paliečia mane,šyptelėjęs jis nuleidžia
tarp pirštų Sugniaužiugalvą. Vos otikjisjo netrunka
patalus, liežuvis
pradėti glamonėti ne tik tobulomis savo lūpomis, bet ir pirštais.
Gniauždama jo garbanas, mintyse dėkoju žmogui, kuris atrado
faktą, kuriuo Hardinas ką tik su manimi pasidalijo. Hardino dėka
orgazmą pasiekiu net dukart.
Hardinas nepaleidžia manęs iš glėbio visą vakarą ir nesiliauja
kartojęs, kaip stipriai mane myli. Grimzdama į sapnus, susimąstau
apie prabėgusią dieną: galbūt jau niekada nepavyks pataisyti san-
tykių su mama ir išspręsti nesutarimų, o Hardinas atskleidė man
didžiausią savo vaikystės paslaptį.
Sapnuose išvystu išsigandusį garbanotą berniuką, verkiantį
savo mamos.
Kitą rytą nudžiungu išvydusi, kad motinos pliaukštelėjimas nepa-

liko žymių ant skruosto. Krūtinę vis dar spaudžia sielvartas dėl į
šipulius byrančių mūsų santykių, tačiau šiandien atsisakau leistis
užvaldoma panašių minčių.
Nusipraususi po dušu ir susisukusi plaukus, susegu juos taip,
kad nekristų į akis, kol ryškinsiu veidą kosmetika. Norėdama
pažadinti Hardiną, nubučiuoju jo pečius ir ausis, tačiau iš alkio
ima gurgti pilvas, tad nutipenu į virtuvę paruošti mums pus-
ryčių. Dieną noriu pradėti puikiai, kad prieš vestuves abu jaus
tumės ramūs ir laimingi. Pasiskirtoji virtuvės terapija padeda, o
paruoštas valgis kelia pasididžiavimą. Stalą nukraunu skrudinta

šonine, kiaušiniene, skrebučiais, blynais ir net smulkiai supjausty-
tomis skrudintomis bulvėmis. Maisto priruošiau gerokai per daug,
tačiau Hardino apetitas  nepasotinamas, todėl dėl likučių neri-
mauti neverta.
Pajuntu mane apsivejančias tvirtas rankas.
 Oho... Kas čia dabar?  paklausia jis gergždžiančiu mieguistu
balsu.  Būtent dėl šios priežasties norėjau apsigyventi kartu,  įsi-
kniaubia man į kaklą.
 Kodėl? Kad ruoščiau tau pusryčius?  nusijuokiu.
 Ne... Na, taip. Ir kad nubudęs išvysčiau tave pusnuogę vir-
tuvėje,  atsako jis ir grybšteli kaklą lūpomis. Pamėgina kilstelėti
marškinėlius ir spustelėti klubus, tačiau aš atsigręžiu ir pamoju
mentele jam prieš nosį.
 Skotai, kol nepapusryčiausime, rankas laikyk prie savęs.
 Supratau, ponia,  sukikena jis ir pasičiupęs lėkštę prisi-
krauna kalną maisto.
Po pusryčių, nepaisydama Hardino mėginimų parsitempti
mane atgal į lovą, priverčiu jį palįsti po dušu. Niūri jo išpažintis ir
mano kivirčas su mama ryto šviesoje, regis, nugrimzdo praeitin.
Kai Hardinas pasirodo svetainėje apsirengęs vestuvėms, man net
žadą atima. Juodos kostiuminės kelnės prigludusios, tačiau krinta
puikiai, kaklaraištis kabo ant kaklo, o pro prasegtus baltus marš-
kinius matosi nuostabus raumeningas jo pilvas.
 Aš... Na... Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip rišti kakla-
raištį,  gūžteli jis.
Stoviu perdžiūvusia burna ir negaliu liautis į jį spoksojusi.
 Galiu padėti,  išspaudžiu.
Laimei, Hardinas nesidomi, kur išmokau rišti kaklaraištį, mat,
paminėjus Nojaus vardą, jo nuotaika veikiausiai akimirksniu su

gižtų.
 Atrodai labai patraukliai,  pagiriu baigusi.
Jis tik gūžteli, užsimeta juodą švarką ir parausta, o aš nesu-

laikau juoko iš netikėtų jo emocijų. Akivaizdu, kad šitaip išsipustęs
jaučiasi kaip nesavas, ir tai žavu.
 Kodėl tu dar neapsivilkusi?  klausia jis manęs.
 Laukiau paskutinės akimirkos, mat suknelė balta,  atsakau,
o jis juokais mane pamėgdžioja.
Galiausiai, darsyk veidrodyje žvilgtelėjusi į makiažą ir susi-
radusi batelius, apsivelku suknelę. Ji dar labiau aptempta, nei pri-
simenu, tačiau Hardinui ji, regis, patinka. Pastebėjęs liemenėlę be
petnešėlių, nebepajėgia atitraukti akių nuo mano krūtinės. Dėl to
visuomet jaučiuosi graži ir trokštama.
 Nesusipratimų neturėtų kilti, jei tik visi vyrai šventėje bus
mano tėvo amžiaus,  šypteli jis ir užsega suknelės užtrauktuką.
Prieš man paleidžiant ilgas garbanas laisvai kristi, pabučiuoja
į apnuogintą petį. Blyškus suknelės audinys tvirtai prigludęs prie
kūno. Veidrodyje pamačiusi mūsų su Hardinu atvaizdą, nusi-
šypsau.
 Atrodai pritrenkiamai,  pagiria jis ir dar kartą mane pabu-
čiuoja.
Įsitikiname, kad turime visa, ko prireiks, įskaitant kvietimą ir
mano nupirktą sveikinimo atviruką. Į delninukę įsimetu telefoną,
ir Hardinas apkabina mane per liemenį.
 Šypsokis,  paliepia traukdamas telefoną.
 Maniau, fotografuotis tau nepatinka.
 Sakiau, kad nusifotografuosiu vieną kartą, taigi kodėl ne
dabar.
Paika jaunatviška jo šypsena priverčia mano širdį šokti iš krū-
tinės.
Šypsodamasi palinkstu artyn, o Hardinas paspaudžia mygtuką.
 Dar
liežuvį. Jis vieną,  reikalauja jis,
mus nufotografuoja o ašakimirką,
tobulą paskutinękaiakimirką
liežuviu iškišu
liečiu
jo skruostą, o jo akys išpūstos ir kupinos džiugesio.
 Šita man patinka labiausiai,  tariu jam.
 Juk yra tik dvi.
 Žinau, na ir kas?  pabučiuoju jį, o jis spragteli dar vieną.

 Netyčia,  sumeluoja, o aš išgirstu jį nufotografuojant mus
dar kartą, kai kreivai į jį žvilgteliu.
*
Netoli tėvo namų Hardinas užsuka į degalinę, kad nebereikėtų

grįžtant. Kol pila degalus, į aikštelę įsuka pažįstamas automobilis,
kurio priekinėje keleivio sėdynėje įsitaisęs Neitas. Zedas sustoja
atokiau ir išlipęs iš automobilio pasuka į degalinės krautuvę.
Atidžiau įsižiūrėjusi išsižioju: jo lūpa patinusi, o abiejuose pa-
akiuose šviečiaišvydus
dintas. Zedui mėlynės. Skruostas
Hardino taip pat atrodo
automobilį, gerokai
sugurintą nubroz-
patrauklų jo
veidą perkreipia įsiūčio kupinas žvilgsnis. Kas per velniava? Jis ne-
taria nė žodžio ir praeina pro šalį, tarsi nė nebūtų mūsų pastebėjęs.
Po kelių akimirkų Hardinas įsėda į automobilį ir paima mano
ranką. Pažvelgiu į sunertus mūsų pirštus ir aikteliu  juk jo krum-
pliai irgi nubrozdinti.
 Tu!  rikteliu, ir jis kilsteli antakį.  Tai tu jį prikūlei, tiesa?
Tai štai su kuo susimušei, ir dėl to jis su mumis nė nepasisveikino!
 Gal nusiramintum?  suurzgia Hardinas ir prieš pajudė-
damas iš aikštelės uždaro langą.
 Hardinai...  žvilgteliu į krautuvę, kurioje pradingo Zedas, ir
vėl atgal į Hardiną.
 Gal galėtume apie tai pasikalbėti po vestuvių? Man ir jų šiuo
metu pakanka. Prašau?  sušvelnėja jis, ir aš linkteliu.
 Puiku. Tuomet po vestuvių,  nusileidžiu ir spusteliu ranką,
kuri šitaip sugurino mano bičiulio veidą.
Devyniasdešimt trečias skyrius
Akivaizdžiai mėgindamas pakreipti pokalbį kita linkme, Hardinas

paklausia:
 Taigi, kadangi turim nuosavą butą, dabar tikriausiai nebe-
norėsi nakvoti mano tėvo namuose?
Išstumiu sumuštą Zedo veidą iš galvos.
 Manau, kad ne,  nusišypsau.  Nebent Karen mus pakviestų,
juk žinai, kad negaliu jai atsakyti.
Nerimauju dėl susitikimo su Kenu po to, ką vakar man papa-
sakojo Hardinas. Stengiuosi apie tai negalvoti, tačiau nėra taip pa-
prasta.
 Oi, vos nepamiršau,  taria jis, siekdamas radijo.
Pažvelgiu į jį, o jis iškeltu pirštu nurodo man luktelėti.
 Nusprendžiau suteikti „The Fray“ dar vieną galimybę,  pra-
neša.
 Tikrai? Kada gi priėmei tokį sprendimą?  klausiu nepatikliai.
 Na, po pirmojo mūsų pasimatymo prie upelio, tačiau kom-
paktinės plokštelės pakuotės neatplėšiau iki praeitos savaitės, 
prisipažįsta jis.
 Tai nebuvo pasimatymas,  pašiepiu, o jis sukikena.
 Leidai man pamaloninti tave ranka. Laikau tai tikrų tik-
riausiu pasimatymu.
Užsimoju jam vožtelėti, o jis suima ir pabučiuoja mano delną.

Kikendama suneriu plonus jo pirštus su savaisiais. Mintis užlieja
prisiminimai apie šlapius Hardino marškinėlius ir pirmą mano or-
gazmą. Tai pastebėjęs, Hardinas šypteli.
 Buvo smagu, tiesa?  puikuojasi jis, ir aš imu juoktis.

 Nagi, verčiau pasidalink savo pasitaisiusia nuomone apie
mėgstamiausią mano grupę,  pareikalauju.
 Na, tiesą sakant, jie visai pakenčiami. Viena daina man ypač
patinka.
 Tikrai?  dabar jis išties sužadino mano smalsumą.
 Taip...  atsako jis ir dirstelėjęs į kelią paspaudžia grotuvo
mygtuką. Muzikos garsams užliejus automobilio saloną, nusišypsau.
 Ji vadinasi „Niekada nesakyk niekada“,  pareiškia Hardinas
taip, tarsi būčiau šito nežinojusi, o daina nebūtų viena mano mėgs-
tamiausių.
Tylėdami klausomės žodžių, o aš nepajėgiu atsikratyti kvailos
šypsenos. Žinau, kad jam šiek tiek nepatogu paleidus man dainą,
todėl nieko nesakau. Paprasčiausiai mėgaujuosi šia švelnumo aki-
mirka su Hardinu.
Likusią kelionės dalį Hardinas keičia vieną dainą kita, kiek-
vieną pakomentuodamas. Mažutis, tačiau rūpestingas jo gestas
man reiškia daugiau, nei jis numano. Dievinu akimirkas, kai jis at-
skleidžia man naująją savo pusę.
Sustojame prie jo tėvo namų automobilių prigrūstoje gatvėje.
Išlipusi pajuntu žvarboką vėjelį ir suvirpu. Lengvas švarkelis ir
trumputė suknelė per daug nešildo. Hardinas išsineria iš švarko ir
apgaubia juo mano pečius. Švarkas stebėtinai šiltas ir kvepia juo 
tai mėgstamiausias mano aromatas.
 Nagi, nagi... Nemaniau, kad sugebi būti toks džentelmenas. Ir
kas būtų pagalvojęs?  pasišaipau.
 Neversk nusitempti tavęs atgal į automobilį ir nuplėšti dra-
bužius,  pagrasina jis, o aš cypteliu ir jį tuo prajuokinu.  Kaip
manai, ar toje... piniginėje... rastum vietos mano telefonui?  pa-
klausia
 Taijis.delninukę. O taip.
Šypsodamasi ištiesiu ranką. Jis įteikia man telefoną, o grūsdama
jį į ankštą rankinę pastebiu, kad jo ekranas jau nebe pilkas, kaip
paprastai. Nedideliame ekrane išvystu savo nuotrauką, kurią jis
spragtelėjo, kol kalbėjausi su juo namie. Mano lūpos joje šiek tiek
pravertos, o žvilgsnis kupinas gyvybės. Skruostai švyti  keista
save tokią regėti. Štai ką jis man daro  įkvepia gyvybės.
 Myliu tave,  tariu jam ir užsegu delninukę, nė neužsiminusi
apie naują jo ekrano užsklandą.
Karen ir Keno namuose šurmuliuoja minia. Apsivilkęs švarką,
Hardinas tvirtai suspaudžia mano ranką.
 Pamėginkime surasti Lendoną,  pasiūlau.
Hardinas linkteli ir ima skintis kelią pro svečių būrį. Jo įbrolį
aptinkame svetainėje prie porcelianinių indų komodos, kuri pa-
keitė Hardino sudaužytąją pirmą mano vakarą šiuose namuose.
Nuo jo, regis, prabėgo šimtmečiai. Lendonas stovi apsuptas būrio
šešiasdešimtmečių vyriškių, kurių vienas laiko ranką jam ant
peties. Pastebėjęs mus, jis plačiai išsišiepia ir atsiprašęs palieka
draugiją. Su panašiu į Hardino kostiumu jis atrodo žavingai.
 Oho, nemaniau sulauksiąs dienos, kai išvysiu tave su kos-
tiumu ir kaklaraiščiu,  nusijuokia Lendonas.
 Dar ilgiau pakalbėk, ir ilgai negyvensi,  pagrasina Hardinas
juokais, vos nuslėpdamas šypseną.
Pastebėjau, kad ima apsiprasti Lendono draugijoje, ir tai mane
nepaprastai džiugina. Lendonas yra vienas artimiausių mano bi-
čiulių.
 Mama mirs iš laimės. O tu, Tesa, atrodai žavingai,  taria jis
ir apkabina mane.
Hardinas nė akimirkai nepaleidžia mano rankos, todėl į
Lendono apkabinimą tenka atsakyti tik viena.
 Kas visi šie žmonės?  paklausiu.
Žinau, kad Kenas su Karen čia tegyvena šiek tiek ilgiau nei
metus, todėl neįtikėtina matyti daugiau nei du šimtus svečių.
 Didžioji
bei šeimos dalisAš tepažįstu
nariai. Keno bičiuliai
pusę iš universiteto,
iš jų, o kiti
 nusijuokia jis.  draugai
Ar no-
rėtumėte išgerti? Po dešimties minučių visi keliausime į sodą.
 Kam kilo nuostabi mintis vestuvių ceremoniją gruodį rengti
sode?  nusiskundžia Hardinas.
 Mano mamai,  atsako Lendonas.  Tačiau pavėsinėse įrengti

šildytuvai.
Lendonas apsidairo minioje ir akimis grįžta prie Hardino.
 Turėtum pranešti tėvui, kad esi. Jis antrame aukšte. Mano
mama kažkur slepiasi su teta.
 Et... Manau, liksiu čia,  atsako Hardinas.
Glostau Hardino ranką nykščiu  jis dėkingai spusteli mano
delną, o Lendonas linkteli.
 Ką gi, man metas, tačiau pasimatysime po ceremonijos, 
taria jis ir šypsodamasis pasišalina.
 Ar norėtum eiti į sodą?  paklausiu Hardino. Šis linkteli. 
Myliu tave.
Šypsena jo veide išryškina duobutes skruostuose.
 Myliu tave, Tesa,  taria jis ir pabučiuoja į skruostą.
Hardinas atidaro man užpakalines namo duris ir vėl apgaubia
savo švarku. Sodo neįmanoma atpažinti. Didžiąją kiemo dalį dengia
dvi erdvios pavėsinės, o medžiuose ir virš terasos kabo šimtai ma-
žyčių švytinčių žibintų. Jie gražiai atrodo net dienos šviesoje. Re-
ginys vertas nuostabos.
 Manau, mums į šitą,  taria Hardinas, pamodamas į mažes
niąją.
Prasibrauname pro svečių minią. Jis neklydo. Į paprastą, baltais
gėlių žiedais apkaišytą altorių atgręžtos eilės medinių kėdžių, o
svečiai pasipuošę juodais ir baltais drabužiais. Apie pusę sėdimų
vietų jau užimtos, todėl mudu įsitaisome priešpaskutinėje eilėje 
žinau, kad Hardinas nenori spaustis pernelyg arti.
 Nė sapnuote nesapnavau, kad dalyvausiu savo tėvo ves-
tuvėse,  prisipažįsta jis.
 Suprantu. Nepaprastai tavimi didžiuojuosi, kad sutikai. Tai
jiems
naudą,reiškia labai daug.
 priglaudžiu galvąGal
jamnet
prieir peties,
tau dalyvavimas šventėje
o jis apsiveja išeis į
mane ranka.
Imame aptarinėti, kaip žavingai juoda ir balta spalvomis iš-
puošta pavėsinė. Paprastai ir elegantiškai. Nepaisant daugybės
svečių, aplinka tokia paprasta, lyg būčiau pakviesta į intymią as-

meninę šeimos akimirką.
 Spėju, kad vaišės po ceremonijos vyks kitoje pavėsinėje? 
svarsto jis, sukiodamas mano plaukų sruogą tarp nykščio ir smi-
liaus.
 Tikriausiai. Lažinuosi, kad ji papuošta dar...
 Hardinai? Čia tu?  pasigirsta moters balsas. Abu pasukame
galvas į kairę. Į mus plačiomis akimis žvelgia pagyvenusi moteris
gėlėta juoda ir balta suknele bei lygiapadžiais bateliais.  O, vieš-
patie, čia tikrai tu!  aikteli ji.
Žilstelėję jos plaukai susukti į paprastą kuodelį, o minimalus
makiažas išryškina sveiką švytinčią odą.
Hardino veidas neįprastai išbąla. Jis atsistoja ir pasisveikina:
 Močiute.
Ji tvirtai suspaudžia jį glėbyje.
 Negaliu patikėti savo akimis. Nesimatėme metų metus. Tik
pažvelk į save, koks išvaizdus vaikinas užaugai. Na, dabar jau vyras.
Negaliu patikėti, kaip ištįsai! O čia kas?  suraukia ji antakius, link-
telėdama į auskarus jo veide.
Jis nurausta ir nepatogiai nusijuokia.
 Kaip gyvuoji?  pasiteirauja jis, supdamasis ant kulnų.
 Gerai, kaip visuomet. Brangusis, aš tavęs taip ilgėjausi, 
taria ji, šluostydamasi akių kampučius. Po akimirkos ji teatrališkai
žvilgteli jam už nugaros ir susidomėjusi paklausia:  O kas ši žavi
jauna moteris?
 Ak... Atleisk. Čia Tesa... Tesa. Mano... Mergina,  atsako jis. 
Tesa, čia mano močiutė.
Šypsodamasi pakylu. Iki šiol nė nesusimąsčiau apie pažintį
su Hardino seneliais. Paprasčiausiai maniau, kad, kaip ir manieji,
jie jau tai
manęs iškeliavę anapilin.
nestebina. Jisneminėjau
Savųjų apie juos ir
nėaš.
karto neužsiminė, nors
 Labai malonu susipažinti,  ištiesiu paspausti jai ranką,
tačiau ji mane apkabina ir pabučiuoja į skruostą.
 Man taip pat malonu. Esi nepaprastai daili mergina!  atsako

dar ryškesniu nei Hardino akcentu.  Mano vardas Adelė, tačiau
gali vadinti mane močiute.
 Ačiū,  tariu rausdama.
 Vis dar negaliu patikėti, kad tu tikrai čia,  džiaugsmingai
suploja ji rankomis.  Ar pastaruoju metu lankei tėvą? Ar jis žino,
kad atvykai?  klausia ji, žvelgdama į Hardiną.
Hardinas droviai sukiša rankas į kišenes.
 Taip, jis žino. Pastaruoju metu retsykiais čia apsilankau.
 Kaip gera girdėti. Nė nenumaniau,  kalba ji susijaudinusi
iki ašarų.
 Ką gi, gerbiamieji, prašome užimti savo vietas. Ceremonija
prasidės netrukus,  pakviečia vyriškis su mikrofonu rankoje ant
pakylos priešais.
Močiutė timpteli Hardiną už rankos, jam nė nespėjus paprieš-
tarauti.
 Eikš, prisėsk greta šeimos narių. Neturėtumėte slėptis pasku-
tinėje eilėje.
Jis atsigręžia į mane, tarsi žvilgsniu prašytų pagalbos, tačiau
man belieka tik šypsotis ir sekti jiems iš paskos. Prisėdame prie į
Karen panašios moters, kuri, spėju, yra jos sesuo. Hardinas paima
mano ranką. Išvydusi šį švelnų gestą, močiutė nusišypso ir paima
kitą Hardino ranką. Jis vos pastebimai įsitempia, tačiau rankos ne-
atitraukia.
Kenas atsistoja į savo vietą. Neįmanoma nusakyti jo veido iš-
raiškos, išvydus pirmoje eilėje sėdintį sūnų. Jo žvilgsnis kupinas
džiaugsmo ir kartu sielvarto. Hardinas šypteli, o Kenas netrunka
atsakyti jam tuo pačiu. Lendonas atsistoja ant pakylos greta Keno,
tačiau Hardino, regis, tai nejaudina. Jis pats juk nė už ką nebūtų
sutikęs ten pakilti.
Pavėsinėje pasirodžius Karen, susirinkusieji ima aikčioti.
Žengdama link altoriaus ji atrodo žavingai. Jos veido išraiška iš-
vydus savo jaunikį priverčia mane palinkti arčiau Hardino. Karen
stačiai švyti iš džiaugsmo, o jos šypsena nutvieskia visą pavėsinę.
Ceremonija  nepaprastai graži, o mano skruostai pasrūva aša-

romis, išvydus Karen jaudulį, kai Kenas kartoja priesaiką savo nuo-
takai. Pažvelgęs į mane, Hardinas nusišypso ir ištraukęs delną iš
manojo nušluosto ašaras man nuo veido. Nuotakos vaidmuo Karen
puikiai dera, o pirmasis vyro ir žmonos bučinys sulaukia svečių
ovacijų bei plojimų.
 Skystuolė,  pasišaipo Hardinas, kai padedu galvą jam ant
peties, miniai šurmuliuojant iš pavėsinės.
Netrukus palydime Hardino močiutę į gretimą pavėsinę. Ne-
klydau  ji išpuošta dar gražiau nei pirmoji. Prie pavėsinės sienų
sustatyti stalai užtiesti baltomis staltiesėmis ir nukrauti juodomis
servetėlėmis bei puokštėmis iš juodų ir baltų gėlių žiedų. Lubos
nukarstytos tokiais pat žibintais kaip terasa, visoje patalpoje me-
tančiais subtilią šviesą, kuri atsispindi žvilgančiose taurėse bei
lėkštėse. Pavėsinės viduryje juodomis ir baltomis plytelėmis iš-
klota šokių aikštelė, o padavėjai pasiruošę laukia, kol svečiai užims
vietas.
 Nemėgink niekur prapulti. Šį vakarą noriu tave dar kartą pa-
matyti,  Hardinui paliepia močiutė ir palieka mus vienus.
 Tai pačios ištaigingiausios vestuvės, kokiose esu dalyvavęs, 
pasako jis, apžiūrinėdamas baltą audinį ant lubų.
 Paskutinįkart vestuvėse dalyvavau vaikystėje,  prisipažįstu,
ir jis nusišypso.
 Tai labai gerai,  taria jis ir pabučiuoja mano skruostą.
Nesu pratusi, kad Hardinas viešai demonstruotų savo jausmus
man, tačiau nesunkiai galėčiau prie to priprasti.
 Kas labai gero?  paklausiu, jam sėdantis prie vieno iš stalų.
 Kad nesi dalyvavusi vestuvėse su Nojumi,  atsako jis, o aš
nusijuokiu, vaikydama liūdesį.
 Aha,  patikinu jį ir sulaukiu dar vieno šypsnio.
Maistas nenusakomai gardus. Aš pasirenku vištienos patiekalą,
o Hardinas  didkepsnį. Norint išlaikyti kasdienišką atmosferą,
suruošti švediški stalai, tačiau patiekalai  aukščiausios klasės.
Pamirkau vištienos gabalėlį kreminiame padaže ir pakeliu šakutę

prie lūpų, tačiau Hardinas nugvelbia mano kąsnį ir šypsodamasis
jį sužiaumoja. Mėgindamas tuo pat metu juoktis ir kramtyti, jis
kosteli.
 Čia tau už tai, kad kniauki iš manęs maistą,  pajuokauju ir į
burną įsimetu kitą kąsnį, kol Hardinas neatėmė ir jo.
Juokdamasis jis palinksta man prie peties, o aš pastebiu į mus
skersai stalą spoksančią moterį. Hardinui lūpomis palietus mano
petį, jos veidas apniūksta. Atsakau jai tokiu pat rūsčiu žvilgsniu ir
ji nusigręžia.
 Ar norėtum ko nors pakartoti?  paklausiu Hardino pakan-
kamai garsiai, kad šiurkščioji moteris išgirstų mano pasiūlymą.
Ji dėbteli į greta sėdintį vyrą ir kilsteli antakį. Neatrodo, kad
jis kreiptų į ją bent menkiausią dėmesį, todėl tai ją suerzina dar
labiau. Šypsodamasi paimu Hardino ranką. Džiaugiuosi, kad jis,
kaip ir vyras priešais, nė nenutuokia, kas dedasi.
 Na, taip, kodėl gi ne. Ačiū.
Pasilenkiu pabučiuoti Hardino į skruostą ir nužingsniuoju į
eilę prie maisto.
 Tesa?  išgirstu pažįstamą balsą. Atsigręžusi išvystu už poros
metrų stovinčius Trevorą su ponu Vensu.
 Sveiki,  nusišypsau.
 Atrodai stulbinamai,  pagiria Trevoras, o aš tyliai jam pa-
dėkoju.
 Ar mėgaujiesi savaitgaliu?  pasiteirauja ponas Vensas.
 Be abejonės. Pastaruoju metu ir darbo dienos mane džiu-
gina,  patikinu jį.
 Na, žinoma,  nusijuokia jis ir pasičiumpa lėkštę.
 Raudonos mėsos negalima!  jam iš už nugaros šūkteli Kim
berlė.
Sulenkęs pirštus, jis apsimeta šaunąs sau į smilkinį, o ji pūsteli
jam oro bučinį. Kimberlė ir ponas Vensas? Kas galėjo pagalvoti!
Pirmadienį teks ją paspausti ir išgauti daugiau smulkmenų.
 Ak, tos moterys,  pajuokauja jis ir prikrauna jos lėkštę, kaip

aš prikraunu Hardino.
 Pasimatysim vėliau,  nusišypso ir grįžta prie savo kompa-
nionės.
Ji man pamoja ir paragina mažą berniuką ant savo kelių pa-
daryti tą patį. Pamoju jiems atgal svarstydama, ar berniukas jos.
Atsakydamas į mano mintis, Trevoras palinksta artyn ir tyliai
taria:
 Tai jo sūnus.
 O,  aikteliu ir nusuku žvilgsnį nuo Kimberlės.
Nenuleisdamas akių nuo pono Venso, Trevoras tęsia:
 Jo Jis
gimimo. žmona mirė priešsupenkerius
nesusitikinėjo metus,
niekuo, kol netrukus
sutiko po jie
Kim. Pora sūnaus
tapo
vos prieš keletą mėnesių, tačiau jis atrodo galvą dėl jos pametęs, 
paaiškina ir atsigręžęs į mane nusišypso.
 Na, dabar žinau, iš ko galiu išpešti visas leidyklos paskalas, 
pajuokauju, ir abu nusijuokiame.
 Mažute...  įsiterpia Hardinas ir apsiveja mano liemenį ranka,
tarsi žymėdamas savo teritoriją.
 Malonu vėl tave matyti. Tu  Hardinas, tiesa?  paklausia
Trevoras.
 Taip,  tarsteli Hardinas.  Verčiau grįžkime prie stalo. Tavęs
ieško Lendonas,  taria jis ir prisitraukia mane arčiau, nekreip-
damas dėmesio į Trevorą.
 Trevorai, pasimatysim vėliau!  mandagiai nusišypsau ir
mums einant prie stalo įteikiu Hardinui lėkštę.
Devyniasdešimt ketvirtas skyrius
 O kur Lendonas?  paklausiu, kai su Hardinu prisėdame prie

stalo.
 Nežinau,  taria jis, kąsdamas ragelio.
 Maniau, sakei, kad jis manęs ieško?
 Ieškojo, tačiau nežinau, kur prapuolė.
 Hardinai, nemandagu kalbėti pilna burna,  jį iš už nugaros
pamoko močiutė.
Pastebiu, kad prieš atsigręždamas jis giliai įkvepia.
 Atsiprašau,  burbteli.
 Prieš išvažiuodama norėjau dar kartą į tave pasižiūrėti. Dievai
žino, kada vėl pasimatysime. Ar pašoksi su močiute?  žaviai pa-
kviečia ji, tačiau Hardinas papurto galvą.  Kodėl ne?  neatlyžta
ji šypsodamasi.
Staiga suprantu, kad išvydęs močiutę Hardinas ne vien nu-
stebo. Tarp jų tvyro nepaaiškinama įtampa.
 Ruošiausi atnešti Tesai išgerti,  sumeluoja jis ir dingsta nuo
stalo.
Močiutė nejaukiai nusijuokia.
 Jis ypatingas, tiesa?
Nesu tikra, ką jai atsakyti. Instinktai liepia ginti jį, tačiau ji,
regis, tik juokauja. Staiga surimtėja ir atsigręžia į mane:
 Ar jis vis dar geria?

 Ką? Nne,  sumikčioju užklupta iš pasalų.  Na, retsykiais
išgeria,  pasitaisau, išvydusi jį besiartinantį su dviem šampano
taurėmis, pripildytomis rausvo gėrimo.
Jis įteikia man taurę, o aš šypsodamasi pakeliu ją prie lūpų.

Kvepia saldžiai, o kylantys burbuliukai kutena nosį. Pasirodo,
skonis toks pat saldus, kaip kvapas.
 Čia šampanas,  praneša Hardinas, ir aš padėkoju.
 Tesa!  kone sušunka Karen ir apsiveja mane rankomis. Ji
spėjo nusimesti vestuvinę suknią, tačiau dabar su balta priglu-
dusia suknele iki kelių atrodo ne ką prasčiau.  Negaliu apsakyti,
kaip džiaugiuosi, kad judu atvykote! Ar patiko ceremonija? 
klausia ji.
Karen yra vienintelė moteris, kuriai šautų į galvą klausti, ar
mums patiko jos pačios vestuvių ceremonija. Ji neapsakomai
maloni.
 Šventė tiesiog nepakartojama,  nusišypsau jai.
Hardinas apkabina mane per liemenį, o aš palinkstu artyn. Pa-
stebiu, kad Karen ir močiutės akivaizdoje jis jaučiasi nejaukiai ir
kad prie mūsų artinasi Kenas.
 Ačiū, kad atvažiavote,  taria Kenas Hardinui ir ištiesia ranką.
Hardinas nesipriešina ir paskubomis spusteli tėvo ranką. Pa-
stebiu Keną kilstelint ranką sūnų apkabinti, tačiau persigalvojęs jis
ją nuleidžia. Nepaisant to, džiaugsmas ir jaudulys iš jo veido ne-
dingsta.
 Tesa, mieloji, atrodai nuostabiai,  apkabina jis mane ir ener-
gingai prideda:  Ar smagiai leidžiate laiką?
Negaliu atsikratyti to nejaukumo būti greta jo, kai šį tą suži-
nojau apie jo praeitį.
 Taip. Šventė, atrodo, nusisekė,  pagirti tėvą iš paskutiniųjų
mėgina Hardinas. Padedu ranką jam ant nugaros ir ramindama
imu glostyti.
Hardino močiutė krenkšteli ir pažvelgia į Keną.
 Nežinojau,
Kenas delnu kad
imajudu
trintikalbatės.
sprandą  savo įprotį Hardinas vei-
kiausiai perėmė iš jo.
 Taip. Mama, kodėl gi mums šito neaptarus kitąsyk,  pasiūlo
Kenas, ir ji pritariamai linkteli.
Dar kartą gurkšteliu iš savo taurės, stengdamasi išmesti iš

galvos faktą, kad nesulaukusi deramo amžiaus siurbčioju al-
koholį suaugusiųjų akivaizdoje. Savo universiteto rektoriaus aki-
vaizdoje.
Padavėjas juoda liemene praeina pro šalį su pilnu padėklu
šampano taurių, ir, Kenui paėmus vieną, aš susigūžiu. Nusiraminu
tik išvydusi jį įteikiantį taurę savo nuotakai ir viduje nudžiungu,
kad jis negeria alkoholio.
 Norėtum dar?  pasiteirauja Hardinas, o aš nesusilaikau ir
žvilgteliu į Karen.
 Nesidrovėk, čia juk vestuvės,  taria ji man šypsodamasi.
 Žinoma,  nusišypsau ir aš, o Hardinas pasišalina atnešti
man šampano.
Minutę kitą aptarinėjame ceremoniją ir gėles, o Hardinui
grįžus su viena taure rankoje, Karen sunerimusi paklausia:
 Tau nepatinka šampanas?
 Ne, jis  visai nieko, tačiau jau išgėriau taurę, o netrukus teks
vairuoti,  atsako Hardinas ir užsitarnauja pasigėrėjimo kupiną
rudų Karen akių žvilgsnį.
 Ar turėsi laiko užsukti šią savaitę? Užsakiau šiltadaržiui
sėklų,  atsigręžusi į mane klausia ji.
 Taip, žinoma. Esu laisva kasdien nuo ketvirtos,  atsakau.
Hardino močiutė patenkintomis, tačiau apstulbusiomis akimis
bėgioja nuo manęs prie Karen.
 Kiek laiko susitikinėjate?  teiraujasi ji mudviejų su Hardinu.
 Keletą mėnesių,  patyliukais atsako Hardinas.
Kartais pamirštu, kad už mūsų, tiksliau sakant, Hardino , bi-
čiulių rato ribų niekas nežino, jog dar prieš porą mėnesių vienas
kitą niekinom.
 O,
juokia ji, ką gi, tuomet
ir Hardinas dar nevertėtų tikėtis proanūkių?  nusi-
nurausta.
 Ne, dar ne. Mes tik neseniai drauge apsigyvenome,  praneša
Hardinas, ir mes su Karen tuo pat metu išspjauname šampaną atgal
į taures.
 Apsigyvenote kartu?  perklausia Kenas.

Nesitikėjau, kad Hardinas praneš jiems šiandien. Po galais, pa-
žįstant jį, apskritai nemaniau, kad apie tai užsimins. Mano reakcija
šokiravo mane pačią ir šiek tiek sugėdino, tačiau labai džiaugiuosi,
kad jis nesidrovi prisipažinti.
 Taip, mudu prieš keletą dienų persikėlėme į „Artistų“ kom-
pleksą,  paaiškina jis.
 Oho, šauni vieta. Ir Tesai nebereikia važiuoti toli į praktiką, 
pažymi Kenas.
 Taip,  pritaria Hardinas, aiškiai mėgindamas įvertinti, kaip
jo šeimos nariai reagavo į didžiąsias naujienas.
 Ką gi, džiaugiuosi dėl tavęs, sūnau,  taria jis ir padeda ranką
Hardinui ant peties. Neleisdama emocijoms atsispindėti veide,
stebiu sceną iš šalies.  Niekados nemaniau, kad jausies toks lai-
mingas ir... Pagaliau rasi ramybę.
 Ačiū,  atsako Hardinas ir nuoširdžiai nusišypso.
 Galbūt kurią dieną galėtume užsukti ir apžiūrėti naujus jūsų
namus?  paklausia Kenas, o Karen nudelbia akis.
 Kenai...  perspėja ji, kaip ir aš, ryškiai prisimindama tą
dieną, kai Kenas pernelyg paspaudė Hardiną.
 Na, taip, tikriausiai galėtumėt,  visus nustebina Hardinas.
 Kalbi rimtai?  pasitikslina Kenas, o Hardinas linkteli. 
Gerai, tuomet praneškit mums, kada jums būtų patogu.
Keno akyse sužvilga vos pastebimos ašaros.
Pavėsinėje nuskambėjus pirmiesiems muzikos akordams,
Karen čiumpa Keno ranką.
 Mums metas. Labai ačiū, kad atvykote,  taria ji ir pasilenkia
pabučiuoti jo į skruostą.
 Nė nenumanai, kiek daug ši šeima tau skolinga,  sušnabžda
ji man į ausį prieš nueidama, o jos akyse pastebiu sužvilgusias

ašaras.
 Atėjo laikas pirmajam nuotakos ir jaunikio šokiui!  iš gar-
siakalbių pasigirsta pranešėjo balsas.
Hardino močiutė nuseka minią žiūrovų į šokių aikštelę.
 Ar bent nutuoki, kiek džiaugsmo jiems suteikei?  tariu Har

dinui ir pabučiuoju jam į skruostą.
 Eime viršun,  pakviečia jis.
 Ką?  po dviejų šampano taurių mano mintis apgaubia
lengva migla.
 Į antrą aukštą,  pakartoja jis, ir savyje pajuntu pažįstamą
aistros kibirkštį.
 Dabar?  nusijuokiu.
 Dabar.
 Tačiau nė
Netaręs visižodžio,
šie žmonės...
jis paima mane už rankos ir pro svečių
minią nusiveda link išėjimo iš pavėsinės. Viduje pačiumpa man
dar vieną taurę šampano, o aš skubėdama jam įkandin iš paskuti-
niųjų stengiuosi jos neišlaistyti.
 Ar kas nors atsitiko?  paklausiu, kai jis užtrenkia miegamojo
duris ir užrakina spyną.
 Man tavęs reikia,  taria jis giliu balsu ir nusimeta švarką.
 Ar gerai jautiesi?  paklausiu, širdžiai mėginant iššokti iš
krūtinės.
 Taip, man paprasčiausiai reikia prasiblaškyti,  atsidūsta.
Prisiartinęs pastato mano taurę ant komodos ir žengęs dar
žingsnelį, apsiveja mano riešus ilgais savo pirštais ir iškelia juos
man virš galvos.
Mielai išblaškysiu jį po visko, kas nutiko apačioje: pirmą kartą
po ilgų metų jis susitiko močiutę, stebėjo tėvą tuokiantis antrąkart
ir sutiko, kad jiedu užsuktų į mūsų butą. Hardinui per tokį trumpą
laiką tai yra nepaprastai daug.
Nusprendusi nieko neklausinėti ir jo nespausti, sugriebiu jo
marškinių apykaklę ir klubais atsiremiu į jo klubus. Jis jau susi-
jaudinęs. Alsuodamas paleidžia mano riešus, ir mano pirštai ima
klajoti po jo plaukus. Mūsų lūpoms susiliejus, ant karšto jo liežuvio
pajuntu saldų šampano skonį. Neprabėgus nė keletui sekundžių,
kišenėje jis suranda folijos paketėlį.
 Privalome nupirkti tau kontraceptinių tablečių, kad man ne-

bereikėtų naudoti šitų. Trokštu iš tiesų tave pajusti.
Jo balsas toks kimus. Jis gundomai įsisiurbia į apatinę mano
lūpą, ir aš trokštu jo dar labiau.
Išgirstu atsegamą užtrauktuką, todėl pasilenkiu ir nutempiu jo
kelnes žemyn su visais apatiniais. Ilgi Hardino pirštai randa kelią
po mano suknele, ir, man nė nesupratus, kelnaitės jau ant grindų.
Nerangiai išsikeberioju iš jų, prisilaikydama už Hardino rankų,
kad nenukrisčiau. Jis sukikena ir lūpomis įsisiurbia man į kaklą.
Delnais suspaudžia
suinkščiu ir apsivejumane už klubų
jo liemenį ir pakelia aukštyn, o aš tyliai
kojomis.
Pradedu siekti savo suknelės iškirptės, norėdama timptelėti ją
žemyn, tačiau jis prigludęs man prie kaklo švelniai sako:
 Ne, nenusivilk jos. Tavo suknelė tokia nepaprastai seksuali...
Ji tokia seksuali, tačiau balta ir kartu skaisti... Ir, po velnių... Tokia
karšta. Tu nuostabi,  beria jis.
Hardinas pakelia mane aukščiau ir nuleisdamas įsiskverbia
į mane. Nugara parimusi į lygias duris, leidžiu jam kiloti mane
aukštyn žemyn. Pastebėjusi jame dar neregėtą troškulį ir bevil-
tiškumą pasijuntu tarsi būčiau ledas, o jis  liepsna. Mes tokie ne-
paprastai skirtingi ir tuo pat metu panašūs.
 Ar... Taip... Gerai?  alsuoja jis, tvirtai apkabinęs mano nugarą.
 Taip,  atsakau aimana.
Paimdamas mane šitaip, prie durų, kojomis apsivijusią jo
liemenį, jis iškelia mane į dausas ir priverčia pajusti dar nepažinta.
 Pabučiuok mane,  meldžia jis.
Švelniai perbraukiu per jo lūpas liežuviu, ir jis jas pražioja. Įsi-
kibusi jam į plaukus, stengiuosi nepertraukti mudviejų bučinio, kol
jis vis greičiau ir greičiau mane kilnoja. Mūsų kūnai juda sparčiai,
tačiau bučinys išlieka lėtas ir intymus.
 Tesa, man tavęs vis negana... Aš... Po velnių. Aš myliu tave, 
kalba jis man į burną, o aš aimanuodama pajuntu tą nuostabų
jausmą pilve.
Aimanuodami balsu, drauge pasiekiame viršūnę.

 Mažute, atsipalaiduok,  nurodo jis man, ir aš jam paklūstu.
Neatitraukdamas savo lūpų nuo manųjų, jis praryja mano ma-
lonumo aimanas, išsiliedamas į prezervatyvą.
Keletą kartų giliai įkvėpęs, priglaudžia galvą man prie krūtinės
ir tik po kelių minučių kilstelėjęs nuleidžia ant grindų.
Atrėmusi galvą į duris, pamažu atgaunu kvapą, tuo tarpu jis at-
sargiai nusimauna prezervatyvą ir suvyniojęs atgal į foliją įsideda
į kišenę.
o aš sukikenu.
Primink man jį tau.
Ačiū išmesti, kai tik nusileisime,
 Pabučiuoja  nusijuokia
man į skruostą.  Ne tik jis,
už
tai, ką čia darėme, bet už viską.
 Hardinai, neprivalai už nieką man dėkoti. Tu dėl manęs sten-
giesi lygiai taip, kaip aš dėl tavęs,  pažvelgiu į skaisčiai žalias jo
akis.  Tiesą sakant, dar daugiau.
 Nesąmonė,  papurto galvą jis ir paima mano ranką.  Leis-
kimės žemyn, kol kas nors mūsų nepasigedo.
 Kaip aš atrodau?  klausiu, kedendama plaukus ir šluosty-
damasi paakius.
 Kaip ką tik išdulkinta,  nusišaipo jis.  Atrodai labai gražiai.
 Tu taip pat.
Grįžę į pavėsinę, svečius randame šokančius, ir to, kad buvome

dingę, regis, niekas nepastebėjo. Prisėdame prie stalo kaip tik
tuomet, kai prasideda nauja daina. Atpažįstu ją iš pirmų akor-
dų  tai „Florence and the Machine“ daina „Niekada manęs ne-
paleisk“.
 Ar nori pašokti?  paklausiu Hardino, nors esu tikra, kad jau
žinau jo atsakymą.
 Ne, aš nešoku,  atsako jis ir atsigręžia į mane.  Nebent... Tu
nori?  prideda jis.
Jo pasiūlymas mane nustebina, o mintis, kad su manimi šoktų,
sujaudina. Jis ištiesia man ranką, tačiau iš tikrųjų tai aš paskubomis
nusivedu jį į languotąją šokių aikštelę, kol jis nepersigalvojo. Su-

stojame šiek tiek atokiau nuo likusios minios.
 Net neįsivaizduoju, ką daryti,  nusijuokia jis.
 Aš tave pamokysiu,  patikinu jį ir padedu jo rankas sau ant
klubų.
Keletą kartų užmynęs man ant kojos, jis pagaliau išmoksta.
Niekad gyvenime nebūčiau drįsusi nė pagalvoti, kad vieną dieną
Hardinas šoks savo tėvo vestuvėse.
 Kvailoka daina vestuvėms, kaip manai?  nusijuokia jis man
į ausį.
 Ne, kodėl. Tiesą sakant, ji labai tinka,  atsakau ir priglaudžiu
galvą jam prie krūtinės.
Suprantu, kad mudu ne šokame, o tik apsikabinę siūbuojame,
tačiau man to pakanka. Pašokame dar dvi dainas  kaip tyčia, iš
mano mėgstamų sąrašo. „Tu mane radai“ iš „The Fray“ repertuaro
sukelia mane glėbyje spaudžiančiam Hardinui juoką. Po jos nu-
skamba kažkokios vaikinų grupės daina, per kurią Hardinas tik
varto akis, o aš šypsausi. Kol šokame, jis šiek tiek papasakoja apie
savo močiutę. Ji vis dar gyvena Anglijoje, tačiau juodu nesimatė
ir nesikalbėjo nuo jos skambučio Hardinui dvylikto gimtadienio
proga. Prasidėjus skyrybų procesui, ji stojo Hardino tėvo pusėn ir
teisino jo gėrimą, o kaltę vertė mamai. To pakako, kad Hardinas
nebenorėtų su ja bendrauti. Visa tai jis man pasakoja noriai, todėl
nemėginu įsiterpti ir pritardama linkčioju.
Hardinas pasišaipo iš skambančios muzikos  esą dainos erzi-
nančios ir pilnos verkšlenimų.
 Ar norėtum grįžti į mano miegamąjį?  juokais paklausia jis,
nuleisdamas ranką man ant klubų.
 Galbūt.
 Reikės dažniau girdyti tave šampanu.
Pakeliu jo rankas sau ant liemens, o jis juokais susiraukia. Tai
mane prajuokina dar labiau.
 Tiesą sakant, visai padoriai leidžiu laiką,  prisipažįsta jis.
 Aš taip pat. Ačiū, kad mane palydėjai.

 Nenorėčiau būti niekur kitur.
Žinau, kad galvoje jis turi ne vestuves, o buvimą drauge su
manimi. Ši mintis sušildo.
 Ar galėčiau įsiterpti?  paklausia Kenas, prasidėjus kitai
dainai.
Hardinas suraukia antakius ir pažvelgia į mane, tada į tėvą.
 Gerai jau, bet tik vieną dainą,  burbteli jis.
 Vieną dainą,  juokdamasis pakartoja sūnaus žodžius Kenas.
Hardinas mane paleidžia, o sau ant nugaros pajuntu Keno
ranką. Praryju tą sunkų jausmą, kurį jam jaučiu nuo Hardino iš-
pažinties. Šokdami pradedame šnekučiuotis apie menkniekius, ir
niūrumas many pamažu atlėgsta, mums pradėjus šaipytis iš aki-
vaizdžiai įkaušusių, į visas puses svyruojančių svečių.
 Tu tik pasižiūrėk!  staiga taria Kenas nuostabos kupinu
balsu.
Atsigręžiu ten, kur žiūri jis, ir nevalingai aikteliu išvydusi ne-
rangiai siūbuojantį Hardiną su Karen. Ji juokiasi, kaskart jam už-
mynus baltus jos batelius, o jis susigėdęs šypsosi. Šis vakaras
prabėgo geriau, nei kada būčiau tikėjusis.
Dainai pasibaigus, Hardinas atskuba pas mane, o Karen nuseka
jam įkandin. Pranešame nuotakai ir jaunikiui, kad mums jau metas,
ir apsikeisdami apsikabiname. Hardinas atrodo šiek tiek labiau at-
sipalaidavęs nei anksčiau. Kažkas šūkteli Keno vardą, ir šis jiems
linkteli. Juodu su Karen dar kartą padėkoja, kad dalyvavome, atsi-
sveikina ir pradingsta minioje.
 Iš nuovargio vos bepastoviu ant kojų,  sudejuoju.
Šitaip ilgai aukštakulnių neavėjau nekart gyvenime, todėl atsi-
gauti man prireiks geros savaitės.
 Gal
Ne, tave panešti?  juokais paklausia jis vaikišku balsu.
 sukikenu.
Pakeliui iš pavėsinės pro mus praeina Trevoras ir ponas Vensas
su Kimberle. Plačiai šypsodamasi ji nužvelgia Hardiną nuo galvos
iki kojų ir mirkteli man. Mėgindama sulaikyti juoką paspringstu

ir kosteliu.
 Ar pašoksi su manimi?  ponas Vensas šmaikštaudamas krei-
piasi Hardiną.
 Jokiu būdu,  nusijuokia jis.
 Jau važiuojate namo?  žvelgdamas į mane klausia Trevoras.
 Tiesą sakant, mes čia jau kurį laiką linksminomės,  Har
dinas atsako už mane ir timpteli mane tolyn.  Vensai, malonu tave
matyti,  šūkteli jis per petį, ir abu paliekame pavėsinę.
 Tai buvo nemandagu,  subaru jį, kai įsėdame į automobilį.
 Jis su tavimi flirtavo. Būsiu toks nemandagus, koks tik pa-
norėsiu.
 Trevoras su manimi neflirtavo. Jis paprasčiausiai stengėsi
būti malonus.
 Akivaizdu, kad jis tavęs trokšta. Nebūk tokia naivi,  varto
akis Hardinas.
 Būk geras, pasistenk būti jam malonus. Mes drauge dirbame,
todėl nenoriu nemalonumų,  ramiai paprašau.
Šis vakaras praėjo pernelyg nuostabiai, kad dabar pavydas jį
sugadintų.
 Galėčiau paprašyti Venso, kad jį atleistų,  piktdžiugiškai
šypteli Hardinas.
Nesusilaikiusi nusijuokiu ir pasipūtėliško jo atsakymo.
 Išsikraustei iš proto,  prunkšteliu.
 Taip, dėl tavęs,  atsako jis ir suka į gatvę.
Devyniasdešimt penktas skyrius
 Kaip nuostabu grįžti į savo namus!  suspingu užėjusi į butą

ir tuojau pat pajuntu šaltuką.  Išskyrus tuomet, kai nusprendi iš-
jungti šildymą,  virpteliu, ir Hardinas sukikena.
 Dar nespėjau išsiaiškinti, kaip veikia šildymo sistema. Ji man
per daug sudėtinga.
Kol Hardinas mėgina perprasti, kaip veikia termostatas, aš pa-
čiumpu vieną antklodę nuo lovos bei dar porą iš spintos ir sumetu
į krūvą ant sofos.
 Hardinai!  pašaukiu jį iš miegamojo.
 Ateinu!
 Ar galėtum atsegti man suknelę?  paprašau, kai jis suirzęs
dėl neklusnios technikos pasirodo miegamajame.
Vėsiems jo pirštams atsidūrus ant mano odos virpteliu. Jis at-
siprašo ir paskubomis trūkteli užtrauktuką  suknelė akimirksniu
atsiduria ant grindų. Nusiavusi batelius suprantu, kad cementinės
grindys taip pat šaltos kaip ledas. Nuskubėjusi prie komodos, išsi-
traukiu šilčiausią pižamą.
 Luktelėk, kai ką tau duosiu,  sulaiko jis ir pasiknaisiojęs
spintoje ištraukia pilką sportinį nertinį su gobtuvu.
 Ačiū,  nusišypsau.
Nežinau, kodėl man taip patinka nešioti Hardino drabužius.
Tarsi jie mudu dar labiau suartintų. Niekada nenorėjau vilkėti

Nojaus drabužių, išskyrus tąkart, kai pasiskolinau sportinį nertinį
iškylaudama su jo šeima.
Hardinui, regis, taip pat patinka, kai aš su jo drabužiais. Ais-

tringu žvilgsniu jis stebi mane, apsivelkančią jo nertinį. Pasi-
siūlau padėti pamačiusi, kad jam sunkiai sekasi išsivaduoti iš kak-
laraiščio. Netardamas nė žodžio jis stebi, kaip timpteliu švelnaus
audinio kaklaraištį nuo jo kaklo. Padėjusi jį šalin, iš komodos išsi-
traukiu porą šiltų storų purpurinių kojinių, kurias per praeitas Ka-
lėdas man padovanojo mama.
Staiga sumetu, kad Kalėdos vos už trijų savaičių, ir imu
svarstyti, ar mama vis dar norės, kad grįžčiau namo. Išvykusi stu-
dijuoti dar nė karto jos neaplankiau.
 Kas čia dabar?  sukikena Hardinas, timptelėdamas pūkinius
kamuoliukus, kabančius ant mano kulkšnių.
 Kojinės. Tiksliau sakant, šiltos kojinės,  kyšteliu liežuvį.
 Neblogai,  pasišaipo jis ir nusimetęs šventinius drabužius
apsivelka patogų sportinį kostiumą.
Pagaliau grįžę į svetainę pajuntame, kad patalpa šiek tiek sušilo.
Įjungęs televizorių, Hardinas išsitiesia ant sofos ir pasiguldęs mane
ant krūtinės apkamšo mudu galybe antklodžių.
 Norėjau paklausti, ką veiksi per Kalėdas,  pasidomiu su jau-
duliu.
Nežinau, kodėl droviuosi jo apie tai klausti, kai jau kartu gy-
vename.
 Na, norėjau palaukti iki kitos savaitės, kadangi pastaruoju
metu viskas vyko taip chaotiškai, tačiau kad jau paklausei...  nu-
sišypso jis taip pat nervingai, kaip jaučiuosi aš.  Per šventes žadu
važiuoti namo ir norėčiau, kad važiuotum drauge.
 Namo?  cypteliu.
 Į Angliją... Pas mamą,  paaiškina jis ir droviai prideda: 
Suprasiu, jei nenori. Žinau, kad tai rimtas prašymas, o tu jau su
manimi apsigyvenai.
 Nesakau, kad nenoriu, paprasčiausiai... Nežinau...
Mintis apie kelionę su Hardinu į svetimą šalį mane jaudina ir tuo
pat metu baugina. Nė iš Vašingtono valstijos nesu nekart išvykusi.
 Neprivalai atsakyti šįvakar, tačiau ilgai nesvarstyk, gerai? Iš-

skrendu dvidešimtą dieną,  paaiškina jis.
 Tuojau po mano gimtadienio,  tariu jam.
Jis staigiai krusteli ir pakelia mano galvą.
 Tavo gimtadienio? Kodėl nesakei, kad jis greitai?
 Nežinau. Tikriausiai pati apie tai nesusimąsčiau. Gimtadienis
man nėra didelė šventė. Anksčiau mama nerdavosi iš kailio, kad tik
kiekvienas mano gimtadienis būtų ypatingas, tačiau pastaruosius
kelerius metus liovėsi,  gūžteliu pečiais.
 Tuomet ką norėtum veikti per savo gimtadienį?
 Nieko. Galbūt galėtume kur nors pavakarieniauti?  nenoriu
viso šito reikalo išpūsti.
 Pavakarieniauti... Nežinau,  šaiposi jis.  Pernelyg ekstrava-
gantiška, kaip manai?
Sukikenu, ir jis pabučiuoja man į kaktą. Priverčiu jį su manimi
pasižiūrėti naują serialo „Jaunosios melagės“ seriją, ir abu ne-
trukus užsnūstame ant sofos.
Vidury nakties prabundu išmušta prakaito. Pakilusi nuo
Hardino nusimetu nertinį ir nueinu sumažinti šilumos. Dėmesį
patraukia Hardino telefone mirksinti mėlyna lemputė. Paėmusi te-
lefoną, pirštu perbraukiu ekraną. Trys naujos žinutės.
Tesa, padėk telefoną, iš kur paėmei.
Neturiu nė menkiausios priežasties kuistis jo telefone. Tai ab-
surdiška. Padedu jį ant stalo, tačiau prisiartinusi prie sofos išgirstu
vibruojant.
Tik vieną. Žvilgtelėsiu tik į vieną. Tai juk nieko blogo, tiesa? Su-
prantu, kad skaityti Hardino žinutes yra kvaila, tačiau nepajėgiu
savęs sulaikyti.
„Paskambink man, šunsnuki“,  rašoma žinutėje.
Nedidelio ekrano viršuje švyti Džeiso vardas.

Taip, kišti nosį į Hardino žinutes buvo siaubinga mintis. Jokios
naudos tai nedavė, o aš dabar jaučiuosi kalta dėl to, kad tarsi be-
protė knaisiojausi Hardino telefone... Tačiau kodėl Džeisas aps-
kritai rašo Hardinui?
 Tesa?  išgirstu Hardino balsą ir išgąsdinta pašoku.

Telefonas išsprūsta iš rankų ir trakšteli nukritęs ant grindų.
 Kas tai buvo? Ką ten veiki?  klausia jis tamsiame kambaryje,
kurį blyškiai apšviečia tik televizoriaus ekranas.
 Tavo telefonas pradėjo vibruoti... Todėl nuėjau jo paimti, 
sumeluoju ir apgraibomis surandu jį ant grindų. Ekrane išvystu
nedidelį įskilimą.  Ir panašu, kad sudaužiau ekraną,  priduriu.
 Grįžk į lovą,  taria jis nuvargusiu balsu.
Padėjusi telefoną, atsigulu ant sofos greta jo, tačiau dar kurį
laiką negaliu užmigti.
Kitą rytą pabundu Hardinui mėginant išsirangyti iš po manęs. Pa-

sislenku link sofos atlošo, kad jis galėtų pakilti. Prieš pasukdamas
link vonios kambario, nuo stalo jis pasičiumpa telefoną. Viliuosi,
nepasius dėl sudaužyto ekrano. Jei nebūčiau tokia landi, nieko pa-
našaus apskritai nebūtų nutikę. Pakylu nuo sofos ir užkaičiu kavos.
Iš galvos negaliu išmesti Hardino kvietimo drauge vykti į
Angliją. Mudu ir be to gerokai skubame, tokie jauni apsigyvenę
drauge. Vis dėlto norėčiau pažinti jo mamą ir drauge su Hardinu
pakeliauti po Angliją.
 Giliai susimąstei?  mintis pertraukia virtuvėje pasirodęs
Hardinas.
 Ne... Na, lyg ir,  nusijuokiu.
 Apie ką?
 Apie Kalėdas.
 Ką čia mąstyti? Nežinai, kokią dovaną man nupirkti?
 Manau, reikėtų paskambinti mamai ir sužinoti, ar ji apskritai
žada pakviesti mane Kalėdų. Jausčiausi kalta, jos neaplankiusi, su-
pranti? Ji bus vienui viena.
Ši mintis jo nesužavi, tačiau jis ramiai taria:
 Suprantu.
 Atsiprašau dėl telefono.
 Nieko tokio,  tarsteli ir prisėda prie stalo.
Staiga imu ir išberiu:
 Perskaičiau Džeiso žinutę.

Kad ir kaip gėda būtų prisipažinti, nenoriu nuo Hardino nieko
slėpti.
 Ką padarei?
 Telefonas suvibravo, o aš žvilgtelėjau. Kodėl jis tau rašė tokį
vėlų metą?
 Ką perskaitei?  klausia jis, nekreipdamas dėmesio į mano
klausimą.
 Džeiso žinutę,  pakartoju.
 Kas joje buvo

Tik kad rašoma?  sukanda jis dantis.
jam paskambintum...
Kodėl jis šitaip įsiuto? Žinojau, neapsidžiaugs sužinojęs mane
knaisiojusis po jo telefoną, tačiau tokia reakcija šiek tiek perdėta.
 Ir viskas?  spaudžia jis.
Pokalbis pradeda mane erzinti.
 Taip, Hardinai, viskas. Kas dar ten galėjo būti rašoma?
 Nieko...  jis lėtai gurkšteli kavos, tarsi staiga nieko nebūtų
nutikę.  Man paprasčiausiai nepatinka, kad landžioji į mano te-
lefoną.
 Gerai, suprantu, daugiau taip nedarysiu.
 Puiku. Šiandien privalau sutvarkyti keletą reikalų. Ar pabūsi
viena?
 Kokių reikalų?  paklausiu ir akimirksniu pasigailiu.
 Viešpatie , Tesa,  garsiai taria jis.  Tu nė akimirkos nepalieki
manęs ramybėje!
 Tai netiesa. Man paprasčiausiai įdomu, ką veiksi. Mes pora,
Hardinai, ir mūsų santykiai pakankamai rimti, tad kodėl negaliu
paklausti, kuo žadi užsiimti?
Jis stumteli kavos puodelį ant stalo ir atsistoja.
 Tavo bėda ta, kad nežinai, kada palikti žmones ramybėje.
Neprivalau visko tau raportuoti, nesvarbu, gyvename kartu ar ne!
Jei būčiau žinojęs, kad imsi mane tardyti, būčiau išėjęs tau nepra
budus.
 Oho,  tesugebu išspausti ir įširdusi nulekiu į miegamąjį.

 Kas oho?  atsiveja jis mane.
 Taip ir maniau, kad vakar vakaras buvo per daug nuostabus,
kad būtų tikras.
 Ką pasakei?  pašiepia jis.
 Mudu taip smagiai leidome laiką. Tu bent kartą nesielgei
bjauriai, tačiau pabundi šiandien ryte ir štai! Tu vėl toks pats!  bė-
gioju po kambarį, rinkdama purvinus Hardino drabužius.
 Praleidai tą vakaro dalį, kai nusprendei pasiknaisioti mano
telefone.
 Gerai, taip, ir už tai atsiprašiau, tačiau, jei atvirai, tai nėra
toks baisus nusikaltimas. Bet jei ten yra kas nors, ko nenori, kad
pamatyčiau, tuomet turime kur kas rimtesnių rūpesčių!  surinku
ir sugrūdu skalbinius į krepšį.
Jis piktai beda į mane pirštu.
 Ne, Tesa, problema šiuo atveju esi tu. Nuolatos iš menkniekių
išputi didžiausią burbulą!
 Kodėl susikibai su Zedu?  metu atgal.
 Dabar nesiruošiu to aptarinėti,  teškia šaltu tonu.
 Tuomet k a d a , Hardinai? Kodėl negali man papasakoti? Kaip
man tavimi pasitikėti, jei nuolat kažką slepi? Ar tai susiję su Džeisu?
Išgirdus klausimą jo šnervės išsiplečia. Delnais persibraukia
veidą ir plaukus  šie lieka styroti.
 Nesuprantu, kodėl nesugebi nesikišti į svetimus reikalus ir
žiūrėti savų,  burbteli jis ir išeina.
Po kelių akimirkų išgirstu trinktelint buto duris ir nuo
skruostų nusišluostau piktas ašaras. Hardino reakcija, paklausus
apie Džeisą, spaudžia man širdį, kol tvarkausi namuose. Jis per-
nelyg jautriai sureagavo. Nenori man kažko sakyti, o aš nesuprantu
kodėl. Esu beveik tikra, kad su manimi tai nesusiję, tačiau Hardino
pykčiui nebuvo priežasties. Nuo pat tos akimirkos, kai pirmąkart
išvydau Džeisą, supratau, kad jis gyva bėda. Ką gi, jei Hardinas
nenori man paaiškinti, atsakymų teks ieškoti kitur. Pažvelgusi pro
langą, akimis nuseku iš aikštelės išvažiuojantį Hardino automobilį

ir pasičiumpu telefoną. Naujasis mano informatorius atsiliepia
tuojau pat.
 Zedai? Čia Tesa,  sakau.
 Taip... Žinau.
 Puiku... Na, svarsčiau, ar galėčiau tavęs kai ko paklausti? 
mano balsas ne toks drąsus, kaip norėčiau.
 Na... O kur Hardinas?  klausia jis tonu, išduodančiu, jog ant
manęs šiek tiek pyksta už tai, kad atstūmiau jį po to, kai man buvo
toks malonus.
 Jo čia nėra.
 Nemanau, kad tai gera mintis...
 Kodėl Hardinas tave užsipuolė?  paklausiu jam nespėjus
baigti.
 Atleisk, Tesa, man reikia eiti,  atsako jis ir padeda ragelį.
Kas čia, po velnių, vyksta? Nebuvau neginčijamai įsitikinusi,
kad jis man atsakys, tačiau tokios reakcijos taip pat nesitikėjau.
Visa tai smalsumą sužadina dar labiau ir tuo pat metu gerokai su-
erzina.
Mėginu dar kartą paskambinti Hardinui, tačiau jis, žinoma,
neatsiliepia. Kodėl Zedas šitaip sureagavo? Tarsi būtų... Bijojęs
ką nors man pasakoti? Galbūt klystu, ir visa tai iš tiesų susiję su
manimi? Nesuprantu, kas dedasi, tačiau tai neturi jokios prasmės.
Giliai įkvepiu ir mėginu iš naujo įvertinti situaciją. Gal tai aš per-
nelyg jautriai reaguoju? Prieš akis vėl iškyla paklaikęs Hardino
veidas, man užsiminus apie Džeisą, todėl esu tikra, kad neklystu.
Palendu po dušu  gal jis nuramins jausmus ir mintis, tačiau
nauda iš to menka. Bloga nuojauta viduje verčia mane ieškoti kitų
variantų. Išsimaudžiusi išsidžiovinu plaukus ir vis svarstydama, ką
daryti toliau,
Šitaip apsirengiu.
regzdama planus, primenu sau panelę Havišam iš Di-
džiųjų lūkesčių. Anksčiau ši veikėja man ne itin patiko, tačiau
dabar pamažu imu ją suprasti. Meilė priverčia žmones daryti da-
lykus, kurių jie paprastai nedarytų, o kartais netgi atima protą.
Tiesa, nemanau, kad tikrovėje mano planas toks dramatiškas, koks

atrodo mano galvoje. Paprasčiausiai surasiu Stef ir paklausiu, ar
ji žino, kodėl Hardinas susimušė su Zedu. Galbūt išpešiu infor-
macijos ir apie Džeisą. Šis sumanymas beprotiškas tik dėl to, kaip
pasius Hardinas sužinojęs, kad skambinau Zedui ir kalbėjau su
Stef.
Nuodugniau pamąsčius, nuo tada, kai apsigyvenome drauge,
Hardinas nekart nesivežė manęs susitikti su savo bičiuliais. Tai
verčia manyti, kad niekas apskritai nežino apie pasikeitusią gyve-
namosios vietos situaciją.
Iš namų išeinu sujauktomis mintimis, todėl telefoną netyčia palie-

ku ant stalo. Vos tik įsuku į greitkelį, pradeda snigti, todėl kelionė
iki bendrabučio užtrunka ilgiau nei pusvalandį. Jis atrodo lygiai
toks, kokį prisimenu  kaipgi kitaip. Iš bendrabučio išsikrausčiau
vos prieš savaitę, tačiau įspūdis, tarsi būtų prabėgę mėnesiai.
Žygiuodama koridoriumi nekreipiu dėmesio į akiplėšišką
šviesiaplaukės, užsipuolusios Hardiną už išlaistytą degtinę, šnai-
ravimą. Vakaras, kurį jis pirmą kartą praleido bendrabutyje su
manimi, regis, nugrimzdo gilion praeitin. Susipažinus su juo,
laikas neteko prasmės. Pasibeldžiu į senąsias duris  tylu. Žinoma,
Stef čia nėra. Bendrabutyje ji  retas svečias. Didžiąją laiko dalį
praleidžia Tristano ir Neito bute, o aš nė nenumanau, kur jis yra.
Net jei žinočiau, ar iš tiesų ten važiuočiau?
Sėdu atgal į automobilį ir važinėdama ratais mėginu suregzti
naują veiksmų planą. Būtų kur kas paprasčiau, jei nebūčiau pa-
miršusi telefono, tačiau nespėjusi atsisakyti radikalios minties
tiesiogine prasme persekioti savo kambario draugę, pravažiuoju
„Aklojo Bobo“ užeigą  tą baikerių barą, kuriame su Stef kartą
vakarieniavome. Aikštelėje
Prieš išlipdama giliai atpažinusi
įkvepiu, o lauke Neito
šnervesautomobilį, sustoju.
nudiegia šaltukas.
Užėjusiai man nusišypso moteris prie durų, o aš atsikvepiu iš tolo
pastebėjusi raudonus Stef plaukus.
Jei tik būčiau žinojusi, kas manęs laukia.
Devyniasdešimt šeštas skyrius
Artinantis prie jų stalelio prirūkytame bare, galutinai užvaldo jau-

dulys. Kodėl tai atrodė gera mintis? Hardinas pasius, o Stef pama-
nys, kad netekau proto.
Išvydus mane, jos veidą nutvieskia plati šypsena, ir prieš apka-
bindama ji kone sušunka:
 Tesa, ką, po galais, čia veiki?
 Aš... Na, tiesą sakant, ieškojau tavęs,  atsakau.
 Ar viskas gerai? O gal paprasčiausiai manęs pasiilgai?  nu-
sijuokia Stef.
 Paprasčiausiai tavęs pasiilgau,  pokalbį nusprendžiu pradėti
nekaltai.
 Tesa, ištisus amžius tavęs nematėme,  pasišaipo Neitas ir ap-
glėbia mane rankomis.  Kur Hardinas tave slėpė?
Stef už nugaros išdygęs Tristanas apkabina ją per liemenį. Iš-
vydusi, kaip ji prie jo priglunda, spėju, kad jie išsiaiškino nesuta-
rimus dėl Molės.
 Eikš, prisėsk prie mūsų. Kol kas mes tik trise,  nusišypso ji.
Kol kas? Įdomu, ar ji turi galvoje, kad netrukus čia pasirodys
Hardinas? Nuseku jų trijulę prie stalelio, paniškai bijodama to
klausimo. Klausimo, kurio nusprendžiu neužduoti, ir tik užsisakau
mėsainį su bulvytėmis. Šiandien dar kąsnio burnoje neturėjau, o
jau po trijų.
 Pasirūpinsiu, kad valgyje nebūtų pomidorų padažo,  drau-
giškai nusišypso padavėja ir pasuka į virtuvę.
Ji akivaizdžiai prisimena pastarąjį kartą Hardino iškeltą sceną.
Krapštinėdama tvarkingus savo nagus laukiu, kol padavėja

atneš mano limonadą.
 Tesa, vakar praleidai velnišką vakarėlį,  taria Neitas ir pa-
kėlęs stiklinę ištuština visą alų.
 Nejau?  nusišypsau.
Labiausiai santykiuose su Hardinu mane erzina tai, kad nie-
kuomet nežinau, ką galiu žmonėms pasakoti. Jei mūsų santykiai
būtų normalūs, atsakyčiau: „Nejau? Mes vakar taip pat šauniai
pasilinksminome jo tėvo vestuvėse.“ Deja, mūsų santykiai nė iš
tolo neprimena normalių, todėl nusprendžiu laikyti liežuvį už
dantų.
 Taip, naktis buvo pašėlusi. Užuot susirinkę brolijos namuose,
visi nuvažiavome į prieplauką,  juokiasi jis.  Ten galime sau leisti
kur kas daugiau, be to, po vakarėlio nereikia tvarkytis.
 O. Ar Džeisas gyvena prieplaukoje?  stengiuosi išlaikyti
ramų toną.
 Ką? Ne, tai laivų prieplauka. Tačiau dieną jis ten dirba. Ir
gyvena netoliese.
 Suprantu...  kramsnoju savo šiaudelį.
 Buvo siaubingai šalta, o Tristanas prisišniojo ir šoko į ledinį
vandenį,  prunkšteli Stef, ir Tristanas juokais parodo jai nepadorų
gestą.
 Nebuvo taip jau blogai. Vos tik įkritau į vandenį, visas kūnas
apmirė,  juokauja jis.
Mano valgis atkeliauja drauge su Tristano vištienos sparneliais
ir trimis bokalais alaus visiems.
 Ar tikrai nenori alaus? Ji neprašys pažymėjimo,  patikina
Neitas.
 O, ne. Aš vairuoju. Tačiau ačiū už pasiūlymą.
 Taigi kaip tau patinka tavo naujasis bendrabutis?  pasitei-

rauja Stef ir nukniaukia bulvytę iš mano lėkštės.
 Kas toks?
 Tavo naujasis bendrabutis.
 Aš negyvenu bendrabutyje.
Nejau Hardinas jai priskiedė, kad apsigyvenau kitame bendra-

butyje?
 Dar ir kaip gyveni, nes išsikraustei iš manojo. Tavo daiktų kam-
baryje neberadau, o Hardinas minėjo, kad persikėlei į kitą, nes mama
tave užsipuolė ar kažką,  taria ji ir gurkšteli nemenką gurkšnį alaus.
Nusprendžiu, kad man nesvarbu, kaip įširs Hardinas. Meluoti
neketinu. Mane gėdina ir drauge siutina tai, kad jis vis dar slepia
mūsų santykius.
 Mes su Hardinu persikėlėm gyventi į butą,  išrėžiu jiems.
 Ką?  Stef, Neitas ir Tristanas nustėrsta vienu metu.
 Taip, praėjusią savaitę. Apsigyvenom apie dvidešimt minučių
nuo studentų miestelio,  paaiškinu.
Trijulė spokso į mane taip, tarsi man staiga būtų išaugusi antra
galva.
 Kas yra?  piktai paklausiu.
 Nieko. Paprasčiausiai... Oho... Nė nežinau. Tai mane labai
nustebino,  atsako Stef.
 Kodėl?  pykteliu.
Suprantu, kad Hardinui skirtas neigiamas emocijas išlieti jai
yra nesąžininga, tačiau nieko negaliu padaryti.
Ji susiraukia ir atrodo, tarsi giliai apie kažką mąstytų.
 Nežinau. Paprasčiausiai sunku įsivaizduoti Hardiną gyve-
nantį su mergina, ir tiek. Nemaniau, kad jūsų santykiai tokie rimti.
Gaila, kad anksčiau man nepapasakojai.
Jau ketinant klausti, ką ji turi galvoje, Neito ir Tristano žvilgsniai
nukrypsta į duris, o tada vėl į mane. Atsigręžusi išvystu prie įėjimo
stovinčius Molę, Hardiną ir Džeisą. Hardinas išsipurto sniegą iš
plaukų ir nusišluosto batus į šiaudinį kilimėlį. Staigiai nusigręžiu,
širdžiai kone šokant iš krūtinės. Čia vienu metu vyksta per daug
dalykų. Hardinas
sakyti. Džeisas su su Mole  tai
Hardinu mane įsiutina
nesuprantu, labiau,
kas tarp nei galiuO ap-
jų vyksta. aš,
regis, ką tik visus sugluminau papasakodama, kad mudu kartu ap-
sigyvenome.
 Tesa,  už nugaros išgirstu piktą Hardino balsą.
Pažvelgiu į jo įtūžio perkreiptą veidą. Pastebiu, kad mėgina

valdytis, tačiau nežinia, kiek laiko tvers.
 Mums reikia pasikalbėti,  iškošia pro dantis.
 Dabar?  atsakau ramiu, tačiau tvirtu tonu.
 Taip. Dabar.
Jis siekia mano rankos. Pakylu nuo stalelio ir nuseku jį prie ne-
didelio baro kampo.  Ką, po velnių, čia veiki?  klausia tyliai, pri-
kišęs savo veidą prie manojo.
 Atvažiavau susitikti su Stef.
Negaliu vadinti to melu, tačiau kartu tai ir ne visai tiesa.
 Paistalai,  atrėžia jis.
Hardinui sunkiai sekasi kontroliuoti toną, ir mudu jau at-
kreipėme kelių baro lankytojų dėmesį.
 Turi išeiti,  pareiškia.
 Atsiprašau?  atkertu vienu iš dažniausiai jo vartojamų
klausimų.
 Privalai važiuoti namo.
 Į kuriuos namus man važiuoti? Į naująjį savo bendrabutį? 
nenusileidžiu aš. Jo veidas perbąla.  Taip, aš jiems pasakiau. Papa-
sakojau, kad kartu gyvename. Kaip galėjai šitai slėpti? Ar bent su-
pranti, kaip kvailai dėl to atrodau? Maniau, jau sutarėme, kad tavo
paslaptimi nebūsiu.
 Aš nemėginau...  meluoja jis.
 Hardinai, man jau gana tavo paslapčių ir apgavysčių. Kaskart,
kai jau manau, kad mums sekasi taip gerai...
 Atsiprašau. Nenorėjau nieko slėpti. Paprasčiausia norėjau
palaukti.
Hardino mintyse, regis, šėlsta audra. Už žalių jo akių akivaiz-
džiai verda mūšis. Žvilgsniu jis lekioja po patalpą, o jo panika ima
kelti man nerimą.
Negaliu taip ilgiau gyventi, supranti tai ar ne?  rėžiu jam.
 Taip, suprantu,  atsidūsta jis ir sukandęs žiedelį apatinėje
lūpoje pirštais persibraukia drėgnus plaukus.  Ar galime važiuoti
namo ir visa tai aptarti?  paklausia jis, o aš linkteliu.
Nuseku jį prie stalelio.

 Mes išvažiuojame,  praneša jiems Hardinas.
 Taip greitai?  Džeiso veidą perkreipia pikta šypsena.
Hardino pečiai įsitempia.
 Taip,  burbteli jis.
 Važiuojate į savo butą?  paklausia Stef, ir aš piktai į ją dėb-
teliu. Ne dabar ,  žvilgsniu rėkiu jai.
 Kur tu važiuoji?  prunkšteli Molė.
Atvirai sakant, laimingiausia būčiau, jei likusį gyvenimą ne-
tektų jos regėti.
 Į savo butą. Jie drauge gyvena,  kone išdainuoja Stef.
Puikiai suprantu, kad ji stengiasi tėkšti tai Molei į veidą ir
įprastu atveju jai už tai padėkočiau, tačiau pernelyg širstu ant
Hardino, kad jėgas eikvočiau Molei.
 Ką gi, ką gi,  Molė ima barbenti į stalą savo ilgais tamsiai
raudonais nagais.  Labai įdomu,  taria ji, nenuleisdama akių nuo
Hardino.
 Mole...  perspėja jis.
Prisiekiu, pastebėjau jo veidu nuslenkantį panikos šešėlį.
Ji kilsteli antakį.
 Ar nemanai, kad visas šis reikaliukas nuėjo šiek tiek per toli?
 Mole, prisiekiu Dievu, jei neužčiaupsi...
 Koks reikaliukas? Kas nuėjo šiek tiek per toli?  nesusilaikau
nepaklaususi.
 Tesa, eik į lauką,  paliepia jis, tačiau paklusti neketinu.
 Ne, kas nuėjo per toli? Pasakyk man!  surinku.
 Luktelėk. Tu taip pat įsipainiojusi, ar ne?  nusijuokia ji ir
tęsia:  Taip ir maniau! Sakiau Džeisui, kad tu viską žinai, tačiau
jis manimi netikėjo. Hardinai, už šitai lieki Zedui skolingas apvalią
sumelę,  atlošia ji galvą ir atsistoja.

Hardino veidas  baltas kaip popierius. Tarsi jo kūną būtų ap-
leidusi gyvybė. Man svaigsta galva ir nieko nebesuprantu. Metu
žvilgsnį į Neitą, Tristaną ir Stef, tačiau visų jų akys nukreiptos į
Hardiną.
 Ką aš žinau?  klausiu virpančiu balsu.

Hardinas sugriebia mane už rankos ir mėgina tempti šalin,
tačiau aš, išsivadavusi iš jo gniaužtų, stoju akis į akį su Mole.
 Neapsimesk kvailele. Žinau, kad viską žinai. Ką jis padarė?
Pasidalijo laimėjimą perpus?  klausia ji.
Šaltais kaip ledas pirštais Hardinas siekia mano rankos.
 Tesa...
Atsitraukiu nuo jo ir pažvelgiu išpūstomis akimis.
 Tuojau pat pasakyk man! Apie ką ji kalba?!  rėkiu.
Akyse susikaupusios ašaros grasina išsiveržti kriokliais  man
sunkiai besiseka suvaldyti viduje šėlstančius jausmus.
Hardinas prasižioja ir vėl susičiaupia, ir tai mane pribloškia.
 Dievulėliau brangus, tu iš tiesų nežinai? Ak, tai tiesiog
nuostabu. Nagi, visi, susirinkite arčiau!  tyčiojasi ji.
 Mole, nereikia,  mėgina įsiterpti Stef.
 Nagi, princese, ar tikrai nori žinoti?  nesiliauja Molė su
triumfuojančia šypsena veide.
Tiesiogine prasme girdžiu, kaip smilkiniuose pulsuoja kraujas,
ir akimirką pamąstau, ar visi kiti jaučia tą patį.
 Pasakyk man,  pareikalauju.
Ji šiek tiek pakreipia galvą... Ir nutyla.
 Ne, manau, kad Hardinas pats turėtų jai papasakoti.
Ji ima kikenti, auskaru liežuvyje braukydama dantis  tarškė-
jimas baisesnis ir už nagais braukiamos lentos.
Devyniasdešimt septintas skyrius
Įvykiai rutuliojasi per greitai, kad spėčiau viską suvokti. Jaučiuosi

visiškai sutrikusi. Apsižvalgiusi aplink suprantu esanti tarp žmo-
nių, kurie iš manęs tyčiojasi, nors ir kaip stengiausi prie jų pritapti,
todėl negaliu pasitikėti nė vienu iš jų.
Kas čia vyksta? Kodėl Hardinas stovi it mietą prarijęs? Kas čia
dedasi?
 Pritariu,  įsiterpia Džeisas ir kilsteli savo alaus bokalą. 
Pirmyn, Hardinai, papasakok jai.
 Aš... Aš papasakosiu tau lauke,  lemena Hardinas žemu balsu.
Pažvelgiu į žavingas dabar sutrikusias ir nevilties kupinas jo
akis. Nesu tikra, kas čia dedasi, tačiau nė už ką niekur su juo ne-
važiuosiu.
 Ne, papasakosi man čia. Visų jų akivaizdoje, kad negalėtum
meluoti.
Širdį jau dabar spaudžia, mat tiksliai žinau, kad nesu pasi-
ruošusi tam, ką jis netrukus man papasakos.
Jis nutyla ir prieš vėl prabildamas ima krapštinėti pirštus.
 Atsiprašau,  ištiesia ranką man.  Tesa, privalai prisiminti,
kad tai įvyko, kai tavęs dar nepažinojau,  jo akys maldaute mal-
dauja pasigailėjimo.
Nepasitikėdama savo balsu, vos tepratariu:
 Tą
Kalbėk.
vakarą... Tą antrą vakarą... Per antrą vakarėlį, kuriame da-
lyvavai, kai žaidėme „Tiesą ir drąsą“... Ir Neitas paklausė, ar tu vis
dar skaisti...  jis užsimerkia taip, tarsi mėgintų surikiuoti mintis.
O, ne. Jei mano širdis galėtų nusiristi dar žemiau, ji taip ir būtų

padariusi. To negali būti. To negali būti. Tik ne dabar. Tik ne man.
- Tęsk...  ragina Džeisas ir palinksta artyn, tarsi tai būtų įdo-
miausias jo matytas spektaklis. Hardinas smeigia į jį aštrų žvilgsnį,
o aš esu tikra, kad jei šiuo metu jis nebūtų užsiėmęs mūsų santykių
griovimu, nė nesusimąstęs būtų tą piktadarį nudėjęs.
 Tu atsakei, kad tai tiesa... Ir kai kam kilo mintis...
 Kam kilo mintis?  įsiterpia Molė.
 Man... Man kilo mintis,  prisipažįsta jis.
Hardinas nenuleidžia nuo manęs akių, o tai kelia tik dar di-
desnį nerimą.  Kad... Būtų smagu... Susilažinti.
Jis nuleidžia galvą, o skruostais man pasrūva ašaros.
 Ne,  springdama žengiu atatupsta.
Jau sujauktas mano mintis užlieja sumaištis, užkertanti kelią
bet kokiam logiškam paaiškinimui to, ką čia girdžiu. Netrukus su-
maištį pakeičia deginantis skausmo ir pykčio derinys. Prieš akis
iškilę prisiminimai susilieja į visumą...
„Laikykis nuo jo atokiau.“ „Būk atsargi.“ „Kartais manai pažįs-
tanti žmogų, tačiau pasirodo, kad nieko apie jį nežinai.“ „Bet, Tesa,
man reikia tau kai ką pasakyti.“
Visos iš pažiūros nereikšmingos Molės, Džeiso ir net paties
Hardino pastabėlės nesiliauja skambėjusios mano galvoje. Visą šį
laiką manęs nė akimirkos nepaliko nuojauta, kad aš kažko nežinau.
Atrodo, kažkas išsiurbė visą orą iš baro, ir pamažu suvokdama tai,
ką išgirdau, neturiu kuo kvėpuoti. Aplink buvo tiek užuominų.
Paprasčiausiai Hardinas mane apakino taip, kad nesugebėjau jų
įžvelgti.
Kodėl ja m prireikė eiti taip toli? Kad net su manimi apsigyventų?
- Tu apie tai žinojai?  atsigręžiu į Stef.
Nė akimirkos ilgiau nebegaliu žiūrėti į Hardiną.

 Aš... Tesa, aš daugybę kartų ketinau tau pasakyti,  mikčioja
ji, ir jos akyse ima kauptis kaltės ašaros.
 Nepatikėjau, kai jis pradėjo tvirtinti laimėjęs, net kai parodė
prezervatyvą,  kikena Džeisas, mėgaudamasis reginiu.
 Rimtai? Aš taip pat! Tačiau paklodė. Noriu pasakyti, juk

negali nuginčyti tokių daiktinių įrodymų, kaip kruvina paklodė! 
juokiasi Molė.
Paklodė. Štai kodėl ji vis dar voliojosi Hardino automobilyje...
Žinau, kad turėčiau ką nors pasakyti  bet ką,  tačiau stoviu
netekusi žado. Aplink gyvenimas verda toliau  žmonės bare
valgo ir geria, nepastebėdami naivios mergaitės už keleto metrų,
kurios širdis šią akimirką dūžta į šipulius. Kaip gali būti, kad
laikas teka nepaliaujamai, kai aš stoviu čia ir stebiu, kaip Tris-
tanas nuleidžia galvą, Stef verkia, o svarbiausia, Hardinas priešais
spokso į mane.
 Tesa, maldauju, atleisk man,  žengia jis artyn, o aš nė nepa-
jėgiu apsisukti ir bėgti, kaip derėtų.
Orą perskrodžia piktdžiugiškas Molės balsas:
 Žinote, nevalia nuvertinti visos šios dramos. Turiu galvoje,
pameni pastarąjį kartą, kai visi susirinkome čia, ir Stef išgražino
Tesą, o Hardinas su Zedu susiginčijo, kuris parveš ją į ben-
drabutį?  nusijuokia ji ir tęsia:  O vėliau Hardinas išdygo prie
tavo kambario durų, tiesa? Su ta degtine! Manei, jis buvo girtas!
Ar prisimeni, kai jam skambinau, ir klausiau, kur jis?  akimirką
ji pažvelgia į mane taip, tarsi tikėtųsi atsakymo.  Tačiau iš tiesų
tą vakarą jis turėjo laimėti lažybas. Jis prieš visus puikavosi, nors
Zedas tvirtino, kad tu taip lengvai nepasiduosi. Tikriausiai Zedas
neklydo, tačiau tu iš tiesų pasidavei greičiau, nei maniau aš, todėl
gal ir gerai, kad pati nesilažinau...
Bare teliko Hardino akys ir košmariškas Molės balsas.
Dar niekada gyvenime šitaip nesijaučiau. Toks pažeminimas ir
tokia netektis įskaudino neįsivaizduojamai. Hardinas su manimi
žaidė visą šį laiką. Viskas jam tebuvo žaidimas. Visi apkabinimai,
bučiniai, šypsenos, jei
Tebusiu prakeikta, juokas, meilės
pasaulyje prisipažinimai,
egzistuoja didesnisseksas, planai.
skausmas. Jis
suplanavo kiekvieną savo ėjimą, kiekvieną vakarą, kiekvieną smul-
kmeną, ir apie tai žinojo visi, išskyrus mane. Netgi Stef, kurią
jau buvau pradėjusi laikyti drauge. Leidžiu sau trumpą silpnumo
akimirką žvilgtelėti į jį. Nevertėjo. Jis tik stovi. Stovi taip, tarsi visas
mano pasaulis nebūtų virtęs griuvėsiais, o aš nebūčiau siaubingai
pažeminta visų jų akivaizdoje.
 Viliuosi, nudžiugsi sužinojusi, kad buvai verta gražaus pi-
nigėlio, nors Zedas ir mėgino keletą kartų derėtis. Tačiau sudėjęs
Džeiso, Logano ir Zedo pinigus, tikiuosi, jis bent nusivedė tave va-
karienės,  juokiasi Molė.
Džeisas ištuština savo bokalą ir rikteli:
 Man tik gaila, kad praleidau tą nepamirštamą „aš tave myliu“
pareiškimą visų akivaizdoje. Girdėjau, tai buvo ryškiausias vakaro
įvykis.
 Po perkūnais, gal jau užsičiaupsite!  visus nustebina Tristano
šūksnis. Jei šiuo metu sugebėčiau ką nors jausti, galbūt jis būtų nu-
stebinęs ir mane.  Eikit velniop. Jai jau ir taip pakanka!
Hardinas žengia dar vieną žingsnį.
 Mažute, meldžiu, pasakyk ką nors.
Mano ausis pasiekus tam vieninteliam žodžiui  „mažute“ 
smegenys pagaliau susijungia su lūpomis.
 Nedrįsk šitaip manęs vadinti! Kaip galėjai taip su manimi
pasielgti? Tu... Tu... Aš negaliu...  galvoje sukasi daugybė minčių,
tačiau nepajėgiu jų išsakyti.  Nieko tau nesakysiu, nes būtent šito
trokšti.
Mano balse  kur kas daugiau pasitikėjimo savimi nei viduje.
Viduje liepsnoju, o širdis voliojasi ant grindų po Hardino batu.
 Žinau, kad susimoviau...  pradeda jis.
 Susimovei? Tu susimovei ?  suklinku.  Kodėl? Tik pasakyk
man, kodėl? Kodėl aš?
 Nes tu ten buvai tinkamu laiku tinkamoje vietoje,  atsako
jis, o jo atvirumas žudo mane dar labiau.  Ir iššūkis. Tesa, aš tavęs
nepažinojau. Nesitikėjau,
Jo paminėta kad tave
meilė manyje pamilsiu.
sukelia priešingą jausmą, nei jutau
pastarąsias penkias savaites, o burna prisipildo kartumo.
 Tu nesveikas, Hardinas. Tu tikras išsigimėlis!  suklinku ir
nulekiu prie durų.
Viso šito man jau per daug. Hardino pirštai apsiveja mano
ranką, bet tuoj pat ištraukusi ją iš jo gniaužtų iškeliu ir iš visų jėgų
vožiu jam.
Skausmo perkreiptas jo veidas suteikia man skausmingiausio
pasitenkinimo.
 Tu sugriovei viską!  šaukiu.  Hardinai, atėmei iš manęs tai,
kas tau nepriklausė. Tai buvo skirta mane mylinčiam, nuoširdžiai
mylinčiam, žmogui. Tai saugojau jam, kad ir kas jis būtų, o tu tai
atėmei. Ir dėl ko  pinigų? Dėl tavęs susipykau su mama. Visko dėl
tavęs atsisakiau! Gyvenime turėjau žmogų, kuris mane mylėjo ir
niekuomet nebūtų nė susapnavęs šitaip įskaudinti. Man bjauru į
tave žiūrėti. V
 Tesa, aš tikrai tave myliu. Myliu tave labiau už viską pa-

saulyje. Ruošiausi tau prisipažinti. Mėginau įtikinti juos tau neiš-
pliurpti. Nenorėjau, kad apie tai sužinotum. Todėl tąkart visą naktį
negrįžau namo  stengiausi priversti juos tylėti. Norėjau tau viską
papasakoti dabar, kai gyvename drauge, mat tai nebebūtų svarbu.
Nebesuvaldau iš mano lūpų byrančių žodžių.
 Ar tu... Tu... O, Dieve, Hardinai! Kas, po velnių, tau yra?
Manai, kad įtikinėdamas žmones man nesakyti pataisysi situ-
aciją? Kad viskas susitvarkys, jei aš nesužinosiu? Manei, kad jei
gyvensime drauge, aš tau taip imsiu ir atleisiu? Tai štai kodėl tau
taip reikėjo mano parašo nuomos sutartyje! O, Dieve. Tu tikrai ne-
normalus !
Kiekviena susimąstyti mane vertusi smulkmena nuo pat pa-
žinties su Hardinu dabar įgauna prasmę. Viskas buvo taip aki-
vaizdu.
 Štai kodėl pats nuvažiavai ir surinkai mano daiktus iš ben-
drabučio. Nes baiminaisi, kad Stef tave išduos!
tokiaVisi baro lankytojai

menkutė mus stebi, o aš jaučiuosi tokia menkutė,
ir palaužta.
 Ką padarei su tais pinigais, Hardinai?
 Aš...  pradeda jis ir nutyla.
 Prisipažink,  pareikalauju.
 Tavo automobilis... Dažai... Ir užstatas už butą. Maniau, jei

aš... Kai tik supratau, kad tu man esi daugiau nei vien tik lažybos,
tiek kartų ketinau tau papasakoti. Aš myliu tave. Prisiekiu, visą šį
laiką tave mylėjau,  teisinasi jis.
 Hardinai, tu išsaugojai prezervatyvą, kad galėtum jiems pa-
kišti! Parodei jiems paklodę, prakeiktą kruviną paklodę!  pa-
nardinu pirštus sau į plaukus.  O, Dieve! Aš esu paskutinė kvaiša.
Kol mintyse vėl ir vėl išgyvenau nuostabiausią naktį savo gy-
venime, tu savo šutvei demonstravai paklodę.
 Žinau... Tam negali būti jokio pateisinimo... Bet tu privalai
man atleisti. Galim visa tai išspręsti,  kalba jis.
Prapliumpu kvatotis. Nuoširdžiai kvatotis. Juokiuosi nepai-
sydama riedančių ašarų. Veikiausiai netenku proto. Ši scena ne-
primena kino filmų. Nesivaldau. Visa tai išklausiau ne elegan-
tiškai aiktelėdama ar leisdama vienintelei ašarai gracingai nusiristi
skruostu. Verkiu, raunuosi plaukus ir nepajėgiu suvaldyti jausmų
net tam, kad suregzčiau bent sakinį.
 Atleisti tau?  juokiuosi it pamišėlė.  Tu sugriovei man gy-
venimą. Tikiuosi, supranti tai? Ak, žinoma, supranti. Pameni, juk
tai nuo pat pradžių buvo tavo planas. Prisiekinėjai, kad mane su
žlugdysi. Ką gi, sveikinu, Hardinai, tau puikiai pavyko. Kaip ga-
lėčiau tave apdovanoti? Pinigais? O gal surasti tau kitą skaisčią
mergaitę?
Jis pasisuka taip, tarsi mėgintų užstoti vaizdą žiūrovams prie
stalelio.
 Tesa, prašau. Juk žinai, kad tave myliu, žinau, kad žinai.
Meldžiu, važiuokime namo, ir aš viską tau papasakosiu.
 Namo? Ten ne mano namai. Ten niekada nebuvo mano
namai, ir mudu tai puikiai žinome.
Dar
Ką kartą mėginu
galėčiau sprukti
padaryti? propasiryžęs
Esu duris. Trūksta tiek nedaug.
bet kam, meldžia jis.
Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis pasilenkia. Tik po kelių
akimirkų suprantu, kad atsiklaupia priešais mane.
 Tu? Nieko. Dėl manęs, Hardinai, tu nebegali padaryti nieko.
Jei tik žinočiau, ką pasakyti, kad įskaudinčiau jį taip, kaip jis

įskaudino mane, nė nesudvejočiau. Kartočiau tai tūkstantį kartų,
kad jis suprastų, ką reiškia būti šitaip užkluptam iš pasalų ir su-
draskytam į skutelius.
Išeinu pro duris, pasinaudojusi tuo, kad Hardinas klūpi ant
kelių. Vos pravėrusi jas į kažką atsitrenkiu. Pakėlusi akis išvystu
sumuštą Zedo veidą, vis dar gyjantį nuo Hardino kumščių.
 Kas atsitiko?  klausia jis, suėmęs mano alkūnes.
Jo žvilgsnis tuojau pat suranda Hardiną, ir jo akys išduoda su-
sivokus.
 Atsiprašau...  tarsteli jis, tačiau aš nesiklausau.
Hardinas mane vejasi, todėl privalau iš šito baro nešdintis po
velnių.
Žvarbus vėjas pūsteli plaukus man į veidą, vos tik išbėgu lauk.
Mėgaujuosi juo vildamasi, kad šaltis sugebės užgesinti manyje šėls-
tančią liepsną. Automobilis ir gatvė užkloti plona sniego antklode.
 Tesa, tu negali vairuoti,  išgirstu Zedo balsą sau už nugaros.
Nesustodama klupčioju link savo automobilio.
 Palik mane ramybėje! Žinau, kad ir tu čia įsipainiojęs! Visi
jūs žinojote!  klykiu ieškodama raktelių.
 Leisk man parvežti tave namo. Tokios būsenos negali vai-
ruoti sningant,  nenusileidžia jis.
Jau žiojuosi ant jo šaukti, bet aikštelėje pasirodo Hardinas.
Pažvelgiu į žmogų, kurį maniau esant savo gyvenimo meile,
kuris po to, kai jį pažinau, maniau, padarys kiekvieną mano gy-
venimo dieną ypatingą, laisvą ir nevaržomą. O tada pažvelgiu į
Zedą.
 Gerai,  tariu.
Vos tik išgirstu Zedo automobilio spynelės pyptelėjimą, kuo
greičiau sėdu
pasileidžia linkvidun. Supratęs,Jokad
automobilio. išvažiuoju
veidas su Zedu,
perkreiptas Hardinas
pykčio, o aš
Zedo labui tikiuosi, kad jis spės įsėsti, kol Hardinas pribėgs.
Zedas įšoka vidun ir nuvažiuojam. Atsigręžiu ir išvystu
Hardiną jau antrąkart šį vakarą puolant ant kelių.
 Tesa, aš labai atsiprašau. Niekada nemaniau, kad viskas šitaip

baigsis...  pradeda jis, tačiau aš nutraukiu jo atsiprašinėjimus.
 Nekalbėk su manimi.
Nebegaliu ilgiau šito klausytis. Man jau gana. Mane nuo viso
to pykina, o Hardino išdavystės skausmas pjauna mane sekundė
po sekundės. Esu tikra, kad jei leisiu Zedui kalbėti, man nieko ne-
beliks. Privalau žinoti, kodėl Hardinas taip pasielgė, tačiau mane
nuoširdžiai baugina tai, kas gali nutikti, išgirdus visą tiesą. Niekada
gyvenime nesu jutusi šitokio skausmo, todėl nežinau, ką su juo
daryti ir ar apskritai esu pajėgi jį įveikti. Zedas linkteli, ir kelias mi-
nutes važiuojame tyloje. Susimąstau apie Hardiną, apie Molę, apie
Džeisą bei kitus, ir kažkas manyje pasikeičia. Iš kažkur kyla drąsos.
 Žinai ką?  atsigręžiu į jį.  Kalbėk su manimi. Viską man pa-
pasakok. Kiekvieną smulkmeną.
Sunerimusiomis akimis jis kurį laiką tiria mano veidą, tačiau
supratęs, kad kitos išeities neturi, tyliai sutinka, ir mudu įsukame
į greitkelį.
Padėka

Anna Todd After Kai Mes Susitikom

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Anna Todd After Kai Mes Susitikom

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

7/23/2019 Anna.todd. .After.kai.Mes.susitikom.2015.

UDK 821.111(73)-31 Versta iš:

Pirmasis leidimas - Gallery Books, 2014

Viršely panaudota nuotrauka

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

Copyright © 2014 by Anna Todd

M a n o ska ityt oj am s, sek usi ems pasakoj i m

Myliu jus ir esu neapsakom ai dėkinga,

Aukštasis išsilavinimas visuomet buvo pagrindinis ir neįtikėtinai

Tuomet jis ir įsismelkė man į širdį.

tapti mano gyvenimu, o absurdiški scenarijų vingiai  realybe. Ar

Žadintuvas tuoj tuoj suskambės. Pusę nakties varčiausi nuo šono

Nė nemoku apsakyti, kaip susijaudinau, gavusi priėmimo

sukaks aštuoniolika. Nepaprastai protingas, kaip ir aš, mokosi

kambario draugės; tai vienintelis dalykas, kurio negaliu suplanuoti

Norėčiau pasakyti, kad pro automobilio langą bėgantys pažįstami

savarankiškai. Negaliu tuo patikėti,  verkšlena ji, džiaugsmo

žemės, pasigirsta beldimas į duris, o aš tepajėgiu viltis, kad visa tai

 Tesa, pasimatysime vėliau,  taria Neitas, ir trijulė dingsta.

Po valandą trukusių perspėjimų apie vakarėlių ir vaikinų keliamus

Likusi viena akimirką susimąstau, kodėl jis taip išskubėjo,

rasto prigrūstą, spintą. Tačiau smalsumas nugali, ir pagaunu save

klubo nariais; dar neapsisprendžiau, ar į ji stosiu, tačiau keleto stu-

 Ee... Kur Stef?  stengiuosi nutaisyti griežtą toną, tačiau teiš-

girstu iš savo lūpų

paprasčiausiai nepatinku. Paskubomis užsitraukiu kelnaites ir už-

Pagaliau atėjo mano akimirka nusijuokti.

karėlį. Kad nusiraminčiau, man apie jį reikia sužinoti daugiau, o

bjaurojo savo kūną

 Sakiau, kad turim pradėti ruoštis. Gali padėti man išsirinkti

 Niekuo... Tiesiog ji tokia... Ilga?  nedrąsiai taria ji.

Vėliau, tobulai susigarbanojusi ilgus plaukus, iš abiejų pusių prise-

ir pastebiu aplinkinių žvilgsnius. Žengiu nuleidusi galvą, tačiau vos

 Šaunu,  sako jis.  Man patinka augalai,  Zedas nusijuokia,

Vakarėlis blogesnis jau nebegali būti. Iš pradžių ta mergina iš-

Mergina atsigręžia ir pažvelgia į mane; mėginu žengti žingsnį, ta-

popierinio rankšluosčio dalelės kimba prie drėgnos dėmės, ir ji

Galiausiai, man kokių dešimt kartų baksnojus pirštu ir Neitui šau-

„Tesa, tu vis dar čia?“

mėgstamiausias savo knygas. Iš lentynos ištraukiu Vėtrų kalną.

- Juk toks tavo vardas, ar ne?  klastingai šypteli, kiek pralinks

todėl greičiau apsiverkčiau nei trinktelėčiau jam. Negaliu suteikti

Pasiekusi laiptus nebepajėgiu sulaikyti ašarų, ir šios karštomis sro-

vonios kambarį, kuriame buvom su Stef, ir atsisėdusi ant grindų

Spoksodama į tas nuostabiai žalias akis suvokiu, kad iki šiol nė

nors daugiau, tačiau jis nutyla ir tik spokso į mane.

Kas čia, p o galais, nutiko? Hardinas be jokių šiurkščių pastabų?

Pabudusi ryte ne iškart prisimenu praėjusio vakaro įvykius, atve-

 Tai ar gyvena?  pakartoju kantrybei senkant.  Kuo greičiau

laiką būtų mūsų telaukęs.

kelią nė žodžio nepratardamas, jis barbena pirštais į vairą. Bet man

Likusi savaitgalio dalis prabėgo nejučia, o man pavyko išvengti

lėčiau praleisti pirmą paskaitų dieną, tačiau ji jau antrame kurse,

vos per dvidešimt minučių randu pirmą pastatą. Užėjusi į pirmo

 Nuostabu,  sarkastiškai burbteliu sau panosėje.

 Iš visos auditorijos susidraugavai su didžiausiu nevykėliu, 

Po keleto sekinančių ir tuo pat metu jaudinančių dienų išaušta

 Kaip gaila. Būtume galėjusios vaikščioti į dvigubus pasima-

Auditorijoje Hardinas atsisėda greta manęs, tačiau netaria nė žo-

 Pirmadienį pradėsime Džeinės Osten kūrinio Puikybė ir

 Pasimatysime vėliau, Teresa,  taria jis ir, apsisukęs ant vieno

Grįžusi į savo kambarį, randu Stef, besirengiančią dar vienam va-

Nenuleisdama akių nuo savo atvaizdo veidrodyje, pajuntu ve-