Apie B.

Sruogos memuarų knygą „Dievų miškas“

Balys Sruoga kartu su keliasdešimčia kitų lietuvių kultūrininkų ir politikų buvo
įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943 m. pavasarį. Anot literatūros istoriko Algio
Samulionio, „kalinys Štuthofe vidutiniškai išsilaikydavo tik tris keturis mėnesius. [...]
Mirtingumo priežastys buvo alinantis beprasmiškas darbas, nepaprastai sunkios, nenormalios
gyvenimo sąlygos- nuolatinis badas ir šaltis žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose,
antisanitariška buitis, sekinančios, beveik visai negydomos ligos, dažnos epidemijos, atšiauri
gamta (stovykla buvo įkurta prie jūros, žemiau jos lygio, po nedideliu smėlio sluoksniu
plytėjo pelkė). Kiekvieną kalinio žingsnį, be to, lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščio smūgiai,
fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių
kalinių tarpo, daugiausia kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino
žmones fiziškai (būdavo, kad ir užmušdavo) ir sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės
įtampos atmosferą“. Memuarų knyga „Dievų miškas“, parašyta 1945-aisiais netrukus po
grįžimo į Lietuvą, atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Autorius atvaizdavo visą
žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių
savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino
fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima
beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje yra
aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai- tragiškiausi momentai vaizduojami pro
sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Ironijos
„ežio dygliai“ Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti
savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ironijai būdinga ir
kaukės, apsimetimas. Paties Sruogos patirtos kančios, pažeminimai taip pat perteikiami
ironiškai ir tai skaitytoją veikia stipriau nei atviras skundas, ar savęs gailėjimasis: „[...] kojos
mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio
mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu“. „Dievų miške“
dažnai matome ironišką to, apie ką pasakojama, ir stiliaus priemonių neatitikimą. Lagerinio
ordnungo absurdą paryškina biurokratinės konstrukcijos („numirėlio mediciniškas
apžiūrėjimas ir išsisemia dantų patikrinimu“; „pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu
sveikas“).