63.

3(2L)
Ka 153

к 0505040200—007
M 851 (08) 85 —85 © Antras leidimas, leidykla „Mintis", 1985
 GERUOJU NEGAUSIM
MES NIEKO

Tėvas ir „Zingerio" mašina

Motina pastatė ant stalo tik užžilinto viralo
dubenį, pabėrė bulvių, garuojančių, kvapių, nuo katilė­
lio dugno netgi paskrudusių. Tačiau šešios poros akių
godžiai sužiuro į tėvą: ar jo pakumpę pirštai sieks duon­
riekio, ar kampelis duonos liks tūnoti po baltu drobiniu
skudurėliu? Motina, prisišliejusi prie stalo, irgi nesisku­
bino imtis šaukšto, pakosčiojo. Ne dėl to, kad ją ilgus
metus kankino dusulys: ji pritarė vaikų žvilgsniams ir
tylomis laukė, kaip prasidės sekmadienio pietūs, kurių
susėdo visa mūsų šeima. Tėvas rūpestingai išpūtė medi­
nį apgruzdėjusį kandiklį, padėjo jį ant palangės ir buvo
besiekiąs šaukšto. Tik susidūręs su Juozo, vyriausiojo
sūnaus, akimis, prisitraukė apdžiūvusį puskepalį, įrėmė
jį į krūtinę ir atsargiai, tarsi nuo dūžtamo daikto, atrie­
kė porą abišalių. Visi su palengvėjimu atsiduso, o Juozas
netgi išdrįso nežymiai šyptelti. Bepigu Juozui. Jam jau
dvidešimt su trupučiu, dirba lentpjūvėj palei Rokiškio
dvarą, galėtų duonos paprašyti ne vien akimis. Galėtų
ir Jonas, nors jam tik septyniolikti, bet jau antri metai
lanksto, būgnija skardas Zameto • fabrikėlyje ir kas sa­
vaitę parneša po keletą litų.
Ėmėme srėbti. Patyliukais, nesižvalgydami, persimes­
dami vienu kitu žodžiu. Valgymas — užsiėmimas rimtas,
valgydamas juokų nekrėsi, nepakrizensi. Priešingu atveju
tėvo šaukštas kaukštels tau į kaktą, kad net apsilaižysi.
Ne dėl to, kad tėvas būtų labai piktas. Čia daugiau kaltas
jo senas, caro laikų „Zingeris", kurio, atėjus pavasariui,
jis į kitus sodžius nebeveža ir kuris jam čia uždarbio ne­
duoda. Štai jis kėpso kampe po suskeldėjusios faneros
antvožu ir atrodo toks pat niūrus, kaip ir tėvas. Iš tiesų
 jiedu panašūs. Kai „Zingeris" stovi be antvožo, kai su­
žvilga jo linksmi danteliai, pro kuriuos landžioja adata,
tada, žiūrėk, sukruta šypsenėlė ir po tėvo ūsais. O kaip
jo rankos tada raiko duoną! Deja, Rokiškio ponus ap­
siuva kiti, „su diplomais", kaip sako tėvas, ir jam lieka
raukti kailinius, rudines, čerkesėlius. O dabar pavasaris,
ir gaspadoriams siuvimas ne galvoj.
Aš vis svajoju uždirbti daug pinigų ir nupirkti tėvui
naują siuvamąją. Kada tai bus — dar neaišku. Gal net
tada, kai baigsiu gimnaziją, būsiu mokytas. Anksčiau
vargu kas išeis, nes štai Juozas su Jonu jau, laikyk, tik­
ri darbininkai, o iki siuvamosios jiems dar toli gražu.
Siuvamosios! Tegu džiaugiasi įsitaisę po švaresnę eilu­
tę ir nesižvalgo, ar tėvas atrieks duonos... Taigi reikia
kažko griebtis, nes, lakstydamas paskui svetimų karvių
uodegas, neprasikursi. Štai pralaksčiau tris vasaras, ir
kas iš to? Pasodindavo po pūrelį bulvių, kyšteldavo mo­
tinai keletą grįžčių linų, o man ar nenumaudavo pava­
sarį įduotų kelnių? Nei trumpų, nei ilgų nebeturi... mies­
te nė nesirodyk... Ne, tegu jį šunes, tą piemenavimą!
Aš jau esu kai ką sumanęs, bet kaip pasisakyti na­
miškiams? O pasisakyti pats metas, nes gaspadoriai dar
tebeieško piemenų ir kiekvieną dieną gali mane išsivežti.
Tėvas padėjo šaukštą. Dubuo tuščias, duonos kampe­
lis, dar labiau susitraukęs, vėl po skudurėliu, vietoj bul­
vių — atvėsę trupiniai. Ir juos motina pirštų galais su­
rinko, susibėrė į burną. Visi dar pasėdėjo prie stalo. Tik
tėvo suktinės dūmas, suvilnijęs pavasariškame saulės
spindulyje, priminė, kad sekmadienio pietūs baigėsi. Va­
lė, dešimtmetė mamos pagalbininkė, ėmė tarškinti šaukš­
tais, šniurkščiodami nosimis, pasitraukė į šalį Stefutė su
Antanuku — patys mažieji. Mama paglostė jų galvas, pa­
sisukinėjusi prie krosnies, kažką įbruko į jųdviejų kumš­
telius.
Tėvas, parimęs ant stalo, košė ir košė pro ūsus dūmą.
Tabako nepabaigė, vadinasi, dar ne paskutinioji, dar ga­
lima išpešti ir žodį. Ir aš nebeiškenčiau:
— Piemenauti nebeisiu,— pasakiau, kiek galėdamas
 rimčiau. Juk man jau keturiolikti, ir aš šio to vertas.
Svarumo dėlei pridūriau:— Čia pasiieškosiu darbo.
Iš tėvo ūsų pūkštelėjo tirštesnis dūmų kamuolys, bet
žodžio nepasigirdo. Motina sukryžiavo ant krūtinės ran­
kas ir sužiuro į jį. Sukluso netgi mažieji.
— Gal į pusbernius jau įsišventinai?— sutrikdė tylą
Jonas.
— O gal, kad jubiliejiniai metai?—paantrino Juozas,
mėgstąs „papolitikuoti".
Iš tikrųjų ėjo 1938-ieji, jubiliejiniai Lietuvos „nepri­
klausomybės" metai, po miestą dažnai marširuodavo šau­
liai, pūsdami blizgančias varines dūdas. Tačiau kas man
tie šauliai? O tėvas gavo progą iš karto tiesiai neatsakyti.
— Ir dvidešimt aštuntaisiais r „Jubiliejus, jubiliejus!"
O kiek ubagais paleido! — nusispjovė jis.
Širdis suspurdėjo linksmiau: iš pirmų žodžių tėvas ma­
nęs nesuniekino. Ieškodamas paramos, pažvelgiau į mo­
tiną. Ji žengė žingsnį arčiau stalo.
— Gal nuo rudens gimnazijon, tėvai, a?—paklausė
pusbalsiu, kad neuždustų.
Tėvas išmušė iš kandiklio nuorūką, vėl graibėsi taba­
ko. Tai motiną padrąsino. Nedidutė, pakumpusi, ji at­
sirėmė viena ranka į stalo kraštą ir dėstė toliau:
— Nuo karvių atvežtas, per tris žiemeles keturias iš­
varė. Ir mokytojas sakė, kad...
— Gimnazija netoli,— tėvas vėl ėmė čiulpti kandiklį,
kurį paleisdavo iš dantų tik miegodamas ir valgydamas.
Išpūtęs kelis dūmų ratilus, ištiesė ant stalo gyslotas ran­
kas.— Taigi gimnazija netoli, o pasiek ją, kai rankos per
trumpos!
— Pusantro šimto...— sumurmėjo Juozas.
— Argi? ..— bandė suabejoti motina.
— Už miesto gyvenantiems perpus mažiau, o mums —
kaip sakiau,— patvirtino Juozas.
— Pusantro šimto...— motina nuleido rankas.
— O kur dar drabužiai?— tėvas sklaidė ranka dūmų
debesį.
— Ir knygų reikia,— reikšmingai sučiaupė lūpas Juo­
zas.
 Taip jie vienas ir kitas daužė mano nebylias viltis.
— Apie gimnaziją aš nieko nesakau! — atšoviau, steng­
damasis, kad balsas nedrebėtų.— Sakau, kad čia darbo
pasiieškosiu. Gal kokiam fabrike...
— Vyras, nėr ko sakyti,— nužvelgė mane tėvas, o aš
nesupratau, ar jis juokiasi, ar giria.— Aš, toks būdamas,
irgi duoną užsidirbdavau.
— Vyras...— atsiduso motina,— dievuliau tu mano...
Aš vis dėlto norėjau būti vyras ir, kiek susitvardąs,
pasisukau į Juozą:
— Gal pas jus?
— Darbas laukuose prasidėjo, ne kažkiek rąstų be-
atveža. O kas bus vasarą? Kad tik mes, nuo seniau dir­
bantys, išsilaikytume,— kraipė galvą brolis.
— Pas Zametą irgi pilna, nė vieno mokinio nebepri­
ima,— neprašomas paaiškino Jonas. Jis buvo nagingas,
amžinai ką nors meistraudavo, užtat įtiko darbdaviams,
kurie pasiliko jį ir vasarai, nors daugumą paauglių sam­
dydavo tik sezoniniams darbams. Matydamas, kad aš nu-
koriau nosį, paguodė:— Iš karto nieks neįsitveria, pabė­
gioti reikia... O piemenauti gal iš tikrųjų... ne,— pridūrė
pašnibždomis. Jis dar daugiau vasarų buvo prastirksojęs
prie svetimos bandos ir mane užjautė.
Pradėta kalba tarsi ore pakibo. Jonas, linksmų plau­
čių vaikinas, parodydamas, kad mano bėda — ne pirmu­
tinė ir ne paskutinė, dar mirktelėjo viena akimi ir ėmė
vilktis „garnitorių". Taip jis vadino neseniai įsigytą kos­
tiumą, pigų, paties tėvo pasiūtą, užtat „krominį". Pras­
ta medžiaga negulė prie kūno, čia garankščiavosi, čia
stojosi piestu. Tačiau tai niekis. Jonas vienur brūkštelė­
jo, kitur patempė ir ėmė kraipyti plaukų kuokštą, laiky­
damas priešais mažą kišeninį veidrodėlį. Taip, šis brolis,
vos porą metų padirbėjęs fabrike mokiniu, jau turėjo ne
tik „garnitorių", bet ir veidrodėlį, ir šukas su įvairiaspal­
vio perlamutro įmovėte!
— Žiūrėk man, kad su kokiais kortininkais neprasi-
dėtum,— pašnairavo į jį tėvas, kuris tokio „cackinimosi"
baisiai nemėgo.— O tai, numovęs „garnitorių"...
 Si tėvo užuomina buvo vienintelė paguoda mums ma­
žesniesiems, su pavydu spoksantiems į brolį „dabitą". Juk
mes dėvėdavome tik tai, kas atlikdavo, kas buvo sudurs-
toma, sulopoma. Tiesa, negalėjome skųstis nešvara ir ne­
tvarkingumu, užtat mama nemiegodavo iki išnaktų.
Jonas, nieko neatsakęs, iššvilpiniavo pro duris. Su
kortininkais jis neprasideda, ko jam bijoti? Nebent pa­
sisukinės palei kiną, bet į vidų tikriausiai neįsmuks, nes
vakar iškratė motinai visus sidabrinukus ir variokus.
Mama buvo bekišanti jam kažkiek atgal, bet Jonas išsi­
suko. Nekrėsi juokų, kai tėvo „Zingeris" nuo pačių Ve­
lykų tyli.
— Ar tik ne senis Anupras?— palinko ant stalo tėvas,
ir pasižiūrėjęs, grįžtelėjo į mane.
— Negi dar būtų negavęs?— sunerimo mama.— Gal
nebeprasidėk, tėvai, a?
Mano širdis smuktelėjo žemyn. Senis Anupras — tai
netolimas gaspadorius, gyvenąs „ant išimtinės". Ir prieš
porą dienų jis mano tėvui prasitarė, kad jie dar iešką
piemens.
— Tegul bus pagarbintas,— įžengė netikėtas svečias.
Sermėga atlapota, po ja aklinai užsagstytas milo švarkas,
sunkūs, varveliu ištepti batai. Rankoje botagas.
— Per amžius,— motina nubraukė prijuoste suolelį.
Pasikuistydamas, šnopuodamas senis atsisėdo, botkotį
pasistatė į tarpkojį, ant stalo šleptelėjo tabako kapšiu­
kas.
— Andai šnekos nebaigėm, meistre?— užsmalino ait­
ria namine.
— Tai, regis, nebaigėm,— atsiliepė tėvas.
— O kas per šneka?— prisigretino prie jųdviejų ma­
ma.
— Taigi dėl piemens,— sunkiai pasigręžė į ją sve­
čias, o aš nutirpau.
— Tai kad mes lyg ir kitaip jau apsitarėm...— mama
pakėlė baukščias akis į tėvą.
Senis vėl nusisuko į tėvą. (Kokia čia gali būt šneka
su moteriškom!)
 — Prisiperėjai, meistre, pilną gryčią, negi taip ir lai­
kysi?
— Aš prisiperėjau, man ir laikyti!
— Tai gal už pusbernį išduot užsimanėt?— svečias
pakreipė susitaršiusią galvą, antakiais užkritusiomis aki­
mis susirado palei krosnį mindžikuojantį mane.— Žinia,
kaip su tokiais: prie geros bandos — tiek to piemens, o
prie stalo — už gerą pusbernį. Jei kiek padėtų nuo karvių
atitrūkęs, kokį siekelį žirnių primestumėm...
— Berniokas fabrike lyg ir apsiklausė,— pakraipė gal­
vą tėvas, o aš ėmiau spėlioti, ar jis iš tikrųjų jau nutarė
manęs nebeatiduoti, ar tik branginasi.
— O nuo rudens gal gimnazijon,— pridūrė motina.
— Kur? Gimnazijon?—net sukretėjo seniokas ir už­
sikosėjo. Išsikosėjęs, išsikrenkštęs pabarbeno į aslą bot­
kočiu:— Pabaiga svieto ar jau kas, jei visi ubą... jei vi­
si prie balto darbo pradės spraustis... Kas gi tada kiau­
les beganys? O piemeniui kam tas mokslas? Tegu tik po­
terius gerai išmoksta.
— O jūsiškė ar tik nebaigia?— įsikišo Juozas, kuris,
persėdęs ant lovos, iki šiol tylėjo.
— Mūsiškė! — subaltakiavo į jį seniokas.— Ne visiems
lygiai skirta...
— O nuo kada gi jau taip skirta, kad vieniems tik
juodas, o kitiems tik baltas darbas?—spyrėsi Juozas.
— Nuo amžių taip buvo, amžiais taip ir bus! — atsi­
stojo senis.— Tai leidžiat piemenį?
— Tai jau pasakėm,— atsistojo ir tėvas, susikišdamas
rankas į kelnių kišenes.
— Tik už pusbernį?
— Nei už piemenį, nei už pusbernį! — kaip kirviu nu­
kirto tėvas.
— Kiek primestumėm, kaip sakyta,— dar patupinėjo
svečias.
— Dėkui,— tėvas nusisuko į langą ir dėjosi įdėmiai
žiūrįs.
— Kad tik neprisieitų duoneliauti,— iškrenkšėjo se­
niokas, užmiršęs „pagarbinimą“.
 Tėvas palydėjo akimis nutarškantį vežimą ir išliejo
tulžį:
— Žinia, kad ubagai esam! Bet kad šituo tiesiai akis
badytų... kad jie nesulauktų!
Supratau, kad vos pusiau ištartas senioko žodis išgel­
bėjo mane nuo dar vienos piemenavimo vasaros. Ir vis
dėlto norėjau išbučiuoti rankas tėvui. Tačiau jis niršo,
ir lįsti jam į akis su tokiais niekais — nevalia. Užtat vi­
si mažieji išsibrazdinome į gatvę ir šėlome iki vėlumos.
Mat pas mus žiburys nedeginamas, kai tėvas nesiuva. Taip
būna ir žiemą, kai diena užsiraukia tuojau po pietų. Bet
ar bereikia tai prisiminti, kai dabar pavasaris ir kai ma­
nęs neišsivežė senis Anupras?!

Keturiolikmetis bedarbis

Turgaus aikštė, pasišiaušusi iškeltomis ienomis,

ūžia, klega, šurmuliuoja. Vežimuose tupi moterėlės, išsi-
dėsčiusios kiaušinius, sviesto svarelius, varškės gniužulė­
lius. Rokiškio poniutės kaišo nagus prie kaimo gėrybių
ir rauko nosis. „Fui, kokia nešvara, fui, koks apsileidi­
mas!" Moterėlės ant vežimų kantriai tyli, nuvargusiomis
akimis lydi išrankias pirkėjas. Nusuka nosį viena, antra,
trečia — vežkis atgal galbūt net per kelias savaites su­
lipdytus trupinius, į krautuvėlę nė kojos neįkėlus, netoli­
moje karčemėlėje nė lašo „krominės arbatos" neišgėrus.
Bepigu toms, kurios sėdi poriniuose vežimuose, o namuo­
se centrifūga suka. Jos turi ir vaškinio popierėlio svies­
tui, ir skardinį bidonėlį grietinei. Prie jų ir pirkėjos vie­
na kitą poniomis, poničkomis vadina, o į tas, kurių svies­
tas kopūstlapyje, nė nedėbteli.
O aš mielai sušveisčiau ir tai, kas kopūstlapyje, ir kas
sukiužusioje puodynėlėje. Bet mano mamos tarp pirkė­
jų nėra, ji ravi kažkieno daržus, o tėvas, išdėjęs į šuns
dienas siuvėjo amatą, beveik prieš savaitę išsidangino į
tolimą sodžių rugių kirsti. Užtat rudeniop gaspadorius
galbūt atitarškins pūdą kitą rugių ar miežių. Taigi na­
muose niekas nelaukia, kaulyti darbo įsiėdė iki gyvo
kaulo, tai belieka šmirinėti po turgų.
Priešiniame turgaus kampe kažkas suburzgė, garsiau
sušurmuliavo žmonės. Na taip, ten jau stovi automobi­
lis— žuvis! Iš tikrųjų jo kėbulas — tarsi didžiulė žuvis,
visa žvynuota, su mataruojančia uodega, žiobtuose lai­
kanti žibintą. Ant jos užsikoręs frakuotas ponėkas su
„katilioku" ant galvos, nosį pasibalnojęs storarėmiais aki­
niais.
— Kam muilo „Žuvelė"? Kam duot, kam parduot?
Priedo — sausi kvepalai! Kam duot, kam parduot?—ply­
šauja, mostaguodamas rankomis.
Prie jo spraudžiasi pusberniai, mergiotės, spygauja
vaikigaliai. Spraudžiuosi ir aš, nes akiniuotis protarpiais
sviedžia mažuliukus ir lengvus muilo gabaliukus tiesiog
į minią. Vis ką nors parnešiu, vis diena nebus nuėjusi
vėjais. Gaudau ore mirguliuojančius „sausus kvepalus"
ir matau, kad dosniojo ponėko „katiliokas" be viršugal­
vio, akiniai be stiklų, o ir kelnės vietomis „blykčioja"...
Vadinasi, ir jis ne iš gero laido gerklę, ne iš linksmumo
juokina žmones, užsivilkęs uodeguotą žiponą.
Žmonės kala centą, kaip kas išmano. Tik aš vis dar
bindzinėju be užsiėmimo, be darbo. Liūdna, pikta, nors
nagus graužk... Pradeda mausti ir paširdžiuose, nes rytą
išdūmiau mažne nevalgęs. Mat vienas berniokėlis, su
kuriuo susipažinau darbo ieškodamas, vakare atbėgęs
šnipštelėjo, kad geležinkelio stotyje atkabinę vagoną su
kažkokiomis dėžėmis „Lietūkiui". Gal prireiksią krovė­
jų? Nukūrėme į stotį, puolėme klausinėti. Niekas neno­
rėjo leistis su mumis į kalbas. Tik senukas iešmininkas,
mano tėvo pažįstamas, apsižvalgęs prasitarė, kad vago­
nas iš tikrųjų esąs, bet dėl jo iškrovimo kooperatininkai
jau su kažkuo susiderėję. Parcimpinome nukabinę nosis:
draugelis nuėjo namo, o aš užkliuvau turguje.
Bažnyčios varpas ką tik nuskambino dvylika. Pats vi­
durdienis. Sutina kaip puode. Virš turgaus aikštės plau­
ko dulkės. Vėjelio jokio, ir jos čia pakyla, čia vėl sėda
ant žmonių, ant arklių, ant vežimų. Netrukus mama par­
bėgs iš daržų, puls šen, puls ten, kad nors šiuo tuo už­
kimšus mūsų burnas.
Paširdžiuose maudžia vis stipriau, bet, praslampinėjus
tuščiomis visą pusdienį, bėgti prie stalo baisiai nesmagu.
Aš slenku į patį turgaus pakraštį ir, palindęs po klevu,
apglėbiu pariestus kelius. Koks kipšas tada pakurstė išsi­
žioti, kad piemenauti nebeisiu? Dabar, per pačią kaitrą,
galvijai ilsėtųsi tvarte, o aš kapočiau kiaulėms lapus ar­
ba, ko gero, muščiau šeimininkei sviestą. Ne kas, kai
piemeniui reikia dirbti net tada, kai galvijai ilsisi, bet
jei už tai gauni atsakančią duonos riekę su kruopele svies­
to, kurį sklaidai pirštu taip, kad pabaigai lieka visai rie­
bus kąsnis! Kur kas geriau negu trainiotis palei turgų
su maudžiančiais paširdžiais... Eičiau su tėvu „ant die­
nų", bet kas mane ims? Dar nei pjovėjas, nei rišėjas...
Vėl pasileisti per tuos fabrikiūkščius, malūnėlius, lent­
pjūves? „Pone, gal darbo turit?" Kad vienas kreivai šyp-
teltų, antras tik numotų ranka, o trečias tiesiog nuvytų
šalin? Eiti, žinoma, dar reikės, bet kiek vėliau, kai primirš
mano nosį.
Turgus jau skystėjo. Kai kurie vežimai darda tiesiai
į namus. Juose tebekriuksi pasišiaušęs paršėlaitis arba te-
bepūpso grūdų maišelis. Laimingesnieji suka arklius į
krautuvių, karčemų kiemus. Apsipirko, „apšilo", nors kait­
ra ir šiaip tvoskia lyg pasamdyta. Kiek vėliau čia pasi­
girs nedarnių dainų, keikimėlio ir peštynių šūkaliojimo.
Spūdinu į namus ir aš, keturiolikmetis bedarbis. Grin­
dinio privengiu — jis labai jau nemielas basoms ko­
joms,— užtat lenkiu lanką turgaus aikštės pakraščiais, o
paskui palei bažnyčią...

„Romantiška" skarda

Sunkiu geležiniu kūju tvoju ir tvoju, o sena,

susiraičiusi, susikuprojusi skarda nė iš vietos. Nesilygina,
nesitiesia, nors tu ką! Sako, ji esanti nuplėšta nuo ati­
tarnavusių laivų, atvežta iš Kauno ar net iš Klaipėdos.
Nežinau, ar tai tiesa, nes laivų aš nemačiau. Tai galėtų
 pasakyti tik pats urmo parduotuvės ir šito fabriko šei­
mininkas Gyvovskis. Tačiau negi jį paklausi? Prieš šitą
žmogų mes tik nuvožiame kepures. Stambi urmo parduo­
tuvė jo, naujai statomas namas jo, šitas fabrikas jo. Kar­
tais netgi pradeda atrodyti, kad ir mes, keli darbininkai
ir mokiniai, taip pat jo. Pastaroji aplinkybė anaiptol nė­
ra bloga; jeigu esame jo, galbūt neišvarys?
Prabindzinėjau net iki rugsėjo! Visą mielą vasarėlę
nunešė šuo ant uodegos. Iš vienur išvarytas, iš kitur iš­
gintas, pagaliau priskretau prie Gyvovskio fabriko. Tei­
sybę pasakius, toks čia ir fabrikas: vos dviejų boksų ga­
ražėlis, ne ką didesnis už gerą kalvę, kuriame keli dar­
bininkai ir mokiniai renčia iš mano išlygintos skardos
orkaites. Tačiau fabriko vardą jis turi, ir miesto berniūkš­
čiai gali šaipytis nors ir susiriesdami — šito vardo nenu­
plėš. O aš darbininkas, tiesa, dar tik mokinys, bet mosta­
guoju kaip tikras vyras. Juk pats meistras šeimininkui
pasakė: „Iš šito, pone, išeis — kietas!"—„Tegu pasilieka,
ar ką jau,— atsakė Gyvovskis, akimis pasvėręs kūjį, tik
nueidamas balažin kodėl dar sumurmėjo:— Tavo atsako­
mybei." Kam čia ta atsakomybė — ir po šiai dienai nesu­
prantu.
Kaip tada kūriau į namus! It gaspadoriaus „pašven­
tintas" už dobilų kraščiuko nuganymą... Atitokau tik
savojoj gatvėj, šiaip taip prisiverčiau neberaityti kojų.
Juk lakstyti galvotrūkčiais darbininkui nedera. Pasitem­
piau, suraukiau kaktą ir įžengiau į trobą. Mama kaip tik
nešė ant stalo pietus.
— Išsipaišinęs kaip degutininkas. Greičiau prauskis,—
priminė ji.
Oriai nusiėmiau kepurę ir nenusviedžiau, kur pakliu­
vus, o pasikabinau ant vagio, šalia senutėlės pageltusios
tėvo pliušinės. Tėvas pastebėjo tokį staigų mano surim­
tėjimą ir be žodžio prisitraukė srėbalą.
— Nuo rytojaus dirbu,— pareiškiau iš lėto, tarsi sa­
vaime suprantamą dalyką, nors žodžiai burnoje netilpo.
Ir, žinoma, drąsiai sėdau prie stalo.
Tėvo ūsai sukrutėjo, šaukštas stabtelėjo pusiaukelėj.
— Kur?
 — Gyvovskio fabrike!
Tėvo ūsai vėl krustelėjo. Po jais pasirodė šypsena.
— Fabriką atrado... Suns būda!
— Ačiū viešpačiui, kad nors tokiame,— prašviesėjo
mamos veidas.
— Naują namą greit baigs, tada mūsų fabrikas bus
oho! — didžiavausi, tarsi tas fabrikas ir man priklausy­
tų.— Visas pirmasis aukštas!
— O ar sunkiai reiks dirbti?—mama dar įpylė srėba-
lo, pastūmė arčiau. Netgi pati atriekė duonos. Tiesa,
žvilgterėjusi į tėvą.
— Koks ten darbas, mama,— dėsčiau, srėbdamas bat­
vinėlius, kad net ausys linko.— Skardagalius lyginti! Pas­
kui gal duos ir padažyti. . .
Po savaitės parnešiau pirmąjį atlyginimą — šešis li­
tus! Po litą už dieną. Ne, tokių pinigų mano rankos dar
nebuvo čiupinėjusios...
Tą sekmadienį mama suruošė seniai beregėtus pietus.
Išvirė kopūstų su lašiniais. Tokių riebių, tvaskančių, kad
net garai neprasimuša. Šveitėme apsilaižydami, ypač An­
tanukas. Iki pat vakaro jam blizgėjo žandeliai. Juozas
su Jonu vis tvojo man per pečius, kad net paskaudo.
Netgi Alfa, nebe Alpuku, pradėjo vadinti. Tik tėvas ne­
ilgai tesišypsojo. Jis pirmas suprato, kad po tokių vaišių
iš mano algos beveik nieko neliko. Mat mama dar nu­
pirko svarelį sviesto, kad būtų kuo užtepti porą riekelių
duonos, kurias aš atsinešu į darbą kaip ir kiti. Štai ir da­
bar, kai jau gerą pusdienį mojuoju kūju, akys vis kryps­
ta į palangę, ant kurios baltuoja į laikraštį suvynioti ma­
no pietūs. Išsivynioti neskubu, nes darbo pabaiga toli, ir
apskritai nežinia, kada ji bus. Galbūt prieš šešias išdygs
tarpdury šeimininkas ir linksmai mus užkalbins:
— Na, vyručiai, kaip einas?
—■ Neblogai, pone,— atsilieps meistras, nes kitiems,
ypač tokiems pienburniams, kaip mokiniai, tuoj kišti sa­
vo trigrašio nedera.— Krutame!
— Tai gal pakrutėkit dar kokią valandytę? Užsaky-
mėlis čia toks atėjo... Ir man, ir jums ne pro šalį! — šei­
 mininkas dar linksmiau mirktels meistrui. O atsakymas
žinomas, iškaltas tarsi poteriai:
— Pakrutėsim, pone! Kokia čia gali būt kalba!
Ir krutame iki septynių, astuonių, kitąsyk dar ilgiau.
Meistrui, akordiniams — kas? Ilgiau padirbės, daugiau pa­
darys — daugiau uždirbs. Tik niekas neišmatuos mūsų,
mokinių, išdandintos, išlygintos skardos. Litas, ir šventa!
Tik argi dėl to skųsies, nosį riesi? Ne, čia nėra kvailių,
kurie murmėtų. Nėra mados.
Taigi skubėti prie pietų niekados neverta. Verčiau
sriubtelti gurkšnį viršaus iš aprūdijusio bakelio ir vėl
iki apkurtimo bildinti štai šitą skardą. Gal iš tikrųjų
kažkada buvo pritvirtinta prie laivų ir plaukė tolimomis
jūromis? Besigalynėdamas su ja, pradėjau svajoti: kad
taip iškeliavus į platų pasaulį, pamačius tolimus, neregė­
tus kraštus... Tėvas anksčiau užsimindavo, kad galbūt
vertėję išsidanginti Brazilijon ar Argentinon, kai po Ro­
kiškį sukinėjęs! kažkokie agentai ir net apsiputodami
prikalbinėję žmones išsiparduoti mantą ir leistis laimės
ieškoti. Pastaruoju metu jis pritilo ir tik retkarčiais pra­
sitaria, kad tas ir tas iš ten jau grįžęs, o kiti atrašę ne­
linksmus laiškus arba visai tyli.
Tad kaipgi pagaliau su ta skarda? Ar ji plaukiojo
jūromis?

„Karjeristas"

Aš dažytojas! Mama sako, kad turiu laimę,

kad kitą rudenį, galimas daiktas, ir į gimnaziją... Neuž­
miršo! Ji atidėsianti po litą kitą iš mano savaitinės al­
gos, ir per metus... Tėvas mįslingai papsi savo apskru-
dusį kandikliuką, o aš paskaičiuoju. Imu apvalų skaičių,
penkiasdešimt savaičių, ir nesunkiai sumetu, jog, atide­
dant net po du litus, iki gimnazijos dar baisiai toli. O iš
kurgi mama atidės po du litus, netgi po litą, jeigu Valytė
neturi batelių, Stefutei praskydo paskutinioji suknelytė,
o ir mano piemenavimo laikų kelnės taip apskreto da­
žais, kad nusimovęs nors į kampą mesk. Apie Antanuką
nė nekalbu, jis dar mažas, prakiūtos per žiemą troboje.
Iš daužymosi po sniegus vien slogos ir kitos bėdos. Tegu
ją šunes, tą gimnaziją! Vien nuo jos vardo man šleikštu
darosi. „Gimnazistas!" Tie gimnazistai rytais praskuodžia
ir pro mūsų fabrikėlį. Visi mėlynais „garnitoriais", pasi­
kabinę „šlipsus" it kokie kavalieriai, su portfeliais. Ta­
da aš dar garsiau dandinu kūju arba išdidžiai vaikštinėju
su dažų kibirėliu, o kitąsyk paleidžiu jų pusėn kokį žo­
delį. Taiklų, darbininkišką. .. Tegu supranta, kad mosta­
guoti tėvo nupirktu portfeliuku sugeba kiekvienas kvai­
lys, o išlyginti susigarankščiavusią skardą arba lygiai nu­
dažyti orkaitę — ne jų nosiai.
Brolis Juozas apie mano „paaukštinimą" atsiliepė ki­
taip:
— Mūsų Alfa karjerą daro! — O susimirkčiojęs su
draugeliu, kuris tąsyk kaip tik buvo, pridūrė:— Tik ne­
pasidaryk karjeristu, kad draugai kailio neišluptų.
Aš menkai tenutuokiau, kas ta karjera, bet jeigu tai
reiškia gauti geresnį darbą — turėtų būti neblogas daik­
tas. Tad kam čia kailį išlupti? Bet neverta sukti galvos
dėl tokių dalykų. Juozas skaito laikraščius, su draugais
pasišnibžda, vadinas, geriau išmano. O aš galiu ir „kar­
jerą daryti", ir „karjeristu būti", kad tik geresnio darbo
nusitverčiau, kad tik už jį geriau mokėtų. Kai šitaip pa­
sakiau, abudu nusikvatojo pilvus susiėmę. Supykau ne­
juokais, buvau beišvadinąs juodu kvailiais, bet Juozas
surimtėjo ir paaiškino, kad norėti geresnio darbo ir di­
desnio uždarbio nesą bloga, tik to nereikią siekti per drau­
go galvą. Darbininkai turį būti vieningi, tik tada jiems
visiems galbūt ateisiąs geresnis gyvenimas. Čia jau kita
kalba. Apie tai esu girdėjęs iš savo draugo Juozo Ra­
manausko, dirbančio kartu su mūsų Jonu Zameto fabrike.
Tačiau argi aš nusikaltau, kad šeimininkas mane pasiun­
tė orkaičių dažyti? Tiesa, dabar su kūju plūkiasi Kivilių
Andriukas, berniokas mano metų, tik kažkoks nesusitu­
pėjęs. „Iš šito špygos kažin ar kas išeis",— pasakė apie
jį meistras. Tačiau argi aš lipau per Andriuko galvą? Ir
dabar, nutvėręs atliekamą valandėlę, šoku jam padėti,
parodau, kaip lengviau susidoroti su bjauresniu gabalu.
Juk aš su tuo kūju jau ne vieną pūslę susivėliau ir šį tą
išmokau! O porą sykių dirbau už Andriuką naktinėj pa­
mainoj, į kurią meistras mėgsta skirti sezoninius moki­
nius, kurie nei sumurmės, nei darbo inspektoriui pasi­
skųs. Teisybę pasakius, iš šito inspektoriaus ir tikrieji
darbininkai patyliukais šaiposi: „Toks pat šunalupys, į
ponų dūdą pučia. .
Dažytojo vardas tik prašmatniai skamba, bet nepri­
deda nė vieno centelio. Tas pats litas už dieną, tie patys
šeši už savaitę. Tokio „baliaus", kokį mums buvo suruo­
šus! mama po mano pirmojo atlyginimo, daugiau netu­
rėjome. Nežinia, kada vėl išpuls tokia šventė. Gal kai
gaspadoriai suveš, ką vasarą uždirbo tėvas, gal žiemą,
kai jis ką nors pasiūs. O dabar vis kemšame duoną, bul­
ves ir separuotą pieną, kurio mama nebrangiai gauna
pieninėje. Tokiu pienu gaspadoriai šeria bekonus ir
džiaugiasi, kad šie greitai auga.
Dažyti, tiesa, nesunku. Tačiau dažykla įtaisyta šeimi­
ninko parduotuvės palėpėje, po skardiniu stogu. Anks­
tyvo rudens dienomis, kai saulutė kitąsyk užkaitina ko­
ne vasariškai, čia kaip pirtyje. Išsirengiu pusnuogis, be
perstogės geriu drungną vandenį ir prakaituoju kaip ve­
žiko arklėkas. Vien nuo šito silpna, rodos, virsk ir ty-
sok paslikas. Kiek atsikvepiu, kai nubildu laiptais į ga­
ražą naujų orkaičių atsinešti. Tačiau be darbo nepasi-
trainiosi, vėl reikia dumti į viršų ir dažyti, dažyti. Kas
ir išperka šitas, atsiprašant, orkaites? Gremėzdiškos,
šiaip taip sulipdytos iš rūdžių sugraužtos skardos, kurią
paslepia mano rūpestingai užtepti dažai,— balažin, kiek
jos tveria įstatytos į viryklę. Mūsų namuose orkaitės nė­
ra, ir aš maža apie jas tenutuokiu. Seimininkas žino, ką
daro, nesunkiai jas iškiša per savo parduotuvę.
Dienos bėga greit, rudenėja. Jau pusė bėdos būtų
ir šitoje palėpėje. Tačiau naujasis Gyvovskio namas ko­
ne baigtas. Antrajame aukšte baltuoja naujais rėmais jo
buto langai, už kurių ką tik pakibo raštuotos užuolaidos.
Įdomu, kaip ten gyvena šeimininkas? Dar įdomiau pasi­
žvalgyti po pirmąjį aukštą, kur bus mūsų fabrikas. O, čia
visai kas kita! Tiesa, langiukai maži, grindys plūkto mo­
lio, kaip ir garaže, bet vietos — nepalyginsi. Mudu su
Andriuku jau nesyk svarstėme, kaip čia geriau susitvar­
kius, kuriame kampe jam lankstyti skardą, kur įsitaisyti
man dažyklą. Išplanavome, rodos, protingai, tik dar ne­
prasitarėme apie savo projektus meistrui. Abejojome, ar
mūsų klausys, ypač kai užsigirdo, kad šeimininkas atga­
bensiąs naujų mašinų ir pertvarkysiąs fabriką iš pagrin­
dų. Tai, žinoma, dar geriau.
Pagaliau vėlų rudenį prasidėjo kraustymasis. Štai jau
trečia diena plušame išsijuosę, valandas ir valgį užmir­
šę. Boginame iš senojo garažo šiokias tokias mašinas,
skardas, geležis. Skamba, barška visas kiemas, į jį kaišo
nosis gimnazistėliai, bet mes nesiteikiame nė šmaikštaus
žodelio jiems kyštelti. Juk kraustomės į naują fabriką!
Atsirado naujų žmonių, tarp jų ir kažkoks nuplikęs meist­
ras, kuris atsidangino iš stoties su kažkokiomis dėžėmis.
Ten, sako, nauji įrengimai, su kuriais gaminsim varžtus.
Tai jau ne juokai! O naujasis meistras tik šūkauja, ko­
manduoja, rikiuoja. Pasimaišius šeimininkui, vis mini kaž­
kokį Tilmansą, produkciją, rinką.
Pagaliau viskas perkraustyta, sustatyta, surikiuota.
Žingsniuojame su Andriuku į namus vos vilkdami ko­
jas, rimtai šnekamės. Vis apie fabriką, apie naujas maši­
nas, apie lengvesnį darbą.
Dabar tai bent pagyvensime!
Tačiau pastarosiomis dienomis netikėtai gavau „atos­
togų".
Vieną popietę meistras pristatė mane padėti suvirin-
tojui Juozui. Nusimečiau durtinėlį, atsiraičiau rankoves
ir stojau prie naujo darbo. Suvirinimas — ne juokai, jo
pasimokyti norėtų kiekvienas. Ir aš ėmiau uoliai talki­
ninkauti. Tačiau naujoji mano „karjera" truko vos pus­
valandį. Suvirintojas neatsargiai kryptelėjo suvirinimo
aparato antgalį, ir melsva, ūžianti ugnies gyvačiukė it
grąžtas įsirėžė į mano pliką alkūnę. Suspragėjo, sučirš­
kėjo, padvelkė šleikščių dvoku. Iš skausmo aš riktelė­
jau, o Juozas išbalo, sviedė antgalį ir pripuolė prie ma­
nęs. Nudeginta alkūnė akivaizdžiai juodo, traukėsi, trū­
kinėjo. Pribėgo daugiau darbininkų, nutempė mane prie
alyvos bako, kuriame plaudavome varžtus, ir įmurdė į
jį mano ranką. Skausmas kiek atlėgo, ir aš nusibraukiau
nuo kaktos prakaitą. Suvirintojas šoko į pasienį, kur ka­
bojo dėžutė su nupieštu raudonu kryželiu, bet ten rado
tik suodžius ir voratinklius. Tada jis ėmė plėšyti savo
marškinius, kuriais ir aptvarstė mano alkūnę.
— Dabar, brolau, pasiimk ligonių kasos knygutę ir
dumk pas daktarą,— ragino darbininkai.
Iš mūsų atlyginimo pastoviai išskaičiuodavo ligonių
kasai ir žadėjo teikti nemokamą medicinos pagalbą. Kny­
gutė buvo namie, ir aš, užsimetęs ant vieno peties durti­
nei}, išbėgau iš fabriko. Mama susiėmė už galvos:
— Vėl nauja bėda?
— Ir naujų, ir senų nestinga,— sumurmėjo tėvas.
— Iki vestuvių sugis,— paguodė kažkoks dėdulė, at­
ėjęs kailinių atsiimti.
Skausmas rietė dvilinką, ir aš, piktai dėbtelėjęs į ra­
miai pypkiuojantį dėdulę, iškūriau iš namų. Kad tik grei­
čiau pas daktarą, kad tik greičiau tą skausmą...
Gydytojo laukiamajame kažkokia moterėlė sūpavo
gailiai virkaujantį vaiką, šnekučiavosi dvi išsipusčiusios
poniutės. Aš atsistojau prie pat kabineto durų ir sten­
giausi suvaldyti koją, kuri, laisvai pastatyta, tirtėjo lyg
elektros purtoma. „Kaip keistai išeina,— galvojau, kan­
džiodamas lūpą:—nudegino ranką, o tirta koja." O po­
niutės savo bėdas skaičiavo. Viena skundėsi, jog nega­
linti nieko valgyti, kita pasakojosi, kaip gera gydytis
nervus Palangoje. Stoviniavau, mindžikavau, į kabineto
duris ramsčiausi — nenurimsta, ir tiek! Alkūnė dega, lyg
ir dabar į ją gręžtųsi ugninė suvirinimo aparato gyva­
čiukė. Kad nors kokių miltelių nuo skausmo...
Pagaliau pravėrė duris seselė, aukšta, graži, baltutėliu
šnarančiu chalatu.
— Man nelaimė, panele...— sušnibždėjau.
— Pats, berniuk, už pinigus?— seselė padvelkė vaistų
kvapu.
— Ne, su knygute...
— Tai reikės palaukti,— ji nusigręžė nuo manęs ir pa­
žvelgė į laukiamojo gilumą.
 Pripuolė poniutė, negalinti nieko valgyti.
— Mano vyras ponui daktarui skambino!
— Ak tai jūs, ponia?—parodė baltų dantų vėrinį se­
selė.— Prašom, prašom, daktaras laukia.
Poniutė užgaišo. Už durų girdėjosi balsai, kažkokių
įrankių skambčiojimas. Matyt, daktaras ieškojo ligos,
kuri poniutei gerklę užriša. Turbūt nerado, nes ligonė
išėjo nepatenkinta, netgi savo pašnekovei tik iš tolo gal­
va linktelėjo. Dabar įšlamštė antroji, Palangoj nervus
gydžiusi. Pasilikome tik mudu su moterėle ir virkaująs
vaikutis. Neiškentęs prisėdau šalia jos, ranką patogiai
pasidėjau ant kelio.
— Tai kokia gi nelaimė, berniuk?— pasisuko į mane
moteris, sūpuodama vaiką.
— Ranką fabrike nusideginau,— atsakiau pro sukąs­
tus dantis.
— Vaje, vaje,— atsiduso moteris.— Skauda turbūt ne­
išpasakytai?
— Aha,— numykiau, pasilinguodamas.
— O manajam kad tik skarlatina nebūtų. Kol arklį
gavau, kol ką... Vaje, vaje...
Pagaliau išėjo ir antroji poniutė. Įraudusi, šypsoda­
masi.
— Dabar pulk pats, berniuk,— paragino mane mo­
teris.
— Tai kad tamstos eilė...
— Eik, eik. Man valandžiukė ar šen, ar ten...
Įpuoliau. Už stalo sėdėjo dar jaunas akiniuotas vyras.
— Nuimk, sesele, tuos skarmalus,— paliepė jis. Sese­
lė perkirpo suvirintojo marškinių likučius, pincetu nu­
metė juos į skardinę dėžę. Daktaras iš tolo pažvelgė į
pajuodusią, alyvuotą mano alkūnę.
— Patvarkyk, sesele,— įniko rašyti kažkokius popie­
rius.
Seselė patepė, pabarstė, apvyniojo švariu tvarsčiu. Ir
knygutėje atžymėjo.
— Gali eiti,— paragino daktaras.
— Gal kokių miltelių?— pakėliau ranką prie kaktos.
 — Nereikia čia jokių miltelių,— atsiliepė daktaras. Jis,
matyt, geriau žino.
Išėjau į laukiamąjį, negrabiai siaučiausi durtinėliu.
Moteris su vaiku, praeidama pro šalį, padėjo man, švel­
niai, motiniškai pasiteiravo:
— Ar jau nebeskauda?
— Tebeskauda...
— Kai pareisi, paprašyk mamos, kad aviečių stagarų
pašutintų...
— Greičiau, tamsta, negaišink daktaro,— subarė mo­
terį seselė.
Taip ir įsitaisiau visą savaitę „atostogų". Už jas, ži­
noma, nemokės. Bet ką gi padarysi, jei darbininkas su
kiaura alkūne — prastas? Užtat galime skaityti kiek tin­
kami. Kone kasdien aplanko suvirintojas Juozas, jis net­
gi siūlo pasidalyti savo uždarbiu, bet kaipgi iš jo imsi?
Negi jis norėjo man bėdos? Užbėga ir Juozas Rama­
nauskas su Jonu Jašiūnų, fabriko naujienas pasakoja, kny­
geles pakeičia.

Šlapdriba

Į veidą tėškė šlapdriba, bet aš skutau per mies­

tą jos nebodamas. Kas kita, kai ji imdavo drėbti, ganant
bandą, ypač jei būdavai basas. Gaspadoriai galvijus už­
daryti nesiskubina, o ir nagines liepia tausoti keleriems
metams. Taip, tegu ją šunes tą šlapdribą prie bandos!
O dabar aš skubėjau į fabriką ir nė negalvojau, ar ji
išsidrėbs beregint, ar kiaurą dieną maišys dangų su že­
me. Svarbiausia, kaip susidoroti su darbu naujame fab­
rike, kur varžtai tarsi blynai kepami. Sukamės jau trys
mokiniai, bet darbo per akis. O šeimininkas vis dažniau
su plikiu, mūsų naujuoju meistru, susimerkia, vis daž­
niau valandą kitą viršaus padirbėti prašo. Ne, ne verčia,
tik prašo. Linksmai, draugiškai, per petį paplodamas. Bro­
lis Juozas iš šitokio prašymo tik šaiposi. Sako, mulkina
jus kaip avinėlius. Gal ir mulkina, bet ką tu padarysi?
Juozas kitąsyk lentpjūvėj irgi užgaišta, bet tada tyli lyg
 burną vandens prisisėmęs. Taip, darbo kaskart daugiau,
bet užtat linksma, kai sukies ne vienas. O kai pridės po
dvidešimt centų, kaip vis žada, tada ir Juozas kitaip už­
giedos!
Rankas vis dėlto užgėlė. Durtinėlio rankovės trumpos,
išaugtos, o pirštinių mama dar nenumezgė. Būtų numez­
gusi, bet neturėjo siūlų, o kai jų kažkur susikalėdojo, aš
užleidau savo eilę Valytei. Ji nubėga į pieninę pieno,
o paskui eina į mokyklą. Reikia neštis krepšeliuką su
knygomis, o ir vaikų akys baisiai smigios. Jau ne sykį
parbėgo užsiraudojusi, išjuokta.
Susigrūdau rankas į kišenes. Na, žinoma, vienoje kaž­
kas pūpso. Tai nauja mamos išmonė: pietų į rankas ne­
beduoda, o į durtinėlio kišenę įkiša. Išsitraukiau, pra-
skleidžiau laikraščio skiautę. Atšalusios avienos gabalė­
lis. .. Dabar mat gaspadoriai pradėjo pjauti avis ir šio to
atveža už tėvo vasaros dienas. Be to, ir siuvimo jau kiek
pasimaišo. Artinasi žiema, žmonėms prisireikia šiltesnio
rūbo. Žodžiu, pradedame atkusti. Dar linksmiau, kad šį
rudenį ir mano alga vis plaukia.
Štai ir mūsų fabrikas. Ūžia, bilda, žvanga. Mano vieto­
je sukinėjasi kažkoks nematytas berniokėlis, dažus skar­
dinėje maišo. Matyt, dar vieną priėmė. Tikriausiai taip
ir bus, nes čia pat ir meistras, uždėjęs ranką ant bernio­
ko peties, ir šeimininkas. Fabrike šnekėti daug nepriim­
ta, ypač esant šeimininkui, ir aš šokau į savo kampą.
Tačiau šeimininkas rankos mostelėjimu mane sulaikė.
— Gali eiti namo,— pasakė ir vėl pasisuko į meistrą.
Buvo pirmadienis, darbo savaitės pradžia, ir aš sutri­
kau: gal naują tvarką įvedė, gal aš ne į tą pamainą pri­
sistačiau?
— Gali eiti namo,— sakiau,— vėl grįžtelėjo į mane
šeimininkas ir, matydamas, kad aš tebespoksau nesusi­
gaudydamas, pridūrė:— Pačiam darbo pas mane nebėra.
Perkūnija per lapkričio šlapdribą būtų mažiau pri­
trenkusi, negu mane pritrenkė šie jo žodžiai. Valandžiu­
kę stovėjau neatitokdamas. O šeimininkas, dar kažką pa-
erzėjęs su meistru, jau sukosi išeiti.
 — Kaipgi čia dabar... pone?— pralemenau.— Už ką
gi?
— Sakiau: nebėra darbo! — grįžtelėjo jisai.
— Tai kaipgi aš dabar be darbo? .. Pas mus ir taip...
Gyvovskis atsisuko, nekantriai sumostagavo rankomis:
— Ar pats turi galvą, ar ne? Kaipgi aš tave laikysiu,
jei nėra darbo? Už ką gi aš tau mokėsiu, a? Čia fabrikas,
o ne prieglauda. Tu supranti: fabrikas! Darbo yra — ir
pinigo yra, darbo nėra — ir pinigo nėra. Supratai?— pa­
kėlė pirštą ir išsiskubino.
Palikau it basliu trenktas. O aplinkui jau būriavosi
darbininkai, spyrė meistrą:
— Už ką gi dabar bernioką?
— Ne jūsų reikalas! — burbtelėjo plikis.
— Ar blogai dirbo?
— Juk nuo kūjo pradėjo!
— Ir nuo viršvalandžių nebėgdavo! — nesiliovė dar­
bininkai.
— Ar aš sakau, kad blogai dirbo?-— kiek atlyžo meist­
ras.— Šeimininkas pasakė, ir šventa!
Darbininkai ėmė skirstytis į savo vietas. Jie gerai su­
prato, ką reiškia „šeimininkas pasakė".
Išėjau. Šlapdriba tebesiuto, tėškė sniegą ant stogų,
ant rudens apnuogintų medžių, ant mano veido. Juo ėmė
bliaukti vandens srovelytės. Bliaukė jos ir tada, kai už­
siglaudžiau aukštos tvoros užuovėjoj. Suabejojau, ar tai
vien nuo šlapdribos... Rankogaliu perbraukęs veidą, pa­
sitraukiau nuo tvoros ir nukiūtinau apdrėbtu šaligatviu
link turgavietės. Kaip pareiti į namus, kaip pranešti to­
kią žinią? Argi seniai mama užsiminė apie gimnaziją,
guodėsi atidėsianti po porą litų? Vargšė mama. Gal šia
mintim ir dabar tebegyvena, gal iš tikrųjų ir centus ati­
dėlioja, nuskriausdama mažuosius „snarglėkus"? Ne, su
tokiomis naujienomis į namus niekas nesiskubina. Ir aš
slampinėjau po miestą, stovinėjau ties krautuvėlėmis, po­
rą sykių praėjau pro Zameto fabriką, kur dirba brolis
Jonas ir mano draugas Juozas Ramanauskas. Gal užėjus,
gal pasiguodus ir pasiklausus darbo? Ne, tik ne dabar,
tik ne šiandien. Ne todėl, kad mano durtinėlis po šlap­
dribos (nė nepastebėjau, kad ji liovėsi) į ragą pavirto,
kad sustirau ir kalenu dantimis. Daugiau dėl to, kad
šiandien vargiai ištarčiau dar vasarą įsiėdusius iki šleikš­
tulio žodžius: „Pone, gal turit darbo?" Ir kas panorės įsi­
leisti tokį mėlynanosį, lyg iš markos ištrauktą, lyg iš
namų išūdytą? O ir su broliais ne pro šalį pasitarus iš
anksto.
Iš apšiurusios karčemėlės išvirto trys pusgirčiai, pro
duris tvokstelėjo kažkokiu kepsniu. Panorau valgyti, ap­
šilti, pasėdėti. Pasukau į nuošalesnę gatvelę, išsitraukiau
iš kišenės mamos įdėtą paviržėlį ir apsižvalgydamas ėmiau
kramsnoti. Tačiau sausi kąsniai nelindo gerklėn.
Štai ir gimnazistai jau pasipylė, tikriausiai pirma va­
landa. Dar pasimaišys iš tų, kuriems iš fabrikėlio tarp­
durio žodelį paleisdavau. Drošiu į namus. Kas bus — tas
bus!
Dar gatvėje išgirdau — tėvo „Zingeris“ tarška. Ant
širdies kiek atlėgo. Tėvas siuva, didelės audros galbūt
nebus. Aš ilgai valiausi kojas, po to nusivilkau durtinėlį.
— Ar tik neapsirgai?— sunerimo mama.
— Ne-e,— numečiau užkrosnin suglebusią kepurę.
— Tai kodėl gi... be vakaro?
— Išvarė! — kone išrėkiau, kad tik greičiau viskas
baigtųsi.
Mamos rankos nuleipo žemyn. Rečiau suklegėjo tėvo
„Zingeris".
— Tai už ką gi?—sušnibždėjo mama.
— Ir aš klausiau. Nepasakė...
— Jiems daug nereikia, ech! — tėvas piktai nukando
siūlą.
— Ar tu iš tikrųjų nieko?— mamos akys įdėmiai žvel­
gė į mane.
— Nieko, mama, iš tikrųjų nieko,— užtikrinau gniau­
žiama gerkle. Nurijęs susitvenkusį gumulą, skubėjau pri­
žadėti:— Pavasarį galėsiu eit už pusbernį...
— Pavasaris dar toli,— pristabdęs „Zingerį", atsilie­
pė tėvas. Nepiktai, nepriekaištingai. Atseit, apie pava­
sarį galvoti dar per anksti. Bet man vis tiek tebegniaužė
gerklę. Geriau jau išbartų, kad nėjau už piemenį...
 Pietūs nelindo, nors šiandien jie ir kvepėjo kiauliena.
Pasrėbiau viralo, atkutau. Ypač kai Juozas su Jonuku
parėjo. Maniau, pasišaipys, kaip šaipėsi iš mano „kar­
jeros", bet ne.
— Ir mūsų Poviliuką atleido,— paprastai pasakė Juo­
zas.
— O tu nebūk kvailas, eik pas darbo inspektorių! —
karščiavosi Jonas.— Vienas iš mūsiškių pernai taip nu­
ėjo, ir ką tu manai? Atgal priėmė!
— Gal patepė?— grįžtelėjo nuo mašinos tėvas.
— Nesigyrė,— truktelėjo pečiais Jonas.
— Tuoj tau ir girsis,— tėvas vėl palinko prie mašinos.
— Galėsiu nueiti,— sutikau, nors neturėjau jokio su­
pratimo, ką pasakyti tam ponui su juodom „lakierkom",
kurį buvau matęs mūsų fabrikėlyje. Šiandien aš būčiau
sutikęs padaryti viską vien už tai, kad namiškiai ne tik
nepriekaištauja už „nemokėjimą nusitverti darbo“, bet
ir nenusimena.
— Tu nueik ir drožk stačiai: man darbo nėra, o kodėl
kitam atsirado? Kad jį naujasis meistras atsivedė? Tegul
paklausia šeimininką: už ką, už kokį prasikaltimą tave
išvarė?—mokė mane Jonas, atsisėdęs šalia, o aš nuo kiek­
vieno jo žodžio augau, kaip ant mielių. Taip, nueisiu ry­
toj pat ir išdrožiu viską į akis. Jeigu kaip — prispirsiu ir
patį inspektorių: koks iš jūsų inspektorius, jei tvarkos
nežiūrit?!
Rytą užsivilkau prasaususį durtinėlį ir išdrožiau nė
pusryčių nelaukęs. Kai išsibarsiu su ponais — ir valgis
geriau lįs. Žemę jau stingdė pirmasis gruodas, stogai bal­
tavo nuo šalnos, pro skystus debesis linksmai žvelgė anks­
tyva saulė. Man dar labiau pasitaisė ūpas. Taip, iš darbo
išvarė, bet mes jiems dar parodysim!
Jonas buvo nusakęs, kur rasti tą inspektorių, tačiau
miesto savivaldybės koridoriuose aš pasimečiau. Juose
siuvo valdininkai, kostiumuoti, baisiai rimti ir užsiėmę,
mindžikavo, gniaužė kepures su reikalais atėję žmone-
liai. Pasisukinėjau tarp jų, pasiklausiau, ką šneka. Vie­
nam vienokios bėdos, kitam kitokios, vienas ieško to,
kitas neranda ano. Ėmiau žvalgytis kokio nors prieina-
mesnio valdininkėlio. Pasimaišė toks apyjaunis, nelabai
susiraukęs, su papirosu dantyse.
— Ko? Darbo inspektoriaus?— prisimerkė jis.— Ogi
antai ten palypėk,— jis parodė papirosu į koridoriaus ga­
lą ir nukaukšėjo.
Lipau laiptais į antrą aukštą ir jutau, kad mano narsa
slūgsta. Kur čia daug prisibarsi tokioj maišalynėj... Už­
teks to, kad šeimininku pasiskųsiu, tegu nors jį su meist­
ru prigriebia.
Ir antrajame aukšte koridorius, durys, durelės. Ėmiau
žingsniuoti palei jas. Juk aš raštingas, net keturis sky­
rius baigęs! Tėvas sako, kad caro laikais tokie net į raš­
tininkus prasimušdavo. Argi seniai buvo tie caro laikai?
Taip, šitas būdas pasirodė geriausias: pasisukinėjęs, pa-
trepinėjęs užtikau reikalingas duris. Tik per tą laiką ma­
no drąsa dar trupučiuką smuktelėjo. Gal nėra ko per daug
draskytis ir ant šeimininko? Gal iš viso neverta piktu­
mu? Besvarstydamas pamiršau, kas svarbiausia: pasibarš­
kinti. Pravėriau dailias baltas duris kaip tikras mužikas!
Man pasirodė, kad už stalo sėdįs ponas netgi krūptelėjo
ir staiga užstūmė stalčių.
— Atsiprašau, pone...— taikiausi pradėti šneką.
— Ko tau reikia?— inspektorius piktokai kilstelėjo
plikę, virš kurios kabojo Smetonos portretas: senis su
barzdžiuke, persijuosęs plačiausia juosta, su keliomis
žvaigždėmis prie atlapo. Tos žvaigždės visai išmušė ma­
ne iš vėžių.
— Aš dėl darbo, pone...— pradėjau visai ne taip, kaip
buvau galvojęs. O narsos nebeliko nė už centą. Prale­
menau apie atleidimą, apie tai, kad be darbo man striu­
ka. .. Nė žodžio apie meistrą, kuris tapšnojo per petį nau­
jai priimtam berniokui, nė žodžio apie šeimininką, kuris
nė nepasakė atleidimo priežasties. Tegu jį šunes tą ne-
pasibarškinimą, visą reikalą jis sumaišė...
Inspektorius ėmė kilnoti ant stalo popierius, matyt,
svarstė, kaip paprasčiau manimi atsikračius. O mano akys
kažkodėl vis krypo į žvaigždėmis apsikarsčiusį Smetoną,
tarsi jis galėtų man padėti.
 — Palauk truputį,— inspektorius baigė kraustyti po­
pierius.
Švystelėjo vilties kibirkštėlė, ir aš su palengvėjimu
atsirėmiau į durų staktą.
— Koridoriuj palauk! — vėl kažko pyktelėjo inspek­
torius.
Keikdamas save už nesupratingumą, išgūrinau į kori­
dorių, bet nuo durų nepasitraukiau, kad būčiau po ran­
ka, kai tik pašauks. O inspektoriaus kambaryje pasigir­
do garsi kalba. Argi jis buvo ne vienas? Įsispoksojęs į
Smetoną, gal padariau dar kokią kiaulystę? Tik kai nu­
girdau žodžius: „Taip, taip, pone Gyvovski", susiprotė­
jau, kad inspektorius kalba telefonu. Ir su mano šeimi­
ninku. Na ir gerai, tegu prigriebia, kad kitą sykį žinotų!
Tačiau inspektorius kalbėjo toli gražu nepiktai. Tik: „Po­
ne Gyvovski, pone Gyvovski!“, „suprantama“, „žinoma",
„pasimatysim". Tiesą sakant, kam čia tuoj bartis. Galima
pasišnekėti ramiai, protingai. Juk reikalas aiškus: aš nie­
kuo nenusidėjau, tereikia grąžinti mane atgal, ir baigtas
kriukis.
Kalba nutrūko. Pasitraukiau nuo durų, kad nekaukš-
teltų į nosį, kai mane šauks. Tačiau šaukti niekas nesi­
skubino. Stoviniavau, mindžikavau, o durys lyg užkerė­
tos. Blizga sau misingine rankena, ir ką tu joms. Paga­
liau susimylėjo, girgžtelėjo. Išlindo inspektorius su po­
pieriais rankoje, sukosi į koridoriaus gilumą. Aš pasitrau­
kiau iš pasienio, kostelėjau.
— Tu dar čia?— lyg ir nustebo inspektorius.
— Laukiu, pone...
— Be reikalo pats vaikštinėji ir mane gaišini,— pa­
pūtė gurklį.— Ką gi padarys ponas Gyvovskis, jei dar­
bo nėra?— pakartojo šeimininko žodžius.
— Bet, pone...
— Viską pasakiau, nebegaišink! — nukirto inspekto­
rius ir nugirgždėjo koridoriumi, švytuodamas pilkais get­
rais.
Taigi aš vėl bedarbis.
 Kas kam uždirba duoną?

Po kelių dienų mūsų Jonukas nugirdo, jog į Za-

meto fabriką žada priimti du mokinius.
— O kaip meistras?— susidomėjo tėvas.
Meistras kartais esąs sukalbamas.
— Tu apuostyk kaip reikiant,— patarė Juozas.
Jonukas „apuostė". Meistras puse burnos prasitaręs,
jog kas nors gal ir išdegtų. Reikią pasimaišyti pirmadienį.
Pirmadienį išėjome. Žingsniavome tylėdami, kiekvie­
nas su savo godomis. Jonas būgštavo, kad neapgautų
meistras, aš sieloj ausi, kad šita košė užvirė per mane. O
jeigu teks grįžti nieko nepešus? Tegu jį šunes... Žiūrėjau
į skubančius darbininkus ir pašėlusiai jiems pavydėjau.
Net stiproko šalčio nejutau.
Jonas nuvedė mane į fabriko kontorėlę, parodė šei­
mininko duris ir liepė laukti. Jis paieškosiąs meistro. Po
valandėlės grįžo abudu. Meistras nužvelgė mane nuo gal­
vos iki kojų, truktelėjo pečiais.
— Prašykis šeimininką,—sumurmėjo, parodydamas du­
ris. Nebeturėdamas kitos išeities, pravėriau jas ir suveb­
lenau įsikaltus žodžius.
— Gal, pone, darbo? ..
— Ne, ne, ne,— sumosavo šeimininkas rankomis,—
darbininkų nereikia!
— Čia, pone, tas, kur buvo kalbėta,— išgirdau už nu­
garos meistro žodžius.
— Taviškis?
— Maniškis, pone,— nė nemirktelėjęs patvirtino meist­
ras.
Seimininkas suraukė antakius, dėbtelėjo į mane, vėl
į meistrą.
— Veskis, ar jau ką,— sumurmėjo pagaliau išganin­
guosius žodžius.
Išsekiau paskui meistrą ir pajutau, kaip per nugarą
rieda prakaito lašai. Argi kontorėlėje taip prikūrenta?
Jonas išpūtė akis, po to nusišypsojo visu veidu. Matyt,
mano išvaizda rodė, kad žygis nusisekė.
 Meistras mane nusivedė į fabriko kiemą ir parodė di­
džiulius metalo luitus.
— Nešiosi prie krosnies,— bakstelėjo aprūkusiu smi­
lium į langus, už kurių protarpiais sutavaruodavo rau­
doni atšvaitai.
Čiupau pirmąjį luitą plikomis rankomis. Bet kas tai:
pirštai prilipo, tarsi magnetas juos būtų pritraukęs... At­
šokau kaip nutvilkytas, tačiau ant metalo paliko odos
skiautelės nuo pirštų galų... Na ir kvailas per visą pil­
vą! — išplūdau save.— Šąla atsakančiai, o aš suprakai­
tavusias rankas prie geležies kišu... Dar gerai, kad nu­
ėjo meistras, tikriausiai būtų pasišaipęs iš tokio darbinin­
ko. Apsidairiau ir užsimoviau naująsias pirštines — tegul
jas bala! Susirietęs nuboginau pirmąjį luitą į fabriką ir
išsižiojau. Čia tai ne Gyvovskio garažėlis! Krosnis žaiža­
ruoja, tvoskia karščiu, prie jos sukinėjasi vyrai su ilgo­
mis geležinėmis lazdomis. Už sienos dusliai kala dizelis,
gilumoje čerška žirklės metalui pjauti, dunkčioja presai.
Ir gamina čia ne kažkokias išgverusias orkaites, o plū­
gus, akėčias ir kitokius žemės ūkio įrankius. Prabėgo be­
sišypsąs Juozas Ramanauskas, kažkokius karučius nubil-
dino mūsų Jonas. Bet sušnekti ir žvalgytis nėra kada,
reikia ridenti geležies luitus, nes krosnis ryja juos lyg
išbadėjusi. Gabena juos dar keli berniokėliai, velka įsirę­
žę, susikūprinę, susirietę. Mat luitai sunkūs, nepatogūs.
Iki pietų išsikvėpiau. Ne aš vienas — ir kiti bernio­
kai. Dabar jie susimetė nuošalesniame kampe, išsitrau­
kė po butelį pieno, po duonos kriaukšlį ir kramsnoja už­
sigerdami. Iš lėto, vyriškai, kaip tikri darbininkai. To­
kius luitus pavilkus, išdykauti nėra noro. Dar blogiau
man, kai neturiu jokio paviržėlio. Jonukas kažkur už-
gaišo, pasišauktų mane, pasidalytų pietumis.
— Tu ko nosį nukabinęs? Gavai darbo ir nei magary­
čių, nei įkurtuvių neruoši?
Tai Juozas Ramanauskas. Jis tapšnoja man petį, po
to ima už parankės ir vedasi prie krosnies. Čia jau sėdi
būrelis darbininkų, kažko vis žvalgosi į krosnies angą.
O iš ten taip maloniai kvepia, tarsi ne metalas virtų, o
šventiniai pietūs. Iš tikrųjų: ant ištrauktos metalo plokš­
 tės kelios silkės, kvepiančios, gelsvos, kai kur gerokai
apgruzdusios.
— Naujokui — pirmutinė,— paskelbė Juozas.
— Čiupk, brolau, už uodegos,— kumštelėjo man jau­
nas, bet jau pliktelėjęs vyrukas. Tai Jonas Sprindys, pa­
žįstu jį iš matymo. Ir brolis dažnai apie jį užsimena:
„Kad daugiau tokių vyrų būtų!"—pasako kartais.
Atsignybau kąsnelį silkės, bet valgyti nesiskubinu. Be
duonos sušveisti tokį gerą daiktą — stačiai nuodėmė.
— Dalykimės, brolau, kol dar neuždirbai nei sau, nei
šeimininkui!
Na ir juokdarys: kaip galima uždirbti duoną šeiminin­
kui, jei sau iki soties nesukrapštai! Tą patį, matyt, pa­
galvojo ir pagyvenęs, nuolat kosčiojąs darbininkas.
— Iš kur pats duonos nutvertum, jei ne šitas fabri­
kas?— sumurmėjo nepatenkintas.
— Vadinasi, Apolinarai, šeimininkas mums duoda duo­
nos?— grįžtelėjo į jį Sprindys.
— Negi kas kitas! — Apolinaras čiulpė silkutės uo­
degą.
— O savo rankoms nė dėkui nepasakai?— įsikišo Ra­
manauskas.
— Kurgi kištum savo rankas, jei šito fabriko nebū­
tų?— pakartojo Apolinaras.
— O kurgi kištų šeimininkas savo fabriką, jei šitų
rankų nebūtų?—mirktelėjęs Juozui, rėmė jį prie sienos
Sprindys.
— Rankų visuomet atsiras,— nepasidavė Apolinaras.—
O tu fabriką pamėgink įsitaisyti!
— Tai kaip čia dabar, Apolinarai, išeina?— Sprindys
nugnybę dar gabaliuką silkės.— Ar rankos fabrikus daro,
ar fabrikai rankas?
— Et, baikos,— Apolinaras sviedė rūpestingai nučiulp­
tą silkės nugarkaulį.
— Ne, ne baikos,— karštai užginčija Ramanauskas. —
Teisybė, be fabriko mums būtų riesta, dar sunkiau nusi-
tvertumėm darbo...
— Būtų riesta, kol tokia tvarka,— pataisė jį Sprin­
dys ir kažkodėl apsidairė.
 Atbėgo išsipaišinęs Jonas, kyštelėjo nosį į krosnį.
— Tai ir mano dalį sušveitėt.
— Dar yra, pasikepk,— Sprindys pakišo jam riebaluo­
to popieriaus gniužuliuką.
Jonas išrikiavo ant skardos dar keletą silkių, prisimer­
kęs įkišo į krosnį. Stebėjausi, kad jie taip draugiškai
tvarkosi, supratau, kad iki šiol nei tikro fabriko, nei tik­
rų darbininkų dar nebuvau matęs. Kur jau ten Gyvovs-
kio garažėlis! Laikui bėgant, kai į naujas patalpas per­
sikėlė, kai padaugėjo darbininkų, gal ir ten panašiai bus.
Štai vėl iškepė silkės, vėl atsinaujino nutrūkusi šneka.
Mat pagiežingasis Apolinaras, pamatęs, kad silkės dar
nesibaigė, nepasitraukė. Sprindys prisėdo šalia jo ant ge­
ležies luito ir ėmė dėstyti:
— Gerai, Apolinarai. Pats, matyt, manai, kad mums
užmoka tai, kas suderėta. Bet argi pats, ateidamas čia
dirbti, su šeimininku derėjais? Kiek pasakė — už tiek ir
parsisamdei.
— O pats argi kitaip?
— Ne, ne kitaip,—-sutiko Sprindys.— Ir aš nesiderė-
jau, ir Ramanauskas nesiderėjo, ir visi kiti. Vadinasi,
pats šeimininkas nustatė mums kainą. O iš kurgi pats
žinai, kad šita kaina teisinga? O gal šeimininkas neuž­
moka visko, ką uždirbam?
— Negi nusuka?
— Ne, ant popieriaus nenusuka,— patvirtino Rama­
nauskas.— Ir vis dėlto visko, ką mes uždirbam, mums
neužmoka. Jeigu mums užmokėtų viską, jeigu mes ne­
duotume jam naudos, tai kuriems velniams samdyti?!
Prie šito būrelio prisigretino daugiau darbininkų, at­
ėjo, pietus pavalgę, ir pagalbiniai berniokėliai, mano
bendradarbiai. Pokalbis pasidarė iš tikrųjų įdomus, įsi­
liepsnojo ginčas. Tačiau Sprindys mokėjo draugus nu­
raminti.
— Mat, vyručiai, kaip išeina,— atsistojo jisai:—tai,
ką mes gaunam — mūsų uždarbis. Be jokių kalbų! O jei­
gu mus samdo — šeimininkui naudą duodam. Vadinasi,
ne tik sau, bet ir jam duoną uždirbam! Argi ne šitaip,
Apolinarai?
 Apolinaras tik numykė panosėje ir užsikosėjo. Užtat
Ramanauskas dar pridėjo:
— Ne tik duoną uždirbam, bet ir sviestu užtepami
Į pavakarę mano pirštinės visiškai išsišiepė, teko ran­
kas apsivynioti skudurais. Šitaip nešioti luitus buvo dar
sunkiau, tačiau aš vilkau ir vilkau juos, vis apie girdėtą
pokalbį galvodamas. Iki šiol viskas buvo paprasta ir aiš­
ku: fabrikas šeimininko, dėkok jam, darbo gavęs, ir dirbk
nemurmėdamas. O pasirodo, kad ne taip lengva supras­
ti, kas kam duoną uždirba.

Visam gyvenimui

Aš jau komjaunuolis. Žodis naujas, neįprastas.

Bet tai nesvarbu: jis ištariamas tik tarp draugų, patyliu­
kais, apsidairant. Užtat širdis kažko be galo pilna. Ir savo
vertės pajutimo, ir vyriškumo, ir — trupučiuką — nerimo.
Smetonos valdžia komjaunuolių neglosto. Kankina kalė­
jimuose kartu su suaugusiais.
Ne taip paprastai gavau komjaunuolio vardų. Kone
kasdien kalbėdavomės su Juozu Ramanausku, Jonu Ja­
šiūnų. Dažniausiai vaikštinėdavome po miestą, o kartais
išeidavome ir į laukus, pasiekdavome netolimą Marazinės
mišką. Po darbo dienos dūmuose ir dulkėse (mūsų fab­
rike nebuvo jokios ventiliacijos), po nepakenčiamo bil­
desio ir žvangėjimo būdavo malonu alsuoti tyru žiemos
oru, žvalgytis po baltas laukų platybes. O dar maloniau —
kalbėtis su draugais. Atvirai, iš širdies. Grįždami papras­
tai užsukdavome į Serapiniškio kaimą pas Ramanauskus,
sušnekdavome su jų Antanu, pasirinkdavome knygelių.
Jaučiau, kad ši šeima mane tarsi globoja, kreipia kažko­
kia linkme. Tai netrukus pasitvirtino.
Vieną vakarą, jau įpusėjus gruodžiui, susirinkome į
naktinę pamainą. Blausiai žibėjo apmusijusios, voratink­
liais apsikarsčiusios lemputės, paslaptingai žaižaravo ly­
dymo krosnis. Dūmai dar aštriau graužė akis ir plaučius,
tarsi užgulusi žemę naktis fabriko tvaiką būtų dar labiau
sutirštinusi. Jau po vidurnakčio, kai darbininkai susime­
 tė perkąsti, Juozas peštelėjo mane už rankovės ir nusi­
vedė į nuošalų kampą už tyliai dūluojančių presų.
— Moki laikyt liežuvį už dantų?—paklausė pašnibž­
domis.
Kas čia per klausimas? Kiek sykių, duodamas knygu­
tę, primindavo: „Šito niekam nerodyk", arba: „Šito vir­
šelio tegu niekas nemato". Ir nematydavo! O dabar: „Ar
moki laikyti liežuvį už dantų?" Ir aš tik truktelėjau pe­
čiais.
— Kietas esi: necypei, kai nudegino ranką,— Juozas
pats atsakė į savo klausimą ir apsidairęs ištraukė kažko­
kių popierėlių gniužulą.— Kišk į užantį. Pats perskaityk
ir prie gimnazijos išklijuok. Tik žiūrėk man! ..
Susikimšau, kiečiau susiveržiau dirželį. Likusį pamai­
nos laiką dirbau it mietą prarijęs. Rodos, visur užsags­
tyta, bet ką gali žinoti. .. O jeigu pasilenkus slystels pro
apykaklę ir pasipils it kregždės iš palėpės?
Rytą parskuodžiau į namus, bet į lovą nevirtau. Už­
kandęs pusryčių, pasisukinėjęs, vėl pasičiupau nuo sie­
nos durtinėlį.
— Tu kurgi dabar?—nustebo mama.
— Galvą skauda, pasivaikščiosiu trupučiuką...
— Praris vaikų sveikatą tas fabrikas,— aimanavo ma­
ma.
— Kas tos mūsų sveikatos neryja?— sumurmėjo tėvas.
Po naktinės pamainos visuomet galvą skelia. Bet da­
bar ne tai rūpėjo. Išbėgau į kiemą, apsidairiau. Buvau
belendąs į tvartelį, bet lange sušmėžavo mamos veidas.
Iš tikrųjų nieko sau vieta su skaudančia galva! Ir aš iš­
kiūtinau į gatvę. O čia — tai moterėlė su krepšiu, tai ro­
gės iš sodžiaus. Žingsnis po žingsnio atsidūriau už mies­
to, kiek prašliaužtame vieškelyje. Vėjas ginė prasaususį
sniegą, blaškė netolimo vienkiemio dūmus. Užsiglaudžiau
už pakelės žilvičio, pasirausiau užantyje. Lapeliukas pa­
sirodė nedidelis, prasto popieriaus, su kiaurai persigėru-
siais spaustuvės dažais. „Visų šalių proletarai, vienyki­
tės!"— juodavo viršutiniame kampelyje. Žemiau — krei­
pimasis į Lietuvos jaunimą. Europoje vis labiau siautėjęs
fašizmas, jis grasinąs ir Lietuvai, kurią valdanti vidaus ir
užsienio kapitalistams parsidavusi Smetonos klika. Pavo­
jaus akivaizdoje pažangiam jaunimui reikią vienytis, ko­
voti prieš naujos okupacijos galimybę, už jaunimo orga­
nizacijų laisvę, už žmoniškesnį gyvenimą. . . Apačioje pa­
rašas: „Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Centro
Komitetas".
Įsikišęs popierėlį į užantį, žingsniavau atgal į miestą.
Paprastai po Rokiškį sukinėdavosi žaliašvarkiai jauna­
lietuviai, apsikarstę akselbantų virvelėmis, marširuoda­
vo, dūdoms lirlinant, krūtines išpūtę šauliai, šmirinėdavo
kunigų komanduojami „pavasarininkai" su melsvomis ke­
puraitėmis ant pakaušio. O Lietuvos Komunistų partija ar
Komjaunimo sąjunga, apie kurias patyliukais užsiminda­
vo draugai, atrodė paslaptingos, sunkiai suvokiamos, maž­
ne nerealios. Ir šitas paprasto popieriaus lapelis, kurį ką
tik perskaičiau, tokį įspūdį man padarė, išsyk apvertė
viską aukštyn kojomis! Kažkur dirbo paslaptingi žmonės,
rizikuodami laisve, spausdino atsišaukimus, sielojosi dėl
Lietuvos ir jos darbo žmonių rytdienos. Pasijutau ir aš
įtrauktas į tų žmonių tarpą, susietas su jais dar vos tik
užčiuoptu, bet tampriu siūleliu. Draugai padavė jį man
į rankas — vadinasi, pasitikėjo! O tai jau daug, labai daug,
kai tau tik penkiolikti. . .
Grįžęs įsmukau į tvartelį, paslėpiau popierius. Padė­
jęs tėvui suskaldyti keletą pliauskų, nuėjau miegoti. Pa­
kirdau dar ankstyvą popietę ir šiaip taip prasitrainiojau,
laukdamas vakaro. Sutemus vėl susikimšau atsišaukimus
į užantį ir susirūpinau: o kuo gi aš juos priklijuosiu? Kur
buvo mano galva? Knygynas jau uždarytas, o ir pas Ra­
manauskus bėgti nebe laikas. Iškiūtinau į miestą nusimi­
nęs. Spaudė šaltelis, gatvės buvo pustuštės. Tik prie kino
šurmuliavo būrelis vaikigalių, matyt, taikėsi įsmukti be
bilietų. Klaidžioti gatvėmis su lapeliais užantyje nesino­
rėjo, ir aš pasukau prie gimnazijos. Jos baltas mūras švie­
tė tik vienu kitu langu, aplinkui nebuvo nė gyvos dva­
sios. Nusprendžiau, jog pavedimą vis tiek reikia atlikti.
Išsitraukiau lapelius, pluoštelį švystelėjau per tvorą, pluoš­
telį įspraudžiau į vartelius, keletą padėjau ant paties ta­
ko. Ras, būtinai ras! Nuo gimnazistų ir norėdamas пера-
3. Prieblanda prisidengus 33
 slėptum, o čia taip akivaizdžiai. . . Ir vis dėlto sliūkinu
atgal gatve su neramia sąžine: kodėl laiku nepasirūpinau
klijų, kodėl neatlikau darbo, kaip buvo liepta. Ko gero,
Juozas dar pasišaipys, bailiu pavadins...
Miesto centre susitikau patruliuojantį policininką, įlin-
dusį į ilgutėlius kailinius. Iki šiol „faraonų" bemaž nepa­
stebėdavau, nebent tik pasišaipydavau iš aukštų kiverių,
kai dar neturėjau darbo ir per dienas sukinėjausi po mies­
tą. O dabar nejučiomis pasitraukiau į šalį. . . Policininkas
pragirgždėjo, mostaguodamas gumine lazda ir tyliai švil­
piniuodamas.
Rytą nuskubėjau į fabriką: baisiai knietėjo pasikalbėti
su Juozu. Tačiau Ramanauskas dirbo savo darbą ir manęs
tarsi nematė. Tik per pietus jis nežymiai prisigretino ir
klausiamai pažvelgė man į akis. Aš linktelėjau galvą.
— Nepasilikai?— sušnibždėjo Juozas.— Mieste kra­
tos. ..
— Ne.
—• Apsižiūrėk! — dar įspėjo ir nužingsniavo prie kros­
nies, kur čirškėjo mūsų nepamainomos silkės.
Užantis, be abejo, tuščias, nes nakčiai buvau nusiren­
gęs. Nebent tvartelyje? Parbėgęs po pamainos, nuodug­
niai išnaršiau kampą, kur buvau užkišęs lapelius. Tuščia.
Palengvėjusia širdim įėjau į-trobą, sėdau už stalo.
— Sako, šiandien policija palei gimnaziją siunta,—
užsiminė Juozas, srėbdamas rūgusį pieną.— Proklamaci­
jų primėtyta, ar kas. Negirdėjai?
— Negirdėjau,— užguliau dubenėlį.
— Rašto pramoksta, tai ir prasimano,— nusprendė tė­
vas.
— Ir nebijojimas svieto,— pritarė mama, pastumdama
į mano pusę dar sekmadienį virtų bulvinių skrylių.—
Tampo, į kalėjimus grūda, o jie vis savo... Ką gi tu
padarysi, vargšas būdamas? Argi prieš vėją papusi?
— Rusijoj papūtė,— paprieštaravo Juozas.
— Rusija — tai ne mūsų Lietuvėlė,— neaiškiai numy­
kė tėvas.
— Darbininkijos maža?
— Et, politika! — tėvas numetė šaukštą.
 Partrepsėjo kažkur užgaišęs Jonukas, tėvas užleido
jam savo vietą, ir šita kalba nutrūko. Atsipūčiau leng­
viau: kažkodėl nesinorėjo, kad ji tęstųsi....
Keletą dienų Ramanauskas manęs vengė. Supratau:
taip reikia. Plito kalbos apie kratas kai kurių gimnazis­
tų kambarėliuose, apie sustiprintus policininkų patrulius
naktį. Pasirodė, kad proklamacijų būta ir geležinkelio
stotyje, ir pačiame mieste.
Vieną vakarą, man nuėjus pas Ramanauskus, Juozas
padavė plonytę knygutę:
— Atidžiai perskaityk ir pagalvok,— pasakė jis.
Grįžęs įlindau į malkinę ir atskleidžiau knygutę. Go­
džiai perskaičiau vieną sykį, antrą, trečią. Rašė apie
komjaunimo organizaciją, jungiančią jaunus pažangius
darbininkus ir valstiečius, moksleiviją, kovojančią už
jų reikalus. Ne viską supratau, bet pagrindinės mintys
buvo aiškios. Nesunku buvo atspėti, kodėl Juozas man
šią knygutę pakišo.
Kai ją grąžinau, Ramanauskas vylingai prisimerkė:
— Na kaip?
— Perskaičiau.
— O pats kaip? Klausiu,— nebeatleido Juozas.
— O ką gi aš?— apsimečiau naivus, tačiau Juozas
juokauti nebuvo linkęs.
— Argi pačiam nepakeliui?
— Kam dar klausi, Juozai? Argi aš ne darbininkas?—
atsakiau nuoširdžiai. —■ Tik dar ne ką susigaudau, kažin
ar galėsiu ką. . .
— Čia jau kita kalba,— plačiai nusišypsojo Juozas.—
Mes visi dar labai mažai teišmanom. Užtat ne tik dirb­
sim, bet ir šviesimės krūvon susibūrę.
— Ne kas su tuo mokslu,— atsidusau, prisiminęs sva­
jones apie gimnaziją.
— Apie tai dar pakalbėsim,— nutraukė mane Juo­
zas.— Išeik rytoj po pietų į vieškelį; pasivaikščiosim, į
Marazinės mišką patrauksim.
■— Sutarta!
Rytojaus popietę išėjau už miesto. Keliu šliaužė rogės,
važeliai. Vieni išmarginti, išraityti, pakinkyti išnašiais
staininiais, išdidžiai lenkią tuos, kuriuos tempia apšepę
kumeliai. Šių ir pakinktai nukarę, ir vadelės sumazgytos,
ir patys žmoneliai sugurę. Toks pats vaizdas kaip ir tur­
gaus aikštėje, kaip gydytojo laukiamajame, kaip ir visur.
Mane pasivijo uždusęs Juozas Ramanauskas.
— Skuti kaip į veseliją! — padavė užkaitusią ranką.
— Tu vienas?— nustebau.
— Ar manęs vieno maža?
— Gal ir užteks,— nuleidau juokais pradėtą šneką.
Pasukome į Marazinės giraitę. Miškas sodriai, nenu­
trūkstamai ošė. Kaip gražu čia būna vasarą! Virpa, mir­
guliuoja vėjyje nenuoramos drebulės, šlama beržai svy­
ruokliai. O kiek lazdynų, kiek riešutų! Regis, rieškučio­
mis semk...
— Prieš keletą metų aš labai norėjau būti eiguliu,—
prisipažino Juozas, plačiai žvalgydamasis po mišką.—
Galvojau: žmonės pikti, vienas kitą žudo, į kalėjimus
sodina, ne gyvenimas tarp jų. Atrodė, įsitaisyčiau kokia­
me nors tolimame pagiryje, po mišką su šautuvu vaikš­
čiočiau, nuo blogų žmonių girią saugočiau. Medžiai juk
gyvi, vasarą auga, žaliuoja, žiemą ilsisi snausdami, vėl
pavasario laukia...
— O dabar?—- paklausiau, jam nutilus.
— Ne, dabar nebenoriu,— Juozas papurtė galvą.—
Žmogaus vieta tarp žmonių!
Į laukymėlę išniro du Jonai: Jasiūnas ir Matiukas.
— Štai aš ir nebe vienas!—šūktelėjo Ramanauskas.
Kiek nusivyliau: visi trys savi, iš Zameto fabriko, kas­
dien sutinkami. Ką naujo jie galėtų man pasakyti? Iš tik­
rųjų gerą valandžiukę draugai plepėjo niekus, juokavo.
Pagaliau aprimo, apstojo mane, ir Juozas Ramanauskas
rimtai pasakė:
—• Štai ir Alfonsas su mumis. Pasiskaitę, apsigalvojo...
— Pažįstam, neapvils,— pritarė Jasiūnas, paskui kiek
dirbtinai, bet rimtai paspaudė man ranką.
— Jau ir vieną kitą uždavinį atliko,— pridūrė Rama­
nauskas, taip pat mane pasveikindamas.— O nuo šiol jau
laikyk save priklausančiu...
 Tai buvo 1938-ųjų metų gruodis. Šią datą įsiminiau vi­
sam gyvenimui.

Tegyvuoja Gegužės pirmoji!

Nejučiomis prabėgo žiema. Atėjo tas metas, kai
gąspadoriai išsiveža pasamdytus piemenis, kai prasideda
mažųjų varguolių bėdos. Tačiau šį pavasarį nei pieme­
navimas, nei pusberniavimas man nebe galvoj. Jaučiuosi
esąs tikras vyras, paūgėjęs, sutvirtėjus. O svarbiausia —
daug ką pamatęs, daug ko pasimokęs, jau galįs ir kitam
žodį pasakyti. Mat dažnai klausydavausi vyresniųjų drau­
gų kalbos, įnikau į laikraščius. Ne tik į tuos, kurie pašte
užsakomi, bet ir į tuos, kuriuos „vėjai atneša". O, ši žie­
ma — ne juokai!
Bet pavasaris negerą žinią atnešė: į Klaipėdą įkėlė
koją Hitleris, uždarė „nepriklausomos Lietuvos vartus į
pasaulį". Kiek apie šituos „vartus" dainų sudėta, kiek
į juos kruvinu prakaitu uždirbtų litų sukišta, o išėjo
šnipštas, kaip išsireiškė mūsų Juozas. Netgi teko per laik­
raščius padėkoti Hitleriui, kad jis supratęs Lietuvos inte­
resus ir išnuomavęs uosto kampą. „Locką" padarė!"—
spjaudėsi brolis, o aš nukūriau pas Ramanauskus.
— Dar nieko negavau,— skėstelėjo rankas Juozas, be
žodžių supratęs mano nekantravimą. Mat buvome įpra­
tę apie kiekvieną įvykį spręsti iš pogrindinės spaudos.—
Nebetoli ir Gegužės pirmoji, o čia kaip tyčia...— tęsė
Juozas.— Gal nelaimė atsitiko?
Klausinėti buvau atpratęs, žinojau, kad šiuose reika­
luose svarbiausia kantrybė. Neilgai trukus, sulaukėme
ir atsišaukimų, įvertinančių pastarojo meto įvykius. Ypač
apmaudu buvo, kad Smetonos vyriausybė Klaipėdos kri­
zės dienomis atsisakė Tarybų Sąjungos pasiūlytos pagal­
bos Lietuvos suverenitetui ginti.
— Argi Smetonai Lietuva rūpi?! — šaipėsi fabrike dar­
bininkai.
O Gegužės pirmosios proga taip nieko ir nesulaukė-
 me. Susirinkę už miesto, jau sužaliavusiame miškelyje,
tarėmės, ką galėtume padaryti savo jėgomis.
— Mes kaip nors išsiversime, bet ką darys kaimų
kuopelės?— rūpinosi Ramanauskas.
— O ką gi jau mes?—kraipė galvą Jonas Matiukas.
— Galima šūkių ir dar ką nors,—■ pasiūlė Juozas.
— Iš tikrųjų!—-pliaukštelėjo sau į kaktą Matiukas.
Pasiskirstėme darbus: Ramanauskas išpjaustys kartoni­
nius šablonus šūkiams, aš išnešiu iš fabriko dažų. Galu­
tinai pasiruošime žygiui ateinantį sekmadienį pas Juo­
zą, kai šis paliks namuose vienas.
Ruošėmės pasišnekučiuodami, pajuokaudami, pasvajo­
dami. Karpėme murziną kartoną ir galvojome apie šū­
kius, turinčius išjudinti žmones į pasaulinę revoliuciją...
Tik mano atvilkta dažų skardinėlė maža ką tesakė. Ta­
čiau ir be jos neišsiversi!
Gegužės pirmosios išvakarėse ilgai plušau tvartelyje,
kol prisitaisiau tą skardinėlę po skvernu. Po to išdūmiau
į sutartą vietą netoli miesto centro. Ramanauskas su Ma-
tiuku ir Petru Bagacku, taip pat Zameto fabriko darbi­
ninku, jau vaikštinėjo. Pasisveikinome, lyg pripuolamai
susitikę, pažiopsojome į krautuvėlių vitrinas, į kino rek­
lamas. Vakaras buvo apniukęs, bet šiltas, ir gatvėmis
vaikštinėjo nemaža žmonių.
— Per anksti išsiruošėme,— apgailestavo Juozas, pa­
šnairavęs į praeinantį policininką.— Ir „faraonų" šian­
dien privisę. ..
Proletarinių švenčių dienomis gatvėse budėdavo po­
licijos patruliai, šmirinėdavo žvalgybos šnipai, ir ilgai
vaikštinėti, apsikarsčius pavojingais „reikmenimis", bu­
vo neprotinga. Tačiau mes buvome jauni ir turėjome
karštas galvas.
— Pradėkime nuo pakraščio,— pasiūlė Petras Bagac-
kas.
— Pradėkime! — sutikome mudu su Juozu.
Patraukėme į nuošalią Pirties gatvę. Ji buvo rami, be­
maž neapšviesta. Juozas pasiliko jos gale ir, reikalui
esant, turėjo įspėti. Aš, Petras Bagackas ir Matiukas pri­
siartinome prie pirmojo telefono stulpo. Jis švelniai, vos
38
girdimai zvimbeiojo. Jonas ilgokai niuginosi, kol ištrau­
kė iš užančio iškarpytą kartono gabalą. Ištraukęs dar
pasiklausė.
— Dėk greičiau,— sušnibždėjau nekantraudamas.
Jonas su Petru prispaudė šabloną prie stulpo, aš brūkš­
telėjau dažais. Pasiliko juodos žvilgančios raidės: „Tegy­
vuoja Gegužės pirmoji!" Ant antro stulpo: „Tegyvuoja
LKP!" ant trečio—„Salin fašistų diktatūrą!“ Gatvelė te­
bebuvo tuščia, tik kur ne kur — krito į ją šviesos pluoš­
telis, ir mes įsismaginę pakartojome tuos šūkius dar ant
kelių stulpų. Užtat Juozui pabodo lūkuriuoti.
— Čia užteks,— priminė jis, mums prisiartinus.
Miestas jau buvo ištuštėjęs, ir mes palei centrą tą pa­
čią „operaciją" atlikome ant skelbimų lentos. Tačiau da­
žai baigėsi, šablonai permirko, norom nenorom reikėjo
šitą darbą mesti.
Pasislėpėm tarpuvartėje ir ėmėme stebėti gatvę. Nu­
dardėjo ilga pasilinguojanti vežiko platforma, ant ku­
rios paprastai kraunamos alaus dėžės, praėjo dvi susi­
kibusios moterėlės, prašlitiniavo kažkoks vienplaukis
ponėkas atlapotu lietpalčiu. Pagaliau iš miesto centro
atžingsniavo ir policininkas, ant pečių užsisiautęs tamsią
peleriną. Jis pastoviniavo, pasiklausė ir leidosi atgal.
— Rytoj anksčiau išeikim į darbą,— pasiūlė Matiu-
kas.—■ Pasižiūrėsim, kas mieste dėsis.
— Neverta kaišioti nosies,— pastebėjo Juozas, bet ne­
griežtai. Matyt, jam pačiam knietėjo pamatyti mūsų darbo
vaisius.
Apsižiūrėjau tik rytą. Ir ne veltui: drabužiai kiek iš­
tepti dažais, kliūta ir švarkelio pamušalui. Patryniau, pa­
krapščiau — nė iš vietos. Apsirengiau, ramindamasis min­
timi, kad ir fabrike pasitaiko susitepti dažais, kad drabu­
žiuose ir šiaip gausu dėmių. Kiek tokių vaikšto, negi
čiups mane pirmąjį!
Pasukau pro Pirties gatvę ir dar iš tolo pamačiau bū­
relius žmonių, stoviniuojančių palei stulpus arba iš lė­
to praeinančių. Mat gatvėje jau sukinėjosi policininkas.
— Eikit, eikit! Ko čia žiopsot?—varinėjo jis žmones.
Praeiviams skirstantis, pastebėjau, kaip du kažkokie
vyriškiai rūpestingai skuto stulpus... Ilgiau stoviniuoti
buvo pavojinga, ir aš nudūmiau į fabriką. Čia jau buvo
žinomos visos miesto naujienos.
— Policininkai šokinėja aplink stulpą kaip gaidžiai,
ir kad nors ką!—pasakojo darbininkai.— Atrodo, dantim
tą stulpą nugraužtų!
O mes, šio triukšmo kaltininkai, dirbome savo darbą,
tarsi nepažįstami būtume. Bet Jonas Jasiūnas, tada jau
dirbęs pogrindinio komjaunimo komiteto instruktoriumi,
praeidamas šyptelėjo. O jis buvo baisiai santūrus!
Einant po pamainos, Juozas Ramanauskas pasakė patį
įdomiausią dalyką: tą naktį buvo iškeltos dvi raudonos
vėliavos. Viena—-aukštoje eglėje palei Bajorų vieške­
lį, antra — Pirties gatvėje ant laidų...
Aš išpūčiau akis.
— Negi mes vieni gudrūs?—mįslingai šyptelėjo Juo­
zas.

Skirtingi gimnazistai

Iš gimnazistų nebesišaipiau. Vien prisiminus,

kaip praleisdavau juos pro Gyvovskio fabrikėlį, darosi
nesmagu. Koks naivus buvau, laikydamas juos visus bal­
tarankiais ponaičiukais! Žinoma, yra tarp jų ir tikrų po­
naičiukų, bet apie tuos kita kalba.
Prieš keletą dienų mudu su Ramanausku, einančius į
darbą, sustabdė įdomus nuotykis. Buvo saulėtas pavasa­
rio rytmetys, ir gatvėse linksmai klegėjo būreliai gim­
nazistų. Tačiau viename būrelyje, ėjusiame priešais mudu,
kilo kažkoks nesusipratimas. Nedidukas apskritaveidis
gimnazistėlis staiga užbėgo už akių kiek aukštesniam gar­
banotam vaikinui, apsivilkusiam juodu dar senosios uni­
formos švarku.
— Ko spraudiesi į priekį, kurmrausi?! — spygtelėjo
mažasis.
— Juk pats spraudiesi, Jašinskėli,— nepiktai atsiliepė
garbanotasis.
 — Sakau, pasitrauk iš kelio, kurmrausi! — dar labiau
pasipūtė mažasis.
— Kas aš toks?— kilstelėjo galvą ir didesnysis.
— Kaip tu jį pavadinai?— įsikišo dar vienas gimna­
zistas.
;— Kurmrausis, mėšlavabalis! — pasišaipė apskritasis,
mostaguodamas geltonu portfeliuku.
Būrelis staiga susijaukė, sušurmuliavo. Kelios rankos
čiupo įžūlųjį už pakarpos ir pritempė prie garbanotojo.
— Atsiprašyk Vladą, o ne — tai! ..
— Paleisk! Direktoriui pasiskųsiu! — spygavo mažasis.
•— Atsiprašyk, o tada skųskis nors ir tėvui.
— Atsiprašau...— pagaliau sušvokštė įžeidėjas, ma­
tyt, gerokai spusteltas.
— O dabar dumk pas ką tik nori! — kelios kojos
niuktelėjo jam į užpakalį.
Gimnazistėlis pabėgėjo į priekį ir vėl paleido gerklę:
— Ubagai! Kiauraklyniai! Mėšlavabaliai!
Pasilikusieji tik pagrasino jam ir nužingsniavo šneku­
čiuodamiesi.
— Matai, brolau?— kumštelėjo man Juozas.
— Komendanto sūnus?— pasitikrinau, prisiminęs smar­
kaujančio vaikėzo pavardę.
— Tas pats,— patvirtino Juozas ir mostelėjo gimnazis­
tams:— Taip ir reikia, vyrai!
Gimnazistai pamojavo mums, dar kartą pagrasino į tą
pusę, kur nudūmė apskrities komendanto sūnus. O Ra­
manauskas priminė man:
— Būtų gera, kad ir pats su jais susidraugautum. Tik­
ri vyrai!
Draugystė su jais užsimezgė visai netikėtai. Sekma­
dienį mūsų gatvėje pasirodė gimnazistas Stasys Stalaus-
kas. Maniau, kad drožia, kaip paprastai, pas netoliese
gyvenantį gimnazistą Albiną Kalvelį, tačiau jis pasuko į
mūsų kiemą. Aukštas, tamsiaplaukis, tikras sportininkas.
— Sveiki, vyrai! — kyštelėjo ranką mudviem su Jo­
nu, sėdintiems pašalėje.
Pasisveikinom, persimetėm vienu kitu žodžiu, pakvie­
tėm prisėsti. Svečias kavalieriškai truktelėjo kelnes ir
atsišliejo į įšildytą trobos sieną, tarsi nuvargęs būtų.
Atsipūtęs, patrynęs rankas, pradėjo šneką apie fabrikus,
gamyklą, darbininkus. Blogiausia, kad darbininkai neturį
galimybių šviestis. Jie, girdi, gimnazistai, kad ir vargsta,
kitą dienelę ir nevalgę prastumia, užtat mokslą eina, švie­
sesnės rytdienos laukia. Si užuomina mudviem su Jonu
nepatiko. Argi mes, darbininkai, tik kažkokie darbiniai
arkliai? Argi mes pagal galimybes nesišviečiame, geres­
nės rytdienos nelaukiame? Svečias kiek sutriko. Ne, jis
ne tai norėjęs pasakyti, jis tiesiog galįs pasiūlyti pagalbą
norintiems mokytis darbininkams. Šiaip ar taip, o gimna­
zistai, ypač vyresnieji, esą daugiau išsilavinę, turį vado­
vėlius, žiną mokymosi tvarką. Ir iš viso būtų ne pro šalį,
jei vieni kitiems paduotų ranką...
Pašnekėjęs, pasamprotavęs Stalauskas pasiteiravo, ar
esąs namuose meistras. Jo gimnazistiškoji tiek sukritusi,
kad be pagalbos nebeišsiverčiąs. Iš tikrųjų: rankogaliai
apibrizgę, sagų kilpos praskydusios, nors pusgyvės kel­
nės su kantu. Tėvas buvo prisnūdęs pogulio, bet, mamos
pabakintas, atsikėlė nemurmėdamas. Jis buvo patenkin­
tas, kad į jį kreipiasi pagalbos, kad jis dar reikalingas...
Užtat darbavosi ilgai ir rūpestingai. Svečias, turėdamas
laiko, apžvelgė mūsų kuklią lentynėlę, papasakojo, kaip
vargsta su knygomis ir jie, gimnazistai. Tėvas grąžino
svečiui sutaisytą švarkelį. Stalauskas dar pasisukinėjo,
padėkojo ir išsiskubino.
— Negi jis tik dėl uniformos?—suabejojo Jonas.
— Bala jį žino,— truktelėjau pečiais ir nusprendžiau
pasišnekėti apie šitą apsilankymą su Juozu Ramanausku.
Juozas nenustebo, kad pas mane buvo apsilankęs Sta­
lauskas, netgi užsiminė, kad ir ateityje man teksią susi­
tikinėti su „draugais iš gimnazijos", tartis dėl darbininkų
švietimosi. Užduotis patiko, tačiau neiškenčiau nepaklau­
sęs, kodėl pasirinko būtent mane. Juozas prisimerkė, nu­
žvelgė mane nuo galvos iki kojų.
— Pats gimnazistiškiausias esi! — šyptelėjo ir nusku­
bėjo prie darbo.
Še tau kad nori! Nejučiomis apžvelgiau save. Nudry­
žusi palaidinėlė, išmurzinta viskuo, ko tik yra mūsų fab­
rike, nudrengti, nušleivoti pusbatėliai... Kurgi tas mano
gimnazistiškumas? Tiesa, jau turiu šiokį tokį švaresnį
rūbelį, tačiau jam toli gražu netgi iki Jonuko „garnito-
riaus"... Ir nesigėdinu, nes atstovauju darbininkams, ku­
rie gėrybes gamina!
Pasirodė, kad darbininkų jaunimo švietimasis — daly­
kas keblus. Vaikinai dirba įvairiose pamainose, pervargs­
ta, atbunka. Parėjus reikia pailsėti, atsigauti, sukaupti jė­
gų naujai darbo dienai ar nakčiai. Reikalų, bėdų netrūks­
ta ir namuose. O laikraštis, knyga—-tik kada kuriam
išpuola. Savi vargai ir gimnazistams. Žinoma, tiems, kurie
nevengia darbininkų, nori jiems padėti. Iki pietų pamo­
kos, po pietų ruoškis rytojui ir, svarbiausia, dar užsidirbk
duoną. Pas gimnazistus tas pat, kas visame blogai surė­
dytame pasauly: vieni ponai, kiti tarnai. . .
Apie tai daug papasakojo Stasys Stalauskas, kai pra­
dėjome susitikinėti dažniau ir susidraugavome. Daug var­
go ir skriaudų patyrė Stasio šeima. Tėvas ilgus metus
kumečiavo grafo Pšezdzeckio dvare, už pogrindinę veik­
lą sėdėjo kalėjime, paskui, išvarytas iš dvaro, vertėsi at­
sitiktiniais darbais.
— O aš į gimnaziją patekau tik per dėdės Krasausko
malonę,— pasakojo Stasys.— Tiesa, mano dėdė — ne gra­
fas, netgi nuosavos žemės neturėjo, bet mokėjo verstis,
ją nuomodamas ar pusininkaudamas, litą kitą sukaldavo.
Neapsikentęs mamos verkšlenimų, pardavė du bekonus
ir atvežė mums šimtą litų — mokestį už mano pirmuosius
mokslo metus. O paskui teko pačiam verstis...
Kaip vaikinas vertėsi — pasakoti nesiskubino. Vis dėl­
to šį tą išklausinėjau. Privačių pamokų gauti esą labai
sunku. Ypač pradedančiam verstis šiuo amatu. Stasiui
ir Andriui Dagiui padėjęs gimnazistas Albinas Kalvelis,
jau nebe pirmus metus vargstąs su turtingais, bet apsilei­
dusiais gimnazisčiukais. Taip Stasys ir gyvena: pietus pa­
valgo pas vieną mokinį, vakarienę — pas antrą, iš tre­
čio gauna po pusę lito už pamoką... Tik vis reikia bijoti,
kad jo paslaugų ponaičiai neatsisakytų. Tiesa, jau netru­
kus vasara, ir šie darbai pasibaigs savaime. Tada vėl
teks parsisamdyti į Palionio plytinę už trijų kilometrų
nuo Rokiškio. Ir praeitą vasarą ten dirbę keli gimnazis­
tai: Vladas Dilys, Andrius Dagys, netgi Albinas Kalve­
lis, silpnos sveikatos, dažnai sirguliuojąs vaikinas. Na,
žinoma, ir Stasys, nes sėdėjusiam kalėjime tėvui pasto­
vaus darbo niekas neduodąs. Biją, kad vėl nepradėtų
„cicilikuoti".
Daug papasakojo Stasys Stalauskas, o kiek vėliau ir
Andrius Dagys, su kuriuo mane supažindino Albinas Kal­
velis, gyvenęs toje pačioje Kęstučio gatvėje, kur gyveno
ir mūsų šeima.
Taip, ne visi gimnazistai baltarankiai!

Neatsargus poelgis
Dvaro miške nuo ankstyvos popietės grojo dū­
dų orkestras. Šmirinėjo unifuormuoti šauliai, iš miesto
traukė poneliai su žmonomis už parankių, šėlo ir spy­
gavo vaikigaliai. Gegužinė turėjo būti šauni, nes ją rengė
ir globojo pačių solidžiausių poniučių komitetas, bene
paties burmistro žmonos vadovaujamas. 1939-ųjų vasarą
panašių pramogų nestigo. „Jaunųjų ūkininkų" sąskrydis,
„kariuomenės susiartinimo su visuomene" šventė, kaž­
kokia '„tautos diena" su „gyvaisiais paveikslais". .. Ir vis
dūdų trenksmas, garsūs „valio!"
Mudu su Juozu Ramanausku vaikštinėjome palei miš­
ką, žvalgėmės į vėliavėlių gausybę ir dūdų blizgesį, į
išsidabinusius miesto ponelius. Nepavydėjome jiems, bet
buvo apmaudu, kad daugelis mūsų darbininkų, ypač jau­
nesnių, per kelerius metus neuždirbtų tokiems drabužiams.
Vos išgirdę apie gegužinę, buvome pasišovę miške pa­
barstyti neseniai gautų atsišaukimų, tačiau dabar nuo ši­
tos minties atsisakėme. Darbininkų čia maža, kaimo jau­
nuomenės bemaž visai nėra, kam mūsų pastangos patar­
nautų? Ponėkams pakiršinti? Ne pro šalį būtų ir tai, bet
atsišaukimai — per daug brangus daiktas.
— Nedaug yra, neverta gadinti,— pasakė Juozas.—
Verčiau nusiųsime į kaimą, o dalį gimnazistams atiduo­
sime. Atrodo, kad jie šį kartą nesulaukė. Tegul sau šau­
liai čia dūduoja, o mes drožkime į Serapiniškį. Pasida-
lysim, ką turim, o ryt Stasiui perduosi.
Rugpjūčio saulė stipriai tebešutino, ir mudu lengviau
atsikvėpėme gaiviame laukų ore. Pasišiaušusios žiemken­
čių ražienos, kur ne kur gelsvėjantys vasarojaus plote­
liai, auksu sužvilgęs vienas kitas beržo lapas,— visa tai
priminė atkeliaujantį rudenį. Juozas atsilapojo švarką,
plačiai apsižvalgė.
— Štai dar vieną vasarėlę baigiame,—■ pasakė jis su
vos jaučiama ilgesio gaidele.— Kažin kokia bus kita?
Mes, darbininkai, nuolat jausdami sąnariuose nuovar­
gio maudulį, o kišenėse niekad nesibaigiančią tuštumą,
gyvenome vien rytdiena. Argi galėjome pagalvoti, kad
ji bus tamsesnė? Niekados! Juk mes patys pradėjome
kovoti, kad rytojaus diena būtų šviesesnė, džiaugsmin­
gesnė, turtingesnė.
— Kitą vasarą surengsime darbininkų gegužinę! — iš-
poškinau sumanymą.
— Ir gimnazistus pasikviesime,— pridūrė Juozas. Su­
raukęs kaktą, pasvarstęs dėstė:— Saviškius, žinoma. Ir
kontramarkes išdalysime. Argi imtume iš jų už bilietus?
Ir pamoko, ir vadovėlių paskolina...
Įsismaginę aptarėme ir smulkesnius dalykus, tarsi jais
reikės rūpintis ne po metų, o po savaitės. Saulių dūdo-
rių, žinoma, nesamdysime, o pasikviesime keletą muzi­
kantų iš kaimo; ant virvės, juosiančios šokių aikštelę,
prikabinsime kuo daugiau raudonų vėliavėlių, paprašy­
sime gimnazistą Albiną Kalvelį, pagarsėjusį oratorių, iš­
drožti kalbą. Karštą, darbininkišką, bet pakankamai gud­
rią, kad niekas neprisikabintų. . .
Besvajodami nė nepajutome, kaip atsidūrėme pas Ra­
manauskus. Namuose buvo tik motina, nuoširdi, šneki
moterėlė. Kol šnekučiavausi su ja trobos pašalėje, Juozas
naršė daržinėje. Išlindo susivėlusiais plaukais, apkibęs
voratinkliais ir šiaudagaliais. Nusipurtė, nusidulkino, iš-
sispjaudė.
— Ko gi dabar po tą daržinę?—nepiktai subarė jį
motina.
 — Bučiaus nerandu,— išsišiepė Juozas,— eitume vė­
žių gaudyti...
— Oi vaikeliai, vaikeliai,— palingavo galvą Rama­
nauskienė,— tik patys nepakliūkit į bučių...
— Mums bučius dar nenuregztas! — kietai, vyriškai
pasakė Juozas.
Motina tik atsiduso ir nuėjo į trobą. Juozas palydėjo
ją akimis.
— Gera mūsų mama...— sušvelnėjusiu balsu tarė jis.
Kurio gi iš mūsų mama bloga?—pagalvojau apie sa­
vąją.— Amžinai suvargusi, paskutinį kąsnį mums atiduo­
danti, o ligota...
— Atskyriau jiems kiek daugiau,— pakišo Juozas ne­
mažą ryšulėlį.—- Dabar vyrukai plytinėj ir tarp darbinin­
kų paskleis, ir į kaimus nuneš.
Įsikišau popierius į užantį, rūpestingai susisagsčiau
švarkelį.
— Sutemų nelauk, tada ir ant kelio gali kas nors už­
klupti,— priminė Juozas, ir aš pasiskubinau atsisveikin­
ti, nes saulė jau buvo arti laidos.
Bežingsniuodamas į miestą, atsargiai apžiūrėjau ryšu­
lėlio turinį, pasiskaičiau ir nusprendžiau iš karto perduoti
jį Stalauskui. Rytoj jis išeis į plytinę, kada bepagausiu?
Stalauskai gyveno kumetyne, medžiais apaugusioje tro­
belėje. Stasys buvo namie, ilsėjosi.
— Kur man jį įkišus?— svarstė Stasys, paslėpęs ryšu­
lėlį po skvernu.— Kaip tyčia svetimų pasimaišė,— jis
grįžtelėjo į pravirą langą, už kurio girdėjosi moterų balsai.
— Galiu aš parsinešti,— pasiūliau,— tik kada pasiim­
tum?
— Ne, tokios dovanos iš rankų nebepaleidžiamos! —
Stasys papurtė galvą ir nuskubėjo į vidų. Grįžęs paaiš­
kino:— Neilgam vietą visuomet atrasi...
Pasišnekučiavę išsiskyrėm. Buvau praalkęs ir skubė­
jau į namus. Sutemų tyloje dar garsiau skardeno šaulių
dūdos, plyšojo įsigėrusių balsai. Kas tiems saguotiesiems?
Jei ir susirinks rytoj į savo įstaigas ar krautuvėles, tai
plepės apie gerai nusisekusią gegužinę, pagirios, pelną
skaičiuos... O mes nuo ankstaus ryto vėl tampysime me­
talo luitus, vos pajudinamus, aštrius, aprūdijusius, nuo
kurių menkiausias įbrėžimas savaitėmis negyja... Tvar­
dydamas apmaudą, parskuodžiau į namus, susiradęs duo­
nos žiauberę su svogūno galvele, užkandau ir lindau į
patalą.
Po poros dienų, anksti rytą, kai aš rengiausi gulti po
naktinės pamainos, pas mus įpuolė sunerimęs Ramanaus­
kas.
— Pas Stalauskus buvo krata,— pranešė jis, išsivedęs
mane į kiemą.
— Kada?
— Sekmadienio naktį...
Nutirpau. Juk tada palikau atsišaukimus, o Stasys abe­
jojo, kur juos kišti.
— Baigta?..— sušnibždėjau.
— Atrodo, ne... Juk būtume nugirdę. Pačiam laisva
diena, štai čiupk dviratį,— Juozas parodė patvoryje pa­
mestą anglišką „Herkulesą",— ir dumk į plytinę. Atrasi
kurį nors iš jų, sužinosi. Jeigu kas — apsimesk, kad ge­
resnio darbo ieškai...
Nuovargis ir miegas bemat išdulkėjo. Šokau ant dvi­
račio. „Herkulesas" riedėjo lengvai, nebraškėdamas. Ki­
tu atveju būčiau pasimėgavęs tokia neregėta pramoga,
bet dabar ne tas buvo galvoje. Galbūt spaudą atrado, ir
Stasys jau. . . Kam taip skubėjau, kodėl nepalaukiau die­
nelės kitos? Spauda taip greitai nepasensta.
Palionio plytinė buvo menka sezoninė įmonėlė. Joje
viskas atliekama rankomis, tik molio minkytuvą suko
nedidelis iškleręs motoriukas. Kai aš atriedėjau į plyti­
nę, protarpiais sučiaudėdamas melsvu dūmeliu, jis jau
pukšėjo. Mano nerimas iš karto atlėgo: didžiulį molio
luitą prie minkytuvo bogino Stasys Stalauskas su kaž­
kokiu nepažįstamu gimnazistu. Pamatęs mane, Stasys iš­
sišiepė visa burna: atseit, tebegyvenam, tebedirbam...
Atsargumo sumetimais pirmiausia susiradau šeiminin­
ką ir nuolankiai ištariau pernykštį sakinį: „Gal, pone,
darbo?" Žmogelis tik išpūtė akis. Dabar, kai ruduo jau
ant nosies? Jis samdąs darbininkus tik pavasarį, be to,
 turįs nuolatinių gimnazistų. Skysti, „nupiepę prie tų
mokslų", bet stengiasi...
Dėdamasis nusiminusiu, pasitraukiau, prisigretinau
prie gimnazistų. Stasys susitarė su draugais ir, lydėda­
mas mane, viską papasakojo.
Mano atvežtą spaudos ryšulėlį Stasys paslėpė lovoje
po čiužiniu, galvodamas vėliau perkelti į saugesnę vie­
tą. Tačiau trukdė keletas svečių, kurie išsiskirstė jau su­
temus. Tamsoje brazdintis buvo neparanku, ir Stasys
lengvabūdiškai nusprendė: „Iki ryto išbus ir pašonėj. Ar­
gi pirmas kartas?" Per patį įmigį pasigirdo stiprus bel­
dimas, išbudinęs visą šeimą. Bloga nuojauta išmetė Stasį
iš lovos. Jis skubiai apsirengė ir prieangyje susidūrė su
tėvu, kuris paklausė:
— Leisti?
— Trupučiuką palauk,— sušnibždėjo Stasys, karštli­
giškai svarstydamas, kur slėpti nelemtąjį ryšuliuką. Tro­
boje atras. Bet kaip išnešti? Ūmai šovė išganinga mintis.
Stasys čiupo ryšulėlį, smuko į kamaraitę ir iš čia kopė­
čiomis užsiropštė ant aukšto. Prieangyje ir kambaryje
jau bildėjo žingsniai, švysčiojo kišeninės lemputės. Ne­
apsirikta — policija... Vadinasi, reikia nešdintis ir iš čia.
Stasys atsargiai pravėrė langelį, pasiklausė ir švystelėjo
ryšuliuką lauk. Tik šlumštelėjo darže, ir vėl tylu. Tada
išlindo ir Stasys, įsitvėręs į karnizą, pakabojo ir paleido
rankas. Trakštelėjo jazminų krūmokšnis, dilgėlės nutvil­
kė blauzdas, pasienyje brakštelėjo kažkoks lentgalys.
Stasys prisiplojo prie žemės ir apmirė. Kieme, už kampo,
girkšėjo kažkieno nervingi žingsniai. Rūpestingai paslė­
pęs ryšuliuką, vaikinas apsuko ratą ir švilpiniuodamas
grįžo prie savo namų iš miesto pusės. Nuo tvoros atsi­
skyrė šešėlis.
— Kas eina?— suniurzgė prikimęs baritonėlis.
— Kas čia dabar?— nustebo ir pasipiktino Stasys.—
Į namus nebegalima pareiti?
Išdygo dar viena žmogysta, užlaužė Stasio rankas ir
grubiai nusitempė į kambarį. Čia tarsi po žemės drebė­
jimo: lovos išknistos, etažerė apversta, tėvas stovi vidu­
ryje kambario... Rudabarzdis policininkas, atkraginęs
ant pakaušio kepurę, naršo Stasio knygas kaip barsukas^
Už pravirų durų, kamaroje, brazdinasi dar vienas polici­
ninkas, kaišioja nosį į puodynes.
— Kas čia per paukščiukas?— paklausė vienas iš po­
licininkų, vyresnis.
— Nučiupom palei tvorą beslampinėjantį,— atsakė pri-
kimėlis.
— Ciagi mūsų Stasiukas, kam gi jį šitaip?—sukūk-
čiojo mama, o tėvas pažvelgė linksmai: atseit, nebijok,
viskas gerai...
— Pats pasisakys! — užriko ant jos.
— Pirmiausia tegul paleidžia rankas,— pastebėjo Sta­
sys.
Barzdyla žvilgterėjo į žvalgybininkus, ir tie pasitraukė.
— Kur valkiojies?—barzdelė vėl atsigręžė į Stasį.
— Pataisos egzaminams padėjau ruoštis.
— Kam?— skubiai metė nuovadas.
— Marytei...— Stasys paminėjo vieno iš miesto šulų
dukterį. Policininko barzdelė krūptelėjo.
— Taip ilgai?—paklausė jau ramiau.
— Ji mane trupučiuką palydėjo,..
Barzdyla prikando liežuvį. Stasys dar leptelėjo:
— Galit paklausti jos tėvą.
■— Be tavęs žinosime, ką paklausti,— burbtelėjo, bet
Stasio nebekamantinėjo, tik nužvelgė jį ir vėl įniko į
knygas.
„Svečiai" išsinešdino jau auštant. Murzini, pikti, it
musę kandę. . .

Pasauliui sujudus

Pirmas žengė aukštas lieknas poručikas su vin­

giuotais antsiuvais ant munduro apykaklės. Jo elegantiški
aukštakulniai batai švytravo vienodu ritmu, nei per daug
sparčiu, nei per daug lėtu — kaip ir dera oriam karinin­
kui. Kairioji ranka buvo parišta, bet, matyt, sužeidimas
nebuvo labai skausmingas, nes poručikas laisvai judėjo,
o dešiniąja ranka, laikančia elastingą šmaikštį, netgi mo-
4. Prieblanda prisidengus 49
savo. Karininkas žvalgėsi ir vis raukė kaktą, matyt, sten­
gėsi suteikti savo jaunam veidui daugiau rūstumo. Ne­
žinia, iš kur jis buvo kilęs: ar iš Varšuvos, ar iš šlėktų
okolicos kur nors palei Kelcus, tačiau Rokiškio miestelis
vis vien jam atrodė suniuręs ir apgailėtinas. Bet ką da­
rysi, kai prispiria bėda!
Paskui elegantiškąjį poručiką klišeno žemaūgis karei-
viūkštis, užsimaukšlinęs sumaigytą konfederatę. Jis vil­
ko du lagaminus, surištus į krūvą virve ir pasvertus per
petį. Lagaminai buvo brangūs, pagaminti iš standžios
rudos odos, perjuosti plačiais diržais, užsegti stambiomis
žvilgančiomis sagtimis. Ir šiaip neplatų šaligatvį dar la­
biau siaurino jaunų liepaičių eilė, žiopsantys smalsūs
praeiviai, ir kareiviūkščiui teko išmoningai sukinėtis, kad,
gink dieve, nenubrozdintų lagaminų į medelio kamieną
ar į statinių tvorą.
— Ką jie giedojo prieš metus?!
— Taip jiems ir reikia!
— Nevalia šaipytis iš kitų nelaimės!
— Kuo gi šitas kareivėlis kaltas?
Internuotus lenkų karininkus ir kareivius, kuriuos at­
gabeno ilgas ešelonas, per miestą lydėjo prieštaringos
pastabos. Tokios pačios girdėjosi nuo pat vokiečių-len­
kų karo pradžios: vieni piktdžiugiškai šaipėsi, antri žiū­
rėjo į internuotuosius, kaip į nelaimę patekusius žmones,
ir stengėsi geraširdiškai jiems padėti, treti pastarojo me­
to įvykius aiškino giliau: poniškajai Lenkijai atėjo ga­
las, bet šaipytis iš paprastų lenkų — nevalia. Panašiai
tuometinę padėtį nušvietė ir pogrindinė komunistinė spau­
da, kurią tada gaudyte gaudydavome ir stengdavomės
kuo greičiau paskleisti. O įvykiai ginė vienas kitą. Pa­
sklido kalbos, kad Maskvoje vykstančios derybos. Pa­
galiau spalio dešimtąją žinia: Vilnius perduodamas Lie­
tuvai! Per pietus išbėgome iš fabriko, nuskubėjome į
miesto aikštę, kur jau plyšojo garsiakalbiai. Radijas trans­
liavo iškilmes iš Karo muziejaus sodelio, o paskui iš pre­
zidentūros. Kažkieno balsai garbino Smetoną ir jo „iš­
mintingą politiką", kurios dėka Lietuva atgavusi senąją
sostinę. Rokiškio „grietinėlė" irgi sukinėjosi, atkišusi pa­
gurklius, pergalingai šypsodamasi...
Kiek pakilusi nuotaika vėl ėmė smukti: Tarybų Sąjun­
ga grąžino Vilnių, Smetona pasisavino nuopelnus, o per­
mainų jokių. Darbo ir gyvenimo sąlygos negerėjo. Pa­
saulyje vyko karas, žmones slėgė netikrumo jausmas,
vertė susirūpinti atsargomis. Ir turtingesnieji pirko cuk­
rų, druską, žibalą, kuris, beje, netrukus išsibaigė. Spar­
čiau pajudėjo netgi mūsų fabriko gaminiai. Šeimininkas
šypsojosi, plojo meistrams per pečius, o mes plušėjome
viršvalandžius, ne tik dieninėj, bet ir naktinėj pamainoj.
Ir taip visą mielą žiemužę.
O birželio mėnesį — žinia:
— Smetona pabėgo!
— Kaune sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė!
Atmainų žmonės laukė, tikėjosi, tačiau ši žinia, ypač
jauniems, jokių perversmų bemaž nemačiusiems, nuskam­
bėjo it perkūnija giedrame pavasario danguje.
Buvo sekmadienis, birželio šešioliktoji. Žmonės, kaip
paprastai, traukė į miestą, o paskui būriavosi pašvento-
riais, palei smukles. Naujienos buvo šykščios, nes radi­
ją retas teturėjo. Užtat plito gandai gandeliai, kvaršino
galvas spėliojimai. Tik po pietų įvykių pobūdis išaiškė­
jo: į vakarus nuburzgė keli trikampiai stambių lėktuvų,
paženklintų raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis. O
ką jos reiškė — žinojome gerai!
Pavasarį, kaip ir paprastai, mūsų troboje buvo ypač
striuka, ir pirmadienio rytą, išleisdama mane į darbą,
mama bandė įkišti silkės gabalėlį. Ištratėjau pro duris
nė negrįžtelėjęs. Visa Lietuva verčiasi aukštyn kojom,
o čia kažkokia silkė! ..
Fabrikas ūžė lyg bičių avilys. Ir ne nuo ventiliato­
riaus, kuris pučia į lydymo krosnį (ventiliatoriaus patal­
pų vėdinimui šeimininkai taip ir neįtaisė). Klegėjo, šur­
muliavo ir naujienas pasakojosi darbininkai.
— Taip buvo išpenėjęs, o teko bėgti! . .
— Sako, tiesiai per upelį, be kelnių...
— Užtat su pinigų maišeliu!
— Cha cha cha! Cho cho cho!
 Krosnis pleškėjo, mašinos dunkčiojo, bet prie darbo
niekas nesiskubino. Jonas Sprindys, Juozas Ramanaus­
kas ir kai kurie aktyvesni darbininkai bėgiojo iš vieno
cecho į kitą, kalbėjo, mostagavo rankomis, organizavo.
— Vienuoliktą metam darbą — ir į demonstraciją! —
pranešė man prabėgdamas Ramanauskas.— Primink sa­
viems berniokėliams.
Mano berniokėliai — tai neseniai priimti į fabriką pa­
augliai, kuriems aš padedu, pamokau juos, kaip paran­
kiau nešioti metalo luitus, perspėju, kad žiemą jų nega­
lima čiupti plikomis rankomis, kad kaišioti nosis į kros­
nį — pavojinga. Jie visi čia pat, surinkti į krūvą nesun­
ku. Kad tik nepražiopsotume vienuoliktos valandos, nes
laikrodžius nedaug kas teturi.
Būgštavau be reikalo. Vienu metu sustojo visos ma­
šinos, darbininkai ėmė plaukti į kiemą. Išrūkome ir mes,
paaugliai.
— Po keturis, vyrai, po keturis! — rikiavo darbinin­
kus Sprindys. Pirmosiose gretose sustojo broliai Bružai,
Juozas Ramanauskas, mūsų Jonukas, Sprindys, kuris vis
graižiojo galvą ir žiūrėjo tvarkos. Paaugliai susimetė pa­
čiame gale.
— Ką jūs čia prasimanėt? Ką dabar darot?— ėmė ske­
ryčiotis iš kontorėlės atpuolęs šeimininkas.— Kodėl me-
tat darbą?
— Čia demonstracija, pone,— paaiškino vienas.
Kai kurie ir šmaikštesnį žodelį mestelėjo:
— Smetonos palydėti išsiruošėm!
— Reikėtų su dūdom. . .
— Šauliai pripratę, tegul jie ir dabar uždūduoja!
Šeimininkas suraukė antakius, pabaltakiavo į stovin­
čius priekyje.
— Streikuot užsimanėt? O jeigu aš — policiją, a?
— Nesikarščiuok, pone, anie laikai praėjo! — svariai
atrėžė Sprindys ir mostelėjo draugams. Virš būrio tuo­
jau pat iškilo raudona vėliava. Šeimininkas tartum su­
sigūžė, sumažėjo ir nuturseno į kontorą. Jį palydėjo juo­
kas, linksmos pastabėlės, šūkčiojimai. Kažkas atvėrė di­
džiuosius vartus, ir darbininkų kolona pajudėjo į gatvę.
Taikėme į koją ir mes, paaugliai. O nuostabiausia, kad
mūsų kolonos priešakyje laisvai plevėsavo raudonoji vė­
liava! Neseniai pasiūta, švari, skaisti — plaikstėsi ji bir­
želio saulėje tarsi negęstanti liepsna. Argi seniai ji buvo
keliama naktimi prisidengus? Štai dabar visas policinin­
kų būrys šmirinėja šaligatvių pakraštėliais, spaudžiasi prie
tvorų. Dingo jų narsa ir pasipūtimas, kai išsiliejo iš­
laisvinti darbo žmonės! Plaukia kolonėlės iš malūno ir
lentpjūvės, iš Gyvovskio, Sčiukos fabrikėlių, iš pieninės
ir geležinkelio stoties. Ir visi linksmai, su dainomis. Kaž­
kur netgi smagiai griežia armonika, jai pritaria skardus
klarnetas, dunkčioja būgnas. Dūdų orkestrą turi tik šau­
liai, bet jiems šiandien ne šventė. Jų vadas ir globėjas
išdūmė pas Hitlerį, kuriam rengėsi parduoti visą Lietu­
vą, ir, likus be jo, linksmintis, matyt, nėra ūpo. Tačiau
ir be šaulių centrinė Respublikos gatvė vilnyte vilnija,
plukdo paprastų žmonių srautą į miesto aikštę. Čia pat
ir gražioji bažnyčia, kurią grafų vardu pastatė Rokiškio
varguoliai, tačiau ir ji per jokį kermošių tikriausiai nere­
gėjo tokio žmonių sambūrio, kaip tą eilinį birželio pir­
madienį.
Ant paminklo papėdės pasilipo Juozas Grigalavičius.
— Gerbiamieji rokiškėnai! Draugai! — šūktelėjo jis
nelabai stipriu baritonu ir kilstelėjo ranką.— Atėjo ga­
las fašistinei Smetonos diktatūrai! ..
Minia suūžė, suklego, nustelbdama tolesnius oratoriaus
žodžius. O jis kalbėjo vis karščiau, tai liudijo energingi
rankų mostai, garsiau ištariamos frazės. Žmonės dažniau
jam plojo, šaukė valio, ir išgirsti visą jo kalbą buvo ne­
įmanoma. Užtat pabaiga nuskambėjo aiškiai:
— Tegyvuoja laisva darbo Lietuva!
— Reikalaukime legalizuoti Lietuvos Komunistų par­
tiją!
— Laisvę politiniams kaliniams!
Minia vėl suūžė, suvaliavo ir ilgai nenurimo. Jai kiek
pritilus, prie paminklo išdygo šviesiaplaukis vaikinas. Tai
buvo gimnazistas Albinas Kalvelis. Jis kalbėjo apie moks­
lo šviesą, kuri buvo nepasiekiama varguoliui, apie mo­
 kyklas, kurios dabar atsiversiančios netgi suaugusiems
•darbo žmonėms.
— Bravo! Šaunu! — pritarė balsai.
— Varyk, brol, toliau!
Staiga minia kažko sunerimo, ėmė žvalgytis į geležin­
kelio stoties pusę.
— Trauksime raudonarmiečių sutikti,— pranešė prasi­
spraudęs Ramanauskas.
Vėl sujudo, sukruto žmonės. Vos išėję į miesto pakraš­
tį, pamatė žalsvų sunkvežimių virtinę, išsirikiavusią vieš­
kelio pakraštyje. Raudonarmiečių būrys ilsėjosi atokiau,
pakelės pievelėj. Prie sunkvežimių stovėjo tik vienas
jaunas kareiviukas, apsivilkęs pilka palaidine, ant peties
užsimetęs tvarkingai susuktą milinę, prie apdulkėjusio
bato pasistatęs šautuvą su smailiu blizgančiu durtuvu. Jo
galvą dengė žalsvas šalmas, kuriame ryškėjo penkiakam­
pės žvaigždės kontūrai. Žmonės ėmė buriuotis aplink ka­
reiviuką, kalbino jį rusiškai ir lenkiškai. Raudonarmietis
.stengėsi išlaikyti rimtą sargybinio išvaizdą, tačiau neįsten­
gė. Jo jauname berniokiškame veide vis plačiau liejosi
geraširdiška šypsena. O kai merginos prisegė prie jo pa­
laidinės gėlių puokštelę, jis nusijuokė visa burna.
Iš rytų pusės artinosi keli žalsvi tankai, ištiesę į prie­
kį ilgas linguojančias patrankas ir vikšrais drebindami
vieškelį. Neprivažiavę žmonių, tankai sustojo, nuo jų
ėmė šokinėti tankistai. Minia siūbtelėjo prie šitų grės­
mingų mašinų, kurias puošė apdulkėję ir nuo kaitros su­
vytę žalumynai. Lengvame vėjelyje plevėsavo mažytės
raudonos vėliavėlės. Aplinkui šokinėjo ir mankštino už­
tirpusias kojas tankistai, tokie pat jauni beūsiai bernio­
kai, kaip ir sargybinis prie sunkvežimių.
Žmonės glaudžiu ratu apstojo tankų virtinę, tapšnojo
delnais įkaitusį mašinų metalą, šnekučiavosi su karei­
viais. Drąsesni paaugliai užsikorė ant tankų, kaišiojo gal­
vą į pravirus bokštelius, vairuotojų liukus, mėgino šne­
kinti tankistus. Šie noriai atsakinėjo, leido pasimatuoti
savo keistus juodus šalmus, dalijo žvaigždutes, ženkliu­
kus — ką tik besurasdavo savo kareiviškose kišenėse.
 Minios pakraštyje atsirado aukštas, plačių pečių poli­
cininkas. Matyt, smalsumas ir jį atvedė į šitą vietą. Ta­
čiau jis nesiartino prie tankų, stovėjo atokiau, įtraukęs
į pečius „faraoniška" kepure apvožtą galvą, iš įpratimą
ranka prisilaikydamas prie diržo kadaruojančią guminę
lazdą. Jonas Ramanauskas, traukdamasis atbulas ir vos
neužmynęs jam ant kojos, bičiuliškai paklausė:
— Tai gražumėlis, a?
Policininkas pašnairavo į Juozą.
— O leidimą šitam susirinkimui turite?
— Tamsta paklausk juos,— Ramanauskas parodė žmo­
nių apgultus tankistus.
Policininkas patūpčiojo, pamurmėjo panosėje ir, ne­
suradęs žodžių atsikirsti, dar labiau susigūžęs, nudūlino
į miestą.
— Leidimą atsiminė geradėjas!
— Kodėl gi mieste nepaprašė?
— Per trumpas liežuvis pasidarė! — šaipėsi mūsų fab­
riko darbininkai.
Iš miesto atitarškė motociklas, nuo jo nušoko raudon­
armietis su trimis kubeliais antsiuvuose. Jis kažką pra­
nešė pėstininkų ir tankistų vyresniesiems. Pasigirdo ko­
mandos, kareiviai ėmė šokinėti į sunkvežimius ir tankus.
Jie linksmai mojo žmonėms, kažką šūkčiojo.
Mašinos ir tankai nudundėjo į miestą ir sustojo gim­
nazijos kieme. Raudonarmiečiai įsikūrė, susitvarkė, išsi­
prausė. O vakare ten prašneko bajanas ir gitaros. Pasi­
girdo dainos, prasidėjo šokiai. Rokiškio jaunimas links­
minosi su socializmo šalies pasiuntiniais.
Po kalių dienų, baigiantis darbui, mane pasigavo Juo­
zas Ramanauskas.
— Trauksime į pavasarininkų namus! — mirktelėjo jis.
Aš nustebau: kuo čia dėti tie pavasarininkai?
— O vis dėlto nudrošim,— pakartojo Juozas, paslap­
tingai šypsodamasis.
Tiesiai iš darbo, tepaluotais drabužiais, tik kiek apsi-
prausę, nuėjome į pavasarininkų namus. Salė buvo tuš­
čia, kambariai — užrakinti. Užlipę į pačią palėpę, pagaliau
užtikome nedidelį kambarėlį. Pravėrėme duris, įsižiūrėjo-
me. Iš už stalo, užversto plakatais, pakilo akiniuotas vai­
kinas.
— O, zametiškiai, prašom, prašom!
Juk tai gimnazistas Andrius Dagys! Tik lyg ir labiau
pasitempęs, rimtesnis, oresnis. Jis pasodino mudu ant
pusgyvių taburečių ir išskėtė rankas:
— Štai ir susitikome nesislapstydami!—Dagys pasi­
taisė akinius su plonais metaliniais apsodais.— Lietuvos
komjaunimas legalizuotas, atėjo dienos, dėl kurių kovo­
jo Komunistų partija, komjaunimas, visi dori darbo žmo­
nės!
Pradėjęs paprastai, Andrius palengvėle įsismagino, jo
pailgas liesas veidas raustelėjo. Aiškiai buvo matyti,
koks brangus šitam vaikinui kelias, kurį pasirinko anks­
tyvoje jaunystėje, bene 1938-aisiais įstodamas į Lietuvos
komjaunimą.
Andriaus Dagio tėvai Panemunėlio valsčiaus Ratku-
pio kaime turėjo tris hektarus žemės ir tris vaikus. Tė­
vas, vargo spiriamas, iškeliavo į tolimąją Čilę laimės
ieškoti ir tarsi į vandenį įpuolė. Seimą, nesulaukdama
iš jo jokios žinios, persikėlė į Rokiškį. Motina vertėsi
kaip išmanydama, dažniausiai skalbdavo ponams balti­
nius. Vaikai stengėsi jai padėti. Lankydamas gimnaziją,
uždarbiavo ir Andrius: mokė atsiliekančius pasiturinčių­
jų vaikus, įrišinėjo knygas. Pastarasis darbas jam dve­
jopai pravertė: parūpindavo keletą litų ir sudarydavo
galimybę daug skaityti. Tokiomis sąlygomis gyvendamas
ir mokydamasis, Andrius nesvyruodamas pasirinko kovo­
tojo komjaunuolio kelią, o keturiasdešimtaisiais, valdžiai
perėjus į liaudies rankas, jau buvo Lietuvos Komunisti­
nės Jaunimo Sąjungos Rokiškio apskrities komiteto sek­
retorius.
■— Jaunimas dar menkai susigaudo šių dienų įvykiuo­
se,— kalbėjo jis mudviem su Ramanausku.— Užtat kiek­
viena proga reikia aiškinti, kad nekenčiama buržuazinė
santvarka žlugo galutinai, kad dabar Lietuvos darbo žmo­
nės patys spręs savo likimą, kad jiems priklausys ir že­
mė, ir fabrikai. Ypač reikia žiūrėti, kad įmonėje būtų
tvarka.
 Mūsų pokalbis užsitęsė. Mat į kambarėlį dažnai atei­
davo jaunuoliai iš kitų fabrikų, keletas atvažiavo net iš
tolimų apskrities kampelių. Tik dabar paaiškėjo, kad dar
1938 metais Rokiškio mieste veikė net kelios komjaunimo
organizacijos: Zameto fabrike, kurio darbininkas B. Kru-
kas buvo apskrities komjaunimo komiteto sekretorius,
Sčiukos įmonėje, Milerio spaustuvėje ir gimnazijoje, kur
iš pradžių buvo dvi, o vėliau trys kuopelės. Gimnazijoje
ypač aktyvūs komjaunuoliai buvo Kazys Pivoriūnas, And­
rius Dagys, Jonas Vasiljevas, Stasys Stalauskas, Albinas
Kalvelis, Antanas Mainelis, Vladas Skukauskas, Brunonas
Sarka, Stasys Lisinskas ir daugelis kitų. Komjaunimo or­
ganizacijos buvo įkurtos Obeliuose, Onuškyje, Salų že­
mės ūkio mokykloje ir kitur.
Komjaunimo organizacijų veiklai vadovavo pogrindi­
nis LKP Rokiškio apskrities komitetas, ypač atskiri jo
nariai.
1938 metų kovo mėnesį, atlikęs bausmę, į Rokiškį
grįžo patyręs komjaunimo darbuotojas Petras Raslanas,
priklausęs Lietuvos komjaunimui nuo 1931 metų. Už ak­
tyvią veiklą 1933 metais jis buvo nuteistas penkeriems
metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Grįžo iš kalėjimo Ras­
lanas jau LKP narys, ir buvo kooptuotas į partijos Ro­
kiškio apskrities komitetą: ėmė vadovauti komjaunimo
organizacijoms. Jis, komjaunuoliams žinomas „dėdės Ro­
mo" slapyvardžiu, aprūpindavo kuopeles pogrindine li­
teratūra, rūpinosi komjaunuolių idėjiniu auklėjimu, netgi
buvo suorganizavęs komiteto nariams politines pamokas,
kurių metu nagrinėdavo marksizmo-leninizmo ir politi­
nės ekonomijos pagrindus.
1939 metų rugsėjo mėnesį Petras Raslanas buvo pa­
skirtas Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto instrukto­
rium ir išvyko nelegaliam darbui į Kauną.
Tais pačiais metais iš Kauno į Rokiškį buvo ištremtas
Juozas Grigalavičius, patyręs partijos ir komjaunimo vei­
kėjas, ką tik paleistas iš smetoninio kalėjimo. Prieš su­
ėmimą jis irgi dirbo Rokiškio apskrityje, aktyviai daly­
vavo leidžiant šapirografuotus laikraštėlius „Darbininkų
mintis", „Kibirkštis". Plati veikla, žinoma, negalėjo ne­
atkreipti žvalgybos dėmesio.
Fašistinė žvalgyba Juozą Grigalavičių suėmė 1934 me­
tais, važiuojant traukiniu iš Kauno į Rokiškį, nors jokių
daiktinių įrodymų nesurado. Kariuomenės teismas po tri­
jų mėnesių kalinimo, remdamasis vien žvalgybininkų pa­
rodymais, nuteisė Juozą Grigalavičių penkeriems metams
sunkiųjų darbų kalėjimo.
Rokiškyje, gyvendamas nuolatinėje policijos priežiū­
roje, Juozas Grigalavičius vėl grįžo į pogrindinį darbą,
ėmė vadovauti LKP Rokiškio apskrities komitetui, su­
organizavo politinius kursus partijos ir komjaunimo na­
riams, rengė kadrus besiplečiančiam revoliuciniam judė­
jimui. Konspiracijos sumetimais mokymas vyko grupėmis
po du tris žmones.
Tai buvo didžiulis, daug pasiaukojimo ir ištvermės
reikalaujantis darbas.

įvykių sūkuryje

Sunkvežimis vikriai nardo kalvotais Aukštaiti­

jos laukais. Šviečia saulė, dangumi plaukia balti debesėlių
luotai, pakelėse vilnija javai. Dar žalsvi, lankstūs, nė ne­
nujaučia pjūties, nors už poros trejeto savaičių čia jau
sušvytruos dalgiai. Užtat sodriai kvepia ką tik nupjautu
šienu, saustančiais dobilais. Merginos švaistosi baltako-
čiais grėbliais, akimis ilgai lydi mūsų sunkvežimį. Ir ne­
nuostabu: jis apipintas vainikais, kėbule bando dainą ke­
lios merginos, apsivilkusios tautiniais drabužiais, joms
stengiamės pritarti ir mes, beūsiai Rokiškio komjaunuo­
liai. Dainuojame nelabai darniai, nes nesusidainavę. Mer­
ginos ir pusamžis, pablyškęs vyriškis — Juozas Grigalavi­
čius — atvažiavo net iš Kauno. Atsivežė jie ir jauną akor­
deonistą. Tai agitbrigada rinkimams į Liaudies seimą, jai
duotas ir šis sunkvežimis, ant kurio šonų marguoja šūkiai,
ragina balsuoti už Darbo sąjungos kandidatus. Mes, Ro­
kiškio komjaunuoliai, pasiųsti talkinti, jau žinome, kad
Darbo sąjungoje susivienijo visos pažangiosios Lietuvos
jėgos, kad jai priklauso ir komjaunimas. Mes dar per
jauni sakyti kalbas, tačiau valsčiuose nejučiomis pradeda­
me šnekėti su žmonėmis ir turime daug ką žinoti.
Štai ir Svėdasai. Miestelio aikštėje marguoja žmonių
būreliai, plaikstosi raudonos vėliavos, pačiame viduryje
stiepiasi tribūnėlė, suremta paskubom, iš baltų neobliuotų
lentų, apkaišiota berželių šakomis.. . Ji visiškai nereika­
linga, nes svečiai paprastai kalba tiesiai iš sunkvežimio.
Tačiau svėdasiečiai stengėsi, ir paniekinti žmonių triūso
nevalia.
Buvęs politinis kalinys strikteli iš sunkvežimio, praei­
damas tiesia ranką arčiau stovintiems ir lipa į tribūnėlę.
Jį apsupa vietos aktyvistų būrelis. Žmogus nusiima ke­
purę, brūkšteli delnu per trumpai nukirptus plaukus ir
paprastai sako:
— Aš, mieli bičiuliai, penkerius metus išsėdėjau Sme­
tonos kalėjime...
Žmonių šurmulys iš karto prityla, minia glaudžiau ap­
stoja tribūną. Svečias patyli, paskui tvirčiau įsikimba tri-
būnėlės krašto ir prabyla garsiau:
— Ne aš vienas kentėjau belangėj. Kentėjo šimtai!
Ir už ką? Už tai, kad mūsų vargo brolis šviesesnę dieną
pamatytų! Už tai, kad žemė maitintų savo vaikus, kad
iš jos netuktų parazitai! Kad jūs, vargo broliai, nedre-
bėtumėt prieš antstolį, kad jūsų vaikai nesekiotų paskui
svetimus galvijus, o sėdėtų mokyklos suole... Na, ger­
biami svėdasiečiai, ar daug jūsų Smetona išvaržė?
— Kur čia neišvaržys...
— Šito gero užteko!
Prasideda gyvas, karštas pokalbis. Juozas nesiskery­
čioja rankomis, nešūkauja, o ramiai kalbasi su valstie­
čiais, kaip su senais pažįstamais, atsakinėja į klausimus
ir pats klausinėja. Ką Smetona išsirinko į savo „seimą"
1936-aisiais? Aukštus valdininkus, dvarponius, bankinin­
kus. Dabar į Liaudies seimą bus renkami liaudies žmo­
nės: darbininkai, valstiečiai, pažangūs inteligentai, tie,
kurie susivienijo į Darbo sąjungą. Jos programa aiški
kaip dukart du: žemė tiems, kurie ją dirba! Argi galima
už jos kandidatus nebalsuoti?
 O mes klijuojame plakatus sutrūnijusioje skelbimų
lentoje, ant tvorų, sienų: „Balsuokime už Lietuvos Dar­
bo sąjungos kandidatus!", „Nė vieno balso liaudies prie­
šams!", „Už tvirtą draugystę su Sovietų Sąjunga!" Kai
kurie plakatai paprasti, atspausdinti be jokių pagražini­
mų, o kai kurie dideli, puošnūs, dailininkų nupiešti. Žmo­
nės būriuojasi prie jų, vėl grįžta prie tribūnos, kur nesi­
baigia pašnekesys. Susitikimo baigti Juozas Grigalavičius
nesiskubina, kalba, klausinėja, aiškina. Ypač todėl, kad
tarp susirinkusiųjų atsirado pora „mandresnių", norinčių
svečią „suriesti". Ar tik nereikėsią iš vieno katilo val­
gyti? Ar tiesa, kad Sovietuose ir bobomis tenką dalytis?
Iš pradžių svečias atšauna juokais. Nesvarbu, girdi, koks
katilas; svarbiausia, kad jis būtų pilnas... O dėl bobų
dalijimosi kam taip toli keliauti? Šitokios mados užtenką
ir vietoje, ypač tarp Kauno ponėkų... Žmonės kvatojasi,
laido pastabėles, remia prie sienos „mandruolius".
— Gera „mandravoti", kai nuo pusantro valako!
— Pabūk tu gudrus ant pusantros dešimtinės!
Geraširdiškai juokiasi ir Juozas, tarsi ne jis šitaip bū­
tų pakreipęs kalbą, tarsi jis čia niekuo dėtas. „Mandruo-
liai" ištirpsta minioje, o sunkvežimyje pratrūksta akor­
deonas. Vaikinas rėžia net pritūpdamas, blikčioja vaka­
rėjančioje saulėje įvairiaspalviai perlamutro aptaisai.
Aikštėje susimeta poros, leidžiasi smagios pasiutpolkės.
Trypia, šurmuliuoja netgi kažkoks žilaūsis dėdulė, nusi­
tvėręs besispyriojančią moterėlę ir pamiršęs pypkę, ku­
ri kreta, šokinėja jo bedantėje burnoje.
— Skelk, Anuprėli, vyžų nesigailėk,— kursto jį stovi­
niuojantys.
— Gal ir aš vienąsyk čebatus įsitaisysiu! — šūkteli dė­
dulė ir „skelia" kaip pusbernis.
O paskui merginos dainuoja, susikibusios rankomis,
pasilinguodamos, akordeonui pritariant. Prisideda ir drą­
sesnės svėdasietės, ir daina nuskamba plačiai, draugiš­
kai, nuoširdžiai. Užtat, kai Juozas Grigalavičius pradeda
atsisveikinti ir dar kartą užsimena apie rinkimus, žmonės
jį nutraukia:
 — Supratom, žinom, mūsų raginti nebereikia!
Mūsų sunkvežimis vėl rūksta baltu vieškeliu. Saulė
jau nubrido už horizonto, vasaros naktis trumpa, rodos,
vos spėji sumerkti akis. Štai parlėksime į namus, o rytoj
vėl į kelionę: į Kamajus, Jūžintus, Juodupę. ..
Pagaliau liepos keturioliktoji, rinkimų į Lietuvos Liau­
dies seimą diena. Žmonės plaukia į balsavimo apylinkę
pavieniui, būreliais, šeimomis. Net kai kurie giliai die­
vobaimingi rokiškėnai pirma atlieka pilietinę pareigą ir
tik po to kiūtina į bažnyčią... Gatvės pilnutėlės žmonių,
kai kur skamba dainos, muzika. Šventė didžiulė — nieko
nepasakysi! Užtat balsavimas baigiasi gerokai prieš nu­
statytą laiką, nors komisija sėdi ir nuobodžiauja dar
vieną dieną. Nemažiau džiuginantys ir rezultatai: rin­
kimuose dalyvavo ir balsavo už Darbo sąjungos kandi­
datus bemaž absoliuti rinkėjų dauguma! Rokiškėnai sa­
vo atstovais į Liaudies seimą išrinko Juozą Grigalavičių
ir Igną Laucę.
Gausūs mitingai ir susirinkimai nesibaigė ir po rin­
kimų. Darbo žmonės skelbė savo priesakus naujai iš­
rinktiems Liaudies seimo nariams.
Po savaitės Lietuvos Liaudies seimas susirinko į pir­
mąją sesiją. Buvo sekmadienis, liepos dvidešimt pirmoji,
ir žmonės vėl būriavosi mieste, gaudyte gaudė žinias iš
Kauno. Komjaunuoliai ir jaunimo aktyvas pavakarėje
susibūrė komjaunimo apskrities komitete. Sekretorius
Andrius Dagys, nuo susijaudinimo ir įtempimo išraudęs,
iš kažkur atbogino seną „Filipsą" ir iškilmingai pastatė
ant stalo. Iškaršęs aparatėlis patraškėjo, pacypčiojo ir
pagaliau prabilo. Iš jo mes ir išgirdome istorinius Liau­
dies seimo nutarimus: paskelbti Lietuvą Tarybų Socia­
listine Respublika ir prašyti TSRS vyriausybę, kad pri­
imtų ją į tarybinių tautų šeimą; žemę laikyti visos liau­
dies nuosavybe, nacionalizuoti stambiąsias pramonės ir
prekybos įmones, bankus. . .
Visi šitie pakilūs, šventiški 1940 metų vasaros įvykiai
sumirgėjo it kaleidoskope. Prasidėjo kasdienio darbo
dienos. Reikėjo įgyvendinti Liaudies seimo nutarimus,
naujais pagrindais pertvarkyti Lietuvos gyvenimą. Kai-
muose prasidėjo žemės reforma, o miestuose — pramonės
ir prekybos nacionalizavimas.
Nacionalizuoto brolių Zametų fabriko direktorium bu­
vo paskirtas darbininkas Jonas Sprindys. Naujasis di­
rektorius karštai ėmėsi neįprasto darbo. Visur jo buvo
pilna: ir cechuose, ir pas miesto vadovus, ir kontorėlė­
je, kur neretai išsėdėdavo iki išnaktų. Mat rūpesčių žmo­
gui netrūko: mažos Ščiukos ir Gyvovskio dirbtuvėlės bu­
vo prijungtos prie mūsų įmonės, kuri gavo naują vardą:
Valstybinis metalo apdirbimo fabrikas „Plūgas". Betvar­
kant organizacinius reikalus, atsirado nesklandumų ga­
myboje: ėmė trūkti kai kurių rūšių metalo, užsistovėjo
pagaminta produkcija. O čia dar buvę savininkai painio­
jasi po kojų:
— Na, pone direktoriau, kaip? Ar ne geriau buvo prie
preso?
Sprindys tik suraukdavo pliktelėjusią kaktą, tylomis
nurydavo neužtarnautą nuoskaudą ir vėl eidavo, bėgda­
vo, tvarkydavo. Kai įgrisdavo kontoros reikalai, atskubė­
davo pas darbininkus.
— Laikomės, vyrai?— paklausdavo, atsmaukęs ant pa­
kaušio kepurę.
— O ko mums nesilaikyti, Jonai?! — linksmai atsaky­
davo darbininkai.
— Kol kas sunkoka,— aiškindavo jis:— urmo parduo­
tuvės nacionalizuojamos, mūsų gaminiai laikinai užsisto­
vi. Bet kai paimsim viską į savo rankas! ..
Darbininkai plušo iš širdies, stengėsi padaryti kuo
daugiau, nemurmėdavo dėl smulkių nesklandumų. Supra­
to, kad dirba sau, kad pirmieji žingsniai visuomet sun­
kūs. Ir iš tikrųjų padėtis palengva gerėjo.
Komjaunuoliai dažnai gaudavo papildomų užduočių.
Ypač daug triūso turėjome parduotuvių nacionalizavimo
įkarštyje. Sykį patekau į komisiją, kurią, be manęs, su­
darė mokytojas Pranas Servą ir komjaunuolis Albinas
Kalvelis. Nuėjome į nemažą manufaktūros parduotuvę.
Už prekystalio sukosi nedidutis vikrus žmogelis žvitrio­
mis akimis.
 — Ko pageidautumėt, ponuliai? Pas mane — ir „Dro­
bės", ir angliška, ir...— krautuvininkas vikriai vartė ma­
syvius rietimus, o akutėmis tyrinėjo mus. Labiausiai mo­
kytoją Servą, kuris iš tikrųjų galėjo būti neblogas klien­
tas.
Mudu su Kalveliu tiesiog apstulbino gausybė įvai­
riausių medžiagų. Ko čia nebuvo: ir lygaus juodo bos­
tono, iš kurio seniau siūdavo gimnazistiškas uniformas,
ir įvairių spalvų medžiagos „garnitoriams", ir akyse mir­
guliuojančio šilko.
Seimininkas pavartė ant prekystalio sukrautus rieti­
mus, patarškėjo greitakalbe ir, matydamas, kad mes ne­
skubame pirkti, pritilo.
— Tamsta šios parduotuvės šeimininkas?— paklausė
Servą.
— Taip, aš. O ko norėjote?—pakreipė galvą žmo­
gutis.
— Mes esame įgalioti nacionalizuoti jūsų parduotu­
vę,— pareiškė mokytojas ir ištiesė šeimininkui popierius.
Žmogučio antakiai krustelėjo, akutės atsainiai perbė­
go popieriais.
— Prašom, jeigu toks įstatymas,— jis išskėtė rankas.
— Parduotuvę uždarykite ir duokite dokumentus,—
paprašė Servą.
Seimininkas klusniai užšovė duris, blinktelėjo ant pre­
kystalio dvi buhalterines knygas, storas it lašinių paltys.
— Man turbūt išeiti, jeigu jau jūs šeimininkai?
—- Ne, jūs turite dalyvauti,— atsakė mokytojas.
Savininkas susikišo rankas į kelnių kišenes ir neva
abejingai parimo prie lentynų.
Mokytojas atidėjo į šalį knygas, išsitraukė sugrafuoto
popieriaus. Mudu su Kalveliu ėmėme matuoti rietimus.
Darbas buvo neįprastas, medinė matuoklė slydo, begali­
nės audinių juostos painiojosi. Laikas bėgo, o išmatuotų
rietimų krūva augo labai pamažu. Pagaliau savininko
nervai tokio nemokšiškumo nebeišlaikė. Žmogutis pri­
puolė prie manęs, ištraukė matuoklę ir ėmėsi darbo. O,
tai buvo nepralenkiamas savo srities meistras! Matuoklė
jo rankose švytravo it gyva, audinių juostos klojosi dai­
liomis bangomis. Akutės nužvelgė mus pergalingai:
— Štai kaip reikia dirbti!
Mokytojas Servą pasižiūrėjo, nežymiai šyptelėjo.
— Ačiū už pamokymą,— pasakė jis,— dabar ir mes
kaip nors veršimės.
Mudu su Kalveliu priekaištingai pasižiūrėjome į jį.
— Jo rankose metras trumpesnis, nepastovus,— nu­
taikęs progą, pašnibždėjo mokytojas.
Užtat plušome pusę savaitės. Šeimininkas ironiškai
žiūrėjo į mūsų čiupinėjimąsi, bet į pagalbą nebesisiūlė.
Pagaliau mokytojas užbaigė aktą ir pasakė jam:
— Jeigu sutinkate — pasirašykite. Jei ne — dar kartą
pasitikrinkite.
— Tokių sąžiningų matuotojų dar nemačiau,— šypte­
lėjo šeimininkas ir vangiai brūkštelėjo parašą. Pasirašė­
me aktą ir mes.
— O dabar duokite parduotuvės raktus,— pareikalavo
Servą.
— Kam gi tie raktai?— nustebo žmogutis.— Argi ne
aš čia dirbsiu?
— Apie tai pakalbėkite vykdomajame komitete,— pa­
sakė mokytojas,— o dabar. . .
Atsegant raktus nuo grandinėlės, šeimininko rankos
virpėjo, trūkčiojamai, mėšlungiškai, tarsi žmogus skirtų­
si su brangiausiu daiktu pasaulyje. Padavęs juos moky­
tojui, jis nebepasakė nė žodžio, tik keistai susigūžė ir
iškiūtino pro duris. Mes parduotuvę užantspaudavome ir
patraukėme į vykdomąjį komitetą. Atsisveikindamas mo­
kytojas Servą pasakė:
— Na, vaikinai, dėkui, kad padėjote atstovauti Tary­
bų valdžiai.
O įvykiai vijo vienas kitą. Juozas Ramanauskas per­
ėjo dirbti į komjaunimo apskrities komitetą, o fabriko
komjaunuoliai savo sekretoriumi išrinko mane. Mūsų or­
ganizacija tą vasarą išaugo iki dvidešimties narių.
Per gana trumpą laiką komjaunimo organizacijos su­
sikūrė ne tik visose miesto įmonėse, bet ir visuose vals­
čiuose, kiek vėliau — kai kuriuose bažnytkaimiuose ir kai­
muose. Buvo sudarytas komjaunimo apskrities komiteto
biuras, kurio nariu nuo dirbančiojo jaunimo buvau iš­
rinktas ir aš. Darbo buvo per akis.
Spalio mėnesį Lietuvos komjaunimas buvo priimtas į
VLKJS sudėtį. Šiam įvykiui pažymėti visur buvo surengti
komjaunimo susirinkimai. Po to prasidėjo didžiulis dar­
bas — buvo išduodami komjaunimo bilietai.
Besisukant įvykių sūkuryje, prabėgo žiema, išaušo
pavasaris. Pakilus, džiaugsmingas, saulėtas. Ir atrodė, kad
niekas neįstengtų jo aptemdyti.

5. Prieblanda prisidengus 65
 BOMBOMS KRINTANT

Gaisrų pašvaistės
Так tak, tak tak, tak tak...
Vagono ratai kala ir kala į bėgių sandūras, o į galvą
tarsi kas negailestingai smaigsto vinis. Gūžkis kiek tik
nori šitame nebepakenčiamame troškume, trauk galvą
į pečius arba grūsk tarp suriestų kelių,— negelbėja nie­
kas, o vinys sminga, sminga ir sminga...
Neseniai atrodė, kad šitas takšėjimas yra vienintelis
išsigelbėjimas ir vienintelė laimė pastarųjų dienų koš­
mare. Neseniai? Kas beatsakys į šitą klausimą, jei susi­
maišė visos sąvokos, jei žmogus nebeatskiri, kas yra lai­
mė ir kas nelaimė, kur išsigelbėjimas ir kur pražūtis.
— Tolikai, sūneli mano! .. Sūnaitėli! . .— verkia,, klykia
moteris vagono gale. Kartais jos virkavimas virsta klai­
kia lopšine, kurios jos sūnaitėliui nebereikia... Baltas pa-
purgalvis berniukas užmigo amžinu miegu ant motinos
rankų, vos pasijudinus iš Zavaruchino stotelės Baltaru­
sijos—Latvijos pasienyje, kai šitą traukinį pirmą sykį už­
gulė pašėlusiai staugią vokiečių pikiruotojai. Pasipylėm
tada kaip bitės iš avilio, puolėme į pageležinkelės grio­
vius, lindome į svyruojančius rugius, glaudėmės prie py­
limo atšlaičių. Dunktelėjo bombos, joms atsiliepė išgąs­
dintų moterų ir vaikų riksmas, padvelkė svilėsiais ir krau­
ju. O gremėzdiškiems, laužtasparniams „Junkersams" ir
to buvo per maža. Išmetę bombas, jie pasisuko atgal ir
it pikti maitvanagiai vėl puolė pabirusius žmones, šaižiai
tarškindami iš kulkosvaidžių. Kulkų dygsnius paženklino
dulkių debesėliai, vagonų stogų barškėjimas ir šen ten
nebepakilę žmonių kauburėliai. . . Moteris, kuri buvo iš­
šokusi iš vagono su snūduriuojančiu vaiku ant rankų,
tik krūptelėjo nuo pažeme lekiančių „Junkersų“, sustau­
gė tarsi sužeista vilkė ir puolė į vagoną jau paklaikusio­
mis akimis. Susiraičiusi kampelyje, ji keistai aprimo ir
ėmė sūpuoti suglebusį berniuką, nė nepastebėdama sū­
naus krauju permirkusios savo palaidinukės, tik protar­
piais subardama ar pirštu įspėdama brazdančius bendra­
keleivius, kad netrukdytų vaikui miego. . . Sutemus, kai
nepakenčiamas tvankumas vagone kiek atlėgo, moters
sąmonę, matyt, jau pasiekė tikrovės pajutimas, nes ji vis
dažnesniais sūpavimų ir „lopšinės" protarpiais suklyk­
davo:
— Tolikai, sūnaitėli mano! . .
Vyrai patyliukais tarėsi, kaip atskirti motiną nuo sū­
naus, kaip palaidoti mažąjį bendrakeleivį.

Lemtingoji birželio dvidešimt antroji išaušo giedra ir

saulėta. Žmonės, važiuoti ir pėsti, traukė į Rokiškį, šur­
muliavo pašventoriais, žvalgėsi į krautuvėles, užkandi­
nes, kasdienėm naujienom dalijosi. Kaip praeitą sekma­
dienį, užpraeitą, kaip buvo įprasta nuo seno. Iš garsia­
kalbio, neseniai pakabinto ant telefono stulpo, be per­
stogės skardeno muzika, skleisdama dar šventiškesnę
nuotaiką.
Urnai muzika nutrūko, užsičiaupė lyg oratorius, ne­
baigęs žodžio. Garsiakalbyje sutreškėjo, spygtelėjo, ir be
jokio įspėjimo prašneko Maskva:
— Draugai! Fašistai užpuolė mūsų šalį. . .
Vaikštinėję žmonės stabtelėjo, pakreipė galvas gar­
siakalbio pusėn, tarsi suakmenėjo. O nuo stulpo krito ir
krito žodžiai, sunkūs it akmenys. Fašistinė Vokietija, ne­
paskelbusi karo, metė savo armiją per Tarybų Sąjungos
sieną. . . Priešo lėktuvai bombardavo Kijevą, Minską. ..
Pasieniečiai narsiai atremia užpuolikus.
Po valandėlės įtemptos tylos žmonės sušneko, sukle­
go, suvilnijo. Netikrumas, susirūpinimas, netgi išgąstis
atsispindėjo daugelio veiduose. Praktiškesni skubėjo prie
arklių, atrišinėjo juos ir suko prie parduotuvių, ėmė ne­
šioti į vežimus druskos maišelius, žibalo skardinukes,
muilą. . . Kažkoks dėdulė įsibogino į vežėčias visą ritinį
vielos...
 Žiūrėjau į šitą netikėtą šurmulį ir šypsojausi. Pakvai­
šo jie ar koks galas? Apie karą žinojau tik iš pasakoji­
mų, knygų, kino filmų. Žinia, tai ne pramoga, bet argi
verta taip pasimesti? Jeigu fašistai ir drįso pakelti ranką
prieš Tarybas, tai netrukus gaus per nagus.
Ramiai baigėsi sekmadienis, praslinko trumpa vasaros
naktis. Tačiau neaiški įtampa tarsi tvyrojo ore, neleido
žmonėms sumerkti akių. Iki paryčių tai šen, tai ten pasi­
girsdavo prislopintos šnekos, durų varstymas, kastuvo
skambtelėjimas į daržų akmenį. Atsargesnieji, matyt, jau
slėpė mantą, o gal įr sau ruošė saugesnį prieglobstį.
Pirmadienio rytą mintis apie karą atrodė dar mažiau
reali: tebestovėjo skaidri, vasariška giedra, ramiai šla­
mėjo gatvių liepaitės, žvilgėdamos sidabriniais rasos la­
šeliais. Kaip paprastai, ryte išsiskubinau į fabriką. Mies­
te vaikštinėjo sustiprinti milicijos patruliai, prie namų
stoviniavo ir žvalgėsi žmonės.
Fabrike kasdienis gyvenimas vis dėlto buvo išmuštas
iš įprastų vėžių. Darbininkai atrodė susirūpinę, būriavo­
si, šnekėjosi. Tik paaugliai nerūpestingai tauškė apie pra­
ėjusį sekmadienį, krizeno ir šėlo. Vyresniųjų subarti, ap­
rimo ir jie.
Po pietų keletą vyresnio amžiaus komjaunuolių iš­
kvietė į fabriko kontorą. Apsiprausę, apsišvarinę nusku­
bėjome.
— Jūsų laukia direktorius,— pranešė kontoros darbuo­
tojas.
Mums įėjus, Sprindys kalbėjosi telefonu. Pablyškusio
veido, suraukęs aukštą kaktą,—-jis atrodė nuvargęs, ma­
ža miegojęs.
— Štai kas, vaikinai,— kreipėsi jis į mus, padėjęs ra­
gelį,— jus atleidžiu nuo darbo fabrike ir siunčiu kom­
jaunimo komiteto žinion. Gal tik šiai dienai, o gal ir il­
gesniam laikui, tai priklausys nuo aplinkybių.
Mes šokome klausinėti naujienų, tačiau Sprindys tik
skėstelėjo rankomis:
— Viską sužinosit, kai nueisite.
Komjaunimo komitete jau radom apie trisdešimt kom­
jaunuolių, susirinkusių daugiausia iš buvusių Ščiukos ir
Gyvovskio įmonėlių. Sekretorius Andrius Dagys aprami­
no jaunuolišką klegesį, įprastu judesiu pasitaisė akinius
ir ėmė kalbėti apie prasidėjusį karą, apie sunkius raudo­
narmiečių mūšius su įsibrovusiomis fašistų armijomis.
Apibūdinęs padėtį, nurodė mums:
— Jus apskrities komitetas mobilizuoja padėti milici­
jos organams. Palaikysite tvarką ir vykdysite kitas už­
duotis. Dabar eikite į partijos komitetą ir darykite, ką
palieps.
Nuskubėjome į Vytauto gatvę. Partijos apskrities ko­
mitete jau buvo pilna žmonių, apsikarsčiusių šautuvais,
apsikabinėjusių mauzerių dėklais. Mus pasitiko sekreto­
rius Stasys Šklėrius.
— Į pagalbą, komjaunuoliai? Drožkite tiesiai į sandė­
lį, ten gausite ginklus,— trumpai paliepė jis, mostelėda­
mas ranka vienam iš komitetų darbuotojų, kuris turėjo
mus palydėti.— Po to sugrįžkite.
Ginklų sandėlis buvo įrengtas sename akmeniniame
pastate prie Rokiškio dvaro rūmų. Prie durų stovįs ka­
reivis pasižiūrėjo į mūsų palydovo pakištą popierių ir
praleido mus į vidų. Tarp kažkokių dėžių ir stovuose su­
statytų ginklų sukinėjosi aukštesnio rango kariškis, ku­
ris ir apdalijo mus šautuvais, išdavė kiekvienam po pen­
kiasdešimt šovinių. Ginklai buvo storai aptepti alyva, be­
maž nepažįstami ir neįprasti mūsų rankoms. Čia pat juos
kiek apvalėme, kariškio pamokomi pabarškinom užrak­
tais ir, šiaip taip prisitaikę diržus, užsimėtėme ant pečių.
Kai kuriems šautuvai siekė kone iki žemės...
Grįžtant į partijos komitetą, virš mūsų galvų staiga
šmėkštelėjo smailanosis, vikrus it žebenkštis vienmoto­
ris lėktuvas. Vos spėjome pamatyti ant sparnų juodus
kryžius.
— Gulkit! — pro šaižų lėktuvo gaudesį riktelėjo mus
lydėjęs apskrities komiteto darbuotojas.
Sukritome ant žemės. Tankiai, smigiai sudygsniavo
kulkosvaidis. Pasigirdo išsigandusių praeivių balsai, žmo­
nės metėsi į tarpdurius, tarpuvartes, kiemus. Lėktuvas
dar ir dar kartą prašvilpė virš mūsų galvų, ant šaligatvių
ir grindinio kažkas zvimbčiojo...
 — Tai davė!
— Lyg rieškučiomis papylė!
— Tegu jį perkūnėlis! ..
Negalėdami atsikvošėti po ką tik patirto išgyvenimo,
sugrįžome į apskrities komitetą. Sekretorius Šklėrius bu­
vo kažkur išėjęs. Mus lydėjęs darbuotojas apsižvalgė,
su kažkuo pasišnekėjo ir nusprendė:
— Eikite, vyručiai, namo, persirenkite, pavalgykite.
O vakare vėl prisistatykite.
— O ką daryti su šautuvais?— išsižiojo kažkuris.
— Ginklai jūsų! Argi ne jūs už juos pasirašėte?
Pasijutę kone tikrais kareiviais, pasipylėme į gatvę,
narsiai nužingsniavome per miestą.
Mama, pamačiusi mane su šautuvu, tik rankom su­
plojo:
— Ar pablūdai, vaike?! Svieto pabaiga, daugiau nie­
ko! Ką žmonės pasakys, pamatę su šita kačerga?
Nesumodamas, ką atsakyti, pastačiau ginklą į kam­
pą, pašnairavau į amžinai pypkiuojantį tėvą. Nesume-
čiau nieko geresnio, kaip paprašyti mamą, kad įdėtų ką
nors užkąsti.
Vakare vėl susirinkome sekretoriaus Šklėriaus kabi­
nete. Komjaunuoliai, aktyvistai, pagyvenę darbininkai
buvo labai panašūs į Spalio dienų raudongvardiečius, ku­
riuos matydavome paveikslėliuose ir kino filmuose. Sek­
retorius paprašė tylos ir ėmė kalbėti. Padėtis esanti rim­
ta. Vykstą sunkūs mūšiai, mūsų armija kol kas esanti
priversta trauktis. Žinoma, tai laikinas dalykas... Tuo
tarpu kelia galvas klasiniai priešai, kurie, prisiplakę prie
fašistinių desantų, gali dar labiau suįžūlėti. Vadinasi, rei­
kia būti pasiruošusiems... Pagaliau ir frontas galįs pri­
artėti prie Rokiškio. . . Užtat nuspręsta mobilizuoti žmo­
nes apkasų kasti. Tai — pirmutinis uždavinys aktyvo gru­
pėms, kurioms vadovaus milicijos darbuotojai.
Išėjome. Vakarykščio lengvabūdiškumo nebeliko, nors
sekretoriaus užuomina apie galimą fronto priartėjimą prie
Rokiškio vis dar neatrodė reali. Virš miesto tvyrojo šviesi
vasaros naktis, vos žiebėsi blausios birželio žvaigždės,
geležinkelio stoties pusėje ramiai švilpčiojo garvežys. Tik
gatvės, kurios prieš porą dienų būdavo pilnos jaunimo1,
dūlavo tuštutėlės ir pirmą sykį padvelkė kažkokiu nepa­
tirtu šalčiu. Šį jausmą dar labiau stiprino aklinai uždari­
nėtos durys ir langinės, į kurias mes beldėmės, ragin­
dami žmones pasiimti įrankius bei maisto ir rytą rinktis;
prie miesto vykdomojo komiteto.
Bevaikštinėjant išseko vasaros naktis, ėmė aušti. At­
likę pirmąją užduotį, grįžome į partijos komitetą ir čia
išgirdome, jog mūsų pastangos buvo nereikalingos: ka­
rinė vadovybė nusprendusi neruošti palei Rokiškį jokių
gynybos linijų. O pietvakarių pusėje sugrumėjo keista
perkūnija...

Vidurdienį prie partijos komiteto privažiavo du tušti

sunkvežimiai.
— Lipkite, vyrai! — sukomandavo sekretorius Šklė­
rius.— Gavome pranešimą, kad prie Obelių vokiečiai iš­
metė desantą. Patalkininkausite milicijai.
Suvirtome į kėbulus, įsikibome į bortus ir išrūkome.
Rokiškio gatvės jau buvo tarsi iššluotos, tik prie vals­
tybinio banko tebesisukinėjo keletas neramių tarnauto­
jų. Kanonada būbnijo dar grėsmingiau, besiartinąs pavo­
jus abejonių nebekėlė. Gimtajam miestui tolstant, labai
ryškiai pajutau, kad šis išsiskyrimas turbūt jau ilgam...
Netoli Obelių ant kalniuko pamatėme keletą mašinų,
palei kurias stoviniavo būrys žmonių. Sustojo ir mūsų
mašina. Pribėgęs nepažįstamas milicijos darbuotojas pra­
nešė, kad toliau važiuoti negalima, nes bažnyčios bokšte
pastatyti kulkosvaidžiai apšaudo kelią. Sužiurome į aukš­
tą, kryžiumi paženklintą bokšto smaigalį. Argi ten, kur
varpai kviečia tikinčiuosius į pamaldas, kur kalbama apie
taiką ir artimo meilę, drįstų įsitaisyti priešas ir imtų sėti
mirtį? Tačiau prisiminus, kad ir fašistų lėktuvai paženk­
linti kryžiumi, vaikiškos spėlionės išgaravo.
Tuo tarpu ties pirmutinėmis mašinomis, prie kurių
buvo nuėję ir mūsiškiai milicijos darbuotojai, vyko gin­
čas. Žmonės žvalgėsi Obelių pusėn, skeryčiojo ranko­
mis, matyt, nesutarė, kaip elgtis toliau. Bažnyčios bokš­
tas paslaptingai tylėjo, klaidindamas nepatyrusius žmo­
nes. Nežinia, ką būtų nusprendę mūsų vyresnieji, jeigu
Rokiškio pusėje nebūtų pasirodžiusios dar kelios maši­
nos. Tai buvo kariniai sunkvežimiai su grėsmingai sty­
rančiais zenitiniais kulkosvaidžiais. Raudonarmiečiai su­
stojo, prie jų nubėgo keli mūsiškiai. Kalba buvo trumpa:
kariniai sunkvežimai važiuos pirmieji, mes — iš paskos.
Suburzgė motorai, raudonarmiečių ,,zisai" mus aplenkė
ir, užsiropštę ant kalniuko, ėmė tratinti iš savo ginklų.
Atgavome narsą ir mes.
— Dabar tegul pamėgina kišti nosį!
— Čia jiems ne pabėgėliai!
— Prieš beginklį kiekvienas piemuo gudrus!
Dumdami per miestelį, vis dėlto kiečiau sugniaužėme
šautuvus ir ne per daug linksmai šnairavome į bažnyčią:
priešas, ko gero, ten sėdi kaip pas dievą už pečiaus, o
mes kaip ant delno...
Bokštas neprabilo. Manėme, kad mus sulaikė tik gud­
riai paskleisti gandai. Tačiau vėliau sužinojome, kad čia
iš tikrųjų buvo įsitaisę vokiečių desantininkai ir vietos
buržuaziniai nacionalistai, turėję tikslą naikinti besitrau­
kiančius Tarybinės Armijos karius ir tarybinius akty­
vistus.
Dar prieš mums atvažiuojant, čia įvyko įnirtingos kau­
tynės, kurių metu tarybiniai kariai ir gerai ginkluota
partinio tarybinio aktyvo grupė šį priešo atramos punk­
tą sutriuškino, dalį vokiečių desantininkų ir buržuazinių
nacionalistų sunaikino, o kitus išblaškė.
Dabar čia buvo ramu, ir mūsų būgštavimai pasirodė
nepagrįsti.
Prie pasienio užkardos sustojome, pasirengę, reikalui
esant, gintis kartu su pasieniečiais.
Atėjus vakarui, nuotaika ėmė slūgti. Iškrito rasa, pa­
dvelkė vėsuma, plonai apsirengusius „kariauninkus" pra­
dėjo krėsti šiurpas. O ir apylinkė tamsoje atrodė paslap­
tingesnė, priminė galimą pavojų. Apie vidurnaktį vėl su­
virpo žemė, o vakarų pusėje ėmė bliksėti violetinis ama­
las. Neramiomis širdimis šiaip taip sulaukėme aušros.
Rytą keliu siūbtelėjo mašinos, dviračiai, pėstieji. Kar­
tu su vieškelio dulkių debesiu plaukė į rytus pervargę,
nuo saulės ir dulkių pajuodę ir baukščiai besižvalgą
žmonės. Tai buvo daugiausia miestų ir valsčių aktyvis­
tai, komunistai, komjaunuoliai, tarybinių įstaigų tarnau­
tojai ir šiaip gyventojai. Pavieniui, su šeimomis, būre­
liais, su mantos ryšuliais, lagaminais, vaikiškais vežimė­
liais. Prislėgti žiūrėjome į šį nykų žmonių srautą, plūstantį
per pasienio užkardą, kurios kažkodėl niekas nebesau-
gojo, ir patys nebežinojome, ko griebtis. Mūsų sunkveži­
miai irgi kažkur dingo, tarsi juos būtų nunešusi gaivališka
tėkmė, pasigedome ir kai kurių draugų.
— Reikia grįžti į Rokiškį,— pasigirdo balsai.
— Bene jūs kvaili? Žmonės plūsta į rytus, o jie—„į
Rokiškį"!
— Ir kariuomenė vėl traukiasi, argi nematot?
Iššokome ant kelio, ėmėme klausinėti žmones: kas,
kur, kaip? Į ginkluotus civilius pabėgėliai žiūrėjo nepa­
tikliai, vengė konkrečių atsakymų, stengėsi kuo greičiau
prasmukti. Vis dėlto šį tą sužinojome: fašistų tankai brau­
nasi į priekį, tikriausiai jau prasiveržė iki Ukmergės, o
gal ir toliau, per Kauno radiją prašneko buržuaziniai na­
cionalistai. Naujienos buvo pabiros, kartais prieštaringos,
tačiau patrankos griaudė jau nenutrūkstamai ir vertė sku­
biai apsispręsti.
Vieningos nuomonės nepriėjome. Vieni nusprendė bet
kokia kaina sugrįžti į Rokiškį, antri trypčiojo vietoje, tre­
ti nematė kitokios išeities, kaip nedelsiant trauktis į rytus.
Pastarųjų tarpe buvome ir mudu su Petru Bagacku. In­
stinktyviai grįžtelėję gimtinės pusėn, peršokome vieškelio
griovį, ir mus pagavo dulkių debesio apsiausta, nebyli su­
vargusių žmonių srovė.

Oro pavojaus metu, kai ima barškėti staigiai stabdo­

mų vagonų buferiai, o žmonės griūna vieni ant kitų, kai
prapliumpa moterų aimanos ir vaikų verksmas, kai trau­
kinio priekyje ima klaikiai staugti garvežys, mudu su
Petru nebevirstame galvotrūkčiais pro duris ir nebeieš-
kome abejotino prieglobsčio pageležinkelėse. Ne dėl to,
kad būtume pasidarę tokie drąsūs ir nebijotume pikiruo-
jančių „Junkersų". Kiek atbukome, lyg ir sustabarėjome,
 nors tas prakeiktas jų spiegimas tebekelia šiurpą. Ta­
čiau koks skirtumas kur prismeigs: ar ant pliko lauko,
ar čia, vagone... Tuo tarpu jame pasilikę, daug ką laimi­
me: ilsimės ir gydomės kojas. Vagonui pratuštėjus, iš­
tiesiame jas, užtirpusias iki alpulio, iškeliame aukštyn ir
pajuntame, kaip palengvėle ima judėti apsunkęs, tarsi
sutirštėjęs kraujas. Tada pradeda atgyti ir ištinusios pė­
dos, skausmingai ima tvinkčioti kiaurai pragraužtos pa-
padės, kurios, užterštos purvais, vietomis supūliavo. Mat,
vos perėję Latvijos sieną, padarėme nepataisomą kvai­
lystę: nusiavėme batus ir patraukėme kelio žvirgždu basi.
Iš pradžių pasirodė lyg ir lengviau, o kai susigriebėme,
buvo per vėlu: mūsų kojų nebeįkištum į jokius batus...
O nusiauti paskatino pirmas nuotykis latvių žemėje: pra­
ėjus vos keletą kilometrų, į pabėgėlius išdavikiškai tren­
kė kulkosvaidis. Teko kristi į griovius, šliaužti padirviais,
perbristi per upeliūkštį. Prisemti batai ėmė graužti kojas,
ir kažkuriam iš mūsiškių šovė mintis, jog verta pabandyti
basomis. Štai ir pabandėme... Teguodė mintis, kad ir
tie, kurie pabandė į mus iš kulkosvaidžių, taip pat neliko
be atpildo: iš pravažiuojančio sunkvežimio iššokę raudo­
narmiečiai atsivarė kelis uniformuotus bernus, užsidėju­
sius keistai išlankstytas kepures.
— Aizsargai, gyvatės! — pasakė tada Petras, žiūrėda­
mas, kaip raudonarmiečiai sugrūdo juos į sunkvežimį ir
nuvežė. Aš irgi prisiminiau, kad tai turėtų būti latvių
šauliai: kažkada tokie buvo pasirodę ir Rokiškyje.
Pabėgėlių srautas vis tirštėjo — kaskart prisidėdavo
vietinių žmonių. Pagausėjo ir kariuomenės dalinių, jau
susidūrusių su priešu: dažniau pravažiuodavo mašinos, pa­
ženklintos raudonais kryžiais, gurguolėse ir sunkveži­
miuose pasirodydavo sutvarstytų kareivių. Perkarę, su­
plukę arkliai klupdami kasėsi į priekį, kai kurie krisdavo
ir likdavo tįsoti pakelėse. Krisdavo ir žmonės, bet juos
paimdavo bendrakeleiviai, vesdavosi už parankių arba
įsodindavo į sausakimšus sunkvežimius, vežimus, traukia­
mus ratukus...
Kankino alkis ir troškulys. Jeigu vandens dar buvo
galima prisisemti upeliūkščiuose ar pakelės sodybų šu­
liniuose, su maistu — kur kas blogiau. Keliu plaukė dau­
gybė žmonių, į kuriuos turtingesnių sodybų šeimininkai
žiūrėjo nepalankiai, vargingesnieji — ir norėdami neįsten­
gė visų pamaitinti. Nors ir labai nesinorėjo prašinėti,
tačiau ir mudu su Petru, bėdos verčiami, išbandėme lai­
mę netolimoje sodyboje. Užtikome pypkiuojantį senuką
ir kiek jaunesnę apyžvalę moterėlę. Užšnekinome lietu­
viškai, pasitelkdami pagalbon rankas, prašėme ko nors
valgomo. Vešlūs senio antakiai susimetė į krūvą, iš no­
sies pūkštelėjo dūmų kamuolys, akys sužiuro įtariai. O
šeimininkė, neryžtingai patupinėjusi, vis dėlto padavė
mums puskepalį rupios naminės duonos ir sumosavo ran­
komis: eikite, girdi, daugiau nieko neturinti... Iš džiaugs­
mo sukrapštėme paskutinius rublelius, atkišom šeiminin­
kei. Dabar supyko senis. Kalbėjo jis skubėdamas, piktai,
apmaudingai. Moteriškė, baukščiai pašnairavusi į jį, su­
grūdo mudviem į kišenes pinigus ir dar nekantriau pamo­
jo rytų pusėn.
Kelias vietomis šakojosi, pasitaikydavo keblių san­
kryžų. Visi stengėsi laikytis rytų krypties. Orientavomės
daugiausia pagal kariuomenės judėjimą.
Atėjo vakaras, nuslūgo kaitra, bet žmonės mažai te­
atsigavo. Tačiau vis tiek yrėsi į priekį, nes atsisukęs va­
karis vėjas atnešdavo vis garsesnius kanonados garsus.
Sujaudintoj vaizduotėj kartais atrodydavo, kad leisgyvių
žmonių srautą atkakliai genasi kažkoks įniršęs ir niekieno
nesulaikomas žvėris. Jis pasirodė ypač realus ir grėsmin­
gas, kai sutemus vakaruose sužėravo kruvinos gaisrų pa­
švaistės.
Apie vidurnaktį žaizdotos kojos atsisakė nešti. Kaip
tik pasitaikė miškelis, minkštom samanom išklotas, ir mes
sukritome į jas, nebebodami ant kulnų lipančio priešo.
Atsikvėpsime nors valandėlę, nors minutėlę...
Pabudino pasiutęs kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas.
Pašokome, dairydamiesi, kas čia sutrikdė giedrą priešauš­
rio valandą.
— Desantas!
— Mus apsupo!
 — Šiton pusėn, šiton! — šūkavo pabėgėliai miškelio
pakraštyje.
Užtaisę šautuvus, išbėgom prie vieškelio ir pamatėm,
kad netoliese vyksta tikras mūšis. Ant kalvelės, jau iš-
ryškėjusio rytmečio aušroje, piktai lojo kulkosvaidis, o iš
pakalnės nuo pamiškės į jį bėgo susigūžę ir „ura" šauk­
dami raudonarmiečiai. Netrukus sububsėjo granatos, ir
kulkosvaidis užspringo. Kelyje burzgė mašinos, jose sėdį
kariškiai paliepė civiliams pabėgėliams aplenkti kalvą
miškeliu. Spėliodami, su kuo kovėsi raudonarmiečiai, ap­
sukome nemažą lanką ir, išsimušę į kelią, užtikome ro­
dyklę: „Į Rėzeknę". Stambesnio miesto artumas pabėgė­
lius nuteikė pakiliau. Diena išaušo vėl saulėta, karšta,
ore vėl pakibo tirštas dulkių debesis.' Pakeliui pasitaikan­
čius šulinius, upelius, netgi dumblinus, gyvulių išmakno-
tus griovius lipte aplipdavo iš troškulio alpstantys žmo­
nės. Užgulė ir juodakryžiai lėktuvai, šmėkštelį tai iš rytų,
tai iš vakarų ir paberią kulkų spiečius. Jiems sustaugus,
žmonės paniškai blaškėsi po vieškelį, puldinėjo į negi­
lius griovelius, gūžėsi po vienišais plonašakiais berželiais.
Pakelėse mėtėsi sulūžę ratai, kulkų suskvarbytos mašinos,
mantos ryšuliai, lagaminai, sunkesni drabužiai. Atsirado
ir užmuštų, bejėgiškai įsikniaubusių į saulės išdegintą ir
dulkėmis nusėdusią žemę. O kiti traukė tolyn...

— Jakovai, neužmiršk ir šitų vaikinukų! ..

— Į savo sąrašus įtrauk...
— Mes jau nieko nebeįsiūlom...
Taip kalbėjo mudviejų su Petru kaimynai mažam su­
džiūvusiam žmogeliui žilsva barzda, kai šis kažkokioje
mažoje stotelėje įsispraudė į mūsų vagoną.
— Iš kur judu tokie? Kaip čia pakliuvote?—prirėmė
mudu žmogelis.
— Iš Lietuvos,— atsakėme ne per daug garsiai, kad
kaimynai nepasijuoktų iš baisiai kraipomų rusiškų žo­
džių, ir, kaip įmanydami, paaiškinome, kokiu būdu pa­
kliuvome į traukinį, kuriuo daugiausia važiavo pabėgė­
liai iš Sebežo ir Zavaruchino.
 — Nejaugi?— pakraipė barzdą žmogelis, bet mūsų kai­
mynai vėl ėmė šaukti:
— Atradai, Jakovai, kada kamantinėti... Skirk davinį,
ir viskas!
— Tegu jau bus „skirk",— suniurzgėjo Jakovas, pasi­
traukdamas nuo mudviejų. Šokdamas iš vagono, nusikei­
kė:— Ech, fašistas prakeiktas!
Šio pokalbio kaltininkai pasidarėme visiškai nenorė­
dami. Ir vis per tą prakeiktą pilvą! Kaimynai pastebėjo,
kad mudu nieko nevalgome. Nei rytą, nei per pietus, nei
vakare. Tik sukame nosis į šalį, kai jie pradeda krapštyti
savo ryšuliukus. .. Suprato, kur šuo pakastas, ir ėmė
siūlyti iš savo atsargų. O ir jų kokios ten atsargos, jeigu
žmonės išbėgo iš namų galvotrūkčiais. Atsilaužėme po
kąsnelį vieną sykį, antrą ir užsispyrėme: nenorime, ir
tiek... Štai tada jie ir pričiupo savo kraštietį Jakovą,
tvarkantį ešelono aprūpinimo reikalus.
— Tokie jauni, o jau be namų, be savųjų...— dūsavo
į mus žvilgčiodamos moterys, tarsi vien mudu šiame eše­
lone būtume jauni...

Beje, nebe pirmą kartą girdime šiuos žodžius. Juos

■geriausiai įsiminėme Rėzeknėje, kur netikėtai prarado­
me šautuvus. Tai atsitiko tokiu metu, kai buvome atku­
tę, kai tolesnė kelionė nebeatrodė tokia baisi. Mat bai­
giant žingsniuoti į Rėzeknę, ilgadiene kaitra tvoskęs dan­
gus apsiniaukė, pūstelėjo vėsus vėjas, o netrukus ir
stambūs lietaus lašai sukapsėjo į vieškelio smėlį. Ištirpo
lyg nebuvęs dulkių debesis, lydėjęs mus visą kelią, leng­
viau pasidarė alsuoti.
Lietaus šlakstomi, įžengėme į Rėzeknę, puoselėdami
viltį nusipirkti duonos už tuos rublius, kurių nepaėmė
latvių valstiečiai. Tačiau parduotuvės buvo aklinai už­
darytos, gatvės tuščios, vaikštinėjo tik patruliai. Du be­
ūsiai raudonarmiečiai susidomėjo ir mumis, pareikalavo
dokumentų. Mudu su Petru padavėme komjaunimo bilie­
tus. Kareivukai pavartė juos, paskaitinėjo ir ėmė klau­
sinėti: iš kur čia mes, ko, kaip? Pasisakėme.
— O kam šautuvai?— nesiliovė tiedu.
 Paaiškinome,
— Net iš Lietuvos šautuvus atsinešėte?— išpūtė akis
raudonarmiečiai.— Na, tik nemuilinkite mums akių!
Bandėme įrodinėti, kad Lietuva ne taip jau toli, bet
veltui.
— Komendantūroje išsiaiškins,— nusprendė kareiviai,
nuimdami nuo mudviejų pečių šautuvus, o vienas rimtai
pridūrė:—Tokie jauni, o jau su ginklais. Netvarka!
Vos pasukus į kažkokį skersgatvį, užkaukė sirenos,
ir beveik tuo pačiu metu pasigirdo bombų švilpesys. Vi­
si keturi išsitiesėme ant grindinio. Bombos sprogo arti,,
ėmė spengti ausyse. Dar ir dar kartų suvirpėjo žemė. Da­
bar smūgiai krito palei tiltą ir geležinkelio stotį. Ant­
puolis buvo stiprus, bet trumpas. Sprogimams nutilus,,
pakilome nuo grindinio it pritrenkti. Ausyse tebespengė,.
kvapą gniaužė aitrūs dūmai. Apsižvalgėme ašarojančio­
mis akimis, bet mus sulaikiusių patrulių niekur nebema­
tėme. Bala jų nematė, tik gaila šautuvėlių.
Mūsų dėmesį patraukė sanitarinė mašina, cyptelėjusi
stabdžiais prie netolimo namo. Kareiviai su raudonais
kryžiais ant rankovių ėmė kelti iš jos sužeistuosius. Nešė
juos į to paties namo rūsį. Mašinai nuvažiavus, šmurkš­
telėjome į jį. Čia ant grindų gulėjo eilėmis išrikiuoti su­
žeistieji, apsivilkę daugiausia karinėmis uniformomis..
Blausios lemputės šviesoje jie atrodė blyškūs it negy­
vėliai. Moterys baltais chalatais tvarstė jų žaizdas, ra­
mino dejuojančius. Užsiėmusios savo darbu, jos nekreipė
dėmesio į mudu ir dar į keletą civilių, matyt, pasislėpusių
šiame rūsyje nuo bombų. Pasitraukėme nuošaliau, kad
joms nekliudytume, prisišliejome prie sienos šalia ne­
didelio staliuko. Grįžtelėję į jį, vos įžiūrimą tamsiame
rūsio kampe, apstulbome: ant jo pūpsojo duonos kepa­
liukų krūvelė, žvilgėjo konservų dėžučių rietuvėlė. Prie
šitų seniai neregėtų gėrybių taip ir prisvilo mūsų akys...
Priėjo aukšta, vaistais kvepianti seselė ir pasakė kažką;
rusiškai. Nesupratome nė žodžio. Tada moteris paėmė
mudu už rankų, privedė dar arčiau prie staliuko, tylomis
paraikė duonos ir pastūmė atidarytą konservų dėžutę. Iš-
nuostabos mes tik pažvelgėme į ją dėkingomis akimis ir
po trupučiuką, kad nepasirodytume godūs, ėmėme val­
gyti. Moteris nelinksmai šyptelėjo ir pasitraukė prie savo
■darbo. Padrąsėjome, įsismaginome.
Pamačiusi, kad mes jau prisikimšome, seselė vėl pri­
siartino, nusišypsojo jau kiek linksmiau ir įbruko mudviem
į rankas po kepaliuką duonos ir po konservų dėžutę. Jos
dosnumo nustebinti, tik linkčiojome galvas ir traukėmės
iš rūsio: gatvėje atsinaujino eismo ūžesys, reikėjo ke­
liauti toliau. Išsiropštę ant šaligatvio, apsižvalgėme. Kai
kurie namai buvo stipriai apgriauti, telefono laidai tįsojo
it pakirstos šakos, rytų pusėn, aplenkdamos bombų išmuš­
tas duobes, burzgė perkrautos karinės mašinos. Aplinkui
blizgėjo stiklo šukės, labai pavojingos mūsų basoms žaiz­
dotoms kojoms.

Jie buvo suvargę, sudulkėję, papilkėjusiais ir apžėlu­

siais veidais. Ant daugelio galvų, rankų ar kojų matėsi
murzini, krauju suskretę tvarsčiai. Kai kuriuos draugai
vedė už parankių ar net nešė ant primityvių, paskubo­
mis padarytų neštuvų. Tačiau ginklus turėjo kone visi,
nors kur kas lengviau, ypač sužeistiesiems, būtų buvę
trauktis tuščiomis rankomis.
Taip atrodė raudonarmiečių būrys, kuris pasivijo mus,
besiilsinčius gerokai už Rėzeknės. Pašokome ir mes, steng­
damiesi neatsilikti nuo kareivių. Vienas linksmas riesta-
nosis raudonarmietis, matyt, supratęs mūsų ketinimus,
šūktelėjo:
— O judu kur taip žygiuojate?
— Iš Lietuvos, komjaunuoliai,— atsakėme jau įpras­
tais žodžiais.
—■ Vadinasi, nuo fašistų bėgate?— susivokė raudonar­
mietis.
— Taip, taip,— pasiskubinome pritarti.
— O mes štai su fašistu Lietuvoje mušėmės! — pasi­
sakė jis ne be pasididžiavimo.
— O kur? Prie kokio miesto?— puolėme klausinėti.
Šito paaiškinti kareivis negalėjo, tik žvilgterėjo į ne­
toliese žingsniuojantį karininką, persikryžiavusį diržais.
Tačiau ir tas į klausimą neatsakė, tik nužvelgė mūsų ba­
sas kojas ir pasakė:
— Eikite su mumis.
Netrukus įsitikinome, kad ši netikėta draugystė labai
mums pravertė.
Nužygiavus keletą kilometrų, priešakyje išgirdome-
šaudant. Kaleno kulkosvaidis, pokšėjo šautuvai ir dar kaž­
kokie ginklai. Pagal karininko komandą raudonarmiečiai
pasiskleidė dailia grandine, kurios galuose pastatė kul­
kosvaidžius su plačiais it keptuvės diskais. Trys karei­
viai, tarp jų ir užkalbinęs mus, nušliaužė padirviais į
priekį ir gerokai užgaišo. Grįžę kažką pranešė vadui,,
o mūsiškis riestanosis mirktelėjo:
—• Desantas. Užpuolė mūsiškius.
Supratome, kad fašistų desantininkai užpuolė kitą, prie­
šakyje žygiavusį raudonarmiečių dalinį, kuris dabar ir
pradėjo kautynes. Mūsų būriui vadas įsakė apsikasti ir
sulaikyti fašistus, kai jie trauksis šia kryptim.
— O mūsų šautuvėliai mat kur paliko,— atsiduso Pet­
ras.
Čiupome trumpus kariškus kastuvėlius ir ėmėme rausy­
ti žemę. Mums nurodinėjo darbavęsis netoliese Fedia —
taip pasivadino riestanosis kareiviukas. Pasirodė, kad ir
apkasėlį iškasti ne taip jau lengva. Užtat įgudę kareiviai
gerai dirbo, ir netrukus per dirvos lomelę, kur išsidėstė
mūsų būrys, vingiavo negilių apkasų virtinė.
Priešais tįsančioje aukštumėlėje pasirodė kelios susi­
gūžusios figūros.
— Ugnis! — garsiai sukomandavo mūsų būrio vadas.
Grandinės galuose sukaleno kulkosvaidžiai, aplink mu­
du sutratėjo šautuvai.
— Pirmyn! Mušk fašistą!—išgirdome naują vado ko­
mandą.
— Ura-a-a! — atsiliepė kareiviai, kurių balsai per šau­
dymo triukšmą ėmė tolti į priekį. Sububsėjo granatų
sprogimai, jiems pritarė padriki šūviai, ir viskas nutilo.
Iškišę galvas, pamatėme, jog mūsų kareiviai grįžta. Links­
mi, besišypsą, tarsi atlikę įprastą naudingą darbą.
 — Sudaužėme niekšus! — pasakė Fedia, atsisėdęs ant
griovio krašto. Po to jis atsirišo daiktamaišį, iš jo išėmė
duonos, džiovintos žuvies, sausainių ir pamojo mudviem:—
Na, jūs, lietuviai, traukitės arčiau stalo.
Prisitraukėme, atsilaužėme po kąsnelį duonos, žuvies.
— Jūs ką? Bajorus vaizduojate?—užriko ant mudvie­
jų Fedia ir atriekė po atsakančią abišalę duonos, pridėjo
po žuvį. Ėmėme draskyti standžią, kvepiančią žuvį. Fedia
darbavosi ir rankomis, ir dantimis. Pusėtinai užkandęs,
pasakė lyg niekur nieko:— O mus jūsų Lietuvoje apšau­
dė. Iš pasalų, kad juos kur velniai!
— Visur tų desantų primėtė,— pastebėjome mes.
— Kokie ten desantai,— švilptelėjo Fedia.— Vietiniai!
— Vietiniai?—išpūtėme akis, tačiau tuojau pat pri­
siminėm pasakojimus apie priešų pasalą Obeliuose ir pri-
kandome liežuvius.
O Fedia, nerūpestingai švilpaudamas, surinko valgio
likučius, vikriai užrišo daiktamaišį, užsimetė jį ant pe­
ties. Kėlėsi pailsėję ir kiti kareiviai. Būrio vadas nusku­
bėjo prie vieškelio, kur sustojo vora sunkvežimių, ir il­
gokai ten tarėsi. Grįžęs pranešė, jog gavęs įsakymą pri­
sijungti prie naujai atvykusio dalinio ir užimti gynimosi
pozicijas. Sužeistiesiems skiriamas vienas sunkvežimis,
kuris važiuosiąs toliau.
— Palaukit, gal ir jus pasodinsim,— sulaikė mus Fe­
dia ir nurūko prie pirmojo sunkvežimio, į kurį jau kėlė
sužeistuosius. Prisiartinome ir mes, tačiau iš karto pa­
matėme, kad įsėsti nėra jokių vilčių.
Sunkvežimis nuburzgė, o mudu, širdingai atsisveiki­
nę su Fedia ir kitais raudonarmiečiais, pėsti patraukė­
me toliau į rytus. Ėjome ir šnekučiavomės apie plačią
ruso sielą, kurią tik nelemtomis karo sąlygomis pradėjo­
me pažinti.

Pabėgėlių srautas tebeplaukė, tebevilnijo. Dar labiau

suvargęs, dar tirščiau pajuodęs, dar skurdesnis: didžioji
dalis mantos išsibarstė pakelėse. Išsibarstė ir nemaža žmo­
nių, nes juodakryžiai maitvanagiai siautėjo su piktu
džiaugsmu gainiodami beginklius, benamius žmones. Ta-
6. Prieblanda prisidengus 81
•da jokiu būdu negalėjome suprasti šito beprasmiško krau«
jo troškulio ir tik gerokai vėliau suvokėme, jog tai ir
sudaro žvėriškąją fašizmo esmę.
Taip atėjome į Zilupę, paskutinį Latvijos miestelį Bal­
tarusijos pasienyje. Tiesą sakant, miestelio, čia nebebu­
vo, riogsojo griuvėsių krūvos, aprūkusios ir apgruzdė-
jusios. Sunku pasakyti, kas paakino fašistus bombomis
užgriūti šį nuošalų, taikų miesteliūkštį, nes tarp griuvė­
sių nesimatė nė vieno stambesnio pastato, primenančio
kareivines, sandėlius ar kokį kitą karinį taikinį. Matyt,
ir čia pasireiškė pašėlęs noras naikinti.
Nė nesitikėjome tarp griuvėsių susilaukti kokios nors
paramos. Užtat labai nustebome, kai prie apgriautos mais­
to produktų parduotuvės su kadaruojančia iškaba pama­
tėme žmogų, užsirišusį ant rankovės raudoną raištį ir da­
lijantį praeinantiems pabėgėliams produktus. Verkė vai­
kai, moterų pasodinti ant šaligatvio arba ant grindinio,
sunkiai šnopavo keli barzdoti seneliai, gaudydami troškų
popietės orą ir instinktyviai žvalgydamiesi į dangų. Iš
tikrųjų baisiai nesinorėjo, kad „Junkersai" išgainiotų mus
iš čia, belaukiant duonos.
Neišgainiojo. Porą valandų paprakaitavę atokaitoje,
gavę konservų dėžutę ir šiek tiek duonos, vėl patraukė­
me į kelionę. Masino vis dažniau minimas geležinkelis,
nors į jį vilčių bemaž nedėjome.
Sutemus, jau perkirtę Latvijos—Baltarusijos sieną, su­
garmėjome į Sebežo geležinkelio stotį. Ant bėgių kur
ne kur dūlavo vagonų siluetai, prikimusiu balseliu spyg-
•čiojo garvežys. Pasklido gandai, kad kažkur formuojamas
sąstatas specialiai pabėgėliams. Iš pradžių žmonės puldi­
nėjo prie geležinkelininkų, bėgiojo palei vagonus, bet ne­
trukus aprimo ir išsibarstė pailsėti. Kažkokiame pasienyje
susirangėme ir mudu, prisiekę visais šventaisiais nesu­
merkti akių, kad nepražiopsotume išvažiuojančio trauki­
nio. Sunkus nuovargis lenkte lenkė galvas, maudė visus
sąnarius, tačiau mudu sproginome akis ir spoksojome į
žvaigždėtą, taip apgaulingai ramų vasaros dangų.
Aplinkui girdėjosi prislopintos aimanos, dūsavimai,
vaikus raminą moterų žodžiai. Stoties kiemas, peronas,
netgi arčiau stovinčios platformos ir pagalbinių pastatų
užkaboriai buvo pilnutėliai žmonių, taip pat bijančių už­
migti, godžiai besiklausančių garvežio spygčiojimų ir aki­
mis gaudančių paslaptingus geležinkelio žiburėlius.
Kas gi nustūmė šituos niekuo nekaltus žmones į var­
gą ir kančias?
Fašizmas!
Šis seniai girdėtas, bet menkai tesuprastas žodis sto­
josi prieš akis vis ryškesniu, kažkokį žvėrį primenančiu
pavidalu.
Pagaliau garvežys suspygčiojo visai arti ir į tolimesnį
kelią atvarė ilgutėlę vagonų grandinę. Sujudo, suūžė sto­
tis, tarsi iš jos būtų pakilęs bičių spiečius. Minios žmonių
užgulė atlapus vagonus, virto į juos tiesiai, spaudėsi iš
šonų, vikresni korėsi netgi iš viršaus, balažin kokiu būdu
spėję užsiropšti ant stogų.
Spūstis nesiliovė, lauke buvo girdėti nebesutelpančių
ir pavėlavusių balsai, kažkas ieškojo pasimetusių arti­
mųjų, perdavinėjo per galvas kažkokius ryšulius. Visi
karštligiškai skubėjo, tikėdamiesi, kad traukinys tučtuo­
jau pasileis į kelionę. O traukinys, nepaisydamas pabė­
gėlių nuotaikų, visiškai nesiskubino. Garvežys, tiesa, kaž­
kur pūkšnojo, bet kaskart vis rečiau, tarsi būtų išsikvė­
pęs po ilgos kelionės, o ne ruoštųsi naujam žygiui. Vago­
ne pakibo tvankumas, ėmė blaškytis ir virkauti vaikai,
sunerimo suaugusieji.
Ūmai stotį sudrebino keli sprogimai. Moterys sukliko,
ėmė veržtis prie durų. Dar didesnę paniką sukėlė įnirtin­
gas kulkosvaidžių kalenimas, kuris prapliupo visai neto­
liese. Stovėjusieji tarpduryje nebeatlaikė spaudimo ir kūl­
versčiais išsirito lauk. Paskui juos siūbtelėjo ir kiti, pabiro
tarsi žirniai iš praplėšto maišo.
Sprogimams nutilus, žmonės aprimo, lyg ir susigėdo
savo karštagalviškumo, o kai kurie susigriebė praradę
pusėtinas vietas ir vėl žvalgėsi į juodus vagonų nasrus.
Tačiau visus tarsi šaltu vandeniu perliejo visiškai ne­
laukta žinia: šis sąstatas niekur nebevažiuosiąs, nes gar­
vežys esąs sužalotas, o kelias priekyje suardytas... Vėl
suūžė, suvilnijo žmonės, ėmė žvalgytis į dangų ir keikti
jį, kai kurie gainiojosi geležinkelininkus, norėdami pasi­
tikrinti. Žinios pasitvirtino: sąstatas pabėgėliams būsiąs
formuojamas kitoje stotyje, už dvidešimties kilometrų.
Iš karto prisiminėme, kad kojos kaip kaladės, kad mir­
tinas nuovargis persmelkęs kiekvieną sąnarėlį. Dar dvi­
dešimt kilometrų... Vien mintis apie juos guldė prie že­
mės. Ir vis dėlto pasijudinome. Kaip vakar, kaip užvakar,
kaip visas tas košmariškas dienas, kurių nė suskaičiuoti
nebeįstengėme.
Ilgutėlė pabėgėlių vora dūlavo nakties prieblandoje.
Mašinų kelyje kažkodėl nebuvo,— galbūt jos dardėjo kita
kryptimi,— ir žmonių neslėgė tirštas dulkių debesis. Tik
maždaug pusiaukelėje priešais sumirguliavo neryškių ži­
burių grandinėlė. Jai artinantis, vis labiau stiprėjo galingų
motorų ūžesys ir metalo žvangėjimas. Žmonės pristabdė
žingsnį, sukluso.
— Tankai!
— Šarvuočiai! — susigriebė pabėgėliai.
Iš nakties pilkumos išniro tankų kolona. Plieninės ma­
šinos, drebindamos žemę ir pasilinguodamos patrankų
straubliais, grėsmingai riedėjo į vakarus. Žmonės valan­
dėlę tylėjo, o paskui ėmė siųsti linkėjimus:
— Laimingo kelio, brangieji!
— Muškit fašistą prakeiktąjį!
— Už mūsų vargą atkeršykit!
Mašinos nuriaumojo, nugrumėjo, pabėgėliai dar ilgai
lydėjo jas akimis. Po to susimetė į kelią, nejučiomis pa­
spartino žingsnį.
— Dar ne galas, broliukai jūs mano! — šūktelėjo gu­
vus jaunas balsas.
Matyto vaizdo pradžiuginti, pagaliau pasiekėme tam­
soje skendinčią Zavaruchino stotelę. Prekinių vagonų są­
statas beregint prisikimšo. Moterys susėdo ant pasieniuose
prikaltų lentų, vyrai įsitaisė ant ryšulių, lagaminų arba
tiesiai ant grindų. Gerokai palaukus, pratisai sukaukė gar­
vežys, sugirgždėjo buferiai, ir prasidėjo begalinis tak tak,
po kelių dienų ėmęs smigti į galvą tarsi aštrios vinys.
 Neaprėpiamose stepėse
Mūsų traukinys tebepūkšnoja begalinėmis Rusi­
jos platybėmis. Dabar jau ramiai, drąsiai, nebeketinąs
kiekvienu momentu žvygtelti stabdžiais, jungti iki klai­
kumo įsiėdusią sireną ir tarsi burti, ar „Junkersų" bom­
bos bubtels kur nors pagriovyje, ar išakės skeveldromis
ir kurį nors vagoną. Miestai jau mus sutinka ir palydi
skaisčių žiburių margumynais, o žmonės — ne tik užjau­
čiančiais, bet ir nustebusiais žvilgsniais, tarsi mes, pabė­
gėliai, būtume iš dangaus nukritę. Nors pro šiuos miestus
nurieda į vakarus rūstūs kariniai ešelonai, nors iš čia
daugelį artimųjų tikriausiai jau išskyrė mobilizacija, ta­
čiau Uralo prieigose karas, matyt, dar nepažvelgė visu
nuožmumu žmonėms į akis. Dėl to pabėgėliams ir keista,
ir džiugu. Keista, kad šiame pasaulyje apskritai galimi to­
kie priešingumai, o džiugu,— kad čia žmonių namuose
teberusena židiniai, kad rusų žemė begaliniai plati, kad
jos, be abejo, neįstengs aprėpti netgi grobuoniškiausio
žvėries nagai.
Pagaliau pasigirdo džiaugsmingi balsai:
— Uralas! Uralas!
Vagonas sujudo, sušurmuliavo. Prieš pabėgėlių akis
atsivėrė nuostabus kalnų krašto gamtovaizdis: abiejose
geležinkelio pusėse stūksojo amžių sustingdyti uolų gūb­
riai, kur ne kur apaugę pušaitėmis, krūmais ir žole. Į kai­
rę ir dešinę, kiek tik užmato akis, plytėjo kalnų keteros
ir milžiniški miškų masyvai.
Persiritęs per Uralo kalnagūbrį, pravažiavęs Ūtos mies­
tą, mūsų traukinys vėl važiavo per lygumas.
Po poros dienų pasklido šnekos, kad kelionė vis dėlto
jau baigiasi. Sujudo, sukruto žmonės, ėmė tvarkytis ne­
didelę, kelionėje visai sunykusią mantą. Atkuto ir vai­
kai, pastaruoju metu kažkokie atbukę, ištežę, apatiški.
Tarsi gaivus vėjas būtų įsisukęs į vagoną!
Pagaliau kažkokioje neišvaizdžioje stotelėje pasigirdo
garsus pranešimas:
— Dėmesio! Dėmesio! Evakuotuosius prašom nelipti
iš vagonų. Čia jus paskirstys į Sčiučės rajono kolūkius.
Prie kiekvieno vagono ateis kolūkių atstovai ir nurodys,
kur ir kaip reikia važiuoti.
Plačiai atvėrėme duris, su palengvėjimu atsidusome.
— Jūs važiuosite į Ciumliako kaimą, į kolūkį „Už
derlių",— pranešė sodrus bosas mūsų vagono tarpdury­
je.— Pradėkite kraustytis!
Šalia vagono klupinėjo ant ramentų kažkoks barzdo­
tas senukas, būriavosi paaugliai, sukinėjosi moterėlės.
Visi jie smalsiai žiūrėjo į pavargusius, susivėlusius ir
išbalusius žmones, kurie tarsi nesavomis kojomis ritosi
iš vagono ir žvalgėsi į negausius gyvenvietės namukus,
virš kurių stiepėsi aukštas elevatorius.
— Vežimai ana ten,— parodė ramentu senukas.— Ei­
kite, žmoneliai, ir sėskitės. Netrukus trauksime.
Tylomis barškėjome stepe, žvalgėmės į neįprastą vie­
tovaizdį. Nesibaigiančios lygumos margavo visomis va­
saros spalvomis, abipus kelio plytėjo pradėtos šienauti
pievos, siūbavo rugiai, kviečiai, vasarojus, kreipė galvas
linksmos saulėgrąžos. Ir taip aplinkui, iki pat horizonto!
Neregėtos lygumos kėlė ne tik nuostabą, bet ir kažkokį
maudulį, vis skaudžiau, vis ilgesingiau priminė tėviškės
kalnelius, išsibarsčiusius šiaurės rytų Lietuvoje.
Temstant įvažiavome į didelį kaimą, išsidriekusį abi­
pus kelio. Namukai mediniai, vienaaukščiai, bet kresni,
tvirtai suręsti, įmantriai išpjaustytais ornamentėliais pa­
dabinti, aptverti. Negrįsta gatvė nuvedė į aikštę, kur dū­
lavo tamsi medžių kupeta, o iš jos stiepėsi į svogūną pa­
našus cerkvės kupoliukas.
Mūsų važnyčiotojas sustabdė nusivariusį arkliuką aikš­
tės pakraštyje, prie pailgo, daugialangio plikų rąstų
namo.
— Atvažiavom, och och och,— atsiduso jisai, negrabiai
rangydamasis iš vežimo.— Kraustysimės, pastogės ieško­
sim.
Ant laiptelių pasirodė stambus pusamžis vyriškis.
— Evakuotuosius pristačiau, Ivanai Dmitričiau,— ko­
ne kariškai atraportavo mūsų nešnekus važnyčiotojas,
stukteldamas į žemę ramentu.
— Na sveiki, sveiki atkeliavę,— vyriškis nusileido
laipteliais, paspaudė mums visiems rankas, pakvietė užeiti
į raštinę.
— Imkis darbo, Stepanyčiau,—-paliepė užstalėj sėdin­
čiam plikagalviui.
— Imsimės, pirmininke,— Stepanyčius prisitraukė su-
grafuoto popieriaus lapą, rūpestingai pasidažė plunksną
ir pakėlė galvą į atvykėlius.
— Užsiregistruosim, mielieji žmoneliai. Prašom iš
eilės.
Mudu su Petru, neturį nei mantos, nei artimųjų, pa­
sitraukėme nuošaliau, užleisdami eilę šeimoms, moterims,
seneliams.
Pagaliau atėjo eilė ir mudviem. Prisiartinome prie sta­
lo nė nenujausdami, kad užkarsime rūpestingajam Ste-
panyčiui nereikalingo vargo. Neklausiami pasisakėm var­
dus, pavardes, iš kur atkeliavome. Tačiau Stepanyčius ra­
šyti nesiskubino. Nužvelgė mudu nuo galvos iki kojų,
nusivalė plunksną, patogiau palinko prie stalo.
— Po vieną kalbėkit, po vieną,— paprašė ir pasisuko
į Petrą. Sis pakartojo pavardę, vardą, paminėjo Lietuvą,
Rokiškį. Kalbėjo vienas ir, atrodo, gana aiškiai (tiesą sa­
kant, pusiau lietuviškai. . .), tačiau Stepanyčius tik atsi­
duso. Po to susisuko didoką cigaretę, užtraukė kelis dū­
mus ir pasisuko į mane. Pasakiau viską iš eilės, dėl visa
ko pridūriau, kad esu lietuvis.
— Lietuvis! — Stepanyčius atsilošė į sieną taip vikriai,
tarsi nuo jo pečių būtų nukritusi didžiausia našta.— Jis
irgi lietuvis?—bakstelėjo plunksnakočio galu į Petrą ir,
sulaukęs teigiamo atsakymo, pliaukštelėjo sau į kaktą.—
Taip, mielieji jūs mano, ir užrašysime: „Lietuvis, lietu­
vis!"— jis rūpestingai išvingiavo šį žodį du kartus, pa­
trynė iš pasitenkinimo rankas ir šūktelėjo tarpduryje lū­
kuriuojančiai moterėlei:
— Vera Vasiljevna, veskis savo lietuvius!
Miegojome ilgai, tačiau neramiu miegu. Protarpiais
giliai panirdavome į gaivinančią poilsio sietuvą, protar­
piais pašokdavome iš jos kraupaus sapno pabudinti. Pa­
sąmonėje tebešmėkščiojo dulkini, negailestingai saulės iš-
kepinti Latvijos keliai, tebestuksėjo traukinio ratai, tebe­
sėto pikti „Junkersai".
Pakirdome kone vidurdienį, apsižvalgėme užgriuvu­
siomis akimis. Ne, tai ne sapnas, mes iš tikrųjų ramioje
valstiečių troboje, kažkur už Uralo, tolimojoje Azijoje...
Kitos dienos rytą kolūkio pirmininkas Ivanas Novosio-
lovas šnekėjosi su evakuotaisiais, rikiavo darbus.
— Nesiskubintume, talkininkų taip greitai neieškotu­
me, bet patys suprantate — karas,— dudeno jis dusliu bo­
seliu ir, tarsi teisindamasis, sklaidė rankas.— Darbingų
vyrų mažne neliko, jei neskaitysim vieno kito traktori­
ninko. O pas mus ne tik javai šaukiasi, o ir šienelis verk­
te verkia... Darbų nors persiplėšk!
Prisigretinome prie jo ir mudu.
— Dirbti, dirbti...— pusiau žodžiais, pusiau rankomis
pasiprašėme.
Mudviejų ištįsę kaklai, matyt, pirmininko per daug
nenudžiugino, nes jis, nužvelgęs mus, gūžtelėjo pečiais
ir nelabai ryžtingai pasišaukė iš prieangio pagyvenusį
kampuoto veido žmogų.
— Matvejau Vasiljevičiau, šitas papildymas tavo bri­
gadai.
Ir brigadininkas didelio džiaugsmo neparodė. Paptelė­
jęs suktinę, jis kažką negarsiai paaiškino. Matydamas,
kad mudu nesupratome, pakartojo paprasčiau, raiškiau:
— Ryt į darbą, ryt į darbą. Tik, vyručiai, anksti!
Kitą rytą, vos saulei patekėjus, jau stoviniavome prie
^kolūkio valdybos.
Žmonėms baigiant rinktis, atitarškėjo ir brigadinin­
kas, pasikinkęs nedidelę sartą kumelaitę. Vežimėlyje jis
turėjo krūvą keistai įtvertų dalgių, kurių ašmenys žvil­
gėjo saulėje.
— Didžiąją lanką kaip mat nušluosime! — pasakė jis,
peržvelgęs margą susirinkusiųjų būrį.
Leidomės iš kaimo į vos įžiūrimą slėsnumą, kurios to­
lumoje, kažkur palei horizontą, turėjo būti didžioji kol­
ūkio lanka.
Moterys šnekučiavosi, vargais rūpesčiais dalijosi, at­
kutę vaikigaliai klegėjo ir spygčiojo, oriai žingsniavo
patriarchališki senukai, sukrovę į brigadininko vežimai­
tį įrankius dalgiams plakti, produktų atsargas ir puodus
puodelius — jie turėjo darbininkams ir valgį ruošti.
Galiausiai prisikasėme iki lankų.
Matvejus Vasiljevičius padalijo dalgius, mostelėjo į
lanką ir gana iškilmingai paskelbė:
— Na, kaimynėliai, pradėsime!
Pjovėjai išsidriekė lankos pakraščiu, sušvytravo saulė­
je dalgiai. Stojome ir mudu, prieš tai nelinksmai susi-
žvalgę: nė vienas dar nebuvome turėję rankose dalgio
ir baikščiai spėliojome, kaip čia klosis... Pasižiūrėjome
į priekyje kinkuojančias moteris, pajutome vyrišką am­
biciją ir smagiai užsimojome. Petro dalgis net pasišoki­
nėdamas nučiuožė žolės paviršiumi, manasis šmikštelėjo
į žemę, sudžerškėdamas į nematomą akmenį... Paslapčio­
mis žvilgterėjome į ramiai mosikuojančias moteris, pus­
balsiu pasivelniavome ir jau piktai užgulėme dalgius. Ta­
čiau šie lengvučiai padarėliai buvo baisiai nepaklusnūs:
čia smigo į žemę, čia nuslysdavo jos paviršiumi, palikda­
mi nenupjautos žolės kuokštus. Dalgiai beregint atšipo,
netgi pasisekęs mostas nebepaguldydavo visos žolės. Ta­
čiau išeities neturėjome ir toliau piktai mosavome, nors
rankas jau maudė bergždžias nuovargis, o baltiniai pri­
kepo prie nugaros.
Pagaliau mudviejų kankynę pastebėjo Matvejus Va­
siljevičius ir pasišaukė į senių „bazę". Vienas žilagalvis,
pasibalnojęs nosį sukežusiais akiniais, kuriuos prie ausų
buvo prisitvirtinęs siūlais, apžiūrėjo mudviejų dalgius,
pakraipė galvą ir ėmė plakti.
Senukas nepasitenkino rūpestingai išplakęs mūsų dal­
gius. Vieną įdavęs Petrui, o antrą užsimetęs ant peties,
jis nusivedė mudu į pabarę ir ėmė mokyti šienpjovio
gudrybių.
Atrodė, kad senukas mokiniais buvo patenkintas.
Po pietų vėl gavome gerai išaštrintus dalgius ir, ne­
beieškodami nuošalesnio baro, stojome į bendrą pjovė­
jų rikiuotę. Dirbti tebebuvo sunku, tačiau didžiuliame
būryje smagu ir linksma. Moterys vengė mums lipti ant
kulnų, be perstogės kalbino, juokavo, klegėjo. Mus ste­
bino jų energija, ir tai kėlė nuotaiką. Juk ne vienos iš-
jų tėvas, brolis ar vyras buvo ten, kur griaudė patran­
kos ir liejosi kraujas, kai kurios iš jų nuo pat karo pra­
džios nebesulaukė kuklaus kareiviško trikampėlio arba
jau buvo gavusios pranešimą, kurį naktimis laistė aša­
romis. Ir jų palaidinukės buvo permirkusios prakaitu, ir
jų delnus dengė surembėjusios pūslės, tačiau moterys mo­
savo ir mosavo dalgiais, švytuodamos kasomis, mirgėda­
mos saulėje įvairiaspalviais sijonais.
Vakare sodžiuje skambėjo ilgesingos rusų liaudies dai­
nos. Traukė jas daugiausia merginų balsai ir tik protar­
piais negrabiai įsiterpdavo lūžtąs paauglio falcetėlis. Mer­
ginos irgi buvo nusiplūkusios, tačiau dainavo iki išnaktų,
išmoningomis melodijomis drumsdamos stepės tylą.
Rudenėjant, bet dar toli gražu nesudorojus viso der­
liaus, pašaukė į kariuomenę paskutinius vyrus iš MTS.
Sustojo kombainai, dar nemobilizuoti traktoriai, automa­
šinos. Ant merginų ir moterų pečių užgriuvo dar viena
našta: kai kurios iš jų, kolūkių pasiųstos arba pačios
pasisiūlusios, išvažiavo į trumpalaikius kursus. Vėl pa­
judėjo mašinos, tik palei jas lalėjo moteriški balsai, iš
kabinų kaišiojo galvas merginos tepaluotomis panosėmis.
Dabar mudu likome „rimčiausi vyrai" brigadoje. Už­
tat Matvejus Vasiljevičius, kur buvęs, kur nebuvęs, tuoj
prie mūsų:
— Vyručiai lietuviai, kombainas antai įstrigo. Gal pa­
bėgėki!. ..
— Lietuviai, broliukai jūs mano, rytoj su gurguole...
Mūsų vardų ir pavardžių jis niekaip neįsiminė.
Įtampa, kurią kėlė grėsmingi įvykiai frontuose, darėsi
vis juntamesnė, tačiau kolūkiečiai nuotaikos neprarado.
Jie savaip vertino padėtį:
— Gal mes čia apsileidome?
— Gal duonutės per maža duodame?
Į geležinkelio stotį pradėjo braškėti dar ilgesnės gur­
guolės su grūdais ir pašaru. Vis su armonikomis, su dai­
nomis, nors kolūkiečiams likdavo tik patys prasčiausi
grūdeliai, o gyvuliams — vasarojaus šiaudai.
— Mes čia prasistumsime, kad tik tenai...
 Peršamės į kareivius
— Suprantu jus, vaikinai, suprantu,— nebeleido
mudviem toliau aiškintis kolūkio pirmininkas Ivanas No-
vosiolovas.— Tik nepagalvojat, kad kareivis alkanas ne­
kariauja, kad ir darbininkas tuščiu pilvu ginklų negami­
na? O kas juos turi išmaitinti? Mes, kolūkiečiai! — pirmi­
ninkas pabandė išpūsti įdubusią krūtinę, bet užsikosėjo ir
tik mostelėjo ranka. Atitokęs stuktelėjo kumščiu į stalą:—
Vadinasi, ir čia frontas!
Mes supratome, kad pirmininkui labai sunku, kai kol­
ūkyje paliko vien moterys ir seniai, kai ir paskutinieji
augesni evakuotieji pakėlė sparnus į armiją. Tačiau dar­
bą kolūkio laukuose pavadinti frontu, prilyginti anam,
kur griaudžia patrankos,— tai jau per daug! Mes užsi-
spyrėme: eisime į kareivius, nors ir kažin kas!
— Eikit, vaikinai, jėga aš jūsų nelaikau,— skėstelėjo
rankas pirmininkas.-—Tik pirmiausia susitarkit su kari­
niu komisariatu. Sužinokit, ar priims.
Buvo graži, saulėta sausio mėnesio diena. Skuodėme
pasišokinėdami, tarsi nusistovėję kumelaičiai. Nusistovė­
ję, tiesa, nebuvome, nes darbo kolūkyje niekados nestigo,
tačiau žiema buvo įsiėdusi iki gyvo kaulo. Tegu ją šu-
nes, tą Sibiro žiemą! Vien pagalvojus apie pyškančias nuo
speigo tvoras, apie ilgai nenutilstančias pūgas, įsisiautė­
jusias nuogoje stepėje,— šiurpas krečia...
Ščiučės rajono kariniame komisariate grūdosi daugy­
bė žmonių, civilių ir kariškių, sveikų ir sužeistų, jaunų
ir senų. Ūžė ir lalėjo įvairiausi balsai, nosį gniaužė ait­
rūs machorkos dūmai. Visi buvo užimti savais reikalais.
Pasišlaistę, pasigrumdę po koridorius, pagaliau pasigavo­
me jauną leitenančiuką, besispraudžiantį su kažkokiais
popieriais iškeltoje rankoje.
— Ko jūs norite?— suraukė nosį jisai.
— Atvykome stoti į Raudonąją Armiją!
— Parodykite dokumentus.
Padavėme kolūkiečių knygutes.
— O šaukimai?
— Neturime...
 — Pametėt?— leitenančiukas išpūtė akis.
— Iš viso neturėjome, vis neatsiunčia...
— Tai ko čia atėjote?—mūsų pašnekovas jau sukosi
į šalį. Negalėdamas prasisprausti (mūsų pokalbiu jau su­
sidomėjo kone visas koridorius), jis ėmė pykti:—Ateis
laikas — gausite šaukimus. Nepamiršim, nebijokit. O da­
bar viskas, baigta! Keliaukit, iš kur atėję.
Še tau kad nori! Galvojome, kad sutiks išskėstomis
rankomis, pagirs už karingus ketinimus, o čia... nesilei­
džia nė į kalbas!
— Mūsų namai okupuotoje Lietuvoje, ir niekur mes-
neisime! — pakėlėme balsą.
— Iš Lietuvos?—kiek nuleido toną leitenantas, bet
mažai tepaguodė:—• Be šaukimų nepriimam nei lietuvių,
nei kitų evakuotųjų. Visiems ta pati tvarka.
— O jūs drožkit pas patį komisarą,— pašnibždėjo
mums kažkoks ūsočius, prasisprausdamas su daiktamai-
šiu ant peties.
— Tada leiskit kreiptis į karinį komisarą,— garsiai
pakartojome leitenantui.
Tačiau leitenantas šitų žodžių per daug nepabūgo. Jis
dar ilgai ir kantriai įrodinėjo, jog kariniuose reikaluose
svarbiausia tvarka, kuriai turį paklusti ir uniformuoti, ir
civiliai. Tik įsitikinęs, kad mudviejų neperkalbės, vėl už­
pyko, mostelėjo ranka į koridoriaus galą ir nusiyrė per
tirštumą, šūkčiodamas: „Leiskite praeiti!"
Karinis komisaras, žilas vyriškis su parišta dešiniąja
ranka, ilgokai žiūrėjo į mudu nuvargusiomis akimis ir
galiausiai pasakė:
— O žinot, draugai, kad mes žemiečiai esame!
Nustebome, nepatikėjome: komisaras kalbėjo rusiškai
ir, matyt, juokavo.
— Beveik žemiečiai,— pasitaisė jisai:—prieš pat ka­
rą tarnavau Kaune. Ten mane ir sužeidė. Tai sakot, į Ta­
rybinę Armiją išsiruošėt? Ką gi, žemiečiams padėti rei­
kia,— jis pasišaukė tą patį leitenančiuką ir įsakė:— Nu-
siųskit šituos draugus į medicininę komisiją.
Leitenantas, matyt, dar netikėdamas, tebestovėjo.
— Vykdykit! — griežčiau pakartojo komisaras.
 — Klausau, pasiųsti į medicininę komisiją,— pakar­
tojo įsakymą nepatenkintas leitenantas ir mostelėjo mud­
viem ranka.
Senukas gydytojas, pasibalnojęs nosį pensnė ir įsiki­
šęs į chalato kišenaitę medinį stetoskopą, pirmiausia iš­
čiupinėjo Petrą.
— Viskas tvarkoj, mielasis, viskas. Linkiu sėkmingos
tarnybos.
Petras nusišypsojo visa burna ir palengvėle rengėsi —
lūkuriavo manęs. O gydytojas, vos dirstelėjęs man į akis,
vos spustelėjęs paširdžiuose, persėdo į užstalę ir užgie­
dojo visai nelauktą giesmę:
—• Ė hė hė! Pats, jaunikaiti, ar tik nebūsi įsitaisęs Bot-
kino ligą! Tau ne į armiją spraustis, o į palatą gultis,—
jis dar sykį pagniaužė mano pilvą, kurį iš tikrųjų gero­
kai maudė, ir patvirtino:— Geltligė, daugiau nieko!
To betrūko, kad kažkokia geltligė atsirastų!
— Žygiuok, jaunikaiti, į rajoninę ligoninę,-—nesiklau­
sė mano postringavimų senukas gydytojas ir padavė raš­
telį.— Pasveiksi — savo atsigriebsi.
Išėjau, tarsi žemę pardavęs. Nukabino nosį ir Petras,
bandė guosti mane, bet išeities taip ir nesurado. Palydė­
jau jį į karinį komisariatą, atsisveikinau.
Ilgai varčiausi Ščiučės rajoninėje ligoninėje. Iškanki­
no ne tiek liga, kiek visokiausi tyrimai ir mintys apie
•draugus, kurie jau tikriausiai žygiuoja kareivių greto­
se. O džiugino čiumliakiečių apsilankymai: pirmoji at­
skubėjo mano šeimininkė, po to būrelis komjaunuolių,
galiausiai pasirodė ir pats kolūkio pirmininkas Ivanas
Novosiolovas, su reikalais atvykęs į rajono centrą. Ir visi
su dovanėlėmis, su šiltais širdingais linkėjimais...
Pagaliau senukas gydytojas, nustatęs nelemtąją Bot-
kino ligą, atsakančiai apčiupinėjo ir nudžiugino:
— Dabar, jaunikaiti, gal ir iš tavęs kareivis išeis!
— Ar greitai išleisit?— nekantravau.
— Gali žygiuoti, mielasis, popierėlius jau ruošia.
Iš ligoninės patraukiau tiesiai į karinį komisariatą.
Patekau pas griežtąjį leitenančiuką.
 — Visur turi būti tvarka,— lyg ir teisindamasis už
ankstesnį griežtumą, kalbėjo jisai, be paliovos lyginda­
mas palaidinės klostes po diržu.— Štai, kai atėjote, nesi­
leidau nė į kalbas. Kodėl? Todėl, kad neturėjote šauki­
mų. Komisarui jsipiršote — jūsų laimė. Taigi išleidžiame
trims dienoms susitvarkyti. Nurodytu laiku prisistatyk
į komisariatą ir keliausi į Lietuviškąją diviziją.
— Ar yra tokia divizija?—kone pašokau.
— Organizuojasi, o dabar turi tris dienas ir džiaukis.
— Aišku, drauge leitenante, dėkoju,— atsakiau ir at­
sisveikinęs išėjau į pavasario saulės nutviekstą gatvę.
Jausdamasis ne per stipriausiai, pasisukinėjau po mies­
telį ir palei geležinkelio stotį, tačiau mašinos iš Ciumliako
neužtikau. Teko užmiršti vos persirgtą Botkino ligą ir
leistis pėsčiomis. Tačiau tai niekis, kai virš stepių pla­
tybės ritinėjasi pavasario saulė, o aš jau kone kareivis!

Sudie, stepių platybe!

Traukinys bilda pavasariška stepe, driekdamas

ilgutėlę dūmų sruogą. Vėjelio beveik jokio, ir ši sruoga
kybo ore bemaž nesikeisdama, tik jos uodega po trupu­
čiuką skystėja ir tirpsta. Žiūriu į ją, į tolimus stepės ho­
rizontus ir išgyvenu prieštaringus jausmus. Nelabai seniai
šios neįprastos laukų platybės sukeldavo skausmingą savo
krašto ilgesį, o dabar jaučiu, kad jose palieku dalelę šir­
dies. Ir kaip nepaliksi, jeigu čia išgyventa pirmoji karo
žiema, prisiglausta, netekus tėviškės, ir naudotasi jautria
draugiškumo šiluma?! Tik dabar visa būtybe jaučiu, kokie
prasmingi žodžiai „tautų draugystė", kuriuos kitąsyk at­
sainiai ištardavome. Tai paaiškėjo ypač paskutinėmis die­
nomis, kai sugrįžau į Ciumliako sodžių po ligos ir pasi­
sakiau, jog iškeliauju į Lietuviškąją diviziją. Matvejaus
Vasiljevičiaus brigada surengė tokias išleistuves, tarsi iš­
lydėtų į karą tikrą sūnų. . . Iki išnaktų skambėjo dainos
ir plyšavo armonika, jaunimas šoko ir linksminosi, o aš
sėdėjau užstalėje šalia brigadininko ir klausiausi nuošir­
džių linkėjimų.
 Protarpiais pakeliu akis į lentyną, kur pūpso nemažas
ryšulys su kolūkiečių dovanomis. Pridėjo, prikrovė man
jį tokių dalykėlių, kokių patys retai bepasideda ant sta­
lo netgi per didžiąsias šventes.
Šiapus Uralo geležinkelius buvo užtvindę kariniai eše­
lonai, ir mūsų traukinys tik trečią parą pripūkšnojo Gor­
kį, seną rusų miestą prie Volgos. Išlipau, ėmiau žval­
gytis, kaip patekti į savo paskyrimo vietą. Pasirodė, kad
priemiestinis traukinys jau išėjęs, kad teks laukti kitos
dienos. Per daug nenusiminiau: turėsiu progos apžiūrėti
garsųjį miestą.
Geležinkelio stotis gyveno karo ritmu. Be perstogės
bildėjo ir švilpė ilgi kariniai traukiniai, rūsčiai žvelgią
į šalis patrankų vamzdžiais, žvilgą kareiviškų šalmų gau­
sybe. Čia pat buvo formuojami nauji sąstatai, dažniausiai
prikrauti tankų. Ant žalsvų plieninių šarvų mirgėjo už­
rašai: „Už Tėvynę!", ,,Mes nugalėsime!", „Mirtis vokiš­
kiesiems grobikams!", „Nuo Gorkio darbininkų" ir kt. Tas
pat ant naujutėlių sunkvežimių bortų, ant stambaus ka­
libro patrankų vamzdžių. Už Uralo krito į akis didžiau­
sios pastangos maitinti frontą ir miestus, o Gorkis alsavo
Tarybų šalies jėga ir nenugalimumu. Tiesa, ir čia suki­
nėjosi nemaža moterų, bet daugiausia palei sanitarinius
ešelonus. Jos padėjo iškelti sužeistuosius, ieškojo savųjų,
lydėjo juos į miesto ligonines.
Visur karas rodė rūstų savo veidą: aikštėse ir ant sto­
gų styrojo zenitiniai pabūklai, buvo rengiami paleisti ar­
ba jau plaukiojo ore pilvoti aerostatai.
Naktį ištūnojęs geležinkelio stotyje, rytą nubildėjau
į Balachnos rajoną ir savo ausimis nepatikėjau: kur tik
bepasisuksi, skamba lietuvių kalba! Beregint sužinojau,
kur reikia prisistatyti, ir per porą valandų tapau Raudo­
nosios Armijos lietuviškojo junginio kariu. Apžiūrinėjau
save, apvilktą sandėliu tebetrenkiančiais kareiviškais dra­
bužiais, kilnojau sunkiais batais apautas kojas, nesmagiai
jaučiausi standaus diržo suveržtas...
— Priprasi ir jausiesi kaip suvystytas! — guodė mane
rokiškietis Jonas Timofejevas, kurį sutikęs labai apsi­
džiaugiau.
 Antrasis atsargos batalionas, į kurį mane paskyrė, bu­
vo įsikūręs keturių aukštų pastate, buvusioje mokyklo­
je. Pirmasis būrys, kuriam priklausiau, gyveno didžiu­
liame kaip salė kambaryje, kur buvo įrengti mediniai
keturaukščiai gultai. Mano nakvynės kaimynai — labai ra­
mus ir kuklus vyras Vaclovas Jacinevičius, vėliau tapęs
Tarybų Sąjungos Didvyriu, ir stipriai sudėtas sportiškos
išvaizdos raseinietis Bronius Togzonas.
Susipažinome, išsikalbėjome, išsipasakojome. Daugu­
mo kelias buvo toks pat — komjaunimas, evakavimasis,
divizija. Visi džiaugėsi, kad vyriausybė suorganizavo lie­
tuviškąjį junginį, kuris virto tikra lietuvių kolonija sve­
tingos rusų žemės gilumoje, į kurį plaukė lietuviai iš
įvairiausių Tarybų Sąjungos kampelių ir rengėsi stoti į
kovą su nekenčiamu priešu, trypiančiu Lietuvos žemę.
Plaukė be šaukimų, be siuntimų, vien širdies balso veda­
mi. Ir ne vien vyrai. Traukė moterys ir merginos, pasi­
šovusios tapti kariais.

— Būry, kelk! — perplėšė kareivinių tylą griežta, iš­

tęsta komanda.
Pramerkiau akis, stengiausi susivokti neįprastoj ap­
linkoj. Tuo tarpu kareiviai galvotrūkčiais ritosi nuo gul­
tų, movėsi kelnes, avėsi batus. Bendro sąmyšio išgąsdin­
tas, nėriau iš trečio gultų aukšto ir aš, vos neparblokšda-
mas žemiau įsikūrusių ir jau spėjusių išsiristi iš patalo
draugų. Puoliau rengtis ir tik dabar supratau, kad tai
toli gražu ne toks paprastas dalykas, kaip atrodė iki šiol.
Su kelnėmis ir batais susidorojau palyginti sklandžiai, ta­
čiau įkliuvau per ilgutėlius juodus kojų autus. Vos pra­
dėjus vynioti, jie tik vir vir vir — ir nuriedėjo grindimis
kažkur po gultais. Kol suradau, kol apsivyniojau jais
blauzdas, draugų ir pėdos atšalo. Šokau pro duris kūl­
versčiais, bet vis vien pavėlavau: mūsų būrys jau išsiri­
kiavęs skaičiuojasi iš eilės. Nežinodamas, ką daryti, at­
sistojau nuo visų atokiau, nukabinau nosį. Viršila Skersys
nusmelkė tokiomis akimis, kad net šiurpas per nugarą
perbėgo.
Juozas Ramanauskas
Andrius Dagys
Stasys Šklėrius
Juozas Grigalavičius
 LKP
Rokiškio apskrities
pogrindinis
komitetas

A. Raguotis

P. Jakubonis S. Kopytkovas
J. Zovė T. Golubevas
LLKJS
Rokiškio apskrities
pogrindinis
komitetas

A. Kairelis

P. Griškevičius J. Zovė
P. Makutėnas J. Vasiljevas
Jonas Macevičius
Žemaites
partizanų
junginio
radijo
siųstuvas
Juozas Šarkauskas
Jonas Misiūnas
Albertas Bruveris
Stasė Zovytė
Ida Prudnikienė
Kapitolina Ivanovna
 — Stok į rikiuotę! — užriko jisai.— Dar pasikartos —
be eilės gausi!
Dar nesupratau, ką reiškia „be eilės", ir, tokio grasi­
nimo per daug nenugąsdintas, smukau į rikiuotę.
Pirmąją savaitę į lauko pratybas mūsų nevedė. Di­
džiausią laiko dalį prarydavo teoriniai užsiėmimai, ku­
rių metų buvo aiškinama apie karinius statutus ir draus­
mę, apie Tarybinės Armijos sąrangą ir ginklų rūšis.
Pagaliau mus išvedė į aikštę po žydru dangumi. Ta­
čiau juo gėrėtis ir dabar mažai tegalėjome.
— Ramiai!
— Lygiuok!
— Žengte marš! — komanda vijo komandą, o mes vos
spėjome jas vykdyti. Nesuspėsi, apsiriksi — vėl tas pats
„be eilės"...
Pamiršdavome ir pavasarį, ir žydrą dangų, o nesėk­
mių užklupti, patyliukais rūgodavome jas, tarsi ne mums
skirtas...
Įsakymą išvykti į frontą Lietuviškoji divizija gavo
1942 metų rugpjūčio mėnesį. Vyko susitikimai su visuo­
mene, koncertavo saviveiklininkai, skambėjo kovingos
dainos. Deja, tokios nuotaikos banga neužkliudė mūsų
atsargos bataliono, jis kol kas pasiliko vietoje.

Netikėtos permainos

Metams baigiantis, įsiliepsnojo gigantiškos kau­

tynės prie Volgos. Neseniai trypusios Ukrainos laukus ir
grasinusios svarbiausiajai vandens arterijai, šarvuotos fa­
šistų divizijos pateko į geležinius Tarybinės Armijos
gniaužtus ir beviltiškai stengėsi prasiveržti iš apsupties
Dono lanke. Kitos jų armijos, pabūgusios tokio paties li­
kimo, galvotrūkčiais traukėsi iš Kaukazo.
Sulaikę kvapą, gaudėme neregėto mūšio atgarsius. Jo
akivaizdoje mūsų „dykaduoniavimas" rodėsi ypač be­
prasmiškas ir žeminantis. Mūsų supratimu, buvome pa­
kankamai apmokyti ir galėjome stoti akis į akį su priešu,
tačiau vadovybė mus tarsi pamiršo.
 Nutilo didžiųjų grumtynių gausmas, fašistinės divizi­
jos, taip ir neįstengusios deblokuoti feldmaršalo Pauliaus
grupuotės, atšoko toli į vakarus. Padvelkė pavasariu ir
naujais pergalingais mūšiais milžiniškame fronte. Negi ir
ateinančią vasarą tebetūnosime ramiame Balachnos ra­
jone, talkininkausime Volgos prieplaukose arba apylinkės
kolūkiuose?
Vieną kovo popietę, kai stogų pakraigėse jau kabojo
ledokšniai, Jonas Timofejevas, pasigavęs mane kareivinių
pašalėje, pliaukštelėjo per petį ir paslaptingai pranešė:
— Sako, kažkokia komisija atvažiavo. Iš Maskvos...
Ar negirdėjai?
Aš tik gūžtelėjau pečiais. Kokioms komisijoms, netgi
iš pačios Maskvos, galime rūpėti mes, paprasti kareivė­
liai? Tačiau Jonas nenurimo.
— Gal ir mūsų viršininkus išjudins, a?
— Šneki, lyg ne kariuomenėj tarnautum! — nusišaipė
kažkuris iš draugų.
Tačiau Jono pranašystė savotiškai išsipildė. Kitą die­
ną į mūsų būrio patalpas įėjo viršila Skersys ir šūktelėjo:
— Timofejevas, Žvirblis, Kairelis — pas bataliono va­
dą!
Nuo tokio įsakymo net krūptelėjome. Bataliono vadą
paprastai matydavome tik prieš rikiuotę, o lankytis jo
štabe bemaž visai netekdavo. Kas atsitiko dabar? Per-
kratėme pastarųjų dienų įvykius, tačiau jokių rimtesnių
„nuodėmių", kurios būtų galėjusios atkreipti net batalio­
no vado dėmesį, nesuradome. Susiveržę diržus, apsitam-
pę palaidines, išdrožėme. Įėjome, išsitempėme, prisistatė­
me.
— Prašom sėstis,— paprastai paliepė bataliono vadas,
ir mes supratome, kad „audra" mūsų nelaukia.
Be bataliono vado, kabinete stoviniavo dar du nepa­
žįstami uniformuoti vyriškiai. Jie ir pradėjo su mumis
šneką, užduodami keletą nereikšmingų klausimų apie
tarnybą, mokymąsi, šiokiadienius. Atsakinėjome trumpai,
kareiviškai. Po šios šnekos išgirdome, kad mes tuojau pat
turėsim eiti į medicininę komisiją, o po to gausim toles­
nius nurodymus.
 Komisija purtė nuodugniai, rūpestingai. Susirinkę vi­
sus duomenis, vėl prisistatėme bataliono vadui.
— Jūs esat pervedami Lietuvos partizaninio judėji­
mo štabo žinion ir vyksite į Maskvą. Smulkesnius nuro­
dymus ir reikalingus dokumentus gausite pas bataliono
štabo viršininką. Klausimų turite?
Naujiena buvo tiesiog stulbinanti ir kėlė daugybę
klausimų. Tačiau klausinėti kareiviams nedera, ir mes
sutartinai atsakėme:
— Neturime, drauge vade!
— Linkiu jums sėkmingos tarnybos,— pasakė batalio­
no vadas ir paspaudė mums rankas.
Po valandėlės dokumentai jau buvo kišenėse, ir mes
krovėmės negausią kareivišką mantą. Draugai ne be pa­
vydo sukinėjosi aplink mus, nešykštėjo patarimų, prašė
parašyti, kaip klosis toliau. Už visus atsakinėjo Jonas
Timofejevas, pagrįstai laikąs save pagrindiniu šio įvykio
herojum: juk jis pirmas suuodė apie komisiją iš Maskvos!
Atsisveikinę, draugų palydėti, išbildėjome į Gorkį, o
iš ten, jau tiesioginiu traukiniu į Maskvą. Visai kelionei
užteko kalbų, samprotavimų, spėliojimų. Juk važiavome
paslaptingojo Lietuvos partizaninio judėjimo štabo žinion!
Apie partizanų kovą priešo užnugaryje buvome ir skaitę,
ir girdėję, tačiau aiškios nuovokos vis dėlto neturėjome.
Maskva mus pasitiko rūsti, vadovaujanti gigantiškai
tarybinės liaudies kovai ir pati kovojanti. Sostinės prie­
miesčiai atrodė pasišiaušę nuo metalinių prieštankinių
kliūčių, žiojėjo didžiuliai grioviai, raitės spygliuotų vie­
lų užtvaros. Priešas jau buvo nugrūstas toli į vakarus,
ir visi šitie pasirengimai tik priminė rūsčiąją 1941 metų
pabaigą, kai Maskva atlaikė šarvuotą fašistų puolimą.
Panašiai kaip ir Gorkis, tik kur kas didesniu mastu, sos­
tinė buvo ginama ir nuo puolimų iš oro: danguje pūp­
sojo aerostatų virtinės, aikštėse styrojo priešlėktuvinės
patrankos, ant stogų kraipė snapus zenitiniai kulkosvai­
džiai. Jų saugoma Maskva gyveno, dirbo ir kūrė. Nor­
maliai veikė įstaigos, gamyklos, fabrikai ir valgyklos, pre­
kiavo parduotuvės, skelbimai pranešinėjo apie teatrų
spektaklius, kino seansus.
 Atvykome į Lietuvos partizaninio judėjimo štabą.
Ir štai sėdžiu priešais žmogų, kurį buvau matęs Lie­
tuvoje, apie kurį nemaža girdėjau.
Keturiasdešimtųjų metų vasarą Juozą Grigalavičių ro­
kiškėnai rinko į Liaudies seimą. Žmogus jau pažįstamas,
tačiau, kad teks pakliūti pas jį čia, Maskvoje, nė nesap­
navau. Dabar Grigalavičius — LLKJS CK sekretorius ir
Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininko padėjė­
jas komjaunimo reikalams. Jis kalba apie Rokiškį, klau­
sinėja apie žmones, su kuriais man teko kartu dirbti. Po­
kalbis gyvas, malonus, ir taip betarpiškai nukeliąs į gim­
tinę, jog protarpiais užsimirštu esąs LLKJS Centro
Komitete. Valandžiukę Grigalavičius patyli, tarsi ir jam
nesinorėtų baigti pokalbio apie Rokiškį, ir vėliau rimtai,
kone oficialiai sako:
— O dabar štai paimk popieriaus ir nesiskubindamas
išklok savo gyvenimą. Gyvenimo aprašymą suremk,— pa­
tikslino atsistodamas.
Rašau, plušu ir spėlioju, kam čia tų formalumų prisi­
reikė. Juk dabar — tik šautuvą į rankas ir fašistą mušk!
Tačiau tyliu, nes klausinėti jau atpratau. Be to, Grigala­
vičius ne iš tokių žmonių, kurie reikalautų, ko nereikia.
Užbaigęs permetu akimis, padedu ant stalo ir laukiu. O
kabineto šeimininkas jau su kažkuo telefonu šnekasi ir
tik kalbos protarpiu man primena, kad šįsyk viskas, kad
netrukus vėl pasimatysim.
Iš tikrųjų netrukus mane vėl iškvietė į LLKJS Centro
Komitetą. Skaisti gegužės saulė plūdo pro pravirą lan­
gą, linksmesnis, energingesnis atrodė ir Grigalavičius.
— Ar nepagalvojai apie komjaunimo darbą Lietuvo­
je?—■ paklausė jis, vylingai primerkdamas akis.
Apie komjaunimo darbą? Dabar? Kuris iš mūsų negal­
vojo apie kovą partizanų gretose! Tačiau užsiminti apie
komjaunimo darbą, ir dar taip paprastai, tarsi eitų kalba
apie vienadienį važiavimą į Jūžintus ar Panemunėlį? .. Ir
aš tylėjau.
— Ne viens du, ne iš karto,— įspėjęs mano mintis,
paaiškino Grigalavičius.— Pirmiausia tektų pasimokyti
partizanų persiuntimo punkte. O gal...
 — Kokios čia gali būti abejonės?! — pasiskubinau už­
ginčyti. Dar pagalvos, jog aš, ko gero, prisibijau.
— Vadinasi, sutarta,— nebesileido į samprotavimus
Grigalavičius.— Taip ir pranešiu paties vadovybei.
Partizanų persiuntimo punktas buvo įsikūręs Petrove-
lykovskio skersgatvyje, didelio namo pirmuose dviejuo­
se aukštuose. Trečiajame gyveno keletas šeimų, o ket­
virtasis priklausė priešlėktuvinės apsaugos būriui, susi­
dedančiam vien iš moterų. Ten griežtus karinės koman­
dos žodžius dažnai pakeisdavo ilgesinga dainelė ar gita­
ros skambčiojimas, ir į ketvirtąjį aukštą nejučiomis kryp­
davo mūsų vaikinų žvilgsniai...
Punktui vadovavo vyr. leitenantas A. Kalinas, visuo­
met pasitempęs, be priekaišto tvarkingas. Jo pavaduo­
toju dirbo leitenantas Pavlenka. Šiedu vyrai tvarkė mūsų
paruošimo darbą ir nesigailėjo jėgų, kad mes, atsidūrę
priešo užnugaryje, mokėtume susidoroti su visokiais ne­
tikėtumais.
To paties namo trečiajame aukšte gyveno mūsų poe­
tas Liudas Gira. Retkarčiais sutikdavome šį neaukšto ūgio
uniformuotą žmogų su reta barzdele, atmintinai mokėjome
ne vieną jo eilėraštį, o kai kuriuos dainuodavome dar
Balachnoje.
Vieną sekmadienį mes — keli laisvi nuo tarnybos vai­
kinai — įsidrąsinome ir, rūpestingai apsitvarkę, pakilome
į trečiąjį aukštą. Duris atidarė pats poetas ir, maloniai
šypsodamasis, įsivedė mus į savo nedidutį virtuvės ir
vieno kambario butą. Čia, lango šviesoje, jis dar sykį
mus peržvelgė, surasdamas kiekvienam linksmą žodelį,
ir pakvietė sėstis. Pats įsitaisė palangėje, prie rašomojo
stalo, gausiai apkrauto knygomis ir popieriais. Ant pu­
siau primarginto lapo gulėjo plunksnakotis. Poetas, matyt,
dirbo, rašė. Ėmėme nesklandžiai atsiprašinėti už sutruk­
dymą, tačiau šeimininkas tik sumosavo rankomis, pastū­
mė tolyn popierius ir pradėjo paprastą, draugišką pokalbį.
Nejučiomis įsitraukėme į jį ir mes, pasipasakojome, kaip
sekasi, prisipažinome labai pasiilgę Lietuvos...
— O fašistai ir Lietuvos vardą išbraukė,— palingavęs
galvą, pasakė Liudas Gira ir, išsitraukęs iš stalčiaus kaž­
kokį vokišką laikraštį, ėmė pasakoti apie okupantų pla­
nus išnaikinti lietuvių tautą. Kalbėjo jis paprastai, kar­
tais dzūkuodamas, kiek nuklysdamas į istoriją, prisiminė
Žalgirį. Kaip prieš penketą šimtmečių, taip ir dabar dau­
gelio taikingų tautų bendros pastangos įveiksiančios šun-
riterių ainius, nugalėsiančios rudąjį marą. Tačiau šiam
tikslui pasiekti neužtenka vien karinės technikos ir karo
mokslo žinių.
— Dar reikia neapkęsti priešo visa širdimi, visa bū­
tybe,— karštai kalbėjo poetas.— Ir aš dirbu, rašau tik
tam, kad lietuviai visa širdimi neapkęstų savo amžinojo
priešo!
Paprašėme, kad jis ką nors paskaitytų. Šeimininkas
neprieštaravo, susirado kelis primargintus lapūs ir raiš­
kiai perskaitė eilėraštį „Kovojantiems draugams".
Padėkoję poetui, grįžome į savo kuklius, kariškai su­
tvarkytus kambarius, naujomis, pakiliomis mintimis ne­
šini, ir dar ilgai šnekučiavomės apie šį susitikimą.
Pastarosiomis dienomis įsismarkavo giedra, saulė plies­
kė nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro. Įkaito gatvių
asfaltas, tarp namų šutino kaip puode. Tokiame ore kur
kas laimingesni būtume prie laisvai išsiliejusios Volgos,
arba kuriame nors kolūkyje. O dabar mes džiaugėmės
vasara iš plačiau atlapotų langų.
Pavakariukais mūsų kieme susirinks jaunimo būrys:
nusileis iš savo „aukštybių" kai kurios priešlėktuvinin-
kės, ateis merginų ir iš aplinkinio kvartalo, įsimaišys tarp
jų mūsų vaikinai. Ims pūsti lūpinę armonikėlę, jai pritars
gitara, prislopintas, pusbalsis niūniavimas. Prasidės sek­
madienio pavakarė, kaip ir visur, kur tik susirenka jau­
ni žmonės, kaip ir bet kada, ar būtų ramus laikas, ar
griaudėtų karas...
Tuo tarpu Tarybinė Armija pergalingai kovojo prie
Kursko ir Oriolo, grūdo hitlerininkus tolyn į vakarus.
Tame mūšyje dalyvavo ir lietuviškasis junginys, daužė
priešą ir mūsų draugai, prieš metus išvykę iš Balachnos.
Apie jų žygius skaitėme laikraščiuose, klausėmės radijo
laidų ir pavydėjome. Ypač dėl to, kad mus pasiekdavo
žinios ir apie kaskart stiprėjančias partizanų kovas Lie­
tuvoje. Pradėjome nekantrauti, nedavėme ramybės vir­
šininkams:
— Drauge vyresnysis leitenante, kada gi baigsite mūsų
apmokymą?
— Ar dar ilgai mus čia laikysite, drauge leitenante?
Mūsų vadovai atsakydavo kokiu nors šmaikščiu są­
moju arba tik mįslingai šypsodavosi. Supratome, kad aukš­
tesnioji vadovybė savo planų iš anksto neatskleidžia ir
jiems.
Rugpjūčio pradžioje į mūsų punktą pradėjo atvažinė-
ti sunkvežimis, į kurį sėsdavo pavienės kursantų grupės
ir dumdavo kažkur už miesto. Grįžusieji išdidžiai pasi-
girdavo:
— Buvome Vnukovel..
Dabar suvokėme, kad atėjo paskutinis mūsų paren­
gimo etapas: pažintis su lėktuvais ir šuoliai su parašiu­
tais. Tačiau kaip tyčia pabiuro orai, ir kursantų išvykos
į Vnukovą nutrūko.
— Ir prapliupk tu man šitaip!
— Lyg ant pasišaipymo...— keiksnojo ne juokais įsi­
širdiję vyrukai, žvalgydamiesi į aklinai apniūkusį dangų
ir nesiliaujančią liūtį.
Pagaliau debesys išsikvėpė, pasirodė žydrynės proper­
šos, sužvilgo saulėje lietaus nuprausti Maskvos stogai.
Oras tebebuvo šiltas, sauso greitai.
Per kelias dienas ir mūsų grupė atliko paskutiniąsias
pratybas aerodrome.
 PER DEGANČIĄ
BALTARUSIŲ ŽEMĘ

Šuolis į naktį

Gaziukas pasuko aerodromo pakraščiu ir, links­

mai burgzdamas rasota veja, prisiartino prie drambloto
„Duglo". Lėktuvo varikliai jau dirbo, o lakūnai sukinėjosi
aplinkui. Gaziuko atvykimas šitų vyrų nesutrikdė. Tiktai
vienas, iš pažiūros vyresnis, žvilgterėjo į rankinį laikrodį
ir, mostelėjęs mums ranka, vėl įniko į savo rūpesčius.
Pažvelgiau į savąjį ir aš. Rodyklės artinosi prie dvi­
dešimt antros valandos, bet naktis nesiskubino. Mat rug­
pjūčio vakaras buvo giedras, padangėje tebetvyrojo sau­
lėlydžio gaisai, o rytų pusėje iš už lieknų pušų, juosiančių
aerodromą, kaišiojo skruostą mėnulis.
Atvertėme gaziuko bortą ir pernešėme į lėktuvą vie­
nuolika maišų su kroviniais. Dvyliktasis „maišas" buvau
aš. Taip mane pavadino instruktorius leitenantas Alek­
sandravičius, kai be jo pagalbos nepajėgiau įsiristi į „Dug-
lą“. Buvau taip apsikrovęs, kad vos pralindau pro siau­
ras lėktuvo dureles.
Mudu su instruktorium įsitaisėm prie krovinių, pilo­
tas, šturmanas ir radistas šaulys užėmė savo vietas, ir
„Duglas", suvirpėjęs visu metaliniu kūnu, pajudėjo. Po
kelių minučių jis vos jaučiamai atitrūko nuo žemės, pa­
krypęs ant vieno sparno, aprėžė pusratį ir pasuko į va­
karus. Vėl pasižiūrėjau į laikrodį — jis rodė 22 vai.
30 min.— ir labai ryškiai pajutau, kad tik dabar mano
gyvenimas pasuko tokia kryptimi, apie kurią svajojau
daugelį mėnesių. Pagaliau baigiau „dykaduoniauti" ir
pradėsiu pavojų kupiną, bet taip reikalingą darbą priešo
užnugaryje! Šitam darbui rengiausi trejetą mėnesių ir jau
seniai buvau įsitikinęs (kaip ir visi mano draugai), kad
galėčiau atlikti bet kokį uždavinį.
 „Duglo" motorai ūžė ramiai, užtikrintai, nešdami ma­
ne vis arčiau Kazėnų girios, kur bazavosi „Žalgirio" par­
tizanų brigada. O mano galvoje vis neramiau sukosi klau­
simai, kaip turėčiau pasielgti vienokiu ar kitokiu atveju
okupuotoje teritorijoje. O jeigu pats kraštutinis atvejis,
jeigu patekčiau į priešo nagus? .. Ne, gyvas nepasiduo­
siu! Ir vis dėlto mintyse ėmiau kartoti „legendą", nesėk­
mės atveju turėjusią atstoti mano autobiografiją.
„Esu toks ir toks, gimęs 1923 metais palei Svyrius...
Tėvai turėjo 18 ha žemės, kurią dirbti padėjau ir aš..."—
„O kur eini dabar?"—„Einu į Vilnių, kur prieš karą mo­
kiausi."—„Kokioje mokykloje mokeisi?"—„Technikos mo­
kykloje, Olandų gatvėje."—„Pažymėjimą turi?"—„Turiu.“
Laikinu asmens liudijimu, vartojamu okupuotoje Lie­
tuvoje, taip pat kai kuriais pažymėjimais buvau aprū­
pintas, tereikėjo nesupainioti juose įrašytų duomenų. O
jeigu imtų kamantinėti dar nuodugniau? Jeigu paliestų
smulkmenas, kurios man ir į galvą neateina?
Instinktyviai pačiupinėjau dėklą su pistoletu „TT",
prie diržo jaučiau pūpsančias granatas „F-l". Šitie daikte­
liai turėjo patikimiausiai atsakyti į bet kokį priešo klau­
simą. ..
Netrūko minčių ir apie tiesioginį darbą. Juk grįžtu į
Lietuvą ne kaip paprastas partizanas, o kaip LLKJS po­
grindinio Rokiškio apskrities komiteto sekretorius. Tuo
tarpu man tik devyniolika... Kaip pavyks suburti ten
esančius komjaunuolius į kovingą organizaciją? Kaip
seksis derinti pirminių organizacijų veiklą, burti naujus
narius, palaikyti ryšius ir konspiraciją. Rodos, viskas ap­
tarta ir apgalvota dar Maskvoje, tačiau į galvą smelkiasi
vis nauji ir nauji klausimai. Ramina mintis, kad padės
partiniai draugai, jau vadovaują Rokiškio apskrityje.
Krūptelėjau nuo staigaus viražo, kurį kažkodėl pada­
rė mūsų „Duglas", palinkau prie keturkampio langelio.
Nakties tamsą skrodė ugninės juostos, greitai virstančios
gęstančiomis žiežirbomis. Lėktuvas sukinėjosi ir krūpčio­
jo. Pažvelgiau į leitenantą Aleksandravičių. Silpnos lem­
putės šviesoje jo veidas atrodė blyškus, bet nerūpestin­
gai šypsojosi.
 — Fricai pajuto, kad pats sugrįžti! — išrėkė man inst­
ruktorius.
Apačioje ugnimi spjaudėsi frontas. Tačiau mūsų ,,Dug-
las", griaudėdamas visu galingumu dirbančiais motorais,
jau kopė aukštyn ir netrukus pasislėpė balzganuose de-
besiukuose.
Prasmukome?— palinkau prie instruktoriaus.
— Et! — numojo ranka tas padangių vilkas, jau dau­
gelį sykių lydėjęs parašiutininkus, ir patogiau atlošė gal­
vą. Žmogų, matyt, ėmė snaudulys.
Vėl prigludau prie langelio, norėdamas pirmas įžvelgti
partizanų laužus, apie kuriuos tiek buvau prisiklausęs.
Tačiau lėktuvas nėrė vientisa nakties pilkuma, tik kur
ne kur paženklinta ryškiomis rugpjūčio žvaigždėmis. Ma­
tyt, mūsų padangių kelias dar buvo ilgas.
Kai mano dėmesys jau buvo atbukęs, lėktuvas pasviro
ir ėmė rėžti ratą. Pašoko abejingai snūduriavęs instruk­
torius, iš lakūnų kabinos atėjo šturmanas ir liepė pasi­
ruošti. „Duglui" išsilyginus, jiedu pravėrė dureles. Už jų
suūžė, sušniokštė, į vidų siūbtelėjo žvarbaus vėjo gūsis.
Pirmiausia išlėkė maišai, paskui juos norėjau pulti ir aš.
— Stok! Stok! — užriko ant manęs instruktorius, pa­
čiupdamas už rankovės ir rodydamas virš durų metalinę
sijelę, prie kurios pririšama parašiutą atskleidžianti virvė.
Kad kiek būčiau išgarmėjęs su visa išganingąja vir­
vele.
Lėktuvas apsuko dar vieną ratą, ir aš, dėkingai spūs­
telėjęs instruktoriaus ranką, nėriau į juodą prarają. Že­
mai sutavaravo kažkokie žiburiai, į veidą mušė aštrus
vėjas, į galvą — nerami mintis: kad tik nepakibčiau aukš­
to medžio viršūnėje...
Būgštavau be reikalo, kojos atsitrenkė į žemę žolėto­
je plynumoje. Pūtė apysmarkis vėjas, kuris pagavo pa­
rašiutą ir ėmė tempti mane rasotais kimsynais. Išsitrau­
kiau peilį, norėdamas nupjauti trosus, bet tuo metu pri­
bėgo prie manęs kažkoks ginklais apsikarstęs vyrukas ir
padėjo nusisegti parašiutą.
Atsistojęs pamačiau netoliese liepsnojantį laužą ir iš
karto pakliuvau į kelių vyrų glėbį. Kažkas spaudė ir pur­
tė man rankas, kažkas tapšnojo per pečius, kažkas šau­
kė: „Sveikas atkeliavęs, drauguži!" Pirmajai pasisveiki­
nimo maišačiai atslūgus, prie manęs priėjo aukštas pa­
gyvenęs vyriškis, apsivilkęs trumpa striuke, per petį per­
simetęs automatą. Jis apkabino mane, pabučiavo ir, tvir­
tai spausdamas ranką, pasveikino atvykus pas lietuvių
partizanus. Tai buvo LKP Siaurės komiteto sekretorius
M. Sumauskas — senas komunistas pogrindininkas, prie­
šo užnugaryje turįs Kazimiero slapyvardį.
Surankioję maišus,— o tai padaryti nakties metu buvo
ne taip jau paprasta,— susėdom prie laužo. Jo šviesoje
pamačiau, kad mane sutiko bene dvylika partizanų. Jau­
ni ir seni, barzdoti ir nusiskutę, apsivilkę švarkais, striu­
kėmis ar lietpalčiais, apsiginklavę tarybiniais arba tro­
fėjiniais ginklais,— sėdėjo aplink mane šitie pirmąkart
matomi liaudies keršytojai, godžiai traukė iš Maskvos
atgabentus papirosus „Belomor-kanal", klausinėjo ir pa­
sakojo, pasakojo ir klausinėjo. Ir visa tai priešo okupuo­
toje teritorijoje, prie skaisčiai liepsnojančio laužo, vos
priėmus krovinį ir parašiutininką iš Didžiosios žemės!
Daug buvau girdėjęs apie liaudies pasipriešinimo užmo­
jį ir jėgą, o dabar pamačiau juos savo akimis. Ne, Hit­
leriui niekados nepaklupdyti tarybinio žmogaus!
— Į stovyklą metas, draugai,— paragino Šumauskas.
Rūpestingai užgesinome laužą ir pamatėme, kad ry­
tuose jau aušta. Net keista pasidarė pagalvojus, kokį
neįsivaizduojamą šuolį padariau per šią naktį: dar taip
neseniai buvau Maskvoje, vaikščiojau judriomis jos gat­
vėmis, važinėjau ištaigingu metro, o dabar žygiuoju par­
tizanų voroje, vingiuoju klaidžiais, vien šitų paslaptingų
vyrų atsekamais takais ir klausausi, kaip ramiai, laisvai
ošia didžiulė Kazėnų giria.

„Šitaip ėjo komjaunuoliai..

Kai pabudau, palapinėje jau tvyrojo vakaro
prieblanda. Joje vos įžiūrėjau, kad partizaniško „rūmo"
sienos padarytos iš eglišakių, tik pats šelmuo sustiprin­
 tas storomis senų medžių žievėmis. Pasienyje stovėjo vo­
kiškas šautuvas įskelta buože, ant įsikišusios šakutės ka­
bojo avikailiu apsiūta kepurė. Ji, matyt, seniai bešildė
kieno nors galvą, nes nuo ausinės raištelio driekėsi balz­
ganas voratinklio siūlelis. Salia manęs žvilgėjo aplanks­
tytas kareiviškas katiliukas su atšalusiais partizaniškais
pietumis. Laikrodis rodė šeštą valandą vakaro. Numie-
gota atsakančiai! Ir nenuostabu: į stovyklą atžygiavome
rytą, ir visos paros nuovargis bei įspūdžių gausybė pa­
guldė mane kaip užmuštą.
Išsirangęs iš neprabangaus patalo, pasrėbiau dūmais
kvepiančio viralo, mintyse padėkojau naujiesiems drau­
gams už atidumą. Beje, kurgi jie patys? Galbūt jau žy­
giuoja vykdyti kokių nors uždavinių, palikę mane kir­
myti? Nesmagiai pasijutęs, išlindau pro žemą palapinės
angą ir pamačiau, kad diena dar toli gražu nepasibai­
gusi: saulė tebešvietė, tik ją buvo užstojęs tankus eglių
ir pušų miškas. Jo laukymėje, iš visų pusių apsuptoje
sunkiai pereinamos pelkės, ir buvo įsikūrusi „Žalgirio"
partizanų brigados stovykla. Abiejose laukymės pusėse
lygiomis eilėmis rikiavosi palapinės, panašios į tą, ku­
rioje miegojau, tik viena iš jų atrodė gerokai talpesnė ir
stipriau suremta. Aikštelės gale bolavo patogiai nupjauti
kelmai, matyt, atstoją kėdes, nes prie jų buvo įtaisytas
gana ilgas neobliuotų lentų stalas. Jaukiai atrodė šis kuk­
lus partizanų miesteliukas Kazėnų girios glūdumoj!
— Na, kaip patinka naujieji namai?—užkalbino ma­
ne skambus baritonas.
Grįžtelėjau. Salia manęs stovėjo vidutinio ūgio, tam­
siaplaukis, linksmų akių vyrukas. Jis buvo apsivilkęs
striuku puspalčiu, susiveržęs plačiu odiniu diržu, ant ku­
rio kabojo pistoletas ir atsarginis diskas automatui; ant
kojų — kerziniai batai.
— Šaunūs! — atsiliepiau jo tonu.
— Susipažinkime,— vaikinas ištiesė ranką.— Mane va­
dina „Žaibu".
Taip susipažinau su Jonu Macevičium, LLKJS CK sek­
retorium kariniams reikalams ir LLKJS CK operatyvinės
grupės vadovu.
 — Taip, mūšų namai šaunūs,— patvirtino Jonas Ma­
cevičius.— Tik pats, Vėtra, dar nespėjai jų apžiūrėti.
Klausiamai pažvelgiau į pašnekovą: iš kur jis žino
mano slapyvardi?
— Jau girdėjau,— suprato tnano žvilgsnį jisai,— juk
mudu ir tiesioginis darbas riša. Bet apie jį paskui. O da­
bar galime pasižvalgyti po „namus".
Nužingsniavome stovyklos pakraščiais. Kai kuriose pa­
lapinėse girdėjosi linksmi balsai, vienoje skambčiojo ba­
lalaika, švelnus tenoriukas pusbalsiu vedžiojo neišmonin­
gą melodiją. Tai šen, tai ten vaikščiojo tvarkingai apsi­
rengę, ginkluoti partizanai. Jie buvo pasitempę, nešnekūs,
matyt, stovykloje gyvenimas rieda griežtomis kariškomis
vėžėmis.
— Štai čia brigados štabo palapinė,— Macevičius pa­
rodė didesniąją, kurios anga buvo užskleista.— Čia dir­
ba sekretorius Kazimieras, brigados komisaras Baškys ir
kiti mūsų vadovai. Paties veikla prasidės irgi iš šitos pa­
lapinės,— pridūrė nusišypsodamas.
— Tam ir iškritau iš dangaus! Tik ar ilgai teks čia
gaišti?
— Čia mes negaištame nė vienos dienos, nė vienos
nakties!—karštai atsakė Macevičius.— Jeigu ne viena,
tai kita grupė ar net visas būrys vykdo kokį nors atsa­
kingą uždavinį. Tačiau daug priklauso ir nuo aplinky­
bių. Juk esame priešo užnugaryje!
Iš nuošaliau stovinčios palapinės išlindo jaunas vien­
plaukis vaikinukas su ryšuliais abiejose rankose. Pra­
eidamas jis šyptelėjo mano pašnekovui ir nuskuodė iš­
trypta aikštele.
— Su nauja spauda nukūrė,— paaiškino Macevičius ir
papasakojo, kad nuošalioje palapinėje esanti brigados
spaustuvė, reguliariai išleidžianti atsišaukimus, pasako­
jančius tiesą apie pergalingus Tarybinės Armijos mūšius
fronte, apie hitlerininkų vykdomas piktadarybes, šaukian­
čius jaunimą į partizanų gretas, į šventą kovą prieš kru­
vinąjį fašizmą.
Apsukę ratą, atsidūrėme antroje stovyklos pusėje, prie
keistos išvaizdos pastogės, iš kurios vinguriavo dūmelis
ir sklido gana malonus kvapas. Čia sukinėjosi lėtas ūso­
čius, atsiraitęs rankoves ir stambias rankas susigrūdęs
į kelnių kišenes.
— Kaip gyvuoji, Plytai *? —šūktelėjo jam Macevičius.
— Kaip inksčiukas taukuose, kaip inksčiukas,— reta-
kalbe atsiliepė ūsočius ir pasiglostė krūtinę.— O kaipgi
jūs?
— Štai atvedžiau pristatyti papildymą,—-Jonas parodė
akimis mane.— Iš pačios Maskvos atšoko! Užtat ir priim­
ti reikės kaip pridera.
— Sakai, iš Maskvos?—ūsočius nepatikliai nužvelgė
kuklią mano figūrėlę ir, matyt, pasitikrindamas užsimi­
nė:— Tai geros tabokėlės turėtų būti...
Nebuvau išmokęs rūkyti, tačiau panašioms vaišėms šio
to visuomet surasdavau. Ištiesiau ūsočiui pilnutėlį ,,Belo-
mor-kanal" pakelį.
— Dabar patikėjai, Plytai?— įgnybo Jonas. Plytas oriai
užsirūkė, iškošė pro ūsus vieną dūmą, antrą, trečią ir,
neatsakydamas į klausimą, pažadėjo:
— Aš jam košės kokį samtelį viršaus šiuptelsiu...
Pasirodė, kad Plytas eina virėjo pareigas. Ramia šir-
džia atidaviau jam visus papirosus.
— Pasisuk, kai pilvas maršą užgros,— pasakė ūsočius.
— Mat koks sukalbamas! — pastebėjo Jonas ir pagra­
sino pirštu.— O įsakymą apie tokius suokalbėlius jau už­
miršai?
— Ką, drauge?—ūsočius pakraipė galvą.— Kažko ausį
užgulė, nebeprigirdžiu... Ar tik nebus vėjas suputęs?
— Oi, Plytai!—nutęsė Jonas, palinguodamas galvą.—•
Iš kur taip išmokai: kai nori — kiekvieną šnipštą užgirsti,
kai nenori — iš karto apkursti.. .
— Iš tikrųjų bus vėjas suputęs,— sielvartingai susi­
raukė ūsočius ir, susiėmęs už galvos, smuko į savo pasto­
gę.— Per jus košė prisvilo!
— Nepaimsi mūsų Plyto! — juokėsi Jonas, kai mes,
pasitraukę nuo virtuvės, susėdome ant partizaniškų „kė­
džių".— Kartais apsimes tokiu neišmanėliu, kad nors iš
* Petro Vaitkaus slapyvardis.
stovyklos varyk, o kitąsyk kad išvedžios — tai nors mi­
nistru statyk. Ir prie pjautuvo, ir prie šautuvo tinka, kaip
juokias mūsų vyrai.
Saulė pasislėpė už medžių, ir stovykla paskendo še­
šėlyje. Tik pušų viršūnės tebesiekė spindulius ir atro­
dė tarsi paauksintos. Aikštelės pakraštyje, ant pakilumė-
lės, susimetė būrelis partizanų, prašneko armonika. Iš pra­
džių nedrąsiai, iš reto rankiodama akordus, tarsi netyčia
pabertus karoliukus. Parankiojusi, paklaidžiojusi sugavo
reikiamą melodiją ir išjudino aplink ją sugulusiųjų bal­
sus. Išsiveržė rūsti, karinga daina:

Kur lygūs laukai,

Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja.
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.

Daina liejosi čia trankiai, čia nusitęsdama, plaukė

girios viršūnėmis ir grįžo plačiu, susiliejusiu aidu, tarsi
iš tolimos amžių glūdumos. Klausiausi, ir regėjosi man,
kad ir dainininkų būrelis, ir mudu su Jonu Macevičium
sėdime ne broliškos Baltarusijos žemėje, o gūdžiose Že­
maičių giriose, žiūrime į pavojaus ugnis ant tolimų pi­
lių kuorų ir rengiamės atremti geležimi apsikausčiusius
įsibrovėlius. Penketo amžių skirtumas tarsi ištirpo dai­
nos aiduose, teutonų kryžius susiliejo su svastika, o mes
pavirtome senovės, barzdočiais, rūsčią dūmą durnoj an-
čiais, negailestingą kerštą rengiančiais... Argi ne tas pats
priešas brovėsi, argi ne ta pačia geležim apsikaustęs?
Nejučiomis prisiminiau mūsų brangųjį Liudą Girą, jo karš­
tus žodžius apie Žalgirį, tautų draugystę ir jos dėka lai­
mėtas kovas. Apie tai jis kalbėjo ir pirmą sykį apsilan­
kius, ir išvažiuojant iš Maskvos, kai mus išlydėjo nemaža
žymių lietuvių.
Į dabartį grąžino nauja daina. Ji melodingai pasakojo
apie naujus laikus, apie revoliucinę kovą, apie mūsų am­
žininkus komjaunuolius:
 Šitaip ėjo komjaunuoliai
Į pilietinius karus! —

aidėjo vakaro tyloje kovų romantika ir ilgesiu persunk­

ta melodija, reiškianti naują šitų kovų pobūdį. Aiškiai
girdėjosi ne tik vyrų, bet ir moterų balsai.
Temstant sėdome vakarieniauti. Grupėmis, iš eilės, nes
visiems neužteko vietos už stalo ir improvizuotų kėdžių.
Plyto košė buvo anaiptol neprisvilusi. Ji erzino nosį tra­
piais spirgiukais ir gerai sušutusiomis kruopomis. Iš tik­
rųjų man buvo įkrėsta turbūt visu samčiu daugiau. Kai
užsiminiau apie tai Plytui, jis tik pašiaušė ūsus:
— Tik iš pradžių, kol atsigausi nuo miestiškų valgių...
Ką tu su juo! Negi iš tikrųjų galvotų, kad Maskvoje
mus prasčiau maitino, negu jis čionai, Kazėnų girioje?!
Šveitėme košę linksmai, apsisvaidydami šmaikščiais
žodeliais, it darbininkai, susirinkę į didelę talką. Tiesą
sakant, kuo gi mes nepanašūs į talkininkus? Argi ne prie
didelio darbo susirinkome?
Po vakarienės prie manęs priėjo vienas iš partizanų ir
pranešė:
— Drauge Vėtra, rytoj dešimtą valandą pas brigados
komisarą!
— Klausau, rytoj dešimtą valandą pas brigados ko­
misarą! — atsakiau kariškai ir kaukštelėjau užkulniais.

„Vieni kitiems padedam"

Tą rytą pasirodė pirmas vos įžiūrimas šalnos si-

dabrėlis. Stebėtis nebuvo ko, nes jau baigėsi rugpjūtis.
Tačiau akivaizdus besiartinančio rudens pranašas primi­
nė, kad netrukus teks klampoti pažliugusiais laukais ir
pelkėmis, o vėliau kapanotis ir po pusnynus. Ir visa tai
bus ne tolimame Ciumliake, ne Pavolgyje, o priešo oku­
puotame gimtajame krašte. Tarybinės Armijos pergale
nebeabejojo niekas, tačiau, kad ji pasieks Lietuvą iki ki­
tos žiemos, tikėtis buvo sunku.
 Tokios mintys sukosi mano galvoje, besiskubinant prie
brigados štabo palapinės. Komisaras Domas Ročius stovėjo
ties jo anga ir šnekėjosi su dviem iš matymo jau pažįsta­
mais partizanais Jokūbu ir Petroniu *.
— Štai ir visa jūsų grupė,— pasakė komisaras ir pa­
siūlė susėsti.
Įsitaisėme ant siauro suoliuko šalia palapinės. Briga­
dos komisaras papasakojo apie Tarybinės Armijos puo­
lamuosius veiksmus, paaiškino, kad prie jų sėkmės daug
prisideda partizanai, smogdami priešo komunikacijoms.
Ne per toliausiai nuo stovyklos praeinanti Pastovių—Vo-
ropajevo geležinkelio linija, tiesa, nesanti tokia reikšmin­
ga, kaip Vilniaus—Daugpilio, tačiau ir ja hitlerininkai
nuolat gabeną pastiprinimus artimiausiam fronto barui,
taip pat įguloms, veikiančioms prieš baltarusių partizanus.
„Žalgirio" brigados vadovybė nutarusi smogti šiai gele­
žinkelio linijai keletą stiprių smūgių ir kiek galima ilges­
niam laikui išvesti ją iš rikiuotės.
— Jūsų grupei, kuriai vadovaus Petronis, pavedame
susprogdinti geležinkelį štai tarp šitų dviejų stotelių,—
komisaras atvertė planšetę ir parodė žemėlapyje būsimos
diversijos vietą, o paskui nurodė ir maršrutą, kuriuo ge­
riausia ją pasiekti. Baigdamas pabrėžė:— Šituo žygiu jūs
atliksite ir internacionalinę pareigą, patalkindami baltaru­
sių partizanams, kurie mus visokeriopai remia.
Petronis dar pasitikslino kai kurias detales, ypač sprog­
dinimo laiką, ir pasakė mudviem su Jokūbu:
— Iki vidurdienio pasiruošim, o po pietų į žygį!
— Teisingai,— patvirtino komisaras ir man pridūrė:—
Laikykis, Vėtra, juk tai pirmas paties žygis priešo užnu­
garyje.
Mūsų grupės vyresnysis buvo dar jaunas, labai šne­
kus ir nuolat besišypsąs vaikinas. Jokūbas — irgi jaunas,
bet užsidaręs, tylus, iš pažiūros labiau tinkąs vadovauti.
Tačiau vadovybė kažkodėl pasirinko Petronį. Atsakinga
užduotis mus iš karto suartino. Susirinkę prie palapinės,
kur gyveno Petronis, kimšome šovinius į automatų dis­
* Jų tikrųjų pavardžių nepasisekė išaiškinti.

8. Prieblanda prisidengus 113

 kus, į duonmaišius dėjomės maisto atsargas ir „duoną fri-
cams"— taip partizanai vadino dailias tolo plyteles, pri­
menančias ūkišką muilą. Apie ruošimąsi į tokius žygius
aš daug buvau girdėjęs dar Maskvoje, tačiau Petronis, ir
šiaip nemėgstąs tylėti, nesigailėjo man patarimų. Neuž-
miršo jokios smulkmenos, bet ypač rūpinosi kojomis. Apa­
vas, apavas ir dar kartą apavas! Netinkamai apsiausi, ba­
tai nugrandys kojas — baigta! Kaip tame priežodyje: kvai­
la galva — kojom vargas... Šitą paprastą išmintį mums
kalė į galvas iš pat pirmųjų naujokystės dienų, tačiau aš
Petronio nepertraukinėjau: šiaip ar taip, o vaikinas, jau
ne sykį žygiavęs prie geležinkelio, patirtį turi.
Po pietų porą valandėlių nusnūdome ir, atsisveikinę
su draugais, leidomės į žygį. Petronio apskaičiavimu, iki
sutemų turėjo užtekti kelio per partizanų zoną. Be to, šis
maršruto gabalas kirto klaidžias pelkes, tankiai išraižytas
melioraciniais kanalais, ir jį įveikti parankiau buvo die­
nos šviesoje. Apskritai iš pradžių buvo gana keista girdėti
tokius išsireiškimus: „partizanų zona", „partizanų terito­
rija". Tačiau iš tikrųjų hitlerininkų okupuotoje teritori­
joje, ypač Baltarusijoje, buvo nemaža tokių „salų", kur
tebeveikė Tarybų valdžios organai, netgi mokyklos. Jas
kontroliuodavo partizanų daliniai, o priešas arba iš viso
nebuvo įkėlęs kojos, arba tik įsiverždavo baudžiamųjų
ekspedicijų metu. Tokiais atvejais esesininkų gaujos nu­
siaubdavo kaimus, o, joms išsinešdinus, dar pasilikę gyvi
žmonės vėl tvarkydavosi po senovei. Vieną iš tokių „sa­
lų", arba partizanų zoną, sudarė ir Kazėnų giria su pla­
čiomis apylinkėmis ir daugeliu kaimų. Ja dabar mes ir
žygiavome, vietomis pereidami girią ir jos properšose iš­
sibarsčiusių vienkiemių galulaukes, vietomis šokinėdami
nuo kimšo ant kimšo, kai patekdavome į pelkių klampy­
nes. Pagaliau giria su pelkynais baigėsi ir mes išsikapa­
nojome į kažkokio kaimo palaukę prie linksmai vingu­
riuojančio upeliūkščio. Jį kirto aptrūnijusių lentų tiltas,
už kurio pamatėme kelis pakinkytus vežimus ir būrelį
stoviniuojančių žmonių. Petronis stabtelėjo, pasižiūrėjo
pro žiūronus.
 — Savi,— jis mostelėjo ranka mudviem su Jokūbu.
Perėjome į kitą upeliūkščio pusę ir radome tikrą pa­
ruošų priėmimo punktą. Keli vyrai nešė iš vežimų ko­
pūstų galvas, svogūnų virtines, grūdų ir bulvių maišus
ir krovė pakelės aikštelėje tarp dviejų pasvirusių žilvi­
čių. Viename nuošaliau pastatytame vežime pūpsojo stam­
būs duonos kepalai, rusvučiukai, iškepti ant gelsvų klevo
lapų. Antrame — dviejų didžiulių avinų skerdienos, atki-
šusios patrumpintus kojūgalius... Tarp vežimų sukinėjosi
automatu ginkluotas vyriškis su apšiurusia užrašų kny­
gute rankoje. Protarpiais jis kažką pasižymėdavo trum­
pute cheminio pieštuko nuolaužėle, kurią karts nuo kar­
to paseilindavo. Šis „raštininkas" atrodė susikaupęs, la­
bai tvarkingas, netgi pedantiškas.
— Dėde Vasilijau, kiek jums priklausė atvežti duo­
nos?— paklausė jis barzdotą dėdulę, sklaidydamas savo
knygutės lapelius.
— Regis, dvidešimt,— krenkštelėjo dėdulė.
— Tai mažiausia porą kepalų teks vežtis atgal,— pa­
reiškė „raštininkas", ilgokai pamirkčiojęs ir, matyt, su­
vedęs „balansą".
— Ką čia tu, Dmitričiau?—pakratė barzdą dėdulė.—
Jums aš vežu ar germanui prakeiktajam? Negi mes pra­
dėsim duonelę svarstyti kaip kokie vertelgos? Dalijamės,
kol dar neužsikorė ant sprando tas, kad jį kur...
— Mes, dėde Vasilijau, imam tiek, kiek nustatė jūsų
kaimo taryba,— bandė spirtis „raštininkas", bet garsiau
sušneko ir kiti valstiečiai, baigę krauti maišus ir kopūs­
tus:
— Mesk, Dmitričiau, savo popierius: kol duodam —
tai duodam neseikėdami, o kai nebeduosim — jokie po­
pieriai nebepadės... Argi ne teisybę sakom?— vienas iš
jų pasisuko į mus. Atidžiau nužvelgęs Petronį, pasitikri­
no:— Ar tik ne lietuviai būsite?
— Tie patys, dėde Onufrijau, tie patys,— patvirtino
Petronis.— Argi neprisimeni, kaip ant tamstos krosnies
šildėmės, kai Kazėnų komendantas pro pat langus pra-
birbė? Kai naminukės buvai prasunkęs...
 — A! — linksmai nutęsė pavadintasis Onufrijum kres­
nas seniokas su žilų plaukų kuokšteliu, pralindusiu iš po
žieminės kepurės. Jis tuojau pat prisigretino prie mūsų
vyresniojo ir leidosi į šnekas. Girdėjosi tik: „Ar atsime­
ni?", „O pavasarį, kai didžiosios gaudynės buvo?".
„Raštininkas" irgi susidomėjo mumis, ir valstiečiai ne-
betrukdomi iškrovė savo gėrybių likučius. Akivaizdžiai
įsitikinau, kaip tvarkomasi partizanų zonoje, kokios vals­
tiečių nuotaikos.
Mane užkalbino dėdulė Vasilijus, atvežęs partizanams
duonos daugiau negu kaimo tarybos nustatyta. Jis už­
kišo sukumpusius pirštus už mano automato diržo, pa­
mirksėjo rausvomis akutėmis ir pasakė be jokių įžangų.
— Jūsų Lietuvoje mano sūnus galvą padėjo... Tas
miestas vadinasi Raseiniai. Taip, Raseiniai! — raiškiau pa­
kartojo.
— Turbūt karo pradžioje?
— Taigi, keturiasdešimt pirmaisiais,— palingavo gal­
vą dėdė Vasilijus.— Mat, kaip išeina, broliai lietuviai...
— Išeina, dėde, taip,— įsikišo ir mūsų Jokūbas,— kad
tamstos sūnus už mūsų Lietuvą galvą paguldė, o mūsų
vaikinai dabar Baltarusijoj kariauja. Vieni kitiems pa­
dedam, vieni kitus gelbėjam.
— Gryna teisybė, vaikinai, gryna,— karštai pritarė dė­
dė Vasilijus:—vieni kitus gelbėjam... Taip ir turėtų būti
ant šito balto svieto.
— Taip ir bus! — užtikrino, mūsų pokalbį nugirdęs,
Petronis. Jis pagaliau baigė šneką su dėde Onufrijum,
ir mes, šiltai atsisveikinę su „raštininku" ir valstiečiais,
galėjome žygiuoti toliau. Kol baigėsi partizanų zona, žy­
giavome laisvai, bemaž nesislapstydami, pasišnekučiuoda­
mi. Neišėjo iš galvos pokalbis „priėmimo punkte", drau­
giški santykiai tarp lietuvių ir baltarusių partizanų. Pet­
ronis papasakojo, kaip ši draugystė pravertė sunkiomis
1943-iųjų liepos dienomis, kai esesininkų gaujos „šukavo"
Adutiškio miškus, kaip išvien kovėsi ir vieni kitus gel­
bėjo arba kartu žuvo abiejų tautų partizanai. „Vilniaus"
būrio partizanų traukimąsi dengė trys baltarusių kovoto­
jai: Pavelas Klušinas, Fiodoras Aleksėj evas ir Ipolitas Ša-
banas. Šie trys vyrai žuvo narsiųjų mirtimi, o „Vilniaus"
būrio branduolys sėkmingai pasitraukė.
— Štai ką reiškia tautų draugystė kautynėse!—baigė
pasakojimą Petronis.

Pirmoji nesėkmė
Mūsų trijulė tūno ant smulkiais krūmokšniais
apaugusios aukštumėlės, kurių taip reta šitose slėsnose
vietose. Priešais mus Dysnos upė, kurią pereiti buvome
numatę tiltu ties Cerešmošnikų kaimu, bet šis tiltas pasi­
rodė jau saugomas. Šneki moteriškėlė, pas kurią laukėme
sutemos, išėję iš partizanų zonos, papasakojo, kad „žalia-
žiponiai, kad juos kur skradžiai" atsiradę prie tilto tik
prieš kelias dienas ir įsitaisę kažkokio išdaviko palikta­
me nameliūkštyje. Jų vos keletas, tačiau turį net du kul­
kosvaidžius. Šią naujieną pranešė moteriškės sūnus, ap­
sukrus paauglys, sugrįžęs iš žvalgybos. Vakarieniaudami
svarstėme, ką daryti. Vienintelę sukežusią valtelę nusi­
varę sargybiniai, kitas tiltas esąs net už dešimties kilo­
metrų ir taip pat galįs būti saugomas.
— O jeigu? ..— Petronis nebaigė minties, tik vylingai
šyptelėjo.
— Negi grįši,— pastebėjo Jokūbas.
— Vietinius praleidžia?—Petronis grįžtelėjo į šeimi­
ninkę.
— Dieną praleidžia, kitąsyk nė nesustabdo, tik skver­
bia akimis kaip nelabasis,— paaiškino moteris, pilstyda­
ma mums šutintą pieną.
— O naktį?— pasidomėjo Jokūbas.
— Kas ten eis naktį! — tik numojo ranka moteriškė.
— Pamatysime vietoje,— nusprendė Petronis atsisto­
damas.
Atkiūtinome į šitą aukštumėlę vos temstant, apsižiū­
rėjome. Nameliūkštis, kuriame įsitaisė „žaliažiponiai",
spoksojo tiesiai į mus dviem galiniais langeliais. Juose
įsižiebė šviesa, bet tuojau pat pritemo: matyt, langus už­
dangstė marškomis. Iš kamino be perstogės virto dūmai,
kareiviai turbūt virė vakarienę. Protarpiais tai vienas,
tai kitas ištrinksėdavo pro duris vandens arba malkų. O
ant tilto sukinėjosi tik vienas sargybinis. Jis arba žirgliojo
tiltu iš vieno galo į kitą, plevėsuodamas milinės skver­
nais ir kaukšėdamas pakaustytais batais, arba, pasirėmęs
ant turėklo, spoksojo į vandenį ir spjaudėsi. Ginkluotas
buvo šautuvu.
Prie pat tilto augo kuplus žilvičio krūmas. Jis ir davė
pagrindinę mintį mūsų planui prasigauti į antrą upės pu­
sę. Tamsoje nesunku buvo prišliaužti prie to žilvičio, o iš
ten ir sargybinis ranka pasiekiamas. Šį svarbiausią užda­
vinį pasišovė atlikti Petronis. Mudu su Jokūbu turėjome
pasilikti atokiau ir mestis per tiltą tik tada, kai sargybinis
bus sudorotas. Nepasisekimo atveju mes turėjome pri­
dengti draugą savo automatų ugnimi. Beliko sulaukti, kol
laisvi nuo sargybos kareiviai liausis pleškinę krosnį ir
sudribs miegoti.
Jau seniai sutemo, netrukus vidurnaktis, o mes kaip
tūnome, taip tūnome. Mat langeliai ne tik negęsta, bet
per juos net mus ima pasiekti kažkoks kambaryje vyks­
tąs šurmulys. Kareiviai, matyt, linksminasi. Ši aplinkybė
mums paranki, tik laukimas darosi vis labiau nepaken­
čiamas. Išžygiavome lengvai apsirengę, o naktis vėsi ir
vis žvarbiau graibo mus. Matyt, bus dar baltesnė šalna.
Suklebsėjo nameliūkščio durys, suerzeliojo vokiški
balsai. Pasigirdo ir sargybinio žingsniai ant tilto lentų.
— Keičiasi,— sušnabždėjo šalia manęs gulįs Petronis.
Naujasis sargybinis, dar nenuvargęs, ėmė ritmiškai
žingsniuoti tiltu. Kaukšt kaukšt kaukšt į vieną galą. Trum­
pa valandėlė tylos ir vėl kaukšt kaukšt kaukšt — į kitą
galą.
— Mėginsime,— nusprendė Petronis, nes jau artėjo
aušra, ir katino žingsniais nusėlino žilvičio šešėliu. Mu­
du su Jokūbu irgi kiek pasislinkome į priekį, užtaisėme
automatus ir ėmėme klausytis, nepaleisdami iš akių na­
melio.
Sargybinis tebekaukšėjo. Ramiai, monotoniškai, tarsi
tik ką užsuktas laikrodis. O mudviem su Jokūbu šis mo­
 notoniškumas gniaužė širdį. Ypač kai jis artindavosi į mū­
sų pusę.
— A-a! — staiga nakties tylą perplėšė garsus riksmas
ir sunkaus daikto pliumptelėjimas į vandenį. Mes su Jo­
kūbu pašokom kaip spyruoklės pamėtėti, tačiau tuojau
pat vėl sukritome ant žemės. Mat su triukšmu atsilapojo
namelio durys, ir pro jas išvirto būrelis kareivių.
— Halt! Halt! — pasigirdo riksmai, pertraukiami šū­
vių.
Paspaudėme automatų gaidukus ir mudu su Jokūbu.
Automatas mano rankose suspurdėjo, piktai smaigstyda­
mas ugnines strėlikes į tą pusę, kur šmėkščiojo tamsios
priešo figūros. Šūvių aidas keistai smelkėsi ir į širdį. Aš
juk pirmą kartą šaudžiau į žmones... Tačiau knaisiotis
po širdies kerteles nebuvo kada. Dar ir dar kartą kirto
mūsų automatai ilgomis rėžiančiomis serijomis. Nusitę­
sianti papliūpa atsiliepė ir nuo tilto. Ten, matyt, kirtosi
Petronis. Tačiau toje pusėje šaudymas greitai nurimo. Ne­
rimas persmelkė mane: draugas jau? ..
— Stok! — staiga sušvokštė Jokūbas.
— Nešauk, tai aš,— atsiliepė uždusęs Petronis ir išsi­
tiesė netoliese.
Išgirdau, kaip jis barkštelėjo automatu ir trenkė seriją
sargybinių namelio pusėn. Tą patį padarėme ir mudu
su Jokūbu. Pasigirdo dūžtančių stiklų žvangėjimas, iš­
gąstingi riksmai. Matyt, mūsų kulkos ir tamsoje surado
priešą. Tačiau jis nesutriko. Pirmasis sąmyšis greitai lio­
vėsi, ir prie tilto prašneko abudu kulkosvaidžiai. Kirto
jie tiesiai į mūsų aukštumėlę, zvimbčiojo kulkos, įsiraus-
damos į žemę, biro jų numuštos krūmų šakutės. Ir aušo
pašėlusiai greit.
— Trauksimės,— pro šūvių triukšmą riktelėjo Petro­
nis.
Aukštumėlėje užimta mūsų pozicija buvo patogesnė,
negu vokiečių upės slėnyje. Tačiau tirpo mūsų šovinių
atsargos, kautynių triukšmas galėjo iššaukti baudėjus iš
artimiausių įgulų, kurių nestigo palei partizanų zoną. O
ir prasiveržti į kitą upės pusę galimybių nebebuvo.
 — Trauksimės po vieną,— pakartojo Petronis ir apsi­
žvalgė.— Užlįsti bando! — sušvokštė piktai ir ėmė pliek­
ti į dešinę, kur tarp upės ir miško tįsojo plynas laukas.
Melsvoje aušros švieselėje aiškiai matėsi, kaip juo la-
katuoja miško link kelios susikūprinusios figūros. Tren­
kėme į juos visi trys, figūros sukrito atokiau nuo girios
ir ėmė atsakinėti retais pavieniais šūviais. Matyt, vieną
kitą patiesėme galutinai. Kiti į pamiškę nebesiskverbė.
— Jokūbai ir Vėtra, atgal! — suriko Petronis, vėl at­
sisukdamas į tilto pusę. Rankoje jis jau laikė granatą.
Mudu su Jokūbu ėmėme šliaužti atgal. Nušliaužus vos
keliasdešimt metrų, upės slėnyje sububsėjo sprogimas.
Mes pašokome ir leidomės miško pusėn trumpais perbė­
gimais. Mat šiuo metu atkuto dešiniau užlindę „žaliaži-
poniai" ir matydami, kad mums už akių neužbėgs, ėmė
šaudyti į mus. Šlykščiai viauksėjo kulkos, kurios, rodos,
taip ir taikėsi įsmigti į pačią nugarą. Protarpiais sukris-
dami, atsakinėjome trumpomis serijomis, nes šoviniai bai­
gėsi, o nuo automatų vamzdžių plieskė karštis.
Pagaliau pasiekėme pamiškę ir sukritome už storos
pušies išvartos. Vokiečiai tebepyškino iš šautuvų, pro­
tarpiais sulodavo ir kulkosvaidis. Kaip klojasi draugui,
kuris mus pridengė? Ar jam pasiseks atitrūkti nuo prie­
šo? Gal vertėjo kautis iki galo visiems? Sunkios mintys
lindo į galvą. Mačiau, kaip Jokūbas kramto lūpą ir karš­
čiuojančiomis akimis dėbčioja tai į kairę, iš kur priešas
bandė užkirsti mums pasitraukimą, tai upės pusėn, iš kur
kilo palšas rytmetinis rūkas.
Kai nervai buvo įtempti iki kraštutinumo, Petronis iš­
dygo šalia mūsų. Pagal šūvius nustatęs, kur mes sulin­
dome, jis apsuko didelį lanką, saugodamasis lauke sugu­
lusių vokiečių.
— Kiek dar turite šovinių?— sušniokštė jis, neatitrauk­
damas akių nuo lauko, nors vargu galima buvo tikėtis,
kad vokiečiai lįstų į girią.
Mano paskutinis diskas buvo apylengvis, o Jokūbo
automate beveik tuščia. Tik jo pistoleto apkaba tebebu­
vo pilna.
— Vadinasi, po visam,— apsiniaukė visuomet linksmo
Petronio veidas.— Negi brausimės prie geležinkelio tuš­
čiomis rankomis?
Iš tikrųjų vadovybės uždavinio juk neįvykdėme!
— Mažiausia porą paklojome,— vos suprantamai su­
niurnėjo Jokūbas.
— O geležinkelio savo ruože nesudorojom! — piktai
atkirto Petronis, tarsi Jokūbas būtų kaltas dėl šitos ne­
sėkmės.— Grįšime į stovyklą! — pasakė kone oficialiai ir,
užsikabinęs ant kaklo automatą, nuklampojo giria.
Nelinksmi žygiavome visą kelią. Nedžiugino pora pa­
tiestų fricų, o manęs—„kovos krikštas", atsiėjęs kelias
vos įžiūrimas skylutes naujose kelnėse. Nesididžiavo ir
Jokūbas kulkos nudrėkstu kerzinio bato aulu...

Pagrindinės užduoties belaukiant

Praėjo mėnuo, kai aš atvykau į „Žalgirio" par­
tizanų brigadą. Apsipratau tarp naujų draugų, susipažinau
su neramiu stovyklos gyvenimu, akivaizdžiai pamačiau,
kokį didžiulį darbą atliko ir atlieka LKP CK operatyvi­
nės grupės vadovas M. Šumauskas ir kiti darbuotojai. Tuo
tarpu šie žmonės čia darbavosi vos pusmetį.
1942—1943 metų žiemą fronto linija tebesidriekė toli
nuo Lietuvos, o partizaninis judėjimas kaskart augo ir
plėtėsi. Reikėjo šiam judėjimui tiesiogiai vadovauti, de­
rinti jo veiksmus su Tarybinės Armijos veiksmais, apsi­
rūpinti ginklais, šaudmenimis, sprogstamąja medžiaga.
Visa tai atlikti be tarpinės bazės, įsikūrusios pakeliui į
Lietuvą, darėsi vis labiau neįmanoma. Dėl to LKP Centro
Komitetas nutarė pasiųsti į priešo užnugarį specialią ope­
ratyvinę grupę minėtiems neatidėliotiniems uždaviniams
įvykdyti.
LKP CK operatyvinė grupė (į ją įėjo G. Zimanas,
D. Ročius, J. Macevičius ir kiti), vadovaujama M. Su-
mausko, 1943 metų balandžio antroje pusėje atvyko į Bal­
tarusijos TSR teritoriją ir ėmė vykdyti jai pavestas už­
duotis. Kadangi baltarusių partizanų daliniuose kovojo
nemaža lietuvių, be to, naujos jų grupės vis atvykdavo
iš Didžiosios žemės, netrukus ši operatyvinė grupė išaugo
į partizanų brigadą ir buvo pavadinta „Žalgirio" vardu.
Jos vadu buvo paskirtas A. Zaicas, o komisaru — D. Ro­
čius. Vėliau, plečiantis partizaniniam judėjimui, buvo su­
daryti du vadovaujantys partiniai organai: LKP Šiaurės
srities komitetas (sekretorius M. Šumauskas) ir LKP Pie­
tų srities komitetas (sekretorius G. Zimanas). Pietų srities
komitetas vasarą persibazavo arčiau Vilniaus, į Rūdninkų
miškus.
LKP Šiaurės srities komitetas vadovavo partizaninei
kovai didžiojoje Lietuvos dalyje, patsai formuodavo ar­
ba persiųsdavo iš Didžiosios žemės atvykusias pogrindi­
ninkų grupes, kurios turėjo organizuoti arba sustiprinti
kovą prieš hitlerinius okupantus atitinkamose Lietuvos
vietose. Sužinojau, kad ir Rokiškio apskrityje veikia stip­
rus partizanų būrys, pasivadinęs mūsų liaudies rašytojos
Žemaitės vardu. Tam būriui vadovaująs dar jaunas, bet
energingas ir patyręs komunistas, slapyvardžiu Dalgis.
Slapyvardis buvo originalus, nieko gero nežadąs prie­
šui. .. Ši aplinkybė dar labiau skatino mane spėlioti, kas
per žmogus vadovauja partizanams mano gimtinėje, kaip
jis atrodo. Tačiau į Rokiškio apskritį manęs vis dar ne­
siuntė.
Stojo gražios, drungnos „bobų vasaros" dienos. Parti­
zanų grupės, pasinaudodamos palankiu oru, dar dažniau
išeidavo į žygius. Ne sykį teko ir man jas lydėti prie
geležinkelio ruošti pasalas fricams prie Kazėnų—Drujos
vieškelio ir atlikti kitus pavedimus. Grįžti iš pusiaukelės,
kaip atsitiko vykdant pirmąjį uždavinį, daugiau nebeteko,
ir ši aplinkybė palengvėle dildė ano nepasisekimo kartėlį.
Niekas mūsų nebaudė, niekas nepriekaištavo, tačiau su­
tiko stovykloje be entuziazmo, be stiprių rankų paspau­
dimų. Kai Petronis atraportavo brigados vadovams apie
netikėtą susidūrimą su tilto sargyba, Ročiaus veidu per­
bėgo šešėlis.
— Na ką gi, susidūrėte, tai susidūrėte,— neaiškiai pa­
sakė jis. Patylėjęs pridūrė jau ryžtingai:—Bet frontui pa­
dėti reikia, ir mes tai padarysime!
 Išgirdę šiuos žodžius, dar labiau nukabinome nosis.
Vadinasi, neatlikdami uždavinio, mes nepadėjome frontui,
nors ir nupylėme porą fricų (pasirodė, kad jų prie tilto
net dvylika...). Tačiau vadovybė pakartotinai mūsų ne-
besiuntė, nes tada geležinkelio liniją Pastovys—Voropa-
jevas daugelyje vietų sėkmingai susprogdino baltarusių
partizanai ir kitos žalgiriečių grupės. O mane nuo to lai­
ko paėmė į savo globą Jonas Macevičius ir pradėjo sis­
temingus pokalbius apie komjaunimo darbą priešo užnu­
garyje.
— Niekados nepamiršk, Vėtra,— kalbėjo jis, matyda­
mas, kad pirmas nepasisekimas mane gerokai prislėgė,—
koks pagrindinis uždavinys, kurio vykdyti tave pasiuntė
vadovybė. Visi žmonės mokosi iš klaidų, o mes, dirbdami
pogrindyje ir partizanaudami, ypač. Tačiau netekti gal­
vos dėl pirmo nepasisekimo — ne, brolau Vėtra! Paties
laukia didelis, sunkus darbas. Dar bus ir klaidų, ir sėkmių.
Svarbiausia, kad pirmųjų būtų kuo mažiau, nes už klai­
das mes dažniausiai brangiai mokame...
Mudu kalbėjomės stovyklos pakraštyje, susėdę po pu­
šimi, liauna ir skambia it įtempta styga. Jonas atsirėmė
į jos liemenį, nusikabino nuo kaklo automatą ir, pasigul­
dęs jį šalimais, tęsė:
— Pirmaisiais karo metais dalį jaunimo suklaidino
laikini Tarybinės Armijos nepasisekimai. Tačiau dabar
reikalai iš pagrindų pasikeitė. Jaunimas vis labiau prie­
šinasi okupantams. Šių metų pavasarį jiems nebepasisekė
sulipdyti lietuviškojo SS legiono. O tai labai daug ką
sako! Tačiau vien džiaugtis tuo — per maža. Dalis jau­
nimo tebesvyruoja: nors ir nekimba ant okupantų meš­
kerės, bet laikosi daugiau neutraliai, aiškaus kelio dar
neturi. Štai čia ir yra labai svarbi komjaunimo darbo
dirva. Karštu tiesos žodžiu, pogrindine spauda ir kitomis
priemonėmis reikia patraukti šią jaunimo dalį į mūsų
pusę. Tai, žinoma, nelengva, nes buržuaziniai nacionalis­
tai apsiputoję šmeižia bolševikus ir Tarybinę Armiją, bau­
gina ir terorizuoja Lietuvos darbo žmones. Užtat jaunimas
dažnai ir linkęs tūnoti ramiai, niekur nesikišti, vien savo
kailį saugoti. Išjudinti šitą pasyvumą kitąsyk sunkiau,
negu suardyti geležinkelio bėgius, nuritinti nuo jų trau­
kinį ar susprogdinti tiltą. Nesunku čia ir savo galvą pa­
lydėti, nes žmogų peržvelgti kur kas sudėtingiau, negu
įvertinti traukinio svorį ir reikalingą tolo kiekį. Juk ne­
trūksta šnipų ir provokatorių, kuriuos okupantai verbuoja
iš užkietėjusių tarybinės santvarkos priešų, iš lengvabū­
džių parsidavėlių, iš tamsių ir nepatyrusių žmonių tarpo.
Užtat, brolau, konspiracija, konspiracija ir dar sykį kon­
spiracija! Jokiu būdu negalima pasikliauti pirmu įspūdžiu:
„rodos, nieko", „rodos, patikimas". Reikia užčiuopti žmo­
gaus nusistatymo ir poelgių šaknis, protingai, nuosekliai
apsvarstyti, kas jį kreipia būtent į šitą pusę, o ne į aną.
Daug ką tada man papasakojo Jonas Macevičius. Jo
mintys giliai įsmigo man į galvą, jos man padėjo sun­
kiais momentais, kurių netrūko sudėtingos kovos sūku­
ryje.
— O dabar, Vėtra, patalkininkauk spaustuvėje,— pa­
sakė Jonas atsistodamas. Man žingsniuojant link spaus­
tuvės, dar šūktelėjo:—Tai, ką padėsi išspausdinti, gal ir
pačiam teks nešti į Lietuvą.
— Jau?!
— Netrukus pamatysime,— Jonas vylingai šyptelėjo.
Spaustuvėje buvo leidžiama „Žalgirio" partizanų bri­
gados štabo organas „Lietuvos partizanas", redaguojamas
M. Šumausko, LLKJS Šiaurės srities komiteto organas
„Žalgirio ainis“, redaguojamas J. Macevičiaus, spausdi­
nami įvairūs atsišaukimai. Džiugu buvo matyti, kaip vik­
riai darbuojasi partizanai spaustuvininkai, turį gana pri­
mityvias spausdinimo priemones, kaip auga prasto popie­
riaus, bet tokio savo „Lietuvos partizano" šūsnis.
Šokau į pagalbą spaustuvininkams, o mintyse vis spė­
liojau, ką galėtų reikšti Macevičiaus užuomina. Gal iš
tikrųjų štabas jau rengiasi mane siųsti į Rokiškio apskri­
tį? Teisybę sakant, delsti nebebuvo galima: artinosi gi­
lus ruduo, sąlygos blogėjo — ką benuveiksi nukeliavęs
žiemai?
Kitą dieną paaiškėjo, kad į „Žalgirio" brigados štabą
atžygiavo partizanų būrių atstovai iš Šiaurės rytų Lie­
tuvos, kad, jiems grįžtant atgal, teksią žygiuoti ir man.
Svečių grupei vadovavo Gavrila Klyčiovas, slapyvardžiu
Kiela, jau nesykį pražygiavęs klaidų kelią tarp Kazėnų
miškų ir Rokiškio apylinkių, grupėje buvo Liudas La­
pinskas (Dėdėnas), dar keli partizanai ir vėliau aš — viso
aštuonetas vyrų. Kiek leido konspiracijos sąlygos, susi­
pažinome ir ėmėme rengtis į tolimą žygį. Rengėmės rū­
pestingai, pakilia nuotaika, kurios negadino nė pastaro­
siomis dienomis ateinančios žinios, kad priešas rengiasi
kažkokioms operacijoms prieš partizanų zoną.

| Lietuvą
Saulėtą rugsėjo pabaigos rytą mūsų grupė išsi­
rikiavo stovyklos pakraštyje. Priešais mus — LKP CK ope­
ratyvinės grupės vadovas M. Šumauskas, „Žalgirio" par­
tizanų brigados komisaras D. Ročius, LLKJS CK operaty­
vinės grupės vadovas J. Macevičius. Viskas aptarta,
išsiaiškinta, ir draugai tik spaudžia mums rankas, linki lai­
mingo žygio, sėkmės kovoje.
— Susisieksim, kaip susitarėm,— primena man J. Ma­
cevičius.
Vora pasijudino. Jos priešakyje — G. Klyčiovas, jau­
nas, vidutinio ūgio, energingas ir pasitikįs savimi. Salia
jo dar kiek pažingsniuoja D. Ročius. Toks jau yra šis
žmogus — iki paskutinės minutės rūpinsis draugais, ne­
pamirš nė vieno, nebent patį save.
— Taigi, Kiela,— komisaras dar sykį paspaudė Kly-
čiovo ranką:— svarbiausia — išsaugoti ir nuvesti į vietas
žmones.
— Bus padaryta, drauge komisare! — užtikrino mūsų
vadovas.
— Tikras komunistas,— pastebėjo Lapinskas, lydėda­
mas akimis brigados komisarą, kuris, pakartotinai atsi­
sveikinęs su mumis visais, nužingsniavo atgal.
Patraukėme plačiai iškirsta kvartaline linija šiaurės
kryptimi, Apso link. Šitokį maršrutą pasirinkome dėl to,
kad pastarosiomis dienomis „Žalgirio" brigados ir bal­
tarusių partizanų grupės, grįžtančios nuo Vilniaus—Daug­
pilio geležinkelio, nuolat pranešinėjo apie priešo įgulų
suaktyvėjimą į vakarus nuo Kazėnų miškų. O į šiaurę
nuo jų toli tęsėsi pelkėta ir kanalais išraižyta partizanų
zona, kuria tikėjomės gerokai atitolti nuo stovyklos ir tik
tada pasukti į vakarus, į Lietuvą.
Džiugios, pakilios buvo pirmosios žygio valandos. Jau­
kiai ošė giria, vietomis pasidabinusi paauksintais berže­
liais, virš jos viršūnių plytėjo skaidri dangaus mėlynė,
krūtinę gaivino vėsus rudens oras. Kojos lengvai kilno­
josi, kol kas pečių neslėgė ir nešamas krovinys. O jis
nebuvo iš lengvųjų: automatas su atsarginiu disku, pis­
toletas, tūkstantėlis šovinių, tolas, granatos, maisto at­
sarga, šiek tiek spaudos... Tačiau visa tai buvo būtina
kaip ir pati gyvybė.
Apie pietus baigėsi tanki giria, pagausėjo kaimų,
vienkiemėlių. Reikėjo apsiklausinėti, patikslinti tolesnį
maršrutą, ir mes pasukome į artimiausią kaimą. Tiesą sa­
kant, ir pailsėti jau buvo ne pro šalį.
Nuošalesnėje troboje mus pasitiko pagyvenusi šneki
moterėlė. Kol ji atnešė ant stalo kuklias kaimiškas vai­
šes (tai padarė neprašoma), mes spėjome sužinoti, kad
jos vyras dar karo pradžioje išėjęs „mušt fašisto" į fron­
tą, o vienintelis sūnus, vos sulaukęs šešiolikos, praėjusį
pavasarį išdrožęs „irgi prieš šituos prakeiktuosius"— į gi­
rią. .. Dabar moterėlė gyvenanti viena kaip pirštas, bet
tarp gerų žmonių nepražūnanti.
Pailsėję ir išstudijavę žemėlapį, pavakariukais patrau­
kėme tolyn. Kitą postovį numatėme maždaug už pen­
kiolikos kilometrų, Aksiutovo kaime. Bevingiuojant pel­
kėtomis vietomis, bešokinėjant per kanalus, sutemo, virš
slėsnesnių vietų plūstelėjo migla. Žygiuoti darėsi vis sun­
kiau ir klaidžiau, vis dažniau teko žvilgčioti į žemėlapį.
Tačiau orientyrų bemaž nėra, o vien nuojauta — ne kažin
koks kelrodis.
Vis dėlto nepaklydome, išsimušėme ežeriukų pakraš­
čiais prie pat Aksiutovo ir stabtelėjome: priešais kaimą
sukosi stambus vieškelis, vertėjo apsižvalgyti.
 — Jau ketvirta valanda!—nusistebėjo Klyčiovas, il­
gokai paspoksojęs į parankovį, kur slėpėsi laikrodis su
kompasu.
— Nereikia nė laikrodžio, kojos rodo,— pastebėjo La­
pinskas ir, sunkiai atsidusęs, prisėdo ant kupsto krūmokš­
nių pakraštyje. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti, tik Klyčiovas
stačiomis žvalgė apylinkę.
Vieškelyje buvo tylu. Ramiai snaudė ir kaimas. Tik
kairiau, Apso kryptimi, lyg ir nuvilnijo tolimų šūvių
aidas, lyg ir šmėkštelėjo virš akiračio kažkoks išskydęs
blausus šviesulys. Šitose apylinkėse niekad nebūdavo
ramu, ir tokios smulkmenos mums nesukėlė nerimo. Va­
landžiukę atsipūtę, pakilome ir praretinta vorele nušlam-
sėjome prie kaimo.
— Stok. Kas eina?—prie artimiausių trobų sustabdė
mus griežtas, bet neabejotinai moteriškas balsas. Vis dėl­
to mes pasiskleidėme plačiau, o išgirdę užtaisomo šau­
tuvo trakštelėjimą, netgi sugulėme. Moteriškė tai mote­
riškė, bet ir jos paleista kulka atsakančiai sminga!
— Liaukis, mes partizanai,— šūktelėjo Klyčiovas.
— Slaptažodį sakykit! — nenuleido tono moteris.
Slaptažodžio mes nežinojome ir pajutome, kad galime
atsidurti keblioje padėtyje. Užtat valandžiukę patylėjo­
me. Tuo tarpu kaimo gatvėje pasigirdo skubančių žings­
nių trepsėjimas, o netrukus ir uždusęs vyriškas balsas:
— Kas jūs tokie? Ko norite?
— Mes—iš „Žalgirio"! Į uždavinį einame!
— Iš „Žalgirio"?—jau nuolaidžiau nutęsė vyriškis, o
patylėjęs ir, matyt, pasitaręs su draugais, pasiūlė:—At­
eikit vienas, tik be ginklo!
— Dėdėnai, palik automatą ir eik,— paliepė Klyčio­
vas.— O mes čia, jeigu kas...— spragtelėjo savo ginklo
užraktą.
Lapinskas nuėjo. Paruošę automatus, atidžiai klausė­
mės jo žingsnių. Netrukus sududeno prislopintas pokal­
bis, protarpiais pertraukiamas kosčiojimo. Pagaliau La­
pinskas negarsiai šūktelėjo:
— Vyrai, ateikite, čia savi.
 Kaimo gatvėje stoviniavo būrelis baltarusių partiza­
nų. Vyrai buvo ginkluoti daugiausia automatais, o kres­
na energinga moteriškaitė laikė atkišusi trumpą šautuvą.
— Ko tokia karinga? Argi ir dabar netiki?—nusijuo­
kė Klyčiovas.
— Vaikštote kaip į vakaruškas, o vokietis panosė­
je! — atkirto moteriškė, bet savo „patranką" vis dėlto
užsimetė ant peties.
— Vokietis panosėje?—susidomėjome.
— Teisybė,— patvirtino stambaus sudėjimo vyriškis su
kariška kepure. Tai buvo Aksiutove apsistojusio balta­
rusių partizanų būrio vadas. Jis trumpai papasakojo, kad
už dešimties dvylikos kilometrų į vakarus jau siaučian­
čios hitlerininkų baudžiamosios gaujos, kad mums toliau
žygiuoti Apso kryptimi bent kol kas esą beprasmiška.
Galimas daiktas, kad priešas pasirodysiąs ir iš rytų pu­
sės, nuo Polocko, apie ką jau esą žinių, tik galutinai ne­
patikrintų. Protingiausia būtų mums irgi apsistoti Aksiu­
tove, išsiaiškinti padėtį ir tada elgtis pagal aplinkybes:
arba toliau vykdyti turimą užduotį, arba gintis bendro­
mis jėgomis.
Norom nenorom teko sutikti su jo pasiūlymu. Draugai
baltarusiai paskirstė mus pas vietos valstiečius ir pata­
rė pirmiausia gerai išsimiegoti. Per tą laiką pabudėsią
jų žmonės, o kitai nakčiai galbūt pakviesiu į talką ir mus.
Liudą Lapinską ir mane vienas baltarusis partizanas
atvedė į kmynais kvepiančią trobą ir liepė virsti į šva­
riai paklotą lovą. Į mūsų klausimą, kodėl nematyti šei­
mininkų, vaikinas tik numojo ranka ir išdūmė pro duris.
Buvome per daug nuvargę, kad vaikytumės ceremonijų,
ir išsitiesėme linine drobe kvepiančioje lovoje. Dar spė­
jome nugirsti, kaip gatve protarpiais pradunkčioja žings­
niai,— tai, matyt, vaikščiojo sargybiniai,— ir, jų padrąsin­
ti, pasinėrėme į gilų miegą.
Pabudome tik vidurdienį ir pamatėme, kad mūsų tro­
boje šeimininkauja ta pati moteriškaitė, kuri naktį mus
sulaikė sodžiaus pakluonėse. Tiesa, dabar ji buvo apsi­
vilkusi trumparankove palaidinuke ir pasirišusi raštuotą
baltarusišką prijuostę, tačiau ją išdavė patrumpinta „pa­
tranka", kabanti ant sienos, tarpulangėje.
— Tai jūs mūsų vos nepaspraginot?— paklausiau, vers­
damasis iš lovos.
— Užtat reikia žinoti slaptažodį! — šyptelėjo šeiminin­
kė ir, permetusi per petį sunkią kasą, pasilenkė prie kros­
nies.
— O iš kur mes galėjome jį žinoti?— įsimaišė į kalbą
Lapinskas.
— O iš kur aš galėjau žinoti, kas jūs?— atsikirto šei­
mininkė.
— Tai jūs būryje?— nukreipėme kalbą.
— Ne, aš čia gyvenu,— atsakė moteris, traukdama iš
krosnies kažką labai kvepiančio.— O jūs greičiau praus-
kitės.
— Kam gi tada šitas?— akimis parodėme jos „patran­
ką".
— Ar šitas?! — nustebusi šeimininkė patapšnojo pa­
trumpintą ginklo vamzdį.— Pas mus visi šitaip!
Kad Aksiutove „visi šitaip", įsitikinome kiek vėliau,
kai, pavaišinti skaniais pietumis, išėjome į sodžių. Ir gat­
vėje, ir kiekvienoje troboje, kur tik buvo apsistoję mūsų
draugai arba į kurią užklydome jų ieškodami, matėme
ginkluotus vyrus ir moteris, sutikome ir karingų paauglių,
besipuikuojančių parūdijusiu Pirmojo pasaulinio karo lai­
kų naganu, karabinėliu ar bent granata. Ne kaimas, o
karo stovykla!
Klyčiovą radome pas baltarusių partizanų būrio vadą.
Subedę nosis į smulkų topografinį žemėlapį, jiedu svars­
tė, kaip mūsų grupei prasmukti iš priešo blokuojamo ra­
jono. Klyčiovas, išgyvendamas dėl nenumatytos kliūties,
kiek smarkavo ir kalbėjo karštai, o baltarusių būrio va­
das didelio entuziazmo nerodė.
— Kad dar Polocko pusėn, o čia į vakarus.. .— kraipė
jis galvą ir mirkčiojo paraudusiomis akimis. Matydamas,
kad Klyčiovo neperkalbės, trūktelėjo pečiais:— Nebent
Filipyčius pravestų. . .
Andrejus Jasnopolianas garsėjo kaip nepamainomas
partizanų vedlys. Tai buvo neaukštas, prakaulus senukas
9. Prieblanda prisidengus 129
žilsva barzda ir nuo tabako parudavusiais ūsais. Mums
įėjus, jis atstūmė nuo savęs barščių dubenį, susiglostė
ūsus ir gana oriai pasisveikino. Išgirdęs prašymą, iš karto
prašviesėjo.
— Aha,— pakratė jis barzdą,— vadinasi, ir Filipyčius
dar reikalingas! O anąsyk štai šitie,— jis pasisuko į bal­
tarusių būrio vadą:—„Metas pačiam, Filipyčiau, pailsėti,
užtenka galva rizikuoti..."
— Nerūstauk, Filipyčiau, gero linkėjome,— pasiteisi­
no tasai.
— Pamėginsim vakare,— senis stuktelėjo suvytusiu
kumščiu į stalą.
Vakare dangus kaip tyčia prasiblaivė, vietomis nusi-
sagstė žvaigždėmis, o vėliau net išlindo mėnulio skiltis.
Filipyčius raukėsi, bet, matydamas, kad mes sumanymo
neatsisakom, užsimaukšlino kiškenos triausę ir užsivil­
ko neaiškios spalvos skrandą. O išėjęs iš kaimo, pasida­
rė visiškai panašus į zuikį: stypčiojo mūsų voros prieš­
akyje plačiais, trūkčiojamais žingsniukais, dažnai klau­
sėsi, pakraipydamas triausę, pritūpdamas, pasikuistyda-
mas. Po geros valandos išsimušėme iš miškingų tarpu-
kaimių ir atsidūrėme prie šlapios, tik vietomis retais krū­
mokšniais nusėtos pelkės. Išėję į plynumą, aiškiai pama­
tėme, kokiu neparankiu metu ėmėmės žygio. Mėnulio
pjautuvas plieskė kaip pasamdytas, metė šešėlius nuo
mūsų voros kaip nuo ganyklų užtvaro. Iš apmaudo Fili­
pyčius pagrasino jam kumščiu ir ėmė striksėti kupsteliais,
įgudusiai balansuodamas rankomis. Pelkės plynumoje mes
buvome kaip ant delno ir šiurpas ėjo vien nuo minties,
kas liktų iš mūsų, jeigu tuo metu išsižiotų kulkosvaidis.. .
Kai iššnopavome iš pelkės, buvome šlapi nuo kojų iki
pakaušio. Ir permirkę, ir apsitaškę, ir purvini. Filipyčius
dar sykį išsikeikė ir nušliurpsėjo permirkusiais medinu­
kais į vienišą vienkiemėlį pelkės pakraštyje.
Seimininkas, mus pamatęs, taip ir susiėmė už galvos:
— Iš kurgi dabar tu, Filipyčiau?
— O kas, Petrusi?—prisikišo prie jo mūsų vedlys.
— Vokiečiai... iš visų pusių...— išsigandęs šeiminin­
kas sklaidė rankas.— Kaipgi jūs prasmukot?
 Kai žmogus kiek aprimo, išklausinėjome smulkiau. Pa­
sirodė, kad palei pelkę esą išstatyti slapukai, kurie, keis­
damiesi pamainomis, atsirioglina ir į šitą vienkiemėlį.
Saudą, nieko neperspėdami, sužeidę moterį iš gretimo
kaimo, o karvę, kurią ji vedusi namo, vietoje pakloję.
Lįsti toliau nuo pelkės — tikra prapultis.
Apsispręsti nesiskubinome, laukėme, ką pasakys Fili-
pyčius. Senukas naujienų nepabūgo, dar paklausinėjo šei­
mininką apie kažkokį keisto pavadinimo miškelį ir para­
gino mus:
— Į balą puolęs, sausas nekelsi.. . Dar pamėginsim!
— Tik neminėkit blogu žodžiu manęs,— maldavo iš­
lydėdamas šeimininkas.— Pasakiau kaip žmonėms, o jei
neklausot...
Filipyčius iš tikrųjų jo nebesiklausė. Tik susigūžė,
įtraukė galvą tarp pečių ir nusliuogė palei šešėlius. Dvi-
linki nupėdinome ir mes, atkišę automatus. Tačiau permir­
kę batai išdavikiškai šliurpsėjo, dunkčiojo akmenuota dir­
velė. Galimas daiktas, kad ir mes, artimo pavojaus gena­
mi, skuodėme per greitai, neatsargiai.
Staiga nuaidėjo duslus raketininko šūvis, švystelėjo
aukštyn ugninis kamuoliukas, ir virš mūsų pakibo gels­
va, plazdanti šviesa. Kritome ant žemės ir apmirėme. Ra­
keta papleveno, pasimarkstė ir užgeso. Tačiau vos mes
pasikėlėme eiti, išlėkė antra, ir beveik tuo pačiu mo­
mentu trenkė į mūsų pusę kulkosvaidžio papliūpa. Vėl
prisiplojome prie žemės.
— Nešaudyti! — perdavė komandą Klyčiovas. Jis bu­
vo patyręs ir žinojo, kad vokiečiai dažnai šaudo į spė­
jamą taikinį ir tokiu būdu išprovokuoja atsakomąją ug­
nį. Mums neatsiliepus, jie aprimo. Tačiau šitą sykį dar
ilgai tįsojome purvinoje dirvoje, kol išdrįsome pasikelti.
Brautis ta pačia kryptimi, be abejo, buvo beprasmiška.
— Padarykime lanką,— pašnibždomis pasiūlė atkaklu­
sis Filipyčius, kai buvome nušliaužę į pelkės pakraštį.
Apsukome, Filipyčiaus nuomone, bene trijų kilomet­
rų lanką, ir vėl atsigręžėme į vakarus, Apso pusėn. Slin­
kome labai iš lėto, atsargiai, apčiuopom graibydami ke­
lią. Rodos, niekuo neišsidavėm, tačiau nuslinkę vos pus­
kilometrį, vėl išgirdome nelemtąjį pokštelėjimą... Vėl
vaiduokliška šviesa padangėje, vėl rėžiantis kulkosvaidžių
trach tach tach...
Ilgiau gundyti likimą buvo nebegalima. Raketų pro­
tarpiais šiaip taip iššliaužę iš apšaudomos zonos, sulin­
dome į kažkokią pažliugusią daubą, griovelio perkirstą
ir pašlaitėse apaugusią plačiai iškerojusiais lazdynais.
— Čia ir su Filipyčiaus galva nieko nebepadarysi,—
pajuokavo niekad nenusimenąs mūsų vedlys.— Teks dar
pasisvečiuoti pas mus.
Nebeliko abejonės, kad priešas stipriai užblokavo ruo­
žą tarp Drūkšių ir Bogino ežerų, kad mums iš tikrųjų
belieka grįžti į Aksiutovo kaimą ir laukti, kaip įvykiai
klostysis toliau.

Baudėjai artinasi
Aksiutove paaiškėjo, kad priešas blokuoja par­
tizanų zoną ir iš rytų pusės, sutraukęs baudžiamuosius
dalinius iš Polocko rajono. Tik į šitą pusę partizanų zona
tęsėsi kur kas toliau, negu į vakarus, tad ir hitlerininkų
pasalos iš rytų Aksiutovo kaimui tiesiogiai dar negrasino.
Be abejo, „dar" labai ir labai sąlygiškas, nes priešas bau­
džiamąsias gaujas permetinėdavo sunkvežimiais ir šar­
vuotais transporteriais. Netikėtumams išvengti baltarusių
būrio vadovybė sustiprino žvalgybą ne tik Aksiutovo pri­
eigose, bet ir tolimesniuose kaimuose, pasiekdama net
partizanų zonos ribas. Reikėjo išaiškinti ne tik baudžia­
mųjų dalinių judėjimą, bet ir taktiką, nes priešas neap­
siribojo tūnojimu pasalose, o imdavosi ir aktyvių veiks­
mų prieš partizanų zonos kaimus. Dažną naktį tai vienoje,
tai kitoje pusėje tratėdavo šūviai, tai šen, tai ten užsi­
plieksdavo gaisrų pašvaistės.
— Teks padirbėti ir jums, draugai lietuviai,— pasakė
baltarusių būrio vadas, kai mes jau buvome pailsėję po
nesėkmingo brovimosi į vakarus.— Palei Domašius pasi­
žvalgyti reikia.
 — Pasižvalgysime,— trumpai atsakė Klyčiovas ir šią
užduotį įvykdyti pavedė Liudui Lapinskui, Juozui (pa­
vardė neišliko atmintyje) ir man.
Domašių kaimas — Aksiutovo kaimynystėje. Tačiau
baudėjams apsupus partizanų zoną, jis atsidūrė neutra­
liame ruože — partizanai iš ten pasitraukė. Tokių kaimų
valstiečiai, gyvendami pačioje baudėjų panosėje, galėjo
suteikti vertingų žinių.
Imdamiesi visų atsargumo priemonių, į Domašius įėjo­
me vėlai vakare, tačiau žmonės dar nemiegojo. Tiesa,
žiburių nesimatė, tačiau tylūs praeiviai siauroje gatviūkš-
tėje, arklių prunkščiojimas kiemuose, kai kur prislopin­
tos kalbos rodė, jog kaimas budi. Nugirdę vyrų šneką
atvirame priebutyje, užsibrazdinome lentiniais laiptukais
ir mes. Besišnekučiuojantys sutiko mus panašiai kaip ir
valstietis Petrusis užpelkių vienkiemėlyje, kur buvome
užklydę su Filipyčium.
— Vyručiai, kaip jūs čia dabar?— pašoko barzdotas
dėdulė, saujoje slėpdamas suktinės žarijėlę.
— Apsilankėme, ir tiek! — nepasidavėme jo nerimui.
— Tai gal iš toliau per kokį nors stebuklą prasmuko­
te, kad tokie drąsūs?— dar baukščiau suskeryčiojo ran­
komis dėdulė.
Paaiškinome, kad esam „teisėti" partizanų krašto įna­
miai, tik norim pasižvalgyti, kas ir kaip palei jų sodžių.
— Prispyrė, užgulė, nelabieji,— jau kiek ramiau ėmė
dėstyti prisėdęs dėdulė.— Dieną ir čia buvo užsirioglinę:
„Partizan, partizan... Kur slėptis? Koks ginklas?" Išsliū­
kino, kelioms vištoms galvas nusukę. Dėl jų tiek tos bė­
dos. Ale kas dėjosi antai ten, prie Apso! ..— dėdulė įtrau­
kė galvą į pečius.— Pirmiausia pakūrė, į stogus šaudyda­
mi, o paskui ir į bėgančius žmones... Baisu, kas pasidarė!
O paskui, nelabieji, giriasi: kiek, girdi, partizanų paklo­
jom! O ten kad nors vienas partizanas tuo metu būt
buvęs...
— Tada būt paspirginę ir fricui! — įsikišo lūžtąs pa­
auglio balsas.
Paaiškėjo, kad ir čia hitlerininkai laikosi savo įpras­
tos taktikos: apsupa plačią teritoriją, kur įtaria bazua-
 j antis partizanus, po to metodiškai naikina kaimus, nors
ten būtų vien beginkliai žmonės.
— Štai ir mes nei pakarti, nei paleisti,— tęsė toliau
dėdulė.— Dieną naktį laukiam užgriūvant. Šį tą paslė-
pėm, šį tą į vežimus pakrovėm — ką gali žinoti, kada ir
kaip prisieis gelbėtis...
Išsiaiškinę padėtį ir sutarę slaptavietę pranešimams,
palikome kaimą. Ėjome prislėgti, apmaudžiaudami dėl
savo bejėgiškumo: priešas ugnimi ir kulka teriojo kraš­
tą, o mes negalėjome stoti į atvirą kovą ir jį apginti.
Mūsų grupės vyrus slėgė dar viena aplinkybė: vykome
vykdyti partijos užduočių į gimtąjį kraštą ir įstrigome
pačioje žygio pradžioje.
Baltarusių būrio vadas išklausė mūsų pranešimo, rū­
pestingai pasižymėjo žemėlapyje tas vietoves, kurias jau
nusiaubė priešas. Tačiau kitą vidurdienį, vos spėjus mums
numigti, šie duomenys pasidarė nebetikslūs...
Mudu su Liudu, įsitaisę šeimininkės darželyje, kuria­
me teberaudonavo šalnų kiek apkandžioti vėlyvieji jur­
ginai, valėme automatus, kai į vakarus nuo kaimo ėmė
purpčioti kulkosvaidžiai. Šaudė kur kas arčiau, negu ka­
da nors iki šiol, ir mes, skubiai sunarstę automatus, iš­
šokome į gatvę. Vaikai ir paaugliai, taip pat ir paskiri
apsiginklavę partizanai jau dūmė į vakarinį sodžiaus pa­
kraštį, kur stovėjo sustiprintos sargybos. Pakeliui suti­
kome Klyčiovą, išsiskubinusį sušaukti mūsų grupės vyrus.
— Ar tik ne Domašius užpuolė...— pasakė jis.
Iš artimiausios pakluonės atsivėrė vaizdas į vieškelį,
vedantį į Domašių kaimą. Vos žvilgterėję į skurdžius
miškelius, kuriuos perkirtome eidami į žvalgybą, susto­
jome: iš už jų jau virto į padangę keli tirštų dūmų stul­
pai.
— Domašiai, ne kas kitas,— patvirtino vietiniai ber-
niokėliai.
Kulkosvaidžiai, atlikę savo negarbingą darbą, užsi­
čiaupė. Stojo trumpa, slegianti tyla. Po keliolikos minu­
čių šiaurės pusėje pasigirdo artėjantis motoro burzgimas.
Netrukus virš miškelių šmėkštelėjo sidabro spalvos lėk­
tuvas, o ten pažemėje vartėsi dūmai, trinksėjo sprogimai.
Jų aidui ištirpus, mus pasiekė lyg ir tolimi šauksmai,
klyksmas, aimanos...
— Su kuo jie, prakeiktieji, kariauja! — pakratė auto­
matą Lapinskas.
Jam pritarė sukrėsti aksiutoviečiai:
— Kaip juos šventa žemė nešioja! ..
— Ar tik neatsigręš prieš juos pačius nekaltas krau­
jas! ..
Sunku buvo pasyviai stebėti, kaip naikinamas begink­
lis kaimas. Tačiau pulti priešą, kuris buvo apsupęs visą
didžiulę partizanų zoną, netgi visomis Aksiutove buvu­
siomis jėgomis — tikra savižudybė. Ir vis dėlto tiek ak­
siutoviečiai, tiek mūsų grupės vyrai klausiamais žvilgs­
niais smaigstė baltarusių būrio vadą, kuris stovėjo pa­
blyškęs, palinkęs lyg šuoliui, prikandęs lūpą. Tačiau šis
žmogus susitvardė, brūkštelėjo atbula ranka per kaktą,
tarsi stengtųsi nuvyti įkyrią mintį, ir dusliu bosu įsakė
sargybiniams:
— Jeigu pasirodys domašiečiai, siųskit į Filipyčiaus
ir Lukičiaus kluonus.
Tačiau išlikę gyvi domašiečiai Aksiutove nepasirodė.
Kaip pranešė sutemus atskubėjęs užpelkių Petrusis, jie
patraukė šiauriau, Medinkų ir Pūsčios kaimų kryptimi,
kur tęsėsi sunkiai pereinami pelkynai. Su šeimomis, su
vaikais, artinantis giliam darganotam rudeniui...
Tą pačią dieną baltarusių būrio vadovybė pasikvietė-
mūsų grupės atstovus pasitarti. Padėtį vertinome įvairiai,
tačiau nutarimą priėmėme trumpą ir aiškų: palei vieškelį,
abiejose kaimo pusėse, dieną naktį laikyti sustiprintas
sargybas, ginkluotas kulkosvaidžiais ir prieštankiniais
šautuvais; priešui užpuolus iš vakarų pusės (tai labiau­
siai buvo tikėtina), gintis ir, iškilus žaliai raketai, veržtis
į miškų masyvus rytuose; hitlerininkams pasirodžius iš
pastarosios pusės, brautis pelkynais į šiaurę, palikus vals­
tiečių vežimus.
Pirmąją naktį nemiegojome visi, nors jau budėjo su­
stiprintos sargybos ne tik palei vieškelį, bet ir pakluo­
nėse. Iš mūsų grupės į sargybą išėjo partizanas Juozas.
Vidurnaktį jį turėjo pakeisti aksiutovietis Vasia Lebe-
 devas. Likęs vienas, šnekučiavausi su šeimininke, kuri
taip pat nesiruošė poilsio. Domašių pusėje baigė blės­
ti gaisrų pašvaistėlė, protarpiais skalijo užkimę šunes.
Širdis sruvo krauju vien pagalvojus, kas ten įvyko.
Įsitikinęs, kad vis tiek neužmigsiu, išėjau į gatvę.
Kaip vakar Domašiuose, taip šiandien Aksiutove vyko
paslaptinga ruoša: kiemuose, palei tvartus ir klojimus
brazdėjo žmonės, stumdė vežimus, slėpė arba krovėsi
mantą. Naktis buvo apyšaltė, bet giedra, rami, ir man
ėmė rodytis, kad slogi įtampa tarsi plaukia iš pakluonių
su rūko draikenomis, tarsi tvyro virš sodžiaus pačiame
ore. Štai kažkas pratruks, praplyš, ir sodžių užgrius kai­
mynus jau ištikęs košmaras. . .
Slogaus jausmo persekiojamas, pasukau taku į so­
džiaus pakraštį, kur turėjo stovėti Juozas. Mano nuosta­
bai, jis buvo ne vienas. Dar gerokai prieš vidurnaktį
pas jį atėjo Vasia Lebedevas ir, mostaguodamas ranko­
mis, karštai porino:
— Pats, brolyti, nė nesupranti, kokia man šiandien
diena. Aš, vadinasi, Vasia Jemeljanovičius Lebedevas, ką
tik sulaukiau sūnaus ir trupučiuką truktelėjau į jo svei­
katą!
Šis prisipažinimas vargu buvo reikalingas, nes nuo
laimingo tėvo gerokai trenkė naminukės raugu. Tačiau
Vasia, dar arčiau prisikišęs prie Juozo, dievagojosi toliau:
—• Taip, brolau lietuvi, truktelėjau! Ir kaipgi netruk­
telėsi, kai partizano šeima susilaukia sūnaus? Dabar, bro­
lyti, ne tik fricas, bet ir pats velnias man nebaisus! Štai
jiems! — Vasia kyštelėjo trijų pirštų rezginį vakarų pu­
sėn ir paaiškino:— Dabar man jeigu ir šitaip — čia jis
reikšmingai brūkštelėjo smilium sau po kaklu,— maža
bėdos,— yra kas atkeršija!
Galimas daiktas, kad Vasia dar ilgai būtų postringa­
vęs apie tokį įžymų savo šeimos įvykį, tačiau atėjo sar­
gybas tikrinąs būrio vadas ir nuginė jį miegoti, nedvi­
prasmiškai priminęs, kad rytą jiedu dar atskirai pasikal­
bėsią. ..
Aplinkybėms taip susiklosčius, Juozą pakeičiau aš ir,
žvelgdamas teberusenančio Domašių kaimo pusėn, tvir­
tai nusprendžiau, kad žmogaus gyvenimėlis, nors ir la­
bai persipynęs su mirtimi, už šią nevidoną kur kas galin­
gesnis.

Partizanų kraštas ugnyje

Praėjo diena, antra, trečia. Baudėjai Aksiutovo
nepuolė, netgi tylos nesudrumstė. Partizanų žvalgyba ir
vienas dar išlikęs ryšininkas perdavinėjo netikslias, o
kitąsyk ir prieštaringas žinias apie hitlerininkų judėjimą:
išžvalgyti plačią nuteriotą teritoriją buvo labai sunku.
Pasigirdo nuomonių, kad pagrindinės priešo jėgos tikriau­
siai jau pasitraukusios, o pasirodą tik paskiri patruliai
partizanams klaidinti ir jų veiksmams trukdyti. Par­
tizanų vadovybė šioms nuomonėms nepritarė, tačiau įtem­
pimas vis tiek atslūgo. Valstiečiai ėmė grįžti prie kasdie­
nių darbų, vakarais guldavo ilsėtis. Normaliai ilsėdavosi
ir partizanai, pasikliaudami sustiprintomis sargybomis.
Tą atmintiną spalio rytą Liudą Lapinską ir iriane išme­
tė iš lovos sprogimo trenksmas ir dūžtančių stiklų džerš­
kėjimas. Atrodė, kad po pačia troba kažkas pakišo miną,
nuo kurios sudrebėjo žemė, nuo sienų pabiro tinkas, ir
išlėkė visi langų stiklai. Dar mieguisti, sunkiai susigrai­
bą rytmečio priešbrėkšmyje, apsiavėme, pasičiupome gink­
lus ir išnėrėme į gatvę. Paskui mus išbėgo ir šeimininkė,
viena ranka nusitvėrusi savąją „patranką", antra sagsty­
damasi paskubomis užsimestus kailiniukus. Kaime tratėjo
šūviai, zvimbčiojo kulkos, perbėginėjo ginkluoti partiza­
nai, aidėjo išgąsdintų žmonių šūkčiojimai. Vos švito, ir
ūkanotoje rudens prieblandoje buvo sunku susigaudyti,
kas čia dedasi. Suvirtome į negilų, bet jau pažliugusį
grioveli pačiame vieškelio įlinkyje, kaimo viduryje, iš-
tiesėme i priekį automatus ir stengėmės susiorientuoti,
kur savas o kur priešas. Netrukus išskyrėme kulkosvai­
džius. tratinančius iš vakarų pusės į kaimą: jų ilgas pa­
pliūpas žymėjo ugninės trasuojančių kulkų juostos. Tai
šen, tai ten iš namų stogų jau ėmė kyščioti raudonos
skiauterėlės.
 — O viešpatie, uždegė! — sušuko mūsų šeimininkė ir
pašoko.
— Nekvailiok, Darja,— grubiai patraukiau ją už kai­
liniukų ir pašnairavau į trobą: iš pakraigės jau vertėsi
dūmas. i
Seimininkė nepakluso. Vikriai išsisukusi iš mano ran­
kos, ji susigūžė ir puolė į savąjį kiemą, kur išgąstingai
mykė karvė. Tuo metu vėl sugriaudėjo sprogimai. Žemė
tarsi sukrūpčiojo, sulingavo, vieškelyje ir netolimuose
kiemuose kilo ugnies, dūmų ir purvo fontanai. Tūnojo-
me pačioje griovio gilumoje ir spengiančiomis ausimis
klausėmės, kaip dunkčioja atgal krentą išplėštos žemės
gurvoliai. Sprogimų bangai nusiritus, kilstelėjome gal­
vas. Kai kurie trobesiai jau pleškėjo visu smarkumu, į
šalis tiško žiežirbos, pašėlusiai traškėjo pušiniai rąstai.
Paklaikę žmonės blaškėsi gatvėje ir kiemuose, aidėjo
aimanos:
— Žmonės gerieji, gelbėkit, degam! . .
— Ką dabar darysim, kur pasidėsim! . .
— Pavluša, Pavluša, vaikeliuk tu mano. ..
Išilgai gatvės pasipylė trumpos, bet dažnos automatų
serijos. Jos lyg kirviu nukirto kelis besiblaškančius žmo­
nes. Šauksmai pasidarė dar klaikesni. Ir nuo aušros, ir
nuo gaisrų jau buvo pakankamai šviesu, kad įžiūrėtume
vieškelio tolumoje perbėginėjančias ilgamilines figūras
su automatais. Dabar užgulėme ir mes savuosius ginklus.
Kai kurios figūros išsitiesė ant vieškelio, kai kurios nu­
sirito į griovius ir kuriam laikui pritilo. Sunku buvo spręs­
ti, kas suguldė pirmąją baudėjų bangą, nes dešiniau vieš­
kelio jau įnirtingai dygsniavo mūsų sargybinių kulko­
svaidis, pliekė į priešo pusę iš patvorių ir tarputrobių.
Tačiau partizanams trukdė jau kone kiekviename kieme
plešką gaisrai ir beprasmiškas neginkluotų žmonių blaš­
kymasis, kurio nesulaikė nė pirmosios aukos. Tokia pa­
dėtis grėsė panika.
— Gult! Nė iš vietos! — pro šūvių triukšmą pasigirdo
griežta komanda iš netolimos tarpuvartės, ir vieškelio
pakraštyje išdygo aukštas, į priekį kiek palinkęs balta­
rusių būrio vado siluetas. Jo iškelta ranka su automatu
tarsi plaikstėsi liepsnos atšvaituose.— Gult ir nesitraukt
be mano komandos! — pakartojo prikimusiu balsu ir,
ūmai susikūprinęs, atkišo automatą į priekį. Beveik tuo
pačiu momentu iš vamzdžio žybtelėjo ugnis, ir į tarpu-
trobį smogė trumpa papliūpa. Ten ant statinių tvoros
pakibo vienas ilgamilinis...
Valstiečiai komandai pakluso, o mes ir kiti netoliese
išsidėstę partizanai automatų ir šautuvų ugnimi laikėme
hitlerininkus prispaudę prie žemės. Tai, kad priešo ver­
žimąsi į kaimą pavyko nors trumpam sulaikyt, labai pa­
kėlė mūsų ūpą. Be pasigailėjimo tratinome į kiekvieną
sujudėjusį kupstelį, kol mūsų neperspėjo šalimais išdy­
gęs Klyčiovas:
— Taupyt šovinius!
Jis susirūpino pačiu laiku: tokiais tempais šaudant,
beregint išsieikvotų nemažos mūsų atsargos.
— Valstiečiams trauktis rytų pusėn, o partizanams
pridengt,— įsakė pro šalį prabėgdamas baltarusių būrio
vadas.
Partizanų ugnies priedangoje sodžius pasijudino: pro
pleškančius namus bėgo moterys su vaikais ant rankų,
turseno žilagalviai senukai, nudardėjo keli vežimai. Ta­
čiau dabar įvyko tai, ko paslapčiomis būgštavo visi: vos
pabėgėliai pasirodė rytinėje sodžiaus pusėje, ten irgi su-
kaleno kulkosvaidis... Kilo sąmyšis, žmonės metėsi at­
gal, kiti pasileido į šiaurę, į pelkynus. Neramūs spėlio­
jimai apniko ir mus: ar rytų pusėj tik pasalos, ar vien­
tisas žiedas? Palengva ir ramiai išžvalgyti nebuvo kada.
Prie netoliese gulinčio Klyčiovo pribėgo baltarusių
būrio vadas, abu, sukišę galvas, šnekėjosi. Po to balta­
rusis ilgu vikriu šuoliu liuoktelėjo per vieškelį ir nubė­
go į tą pusę, kur protarpiais tratėjo vakarinę kaimo
pusę ginąs kulkosvaidis. Netrukus iš ten išniro du susi­
kūprinę partizanai su ilgomis prieštankinių šautuvų žal-
gomis ant pečių. Jie skersai vieškelį nešoko, o nugūrino
grioviu, gūždamiesi ir sukdami veidus nuo liepsnose sken­
dinčių pastatų.
— Kitos išeities nėra,— riktelėjo prabėgdamas Klyčio­
vas.— Jūs denkite, o mes pamėginsime nutildyti tą...
 Supratau, kad vadovybė nusprendė sunaikinti rytų
pusėje atsiradusį kulkosvaidį, užstojantį kelią į girią. O
jeigu mūsų pusėje pasirodys tanketės?—šmėkštelėjo ne­
rami mintis, bet aš ją nuvijau ir žiūrėjau į ilgamilines
žmogystas, kažkodėl pradėjusias perbėginėti į kairę, kur
pavieškelės krūmokšniai baigėsi ir atsivėrė laukų ply­
numa. Skuba į pagalbą saviškiams rytinėje pusėje? Už­
kerta kelią mums pasitraukti plikais laukais? Visokie
klausimai brovėsi į galvą, tačiau akis buvo prigludusi
prie taikiklio ir gaudė žalsvas figūrėles, o dešiniosios
smilius automatiškai spaudė gaiduką ir smaigstė jas trum­
pomis serijėlėmis. Atrodė, kad pagauti jas kryptuku —
svarbiausias gyvenimo tikslas...
Rytinėje kaimo pusėje sububsėjo keletas retų duslių
šūvių. Ten kalenęs kulkosvaidis lyg ir užspringo, tačiau
po valandėlės sutratėjo dar pikčiau. Nenusileido ir prieš­
tankiniai šautuvai: jie trenkė dar kelis šūvius, ir kulko­
svaidis užsičiaupė, kaip mums pasirodė, tik pusiau pra­
žiojęs gerklę eilinei serijai.
— Dar valandėlę, vyručiai! — linksmai šūktelėjo iš
kito griovio baltarusių būrio vadas.— Perduokit koman­
dą: valstiečiams trauktis! Trauktis į rytus, kol dar ga­
lima!— pakartojo, o mes perdavėme jo žodžius per par­
tizanų grandinėlę, išsidriekusią pavieškelėje.
Žmonės, kurie buvo sugrįžę, vėl metėsi rytų pusėn, o
mes, pamiršę Klyčiovo įspėjimą, leidome seriją po seri­
jos, kad tik hitlerininkai nepakeltų galvų ir neimtų skin­
ti beginklių valstiečių.
Žmonių klegesiui nutolus, švystelėjo į aukštį žalia ra­
keta. Pašokome ir mes, atsišaudydami ėmėme trauktis į
rytinį pakraštį ir tik dabar, atitrūkę nuo tiesioginių kau­
tynių, pamatėme, kaip klaikiai atrodo Aksiutovas. Degė
nebe atskiri pastatai, gaisras jau buvo įtraukęs į pašė­
lusį ugnies sūkurį visą sodžių. Abipus gatvės pleškėjo
ir griuvo gyvenamosios trobos, išmesdamos į aukštį ki­
birkščių spiečius, spragėjo ir plėnimis skraidė klojimai
su visų metų derliumi, baisiais ugnies spąstais buvo vir­
tę tvartai — juose šiurpą keliančiais balsais bliovė ne­
išleisti gyvuliai,— gailiai staugė ir cypė nuo grandinių
nepaleisti šunes... O prie baigiančio rusenti kaimo tary­
bos pastato, vieškelio pakraštyje, raudojo ir rovėsi plau­
kus dar jauna moteris, žiūrėdama į apdegusį savo kū­
dikio lavonėlį...
Šiaip taip išsimušę iš dūmuose skendinčios gatvės, at­
sidūrėme sodžiaus palaukėje ir trumpais perbėgimais
ėmėme trauktis į girią, juoduojančią už gero kilometro.
Sį atstumą vos įpusėjus, dešinėje, kur leidosi ilga lau­
kų slėsnuma, užgrojo kulkosvaidis, o virš mūsų galvų
ėmė pašėlusiai zvimbčioti kulkos. Tik dabar supratome,
ko hitlerininkai perbėginėjo laukų pusėn. Tačiau jų už­
mačios neišsipildė: kulkosvaidis per skubotumą buvo pa­
statytas daubelėje, ir jo kulkos arba lėkė gerokai aukš­
čiau, arba smaigstė aukštumėlę, kuria mes traukėmės. Si
aplinkybė mus ir išgelbėjo.
Girios pakraštyje jau buvo pilna aksiutoviečių. Mote­
rys ant rankų sūpavo pusplikius vaikus, kitos perriši-
nėjo ant žemės gulinčius sužeistuosius arba tvarkė pa­
kinkytus arklius, atvilkusius šiek tiek mantos.
Pagal sutartus signalus susirinko ir partizanai. Balta­
rusių būrys neteko dviejų vyrų. Iš mūsų grupės nežuvo
nė vienas.
O baigiančiame degti Aksiutove jau šeimininkavo hit­
lerininkai. Pro žiūronus aiškiai matėme, kaip jie, nu­
simetę milines ir pasiraitoję rankoves, gainiojasi ir šau­
do kiaules, žąsis, vištas. Dalis jų pasipylė į laukus ir
ėmė kasti apkasus. Nors jėgų atžvilgiu keliskart mus
viršijo, bet teriojamoj žemėj jie nesijautė saugūs. . .
Išstatę sargybas, kiek užkandome, pailsėjome, tačiau
įtampa tik vos atslūgo. Padėtis neleido ilgiau tūpčioti
vietoje, reikėjo nuspręsti, ko griebtis, kokios taktikos
laikytis. Pasitraukę nuošaliau nuo valstiečių, susėdome
pasitarti. Draugai baltarusiai be didesnių ginčų nuspren­
dė žygiuoti girios gilumon ir įkurti naują stovyklą, kur
galėtų prisiglausti be pastogės likę valstiečiai. Jiems to­
kia išeitis, žinoma, buvo geriausia. Tuo tarpu mūsų gru­
pei prieš akis tebebuvo tolimas žygis į Šiaurės rytų Lie­
tuvą. Iškilo vienas klausimas: ar dabar mes galime šį
žygį tęsti? Klyčiovas tuojau pat pasiūlė suskaičiuoti li­
kusius šovinius. Rezultatai buvo liūdni: pasidalijus vi­
siems po lygiai, teko vos po šimtą šovinių kiekvienam
automatui. Turint omeny aplinkui siaučiantį priešą, šis
skaičius atrodė dar skurdesnis. Baltarusiai irgi buvo iš-
sišaudę kone iki paskutiniosios, o pasipildyti tokiomis
aplinkybėmis taip pat neturėjo galimybės.
— Teks grįžti pas žalgiriečius,—nusprendė Klyčiovas.
Prisiminiau nesėkmingą grįžimą iš pirmosios užduo­
ties. .. Nelinksmesni atrodė ir kiti grupės vyrai. Tačiau
kitokios išeities nė vienas nepasiūlė.
— Čia ne šiaip sau susišaudymas, o kautynės su bau­
džiamąja ekspedicija,— pasiguodė Lapinskas ir užsikabi­
no automatą.
Vyriškai apsikabinome su draugais baltarusiais, ku­
rie jau rengėsi traukti girios gilumon. Tik jų numatytas
maršrutas vedė į šiaurės rytus, o mums reikėjo žygiuoti
tiesiai į pietus.
Slegiantis, nykus buvo šis mūsų kelias atgal. Girioje
nuolat sutikdavome iš gimtųjų sodybų išvarytus vals­
tiečius: jie arba klajodavo pelkių takais, arba sėdėda­
vo prie paskubomis išraustos žeminės, valgydavo kep­
tas bulves ir neramiomis akimis žvelgdavo į tolumą... O
girios properšose, kur neseniai buvo kaimai, vėjas tvoks-
davo dūmų ir pelenų tvaiku. Sutemus tai šen, tai ten
plaikstėsi kruvinos gaisrų pašvaistės, ženklindamos girios
glūdumas nelaimės ženklu. Klaikiai atrodė šis kraštas
1943-iųjų spalyje...
Kiekviename žingsnyje tykoją pavojai neleido žygiuo­
ti sparčiai, ir „Žalgirio" brigados stovyklos vietą mūsų
grupė pasiekė tik po trejeto dienų. Taip, tik vietą, nes
pačios stovyklos nebebuvo... Vietoj palapinių ir žeminių
juodavo degėsių krūvos, tarp kulkų apkapotų eglių mė­
tėsi keletas vokiškų šalmų su esesininkų ženklais. Netgi
primityvi Plyto virtuvė buvo sudaužyta į šipulius. . .
Stovėjome it apstulbę. Vadinasi, baudėjai buvo įsibro­
vę iki pačios stovyklos, o jų pamesti šalmai rodė, kad
čia vyko kautynės.
— Trauksime prie slėptuvės,—■ pasakė niūrus kaip de­
besis Klyčiovas.
 Slapto partizanų sandėlio, įrengto atokiau nuo sto­
vyklos, baudėjai nebuvo aptikę, ir mes neblogai apsirū­
pinome šovinių ir kitų būtinų reikmenų atsargomis. Tai
kiek pataisė sugurusią mūsų nuotaiką.
Sukinėtis palei buvusią brigados stovyklą, kurios vie­
tą priešas jau žinojo, buvo pavojinga, ir mes patraukė­
me į šiaurę, Jakštų kaimo kryptimi. Beklampodami jau­
nais krūmokšniais apaugusia proskyna, kone akis į akį
susidūrėme su būreliu ginkluotų žmonių.
— Slaptažodis! — riktelėjo rusiškai vienas iš jų, už-
siglausdamas už eglės kamieno.
Klyčiovas pasakė slaptažodį, kuriuo paskutinėmis die­
nomis naudodavomės stovyklos apylinkėse, ir pataikė.
Vaikinai išlindo iš už eglių, priėjo prie mūsų, pasisakė
esą baltarusių partizanai. Paklausti apie žalgiriečius, jie
susižvalgė, po to vienas iš jų, amžiumi vyresnis, trum­
pai, kariškai pranešė, jog „Žalgirio" brigada sėkmingai
prasimušusi iš apsupimo ir persibazavusi į kitą vietą,
tačiau kautynių metu žuvę komisaras Domas Ročius,
gydytojas Aleksandras Kucevalovas ir dar keli parti­
zanai.
Mes tylomis nusiėmėme kepures...

Pailsėję, pasvarstę nusprendėme vėl pirmyn brautis

link Lietuvos. Žalgiriečiai persibazavo toli į pietus. Su­
rasime juos ar nesurasime — nuo to mūsų uždavinys ne­
pasikeis. Šaudmenų turėjome pakankamai, trupučiuką
maisto gavome iš baltarusių partizanų — ko daugiau rei­
kia? Svarbiausia, kokią kryptį pasirinkti, kaip išsimušti
iš priešo teriojamos partizanų zonos? Bandymas prasi­
veržti šiaurės kryptimi nepavyko, tai dabar nutarėme
išmėginti laimę vakarų pusėje. Iš baltarusių pasakoji­
mų ir iš matomų pėdsakų žinojome, kad „Žalgirio" bri­
gados stovyklą pagrindinės priešo jėgos puolė iš vaka­
rų; galbūt stovyklą išblaškiusios, jos „šukavo" mišką
toliau ir nuslinko į rytus? Žinant priešo taktiką (blo­
kuoti visą zoną ir metodiškai nusiaubti atskirus jo ra­
jonus), mūsų prielaida buvo abejotina, tačiau turėjo ir
vieną privalumą: jeigu jau veržtis iš apsupimo, tai bent
mums reikalinga kryptimi!
Gerai pailsėję, į žygį pakilome vakare ir klampojome
giria visą naktį. Auštant atsidūrėme nemažo Jakštų kai­
mo palaukėse ir sukritome ant šlapių samanų. Pasiutu­
siai lenkė miegas, tačiau pirmiausia reikėjo išsiaiškinti,
kas dedasi kaime. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis gy­
vena normalų gyvenimą: tylėjo šunes, jaukiai smilko
kaminai, mykė į lauką išleidžiami gyvuliai. Tačiau prie­
šas mokėjo užsimaskuoti, ir mes pirmuoju įspūdžiu ne­
pasikliovėme. Gerą valandą stebėję, pasiuntėme du vy­
rus į žvalgybą ir, tik jiems grįžus, užuolankomis visi su­
ėjome į artimiausią sodybą.
Seimininkai pavalgydino mus ir papasakojo, kad pra­
eitą dieną hitlerininkai apšaudę iš minosvaidžių mišką
ir pelkę kitoje kaimo pusėje. Tikriausiai jie ten pastebė­
ję partizanus ir galėję palikti pasalas.
— Lįskit, vyručiai, į daržines ir dieną kitą luktelėki­
te,— pasiūlė šeimininkas, šnekus ir linksmas žmogus.—
Negi amžinai jis čia dūks?
Apšaudytasis miškas buvo kaip tik mūsų kelyje, o
patirties pamokyti, daryti didesnį lanką nebesusigun-
dėme.
— Pasiskirstysime į dvi grupes,— nusprendė Klyčio-
vas,— taip lengviau slėptis. O gal ir pačiu blogiausiu
atveju taip bus geriau. ..
Supratau, ką jis turėjo galvoje: galbūt užgriuvus bau­
dėjams, nors viena grupė paliks gyva ir toliau vykdys
užduotį. Nežinia, kaip tomis sąlygomis buvo geriau: ar
slapstytis paskiromis grupelėmis, ar kraštutiniu atveju
iki paskutiniosios kautis visiems kartu. Pasiklioviau Kly-
čiovo patyrimu ir patekau į Lapinsko grupę. Į ją dar įėjo
partizanas Juozas.
Sutarę susitikimo vietas, išsiskyrėme. Klyčiovo grupė
nuėjo į kaimo gilumą, o mūsų trijulė sulindo į šeiminin­
ko daržinę.
— Čia tai bent numigsime! — trynė iš pasitenkinimo
rankas Liudas, žiūrėdamas į šieno kaugę, kuri bemaž sie­
kė stogą.
 Sulindome į kvepiantį šieną ir iš karto užmigome. De­
ja, miegoti teko neilgai.
Kaip prieš keletą dienų Aksiutove, ir čia mus prikėlė
minos driokstelėjimas. Jis tarsi kilstelėjo visą daržinėlę
ir vėl patupdė ant žemės... Galvotrūkčiais nusiritome
nuo šieno ir sugulėme plyšėtame pasienyje — aklai dum­
ti į lauką buvo pavojinga. Pro plyšius matėme šeiminin­
ko sodybą ir dalį kaimo, dar labiau prisiploję, galėjome
nužvelgti ir lauką su girios kraštu, iš kurio atėjome.
Kaime padrioksėjo dar kelios minos, pasiutusiai ska­
lijo ir cypė šunes. Po valandėlės virš stogo pratarškė
lengvo lėktuvo motoras, ir kaime pliūptelėjo pirmieji
gaisrai. Matyt, tas tarškalas išmetė keletą padegamųjų
bombų, nes šaudymo vis dar nebuvo girdėti. Tik paskli­
do nuo Aksiutovo kautynių pažįstamas žmonių klegesys.
— Ką darysime?—sušnibždėjo Liudas.
■— Gaisrai anoje kaimo pusėje...— tesugebėjau atsa­
kyti.
— O kur gali būti pasalos — nė tiek nežinome,— su­
murmėjo Juozas.
Laikrodžiai jau rodė vidurdienį, ir padėtis aplink kai­
mą galėjo būti iš pagrindų pasikeitusi. Dėl to nutarėme
iš šitos vietos nejudėti iki vakaro, nebent ir virš mūsų
galvų užsidegtų daržinė. . .
Minos nebetrinksėjo, nebesirodė ir lėktuvas, tik išgąs­
dinti žmonės neįstengė gesinti gaisrų. Ugnis rijo bom­
bų padegtus trobesius, tačiau tolyn, atrodo, nesiplėtė.
Tokia keista ramybė tęsėsi iki ketvirtos valandos.
— Vėtra, žiūrėk! — staiga papurtė mane Liudas, visu
kūnu prisiplodamas prie supleišėjusio daržinėlės pamato.
Atsipeikėjau iš keisto sustingimo ir įsmeigiau akis į
plyšį. Lauku tarp girios ir sodžiaus stypčiojo jau neblo­
gai pažįstama grandinė žaliamilinių žmogystų su atkiš­
tais plonavamzdžiais automatais. Man bežiūrint, šie juo­
di strypai ėmė spjaudyti ugnimi.
Kaime kilo sąmyšis, bet netrukus garsai ėmė paleng­
vėle tolti. Žmonės, matyt, traukėsi į priešingą kaimo pu­
sę. Ar ten neatsitiks tas pat, kas Aksiutove, ar ir iš tos-
pusės neims loti kulkosvaidis? Nemažam mūsų nustebi­
mui, ne tik ten buvo ramu, bet ir mūsų matomame lau­
ke baudėjų grandinė praskydo: dalis kareivių sulindo į
tolimesnes trobas, kiti nudūlino kažkur užuolankomis.
Nejaugi jie būtų palikę atvirą kelią į girią?— smigte-
lėjo į galvą linksma, bet baisiai neįtikėtina mintis. Pasi­
sakyti savo spėliojimus nesiskubinau, tačiau Liudas pa­
sisuko į mane. Pavakarės prieblandoje vos beįžiūrėjau,
kad jo veidas,— beje, visuomet linksmas,— plačiai šyp­
sosi.
— O jeigu? ..— daugiau akimis, o ne žodžiais paklau­
sė.
— O jeigu?— atsiliepiau, krypteldamas galvą girios
pusėn, kur galėjo būti paliktos pasalos.
— Argi ateis jiems į galvą, kad kas nors į šitą pu­
sę? ..— Liudas nebebaigė ir staiga atsilošė.— Vėtra! ..
Atsilošėme ir mudu su Juozu. Raudona ugnies skiau­
terė jau kyščiojo ir pro mūsų daržinės stogą...
Svarstyti nebebuvo kada. O ir pasirinkti ne kažką
begalėjome: arba ugnį, arba hitlerininkų kulkas... Prieš
ugnį kovoti neturėjome nė mažiausių galimybių, o prieš
kulkas — ką dar gali žinoti? Pagaliau jos kitąsyk ir ap­
lenkia. .. Ir mes, vos išvengę jau degančių šieno dribs­
nių, tylutėliai pravėrėme durų plyšelį. Dešiniau, sodžiaus
viduryje, girdėjosi vokiškas erzeliojimas ir gainiojamų
vištų kudakavimas. Pokšėjo pavieniai šūviai. Laukas prie­
šais girią vietomis styrįs ražienomis, vietomis jau suartas,
«atrodė viliojančiai tuštutėlis. Ne mažiau patraukli buvo
ir ūkanota prieblanda. Slogūs įsiliepsnojančios daržinės
•dūmai mus tarsi stumtelėjo. Užtaisę automatus, šmukšte­
lėjome pro duris, kūlversčiais nusiritome į pakluonę ir,
sukritę kniūbsti, ėmėme šliaužti girios pusėn. Sodžiuje
šūkčiojo „halt! halt!", tratino iš automatų, tačiau mes
rangėmės it žalčiai, kol įsiritome į melioracinį griovį ir
jo priedangoje primaknojome girios pakraštį. Pašokus iš
griovio ir bėgant į artimiausius krūmokšnius, širdis tilin­
džiavo kaip tėvo „Zingeris" po alkano atokvėpio...
— Tegul jį griausmas! — su palengvėjimu nusikeikė
Liudas, nežinia, ką turėdamas galvoje: ar mūsų spruki­
mą, ar priešą, ar visą pasaulį apskritai.
 — O ten vis dega...— niūriai pastebėjo Juozas.
Mes tebebuvome netoli nuo girios pakraščio, ir rau­
doni gaisro atspindžiai tebesiskverbė pro medžių pro­
peršas.
— Kažin, ar Kiela prasimušė?— sutrikdė sunkią tylą
Liudas.
Sutarta susitikimo vieta buvo netoli, ir mes nuklampo­
jome į jos pusę. Šitais kimsynais atėjome į Jakštus šian­
dien rytą, tai ir dabar, temstant, nesunkiai suradome
vienišą ištekinę eglę, plačiai išskleidusią apatines šakas.
Tačiau draugų dar nesimatė. Patyliukais pašvilpčiojome,
paūkavome,— atsako nesulaukėme. Bet nenusiminėme:
padėtis sodžiuje buvo kebli, draugai galėjo prasimušti
į priešingą pusę ir ilgai klampoti į susitikimo vietą. Pa­
laukti nesunku, kad tik laimingai viskas baigtųsi.
Sulindome po šakomis, užsimaskavome. Eglės pašak­
nį juosė apysausis žemės lopelis, apibertas slidžiais spyg­
liais. Pasijutome it daržinės pašelmenyje, tik pašonėje
trūko šieno kaugės. Beje, tos kaugės nebėra ir sodžiuje,
kur turbūt viską prarijo ugnis.
Pasiklausydami, retkarčiais švilptelėdami ir pamaino­
mis pasnausdami, prasirangėme po egle visą naktį. Drau­
gai nepasirodė. Nerimaudami dėl jų likimo, ėmėme tartis,
ką daryti mums.
— Turime vykdyti uždavinį!—nedvejodamas pareiš­
kė Lapinskas.
— Vadinasi, žygiuojame į Lietuvą?—pasitikrinau.
— Kito kelio mes neturime.
— Ar jūs pasiutot?— sunerimo Juozas, kuris pastaro­
siomis dienomis pastebimai keitėsi: čia krisdavo į apa­
tiją, čia pasidarydavo liguistai jautrus.— Vieni, nežino­
dami kelio, be vadovo?
Mes neturėjome ne tik vadovo, bet ir žemėlapio. Išgir­
dę šiuos Juozo žodžius, mudu su Lapinsku susižvalgėme
ir nutylėjome. Tik kai Juozas aprimo, pradėjome iš at­
minties aptarti dar ,,Žalgirio" brigados stovykloje susi­
darytąjį maršrutą. Mat kompasus mes turėjome. Paspė­
lioję, pasiginčiję nusistatėme apytikrę kryptį į Utenos
apskritį, kur pirmiausia turėjome pakliūti. Juozas dau-
ogiausia tylėjo, dėl to baigdami paklausėme jo nuomonės.
— Aš nieko nežinau,— sekė vangus atsakymas.
— Kaipgi nežinai?
— Aš nežinau, kaip galima be vadovo, be žemėlapio
išeiti iš apsupimo ir naktimis nukeliauti tokį kelią. Ne­
žinau, nežinau! —Juozas ėmė karščiuotis ir purtyti galvą.
— Tai ką pats siūlai?
— Aš nieko nežinau ir nieko nesiūlau!
— Tai gal iš viso nesutinki su mūsų planu?
— Sutinku, sutinku,— Juozas sumosavo rankomis ir,
pasitraukęs nuo mūsų, įsmeigė akis į tolumą.
Pasikeitusi draugo elgsena prislėgė ir šiaip niūrią mū­
sų nuotaiką. Dabartinėmis sąlygomis ypač reikėjo tvirto
vieningumo ir ryžto, o čia kažkoks liguistumas. Kas bus
tolimame žygyje, kuris tikriausiai irgi nepašykštės staig­
menų? Jeigu brigados stovykla tebebūtų senojoje vie­
toje, Juozą neabejodami grąžintume. Dabar šitokios 'iš­
eities neturėjome. Juo labiau negalėjome draugo palik­
ti girios glūdumoj. Dėl to mes su Lapinsku ėmėme kant­
riai aiškinti mūsų padėtį ir galimus kelius iš jos išeiti.
Juozas neprieštaravo, nebesiginčijo, tik protarpiais krai­
pė galvą ir gūžčiojo pečiais.
— Suprantu,—pagaliau pratarė.— Tik bent pailsėki­
me prieš kelionę. Visą naktį degė ir degė... Aš taip ir
nenusnūdau...
— Pailsėsime! — nudžiugo Lapinskas.— Per tą laiką
gal ir Kiela pasirodys. Judu kriskite po egle, o aš pabu-
-dėsiu. Paryčiukais snūstelėjau.
Sulindome, susiraitėme, sumigome. Ir sapne man re­
gėjosi ugnis, dūmai, paklaikę žmonės. Po to išryškėjo
■garvežys su daugeliu vagonų, trankiai riedančių į Lie­
tuvą. Viename sėdėjo ir mūsų trijulė, žvalgydamasi į
pravažiuojamas stotis ir spėliodama, ar dar toli Rokiš­
kis. ..
Iš džiugaus sapno išbudino Liudo niūktelėjimas. Rei­
kėjo leistis į žygį.
Klyčiovo grupės nebuvo.
 Keistos iaidotuvės
Žmogus kažką užkasinėjo. Čia atsukdamas pa­
kumpusią nugarą, čia atkišdamas vienplaukę susitaršusią
galvą, jis taip uoliai darbavosi kastuvu, jog net jo ap­
triušusios skrandos skvernai plevėsavo. Tik retkarčiais
žmogus akimirką stabteldavo, lyg ir suklusdavo, po to,
atbula plaštaka brūkštelėjęs per kaktą ir atvertęs nuo
akių nepaklusnius plaukus, vėl užguldavo kastuvą. Atro­
dė, kad į šį darbą jis visas įnikęs.
Žmogų užtikome netikėtai. Miškais ir krūmais klam­
pojome visą naktį, buvome nuvargę ir alkani. Prašvitus
išgirdome šunų skalijimą ir pasukome jo kryptimi — ten
turėjo būti kaimas. Tačiau mums kelią pastojo klampios
pelkės ruožas. Pasukome aplinkui ir, gerokai pavingiavę'
pelkės pakraščiais, pasijutome gana sausoje, eglaitėmis
ir berželiais apaugusioje pakilumėlėje, kokių reta Kazėnų
krašte. Čia mus ir sustabdė kastuvo dzingtelėjimas. Jei­
gu ne jisai, būtume susidūrę su žmogeliu akis į akį.
Ilgokai tą žmogelį stebėjome, bet jo plušėjimo mįslės
vis dar neiminėme. Mat darbštųjį kasėją gerokai dengė
keli margamarškiniai berželiai. Matėme palinkusį lieme­
nį, rankas, kastuvo kotą, bet kas buvo po žmogaus kojo­
mis — neįžiūrėjome. Gal slėptuvė, gal bunkeris, gal pa­
prasčiausias bulvių kapčius.
— Reikėtų pasikalbėti,— pasiūlė Liudas.
— Tik nugąsdinsime ir visą jo darbą paleisime vė­
jais,—■ paprieštaravau.
— O su kuo gi pasikalbėsime, eidami į kaimą?—ne­
nusileido Liudas.— Jis tikriausiai vietinis ir savas žmo­
gus, jei paslapčiomis rausiasi.
— Bent kelio pasiklausti vertėtų,— sumurmėjo Juo-,
zas.
Aplinkybės iš tikrųjų vertė su žmogumi susitikti, ir
mes žengėme į jo pusę. Rodos, kasėjas mus pajuto grei­
tai. Iš pradžių jis liovėsi švaistęsis kastuvu ir įtariai pa­
kreipė galvą, po to staiga išsitiesė. Aš buvau bekeliąs
ranką jam pamoti, tačiau žmogelis metė kastuvą ir nu-
lakatavo per krūmus.
 — Nebijok, mes savi! — šūktelėjom jam įkandin.
— Nors kelią parodyk! — pridūrė Juozas.
Žingsnių dunkčiojimas nutilo. Žmogelis, matyt, susto­
jo ir klausėsi arba iš už krūmų stebėjo mus. Mes pasu­
kome prie berželių, kur jis darbavosi. Praskleidėme eg­
laites ir suglumome: ten pūpsojo pailga žemių krūvelė,
labai primenanti kapo kauburėlį. Iš kraštų aptapšnota,
apdailinta, tik viršus dar nelygus. Čia pat gulėjo ir ke­
turkampis kariškas kastuvas su namų darbo rankena.
Spėliodami, ką jis čia užkasė, žengėme į šalį. Žengė­
me ir iš karto vėl sustojome: prie mūsų artinosi kasėjas.
Ėjo jis iš lėto, sunkiai kilnodamas žemėmis aplipusius
medpadžius, bemaž nejudindamas ilgų rankų. Jis vis
dar buvo vienplaukis, atlapota čerkasėlio skranda. Su­
stojo už keleto žingsnių, nubraukė nuo kaktos plaukus.
Tai buvo dar visai jaunas vyras.
— Ką jūs čia veikiate? Ko nusigandote?— paklausė­
me nerūpestingai, kad išsklaidytume jam abejones.
Žmogelis pamindžikavo, dar sykį brūkštelėjo per
kaktą.
— Čia mano žmona...— liguistai blizgančiomis akimis
parodė berželių pusėn.
— Žmona?! — išpūtėme akis, nesmagiai prisiminę spė­
liojimus.
— Išmušė... išžudė kaimą... Ko nepalaidojo — ugnis
prarijo...— košė.pabirus žodžius žmogelis, nebeatsiliep­
damas į mūsų klausimą.
— Tai jūs čia žmoną palaidojot?— dėl visa ko pasi­
tikrinome.
— Ne vien žmoną. . . Nebe viena jinai buvo. .. Nebe­
liko nieko —■ nei jos, nei namų...
Sunku buvo kalbėtis su visko netekusiu žmogumi. Ta­
čiau mes, apraminę jį ir pavaišinę papirosais, palengvė­
le išklausinėjome, kas reikalinga.
Prieš porą dienų atsidanginęs baudžiamasis būrys ir
ėmęs plėšti kaimą. Šlavęs viską iš eilės: ir gyvulius, ir
grūdus, ir namų mantą. Mūsų pašnekovo žmona paban­
džiusi neatiduoti paskutinės karvės, nugara užrėmusi
tvarto duris. Tada baudėjai moterį peršovę, ir per ją,

150
 gulinčią tvarto tarpduryje, išsivedę karvę. Žmona miru­
si tik vakar, prieš tai prisikankinusi, prisiblaškiusi. ..
Pasipriešinę plėšikams ir kai kurie kiti valstiečiai.
Tada baudėjai kaimą padegę ir ėmę šaudyti žmones. La­
vonus mėtę į ugnį. Iš kaimo telikę pelenai ir keletas gi­
rioje pasislėpusių valstiečių...
—■ Ką pats manai daryti?— paklausėme žmogelį, bai­
giantis kalbai.
•— Su jumis eisiu. . .
Paaiškinome, kad mes turime savo uždavinį, einame į
tolimą žygį ir jo priimti negalime. Vyriškio veidu perbė­
go nepasitikėjimo šešėlis, tačiau jį mes išsklaidėme, pa­
aiškinę, kad partizanų netrūksta ir šitose apylinkėse,
kad juos surasti didelio vargo nebus. Buvome beketiną
padovanoti jam vieną granatą, bet susilaikėme: žmogus-
buvo per daug sutrikęs ir šiuo metu galėjo neapdairiai
išsišokti.
— Laikykis, brolau, o paskui... keršyk! — palinkėjo­
me jam atsisveikindami ir paklausėme, kur galėtume rasti
dar nenusiaubtą kaimą.
Žmogus pagalvojo, paminėjo Ostroviškes ir dar kaž­
kokį keistą pavadinimą, tačiau nebuvo tikras, kad tie
kaimai dar nepaliesti. Prieš užpuolant jų sodžių, buvęs
iš to krašto kažkoks meistras Filaretyčius ir kalbėjęs,
kad pas juos tebesą ramu. O kaip dabar — pats dievulis
vargu bežinąs.. .
Leidomės link Ostroviškių kaimo, kuris buvo vakarų
pusėj, vadinasi, mums pakeliui. Iš pasakojimo suprato­
me, kad iki jo dar geras galas, o alkis jau rietė mus
dvilinkus. Ir nenuostabu: paskutines pluteles sugraužėme
dar vakar per pietus, o einant visur žaižaravo gaisrai. . .
Tačiau išeities neturėjome ir kinkavome begaline giria
į vakarus.
Beišeinant į girios pakraštį, ore sutarškė motoras. Su­
lindome po pušaite, sužiurome pro retas jo šakas. Pro
pat medžių viršūnes lakatavo lengvas žvalgybinis lėk­
tuvėlis, vadinamas „gandru". Plačiai išskėtęs drobe ap­
temptus sparnus, atkišęs į priekį ilgas važiuoklės kojas
ir iš reto tarškąs nedideliu motoru,— jis iš tikrųjų buvo
panašus į mūsų sodžių gražuolį, smagiai tratinantį snapu
ant klojimo kraigo. Lėktuvėlis dar porą sykių praskuo-
dė girios viršūnėmis, retkarčiais pokšteldamas kažko
springstančiu varikliu.
— Gelbėkit! Gelbėkit! — kažkieno išgąstingas šauks­
mas palydėjo paskutiniuosius lėktuvo pokštelėjimus.
Instinktyviai pakėlėme automatus, bet netrukus vėl
juos nuleidome: girios properša bėgo moteris su vaiku
ant rankų. Atrodė ji klaikiai: nusmukusia ant kaklo ska­
rele, ilgais besiplaikstančiais plaukais, glėbyje kietai su­
spaudusi klykiantį vaiką.
— Gelbėkit! Gelbėkit! — aidėjo girioje jos beviltiškas
balsas.
Liudas pažvelgė į mane sutrikusiu žvilgsniu, žiojosi
kažką pasakyti, tačiau tuo metu moteris pastebėjo mus.
Keisčiausia buvo, kad ji nenusigando, nešoko į šalį, kaip
anas žmogelis, laidojęs savo žmoną, o liovėsi bėgusi ir
tvirtais žingsniais priėjo prie mūsų.
— Suradau jus, broliukai mano, suradau! — pasakė,
vos atgaudama kvapą, užsikirsdama, bet tokia patenkin­
ta, tarsi iš tikrųjų būtų suradusi saugų prieglobstį. Net
paglostė Liudo rankovę.— O tu liaukis, argi nematai, kad
savuosius susitikom?— ramino tebevirkaujantį vaiką.
— Lėktuvas išgąsdino?— paklausėm.
— Maniau, kad vėl prasidės kaip vakar,— moteris
baimingai pažvelgė į dangų, po to įkniaubė galvą Liu­
dui į krūtinę ir pravirko.— Kai užlėkė, kai užskrido —■
viską su žeme sumaišė. . . Nežinau, nei kur maniškis su
vyresniuoju, su Pavliku. . . Sako, matę nusivarant. .. O
viešpatie, viešpatie!
Juozas, kuris jau buvo kiek atitokęs, vėl sutriko, su­
mosavo rankomis ir vangiais žingsniais nuėjo į šalį. O
mudu su Liudu ėmėme guosti moterį, raminti vėl ver­
kiantį vaiką. Mažylį įveikėme keliais cukraus gabalė­
liais, o prieš motinos skausmą buvom bejėgiai. Tačiau
moteris apsiramino, atšlijo nuo Liudo, susiautė vaiką
skara.
— O jūs, vaikinukai, kurgi traukiate?— pasidomėjo.
Pasisakėme, kad traukiame toli, prisipažinome, kad
 esame trupučiuką alkani, ir paklausėme, kas girdėti apie
Ostroviškes.
— Regis, jų dar nepaleido pelenais,— atsakė moteris
ir ėmė apgailestauti, kad ji pati niekuo negalinti mums
padėti.
Padėkojome, paprašėme, kad rūpintųsi savimi ir vai­
kučiu, o mes kaip nors jau veršimės. Moteris dar paly­
dėjo galiuką ir paliko stovinti miško skynimėlyje.
Juozas, visą laiką stoviniavęs atokiau, pasivijo mus
ir žingsniavo tylus, kiek panarinęs galvą, be paliovos
kramtydamas lazdyno šakelę. Tik gerokai paėjus, jis tą
šakelę išspjovė ir daugiau pats sau, negu mums, pasakė:
— Tam žmoną peršovė, šitai vyrą išsivarė! ..
Mudviejų su Liudu nervai buvo įtempti, todėl šitos
šnekos netęsėme. Ėmėme spėlioti, ar greitai prieisime
Ostroviškes, ar nevertėtų jose apsinakvoti, išsiprausti,
pailsėti. Šitokia perspektyva Juozo nesuviliojo, jis vėl
žingsniavo paskendęs savo mintyse. Nutilome ir mes, ne-
besiguosdami viltimis, kurios pastaruoju metu buvo labai
trapios.
Apie pietus perkirtę vieškelį, einantį nuo Kazėnų į
šiaurę, ir šiaip taip perbridę Drūkšos upelį, dešinėje pa­
matėme sodžiaus stogus. Turbūt tai ir buvo Ostroviškes,
kaimas, mūsų turimais duomenimis, dar nenukentėjęs nuo
baudėjų. Iš tikrųjų jo pusėje buvo ramu.
— Palypėk antai į šitą ir matysi viską kaip ant del­
no,— pasiūlė man Liudas, rodydamas išnašią eglę netoli
nuo miško pakraščio.
Įsikoriau į šakotą eglę, gausiai aptekusią lipniais sa­
kais. Patogiai įsitaisiau tvirtame tarpušakyje ir prisidė­
jau prie akių žiūronus. Sodžius buvo nelabai didelis,
dviem eilėm išsirikiavęs palei vingiuotą lauko kelią šia­
pus upelio. Kelias kirto girios iškyšulį, kuriame buvome
mes. Nei kaimo gatvelėje, nei palei namus žmonių ne­
simatė. Iš pradžių tai pasirodė įtartina, tačiau, pagalvo­
jus, kas pastaruoju metu dedasi Kazėnų apylinkėse, pa­
sidarė suprantama: žmonės turbūt tūnojo trobose.
— Kas gero matyti?— paklausė iš apačios Liudas.
— Kol kas nei gero, nei blogo,— atsiliepiau.
 — Neskubėk lipti, stebėk toliau.
Vėl įnikau žiūrinėti. Sodžius tebebuvo tarsi išmiręs,
aplink jį tvyrojo miškų, miškelių, krūmokšnių jūra. Tie­
siai prieš pat mane, netoli horizonto, ryškėjo platus, pilkai
melsvas vandens ruožas. Ten tikriausiai tyvuliavo didysis
Bogino ežeras, nusidriekiąs net keliolika kilometrų į
šiaurę.
Pasižvalgęs po apylinkes, vėl pasukau žiūronus so­
džiaus pusėn ir nebeatitraukiau akių. I jį iš šiaurės arti­
nosi keista vora: keliuko viduriu stūmėsi sunkiai pa­
krautų vežimų virtinė, už jos —būrys vyrų ir moterų,
žaliamiliniai šalmuoti kareiviai, atkišę šautuvus.
Naujieną perdaviau draugams ir vėl sekiau voros ju­
dėjimą. Prie kaimo ji trumpai stabtelėjo, dalis kareivių
iš vienos ir iš antros pusės atsiskyrė ir patraukė pakluo­
nėmis. Kaimo gyventojai, pastebėję pavojų, pasipylė iš
trobų, vieni metėsi girios pusėn, kiti prie upelio, treti
blaškėsi vietoje, nebesumanydami, kur slėptis. Keli au­
tomatų šūviai iš vienos ir kitos pusės suginė juos į so­
džiaus vidurį. Keistąją gurguolę sargybiniai sustabdė
ties pirmaisiais namais. Aplink kaimą vokiečiai išstatė
kulkosvaidžius ir pradėjo plėšti. Darbavosi jie neskubė­
dami, tvarkingai, metodiškai, tarsi tvarkytųsi savo na­
muose. Varė gyvulius, tempė maišus, vilko ryšulius, ki­
birus, kubilaičius. „Apdoroję" vieną sodybą, eidavo prie
kitos.
— Ką jie ten daro?— klausinėjo mane Liudas.
— Traukimės, kol dar...— nerimavo Juozas.
Ne, trauktis negalima. Žiūrėjau į tą šaltą, pasakyčiau,
abejingą plėšikavimą viduryje dienos ir kažkodėl ju­
tau, kad čia dar ne galas.
Apiplėšus paskutinę trobą, vienas iš jų, matyt, vy­
resnis, mostelėjo žmones saugantiems sargybiniams, ir
šitie suvarė kaimo gyventojus į didesnįjį pastatą, bal­
tuojantį salkomis tarp rausvų klevų. Vienas kareivis išsi­
tempė iš vežimo didžiulę skardinę ir pasikrypuodamas ėmė-
slankioti nuo trobos prie trobos ir šliuksėti ant sienų.
Šliukštelėjo ir ant to namo, kur buvo suvaryti žmonės.. -
 Iš nuostabos ir siaubo užmerkiau akis. Apie hitlerinin­
kų žvėriškumus buvau daug girdėjęs ir širdies gilumoje
kitąsyk net suabejodavau: argi gali taip elgtis žmogus?
Dabar šiurpi tragedija turėjo įvykti mano akyse. Žiūrė­
ti ar šokti žemyn, bėgti į sodžių, skvarbyti juos kulko­
mis, draskyti nagais, graužti dantimis?
Sodžiaus pusėje pliaukštelėjo keli padriki šūviai, aš
krūptelėjau, pramerkiau akis ir stingstančia širdimi pri­
dėjau prie jų žiūronus. Kaimo trobas jau laižė liepsna.
Tirštas dūmas vertėsi ir virš klevų... Ūmai ten kažkas
įvyko, nes kareiviai, saugoję sodžių nuo girios pusės,
metėsi prie namo su salkomis ir ėmė tratinti iš automa­
tų. Netrukus pamačiau, kaip ten pasipylė žmonės, ma­
tyt, išsilaužę iš padegto namo. Jie puolė į gatvę, korėsi
per tvoras, bėgo daržais prie upelio. Tačiau visur juos
pasitiko kulkos ir klojo tarsi pėdus.
Sutratėjo šūviai ir kitame kaimo gale, kur stovėjo
atvarytoji gurguolė. Tačiau tai, ką pamačiau toje pusė­
je, mane kone išmetė iš eglės. Ten buvęs žmonių būrys,
kurio akivaizdoje hitlerininkai taikėsi sudeginti gyvus
šito kaimo gyventojus, ūmai puolė negausius sargybinius
ir, atėmę iš jų ginklus, atsigręžė prieš tuos, kurie gainiojo
išsiveržusius iš namo su salkomis. Puolimas buvo toks
staigus, jog suglumę hitlerininkai ėmė trauktis iš kaimo.
Nė nepajutau, kaip išsikabarojau iš eglės. Matyt, at­
rodžiau neįprastai, nes Liudas pripuolė prie manęs.
Trumpai išklojau apie įvykius kaime.
— Užkirsti žalčiams kelią! — pagavo mano mintį Liu­
das. Netgi Juozas be žodžio kilstelėjo automatą ir šoko
kartu su mumis.
Kai išbėgome į miško pakraštį, hitlerininkai jau buvo
atsitokėję ir susimetę atgal, nors iš kaimo į juos tebe-
pokšėjo šūviai. Žalsvos, susigūžusios perbėgančiųjų bau­
dėjų nugaros judėjo tiesiai priešais mus. Liudas moste­
lėjo ranka, ir mes sugulėme, kad automatų ugnis būtų
kuo taiklesnė. Mūsų automatai prašneko užtikrintai. Ta­
čiau dar daugiau nuveikė pats mūsų įsikišimas į susi­
šaudymą. Hitlerininkai pasijuto spąstuose ir likę gyvi
puolė prie arklių ir, kaip pakliuvus atkinkę juos nuo
vežimų, šuoliavo iš kaimo, piemeniškai kratydamiesi ant
nepabalnotų gūbrių. Dūmė keliūkščiu j šiaurę ir pėsčio­
mis, tik kada ne kada atsiliepdami pavieniais šūviais.
Degąs sodžius jau buvo laisvas.
Nuskubėjome prie žmonių ir mes. Vieni tuojau pat
apsupo mus, stebėjosi, sveikino, dėkojo ir vis žvilgčiojo
į pagirį, matyt, palaikę mus tik žvalgais. . . Kiti buvo pa­
sklidę prie užmuštųjų, apžiūrinėjo juos ir tvarkė. Vis
dažniau pasigirsdavo staiga pratrukęs raudojimas — žmo­
nės atrasdavo savuosius. Kai kurie mėgino gesinti ugnį.
Kaimui, be abejo, grėsė visiškas sunaikinimas. Pata­
rėme nedelsiant trauktis į girią, užmegzti ryšį su vieti­
niais partizanais. Žmonės tik lingavo galvomis ir, lyg
dvejodami, žvelgė į miško pusę: patarti, žinoma, buvo
kur kas lengviau, negu pradėti gyvenimą po grynu dan­
gumi.
Patraukėme į girią ir mes. Jau temo, ir degančio kai­
mo atšvaitai klaikiai plaikstėsi galulaukėse. Tebeaidėjo
ir žmonių klegesys, raudojimas, sielvartingi moterų šūk­
telėjimai.
Girios pakraštyje staiga pasigedome Juozo, kuris vi­
są laiką ėjo iš paskos. Stabtelėjome palaukti ir netru­
kus pamatėme atidūluojaučią jo figūrą. Kairėje rankoje
mataravosi kažkoks baltas daiktas.
— Vis tiek būtų suriję fricai,— niūriai burbtelėjo ji­
sai, parodydamas žąsį ir iš užančio kyšantį duonos ke­
palą. ..
Didžiulio gaisro pašvaistėje buvo koktu galvoti apie
valgymą, tačiau paširdžiuose skausmingai maudė.
— Nepavogei?— tepaklausė Liudas.
— Ką tu?! — pasipiktino Juozas.— Dvi davė. Nuo ant­
ros vos atsikračiau.
Sulindome į girią ir, nevengdami pažliugusių pelkių,
klampojome į jos gilumą. Reikėjo pasitraukti kuo toliau
nuo susišaudymo vietos.
 Po priešo „šukomis"
Jaukiai traškėjo lauželis, virš jo kunkuliavo
pora kareiviškų katilaičių. Vėlyvos vakarienės ruoša no­
riai užsiėmė Juozas, ir mudu su Liudu jam į talką ne-
siskubinom. Draugo nervinis sutrikimas darėsi vis aiš­
kesnis, jam kaip tik naudinga buvo kuo nors užsiimti ir
užsimiršti. Vaikinas vikriai išdorojo žąsį, supjaustė į ga­
balus ir paleido į paskutinį plaukiojimą kareiviškuose
katiliukuose. Dabar iš jų pūkšnojo pašėlusiai masinąs
kvapas.
Aplinkui plytėjo sunkiai įžengiami brūzgynai, už jų —
keli kilometrai pelkėtos girios. Buvome pervargę, alka­
ni, o aplink girią — sudeginti kaimai. Geresnės vietos
nebeieškojome. Juozas sukinėjosi apie laužą, rūpestin­
gai jį kurstė, be perstogės kaišiojo į katilaičius karei­
višką šaukštą ir, čepsėdamas lūpomis, ragavo viralą.
Vienąsyk jį įvertino žodeliu „ekstrai“, kitąsyk—„pri­
mai“, o baigdamas virti, pavartojo rusišką žodį—„ot-
lično!" Galimas daiktas, kad šitąsyk jis įvertino ne sriu­
bą, o savo darbą. ..
Iš tikrųjų vakarienė buvo ir „ekstra", ir „prima", ir
„otlično", nors trūko druskos ir apskritai visko, ką šei­
mininkės deda į sriubą. Sušveitėm, nugraužėm žąselę, tik
menkus likučius pasidėjome atsargai. Užgėrėme pelke
atsiduodančiu vandeniu iš šulinėlio, kurį buvome iškasę
suomiškais peiliais netoli laužo, ir pasijutome kone lai­
mingi.
— Migsime visi,— nusprendė Liudas, su pasigardžia­
vimu traukdamas naminio tabako suktinę,— pats kipšas
nakčia nelįs į šituos kimsynus.
Sulindome po jaunomis eglaitėmis ir sumigome kaip
bajorai po ištaigingos puotos.
Mane pabudino tolimi šautuvų šūviai. Iš pradžių pa­
galvojau, kad prisisapnavo vakarykščio susirėmimo triukš­
mas, ir dar gulėjau atmerktomis akimis. Tačiau šūvių
aidas dar ir dar kartą plačiai nuvilnijo giria. Pabudinau
čia pat gulėjusius draugus.
 — Kas yra?—baukščiai pašoko Juozas ir nusitvėrė
automatą.
— Kažkur porą sykių iššovė,— pasistengiau atsakyti
ramiai.
— Iššovė?!—Juozas palinko į priekį, sukluso. Lyg
tyčia nuskardeno keli tankūs šūviai.— Girdite? Ar jūs
girdite?—jis atkišo ranką į tą pusę.— Ar aš jums ne­
sakiau, kad šitaip bus, ar neperspėjau?
Neprisiminėme, kad jis dėl ko nors būtų mus perspė­
jęs, tačiau nesiginčijome. Juozas nenurimo, ėmė prie­
kaištauti dar karščiau.
— Neklausėte manęs, o dabar visiems bus riesta. Ku­
riems velniams reikėjo lįsti? Ėjome savo keliu — ir bū­
tume nuėję!
— O kad žmones būtų išžudę — tau nei šilta, nei šal­
ta?— nebeiškentė Liudas.
— Neišžudė vakar, išžudys rytoj. Tu visų neišgelbėsi!
— Juk ir pats tratinai neblogiau už mus,— pastebė­
jau taikingai.
— O ką? Gal į dantis žiūrėsiu?—visai pasimetė Juo­
zas.
— Na, matai! Tai ko dar pyksti?
— Ko! Ko! Galvos palydėti šituose kimsynuose netu­
riu jokio noro! — kategoriškai atrėžė Juozas ir nėrė į
brūzgynus.
— Palauk, nekvailiok!—šokome iš paskos, bet jis
tarsi į vandenį įpuolė.— Jeigu kas — susitiksime šitoje
pačioje vietoje,— šūktelėjome dėl visa ko, nes užsiimti
savais nesusipratimais nebebuvo kada: šaudymas arti­
nosi.
Vokiečiai turėjo keistą madą: ir važiuodami, ir eidami
pakrūmėmis ir „šukuodami" miškus,— dažniausiai be ato­
dairos šaudydavo. Galbūt jų nuomone, tai buvo labai
efektinga, bet mums šita mada išeidavo į naudą: iš anksto
sužinodavome į kurią pusę juda baudėjai.
Ir dabar iš šūvių supratome, kad priešas užgulė šį gi­
rios ruožą iš Ostroviškių kaimo pusės ir šaudydamas
slenka artyn. Priešingoje pusėje, kur dingo Juozas, buvo
ramu, tačiau ši ramybė galėjo būti apgaulinga. Vis dėlto
mes su Liudu traukėmės į pietus ir skubiai svarstėme,
kokio manevro griebtis.
Klausydamiesi šūvių ir pagal juos orientuodamiesi,
priėjome iškirstą biržę. Visu plotu driekėsi dailus ber­
želių jaunuolynas ir tik kur ne kur siūravo dideli rink­
tiniai medžiai. Visi kiti buvo išrauti su šaknimis, dėl to
aplinkui žiojėjo jau gerokai užžėlusios duobės ir mėtėsi
visaip išsivarčiusios kelmų kerplėšos.
— Čia ir lįskime,— pasiūlė Liudas, rodydamas duobę
tarp tankių berželių.
Atvilkome keletą šaknytų kelmų, suvertėme juos virš
duobės, palikdami tik mažytę angą įlįsti. Paruošėme ma­
žesnį kelmą ir jai pridengti. Šūviams artinantis, sulindo­
me į šitą improvizuotą slėptuvę, užtraukėme kelmelį ant
angos ir sugulėme — vietos buvo baisiai maža. Netgi ma­
nipuliuoti automatais nebuvo kur. Užtat išsiėmėm pisto­
letus, o priešais save, teisingiau, po pat nosimis, pasidė-
jome granatas. Jeigu nepastebės kelmų vilkimo pėdsa­
kų— gal ir išsisuksime. O jeigu baudėjai turi šunis?
Šūviai tebeskardėjo. Tik, kelmų priedangos slopinami,
jie atrodė kur kas mažiau grėsmingi. O gal jie tolo?
-c- Įklius mūsų Juozas,— sušnibždėjo Liudas ir atsi­
duso.
— Gal ir jis susiras panašią vietą,— bandžiau pasi­
guosti.
Staiga girios tylą perskrodė visai artimi šūviai. Jie
trenkė dešiniau nuo mūsų slėptuvės, ir mudu su Liudu
instinktyviai palinkome į tą pusę. Tiesą sakant, kelmais
užversta duobė iš visų pusių tokia pat, ir nustatyti, iš
kur gali grėsti didžiausias pavojus, nebuvo jokių gali­
mybių.
— Eina...— vos girdimai sušnibždėjo Liudas.
Apmirėme. Pakibo tokia įtempta tyla, tarsi ji norėtų
mus uždusinti. Atrodė, kad šimtą kartų būtų geriau pa­
šokti ir, tratinant iš automato į visas puses, veržtis pro
baudėjų grandinę, negu lindėti šitoje duobėje ir bejė­
giškai laukti, kol kuriam nors fricui toptels į galvą kils­
telėti bent vieną kelmą ir tėkšti po juo granatą...
 Ties kelmu, kuris dengė angą, sučiužėjo žingsniai, su­
traškėjo lūžtančios šakelės. Per mano nugarą perbėgo
prakaito gyvačiukės. Širdis išdavikiškai dunkčiojo.
— Hans, was machts du da? *—■ suerzeliojo kiek ato­
kiau.
— Ich babe meine Pistole verdorben
** ,— sušniaukro-
***
jo balsas virš galvų.
— Zum Teufel deine Pistole, Hans! Wir ziehen wei-

Aš jau laikiau rankoje granatą, pasiruošęs kiekvienu

momentu ištraukti kaištuką ir sviesti ją lauk. Suklusęs
tūnojo ir Liudas. Tačiau vokiečių erzeliojimas ėmė tolti.
Netrukus jų šūviai jau pokšėjo kitapus mūsų duobės.
Sutartinai atsidusome ir atsitiesėme tokie nusilpę, tar­
si būtume sukorę ne vieną dešimtį kilometrų. Širdis tebe-
dunkčiojo. Per veidus žliaugė prakaitas.
Šaudymas tolo ir silpnėjo. Atrodė, kad baudėjų banga
persirito, kad mes jau esame „iššukuotame" girios ruože.
Giria aprimo, tarsi ištuštėjo. Tik retkarčiais benuvil-
nydavo ja tolimo, vos besugaunamo šūvio aidas. Mes
nebeiškentėme ir kiek pastūmėme nuo angos kelmą. Pa­
dvelkė gaivus girios oras, švystelėjo linksmas saulės spin­
dulys. O kokia nuostabi pasirodė dangaus žydrynė! Vien
pasižiūrėjus į ją, nebesinorėjo tupėti duobėje, ir mes
išlindome iš po kelmų. Neišsitiesėme, neatsistojome visu
ūgiu, tik susėdome berželių priedangoje ir, nepaleisdami
iš rankų ginklų, klausėmės. Giria ošė savo nepabaigiamą
giesmę, tarsi kaustyti ateivio batai netryptų jos minkšto
patalo, tarsi jos priedangoje nevyktų kova.
Pagaliau pakilome, pamankštinome užtirpusius sąna­
rius. Per Juozą reikėjo grįžti į nakvynės vietą, vadinasi,
į šiaurę.
Besiruošiant eiti, kažkas sušnarėjo krūmuose. Paty­
liukais sugulėme ir ėmėme klausytis. Netrukus pasigir­
do sutartas švilpiniavimas. Juozas! Staiga pašokome nuo
* Hansai, ką ten darai?
** Sugadinau automatą.
*** Po velnių tavo automatą, Hansai! Traukiame toliau.
žemės. Jis aiškiai mus pamatė, tačiau šliaužė ir atsistojo
tik už kelių žingsnių.
— Na, kaip tau? Kur pralindėjai?—puolėme klausi­
nėti.
Juozas ypatingo džiaugsmo neparodė. Sumurmėjęs:
„Pralindėjau, ir tiek!", patogiai įsitaisė atokaitoje, tarsi
būtų sugrįžęs į namus.
— Apsitvarkyk, tuoj žygiuosim toliau,— priminė jam
Liudas.
— Kur? Toliau?— lyg nustebo, lyg pasipiktino Juo­
zas.— Kad vėl prisišauktume tuos žmogėdras? Ne, man
jau užtenka!
— Negi čia apsigyvensime?— įsikišau ir aš.
— O kodėl gi negalėtume apsigyventi?— Juozo bal­
se pasigirdo ironijos gaidelė.— Miškas išvalytas.
— Šneki kaip...— Liudas nebesurado žodžio.— Paga­
liau aš vadovauju mūsų grupei ir sakau tiesiai:—Po de­
šimties minučių išžygiuojame nustatyta kryptimi! — Ir de­
monstratyviai pasižiūrėjo į stambų rankinį laikrodį.
Dešimt minučių praslinko tylomis. Tada Liudas ryž­
tingai užsimetė automatą ir žengė į vakarus, nė nepa­
žvelgęs į tebesėdintį Juozą. Žengiau ir aš, būgštaudamas
dėl šito bandymo sėkmės.
— O jeigu jis neis?— pasakiau Liudui.
Paėjėję keliasdešimt žingsnių, stabtelėjome ir išgir­
dome žingsnių šlumšėjimą. Juozo užsispyrimas atslūgo...
Žingsniavome paniurę, tik labai retai persimesdami būti­
niausiu žodžiu. Pagaliau ir kalbėtis nebuvo kaip: reikėjo
saugotis brūzgynų, kurie čaižė veidus ir kibo į drabužius,
reikėjo vengti klampynių, kurios traukė nuo kojų batus.
Pagaliau turėjome nors apytikriai laikytis vakarų kryp­
ties.
Paryčiais išėjome iš miško: prieš akis blėso dviejų
stambių gaisrų pašvaistės.. . Kaip tik mūsų kelyje! Pa­
traukėm į dailų beržynėlį, subujojusį slėsnų dirvų įlin­
kime.
Beržynėlis buvo patrauklus tik iš tolo. O prisiartinę
radome klampią, dumblu dvokiančią pelkę su retais ber­
želiais ant kupstų. Tikėdamiesi, kad ši pelkė neplati, ir
norėdami sumėtyti pėdas, nusprendėme persikraustyti į
kitą pusę ir ėmėme šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Ta­
čiau nušokčioję gerą puskilometrį, pamėtėme iš akių ir
šitą krantą, o ano vis dar nebuvo matyti.
Visur tyvuliavo šlykšti pelkė, nebebuvo nei noro, nei
jėgų klampoti ja į bet kurią pusę. Tuo tarpu kažkur už­
pakalyje pokštelėjo šūvis, galutinai padėjęs atsikratyti
minties grįžti atgal.
— Teks dienoti čia,— pasakė Liudas, dėbtelėdamas į
Juozą.
— Kaipgi čia dienosi?— Juozas iš aukšto žvelgė į
siaurą kupstą, ant kurio stovėjo.
— Ar šiaip, ar taip, o teks! — atšovė Liudas ir atsi­
sėdo ant savojo kupsto.
Klektelėjau ant savojo ir aš.
Taip pratūnojome visą dieną.
— Užteks! — temstant pareiškė Liudas ir ėmė stotis.
Tačiau jam nesisekė: žmogus šiaip taip pasikelia ant
rankų, o kojų ir neištiesia... Tik po kelių bandymų jis
atsistojo ir, skausmingai raukydamasis, ėmė masažuoti
kelius.— Maniau, kad priaugau prie šito kelmo.
Ne lengviau atsistojome ant kojų ir mudu su Juozu.
Vėl pradėjome žvalgytis, į kurią pusę geriausia šokčioti,
tarsi per visą dieną būtume neturėję laiko. Kaip tik pa­
pūtė stipresnis pietvakarių vėjas, padvelkė pelenais ir
degėsiais. Mes ir leidomės šita kryptimi. Neapsirikome:
netrukus pajutome po kojomis tvirtesnę žemę ir sėdome
atsipūsti.

Sveika, Lietuva!
Žeminė buvo žema, mažulytė, nesutvirtintomis
sienomis, nuo kurių, vos prisilietus, byrėjo žemė. Iš šo­
vinio gilzės padaryta spingsulė vos apšvietė ant žemės
gulinčią moterį su dviem mažamečiais vaikais. Nors įėji­
mo anga dar neturėjo durų ir tebuvo pridengta palaike
gūnia, žeminėje oras buvo troškus.
 Pakliuvome į šią žeminę netikėtai. Visą dieną pratu­
pėję pelkėse ir nieko nesuradę artimiausiame sodžiuje,
leidomės į tolesnę kelionę. Besižvalgydami vienu metu
pastebėjome priešais mus šmėkštelėjusį žmogaus siluetą.
Pasistengėme jo nebepaleisti iš akių: nežinojome savo
buvimo vietos ir norėjome apsiklausinėti. Žmogus pasi­
sukinėjo lauko keliuku, pasuko į šalį ir dingo palei di­
džiulį beržą, palinkusį neseniai suartos dirvos pakraštyje.
Besižvalgydami pradingėlio, vos neįpuolėme į kažkokią
duobę, kuri, atidžiau patyrinėjus, pasirodė esanti žeminė.
Kiek nusileidę gilyn, užčiuopėme maršką ir ją prasklei­
dėme. Žmogus, kurį mes atsekėme, buvo nusisukęs į že­
minės gilumą, kažką kraustė iš kišenių ir dėjo ant dėžės,
atstojančios stalą. Į jį godžiai spoksojo vaikų akys. Mo­
teris irgi buvo pasikėlusi nuo gulto.
— Labas vakaras! Pakeleivių nelaukiate?— užkalbino­
me iš tarpuangio.
Vyras atsigręžė, nespėjęs padėti ant „stalo" pailgo
lašinių bryzo.
— O kas gi tokie būsite?— paklausė kiek sutrikusiu
balsu.
— Kaip matote,— skėstelėjome rankas,— partizanai!
Žmogus pašnairavo į žmoną ir vaikus, kurie spokso­
jo į mus išplėstomis akimis, ir nelabai užtikrintai pa­
kvietė:
— Na, tai prašom į...— nesurado žodžio savo būstui
pavadinti.
Šiaip taip sulindome ir susėdome ant lentigalių palei
angą. Šeimininkas papasakojo, kad jo šeima įsikūrusi
šitoje žeminėje vos prieš savaitę, kai hitlerininkai už­
puolę ir sudeginę jų, Berželato, kaimą. Supleškėję tro­
bos ir visas turtas. Laimė, šį tą buvę pasislėpę, užtat
badas į akis dar nežiūrįs. Visa bėda, kad netrukus už-
griūsianti žiema.
Ant dėžės dabar geltonavo džiovintas sūris, pūpsojo
lašinių bryzas ir duonos puskepalis. Žmogus, matyt, pa­
stebėjo mūsų žvilgsnius.
— Jūs, vyručiai, turbūt alkani?
 Užsigynėme, atsidievagojome nuo tokio „įtarimo", tik
lyg tarp kitko užsiminėme, kad nebent tolesnei kelionei
šis tas praverstų... Gal netoliese esąs koks nors nesu­
naikintas kaimas, gal šeimininkas šio to nupirktų?
•— Nebent už upės, Lietuvos pusėj,— žmogus pakrai­
pė galvą.
— Ar iš čia nebetoli Lietuva?— ėmėme klausinėti sun­
kiai slėpdami džiaugsmą.
•— Tiesiai — nė trijų nebus, bet argi čia praeisi? Pil­
na kaip amaro, ir upę saugo. Bet mes, vyručiai, galime
apsieiti ir be šito: štai imkit, ką atnešiau, o aš dar subė­
giosiu,— dosniai pasiūlė žmogus, manydamas, kad tik dėl
produktų susidomėjom Lietuva.
— Nesidrovėkit, imkit, jūs labiau vargstate,— prita­
rė ir moteris, tačiau vaikų akys buvo taip įsispitrijusios
į gėrybes, jog mes sutikome paimti lašinių ir duonos tik
vienam kartui. Už tai šiaip taip įbrukome užmokestį, tie­
sa, markėmis, bet pakankamai dosniai. Širdis neleido
pasivaišinti pas žmones, patekusius į tokį vargą.
Šeimininkas išlydėjo mus į tamsią naktį. Padėkojom
geros širdies žmogui, paklausinėjome, ar toli Vidžių mies­
telis, kur jo nuomone geriausia keltis per Dysną. Iki
miestelio esą kone penkiolika, o norint patekti į Lietuvą,
vertėtų paėjėti kiek į vakarus, iki Ežiškių kaimo.
Pakankamai atsitolinę nuo sudeginto sodžiaus ir že­
minės, susėdome ant tarpudirvio ežios, kiek pasistipri­
nome. Pakilę vėl klampojome, stengdamiesi per naktį
įveikti kuo daugiau kelio.
Prieš pat aušrą priėjome migloje paskendusią slės­
numą ir pagalvojome, kad vėl teks šokčioti per pelkę.
Tačiau nusileidę žemiau, apsidžiaugėme: prie mūsų kojų
plaukė lėta žemumų upė. Jos dydis ir kryptis rodė, jog
čia Dysna, o už jos — Lietuva. Apsidžiaugėme ir pano­
rome tuoj pat persikelti į kitą pusę. Ėmėme dairytis liep­
to arba valties. Tačiau jų nesuradome, užtat pastebėjome
vienišą namuką, atgręžusį galinius langus į upę. Viena­
me iš jų žibėjo blausus žiburėlis. Daug negalvodami, pa­
kilome į neaukštą šlaitą ir paklebenome duris.
— Kas ten?—tyliai paklausė vyriškas balsas.
 — Savi,— atsakėme, prisiglausdami prie sienos.
Durys palengvėle prasivėrė, padvelkė namų šiluma ir
tabako dūmais. Rausvas žibintuvėlio spindulys nukrypo
į mus.
— Tss... tss...— perspėjo mus žmogus, skubiai užge­
sindamas lemputę.— Pas mane atsirioglino policininkai,
kur tiltą saugo...
— Kiek čia jų?— paklausė Liudas.
— Trys, tik nelieskit jų, nes tada man baigta,— ėmė
prašyti žmogus.
— Gerai, neliesime,— sutiko Liudas,— užtat perkelk
per upę.
— Ką jūs sugalvojot, vyrai?—nusigando šeiminin­
kas.— Anoj pusėj sargybos bunkeriai, šitoj patruliai vaikš­
to. Mano galva neišneša, kaip jūs atsiradot. O dar — per
upę...
— Valties neturite?— paklausiau aš.
— Ne, dabar neturiu,— apgailestavo žmogus,— dar už­
vakar nusivarė šitie,— jis kryptelėjo galvą trobos gilu­
mom— Bet žinot, vyručiai, ryt poryt aš ją atvarysiu. Tik
ne čia, o trupučiuką aukščiau, kur prasideda miškas.
— Kas ten, Antenai?— pasigirdo iš trobos moteriškas
balsas.
— Savi, Anuška, savi,— atsakė jai mūsų pašnekovas,
o mums pakartojo:—Atvarysiu, nors ir kažin kas. Pa­
laukit, vyrai, nerizikuokit be valties.
— Neapgausi?—Liudas neva atsitiktinai kilstelėjo au­
tomato vamzdį.
— Kas aš, Juda koksai?— įsižeidė žmogus.— O kad tie
atsivelka, tai...
Atsisveikinant žmogus padavė mums šio to valgomo,
dar sykį pasiūlė palūkėti. Bet savo namuose priimti, kaip
mes patys matą, negalįs.
— Kipšas žino, kas jis toks,— murmėjo Liudas, kai
mes jau žingsniavome link netolimo miško.— Šneka gra­
žiai, o kas užantyje — nesuprasi.
— Dėl policininkų įspėjo, apie sargybas pasakė, ko
tu iš jo nori?— gana rimtai suniekino jį Juozas, atkutęs
po sėkmingos pastarosios nakties.
 — Vis tiek dienoti reikia šitoje pusėje,— sumurmėjo
Liudas.
Dienojome miške, maždaug ties ta upės vieta, kur
žmogus žadėjo atvaryti valtį, visą laiką stebėdami na­
melį ir apylinkę. Iš tikrųjų palei upę kelis kartus praėjo
ginkluoti juodmiliniai policininkai, anoje pusėje protar­
piais ūžė mašinos. Suvokėme, kad ten eina Kazėnų—
Tverečiaus vieškelis, tas pats, prie kurio, tik jau anapus
Kazėnų, ruošėme fricams pasalas, dar būdami „Žalgirio"
brigadoje. Per dieną gerai pailsėję, vakare ryžomės per­
sikelti per Dysną savo jėgomis ir patraukėme dar toliau
į rytus. Tačiau vos išėjus iš miško, upės pusėje plykste­
lėjo raketa ir privertė mus pasukti atgal į vakarus. Tokia
pati staigmena laukė ir kitose vietose. Tad vėl sulindome
į miško pakraštį: norom nenorom teko laukti valties.
Per naktį įsitikinome, kad sargybiniai laido raketas
periodiškai. Nesunku buvo nustatyti mažiau pavojingas
zonas ir parankiausią kėlimuisi laiką.
Antrą vakarą slinkome į paupį kone praradę viltį.
Oras buvo atšalęs, pro belapius krūmus kiaurai košė žvar­
bus vėjas. Nuotaika niūri, slegianti. Ką darysime, jei ir
šitą sykį nebus valties? Kiekgi lauksime?
Po kojomis žlegsėjo, dvelkė dumblu. Slinkome per
krūmokšnius. Ūmai švystelėjo raketa anapus upės, dunk-
telėjo ją išmetęs šūvis. Pritūpėme ir sustingome, paty­
liukais keiksnodami. Tačiau šį sykį raketos šviesa mums
pagelbėjo: jai plazdant, įžiūrėjome juodą luotelį, įstumtą
tarp tankių viksvų.
Raketai užgesus, per klampų purvą sulindome į viks­
vyną. Luotelis buvo mažas, gerokai prisisunkęs vandens,
su vienu irklu.
— Vienam reikia pasilikti ir prireikus dengti,— nu­
sprendė Liudas. Apčiupinėjęs luotelį, pridūrė:— O ir šitas
„linkoras" vargu tris išlaikytų.
Pasiūliau jam keltis su Juozu ir, padėjęs atstumti nuo
dumblino kranto, ėmiau sekti valties savininko namelį.
Kaip tik dabar turėtų pasirodyti, ar tas žmogus išdavi­
kas, ar pagalbininkas. Namelis ramiai snaudė. Galbūt žmo­
nės jau buvo nuėję poilsio, o gal vakaravo, gerai užsi­
dangstę langus. Nematydamas nieko įtartino, atsigręžiau
į upę. Vos įžiūrimas luoto šešėlis jau plūduriavo pačiame
viduryje, protarpiais suteškendavo irklas. Kad dabar švys­
teltų raketa... Nuo šitos minties net pašiurpau ir vėl
atsisukau namelio pusėn. Ten sugirgždėjo durys, šmėkš­
telėjo kažkoks balzganas šešėlis. Išsitiesiau ant žemės,
tyliai atitraukiau automato užraktą. Vėl dunkstelėjo du­
rys, šįkart, atrodo, klojimėlio. Matyt, žmonės dar nebuvo
baigę vakarinės ruošos.
Pasiklausęs, pasižvalgęs aprimau ir vėl nušliaužiau prie
pakrantės viksvyno. Netrukus suteliuškavo grįžtąs luo­
telis. Jame sėdėjo Juozas. Įšokau, pačiupau irklą ir ėmiau
stumtis į kitą pusę. Raketa buvo pasirodžiusi senokai,
kiekvienu momentu galėjo švystelėti antra. Po valandžiu­
kės laivelis čiuožtelėjo antrojo kranto dumblu.
Pagaliau mes Lietuvoje!

Žygis pasibaigė
Išsimušę iš priešo blokuojamos zonos, vos ne­
įstrigę kažkokiame pažliugusiame durpyne, dienomis il­
sėdamiesi, o naktimis žygiuodami, pagaliau laimingai
perkirtome stipriai saugomą Vilniaus—Daugpilio geležin­
kelį į šiaurę nuo Ignalinos, aplenkėme didžiulį Dringio
ežerą ir pasijutome ramesnėse vietose. Iki šiol vengę
gyvenviečių ir mitę daugiausia spanguolėmis, dabar pra­
dėjome žvilgčioti į sodybas. Kamavo alkis, norėjosi žmo­
niškiau pailsėti, apsitvarkyti, pasiklausinėti parankiausio
kelio į Utenos apskritį, o paskui ir į Svėdasų valsčių, kur
turėjome susirasti dar Ročiaus nurodytą ryšininką, susisie­
kiantį su Žemaitės partizanų junginiu.
Ramią pavakarę išnirome iš miškų. Netoliese, girios
įlinkyje, buvo nedidelis kaimelis. Vienoje sodyboje pup­
sėjo motoras, rėžiančiai žviegė lentas pjaunąs pjūklas.
Greit motoriukas užsičiaupė, liovėsi džiržginęs pjūk­
las, žmonės, matyt, suėjo vakarienės. O mes alkani, nu­
vargę ir paniurę tebesidairėme. Apsispręsti padėjo ne-
didutis naginėtas žmogelis, atvedęs į pamiškę arklį. Jam
 bepančiojant širmuko kojas, mes prisiartinome ir drau­
giškai užšnekinome:
— Padėkdie, gaspadoriau!
Žmogelis pakreipė apdribusia šlike pridengtą galvą.
— Taigi dėkui. Tik koks iš manęs gaspadorius!
— Motoru lentas pjauni — ir dar ne gaspadorius?
— Šaipotės, vyrai, ar koks galas?—Žmogus atsisto­
jo, truktelėjo smunkančias kelnes.— Lentas naujoms grin­
dims rėžia mūsų apsukrioji,— jis paminėjo kažkokią mo­
ters pavardę.— O mano motorėlis va koks,— parodė ark-
lėką, kuris nenoromis rupšnojo sustabarėjusią, šalnos
pakąstą žolę.— Avižinis, kaip tas sako, tik kad ir tų
avižėlių nėra. Dabar dar pusė velnio, o kaip bus pava­
sarį?
— Žemelės mažoka?
— Kur ten mažoka — net pusantros dešimtinės. Pali­
varkas!
— Keturiasdešimtaisiais nebuvo pridūrę?
— Tada pridūrė, o paskui vos nenudūrė! ..— sukikeno
žmogelis ir apsidairė.
— Ar ta pati, kur naujas grindis žada dėtis?
— Sūnūs,— šnibžtelėjo žmogelis ir sumosavo ranko­
mis, parodydamas, kad apie tai nebenori tęsti kalbos.—
O jūs, vyručiai, tolimi?
— Tai jau neartimi, jei žarna žarną ryt taikosi!
— Tai ko mes čia aušinam burnas! — sukruto žmo­
gelis.— Drožiam gryčion. Ne bagočiai esam, ale ką su­
rasim — tuo pasidžiaugsim.
Žemėn susmegusi gryčiutė ir tvartelis po tuo pačiu
stogu — visas žmogelio „palivarkas". Jis pačiame kai­
melio' pakraštyje, netgi slėsnumėlėje, ir mes patekome
niekieno nepastebėti. Tačiau kai šeimininkė — labai su­
lysusi, liguista moterėlė su kniurkiančiu vaiku ant ran­
kų— padėjo ant stalo ašakotos duonos puskepalėlį ir
ėmė pilstyti į puodelius pieną, pamatėme, jog vakarie­
niauti šioje troboje visiems trims — stačiai nuodėmė.
Mudu su Liudu pakilome, palikdami Juozą vieną. Liudas
užsuko į sodybėlę kitapus kelio, aš patraukiau į kitą
kaimo galą. Čia priėjau naują, dailiai suręstą namą su
dažytomis langinėmis. Pabeldžiau į duris.
— Kas čia?— paklausė moteriškas balsas.
— Savi, šeimininkėle, įleiskite,— atsakiau įprastais žo­
džiais.
Durys prasivėrė, pasirodė pagyvenusi moteris su ska­
rele ant pečių ir smalsiai pasižiūrėjo į mane. Pradžioje
bereikšmis jos veidas ūmai pasikeitė, juo perbėgo neri­
mo atspindys. Matyt, jį sukėlė mano automatas. Nepa­
leisdama durų rankenos, moteris paklausė:
— Ko gi norėjai?
— Išalkau kelionėje, šeimininke, vakariene pavaišin­
tum, ar ką jau?— atsakiau nerūpestingai.
Moteris sumurmėjo kažką ir pasitraukė į vidų. Įėjau
ir aš, prisėdau ant ilgo suolo palangėje. Namas buvo
neseniai pastatytas, nors dar be grindų, tebekvepėjo pu­
šinių sienojų sakais, virtuvėje stovėjo talpi duonkepė
krosnis su baltų koklių virykle. Pro praviras duris maty­
ti gretimas kambarys jau ištinkuotomis sienomis.
Tuo tarpu šeimininkė paruošė man „vaišes", labai pa­
našias į tas, kurių pas galulaukės žmogelį gavo mūsų
Juozas: duonos ir pieno. Buvo ir šiokių tokių skirtumų:
duona putni, minkšta, be mažiausios ašakėlės; pienas
kažko trupučiuką pamėlęs, ar tik nepabendravęs su se­
paratoriumi. .. „Vaišes" pagardino šeimininkės dejonės:
— Karas dabar, argi nesupranti, berniokėli? Veži, ve­
ži tas prievoles — ir vis dar maža. Paskutinį kailį nu­
lups! O ir tų praeinančių gyva pekla. Kiekvienam pa­
duok, kiekvienam pakišk, o kitas dar ir į terbelę įsidėti
kaulija!
Man kąsnis įstrigo gerklėje. Iš tikrųjų ji daugiau ma­
tė karą, negu mes... Vis dėlto paklausiau ramiai:
— O namą šiaip taip susirentėt?
— Argi čia namas? Šuns būda! — suspirgėjo moteris,
žvilgterėjusi į langą, už kurio kažkas sušmėžavo.— Ir tas
pats iš gero, ką amžinatilsis dar prieš karą susivežė. Argi
tokį būtų ištaisęs, jeigu būtų gyvenęs?
Netrukus į virtuvę įžengė du žaliūkai, ir, pamatę ma­
ne, sustojo prie durų. Abu pečiuiti, kiek šlakuoti, storo
milo drabužiais, apsiavę stipriais auliniais batais. Supra­
tau, kad čia ir bus tiedu šeimininkės sūnūs, kurie ano
pamiškės žmogelio „vos nenudūrė". Nepasisveikinę, ne­
pasakę nė žodžio, jie mindžikavo palei duris, čia dėb-
čiodami į mane, čia susižvalgydami. Mane pradėjo imti
apmaudas. Drąsiai pasižiūrėjęs į juos, pakėliau iš tarp­
kojo automatą, užtaisiau ir, pasidėjęs ant stalo, įnikau
valgyti. Kirtau duoną, pats atsiriekdamas, užsigėrinėjau
pienu, pats jo įsipildamas, nors, tiesą sakant, nebejutau
jokio skonio. Ne dėl pavojaus, ne dėl įniršio, dėl baisiai
akivaizdaus skirtumo tarp jų ir manęs. Netgi ne skirtu­
mo, o priešiškumo.
Pastūmiau nuo savęs duoną ir puodynaitę, atsistojau.
— Dėkui, šeimininke, dovanok, kad nuskriaudžiau,—
numečiau ant stalo apšiurusį penkmarkį ir pasiėmiau au­
tomatą.
— Kam gi čia dabar? Negi mes kokie? ..— nelabai ryž­
tingai, žvilgčiodama į sūnus, papriekaištavo šeimininkė.
Abudu bernai, tarsi sargybiniai, tebestypsojo palei du­
ris. Jau žinojau, kad tokie labiau mėgsta trenkti smūgį
į nugarą, dėl to pasakiau:
— Nagi praleiskite, kad nesusidurtume! — Ir paspy-
riau koja duris.
Kaimo gatvelėje lūkuriavo manęs Liudas su Juozu.
Jau buvo bemaž sutemę, reikėjo žygiuoti toliau. Mes
pasukome kaimo padaržėmis ir nužingsniavome slėsna
pieva miško link. Dar nepasiekus jos pakraščio, kaime
padrioksėjo du šūviai. Juozas stabtelėjo:
— Ciagi koks velnias?
— Tikriausiai man linkėjimus siunčia... Už apvalgy-
mą! — atsakiau ir papasakojau apie savo „svečiavimąsi".
— Vadinasi, „savieji", lietuviai, pasveikino! — pairo-
nizavo Liudas.— O gal reikėtų jiems paspraginti?— su­
sigriebė jis.
— Et,— numojau ranka, prisiminęs Macevičiaus žo­
džius, kad visų pirma — pagrindinis uždavinys. O čia tik
įsivelsi į triukšmą ir dar rimtesnius persekiotojus prisi­
šauksi.
 — O aš atsakančiai apsiklausinėjau,— pakeitė kalbą
Liudas, kai mes jau žingsniavome vos įžiūrimu miško
keliuku.— Žygiuosime, vyručiai, ne visai tiesiai, bet vis
miškais mažne iki pat Kauno—Zarasų plento. Žmogelis
nuovokus, apsitrynęs, prieš karą prie to plento dirbęs.
Ne tik visas apylinkes nupasakojo, bet ir žemėlapį pa­
dovanojo. Mažą, mokyklinį, bet mums pravers. Ir laši­
nių pas kaimyną nupirko. Porą dienų pramisime.
Ėjome tiesiai į šiaurę ir tik palei Salaką vėl pasukome
į vakarus. Ir vis miškais, kvapiais pušynais. Ties Bai-
biais perkirtome Kauno-—Zarasų plentą, praėjome Anta­
lieptę, Bikūnus, Norvaišius ir prisiartinome prie Kuni­
giškių miško Svėdasų valsčiuje. Čia jau veikė Žemaitės
partizanų junginys, reikėjo užmegzti su juo ryšį.
Sudėtingas mūsų žygis, užtrukęs apie pusantro mė­
nesio, pagaliau baigėsi.
 TĖVIŠKĖ KOVOS UGNYJE

Gimtojoj padangėj
— O kokios gi rugelių kainos Zarasuose?— šei­
mininkas, pagyvenęs, lėtokas žmogus, įterpė į šneką slap­
tažodį.
— Plėšia kaip ir visur,— atsakėme irgi sutartais žo­
džiais, po kurių dingo mūsų pašnekovo įtarumas, prasi­
dėjo atviresnis pokalbis.
Nelengvai mes suradome tarp miškų Domo Ročiaus
nusakytą vienkiemėlį su šiaudais dengta troba, mediniu
šulinio rentiniu, ornamentais išpjaustinėtu prieklėčiu.
Ieškojome, žinoma, naktį, o tada visi vienkiemiai pana­
šūs. Pusę nakties paklaidžiojus, teko rizikuoti, ir aš tris
kartus stuktelėjau į langą. Slaptažodžiai parodė, kad ne­
apsirikome.
Jau brėško, ir šeimininkė, aukšta, prakauli moteris,
ėmė suktis palei krosnį. Trobos sienomis plaikstėsi ug­
nies atšvaitai, į kūną plūdo šiluma, ramybė, ir kilo noras
pailsėti. Kad taip dabar užšokus ant krosnies, visu kū­
nu prigludus prie jos šilto molio! Tačiau ilsėtis dar buvo
ne metas.
— Jūs, vyručiai, neužsigaukit, bet jums dienoti pas
mane uždrausta,— iš reto, nesmagiai jausdamasis, pasa­
kė šeimininkas.— Ne pats sugalvojau, o pasakė iš aukš­
čiau. .. Va užvalgysim pusryčių, jūs paėjėsite į mišką, o
aš josiu kalvėn arklio pasikaustyti,— jis mirktelėjo vie­
na akimi.— Jau gruodas, ir ledelis nakčia užsitraukia,
nepasikaustęs toli nenuvažiuosi... Ar ne teisybę sakau,
kavalieriai?
Pavalgę rūgusio pieno su bulvėmis, padėkoję, pakilo­
me. Seimininkas iš tikrųjų pasibalnojo nedidelį, bet
šmaikštų arkliuką, įsimetė į maišelį anglies ir porą nu­
dilusių pasagų, o mums pasakė:
— Per daug giliai nenulįskit ir laukit, kol gegutė už­
kukuos. ..
— Pražilsime, kol jinai užkukuos!—pajuokavo Liu­
das.
— Visokių gegučių yra: kita ir rudenį užkukuoja! —-
jo tonu atsiliepė šeimininkas ir, šokęs į balną, nujojo
jam vienam težinomu keliu.
Arti nesimatė nė vienos sodybos, ir mes patraukėme
tiesiai į mišką. Galvijų išmaknotame keliuke traškėjo
pirmasis ledelis. Žaliu kilimu tįsojo rugių dirva, žadan­
ti ateinantiems metams duonos. Galbūt ją žmonės jau
sudoros laisvai, be okupantų?
Pamainomis budėdami, ilsėjomės visą dieną. Tik į pa­
vakarę sustirome, nes saulutė pasislėpė už tirštų debesų,
kurie palengvėle prakiuro bjauria šlapdriba. Palindome
po eglaitėmis ir žiūrėjome, kaip ištežę sniego dribsniai
merkia mūsų žalius patalus.
— Velnias tau tokiame ore užkukuos! — nusikeikė
Juozas.
— Žmogus galva rizikuoja, o tu niurni,— papriekaiš­
tavo jam Liudas.
— O mes nerizikuojame?— nenusileido Juozas.
— Toks, brolau, mūsų amatas! — Liudas stengėsi nu­
leisti ginčą juokais.
Juozas nebesiginčijo, netgi pritardamas palingavo
galva.
Temstant šlapdriba išsidrėbė, dangus kiek prasigied-
rino, padvelkė drėgnu nemaloniu šalteliu. Ėmėme šoki­
nėti pažliugusioje vejoje, stumdytis ir kumščiuotis. Kiek
apšilome, pralinksmėjome. Betrūko kukuojančios gegu­
tės.
Sukukavo ji tik prieš pat vidurnaktį. Tai buvo jaunas
vaikinas, apsivilkęs trumpais kailiniukais, apsiavęs auli­
niais batais. Jis pasisveikino ir nedelsdamas pranešė, jog
turįs nuvesti mus į partizanų būrį ir pristatyti vadovybei.
Leidomės į miško gilumą. Mūsų vedlys pasirodė labai
akylas ir vikriai nardė miško takeliais. Rodos, jau pa­
kankamai buvome klaidžioję po miškus, tačiau iki to­
kių įgūdžių — mums dar toli.
Po gero pusvalandžio mus sulaikė sargybinis — susi­
gūžęs ūsočius — ir, tik išgirdęs iš mūsų vedlio slaptažo­
dį, praleido toliau. Supratome, kad budrumas ir konspi­
racija čia neužmirštami.
— Trupučiuką palaukit,— kiek paėjus, pasakė vado­
vas ir dingo krūmuose.
Netrukus prie mūsų priėjo vidutinio ūgio vyras, pasi­
kabinęs automatą ir prisijuosęs didžiulį mauzerio dėklą.
Jis santūriai pasisveikino, tvirtai spusteldamas mūsų del­
nus, ir pasakė sodriu baritonu:
— Pagaliau atžygiavote? Mes jau seniai laukiame.
Tai ir buvo partizanų „Audros" būrio vadas Petras
Kutka. Prisėdom po egle. Mes papasakojom vadui apie
partizanų zonos blokadą, į kurią buvome patekę, apie
kitas kliūtis tolimame kelyje. Vadas mums paaiškino, kad
Juozas pasiliks čia, jo būryje, o mums su Dėdėnu reikės
kitą naktį pasiekti Žemaitės partizanų junginio bazę.
— O dabar, vyrai, ilsėkitės,— pasakė Kutka ir, pa­
ėmęs knygą, įniko į ją.
Guvus vaikinukas nuvedė mus į nedidelę karišką pa­
lapinę, išklotą eglišakiais. Nusimetę aprangą, atsigulė­
me. Per dieną gerai pailsėjome, ir dabar visai nesinorėjo
miego.
— Ėjome, ėjome — ir še tau. . .— sumurmėjo Juozas.
— Manei, kad su dūdom sutiks?—pajuokavo Liudas.
— Velniam tos dūdos! Šiaip kažko lyg ir trūksta. . .
Nutilome, kiekvienas savo godas godojome. Užtat ir
sumigome dar negreitai.
Rytas išaušo ramus, apšarmojęs. Į mūsų palapinę ne­
atėjo nė vienas iš vietinių partizanų, ir mes ilgokai mė-
gavomės poilsio laisve. Jeigu atsigulėme, kaip atrodė,
nenuvargę, tai dabar jautėme, kad daugelio dienų nuo­
vargis dar nepraėjęs.
Galutinai išsibudinome tik gerokai įdienojus. Išlindo­
me iš palapinės, kiek susigėdę, kad taip ilgai drybsojo-
me, tačiau į mus niekas dėmesio nekreipė. Sutikti parti­
zanai netgi didesnio smalsumo neparodė, ir mes suvo-
kėme, kad jie pripratę prie nepažįstamų žmonių. Kiek­
vienas buvo užsiėmęs savo darbu ir į kitų reikalus ne­
sikišo.
Vakare, atsisveikinę su Juozu, Kutkos ryšininko ve­
dami, išžygiavome Kunigiškių link. Švintant pasiekėme
mišką, o po valandžiukės ir partizanų bazę. Netrukus
suradom ir Žemaitės partizanų junginio vadą Dalgį — An­
taną Raguotį.
Jis sėdėjo ant kelmo ir žiūrinėjo ant kelių išskleistą
žemėlapį. Išgirdęs mūsų žingsnius, jis atsuko veidą —
kiek kampuotą, atkaklų, su randu ir vešliais antakiais
bei barzda.
— Sveiki, sveiki,— spausdamas ranką, pasakė vadas.
Susipažinę papasakojom apie žygio sunkumus, prane­
šėjų, kad dalis draugų per gaudynes atsiskyrė.
—■ Kiela jau atvyko,— degdamas papirosą, pasakė Ra­
guotis.— Susitiksite kitame būryje. O dabar prisėsk, Vėt­
ra,— parodė šalimais baltuojantį beržo kelmelį. Man atsi­
sėdus, tęsė:—Turbūt pats manei, kad čia jau kelionės
galas? Ne visai. Pačiam dar teks paėjėti anapus Rokiškio,
į kitą mūsų būrį, kur yra apskrities partinės organizacijos
sekretorius. Šalia jo ir paties vieta. Bent, kol įsismaginsi.
— Jūs čia geriau orientuojatės,— kukliai atsakiau.
— Taip ir vadovybė nurodė,— pasakė Raguotis.— O
paėjėti reikės dar galiuką — bemaž iki Juodupės. Šiaip
atrodytų nelabai toli, bet mūsų keliais susidarys apie
penkiasdešimt. Kaimuose netrūksta Hitlerio batlaižių iš
buožiukų tarpo, jie gali ne tik liežuvį kyštelti, bet ir
kulką įsegti. Taigi, nors ir namie esame, bet vaikštome
daugiau naktimis. Pasiimk viską, ir į žygį.
— Jūs čia jau seniai, palaikote ryšius su gyventojais,
geriau žinote padėtį. Nuo ko, jūsų nuomone, pradėti
man, kokiu būdu greičiau įtraukti jaunimą į kovą?—
dar paklausiau.
—• Taip, brolau, klausimas visai suprantamas,— atsa­
kė Raguotis.
Jis davė nemaža konkrečių patarimų pirmiesiems veik­
los žingsniams. Baigdamas pridūrė:
 — Būsi kartu su partiniu sekretoriumi, patars, padės.
O dabar atsisveikink ir su Dėdėnu.
Žinojau, kad Biržų apskrityje Liudo laukia tokios pat
pareigos, kaip ir mano, kad mudviem kartu dirbti ne­
teks. Tačiau tik dabar pajutau besiartinančio išsiskyri­
mo kartėlį. Sunkaus žygio į Lietuvą metu stipriai susi­
gyvenome. Tuoj pat jį susiradau, kad tą likutį laiko dar
pasišnekėtume. Liudas taip pat buvo nusiminęs, jog rei­
kia skirtis, jog mus suvedė tik bendras žygis, o ne darbas.
Pasiguodėme, kad bent kaimynai būsime, gal teks ret­
karčiais susitikti ir pasidalyti džiaugsmais bei vargais.
Atsisveikindami tvirtai apsikabinome.
Temstant su draugais leidomės Rokiškio pusėn. Ap­
lenkę Salų ežerą, prisiartinome prie Panevėžio—Daugpi­
lio geležinkelio. Eiti per jį nebuvo prasmės, nes jau aušo.
Pasukome į artimiausią vienkiemį.
Viename trobos lange jau mirgėjo žiburėlis, ir mes at­
sargiai sulindome į pilnutėlį javų klojimą. Šuo vis dėlto
pajuto neprašytus svečius ir dar ilgai nerimdamas vamp­
sėjo. O mes įsirausėme į šiaudus ir sumigome. Buvo jau­
ku, šilta, ir per šitą prabangą vos nesusilaukėme bėdos.
Niekas mūsų neapsupo, neužpuolė, nepadegė, o papras­
čiausiai— atėjo šeimininkas, pradėjo rytinę ruošą, užsi­
korė ant šiaudų kaugės, kurioje ramiai miegojome, ir
ėmė versti šiaudus. Ūmai pajutome, kad jo šakių pirštai
šmikščioja palei pat mūsų nosis...
Pagaliau žmogus liovėsi, šnopuodamas nusirito nuo
kaugės ir, prisikrovęs rezginę šiaudų, išgirgždėjo pro
duris.
— Tegul jį kipšas su visomis šakėmis! — keikėsi
šiauduose vienas mūsiškių.
— Gyvulius ir per pietus šeria,— priminiau, čiupinė­
damas pakaušį.
Rodos, viskas buvo gerai, tačiau, sušveitę po atsakan­
tį luitą lašinių, užsinorėjome gerti. Taip buvome ištroškę,
jog ėmėme kolioti save už tokį nedovanotiną neapdairu­
mą. Užtat visam laikui įsidėjom į galvą: geriau duonos
pasiimk mažiau, bet vandens neužmiršk!
 Temstant išlindome iš šiaudų ir, tikėdamiesi netrukus
pripulti prie kokio nors vandens šaltinio, susidūrėme su
nauja kliūtimi: klojimo durys buvo stipriai užremtos...
— Visai pasiuto senis! — nejuokais supyko vyrai.—
Turbūt nori, kad mes dar vieną dieną jo klojimą sau­
gotume? O jis už tai mus šakėmis badys? Ne, nesulauks!
Įrėmėme į duris pečius ir stumtelėjome...
Išėję j lauką, lengviau atsikvėpėme ir, nors labai šir-
dome ant nelemtojo pagalio, vis dėlto pastatėme jį į
vietą, vėl užremdami duris. O tada jau pripuolėme prie
pakluone vingiuojančio griovio, užkulniais pramušėme
ploną ledelį ir, nekreipdami dėmesio į sunerimusį šunį,
ėmėme gerti drumzliną vandenį.
Pro Rokiškį einanti geležinkelio linija nebuvo taip
griežtai saugoma, kaip tarp Vilniaus ir Daugpilio. Tačiau
ir čia valkiodavosi vietos „savisaugininkai", pagaliau oku­
pantai terorizuodavo ir geležinkelininkus, versdami sau­
goti kelią ir reikalaudami atsakomybės už kiekvieną
įvykį.
Po vidurnakčio pasiekėme Miliūnų girią ir pasukome
į ją siauru vingiuotu keliuku. Po valandėlės aš tris kar­
tus švilptelėjau. Netrukus kažkas atsiliepė tokiu pačiu
švilpimu. Pasukome į tą pusę ir sutikome ginkluotą žmo­
gų, su kuriuo pasikeitėme slaptažodžiais, pasisveikinome
ir paprašėme nuvesti pas būrio vyresnįjį. Netrukus visi
trys atėjome prie kelių kariškų palapinių ir susiradome
jauną vidutinio ūgio vaikiną. Tai buvo būrio komisaras
Stepanas Kopytkovas, vadinęsis Kolcovo slapyvardžiu.
Daug neklausinėdamas, jis pristatė mane LKP Rokiškio
apskrities pogrindinio komiteto sekretoriui Povilui Jaku-
boniui-Oboliniui. Kitą dieną, pailsėjęs po kelionės, su juo
jau kalbėjaus apie partizanų veiklą Rokiškio apskrityje.

Rokiškėnai nepasiduoda
Pasipriešinimas prieš okupantus ir vietos bur­
žuazinius nacionalistus Rokiškyje buvo pradėtas organi­
zuoti pačiomis pirmomis karo dienomis, kai Tarybų vai-
12. Prieblanda prisidengus 177
džios organai dar nebuvo pasitraukę. LKP Rokiškio ap­
skrities komiteto pirmasis sekretorius Stasys Šklėrius ir
kiti dirbo su komunistais ir nepartiniais, bet Tarybų val­
džiai atsidavusiais žmonėmis. Tačiau po kelių dienų Ro­
kiškyje jau šeimininkavo hitlerininkai ir prie jų prisipla­
kę vietos baltaraiščiai. Jie įvedė „naują tvarką". Vals­
čiaus daboklė ir jos rūsiai jau pirmąją okupacijos dieną
buvo prikimšti žmonių: komjaunuolių, tarybinių aktyvis­
tu- pagaliau šiaip darbininkų, tarnautojų bei valstiečių,
kuo nors neįtikusių naujiesiems ponams. Areštuotieji ne­
turėjo nei kur atsigulti, nei atsisėsti, stovėjo vienas prie
kito dvokiančiame vandenyje, kurio į rūsius tyčia pri­
leido baltaraiščiai. Birželis buvo karštas, sausringas, žmo­
nės duso ir alpo.
Žydų tautybės rokiškėnai buvo suvaryti į getą, įreng­
tą prie dvaro. Pačiame dvare įsikūrė Rokiškio „apsaugos
kuopa", sulipdyta iš visokio plauko perėjūnų, dezertyrų,
vietos buožiukų. Diena iš dienos šie sadistai varė nelai­
mingųjų būrius Juodupės vieškeliu, o už Bajorų kaimo
tratėjo šūviai...
Masinės žudynės vyko Antanašėje, Steponių, Vyžuo­
nos miškuose ir kitose vietose.
O Rokiškio valsčiaus raštinės kieme kone kasdien vy­
ko žiaurios egzekucijos.
Neregėtas hitlerininkų ir vietos buržuazinių naciona­
listų žiaurumas sukrėtė visus dorus žmones, o energin-
gesnius vertė galvoti apie aktyvų pasipriešinimą. Pas
Vladą Putiną, Rokiškio miesto gyventoją, užeidavo vals­
tietis Tritonas Balaboskinas iš Miliūnų kaimo, Žiobiškio
miestelio gyventojas Juozas Kastanauskas, rokiškėnai
Juozas ir Vladas Ramanauskai ir kai kurie kiti prieš „nau­
jąją tvarką" nusistatę žmonės. Vyrai pasišnekučiuodavo,
pasidalydavo naujienomis ir kiekvieną sykį prieidavo iš­
vadą, kad „šitaip neturi būti". Komunistas Juozas Kas­
tanauskas ir mano draugas komjaunuolis Juozas Rama­
nauskas, nespėję pasitraukti į Tarybų Sąjungos gilumą,
laimingai prasislapstė per patį baltaraiščių dūksmą ir da­
bar viena koja buvo miške. Jie vis aiškiau tvirtino, kad
žodžių jau pakanka, kad reikia imtis „tikro darbo“. Puti-
nas, sekretoriaus Šklėriaus gerai instruktuotas, kurį laiką
elgėsi atsargiai, tačiau, jokių pogrindininkų atvykstant
nesulaukęs, nusprendė veikti savarankiškai ir sudarė pir­
mąją antifašistinę grupę. Į ją įtraukė Leoną Meškauską,
Adolfą Krasauską ir Povilą Prakapą, o vadovu išrinko
komunistą Juozą Kastanauską. Organizacija tikslaus pa­
vadinimo neturėjo, tačiau uždavinius pasirinko aiškius:
kaupti ginklus ir pradėti kovą su okupantais, remti karo
belaisvius ir pasitraukusių tarybinių aktyvistų šeimas,
parūpinti prieglobstį besislapstantiems, kiekvienam grupės
nariui įtraukti po keturis naujus žmones ir sudaryti savo
penketukus. Šios organizacijos veikla išsiplėtė, kai hit­
lerininkai pradėjo duoti karo belaisvius valstiečiams, taip
pat apgyvendino nemažą jų būrį dvaro kumetyne, iš kur
skirstydavo įvairiems darbams. Belaisviai dažnai pabėg­
davo, traukdavo į rytus, tikėdamiesi pereiti frontą, arba
slapstydavosi kaimuose. Netrukus pas Trifoną Balabos-
kiną susirinko net septyni karo belaisviai, netrūko jų ir
pas kitus miliūniškius. Visu rimtumu iškilo klausimas,
kaip besislapstančius belaisvius apginkluoti, aprūpinti
drabužiais ir maistu, sudaryti iš jų organizuotas grupes.
Antrą pogrindinį penketuką sudarė Juozas Ramanaus­
kas. Šiai grupei priklausė Kazys Jocys, Vladas Jakubo­
nis, Vladas Ramanauskas ir karo belaisvis, vardu Saša.
Šie vyrukai puolė veikti stačia galva. Vladas Ramanaus­
kas susirado pažinčių tarp policininkų, ėmė keisti mais­
to produktus ir naminę degtinę į ginklus. Panašius san­
dėrius darydavo ir su atsitiktinai užklydusiais hitlerinin­
kais. O Jocys akiplėšiškai atėmė ginklą iš policininko
Kriukelio. Šis užpuoliką pažino. Kitą dieną Jocį įgrūdo
į daboklę ir ėmė mušti, reikalaudami pasakyti, kam jam
prisireikė ginklo, su kokia „kompanija" jis susidėjęs. Vai­
kinas laikėsi vyriškai ir kentė iki sąmonės netekimo. Kai
pavakariukais atsigavo, policijos būstinėje vyko triukš­
mingos išgertuvės. Girtutėliai šlaistėsi ir daboklės sargy­
biniai. Kazys pasinaudojo šia proga ir pabėgo. Šio to
pasičiupęs iš namų, jis nudūmė pas Vladą Jakubonį, pa­
pasakojo, kaip buvo įkliuvęs, ir prisipažino nebežinąs,
ko griebtis. Vaikinai pasitarė ir abudu pasitraukė iš
miesto.
Nors gestapas jau buvo užtikęs šitos grupės pėdsa­
kus, Juozas Ramanauskas su likusiais draugais veiklos
nenutraukė. Vėlų rudenį jie sudegino naujo derliaus pri­
krautą dvaro daržinę, ėmė užpuldinėti paskirus polici­
ninkus. 1942 metais Juozas Ramanauskas susirišo su Al­
bertu Smalsčiu, kuris Rokiškio gimnazijoje jau buvo su­
kūręs pirminę komjaunimo organizaciją. Tai buvo viena
iš pirmųjų komjaunimo organizacijų okupacijos metais.
Gestapas išsijuosęs ėmėsi gaudynių. 1942 metų pradžioje
buvo suimtas Vladas Ramanauskas, partijos narys nuo
1930 metų, ir sušaudytas Kauno IX forte. Juozas Rama­
nauskas su saujele draugų veikė dar metus. 1943 metų
kovo mėnesį gestapas užklupo jį namuose, Serapiniškio
kaime, suėmė kartu su seseria Emilija, o namus sudegino.
Juozą ir Emiliją Ramanauskus, neilgai palaikę Rokiš­
kyje, gestapininkai nuvežė į Panevėžio kalėjimą ir, rei­
kalaudami išduoti visą grupę, ėmėsi žiauriai tardyti. Bro­
lis ir sesuo laikėsi didvyriškai. Negana to, Juozas su
kameros draugais sukėlė Panevėžio kalėjime plačiai nu­
skambėjusį sąmyšį.
Vieną rytą, žiaurių tardymų protarpyje, Juozo kame­
ros kaliniai užpuolė pas juos įėjusį prižiūrėtoją, atėmė
viso trečiojo aukšto kamerų raktus, atrakino kameras
ir išleido likimo draugus. Šie puolė prie langų ir ėmė
šaukti į gatvę: „Broliai lietuviai, gelbėkite!" Aplink ka­
lėjimą susirinko minia žmonių, pasigirdo pasipiktinimo
šūksniai. Iš miesto atbėgo policininkai, gestapininkai, ka­
reiviai, išvaikė žmones ir puolė malšinti kalinių. Tačiau
šie subėgo į savo kameras ir užsirakino duris iš vidaus.
Įsiutę gestapininkai ėmė grasinti susprogdinsią visą ka­
lėjimą, o šitais grasinimais kalinių neįbauginę, pradėjo
šaudyti į kamerų duris. Kaliniai pasidavė tik tada, kai
tarp jų atsirado užmuštų ir sužeistų.
Gestapas žiauriai atkeršijo už sukeltą sąmyšį: Juozo
kameros kalinius tuojau pat sušaudė visus be išimties,
dalį kitų kalinių išvežė į koncentracijos stovyklas.
 Taip žuvo Juozas Ramanauskas, paskutinis iš trijų
brolių. (Antanas Ramanauskas, įstojęs į partiją buržua­
zijos valdymo laikais, tarnavo tarybinėje milicijoje ir,
nesuskubęs pasitraukti, buvo sušaudytas Vyžuonos miš­
ke 1941 metais.)
Vladas Putinas ir kiti vyrai, jaunesniųjų draugų žlu­
gimo pamokyti, ėmė veikti atsargiau. Juozas Kastanaus-
kas suorganizavo Žiobiškyje pogrindinę partinę organi­
zaciją. Pas Tritoną Balaboskiną ir kitus miliūniškius be­
sislapstantys karo belaisviai sudarė partizanų grupę,
kuriai vadovavo pasienio kariuomenės leitenantas Fiodo­
ras Djakovas. Apskrityje išsiplėtus partizaninei kovai,
Vladas Putinas gavo nurodymą apriboti savo tiesioginę
veiklą ir imtis partizanų ryšininko bei žvalgo pareigų.
Organizuota partizanine kova Rokiškio apskrityje bu­
vo susirūpinta antrąją karo vasarą. 1942 metų lapkričio
mėnesį į Rokiškio apskritį komjaunimo darbui buvo pa­
siųsti Andrius Dagys ir Jonas Būtėnas. Tačiau, dar ne­
pasiekę tikslo, susidūrę su okupantais, abu didvyriškai
žuvo. Instruktoriais buvo pasiųsti Gavrila Klyčiovas, Jo­
nas Misiūnas ir Jonas Tarvydas. Iš visų jų gyvas liko tik
Klyčiovas.
1942 metų rugpjūčio mėnesį palei Nevelį frontą perėjo
gerai ginkluota partizanų grupė, kuriai priklausė nema­
ža rokiškėnų. Ši grupė atėjo į „Spartako" baltarusių par­
tizanų brigadą ir ėmė ruoštis tolesniam žygiui į Lietuvą.
Netrukus į Rokiškio apskritį išžygiavo Jono Venedikto-
vo (Dubausko) vadovaujama partizanų grupė, į kurią
įėjo Jonas Butkevičius (Alvitas), Evstignejus Zaičenko-
vas (Markovas), Grigorijus Ankudinovas (Armonaitis),
Gavrila Klyčiovas (Kiela), Feoktistas Morozovas (Moras).
Nežinodami tikros padėties Rytų Lietuvoje, partizanai
pasirinko aplinkinį maršrutą palei Baltarusijos ir Latvijos
sieną, praėjo Apsą, Drūkšius, Turmanto valsčiaus bažnyt­
kaimį Tilžę ir tik tada pasuko į vakarus. Perkirtę Vil­
niaus—Daugpilio geležinkelį ir Kauno—Zarasų plentą,
vyrai pasiekė Dusetų mišką palei Sartų ežerą.
Dusetų miške Venediktovo partizanai pasiskirstė į dvi
grupes ir išžygiavo į Rokiškio apskritį užmegzti ryšių
su valstiečiais, besislapstančiais tarybiniais aktyvistais bei
karo belaisviais ir surasti patogią bazę partizaninės ko­
vos branduoliui. Pirmoji grupė, vadovaujama J. Vene­
diktovo, pasiekė Noreikių kaimą šiaurinėje Rokiškio ap­
skrities dalyje, po to susisiekė su miliūniškiais ir, grįž­
dama į susitikimo vietą Dusetų miške, susprogdino karinį
traukinį palei Panemunėlį.
Antroji grupė, vadovaujama J. Butkevičiaus, išžval-
gė padėtį bei užmezgė ryšius Svėdasų bei Šimonių apy­
linkėse.
Susitikusios Dusetų miške, abi grupės pasidalijo žval­
gybos duomenimis, aptarė padėtį ir priėjo išvadą, kad
veiklos dirva Rokiškio apskrityje palanki, tik ją apsun­
kina besiartinanti žiema. Dėl to partizanai nutarė, kad
gimtajame Noreikių kaime pasiliks tik J. Venediktovas
su radistu S. Kosijanovu, o visa grupė grįš žiemoti pas
baltarusių spartakiečius.
Grupė sėkmingai grįžo į „Spartako" brigadą, bet žie­
moti Baltarusijoje jai vis dėlto neteko.
Hitlerininkai metė prieš baltarusių partizanų zoną
stambias reguliarios kariuomenės dalis su tanketėmis ir
minosvaidžiais. Tris dienas vyko nelygios kautynės, ku­
rių metu žuvo apie dvidešimt partizanų, tarp jų ir jūžin-
tiškis Jonas Butkevičius. Penki iš lietuvių būrio buvo su­
žeisti, kai kurie sunkiai.
Baltarusių partizanai veržėsi iš apsupimo daugiausia
rytų kryptimi. Rokiškėnų grupė nusprendė brautis į va­
karus. Ją baudėjai prirėmė eglaičių tankumyne. Atrodė,
kad išeities nebėra, kad teks stoti į beviltišką susirėmi­
mą ir garbingai žūti. Tačiau vyrus išgelbėjo visiškai ne­
numatyta aplinkybė. Snyguriavo visą dieną, o lemiamu
momentu ėmė drėbti didžiuliais kąsniais. Partizanai su­
sigūžė tarp eglaičių ir leidosi apsningami. Netrukus jie
niekuo nesiskyrė nuo miško kupstų... Jų nepastebėjusi,
praėjo baudėjų grandinė. Užtat vyrai sustiro į ragą, ne­
bejautė nei rankų, nei kojų. Ypač kentėjo sužeistieji.
Tačiau grupė buvo išgelbėta. Ji, visiškai nepasirengusi
tolimam žygiui, kartu su sužeistaisiais patraukė į Lietuvą.
Dar nepraėjus jos sienos, buvo sužeistas Jonas Misiūnas,
prieš karą dirbęs LLKJS Obelių valsčiaus komiteto sek­
retoriumi. Draugai buvo priversti jį palikti pas partizanų
ryšininką netoli Drūkšių miestelio. Sis jaunas, stiprus ir
itin drąsus vaikinas labai išgyveno, išsiskirdamas su drau­
gais, tarsi nujausdamas, kad pasimatyti nebeteks.
Kiek vėliau pavyko sužinoti apie Jono Misiūno liki­
mą. Partizanų ryšininkas jį slėpė ir slaugė visą žiemą.
Žaizda apgijo, ir pavasarį Jonas jau ėmė ruoštis į Lie­
tuvą. Tačiau tuo metu esesininkai pradėjo eilines gau­
dynes palei Drūkšių ežerą, apsupo ir tą sodybą, kur slė­
pėsi Misiūnas. Narsus komjaunuolis ilgai atsišaudė, o
pabaigęs šovinius, susisprogdino granata. Atkeršydami
baudėjai tą sodybą sudegino.
Dar prieš žygį į Lietuvą Jonas Misiūnas savo drau­
gams rašė: „Mes išeinam į užduotį. Į tokią užduotį, ku­
rią gali įvykdyti tik komjaunuoliai. Grįšime ar negrį-
šime — nežinau. Bet ne tai svarbu. Jeigu žūsiu, o Jūs
liksite gyvi, grįšite į Tarybų Lietuvą ir apsilankysite ma­
no brangiuose Obeliuose, pasakykite ten komjaunuoliams,
kad mes kovojome dėl pergalės, kad jie, tai žinodami,
aukštai iškėlę neštų mūsų krauju apšlakstytą vėliavą."

Likusioji rokiškėnų grupė laimingai pasiekė Obelių

valsčių. Partizanų padėtis buvo nepavydėtina: nesiryžę
įsikurti savajame krašte rudenį, dabar tą patį turėjo pa­
daryti jau prasidėjus žiemai; vos išsiveržę iš apsupimo,
atlikę tolimą žygį, nuvargę, išsekę, sužeisti. . . Dėl to jie
išsiskirstė po porą žmonių, kad galėtų lengviau prisi­
glausti pas gimines ar pažįstamus valstiečius.
Klyčiovas su kiek atkutusiu Zaičenkovu nuėjo į No-
reikių kaimą pas Venediktovus. Jonas Venediktovas sau
slėptuvę buvo įsitaisęs namuose, o radistą apgyvendinęs
kitame kaime. Jis džiaugėsi, kad per pažįstamus susime­
džiojęs akumuliatorių ir užmezgęs ryšį su Didžiąja žeme,
kad dabar, susirinkus didesniam būriui, būsią galima iš­
plėsti veiklą.
Draugo sėkme pasidžiaugė ir Klyčiovas su Zaičenko­
vu, tačiau šiems vyrams dar reikėjo pasigydyti ir pail­
sėti. Dėl to jie su Jonu susitarė, kaip palaikys ryšį, ir
išėjo į Klyčiovo tėviškę Vabolių kaime. Slėptis savo
namuose Klyčiovas nesiryžo, ir jiedu įsiruošė slėptuvę
pas kaimyną. Ryšį su jų draugais palaikė ir naujienas
pranešinėjo daugiausia Klyčiovo sesuo Agota, turinti pa­
žinčių Rokiškyje ir Obeliuose. Klyčiovas su Zaičenkovu
sirguliavo kone du mėnesius. Kiek atsigavę, išsiuntė Ago­
tą užmegzti ryšį su Venediktovu ir pranešti, kad jie jau
pasirengę vykdyti bet kokias užduotis. Mergina nuėjo
iki Obelių ir grįžo atgal su žinia apie nelaimę.
Vos įėjusi į miestelį, Agota sutiko pažįstamą moterė­
lę ir išgirdo, jog Noreikių kaime užmuštas Jonas Vene­
diktovas ir dar vienas partizanas. Žinia buvo per daug
skaudi, ir sutrikusi mergina nebežinojo, ar ja tikėti. Ta­
čiau jai bedvejojant, ką daryti toliau, į Obelius įbirbė
sunkvežimis su policininkais, tarp kurių stovėjo partiza­
nas Feoktistas Morozovas. Abejonių nebeliko, ir prislėgta
Agota sugrįžo į namus. Pranešusi broliui nelemtą nau­
jieną, ji vėl išsiskubino rinkti žinių apie šį skaudų įvykį.
Palengva paaiškėjo, kad nelaimės kaltininkas buvo
F. Morozovas. Grupei išsiskirsčius, jis parėjo pas savo
motiną ir patėvį. Sis turėjo kažkokius ryšius su policija.
Jis ir ėmė prikalbinėti posūnį: pasiduok, girdi, kol dar
gyvas esi, ir gyvenk kaip žmogus; savo noru prisistačiu-
siems policija nieko nedaranti, tik užregistruojanti ir pa­
leidžianti į namus. Morozovas buvo silpnavalis, balažin
per kokį apsirikimą pakliuvęs į atsakingą grupę, bijojo
sunkumų ir, kiek padvejojęs, priėmė patėvio pasiūlymą.
Tiesa, policijoj jį sutiko išskėstomis rankomis, tačiau pa­
leisti į namus anaiptol nesiskubino. Užuot tik užregistra­
vę, įgrūdo į daboklę ir paėmė į nagą: iš kur atsiradai,
kokias turėjai užduotis, kur slapstosi draugai. Žengus pir­
mą žingsnį išdavystės keliu, teko šitaip žengti ir toliau:
gelbėdamas savo kailį, Morozovas išdėjo viską, ką tik
žinojo. Policininkai tuo nepasitenkino ir pareikalavo, kad
jis nuvestų juos pas Venediktovus ir, pasinaudodamas
slaptažodžiu, suleistų juos į Jono trobą. Morozovas su­
tiko. Nuvežtas į Noreikių kaimą, jis pasibeldė į Venedik­
tovu trobą ir pasakė slaptažodį. Nieko blogo neįtardamas,
duris atidarė pats Jonas. Jis buvo vienmarškinis ir pa­
ragino „draugą" greičiau eiti į vidų. Tačiau už Morozovo
nugaros, atkišę šautuvus, pasirodė policininkai. Jonas ne­
sutriko, tėškė į kiemą granatą ir šoko bėgti pro išgąs­
dintus policininkus. Tačiau granata atliko menką dar­
bą — sužeidė tik vieną policininką, o kiti ėmė šaudyti
į bėglį. Jonas parkrito vos už keliolikos žingsnių nuo
durų. Pasipylė šūviai ir kitapus trobos. Mat ten pro langą
iššoko radistas S. Kosijanovas, lyg tyčia tą naktį apsi­
lankęs pas Venediktovus. Jį irgi pakirto išdaviko atvestų
policininkų kulkos.
Policininkai užmuštuosius dar paspardė, pabaksnojo
šautuvų buožėmis, o Jono tėvą išsivežė į Rokiškį. Čia
seną žmogų ilgai kankino, norėdami sužinoti, kur slaps­
tosi kiti partizanai. Venediktovas kankinamas nepalūžo
ir nieko neišdavė, nors žinojo, kur slepiasi Klyčiovas su
Zaičenkovu ir kai kurie kiti grupės partizanai. Bejėgiš­
ko įniršio apimti, policininkai senąjį Venediktovą su­
šaudė.
Po šio įvykio Klyčiovas su Zaičenkovu ir kiti parti­
zanai pakeitė slėptuvių vietas ir ėmė ieškoti būdų, kaip
pranešti Lietuvos partizaninio judėjimo štabui apie įvy­
kusią nelaimę ir paprašyti paramos. Tuo pačiu metu jie
telkė vietos antifašistus. Į partizanų būrį atėjo Piepalių
kaime slapstęsis trečio kurso studentas medikas Jonas Va­
siljevas, priklausęs komjaunimo organizacijai Rokiškio
gimnazijoje dar buržuazijos viešpatavimo metais. Kovo­
tojų gretos pasipildė ir kitais jaunais vyrais.
1943 metų balandžio mėnesį rokiškėnų būriui pasisekė
užmegzti ryšius su biržiečių partizanų grupe, kuriai va­
dovavo Konstantinas Vegys (Pilotas). Biržiečių radistas
susisiekė su Maskva, perdavė štabui rokiškėnų praneši­
mą ir kitą dieną sulaukė džiuginantį atsakymą: tegul ro­
kiškėnai pasiruošia priimti lėktuvą su dovanomis!
Iš tikrųjų netrukus tarybinis lėktuvas numetė į Mi­
liūnų mišką daug laukiamų daiktų: automatų, pistoletų,
granatų, šovinių, sprogstamosios medžiagos ir portaty­
vinę spaustuvėlę. Partizanų džiaugsmui nebuvo galo. Jie
apginklavo nemaža naujų žmonių, ir pabira, gestapo ap­
daužyta jų grupė išaugo į stiprų, gerai ginkluotą trisde­
šimties vyrų būrį, kuris įsikūrė Miliūnų miške ir pradė­
jo aktyviai veikti. 1943 metų gegužės mėnesį jis nuvertė
du karinius ešelonus su kareiviais ir amunicija. Kovos
veiksmai, kurių garsas nuskambėdavo plačiai, ir tiesos
žodis kasdien kėlė tarybinių partizanų populiarumą. Vals­
tiečiai sabotavo prievolių pristatymą, retą jaunuolį oku­
pantai besuviliodavo į savo tarnybą.
1943 metų vasaros pradžioje atvyko su savo grupe
Antanas Raguotis (Dalgis), Lietuvos partizaninio judėji­
mo štabo paskirtas vadovauti partizanų kovai Rokiškio
apskrityje. Jis buvo patenkintas vietos partizanų būrio
susitvarkymu bei veikla, pranešė vadovybės nurodymą
išplėsti kovą priešo užnugaryje, derinant ją su Tarybi­
nės Armijos veiksmais fronte.
Maždaug tuo pačiu metu atvykęs LKP Rokiškio ap­
skrities pogrindinio komiteto sekretorius Povilas Jaku-
bonis-Obolinis ėmėsi plataus politinio darbo. Buvo per­
tvarkyta partizanų būrio struktūra: kadangi kovotojų
eilės nuolat augo, buvo sudarytos keturios partizanų gru­
pės, paskirtos jų veikimo zonos. Pirmajai grupei vado­
vavo Stepanas Kopytkovas (vėliau, grupei išaugus į būrį,
jį pakeitė Fiodoras Djakovas: S. Kopytkovas liko komi­
saru), antrajai — Aleksejus Chlebnikovas, trečiajai — Jo­
nas Sinelnikovas, ketvirtajai — Feliksas Tranas. Kiek vė­
liau visos šitos grupės išaugo į būrius, kurie sudarė par­
tizanų junginį, gavusį Žemaitės vardą. Atskira partizanų
grupė pasiliko prie junginio štabo, kuris bazavosi dau­
giausia pietinėje apskrities dalyje, Kunigiškių miške.
LKP ir LLKJS Rokiškio apskrities pogrindinių komitetų
sekretoriai buvo pirmame būryje, įsitvirtinusiame Miliūnų
miške.
Persitvarkę partizanai suaktyvino kovos veiksmus.
Pirmiausia įvairiose apskrities vietose sudegino kelis vo­
kiečių kolonistų valdomus dvarus, o rugpjūčio mėnesį
G. Klyčiovas, E. Zaičenkovas, P. Jakubonis ir dar du
vyrai susprogdino garvežį ir dvidešimt tris vagonus pa­
lei Škėmų kaimą. Timofejevo vadovaujama grupė užmi­
navo geležinkelio tiltą prie Panemunėlio stoties ir nu­
vertė dvidešimt vagonų su produktais ir karine apranga.
 1943 metų spalio pradžioje lėktuvas vėl išmetė eilinį
krovinį. Tačiau vienas maišas su ginklais nukrito ne Mi­
liūnų miške, o Sodelių kaimo palaukėse. Apie tai ne­
trukus sužinojo policija ir nusprendė susekti, kur pa­
grindinė partizanų bazė. Pasitelkus į pagalbą šnipus ir
provokatorius, jai pavyko nustatyti, kad partizanai prie­
globstį dažniausiai susiranda Miliūnuose, taip pat Lau-
ciūnų, Šlapeikių ir kituose palei girią išsibarsčiusiuose
sodžiuose.
Ūkanotą spalio tryliktąją miliūniečiai, kaip paprastai,
kėlėsi paskubomis, nes per okupacijos meto negandus
susivėlino su darbais: laukuose tebebuvo daug nenukąs­
tų bulvių, tebestovėjo daržai, kitas ir su linais dar ne­
buvo susidorojęs. Tačiau įprastą rytmetinę ruošą sutrik­
dė iš miško ir krūmų išlindę fašistų kareiviai su polici­
ninkais. Vieni čiupo lauke buvusius žmones, kiti puolė
į trobas.
— Lauk, lauk! — policininkai šautuvais ir automatais
badė persigandusias moteris, vaikus, senelius, pirmiausia
grūdo juos į vietos kapinaites, o po to į Vyžuonos miš­
kelį prie pat Juodupės—Rokiškio vieškelio, kur ir anks­
čiau buvo žudomi tarybiniai žmonės. Tratėjo šūviai, skar­
deno baudėjų keiksmai ir žudomųjų aimanos, traškėjo
ir kibirkštimis spjaudėsi padegtos trobos. Sužvėrėję bu­
deliai sumušė ir čia pat sušaudė sentikių šventiką Jefimą
Fitingovą, bebaigiantį septintą dešimtį, senelius Larijoną
Balaboskiną, Petrą Amosejevą, našlę Domną Isajevą, pus­
amžę valstietę Lukerją Traviną ir kitus valstiečius.
Tokios pat egzekucijos vyko Lauciūnų ir Šlapeikių
kaimuose. Slapeikiškį valstietį Praną Staigi gyvą sude­
gino. ..
Ištisą dieną šėlo baudėjai šiuose trijuose kaimuose:
žudė žmones, degino trobas, varėsi gyvulius, krovėsi į
vežimus ir mašinas valstiečių turtą.
Ypatingo likimo susilaukė našlė Kapitolina Ivanova
ir jos trylikametis sūnus Ananijus — partizanų rėmėjai ir
ryšininkai. Ananijus buvo drąsus ir apsukrus vaikinukas,
vykdęs atsakingas partizanų užduotis, prasmukdavęs ir
pro policininkus, ir pro esesininkus, pranešdavęs apie
besiartinantį pavojų, gabendavęs kovotojams duonos ke­
palus, kuriuos kepdavusi jo mama. Šių patriotų namuose
visuomet buvo galima susirasti prieglobstį, juose ne kartą
lankėsi partizanų vadovai A. Raguotis, P. Jakubonis ir
kiti.
Spalio tryliktosios rytą, pamatęs į kaimą besibrau­
nančius baudėjus, Ananijus šoko iš trobos ir metėsi dar­
žais link miško, kur tikėjosi rasti partizanus. Nebe pir­
mą kartą susidurdamas su tokiu pavojum, berniukas ne­
pakluso vokiškam „balt!" Hitlerininko automato kulkų
spiečius pakirto vaiko kojas. Kai prie jo prišoko vienas
iš baudėjų, berniukas tįsojo it negyvas. Hitlerininkas pa­
spyrė jį koja ir nubėgo toliau.
Dalį gyventojų baudėjai sušaudė, o kitus išvarė į Ro­
kiškį. Tarp jų buvo ir Kapitolina Ivanova. Moteris ne­
žinojo, kad jos sūnus ištisą dieną ir naktį išgulėjo lauke
peršautomis kojomis, mėgino šliaužti, šaukėsi savųjų pa­
galbos. Tačiau sodžiaus nebebuvo, tik vėjas gainiojo de­
gėsių plėnis.
Kitą rytą po kaimų gaisravietes vėl ėmė šmirinėti
baudėjai. Matyt, tikėjosi, kad sugrįš išbėgioję gyvento­
jai, o gal dar pasirodys ir partizanai. Tačiau hitlerininkai
užtiko tik leisgyvį Ananijų, įmetė jį į mašiną ir išsivežė
į Rokiškį. Paskui sutvarstė jam sužeistas kojas ir išgabe­
no berniuką į Panevėžio kalėjimą, kur jau kankino jo
motiną. Čia prasidėjo šiurpi drama: gestapininkai kan­
kino motiną sūnaus akivaizdoje, sūnų — motinos... Mušė,
smaigstė, degino... Bet budelių pastangos buvo tuščios:
nei motina, nei sūnus lūpų nepravėrė. Įniršio pagauti,
gestapininkai juodu pakorė aukštyn kojomis.. .
Į Rokiškį nuvarytus miliūniškius po kelių dienų su­
kimšo į prekinius vagonus ir išvežė į Pravieniškes, iš
kur jų atskiras grupes siuntė į Kauno IX fortą ir įvai­
rias koncentracijos stovyklas Vokietijoje. O senukus, ma­
žiau darbingus sušaudė netoli Pravieniškių.
Miliūniškė Polina Travina, partizano Romo Travino
žmona, Kauno IX forte, tame šiurpiame mirties „fabrike",
pagimdė sūnų Petrą, kurį, geriems žmonėms padedant,
pavyko perduoti į laisvę. Mažasis Petriukas augo pas se­
nelę, Polinos motiną. Po pergalės sugrįžo ir Polina, iš
Kauno patekusi į Vokietiją ir išlikusi gyva. Susirinko vi­
sa šeima, nuėjusi neįtikėtinai sudėtingus kelius.
Nemaža miliūniškių atėjo pas partizanus. Jų tarpe
buvo ir Tritonas Balaboskinas (Tėvas) su sūnum Alek­
sejum.
Skaudžius išgyvenimus patyrė rokiškėnai, bet nepa­
sidavė. O man atvykus, jie jau organizuotai kovojo. Rei­
kėjo juos pasivyti, reikėjo visom išgalėm imtis komjau­
nimo darbo.

Telkiame jėgas

LKP Rokiškio apskrities komiteto sekretorius

Povilas Jakubonis buvo užsidaręs, nešnekus, retai šyp-
telįs žmogus, amžinai traukiąs pypkutę. Jis buvo kone
dešimčia metų už mane vyresnis, į partiją įstojo bur­
žuazijos valdymo laikais, turėjo nemaža gyvenimiškos
bei partinio darbo patirties, todėl davė man vertingų pa­
tarimų, kurie taip pravertė pradedant veiklą.
Jakubonis per keletą dienų papasakojo man apie pa­
dėtį Rokiškio apskrityje ir mūsų būrio veikimo zonoje;
paminėjo valsčius, kuriuose buvo pusiau besislapstančių
komjaunuolių ir kur jau galima kurti komjaunimo orga­
nizacijas. Sekretorius pažadėjo, kad visokeriopą paramą
man teiks ne tik jis pats, bet ir kaimų partinės organi­
zacijos, kurias jis jau buvo pradėjęs kurti. Komjaunimo
veiklos išvystymas apskrityje esąs ne tik mano, bet ir vi­
sos partinės organizacijos uždavinys.
Pirmiausia reikėjo sukurti komjaunimo veiklos cent­
rą — sudaryti LLKJS Rokiškio apskrities pogrindinį ko­
mitetą. Kai kuriuos nurodymus šiuo klausimu buvau ga­
vęs dar Maskvoje, tačiau jie galėjo pasenti, mano kelio­
nei į Lietuvą nenumatytai užsitęsus. Dėl to, pasitaręs su
Jakuboniu, susisiekiau per radiją su LLKJS Centro Ko­
mitetu, pranešiau, kad nors pavėluotai, bet laimingai at­
vykau į Rokiškio apskritį, kad jau pradedu komjaunimo
organizavimo darbą, ir paprašiau papildomų nurodymų.
 Gavau pavedimą vietoje parinkti kandidatus į komjau­
nimo apskrities komitetą, kurį vėliau Centro Komitetas
patvirtinsiąs.
Parinkti kandidatus į apskrities komitetą nebuvo leng­
va. Busimosios veiklos uždaviniai reikalavo, kad į jį įei­
tų atstovai iš visų partizaninių grupių ir iš kaimų kom­
jaunimo organizacijų. Tačiau šitaip organizuojant, komi­
teto sudarymas gerokai užsitęstų, o jo veikla būtų lėta ir
neoperatyvi. Juk partizaninės kovos sąlygomis būtų sun­
ku palaikyti ryšį tarp jo narių, o susirinkti visiems į
krūvą — kitąsyk visai neįmanoma. Taigi priėjome išvadą,
kad šiuo metu reikia sudaryti komitetą iš lengvai pasie­
kiamų žmonių.
Pasitarę su Jakuboniu, sudarėme tokios sudėties LLKJS
Rokiškio apskrities pogrindinį komitetą: A. Kairelis (Vėt­
ra)— sekretorius, J. Vasiljevas (Jonas), J. Zovė (Zuikis),
P. Griškevičius (Vanagas) ir P. Makutėnas (Žukas). Apie
komiteto sudarymą pasiuntėme radiogramą į Maskvą.
LLKJS Centro Komitetas atsakė, kad mūsų komiteto su­
dėtis patvirtinta, ir palinkėjo visokeriopos kloties.
Vos gavę atsakymą, susirinkome į pirmąjį komiteto
posėdį. Nerašėme nei dienotvarkės, nei protokolo, tik
pasikalbėjome apie daugelį komiteto darbo sričių, pri­
ėmėme keletą konkrečių nutarimų. Pirmiausia nutarė­
me sudaryti komjaunimo organizacijas partizanų būriuo­
se ir grupėse. Tarp partizanų, ypač atvykusių iš Didžio­
sios žemės, buvo nemaža komjaunuolių, tačiau jie apsiri­
bojo vien kovos veiksmais. Tai, be abejo, buvo mūsų
visų svarbiausias tikslas, tačiau reikėjo glaudžiau bend­
rauti ir su kaimo jaunimu. Šautuvas — geras daiktas prie­
šui mušti, bet visai netinkamas širdims užkariauti! Ir
ugningais žodžiais partizanai komjaunuoliai galėjo daug
nuveikti, burdami į komjaunimo gretas kaimo jaunuome­
nę. Tai buvo svarbus jų darbo uždavinys.
Netrukus buvo sudarytos pirminės komjaunimo orga­
nizacijos visuose būriuose. Pirmame būryje sekretoriumi
išrinko Petrą Makutėną, antrame — Joną Maksimovą, tre­
čiame — Evstignejų Zaičenkovą, ketvirtame — Kostą Rut­
kauską. Vyrai su jaunatviška energija griebėsi darbo.
 Aptarėme ir kaimo jaunuomenės organizavimo būdus.
Buvome vieningos nuomonės, kad, priimant j komjauni­
mą, negalima pasitenkinti vien jaunuolio žodžiais ar pa­
žadais, kad kiekvieną kandidatą būtina išbandyti prak­
tiniame darbe, pavedant parūpinti ginklų, išplatinti po­
grindinę spaudą, surinkti žvalgybinių žinių, palaikyti ryšį
ir t. t. Tik gerai užsirekomendavusius buvo galima pri­
imti į pogrindinę komjaunimo organizaciją. Be to, šiame
darbe didelį vaidmenį turėjo atlikti pačių komjaunuolių
partizanų pavyzdys.
Pirmame posėdyje nepamiršome ir vieno iš svarbiau­
sių mūsų veiklos dalykų — konspiracijos. Turėjau žinių,
įgytų partizanų persiuntimo punkte, prisiminiau — pokal­
bius su LLKJS Siaurės srities komiteto sekretorium J. Ma­
cevičiumi ir visa tai papasakojau mūsų komiteto nariams.
Povilas Jakubonis paaiškino konspiracijos būdus partijos
pogrindyje. Kai ką iš patirties buvo galima pritaikyti ir
partizaninės kovos sąlygomis.
Pirminę komjaunimo organizaciją turėjo sudaryti ne
daugiau kaip trys penki asmenys. Jie kitos organizaci­
jos narių nežinodavo. Kelioms pirminėms organizacijoms
turėjo vadovauti atitinkamas apskrities komiteto narys,
numatąs susitikimo vietas, slaptažodžius bei slapyvardžius
kiekvienam komjaunimo nariui. Komjaunuolių sąrašai
galėjo būti daromi tik slapyvardžiais. Tai ir buvo vienin­
telis rašytas dokumentas, saugomas užkimštame butelyje
ir paslėptas nedaug kam težinomoje slaptavietėje.
Baigdami posėdį, vieningai pabrėžėme, kad tiek ko­
miteto nariams, tiek atskiriems komjaunuoliams komjau­
nimo darbas neturi trukdyti tiesioginiams koviniams už­
daviniams.
Draugai išsiskirstė, o aš dar ilgai vaikštinėjau Miliūnų
girios laukymei ėję. Širdyje buvo lengva, ramu, tarsi nu­
simetus ilgai slėgusį nerimą.

Sutrikdytas žiemojimas
Išsijuosę kasame žeminę. Džergsi kastuvai, atsi­
mušę į akmenį, dunksi metama žemė, darbą lengvina
šmaikšti šneka. Mums vadovauja Tritonas Balaboskinas—-
Tėvas, labai uoliai ėmęsis šitos statybos ir nešykštįs pa­
tarimų. Galima sakyti, kad senuko nuomonė nulėmė ir
mūsų ginčą, kai tarėmės, kur ir kaip praleisti žiemą. Pa­
sitarimą sušaukė Povilas Jakubonis, norėdamas sužinoti
visų būrio partizanų nuomonę: ar pasiskirstyti po du tris
ir žiemoti pas valstiečius, ar įsikurti visiems kartu. Pir­
masis variantas kėlė mažiau rūpesčių, nes turėjome pa­
kankamai patikimų žmonių, tačiau kartu tai būtų išsklaidę
mūsų jėgas, ir žiemos metu susilpnėtų veikla. O visam
būriui įsikurti ir žiemoti miške nebuvo taip jau paprasta.
Tada mūsų Tėvas ir metė svarbiausią kozirį:
— Kaip viščiukai išsibarstysime, kaip viščiukus ir iš­
gnaibys!
Tačiau jo nuomonė lėmė ne dėl „išgnaibymo" pavo­
jaus, o dėl to, kad nė vienas nenorėjo nutraukti veiklos.
Senukui pritarė ir partinio komiteto sekretorius, tik pa­
siūlė tuojau pat apsvarstyti, kur geriausia įsikurti. Miliūnų
girioje partizanai bazavosi visą vasarą ir, be abejo, buvo
priešo pastebėti. Vadinasi, senosios stovyklos vieta žie­
mojimui netiko. Bene Klyčiovas pasiūlė persikelti į Gar-
gažynės mišką prie pat Latvijos sienos, kur jam su drau­
gais teko bazuotis praėjusiais metais. Pavojaus atveju
būsią galima manevruoti ir Lietuvos, ir Latvijos teritori­
joje ir tokiu būdu klaidinti priešą. Jo pasiūlymas buvo
priimtas, ir po poros dienų, likvidavę senąją stovyklą
Miliūnų miške, nužygiavome į Gargažynę. Ten buvo gra­
žus pušynas ir tankus eglaičių jaunuolynas. Brovėmės
i ji gilyn ir gilyn, kol priėjome didelę, karklais apaugusią
ir medžių sąvartomis užgriuvusią daubą. Jos gilumoje te-
betelkšojo neužšalęs vanduo, nors gruodžio šaltelis jau
spaudė. Nusprendėme, kad čia ir bus patogiausia vieta:
toli nuo miško pakraščio, aplinkui nei keliuko, nei take­
lio, daubos šlaite nesunku įrengti žeminę.
Štai ir kasame penkių metrų ilgio ir dviejų metrų gy­
lio duobę. Visų raumenys pasiilgę darbo, ir šitoks kasi­
mas — vienas malonumas.
Duobė gilėja sparčiai, ir joje pasiliekame tik trise:
Petras Griškevičius, Jonas Vasiljevas ir aš. Tiesa, nuo
mūsų nesitraukia ir Tėvas, bet jis užsiėmęs išimtinai „in­
žineriniais" reikalais: matuoja, skaičiuoja ir ima mus į
nagą, kad griežtai laikytumėmės „pliano". Kiti vaikinai
irgi nedykinėja: pjausto rąstelius sienoms sutvirtinti ir lu­
boms uždengti, ruošia velėnas ir samanas žeminei užmas­
kuoti arba velka į balą mūsų išraustas žemes. Užtat že­
minės statyba vyksta sparčiai ir rūpestingai, o kai ją
baigiame — patys stebimės: kiek nori slampinėk aplin­
kui, laipiok ant viršaus — nieko nepastebėsi. Tokios pa­
čios samanos, tokios pačios eglaitės kaip ir aplinkui. Netgi
apipuvę kelmeliai ir aplaužyti aviečių krūmokšniai styro
ir kankorėžių prikritę. . .
Įsirengėme žeminę pagal visus reikalavimus, tačiau
apsigyventi joje nesiskubinome. Po žeme lįsime tik di­
desniems šalčiams užėjus, kai kariškose palapinėse ne­
beištversime. O dabar turime aibes reikalų: reikia pa­
ruošti maisto atsargą, sutarti susitikimų su ryšininkais
vietas, įrengti „pašto dėžutes" pranešimams, pasirūpinti
popieriaus mūsų spaustuvėlei. Kai prasidės tikra žiema,
kai giria ir laukai apsidengs baltu sniegu,— visa tai at­
likti bus kur kas sunkiau. Užtat grupės vaikinai, gerai
pažįstą šias apylinkes, eina ir eina į kaimus, nes išsi­
kviesti į žiemojimo vietą net pačius patikimiausius ry­
šininkus neleidžia konspiracija.
Vieną rytą, jau įpusėjus gruodžiui, išlindome iš pala­
pinių ir prisimerkėme: miškas apsivilkęs baltutėliu rū­
bu, pro pušų viršūnes plieskia saulė — net ašaras iš akių
išspaudžia. Supratome, kad brezentinės palapinės šiais
metais jau nebereikalingos, išardėme jas ir paslėpėme,
o patys, sulaukę vakaro, sulindome į savo statinį.
— Be ugnies — ne namai,— pareiškė Tėvas ir ėmėsi
kurti kampe pastatytą geležinę krosnelę.
Mes, susispaudę pasieniuose, stebėjome jo darbą ir
laukėme, kol sutraškės malkos ir mūsų žeminė virs „tik­
rais namais". Malkos suliepsnojo, krosnelė įkaito kone
iki raudonumo, tačiau vargu ar pasidarė jaukiau. Mat
sušilus orui, iš visų pakampių pradėjo veržtis drėgmė,
padvelkė garais ir šutu. Suvokėme, kad krosnelę rei­
kėjo pakurstyti, dar nesusikrausčius, ir žeminę gerai iš-
13. Prieblanda prisidengus 193
vėdinti. Tačiau dabar šaukštai po pietų — negi landžiosi
lauk kada užsimanęs, kai aplinkui sniegas! Šiaip taip
ištūnojome pirmąją naktį primityviuose guoliuose ir at­
sikėlėme skaudančiomis galvomis. Užtat kone apsvaigo-
me, kai Makutėnas pakėlė angos dangtį ir į žeminę plūs­
telėjo tyro oro banga.
Palengva apsipratome su ankštumu ir tvankiu oru, ku­
riame išbūdavome kiauras dienas. Mat pradžioje buvome
labai atsargūs, dienos metu angą uždarydavom ir užmas-
kuodavom, o tyru oru kvėpuodavome ir krosnelę užsi-
kurdavom tik naktį. Nyku būdavo žvelgti iš požemio į
nakties tamsą ir klausytis monotoniško girios ošimo. Ne­
jučiomis imdavome keiksnoti sniegą, nors ir minkštutį
ir malonų, bet baisiai jau nereikalingą mūsų sąlygomis.
Taip jis mus laikė girios gilumoj, tik retkarčiais išleis­
damas kurį nors į artimesnį kaimą ar prie „pašto dėžutės".
Tačiau ir tokiu atveju kiek būdavo vargo, kol išnaikin­
davome išdavikiškus pėdsakus! Pamatėme, kad ir miške
gyvenant, platesnei veiklai galimybių nėra. Tai mus ypač
slėgė, nenoromis lįsdavome į žeminę, svajodavome apie
pavasarį ir būsimus žygius.
Pastovi ramybė girioje ir nerimo nekeliantys praneši­
mai iš aplinkinių kaimų ėmė slopinti mūsų budrumą.
Vis ilgiau buvodavome lauke, taip rūpestingai nebenai-
kindavome pėdsakų, dažnai palikdavome žeminę atvirą.
Partinio komiteto sekretorius rūstavo, mėgino sugrąžinti
buvusią drausmę ir griežtesnėmis priemonėmis, tačiau ir
jam pačiam žeminė buvo įgrisusi iki gyvo kaulo. Ypač
vargo žmogus su savo pypkute: teršti ir taip sunkų že­
minės orą nesinori, o kiekvieną sykį lankstytis dvilinkam
ir pūsčioti į krosnelę — malonumas menkas... Tačiau
kiekvienas nerūpestingumas susilaukia atpildo. Neišven­
gėme jo ir mes.
Vieną saulėtą rytmetį, kai jau buvome atidarę žeminę,
girios tylą sudrumstė netolimas arklio prunkštimas. Mes
pripuolėme prie angos ir sužiurome. Į mūsų pusę risno­
jo bėriukas, pakinkytas į roges, kuriose sėdėjo kailinė-
tas žmogus, atkišęs veltiniais apautas kojas. Netoli mūsų
žeminės jis sustojo, nusimetė kailinius ir ėmė traukti iš
krūmokšnių užgožtos rietuvėlės beržines pliauskas. Šitą
rietuvėlę mes buvome aptikę, kai ieškojome vietos slėp­
tuvei, tačiau nė nepagalvojome, kad ją kas nors bepri­
simins: malkos jau buvo aptrūnijusios, balažin kada ir
kieno sukrautos, mažne prasmegusios pažliugusiame at­
vašyne. Vasarą prie jų nė kojos neįkeltum, užtat, matyt,
žmogus ir atšliaužė žiemą. Kas jis toks, iš kur? Jeigu
susikraus malkas ir dings sau ■— maža bėda. O jeigu...
Žmogus ramiai sau darbavosi, tvarkingai krovė į ro­
ges metrinius pagalius, pirma juos pastuksendamas ir
nukratydamas sniegą. O mes spoksojome į jį iš atviros
angos ir graužėme nagus, kad pasiskubinome atidaryti
dangtį. Anga nuolaidi, atsukusi tamsius nasrus tiesiai į
žmogaus pusę.
Rogės jau buvo bemaž pilnos, tačiau žmogelis staiga
metė darbą ir ėmė žingsniuoti tiesiai prie mūsų žemi­
nės. Už keliolikos žingsnių jis stabtelėjo, paspoksojo ir
apsisukęs greitai nudrožė atgal. Mes nustėrome ir iš kar­
to nesuvokėme: pastebėjo jis angą ar ne? Tuo tarpu
žmogus prie vežimo nesustojo, peršoko per malkų rietu­
vės likučius ir, viską pametęs, leidosi bėgti. Nebeliko
abejonių, kad mūsų paslaptį jis atidengė.
— Stok! Stok! — riktelėjo jam Jakubonis, šokdamas iš
žeminės ir vydamasis.
Žmogus tik susigūžė ir skuodė tolyn lyg išbaidytas
zuikis. Jo rudo milo švarkas ir pilki veltiniai tik šmėkš­
čiojo tarp medžių. Jakubonis dar porą sykių šūktelėjo
jam, kad palauktų, tačiau bėglys neklausė. Matydamas,
kad vytis beviltiška, Jakubonis sugrįžo atgal niūrus kaip
debesis.
— Reikėjo trenkti jam į kulnus, kad net...— išgiežė
kažkuris apmaudą.
Jakubonis dėbtelėjo į jį nieko gera nežadančiu žvilgs­
niu ir įniko į pypkę. Pasiūlymas iš tikrųjų buvo kvailas:
tarybiniai partizanai be reikalo nenaudojo ginklo. Juk
malkų atvažiavęs žmogelis galėjo pabėgti iš baimės.
Tačiau spėliojimai spėliojimais, o mums reikėjo nu­
matyti patį blogiausią atvejį. Galbūt žmogus užtiko mus
atsitiktinai ir pabėgo iš baimės. Ar galime būti tikri,
kad jis neišplepės? Gali būti ir dar blogiau: okupantai
siuntinėja šnipus į spėjamas partizanų laikymosi vietas.
Si jų „veikla" ypač suaktyvėja žiemą, kai partizanai at­
siduria sunkioje padėtyje. Ar galima būti tikriems, kad
žmogus atvažiavo į pačius atkampiausius brūzgynus tik
malkų? O gal čia tik dingstis? Gal neaiškus „malkinin-
kas" nudums tiesiai į policiją?
Pasidarė aišku, kad pasilikti žeminėje nebegalima, kad
reikia kraustytis iš jos kuo greičiau, nors ir labai gaila
įdėto triūso. Bet kur susirasti prieglobstį, kai visur snie­
gas ir spigina šaltis?
Paslėpę dalį „turto" ir pasiėmę tik būtiniausius daik­
tus bei maisto produktų, palikome savo požeminius „rū­
mus". Šiose girios vietose nebuvo išmintų kelių, visur
likdavo aiškiausi pėdsakai, kuriais mus galėjo pasivyti
baudėjai. Dėl to ilgai vingiavome po girią, stengdamiesi
kuo daugiau pasinaudoti nors ir menkiausiu takeliu, kad
tik suklaidintume priešą. Nors maknojome giria gerą pus­
dienį ir visą naktį, nukeliavome nelabai toli. Atėjom
į sunkiai pereinamus kimsynus ir apsistojom dienoti. Tur­
būt visi tylomis puoselėjome viltį, kad nuotykis su už­
klydusiu žmogeliu taip ir baigsis, kad mūsų žeminė, kurią
išeidami gerai užmaskavome (dėl visa ko palikome ir
„dovaną" neprašytiems svečiams), liks ramybėje. Poil­
siui, kaip paprastai, prišliaužėme eglišakių ir susėdome
ant jų, atsiremdami į medžius.
Iš snaudulio mus pabudino sprogimai girios gilumo­
je. Buvo apie dešimta valanda ryto.
Sprogimus palydėjo automatų tratėjimas ir trankūs
šautuvų šūviai. Jie netilo kone valandą. Po to mus pa­
siekė tolima, nedarni daina. ..
— Sudie, mūsų žeminėle,— palingavo galvą Tėvas.
—■ Gerai, kad ji tuščia,— sumurmėjo Jakubonis.
Neabejojome, kad triukšmas vyko prie mūsų žeminės,
tačiau norėjome sužinoti įvykio smulkmenas. Pasirodyti
miško pakraštyje, kur buvo mūsų ryšininkų, o juo la­
biau eiti į „mūšio" vietą — pavojinga. Dėl to mes dar
dvi paras pralindėjome kimsynuose ir tik tada nuėjome
pas pamiškėje gyvenantį mažažemį valstietį Juozą Šar-
kauską— mūsų ryšininką. Pamatęs mus, jis išpūtė akis.
— Vyrai, jūs bene iš ano pasaulio sugrįžot?
— Kol kas mums ir šitame nebloga! — atsakėme.
Juozas tik pakraipė galvą ir ėmė kloti naujienas:
— Nudrožiau šįryt kalvėn, o ten jau pypkiuoja tas
storagurklis,— jis paminėjo kažkokią pavardę.— Senis
linksmas, raudonas, matyt, gerą kvortą susipylęs. Na, ir
varo istorijas išsijuosęs. Mat su Juodupės policija geri
santykiai, tai visokių baikų prisirinkęs. Nuvažiavo, gir­
di, vyrai Gargažynės miškan, tiesiai prie urvo, ir išdusi-
no granatomis visus banditus aliai vieno. Kaip barsukus!
„Taip jau ir išdusino?"—neiškentęs aš jam. „O ką tu
manai? Gal į dantis žiūrėjo?!—atkirto senis.—Tu, Šar-
kauskai, irgi geras diegas, prieš juos uodegą vizgini..
Prikandau liežuvį (ką tu su tokiu velniu!), palūkuriavau,
kol jis išsinešdino, ir su kalviu sušnekau. Tas ir išdėjo
viską, kaip iš teisybės buvo.
Paaiškėjo, kad valstietis iš tikrųjų mūsų žeminę užti­
ko atsitiktinai, persigandęs pardūmė į namus ir pasisakė
pačiai matęs girioje „neregėtus žmones, kaišiojančius gal­
vas iš po eglių". Tuo metu pas juos buvęs kaimyno buo­
žės vaikas, kuris naujieną papasakojęs saviškiams, o tie
jau netrukę pranešti Juodupės policijai. Tačiau juodu-
piškiai „tvarkos dabotojai" vieni nedrįsę leistis į girią,
prisikvietę pagalbininkų iš gretimų valsčių ir tik kitą
rytą didžiuliu būriu puolę „bolševikų įtvirtinimus". Pir­
miausia žeminės angą apmėtę granatomis, o po to pa­
reikalavę pasiduoti, nes partizanų „padėjimas esąs be
išėjimo". Nesulaukę atsiliepiant, policininkai angą stipriai
apšaudę ir tik tada „šturmavę". Vienas policininkas lindęs
į žeminę. Bet čia padrioksėjęs sprogimas, pro žeminės
angą išvirtę dūmai. Policininkai, manydami, jog ten pa­
sipriešino partizanai, ėmę pliekti iš visų ginklų. Tik pas­
kui išdrįsę prisiartinti prie žeminės. O namo grįžę su
daina, kaip tikri nugalėtojai.. .
Pasijuokėme iš policininkų „pergalės", bet išėjome iš
Sarkausko nelinksmi. Mūsų žeminė buvo sunaikinta, vėl
reikėjo galvoti, kaip įsikurti žiemai.
 Gūdžią žiemą

— Dabar mums svarbiausia — išsaugoti žmones,

kad, pagerėjus sąlygoms, vėl galėtume imtis darbo iš
peties,— Jakubonis dėstė iš reto, tarsi pasverdamas kiek­
vieną žodį ir jį patvirtindamas pypkutės paptelėjimu.—
Turime galvoti ne tik apie pavasarį, bet ir apie vėlesnį
laiką, kai fašistas bus išvytas iš Lietuvos, kai mums bus
reikalų tiek ir tiek. Tarybų valdžia čia pabuvo tik me­
telius ir kažin ko dar nenuveikė. Taigi mūsų žmonių rei­
kės kiekviename žingsnyje, ir mes turime juos išsaugoti.
Apskrities partinio komiteto sekretorius ilgų kalbų
nemėgo. Vargu būtų leidęsis į platesnius samprotavimus
ir dabar, tačiau vertė aplinkybės. Žeminę sudaužius, mes
vėl įsikūrėme palapinėse, patyliukais puoselėdami viltį
ištverti. Tačiau ištverk kad geras brezentinėje pastogė­
lėje, kai ją kiaurai perpučia visi vėjai, kai šaltis spus­
teli iki dvidešimties laipsnių! Drabužiai mūsų ne per šil­
čiausi: lengvi palteliai, trumpi kailiniukai ir striukės,
viena kita kariška milinė. Judant, žygiuojant to visai pa­
kanka, bet kai reikia ištūnoti girioje dienas ir naktis — ne
kas!
— Reikia išsiskirstyti po kaimus — kitos išeities nė­
ra,— tęsė Jakubonis, atsistodamas ant snieguotos išvartos,
ant kurios jis sėdėjo, ir imdamas trepsėti.— Į žemę ant­
rąsyk nebesirausime.
Partizanai patys matė savo sunkią padėtį, tačiau skirs­
tytis nesiskubino: nors ir laikinai, bet iširs jau spėjęs
susigyventi būrio kolektyvas, nutruks ir taip jau pasun­
kėję ryšiai su kitais būriais, partinėmis bei komjaunimo
organizacijomis kaimuose.
— Susirinksime vasario paskutiniąją savaitę šitoje pa­
čioje vietoje,— baigė Jakubonis ir į bato užkulnį išdaužė
pypkutę, tarsi parodydamas, kad daugiau šnekų šituo
klausimu nebebus.
Skirstymosi tvarka buvo nustatyta, tik partizanai ga­
lėjo pasirinkti žiemojimo vietą. Daugumas turėjo šiose
apylinkėse giminių ir pažįstamų, beliko nuspręsti, kur
patogiausia ir saugiausia. Aš giminių kaimuose neturė­
jau, tačiau mano draugas Petras Griškevičius (Vanagas)
prisiminė savo tolimą giminaitį Vladą Šakalį, dirbantį
eiguliu tolimame Pašilių kaime.
— Mūsų žmogelis?— pasiteiravau dėl visa ko.
— Žmogelis apykeistis, bet mums kaip tik pravers,—
atsakė Petras, lyg ir slėpdamas kažkokią abejonę. Pama­
tęs, kad aš paniurau, pasitaisė:—Tu nesiraukyk, pake­
liui viską išpasakosiu. Tada galėsi spręsti.
Tiesą sakant, pirma reikėjo išspręsti tokius klausimus,
o tik paskui maknoti penkiolika kilometrų. Tačiau aš
negalėjau pasiūlyti nieko geresnio ir nutylėjau. Atsisvei­
kinę su draugais, patraukėme pas tą eigulį. Pusėtinai
šalo, plieno spalvos danguje mirgėjo ryškios žvaigždės.
Po kojomis taip girgždėjo, tarsi ten būtų ne sniegas, o
stiklo aiženos. O gal mums tik taip atrodė, nes norėjome
žingsniuoti kuo tyliau. Juk pavojui ištikus, pusnynais
niekur nenubėgsi, niekur nepasislėpsi. Dėl to išsiskirsty­
dami mes ir susitarėm, kad, reikalui esant, kausimės iki
paskutiniosios ir gyvi nepasiduosime.
— Tas Šakalys — neblogas žmogus, tik amžinai su
kuo nors susipainiojęs,— ėmė pasakoti Petras, kai kiek
užsitrenkėm ir pasukome pavėjui.— Buvo plikas kaip
tilvikas, bet šiaip taip įsitaisė eiguliu. Tai čia girinin­
kams už varovą pabus, tai urėdui kepurę nukels — vis
arčiau prie ponybės. Bet ponybė su juo — kaip ponybė:
aukščiau eigulio — nė už ką, o nori būti eiguliu — stok
į šaulius. Ir prispyrė. O čia ir keturiasdešimtieji atūžė,
į valdžią stojo bolševikai, kuriais ponybė dvidešimt me­
tų vargšą žmogų baidė. Tie bolševikai ėmė varguomenei
žemę dalyti! Neaplenkė ir to paties Šakalio. Žmogus dai­
rosi ir savo akimis netiki. Reikėtų, rodos, tik padėkoti
naujai valdžiai, bet kad vilkais urzgia tie, iš kurių žemė
atrėžta. Žmogus nei pakartas, nei paleistas! Bekraipant
galvą, betupinėjant, Hitleris — bum bum! Vėl kraipyk
galvą, vėl graižiok ienas. .. Taip žmogus ir po šiai die­
nai. Į naminę įjunko, butely teisybės ieško... Tik tiek
gerai, kad vietos ponybė juo tebetiki, po senovei savu
laiko. Štai dėl šito jis mums ir pravers. Be to, sodyba pa­
čioj pamiškėj.
 —- O kai išplepės ant kamščio užmynęs?
— Paprašysim žmoną, kad paimtų į nagą. Bus kaip
švelniausia vilna —užtikrino Petras.
Priemonė ne per daug paguodžianti, bet ką padarysi?
— Sakysiu, kad pabėgau iš vokiečių kariuomenės,—
Petras nukreipė šneką.— Tegu palaiko iki pavasario. Vis
šiokie tokie giminės. O kai susitarsiu, pridursiu, kad aš
ne vienas. Kas gi bėga iš kariuomenės pavieniui, ar ne,
Vėtra?
Jo optimizmas man nuotaikos nepataisė. Šaulys, prie
ponybės šliejosi, o dabar gerti įniko. . . Na ir charakte­
ristika!
Laukų ir miškų keliūkščiais girgždinom sniegą kone
kiaurą naktelę. Paryčiais prisiartinom prie Pašilių kai­
mo Batūriškio eiguvos. Šakalio sodyba dunksojo gerokai
toliau nuo kitų trobesių, pačiame miško pakraštyje. Aš
pasilikau klojimo šešėlyje, o Petras numaknojo prie tro­
bos. Elgėmės, rodos, tyliai, bet kaimo šunes ėmė ambryti.
Viename trobos lange įsižiebė žiburys, klebtelėjo atšau­
namos durys, ir Petras dingo.
Pasirodė jis po poros valandų, kai aš jau buvau ištre-
pinėjęs visą paklaimę, sustiręs į ragą ir prakeikęs viso
pasaulio eigulius.
— Drožkim į mišką, jau švinta,— nei šiokiu, nei tokiu
balsu pasakė man Petras. Supratau, kad jam klostėsi ne
taip jau sklandžiai, kaip galvojo.
Retas pušynas skambėjo nuo kirvių ir pjūklų. Vals­
tiečiai kirto ir vežė mišką. Hitlerininkai, „trumpindami"
frontą, kuris kasdien artinosi prie Lietuvos, galvotrūk­
čiais užgulė miškus ir gabeno į Vokietiją jų medžiagą.
Nenorėdami pasirodyti kirtėjams, pasislėpėme nuoša­
lesnės biržės jaunuolyne, šiek tiek užkandome iš savo
menkų atsargų. Pro pušų viršūnes suspindo vėlyva sau­
lė, bet ji maža bešildė.
— Apsigyvent, atrodo, galėsime, bet atsirado nenu­
matytų keblumų,—tik dabar tęsė Petras. Jis iš viso bu­
vo lėtokas, o šiuo atveju, matyt, jam buvo nesmagu, kad
mes, atėję pas jo giminaičius, dar turime žvarbti miš­
ke.— Iš pradžių žmonės apsidžiaugė, kad atsiradau. Iš
tikrųjų, girdi, nėra ko už svetimus galvą guldyti. Bet
kai paprašiau, kad mane su draugu paslėptų porai mė­
nesių, žmonės pritilo. Mat rudenį pas juos vietos valdžia
apgyvendino kažkokią evakuotą ukrainietę Marfušą, ku­
rios sūnus okupantų kariuomenėj. Eigulys bijo, kad ji,
mus pamačiusi, neišplepėtų.
— Teks pagalvoti apie kitą vietą,— nusprendžiau pa­
tylėjęs.
— Ne, ne,—užginčijo Petras,— žmonės apsigalvos, ap-
sisvarstys, kaip geriausiai susitvarkyti, ir šią naktį pasa­
kys. Taip jau susitarėm. Tu suprask ir juos: šeima, maži
vaikai, kas su jais atsitiktų, jeigu...?
Ko čia nesuprasi! Netgi pirmą sykį svarstant žiemo­
jimo klausimą, pavojus, kurį sukelia žmonėms pas juos
besislapstą partizanai, žymia dalimi nulėmė mūsų pasi­
rinkimą ir paskatino įsirengti žeminę. Tačiau žeminės
nebėr, o žiema įsismarkavo, be pastogės neišsiversi.
O miške vis kirto, pjovė, vertė. Ištekinės pušys kris­
damos dunkčiojo į sušalusią žemę ir tartum dejavo. Tik
į vakarą giria ėmė rimti, pušys suošė laisviau ir links­
miau. O mudu, sužvarbę ir sustirę, išlindome iš jaunuo­
lyno ir ėmėme trepinėti išmaitotoje biržėje: visur pilna
žmonių, arklių ir rogių pėdsakų, mūsiškių tarp jų neiš­
skirtų pė pats uoslingiausias šuo.
— Kiek turto išnaikins prakeiktieji! — apmaudžiavo
Petras, žvalgydamasis į kiekviename žingsnyje baltuo­
jančius pušų kelmus.— Mūsų turtą, ir mūsų žmonių ran­
komis. .. O valstiečių vienkiemėliai — ašaros rieda bežiū­
rint.
Šokinėdami per išvartas ir šakų krūvas, traukėme į
miško pakraštį. Jau temo, netrukus Petras turėjo eiti pas
eigulį galutinio atsakymo. Įėję į pamiškę, pastebėjome,
kad Šakalio sodyboje ramiai spindėjo blausus žiburėlis.
Matyt, šeimininkai, žinodami, kad ateisime, šunį buvo
uždarę. Aš, kaip ir rytą, pasilikau paklaimėje.
Vėl prastirksojau gerą valandą. Tik dabar iš trobos
šešėlio išniro ne vienas, o du žmonės. Kartu su Petru
prie klojimo artinosi moteris.
— Šeimininkę atsivedžiau,— sušnibždėjo Petras.
 Moteris padavė man šiurkščią ranką ir valandėlę žval­
gėsi čia į vieną, čia į kitą, tankiai ir giliai alsuodama.
Matyt, ji smarkiai jaudinosi. Kiek atitekus, pravėrė klo­
jimo duris ir užsikirsdama pasakė:
— Kol kas lįskit čionai ir ilsėkitės. O vėliau žiūrė­
sim. ..
Mes padėkojome, ir moteris, baukščiai žvalgydamasi,
nusiskubino į trobą. Palydėję ją akimis, užsidarėme iš
vidaus klojimo duris ir sulindome į šiaudus.
— Tegu ją griausmas, tą jų Marfušą,— patyliukais
keiksnojo Petras, kuistydamasis šiauduose ir nusijuosda­
mas diržą.— Sako, rytą nugirdo, kai brazdinausi, ir tuoj:
kas, kur, kaip? Visa laimė, kad dabar kerta mišką, ir pas
eigulį dažnai užklysta žmonių.
Mintimis keiksnojau ir aš: įmerkėme, ko gero, uode­
gas kaip į aketę... Petras, jausdamas mano nuotaiką,
ramino:
— Tu, Vėtra, nosies nenukabink. Šaulys tai šaulys,
Marfuša tai Marfuša, o mums iš to tik nauda! Šakalys jų
akyse tebėra patikimas žmogus, tai kam ateis į galvą,
kad pas jį slepiasi partizanai?
Įlindau dar giliau į šiaudus, susiriečiau į kamuolį ir
ėmiau snausti. Pagyvensim — pamatysim...

Vaišės
— Petrai! Ё, Petrai! — pasigirdo linksmas šūk­
čiojimas klojimo tarpduryje.
— Vladas, kad jį kur galas,— sumurmėjo Petras.
Mes jau antrą savaitę gyvenome eigulio klojime, bet
iki šiol mus aplankydavo tik šeimininkė. Atskubėdavo
ji tris kartus per dieną, užsimetusi ant pečių didelę pin­
tinę— doklą. Iš jo išimdavo pusryčius, pietus ir vaka­
rienę, atgal susikraudavo tuščius indus. Pripratome prie
šitos moters kaip prie gerosios laumės ir dažnai galvo­
davome, kuo ir kada jai atsilyginsime už gerą širdį, kuri
tikriausiai nė valandėlę nesiliaudavo virpėjusi iš bai­
mės ir nerimo. Iš pradžių stebėjomės, kad nesirodo vy­
ras, o dabar ne mažiau nustebome, išgirdę jo nevaržomą
šūkčiojimą. Šeimininkas, be abejo, buvo įsismaginęs.
— Ko tylit? Ar jus kipšas kur nujojo?—nerimo ei­
gulys.
— Lįskim, kitaip neatsikratysim,— paragino Petras.
Išsikepurnėjome iš savo landynės, kurią buvome įsi­
taisę giliai po šiaudais. Šeimininkas pasitiko mus vaišin­
gai: vienoje rankoje naminės butelis, antroje — atsakan­
tis lašinių bryzas. O pats raudonas, atsilapojęs.
— Ech jūs, vyrai, vyrai! — nudelbė mus pašaipiai.—
Toks amželis, kad tik ulioti ir vandravoti! O jūs? Lindit
šiauduose kaip paskutiniai kvailiai, šviesios dienos ne­
matot. .. Va, šekit, nors arielkos išgerkit, gal į protą atei­
sit,— jis atsisėdo ant rąsto, prikliukino stiklinę ir susi-
vertė į mūsų sveikatą.— Rėžkit dabar jūs, negailėkit!
Sriūbtelėjome po gurkšnelį ir mudu. Ne dėl to, kad
„šviesią dieną" pamatytume, o kad šeimininkas neužsi­
gautų. Nebuvome įpratę gerti, o tokiomis sąlygomis ypa­
tingai vengėme.
— Ciupinėjatės kaip panytės,— suniekino mus eigu­
lys.— Ech jūs, vyrai, iš po šiaudų!
— „Lindit šiauduose", „iš po šiaudų"! — nebeiškentė
Petras, be ceremonijų dorodamas lašinius.— Gryčion juk
nepriimi!
—■ Aš? Nepriimu?— pasišiaušė šeimininkas.— Dėl ma­
nęs eikit nors ir dabar! Sakau, nors žinau, kad man už
tai — va! —jis brūkštelėjo sau per pasmakrę ir ėmė raus­
tis kišenėse. Po nemažų pastangų surado ir ištraukė su­
glamžytą „Ateities" numerį.— Va, pasiskaitykit ir tada
šnekėkit, ar aš bailys, ar ne. O aš tuosyk antrą ratą pra­
dėsiu,— jis padavė laikraštį Petrui, o pats išsitraukė vėl
butelį.
Mes priėjome arčiau durų, pro kurias dar skverbėsi
blanki vakaro šviesa, ėmėme sklaidyti laikraštį. Kaip
paprastai, jame buvo paistoma apie fronto tiesinimą ir
„elastingą gynybą", apie „rusišką" žiemą ir kailių rinki­
mą frontui. Pagaliau suradome ir pranešimą, kurį turėjo
galvoje eigulys ir dėl kurio tikriausiai „apsireiškė" klo­
jime.
 „Pilieti,— buvo rašoma pranešime,— desantai išmeta­
mi daugiausia nakties metu. Prisimink, kol desantininkas
yra ore, jisai nepavojingas, todėl stenkis jį sunaikinti,
panaudodamas bet kokias turimas priemones. Visais at­
vejais pastebėjęs desantą, tuojau pranešk vietos policijai.
Visus tuos, kurie nepraneš arba kokiu nors būdu rems
desantininkus ir jų šeimas, vokiečių valdžia baus mirties
bausme."
Šakalys laikė rankoje neišgertą stiklinę ir vylingai
žiūrėjo į mus.
— Na kaip?— mirktelėjo, mums baigus skaityti.
— Ciagi apie desantininkus,— Petras grąžino laikraš­
tį, tarsi tai jo neliestų.
— Oi, Petriuk, Petriuk. . .— eigulys pamataravo jam
laikraščiu palei nosį.— Apie desantininkus! .. O judu iš
kokios pasvietės išsirovėt? Iš vokiečių kariuomenės! . .
Antai atbėgo iš bataliono tas... tas.. —jis pamirkčiojo
apsunkusiomis akimis ir paminėjo kažkokią pavardę.—
Taigi atbėgo ir sukinėjas palei namus. Žinia, pasižiūri, ar
kas neatsirioglina, daugiau nieko. O jūs? Apsikarstę vi­
sokiais automatais, apsibuvę ir — iš kariuomenės! . .
— Vadinasi, tamstai jau vis tiek kilpa,— įsikišau ir
aš.— Jau antrą savaitę mus slepiat,— už tai niekas ne­
dovanotų. ..
— O ką gi? Bene į dantis žiūrėtų?—nenustebo eigu­
lys. Jis kiek nugėrė, perdavė Petrui stiklinę ir prisikišęs
pasiūlė:—O jeigu jūs patys, a?
— Ką mes patys?— išpūtėm akis.
— Na, prisistatytumėt... pasiduotumėt, kaip tas sa­
ko. . .— eigulys rinko žodžius ir iš padilbų stebėjo, kaip
mes reaguosime.
— Jeigu taip, mes galime išeiti! — pasikėlėme nuo
šalinės rąsto.
— Ką jūs čia dabar, vyrai?—nustebo eigulys.—Argi
aš dėl savęs? Pamačiau, kaip vargstat, ir pasakiau. Per­
nai pasidavė čia toks nuo karo pradžios užsilikęs, tai, sa­
ko, ir dabar apie Juodupę tebegyvelioja. Ir dar kaip!
Bagotą bobą įsitaisė, krūminę šutina, visa valsčiaus po­
nybė pas jį ūžia...
 — Vis dar ponybė tavo galvoje, Vladai,— pagiežin­
gai prikišo Petras.— Ar daug prie jos susikūrei, ar daug
iš jos prasigyvenai?
— Prasigyvenimas aiškus,— paniuro eigulys. Palinga­
vęs pusgirtę galvą, sprigtelėjo į butelį:—Va visas pra-
sigyvenimas!
— Ne kažkoks...— kreivai šyptelėjo Petras.
— Dienelę prastūmi, ir ačiū tau, viešpatie,— atsiduso
šeimininkas ir ėmė graibytis tabako. Žvilgterėjęs į šiau­
dų kaugę, atitoko ir tik numojo ranka. Sriūbtelėjęs ru-
ginukės, iš širdies nusispjovė ir vėl atgavo narsą:—Lin-
dėkit šiauduose, jeigu jums kitaip neišeina, tik arielkos
tai jau išgerkit. Negaliu žiūrėti, kai jauni vyrai šitaip
skursta! Eitumėm gryčion ir susėstumėm kaip žmonės,
tik ta velnias Marfuška. .. Kad taip būč žinojęs, tris die­
nas būč viršaitį girdęs, kad tos bobos nepakištų. Pas
kitus gyvena kaip žmonės, laukia, kada į savus kraštus
sugrįžti galės, niekur nosies nekiša. O mūsiškė kaip koks
erodas: kas, kur, kaip?
— Gal tyčia pamiškėn tokią pakišo?— pakraipė galvą
Petras.
— O kipšas juos žino,— suabejojo ir eigulys.— Pama­
čiau, kad be šeimynos, be vaikų — kaip tik mūsų trobai.
Ir parsivežiau nieko nebesakęs. Tiktai išgirdau, kad sū­
nus prieš saviškius kariauja, taip ir pagalvojau: ėhė,
ne kokios veislės man pakliuvo! Bet jau po laiko, nebe-
išvarysi.
— Pati nesiruošia arčiau miestelio kraustytis?— pasi­
domėjau.
— Ruošis ji tau! Plaučiai, girdi, jos išklerę, o čia oras
kaip kurorte,— eigulys nusispjovė, nė naminukės nepa­
ragavęs.— Tegu juos kipšas, tuos jos plaučius! O jūs,
vyrukai, patys kvaili buvot, kad anksčiau nepasirodėt,—
nė iš tolo tos bobos būč neprisileidęs! Ir tu, Petriuk, ir
tu, broleli.. . Vėtra, ar kaip ten tave. Išsigalvojat visokius
paibelius, kad doras žmogus nė atsiminti negali. O gal
vokiečių kariuomenėj tokius vardus prisega?— šeiminin­
kas mirktelėjo ir kilstelėjo stiklinaitę.
— O ko jiems neprisegt! — už mane atkirto Petras.
 — Žinokitės, jei tokie gudrūs! — šeimininkas vėl truk­
telėjo, nusipurtė ir, pateliūskavęs butelį, nusprendė:—
Čia tegu judviem palieka. Išgersit iš to nūdnumo, kai
lindėti pakyrės.
Padėkojome ir atsisakėme. Tačiau eigulys iškvailino
mus ir kategoriškai pareiškė:
— Aš šeimininkas, ar jūs? Jeigu aš, tai mano reika­
las priimti svečius!
—■ Žiūrėk, kad apie šituos svečius prie Marfuškos ne­
išsižiotum,— įspėjo Petras.
— Aš? Išsižiosiu?— eigulys karingai įsisprendė, bet
neilgai išsilaikė: naminukė jau vedžiojo jį į šalis. Vis
dėlto trenkti kumščiu į krūtinę dar sugebėjo:—Ar aš,
ar žemė — tas pats!
„Tvirtesnio" užtikrinimo negalėjo nė būti, tačiau mes,
pasilikę vieni, savo padėties tvirtumu per daug nesidžiau­
gėme: pasikliauk, kad gudrus, tokiu, kada žmogui ir
„jūra iki kelių". . . Kitą rytą, kai šeimininkė atnešė pus­
ryčius, pasipasakojome savo nuogąstavimus, nepamiršo-
me ir jos vyro pasiūlymo „pasiduoti patiems", paprašė­
me, kad imtų savo eigulį į nagą.
— Jūs, vaikinukai, nebijokit,—nuramino mus mote­
ris,— manasis, jei ir įkaušta, proto nepraranda. Mat ne­
pradėjo iš jaunystės, tik dabar, kai pasimetė žmogus per
tuos karus... O jeigu kyštelėjo liežuvį apie pasidavimą,
tai tik jūsų gailėdamasis. Sukęs apsukęs vis užsimena,
kad klojime skurstat, kad saulės nematot...
Nuo šitokių moters žodžių aprimome kur kas labiau,
negu nuo jos vyro mušimosi į krūtinę. O eigulys nuo to
sykio prie mūsų taip ir prijunko. Kur buvęs, kur nebu­
vęs, žiūrėk, jau ir šūkauja klojimo tarpduryje:
—■ Ei, jūs, kariauninkai, bene į peklą nulindot?
Kartais jo apsilankymai būdavo ir naudingi: kaip ei­
gulys, jis susitikdavo su daugeliu įvairiausių žmonių,
prisirankiodavo naujienų iš plačios apylinkės.
Paskutinėmis gruodžio dienomis Šakalys pareiškė:
—■ Per Naujuosius metus suūšime kaip žmonės! Mar-
fušką kur nors išgrusiu, ir jūs, vyriukai, ateisit į trobą.
Ar girdėta, kad šitiek laiko užstalėn neatsisėstumėt?!
 Po to kurį laiką eigulys nebesirodė. Seimininkė prane­
šė, kad jis pasiutusiai užsiėmęs: išbaltinęs trobą, papjo­
vęs meitėlį, o dabar šutinąs „tą prakeiktą smarvę". Mat
Naujiesiems metams prisikvietęs galybę svečių.
1944 metus sutikome klojime, tik pro durų plyšį pasi­
žvalgėme į šaltą žvaigždėtą dangų, tarsi burdami iš jo
rašto, ką atneš mums Naujieji... Vidurdienį prisistatė
šeimininkas. Išsiskutęs, išsiprausęs, apsivilkęs šventadie­
niška eilute. Jau kiek kvepiąs namine, bet dar tvirtas ir
pasitikįs savimi.
— Na, vyriukai jūs mano, į trobą marš! — įsakmiai
pareiškė jis.— Marfuška išsitrenkė pas pažįstamus ir be
vakaro tikriausiai neparsirioglins, vaikus irgi išsiunčiau,
o svečių atsiras tik pavakariukais. Susėsim katalikiškai!
Lindėti klojime buvo įsiėdę iki gyvo kaulo, ir mudu
susigundėme: pasiėmę tik pistoletus, nuėjome į trobą.
Seimininkų pasiruošta iš tikrųjų „katalikiškai"; pri­
virta, pričirškinta visokiausios mėsos, prikepta pyragų,
miežinio alaus pasidaryta. Na, o naminukės dar „katali-
kiškiau".
Smagiai kirtome gardumynus, šnekučiavomės. Staiga
Petras sunerimo:
— O jeigu koks svečias? Kur mes tada lįsim? Žinai,
Vladai, verčiau duokš šio to mums, ir mes susikrausty-
sim ant aukšto. Iš ten bus lengviau išsmukti.
Šakalys bandė dievagotis, kad nieko neįsileisiąs, ta­
čiau, mūsų neperkalbėjęs, prikrovė visokių gėrybių ir
palydėjo ant aukšto.
Pavakariukais iš tikrųjų ėmė rinktis svečiai, ir mes
buvome pasmerkti tūnoti palėpėje iki vėlios nakties.
Įsitaisėme prie kamino, kuris tebebuvo šiltas, sočiai pa­
valgėme ir, tyliai sėdėdami, ėmėme klausytis, kas dedasi
troboje. Ten kaskart didėjo šurmulys, garsėjo balsai,
karštesni darėsi politikuojančių vyrų ginčai.
— Bolševikas sulups vokietį? Baikos! — dudeno kaž­
koks prikimęs boselis.— Dar spardosi, kol amerikonai vis­
ko kiša. O kai susitars su vokiečiu, ir nebekiš.
— Špygą anie kiša, daugiau nieko! — kirtosi kitas bal­
sas.— Bolševikas, skaityk, vienas kariauja ir tai vokietį
jau gena. Kai užėjo prūsui kaput, tai ir sugalvojo: ame­
rikonai aniems visko duoda, užtat mes ir nebepakariau-
jam. Reikia kuo nors pasiteisinti, kitaip sarmata.. .
— Dėl mūsų tegul jie nors pasikaria! — įsikišo trečias.
— Kažin kaip užgiedosi, Stanislovai, kai vokietį iš­
grūs?— pasišaipė kažkuris.— Kai žemės vėl nurėš?
— Tai gal manai, kad bolševikas ir Lietuvon koją
įkels?— pasišiaušė pavadintasis Stanislovu.— Manai, kad
jo nesuturės?
— O kas gi jį suturės, jei didžiausias kariauninkas jau
į kelnes leidžia?
— Anglai su amerikonais disantą atsiųs!
— Savo pusėn neatsiunčia, o čia tau atsiųs!
— O kieno bekonus prieš karą rijo?—šaukė Stanis­
lovas.
— Je, dėl tavo bekonų savo galvą kiš! Kur tu atrasi
tokį durnių?
— Tai vis savo lenki, vis už bolševikus?
— Sakau, kaip yra, ir daugiau nieko. . .
— Sakai, kad bolševikas vis tiek ateis?— provokavo
Stanislovas.
— Gal ir ateis...
— Šunies balsas dangun neina! ■— piktai nusišaipė Sta­
nislovas.— O bolševikai nepasidžiaugtų, čia atėję... Oi,
nepasidžiaugtų! Mes jiems dar parodytumėm!
— Aukštai pašokus, kitąsyk žemai tūpt prisieina. ..
— Užtat, kad tokių, kaip tu, niekas neišnovija! Ale
iš kalno dar nesidžiauk. . . Dar gali būti pirtis tiems, ku­
rie anon pusėn dairos!
Suklego moteriški balsai, kažkas užtraukė dainą, ir
įsismarkavęs ginčas liovėsi. Paūžę, nedarniais balsais pa-
plyšoję, svečiai ėmė skirstytis. Ilgiausiai užsisėdėjo „ka­
ringasis" Stanislovas. Pagaliau pakilo iš užstalės ir jisai,
bet pareikalavo, kad šeimininkai dabar pat pasisvečiuo­
tų pas jį. Priešingu atveju jie būsią ne kaimynai, ne bi­
čiuliai, o „lygūs ubagams, kurie laukia bolševikų". Ša­
kalių atsikalbinėjimas buvo bergždžias.
Jiems išėjus, nusiritome nuo aukšto, ir išėjome į pa­
miškę. Gerą valandą ten vaikštinėjome, grožėjomės ra­
mia žiemos naktimi, šnekučiavomės. Kaip klostysis įvy­
kiai atėjus pavasariui? Kaip sutiksime 1945-uosius?

Džiugi žinia
Nekantriai laukėm nakties, kad galėtumėm
traukti į Sodelių kaimą pas ryšininką Juozą Šarkauską.
Buvome susitarę, kad šiomis dienomis pas jį ateis kom­
jaunimo komiteto nario Jono Zovės atsiųstas ryšininkas.
Vos sulaukę prieblandos, išėjome. Po kojomis girgž­
dėjo sniegas, .maloniai gaivino šaltas oras, virš laukų
tvyrojo tyluma, tik kur ne kur lojo šunes. Tylom žings-
niavom, grožėdamiesi žiemos naktimi. Ilgai lindėjus dar­
žinėje, ji atrodė ypač nuostabi.
Paryčiais pasiekėm Šarkausko trobelę. Pabeldėm su­
tartu ženklu į langą, ir už jo netrukus sušmėžavo žmo­
gaus šešėlis.
— Kas ten?—negarsiai paklausė vyriškio balsas.
— Vėtra,— atsakiau.
— Aš tuojau,— atsiliepė šeimininkas ir, brazdėdamas
patamsyje, atidarė duris.— Sveiki, sveiki,— padavė di­
džiulę plaštaką Juozas.— Prašom toliau, prisėskit. O aš
pakelsiu svečią. Jau antra para jūsų lūkuriuoja, net ne­
rimauti pradėjo.
Užsimetęs kailiniukus, Juozas nubėgo į klojimą. Mes
sėdėjome tamsoje ir laukėm.
Po valandėlės jis atskubėjo su svečiu, kuris sveikin­
damasis prisistatė:
— Grinkevičius *.
Patamsyje buvo sunku įžiūrėti jo veidą.
— Juozai, eik ilsėtis, o mes įsitaisysime klojime ir pa­
sikalbėsime,— pasiūliau šeimininkui.
— Ką jūs, vyrai? Ar troboje vietos nėra, ar šiluma
kaulus laužo?— ėmė prieštarauti Šarkauskas.
Ne, šiluma kaulų mums anaiptol nelaužė! Tačiau at­
sargumo sumetimais mes nesusiviliojome Juozo pasiūly­
mu, ir visi trys išėjom.
* Juozo Baltuškos slapyvardis.

14. Prieblanda prisidengus 209

 — Mano vardas irgi Juozas,— pasakė ryšininkas, kai
jau buvome patogiai įsitaisę šiauduose.
— Klok, Juozai, naujienas,— paraginome.
— Pirmiausia linkėjimai nuo Zuikio,— kalbėjo atvy­
kėlis.— O dabar svarbiausia naujiena: mes ne tik ku­
riam naujas komjaunimo organizacijas, bet ir komjau­
nuolišką valdžią sudarėm!
— Kokią valdžią?—nesuvokėme.
— Ogi sudarėm komjaunimo Svėdasų valsčiaus ko­
mitetą! Vadovauti jam paskyrė mane,— ne be pasididžia­
vimo pareiškė Juozas.
— Jeigu jau taip, belieka patį pasveikinti,— mes su
Petru paspaudėm jam ranką.— O dabar, sekretoriau,
klok visas smulkmenas apie komiteto sudėtį, veiklą, kom­
jaunimo organizacijas ir kita!
Juozas šitam pokalbiui, matyt, buvo pasirengęs, nes
iš karto pabėrė:
— Komitetą sudarėme dar lapkričio mėnesį. Be manęs,
į jį įeina Pranas Maculevičius, Jurgis Karosas, abu pui­
kūs, energingi vyrai. Pagrindinis mūsų darbas — stiprinti
pirminių organizacijų veiklą, kurti naujas. Bandom pa­
rengti ir atsišaukimų, tiesa, ne spausdintų, nes neturim
priemonių. Čia daug talkininkauja raštingiausias iš mūsų
buvęs studentas Antanavičius *, padeda pats Zuikis ir
kiti vyresni draugai.
— O kokiuose kaimuose jau sukurtos komjaunimo
organizacijos?
— Viena iš veikliausių pirminių organizacijų yra Gi­
relės kaime. Jai vadovauja mūsų komiteto narys Anta­
navičius, kuris dirba Užpalių girininkijoj sielių plukdy­
toju, palaiko plačius ryšius su darbininkais, sumanus pro­
pagandistas. Kadangi ši organizacija turėjo penkis
narius ir greitai augo, tai turėjom sudaryti dvi atskiras:
vieną Kuprių kaime (jai vadovauja Jurgio brolis Vla­
das), antrą— Kunigiškiuose. Sitai vadovauti paskyrėme
Stasę Zovytę. Verksnonių kaime komjaunimo organiza­
ciją sukūrė Petras Braknys, dar prieš karą įstojęs į kom­

* Jurgio Karoso slapyvardis.

jaunimą. Mums pasisekė užmegzti su juo ryšį. Dabar
nuolat bendradarbiaujam.
— Kaip šitos organizacijos padeda partizanams?— pa­
sidomėjo Petras.
— Šitos organizacijos yra, kaip sako, mūsų akys ir
ausys,— gyvai pasakojo Juozas.— Jos surenka daug svar­
bių žinių. Komjaunuoliai kalbasi su jaunimu, aiškina pa­
dėtį. O štai Stasė Zovytė, galima sakyti, išgelbėjo parti­
zanus nuo pražūtingo užpuolimo,— patylėjęs pasakė Juo­
zas ir papasakojo apie komjaunuolės žygdarbį.
Per patį vidurnaktį prie Kunigiškių kaimo, kur gyve­
no Stasė, atlėkė kolona karinių mašinų. Iššokę iš jų bau­
dėjai ėmė supti mišką, kuriame bazavosi partizanų jun­
ginio štabas. Tai pastebėjo Stasė ir, supratusi, koks pa­
vojus gresia partizanams, basa, vienmarškinė šoko bėgti
į mišką. Laiku perspėti partizanai pasitraukė ir nepatyrė
jokių nuostolių.
Iki ryto nesumerkėm akių, vis klausinėjom Juozą,
klausėmės jo pasakojimo apie komjaunuolių veiklą ir
šiokiadienius. Komjaunimo Svėdasų valsčiaus komiteto
(pirmo apskrityje!) veikla mus džiugino. Tik perspėjom
Juozą, kad griežtai laikytųsi konspiracijos, priminėm, kad
pirmaisiais karo metais susikūrusios pasipriešinimo gru­
pės neretai žlugdavo kaip tik dėl konspiracijos stokos.
Kitą dieną nusiuntėm partinės organizacijos sekreto­
riui Jakuboniui džiugią žinią: Svėdasų valsčiuje sudary­
tas komjaunimo komitetas, kuris vadovauja keturioms
pirminėms organizacijoms!

Vėl būryje
Žiema slinko vėžlio žingsniu. Ir jeigu ne džiu­
gios žinios iš Svėdasų, šiokios tokios galimybės susisiekti
su kai kuriais Juodupės, Svėdasų ir kitų valsčių kom­
jaunuoliais, jeigu ne šiokia tokia veikla pačiu sunkiau­
siu laikotarpiu, būtume visiškai išsimušę iš pusiausvyros.
Ypač apmaudu būdavo, kai mus pasiekdavo žinia apie
sėkmingą diversiją geležinkelyje arba stambiausiuose
 vieškeliuose, kai kitąsyk net iki mūsų vėjas atnešdavo
tolimų šūvių aidą. Tai kovojo kitos partizanų grupės,
žiemojusios miškuose.
Dar labiau susigyvenome su šeimininkais. Sekmadie­
niais, kai įnamė ir vaikai būdavo kur nors išėję, susi-
kraustydavome į trobą, apsiprausdavome, apsitvarkyda­
vome, išsijudindavome. Pastebimai ėmė keistis ir eigu­
lys, nebesibroliavo per dažnai su namine, o prisiminęs
pirmąjį pokalbį su mumis, tik mosuodavo rankomis ir
sakydavosi buvęs „kvailas kaip čebato aulas". Šitokiam
jo, taip pat ir daugelio kitų valstiečių keitimuisi, be
abejo, daug įtakos turėjo įvykių eiga, šykščiai hitleri­
ninkų skelbiamos, bet neabejotinai jiems nepalankios ži­
nios iš fronto. Todėl susitikimo su draugais laukėme, kaip
gervės giedros. Ypač persivertus žiemai į antrąją pusę,
kai pora netikėtų įvykių privertė mus suabejoti savo ir
šeimininkų saugumu.
Pirmiausia mus užtiko Šakalių vaikai. Mažieji nutrūkt­
galviai užsirito čia taip greitai, jog mes nesuskubom pa­
sislėpti. Vaikai klyktelėjo ir išsigandę pardūmė į namus.
— Mama, mama! Ant šiaudų kažin kokie baisūs žmo­
nės guli!
Motina bandė aiškinti, kad jiems tik pasirodę, bet vai­
kai nė klausytis nenorėjo. Guli, girdi, nors tu ką! O tro­
boje sukinėjosi ir Marfuša. Lietuviškai ji nemokėjo, bet
vieną kitą žodį jau galėjo suprasti. O čia dar toks iš­
raiškingas vaikų pasakojimas!
Vasariui baigiantis, į kaimą atsibeldė būrys hitlerinin­
kų su vietos seniūnu ir ėmė tikrinti valstiečių gyvulius,
kurie turėjo būti surašyti. Į klojimą atpuolė persigandu­
si šeimininkė ir pranešė:
— Pas kaimynus jau verčia, visas šalines išbadė! ..
Gintis negalėjome, nes tokiu atveju pasmerktume pra­
žūčiai visą Šakalių šeimą. Beliko vienintelė išeitis —
trauktis į mišką. Skubiai panaikinome savo buvimo pėd­
sakus, automatus paslėpėme po kaimiškais kailiniukais
ir patraukėme į mišką. Žingsniavome neskubėdami, lyg
niekuo nedėti žmonės, einą savais reikalais.
 Iš pradžių manėme, kad tik mes einame į girią. Kur
tau! Ir iš vienos, ir iš kitos pusės lakatavo į ją valstie­
čiai: kas su karve, kas raitas ant arklio, kas ir su žvyg­
čiojančiu meitėlaičiu. . .
Prakiūtojome pažliugusiame miške visą dieną. Hitle­
rininkai pasirodyti nesiteikė, pasitenkino išnaršę kaimą
ir papliaukšėję iš pistoletų. Žmonės parsivarė gyvulius
atgal, paršliaužėme į klojimą ir mes. Neseniai vaikų už­
tikti, o šiandien ir kai kurių kaimynų pastebėti, suprato­
me, j°g mūsų gyvenimėlis pas Šakalius pasibaigė, ir ry­
tą užverstos slėptuvės nebeatnaujinome. Atskubėjusi su
vakariene šeimininkė papasakojo, jog hitlerininkai ne­
suradę net to gyvulių skaičiaus, kurį seniūnas buvo su­
rašęs, ir baisiai perpykę: seniūną pagrasinę sušaudyti,
o kaimui užkrauti dar didesnes prievoles.
— Kad vėl prakeiktieji neužgriūtų,— baiminosi Šaka-
lienė.
Pabjuro orai, prasidėjo žvarbios šlapdribos, ir mes bu­
vome priversti išgyventi eigulio sodyboje dar kelias die­
nas. Išsiruošėme ankstų kovo pirmosios rytą, atsisveiki­
nome su šeimininkais. Zosė Šakalienė net ašarą nubraukė,
įprašė nepamiršti jų, nesivaržyti ir ateiti, jeigu bėda pri­
spirtų, jeigu pastogės prireiktų... Išėjome sunkiai nusa­
komu dėkingumu nešini, džiaugdamiesi gera žmonių šir­
dim, už kurią jų šeima galėjo užmokėti pačia brangiausia
kaina.
Apie vidurdienį priklampojome šlapio sniego pridrėb­
tą aikštelę Gargažynės miško tankumyne ir tris kartus
švilptelėjome. Netrukus išniro iš už eglaičių Povilas Ja­
kubonis su Stepanu Kopytkovu. Suplukę, permirkę, bet
patenkinti. Netgi Jakubonis nusišypsojo plačia, draugiš­
ka šypsena. Po vieną, po du susirinko visa grupė, nepa­
tyrusi žiemos metu jokių nuostolių. Smagus, džiaugsmin­
gas buvo susitikimas! Vyrai glėbesčiavosi, tapšnojo vieni
kitiems per pečius, svaidėsi žodeliais, pasakojosi nuoty­
kius nuotykėlius. Tačiau pavasariu dar vos dvelkė, visur
buvo pilna patižusio sniego, drėgmė smelkėsi pro dra­
bužius. Neatidėliojant reikėjo pagalvoti apie įsikūrimą,
apie pakenčiamesnį prieglobstį ir tik tada planuoti ko­
vos veiksmus. Tėvas, per žiemą atkutęs ir atjaunėjęs,
pasiūlė grįžti į Miliūnų miškus, kur mūsų grupė bazavosi
rudenį. Jo pasiūlymui vieningai pritarėme: ten patogu
priimti iš lėktuvų krovinius, gerokai arčiau geležinkelio
linija — svarbiausias mūsų diversijos objektas. Žygiuoti
pasišovėme tuojau pat.
Pakeliui užsukome pas pažįstamą valstietį ir papra­
šėme šiek tiek maisto. Žmogelis buvo neturtingas, ne
kažkuo mus sušelpė: gavome gabaliuką lašinių ir šiek
tiek ruginių miltų.
Auštant pasiekėme Miliūnų girią ir ėmėme ieškoti
patogios vietos stovyklai. Gerokai paklaidžioję, pasirin­
kome smiltingą aukštumėlę, tarsi rankomis supiltą dai­
liame eglyne. Iš vienos pusės ją dengė ilgas, status skar­
dis, kur buvo prigriuvę visokiausių išvartų. Antroje aukš­
tumėlės pusėje buvo iškirsta ir jaunuolyno prižėlusi biržė,
už kurios tįsojo pelkėta slėsnuma. Per ją lengvai irgi
nepermaknosi. Nusimetę skrandas, ėmėme valyti sniegą,
storai priklojom eglišakių ir pastatėme kariškas palapi-
nėles. Jos tik „naujakurystei", nes iki tikro pavasario
dar toli, dar pravers ir žeminė, kurią nutarėme netrukus
įsirengti. O dabar tik susikūrėme laužą ir sukritome ant
šakų. Permirkę drabužiai garavo ant įsmeigtų mietų, nu­
vargusius vyrus ir laužo atokaitoje purtė šaltis. Niekad
nepavargstąs mūsų Tėvas pakabino virš laužo aplanks­
tytą kibirą, ėmėsi virti ruginių miltų košę. Netrukus ki­
biras jau pliaukšėjo ir pūkštė, skleisdamas rūgščiai salsvą
kvapą. Ruginė košė nebuvo įprasta, tačiau kai mūsų pil­
vai pašėlusiai urzgė,— pavirto tikru skanumynu. Juk Tė­
vas dar užkrėtė kiekvienam po šaukštą spirgų, o Jaku­
bonis įpylė po metalinę taurelę degtinės. Tik po taurelę,
mat ilgai nesimatę. . .
Papusryčiavę ir pailsėję apžiūrėjome savo amuniciją.
Šovinių buvo pakankamai, tik tolo ir Bikfordo virvutės
mažoka. O šitokie dalykėliai turėjo būti mūsų „kasdie­
nė duona“. Kažkuris užsiminė apie lėktuvą, tačiau pasi­
tarę nusprendėme, kad jo prašyti dar anksti: giria pa­
žliugusi, visur tebeboluoja sniegas. Kur sprogmenis ir
kitus reikmenis paslėpsi?
 — Pirmiausia susisieksime su štabu ir kitomis grupė­
mis, pažiūrėsim, ką dar turi jos, o tada matysime, ką
galime daryti. Į susitikimus išeisime rytoj,— apibendri­
no mūsų pašnekesį Jakubonis ir paskirstė vyrams už­
duotis.
Vakare dar ilgai dalijomės įspūdžiais apie gūdžias vi­
duržiemio savaites, su dėkingumu minėjome mus pri­
glaudusius žmones, svajojome apie žygius, pavasariui
atėjus. Vėlai išsiskirstėme į palapines, bet dorai išsimie­
goti negalėjome. Buvo drėgna ir šalta, pasnaudus valan­
dą ar pusantros, vėl tekdavo lįsti iš palapinės ir šildytis
prie laužo, kuris negeso visą naktį. Tačiau buvome jau­
ni ir rytą atsikėlėme žvalūs, pailsėję.
Po pietų partizanai išžygiavo vykdyti užduočių. Vieni
į Svėdasų, antri į Obelių, treti į Skapiškio apylinkes. Aš
patraukiau su Jonu Vasiljevu ir Petru Griškevičium: rei­
kėjo aplankyti kai kurias komjaunimo organizacijas Ro­
kiškio valsčiuje, o grįžtant parsinešti iš slėptuvės spaus­
tuvėlę.
Jonas Vasiljevas iš Obelių valsčiaus apylinkių grįžo
linksmas, pakilia nuotaika. Vienas iš vyrų mirktelėjęs
pasišaipė, kad Jonui, matyt, meilėje pasisekė, tačiau Jo­
nas pasivedėjo mane į šalį ir, kai susėdom patogiai ant
kelmų, išklojo:
— Obeliečiai neatsilieka nuo svėdasiečių.
— Tu apie ką?— suklusau aš.
— Komjaunimo organizacijos ir čia sparčiai auga. Jau
dabar veikia trys: pirmajai, Vabolių kaime, vadovauja
Michejus Klyčiovas, antrajai, Vigonių kaime,— Jonas Se-
kovas, trečiajai — Petras Kairelis, Tumasonių kaime. Nu­
simato artimiausiu laiku sudaryti ir daugiau organizacijų.
Turime nemaža aktyvių ryšininkų, kuriuos greitu laiku
galėsime suburti į organizacijas.
— Puiku, Jonai! — nudžiugau aš.
— Palauk, palauk,— nutraukė mane draugas,— aš dar
nebaigiau. Organizacijos auga, jaunimas aktyvėja, jau
galima galvoti apie Obelių valsčiaus komiteto sudarymą!
— Tvarka! Ką siūlytume! į komiteto narius?
— Reikia pagalvoti, nes dalykas rimtas,— susimąstė
Jonas.— Galvoju, kad sekretoriaus pareigoms tiktų Pet­
ras Kairelis, o nariais Jonas Timofejevas ir Michejus Kly-
čiovas.
— Aš jų gerai nepažįstu, tačiau tu juos gerai žinai, ir,
jei rekomenduoji, laikysim, kad tinka. Vadinasi, dabar
jau turime antrą komjaunimo valsčiaus komitetą, kol kas
su trimis pirminėmis organizacijomis!
— Tai tik pradžia, netrukus bus ir daugiau,— užtikri­
no Jonas Vasiljevas.
Tokios žinios dar labiau kėlė nuotaiką.

Vietoj traukinio — sunkvežimėlis. ..

Pavasariškai ošia giria, linksmai šviečia saulė.

Sniegas tirpsta, smegdamas netgi sušnara, tarsi gyvas bū­
tų. Nuo mūsų aukštumėlės vinguriuoja drumzlino van­
dens gyvačiukės, o skardžio papėdėje, išvartų pridengta,
šniokščia tikra upė. Iki mūsų dabar pigiai neprasibrausi —
jaučiamės kaip saloje arba senovės pilyje, kurią juosia
pilnas vandens griovys. Trūksta tik pakeliamo tilto, bet
jis mums nė nereikalingas: sau ir draugams turime pa­
tikimą taką, o nedraugas tegu prasmenga skradžiai.
Sėdime nusimetę skrandas, paltus, milines, atsilapoję
švarkus ir palaidines. LKP Rokiškio apskrities pogrindi­
nio komiteto sekretorius Jakubonis sukvietė atvirą par­
tinį susirinkimą dabartinei padėčiai ir mūsų uždaviniams
aptarti. Visi buvome sėkmingai suvaikščioję į skirtas vie­
tas, buvome susisiekę su Dalgio štabu ir kitų grupių drau­
gais, parsinešėm įvairių žinių ir nurodymų. Jakubonis
išklausinėjo mus, susidarė bendrą padėties vaizdą, apie
kurį dabar ir kalba.
Išsiskirsčius pas valstiečius, mūsų būrio veikla susilp­
nėjusi, apsiribojusi tik kai kuriuo propagandiniu darbu
ir nestambiomis diversijomis telefono linijose. Tuo tar­
pu kiti būriai, kurie bazavosi miškuose, kovos veiksmų
nebuvo nutraukę. Jie įvykdė penkias diversijas geležin­
kelyje, susprogdino du tiltus, keliose vietose buvo nu­
traukę telefono bei telegrafo ryšius. Vadinasi, mes smar­
 kiai atsilikome ir turime imtis kovos veiksmų su dviguba
energija. Esą ir kitų labai svarbių uždavinių. Tai saky­
damas, Jakubonis ištraukė iš planšetės naujausią buržua­
zinių nacionalistų Kaune leidžiamos „Ateities" numerį ir
paleido per rankas. Iš pirmojo puslapio niūriai žvelgė
buržuazinių laikų generolas su vešlia barzda. Čia pat ir
kreipimasis į Lietuvos jaunimą, užbaigiamas karingais
žodžiais: „Tad, vyrai, už ginklų!" Ir parašas: „Generolas
P. Plechavičius. Lietuvos vietinės rinktinės vadas." Pa­
vardė girdėta — nei pridėsi, nei atimsi! ..
— Mat ką sugalvojo devynioliktųjų metų kraujala-
kys! — pakraipė galvą Vasiljevas.— Vėl neišmanėlius į
balą traukia...
— Štai ir uždavinys jums, komjaunimo komitetui,—
pasakė Jakubonis, pažvelgdamas į mane.— Turit žiūrėti,
kad kuo mažiau jaunimo į tą balą įtrauktų. Žinokit, jog
čia nacionalistų tikslai toli siekia. Gal net iki pasiprieši­
nimo Tarybinei Armijai, kai ji prisiartins.
— O pirmiausia su jais teks mums susidurti,— paste­
bėjo Klyčiovas.
— Taip ir pasakyta,— patikslino Griškevičius,—„vie­
tinė rinktinė" organizuojama kovai su „vidaus priešais".
O kurgi buržuaziniai nacionalistai suras didesnius prie­
šus už mus?!
— Trumpai drūtai sakant,— tarė Jakubonis,— komjau­
nimo organizacijos uždavinys — suredaguoti ir atspaus­
dinti atsišaukimą į Rokiškio apskrities jaunuomenę, pa­
rodyti, kas iš tikrųjų slepiasi po šita, atsiprašant, rink­
tine. Visam būriui — tuojau pat pradėti kovos veiksmus:
nuverstas ant šono traukinys ar sudaužytas tiltas — ge­
riausias agitatorius! Į diversinę grupę įeis Romas, Mar­
kovas, Žukas ir Vėtra. Jei leis aplinkybės, prie jos pri­
sidėsiu ir aš. Pasiruošimui — dvi dienos. Per jas suspėsite
parengti ir atsišaukimus ir tuo pačiu sykiu išnešiosite.
Vėtra, Jonai ir Vanage, tuojau pat imkitės šito darbo.
Visi kiti rūpinasi maisto atsargomis. Jiems vadovauja Tė­
vas, nes geriausiai pažįsta apylinkes.
Išsiaiškinę kai kuriuos smulkesnius klausimus, susi­
rinkimą baigėme ir energingai ėmėmės darbo. Vasilje­
vas, Griškevičius ir aš išvyniojome spaustuvėlės dėžę,
visą viduržiemį išgulėjusią slėptuvėje. Viskas — šriftas,
rėmelis surinktam tekstui, volelis ir dažai — buvo tvar­
koje, tik mažoka popieriaus, o ir tas pats gerokai sudrė­
kęs. Atsargiai išskirstėme jį, išdėliojome saulutės ato­
kaitoje. Džiūdami lapai kiek raitėsi, garankščiavosi, bet
mes nieko negalėjome padaryti. Jonas su Petru, išsitiesę
kniūbsti ant eglišakių ir pasidėję aptrūnijusį lentgalį,
ėmėsi kurti tekstą. Suko galvas ilgai, dažnai kreipėsi pa­
tarimo į Jakubonį. Mat tekstas turėjo būti kiek galima
trumpesnis, bet išsamus ir kiekvienam suprantamas. Pa­
galiau jis buvo baigtas ir skelbė maždaug tokią mintį:
stojimas į Plechavičiaus „vietinę rinktinę"— kelias į brol­
žudišką karą; jaunimas turi griežtai jo atsisakyti ir traukti
į tarybinių partizanų eiles. Apačioje parašas: „LLKJS Ro­
kiškio apskrities komitetas". Karo sąlygomis jis bus pirmą
kartą išleistas ir pasklis plačiai... Su malonumu būčiau
padėjęs spausdinti, bet Jakubonis pavedė kitką:
— Pats, Vėtra, paimk Romą ir trauk į slėptuvę tolo
parnešti. Čia išsivers ir Jonas su Vanagu.
Ir mes su Romu leidomės į tolimesnį girios pakraštį,
kur buvo paslėpta sprogstamoji medžiaga. Smagu buvo
žingsniuoti pavasarėjančia giria ir šnekučiuotis su drau­
gu. Tačiau Romas buvo prislėgtas. Ir nenuostabu: neto­
liese buvo jo gimtasis Miliūnų kaimas, kiekvienas žings­
nis primindavo praėjusio rudens tragediją. Nemaža apie
ją buvau girdėjęs, tačiau draugas papasakojo ir naujų
detalių, kurios įsmigo giliai į širdį. Miliūnų tragedijos
metu žuvo jo tėvai — Katerina ir Grigorijus Travinai.
Iki tol buvęs ryšininkas Romas tada atėjo į partizanų bū­
rį ir ėmėsi ginklo.
Besišnekučiuodami priėjome girios pakraštį, kur turė­
jo būti slėptuvė. Ją suradome ne iš karto. Tik gerokai
paklaidžioję, įžiūrėjome specialiai paliktus ženklus ir pa­
kėlėme išmoningai užmaskuotą velėną. Po ja paslėptas
ryšulys buvo sudrėkęs, tačiau tolas drėgmės nebijojo. Ji
kur kas pavojingesnė kapsulėms ir Bikfordo virvutei, ta­
čiau šitie daiktai buvo gerai izoliuoti. Pasidalijome ne­
šulį į dvi dalis ir leidomės atgal.
 Į stovyklą parėjome temstant. Tėvo vadovaujama „pa-
ruošėjų komanda" irgi buvo grįžusi ir rengė slėptuves
maisto atsargoms. Pora vaikinų ruošė improvizuotą vir­
tuvę.
Po sočios vakarienės sumigome kaip pakirsti ir pūtė-
me iki pat ryto. Lauželis, tiesa, ruseno, tačiau prie jo ne­
bešokinėjome kaip pirmosiomis naktimis — oras jau bu­
vo gerokai sušvelnėjęs.
Rytą ėmėme tvarkyti ginklus: valėme automatus ir pis­
toletus, kimšome į diskus ir apkabas šovinius, apžiūrė­
jome granatas. Taip būdavo prieš kiekvieną žygį, nors
partizanai ginklus laikydavo visuomet tvarkingus. Mat
ir menkiausias sutrikimas atsakingu momentu galėjo kai­
nuoti gyvybę.
Susitvarkę ginklus ir aprangą, dar kiek nusnūdome
ir susirinkome prie Jakubonio palapinės. Partinio komi­
teto sekretorius buvo įsigilinęs į žemėlapį ir netrukus
pranešė būsimo žygio maršrutą:
— Trauksime už Panemunėlio. Pro Buteikius, Meškė­
nus, Valiukiškį. Jei prisimušime prie geležinkelio, sprog­
dinsime tarp Panemunėlio ir Skapiškio. Kelias tolimes­
nis, užtat pėdas sumėtysime, į stovyklą neprisišauksime.
Temstant susikimšome į kišenes tolo plyteles, atsišau­
kimus ir kitus reikmenis, atsisveikinome su draugais; toks
paprotys buvo įsigalėjęs, nes iš žygio ne visuomet su­
grįžtama. Pasiliekantieji palinkėjo laimingo kelio, ir mes
leidomės į pietvakarius klaidžiais girios takais.
' Grupės priešakyje žengė Evstignejus Zaičenkovas, vie­
tinis žmogus, gerai pažįstąs Miliūnų girią ir jos apylin­
kes. Liesas, ištįsęs kone iki dviejų metrų ir per tai net
pakumpęs,— jis dažniau būdavo vadinamas ne Markovo
slapyvardžiu, o labiau „atitinkančiu" žodžiu — Mažuoju...
Debesų properšose retkarčiais kyšteldavo skruostą mė­
nulis, ir Zaičenkovo šešėlyje galėjo slėptis kone visa mū­
sų vorelė. Nieko sau mūsų Mažasis!
Po poros valandų išnirome į miško pakraštį ir sustojo­
me pailsėti. Vakaras buvo ramus, tik aplinkiniuose vien­
kiemiuose tingiai amsėjo šunes. Protarpiais iki mūsų at­
plaukdavo pabiri armonikos akordai. Skambėjo jie keis­
tai, neįprastai, nes jaunimas retai besilinksmindavo.
Suskatome traukti toliau. Švintant atsiradome tarp Pa­
nemunėlio ir Skapiškio, už poros kilometrų nuo geležin­
kelio. Iš miško pakraščio ėmėme žvalgyti apylinkę ir tar­
tis, kur geriausia dienoti. Priešais, už gero puskilometrio,
juodavo krūmokšniai, šalia jų — nedidelė, tvarkinga so­
dybėlė. Patraukėme į ten. Mus pajuto vienkiemio šuo
ir ėmė piktai loti. Sukruto ir žmonės, pradėjo varstyti
duris, skambčioti kibirais.
— Čia būsime prašovę,— sumurmėjo nepatenkintas
Jakubonis.— Bet dabar jau po laiko — kitos dienojimo
vietos nebeieškosi.
Nesmagiai pasijutome ir mes, pirmieji pasiūlę pasi­
rinkti šituos krūmus. Tačiau šuo palengvėle aprimo. Pra­
simušė pro debesis saulutė, ir mes, palikę sargyboje Romą,
įsitaisėme tankumyne, pusiausėdomis ėmėme snūduriuoti.
Vidurdienio tylą perplėšė netolimi šūviai. Miegai be­
regint išlakstė, rankos sugniaužė paruoštus ginklus. Iš
krūmų pakraščio atpuolė Romas.
— Atslenka aštuoniese... ginkluoti šautuvais,— pra­
nešė jis.
Paskui Romą nubėgome į pakrūmę, sukritome reta
grandinėle. Į mūsų pusę žingsniavo policininkų ir pu­
siau civilių vyrų būrelis, palengva, kiek susigūžę, atki­
šę šautuvus, protarpiais netvarkingai pokšėdami. Priėję
lomelę, išsiskleidė pusračiu, dar labiau susigūžė. Visa tai
rodė, kad mūsų buveinė jiems gerai žinoma. Tačiau mes
vis dar tylėjome.
— Vėtra su Žuku pasilieka, o kiti traukiasi į mišką,—
sukomandavo Jakubonis. Traukdamasis pridūrė:—Prisi-
leiskite dar arčiau ir mus denkite.
Mudu su Makutėnu persimetėme padrąsinančiais
žvilgsniais, tačiau prisiplojome prie žemės ir ėmėme sekti
užpuolikus pro automatų taikiklius. Ūmai du policininkai,
ėję grandinės gale, pasigręžė miško pusėn ir ėmė pyš­
kinti iš šautuvų, išsitempę visu ūgiu, praskėtę kojas, tarsi
šaudykloje. Supratome, kad mūsų draugai jau atsidūrė
plyname lauke, ir paspaudėme automatų gaidukus. Šau­
džiusieji policininkai sukrito tarsi vėjo nupūsti, sugulė
ir jų sėbrai. Visi pradėjo pašėlusiai šaudyti, kulkos zvimb-
čiojo ir kapojo krūmokšnių šakutes. Pasigirdo ir „gera
linkintys" pasiūlymai.
— Pasiduokit, jūs apsupti!
— Lįskit iš krūmų, nes vis tiek iššaudysim!
Mes atsakėme ilgomis automatų serijomis ir, dar la­
biau priploję užpuolikus prie žemės, trumpais perbėgi­
mais ėmėme trauktis paskui draugus. Persekiotojai su­
gulę šaudė, bet pasikelti ir vytis nesiryžo. Kulkų spyg-
čiojimų lydimi, mes laimingai pasiekėme mišką ir susi­
radome draugus. Jie irgi buvo sveiki, tik iš Travino kai­
linukų rankovės kyšojo pilkas vilnų kuokštelis...
— Uždavinys — šuniui ant uodegos! — niūriai paste­
bėjo Jakubonis, nerodydamas jokio pasitenkinimo laimin­
gai pasibaigusiu susišaudymu.
Iš tikrųjų apie brovimąsi prie geležinkelio, bent šita­
me ruože, nebebuvo ko nė galvoti, reikėjo kuo greičiau
pasitraukti ir iš šito miško, kuris, sprendžiant pagal že­
mėlapį, buvo nedidelis. Tuo tarpu šaudymas atsinaujino,
jis pastebimai artinosi ir plėtėsi. Matyt, užpuolikai susi­
laukė paspirties ir jau sėlino prie miško.
— Reikia trauktis,— nusprendė Jakubonis.— Bet taip,
kad ir paprasti žmonės neįtartų.
Automatus paslėpėme po drabužiais, kepures pakrei­
pėme ant šono arba atsmaukėme ant pakaušio ir, ne­
rūpestingai šlaistydamiesi, patraukėme lauko keliuku. Bu­
vo sekmadienis, ir tokia bernų šutvė neturėjo per daug
stebinti. Bežingsniuojant netolimame vieškelyje suburzgė
mašinos ir sustojo palei mišką, kurį mes neseniai paliko­
me. Aiškiai matėme, kaip šokinėjo ginkluoti kareiviai.
Pašėlusiai norėjosi paspartinti žingsnį, tačiau ėjome kaip
ėję, mintyse karštligiškai spėliodami, ar priešas susido­
mės lauku einančiais vyrais.
Į kairę nuo mūsų, kur sustojo mašinos, ėmė skardenti
trumpos automatų papliūpos. Su lygiomis pertraukomis,
tvarkingai, vokiškai. Nejučiomis grįžtelėjome ir iš širdies
atsidusome: žalsva kareivių grandinė supo mišką...
 — Kvailiai! — iškošė pro dantis Jakubonis ir išsitrau­
kė pypkutę.
Vadinasi, baudėjai nusprendė, kad partizanai tebėra
miške, o kad jie išdrįstų dienos šviesoje traukti per lau­
ką,— nė į galvą netoptelėjo! Jų neapdairumo padrąsinti,
pažingsniavome geroką galą vieškeliu ir tik tada susi­
metėme į krūmus.
Stengdamiesi aplenkti sodybas, klaidžiodami miškų ir
krūmų takais, pavakariukais priėjome nedidelį apvalų
ežeriūkštį. Už jo buvo Ribokų kaimas, kuriame gyveno
partizanų ryšininkas. Sutemus Jakubonis nuvedė mus į
jo trobą. Žmogelis buvo neturtingas, tačiau šeimininkė
mūsų spyriojimosi, kad sotūs, nepaklausė ir pavaišino
bulvėmis su rūgusiu pienu.
— Be reikalo jūs lindot prie to vienkiemio,— porino
be perstojo pypkiuojąs šeimininkas, kuriam pasipasako­
jome šios dienos nuotykį.— Pažįstu tą činčę — šykštus
kaip titnagas ir bailus neišpasakytai. O vietiniams mat
prigrasinta: žiūrėkit ir pranešinėkit: jeigu kas — savo
galva atsakysit. Mums geležinkelis toliau, ir tai seniūnas
priminė. O jeigu jūs dar ten pasimaišėt, tai jau lakstys
kaip pasiutę, dar ir ant paties kelio, ko gero, varys...
Mes susižvalgėme. Vadinasi, artimiausiomis dienomis
prie geležinkelio nė nesiartink. Buvo apmaudu, nebelin-
do ir valgis. Padėjo šaukštą ir Jakubonis, susikaupė. Jo
tamsus veidas, kaip paprastai, nieko nesakė, nors sek­
retorius tikriausiai kažką svarstė. Patylėjęs padėkojo už
vakarienę, įteikė pluoštą atsišaukimų ir atsisveikino.
— Palūkuriuosime palei vieškelį,— tepasakė, kai jau
ėjome iš sodybos.
Skapiškio—Rokiškio vieškelis, kurio šaka nuo Ribo­
kų kaimo sukosi į Panemunėlį, buvo čia pat. Tačiau mes
paėjėjome keletą kilometrų ir susiradome patogią vietą
pasalai: iš vienos pusės — pušimis apaugęs kalnelis, iš
antros — krūmais pabarstyta pieva, priešais — vieškelio
vingis. Netoli, vos už puskilometrio, ir Skapiškio miškai.
Išsidėstėme ant kalniuko priešais posūkį, apskaičiavome
atstumą iki jo, paruošėme ginklus.
 Vieškelis nebuvo judrus, driekėsi vos įžiūrimas. Gū­
džiai zvimbčiojo telefono stulpai, ramiai ošė pušys. Pra­
ėjusią naktį nusiplūkėme žygyje prie geležinkelio, dieną
sutrikdė poilsį hitlerininkai, ir dabar jauki nakties ramy­
bė lenkė į snaudulį. Šalia manęs įsitaisęs Petras Maku-
tėnas vis braukė delnu per veidą, pagaliau neiškentęs
atsistojo ir atsirėmė į pušį.
— Gult! — pasigirdo negarsi Jakubonio komanda.
Vėl išsitiesėme, sužiurome Skapiškio pusėn. Tolumo­
je, dar už posūkio, neaiškiai tavaravo gelsvi šviesos at­
švaitai. Protarpiais atplaukdavo ir trūkčiojęs motoro burz­
gimas. Be abejo, artinosi mašina.
— Be komandos nešaudyti,— įspėjo Jakubonis, matyt,
turėdamas galvoje, kad į hitlerininkų mašinas kitąsyk
įsiprašo ir niekuo nedėti civiliai.
Mašina burzgė vis garsiau, jos žibintų pašvaistėlė su­
kinėjosi čia į vieną pusę, čia į kitą, protarpiais kratėsi
ir mirkčiojo. Tikriausiai artinosi sunkvežimis, nerangiai
laviruojąs per duobėtą vieškelį. Pagaliau jo žibintai iš­
niro iš posūkio ir akinančiai sužiuro į mus. Aiškiai pa­
mačiau virš kelmo pralindusią Jakubonio triausę, kiek
pakilusį Travino petį, į kurį buvo įremta automato buo­
žė. Tačiau šviesa ilgai į mus nespigino, nes sunkvežimis,
kurio kėbule žmonių nesimatė, dūmė dideliu greičiu ir
be perstogės kraipėsi į šalis.
— Ugnis! — ir Jakubonio balsą nustelbė jo paties au­
tomatas. Trenkė ir mūsų ginklai, kaišiodami liepsnos lie­
žuvėlius.
Sučirškėjo dūžtą kabinos stiklai, sunkvežimis tarsi
krūptelėjo, pirmu momentu metėsi į mūsų pusę, po to į
priešingą ir kūlversčiais nusirito į vieškelio atšlaitę. Vis­
kas įvyko taip greitai, kad mes nespėjome nė suvokti.
Kai pašokome ant kojų, kitapus vieškelio dusliai būbte-
lėjo, ir įvykio vietą ūmai nušvietė liepsnos stulpai.
Niekas neatsiliepė, nešaudė, ir mes, palaukę, kol lieps­
na atslūgo, nusileidome į pakalnėlę. Vokiškas „Opelbli-
cas" atrodė liūdnai: apvirtęs ant šono ir atkišęs purviną
pilvą, kulkų suaižyta kabina; joje apdegusios hitlerinės
uniformos skudurai, toli nulėkusi pilotė...
 — Žinos, kaip bastytis mūsų keliais! — pasiguodė Tra­
vinas.
— O gal dar palaukime?— pasišovė Makutėnas, pir­
mos sėkmės paskatintas.
— Į stovyklą!—tepasakė Jakubonis, užsikabindamas
ant peties automatą.

Akmenėlis j ramų tvenkinį

— Jūs, jaunikliai, verčiau pasiklausykit manęs

seno,— postringavo mūsų Tėvas, triūsdamas palei neiš­
moningai suręstą virtuvėlę.—-Pykstat, šūkaujat: „Kvailiai,
durniai, vėplos!" Ir kaip nebus vėplos, kai per dienų die­
nas ūžia į ausis radijas, akis bado visokie laikraščiai, o
ir vietiniai poneliai pagrasina: nestosit, girdi, tai bus dar
riesčiau... Jau iš seno žinoma, jei boba per dienas zys,
kad esi kvailas,— kvailas ir pasidarysi! Panašiai ir čia...
Tėvas leidosi į „filosofijas", kai visa grupė ką tik bu­
vo aptarusi naujausias žinias, perduotas iš Rokiškio per
ryšininką Vladą Putiną. Pasirodo, į Plechavičiaus „rink­
tinės" komendantūrą prisistatė būrelis pusbernių, dau­
giausia blogai besimokančių paskutiniosios klasės gim­
nazistų, kuriems buvo pažadėta išduoti brandos atestatus
be egzaminų. Atėjo ir keletas policinių batalionų dezer­
tyrų, kuriems buvo nedviprasmiškai pasakyta: nestosit į
„rinktinę"—pradėsim gaudyti atsakančiai. Tai išgirdę,
mes ir išvadinome pirmuosius „plechavičiukus" vėplomis
ir kitokiais panašiais žodeliais. Juos pasigavo Tėvas ir
ėmė drožti mums „pamokslus". Šie jo „pamokslai" buvo
ilgi, bet pagrindinė senuko mintis trumpa ir paprasta: val­
džiai sukvailinti žmogų nesunku; o jūs būkit tokie gud­
rūs ir atveskit sukvailintuosius į protą! Mes nė nesigin­
čijome: Tėvas, be abejo, buvo teisus. Tačiau ko griebtis,
kad mūsų veikla būtų kuo platesnė, kad trumpu laiku ji
duotų akivaizdžius rezultatus.
Teisingai pasielgėme, kad šiuo klausimu tuojau pat
išspausdinome pluoštą atsišaukimų, kurių šiek tiek iš­
platinome bežygiuodami prie geležinkelio. Kiti draugai iš
 viso nebuvo išėję. Užtat jie per tas dvi dienas įrengė že­
minę ir slėptuves ginklams bei maistui.
— Reikia parengti naujų proklamacijų,— pasakė Ja­
kubonis, atsišaukimus pavadindamas proklamacijomis,
kaip buvo įprasta buržuaziniais laikais.— O svarbiausia —
panaudoti vietinius faktus.
Jonas Vasiljevas iš kažkur atgabeno nemažą šūsnį
mokyklinių sąsiuvinių, ir mes ėmėmės jau pažįstamo dar­
bo. Šis atsišaukimas pagrindine mintimi buvo panašus į
ankstesnįjį, tik jame jau konkrečiai nurodėme, kas tokie
ir kokiais sumetimais stoja į „plechavičiukus". Be to, ra­
ginome valstiečius sabotuoti visus okupantų reikalavi­
mus, remti tarybinius partizanus. Apačioje: „Žemaitės
partizanų junginys". Spausdindami vargome ilgai, už­
tat parengėme net 500 egzempliorių! Atsišaukimus išsi­
dalijome visi, nes Stepano Kopytkovo vadovaujama ke­
turių vyrų grupė turėjo žygiuoti prie geležinkelio, o kiti
draugai specialiai buvo siunčiami pas ryšininkus bei pa­
žįstamus valstiečius platinti atsišaukimų bei gyvu žodžiu
agituoti.
Man, kaip apskrities komjaunimo organizacijos sek­
retoriui, būrio vadovybė paskyrė pagalbininką Vasilijų
Ivanovą, su kuriuo ir išsiruošiau į apylinkę. Vasilijus
buvo miliūniškis, Panevėžio kalėjime kartu su motina
nukankinto Ananijaus Ivanovo brolis. Apie jų šeimos tra­
gediją jau buvau girdėjęs iš Romo Travino.
Vasilijus buvo flegmatiškas ir pasakojo iš reto, nesi-
karščiuodamas. Net kritiškais atvejais jis palikdavo ra­
mus, tik geraširdiškai šypteldavo ir jau užtikrintai im­
davosi to, kas jam pavesta arba ką diktavo aplinkybės.
Išvis jis buvo nuoširdus ir ištikimas draugas, daug man
padėjęs nelengvame darbe.
Sutemus išėjome iš girios palei Lingėnų kaimą. Dau­
gelį jo gyventojų Vasilijus gerai pažinojo ir kelionės me­
tu man apibūdino.
— Užsukime pas Trukšnius,— pasiūlė jis,— jų sodyba
čia pat iš krašto.
Vienkiemėlis pasirodė ne iš turtingųjų: troba sena,
jos stogas net apsamanojęs, iš molio nudrėbtas tvartelis,
atokiau klojimas iš lentų. Kaip paprastai, sulojo budrus
kiemo sargas, apšviestame lange šmėkštelėjo šešėlis.
— Išmoko žmonės pro langus žvilgčioti,— pastebėjo
Vasilijus.
— Turbūt neužilgo vėl atpras?—paplojau jam per
petį.
Įleido šeimininkas, ramus, per pusamžį pervirtęs žmo­
gus. Tokio pat amžiaus ir šeimininkė, tik dar žvali, ap­
sukri moteris. Ji vikriai brūkštelėjo prijuoste suolą, pa­
ragino dukterį:
— Janyt, mudvi jau apie plytą apsisukime!
Duktė — daili, kokių aštuoniolikos metų mergina —
taip ir nusmelkė žvitriomis akimis, kai Vasilijus mus su­
pažindino. Aš jau buvau berezgąs taip neįprastą „kava­
lierišką" šnektą, bet nuo šito mane išgelbėjo motina, iš-
sivesdama Janę į seklyčią ir paragindama vyrą „pasiro-
kuoti su svečiais".
Susėdę užstalėje, ėmėme „rokuotis". Vasilijus, kaip
senas pažįstamas, surado su šeimininku daug bendros
kalbos apie prieškario laikus ir šių dienų negandus, apie
besiartinantį pavasarį, kuris turėsiąs pagaliau parodyti,
„ar šitaip bus, ar anaip. . ." Iki šiol klausęsis, įsikišau ir
aš, stengdamasis sužinoti, ką gi galvoja apie šių dienų
įvykius vidutinis valstietis. Šeimininkas buvo nepėsčias,
griežtesnių pasisakymų vengė, daugiausia suko kalbą apie
kasdienius, jį tiesiogiai liečiančius reikalus. O užsiminus
apie Plechavičiaus „rinktinę", tik numojo ranka: sūnų,
girdi, neturįs ir dėl jos nesukąs galvos. O ką gi manąs
apie kitus? Apie tuos, kurie per neišmanymą jau įkišo
arba dar gali įkišti galvą? Kiekviena galva, girdi, pasi­
renka sau vietą. . . Na ir pašnekėk su tokiu! Ir juokinga,
ir pikta. ..
Sugrįžo šeimininkė su dukterim, pakvietė visus į sek­
lyčią. Jeigu troboje tik plūkto molio asla, tai seklyčioj
jau baltų lentų grindys, ant langų užuolaidėlės, ant lo­
vos ir komodos — dailaus darbo siuviniai. O ant ilgo
stalo kone šventiška vakarienė: ir kiaušinienės, ir laši­
nių, ir kumpio. O viduryje, žinoma, drumzlinos naminu­
kės butelis. . . Pastaroji vaišių „detalė" dažnai sudarydavo
mums keblią padėtį. Gerti ir nesinori, ir negalima, o šei­
mininkai prikalbinėja, spiria, ,,širdį rodo". Netgi įsižei-
dinėja... Gerai, kai žmogus į šitokią „mielaširdystę" ne­
labai linkęs. O minkštesnės širdies vaikinui iš tikrųjų
nelengva atsispirti, nors po to galima prisidaryti nema­
lonumų. ..
Prie stalo susėdo ir moterys, ėmė mus vaišinti. Mane
ėmė globoti Jane, jaunatviškai atvira ir tiesi. Ji skrupu­
lingai žiūrėjo, kad mano stikliukėlis vis būtų pilnas,
stengėsi susimušti taip, „kad skambėtų", o aš, seniai at­
pratęs nuo užstalės, jaučiausi gremėzdiškas, saugojausi,
kad nesukulčiau lėkštelės ar neišversčiau stikliuko, rau­
dau ir balau. Kur jau čia pokalbis apie „dabartinę padėtį",
apie komjaunimą... Tai prisiminęs, ėmiau niršti ant Va­
silijaus, kad atvedė į „bobišką kompaniją": juk mudu
išėjome ne vaišintis ir niekų taukšti. Tačiau man buvo
vos dvidešimt metų, ir šis niršulys palengva ėmė slūgti,
o jaunosios šeimininkės globa — nebeatrodė tokia įkyri. . .
Vakarienei baigiantis, aš bemaž sugrįžau į įprastas vėžes
ir jau sukau kalbą į man rūpimus klausimus. Tačiau me­
tas jau buvo vėlus, reikėjo leisti šeimininkus poilsio. Aš
tik įdaviau Janei pluoštelį atsišaukimų, pasiūliau pačiai
perskaityti ir perduoti patikimiems draugams, pažadėjęs
kada nors dar užsukti ir pakalbėti apie tai plačiau.
Išėjau į drungną balandžio naktį, keistų jausmų kupi­
nas. Vaišės, žaisminga šneka su dailia mergina, miglo­
tos mintys apie asmeninę laimę,— visa tai sudrumstė ma­
no nepatyrusią širdį, tarsi į ją, kaip į ramų tvenkinį atsai­
nia ranka būtų įmestas akmenėlis ir sukėlęs paviršiuje
daugybę mirguliuojančių ratilų. Tačiau negailestingai už­
gniaužiau vos pabundantį nerimą, pasitaisiau automatą,
mintyse kartodamas: dar ne metas, dar ne metas...
— Vasia, kam tu atvedei mane pas Trukšnius?— ne­
iškenčiau nepaklausęs.
— Argi Jane negali būti komjaunuolė?— iš reto at­
sikirto Vasilijus. Man pasirodė, kad jo tonas kiek dvi­
prasmiškas.
— Jane į Plechavičiaus armiją stoti nesirengia! —
pyktelėjau.
 Vasilijus pajuto mano nuotaiką ir geroką galą ėjo ty­
lėdamas.
— Užeitumėm ir pas vyrus, bet jau naktis,— pagaliau
pratarė.
— Užeisim kitą vakarą, bet lapelių į stovyklą nešinė­
sime,— atsakiau taikingai.-— Praeikime pro vienkiemius,
kur yra jaunų vyrų.
Apsukome ratą Sodelių ir Lauciūnų pakluonėmis, aiš­
kiai matomose vietose padėliojome atsišaukimus, prispaus-
dami juos akmenukais. Keletą prismeigėme ant telefono
stulpų prie Rokiškio—Juodupės vieškelio.
Stovykla pasitiko mus kaip mieli, jaukūs namai. Nak­
tis buvo nešalta, tačiau sargybinis tebekurstė laužą. Ma­
tyt, ne tiek iš šalčio, kiek iš įpratimo. Vasilijus rūpes­
tingai nusiavė kojas, batus ir kojines pasidžiovė prie
laužo ir, žvilgsniu atsisveikinęs su manimi, įlindo į pa­
lapinę. Mat permainingame pavasario ore partizanai ilsė­
davosi įvairiai: čia palapinėse, čia žeminėje.
Aš nei į palapinę, nei į žeminę nesiskubinau. Prisi­
traukęs prie laužo rąstigalį, atsisėdau ir, klausydamasis
paslaptingos miško šnekos, panirau į savąsias godas.
Trukšnių sodyboje įmestas į širdį akmenėlis išjudino rū­
pestingai slėptą kertelę, į krūtinę vis stipriau plūdo skaus­
mingas ramaus, kūrybingo ir laimės kupino gyvenimo
ilgesys. Ūmai prisiminiau tėvus, brolius, seseris. Jie nie­
kados nebuvo išnykę iš mano atminties, tačiau dabar iš­
kilo prieš akis tarsi gyvi.
Rokiškio pusėje staiga trinktelėjo šūvis, jo trūkčio-
jąs aidas nusirito giria. Mano godos beregint ištirpo, kaip
susmegęs sniegas, balandžio saulei stipriau švystelėjus.
Dar ne metas joms, dar ne!

Dovanos iš Didžiosios žemės

— Mes, broliukai jūs mano, veikėme trupučiu­
ką gudriau,— porino Stepanas Kopytkovas, maždaug po
savaitės grįžęs su savo vyrais iš žygio prie geležinke­
lio.— Aišku, nelindome į pageležinkelę jau prašvitus, o
pasirinkome vietą dienojimui dar naktį. Užtat per visą
mielą dienelę nė šuo nesulojo! Vakare nuėjome prie
geležinkelio ir griebėmės darbo. Tiesa, dar sutikome to­
kį vėplą iš vietinių. Maklinėja po liniją, užsikoręs ant
peties šautuvą! Mes, žinoma, tą šautuvėlį nukabinome
ir pasiūlėme tam piliečiui pasižiūrėti, kaip traukiniai le­
kia į orą. Na ir žiūrėjo akis išpūtęs, kaip mes pakišome
miną, kaip laukėme ešelono. O kai tas atpūkštė, kai
trinktelėjo, kai sužlegėjo,— sargelis taip ir apmirė! Mes
ir šį, ir tą,— neatsigauna, nors ką... Kai atsigaiveliojo,
liepėm dumti pas savo pačią ir paprašyti švarių kelnių...
— Netaukšk niekų, konkrečius rezultatus sakyk,—
nutraukė Stepaną Jakubonis.
— Garvežys ir dvylika vagonų, drauge sekretoriau! —
atpylė Kopytkovas.
Netrukus radistas Pranas Federavičius (jo slapyvar­
dis — Purenąs) perdavė į štabą radiogramą:
„1944 metų balandžio 19 d. geležinkelio ruože Rokiš­
kis—Panemunėlis susprogdintas priešo ešelonas. Sudau­
žytas garvežys ir 12 vagonų su ginklais ir gyvąja jėga.
Sunaikintas karinis sunkvežimis. Prašome atsiųsti sprogs­
tamosios medžiagos ir šovinių."
Po poros dienų mūsų radistas priėmė atsakymą iš Di­
džiosios žemės:
„Sveikiname dar vienos pergalės proga, linkime naujų
laimėjimų kovoje prieš okupantus. Apie lėktuvo atsiun­
timą pranešime vėliau. Išžvalgykite krovinių priėmimo
vietą ir praneškite jos koordinates."
Skaitant šią radiogramą, netgi santūriojo Jakubonio
veidu perbėgo šypsena. O ką bekalbėti apie kitus vaiki­
nus, kuriems linksmumo niekad nestinga?! Stovyklą pa­
gavo toks ūpas, koks įsiviešpatauja namuose, gavus žinią,
jog rengiasi apsilankyti tolimas, brangus svečias. Tačiau
tokiu atveju džiaugtis per maža, dar reikia pasiruošti sve­
čią priimti.
Be abejo, po diversijos geležinkelyje, po susirėmimo
su policininkais ir sunkvežimio sunaikinimo priešas sten­
gėsi susekti partizanų bazę, galėjo siuntinėti šnipus, taip
pat išžvalgyti iš oro. Dėl to mes tuojau pat išėjome pas
ryšininkus ir įpareigojome juos atidžiai stebėti, ar nesi­
rodo apylinkės kaimuose bei palei Miliūnų girią įtartini
asmenys. Susisiekėme netgi su ryšininku ir žvalgu Vladu
Putinu, tebegyvenančiu Rokiškyje. Pas jį nukeliavo mū­
sų drąsioji partizanė — žvalgė Marusia. Ši jauna mergina
nuolat vykdydavo žvalgybos užduotis, pasiekdama toli­
mas Rokiškio, Biržų, Panevėžio ir Utenos apskričių apy­
linkes ir parnešdama vertingų žinių.
Tuo metu į mūsų būrį atvyko junginio vadas Antanas
Raguotis.
Jis susipažino su žvalgybos duomenimis ir nusprendė,
kad prie&js ypatingo aktyvumo nerodo. Vadinasi, lėktu­
vą būtų galima priimti. Radistas vikriai išstukseno ra­
diogramą į Lietuvos partizaninio judėjimo štabą, prane­
šė tikslias krovinių priėmimo vietos koordinates ir sig­
nalinių laužų išdėstymo tvarką. Gavome atsakymą, kad
padėtis palanki ir kad būtume pasirengę priimti lėktu­
vą, o jo atskridimo laikas būsiąs praneštas vėliau. Šiuo
laikotarpiu mūsų veikla turinti būti sustabdyta, kad ne­
atkreiptume okupantų dėmesio. Vykdydamas šį nurody­
mą, į stovyklą susirinko visas būrys. Toks atvejis pasi­
taikydavo retai, dėl to dabar netrūko nuotykingų pasa­
kojimų, linksmų kalbų, pokštų. Tačiau ir nutraukus ko­
vos veiksmus, nuobodžiauti neteko, atsirado pakankamai
„ūkiškų" darbų: reikėjo nuodugniau apžiūrėti ir pare­
montuoti ginklus bei aprangą, paruošti kurą laužams,
slėptuves dovanoms iš Didžiosios žemės. Pravartus buvo
ir ilgesnis poilsis, nes, lėktuvui atskridus, laukė dar in­
tensyvesni veiksmai.
Pranešimo iš Maskvos ilgai laukti neteko. Vieną anks­
tyvą rytmetį mūsų radistas atidžiai klausėsi jam vienam
tegirdimų Morzės signalų ir rašėsi mįslingas skaičių gru­
pes. Praslinko dar valandėlė, kol jos buvo iššifruotos ir
prašneko visiems suprantama kalba: lėktuvas išskris ba­
landžio dvidešimt penktos dienos vakare ir virš mūsų
nurodytos vietos bus 0 vai. 15 min. Maskvos laiku; su­
tartiniai ženklai: šeši laužai, išdėstyti po du iš rytų į va­
karus; pirmiausia uždegami keturi, po to, jeigu neiškyla
nenumatyti pavojai,— kiti du.
 Partizanų nuotaika dar labiau pakili. Raguotis apra­
mino juos ir, sušaukęs į krūvą, tiksliai paskirstė parei­
gas: kas uždega signalinius laužus, kas ir kur ieškos kro­
vinių, kas žvalgys pamiškę, kad priešas mūsų neužklup­
tų pačiame darbo įkarštyje.
Nurodytos dienos vakarą linksmai nužygiavome į se­
niai parinktą aikštelę, iš visų pusių apaugusią dideliu
ir tankiu mišku. Nors laiko turėjome pakankamai, tačiau
tuojau pat kibome į darbą: suvilkome iš anksto paruoštas
šakas ir sukrovėme laužus, jų kryptį tiksliai nustatę pa­
gal kompasą. Neužmiršome ir benzino, kad reikiamu mo­
mentu viskas eitų sklandžiai.
Sutemo, giedrame danguje įsižiebė žvaigždės. Buvo
ramu, tik lengvai ošė pušų viršūnės. Dangaus skliautu
vis aukštyn ritosi mėnulis. Kažkur už miško nukleketa-
vo vežimas — keliai jau sauso.
— Panašiai laukdavome dovanų iš kermošiaus,— pu­
siau juokais, pusiau rimtai prašneko šalia manęs stovi­
niuojąs Makutėnas.
Per patį vidurnaktį prikišom degtukus prie keturių
laužų. Eglių ir pušų sausuoliai griebė ugnį it parakas,
sutraškėjo, suliepsnojo. Aikštę juosią krūmai ir medžiai
sušmėžavo tarsi gyvi, dangaus properša patamsėjo, visai
užgesindama ir taip neraiškias pavasario žvaigždes. Nors
pamiškėje budėjo sargybiniai, tačiau mums tankiau su­
plakė širdys: kad tik viskas būtų gerai, kad tik niekas
nesudrumstų ramybės paskutinėmis minutėmis.
Ramybę sudrumstė motorų burzgesys. Jis plaukė iš
rytų pusės ir dusliai aidėjo laužų nušviestoje girios lau­
kymėje. Instinktyviai pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė de­
šimt minučių po vidurnakčio.
— Tikslumas kaip vaistinėje,— kažkodėl pašnibždomis
pastebėjo Petras Griškevičius ir nubėgo prie vieno iš
paskutiniųjų laužų: Jakubonis davė ženklą užkurti ir
juos.
Stambus lėktuvas, žybčiodamas signalinėmis lemputė­
mis, prašniokštė virš mūsų galvų, po to susimetė atgal
ir, skrosdamas tamsą aštriais prožektoriaus ašmenimis,
šūstelėjo žemyn. Ore sušmėžavo kažkokie šešėliai, ir ne­
 trukus išsipūtė du šviesūs parašiutų kupolai. Mes atidžiai
sekėme, kur jie leidžiasi. Lėktuvas apsuko antrą ratą,
trečią, kiekvienąsyk išmesdamas po du daiktus. Tada pra-
skuodė pačiomis girios viršūnėmis, pamosavo sparnais ir
dingo naktyje.
Puolėme ieškoti dovanų. Vos pasitraukus nuo laužų,
miške tamsu, tarp pušų ir eglių bemaž neprasismelkia nė
mėnulio spindulėlis. Tačiau padėjo balta parašiutų spal­
va, ir mes su Petru netrukus užtikome švelnaus šilko
pridengtą maišą. Parašiutą tuojau pat atkabinome, su-
lankstėme ir paslėpėme po samanomis, neužmiršę patik­
li artimiausių medžių kamienuose sutartinius ženklus. Tik
lada kibome į maišą, praplėšėme jį, praskleidėme apsau­
ginį vatos sluoksnį ir kone šūktelėjome iš džiaugsmo: mai­
šas buvo pilnutėlis automatų, tirštai išteptų alyva, suvy­
niotų į atskiras medžiagos skiautes.
Sukrovėme automatus į dvi rietuvėles, surišome jas
parašiuto trosais ir užsimėtėme ant pečių lyg malkų ry­
šulius. Sį brangų turtą reikėjo nugabenti į iš anksto pa­
ruoštą slėptuvę, maždaug už kilometro nuo suradimo
vietos. Pasukome pro aikštelę, kur teberuseno laužai, pra­
nešėme apie rastą krovinį ir patraukėme tolyn. „Transpor­
tavimas" nebuvo lengvas: miškas čia buvo tankus, auto­
matų galai kliuvinėjo už medžių ir krūmų.
Šiaip taip prisibrovėme iki slėptuvės, rūpestingai su-
guldėme automatus, ant viršaus vėl užtupdėme eglaitę
su visa velėna. Lengviau atsipūtėme ir apsižvalgėme. Be
abejo, abiems toptelėjo viena ir ta pati mintis: ar nie­
kieno akis nestebėjo mūsų paslaptingo darbo? Policinin­
kai net nagus apsilaižytų, aptikę tokį turtą! Tačiau tokio
atsitiktinumo vargu buvo galima tikėtis, ir mes ramia
širdžia sugrįžome pas draugus.
Laužai jau blėso. Partizanai tebebuvo užsiėmę krovi­
nių ieškojimu bei slėpimu, ir aikštelėje stoviniavo tik
vienas budintis. Jis mums ir pasakė netikėtą naujieną:
ką tik gauta radiograma, kad, be krovinių, atsiųsti ir du
parašiutininkai... Kur jie? Kur tie svečiai iš Didžiosios
žemės?
 Ilgai klaidžiojome po tankų mišką, vietomis žvalgyda­
miesi į ištekines pušis, vietomis maknodami klampiais
brūzgynais. Išsipurvinome, sušlapome, suplukome. Nebe­
kreipdami dėmesio, kad esame pelkėje, sustojome atsi­
pūsti ir ėmėme spėlioti, kurgi galėtų būti „iš dangaus
iškritę" draugai. Galbūt jie iššoko lėktuvui rėžiant ra­
tą ir atsidūrė per daug toli nuo priėmimo aikštelės? O gal
jie, laimingai nusileidę ir paslėpę parašiutus, patraukė
neteisinga kryptimi?
— Cit, Vėtra! — staiga sušnibždėjo Petras.
Suklusome. Dešiniau, kur mėnesienoje bolavo būrelis
beržų, trakštelėjo lūžtanti šaka, lyg ir sutekšeno pelkės
vanduo. Atsargiai nušliaužėme į tą pusę ir pamatėme to­
kį vaizdą: ant dviejų beržų baltuoja supliuškęs parašiu­
tas, o po juo nerangiai kapanojasi žmogus, iki juosmens
įsmukęs į purviną balą... Apsidžiaugę, kad ilgas klai­
džiojimas nenuėjo vėjais, šokome į pagalbą, bet mus su­
laikė piktas moteriškas balsas:
— Nesiartinkit! Šausiu!
— Bene pasiutai?!—pusiau juokais, pusiau rimtai at­
siliepė Petras. Vis dėlto mudu sustojome, nežinodami,
kaip toliau elgsis toji pikčiurna.
— Kas jūs tokie?— atplaukė nuolaidesni žodžiai, iš­
spausti pro tankų alsavimą. Parašiutininkė, matyt, buvo
suplukusi ne mažiau už mus.
— Partizanai, kas gi daugiau? Tavęs ieškome! — atsi­
liepėme nerūpestingai ir prisiartinome dar per porą žings­
nių. Tačiau pistoletas merginos rankoje vėl grėsmingai
atsigręžė į mus.
— Na, liaukis! — pyktelėjome.— Gal nori, kad auto­
matus pasikabintume ant pečių?—paklausėme ir, nelauk­
dami atsakymo, paleidome iš rankų ginklus.
Parašiutininkės pistoletas neryžtingai nusviro. Mes pri­
ėjome ir čiupome ją už pažastų. Tačiau viešnia iš pa­
dangės buvo taip įsmigusi į dumblynę, taip primirkusi,
kad mes tik vargais negalais išvilkome ją ant tvirtesnių
kimšų. Mergina giliai vaikiškai atsiduso ir atsidėkoda­
ma nusišypsojo. O mes su Petru dar ilgai vargome, kol
nukrapštėm susinarpliojusį parašiutą, paslėpėm jį ir, pa­
ėmę viešnios kuprinę, pasiūlėm žygiuoti su mumis. Per­
mirkusi mergina žengė nedrąsiai, nuolat dairėsi į mus
supančią ir paslaptingų šešėlių pilną girią. Mes supra­
tome jos būseną, tačiau neiškentėme, nesutrikdę tylėji­
mo:
— Ką dabar darytum, jeigu būtum mus nušovusi?
— Argi aš žinojau, kas jūs?
— Ir mes nežinome. Štai nė vardo dar nepasisakei. . .
— Liolė...— padvejojusi pasisakė parašiutininkė ir vėl
atsiduso.
— Štai, Liole, ir atkeliavai pas partizanus! — linksmai
apibendrinome neilgą pokalbį, norėdami ištirpdyti pas­
kutinius nepasitikėjimo ledokšnius. Tačiau mergina be­
velijo nutylėti. Prikandome liežuvius ir mes.
Priėmimo aikštelėje smagiai pleškėjo laužas, prie jo
būriavosi beveik visi mūsų vyrai, o tarp jų — dar viena
mergina. Sušlapusi, sugurusi, kaip ir mūsiškė. Tačiau kaip
jos atkuto, pamačiusios viena kitą! Tik spygtelėjo, puolė
į glėbius ir kad ims bučiuotis! .. Mūsų vyrai, santūriai
šypsodamiesi, net pasitraukė atokiau.
— Seniai matėtės, ar koks paibelis?— nusijuokė Ra­
guotis, subliksėdamas tamsiomis akimis.
— Tik vakar... Ne, šiandien...— sutriko merginos, pa-
sitraukdamos viena nuo kitos, bet nepaleisdamos rankų.
Susigriebusi Liolė patvirtino:— Žodžiu, labai seniai!
— O jūs arčiau ugnelės glauskitės, džiovinkitės,— pa­
ragino praktiškasis Tėvas.— Sušlapusios, subuvusios ir dar
striksi kaip ožkaitės.. .
Merginos sutūpė prie pat laužo, ištiesė į liepsną ran­
kas. Tai buvo žvalgė Larisa Jakovleva ir radiste Alek­
sandra Bondarenka. Šitoms parašiutininkėms nebuvo dau­
giau kaip po dvidešimt metų, o jų laukė atsakingas ir
pavojų kupinas darbas: palaikyti radijo ryšį tarp žvalgy­
binių grupių ir armijos štabo.
Netrukus merginų veideliai įraudo, nuo jų drabužių
ėmė kilti garas. O mes, iki šiol leidę joms ramiai apšil­
ti, dabar berte apibėrėme klausimais. Parašiutininkės, jau
apsipratusios, pasidarė šnekios, tačiau vos spėjo atšaki -
nėti į mūsų klausimus. Naujienų daug, bet vienu y pu jų
neišbersi, juo labiau kad štai vadas jau ragina žygiuoti. . .
Vadu merginos palaikė Jakubonj, kuris, pasiklausęs
jų čiauškėjimo, mums priminė, kad metas baigti darbą
ir žygiuoti j stovyklą. Vyrai vikriai užmaskavo laužavie­
tes, nusprendę čia sugrįžti rytojaus dieną ir galutinai pa­
naikinti visus krovinių priėmimo pėdsakus.
Stovykloje viešnioms pastatėme atskirą palapinę ir
visi nuėjome pailsėti. Rytojaus dieną rūpestingai per­
žiūrėjome priėmimo vietą ir tiksliai suskaičiavome Di­
džiosios žemės dovanas. Paaiškėjo, kad mes esame kara­
liškai turtingi: ginklai, šaudmenys, sprogstamoji medžia­
ga, drabužiai, batai, medikamentai, vitaminai ir netgi. . .
šokoladas!
Radistas Pranas Federavičius kruopščiai perdavė Ra­
guočio paruoštą radiogramą. Pranešėme vadovybei, kad
gavome visą siųstąjį krovinį ir priėmėme du žmones,
nuoširdžiai padėkojome už rūpestį.
Mūsų viešnios, gerai pailsėjusios, irgi susimontavo sa­
vo siųstuvus ir susisiekė su centru. Iš ten joms buvo nu­
rodyta laikinai pasilikti mūsų būryje ir laukti, kol atvyks
jų pasiimti specialiai pasiųstas žmogus. Vaikinai, išgirdę,
kad merginos mūsų būryje iš tikrųjų tik viešnios, nuka­
bino nosis. Ir nenuostabu: radistės buvo linksmos, jau­
nos, na. . . ir gražios!
— Bent jau šventę atšvęsime kartu! —nenusiminė Ma-
kutėnas.
Taip, po kelių dienų Gegužės pirmoji!
Iki pat šventės mūsų neapleido pakili nuotaika. Iš­
vakarėse tvarkėme ir švarinome stovyklą, prausėmės ir
skutomės. Tėvo vadovaujama „paruošėjų komanda" bu­
vo užgulusi virtuvę, ruošė kuklias šventines vaišes. Jiems
talkininkavo Liolė ir Šura, jau spėjusios pasijusti stovyk­
loje kaip namuose. Radistas Federavičius, susikaupęs ir
nešnekus, montavo kažkur nutvertą seną radijo imtuvą,
taikė jam baterijas.
Vakare susėdome prie skaisčiai liepsnojančio laužo.
Švaresniais drabužiais, pasitempę. Povilas Jakubonis, su­
siglostęs neseniai pakirptus tamsius plaukus, tarė keletą
žodžių, paminėjo, kokią įžymią dieną švenčiame, ir trum­
pai drūtai pabrėžė: ne šnekų, o kovos metas, tik koviniais
veiksmais mes galime tinkamai pažymėti tarptautinę pro­
letariato šventę, tik negailestingais smūgiais priešui gali­
me ją pagerbti.
Paprastiems ir konkretiems sekretoriaus žodžiams par­
tizanai triukšmingai pritarė. Jiems aprimus, radistas pasu­
kinėjo ant kelmo pastatytą radijo aparatą, sugavo visų
laukiamą bangą. Maskva transliavo iškilmingą Gegužės
pirmosios minėjimą. Nuščiuvę išklausėme ugningus kal­
bėtojų žodžius, o paskui, jau susėdę už improvizuoto sta­
lo, džiaugėmės linksmu koncertu. Net keista darėsi: šali­
mais traška laužas, aplinkui ošia ir šlama pušys, virš gal­
vų tvyro žvaigždėmis nusagstytas dangus, o mes sėdime
tarsi salėje ir klausomės, kaip groja gausus įvairiausių
instrumentų orkestras, kaip choras arba solistai atlieka
Tarybų Sąjungos tautų dainas... Visų mintyse nenugalėta
Maskva, mūsų didžioji šalis, vadovaujanti gigantiškai ko­
vai prieš palaužtą, bet dar stiprų ir nepasiduodantį fašiz­
mą. Džiugu jausti šių grumtynių prasmę ir žinoti, kad ir
mes, kuklūs Žemaitės junginio partizanai, jose dalyvauja­
me ir artiname pergalę.

Teismas
Jis stovėjo po stora, išnašia egle, ir jo akys ne­
ramiai bėgiojo. Neseniai žvelgęs pasitikinčiai, netgi iš­
šaukiančiai, jau, matyt, suprato, kad šį sykį juokų ne­
bebus.
— Partizanai Žukas ir Jonas paima iš buvusio tarybi­
nio partizano Nikolajaus Chodakovo ginklą! — įsako jun­
ginio vadas Antanas Raguotis.
Vykdydami įsakymą, Makutėnas su Vasiljevu nuka­
bino Kolios automatą ir nujuosė diržą su šoviniais.
— Užtaisyti ginklus! — sukomandavo vadas.
Sutarškėjo užvedami automatai ir nukrypo į Choda-
kovą, jau atsišliejusį į eglę, dar labiau susigūžusį, išblyš­
kusį.
 — Buvusį tarybinį partizaną Chodakovą ne kartą per-
spėjome, kad saugotų partizano vardą ir gerbtų pasiti­
kėjimą, kurį mums rodo valstiečiai. Tačiau Nikolajus
savo elgesio nepakeitė,— griežtai kalbėjo Raguotis.
Pakėliau akis į Chodakovą. Jis stovėjo priešais drau­
gus, panarinęs galvą ir visiškai nebebuvo panašus į ne­
švankių dainuškų ir stiklelio mėgėją. O neseniai draugai
sužinojo, kad Chodakovas dar labiau išsijuosę: kaimuose
įžūliai reikalaująs degtinės, nesiskaitąs su valstiečiais,
kimbąs prie moterų. Negana to, po krovinio priėmimo,
jis be reikalo šaudė pamiškėje ir tuo galėjo atkreipti
priešo dėmesį.
Nelengva buvo nustatyti, kas piktnaudžiauja tarybi­
nio partizano vardu. Vis dėlto mes prisikasėme prie kal­
tininko, kuris, paimtas į nagą, prisipažino „keliose vie­
tose pasmarkavęs".
— Toks elgesys talkininkauja priešui, žemina visus
tarybinius partizanus, jų autoritetą,— tęsė Raguotis sau­
sais, kapotais žodžiais.— Dėl to partijos Rokiškio apskri­
ties komiteto ir Žemaitės junginio vadovybė nutarė ati­
duoti buvusį tarybinį partizaną Nikolajų Chodakovą par­
tizanų teismui. Į jo sudėtį įeina Obolinis ir Kolcovas,
pirmininkauti pavesta man.
Chodakovas krūptelėjo, iš padilbų pažiūrėjo į draugų
ratą. Tikriausiai kur kas smagiau susidurti akis į akį su
priešu, negu beginkliam stovėti prieš draugų automatų
vamzdžius ir laukti rūstaus sprendimo...
— Kaltas?—metė jam klausimą Raguotis.
— Kaltas.. — Kolios balsas buvo duslus, užsikertąs.
— Tai ką gi ten išdarinėjai?
— Paprašydavau maisto. . . na ir degtinės. . . Jungėnuo­
se, Plunsknočiuose...— virpančiu balsu rezgė Kolia,
žvelgdamas į šalį.
— Maisto paprašyti niekas nedraudžia. Ir valstiečiai
niekad jo mums neatsako!—nutraukė jį Raguotis.— O
tu kaip su jais?
Teisiamasis vėl panarino galvą.
— Žinojai, kad taip elgtis tarybiniam partizanui —
gėda?
 — Žinojau...
— Na, mat! — dar labiau paniuro Raguotis. Kietai su­
čiaupęs lūpas ir patylėjęs, pasisuko į Kopytkovą:
— Tegul pasisako jūsų būrio partizanai.
— Apibūdinkit, vyrai, Chodakovą,— pakartojo Kopyt-
kovas.
Po keletą žodžių pasakė Klyčiovas, Zaičenkovas, Go­
lubevas. Žygyje ar susidūrime su priešu Kolia esąs drą­
sus, kovojąs narsiai ir atkakliai, nepaliekąs draugo ne­
laimėje. Tačiau tai neišperka jo gėdingų poelgių, už ku­
riuos jam turinti būti paskirta griežta bausmė. . .
Išklausęs partizanų nuomonę, Raguotis su Jakuboniu
ir Kopytkovu pasitraukė nuošaliau ir ėmė tartis. Mes
tebestovėjome apie sugurusį Kolią, tebelaikėme atkištus
automatus, tačiau jau pradėjome išgyventi prieštaringus
jausmus. Mes jau supratome, kad taip pakrypus bylai,
gali sekti pati griežčiausia bausmė — sušaudymas... Taip,
Kolia kaltas, netgi labai kaltas ir prieš mums palankius
valstiečius, kuriuos išdrįso skriausti, ir prieš mus pačius,
kurių vardą pažemino. Tačiau sušaudymas, mirtis nuo
draugų rankos. .. Argi jis iš tikrųjų to sąmoningai užsi­
tarnavo?
Sugrįžo Raguotis, Jakubonis ir Kopytkovas. Junginio
vadas tebebuvo rūstus, iš Jakubonio veido apskritai sun­
ku ką nors išskaityti. Tik Kopytkovas kažkoks sutrikęs,
neramus, nerandąs vietos rankoms.
— Teismas pripažino, kad Nikolajus Chodakovas nu­
sikalto, žemindamas tarybinio partizano vardą, nesilai­
kė drausmės, ir nutarė nubausti jį mirtimi,— pasakė Ra­
guotis.
Virš miško aikštelės pakibo kraupi tyla. Automatai
mūsų rankose pasidarė sunkūs, tarsi vado žodžiai būtų
šiuptelėję į juos švino. Šimtą kartų būtų geriau stoti
prieš ginkluotą priešą, negu prieš beginklį, tegu ir smar­
kiai nusikaltusį žmogų, kurį neseniai vadinai draugu, su
kuriuo kartu žiūrėjai į akis mirčiai...
Tuo tarpu Kolia atsitiesė, valandėlę klaidžiojo akimis.
Po to jose sutavaravo išgąsčio ugnelė, sulinko keliai, ir
pasmerktasis suklupo, negrabiai pasiremdamas rankomis.
 — Draugai... draugai...— sušnibždėjo ūmai sukepu­
sios ir nepaslankios jo lūpos.— Kaltas. . . bet dovanokit. ..
dovanokit! — jis pasispyrė rankomis, pakėlė galvą ir, tę-
beklūpodamas ant kelių, pažvelgė į mus maldaujančio­
mis akimis.— Atpirksiu. . . krauju atpirksiu! . .
Į mūsų širdis įkrito dar didesnė abejonė. Ar Kolios
poelgiai nebuvo daugiau pramuštgalviškumas, paprasčiau­
sias berniškas siautėjimas, nė nepagalvojant apie rimtas
politines pasekmes? Pagaliau, jeigu jisai ir nusipelnė
griežtos bausmės, argi nežiūri mirčiai į akis kasdien?
— Tegu atperka,— kažkuris neryžtingai pasiūlė.
— Tegu uždavinį įvykdo. ..
— Atsakantį!
Partizanų svyravimas paveikė ir teisėjus. Jie, žinoma,
galėjo neatsižvelgti į momento nuotaikas ir duoti įsaky­
mą bausmei vykdyti. Kiekvienas iš mūsų būtų paklusęs
drausmei. Tačiau teisėjai susižvalgė ir ėmė patyliukais
tartis. Mus pagavo dar didesnė įtampa, o Kolia net užsi­
dengė delnais veidą.
— Teisiamasis yra kaltas ir vertas sušaudymo,— vėl
pasigirdo Raguočio balsas,— tačiau...— šis paprastas žo­
dis padvelkė tarsi gaivus vėjelis nepakenčiamai karštą
vidurdienį,— tačiau teisiamojo nuopelnai kovoje su prie­
šu leidžia atsižvelgti ir sprendimą sušvelninti. Chodako-
vas draugų akivaizdoje griežtai pasmerkiamas, du mėne­
sius jam neleidžiama vadintis tarybiniu partizanu, atima­
mas ginklas. Kitą ginklą jis turi išsikovoti iš priešo. Be
to, Chodakovas draugų lydimas, turi nueiti pas įžeistus
ar nuskriaustus valstiečius ir jų atsiprašyti. Neįvykdžius
šio sprendimo arba vėliau panašiai nusikaltus, Chodako-
vui bus įvykdyta mirties bausmė — jis bus sušaudytas be
perspėjimo.
— Ačiū... draugai...— Kolios akyse blizgėjo ašaros.—
Atpirksiu. . . padarysiu viską... O jei ne — bauskite! . .
Slegianti tvankuma atslūgo, tarsi nugrūmėjus perkū­
nijai, tačiau į atsiradusią tuštumą džiaugsmas neplūste­
lėjo. Nė vienas partizanas nepuolė prie nusižeminusio
Kolios, nė vienas nepadavė jam rankos. Tik visi nukrei­
pė nuo jo automatus, spragtelėjo, nuleisdami užtaisus.
Kolia vis vien paliko paženklintas gėdos ženklu, kurį tu­
rėjo nusiplauti kovos ugnyje.

„Kasdienė duona"

Junginio vadas Antanas Raguotis į savo štabą,

esantį Svėdasų valsčiuje, tąsyk nesiskubino. Užbaigęs
N. Chodakovo bylą, jis priminė visiems partizanams, kad
nuo šiol jų elgesys bus nuolat vadovybės sekamas. Po to
susirinko pasitarti LKP Rokiškio apskrities komiteto na­
riai: P. Jakubonis, A. Raguotis, S. Kopytkovas, T. Golu­
bevas, J. Zovė. Į posėdį pakvietė ir mus, komjaunimo ko­
miteto narius. Susirinkome nuošalesnėje stovyklos ker­
telėje, susėdome ant ilgos išvartos. Kalbėdamas Raguotis
pasidžiaugė, kad visi junginio būriai sėkmingai praleido
žiemą ir, sulaukę pavasario, vėl ėmėsi aktyvių kovos
veiksmų. Ypač svarbu, kad mūsų junginys priėmė Di­
džiosios žemės siuntą, kuri labai pagerino viso junginio
padėtį. Tačiau ne mažiau reikšmingas esąs aiškinamasis
darbas, visa apskrities partinės ir komjaunimo pogrindi­
nių organizacijų veikla, jų eilių augimas. Raguotis pa­
siūlė smulkiau aptarti ir apskrities komjaunimo komiteto
veiklą.
— Čia, Vėtra, tavo kasdienė duona! Klok! — paragi­
no Jakubonis.
Pasakiau, kad ir sunkiomis sąlygomis žiemos metu
apskrities komitetas jau šį tą nuveikė. Per šį laiką pa­
sisekė sužinoti, kad jau 1942 metais įvairiose apskrities
vietose pradėjo burtis komjaunimo ir pasipriešinimo gru­
pės. Smulkiau papasakojau apie Ramanausko vadovauja­
mos ir kitų organizacijų bei pasipriešinimo grupių veiklą.
— Apie Svėdasų ir Obelių valsčių komjaunimo ko­
mitetų veiklą jūs jau žinote, apie tai nekalbėsiu. Noriu
papasakoti, kad ir Rokiškio valsčiuje veikia dvi kom­
jaunimo organizacijos: viena jų Piepalių kaime — vado­
vaujama Jono Timofejevo, antra — Žiobiškio apylinkėje,
vadovaujama Liongino Juodelio. Yra perspektyvų šiame
 valsčiuje artimiausiu metu sudaryti ir daugiau organiza­
cijų, pavyzdžiui, Juodupės valsčiaus Slabados kaime.
— Aš noriu papasakoti apie vieno šios organizacijos
nario — Jono LapašinskO veiklą,— pertraukė mane Jonas
Vasiljevas.— Šis vaikinas, dirbdamas buhalteriu Slabados
malūne, ne tik teikia partizanams reikalingas žinias, bet
ir daug padeda aprūpinant partizanus maisto produktais —
miltais.
— Šiame valsčiuje,— tęsiau toliau,— greitu laiku taip
pat bus sudaryta daugiau organizacijų, nes jau turime
numatę keletą gerų, praktiškame darbe patikrintų vai­
kinų ir merginų. Jūžintų valsčiuje yra dvi organizacijos:
viena jų Stravų kaime, vadovaujama Jono Jarmolajevo,—
antroji — vadovaujama Broniaus Butkio. Kituose valsčiuo­
se — kol kas po vieną organizaciją. Kamajų valsčiaus
Čižų kaime — vadovaujama Albino Cepkaus, Panemunė­
lio apylinkėje — vadovaujama Juozo Vogulio. Taigi jau
turime vienuolika kaimo organizacijų, be keturių kom­
jaunimo organizacijų, veikiančių partizanų būriuose. Rei­
kia pabrėžti, kad visos organizacijos ir atskiri komjaunuo­
liai trokšta aktyvios kovos. Dabartinis mūsų uždavinys —
tinkamai vadovauti ir nukreipti šią jėgą reikiama link­
me,— baigiau trumpą informaciją.
— Taip, šis tas nuveikta,— pripažino Raguotis, bet
tuojau pat pakreipė kalbą į kitą pusę.— Nuveikta tai
nuveikta, bet toli gražu ne pakankamai. Argi netenka
dalis kaltės jums, komjaunimo darbuotojams, taip pat ir
mums visiems, kad budeliui Plechavičiui pavyko apgau­
ti ir suvilioti šiek tiek jaunimo? Aišku, tenka! Turbūt pa­
sakysit, kad svarbiausia — versti traukinius, šaudyti vo­
kiečių kareivius ir policininkus. Žinoma, tai labai svar­
bu. Bet tai ne viskas. Ne viskas, draugai! Turit agituoti
jaunimą ir kovos veiksmais, ir aiškindami! Eikite į kai­
mus patys, susitikit su jaunais žmonėmis, pasižiūrėkit, kuo
jie alsuoja, pasikalbėkit, patarkit. Ir nesiskubinkit tuo­
jau pat traukti į komjaunimą. Susipratę, įsitikinę, patys
ateis.
Junginio vadas įspėjo žalingas nuotaikas, kurios ret­
karčiais apimdavo ir mus, komjaunimo komiteto narius.
16. Prieblanda prisidengus 241
Juk kur kas paprasčiau prisidėti prie sprogdintojų gru­
pės ar gulėti pasaloje prie vieškelio, negu eiti į kaimus
ir regzti šnekas su nepėsčiais valstiečiais, kurie per il­
gus okupacijos metus pasidarė dar atsargesni ir instink­
tyviai vengia pakliūti į įvykių sūkurį. Darbas, kurio re­
zultatų iš karto nepamatysi, nepasigirsi... Bet reikalin­
gas, svarbus darbas!
— Neužmirškit ir savo vyrų,— priminė atsisveikinda­
mas Raguotis ir akimis parodė vis dar neatitokstantį Ko-
lią, vienišai sėdėjusį ant kelmo stovyklos pakraštyje ir
mįslingai žvelgiantį į tolumą.— Na, sėkmės, draugai!
Jakubonis, Kopytkovas ir aš palydėjome junginio va­
dą iki girios pakraščio, palinkėjome laimingo kelio. Mat
Raguotis buvo nusprendęs aplankyti visus būrius ir turėjo
praeiti nemaža pavojingų vietų. Mes siūlėme palydovus
iš savo būrio, bet jis atsisakė. Aukštas, pečiuitas barzdo­
čius tik mostelėjo mums ranka ir plačiais žingsniais nu-
žirgliojo pagiriu, vienintelio automatininko lydimas.
Grįžę į stovyklą, pasikvietėme kitus vyrus ir ėmėme
tartis, kokius kaimus būtų galima aplankyti, su kokiais
žmonėmis pasikalbėti. Savaime suprantama, mes domė­
jomės tik vidutiniokais ir varguomene. Sąmoningesnius,
aktyvesnius jaunuolius numatėme rengti į komjaunimą,
kitus galėjome panaudoti mažiau atsakingoms užduotims,
trečius — bent apsaugoti nuo okupantų pinklių. Pasiskirs­
tėme kaimus ir žmones.
Kitos dienos vakarą visi komjaunimo komiteto nariai
leidomės į žygį. Jonas Vasiljevas patraukė Obelių pu­
sėn, Petras Griškevičius pas Joną Zovę į Svėdasus, o aš
su savo nuolatiniu bičiuliu Vasilijum Ivanovu nužings­
niavau į Ramoniškio vienkiemį pas našlę Šarkauskienę,
kuri turėjo du sūnus — Povilą ir Antaną. Vasilijus pa­
žinojo Povilą iš anksčiau.
Paslėpę ginklus po kariškais apsiaustais, prisiartinom
prie Sarkauskų trobos. Aš pasilikau lauke, Vasilijus įėjo
į vidų. Po gero pusvalandžio jis grįžo, atsivesdamas aukš­
tą ir labai stambų vaikiną. Čia tai bent partizanas bū­
tų! — šmėkštelėjo mintis mano galvoje.
 — Susipažink, Povilai,— kumštelėjo milžinui Vasilijus.
— Sveiki,— atkišo didelį delną Povilas.
Vasilijus buvo pasakojęs, kad šitas Šarkauskiukas jau
uostęs parako: karo pradžioje pakliuvęs į kažkokią pa­
galbinę tarnybą, buvęs išvežtas į pafrontę darbams, netgi
gavęs kulką. Kai pasikeitėme keliais nereikšmingais žo­
džiais, ėmiau klausinėti, kaip jis gyvena, ką mano daryti,
kokiu keliu žada toliau eiti.
— Ką gi su plikomis rankomis darysi?— klausimu at­
sakė Povilas ir pakratė į svarsčius panašius kumščius.
— Šitokios ir plikos šį tą gali! — pajuokavau.
— Nebent kaimo vakaruškose,— pagalvojęs sutiko Po­
vilas. Aiškiai buvo matyti, kad šis stipruolis — žmogus
lėtas, flegmatiškas. Po valandžiukės pridūrė apmaudžiai:—
Mes neturim į ką išsimainyti. Ne taip, kaip buožiokai,—
jis paminėjo kažkokią pavardę,— naminės prisišutinę. . .
"Aš aiškinau, jog kovojama ne vien su ginklu rankose,
jog galima būti naudingam ir kitais būdais — na, kad ir
talkinant tarybiniams partizanams.
— Padėti galima, bet eiti — tai dar nežinau,— tiesiai
atsakė Povilas.
Jo valstietiškas statumas buvo savotiškai patrauklus:
toks žmogus, sykį pasimokęs, niekur nebepuls stačia gal­
va, juk jis gali būti naudingas ir gyvendamas savo na­
muose. Daviau pluoštelį atsišaukimų ir pasiūliau pasida­
lyti juos su patikimais draugais. Povilas pritariamai link­
telėjo galvą, rūpestingai įsikišo popierius.
— Kitą sykį pasikalbėsime dar plačiau,— tiesiau ranką
atsisveikinti.
— Tai kaip čia dabar?— nusistebėjo Povilas.— Nė va­
karienės neužvalgysit?
Žinodamas, kad ši šeima neturtinga, mėginau atsisa­
kyti, bet įsikišo Vasilijus:
— Užeikim, nepatogu.
Troboje radome vien motiną. Povilas paaiškino, kad
mudu su Vasilijum slapstomės nuo išvežimo į Vokieti­
ją. Tai išgirdusi, Šarkauskienė tikrai motiniškai mus pri­
ėmė, pavaišino dar šiltutėle rugine duona, sūriu ir pie­
nu. Besirūpindama mumis, vis dejavo, kad gyvenimas
esąs nežmoniškas visiems, o jaunimas tiesiog žūstąs, kai
reikią slapstytis lyg kokiems piktadariams. Mes ramino­
me ją, įtikinėdami, jog šitoks gyvenimas nebe ilgai tęsis,
jog okupantai greitai bus išvyti iš Lietuvos. Ta pačia pro­
ga papasakojome apie Tarybinės Armijos pergales fronte.
Moteris klausėsi dūsaudama, pritariamai palinguodama
galvą, ir pastebimai pralinksmėjo.
— Užeikit, vaikeliai, dažniau,— pakvietė atsisveiki­
nant.
Povilas palydėjo mus iki pamiškės, prižadėjo pasikal­
bėti su broliu. Mes pažadėjome netrukus vėl užsukti ir
išsiskyrėme.
— Toks vyras minosvaidį paneštų,— pastebėjo Vasi­
lijus.
— Tik nesiskubina į partizanus,— pridūriau aš.
— Ateis apsigalvojęs, vyrukas nekvailas.
Girios pakraščiais patraukėme Sodelių kaimo link. Va­
karas buvo šviesus, drungnas, kvepėjo atbundančia že­
me, pirmąja gležna žaluma. Vietomis jau juodavo suartos
varsnos, žvilgančios saulėlydžių šviesoje.
Bevingiuodami palei mišką ir kaimo palaukėmis, su­
korėme netrumpą kelią ir gerokai pailsome. Netoliese
sumirgėjo Trukšnių sodybos žiburėlis, ir mes pasukome
į jį. Atsargumo sumetimais pažvelgėme pro langą. Tro­
boje sukinėjosi motina, baigdama vakarinę ruošą, prie
lango sėdėjo Janina ir siuvinėjo. Seimininkas, matyt, jau
ilsėjosi.
Paklebenome duris. Iš įprasto „kas čia?" supratome,
jog klausia Janina. Atsakėme, kad užklydo pažįstami iš
girios, pasiprašėme pailsėti. Džergštelėjo atšaunama du­
rų velkė, padvelkė neseniai kūrentos krosnies šiluma.
— Ko, sveteliai, tokie vėlyvi?— sukruto Trukšnienė.—
Lyg ne šeštadienis būtų!
— O mes apie jį ir užmiršome!
— Ne jauniems užmiršti, taip jau ir patikėsime,— šei­
mininkė buvo linksma.
— Prisiminsime, kai karas baigsis. Tada visus iš karto
atšoksime!
 Tęsdami nerūpestingą šneką, susėdome, paklausinėjo-
me naujienų, pasidomėjome, kodėl nematyti šeimininko.
— Ir mūsiškis pradėjo nebenusėdėti,— atsakė Trukš-
nienė.— Ne pas vienus — tai pas kitus, vis politikuoja.
Sakau, kad koronės neužsitrauktų su savo šnekomis. Pa­
bėgėtum, Janyte, ar ką?
Nuo ieškojimo moteris sudraudėm: vakaras buvo vė­
lyvas, užsisėdėti nežadėjom. Tarsi mums pritardama, šei­
mininkė ėmė taisytis lovą.
— Eikim į seklyčią,— pasiūlė Jane.
— Tai vakarienės ko nors nusineškit,— priminė mo­
tina,— aš vos bepakrutu.
Persikraustėme į kitą galą, susėdome, nedegdami švie­
sos: ten perneštas žiburys galėjo patraukti kieno nors
dėmesį. Be to, pro galinį langą švietė mėnulis.
Besivaišinant dūmais kvepiančiu skilandžiu, palei klė­
tį sunerimo šuo. Galbūt tik dabar jis pajuto mus, o gal
dar kas nors slankiojo palei sodybą. Vasilijus užsikabino
ant kaklo automatą ir atsargiai išėjo į lauką. Šuo subarš­
kino grandinę dar pikčiau, tačiau, kiek paskalijęs, ap­
rimo.
Paguldžiau automatą ant suolo ir, nebeatnaujinęs ne­
rūpestingos šnekos, paklausiau Janę, ką mano apie aną­
syk paliktą atsišaukimą.
— Teisybę rašo,— trumpai atsakė mergina.— Gal vėl
atnešei?
— Negi be dovanų ateičiau?—padaviau jai pluoštą
popierių ir pasiteiravau, ar dažnai tenka būti Juodupėje.
— Kiekvieną savaitę: tai turgun, tai bažnyčion. ..
— Nė vieno sekmadienio nepraleidi?—man rūpėjo,
ar mergina labai religinga.
— Bemaž nepraleidžiu,— atsakė Jane. Pajutusi, kad
paklausiau ne šiaip sau, prašneko karščiau:— O ką gi
daryti? Gal lange snarksoti? Miestelyje nors žmonių pa­
matai. ..
Iš tikrųjų nuobodu ir liūdna būdavo mūsų sodžių jau­
nimui! Dėl to vaikinai greitai prijunkdavo prie naminės,
o paskui vakaruškose „narsumą" rodė... O merginoms
vien bažnyčia bepalikdavo...
 — Nenusimink, Janina,— pasakiau, lyg ir atsiprašy­
damas:— pasibaigs karas, ir pas mus viskas bus kitaip.
— Kada jis pasibaigs. . .— nelinksmai nutęsė mergina.
Ir aš ėmiau pasakoti, kaip įsivaizdavau pokarinę atei­
tį: bibliotekos, skaityklos, radijo aparatai, elektros švie­
sa... O svarbiausia — daug daug mokyklų!
Janina klausėsi nuleidusi galvą, pešiodama staltiesės
kutelius. Porą sykių ji atsiduso, bet aš, ateities perspek­
tyvų pagautas, nė nebandžiau spėlioti, ar tai dėl abejo­
nių, ar dėl tikėjimo mano karštais žodžiais.
Kieme vėl suskalijo šuo, grąžindamas mus į pavojų
kupiną dabartį. Janina krūptelėjo ir prigludo prie lan­
go. Šuniui nenutylant, sunerimo:
— Gal kas matė jus ateinant?
Aš buvau įsitikinęs, kad mudviejų su Vasilijum nie­
kas nepastebėjo, nes atsargiai prisiartinome nuo girios.
Nebent Trukšnių sodybą būtų sekę iš anksto.
— Ir tėtė kažkur užgaišo,— gūžėsi Janina.
— Lapelius geriau paslėpk,— priminiau atsistodamas.
Janina pakišo juos po staltiese. Aš buvau beprieštarau-
jąs, bet numojau ranka: jeigu priešas užklups mus so­
dyboje, lapeliai nebe kažkiek bepakenks...
— Paskui nunešiu į geresnę vietą,— sušnibždėjo mer­
gina ir išleido mane. Vos peržengę slenkstį, susidūrėm
su Vasilijum.
— Prakeiktas šuo,— velniavos! jis.
— Ką nors pastebėjai?
— Jis mane pastebėjo,— nuramino Vasilijus.— Norė­
jau pereiti į aną pusę, kad kelią geriau matyčiau, o jis
šoko kaip pasamdytas.
Pasijuokėm iš savo nerimo, paspėliojom, kaip toks
budrus šuo praleido mus į sodybą. Nusprendėm, jog iš
vakaro buvo užsnūdęs. . .
— Galėjo ilgiau pasnausti,-—pastebėjo Vasilijus.
— Kiek naudos iš snaudžiančio šuns?— nesuprato Ja­
nina.
— Skilandis būt nepalikęs...— atsiduso Vasilijus.
 — Mat apie ką jis! — pliaukštelėjo delnais Janina ir
nubėgo atgal į seklyčią. Grįžo su didoku ryšulėliu, kurį
įteikė Vasilijui.
— Kad ant mūsų šunelio nepyktumei!
Atsisveikindamas Janinai priminiau, kad atsišaukimus
pagal galimybes išplatintų Juodupėj ir, svarbiausia, bū­
tų atsargi.
— Ne jiems mane sučiupti! — valiūkiškai atsakė jinai
ir nustriksėjo į trobą, niūniuodama kažkokią linksmą dai­
nelę.
Kai grįžome į stovyklą, laužas vos bežibėjo, nes ryti­
nis dangaus pakraštys jau raudo. Sargybinis Romas Tra­
vinas mieguistas kiurksojo po pušimi ir nenoromis atsi­
liepė į mūsų švilpimą.
— Ko snaudi sustiręs?— pasijuokė iš jo Vasilijus.—
Bene šakalių gaila?
— Taip miegas neima,— nusižiovavo Romas, sustum-
dydamas nuodėgulius.
— Kas turi pakeisti?— pasiteiravau.
— Žukas.
— Na gerai, aš jam įgnybsiu,— pažadėjau ir nuėjau
žadinti Makutėno.
Kėlėsi jis nenoromis, niurzgėdamas. Su juo pasilikau
stovyklos aikštelėje ir aš, įkūriau lauželį, pasidžioviau
batus ir drabužius. Knietėjo pasišnekėti, pasidalyti įspū­
džiais. Nuvaikęs miegus, Petras papasakojo, kad ir palei
jo tėviškę kaimo jaunimo gyvenimas buvęs vargingas,
tamsus, be jokių prošvaisčių. Bažnyčia, smuklė, pešty­
nės. .. Ne kažin kuo skyrėsi ir Rokiškis, nors jame ir
buvo galima nueiti į kiną, greičiau nutverti knygą ar laik­
raštį, pasižiūrėti vaidinimo. Prisiminiau savo svajones apie
gimnaziją ir labai ryškiai pajutau, kad svarbiausias ne­
tolimos ateities tikslas — švietimas. Mokytis, mokytis ir
dar kartą mokytis! — naujai ir be galo prasmingai suskam­
bėjo ausyse. Mokytis pačiam ir siekti, kad mokytųsi kiek­
vienas komjaunuolis!
Po poros dienų grįžo iš kaimų ir kiti komiteto nariai.
Jie taip pat kalbėjosi su jaunuoliais, keletą jau buvo
numatę įtraukti į komjaunimo gretas, išplatino šūsnį atsi­
šaukimų. O Jonas Vasiljevas atvežė žinią, kad su tarybi­
niais partizanais norį užmegzti ryšį keli kareiviūkščiai iš
Vlasovo armijos padalinio, stovinčio Rokiškio mieste. Nau­
jiena sudomino Jakubonį ir būrio vadovybę.

Rūstus atpildas
Jakubonis su Kopytkovu kruopščiai surinko
žvalgybos duomenis ir sušaukė partizanų aktyvą pasi­
tarti. Būrys esąs pakankamai aprūpintas ir galįs toliau
aktyviai veikti, tačiau esą pagrindo manyti, kad priešas
sustiprino pastangas partizanų bazei bei ryšiams išaiš­
kinti: kai kurie ryšininkai pastebėję įtartinus žmones, ne­
žinia iš kur atėjusius ir slankiojančius palei girią bei jų
sodybas. Galimas daiktas, kad gestapas mėgina arba mė­
gins įkišti savo agentus į mūsų ar bent ryšininkų tarpą.
Įtartini esą ir vlasovininkų norai užmegzti ryšį su parti­
zanais. Šią išmonę ar tik nebus sugalvoję vietos nacio­
nalistai, patys nesugebą prasisprausti į partizanų būrį. Už­
tat nevalia nė minutei pamiršti konspiracijos, ypač atsar­
giai reikia dirbti su jaunuoliais, kuriuos gestapas kaip tik
galįs panaudoti savo tamsioms užmačioms.
— Ar gauta žinių iš Rokiškio?— pasiteiravau.
— Ne, su Rokiškiu dar nesusisiekėm,— atsakė Jakubo­
nis ir iš karto nusprendė:— Tuojau pat pasiųsime Maru-
sią. Kol ji grįš, niekam nepasišalinti iš stovyklos!
Marusia grįžo tik penktos dienos vakare. Turėjusi
laukti Putino, kuris buvo kažkur iškeliavęs. Sugrįžęs pa­
pasakojo reikšmingų dalykų. Pas Putiną neseniai svečia­
vęsis policininkas ir prasitaręs, jog „greitai banditams
bus dar ne tokia pirtis, kaip prieš Naujus metus Garga-
žynės miške", kad dabar juos „paims įnagą vlasovinin-
kai". Putinas mėginęs dar šį tą iškvosti, tačiau policinin­
kas daugiau nieko nebeprasitaręs. Mūsų ryšininkas susi­
rūpinęs ir nusprendęs šį vapaliojimą patikrinti. Jis
pasistengė susitikti vieną iš Vlasovo gaujos, kuris kartais
užeinąs išsikeisti degtinės (naminukės Putinui parūpindavo
kaimuose gyveną mūsų ryšininkai), ir pakvietė jį į sve­
čius. Tačiau kareiviūkštis tik sumosavęs rankomis ir pa­
purtęs galvą. Dabar, girdi, negalįs apie tai nė pagalvoti,
užeisiąs tik tada, kai grįšiąs iš „specužduoties". Putino
būgštavimai pasitvirtino.
Galutinai įsitikinome, kad priešas rengia prieš mus
kažkokią operaciją. O kaip ji bus vykdoma, galėjom tik
spėlioti. Kariuomenė aplinkiniuose valsčiuose, atrodo, ne­
buvo koncentruojama, masinės gaudynės, matyt, neįėjo
į gestapo planus. Vadinasi, pagrindinį dėmesį reikėjo su­
kaupti į vlasovininkų mėginimus susisiekti su partizanais.
Ar tik ne čia bus šuo pakastas?
Dabartinėje stovykloje gyvenome jau porą mėnesių
ir galėjome būti pastebėti. Juk per naktis čia kūrenda­
vosi laužas, išeidavo ir grįždavo partizanai, kitąsyk
netgi dainą užtraukdavo. . . Tiesa, nuolatos stovėdavo sar­
gyba, patikimos akys sekdavo ir tolimesnes prieigas, ta­
čiau ne veltui liaudies sakoma, kad „laukas akylas, o miš­
kas ausylas". Gudrus šnipelis galėjo prasismelkti į girią,
nužiūrėti netgi pačią stovyklą. Dėl to dar tą patį vakarą
persikėlėme į kitą Miliūnų girios kvartalą, o palei senąją
stovyklavietę palikome pasalas.
Praėjo keturios įtempto laukimo dienos. Pasalos re­
guliariai keitėsi, tačiau nepastebėjo ne tik įtartino smal­
suolio, bet ir atsitiktinai užklydusio žmogaus. Pradėjome
spėlioti, ar įkaušęs policininkėlis tik nebus Putinui pri­
fantazavęs. O gal mūsų žvalgas ne taip suprato?
Penktos dienos rytmetį iš pasalos atbėgo uždusęs Zai-
čenkovas.
— Atėjo net du! Šniukštinėja kaip. . .— išpoškino jis.
Išklausinėjome vyruką smulkiau. Jis papasakojo, kad
auštant ties senąja mūsų stovyklaviete išnirę iš krūmų
du vyrai Tarybinės Armijos uniformomis, kurias su ma­
žais pakeitimais nešioja ir Vlasovo gaujos. Jie pastovi­
niavę slėsnumoje, po to užkopę į kalvelę ir ėmę ją ap­
žiūrinėti. Nors mes persikeldami ją buvome aptvarkę, ta­
čiau stovyklavimo pėdsakus, be abejo, dar galima buvo
aptikti. Pamatęs, kad taip ir įvyko, Zaičenkovas paliko
postą ir galvotrūkčiais atidūmė pas mus.
 Buvo duotas pavojaus ženklas, ir netrukus visas bū­
rys jau stovėjo pasirengęs. Jakubonis pranešė partiza­
nams, kad senojoje stovykloje pasirodė Vlasovo gaujos
kareiviai, kurie gali būti provokatoriai. Galimas daiktas,
kad paskui šituos slenka ir ginkluoti išdavikai.
Dieną buvo ramu. Kareiviai, rytą pasisukinėję mūsų
kalvelėje, kažkur dingo. Sunku buvo patikėti, kad jie
nebepasirodys, ir mes, sulaukę vakaro, išsidėstėme seno­
sios stovyklos prieigose. Naktis jau buvo gerokai patrum­
pėjusi, tačiau jos valandos slinko lėtai. Mūsų aukštumėlė
su žemine, kur visą pavasarį buvo taip jauku, dabar at­
rodė priešiška, grasi ir pavojinga.
Aušo drėgnas, ūkanotas rytas. Ant žalsvų lapelių ir
eglių spyglių žvilgėjo šalti lašeliai. Drėgmė buvo per­
smelkusi ir mus, jos nemalonūs pirštai lindo už apykak­
lių. Argi naktis būtų pratūnota veltui?
Bet štai! Kairiau, aukštumėlės papėdėje, stoviniavo
dvi ilgamilinės žmogystos, užsimetusios ant pečių trum­
pus tarybinius karabinus. Jos kažko vis žvilgčiojo atgal,
į miško properšą, kuria, matyt, buvo atėję.
— Rankas aukštyn! — staiga nuaidėjo prislopintas, bet
pakankamai girdimas toje pusėje buvusio Jakubonio bal­
sas. Vlasovininkams vos spėjus krūptelėti, į juos įsirėmė
net kelių automatų vamzdžiai.
— Ginklus žemėn,— o jūs — atgal! — sekė partizanų
komanda.
Karabinai blinktelėjo žemėn, kareivėliai, pakėlę ran­
kas, paėjo keletą žingsnių atgal ir prašneko rusiškai:
— Draugai partizanai, kaip gera, kad jus sutikome!
Mes dezertyravom ir atėjom pas jus. . . Visi kovosim
prieš fašistus... Mes čia ne vieni, yra ir daugiau... Ei­
kime, draugai, mes jus nuvesime... Jau savaitė kaip ieš­
kome. ..
— Rankas už nugaros ir pirmyn! — įsakė Jakubonis,
nekreipdamas dėmesio į jų postringavimus.— Mėginsit
bėgti arba duoti ženklą — vietoj paklosimi
Kareivius nusivarėme netoli naujosios stovyklos ir
ėmėme kamantinėti. Jie tarškėjo kaip užsukti, vienas kitą
pertraukdami, patikslindami. Taip, jie labai kalti, kad

250
pakliuvę į nelaisvę, nors kare visko pasitaiką, dar kal-
tesni, kad, norėdami ištrūkti iš stovyklos, susivilioję fa­
šistų pažadais ir paėmę į rankas ginklą. .. Visą laiką
ieškoję išeities, pagaliau ji atsiradusi... Jų esą net dvy­
lika patikimų vyrų, atėjusių į mišką ir pasirengusių stoti
į partizanų gretas. Su ginklais ir apranga.. .
Atrodė, kad žmonės kalba nuoširdžiai ir nori išpirkti
savo kaltę. Juk karo eiga jau aiškiai pakrypo priešo ne­
naudai, ir grėsmingais žingsniais artinosi atpildo valanda.
Ir vis dėlto jautei, kad kareiviai kalba per daug standar­
tiškai, tarsi kažkieno padiktuotomis ir atmintinai įsikal­
tomis frazėmis, per daug nori įsiteikti ir dievagojasi. Be
abejo, toks elgesys galėjo būti paremtas ir nepavydėtina
jų padėtimi, žinojimu, kad partizanai lengvai nepatikės.
Iš tikrųjų tarp vlasovininkų būdavo ir nuoširdžiai ieš­
kančių kelio pas partizanus. Klyčiovo vadovaujama par­
tizanų grupė vėliau su jais užmezgė ryšį ir pradėjo pri­
iminėti bėglius.
— Kur jūsų draugai, kaip susitarėt susitikti, jei rasit
partizanus?— paklausėme.
Vlasovininkai paaiškino, kad visa grupė pasilikusi už
puskilometrio, arčiau vieškelio. Ši aplinkybė pasirodė įtar­
tina.
Pasitarę pasiūlėme atvesti visus, ir vlasovininkai nu­
ėjo. O mes, perėję tris girios kvartalus, sugulėm pusra­
čiu, gerai užsimaskavom ir paruošėm ginklus. Nervai bu­
vo įtempti, ausys gaudė kiekvieną šnaresį.
— Be reikalo prasidėjom su...— Jakubonis pridūrė
nešvankų žodelytį.
Tuo tarpu miško proskynoje sutraškėjo lūžtančios ša­
kos ir upelio slėsnumoje išniro būrys vlasovininkų.
Kai visi buvo mūsų „bučiuje", Jakubonis mostelėjo
automato vamzdžiu.
— Rankas aukštyn! — sugriaudė girios laukymėje, ir
vlasovininkai atsidūrė mūsų atkištų automatų rate.
Staigus užpuolimas vlasovininkus suglumino. Tačiau
ne visus. Du iš jų tik kryptelėjo karabinus ir trenkė po
šūvį. Laimė, kad per skubotumą jie buvo netaiklūs. O
užtaisyti karabinus iš naujo jie nebesuspėjo: provokato­
rius paklojo trumpos partizanų automatų serijos. Kiti pa­
kėlė rankas ir stirksojo bijodami, pažvelgti mums į akis.
— Karabinus meskit! — užriko Jakubonis.
Išdavikai pašnairavo į tįsančius savo bendrus ir sume­
tė šautuvus į krūvą. Vienas, iš pažiūros vyresnis, sviedė
piktai, atsainiai, tarsi tai būtų ne karabinas, o įkaitin­
tas gelžgalys.
— Patikėjot, pienburniai,— sušnypštė saviškiams, ku­
rie rytą buvo pas mus.— Dabar dvėskit kaip paskutiniai
kvailiai!
Tačiau tiedu, matyt, pasikliaudami ankstesne sėkme,
vėl ėmė dievagotis nuoširdžiai norėję pereiti pas tary­
binius partizanus...
— Tylėt!—Jakubonis buvo nejuokais perpykęs.
— Nebeieškokit kvailių, patys kvaili būdami! — svie­
dė ištižėliams jų pačių vyresnysis. Jis, matyt, buvo la­
biau „patyręs" ir dėl savo likimo nebeabejojo.
Neapsiriko. Pavakaryje tranki automatų salvė nutrau­
kė gėdingą išdavikų gyvenimą.

Po darganotu dangum

— Kas tame Rokiškyje dėjosi, broliukai jūs

mano! Laksto kaip į ausį įkirpti ir policininkai, ir tie
vlasovai, ar kaip ten juos, šunalupius, ir visi kiti ponė­
kai, kur arčiau prie valdžios. Nei paklausi, nei reikalo
atliksi, geriau visai po jų akimis nesimaišyk. Prisigreti­
nau prie vieno guzikuočiaus, lyg ir pažįstamo, klausiu,
kas gi taip nutiko? Miliūnų girioj, girdi, tikras karas, be­
maž Stalingradas! Vlasovai, sako, dieną ir naktį mušė­
si, kraują liejo, bet ką padarysi, jei desantų galybė? Gal­
vas padėjo, girdi, už piurerį...
Taip porino senukas Filipas Jakimovas, o mudu su
Jonu Vasiljevu kone plyšom iš juoko. Žinia, kad gan­
das — kaip į pakalnę paleista sniego gniūžtė: juo to­
lyn, juo didyn. Tačiau atgarsiai apie išdavikų sudoroji­
mą viršijo visus gandų „dėsningumus". Be abejo, pridėjo
savo trigrašį ir senukas Filipas, neblogas pasakorius, kurį
mes specialiai buvome pasiuntę į Rokiškį naujienų pasi­
klausyti. Na ir parvežė!
Po susidūrimo su vlasovininkais mūsų būrys, tikėda­
masis masinių gaudynių, paliko Miliūnų girią ir persi­
kėlė į nedidelį miškelį tarp Rokiškio ir Obelių. Patirties
pamokyti, sulindome į jį lietingą naktį, niekieno nepa­
stebėti ir nepalikę pėdsakų. Netoliese buvo vienkiemiai,
palei pat krūmus driekėsi vieškeliukas — vieta, galima
sakyti, kaip ant delno. Tačiau aplinkui toli matyti, pa­
galiau kam šaus į galvą, kad tokiuose neišvaizdžiuose
krūmokšniuose slepiasi partizanai? Turėjome labai atsar­
giai elgtis, o apie palapinių pasistatymą negalėjome nė
pagalvoti. Reikėjo kaip nors prastumti keletą dienų, kol
sukiršintas priešas aprims, kol paaiškės padėtis Miliūnų
girioje. Persikeldami turėjome ir kitą tikslą: įvykdyti ko­
kią nors diversiją, kad atitrauktume hitlerininkų dėmesį.
Naktimis išeidavome pas ryšininkus, rinkdavome žinias,
apsirūpindavome maisto produktais. Jonas Vasiljevas, ki­
lęs iš šitų apylinkių ir pažinojęs žmones, atvedė ir pas
šnekorių Filipą Jakimovą į Vabolių kaimą. Čia mane do­
mino ne vien žinios apie priešo nuotaikas. Filipo duktė
Elena, tvirta, raudonskruostė mergina, jau seniai vykdė
partizanų užduotis ir buvo laikoma komjaunuole. Tačiau
aš su ja dar nebuvau kalbėjęsis.
Seimininkas ilgai dėstė naujienas iš Rokiškio, po to
ėmė nerūpestingai šnekėtis su Vasiljevu. Jonas pas šiuos
žmones buvo praleidęs žiemą, tai kalbos nestigo. Elena
su motina tebebuvo užsiėmusios ruoša, nors senoviškas
sieninis laikrodis jau seniai nuskambino vienuoliktą. O
rodė jis ne Maskvos laiką, taigi vakaras jau buvo vėly­
vas. Pagaliau moterys baigė darbus, motina nuėjo ilsėtis,
ir aš prisėdau prie Elenos, pasiėmusios kažkokį mezginį.
— Nebijot, kad mes užeinam?—nesuradau nieko gud­
resnio šnekai pradėti.
— Bijai vilko — neik miškan! — vyriškai atkirto mer­
gina.
— Vadinasi, ne iš bailiųjų? Ne veltui laikome, kad
jau esi priimta į komjaunimą,— pranešiau tiesiai.— Svei­
kinu!
 Mergina suglumo, tarsi pasitikrindama pakėlė į mane
akis.
— Tai kad aš nieko, rodos...— jos skruostai dar la­
biau pražydo.
— Argi taip jau nieko? O atsišaukimai ir kelionės į
Obelius? O rūpinimasis štai Jonu ir jo draugu per visą
žiemą?
— Šitą kiekvienas gali.. .
— Bet nepadaro!
— Pasakykit, gal ko reikia, aš visuomet,— pažadėjo
Elena, atidėdama į šalį mezginį.— Būnu ir Obeliuose, ir
Rokiškyje, turiu pažįstamų. . .
Supratau, kad jai galima patikėti ir atsakingesnes už­
duotis, ir pasakiau:
— Na, o bilietą gausi, kai pasibaigs karas, kai susi­
rinksime Rokiškyje. . .
— Argi dėl bilieto aš?—Elena gūžtelėjo pečiais ir
šiais žodžiais tarsi patvirtino mano ir kitų draugų nuo­
monę apie ją.
Kokie skirtingi žmonės: vieni lengvabūdiškai parduo­
da viską, kas tik yra brangiausia, kiti drąsiai pasirenka
sunkų, pavojų kupiną kelią, nė nepagalvodami, ką už
tai gaus...
— Turbūt kilsime?— paragino mane Jonas.
— Elen, paduok, kas reikia,— paragino šeimininkas,
užsisiausdamas ant pečių sermėgaitę ir ruošdamasis mus
palydėti.
Priemenėlėje Elena pastatė prie mūsų kojų pilnutėlį
maišą.
— Verskite ant pečių! — paragino senukas.— Čia vis­
kas greitosiomis. Iš turgaus paržviginsiu meitėliuką, ta­
da atsigausim.
Maišas buvo sunkutėlis, nuo duonos kepalų kampuo­
tas, ir mes vos išsiboginome pro neplačias priemenėlės
duris. Šeimininkas sudraudė bepašokstantį šunį, išlydėjo
iš sodybos ir patyliukais priminė:
— O ką sakiau — neužmirškit...
— Ką gi jis taip sakė?— pasiteiravau Joną, kai liko­
me vieni du.
 — Sako, kad pas Putiną kažkokie tipeliai šmirinėja,—
apsižvalgęs sušnibždėjo Jonas.— Ar tik nebus ko nors
užuodę?
Iš Vlado Putino gaudavome vertingų žinių, ir jo žlugi­
mas būtų mums nepataisomas nuostolis. Dėl to, sugrįžę
į stovyklą, pranešėme naujieną Jakuboniui su Kopyt-
kovu ir pasiūlėme įspėti Putiną, kad jis, vos pajutęs pa­
vojų, neberizikuotų ir tuojau pat ateitų į mūsų būrį.
Draugai mūsų nuomonei pritarė ir nusprendė netrukus
susisiekti su Putinu.
Naujoje vietoje išbuvome kone savaitę. Įgriso iki gy­
vo kaulo: nei garsiau sušneksi, nei laisviau pajudėsi, nei
laužo susikursi. Vieškeliu siute siuva žmonės, retkarčiais
pratarška ir koks sunkvežimis. Tik ir žiūrėk, kad kas at­
sitiktinai neužmoklintų, kad artimiausių vienkiemių šu-
nes neužuostų. O orai lyg tyčia pagedo, šiltą, ramią ba­
landžio pabaigą pakeitė šaltas, įkyrus dulksmas. Doro lie­
taus nėra, tačiau dangus kiauras dienas užsiraugęs, dulkia
ir dulkia, tarsi pasamdytas. Vos išsiskleidusi žaluma pa­
būgo darganos, susitraukė ir tūno pusgyvė, saulės spin­
dulio belaukdama. Tūnome ir mes, susisupę į apsiaustus
ir vis tiek kiaurai permirkę, keikiame nenusisekusį ge­
gužį ir šniurkščiojame nosimis — užpuolė slogos, nors tu
joms ką. Užtai su dvigubu godumu gaudome žinias iš
Rokiškio ir iš Miliūnų pusės. Pasiekia mus girdas, kad
gestapas kažką vėl rezga, šniukštinėja, o palei Miliūnų
girią nuostabiai ramu. Galimas daiktas, kad gestapininkai,
gavę per nosį ir nebesitikėdami ten mus užklupti, sąmo­
ningai dedasi lyg niekur nieko. O gal paslapčiomis tyko
palei senąją stovyklavietę? Vargu. Mes pavedėme ryši­
ninkams akylai stebėti tas vietas, o jie nieko įtartino ne­
praneša.
— Trauksime atgal,— nusprendė vieną pavakarę Ja­
kubonis, su mumis apsvarstęs paskutiniąsias žvalgybos
žinias.— Jeigu ir mėgino šniukštinėti, tai jau metė. Ne
adatos, nenulįs taip, kad niekas nepastebėtų.
— Negi ir tolą atgal nešimės?— priminė Makutėnas,
juk buvome numatę įvykdyti diversiją.
 — Čia pat pravers,— Jakubonis kryptelėjo automato
vamzdį vieškelio pusėn.
Pritemus išėjome iš įkyrėjusio miškelio ir išsidriekė­
me ilga vora palei vieškelį. Iš anksto suplanuotas darbas
vyko sparčiai: vieni rišome prie telefono stulpų tolo ply­
teles, kiti kaišiojome Bikfordo virvutes ir padeginėjome.
Duch duch! Duch duch! — periodiškai trinksėjo sprogimai,
palydimi violetinės ugnies plyksnių, o telefono stulpai
krito tarsi nuo kirvio. Sprogdintojai persimesdavo prie
kitų, o kiti vyrai guldydavo nugriuvusius stulpus skersai
vieškelio, nepamiršdami kai kuriuos netgi užminuoti. Te­
gu pasičiupinėja Hitlerio telefonistai, negi gaila. .. Palik­
davome ir lapelius su nuoširdžiais linkėjimais: „Mirtis fa­
šistams!"
Sprogimai aidėjo po plačią apylinkę, skalijo ir staugė
vienkiemių šunes. Kai tolas ėjo į pabaigą, pusėtinas vieš­
kelio ruožas jau buvo nuklotas stulpais.
— Užteks, vyrai, žygiuoti metas,— tarė Jakubonis.
— Turim nors už duoną atidirbti, juk visą savaitę vel-
tuo šveitėm,— juokavo įsismaginę vyrai ir nupoškino dar
porą stulpų „magaryčioms".
Praplušėjome iki vidurnakčio, užtat leidomės į kelią,
nesigailėdami nei kojų, nei batų. Lauko keliūkščiai ir
padirviai buvo kiaurai pažliugę, šliurpsėjo it mūsų slo­
guojančios nosys ir traukė nuo kojų batus. Miliūnų gi­
rią pasiekėm jau brėkštant ir sulindome į artimiausią
tankumyną dienoti. Senuosius „namus" pirmiausia rei­
kėjo išžvalgyti ir tik tada į juos kraustytis.
— Kad tik mano puodo būtų nenujoję,— sielojosi Tė­
vas, matyt, turėdamas galvoje aprūkusį kibirą, kuriame
virdavo mums pietus.
— O jeigu sandėlį būtų užtikę?— priekaištavo jam
sūnus Aleksejus: atrado, girdi, tėvas kuo rūpintis.
— Automatų jums iš dangaus išmeta,— atsikirto se­
nukas.— O bent vieną puodą ar nuleido?
— Ims dabar iš lėktuvų puodus laidyti! — švilptelėjo
berniokas, o vyrai nusikvatojo.
Į žvalgybą išėjome Petras Makutėnas, Vasilijus Iva­
novas ir aš. Buvome gerai pailsėję ir smagiai traukėme
pažįstamais girios takeliais. Tik artindamiesi prie „na­
mų", sulėtinome žingsnį, ėmėme klausytis ir žiūrinėti po
kojomis, ieškodami įtartinų pėdsakų. Taip prislinkome
prie pat aukštumėlės, kur buvo mūsų žeminė, ir sugulėm
po kupliomis eglaitėmis, ant drėgnos žemės pasikloję ap­
siaustus.
Visai sutemo, pro debesis mėnulis neprasimušė, tik ra­
miai ošė pušų viršūnės ir monotoniškai kapsėjo nuo me­
džių stambūs lašai. Klausėmės ausis ištempę, akylai ste­
bėjome aukštumėlės gūbrį, kurio dalis buvo miško pro­
peršos fone, tačiau niekas nepatraukė mūsų dėmesio.
— Labai aniems rūpi girioje dingę pakalikai,— su­
šnibždėjo Petras.
— Užtat mes rūpime,— paprieštaravau.
Pratūnoję iki vidurnakčio, nebeiškentėm ir, užtaisę
automatus, palengvėle užkopėme ant kalvelės. Viskas
buvo po senovei: ir sumirkę nuodėguliai laužavietėje, ir
pajuodęs Tėvo dvišakis pagaikštis, ant kurio kabindavo
kibirą, ir eglaitė prie angos į mūsų žeminę. Sunku buvo
patikėti, kad gestapininkai, jeigu jie čia lankėsi, viską
paliktų savo vietoje. Matyt, vlasovininkų „operacijai" su­
žlugus, jie į girią nė nosies nekišo.
Grįžome pas draugus ir pranešėme, ką buvome matę.
Jie irgi buvo tos nuomonės, kad senojoje mūsų stovyk­
loje niekas nebuvo lankęsis. Juk, tiesą sakant, joje slam­
pinėjo tik vlasovininkai, kuriems mes sutrukdėme grįž­
ti į Rokiškį... Kas gi daugiau galėjo pranešti gestapui
apie spėjamą partizanų stovyklos vietą?!
Paryčiais mūsų būrys vėl buvo senuose, geruose „na­
muose". Šį tą pataisėme, paremontavome, kaip rūpestin­
gi šeimininkai. Prie laužo įkalėme naujus dvišakius mie­
tus kibirui pakabinti. Tėvas surado ir savo kibirą, tiesa,
kiek aprūdijusį, tačiau dar tinkamą ilgai tarnauti parti­
zanų virtuvei.
Prie ginklų sandėlio priėjome po trijų dienų. Mūsų
turtas buvo nepaliestas, ir tai dar labiau kėlė mūsų nuo­
taiką.
17. Prieblanda prisidengus
257
 Dar viena organizacija

Gestapo pinklės sutrukdė mūsų seniai planuotą

diversiją geležinkelyje. Bet prieš tai dar reikėjo atlikti
keletą „einamųjų reikalų". Pirmiausia pakeitėm slaptažo­
džius, kuriuos turėjome pranešti ne tik visiems partiza­
nams, bet ir patikimiausiems ryšininkams. Pasiskirstėme
kaimus, išsibarsčiusius aplink girią, ir išėjome. Romas
Travinas, Vasilijus Ivanovas ir aš patraukėme į Vaidlonų
kaimą pas valstietį Kairį. Aš visuomet stengdavausi kiek­
vienąsyk patekti pas naujus žmones, kad, be tiesioginių
partizaninių užduočių, galėčiau užsiimti ir savo „kasdiene
duona"— komjaunimo organizacijos reikalais.
Kairių sodyba buvo labai patogioje vietoje — pačioje
pamiškėje. Gali užeiti kada tik nori, nereikia skubintis
grįžti, nes šmurkštelti į čia pat esančią girią galima ir
išaušus. Ši aplinkybė darėsi ypač paranki artinantis va­
sarai, kai per sutrumpėjusią naktį ne kažin kur benuke-
liausi. Tačiau Kairiai buvo mažažemiai, nesilankstė prieš
plačialaukius, ir šie įtarinėjo juos šelpiant „banditus",
„bolševikuojant". Dėl to partizanai turėjo būti labai at­
sargūs, užeidinėti į šią sodybą tik svarbiu reikalu, nes,
akivaizdžiau pasitvirtinus buožių įtarinėjimams, Kairius
galėjo užgriūti baisi nelaimė.
Prisiartinę prie sodybos, sustojome, tikėdamiesi, kad
kuris nors iš Kairių pasirodys kieme ir mums nereikės
užeiti į trobą. Padėjo šuo, pajutęs mus ir ėmęs vamsėti.
Tuojau pat atsirado ir šeimininkas, nuramino šunį ir,
maskavimosi sumetimais pasiėmęs kirvį, atėjo pas mus
į miško pakraštį.
— Kaip begyvuojam?—linksmai užkalbino jį Travi­
nas.
Tačiau Kairys buvo kažko susirūpinęs, nešnekus.
— Riečia. Jei šitaip dar metelius, visai suries,— atsa­
kė rimtai. Užsirūkęs papasakojo trumpai, jog valsčius
prispaudęs dėl prievolių ir kone iššlavęs klėtelę už per­
nykščius metus. Jeigu anksčiau dar buvę galima „nu­
sukti" vieną kitą centnerį, tai dabar imą už gerklės dėl
kiekvieno grūdelio. Ne tik Kairius — jau daugelį apiplė­
šę.
— Nebe ilgai ries,— stengėmės nuraminti Kairį.
— Tik todėl žmogus dar ir gyvuoji,— sutiko Kairys.—
Jeigu šviesesnės dienos nebelauktum, tai tik imk virvę
ir ieškok tvirtesnės šakos!
Pasišnekučiavom, pasibėdojom ir, pranešę kas reika­
linga, norėjome atsisveikinti.
— Palaukit, dar Genė atbėgs,— sulaikė mus Kairys ir
nuėjo į sodybą.
— Dabar paties, Vėtra, eilė,—pasakė Vasilijus.
— Na ir sekasi tam Vėtrai,— mirktelėjo Romas:—
merginos ir merginos!
— Kur mes jas ir bedėsime?— antrino Vasilijus.
— O aš pas jus ir nevedu! — atsikirtau ir paėjėjau
miško takeliu, kuriame jau sušmėžavo marga merginos
suknelė.
Pamačiusi mane, Kairytė sustojo ir pasistatė prie ko­
jų didelį krepšį. Man pasidarė nesmagu: ką tik jos tė­
vas pasipasakojo bėdas, o čia mums vėl paviržys... Pa­
žvelgiau į krepšį ir papriekaištavau:
— Kam gi dabar šitą?
— Čia ne mūsų vienų, atneša ir dar kai kas,— nura­
mino mane mergina.
Ne tik Genės tėvas, bet ir ji pati buvo aktyvi parti­
zanų ryšininkė nuo 1943 metų pavasario. Tik apie kom­
jaunimą jai dar nebuvome užsiminę. Dėl to pasiūliau jai
vejelėje prisėsti ir tuoj pat paklausiau:
— Ką pasakytum, kad pasiūlytume stoti į komjauni­
mą?
Genė sumirksėjo ilgomis blakstienomis.
— Nežinau, iki šiol niekam nepriklausiau. O ir pasi­
mokiusi ne kažin kiek.
— Užtat šauni mūsų pagalbininkė, ryšininkė!
— Darau, kas savųjų pasakyta. Argi mes kokie ba-
gočiai?
— Ir komjaunimas ne bagočių organizacija! — pagau­
nu jos mintį.
— Suprantu, tik...
 — Ir neprieštarauji?— pertraukiau, kad Genė nebesi­
leistų į išvedžiojimus, nes juos, be abejo, diktavo jos
kuklumas.
— Prieštarauti tai ne...
— Daugiau nieko ir nebereikia! Taigi susitarėm?—
Dabar susidarė galimybė įkurti pirminę komjaunimo or­
ganizaciją kaime, kuriai vadovauti buvo išrinktas Genės
brolis Jonas Kairys.
Pakilome ir nuėjome prie draugų, kurių suktinukių
ugnelės žybčiojo vakaro prieblandoje it du jonvabaliai.
Romas su Vasilijum pasitiko mus su linksmomis užuo­
minomis ir tuoj pat susidomėjo krepšiu.
— Atrodo, kad aiškinamasis darbas ne visuomet nu­
eina veltui,—Romas kumštelėjo Vasilijui į pašonę ir tie­
sė ranką į krepšį.
— Mat koks greitas! — Genė pliaukštelėjo jam per
nagus.— Čia ne jums vieniems.
— Ne vieniems, Genovaite, ne vieniems,— sutiko Ro­
mas.— O kas gi į stovyklą nuneš?
— O gal aš pati?— kirtosi Genė.— Manot, kad neras­
čiau?
— Jau daug ieškojo, o nusvilo nagus...— pajuokavo
Vasilijus.
— Kvailai ieškojo, tai ir nusvilo!—užbaigė mergina
ir padavė mums krepšį.— Nenudaigokit kur, kitą sykį gal
ir vėl prireiks.
— Padėsime sutartoje vietoje,— prižadėjome, turėda­
mi galvoje nuošalią girios užuolanką toliau nuo sody­
bos, kur kartais susitikdavom su Genės tėvu ir ja pačia.
Linksmai traukėme pavasario kvapų kupina giria. Žie­
mos metu tokia nesvetinga, ji dabar virto mielais namais.
Atrodė, kad ir pasibaigus karui, kai visi būsime išsisklai­
dę taikaus darbo dirbti, nepamiršime šio rūsčių dienų prie­
globsčio ir kartkartėmis susirinksime jo aplankyti, kaip
protarpiais susirenka iš tolimų pasviečių vaikai į gimtuo­
sius namus. Tik denk mus ir saugok nuo laikinų negandų,
tik padėk kovoti su klastingu priešu, kurio nekenti ir tu,
mieloji giria!
 Geležinkelis lekia į orą
Miegoti įsitaisiau karališkai. Užtat Petras Ma-
kutėnas pasišaipo: „Vartaisi kaip grafas Pšezdzeckis ant
matraco!" Iki matraco, tiesą sakant, dar toli: guliu tik
ant maišo, kuris nukrito „iš dangaus" su naujaisiais auto­
matais. Ir vis tiek jaučiuosi puikiai: maišas apsiūtas vata
tam, kad, nusileidžiant iš lėktuvo, nesusidaužytų automa­
tai. Taigi šonams minkšta ir patogu. Kiek kebliau galvai,
nes po ja tik kuprinė su šoviniais ir kitais kariškais, ne
minkštais daikteliais. Na ir gerai, nes priešingu atveju
amžinai pramiegotum.
Grįžęs iš pasimatymo su Kairiais, iš karto kritau ant
savo „matraco" ir maniau pūsti iki ryto. Tačiau, vos su­
merkęs akis, pajutau pašonėje kažką šalta. Tikriausiai
Petras, tas kipšo vaikas, ką nors pakišo. Tačiau tas, susi­
rietęs į kamuolį ir įtraukęs galvą po striukės apykakle,
ramiai sau knarkė. Vėl padėjau galvą ant kietos kupri­
nės ir ėmiau migdytis. Dabar pašonėje jau sujudėjo. Koks
čia paibelis?! Nebetekau kantrybės. Išsiritęs iš patalo,
švystelėjau žibintuvėliu ir išpūčiau akis: mano pašonė­
je. .. gyvatė! Šviesos spindulio išgąsdinta, rainoji nuvin­
giavo sau pro palapinės kraštą... Pastovėjau, patraukiau
pečiais. Gyvatė galbūt ir be blogų ketinimų, paprasčiausiai
susiviliojo mano minkštais patalais ir įsitaisė nakvynei.
Taigi, rodos, viskas paprasta ir suprantama, tačiau gulti,
o juo labiau giliai užmigti — ūpo nebėra. Likusią nakties
dalį tik prasnūduriavau.
— Ko toks suguręs?— rytą pastebėjo Petras mano rūš­
kaną išvaizdą.
— Ir pats ne geriau atrodytum, jeigu būtum turėjęs
priegulą,— atsikirtau ir papasakojau naktinį nuotykį. Pet­
ras rūpestingai išknaisiojo savo guolį ir tik tada nusi­
kvatojo:
— Rado vyras ko išsigąsti! Juk rainoji dar didesnę
baimę apturėjo!
Taip, Petras pasakė teisybę. Ir mano nuotaika page­
rėjo. Vėliau dažnai susidurdavome su rainais raistų gy­
ventojais, bet nemalonumų vieni kitiems nepridaryda­
 vome. Supratome vieni kitus, susigyvenome, kaip sako­
ma. ..
Tą dieną reikėjo ruoštis į žygį tarsi žvyro pripiltomis
akimis. Papusryčiavę nukeliavome prie ginklų slėptuvės,
parsigabenome tolo, kapsulių ir Bikfordo virvutės. Įsitai­
sę nuošaliau — darbas buvo pavojingas — viską patikri­
nome.
Pavakariukais išžygiavome. Traukėme „žąsele", kuri iš
teisybės šįkart buvo tikra „žąsis"—ėjo net penkiolika
vyrų. Mat buvome nusprendę nelaukti traukinio, o iš­
sprogdinti atsakantį bėgių ruožą ir ilgesniam laikui su­
stabdyti karinio transporto srovę į frontą. Tuo tikslu
kiekvienas nešėsi penkis gabalus tolo.
Iki pat aušros vingiavome pakrūmėmis, kaimų užuo­
lankomis, lauko keliais. Nuvargome, užmiršome kalbas
ir pokštus. Anksti rytą susikraustėme į nedidelį miškelį
ir įsitaisėme dienoti, sargybas keisdami kas dvi valandas.
Į pirmąją pamainą stojo Tėvas (senam, girdi, miego bemaž
nereikia). Patekėjus saulei, iš netolimo vienkiemio išginė
karves piemenėlis. Nedidukas, apvilktas didžiuliu švar­
ku, kurio skvernai žemiau kelių, užsidėjęs ant akių už-
smukusią kepurę,— jis be perstogės tralialiavo plonu bal­
su ir linksmai pliauškino botagu. Žiūrėjo į berniuką Tė­
vas, matyt, prisimindamas savo ūkelį, kurį praėjusį rudenį
sunaikino priešas, žiūrėjau ir aš, iškišęs galvą iš po eg­
lutės ir mintimis klaidžiodamas po nelabai tolimą vaikystę,
iš kurios ne vieną vasarą atėmė svetima banda. Sekiau
akimis piemenėlį ir spėliojau: ar tu, berniuk, svetimas,
pasamdytas, ar sekioji paskui savas karves ir svajoji už­
augti turtingu ūkininkaičiu? Veikiau svetimas, nes vien-
kiemėlis „kaip stiklinis": skiedromis dengtas, su gonkeliu,
kuriame mirguliuoja kambarinės gėlės. O tu, piemenėli,
per daug jau nudryžęs ir per anksti pažadintas, kad būtum
savas...
Įdienojus laukuose atsirado daugiau žmonių su veži­
mais, maišais, plūgais, moterys atklegėjo, krepšiais ne­
šinos. Ir išsidriekė, pasipylė po dirvas: vyrai paskui plū­
gus, moterys paskui vyrus, sunkiai kilnodamos didžiulius
krepšius ir mėtydamos į vagą bulves.
 Tėvas stovėjo miškelio pakraštyje lyg įbestas ir ne­
atitraukė akių nuo plušančių valstiečių. Jo karabinėlis
(automato senukas nemėgo) kadaroj o ant peties visiškai
užmirštas. Atrodė, žmogus tuoj mes viską, pasileis per
laukus prie dirbančiųjų, nustums kurį nors vyrą nuo plū­
go ir pats, kietai sugniaužęs jo rankenas, smagiai užriks:
„No-oo! No-oo!"
Netrukus Tėvą pakeitė Vasilijus, o aš užsnūdau. Kai
pabudau, senukas (kažin ar jis miegojo?) jau ragino vy­
rus užkąsti, matyt, ir žygyje jausdamasis „ūkio virši­
ninku“.
Užkandome, dar sykį pasnūduriavome, o iki vakaro
vis toli. Saulė suka ratu, nebe daug palikdama nakčiai,
kuri partizanams—„darbo diena“. Per ją reikia ir darbą
atlikti, ir pasišalinti kuo toliau nuo „darbovietės".
Šiaip taip sulaukėme „darbo valandų" ir pakilome.
Vakaras tebebuvo ankstyvas, ir mes rūpestingai vengė­
me gyvenviečių. Sėkmingai jas aplenkdami, priartėjome
prie geležinkelio, bet čia mums kelią pastojo apyplatis
upeliūkštis. Paėjėjome palei jį į vieną pusę, į kitą — nei
tiltuko, nei brastos.
— Teks šokti,— pakraipė galvą Zaičenkovas, mūsų
„Mažasis".
— Bepigu tau, turint tokias žirkles,— pasišaipė Ma-
kutėnas, nepatikliai šnairuodamas į žvaigždžių prisėtą
vandens juostą.— O mums kaip?
— O jeigu su kartimi?—pasiūlė Vasiljevas.—Kaip
sportininkai!
— Sportininkams kas? Šokinėja ir be kuprinių, ir be
kelnių...
Vis dėlto teko griebtis Vasiljevo išmonės. Jonas, kaip
sumanymo autorius, surado kartį ir pirmas švystelėjo į
kitą pusę. Vienas iš kito pasišaipydami, rodėme savo spor­
tinius sugebėjimus. Netgi Tėvas, įdėmiai stebėjęs kitų
šuolius, pasispjaudė delnus ir gana vikriai įveikė kliūtį.
Priėjome geležinkelį.
— Ženklas padegti — žalia raketa,— iš anksto įspėjo
Jakubonis.
 — O tolą — po pačia sandūra,— paantrino Golubevas,
patyręs sprogdintojas.
Išžvalgėme ir išsidriekėme bemaž kilometro ruožu. Iš
galų stojo vyrai su rankiniais kulkosvaidžiais. Atsiskai­
čiavome po penkias bėgių sandūras, išsitiesėme kniūbsti
ant pylimo žvirgždo ir ėmėmės darbo. Reikėjo išrausti
duobutę, padėti į ją tolo gabalą ir įstatyti į jį kapsulę su
Bikfordo virvutės galiuku. Normaliomis sąlygomis visa
tai atlikti būtų lengva ir spartu. Tačiau nakties tamsoje,
įtempus klausą ir skubant, darbas vyko ne taip jau sklan­
džiai. Ypač naujokui, dar neturinčiam įgūdžių. „Žalgirio"
brigados stovykloje teko girdėti, kad patyrę sprogdin­
tojai tiesiog automatiškai atlieka visus minavimo veiks­
mus, tuo pačiu metu įdėmiai sekdami apylinkę ir būdami
pasirengę susikibti su priešu. Man toks „virtuoziškumas"
dar buvo neįkandamas, ir teko gerokai pasikuisti, kol už­
minavau pirmą sandūrą. Net prakaitas išpylė, kaip Zameto
fabrikėlyje, tampant metalo luitus... Laimė, kad ir kai
kurie kiti mūsų vyrai tebebuvo „žali", ir man neteko gė­
dytis. Kai pakėliau galvą, į dešinę nuo manęs darbavęsis
Romas Travinas dar tebebuvo susikūprinęs, kairiau tebe-
sikuistė Vasilijus Ivanovas. Pusbalsiu jiems pranešiau:
— Aš jau!..
Po valandžiukės atsitiesė ir draugai, mostelėjo, kad
pasiruošę. Laukėme ženklo, klausydamiesi, ar neatbilda
traukinys, ar nesiartina pašalinis žmogus. O širdis tik
plaka pasišokinėdama. Ne tiek dėl galimo pavojaus (ka­
da gi partizano netyko pavojus?), kiek paprasčiausiai nuo­
gąstaujant, kad kokia nors nenumatyta aplinkybė nesu­
trukdytų vos pradėto darbo. Didžioji žemė mus aprūpino
viskuo, o mes? Ne, trūks pliš — sprogimas turi įvykti!
Ties ruožo viduriu, kur buvo Jakubonis, išlėkė į viršų
žalias ugnies kamuoliukas. Virš geležinkelio linijos su­
tavaravo negyva šviesa, tačiau žiūrėti į ją nebebuvo
kada. Susikūprinęs ties užminuotu bėgiu, brūkštelėjau
degtuką ir prikišau prie virvutės galo. Degtukas pasitai­
kė kreivas, diržingas ir, kiek reikiant neįsiliepsnojęs, už­
geso. Dėbtelėjęs į šalį, pamačiau, kad tamsi Romo figūra
jau ritasi nuo sankasos, o palei bėgį kibirkščiuoja balkšva
liepsnelė. Per nugarą perbėgo šiurpas, rankos karštligiškai
ėmė braižyti degtukus. Pagaliau liepsna įsikibo ir nubėgo
virvute. Vis dar netikėdamas, kad man pavyko, akimirką
žiūrėjau į ją ir tik tada šokau per griovį. Kitapus jo klup­
telėjau ir pajutau, kad jau toli nenubėgsiu. Laimė, čia
pat riogsojo ankstyvesnių diversijų metu nuverstas ir
gerokai aplamdytas vagonas. Kūlvirsčia nėriau už jo ir
kritau ant žemės. Tuo pačiu momentu švystelėjo ugnis ir
trenkė stiprus, kurtinąs sprogimas. Sudundėjo, sutratėjo
mane saugojančio vagono nuolaužos, tarsi kažkas būtų
šiūptelėjęs į jas didžiules rieškutes akmenų, žvirgždo ir
bėgių skeveldrų. Dar labiau prisiplojau prie žemės, pa­
siutusiai spengė ausyse, o čia dar į jas brovėsi kitų spro­
gimų trenksmas. Atrodė, kad ne geležinkelis sprogdina­
mas, o artilerija eina į ataką. Ir nenuostabu: beveik vie­
nu metu sprogo net penkiolika užtaisų!
Pakilau nuo žemės ir, šokdamas ant pylimo, pažvel­
giau į šalis: visas geležinkelio ruožas skendo dūmuose
ir dulkėse, tarsi iš tikrųjų jį būtų apšaudę iš patrankų.
Pripuoliau prie kitos bėgių sandūros ir vėl ėmiau dar­
buotis peiliu ir nagais. Šį sykį pirmas susidorojo Romas.
Vėl dūmėme nuo pylimo, vėl trenkė sprogimų salvė.
Dedant ketvirtąjį užtaisą, atokiau nuo geležinkelio,
Rokiškio pusėje, ėmė pokšėti šūviai. Šaudė jie iš reto,
tarsi vildamiesi pataikyti į kokį taikinį, bet keletą kar­
tų mūsų kairiajam kulkosvaidžiui trinktelėjus, šūviai nu­
tilo. Supratome, kad tai drąsinasi vietos buožiukai, ir to­
liau tęsėme savo darbą. Paskutinį tolo gabalą pakišau po
pabėgiu ant vieškelio pervažos. Šį sykį suspėjau nubėgti
pakankamai toli — matyt, pasitaikė ilgesnis virvutės ga­
liukas. Užtat tik susigūžiau vieškelio griovyje ir stebėjau
sprogimą. Švystelėjus ugniai, pabėgis stryktelėjo į orą,
porą sykių apsivertė ir įsmigo galu į dirvą...
Nutilus paskutiniams sprogimams, susirinkome į krū­
vą ir, linksmai dalydamiesi įspūdžiais, patraukėme nuo
geležinkelio. Jau artinosi rytas. Mūsų nuomone, vėliausia
po valandos, turėjo sukrusti baudėjai. Tačiau, nemažai
mūsų nuostabai, ir prašvitus buvo ramu.
 — Apkurto jie, ar koks paibelis?— traukė pečiais Ma-
kutėnas.
— Ne apkurto, o į kelnes prileido! — pataisė jį Tra­
vinas.
Suprunkštė vyrai, nusikvatojo. Tokio hitlerininkų „de­
likatumo" paskatinti, nusprendėme keletą pavieškelės stul­
pų pakloti. Mat kai kurie dar turėjo „atsarginio" tolo,
kapsulių ir virvutės. Trinktelėjus pirmam sprogimui, iš
netolimos trobos išbėgo moterėlė ir ėmė skeryčioti ran­
komis.
— Pablūdot jūs, ar koks galas?! Paskutinę karvutę už-
mušit! Jei Hitlerio nebijot, tai nors našlės su mažais vai­
kais pasigailėkit...
Suglumę ėmėm dairytis. Iš tikrųjų palei vieną stulpą,
už kuplaus žilvitėlio, žala karvutė besigananti... Palau­
kėm, kol moterėlė ją nusivedė, ir trinktelėjom tą pas­
kutinį stulpelį: daugiau nebeturėjom nei tolo, nei kapsu­
lių, nei virvutės. Pagaliau ir mūsų drąsa privalo turėti
ribas...
Mėtydami pėdas, pasukome tiesiai į rytus, Rokiškio
kryptimi, ir gerą galą žingsniavome krūmais, per daug
neatitoldami nuo geležinkelio. Mūsų nuomone, tokia kai­
mynystė, ypač atokiau nuo diversijos vietos, buvo ne tik
nepavojinga, bet netgi paranki. Priėję Panemunėlio—
Kazliškio vieškelį ir suradę patogų alksnynėlį, sustojome
dienoti. Vos spėjome nusimesti naštas, kai vieškelio pu­
sėje pasigirdo galingo variklio urzgimas. Nuslinkome į
miškelio pakraštį ir sužiurome. Netrukus kelio vingyje
išniro žema vokiečių tanketė, paženklinta gerai pažįstamu
kryžiumi, o paskui ją — du sunkvežimiai su kareiviais,
policininkais ir kažkokiais civiliais. Ši kavalkada, matyt,
buvo pasukusi iš Rokiškio—Skapiškio vieškelio ir tieses­
niu keliu traukė į diversijos vietą.
— Pavėlavot, geradėjai! — sumurmėjo šalia manęs gu­
lįs Tėvas.
— Per ilgai kelnes valėtės,— pritarė jam Travinas.
— Cit! — sudraudė vyrus Jakubonis.— Ar ne per anks­
ti džiaugiatės?
 Iš tikrųjų pakaktų vienintelio išdavikiško žodžio (nie­
kados negali būti tikras, jog niekas nematė), kad hitle­
rininkai pasiskleistų, ir mes atsidurtume tarsi tinkle. Pen­
kiolika prieš penkiasdešimt... Ir dar tanketė jų pusėje!
Tačiau mašinos nubirbė Panemunėlio pusėn, nė nesap-
nuodamos, kad tie, kurie sutrikdė jų rimtį, vos už kelių
žingsnių. Tik vėliau sužinojome, kad šitiems kareiviams
ir policininkams partizanų gaudynės neberūpėjo. Jie va­
žiavo saugoti remontininkų, nes jau pirmąją dieną po di­
versijos Rokiškio ir Skapiškio stotyse susikimšo net po
kelis ešelonus. O remontas tęsėsi kone dvi paras.

Taisyklės ir išimtys
Eidamas į nepažįstamą sodybą, visuomet spėlio­
ji, kokius žmones joje rasi, kaip jie tave sutiks. Partiza­
naudami apie jas spręsdavome labai primityviai: trobos
mažos, skurdžios — savi žmonės; sodyba didelė, baltomis
langinėmis šviečianti — prielankumo nesitikėk. Ši taisyk­
lė iš esmės pasitvirtindavo, nors netrūko ir išimčių. Mat
buožiškumą nulemia ne vien turtas, samdiniai, bet ir žmo­
gaus elgesys. Tačiau, pasikliaudami tokiomis išimtimis,
tada, grįždami nuo geležinkelio, vos nenusvilome nagų,
kaip išsireiškė Romas Travinas.
Bedienodami sudorojome paskutines kuklias maisto at­
sargas'. O gegužės diena ilga, pavakariukais mūsų pilveliai
vėl maršus griežia. Tuo tarpu netoliese, tik anapus vieš­
kelio, prašmatnus vienkiemis — gyvenamasis namas erd­
vus, su salkomis, geltonai dažytas, tvartas ilgas, su mūro
stulpais sienose, su ventiliaciniais kaminėliais ant skied­
rų stogo; ir svirnas, ir pirtis po beržais prie kūdros, ku­
rioje girgsi žąsys... Spoksom mes į tą sodybą, apie buo­
žiškumą „filosofuojam" ir diržus vis kiečiau veržiamės.
O kai iš raudonų plytų kamino ėmė virsti dūmai, net sei­
les ryti ėmėme...
— Kodėl mes vien ant biedniokų sprando turim sėdė­
ti?— pradėjo karščiuotis vienas.— Tegul ir buožės atiduo­
da savo dalį!
 — Lauk, atiduos,— skeptiškai sumurmėjo Petras Ma-
kutėnas.
Jakubonis raukėsi, bet neprieštaravo, kai vyrai nu­
sprendė užeiti į prašmatniąją sodybą ir praktiškai pa­
tikrinti, ar šito vienkiemio šeimininkui tinka mūsų pri­
mityvioji taisyklė, ar jis išimtis. Tiesą sakant, išeities ir
nebuvo: stovykla dar toli, o alkis riečia.
Pritemus nuėjome į sodybą. Prie gonkų nė takas ne­
pramintas, dėl to apėjome aplinkui ir mandagiai pabarš­
kinome į užpakalines duris. Neatsiliepė niekas. Paklebe­
nome dar kartą, dar. Vakaras tebebuvo ankstyvas, žmo­
nės dar negalėjo sumigti.
— Nesileidžia, kad juos kur...— sumurmėjo Travinas
ir pastukseno kumščiu.
— Kas jūs? Ko naktį norit?— pagaliau atsišaukė se-
niokiškas balsas. Sako „jūs", vadinasi, matė ateinančius!
— Tarybiniai partizanai. Įleiskit.
— Kas, kas?—vėl krioktelėjo seniokas. Patylėjęs vos
girdimai sušnopavo:— Palūkėkit mažumėlį, aš tuoj įlei-
siu.
Pasakė „įleisiu" ir skląsties nebrazdina. Atrodo, kad
ir jo žingsniai nušlepsėjo nuo durų. Toks elgesys pasi­
rodė įtartinas. Mes patyliukais pasitraukėme nuo durų
ir langų, sustojom už namo kampo. Netrukus girgžtelėjo
atidaromas langas, kieme žybtelėjo ugnis ir padrioksėjo
sprogimas. Mes sukritom ant žemės, trinktelėjome iš auto­
matų į galinius langus. Tuo tarpu subrazdėjo vienas iš
priekinių langų, kažkur palei gonkas, ir mes pavėluotai
pamatėme baltakelnę figūrą, šuoliais dumiančią į netoli­
mus krūmus. Porą sykių driokstelėjome, bet tuščiai.
Po tokio „svetingo" sutikimo mandagumą metėm. Tre­
jetas vyrų kelissyk stumtelėjo pečiais į duris, ir jos at­
sidarė.
— Vyriukai, aš nekaltas,— vebleno iš baimės leisgy­
vis senis, ranka prilaikydamas smunkančias apatines kel­
nes.— Tai maniškis, kur Skapiškyje tarnauja... Atvažiavo
lyg tyčia, o čia ir jūs...
— Daugiau ginkluotų nėra?
— Kaip dievą myliu, vyriukai... galit žiūrėt...
 — Ginklų turit?
— Aš tai ne... O maniškis gal ir parsineša...
Pradėjome kratą. Troboje neradome nieko, tik sutrik­
dėme miegą smailanosei senei, kuri, švystelėjus žibin­
tuvėliu, ilgai markstė akis, dėdamasi, jog tik ką nubudo
ir nesupranta, kas čia dedasi. Nieko sau miegas, jeigu
iš jo neprižadina nė sprogusi granata!
Svirne mūsų vyrams sekėsi geriau: ten jie užtiko vo­
kišką šautuvą su šoviniais ir keletą ilgakočių granatų.
Tai pamatęs, senis visai ištižo.
— Tai nelabasis, tai uncvotas,— drebančiu balsu keiks­
nojo sūnų.— Nedavė ramiai nubaigti gyvenimo... Ves­
kitės, šaukit, pjaukit! ..
— Mes žmonių nepjaunam, čia jau jūsiškių darbas,—
atkirtome.— Verčiau krauk į vežimą šio to valgomo, ir
baigtas kriukis!
— Nors „kontribucija" atsipūk!
— Atsipirkt?—iš karto atkuto senis.— Atsipirkti tai
jau galima, mes ne kokie desincininkai, mes ne ubą...—
susigriebęs prikando liežuvį ir ėmė mautis kelnes.
Po valandėlės iš buožės kiemo išbrazdėjo vežimaitis,
kuriame pūpsojo maišas miltų, trejetas kepalų duonos,
lašinių paltis ir naminio tabako gniužulas.
— O kiek dar liko! — kraipė galvą važnyčiojąs Tė­
vas, kažkodėl sėdįs ant vežimo drangos.— Kumpių, laši­
nių, net kelių metų! Kiti jau surūdiję, šunes nebeėstų,
bet laiko, ir tiek... O miltų kad primalta! Ir ruginių duo­
nai, ir kvietinių privalcuota, ir miežinių bekonams...
— Liaukitės buožės lašinius skaičiavę! — nutraukė Ja­
kubonis. Jis, matyt, niršo įsileidęs į šį niekam nereika­
lingą nuotykį, kuris galėjo brangiai kainuoti.— Štai jums
ir „taisyklės", „išimtys", dar velniai žino kokie išmislai!
Privažiavę Miliūnų girią, vežimą iškrovėme, dalį pro­
duktų paslėpėme, kitus pasiėmėm su savim. Tėvas ap­
gręžė arklį ir šmaukštelėjo jam botagu:
— Dumk pas savo gaspadorių,— nesulaukęs dar prie­
mėtį gaus!
Arklys nubidzeno miško keliuku, o mes nuėjome link
stovyklos.
 — O tą policininkėlį reikėtų pamokyti,— pasakė Go­
lubevas.
— Sakiau seniui, kad jo išperai geruoju nesibaigs,—
atsiliepė Klyčiovas.
— Kurgi tu jį nutversi?—susidomėjo ir Jakubonis.
— Pirmiausia išžvalgysim, kur trankosi,— Klyčiovas
prisigretino prie sekretoriaus ir ėmė dėstyti savo planą.
Ilgai nelaukus, reikia pasiųsti trejetą vyrų pas buožės
kaimynus ir sužinoti, kada lankosi sūnus.
— Dabar namų iš tolo lenksis,— numojo ranka Jaku­
bonis.
— Žinia, saugosis, bet be namų neapsieis,— tvirtino
Klyčiovas.— Antra vertus, ir apie Skapiškį turim savo
žmonių, buožiokas ne adata, neprapuls.
— Veik,— tepasakė Jakubonis.
Čia pat pavedėme Golubevui su Sinelnikovu išaiškin­
ti policininko veiklą, jo lankymosi vietas.
Po poros dienų Golubevas raportavo būrio vadovybei
apie žvalgybos rezultatus. Mūsų vyrai jau spėjo pabu­
voti pas to buožės kaimynus ir sužinoti apie Skapiškio
policininką. Ir tėvai, ir sūnūs esą išdidūs, neprieinami,
kerštingi. O po partizanų apsilankymo policininkėlis ėmęs
girtis, kad „banditus" pamokęs, kad jie daugiau nebedrįs
kaišioti nosies pas „susipratusius ūkininkus". Tokias kal­
bas jis skleidžiąs plačiai, tik niekur neprasitariąs, jog
jam pačiam teko nešti kudašių... Namuose „didvyris"
nebenakvojąs, daugiau laiko praleidžiąs pas savo „simpa­
tiją“» gyvenančią Žiobiškio apylinkėje.
— Pačiupti žalčioką!
— Geriausia šeštadienį! — nusprendė mūsų vyrai.
Artimiausią šeštadienį Golubevas ir Sinelnikovas ap­
sivilko švaresniais drabužiais, pasirišo kaklaraiščius ir,
pasiėmę tik pistoletus, išėjo į tą kaimą kaip tikri „vaka­
ruškininkai".
Sodyboje, kur lankydavosi buožiokas, jie atsirado pa-
vakariukais, kai šeimyna dar tebedirbo laukuose. Namie
sukinėjosi tik pats šeimininkas, vikrus, liežuvingas se­
niokas. Turėdamas dukterį, jis, matyt, buvo pripratęs prie
besilankančių „kavalierių", nes mūsų vaikinų nepasitei-
 ravo, nei kas jie tokie, nei iš kur. O mūsiškiai, stengda­
miesi jam įtikti, ėmė varyti anekdotus, užsiminė ir apie
naminę. Esąs šeštadienis, ne pro šalį būtų po lašelį gurkš­
telėjus. Seniokas buvo nepėsčias, mįslingai kraipė ūsą ir
nešti nesiskubino. Tik kai vyrai paklojo ant stalo pluoš­
telį markių, senis pasistriksėdamas atbogino ir ruginukės,
ir lašinių, netgi pagižusio alaus ąsotėlį prisunkė. Na ir
pats, žinoma, sėdo už stalo, suko ratu stiklinaitę ir vis
plepėjo. Viskas žmogui esą suprantama, aišku, tik vie­
nintelio dalykėlio niekaip nepermanąs: nejaugi iš tikrųjų
ateisią bolševikai ir visus išpjausią? Kurgi esą anglai su
amerikonais, kad tokias pjautynes leistų? Mūsų vyrai
diplomatiškai atsakė, kad iš anksto nereikia baimintis,
kad gyvenimas pats parodysiąs, kas, kur ir kaip. Be to,
visi turį rankas ir galį gintis, jeigu kas ir užsimanytų
pjauti. Pastaroji mintis seniokui ypač patiko: taip sakąs
ir busimasis žentas, kuris dabar tarnaująs policininku,
bet, sulaukęs geresnių laikų, šią tarnybą mesiąs ir pra­
dėsiąs ūkininkauti. Juk žemės netrūkstą nei jo namuose,
nei pas uošvį. Partizanai delikačiai užsiminė, kad tokioje
tarnyboje nesunku esą ir nuosavą kailį palydėti. Į tai
seniokas karingai atšovė, kad jo žentas nesąs „visai dur­
nas" ir pasirūpinęs tiek „spragsinčių daiktelių", jog ga­
lėtų apginkluoti „pusę prunto". Tai išgirdus, partizanams
beliko sutikti, jog šitaip apsirūpinusiam nė pats velnias
nebaisus.
Saulei artinantis prie laidos, ėmė rinktis iš laukų šei­
myna. Pirmiausia kyštelėjo galvą nedidelė apvalaina mo­
teriškėlė, apsigobusi pilka skarele.
— Matai, moč, kokių žentų sulaukiau! — ją pamatęs,
šūktelėjo iš užstalės įkaušęs senis.— Vyrai kaip mūrai,
rinktiniai!
Moterėlė tokio entuziazmo neparodė ir tik skėstelėjo
rankom.
— Viešpatie susimilk, jau ir prisprogo senis! Ar tik
ne savą arielką laki, nevidone prakeiktas? Ką gi pasta­
tysi, kai Joniukas atvažiuos?
•— Ta ta ta ta! — nenusigando seniokas.— Savo arielką
laki! Amžių baigi nugyventi, viena koja jau grabe stovi,
o vis dar nežinai, kad aš ne toks jau greitas savo lakti.
Atsinešė vyrai, pasistatė ir mane, senį, pačestavojo,— jis
mirktelėjo partizanams ir per neatsargumą sušnarino kel­
nių kišenėje markes.
Žmona nepatikliai nužvelgė ant stalo stovintį butelį,
po to vėl senį ir išeidama pagrasino:
— Savo išlaksi — taip ir žinok! Ir Joniukui pasaky­
siu. ..
— Užteks ir Joniukui, ir Fabijoniukui! — pyktelėjo se­
niokas.— Tegu laka nors iki susi... O tu, moč, burnos
neaušink: aš čia gaspadorius! — ir trenkė kumščiu į stalą,
kad net stiklinaitė striktelėjo.
Partizanai apramino smarkaujantį senį, pasidomėjo, kas
tas Joniukas, kuriuo taip rūpinasi šeimininkė.
— Taigi žentas, Skapiškio vachmistras,— pakėlė jo
laipsnį apgirtęs senis.
— A! — tenumykė vyrai ir nusuko šneką.
Parsirado ir duktė, jauna, nebjauri mergina. Ji nu­
smelkė akimis už stalo sėdinčius svečius ir, vos linktelė­
jusi galvą, pasilenkė prie apmusijusio veidrodžio. Susi­
šukavo plaukus, pasitaisė baltą palaidinukės apykaklai­
tę, koketiškai pasiraivė.
Tuo tarpu į trobą įžengė dar jaunas, bet savimi pasiti­
kįs, pasitempęs vyras, apsivilkęs tamsiu civiliniu švar­
ku, bet jo kelnės kariškos ir batai auliniai. Apžvelgęs
sėdinčius prie stalo, atsainiai kyštelėjo ranką, antrosios
neištraukdamas iš kelnių kišenės.
— Prisėsk, pone Jonai, nepasididžiuok! — suskato
kviesti šeimininkas, išlindęs iš užstalės.
— Tai jau dėkui, prisisėdėjom,— policininkas oriai
mindžikavo vietoje, tarsi mankštindamas kojas. Tik kai
atpuolė šeimininkė su lėkštele, stikliuku ir švaresnėmis
šakutėmis, jis prisėdo ant suoliuko, „prastojoje" vietoje.
Mat „gerąsias" buvo užėmę partizanai ir dėjosi nematą
šeimininkės žvilgčiojimo.
— Tolimi?—pasidomėjo policininkas mūsų vyrais.
— Saldotai, plechavičiukai,— atsakė Golubevas.
— Ištrūkom pusdieniui, na ir užklydom,— papildė Si-
nelnikovas.
 — Lyg ir nematyti,— policininkas žvalgėsi čia į vie­
ną, čia į kitą.
— Nevietiniai, geležinkelio saugoti atsiuntė,— susi­
griebė Golubevas.
— Čia tai gerai, čia tai protingai! — pralinksmėjo po­
licininkas, metęs įtarinėjimus ir pakeldamas jam padėtą
stikliuką.
— Nebeišsiverčiat?— prisimerkė Golubevas.
— Tegul juos griausmas! — nusikeikė policininkas, iš­
metęs stikliuką.— Priviso kaip amaro. Nebesuprantu, iš
kur jie ir imas? Visas svietas bijo bolševikų kaip maro,
o miške jų vis daugyn!
— Matyt, ne visas svietas prisibijo...— kyštelėjo lie­
žuvį Sinelnikovas.
Policininkas pašnairavo į jį, ranka užmovė ant šaku­
tės lašinių gabalą ir, mosikuodamas juo, toliau dėstė savo
bėdas.
— Va, prieš kelias dienas kilometrą geležinkelio išar­
dė, gyvą peklą traukinių sustabdė, o paskui dar ir tele­
fono stulpus nutratino.
— A ja jai,— kraipė nebe labai paklusnią galvą se­
nis.— O mes, regis, nė negirdėjom...
— Kur čia besusigaudysi, kai kiekvieną naktį šuny­
bes krečia,— atšovė jam busimasis žentas ir vėl pasisu­
ko į partizanus:— Buvo ir pas mus užsirioglinę... Bet
ne ant tokių pataikė! Tėškiau pro langą granatą, ir nurū­
ko kaip uodegon pasvilinti! — iš pasitenkinimo jis užsi­
rūkė, smagiai išpūtė į viršų dūmą.
— Vienas pasipriešinot? Ir nebijojot?—išpūtė akis
mūsų vyrai.
— O ką jūs manot? Bet kokių į policiją nepriima!
— Na, už drąsą! — pakėlė stiklinaitę Golubevas. Po­
licininkas oriai susidaužė, nugėrė ir išsiskleidė dar pla­
čiau:
— Jūs, vyrukai, prieš mane tik vaikai. Užtat vaikiš­
kai jus ir vadina: plechavičiukąi! .. Ką jūs išmanot, ką
jūs galit?!
 — Turėsim praktikos ir mes! — atkirto Golubevas, pa­
sigavęs progą susiimti su policininku.— Dar ir jus surai-
tysim!
Ginčas kaskart darėsi karštesnis. Senis skeryčiojo ran­
komis, tvirtindamas, kad ir „sylos", ir „praktikos" už­
tenką ir vieniems, ir kitiems, kad reikią mesti visokias
„politikas" ir daugiau žiūrėti „arielkos". Vyrai kiek ap­
rimo, nugėrė ir, pakilę iš užstalės, išslinko į kiemą atsi­
vėsinti. Čia partizanai ūmai „išsiblaivė" ir atkišo į po­
licininką pistoletus.
— Rankas aukštyn!
Policininkas perbalo, buvusios narsos nebeliko nė už
Pfenigį.
— Ką jūs, vyručiai? Nekvailiokit...— sumurmėjo ir
bandė kišti ranką į kišenę.
— Vietoj nudėsim! — užriko ant jo Sinelnikovas, ir
policininko rankos iš karto pakilo. Golubevas ištraukė
iš jo kišenės vokišką „valterį".
— Kur kiti ginklai?— ėmė kamantinėti partizanai, pri­
siminę senio postringavimus apie „spragsinčius daikte­
lius".
— Ban... partizanai pasiėmė,— suvapėjo policininkas.
— Ne visus! Sakyk geruoju, kur kiti?
— Namie...
Vyrai parsivarė policininką į jo tėvo sodybą. Tas pa­
slaugiai parodė savo slėptuvę. „Spragsinčių daiktelių"
rinkinys partizanus nustebino: ten buvo lengvasis kul­
kosvaidis, keli šautuvai, krūvelė granatų, dėžės šovinių...
— Kuriems velniams tiek prisivilkai?—pasiteiravo
vyrai.
— Ką gali žinoti,— vebleno policininkas.— O jeigu
ateis bol...
Partizanai suprato nacionalistų „tolregiškumą" ir ga­
lutinai įsitikino, kad sučiupo pavojingą priešą. Tokiam
pasigailėjimo, žinoma, negalėjo būti, ir vyrai pranešė
jam partizanų nuosprendį.
— Vyručiai, viską atiduosiu, visą gyvenimą tarnau­
siu,— lankstėsi policininkas.— Surastume ir pinigų, ir auk­
so, ir...
 Partizanai jo nebesiklausė...
Sužinojęs, kad šis priešas likviduotas, Jakubonis pa­
sikvietė Joną Vasiljevą.
— Šitą painoką reikia pagarsinti,— pasakė jis.— Te­
gul ir kiti parsidavėliai žino, kas jų laukia.
Pasitardami, pasiginčydami parengėm atsišaukimą į
policininkus ir kitus okupantų talkininkus, rimtai įspė­
jome, kad artinasi atsiskaitymo valanda, ir priminėme,
kad dar nevėlu išpirkti kaltę prieš savąją liaudį. Reikia
liautis tarnavus okupantams, eiti pas partizanus ar bent
imtis taikaus darbo.
Jakubonis peržiūrėjo atsišaukimo tekstą, kai ką pa­
taisė bei papildė, ir mes ėmėme spausdinti. Išsimurzinę,
paišini plušome gerą pusdienį, kol sunaudojome kone vi­
sas popieriaus atsargas.
— Mat kuo baigėsi šnekos apie taisykles ir išimtis! —
plaudamasis rankas gelsvu balutės vandeniu, pasakė Jo­
nas Vasiljevas.

Tėvynei ištikima šeima

Tą vakarą, kai grįžome sprogdinę geležinkelį,
ilgai sėdėjome prie laužo. Po buožės „vaišių" pilvai iš
tikrųjų buvo prikepę prie nugarkaulio, ir vakarienė užsi­
tęsė. Baigiant valgyti, miške pasigirdo sutartinis švilpesys.
— Kas nors iš ryšininkų,— sukluso Jakubonis.— Ko
prisireikė taip vėlai?
Sargybinis į švilpimą atsiliepė, ir po valandžiukės
pas mus atėjo rokiškietis Vladas Putinas. Šypsodamasis
jis nusiėmė šlikę, brūkštelėjo delnu per kaktą ir gerokai
pliktelėjusią galvą.
— Labas vyrai! — pasisveikino.— Aš jau galvojau, kad
jūs balažin kur nusitrenkėt. Jau antrą naktį čia ateinu!
— Sėsk vakarieniauti, svečias būsi,— pakvietėme mes.
— Kad aš, vyručiai, nebe į svečius,— Putinas nesivar­
žydamas atsisėdo prie laužo, atsirėžė gerą lašinių gaba­
lą.— Atsikrausčiau, kaip tas sako, ant viso išlaikymo.
Priimsit — dėkui, nepriimsit — užkandu ir drožiu, kur akys
veda!
Supratome, kad mūsų būgštavimai pasitvirtino, ir pa­
prašėme Putiną viską papasakoti. Jis užkando, užsirūkė
ir ėmė dėstyti.
— Kai nebegrįžo iš girios vlasovininkai, gestapinin­
kai pasiuto uostyti, kur šuo pakastas. Matyt, jų išmistus
žinojo nedaugelis žmonių, tai įtarė užeinantį pas mane
policininkėlį. Tas atrūko pas mane, ir geruoju, ir pik­
tuoju priprašė laikyti liežuvį už dantų. Jis, girdi, pas
mane nei buvęs, nei gėręs. Bet išlaikyk tu ylą maiše,
kai visas miestelis žino, kur policininkas triūbija. Na,
ir pradėjo apie mus šmirinėti. Naktį patvoriais brazdi­
nasi, dieną, kuo nors apsimetę, tiesiai į kambarį atsi-
rioglina. Ėhė, sakau, Putinėli, užteks uogeles sirpinti, nes
nuraškys iki paskutiniosios, pas save nusivarę! .. Gavau
arkliuką, naktį sukroviau šeimyną ir — kaiman pas gimi­
nes. O pats — kaip matot, vyručiai jūs mano!
— Gerai, kad nebelūkuriavai,— pritarė Jakubonis.—
Tik kas dabar vietoj tavęs darbuosis? Pats apsukriausias
buvai.
— Surasim, akli nepaliksim,— užtikrino Putinas.— Jei
norit, net kelis plechavičiukus įkinkyti galiu. Tik kad
ir jie jau į namus ar į mišką žvalgosi.
— Susiprotėjo?—pasislinkau arčiau Putino.
— Kai kailį peria, protas savaime ateina,—-„pafiloso­
favo" Putinas ir papasakojo, jog Vilniaus krašte plecha-
vičiukai jau smarkiai gavę nuo partizanų.— Dabar tik rei­
kia neatleisti, nuginti juos toliau.
Kaip laiku buvome išspausdinę atsišaukimus į oku­
pantų samdinius! Jie puikiausiai tiko ir plechavičiukams,
kurie jau buvo naudojami policijos veiksmams. Tik rei­
kėjo atsišaukimus kuo greičiau išplatinti.
Kitą dieną įvyko partinis susirinkimas aiškinamojo
darbo klausimams apsvarstyti. Nutarimas buvo paprastas
ir aiškus: nedelsiant eiti į kaimus, išdalyti ryšininkams
atsišaukimus, o ta pačia proga ir iškabinėti jų, gyvu
žodžiu aiškinti valstiečiams ir ypač jaunimui dabartinę
padėtį, panaudojant faktus iš Tarybinės Armijos perga­
lingu veiksmų fronte, partizanų smūgių komunikacijoms,
policininkams ir „vietinei rinktinei".
Tą patį vakarą įvairiomis kryptimis išėjo kone visas
būrys. Komjaunimo komiteto nariai turėjo aplankyti or­
ganizacijas ir pavienius komjaunuolius kaimuose, pavesti
jiems konkrečias užduotis.
Aš su Jonu Vasiljevu išsirengiau į tolimą Raupių kai­
mą pačiame Latvijos pasienyje, kur gyveno aktyvi parti­
zanų ryšininkė Ida Prudnikienė su dviem sūnumis — Os­
valdu ir Vilmaru. Ten buvau nuvykęs praėjusių metų
rudenį ir dabar labai norėjau aplankyti šią tikrų tary­
binių žmonių šeimą, nuėjusią nelengvą ir sudėtingą ke­
lią.
Ida Prudnikienė dar 1932 metais palaidojo vyrą ir li­
ko viena su mažamečiais vaikais nenašiame dešimties
hektarų ūkyje. Paskui ji ištekėjo už Antano Bulavo, ne­
partinio, bet 1940—1941 metais prisidėjusio prie Tarybų
valdžios kūrimo savose apylinkėse. Iki karo jis dirbo
Raupių apylinkės pirmininko pavaduotoju. Pareigos kuk­
lios, bet, sąžiningai atliekamos, vietos buožėms jos buvo
tarsi krislas akyje. Vos atidundėjus hitlerininkų tankams,
vietos baltaraiščiai, vadovaujami buožės Kazio Ceičio,
Bulavą suėmė kartu su kitais tarybiniais aktyvistais. Po
dviejų savaičių apie dvidešimtį iškankintų žmonių bal­
taraiščiai išsivarė pėsčiomis į Rokiškį. Priėjus Vyžuonos
mišką, kur buvo masiškai žudomi tarybiniai žmonės, bu­
deliai atskyrė nuo būrio keturis vyrus, tarp jų ir Antaną
Bulavą, ir, pasivedę pamiškėn, sušaudė. Moteris išgyveno
nelaimę ir vėl pasinėrė šeimos rūpesčiuose. Netrukus iš
Kauno parbėgo vyresnysis sūnus Osvaldas, mokęsis šalt­
kalvio amato ir jau įstojęs į komjaunimą. Baltaraiščiai,
matyt, apie tai suuodė, nes vaikiną netrukus nusivarė
į Juodupę, kur neseniai paskutines gyvenimo dienas lei­
do jo patėvis. Nauja bėda prislėgė Prudnikienę. Tačiau
Osvaldo neištiko patėvio likimas: Juodupės baltaraiščiai
neturėjo tvirtų duomenų apie jo priklausymą komjauni­
mui ir, gerokai ištardę, paleido. Tačiau visa tai galėjo
pasikartoti,
 Osvaldas buvo atsidūręs Kaune neatsitiktinai. Ten nuo
1939 metų gyveno Idos Prudnikienės brolis Albertas Bru-
veris ir mokėsi šoferiauti. Jis parsikvietė ir sesers sūnų,
pataręs pramokti amato. Tačiau įvykiai pakreipė šitų
žmonių gyvenimą nenumatyta linkme. Albertas Bruveris
1940-aisiais stojo dirbti į miliciją, o prasidėjus karui, pa­
sitraukė į šalies gilumą. Sesuo Ida to nežinojo ir ne sykį
apverkė brolį.
1943 metų vasarą pas Prudnikus atėjo mįslingai šyp­
sodamasis kaimynas Artūras Varnas ir pakvietė Prudni-
kienę į svečius. Ida nustebo: koks čia gali būti svečiavi­
masis tokiais laikais? Tačiau kaimynas neatlyžo, ir moteris
buvo priversta nueiti. Ji netgi apsirengė šventadieniš­
kai, nes Varnas priminė, jog pas jį būsią ne tik vietinių,
bet ir tolimesnių svečių.
— Labai čia man rūpi tie tavo svečiai! — pasakė Prud-
nikienė ir išeidama įspėjo sūnus, kad dabotų namus, o
Osvaldas ir pats saugotųsi.
Varnas paslaugiai atidarė savo trobos duris, ir Ida,
vos peržengusi slenkstį, sustojo kaip įbesta: už stalo sė­
dėjo jos brolis Albertas ir kažkoks nepažįstamas jaunas
vaikinas. Albertas, kiek pablogęs, bet toks pat dailus
vyras, atsistojo.
— Na, eikš, Ida, pasisveikinsim,— pašaukė jis.
Linksmas, jaudinantis buvo susitikimas. Išsibučiavusi,
atsidžiaugusi Prudnikienė atsisėdo už stalo, ėmė pasako­
ti bėdas ir klausinėti brolį: iš kur, kaip, kada? Albertas
tik skėstelėjo rankas:
— Nieko neklausinėk ir niekam apie mane neprasi­
tark.
Gyvenimo pamokyta, Ida suprato, kad brolis atsirado
savuos kraštuos paslaptingais keliais ir dirba jai mažai
suprantamą darbą. Tačiau moteris nesmalsavo kaip ir pir­
mąjį karo rudenį, kai pas ją ateidavo ir net po kelias
dienas pagyvendavo šeši raudonarmiečiai, atsilikę nuo
savo dalinio ir neapsisprendžią, ar traukti į rytus fronto
link, ar pradėti kovą čia, tolimame užnugaryje. Ir kai
tie vaikinai žiemą kažkur dingo, ji jautėsi tarsi neteku­
si savo sūnų.
 Vasarą Albertas buvo užėjęs vos porą sykių, tačiau
rudenį atsirado su draugu, kurį vadino Albertuku, ir
įsirengė klojime slėptuvę. Nerimo akmuo Prudnikienės
krūtinėje pasunkėjo, tačiau nešti jį buvo smagu: na­
muose slėpėsi savas žmogus, tvirtas ir protingas vyras,
galįs užstoti bet kokių negandų atveju. Pasirodė, kad
slėptuvę jis įsitaisė pačiu laiku, nes netrukus jos prisi­
reikė ir Osvaldui.
Albertas Bruveris atvyko iš Didžiosios žemės 1943 me­
tais ir hitlerininkų užnugaryje vykdė atsakingas mūsų
karinės vadovybės užduotis. Tai buvo santūrus, valin­
gas ir visų jį pažįstančių gerbiamas žmogus. Bruveriui
talkininkavo jaunas, Albertuku vadinamas, vaikinas ra­
distas Albinas Jakūnas. Šie du nematomojo fronto ka­
riai formaliai nepriklausė Žemaitės partizanų junginiui,
tačiau dažnai lankydavosi mūsų būryje, dalydavosi žval­
gybos žiniomis, kartais dalyvaudavo mūsų vykdomose
operacijose. Be to, Bruveris parūpindavo vokiškų doku­
mentų bei įvairių pažymėjimų, kurie praversdavo parti­
zanams ir ypač jų patikėtiniams miestuose. Bruveriui su
radistu apsigyvenus pas Prudnikus, jų namai virto svar­
biu užnugario kovos centru. Žvalgybos darbe Bruveriui
sumaniai talkininkavo Prudnikienės sūnūs. 1943 metais
jie abu dažnai buvodavo Rokiškyje, veždavo į geležinke­
lio stotį miško medžiagą. Tai leido jiems sukinėtis palei
traukinius, prie sandėlių, pasikraunančių arba išsikrau­
nančių kariuomenės dalinių. Vaikinai visuomet turėdavo
lašinių, tos okupacijos meto „aukso valiutos", ir, mainy­
dami juos su kareiviais į cigaretes, muilą ar kitokius niek­
niekius, sugebėdavo įsiminti dalinių emblemas bei nume­
rius, suskaičiuodavo tankus, sunkvežimius arba palei stotį
pastatytas palapines. Paskiri duomenys, be abejo, ne kaž­
ką tesakė, tačiau sukaupti į krūvą, jau duodavo gana
aiškų vaizdą.
Porą metų policijos nebetampytas, Osvaldas įsidrą­
sino, pradėjo išeidinėti į kaimus, lankytis jaunimo susi­
būrimuose. Bet netrukus „savisaugininkai" vėl ėmė jį
persekioti, ir Osvaldui teko pasinaudoti dėdės slėptuve.
Osvaldui perėjus į nelegalią padėtį, visa našta užgriuvo
ant penkiolikmečio Vilmaro galvos. Ir lyg tyčia tada,
kai prasidėjo žiema, kai miško medžiaga ypač gabena­
ma, kai šiaip sau į stotį nenusigausi ir nepasisukinėsi,
prisidengęs krūmokšnių žaluma. Tačiau Vilmaras buvo
apsukrus vaikinas ir sėkmingai dorojosi su dėdės užduo­
timis.
Prudnikų šeima gyveno įtemptą gyvenimą, jai dieną
naktį grėsė mirties pavojus. Kartais jis praslinkdavo pro
šalį, vos per plauką nepalietęs šių drąsiųjų žmonių.
Prudnikai daug padėjo partizanams, aprūpindami juos
maistu. Matydami, kad šitie žmonės kitąsyk gana sun­
kiai verčiasi, suradom išeitį — duodavom markių, o jie
nupirkdavo bekoną, atsargumo sumetimais paskersdavo
pas pažįstamus Latvijos pusėje, ir mes turėdavome atsar­
gų. Tačiau dažnai jie pasidalydavo ir tuo, ką gaudavo
iš savo ūkelio.
Tokia buvo Prudnikų šeima, pas kurią atkeliavome
mudu su Jonu. J trobą nėjome, nors rytas jau aušo, o
įlindome į klojimą pro slaptą įėjimą, kuriuo naudojomės
ir rudenį. Žinojome, kad Bruveris su Jakūnu yra išėję
vykdyti savų užduočių (jie buvo užsukę į mūsų būrį),
tačiau jų slėptuve nepasinaudojome. Mat kieme nebu­
vo įspėjamo ženklo, vadinasi, joks pavojus negrėsė. Su­
lindome į šiaudus pailsėti, nes buvome sukorę apie dvi­
dešimt kilometrų ir pavargę. Į stogą ėmė šnarenti lietu­
tis, šiauduose buvo ramu, šilta, ir mes beregint sumigome
saldžiu paryčio miegu.
Pabudino klojimo durų girgždesys. Iškišome iš šiaudų
mieguistas galvas, apsižvalgėme. Lietaus nebesigirdėjo,
pro plyšius spraudėsi jau aukštai pakilusios saulės spin­
duliai. O tarpduryje stovėjo vienmarškinis Vilmaras ir
spoksojo į klojimo gilumą. Jis, matyt, iš kažkokių požy­
mių atspėjo, kad čia lankytasi svetimų, ir dairėsi, jų ieš­
kodamas.
— Vilmarai! — šūktelėjau, kad vaikinas nedingtų. Jis
striktelėjo ant šiaudų, rimtai, vyriškai pasisveikino, nors
akys taip ir blizgėjo iš džiaugsmo.
— Na, kaip pas jus? Kaip Osvaldas, mama?— ėmėme
klausinėti.
 — Osvaldas partizanauja,— trumpai drūtai paaiškino
vaikinas.
— Kaip tai partizanauja?—susidomėjome, nors žino­
jome, kad jo vyresnysis brolis jau seniai gyvena nele­
galiai; vaikino atsakymas buvo labai jau „kategoriškas".
— Na, slapstosi,— pasitaisė Vilmaras ir dar patiksli­
no:— Kai išeina pas kaimynus ar į miškelį, tai mes sa­
kom, kad partizanauja...
— Mat kaip!—nusijuokėme mudu su Jonu.— O tau
partizanauti dar nereikia?
— Papartizanauju ir aš,— ne be pasididžiavimo atsa­
kė berniokas. Jo kišenėje sutraškėjo suktelėtas nagano
būgnelis.
— Įsitaisei?— sunerimome, nes berniokas lengvai ga­
lėjo įkliūti ir užsitraukti bėdos ne tik sau, bet ir visiems
namams, kur slėpėsi tarybiniai žvalgai.
— Osvaldo. Išvalyti padavė,— nuramino mus Vilma­
ras ir vėl spragtelėjo būgneliu. Toks žaidimas, matyt, jam
labai patiko.
— Galėtum pašaukti Osvaldą?
— Ein moment! — berniokas nusirito nuo šiaudų ir
išrūko pro duris, neištraukdamas rankos iš kelnių kiše­
nės. Mat ką daro paprastas naganėlis!
Netrukus parsirado ir Osvaldas, lieknas, šviesiaveidis
devyniolikos metų vaikinas. Jis buvęs pas kaimynus, nes
pavasarį lindėti slėptuvėje esą baisiai nuobodu, o dėdė
vis dar neišleidžiąs į partizanų būrį. Aš pasakiau, kad
jo dėdė žino, ką daro, mat partizanams reikalingi pagal­
bininkai ir kaimuose. Osvaldas neprieštaravo, bet ir pa­
sitenkinimo nerodė.
— Dabar, brolau, imkimės komjaunimo reikalų,— pa­
siūliau ir ėmiau kalbėti apie galimybes sudaryti pirminę
organizaciją jų kaime. Osvaldas jau priklauso nuo prieš­
karinių laikų, o kuo ne komjaunuolis Vilmaras? Atlie­
ka svarbias ir pavojingas užduotis, padeda partizanams
ir specialios paskirties žvalgams. Vadinasi, bereikia įtrauk­
ti dar vieną kitą, ir organizacija sudaryta!
Vilmaro akys sužibo dar labiau. Osvaldas buvo santū-
resnis. Jis pagalvojo ir nusprendė, kad būsią galima įtrauk­
ti kaimyną Varną, gal dar kokį nors iš patikimesnių
draugų. Jis imsiąsis šito reikalo ir sudarysiąs komjaunimo
organizaciją Raupių kaime. Aš sumečiau, kad tai bus
trečia organizacija Juodupės valsčiuje, ir papasakojau,
kad šiuo metu svarbiausias uždavinys dezorganizuoti Ple­
chavičiaus dalinius, kuriuose po nesėkmingų susidūrimų
su partizanais jau ir šiaip jaučiamos netikrumo nuotaikos.
Osvaldas pasisakė apie tai jau girdėjęs ir apsidžiaugė,
pamatęs mūsų atneštus atsišaukimus. Permetęs akimis, pu­
sę pluošto atskyrė Vilmarui, kuris susikimšo popierius
į užantį ir ne be orumo pareiškė, kad kitą rytą juos
perskaitysianti „pusė parapijos".
— Per upelį neperšokęs, nesakyk op,— įspėjo jį Jo­
nas.
Aš irgi priminiau, kad vaikinai, ypač Vilmaras, ne­
smarkautų ir neprisidarytų bėdos.
— Jis tik tokį vaizduoja,— pateisino brolį Osvaldas
ir papasakojo, kaip atsargiai ir išmoningai Vilmaras vei­
kiąs Rokiškio geležinkelio stotyje.
— Galimas daiktas,— nesiginčijau.— O jeigu per ne­
laimę įkliūtų su lapeliais, tegu sako, kad rado ant kelio
prie malūno, ten mes pabarstėm.
Pasišnekėjus Vilmaras parskuodė į trobą ir po valan­
džiukės grįžo su pintine ant pečių. Kraustydamas iš jos
indus, paaiškino:
— Čia ir pusryčiai, ir pietūs!
Iš tikrųjų jau buvo pats vidurdienis, ir mes su didžiau­
siu apetitu srėbėm karštutėlius barščius, sudorojome rie­
bios mėsos gabalą. Mums patalkino ir Osvaldas, kad ne­
reikėtų vaikščioti į trobą. Tik Vilmaras nuo bendrų vai­
šių atsisakė.
Pavakariukais, kai mes rengėmės keliauti atgal, į klo­
jimą atėjo ir šeimininkė. Rūpestingai išklausinėjo mus,
kaip praleidome žiemą, ar visuomet esame pavalgę, tin­
kamai apsirengę ir išsiprausę, motiniškai padūsavo dėl
sunkios jaunimo dalios ir nuotaikingai pasiguodė, kad
„šitas vargelis, kaip regis, jau nebe ilgai". Pasišnekučia­
vusi Prudnikienė pareikalavo mūsų kuprinių ir po pus­
valandžio kartu su Vilmaru atgabeno jas pilnutėles. Ži­
nojome, kad pastaruoju laiku partizanai nebuvo pavedę
jai ko nors nupirkti, susigėdome ir paprieštaravome.
— Nešnekėkit niekų, vaikeliai jūs mano,— geraširdiš­
kai subarė mus Prudnikienė.— Aš čia ir su bulve, ir su
duonos pluta galiu išsiversti. O jūs? Nenueisit, kada už­
simanę, nepasiprašysit. Dėkitės ant pečių savo maišelius
ir keliaukit sveiki.
Mes nežinojome, kaip bedėkoti. Nuoširdžiai atsisvei­
kinę, išėjome dvilypiai jausdamiesi: ir nesmagu, kad nu-
skriaudžiame žmones, ir džiugu, kad tokių žmonių yra...

Vingiuoti keliai
Tuo tarpu pas Šarkauskus, kur užėjome grįž­
dami iš Raupių kaimo, mūsų laukė nemaloni naujiena.
Ją pranešė Povilas, kurį mes prikėlėme ir nusivedėme
į pamiškę.
— Mūsų Antanas pas Plechavičių išėjo...— pasakė su
apmaudu vaikinas.
Še tau devynios! Iš tokių žmonių, kuriuos neabejoti­
nai laikėme savais, iš kurių vieną jau rengėmės priimti
į komjaunimą... Ko mes nepadarėme, ką pražiopsojome?
— Brolis ne tiek pats, kiek prispirtas,— aiškino Povi­
las.— Juk žinot, kad turim kaimynų, kurie į mus grai-
žiojas. Dabar prie manęs pristojo:' jeigu nenori, sako,
iškeliauti Saksonijon, tai stok lietuviškon kariuomenėn...
Tegu juos galas!
— Na, ir ką pasirinkai?
— Jau geriau pas jus! — karštai atsakė Povilas.
— Vadinasi, netiki, kad Hitleris suorganizavo Plecha­
vičiaus armiją Lietuvai ginti?
— Nepanašu būtų...— truktelėjo pečiais vaikinas.
Paaiškinome, kad jis teisingai galvoja, kad kaimynas
niekad nelinkėjo Lietuvai gera, nelinki, žinoma, ir da­
bar, tik tų pačių apmulkintų lietuvių rankomis nori su-
.sidoroti su tarybiniais partizanais.
— Man irgi šitaip atrodo,— sutiko Povilas.
 — O kaip su tais dalykėliais, kur anąsyk palikome?—
pasukau prie reikalo, dėl kurio užėjome.
— Ar su atsišaukimais? Tvarkoj! — pagyvėjo vaiki­
nas.— Bet vos kailio neįkišau...
Pasirodo, kad jis nuėjo į šokius buvusiame Juodupės
šaulių klube ir pribarstė lapelių rūbinėje, koridoriuje ir
pačioje salėje. Jaunimas bemat popierėlius pastebėjo,
išgraibstė juos ir būriuodamasis ėmė skaityti. Galbūt Po­
vilas elgėsi per daug neatsargiai, nes prie jo tuojau pat
prikibo broliai Izdūniokai, priklausę „pagalbinei" polici­
jai. Čia, girdi, tik tavo darbas! Povilas dar bandė ginčy­
tis, bet „pagalbiniai" jo nesiklausė ir nutempė į daboklę.
Laimė, kad jos sargas nevikrus dėdulė, gerai pažinojo
Povilo tėvus ir iš paslaugumo nukiūtino malkų daboklės
krosniai pakurti. Povilui tik to ir reikėjo: jis spustelėjo
vien kabliu užkabintas duris ir į kojas...
— Na, o paskui?
— Ogi nieko. Pirmąsias dienas pusiau miške pratū­
nojau, o paskui atėjo tas pats dėdulė ir pasakė, kad bi­
joti nebereikia. Izdūniokai bandė skųstis policijos virši­
ninkui, bet tas, turėdamas gyvą peklą bėdų ir be manęs,
tik išbarė juos už žioplumą ir liepė kitą sykį atitempti
su įrodymais.
— Daugiau nekvailiok! — įspėjau vaikiną ir padaviau
naujų atsišaukimų.— Nors ir pražiopsojom jūsų Antaną,
bet pasišnekėk su juo ir dabar, atsišaukimą paduok. Jei­
gu nepurkštaus, ir apie jo draugus užsimink. Geriausia
būtų, jeigu Antanas susiprotėtų pabėgti ir dar keletą ple-
chavičiukų patrauktų...
— Brolis ne visai kvailas, tik tos Saksonijos pabijojo.
Man rodos, kad susišnekėsiu,— samprotavo Povilas, kimš­
damas į kišenę atsišaukimus.
— Jeigu būgštautų, kad nebus kur dėtis, apie partiza­
nus prasitark. Sakyk, kad pas juos visada galima rasti
kelią. Ir būk atsargus!
— Antrąsyk dėdulei nemalonumų nebepridarysiu...
— O kaip su komjaunimu? Jau apsigalvojai?
— Tai jau apsigalvojau! — tvirtai atsakė Povilas.— Su
kuo gi mums, jeigu ne su jumis?
 Pasiūliau pagalvoti apie savo draugus, kad, porą jų
įtraukus, būtų galima sudaryti pirminę organizaciją. Po­
vilas prižadėjo imtis darbo, ir mes atsisveikinome.
Jau buvo gerokai po vidurnakčio, ir mudu su Jonu Va­
siljevu grįžome į stovyklą. Kai kurie draugai irgi jau
buvo parėję. Rytą pasidalijome su jais žygio naujieno­
mis. Petras Makutėnas papasakojo, kad jie per vėlai
susigriebę ir nebesuspėję užsukti į Pakapės kaimą, kur
gyvenąs valstietis Galickas. Žmogelis esąs tikras varg­
šas, kelerius metus kumečiavęs, o dabar pusininkaująs.
Tuo tarpu jo sūnus Jonas... stojęs į plechavičiukus!
— Užsuksim mudu su Vasilijum Ivanovu. Šiandien
vakare juk vėl trauksim?
— Galiu perleisti, man vargo bus mažiau,— pajuoka­
vo Petras.
Vasilijus Galicko vienkiemėlį žinojo, ir vėlai vakare
mes jau beldėmės į nameliūkštį ant kalno. Vos išgirdęs,
kad atėjo tarybiniai partizanai, šeimininkas atšovė skląs­
tį, įleido mus į trobą ir įžiebė mažą žibalinę lemputę.
Trobai nušvitus, pasirodė ir šeimininkė. Pažvelgiau į ją
ir išpūčiau akis: taip, tie Galickai buvo mano giminės.
Jie, neturėdami savo žemės, visą amželį kilnojosi iš kai­
mo į kaimą ir Rokiškyje pasimaišydavo retai. Mūsų šei­
ma skendo savuose rūpesčiuose. Žodžiu, ir jie, ir mes
buvome ne iš tokių, kurie galėtų susieti dažniau, vieni
pas kitus paviešėti. Ir štai kokiomis aplinkybėmis teko
užklysti! ..
Vasilijus su Galicku jau šnekėjosi, o aš, nuošaliau
atsisėdęs, spėliojau sau vienas, ar šeimininkai mane pa­
žins. Juk praėjo keletas metų, aš išaugau, pasikeičiau.
Be abejo, būtų malonu apsikabinti su artimais žmonė­
mis, išsišnekėti, paklausinėti, kaip maniškiai, apie ku­
riuos vis dar neturėjau jokios žinelės. Tačiau aš buvau
tik Vėtra, niekas nežinojo mano pavardės ir kilimo vie­
tos, o išsišifravimas grėsė nenumatytomis pasekmėmis.
Ir aš susitvardęs ėmiau klausinėti, kas girdėti jų apy­
linkėse, kur jų sūnus Jonas. Vos išgirdę apie sūnų, Ga­
lickai susižvalgė ir nieko neatsakė. Šeimininkas apsime­
tė labai susidomėjęs nereikšminga šneka su Vasilijum,
 o Galickienė sukruto nešti vakarienę. Ši aplinkybė —
vėl man kebli padėtis: atsisakyti nėra kaip, trauktis ar­
čiau stalo, kur dega lemputė, nesinori... Tačiau Vasilijus
nesivaržydamas persėdo į galustalę. Nebeliko nieko ki­
to, kaip ir man sėstis su visais.
Padengusi stalą, prisėdo ir Galickienė. Šalia vyro, tie­
siai prieš mane... Ji padėjo smakrą ant sunertų rankų,
pamirkčiojo ir prasižiojo.
— Čia ar tik ne tu, Alfuk?—iš karto paleido vėjais
mano pastangas neišsiduoti.— Žiūrėjau, žiūrėjau ir ne­
beiškenčiau. .. Ale koks išaugęs, pasikeitęs, tikras ka­
valierius! O buvai menkutis, smulkutis, kai po tuos pab-
rikus pradėjai...
Man kąsnis sustojo gerklėje. Čia ir Vasilijus ištempė
kaklą:
— Tai jūs pažįstami?!
— Šiokie tokie...— atsakiau priremtas prie sienos.
— Mūsų Lietuvėlė maža, žmoneliai beregint susiei­
na,— supratingai įsikišo Galickas, žvilgsniu įspėdamas
žmoną. Ši irgi prikando liežuvį, bet neilgam. Žodis po žo­
džio, ir vėl įsivarė apie maniškius: tėvas dar nepasiduo-
dąs, po senovei suremiąs ir skrebučius, jeigu kas papra­
šąs, o motina per tuos metus sukritusi, pasiligojusi; kaip
nepasiligosianti, jeigu trys sūnūs prapuolę be žinios, jei­
gu visokių baisybių apie juos prisiklausiusi... Nieko
nelaukus, reikėtų man su ja pasimatyti, apraminti, pa­
guosti. ..
Mano krūtinėje ėmė kauptis graudulys. Vargšė ma­
ma. .. Argi aš nenorėčiau pasimatyti? Per lietų, per šaltį
nubrisčiau... Tačiau jeigu paplis gandai, kad aš partiza­
nauju? Ir dar čia pat, Rokiškio pašonėje... Man maža
bėda, o namiškiams tikra prapultis. Dėl to pasistengiau
nukreipti kalbą, neaiškiai užsimindamas, kad apie pa­
simatymą dar sušneksim.
— Tai kurgi, dėde, jūsų Jonas?—paklausiau antrą­
syk.— Man ir su juo pasimatyti reikėtų ta pačia proga...
— Sugaudysi dabar jaunus...— mėgino išsisukti šeimi­
ninkė, bet vyras ją suniekino:
— Mesk, moč, niekus plepėjus. Žmonės savi, neįkąs.
 Teisybę pasakysiu, jeigu jau taip išpuolė,— Galickas pa­
sisuko į mane:—Jonas parsibaladojo porai dienų, klojime
miega. Einam, prisikeik ir pasišnekėk.
Nuėjome prie klojimėlio. Galickas pravėrė duris ir
šūktelėjo:
— Jonai, judinkis, svečiai atėjo!
Po valandžiukės pasirodė susivėlęs Jonas, įtariai dėb­
telėjo į mano automatą.
— Nebepažįsti?—paklausė jį tėvas ir paminėjo ma­
no vardą. Jonas nubloškė ant akių užgriuvusius plaukus,
prisikišo arčiau ir sumurmėjo:
— Iš kurgi tu atsiradai?!
— Ar ne vis tiek iš kur?—nežinojau, ką atsakyti į
tokį klausimą.
— Jūs čia šnekėkitės, o aš eisiu gryčion,— nusprendė
Galickas.
— Bene partizanas pasidarei?— prirėmė Jonas, kai pa­
silikome vieni.
— Negi plechavičiuku! — užvažiavau jam, tačiau tas
apsimetė užuominos nepastebėjęs. Pasiūlęs prisėsti ant
paklojimy gulinčio rąstagalio, ėmė pasakoti:
— Nebetikėjom, kad pats gyvas likai. Šnekėjo, kad
tave pačiom pirmom dienom paklojo Vyžuonos miške.
Kaip Jasiūnioką ir kitus. ..
— Kaip matai, gyvas ir sveikas!
— Tai iš tikrųjų partizanauji?—šis klausimas, matyt,
nedavė Jonui ramybės.
— Ar galima partizanauti ne iš tikrųjų?
— Kalbėk kaip žmogus!—suirzo Jonas, ir aš, metęs
ironišką toną, atvirai pasisakiau, kad esu tarybinis par­
tizanas ir atėjau specialiai pasikalbėti su juo.
— Pamokslus sakysi ar tiesiai su šituo?—Jonas baks­
telėjo pirštu į automato vamzdį.
— Nei vieno, nei kito. Negi pats nesupranti uodegą
įmerkęs?— atšoviau.
Jonas patylėjo, susigraibė užsirūkyti. Po to prapliupo
karštai, net užsipuldamas, tarsi dėl jo kvailo žingsnio aš
būčiau kaltas:
— O ką aš turėjau daryti? Knisti svetimą j aurą? O
 paskui su terbom kraustytis iš vieno gaspadoriaus pas
kitą?
— Vadinasi, išeitį suradai?— pasakiau su neslepiamu
kartėliu, stebėdamasis vaikino naivumu.— Plechavičius
tave iš vargo ištrauks?
— Ištrauks, ar neištrauks, o kol kas dieną lengviau
prastumiu...
— Ir už tą, atsiprašant, dieną galvą kiši?
— Su ta galva iš tikrųjų...— numykė Jonas.— Andai
parvežė iš Vilnijos kaip pėdų...
— Tai tik iš Vilnijos! O kas bus, kai Raudonoji prisi­
artins? Kai vokiečiai iš čia kudašių neš?
— Tu manęs neagituok,— prašneko taikingai, uždeda­
mas ranką ant mano kelio.— Patys pamatėm, kad suve­
džiojo kaip durnelius. Bet negi iš karto pasisakysim? Sar­
mata! Dabar gali šaipytis...
— Kam čia šaipytis iš žmonių bėdos! — atsakiau rim­
tai.— Verčiau pašnekėkim, kaip iš tos bėdos išbristi. Argi
apie tai nepagalvojai?
— Balon įburbėjęs, sausas nebeatsikelsi...
— Reikia pasistengti, kad atsikeltum nors apysausis...
— Pasakyti lengva.
— Žinoma, padaryti sunkiau. Bet reikia!
— Pamokyk, jeigu toks gudrus!
— Tiek čia to mokslo,— ėmiau dėstyti:— grįžk į savo
kuopą, susitark su patikimesniais draugais, ir dumkit visi
iš tos, atsiprašant, rinktinės! Su ginklais, žinoma, apranga,
šaudmenimis...
— Išdumti nesunku, o kur paskui lįsi?
— Atrasit vietą, jei norėsite,— tyčia atsakiau neaiš­
kiai.
— Kurgi ją atrasi, jei reikės sukti uodegą ir nuo vo­
kiečių, ir nuo jūsų?
— Kas gi tu? Buožiokas koks, kraujalakys su baltu
skuduru?—nebeiškentęs suniekinau jį.— Argi nepagalvo­
jai, kur tavo tikroji vieta?
— Pagalvok, kad geras, jeigu vieni vienaip, kiti ki­
taip. ..
— Nepagalvojai kaip reikiant iki šiol, pagalvok nors
dabar. O svarbiausia, padaryk, kaip sakiau, ir viskas
bus gerai. Susisieksim per taviškius,— užbaigiau šitą šne­
ką ir atsisveikindamas priminiau:—Apie mane nei žode­
lio. Priešingu atveju susipyksim.
— Kuo tu mane laikai?— papriekaištavo Jonas.
— Iki šiol laikiau nevykėliu plechavičiuku, o dabar
nebelaikau...
— Gali nebelaikyti! — sutiko Jonas, ir abu sutartinai
nusikvatojom.
Grįždamas į trobą, sutikau atskubančią Galickienę.
Man užgaišus, jie jau pradėję nerimauti, kad mudu su
Jonu nesusipyktumėm. .. Nuraminau moterį ir paprašiau,
kad kitam sekmadieniui pasikviestų mano mamą. Galic-
kienė apsidžiaugė ir prisipažino, jog ir be mano prašymo
rytoj pat būtų dūmusi į Rokiškį maniškių nuraminti. Štai
tau ir tetulių konspiracija!
Po susitikimo su Jonu Galicku ilgai mąsčiau, kokie
vingiuoti žmogaus keliai, kokia sudėtinga mūsų kova.
Joje draugas gali atsidurti prieš draugą, kaimynas prieš
kaimyną, brolis prieš brolį... Rūsti, negailestinga ši ko­
va. Tačiau juk mes kovojame už naują gyvenimą, už
naują pasaulį, kur žmonės turi tapti broliais.

„Bendraminčiai"
Kuo labiau braškėjo hitlerinės kariaunos nu­
garkaulis, tuo ryškiau keitėsi nuotaikos miestuose ir kai­
muose. Jau praėjo tos dienos, kai vietos nacionalistams
vien mintis apie galimą vokiečių pralaimėjimą atrodė
absurdas. O dabar, 1944-ųjų pavasarį, visi tie, kurie ka­
ro pradžioje puolė prieš Hitlerį ant kelių, jau ėmė žval­
gytis plyšio, pro kurį būtų galima išnerti iš vos beplū-
duriuojančio „nenugalimųjų" laivo. Jie vis dažniau ėmė
kartoti žodžius „anglai", „amerikonai" ar netgi „švedai",
kurie, kubiliūnininkų ir kitokio plauko nacionalistų nuo­
mone, matyt, turėjo atlėkti galvotrūkčiais ir išgelbėti juos
nuo galutinio bankroto. Tačiau niekas jiems į pagalbą
nesiskubino, tik vis grėsmingiau grumėjo Tarybinės Ar­
mijos smūgiai, ir nacionalistai ieškojo būdų savo kailiui
išgelbėti. Aršiausieji hitlerininkų talkininkai, ypač susi­
tepusieji nekaltų žmonių krauju, jokios kompromisinės
išeities nematė, rengėsi dumti su savo šeimininkais ir
galimų netikėtumų atvejui kaupė ginklus. O įvairūs po­
litikieriai, „liežuvių herojai" pradėjo „persiorientuoti",
vaizduoti kovotojus prieš hitlerininkus ir netgi ieškoti
„koalicijos" su tarybiniu pogrindžiu. Su šio tipo „veikė­
jais" aplinkybės suvedė ir mane.
Vykdydami partinio komiteto nutarimą, mes ir toliau
vaikščiojome į kaimus, platinome atsišaukimus, gyvu žo­
džiu stengdamiesi patraukti jaunimą į savo pusę ir dez­
organizuoti plechavičiukus. Ir, reikia pripažinti, šis darbas
vis geriau mums sekėsi. Mums padėjo Tarybinės Armijos
pergalės fronte, ir mūsų pačių koviniai veiksmai.
Vieną vėlų vakarą, jau grįždami į stovyklą, mudu su
Vasilijum Ivanovu užsukome į Sodelių kaimą pas Trukš-
nius. Turėjome duomenų, kad ir juos bandė kažkas šni­
pinėti, ir norėjome šitai išsiaiškinti. Ilgai stebėjome so­
dybą, bet žiburys languose vis negeso. Kilo įtarimas, kad
yra svetimų. Tačiau šuo ramiai sau žvangino grandine,
ir mes, vengdami jo, pabeldėme į galinį langą. Pro jį
žvilgterėjo Janina ir paskui įleido mus. Troboje buvo ir
ištekėjusi Janės sesuo Bronė, gyvenanti už keleto kilo­
metrų nuo tėviškės. Ir tėvai, ir abi dukterys mus sutiko
kaip didžiai lauktus svečius, tempte nusitempė prie stalo
ir ėmė vaišinti. Tiesa, šituose namuose mus pavaišindavo
kiekvienąsyk, tačiau šio vakaro vaišės aiškiai buvo ne­
eilinės: ir parinkti valgiai, ir geresnės taurelės, ir paska­
ninta naminukė... Tačiau mes neseniai buvome užkandę
pas kitus valstiečius ir, valgydami tik iš mandagumo,
patyliukais spėliojome, į kokią nenumatytą šventę būsime
patekę. Man rūpėjo sušnekti su Janina, pasidomėti, ar ji
atliko paskutiniąją užduotį, bet, sėdint užstalėje, tai pa­
daryti nebuvo jokių galimybių. Kai, pavakarieniavę ir
atsisveikinę su tėvais, pakilome eiti, Jane, mano didžiai
nuostabai, tarsi vengdama kalbėtis, prisigretino prie Va­
silijaus, o mane už parankės pasičiupo Bronė. Tokio
elgesio iš karto ji nepaaiškino, tik po kelių nereikšmingų
 žodžių, jau išėjus į kiemą, staiga surimtėjo ir nedrąsiai
užsiminė:
— Su jumis labai norėtų susitikti mano vyras...
— Su manim ar su Vasilijum?— pajuokavau.
— Na... su...— sutriko moteris ir, krestelėjusi galvą,
išpoškino:— su partizanais!
Buvau girdėjęs, kad Bronės vyras, girininkas Žibar­
tas, dar karo pradžioje buvo susipainiojęs su nacionalis­
tų veikėjais, ir supratau, kuriam tikslui buvo suruoštos
„šventiškos" vaišės ir kur kreipė kalbą ši moteris. Tie­
są sakant, pasijutau nesmagiai: vadinasi, Trukšniai ne­
iškentė nepasisakę apie mūsų lankymąsi dukteriai, o ši
savo vyrui. Turint galvoje jo padėtį, nesunku buvo nu­
spėti, kuo visa tai galėjo baigtis...
— Aš prašau visos mūsų šeimos vardu...— dar nedrą­
siau pridūrė Bronė, matyt, pajutusi mano minčių eigą.
— O kodėl gi jis pats neieško ryšio su mumis?— pa­
klausiau nelabai vykusiai, nes Bronės prašymas ir buvo
kaip tik ryšio ieškojimas.
— Na žinot, jam pačiam...— kraipė galvą moteris.—
Jis lyg ir prisibijo. . .
— Matyt, turi tam pagrindo? ..
— Koks ten pagrindas...— numykė Bronė, bet smul­
kiau nieko nepaaiškino.
— Prie progos galėsit atsivesti savo vyrą,— atsakiau
ir tuojau pat suabejojau, ar turiu teisę daryti tokius
sprendimus, nepasitaręs su vyresniaisiais draugais.
— O kada?— apsidžiaugė Bronė.
— Šito pasakyti iš anksto negaliu,— užbaigiau šneką.
Tuojau pat prie mūsų pribėgo Janina, matyt, atidžiai
sekusi sesers pašnekesį su manimi. Bronei pasitraukus,
ji trumpai papasakojo, jog atsišaukimų prikaišiojusi į
sermėgų kišenes valsčiaus raštinėje, į suolus bažnyčio­
je, pabarsčiusi palei vieškelį. Atsisveikinant ir ji užsi­
minė:
— O Bronės paklausyti reikėtų, ji taip susirūpinus...
Grįžę į stovyklą ir išsimiegoję, susiradome Jakubonį
ir papasakojome naujienas. Sekretorius Trukšnių prašy­
mu susidomėjo.
 — Žibartas ir dabar ne iš tų, kurie tik klauso,— iš re­
to kalbėjo jis.— Bene viso valsčiaus nacionalistams ko­
manduoja. O kad su mumis pasišnekėti užsimanė,— men­
ki dyvai: pajuto, kad jau uodega svyla...
— Gal ir vertėtų pasišnekėti?— pasiūliau.
Pasitarę nusprendėm, jog susitikti su vietos naciona­
listų vadeiva verta, nors kokios konkretesnės naudos iš
to, žinoma, nėra ko laukti. Nebent dar geriau išsiaiš­
kinsime jų nuotaikas ir, svarbiausia, užmačias. Pasima­
tymas, be abejo, rizikingas, bet nekraštutiniškai: pro­
vokacijos atveju nukentėtų Trukšnių šeima. Dėl to pa­
sišovėme vėl eiti tik mudu su Vasilijum, atsisakę sudė­
tingesnių apsaugos priemonių.
Išsiruošėme artimiausią šeštadienį, tikėdamiesi, kad
šventadienį Bronė pasimaišys tėviškėje. Neapsirikome:
sutikta kieme Trukšnienė šūktelėjo:
— Jane, Brone! Va ir svečiai!
Abi atskubėjo nuo tvarto, kur buvo užsiėmusios va­
karine ruoša, tėvas parėjo iš lauko su arkliu ir plūgu.
Visi suskato mus kviesti į vidų, šoko vaišinti. Vėl šven­
tiškai. Gynėmės iš paskutiniųjų, neužmiršdami, į kokius
spąstus galime pakliūti. Tiesa, Trukšnių šeima pasitikė­
jome, tačiau kas gali šauti į galvą jų girininkui? ..
— Na, tai kurgi vyras?— paklausiau, matydamas Bro­
nės nekantravimą.
— Tėte, jeigu šitaip, tai kinkyk arklį! — pašoko mo­
teris.
Šeimininkas gūžtelėjo pečiais, klausiamai pažiūrėjo
į mane ir Vasilijų.
— Kinkykit, bet jeigu kas. ..— reikšmingai užsiminė­
me.
Žmonės šoko mus raminti, įtikinėjo, kad jie čia nie­
kuo dėti, tik savo Bronei linkį gero: girininkas pastaruo­
ju metu visai pasiutęs, o jo rūstybė vis daugiau griū­
nanti ant vargšės moters galvos...
— Mat kam germano bėdos atsirūgsta! — nelinksmai
pajuokavo Trukšnys.
Vežimas įdardėjo į sodybą tik apie vidurnaktį. Vasili­
jų iš anksto buvau pasiuntęs į kiemą, o dabar ir pats
išėjau pasitikti. Stovėdamas tamsiame pasienyje, mačiau,
kaip atvykėlis maloniai sveikinosi su uošviais, bučiavo
abiem rankas. Tuo tarpu Jane prisigretino prie manęs ir
skubiai pašnibždėjo:
— Būk atsargus, jis žmogus ūmus...
Iš dėkingumo spustelėjau merginos ranką ir grįžau į
trobą. Sutrepsėjo, subrazdėjo į ją ir šeimininkai su sve­
čiais.
— Susipažinkit, čia...— Bronė nerado žodžio, kaip pri­
statyti.
Girininkas Žibartas buvo pusamžis, apkūnus, tvirto
sudėjimo vyras. Jo ranka, nors putni ir švelni, spustelė­
jo atsakančiai. Nužvelgė truputį iš aukšto, truputį įsi­
teikdamas, truputį pašnairuodamas į mūsų automatus.
Įvertino, atseit, visapusiškai. O susėdus už stalo, iš kar­
to iniciatyvą paėmė į savo rankas: prityrusiai vedė šne­
ką, grįžteldamas čia į vieną, čia į kitą, maloniai šyp­
sojosi, linkčiojo šeimininkams, vikriai pilstė į stikliukus,
o paskui ir į burną naminukę, tarškino šakute ir peiliu.
Inteligentiškumas, delikatumas, išmoningumas... Tuo po­
nas girininkas, matyt, norėjo priblokšti mudu su Vasi­
lijum. Atseit, žiūrėkit, bolševikėliai, kaip padorūs žmonės
elgiasi... Na, mes ir žiūrėjome, tik be nuostabos ir pa­
vydo. Netgi priešingai: apsimestas girininko delikatumas
atrodė svetimas ir koktus. Argi seniai Trukšnys užsimi­
nė, koks despotiškas šis ponas esąs namuose...
Mitrus Žibarto liežuvėlis netrukus pasuko į politinius
reikaliukus, pirmiausia išvanojo... „prakeiktus vokiečius",
jau kelintą kartą trypiančius „mūsų mielą Lietuvėlę",
o po to ėmė garbstyti partizanus, „vadinas, tarybinius
partizanus", susigriebęs patikslino. Jie, atseit, tarybiniai
partizanai, palikę bene vienintelis „realus veiksnys vel­
niškai susi painioj usioj konjunktūroj", nors „visomis spė­
komis kovojančios ir kitos politinės srovės"... Įmantrius
išvedžiojimus girininkas užbaigė visiškai nelauktu pasiū­
lymu: išgerti už tarybinius partizanus! Nejučiomis grįžte­
lėjau į savo draugą ir pabūgau, kad jis neišsišoktų: Va­
silijaus sprandas paraudo, ranka sugniaužė stiklinaitę, at­
rodė, štai ir tėkš „tostą“ stačiai į girininko fizionomiją. . .
Tačiau viskas baigėsi „delikačiai": moterys, pajutusios,
kad jų giminaitis gerokai persūdė, sujudo sukruto su vai­
šėmis, o Vasilijus pasitenkino, pusbalsiu išsivelniavęs...
Suprato persistengęs ir pats girininkas, nes apie išgėrimą
į tarybinių partizanų sveikatą nebeužsiminė, tik pasiskun­
dė, kad troboje „pasiutusiai dušna", kad vertėtų prasivė­
dinti. Sumetę, kur jis kreipia, pakilome ir mudu su Va­
silijum, subruzdo Bronė su Jane, susirūpinusiomis akimis
mus visus palydėjo senieji Trukšniai.
Sodybą gaubė gaivi gegužės naktis. Išgirdau, kaip gi­
liai atsiduso Jane, pakeldama galvą į šviesų pavasario
dangų, kaip kažką sušnabždėjo Bronė, palikdama vyrą
ir pereidama prie Vasilijaus. Naktis savotiškai paveikė
ir girininką: jis, susikišęs rankas į kelnių kišenes, pamin­
džikavo, pasistaipė ir pasiskonėdamas užsirūkė. Bronė su
Vasilijum į trobą sugrįžo, kažkur dingo Jane, ir aš palikau
vienas. Vadinasi, pokalbiui sąlygos buvo parengtos. Neva
šiaip sau kiek paėjėjau klojimo pusėn, kad pasitraukčiau
nuo trobos langų. Palengvėle atžingsniavo ir Žibartas. Aš
pasitraukiau nuo jo per porą žingsnių. Girininkas numetė
papirosą, šyptelėjo:
— Iš atsargumo?
— Ne, iš pagarbos! — leptelėjau. Mane erzino jo kan­
dus tonas.
—■ Mat kaip...— numykė girininkas ir jau ramiu, be­
spalviu balsu pridūrė:— Bronė kai ką priminė, ir tikė­
kite, kad iš mano pusės nieko...
— Negaiškit laiko, sakykit, ko norėjot,— pasiūliau.
— Suprantama, suprantama,— sutiko Žibartas ir ėmė
postringauti apie partizanų padėtį, kad jie neturį ramy­
bės ir poilsio nei dieną, nei naktį. „Ramiai gyveną lie­
tuviai" jiems daug esą skolingi... Užtat ir jis, girinin­
kas, pasirengęs visokiais būdais partizanams padėti, juo
labiau kad turįs reikalą su lietuviu. O lietuviams reikią
vienytis, tai žinoma iš seno. Štai jis ir siūląs bendromis
jėgomis kovoti prieš okupantus.
— O kokios gi tos jūsų jėgos?—pasidomėjau, nors
jau aiškiai mačiau, kad pašnekovas siekia šituo „susi­
vienijimu" išgelbėti nelabai švarų savo kailį.
 Tiesaus atsakymo girininkas nesurado ir vėl ėmė išve­
džioti apie dideles ir mažas tautas, apie „idėjas" ir „sro­
ves".
— Tai kuo gi jūs galit prisidėti prie mūsų kovos?—
nebeiškenčiau.
— O, gerbiamasis, aš galiu prisidėti daug kuo! — pa­
sipūtė Žibartas, vėl išsisukdamas nuo tiesioginio atsa­
kymo ir užsimindamas vien apie save:— Vykdydamas tar­
nybos pareigas, aš galiu bendrauti su okupantais, apskri­
ties valdžia, policija, galiu gauti daug jums reikalingų
žinių...
— Iš kur tamsta toks geras?— pasiteiravau.
— Aš visus šituos metus buvau griežtai nusistatęs
prieš vokiečius,— karštai prašneko Žibartas, mostaguo­
damas kairiąja ranka. Dešinioji visą laiką lindėjo kelnių
kišenėje, ir aš galutinai įsitikinau, kad ten kažkas sle­
piama. Neramios mintys ėmė lįsti į galvą. Mano auto­
matas kabojo per petį neužtaisytas, prie jo rankos ne­
pastebimai nepakelsi. O „vienmintis" gali pliekti stačiai
iš kišenės... Galbūt jį paskui atsekė ir sėbrai, kurie su­
doros Vasilijų. Trukšniams pavojus? Juokai! Nutemps
mus kur nors atokiau, paskleis gandus, kad ten policija
užklupo. Pagaliau kas tokiems „inteligentams", jeigu pa­
prastas valstietis ir atsidurs bėdoj? Vadinasi, ne viską
numatėm, rengdamiesi šitam susitikimui, teisingiau, ne­
pakankamai gerai žinojom žmogų, su kuriuo sutikome
pasimatyti. O jeigu taip,— reikia pasistengti būti apsuk­
resniam, užbėgti galimai bėdai už akių.
Girininkas tebepasakojo, kaip saugojo nuo okupantų
mišką, kaip nepranešinėjo jiems apie girioj „matytus
dalykėlius", kaip... O aš, dėdamasis, kad įdėmiai klau­
sausi, tykote tykojau patogios akimirkos ginklui užtai­
syti. Ir, mano laimė, netolimame krūme kažkas sutraš­
kėjo, Žibartas grįžtelėjo į tą pusę. Šitos akimirkos man
užteko.
— Rankas aukštyn! — riktelėjau, atkišdamas jau už­
taisytą automatą.
Girininką tarsi elektra nupurtė, jo rankos nenoromis
pakilo.
 — Mesk žemėn ginklą — pareikalavau.
— Aš neturiu ginklo...
— Daugiau nekartosiu! — dar grėsmingiau įrėmiau au­
tomatą.
Ant žemės šleptelėjo juodas daiktas.
— Tris žingsnius atgal!
Girininkas klusniai pasitraukė, o aš įsikišau į kišenę
jo pistoletą.
— Turbūt pokalbį baigėm?— pajuokavau. Žibartas nie­
ko neatsakė, ir aš paliepiau:— Na, pirma manęs į trobą!
Tik nebesumanykit kvailioti...
Troboje mus pasitiko smalsūs, susirūpinę žvilgsniai.
Ypač Bronės ir jos motinos. Žibartas, išraudęs kaip vė­
žys, tylomis klektelėjo į senąją vietą, aš dabar įsitaisiau
priešingame stalo gale ir nebepaleidau automato. Visiems
tebetylint, išsitraukiau „trofėjų", dailų naujutėlį „Valterį"
su šoviniu tūtoje, ir reikšmingai pažvelgiau į girininką.
— Tai tarnybinis pistoletas,— sumurmėjo jis,-—mes
turim jį nešiotis...
Tik dabar Trukšniai suprato, kas įvyko tarp jų žen­
to ir manęs. Motina apsiašarojo, Bronė išbalo. Trukšnys
garsiai krenkštelėjo ir priekaištingai pasižiūrėjo į Žibartą.
Tik Jane atrodė rami: žvilgčiojo žydromis akimis čia į
vieną, čia į kitą ir šypsojosi...
— Kas gi, vaikeliai, dabar bus?— ėmė dejuoti Trukš-
nienė.
— Ogi štai kas bus, šeimininke,— mudu su Vasilijum
pakilom.—Jeigu jūsų žentas iš tikrųjų nori mums pa­
dėti, tegu atiduoda visus ginklus iki paskutinio! Ir savo,
ir sėbrų. Mes gerai žinom, ką jie turi ir kam rengiasi
(iš tikrųjų mūsų žinios buvo labai kuklios).
— Daugiau mums niekas nedavė,— bandė išsisukinėti
Žibartas.
— Ar davė, ar patys pasiėmėt,— vis vien!
Žibartas žiojosi dar kažką sakyti, tačiau, pastebėjęs
įspėjančius Trukšnių žvilgsnius, užsičiaupė. Mes jam pri­
minėme, kad laikytų liežuvį už dantų apie mūsų lanky­
mąsi šitame vienkiemyje, o pasivedę nuošaliau, pareika­
lavome, kad artimiausiu laiku surinktų smulkių duomenų
apie policiją ir kariuomenės dalinius, esančius Rokiškyje.
Tą girininkas prižadėjo nesispyriodamasis, nors ankstes­
nio entuziazmo neberodė.
Atsisveikinę su Trukšniais, išžygiavome į stovyklą.
— Ar verta terliotis su tokiais tipais?— papriekaištavo
Vasilijus.
— .Ką gali žinoti,— pats suabejojau šitos avantiūros
tikslingumu.
Tačiau susitikimas su nacionalistų vadeiva naudos at­
nešė. Man, tiesa, su juo susidurti nebeteko, tačiau drau­
gai, po poros savaičių nuėję pas jį į namus, gavo ver­
tingų žinių apie fašistų įgulą Rokiškyje. Ta pačia proga
girininkas Žibartas jiems „įteikė" vokišką lengvąjį kul­
kosvaidį, du šautuvus, dešimt granatų, nemažą kiekį šo­
vinių.
Buvo ir daugiau atvejų, kai aršūs Tarybų valdžios
priešai ir aktyvūs okupantų talkininkai tą pavasarį ieš­
kojo „koalicijos" su tarybiniais partizanais.

Baudėjai Miliūnų girioje

— Miegu ant šieno ir girdžiu — ūžia. Aš tuoj
prie plyšio. Žiūriu — vieškelyje mašinų galybė! Ir su vo­
kiečiais, ir su policininkais. Pamiškėj iššoko, rikiuotis
ėmė. Aš tuoj nuo šieno ir pakrūmėm, pakrūmėm... Sa­
kau, gal dar perspėsiu. . .
Taip pasakojo mums ryšininkas Juozas Šarkauskas
anksti rytą, vos sugrįžus iš Trukšnių. Atrodė jis lyg po
gaisro: vien drobinėmis apatinukėmis, susivėlusiais plau­
kais, basas. O kalbėjo vos atgaudamas kvapą, nervingai
skeryčiodamas rankomis. Kitokiomis aplinkybėmis būtų
galima iš jo išorės pasijuokti, tačiau dabar juokas ne­
ėmė. Padėkoję žmogui už rizikingą kelionę ir svarbią ži­
nią, liepėme atsargiai grįžti į namus, o patys skubėdami
svarstėme, kokių veiksmų griebtis. Kaip įvykiai klosty­
sis, numatyti buvo sunku, o kad stovykloje nebegalima
likti — aišku kaip ant delno.
 Su savimi pasiėmėme tik. tai, kas būtiniausia, o visa
kita paslėpėme. Kebliausioje padėtyje atsidūrė „ūkio ko­
mandos viršininkas"— Tėvas: prie laužo jau stovėjo ki­
biras su paruošta virti mėsa; nei su savim nusineši, nei
kur nukiši...
— Tegul juos šunes! — nusikeikė žmogus, puldinėda-
mas ir šen, ir ten. Matydamas, kad tupinėti nebėra kada,
dar pasivelniavo, mostelėjo ranka ir, nusitvėręs karabi-
nėlį, skubino įkandin mūsų.
Išsidėstėme atokiau nuo stovyklos, orientuodamiesi į
vieškelio pusę, kur buvo pastebėtos mašinos, nors pa­
vojus galėjo grėsti ir iš kitur. Gerai užsimaskavome, nes
miškas jau buvo stipriai sužaliavęs, parengėme automa­
tus, granatas. Neišaiškinus priešo užmačių, brautis die­
nos metu iš girios buvo netikslinga, teko laukti. Ir mūsų
būrio vyrai akylai sekė aplinką, gaudė kiekvieną garsą.
Daugumas vyrų buvo išsimiegoję, žvalūs, tik mudu su
Vasilijum Ivanovu, bemaž nesumerkę akių, dvigubai nir-
šome ant „ne laiku" atsibeldusių hitlerininkų. Iš pradžių,
pajutę pavojaus artumą, mes buvome taip pat žvalūs.
Tačiau saulutė kilo vis aukštyn, girioje svaiginančiai kve­
pėjo pavasario sušildyta žemė, ir mus ėmė lenkti nenu­
galimas snaudulys. Buvo be galo sunku praplėšti blaks­
tienas. Pagaliau ir to nebeįstengėme. Aš užsnūdau...
Prikėlė mane pašėlęs šaudymas iš automatų ir šautu­
vų. Miegas išgaravo. Sugniaužiau automatą, permečiau
akimis priešais gulinčias granatas ir ėmiau dairytis. Prie­
šais dunksojo proretės eglės, tarp jų — krūmokšnių at­
vašynas, kiek dešiniau — vienišas pakumpęs berželis. Vi­
są tai tik akimirką sutavaravo mano akyse, nes miško
tylą plėšė ir plėšė trankūs šūviai. Jie supyškėdavo tai
kairiau, tai dešiniau, tačiau neabejotinai artinosi. Hitle­
rininkai ir dabar griebėsi savo įprastinės taktikos ir be­
atodairiškai šaudė, stengdamiesi užčiuopti mūsų laikymosi
vietą. Tik dar sunku buvo susivokti, ar slenka ištisa jų
grandinė, ar paskiri būreliai „puola" spėjamą partizanų
stovyklą.
Šūviai vis artinosi. Aštrūs, smigūs, girios aido kele­
riopai sustiprinti, jie žengė prie mūsų retu žingsniu, re­
 gis, smaigstydami kiekvieną kertelę. Be abejo, tai buvo
klaidingas, perdėtas įspūdis, tačiau jis savotiškai veikė.
Protarpiais atrodydavo, kad nuo šitos skardenančios „mu­
zikos" niekur nepasislėpsi, niekuo neprisidengsi. Tačiau
užtekdavo pajusti prie skruosto automatą, ir tas įspūdis
beregint išblėsdavo, užleisdamas vietą kovos azartui ir
savo jėgos pajautimui.
Šaudymas nurimo ir ilgokai nebeatsinaujino. Prie jo
pripratus, pasidarė net keista. Girios tyla savotiškai spen­
gė. Tačiau paskutinieji šūviai buvo nuaidėję visai arti,
vadinasi, pavojus toli gražu dar nepraėjo. Dėl to dar
įdėmiau sekėme mišką priešais save, tuo pačiu klausyda­
miesi, ar baudėjai nepakeis krypties, ar, paklaidinę šū­
viais nuo vieškelio pusės, neatlįs iš užnugario.
Priešais mane netoliese augąs karklų krūmas keistai
atgijo: krustelėjo ir kiek palinko šakos, ir iš jų išlindo
peilio pavidalo durtuvo ašmenys. Jie sužvilgo saulėje,
tarsi gyvatės geluonis. Dar po valandžiukės karklas pra­
siskleidė plačiau, atidengdamas juodą policininko mun-
dierių ir žemai ant kaktos užmaukšlintą pilotę. Rankos
laikė atkištą šautuvą. Visa tai vyko vos už keliolikos
metrų, ir policininko veidą gerai įžiūrėjau. Mirguliuojan­
čiame krūmų šešėlyje jis pasirodė ^nenuovokus ir nuste­
bęs. Atsidūręs priešais siaurą girios laukymėlę, kuri skyrė
jį nuo mūsų išsidėstymo linijos, policininkas sustojo, tarsi
svarstytų, ar verta žengti į priekį, ar geriau nerti atgal
į karklų krūmą. Galimas daiktas, kad pastarasis pasirin­
kimas jam būtų buvęs parankesnis.
Mūsų ginklai trenkė trumpomis serijomis. „Manasis“
policininkas dar labiau nustebo, stumtelėjo pilotę ant
pakaušio, po to linktelėjo visu kūnu į priekį ir išsitiesė
po karklų krūmu. Dešiniau ir kairiau sutratėjo dar ke­
lios serijos, ir girioje vėl pakibo tyla. Kopytkovui mos­
telėjus, nušliaužėme į priekį, kur, be policininko, dar
radome tįsantį kareivį esesininko uniforma. Paėmėme jų
ginklus — šautuvą ir automatą — ir grįžome į savo po­
zicijas.
Daugiau niekas į šitą pusę nebelindo. Tačiau priešas
jau buvo mus užčiuopęs ir vargu beatsisakys mus sunai­
kinti. Tai patvirtino ir vokiškos bei lietuviškos koman­
dos, protarpiais sklindančios toje pusėje, iš kur pasirodė
baudėjai. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad protingiausia
būtų pasinaudoti pirmuoju pasisekimu ir kuo skubiausiai
trauktis į priešingą pusę. Tačiau kas galėjo užtikrinti,
kad triukšmingas hitlerininkų pasirodymas iš priekio nėra
vien apgaulingas manevras, kad kitoje pusėje mūsų ne­
laukia pasalos? O pasilikti vietoje, kuri priešui jau ži­
noma, irgi nebuvo galima. Dėl to mes pasitraukėme vos
puskilometrį į šalį ir vėl išsidėstėme gynybai.
Įdienojo, palengva pradėjo atgyti šaudymo išgąsdinti
girios paukščiai, o mūsų stovyklos pusėje vis buvo ra­
mu. Nejaugi hitlerininkus būtų išgąsdinusi pirmoji ne­
sėkmė ir jie būtų pasitraukę? Taip galėtų būti, jeigu
atsitiktinai užklystų menkas būrelis. Tuo tarpu ryšininkas
kalbėjo apie kelis sunkvežimius, kurie šiaip sau palei gi­
rią nesišlaisto.
— Gal akys apgavo mūsų Juozapėlį?—kraipė galvą
Travinas.
— Sunkvežimis ne blusa! — atšovė Makutėnas.
— Iš miego visaip pasitaiko. . .
Pusbalsį draugų ginčą nutraukė kulkosvaidis. Išsižiojo
jis stovyklos pusėje ir kalė prorečiais šūviais, bet ilgo­
mis serijomis.
— Mat kokią „blusą" atsitempė,— sukluso Travinas.—■
Sunkiąją!
Sunkiojo kulkosvaidžio kalenimui pritarė šautuvai,
protarpiais pokštelėdavo automatai. Iš pradžių nesuvo­
kėme, į ką priešas nukreipė stipriąją ugnį, tik kai ji
pritilo ir pasigirdo baudėjų šūkčiojimas, supratome: hit­
lerininkai, aptikę mūsų stovyklos pėdsakus, pirmiausia,
kaip paprastai, ją apšaudė, o paskui „įsiveržė“. Balsai ir
pavieniai šūviai nusklido vieškelio pusėn.
Dabar jau galėjome tikėtis, jog priešas išsinešdino:
stovykla „sudaužyta", ko daugiau jam bereikia?! Tačiau
tuo nepasikliovėme ir, nors visur atrodė ramu, tūnojome
vietoje iki pat vakaro. Temstant nutarėme patikrinti pa­
dėtį ir trumpais perbėgimais ėmėme trauktis į kitą gi­
rios kvartalą, kur plytėjo pelkėti kimsynai, jau ne sykį
gelbėję mus iš keblios padėties. Netrukus pasirodė kvar­
talinė linija. Partizanai jos nemėgo: tiesi ir atvira, atsi­
duri joje kaip ant delno.
Apsižvalgėme, pasiklausėme ir, nepajutę nieko įtarti­
no, vikriais šuoliais metėmės į gretimą kvartalą. Kiek
pavėluotai, bet vis dėlto trenkė trasuojanti kulkosvai­
džio papliūpa. Supratome, kad baudėjai nepasitraukė,
netgi išdėstė pasalas svarbiausiuose girios punktuose. Ta­
čiau šuolis, atrodo, buvo sėkmingas, ir mes jau brovė­
mės tolyn.
— O Pavlas?— staiga šūktelėjo Travinas ir puolė at­
gal prie linijos.
— Stok! — bandė jį sulaikyti Jakubonis, tačiau Romas
nepakluso. Užtat dar ir dar kartą sudygsniavo kulko­
svaidis, jo žybčiojančios ugnies juostos perskrodė sutemų
gaubiamą girios properšą. Sukritome, pasirengę pridengti
draugus, tačiau jų neįžiūrėjome.
Netrukus parbėgo Travinas, vos atgaudamas kvapą.
— Viskas...— tepratarė jis.
Taip žuvo Pavlas Glinčevskis, tarybinis lakūnas, iš­
šokęs su parašiutu iš pašauto lėktuvo ir atklydęs į Ro­
kiškio apylinkes. Pirmiausia jis susitiko su drąsiuoju ber­
niuku Ananijum Ivanovu. Šis ir suvedė lakūną su parti­
zanais. O dabar šis sparnuotas karys, patyręs daug
išmėginimų ir pavojų, sutiko mirtį Miliūnų girioje.
Kulkosvaidis užsičiaupė, atėjo naktis. Ja prisidengda­
mi, paėmėme nukautąjį nuo linijos ir palaidojome tarp
kuplių eglaičių, peiliais iškasę negilų kapą. Pavojaus
artumas neleido pagerbti draugo sutartine salve.
Suspaustomis širdimis brovėmės pelkynais į rytus.
Vedė mus Tėvas, šioje pusėje pažįstąs kiekvieną takelį.
Buvo paniuręs, nešnekus, tik šnarpštė pro ūsus ir paty­
liukais keiksnojo.
Visą naktį bridome per pelkę, tyčia pasirinkdami Sla­
piausias vietas, kad mūsų pėdsakų neužtiktų nė šunes,
jeigu baudėjai, juos pasitelkę, imtų vytis. Auštant išni­
rome iš Miliūnų girios ir įsikūrėme tarp krūmokšnių ant
liulančių kimšų, aplink kuriuos telkšojo vanduo. Buvo­
me prislėgti, mirtinai nuvargę ir alkani. Ir vis dėlto ši­
 taip pratūnojome visą ilgą gegužės dieną. Tik vakare,
vos vilkdami nutirpusias kojas, nuėjome į netolimą kai­
mą palei Žiobiškį pas ryšininką Juodelį, kurio sūnus
Lionginas prieš karą buvo įstojęs į komjaunimą ir dabar
slapstėsi nuo išvežimo į Vokietiją. Pavalgėme, kiek ap­
šilome, bet ilgiau ilsėtis neturėjome laiko: valgio laukė
ir draugai. Lionginas prašėsi priimamas į partizanus, ta­
čiau mes nusprendėme, kad jis ateis į būrį tik kraštuti­
nių aplinkybių prispirtas. Šiuo metu jis buvo reikalinges­
nis tėviškės apylinkėse, kur turėjo sudaryti komjaunimo
organizaciją, dirbti aiškinamąjį bei žvalgybos darbą. Vai­
kinas neprieštaravo, nors jam nuolat grėsė pavojus.
Po kelių dienų, surinkę duomenis apie padėtį, nu­
sprendėme grįžti į Miliūnų girią, kur buvo likęs visas
mūsų „turtas". Prisiartinę prie jos, užsukome pas ryši­
ninką Garnį, kuris papasakojo apie apsiaustį.
Paaiškėjo, kad šį kartą hitlerininkai ėmėsi stambios
operacijos prieš Miliūnų girią, kuri jiems buvo it kris­
las akyse. Į pamiškės vienkiemius prisigrūdo kariuome­
nės, išstatė kulkosvaidžius, valstiečiams uždraudė išeiti
iš namų. Vyresnybė buvo įsikūrusi pas buožę, kurio sū­
nus Ignas papasakojęs įdomių smulkmenų. Po pirmojo
susišaudymo pas esesininkų majorą atbėgęs policininkas
ir pranešęs, jog girioje esą virš šimto „banditų", kurie
jau spėję užmušti tris baudėjus (trečiojo mes, matyt, ne­
radome). Kareiviai ir policininkai užėmę stovyklą, bet
„banditų" nebeužtikę. Majoras per vertėją paklausęs, ko­
kiu būdu jie nustatę „banditų" skaičių. Policininkas pa­
aiškinęs, jog stovykloje jie radę kibirą su mėsa, kurios
buvę apie šimtas dvidešimt gabaliukų...
Būtų buvę galima pasijuokti iš policininkų „išmanin-
gumo", tačiau ir mes buvome patyrę skaudų nuostolį.
Atsisveikinę su ryšininku, nuskubėjome į girią ir pir­
miausia parengėme atsišaukimą „Į policininkus ir kitus
okupantų rėmėjus", kuriame papasakojome apie nepa­
vykusią hitlerininkų operaciją prieš partizanus, paragi­
nome mesti tarnavus okupantams, nes artinosi atsiskai­
tymo valanda. Šiuos atsišaukimus artimiausiomis dieno­
mis paskleidėme apylinkės kaimuose. Aš ir Vasilijus
aplankėme Šarkauskus ir Prudnikus. Tiek vieni, tiek ki­
ti turėjo gerų naujienų. Šarkauskų Antanas ne tik pats
atbėgo iš Plechavičiaus „rinktinės", bet atsivedė dar du
draugus obeliškius. Povilas prižadėjo juos įtraukti į „rim­
tą darbą", pradžiai bent „paremontuoti" telefono liniją
tarp Rokiškio ir Juodupės. O Prudnikų Osvaldas, papras­
tai vykdęs specialius Alberto Bruverio pavedimus, buvo
sudaręs nedidelę savo apylinkės partizanų grupę, pava­
dintą „Pirmyn".
Netrukus prasidėjo masiškas dezertyravimas iš „vieti­
nės rinktinės".

Motulė miela...

Įvykis ginė įvykį, dienos bėgo, o man vis ne-

išpuldavo užsukti pas Galickus. Namiškiai, be abejo, jau
seniai žino, kad aš čia, kažkur palei Rokiškį... Pasiro­
džiau vieną sykį ir vėl dingau. O čia dar tos gaudynės,
tiesa, priešininkui nenusisekusios, bet pakankamai gar­
sios. Mus jau buvo pasiekusios žinios, kaip iškilmingai
buvo laidojami užmuštieji hitlerininkai, kaip į tas laido­
tuves varė žmones, kokias narsias ir kerštingas prakal­
bas sakė Rokiškio ponai. Skleidė jie ir gandus: girdi,
jeigu jau jų tris paklojo, tai ką bekalbėti apie partizanų
nuostolius?! Privertę girioje kaip pėdų, pačią stovyklą
išdaužę... Ką galvoja, tai girdėdama, mama, kaip ji iš­
gyvena? Nerimas ir ilgesys vis labiau žeidė man širdį.
Pagaliau mes su Vasilijum nutaikėm progą ir išsiruo­
šėm. Eidamas užsiminiau draugui, kad nerimauju dėl
motinos, tačiau į platesnius pasipasakojimus nesileidau:
Vasilijaus širdis ir taip jau plūdo krauju dėl jo motinos
ir brolio tragedijos. Kam ją beaitrinti?
Tikslą pasiekėme vėlų vakarą, ir Galickų trobos lan­
geliai nebežibėjo. Pabeldėm į vieną tris kartus, kaip bu­
vome susitarę. Iš karto pasigirdo skubūs žingsniai, tarsi
žmonės būtų mūsų laukę. Be įprastinio „kas čia?" barkš­
telėjo atšaunamos durys, ir pasirodė pats šeimininkas.
 — Atsiradot? O pikti liežuviai šneka, kad jus visus
ten išguldė...
— Tam jie ir pikti! — atsakėme nerūpestingai.
Žengiau į šviežia duona kvepiančią trobą ir džiaugiau­
si, kad nebeatidėliojau čia ateiti. Jeigu jau nerimavo šitie
žmonės, tai ką bekalbėti apie mamą...
Įėję sustojome, laukdami, kol pakvies prisėsti. Galic-
kas, taip greitai įleidęs ir maloniai sutikęs, staiga kažko
sutriko, netgi pats pasitraukė nuošaliau ir baltavo tam­
soje vienais apatiniais tarsi vaiduoklis. Ar tik nenutiko
kas nors jų Jonui?—šmėkštelėjo mano galvoje.
Pasienyje, kur stovėjo lovos, sušmėžavo dar viena
baltmarškinė figūra ir, keistai aiktelėjusi, puolė prie mū­
sų. Supratau, kad čia mano mama. Norėjau šūktelti ir aš,
tačiau nesugebėjau ištarti nė vieno žodžio. Buvau be­
tiesiąs ir rankas, bet moteris netikėtai metėsi prie Vasi­
lijaus. Matyt, nuojauta mane apgavo,— plūstelėjo į krū­
tinę staigaus nusivylimo banga,— iš kurgi čia bus mano
mama...
— Alpuk tu mano! — sušnibždėjo ji proverksmiais,
bet Vasilijui. ..
— Mama, argi manęs nebepažįsti?— pagaliau šūkte­
lėjau.
Mama krūptelėjo, nevikriai pasisuko ir be žodžių įsi­
kniaubė į mano krūtinę. Jaučiau, kaip krūpčioja jos pe­
čiai, kaip veržiasi sunkiai tramdomas raudojimas. Ieško­
jau žodžių jai nuraminti, bet niekaip nesuradau. . .
Aprimę susėdom prie stalo. Galickai kiek atokiau,
prie jų prisigretino ir Vasilijus. Paprašiau mamą, kad
pasakotų, kaip gyvena.
— Kaip gyvenam? Apie gyvenimą geriau nė ne­
klausk, vaikeli. . .— mamos balsas vėl ėmė virpėti.— Jūs
visi prapuolėt, likom su mažaisiais. . . Dėl tos duonytės —
tai jau šiaip taip. .. Bet kaip tas amaras buvo apstojęs!
Jau ant rytojaus, kai nebeparėjai. .. Šokdino, kaip neži­
nia kokius, prie sienos statė, visus namus aukštyn kojom
apvertė, kur tu esi — pasakyti reikalavo... (Brolis Juozas
prieš karą jau tarnavo kariuomenėj, o Jonas mokėsi pės­
tininkų mokykloje Vilniuje). Išsibeldė dar labiau persiutę,
liepė po šaką pasirinkti, jeigu tavęs nesuras... Likom
kaip po vėtros, kaip po žemės drebėjimo kokio. Apsi-
tvarkėm, apsidėliojom, o mintis vis ta pati: kur tu? ar
dar nenutvėrė, prakeiktieji? Vakare išsiunčiau tėvą apsi­
dairyti. Prie kalėjimo, kur žmonės sugrūsti, patraukė.
Kur kitur eis? O ten, sako, Mieginiokas, tas valkata pas­
kutinis, bestovįs. „Ar tik ne savo komsomolco, Kaireli,
ieškai? Atvarė, kaipgi be jo! Tik tu nebepamatysi..."—
nusišaipė. „Tai nors valgyt perduok, jeigu toks mand-
ras",— tėvas jam. „Kam dar to valgymo, tik smertis sun­
kesnė",— tas vėl parodė dantis, bet mazgelį iš tėvo pa­
ėmė. Kitas dienas nešiojau jau aš, bijojau, kad tėvas
neišsišoktų. . . Trečią dieną priiminėjo nebe Mieginiokas,
o kitas, toks džiūsna. Kai pasakiau pavardę, pasiknisė
popieriuose ir pasakė, kad tokio pas juos nėra. „Tai kur­
gi jisai?"— paklausiau apmirusia širdžia. „Nežinai kur?
Ogi Velniaduobėj!" (Tai viena iš tų vietų, kur pirmąją
karo vasarą žudė tarybinius žmones.) Man taip ir pa­
kirto kojas, nežinau, nė kaip namus pasiekiau... O pra­
ėjusiais metais čia tokia moterėlė ir tavo kapą parodė...
Ilgai tylėjome. Mama — skausmingai atsidusdama, bai­
sias dienas prisiminusi, aš — apie namiškių išgyvenimus
galvodamas, kerštą kaupdamas. Patylėję ir tarsi susitarę,
prie šitos kalbos nebegrįžome, ėmėme šnekučiuotis apie
šią dieną, apie rytdienos vargelius ir džiaugsmus. Mama
pačiupinėjo mano kuprinę, vėl padūsavo, kad su tokia
sunkia našta aš vaikštau. . .
— Tamsta dar sunkesnę naštą nešei, o čia vieni juo­
kai! — linksmai pamėčiau savo mielą daiktmaišėlį, jau
ne vieną mylią kartu su manim nukeliavusį.— Kad tik
tokios naštos žmonėms skirtos tebūtų — gyvenimėlis!
— Ir manoji dabar bus lengvesnė, kai tave, vaikeliuk,
pamačiau,— pralinksmėjo ir mama.— O kad ir šiomis die­
nomis: užgirsti numirėlį atvežant ir leki žiūrėti...
— Dabar nebereikės bėgioti! — užtikrinau.
— Duok dieve,— su viltim atsikvėpė mama ir ėmė
klausinėti, kur aš gyvenu, kur miegu, ką pasikloju, kuo
užsikloju...
 Vargšė motulė... Ji vis taip pat, kaip ir prieš daugelį
metų, kai nakčiai kamšydavo mus, savo „varganus žir­
nelius", iš eilės pabirusius... Juokavau, guodžiau ją, ra­
minau: randu žmonėse ir patalą minkštą, ir kuo užsiklo­
ti, ir ką pavalgyti! Klausėsi ji, pasenusi, suvargusi, ir vis
lingavo galvą. Taip ir nesupratau, ar pritardama, ar abe­
jodama, ar stengdamasi man įtikti...
— Mums jau greit metas,— atsargiai užsiminiau po vi­
durnakčio.
— Ar jau metas?—mama kinktelėjo į priekį, suma­
žėjo, susigūžė.
— Pasimatysim, mamute, dabar ne bėda,— pabučia­
vau jos gyslotą ranką.
— Krutėsiu ir aš dar su patamsėliu, tėvas, mažieji lau­
kia,— sujudo ir jinai, matyt, ūmai prisiminusi, kokią nau­
jieną parneš. O aš, parinkdamas žodžius, ėmiau aiškinti,
kaip svarbu, kad net patys artimiausi pažįstami neišgirstų
nė žodžio apie mane. Mama pastebimai nusiminė (neleng­
va nutylėti apie „iš numirusių" prisikėlusį sūnų...), bet
prižadėjo.
Išėjau į žvaigždėtą gegužės naktį, tarsi neregėtai pra­
turtėjęs. . .

Kulkosvaidininkas Ąžuolas
Plechavičiukai vis bėgo. Po vieną, po du ar
net būreliais klampojo jie pabaliais, slinko pakrūmėmis,
negrabiai užsikorę trumpus prancūziškus šautuvus arba
pasiramsčiuodami jais lyg lazdomis. Plito gandai, kad
nuo partizanų pietinėje Lietuvoje jie gerokai gavę į kai­
lį, kad jų viršininkams patys vokiečiai „užlaužę uode­
gas" ir pareikalavę dangintis į Rytų frontą. Pasigirsdavo
ir kitokių kalbų: avantiūra su „vietine rinktine", girdi,
tebuvęs manevras būsimam nacionalistų pogrindžiui ap­
ginkluoti.
Šiaip ar taip, o hitlerininkų ir buržuazinių nacionalis­
tų užmačios lengvai susidoroti su partizaniniu judėjimu
Lietuvoje nuėjo vėjais. Negana to, daugelis plechavi-
 čiukų prašėsi priimami į partizanus arba be menkiausio
pasipriešinimo atiduodavo parsineštus ginklus, kurių tuo
metu pas mus susikaupė nemaža krūva. O visus norin­
čius įsileisti į būrį, žinoma, negalėjome: išlaksčiusių ple-
chavičiukų „publika" buvo labai jau įvairaus plauko. „Or-
ganizuokitės patys ir muškit savo buvusius patronus,—
paprastai atsakydavome.— O paskui žiūrėsim."
Galickų Jonas žodį išlaikė ir atidūmė su ginklu ir visa
apranga dar prieš masinį dezertyravimą. Jis prisistatė
mudviem su Vasilijum, kai, atsisveikinę su mano mama
ir Galickais, ėjome per sodybą. Jis pasisakė, jog slaps­
tęsis pas kaimynus ir tvirtai nusistatęs eiti pas partiza­
nus. Šituo vaikinu, be abejo, buvo galima patikėti, ta­
čiau ir jam mes pasiūlėme susirasti draugų ir organizuo­
ti pasipriešinimo grupę savojoje apylinkėje. Jau tada bu­
vome tos nuomonės, kad skubotai pasipildęs būrys iš
esmės maža tesustiprės; tuo tarpu turėti patikimas gru­
pes visose apylinkėse buvo labai paranku. Jonas liko
nepatenkintas, netgi papriekaištavo, kad juo nepasitikį.
Tačiau darbo prižadėjo imtis.
Broliai Šarkauskai, tęsėdami pažadą, taip „suremon­
tavo" telefono liniją tarp Juodupės ir Rokiškio, jog tele­
fonistai, būrio policininkų saugomi, krapštėsi net dvi die­
nas. Ėmėme būgštauti, kad Povilas su Antanu, pirmos
sėkmės paskatinti, neišsij uostų per daug ir neužsitrauktų
bėdos. Dėl to nutarėm juos aplankyti ir smulkiai pakal­
bėti apie veiklą.
Dabar Ramoniškių vienkiemyje veikė nauja komjau­
nimo organizacija, vadovaujama Povilo Šarkausko. To­
mis dienomis Vasilijus buvo gavęs kitą užduotį, ir aš-
išsiruošiau pas Šarkauskus su partizane Zose Jakubony-
te. Zosė, Povilo Jakubonio sesuo, iki šio pavasario gyveno
Rokiškyje ir buvo mūsų ryšininkė. Gestapas pradėjo prie
jos kibti, ir mergina atėjo į partizanų būrį.
Tose apylinkėse buvo ramu, Šarkauskų sodyba dunk­
sojo prie pat miško, ir mes prisiartinome prie jos, ne­
laukdami sutemos. Buvo pats ruošos metas, tačiau nei
kieme, nei laukuose nesimatė nė gyvos dvasios. Vaiki­
nai galėjo būti kur nors nuklydę, tačiau motina tikriau­
siai namuose. Kodėl ir jos nematyti?
Pastoviniavome, paspėliojome. Ėmiau nerimauti. Ta­
čiau Zosei savo nerimo neparodžiau, tik padaviau auto­
matą ir, paprašęs lukterti, nuėjau į sodybą. Trobos du­
rys buvo uždarytos. Manydamas, kad jos ir užsklęstos,
pabarbenau. Neatsiliepė niekas. Valandžiukę palūkuria­
vęs, pravėriau jas ir nusigandau. Ant suolo sėdėjo Šar-
kauskienė ir, parėmusi galvą, verkė. O troboje lyg vie­
sulo būta: sujaukta, suversta, išdarkyta...
— Kas gi čia nutiko?—paklausiau negarsiai, kad mo­
ters neišgąsdinčiau.
Senutė manęs tarsi nenugirdo. Linguodama abiem ran­
kom suspaustą galvą, krūpčiodama visu kūnu, ji raudo­
jo it paklaikusi. Aš prisėdau šalimais, uždėjau ranką jai
ant peties, vėl prašnekinau.
— Nebėra mano vaikelių, nebėra...— raudos protar­
piais prašneko senutė tarsi pati sau.— Surišo, surakino
kaip kokius laukinius ir išvežė. . .
— Kur išvežė? Kada?
— Neseniai išvežė, kad kiek ir — būtumėt susidūrę.
Stengiausi išklausinėti smulkiau, tačiau senutė kar­
tojo vieną ir tą patį: „Surakino", „išvežė", „nebėra vai­
kelių". Supratau, kad čia padėti niekuo nebegalima, kad
reikia kuo greičiau išaiškinti Šarkauskų likimą. Taip ir
nesugebėjęs apraminti senutės, grįžau į pamiškę, kur jau
nerimavo Zosė.
— Maniau, kad ir pats prapuolei,— pasiskundė ji.
— Aš tai neprapuoliau, o pas Šarkauskus iš tikrųjų
nelaimė,— atsakiau, atsiimdamas automatą, ir trumpai pa­
pasakojau, ką buvau matęs.
Grįžome į stovyklą, norėdami pirmiausia pasitarti su
draugais. Tačiau pakeliui, kažkokios nuojautos paskatin­
tas, pergalvojau ir pasiūliau Zosei pasukti pro sutartą
vietą, kur paprastai ateidavo ryšininkai. Pasiekę nuoša­
lią girios laukymėlę, dėl visa ko tris kartus švilptelėjo­
me. Ir, nemažam mūsų džiaugsmui, iš eglaičių tankmės
išniro... Povilas Šarkauskas! Išvargęs, susivėlęs, kruvino­
mis rankomis...
 — Iš kurgi tu, Poviliuk?— puolėme klausinėti.
— Nuo grandinės nutrukau,— nelinksmai šyptelėjo
vaikinas ir, timptelėjęs rankoves, parodė iki kaulų pra­
graužtus riešus.
Pasirodo, kad, nutraukę telefono liniją, Šarkauskai na­
muose bemaž nebūdavo. Tik šiandien atėjo padėti mo­
tinai, nes buvo pats pavasario darbų įkarštis. Darbavosi
lauke, tik pavakariukais, nieko įtartino nematydami, su­
ėjo į trobą užkąsti ir nė nepastebėjo, kaip į kiemą įlėkė
vežimas. Sugriuvo policininkai ir, atkišę šautuvus, pa­
reikalavo pakelti rankas. Teko paklusti, nes kitos išei­
ties nebuvo. Įsibrovėliai motiną nustūmė į šalį, Povilui
ir Antanui surišo rankas ir, uždarę abudu kamaroje, ėmė
daryti kratą. Povilas, stiprus vyras, ėmė tampyti už nu­
garos raiščius ir, nebodamas skausmo, šiaip taip išsilais­
vino. Jam laimingai pasisekė pabėgti. Bandė bėgti ir An­
tanas, bet policininkai jį pastebėjo, ir ėmė šaudyti. Jo
likimo Povilas dar nežinojo, tačiau buvo įsitikinęs, kad
Antanas nušautas. Tai vėliau ir pasitvirtino.
— Dabar, Povilai, tavo kelias tik pas mus,— pasakiau,
jam baigus pasakoti.
— Aš ir atėjau! — skėstelėjo kruvinas rankas Povilas.
Visi trys nužingsniavome į stovyklą. Čia mus apsupo
draugai, ėmė klausinėti apie įvykį pas Sarkauskus. Vis­
ką papasakojome ir pranešėme, kad turime priimti į savo
būrį dar vieną kovotoją.
— Tik kur gausime tinkamą ginklą?—juokavo vy­
rai.— Automatas jam per smulkus...
— O kam būtų Degteriovas?—pasiūlė Makutėnas.
Iš tikrųjų Degteriovo sistemos lengvasis kulkosvaidis
buvo pats tinkamiausias ginklas tokiam vyrui, kaip Po­
vilas. Kulkosvaidžiu jis labai apsidžiaugė ir, paėmęs jį
iš Jakubonio rankų, nešiojo iki pat išvadavimo taip pat
lengvai, kaip mes automatus.
— O slapyvardis?— susigriebė, rodos, Kopytkovas.—
Ginklą pritaikėme, turime pritaikyti ir slapyvardį!
Reikalas nebuvo visai paprastas. Mums, atvykėliams
iš Didžiosios žemės, slapyvardžius buvo parinkusi vado­
vybė. Vietiniams partizanams bei pogrindininkams juos
sugalvodavome patys, atsižvelgdami į žmogaus užsiėmi­
mą bei asmenines savybes, neužmiršdami pasiklausti ir
paties „krikštijamojo" nuomonės. Tačiau Povilas buvo
užsiėmęs ką tik gautu kulkosvaidžiu ir slapyvardžiu ne­
sidomėjo. Na ir parink kad geras tokiam paprastam, kiek
flegmatiškam milžinui! Pasiūlymų buvo visokių, bet kaž­
kuris kyštelėjo tinkamiausią:
— Ąžuolas!
— Čia, vyručiai, tai bent! — pasigirdo pritarią balsai.
Taip Povilas Šarkauskas tapo partizanų kulkosvaidi­
ninku Ąžuolu. Stovėjo jis rimtas, aukštas, pečiuitas, ir
laužo šviesoje iš tikrųjų priminė girių galiūną.

Nusisekusios diversijos
ir nenusisekusi „sėja"

Stovykloje virte verda darbas. Vieni partiza­

nai ką tik parsigabeno iš slėptuvės tolą ir dabar kraunasi
jį į kuprines, antri valosi ginklus ir tvarkosi aprangą,
treti spausdina atsišaukimus, kitaip sakant, rengiasi ata­
kuoti žmonių širdis. Pluša vyrai išsijuosę, atsilapoję, nes
lietingas 1944-ųjų gegužis į pabaigą susigriebė ir prašvito
šilta, saulėta žydryne. O kai giria ošia linksmai, kai joje
pilna paukščių čiulbesio, kai jos viršūnėmis plaukia balkš­
vi debesiūkščiai,— smagu ruoštis į žygį!
Sambrūzdį sukėlė mūsų junginio ir Alberto Bruverio
radistų gautos radiogramos, kuriomis Didžioji žemė ra­
gino suaktyvinti kovos veiksmus, ypač diversijas gele­
žinkeliuose. Tai buvo šaukimas į garsųjį „bėgių karą",
kuris turėjo sutapti su didžiuoju Tarybinės Armijos puo­
limu Baltarusijoje. Po poros dienų į mūsų būrį atvyko
junginio vadas Antanas Raguotis ir dalyvavo partinia­
me ir komjaunimo susirinkimuose, kuriuose smulkiai ap-
svarstėme naująjį vadovybės uždavinį ir priemones jam
įvykdyti. Nutarimas buvo trumpas ir konkretus: artimiau­
siu metu parengti keletą naujų sprogdintojų ir išplėsti
diversinę veiklą.
 Pirmiausia buvo nuspręsta nedelsiant įvykdyti diver­
siją geležinkelyje j rytus nuo Panemunėlio ir susprog­
dinti tiltą tarp Rokiškio ir Juodupės. Ši diversija buvo
vietinio pobūdžio, turėjo apsunkinti baudėjų judėjimą
ir sukelti moralinį efektą.
Prie geležinkelio išžygiavo penkių vyrų grupė. Joje
buvo ir tarybinio partizano vardo netekęs Kolia Choda-
kovas, kuris įžeistus valstiečius jau buvo atsiprašęs, bet
ginklo dar neturėjo.
Temstant išsiruošė ir Stepano Kopytkovo vadovauja­
ma grupė, turėjusi sunaikinti vieškelio tiltą. Prie šios
grupės prisidėjau ir aš, nes gražus oras ir pakili nuotai­
ka neleido tūnoti vietoje. Nors ir vyresnieji draugai ne
sykį buvo pabrėžę, ir aš pats supratau, jog tiesioginis
komjaunimo darbas labai svarbus, tačiau širdies gilumo­
je teberuseno įsitikinimas, kad „rimčiausias" darbas vis
dėlto yra kovos veiksmai.
Vieškelis buvo netoli nuo stovyklos, o tiltas kiek į
pietus, Rokiškio pusėje. Išnirome ties juo dar ankstokai,
dėl to įsitaisėme pamiškėje, suvirtome it pramuštgalviai
bernai. Tik mūsų Ąžuolas rūpestingai pastatė savo kul­
kosvaidį ir atsigulė šalia jo pagal visus reikalavimus,
kuriuos jam per pastarąsias dienas atkakliai kalė Kly-
čiovas ir kiti karinį parengimą turį partizanai. Atsigu­
lęs dar paklebeno spyną, pasižiūrėjo tilto pusėn pro tai­
kiklį.
— Ąžuolai, bene mergiotę įžiūrėjai?—bakino jį links­
muolis Travinas.
— Kokią nors liepelę, ar ką?—antrino Makutėnas.
— Kur ten jam liepelė... Eglę tokiam, pušį, kur aukš­
tėlesnę!
— Guobą, kuri ir supuvus netrupa...
Tačiau Ąžuolui šmaikštuolių liežuviai nė motais. Glaus­
tosi jis prie alyva atsiduodančio Degteriovo, tapšnoja jo
disko kepurę...
— Mesk tu šitą sargybą,— nepaliko jo ramybėje drau­
gai.—Argi nežinai, kad tokiu laiku policininkų čia nė
su lazda neprivarytum?
 — Nusispjaut man policininkai! — apmaudžiai sumur­
mėjo Ąžuolas. Kai įsitikino, kad brolį Antaną iš tikrųjų
nušovė, policininko vien vardo jis negalėjo pakęsti.— Tik
tegul pasirodo, daugiau man rankų nebesuriš...
Policija Miliūnų miško apskritai vengė, o naktį apva­
žiuodavo tolimais aplinkiniais keliais. Dėl to šis pavo­
jus mums negrėsė. Tačiau šituo vieškeliu kai kada pra-
dumdavo esesininkų arba žandarų mašinos, matyt, pa­
laikančios ryšį su savo daliniais, veikiančiais Latvijoje.
Visur buvo neramu, visur svilo žemė po okupantų kojo­
mis!
Nudardėjo kažkoks pavėlavęs valstietis, pusiau atsi­
gulęs išklerusiose vežėtėlėse, pakumpusi senutė parsive­
dė iš upeliūkščio lomos žalą karvutę. Pagaliau liovėsi
smilkę ir kaminėliai, nutilo bruzdesys sodybose. Tik sau­
lėlydžio žara negeso ir krypo į šiaurę.
— Nebegaiškime,— paragino Kopytkovas.
Tiltas buvo senas, persimetęs ir betarnavo paskutiniais
jėgų likučiais.
— Vien tolo gadinimas,— murmėjo Makutėnas.
— O tu pašauk Ąžuoliuką,— pasiūlė Travinas,— jis
niuktels pečiu, ir po tilto...
Petras grįžtelėjo atgal, tarsi iš tikrųjų rengtųsi šaukti
Šarkauską, kuris tebegulėjo prie kulkosvaidžio, pasiruo­
šęs grupę pridengti.
— Gerai sakai,— tesumurmėjo ir nusikabarojo po
tiltu.
Abiejuose tilto galuose patupdėme po gabalą tolo,
įstatėme kapsules, prijungėme Bikfordo virvutes. Kopyt­
kovas davė komandą visiems pasitraukti ir slėptis, o pats
su Makutėnu brūkštelėjo degtuku. Gulėdami atokiau
nuo vieškelio, matėme kaip ėmė pliksėti vos įžiūrimos
kibirkštėlės, kaip nerangiai ropštėsi iš po tilto Povilas,
kaip, už kažko užkliuvęs, vos nekrito aukštielninkas į
upelį... Per nugarą net šiurpo gyvačiukė perbėgo: Bik­
fordo virvutę naudojome labai taupiai. . .
Staiga šovė ugnies pliūpsniai ir padrioksėjo du kone
susilieję sprogimai. Jų aidas atsimušė į pagirį ir nuvil­
nijo per plačią apylinkę. Virš mūsų galvų ūžtelėjo oro
 banga, į upelį tekšėjo rąstų ir lentų atlaužos. Artimiau­
siuose vienkiemiuose ėmė skalyti šunes, pasigirdo durų
varstymas ir pabiros kalbos. Sprogimas pažadino žmones,
kurie, nežinodami, kas čia dedasi, išbėgo į lauką apsi­
dairyti.
O mes susirinkome į krūvą ir traukėme link stovyk­
los. Pakeliui užsukome pas ryšininką Juozą Šarkauską
padėkoti, kad įspėjo apie pasirodžiusius baudėjus. Žmo­
gus įsileido mus, pavaišino, plačiai papasakojo, kaip ta­
da vos neįkliuvo: grįžus iš girios, jį pačiupo policininkai
ir niekaip nenorėjo patikėti, jog Juozas iki tol miegojęs.
Tik guolis klojime ir vien apatinukės valstietį išgelbėjo...
Kitos apsupties smulkmenos jau buvo žinomos ir susi­
domėjimo nebekėlė. Kiek įdomiau buvo pasiklausyti apie
policininkų pasikalbėjimą, kurį šeimininkas nugirdo. Ke­
turiasdešimt pirmaisiais, girdi, tai bent gyvenimėlis bu­
vęs: vandravok skersai išilgai ir tik naminę mauk; o da­
bar iš kiekvieno kampo gali susilaukti... Taip, laikai
neabejotinai pasikeitė! Ir, žinoma, ne policininkų nau­
dai. ..
Pas nuotaikingą valstietį užsisėdėjome, užsišnekėjo­
me. Kai sukrutome eiti, jau buvo šviesu, šeimininkė braz­
dinosi palei krosnį.
— Dar pasėdėkite valandytę — ir pusryčiai bus ant
stalo,— pasiūlė ji.
Pavasaris — neturtingas metas valstiečiams, neturtin­
gas ir mums. Prisiminėme, kad Tėvo „komanda" darosi
vis šykštesnė, ir šeimininkės pasiūlymu susigundėme. Kur
čia nesusigundysi, kai taip maloniai pakvipo krosnies
šiluma, o paskui ir blynais, be kurių aukštaičiams ne
pusryčiai. Užtat kai išėjome, saulutė jau buvo patekėjusi.
Einant per sudeginto Miliūno kaimo laukus, mūsų dė­
mesį patraukė keistas vaizdas. Lygioje dirvoje, vienoje
iš geriausių visame sodžiuje (apie ją nesykį buvo užsi­
minęs Tėvas) vyko sėja. Pakraštyje stovėjo vežimas su
maišais, per dirvą šliaužė pora arklių pakinkytos akė­
čios, žingsniavo sėjėjas su sėtuve. Vaizdas dažnas ir
įprastas. Ir juo nebūtume susidomėję, jeigu ne viena ap­
linkybė: ir akėtoj as, ir sėjėjas, ir visi kiti darbininkai
buvo ginkluoti. Mūsų būryje esą miliūniškiai kažkada
svarstė, ar neverta būtų įsteigti išblaškyto kaimo žemėje
kažką panašų į partizanų „pagalbinį ūkį", tačiau nieko
konkretaus nenusprendė: sąlygos buvo per daug nepalan­
kios. Negi dabar kai kurie iš jų būtų staiga persigalvoję
ir atvažiavę sėti? Nesinorėjo tikėti.
Buvome plyname lauke, ir darbininkai mus pastebė­
jo. Jie subruzdo, susimetė į krūvą ir spoksojo į mus. Ne­
žinodami, kas tai per žmonės, mes apsimetėme jais nesi-
domį ir žingsniavome savo keliais. Tada nepažįstamieji
ėmė moti rankomis ir šūkčioti. Aiškiai išgirdome vokiš­
kus žodžius ir sukritome dirvos panuovolyje. Praskydo,
išsibarstė ir „sėjėjai", ėmė pliaukšėti iš pistoletų. Šitaip
pasveikinti, trinktelėjome ir mes. Rodos, mandagiai, vos
po vieną kitą šūvį, bet kokį sąmyšį sukėlėme! „Sėjėjai"
beregint atkabino nuo akėčių arklius, nepasidalydami
šoko ant jų ir nulakatavo, prigludę prie gūbrių. Kiti da­
vė valią kojoms ir dūmė taip sparčiai, jog net išakėta
dirva rūko... Mes dar trupučiuką paspraginome, kad
jiems galutinai išdulkintume norą užsiimti „žemdirbys­
te", ir nudrožėme į stovyklą.
— Mes taip ir manėme,— nenustebo Jakubonis, išgir­
dęs mūsų pasakojimą.
Pasirodo, jog draugams ryšininkai tuojau pat pranešė
apie neprašytų „žemdirbių" pasirodymą Miliūnų kaimo
laukuose. Tai buvo vokiečiai iš kažkokio pusiau karinio
dalinio, stovinčio Rokiškyje, ir keli „mūsiškiai" polici­
ninkai, turėję saugoti „ponų rasės" atstovus.
— Daugiau nosies nebekiši — juokėsi net pasikretė-
damas mūsų Tėvas, išgirdęs, kaip dūmė iš jo dirvos ne­
prašyti „sėjėjai".
Iš tikrųjų tie „žemdirbiai" ne tik sėti nebebandė, bet
nebegrįžo ir vežimo pasiimti. Jame rastus grūdus mūsų
vyrai išdalijo valstiečiams.
Po keturių dienų grįžo vyrai nuo geležinkelio, suvar­
gę, suplukę, bet linksmi. Nė nepasiteiravus, buvo aišku,
kad žygis nusisekė.
— Ešelonas, ėjęs į frontą, penki vagonai su tankais! —
pranešė jie.
 Suūžė, sušneko partizanai, kai kuriuos sprogdintojus
pasičiupo ir ėmė mėtyti į viršų. Taip, už tokį „trinkte­
lėjimą" jie buvo verti!
Ne be pasididžiavimo žvelgė į draugus ir Kolia: ant jo
kaklo kabojo plonavamzdis vokiškas automatas. Sužino­
jome, jog Koliai buvo tekusi nelengva užduotis: sudoroti
sargybinį.
— Taip ir įsigijai automatą?—-pasitikrino Golubevas.
— Pagalvojau, kad fricui aname pasaulyje neberei­
kės!— skėstelėjo rankomis Kolia, apsimesdamas naiviu
šventuolėliu.
Truputį vėliau Zaičenkovo vadovaujama grupė ties
Stočkų kaimu susprogdino dreziną, kuria važiavo aukš­
ti geležinkelio pareigūnai. Tuo metu prie geležinkelio
ėjo ir ėjo sprogdintojų grupės.

Dingęs parašiutininkas
— Netrukus baigsis karas, tada turėsime savo
merginas. Linksmas, šaunias, audėjas, šokėjas! Ar ne taip,
Albertuk, tu mano mažutėli?—juokavo Bruveris, žiūrė­
damas į savo pagalbininką Albiną Jakūną, kurio akys
spindėjo neslepiamu džiaugsmu.
Jeigu Albertas Bruveris krečia pokštus, beria anekdo­
tus ar siūlo supliekti kortomis — žinok, kad juodviem su
jaunuoju draugu pasisekė. Ir dabar jiedu ką tik grįžo
iš toli, apsukę ne tik įprastą lanką palei Aknistas ir Obe­
lius, bet pasiekę kone Daugpilį. Ir ten, kur kryžiavosi
strategiškai labai svarbios komunikacijos, Albertas tu­
rėjo savų žmonių, ir ten priešo judėjimą bei telkimąsi
stebėjo patikimos akys. Draugai atrodė nuvargę, sukri­
tusiais veidais, bet ilsėtis nesiskubino, šurmuliavo tarp
mūsų vyrų, kaišiojo nosis į Tėvo „valdas", kur kunkulia­
vo nepakeičiamas kibiras, skleidžiąs nuostabų kvapą.
— Kelis zuikius šįsyk nušovei?— šmaikštesni mūsų vy­
rai bandė iškvosti Alberto linksmumo priežastį.— Gal ir
mums kokį partempei?
 — Daug žinosit — greit pasensit! — krustelėjo ūselius
Bruveris, o, gavęs porciją košės, nusileido:— Nė karto
neprašoviau pro šalį. Netrukus patys pamatysit...— šyp­
telėjo mįslingai ir, susigraibęs šaukštą, įniko pusryčiauti.
Papusryčiavę draugai sulindo į palapines miegoti, o
mūsų radistas Pranas Federavičius ištiesė anteną ir ėmė
stuksenti Morzės raktu. Dirbo ilgai, neprisileisdamas nė
vieno smalsuolio: reikėjo pranešti pastarojo laikotarpio
veiklos rezultatus, gauti vadovybės nurodymus. Perda­
vęs, kas reikalinga, Pranas ilgai klausėsi, viena ranka
vis pasitaisydamas ausines, antra žymėdamasis blokno­
te ilgas skaičių eiles. Išstuksenęs „viską supratau", ėmėsi
šifruoti gautą tekstą. Su kiekvienu žodžiu mūsų radistas
vis plačiau šypsojosi, o baigęs net pašoko. Tačiau savo
džiūgavimo priežasties nepasakė, o perdavė radiogramą
Raguočiui. Tas ilgokai žiūrėjo į popieriaus lapelį, kol ir­
gi neiškentė nenusišypsojęs. Po to visiems paskelbė nau­
jieną: Lietuvos partizaninio judėjimo štabas patenkintas
mūsų kovinių veiksmų bei politinio darbo rezultatais,
sveikina visus kovotojus, linki tolesnės sėkmės ir žada
artimiausiu metu atsiųsti paspirtį.
Linksma žinia bematant pasklido po stovyklą. Bend­
ro sambrūzdžio išjudinti, ėmė kaišioti galvas iš palapi­
nių netgi tie, kurie neseniai nuėjo poilsio. Išlindo ir Bru­
veris, pasimarkstė mieguistomis akimis ir greitai perskai­
tė radiogramą.
— O kaipgi! — mirktelėjo arčiau stovintiems, tarsi jam
viskas jau būtų žinoma.
— Ar ir jums apie tai pranešė?—pasidomėjo Jaku­
bonis.
— Mums daugiau rūpi „dovanos" priešui,— neaiškiai
atsakė Albertas.
Tik vėliau sužinojome mįslingų jo užuominų prasmę.
Tomis dienomis Bruveriui pavyko surinkti vertingų duo­
menų apie priešo telkinius bei kitus karinius objektus
Rokiškio—Daugpilio rajone. Šiuos duomenis jo radistas
perdavė vadovybei, kuri pažadėjo imtis atitinkamų prie­
monių. Sužinojęs apie mums žadamą siuntą, Albertas pa­
galvojo, kad vadovybė viską atliks vienu kartu.
 Rengiantis priimti krovinius, kaip paprastai, atsirado
daug papildomų rūpesčių. Pirmiausia reikėjo parinkti pri­
ėmimo vietą. Šį klausimą svarstėme labai kruopščiai, ap­
galvojome daugelį variantų. Ir vis dėlto neradome geres­
nės išeities, kaip pasirinkti Miliūnų girią, nors ją seniai
sekė fašistai. Mat Gargažynės miškas, kuriame bandėme
žiemoti, dabar buvo latvių partizanų veikimo zonoje. Pats
šis faktas, žinoma, nebuvo kliūtis, tačiau ten, galimas
daiktas, priiminėjo krovinius jie patys, o išsiaiškinimas
ir suderinimas užtruktų. Kunigiškių miško kroviniams pri­
imti dėl daugelio nepalankių aplinkybių nenaudojo nė
junginio štabas, nors ten bazavosi. Jis pasinaudodavo Ši­
monių giria. Tačiau ten neseniai įvyko nelaimė: mesda­
mas krovinius, sudužo vienas lėktuvas, atkreipdamas prie­
šo dėmesį. Be to, Šimonių giria mums buvo per toli. Dan­
gintis iki Biržų apylinkių, kur veikė Kęstučio partizanų
būrys, irgi neparanku. O ant pliko lauko dovanų nepri-
imsi.
Pasirinkus Miliūnų girią, į kurią nuolat buvo atkreip­
tas hitlerininkų dėmesys, reikėjo imtis visų atsargumo
priemonių. Svarbiausia, be abejo, sužinoti, ar priešas ne­
sirengia kokioms operacijoms. Ir mūsų būrys pasipylė
po plačią apylinkę žvalgybos žinių rinkti. Grįžę vyrai
papasakojo, kad apie esesininkų telkimąsi negirdėti. Jie
nepasirodę netgi po paskutinių diversijų. Ir apskritai
padėtis esanti palanki: policininkai lindį miesteliuose,
o kaimuose bemaž nebepasirodą, netgi seniūnai į savo
pareigas žiūrį pro pirštus, gyvulių ir pasėlių arba visai
nebesurašinėją, arba užrašą pagal valstiečių pageidavi­
mus, o dažniausiai mirkstą naminėje ir spėlioją, ar ilgai
vokietis beišlaikysiąs.
Bruveris tuo tarpu apsilankė Raupiuose pas Prudni-
kus, kur užtruko porą dienų. Mat jis pasiuntė Prudnikų
Vilmarą į Rokiškį. Ten vaikinas neva nuvežė bulves ir
nužiūrėjo nemaža kariškų palapinių. Tai pamatęs, ber­
niokas nedūmė atgal į namus, o kantriai laukė ir stebėjo,
ką tas dalinys veikia. Tik kai kareiviai išardė palapines
ir pasikrovė į vagonus, jis parlėkė ir pranešė Albertui,
ką buvo matęs. Tada ir Bruveris ramia širdžia sugrįžo į
 mūsų būrį ir, sužinojęs kitų partizanų surinktas naujie­
nas, pritarė nuomonei, jog jau galima pranešti vadovy­
bei apie pasirengimą priimti krovinį.
Radistas perdavė į Maskvą parinktos vietos koordi­
nates bei sutartinių ženklų sistemą ir gavo atsakymą,
jog artimiausiu metu būsiąs praneštas tikslus krovinio
atsiuntimo laikas. Vėl paruošėme specialias slėptuves, pa­
siskirstėme pareigomis ir iš stovyklos niekur nebėjome.
Laukiama žinia atskriejo eteriu labai greitai — kitą
dieną. Radiograma buvo lakoniška ir aiški, tik viena ne­
žymi detalė sukėlė nemaža spėliojimų: lėktuvai atskrisią
apie 24 valandą. Ne lėktuvas, o lėktuvai. Vadinasi, ne
vienas? Nustebę kraipėme galvas: nejaugi tiek daug kro­
vinių atgabentų?! Nenorėdami tikėti, prispyrėme radistą,
tačiau tas užsidievagojo neapsirikęs. Beliko laukti ir žiū­
rėti. ..
— Ko jūs šokinėjat?—krustelėjo Bruverio ūseliai.—
Jeigu praneša, tai žino ką.
Temstant jau tūnojome prie paruoštų laužų. Dar prieš
vidurnaktį Daugpilio pusėje dangų ėmė raižyti rausvos
ugninės juostos.
— Zenitinės pliekia! — paaiškino Albertas.
Tuo pačiu metu suvirpino žemę tolimų sprogmenų
dundesys. Jis trankėsi lygiais tarpais, it tiksliai nustaty­
tas laikrodis. Sprogimų smūgius lydėjo ir ugnies pliūps­
niai. Staigūs, violetiniai, primeną milžinišką amalą.
Artinosi pats vidurnaktis, buvo metas užkurti laužus.
Tačiau kurk kad toks gudrus, kai netoliese krinta bom­
bos, kai tokiais atvejais žmonės vengia net pypkę už­
sidegti! Tačiau nurodymas lieka nurodymu, ir mes pri­
kišome degtukus prie benzinu sumirkytų pakulų. Lieps­
na šovė tarsi nuo parako, skaisčiai nušviesdama girios
veją. Tuo tarpu Daugpilio pusėje padrioksėjo nauja bom­
bų kruša, ir mes nejučiomis smukome į aikštės pakraš­
čius. Laužai įsiliepsnojo visu smarkumu, ir beregint pa­
sigirdo besiartinančio lėktuvo ūžesys. Dar minučiukė, ir
virš mūsų šmėkštelėjo lėktuvas, lyg ir pamosavo sparnais
ir, apsukęs ratą, nudūmė sau. Jo vietoje išdygo balti,
greitai didėją taškai. Buvom bebėgą į paskirtus kvartalus
krovinio ieškoti, kai virš girios vėl sukaukė lėktuvas, vėl
pabėrė kelias parašiutų pūsles.
Na ir prasidėjo! Lėktuvai suko ratus, kažkur palei
Daugpilį mėtė bombas, o į mūsų girią nuleidinėjo baltu­
tėlius parašiutus. Mes tik kraipėme galvas, negalėdami
atsigėrėti tokiu šauniu darbu ir dovanų gausumu. Tačiau
viena aplinkybė kėlė ir nerimą: bombonešiai švaistėsi
dideliu greičiu, gana aukštai ir krovinius galėjo išmėtyti
per daug plačiai.
Nugrūmėjo paskutinieji sprogimai, išnyko parašiutų
pūslės. Ėmėmės darbo ir pamatėme, kad mūsų nerimas
pasitvirtino: maišai buvo išbarstyti didžiuliame girios
plote, kai kurie iš jų suplyšę, o ginklai nuo smūgio de-
formavęsi.
Plušome iki pat ryto, bet savo krovinio toli gražu ne­
surinkome. Mat maišai buvo sunkūs, juos reikėjo tempti
toli į slaptavietes, grįžus vėl ieškoti. Kai kurie parašiutai
buvo pakibę aukštai medžiuose, ir jų nukabinimas pa­
reikalaudavo daug laiko ir vargo.
— Be arklio čia nebeišsiversime,— nusprendė Tėvas,
rankovės galu braukdamas nuo kaktos prakaitą.
— Valio, mūsų Tėvas! — pagavo jo mintį partizanai.—
Mat gaspadorius!
Patenkintas senukas nukeliavo pas artimiausią ryši­
ninką Praną Užkurėlį, gyvenusį miškų apsuptame Aukš-
tasijos vienkiemyje, ir netrukus atidardėjo su valstietišku
vežimaičiu. Dabar mums beliko tempti maišus iki girios
keliuko, o toliau jau darbavosi „transporto" viršininkas,
kaip spėjo pasivadinti Tėvas.
Apypietėm darbas buvo baigtas: maišai surinkti ir nu­
gabenti į slėptuves, parašiutai nukabinti, krovinių kriti­
mo vietos aptvarkytos ir užmaskuotos. Grįžome į stovyk­
lą, vos vilkdami kojas. Užkandę lindome į palapines ir
sumigome kaip krezai: buvome turtingi ir linksmi. Pūtė-
me iki pat ryto, ir dar būtume nesikėlę, tačiau mus iš­
ginė iš palapinių staiga paskelbtas pavojus. Po lėktuvų
priėmimo tai per daug nenustebino, ir mes, gana ramiai
pasičiupę ginklus, stojome į rikiuotę.
 — Gauta radiograma, kad kartu su kroviniais nuleis­
tas ir vienas parašiutininkas,— pranešė netikėtą žinią Ra­
guotis.— Tęsti ieškojimus.
Vėl pasipylėme po girią, spėliodami, kur galėjo dingti
žmogus, jeigu maišus surinkome visus aliai vieno (tai
patvirtino radiograma). Gal jis iššoko už girios ribų ir
pakliuvo į priešo nagus? O gal laimingai nusileido ko­
kioje nors atkampioje miško vietoje, paslėpė parašiutą
ir, gerai užsimaskavęs, laukia pasirodant partizanų? Pas­
taroji versija atrodė labiausiai tikėtina, ir mes, atsisakę
ieškojimų krovinių nusileidimo vietos, visą dėmesį nu­
kreipėme į girios užkaborius.
Plūkėmės, naršėme iki vėlaus vakaro, bet veltui. Ne­
sėkmės prislėgti, grįžome į stovyklą, ėmėme tartis. Bai­
siai nesinorėjo pranešti štabui, kad atskridęs draugas
dingo be žinios. Ir mes nusprendėme, kad, prieš perduo­
dant radiogramą, dar reikia apsiklausinėti aplinkiniuose
kaimuose. Ar parašiutininką būtų sugavę priešai, ar jis
būtų laimingai pasislėpęs pas valstiečius,— vis tiek tu­
rėtų užsigirsti nors menka žinelė. Juk žmogus negalėjo
dingti be pėdsakų.
Pasiskirstėme kaimus bei ryšininkus, pasiėmėme atsi­
šaukimų, kurių dar buvo likę iš ano karto, ir išžygiavo­
me nepažįstamo draugo ieškoti. Komunistai ir komjau­
nuoliai ta pačia proga turėjo pabuvoti partinėse ir kom­
jaunimo organizacijose, pasidomėti jų veikla, duoti nu­
rodymų. Tuos draugus, kuriems grėsė pavojus, dabar
galėjome priimti į būrį, nes ginklų turėjome pakankamai.
Galima buvo sudaryti ir atskiras partizanų grupes.
Aš ėjau su Vasilijum Ivanovu ir Povilu Šarkausku,
nusprendęs aplankyti valstiečius, su kuriais palaikiau
nuolatinį ryšį. (Konspiracijos sumetimais mes ir ryšinin­
kus buvome pasiskirstę.) Mūsų Ąžuolas žingsniavo pir­
mas, šauniai atsmaukęs ant pakaušio kepurę, ant peties
laisvai užsimetęs Degteriovą, kuris jo rankose atrodė
it žaislas. Pirmiausia ir turėjome užeiti į Povilo tėviškę,
kur, jo turimomis žiniomis, kartais apsilankydavo du vai­
kinai, kartu su Antanu atbėgę iš „vietinės rinktinės". Su
jais reikėjo susipažinti ir nuspręsti, kam tie vaikinai tin-
kami. Be to, Povilo mama palikusi vienui viena ir tik­
riausiai reikalinga kokios nors paramos.
— Kulkosvaidį verčiau palik,— pasiūlėme Povilui, pri­
siartinę prie jo namų.
— O kam?— nustebo Ąžuolas.— Tegu visi mato, kad
nepilkomis rankomis vaikštome! — atšovė ir plačiais
žingsniais nužirgliojo į savo kiemą.
— Smarkauja! — pakraipė galvą Vasilijus, su kuriuo
mes pasilikome miško pakraštyje. Jeigu obeliškiai vai­
kinai bus pas Sarkauskienę, Povilas juos atves.
Dabar ir aš susigriebiau iš anksto nepareikalavęs, kad
Povilas nedemonstruotų. Jam pačiam, žinoma, tai nieko
nereiškia, bet motina...
Povilas ilgokai beldėsi, kol durys prasivėrė, ir ant
slenksčio pasirodė jo mama. Moteris brūkštelėjo skare­
lės kampu per akis ir įsivedė sūnų. Šis troboje užgaišo.
Grįžęs pasigyrė, jog aptvarkė viryklę, kurioje kratos me­
tu rausėsi policininkai, dar šį tą padėjo motinai. O obe-
liškių nerado. Buvę prieš keletą dienų, bet kur išėję —
motina nežinanti. Povilas paaiškino jai, kur jo ieškoti,
jeigu tie vaikinai panorėtų susitikti. Jokio nepažįstamo
žmogaus nemačiusi.
Jau temo, ir mes leidomės pas pusininką Galicką. Kai
pasiekėme jų sodybėlę, žmonės po sunkių pavasario dar­
bų jau miegojo. Šeimininkas, kaip paprastai, mus tuoj
pat įsileido, bet negalėjo nieko pasakyti ne tik apie mū­
sų ieškomą parašiutininką, bet ir apie sūnų Joną, kuris
kasnakt miegąs vis kitoje vietoje, o kartais dingstąs ir
ilgesniam laikui. Galickas būgštavo, kad sūnus „nesusi-
dėtų su kokiais nors perėjūnais".
— Jeigu jau eina iš namų, tai tegu eina pas savus
žmones,— pasakė.
Palikome pluoštą lapelių, paprašę pirmiausia juos ge­
rai paslėpti, o paskui perduoti Jonui. Pasakėme ir susi­
tikimo vietą būtinam atvejui.
— Nesiseka šįsyk,— pasiskundė Vasilijus, kai išėjome
iš Galickų.
— Ką dabar namuose berasi?— pastebėjo Povilas.
 Bridome padirviais, pakrūmėmis, rasotomis pievomis.
Švintant atsidūrėme pas Trukšnius. Įleido Janina, trupu­
čiuką papriekaištavo:
— Manėme, kad po ano sykio mus iš tolo lenksite...
— Štai ir neaplenkėme!
Laiko buvo maža, ir mes nedelsdami paklausinėjome,
kas reikia. Ne, ir šitose apylinkėse niekas nepastebėjo
svetimo žmogaus. Padavėme Janei keletą atsišaukimų ir
buvome bežengią į prieangį, bet už lango šmėkštelėjo
šešėlis.
— Lįskit į kamarą,— šnibžtelėjo sunerimusi Janina.
Sulindome. Girdėjome, kaip šeimininkas, apklausinė-
jęs, atidarė duris, kaip kažkoks žmogus pasibėdojo ne­
galįs varyti į turgų savo arklio ir pasiprašė priimamas į
Trukšnio vežimą.
— Atrado kada dėl turgaus landžioti! — niršo Povilas.
— Gal tik apsimeta?—suabejojo Vasilijus.
Susitaręs žmogus nukulniavo. Mes išlindome iš kama­
ros ir pasiteiravome Janiną, kas jis toks, ar tik nebus
mūsų pastebėjęs?
— Kaimynas, savas žmogus,— nuramino mus Jane.
Jau buvo visai prašvitę, moterys varė į ganyklas gy­
vulius, vyrai ruošėsi į laukus. Mes paslėpėme automa­
tus po skvernais, „apsiginklavome" kas kibiru, kas pa­
valkais, kas paskubomis nutvertu pusmaišiu ir nudūlino­
me už klojimo. Krūmuose viską palikome ir, atgavę įpras­
tą išvaizdą, nužingsniavome į stovyklą. Čia jau rinkosi
iš kaimų ir kiti vyrai.
Ir šis ieškojimas po plačią apylinkę jokių rezultatų
nedavė. Apie tai kitą naktį radistas pranešė Didžiajai
žemei.
Dingusio parašiutininko paslaptis atsiskleidė gerokai
vėliau.
Travinas ir aš ėjome nežymiu girios taku ir pastebė­
jome šalia jo į žemę įsmigusį automatą. Apžiūrėję vie­
tovę atidžiau, užtikome ir žuvusio draugo palaikus, šį
tą iš asmeninių jo daiktų ir neišsiskleidusį parašiutą...
 Skaudus netekimas
Vadovybės dosniai aprūpinti ginklais, šaudme­
nimis ir sprogstamąja medžiaga, ėmėmės dar aktyviau
veikti. Kone kasdien gerai ginkluotos partizanų grupės
išžygiuodavo sprogdinti geležinkelio, ardyti tiltų bei ry­
šio linijų, kantriai tūnodavo pasalose, laukdamos prava­
žiuojančių hitlerininkų ar jų pakalikų. Gadindavome pie­
ninių įrengimus, maisto produktų sandėlius mažesnėse
geležinkelio stotyse, padegėme kelias neišgabento pašaro
krūvas. Klyčiovo vadovaujama grupė nužygiavo į Pane­
munio durpyną, išvaikė ginkluotą hitlerininkų apsaugą,
išleido apie porą šimtų prievarta suvarytų darbininkų,
o lokomobilį ir kitus įrengimus susprogdino. Tačiau ypač
plataus atgarsio susilaukė Kopytkovo grupės apsilanky­
mas pačioje Juodupėje. Ten mūsų vyrai nuginklavo au­
dinių fabriko sargą, įsibrovė į vidų ir apardė mašinas,
išgabendami jų diržus ir kai kurias detales. Pačių mašinų
partizanai nenaikino, nes po išvadavimo jos „mums pa­
tiems naujus žiponėlius išaus". Užteko ir to, ką jie nu­
veikė: oda tuo metu buvo deficitinė prekė, ir naujų
diržų į fabriką niekas nebeatvežė. Taip jis ir prastovėjo
iki išvadavimo. Ši diversija ypač įbaugino policininkus
ir kitus okupantų talkininkus: kai kurie iš jų išlakstė,
kiti įsigudrino langines užsidaryti iš vidaus arba eiti
nakvoti į tvartukus, daržinėles, pas kaimynus.
— Jei partizanai į patį miestelį ateina, tai jau ka­
put! — pasakęs pats policijos viršininkas.
Nesusilpninome ir aiškinamojo darbo. Eidami į kovines
operacijas, visuomet nešdavomės spaudos, kurios buvo­
me gavę iš Didžiosios žemės, arba nors mūsų pačių pa­
rengtų atsišaukimų. Partizaniška spaustuvėlė veikė pui­
kiai, tačiau pasirodė esanti tikra besotė: sunaudojo visoje
apylinkėje užsilikusius sąsiuvinius ir visas kitas netgi
prasto popieriaus atsargas. Užtat veikėme gyvu žodžiu
ir ypač užkrečiančiu kovos veiksmų pavyzdžiu.
Sulaukus spaudos iš lėktuvų, pasidarė dar kebliau iš­
nešioti ją ryšininkams. Dėl to nusprendėme įvairiose gi­
rios vietose įruošti specialias slėptuvėles, iš kur spaudą
galėtų pasiimti patys ryšininkai. Tam tikslui vieną sek­
madienį išsiruošiau tokių vietų parinkti.
— Vienas keliausi?—sulaikė mane Jakubonis.
Nebuvau pamiršęs, jog iš stovyklos išeiti pavieniui
yra uždrausta, tačiau daugumas partizanų vykdė vieno­
kias ar kitokias užduotis, kiti stovėjo sargyboje arba il­
sėjosi po žygio. Ir aš tik gūžtelėjau pečiais.
— Eik, bet būk atsargus,— priminė sekretorius.
Leidausi vešliai sulapojusia giria, apsukau ratą jos pa­
kraščiais, kai kur susidomėjau dreve, kai kur plačiai
iškerojusiomis šaknimis ar parankiu kelmu. Nešiausi ir
spaudos, kurią iš karto kaišiojau į parinktas vietas, o
šias nežymiai paženklinau. Taip priėjau dešimtąjį kvar­
talą ir atsidūriau žemuogių karalijoje. Skynimų proper­
šos buvo sėte nusėtos rausvais viliojančiais karoliukais.
Tačiau kur ne kur lalėjo vaikų balsai, protarpiais pasi­
girsdavo ir moterų šnekos. Dėl to aš pasitenkinau sky­
nimo pakraštėliu ir, pasikišęs automatą po švarku, ėmiau
šveisti kvapnias, sultingas žemuoges. Beuogaudamas pri­
siminiau vaikystę ir netgi pasidariau krepšeliuką, sulen­
kęs perpus gabalą alksnio žievės ir persmeigęs ją nu­
smailintu pagaliuku...
Iš vaikystės prisiminimų pažadino šakos trakštelėji­
mas. Instinktyviai pasičiupęs automatą, kilstelėjau galvą.
Už netolimo aviečių krūmo, pusiau nusisukusi nuo ma­
nęs, stovėjo ilgakasė mergina ir, kiek palenkusi galvą,
kažkur įdėmiai žvelgė. Atsargiai apsidairiau ir aš, norė­
jau pasitraukti nepastebėtas. Tačiau po kojomis buvo pil­
na sutrūnijusių šakigalių, vos pasijudinus, jie sutraškės.
Ir aš palikau vietoje, tik kiek susigūžiau prie pat krū­
mokšnio. Galimas daiktas, kad šlamštelėjau, nes mergina
tuojau pat atsigręžė. Nustebau — tai buvo Trukšnių Ja­
nina! Buvau beiškišąs galvą, bet dar susilaikiau, norėda­
mas kiek paerzinti.
Jane spoksojo į mano pusę didelėmis žydromis akimis,
pakraipė galvą, įdėmiai klausydamasi, ir, matyt, nieko
įtartino nepajutusi, palinko prie žemuogių. Tačiau uoga­
vo neatsidėjusi, dažnai atsitiesdama, pasižvalgydama, pa­
siklausydama. Aiškiai buvo matyti, kad žemuogės jai toli
gražu ne svarbiausias dalykas. Gal namuose kas nors at­
sitiko? Gal kokią žinią atnešė?
— Janut! — pašaukiau patyliukais, kad jos neišgąsdin­
čiau.
Mergina staiga išsitiesė ir sužiuro į mane tokiomis
akimis, tarsi aš būčiau iš dangaus nukritęs.
— Vėtra? Tu čia?— sušnibždėjo ji, kilstelėdama ran­
kas.
— Aš! Ko gi tu stebiesi?
— Šneka, kad tavęs nebėr. .. Sako, prie Armonių su­
sišaudymas buvo, kažką užmušė.
— Kaip matai, tebesu!—nerūpestingai papurčiau jos
ranką.— Apie kokį susišaudymą kalbi?
— Kad ir aš nežinau,— truktelėjo nuolaidžiais petu­
kais Jane.— Maniškiai išgirdo Juodupėj ir susirūpino.
Bronė varyte išvarė: sako, eik, pažiūrėk. O aš nė neži­
nau, kur eiti. Štai suradau žemuogių ir sukinėjuos...
— Ačiū, Janute, tau ir jums visiems už rūpinimąsi,—
padėkojau širdingai, paduodamas krepšelį su žemuogė­
mis.— Tačiau man, kaip matai, jokia bėda nenutiko. Da­
bar padėsi mums išaiškinti, kas ten susišaudė ir kas nu­
kentėjo.
— Padėsiu, tik pasakyk, ką reikia daryti,— prižadėjo
mergina.
Skynime tebelalėjo uogautojai, ir mes, pasitraukę iš
žemuogyno, susėdome saulėtoje girios vejelėje. Giria ošė
taip ramiai, paukščiai taip taikingai džiūgavo, jog nesi­
norėjo tikėti, kad kažkur vyksta nuožmi kova ir liejasi
žmonių kraujas. Tačiau Janės atnešta žinia nedavė ra­
mybės, vertė spėlioti, kas iš mūsiškių galėjo atsidurti palei
Armonių kaimą, prie pat Latvijos sienos. Pastaruoju me­
tu mūsų grupės žygiuodavo įvairiausiomis kryptimis, ir
buvo galima tikėtis visokiausių netikėtumų. Dėl to aš
pamokiau Janiną, kaip geriausia rinkti mums rūpimas
žinias, parodžiau artimiausią, ateinant parinktą „pašto
dėžutę" ir, dar kartą padėkojęs už rūpestį, atsisveikinau.
Jane nušvytravo gėlėta suknele, mažai tesiskiriančia nuo
vejos margumyno.
 — Iki pasimatymo! — dar mostelėjo iš tolo mano pa­
dovanotu krepšeliu, o man skambus merginos balsas pri­
minė sidabrinį varpelį.
Skuodžiau į stovyklą pasišokinėdamas, paniūniuoda­
mas, pasvaidydamas svarius eglių kankorėžius. Nepamir­
šau, kad tebevyksta sunkus karas, kad ir aukų būna.
Tačiau ką padarysi, jei giria tokia pilna gyvybės, jei
tau vos dvidešimt, jeigu ką tik nuskambėjo sidabro var­
pelis. ..
O stovykloje manęs laukė liūdna žinia: per susišau­
dymą prie Arinonių kaimo nukautas Albertas Bruveris...
Jakubonis vaikštinėjo juodesnis už debesį. Jis ką tik
pasiuntė nelemtąją žinią į junginio štabą ir laukė atsa­
kymo: nepasitaręs nenorėjo apie tai pranešti Didžiajai
žemei. Netrukus atėjo Raguočio nurodymas: žinią kruopš­
čiai patikrinti. j
Trūko žmonių, ir pas Prudnikus išsiruošėme mudu su
Jakuboniu. Raupių kaimą pasiekėme jau po vidurnak­
čio, bet atsargumo sumetimais į Prudniko sodybą nėjo­
me. Susėdome miškelyje, sutartoje vietoje, ir ėmėme lū­
kuriuoti ryto. Prašvitus kas nors pasirodys, ir mes pa­
sišauksime. Iš tikrųjų paryčiais atėjo Prudnikų Osvaldas
su kaimynu Varnu ir papasakojo apie nelaimę.
Albertas buvęs Raupiuose prieš savaitę, kai siuntęs
Vilmarą į Rokiškį. Žadėjęs netrukus vėl ateiti, bet ne-
bepasirodęs. Prieš trejetą dienų Osvaldas apsilankė va­
kare namuose šio to pasiimti. Išeinantį jį palydėjo Vil-
maras. Tolstant nuo sodybos, pietų pusėje pasigirdo šau­
dymas. Trinksėjo šautuvai, jiems atsiliepinėjo automatai.
Prudnikai taip ir pagalvojo: kaunasi mūsiškiai su polici­
ninkais arba „savisaugininkais", kuriuos buvo suorgani­
zavę nacionalistai stambesniuose kaimuose. Šaudymas nu­
rimo, ir vaikinai, nieko blogo nepagalvoję, patraukė sa­
vais keliais. Tuo tarpu jau kitą dieną paplito gandas, kad
prie Arnionių užmušti du žmonės: vienas vietinis, antras
nepažįstamas. O sekmadienį, mūsų atėjimo išvakarėse, pas
Prudnikienę atbėgo kaimynė Varnienė ir klausinėjo, ar
Ida nebijanti pasilikti namuose, kai užmušę jos brolį
Albertą? Juodupės policija jį atpažinusi ir kartu su jo
draugu užkasusi susišaudymo vietoje...
Nors žinia abejoti nebebuvo pagrindo, prašvitus mes
išsišaukėme pačią Prudnikienę ir smulkiai išklausinėjo-
me. Ji irgi buvo įsitikinusi, kad Albertas žuvo: Varnienė
nupasakojusi ir drabužius, ir kai kurias kitas smulkme­
nas.
Mes patarėme moteriai nedelsiant pasitraukti iš namų
ir atsisveikinome.
Tačiau Prudnikienė mūsų patarimo nepaklausė, tik iš­
gabeno vertingesnius daiktus pas gimines į Prudupės
vienkiemį. Užtat po poros dienų pas ją atgriuvo polici­
ninkai, moterį žvėriškai primušė ir išsivežė. Nežinia, kas
jos laukė, jeigu ne laiminga aplinkybė: policininkai dar
užsuko pas jos gimines daiktų ieškoti. Iš ten Ida Prud­
nikienė pabėgo ir iki Lietuvos išvadavimo slapstėsi Lat­
vijoje.
Kai visi duomenys buvo surinkti, radistas Albinas Ja-
kūnas perdavė vadovybei radiogramą, kad žuvo drąsus
tarybinis žvalgas ir partizanas Albertas Bruveris.

Kanonadai griaudžiant
Atėjo vasara. Žaliakasė, dosni giedros ir sau­
lės. O rytuose ėmė grumėti perkūnija. Iš pradžių prore-
čiai, vos girdimai. Dienos bėgo, o perkūnija nerimo. Pro­
tarpiais ji sudundėdavo jau aiškiai, grėsmingai, augdama
ir plėsdamasi. O naktimis, kai giria užsnūsdavo, kai nu­
tildavo paukščių chorai ir iš tamsių jos glūdumų žvelg­
davo fosforinės jonvabalių akys, buvo galima jausti, kaip
krūpčioja ir virpa žemė.
Si perkūnija ne visiems vienodai patiko. Mus pasiek­
davo žinios, kad apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai,
policijos pareigūnai ir visokio plauko jų talkininkai jau
sėdį ant lagaminų, o kai kurie netgi turį okupacinių įstai­
gų išduotus popierius važiuoti plačiaisiais geležinkeliais
iki Kretingos. (Laisvai buvo galima važinėti tik siaurai­
siais geležinkeliais.) Pasirodė, kad hitlerininkai nesisku­
 bina ruošti prieglobsčio net savo ištikimiems pagalbinin­
kams. Dėl to vietiniai nacionalistai susirūpino nejuokais.
Patrankų griausmas sparčiai artinasi. Ko griebtis, už ko
nusitverti? Ir jie ėmė buriuotis, tartis, skubinosi organi­
zuoti „savisaugininkus", vilioti kuo daugiau jaunuomenės
prie savo vežimo ir tuo pačiu duoti busimajam naciona­
listiniam pogrindžiui užuomazgą.
O mums, partizanams, kaip ir visiems tarybiniams
žmonėms, grėsminga kanonada reiškė besiartinantį išva­
davimą, ilgų metų vargo ir kovų pabaigą, brangiausių
svajonių išsipildymą. Klausydavomės jos ilsėdamiesi pa­
lapinėse, kai krūpčiojančią žemę jausdavom visu kūnu,
girdėdavome, leisdamiesi į žygį arba grįždami iš jo, gal­
vodavome apie ją, rengdami atsišaukimus ar gyvu žodžiu
sklaidydami nacionalistų skleidžiamas paskalas apie Ta­
rybinę Armiją, visomis jėgomis stengdamiesi, kad kuo
mažiau nesusipratusių kaimo žmonių susiviliotų klastin­
gomis priešo pasiūlomis. Darbų ir rūpesčių sūkuryje pa­
trankų griausmas mums skambėdavo kaip artėjančių
draugų žingsniai.
Besiartinąs išvadavimas nebuvo mūsų lūkesčių riba.
Jeigu pirmoje karo pusėje, kai hitlerininkams nė nesi-
sapnavo pralaimėjimas, tarybinė vyriausybė jau galvo­
jo apie gyvenimo atkūrimą ir rūpinosi kadrais, tai dabar
šis klausimas mums pasidarė svarbiausias. Jam apsvars­
tyti junginio štabas sušaukė specialų pasitarimą, kurio
metu nutarėme, ką ir kaip dirbsime, kai bus Lietuva iš­
vaduota, kokius žmones pasiųsime į atsakingiausius ba­
rus. Po pasitarimo ištisas naktis praleisdavome pas ry­
šininkus, partinėse ir komjaunimo organizacijose. Atkū­
rimui reikėjo daugelio žmonių, ir juos stengėmės parengti
iš anksto.
Pasikeitė ir kovos veiksmų pobūdis. Jeigu iki šiol
daugiau naikindavome ir griaudavome, tai dabar gavo­
me vadovybės nurodymą saugoti įmonių įrengimus ir
turtą, tiltus, geležinkelius. Pastarieji kėlė ypač daug rū­
pesčio, geležinkeliams ardyti hitlerininkai turėjo specia­
lius, garvežio velkamus įrengimus, kurie dirbo sparčiai.
Siems įrengimams naikinti ir geležinkeliui saugoti pasky-
rėme dvi partizanų grupes, turėjusias veikti į rytus ir į
vakarus nuo Rokiškio.
Tarybinės Armijos puolimas Baltarusijoje įgavo di­
džiulį užmojį. Pagrindinės hitlerininkų pajėgos, veiku­
sios centriniame Rytų fronto ruože, buvo apsuptos ir su­
triuškintos palei Vitebską, Bobruiską, Minską. Armijos
generolo I. Černiachovskio vadovaujama kariuomenė įžen­
gė į Tarybų Lietuvą ir pradėjo kovas jos sostinei Vilniui
išvaduoti. Po aršių kautynių, kuriose dalyvavo ir Vilniaus
krašte veikę tarybiniai partizanai, virš senosios Gedimino
pilies suplevėsavo raudonoji vėliava.
O Rokiškio apskrityje tebešeimininkavo okupantai. Iš
junginio štabo ir Felikso Trano vadovaujamo būrio, vei­
kusio Dusetų apylinkėse, gaudavome žinių, kad Zarasų—
Kauno plentu plaukte plaukiąs bėgančių hitlerininkų srau­
tas. Tačiau mūsų veiklos zonoje buvo palyginti ramu.
Tik platesniais vieškeliais švaistėsi priešo motociklinin­
kai, palaiką ryšį tarp atskirų dalinių ir įgulų. Mat nei ka­
riniai, nei vietiniai telefonistai telefono linijų taisyti ne­
bespėjo: partizanai ne tik nupjaudavo arba susprogdin­
davo stulpus, bet nutempdavo ir didžiulius gabalus laidų.
Naujų, žinoma, niekas nebeatveždavo.
Ir mūsiškis, ir kiti būriai pradėjo priešo ryšininkų me­
džioklę. Šiuo atžvilgiu neblogai sekėsi Felikso Trano bū­
riui, veikusiam prie judresnių kelių. Šio būrio partizanai
Butkys, Prelukinas, Pčelinas ir Rutkauskas, vos išėję į
pasalas palei Dusetų girią, sunaikino keturis fašistų karei­
vius, važiavusius dviem motociklais. Negana to, Trano
vyrai buvo pasišovę nutempti į savo bazę ir motociklus,
tačiau jiems sutrukdė priešo tankas, netikėtai pasirodęs
vieškelyje ir ėmęs šaudyti iš kulkosvaidžio. To būrio par­
tizanai išvadavimo išvakarėse sunaikino dar keletą mo­
tociklų ir automašinų.
Kanonada artinosi. Ji nebebuvo panaši į tolimą per­
kūniją, o skardeno pietryčių pusėje trumpais aštriais
smūgiais. Ramiame ore Miliūnų girią kartais pasiekdavo
kulkosvaidžių tratėjimas. Žinojome, kad šitame ruože iš­
tisinės fronto linijos nėra, kad čia paskiri hitlerininkų
būriai tik pridengia sumuštų dalių traukimąsi ir persi-
grupavimą. Dėl to dar sunkiau buvo orientuotis, reikėjo
nuolat siuntinėti žvalgų grupeles bei rinkti žinias iš piet­
ryčių pusėje veikiančių partizanų. O tokia nekonkreti
veikla slėgė: nekantravome stoti į tikras kautynes.
Vieną rytmetį išėjome į žvalgybą ir mudu su Vasili­
jum. Iš vakaro netoliese drioksėjo minosvaidžiai, neži­
nia kieno lėktuvas Rokiškio pusėje numetė keletą bom­
bų. Nakčia kautynių triukšmas aprimo, ir nebuvo aišku,
į kurią pusę jis nuslinko. Dėl to pasijutome dar kebles­
nėje padėtyje: gal Tarybinės Armijos daliniai, aplenkę
Miliūnų girią, jau braunasi tolyn į vakarus, o mes kaž­
ko tebelaukiame...
Nežinodami tikros padėties, ėjome atsargiai, pasiren­
gę bet kokiems netikėtumams, nes pamiškėje galėjome
susidurti su stipriomis priešo užtvaromis. Artindamiesi
prie miško pakraščio, sustojome, pasiklausėme. Buvo ra­
mu, dvelkė rasa ir pribrendusiais rugiais. Argi tvyrotų
tokia tyla, jeigu pamiškėj būtų įsitvirtinęs priešas? Ir mes
įsidrąsinę išnirom iš tankmės. Ne, jokio pavojaus nesi­
matė. Iki pat vieškelio plytėjo nenukirsti rugiai, nebe
geltoni, o net papilkėję, perdžiūvę. Mes šmurkštelėjome
į juos ir nušliaužėm į pakraštį prie vieškelio. Sugulėme
palei pat griovį. Baltoje vieškelio juostoje aiškiai buvo
matyti plačių vikšrų pėdsakai, vietomis išmarginti įvai-
riaraščiais padangų protektoriais. Kas čia pravažiavo?
Naktį šitoje pusėje burzgė motorai, tačiau jie sustiprėdavo
čia vienoje, čia kitoje pusėje, ir pagrindinę mašinų ju­
dėjimo kryptį nustatyti buvo sunku. Gal čia jau. važiavo
tarybiniai tankai?
Ūmai išgirdome kažką kalbant anapus vieškelio, kur
tebesitęsė rugių laukas. Prisiplojome prie žemės, suklu-
some. Taip, priešais mus, tik kiek dešiniau, vėl kažkas
sušneko. Išskyrėme ir keletą žodžių... Rusiški! Iš nuo­
stabos ir džiaugsmo kone pašokome. Tačiau šaltas protas
nugalėjo: rusiškai juk kalbėjo ir vlasovininkai, mėginę
paspęsti mums pinkles. Reikėjo gerai įsitikinti, kas sle­
piasi kitoje vieškelio pusėje.
O šneka lyg tyčia aprimo. Mus ėmė siekti vis aukš­
čiau kylanti saulė, darėsi karšta ir tvanku. Tačiau negi
trauksies į girią, neįminęs tokios svarbios ir įdomios mįs­
lės! Ir mes kantriai tįsojome, skrudinami saulės.
Kai baigė sekti paskutinieji kantrybės likučiai, rugiai
anapus vieškelio sušnarėjo, iš jų kyštelėjo viena pilka
pilotė, antra, trečia. Jose blizgėjo raudonos penkiakam­
pės žvaigždutės...
— Savi! ..— sušniokštė man į ausį Vasilijus.
Tačiau pilotės vėl pasislėpė, rugių šnarėjimas toje
pusėje ėmė tolti. Vasilijus buvo bešokąs, bet aš jį truk­
telėjau atgal. Kad ten tarybiniai kariai, abejonių lyg ir
nebebuvo, tačiau ar jie gali žinoti, kas tokie mes? Vil­
kėjome civiliniais drabužiais, neturėjome jokio popierėlio.
Ginklai, tiesa, tarybiniai, bet tai dar ne viskas: jais gali
apsiginkluoti ir priešo diversantai. Norint išvengti skau­
daus nesusipratimo, reikėjo būti atsargiems ir kantriems.
Dar kiek patūnojome pavieškelėje ir, nieko nebesu­
laukę, sugrįžome į stovyklą. Žinią, kad pasirodė tarybi­
niai kariai, atnešėme ne mes vieni: tą patį pranešė Kly-
čiovo grupės vyrai, saugoję geležinkelio tiltą. Jie jautėsi
pareigą atlikę ir sugrįžo, taip pat vengdami netikėtumų.
— Žygiuosime prie vieškelio visi,— nusprendė Jaku­
bonis,— ir, žinoma, ne paslapčiomis!
Stovykloje prasidėjo džiugus sambrūzdis: partizanai
tvarkėsi drabužius, skutosi, prausėsi. Netgi mūsų Tėvas
iš kažkur išsitraukė senoviškus baltinius raštuota apy­
kakle. ..
Pirmą kartą palikome nesuardytą stovyklą tuštutėlę ir
netrukus jau spaudėme rankas tarybiniams kariams.

Pirmieji laisvės žingsniai

Į Rokiškį įžygiavome auštant. Gimtasis miestas
pasitiko mus tylus ir mieguistas. Iš tikrųjų buvo pats
įmigio metas, tačiau tomis aplinkybėmis vargu kas mie­
gojo. Iš vakaro čia dar skardeno šūviai, ūžė bėgančių
hitlerininkų mašinos, žlegėjo tankai. Daugelis rokiškėnų
tikriausiai pasitraukė į nuošalesnius kaimus, o kurie li­
ko, tai tūno užsidarę ir laukia, kaip klostysis įvykiai to­
liau. Juk šiaurės vakarų pusėje vis dar dunda tolstan­
čių kautynių triukšmas.
Daugelis mūsų buvo kilę iš miesto, turėjo čia artimų­
jų ir, be abejo, nekantravo juos pamatyti. Tačiau mes
buvome kovotojai, pirmieji įžengę į savąjį miestą (Ta­
rybinės Armijos dalinių čia tuo tarpu nebuvo), ir nega­
lėjome išsilakstyti po namus. Todėl, pasiskirstę grupė­
mis, perėjome pagrindinėmis gatvėmis, apžiūrėjome, ar
kur nors nesislepia užsilikęs priešas, patikrinome, ar svar­
biausiuose punktuose nėra minų. Be to, pasimėgaudami
plėšėme vokiškas iškabas, skelbimus, keliaženklius, ro­
dykles. ..
Patekėjo saulė, kur ne kur atsargiai girgžtelėjo durys,
pasirodė vienas kitas nesusigaudąs rokiškėnas. Tiesą sa­
kant, ir susigaudyk kad geras: iš vakaro dar sukinėjosi
šalmuoti hitlerininkai, o dabar šeimininkauja kažkokie
civiliai berniokėliai! Tačiau mes ėmėme žmones sveikin­
ti, kalbinti, linksmai pokštauti. Beregint atsirado pažįs­
tamų, savųjų, artimųjų. Iki šiol laikęsi tvarkos, dabar
nejučiomis išskydome ir, palikę patrulius iš nevietinių
partizanų, dūmėme savųjų aplankyti.
Skubėjau ir aš, prilaikydamas po pažastimi tabaluo­
jantį automatą.
Padvelkė gimtųjų namų kvapas. Iš mažens įsigėręs į
kraują, niekad neužmirštas, klaidžiais karo keliais išne­
šiotas. Gerklėje susitvenkė kažkoks dusinąs gumulas, su-
perštėjo akys. Turbūt nuo bemiegės nakties. .. Brūkšte­
lėjau per jas palaidinės rankogaliu ir žengiau iš priean-
gėlio į trobą.
Kažkas aiktelėjo, kažkas spygtelėjo, ir aš — staiga pa­
kilusiame namiškių šurmulyje! Baisiai daug kalbos ir maža
žodžių...
Mėgautis gimtaisiais namais nebuvo kada. Rokiškis
buvo pustuštis, nualintas, apiplėštas. Žmonės vertėsi, kaip
kas išmanė: iš savų daržiukų, iš to, ką susikalėdodavo
kaimuose, iš šykščių atsargėlių. O ką daryti tiems, kurie
neturi nei daržiuko, nei giminių kaime, nei atsargų? Va­
dinasi, reikia iš naujo kurti gyvenimą.
 A. Raguočiui atvykus į Rokiškį, pasidalijome pasku­
tiniųjų žygių įspūdžiais, susumavome Žemaitės partizanų
junginio kovos veiksmų bei politinio darbo rezultatus.
Žemaitės partizanų junginyje kovoje apie du šimtai
septyniasdešimt partizanų, jie nuvertė dvidešimt priešo
ešelonų, sunaikino apie tris šimtus geležinkelio bėgių,
penkis tiltus, dešimt automašinų ir keletą motociklų, nu­
traukė apie aštuonis kilometrus telefono laidų, sunaikino
apie šimtą penkiasdešimt hitlerininkų ir jų pakalikų.
Išvadavimo išvakarėse Komunistų partija Rokiškio
apskrityje jungė septyniasdešimt aštuonis narius, Leni­
no komjaunimui priklausė beveik šimtas jaunuolių.
Vėliau partijos Centro Komitetas į Rokiškį atsiuntė
Antaną Paradauską, kuris pradėjo eiti partijos apskri­
ties komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas, ir Joną Kai-
relį (mano bendrapavardį), paskirtą apskrities vykdomo­
jo komiteto pirmininku. Povilas Jakubonis buvo pasiųstas
į Tauragės rajoną dirbti atsakingo darbo partijos apskri­
ties komitete. A. Paradauskas pavedė man ir toliau va­
dovauti komjaunimo organizacijai apskrityje. Darbo buvo
tiek daug, jog nežinojau, nė nuo ko bepradėti. Tačiau
netrukus man į pagalbą atvyko draugai iš Lietuviškosios
divizijos: Vytautas Tumas, Genė Šiupinytė ir... Jonas Ti­
mofejevas! Su Jonu apsikabinome, išsibučiavome, prisi­
minėme nelengvas, bet smagias kareiviškas dieneles Ba-
lachnoje.
Dabar jau buvo galima organizuoti legalų LLKJS Ro­
kiškio apskrities komitetą. Pirmiausia suradome patal­
pas komiteto darbuotojams ir aktyvistams apsigyventi.
Tai buvo kažkurio okupanto talkininko, išnešusio kuda­
šių į vakarus, namas, kuriame ir įrengėme savotišką
bendrabutį.
Komjaunimo apskrities komitetas įsikūrė senosiose pa­
talpose, kur dirbo ir prieš karą. Įsikurti įsikūrė, bet pa­
ties komiteto, galima sakyti, dar nebuvo. Mat partizana­
vimo metu jame dirbę draugai išsisklaidė: Petras Griške­
vičius buvo paskirtas apskrities laikraščio redaktoriumi,
Jonas Vasiljevas ir Petras Makutėnas nuėjo dirbti į par­
tijos apskrities komitetą. Palikau aš vienas.
 Į pagalbą atėjo partijos apskrities komitetas. Jis ap­
tarė komjaunimo reikalus, susisiekė su LLKJS Centro
Komitetu (tomis dienomis tai buvo nelengva!), ir šis ne­
trukus patvirtino laikiną komjaunimo Rokiškio apskrities
komiteto sudėtį: Alfonsas Kairelis, Jonas Timofejevas,
Grigorijus Filimonovas, Vytautas Tumas ir Mykolas Ki­
seliovas. Į komiteto aparatą atėjo dirbti komjaunuoliai:
Jurgis ir Vladas Karosai, Jonas Lapašinskas, Lionginas
Kriukelis ir kiti draugai.
Organizacinis darbas buvo pradėtas, štabas tolesnei
veiklai sudarytas. Atėjo eilė labai svarbiam klausimui:
reikėjo paskirti valsčių komjaunimo sekretorius. Šiam
tikslui buvo paskirtas pirmasis mūsų biuro posėdis, įvy­
kęs rugpjūčio 24-ąją. Ilgai ir triukšmingai aptarinėjome
kiekvieną kandidatūrą, labiausiai vertindami dalyvavimą
partizaninėje kovoje arba pogrindiniame darbe. Dėl to
valsčių komjaunimo sekretoriais daugiausia ir buvo pa­
skirti partizanai bei jų ryšininkai: komjaunuoliai pogrin­
dininkai Petras Stalionis — Panemunėlyje, Osvaldas Prud-
nikas — Pandėlyje, Jurgis Karosas — Svėdasuose, Petras
Kairelis — Kamajuose, Lukas Golubevas — Juodupėje,
Vladas Sadauskas — Jūžintuose, Lionginas Juodelis — Pa­
nemunyje.
Netrukus susidarė kelios pirminės komjaunimo orga­
nizacijos: Rokiškio mieste (sekretorius Adolfas Mainelis),
milicijos skyriuje (sekretorius N. Grunevas). Į pirminę
organizaciją susibūrėme ir mes, komiteto darbuotojai. Sa­
vo sekretore išsirinkome Genę Šiupinytę.
Jautėmės atlikę didžiulį darbą. O iš tikrųjų pats dar­
bas nebuvo nė pradėtas. Ką tik patvirtinti valsčių kom­
jaunimo sekretoriai, taip pat neetatiniai komjaunimo ak­
tyvistai turėjo vien gerus norus, o darbo patirties — be­
veik jokios. Jie tebuvo paskirti naujo gyvenimo šaukliai
neorganizuotoje jaunimo masėje. Pasišnekėję, šiek tiek
pamokę, palydėjome juos į sunkų ir sudėtingą darbą.
Ištisus trejus okupacijos metus hitlerininkai ir vietos
buržuaziniai nacionalistai išsijuosę šmeižė tarybinę san­
tvarką. Ir šitos priešiškos propagandos atrūgos netruko
pasireikšti. Juo labiau kad su okupantais išsidangino ne
visi jų talkininkai, kad nemaža jų pasiliko ir, vienaip
ar kitaip užsimaskavę, vėl ėmė rodyti piktą geluonį.
Kai kurie prieš karą buvę komjaunuoliai dabar vengė
to vardo arba tiesiog prašė juos „išbraukti". Būdavo ir
priešingų reiškinių: į komjaunimą mėgino prasiskverb­
ti įvairaus plauko šiaudiniai „patriotai", dangstydamiesi
prasimanytais „nuopelnais". Atskirti pelus nuo grūdų,
susivokti, kur šantažas ir kur nuoširdus įspėjimas, ne­
patyrusiam mūsų aktyvui buvo sunku. Jeigu pačiame
Rokiškyje buvo galima pasitarti su labiau patyrusiais
draugais, tai valsčiuose, ypač tolimesniuose, dažniausiai
tekdavo pasikliauti vien savo galva. Ten Tarybų valdžios
organai dar buvo silpni.
Teisingai įvertindamas situaciją, partijos apskrities ko­
mitetas pagrindinį dėmesį ir nukreipė į kaimą. Diena iš
dienos vykdavo į valsčius aktyvistų būreliai. Jie padė­
davo stiprinti vietinę Tarybų valdžią, aiškindavo valstie­
čiams partijos politiką, ragindavo į atstatomąjį darbą,
į naują socialistinį gyvenimą.
Mus, komjaunimo darbuotojus, partijos komitetas pa­
siuntė į Panemunėlio valsčių. Susisiekimo priemonių ne­
turėjome ir išdrožėme pėsti. Buvo nuostabiai giedra ir
sausa „bobų vasaros" diena. Saulėje žvilgėjo voratink­
lių šilkas, rūko piemenų lauželiai, tarp šalnos nurudin­
tų bulvienojų kinkavo valstiečiai. Išsikalbėjome, išsipa­
sakojome, pasidžiaugėme, kad klaikūs metai baigia nu­
garmėti į praeitį, kad valstiečiai jau sau doroja derlių.
Tačiau, einant pro beržynėlį, pokštelėjo keli pavieniai
šūviai. Mums pasirodė, kad virš galvų zvimbtelėjo ir
kulkos, tačiau atsargumo priemonių nesigriebėme: įvy­
kis buvo per daug netikėtas. Tik paspartinome žingsnį ir
sugadinta nuotaika atėjome į Panemunėlį.
Valsčiaus raštinė mus pasitiko plačiai atlapotomis du­
rimis, jos grindimis skersvėjis gainiojo kažkokius popie­
rius. Žinojome, kad čia jau paskirtas vykdomojo komi­
teto pirmininkas, ir stebėjomės jo nerūpestingumu. Dar
labiau nustebino gatvėje sutiktas senukas.
— Ko? Pirmininko?—mirksėjo jis apyžlibėmis aku­
tėmis.— Ne, ponuliukai, tokio kaip gyvas negirdėjau. Ka-
 dais buvo staršina, vėliau viršaitis, o pirmininko — tai
ne...
Pasisukinėjome po miestelį ir vėl susikraustėme į ne­
jaukią valsčiaus raštinę. Gal pasklis apie mus gandai, gal
teiksis kas pasirodyti?..
Neapsirikome: temstant atsiskubino valsčiaus pirmi­
ninkas, kažko sutrikęs, susidrovėjęs. Paklaustas, kodėl
komitete tokia netvarka, žmogelis gūžtelėjo pečiais:
— O kas gi čia sėdės? Boba ir prie bulvių, ir prie vai­
kų nebesuspėja...
— Tai jūs, užuot tvarkęs valsčiaus reikalus, prie vai­
kų sėdite?
Pirmininkas pamindžikavo, susigraibė tabako.
— Ar čia, ar ten — vis tąsią,— iškvėpė tirštą dūmą ir
išsitraukė seną valsčiaus savivaldybės antspaudą.— Vi­
sa kanceliarija kišenėje sutelpa!
— Reikėtų ir šitą pridaboti,— parodėme ištaršytą raš­
tinę.
— Ta neprapuls. O va šitą tai saugoju,— jis prasklei­
dė už juosmens užkištą parabelį.
Supratome, kad ne vien „boba" ir vaikai kliudo žmo­
gui, ir paklausėme stačiai:
— Grasina?
— Visko būna,— numykė pirmininkas ir į šitą šneką
nebesileido.
Naktimis permiegodami daržinėje ant šieno, dienomis
rinkdami valsčiaus aktyvistus ir tardamiesi su jais, iš­
gyvenome Panemunėlyje visą savaitę. Suradome žmo­
nių įvairiems skubiems darbams, parinkome kai kurių
apylinkių pirmininkus, besivadinančius dar senoviškai —
seniūnais. Prieš išvykdami, susikvietėme artimiausius apy­
linkės valstiečius į susirinkimą, papasakojome apie padėtį
frontuose, pakalbėjome apie atstatymo sunkumus, kuriuos
galima įveikti tik bendromis pastangomis. Valstiečiai klau­
sėsi įdėmiai, tačiau pasisakyti ir klausiami atsakyti nesi­
skubino arba postringavo miglotais žodžiais. Aiškiai bu­
vo matyti, kad šitas santūrumas kažką slepia. Tačiau už­
čiuopti šitą „kažką" ir duoti jam atkirtį, be abejo, buvo
ne savaitės darbas.
 Panaši padėtis buvo ne tik Panemunėlio, bet ir kituos
se valsčiuose. Reikėjo gerai apgalvotų, planingų ir pla­
čių priemonių aiškinamajam darbui sustiprinti. Šiuo klau­
simu tarėmės ir partijos komitete, ir savajame biure, pla­
navome vieną kitą masiškesnį renginį.
Spalio pradžioje suorganizavome pirmąjį Rokiškio
apskrities komjaunuolių bei jaunuomenės aktyvo sąskry­
dį, skirtą jaunimo dalyvavimo ūkio bei kultūros atsta­
tyme klausimams. Susirinko nemažas energingų jaunuolių
būrys, atvyko atstovai net iš atkampiausių valsčių. Karš­
tai kalbėjo partijos bei komjaunimo komitetų darbuotojai,
karinio komisariato atstovas (kaip tik vyko įnirtingi mū­
šiai palei Dubysą), gimnazijos mokytojas A. Baltrūnas,
„Žinių" redaktorius J. Lapašinskas („Žiniomis" buvo va­
dinamas spausdintas biuletenis, ėjęs, kol buvo išleistas
apskrities laikraštis). Kalbėtojai ragino jaunimą visuomet
būti avangarde, sąžiningai dirbti atstatomo ūkio baruose,
aktyviai dalyvauti steigiant liaudies švietimo bei kultū­
ros įstaigas. Baigiantis sąskrydžiui, dalyviai nusiuntė svei­
kinimą LKP ir LLKJS Centro Komitetams.
Pirmuosius ledus, atrodo, jau buvome pralaužę ir ėmė­
me rengtis Didžiojo Spalio dvidešimt septintųjų metinių
minėjimui. Ypač sukruto komjaunuoliai abiejose gimna­
zijose, repetavo scenos veikalus, liaudies šokius. Kom­
jaunimo komitete redagavome pranešimus, spausdinome
nurodymus valsčių komjaunimo sekretoriams. Dirbome
išvien, nekreipdami dėmesio į einamas pareigas, vien tik
trokšdami greičiau atkurti brangios Lietuvos gyvenimą.
Nuotaiką sudrumstė netikėta žinia, atėjusi vėlai va­
kare iš Jūžintų: buržuazinių nacionalistų gauja apsupusi
ir apšaudžiusi valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, ku­
riame vyko minėjimas. Valsčiaus pirmininkas P. Gan-
čiauskas esąs sužeistas.
Nacionalistų išpuoliai ėmė kartotis ir kituose valsčiuo­
se. O gruodžio pabaigoje nacionalistai užpuolė Panemu­
nio miestelį ir žiauriai susidorojo su valsčiaus vadovais
bei aktyvistais.
Vadinasi, priešiškos mums jėgos nuo grasinimų per­
ėjo prie atviro teroro. Rokiškio valsčiuje iš pasalų buvo
nušautas komjaunuolis, buvęs partizanas Petras Kairys.
Skapiškio valsčiuje žuvo komjaunuolis Jonas Maslikas,
Panemunio valsčiuje — komjaunuolis Vladas Kudūkis, o
Joną Danį banditai išvedė į mišką ir žiauriai nukankino.
Atėjo liūdna žinia ir iš Juodupės valsčiaus: ten nužu­
dytas aktyvus partizanų ryšininkas Juozas Šarkauskas.
Ypač visus sukrėtė įvykis Svėdasų valsčiuje. Apie jį pa­
pasakojo valsčiaus komjaunimo sekretorius Jurgis Ka­
rosas.
Grupę aktyvistų, tarp kurių buvo ir drąsioji partiza­
nų ryšininkė Stasė Zovytė, užpuolė banditai. Susidūrimo
metu žuvo aktyvistas Skorochodovas, o Gražį, Stasę Zo-
vytę ir Mykolą Zovę užpuolikai sučiupo gyvus ir nusi­
varė į valstiečio pirkią. Banditų vadeiva surikęs Stasei:
— Komjaunuolė?!
Stasė stovėjusi ramiai ir paniekinančiu žvilgsniu žiū­
rėjusi į banditus. Tada jų vadeiva prišokęs prie jos su
peiliu rankoje ir įgudusiu judesiu smeigęs jį į Stasės
ranką. Nuo šito smūgio ji lyg ir sutrikusi, tačiau greit
susivaldžiusi. Jos ištvermė įsiutinusi banditus. Pasipylę
smūgiai, kažkuris ėmęs rauti jai plaukus, trenkęs galvą
į sieną.
— Prakalbėsi ar ne? Atiduok komjaunimo bilietą! Jei­
gu ne — po lašą kraują išvarvinsimi
Stasė tylėjusi. Vėl ir vėl kritę ant jos banditų smū­
giai. Mergina sunkiai ištiesusi kraujuojančią ranką ir
tarusi:
— Ištroškai, žvėrie? Se!
Nuo naujų smūgių Stasė apalpusi, bet nieko daugiau
nepratarusi. Tada banditai atvarę Stasės motiną, kuri puo­
lusi prie dukters. Banditai nubloškę ją prie sienos.
— Tęsime! — surikęs vadeiva ir vėl su peiliu puolęs
prie atsigavusios Stasės.— Komjaunimo bilietas arba...
Merginai tylint, vėl smeigęs peilį į ranką ir palikęs
styroti... Stasė vėl apalpusi.
Prisiplūkę ir nieko nepešę, banditai pakinkę arklius
ir nuvežę jaunuolius ant Punkiškių tilto. Visus nurengę
ir pastatę. „Mykolai, bėk",— sušnibždėjusi leisgyvė Sta­
sė savo broliui Mykolui Zovei. Naktis buvusi tamsi. My-
kolas šokęs nuo tilto į šaltą Jaros vandenį. Pasipylę šū­
viai, pasigirdę banditų keiksmai. Tačiau vaikinas laimin­
gai pasprukęs. Jis ir papasakojo Jurgiui apie šį įvykį.
Tik vėliau Jaros upėje surado Stasės lavoną. Jos krū­
tinė buvo perverta durtuvu.
To buvo per daug. Į komjaunimo komitetą pradėjo
ateidinėti komjaunuoliai iš kaimų, skundėsi buržuazinių
nacionalistų grasinimais ir prašė ginklų.
Ramiai dirbti nebeleido sąžinė. Aš ir dar keturi LLKJS
Rokiškio apskrities komiteto darbuotojai buvome parti­
jos komiteto pasiųsti į liaudies gynėjų būrį kovai prieš
banditų gaujas.
Vieną dieną mūsų dvylikos žmonių grupė, ginkluota
šautuvais, automatais ir lengvuoju kulkosvaidžiu, žygia­
vo Juodupės link. Nuotaika buvo pakili. Vyrai juokavo,
kalbėjo, kad dabar galį suvesti sąskaitas su tais, kurie
persekiojo jų šeimas, nužudė artimuosius, draugus. Visi
norėjo kuo greičiau susitikti akis į akį su banditais, pa­
rodyti jiems, „kur pipirai auga".
Juodupės valsčiaus darbuotojai nudžiugo, sulaukę pa­
galbos, papasakojo mums, kad apylinkėje siaučianti „Va­
nago" gauja, kuri terorizuojanti valstiečius, apšaudanti į
kaimą atvykstančius aktyvistus, paruošų įgaliotinius, žu­
danti seniūnus.
Kitą dieną mūsų grupę pasiuntė į Aleknų kaimą, ku­
riame buvo žuvęs paruošų įgaliotinis. Mes turėjome šį
kaimą „perkratyti", nes, kaip pranešė patikimi valstie­
čiai, čia slapstėsi banditai.
Išžygiavome rytą. Aleknų kaimą iš visų pusių supo
miškas. Viena troba stovėjo pačioje pamiškėje. Į ją ir
užėjome.
— Sveiki gyvi, šeimininkai!
— Sveiki, ponai...— užsikertančiu balsu atsiliepė pa­
gyvenęs, skurdžiai apsirengęs žmogelis. Stovėjusi prie
krosnies moteris ėmė žegnotis...
— Na, šeimininke, kaip su prievolėmis?
Žmogelis įtraukė galvą į pečius.
— Kaip visi, taip ir mes...— prastenėjo.
Prasidėjo sunkus, daug kantrybės reikalaująs pokalbis.
 Panašiai ir kituose kaimuose: valstiečiai persigandę,
nekalbūs. O kitąsyk būdavo dar gražiau. Mums artėjant
prie sodybos, žmogus pamato mus, viską meta ir dumia
į mišką... Kas jis, kodėl bėga, nežinia. Šauki: „Stok! Pa­
lauk!" Žmogelis dar greičiau skuodžia. Negi šausi, neži­
nodamas, kas tai per pilietis... Įeini į tokio piliečio trobą,
o čia — vieni vaikai, klykia persigandę... Nežinai, nė ką
daryti. Pradedi raminti, guosti, o jie klykia dar garsiau...
Užsukome į vienkiemį, stovintį ant kalniuko. Troboje
senukas pančius bevejąs. Pasisvelkinom, atsisėdom. Ta­
čiau senelis nekreipia į mus jokio dėmesio: papsi medi­
nę apskrudusią pypkę ir dirba savo darbą. .. Bandėm jį
prakalbinti, aiškinom, kad mes iš apskrities ir norime ži­
noti tikrąją padėtį, kad karas jau baigiasi, ir laikas pra­
dėti normalų gyvenimą. Senukas ilgai klausėsi. Pagaliau,
matyt, jam įkyrėjo mūsų kalbos ir pačiam kilo noras pa­
sidalyti mintimis, nes staiga prašneko:
— Nežinau, kas jūs esat, ponai draugai, ir ko norit.
Pas mus užklysta visokių žmonių. Mes nežinom ir žinoti
nenorim, kas jie tokie. Aš baigiu amžių nugyventi, ir
man vis tiek kada numirti — šiandien ar rytoj. Bet, vy­
rai, šitaip gyventi nebegalima! Dieną eina vieni, naktį
kiti. Ką daryti mums, tamsiems žmoneliams? Mano gal­
va rodo šitaip: jeigu yra valdžia, tai tegu padaro tvarką!
Išdėjęs, kas buvo susikaupę, senukas nusibraukė išra­
sojusią kaktą ir pridūrė:
— O dabar darykit, ką norit!
— Dėkui, seneli, už teisingus žodžius,— padavėm jam
ranką ir išėjom, dar tvirčiau įsitikinę, kad reikia sustip­
rinti veiklą.
Išvaikščiojom visą kaimą ir, nieko neužtikę, nutarėm
grįžti į valsčių. Kaimo keliuku pasukom link vieškelio,
artinomės prie pamiškės. Staiga sutratėjo kulkosvaidis,
pasigirdo šautuvų šūviai.
— Gulk! — surikau vyrams. Jie sukrito ant arimo.
Valandėlei viskas nurimo. Vyrai gulėjo, nežinodami, ką
daryti.
— Penki pasilieka su manimi, kiti šliaužia į kairę ir
į dešinę,— perdaviau komandą.
 Apsupimo manevrą vyrai vykdė nerangiai. Ir nenuo­
stabu: daugelis pirmą kartą išgirdo kulkų zvimbesį. Tik
pakartojus komandą, jie ėmė skleistis į abi puses. Ta­
čiau netrukus pasirodė, kad banditai buvo numatę gali­
mą mūsų manevrą juos apsupti ir paruošė „maišus". Vos
tik vyrai pradėjo šliaužti link miško, į juos pliūptelėjo
kryžminė ugnis ir priplakė prie žemės. Blogiausia, kad
mes buvome atvirame lauke, o banditai slėpėsi miške­
lyje.
Temo. Ilgiau šitaip likti nebuvo prasmės. Reikėjo ryž­
tingai veikti. Daviau naują komandą, ir vyrai ėmė artin­
tis prie pamiškės. Tai pastebėję, banditai dar labiau su­
stiprino ugnį. Staiga kažkuris iš mūsiškių skausmingai
riktelėjo. Atsigręžiau. Užpakalyje manęs raitėsi Petras.
— Kas tau? Sužeidė?
— Velnias... į koją... Nebegaliu bėgti.
— Vyrai, į pagalbą! Kulkosvaidininkas pridengs,— pa­
liepiau.
Sukaleno mūsų kulkosvaidis, privertęs priešą šiek tiek
rečiau šaudyti. Tačiau mūsų kulkosvaidis šaudė neilgai.
— Ko sustojai? Ugnis!—surikau.
— Tai kad kulkosvaidis nebešaudo... Sugedo,— leme­
no kulkosvaidininkas, dar visai jaunas vyrukas, neseniai
paėmęs į rankas šį ginklą. Žiūriu ir savo akimis neti­
kiu: jis, palikęs kulkosvaidį, traukiasi kartu su sužeis­
tuoju. .. Tuo tarpu iš miško prapliumpa nauja kulkų kru­
ša. Prišliaužiu prie kulkosvaidžio, patikrinu. Ir ką ran­
du? Ogi į spyną įstrigusią eglės šakelę...
— Grįžk čionai, atiduok diskus,— šūkteliu kulkosvai­
dininkui.
— Diskai ana ten... griovyje,— atsiliepia nevykėlis.
Pikta. Bet ką darysi? Dabar ne laikas mokyti, aiškinti.
Nušliaužęs pasiėmiau diskus ir ėmiau stebėti, iš kur šau­
do banditų kulkosvaidis. Paleidau į tą pusę keletą seri­
jų. Priešas nutilo. Girdėjosi tik pakrika šautuvų ugnis.
— Vyrai, pirmyn! — surikau ir vėl ėmiau šaudyti.
Draugai pritarė man automatų ugnimi, kai kurie net šūk­
telėjo „valio!“. Supratau, kad pirmas baimės jausmas vy­
rukams jau praėjo. Reikalai pradėjo klostytis į gerąją
pusę. Miške dar girdėjosi pavieniai šūviai, bet ir tie grei­
tai tilo. Prilaikydami už parankių sužeistąjį, nuėjome link
Juodupės.
Tos dienos patirtis parodė, kad reikia dar gerokai pa­
dirbėti su mūsų vyrukais, sustiprinti žvalgybą, daugiau
remtis valstiečiais, kurie pasiilgę ramaus darbo, per juos
išaiškinti banditų rėmėjus bei ryšininkus. O per pasta­
ruosius bus galima prisikasti ir prie pačių „vanagų".
Po kurio laiko patikimi žmonės pranešė, kad netoli
Juodupės miestelio, prie vieškelio, gyvena siuvėjas Kli­
mas, palaikantis ryšius su banditais ir turįs ginklą. Čia
mes ir nusprendėme išbandyti savo naująjį planą.
Anksti rytą apsupom Klimo namus. Įėjęs į trobą, pa­
sakiau:
— Prašom visus sueiti į vieną kambarį. Niekam ne­
judėti. Iki sutemos niekas neturi teisės išeiti iš namų.
Jūsų sodyboje šią dieną ilsėsis Lietuvos laisvės armijos
kariai.
Po šių žodžių įtempimas šeimininkų veiduose atslūgo.
— Viename kambaryje paklokite patalus vyrams pa­
ilsėti. Uždangstykite langus. Sargybinis sėdės čia prie
durų. Jeigu kas bandys bėgti, šausime be įspėjimo. Pasi­
rūpinkite, kad vyrai būtų pamaitinti.
— Gerai, gerai, pone. Viskas bus padaryta. Ir dėl
maisto nesirūpinkite, visi būsite sotūs,— stengėsi įsiteikti
siuvėjas.
Palikę sargybas, sugulėme. Po poros valandų tyliai pra­
sivėrė durys, ir siuvėjas sušnibždėjo:
— Pone, a pone, pusryčiai jau ant stalo. Prašom...
— Ačiū. Vyrams prašom atnešti čia, o aš nueisiu pas
jus.
— Bus padaryta, pone...
Nuėjau pas siuvėją, susėdom prie padengto stalo.
— Seniai siuvėjaujat?—pradėjau šneką.
— Kaip čia pasakius, pone? Dabar nauji laikai, nauji
ir amatai... Kažkada truputį mokėjau, tai ir atvažiavau
giminių apsiūti.
— Tai jūs ne vietinis? Ir šita sodyba ne tamstos?
 — Tai jau ne... Mano „gaspadorystė", kaip tas sako,
Panemunio valsčiuj. Bet, kai tokie laikai...
Siuvėjas darėsi vis atviresnis. Vadinasi, reikalai klos­
tosi palankiai. Tačiau pokalbį tęsiau nesiskubindamas.
— O tamsta ir išsigandai! — prikišau.— Bėgiojat kaip
žiurkės, o apie ginklą, matyt, nė negalvojai...
Siuvėjas pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo, bet nieko ne­
pasakė.
— Vadinasi, patriotas liežuviu...— nusišaipiau.
— Tai kad ponas labai jau greitas,— numykė siuvė­
jas.— Mūsų Lietuvėlė maža, ką galime padaryti?
— O anie?— kryptelėjau galvą į vakarus.
— Kad taip anie...— išsprūdo „siuvėjui“ atodūsis.
— O čia kas?— atsisagsčiau švarką ir parodžiau ang­
lišką užrašą virš vidinės kišenės. Siuvėjas net išsižiojo.
— Mat kaip! ..
—■ Rūbai — nusispjaut,— pridėjau paslaptingai,— gau­
nam ir geresnių daiktelių...
Po to užsiminiau apie būsimą karą, pasisakiau, kad
esame atėję iš toliau, nes turime susijungti su šitų apy­
linkių „žaliūkais" ir dėl to lūkuriuojame. Bet kokio klau­
sinėjimo vengiau. Matyt, užminiau „siuvėjui" nelengvą
mįslę. Jis nutilo, susidūmojo ir visą dieną prasisukinėjo,
nerasdamas vietos.
Artinantis vakarui, jis darėsi dar neramesnis. Paga­
liau, matyt, apsisprendė, nes priėjo prie manęs ir pašnibž­
dėjo:
— Paėjėkim trupučiuką...
— Kur paėjėkim?— apsimečiau abejingas.
— Paėjėkim, neapsigausit...— pakartojo „siuvėjas".
Pasitariau su vyrais. Nusprendėme rizikuoti ir sutemus
išėjom. „Siuvėjas", dažnai stabčiodamas ir pasiklausyda­
mas, atvedė mus į miško laukymėlę, kur aiškiai matėsi
buvusios stovyklos liekanos.
— Išėjo, matyt...— nusiminė mūsų vedlys.— Būč su­
vedęs. ..
Galimas daiktas, kad šis žaidimas su „siuvėju" dar
būtų tęsęsis ilgesnį laiką, tačiau viską sugadino mūsų
vyrų nekantrumas. Po šių vedlio žodžių kažkuris sumur­
mėjo:
— Banditas! Dar už nosies vedžios...
„Siuvėjas" krūptelėjo, it botagu perlietas, ir ėmė die-
vagotis, jog norėjęs užrodyti ant tų „kraujalakių", kad
mes pamokytume. Buvom priversti grįžti į valsčių, o
„siuvėją" perduoti tardymo organams.
Taip su šia vyrų grupe naršėme Juodupės valsčių ko­
ne visą žiemą, ne kartą susidūrėm su nacionalistų gau­
jom. Mūsų vyrai grūdinosi kovoje, drąsėjo, su jais ne­
bebuvo baisu pakliūti į bet kokias aplinkybes. Gyven­
tojai vis dažniau pranešinėdavo, kur slepiasi banditai,
nors už tai kai kurie ir gyvybę paaukodavo. Tačiau dau­
gelis vis labiau neapkentė tokios padėties, troško ra­
maus gyvenimo, taikaus darbo, poilsio po ilgų okupaci­
jos ir karo meto negandų.
Prasidėjo sudėtinga, nuožmi kova prieš nacionalistinį
pogrindį.
Tik po kelerių metų kaimuose nutilo paslaptingi šū­
viai, žemė sugėrė nekaltų žmonių kraują.
Tačiau kova nesibaigė. Ji tęsėsi kasdieniame darbe,
mokykloje, tiesos ieškančioje širdyje. Tebesitęsia ji ir
šiandien.
Tai kova už Žmogų.
 TURINYS
GERUOJU NEGAUSIM MES NIEKO

Tėvas ir „Zingerio" mašina ........................ 3

Keturiolikmetis bedarbis ....................................................................... 9
„Romantiška" skarda ............................................................................... 11
„Karjeristas" ............................................................................................ 14
Šlapdriba .................................................................................................. 20
Kas kam uždirba duoną? ....................................................................... 27
Visam gyvenimui ............................... 31
Tegyvuoja Gegužės pirmoji! ................................................................... 37
Skirtingi gimnazistai ............................................................................... 40
Neatsargus poelgis ................................................................................... 44
Pasauliui sujudus .......................................................................... 49
Įvykių sūkuryje ........................................................................................ 58

BOMBOMS KRINTANT
Gaisrų pašvaistės ...................................................................................... 66
Neaprėpiamose stepėse ........................................................................... 85
Peršamės į kareivius ............................................................................... 91
Sudie, stepių platybe! ................................................ 94
Netikėtos permainos ............................................................................... 97

PER DEGANČIĄ BALTARUSIŲ ŽEMĘ

Šuolis į naktį ............................................................................................ 104

„Šitaip ėjo komjaunuoliai.................................. 107
„Vieni kitiems padedam" ................................................ 112
Pirmoji nesėkmė .................................................................. 117
Pagrindinės užduoties belaukiant ........................................................... 121
Į Lietuvą! ....................................................... 125
Baudėjai artinasi ........................................................................................ 132
Partizanų kraštas ugnyje ....................................................................... 137
Keistos laidotuvės .. ................................................................................. 149
Po priešo „šukomis" ..................................................... 157
Sveika, Lietuva! .... . ..................... . ......... ....... 162
Žygis pasibaigė ................................................................................. 167

TĖVIŠKĖ KOVOS UGNYJE

Gimtojoj padangėj ................................................ 172
Rokiškėnai nepasiduoda .................................... 177
Telkiame jėgas .......................................................................................... 182
Sutrikdytas žiemojimas ........................................................................... 191
Gūdžią žiemą ............................................................................................ 198
Vaišės ...................................................................................................... 202
Džiugi žinia ................................................................................................ 209
Vėl būryje ........................................................................................... ... 211
Vietoj traukinio — sunkvežimėlis............................................................ 216
Akmenėlis į ramų tvenkinį ........................ 224
Dovanos iš Didžiosios žemės ...................................... .................... 228
Teismas .................................................................................................... 236
„Kasdienė duona" .......................................................... .................... 240
Rūstus atpildas ............................ 248
Po darganotu dangum ................................................................ ’............. 252
Dar viena organizacija .................. 258
Geležinkelis lekia į orą ........................................................................... 261
Taisyklės ir išimtys ................................................................................ 267
Tėvynei ištikima šeima ................................................ — 275
Vingiuoti keliai .-................ 283
„Bendraminčiai" .......................... 289
Baudėjai Miliūnų girioje ....................................................................... 297
Motulė miela................................................................................................ 303
Kulkosvaidininkas Ąžuolas .............................................. 306
Nusisekusios diversijos ir nenusisekusi „sėja" .'................ ........ 310
Dingęs parašiutininkas ..................................................... 315
Skaudus netekimas .................. 323
Kanonadai griaudžiant ...-.................... ............................. ,.............. 327
Pirmieji laisvės žingsniai .. .-.............. ............................... ... .... 331
Альфонсас Кайрялис
ПОД ПОКРОВОМ СУМЕРЕК
На литовском языке
Второе издание
Alfonsas Kairelis
PRIEBLANDA PRISIDENGUS
Antras leidimas
Redaktorė K. Kalniuvienė
Dailininkas A. Grubevičius
Meninis redaktorius A. Broga
Techninė redaktorė V. Karvelytė
Korektorės: D. Meiduvienė, I. Cupalienė
ИБ № 3091
Duota rinkti 84.04.25. Pasirašyta spaudai 84.09.20. Formatas 84Х108’/з2. Popierius
spaudos Nr. 1. Garnitūra „Baltika" 10 punktų. Iškilioji spauda. 18,48 sąl. sp. 1.+
+0,92 L įklijų. 19,72 sąl. spalv. atsp. 20,07 apsk. leid. I.+0.79 I. įklijų. Tira­
žas 10 000 egz. Užsakymas 7180. Kaina 1 rb 60 kp
Leidykla ,,Mintis", 232600 Vilnius, Z. Sierakausko 15.
Spaudė Motiejaus Šumausko spaustuvė, 232600 Vilnius, A. Strazdelio 1.
 Kalrelis A.
Ka-153 Prieblanda prisidengus / Lit. bendraaut. V. Ve-
teikis.— 2-asis leid.— V.: Mintis, 1985.— 346 p.,
9 iliustr. lap.
A. Kalrelis — Didžiojo Tėvynės karo metų partizaninio judėjimo
Lietuvoje dalyvis — atsiminimų knygoje atkuria epizodus iš pogrindinės
komjaunimo veiklos buržuazijos valdymo metais Rokiškyje, pasakoja
*
apie Didžiojo Tėvynės karo pradžią, apie kovą su buržuaziniais nacio
nalistais. Didžiąją knygos dalį apima pasakojimas apie Žemaitės parti­
zanų junginio kovas su hitleriniais okupantais.
y 0505040000—007 BBK 63.3(21)+63.3(2)722
M 851(08)—85 128—85 9(TL)2 + 9(T)27
„Pergalės bibliotekos" serijoje:

Tutkus V.
ARMIJA IŠVADUOTOJA, 1984

Urbanavičius B.
LIAUDIES KERŠYTOJAI (rusų k.), 1984

Fransua de Žofras
NORMANDIJA—NEMUNAS, 1984

Aleksejevas N.
SKEVELDROS NUTRAUKTAS GYVENIMAS, 1985

ŽEMAITIJOS PARTIZANAI (rusų k.), 1985

Paleckis J.
PERGALES SALIUTAS, 1985

Paulius A.
DIDVYRIAI NEMIRŠTA, 1985

Sverdlovas F.
FRONTO KELIAIS (rusų k.), 1985