Edvinas Meškauskas IVa

Ar lengva atleisti?

Atlaidumas yra sąmoninga žmogaus elgsena, todėl ji reikalauja dvasinio bei moralinio stiprumo. Iš
vienos pusės atleisti yra sunku, o iš kitos pusės - lengva. Atleidimas nėra užmiršimas, kai žmogus tiesiog
stengiasi iš savo atminties ištrinti tai, kas jam yra nemalonu ir nepriimtina. Tai yra procesas, kai vyksta kova
su savimi. Atleidus sieloje turėtų įsivyrauti ramybė, tik tada santykius galima grąžinti į ankstesnę teigiamą
būseną ir pozityviai žiūrėti į ateitį. Taigi kyla klausimas, ar lengva atleisti?

Visų pirma, atleisti yra lengva, kai sugebi greit užmiršti skriaudą ir geru atsakyti į blogį. Gebėjimas
atleisti auga su patirtimi, jo mokomasi. Atleidimui svarbu mokėti suprasti kito asmens jausmus, nors iš
pradžių tai ir atrodo neįmanoma užduotis. Norėdamas atleisti žmogus pradeda įvykį matyti plačiau, bando
įsijausti į kito vaidmenį ir suprasti to žmogaus motyvus. Apie tokį kelią rašė Jonas Biliūnas, XIX amžiaus
pabaigos – XX amžiaus pradžios literatūros klasikas, lyrinėje psichologinėje novelėje „Lazda“. Šiame
apsakyme pasakotojas rašo apie savo tėvą, kuris apgyvendina buvusį prievaizdą seklyčioje, nors nuo šio
žmogaus baudžiavos laikais tėvas taip nukentėjęs, kad net tris savaites negalėjo iš lovos pasikelti. Po dviejų
metų išvažiuodamas prievaizdas tėvui palieka lazdą, kuria buvo jį primušęs. Tėvas atlaidžiai paima šią lazdą,
o į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena ir paaiškinimu, kad šis žmogus nuo kazokų taip pat yra
nukentėjęs ir tris mėnesius kraujuose išgulėjęs. Tai parodo, koks dvasingas turi būti žmogus, kad atleistų
savo skriaudėjui. Taigi galima teigti, jog atleisti yra lengva, kai sugebi greit užmiršti skriaudą ir geru atsakyti į
blogį.

Antra vertus, atleisti yra lengva, kai kas nors sutrukdo tavo brangų laiką svarbesniems dalykams.
Atleidimas išlaisvina žmogų nuo susikaupusių neigiamų emocijų ir vidinių kančių, tačiau ne visi žmonės
sugeba ir moka atleisti. Apie tai aprašo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių idealistinės
romantinės pajautos rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“. Pagrindinė kūrinio veikėja
Mamatė - namų šeimininkė, ji švelni, be galo rūpestinga. Vos radusi laisvą minutėlę, puola skambinti
pianinu, jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko turi ypač mažai. Vos pradėjus skambinti pianinu, ją
nuolatos kas nors sutrukdo - tai vaikai, tai tėvelis kokiu ūkio klausimu, tai virėja norėdama pasitarti. Tačiau
mamatė niekuomet ant nieko nepyksta, ji pernelyg atlaidi ir nepyksta, jog jos trumpą laisvą laiką sutrukdo
kiti žmonės, taip pat supranta tai, jog yra daug svarbesnių dalykų nei jos malonumai, ar norai. Taigi mamatė
dėl savo atlaidumo atsiduoda aukštesniems idealams, o tai tik parodo jos dvasios stiprybę. Taigi galima
teigti, jog atleisti yra lengva, kai kas nors sutrukdo tavo brangų laiką svarbesniems dalykams.

Be to, besąlygiškas atlaidumas atsisuka prieš patį žmogų. Atleidimo keliu žingsniuodamas žmogus
stengiasi įsijausti į kito vaidmenį ir suprasti jo motyvus. Vertinant žmogaus poelgius yra stengiamasi
suprasti, kodėl jis taip padarė. Panašią situaciją galima perskaityti Juozo Tumo - Vaižganto, XIX amžiaus
pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių rašytojo, kritiko apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Pagrindinis
veikėjas Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, tačiau pasaulis jam yra nedraugiškas: kasdien
prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti. Nors „dėdė“ tylus kaip žemė, šis nedraugiškas
pasaulis jam gerokai apkarsta. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Užgniaužęs savy
jis atsiduoda vien darbui. Jis nepyksta ir nepriekaištauja už tai, jog nevertina jo atliktų darbų, nepadėkoja.
Tačiau Mykoliukas toliau šypsodamasis susitaiko su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis neša
nesiskųsdamas. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras. Tai parodo, kad pavergtas,
Edvinas Meškauskas IVa

užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu
žmogumi. Taigi galima teigti, jog tokioje situacijoje besąlygiškas atlaidumas atsisuka prieš patį žmogų.

Apibendrindamas galiu teigti, jog atleisti yra lengva, kai sugebi greit užmiršti skriaudą ir geru
atsakyti į blogį, ir kai kas nors sutrukdo tavo brangų laiką svarbesniems dalykams. Tačiau besąlygiškas
atlaidumas gali atsisukti netgi ir prieš patį žmogų. Sugebėjimas atleisti yra būdingas toli gražu ne visiems.
Tik atleidę pelnysime ramybę ir neleisime blogoms mintims įsiskverbti į savo protą. Atleidimas žmogui
suteikia sielos ramybę, tačiau kerštavimas - ne.