13 Protu Nesuvokiamu Dalyku

MICHAEL
BROOKS
13 protu
nesuvokiamų
dalykų
Mūsų laikų mokslo paslaptys
iš anglų kalbos vertė

Mikas Vengris
VILNIUS 2013
UDK 001.94 Michael BROOKS
Br254 13 THINGS THAT DON’T
MAKE SENSE
Profile Books, 2010
Copyright © Michael Brooks 2008

© Mikas Vengris, vertimas į lietuvių kalbą, 2013
© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013
© „Tyto alba“, 2013
ISBN 978-9986-16-976-5
Ponui Sumneriui už neišsenkamą įkvėpimą ir žavesį.
Tikiuosi, šia knyga grąžinsiu bent dalį skolos.
Phillippai, Millie ir Zachary už kasdienes paskatas.

Labiausiai kvapą gniaužiantis mokslininko posakis,
lydintis daugumą didžiųjų atradimų,
yra ne „Eureka!“, bet „Keista...“
Isaacas Asimovas
Turinys
Prologas | 11
^ Dingusi visata | 19
Iš viso pažįstame vos 4 procentus kosmoso
2 „Pioneer" anomalija | 55
Du erdvėlaiviai paneigia fizikos dėsnius
3 Kintamos konstantos | 67
Mūsiškė visatos samprata mušama iš vėžių
4 Šaltoji branduolių sintezė | 81
Branduolinė energija be dramatizmo
5 Gyvybė | 96
Ar mes tik cheminių medžiagų maišai?
5 „Viking" | 114
NASA mokslininkai Marse rado gyvybės įrodymų.
Tačiau paskui apsigalvojo
7 Oho! signalas | 132
Gal ateiviai jau skambino?
g Milžiniškas virusas | 148
Ta keistenybė gali perrašyti gyvybės istorijų
g Mirtis | 164
Evoliucijos susinaikinimo problema
*10 Seksas | 181
Yra ir geresnių būdų daugintis
n Laisva valia | 200
Jūs sprendžiate ne patys
12 Placebo efektas | 216
Kas čia ką apgaudinėja?
13 Homeopatija | 237
Juk tai akivaizdus absurdas, kodėl ji neišnyksta?
Epilogas | 264
Padėkos žodis | 275
Pastabos ir šaltinių nuorodos | 277
Rodyklė | 289
Prologas
toviu nuostabiame Briuselio „Hotel Metropole“ vestibiuly

S je ir stebiu, kaip trys Nobelio premijos laureatai kamuojasi
prie lifto.
Liftas tikrai ne toks paprastas - tai atviras grotuotas narvas,
o skridinių sistema atrodo lyg Isambardo Kingdomo Brunelio'
pagaminta. Prieš tris dienas pats pirmąsyk j jį patekęs jaučiausi
lyg persikėlęs laiku į praeitį. Tačiau man bent jau pavyko pri
versti jį veikti.
Sutrikęs dėl mokslininkų nesėkmės, valandėlei nusisuku ir
užsispoksau į neįtikėtiną prabangą aplinkui. „Metropole“ vieš
butis, pastatytas XIX a. pabaigoje; tiesiog juokingai puošnus.
Sienas dengia didžiulės marmuro plokštės, lubos išpuoštos
įmantriais, bet gražiais auksuotais ir dulsvai žaliais geometri
niais raštais. Žibantys krištoliniai sietynai skleidžia tokią šilu-
* Isambard Kingdom Brunei - XIX a. pirmos pusės britų inžinierius. (Čia ir toliau - vertėjo
pastabos.)
n
13 protu nesuvokiamų dalykų
mą, kad po jų šviesa norisi susirangyti ir nusnūsti. Tiesą sakant,

raminamos šviesos dega visur. Lauke Bruker aikštėje ir visame
mieste siautėja žvarbus ir šaltas vėjas, ir tokią atšiaurią gruodžio
dieną įžengęs vidun pro sukamąsias duris jaučiuosi, lyg galėčiau
čia stovėti amžinai.
Nobelio premijos laureatai vis dar kamuojasi. Atrodo, daugiau
niekas nepastebėjo jų bėdos, ir aš svarstau, ar nederėtų pereiti
vestibiulio ir jiems padėti. Pats ilgokai grumdamasis su durimis
supratau, kad kažkas jų spynos mechanizme prieštarauja logikai:
regis, jis jau turi būti užrakintas, bet iš tikrųjų taip nėra, reikia
truktelėti dar sykį. Tačiau man atrodo, kad Nobelio akademijos
ženklelius atlapuose segintys žmonės turėtų tai perprasti patys.
Man patinka galvoti, kad mokslininkai viską supranta, gali
paaiškinti viską, kas vyksta mūsų pasaulyje, ir yra mūsų visatos
valdovai. Tačiau tai galbūt tik raminanti iliuzija. Atsiplėšęs nuo
farso, vykstančio lifte, sėsiu į taksi ir išvažiuosiu iš konferenci
jos, kuri, ko gero, pakerėjo labiau už visas kitas. Ne todėl, kad
buvo pateikta naujų mokslinių įžvalgų, visiškai priešingai. Jokių
įžvalgų nebuvo, atrodė, mokslininkai atsidūrė aklavietėje, todėl
jų diskusijos ir buvo tokios įdomios. Moksle visiškai ir galutinai
įklimpti gali būti gerai: dažnai tai reiškia, kad kažkas smarkiai
keisis. Konferencijoje diskutuota apie stygų teoriją, apie mėgini
mą sujungti kvantinę fiziką su Einšteino reliatyvumo teorija. Ta
čiau šios dvi teorijos nesuderinamos: jas reikia pertvarkyti, kad
galėtume tinkamai aprašyti visatą, ir stygų teorija turbūt leidžia
tai padaryti geriausiai. O gal ir ne. Tris dienas klausiausi keleto
šviesiausių nūdienos protų diskusijų, kaip suderinti reliatyvumą
ir kvantinę teoriją. Ir štai jie padarė išvadą, kad praėjo daugiau
kaip trys dešimtmečiai, kai sukurta stygų teorija, o mes vis dar
trypčiojame vietoje.
12
Pr ol ogas
Visa tai vyko Solvay fizikos konferencijoje, kurios istorija la

bai turtinga. 1911 m. pirmojoje Solvay konferencijoje - pirmojoje
pasaulinėje fizikos konferencijoje - delegatai tarėsi, kaip aiškinti
ką tik atrastą radioaktyvumą. Šitame pačiame viešbutyje Marie
Curie, Hendrikas Lorentzas ir jaunasis Albertas Einšteinas svars
tė, kaip čia yra, kad radioaktyviųjų medžiagų savybės iš pažiūros
prieštarauja judesio kiekio ir energijos tvermės dėsniams. Radio
aktyvumas buvo anomalija - jis buvo nesuvokiamas. Jį perprasti
padėjo tik vėliau sukurta kvantinė teorija. Tačiau 1927 m. Solvay
konferencijoje keista kvantinės teorijos prigimtis jau sukėlė nau
jų problemų, ir Einšteinui, Nielsui Bohrui, Lorentzui, Erwinui
Schrodingeriui, Ernestui Rutherfordui ir Johnui von Neumannui
teko sėsti aptarti šių naujų fizikos dėsnių, gluminusių ne ką ma
žiau, nei iš pradžių glumino radioaktyvumas.
Tai buvo ypatinga mokslo istorijos akimirka. Kvantinė teo
rija iškėlė naują mintį, kad kai kurie dalykai gamtoje yra visiškai
atsitiktiniai ir nutinka be jokios priežasties. Einšteinui su Bohru
tai buvo keista, ir juodu, be oficialių diskusijų, visą laiką svars
tė, ką tai reiškia. Tačiau jų filosofiniai požiūriai, kaip aiškinti šią
paslaptį, labai skyrėsi. Bohras sakė, kad kai kurie dalykai tiesiog
nepaklūsta mokslui, o Einšteinas manė, kad teorija kažkuo klai
dinga, ir būtent šiame viešbutyje ištarė garsiąją frazę: „Dievas
nežaidžia kauliukais.“ Bohras atskleidė labiausiai mokslininkus
erzinantį dalyką, kad ne jie nustato dėsnius. „Einšteinai, - atsakė
jis, - nenurodinėk Dievui, ką jam daryti.“
Nė vienas iš šių vyrų nesulaukė, kol mįslė bus įminta, tiesą
sakant, ji neįminta iki šiol. Bet jei patikėsime kai kuriais dvide
šimt trečiosios Solvay konferencijos delegatais, tai Bohras buvo
teisus sakydamas, kad mokslas ne visagalis. Pusė joje dalyvavu
sių stygų teorijos specialistų, šviesiausios pasaulio galvos, yra
13
įsitikinę, kad mes niekaip neperprasime visų visatos paslapčių.

O galutinės teorijos ieškotojai tiki, kad kokį nors paaiškinimą
galime rasti. Tačiau nė nenutuokia, kur jo ieškoti. Kas gi nulėmė
tokią ypatingą padėtį? Ogi dar viena anomalija.
Ši anomalija atrasta 1997 m. Iš tolimos supernovos atkelia
vusios šviesos analizė privertė astronomus padaryti sukrečiamą
išvadą: visata plečiasi vis greičiau. Atradimas pribloškė kosmo
logus - niekas nežino, kodėl taip yra. Jie tegali pasakyti, kad kaž
kokia mįslinga „tamsioji energija“ sprogdina visatą.
Ši anomalija, iš pažiūros paprastas faktas, parklupdė stygų
teoriją ant kelių. Nurėžė viską, ką šios teorijos šalininkai manė
pasiekę. Paprastai tariant, jie negali anomalijos paaiškinti ir ne
mažai jų nebenori nė bandyti. Pasak jų, atsakymas paprastas ir
guli tiesiai po nosimi: mūsų visata tikriausiai tėra viena iš dau
gybės visatų ir jų visų savybės skirtingos. Tad mėgindami aiš
kintis, kodėl mūsų visatos savybės yra tokios, o ne kitokios, esą
tik švaistome laiką.
Netiesa. Ši, kaip ir bet kuri kita, anomalija įkvepia ieškoti
toliau. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje rašydamas kny
gą The Structure of Scientific Revolutions („Mokslo revoliucijų
struktūra“) Thomas Kuhnas tyrinėjo mokslo istoriją ir ieškojo
užuominų apie atradimų prigimtį. Šios paskatino jį sukurti da
bar jau tapusį kliše terminą paradigmų kaita. Iš pradžių moksli
ninkai remiasi vienokiomis idėjomis pasauliui apibūdinti. Viską,
ką daro, visus eksperimentinius ir teorinius darbus, jie aiškina ir
apibendrina remdamiesi tomis idėjomis. Tačiau atsiranda duo
menų, kurie prie šių idėjų niekaip nepritampa. Iš pradžių į tokius
duomenis nekreipiama dėmesio arba jie su panieka atmetami.
Tačiau galų gale anomalijų susikaupia tiek, kad nebekreipti į jas
dėmesio arba atmesti tampa nebeįmanoma. Tuomet kyla krizė.
14
Pr ol ogas
Po krizės, teigia Kuhnas, įvyksta paradigmos pokytis, ir visi

ima į pasaulį žvelgti kitaip. Būtent taip atsirado reliatyvumo
samprata, kvantinė teorija bei plokščių tektonikos teorija.
Tamsioji energija kaip tik ir sukėlė tokią krizę. Galima ją ver
tinti pesimistiškai kaip požymį, kad mokslas atsitrenkė į mūro
sieną. Bet lygiai taip pat galima manyti, kad ji jaudina ir įkvepia.
Kažkas turi atsitikti, lūžis gali įvykti bet kur ir bet kada. O nuo
stabiausia, kad tai ne vienintelė nūdienos anomalija - anaiptol.
Ir net kosmologijoje ji ne vienintelė. Kita kosmologinė prob
lema - tamsioji materija - pirmąkart aptikta XX a. ketvirtajame
dešimtmetyje. Būtent taip, kaip rašė Kuhnas, kone keturias
dešimt metų į ją niekas nekreipė dėmesio. Paskui Vašingtono
Carnegie instituto astronome Vera Rubin ją parodė prikišamai
ir privertė apsispręsti. XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje ji
nustatė štai ką: arba galaktikų formos, dydžiai ir sukimasis rodo
sutrikusią gravitaciją, arba kosmose yra daug daugiau materijos
negu mes matome. Niekas nedrįsta kišti nagų prie Newtono vi
suotinės traukos dėsnio, bet taip pat niekas nežino, kas galėtų
būti ta tamsioji materija.
Kartais gyventi ramiau, jei įsivaizduoji, kad mokslas valdo
visatą, bet faktai rodo ką kita. Tamsioji materija ir tamsioji ener
gija sudaro 96 procentus visatos. Vos du anomalūs mokslinių
stebėjimų rezultatai parodė, kad matome tik nedidelę mūsų
vadinamojo kosmoso dalį. Tačiau geroji šio reikalo pusė, kad
galbūt jau dabar kosmologai kapstosi iš Kuhno krizės ir atranda
visatą iš naujo arba atras supratę, kur paradigmos pokytis turėtų
nukreipti.
Kitos keistos anomalijos, kurios gali sukelti perversmą ir ku
rias reikia paaiškinti, yra daug arčiau. Tai placebo efektas: rū
pestingai suplanuoti ir griežtai kontroliuojami bandymai karto
15
tinai rodo, kad protas veikia organizmo biochemines funkcijas,

slopina skausmą ar sukelia neįtikėtinus medicininius poveikius.
Tik niekas nėra įsitikinęs, kad placebo efektas - kaip ir tamsio
ji materija - iš tikrųjų egzistuoja. Šaltosios branduolių sintezės
eksperimentai, kai metalų atomų branduolių reakcijos saugiai
išskiria daugiau energijos negu suvartoja, irgi beveik du dešimt
mečius buvo vertinami nepatikliai, ir tik neseniai JAV Energe
tikos departamentas paskelbė, kad laboratorinių įrodymų visai
pakanka, kad būtų skirtos lėšos naujiems eksperimentiniams
tyrimams. Problema ta, kad šaltoji branduolių sintezė prieš
tarauja visai dabartinei fizikai - nėra kaip paaiškinti, kodėl ji
vyksta, ar bent aiškiai įrodyti, kad vyksta. Bet tirti vis tiek verta:
turimi duomenys sako, kad tokie tyrimai padėtų sukurti naują,
išsamesnę fizikos teoriją, kuri turėtų milžinišką įtaką daugeliui
mokslo aspektų. Negana to, dar yra ir „protingas“ iš tolimojo
kosmoso atkeliavęs signalas, kurio jau trisdešimt metų nepa
vyksta paaiškinti, be to, mįsles užminė mūsų laisvos valios pojū
tis, kurį neigia visi moksliniai įrodymai, erdvėlaiviai, kuriuos iš
nustatyto kurso stumia kažkokia nežinoma jėga, problema, kuri
kyla, kai pasitelkę pažangiausias biologijos teorijas aiškinamės
lytinio dauginimosi ir mirties kilmę... ir tai dar ne viskas.
Filosofas Karlas Popperis kartą gal šiurkštokai pasakė, kad
„mokslą galima pavadinti menu sistemingai ir pernelyg viską
supaprastinti“. Nors tai irgi perdėm supaprastinta, aišku, kad
mokslui dar nėra kuo puikuotis. Vieną dalyką mokslininkai,
norintys atrodyti visagaliai, paprastai pamiršta. Štai tamsioji
energija dažnai vadinama kebliausia fizikos problema. Tai ne
tiesa, nes ji, be abejonės, - didžiausia fizikos galimybė, akstinas
išnagrinėti tai, ką pernelyg supaprastiname, ir žengti į naują pa
žinimo lygmenį. Mokslo ateitis priklauso nuo to, ko dabar nesu
16
Pr ol ogas
prantame; mūsų pastangos paaiškinti anomalijas ir yra mokslo

varomoji jėga.
XVI a. iš dangaus kūnų judėjimo anomalijų astronomas
Mikalojus Kopernikas suprato, kad Žemė sukasi aplink Saulę,
o ne atvirkščiai. XVIII a. aštuntame dešimtmetyje chemikai
Antoine’as Lavoisier ir Josephas Priestley’s, remdamiesi ekspe
rimentų rezultatais, prieštaravusiais visoms tų laikų teorijoms,
padarė išvadą, jog egzistuoja deguonis. Kelis dešimtmečius dau
gybė žmonių tik stebėjosi, kad rytinio Pietų Amerikos ir vakari
nio Afrikos krantų linijos keistai panašios kaip vienos dėlionės
dalys, bet iki pat 1915 m. niekam neatėjo į galvą, kad tai ne vien
sutapimas. Alfredo Wegenerio nuovoki įžvalga leido sukurti
plokščių tektonikos ir žemynų dreifo teoriją. Kaip tik ši įžvalga
geologiją iš atsitiktinių duomenų rankiojimo akimoju paver
tė tikru mokslu, suteikė vienijančią teoriją ir atvėrė tyrimams
milijardus Žemės istorijos metų. Charlesas Darwinas panašų
žygdarbį atliko biologijoje, sukūręs natūralios atrankos varo
mos evoliucijos teoriją: laikai, kai žmonės tik stebėjosi milžiniš
ka gyvybės įvairove ir negalėjo susieti atskirų jos formų, staiga
baigėsi. Ir kalbame ne vien apie eksperimentus ar stebėjimus,
esama ir intelektinių anomalijų. Pavyzdžiui, dviejų teorijų nesu
derinamumas paskatino Albertą Einšteiną sukurti revoliucinę
reliatyvumo teoriją, kuri visiems laikams pakeitė mūsų požiūrį į
erdvę, laiką ir neišmatuojamus visatos tolius.
Nobelio premiją Einšteinas pelnė ne už reliatyvumo teori
ją. Aukščiausią mokslo apdovanojimą jis gavo paaiškinęs kitą
anomaliją - keistą šiluminio spinduliavimo prigimtį. Šiluminį
spinduliavimą tyręs Maxas Planckas pasiūlė mintį, kad spindu
liuotė gali būti perduodama porcijomis, arba kvantais. Planckui
ši kvantų teorija buvo ne ką daugiau kaip matematinė gudrybė,
17
bet Einšteinas atskleidė, kad jos prasmė daug gilesnė. Įkvėptas

Plancko darbų, Einšteinas įrodė, kad šviesa yra kvantuota ir kad
eksperimentais galima išmatuoti, kiek kvantas turi energijos.
Būtent atradimas, kad visatos rūmas pastatytas iš plytų, ir pelnė
jam 1922 m. Nobelio fizikos premiją.
Vis dėlto Nobelio fizikos premija nėra atsakymas į visus
klausimus - tai aiškiai suprantu pažvelgęs į kitą „Metropole“
viešbučio vestibiulio pusę. Kodėl tie trys vyrai, trys šviesiausi
kartos protai, nemato tokio akivaizdaus sprendimo? Nejučia
man dingteli, gal ir Einšteinas kankinosi prie šio lifto? Jei ir taip,
tai gal grasindamas kumščiu Visagaliui jau būtų pasiprašęs pa
galbos.
Mokslininkams nelengva prisipažinti, kad įklimpo, jie pa
miršta, kad tai pirmas žingsnis nauju ir jaudinamu keliu. Užtat
jei save įveikia, jei, užuot išdidžiai tylėję ir nekreipę dėmesio, pa
sitelkia kolegas, kad padėtų spręsti keblų klausimą, kelionę gali
tęsti. Jei moksle įstringi, tai gali reikšti, kad netrukus padarysi
milžinišką šuolį pirmyn. Todėl galima sakyti, kad nesuprantami
dalykai - vieninteliai, tikrai vieninteliai, svarbūs dalykai.
1
Dingusi visata
Iš viso pažįstame vos 4 procentus kosmoso
plink mieguistą Flagstafo miestelį Arizonoje gyvenančios

A indėnų gentys įdomiai aiškina žmogaus kovą už taiką ir
harmoniją. Pagal jų sakmes, sunkumus ir nesusipratimus gyve
nime lemia tam tikra žvaigždžių tvarka - ar veikiau netvarka -
danguje. Tie danguje spindintys brangakmeniai turi padė
ti mums ramiai ir patenkintiems gyventi, tačiau kai Pirmoji
Moteris jais rašė moralės įstatymus tamsoje, Kojotas netekęs
kantrybės išvertė juos iš dubens ir pažėrė po visą dangų. Šis
pirmykštis Kojoto nekantrumas sujaukė žvaigždynus danguje
ir sukėlė žmogaus būties chaosą.
Astronomai, ištisas naktis stebintys dangų virš Flagstafo, šia
sakme gali pasiguosti. Ant kalvos virš miesto įrengtu teleskopu
atlikti dangaus - žvaigždynų netvarkos ir jų judėjimo - stebėji
mai smarkiai mus suglumino. XX a. pradžioje Flagstafo Lowellio
observatorijos Clarko teleskopu užregistravus žvaigždžių šviesą
buvo atlikti pirmieji stebėjimai, atvedę prie vieno iš keisčiausių
mokslo atradimų, kad didžiosios visatos dalies tiesiog nėra.
19
Jei mokslo ateitis priklauso nuo nesuprantamų dalykų, tai

kosmosas tikrai turi ką pasiūlyti. Mes trokštame žinoti, iš ko
sudaryta visata ir kaip ji veikia: kitaip tariant, kokios ją sudaro
dalelės ir kaip jos sąveikauja. Kaip tik tai ir yra „galutinės teori
jos“, apie kurią svajoja fizikai, esmė; tai glaustas apibendrinimas,
kas yra kosmosas ir kokios taisykės ten veikia. Kartais iš laik
raščių, žurnalų, televizijos reportažų atrodo, kad tą beveik žino
me. Tačiau nežinome. Tą galutinę teoriją atrasti bus sunku, kol
nesuvoksime, kad didžioji dalis dalelių ir jėgų, kurias norime
paaiškinti šia teorija, mokslui nežinoma. Mums ir taip pasisekė,
kad gyvename kosmologijos aukso amžiuje, mes labai daug ži
nome apie tai, kaip kosmosas atsirado ir kaip kito, kol tapo toks
kaip dabar, ir vis dėlto nė nenumanome, kas yra didžioji jo dalis.
Mums trūksta beveik visos visatos - 96 procentų, jei jau turėtu
me būti tikslūs.
Žvaigždės tolimų galaktikų pakraščiuose, atrodo, juda valdo
mos nematomų rankų, laikančių jas vienoje vietoje ir neleidžian
čių nuskrieti į tuščią erdvę. Pačiais tiksliausiais apskaičiavimais
tų nematomų valdančių „rankų“ substancija, mokslininkų va
dinama tamsiąja materija, sudaro beveik ketvirtį visos kosmose
esančios masės. Tačiau tamsioji materija - tik pavadinimas. Mes
nė neįsivaizduojame, kas ji.
O dar yra ir tamsioji energija. įrodęs, kad masė ir energija -
tai dvi to paties medalio pusės ir vieną galima paversti kita pa
gal formulę E = mc2, Albertas Einšteinas, pats to nežinodamas,
atskleidė, kaip dabar visi pripažįsta, labiausiai gluminančią fi
zikos problemą. Tamsiąja energija mokslininkai vadina nema
tomą galią, verčiančią visatos audinį vis greičiau plėstis ir tarp
galaktikų kurti vis daugiau erdvės. Pritaikę Einšteino formulę,
paverčiame šią energiją mase ir matome, kad tamsioji ener
20
Di n g u s i v i s a t a
gija sudaro net 70 procentų kosmose esančios masės (pagal

Einšteiną, turėtume vadinti ją mase-energija). Niekas nežino,
iš kur ši energija atsirado, kas ji yra, ar ji ir toliau be paliovos
greitins visatos plėtimąsi, ar galų gale išseks. Apie pagrindines
sudedamąsias visatos dalis, regis, niekas nieko tiksliai nežino.
Pažįstamas atomų - iš kurių sudaryti ir mes, - pasaulis sudaro
tik mažą kosmoso masės ir energijos dalį. Likusi dalis yra gal
vosūkis, kurį reikia išspręsti.
Kaip pakliuvome į tokią padėtį? Viskas prasidėjo tuo, kad vie

ną žmogų apsėdo mintis apie gyvybę Marse. 1894 m. Perciva-
lis Lowellis, turtingas Masačūsetso pramonininkas, įsikalė sau į
galvą, kad raudonojoje planetoje gyvuoja ateivių civilizacija. Ne
paisydamas negailestingų daugelio to meto astronomų patyčių,
Lowellis nusprendė surasti neginčijamų astronominių įrodymų
pagrįsti savo įsitikinimui. Išsiuntinėjo žvalgus į įvairias Jungti
nių Valstijų vietas ir galų gale nusprendė, kad giedras Arizonos
dangus virš Flagstafo puikiai tiks jo tikslui. Po kelerių metų ste
bėjimų mažais teleskopais Lowellis iš vieno gamintojo Bostone
nusipirko milžinišką (tais laikais) 24 colių refraktorių ir Santa Fe
geležinkeliu atsigabeno į Flagstafą.
Taip prasidėjo didžiosios astronomijos era. Clarko telesko
pas Lowelliui kainavo dvidešimt tūkstančių dolerių, jis įtaisytas
nuostabiame kupole pušimis apaugusios Marso kalvos, pava
dintos didžiosios Lowellio aistros garbei, viršūnėje, į kurią veda
status vingiuotas takas. Teleskopas jau užsitikrino garbingą vietą
istorijoje. XX a. septintame dešimtmetyje „Apollo“ astronautai
per jį pirmąkart deramai apžiūrėjo tas Mėnulio vietas, kur ke
tino nutūpti. O dar prieš kelis dešimtmečius uolus ir santūrus
21
jaunuolis Vesto Melvinas Slipheris šiuo teleskopu padėjo šiuo

laikinės kosmologijos pagrindus.
Slipheris gimė 1875 m. Indianos fermerio šeimoje. 1901 m.,
gavęs mechanikos ir astronomijos specialybės diplomą, atvyko
į Flagstafą ir tapo Percivalio Lowellio asistentu. Lowellis priėmė
Slipherį trumpam terminuotam laikotarpiui ir įdarbino neno
riai, tik darydamas paslaugą vienam iš savo buvusių dėstytojų.
Tačiau reikalai susiklostė kitaip, nei planavo Lowellis. Slipheris
pasitraukė tik po penkiasdešimt trejų metų - į pensiją jis išėjo iš
observatorijos direktoriaus pareigų.
Slipheris suprato savo viršininko aistrą, tačiau ne itin do
mėjosi Marso civilizacijos paieškomis. Jam labiau rūpėjo, kaip
visatoje juda negyvi dujų ir dulkių kamuoliai - žvaigždės ir
planetos. Viena iš didžiausių mįslių, kurias to meto astronomai
stengėsi įminti, buvo spiralinių ūkų prigimtis. Vieni manė, kad
naktiniame danguje taip blyškiai švyti didžiuliai žvaigždžių
spiečiai - „visatos-salos“, kaip jas pavadino filosofas Immanuelis
Kantas. Kitiems atrodė, kad tai tiesiog tolimos planetų sistemos.
Beveik ironiška, kad ieškodamas atsakymo į šį klausimą, Slip
heris privertė mus sunerimti ne dėl to, ką matome, o dėl to, ko
nematome.
1917 m. Albertas Einšteinas baigė savo veikalą apie tai, kaip el
giasi visata, ir jam prireikė vieno tyrimais pagrįsto fakto, kad
galėtų viską galutinai sudėti į vietas. Klausimas, kurį jis uždavė
pasaulio astronomams, buvo toks: ar visata plečiasi, traukiasi ar
jos dydis nekinta.
Einšteino lygtys leido aprašyti, kaip erdvėlaikis (erdvės ir lai
ko dimensijos, kartu sudarančios visatos audinį) evoliucionuoja
V)
priklausomai nuo masės ir energijos. Pagal pirmines jo lygtis

gravitacijos veikiama visata turėjo arba plėstis, arba trauktis. Jei
visatos dydis būtų nekintamas, Einšteinas būtų turėjęs įtraukti
dar vieną narį - antigravitaciją, arba stūiną.-atsveriančią gravi
tacinę trauką. Jam nesinorėjo to daryti: buvo aišku, kad masė ir
energija sukuria gravitacinę trauką, bet akivaizdžios priežasties,
kodėl turėtų būti ir antigravitacija, jis nematė.
Einšteino nelaimei, tuo laikotarpiu astronomai laikėsi susi
tarimo, kad visatos dydis nekinta. Taigi, neramia širdimi jis įra
šė antigravitacijos narį, kad visata nesiplėstų ir nesitrauktų. Tai
vadinamoji kosmologinė konstanta (ji svarbi kalbant apie kos
mologinius mastelius, bet ne apie įprastus mūsų Saulės sistemos
reiškinius); šią konstantą jis įvedė labai atsiprašinėdamas. Pasak
Einšteino, ji „nepagrįsta turimomis žiniomis apie gravitaciją“.
Jos reikėjo, kad lygtys atitiktų duomenis. Gaila, kad tada niekas
neatkreipė dėmesio į Vesto Slipherio rezultatus.
Slipheris Clarko teleskopu matavo, ar ūkai juda Žemės at
žvilgiu. Tam jis pasinaudojo spektrografu, instrumentu, kuris
teleskopo surinktą šviesą išskaido sudedamosiomis spalvomis.
Stebėdamas spiralinių ūkų šviesą Slipheris suprato, kad skirtin
gos jų šviesos spalvos kis priklausomai nuo to, ar ūkas artėja, ar
tolsta nuo Žemės. Mat dažnį, arba spinduliuotės bangų skaičių
per sekundę, mes suvokiame kaip tam tikrą spalvą. Išvydę vai
vorykštę iš tikrųjų stebime skirtingų dažnių spinduliuotę. Vio
letinė spalva yra didesnio dažnio spinduliuotė, o raudona - ma
žesnio; kitų spalvų dažniai tarpiniai.
Jei nagrinėdami dažnius atsižvelgsite į šviečiančio objekto
judėjimą, gausite vadinamąjį Dopplerio efektą: atrodo, spindu
liuotės dažnis keičiasi panašiai taip, kaip greitosios pagalbos si
renos tonas, kai mašina pralekia pro mus gatve. Jei vaivorykštė
23
judėtų prie jūsų labai greitai, visos spalvos pasislinktų prie mė
lynojo spektro krašto; kas sekundę jus pasiekiantį bangų skai
čių padidintų vaivorykštės artėjimas. Tai vadinama mėlynuo
ju poslinkiu. Jei vaivorykštė lėktų tolyn nuo jūsų, per sekundę
ateinančių bangų skaičius sumažėtų, ir spinduliuotės dažnis
pasislinktų prie raudonojo spektro krašto - tai raudonasis po
slinkis.
Lygiai taip pat ir su šviesa, sklindančia iš tolimų ūkų. Jei ūkas
juda Slipherio teleskopo link, jo šviesa bus pasislinkusi į mėly
nąją pusę. Ūkų, lekiančių tolyn nuo Žemės, šviesa bus raudones
nė. Dažnio poslinkio dydis leis apskaičiuoti greitį.
1912 m. Slipheris turėjo keturias spektrogramas. Tris su rau
donuoju poslinkiu ir vieną - Andromedos - su mėlynuoju. Per
kitus dvejus metus Slipheris išmatavo dar dvylikos galaktikų ju
dėjimą. Visų spektrai, išskyrus vieną, rodė raudonąjį poslinkį.
Tokie rezultatai pribloškė, tiesiog apstulbino: 1914 m. rugpjūtį
jis pristatė juos Amerikos astronomijos draugijos konferencijoje
ir dalyviai jam plojo net atsistoję.
Slipheris yra vienas iš neapdainuotų astronomijos didvyrių.
Remiantis jo biografija, kurią pateikia JAV Nacionalinė mokslų
akademija, jis „fundamentalių atradimų tikriausiai padarė dau
giau už bet kurį kitą dvidešimto amžiaus astronomą stebėtoją“.
Vis dėlto už visus nuopelnus jis sulaukė menko pripažinimo ir
yra minimas tik dviejuose žemėlapiuose: Mėnulio ir Marso. Ten,
danguje, jo vardu pavadinti du krateriai.
Slipheris taip šykščiai pripažįstamas todėl, kad nesisten
gė plačiai viešinti savo atradimų. Kartais paskelbdavo glaustą
straipsnį apie atradimus, kartais aprašydavo juos laiškuose ki
tiems astronomams. Anot biografijos, Slipheris buvo „santūrus,
uždaras, atsargus žmogus, vengė viešumo ir net retai dalyvau
24
davo astronomijos konferencijose“. Atrodo, kad pasirodydamas

1914 m. rugpjūčio konferencijoje nukrypo nuo savo įpročių. Ta
čiau būtent ten amerikiečių astronomas Edwinas Powellis Hub-
ble’is pradėjo savo šlovės kelią.
Apie tai kandžią pastabą išsakė Kembridžo universiteto kos
mologas Stephenas Hawkingas knygoje The Universe in a Nutshell
(„Visata riešuto kevale“). Lygindamas Slipherio ir Hubble’io
veiklos chronologiją ir paminėjęs, kad Hubble’iui 1929 m. buvo
priskirtas atradimas, kad visata plečiasi, Hawkingas nurodo,
kada Slipheris pristatė savo rezultatus pirmą kartą. Pasak jo, tą
1914 m. rugpjūtį, kai Amerikos astronomijos draugijos konfe
rencijoje auditorija atsistojusi plojo Slipherio atradimams, „pra
nešimo klausėsi ir Hubble’is“.
Taigi, 1917 m., kai Einšteinas klausinėjo astronomų nuo
monės apie visatą, Slipherio spektrometriniai stebėjimai rodė,
kad iš dvidešimt penkių ūkų dvidešimt vienas lekia tolyn nuo
Žemės ir tik keturi artėja. Visi judėjo stulbinamu vidutiniškai
daugiau kaip dviejų milijonų kilometrų per valandą greičiu. Tai
buvo sukrečiama, nes dauguma žvaigždžių danguje taip nesi
elgė, be to, tada manyta, kad Paukščių Takas ir yra visa visata,
o žvaigždės Žemės atžvilgiu beveik nejuda. Slipheris sugriovė
šį požiūrį įrodęs, kad mūsų visata plečiasi kaip išsprogdinta.
Ūkai, manė jis, tai „žvaigždžių sistemos, matomos iš labai toli“.
Ir netyčia atrado, kad kosmose pabirę miriadai galaktikų, ku
rios visos lekia tolyn.
Jo greičių matavimai buvo paskelbti žurnale Proceedings of
the American Philosophical Society, bet niekas į juos neatsižvel
gė, o Slipheris nebuvo toks įžūlus, kad trokštų atkreipti dėme
sį į savo darbus. Tačiau Hubble’is akivaizdžiai jų neužmiršo. Jis
paprašė Slipherio tų duomenų, neva kad įtrauktų į knygą apie
25
reliatyvumą, ir 1922 m. Slipheris nusiuntė jam ūkų greičių lente

lę. 1929 m. Hubble’is pridėjo Slipherio rezultatus prie kelių kitų
astronomų (ir savo) duomenų ir padarė nepaprastą išvadą.
Jei nubraižysite, kaip tolstančių galaktikų greičiai priklau
so nuo atstumo iki Žemės, pamatysite, kad kuo toliau galak
tika, tuo greičiau juda. Jei viena tolstanti galaktika nuo Žemės
yra dvigubai toliau už kitą, tai ir juda dvigubai greičiau. Jeigu
ji skrieja tris kartus toliau, tai ir jos greitis tris kartus didesnis.
Hubble’is rado vienintelį galimą paaiškinimą. Galaktikos - kaip
popieriniai skrituliukai, priklijuoti prie baliono: jei balioną iš
pusite, skrituliukai nepadidės, bet vienas nuo kito nutols. Didėja
erdvė tarp galaktikų. Hubble’is atrado, kad visata plečiasi.
Tai buvo svaigi akimirka. Paaiškėjus, kad visata plečiasi, kos
mologai staiga prisiminė XX a. trečiame dešimtmetyje iškeltą
Didžiojo Sprogimo idėją. Jei visata plečiasi, tai kadaise ji buvo
mažesnė ir tankesnė, ir astronomai pradėjo svarstyti, kokios bū
senos kosmosas atsirado. Vesto Slipherio darbai atskleidė pir
muosius pirmapradės mūsų kilmės įrodymus. O tie įrodymai
galiausiai padės mums suvokti, kad didžioji mūsų visatos dalis
yra visiška mįslė.
Norėdami suprasti, kaip paaiškėjo, kad apie didelę kosmoso dalį

visai nieko nežinome, pririškite svarmenį prie ilgos virvutės.
Išvyniokite virvutę ir įsukite svarmenį ratu. Ilgos virvutės gale
pririštas svarmuo juda gana lėtai - galite jį stebėti, ir jums neap
sisuks galva. Dabar sutrumpinkite virvutę, kad svarmuo suktųsi
maža orbita jums aplink galvą. Kad jis suktųsi ore, nenukristų ir
jūsų nepasmaugtų, turėsite sukti daug greičiau, todėl vargiai jį
įžiūrėsite.
26
Tokiu pačiu principu juda ir planetos. Žemė sukasi netoli

Saulės, todėl savo orbita juda daug greičiau už atokiau skriejantį
Neptūną. Priežastis paprasta: viską lemia jėgų pusiausvyra. Gra
vitacinė Saulės trauka prie Žemės stipresnė negu prie Neptūno.
Žemės masės kūnas turi judėti gana greitai, kad išsilaikytų orbi
toje. Kad orbitą išlaikytų Neptūnas, kurį Saulė iš toliau traukia
silpniau, jam gana judėti lėčiau, ir jėgų pusiausvyra išlaikoma.
Jei jis judėtų tokiu greičiu kaip Žemė, tai nuskrietų tolyn ir iš
lėktų iš Saulės sistemos.
Bet kokia orbita skriejanti sistema paklūsta šiai taisyklei:
gravitacinę trauką atsveria išcentrinė jėga, vadinasi, kuo toliau
objektas skrieja nuo orbitoje jį laikančio objekto, tuo lėčiau juda.
O 1933 m. šveicarų astronomas Fritzas Zwickys būtent to ir pa
sigedo.
Tais metais buvo pradėtas statyti Aukso Vartų tiltas, ketu
riasdešimt trejų metų sulaukęs Adolfas Hitleris tapo Vokietijos
kancleriu, o Zwickys pastebėjo Komos galaktikų spiečiaus keis
tenybę. Kalbant apytikriai, kiekvienas žvaigždės masės kilogra
mas skleidžia tam tikrą šviesos kiekį, todėl stebėdamas Komos
spiečiaus šviesą Zwickys galėjo įvertinti, kiek tame spiečiuje yra
medžiagos. Zwickys pamatė, jog žvaigždės galaktikų pakraš
čiuose juda per greitai, kad jas išlaikytų tokio kiekio medžiagos
gravitacinė trauka. Jis viską apskaičiavo ir rado vienintelį paaiš
kinimą - masės Komos spiečiuje esama apie keturis šimtus kar
tų daugiau negu rodo jo skleidžiama šviesa.
Regis, to turėjo pakakti tamsiosios materijos medžioklei
pradėti, bet nepakako - ir dėl apgailėtinų priežasčių. Panaršyki
te internete, ieškodami nuorodų apie Zwicky’j ir rasite „puikus“
ir „susvetimėjęs“, „genijus“ ir „nepakenčiamas“. Kaip Slipherio,
taip ir jo darbai beveik neaptariami astronomijos vadovėliuo
se, nors jis padarė daug svarbių atradimų. Jis pirmasis pama
tė, kad galaktikos sudaro spiečius. Sukūrė terminą supernova.
Pats buvo supernova. Šv. Gabrieliaus kalnuose Kalifornijoje prie
Vilsono kalno observatorijos įrengė šuolių su slidėmis trampli
ną ir žiemomis į darbą atsinešdavo slides, kad galėtų tobulin
ti šuolių nuo tramplino įgūdžius. Verčiau būtų skyręs dėmesio
bendravimo įgūdžiams. Buvo įžeidus, sunkaus būdo žmogus,
manė esąs genijus ir neabejojo niekada nesulauksiąs pelnyto
pripažinimo. Savo visus kolegas vadindavo „sferiniais niekšais“:
suprask, niekšai, kad ir kaip į juos pažvelgsi. Tai ko čia stebėtis,
jei kolegos nekreipė dėmesio į jo atradimą, kad dalies Komos
spiečiaus masės tiesiog trūksta.
Tačiau jis buvo teisus. Kalbant apie galaktikų masę kai kur
tiesiog nesueina galai, na, nebent visatoje tamsiosios materijos
būtų prikreikta visur. 1939 m. konferencijoje, skirtoje Teksaso
McDonaldo observatorijai, olandų astronomas Janas Oortas
pateikė papildomų įrodymų. Oortas perskaitė pranešimą ir pa
aiškino, kad tam tikroje elipsinėje galaktikoje masė pasiskirsto
visiškai kitaip negu šviesa. Po trejų metų jis parašė straipsnį, o
šį teiginį išdėstė jo santraukoje. Ir vėl lyg pagal Kuhno scena
rijų niekas nesureagavo. Toks neįtikėtinas gebėjimas ignoruoti
įspūdingus rezultatus truko dar kelis dešimtmečius, kol pagaliau
žmonės kažkodėl išklausė Veros Rubin.
Rubin, dabar skaičiuojanti devintą dešimtį,* pirmą ryškų
pėdsaką kosmologijoje paliko dvidešimt dvejų. 1950 m. Naujųjų
metų išvakarėse išėjęs Washington Post numeris pranešė apie jos
kalbą Amerikos astronomijos draugijoje, pridėjęs skambią ant
raštę: „Jauna mama nustatė Kūrinijos centrą pagal žvaigždžių
* Gimė 1928 m.
28
judėjimą.“ Straipsnyje pasakota, kad Rubin darbas buvo „toks

drąsus... kad, daugelio astronomų nuomone, jos teorijos neįma
nomos.“ Bet jos dar laukė pats drąsiausias darbas - kova už tai,
kad į tamsiąją materiją būtų žvelgiama rimtai.
Tiesą sakant, iš pradžių ji ir pati savęs labai rimtai nevertino.
Ši istorija, anot jos, yra pamoka, kokie žiopli gali būti mokslinin
kai. 1962 m. Rubin dėstė Vašingtono Džordžtauno universitete. Ji
prisimena, kad dauguma jos studentų darbavosi JAV Laivyno ob
servatorijoje kiek toliau toje pačioje gatvėje ir buvo puikūs astro
nomai. Kartu jiems pavyko sudaryti galaktikos sukimosi kreivę. Ji
rodo, kaip kinta tolstančių nuo galaktikos centro žvaigždžių grei
tis. Kaip ir sukant svarelį sau aplink galvą, greičiai turėtų mažėti,
jei nuo centro tolstamą. Tačiau Rubin ir Laivyno tyrėjai pamatė,
kad jie nemažėja - toliau nuo centro kreivė visai išsilygino. Re
zultatus jie paskelbė trim straipsniais, bet Rubin nepadarė išvadų.
Po trejų metų, 1965 m., ji įsidarbino Vašingtono Carnegie
institute. Metus didelės konkurencijos sąlygomis dirbo ieško
dama kvazarų, tolimiausių žinomų objektų, ir galiausiai panoro
ne tokio įtempto darbo, kurį dirbtų pati viena. Todėl nusprendė
dirstelėti į išorinius galaktikų pakraščius, nes niekas iki tol jų
netyrinėjo - visi domėjosi tik centrais. Rubin ne tik pamiršo
apie savo darbus su Laivyno observatorijos studentais, ji nepa
tikėjo nė savo pačios surinktais stebėjimų rezultatais. Greičius
matavo stebėdama, kaip judėjimas keičia iš žvaigždžių atsklin-
dančios šviesos spektrą. Kasnakt Rubin išmatuodavo maždaug
keturis spektrus vis toldama nuo galaktikos centro. Kaskart
išmatavusi spektrą išryškindavo - jie visi atrodė vienodi, ir ji
nieko negalėjo suprasti.
„Visąlaik laukiau, kad kitas išmatuotas taškas bus žemiau“, -
sako ji. - Bet kreivė niekaip nesileido žemyn.“
29
Vis dėlto galų gale suprato. 1970 m. Rubin nubraižė And

romedos ūko galaktikos sukimosi kreivę. Kad ir kaip toli nuo
centro matavo, žvaigždžių greičiai buvo vienodi. Atokiuose ga
laktikos pakraščiuose žvaigždės judėjo tokiu pačiu greičiu, nors
išcentrinės jėgos turėjo jas išsvaidyti į kosmoso platybes. Iš tik
rųjų Andromeda turėtų subyrėti. Nebent ją gaubia tamsiosios
materijos aureolė.
Niekas nežino, kas ta tamsioji materija. Kembridžo profesorius

Malcolmas Longairas, parašęs kosmologijos pradžiamokslį Our
Evolving Universe („Mūsų besivystanti visata“), sudarė visą są
rašą, kas toji medžiaga galėtų būti. Pirmiausia išvardijo tokius
dalykus, kaip tarpžvaigždinės planetos ir mažos masės žvaigž
dės. Na, o sąrašo pabaigoje paminimos ir plytos, ir žurnalo
Astrophysical Journal numeriai. Pastarasis kandidatas ypač tik
tų; jeigu pasirodytų, kad taip ir yra, visą tamsiosios materijos
istoriją nuspalvintų maloni ironija. Juk būtent žurnale Astro
physical Journal 1970 m. Rubin paskelbė rezultatus, iškėlusius
tamsiąją materiją į dienos šviesą.
Beje, skaitant jos straipsnį tai ne itin krinta į akis. Pavadi
nimas atrodo nekaltai: „Andromedos ūko sukimasis, įvertintas
pagal spektroskopinius emisijos regionų matavimus.“ Santrau
koje straipsnis apibendrinamas, bet neteigiama nieko prieš
taringa. Panašiai nuvilia ir straipsnio išvados. Jose pateikiami
duomenys - išmatuoti Andromedos ūko žvaigždžių sukimosi
greičiai - ir nieko daugiau. Tačiau grafikas iš dvyliktojo pusla
pio iki šiol kabo ant Rubin kabineto sienos Vašingtono Carnegie
instituto Žemės magnetizmo katedroje. Jis ir dabar tiek pat svar
bus ir toks pat nesuprantamas, kaip ir tada, kai buvo paskelbtas.
30
Mintis, kad nematomos materijos gniaužtai laiko išorines

Andromedos ūko žvaigždes, iš karto suklusti neprivertė, bet šį
syk bent jau atkreipė dėmesį. Iš pradžių astronomai teisinosi,
kodėl trisdešimt septynerius metus nieko nematė. Patys ėmė
braižyti sukimosi grafikus ir pateikė, pavyzdžiui, egzotiškų pa
aiškinimų, kaip masė gali būti pasiskirsčiusi galaktikose. Rubin
sako, kad nė vienas iš jų neįtikino; visada keletas taškų būdavo
kažkodėl toli - ir dar ignoruojami - nuo aprašančios kreivės, tad
tokie aiškinimai atrodė tiesiog juokingi.
XX a. devintame dešimtmetyje astronomai liovėsi stengtis
duomenis pritempti. Kažkas su galaktikų gravitacija buvo nege
rai, ir šį reiškinį geriausia buvo aiškinti tuo, kad egzistuoja ma
terija, kuri nešviečia kaip žvaigždės, neatspindi šviesos, nesklei
džia jokios išmatuojamos spinduliuotės, apskritai nedaro nieko,
kas išduotų jos egzistavimą, išskyrus viena - ji kuria gravitacinę
trauką. Dabar reikėjo išsiaiškinti, kas yra toji keista substancija.
Pirmoji konferencija apie šią naują tamsiąją materiją buvo
surengta Harvardo universitete 1980 m. Tada Rubin įtikinamai
pareiškė auditorijai, kad po dešimtmečio jau tikrai žinosime, kas
tai yra. Dešimtmetis ėjo ir praėjo, o mes išmanome ne ką dau
giau. 1990 m. Vašingtono konferencijoje Anglijos karališkasis
astronomas Martinas Reesas paskelbė auditorijai, kad paslaptis
bus išaiškinta per dešimt metų. 1999 m., iki Vašingtone nustaty
to termino likus metams, jis laiką pratęsė pareiškęs: „...optimis
tiškai viliuosi, kad po penkerių metų jau galėsiu paskelbti, kas
yra tamsioji materija.“
Jo optimizmas buvo nepagrįstas. Mes iki šiol nežinome, kas ji
yra. Teikta daugybė egzotiškų paaiškinimų, kad tai juodosios sky
lės ar kol kas neaptiktos nepaprastų savybių turinčios dalelės. Nie
ko tinkamo kol kas nerasta. Ir ne dėl to, kad patingėjome ieškoti.
31
Ieškoti tamsiosios materijos - užsiėmimas ne silpnadvasiams;

trisdešimt metų jos aptikti nepasisekė dėl rimtos priežasties. Vis
dėlto mokslininkai turi minčių, kaip jos ieškoti. Fizikai sumo
deliavo, kokios dalelės per Didįjį Sprogimą galėjo atsirasti ir iki
šiol gali trainiotis kosmose elgdamosi kaip tamsioji materija.
Geriausias spėjimas yra vadinamosios silpnai sąveikaujančios
masyvios dalelės, arba SSMD. Jei tai tiesa, tamsiosios materijos
netrūksta. Pasak dalelių fizikų, Žemė kaip tik dabar skrieja pro
tamsiosios materijos rūką, ir kiekvieną sekundę apie milijardas
SSMD trenka jums galvą.
Iš SSMD išsiskiria vienas puikus kandidatas - neutralinas. Jis
turėtų būti gana stabilus, tad praėjus 13 milijardų metų po Di
džiojo Sprogimo kosmose neutralinų vis dar turėtų būti apstu.
Juos gana sunku pamatyti ar pajusti, jų neveikia stiprioji sąvei
kos jėga, išlaikanti branduolius, jie neveikia elektromagnetinių
laukų ir nėra jų veikiami. O svarbiausia - turi užtenkamą masę,
apie šimtą kartų didesnę už protono, tad gali sukelti reikiamo
dydžio poveikį galaktikoms. Vienintelė bėda, kad niekas nežino,
ar neutralinas tikrai egzistuoja.
Norint rasti eksperimentinį tamsiosios materijos įrodymą,
reikia priversti ją su kuo nors sąveikauti. Tinkamiausi būtų di
delius branduolius turintys atomai. Tamsiosios materijos me
džiotojai naudoja silicio ar germanio kristalų masyvus arba
milžiniškas skysto ksenono statines. Jie viliasi, kad kokia SSMD
pataikys tiesiai į vieną iš šių dručkių atomo branduolių. Jei taip
atsitiktų, branduolys turėtų truputėlį atšokti (jei naudojami kris
talai) arba generuoti elektrinį signalą (jei naudojamas skystas
ksenonas). Bet čia yra ir pora problemėlių.
Pirma, branduoliai ir patys virpa, todėl fizikams reikia juos
laikyti, kad nejudėtų ir aparatūra neregistruotų netikro signalo.
32
Pavyzdžiui, kristalų masyvus reikia atšaldyti iki laipsnio dalies

virš absoliutaus nulio, t. y. iki tokios temperatūros, kai nebejuda
niekas. Taip šaldyti jutiklius yra keblu ir sudėtinga. Be to, yra ir
kita bėda: kosminiai spinduliai.
Žemę nuolat bombarduoja didžiuliu greičiu iš kosmoso at
lekiančios dalelės, ir šie kosminiai spinduliai jutikliuose sukelia
visiškai tokį patį signalą, kaip SSMD. Todėl tyrimus tenka atlikti
giliai po žeme, kur spinduliai nebepasiekia. Štai kodėl tamsio
sios materijos ieškotojams teko kraustytis į keletą sunkiausiai
prieinamų laboratorijų Žemėje. Italų mokslininkų grupė detek
torių įsirengė po kalnu. Jungtinėje Karalystėje neutralinų paieš
ka vyksta 1 100 metrų po žeme senoje potašo kasykloje, kurios
tuneliai nusidriekę net po jūra. JAV tyrėjai tamsiosios materijos
medžioklės laboratoriją įsirengė septyni šimtai metrų po žeme
apleistoje geležies kasykloje šiaurės Minesotoje.
Pamatęs, kaip šie žmonės dirba, supranti, kad jie nusitei
kę rimtai. Ir vis dėlto kol kas ničnieko neišsiaiškino. Paieškos
trunka ilgiau nei dešimtmetį, daugelis mokslininkų tamsiosios
materijos paieškoms iš tikrųjų skyrė daugiau kaip du savo gyve
nimo dešimtmečius. Aparatūra nuolat tobulinama ir tampa vis
jautresnė, bet mes dar neturime jokios pagrįstos minties, kas gi
sukuria tą keistą trauką danguje.
Atrodo neįtikėtina - ta materija sudaro visą ketvirtį visatos,
o mes nė nežinome, kas ji. Tačiau gal galime pasiguosti bent
jau pastebėję, kad jos trūksta. Jei būtume nepastebėję, sunku ir
įsivaizduoti, kaip būtume suklydę, kai 1997 m. paaiškėjo, kad
be leidimo pradingo dar gabalas visatos. Jei tamsioji materija -
problema, tamsioji energija - tiesiog katastrofa.
33
Jei visata plečiasi, kaip įrodė Hubble’is, iš karto dingteli du

klausimai. Pirma, kokiu greičiu ji plečiasi? Antra, ar plėsis am
žinai?
Į pirmą klausimą galima atsakyti išmatavus tolstančių ga
laktikų greičius ir sužinojus atstumus iki jų. Negalima tiesiog
išmatuoti, kaip greitai galaktika tolsta, ir sakyti, kad tai visatos
plėtimosi greitis; tai, kad pati erdvė plečiasi, ir trikdo mūsų lo
giką. Kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ji tolsta,
nes erdvė tarp Žemės ir tos galaktikos irgi plečiasi. Rezultatas,
vadinamas Hubble io konstanta, rodo, kokiu greičiu vyksta tas
plėtimasis - dabar manome, kad maždaug septyniasdešimt ki
lometrų per sekundę per (apytiksliai) 3 milijonus šviesmečių.
Šio skaičiaus nereikėtų vertinti perdėm rimtai: gavus tikslesnius
matavimų duomenis vertė nuolat tikslinama.
Atsakymas į antrąjį klausimą daugeliu požiūrių gerokai įdo
mesnis. Jei visata vis dar plečiasi po Didžiojo Sprogimo, plėti
masis turėtų lėtėti, nes bendra visos visatos materijos trauka
tolesniam plėtimuisi priešinasi. Todėl kosmoso ateitis priklauso
nuo to, kiek medžiagos jame yra ir kaip ji išsidėsčiusi.
Kosmologai šiais klausimais jau šį tą nutuokia iš vieno pa
prastučio mokslinio fakto, kad esame mes. Kad mes atsirastume,
karšta ir tanki pradinė visata turėjo plėstis su tam tikra energija.
Jei energijos būtų buvę per daug, bet kokia susikūrusi materija
būtų pasklidusi taip smarkiai, kad gravitacija nebūtų pajėgusi
sutraukti atomų į žvaigždes, galaktikas ir - galų gale - žmones.
Materijai besiplečiant gravitacinė trauka būtų silpusi, o plėtimo
si energija stiprėjusi. Visata būtų susprogusi prieš atsirandant
kokiems nors įdomiems dalykams, pavyzdžiui, žmonėms.
Kita vertus, jei plėtimosi energijos būtų buvę per mažai, gra
vitacija būtų ėmusi traukti materiją pagal panašų grįžtamojo ry
34
šio ciklą: kūnams artėjant, jų gravitacinė trauka būtų stiprėjusi ir

trauktų juos dar smarkiau. Galų gale visatos audinys susitrauktų
iki ribinio tankio ir ji būtų sugniuždyta. Tokį scenarijų astrono
mai vadina didžiuoju susispaudimu.
Turint energijos plėstis kaip tik tiek, kiek reikia, sukūrus to
kią kaip mūsų Auksaplaukės visatą - 1, y. „kaip tik“ tokią, kokios
reikia, dar būtina ir tiksliai paskirstyti materiją. Kad būtų trum
piau, kalbėdami apie gravitaciją sukeliančios medžiagos tankį,
astronomai naudoja visatos omegos vertę. Omega lygi vienetui,
jei visatos erdvės kubiniame metre tėra viso labo šeši vandenilio
atomai (jus supančio oro kubiniame metre yra maždaug 10 mi
lijonų milijardų milijardų atomų), ir tai yra riba, kai medžiagos
gravitacinė trauka maždaug atsveria plėtimąsi.
Teoriškai, kad žvaigždės ir galaktikos egzistuotų, iš pradžių
omega turi būti lygi vienetui vienos milijonosios milijardosios
dalies tikslumu. Omega nulemia, kaip vyksta grįžtamasis ryšys,
todėl iš pradžių buvusi pusiausvyra turi išlikti. Tad jei teoretikai
teisūs, omegos vertė tebeturi būti artima vienetui. Bet blogiau
sia, kad žinome, jog materijos, tamsiosios ar kitokios, toli gražu
neužtenka, kad omega būtų lygi vienetui.
Ši bėda privertė grįžti prie Einšteino kosmologinės kons
tantos, o šito nesitikėjo niekas. Pergalingas Hubble’io visatos
plėtimosi atradimas reiškė, kad kosmologinę konstantą galima
užmiršti. Bendrosios reliatyvumo teorijos lygtyse tiesiog nebe
reikėjo pataisos daugiklio, užtikrinančio, kad visata nesikeičia,
ir 1930 m. Einšteino antigravitacija buvo pamiršta. Kas galėjo
įsivaizduoti, kad beveik po septyniasdešimties metų, ji sugrįš
kaip pamėkliška tamsioji energija?
35
Apie omegą astronomai prabilo trečiame XX a. dešimtmetyje ir

pavadino ją priemone numatyti visatos likimą. Jei omega tikrai
lygi vienetui, tai visata toliau plėsis dabartiniu greičiu. Jei teo
retikai apsiriko ir omega mažesnė už vienetą, tai visatos plėti
masis greitės, nes medžiaga retės. O jei paaiškės, kad omega yra
didesnė už vienetą, galų gale nugalės gravitacija ir mūsų ateityje
laukia didysis susispaudimas.
Pradžioje astronomai tyrė omegą Slipherio ir Hubble’io
metodais - matavo galaktikų skleidžiamos šviesos savybes.
Tačiau galaktikoje esama daug šviesos šaltinių, todėl jie nega
lėjo nieko patikimai išsiaiškinti; tai veikiau panėšėjo į pastan
gas nustatyti žmonių kalbos savybes klausantis triukšmo fut
bolo stadione. Astronomams reikėjo pavienio objekto, kurio
savybes būtų galėję patikimai išmatuoti ir padaryti patikimas
išvadas. 1987 m. jie tokį rado. Pasirodo, norint perprasti visa
tos likimą, reikia susipažinti su sprogstančiomis žvaigždėmis
supernovomis.
Supernovas danguje stebėjome ištisus šimtmečius. Danų ast
ronomas Tycho Brahe pranešė vieną matęs 1572 m., daugiau kaip
trisdešimt metų prieš išrandant teleskopą. Supernova susidaro,
jei žvaigždė tampa per daug didelė ir ją sugniuždo jos pačios gra
vitacija. Kelias savaites ar mėnesius, kol vyksta toks spaudimas,
verčiantis žvaigždę neutronine žvaigžde ar net juodąja skyle, ji
šviečia kaip 10 milijardų saulių. 1987 m. vasario 23 d., pirma
dienį, tokį reiškinį stebėjome ir mes. Didžiojo Magelano Debe
sies galaktikos mėlynosios milžinės žvaigždės Sanduleak-69 202
sprogimas buvo ypatingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis pa
vertė žvaigždę ryškiausia po 1604 m. stebėta supernova. Antra,
pagal jos šviesą sukurtas pirmasis standartas kosminiams nuoto
liams matuoti.
36
Šviesa, kurią skleidžia tam tikros supernovos, vadinamos

la tipo supernovomis, turi ypatingų savybių, itin traukiančių
astronomus, la tipo supernovos sprogsta todėl, kad prisisiurbia
per daug medžiagos iš gretimos žvaigždės.Tereikia išnagrinėti
tokio sprogimo žybsnio spektrą, išmatuoti, kokiu greičiu šviesa
silpsta, ir sužinosite, kiek laiko šviesa keliavo į Žemę ir kiek pa
keliui ją ištempė visatos plėtimasis.
Vienintelis trūkumas yra tas, kad „galimybės langas“ - lai
ko tarpas, per kurį galima supernovą stebėti - yra ribotas. Jei
jau norite gauti naudingos informacijos, šviesai pasiekus Žemę
turite ją pamatyti per keletą savaičių. Kadangi toks sprogimas
kiekvienoje galaktikoje įvyksta tik maždaug kartą per šimtmetį,
teleskopu reikia peržiūrėti daugybę galaktikų.
Toks mechaniškas ir nuobodus darbas yra sena astrono
mijos problema. Pavyzdžiui, Lowellio observatorijoje Flagstafe
galite patirti, kokia pribaigianti yra Slipherio laikų astronomija.
Vadovaudamas Plutono paieškai jis pasitelkė metodiką „rask 10
skirtumų“ danguje. Dvi fotografinės to paties dangaus regiono,
fotografuoto skirtingomis naktimis, plokštelės dedamos į maši
ną, vadinamą mirksnio komparatoriumi. Ji leidžia perjunginėti
tuodu beveik identiškus vaizdus. Laimi tas, kas baltų taškelių
makalynėje pirmas pamato pajudėjusį vieną baltą taškelį. Pasi-
slinkęs baltas taškas ir yra planeta, kurios ieškote.
Laimei, Lowellio observatorijoje eksponuojamoje nuotrau
koje kažkas tą pajudėjusį tašką pažymėjo didele balta rodykle.
Šiuolaikinėmis vaizdų analizės technologijomis supernovas ap
tikti gerokai lengviau ir dabar turime kompiuterius, nupiešian-
čius didelę baltą rodyklę. Jie palygina dvi skirtingas dangaus
nuotraukas ir suranda, kuo jos skiriasi. Kai kuriuos skirtumus
lemia asteroidai, kitus - ryškio svyravimai, siejami su juodosio
37
mis skylėmis galaktikų centruose, treti gali būti netikri signa

lai: ryškūs žybsniai, subatominėms dalelėms rėžiantis į Žemės
atmosferą. Ir tik kartkartėmis vienas iš jų būna tolimos super
novos žybsnis.
Pirmą kartą pagrįstai supernovų duomenis 1996 m. paaiš
kino Kalifornijos Lawrence’o Berklio nacionalinės laboratorijos
(LBNL) mokslininkų grupė. Pranešimas perskaitytas kosmolo
gijos konferencijoje, skirtoje 250-osioms Prinstono universiteto,
Albertą Einšteiną priglaudusios intelekto tvirtovės, metinėms.
Pasirodė, tai buvo puiki vieta iš užmaršties prikelti kosmologinę
konstantą.
Visatos plėtimuisi aprašyti pasitelkę supernovas astrono
mai iš pradžių buvo tikri pamatysią, kad jis lėtėja. Juk Didžiojo
Sprogimo galia pagaliau turi išsekti, gravitacija perims vadžias
ir tvirtai numins stabdžius. Bet, pasirodo, visata ne tokia jau
paprasta.
Iš pirmo žvilgsnio LBNL rezultatai lyg ir patvirtino įtarimus.
Supernovų šviesa rodė, kad visatos plėtimasis lėtėja: gravitacinė
visatos turinio trauka stabdė kosmosą ir spaudė omegą artyn
prie vieneto.
Tačiau atradimas buvo prieštaringas. Visa žinoma gravitaci
ją kurianti medžiaga visatoje, taip pat tamsioji materija, omegos
vertę išspaudė tik iki 0,3. Ar visi nepakankamai įvertino, kiek vi
satoje tamsiosios materijos? Atrodė neįtikėtina: galaktikų masę
mėginta nustatyti įvairiais metodais, šie rodė, kad gravitaciją
kuriančios materijos buvo daugiau nei matome, ir visais gauti
beveik tokie patys skaičiai.
Jeigu tamsiosios materijos kiekis gana aiškus, tai kas gi vyks
ta? Prinstono konferencijoje dalyvavę kosmologai Michaelas
Turneris ir Lawrence’as Kraussas jau buvo paruošę atsakymą.
38
Tegu tamsiosios materijos bus 0,3, bet reikia dar ko nors, kas
sudarytų likusius 0,7. Užuot ieškoję kokios nors medžiagos, gal
tarkime, kad tai - papildoma energija? „Grąžinkite Einšteino
kosmologinę konstantą“, - liepė jie.
Kaip ir dera, eksperimentu buvo užbaigtos visos teoretikų
spėlionės. Kai Saulas Perlmutteris skelbė LBNL grupės rezul
tatus, supernovų duomenys rodė, kad gravitaciją kurianti ma
terija gali paaiškinti visą omegos reikšmę. Nebereikėjo grąžinti
kosmologinės konstantos, kažkas tiesiog turėjo paaiškinti, kodėl
trūksta tamsiosios materijos. Jos turėjo būti daugiau.
Blogiausia, kad Perlmutterio rezultatai sukūrė naujų prob
lemų. Jei žinomas visatos materijos tankis, dabartinis plėtimo
si greitis (Hubble’io konstanta) ir lėtėjimo tempas, galima ap
skaičiuoti, kada tas plėtimasis prasidėjo, kitaip tariant, visatos
amžių. Jei materijos yra tiek, kad omega lygi vienetui, lėtėjimas,
remiantis Lawrence’o Berklio laboratorijos duomenimis, rodo,
kad visata ne senesnė kaip 8 milijardų metų. Deja, analizuodami
šviesą, atkeliavusią iš seniausių visatos žvaigždžių, astronomai
jau įrodė, kad tų žvaigždžių amžius yra maždaug 15 milijardų
metų. Nereikia turėti Harvardo diplomo, kad suprastum, jog
visata paprasčiausiai negali būti 8 milijardų metų amžiaus, jei
kai kurios jos žvaigždės yra beveik dvigubai senesnės. Taigi, jei
nenorite omegos paaiškinti remdamiesi kosmologine konstanta,
tada sutikite, kad omegą iki vieneto pritempia ne vien materija.
Atrodo, vienintelis patikimas faktas yra tai, kad tamsioji materi
ja tėra 0,3 omegos, visa kita gali būti bet kas.
Ne visi šia neišsprendžiama dilema nusivylė, pavyzdžiui,
Robertas Kirshneris net apsidžiaugė. Harvardo astronomas ne
rimavo: jis pats supernovų stebėjimo rezultatus kaupė pernelyg
lėtai, kad galėtų konkuruoti su LBNL grupe, ir konkurentai
39
galėjo nušluostyti jam nosį. Bet lenktynės, kas pirmasis perpras

visatos likimą, tęsėsi toliau.
Knygoje The Extravagant Universe („Ekstravagantiškoji visa
ta“) Kirshneris istoriją apie supernovų paieškas ir Einšteino kos
mologinės konstantos grąžinimą į sostą pasakoja labai aiškiai ir
sąmojingai. Galiausiai jis atsilygino konkurentams ir pirmasis
paskelbė rezultatą, pradėjusį naują kosmologijos erą. Bet tą jis
padarė tik nugalėjęs savo paties prietarus.
Kirshnerio grupėje dirbo keletas tyrėjų iš viso pasaulio, jie
naudojosi supernovų stebėjimų duomenimis, gautais iš Čilės,
Arizonos ir Havajų kalnuose įrengtų teleskopų. Kaip ir LBNL
grupė, jie ištisus mėnesius ieškojo naujų supernovų ir nepaleido
iš akių daugiausiai žadančių kandidačių, atidžiai stebėdami jas
per Hubble’io kosminį teleksopą. Hubble’io teleskopas leido iš
siaiškinti, koks atstumas nuo Žemės iki supernovos ir kaip kinta
jos šviesos spektras vykstant sprogimui.
Galiausiai jie rado ko ieškoję. Ir jiems tai nė trupučio ne
patiko.
Tolimi sprogimai buvo blankesni nei turėjo būti: šviesa skli
do iš toliau, negu turėjo sklisti. Adamas Riessas, Berklyje dir
bęs Kirshnerio komandos astronomas, buvo pirmasis, drįsęs tai
pasakyti garsiai: duomenys rodo greitėjimą. Visata plečiasi vis
greičiau.
Tai buvo neįmanoma. Bet pamėginkit tai paaiškinti superno
voms. Remdamasis supernovų duomenimis - ryškiu, raudonuo
ju poslinkiu, gesimo sparta - Riessas skaičiavo omegos vertę, ir
rezultatai rodė, kad visatoje esama neigiamos masės. Vienintelis
būdas protingai ją paaiškinti - tai manyti, kad masė nėra vienin
telė jėga, turinti įtakos visatos plėtimuisi. Pridėjus kosmologinę
konstantą viskas stojo į vietas. Jei jau tenka rinktis, ar atgaivinti
40
seniai užmirštą Einšteino kosmologinę konstantą, ar įtraukti nei

giamą masę, tai konstanta gal ir geriau. Bet ne kažin kiek.
1998 m. sausį iš konferencijų pranešimų paaiškėjo, kad
LBNL grupės duomenys irgi rodo tą patį: jie patikslino savo
analizę, radę būdą, kaip paaiškinti tarpžvaigždinių dulkių įtaką
stebėjimams. Juk niekas nenorėjo gauti neteisingo atsakymo.
Žinia apie Einšteino kosmologinės konstantos grąžinimą tapo
nervų karu ir abiejų grupių pasitikėjimo eksperimentiniais įgū
džiais išbandymu. Ar jau paskelbti atradimą, ar dar luktelėti,
padaryti keletą bandymų, dar paieškoti duomenų apdoroji
mo klaidų? Prizas - pirmenybė gauti svarbiausią dešimtmečio
mokslinį rezultatą. Rizika - būti apmėtytam Einšteinui skirtais
kiaušiniais.
Kirshneriui rezultatas nepatiko ir kiaušinių paragauti nesi
norėjo. Jis prisipažįsta daręs viską, kad tik ši kebeknė pasibaigtų.
1998 m. sausio 12 d. nusiuntė Riessui elektroninį laišką su keliais
patarimais. „Širdyje juk žinai, kad tai neteisinga“, - rašė jis.
Riessas atsakė tą patį vakarą ilgu elektroniniu laišku visai
grupei. Atsakymas skamba beveik šekspyriškai, taip būtų galė
jęs pasakyti Henrikas V, jei būtų buvęs astrofizikas: „Vertinkite
šiuos rezultatus ne širdimi ar galva, žiūrėkite į juos akimis, -
rašė jis. - Juk mes pagaliau esame stebėtojai.“
Vasario gale jie paskelbė rezultatus. Žiniasklaidoje kilo aud
ra. Riessas iškalbingai pasakė CNN auditorijai, kad visata ple
čiasi vis greičiau, kosmosas tiesiogine prasme sprogdina pats
save, tad Einšteino kosmologinė konstanta grąžinta tokiam vi
satos audinio judėjimui paaiškinti. Kirshnerio frazė buvo visiš
kai nešekspyriška, ją vasario 27 d. išspausdino Washington Post.
„Skamba beprotiškai, - pripažino jis. - Bet tai paprasčiausias
paaiškinimas.“
41
Net ir tada jie nė kiek tuo nesidžiaugė. Grupės vadovas Bria

nas Schmidtas turbūt apibendrino geriausiai. Kaip pats sakė
žurnalui Science, jis reagavo „susižavėjęs ir kartu pasibaisėjęs“.
Vis dėlto ir LBNL netrukus pateikė tas pačias išvadas. Šių
rezultatų tebesilaikoma. Tai kas gi drasko visatą iš vidaus? Mes
paprasčiausiai nežinome. Tačiau tai tampo ir svarbiausių fizikos
paieškų virveles.
Briano Schmidto asmeninis susižavėjimas ir siaubas toli gra

žu neatspindi susižavėjimo ir siaubo, kurį sukėlė jo grupės
pareiškimas. Šis klausimas nustojo buvęs vien tik kosmologi
jos paslaptis. „Beprotiškai skambanti“ išvada, paremta kelių
sprogusių žvaigždžių skleidžiama šviesa, sukėlė pačių iškiliau
sių planetos mokslininkų nesantaiką. Grąžinus kosmologinę
konstantą, niekas nebegalėjo sutarti, ką geriausia daryti toliau.
Paulas Steinhardtas, Naujojo Džersio Prinstono universiteto
teoretikas, liejo apmaudą, kad per tą „kosmologinę konstantą“
geriausi pasaulio protai liovėsi bandę suprasti visatą. „Aš nu
sivylęs, kad mūsų teoretikai su ja taikstosi“, - sakė jis žurnalui
Nature 2007 m. liepą.
O visi nesutarimai paprasčiausiai tėra daug triukšmo dėl
nieko. Tas vadinamasis niekas yra „tuščia“ visatos erdvė, kuri iš
tikrųjų anaiptol ne tuščia.
Kosmose, nesvarbu, ar ten yra materijos, ar ne, net šnypščia
energija. Vos spėjus atsirasti kvantinei teorijai, aprašančiai, kas
vyksta gamtoje atomų ir subatominių dalelių lygmeniu, 1920 m.
britų fizikas Paulas Diracas ja pasinaudojo ir sukūrė elektromag
netinio lauko teorijos kvantinę versiją. Diraco kvantinė lauko
teorija galiausiai leido numatyti, kad tuščioje erdvėje esama
42
energijos. Tuščia erdvė vadinama vakuumu, tad Diraco energija

imta vadinti vakuumo energija.
Kiek galime spėti, ši vakuumo energija greičiausiai ir skatina
„antigravitacinį“ pagreitį, atrastą tiriant supernovas; vakuumo
energija ir yra kosmologinė konstanta. Tačiau supernovų mata
vimai mums rodo, kad vakuumo energija yra mažytė. Paprastai
ji matuojama gramais. (Prisiminkite, pagal garsiąją Einšteino
lygtį E = mc2 masę ir energiją galima keisti vieną kita.) Vaku
umo kiekis, kurį erdvėje išstumia Žemės tūris, teturi maždaug
vieną šimtąją gramo vakuumo energijos. Štai kokia ji maža.
Tačiau apskaičiavę vakuumo energiją pagal kvantinę lauko
teoriją teoretikai gauna skaičių, kuris yra per didelis. Smarkiai
per didelis. Pagal jų teoriją, vakuumo energija yra tokia didžiulė,
kad jau seniai turėjo sudraskyti visatą didžiuliu hiperpagreičiu.
Tai ir yra kosmologinės konstantos problema, ir visi - net ją ti
riantys fizikai - pripažįsta, kad šis teorijos ir praktikos neati
tikimas glumina labiausiai iš visų. Milijonas - didelis skaičius,
tai vienetas su šešiais nuliais. Trilijonas turi 12 nulių. O teorinė
ir išmatuota kosmologinės konstantos vertės skiriasi 120 nulių.
Šimtu dvidešimčia.
Ištikti tokios nesėkmės daugelis fizikų griebėsi minties, ku
rią 1987 m. pirmąkart iškėlė Nobelio premijos laureatas Steve-
nas Weinbergas. Knygoje Dreams of a Final Theory („Svajonės
apie galutinę teoriją“) Weinbergas pasakė, kad kosmologinė
konstanta tiesiog egzistuoja mūsų visatoje ir mums niekada ne
pavyks paaiškinti jos vertės. Jei mūsų visata tik viena iš dauge
lio, gal kitose visatose konstantų vertės kitokios. Be abejo, kai
kurios iš tų visatų bus sterilios, bet kai kuriose atsiras gyvybė;
bent vienoje iš jų išsivystys tokios būtybės kaip žmonės. Tai po
žiūrio į visatos prigimtį antropinio landšafto principas. (Antropi-
43
nis reiškia „žmonių“.) Iš esmės, jei įsigilini, juo norima pasakyti,

kad mūsų visata yra būtent tokia, kokia yra, antraip mūsų čia
nebūtų ir mes jos nestebėtume. Nekalbama apie kūrėją ar tikslą,
tiesiog sakoma, kad kitokiomis sąlygomis čia nieko nebūtų ir
niekas nieko nestebėtų. Iš esmės teigiama, kad pats faktas, jog
mes stebime visatą, apriboja formų, kurias ji gali įgauti, įvairo
vę. Žodis landšaftas atsiradęs iš fizikų teiginio, kad mūsų visata
nepaprastai įvairi, tai savų ir atsitiktinai priskiriamų savybių tu
rinčių subvisatų skiautinys. Todėl ir nereikia aiškinti kiekvienos
skiautės konstantos verčių.
Tokiu kosmologinės konstantos „paaiškinimu“ daugelis fi
zikų piktinasi. „Weinbergo prielaida, - teigia Stanfordo univer
siteto fizikas Leonardas Susskindas, - yra neįsivaizduojamas,
turbūt labiausiai sukrečiantis teiginys, kokį šiuolaikinis moksli
ninkas tik gali ištarti.“
Mintis tokia atstumianti todėl, kad apverčia mokslą aukš
tyn kojomis. Filosofas Karlas Popperis sakė, kad mokslo raidą
skatina tik falsifikavimas: kas nors pateikia hipotezę, o tada bet
kas, naudodamasis eksperimentų duomenimis, gali mėginti ją
atmesti. Jei duomenys hipotezę paneigia, pereinama prie kitos
hipotezės. Tik kai randate hipotezę, atlaikančią daug bandymų
ją paneigti, galite pradėti ja pasitikėti.
Antropinio landšafto principui ši prielaida netinka, nes kitų
visatų neįmanoma pasiekti. Šios minties paneigti neįmanoma,
nes niekada nepavyks patikrinti jos eksperimentais. Mes nebe
aiškiname, kodėl visata yra tokia, veikiau sakome, kad visata to
kia yra ir tik todėl mes galime joje gyventi. Ar čia mokslas? Pa
sak Susskindo, greičiausiai Weinbergas teisus. Jei norime daryti
pažangą aiškindamiesi visatą, galime pamiršti Karlą Popperį ir
jo sekėjus - juos Susskindas vadina poperaciais (Popperazzi) -
44
ne jie nusprendžia, kas yra ir kas nėra mokslas. Gal derėtų tie
siog susitaikyti, kad ir kiek piktintųsi poperaciai, kad visatos
dėsniai yra būtent tokie vien jau todėl, kad egzistuojame mes.
Tokią sampratą sunkoka nuryti, tačiau yra priežasčių vertin
ti ją rimtai. Kvantinė lauko teorija sako: jei jau turime naudotis
kosmologine konstanta visatai apibūdinti, tai mūsų visata tikrai
turėtų būti, viena iš daugelio. Gali būti, kaip rašė E. E. Cum-
mingsas, kad „visai čia pat yra kita velniškai gera visata.“
Šio argumento ištakos yra kvantinės teorijos neapibrėžtumo
principas, pagal kurį pamatinių bet kokios sistemos savybių ne
įmanoma tiksliai apibrėžti, joms būdingas tam tikras neaišku
mas. Pritaikius neapibrėžtumo principą kvantinei lauko teorijai
savaime atsiranda kai kurių visatos regionų savybių fluktuacijos.
Tai primena balioną, turintį silpnų taškų; visatai plečiantis, šios
fluktuacijos auga, kurdamos naują erdvės ir laiko regioną. Kitais
žodžiais, visata, turinti kosmologinę konstantą, kurią lemia va
kuumo energija, kuria naujų visatų burbulus. Šie burbulai savo
ruožtu kurs kitas dukterines visatas ir taip toliau ad infinitum.
Tai, ką mes laikome visata, tėra vienas erdvėlaikio regionas pu
tojančioje mini visatų jūroje.
Antropinio landšafto hipotezė dabar turi daug šalininkų,
ypač teoretikų, štai kodėl Steinhardtas save laiko mažumos at
stovu. Bet jei negalime tų visatų burbulų pasiekti ir patikrinti, ar
konstantos ten kitokios, tai argi apskritai neišsižadame fizikos?
Tai ir buvo Briuselio diskusijų esmė, Alberto Einšteino
šmėklai stovint visiems už nugarų. Ar turime gūžtelėti pečiais
ir pasakyti, kad mūsų gyvenamoje visatoje tiesiog pasitaikė bū
tent tokia kosmologinė konstanta? Ar susitaikysime su mintimi,
kad mums nelemta suprasti, kas sudaro didžiąją visatos dalį, ir
kad niekada neperprasime, kas ta tamsioji energija? Ir taip, ir ne:
45
taip, tai galimybė, su kuria turime susitaikyti, ne, tai nereiškia,

kad turime netekti vilties rasti paaiškinimą. Davidas Grossas,
pirmininkavęs konferencijai, greitai priminė, kad fizikai pana
šiai glumo ir 1911 m. pirmojoje Solvay konferencijoje. Buvo įro
dyta, kad kai kurios medžiagos skleidžia daleles ir spindulius, ir
visiems atrodė, kad tai prieštarauja masės ir energijos tvermės
dėsniams. „Jie nežinojo vieno labai svarbaus dalyko, - 2005 m.
Solvay konferencijoje pasakė Grossas. - Gal mes irgi nežinome
ko nors itin svarbaus, kaip ir jie tada.“
Tai kas gi yra tas „kas nors itin svarbaus“? Ar bent turime
užuominų? Atsakymas priklauso nuo to, kam užduosite šį klau
simą. Adamas Riessas, žmogus, kurio radikali šekspyriška iškal
ba įtraukė mus į tamsiosios energijos erą, pateikia provokuojan
čią mintį. O ką, sako jis, jei mes per menkai suprantame, kaip
veikia gravitacija? Gal nėra jokios tamsiosios materijos ir jokios
tamsiosios energijos. Gal pastaruosius keturis šimtmečius mes
visi tiesiog nematėme mažų Nevvtono traukos dėsnio netikslu
mų ir šie netikslumai yra raktas, padėsiantis grąžinti dingusią
visatos dalį.
Riessas ne pirmas išsakė šią mintį ir nesispiria, kad ji bū
tinai nusipelno dėmesio. Jis teigia, kad tai galimybė, kurią dar
reikia paneigti. Vera Rubin pritaria. Ji mano, kad devyniasde
šimt devyni fizikai iš šimto vis dar galvoja, kad visatoje esama
kažkokios tamsiosios materijos ir jos gravitacinis poveikis laiko
galaktikas. Bet, jos nuomone, regis, gali būti lengviau pakeisti
fizikos pagrindus.
Iš pažiūros viską sutvarkyti gali būti gana paprasta. Išei
tį pirmasis 1981 m. pasiūlė Izraelio fizikas vardu Mordehai’us
Milgromas. Iš esmės reikia paderinti Newtono traukos dėsnį
taip, kad dideliais atstumais, tarkim, skiriančiais galaktikas ar
46
net galaktikų spiečius, gravitacinė trauka būtų kiek stipresnė,

nei dabar manoma. Ši hipotezė vadinama modifikuota Newtono
dinamika, arba MOND, ir nors iš pažiūros atrodo nekaltos pri
gimties, sukėlė nemažai vėjo.
Siūlyti patobulinti tai, kas puikiai veikė keturis šimtus metų,
ką sukūrė žmogus, daugelio laikomas didžiausiu visų laikų
mokslininku, išties drąsu. Milgromui apie tai užsiminus iš pra
džių niekas rimtai net nesvarstė. Bet jis sulaukė keleto šalininkų.
Iš jų išsiskyrė jaunas astronomas Stacy’s McGaugh.
McGaugh, gindamas MOND, jau atlaikė tokią uraganinę ugnį,

kad jam būtų pravertusi kevlaro liemenė. Jei keturiasdešimt
metų trukęs tamsiosios materijos problemos ignoravimas pa
rodė Verai Rubin, kokie kietakakčiai gali būti mokslininkai,
tai McGaugh, vienas iš jos doktorantų, įrodė jai ir ką kita: kaip
mokslas priešinasi pokyčiams.
1999 m. kovą Maxo Plancko institute Vokietijoje McGaugh
apie MOND perskaitė pranešimą. Niekas iš dalyvavusių neno
rėjo priimti hipotezės. „Jei nori, kad vertintume rimtai, - sakė
jie, - išprognozuok ką nors; jei tai patvirtins eksperimentai, mes
išklausysime.“
Po kelių mėnesių McGaugh žurnale Astrophysical Journal
publikuotame straipsnyje uždavė įžūlų klausimą: „O ką, jei tam
siosios materijos nėra?“ Tuomet, pasak jo, foninės kosminės
mikrobangų spinduliuotės, Didžiojo Sprogimo aido, būdingo
sios savybės būtų ne tokios, kokių tikisi tamsiosios materijos
šalininkai. Galios spektras, būdas išskaidyti spinduliuotę, turėtų
tai parodyti. Ir MOND, ir tamsiosios materijos modeliai rodė,
kad galios spektrą sudarys serija iš viršūnių ir įdubų. Pagal tam
47
siosios materijos teoriją antroji viršūnė turi būti kiek žemes

nė už pirmąją, bet nedaug. Be tamsiosios materijos, pabrėžė
McGaugh, antroji viršūnė būtų visai mažytė, pažiūrėkime, kas
bus, kai gausime duomenis.
McGaugh straipsnis pasirodė 1999 m. gale. 2000 m. vasarą
Romos konferencijoje Rubin klausėsi, kaip astronomų auditori
jai jis pristatė straipsnyje minėtus rezultatus. Dabar jis turėjo ir
duomenis. Bet jokios antrosios viršūnės nebuvo. Visiškai.
McGaugh buvo suteikta dešimt minučių. Priblokšta Ru
bin stebėjo, kaip po McGaugh kalbos nieko nenutiko. „Paskui
niekas neuždavė nė vieno klausimo“, - atsimena ji. Negana to,
priduria, kitą rytą vienas žinomas kosmologas pradėjo diskusiją
apie naujuosius rezultatus ir nė neužsiminė, kad jie skiriasi nuo
priimto tamsiosios materijos modelio.
Tada MOND padarė Rubin įspūdį. Iš dalies todėl, kad jai ne
patinka paprastus stebėjimo rezultatus aiškinti pasitelkus egzo
tiškas naujas daleles, ir iš dalies dėl to, kad tradicinė astronomija
išmoko naudotis viešaisiais ryšiais, o geri viešieji ryšiai, pasak
jos, nustelbia deramas mokslines diskusijas. Rubin moksle vi
suomet linkusi palaikyti skriaudžiamuosius.
MOND ilgai net nebuvo skriaudžiamoji. Pasak McGaugh, ji
buvo ignoruojama ir neįsileidžiama į konferencijų sales: ad hoc
idėja, kurią paskubomis sukurpė Izraelio fizikas, gravitacijai mo
difikuoti turėjęs neką logiškesnę priežastį, nei dauguma žmonių
turėjo tamsiajai materijai pagrįsti. Tačiau tada 2004 m. įsikišo Ja-
cobas Bekensteinas.
Bekensteinas gimė Meksike, studijavo fiziką Bruklino poli
technikos institute ir Prinstono universitete, o dabar yra Jeru
zalės hebrajų universiteto profesorius. Jaunystėje jis erzindavo
Stepheną Hawkingą prieštaringomis idėjomis (kurios visos
48
pasirodė teisingos) apie juodąsias skyles, dabar jis tiesiog lai

komas vienu iš galingiausių protų. Vos tik Bekensteinas sukū
rė Einšteino reliatyvumo teorijos versiją, specialiai pritaikytą
parodyti, kad į MOND reikia žiūrėti rimtai, fizikams nebeliko
iš ko rinktis, teko sėsti ir išklausyti. Bekensteino reliatyvistinė
MOND gana gražiai atitiko kitus galaktikų stebėjimų duome
nis, tad į kadaise atmestą idėją teko pažvelgti visai rimtai. O visą
gyvenimą tamsiąją materiją rėmusiems žmonėms ėmus keisti
nuomonę reikalai visai subjuro.
Kartais minčiai, kad mokslas yra objektyvus, tikslus ir neturi

išankstinių nuostatų, diena gali būti netinkama. Tokia buvo ir
2006 m. rugpjūčio 21-oji, kai NASA džiugiai pareiškė spaudai:
„NASA aptiko tiesioginį tamsiosios materijos įrodymą.“
Jie džiūgavo pamatę didžiulį dviejų galaktikų spiečių, va
dinamą Kulkos spiečiumi, susidūrimą. Stebėdami susidūrimo
padarinius, astronomai išvydo, kaip tamsioji materija atsisky
rė nuo įprastinės. Jie padarė tokią išvadą iš to, kad šviesa už-
linksta sklisdama pro iš pažiūros tuščią erdvę. Vienas iš didžiųjų
Einšteino pasiekimų buvo įrodymas, kad masė ir energija iš
kraipo patį visatos audinį. Dėl to bet kokia spinduliuotė, tiek
šviesa, tiek rentgeno spinduliai, keliaudama per erdvę, nusėtą
masyvių žvaigždžių ir planetų, juda ne tiesiai, o vingiais. Taigi,
NASA teleskopu „Chandra“ registruota šviesa, užlinkstanti tuš
čioje erdvėje, kur nematyti jokios materijos, pelnė tamsiajai ma
terijai du taškus ir nušluostė nosį triukšmadariams, teigusiems,
kad visatai apibūdinti neva nereikia pasitelkti jokios tamsiosios
materijos, fėjų dulkių arba magiškų kosminių drebučių (kaip ją
pavadino vienas satyrikas).
49
Pranešime spaudai pagrindiniai faktai pateikti didingai: „Tei

ginys, kad visatoje dominuoja tamsioji materija, skamba absur
diškai, tad norėjome patikrinti, ar taip mąstydami neklystame
iš esmės, - teigė tyrimų vadovas Dougas Clowe’as iš Arizonos
universiteto Tusone. - Šie rezultatai tiesiogiai įrodo, kad tamsioji
materija egzistuoja.“
Iš tiesų tai nieko jie neįrodo. Jie, tęsiama pranešime spaudai,
paprasčiausiai yra „tvirčiausias liudijimas, kad dauguma visatos
materijos - tamsioji“.
Toliau pranešime leptelima, kad kai kas turėjo įžūlumo abe
joti tamsiosios materijos buvimu. Galima pagalvoti, kad nuo
šiol tai bus draudžiama. „Neatsižvelgdami į svarius tamsiosios
materijos egzistavimo įrodymus, kai kurie mokslininkai teikė
alternatyvias gravitacijos teorijas, pagal kurias tarpgalaktiniuo-
se atstumuose ji esanti stipresnė, nei numatė Newtonas ir Ein
šteinas, o tamsioji materija paneigiama. Tačiau remiantis tomis
teorijomis neįmanoma paaiškinti šio susidūrimo fenomeno.“
Galėjai pamanyti, kad modifikuotoms gravitacijos teorijoms
jau galas. Tik, regis, niekas nesivargino paklausti modifikuotos
gravitacijos teoretikų, ar jų teorijos gali ar negali paaiškinti su
sidūrimo padarinių. Tiesą sakant, niekas nė nedirstelėjo į fizikų
nuolat skelbiamų straipsnių apie naujausius duomenis ir teorijas
archyvus.
Mat dviem mėnesiais aplenkę džiugų NASA pareiškimą
Bekensteino reliatyvistinę MOND teoriją nagrinėjantys tyrėjai
žvilgtelėjo į Kulkos spiečių. Jų straipsnį, žaismingai pavadintą
„Ar MOND atlaikys Kulką?“ ir paskelbtą gerbiamame recen
zuojamame astronomijos žurnale, skaityti įdomu. Jame teigia
ma, kad iš „Chandra“ fiksuotų duomenų niekas neprieštarauja
reliatyvistinei MOND. Milgromo atsiliepimas taip pat intriga
50
vo. Girdėjome tokius pareiškimus ir prieš trejus metus, sakė jis,

MOND bendruomenė turėjo sočiai laiko išnagrinėti šią medžia
gą, aptarti konferencijose ir pranešti autoriams, kaip ji aiškinama
pagal MOND, „betgi, regis, niekas nesiklausė“. McGaugh nuo
mone, remiantis MOND, Kulkos spiečių sudėtinga paaiškinti
neigiant nematomą medžiagą, bet nereikia ir nieko egzotiško.
To, kad esama neutrinų (juk žinoma, kad jie egzistuoja, kad juos
sunku aptikti ir kad pagal tradicinę teoriją jie sudaro nedidelę
tamsiosios materijos dalį), gali užtekti stebėjimams paaiškinti.
Be to, pažymi McGaugh, juk žinome, kad mus sudarančios da
lelės - vadinamos barionais - sudaro 4 procentus kosmoso, bet
esame aptikę tik dešimtadalį žinomų barionų. Gal tie „tamsieji
barionai“ ir matomi Kulkos spiečiuje?
MOND, kartu su neutrinais ir tamsiaisiais barionais, nėra
vienintelė alternatyva. Praėjus devynioms dienoms po NASA
spaudos konferencijos, kanadiečių fizikas Johnas Moffatas pa
skelbė savo atsakymą. Jo modifikuotoji gravitacijos teorija, pa
reiškė jis, irgi galinti paaiškinti „Chandra“ atliktus stebėjimus, ir
nereikia nė tamsiosios materijos.
Moffatas yra vienas iš rečiausių mokslininkų: savamokslis,
iškeliavo iš Paryžiaus kaip menininkas be cento kišenėje ir iškilo
iki akademinių aukštumų. Jo gyvenimo istorija panaši į pasaką:
1953 m. būdamas dvidešimties parašė laišką Einšteinui ir išnars
tė kelių šio didžio mokslo vyro idėjų prasmę. Einšteinui Moffa-
to darbas ir mąstymas padarė įspūdį, todėl jis atsakė į laišką ir
padėjo jaunuoliui žengti pirmuosius karjeros žingsnius. 1958 m.
Moffatas jau turėjo Kembridžo Švč. Trejybės koledžo mokslų
daktaro laipsnį, nors aukštojo mokslo diplomo taip ir negavo.
Moffatą sėkmė lydėjo ne visuomet. Jo nepaprastas genialu
mas skatino nagrinėti nemadingas idėjas, o moksle mados įta
51
kingos. Svarbiausią idėją - kad šviesos greitis praeityje galėjo

būti kitoks - jis iškėlė kokiu dešimtmečiu per anksti. Nors XX a.
dešimtame dešimtmetyje Moffatui ją tepavyko paskelbti menkai
žinomame žurnale, po dešimties metų ji atsidūrė fizikų dėmesio
centre. Tačiau ir tada Moffatui teko sukelti geroką sąmyšį, kad jį
deramai pripažintų.
Jis ir dabar kelia sąmyšį, bet šįkart jau dėl tamsiosios ma
terijos. Moffatas pateikė aiškinimą apie plokščias galaktikų su
kimosi kreives, pavadintą ne itin elegantiškai, bet bent jau ne
pretenzingai - MOG, arba modifikuota gravitacija. Bet, anot
Moffato, ši nedidelė Newtono gravitacijos pataisa, pagal kurią
tarpgalaktiniuose nuotoliuose gravitacija tampa kiek didesnė už
normalią, paaiškina „Chandra“ atliktus stebėjimus.
Gal ten ir tamsioji materija, o gal ir ne. Alternatyvų yra, ir
nešališkam stebėtojui tenka pasakyti, kad tamsiosios materijos
klausimas dar neišspręstas. Kol kas daugiau kaip šešiasdešimt
metų laukėme, kol sužinojome, kodėl tos galaktikos taip keistai
sukasi, tad gali būti, kad niekas iš mūsų, dabar gyvenančių, taip
ir nesužinos tiesos apie tamsiąją materiją. O gal žinosime jau ry
toj. Tačiau kol kas, pabrėžia Adamas Riessas, negalime būti tikri
ir dėl tamsiosios energijos.
Tamsiosios energijos tyrinėtojai visus tuos metus irgi nosies

nekrapštė. NASA, Nacionalinis mokslo fondas ir JAV Energeti
kos departamentas pasamdė fizikų grupę rasti geriausiam būdui
ištirti tamsiosios energijos mįslę. 2006 m. rugsėjį Tamsiosios
energijos darbo grupė paskelbė savo ataskaitą. Išvadose jie reko
mendavo „agresyvią programą“ eksperimentų ir astronominių
stebėjimų, kurie padėtų pagaliau viską suprasti. O įdomiausia,
kad, be visų programos rekomendacijų, darbo grupės pirmi

ninkas patyliukais pasiūlė kitaip pažvelgti į tamsiosios energijos
problemą. „Mums iš tikro praverstų, - tarė Edwardas „Rokis“
Kolbas, - dar vienas Einšteinas.“
Kolbas pasakė, kad norėdami perprasti tamsiąją energiją,
turėtume aštuoniasdešimt penkerius metus grįžti į fizikos pra
eitį. Dalis problemos, jo nuomone, gali būti XX a. trečiame de
šimtmetyje teoretikų padarytos prielaidos, kaip rasti Einšteino
lygčių sprendinius (tie sprendiniai iš esmės ir yra matematinis
visatos aprašymas). Jie manė, kad visata yra izotropinė, tai yra
vienoda visomis kryptimis.
Jei nebus pernelyg keista, įsivaizduokite, kad stovite mėlynių
keksiuko viduryje ir dairotės. Kairėje, dešinėje, viršuje ir apačio
je - visur mėlynės. Kad ir kaip žiūrėsite, jokio akivaizdaus mė
lynių pasiskirstymo po keksiuką skirtumo nepamatysite. Tad ir
visata mums žvelgiant iš vidaus atrodo visomis kryptimis vieno
da. Aišku, jei iš Saulės sistemos ar Paukščių Tako žiūrime vienur,
matome vienokius pažįstamus ženklus, žvelgdami kitur - kito
kius. Tačiau jei žiūrime plačiau, nei vien tik mūsų artimiausia
aplinka, visata atrodys vienoda, kad ir kur žiūrėsime.
Bet ar tikrai? Tiksliai nežinome. Astronomai kalba, kad fo
ninės kosminės mikrobangų spinduliuotės, Didžiojo Sprogimo
aido, matavimai rodo užuominų, esą visata neizotropinė, o kai
kurie kosmologai mano, kad esama priežasties grąžinti XIX a.
gale atmestą sąvoką eteris, tai vaiduokliška substancija, kuri
leidžia šviesai ir dalelėms visatoje lengviau sklisti viena krypti
mi negu kita. Bet kuri iš šių hipotezių paneigtų izotropiškumo
prielaidą. Dabar neturime užtektinai informacijos, kad būtume
užtikrinti, bet aišku, kad norėdami prisikasti prie teisybės, kur
dingo ta trūkstama visata, turime sugalvoti teoriją, veikiančią ir
be šios prielaidos. Kai ją turėsime, galėsime tikrai pasakyti, kad

neapsigavome.
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Kalbant be užuolankų, mes
dar nesame tokie protingi, kad apibūdintume visatą nedarydami
šių - galbūt pražūtingai - supaprastinančių prielaidų. Kiek žino
me, galvosūkis nėra neišsprendžiamas. Mums tik trūksta reikia
mų įžvalgų, tad kol kas negalime apskaičiuoti. Mes - lyg karta
prieš Einšteiną. Bet vieną dieną, pasak Kolbo, kas nors ras, kaip
išspręsti Einšteino lygtis be iškreipiančių prielaidų apie izotropiją
ir tada gal ras ką nors įdomaus, pavyzdžiui, gal apibūdins tamsią
ją energiją. Tą dieną visatų landšafto - jei jis apskritai egzistuoja -
nepasiekiamumas liausis trukdęs mums suvokti kosmosą.
Tad dar daug ko galime tikėtis. O kol kas galime būti tik kon
servatyvūs, kaip Slipheris, ir užtikrintai pareikšti, kad visata -
tai daug daugiau, nei dabar žinome. Kosmose tebėra daug ką
tyrinėti.
Kas žino, kokių netikėtumų jis dar pateiks? Ypač turint gal
voje, kad tamsioji energija ir tamsioji materija yra ne vieninte
lės užuominos, laukiančios savo valandos, kada jų imsis fizikai.
Pavyzdžiui, yra priežasčių abejoti, kad tai, ką mes laikome fizi
kos dėsniais, galioja ir kitur visatoje arba galiojo kitais istorijos
laikotarpiais. Jei taip, tai mūsų požiūris į visatos evoliuciją bū
tinai turės pasikeisti. Tačiau prieš leisdamiesi taku turime ap
tarti dviejų erdvėlaivių, paleistų XX a. aštuntame dešimtmetyje,
istoriją. Dabar jie kaip tik išskrieja iš mūsų Saulės sistemos, tik
kad ir kaip keista ar mįslinga, kiek kitokiu kursu, nei buvo už
programuota. Gal erdvėlaivių „Pioneer“ kurso anomalija padės
išsiaiškinti, kas negerai su mūsų kosmosu.
54
2
„Pioneer" anomalija
Du erdvėlaiviai paneigia fizikos dėsnius‘
saaco Newtono pavyzdys teikia vilčių visiems nevykėliams.

I Jis gimė neišnešiotas, silpnas ir, anot jo motinos, „būtų tilpęs
į kvortos bokalą.“ Mokykloje buvo vienas iš blogiausių moki
nių. Tačiau dvidešimt trejų ėmė ir sugalvojo visuotinės traukos
teoriją. Pagal ją tarp bet kurių dviejų kūnų veikia jėga „tiesio
giai proporcinga jų masių sandaugai ir atvirkščiai proporcinga
atstumo tarp jų kvadratui.“
Gal skamba ir paprastai, bet tai tiesiogine prasme yra raketų
mokslas. Viskas, ką paleidžiame į kosmosą, paklūsta šiam at
virkštinio kvadrato dėsniui, nes raketų konstruktoriai taikydami
jį apskaičiuoja, kaip erdvėlaiviai skries per gravitacinius planetų
ir jų palydovų laukus mūsų Saulės sistemoje ir - kaip „Pioneer“
kosminiai zondai - už jos.
Iš tikrųjų kosminiai zondai „Pioneer 10“ ir „Pioneer 11“ jau
nebeturėtų nieko dominti. Jie paleisti XX a. aštuntame dešimt-*
*2011 m. ši anomalija paaiškinta remiantis būtent fizikos dėsniais.
55
metyje, dabar jau toli už Saulės sistemos ribų ir tyliai dreifuo

ja tolyn j tuštumą. Paskutinis kontaktas su „Pioneer 10“ įvyko
2003 m. sausio 10 d., tada Žemę pasiekė silpnas jo siųstas signa
las. Dabar jis už 8 milijardų mylių, praskridęs Neptūno ir Plu
tono orbitas, ir mes jau nieko iš jo nebesužinosime, nes jis ne
beturi energijos signalui išsiųsti. Kita svarbi akimirka šio zondo
istorijoje ateis tik po 2 milijonų metų, kai pagal skaičiavimus,
pagrįstus Newtono traukos dėsniu, jis nukris į Tauro žvaigždyno
Aldebarano žvaigždę.
Tačiau „Pioneer“ zondai rodo, kad tas dėsnis gali būti netei
singas, ar bent jau netinkamas šiuo atveju. Mat zondai krypsta
nuo kurso. Kiekvienais savo kelionės metais jie nukrypsta apie
aštuonis tūkstančius mylių nuo numatytos trajektorijos. Ne tiek
jau daug, jei prisimeni, kad per metus jie nuskrieja 219 milijonų
mylių; kad ir kokia būtų šio nuokrypio priežastis, ji maždaug
10 milijardų kartų silpnesnė už Žemės trauką, veikiančią jūsų
pėdas. Vis dėlto ji yra ir sėja abejones, ar Newtono svarbiausias
dėsnis išties visuotinis.
Mintį, kad „Pioneer“ zondai kelia grėsmę žinomiems fizi
kos dėsniams, išjuokia beveik visi, net ir anomaliją mėginantys
perprasti žmonės. Tačiau tik nedaugelis prisimena, kad NASA
neslėpdama ir planavo juos panaudoti Newtono dėsniui patik
rinti. Patikrinimas dėsnį sukirto, tad argi nederėtų rimtai to pa
nagrinėti?
1969 m. daugelis susidomėję stebėjo „Apollo“ misijas Mėnulyje,

o Johnas Andersonas susikaupęs dirbo prie „Pioneer“ zondų. Jo,
kaip vyriausiojo tyrėjo, užduotis buvo užtikrinti, kad šie zondai
atliktų viską, kam buvo skirti, - tai yra žvalgytų išorines Saulės
56
„Pioneer" anomalij a
sistemos planetas. Tačiau Andersonas suvokė, kad jie gali atlikti

ir daugiau.
„Pioneer“ zondai yra unikalūs erdvėlaiviai. Visi kiti erdvėlai
viai aprūpinami įranga tikrinti jų krypčiai ir trajektorijai, pavyz
džiui, trianguliuojant jų padėtį tam tikrų žvaigždžių atžvilgiu.
Jei misiją valdantys mokslininkai pastebi, kad erdvėlaivis nukry
po, tai gali įjungti raketinius variklius ir ištaisyti paklaidą. Kita
vertus, stabilius „Pioneer“ zondus turėjo išlaikyti ta pati gud
rybė, kuri besisukantį vaikišką vilkelį išlaiko stačią: skriedami
erdvėje jie turėjo suktis. Sukimasis sukuria jėgą, išlaikančią jų
orientaciją. Todėl „Pioneer“ misiją valdantiems mokslininkams
nereikėjo junginėti variklių, kad erdvėlaivis išlaikytų numatytą
trajektoriją.
Andersonas suprato, kad jei „Pioneer“ zondai skries veikia
mi tik gravitacijos, tai jų trajektorijos puikiai tiks traukos dės
niams patikrinti. Jis pasiūlė NASA, be pagrindinės misijos ištirti
Jupiterį ir išorines Saulės sistemos planetas, panaudoti zondus ir
šiam tikslui. NASA vadovybė pritarė, kad tai neblogas eksperi
mentas, ir finansavo papildomus tyrimus.
1972 m. kovo 2 d. iš Kanaveralo kyšulio buvo paleistas pirma
sis „Pioneer“ zondas. 1973 m. balandžio 5 d. pakilo „Pioneer 11“.
Praėjo dar septyneri metai, per kuriuos atsistatydino Richardas
Nixonas, krito Saigonas, o Margareth Thatcher tapo Britanijos
ministre pirmininke. Tuomet Johnas Andersonas pastebėjo kaž
ką keisto.
Per visus kelionės metus „Pioneer“ zonduose sumontuota
įranga siuntė rodmenis atgal į Žemę. 1980 m. trajektorijos duo
menys tapo nebesuprantami: atrodė, abu erdvėlaivius traukia
Saulės link. Andersonas aptarė šią anomaliją su keliais savo
grupės astronomais, bet neskelbė, nes nežinojo, kaip paaiškinti.
Paskui, 1994 m., sulaukė fiziko, dirbančio Naujosios Meksikos

Los Alamoso Nacionalinėje laboratorijoje, skambučio.
Michaelas Martinas Nieto kaip tik stengėsi išsiaiškinti, ar pa
tikimos mūsų gravitacijos teorijos. Susitikęs kokį fiziką, vis už
duodavo iš pažiūros kvailą klausimą: ar taikydami Newtono at
virkštinio kvadrato dėsnį galime numatyti kūnų judėjimą, jeigu
tie kūnai ne Saulės sistemoje? Galiausiai jis šnektelėjo su vienu
Andersono grupės mokslininku, šis pasakė, kad klausimas gal
ne toks jau ir kvailas, ir pasiūlė užduoti jį Johnui Andersonui.
Nieto ir paskambino.
„Na, yra tokia „Pioneer“ problema“, - atsakė jam Ander
sonas.
Atitokęs po pirmojo šoko, Nieto šia tema leidosi kalbėti pla
čiau. Tada „Pioneer“ virusu užsikrėtė Slava Turyševas.
Turyševas įžymus tuo, kad jis pirmasis sovietų mokslinin
kas, įdarbintas Kalifornijos valstijos Pasadinos NASA Reakty
viojo judėjimo laboratorijoje. Nieto istoriją jis išgirdo pakviestas
ten atlikti savo srities, Einšteino bendrosios reliatyvumo teori
jos, darbų - nagrinėti lygtis, aprašančias, kaip materija ir ener
gija formuoja visatą. Kalifornijoje jis tegalėjo praleisti metus ir
manė, kad laiko išsiaiškinti tą nesąmonę su „Pioneer“ turi so
čiai. Praėjus penkiolikai metų jis vis dar ten ir toliau vadovauja
anomalijos tyrimui.
Jei Slava Turyševas būtų pasirinkęs pirmąją meilę, būtų tapęs

inžinieriumi, o ne bendrojo reliatyvumo teoretiku. Jis užaugo
tolimame Altajaus kalnų regione, dabartiniame Kazachstane;
Turyševo vaikystė prabėgo netoli Baikonūro kosmodromo, vie
tos, kur prasidėjo žmonijos kosminiai skrydžiai. Iš ten į kosmosą
58
„ Pi oneer * anomalij a
1961 m. pakilo Jurijus Gagarinas. Buvo XX a. aštuntas dešimt

metis, o sovietai buvo kosminių skrydžių lyderiai. Iš savo namų
balkono jaunasis Turyševas pakerėtas žiūrėdavo, kaip smailia
nosės raketos skrodžia dangų. Keliaudamas po kalnus kartu su
tėvu kartais rasdavo metalo nuolaužų. Jis gerai žinojo, iš kur jos:
dažnai matydavo, kaip praėjus kelioms minutėms po starto ant
roji raketų pakopa atsiskiria ir krinta Žemėn kaip koks iš Rojaus
išvarytas Liuciferis.
Įkvėptas sovietų kosminės programos, su draugais pats pra
dėjo gaminti raketas. Turyševas, kuriam dabar jau daugiau kaip
keturiasdešimt, labiausiai didžiuojasi „Ultrafotonu“, dvipakope
raketa, kurią pasigamino su pusbroliu. Ji buvo septynių pėdų
aukščio, varoma savadarbio parako užtaiso: nuo nugvelbtų deg
tukų nukrapštytos sieros. Užtaisą jie subėrė į stiklinį kalėdinės
eglės bumbulą, uždegimo kibirkštį sugeneravo 4,5 voltų baterija,
prijungta prie šimto pėdų ilgio laido. Paleidimas buvo įspūdin
gas, - pasakoja jis. Keleivio - jaunojo Turyševo laikytos pelės -
širdis turėjo pašėlusiai daužytis.
Viskas rodė, kad Turyševas turėtų tapti kosmonautikos inži
nieriumi. Bet kai jam sukako šešiolika, kažkas parodė Einšteino
bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis. Tiek ir tereikėjo. Raketų
gamyba ūmiai nublanko kaip vaikiška aistra, erdvės ir laiko gi
jos, paslaptingas audinys, kur planetos ir žmonės išgyvena savo
dramas, atrodė daug labiau verti jo dėmesio.
1990 m. Turyševas apsiginklavo Maskvos valstybinio uni
versiteto atstrofizikos ir gravitacijos teorijos mokslų daktaro
laipsniu. Po trejų metų išvyko į Kaliforniją.
59
Turyševas į „Pioneer“ projektą iš pradžių įsitraukė kaip tvark-

darys-valytojas. Kaip Harvey’o Keitelio personažui iš Bulvarinio
skaitalo jam teko sutvarkyti prikvailiojusių žmonių paliktą mai
šatį. Čia kalbama apie kvailystę planuojant „Pioneer“ misijas pa
miršti atsižvelgti į kažkokį subtilų, bet svarbų bendrojo reliaty
vumo, Einšteino gravitacijos teorijos, aspektą. Tačiau Turyševas,
savo nuostabai, negalėjo aptikti nieko nederamo. Štai taip jį ir
apsėdo iki šiol ramybės neduodanti mintis perprasti „Pioneer“
problemą.
Andersonas, Nieto ir Turyševas mano kažką pražiūrėję.
Jie nenori perrašinėti fizikos dėsnių ir Newtoną su Einšteinu
mieliau paliktų ramybėje. Bėda ta, kad nuodugniai išanalizavę
erdvėlaivius neaptiko nieko, kas verstų juos krypti nuo kurso.
2002 m. jie paskelbė penkiasdešimt penkių puslapių straips
nį, kuriame apžvelgė visas į galvą šovusias nuokrypį galinčias
paaiškinti priežastis. Nė viena netiko. Nors prieš tai Turyševas
kuo kruopščiausiai išnagrinėjo kiekvieną menkiausią galimą
bendrojo reliatyvumo poveikį. O dar anksčiau Andersonas pats
visus dešimt metų stengėsi rasti priežastį. Kažkas traukia „Pio
neer“ zondus silpna, bet nenumaldoma jėga. Ir net po trisde
šimties metų nieko apie ją nežinome.
Štai todėl keliose pasaulio vietose tyrėjai nuolat ir stebi
„Pioneer“ zondų skrydį. Tai Turyševas sumanė surinkti visus
„Pioneer“ skrydžių duomenis ir surašyti juos į kompiuterio
programą-simuliatorių „Pioneer“.
Projektas pareikalavo daug pastangų. Kad suprastumėte ko
dėl, prisiminkite kokios 1973 m. buvo informacinės technologi
jos. Adatiniai spausdintuvai buvo naujovė - ir dar kokia šauni.
Billas Gatesas dar mokėsi Harvarde, tebesikuitė su universiteto
kompiuteriais, dar nebuvo metęs studijų ir įkūręs mažytės įmo
60
„ Pioneer " anomalij a
nėlės „Microsoft“. Tą padarė tik po dvejų metų. Astuonių colių

diskelių skaitytuvas buvo išrastas vos prieš dvejus metus. O tai
reiškia, kad dauguma erdvėlaivio „Pioneer“, kurį kūrė XX a. sep
tintame dešimtmetyje, duomenų saugota senovinėse perforaci-
nėse kortose. Misijos duomenys, neįrašyti į perforacines kortas,
yra rudimentinėse magnetinėse juostose, užprogramuoti įvai
riomis programavimo kalbomis, kurios kompiuterių pasaulyje
atitinka lotynų kalbą.
Turyševo problemos čia nesibaigė. NASA nelabai meiliai
ir rūpestingai saugojo misijos duomenis. Štai tokie įrašai, kada
įsijungė variklis ar kuria kryptimi skriejo erdvėlaivis 2.30 šaltą
penktadienio naktį aštuntojo dešimtmečio pradžioje, juk nėra
itin svarbūs duomenys? Nebent, žinoma, tie duomenys priešta
rauja fizikos dėsniams. Bet kas galėjo žinoti, kad šitaip atsitiks?
Panašu, NASA niekas ir nežinojo. Turyševas galiausiai sura
do daugumą „Pioneer“ zondų trajektorijos duomenų - keturis
šimtus magnetinės juostos ričių su kompiuteriniais misijos kos
mose žurnalais - krūvoje kartoninių dėžių po Reaktyviojo ju
dėjimo laboratorijos laiptais. Juostos nukentėjo nuo dešimtme
čių nepriežiūros, karščio ir drėgmės, bet kolegos padėjo atkurti
duomenis ir perrašyti į skaitmeninius diskus. Tada jis ėmėsi
ieškoti erdvėlaivio įrangos įrašų, kurie atskleistų kiekvieną „Pio
neer“ zondų judesį ir posūkį. Galiausiai rado juos NASA Eimso
tyrimų centre, Mofet Filde, Kalifornijoje: šešiasdešimt spintų su
įrangos duomenų bylomis. Jas buvo numatyta sunaikinti.
Mofet Fildo administratoriams prireikė spintomis užgrioz
dotos patalpos ir jie ketino išmesti jas į sąvartyną. Lauke, sto
vėjimo aikštelėje, jau laukė pirmasis konteineris. Susijaudinęs
Turyševas pasakė, kad šie diskai pernelyg svarbūs, kad būtų ga
lima juos išmesti, verčiau jau jis išsinuomos sunkvežimį ir juos
61
išsiveš. Administratoriai paklausė ir diskus paliko. Dabar duo

menys taip pat perrašyti į skaitmeninius diskus ir išplatinti su
interesuotiems žmonėms visame pasaulyje. Virtualūs „Pioneer“
skrydžiai bus viso pasaulio mokslininkų darbas.
Visi, kas prie jo prisidėjo, mano, kad paslaptį atskleis kokia nors
pačių erdvėlaivių smulkmena. Juk daug nereikia - užtektų, pa
vyzdžiui, 70 vatų šilumos, ir viskas būtų aišku. Jei spinduliuoja
ma šiluma, pagal Newtono dėsnį atoveikis stumtų zondą į prie
šingą pusę.
Zondai iš tikro skraidina šilumos šaltinį - radioaktyvaus
plutonio generatorius, tiekiančius elektros energiją erdvėlaivio
sistemoms. Paleidus zondus, šie generatoriai, prie erdvėlaivio
šonų įtaisyti ant ilgų kronšteinų, kad sukeltų mažiau radiacinių
pažeidimų, skleidė 2 500 vatų šilumos. 70 vatų jie galėtų gene
ruoti net dabar.
Galėtų. Bet jei ir generuotų, šiluma stumtų zondus į kitą
pusę. Generatoriai sumontuoti erdvėlaivių šonuose. Kad sukeltų
anomalų pagreitį Saulės link, jie turėtų būtų pritaisyti priekyje.
Tokių idėjų apie galimus nuokrypio mechanizmus yra išti
sa litanija ir visos po nuodugnaus tyrimo buvo atmestos. Visa
programinė įranga irgi buvo patikrinta; nėra jokių klaidų, ku
rios iškreiptų trajektorijos rodmenis ar stumtų laivą nuo kurso.
Kuro nuotėkis irgi galėtų stumti, bet kuras turėtų tekėti iš abiejų
erdvėlaivių visiškai vienodai ir nė vieno iš jų įranga neturėtų to
registruoti.
Po trijų dešimtmečių pastangų tyrėjai, analizuojantys „Pio
neer“ anomalijas, atsakymo dar nerado. Tai erzina, bet kartu in
triguoja - taip intriguoja, kad susidomėjo net NASA vadovas
62
„ P i o n e e r “ a n o ma l i j a
Michaelas Griffinas. Turyševas su Griffinu dažnai kalbėdavosi

apie „Pioneer“ zondus. Gal todėl NASA tyrėjai, daug metų „Pio
neer“ anomaliją tyrę laisvalaikiu, dabar projektui gavo pinigų.
Ir gavo pelnytai. Nuo pat pradžių „Pioneer“ tyrėjai rodė tikrą
pavyzdį, kaip reikėtų elgtis, susidūrus su protu nesuvokiamu da
lyku. Jie nesigriebdavo nepaprastų paaiškinimų, kol neatmesda-
vo paprastų. Turyševas beveik liguistai priešinasi egzotiškoms fi
zikos idėjoms, net ir nuosaikesnėms, tokioms kaip modifikuotas
Newtono dėsnis. Nieto elgiasi taip pat. Jis didžiuojasi tuo, ką iki
šiol pasiekė „Pioneer“ tyrėjai ir kiek galimų paaiškinimų atme
tė. Ir nujaučia, kad „Pioneer“ anomalijos paaiškinimas pasirodys
paprastas, maždaug „kažkas pamiršo išjungti šviesą.“ Ar kas ten
NASA pasaulyje atitinka pamirštą išjungti šviesą.
Kiekvieną mėnesį pasirodo vienas ar du nauji straipsniai, egzo

tiškai aiškinantys „Pioneer“ anomaliją. Juose pateikiami argu
mentai dažnai atrodo keistoki; pavyzdžiui, gal visatos plėtima
sis paskatino skubėti laikrodžius, kuriais buvo registruojamos
„Pioneer“ zondų koordinatės? Jei taip, reikėtų iš naujo atlikti
Einšteino specialiosios reliatyvumo teorijos lygtimis grįstą ana
lizę. Bet bėda ta, kad toks keistas reiškinys (panašių siūlyta ne
vienas) turėtų paveikti ir išorinių Saulės sistemos planetų judė
jimą, o planetos nieko keisto nerodo.
O gal visatos plėtimasis pakeitė signalo fotonų, dalelių, ne
šančių informaciją iš erdvėlaivių, bangos ilgius? Tokią mintį iš
kėlę tyrėjai patys pripažįsta, kad ji nepatikima: „Pioneer“ zondai
kryptų į kitą pusę. Gal anomalija susijusi su tuo, kad pasikeitė
signalų fotonų kvantinės būsenos arba jie pagreitėjo pagal netie
sinės elektrodinamikos teorijos, kurią 2001 m. sukūrė du brazilų
63
fizikai, dėsnius? O gal atsakymas, pasak Johno Moffato, kokia

nors universali jėga, kuri paaiškintų ir tamsiąją materiją? MOND
šalininkai mano, kad jų teorija paaiškina ir „Pioneer“ anomaliją.
Arba - nelygu, kaip pažiūrėsi - anomalija pavirtina MOND.
Nieto nepritaria. Anot jo, MOND hipotezė nedera su „Pio
neer“ duomenimis, remdamiesi MOND teisingos kurso pa
klaidos negautume. Bet jis neatmeta jokių spėlionių - bent jau
atmeta rečiau už Turyševą. Jis nori išplėsti ribas, nori sužinoti
daugiau, nei žinome dabar. Bet ne bet kokia kaina - jis supran
ta, kaip pavojinga mokslininkams norėti, kad kas nors neįprasta
taptų tikrove. „Jei darbo imiesi tikėdamasis ką nors rasti - o,
Dieve, tikrai prašaisi bėdos“, - sako jis.
Nieto tiki, kad galų gale jie ras paprastą „Pioneer“ anoma
lijos paaiškinimą. Jo manymu, tokia perspektyva anaiptol ne
nuvilia. „Juk išmoksime daug analizės būdų ir įgysime patir
ties, kaip tiksliai apdoroti duomenis“, - pabrėžia jis. Pažinsime
erdvėlaivių - ir erdvės bei laiko, kuriais jie keliauja - anatomiją
labai išsamiai, o be „Pioneer“ niekada negalėtume to padaryti.
Jeigu jis klysta - jei visos pastangos atskleis naują fizinę
jėgą, - tai dar geriau. „Mokslas nepralaimės“, - sako Nieto. An
dersonas taip pat mano, kad „Pioneer“ anomalija greičiausiai
tėra netikras pavojus fizikos dėsniams. Bet jis pasirengęs ir re
voliucinio atradimo galimybei, nes neįmanoma nepastebėti šios
anomalijos panašumo į kitą, kurią Einšteinas netyčia išsprendė,
sukūręs bendrąją reliatyvumo teoriją.
1845 m. prancūzų astronomas Urbainas Jeanas Josephas Lever-

rier, labiausiai išgarsėjęs, nes atrado Neptūną, apskaičiavo, kad
Merkurijaus elipsinės orbitos aplink Saulę perihelis - artimiau-
64
„ P i o n e e r “ a n o m a l i j a
sias taškas prie Saulės - turėtų pasislinkti planetai kaskart apsi

sukus aplink Saulę.
Toks poslinkis, arba precesija, atsiranda dėl gravitacinės kitų
Saulės sistemos planetų traukos. Tai būdinga ne vien Merkuri
jui, visų planetų orbitų periheliams būdinga panaši precesija. Bet
Merkurijaus precesija buvo kitokia, negu turėjo būti. Leverrier
pagal Newtono dėsnius apskaičiavo, koks turėtų būti tas poslin
kis, bet atsakymas neatitiko to, ką astronomai matė stebėdami.
Skirtumas buvo keturiasdešimt trys kampo sekundės - truputį
daugiau nei viena šimtoji laipsnio - per šimtmetį.
Pastebėti tokią menką anomaliją tais laikais buvo lygiai taip
pat įspūdinga kaip išmatuoti monetos skersmenį stovint už tris
dešimties mylių. Bet niekas tuo nesipuikavo: radę anomaliją
mokslininkai privalėjo rasti ir paaiškinimą. Astronomai bandė
įvairius ad hoc pataisymus. Leverrier, tikriausiai įkvėptas to, kad
jam pavyko numatyti Neptūno egzistavimą pagal kitų planetų
orbitas, manė, kad Merkurijaus perihelio poslinkis yra ženklas,
jog esama dar vienos planetos. Kiti manė, kad Saulės masė pasi
skirsčiusi netolygiai arba planetos orbitą iškraipo dulkių debe
sys tarp Saulės ir Merkurijaus. Nė vienas paaiškinimas netiko.
Tik 1915 m. Einšteinas pareiškė, kad toks masyvus objektas kaip
Saulė aplinkui save iškreipia erdvę, ir šią anomaliją pagaliau pa
vyko paaiškinti.
Remdamasis bendrojo reliatyvumo lygtimis Einšteinas ap
skaičiavo, kad erdvės išlinkimas ir kitų planetų trauka lemia
Merkurijaus perihelio precesiją, lygią 42,9 kampo sekundės per
šimtmetį. Taip svariai patvirtino savo ką tik nukaltą teoriją, ir
ją netrukus visi pripažino. Tai, pasak Johno Andersono, pamo
ka tiems, kurie linkę nuvertinti galimą „Pioneer“ anomalijos
svarbą.
65
Jei „Pioneer“ anomaliją galima paaiškinti paprastai, Turyše-

vas, kruopščiai dirbdamas, tikriausiai tą padarys. Tačiau jei pa
aiškinimas nepaprastas, tai ir kruopščiausiai sijodami paprastas
galimybes nieko nepešime. Merkurijus mus išmokė, kad vien
eliminuodami paprastus dalykus teisingą atsakymą randame ne
visada.
Gal „Pioneer“ duomenų nepakanka į visatos paveikslą įtrauk
ti dar vieną jėgą, sako Andersonas. Tačiau net jeigu niekas ir
nepasinaudos pakitusia skrydžio trajektorija proveržiui fizikoje
sukelti, gal „Pioneer“ patvirtins kitaip sukurtą teoriją. Einšteinas
bendrąją reliatyvumo teoriją sukūrė ne Merkurijaus orbitos pro
blemai spręsti, bet ši problema buvo labai reikšminga įrodyti, kad
Einšteino radikalios idėjos teisingos. Merkurijaus orbita puikiau
siai patvirtino vieną iš svarbiausių mokslo proveržių, tai gal ir
„Pioneer“ erdvėlaiviai vieną dieną pravers siekiant tokio tikslo.
Ar tikrai artinasi nenumatytas proveržis? Kol kas tesurinkome

įrodymų, kad visatos sudedamosios dalys iš esmės nepažintos,
kad keturių šimtų metų amžiaus traukos dėsnį gali tekti perra
šyti ir kad nežinoma jėga galbūt stumia du mūsų erdvėlaivius -
laivus, sukurtus patikrinti Newtono traukos dėsniui - nuo nu
matyto kurso. Kuhnas galėtų pasakyti, kad artinasi krizė. Tikrai
atrodo, kad pamatai susvyravo ir kad mūsų susikurtas kosmoso
paveikslas netolimoje ateityje gali pasikeisti.
Tai jaudinanti mintis, todėl nieko konkretaus negalime pa
sakyti ir apie mokslo ateitį. Belieka dirbti toliau ir krauti į įrody
mų krūvą naujus atradimus.
3
Kintamos konstantos
Mūsiškė visatos samprata mušama iš vėžių
uplasnokite rankomis ir pažiūrėkite, ar pavyks pakilti. Tik

S riausiai ne. Rankų spaudimas į orą ir jam lygus atoveikis
aukštyn nėra pakankami, kad įveikę gravitaciją pakeltų jūsų
kūno svorį. Tikslius šio uždavinio skaičius diktuoja Newtono
visuotinės traukos dėsnis. (Kad ir kaip jis veiktų kosmologiniais
mastais, čia jis yra tikslus.) Keliamoji jėga, kurią reikėtų sukurti
norint pakilti, apskaičiuojama pagal formulę, į kurią įeina Že
mės masė, jūsų masė, atstumas nuo jūsų iki Žemės centro, ir
skaičius, žymimas didžiąja G.
Newtonas savo lygtį sudarė paprasčiausiai pastebėjęs, kad
du kūnai vienas kitą traukia, o G žymi šios traukos stiprumą.
Įdomiausia, kad nėra loginio šio skaičiaus pagrindo, nėra jokio
paaiškinimo, kodėl G vertė yra būtent tokia. Mokslininkai jos
vertę surado tirdami, kaip gravitacinę trauką atsveria kita jėga,
pavyzdžiui, išcentrinė jėga, stumianti Žemę iš orbitos, vis dėlto
niekas iš jų nežino, nei kodėl gravitacija atsiranda, nei kodėl jos
stiprumas yra būtent toks.
67
G vadinama ir kitaip, moksliškiau - gravitacijos konstanta.

Ji, ko gero, žinomiausia iš pagrindinių fizikos konstantų, arba
keleto skaičių, nusakančių, kokio galingumo jėgos veikia gam
toje. Nors jų visų vertės nustatomos eksperimentais, o ne kaip
nors išgalvojamos, vis dėlto visos jos neatsiejamos nuo mūsų
vadinamųjų fizikos dėsnių: konstantos lemia tų dėsnių galioji
mą, ir mes galime juos pasitelkti aprašyti gamtos procesams. O
kadangi manome, kad skraidyti mojuojant rankomis rytoj bus
ne ką lengviau negu šiandien - tai yra manome, kad fizikos dės
niai nekintami ir amžini - tai turime manyti, kad ir konstantos
nekinta. Dėl to Johnas Webbas ir pakliuvo į bėdą.
Dėsniai ir konstantos padėjo mums apibrėžti ir prisijaukinti
gamtos pasaulį. O ką, jei nekintamų dėsnių nėra? Jei konstantos
kinta? Arba, kaip gudriai šypsodamasis sako Webbas, „kas ap
skritai nusprendė, kad jos nekinta?“
Webbas yra Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto, įsikū

rusio Sidnėjuje, fizikos profesorius, pirmąkart šiuo klausimu su
sidomėjo dar Anglijoje būdamas doktorantu. Vienas iš jo profe
sorių, kosmologas ir matematikas Johnas Barrow, pasiūlė grįžti
prie pirmąkart XX a. ketvirtame dešimtmetyje britų fiziko Paulo
Diraco iškelto klausimo: ar fizikos dėsniai visą laiką išlieka tokie
patys?
Lygtyse, vadinamose fizikos standartiniu modeliu, esama
maždaug dvidešimt šešių skaičių, leidžiančių tiksliai išreikšti
įvairių gamtos jėgų stiprumą. Mūsų turimos šių skaičių vertės
nustatytos eksperimentais, atliktais Žemėje iš esmės dvidešim
tame amžiuje. O kas sakė, kad šių eksperimentų, atliktų Kentau
ro Alfoje arba prieš 10 milijardų metų, rezultatai būtų tokie pat?
68
Ki nt amos konst ant os
Norint patikrinti, ar kas iš tiesų ilgą laikotarpį nekito, reikia

surasti kuo senesnį bandinį. Webbas ir Barrow greitai suvokė
turį puikų pavyzdį: tai šviesa, kurią prieš 12 milijardų metų iš
spinduliavo kvazarai, jaunų galaktikų širdys. Žvaigždžių šviesa
aprašoma konstanta, oficialiai vadinama smulkiosios sandaros
konstanta, bet dažniau - tiesiog alfa. Kvazarų šviesą lėmė alfa,
galiojusi prieš 12 milijardų metų, tad šios šviesos analizė sutei
kia pačią geriausią galimybę atsakyti į Paulo Diraco klausimą.
1999 m. Johnas Webbas jau turėjo kažką panašaus į atsakymą.
Atsakymą pasufleravę šviesos fotonai iki Žemės, iki Havajų
Kecko observatorijos Mauna Kea kalno viršūnėje, 12 milijardų
metų keliavo kosmosu. Bet įdomiausia iš Kecko teleskopu už
registruotos šviesos buvo neatkeliavusi šviesa. Kaip ir Vesto Sli-
pheris prieš aštuonis dešimtmečius Lowellio observatorijoje,
taip ir Webbas su savo kolegomis išskaidė šviesą į spektrą. Web-
bo spektre buvo spragų - vaivorykštėje trūko spalvų. Savaime
tai susidomėjimo nekėlė: juk galima tikėtis, kad per 12 milijardų
metų kelionę kosmosu šviesa susidūrė su kokia nors materija -
paprastai kalti būna dujų debesys, - sugėrusią tam tikrų ilgių
šviesos bangas. Todėl tam tikrose spektro dalyse lieka spragų,
lyg dažytojas būtų palikęs keletą vertikalių baltų juostų oranži
nėje miegamojo sienoje.
Webbo atradimas sudomino todėl, kad spragos buvo ne
vietoje. Kiekvienas atomas, ar tarpžvaigždinio dujų debesies,
ar jūsų kojos pado, sugeria tik konkrečių energijų fotonus. Tos
energijos kiekvienam atomui skirtingos, jos kaip atominiai pirš
tų atspaudai. Todėl matydami šviesos spektrą - ir ko jame trūks
ta - galite gana lengvai nustatyti, kokius atomus šviesa susitiko.
Webbo spektro pirštų atspaudai rodė dvejopus atomus. Vie
ni rodė, kad šviesą sugėrė magnio atomai, kiti - kad geležies. Iš
69
Webbo spektro buvo aišku, kad pakeliui į Žemę kvazarų šviesa

sklido pro magnio ir geležies atomų debesis. Bet iškilo prob
lema. Nors buvo visiškai aišku, ką turėjo atitikti spektro spragos,
šios buvo kiek ne savo vietose, lyg spektrą kas nors būtų niūkte
lėjęs. Vienur sugerties linijos buvo stumtelėtos šiek tiek j kairę.
Kitur truputį pasislinkusios į dešinę.
Webbas sėdo ir viską perskaičiavo dar kartą. Visos pasislinku
sios linijos stojo į vietas, jei jis taikė mažą pataisą. Tereikėjo prielai
dos, kad šviesai sklindant per tarpžvaigždinių dulkių debesis smul
kiosios sandaros konstanta buvo truputį kitokia negu yra dabar.
Atrodo, išvada gana paprasta, bet ją paskelbti reikėjo nemažai
drąsos. Webbą užsipuolė: žmonės, kaip jis pats mandagiai sako,
„suabejojo jo sveikata“ jam užsiminus, kad gamtos konstantos il
gainiui gali kisti. Ypač tokia fiziškai reikšminga konstanta kaip alfa.
Alfa lemia, kas atsitinka, kai fotonas pataiko į kokią materiją.

Pažiūrėkite į sieną priešais save: kad ir kokią matote spalvą, ją
nulėmė alfa. Šviesos fotonas pataiko į dažų atomą. Šis sugeria
fotono energiją ir ja pasinaudojęs išsiunčia fotoną jums į akį. Šio
fotono energija nulemia savo sukuriamos šviesos bangos ilgį, tai
yra jūsų matomą spalvą. Jei siena oranžinė, fotono energija vie
nokia, jei violetinė, tai energija kiek didesnė (ir vis tiek telygi
energijai, kurią gautume suvalgę milijardosios milijardąją razi
nos dalį). Kad suskaičiuotumėte, kokią spalvą matysite žiūrėda
mi į konkrečius dažus, turėsite atlikti skaičiavimus, į kuriuos įeis
alfa ir kvantinė dažų atomų ir molekulių struktūra.
Iš pažiūros alfa tėra skaičius. Ji apytiksliai lygi 0,0072974
arba 1/137, jei paprastosios trupmenos patinka labiau. Receptas
šiam skaičiui gauti gana paprastas (bet jis priklauso nuo to, ko
70
Ki nt amos k onst ant os
kią vienetų sistemą naudojate). Pirmiausia pakelkite elektrono

krūvį kvadratu. Tada padalykite iš skaičiaus, vadinamo Plancko
konstanta. Tai pagrindinis kvantinės fizikos ingredientas, fizikai
ją vadina tiesiog h, ji išreiškia fotonų energijos ir šviesos bangos
ilgio - arba spalvos - santykį. Tada padalykite gautą skaičių iš
šviesos greičio. Ir padauginkite viską iš 2n. Štai ir turite alfą.
Tačiau svarbiausia, kad alfa lemia ne tik interjero spalvų pa
sirinkimą, tai fizikos ašis, aplink kurią sukasi visas mūsų visa
tos aprašymas nuo pradžios iki galo. Alfa rodo, kiek energijos
yra „tuščioje“ erdvėje, diktuoja, kaip plėsis ką tik gimusi visata.
Praėjus pirmoms trims visatos minutėms, alfa ėmė daryti įtaką
elektromagnetinėms ką tik susiformavusių protonų sąveikoms:
ji lėmė, kokie fotonai užpildė tuštumą.
Susiformavus pirmosioms žvaigždėms, smarkiai traukai su
spaudus vandenilio atomus ir sulydžius jų branduolius, alfa nu
lėmė, kiek šviesos ir šilumos jie paskleidė. Įvairi spinduliuotė
yra vienintelis būdas pažinti, kokia iš pradžių buvo visata, o alfa
mums pasakoja kone viską, ką žinome apie kosmoso istoriją.
Gal ji tėra šviesos greitis, gana nuobodus kvantinės teorijos skai
čius, pi ir elektrono krūvis, bet ji siejama beveik su visais visatos
procesais. Tad labiausiai ir neramu todėl, kad jos vertė kažkada
galėjo būti kitokia, nei dabar.
Alfa itin reikšminga, nes tai pagrindinė vienos iš svarbiausių
fizikos teorijų - kvantinės elektrodinamikos - konstanta. Ji lemia
visas be išimties įelektrintų subatominių dalelių - protonų ir elek
tronų - sąveikas. Kvantinė elektrodinamika apima kvantinę teo
riją, reliatyvumo teoriją, elektrą bei magnetizmą ir aiškina elek
tromagnetizmo kilmę. Pagal „elektrosilpnąją teoriją“, Stevenui
Weinbergui, Abdusui Salamui ir Sheldonui Glashowui pelniusią
1979 m. Nobelio fizikos premiją, alfa siejama ir su „silpnąja sąvei
71
ka“, sukeliančia tokius reiškinius kaip atomų branduolių radioak

tyvusis skilimas. Elektromagnetizmas ir silpnoji sąveika yra dvi
iš keturių pagrindinių gamtos jėgų, tad galima sakyti, kad alfos
vaidmuo visatoje yra esminis.
Teorija nepateikia alfos vertės, ir mokslininkams teko atlikti
sudėtingus bandymus su elektronais, kad sužinotų, kokį skaičių
įrašyti į kvantinės elektrodinamikos formules. Atlikę bandymus
sužinojome gravitacijos konstantą, rodančią, kaip Žemė ir Saulė
traukia viena kitą pagal Newtono teoriją, lygiai taip pat bandy
mais išsiaiškinta alfa rodo, kaip įelektrintos dalelės veikia viena
kitą. Ir jai negalima kisti kaip pakliūva.
Tik pakeisk alfos vertę per daug, ir maži atomų branduoliai,
tokie kaip helio, iširs, nes jų protonai vienas kitą stums. Žvaigž
dės nebešvies. Padidink alfos vertę keturiais procentais, ir jokio
se žvaigždėse niekada nebesusidarys anglis - o ji būtina mūsų
egzistavimo sąlyga.
Johnas Webbas ir nenori taip smarkiai keisti alfos. Webbo
sugerties linijos stoja į vietas, jei darai prielaidą, kad alfa prieš 12
milijardų metų buvo mažesnė viena milijonąja dabartinės savo
vertės dalimi.
Iš pažiūros atrodo, kad pataisa nesvarbi. Na, fizikos kons
tanta, apie kurią joks nespecialistas, niekas, nesidomintis šia
sritimi, ir šiaip negirdėjo, praeityje buvo kiek kitokia. Ji truputį
pastorėjo - per 12 milijardų metų priaugo vieną milijonąją dalį.
Didelio čia daikto. Pasirodo, didelio. Jei tai tiesa - ir praėjus de
šimčiai metų Webbas prieš ką nors teigdamas apsidraudžia šia
fraze - jei tai tiesa, atveriamos durys visokioms nerimą kelian
čioms idėjoms. Juk visatos istoriją, visus paaiškinimus, kaip vis
kas visatoje veikia, visuomet grindėme prielaida, kad konstantos
nekinta ir niekada nekito. O kaip matėme, jei keičiasi konstan
Ki nt a mo s konstantos
tos, tai keičiasi ir dėsniai. Johno Webbo atradimas grasina pa

leisti nuo grandinės visatą be dėsnių.
Webbas tai supranta ir neskuba daryti pareiškimų. Jis neįti
kėtinai kruopštus žmogus. Ir jau beveik dešimtmetį ieško savo
paties duomenų klaidos. Jo tyrimų grupė aptarė kiekvieną re
zultatą, atliko negailestingą ir griežtą statistinę analizę, viską pa
tikrino, ar nėra atsitiktinių klaidų. Ir nieko blogo nerado. Tiesą
sakant, jų analizė atskleidė, kad kintamos alfos rezultatas dabar
daug patikimesnis, nei paprastai reikalaujama kokioje kitoje fi
zikos srityje. Net norint gauti Nobelio premiją už atrastą visiškai
naują dalelę nereikia pasiekti Webbo tikslumo.
Vis dėlto apie Webbo rezultatus dažniausiai kalbama sten
giantis įrodyti, kad jie neteisingi ir kad juose galėjo įsivelti klai
da. Tai ar galime juos patikrinti? Paprasčiausia, ką galime pada
ryti, tai peržvelgti Webbo teiginius apie alfą naudodamiesi ne
žvaigždžių šviesa ir teleskopais, o kuo nors kitkuo. Blogiausia,
kad paprastais laboratoriniais bandymais Webbo rezultatų pa
tikrinti neįmanoma, nes alfos kitimas apima kosmologinę laikų
skalę. Negali tiesiog išmatuoti, kaip šviesa sąveikauja su medžia
ga birželį, liepą ir rugpjūtį, gauti kartotinius rezultatus ir sakyti,
kad Webbas suklydo. Jis nė neteigia, kad alfa kinta dabar, tik
sako, kad prieš 12 milijardų metų ji buvo kiek kitokia. Jei norite
eksperimentais patikrinti Webbo teiginį, kad praeityje alfa buvo
kitokia, prireiks duomenų iš tolimos praeities. Laimei, jų rasti
iš tiesų įmanoma: nusivilkite laboratorijos chalatą, užsidėkite
kamštinį šalmą ir keliaukite į kolonijinę Afriką.
Nueikite į prancūzišką eBay puslapį ir įrašykite žodį Brazza.

Tikriausiai žodis jums nieko nesako, bet paieška atvers aibę ko
lekcinių daikčiukų: degtukų dėžučių, rašiklių, portretų, cigarų

ir daugybę kitų. XIX a. devinto dešimtmečio Paryžiuje Brazza
prekės buvo baisiai madingos. Pierre’as Savorgnanas de Brazza,
prancūzų tyrinėtojas (italų kilmės, bet Italijos laivynas nepaten
kino jo nuotykių troškimo), prancūzams atidavė Gabono teri
toriją Vakarų Afrikoje. Ir tapo nacionaline Prancūzijos vertybe.
Jo vardu prancūzai pavadino Kongo sostinę, tačiau naciona
linės vertybės statuso iki gyvenimo pabaigos Brazza neišlaikė.
Gabono koloniją jis įkūrė vadovaudamasis labai gerais princi
pais: valdant Brazzai, vyko sąžininga prekyba, nebuvo vergovės
ir valdžia nenaudojo jėgos prieš gyventojus. Gabone buvo gau
sių išteklių, tad tokia strategija tik nuteikė prieš jį daug žmonių,
ir paskutiniais savo gyvenimo metais Brazza stengėsi gesinti ko
lonijoje plisti pradėjusius korupcijos ir vergovės gaisrus. Už savo
vargus buvo apdergtas, apšmeižtas ir, anot jo žmonos, galiausiai
nunuodytas.
Prieš mirtį Brazza dar spėjo tolimuose Gabono rytuose įkur
ti Fransvilio miestą buvusiems vergams apgyvendinti. Netoli
nuo jo, Okie, prancūzų branduolio fizikai atrado šį tą nepapras
to, ir tai Johno Webbo darbams turėjo didžiulės įtakos.
1972 m. Francisas Perrinas iš Prancūzijos atominės energe
tikos komisijos tyrė rūdos bandinius iš Oklo urano kasyklos.
Tuo metu Prancūzija elektrai gaminti statė gausybę naujų bran
duolinių reaktorių, turėjusių naudoti gausius Gabono urano
išteklius. Perrinas turėjo nuspręsti, ką daryti su radioaktyvio
mis atliekomis, kurias tie reaktoriai pagamins. Vadinasi, reikėjo
sukataloguoti atliekas ir nustatyti, kiek jos radioaktyvios ir kaip
turėtų būti tvarkomos. Dirbdamas šį darbą, Perrinas negalėjo
nepastebėti, kad Oklo rūdos pavyzdžiai atrodė visai kaip bran
duolinių reaktorių atliekos.
74
Ki n t a mo s konstantos
Urano atomų svoris skirtingas, kitaip tariant, yra keli ura

no izotopai. Perrinas pastebėjo, kad Oklo bandiniuose vieno
izotopo, urano-235, buvo dvigubai daugiau negu galima buvo
tikėtis. Teko keliskart skaičiuoti, atlikti kruopščią geologinę re
giono analizę ir dar daug ką apgalvoti, bet galiausiai Perrinas
paskelbė - ir kone visų buvo išjuoktas, - kad Okie kažkada bu
vęs natūralus branduolinis reaktorius. Prieš du milijardus metų
karštis ir gruntinių vandenų judėjimas sudarė puikias sąlygas
po žeme vykti branduolių dalijimosi reakcijoms.
Tuo metu Prancūzijos branduolinės energetikos institucijos
nusprendė, kad labiau tikėtinas bandinių užterštumas. Vis dėl
to paskui Oklo regione rasta ir daugiau natūralių reaktorių, tad
Perrino atradimą dabar pripažįsta visi.
Mokslui šis atradimas - tiesiog aukso kasykla. Prieš du mili
jardus metų konstanta, kurią vadiname alfa, valdė tikslią bran
duolinių reakcijų, vykusių žemės gelmėse prie Oklo, mechaniką.
Tad norėdami sužinoti, ar alfa tikrai nekinta, Okie rasime pačius
geriausius bandinius šioje Kentauro Alfos pusėje.
Fizikas Freemanas Dysonas pirmasis pasigavo Perrino atra
dimą. Dysonas turėjo maištininko reputaciją ir jau seniau, kaip
ir Diracas, abejojo, ar konstantos ir dėsniai tikrai tokie nekinta
mi. Oklo reaktorius suteikė jam progą išsiaiškinti. Jis pasikvie
tė į pagalbą prancūzų branduolio fizikos specialistą Thibault ą
Damourą ir ėmėsi analizuoti. Išvada Dysoną tikriausiai nuvylė:
jei alfa ir kito, tai tikrai ne daugiau kaip viena milijardąja savo
dabartinės vertės dalimi.
Pasirodžius Webbo rezultatams, daugelis mokslininkų jų ne
paisė, nes turėjo Dysono ir Damouro duomenis iš Oklo; Oklo
duomenys prieštaravo Webbo atradimui ir buvo daug patikimesni
už nukaršusios žvaigždės šviesos tyrimus. Vis dėlto galop, Webbo
rezultatams ir toliau badant akis, keli žmonės atidžiau dirstelėjo,

ką gi ten nuveikė Dysonas su Damouru, ir aptiko klaidų. Oklo
duomenų niekas nepaneigė iki 2004 m., bet kai jau paneigė, tai
tvirtai. Duomenys nedviprasmiškai rėmė kintamos alfos hipotezę.
Steve’as Lamoreaux ir Justinas Torgersonas Naujosios Mek
sikos Los Alamoso Nacionalinėje laboratorijoje, kur Jungtinės
Valstijos vykdė Manhatano projektą, pasak Lamoreaux, „realis
tiškiau“ apskaičiavo įvairių branduolinių procesų energijas. Ir
tai nėra tik Lamoreaux nuomonė, Damouras irgi pritarė, kad
tokie skaičiavimai padėtų priartėti prie tiesos. Išvada? Ogi alfa
nuo to laiko, kai išsikvėpė Oklo reaktorius, sumažėjo daugiau
kaip keturiasdešimt penkiomis milijardosiomis.
Tai, kad nuo Oklo laikų alfa sumažėjo, bet padidėjo nuo
tada, kai prieš 12 milijardų metų šviesa sklido pro dujų debesis,
atrodo prieštaringai. Bet, kaupiantis duomenims, kad konstan
tos kinta, atrodo, kad šis neatitikimas iš tikrųjų gali būti kosmi
nio sąmokslo dalis.
1935 m. britų astronomas Arthuras Eddingtonas paskelbė

straipsnį New Pathways in Science („Nauji mokslo keliai“). Jame
paaiškino, ką vadina keturiomis „svarbiausiomis fizikos konstan
tomis“. Viena iš jų buvo skaičius, kurį jis apskaičiavo plaukdamas
per Atlantą - tai protonų skaičius visatoje. Kita buvo alfa, tiksliau
jos atvirkštinis dydis: vienetas, padalytas iš alfos. Trečioji - gravi
tacinės ir elektromagnetinės jėgų, traukiančių elektroną prie pro
tono, santykis. Ketvirtoji buvo dar paprastesnė: protono ir elek
trono masių santykis.
Tai, kad šiais skaičiais - ir vien tik jais - galima apibūdinti
ištisos visatos savybes, Eddingtonui pasirodė įspūdinga; fizikai
76
Ki nt amos konstantos
visai neblogai sekasi, pamanė jis. Tačiau jis buvo fizikas ir dar ar
timas Alberto Einšteino, kuris stengėsi sukurti vienintelę, „vie
nijančią“ to meto fizikos teoriją, draugas, todėl liko nepatenkin
tas, kad toks skaičius vis dėlto ne vienas. „Dabar pripažįstame
keturias konstantas, o ne vieną, tačiau tai tik rodo, kad didžiąją
dalį vienijančios teorijos dar reikia sukurti“, - rašė jis. Jis turbūt
dar labiau susierzintų sužinojęs, kad mes jau išsiaiškinome, jog
bent dvi iš tų „pastovių“ konstantų yra kintamos.
Antroji kintama konstanta paaiškėjo iš šviesos, kurią regis
travo Europos pietinės observatorijos teleskopas Čilėje. 2006 m.
grupė fizikų paskelbė straipsnį, kuriame pranešė, kad protono ir
elektrono masių santykis, dažniausiai vadinamas miu, tolimoje
praeityje buvo didesnis. Šį kartą poslinkis registruotas pastebė
jus, kaip kinta šviesa, sklindanti per vandenilio dujų debesis.
Vandenilį sudaro protonas ir elektronas, o jo šviesos sugerties ir
emisijos ypatumai leido mokslininkams apskaičiuoti miu vertę.
Neteisingą vertę.
Kaip ir su alfa, viskas vyko labai seniai ir pokytis itin men
kas: prieš 12 milijardų metų miu buvo 0,002 procento didesnė.
Šis rezultatas buvo gana svarbus, tad jį paskelbė prestižinis žur
nalas Physical Review Letters.
Jis tikrai reikšmingas, nes elektrono ir protono masės labai
svarbios nustatant „stipriosios“ sąveikos, vieną prie kitos trau
kiančios atomo branduolį sudarančias daleles, dydį. Stiprioji
sąveika pasireiškia ir tarp kvarkų, protonų ir neutronų sudė
tinių dalių. Alfa susijusi su „silpnąja“ sąveika, lemiančia ra
dioaktyvųjį skilimą, ir su elektromagnetine sąveika, lemiančia
elektrinės ir magnetinės sąveikos galingumą, tad štai ir trys iš
keturių pagrindinių sąveikų (beliko gravitacija), kurios, atrodo,
truputį kliba.
Tai ką dabar daryti? Gal Webbas pernelyg ilgai gyveno

Australijoje, bet jis atsako paprastai: nesijaudinti. Daug - gal
net dauguma - fizikų iš viso nereaguoja į stebėjimų duomenis,
rodančius, kad konstantos kinta, nes tai juos pernelyg gąsdi
na. Webbo pozicija kitokia, bet ne mažiau pragmatiška. Kad
alfa pastovi, paskelbta tik 1938 m., pabrėžia jis. Kad miu pa
stovi, irgi pareikšta tik 1953 m. Mes nė nežinome, kodėl šių
konstantų, taip pat ir gravitacijos konstantos, vertės yra būtent
tokios. Niekas negali paaiškinti, nėra jokios išsamios teorijos,
pagal kurią surastos šių konstantų vertės atitiktų eksperimen
tais nustatytas vertes. Todėl, atrodo, net nėra deramos prie
žasties įsikibus laikytis sampratos, kad jos turi būti pastovios.
2003 m. žurnale Physics World Webbas paaiškino, kodėl jis toks
ramus:
Kalbėdami apie gamtos dėsnius iš tikrųjų kalbame apie tam tikrą

aibę idėjų, kurios žavi paprastumu, atrodo universalios ir yra pa-
tvirtinos eksperimentais. Taigi, mokslines teorijas gamtos dės
niais pavadina žmonės, o žmonės gana dažnai klysta.
O jei nebereikia panikuoti, kokias galime padaryti išvadas?

Webbas ir Barrow ilgai ir daug apie tai mąstė. Gal, teigia jie, tos
kintamos konstantos mums kažką sako. Alfa, regis, kinta skir
tingai - prieš 12 milijardų metų buvo mažesnė nei dabar, bet
prieš porą milijardų metų didesnė nei dabar, - todėl, atrodo,
konstantos (galbūt ir dėsniai) gali kisti ir erdvėje, ir laike. Jei kla-
jotume po visatos platybes, gal rastume kitokias konstantas ir
dėsnius - vietinius kosmoso dėsniukus, kad ir kur atvyktume?
O čia jau kone galime sakyti, kad dėsniai nėra pastovūs ir laike.
Gal fizikos dėsniai kinta, evoliucionuojant visatai?
78
Ki n t a mo s konstantos
Tai nėra visai nauja. Johną Webbą pavyduoliai dažnai vadin

davo nemokša ar (dar dažniau) atkakliai ignoruodavo, tačiau jis
atskleidė anomaliją, o šioji patvirtina vieno iš labiausiai pasau
lyje gerbiamų fizikų mintį. Prieš trisdešimt metų fizikas Johnas
Wheeleris paklausė, kodėl manome, kad dėsniai nekinta. Gam
tos jėgų stiprumą, pasak jo, gali lemti kosminės sąlygos, todėl
karštoje tankioje plazmoje vos užgimus visatai ir dabartiniame
sename, šaltame kosmose jis gali būti kitoks. Ar galėtų fizikos
dėsniai nesikeisti visatai šąlant, tekant ir stingstant kaip kokiai
metafizinei išsilydžiusiai lavai? Tai labai netiksliai suformuluota
idėja - Wheeleris ją pavadino „idėjos idėja“, - bet ji rodo gali
mybę, kad mūsų pastangos išsiaiškinti kosmoso istoriją nuo pat
Didžiojo Sprogimo iki pirmųjų elementų ir žvaigždžių susifor
mavimo gali būti neįtikėtinai primityvios.
Richardas Feynmanas irgi abejojo, ar mes tikrai suprantame
fizikos dėsnius. 1985 m. Feynmanas, prieš dvidešimt metų kartu
su Julianu Schwingeriu ir Shin ichiro Tomonaga gavęs Nobelio
premiją už kvantinę elektrodinamiką, išleido apie šią teoriją plo
ną knygelę. Paskutiniame skyriuje, pavadintame „Palaidi galai“
(„Loose ends“) jis kiek nustebina, turint galvoje teorijos sėkmę
ir pripažinimą, sąžiningai prisipažindamas: „Mes neturime tin
kamo matematinio būdo aprašyti kvantinės elektrodinamikos
teorijai.“
Citatai paaiškinti pridursime, kad, Feynmano nuomone,
šviesos ir medžiagos sąveika priklauso nuo įrašomų poros skai
čių, kurie randami „fokus marokus“ būdu, o ne nustatomi iš
eksperimentų. Be to, sako jis, tada reikia įrašyti ir „vieną iš di
džiausių sumautų fizikos mįslių, magišką skaičiuką, kuris žmo
gui duotas be galimybės jį suprasti“. Žinoma, jis kalba apie alfą.
Nors kvantinė elektrodinamika - viena iš labiausiai vykusių fi
79
zikos teorijų, ji vis vien verčia Feynmaną keiktis - ir viskas per

tą alfą. „Ji tebėra mįslė, nors atrasta daugiau kaip prieš penkias
dešimt metų, ir visi geri fizikai teoretikai užsirašo šį skaičių ant
sienos, nuolat apie jį galvoja ir nerimauja.“
Prieš mirtį Schwingeris jau turėjo ir daugiau priežasčių ne
rimauti dėl alfos: tyrimas, susijęs su kvantine elektrodinamika,
alfa paremta teorija, praktiškai sužlugdė visą jo karjerą. Šį tyrimą
atliko du chemikai - Stanleys Ponsas ir Martinas Fleischmannas.
Dabar juos beveik visi vadina apgavikais, bepročiais ar - geriau
siu atveju - nemokšomis, o Schwingeris, apsisprendęs palaikyti
jų darbus, prarado sunkiai užsitarnautą gerą vardą. Daugiau kaip
dešimčiai metų Ponso, Fleischmanno ir Schwingerio likimas
tapo perspėjimu visiems. Kad ir kokios naudos ar įžvalgų tyrimai
atneštų - o jų gali būti daugybė - kitą mums įdomią anomaliją,
vadinamą šaltąja branduolių sinteze, mokslininkai tiria rizikuo
dami savo kailiu.
4
Šaltoji branduolių sintezė

Branduolinė energija be dramatizmo
Solt Leik Sitis. Jutos universiteto chemijos laboratorijoje du

mokslininkai sėkmingai sukūrė nenutrūkstamą branduolių sin
tezės reakciją kambario temperatūroje. Šis pasiekimas reiškia,
kad pasaulis kada nors tokią sintezę naudos kaip praktiškai neiš
semiamą švarios energijos šaltinį.
v
ŠJutostoksuniversitete,
tai pranešimas spaudai, paskelbtas 1989 m. kovo 23 d.
pradėjo Martino Fleischmanno karjeros
nuopolį. Fleischmannas savo darbo motyvaciją prisimena visai
kitaip. „Visai nenorėjau gelbėti pasaulio, - sako jis. - Nė minties
tokios neturėjau!“
Fleischmannas kalba su vos girdimu Rytų Europos akcen
tu - jis gimė Čekoslovakijoje, - bet kalba nedaug. Užduok jam
klausimą, ir svarstydamas jis gali tylomis išsėdėti visą minutę ar
ilgiau. Gal nuo tų laikų išmoko būti atsargesnis.
Po to pranešimo ir paskui surengtos spaudos konferencijos
jis gailisi dėl daugelio dalykų, bet labiausiai dėl to, anot jo paties,
81
kad neatskleidė visos tiesos. „Taip ir nepasakiau žmonėms, kad

man rūpėjo tik kvantinė elektrodinamika“, - sako jis.
Su Fleischmannu pirmąkart susitikau 2007 m. vasarą. Vien
susitikti su šiuo žmogumi, tikra mokslo istorijos įdomybe, buvo
didžiulė sėkmė. Jo Jutoje atliktų tyrimų partneris Stanleys Pon-
sas gyvena Prancūzijos pietuose ir nenori nieko matyti, juo la
biau žurnalistų. Fleischmannas, dabar jau einantis devintą de
šimtį, vis dar gana įtarus, ir aplankyti jį galėjau tik padedamas
pažįstamų žmonių. Sunku buvo ne man vienam. Praėjus ke
liems mėnesiams po 1989 m. kovo pranešimo, Nobelio premijos
laureatas Julianas Scwhingeris irgi mėgino susitikti su Ponsu ir
Fleischmannu, bet jam nepavyko. Netekęs vilties susitikti jis net
paskelbė atvirą laišką laikraštyje Los Angeles Times. Galiausiai jo
draugui pavyko suorganizuoti susitikimą, ir Schwingeris nuvy
ko į Solt Leik Sitį, kur trys fizikai susėdo ir ilgai kalbėjosi apie
teorijos, pelniusios Schwingeriui Nobelio premiją, ribotumą.
Fleischmannas Solt Leik Sityje taip pat tik viešėjo, o Stanleys
Ponsas gyveno Jutoje ir būtent jo laboratorijoje vyko kambario
temperatūros branduolių sintezės, liūdnai pagarsėjusios šalto
sios branduolių sintezės, eksperimentai. Fleischmannas su Pon
su į eksperimentus iš viso sumerkė apie 100 000 dolerių savų
pinigų, bet įstrigo. Tyrimams tęsti reikėjo dar 600 000 dolerių.
Jie parašė paraišką finansavimui gauti ir paminėjo, kad perpra
tus branduolio fiziką - būtent kaip branduolinę energiją galima
išgauti per kambario temperatūros reakcijas - galima sukurti
naują energijos šaltinį. Paprastai tariant, energijos galima dau
giau gauti nei sunaudoti, kaip ir iš atominės bombos, tik ne taip
dramatiškai. Būtent šio sakinio užteko: universitetas privertė
Ponsą su Fleischmannu paskelbti rezultatus spaudos konferen
cijoje: neva universiteto tyrimai išgelbės planetą. Fleischmannas
82
jautėsi pažemintas, bet - dideliam savo apmaudui - darė kaip

lieptas, sutiko šokti pagal jų dūdelę. Nuolaidumas kainavo jam
reputaciją ir karjerą. Porą savaičių pasaulis kraustėsi iš proto dėl
šios istorijos. Paskui viską užgožė skandalo dulkės - iš dalies to
dėl, kad niekam nepavyko gauti tokių rezultatų, bet labiausiai
todėl, kad jų paskelbti rezultatai buvo visiškai neperprantami.
Branduolių sintezė yra visai reali. Suspausk du atomus vieną
prie kito pakankamai arti, ir jų branduoliai susilieja, susidaro
vienas sunkus atomas ir išsiskiria energija. Tai gyvybės Žemėje
šaltinis: Saulė spinduliuoja branduolių sintezės energiją. Saulėje
vandenilio atomus vieną prie kito spaudžia milžiniškas gravita
cijos slėgis ir šie sudaro vieną helio atomą. Taip išsiskiria gausy
bė energijos, tad nieko keista, kad mokslininkai jau seniai svajo
ja sukurti valdomą branduolių sintezę Žemėje.
Įprasta manyti, kad norint užkurti saulę Žemėje reikia su
daužti „sunkaus“ vandenilio atomus. Šiaip vandenilio branduo
lyje neutronų nėra, bet kai kurie vandenilio atomai turi vieną
neutroną (deuteris) arba net du (tritis), todėl yra sunkesni. Šie
sunkūs vandenilio atomai sintezei tinka labiau už paprastą van
denilį, nes jie jungiasi žemesnėje temperatūroje ir mažesniame
slėgyje. Saulėje sintezės reakcijos vyksta 10-15 milijonų laips
nių temperatūroje ir slėgis ten šimtą kartų didesnis negu gi
liausioje vandenyno vietoje. Žemėje pasiekti tokią temperatūrą
ir slėgį, būtinus įveikti teigiamo krūvio branduolių elektrinę
stūmą, yra nežmoniškai sunku. Todėl labai svarbu pasinaudoti
kuo nors, kas šią užduotį palengvintų, pavyzdžiui, sunkiuoju
vandeniliu.
Ir tai dar ypač patogu, nes deuterio ir tričio lengva išgauti
iš jūros vandens. Teoriškai vandenyne slypi užtektinai energijos
visiems mūsų poreikiams patenkinti. Tačiau iš tikrųjų viskas ne
83
taip paprasta: mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį mėgino at

likti valdomas sintezės reakcijas. Skamba beveik kaip anekdotas,
bet kad ir kada jų paklaustum apie pažangą, visada paaiškėja,
kad projektui iki sėkmingos pabaigos vis trūksta poros dešimčių
metų. Tad nežinia, ar kada nors įstengsime Žemėje sukurti Sau
lės temperatūrą ir slėgį.
Štai kodėl taip sunku patikėti Ponso ir Fleischmanno teigi
niais. Vadinasi, kelis dešimtmečius dėtos pastangos ir tyrimams
skirti milijonai dolerių turbūt tebuvo laiko švaistymas, kad sin
tezės reakcijas galima sukelti ir branduolių energiją išlaisvinti
kambario temperatūroje ir esant įprastam atmosferos slėgiui -
ir nė nereikia nieko sudėtingesnio už laboratorinę stiklinę.
Ponso ir Fleischmanno įranga buvo, švelniai tariant, papras
ta. Į stiklinę jie pripylė sunkiojo vandens, kurio kiekvienas de
guonies atomas prisijungęs du deuterius, o ne paprastus van
denilio atomus. įmerkė vieną paladžio strypelio galą. Kitą galą
prijungė prie baterijos gnybto. Prie kito gnybto prijungė platini
nę vielą, spirale susuktą palei vidinę stiklinės sieną.
Elektros srovė iš baterijos platinine viela ir sunkiuoju van
deniu teka į paladžio strypą. Ponsas ir Fleischmannas teigė, kad
tai verčia deuterio atomus skverbtis į paladžio strypo atomų tar
pus ir dar taip glaudžiai, kad ima vienas su kitu lietis ir išskiria
energiją.
Tokio aiškinimo pradžia bent jau neprieštarauja logikai.
Škotų chemikas Thomas Grahamas 1866 m. pirmasis pastebėjo,
kad paladis absorbuoja vandenilio dujas. Tiesą sakant, atrodo,
kad paladis šios medžiagos suryja labai daug. Jei temperatūra ir
slėgis normalūs, paladis gali absorbuoti devynis šimtus kartų di
desnį vandenilio tūrį, nei užima pats. Bet ar tikrai paladžio stry
pas absorbuoja tiek vandenilio, kad šio net atomai ima jungtis?
84
Šaltoj i br a n d u o l i ų sintezė
Ponsas ir Fleischmannas sako, kad taip, nes, anot jų, per eks
perimentą išsiskyrė nenormaliai daug šilumos. Vandens stikli
nėje temperatūra pakilo tiek, kiek baterija tikrai nebūtų prišil-
džiusi. Energija turėjo iš kažkur atsirasti ir vienintelė galimybė
buvo vandenilio atomų sintezė.
Šiems mokslininkams paskelbus apie savo rezultatus, prasidė
jo karštligiški bandymai juos pakartoti. JAV Energetikos depar
tamentas jiems įvertinti pakvietė aukščiausio lygio mokslininkų
grupę - Energetikos tyrimų patariamąją komisiją. 1989 m. lapkri
tį ši komisija paskelbė nutartį. „Kai kurios laboratorijos patvirti
na Jutos universiteto teiginius, kad gaunamas perteklinis šilumos
kiekis, tačiau dauguma pranešė, kad atsakymas neigiamas“, -
rašoma ataskaitoje. Komisija nusprendė, kad eksperimentiniai
perteklinės šilumos rezultatai „nepateikė įtikinamų įrodymų, jog
šaltajai sintezei priskiriamas fenomenas gali būti naudingas ener
gijos šaltinis... turimi įrodymai, kad rasti nauji branduoliniai pro
cesai, vadinami šaltąja sinteze, yra nepakankami“. Todėl komisija
„nerekomenduoja kurti specialių programų ar centrų šaltosios
branduolių sintezės tyrimams plėtoti“. Geriausia, ką pasakė ko
misija, buvo tai, kad „kai kurie duomenys, siejami su šaltąja bran
duolių sinteze, kol kas nėra paneigti“. O dėl to ji „palankiai vertino
saikingą paramą kruopščiai parengtiems ir bendradarbiaujamie
siems moksliniams tyrimams, nedidinant esamo finansavimo“.
Tačiau tada jau daug mokslininkų reikalavo Ponso ir Fleischman-
no galvų, tad buvo aišku, kad toliau nieko ir nevyks, nes žmo
nės net nerizikuos prašyti pinigų tokiems tyrimams. Kaip pasakė
rašytojas Bennettas Davissas, šaltąją branduolių sintezę „mokslas
gerbė taip pat, kaip bažnyčia pornografiją“.
Vis dėlto vienoje vietoje - JAV Laivyno Laivybos tyrimų
laboratorijoje - apie šaltąją sintezę nebuvo galvojama taip jau
85
blogai. Martinas Fleischmannas buvo Laivyno konsultantas, ne

mažai Laivyno mokslininkų buvo paskelbę su juo bendrų publi
kacijų ir patys mėgino tyrinėti žemos temperatūros branduolines
reakcijas. Jie gerai žinojo, kad Fleischmannas nėra koks keistuo
lis. Prieš trejus metus jis buvo išrinktas Karališkosios draugijos,
Britų mokslo akademijos, nariu, o tokia garbė tenka tik iškiliau
siems Britanijos ir Britanijos Tautų Sandraugos mokslininkams.
Jis buvo paskelbęs šimtus recenzuotų straipsnių ir garsėjo kaip
vienas iš geriausių pasaulyje elektrochemikų. Prasidėjus Ponso
ir Fleischmanno furorui, JAV Laivyno mokslininkų vadovai pa
klausė, ar kas nors dar tyrinėja ką panašaus. Rankas pakėlė dau
gybė žmonių. Jiems buvo leista tęsti pradėtus darbus.
Ir jie dirbo beveik paslapčiomis: žodžių šaltoji branduolių
sintezė nerastumėte jokiame Laivyno biudžete. Pinigai ateidavo
iš „kitų išlaidų“ skilties ir būdavo skiriami remti „deuterio turin
čiose sistemose vykstančių anomalių reiškinių tyrimams“. Nors
teko laikytis šių atsargumo priemonių, bet Laivyno chemikai
galėjo tęsti savo tyrimus. Paskaitykite JAV Energetikos tyrimų
patariamosios komisijos 1989 m. lapkričio ataskaitą ir pamaty
site, kad prie jos prisidėjo ir Melvinas Milesas.
Mileso istorija yra beveik atskiras šaltosios sintezės istorijos
mikrokosmosas. Jis Laivyne jau nebedirba, išėjo į pensiją, bet
1989 m. dirbo Kalifornijoje Laivyno oro kovos centro laborato
rijoje prie Kinų ežero. Milesas paskelbė apie šimtą recenzuotų
straipsnių ir eksperimentatoriaus kruopštumas jam nebuvo sve
timas, tad jis nusprendė pats galįs patikrinti šaltosios sintezės
tyrimus ne blogiau už kitus. Būtent šis sprendimas galiausiai ir
padėjo tašką jo karjerai.
Mileso straipsnyje, kurį komisija cituoja ataskaitoje, aprašo
mas itin tiesmukas mokslinis eksperimentas. Savo laboratorijoje
86
Šal t oj i b r a ndu ol i ų si nt ezė
Miksas rado paladžio plokštelę ir sąžiningai mirkė ją deuteryje

visą savaitę. Manė, kad deuteris „įkraus“ paladį. Paskui prijun
gė plokštelę prie elektrocheminio elemento ir įjungė srovę. Ne
nutiko nieko. Jokio keisto kaitimo, jokių požymių, kad vyksta
branduolinės reakcijos. Ničnieko. Miksas taip ir parašė ir prie
augančios įkalčių prieš Ponsą ir Fleischmanną krūvos pridėjo
savo tyrimų duomenis.
Tikriausiai tada taip ir būtų viską pamiršęs, bet keli kolegos -
jo gerbiami žmonės - vis pranešdavo kartkartėmis per savo eks
perimentus pastebintys perteklinės šilumos pliūpsnius. Tad Mi
ksas pabandė dar kartą. Nuo 1989 m. kovo iki rugpjūčio niekas
nesikeitė. Tada Fleischmannas davė jam gerą patarimą. Jis nau
dojo paladį, vadinamą „Johnson Matthey medžiaga A“. Miksas
parsisiųsdino šios medžiagos ir vėl pamėgino. Bandymų rezul
tatus 1990 m. gruodį paskelbė žurnale Journal of Electro-Ana
lytical Chemistry. Per aštuonis eksperimentus, kuriems naudo
jo naujuosius paladžio bandinius, energijos gavo nuo 30 iki 50
procentų daugiau nei sunaudojo.
Straipsnis visiškai neperteikia jaudulio, kurį jam teko patirti.
Jokia žiniasklaida tuo nesusidomėjo, bet Miksas pranešė iš es
mės pakartojęs Ponso ir Fleischmanno eksperimentus ir gavęs
panašius rezultatus. Tačiau kad ir apdairus, toks pranešimas jo
karjeros neišgelbėjo.
Iki 1996 m. Miksas buvo gana saugus. Laivybos tyrimų labo
ratorijoje jam vadovavo chemikas Robertas Nowakas, skyrė šal
tosios branduolių sintezės programai kuklų biudžetą ir gynė ją
nuo grasinančių ir bambančių skeptikų, kuriems nepatiko, kad
federalinės lėšos skiriamos šaltosios sintezės šalininkams. No
wakas gynėją ir nesėkmės akivaizdoje: nuo 1992 m. iki 1994 m.
Milesui nė karto nepavyko sukurti perteklinės šilumos. Laivy
87
bos laboratorijos metalurgas, tiekęs paladžio lydinio elektrodus,

iššvaistė dvejus metus - ir visą vadovo gerą valią ir kantrybę -
ieškodamas teisingo recepto. O kai pagaliau rado ir elektrodus
pagamino, Milesas ėmė nuolat gauti 30-40 procentų šilumos
perteklių, šaltosios sintezės tyrimų finansavimas jau buvo nu
trauktas.
Dauguma šaltosios sintezės šalininkų sugebėjo pereiti į kitus
projektus, bet ne Melvinas Milesas. Novvakas perėjo į Gynybos
pažangiųjų tyrimų projektų agentūrą, o jo įpėdinis informavo
Milesą neturįs jokių galimybių jo įdarbinti. Už viską, ir už Mile-
so darbo laiką, reikėjo mokėti, o papūtus naujiems vėjams niekas
nenorėjo įdarbinti mokslininko, susitepusio šaltosios sintezės
tyrimais. Šimtai recenzuojamuose žurnaluose Mileso paskelbtų
straipsnių nieko nebereiškė. Jį perkėlė dirbti sandėlininku. Po
šaltosios branduolių sintezės tyrinėjimų Milesas Laivyne baigė
tyrimų karjerą kilnodamas dėžes nuo lentynų. Moralas? Imsies
šaltosios sintezės tyrimų - susitepsi mokslinę reputaciją. Taip
nutiko net Nobelio premijos laureatui.
Julianas Schwingeris mirė 1994 m. liepą nuo kasos vėžio. Jo

nekrologe žurnale Nature su šaltąja sinteze siejami darbai tiesio
giai neminimi, tačiau kalbama apie „karčiai saldžius paskutinius
gyvenimo metus“. Užsimenama, kad atsisakęs laikytis naujesnių
teorinės fizikos krypčių ir madų - jos buvusios „pernelyg spe
kuliatyvios ir prastai susietos su eksperimentais - Schwingeris
„nutolo ir galop net nutraukė ryšius su pasauline fizikų bend
ruomene“.
Schwingeris iš tiesų kartėlio patyrė daugiau negu džiaugsmo.
Jam susidomėjus šaltąja sinteze kolegos jį paniekino. 1991 m.,
88
Šal t oj i br a n d u o l i ų sintezė
likus trims metams iki mirties, jis rašė: „Spaudimas laikytis

minios yra milžiniškas. Jaučiau jį, kai redaktoriai, remdamiesi
tulžinga anoniminių recenzentų kritika, atmesdavo spausdinti
parengtus straipsnius. Nešališką recenzavimą pakeitę cenzūra
numarinsime mokslą.“
Schwingerio požiūris į šaltąją branduolių sintezę apiben
drintas pranešime, kurį parašė, bet pats neperskaitė; praėjus
penkiems mėnesiams po jo mirties pranešimas buvo perskai
tytas šaltosios sintezės konferencijoje. „Kaip būtų galėjęs pasa
kyti Polonijus: nebūk nei tikru tikinčiuoju, nei netikinčiuoju, -
rašė Schwingeris. - Nuo pat pradžių... neklausiau, ar Ponsas su
Fleischmannu teisūs, klausiau savęs, ar galima rasti mechaniz
mą branduolinei energijai išgauti, per chemines reakcijas mani
puliuojant atomais?“
Schwingeris kelis kartus stengėsi paaiškinti šaltosios sintezės
rezultatus ir parašė aštuonis teorinius straipsnius. Nė viena iš
tų teorijų tinkamai nepaaiškino eksperimentų duomenų, bet jis
nepasidavė: jam Ponso ir Fleischmanno rezultatai, regis, uždavė
intriguojantį klausimą, ir atsakymo jis ieškojo iki pat mirties.
Ar Ponsas su Fleischmannu buvo teisūs, jam nerūpėjo; bet ar jie
rado tyrimų vertą sritį? Ar galima išgauti branduolio energiją,
per cheminę reakciją manipuliuojant atomais? Žmogus, padėjęs
sukurti teoriją, New York Times pavadintą „viena iš didžiausių
XX a. fizikos pergalių“ manė, kad šiam klausimui verta paaukoti
likusius gyvenimo metus.
Vien tai verčia rimtai atsižvelgti į šaltąją sintezę kaip į anoma
liją; ir verta priminti, kad ir kai kuriuos pirmuosius Schwinge
rio darbus taip pat paskatino domėjimasis anomalijomis. Neilgai
trukus po Antrojo pasaulinio karo nauji eksperimentai rodė, kad
„hipersmulkioji“ atominio vandenilio spektro sandara skiriasi
89
nuo anuomet britų fiziko Paulo Diraco sukurto standartinio teo

rinio modelio. Schwingeris susižavėjo, bet liko atsargus. Harvar
do fizikas Normanas Ramseys, vienas iš šią anomaliją nustačiusių
tyrėjų, prisimena, kad Schwingeris nenorėjo švaistyti laiko, jei
visa tai tebūtų triukšmas dėl nieko.
Schwingeris pasikvietė mane pietų ir ėmė kvosti, ar hipersmul-

kiosios sandaros anomaliją atskleidę eksperimentai patikimi.
Sakė numanąs, kaip ją paaiškinti, bet tam reikėtų sukurti relia
tyvistinę kvantinę elektrodinamiką, ir nenorėjo daryti tokio di
džiulio darbo, jei hipersmulkioji anomalija pasirodytų netikra.
Atsakiau esąs įsitikinęs, jog ji tikra. Tuomet jis ėmė energingai
tirti šią problemą.
1947 m. gruodžio 30 d. žurnalas Physical Review gavo ano

malijos paaiškinimą. Tam reikėjo suderinti Einšteino reliaty
vumą ir naująją kvantinės elektrodinamikos teoriją. Žurnalas
priėmė Schwingerio straipsnį, kaip ir derėjo. Taip pirmąkart pri
taikyta reliatyvistinė kvantinė elektrodinamika, kuri dabar tapo
esmine šiuolaikinės fizikos dalimi. Jei Schwingeris taip stengėsi
įsitikinti, kad vandenilio spektro anomalija yra tikra, ir tik tada
jai paaiškinti skyrė daug laiko, tai atrodo tikėtina, kad panašiai
įsitikino, jog ir šaltosios sintezės rezultatai nusipelno jo dėmesio.
Vis dėlto mokslas - ne vien žmonių nuomonės, o tikros ano
malijos yra akivaizdžios ir niekur nepranyksta. Šaltosios sintezės
tyrimai tęsiami ir po Schwingerio mirties, ir Milesui išėjus į pen
siją, ir skaudžiai sukritikavus Ponsą su Fleischmannu: 2004 m.
JAV Energetikos departamentas atliko apžvalgą ir pripažino,
kad šaltosios branduolių sintezės rezultatai vis dėlto gali turėti
pagrindą ir rekomendavo „finansavimo agentūroms atsižvelgti į
90
Šaltoj i br a n d u o l i ų sintezė
individualias, gerai parengtas paraiškas“ šaltosios sintezės ban

dymams atlikti.
Šis pranešimas buvo atliktas pirmąkart išnagrinėjus duome
nis, sukauptus po 1989 m. paskubomis sukurptos Energetikos
tyrimų patariamosios komisijos ataskaitos. Nuo tada viskas ge
rokai pasikeitė: pavyzdžiui, Laivyno tyrėjai išleido dviejų tomų
ataskaitą apie dešimtmečius trukusius tyrimus. O įdomiau
siai buvo paredaguota viena iš pirmųjų - ir labiausiai Ponso ir
Fleischmanno rezultatus smerkusių - ataskaitų.
Ponsui su Fleischmannu paskelbus savo pranešimą, lenk
tynėse, kas pirmasis patvirtins ar paneigs šaltąją sintezę, daly
vavo trys ryškūs lyderiai. Masačūsetso technologijos instituto
(MTI), Kalifornijos technologijos instituto ir Jungtinės Kara
lystės Harvelo laboratorijos rezultatai būtų buvę svaresni už vi
sus tiek teigiamus, tiek ir neigiamus kitų pasaulio laboratorijų
rezultatus. Kai visi šie sunkiasvoriai pranešė negavę jokios per
teklinės šilumos, šaltosios sintezės dienos tapo suskaičiuotos.
Tačiau MTI ataskaita nebuvo tokia jau tiksli. Paskui MTI ty
rėjai pripažino, kad mėgindami pakartoti Ponso ir Fleischman
no darbus jie vis dėlto išgavo daugiau šilumos nei tikėjosi. Nors
šie duomenys nepateko į paskelbtą ataskaitą, priede, kurį pridė
jo paskui, perteklinė šiluma dokumentuota.
Prieštaravimas paaiškėjo MTI mokslo publikavimo skyriaus
vadovui Eugene’ui Mallove’ui gavus galutinį MTI straipsnį. Jis
buvo datuotas 1989 m. liepos 13 d. ir neminėjo jokios pertekli
nės šilumos - šis rezultatas ir pasmerkė šaltąją sintezę. Paskui
Mallove’ui į rankas pakliuvo to paties straipsnio juodraštis su
tų pačių eksperimentų rezultatų smulkmenomis. Jis buvo pažy
mėtas liepos 10 d. data ir jame perteklinė šiluma buvo mini
ma. Akivaizdu, kad per tas tris dienas duomenys buvo pakeisti
91
ir perteklinės šilumos įrodymai iš straipsnio išimti. Mallove’as

raštu pateikė oficialų protestą ir atsistatydino.
Po Mallove’o kaltinimų prie MTI ataskaitos ir buvo pridė
tas priedas. Tačiau Energetikos tyrimų patariamosios komisijos
ataskaitai tai nebepadarė jokios įtakos, nes ji jau buvo pristatyta
Kongresui kaip įrodymas, kad Ponso ir Fleischmanno teiginiai
nepagrįsti. Tačiau dabar bent jau iš įrašų matyti, kad šilumos
grafikas pakeistas. Taip atsitiko tyrimų grupei nusprendus, kad
perteklinė šiluma - tai dar ne įrodymas: svarbiausia, kad šiluma
išsiskirtų staigiai, o jų stebėta šiluma išsiskyrė nepakankamai
sparčiai. Bet panašu, kad jie ir šiaip nelabai pasitikėjo savo duo
menimis; rašydamas apie visa tai knygoje 10 Years That Shook
Physics („10 metų, sukrėtusių fiziką<c) Mallove’as prisimena,
kaip MTI Plazmos sintezės laboratorijos profesorius Ronaldas
R. Parkeris viešai pareiškė, kad kalorimetriniai duomenys esą
„beverčiai“.
Kalorimetrija - šilumos matavimo mokslas - vadinama sun
kiausiu mokslu, ir čia verta paminėti, kad net dabar kalorimetri
niai duomenys ne ką geresni: anot Laivyno tyrėjų, kol kas nė per
vieną iš šaltosios branduolių sintezės eksperimentų nepavyko
patikimai ir kartotinai gauti pakankamai daug perteklinės šilu
mos. Vis dėlto per pastaruosius penkiolika metų tyrimų bendras
vaizdas pakito, ir Energetikos departamento komisija pripažino,
kad šaltąją sintezę tyrinėti verta. Paskelbus Energetikos depar
tamento ataskaitą po kelerių metų įvyko ir dar vienas proveržis.
Šaltosios sintezės šalininkai jau turi patikimų įrodymų, kad, ne
paisant kalorimetrijos duomenų, tam tikros branduolinės reak
cijos per jų eksperimentus tikrai vyksta.
Norint išgauti energiją iš atomų, reikia arba skaldyti jų bran

duolius - tai procesas, vadinamas branduolių dalijimusi, - arba
branduolių sinteze sujungti skirtingus atomus. Per abu procesus
išsiskiria energijos, tačiau susidaro ir aibė šalutinių produktų, at
sižvelgiant į tai, kokius atomus naudojate ir ar jie skyla, ar jungia
si. Dauguma tokių šalutinių produktų yra didelės energijos dale
lės, kurios iššauna vykstant reakcijai ir gali būti užregistruotos.
Branduolio fizikai tokiems procesams eksponuoti naudo
ja plastiką CR39. Toks pat plastikas naudojamas ir akinių lęšių
gamybai. Palaikyk jo gabaliuką šalia kameros, kurioje vyksta
branduolinės reakcijos, ir išlekiančios dalelės suardys polimero
molekulių jungtis, sukurdamos išduodantį mikroskopinių duo
bučių ir įbrėžimų raštą. Tas raštas - tai lyg pirštų atspaudai: jei
supranti, ką darai, pažiūrėjęs į jį gali gana paprastai išsiaiškin
ti, kokios dalelės pataikė į plastiko gabaliuką, su kokia energija
lėkė. O jau iš to gali ir pasakyti, kokia reakcija vyksta kameroje.
Laivyno mokslininkai įdėjo CR39 gabaliukus - jie atrodo
kaip mikroskopo objektiniai stikliukai - į savo šaltosios sintezės
elementus ir davė įvertinti keliems nepriklausomiems branduo
linių trekų specialistams. Specialistai įtikinamai pasakė matan
tys branduolinio proceso pėdsakus. Padėjus CR39 plokštelę šalia
nuskurdinto urano, arba radioaktyvaus metalo, ją nusėja atsitik
tinės linijos ir koncentriniai apskritimai. Įdėta į indą, kuriame
vyksta šaltosios sintezės eksperimentas, ji tampa lygiai tokia pati.
Gal skamba nelabai įspūdingai, bet šios CR39 plokštelės pa
teikia beveik neginčijamų įrodymų, kad per tuos paprastus eks
perimentus išties vyksta branduolinės reakcijos. Tai labai svarbu,
nes gauti CR39 plokštelės duomenys leido tyrėjams užtikrintai
papasakoti Laivyno vyriausiems vadams, ką veikė, ir dideliame
mokslo žurnale pirmąkart po daugelio metų paskelbti straipsnį
93
apie šaltąją sintezę. 2007 m. birželį šie atradimai buvo paskelbti

žurnale Naturwissenschaften, kuris, be kita ko, yra skelbęs ir to
kio Alberto Einšteino darbų. CR39 duomenys įtikino Laivyną
finansuoti tolesnius šaltosios sintezės tyrimus.
Vis dėlto patikimų perteklinės energijos įrodymų sintezės
šalininkams kol kas trūksta. Jie nieko nepranešė apie nenor
malią šilumos gamybą ar apie branduolių sintezę. Tiesą sakant,
jie vengia net šio žodžio ir tai, kas vyksta per jų eksperimentus,
vadina mažos energijos branduolinėmis reakcijomis. Daugeliu
požiūriu tai labiausiai ir erzina: šaltosios sintezės tyrimams ka-
lorimetrija juk yra viskas - o viskas ir daroma dėl perteklinės
šilumos. Tačiau tenka tenkintis tuo, ką turime. Kol kas šaltosios
branduolių sintezės anomalija grindžiama tik CR39 duomeni
mis. Gal ji taps švarios ir kone neišsenkamos energijos šaltiniu,
o gal ir ne. Bet galime teigti štai ką: prikimšk į paladį sunkiojo
vandenilio molekulių, paleisk per jį elektros srovę, ir ims vykti
kažkokia branduolinė reakcija.
Vienas iš keleto leidinių, greitai ir tinkamai reagavusių į pir
minį šaltosios sintezės fiasko, buvo žurnalas The Economist. Pra
ėjus mėnesiui po Ponso ir Fleischmanno pranešimo 1989 m. jis
rašė, kad viskas buvo „būtent taip, kaip ir turėtų būti moksle“. Jei
mokslininkų pora ir klydo, niekas žalos nepatyrė, o kad švais
tomas laikas ir pinigai, skųstasi iš bailumo. Ponsas ir Fleisch-
mannas suteikė „jaudulio ir įkvėpimo net daugiau negu reikia“.
Žinant, kas nutiko paskui, tai atrodo beveik juokingai naivu, ta
čiau The Economist buvo teisus: mokslas turi būti paremtas tyri
mais ir jie turi kur nors nuvesti. Aišku, ir dabar jau daugiau negu
„galbūt“, kad branduoliniai procesai gali vykti be dramatizmo
ir nebūtinai lydimi ugnies ir sprogimų. Jei plėsime branduolio
fizikos žinias ir už kvantine elektrodinamika vadinamos teorijos
94
Šal t oj i br a ndu ol i ų sintezė
ribų, vieną dieną gali paaiškėti, kad šaltosios branduolių sinte

zės eksperimentai buvo lemtingas šuolis į tamsą, perkėlęs mus į
naują branduolinio mokslo amžių.
Gal priimtiniausiai tai išsakė Josephas Priestley’s. Kadaise
Priestley’s atrado deguonį ir netyčia išrado gazuotą vandenį.
„Šiame darbe, - sakė jis, - viskas veikiau priklauso nuo mūsų
vadinamo atsitiktinumo, t. y. nuo to, ar pastebime tai, kas vyks
ta dėl nežinomų priežasčių, o ne nuo to, kokią turime susikūrę
teoriją.“ Šaltosios sintezės istorija žlugo; ji prasidėjo pastango
mis patikrinti svarbią teoriją ir baigėsi skandalu, atskleidusiu
blogiausias žmogaus prigimties puses (ir žmogiškąją mokslo
prigimtį). Bet ji dar nesibaigė, ir esama požymių, kad vis tiek at
neš ką nors vertinga, ką nors, kas užgoš jos margą praeitį ir mus
nudžiugins, kad prieš tapdami mokslo keistenybėmis Martinas
Fleischmannas ir Stanley’s Ponsas pirmiausiai ištarė „Keista...“
5
Gyvybė
Ar mes tik cheminių medžiagų maišai?
ol kas apžvelgėme pačių didžiausių ir pačių mažiausių mas

K telių anomalijas nuo visatos iki atomų branduolių. Kalbė
jome, kaip įžvelgti kosmoso likimą ir ar galima įkinkyti nau
jos formos energiją Žemėje. Bet tos anomalijos nebuvo tokios
reikšmingos, kaip ta, kurią netrukus aptarsime. Ji tokia svarbi,
kad, pasak Santa Fe dirbančio sudėtingų sistemų teoretiko Stu-
arto Kauffmano, ją supratę atversime visai naujo mokslo duris.
Kas ji? Jūs paprastai ją vadinate gyvybe.
Iš dalies sunkoka gyvybę vadinti anomalija. Tačiau gal ją taip
nuvertiname, nes gerai pažįstame. Liaukimės manyti, kad tai sa
vaime suprantama, ir minutėlę susimąstykime, kuo biologinis
pasaulis skiriasi nuo negyvos materijos. Mokslinių stebėjimų
požiūriu viskas aišku: daugybė objektų turi panašių savybių ir
mes vadiname juos gyvais. Taip pat aplinkui matome daugybę
kitokių objektų ir niekam neateitų į galvą vadinti jų gyvais. Ta
čiau joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti, kuo iš esmės
šiedvi būsenos skiriasi. Ir niekas negali kokio negyvo daikto
96
imti ir paversti kuo nors, ką, visų pritarimu, pavadintume gyvu.
Tiesą sakant, mokslininkai nė nesutaria, kaip nustatyti, kad šis
virsmas jau įvyko.
Mus sudaro molekulės, kurių kiekvienos elgseną ir savybes
moksliškai galima aprašyti. Vis dėlto tų molekulių bendras da
rinys turi tokių savybių, kurių negali paaiškinti jokia teorija. Tas
savybes mes ir vadiname gyvybe. Tačiau dažniausiai tas žodis
mums sako ne ką daugiau negu žodžiai tamsioji energija kos
mologams. Taigi, kaip 1944 m. paklausė Erwinas Schrodingeris,
kvantinės teorijos tėvas: „Kas toji gyvybė?“
Daugeliui mokslininkų patinka atsakymas „nieko ypatin
go“. Nėra priežasčių tikėti, kad molekulių darinio gyvybę įžiebia
kas nors nežemiško ar dvasiško, kokia nors „gyvybės kibirkš
tis“. Taip pat nėra priežasčių manyti, kad gyvybė - koks nors
mokslui neįkandamas, mistinis ar filosofinis reiškinys. Jie sako,
kad nėra ir jokios priežasties manyti, kad atsakymo nerasime.
Paprasčiausiai kol kas nežinome, kur ar netgi kaip ieškoti.
Mėginti išnarplioti pačią gyvybės prigimties esmę galima
įvairiai. Tarkim, aiškinantis, kaip ji prasidėjo: gyvybės medžiu
nusikapstyti iki meto, kai teegzistavo cheminės medžiagos. Dar
galima mėginti sukurti ką nors „gyva“ nuo pradžių pradžios: pa
imti kokių nors cheminių medžiagų ir sudėti taip, kad jos taptų
gyvos. Trečiasis būdas - tai sėsti ir pamąstyti, kas gi iš tikrųjų
lemia gyvos ir negyvos materijų skirtumus, ir sugalvoti gyvybės
apibrėžimą. Šis takas turbūt geriausiai pramintas. Tačiau taip pat
visi pripažįsta, kad tai aklavietė.
Kaip jūs apibūdintumėte gyvybę? Gal tai atsikuriančioj i sis
tema? Bet tuomet daugybė kompiuterinių programų galėtų būti
laikomos gyvomis, o daug žmonių, pavyzdžiui, nevaisingų vyrų
ir moterų arba vienuolių, yra negyvi. Gyvi padarai vartoja kurą,
juda ir išmeta atliekas, bet tą daro ir automobiliai, o jų gyvais

niekas nelaiko.
Schrodingeris padarė išvadą, kad gyvybė - tai sistema, kuri
apverčia natūralų entropijos kitimą, judėjimą nuo tvarkos prie
netvarkos, tad gyvi padarai yra mašinos, savo aplinkoje iš ne
tvarkos kuriančios tvarką. Jo manymu, tai proceso, atitolinančio
mirties būseną, esmė. Bet ir toks apibrėžimas netikslus, nes ir
žvakės liepsna savo aplinkoje kuria tvarką iš netvarkos, o juk ji
aiškiai negyva.
Fizikas Paulas Daviesas turbūt nuveikė daugiausia stengda
masis išsiaiškinti gyvybės apibrėžimą, bet ir jis nepateikė galuti
nio atsakymo. Jo manymu, gyvybė turi įvairių požymių, bet nė
vienas iš jų atskirai neapibrėžia gyvybės ir daugelis iš jų būdingi
negyvai materijai. Apdovanojimą pelniusioje knygoje The Fifth
Miracle („Penktasis stebuklas“) Daviesas išvardija kelis tokius po
žymius - ir nurodo, kodėl jie netinka - gyvybei paaiškinti ir api
būdinti. Gyvas organizmas metabolizuoja ir perdirba cheminius
junginius, kad gautų energijos (taip elgiasi ir Jupiterio Didžioji
Raudonoji dėmė). Jis dauginasi (bet mulai nesidaugina, o miško
gaisrai ir kristalai - dauginasi). Jis turi organizuotą sandarą - 1, y.
jį sudaro viena su kita susijusios sudėtingos sistemos, tokios kaip
arterijos ir kojos (todėl panašus į šiuolaikinius automobilius). Jis
auga ir vystosi (kaip ir rūdys). Jis saugo ir perduoda informaciją
(kaip ir kompiuterių virusai). Gyvybei taip pat būdingas kaitos
ir pastovumo derinys - evoliucija per mutacijas ir atranką. Pa
galiau, ir Daviesui tai atrodo įtikinamiausia, gyvos būtybės yra
autonomiškos ir pačios sprendžia, kokius veiksmus atliks.
Kiti žmonės šį sąrašą papildė. Pasak biologės Lynn Margulis,
gyva sistema dar turi būti apribota, o ribos turi būti tos sistemos
dalis. Tačiau kad ir kaip pažvelgtume į šį apibrėžimą, jis pernelyg
98
Gy v y bė
nekonkretus, kad būtų naudingas. Tiesą sakant, pamažu imama

suprasti, kad mėginti apibrėžti gyvybę yra žalinga. 2007 m. žur
nalas Nature vedamajame pareiškė:
...gal kas ir vylėsi, kad toks poreikis suvokti kokybinį inertiškos

ir gyvos materijos skirtumą, toks vitalizmas, nueis užmarštin
kartu su prieš Darvviną vyravusiu tikėjimu, kad organizmai atsi
randa savaime iš pūvančios materijos. Mokslininkai, manantys,
kad jiems tokie prietarai visiškai nepriimtini, patys juos ir skati
na, mėgindami rasti „gyvybę“apibrėžiančius kriterijus.
Šis vedamasis skelbė apie sintetinės biologijos pasiekimus:

pastangas sukurti gyvybę iš cheminių sudedamųjų dalių. Tai,
mokslo aukštuomenės nuomone, žingsnis į priekį aiškinantis,
kodėl gyvybės dar nepavyksta perprasti. Tačiau klausimas, ar
galų gale pavyks, kol kas lieka atviras.
Pirmieji mokslininkai, padarę reikšmingą žingsnį kurdami gy

vybę, buvo Čikagos universiteto chemikai Stanleys Milleris ir
Haroldas C. Ureys. 1953 m. stengdamiesi imituoti pirmykštę
Žemės atmosferą jie pripildė indą amoniako, metano, vandeni
lio ir vandens. Tuomet mišinyje sužadino elektros iškrovą. Jie
rėmėsi mintimi, kad gyvybę iš pirmykštės Žemės cheminių me
džiagų sukūrė žaibo iškrovos.
Eksperimentas buvo itin sėkmingas. Po savaitės nuolatinės
elektros iškrovos apie du procentus metane buvusios anglies virto
aminorūgštimis, kurios sudaro baltymus. Tai buvo apreiškimas.
Bėda tik ta, kad eksperimentas buvo ydingas. Milleris ir
Ureys naudojo ne tokias dujas, kokios, dabartine mokslininkų
99
nuomone, sudarė pirmykštę atmosferą. Tiesą sakant, pagrindi

nės cheminės mišinio savybės tikriausiai buvo visai kitokios.
Negana to, Žemės gyvybės sudėtinės medžiagos - baltymai, li
pidai, angliavandeniai ir nukleorūgštys - juk nesusidarė. Pasak
Niujorko universiteto chemijos profesoriaus Roberto Shapiro,
per eksperimentą aminorūgštys susidarė taip pat atsitiktinai,
kaip susidarytų žodis „būti“ kaip pakliūva spaudant rašomosios
mašinėlės klavišus. Vis dėlto tai nereiškia, kad toliau susidėlios
visas Hamleto tekstas. „Blaivus tikimybių apskaičiavimas rodo,
kad šitaip gauti visą pjesę ar bent jau sonetą nėra jokios vilties, -
sako jis, - net jei kiekvienas Žemės materijos atomas būtų rašo
moji mašinėlė, berianti tekstą be pertraukos pastaruosius ketu
ris su puse milijardo metų.“
Todėl sunku vadinti Millerio ir Urey’o eksperimentą tikrai
sėkmingu. Tačiau jis parodė, ko galima tikėtis. 1961 m. katalonas
Juanas Oro žengė dar vieną žingsnį. Oro sumaišė vandenį, ciani
do rūgštį ir amoniaką ir gana lengvai gavo adeniną. Adeninas -
ne tik viena iš keturių sudedamųjų DNR dalių, tai ir pagrindinis
adenozintrifosfato (ATP), biologijos pagrindinio kuro, kompo
nentas. Be ATP negalėtumėte bėgioti, augti, netgi kvėpuoti.
Nobelio premijos laureatas flamandas biologas Christianas
de Duveas kartą pasakė, kad „gyvybė - tam tikromis sąlygomis
atkartojama, beveik banali materijos apraiška arba tikras ste
buklas. Sunku patikėti, kad ji būtų kas nors per vidurį.“ Jei tikrai
taip paprasta pagaminti aminorūgštis ir adeniną, tai gal gyvybei
atsirasti visai lengva. Šiam požiūriui rimtai apsvarstyti esama
svarios priežasties - Žemėje gyvybė atsirado neįtikėtinai greitai.
Šiaurės vakarų Australijoje, Pilbaros regiono viduryje, saulė
kaitina raudonas uolas, kurias sukūrė pirmosios gyvos būtybės
mūsų planetoje. Tai ypatingi dariniai, panašūs į kartonines kiau
100
Gyvybė
šinių dėžutes ar apverstus kūginius ledų vafliukus; jų išsidėsty

mas ir forma sako, kad tai nuosėdos, iš mikrobų išskyrų susida
riusios prieš 3,5 milijardo metų. O tai reiškia, kad jų forma - ne
vienintelis ypatingas dalykas.
Mūsų Saulės sistema ėmė formuotis prieš 4,55 milijardo metų.
Daug tūkstantmečių ji buvo tik pragariškas asteroidų ir kometų
sūkurys, didžiulės uolos atlėkusios kosmosu, trankėsi į planetas
ir jų palydovus. Kiek numanome apie tai, kaip tada klostėsi rei
kalai mūsų planetoje, tai Marso dydžio uola vožėsi j pirmykštę
Žemę. Smūgis išlydė planetos paviršių, išmušė j orbitą išsilydžiu
sios uolienos gniužulą, ir šis galiausiai tapo mūsų sidabraspalviu
Mėnuliu.
Žemės paviršiui po tokio kataklizminio smūgio atvėsti pri
reikė dešimčių milijonų metų, o paskesni susidūrimai vėsimą
tik lėtino. Mėnulio kraterių, susiformavusių paviršiui sukietėjus,
tyrimai rodo, kad asteroidų ir kometų audra ėmė rimti maždaug
prieš 3,8 milijardo metų. Tik tada galėjo prasidėti gyvybės raida.
Todėl atrodo, kad Pilbaros mikrobams atsirasti teprireikė maž
daug 300 milijonų metų.
Kosmologo ir astronomo Carlo Sagano nuomone, jei gyvybė
atsirado taip greitai, tai jai atsirasti neturėtų būti sunku. „Kai
tik sąlygos tapo palankios, gyvybė mūsų planetoje atsirado ne
įtikėtinai greitai, - rašė jis 1995 m. savo esė Planetų draugijos
leidžiamose Bioastronomy News. - Gyvybės atsiradimas - labai
tikėtinas reiškinys: jei tik sąlygos leidžia, - ji tik pokšt ir yra!“
Tad Saganas, kuris po metų numirė nuo mielodisplazijos, leuke
mijos sukeliamos kaulų čiulpų ligos, padarė išvadą - labai tikė
tina, kad gyvybė egzistuoja ir kitur visatoje.
Nemažai šiuolaikinių biologų priėjo prie labiau egocentriš
kos išvados: jei gyvybė atsiranda taip jau lengvai, tai turėtu-
101
me įstengti ją sukurti. Daugelis mokslininkų, dirbančių šioje

srityje, pritaria, kad ši užduotis įvykdoma, klausimas tik ne
„ar“, o „kada“, jie sukurs dirbtinę gyvybę. Pagaliau jei tai įvyko
kartą - žaibui trenkus į tinkamą pirmykštės sriubos dubenį -
vadinasi, sutelktomis šiuolaikinių biotechnologų pastangomis
turėtų pavykti tai pakartoti. Juk negali būti taip sunku sukurti
„Gyvybę 2.0“.
Vis dėlto taip optimistiškai kalbėdami neatsižvelgiame į
savo pačių nemokšiškumą. Jau daugiau kaip dešimtmetį moks
lininkai įsitikinę, kad netrukus perpras, kaip iš tikrųjų iš tų
sudėtinių cheminių medžiagų atsirado gyvybė. Tačiau vis dar
neaišku, ar prie to atradimo prisikasėme bent kiek arčiau, nei
prieš dešimt metų. Jei gyvybei sukurti „paprasčiausiai“ terei
kia tinkamų cheminių medžiagų ir tinkamų sąlygų, tai vis dar
nesutariame, kokios cheminės medžiagos ir sąlygos iš tikrųjų
„tinka“.
Išbandžius pirmąją atominę bombą Naujosios Meksikos Los

Alamoso dykumoje, J. Robertas Oppenheimeris, projekto moks
linis vadovas, garsiai pakomentavo: „Suveikė.“ Ir vis dėlto nepa
prastai įdomioje kino kronikoje, filmuotoje po kelerių metų, jis
prisipažino, kad tuo metu jo galvoje sukosi daug sunkesnės min
tys. Sunkiai valdydamas emocijas, nuleidęs akis kone į grindis ir
braukdamas ašarą jis prisimena:
Mes žinojome, kad pasaulis bus kitoks. Keli žmonės juokėsi,

keli verkė, dauguma tylėjo. Aš prisiminiau eilutę iš hinduistų
šventraščio Bhagavadgytos. Višnus stengiasi įtikinti Princą, kad
atliktų savo pareigas, ir siekdamas padaryti jam įspūdį tampa
102
Gyvybė
daugiarankiu Višnumi, o tada sako: „Dabar tapau Mirtimi, pa

saulių naikintoja.“ Manau, kad vienaip ar kitaip visi mes galvo
jome apie tą patį.
Jei kada ateis dar viena taip smarkiai pasaulį keičianti aki
mirka kaip šis bombos išbandymas, tai tikriausiai bus pirmasis
kartas, kai žmonės prikels gyvenimui negyvą materiją. Naujo
sios Meksikos dykumos viduryje, Los Alamoso Nacionalinės
laboratorijos tyrimų centre Steenas Rasmussenas stengiasi pa
daryti būtent tai. Jei Rasmusseno projektas pavyks, jei „Los Ala
moso bacila“ kada nors taps gyva, tai pakeis mūsų padėtį visato
je. Vadinamoji gyvybė liausis buvusi anomalija.
Gal ir nekeista, kad Rasmussenas kaltinamas, jog dedasi Die
vu, net siūlyta jo projektą stabdyti. Norint išsklaidyti susirūpini
mą, jam užtenka išvardyti kelias Los Alamoso bacilos sudėtines
medžiagas. Jo gyvybės receptas visai kitoks negu Pilbaros mikro
bų ir visa ko kita Žemėje. Iš tiesų galima sakyti, kad Los Alamoso
bacila net ne gyvybė, o mažas muilo lašelis. Iš esmės tik skalbimo
miltelių grūdas - muilas ir šviesai jautrus junginys, išbalinantis
jūsų marškinius balčiau už sniegą. Rasmussenas šaiposi, kad to
kių sudedamųjų dalių galima įsigyti artimiausioje parduotuvėje.
Neatrodo, kad jos gali sukelti mokslinės fantastikos košmarus.
Muilo molekules daugiausia sudaro trigliceridų molekulės -
iš esmės riebalai, bet molekulių galų savybės skiriasi. Vienas
galas labai mėgsta vandenį. Kitam jis nepatinka. Vandenyje to
kios molekulės išsidėsto panašiai kaip gėlės žiedlapiai - vandenį
mėgstantys galai atsigręžia į vandenį, o vandens nekenčiantys -
į centrą. Aliejų ir riebalų molekulės uždaromos kiekvienos to
kios „gėlytės“ centre ir atplėšiamos nuo bet ko, prie ko yra pri
sijungusios.
103
Priežastis, kodėl naujai gyvybės kartai sukurti pasirinkta r.e

kas kita, o riebalų (iš tiesų jie vadinami riebalų rūgštimis) gu
mulėlis, yra paprasta - tai puikus indas. Vandenyje jie sudaro
tvarkingą, atitvertą struktūrą, kuri patenkinta sau plūduriuoja
mėgintuvėlyje. Bereikia šiek tiek genetikos.
Los Alamoso bacilos genetiniam aparatui nenaudojama
DNR. Tačiau naudojama PNR. P - tai peptidas, peptidai - trum
pos aminorūgščių grandinės, sudarančios baltymus. Kaip ir
DNR, PNR sudaro dvivijė aminorūgščių spiralė, tik ją lengviau
susintetinti. Ji neturi elektros krūvio, o tai reiškia, kad tirpsta
riebaluose; taigi ji įsiterps į riebalų lašelį, arba bacilą, ir lauks
galimybės daugintis.
Tokia galimybė pasitaiko, kai tampa karšta. Pasiekus tam
tikrą temperatūrą, dvi PNR spiralės vijos atsidalija. Taip ati
dengiamos nedidelį elektros krūvį turinčios rūgšties grandi
nės dalys, kurios dėl krūvio jungiasi su vandeniu. Pati grandi
nė, bacilos genetinio aparato stuburas, išlieka riebalų lašelyje,
bet elektros krūviai pritraukia ją prie krašto. Čia ji jungiasi su
trumpomis rūgščių grandinėmis, kurias Rasmussenas ir jo tyri
mų grupė ketina palikti plaukioti vandenyje aplinkui kaip kokią
gyvybės palaikymo sistemą. Kai kurios iš jų jungsis prie atviros
PNR vijos „bazių“, jei šios bus tinkamos rūšies, PNR vėl taps
dvivije spirale. Krūviai neutralizuosis, ir ji vėl ištirps riebalų la
šelyje. Temperatūrai kintant, šis procesas kartosis, bacilos gene
tinė medžiaga nuolat dauginsis ir kaskart turės galimybę kaip
nors įdomiai mutuoti.
Na, to dar nepadaryta. Kol kas Rasmusseno grupė pade
monstravo tik augimą ir dalijimąsi, genų replikacija dar neįvyko.
Vis dėlto Rasmussenas tiki, kad kai įvyks viskas - jis sako „kai“,
o ne „jeigu“ - tai bacilą bus galima laikyti gyva.
104
Gy v y b ė
Galbūt... Bet, kaip pripažįsta Rasmussenas, jei apibrėšime,

kad gyvybė - „tai, kas esame mes“, tai jis gyvybės nekuria. Pasak
jo, tam reikėtų daugybės metų, ląstelė yra labai sudėtinga siste
ma, ir mes jos dar nė pusės nepažįstame. Vis dėlto Rasmussenas
įsitikinęs, kad pagal visus naudojamus apibrėžimus Los Alamo-
so bacila bus gyva.
Pavyzdžiui, ji turės rudimentinę medžiagų apykaitą, ver
čiančią ją daugintis. Kai kurie iš trumpųjų metabolizuojamų
peptidų galuose turės prijungtas šviesai jautrias molekules. Šios
molekulės neutralizuos peptidų grandinių elektros krūvį, todėl
jos tirps riebaluose, ir bacila šias peptidų grandines galų gale
„suvalgys“. Tačiau atėjus dienai šviesa jautrias molekules atskirs.
Grandinių galuose liks elektros krūvis, jis vers jas ieškoti prie
šingo krūvio supančiame vandenyje ir trauks prie išorinės baci
los membranos. Šviesai stiprėjant, vis daugiau grandinių bandys
pasiekti išorinę membraną ir galų gale jos tiesiog nebeužteks.
Tuomet, sako Rasmussenas, lašas pasidalys pusiau. Replikuosis.
Visas procesas bus suplanuotas taip, kad PNR elektrinės savybės
neleis metabolizuojamoms molekulėms įsiterpti į bacilos ge
netinį aparatą, tad augimo procesas ir genetinės mutacijos bus
tvarkingai atskirti.
Ir vis tiek sunkoka įsivaizduoti, kad riebalų lašelis bus gy
vas. Ir tikrai, tas pats Nature vedamasis, suabejojęs gyvybės
apibrėžimais, dar paklausė, ar tokios pastangos sukurti orga
nizmus nuo pradžių pradžios gali būti laikomos „gyvybės kūri
mu“. Pasižiūrėjus į projektus, konkuruojančius su Rasmusseno
tyrimais, norisi atsakyti ne. Na, pavyzdžiui, kad ir Craigo Ven
terio projektas.
Nors įprasta manyti, kad iš šlapimo takų infekcijos gero ne
lauk, Venteris, privačiai inicijavęs bandymus iškoduoti žmogaus
105
genomą, tam paprieštarautų. Venteris irgi tiria gyvybę, o jo pro

jekto tikslas - išsiaiškinti gyvybės paslaptis, tiriant bakteriją,
kuri sukelia deginamą skausmą šlapinantis.
Mycoplasma genitalium pirmąkart rasta kažkieno šlapime
praeito amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje; pacientą kama
vo vadinamasis negonokokinis uretritas. Pasirodė, jj sukėlęs or
ganizmas, gyvenantis žmogaus šlapimo takuose, turi mažiausią
genomą planetoje. Jei žmogus turi 30 000 genų, M. genitalium
turi 517. Ir, atrodo, iš jų kokie 300 yra nereikalingi.
Venteris vadovavo mokslininkų komandai, kuri 1995 m.
perskaitė šio organizmo genomą. Gana nesudėtingas organiz
mas įkvėpė nulupti viską, kas tame organizme buvo nebūtina,
ir pažiūrėti, ko jam tikrai reikia, kad išgyventų. Venteris sako,
kad sumažinęs genomą iki minimumo, sužinos, ko gyvybei už
tenka. Be to, organizmas taps naudingu biofabriku, nes Venteris
planuoja bakterijai įterpti kitų genų, kad ši pajėgtų atlikti nau
dingas užduotis, pavyzdžiui, sintetinti insuliną. Štai kodėl Ven
teris taip stengiasi žengti šį prieštaringą žingsnį ir užpatentuoti
minimalų genomą.
Jis jau žino, kokių genų reikia šiam minimaliam organizmui,
ir juos jau susintetino. Rašant šią knygą, jis kaip tik planavo im
plantuoti juos į bakterijos ląstelę, kurios pačios genomas yra
pašalintas. Jis jau įrodė, kad jo grupė iš principo sugeba atlikti
tokią genomo transplantaciją, taigi techninės problemos lyg ir
išspręstos. Ir vis dėlto, nors sakoma, kad tai žingsnis gyvybės
kūrimo keliu, Venteris iš esmės kuria tik naują bakterijų rūšį, o
ne pačią gyvybę. Kalifornijos universiteto Santa Kruze biofizi
kas Davidas Deameris įvertino griežčiau. Pasak jo, būtybė, kurią
bando sukurti Venterio grupė, iš tikro tėra „radikaliai modifi
kuotas organizmas“.
106
Gy v y bė
Tą patį galima pasakyti apie tyrimus, kuriems Romoje va

dovauja Pieras Luigi Luisi. Luisi „minimalios ląstelės projektas“
pradedamas nuo vezikulės, tam tikros pūslelės, ląstelės viduje
gabenančios medžiagas. Į ją bus kraunamos įvairios cheminės
medžiagos ir sudedamosios dalys, kol atsiras visa funkcionuo
janti ląstelė. Harvarde Jackas Szostakas irgi ketina prikimšti ve-
zikulę biologinės medžiagos ir pažiūrėti, kada ji ims daugintis.
Szostakas neslepia, kad tai ilgalaikis projektas, kurio pabaigos
nė nematyti. Jau dešimt ar dvidešimt metų jis kartoja, kad tin
kamos dirbtinės replikacijos teks laukti dešimt ar dvidešimt
metų.
Net jei Venterio išmėsinėtos ląstelės ar Rasmusseno riebalų
rūgščių lašeliai mėgintuvėliuose „atgis“, dar nereiškia, kad suži
nosime ką nors naudingo apie tai, ką vadiname gyvybe. Tai ką
gi mes pasiekėme? Christianas de Duve’as, kurį auklėjo jėzuitai,
kalba apie kosminį imperatyvą - gyvybė atsiranda (jei sąlygos
tinkamos) kaip neišvengiamas fizikos dėsnių padarinys. Iš es
mės tą patį kartoja ir Rasmussenas: gyvybė - tik labai efektyvus
būdas energijai perdirbti. Visa bėda, kad šis požiūris taip ir ne
paaiškina, kas ta gyvybė ir kodėl ji atsirado Žemėje. Rasmusse
nas atremia šį priekaištą sakydamas, kad pavienių elementų ir
jų grupės elgsena skiriasi; pažiūrėję į automobilį nieko nesuži
nosime apie eismo spūstis, pabrėžia jis.
Gal todėl gyvybės anomalija ir veda mus prie mokslo per
versmo. Jei redukcionizmas yra aklavietė, gal reikia apsigręžti ir
leistis priešinga kryptimi.
1972 m. rugpjūtį „Bell Labs“ tyrimų centro fizikas Nobelio pre

mijos laureatas Philipas Andersonas žurnale Science paskelbė
107
rašinį. Andersonas visada provokuodavo, bet šiuo straipsniu

pranoko pats save. Rašinys pavadintas „Daugiau, vadinasi, ki
taip“ („More Is Different“), ir jį skaityti iš tiesų labai įdomu.
Remdamasis patirtimi ir žiniomis apie mokslą kaip proce
są, Andersonas aiškiai pabrėžia, kad didelių ir sudėtingų dalelių
grupių elgsenos negalima suprasti remiantis savo žiniomis apie
pavienių dalelių savybes. Kitaip tariant, čia kaip su automobi
liais eismo spūstyse - kai tik „daugiau“, tai ir „kitaip“. Jis tvirtina,
kad tai tikras principas, o ne šiaip sau pastebėjimas. Sistemai
tampant sudėtingesnei „pasireiškia vis kitokios savybės, ir per
prasti naujai elgsenai reikia tyrimų, kurie iš esmės yra tiek pat
fundamentalūs, kaip ir bet kurie kiti“.
Jei norime suprasti kosmosą, kuriame gyvename, pasak jo,
teks liautis viską redukuoti; viską supaprastinę iki aiškių pama
tinių dėsnių, nebūtinai iš jų galėsime atkurti visatą. „Iš tikrųjų
kuo daugiau elementariųjų dalelių fizikai pasakoja apie pamati
nių dėsnių prigimtį, tuo mažiau tie pasakojimai siejasi su tikro
mis kitų mokslų problemoms.“
Mat mes esame įpratę skaidyti, kad suprastume: metalo
gabalas skaidomas į atomus, atomai skaidomi į branduolius ir
elektronus, branduoliai skaidomi į protonus ir neutronus, šie
savo ruožtu į kvarkus ir taip toliau. Taip mokslas vystėsi pastarą
jį šimtmetį, ir pažiūrėkite, kokia jį lydėjo sėkmė. Tai kam dabar
keisti metodiką?
Nes kitaip nebegalėsime judėti į priekį, atrėžia Andersonas.
Mus apspitę arogantiški molekulinės biologijos atstovai „regis,
pasiryžę pamėginti redukuoti žmogaus organizmą iki „papras
tų“ cheminių medžiagų, - sako Andersonas. - Tarp žmogaus
etologijos ir DNR tikrai esma daugiau hierarchinių lygme
nų nei tarp DNR ir kvantinės elektrodinamikos. Kiekvienam
108
Gy v y b ė
lygmeniui, teigia jis, gali prireikti visai naujos sandaros kon

cepcijos.
Andersonas baigia savo argumentaciją istoriniu dialogu:
F. Scottas Fitzgeraldas: Turtingieji ne tokie kaip mes.
Ernestas Hemingway us: Taip, jie turi daugiau pinigų.
Visi žinome, kad prie didelių turtų taisyklių knygutė, dik
tuojanti kitokias elgesio normas, nepridedama. Vis dėlto visi
esame matę įrodymų, kad tokių elgesio skirtumų esama. Tačiau,
anot Andersono, redukuojant nėra kaip perprasti, kodėl toks
skirtumas egzistuoja, mes tegalime stebėti, kada tokia „atsiran
danti“ elgsena pasireiškia, ir mėginti išsiaiškinti ją lemiančius
principus.
Praėjo jau daugiau kaip trisdešimt metų, o jo vis dar be
veik niekas nesiklauso. Vis dėlto tūkstantmečių sandūroje dar
du fizikai stojo Andersono pusėn. Nobelio premijos laureatas
Robertas Laughlinas ir žymus fizikas Davidas Pinesas paskel
bė straipsnį žurnale Proceedings of the National Academy of
Sciences. Cituodami Andersono šūkį „Daugiau, vadinasi, ki
taip“ jie paskelbė, kad pagrindinis mūsų laikų fizikos uždavi
nys - „užuot rašinėjus visą pasaulį aprašančias lygtis, verčiau
aprašyti ir suprasti įvairias atsirandančias elgsenas, taip pat ir
pačią gyvybę“.
„Atsirandančios“ elgsenos esmė tokia: jei sistemą sudaro
daug sąveikaujančių dalių, ji tvarkosi iš pažiūros nesupranta
mais būdais: dalių sąveikos įvairovė lemia elgseną, kuri atro
do pritrenkiamai sudėtinga. Chemikas George’as Whitesidesas
tą įrodė pribėręs geležinių šratų į Petri lėkštelę ir padėjęs virš
besisukančio magnetinio strypelio. Rutuliukai susigrupuoja į
koncentrinius žiedus, kurių kiekvienas dar ir sukasi. Šią elgseną
lemia fizikos taisyklės, ji priklauso nuo magnetinės sąveikos ir
109
nuo to, kaip kiekvieną rutuliuką veikia trintis, bet iš šio vaizdo
niekada tų taisyklių nesuprasime. Tačiau gal pavyktų išsiaiškinti
bendresnius „organizacinius principus“, valdančius atsirandan
čią elgseną, ir remtis jais, kaip taisyklėmis nagrinėjant panašių
sudėtingų sistemų elgseną. Mat kitiems sudėtingiems ir iš pa
žiūros nepaaiškinamiems reiškiniams, tokiems kaip baltymų
susilankstymas ir aukštatemperatūris superlaidumas, šios tai
syklės irgi gali tikti: išsiaiškinus vieną iš jų galbūt pavyks įminti
daug reiškinių, taip pat ir gyvybės mįslę.
Žmonės, dirbantys šioje srityje, tikrai žino, ką kalba. Kaip tei
gia Santa Fe sudėtingų sistemų teoretikas Stuartas Kauffmannas,
„organizmai - tai ne šiaip sau sumeistrauti mechanizmai, bet gi
lesnių gamtos dėsnių išraiška“. Laughlinui šie dėsniai, organiza
cijos principai, yra „tikrasis fizikos dėsnių, iš jų turbūt ir pačių
fundamentaliausių mums žinomų dėsnių, šaltinis“.
1999 m. Laughlinas ir Pinesas Kalifornijos universitete įkūrė
Sudėtingos adaptyvios materijos tyrimų institutą. Juodu sumanė
suburti mokslininkus ir tirti įvairius nustatytus nepaaiškinamus
„atsirandančius reiškinius“ ir mėginti rasti bendruosius prin
cipus. Matyt, kažką padarė teisingai, nes 2004 m. Nacionalinis
mokslo fondas skyrė lėšų jų veiklai.
Mintis, kad atsiveria visiškai nauja mokslo šaka, aišku įkve
pia ir žavi: išsiaiškinkime, kas verčia tuos rutuliukus suformuo
ti besisukančius žiedus, ir ne tik įminsime gyvybės mįslę, bet
perprasime ir tikrąją tamsiosios materijos prigimtį, o paskui -
kodėl kinta alfa. Tačiau tikrovė kažkodėl truputį nuvilia. Kol
kas nebuvo nei lūžio, nei įžvalgų, kurie pakeistų mūsų visatos
sampratą. Nėra ir požymių, kad daugiau mokslininkų atsisakytų
nuostatų redukuoti. Mes nė nenumanome, kokie tie „atsiran
dančios elgsenos“ dėsniai. Tai nereiškia, kad Andersonas, Pine-
110
Gyvybė
sas, Laughlinas ir Kauffmanas klysta, bet rodo, kad mėginamos

įminti mįslės dar kurį laiką liks neįmintos.
Kol kas gyvybė atkakliai lieka anomalija: unikali, paslaptinga

ir, paprastai tariant, ypatinga. Mokslui tai ne itin patinka. Dėl
rimtų priežasčių dauguma mokslininkų nenori, kad gyvybė
būtų kokia nors ypatinga, „gyvybės kibirkšties“ padarinys arba,
kaip sakoma Pradžios knygoje, mistiškai atsiradusi Dievo įkvėp
ta. Tai nedera su vyraujančia dvidešimt pirmo amžiaus mokslo
tema, prikišamai rodančia, kokie mes nereikšmingi. Ko gero, tą
geriausiai pasakė Carlas Saganas.
Mes gyvename ant akmens ir metalo uolos, skriejančios aplink

neįdomią žvaigždę, vieną iš 400 milijardų žvaigždžių, sudaran
čių Paukščių Tako galaktiką, šioji taip pat tėra viena iš milijardų
galaktikų, sudarančių visatą, kuri irgi gali būti viena iš daugybės,
gal net begalybės visatų. Labai verta gerai apsvarstyti žmonijos
gyvenimą ir kultūrą kaip tik tokiu požiūriu.
Kaip sakė rašytojas George’as Johnsonas, mes išmokome

„mėgautis savo nereikšmingumu“. Tačiau šiuo metu gyvybės
anomalija kiek temdo mūsų džiaugsmą. Tai ką dabar darysime
laukdami, ar pavyks ją paaiškinti arba sukurti nuo pradžių pra
džios ir nuplėšti paslaptingumo skraistę?
Vienas akivaizdus atsakymas - tai rasti gyvybę kur nors Saulės
sistemoje. Gal mums taip sunku pagaminti gyvybę todėl, kad tai
ne toks paprastas procesas, kaip Rasmussenas, Venteris ir kompa
nija įsivaizduoja, gal gyvybė taip greitai įsigalėjo Žemėje ne todėl,
kad paprasta, bet todėl, kad atkeliavo iš tolimojo kosmoso? Nors
111
tai reikštų, kad mes esame ateivių palikuonys, mokslo atžvilgiu ši

mintis ne tokia jau netikusi. Paskutinio XX a. dešimtmečio pra
džioje NASA finansavo tyrimą, kas atsitinka, kai uola atsitrenkia
į Marsą, Venerą ar Merkurijų. Tyrimas truko keletą metų, kele
tas kompiuterių modeliavo j kosmosą išmestų uolų trajektorijas,
ir 1996 m. Science galiausiai paskelbė rezultatus. Jie buvo viena
reikšmiai: vidinės Saulės sistemos planetos ir palydovai svaidosi
akmenimis milijardus metų. Mokslininkai parodė, kad Žemės
gravitacinis laukas traukia nuolaužas ir maždaug 4 procentai nuo
Marso paviršiaus išmestų akmenų nukrinta mūsų planetoje.
Tai visiškai atitinka ir faktus. Daugybės meteoritų, rastų pui
kiai konservuojančiuose Antarktikos ledynuose, geologinė san
dara rodo, kad jie atkeliavo iš Marso. O jeigu tie akmenys išlėkė
iš Marso tada, kai ten dar buvo drėgmės ir planeta tiko gyvybei
tarpti, tai yra gerokai seniau, negu Žemė tapo gyvenama, kodėl
turėtume netikėti, kad Marso gyvybė pakeleivingu transportu
(nors ir nesiprašė) gana greitai atkeliavo į mūsų planetą ir čia
įsišaknijo?
Kelionė iš Marso į Žemę gali užtrukti iki 15 milijonų me
tų - niekas neužtikrina tiesiausio maršruto, - ir keliaujantys
mikrobai gautų milžiniškas radiacijos dozes. Bet mes žinome,
kad Žemės mikrobai gali „išsijungti“ ir išgyventi tūkstantme
čius nekvėpuodami ir nemisdami. Negana to, „ekstremofilinės“
bakterijos aptinkamos sieringose versmėse, palei tektoninius
plyšius vandenyno gelmėse ir radioaktyviose atliekose, tad ne
turėtume nuvertinti sąlygų, kuriomis mikrobai geba išgyventi.
Žemėje knibžda bakterijų, galinčių ištverti spinduliuotę, kurią
gyvybė patirtų keliaudama į Žemę.
Visa tai žinant sunku ginčytis, kad gyvybė galėjo atkeliauti
iš kitos Saulės sistemos vietos. Tai gal gyvybę taip sunku sukur
112
ti todėl, kad nenumanome, kaip ji prasidėjo, gal Žemės sąlygos
tiko ne atsirasti, o įsišaknyti gyvybei. Ši hipotezė tampa dar
patrauklesnė, atsižvelgus į kitas dvi su gyvybe siejamas anoma
lijas - galimą kontaktą su nežemiška gyvybe ir eksperimentą,
kuriuo, regis, atrasta gyvybė Marse.
6
„Viking"
NASA mokslininkai Marse rado gyvybės įrodymų.
Tačiau paskui apsigalvojo
okia diskusija apie gyvybės atsiradimą, prigimtį ir neišven

J giamumą nebus išsami, jei neaptarsime eksperimentinių duo
menų, kuriuos 1976 m. surinko Gilbertas Levinas. Mokslinėje
literatūroje apie juos tebediskutuojame ir po trisdešimties metų.
Dabar Levino įmonės „Spherix“ būstinė įsikūrusi bevar
džiame priemiesčio verslo parke keturiasdešimties minučių
kelionės taksi atstumu nuo Vašingtono. Interneto svetainėje sa
koma, kad „Spherix“ „vadovavo patiems didžiausiems farma
cijos pramonės produktų įvedimams į rinką ir atšaukimams iš
jos“ ir prižiūri „vieną iš pažangiausių ir įperkamų elektroninio
valdymo sprendimų valstijos parkuose“. Panašu, kad „Spherix“
rezervavo beveik septynis šimtus tūkstančių stovyklaviečių
Indianos valstijos parkuose, daugiausia iš jų - per skambučių
centrą. Tačiau šie pasiekimai atrodo ne tokie įspūdingi, kai ži
nai, kad vadovaujantis šiai veiklai žmogus kadaise užsiėmė kitų
pasaulių tyrimais.
114
*V i k i n g '
Levino biografijos pradžia nėra tokia jau kerinti. Jis pradėjo

karjerą kaip vandens ir nuotekų sistemų inžinierius; jo diserta
cija, apginta Johnso Hopkinso universitete, vadinosi „Metaboli
nis fosforo kaupimasis kanalizacijos organizmuose“. Atrodytų,
nepatraukli skaityti disertacija atvėrė Levinui kelią į raudonąją
planetą. Dirbdamas Kolumbijos apygardos sveikatos apsaugos
departamente, Levinas rado naują būdą mikroorganizmams
aptikti. Jo metodas pagreitino šį tyrimų procesą, priversdamas
organizmus suvartoti radioaktyviosios anglies, kurią gali aptikti
Geigerio skaitiklis. Šis metodas Levinui jau dirbant NASA leido
mėginti ieškoti nežemiškos gyvybės.
Kai atkeliavo pirmieji „Viking“ misijos, kurios metu atlikti
Levino eksperimentai, rezultatai, Carlas Saganas, kiekvieno kos
mosu besižavinčio Amerikos vaiko didvyris, paskambino Levi
nui ir pasveikino: Levinas, sakė jis, pirmasis atrado gyvybę ne
Žemėje. Po kelių dienų, didžiam Levino nusivylimui, Saganas
atsiėmė sveikinimus, mat įvykusi klaida. Praėjo dešimt metų,
kol Levinas išdrįso ginti savo rezultatus. Ir net būdamas garbaus
amžiaus - jam jau aštuoniasdešimt vieni - Levinas atkakliai
tvirtina, kad rado gyvybę Marse.
Marsas - tai Žemės planeta sesė. Galbūt ji tik sušalusi dykuma

su reta atmosfera, bet tai jau šis tas, ir mes galime kurti hipote
zes, ar planetos paviršiuje egzistuoja gyvybė. Veneros atmosfe
ros slėgis gniuždantis kaip jūrų gelmėse, Merkurijus ir Plutonas
atmosferos neturi, o Jupiteryje, Saturne, Urane ir Neptūne net
nėra paviršiaus, ant kurio galėtume stovėti. Palyginti su jais,
Marsas atrodo svetingas. Yra net manančių, kad galima būtų
„teraformuoti“ Marsą - esama būdų, kaip planetą paversti gyve-
115
namą žmonėms. Nors šis sumanymas kadaise buvo tik mokslinė

fantastika, dabar NASA mokslininkai jau kuria darbų planus ir
grafikus.
Marso teraformavimas yra šimtmečius trukusio žmonių ža
vėjimosi raudonąja planeta kulminacija. Babiloniečiai ją vadino
„ugnies žvaigžde“, ji buvo piktas, kraugeriškas dangaus dievas,
senovės kinai, actekai, graikai ir romėnai manė panašiai. Išradę
teleskopą mes kiek nusivylėme šia planeta. XVII a. Galileo Gali
lei ir Christiaanas Huygensas nukėlė ją nuo pjedestalo ir aprašė
jos astronomines savybes. Tačiau baigiantis XIX a. ji atgavo savo
mistiką, nes Percivalis Lowellis bandė įtikinti pasaulį, kad plane
toje klesti protingų būtybių civilizacija.
Užtenkamai pažengus technologijoms iš karto vienas po kito
imti siųsti zondai Marsą tirti iš arčiau. 1964 m. pabaigoje Sovietų
Sąjunga į raudonąją planetą paleido šešis erdvėlaivius. Tačiau nė
vienas iš jų jos nepasiekė, ir kai kurie raketų mokslininkai net
ėmė juokauti apie „Marso prakeiksmą“, nes per pastaruosius
penkiasdešimt metų iš trisdešimt septynių ten siųstų erdvėlaivių
sėkmingai nuskrido mažiau nei pusė. Prieš paleidžiant pirmą
jį „Viking“ iš dvidešimt vienos misijos į Marsą sėkmingos buvo
tik šešios. „Viking 1“ pasiekė Marso orbitą 1976 m. birželio 19 d.
Kitas mėginimas, kitos pastangos apeiti prakeiksmą, buvo ban
dymas nutupdyti zondą ant Marso paviršiaus.
Pirmasis „Viking“ nusileidimo aparatas turėjo nutūpti Ame
rikos Nepriklausomybės dieną, bet nerado saugios nutūpimo
aikštelės. Puerto Rike stovinčia tūkstančio pėdų skersmens
Aresibo teleskopo lėkšte, prie kurios paskui pagal Carlo Sagano
bestselerį buvo filmuojamas Holivudo filmas Kontaktas, buvo
nuskenuotas Marso paviršius ir pasirodė, kad numatytoje nusi
leidimo aikštelėje riogso didžiulės uolos. Galiausiai liepos 20 d.
116
„Vi k i ng “
nusileidimo aparatas nutūpė Aukso lygumose. Po devyniolikos

minučių jo signalas pasiekė Žemę. Viskas buvo parengta.
Navigacijos grupė pasirengė puikiai, bet gyvybės paieškų
grupė irgi buvo ne prastesnė. Planuojant misiją, gyvybės paieš
kos eksperimentai buvo atrinkti, ištobulinti ir kruopščiausiai
išnagrinėti, kad neliktų nė menkiausios tikimybės mokslinin
kams apsikvailinti. Tyrėjai nenuvertino užduoties svarbos: jų
eksperimentai galėjo apversti mūsų pačių požiūrį į save. Jei
Marse gyvybė yra, mūsų požiūris į save staiga pasikeis - kartą ir
visam laikui.
Misijos valdymo grupė kartu su NASA paskirtu recenzavi-
mo komitetu buvo sutarę, ką vadins sėkme. Jei bent vieno ban
dymo rezultatas bus teigiamas, antrasis Marso dirvos bandinys
bus pakaitintas iki 160 laipsnių Celsijaus - tokioje temperatūro
je žūtų bet kokie mikrobai - ir tada tiriamas dar kartą. Jei atsa
kymas bus neigiamas, mokslininkai užtikrintai padarys išvadą,
kad aptiko gyvybę, o ne cheminių medžiagų.
Ir tik paskui - Gilo Levino eksperimentui atitikus sutartus
kriterijus - jie apsigalvojo.
Iš pažiūros Levino pasiekimai yra stulbinami. Rasti gyvybę
miesto kanalizacijoje yra viena, o naudojant robotą-mokslinin-
ką aptikti mikrobų planetoje už 200 milijonų mylių yra visai kas
kita. Bet Levino „žymėto išsiskyrimo“ eksperimentas, sugalvo
tas prieš šešiolika metų, suveikė beveik be priekaištų.
Eksperimentas taip vadinamas todėl, kad jam naudojama
radioaktyvi anglis, „pažyminti“ dujas, kurias išskiria ją metabo
lizavę organizmai. Kad užaugtų mikroorganizmų kultūra, reikia
jų įdėti į Petri lėkštelę su maitinamųjų medžiagų „sriuba“. Or
ganizmai vartoja maisto medžiagas ir ima daugintis. Levinas šį
procesą labai paprastai patobulino - į maitinamąsias medžiagas
117
pridėjo radioaktyviųjų izotopų. Organizmuose vyksta medžiagų

apykaita ir išsiskiria dujos, kurios gaminasi iš jų suvartotų maiti
namųjų medžiagų. O jeigu jie maitinami radioaktyviąja anglimi,
tai Geigerio skaitiklis nuo tokių dujų turėtų tiesiog pakvaišti.
Planas buvo paprastas: į dirvos bandinius, turinčius mikrobų,
pridėti radioaktyvių maitinamųjų medžiagų ir stebėti, kaip auga
radiacijos jutiklio rodmenys. Jei tai suveikia, pakaitinti dirvos
bandinį iki 160 laipsnių Celsijaus, nužudyti mikrobus ir vėl pa
kartoti bandymą. Tada jau galima pridėti bet kokių radioaktyvių
maitinamųjų medžiagų, bet radioaktyvių dujų neišsiskirs. Tai
suveikė, ir įtartiname vandenyje buvo aptikta mikrobų, bandy
mai Žemėje tiriant Kalifornijos dirvą taip pat buvo sėkmingi. O
paskui tyrimas sėkmingai atliktas ir Marse.
Liepos 30 d. Levinas pamatė pirmąją kreivę, rodančią, kad
Marso dirva visai tokia pati kaip ir Kalifornijos dirva. Dieną
prieš tai „Viking“ nusileidimo aparato roboto ranka pasėmė
Marso dirvos į dėžutę su keturiomis kameromis. Kiekvienoje
iš jų buvo po pusę kubinio centimetro dirvos. Kameros buvo
hermetizuotos, ir tuomet dvidešimt keturias valandas radiaci
jos jutiklis stebėjo foninę spinduliuotę virš dirvos. Ji nė kiek
nekito - matavimų grafikas buvo horizontali linija.
Tuomet imtasi maitinamosios terpės. Mikrobui tai buvo
tobuli pietūs, pagardinti trupučiu radioaktyviosios anglies-14.
Po penkiolikos valandų horizontali linija šovė į viršų. Mikrobų
kamerą užpildė radioaktyvios dujos. Iš pradžių susirinkusius
mokslininkus pribloškė šitoks panašumas į Žemėje gautus duo
menis: bandydami prietaisą tokias kreives jie buvo matę šimtus
kartų. Atitokę jie surengė vakarėlį. Levinas išėjęs parnešė šampa
no. Nusipirko net cigarą. Grupė išsispausdino grafiką ir visi ant
jo pasirašė. Tuo laikotarpiu visi itin žavėjosi Vestsaido istorija, ir
118
„Viking
Levinas ant išspausdinto grafiko užrašė vienos iš miuziklo dainų

pavadinimą - „Tonight!“ („Šįvakar!“).
Levinas buvo laimingiausias žmogus Saulės sistemoje, bet
džiaugėsi neilgai. Kaip buvo sutarta, „žymėto išsiskyrimo“ grupė
atliko ir kontrolinį tyrimą - prieš dėdama maitinamųjų medžia
gų pakaitino vieną iš dirvos bandinių iki 160 laipsnių Celsijaus.
Linija liko horizontali, taigi patvirtino pirmiau gautus moksli
nius gyvybės įrodymus. Tačiau tada atkeliavo kito eksperimento
rezultatai. O jie teigė, kad Marse tiesiog negali būti gyvybės.
Abiejuose „Viking“ nusileidimo aparatuose buvo įranga ke
turiems eksperimentams atlikti. Antrasis iš jų, „pirolizinio iš
skyrimo“ eksperimentas, pateikė iš pažiūros teigiamą atsakymą.
Per penkių dienų tyrimą organinės molekulės, gyvosios gamtos
pamatas, atsirado iš kažko, buvusio surinktoje Marso dirvoje.
Mokslininkai spėjo, kad tikriausiai tai koks nors dumblis.
„Dujų mainų“ eksperimento atsakymas buvo neigiamas.
Marso dirva buvo sumaišyta su moksliniu vištienos sultinio va
riantu - maitinamuoju skysčiu. Išanalizavę išsiskyrusias dujas
mokslininkai padarė išvadą, kad dirvoje nebuvo nieko, kas gerai
augtų maitinamojoje terpėje.
Kita vertus, per Gilberto Levino „žymėto išsiskyrimo“ tyri
mą gautas teigiamas mikrobų veiklumo atsakymas. Taigi, tam
tikra prasme ketvirtajam tyrimui - dujų chromatografijai masių
spektrometru (DCMS), kuriuo tirta, ar dirvoje yra organinių,
tai yra anglies, junginių, teko lemiamas balsas. Ir labai gaila, nes
aparatas veikė netinkamai.
DCMS eksperimentas buvo pasirinktas pasvarsčius taip: jei
Marse yra organizmų, dirvoje bus pilna yrančių jų liekanų -
molekulių su anglimi. Eksperimentui reikia paimti Marso dir
vos bandinį, „iškepti“ jį ir išanalizuoti išsiskyrusias dujas. Jei
119
bandiniuose esama anglies, per eksperimentą bus aptikti lakūs

cheminiai anglies junginiai.
Deja, su šiuo tyrimu iškilo problemų. Jos prasidėjo pakeliui.
„Viking 1“ skriejant į Marsą bandymas parodė, kad neveikia vie
na iš trijų DCMS krosnelių, skirtų kaitinti dirvos bandiniams,
kad išsiskirtų dujos. Paskui jau Marse pasirodė, kad sugedo ir in
dikatorius, turėjęs rodyti, kad dirvos bandinys sėkmingai įdėtas
į antrąją krosnelę. Dvi iš trijų krosnelių nebeveikė. Ir taip nutiko
dar prieš Levino eksperimentą. Jam praėjus sėkmingai, misijos
baigtis priklausė nuo DCMS rezultato, tad bandinį dedant į tre
čiąją DCMS krosnelę Levinui užgniaužė kvapą. Praėjus šešioms
Marso dienoms po nesėkmės su antrąja krosnele, bandinys nere
gistruojamas ir trečiojoje krosnelėje. Nenorėdami kaitinti tuščios
krosnelės, mokslininkai ją išvalė - dėl visa pikta - ir palaukė, kol
atkeliaus kitas dirvos bandinys. Tai įvyko po septyniolikos Marso
dienų. Jokių požymių, kad bandinys pakliuvo į krosnį nebuvo ir
šį kartą, bet DCMS grupė vis tiek atliko bandymą. Vieninteliai
įrangos atsiųsti teigiami duomenys rodė, kad krosnelėje tebėra
mikroskopinių valiklio, kuriuo NASA inžinieriai prieš startą valė
krosnelę, pėdsakų.
DCMS eksperimentas kartotas iš viso keturis kartus. Nu
skraidinus. „Viking 2“ tokį pat nusileidimo aparatą, kaip ir „Vi
king 1“, bandiniai bent jau buvo registruoti krosnelėse. Bet visais
keturiais bandymais nepavyko aptikti jokių organinės medžia
gos pėdsakų. O jei nėra organinės medžiagos, tai, anot grupės
vadovų, nėra ir gyvybės.
Naiviai kalbant, sunku patikėti, kad Marse nėra organinių
medžiagų. Juk net mūsų steriliame Mėnulyje gausu anglies, at
keliavusios su meteoritais. „Viking“ grupės vadovai nusprendė,
kad kokios nors Marso paviršiaus cheminės medžiagos skaido
120
„Vi k i ng *
organinius junginius. Jie teigė, kad jos suskaidytų ir Levino mai

tinamąją terpę - taip būtų galima paaiškinti „teigiamą“ jo eks
perimentų rezultatą. Pagrindiniu įtariamuoju tapo vandenilio
peroksidas.
Tačiau Marse vandenilio peroksido taip ir nerasta, nors net
keturis kartus atidžiai ieškota ir planetos atmosferoje, ir jos pavir
šiuje. Be to, pabrėžia Levinas, jis patvarus ir aukštesnėje kaip 160
laipsnių Celsijaus temperatūroje. Jei dirvos vandenilio peroksi
do veikiamos maitinamosios medžiagos būtų suskaidytos ir būtų
išsiskyrusios radioaktyvios dujos, tas pat būtų vykę ir bandinius
iškaitinus.
Vis dėlto argumentas apie vandenilio peroksidą atitiko neigia
mus DCMS eksperimento rezultatus. Tačiau ir po trisdešimties
metų tebesiginčijant būtų gerai, jei kas nors jo būtų radęs Marse.
Nors rizikuojame visiškai sudrumsti vandenį, turime pasakyti,

kad DCMS rezultatai buvo ne vienintelė Levino „žymėto išsi
skyrimo“ eksperimento problema. Gluminamą rezultatą pateikė
ir kita procedūra, kurią Levinas su bendradarbe Pat Straat atliko
per antrojo „Viking“ nusileidimo aparato tyrimus.
Misijos valdymo grupė pamažu artėjo prie išvados, kad nei
giamą DCMS rezultatą galima paaiškinti cheminiais procesais:
beveik visi manė, kad ultravioletiniai Saulės spinduliai dirvo
je gamina vandenilio peroksidą, o šis naikina visas organines
medžiagas. Todėl Levinas ir Straat paprašė grupės, valdžiusios
bandinius imančią ranką, patraukti akmenį ir paimti dirvos iš
po jo, nes joje vandenilio peroksido neturėtų būti. „Žymėto iš
siskyrimo“ eksperimentų su šiais bandiniais rezultatai irgi buvo
teigiami, ir vandenilio peroksido argumentas susvyravo. Be to, jis
121
parodė, kad šviesos trūkumas Marso mikrobams ne kliūtis - jie

puikiausiai gyveno ir po akmeniu. Nelaimei, Levinas su Straat
jau turėjo priešingų įrodymų.
Trisdešimt šeštą Marso dieną mokslininkai įdėjo į kamerą
Marso dirvos bandinį, ruošdamiesi atlikti „žymėto išsiskyrimo“
eksperimentą. Pridėjus maitinamųjų medžiagų, kažkas dirvoje
sureagavo, tad kaip ir per visus pirmesnius eksperimentus išsi
skyrė radioaktyvių dujų. Tuomet kamera buvo uždaryta ir palik
ta septynioms dienoms.
Savaitę laikiusi ją tamsoje grupė įšvirkštė dar maitinamų
jų medžiagų. Taip padarius su mikrobų turinčia Žemės dirva
Geigerio skaitiklis kaskart registruodavo jonizuojančios spindu
liuotės padidėjimą: mikrobai prarydavo ir antrą maisto porciją.
O Marse nenutiko nieko.
Čia gerai yra viena: kaip jau minėjome, toks rezultatas pa
neigia argumentą, kad radioaktyvių dujų išsiskyrimą iš mai
tinamųjų medžiagų lemia koks nors cheminis junginys, gal ir
vandenilio peroksidas, ir šviesos trūkumas šiam procesui įtakos
neturi. Bet rezultato neišeina paaiškinti ir tuo, kad ten vyksta
biologiniai procesai.
Vienas iš stipriausių argumentų, kad Marse gyvybės nėra,
tai aplinkos atšiaurumas: žemos temperatūros, reta atmosfe
ra ir tai, kad nėra skysto vandens - visa tai neleidžia vystytis
gyviems organizmams. Levinas šį argumentą atremia, sakyda
mas, kad Žemėje atrasta daug ekstremofilinių bakterijų. Aptikta
mikrobų, gyvenančių nesvetingiausiose mūsų planetos vietose:
ledinėse Antarkties dykrose, plikinamai karštuose vandenyse
palei tektoninius geoterminius plyšius, vulkaninėse uolose ir
net radioaktyviosiose atliekose. „Viking“ misijų Marse laiko
tarpiu gyvybė tokiose vietose dar buvo neįsivaizduojama, bet
„Vi k i ng '
dabar jau atrodo gana suvokiama, kad gyvybė gali įsitvirtinti

Marso dirvoje. Tik turint galvoje Žemės ekstremofilinių bak
terijų atsparumą nelabai suprantama, kad tokie mikrobai žuvo
savaitę pabuvę tamsoje. Antrojo nusileidimo aparato atliktas
eksperimentas, parodęs, kad mikrobai išgyvena po akmenimis,
irgi tam prieštarauja.
Vienas iš galimų paaiškinimų galėtų būti toks: paprastos, ap
šviestos dirvos bandinyje buvo mikrobų, kuriems reikia šviesos,
o kitiems mikrobams, gyvenantiems po akmenimis, jos nerei
kia. Tačiau tai tik dar labiau supainioja.
Kad ir kokia būtų viso sudėtingo rezultatų voratinklio tiesa, sva

rūs įrodymai - neigiamas DCMS rezultatas ir vandenilio perok
sido argumentas - nusvėrė misijos vadovų nuomonę ir jie pada
rė išvadą, kad gyvybės Marse nerasta.
Levinas iki šiol prisimena, kokį sukrėtimą patyrė sėdėdamas
pirmojoje spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbti „Vi-
king“ eksperimentų rezultatai. Jimas Martinas sėdėjo greta ir jie
vos neišvirto iš klumpių grupės vadovui Haroldui Kleinui pada
rius oficialų pareiškimą. Kleinas pareiškė, kad „Viking“ misija
„nerado įrodymų“, kad Marse būtų gyvybė.
„Kai jis tą pasakė, - prisimena Levinas, - Jimas Martinas
kumštelėjo man į pašonę ir tarė: „Po velnių, Gilai, negi neatsi
stosi ir nepasakysi jiems, kad radai gyvybę?“
Jis nepasakė. Anot jo paties, pabūgo, nes buvo žemesnio ran
go ir norėjo likti santūrus, nenorėjo „išsiskirti iš grupės narių“.
Ir tylėjo dar dešimtį metų, iš kurių pirmus trejus praleido ieško
damas alternatyvų savo rezultatams paaiškinti. Tuo laikotarpiu
jį susirado Johnas Milanas Lavoie jaunesnysis.
MTI doktorantas Lavoie atliko daugumą „Viking“ DCMS

įrangos tyrimų. Jis sutriko, kad DCMS rezultatais buvo šitaip
pasinaudota atmesti spėlionėms apie gyvybę Marse, pasak jo,
tos įrangos rodmenis interpretuoti reikėtų itin atsargiai.
Lavoie papasakojo Levinui, kad MTI sukonstruota apara
tūra ne kartą gedo ir per bandymus prieš startą. Antarktidos
dirvos bandiniuose ja nepavyko rasti jokių organinių jungi
nių. Ši naujiena Leviną ypač pribloškė, nes visi eksperimentai,
kuriuos „Viking“ turėjo atlikti, prieš patvirtinant misiją buvo
išbandyti tokiais pat bandiniais. Levinui tiriant bandinį, pava
dintą „Antarktidos dirva #726,“ per „žymėto išsiskyrimo“ eks
perimentą ore virš bandinio aiškiai registruota radioaktyvioji
anglis: atrodo, Antarktidos dirvoje #726 buvo gyvybės.
Po kelerių metų, vienas iš DCMS projekto inžinierių papasa
kojo istoriją, labai panašią į Lavoie. Arthuras Lafleuras buvo pa
kviestas padėti projektą užbaigti laiku kaip planuota ir tapo vienu
iš straipsnio apie neigiamus paieškų Marse rezultatus bendraau
torių. Bet, anot jo, DCMS aparatūra anaiptol nebuvo tokia jautri,
kokia turėjo, kad būtų galima atmesti Levino rezultatus.
Levinas ir Lafleuras 2000 m. paskelbė straipsnį ir pirmąkart
atskleidė dalį DCMS bandymo priešstartinių rezultatų. Apara
tūra bandiniuose nė karto neaptiko organinių junginių. Vie
name Antarktidos dirvos grame knibždėjo dešimt tūkstančių
organizmų, o DCMS nebūtų aptikęs organinių junginių, net jei
tame grame būtų buvę 3 milijardai organizmų. Marso dirvos
grame greičiausiai gali būti ne daugiau kaip 10 milijonų orga
nizmų. Trumpai tariant, apibendrino jie, DCMS buvo „nepajė
gus atlikti užduoties“.
Ironiška, bet tuo metu tai jau nebuvo prieštaringas teiginys.
1996 m. NASA surengtoje spaudos konferencijoje NASA admi-
124
„Vi ki ng"
nistratoriaus pavaduotojas Wesleys Huntressas sakė tą patį. Ta

spaudos konferencija turėjo paskelbti apie galimai atrastus gy
vybės požymius iš Marso atskriejusiame meteorite ALH84001
(į šį klausimą iki šiol neatsakyta). Akmuo atkeliavo į Žemę prieš
trylika tūkstančių metų, 1994 m. gruodį buvo atrastas Antark
tidos Alano kalvose, ir NASA mokslininkai jame lyg ir aptiko
mikrobų fosilijų.
Žurnalistas uždavė akivaizdų klausimą: ar NASA pakeitė
nuomonę? Jei šis akmuo rodo, kad gyvybė Marse buvo, tai kaip
nutiko, kad „Viking“ nerado jokios organinės medžiagos? Pa
prasta, atsakė Huntressas. Pirma, akmuo rodo, kad Marse būta
gyvybės praeityje, bet nieko nesako apie dabartį. Antra, „Vi
king“ nusileido dykumoje, nes turėjo rasti saugią vietą nutūpti,
ir tai „galima sakyti, sumažino galimybę rasti planetoje organi
nės medžiagos, net jei ten jos ir būtų“. Trečia, pridūrė Huntres
sas, DCMS tiesiog nebuvo pakankamai jautrus, kad galėtume ką
nors atmesti.
2006 m. į DCMS eksperimento karstą buvo įkalta pasku
tinė vinis, kai dvylikos mokslininkų grupė, iš jų ir NASA Marso
ekspertas Chrisas McKay us, žurnale Proceedings of the Natio
nal Academy of Sciences paskelbė apie jį straipsnį. DCMS eks
perimento jautrumas, - daroma išvada, - buvo keliomis eilė
mis mažesnis, nei iš pradžių manyta. „Tad „Viking“ nusileidimo
aparatais atlikti organinės analizės eksperimentai į klausimą, ar
Marso planetos paviršiuje esama organinių junginių, įtikinamai
neatsakė“, - rašoma straipsnyje.
Dešimtosioms „Viking“ zondų metinėms paminėti surengtame

priėmime Gilas Levinas atsistojo ir pasakė kalbą, kokios priežas
125
tys galėjo lemti, kad žymėto išsiskyrimo eksperimento rezulta

tas gautas klaidingai teigiamas. Išvardijo bent penkiolika ir visas
paneigė. Baigdamas pasakė auditorijai, kad visai tikėtina, jog
„Viking“ iš tikrųjų aptiko gyvybę. Publikos reakcija nebuvo pa
lanki - Levinas ją vadina „veikiau skandalinga“. Į trisdešimtųjų
metinių minėjimą jo nebekvietė.
Tai kaipgi jam tęsti pradėtą darbą? Atrodo, kad geriausia -
apdairiai. Levinui būtų nesunku paprašyti pakartoti jo eksperi
mentus, bet jis tam dar nepasirengęs. Jis siūlo toliau kruopščiai
nagrinėti gyvybės Marse klausimą. Kad ir kaip tiki, jog jo įranga
rado gyvybės įrodymų, atsižvelgia ir į kitokias interpretacijas.
Net kitiems mokslininkams radus naujų argumentų ar įrodymų,
remiančių jo rezultatus, gautus su „Viking“ zondais, Levinas lai
kosi stebinamai santūriai.
Pavyzdžiui, Joe Milleris, Pietų Kalifornijos universiteto Los
Andžele ląstelės biologijos specialistas, mano „Viking“ žymė
to išsiskyrimo dujų emisijos duomenyse įžvelgęs cirkadinius
ritmus. Pasak jo, kad ir kas sučiaumojo nemokamus radioak
tyvius pietus, tam kažkam būdinga cikliška medžiagų apykaita,
kaip ir mums. Dujos išsiskyrė ne pastoviai, bet 24,66 valandos -
Marso paros trukmės - ciklais. Tokie metabolinės emisijos rit
mai Žemėje įprasti, ir šis atradimas, regis, paneigia mintį, kad
dujų išskyrimą sukėlė reakcijos su neorganiniais junginiais, to
kiais kaip vandenilio peroksidas. 2002 m. Milleris pareiškė esąs
„daugiau kaip 90 procentų“ įsitikinęs, kad „Viking“ nusileidimo
aparatai aptiko gyvybę.
Tačiau Millerio analizė Levino neįtikino. Jai patikrinti jis pa
sikvietė Vašingtono valstijos universiteto matematikos profeso
rių, ir šis nerado jokio aiškaus emisijos duomenų kartotinumo.
„Mums nepasirodė, kad tas teiginys pagrįstas“, - sako jis. O italų
126
. Vi ki ng-
tyrimo grupei paskelbus apie aptiktus cirkadinius ritmus, Levi-

no atsakymas irgi buvo neentuziastingas. „Mes neįsitikinę“, -
atrėmė jis.
Levinas žino, kaip norėtų šį klausimą spręsti iš naujo. Jis
perplanavo „žymėto išsiskyrimo“ eksperimentą ir maitinamajai
terpei panaudojo chiralines molekules. Kai kurios molekulės -
pavyzdžiui, gliukozės - būna dviejų formų. Kaip mūsų kairė ir
dešinė rankos atrodo panašios, bet yra nevienodos, taip ir chi-
ralinėms molekulėms būdingas kairysis arba dešinysis „sraig-
tiškumas“. Tai neturi įtakos jų cheminėms savybėms, bet žemės
organizmams būdingas tik vienoks chirališkumas. Jei patikrin
tum dujų, atsiradusių per „žymėto išskyrimo“ eksperimentą,
chirališkumą, sužinotum, ar dujų emisiją sukėlė gyvi organiz
mai: jei skirtingų chiralinių formų kiekiai labai skirsis, žinosi
me, kad emisija yra biologinės, o ne cheminės kilmės. Kitiems
mokslininkams irgi patinka ši idėja: ja susidomėjo Wesleys
Huntressas, o NASA dirbantis Chrisas McKay us, vadovaujantis
planams Marsą teraformuoti ir pritaikyti gyventi žmonėms, pa
sakė norįs drauge pasiūlyti šį eksperimentą būsimoms misijoms.
Bet Levinas vis tiek išlieka santūrus, nes, anot jo, šis tyrimas turi
ir trūkumų. Mat, pavyzdžiui, mes nežinome, ar Marso gyvybei
būdingas vienos chirališkumo formos dominavimas. „Gali būti,
kad abi metabolizuojamos vienodai“, - pabrėžia jis.
Taigi kol kas teturime trisdešimties metų senumo eksperi
mento, atlikto už 200 milijonų mylių, rezultatus.
Kai kam „Viking“ misija jau gili praeitis ir nebėra prasmės to
liau apie ją kalbėti. Bet, pavyzdžiui, Huntressas, kuris dabar yra
Vašingtono Carnegie instituto Geofizikos laboratorijos direkto
127
rius, Leviną labai gerbia. Svarbiausia, sako jis, kad astrobiologija

nuo 1976 m. pasikeitė. Diskutuoti apie „Viking“ rezultatus jau
kone neverta, nes mokslininkai stengiasi išsiaiškinti, kas toji gy
vybė ir kokių sąlygų reikia jai atsirasti ir išlikti - turint galvoje ir
neseniai atrastas ekstremofilines bakterijas.
Robertas Hazenas, gyvybės evoliucijos specialistas, įsikūręs
aukštu aukščiau už Huntressą, mano panašiai: anot jo, niekas
nesutaria, kaip tinkamai, nieko nepraleidžiant ir neapsirinkant
surasti gyvybę kitoje planetoje. Be to, gyvybės mokslų specialis
tai tuo nebesidomi - po „Viking“ biologai apleido šią sritį.
Panašu, kad atsiradusią tuštumą užpildė geologai ir atmos
feros tyrinėtojai. Beveik visas NASA arsenalas po „Viking“ buvo
mestas išsiaiškinti, mūsų supratimu, būtinas gyvybės sąlygas,
bent jau mums pažįstamos gyvybės. Užuot ieškoję gyvybės, mes
kaip apsėsti tiriame Marso paviršiaus sudėtį, žiūrime į akmenis
ir juose likusius raštus, kurie gali rodyti ar nerodyti, kad Marse
yra ar kada nors buvo vandens. Vartant NASA misijų Marse są
rašą aiškėja, kad biologai turėjo vienintelę galimybę - „Viking“
misiją - ir susimovė. Dabar Marso misijos yra kitų mokslų mo
nopolis; prieš Vikingus ir po jų domimasi vien tik uolienomis ir
klimatu.
„Mars Observer“, paleistas 1992 m. ir prarastas nė nepa
siekęs orbitos, „buvo skirtas tirti Marso geologiją, geofiziką ir
klimatą“. 1996 m. „Pathfinder“ fotografavo, kartografavo orus
ir atliko cheminę uolienų ir dirvos analizę. „Mars Climate Orbi-
ter“ buvo sukurtas kaip tarpplanetinis orų stebėjimo palydovas,
bet 1999 m. rugsėjo 23 d. dingo nepasiekęs tikslo. „Mars Polar
Lander“ buvo skirtas vandens paieškai, bet irgi dingo 1999 m.
gruodžio 3 d. „Marš Global Surveyor“ nuo 1997 m. rugsėjo stebi
Marso paviršių, atmosferą, orus ir tiria planetos vidinę sandarą.
128
„V i k i n g "
Paskui 2004 m. buvo paleisti NASA „robotai geologai“ „Spi

rit“ ir „Opportunity“. Erdvėlaivis „Mars Odyssey“ nuolat siunčia
informaciją apie Marso geologiją, klimatą ir mineralus. „Marš
Express“ iš orbitos ieško požeminio vandens (šios misijos nusi
leidimo aparatas „Beagle-2“ dingo atsitrenkęs į planetos pavir
šių, bet būtų ieškojęs organinių junginių). „Marš Reconaissance
Orbiter“ tiekia „neįtikėtinai išsamų vaizdą apie Marso struktūrą
ir geologinį formavimąsi.“ Rašant šias eilutes į Marsą kaip tik
skrieja „Phoenix“. Jis ieškos ledo ir organinių molekulių.
Atrodo, gyvybės paieškos Marse buvo trumpalaikės, vienkar
tinė galimybė. Vadovaudamiesi sveiko proto kriterijais, mes ją
radome, bet paskui išsamiau ir nenagrinėjome. Nors beveik nie
kas neabejoja, kad praeityje Marse gyvybė galėjo būti, o nemažai
specialistų mano, kad ir dabar yra, mokslinį konsensusą lemia
Carlo Sagano išvada: galimybė, kad iš tikrųjų aptikome gyvybę
Marse, yra, pasak jo, „nykstamai maža“. Taigi, geologai gali baks
noti Marsą robotais, kruopščiai tyrinėti uolų darinius, ieškoti
vandens ir neįstengti padaryti jokios išvados. Niekas nenori kišti
galvos, kaip padarė Levinas. Ir niekas neverčia to daryti.
Tai ne skandalas, tačiau apgailėtina. Šis visuotinis atsargumas,

bandymai „tykiai tykiai“ ieškoti gyvybės ne Žemėje paprasčiau
siai atitolina šlovingą žmonijos istorijos akimirką. Peteris War-
das, Vašingtono universiteto Sietle biologijos, žemės ir kosmoso
mokslų bei astronomijos profesorius, apie NASA pastangas su
rasti (ir sukurti) gyvybę parašė puikią knygą Life as We Do Not
Know It („Gyvybė, kurios nepažįstame“). Joje nedviprasmiškai
pabrėžia, kaip svarbu rasti gyvybę visatoje. „Gyvybės suradimas
ne Žemėje būtų nepaprastas įvykis“, - sako jis. Tai kodėl mes
129
jos neieškome, tik trypčiojame? Be biudžeto apribojimų ir nuo

skaudos, kad tai daryti mėginę žmonės nudegė pirštus, kitokių
akivaizdžių pasiaiškinimų nėra. Kartą aptikę mikrobų gyvybės
pėdsakų ne Žemėje, neturime liautis ieškoję toliau. Suradus ją
dar svarbiau bus žengti kitą žingsnį.
Martinas Reesas, Anglijos karališkasis astronomas ir Kara
liškosios draugijos prezidentas, teigia, kad „pagrindinis tyrimų
uždavinys artimiausius penkiasdešimt metų nėra fizinių mokslų
ar (žemiškosios) biologijos plėtra. Užduotis - ieškoti tvirtų įro
dymų, patvirtinančių ar paneigiančių nežemiškų protingų būty
bių egzistavimą“. Reesas taip knygoje ir toliau dėsto, ką dvidešimt
penki įžymūs pasaulio mokslininkai laiko svarbiausiomis moks
lo kryptimis artimiausius penkiasdešimt metų. Kitur rašė, jeigu
jam, kaip Amerikos mokslininkui, tektų kalbėti JAV kongrese,
„daug mieliau kelių milijonų dolerių prašytų SĖTI* (nežemiško
intelekto paieškoms), nei lėšų įprastiniams kosmoso tyrimų pro
jektams ar elementariųjų dalelių greitintuvams“. Reesui, žymiau
siam Britanijos mokslininkui, ir tarptautinei žymiausių astrono
mų grupei tai iš tiesų labai svarbu.
Be to, tai nėra beviltiška. Pietas Hutas iš Prinstono Pažan
giųjų tyrimų instituto Naujajame Džersyje lažinasi, kad yra
penkiasdešimties procentų tikimybė per ateinančius penkiasde
šimt metų „kažkur ten“ rasti protingų būtybių. Hutas žino, kad
lažybos būtų pagrįstos, nes mes jau suprantame: jei tik esama
gyvybės, tai atsiras ir intelektas. 2003 m. Kembridžo universi
teto paleobiologas Simonas Conway’us Morrisas išleido knygą
Life’s solution („Gyvybės sprendinys“). Jis teigia, kad siekdama
išlikti tinkamose gyventi vietose gyvybė turi būti kuo įvairesnė
* Search for extraterrestrial intelligence (angį.).
130
„Vi k i n g '
ir spręsti kylančias problemas. Gyvybės sprendinius varžo fizi

kos dėsniai, taigi nors atrodo, kad sprendinių begalė, taip nėra,
iš tikrųjų jų vos keletas. Tai reiškia, kad ir kur visatoje gyvybė
atsirastų, ji bus maždaug tokia pati. Ją sudarančios cheminės
medžiagos gali būti kitokios, bet struktūros ir mechanizmai bus
panašūs ir galimybių aibė bus nedidelė. Tokį panašumą, teigia
Conway Morrisas, visada - jei tik užteks laiko - lems intelektų
evoliucija, nes intelektas - tai viena iš geriausių priemonių išgy
venti.
Atsiradus protui, gebėjimas bendrauti kalba išgyvenimo
kovoje suteikia papildomą pranašumą, pažymi Conway’us
Morrisas. Todėl mintis, kad tolimuose pasauliuose gali gyventi
protingos būtybės, galinčios bendrauti tarpusavyje ir galiausiai
su kitomis civilizacijomis, nėra tokia jau neįtikima. Ir tikrai, jei
kita anomalija ko nors verta, Pietas Hutas lažybas gal jau ir lai
mėjo.
7
Oho! signalas
Gal ateiviaijau skambino?
oksle yra viena auksinė taisyklė, principas, padedantis

M mokslininkams atsirinkti galimus reiškinio paaiškinimus.
Jis vadinamas Occamo skustuvu; pagal šį principą, jei tik ga
lima, visuomet reikia rinktis patį paprasčiausią ir lengviausiai
suprantamą paaiškinimą. Jei pagal Occamo skustuvo principą
mėginsime paaiškinti signalą, kurį 1977 m. rugpjūtį priėmė
Ohajo valstijos universiteto Didžiosios Ausies teleskopas, teig
sime, kad tai ateivių civilizacijos signalas. Kodėl? Nes jis būtent
toks, kokio mums ir liepė ieškoti.
1959 m. rugsėjį žurnale Nature, įspraustas tarp dviejų straips
nių - apie elektroninį metodą bičių spietimuisi numatyti ir apie
rentgeno spindulių paskatintus metabolinius eritrocitų poky
čius - publikuotas pirmasis mokslinis straipsnis apie galimas
nežemiškos civilizacijos signalo savybes. Straipsnį parašė Giu
seppe Cocconi ir Philipas Morrisonas, du Niujorko Cornello
universiteto fizikai. Cocconi praeitis neišsiskirianti, Morri-
sono - kiek įdomesnė. Jis gavo daktaro laipsnį vadovaujamas
132
Oh o ! signalas
J. Roberto Oppenheimerio ir Los Alamose vykdytame Manha-

tano projekte atliko svarbiausią vaidmenį. Kartu su grupe asme
nų vyko į Tiniano salą Ramiojo vandenyno vakaruose surinkti
atominės bombos, paskui sunaikinusios Nagasakį. Savo akimis
pamatęs padarinius Morrisonas tapo nenuilstančiu kovotoju už
branduolinio ginklo neplatinimą. Jis padėjo įkurti ir SĖTI, neže
miško intelekto paieškos programą.
Morrisonas ir Cocconi straipsnyje Nature teigia, kad kas
nors, siekiantis atkreipti kitos protingos civilizacijos dėmesį,
būtinai naudosis radijo dažnio bangomis. Jas palyginti pigu ir
lengva sugeneruoti, o įdėjus gana nedaug energijos jos nukeliau
ja labai labai toli. Kalbėdami apie siunčiamo signalo dažnį jie
sako, kad reikėtų rinktis atitinkantį kokį nors universalų kos
moso skaičių. Morrisonas ir Cocconi spėja, kad protinga civi
lizacija naudotų ką nors siejamo su labiausiai visatoje paplitu
siu elementu - vandeniliu. Bet kokios būtybės, sugebančios su
mumis susisiekti, greičiausiai bus išsiaiškinusios, kad vandenilis
spinduliuoja 1420 MHz dažnį, tai ir turėtų būti visur visatoje
atpažįstamas skaičius.
Taigi nežemiškoji civilizacija turėtų pasiųsti 1420 MHz daž
nio signalą. Ir labai tikėtina, kad jis bus tik 1420 MHz. Siųsti
sudėtinį įvairių dažnių signalą reikia labai daug energijos, tad
jei kas ribotos galios signalą užsimanys nutransliuoti kuo toliau,
rinksis siaurą dažnių ruožą - „siaurajuostę“ spinduliuotę. Ir tai
juo geriau, nes joks gamtos reiškinys siaurajuostės radijo dažnio
spinduliuotės neskleidžia, todėl toks signalas privers bet kurį
protingą klausytoją ištempti ausis.
1977 m. rugpjūčio 15 d. Morrisono ir Cocconi aprašymą
tiksliai atitinkantis signalas atkeliavo į Delaverą Ohajo valsti
joje.
133
Filme Kontaktas Jodie Foster priima signalą iš kosmoso ir už

verda tikras pragaras. JAV Nacionalinio saugumo agentūra ban
do perimti projektą, informuojamas prezidentas, o jo patarėjai
nusileidžia į veiksmo vietą grakščiais juodais kariniais sraigta
sparniais. Prie Didžiosios Ausies nieko panašaus nenutiko. Apie
11.16 rytinių valstijų vasaros laiku signalas pasiekė pirmąjį iš
dviejų Didžiosios Ausies imtuvų. Teleskopo kompiuteris įre
gistravo atkeliavusį signalą, - sustiprėjusią ir nusilpusią elekt
ros srovę, kurią imtuvo vielos grotelėse sukėlė elektromagneti
nė banga, - ir toliau registravo viską, kas tik sklido iš dangaus,
kaip paskui paaiškėjo - vien triukšmą. Po trijų minučių, Žemei
pasisukus ir į tą patį dangaus tašką nukreipus antrąjį teleskopo
imtuvą, signalo nebebuvo.
Po kelių valandų - primygtinai pabrėžiame, kad taip tik su
tapo aplinkybės - mirė Elvis Presleys. Ir tik po trijų dienų, per
kurias daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių vienas paskui
kitą slinko pro atidengtą Elvio karstą Greislande, į Didžiąją Ausį
atvyko technikas sustabdyti kompiuterio, išspausdinti duomenų
ir ištrinti kietojo disko; ėjo 1977 m. ir kietajame diske tilpo tik
megabaitas informacijos. Ilgai saugoti duomenis šiam projektui,
kurio sėkme mažai kas tikėjo, būtų buvusi neleistina prabanga.
Grįždamas į Kolambusą, technikas užvežė atspausdintus duo
menis Jerry’ui Ehmanui į namus.
Ehmanas, pastebėjęs tinkamiausią nežemiškos civilizcijos
signalo kandidatą, yra beveik legenda. „Ir kiti žmonės būtų jį
pastebėję“, - sako jis kukliai kaip visada. Bet kas dar būtų turėjęs
tiek naivaus entuziazmo ir aistros, kad užrašytų „Oho!“ (Wow!)
paraštėje? Kitas žmogus signalą gal būtų pažymėjęs žvaigždute
ar rodykle. O Jerry’is Ehmanas užrašė jaustuką, kuris tinkamai
atspindi akimirkos svarbą.
134
Oh o ! si gnal as
Jo didelei nuostabai, tas jaustukas prilipo kaip pavadinimas,

bet stebėtis visai nereikia. Oho! gerai apibendrina, kaip svarbu su
gauti nežemišką signalą. Gal „oho“ net per švelniai pasakyta. Pa
klauskite bet kurio astronomo ar astronomės - tik privačiai, - ir
jie jums pasakys, kad tai pats didžiausias atradimas, kokį tik gali
ma padaryti. Mes dedame titaniškas pastangas biologijoje, steng
damiesi suprasti, iš kur atkeliavo gyvybė, kaip ji atsirado Žemės
planetoje, gal tai ir svarbiausias mūsų klausimas. Tačiau iš tikrųjų
norime klausti, ar mes ypatingi? Turbūt geriausiai tai apibendrino
rašytojas fantastas Arthuras C. Clarke’as. „Kartais man atrodo,
kad visatoje esame vieni, o kartais, kad ne, - sakė jis. - Ir viena, ir
kita mintis gerokai sukrečia.“
Clarke’as teisus. Jei mes vieni, tai išties nepaprasta. O jei ne -
tai dar geriau. Jei paaiškėtų, kad mes - tik viena iš gyvybės for
mų planetoje, kuri yra viena iš daugybės gyvenamų pasaulių, pa
sikeistų mūsų požiūris į tai, ką reiškia būti žmogumi ar net būti
gyvam. O jei pasirodytų, kad nežemiškoji gyvybė dar ir protinga,
mums atsivertų visiškai nauja žmogaus patirčių įvairovė. Juk pir
mą kartą galėtume prasmingai bendrauti su kitos rūšies atstovais.
Štai dėl ko mes iš tikrųjų ir ieškome nežemiškos gyvybės -
arba tiksliau, gyvybei tinkamų sąlygų. Kaip jau minėta, mar-
saeigiai ieškojo ne gyvybės, bet požymių, ar Marse yra ar buvo
vandens. Tačiau kalbama ne tik apie Marsą, zondas „Huygens“
vandens pėdsakų ieško ir didžiuliame Saturno mėnulyje Tita
ne. Jupiterio palydovo Europos sąlygos irgi buvo išnagrinėtos ir
paskelbta, kad jos galėtų priglausti gyvybę. Ir šios mūsų Saulės
sistemos planetos ir mėnuliai tėra pradžia, nes gyvybė juk gali
egzistuoti visoje visatoje, kurioje gausu planetų.
Mūsų laikais neįtikėtiną pažangą padarė egzoplanetų, ne Sau
lės sistemos planetų, paieška. 1988 m. apie jokią dar nė nežinojo-
135
me, bet 2007 m. rugpjūtį jų buvo surasta jau 249. Planetą atrasti
yra keletas būdų. Vienas iš jų - tai pastebėti žvaigždės orbitos
anomalijas, kurias sukelia planetos gravitacija. Arba galima ste
bėti žvaigždės šviesą ir patikrinti, ar ji poliarizuota - ar pasikeitė
elektrinio ir magnetinio lauko kryptys, šviesai sklindant pro du
jinę planetos atmosferą. Gal pastebėsite „lęšio efektą“ - planetos
gravitacinis laukas aplinkui iškreipia erdvę, todėl keičia žvaigž
dės šviesos kelią. O dar yra „tranzito“ metodas - žvaigždė truputį
pritemsta, nes priešais ją praskrieja planeta.
Tai tik keletas metodų, jų yra daug daugiau ir visi duoda vai
sių. Tiesą sakant, mes jau pasiekėme tokį lygį, kad norint pasi
rodyti per žinias, atrasti egzoplanetą nebeužtenka. Šiais laikais,
kad pakliūtum į pirmuosius puslapius, turi surasti planetą Auk
saplaukės zonoje.
Kaip minėjome kalbėdami apie Auksaplaukės visatą, viską
lemia sąlygos: Auksaplaukės zonoje temperatūra nei per aukšta,
nei per žema, o kaip tik tinkama, kad planetos paviršiuje nuolat
egzistuotų skystas vanduo. Kol kas esame radę tik kelias plane
tas, kurios aplink savo žvaigždes skrieja Auksaplaukės zonoje.
Pavyzdžiui, 2006 m. mokslininkai paskelbė atradę tris maždaug
tokios pačios masės kaip Neptūno planetas, skriejančias aplink
žvaigždę už kokių keturiasdešimt dviejų šviesmečių nuo mūsų.
Atokiausia iš jų sukosi Auksaplaukės zonoje. Kitų metų balandį
tyrėjai paskelbė atradę Gliese 581c, planetą, skriejančią aplink
vieną Svarstyklių žvaigždyno žvaigždę. Irgi tos žvaigždės Auk
saplaukės zonoje.
Nors mums puikiai sekasi ieškoti tinkamų egzoplanetų, ta
čiau nežemišką gyvybę jose aptikti tikra bėda - jos labai toli. Yra
galimybė, kad pamatysime gyvybės požymių, ar bent jau tinka-
mų gyvybei sąlygų požymių, tirdami spindulių, atsispindėjusių
136
Oh o ! signalas
nuo planetos paviršiaus ar atmosferos, spektrus, tačiau daugiau

nelabai ką ir galime nuveikti. Jei planetų paviršiuje ir yra „mie
gančių“ gyvybės formų, tiksliai to nesužinosime. Jei neįvyks
koks dramatiškas technologinių galimybių šuolis, tai negalėsime
į egzoplanetas nusiųsti kosminių zondų. Todėl geriausia būtų,
kad tos gyvos būtybės pačios su mumis susisiektų. Kol kas to dar
nenutiko, bent jau ne taip, kad pažvelgę į įrodymus visi patikėtų.
Ir Oho! signalas išlieka labiausiai jaudinanti - tiesą sakant, vie
nintelė - galimybė.
Jerry Ehmanas Didžiosios Ausies signalo išrašą perskaitė sėdė

damas virtuvėje. Ant stalo gulėjo trijų dienų duomenys.
Pagal išrašą signalas buvo šifruotas kaip 6EQUJ5. Iš esmės
raidės ir skaičiai rodo imtuvo registruotą elektromagnetinės
bangos intensyvumą. Mažą galią žymi skaitmenys nuo 0 iki 9,
galiai padidėjus kompiuteris pažymėjo ją raidėmis: 10 atitiko A,
11 - B ir taip toliau. 6EQUJ5 - tai signalas, kuris stiprėja, pasie
kia maksimumą ir tuomet užgęsta. U žymėjo didžiausią telesko
po apskritai užregistruoto signalo galią. Signalo dažnių juosta
buvo pritrenkiamai siaura - mažiau kaip 10 kHz. Tai maždaug
viena milijonoji transliacijos dažnio dalis. Kad ir kaip žiūrėsi,
tai buvo siaurajuostis 1420 MHz signalas. Ehmanas žinojo, ką
Morrisonas ir Cocconi buvo sakę apie tikėtinas ateivių signalo
savybes. Šis signalas būtent toks ir buvo.
6EQUJ5 pasitaikė kaip tik atspaudo pradžioje - Ehmanas
pažymėjo jį garsiuoju Oho! ir peržiūrėjo likusius duomenis ieš
kodamas, ar jis nepasikartos. Nepasikartojo.
Bet pakako ir šito. Aštuoniolika metų prieš Oho! signalui
pasiekiant Žemę, dar prieš sugalvojant SĖTI, du fizikai išprana-
137
savo, kaip turėtų atrodyti ateivių žinutė, ir jų pranašystė šiurpiai

tiksliai atitiko signalą, kurį išvydo Ehmanas. Jei apskritai tikite,
kad mokslo pažangą varo teorinės prognozės, kurias patvirtina
stebėjimai, tai ateivių hipotezė pataikė į dešimtuką.
Tai kurgi slepiasi tie ateiviai? Signalas atkeliavo iš vieno dan
gaus taško. Pamatę šį signalą Ehmanas su savo viršininku Ro
bertu Dixonu pasižiūrėjo į žvaigždėlapius, koks dangaus kūnas
jį būtų galėjęs pasiųsti. Jis atkeliavo iš Šaulio žvaigždyno, dar va
dinamo Arbatinuku. Iš taško, kiek nutolusio į šiaurės vakarus
nuo kamuolinio žvaigždžių spiečiaus M55 (į rytus nuo Arbati
nuko ąselės). O ten nebuvo nieko.
Nors iš signalo formos visiškai neatrodė, kad jis sugeneruo
tas netyčia, mokslininkai patikrino, ar jo nepasiuntė praskrie
jantys palydovai arba lėktuvai, ar jie negalėjo, sutrikdę antže
minius signalus, sukurti ko nors panašaus į tą Oho! signalą.
Nebuvo jokių žmogaus pagamintų objektų, kurie galėtų siųsti
tokį signalą, negana to, tokį dažnį pasaulio vyriausybių susita
rimu buvo draudžiama naudoti. Tinkamo paaiškinimo nebuvo.
Ir po trisdešimties metų jo vis dar nėra. Ir nelabai ką čia
bepridursi. Didžiosios Ausies mokslininkai nebeišvydo nieko
panašaus į Oho! signalą. Ieškojo daugiau nei šimtą kartų. Nie
ko. Visuose paskesniuose atspauduose mirgėjo blankūs skaičiai,
žymintys, kad iš tolimojo kosmoso nieko įdomaus neatsklinda.
Didžioji dalis nežemiško intelekto paieškų irgi tebuvo ilgos,
nuobodžios ir bevaisės pastangos. Kartkartėmis teleskopai iš
spjaudavo ką nors įdomesnio, tačiau visuomet pasirodydavo,
kad tai klaidinantis atspindys nuo palydovo ar erdvėlaivio, arba
kokios nors kosminės uolos sukeltas trikdis.
Daug kas mėgino, tačiau niekam nepavyko įtikinamai paaiš
kinti Oho! signalo. Didžiosios Ausies mokslininkai išanalizavo
138
Oh o ! signalas
daugybę galimybių: palydovų transliacijas, antžeminių radi

jo siųstuvų dažnių harmonikas, atsispindėjusias nuo kosmoso
šiukšlių, lėktuvų signalus, antžeminės televizijos ar radijo signa
lus ir visa kita, ką tik pajėgė sugalvoti. Niekas netiko paaiškin
ti šio signalo savybių. Pirmąkart kalbintas Ehmanas man sakė,
„tebelaukiantis deramo ir prasmingo paaiškinimo“. Jis nėra įsi
tikinęs, kad signalą siuntė ateiviai, apskritai nemėgsta kuo nors
„tikėti“. Bet tai vienintelis tenkinamas paaiškinimas, žinoma, jei
tokį vienkartinį kontaktą su ateiviais galima laikyti tenkinamu.
Tiesą sakant, būtent tai, kad signalas vienkartinis, ir yra jo
Achilo kulnas. Filme Kontaktas Jodie Foster nežemiškus prane
šimus įrašinėjo valandas, dienas, net savaites. O Didžioji Ausis
gavo tik vieną. Net antrasis imtuvas, kuris atsisuko į tą pačią
dangaus vietą po trijų minučių, nieko nebeišgirdo.
Štai todėl ir knieti tiesiog nekreipti dėmesio į šį signalą. Gal
kur kilo virpesys elektronikoje arba sprogo azoto burbuliukas
teleskopo aušinimo sistemoje, arba... na, kas nors. Jei jį siuntė
nežemiškos būtybės, tai jis ar ji transliavo labai jau trumpai -
tyčia transliuojamas signalas truktų ilgiau nei tris minutes.
Visa šios teorijos bėda, kad nėra pagrindo tokioms prielai
doms. Negana to, visi ieškantys protingų nežemiškų būtybių
puikiai žino, kad protingos būtybės tikrai gali į kosmosą pasiųs
ti vieną pliką signalą ir nieko daugiau. Žino, nes kaip tik taip
padarėme ir patys.
1974 m. NASA sutarė Aresibo radioteleskopu nusiųsti pra
nešimą į M13, žvaigždžių prismaigstytą galaktiką, kuri atrodė
neblogas sklypas gyventi... mūsų nežemiškiems kaimynams.
Pranešimą sudarė dvejetainių skaičių srautas; sudėjus juos tei
singa tvarka (kruopščiai sudėlioti pirminiai skaičiai sufleravo
užuominas) turėjo pasirodyti pobjauris Atari Pong stiliaus žmo
139
geliuko paveikslas, dvivijė DNR spiralė ir Saulės sistema. Jei kas

M13 galaktikoje priimtų šią žinią - o tai nutiktų maždaug tik po
dvidešimt vieno tūkstančio metų - gali lengvai nuspręsti, kad
kažkur yra protingų būtybių. Jiems gali net pavykti nustatyti, iš
kur ji atėjo. M13 galaktikoje civilizacijai tai turbūt bus ypač svar
bus įvykis - jų pirmasis kontaktas su protingais ateiviais. Tačiau
jeigu jie bent kiek panašūs j mus, tai M13 didžiausi skeptikai
patenkinti savimi aiškins, esą negalima daryti išvadų iš vieno
vienintelio signalo, kad ir kaip gerai jis būtų sudarytas. Kaip
supranta kiekviena protinga civilizacija, vieno objekto imtis,
statistiškai vertinant, yra bereikšmė. Jei ateiviai tikrai norėtų šu
mumis susisiekti, jie pasiųstų bent jau du signalus. Argi ne? Še
tau, kad nori - mes tikriausiai susimovėme megzdami pirmąjį
kontaktą su kosmoso kaimynais. Tai pasiguoskime bent tuo, kad
jie, regis, irgi padarė tą pačią klaidą.
Jei nėra kaip paaiškinti Oho! signalą, tai nėra ir galimybės pasi
telkti auksinę mokslo taisyklę - pasižiūrėti dar kartą. Šiandien
valstybės finansuojama protingų būtybių paieška kosmose ne
bevyksta, nebėra nė Didžiosios Ausies. 1988 m. teleskopą išar
dė, nes prabangiam golfo laukui prireikė vietos. Johnas Krausas,
suprojektavęs Didžiąją Ausį, sužinojo, kad Ohajo Johno Wesley
universitetas žemę po jo brangiausiu teleskopu pardavė 1982 m.
gruodžio 28 d., ir pavadino tą dieną gėdos diena. „Ohajo Johno
Wesley universitetas išdavė mano pasitikėjimą ir pardavė žemę
po „Didžiąja Ausimi“, - rašė jis 2004 m. balandį. - Kokių dar at
radimų ir matavimų galėjome tikėtis, jei teleskopas nebūtų bu
vęs išardytas?“ Iš tiesų Ohajo valstijos universitetas, kurio moks
lininkai pastatė teleskopą, ir Ohajo Johno Wesley universitetas
140
Oh o ! si gnalas
tebuvo džentelmeniškai susitarę dėl žemės. Vietos laikraščiai

pakėlė triukšmą, ir OWU prezidentas netrukus atsistatydino.
Astronomai susibūrė ir pasiūlė nekilnojamo turto plėtotojams
keturis kartus žemės vertę viršijančią sumą. Tačiau nepadėjo nei
protestai, nei įdėtos pastangos.
Pinigai, godumas ir ambicijos ne kartą kišo koją nežemiškų
protingų būtybių paieškoms. Kažkodėl atrodo, kad ši veikla la
biau pažeidžiama nei kuri kita mokslo sritis. Gal todėl, kad jos
sėkmės galimybės menkos, ją labai lengva pažeisti pigiais juo
keliais.
Oho! signalui atkeliavus į Žemę vos po pusmečio SĖTI pro
gramai buvo iškrėstas pirmasis toks pigus juokelis. Senatorius
Williamas Proxmireas ieškojo būsimos aukos žeminamam
Aukso Vilnos apdovanojimui įteikti. Šiuos prizus jis teikdavo
vyriausybės finansuojamiems projektams, kurie, jo manymu,
tik švaistė mokesčių mokėtojų pinigus. Tai buvo puiki Proxmi-
re’o viešųjų ryšių akcija, davusi rinkėjams kaip tik tai, ko šie ir
laukė po sunkaus dešimtmečio, tik ne visada buvo taip papras
ta rasti taikinių, juolab kad jis ketino teikti po vieną prizą kas
mėnesį.
NASA eilė atėjo 1978 m. vasarį, nes „pasiūlė išleisti nuo
14 iki 25 milijonų dolerių per septynerius metus pastangoms
surasti protingų būtybių kosmose“. Moksline prasme, suma
nymas buvo visai geras. Prastai pavadintą (vertinant pagal da
bartinius rėksmingus mokslo viešųjų ryšių standartus) „Mik
robangų stebėjimo programą“ palaikė daug mokslininkų, jos
metinį biudžetą sudarė apie 1,5 milijono dolerių, ir sumany
mas mikrobangų imtuvais ieškoti anomalių signalų iš tolimojo
kosmoso buvo protingas. Tačiau Proxmire’o dėmesys programą
sukompromitavo, ir 1982 m. jis pasirengė smogti mirtiną smū
141
gį, užregistravęs įstatymų pataisą, pagal kurią būtų sustabdytas

vyriausybės finansavimas. Laimei, čia į pagalbą atskubėjo Car
las Saganas.
Sagano įtaką galima pamatuoti televizijos žiūrovų skai
čiumi. Jo serialas Kosmosas, sukurtas 1979 m., buvo labiausiai
žiūrima valstybinės televizijos programa Amerikoje iki pat
1990 m. Serialą iš viso matė apie 600 milijonų žmonių, kuriuos
užbūrė Sagano charizmatiškas, įkvepiantis ir nuostabos kupi
nas žvilgsnis į visatą. Tapęs labai įtakingas 1982 m. Saganas su
sitiko su Proxmire’u. Proxmire’as išklausė Sagano argumentus
už SĖTI ir atsitraukė, netgi atsiprašė. Saganas nesustojo, pats
ėmėsi viešųjų ryšių kampanijos, parėmė ją žymiausių pasaulio
mokslininkų (iš jų ir septynių Nobelio premijos laureatų) pa
sirašyta peticija, ir amerikiečių sąmonėje įtvirtino, kad neže
miško intelekto paieškos yra naudingas - ir būtinas - mokslo
siekinys. Todėl nenuostabu, kad po dešimties metų programą
užsipuolęs Nevados senatorius Richardas Bryanas atsisakė su
sitikti su SĖTI astronomais.
1992 m. spalio 6 d. New York Times žavėjosi nauja Amerikos
galimybe plėsti nežemiškojo pažinimo ribas.
Astronomai žengė toliau, nei galėjo įsivaizduoti mokslinės

fantastikos rašytojai ar filosofai, ir pradeda pirmąją išsamią,
aukštosiomis technologijomis pagrįstą protingų būtybių paieš
ką visatoje. Ši paieška simboliškai bus pradėta pirmadienį, per
500-ąsias Kolumbo išsilaipinimo Amerikoje metines.
Beveik lygiai po metų tas pats laikraštis nuoširdžiai pasipik

tino straipsnyje, pavadintame: „Ateiviai, neskambinkit mums,
mes paskambinsime jums. Kada nors.“
142
Oh o ! si gnal as
Pernai per 500-ąsias Kolumbo išsilaipinimo metines NASA pa

skelbė 10 metų projektą skenuoti dangų ir ieškoti nežemiškų ci
vilizacijų siunčiamų radijo bangų. Artėjant 1993 m. Kolumbo
dienai, programa nutraukiama ir milijonas dolerių jai palaikyti
iš biudžeto skiriamas nebus.
Rašytojas Georgeas Johnsonas nepajėgė atsispirti ir palygino

dar vaizdingiau.
Tarsi karalienė Izabelė būtų liepusi vos praplaukusiam Kanarų

salas Didžiajam Keliautojui grįžti namo, nes geriau pagalvojusi
nusprendė savo brangakmenius pasilaikyti.
Šią nelaimę SĖTI programai užtraukė Bryanas. Vėlų vakarą

jis įregistravo įstatymo pataisą, kuri nutraukė projekto finansavi
mą. Gindamas pataisą, Bryanas pašmaikštavo, esą „išleista mili
jonai dolerių, o nepamatėme jokio žalio žmogučio. Joks marsietis
nesiprašė nuvedamas pas mūsų vadą, ir jokia skraidanti lėkštė
nesikreipė į Federalinę aviacijos administraciją leidimo nutūpti“.
Šį kartą SĖTI gynėjai nieko nebegalėjo padaryti. Sethas Shos-
takas, dabartinis SĖTI instituto, privačiai finansuojamo NASA
SĖTI programos perėmėjo, direktorius, prisimena, kad jie prašė
susitikimo su senatoriumi Bryanu, bet šis jų nepriėmė. Bryano
pataisa buvo priimta, valstybės finansuojamos pastangos atsa
kyti į svarbiausią Žemėje klausimą buvo nutrauktos. Ir daugiau
neatnaujintos, nors New York Times dar nusistebėjo tokiu trum
paregiškumu, vis tiek niekas nebepasikeitė. Valstybė paieškas
liovėsi finansuoti.
Dabar pinigų nežemiško intelekto paieškoms skiria kone vien
Silicio slėnio verslininkai. SĖTI netekus finansavimo 1993 m.,
143
Barneys Oliveris, „Hewlett-Packard“ tyrimų ir plėtros skyriaus

vadovas, pasauliui padovanojęs pirmąjį kišeninį kalkuliatorių,
sėdo prie telefono. Tikroji Oliverio aistra - ne technologijos, o
astronomija, ypač SĖTI, tad jis įtikino Billą Hewlettą ir Davidą
Packardą padėti SĖTI išsilaikyti.
Būtent tokie verslininkai kaip Hewlettas su Packardu dėl
niekam nesuprantamų priežasčių išlaiko SĖTI ir iki šiol, jų in
dėlis leido SĖTI mokslininkams nusipirkti truputį teleskopo
laiko ir mokėti kelias algas. Bet Hewlettas su Packardu dabar
jau mirę, ir lėšų skiria dar vienas Oliverio pažįstamas, vienas
iš „Microsoft“ įkūrėjų Paulas Alienas. SĖTI instituto nuosavo
teleskopo statyba stringa - Alienas mano, kad jo indėlį turėtų
papildyti ir valstybės lėšos, o valstybės piniginę valdantys žmo
nės visai nenori jos atverti.
Nesunku suprasti, kodėl žmonės, turintys atsiskaityti už
valstybės pinigus, vengia skirti lėšų nežemiškų protingų būty
bių paieškoms. Jerry’s Ehmanas pripažįsta, kad tai adatos paieš
kos šieno kupetoje, „be to, nė nežinai, kur ta kupeta, ir net nesi
tikras ar joje apskritai esama adatos“. Protingų ateivių paieškos
tikrai grįstos aibe prielaidų ir tenka tikėtis, kad tos prielaidos
nėra itin klaidingos. Tą patį galima pasakyti ir apie egzoplanetų
paiešką, o jai valstybės pinigai juk skiriami be problemų.
Kad ir dabartinė mada ieškoti planetų Auksaplaukės zonoje.
Jei tik susimąstytume, kiek nedaug nutuokiame, kokia ta gyvybė
galėtų būti ir kokiomis sąlygomis galėtų klestėti, visi vandens
buvimu grįsti kriterijai pasirodytų labai netvirti.
Skystas vanduo nebūtinai reikalingas, kad gyvybė egzistuotų
ir klestėtų, kai kada jis gali būti tolygus mirties bučiniui. Kitos
biologinės formos galbūt vietoje vandens naudoja, pavyzdžiui,
sieros rūgštį - Veneros atmosfera gana panaši į akumuliatoriaus
144
Oh o ! signalas
rūgšties debesį, o mokslininkai svarsto, ar tos rūgšties lašeliuose

negalėtų būti gyvų organizmų. Galėtų būti, jei tik aplink nebūtų
vandens. Būtent dėl vandens sieros rūgštis tampa tokia agresy
vi, iš tikrųjų rūgštis tik katalizuoja korozijos reakciją, vadinamą
hidrolize, kai vanduo skaldo baltymų molekules.
Be to, inžinieriai atrado, kad kai kurie biologiniai fermen
tai, naudojami pramoninėje chemijoje skystame angliavande
nilyje heksane veikia taip pat gerai, kaip ir vandenyje. Yra net
galimybė, kad biosistemos gali atsirasti be anglies, nes jai arti
mas elementas silicis irgi gali būti pagrindas, iš kurio susidarytų
biologinės molekulės. Žemėje gausu vandens ir anglies, o silicis
glūdi uolinėje planetos plutoje: pavyzdžiui, smėlis - tai daugiau
sia silicis. Todėl nieko keista, kad Žemės gyvybės pagrindas yra
anglis ir vanduo. Tačiau kituose - tolimuosiuose - pasauliuo
se, kuriuos stengiamės pamatyti, į mus gal spokso koks smėlio
žmogus. O jo silicinės akys puikiausiai galėjo išsivystyti ir toli
nuo Auksaplaukės zonos.
Jei gyvybė galėtų atsirasti iš smėlio ir sieros rūgšties, ieško
dami gyvenamų pasaulių turėtume daugiau kriterijų, tuomet
SĖTI uždavinys taptų daug sudėtingesnis. Kontaktas su tokio
mis būtybėmis gali pasireikšti kokiais nors būdais, apie kuriuos
mes nė nepagalvojome. Tai nesustabdė gyvenamų egzoplanetų
paieškos, vadinasi, ir SĖTI nėra beprasmiška.
Tačiau buvo pastangų tai daryti. Turbūt žinomiausia italų
fiziko Enrico Fermi 1950 m. leptelėta frazė: „Tai kur jie visi?“
Fermi norėjo pasakyti štai ką: nors visata tokia didžiulė ir ga
limybių atsirasti joje protingai gyvybei neišmatuojamai daug,
mes ne tik nesutikom jokių ateivių, bet nesulaukėm iš jų ir
jokių signalų. Šiam Fermi paradoksui paaiškinti buvo sugal
vota daug atsakymų, net kad ateiviai tikriausiai nenori mūsų
145
nei aplankyti, nei bendrauti arba jau gyvena tarp mūsų, tačiau
įtikinamiausias, kad mes nelabai stengiamės jų ieškoti ar klau
sytis ir net jei norėtume, tai nelabai žinotume, ko ieškoti ar
kaip klausytis.
Mes iš tiesų nežinome, koks būtų tas sąmoningai mums
siųstas signalas. Morrisono ir Cocconi mintis atrodo įtikina
ma, bet gal ji per daug primityvi. Jei ateivių civilizacija tiek
pažengusi, kad nuolat spėtinai siunčia signalus į kosmosą, tai
tikriausiai ji daug labiau išsivysčiusi už mus. Tai, kas, mūsų
nuomone, yra geras signalas, jiems prilygsta pasiūlymui signa
lizuoti dūmais arba vėliavėlėmis - beviltiškai pasenęs ir ne
veiksmingas.
Daugiausiai galime viltis, kad ateiviai susisieks naudodamie
si matematiniais kodais - pirminių skaičių eilute ar skaičiaus pi
skaitmenimis, ar kokiu kitu, mūsų manymu, universaliu skai
čiumi. Bet yra ir kitokų galimybių. Harvardo universitete vyk
domas projektas - optiniais teleskopais užregistruotuose spekt
ruose ieškoma įmaišytos lazerio šviesos iš tolimojo kosmoso.
Berklio universitete tiriamos 2500 artimiausių žvaigždžių ir ieš
koma lazerio impulsų, kuriuos galėtų skleisti tolima civilizacija.
Dauguma SĖTI projektų tyrėjų, taip pat Alleno teleskopų ma
syvo (kai jis įjungtas ir veikia) mokslininkai tyko siaurajuosčio
Morrisono ir Cocconi radijo signalo - gal jis ir neturės infor
macijos (bent jau tokios, kurią galėtume išgliaudyti dabartinės
kartos įranga), bet jei registruotume kartotinius signalus, gal
pavyktų išpešti pakankamai lėšų sukonstruoti naujiems radijo
teleskopams, kurie pajėgtų iššifruoti koduotą signalų žinią. Bent
jau taip tikisi SĖTI institutas.
146
Oh o ! signalas
Tai kaipgi interpretuoti Oho! signalą? Nežinia. Jis atkeliavo iš

tuščios erdvės, o ne iš kur nors, kur, mūsų nuomone, galėtų
glaustis nežemiška gyvybė, vadinasi, kiek galime spėti, tai atei
vių kosminio laivo signalas, gal radijo švyturys, netyčia trum
pam atsisukęs j mus, civilizacijai keliaujant kosmosu. Bet čia
mes leidžiamės į mokslinės fantastikos sritį.
Įdomu, kad SĖTI instituto interneto puslapyje prie Oho! sig
nalo prisimenama kita anomalija. „Juk jūs netikėtumėte šaltąja
branduolių sinteze, kol kiti tyrėjai, o ne atradėjai, nepakartotų jos
savo laboratorijose. Tas pat ir su nežemiškų civilizacijų signalais:
jie įtikintų, jei būtų aptikti daugiau negu vieną kartą.“ Netikėkite
jais aklai, sakoma ten, bet ieškokite daugiau pavyzdžių.
Ar ieškome? Regis, nelabai. Ateivių ieško tik entuziastai.
Prisiminus, kas, anot mokslininkų, pastatyta ant kortos, tai tik
ras skandalas. Todėl Oho! signalas, jei jis toks, kaip atrodo, yra
klasikinė Kuhno anomalija: tirkime ją toliau ir gal visiškai pa
kelsim sampratą apie kosmosą ir savo vietą jame. Jis gali būti
toks pat reikšmingas kaip Koperniko atradimas. Bet jis vis tiek
ignoruojamas.
Tačiau gerai, kad bent jau teberusena viltis išsiaiškinti gyvy
bės prigimtį ir savo vietą jos hierarchijoje, ir toji viltis daug ar
čiau namų. Jei Martinas Reesas gautų, ko nori, ir SĖTI būtų bent
kukliai finansuojama, galėtume tyrinėti tolimiausius kosmoso
užkampius, ieškodami užuominų apie tikrąją gyvybės prigimtį.
Bet atrodo, kad šią mįslę padėti įminti gali kita žemiška anoma
lija. Tas padaras - jei galima taip vadinti - niekada seniau nepa
stebėtas tūno tarp gyvosios ir negyvosios materijos. Jo genetinio
kodo analizė gali perrašyti Žemės gyvybės istoriją.
Kaip kukliam virusiukui - visai neblogai.
147
8
Milžiniškas virusas
Ta keistenybė gali perrašyti gyvybės istoriją
žuojauta toms vargšėms sieloms, kurių likimai traukia tu

U ristus į Bradfordą Jorkšyre. Viena, čia kėpso tamsūs, pa
mėkliški malūnai, menantys miesto industrinę praeitį. Be to,
čia gyveno Jorkšyro Skerdikas, garsus serijinis prostitučių žu
dikas. Netoli gimė ir dalį gyvenimo nugyveno seserys Brontė,
bet ir jų gyvenimą vargiai gali pavadinti ilgu ar laimingu. Emi
ly trisdešimties mirė nuo tuberkuliozės praėjus metams po
knygos Vėtrų kalnas išleidimo. Charlotte, sukūrusi Dzeinę Eir,
mirė trisdešimt devynerių pirmomis nėštumo savaitėmis. Da
bar, bent jau Jungtinėje Karalystėje, šis miestas garsėja tuo, kad
2001 m. vasarą jame kilo žiaurios rasinės riaušės.
Ir dar jame nutiko tai, kas gali tapti svarbiausiu miesto indė
liu į mokslą. 1992 m. Timothy’ui Rowbothamui, Jungtinės Kara
lystės Viešosios sveikatos laboratorinės tarnybos mikrobiologui,
buvo patikėta išsiaiškinti, kas Bradforde sukėlė ypač bjauraus
plaučių uždegimo protrūkį. Sekdamas infekcijos pėdsakais, jis
paėmė vandens bandinį iš ligoninės aušintuvų. Atsinešęs ban-
148
Mil žini škas vi rusas
dinius į laboratoriją rado juose amebų. Šiaip jau tai nebuvo ne
tikėta, bet pasirodė, kad amebos ir pačios užkrėstos kažkokiu
mikrobu, kurio nustatyti jam nepavyko. Rowbothamas pava
dino jį Bradford coccus, turbūt nepatraukliausiu vardu, kokį tik
sugalvojo. Rowbothamui šis organizmas labai ir nerūpėjo. Jis
turėjo kitų darbų, todėl neatpažintą mikrobą padėjo į šaldiklį ir
ėmėsi kitos užduoties.
Po vienuolikos metų sužinojome, kad Rowbothamas atrado
virusą monstrą. Tai kol kas pats didžiausias mokslui žinomas vi
rusas - milžiniškas, maždaug trisdešimt kartų didesnis už rinovi-
rusą, sukeliantį peršalimo ligas. Ir jį neįtikėtinai sunku užmušti.
Daugumą virusų sunaikina aukštos temperatūros ar stiprus šar
mas, arba sudrasko į gabalus garso bangos, bet šio neima niekas.
Tačiau mokslininkai atkreipė į jį dėmesį ne dėl to. Šis gigantiškas
virusas daugiausia įtakos turės ne pasaulio sveikatos priežiūros
sistemoms. Labiausiai jis paveiks Žemės gyvybės istoriją.
Virusus pažįstame maždaug šimtą metų. Baigiantis XIX a. Dmit-

rijus Ivanovskis, rusų biologas, ėmėsi tirti, kas kenkia tabako
pasėliams Kryme. Kad ir kas ten kenkė, prasmukdavo pro por
celiano filtrus, kuriais laboratorijos technikai atskirdavo bakte
rijas. 1892 m. Ivanovskis paskelbė straipsnį apie atrastą naują,
mažulytį patogeną. Martinusas Beijerinckas, olandų mikrobio
logas, 1898 m. galiausiai šį patogeną tinkamai pavadino virusu,
lotynišku žodžiu, reiškiančiu gleivėtą skystį ar nuodus.
Virusą pirmieji aprašė du europiečiai, bet didžiausio pri
pažinimo sulaukė amerikietis. 1946 m. Wendellas Meredithas
Stanleys pelnė Nobelio premiją už tai, kad išskyrė tabako mo
zaikos virusą. Įdomu, kad Stanley s gavo būtent chemijos Nobe
149
lio premiją. Virusai kenkia gyvoms sistemoms, tačiau beveik vi

sada buvo laikomi cheminiu, o ne biologiniu objektu. Iš tikrųjų
jie visada apibūdinami kaip mechanizmai - klastingos, žiaurios,
smurtingos, galingos mašinos, linkusios be atodairos daugin
tis, bet negalinčios to padaryti pačios. Virusai negali egzistuoti
be gyvo nešiotojo, tiekiančio jiems baltymus ir energiją. Jie -
evoliucijos iškrypimas, juos būtina naikinti vien todėl, kad jie
egzistuoja, panašiai kaip tas žiaurias, amoralias mašinas hlme
Terminatorius. Jie nėra gyvybės tinklo dalis.
Tokiai tradicinei nuostatai prieštarauja tik viena problemėlė -
ir ji laikoma šaldiklyje Marselyje.
Seniausias Prancūzijos miestas Marselis dabar yra pasaulinis

ligų tyrimo centras. Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad finikie
čiams 600 m. pr. Kr. įkūrus uostą ir atvėrus jo vartus į Vidurže
mio jūrą, Šiaurės Afriką ir Vest Indiją, į miestą atkeliavo ir ma
ras: pirmieji buboninio maro protrūkiai supurtė Marselį 543 m.
Maras - tai dar vienas pavyzdys, kokie ištobulinti mikroor
ganizmų gebėjimai. Užkrėtusios blusą nešiotoją maro bakterijos
ima daugintis ir užkemša skrandžio angą. Blusa nebegali pasi
sotinti, kad ir kiek kraujo iščiulptų iš savo nešiotojo (paprastai
graužiko), todėl maitinasi kaip išprotėjusi. Kraujas pasiekia bak
terijų kamštį ir išvemiamas kartu su visomis bakterijomis, užkre
čiančiomis kitą organizmą, kuriam blusa įkanda. Ir taip toliau.
1346 m. laivas iš Vidurinių Rytų atplukdė į Marselį kitą maro
epidemiją, galiausiai nuo jo Europoje išmirė 25 milijonai gyven
tojų. Bet mūsų atmintis trumpa, o veikti mus skatina veikiau
gobšumas, o ne sveikas protas. 1720 m. į Marselį atplaukė laivas
su keliais maru susirgusiais keleiviais, uosto vadovybė paskelbė
150
Mi l ž i n i š k a s vi rusas
jam karantiną, bet miesto pirkliams knietėjo kuo greičiau par

duoti atgabentą šilką. Jie spustelėjo uosto vadovybę, ir ši atšaukė
karantino įsakymą. Taip prasidėjo Didysis Marselio maras. Per
dvejus metus mieste mirė penkiasdešimt tūkstančių žmonių,
daugiau kaip pusė miesto gyventojų. Dar penkiasdešimt tūks
tančių mirė regionuose į šiaurę nuo miesto. Nenuostabu, kad
Marselio Universitė de la Mėditerranėe Medicinos fakulteto ligų
tyrėjai yra vieni iš geriausių pasaulyje.
Universiteto prezidentas yra Didier Raoult. Skaitai jo bio
grafiją ir džiaugiesi, kad tuos dalykus reikia žinoti ne tau, o kam
kitam: jis turi bakteriologijos, virusologijos ir parazitologijos
mokslinius laipsnius. Rovė maro aukų dantis: tūkstantmečių
sandūroje mes planavome didingiausią Naujųjų metų sutikimą,
o jis mėgino išskirti DNR iš ekshumuotų keturioliktojo šimtme
čio griaučių dantų, norėdamas patikrinti, ar žmonės mirė nuo
bakterinio maro ar nuo mirtino Ebolos viruso. Raoult aistra -
patogenai. Taigi, kai Timothy’s Rowbothamas pasakė atsiusiąs
užšaldytą ir išdžiovintą bakteriją, kurios niekaip nepavyko pri
skirti kuriai nors klasei, jis, žinoma, sutiko. Tuomet nežinojo, į
kokią kebeknę veliasi.
Pirmiausia pavyzdys nukeliavo po mikroskopu. Rowbotha
mas buvo teisus - jis iš tikro atrodė kaip bakterija. Tada buvo
atliktas standartinis bakterinis testas - Gramo dažymas. Bandi
niai su numanomomis bakterijomis dažomi cheminiais dažais.
Bakterijos nusidažo purpuro spalva, o visi kiti objektai - rožine.
Raoult bandinys tapo purpurinis.
Būtent todėl Bernardas La Scola, Raoult grupės bakteriolo
gas, žengė toliau ir mėgino nustatyti, su kokios rūšies bakteri
jomis jie susidūrė. Tai dar viena standartinė procedūra, kuria
ištiriama molekulė, vadinama ribosomine RNR, padedanti bak
151
terijoms gaminti baltymus. Nelaimei, bandinyje tokių mole

kulių nebuvo. Ir trisdešimt kartų pakartojęs tyrimą La Scola jų
nerado. Taigi nuėmęs apdangalą nuo elektroninio mikroskopo,
tūkstantį kartų už standartinį optinį mikroskopą galingesnio
prietaiso, pažiūrėjo atidžiau. Ir akis į akį susidūrė su pabaisa.
Ten buvo anaiptol ne bakterija. Ten buvo milžiniškas viru
sas. Grupė pavadino jį „Mimi“ ir 2003 m. kovą skelbdama apie
savo atradimą žurnale Science pasakė parinkę šį vardą todėl,
kad jis mimetizavo bakteriją - buvo labai į ją panašus. (Paskui
Raoult prisipažino, kad būta ir ne itin mokslinės priežasties jį
taip pavadinti, mat tėvas pasakodavęs jam išgalvotas istorijas
apie amebą vardu Mimi. Kadangi šį milžinišką virusą surado
kaip tik ameboje, Raoult tas vardas pasirodė labai tinkamas.)
Pranešimas užėmė vos puslapį, jame tik paminima, kad pran
cūzų mokslininkai rado didžiausią žinomą didįjį nukleocito-
plazminį DNR virusą (DNCDV).
Biologai virusus klasifikuoja keliais būdais. Yra net Tarptau
tinis virusų taksonomijos komitetas, kuris pagal savybes priski
ria virusus tam tikroms grupėms. Komitetas atsižvelgia į tokius
dalykus, kaip nukleorūgščių tipas (RNR ar DNR), nešiotojo ti
pas, kapsidė (apsauginis genomo apvalkalas), forma ir 1.1. DNR
virusų - pavyzdžiui, pūslelinės, raupų ir Varicella zoster viruso,
sukeliančio vėjaraupius ir juostinę pūslelinę, - genomą sudaro
DNR, apsupta apsauginiu baltymo dangalu. DNCDV klasei pri
skiriami didesnieji šios grupės virusai, o Marselio virusas mil
žinas yra didesnis už juos visus. Įsivaizduokite, kad stovite šalia
dvylikos aukštų pastato ūgio žmogaus. Taip atrodo ši pabaisa
palyginti su daugeliu virusų.
Žiūrint pro Bernardo La Scola elektroninį mikroskopą
Mimi, kaip ir kiti virusai, atrodo panašus į kristalą. Jis nesubliuš-
152
Mi l ži ni škas virusas
kęs, kaip ląstelė ar bakterija. Tarytum jo struktūra būtų sudaryta

pagal griežtus architektūros principus. Jo galva yra briaunainio
ikosaedro formos, su daugeliu paviršių kaip gerai nušlifuotas
brangakmenis. Jis atrodo tvarkingas ir drausmingas.
Toks ir yra. Kitaip nei kitų virusų, jo genomas - glaustu
mo pavyzdys. Daugelis virusų prikimšti DNR „šlamšto“, mat
DNR juose neatlieka jokios funkcijos, o dauguma mimiviru-
so genų atlieka tikslias užduotis. Ir dar kokias. Pavyzdžiui, yra
genų, koduojančių baltymų sintezės instrukcijas ir mechaniz
mus. Tai jau savaime pažeidžia biologijos dogmas - juk virusai
turi priversti savo nešiotojus gaminti baltymus. Iš dalies mimi-
viruso baltymų sintezės mechanizmas visai toks pat kaip visų
padarų, kuriuos vadiname „gyvais“. Ir yra genų, koduojančių
DNR reparaciją ir išpainiojimą, angliavandenių metabolizmą
ir baltymų sulankstymą - esminį gyvybės konstrukcijos etapą.
Marselio mokslininkai nustatė, kad mimivirusas gali pasigirti
turįs 1262 genus. (Paprasti virusai turi maždaug 100, bet nau
doja tik apie 10.) Daugiau kaip pusės genų mokslininkai iš viso
nepažįsta, o tai Marselio mokslininkus sudomino. Tačiau dau
giausia susidomėjimo kaip tik keliavau matyti genai. Kad su
prastume kodėl, teks keliauti į 1758 m., tada Carlas von Linnė,
švedų gamtininkas dešimtą kartą perleido revoliuciją sukėlusią
knygą Systema natūra.
Linnė veikalas atmetė paprastą, bet visai neaiškią biologinių
organizmų įvardijimo ir grupavimo sistemą. Šis gamtininkas
sugrupavo organizmus pagal panašias fizines savybes. Būtent jis
ir padėjo pagrindus Charleso Darwino darbams. Darwinas savo
evoliucine natūraliosios atrankos teorija nagrinėjo, kodėl skir
tingi organizmai turi tam tikrų panašių fizinių požymių, ir pri
ėjo prie išvados, kad panašūs organizmai turbūt kaip nors susiję.
153
Taip netikėtai atsirado gyvybės medžio sąvoka, ir mes galėjome

pradėti ieškoti savo protėvių.
Užuot vadinęs organizmus vienu pavadinimu (dažnai la
bai ilgu), Linnė jiems suteikė du trumpesnius. Pirmasis įvardi
jo gentį, pavyzdžiui, Homo. Antrasis - rūšį, padalinį, skiriantį
genties narius, pavyzdžiui, sapiens arba erectus. Tai elegantiš
ka sistema ir biologijoje ji naudojama iki šiol. Nors daugelis iš
mūsų geriau žino, kas yra pilkasis vilkas, o ne Canis lupus, bet
kai kuriems organizmams tik Linnė sistema suteikia pažįstamą
vardą: pavyzdžiui, Tyrannosaurus rex arba Escherichia (dažniau
rašoma E.) coli.
Kita klasifikacijos revoliucija įvyko XX a. aštuntame de
šimtmetyje, Carlui Woese’ui įvertinus ne vien fizines savybes.
Woese’as pasinaudojo naujausia genų sekvenavimo technika ir
sugrupavo įvairias rūšis pagal panašius genomus. Taigi, drįso
perpiešti gyvybės medį.
To dešimtmečio pradžioje buvo manoma, kad gyvybė esti
dviejų rūšių. Buvo skiriami eukariotai, sudėtingi organizmai,
tokie kaip gyvūnai ir augalai, kurių didelės ir sudėtingos ląstelės
turi branduolius, saugančius paveldimą informaciją. Kita grupė
buvo paprastesni prokariotai, tokie kaip bakterijos, kurių ląste
lėse branduolių nėra.
Tačiau 1977 m. Woese’as publikavo straipsnį ir pasiūlė
prokariotus dalyti į mažesnes grupes. Sekvenuodamas įvairių
mikroorganizmų genus jis pamatė, kad kai kas tiesiog nedera.
Mikrobų, vadinamų archėjomis (archaea), grupė genetiškai
skyrėsi nuo bakterijų, tiesą sakant, labiau panėšėjo į eukariotus.
Archėjos, gyvenančios aukštos temperatūros aplinkoje, arba iš
skiriančios metaną, gal ir panašios į bakterijas, teigė Woese’as,
bet genai rodo, kad jos priskirtinos atskirai evoliucinės raidos
154
Mi l ž i n i š k a s vi rusas
šakai. Todėl karalystės yra trys, o ne dvi. Dabar jau žinome, kad
archėjos sudaro didžiulę planetos biomasės dalį, kai kuriais
duomenimis net iki 20 procentų. Jų būdingas požymis - iš pa
žiūros netinkama gyventi aplinka. Pavyzdžiui, halobakterijos
klesti sūriame vandenyje. Kitos bakterijos gyvena karvių žar
nose, karštose sieringose versmėse, vandenyno geoterminiuo
se plyšiuose, kur maitinasi medžiagomis, išmestomis iš Žemės
karščiu alsuojančių „ventiliacijos angų“, dyzelinio kuro talpo
se... sąrašas ilgas.
Woese’o straipsnis, parašytas kartu su kolega iš Ilinojaus uni
versiteto George’u Foxu, skamba gana piktai. Tarsi ragina biolo
gus pabusti iš miego ir kalba apie gyvenimo medį, kurį „užstoja“
siauraprotė mokslinė pasaulėžiūra. Vartojamos tokios frazės,
kaip išankstinis nusistatymas, be įrodymų, savaime suprantama.
Jie kalba apie biologų polinkį į pernelyg supaprastintas dichoto
mijas: augalai ir gyvūnai, eukariotai ir prokariotai. Bet biologi
nis pasaulis nėra tik dvejopas - eukariotai ir prokariotai, - skel
bia mokslininkai. Jis yra (bent jau) trejopas.
Tas straipsnis priverstinai perkėlė mus į erą, kur, be bakterijų
ir eukariotų, tokių kaip mes su jumis, esama ir archėjų. O tas
kuklus skliausteliuuose įrašytas bent jau palieka atviras duris ir
kitiems. Užeik, mimiviruse, jei išdrįsi.
Nors Woese’as ir kvietė būti nešališkiems, mimiviruso niekas
nesutiko išskėstomis rankomis. Viruso, grasinančio pertapyti
biologinį peizažą, kelionė nebus lengva. Prisiekusieji tebesitaria,
ar mimivirusą apskritai galima laikyti gyvybės forma. Atrodo,
kad spyriotis nederėtų, nes mimiviruso genomas sudėtingesnis
net už kai kurių bakterijų, o šios laikomos gyvomis. Kodėl nega
lėtume priimti mimiviruso į gyvybės klubą? Atrodo, vienintelis
atsakymas - „nes tai virusas“. Ortodoksiniu požiūriu virusai yra
155
parazitai. O tai, logiškai mąstant, reiškia, kad jie negalėjo gyvuo

ti, kol neatsirado kokios nors kitos gyvybės formos.
Tačiau logika - keblus dalykas: ji dažnai grindžiama sub
tiliomis prielaidomis. O ką, jeigu, pavyzdžiui, virusai ne visa
da buvo parazitai? Gal jie išsivystė prieš gyvybei pasidalijant į
eukariotus, bakterijas ir archėjas, bet paskui tapo nesavaran
kiški? Tuomet jie turi visas teises būti laikomi gyvais ir kaip ir
kitos trys grupės gali šį tą papasakoti apie mūsų paskutinį uni
versalų bendrąjį protėvį. Bendrasis protėvis iš tiesų yra šventasis
biologijos gralis, todėl nedera nepaisyti šios galimybės ir ji nėra
nepagrįsta. Apie pusė mimiviruso genų mokslui nežinomi, nie
kas nenumano, ką jie koduoja. Turint galvoje, kiek genomų mes
jau nustatėme ir kiek matėme genų, tai gana keista. Nebent mi-
mivirusas tikrai atkeliavo iš kitos epochos. Tai gal praėjusioje
epochoje mimivirusas buvo visai ne virusas, o nepriklausomas,
laisvai gyvenantis organizmas, kuriam paskui atėjo sunkūs lai
kai ir privertė piratauti? 450 iki šiol nematytų jo genų tai pa
tvirtina, nes jie gali būti tolimos praeities reliktai, o septyni iš
jų, sutampantys su visų kitų gyvų padarų genais, pateikia įdo
miausią užuominą.
Patyrinėkite savo genomo seką ir pamatysite visokių įdomy
bių. Bet tarp genų, lemiančių, kad jūs esate jūs, rasite ir maždaug
šešiasdešimt genų, vadinamų universalia genomo šerdimi, kuri
sieja jus su visa gyvybe Žemėje. Planetoje šių genų kopijos yra
kiekvienoje biologinėje ląstelėje, tos kopijos yra Žemės gyvybės
istorijos elementorius.
Mes tą žinome, nes genai, rūgščių molekulių grandinės, pil
ni klaidų - vietų, kur rūgštys susijungė neteisingai arba kur ko
nors tiesiog trūksta. Taip kartais nutinka, kai konstruojama nau
ja kopija, mat nors DNR replikuojasi gerai, tačiau nėra tobula.
156
Mi l ž i ni škas virusas
Mutacijas sukelia ir radiacija. Kad ir kokia būtų klaidų priežas

tis, padariniai būna tragiški tik kartais ir organizmai išgyvena
be problemų. Pačios mutacijos tuomet perduodamos iš kartos į
kartą ir suteikia paveldimus požymius. Juk pagal fizinius požy
mius, pavyzdžiui, ypač kumpą nosį, per vestuves galima atskirti,
kas kieno giminė, tai ir mokslininkai pagal genų mutacijas gali
išsiaiškinti šeiminius organizmų grupių ryšius. Jei dvi grupės
turi tokių pačių genų mutacijų, tai turi ir bendrą protėvį. Taip
lygindami žinomas mutacijas galime sudėlioti organizmų gyvy
bės medį.
Mimivirusas turi septynis tokius genus; Jeanui-Micheliui
Claverie, dar vienam Marselio mokslininkui, pavyko sulyginti jų
mutacijas su žinomomis gyvojo pasaulio mutacijomis ir nusta
tyti viruso vietą gyvybės medyje. Atradimas buvo sukrečiamas.
2003 m. žurnale Science šios mokslininkų grupės paskelbta
me straipsnyje sakoma, kad milžiniško viruso baltymų analizė
mimivirusą patupdė ant „vienos iš apatinių bendrojo protėvio
virusų klasifikacijos medžio šakų“, ir viskas. Greičiau kaip po
dvejų metų vėl Science jie paskelbė kitą straipsnį ir šį kartą pa
leido į darbą visą sunkiąją artileriją. 2003 m. straipsnis tilpo vie
name puslapyje, o 2004 m. straipsnis užėmė septynis puslapius:
mimivirusas pasirodė tikra aukso kasykla. Toks sudėtingas ge
nomas reiškia, kad mimivirusas „smarkiai keičia mūsų supra
timą apie virusus“, - rašo tyrėjai. Savo argumentus jie parėmė
1998 m. paskelbę straipsnį, teigiantį, kad DNR virusai galėjo at
sirasti prieš gyvybei pasiskirstant į tris pripažįstamus domenus.
Gyvybės medis, anot jų, vėl turėtų būti perpieštas.
Pasak Claverie, mimivirusas užima visiškai naują šaką, au
gančią pačioje medžio lajos apačioje. Jo mutacijos rodo, kad jis
išsivystė prieš atsirandant eukariotams ir jų sudėtingoms, struk-
157
tūrizuotoms ląstelėms, kurias dabar infekuoja. Labiausiai ginčy

tina tai, kad pats mimivirusas gali būti nulėmęs jus sudarančių
sudėtingos struktūros ląstelių raidą.
Biologiniu požiūriu, mes, eukariotiniai organizmai, esame labai

įspūdingi. Mūsų ląstelių struktūra sudėtinga: vykstant evoliu
cijai kažkada skurdi prieštvaninė ląstelė pavirto sudėtingu da
riniu su tvarkingomis dalimis ir branduoliu, kuriame glaudžiai
sudėta saugoma visa genetinė informacija. Tačiau niekas tiksliai
nežino, kaip toji ląstelė apsirūpino tokia ypatinga naujove kaip
branduolys.
Branduolį pirmasis 1802 m. aprašė Franzas Baueris, įžymus
biologijos dailininkas (oficialiai „Jo Didenybės botanikos tapy
tojas“), o 1831 m. škotas Robertas Brownas, pirmasis pamatęs
ilgainiui jo vardu pavadintus judesius, jį pavadino branduoliu, ir
terminas prilipo. Nuo tų laikų biologai jau spėjo įvertinti, koks
vis dėlto nuostabus yra ląstelės branduolys, jo sudėtingai san
darai prilygsta tik jo atliekamos sudėtingos funkcijos. Jo DNR
replikacijos mechanizmų, įgudusiai ir lengvai kuriančių ląstelės
gyvybę, pavydi visi sinteze užsiimantys biologai.
Biologai turi ir keletą paaiškinimų, kaip toks nuostabus daik
tas galėjo išsivystyti. Pagal vieną gerbiamą nuomonę, branduolys
atsiradęs susijungus bakterijai ir archėjai - archėja, pakliuvusi į
bakteriją, tam sukurtų tinkamas sąlygas. Būtų neblogai, tačiau
mes turime įrodymų, kad ląstelės, turinčios kažką panašaus į
branduolį, išsivystė prieš atsirandant bakterijoms ir archėjoms.
Yra ir įvairių kitų galimybių, biologai susirinkę diskutuoja
apie jas be paliovos. Tik, regis, niekaip negali nuspręsti, kuri iš jų
tinkamiausia. Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jie vis dėlto
158
sutaria, tai abejotina mintis, per drąsi ir į konferencijas įsilei

džiama tik gerai matomoje vietoje užkabinus ženklelį „kontro
versiška“. Kas tai per mintis? Aišku, kalbama apie virusą.
Mintį, kad branduolys atsirado iš viruso, gina Sidnėjuje dir
bantis mikrobiologas Philipas Bellas. 2001 m. Bellas išsakė gana
netikėtą hipotezę. Kas, jeigu virusas užkrėtė vieną iš tų skurdžių,
netvarkingų prokariotinių ląstelių ir padarė šį tą netikėto? Kas,
jei užuot pasinaudojęs ląstelės molekuliniais mechanizmais, pa
sidauginęs ir paskui keliavęs toliau, virusas ėmė ląstelę valdyti?
Tokia nauja blogio ašis, toks nei bakterija, nei virusas būtų turė
jęs gebėjimų, kuriems niekas negalėtų prilygti. Todėl evoliucijos
požiūriu jo būtų laukusi daug žadanti ateitis. Jis būtų galėjęs ryti
kitus organizmus, kurie mito paprastomis cheminėmis medžia
gomis. O iš prarytų organizmų viruso mechanizmai pasiimtų
būtent tai, ko reikėtų.
Bello nuomone, esama netiesioginių įrodymų, kad pirmasis
branduolys buvo virusas, tiksliau - būtent DNR virusas. Ir bran
duolys, ir virusas yra supakuota DNR, gaubiama baltymų danga
lo. Kai kuriuose gana paprastuose organizmuose, tokiuose kaip
raudonieji dumbliai, branduolys gali judėti tarp ląstelių taip, kad
viskas panėši į virusinę infekciją. Ir branduoliai, ir virusai DNR
saugo sudėję į linijines chromosomas, o bakterijų chromosomos
yra žiedinės. Viruso DNR vijos net turi primityvias telomeras,
apsaugines buferines zonas chromosomų galuose, tokias turi ir
eukariotų chromosomos. (Jų trumpėjimas siejamas su senėjimo
procesu, taip paaiškėja virusų ryšys su mirtimi vadinama ano
malija, kurią aptarsime kitame skyriuje.)
Yra ir daugiau panašumų, bet nė vienas nėra lemiamas, kad
pavirtintų šią hipotezę neginčijamai. Vis dėlto Bellas ne kar
tą teigė, kad DNR virusas, užkrėtęs primityvią archėją, galėtų
159
virsti kažkuo panašiu į eukariotinj branduolį. Vienintelis šio ar

gumento trūkumas, kad virusai tokie neįspūdingi, mažyčiai ir
genetiškai paprasti. O mes žinome, kad ląstelės branduolys yra
sudėtingas ir įspūdingas - kaipgi virusas galėtų tokiu pavirsti?
Dešimt metų Bellas ieškojo viruso, kuris galėtų pavirs
ti branduoliu. Atradus mimivirusą, paieškos baigėsi; pasak jo,
mimivirusas ir yra ta trūkstama grandis. Požiūris tebėra labai
kontroversiškas, nes kol kas diskusijose apie evoliuciją virusai
tiesiog ignoruojami. Jų niekas niekada nelaikė gyvais, kaipgi jie
galėtų būti gyvybės istorijos dalimi? Juk virusams reikia nešio
tojo, kurį galėtų išnaudoti. Jie juk replikonai, cheminių medžia
gų maišeliai, kurių vienintelis tikslas yra daugintis. Taip ginčai
ir tęsiasi. Kol kas daugeliui biologų mimivirusas tėra įdomi ano
malija, ir tiek.
Nepaisant to, keletas biologų mano, kad jų kolegos tiesiog
užsispyrę viską neigia. Pavyzdžiui, Luisas Villarrealis, Ervaino
Kalifornijos universiteto Virusų tyrimų centro direktorius, vi
rusus laiko „geriausiu pasaulyje genetinių naujovių šaltiniu“ ir
mano, kad jie tikriausiai yra gyvybės Žemėje ištakos. Didžioji
žmogaus genomo dalis, pabrėžia jis, yra virusinės kilmės, todėl
visai nesunku įsivaizduoti, kad paskutinis universalus bendrasis
protėvis buvo koks nors virusas.
Atrastasis mimivirusas su visomis netikėtomis „ne virusų“
savybėmis tik sustiprino tokį Villarrealio požiūrį, o mes tik
šiek tiek prakrapštėme paviršių, tikriausiai milžiniškų virusų
pasaulyje yra daug daugiau. Pastaruosius kelerius metus Crai-
gas Venteris, žmogaus genomo tyrimų pradininkas, ieškojo gy
vybės šaknų plaukiodamas Žemės vandenynais, imdavo van
dens pavyzdžius kas pora šimtų mylių ir sekvenuodavo kibire
atsidūrusią DNR. Plaukimas aplink pasaulį šimto pėdų jachta
160
Sorcerer II - pašėlęs būdas užsiimti biologija, bet jis davė ir ati

tinkamai stulbinamų rezultatų. Sargasų jūroje netoli Bermudos
Venterio grupė rado daugiau kaip aštuonis šimtus naujų rūšių
ir daugiau kaip 1,2 milijono naujų genų, tad kol kas kelionė pa
dėjo išsiaiškinti dešimt kartų daugiau genų, negu žinojome iki
šiol. Kiekviename kibire jūros vandens - jei dviejų šimtų litrų
talpą galima vadinti kibiru - buvo milijonai virusų, kurių žmo
nės dar nepažinojo.
Kaip jau užsiminėme, užuot ignoravus virusus, svarbu juos su

prasti ne vien todėl, kad perprastume abstraktų gyvybės medį.
Virusai apskritai ir mimivirusas konkrečiai gali būti ir ilgesnio
gyvenimo raktas, regis, slypintis jų galioje užkrėsti ląsteles ir va
dovauti ląstelės mechanizmams.
Marselio laboratorijoje pirmą kartą nustačius Mimi tapaty
bę tyrėjai atliko nemažai bandymų aiškindamiesi, kokius orga
nizmus šis virusas galėtų užkrėsti. Žmones jie atmetė iš anksto.
Pasirodo, be reikalo. Iš tiesų daugelis iš mūsų savo imuninėse
sistemose turime mimiviruso antikūnų. Kai Kanados tyrėjų
grupė ištyrė kelis šimtus plaučių uždegimu sirgusių pacientų,
apie 10 procentų iš jų turėjo šio viruso antikūnų. Mimivirusas
ar kas nors labai panašaus tikrai buvo užkrėtęs ir žmones. Mes
jau žinojome, kad daug žmonių plaučių uždegimu suserga už
sikrėtę nenustatytais mikrobais, o tyrimas Prancūzijoje parodė,
kad mimiviruso sušvirkštus pelėms atsirado plaučių uždegimą
primenančių simptomų. Galutinis atsakymas paaiškėjo, kai
Marselio laborantas 2004 m. gruodį susirgo gana įprastu plaučių
uždegimu. Jam atliko bendrąjį kraujo tyrimą, ir pasirodė, kad
jis užsikrėtė mimivirusu. Dabar Marselio laboratorijoje įvestas
161
kiek aukštesnio lygmens saugumas, oficialiai vadinamas antruo

ju biologinės saugos lygiu.
Virusines infekcijas kone visi vadina problema. Tačiau kar
tais jos gali išgelbėti gyvybę. 1988 m. Patrickas Lee, tuometinis
Kalgario universiteto Medicinos fakulteto profesorius, žurnale
Science paskelbė, kad virusas, žmonėms gana nekenksmingas,
naikina vėžio ląsteles. Jis vadinamas reovirusu, ir jį, regis, trau
kia ląstelės, turinčios augimą reguliuojančio geno, vadinamo
Ras, anomaliją. Daugelio vėžio ląstelių Ras genai yra mutavę,
todėl šis virusas, atrodo, yra patraukli galimybė kovoti su vėžiu
ir nepažeisti sveikų ląstelių.
Su reovirusu dabar atliekami klinikiniai bandymai. Vėžio
ląstelių, kurias jis sunaikina, sąrašas įspūdingas - krūties, pro
statos, tiesiosios žarnos, kiaušidžių, smegenų vėžio ląstelės, lim
foma ir melanoma, tačiau jo galia kol kas galutinai neįrodyta,
tad Lee su kolegomis stengiasi tiksliau išsiaiškinti, kokie biolo
giniai procesai lemia viruso poveikį ir atsaką į jį. Įdomu tai, kad
kova su vėžiu, pastangos išsiaiškinti visiškai tokius pačius me
chanizmus, dabar glaudžiai susijusios ir su kova prieš senėjimą -
tai savo ruožtu verčia mus permąstyti, kaipgi veikia eukariotų
ląstelės. Prokariotai nesensta - štai kodėl mokslininkai grįžta at
gal išsamiau tirti eukariotų ir prokariotų skirtumų, o tai reiškia,
kad reikia grįžti į laikus, kai gyvybės medis ėmė šakotis. Kadan
gi diskutuojant apie tą erą dabar nuodugniai aptarinėjami tokie
virusai kaip Mimi, visai įmanoma, kad jis daug reikšmingesnis,
negu kas nors įsivaizdavo. Senėjimo ir mirties kilmė siejama su
eukariotų atsiradimu. Mimivirusas irgi - ypač jei iš jo, kaip dabar
mano vis daugiau mokslininkų, iš tikrųjų atsirado ląstelės bran
duolys, esminis eukariotinės ląstelės požymis. Jei virusai sugeba
selektyviai užkrėsti ir sunaikinti vėžio ląsteles, kaip rodo Patricko
162
Mi l ž i ni škas virusas
Lee pirminiai duomenys, tai gal todėl, kad jie atkeliavo iš tų laikų,
kai organizmų ląstelių mechanizmai dar nebuvo sugedę ir nelė
mė ląstelės senėjimo ir mirties? Įdomus spėjimas. Tačiau, kaip
pamatysime kitame skyriuje, galimas milžiniško viruso vaidmuo
tėra nedidelė mirtimi vadinamos anomalijos dalis.
9
Mirtis
Evoliucijos susinaikinimo problema
aunas Džordžijos universiteto mokslininkas 1965 m. vasarą

J Mičigano pelkėje sugavo vėžlį. Suaugusiam baliniam vėž
liui buvo ne mažiau kaip dvidešimt penkeri metai. Užsirašęs
jo požymius, mokslininkas jį paleido. Po trisdešimt trejų metų,
1998 m., tas pats J. Whitfieldas Gibbonsas vėl sugavo tą patį
vėžlį. Gyvūnas jautėsi kuo puikiausiai.
Amerikiniai baliniai vėžliai yra biologijos mįslė. Seniausiam
žinomam individui XX a. devintame dešimtmetyje buvo septy
niasdešimt septyneri, tai buvo patelė ir ji tebedėjo kiaušinius.
Jeigu jos nebūtų pervažiavęs sunkvežimis ir sulaužęs stuburo, ji
greičiausiai būtų juos dėjusi ir toliau. Amerikiniai baliniai vėž
liai nesensta ir nenukaršta, gyvendami ilgiau netampa jautresni
ligoms. Kaip tik su amžiumi tampa energingesni, patelės kasmet
deda vis daugiau kiaušinių.
Senėjimas, arba dėvėjimasis laikui bėgant, galiausiai baigiasi
mirtimi, ir tai būdingas visų gyvūnų bruožas. Pagal standarti
nę teoriją, viskas sensta, nukaršta ir miršta. Tai nebloga teorija,
164
Mi r t i s
bet, turint galvoje minėtus faktus, ji tiesiog neveikia, ir nevei

kia itin kankinamai. Juk vėžliai yra stuburiniai, taigi, evoliuci
niu požiūriu - artimi mūsų giminaičiai. Jei mūsų molekuliniai
mechanizmai ilgainiui susidėvi, turėtų susidėvėti ir jų. Bet ne
susidėvi. Anot Calebo Fincho, Pietų Kalifornijos universiteto
gerontologijos profesoriaus, šie vėžliai „aršiai užginčija“ mintį,
kad senatvė neišvengiama.
Vėžliai tokie ne vieni. Iš stuburinių dar yra kelios nesens
tančių žuvų, varliagyvių ir roplių rūšys. Suprasti, kodėl jie ne
sensta - ir kodėl mes senstame, - būtų neblogai. Tačiau tai daug
sudėtingiau, negu kas nors gali įsivaizduoti. Iš tikrųjų glumina
ne amerikiniai baliniai vėžliai. Glumina pati mirtis.
Kodėl gyvi padarai miršta? Akivaizdu, jie vieni kitus žudo - taip
sutvarkyta gamtos. Bet kas sukelia „natūralią“ mirtį? Šiuo klau
simu nesutaria net biologai. Tarsi žaidžiant kokį stalo tenisą,
metams bėgant ir atrandant naujų įrodymų, teorijos atmetamos
ir vėl grąžinamos. Be to, kartais kas nors įsitraukęs visą žaidimą
sugadina, pareikšdamas, kad jokia esama teorija negali paaiš
kinti visų žinomų faktų, o laimėtojo kaip nėra, taip nėra.
Vienas iš atsakymų - mirtis tiesiog būtina, pavyzdžiui, kad
nesusigrūstume. Jei niekas nesens ir nemirs, biosfera ims irti per
siūles. Net jei kiekviena nauja karta bus stipresnė ir geriau prisi
taikiusi, išgyventi darysis vis sunkiau ir sunkiau, nes vis daugiau
organizmų konkuruos dėl ribotų maisto išteklių. Taigi, geriau
sias sprendimas yra individui pasiaukoti rūšies labui. Paprasta
genetinė programa, skatinanti pagimdyti kitą kartą ir tuomet
lemianti nykimą ar bent jau sustabdanti atkūrimo procesus, kad
irimas pamažu viską pabaigtų - kuo blogas toks paaiškinimas?
165
Taip mąstė XIX a. vokiečių biologas Augustas Weismannas.

Jis teigė, kad kūno išteklius galima suskirstyti į gemalą ir kūną
(graikiškai soma). Gemalas saugo visą paveldimą informaciją,
ir jį privalu apsaugoti bet kokia kaina. Kūnas, kuris atlieka kitas
organizmo funkcijas, yra „laikinas“ ir pasibaigus reprodukci
niam amžiui ima švaistyti išteklius, jei deda per daug pastangų
taisyti žalai, kurią neišvengiamai sukelia laikas.
Skamba įtikinamai, bet yra kitaip. Evoliucija atrenka genus
taip, kad padėtų individams ir jų palikuonims, o ne visai grupei
ar rūšiai. Jei vyksta grupių atranka, nevyksta evoliucija. Garsia
jame atkirtyje grupinės atrankos gynėjams Oksfordo evoliucio-
nistas Richardas Dawkinsas atmetė ją kaip „piktybišką dundukų
iškrypimą“.
1952 m. britų biologas Peteris Medawaras šią problemą apėjo.
Jis nepaprastai įžvalgiai pasiūlė senėjimo genetinės atrankos me
chanizmą. Natūralios atrankos galia mažėja organizmui senstant,
teigė Medawaras, todėl savybė, suteikianti pranašumą prieš pa
darui subręstant ir įžengiant į reprodukcinį amžių turi teigiamos
įtakos atrankai, o savybė, kurios nauda pasireiškia tik pasibaigus
reprodukciniam amžiui, atrankoje nedalyvauja. Teisinga sakyti ir
atvirkščiai. Genas, sukeliantis kokią negalią prieš brandą, daly
vauja (neigiamoje) atrankoje, jis sumažina galimybę organizmui
perduoti savo genus. O genas, sukeliantis negalią kur kas vėliau
gyvenime, gal ir nedalyvaus atrankoje, bet galės būti perduotas ki
tai kartai. Tai, anot Medawaro, ir yra senėjimo priežastis. Esmė -
ne neišvengiamas laiko sukeltas niokojimas, o tai, kad vėlai at
siskleidžiančios žalingos genų mutacijos, lemiančios ląstelių bio
cheminių mechanizmų sutrikimus gyvenimo pabaigoje, perduo
damos kitai kartai ir ima kauptis genome. Kalbant apie žmones,
tokio proceso pavyzdys yra Huntingtono ir Alzheimerio ligos.
166
Mirtis
1957 m. Georgeas Williamsas išplėtojo Medawaro temą, įve

dęs antagonistinės pleotropijos sąvoką. Pleotropija pasireiškia, jei
vienas genas turi įtakos daugiau negu vienai organizmo savybei.
Pleotropija vadinama antagonistine, jei ta įtaka vienai savybei
naudinga, o kitai kenkia. Tokį Medawaro poveikį gali sukurti ir
vienas genas, jeigu jis suteikia pranašumą - ypač reprodukcinį
pranašumą - jauniems, bet paskui gyvenime kenkia. Toks aiški
nimas greitai tapo senėjimo teorijos pagrindu.
Tuomet, 1977 m., į žaidimą įsitraukė Tomas Kirkwoodas. Šis
britų matematikas, nieko negirdėjęs apie Weismanną ir jo laiki
no kūno hipotezę, kartą gulėdamas vonioje mąstė apie senėjimą
(gal tai ir ne itin patrauklus vaizdelis). Jo, kaip ir Weismanno,
nuomone, senstamą todėl, kad nebepavyksta atkurti somatinių
(kūno) ląstelių. Kirkwoodas įžvalgiai suprato, kad taip nutin
ka, nes evoliucionavusios savybės palankesnės reprodukcijai.
Vėliau gyvenime šios savybės pasireiškia ląstelių mechanizmų,
tokių kaip DNR reparacija ir antioksidacinių fermentų poveikis
somatinėms ląstelėms, veikla arba jos nebuvimu.
Kirkwoodas prisimena, kad jo mintis buvo „itin kontro
versiška“. Mat tuo metu vyravo Medawaro ir Williamso sufor
muotas požiūris, esą senėjimas yra užprogramuotas. Tačiau il
gainiui susikaupė įrodymų, pagrindusių Kirkwoodo mintį, kad
senėjimą lemia lėtai, bet nekintamai mūsų ląstelėse ir organuo
se daugėjantys sutrikimai. Užprogramuotos mirties hipotezę
visi pamažu pamiršo. Ir pamiršo visai, tad kai 1988 m. Thomas
Johnsonas ir Davidas Friedmanas įsitraukė į šį teniso žaidimą ir
paskelbė radę genetinių senėjimo programos įrodymų, kai kurie
kolegos apkaltino juos išsigalvojus juokingą kvailystę.
Abu mokslininkai tuo metu dirbo Kalifornijos universite
te Ervaine. Jų straipsnyje, paskelbtame žurnale Genetics, sako
167
ma, kad nematodai, apvaliosios kirmėlės, pakeitus vieną geną,

gyvendavo 65 procentais ilgiau negu paprastai. Johnsono ir
Friedmano straipsnis kaktomuša trenkėsi į tuomet įsigalėjusią
išmintį, kad senstamą dėl genome besikaupiančių mutacijų. Ta
čiau juos teužsipuolė vos keli kolegos, o beveik visi kiti nekreipė
jokio dėmesio. Kol į sceną įsiveržė Cynthia Kenyon ir patvirtino
viską, ką teigė Johnsonas ir Friedmanas.
Kenyon kaip mokslininkė - beveik įžymybė. Ji Kalifornijos
universiteto San Fransiske molekulinės biologijos specialistė
ir kompanijos „Elixir Pharmaceuticals“, siekiančios „pailginti
žmogaus gyvenimą ir pagerinti jo kokybę“, įkūrėja ir direkto
rė. Labiausiai išgarsėjo, kai pamačiusi tyrimų rezultatus, kad ti
riamos kirmėlės gyveno ilgiau iš mitalo pašalinus cukrų, pati
apribojo savo mitybą ir liovėsi kasdien valgyti angliavandenius,
tokius kaip bulvės ir makaronai.
Vis dėlto iš pradžių Kenyon iškilo ne dėl kalorijų ribojimo. Ji
rado dar vieną geną, kuris ilgino nematodo gyvenimo trukmę -
ir net visais 100 procentų. Žurnalo Nature 1993 m. gruodžio 2 d.
numeryje rašoma, kad Caenorhabditis elegans kirmėlės, kurios
paprastai gyvendavo dvi ar tris savaites, išgyveno iki šešių sa
vaičių. Kirmėlių, gyvenančių dvigubai ilgiau nei turėtų, atsirado
daugiau, ir žmonės ėmė kalbėti apie galimą genetinį senėjimo
jungiklį ir ar įmanoma būtų jį išjungti.
Po Kenyon atradimo mokslininkai jau spėjo išsiaiškinti, ko
dėl atsiranda toks gyvenimo trukmės skirtumas. Genetinis kir
mėlių patobulinimas išderina visą kaskadą molekulinių signalų.
Šie signalai panašūs į signalus, kuriuos žmogaus organizme
siunčia hormonas insulinas. Bandymus su žmonėmis atlikti su
dėtinga, todėl tyrimai pratęsti mokslininkams panašią hormonų
siunčiamą signalų kaskadą radus vaisinės muselės organizme.
168
Mi r t i s
Vaisinių muselių gyvybės ciklas sukasi taip greitai, kad viso pa
saulio genetikai jas pavertė genetikos tyrimų darbiniais arkliu
kais. Senėjimo tyrimai su jomis taip pat buvo sėkmingi, ir dabar
paspaudę genetinį mygtuką galime pailginti vaisinių muselių
gyvenimą. Gudrybė suveikė ir su didesniais gyvūnais. Turime
aibę genetinių jungiklių, kuriuos įjungę galime sukurti ilgaam
žius žinduolius, pavyzdžiui, Matūzalio peles.
Kol kas negalime pailginti žmonių gyvenimo, ir tam yra
gera priežastis. Per menkai išmanome senėjimo procesą, ir nie
kas tiksliai nežino, kaip brangiai už ilgaamžiškumą teks mokėti
bloga sveikata. Tačiau pamatęs, ką galime padaryti su pelėmis,
nejučia susimąstai, ką galėtume padaryti dėl žmonių. To gana
sukelti „organizmo pavydą“, kaip pavadino Mičigano universi
teto biologas Richardas Milleris. Nenuostabu, kad nemažai ge
netikos tyrinėtojų, pirmiausia Kenyon, steigia įmones, siekian
čias surasti gyvybės eliksyrą.
Tačiau kuriantis toms įmonėms atsirado ir prieštaravimų, ir
dar tokių, kad smogė senėjimo ir jo nulemtos mirties galvosū
kiui tiesiai į paširdžius.
2002 m. didelė senatvės tyrinėtojų grupė susėdę pasitarė ir
paskelbė „pareiškimą dėl savo pozicijos“. Grupei vadovavo Leo
nardas Hayflickas, vienas iš senų garbių gerontologų, o pareiški
mą pasirašė penkiasdešimt vienas mokslininkas. Jis buvo skirtas
viešam skaitytojui ir įspėjo dėl teiginių, „iškraipančių“ senėjimo
mokslą ir „verčiančių aukomis“ susiviliojusius amžinos jaunys
tės pažadais. „Gyvūnai sensta be jokių genetinių instrukcijų, -
teigė jie. - Evoliucija nepalaiko gyvenimo pasibaigus reproduk
ciniam amžiui, nebent kartais - dėl palikuonių auginimo, kol
tie taps savarankiški. Senėjimo proceso genai neprogramuoja.“
2004 m. straipsnį žurnale Journal of Gerontology Hayflickas pra
169
dėjo tokiu tiesmuku sakiniu: „Jokia intervencija nesulėtins, ne

sustabdys ir neapgręš žmonių senėjimo proceso.“
Tai prieštaravo viskam, ką teigė kirmėlių, vaisinių muselių
ir Matūzalio pelių tyrinėtojai. Kaip Hayflickas, turėdamas šitiek
paskelbtų įrodymų, galėjo pamanyti, kad senėjimo negalima su
stabdyti? Atsakymas - garsiausias Hayflicko atradimas: replika-
cinis senėjimas.
1951 m. spalį biologas George as Gey per Jungtinių Valstijų

nacionalinę televiziją paskelbė, kad prasidėjo nauja medicinos
tyrimų era. Juodu su žmona Margaret dirbo Johnso Hopkinso
universitete, George’as vadovavo audinių ląstelių kultūrų tyri
mams. Pora du dešimtmečius ieškojo žmogaus ląstelės, kuri la
boratorijos sąlygomis gyventų amžinai, ji būtų tobulas įrankis
ieškant vaistų nuo vėžio. Trisdešimt vienų moteriai Henrietta!
Lacks susirgus gimdos kaklelio vėžiu, buvo atlikta biopsija, ir
sutuoktiniai Gey rado ko ieškoję. George’as Gey atsistojo prieš
kameras ir iškėlė buteliuką su Henriettos Lacks vėžio ląstelių,
atspariausių ir greičiausiai augančių mokslui žinomų ląstelių,
kultūra. „Gali būti, kad per tokį fundamentalų tyrimą kaip šis
rasime, kaip galutinai nugalėti vėžį“, - tarė jis.
Henrietta Lacks mirė nuo vėžio kaip tik tą dieną, kai Gey pa
sirodė per televiziją. Vėžys kaip tas boksininkas ringe suklupo,
ir kovai užbaigti buvo mesti didžiuliai ištekliai. Lacks palikimas,
HeLa ląstelės, kurių kultūra buvo užauginta iš jos vėžio, tapo
biologijos darbiniu arkliuku. Toms ląstelėms teko pagrindinis
vaidmuo, kuriant vakciną nuo poliomielito, jos buvo dedamos
atominių bombų bandymų vietose, net skrido daugkartinio
naudojimo kosminiu laivu. Ir dabar jos naudojamos daugybėje
170
Mirtis
biologijos laboratorijų visame pasaulyje, o didžiausi pasiekimai

dar laukia ateityje. Per tas penkias dešimtis metų po Henriettos
Lacks mirties mokslininkai rado daug ląstelių nemirtingumo,
senėjimo ir navikų susidarymo sąsajų. O svarbiausias atradimas
turbūt buvo padarytas Leonardo Hayflicko laboratorijoje.
XX a. septinto dešimtmečio pradžioje Hayflickas dirbo
stengdamasis suprasti vėžio mechanizmus ir netyčia pastebėjo,
kad sveikų ląstelių negalima atkurti daugiau kaip maždaug pen
kiasdešimt kartų; kultūros populiacija dešimt mėnesių dalijasi,
o tada staiga miršta. Nustebęs, bet susidomėjęs Hayflickas su
bendradarbiu Paulu Moorheadu sėkmingai pakartojo šį procesą
keletą kartų, tuomet nusiuntė kelis bandinius skeptiškiems ko
legoms ir įspėjo, kada populiacijos žus. „Mūsų prognozes jie iš
klausė netikėdami, tačiau paskui paskambino, ir mes išgirdome
gerą žinią, kad kultūros žuvo, kaip ir tikėjomės, tad nusprendė
me rezultatus skelbti“, - vėliau prisiminė Hayflickas.
Fenomenas, kurį stebėjo Hayfickas, vadinamas replikaciniu
senėjimu. Išties, įdomiausia tai, kad šis procesas išliko nepaki
tęs daugiau kaip milijardą evoliucijos metų, ir su mielėmis jis
vyksta taip pat gerai kaip su kai kuriomis žmogaus ląstelėmis.
Pavyzdžiui, paimkite keletą fibroblastų, kurie tampa griaučiais
naujiems audiniams augti, ir užauginkite kultūrą Petri lėkštelėje.
Po kiek laiko jie staiga nustoja dalytis ir miršta.
Kodėl taip nutinka? Atrodo, kad tai susiję su pažeidimais,
kuriuos patiria DNR, ląstelės branduolyje supakuota į chromo
somas. Skaičiavimo mechanizmas, tiksintis mūsų ląstelių senė
jimo laikrodis, yra telomera, kartotinių DNR sekų kilpelė prie
visų chromosomų galų. Telomeros neleidžia chromosomoms
sulipti, bet ląstelei dalijantis telomeros atsikuria ne iki galo ir
kaskart tampa trumpesnės. Galiausiai ląstelės su išeikvotomis
171
telomeromis žūsta. Niekas nežino, kaip šis mechanizmas veikia,

bet kaunantis su vėžiu jis yra labai svarbus.
Apmaudžiausia, kad žinome, kaip neleisti ląstelėms mirti.
Vėžio ląstelėse yra fermento, vadinamo telomeraze, kuris per
kiekvieną dalijimąsi atkuria telomerų ilgį. Štai todėl vėžio ląste
lės gali nevaldomai daugintis ir navikai auga taip greitai. Galė
tume išvengti telomerų trumpėjimo, jei mūsų ląstelės gamintų
telomerazę. O jos gali gaminti.
1998 m. pradžioje tyrėjų grupė, vadovaujama Andrea Bod
nar iš „Geron Corporation“, įsikūrusios Menlo Parke, Kalifor
nijoje, paskebė įterpusi telomerazę aktyvinantį geną į sveikas
žmogaus ląsteles, tokios ląstelės išgyvenančios dvigubai ilgiau
nei neliestos ląstelės - ir jos tebegyvavo, kai žurnale Science
buvo publikuotas jų straipsnis. Ląstelės atrodė gerai ir turėjo
visus jaunų ląstelių požymius. Aktyvintos telomeros apsaugo
jo ląsteles nuo replikacinio senėjimo prakeiksmo ir šios visomis
prasmėmis buvo nemirtingos.
Blogiausia, kad nemirtingų ląstelių savo kūne turėti neno
rėsite, nes jos tikriausiai ims formuoti navikus. Telomerų trum
pėjimas paspartina mūsų senėjimo procesą, tačiau saugo nuo
vėžio. Tokie mainai. Tą patį galima pasakyti ir apie kitokią už
programuotą ląstelių mirtį - apoptozę.
Apoptozė yra atsakas į cheminius signalus. Virusinė infekcija,
ląstelių pažeidimas ar tiesiog organizmo stresas gali stimuliuo
ti signalus, kurie pasireiškia kaip hormonų, augimo faktorių ar
net azoto monoksido išsiskyrimas. Jie visi gali liepti ląstelei mirti:
fermentai, vadinami kaspazėmis, ima ardyti ląstelę, ir ši, galima
sakyti, suvalgo pati save. Apoptozė yra svarbi raidos dalis, pavyz
džiui, jei nebūtų kaspazės, jūsų rankos pirštai nebūtų atsiskyrę.
Jei apoptozė sutrinka ir ląstelės ima gyventi amžinai, gresia vėžys.
172
Mi r t i s
Mūsų kovos su vėžiu tikslas yra daug sudėtingesnis nei tie

siog sukurti nemirtingas ląsteles. Kažkur dar slypi kankinama
paslaptis. Nature 2007 m. rugpjūtį išspausdinto apžvalginio
straipsnio apie vėžį ir senėjimą autoriai rašė: „Galbūt vėžio ląs
telės nemirtingumo prakeiksme glūdi ir paslaptis, kaip perprasti
ir pratęsti savo pačių gyvenimą.“ Bet nereikia tikėtis, kad prob
lema bus išspręsta greitai, autoriai pripažįsta, kad kalbant apie
vėžio ir senėjimo priežasčių supratimą, „į daugumą fundamen
talių klausimų dar neatsakyta“.
Taigi turime dvi įmanomas, bet viena kitai prieštaraujančias teo

rijas. Vieni mano, kad senėjimą valdo genetinis jungiklis, galėjęs
atsirasti tik esant tam tikrai pusiausvyrai su reprodukcija. Kiti,
t. y. Hayflickas, sako, kad senėjimas tėra gausėjančių sutrikimų
padarinys. Ląstelės sensta ir miršta dėl atkūrimo klaidų ir signalo
numirti. Reprodukcija ir genai čia niekuo dėti, viską lemia laikas.
Kas teisūs? Jei kliausimės moksliniais duomenimis, nė vieni
iš jų. Yra įrodymų, prieštaraujančių abiem teorijoms.
Pirmiausia - vaisinės muselės. XX a. devintame dešimtme
tyje Michaelas Rose’as iš Kalifornijos universiteto Ervaine ėmė
veisti ilgaamžes vaisines museles, tačiau netrukus ėmė mažėti jų
vaisingumas. Atrodė, viskas pakrypo antagonistinės pleotropijos
naudai: gyvenimas pailgėjo reprodukcijos kaina. Bet paskui, kai
gyvenimo trukmė dar pailgėjo, vaisingumas ėmė augti ir net pra
lenkė paprastų, nepakeistų muselių vaisingumą. Ilgaamžės gy
veno 81 procentu ilgiau už kontrolinės grupės museles ir buvo
20 procentų vaisingesnės. Tokia anomalija stebėta ne vienintelį
kartą, mat Kenas Spitze’as iš Majamio universiteto išvedė ilgiau
gyvenančias ir vaisingesnes blusas. Taip neturėtų būti.
173
Dar šiai teorijai prieštarauja kalorijų ribojimo - Cynthios

Kenyon pasirinktos mitybos - rezultatai. Manoma, kad kalori
jų ribojimas lėtina medžiagų apykaitą ir ląsteles pažeidžiančių
cheminių junginių, laisvųjų radikalų, gamybą. Tai išties, regis,
pailgina gyvenimą - bent jau pelių, žuvų, kirmėlių, mielių ir
žiurkių. Tačiau nepanašu, kad senėjimas, kurį galima valdyti
ribojant kalorijas, vyksta dėl antagonistinės pleotropijos, nes
ribojant kalorijas ir taip ilginant gyvenimą vaisingumui nesu-
keliama poveikio. Per eksperimentus pelių patelių reprodukci
nis pajėgumas baigėsi apribojus kalorijas 40 procentų, tačiau
gyvenimo trukmė ir toliau ilgėjo, kol kalorijų kiekis buvo su
mažintas iki badavimo. Kadangi peržengus 40 procentų kalori
jų ribą ištekliai nebeskiriami reprodukcijai, tai ilgaamžiškumą
lemia kažkas kita.
Yra ir genetinio jungiklio problema. Per Kenyon tyrimus su
C. elegans senėjimas buvo valdomas „įjungiant“ ir „išjungiant“
atskirus genus. Kaip pabrėžia jos grupė 2003 m. Science paskelb
tame straipsnyje, paprastai už ilgesnį gyvenimą iš viso nereikia
mokėti nei sveikata, nei vaisingumu. Atrodo, pleotropija irgi vei
kia - pašalinus kirmėlių reprodukcinę sistemą jos gyvena ketu
ris kartus ilgiau, - tačiau tikrai nėra pirminė senėjimo priežastis.
Neišeina remtis ir „močiutės genų“ argumentu. Nors aukš
tesniesiems gyvūnams, tokiems kaip paukščiai ir žinduoliai,
ilgas poreprodukcinis gyvenimas padėtų išauginti naują kartą,
apvaliosioms kirmėlėms jo visai nereikia. Jos neaugina vaikų,
negyvena grupėmis, nerenka maisto savo jaunikliams ir nemo
ko jų skraidyti. Ir vis dėlto C. elegans pasibaigus reprodukciniam
amžiui gyvena dar gana ilgai. Kaip sako matematikas Joshua
Mitteldorfas, „ištekliai tiesiog švaistomi beprasmiškai ilgam gy
venimui“.
174
Mi r t i s
Stebėdamas, kaip vyksta teorijos ir eksperimentų trintis,

Mitteldorfas susidomėjo evoliucine mirties biologija. 2004 m.
jis išdėstė visus įrodymus, kuriuos jam pavyko rasti, žurnale
Evolutionary Ecology Research. Ir padarė išvadą, kad neprieita
prie jokios išvados ir į evoliucinės senėjimo kilmės klausimą dar
neatsakyta.
Hayflicko šalininkams įrodymai tikrai nepalankūs, sako jis.
Jei senėjimą lemtų per gyvenimą susikaupusios mutacijos, kuo
senesnes museles veistum siekdamas ankstyvo mirštamumo,
tuo lengviau turėtų būti pasiekti pokyčių: kenkiančių mutacijų
būtų išties daug. Bet iš tikro yra priešingai. Kuo senesnės mu
selės, tuo sunkiau pasiekti, kad kita karta mirtų anksti. Be to,
šitoks atkaklus nenoras keistis paprastai rodo gerai suderintą ir
evoliucijos atrinktą mechanizmą. Taigi, šiuo požiūriu mirtis yra
programa ir dar neblogai optimizuota.
Be to, yra dar ir mirštamumo plato, kurio niekas negali pa
aiškinti. „Laikino kūno“ šalininkai teigia, kad organizmas, pa
sibaigus reprodukciniam amžiui, liaujasi atsikurti, todėl toliau
tik dėvisi. Mutacijų kaupimosi teorija tokį rezultatą paaiškina
(reprodukcija čia niekuo dėta). Antagonistinės pleotropijos teo
rija ne kitokia; genų, gyvenimo pradžioje suteikusių pranašumą,
neigiami poveikiai laikrodžiui tiksint turėtų įsijungti vienas po
kito. Bet užauginus vaisinių muselių populiaciją dalis, išmirš
tanti per dieną, auga kartu su muselių amžiumi tik iki tam tikro
taško. Paskui muselių per dieną išmiršta po tiek pat. O to nepa
aiškina jokia teorija.
Kitais žodžiais tariant, mirties nepavyksta tinkamai paaiš
kinti. Bet jei Mitteldorfas taip pasitikėdamas dėsto argumentus
prieš populiarias senėjimo teorijas, tai ką gi jis siūlo pats? Tą patį
„piktybišką dundukų iškrypimą“ - grupinę atranką: rūšis mirš
175
ta, kad užleistų vietą jaunesnei kartai. Senėjimas, pasak Mittel-

dorfo, atsirado savo paties labui, o ne kaip šalutinis geresnės re
produkcijos padarinys.
Tačiau jo argumentas nieko nesužavėjo, nes, anot paties
Mitteldorfo, „jis meta šešėlį didžiai evoliucijos teorijai“. Jis tei
sus, ir šis šešėlis jau matytas. Kalbame apie biologinį tamsiosios
materijos atitikmenį: pastebėtos kelios anomalijos, kurias gali
ma paaiškinti, bet tai atveria Pandoros skrynią. Iš pažiūros geras
paaiškinimas priverstų mus permąstyti seną ir svarbią teorijos
dalį. Darwino natūraliosios atrankos, negalinčios veikti, jei vei
kia grupinė atranka, teorija yra biologinis Newtono visuotinės
traukos dėsnio atitikmuo. Ar ją reikia modifikuoti? Gal ir taip.
Ar daugumai ta modifikacija bus priimtina? Žinoma, ne.
Regis, dabar kaip tik yra anomalijos ignoravimo fazė. Moks
lininkai, tiriantys genetinius senėjimo jungiklius, ieškodami gy
vybės eliksyro dar turi daug ką nuveikti. Kiti, manantys, kad pir
mieji pardavinėja (ar bent jau tiria) gyvačių taukus, įtikino save,
kad jokios anomalijos nėra. 2007 m. balandį Hayflickas paskel
bė straipsnį, pavadintą „Biologinis senėjimas nebėra neišspręsta
problema“. Numojęs ranka į senėjimo tyrinėtojus, kurie atsklei
dė neįtikėtinai efektyvius genetinius valdymo mechanizmus,
jis pareiškė, kad senėjimą ir mirtį sukelia atsitiktinis mutacijų
kaupimasis. Cynthia Kenyon gali priversti savo kirmėles gyven
ti ilgiau, bet tik todėl, kad aktyvina genus, saugančius nuo tam
tikrų ligų, kurios kirmėlę pribaigtų per porą savaičių. Ji sušvel
nina ligų poveikį - reikia pripažinti, būtent senatvinių ligų, - bet
neišsprendžia senėjimo problemos. Paprastai tariant, Hayflickas
ir jo sekėjai tiki, kad kirmėlės gyvena ilgiau, nes tiesiog tampa
stipresnės. O tai ne tas pats, kas panaikinti laiko poveikį biolo
ginėms molekulėms.
176
Mi r t i s
Kenyon ir kiti genetinių metodų, leidžiančių sustabdyti lai

ką, šalininkai nenusileidžia ir atkakliai tyrinėja toliau. Pasak jų,
senėjimo genetinių jungiklių tikrai esama; surask juos, perjunk,
ir galėsime gyventi amžinai. Jei mums pavyktų surinkti geneti
nę informaciją apie ilgai gyvenančias rūšis, pavyzdžiui, tokias
kaip amerikinis balinis vėžlys arba grenlandinis banginis, kuris
gyvena, manoma, daugiau kaip du šimtus metų, gal rastume ir
daugiau užuominų apie nemirtingumą. Bet tai padaryti trukdo
techniniai sunkumai: sunku išauginti šių gyvūnų ląstelių kultū
ras, be to, esama ir teisinių aspektų, kaip šiuos gyvūnus laikyti
ir kaip atlikti su jais bandymus. Todėl, atrodo, ginčai apie mirtį
tęsis taip pat ilgai, kaip gyvena balinis vėžlys.
Yra dar viena detalė, galinti padėti mums žengti į priekį. Cyn-
thios Kenyon genetiniai tyrimai rodo, kad mielių, musių, kir
mėlių ir žinduolių senėjimą reguliuoja tie patys biocheminiai
mechanizmai. Jei įvairių rūšių mutacijas lemtų atsitiktiniai
veiksniai, tai kiekvienos iš šių rūšių mechanizmai būtų kitokie.
Bet visos jos sensta vienodai. Pasak senėjimą tiriančio Kalifor
nijos universiteto Los Andžele mokslininko Williamo R. Clar-
ko, tokio vienodumo priežastis akivaizdi: turbūt seno ir bend
rasis dabartinių rūšių protėvis. Clarko nuomone, mirti ėmė jau
pirmieji eukariotai, organizmai, kurių didelės ir sudėtingos ląs
telės turi branduolį, saugantį paveldimą informaciją.
Istorija prasidėjo maždaug prieš 3 milijardus metų, kai Žemę
valdė prokariotai, bakterijos ir archėjos. Šie organizmai išsiug
dė gebėjimą pasitelkę šviesą suskaidyti vandenį į sudedamąsias
dalis: protonus ir elektronus, sudarančius vandenilio atomą,
ir deguonį. Protonai ir elektronai dalyvauja fotosintezėje, kuri
177
suteikia bakterijoms labai naudingos energijos. Deguonis buvo

išskiriamas kaip nereikalingas šio proceso šalutinis produktas.
Daugiausiai deguonies sugėrė žali, geležies prisotinti tos
eros vandenynai, juose susidariusios sunkios raudonos geležies
oksido dalelės sėdo ant dugno (dugną nuo tų laikų iš vandens
iškėlė geologiniai poslinkiai, o mes apie tą tolimą praeitį suži
nojome pamatę atidengtas raudonos uolienos juostas). Tačiau
geležis baigėsi, ir deguonis ėmė kauptis atmosferoje virš van
denynų. Augant deguonies koncentracijai ore, ištiko deguonies
katastrofa.
Deguonis labai nuodingas. Jam skylant, o jis skyla pašvietus
saulei, susiformuoja biologines ląsteles niokojantys deguonies
radikalai. Prieš kokius 2,4 milijardo metų atmosferą prisotinęs
deguonis galiausiai masiškai išmarino prokariotus. Galima sa
kyti, kad jie tapo savo pačių išradimo aukomis. Išliko tik giliai
vandenyne saugiu atstumu nuo stiprios saulės šviesos gyvenan
tys organizmai. Jie išsiugdė strategijas, tokias kaip aerobinis kvė
pavimas, kurios padėtų išlikti deguonies prisotintoje aplinkoje.
Tiesą sakant, jie ne tik išliko. Jie sugalvojo ir sudėtingus, ir
labai veiksmingus būdus deguonį versti ATP, visų biologinių
ląstelių kuru. Šis išradimas toks vykęs, kad jį tuoj pat nugvelbė -
atsiradę eukariotai prarijo energiją gaminančias bakterijas ir
privertė jas dirbti. Tai buvo dvigubai naudingas „įmonės per
ėmimas“, nes bakterijos jau turėjo susikūrusios ir apsaugą nuo
korozinio deguonies poveikio, o eukariotai ją perėmė kaip „ak
cijų paketo“ dalį.
Eukariotai susidūrė tik su viena problema: savo ląstelėse jie
susimontavo deguonies radikalų generatorius. Mitochondrijos
mūsų ląstelėse yra rudimentinės tų pirmykščių ATP gaminančių
bakterijų liekanos, ir nors jos generuoja energiją, tačiau gami
178
Mi r t i s
na ir žudančius deguonies radikalus. Kaip sakoma, nemokamų

pietų nebūna.
Atrodo, ši problema buvo tokia didelė, kad reikėjo tikrai
naujoviško sprendimo - sekso. Bent jau taip mano Clarkas. Mes
dar tiksliai nežinome, kodėl atsirado lytinis dauginimasis, bet jis
teisus: jį galėjo išprovokuoti mirties atsiradimas. Lytinės repro
dukcijos procesas, kai keičiamasi genais ir jie sumaišomi, leidžia
pataisyti DNR, atkurti ir suteikti palikuonims potencialiai geres
nį genų rinkinį. Tai tikrai gali būti naudinga, jei turėsime galvoje
nuolatinius energijos gamybos ir ląstelės pažeidimų mainus.
Blogiausia, kad lytinis dauginimasis paskatino daugiau mir
ties mechanizmų. Jei yra naujas genų rinkinys, tai visai neberei
kia, kad po ranka maišytųsi seni, pažeisti genai, ir visai praverstų
būdas atsikratyti senojo genų rinkinio. Ir toks būdas yra. Mes
žinome, kad grupėje vandens organizmų, vadinamų infuzorijo
mis, per procesą, vadinamą apoptozine branduolio destrukcija, iš
branduolio sena DNR pašalinama ir paliekama vietos naujiems
genų deriniams. Tai mirties mechanizmas, ir visai suprantama,
kodėl evoliucija jį atsirinko.
Ir viskas per tą seksą. O juk jis tikriausiai atsirado kaip at
sakas į ląstelių pažeidimus, sukeliamus deguonies radikalų. O
šiuos savo ruožtu paskatino atsirasti energijos, dėl kurios ir ver
ta gyventi, gamybos mechanizmas. Atrodo, kur esama gyvybės,
jai už nugaros stovi ir mirtis, bet niekas negali to tinkamai paaiš
kinti. O kažkur ten vaidmenį gavo ir lytinis apsikeitimas genais.
Archėjos ir bakterijos lytiškai nesidaugina ir nesensta. Bet
pirmiesiems eukariotams, mūsų genetiniams protėviams, pri
vertus šiuos organizmus dirbti ir gaminti energiją, rezultatai
gauti mišrūs. Protėviai mielai vartojo energiją, kuri leido mums
tapti tuo, kas esame, bet įdiegė ir neišvengiamos baigties me-
179
chanizmą - mirties programą, jei norite taip vadinti (Hayflickas

tikrai prieštarautų) - į pačią ląstelių šerdį. Ir tik lytiškai besikeis-
damos genais ląstelės šiek tiek jį sušvelnina.
Jei ir neprisikasėme iki tikrosios mirties priežasties, gal sura
dome bent jau lytinio dauginimosi šaknis? Ar tai tik atsikūrimo
mechanizmas, sukurtas pratęsti save, įgavęs savarankiškumą ir
pasukęs netikėtais keliais? Jei taip, tai išlikusi lytinė reprodukci
ja, kaip dabar suprantame, yra šalutinis evoliucijos produktas,
gamtoje atsiradęs kaip kitokio prisitaikymo padarinys. Tai ga
lėtų paaiškinti, kodėl lytinio dauginimosi, kaip ir mirties, nepa
vyksta suvokti sveiku protu.
10
Seksas
Yra ir geresnių būdų daugintis
žkietėjęs darvinistas Richardas Dawkinsas 1996 m. išleido

U knygą Climbing Mount Improbable („Kopimas į Neįmano
mo viršukalnę“), nuostabų veikalą apie natūraliosios atrankos
teoriją. Aptardamas genetines mutacijas ir kaip jos padeda prisi
taikyti prie aplinkos, jis priverstas aptarti, kaip atsirado ir lytinis
dauginimasis. „Yra daug teorijų, kodėl lytinis dauginimasis eg
zistuoja, - rašo jis, - bet nė viena galutinai neįtikina.“ Ir netru
kus priduria, kada nors sukaupęs drąsą pats parašysiantis knygą
apie lytinio dauginimosi evoliuciją.
Tačiau kol kas neparašė. 2004 m. knygoje The Ancestors Tale
(„Protėvio sakmė“) jis vėl prisipažįsta neįminęs lytinio daugini
mosi atsiradimo mįslės. „Visoms teorijoms aptarti prireiktų dar
vienos knygos - jau ir taip yra kelios... O galutinio sprendimo
vis nėra.“ Galiausiai užuot aiškinęsis, kaip lytinis dauginimasis
atsirado, jis imasi aptarti jo padarinius. Stengdamiesi atsakyti
į klausimą, kuo tas dauginimasis toks ypatingas, „ir geresni už
mane mokslininkai rašė knygą po knygos, bet atsakymo nera
do,“ - pripažįsta Dawkinsas.
181
Dawkinsas ne vienintelis graudžiai tyli paklaustas, kodėl

lytinis dauginimasis taip paplito. Ilgametis evoliucinių biologų
vadovas, velionis Johnas Maynardas Smithas yra sakęs, kad jį
gaubia „evoliucinis skandalas“. Per tą lytinį dauginimąsi, anot
Georgeb Williamso, „netrukus gali kilti evoliucinės biologijos
krizė“. Knygoje What Evolution Is („Kas yra evoliucija“) savo
nuomonę išsakė ir biologas Ernstas Mayras. „Evoliucionistai
nuo 1880 metų ginčijasi, ar lytinis dauginimasis natūralioje at
rankoje turi pranašumų, - rašo jis. - Kol kas šių ginčų niekas
nelaimėjo.“ Kalbėdamas apie šiuos laikus, Nature 2007 m. ap
žvalginiame straipsnyje rašo, esą „suprasti, kodėl lytinis daugi
nimasis paplito kaip reprodukcinė strategija, ir toliau nesiseka“.
Gal jūs niekada apie tai nesusimąstėte, bet lytinis daugini
masis yra tikra mįslė.
Ir labiausiai todėl, kad nelytinis dauginimasis, kai organiz
mas pagamina savo kopiją, yra daug veiksmingesnis perduoti
genus kitai kartai. Taip vyksta - daug rūšių, ypač roplių ir žuvų,
kartais dauginasi nelytiškai, kopijuoja save, o ne priima geneti
nę medžiagą iš vyriškųjų organizmų (tai grynai moteriškas rei
kalas, patelės gimdo pateles). Pavyzdžiui, Londono zoologijos
sode Komodo varano patelė 2006 m. palikuonės susilaukė be
patino pagalbos.
Galvosūkis štai koks: kodėl nelytinis dauginimasis neįsigalė
jo? Į lytinio dauginimosi procesą įtraukiamas kitas organizmas,
vadinasi, kitai kartai perduodama tik pusė savų genų, palikuo
nių susilaukia kiekvienas nelytiškai besidauginantis organizmas
ir tik kas antras lytiškai besidauginantis. Toks dauginimasis - tai
būdas išmirti, aplink greitai ims vyrauti nelytiškai besidaugi
nantys organizmai. Taigi, lytinis dauginimasis, anot Maynardo
Smitho, turi „dvigubą kainą“: kam daugintis tokiu būdu, kuris,
182
Seksas
genų atžvilgiu, yra tik pusiau toks veiksmingas, koks galėtų būti,
o dauginimosi greitis yra dvigubai mažesnis?
Ir čia tik genai, dar nepaminėjome pastangų susirasti part
nerį, sunkumų, fiziškai susijungiant kiaušinėliui ir spermato
zoidui, bei to, kad poruodamiesi organizmai yra lengvas grobis
plėšrūnams. Dar yra tikimybė, kad geri genų deriniai, kuriuos
evoliucija atrinko, bus išardyti, pertvarkyti ir neperduoti toliau.
Kad ir kaip teoretikas vertintų, lytinis dauginimasis - tikra ka
tastrofa.
Tačiau tokiam teoriniam požiūriui prieštarauja faktai - kad
ir kur žvelgsi, akivaizdu, kad lytinis dauginimasis - ne katastro
fa, o labiausiai paplitęs reiškinys planetoje.
Šį paradoksą galima paaiškinti greitai ir logiškai. Evoliuci
nė natūralioji atranka grįsta palankiomis mutacijomis, tad šis
dauginimasis toks paplitęs todėl, kad suteikia pranašumą išgy
venti. Jį turbūt lemia pagrindinis lytinio dauginimosi padarinys:
palikuonis truputį skiriasi nuo tėvų. Skirtumas, matyt, gana
vertingas ir nusveria net didžiulę, palyginti su nelytiniu, lytinio
dauginimosi kainą.
Daug nelytinio dauginimosi tyrimų rodo, kad tai evoliucinė
aklavietė, tiesus kelias į išnykimą. Jis atsiranda ir nunyksta, pra
silaiko kelias dešimtis tūkstančių metų, bet visam laikui rūšys jo
beveik neišsaugojo. Kartais jis atsiranda kaip atsakas į aplinkos
sukeltą stresą, bet vis tiek netampa visuotine galinčių taip dau
gintis padarų strategija. Remiantis tradiciniu aiškinimu, rūšys,
kurios nemaišo genų, neišgyvena natūralių mutacijų ir kintamų
aplinkos sąlygų - kintamoje aplinkoje akivaizdžiai geriau vesti
palikuonis, turinčius kitokių gebėjimų ir kitokį atsparumą.
Bet 2000 m. Harvardo universiteto mokslininkai Davidas
Markas Welchas ir Matthew Meselsonas apvertė šį argumentą
183
aukštyn kojomis. Jie tyrė bdeloidines verpetes (Rotifera bdel-

loidea), mikroskopinius vandens padarus, puikų žuvų mitalą.
Verpečių rasti galite visur, kur tik yra vandens: tvenkiniuose,
ežeruose, pakelės balose, net drėgnoje dirvoje, kerpėse ir sa
manose. Tikrai nerasite tik verpetės vyriškojo organizmo. Šie
padarai dauginasi nelytiškai ir taip daro jau ilgiau, negu atrodo
įmanoma. Welcho ir Meselsono analizė parodė, kad jau amžių
amžius vyriškieji organizmai joms nereikalingi; 360 verpečių
rūšių išgyveno nepakitusios, daugindamosi tik nelytiškai jau 70
milijonų metų.
Šį atkaklų išgyvenimą, paniekinusį geriausias biologų teori
jas, Maynardas Smithas ir pavadino „evoliuciniu skandalu“. Jos
tiesiog šaiposi iš vienintelio lytinį dauginimąsi palaikančio ar
gumento - iš minties, kad norėdami išlikti organizmai savo ge
nus turi derinti. Taigi, biologai verpetes vadina anomalija, o pa
aiškinti iš tikrųjų reikia visą kitą gamtos pasaulį. Teorija - gražu
ir gerai, bet kur lytinio dauginimosi pranašumų įrodymai? Kaip
drastiškai turi keistis aplinka, kad dviguba lytinio dauginimosi
kaina būtų pateisinama? Kad atsakytume, apžvelgsime, ką gali
padaryti seksas.
Pirmiausia aptarkime blogas (biologai jas vadina žalingomis)

mutacijas, kurios kaupiasi dauginantis nelytiniu būdu. Jei or
ganizmas tiesiog save kopijuoja, jis perduos ir bet kokią atsi
tiktinę savo DNR mutaciją, pavyzdžiui, sukeltą radiacijos. Tad
keičiantis kartoms mutacijos kaupsis (šis reiškinys vadinamas
Mullerio terkšle, mat Mulleris atrado, kad rentgeno spinduliai
sukelia genomo mutacijas). Todėl nauji organizmai kaskart bus
prasčiau prisitaikę. Kita vertus, jei dauginimasis lytinis, visada
184
Seksas
yra tikimybė, kad kitai kartai bus perduoti nemutavę genetinės

medžiagos blokai.
Tai nebloga, net akivaizdi teorija, bet joje yra šaukštas degu
to. Įrodymai, kad ji teisinga, nėra tokie jau nenuginčijami, kaip
įsivaizduojate.
Biologai tokių įrodymų - ir už, ir prieš - ieško gana keis
tai. Pavyzdžiui, Williamas Rice’as ir Adamas Chippindale’is iš
Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje savo eksperimen
tams lytiškai besidauginančią vaisinę muselę pavertė klonavi
mo automatu. Aurora Nedelcu su kolegomis Naujojo Bransviko
universitete kaitindami sukelia nelytiškai besidauginantiems
dumbliams stresą ir šie ima daugintis lytiškai. (Gamtoje tokio
jungiklio funkciją atlieka vandens temperatūra.) Naujojoje Ze
landijoje Matthew Goddardas iš Oklando universiteto genetiš
kai modifikuoja mielių ląsteles, kurios gali daugintis ir lytiškai,
ir nelytiškai, ir lytinį dauginimąsi išjungia. Kellaras Autumnas iš
Lewiso ir Clarko koledžo (Portlandas, Oregono valstija) privertė
gekonus bėgioti bėgimo takeliu ir lygino, kaip sekėsi lytiniu ir
nelytiniu būdu atvestiems individams.
Visi šie metodai - jų yra ir daugiau - naudojami patikrinti
teorijas ir išsiaiškinti, kaip lytiškai ir nelytiškai besidauginan
čioms populiacijoms sekasi skirtingomis sąlygomis. Deja, rezul
tatai nepatvirtino teorijos taip aiškiai, kaip norėtųsi.
Pavyzdžiui, Autumno aseksualūs gekonai buvo geresni atle
tai negu lytiškai besidauginantys driežai, nes bėgo ir ilgiau, ir
greičiau. Tačiau pirmiau per tyrimą, atliktą su kitos rūšies in
dividais, viskas vyko atvirkščiai. Per keletą eksperimentų su
vandens blusomis paaiškėjo, kad nelytinis dauginimasis lėmė
keturis kartus daugiau žalingų mutacijų, negu lytinis. Bet kir
mėlių tyrimas parodė, kad vienaip ir kitaip besidauginančių
185
populiacijų žalingų mutacijų skaičiai nesiskyrė. Kompiuterinis

evoliucionuojančių genų modeliavimas parodė, kad svarbus ir
populiacijos dydis: mažoms populiacijoms geriau, jei daugina-
masi lytiškai, bet didesnės lytiškai besidauginančių rūšių popu
liacijos sukaupė daugiau žalingų mutacijų.
O ką, jeigu lytiškai besidauginančios populiacijos greičiau
prisitaiko prie kintamos aplinkos, nes derina genus? Ir vėl duo
menys skirtingi. 1997 m. mielių tyrimu nenustatyta, kad lytiškai
besidauginančios mielės prie aplinkos prisitaiko geriau. Tačiau
kitas tyrimas parodė, kad lytinis dauginimasis palankesnis, jei
sąlygos blogėja, tačiau jeigu jos pasitaiso, abiem populiacijoms
sekasi vienodai. Dar per vieną tyrimą, atliktą 2005 m., lytiškai
ir nelytiškai besidauginančios mielės sudėtos į mėgintuvėlj su
minimaliu maitinamųjų medžiagų kiekiu. Nugalėjo nelytinio
dauginimosi atmaina. Kai tokio pat mišinio buvo užtepta ant
pelės smegenų, imituojančių itin kintamą aplinką, laimėjo lyti
nio dauginimosi populiacija. Vis dėlto šis rezultatas prieštarauja
dviejų kanadiečių mokslininkų radiniams. 1987 m. Grahamas
Bellas ir Austinas Burtas parodė, kad lytinis dauginimasis nele
mia tokios genetinės įvairovės, kuri būtų naudinga organizmo
palikuonims itin kintamoje aplinkoje.
Taigi, esama įrodymų, kad lytinis dauginimasis kai kuriomis
aplinkybėmis padeda geriau prisitaikyti, bet vargu ar jie tokie
triuškinantys ir tikrai nėra pakankamai reikšmingi, kad galėtų
atsverti didžiulę lytinio dauginimosi kainą.
Dar daugiau lytinio dauginimosi problemų atsiskleidžia
nuodugniau dirstelėjus į mutacijas, kurios kaip tik turėtų suteik
ti jam pranašumo. Pirmiausia, tik dalis virusų - RNR virusai - ir
sudėtingesni eukariotai, tokie kaip žmonės, mutuoja taip spar
čiai, kad verta daugintis lytiniu būdu ir išvengti žalingų mutaci
186
Seksas
jų. Be to, dar yra epistazė, genų sąveika. Dauginės žalingos geno
mo mutacijos gali sustiprinti ar panaikinti viena kitos poveikį,
bet įvairiais epistazės poveikių tyrimais neaptikta jokių bend
rųjų poveikių, kurie rodytų lytinio dauginimosi pranašumą.
Kitokia galimybė, pelniusi didelį pasitikėjimą, tai Williamo
Hamiltono mintis, kad lytinio dauginimosi paplitimą nulėmė
parazitai.
2000 m. miręs Hamiltonas buvo nepaprastas žmogus. Ne tik
dėl akademinių laimėjimų - viename nekrologe jis buvo pava
dintas „tinkamu kandidatu renkant žymiausią darvinistą nuo
Darwino laikų“, - bet ir dėl nutrūktgalviškų asmeninių žygių.
Ruandoje per patį pilietinio karo įkarštį jis keliavo pėsčiomis ir
ieškojo skruzdėlių (net buvo suimtas kaip šnipas); kartą įšoko į
Amazonę ir nykščiu užkišo skęstančios valties skylę; Brazilijoje
jį sužeidė peiliu, nes atsisakė paklusti gatvių plėšikams. Galiau
siai jį pražudė maliarija, kurią susigriebė per ekspediciją į Kon
go džiungles.
Kūrybingas Hamiltono požiūris į biologiją leido jam sugal
voti posakį, šioje srityje radusį platų atgarsį: Raudonosios kara
lienės hipotezė. Pavadinimą įkvėpė Lewiso Carrollo Alisa Veid
rodžių karalystėje. Karalienė Alisai pasakė: „Čia reikia bėgti kiek
įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje.“ Hamiltonas šiuo
sakiniu paaiškino evoliucines organizmo ir jo parazitų ginkla
vimosi varžybas. Jūs evoliucionuojate, kad apsigintumėte nuo
parazitų, bet ir jie evoliucionuoja, kad vėl pasikinkytų jus kaip
nešiotoją. Hamiltono nuomone, šioje nesibaigiančioje kovoje ly
tinis dauginimasis atsirado kaip geriausias ginklas.
Tokiai minčiai palankių įrodymų pateikia įvairios grupės
mokslininkų, tiriančių parazitų poveikį, be kitų rūšių, mielėms,
vabalams, avims ir sraigėms. Dauguma iš jų veisiami sėkmin
187
gai ir patogenų užkratas mažėja, jei genai derinami per lytinį

dauginimąsi, o ne replikuojami nelytinio dauginimosi būdu. Jei
genų derinių esama įvairių, atrodo, didesnė ir tikimybė kažkam
išgyventi pakankamai ilgai ir daugintis toliau.
Tačiau yra įrodymų, neigiančių Raudonosios karalienės hi
potezę. Vandens blusoms lytinis dauginimasis nepadeda kovoti
su parazitais. Ir tos erzinančios verpetės šios paradigmos neati
tinka. Kaip joms pavyko atsispirti patogenams tiek daug mili
jonų metų, nors lytiškai ir nesidaugino? Panašu, kad verpečių
pranašumas slypi genuose, prisitaikiusiuose padėti organizmui
išlikti įvairiomis sąlygomis.
2004 m. Sarah Otto ir Scottas Nuismeris smogė Raudonajai
karalienei kitą smūgį. Jų kompiuteriniai modeliai, kaip įvairių
organizmų genai sąveikauja didelėje ir kintamoje aplinkoje - ki
taip tariant, visai kaip gamtoje - rodė, kad lytinį dauginimąsi
nelytinis lenkia. Taigi, nors Raudonosios karalienės hipotezė
tam tikromis aplinkybėmis teisinga, ja remiantis niekaip neišei
na paaiškinti tokio lytinio dauginimosi paplitimo. Ji būtų teisin
ga, jei lytinis dauginimasis būtų vienas iš aibės reiškinių, kurie
rodytų, jog tai geras reprodukcijos būdas. Raudonoji karalienė,
teigė mokslininkai Science paskelbtame straipsnyje, „gal būtų
mažiau impotentiška turėdama deramą partnerį“.
Regis, lieka vienintelis atsakymas: sekso paprastai nepaaiš
kinsi. Nė vienai iš didžiųjų akivaizdžių teorijų nepasisekė, tad
mokslininkai dabar ėmėsi ieškoti lytiniam dauginimuisi palan
kių mažesnių efektų derinių. Pavyzdžiui, kaip lytinis daugini
masis keičia genų architektūrą. Eksperimentai su dirbtinių genų
tinklais (ir vėl kompiuteriniai modeliai) parodė, kad lytinis dau
ginimasis paskatino atsirasti „atsparius“ genomus - mutacijos
jiems neturi didelės įtakos. O dar įdomiau, kad lytinis daugini
188
Seksas
masis sukuria genomus, kurie lengviau skyla į modulius, atski

rus blokus, kurių genai neveikia už modulio ribų. Dauginantis
lytiniu būdu veikiau derinami šie moduliai, o ne pavieniai genai,
o tai sumažina pleotropijos, kai vienas genas neigiamai veikia
kurį nors kitą genomo geną, grėsmę. Jei genomas modulinis,
kiekvieno modulio genai yra jau surinkti, suderinti ir - jei to
kiam padarui pavyko išgyventi ir daugintis - akivaizdžiai ne
turėtų kelti labai žalingų poveikių (bent jau iki reprodukcinio
amžiaus). Kadangi genai nekenkia už modulio ribų, tai kad ir
kiek tuos modulius derintum, žalingų padarinių nebeatsiras, bet
galimybė sudaryti naudingą derinį išlieka.
Jei tai ir tiesa, tai vis tiek tėra dėlionės dalis. Apskritai, geriau
sia galimybė paaiškinti akivaizdų lytinio dauginimosi naudingu
mą yra atsitiktinis genų dreifas, sukeliamas atsitiktinių variacijų.
Tyrimai parodė, kad jei populiacijos nėra per didelės ar per ma
žos ir jei variacijos pernelyg smarkiai nesąveikauja (t. y. pleotro-
pija yra ribota), tai dauginantis lytiškai genų dreifas išlikimui
užtikrinti panaudojamas geriau, negu dauginantis nelytiškai. Ta
čiau vargu ar šis argumentas yra galutinis; biologai ir toliau teikia
argumentus, neparemtus tvirtais įrodymais. Jie tiesiog negali pa
aiškinti, kodėl verta mokėti dvigubą kainą už seksą.
Charlesui Darwinui priežastis, kodėl vyrauja lytinis dauginima

sis, buvo „miglota“. Praėjus daugiau kaip šimtmečiui, 1976 m.,
pasak Maynardo Smitho, lytinio dauginimosi problema tapo
pernelyg akivaizdi, tad jis numanė, kad „nepastebėjome kokios
nors esminės sistemos savybės“. Tačiau ir po trijų dešimtmečių
ši problema išliko. Turbūt tai iš visų seniausia mokslo anomalija.
Tai gal čia Kuhno anomalija?
189
Jai tikrai būdingi keli požymiai. Visos pastangos suderin

ti gausybę smulkių padarinių lytinio dauginimosi atsiradimui
paaiškinti jau panėši j Kuhno vadinamą „skandalą“: jos prime
na Ptolemajo epiciklus. Taip senovės graikai aiškino planetų ir
žvaigždžių judėjimą. Pagal pagrindinę jų prielaidą, tie dangaus
kūnai sukasi aplink Žemę. Tačiau stebėjimai gerėjo, ir astrono
mams vis teko taisyti modelius, kaip kūnai sukasi iš tikrųjų, tad
visas aprašymas tapo labai sudėtingas. Norint išlaikyti teoriją
reikėjo tikrai titaniškų pastangų - tais laikais astronomija tik ir
lopė anomalijų ardomą Ptolemajo sistemą.
XVI a. pradžioje astronomas Mikalojus Kopernikas suprato,
kad Ptolemajo sekėjai astronomai sukūrė pabaisą, ir ėmė ieškoti
geresnės sistemos. Jam paskelbus De Revolutionibus („Apie dan
gaus sferų sukimąsi“) viskas staiga paaiškėjo. Žvaigždės ir plane
tos ėmė judėti suprantamai - ir labai paprastai, - nes iš tikrųjų
sukosi aplink Saulę.
Ar mūsų teorija apie lytinį dauginimąsi netyčia nėra ptole-
majiška? Ir jeigu taip, ar galėtume įžvelgti, iš kur turėtume tikė
tis Koperniko revoliucijos?
Galbūt trūkstama Maynardo Smitho „esminė savybė“ yra
lytinio dauginimosi ir mirties (aptartos praeitame skyriuje) są
saja. Jei mirtis - ar bent jau ląstelių senėjimas - yra lytinio dau
ginimosi priežastis, tai dvigubą lytinio dauginimosi kainą gali
patikimai atsverti (gal ir daugiau negu atsverti) mirties teikiama
nauda: ATP gamybos mechanizmu kiekvienoje ląstelėje. Be jo,
eukariotai nebūtų pajėgę užkariauti pasaulio. Pamėginkime apie
tai pasvarstyti ir pažiūrėkime, kur tai nuves.
Jei lytinis dauginimasis yra tik šalutinis mirties produktas,
gal reikėtų bent iš dalies sušvelninti pirminę biologijos prielai
dą, kad gamtoje vyksta įnirtinga konkurencija, kurios tikslas -
190
Seksas
perduoti savo genus visų kitų sąskaita, pasinaudojant pačiu ge

riausiu partneriu (jeigu jo reikia). Galbūt šis instinktas ne toks
stiprus, nei paprastai manoma, ir jį dar menkina kitokie sume
timai, tarkim, individo noras išlikti. Jei lytinis dauginimasis
atsirado, kaip eukariotų mirties atsiradimo padarinys, porei
kis išlikti instinktų hierarchijoje tikrai turėtų būti aukščiau už
dauginimąsi. O mes žinome, kad daugelio (bet ne visų) lytiškai
besidauginančių padarų išlikimo instinktas stipresnis už daugi
nimosi instinktą.
Dabar įsivaizduokime organizmus, gyvenančius grupe, kaip
paprastai ir būna. (Žinoma, čia kalbame apie aukštesniuosius
gyvūnus, bet būtent šie padarai dauginasi vien lytiniu būdu.) Jų
lytinė elgsena išreikšta ir instinktas daugintis aiškus, tačiau jie
taip pat supranta ir grupės galią: jų pačių individualus išlikimas
(kaip aptarėme, tai lytinio dauginimosi esmė) priklauso nuo
grupės gerovės. Kas bus toliau?
Pasireikš lytinė elgsena. Puikiai žinome, kad ir kaip tokia elg
sena būtų evoliucionavusi, bent jau aukštesniesiems gyvūnams
ji tapo maloniu meilinimusi. Ir jie neišvengiamai ims daugintis.
Bet taip pat rūpinsis ir stengsis išlaikyti grupės vientisumą, ku
ris padeda apsaugoti individą. Johnas Maynardas Smithas kartą
pasakė, kad jei vyriškos lyties partneris daug prisideda prie part
nerystės, užtikrindamas išteklius ir dirbdamas taip sunkiai, kad
patelė gali susilaukti dukart daugiau palikuonių nei aseksuali
patelė, tai lytinio dauginimosi sąnaudos atperkamos. Ar gali
būti, kad čia aptarta grupės dinamika gali daugiau negu atpirkti
šią kainą?
į šį klausimą atsakyti sunku, bet keletą įdomių pastabų pada
ryti galima. Lytiškai besidauginantys padarai paprastai gyvena
grupėmis, ir nors suprantama, kad kiekvienas organizmas savo
191
paties interesus laiko pačiais svarbiausiais, kokie jie svarbūs,

paaiškėja tik atsižvelgus į visą grupę. Pavyzdžiui, silpnesniajam
patinui nėra svarbiausia bandyti poruotis su vienintele grupės
patele, mat jei kiti patinai daug didesni, bandydamas jis gali žūti.
Visa tai kiek primena gerai matematikams žinomą stabilios
santuokos uždavinį. Įsivaizduokite pilną kambarį žmonių, kurie
stengiasi susirasti priešingos lyties partnerį. Jei visi vyrai sieks
tik gražiausios moters - ir atvirkščiai, - beveik visi liks nelai
mingi. 1962 m. du matematikai sumanė, kaip kiekvienam šiek
tiek nusileidžiant galima pasiekti, kad visi būtų patenkinti. Da
vidas Gale’is ir Lloydas Shapley s parodė, kad kiekvienam suda
rius galimų partnerių sąrašą pagal geidžiamumą, visus galima
suskirstyti į poras taip, kad susidarytų stabili pusiausvyra. Tai
pusiausvyra, kai žmonės pasirenka porą taip, kad nelieka vyro ir
moters iš skirtingų porų, kurie verčiau susituoktų tarpusavyje,
nei pasiliktų su dabartiniu partneriu. Daugeliui individų toks
rezultatas nėra idealus, bet visą grupę visai tenkina.
Tai vienas iš būdų pritaikyti lošimų teorijų, matematinį me
todą, leidžiantį nustatyti, kaip sprendimų ir veiksmų nauda ir
kaina formuoja grupės elgesį. Lošimų teoriją sugalvojo vengrų
matematikas Johnas von Neumannas, jos pagrindinis tikslas yra
rasti optimalius sprendinius, kad visi dalyvaujantieji situacijoje
liktų kuo labiau patenkinti. Sukūrus tokią pusiausvyrą, niekam
nekyla paskatų ją keisti. Ši teorija pasirodė nepamainoma įvai
riausiomis aplinkybėmis: ji padėjo sukurti trapią Šaltojo karo
taiką, ja naudojantis buvo formuojami ekonomikos ir tarptau
tiniai santykiai, ji paaiškina, kaip visuomenėse nusistovi socia
linės normos. Tam tikra prasme visą žmonių ir gyvūnų veiklą
galima pavadinti lošimu. Vadinasi, anot Joan Roughgarden, ir
seksą.
192
Seksas
Roughgarden yra Stanfordo universiteto evoliucinės biolo

gijos profesorė, jos specialybė yra lytinė atranka. 2006 m. vasa
rį ji sukėlė audringus ginčus žurnalo Science puslapiuose, kar
tu su dviem kolegomis visus pakvietusi keisti Darwino lytinės
atrankos teoriją į socialinės atrankos teoriją. Pasak jos, lytinio
partnerio pasirinkimas siejamas ne tiek su reprodukcija, t. y.
genų sklaida, kiek su grupės santykiais. Lošimų teorija, teigė ji,
paaiškina kodėl.
Straipsnyje Roughgarden išdėsto naują teoriją, paaiškinan
čią reprodukcinius pasirinkimus. Ji mano, kad „geriausių genų“
pasirinkimas reprodukcinės elgsenos nelemia. Čia greičiau vei
kia natūrinių mainų sistema: galimybės daugintis gali būti iš
keistos į kitas paslaugas, tokias kaip patelių viliojimas, laisvos
teritorijos išlaikymas ar kautynės su konkurentais.
Nors daugelis biologų kritikavo Roughgarden idėjas ir nuo
statas, vis dėlto pagal jos teoriją organizmas gali susigrąžinti tai,
ką prarado dėl lytinio dauginimosi. Pavyzdžiui, ji teigia, kad pa
gal lošimų teoriją socialinė atranka brandos sulaukiančių jau
niklių skaičių turi didinti. Jei grupės nariai atlieka įvairias funk
cijas, būtinas grupės vientisumui ir išlikimui, ir taip prisidėdami
ilgainiui gauna galimybę poruotis, nes visi dalyvauja grupės
gyvenime, tad dauginimasis tampa sėkmingesnis ir palikuonių
daugėja.
Ši teorija - tai aiški alternatyva tradicinei biologų pozicijai,
kuri turi trūkumų. Laikantis tradicinio lytinės atrankos požiū
rio, partnerį pasirinkti labai paprasta. Renkamasi pagal „gerų
jų genų“ apraišką, t. y. pagal rūšies patinėlių puošnumą ir galią.
Renkasi dažniausiai patelės (jų kiaušinėlių skaičius ribotas, o
sperma pigi ir jos daug), o patinėliai kovoja, kad juos pasirinktų.
Tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad visos kalbos, jog nore-
193
damos gauti „geriausius genus“ patelės renkasi patinus, turinčius

didžiausius ragus, garsiausiai riaumojančius ar kaip povai pasi
puošusius puikiausiomis uodegos plunksnomis, yra nereikšmin
gos ir nieko nepasako apie tai, kas dedasi iš tikrųjų.
Johnas Maynardas Smithas tai suprato. Jis pateikė pavyzdį,
kad tauriajam elniui lytinės atrankos teorija netinka. Galingieji
patinai įsitraukia į varginamas, ilgas ir įspūdingas kautynes. Ta
čiau patelėms paprastai tai nedaro įspūdžio ir jos atokiau susipo
ruoja su mažiau „patiniškais“ bandos patinais. Pagautas tikram
genijui būdingo įkvėpimo Maynardas Smithas pavadino juos
„pisliais slapukais“.
Ar jie tikrai slapukai? Gal tai tiesiog naudinga evoliucine
prasme? Juk nėra tvirtų įrodymų, kad elnėms patinka daužy
masis ragais ar kad jos sieja tai su geraisiais genais, kurių neva
siekia savo palikuonims. Ir ar tikrai gerų genų tiek mažai, kad
elnėms vertėtų atkreipti dėmesį tik į du elnius? Jei teorija tei
singa, tai visi bandos elniai kilo iš stiprių ir gerai prisitaikiusių
tėvų. Sunku įsivaizduoti, kad jų skirtumai būtų ženklūs ir elnės
neklysdamos galėtų juos pažinti. Tai biologams gerai žinomas
kovos dėl patelių paradoksas. Nors esama kelių argumentų, kodėl
ir toliau rinktis turėtų patelės, tradicinėje lytinės atrankos teori
joje šis paradoksas kelia ginčų.
Yra ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kad tradicinė teorija
neveikia. Du australai mokslininkai Markas Blowsas ir Robas
Brooksas atrado, kad tam tikra, pavyzdžiui, vaisinių muselių,
atranka vyksta visiškai priešingai. Tie patys mokslininkai stebė
jo gupius ir pamatė, kad vienos patelės dažniausiai yra tingios,
nesistengia kruopščiai rinktis partnerio ir poruojasi tiesiog at
sitiktinai. Kitos renkasi, bet veikiau iš patirties, o ne pagal ge
netinius požymius. Yra ir tokių, kurios pasistengia ir kruopščiai
194
Seksas
patikrina patinėlius, bet tai nėra normalu. Tad, kaip pabrėžė

biologas Stevenas Roseas, nors mintis ir patraukli, bet empiri
niai lytinės atrankos pagal įspūdingą patinėlių išorę įrodymai
silpni, tą galima pasakyti ir apie „klasikinį“ povų pavyzdį. Be to,
esama įrodymų, kad reprodukcijos sėkmei reikia ne brutalios
jėgos, o kai ko kita.
1994 m. vasarą Elisabet Forsgren porą mėnesių žaidė piršly
bas Klubano biologijos stotyje vakarinėje Švedijos pakrantėje. Ji
tyrė smėlinius grundalus, žuvis, plaukiojančias seklumose prie
Europos krantų, - sugavusi kelias seklioje smėlėtoje įlankoje pa
leido į stoties akvariumus. Žuvys mito šviežiais moliuskais, ku
riuos tiekė Forsgren, ir atsidėkodamos parodė, kokia sudėtinga
gali būti lytinė atranka.
Pirmiausiai Forsgren leido dviem patinams susikauti dėl ge
riausios vietos neršti. Nugalėjo didesnis patinėlis. Tada paliko
ikrų slėptuvę jiems saugoti nuo apiplėšti besitaikančio krabo.
Pasirodė, kad geresnis sargybinis yra mažesnis patinėlis. Ga
liausiai patelei leista pasirinkti vieną iš patinų. Ši nieko apie juos
nežinojo, tačiau pasirinko tą patiną, kuris geriau saugojo ikrus,
o ne didesnį dominuojantį patiną.
Nenorime pasakyti, kad tradicinė lytinės atrankos teorija
neteisinga. Vienas dažnai minimas pavyzdys yra jūrų dramblys:
patinai kaunasi dėl patelių. Didžiausias ir stipriausias patinas
nugali ir gauna teisę poruotis. Sėkmingi tuoktuvių ciklai lėmė,
kad patinai tapo daug didesni ir sunkesni už pateles - kadan
gi didžiausias bandos patinas visuomet pradeda naują kartą, tai
naujosios kartos patinai būna didesni už tėvo kartos patinus.
Tačiau, Roughgarden nuomone, šiai taisyklei yra tiek daug
išimčių, kad ieškoti, kaip paaiškinti meilinimąsi, turėtume ir
kur nors kitur. Pasak jos, antriniai lytiniai požymiai, tokie kaip
195
povo uodega, gali būti ne gerų genų, bet geros sveikatos ženk
las. Sveikas gyvūnas gebės padėti užauginti ir apsaugoti daugiau
jauniklių, o didesnis brandos sulaukusių palikuonių skaičius at
sveria lytinio dauginimosi sąnaudas. Šią mintį paremia ir Fors-
gren atradimas, kad kai kurios žuvelės pasirenka ne didesnį, bet
geresnį patiną.
Negana to, jei įspūdžio padaryti nepavyksta, mažiau geidžia
mi grupės nariai nepasitraukia, o tiesiog imasi kitų vaidmenų.
Gyvūnai, tiesiogiai nedalyvaujantys reprodukcijoje, paprastai
prisideda prie grupės gerovės ir vientisumo rinkdami maistą,
saugodami ir prižiūrėdami greičiausiai dėl galimybės poruotis
ateityje. Tokios prieraišumo formos, teigia Roughgarden, gali
būti gamtoje paplitusio homoseksualumo ištakos.
Bruce’o Bagemihlo dešimt metų puoselėtame veikale Biolo
gical Exuberance: Animal Homosexuality and Natural Diversity
(„Biologinis veržlumas: gyvūnų homoseksualumas ir gamtos
įvairovė) rašoma, kad daugiau kaip 450 rūšių būdinga su repro
dukcija nesiejama lytinė elgsena, taip pat ir ilgalaikė partnerys
tė. Pavyzdžiui, stebėta, kaip du juodieji gulbinai kartu susisuko
lizdą, išperėjo (vogtus) kiaušinius ir išaugino gerai prisitaikiu
sius gulbiukus. Tiesą sakant, geriau negu gerai prisitaikiusius:
homoseksualioms gulbėms geriau sekėsi auginti jauniklius nei
heteroseksualioms.
Roughgarden parėmė Bagemihlo teiginius: knygoje Evolu
tions Rainbow („Evoliucijos vaivorykštė“) ji pabrėžia, kad vien
stuburinių rūšių, kurių atstovai „neįprastai“ poruojasi, yra apie
tris šimtus. Dar daugiau pavyzdžių gali paaiškėti ateityje. Ba-
gemihlas dirbo visą dešimtmetį iš dalies ir todėl, kad biologai
vengia skelbti duomenis apie homoseksualumą gamtoje. Vie
nas biologas jam sakė, kad pripažinti, jog stebėtų gyvūnų san
196
Seksas
tykiai buvo homoseksualūs, „emociškai buvę ne jo jėgoms“. Kiti

prisipažino, kad dokumentavo homoseksualią gyvūnų elgseną,
bet neskelbė, kol universitetas nesudarė su jais nuolatinės dar
bo sutarties.
Toks poravimas tikrai nepatvirtina tradicinio vertinimo, kad
genai ar bent jau organizmai stengiasi daugintis bet kokia kaina.
Tačiau jį galima suprasti prisiminus socialinį lytinio dauginimo
si vaidmenį, be to, jis patvirtina mintį, kad lytinis dauginimasis
tėra šalutinis kito reiškinio produktas.
Jei Roughgarden bent iš dalies teisi, tai greičiausiai turėtų ne
tik mokslinių, bet ir kultūrinių padarinių. Biologijos nepaslan
kumas graužia mūsų kultūrą kaip akumuliatoriaus rūgštis, sako
ji. Apskritai, mes atliekame kultūros mums skirtus vaidmenis -
agresyvaus patino ir kuklios patelės, - ir nukrypimas nuo šios
„normos“ sukelia emocinį ir fizinį smurtą, fanatizmą, asmeninę
kaltę ir nusikalstamumą. Tačiau jei biologija neteisi, tai nauja tra
dicija gali įlieti daugiau pakantumo ir galbūt anomaliai paplitęs
lytinis dauginimasis sukels didesnį atgarsį ne moksle, o kitose
srityse.
Tačiau Roughgarden argumentai įtikina ne visus; tiesą sa
kant, daugumos neįtikina. „Mano nuomone, ši teorija įtikinama
ne mažiau, bet ir ne daugiau už lytinės atrankos teoriją, bent
jau kalbant apie socialias rūšis,“ - rašė Stevenas Rose’as apžvelg
damas Evolutions Rainbow laikraštyje Guardian. Vis dėlto kol
kas evoliucijos teoretikai, svarstydami apie lytinį dauginimąsi,
turi atsižvelgti į visas naujoves, ir socialinė atranka yra įdomi
galimybė.
Be abejo, kalbant apie šią galimybę įdomiausia štai kas: jei
mirtis skatina lytinį dauginimąsi (jis deguonies prisotintoje
aplinkoje gyvybei yra būtinas), o genų perdavimas kitai kartai
197
gamtoje yra šalutinė, o ne pirminė paskata, tai gali būti, kad evo
liuciniu požiūriu grupinė atranka nėra iškrypimas, kaip pareiš
kė Dawkinsas. Tai atrodytų, kad Joshua Mitteldorfo mintis apie
mirtį - kad iš pradžių atsiradusi kaip eukariotinės gyvybės savy
bė ji virto sistema palikti vietos ateinančioms kartoms - grąžina
ma kaip visai įtikėtina. Mitteldorfas iš esmės mano taip pat, kaip
Augustas Weismannas mąstė 1889 m. (bet paskui persigalvojo),
taigi galima sakyti, kad pakeitę nuomonę apie lytinį dauginimąsi
galime paaiškinti ir mirties anomaliją, pasitelkę pradinę ir pačią
akivaizdžiausią teoriją. Atrodo net per lengva, bet gal atsakymas
visą laiką ir buvo mums po nosimi? Ar gali būti, kad lytinis dau
ginimasis gyvybei nėra pats svarbiausias ir kad už mirties ir lyti
nio dauginimosi slypi grupinė atranka? Ar galime perprasti dvi
anomalijas iš karto?
Jei mirtis, o paskui lytinis dauginimasis atsirado vandenynuose,

tai istorija apie aštuonkoję mūsų pasakojimą deramai apiben
drins ir palydės prie kitos anomalijos. Šis padaras - tai George’o
Williamso svajonių organizmas, antagonistinės pleotropijos
galios liudijimas su čiuptuvais. Aštuonkojė padeda kiaušinius
kartą per savo gyvenimą ir praranda norą gyventi: išsiritus jau
nikliams per dešimt dienų nusibadauja mirtinai. Štai jums ir
užprogramuota mirtis. 1977 m. psichologas Jerome’as Wodins-
ky’s pašalino ką tik kiaušinius padėjusiai aštuonkojei optines
liaukas ir sustabdė badauti skatinančio hormono išsiskyrimą.
Perprogramuotas gyvūnas nugyveno ilgą poreprodukcinį gy
venimą.
Aštuonkojo patelė yra, tiesiogine prasme, savo hormonų
auka. Bet ir mes ne kitokie. Jei manome, kad patys sprendžiame
198
valgyti, ar ne, ristis iš lovos, ar ne, jei manome, kad patys renka
mės, ką apskritai daryti, tai skaudžiai apsirinkame. Iliuzija, tiks
liau įsikalbėjimas, kad turime laisvą valią yra kita anomalija. Ji
turbūt labiausiai trikdanti.
11
Laisva valia
Jūs sprendžiate ne patys
ūsyje įkurtoje laboratorijoje vidury Londono 2007 m. pa

R vasarį vaidinau Pinokį, o Džepeto vaidmuo teko Patrickui
Haggardui. Haggardas, Londono Kognityvinio neuromokslo
instituto universitetinio koledžo profesorius, man prie galvos iš
kairės pusės laikė keistą prietaisą, primenantį didžiulį animaci
nio filmuko raktą, tinkantį prisukti nebent žmogaus dydžio pri
sukamai pelei. Nustatęs reikiamą padėtį, koja numynė pedalą, ir
mano dešinysis smilius sujudėjo. Paskui kiek pastūmė raktą, ir
krustelėjo mano didysis, paskui bevardis pirštas. Jeigu jis būtų
tinkamai sukartografavęs mano kaukolę ir padidinęs įrenginio
galią, būtų pajudinęs mano koją ar ranką. Su tuo raktu galėjo
daryti, ką tik norėjo.
Šis triukas - mėgstamas neuromokslininkų tyrimo meto
das. Jis vadinamas transkranialine magnetine stimuliacija - dvi
elektrinės ritės sukuria magnetinį lauką, kuris indukuoja elekt
ros sroves smegenyse. Taip mokslininkai gali tirti tam tikrų
smegenų sričių funkcijas. Haggardas sau tą darydavo dažnai.
200
Laisva valia
Man užteko ir vieno karto. Nemėgstu, jei mano kūną valdo kas
nors kitas.
Tačiau man pasisekė, nes kai kurie žmonės nuolat gyvena
negalėdami savęs valdyti. Pavyzdžiui, asmenys, kamuojami sve
timos rankos sindromo, dažnai pajunta, kad viena ranka grumia
si su kita. Viena ranka, skundžiasi jie, „sprendimus priima pati“.
Tarkim, kairė bando pastatyti puoduką, o dešinė stengiasi jį pa
imti. Arba kaire jie bando užsisagstyti marškinius, o dešinė juos
atsagsto. Būna net taip, kad svetima ranka ima žmogų smaugti,
po grumtynių jį išgelbėja tik kita ranka. Tokie nelaimėliai miega
pririšę svetimą ranką prie lovos. Dėl visa pikta.
Kad ir koks keistas, šis sindromas paaiškinamas paprastai.
Jį sukelia paciento smegenų pažeidimai. Yra daugybė kitokių
pavyzdžių: vieną asmenį smegenų navikas pavertė pedofilu, ki
tas žmogus pažeistomis smegenimis pagarsėjo žmoną palaikęs
skrybėle. Šie pavyzdžiai sako, kad mūsų protas neegzistuoja at
skirai nuo mūsų fizinio kūno. Nors ši pastaba gąsdinanti ir ne
priimtina, bet mes esame smegenų mašinos. Ir nors manome
turintys laisvą valią, iš tikrųjų neturime.
Tokia išvada pagrįsta ištisus dešimtmečius atliekamų leng
vai pakartojamų eksperimentų, ir vis dėlto ji nesuvokiama. Kaip
žmonės, mes visiškai užtikrinti, kad esame savarankiški, valdo
me savo veiksmus ir turime laisvą valią. Beveik visi paklausti pa
sakys, kad tokie eksperimentiniai rezultatai yra anomalūs ir ne
atitinka mūsų sąmoningos patirties. Tačiau paklauskite Patricko
Haggardo, ir jis jums pasakys, kad iš tikrųjų anomali ir keista yra
mūsų įsikalbėta laisvos valios iliuzija, kurios taip stipriai įsiki
bome. Haggardas ne vienas, jam pritaria daug neuromokslinin-
kų. Tačiau keletas tebesilaiko laisvos valios koncepcijos ir sako,
kad visi eksperimentų rezultatai yra anomalija. Laisva valia iš
201
tiesų nesuvokiama, bet perpratę šią anomaliją išsiaiškinsime,

ką reiškia būti žmogumi.
Pasakykite žmonėms, kad jie laisvos valios neturi, ir jie užtik

rintai atsakys, kad klystate. „Žmogus nenori būti laikomas be
jėgiu sutvėrimu visatos sąrangoje“, - rašė Albertas Einšteinas
1931 m. Jo tirtos sritys, astronomija ir kosmologija, pirmosios
išstūmė žmogų iš visatos centro, nedaug atsiliko ir kiti mokslai,
tad laisva valia vienintelė berodo, kad žmogus - ypatingas pada
ras. Tačiau ir ją tikriausiai netrukus prarasime.
1788 m. filosofas Immanuelis Kantas laisvą valią sugretino
su Dievu ir nemirtingumu. Šie trys dalykai, teigė jis, žmogaus
protu nesuvokiami. Tačiau Kantas turbūt klydo, o neuromoksli-
ninkai pamažu ima suprasti, kaip užsklandą pakelti.
Pirmasis sklaidyti laisvos valios iliuziją pradėjo Benjaminas
Libetas. Jis mirė 2007 m. sulaukęs devyniasdešimt vienų metų
ir būdamas neuromokslo legenda. Tačiau iš tiesų ne dėl to, kas
jam būtų patikę.
XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje Libetas dalyvavo apva
laus stalo diskusijoje apie laisvą valią su Nobelio premijos laureatu
fiziologu Johnu Ecdesu. Šis pasakojo neseniai atradęs, kad sme
genų signalas, vadinamas parengties potencialu, siunčiamas prieš
sąmoningą veiksmą iki jo likus sekundei ar daugiau. Tuo metu
Ecclesas tikėjo, kad kiekvieną sąmoningą veiksmą inicijuoja lais
va valia. Todėl, teigė jis, sąmoninga valia turi bent sekunde lenkti
sąmoningą veiksmą. Libetas iš karto suprato, kad tai tik įsitikini
mas, nes pagrindžiančių įrodymų nebuvo. Todėl ėmėsi jų ieškoti.
Surinko grupę savanorių, apsagstė jiems galvas ir riešus
elektrodais ir paprašė atlikti labai paprastą užduotį. Jie turėjo
202
Laisva valia
spoksoti j laikrodį ir sulenkti riešą, kai tik užsimanys. O paskui

turėjo pasakyti, kiek buvo laiko, kai jie pirmąsyk suvokė, kad
ketina judesį atlikti.
Galvos elektrodais Libetas matavo nuolat stiprėjantį pareng
ties potencialo signalą. Riešo elektrodai fiksavo tikslų raumenų
veiklos laiką. O kai tiriamieji pasakė, kada suvokė ketinantys pa
judinti riešą, paaiškėjo, kad ketinimas kilo prieš veiksmą.
Lyg ir viskas gerai. Tačiau tik tiek to gerumo ir buvo. Libetas
pamatė, kad smegenų parengiamasis darbas, tas parengties po
tencialas, lenkia sąmoningą ketinimą, ir gana smarkiai. Smege
nys pasirengė judesiui maždaug prieš pusę sekundės ir dar 350
milisekundžių prieš tiriamajam sugalvojus sujudėti. Kai subjek
tas sąmoningai suvokė ketinantis atlikti veiksmą, jo smegenys
jau veikė visu greičiu. Kad ir ką, jo nuomone, jis sąmoningai
nusprendė padaryti, tai tikrai ne tą judesį.
Libetą toks atradimas labai nustebino, ir jis iš karto pamėgi
no išgelbėti laisvą žmonių valią vieninteliu į galvą atėjusiu būdu.
Jo nuomone, tarp suvokimo, kad ketini atlikti veiksmą, ir paties
veiksmo esama laiko tarti veto. Mes galime sąmoningai nuspręs
ti neatlikti veiksmo, kurį liepia atlikti smegenys. Taip buvo nu
brėžtos kovos už esminę žmogiškumo prigimtį kryptys.
Haggardo kabinete ant sienos kabo dukters parašytas eilėraštis.

Jis vadinasi „Eilėraštis Tėčiui“ ir atskleidžia, kodėl mergaitė jį
myli. Vaikui tėvų meilė savaime suprantama, tačiau savo jaus
mus jis mano galįs paaiškinti ir pagrįsti. Haggardas dukters mei
lės nusipelnė, kaip ji rašo eilėraštyje, atlikdamas įvairius darbus:
padėdamas ruošti pamokas, vesdamasis ją maudytis ir panašiai.
Tačiau ji labiausiai myli jį už tai, kad jis myli ją.
203
Ar mašinos šitaip elgiasi? Ar mes tikrai norime, kad moks

las sumenkintų žmogišką elgesį - maudymąsi, namų darbus,
meilę - iki neuronų impulsų, nepriklausančių nuo asmens są
moningų norų? Juk dar yra gėrio ir blogio klausimas: mes
kūrėme civilizacijas, religijas ir visuomenes remdamiesi suvo
kimu, kad žmonės turi atsakyti už savo veiksmus. Juk norime
mokslinės žmogaus valios teorijos, kuri įteisintų moralinės at
sakomybės sampratą? Būtent taip ir manė Libetas - juolab kad
savo eksperimentus laikė netiksliais. „Intuityvi laisvos valios
fenomeno nuojauta yra mūsų supratimo apie žmogaus prigimtį
pamatas, - teigė jis. - Reikia būti itin atsargiems, kad nepatikė
tume neva mokslinėmis išvadomis, kurios iš tikrųjų priklauso
nuo slaptų ad hoc prielaidų.“ Jo manymu, teorija, neigianti lais
vą valią, „nepatrauklesnė“ už teoriją, kuri ją pripažįsta. Jei nėra
daugiau įrodymų, bylojančių priešingai, paprasčiausiai „laiky
kimės nuostatos, kad mūsų valia laisva“.
Bent jau vienu požiūriu Libetas teisus. Neuromokslas laisvos
valios idėjos tikrai neužgniaužė, Libeto eksperimento protoko
lai per daug neapibrėžti, kad galėtume daryti tokią išvadą. Kol
kalbėjausi su Patricku Haggardu jo kabinete antrame aukšte, jis
ant stalo priešais padėjo savo nešiojamąjį kompiuterį. Ir pasiūlė
elektroninę Libeto eksperimento versiją išbandyti pačiam. Toks
bandymas geriau nei bet kas kitas parodys, kodėl Libeto ekspe
rimentas negalėjo galutinai pribaigti laisvos valios.
Ir tas eksperimentas tikrai netobulas. Haggardo versijoje tu
rėjau ekrane stebėti greitai besisukantį laikmatį, įsidėmėti laiką,
kada „suvokiau norą“ pajudinti pirštą, ir tada paspausti F9 kla
višą. Eksperimento paklaida galėjo įsivelti bet kur. Pavyzdžiui,
kaip atsispirti pagundai paspausti klavišą, kai laikmatis parodys
kurią nors konkrečią padalą? Kaip man atsieti laikmačio rodme-
204
Laisva valia
nis, matomus, kai apsisprendžiu spausti klavišą ir kai pajuntu,

kad mano pirštas jį paspaudė? Ir apskritai ką visa tai reiškia?
Kaip suprasti - „ketinu paspausti“?
Čia sutriko daug žmonių ir be manęs, sako Haggardas. Kad
įveiktų pirmąją problemą, eksperimentą atliekantis tyrėjas nuo
lat kartoja tiriamiesiems, kad viską sprendžia jie, o ne laikro
dis. Tuomet duomenys tikrinami, ieškoma dėsningumų, kurie
galėtų iškreipti rezultatus. Antrasis prieštaravimas įdomesnis ir
siejamas su vadinamuoju tarpmodiniu sinchronizavimu.
Jei kada nors žiūrėjote prastai dubliuotą filmą, turbūt paju
tote, kaip erzinamai sunku klausytis dialogų. Erzina, nes nėra
tarpmodinio sinchronizavimo. Jūs matote judančias aktoriaus
lūpas, ir jūsų smegenys mielai priima šią vaizdinę informaciją.
Tačiau garso informacija keliauja kitu kanalu. Jūsų smegenys
žino, kad kalbą suprasti lengviausia, jei gauni ir vaizdinius duo
menis - skaitai iš lūpų, - todėl abu kanalus, vadinamus modo
mis, stengiasi suderinti.
Šitą užduotį smegenys atlieka stebinamai atlaidžiai. Jei gar
so takelio sinchronizacija nuklysta ne daugiau kaip 50 milise
kundžių, tai nesvarbu - smegenys to nejunta. Dubliuojant filmą
tokia paklaida ir yra leistina, tačiau jei ji bus didesnė, žmonės į
ekraną ims svaidyti kas paklius po ranka.
Panašiai ir Libeto tiriamieji sinchronizuoja tai, ką mato laik
rodyje, ir suvokiamą ketinimą. Suvokimas yra vidinė moda, o
laikrodžio rodmenys ateina per vaizdo modą. Bandymai rodo,
kad žmonių sinchronizacijos paklaida įvairuoja nuo 50 iki 150
milisekundžių. O tai toli gražu neapima 350 milisekundžių tarpo
tarp pasąmonės iniciacijos ir sąmonės komandos atlikti judesį.
Haggardas įsitikinęs, kad laisvos valios nėra. Jis pripažįsta,
kad prieštara, ką reiškia „suvokiau norą pajudinti“ yra proble
205
mišką. Bet, jo nuomone, čia jau ginčijamės dėl semantikos - aš

dėduosi kvaileliu ir stengiuosi tarpą paneigti, kabinėdamasis
prie eksperimento detalių. Vėlavimas yra, sako jis, susitaikyk su
tuo. Taip, eksperimentas ydingas. Taip, jis nėra tobulas būdas
atskirti valingą ir nevalingą veiksmą. Bet, puola jis, kaip kitaip?
Ar aš tikrai manau turįs laisvą valią? Ar tikrai tikiu, kad sąmo
ninga mintis gali priversti mano smegenis ką nors daryti? Kas
per dalykas, slypintis mano fizinėse smegenyse priverčia jas im
tis darbo ir pajudinti pirštą? Niekur nedingsi, sako Haggardas:
mūsų sąmoningi „ketinimai“ tėra jau vykstančių procesų šalu
tiniai produktai. Žinoma, tai įrodyti sudėtinga. Bet vienas žmo
gus, Haggardo nuomone, prie esmės prisikapstė bene arčiausiai.
Ir ne Benjaminas Libetas.
XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje Itzhakas Friedas,
Jeilio universiteto Medicinos mokyklos neurochirurgas, atlik
davo sunkia epilepsija sergančių pacientų smegenų operaci
jas. Pacientų būklė būdavo tokia sunki, kad norint sustabdyti
luošinančius greitus jų neuronų impulsus, tekdavo šalinti dalį
smegenų. Kad rastų, kuriuos neuronus šalinti, Friedas prijungė
elektrodų tinklelį prie tam tikrų smegenų paviršiaus sričių, no
rėdamas stebėti perteklinį neuronų aktyvumą.
Tokios kliniškai naudingos aplinkybės suteikė ir beprece
dentę galimybę nedidelę smegenų dalį paveikti elektros srove
ir pažiūrėti, kas atsitiks. Tai buvo galimybė atlikti kartografiją,
jei galima taip vadinti, kuri padėtų geriau suprasti, kaip veikia
smegenys. Friedas griebė šią galimybę abiem rankomis - ir gavo
netikėtų rezultatų.
Friedas su savo komanda iš viso stimuliavo trylikos pacientų
299 smegenų vietas; 129 iš jų reagavo. Dauguma atsakų buvo
paprasti kūno judesiai. Sakau paprasti, nors tai išties nepaprasta.
206
Laisva valia
Friedas ir jo grupė tam tikras smegenų sritis veikė elektros srove

ir paskatino judesius - kartais susilenkdavo tik vienas sąnarys
ar susitraukdavo viena veido raumenų grupė. Kartais atsakas
būdavo stipresnis: pacientas pakeisdavo padėtį, pavyzdžiui, iš
tempdavo kaklą ar pasukdavo galvą į dešinę. Kad ir kaip žiūrėsi,
tai jau nepaprasta.
Bet ne tai keisčiausia. Tyrėjus labiausiai pritrenkė, kad pa
cientai pasakojo jautę „paskatą“. Paskatą pajudinti dešinę ranką.
Norą pasukti kairę koją į vidų. Norą pajudinti dešinį nykštį ir
smilių. O kai mokslininkai truputį padidindavo srovę, taip ir at
sitikdavo: paskata tapdavo veiksmu, būtent tuo, kurį pacientai
sakėsi norintys atlikti.
Tereikėjo spragtelėti jungiklį. Tyrėjai perėmė paciento valią,
o paskui - vos padidinę galią - perėmė ir kūną.
Iš to kaip Haggardas apie tai pasakojo, mačiau, kad šie atra
dimai jį tiesiog užbūrė. „Būtų fantastiška, jei man taip padary
tų“, - užbaigė jis.
Vis dėlto jis nenorėjo, kad kas krapštytųsi jo smegenyse, to
dėl ir nuėjome į laboratoriją rūsyje. Transkranialinė magneti
nė stimuliacija yra netiesioginė, vadinasi, ir ne tokia efektyvi,
kaip Itzhako Friedo bandymai, atlikti su epilepsija sergančiais
pacientais. Tačiau esmė ta pati.
Turiu prisipažinti, kad tai, ką patyriau stebėdamas, kaip
Haggardas judina mano pirštą, tiesiog netilpo galvoje. Atrodė,
kad tas pirštas ne mano. Tačiau patirtis buvo ir pamokoma, ji
parodė, kad Libeto eksperimentas nevienareikšmis. Kad ir ką
manyčiau apie frazę „ketinu judėti“, judesys, paskatinamas są
moningo ketinimo, ir judesys, atsirandantis tiesiog iš niekur, la
bai skiriasi. Tai ne refleksas, kai Centriniame parke tūptelite, kad
į jus neatsimuštų žemai skrendantis balandis, ar ištiesiate koją,
207
gydytojui stuktelėjus į kelį po girnele. Tai ne tas pat, kaip atmušti

greitai lekiantį beisbolo kamuoliuką. Tokie yra žmogaus gebėji
mai. Aš nežinau, kaip tą darau, tačiau bent jau žinau, kad darau.
O čia buvo kitaip. Dariau ne aš. Pabuvęs Patricko Haggardo ma
rionete patyriau nušvitimą. Įsitikinau, kad laisvos valios neturiu.
Neuromokslo literatūra puola laisvos valios iliuziją ir kitaip:
neuromokslininkai dažnai pademonstruoja, kad kalbėdami apie
ketinimus ir valdymą stebinamai apsigauname. Gal ir tikime,
kad turime laisvą valią, tačiau tokius įsitikinimus turėtume ver
tinti labai nepatikliai.
Danielis Wegneris ir Thalia Wheatley tai įrodė 1999 m. pritai
kę lentelę, kurią šmaikščiai pakrikštijo „buitine Vidža lentele“*.
Ši pora tuo metu dirbo Virdžinijos universitete ir nusprendė pa
tikrinti psichologijos studentų įsitikinimus, kiek jie valdo savo
rankų judesius. Studentams už dalyvavimą pasirašyta kurso įs
kaita, o mokslininkai gavo plačiai cituojamą klasikinį rezultatą.
Eksperimentas nuo pat pradžių buvo pagrįstas apgaule.
Kiekvienas studentas atvykdavo į eksperimentą kartu su daly
viu, žinojusiu apie apgaulę. Stuau,šąv,įCąų, CeCįVkiėpuėA,tCvį,ąC
Laisva valia
ta buvo teikiami nurodymai, bet eksperimento rezultatai buvo

aiškūs. Nors žymeklį vedžiojo ir visur stabčiojo porininkas, visi
studentai teigė patys sprendę, kur sustoti. Taigi tikėjo, kad spren
dimus priima patys, nors visiems buvo aišku, kad ne.
Wegneris atliko ir panašių eksperimentų, per kuriuos prašė
studentų „perskaityti nesąmoningus porininko raumenų jude
sius“. Per šį tyrimą studentai su porininku turėjo išklausyti pa
prastus klausimus, tokius kaip: „Ar Vašingtonas yra Jungtinių
Valstijų sostinė?“, ir laikydami pirštus ant porininko pirštų turė
jo „pajusti“ jo atsakymą, tada paspausti atitinkamą klavišą: taip
arba ne.
Iš tikrųjų porininkas - ir vėl apgaulės bendrininkas - nie
ko neišgirdo, todėl niekaip ir nereagavo. Studentai iš viso 87
procentus kartų atsakė teisingai, bet 37 procentus teisingų at
sakymų priskyrė porininkui. Kitaip tariant, teigiami atsakymai
būdavo pateikiami automatiškai, be sąmonės pastangų. Tačiau
to, kad nesąmoningo judesio tikėtasi, užteko savo paties sąmo
ningos valios suvokimui sumenkinti.
Išvada? Mūsų suvokimai, veiksmai ir ketinimai yra pavojin
gai lankstūs. Mes kaip maži vaikai, sėdintys priešais lenktynių
žaidimų automatą: net jei monetos niekas ir neįmetė ir mašiny
tės važiuoja demonstracijos režimu, jie čiumpa ir sukinėja vai
rą įsivaizduodami, kad iš tiesų vairuoja. Wegneris ir Wheatley
mano, kad tuo dažnai pasinaudoja fokusininkai. „Tikėjimas, kad
mūsų sąmoningos mintys valdo mūsų veiksmus, yra klaida, ku
rią lemia laisvos valios iliuzija, panašiai tikime, kad iš tuščios
skrybėlės tikrai iššoko triušis“, - rašė jie 1999 m. žurnalo Ameri
can Psychologist liepos numeryje.
Tikėtina, kad šou renginiuose, kur demonstruojama hipno
zė, minčių skaitymas ir iliuzijos, išnaudojamas mūsų menkas
209
supratimas, kokia iš tikrųjų yra sąmoningos laisvos valios pri

gimtis. Sudaryk tinkamas sąlygas, ir suvedžioti žmonės manys,
kad nulėmė kokį įvykį. Pakeisk sąlygas - ir žmonės ims manyti,
kad jų elgesį valdo kas nors kitas. Arba kad jie atidžiai stebi visą
įvykių seką. Viso pasaulio teatrai - tai laboratorijos, kuriose tai
patvirtinama: prižiūrimi šou vedėjų ir iliuzionistų tūkstančiai
žmonių yra stumdę stiklinę po Vidža lentelę nė nenutuokdami,
kad tą daro patys. Kokie mes, žmonės, esame atsparūs tikrovei,
įrodo vien tai, kad beveik visą tą laiką (dabar jau pusantro šimt
mečio), kol iliuzionistai ir apgavikai pelnėsi iš šio reiškinio, mes
jau turėjome visai gerą, racionalų ir dvasių kišimosi nereika
laujantį paaiškinimą: ideomotorinius judesius. Tai smulkūs ne
sąmoningi motoriniai judesiai, kuriuos sužadina ir susistiprina
intensyvus judesio laukimas. 1852 m. pirmą kartą juos aprašė
psichologas Williamas Benjaminas Carpenteris ir apibūdino
kaip „įtaigos įtaka, keičiančia ir nukreipiančia raumenų jude
sius, nepriklausomai nuo valios“. Padarinys - subjektas atlieka
judesius nė nesuvokdamas, kad tą daro pats.
Psichologas ir filosofas Williamas Jamesas, rašytojo Henry’o
brolis, perėmė estafetę iš Carpenterio ir eksperimentais parodė,
kaip lengva apeiti mūsų valią. 1890 m. jis išdėstė savo rezultatus
knygoje The Principles of Psychology („Psichologijos principai“)
ir pareiškė, kad „kiekvienas mentalinis judesio atspindys skatina
ir patį judesį, kuris yra įsivaizduojamas“. Jei niekas jo nenutrau
kia, teigė jis, judesys atsiranda.
Jamesas pirmasis suprato, kad ne visos mūsų savęs valdy
mo iliuzijos tokios anapusinės, kad joms įžvelgti reikėtų Vidža
lentelės. Jis pabrėžė, kad panašiai sudėtingas net ir toks įprastas
dalykas, kaip ryte atsikelti. Tiesą sakant, Jamesas manė, kad kė
limosi veiksmas „yra miniatiūrinė visų valios psichologijos duo
210
Laisva valia
menų išraiška“. Tikriausiai reikia nepaprasto proto įžvelgti, kad

kėlimasis iš lovos toks prasmingas. Jameso protas tikrai nepa
prastas - nagrinėdamas savo mistines patirtis jis vartojo vaistus,
tokius kaip amilo nitritas ir pejotlis (ir teigė, kad tik prisiuostęs
juoko dujų suprato Hėgelio filosofiją). Tačiau jis gana įžvalgiai
pastebėjo, kaip sunku rytais keltis iš lovos.
Mes žinome, ką reiškia keltis iš lovos šaltą žiemos rytą, kai

kambaryje nesikūrena židinys ir kai kiekviena mūsų gyvybinė
dalelė priešinasi šiam išbandymui... tai kaipgi iš viso atsikelia-
me tokiomis aplinkybėmis? Jei galiu čia apibendrinti savo pa
tirtį, dažniausiai keliamės be jokių vidinių pastangų ar spren
dimų. Tiesiog staiga pajuntame, kadjau atsikėlėme.
Tai gąsdinamai akivaizdus, tačiau beveik visuotinai igno

ruojamas pavyzdys, kad veiksmus sąmonė valdo ne visada. Visi
esame tai patyrę: jau 7.15, laikas keltis ir žygiuoti. O jūs gulite
po antklode, klausydamiesi radijo diktoriaus šnekų, kad diena
išaušo graži, o eismas gatvėmis juda sklandžiai. Nėra ko tysoti.
Liepiate sau keltis, bet nesikeliate. Tuomet nei iš šio, nei iš to
po trisdešimties sekundžių susivokiate jau atsikėlęs. Neprisime
nate dar kartą liepęs sau keltis, bet štai - stovite prie lango ir
apsiblaususiomis akimis žiūrite į saulėtą rytą. Jūs nuolat ką nors
darote be sąmonės kontrolės.
Laisvos valios samprata labai svarbi mūsų savęs suvokimui,

mūsų kaip žmogiškų būtybių autonomijai. Atimkite ją iš mūsų,
ir mes liksime tik gyvūnai. Štai todėl Alekso, Anthony Burgesso
romano Prisukamas apelsinas pasakotojo, likimas mus labiau-
211
šiai ir sukrečia. Po viso „ultrasmurto“, prievartavimų, vagysčių

ir kruvinų muštynių labiausiai sutrikdo jo bausmė. Aleksas
perauklėjamas, perprogramuojamas ir nuo smurto jį ima ne
pakeliamai vimdyti. Jis nebegali smagintis sadistiniais aktais,
nebegali rinktis, ar daryti gera, ar bloga. Kalėjimo kapelionui
tai sukelia labai blogą nuojautą: „Jei žmogus negali rinktis, jis
liaujasi buvęs žmogumi, - sako jis. - Kas gi tinka Dievui? Ar jis
nori mechaninio gėrio, ar sąmoningo, pasirinkto?“
Žurnale American Scientist kartu su Sukhvinderiu Obhi’u
paskelbtame straipsnyje Haggardas tai suformulavo kitaip:
abejodami laisva valia galime sukelti „filosofijos audrą“. Tačiau
Haggardas žino, kad toji audra tėra niekis, palyginti su gresian
čia teisine audra.
Smegenų skenavimo metodikos tampa vis tikslesnės. Dabar
nebeieškoma, kuri smegenų sritis valdo regą, o kuri - motorines
funkcijas. Neuromokslininkai dabar nustato, kur saugomos su
asmenybe, o ne su organizmu siejamos savybės. Kaltė, gėda, ap
gailestavimas, netektis jau išmatuojami. Asmenybės ir patirties
anatomija supaprastinta iki elektrinių signalų. Jei išsiaiškinsime,
kad kai kurie žmonės fiziškai užprogramuojami impulsyviai
elgtis - o mes visai nebetoli, - kiek truks, kol tai taps advoka
tų argumentu? Gal neuromokslininkai greitai ims liudyti, kad
koks nors žmogus negali atsakyti už tai, kaip veikia jo smegenų
elektrinės grandinės? Haggardas teisme dar neliudijo. Jį kvietė,
bet jis nemanė galintis „aiškiai, pagrįstai ir naudingai“ prisidė
ti prie bylos tyrimo. Atrodo, niekas nenori neapgalvotai bristi į
šitą balą.
Davidas Hodgsonas tikrai nenori. Hodgsonas, teisės filo
sofas, dirbantis Sidnėjuje, Australijoje, pritaria Libetui - laisva
valia yra pernelyg svarbi žmogiškumo dalis, kad kol kas ribotas
212
Laisva valia
mūsų mokslinis supratimas priverstų jos atsisakyti. Jo nuomo

ne, nors dabar ir turime įrodymų prieš laisvą valią, būsimi eks
perimentai patikimai įrodys jos buvimą. Henry’s Stappas, Law-
rence’o Berklio Nacionalinės laboratorijos Kalifornijoje, fizikas,
abejones Libeto eksperimentų įrodymais grindžia kvantine teo
rija. Pagal kvantinę teoriją stebėjimo aktas keičia eksperimento
sąlygas, todėl jokių savistaba paremtų eksperimentų rezultatų
negalima priimti už gryną pinigą.
Tokių skeptiškų nuostatų moksle tikrai nedaug. Jos grindžia
mos moksliškai neapginama prielaida, kad mes tiesiog privalo
me turėti laisvą valią, o visi ją neigiantys eksperimentiniai duo
menys yra klaidingi. Kitoje barikadų pusėje britų psichologas
Guy Claxtonas mano, kad įsikibus laikytis laisvos valios yra tas
pat, kas neigti, jog Žemė sukasi aplink Saulę. Taip, heliocentrinė
visata ne itin patogi pasaulėžiūra, taip, jaučiamės ne tokie ypa
tingi. Negana to, galima puikiai apsieiti ir be jos, juk žmonės taip
gyveno tūkstantmečius. Blogai tik tada, jei nori padaryti ką nors
sudėtinga, pavyzdžiui, iškeliauti iš savo planetos.
Panašiai, anot Claxtono, ir laisva valia tikėti gerai tik tada,
jei nebandai atlikti ko nors sudėtingo, pavyzdžiui, visko savo
gyvenime valdyti. Tyrimai rodo, kad neurozės ir kiti psichikos
sutrikimai dažniau kamuoja žmones, kurie stengiasi sąmonin
gai valdyti gyvenimą ir slopinti nepageidaujamus jo pokštus. Pa-
radokslu, bet protas išliks sveikas, jei pripažinsime, kad sveiku
protu visko suvaldyti negalime.
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Mes nepritaikyti gyventi
itin racionalų gyvenimą. Psichologai ne kartą įrodė, kad mūsų
įsitikinimas, jog sprendžiame „racionaliai“, dažnai tėra saviap-
gaulė. Viename iš dažniausiai cituojamų psichologijos straips
nių Richardas Nisbettas ir Timothy Wilsonas išdėstė, kad nė
213
negalime paaiškinti, kodėl pirkdami kojines pasirenkame vie

nokią, o ne kitokią porą. Wilsonas dar parodė, kad sprendimais,
kuriuos ilgai ir kruopščiai apgalvotame, paskui mažiausiai bū
name patenkinti. Taigi, matyt, ilgai ir daug mąstyti apie laisvą
valią ir priimti „racionalų“ sprendimą, remiantis įrodymais,
tiesiog neverta. Jei perskaitėte šį skyrių iki čia, tikriausiai nebe
sidžiaugiate, kad ir kurioje barikadų pusėje būtumėte. Turbūt
geriausia ir toliau tikėti tuo, kuo tikėjote iš pradžių, ir po visų
išsakytų argumentų ir įrodymų geriausias patarimas greičiau
siai yra toks - nedarykite nieko. Gal laisva valia - tai mokslo
anomalija, į kurią geriausia nekreipti dėmesio.
Visais praktiniais sumetimais šią iliuziją būtų protinga išlai
kyti. Žmogaus sąmonė, savivoka ir ketinimai gal tėra baisiai su
dėtingos mašinos, kūno su didelėmis smegenimis šalutinis pro
duktas, tačiau naudingas, nes mes galime tvarkytis su sudėtinga
aplinka. Negana to, žmonių kultūriniai santykiai išsivystė kartu
su mūsų sąmone ir visi pagrįsti naiviu požiūriu, kad galime val
dyti savo pačių veiksmus (ir todėl už juos atsakome). Filosofai ir
toliau šaltakraujiškai aptarinės šių mokslinių faktų reikšmę, bet
abejingai pripažinti, kad esame smegenų mašinos, ir atsisaky
ti asmeninės atsakomybės realiame pasaulyje mums tikriausiai
per daug pavojinga.
Akivaizdu, kad ant kortos pastatyta per daug: būtų per daug
nenumatytų padarinių, jei rizikuotume ardyti mūsų visuome
nės normas mokslinės „tiesos“ labui. Toks perdėm racionalus
pasirinkimas gali niekur nenuvesti ir tai, tiesą sakant, dar būtų
geriausia, ko galėtume tikėtis. Labiau tikėtina, kad dėl mokslo
atradimų sugriovę savo teisinę ir kultūrinę struktūrą, atsidurtu
me tikrai ne ten, kur norėtume. Jei imtume tais mokslo atradi
mais remtis teisėtvarkoje, susvyruotų pamatai, ant kurių laikosi
214
Laisva valia
žmonių visuomenė. Turbūt geriausiai tai apibendrino Harvardo

universiteto psichologas Stevenas Pinkeris. „Laisva valia yra fik
cija, - pasakė jis. - Tačiau pritaikoma tikrovėje.“
Su laisvos valios iliuzija, regis, įgavome neurologinio „rankų

miklumo“, nors ji neracionali, bet padeda sudėtingoje sociali
nėje ir fizinėje aplinkoje. Tai ne vienintelė proto gudrybė, kurią
mums suteikė evoliucija. Yra dar viena neurologinė anomalija,
nepaklūstanti mūsų sąmonės kontrolei, ir jau tikrai per vėlu ją
ignoruoti: mokslas ją išnagrinėjo ir pavertė viena iš atraminių
mūsų sveikatos priežiūros sistemos, sprendžiančios, kas šiuolai
kinėje medicinoje veikia, o kas ne, kolonų. Tai placebo efektas.
12
Placebo efektas
Kas čia ką apgaudinėja?
an buvo labai malonu žinoti, kad galiu kaip nors padėti

M žmonėms“, - pasakė Leo Sternbachas, išradęs nerimą
slopinantį vaistą diazepamą. Sternbachas tikrai padėjo žmo
nėms - net labai. O dabar kaip tik ima aiškėti, kiek Leo Sternba-
cho vaisto poveikį nulemia žmonės, patys padėdami sau jaustis
geriau.
Nuo 1969 m. iki 1982 m. diazepamas prekiniu Valiumo pa
vadinimu buvo geriausiai perkamas vaistas Jungtinėse Valsti
jose. Klestėjimo laikotarpiu Sternbacho darbdavys, farmacijos
gigantas „Hoffman LaRoche“, pardavė 2,3 milijardo mažų gel
tonų tablečių su raide V. Ėjo 1978 m., ir vaistas jau daugiau kaip
dešimtmetį buvo įaugęs į populiariąją kultūrą. 1966 m. „Rolling
Stones“ pirmąkart sudainuota daina Mothers Little Helper buvo
buitinio piktnaudžiavimo Valiumu satyra. Tais pačiais metais
vaistui teko svarbus vaidmuo kultiniame romane Valley of the
Dolls („Lėlių slėnis“) - diazepamo piliulės buvo pagrindinės vei
kėjos priemonė atsikratyti gyvenimo Niujorke keliamos įtam-
216
Placebo efektas
pos. Dabar, kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, diazepa-

mas yra „svarbiausias vaistas“ visų valstybių vaistinėse. Todėl
labai keista žinoti, kad jis neveikia, jei nežinai, kad jį geri.
2003 m. viename žurnalo Prevention and Treatment straips
nyje teigiama, kad diazepamas nerimo neslopina, jei duodamas
paciento neinformavus. Nepaprastą eksperimentą atliko Turi
no mokslininkai, jie padalijo tiriamųjų grupę į du pogrupius.
Vienam pogrupiui gydytojas davė diazepamo ir pasakė, kad
skiria stiprių nerimą slopinančių vaistų. Kito pogrupio tiria
miesiems prijungė automatinius infuzijos aparatus ir sulašino
po tokią pačią diazepamo dozę, bet kambaryje nieko nebuvo ir
niekas neįspėjo, kad jie gavo vaistų. Po dviejų valandų pirmo
jo pogrupio pacientai pranešė, kad nerimas gerokai sumažėjo.
Antro pogrupio pacientai teigė pokyčių nepajutę. „Atvirai sky
rus pacientams diazepamo nerimas sumažėjo dėl placebo efek
to“, - teigė mokslininkai.
Placebas - tai vaistas be veikliosios medžiagos. Iš tiesų -
cukraus tabletė, šaukštas pasaldinto vandens, fiziologinio tirpa
lo lašelinė ar bet kas. Kad šis efektas suveiktų, gali užtekti bū
rio daktarų baltais chalatais prie lovos, įtikinėjančių, kad jums
tuojau pagerės. Placebo galią nulemia apgaulingas kartu su juo
pateikiamas pranešimas. Jums sakoma (arba jūs pajuntate), kad
procedūra ar ritualas turės poveikį jūsų kūnui ar psichinei būse
nai, ir jeigu tikrai tuo tikite, išgėrus tabletę ar gėrimo, o kartais
vien pamačius gydytoją, iš tiesų taip ir bus. Žinoma, kad raga
niai, šamanai ir kiti magiškų priemonių tiekėjai verčiasi place-
bais. Jiems atliekant apgaulingas pinigus sumokėjusio lengvati
kio gydymo apeigas, tas gydymas gali padaryti stebuklų. Tą patį
galima pasakyti ir apie televizijos evangelistus. Ir apie Vakarų
gydytojus: tyrimai rodo, kad balti chalatai bei stetoskopai - ir
217
tinkama slauga bendraujant su ligoniu - gali sukurti stulbina

mai veiksmingą placebo efektą. Gydytojai žino - jei pacientai
jaučiasi gydomi tinkamai, tai ir gydymas daug veiksmingesnis.
Viena vertus, visa tai lengva paaiškinti: vaisto veikliąsias
medžiagas sustiprina smegenyse išskiriamos cheminės medžia
gos - tai „vilties molekulių“, taip jas vadina Turino grupės vado
vas Fabrizio Benedetti, sukeliamas poveikis. Sudėtingiausia štai
kas: nors jau manėme perpratę placebo efektą, dabar aiškėja,
kad anaiptol.
Medicinoje mes jau seniai pripratome atsižvelgti į placebą.
Šiuolaikinė mokslinė medicina grindžiama atsitiktinių imčių
dvigubai aklais, placebu kontroliuojamais tyrimais“, kai vaistas
turi veikti geriau už tabletę be veikliųjų medžiagų ar fiziologi
nio tirpalo injekciją. Tačiau dabar viskas susijaukė dar labiau.
Kai kurios duomenų analizės rodo, kad placebo efektas iš es
mės tėra mitas. Negana to, medicinos sistema paremta prie
laida, kad egzistuoja placebas ir kad jo poveikius organizmui
galima atskirti nuo bandomo vaisto poveikių. Bet atrodo, kad
tokia prielaida buvo klaidinga ir vaistų bandymų sistemą gali
tekti ardyti. Nenuostabu, kad neseniai Nacionalinio sveikatos
instituto konferencijoje placebo tyrimams buvo suteikta „skubi
pirmenybė“.
Benjaminas Franklinas, laikomas racionalios, „įrodymais pa
grįstos“ medicinos tėvu, turbūt vartosi karste. 1785 m. Franklinas
vadovavo komisijai, tikrinusiai teiginius apie „gyvūnų magne
tizmą“. Austrų gydytojas Franzas Antonas Mesmeris pakerėjo
(anglų k. mesmerized - pakerėtas) Paryžių pareiškęs, kad mag
netai ir vandens stiklinės gali būti naudojami gydyti. Liudvikas
XVI panoro išsiaiškinti, ar šie teiginiai pagrįsti, ir įpareigojo kelis
garsiausius Europos mokslininkus išsiaiškinti tiesą. Jų bandymai
218
Placebo efektas
buvo pirmieji mokslo tyrimai, per kuriuos tiriamiesiems užriš-

davo akis, kad neiškraipytų rezultatų - pirmieji „akli“ tyrimai
iš tiesų tokie ir buvo. Komisija ataskaitą paskelbė 1785 m. Visus
gydomuosius poveikius „iš tikrųjų nulėmė vaizduotės galia“, -
teigiama joje.
Įdomu, kad 1785 m. žodis placebo pirmąkart pasirodė me
dicinos žodyne. Tai buvo papildytas antrasis George’o Motherby
New Medical Dictionary („Naujasis medicinos terminų žody
nas“), o pats žodis, anot Motherby, reiškė „įprastinį metodą ar
vaistą“. Nors iš pirmo žvilgsnio apibrėžimas nėra itin smerkian
tis, etiketės tikriausiai būta neigiamos, reiškiančios, kad vaistas
trivialus ar neįspūdingas, nes žodžio poreikšmis jau buvo men
kinamasis. Placebo reiškia „patenkinsiu“ ir nenuoširdumui, pa
taikavimui ir lupikavimui įvardyti vartotas nuo viduramžių, kai
godūs dvasininkai imdavo iš gedinčiųjų pinigus už 116 Psalmės
giedojimą per laidotuves. Psalmė prasideda žodžiais Placebo
Domino in regione vivorum („Aš džiuginsiu Viešpatį gyvųjų
karalystėje“*). 1811 m. menkinamasis poreikšmis nusistovėjo:
Robertas Hooperis išspausdino New Medical Dictionary įtraukęs
žodį placebo su prierašu: „Epitetas apibūdinti vaistui, skirtam la
biau pacientui patenkinti, o ne padėti.“ Hooperio laikų daktarai
menkai numanė, kad placebas padeda pacientams lygiai tiek pat,
kiek ir patenkina.
Kaip dažnai nutinka, senovėje apie tai žinota, tačiau užmirš
ta. Senovės graikai tikrai žinojo. 380 m. pr. Kr. Platonas parašė
Charmidą, kuriame Trakijos karalius Zamolksis sako Sokratui,
kad jo laikų gydytojai atskirdami sielą ir kūną labai klysta. Nors
* Dabartinis A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas: Todėl einu savo keliu VIEŠPATIES /

Artume gyvųjų šalyje. Ps 116,9. 1999 m.
219
gydytojai ir labiausiai stengtųsi, neįmanoma išgydyti kūno, ne

pataikaujant protui.
Jei norite, kad galva ir kūnas pasveiktų, pradėkite gydyti sielą,

tai svarbiausia. Ir gydymas, mano brangusis jaunuoli, turi būti
skatinamas tam tikrais apžavais, o šie apžavai - tai tinkami žo
džiai; jais į sielą įskiepijamas nuosaikumas, o jei yra nuosaiku
mas, greitai atsiranda ir sveikata - ne tik galvos, bet ir viso kūno.
Platonas buvo teisus; žodžiai galingi. Jei pasakojate, ką daro

te - jei ištariate pranzūzų psichiatro Patricko Lemoine’o vadina
mą užkalbėjimą - tai tikrai gali sukurti stebuklą.
Užkalbėjimo pavyzdys, remiantis Lemoine’o patirtimi, ga
lėtų būti toks: „Išrašysiu jums magnio nuo nerimo.“ Magniu
gydyti nerimo neleista, bet magnio trūkumas sukelia nerimo
simptomus, ir Europos gydytojai, kažkodėl laikydamiesi tokio
paties kaip vakcinacijos principo, dažnai išrašo magnio nuo ne
rimo, teigia Lemoineas. Ir pacientai ne tik patenkinti, jie pasi
junta geriau, o jei gydymas nutraukiamas, atkrinta. Beveik po
250 metų, įrodymais pagrįstos medicinos eroje, užkalbėjimai
tebėra galinga jėga.
1954 m. Lancet išspausdino straipsnį, kad placebas tinkamas

tik gydant „kai kuriuos neprotingus ar realybės nesuvokiančius
pacientus“, bet dabar tai atrodo beveik juokinga. Pasak Ann
Helm iš Oregono Sveikatos mokslų universiteto, maždaug nuo
35 iki 45 procentų visų išrašomų vaistų yra placebai. Taip ap
skaičiuota 1985 m. 2003 m. atlikta beveik aštuonių šimtų Da
nijos gydytojų apklausa, paskelbta žurnale Evaluation and the
220
Placebo efektas
Health Professions, nustatyta, kad beveik pusė iš jų išrašydavo

placebo dešimt ar daugiau kartų per metus. 2004 m. atlikto
Izraelio gydytojų tyrimo duomenimis, paskelbtais British Me
dical Journal, 60 procentų iš jų yra išrašę placebo, o daugiau
kaip pusė skirdavo jo kartą per mėnesį ar dažniau. 94 procen
tai Izraelio gydytojų, išrašiusių placebą, sakė, kad, jų nuomone,
gydymas buvo veiksmingas.
Tai ne visiški placebai. Gydytojas negali siųsti jūsų į vaistinę
pirkti cukraus piliulių, juk galite perskaityti receptą ir užkalbėji
mo galia pranyks. Ne, gydytojai paprastai išrašo vaistų, turinčių
šio to naudingo, tik tų vaistų licencija išduota gydyti ne nuo to,
kuo sergate.
Kad ir labai paplitusi, tokia praktika skaldo medikų bend
ruomenę. Vieni ją laiko neetiška, net pavojinga. Apgaudinėjamas
ne vien pacientas, bendrininkauti su placebą išrašiusiu gydytoju
verčiami kiti medicinos profesionalai. Pagalvokite, ką veikiate su
receptu? Nešate jį vaistininkui. Tuomet jūsų vaistininkas - noriai
ar nenoromis - dažniausiai žaidžia iki galo. Viename Journal of
the American Pharmaceutical Association straipsnyje net patei
kiamas vaistininko vaidmens scenarijus. Supratęs, kad gydytojas
skyrė placebo, vaistininkas turėtų parduoti jo sakydamas: „Pa
prastai daugumai pacientų skiriama didesnė dozė, tačiau jūsų
gydytojas mano, kad ši dozė jums padės.“ Tuomet vaistininkas
gali įspėti jus apie pašalinius poveikius. Arba ne.
Jei tai jus sukrėtė, guoskitės, kad niekas nebando jūsų apsuk
ti. Nei gydytojas, nei vaistininkas tyčia jūsų nemausto. Jie tiesiog
daro ką gali, kad jums padėtų. Žino, kad tikite jų gebėjimais,
antraip nebūtumėte ėjęs konsultuotis. Ir dar jie supranta, kad
placebas veikia, nors niekas tiksliai nežino kodėl. Jūs tikite savo
gydytoju ir tas tikėjimas gali jums padėti. Tiesiog placebo pri
gimtis tokia: reikia trupučiuką jus apgauti, kad jis padėtų. Ar tai
blogai? Dėl atsakymo j šį klausimą nesutariama.
Apie placebo naudojimo etiką diskutuojama seniai ir niekaip

neprieinama prie išvadų, tačiau mokslinis šio efekto pagrindas
yra nauja tyrimų tema. Bendra jų išvada, regis, ta, kad placebo
efektą sukelia cheminiai procesai. Klasikinius įrodymus pateikė
pacientų skausmo tyrimai. Pirmieji čia pasidarbavo dantistai,
raunantys pacientams krūminius dantis. Tačiau galimos ir ne
tokios drastiškos priemonės. Vienintelė tikrai būtina tokių tyri
mų sąlyga yra truputis melo.
Viskas pradedama skausmo varstomiems pacientams skyrus
ką nors panašaus į morfino lašelinę. Paskui, kai pacientai su
sieja morfiną ir skausmo malšinimą, galite nemačiomis pakeisti
jį fiziologiniu tirpalu. Pacientai nežino, kad jų „morfinas“ tėra
sūrus vanduo, nes pasireiškia placebo efektas, ir jie teigia, kad
vaistai nuo skausmo puikiai tebeveikia. Tai jau savaime keista,
bet kita suktybė dar keistesnė. Nieko pacientams nesakę pasta-
tote lašelinę su kitu vaistu naloksonu, kuris blokuoja morfino
veikimą. Nors morfino pacientas nebegauna, naloksonas stab
do skausmo malšinimą, ir pacientai, nežinantys, kas čia vyksta,
sako vėl pasijutę blogiau.
Įtikinamai paaiškinti galima tik vienaip: vaistas, stabdantis
skausmą malšinantį morfino poveikį, taip pat sustabdo ir fiziolo
ginio tirpalo (placebo) sukeltą skausmo malšinimą. Vadinasi, fi
ziologinis tirpalas tikrai veikia, ir tai ne vien paciento vaizduotės
padarinys. Arba vaizduotė irgi gali turėti fiziologinių padarinių.
Pirmą kartą taip sugudravę odontologai manė, kad placebo
efektą skatina organizmo endorfinai. Tai natūralūs opioidai, vei-
222
Placebo efektas
kiantys tuos pačius biocheminius mechanizmus kaip morfinas.

Užteko patikėti, kad skausmas numalš, ir tai paskatino išsiskirti
endorfinų, kurie ir numalšino skausmą, apibendrino jie. Paskui
endorfinus blokavo naloksonas, ir vėl ėmė skaudėti. Tačiau vis
kas pasirodė dar sudėtingiau.
Tai, kas pirmiau buvo laikoma vaizduotės padariniu, yra
tikras, pakartojamas ir daugiabriaunis biocheminis reiškinys.
Placebo efektas veikia viską, tikėjimas, kad skausmas praeis,
gali paskatinti išsiskirti įvairių natūralių nuskausminamųjų. Pa
bandykite skirti ketorolako, nuskausminamojo, kurio cheminis
veikimo būdas kitoks nei morfino, būklei pagerinti, o paskui
pakeiskite jį fiziologiniu tirpalu. Dabar suleidus naloksono nie
ko neįvyks, nes skausmą malšino ne endorfinai, o kokie nors
kiti natūralūs jūsų organizmo išskiriami nuskausminamieji.
Pavyzdžiui, stimuliuojami hormonų, veikiantys panašiai kaip
skausmą malšinantis vaistas sumatriptanas. Šis reiškinys net pri
klauso nuo to, kokio stiprumo skausmo tikisi pacientas. Pasaky
site morfino jau gavusiems pacientams, kad skirsite praskiesto
morfino (nors ir taip jiems lašinote tik fiziologinio tirpalo) ir
vėl skirkite naloksono. Tačiau šis neblokuoja fiziologinio tirpalo
sukelto nuskausminimo, nes tikėjimas, kad skausmas bus mal
šinamas silpniau, sužadino alternatyvų mechanizmą. Tai, ką visi
laiko „placebo efektu“, yra aibė įvairių poveikių, kurių kiekvie
nas turi unikalų biocheminį mechanizmą. Mūsų smegenys ap
gaudinėja mus įvairiais būdais.
Nors visa tai atrodo visiškai įtikinamai ir dabar nė neabejojame,

kad placebo efektas yra tikras reiškinys, statinėje yra ir šaukštas
deguto. 2001 m. du danų tyrėjai žurnale New England Journal
223
of Medicine paskelbė pagarsėjusį straipsnį. Asbjornui Hrobjarts-

sonui ir Peteriui Gotzsche’i kilo įtarimų, ar tikrai placebas toks
veiksmingas, kaip teigiama. Kad ir ką vartė - vadovėlius, moks
linius straipsnius ir populiarius žurnalus - visur autoriai skelbė
skaičius, kuriais juodu negalėjo patikėti. Remiantis medicinos
literatūra, 35 procentams pacientų pagerėja, jei jiems sakoma,
kad netikri jiems skiriami vaistai yra tikri.
Galiausiai jie prisikasė iki dažnai cituojamos ir niekada ne
užginčytos statistikos šaltinio: Henry’o Knowleso Beecherio.
Straipsnyje The Powerful Placebo („Galingasis placebas“), pa
skelbtame 1955 m. Journal of the American Medical Association,
Beecheris pirmą kartą pateikė pasiūlymą dvigubai aklus placebu
kontroliuojamus tyrimus naudoti medicininiam gydymui ver
tinti. Straipsnyje skelbiama jo atlikta tuzino tyrimų analizė, per
kurią ir buvo gautas magiškasis 35 procentų skaičius.
Hrobjartssonui su Gotzschei įtikinti to neužteko, ir jie atli
ko savo metaanalizę. Taip daro mokslininkai susidūrę su aibe
prieštaringų atsakymų į tą patį klausimą. Iš esmės - tai standar
tizuotas būdas išnagrinėti visas pastangas atsakyti į tą klausimą.
Jie tiria kiekvieno atsakymo kokybę: eksperimentinius metodus,
sistemines paklaidas, statistinę analizę. Reikia išnagrinėti kiek
vieno bandymo rezultatus, paskui juos vėl apibendrinti, atsi
žvelgiant į kiekvieno iš jų reikšmingumą. Galų gale tokia analizė
leidžia nustatyti, kiek įrodymai hipotezę paremia ar paneigia.
Hrobjartssono ir Gotzsches placebo efekto metaanalizėje iš
nagrinėta 114 klinikinių bandymų, per kuriuos buvo palyginti
placebo gavę ir negavę pacientai. Iš viso aptarta apie 7 500 pa
cientų, sirgusių apie keturiasdešimčia įvairių ligų, pradedant pri
klausomybe nuo alkoholio ir baigiant Parkinsono liga. Peržvelgę
visą būklių įvairovę mokslininkai nerado įrodymų, kad placebas
224
Pl acebo efektas
turėjo patikimo poveikio sveikatai. Vieninteliai šiokį tokį povei

kį pademonstravo skausmo malšinimo tyrimai, tačiau jais buvo
sunku pasikliauti. Skausmas jaučiamas subjektyviai, pabrėžia
Hrobjartssonas, o pacientams patinka įsiteikti savo gydytojams,
ir jie galėjo sakyti, kad skauda mažiau negu iš tikrųjų. Tikrai
objektyviai išmatuojamų duomenų, tokių kaip kraujo spaudi
mo ar cholesterolio lygio, placebas neveikė. „Naudoti placebą
ne kontroliuojamiems ir tinkamai suplanuotiems klinikiniams
bandymams nerekomenduojame“, - teigė mokslininkai.
2003 m. Hrobjartssonas su Gotzsche analizę pakartojo, tik
dabar išnagrinėjo 156 tyrimų ir 11 737 pacientų duomenis.
Rezultatai, paskelbti Journal of Internal Medicine, nepakito. Jie
nerado „jokių įrodymų, kad placebas turi didelių klinikinių po
veikių, ir jokių patikimų įrodymų, kad jis apskritai sukelia kli
niškai naudingų poveikių“. Ir apibendrino, kad placebas anaip
tol neįrodytas reiškinys, vienintelė galima išimtis yra skausmo
malšinimas, bet ir čia placebo efektas akivaizdžiai nedidesnis
už tai, ką jie galėtų pavadinti pacientų pastangomis įtikti savo
gydytojams. „Dauguma pacientų yra mandagūs ir įsiteikdami
tyrėjams dažnai pasako, kad jaučiasi geriau, nors taip ir nėra...
todėl manome, kad rezultatus iškraipė subjektyvūs pacientų at
sakymai“, - rašo tyrėjai.
Hrobjartssono ir Gotzsches darbai labai vertinami ir dėl jų
kilo nemažai ginčų, kaip iš tikrųjų turėtume elgtis su placebu. Ir
vis dėlto turime patikimų įrodymų, surinktų tokių pat gerbiamų
mokslininkų, kad placebo efektas yra tikras. Pavyzdžiui, smege
nų skenogramos rodo, kad įtakos turi smegenų veikla. 2005 m.
Mičigano universiteto mokslininkai paskelbė tyrimus pozitronų
emisijos tomografu (PET), jie išsiaiškino, kad pogumburio en-
dorfinų sistema sužadinama pacientams suleidus injekciją ir pa
225
sakius, kad tai nuskausminamieji. Subjektyvi pacientų nuomonė

neatrodo tikėtina, nes tiriamiesiems skausmas per eksperimen
tą buvo sukeltas tyčia (fiziologinio tirpalo injekcija į žandikaulį);
jie neturėjo priežasčių įsiteikti tyrėjams, atliekantiems šį ekspe
rimentą, ir teigti, kad skauda mažiau.
Redakcijos komentaras prie Hrobjartssono ir Gotzsches
straipsnio apibendrina vyraujančias nuotaikas. Autorius Johnas
Bailaras iš Čikagos universiteto prisipažino neturintis kitokių
įrodymų, išskyrus „įkyrią visiškai nemokslišką nuojautą, kad tai
tiesiog turi būti tiesa“, tačiau teigė, kad pateikiamos išvados yra
„pernelyg griežtos“. Mokslo laboratorijose nutinka dalykų, „ga
linčių nustelbti placebo efektą, kuris būtų akivaizdus nemokslinė
je aplinkoje“. Tačiau sprendimo šiai problemai dar nėra: „Neaišku,
kaip reikėtų bandyti ir palyginti placebą mokslinėje ir nemoksli
nėje aplinkoje, nes tam, žinoma, prireiktų mokslinio tyrimo.“
Gal mano neoficialus vizitas į Turiną padės Bailarui. Man tai
jis tikrai padėjo atsikratyti abejonių placebo efektu.
Kai paklausiau Fabrizio Benedetti, ar galėčiau patirti placebo

efektą, jis nebuvo įsitikinęs, kad pavyks. Paprastai jo tyrimų
grupės mokslininkai nesako savanoriams tiriamiesiems, kokius
eksperimentus atlieka; paciento informuotumas gali iškreipti
rezultatus. Su manimi taip nenutiko. Belangiame rūsio kamba
rėlyje po Šv. Jono Krikštytojo ligoninės bokštais ne kartą leidau
si, kad man sukeltų skausmą. Ir visai kitaip negu maniau, nors
ir žinojau, kas daroma, gydytojai tą skausmą galėjo nuslopinti
paprasčiausiai man meluodami.
Per pirmą eksperimentą laikydamiesi įprastos tvarkos jie
tyrė kofeino poveikį raumenų veiklai: man teko atlikti fizinius
226
Placebo efektas
pratimus prieš ir po mažo puodelio šaltos, apybjaurės kavos. Kol

gėriau kavą, baltu chalatu vilkinti daktarė Antonella Polio, viena
iš Benedetti kolegių, išūžė man galvą kalbomis, kaip sportinin
kams draudžiama vartoti kofeiną. Papasakojo, kad sesuo šaudo
iš lanko. Jai visuomet primenama, kad prieš varžybas negertų
jokių kofeino turinčių gėrimų, mat jie pagerina raumenų veiklą
ir suteikia nesąžiningo pranašumo. Žinojau, kad kažkur čia slypi
apgaulė - gal kava be kofeino, gal kofeinas neturi įtakos rau
menų veiklai, o gal Polio tiesiog sumažino treniruoklio svorius
prieš man pradedant pratimus po kavos pertraukėlės, tačiau po
kavos aš tikrai pasirodžiau geriau negu prieš.
Po eksperimento Polio prisipažino. Kava buvo be kofeino.
Vis dėlto aš, pakankamai įtikintas turįs daugiau jėgų, pasiro
džiau geriau. Ji atrodė gana patenkinta. Eksperimentas tikrai
nebuvo kruopštus, bent jau paskubomis ir kaip pakliuvo atliktas
maniškis klinikinis bandymas turėjo daug trūkumų. Negana to,
Polio net nesitikėjo, kad bandymas apskritai pavyks su žmogu
mi, žinančiu, kas vyksta.
Kitą bandymą atliko kita baltu chalatu vilkinti gydytoja Lua-
na Colloca, kuri įėjo į kambarį nešina kažkuo panašiu į kele
tą smulkių diskinių baterijų ant plastikinės juostelės. Tai buvo
elektrodai. „Ar sutiktumėte patirti elektros šoką?“ - paklausė ji.
Sutikau, ir ji pritvirtino elektrodus man prie dilbio. Paskui
prijungė juos prie kompiuterio, suprogramuoto siųsti elektros
smūgių sekas, skirtas manipuliuoti protu.
Kompiuterio ekrane raudona arba žalia spalva man rodė, ar
iškrovą patirsiu stiprią ar silpną. Apgaulė šiuo atveju suveikia dėl
sąsajos efekto - smegenys išmoksta sieti spalvą su skausmo lau
kimu. Ekrane parodoma spalva, o po maždaug penkių sekun
džių kompiuteris įjungia elektros šoką. Žalia spalva reiškia stiprią
r? “
iškrovą (panašiai nutrenkia elektrinė tvora), o raudona - silpną

(ne skausmingesnę negu švelnus prisilietimas prie rankos). Ta
čiau susiformavus sąsajai žaidžiant spalvomis, galima žaisti ir
smegenų gebėjimu suvokti skausmą.
Taip ir buvo. Po maždaug penkiolikos minučių trukusios pa
rengties, paskutinės kelios elektros iškrovos atrodė silpnos, kaip
rankos prisilietimas, neatsižvelgiant, ar įspėjanti spalva buvo
raudona, ar žalia. Bet po eksperimento Colloca pasakė, kad vi
sos iškrovos buvo stiprios. Todėl iš tikrųjų po kiekvienos iš jų
turėjau jaustis kaip nutrenktas elektrinės tvoros.
Iš dalies stebėtis* lyg ir neturėjau. Smegenys - stulbinamas
organas, nepaprastai sudėtinga sąranga molekulių, apdorojan
čių signalus - ir cheminius, ir elektrinius - ir suteikiančių mums
pojūtį, kas mes esame ir kaip patiriame aplinkinį pasaulį. Kodėl
tinkamai kontroliuojant siunčiamus signalus neturėtų pavykti
šio pojūčio apgauti?
Mes žinome, kad esama daug būdų pakeisti žmogaus sme
genų ir jų valdomo kūno būklę. Akivaizdžiausios yra penkios
mūsų juslės: nupjautos žolės kvapas sužadina tam tikrą atmin
ties būklę, šokolado skonis skatina išskirti serotoniną; mylimo
žmogaus prisilietimas ar didžiaakis šuniukas sužadina oksito
cino, pririšančio mus prie partnerio ar vaikų (arba šunų), mo
lekulių išsiskyrimą, spiegimas užlieja adrenalinu, parengiančiu
kautis arba sprukti.
Elektriniai signalai gali apeiti ir sąmoningą kūno kontrolę.
Pavyzdžiui, žmonių kenčiančių nuo Parkinsono ligos, drebėji
mą galima sustabdyti, į pogumburį implantavus mikroschemą.
Prityręs neurochirurgas Benedetti ir atlieka tokias implanta
cijas, jos padeda Parkinsono ligos kamuojamiems pacientams
pagerinti judesių kontrolę ir praverčia tyrinėjant neurologinius
228
Pl acebo efektas
placebo efekto mechanizmus. Pasakykite pacientams implantą

nustatę taip, kad judesius valdyti bus sunkiau, ir jie tikrai ima
judėti sraigės greičiu. Pasakykite priešingai, kad elektrodus su
reguliavote, mobilumas bus optimalus, ir judesiai taps norma
lūs. Nė vienu atveju niekas nė nepaliečia elektrodų, užtenka, kad
Parkinsono liga sergantis pacientas tikisi akivaizdaus pagerėji
mo - ar pablogėjimo, - ir judėjimas imamas valdyti atitinkamai.
Jei pasakysite, kad jiems pablogės, taip ir bus. Kalbame ne tik
apie pozityvų mąstymą, kalbame ir apie cheminius ir elektrinius
signalus, kuriuos toks mąstymas sužadina.
Benedetti tai pademonstravo akivaizdžiai. Klasikinius Par
kinsono simptomus - raumenų sąstingį ir drebulį - sukelia
staigūs pliūpsniai signalų, generuojamų konkrečioje smegenų
srityje: pogumburio branduolyje. Vaisto apomorfino injekcijos
šį padidintą veiklumą sumažina beveik iki normalaus, ir su juo
siejamas drebulys bei sąstingis išnyksta. Benedetti komanda su
rinko grupę pacientų, kuriems į pogumburio branduolį buvo
implantuoti elektrodai, ir kelias dienas iš eilės švirkštė apomor
fino. Paskui pakeitė jį fiziologiniu tirpalu, bet pacientams pasa
kė, kad injekcijos palengvins jų simptomus. Taip ir atsitiko, o
implantuotų elektrodų duomenys rodė, kad pogumburio bran
duolio neuronų veiklumas sumažėjo. Atrodo, placebas slepiasi
smegenyse, ir jis tikras.
Būtent čia placebo, efektas ir virsta tamsiosios energijos atitik

meniu medicinoje: pakartojamas ir išmatuojamas reiškinys, ir
vis dėlto gali pasirodyti, kad tai tik iliuzija. Išsami geriausių kli
nikinių duomenų analizė rodo, kad jo gal iš viso nėra arba jis
nereikšmingas. Bet net ir puikiausiai žinodamas, kas vyksta, ne
229
galėjau atsispirti placebo efektui. Tai ne paprasčiausia apgaulė,

ne cukraus tabletė, laikoma veiksmingu vaistu. Šį efektą suža
diname proto veikla, smegenų implantais ar cheminių junginių
kokteiliais, ir smegenų skenogramose matome, kaip jis veikia.
Nors esama mokslinių įrodymų, kad placebo efektas tėra mitas
arba mes apsigauname, turbūt daugiau yra priešingų duomenų.
Klinikiniai tyrimai rodo, kad morfino vartojimą galima su
mažinti pusiau, jei tik užtikrinsite pacientus, kad ir toliau jo
gauna. Pasakyti pacientui, kad švirkščiate nuskausminamųjų,
nors leidžiate tik fiziologinio tirpalo, taip pat veiksminga, kaip
ir skirti 6-8 mg moęfino. Po JAV Nacionalinio sveikatos insti
tuto atliktų tyrimų paaiškėjo, kad nuo kokaino priklausomiems
narkomanams reabilitacijos klinikose irgi užtenka perpus ma
žesnės dozės, jei tik jie įsitikinę, kad jo gauna. Įsitikinimas - ga
lingas dalykas.
Tiesą sakant, grįžtame prie diazepamo. Skirtas pacientui ne
žinant, jis neveikia. Poveikis pasireiškia tik diazepamui veikiant
kartu su įsitikinimo cheminėmis medžiagomis, kurias gamina
organizmas. Jos neblogai veikia ir vienos, bet pridėjus diazepa
mo poveikis tikrai geras.
Tačiau šios medžiagos turi ir savo tamsiąją pusę. Benedetti ir
Colloca įspėja, kad placebo tyrimai gali būti panaudoti abejoti
nais tikslais. Mes dar braidome po seklius placebo tyrimų van
denis, o jau aišku, kad šio reiškinio, kaip ir genetikos, vandenys
gali būti gana drumzlini. „Placebo tyrimai... gali turėti neigiamų
padarinių“, - rašo jie 2005 m. straipsnyje Nature Reviews. - Jei
ateityje tyrimai padės galutinai suprasti įtaigos žmogaus protui
mechanizmus, teks daug diskutuoti apie jo etiką.“
Juo labiau, jei kalbame apie nocebo efektą, kai tyčia sukelia
mas nerimas gali skausmą sustiprinti. Benedetti yra vienas iš
230
Pl acebo efektas
nedaugelio žmonių, kurie galėjo tirti šį reiškinį; jei placebo ty

rimai gydytojams kelia etinę dilemą, tai nocebas kelia dvigubai
didesnę dilemą.
Nocebo reiškia „pakenksiu“. Per nocebo tyrimus vaistų ski
riama sakant maždaug taip: „Nuo šitų vaistų tikrai jausitės daug
blogiau.“ Tokie tyrimai gali pasirodyti be galo vertingi, ir Bene-
detti pasitelkęs savo patirtį su nocebo efektu jau stengiasi apeiti
šiuolaikinių skausmą malšinančių vaistų ribotumą. Tačiau koks
etikos komitetas patvirtintų tokius tyrimus, per kuriuos meluo
site pacientams, kad sukeltumėte jiems diskomfortą? Joks. Štai
kodėl Benedetti savanorius tenka samdyti, kad šie sutiktų pa
kentėti.
Viskas prasidėjo 1997 m., tada jis su kolegomis tikrino idėją,
kad nerimas sustiprina skausmą. Jie sušvirkštė grupei po skaus
mingų operacijų sveikstančių pacientų proglumido - medžia
gos, kuri blokuoja su nerimu siejamą neurotransmiterį chole-
cistokininą (CCK). Davus šiems pacientams neveiklią tabletę ir
pasakius, kad jiems pablogės, nieko tokio neatsitiko. Blokavus
CCK, nocebo efekto sukelti nepavyko.
Tai buvo geras rezultatas, bet moksliškai nepatikimas - juk
nebuvo kontrolinės grupės, kuri negavo CCK blokuojančio pro
glumido ir jautė daugiau diskomforto, kurį sukėlė nerimas. Ne
laimei (jei ne pacientų, tai bent jau Benedetti), etikos komitetas
leidimo sudaryti tokią kontrolinę grupę nedavė.
Kad gautų leidimą ir rastų savanorių tolesniam tyrimui, Be
nedetti prireikė beveik dešimties metų. 2006 m. pabaigoje jo gru
pė paskelbė straipsnį, kad mes - tiksliau, mūsų neurotransmite-
riai - gali paversti nerimą skausmu. Savanoriams tiriamiesiems
buvo uždėtas varžtis, suleistos kelios injekcijos ir pasakyta, kad
skausmas sustiprės, o Benedetti grupė ėmė kraujo mėginius ir
231
klausinėjo, kaip jie vertina savo skausmą. Kraujo mėginiuose ty

rėjai rado tai, ko ir tikėjosi: proglumidas neleidžia cheminiams
nerimo signalams sužadinti didesnio skausmo. Proglumidas yra
vienintelis CCK blokatorius, kurį leidžiama vartoti žmonėms,
bet jis nėra itin veiksmingas. Kai mokslininkai sukurs ką nors
geresnio, atsiras vaistas, kurį bus galima derinti su narkotinėmis
medžiagomis palengvinti ir fiziologiniam, ir psichologiniam
skausmui. Nors nocebas atrodo blogas - pavyzdžiui, galima įsi
vaizduoti, kaip jis naudojamas sukelti papildomam nerimui ir
su juo siejamam skausmui per tardymą, - jį tikrai galima pritai
kyti ir geresniems dąjykams.
Medicinoje placebo efektas yra dviašmenis kalavijas. Nepaisant

Hrobjartssono ir Gotzsches rezultatų, atrodo, kad kartais jis tik
rai naudingas, bet dėl jo mes nebesame užtikrinti. Nebegalime
pasakyti, kaip sudedamosios cheminės vaisto medžiagos veikia
mūsų organizmo biochemiją, nes užtenka pamatyti švirkštą ir
biocheminė aplinka yra sutrikdoma. Tai, kaip sako Benedetti,
yra panašu į neapibrėžtumo principą fizikoje: jei tik ką nors ma
tuoji, būtinai ir sutrikdai, todėl niekada negali būti tikras, kad
tavo matavimas yra tikslus. Dėl to, regis, gali prireikti keisti vais
tų bandymų tvarką.
Mes žingsnis po žingsnio suvokiame placebą, tačiau tai reiš
kia, kad gali prireikti pervertinti visus farmacinius duomenis.
Kai kada klinikinių tyrimų rezultatai atrodys netinkami ar bent
jau negalės būti vertinami kaip tinkami. Prireikė dešimtmečių,
kol nusistovėjo klinikinių bandymų procesas, o dabar, kai far
macijos pramonėje sukasi daugiau pinigų nei kada nors, griau
ti visą sistemą - ne silpnadvasiams. Nors Colloca ir Benedetti
232
Pl acebo efektas
rašė, kad placebo sampratos pokytis „atvers kelią naujoms fun

damentalioms žmogaus biologijos įžvalgoms“, būtent toks radi
kalus medicinos sistemos pertvarkymas ir taps Kuhno minėta
paradigmos kaita.
Nuo Franklino laikų vaistų bandymai pažengė labai toli.
Šiuolaikinis apogėjus - tai atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyri
mas: didelė žmonių grupė suskirstoma į (dažniausiai du) pogru
pius visiškai atsitiktinai. Vieno pogrupio tiriamiesiems duodama
vaisto, kito - to, kas atrodo taip pat, bet iš esmės yra neveiklus
preparatas, t. y. placebas. Atsitiktinės imties esmė - kad grupių
natūralių skirtumų būtų kuo mažiau, taip maksimaliai padidina
ma tikimybė pastebėti kokį nors vaisto sukeliamą poveikį, kurio
placebas nesukelia. Sisteminiai dalykai, tokie kaip lytis, amžius,
esamos sveikatos problemos, natūralus sveikatos pagerėjimas
ar pablogėjimas - abiejų grupių turi būti vienodi. Tada bet kokį
pastebėtą didesnį grupių duomenų skirtumą tikrai bus nulėmęs
vaisto poveikis.
Tačiau yra ir kitų veiksnių. Čia paaiškėja, kodėl tyrimas turi
būti atliekamas aklai. Akivaizdu, kad nė vienas pacientas netu
ri žinoti, ar gauna tiriamo vaisto, ar placebo. Tačiau vienpusio
aklumo negana, nes žmonės, skiriantys vaistų, gali prasitarti pa
cientams ir be žodžių ar nesąmoningai. Todėl tiriama „dvigubai
aklai“: tyrime dalyvaujantys gydytojai ir slaugytojos taip pat ne
žino, kurios tabletės yra placebai.
Manoma, kad toks dvigubai aklas atsitiktinių imčių kon
troliuojamas tyrimas yra geriausias būdas nustatyti, ar vaistas
veiksmingas, ar ne, bet esama ir daugiau būdų. Todėl įtraukiama
trečioji grupė, kuri visai negauna vaisto. Dažniausiai pacientai į
gydytojus pagalbos kreipiasi, kai simptomai sunkiausi; bet pas
kui sveikata tikriausiai pagerės. Vaisto negavusi grupė padeda
233
išvengti tokio „grįžimo prie vidurkio“ efekto. Panaši problema

yra ir „natūrali eiga“ - normalus simptomų jvairavimas. Pavyz
džiui, galvos skausmas užeina ir praeina, jei pacientas išgeria
placebą kaip tik prieš skausmui savaime praeinant, tai gali iš
kreipti tyrimo rezultatą. Stebint vaisto negaunančią kontrolinę
grupę atsiranda galimybė į tai atsižvelgti.
Vis dėlto subtilių poveikių net ir akyliausiai prižiūrint neiš
vengiama. Vien pasakius pacientams, kad gali gauti placebą, re
zultatai kinta. Pasakius jiems apie galimą stiprų vaisto poveikį,
rezultatai irgi bus iškreipti. Paties paciento nuomonė, ar jis gauna
placebą ar vaistą, irgi veikia jo atsakymus. Po dviejų tyrimų -
Parkinsono liga sergančių pacientų ir akupunktūros - buvo nu
statyta, kad toks „prasimanymas“ pacientus veikia net labiau, nei
paskirtas gydymas.
Atsižvelgęs į visus šiuos veiksnius (jų yra ir daugiau), Nacio
nalinis sveikatos institutas finansuoja daugelio skirtingų tyrimų
grupių pastangas rasti naujų būdų vaistams bandyti. Viena gru
pė, vadovaujama Harvardo Medicinos mokyklos tyrėjų, atlie
ka naujoviškus bandymus naudodamasi „laukiančiųjų sąrašu“
vaisto negaunančiai kontrolinei grupei sudaryti. Kitas pažangus
būdas - tai skirti vaisto tiriamajam nežinant ir palyginti su tiria
muoju, kuris žino gavęs vaisto. Atsakas į placebą - vadinasi, ir
vaisto veiksmingumas - nustatomas pagal žinojusios ir nežino
jusios, kad gauna vaistą, grupių rezultatų skirtumus.
Kol kas šių tyrimų rezultatai keistoki. Pavyzdžiui, pacientui
žinant sušvirkšta nuskausminamojo vaisto metamizolio dozė
po operacijos skausmą malšino daug geriau už jam nežinant
sušvirkštą dozę; visai žinojusiai grupei palengvėjo nuo placebo.
Kai tyrėjai neinformavę kitiems pacientams sušvirkštė nuskaus
minamojo vaisto buprenorfino, skausmas numalšo, nors ir ne
234
Placebo efektas
tiek ir ne taip greitai, kaip informuotiems tiriamiesiems. Nors

buprenorfmas ir veikia, bet geriau veikia suderintas su placebo
efektu. Šie tyrimai, atskleidę gydytojams bendrą vaisto ir place
bo poveikį, rodo, kad kitomis aplinkybėmis galima skirti ma
žesnes galimai toksiškų ar pripratimą sukeliančių vaistų dozes.
Skeptikai turbūt ginčysis, kad farmacijos kompanijos prie
šinsis bet kam, kas verčia abejoti jų produktais, ypač jei dėl to
žmonės ims vartoti mažesnes vaistų dozes, bet iš tiesų daugeliui
vaistų kompanijų labai reikia informacijos apie placebo efektą.
Kad būtų patvirtintas, vaistas privalo veikti geriau už placebą.
Tačiau 2001 m. antidepresantų bandymų tyrimas parodė, kad,
nors vaistų veiksmingumas gerėja, placebo reitingai auga grei
čiau. Beveik ironiška: tai lemia daug įvairių veiksnių, bet labiau
siai prisideda visuomenės žinios apie vaistų galią - ir tikėjimas
ja. Juntama farmacijos pramonės sėkmė reiškia viena: jei tik ne
nutiks ko nors radikalaus, tuojau, kaip tai Raudonajai karalienei,
teks bėgti, kad išsilaikytų toje pačioje vietoje.
Kita didelė galimybė paradigmai keistis numatyta klini
kiniame scenarijuje: gal turėtume ignoruoti Hrobjartssoną su
Gotzsche ir skatinti gydytojus meluoti apie skiriamą gydymą?
Sveikatos priežiūros teikėjams turbūt nepatiks mintis, kad
medicinos ateitis yra vaizduotės gydomųjų galių panaudojimas,
bet jei gydytojai tikrai nori saugoti mūsų sveikatą, gal net gel
bėti gyvybes, jiems gali tekti nuryti šią karčią piliulę. Ne todėl,
kad placebas - stebuklas, visai priešingai. Nepaisant visų place
bo efekto stebuklų, turbūt svarbiausia suvokti jo ribas. Placebo
efektas neišgydys nuo vėžio. Nesustabdys Alzheimerio ar Par-
kinsono ligų. Neprivers nebeveikiančio inksto vėl veikti. Neap
saugos nuo maliarijos. Pacientai ir taip būriuojasi pas „papildan-
čiąją“ mediciną praktikuojančius gydytojus, kurie nesąmoningai
235
skiria placebo. Ir nė nenumano, kad šeimos gydytojas irgi gali

sąmoningai - kiti pasakytų „ciniškai“ - skirti tokį pat gydymą,
jei tik jis tinka.
Jei to nedarys, gali ištikti katastrofa. Pavojus kyla, jei pa
pildomumas iš papildomosios medicinos dingsta ir pacientai
patraukia pas praktikus, siūlančius „alternatyvųjį“ gydymą.
Jei paciento būklės placebas paprasčiausiai neveikia - nors kai
kuriuos simptomus ir panaikina, - toks gydymas gali būti pa
vojingas gyvybei. įteisinkime placebą, raskime, kaip padaryti jį
pripažintu gydytojo arsenalo instrumentu, ir galėsime gelbėti
gyvybes, nes pacientai liks ištikimi veiksmingai, racionaliai me
dicinai. Jei tik pripažinsime, kad bent jau kol kas ji nėra tokia
racionali, kaip norėtume.
Liko paskutinė tema. Daug kam atrodo, kad jos nė never
ta minėti šalia kitų šios knygos temų. Tačiau ką tik aptarėme
placebo efektą ir klinikinius bandymus, o tai susiję su mokslo
labiausiai nemėgstama anomalija - homeopatija.
13
Homeopatija
Juk tai akivaizdus absurdas, kodėl ji neišnyksta?
ienas įžvalgus išminčius kartą pastebėjo, kad istorikai dirba

V vadovaudamiesi iliuzija: jie mano aprašinėjantys praeitį, o
iš tikrųjų aiškina dabartį. O labiausiai mokslo istorikai. Aptar
dami visas šias anomalijas turime nuolat raustis praeityje, kad
suprastume, kas vyksta šiuolaikiniame moksle ir kur slypi jo
ateitis. Kalbant apie paskutinę anomaliją pasižvalgyti po praeitį
ypač svarbu.
Homeopatija, išrasta XVIII a. pabaigoje, dabar itin po
puliari. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, ji tapo
neatsiejama nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų dalimi
daugybėje šalių, iš jų Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Indi
joje, Pakistane, Šri Lankoje ir Meksikoje. Jungtinės Karalystės
homeopatijos ligoninėse, kurios yra šalies nacionalinė svei
katos priežiūros sistemos dalis, per metus gydosi apie 50 000
pacientų. Homeopatijos būdu gydo 40 procentų Prancūzijos,
lygiai tiek pat procentų Olandijos, 37 procentai Didžiosios Bri
tanijos ir 20 procentų Vokietijos gydytojų. 1999 m. apklausa
237
parodė, kad 6 milijonai amerikiečių per praėjusius metus gy

dėsi homeopatija. Klausimas - kodėl? Jei homeopatiją vertinsi
me pagal žinomus mokslinių reiškinių kriterijus, atrodys, kad
ji tiesiog negali veikti; nenuostabu, kad seras Johnas Forbesas,
karalienės Viktorijos namų gydytojas, pavadino ją „žmogaus
proto įžeidimu“.
Nors esama keleto skirtingų homeopatijos metodų, gydymas
dažniausiai pradedamas pagal panašumo principą, t. y. vaistai
turi būti medžiaga, sukelianti tokius pačius simptomus, kokius
jaučia sergantysis. Ši medžiaga atskiedžiama vandeniu ar alko
holiu tiek, kad pacientui duodamas tirpalas, nebeturi jokios tos
medžiagos molekulės. Tačiau šiam tirpalui suteikta „potencijos“,
nes kaskart skiedžiamas jis buvo purtomas ir kratomas. Šis pro
cesas vadinamas plakimu. Homeopatai teigia, kad šitaip skiestas
tirpalas gydo geriau nei neskiesta medžiaga.
Tokia mintis atrodo juokinga daugelio mokslininkų nuomo
ne, taip ir yra. Elementari statistika paaiškina kodėl. Paprastai
homeopatinis tirpalas gaminamas skiedžiant tokiu santykiu:
viena dalis veikliosios medžiagos ir devyniasdešimt devynios
dalys alkoholio ar vandens (jei medžiaga tirpsta vandenyje). Šis
procesas kartojamas - viena gauto tirpalo dalis vėl sumaišoma
su devyniasdešimt devyniomis vandens ar alkoholio dalimis, ir
taip daug kartų. Skiesti gana įprasta trisdešimt kartų, taip gau
namas vadinamasis 30C tirpalas. Vadinasi, jei mažytį veikliosios
medžiagos kiekį ištirpinote penkiolikoje vandens lašų, tai ga
liausiai medžiaga bus ištirpinta vandens kiekyje, penkiasdešimt
kartų didesniame už Žemės tūrį. Didžioji mokslo problema štai
kur: jei homeopatas parduoda jums kelis mililitrus tokio vaisto,
tai pagal cheminius skaičiavimus tikimybė, kad jame bus bent
viena veikliosios medžiagos molekulė, beveik lygi nuliui.
238
Ho me o p a t i j a
Jei žinote kokios nors cheminės medžiagos bandinio svorį,

sakykime, anglies, tai vidurinės mokyklos chemijos pagrindų
užteks apskaičiuoti, kiek tokiame bandinyje yra atomų. Pavyz
džiui, vienas gramas anglies turi 5 x 1022 atomų. Atrodo, gana
daug, taip ir yra: penki ir dvidešimt du nuliai. Tačiau 30C ho
meopatiniame tirpale anglies lieka visai nedaug: penkiasdešim
tyje lašų tebus viena dešimtmilijonoji atomo dalis. O kadangi
anglies atomo neperskelsite (bent jau ne tokiais metodais), tai
galima teigti, kad anglies ten kaip ir nėra. Tradicinėje praktikoje
gydomasis poveikis pasireiškia vaistui sąveikaujant su organiz
mo biochemija, vadinasi, organizmas turi gauti vaisto moleku
lių. Bet homeopatiniuose vaistuose jų nėra. Todėl pagal mokslui
žinomus dėsnius tokie vaistai niekaip negali sąveikauti su jūsų
kūno biocheminiais procesais.
Tačiau Samuelis Hahnemannas, homeopatijos tėvas ir kūrė
jas, tą žinojo; pasak jo, kalbame ne apie chemiją, o apie vaisto
„energiją“, perduotą vandeniui. Tokia „energija“ mokslui neži
noma, tad išvada akivaizdi - jei homeopatiniai vaistai ir veikia,
tai neką geriau už placebą.
Pirmasis mokslinis tokią išvadą neigiantis argumentas at
keliavo iš prancūzų imunologo Jacquesb Benveniste’o labora
torijos. 1988 m. Benveniste’as įtikino žurnalą Nature paskelbti
eksperimentą, įrodžiusį, kad vandenį negrįžtamai keičia kažka
da jame ištirpintos medžiagos molekulės. Publikacija paskelbta
tik pažadėjus, kad nepriklausomos laboratorijos eksperimentus
pakartos. Tai buvo atlikta Marselyje, Milane, Toronte ir Tel Avi
ve. Straipsnį paskelbęs (ir visaip nuo jo atsiribojęs) Nature pa
reikalavo eksperimentus atlikti dar kartą, šį kartą dalyvaujant
(ir priekabiai stebint) trims nepriklausomiems liudininkams.
Tuometinis Nature redaktorius Johnas Maddoxas, iliuzionistas
239
ir įdiržęs skeptikas Jamesas Randis ir chemikas bei mokslinių

klastočių ekspertas Walteris Stewartas praleido savaitę Benve-
niste’o laboratorijoje Paryžiuje. Visa istorija yra išties nepapras
ta, o jeigu trumpai, tai stebėtojai tiesiog demaskavo Benveniste’ą
apgavusią asistentę, parinkusią duomenis taip, kad pagrįstų savo
tikėjimą homeopatine medicina.
Nature publikavo pirminio straipsnio kritiką. Benveniste’as
dar kovėsi, sakydamas, kad tapo McCarthy* raganų medžioklės
auka, tačiau šaukštai jau buvo po pietų. Po metų jo darbdavys
Prancūzijos Nacionalinis sveikatos institutas sukritikavo jį už
lengvatikystę, aplaidų rezultatų apdorojimą ir piktnaudžiavimą
moksliniu autoritetu. Praėjus dvejiems metams po Nature fias
ko, Benveniste’as buvo atleistas.
Tuo iš esmės viskas ir baigėsi, kol įsikišo Madeleine Ennis.
Belfasto Karališkojo universiteto imunologijos profesorė sako
atkakliai netikėjusi nei homeopatija, nei Benveniste’o darbais.
Vos tai išsakė atvirai kritikuodama paskelbtus homeopatinių
vaistų bandymus, homeopatinių preparatų gamintojas paprašė
jos prisidėti prie grupės, kuri pamėgino bandymus pakartoti. Ji
sutiko tikėdamasi surinkti daugiau įrodymų prieš homeopatiją.
Tačiau po bandymų pareiškė „neįtikėtinai nustebinta“ rezulta
tų. O laikraščiui Guardian pasakė: „Nors homeopatijos mokslo
atžvilgiu buvau santūri, rezultatai verčia mane liautis netikėti ir
mėginti racionaliai paaiškinti gautus duomenis.“
Bandymai, iš esmės Benveniste’o eksperimentų kartojimas,
vyko keturiose skirtingose laboratorijose Italijoje, Belgijoje,
Prancūzijoje ir Olandijoje. Ennis nepatiklumas nebuvo vienin
* Joseph McCarthy - amerikiečių senatorius, Šaltojo karo metais siekdamas populiarumo,

kaltinęs niekuo dėtus žmones komunistinėmis pažiūromis.
240
Ho me o p a t i j a
telis saugiklis. Homeopatinius (ir kontrolinius) tirpalus ruošė

trys nepriklausomos laboratorijos, daugiau niekaip neprisidėju-
sios prie bandymų. Tirpaluose buvo, tiksliau, turėjo būti hista
mino molekulių.
Visi, kas serga šienlige, pažįsta histamino poveikį: tai imuni
nės sistemos atsakas, sukeliantis dilgėlinę, skausmą, peršulį, pa-
burkimą, kvėpavimo takų susitraukimą, slogavimą ir ašarojimą.
Ir viskas per kelias mažytes molekules, kurių patenka į kraujota
ką. Kiekviename kraujo laše yra maždaug 15 000 baltųjų kraujo
kūnelių, apie 150 iš jų vadinami bazofilais, juose mažose granu
lėse saugomas histaminas.
Histaminas smarkiai veikia savo bazofilus. Šie išskiria jį į iš
orę, o būdamas išorėje jis nebeleidžia bazofilams jo išskirti dau
giau. Šis efektas ir buvo svarbiausias Ennis eksperimentuose.
Laboratorijos, paruošusios homeopatiškai skiestus hista
mino tirpalus, į laboratorijas, kuriose vyko eksperimentai, nu
siuntė mėgintuvėlius su vandeniu ir histamino tirpalu. Šis buvo
kaip tik toks, kokį įprastai naudoja homeopatai, taigi histamino
molekulių visai neturėjo. Nebuvo kaip nustatyti, kuriuose mė
gintuvėliuose vanduo, o kuriuose - homeopatinis tirpalas. Per
eksperimentą mokslininkai nudažė bazofilų granules mėlynai,
tuomet tas spalvotas granules sudėjo į mėgintuvėlius kartu su
medžiaga, vadinama antiimunoglobulinu E, arba algE. AlgE su
kelia degranuliacijos reakciją, per kurią spalva dingsta, o granu
lės išskiria histaminą į tirpalą.
Vandenyje taip ir atsitiko. Bet kai mokslininkai nuspalvintas
granules ir algE įdėjo į visiškai praskiestus histamino tirpalus,
degranuliacija neįvyko. Histamino „šmėklos“ homeopatiniame
tirpale užteko procesui sustabdyti.
Iš keturių net trijų laboratorijų rezultatai buvo statistiškai
241
patikimi. Ketvirtoje rezultatas irgi gautas teigiamas - hista

mino tirpale degranuliacija sustabdyta geriau nei gryname
vandenyje, tačiau skirtumas buvo per mažas, kad būtų įskai
tytas.
Ennis nesitenkino šiais rezultatais: galėjo įsivelti paklaida
vertinant, kurie bazofilai liko mėlyni, nes mokslininkai tai darė
iš akies. Todėl ji pareikalavo atlikti kitą tyrimą, kurį būtų gali
ma automatizuoti. Taip buvo užkirstas kelias kokiam tyrėjui ho
meopatijos šalininkui net nesąmoningai iškraipyti rezultatus. Ji
„pažymėjo“ bazofilus antikūnais, kurie priverčia juos švytėti, jei
histamino išsiskyrimas slopinamas. Šviesai jautrus zondas atliko
skaičiavimus. Rezultatai gauti tokie patys.
Šio eksperimento ataskaita, paskelbta žurnale Inflammation
Research, baigiama išvada, kad „ir farmakologinės koncentraci
jos, ir homeopatiškai skiestuose histamino tirpaluose pasireiškė
statistiškai patikimas bazofilų aktyvinimo antiimunoglobulinu E
slopinimas“.
Nepasakytum, kad Ennis neabejoja savo pačios rezultatais.
Tai buvo, pripažįsta ji, tik nedidelis tyrimas ir kol kas niekas
jo rezultatų nepakartojo. Kartą mokslininkams nepasisekė pa
kartoti Ennis bandymų per BBC laidą Horizon. Ennis pasiro
dė toje laidoje, tačiau atsiribojo nuo eksperimento pasakiusi,
kad tyrimo protokole daug trūkumų. Per Adriano Guggisbergo
ir jo kolegų Berno universitete atliktą tyrimą taip pat nepavy
ko įžvelgti homeopatinio histamino tirpalo poveikio. Šveicarų
grupė atlikusi protokolų ir rezultatų analizę, paskelbtą žurnale
Complementary Therapies in Medicine 2005 m., aptiko, kad ne
dideli eksperimentinės aplinkos skirtumai galėjo nulemti dide
lius rezultatų skirtumus: ženklų poveikį eksperimentams galėjo
padaryti daugybė dalykų, tokių kaip temperatūra, kurioje buvo
242
Ho me o p a t i j a
ruošiami bazofilai, ir tai, prieš kiek laiko eksperimentams buvo

paruošti homeopatiniai tirpalai.
Homeopatai, žinoma, šūktels „aha!“ išgirdę vieną iš pagrin
dinių Berne atlikto tyrimo duomenų: anot straipsnio išvadų,
rezultatai „gali priklausyti nuo skirtingų kraujo donorų savy
bių“. Idėja, kad homeopatiniai vaistai veiksmingi tik kartais, kad
preparatas gydomai veikia vienus, o kitų neveikia, yra pagrindi
nis homeopatų pasiteisinimas, kai jiems prikiša per klinikinius
bandymus gautus neigiamus homeopatinių preparatų rezulta
tus. Beveik kaskart, kai nepavyksta registruoti homeopatinio
vaisto poveikių, homeopatų atstovas atsikerta, kad homeopa
tinius vaistus skirti sudėtinga - simptomus reikia apsvarstyti,
atsižvelgiant į visus asmenybės ir fiziologijos aspektus, o vais
to tinkamumas tam tikrai ligai gydyti priklauso nuo daugybės
veiksnių. Pavyzdžiui, paprašykite homeopatės vaistų nuo ausies
infekcijos, ir ji paklaus: „O kurios ausies?“ Kūnas nesimetriškas,
pavyzdžiui, kepenys ir širdis - ne kūno viduryje ir, kitaip nei
inkstai, nėra poriniai organai, vadinasi, ir sutrikimo, kenkiančio
vienai kūno pusei, prigimtis kitokia nei sutrikimo, kuris kenkia
kitai. Net jeigu jums abi ausys atrodo vienodos.
Mokslininko ausiai tai skamba kaip nepatikrinami plepalai.
Todėl bet kuris mokslininkas jums pasakys, kad homeopatija
veikti negali. Net jei tas pats mokslininkas pripažįsta, kad esama
įrodymų, kurie byloja priešingai.
Knygoje Placebo Dylanas Evansas visus sėkmingus homeo
patinio gydymo atvejus priskiria placebo efektui. Tačiau dar pri
pažįsta, kad 1997 m. žurnale Lancet paskelbta metaanalizė rodo,
jog jis daug veiksmingesnis už placebą. Kaip Evansas išsprendžia
šį prieštaravimą? Ogi pasako, kad „būtų tikrai kvaila atmesti visą
fiziką, chemiją ir biologiją, kurias patvirtina milijonai stebėjimų
243
ir eksperimentų, vien todėl, kad per vieną tyrimą gautas rezul

tatas prieštarauja jų principams“. Merilando universiteto skepti
kas Robertas L. Parkas pateikia tą patį argumentą. „Jei begalinio
skiedimo koncepcija būtų pagrįsta, tektų peržiūrėti mokslo pa
grindus“, - sako jis.
Ar tai tiesa? Jei skiesti tirpalai tikrai veikia fiziologiją, ar
mokslas turės grįžti prie ištakų? Ne. Mokslas veikia - milijonus
eksperimentų ir stebėjimų galima paaiškinti remiantis mokslo
principais. Nė vieno iš tų rezultatų nereikės keisti net jei paaiš
kės, kad homeopatija veikli. Kodėl? Todėl kad nė vienas iš tų
milijonų eksperimentų ir stebėjimų nepasakė mums visko, ką
turėtume žinoti apie mikroskopines vandens savybes.
Apie skysčius žinome labai nedaug. Kietieji kūnai - tai papras

ta; jau kelis dešimtmečius jų struktūra tiriama tokias metodais
kaip rentgeno spindulių difrakcija. Taip Francisas Crickas, Ja-
mesas Watsonas ir Rosalind Franklin nustatė DNR struktūrą;
jie apšvietė DNR kristalą rentgeno spinduliais ir iš tvarkingo
išsklaidytų spindulių sukurto vaizdo suprato, kokia tvarka išsi
dėsto atomai. Esminis žodis čia yra tvarka. Skysčiai netvarkingi,
o netvarkioms mikroskopinėms struktūroms tirti metodų mes
neturime.
Chemikų nuomone, jeigu nėra išorinio poveikio, visų skysčių
struktūra tikriausiai bus panaši; cheminės jungtys juk stengiasi
susitvarkyti taip, kad junginyje būtų kuo mažiau įtampos. Bet kas
atsitinka kintant temperatūrai? Arba jei dalį skysčio veikia di
delis slėgis? Arba elektromagnetiniai laukai? Ar ąsotyje vanduo
gali būti tvarkingas vienur ir sujauktas kitur? Ar jis sąveikauja su
stiklinių ąsočio sienelių molekulėmis? Mes nežinome.
244
Ho me o p a t i j a
Tačiau tikrai žinome, kad vanduo yra ypač keistas skystis.

Prie Temzės, lėtai plukdančios savo purvinai rudus vandenis,
tiesiai priešais Parlamento rūmus dirba žmogus, kurį galima va
dinti pasauliniu vandens ekspertu. Martinas Chaplinas, Pietinės
Pakrantės universiteto Londone profesorius, paskyrė savo kar
jerą šios šlapios medžiagos ir jos mokslinių savybių tyrimams.
Kiek anomalijų galima rasti vandenyje? Pasak jo, ne mažiau kaip
šešiasdešimt keturias.
Didžiąją dalį tų keistenybių sukelia silpnos vandens moleku
lių jungtys. Deguonies atomas H,0 molekulėje turi porą elek
tronų, nedalyvaujančių jungtyse su vandenilio atomais. Tačiau
jų neigiamus krūvius traukia teigiami kitų vandens molekulių
vandenilio atomų krūviai.
Nors šios jungtys, vadinamos vandenilinėmis jungtimis, yra
silpnos - kambario temperatūroje jos nuolat nutrūksta ir vėl su
siformuoja, vandens molekulėms trinantis vienai į kitą - tačiau
būtent dėl jų vandens savybės tokios keistos. Tiesą sakant, tai dėl
jų mes ir egzistuojame, o Žemė žmonėms tinkama gyventi irgi
dėl vandens vandenilinių jungčių. Pavyzdžiui, dėl vandenilinių
jungčių vanduo yra vienintelis skystis, kuris užšaldamas plečiasi.
Todėl ledas negrimzta į vandenynų dugną; jei vanduo būtų toks,
kaip visi kiti žinomi skysčiai, planetos vandenynai būtų sušalę į
ledą ir tik viršutinį sluoksnį atitirpdytų saulės šviesa. Sudėtinga
gyvybė vandenynuose negalėtų egzistuoti.
Vandens savybės tiesiogiai siejamos ir su reiškiniu, vadinamu
gyvybe. Kartą vienas iš Nature grupės žurnalų paprašė Chapliną
parašyti apžvalgą apie biologinį vandens vaidmenį, šis ją pradėjo
provokuojančiu sakiniu. „Jau tikrai metas, - rašė jis, - vandeniui,
pačiai svarbiausiai ir aktyviausiai biologinei molekulei, užimti
deramą vietą.“
245
Chaplinas yra kampanijos, kuria siekiama pripažinti van

dens vaidmenį pasaulyje, koordinatorius ir personalo direkto
rius. Jo apžvalginis straipsnis skamba kaip politinis pareiškimas.
Tyrinėti kitas, žavingesnes molekules gal ir madinga, bet, kaip
jis sako, vanduo yra visų jų esmė. Kai baltymai, darbiniai mūsų
kūno arkliukai, susilanksto reikiamomis formomis ir imasi savo
funkcijų, vanduo dėl elektrostatinės vandenilinių jungčių trau
kos yra būtina šio proceso dalis. O kai baltymas susiformuoja,
vanduo tampa jo tepalu, nes vandenilinės jungtys leidžia bal
tymui lankstytis atliekant funkcijas. Vanduo baltymui toks pat
svarbus kaip ir aminorūgštys, sudarančios baltymo grandinę.
Vandens molekulės sudaro elektrostatines jungtis ir su DNR
bazių poromis, vandens molekulių orientacija priklauso nuo ba
zių ir sekos, kurioje tos bazės yra. Būtent šis vandens molekulių
išsidėstymas ir jų sukurtas elektrinis laukas leidžia baltymams
(su jų vandeniu) priartėti ir jungtis su atitinkamomis bazių po
romis ir daryti tai greitai ir tiksliai. Todėl vanduo būtinas apdo
rojant DNR saugomą informaciją; jis reiškinio, vadinamo gy
vybe, pagrindas. „Vanduo gyvenimo teatre nėra antraplanis, jo
vaidmuo pagrindinis, - sako Chaplinas. - Gali veikti pavienės
vandens molekulės, nedidelės jų grupės ir daug didesni tinklai,
galima sakyti, kad tai, skirtingas „asmenybes“ galintis įgauti
skystis.“
Štai 1998 m. Chaplinas tyrė, kaip vandens molekulių tarpu
savio trauka priverčia molekules suformuoti grupes. Jo skaičia
vimai parodė, kad vanduo gali lengvai egzistuoti 280 moleku
lių grupėmis, molekulės išsidėsto taip, kad sudaro dvidešimties
sienų erdvinę figūrą, kurios kiekviena siena yra lygiakraštis tri
kampis. Šią figūrą vadiname ikosaedru. Buckminsteris Fulleris
jį panaudojo savo architektūriniams projektams, bet jį galima
246
Ho me o p a t i j a
aptikti ir gamtoje, tokios formos esti daugelis virusų, nes taip

geriausia supakuoti baltymus.
Įdomu, kad ši forma nuo senų senovės siejama su vande
niu. Graikų filosofas Platonas aprašė penkias „tobulas erdvines
figūras“, kurias siejo su stichijomis ir visatos aspektais. Kubą
jis vadino Žeme; tetraedrą - Ugnimi; oktaedrą - Oru; dodeka-
edrą - Kosmosu. O Vanduo Platonui buvo ikosaedras. Todėl dar
įdomiau, kad 2001 m., po trejų metų, kai Chaplinas pirmąkart
pasakė, kad vanduo gali įgauti šitokią formą, vokiečių tyrėjai pa
matė mažą tokios figūros vandens lašelį, kurio skersmuo tebuvo
viena milijonoji milimetro dalis.
Ikosaedras - tik vienas iš daugelio vandens molekulių su-
sigrupavimo būdų, yra dar pentamerai, oktomerai, dekamerai,
ledas VII, heksagoninės kilmės ledas... Ir tai tik vienas vandens
struktūros aspektas. 2004 m. Tatsuhiko Kawamoto su kolegomis
paskelbė straipsnį Journal of Chemical Physics apie tai, kad sle
giamas arba šaldomas vanduo subyra į karoliukus, kurių kiek
vieno savybės šiek tiek skiriasi. Tai lyg akmenukais nusėtas pa
plūdimys; iš toli kranto linija atrodo lygi ir tolydi, tačiau nulipę
nuo grindinio pasijuntate einantys per skirtingų spalvų, šiurkš
tumo, formos, kietumo ir dydžio akmenis. Kawamoto nustatė,
kad visus vandens skirtumus lemia vandenilinės jungtys, silpnai
laikančios vandens molekules vieną prie kitos. Kiekviena iš šių
jungčių į slėgį reaguoja skirtingai: kaip ir akmenys bangoms pla
kant krantą dyla nevienodai, taip ir vandenilinės vandens jung
tys atsiliepia skirtingai. Todėl ir turime didžiulę vandens struk
tūrinių darinių įvairovę.
Dar duomenų apie heterogenišką vandens prigimtį gauta
2004 m. Tada mokslininkai, vadovaujami Stanfordo fizinės che
mijos specialisto Anderso Nilssono, Science paskelbė straipsnį,
247
kad vanduo gali sudaryti grandines ir žiedus. Vanduo kur kas

įdomesnis nei vienodų H,0 molekulių jūra. Išties, turint tiek
daug mokslinių įrodymų atrodo netgi naivu manyti, kad vande
nį sudaro tik pavienės vandens molekulės.
Žinoma, visa tai niekaip nepagrindžia homeopatijos. Daugelis

mokslininkų vengia aiškinti homeopatiją remdamiesi vandens
struktūra. Ši sritis suteršta nuo Benveniste’o šlovės ir nuopuolio
laikų. Galima sakyti, kad jis - homeopatijos Ponsas ir Fleisch-
mannas, ir niekas nenori susilaukti jo likimo. Tiesą sakant, paly
ginimą galima išplėsti, bet visos žmonių keliamos hipotezės, kaip
vandens sudėtingumas gali paaiškinti homeopatiją, yra tokios
pat netenkinamos, kaip ir bandymai paaiškinti šaltąją sintezę.
Vis dėlto pastangų paaiškinti, kaip homeopatija galėtų veik
ti, dedama. Ko gero, iki šiol geriausia hipotezė iškelta 2005 m.
žurnale Materials Research Innovations paskelbtame straipsnyje.
Iš pirmo žvilgsnio keturių autorių rikiuotė tikrai įspūdinga: Rūs
tumas Roy’us, Pensilvanijos valstijos universiteto Medžiagotyros
laboratorijos steigėjas ir direktorius, M. Richardas Hooveris, taip
pat Pensilvanijos valstijos universiteto docentas, Williamas Til-
leris, buvęs Stanfordo universiteto Medžiagų katedros vedėjas, ir
Iris Bell, Arizonos universiteto medicinos, psichiatrijos, šeimos
ir bendruomenės medicinos ir viešosios sveikatos profesorė.
Didžiąją straipsnio dalį sudaro literatūros apžvalga. Jame pa
brėžiama, kad medžiagos savybes lemia ne sudėtis, bet struktū
ra. Šį teiginį patogiai iliustruoja įvairių anglies formų - grafitas
yra minkštas tepalas, o deimantas - kietas kristalas - skirtumai.
Esama daug vandens struktūrų (jie cituoja Martiną Chapliną,
kad egzistuoja vandens molekulių grupės, kurias sudaro nuo 2
248
Home o p a t i j a
iki 280 molekulių), taigi vienoje talpoje vanduo gali turėti daug
įvairių savybių. Autoriai mini, kad iš visų skysčių ir kietųjų kūnų
vanduo struktūrą keičia lengviausiai.
Tačiau turbūt įtikinamiausia viso straipsnio dalis yra epi-
taksijos aptarimas. Epitaksija - tai gerai žinomas reiškinys, kai
struktūros informacija perduodama iš vienos medžiagos kitai,
bet pati medžiaga neperduodama ar cheminės reakcijos nevyks
ta. Vienas iš pavyzdžių yra puslaidininkių pramonėje auginami
silicio sluoksniai. Kietas kristalas - dažniausiai galio arsenidas,
bet gali būti ir stiklas ar keramika - įmerkiamas į skystame ga
lyje ištirpintą silicį. Kontroliuojant temperatūrą galima priversti
silicį pamažu iš tirpalo trauktis - jo atomai nusėda ant kristalo
paviršiaus. Tai, kaip silicio kristalas auga, kur nusėda jo atomai
ir kokia formuojasi gardelės struktūra, nulemia išoriniai į tirpalą
įdėto substrato kristalo sluoksniai. Tarpai tarp substrato atomų
ir substrato gardelės struktūros orientacija iš esmės lemia naujo
silicio kristalo formavimąsi. Šis procesas vadinamas skystine epi
taksija, tačiau puslaidininkių gamybai plačiai taikomas ir nuso
dinimas iš garų ar net išgarintos medžiagos pluošto (čiurkšlės).
Jei turite kompiuterį, širdies stimuliatorių ar programuojamą
skrudintuvą, tikriausiai bent viena jų detalė yra pagaminta epi-
taksijos būdu.
Rūstumas Roy’us ir jo kolegos teigia, kad pradinė veiklioji
homeopatinio vaisto medžiaga, tirpinama vandenyje, gali šukėti
epitaksiją primenantį poveikį vandeniui (ar vandens ir etanolio
tirpalui), naudojamam homeopatiniam tirpalui, ir pakeisti van
dens struktūrą. Ši pakeista struktūra perduodama toliau skie-
džiant tirpalą, ypač jeigu jis plakamas. Toks struktūros „įspau
das“, pasak jų, gali vykti, kai plakant sukuriamas didelis slėgis.
Kadangi savybes lemia struktūra, o ne sudėtis, tai nė nebesvar
249
bu, kad pirminės medžiagos molekulių galutiniame tirpale ne

belieka.
Kad ir kaip ten būtų, „vandens atminties“ mechanizmų ga
limybė intriguoja. Todėl gaila, kad Roy’us su bendrautoriais
nesusilaikė ir rašydami straipsnį išnagrinėjo elektromagnetinių
laukų ir žmogaus ketinimų, kuriuos jie vadina „subtiliosiomis
energijomis“, poveikius vandeniui; pradėjus kalbėti apie tokius
dalykus iš pradžių sukurtas rimtumo įspūdis pradingsta.
Straipsnį parašiusių autorių akademiniai pasiekimai gana
įspūdingi, bet yra pridžasčių jų kalbų nevertinti pernelyg rimtai.
Visi, išskyrus M. Richardą Hooverį, be mokslinio atvirumo, turi
ir dingsčių norėti, kad homeopatija būtų vertinama palankiai.
Pavyzdžiui, daug aukštųjų mokyklų yra suteikusios Roy’ui
profesoriaus emerito vardą, o jo paties straipsnių, paskelbtų
prestižiniuose žurnaluose, dar daugiau. Jis gavo Japonijos im
peratoriaus mokslo premiją, jo vardu pavadintas net minera
las rustumitas. Tačiau, kita vertus, jis turi profesinių ryšių su
Deepaku Chopra, kurio pareiškimai apie gydomąsias kvantines
vandens savybes yra, švelniai tariant, abejotini. Roy’us pritaria
sidabro kaip antibiotiko naudojimui. Tokiais teiginiais sukčiai
nuo seno viliodavo iš lengvatikių pinigus, tačiau ir jiems pa
tiems teko pakratyti pinigines: JAV Maisto ir vaistų administ
racija nubaudė už galbūt žalingų medžiagų reklamą ir pardavi
nėjimą. Jis taip pat mano - ir teigia taip savo straipsnyje, - kad
sąmoninga žiniuonio, pavyzdžiui, kiniškojo ciguno meistro,
valia gali pakeisti vandens struktūrą. Tilleris savo ruožtu yra
teigęs, kad silpni magnetiniai laukai gali pakeisti biologines
medžiagas ir vandens pH, o žmonių ketinimai taip pat gali
pakeisti pH, paveikti elektrines grandines ar pakeisti erdvės
savybes. Iris Bell yra entuziastinga holistinės ir alternatyvio
250
Ho me o p a t i j a
sios medicinos praktikos šalininkė - menkniekis, bet pami

nėti verta.
Neatsižvelgiant į visus šiuos smerkiančius įspėjimus, straips
nyje minimi keli tikrai įdomūs ir galbūt svarbūs dalykai. Kelia
mos kelios prielaidos, kaip būsimi tyrimai galėtų padėti išaiš
kinti homeopatijos veikimą valdančius mechanizmus. Tačiau
klausimas, ar kas nors norės aiškintis? Ar iš viso verta į homeo
patiją kreipti dėmesį?
Sprendžiant iš to, kaip perkami homeopatiniai preparatai, mi
lijonai žmonių akivaizdžiai mano, kad taip. Be to, jiems skiriama
ir valstybės pinigų. Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, Richar
das Dawkinsas, garsiai protestuoja, kad jų sumokėtais mokesčiais
būtų finansuojamas toks „šarlatanizmas.“ Ar jie turi teisę piktin
tis? į tai galėsime atsakyti išsiaiškinę kitą klausimą: ar homeopati
ja veikia? Ak, jei tik atsakyti būtų taip pat lengva, kaip ir paklausti.
2005 m. rugpjūčio 27 d. Lancet numeris pareiškė: „Homeopatijai

galas.“ Redakcijos vedamajame buvo teigiama, kad homeopatija
neveiksminga ir gydytojai „privalo drąsiai ir sąžiningai pacien
tams pasakyti, kad homeopatinis gydymas nenaudingas“. Tokio
pareiškimo priežastis buvo tame pačiame numeryje paskelbta
ir labai pompastiškai pristatyta homeopatijos metaanalizė, ku
riai vadovavo Aijingas Shangas iš Berno universiteto. Analizėje
skelbiama, kad homeopatija „ne geresnė už placebą“. Mes jau
žinome, kad po paties placebo bandymų metaanalizės paaiškėjo,
jog placebo efektas greičiausiai irgi tėra mitas, tai tokia išvada
neturėtų sukrėsti. Tačiau Shangas su komanda manė savo tyri
mu smogę mirtiną smūgį homeopatijai.
Tai tęsėsi maždaug savaitę, kol pasipylė laiškai.
251
Nors autoriai skelbė savo analize suvarę paskutinę vinį į ho

meopatijos karstą, kai kurie mokslininkai - reikia pabrėžti, kad
ne vien homeopatijos draugai - baisėjosi, kad Lancet paskelbė
tokį „ydingą“ tyrimą. Klausas Linde ir Wayneas Jonasas labai
panašią medicininės literatūros apie homeopatiją analizę atliko
1997 m. ir taip pat paskebė šiame žurnale, todėl negalėjo ne
pareikšti pastabų. „Mes pritariame, kad homeopatija yra gana
abejotina ir placebu kontroliuojamų tyrimų rezultatai silpni, -
rašo jie. - Tačiau negalime neatsižvelgti į tai, kaip Shangas su
kolegomis pristatė ir aptarė savo darbo rezultatus ir kaip Lancet
recenzavo ir interpretavo šį tyrimą.“
Pirmiausia, pabrėžė jie, Shango grupė nesilaikė priimtų gai
rių metaanalizei pristatyti. Jie nepateikė nagrinėtų klinikinių
bandymų detalių ir neaptarė, kodėl neįtraukė kai kurių klini
kinių bandymų į savo apžvalgą. Straipsnyje, kuriame daromos
tokios svarbios ir galutinės išvados, šitoks aplaidus požiūris į
detales yra „nepriimtinas“, teigė Linde ir Jonasas. Pagal savo nu
statytus standartus, paskelbtus 1999 m., Lancet turėjo atsisakyti
publikuoti tokį tyrimą.
Antra didelė problema - tai Shango tyrime apibendrinti
duomenys, gauti per tyrimus, kuriuose buvo siekiama skirtingų
poveikių: skirtingi homeopatiniai gydymo būdai buvo taikomi
skirtingoms ligoms gydyti ir siekiant skirtingų poveikių - mal
šinti skausmą, gydyti infekciją, mažinti uždegimą ir taip toliau.
Viskas gerai, jei homeopatija iš tiesų tėra placebas, nes tuomet
per bandymus iš esmės registruojamas vienoks atsakas. Linde’s
ir Jonaso 1997 m. tyrime duomenys buvo apibendrinami kaip
tik taip. Tačiau paskui atlikti keli tyrimai parodė, kad pavieniais
atvejais homeopatiniai vaistai veiksmingesni už placebą. Jei tų
tyrimų rezultatai bent iš dalies teisingi, tai Shango rezultatų api
252
Ho me o p a t i j a
bendrinimo metodika paneigia visą analizę, nes statistika iškrei

piama ir padidėja netikro neigiamo atsakymo grėsmė.
Galiausiai Shangui su kolegomis, išsirinkus tuos tyrimus,
kurie, jų nuomone, buvo verti dėmesio, analizuoti beliko tik aš
tuonis klinikinius homeopatinių vaistų bandymus. Tiriant tokią
mažą imtį rezultatas „visai galėjo būti atsitiktinis“, - teigė Linde ir
Jonasas. Vadinasi, išvada, kad jie įrodė, neva homeopatinių vais
tų klinikiniai poveikiai tėra placebo efektas, „smarkiai perdėta“.
1997 m. Linde ir Jonasas padarė išvadą, kad iš jų pačių tyri
mo rezultatų neįmanoma nuspręsti, ar homeopatinių vaistų po
veikius tikrai lemia vien placebo efektas. Tai anaiptol ne liaupsė,
tačiau ir ne vinis į homeopatijos karstą. Tiesą sakant, jie savo
laiške Lancet apgailestavo, kad jų tyrimu „homeopatai piktnau
džiavo kaip įrodymu, kad toks gydymas pagrįstas“. O Lancet,
anot jų, panašiai piktnaudžiavo naujuoju tyrimu. „Lancet turėtų
gėdytis redakcijos prierašo, publikuoto greta straipsnio, - teigė
Linde su Jonasu. - Ardomoji filosofija nepadeda nei mokslui,
nei pacientams.“
Griežti žodžiai, juolab kad juos išrėžia netikintieji. Tačiau
Jonasas ir pats turėjo nemalonumų su homeopatija. Po poros
mėnesių, 2005 m. spalį, Journal of Alternative and Complemen
tary Medicine jis su Haraldu Walachu paskelbė straipsnį. Šioje
nešališkoje apžvalgoje pripažįstama, kad esama „požymių“, jog
praskiesti ir suplakti homeopatiniai preparatai yra biologiškai
veiklūs, tačiau „nėra jokios klinikinės srities, kur aptariamas po
veikis būtų neginčijamai įrodytas“. Pasak autorių, metaanalizė
nepadės; ar homeopatinių vaistų poveikį lemia placebo efektas,
priklauso nuo to, kaip atliekamas tyrimas. Apskritai vertinant
homeopatijos naudingumą, sunkiausia „gauti ne pritrenkiamą
pirminį rezultatą... sunkiausia kartą pastebėjus poveikį dar kartą
253
gauti jį tokį patį“. Kitaip tariant, jiems nepavyko įrodyti homeo

patijos neveiksmingumo. Ir vėl.
Atrodo, sunku patikėti. Daugiau kaip du šimtmečius moks
las negali įrodyti, kad homeopatija - tuščios kalbos. Ar tai įma
noma? Kaipgi galop išspręsti šį klausimą? Gal atsakymas slypi
Homeopathic Repertory („Homeopatijos žinyne“), storiausia-
me simptomų, vaistų ir tinkamų tirpalų kataloge - būtent juo
ir naudojasi homeopatai prieš išrašydami receptus. Per kliniki
nius bandymus vertintas pačių homeopatų sugebėjimas parinkti
homeopatinį preparatą nuo tokių sutrikimų, kaip reumatoidi
nio artrito sukeliamas uždegimas. Šešis mėnesius trukęs tyri
mas, kurį atliko Londono Karališkosios homeopatijos ligoninės
mokslo direktorius, pateikė atsakymą, kad keturiasdešimt du
homeopatiniai preparatai neveiklūs. O ką, jeigu kurie nors iš
vartojamų preparatų vis dėlto yra veiksmingi? Ar gali būti, kad
iš daugybės žinomų vaistų tik keli per bandymus pasirodytų kur
kas veiksmingesni už placebą?
Tai tikrai padėtų paaiškinti, kodėl apskritai neįspūdingus tyri
mų rezultatus ir pavienius protingų žmonių tvirtinimus apie ho
meopatinių vaistų veiksmingumą skiria tokia praraja. Pavyzdžiui,
Londono Imperijos koledžo chemikas Lionelis Milgromas ėmė
mokytis homeopatijos, nes jam padarė didžiulį įspūdį, kaip greitai
ir visiškai homeopatinis preparatas išgydė jo partnerės grįžtamą
plaučių uždegimą. Kitas pažįstamas, mokslinių knygų autorius
ir mokslo populiarintojas, sykį man pasakojo labai nustebęs, kai
Apis mel, homeopatinis alkoholyje ištirpinto medaus preparatas,
sumažino jo dvimetės dukters liežuvio branką po bitės įgėlimo.
Gali būti, kad visas šias stebuklines istorijas atsvertų pasako
jimai apie tai, kaip homeopatiniai vaistai nepadeda. Farmacinin
kai tai vadina viešinimo tendencingumu: žmonės nesivargina
254
Ho me o p a t i j a
skelbti neigiamų rezultatų. Bet štai kas: ar gali būti, kad padrika
homeopatinė diagnostika, terapija ir keistokas nepatvirtintas
(bet kažkodėl juo neabejojama) kai kurių preparatų statusas -
slepia tikrai įspūdingą reiškinį?
Bobas Lawrence’as taip ir mano ir išsikėlė tikslą tą įrodyti.
Lawrence as - irgi atsivertėlis; penkiolika metų jį kankinusias
odos ligas išgydė homeopatinis preparatas. Pasak jo, padėdavo
ir antibiotikai, tačiau jų šalutinis poveikis buvo pernelyg bjau
rus, kad būtų galima kentėti. Kai draugas patarė gydytis homeo
patiniais vaistais, jis išklausė labai nepatikliai, bet paskui atgal
nebesidairė. Ilgainiui metė visai neblogą inžinieriaus darbą,
baigė homeopatijos kursus ir dabar dirba vaistininku vienoje iš
didžiausių Britanijos homeopatijos vaistinių „Helios Homeo
pathic Pharmacy“ Anglijos kurortiniame miestelyje Tanbridž
Velse. Pasivaikščiokite su Lawrence’u po šią įstaigą ir pamatysite
visus XXI a. homeopatijos trūkumus ir pranašumus.
Aš tikėjausi kažko labiau trikdančio, kažko panašaus į Romeo ir

Džuljetą. Kažko primenančio viduramžių „aptiekoriaus“ irštvą.
O čia skaisčiai apšviesta vaistinė, klientų aptarnavimo prekysta
lis, už jo - pulkelis normaliai atrodančių žmonių. Jie vaikšto ap
linkui su baltais chalatais, kilnoja nuo lentynų dėžutes, ima iš jų
mažyčius buteliukus ir lašina skysčius į kitus buteliukus.
Tačiau trys dalykai kėlė nerimą. Pirmasis - tai keisti pavadi
nimai ant dėžių etikečių, pavyzdžiui, „Lava“. Kiek sutrikdydavo
ir kartais pasigirstantis garsus kaukšėjimas vaistininkui ėmus
plakti buteliuką. O labiausiai dėmesį patraukė paviršius, ant ku
rio Lawrence as plakė pats. Tai buvo didžiulė juoda Karaliaus Jo
kūbo Biblija odiniais viršeliais.
255
Tris kartus trinktelėjęs į Bibliją, kumštyje gniauždamas bute

liuką su homeopatiniu preparatu iš ametisto, Lawrence as pakėlė
akis. Jo veidas sakyte sakė: „Verčiau nebūtum šito pamatęs.“ Bib
lijos naudoti nebūtina, patikino jis. Tereikia minkšto, bet tvirto
paviršiaus. Tačiau Hahnemannas, homeopatijos kūrėjas, manė,
kad oda įrišta Biblija - tinkamiausia.
Hahnemano priesakų „Helios“ vaistinėje nuoširdžiai laiko
masi. Ši vaistinė - tai centrinis homeopatinių vaistų paskirsty
mo punktas. Personalas puikiausiai išmano, kaip reikia skiesti,
plakti ir vėl skiesti, o tai - homeopatijos esmė, žmonės iš viso
pasaulio siunčia čia medžiagas, kurias jie šitaip turi „potencijuo-
ti“. Atrodo, kad nemažai patyrė ir vaistinės Biblija: jos odinius
viršelius laiko gumytės.
Tačiau Lawrence’as - ne mistikas ir ne patologinis lengvati
kis, manantis, kad Biblija suteiks vaistams ypatingos galios. Tą
ir įrodė nusivedęs mane aukštu žemiau parodyti aparatūros, ku
rią sukonstravo sunkiausiam plakimui ir skiedimui palengvinti.
Kartais, norint labai potencialaus vaisto, procesą reikia kartoti
tūkstančius kartų; Lawrence’as šį procesą automatizavo, pasi
telkęs savo inžinerinius įgūdžius. Jis sako norintis homeopatiją
pagrįsti moksliškai. Kartais žmonės atsiunčia jam potencijuoti
gabalėlį šikšnosparnio. Arba cikados sparną. Jis negamina iš jų
vaistų, kol neišsiaiškina, kokiai rūšiai jie priklausė, jam reikia
lotyniško pavadinimo. Ir baisiai patiktų mokslo kirviu apgenėti
minėtą „Homeopatijos žinyną“, storą simptomų, vaistų ir tin
kamų tirpalų katalogą, kad jis suplonėtų ir jame liktų iš tiesų
veiksmingi dalykai.
Mes šnekučiavomės stengdamiesi perrėkti ritmišką aparatū
ros bildesį, ir aš pamačiau dar dėžučių. Jutau, kad Lawrence’as
nenori, kad skaityčiau etiketes, bet jo valia ne tokia stipri kaip
256
Home o p a t i j a
ciguno meistro. Akį traukė pavadinimai „Fa diez minoras“, „La

mažorinis akordas“, „Ratas rugiuose“ ir „Paplotėlis“. Paklausiau
Lawrence’o, kaip, pavyzdžiui, fa minorą uždaryti į butelį, bet jis
tik kilstelėjo antakius ir užvertė akis. Dar apsidairęs akies kam
pu pamačiau dėžę su užrašu „Gogas ir Magogas, Glastonberio
ąžuolai“*. Ant kitos puikavosi užrašas „Varlių kurkulai“. Regis, čia,
rūsyje, praleidę Romeo ir Džuljetą, pakliuvome tiesiai į Makbetą.
„Helios“ rūsyje lengva suprasti, kur yra homeopatijos trūku
mas. Ji iš esmės tapo žmonių, kurie nori tikėti, kad gydo viskas,
kas „natūralu“, monopoliu. Homeopatinių preparatų įvairovė
tokia milžiniška, visa apimanti, kad visų neįmanoma patikrinti.
Su homeopatiniu vaistu turi būti atliekami patikrinimai, va
dinami išbandymais. Vaistinės medžiagos duodama grupei sa
vanorių, ir šie surašo, kokių keistų pojūčių ar simptomų pajunta
per kitas kelias savaites. Tie simptomai apibendrinami, palygi
nami, o tie, kuriuos patiria dauguma, susiejami su tiriama me
džiaga. Jei pas homeopatą atvykęs pacientas nusiskundžia pana
šiais simptomais, tai pagal homeopatijos principą (homeopatija
reiškia „panaši negalia“) jam turėtų tikti homeopatinis prepara
tas, pagamintas iš tiriamosios medžiagos.
Bėda ta, kad didžioji dalis „Helios“ vaistinės preparatų nie
kada nebuvo taip išbandyti ir yra akivaizdūs šarlatanizmo pa
vyzdžiai. „Helios“ vaistinėje yra preparatų, pagamintų iš prezer
vatyvų, lavos gabalėlių, ŽIV nešiotojo kraujo ir netgi trupučiuko
antimedžiagos.
O homeopatijos pranašumas, galintis ją išgelbėti, - tai žmo
nės, tokie kaip Lawrence as, nuoširdžiai nerimaujantys dėl to
kios padėties. Iš Lawrence’o akių mačiau, kaip jis sutriko išgirdęs
*Du labai seni Glastonberio ąžuolai, prie kurių senovės žyniai atlikdavo savo apeigas.
257
klausimą apie muzikinius vaistus, ir pajutau užuojautą. Jis sako

neturintis nieko bendra su tokiais vaistas, bet negali atkalbėti
kitų žmonių nuo jų „potencijavimo“. Jis tiki, kad homeopatija
veikia, ir žino neturįs nė žalio supratimo kodėl, o tos atstumian
čios keistos medžiagos ant jo lentynų tikrai nepadės suprasti. Jis
norėtų homeopatijai taikyti empirinius, beveik mokslinius me
todus, o aplinkui susispietę keistuoliai šią užduotį paverčia be
veik neįmanoma. Lavvrenceas labai stengiasi stabdyti tų absur
diškų vaistų antplūdį, tačiau vienas žmogus tiek ir tegali. Gerai,
kad Lawerence’as ne vienas. Keturiasdešimt mylių į šiaurę nuo
„Helios“ vaistinės Londono Gamtos istorijos muziejuje Vilma
Bharatan žengia tuo pačiu keliu.
Be botanikės darbo Gamtos istorijos muziejuje, Vilma Bha

ratan yra ir homeopate praktikė. Tačiau homeopatiją aršiai
kritikuoja. Pasak jos, homeopatai iki šiol piktnaudžiauja žmo
nių pasitikėjimu ir nesistengia taikyti jai jokių intelektinių ar
mokslinių kriterijų. Jie aplaidžiai aprašinėja duomenis. Pavyz
džiui, baisiai netvarkingi jų vartojami augalų pavadinimai,
todėl beveik neįmanoma deramai tyrinėti, kas sieja žinomas
augalų savybes ir pranešimus apie homeopatinę jų naudą. Taip
buvo ne visada, pabrėžia ji, kadaise homeopatija veikė išvien
su mokslu.
Bharatan daktaro disertaciją būtų įdomu paskaityti visiems
norintiems suprasti homeopatijos problemą. Pirmiausia joje iš
vardijamos kelios homeopatinių vaistinių medžiagos - žiediniai
augalai - ir pateikiami teisingi jų pavadinimai, surašomi simp
tomai, kuriuos jie turėtų palengvinti, ir homeopatų pateikti jų
veiksmingumo vertinimai. Tada šios vaistinės medžiagos rū-
258
Home o p a t i j a
šluojamos naudojantis kompiuterio programa, kuri atlieka kla-

distinę analizę.
Biologai pasitelkia kladistinę analizę grupuodami augalus
arba gyvūnus pagal jų fizinius požymius arba genetinius profi
lius. Bharatan planavo suvesti į programą homeopatų vertinimus
apie gydomuosius augalų poveikius ir pažiūrėti, ar aptiks kokių
nors homeopatinio ir tradicinio biologinio skirstymo sąsajų.
Jos duomenų bazė vadinama matrica - tai augalų pavadini
mų ir kiekvieno iš tų augalų gydomųjų savybių, arba homeopa
tinių poveikių, duomenynas. Bharatan duomenyną susiaurino
ir įtraukė tik tuos poveikius, kurie bent jau buvo „dažnai pa
tvirtinti“ per išbandymus, o jų veiksmingumą patvirtino kli
nikinis vartojimas. Taigi į duomenyną buvo įtraukti duomenys
apie gydomuosius augalinių medžiagų poveikius, kurių susi
darė daugiau kaip ketvirtis milijardo. Kai ji paleido programą
šiems duomenims analizuoti ir grupuoti, muziejaus serveris
net cypė nuo įtampos. Tiek daug duomenų jam dar nebuvo tekę
analizuoti.
Kladistinės programos pateikti rezultatai vadinami klado-
grama. Ji panaši į genealoginį medį. Pavyzdžiui, kladogramoje,
rodančioje, kaip evoliucionavo vabzdžiai, pirmiausia atsišakoja
vabalų šaka. Paskui atsiskiria skruzdėlių, bičių ir vapsvų šakos,
tada atskyla dvi naktinių drugių bei peteliškių ir musių šakos.
Iš tokio paveikslo matyti, kada įvairios rūšys atsiskyrė nuo savo
bendrojo protėvio.
Apskritai Bharatan kladograma parodė labai nedaug „bend
rųjų protėvių“, iš tiesų programa nerado aiškių biologinių įvairių
augalinių homeopatinių preparatų sąsajų. Tačiau kelios atrastos
sąsajos itin aiškios. Į vieną grupę, kuri atskilo ir dalijosi toliau,
panašiai kaip gyvybės medžio vabzdžių šakos, pateko visi vaistai,
259
kurių gydomosios savybės palankios širdies ir kraujagyslių siste

mai. Kita grupė apėmė augalus, kurių savybės naudingos moterų
reprodukcinei sistemai. Gali žiūrėti į neapdorotus duomenis kad
ir milijoną metų, bet tokių grupių nepastebėsi, sako Bharatan.
Augalai naudojami gydyti daugybei skirtingų ligų, ir niekada ne
ateitų į galvą grupuoti juos pagal žmogaus organizmo sistemas.
Jie net nepriklauso vienai šeimai. Vis dėlto po trisdešimt dvi va
landas užtrukusios analizės kompiuteris nusprendė, kad jie turi
būti kartu. Panašu, kad priežastis - cheminės medžiagos.
Jei jums nepasisekė ir jus kamuoja širdies nepakankamumas
ar aritmija, gydytojas tikriausiai išrašys jums vaistų, kurių sudė
tyje bus širdies glikozidų. Šie junginiai, veikiantys natrio ir kalio
jonų apytaką širdies audiniuose, dažniausiai išgaunami iš auga
lų. Keturi iš šių augalų, tarp jų ir Digitalis purpurea*, plačiau
vartojami dėl širdies glikozidų, krinta į akis Bharatan kladogra-
mos širdies ir kraujagyslių šakoje. Tiesą sakant, visi trylika šios
šakos augalų turi cheminių junginių, kurie Vakarų medicinoje
vartojami su širdies ligomis siejamiems negalavimams paleng
vinti: krūtinės anginai, arba širdies skausmams, ir širdies per
mušimams. Vieni iš tų cheminių junginių mažina cholesterolio
kiekį kraujyje, kiti lėtina širdies susitraukimus ir sukelia panašių
poveikių.
Anot Bharatan, iš to galima padaryti nemažai išvadų. Pirma,
kladistinės analizės programa rado dėsningumų, susijusių su
žmogaus organizmo sistemomis, o tai verčia abejoti, ar homeo
patiniai vaistai tėra placebas. Jei jie tik placebas, tada, pasak jos,
neaišku, iš kur galėtų atsirasti šie dėsningumai. Antra, Bharatan
analizėje daug augalų duomenų tebuvo „triukšmas“; jie nesusie
* Paprastoji rusmenė.
260
Ho me o p a t i j a
ti su jokia realia nauda, nors ir yra įraukti į homeopatijos žinyną.

Pavyzdžiui, į širdies ir kraujagyslių šakos grupę nepateko dvide
šimt septyni augalai, kurie buvo įrašyti į matricą ir yra dažnai
skiriami pacientams, nusiskundžiantiems širdies ir kraujagyslių
sutrikimais. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, tabakas, tikrai smarkiai
veikia širdį, tačiau kompiuteris kažkodėl nusprendė, kad šiai ša
kai jis nepriklauso. Šis rezultatas tik pirminis, tačiau intriguoja,
tad, Bharatan nuomone, analizė gali tapti moksline priemone,
kuri padėtų sutrumpinti pernelyg išpūstą homeopatinių prepa
ratų katalogą.
Tačiau Bharatan čia nesustoja. Trečioji ir turbūt svarbiausia
jos darbo išvada - homeopatinės medžiagos, remiantis kladis-
tine analize, gali turėti cheminio veiklumo. Vadinasi, skiesti
ir kratyti - daugeliui tai homeopatijos esmė - yra ne tik laiko
švaistymas, bet ir pagrindinė homeopatijos problemų priežastis.
Jei jos galia - cheminės medžiagos, tai nėra reikalo verstis per
galvą ieškant struktūros įspaudų skysčiuose; Rūstumas Roy’us
ieško ne ten, kur derėtų.
Tokia tirpalų ir jų plakimo koncepcija tikrai abejotina, sako
ji, niekas nė nebežino, kaip ji atsirado. Iš pradžių Hahneman-
nas vartodavo neskiestas augalinių vaistų dozes, bet tuomet pa
sireikšdavo nepageidaujamų pašalinių poveikių. Tuomet jis ir
pradėjo vaistus skiesti vandeniu ir plakti. „Šito mes ir negalime
paaiškinti, - sako Bharatan. - Kaip jam atėjo į galvą šito grieb
tis?“ Šį klausimą Vilma Bharatan užduoda ne pirmoji ir rizikuo
ja susilaukti kolegų pasmerkimo.
Daugiau kaip prieš šimtmetį Richardą Hughesą, netikėjusį be

galiniu skiedimu, be baimės sijojusį homeopatijos pelus nuo
261
grūdų ir labai norėjusį priartinti homeopatiją prie alopatinės

(tradicinės) medicinos, kolegos pasmerkė kaip „niekšą“.
Hughesas buvo žurnalo Annals of British Homeopathic So
ciety redaktorius ir labai įtakinga asmenybė, tačiau amžinai su
keldavo ginčus. Jis pirmasis pasipriešino Hahnemannui, suabe
jojęs jo metodais, ir kritikavo visus beatodairiškus jo sekėjus.
Hughesas (o jo pavyzdžiu ir daug kitų britų homeopatų) vaistus
skiesdavo gerokai mažiau. Pasak Hugheso, Hahnemanno tai
syklė, kad reikia naudoti trisdešimto stiprumo tirpalą - trisde
šimt kartų skiestą 1 : 100 santykiu, fosilizavo homeopatiją. Jis
pats naudojo 6C tirpalus - šešis kartus skiestus 1:100 santykiu.
O ir tai, reikia pasakyti, veikliosios vaisto medžiagos kiekį su
mažina trilijoną kartų.
Toks požiūris į tirpalo skiedimą iš dalies ir paskatino Hughe-
są imtis septynerius metus trukusio darbo perrašyti homeopa
tijos materia medica remiantis tik patikimais įrodymais. Viskas,
kas buvo susiję su silpnesnių kaip 6C tirpalų poveikiais, buvo
negailestingai išmesta. Atmestos visos grynai klinikinės ataskai
tos, nes Hughesas jas telaikė plepalais. Viskas turėjo būti parem
ta bandymais arba pranešimais apie apsinuodijimus. Rezultatas,
keturi tomai Cyclopaedia ofDrugPathogenesy („Vaistų patogene-
zės enciklopedija“) buvo Hugheso magnum opus, po jo mirties
pavadintas „neprilygstamu darbu“, kurio puslapiai „dvidešimto
jo amžiaus pabaigoje bus tyrinėjami dar dažniau nei pradžioje“.
Deja, likimas lėmė kitaip.
Hugheso veikalas kėlė grėsmę panaikinti homeopatinės ir
alopatinės medicinos ribą. Jis sakė norįs pradėti erą, kurioje „ho
meopatijos“ ir „alopatijos“ praktikų konkurencija liautųsi kiršin
ti gydytojus ir gluminti pacientus“. Skambėjo tobulai, tačiau jis
pats naiviai nurodė ir padarinius: homeopatija „iš karto liausis
262
Ho me o p a t i j a
egzistuoti kaip atskira sritis“. Šis grėsmingas siekinys, kaip tei

giama viename 1985 m. British Homeopatic Journal straipsnyje,
tikriausiai ir lėmė, kodėl Hughesą „po mirties atstūmė“. Niekam
nepatinka perspektyva būti prarytam didesnio organizmo, ir per
keletą metų po Hugheso mirties visos homeopatijos sąsajos su
mokslu pranyko, ji tapo metafizine, kartais mistine disciplina.
Tačiau Richardo Hugheso dvasia gyva. Jo materia medica,
grindžiama mažiau skiestomis „medžiagos dozėmis“, yra dalis
Vilmos Bharatan matricos duomenų, tos pačios matricos, ku
rios kladistinė analizė rodo, kad dabartinės homeopatijos recep
tą griežtai reikia perrašyti.
Homeopatijos istorija atskleidžia, kad dabartinis alopatinės
ir homeopatinės medicinos priešiškumas užsilikęs iš praeities, jis
nėra fundamentalaus nesuderinamumo požymis. Visai tikėtina,
kad priežastis, kodėl homeopatija neišnyksta, paprasta: čia kažkuo
dėtas vaistinių medžiagų skyrimo principas, grįstas panašumu. Jei
viskas būtų įvykę pagal Hugheso norus, visa mistika ir užkalbėji
mai, silpninamasis skiedimas ir plakimo bildesys per praėjusius
šimtą metų jau būtų išgyvendinti, o paties principo esmė dabar
būtų įtraukta į alopatinę mediciną. Vaistų kompanijos mielai nau
doja įvairių tautų žinias apie gydomąsias augalų savybes, ieško
damos atspirties taško naujiems vaistams kurti, ir nėra pagrindo
manyti, kad į homeopatinius vaistus neatsižvelgs taip pat rimtai,
jei tik jie nebus pateikiami kaip, pasak Hugheso, „prasimanymas
ir kvailystė“, lydėjusiais pamatinius tokio gydymo principus.
Vilma Bharatan tikrai turėtų saugoti savo kladogramas, nes
vieną dieną jos gali tapti filtru, padėsiančiu homeopatinę medi
ciną pripažinti. Ironiška, bet akinamoje mokslinio kruopštumo
šviesoje vienintelė homeopatijos galimybė išlikti ir išlaikyti oru
mą - tai jos pačios noras išnykti.
263
Epilogas
su Anglijoje, Viltšyre, tai galutinė stotelė. Rytoj susitiksiu su

E Martinu Fleischmannu, vienu iš dviejų chemikų, 1989 m. su
kėlusių audrą diskusijų apie šaltąją branduolių sintezę. Tačiau šį
vakarą tysau ant kalvos viršūnės ir žiūriu j žvaigždes.
Čia pat stūkso geležies amžiaus paminklas: vilnijančios lo
melės ir kalvos - tai senovinės pilies likučiai. Šiuos griovius ir
kauburius žmonės sukasė kone septyni šimtai metų prieš Kris
tų. Žemėliau, nematomas tamsoje, dar beveik šio kraštovaizdžio
naujokas - baltas žirgas, kurį iškalti kreidoje įsakė Alfredas Didy
sis. Niekas tiksliai nežino, kada tai buvo padaryta - turbūt prieš
kokį tūkstantį metų. Pakėlęs akis aukštyn pažvelgiu į dar vieną
istorinį vaizdą, susiformavusį po pilies statybų ir prieš baltąjį žir
gą: tada Oriono juostoje gimė šviesa, kurią matau dabar. Nors
ji atsklido tik dabar, trys žvaigždės, sudarančios Oriono juostą,
paskleidė ją maždaug prieš tūkstantį penkis šimtus metų. Tiek
laiko ji keliavo iki mūsų. Kai Alfredas įsakė iškalti žirgą - pergalei
prieš danus atminti - šviesai dar buvo likę 6 000 trilijonų mylių.
264
Epi l ogas
Kaip smagu, kad žinau šitą skaičių - nuostabu gyventi lai

kais, kai aišku, kokiu greičiu keliauja šviesa. Tiesą sakant, mums
pasisekė dar ir todėl, kad žinome, jog ji per visatą nesklinda aki
mirksniu. Mes manome, kad tai savaime suprantama, bet taip
juk nėra: tą perprasti nebuvo lengva.
1676 m., Jupiterio artimiausio palydovo Ijo orbitos anomali
ja pasufleravo astronomui Ole Roemeriui labai konkrečią prog
nozę. Palydovas pasirodys iš už Jupiterio 1676 m. lapkričio 9 d.
5 valandą 37 minutės, paskelbė jis, o tai įrodys, kad šviesa sklin
da baigtiniu greičiu. Roemerio vadovas, Jeanas-Dominque’as
Cassini, Paryžiaus observatorijos vadovas, šią mintį suniekino,
pasak jo, šviesa sklinda akimirksniu. Taip įsitikinęs jis suformu
lavo kitokią prognozę. Pagal Cassini, Ijo turėjo pasirodyti 5 va
landą 27 minutės.
Ijo pasirodė 5 valandą 37 minutės 49 sekundės. Tai išgir
dęs Cassini pareiškė, kad faktai atitinka kaip tik jo teoriją. Savo
(klaidingą) prognozę jis paskelbė per viešą mokslininkų susi
rinkimą, o tada ją paneigė, bet nė vienas iš tų mokslininkų nė
neburbtelėjo, visi jį palaikė. Roemeriui teko laukti penkiasde
šimt metų, kol jo tiesa buvo apginta. Mokslininkai tik po Cassini
mirties pritarė, kad šviesos greitis yra baigtinis.
1969 m. astronomas J. Donaldas Fernies pareiškė ironišką
pastabą pasakodamas, kaip astronomai kelis dešimtmečius ne
pastebėjo klaidos, padarytos pačioje XX a. pradžioje. „Kada nors
reikėtų atlikti išsamų astronomų bandos instinkto tyrimą, - pa
reiškė jis, - nes mes kartais primename ne ką kita, o bandą an
tilopių, nuleidusių galvas ir glaudžiu pulku ryžtingai lekiančių
per lygumas viena kryptimi. Vadui davus ženklą apsigręžiame ir
lygiai taip pat ryžtingai vis dar tokia glaudžia banda leidžiamės
visai priešinga kryptimi.“
265
Šie žodžiai buvo išsakyti trimis šimtmečiais per vėlai, kad

paguostų Ole Roemerį, bet mes turėtume juos įsidėmėti - bū
tent taip mokslas ir veikia. Kaip šviesa kosmosu keliauja baig
tiniu greičiu, taip ir mokslas žengia pirmyn darydamas daug
daugiau klaidų, nei iš pažiūros pamanytum. Vis dėlto joks pa
matinis dėsnis mokslo pažangos nestabdo, tiesiog čia dalyvauja
paprasti žmonės.
Viską lemia keletas veiksnių. Pavyzdžiui, kartais žmonės tie
siog ko nors nepastebi. Štai Wilhelmas Roentgenas atrado rent
geno spindulius, tačiau prieš jį bent vienas tyrėjas jau tikrai buvo
juos stebėjęs, tik niekam neprasitarė apie keistą radinio prigim
tį. Kita vertus, kartais žmogaus protas tiesiog refleksyviai atšoka
nuo radikalios idėjos. Roentgenui paskelbus apie savo atradimą,
lordas Kelvinas pareiškė, kad rentgeno spinduliai tėra gudrus
pokštas. Tik pamatęs eksperimentinius įrodymus Kelvinas nu
sileido.
Jei netrukdo kiti žmonės, trukdo aplinkybės. 1905 m. moks
lininkai ne itin domėjosi tuo, kaip veikia visata. XX a. pradžioje
Vakarų pasaulyje dominavo sunkioji pramonė ir žemės ūkis, tad
čia ir buvo nukreiptos didžiausios tyrėjų pajėgos. Todėl Šveicari
jos patentų biuro klerkui sugalvojus pribloškiamą erdvės ir laiko
prigimties teoriją, niekas į tai nekreipė dėmesio. Tiesą sakant,
reliatyvumo teorija Einšteinui net nepadėjo gauti darbo. Patei
kęs pareiškimą gauti dėstytojo vietai universitete jis pridėjo savo
paskelbtą straipsnį, bet jo nė nepakvietė į pokalbį. Beveik ironiš
ka: publikacija, kurioje buvo aptariamas baigtinis šviesos sklidi
mo greitis, visiškai keitė mūsų kosmoso sampratą, bet nepadėjo
Einšteinui išsikrapštyti iš patentų biuro.
Kartais trukdo paties mokslininko nežinomybės baimė.
Henri Poincarė prie reliatyvumo teorijos buvo priartėjęs gero
266
Epi logas
kai prieš Einšteiną. Visi įrodymai buvo tinkami, nes specialioji

reliatyvumo teorija puikiai paaiškino 1887 m. Alberto Michel-
sono ir Edwardo Morleyb atlikto eksperimento rezultatus. Deja,
Poincarė metė tyrimą supratęs, kokią įtaką jis padarys erdvės ir
laiko sampratai: laikas lėtėja arba greitėja priklausomai nuo to,
kaip kūnas juda visatoje. Jam tai buvo nepakeliama mintis.
O jeigu niekam nepavyksta sustabdyti mokslo pažangos, vi
sada pakišama prielaida, kad nebeliko nieko, ką dar būtų galima
atrasti. Albertas Michelsonas yra klasikinis pavyzdys, 1894 m.,
dešimt metų prieš Einšteino atradimus, jis rašė: „Svarbiausi pa
matiniai gamtos mokslų dėsniai ir faktai jau atrasti ir dabar jau
taip įsigalėję, kad galimybė juos pakeisti padarius naujų atra
dimų yra itin menka.“ O dar prieš šešerius metus astronomas
Simonas Newcombas išsitarė, kad mes „tikriausiai artėjame prie
astronomijos pažinimo ribos“.
Toks užtikrintas pasipūtimas būdingas ne vien aniems lai
kams. 1996 m. mokslo populiarinimo knygų autorius Johnas
Horganas išleido knygą The End of Science („Mokslo pabaiga“).
Joje teigia, kad iš esmės su mokslu jau baigta. Mes priartėjome
prie galutinės fizikos teorijos, teigė jis, o biologijoje beveik nebė
ra ką įdomaus atrasti. Beliko sudėlioti taškučius ant „i“ ir brūkš
niukus ant „t“. Taigi, toliau mokslas bus nuobodus - gludinsime
detales.
Išėjusi Horgano knyga sukėlė didžiulį mokslininkų pyk
tį. Stephenas Hawkingas ją pavadino „šiukšle“. Stephenas Jay
Gouldas - „idiotiška“. Apie ją net buvo užsiminta per tų metų
Nobelio premijų teikimą: gavęs Nobelio fizikos premiją Davidas
Lee paskelbė, kad gandai apie mokslo mirtį yra „gerokai perdė
ti“. Ir vis dėlto knyga padarė didelį ir ilgalaikį poveikį. Po trejų
metų Nobelio premijos laureatas Philas Andersonas sugalvojo
267
net terminą horganizmas ardomajam pesimizmui dėl mokslo

ateities pavadinti.
Su Johnu Horganu susipažinau 2005 m. vasarą Kembridžo
universitete ir per pastaruosius keletą metų šiek tiek jį perpra
tau. Labai jį gerbiu. Bet irgi manau, kad jis neteisus. Taip, Ole
Roemerio dėka mes žinome apie šviesos greitį ir daugybę kitų
faktų apie visatą ir tai, kaip ji veikia, nes mokslas nesiliauja žen
gęs į priekį. Tačiau dar liko daug ką nuveikti - ir aš nekalbu apie
nuobodžius dalykus.
Išvykęs iš Briuselio „Metropole“ viešbučio, patyrinėjau tik
trylika šiuolaikinių mokslinių anomalijų. Vienos anomalijos
kiek didesnės už kitas, bet visas verkiant reikia paaiškinti ir tirti
toliau. Vienas reikia vertinti rimčiau, kitos gal buvo įvertintos
pernelyg rimtai. Pavyzdžiui, astronomas Simonas White’as yra
sakęs, kad pastangų įminti tamsiosios energijos mįslę tikriausiai
dedama per daug, palyginti su nauda, kurios galima iš to tikė
tis. Kartais anomalijos prikišamai parodo skaudžiai nemalonius
faktus, kurių niekas nenori pripažinti, pavyzdžiui, kad mūsų
laisva valia tėra iliuzija. Tačiau kad ir kokios jos būtų skirtingos,
jaudinamos ar gluminamos, kiekviena iš jų yra nuostabi gali
mybė tyrinėti ir atrasti. Tuomet jos, kaip ir radioaktyvumas ar
kvantinė teorija, atvers naujas dar nežinomas anomalijas: kaip
kadaise pabrėžė Georgeas Bernardas Shaw, išsprendęs problemą
mokslas visada sukuria dešimt kitų.
Šviesa iš praeities, marginanti juodą drobę virš manęs, liudi
ja, koks teisus buvo Shaw. Roemeris išsprendė Ijo orbitos prob
lemą pasakęs, kad šviesos greitis baigtinis. O baigtinis šviesos
greitis atvėrė vieną kosminę problemą - tokią, kurios sprendi
mas, atrodo, atvers dar tūkstantį.
Žvaigždės - tai didžiuliai termobranduoliniai sprogimai, pa-
268
Epi l ogas
skleidžiantys šviesą ir karštį energijos paketais. Mūsų Saulė yra

mažesnė ir artimiausia žvaigždė, kurios šviesą ir šilumą patiria
me tiesiogiai, kitaip nei Orionas, ji yra gana arti, tad juntamai
kilsteli mūsų temperatūrą. Maždaug prieš devynias minutes, kol
čia guliu, Saulė atsirūgo fotonu, kuris dabar šildo ką nors Aust
ralijoje. Spragteliu pirštais, ir iš Saulės išskriejęs dar vienas foto
nas lekia kokio žmogelio, ankstyvą rytą vaikštinėjančio Bonda-
jaus paplūdimiu, link. Po devynių minučių jis bus ten.
Čia ir slypi baigtinio šviesos greičio anomalija. Maloni Bon-
dajaus paplūdimio šiluma labai skiriasi nuo vėsos ant senutės
Anglijos kalvos, bet visata, kaip visuma, yra keistai vienalytė.
Kad ir kur eitum, temperatūra visur beveik ta pati - apie tris
laipsnius virš absoliutaus nulio, žemiausios įmanomos tempera
tūros. Jeigu šviesos greitis baigtinis, to suvokti neįmanoma.
Nors iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo labai keista. Juk mes
pripratę, kad daiktų temperatūra vienoda. Štai guliu čia ant žo
lės, ir mano pėdų temperatūra tokia pat kaip ir galvos. Mano
nugara kiek atšalusi, nes žemė truputį siurbia šilumą iš manęs,
bet apskritai mano temperatūra beveik vienoda.
Bet taip yra tik dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šviečia
žvaigždės: karšti daiktai spinduliuoja. Spinduliuotė neša ener
giją - fotonus, kurie susiduria su kitais daiktais, dažniausiai vė
sesniais. Susidūrus karštesnio daikto energija perduodama šal-
tesniam ir abiejų daiktų temperatūra tampa vienoda. Jei praeina
pakankamai laiko, nusistovi pusiausvyra.
Problema ta, kad visatai neužteko laiko, kad ta pusiausvyra
nusistovėtų. Iš karto po Didžiojo Sprogimo turėjo kilti baisus
chaosas ir ką tik atsiradusi visata tikrai nebuvo vienalytė. Be
to, po įvairių žvaigždžių matavimų žinome, kad visata plečia
si, vadinasi, per 13,7 milijardo metų po Didžiojo Sprogimo dėl
269
sparčiai besiplečiančios erdvės vienos visatos dalys tapo kitoms

nebepasiekiamos, o baigtinis šviesos greitis reiškia, kad foto
nams iš karštų vietų nebuvo laiko nulėkti į šaltesnes, kad visatoje
nusistovėtų pusiausvyra. Ir vis dėlto, kad ir kur žvelgtume, nuo
horizonto iki horizonto visatos temperatūra beveik vienoda.
Astronomai tai vadina horizonto problema. Tiksliau, vadino,
kol ją išsprendė Alanas Guthas. Paprastai tariant, Gutho atsaky
mas štai koks: iškart po Didžiojo Sprogimo visata išsipūtė labai
greitai. Tiesiog ėmė ir išsipūtė. Tada liovėsi pūstis greitai ir ėmė
plėstis kiek labiau derančiu visatai greičiu. Be jokios priežasties,
kurią sugebėtume suprasti.
Tai leidžia išspręsti horizonto problemą, nes prieš šį nepa
prastai spartaus „pūtimosi“ laikotarpį visata buvo gana maža,
fotonai galėjo perskrieti ją visą ir temperatūra visur nusistovėjo
vienoda. Tik po to visata išsipūtė.
Niekas nežino, kaip ir kodėl visata galėjo imti pūstis, kaip
sako Guthas. Nežino ir kodėl staiga liovėsi. Vargu ar ši hipotezė
apskritai ką nors paaiškina, bet tai geriausia, ką turime. Ir dabar
ji kosmologijoje svarbiausia ir tokia neabejotina, kad jums visi
atleistų net jei manytumėte, kad išsipūtimas yra gerai dokumen
tuotas visatos istorijos faktas, istoriškai patikimų įvykių sąraše
įrašytas iškart prie Vaterlo mūšio. Gal mes ir nežinome visų pū
timosi smulkmenų, juk nežinome, kaip ir kada žuvo kiekvienas
galvą tame purviname Belgijos lauke padėjęs Wellingtono ir
Napoleono kareivis, bet turime neblogų įrodymų, kad iškart po
Didžiojo Sprogimo visata plėtėsi itin sparčiai. Tai itin tvarkingas
labai svarbios problemos sprendimas.
Tačiau juo tiki ne visi. Prinstone dirbantis Paulas Steinhard-
tas nemano, kad ji apskritai pūtėsi, o Nobelio premijos laureatas
Robertas Laughlinas, vienas iš žmonių, išaiškinusių redukcio
270
Epi logas
nizmo ribotumą, žengia dar toliau. Niekas negali būti tikras ir

dėl pripažintų įprastų kosmologinių hipotezių - Didžiojo Spro
gimo ir visatos plėtimosi, nes svarbiausias mokslininkų priimtas
jas paremiantis įrodymas yra foninė kosminė mikrobangų spin
duliuotė, užpildanti visą erdvę. Ši spinduliuotė, kartais vadina
ma Didžiojo Sprogimo aidu, buvo sugeneruota praėjus trims
šimtams tūkstančių metų po visatos pradžios, ir mėginti iš jos
ką nors sužinoti apie pirmąsias visatos akimirkas „tas pats kaip
mėginti nustatyti atomų savybes pagal uragano padarytą žalą“, -
sako Laughlinas.
Alanas Guthas problemą išsprendė taip, kaip patiko dauge
liui fizikų. Bet Gutho triumfas tik atvėrė duris, o už jų mūsų
laukia dar keletas klausimų. Paprastai suformuluoti juos netgi
nėra labai sunku. Per dvidešimt penkerius metus mes vis dar
neperpratome paprastų klausimų, kodėl ir kaip vyko tas pūti
masis. Jei horizonto problema buvo anomalija, tai pūtimasis ją
paaiškina tik iš dalies; iš tikro mes tik pridengėme savo neišma
nymą mįsle.
Tačiau horizonto problemos šioje knygoje nenagrinėjau. Iš
dalies dėl to, kad ji gali paaiškėti perpratus aptartas anomalijas.
Pavyzdžiui, tamsiosios energijos, šaltosios branduolių sintezės
ar kintamų konstantų tyrinėjimai gali padėti atsirasti teorijai,
išsamesnei už kvantinę elektrodinamiką, o toji nauja teorija ga
lėtų padėti paaiškinti, kodėl visata išsipūtė.
Perpratę kitas anomalijas galėsim padaryti plačias išvadas:
tyrinėdami, kodėl atsirado mirtis ir ką mums pasakoja milžiniški
virusai, galop turėsime iš pagrindų peržiūrėti evoliucijos teoriją;
perpratę placebo efektą galėsime - ir turbūt turėsime - pakeisti
mediciną, susirėmę su laisvos valios iliuzija galėsime kitaip pa
žvelgti į žmones ir jų atsakomybę. Manau, tikrai galima teigti,
kad ateinančiai radikaliai mąstančių mokslininkų kartai - ir net

kitai kartai - darbo yra daugiau negu gana.
Šią knygą nutariau dedikuoti žmogui, kuris mokė mane, pen

kiolikmetį, fizikos, nes šiuose puslapiuose aprašyta atradimų
kelionė įžiebė man tokį pat susižavėjimą ir aistrą, kokius jis už
degė anuomet. Jam dėstant mokslas tapo nuostabus, mes ginči
jomės, ieškojome, kurstėme mintis. Jis mokė mane kiek ilgiau
kaip dvejus metus, bet tai, ką manyje pažadino, trunka daugiau
nei du dešimtmečius. Lygiai taip pat galiu jį pagerbti, skirdamas
šią knygą ir jo dabartiniams mokiniams, ateinančiai kartai, kuri
galbūt perpras šias anomalijas, tačiau dar daugiau atskleis naujų.
Anot Kuhno, paradigmų kaitos modelis reiškia, kad didžiuo
sius atradimus padaro arba labai jauni žmonės, arba kurios nors
mokslo srities naujokai. Tai suprato ir Charlesas Darwinas. Kny
goje On the Origin ofSpecies („Rūšių atsiradimas...“) jis prasmin
gai pasakė: „Jokiu būdu nesitikiu įtikinti prityrusių gamtininkų,
kurių galvos prikimštos daugybės faktų, ilgus metus vertinusių
juos visiškai kitaip, negu vertinu aš.“ Tačiau priduria viltingai
žvelgiantis į ateitį, į „jaunus ir būsimus gamtininkus, kurie abi
šio klausimo puses galės matyti be išankstinių nuostatų.“
Būtent tie dabartiniai jauni ir ateinantys žmonės ras gyvybę
Saulės sistemos planetose ar jų palydovuose, gal net atsakys į
šauksmą, atsklidusį iš už mūsų sistemos ribų. Tai jie greičiau
siai sukurs gyvybę ar perrašys Einšteino reliatyvumo teoriją, at
sižvelgdami į tamsiąją materiją, ir išsiaiškins „Pioneer“ zondų
problemą. Gal kokia geniali mergaitė, dabar lankanti darželį,
pasinaudojusi neeiliniais savo matematiniais gabumais įveiks
tamsiosios energijos mįslę.
Epi logas
Kad ir kokie mokslo perversmai lauktų, dėl vieno dalyko

galime būti tikri. Kiekvienas žingsnis į priekį tikriausiai atvers
mums daug dalykų apie mus pačius ir visatą, kurioje gyvena
me. Mus sudaro cheminiai junginiai, atsiradę per kataklizmi
nius žvaigždžių sprogimus, žvaigždžių dulkės, o gal branduoli
nės atliekos - nelygu kaip pažiūrėsi. Tačiau mes drąsiai manome
esąntys ne vien tų dalelių visuma, sakome esantys gyvi, nors
nelabai suprantame, ką tai reiškia. Norime, tikimės rasti kitų
gyvų būtybių didžiulėje visatoje ir kartu mėginame suprasti che
minius procesus, vykstančius kelis paladžio atomus įmerkus į
vandens vonelę. Sugebame mintimis numalšinti savo skausmą,
bet galime įrodyti nekontroliuojantys net savo pačių raumenų.
Mes leidžiame zondus į kosmosą, bet neįstengiame paaiškinti
net primityviausių savo potraukių ir troškimų. Manome esantys
evoliucijos viršūnėje, nors suprantame, kad iš tikrųjų apie ją ži
nome labai nedaug. Visa tai akivaizdžiai byloja apie mūsų troš
kimą apibrėžti, suprasti, ką reiškia būti žmogumi šioje visatoje.
O mokslas - ir jį žengti į priekį skatinančios anomalijos - kaip
tik ir padeda suprasti. „Kas mes esame? - 1951 m. klausė Erwi-
nas Schrodingeris. - Atsakyti į šį klausimą - ne viena iš mokslo
užduočių, bet vienintelė mokslo užduotis.“
Padėkos žodis
ašyti šią knygą buvo gera - nesu patyręs nieko malonesnio.

R Tad atsižvelgdamas į seną tradiciją dabar turiu padėkoti
visiems žmonėms, skyrusiems man laiko, leidusiems naudotis
savo laboratorijomis, bendradarbiauti su jų kolegomis, taip pat
už kantrybę - be jų šios knygos nebūčiau įstengęs parašyti.
Norėčiau padėkoti Fabrizio Benedetti, Luana Colloca ir An-
tonella Polo už nepaprastą dieną Turine; Patrickui Haggardui už
porą gąsdinamų valandų Londone; Jungtinių Valstijų Laivyno
šaltosios branduolių sintezės tyrėjams Pam Boss ir Frankui Gor-
donui už jų gerą nuotaiką atsakinėjant į sunkius klausimus. Esu
dėkingas Michaelui Melichui ir Martinui Fleischmannui už jų
įžvalgas per įdomius (ir labai skanius) pietus.
Taip pat dėkoju Gilbertui Levinui, nepaprasto orumo žmo
gui. Steenui Rasmussenui, žmogui milžinui ūgiu ir protu. Verai
Rubin, nuostabiai mokslininkei. „Pioneer“ tyrėjams Michaelui
Martinui Nieto, Slavai Turyševui ir Johnui Andersonui, aukš
čiausios prabos mokslininkams. Johnui Webbui ir Michaelui
Murphy ui, ne tik įspūdingiems ir blaivaus proto mąstytojams,

bet ir puikiai kompanijai.
Jerry ui Ehmanui ir Sethui Shostakui turiu padėkoti už atvi
ras mintis apie protingų ateivių paieškas; Bernardui La Scola -
už pateisinamą priežastį aplankyti saulėtus Prancūzijos pietus;
Joan Roughgarden už pagalbą ir mintis apie lytinį dauginimą
si; homeopatams Melanie Oxley, Lioneliui Milgromui, Peteriui
Fisheriui ir Vilmai Bharatan už pagalbą ir entuziazmą per visą
projektą. Man ypač patiko bendrauti su Bobu Lawrencu, kurio
sąžiningas ir žemiškas požiūris į protu nesuvokiamus dalykus
suteikė vilties, kad homeopatijos mįslę įmanoma įminti. Dar
turiu padėkoti Nancy Maret už svetingumą per mano viešnagę
Naujojoje Meksikoje.
Esu dėkingas Krisui Puopolo iš „Doubleday“ ir Andrew
Franklinui iš „Profile Books“ - kol rašiau šią knygą, jie abu entu
ziastingai mane palaikė, davė puikių patarimų ir ypač protingų
pasiūlymų. Ačiū mano agentui Peteriui Tallackui iš „The Science
Factory“, kuris įvairiausiais būdais padėjo šiai knygai iš mano
galvos persikraustyti į knygų lentynas. Būtų neteisinga nepadė
koti šeimai - mano žmona Phillippa ir vaikai Millie su Zachary
per pastaruosius dvejus metus turėjo dažnai taikstytis su išsi
blaškiusiu vyru ir tėvu.
Galiausiai rašydamas šią knygą (ir ilgus metus prieš tai)
įžvalgos ir aiškumo sėmiausi ir iš New Scientist žurnalo kolegų,
kolektyvinės šio žurnalo smegenys yra fantastiškas organizmas.
Jeremy Webbas, Valerie Jamieson, Grahamas Lawtonas, Kate
Douglas ir Clare Wilson man nepaprastai padėjo. Jei tekste liko
klaidų, kaltinkite juos.
276
Pastabos ir šaltinių nuorodos
PROLOGAS
p. 14 tyrinėjo mokslo istoriją ir ieškojo užuominą apie atradimą prigimtį. T. Kuhn.
The Structure of Scientific Revolutions (Chicago: University of Chicago Press,
1962), p. 10.
p. 16 ir tik neseniai JAV Energetikos departamentas paskelbė. Skaitykite
http://www.science.doe.gov/Sub/Newsroom/News_Releases/DOE-SC/2004/
low_energy/index.htm.
p. 16 Filosofas Karlas Popperis kartą gal šiurkštokai pasakė. K. Popper. The Open
Universe: An Argumentfor Indeterminism (London: Hutchinson, 1992), p. 44.
1. DINGUSI VISATA
p. 24 Slipheris yra vienas iš neapdainuotą astronomijos didvyrią. 207-ojoje
Amerikos astronomijos draugijos konferencijoje 2006 m. sausio 8-12 d.
Sonomos universiteto profesorius Josephas Tennas padarė pranešimą
„Kodėl taip negerbiame V. M. Slipherio?“ Dar žr. Edinburgo Karališkosios
observatorijos kosmologijos profesoriaus Johno Peacocko puslapį
http://www.roe.ac.uk/~jap/slipher/.
p. 24 „...fundamentalią atradimą tikriausiai padarė daugiau“. W. Hoyt. Biographical
Memoirs of the National Academy of Science 52 (1980): 410.
p. 25 Kandžią pastabą išsakė Kembridžo universiteto kosmologas Stephenas Hawkingas.
S. Hawking. The Universe in a Nutshell (NewYork: Bantam, 2001), p. 76.
p. 25 Jogreičią matavimai buvo paskelbti. V. M. Slipher. Proceedings of the American
Philosophical Society 56 (1917): 403.
p. 26. ... rado vienintelį paaiškinimą: Helvetica Physica Actą 6 (1933): 110.
p. 28 Olandą astronomas Janas Oortas pateikė papildomą įrodymą. Journal of
the Royal Astronomical Society of Canada 33 (1939): 201.
p. 30 Kembridžo profesorius Malcolmas Longairas... kas toji medžiaga galėtą būti.
M. Longair. Our Evolving Universe (Cambridge: Cambridge University Press,
1996), p. 118.
p. 30 Rubin paskelbė rezultatus. Astrophysical Journal 159 (1970): 379.

p. 31 1999 m.... jis laiką pratęsė. M. Rees. Just Six Numbers (London: Phoenix,
2000), p. 92.
p. 40 Harvardo astronomas nerimavo. R. Kirshner. The Extravagant Universe
(Princeton: Princeton University Press, 2002), p. 192.
p. 42 „Skamba beprotiškai“. K. Sawyer. „Cosmic Force May Be Acting Against •
Gravity“, Washington Post, 1998 02 27.
p. 42 „susižavėjęs ir kartu pasibaisėjęs“. Science 279 (1998): 1298.
p. 42 ... geriausi pasaulio protai liovėsi bandę suprasti visatą. Nature 448 (2007): 245.
p. 43 Weinbergas pasakė... nepavyks paaiškinti jos vertės. S. Weinberg. Dreams of
a Final Theory (London: Hutchinson, 1993), p. 177.
p. 44 „neįsivaizduojamas“. L. Susskind. „A Universe Like No Other“, New Scientist,
2003 11 01, p. 34.
p. 45 juos Susskindas vadina poperaciais. A. Gefter. „Is String Theory in Trouble?“,
New Scientist, 2005 12 17, p. 48.
p. 46 fizikai panašiai glumo... „Nobel Laureate Admits String Theory Is in Trouble“,
New Scientist, 10,2005 12 10, p. 6.
p. 47 būdingosios savybės... Astrophysical Journal 523 (1999): L99.
p. 49 Vos tik Bekensteinas sukūrė Physical Review D 70 (2004): 083509.
p. 49 ,NIASA aptiko tiesioginį tamsiosios materijos įrodymą“. Skaitykite
http://www.nasa.gov/home/hqnews/2006/aug/HQ_06297_CHANDRA_
Dark_Matter.htmL
p. 50 iš „Chandraufiksuotų duomenų niekas neprieštarauja. Monthly Notices of
the Royal Astronomical Society 371 (2006): 138.
p. 51 Jo modifikuotoji gravitacijos teorija... ir nereikia nė tamsiosios materijos.
Monthly Notices of the Royal Astronomical Society 382 (2007): 29.
p. 52 Tamsiosios energijos darbo grupė paskelbė savo ataskaitą. Skaitykite
http://www-astrotheory.fnal.gov/events/detf.pdf.
p. 53 manė, kad visata yra izotropinė. Physical Review D 72 (2005): 101302(R).
2. „PIONEER" ANOMALIJA
p. 60 2002 m. jie paskelbė... Physical Review D 65 (2002): 082004.
p. 63 Ogal visatos plėtimasis pakeitė signalofotonų... bangos ilgius?Galima
paskaityti www.arxiv.org/abs/gr=qc/0610034.
p. 63-64 pagreitėjo pagal netiesinės elektrodinamikos... dėsnius. Europhysics
Letters 77 (2007): 19001.
278
Past abos ir šal t i ni ų nuor odos
3. KINTAMOS KONSTANTOS
p. 69 Johnas Webbasjau turėjo kažką panašaus j atsakymą. Physical Review Letters
82(1999): 884.
p. 73 Jo tyrimą grupė aptarė kiekvieną rezultatą. Skaitykite, pvz., Physical Review
Letters 95 (2005): 041301.
p. 75 Išvada Dysoną tikriausiai nuvylė... Nuclear Physics B 480 (1996): 37.
p. 76 Steveas Lamoreaux ir Justinas Torgersonas... apskaičiavo įvairią branduolinią
procesą energijas. Physical Review D 69 (2004): 121701(R),
p. 77 grupėfiziką paskelbė straipsnį. Physical Review Letters 96 (2006): 151101.
p. 78 Webbas pauškino, kodėljis toks ramus. J. Webb. „Are the Laws of Nature
Changing with Time?“ Physics World, 2001 sausis, p. 39.
p. 79 fizikas Johnas Wheeleris paklausė. J. A. Wheeler. Frontiers of Time
(Amsterdam: North-Holland, 1979).
p. 79 Feynmanas... išleido apie šią teoriją ploną knygelę: R. Feynman. QED: The
Strange Theory of Light and Matter (Princeton University Press, 1988), p. 395.
4. ŠALTOJI BRANDUOLIŲ SINTEZĖ

p. 81 ...pranešimas spaudai, paskelbtas 1989 m. kovo 23 d. Perspausdintas leidinyje:
J. K. Footlick. Truth and Consequences (Phoenix: Oryx Press, 1997), p. 30.
p. 85 JAV Energetikos departamentasjiems įvertinti pakvietė... Žr. http://www.ncas.
org/erab/.
p. 85 „mokslas gerbė tiek pat, kaip bažnyčia pornografiją“. B. Daviss. „Reasonable
Doubt“, New Scientist, 2003 03 29, p. 36.
p. 87 Per aštuonis eksperimentus... Journal of Electro-Analytical Chemistry 296
(1990): 241.
p. 88 Užsimenama, kad atsisakęs laikytis... Nature 370 (1994): 600.
p. 89 „spaudimas laikytis minios yra milžiniškas“. Iš pranešimo „Cold Fusion -
Does It Have a Future?“, perskaityto Japonijoje 1991 m. gruodžio 7 d. per
Shin ichiro Tomonaga šimtąsias gimimo metines. Skaitykite http://www/lenr-
canr.org/acrobat/SchwingerJcoldfusiona.pdf.
p. 89 Schwingerio požiūris į šaltąją branduolią sintezę... „A Brief History of Mine“,
perskaitytas Ketvirtojoje tarptautinėje konferencijoje apie šaltąją branduolių
sintezę, Lahaina, Maui, 1993 m. gruodžio 6-9 d. Skaitykite:
http://www.infinite-energy.com/iemagazine/issue1/colfusthe.html.
p. 89 „viena iš didžiausią XX a. fizikos pergalią“. G. Johnson. „Two Sides to Every
Science Story“, New York Times, 1989 04 09.
279
p. 90 „Schwingeris pasikvietė mane pietų...“N. Ramsey. „Which Came First, Theory

or Experiment?“ Physics Today, 2001 sausis, p. 13.
p. 90 Žurnalas priėmė Schwingerio straipsnį kaip ir derėjo. Physical Review 73
(1947): 416.
p. 91 Energetikos departamentas atliko apžvalgų... Žr. http://www.science.
doe.gov/Sub/Newsroom/News_Releases/DOE-SC/2004/low_energyA
CF_Final_120104.pdf.
p. 91 priede, kurį pridėjo paskui... S. Luckhardt. „Technical Appendix to D.
Albagli et ai. Journal of Fusion Energy article,“ MIT PEC Technical Report
(PFC/RR-92-7), aptariamas E. Malloveb, „MIT and Cold Fusion: A
Special Report“, skaitykite: http://www.infinite-energy.com/images/pdfs/
mitcfreport.pdf.
p. 92 ...rašydamas apie visa tai... Malloveas prisimena... E. Mallove. Ten Years That
Shook Physics, Infinite Energy, 1999 kovas-balandis.
p. 94 CR39 duomenys įtikino... Naturwissenschaften 94, no. 6 (2007): 511.
p. 94 Vienas iš keleto leidinių.... Cituota Footlick, Truth and Consequences, p. 51.
5. GYVYBĖ
p. 97 „Kas toji gyvybė?“ E. Schrodinger. What is Life?(Cambridge: Cambridge
University Press, 1967), p. 3.
p. 98 Fizikas Paulas Daviesas turbūt nuveikė daugiausia... P. Davies. The Fifth
Miracle (London: Allan Lane, 1998), p. 7.
p. 98 gyva sistema dar turi būti apribota. L. Margulis, D. Sagan, N. Eldredge. What
is Life? (New York: Simon and Schuster, 1995), p. 113.
p. 99 2007 m. žurnalas Nature vedamajame pareiškė. Nature 447 (2007): 1031.
p. 99 1953 m. ...jie pripylė indų amoniako... Science 130 (1959): 245.
p. 100 Pasak... Roberto Shapiro, per eksperimentų rūgštys susidarė... R. Shapiro.
„Where Do We Come From?“ in How Things Are, sudarė J. Brockman, K.
Matson (London: Weidenfeld and Nicolson, 1995), p. 46.
p. 100 Oro sumaišė vandenį, cianido rūgštį ir amoniakų... Nature 191 (1961): 1193.
p. 100 „gyvybė - tam tikromis sųlygomis arba atkartojama... “C. de Duve. Vitai Dust:
Life as a Cosmic Imperative (New York: Basic Books, 1996), p. 292.
p. 101 Carlo Sagano nuomone, jei gyvybė atsirado taip greitai. Bioastronomy News 7,
no. 4 (1995).
p. 102 „Mes žinojome, kad pasaulis“. Žr. http://www.atomicarchive.com/Movies/
Movie8.shtml.
p. 106 Venteris vadovavo mokslininkų komandai... Science 270 (1995): 397.
280
Past abos ir š a l t i n i ų nuorodos
p. 107 „radikaliai modifikuotas organizmas“. P. Aldhous. „Countdown to a Synthetic

Lifeform“, New Scientist, 2007 07 11, p. 6.
p. 107 „minimalios ląstelės projektas11.Anatomical Record 268 (2002): 208.
p. 107 Harvarde Jackas Szostakas irgi ketina... Nature 409 (2001): 387.
p. 108 Andersonas visada provokuodavo.... Science 177 (1972): 393.
p. 109 dar dufizikai stojo Andersono pusėn. Proceedings of the National Academy
of Sciences 97,1 sąsiuvinis (2000): 28.
p. 110 „organizmai - tai ne šiaip sau sumeistrauti mechanizmai... “S. Kauffman.
At Home in the Universe (New York: Oxford University Press, 1995).
p. 110 „tikrasisfizikos dėsnių... šaltinis“. R. Laughlin. A Different Universe (New York:
Basic Books, 2005), p. 208.
p. 111 Ko gero, tą geriausiai pasakė Carlas Saganas. „Visions of the Twenty-first
Century“, kalba, pasakyta Niujorko Šv. Jono Pranašo kadedroje 1995 m.
Skaitykite: http://www.atheistfoundation.org.au/carlsagan.htm.
p. 111 „mėgautis savo nereikšmingumu“. G. Johnson. Miss Leavitts Stars (New York:
Adas Books, 2005), p. 11.
p. 112 Tyrimas truko keletą metų. Science 274 (1996): 161.
6. „VIKING"
p. 116 NASA mokslininkai jau kuria darbų planus irgrafikus. Žr. http://nssdc.gsfc.
nasa.gov/planetary/mars/mars_colonize_terraform.html.
p. 122 Levinas šį argumentą atremia. Ekstremohlų aptarimą žr. M. Gross, Life
on the Edge (New York: Perseus, 1998), p. 16.
p. 124 Levinas ir Lafleuras paskelbė straipsnį... „Instruments, Methods, and Missions
for Astrobiology“, SPIE Proceedings 4137 (2000): 48.
p. 125 2006 m. į DCMS eksperimento karstą buvo įkalta paskutinė vinis...
Proceedings of the National Academy of Sciences 103, no. 44 (2006): 16089.
p. 126 „daugiau kaip 90 procentų1įsitikinęs. L. Oliwenstein. „A Day in the Life
on Mars“, University of Southern California Health, 2002 žiema,
p. 127 NASA dirbantis Chrisas McKay... D. L. Chandler. „Searching for Life in
a Handful of Dust“, New Scientist, 2006 10 30, p. 48.
p. 128 Vartant NASA misijų Marse sąrašą... Žr., pvz.: http://mars.jpl.nasa.gov/
missions/.
p. 129 nedviprasmiškai pabrėžia, kaip svarbu. P. Ward. Life as We Do Not Know It
(New York: Penguin Viking, 2005), p. 239.
p. 130 Reesas taip teigia knygoje... M. Rees. „Cosmological Challenges: Are We
Alone, and Where?“ in The Next Fifty Years, red. J. Brockman (London:
Weidenfeld and Nicolson, 2002), p. 18.
281
p. 130 Kitur rašė... M. Rees. „Is the Search for Alien Life Futile Nonsense?“
New Scientist, 2003 07 12, p. 25.
p. 130 Pietas Hutas... lažinosi, kad esma penkiasdešimties procentų tikimybė.
Žr. http://www.newscientist.com/artide/cln 10485-piet-hut-forecasts-the-
future-.html.
p. 131 Gyvybės sprendinius varžofizikos dėsniai... S. Conway Morris. Lifes Solution
(Cambridge: Cambridge University Press, 2003), p. 285.
7. OHO! SIGNALAS
p. 132 apie galimas nežemiškos civilizacijos signalo savybes. Nature 184, no. 4690
(1959): 844.
p. 135 Mūsų laikais neįtikėtinų pažangų padarė... Žr. katalogą: http://exoplanets.org/
planets.shtml.
p. 136 mokslininkai paskelbė atradę tris... planetas... Nature 441 (2006): 305.
p. 137 Pagal išrašų signalas buvo šifruotas kaip 6EQUJ5.
Žr. http://www.bigear.org/6equj5.htm.
p. 138 Kartkartėmis teleskopai išspjaudavo ką nors įdomesnio.
Žr. http://www.bigear.org/wow20th.htm.
p. 140 pavadino tų dienų gėdos diena. Žr. http://www.bigear.org/JDK-Infamy.htm.
p. 147 „Jukjūs netikėtumėte šaltųja branduolių sinteze...“Žr. http://www.seti.org/
about-us/faq.php.
8. MILŽINIŠKAS VIRUSAS
p. 152 Ten buvo anaiptol ne bakterija. Ten buvo milžiniškas virusas. Science 299
(2003): 2033.
p. 152 Paskui Raoultprisipažino... M. Peplow. „Giant Virus Qualifies as ‘living’
Organism“, Nature News Service, 2004 10 14.
p. 154 Woeseas publikavo straipsnį... Proceedings of the National Academy of Sciences
87, no. 12 (1977): 4576.
p. 157 mimivirusas pasirodė tikra aukso kasykla. Science 306 (2004): 1344.
p. 159 Bellas išsakė gana netikėtų hipotezę. Journal of Molecular Evolution 53 (2001):
251.
p. 160 pasak jo, mimivirusas ir yra ta trūkstama grandis. G. Hamilton. „Half Virus,
Half Beast“, New Scientist, 2006 03 25, p. 37.
p. 160 „geriausiu pasaulyje genetinių naujovių šaltiniu“... L. Villarreal. „Are Viruses
Alive?“ Scientific American, 2004 rugsėjis, p. 96.
282
p. 161 šimto pėdų jachta Sorcerer II... Projekto intemetinis puslapis

http://www.sorcerer2expedition.org/version1/HTML/main.htm.
p. 161 apie 10procentų išjų.. Emerging Infectious Diseases 11 (2005): 449.
p. 161 tyrimas Prancūzijoje... Microbial Pathogenesis 42 (2007): 56.
p. 161 Marselio laborantas. Annals of Internal Medicine 144 (2006): 702.
p. 162 Jis vadinamas reovirusu. Science 282 (1998): 1332.
9. MIRTIS
p. 164 jaunas Džordžijos universiteto mokslininkas W. Gibbons. „How Long Do
Blandings Turtles Live?“ Ecoviews, http://www.uga.edu/srelherp/ecoview/
Eco25.htm.
p. 165 „aršiai užginčija“. B. Yeoman. „Can Turtles Live Forever?“ Discover magazine,
2002 01 06, p. 61.
p. 166 „piktybiškų dundukų iškrypimų“.Behavioral and Brain Sciences 17, no. 4
(1994): 616.
p. 166 Jis nepaprastai įžvalgiai pasiūlė... P. Medawar. An Unsolved Problem
in Biology (London: H. K. Lewis, 1952), p. 1.
p. 167 1957 m. Georgeas Williamsas išplėtojo... Evolution 11 (1957): 398.
p. 167 1977 m., į žaidimų įsitraukė Tomas Kirkwoodas. Nature 270 (1977): 301.
p. 167 „itin kontroversiška“. BBC Reith Lectures, 2001, stenogramą
žr. http://www.bbc.co.uk/radio4/reith2001/lecture3.shtml.
p. 167 Thomas Johnsonas ir Davidas Friedmanas įsitraukė... Genetics 118 (1988): 75.
p. 167 kai kuriejų kolegos apkaltinojuos... G. Hamilton. „Clock of Ages“, New
Scientist, 2003 04 19, p. 26.
p. 168 Caenorhabditis elegans kirmėlės... iki šešių savaičių. Nature 366 (1993): 461.
p. 169 „organizmo pavydų“. Science 308 (2005): 1875.
p. 169 Grupei vadovavo... penkiasdešimt vienas mokslininkas. Journals of Gerontology
Series A: Biological Sciences and Medical Sciences 57 (2002): B292-B297.
p. 170 „Jokia intervencija nesulėtins...“Journals of Gerontology Series A: Biological
Sciences and Medical Sciences 59 (2004): B573-B578.
p. 171 „Mūsų prognozes jie išklausė netikėdami...“Citation Classics, no. 26
(1978): 144, žr.: http://www.garfield.library.upenn.edu/classicsl978/
A1978FC39200002.pdf.
p. 172 paskelbė įterpusi telomerazę aktyvinantį genų... Science 279 (1998): 349.
p. 173 kankinama paslaptis. Nature 448 (2007): 767.
p. 173 ėmė mažėti jų vaisingumas. Evolution 38 (1980): 1004.
p. 174 ilgiau gyvenančias ir vaisingesnes.... Evolution 45 (1991): 82.
283
p. 174 pelių patelių reprodukcinis pajėgumas baigėsi... Science 190 (1975): 165.
p. 174 Kaip pabrėžiajos grupė 2003 m. Science paskelbtame straipsnyje... Science 302
(2003): 611.
p. 175 Ir padarė išvadą, kad neprieita priejokios išvados... Evolutionary Ecology
Research 6 (2004): 1.
p. 176 „Biologinis senėjimas nebėra neišspręsta problema“.Annals of the New York
Academy of Sciences 1100 (2007): 1.
p. 177 bendrasis dabartinių rūšių protėvis. W. A. Clark. Means to an End: The
Biological Basis ofAging and Death (New York: Oxford University Press,
1991), p. 41.
10. SEKSAS
p. 181 nuostabų veikalą apie natūraliosios atrankos teoriją. R. Dawkins. Climbing
Mount Improbable (New York, Norton, 19%), p. 75.
p. 181 jis vėl prisipažįsta neįminęs... R. Dawkins. The Ancestors Tale (London:
Weidenfeld and Nicolson, 2004), p. 357.
p. 182 „evoliucinis skandalas“. J. Maynard Smith, Nature 324 (1986): 300.
p. 182 „netrukus gali kilti evoliucinės biologijos krizė“. G. Williams. Sex and Evolution
(Princeton: Princeton University Press, 1975), p. v.
p. 182 savo nuomonę išsakė ir biologas Emstas Mayras. E. Mayr. What Evolution Is
(London: Weidenfeld and Nicolson, 2002), p. 102.
p. 182 Kalbėdamas apie šiuos laikus... Nature Reviews (Genetics) 8 (2007): 139.
p. 182 „dvigubą kainą“. Maynard Smith. The Evolution of Sex (Cambridge:
Cambridge University Press, 1978), p. 3.
p. 183 apvertė šį argumentą aukštyn kojomis. Science 288, no. 5469 (2000): 1211.
p. 185 ...Autumno aseksualūs gekonai... ilgiau irgreičiau. Physiological and
Biochemical Zoology 78 (2005): 3.
p. 185-186 Per keletą eksperimentų su vandens blusomis... Šį ir kitus rezultatus,
aptariamus šioje pastraipoje, apibendrina straipsnis Nature Reviews
(Genetics) 8 (2007): 139.
p. 186 Grahamas Bellas ir Austinas Burtas parodė... Nature 330 (1987): 118.
p. 187 „tinkamu kandidatu renkant žymiausią darvinistą“. R. Dawkins. Independent,
2000 0310.
p. 188 Vandens blusoms... nepadeda kovoti su parazitais. Journal of Evolutionary
Biology 16 (2003): 976.
p. 188 verpečių pranašumas slypi genuose... Science 18 (2007): 268.
284
p. 188 2004 m. Sarah Otto ir Scottas Nuismeris smogė Raudonajai karalienei kitą
smūgį. Science 304 (2004): 1018.
p. 189 „miglota“Journal of the Proceedings of the Linnean Society of London (Botany)
6: 95.
p. 189 Praėjus daugiau kaip šimtmečiui. Maynard Smith. The Evolution of Sex.
p. 190 ...panėši į Kuhno vadinamą „skandalą“. T. Kuhn. The Structure of Scientific
Revolutions (Chicago: University of Chicago Press, 1962), p. 67.
p. 192 Visa tai kiek primena... D. Gale, L. Shapley. American Mathematical Monthly
69(1962): 9.
p. 193 keisti Darvino lytinės atrankos teoriją... Science 311 (2006): 965.
p. 194 šis paradoksas kelia ginčą. Evolution 59 (2005): 87.
p. 195 ...kaippabrėžė biologasStevenas Roseas... „Chat-Up Lines“, Guardian, 20040821.
p. 195 1994 m. vasarą... Proceedings of the Royal Society of London 264 (1997): 1283.
p. 196 daugiau kaip 450 rūšių... B. Bagemihl. Biological Exuberance: Animal
Homosexuality and Natural Diversity (London: Profile Books, 1999), p. 12.
p. 196 pabrėžia, kad vien stuburinių rūšių... „neįprastai“poruojasi... J. Roughgarden.
Evolutions Rainbow (Berkeley: University ofCalifornia Press, 2004), p. 224.
p. 197 rašė Stevenas Roseas... Rose. „Chat-Up Lines“.
p. 198 Jeromeas Wodinsky pašalino... Science 198 (1997): 880.
11. LAISVA VALIA

p. 201 Yra daugybė kitų pavyzdžių. O. Sacks. The Man Who Mistook His Wifefor a
Hat and Other Clinical Tales (New York: Summit Books, 1985), p. 8.
p. 202 „Žmogus nenori būti laikomas... “Cituota Journal of Consciousness Studies 2,
no. 2 (1995): 167.
p. 202 1788 m. filosofas Immanuelis Kantas... I. Kant. Critique of Practical Reason,
red. ir vert. L. Beck (Cambridge: Cambridge University Press, 1997), p. 2.
p. 203 Libetas pamatė, kad smegenų parengiamasis darbas. Brain 106 (1983): 623.
p. 204 Būtent taip ir manė Libetas... B. Libet. „Do We Have Free Will?“, The Volitional
Brain, red. B. Libet, A. Freeman, V. Sutherland (Exeter: Imprint Academic,
1999), p. 47.
p. 206 Friedas griebė šią galimybę abiem rankomis... Journal of Neuroscience 11
(1991): 3656.
p. 208 Studentams už dalyvavimą pasirašyta kurso įskaita... „Apparent Mental
Causation“, American Psychologist, 1999 liepa, p. 480.
p. 209 Per šį tyrimą studentai su porininku turėjo išklausyti... Journal of Personality
and Social Psychology 85, no. 1 (2003): 5.
285
p. 210 „įtaigos įtaka“.Royal Institution of Great Britain (Proceedings), 1852 03 12,

p. 147.
p. 210 WiUiamas Jamesas... rašytojo Henryb brolis, perėmė estafetę iš Carpenterio...
W. James. The Principles of Psychology (New York: H. Holt, 1890), p. 526.
p. 212 ...labiausiai sutrikdojo bausmė. A. Burgess. A Clockwork Orange (London:
Heinemann, 1962), p. 76.
p. 214 ...Richardas Nisbettas ir Timothy Wilsonas išdėstė... Psychological Review 84
(1977): 231.
p. 215 „Laisva valia yrafikcija“.„In search of humanity“, Times (London), 1997 12 29.
12. PLACEBO EFEKTAS

p. 216 „Man buvo labai malonu... “Pranešimas spaudai dėl Stembacho mirties
išleistas Roche Pharmaceuticals, 2005 09 30.
p. 217 diazepamas yra „svarbiausias vaistas“. Žr. http://www.who.int/medicines/
publications/EML15.pdf.
p. 217 diazepamas nerimo neslopina... Prevention and Treatment 6, no. 1 (2003): v.
p. 218 „skubi pirmenybė“. Cituota L. Conboy et ai. Contemporary Clinical Trials 27
(2006): 123.
p. 220 „Išrašysiujums magnio... “L. Spinney. „Purveyors of Mystery“, New Scientist,
2006 12 16, p. 42.
p. 220 „...neprotingus ar realybės nesuvokiančius pacientus“. Lancet 2 (1954): 321.1.
p. 220 Pasak Ann Helm... A. Helm. „Truth-Telling, Placebos and Deception“,
Aviation, Space, and Environmental Medicine, 1985 sausis, p. 69.
p. 220-221 Danijos gydytojų... dešimt ar daugiau kartų per metus. Evaluation and
the Health Professions 26 (2003): 153.
p. 221 Izraelio gydytojų... išrašę placebo... British Medical Journal 329 (2004): 944.
p. 221 „Paprastai daugumai pacientų skiriama didesnė dozė... “Journal of the
American Pharmaceutical Association 41, no. 4 (2001): 523.
p. 224 Asbjornui Hrobjartssonui ir Peteriui Gotzsche’i kilo įtarimų. New England
Journal of Medicine 344 (2001): 1594.
p. 224 dažnai cituojamos niekada neužginčytos statistikos... Journal of the American
Medical Association 159(1955): 1602.
p. 225 2003 m. Hrobjartssonas su Getzsche... Journal of Internal Medicine 256
(2003): 91.
p. 225 Mičigano universiteto mokslininkai... Journal of Neuroscience 25 (2005): 7754.
p. 226 Vedamasis prie... New England Journal of Medicine 344 (2001): 1630.
p. 229 neuronų veiklumas sumažėjo. Nature Neuroscience 7 (2004): 587.
286
p. 230 Pasakyti pacientui... taip pat veiksminga, kaip ir skirti 6-8 mg morfino. Nature
312(1984): 755.
p. 230 nuo kokaino priklausomiems narkomanams... koljie įsitikinę, kad kažką
gauna. Journal of Neuroscience 23 (2003): 11461.
p. 230 Benedetti ir Colloca įspėja... Nature Reviews (Neuroscience) 6 (2005): 545.
p. 231 jo grupė paskelbė straipsnį... Journal of Neuroscience 26 (2006): 12014.
p. 234 Viena grupė, vadovaujama Harvardo medicinos mokyklos tyrėją....
Contemporary Clinical Trials 27 (2006): 123.
p. 234 pacientui žinant sušvirkšta dozė... Pain 90 (2001): 205.
13. HOMEOPATIJA
p. 237 Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis. Bulletin of the World Health
Organization 77 (1999): 160.
p. 239 Benvenisteas įtikino žurnalą Nature... Nature 333 (1988): 816.
p. 240 Nature publikavo pirminio straipsnio kritiką... Nature 334 (1988): 291.
p. 240 „neįtikėtinai nustebinta1. L. Milgrom. „Thanks for the Memory“, Guardian,
2001 03 15.
p. 240 Bandymai, iš esmės Benvenisteo eksperimentą kartojimas, vyko keturiose
skirtingose laboratorijose... Inflammation Research 50 (2001): 47.
p. 242 mokslininkams nepasisekė pakartoti Ennis bandymą. Žr. http://www.bbc.
co.uk/sdence/horizon/2002/homeopathy.shtml.
p. 242 Ennis... atsiribojo. Žr. http://www.homeopathic.com/articles/view,55.
p. 242 Per Adriano Guggisbergo... tyrimą. Complementary Therapies in Medicine 13,
no. 2 (2005): 91.
p. 243 ...Dylanas Evansas... priskiria placebo efektui. D. Evans. Placebo (London:
Harper Collins, 2003), p. 149.
p. 243 1997 m. žurnale Lancet paskelbta metaanalizė... Lancet 350 (1997): 834.
p. 244 Robertas L. Parkas pateikia tą patį argumentą. R. Park. Voodoo Science (New
York: Oxford University Press, 2000), p. 57.
p. 245 ne mažiau kaip šešiasdešimt keturias. Žr.: http://www.lsbu.ac.uk/water/.
p. 246 Jo apžvalginis straipsnis skamba kaip politinis pareiškimas. Nature Reviews
(Molecular Cell Biology) 7, no. 11 (2006): 861.
p. 247 vokiečią tyrėjai... Angewandte Chemie (tarptautinis leidimas) 40 (2001): 1808.
p. 247 ...subyra karoliukais... Journal of Chemical Physics 120 (2004): 5867.
p. 250 Anderso Nilssono... paskelbė straipsnį. Science 304 (2004): 995.
p. 250 Royuspritaria sidabro kaip antibiotiko naudojimui. Materials Research
Innovations 11, no. 1(2007): 3.
287
p. 251 Tokiais teiginiais sukčiai nuo seno viliodavo iš lengvatikių pinigus.... Maisto
ir vaistų agentūros nuostatos šiuo klausimu: http://a257.g.akamaitech.
net/7/257/2422/10apr20061500/edocket.access.gpo.gov/cfr_2006/aprqtr/
pdf/21cfr310.548.pdf.
p. 251 vedamajame buvo teigiama... Lancet 366 (2005): 690.
p. 251 tame pačiame numeryje paskelbta.... Ten pat, p. 726.
p. 252 „ydingą“ tyrimą. Ten pat, p. 2081.
p. 252 Klausas Linde ir Wayneas Jonasas labai panašių.... Lancet 350 (1997): 834.
p. 253 Tačiau Jonasas ir pats... Journal ofAlternative and Complementary Medicine
11, no. 5 (2005): 813.
p. 254 Šešis mėnesius trukęs tyrimas... Rheumatology 40 (2001): 1052.
p. 263 Šis grėsmingas siekinys... „po mirties atstūmė“. S. Land. „The Two Faces
of Homoeopathy“, British Homoeopathic Journal 1985 sausis, p. 49.
EPILOGAS
p. 265 1969 m. astronomas J. Donaldas Femieš išsakė ironiškų pastabų. Publication
of the Astronomical Society of the Pacific 81 (1969): 707.
p. 267 joje teigiay kad iš esmės su mokslu jau baigta. J. Horgan. The End of Science
(Reading, Mass: Addison Wesley, 1996), p. 1.
p. 268 astronomas Simonas Whiteds yra sakęs. Reports on Progress in Physics 70
(2007): 883.
p. 271 Niekas negali būti tikras dėl pripažintų įprastų kosmologinių hipotezių...
R. Laughlin. A Different Universe (New York: Basic Books, 2005), p. 211.
p. 272 arba labai jauni žmonės, arba kurios nors mokslo srities naujokai. T. Kuhn.
The Structure of Scientific Revolutions (Chicago: University of Chicago Press,
1962), p. 151.
p. 273 „Kas mes esame?“E. Schrodinger. Science and Humanism (Cambridge:
Cambridge University Press, 1951).
Rodyklė
10 Years That Shook Physics (Mallove) 92 „Apollo“ misijos į Mėnulį 21, 56

apoptozė 172, 179
archėjos 154-156, 158-159, 177, 179
adeninas 100 Aresibo teleskopas 116, 139
Alano kalvos 125 Asimov, Isaac 7
Aldebaranas 56 asteroidai 37, 101
alfa 69-73, 76-80, 110 astronomija 21, 24, 37, 48, 129, 144,
Alfredas Didysis 264 190, 202
Allen, Paul 144 Astrophysical journal 30, 47
Alleno teleskopų masyvas 146 ateiviai 21, 112, 132, 133-147, 276
Alzheimerio liga 166, 235 atomai 21, 32, 34, 42, 69, 70, 75, 89,
Amerikos astronomijos draugija 93, 100, 108, 177, 239, 244-245,
24-25, 28 249, 271,273
aminorūgštys 99, 100, 104, 246 branduoliai 16, 32, 72, 77, 96, 108
Ancestors Tale, the (Dawkins) 181 sunkieji 83-85
Anderson, John 56-58, 60, 64-66, 275 atominė bomba 82, 102-103, 133, 170
Anderson, Philip 107-110 ATP (adenozintrifosfatas) 100, 178,
Andromedos ūkas 24, 30, 31 190
angliavandeniai 100, 153, 158 atsitiktinių imčių kontroliuojami
anglis 72, 99, 119, 120, 145, 239, 248 tyrimai 218, 233
radioaktyvioji 115, 117-118, 124 Auksaplaukės zona 136, 144-145
antagonistinė pleotropija 167, aukštatemperatūris superlaidumas 110
173-175, 198 Autumn, Kellar 185
antibiotikai 250, 255 azoto monoksidas 172
antigravitacija 23, 35, 43
antiimunoglobulinas E (AlgE)
241-242 Bagemihl, Bruce 196
antropinis landšaftas 43-45 Bailar John 226
289
bakterijos 106, 112, 149-156, 158, branduoliai zr. atomų branduoliai

177-179 branduolinės reakcijos 89, 92-94
ekstremofilinės 122-123, 128 atliekos 74
baliniai vėžliai 164-165, 177 energijos gamyba ir išskyrimas
baltymai 99-100, 104, 110, 145, 150, 82-84, 85,91-92
152-153, 157, 159, 246 mažos energijos 94
barionai 51 natūralios 75-76
Barrow, John 68-69, 78 branduolinio ginklo neplatinimas
Bauer, Franz 158 133
bazofilai 241-243 branduolio fizika 74-75, 82, 94
bdeloidinės verpetės 184, 188 branduolių dalijimasis 93
Beecher, Henry Knowles 224 branduolių sintezė 81-84, 93
Beijerinck, Martinus 149 kambario temperatūroje 82
Bekenstein, Jacob 48-50 dar zr. šaltoji sintezė
Bell, Graham 186 Brazza, Pierre Savorgnan de 73-74
Bell, Iris 248, 250 Bryan Richard 142-143
„Bell Labs“ 107 Brooks Rob 194
Bell, Philip 159-160 Brown Robert 158
Benedetti, Fabrizio 218, 226-232 buboninis maras 150
Benveniste, Jacques 239-240, 248 buprenorfinas 234-235
Bharatan, Vilma 258-261, 263 Burt, Austin 186
Biological Exuberance: Animal
Homosexuality and Natural
Diversity (Bagemihl) 196 Caenorhabditis elegans 168, 174
biologija 16-17, 100, 126, 129-130, Carnegie institutas 15, 29, 30, 127
135, 153-154, 156, 164, 170-171, Carpenter, William Benjamin 210
187, 190, 195, 197, 233, 243, 267 Cassini, Dominique 265
evoliucinė 175, 182, 193 CCK (cholecistokininas) 231-232
molekulinė 108, 168 „Chandra“ (teleskopas) 49-52
sintetinė 99, 158 Chaplin, Martin 245-248
biologinė sauga 162 Charmidas (Platonas) 219
Blows, Mark 194 chemija 81, 100, 145,149, 239, 243
Bodnar, Andrea 172 Chippindale, Adam 185
Bohr, Niels 13 Chopra, Deepak 250
Bradford coccus 149 Cyclopaedia of Drug Pathogenesy
Brahe, Tyho 36 (Hughesas) 262
290
Rodyklė
Clark, William R. 177, 179 Deamer, David 106

Clarke, Arthuras C. 135 deguonis 17, 84, 95, 177-179, 197, 245
Clarko teleskopas 19, 21, 23 deuteris 83-84, 86-87
Claverie, Jean-Michel 157 diazepamas 216-217, 230
Claxton, Guy 213 Didysis Magelano Debesis, galaktika
Climbing Mount Improbable 36
(Dawkins) 181 Didysis Sprogimas 26, 32, 38, 79, 269
Clowe, Doug 50 aidas 47, 53, 270-271
Cocconi, Giuseppe 132-133, 137, 146 visatos plėtimasis po 34-35,
Colloca, Luana 227-228, 230, 232 270-271
Conway Morris, Simon 130-131 didysis susispaudimas 35-36
CR39 93-34 Didžioji Ausis, teleskopas 132, 134,
Crick, Francis 244 137-140
Cummings, E. E. 45 Dirac, Paul 42-43,68-69, 75, 90
Curie, Marie 13 Dixon, Robert 138
Dyson, Freeman 75-76
DNCDV (didysis nukleocitoplazminis
Čikagos universitetas 99, 226 DNR virusas) 152
DNR (dezoksiribonukleorūgštis) 100,
104, 108, 151, 156, 158, 160, 179,
dalelės 20, 31-33, 46, 48, 51, 53, 63, 184, 244, 246
72, 77, 93, 108 DNR virusai 152, 157, 159, 160
atsitrenkimas į Žemę 33 dvivijė spiralė 140
subatominės 38, 42, 71 pažeidimai 171
dar zr. SSMD reparacija 153, 167
dalelių greitintuvai 130 Dopplerio efektas 23
Damour Thibault 75-76 Dreams of a Final Theory (Weinberg) 43
Darwin, Charles 17, 99, 153, 176, 187, dujų chromatografija masių
189, 193, 272 spektrometru (DCMC) 119-121,
dar zr. evoliucija 123-125
„Daugiau, vadinasi, kitaip“ de Duve, Christian 100, 107
(Anderson) 108
Davies, Paul 98
Daviss, Bennett 85 Ebolos virusas 151
Dawkins, Richard 166,181-182, 198, Eddington, Arthur 76
251 Ehman, Jerry 134, 137-139, 144
291
Einstein, Albert 12-13, 17-18, 21, eritrocitai 132

22, 25, 38, 41, 45, 49-51, 53-54, eteris 53
58-60, 63-66, 77, 90, 94, 202, etologija 108
266-267, 272 eukariotai 154-159, 162, 177-179,
E = mc2formulė 20, 43 186, 190-191
kosmologinė konstanta 23, 35, Europa (Jupiterio palydovas) 135
39-41 Europos pietinė observatorija 77
pasiūlymas dėl antigravitacijos 23 Evaluation and the Health Professions
dar zr. reliatyvumo teorija 220
elektra 62, 84, 94, 99, 104-105, 134, Evans, Dylan 243
200, 206-207, 227-228 evoliucija 17, 98, 128, 131, 150, 153,
elektromagnetizmas 32,42, 71-72, 158-160, 164, 166, 169, 175-176,
76-77, 134, 137, 244, 250 179-183,215, 271
elektronai 71-72, 76-77, 108, 177, 245 Evolutions Raibow (Roughgarden)
elektrosilpnoji teorija 71 196-197
„Elixir Pharmaceuticals“ 168 Evolutionary Ecology Research 175
End of Science, The (Horgan) 267 Extravagant Universe, The (Kirshner) 40
endorfinai 222-223, 225
Energetikos departamentas, JAV 16,
52, 85, 90, 92 Feynman, Richard 79-80
energija 13, 16, 18, 34-35, 42-43, Fermi, Enrico 145
45, 58, 69-71, 76, 82-83, 98, 150, Fernie, J. Donald 265
178-179, 269 Fifth Miracle, The (Davies) 98
masės ir energijos ryšys 20-21, 23, Finch, Caleb 165
35, 43, 49 fizika 12-13, 16, 20, 42, 53, 71, 73, 77,
tvermė 13, 46 82, 88, 90, 94, 109, 267
dar zr. konkrečias energijos formas abejojimas dėsniais 16, 45-46, 54,
Ennis, Madeleine 240-242 56, 23, 46-52, 78-79
entropija 98 dėsniai 55, 60, 64, 68, 107, 110, 131
epilepsija 206-207 elementariųjų dalelių 108
epistazė 187 standartinis modelis 68
epitaksija 249 Fleischmann, Martin 80-82, 84-87,
erdvė 17, 20, 26, 34, 270 89-92, 94-95, 248, 264
erdvės išlinkimas 65, 136 Forbes, John 238
ir laikas 17, 22, 45, 64, 78, 266-267 Forsgren, Elisabet 195-196
„tuščia“ erdvė 20, 42-43, 49, 71 fotonai 63, 69-71,269-270
292
Rodyklė
fotosintezė 177 klaidos ir mutacijos 156-157, 162,

Fox, George 155 166, 168, 183, 184-187, 189
Franklin, Benjamin 218, 233 reparacija, 153
Franklin, Rosalind 244 replikacija (dauginimasis) 104, 158,
Fried, Itzhak 206-207 170
Friedman, David 167-168 sekvenavimas 154, 160
Fuller, Buckminster 246 dar ir. genomai
Genetics 167
genomai 106, 152-157,166, 168, 184,
G didžioji, ir. gravitacijos konstanta 187-189
Gagarinas, Jurijus 59 universali šerdis 156-157
galaktikos 15, 24-26, 31-32, 34, 38, žmogaus genomas 105-106, 160
46, 49, 69, 111, 139 geologija 17
atstumai tarp jų 20, 45 germanis 32
centro ir pakraščių skirtumai 20, 27, „Geron Corporation“ 172
29-30 Gynybos pažangiųjų tyrimų projektų
spiečiai 27-28, 47, 49-51 agentūra 88
sukimosi kreivių sudarymas 29, 30, gyvybė 96-107, 109-113
52 apibrėžimai 97-98, 105
susidūrimas 49 atsiradimas ir galimybė sukurti 43,
šviesos šaltiniai 36-37 97, 99-107
dar ir. žvaigždynai; žvaigždės cheminės sudedamosios dalys 97,
Gale, David 192 99-100, 102
Galilei, Galileo 116 „gyvybės kibirkštis“ 97
galio arsenidas 249 nežemiška 111-113, 115-147
galios spektras 47 Glashow, Sheldon 71
galutinė teorija 14, 20, 267 Gliese 581c 136
Gates, Bill 60 Goddard, Matthew 185
Geigerio skaitiklis 115, 118, 122 Gotzsche, Peter 224-226, 232, 235
Gey, George 170 Gould, Stephen Jay 267
Gey, Margaret 170 Graham, Thomas 84
geležis 69-70, 178 gravitacija 15, 23, 31, 34-36, 38-39,
genai 106,153-154,156,157,161-162, 46, 48, 57-60, 67, 77, 83, 136
166-169,172-176,179-180,182-183, atsverianti jėga 23, 27, 35, 67
186-189,191,193-194,196-197 modifikuotos gravitacijos versijos
derinimas 186, 188-189 50-52, 64
293
gravitacijos konstanta 68, 72, 78 homeopatija 236-263

Griffin, Michael 63 ir placebo efektas 243, 251, 252-253
Gross, David 46 Hooper, Robert 219
Guardian 197, 240 Hooveris, M. Richardas 248, 250
Guggisberg, Adrian 242 Horgan, John 267-268
Guth, Alan 270-271 horizonto problema 270-271
Hrobjartsson, Asbjom 224-226,232,
235
h (konstanta) 71 Hubble, Edwin 25-26, 34-36
Haggard, Patrick 200-201, 203-208, Hubble’io konstanta 34, 39
212 Hubble’io kosminis teleskopas 40
Hahnemann, Samuel 239, 256, Hughes, Richard 261-263
261-262 Huygens, Christiaan 116
Hayflick, Leonard 169-171, 173, Huntingtono liga 166
175-176, 180 Huntress, Wesley 125, 127-128
halobakterijos 155 Hut, Piet 130-131
Hamilton, William 187
Harvardo universitetas 31, 39, 60, 90,
107, 146, 183,215, 234 ideomotoriniai judesiai 210
Harvelo laboratorija 91 Ijo 265, 268
Hawking, Stephen 25, 48, 267 ikosaedras 153, 246-247
Hazen, Robert 128 insulinas 106, 168
HeLa ląstelės 170 internetas 27, 114, 147
helis 72, 83 išcentrinė jėga 27, 30, 67
„Helios Homeopathic Pharmacy“ Ivanovskij, Dimitrij 149
255-258
Helm, Ann 220
„Hewlett-Packard“ 144 James, William 210-211
Hewlett, Bill 144 Johnso Hopkinso universitetas 115,
hidrolizė 145 170
hipnozė 209 Johnson Matthey medžiaga A 87
histaminas 241-242 Johnson, George 111, 143
Hitler, Adolf 27 Johnson, Thomas 167-168
Hodgson, David 212 Jonas, Wayne 252-253
„Hoffman LaRoche“ 216 juodosios skylės 31, 36, 38, 49
Homeopathic Repertory 254 Jupiteris 57, 98, 115, 135, 265
294
Rodyklė
Kalifornijos universitetas 106, 167, kovos dėl patelių paradoksas 194

168, 173, 177, 185 Kraus, John 140
kalorijų ribojimas 168, 174 Krauss, Lawrence 38
kalorimetrija 92, 94 Kuhn, Thomas 14-15, 28, 66, 147, 190,
Kant, Immanuel 22, 202 233,272
Karališkoji draugija 86, 130 Kulkos spiečius 49-51
Karališkoji homeopatijos ligoninė 254 kvantinė elektrodinamika 71-72,
kaspazės 172 79-80, 82, 90, 94, 108, 271
Kauffman, Stuart 96, 110-111 kvantinė lauko teorija 42-43, 45
Kawamoto, Tatsuhiko 247 kvantinė teorija 12-13, 15, 42, 71, 213,
Kecko observatorija 69 268
Kelvin, lordas 266 bandymai sujungti su reliatyvumo
Kembridžo universitetas 25, 30, 51, teorija 12, 71
130, 268 neapibrėžtumo principas 45
Kenyon, Cynthia 168-169,174,176-177 kvarkai 77, 108
Kentauro Alfa 68, 75 kvazarai 29, 69-70
ketorolakas 223 La Scola, Bernard 151-152
Kirkwood, Tom 167 Lacks, Henrietta 170-171
Kirshner, Robert 39-41 Lafleur, Arthur 124
kladistinė analizė 259-261, 263 laisvieji radikalai 174
Klein, Harold 123 Laivynas, JAV 29, 86, 88, 91-94
Klubano biologijos stotis 195 Laivybos tyrimų laboratorija 85, 87
kofeinas 226-227 Laivyno observatorija 29
Kolb, Edward, „Rocky“ 53-54 Laivyno oro kovos centras 86
Komos spiečius 27-28 Lamoreaoux, Steve 76
Kontaktas (Sagan) 116, 134, 139 Lancet 220, 243, 251-253
Kopernikas, Mikalojus 17, 147, 190 Laughlin, Robert 109-111, 271
kosminis imperatyvas 107 Lavoie, Johnas Milanas, jaunesnysis
kosmologija 15, 20, 22, 28, 30, 38, 40, 123-124
42, 202, 270 Lavoisier, Antoine 17
kosmologinė konstanta 23, 35, 38-45 Lawrence, Bob 255-258
Kosmosas (Sagano TV serialas) 142 Lawrence Berklio Nacionalinė
kosmosas 15-16,20-21, 25-26, 32-34, laboratorija (LBNL) 38-39, 213
38, 41-42, 51, 54-55, 58, 61, 66, 69, Lee, David 267
71,78-79, 96, 108,111-112, 115, Lee, Patrick 162-163
133-134,138-141, 146-147, 266 Lemoine, Patrick 220
295
Leverrier, Urbain Jean Joseph 64-65 Martin, Jim 123

Levin, Gilbert 114-115, 117-129 Masačūsetso technologijos institutas
Lewiso ir Clarko koledžas 185 (MTI) 91-92, 124
Libet, Benjamin 202-207, 212-213 masė
Life as We Do Not Know It (Ward) 129 energijos virtimas mase 20-21,43
Lifes solution (Conway Moris) neigiama 40
130-131 pasiskirstymas 28, 31
limfoma 162 tvermė 46
Linde, Klaus 252-253 Žemės 27, 67
Linnė, Carl von 153-154 Materials Research Innovations 248
lytinis dauginimasis 181-199 Matūzalio pelės 169-170
Longair, Malcolm 30 McDonaldo observatorija 28
Lorentz, Hendrik 13 McGaugh, Stacy 47-48, 51
Los Alamoso bacila 103-105 McKay, Chris 125, 127
Los Alamoso nacionalinė laboratorija Medawar, Peter 166-167
58, 76,103 melanoma 162
lošimų teorija 192-193 Mėnulis 21, 24, 101
Lowell, Percival 21-22, 116 Merkurijus 64-66, 112, 115
Lowellio observatorija 19, 22, 37, 69 Mesmer, Franz Anton 218
Luisi, Pier Luigi 107 metamizolis 234
metanas 99, 154
meteoritai 112, 120, 125
M13 galaktika 140 Michelson, Albert 267
Maddox, John 239 „Microsoft“ 61, 144
magnetizmas 71,218 Mičigano universitetas 169, 225
magnis 69-70, 220 mielės 171, 174, 177, 185-187
Maynard Smith, John 182, 184, mikrobai 101, 103, 112, 117-119,
189-191, 194 122-123, 125, 130, 149, 154, 161
Mayr, Ernst 182 mikroorganizmai 115, 117, 150, 154
Manhatano projektas 76, 133 Miles, Melvin 86-88, 90
maras 150-151 Milgrom, Lionel 254
Marsas 21-22, 24, 112-131 Milgrom, Mordehai 46-47, 50
Aukso lygumos 117 Miller Stanley 99-100
gyvybės galimybė 115-131 Miller, Joe 126
NASA misijos 115-129 Miller, Richard 169
teraformavimas 115-116, 127 mimivirusas 153, 155-158, 160-162
296
Rodyklė
mirksnio komparatorius 37 Nature 42, 88, 99, 105, 132-133, 168,

mirtis 16, 159-180, 190-191, 173, 182, 239-240, 245
197-198, 271 neapibrėžtumo principas 45, 232
Mitteldorf, Joshua 174-176, 198 Nedelcu, Aurora 185
miu 77-78 nelytinis dauginimasis 182-186,
Mycoplasma genitalium 106 188-189
Moffat, John 51-52, 64 Neptūnas 27, 56, 64-65, 115, 136
MOG (modifikuota gravitacija) 52 Neumann, John von 13, 192
mokslinė fantastika 103, 116, 142, 147 neuromokslas 200-202, 204, 208, 212
molekulės 93, 97, 103, 105,119, neutralinai 32-33
127, 129, 145, 151-152, 156, 228, neutronai 77, 83, 108
238-239,241, 244-250 New York Times 89, 142-143
MOND (modifikuota Newtono New Medical Dictionary (Hooper) 219
dinamika) 47-51, 64 New Medical Dictionary (Motherby)
Moorhead, Paul 171 219
morfinas 222-223, 230 New Pathways in Science (Eddington)
Morley, Edward 267 76
Morrison, Philip 132-133, 137, 146 Newcomb, Simon 267
Motherby, George 219 Newton, Isaac 15, 46, 50, 52, 55-56,
Mullerio terkšlė 184 58, 60, 62-63, 65-67, 72, 176
Nacionalinė mokslų akademija, JAV24 Nieto, Michael Martin 58, 60, 63-64
Nacionalinio saugumo agentūra, JAV 134 Nilsson, Anders 247
Nacionalinis mokslo fondas, JAV52,110 Nisbettas, Richardas 213
Nacionalinis sveikatos institutas, JAV nocebo efektas 230-232
218, 230, 234 Nowak, Robert 87
Nacionalinis sveikatos institutas, Nuismer, Scott 188
Prancūzija 240 nukleorūgštys 100, 152
naloksonas 222-223
NASA (Nacionalinė aeronautikos ir
kosmoso administracija) 49-52, Obhi, Sukhvinder 212
56-58,61-63, 112, 139, 141, 143 Occamo skustuvas 132
mikrobangų stebėjimo programa Ohajo valstijos universitetas 132, 140
141 Ohajo Wesley universitetas 140
misijos į Marsą 115-129 Oklo urano kasykla 74-76
Reaktyviojo judėjimo laboratorija oksitocinas 228
58,61 Oliver, Barney 144
297
On the Origin of Species (Darwin) 272 placebo efektas 15-16, 215-236, 271
Oort, Jan 28 ir homeopatija 243, 251, 253
Oppenheimer, J. Robert 102, 135 Planck, Max 17-18
Oriono juosta 264 Plancko konstanta 71
Otto, Sarah 188 planetos 22, 30,49, 55, 57, 59, 101, 112
Our Evolving Universe (Longair) 30 gravitaciniai laukai 55, 65
išorinės Saulės sistemos planetos 57,
63, 135
Packard, David 144 orbitos 27, 65, 136
paladis 84, 87-88, 94 Planetų draugija 101
palydovai 55, 101, 112,128, 135, platina 84
138-139, 265 Platonas 219-220, 247
paradigmų kaita 14-15, 233, 235, 272 plaučių uždegimas 148,161, 254
parazitai 156,187-188, plokščių tektonika 15, 17
parengties potencialas 202-203 Plutonas 37, 56, 115
Paryžiaus observatorija 265 PNR (peptidinė nukleorūgštis)
Park, Robert L. 244 104-105
Parker, Ronald R. 92 Poincare, Henri 267
Parkinsono liga 224,228-229, 234-235 poliomielito vakcina 170
Pasaulio sveikatos organizacija 217,237 Polio, Antonella 227
paskutinis universalus bendrasis Pons, Stanley 80, 82, 84-87, 89-92,
protėvis 156, 160 94-95, 248
Paukščių Takas 25, 53, 111 Popperis, Karlas 16, 44
Pažangiųjų tyrimų institutas 130 Powerful Placebo, The (Beecher) 224
Pensilvanijos valstijos universitetas Prancūzijos atominės energetikos
248 komisija 74
Perlmutter, Saul 39 Priestley, Joseph 17, 95
Perrin, Francis 74-75 Principles of Psychology, The (James) 210
PET (pozitronų emisijos tomografas) Prinstono universitetas 38, 42, 48, 270
225 Proceedings of the National Academy
pi 71, 146 of Sciences 109,125
Pietų Kalifornijos universitetas 126,165 proglumidas 231-232
Pines, David 109-111 prokariotai 154,155, 159, 162,
Pinker, Steven 215 177-178
„Pioneer“ zondai 54-58, 60-66, 272 protonai 32, 71-72, 76-77, 108, 177
Placebo (Evans) 243 Proxmire, William 141-142
298
Rodykl ė
Ptolemajo sistema 190 Sagan, Carl 101, 111, 115-116, 129,

pūslelinė 152 142
radioaktyvumas 13, 268 Salam, Abdus 71
raketų mokslas 55, 116 Sanduleak-69 202 36
Ramsey, Norman 90 Santa Fe sudėtingų sistemų teorija 96,
Randi, James 240 110
Raoult, Didier 151-152 Saturnas 115, 135
Ras (genas) 162 Saulė 17, 27, 64-65
Rasmussen, Steen 103-105, 107, 111 branduolių sintezės reakcijos 83,
Raudonosios karalienės hipotezė 269
187-188 trauka 57, 62, 72
redukcionizmas 107, 271 Saulės sistema 23, 27, 53-58, 63, 65,
Rees, Martin 31, 130,147 101, 111-112, 135, 140, 190, 272
reliatyvumo teorija 12, 17, 35, 49, dar zr. planetos; Saulė
58-59, 63-66, 71, 266-267, 272 Schmidt, Brian 42
rentgeno spinduliai 49, 132, 184, 244, Schrodinger, Erwin 13, 97-98, 273
266 Schwinger, Julian 79-80, 82, 88-90
reovirusas 162 Science 42, 107, 112, 152,157, 162,
replikacinis senėjimas 170-172 172, 174, 188, 193, 247
Revolutionibus, De (Kopernikas) 190 senėjimas 159, 162-164, 166-177, 190
Rice, William 185 serotoninas 228
Riess, Adam 40-41, 46, 52 SĖTI (nežemiškų protingų būtybių
rinovirusas 149 paieška) 130, 133, 137, 141-147
RNR (ribonukleorūgštis) 151-152, 186 SĖTI institutas 143-144, 146-147
robotai 117-118, 129 Shang, Aijing 251-253
Roemer, Ole 265-266, 268 Shapley, Lloyd 192
Roentgen, Wilhelm 266 Shaw, George Bernard 268
Roy, Rustum 248-250, 261 Shostak, Seth 143
Rose Steven 195, 197 sieros rūgštis 144-145
Rose, Michael 173 silicis 32, 145, 249
Roughgarden, Joan 192-193, 195-197 Systema natūra (Linnė) 153
Rowbotham, Timothy 148-149, 151 skausmas 16, 106, 222-223, 225-228,
Rubin, Vera 15, 28-31, 46-48 230-232, 234, 241, 252, 260, 273
Rutherford, Ernest 13 skystas ksenonas 32
Slipher, Vesto Melvin 22-27, 36-37,
54, 69
299
smegenys 200-203, 205-207, 214, 218, šaltoji branduolių sintezė 80-95, 147-
223,227-230 248, 271
skenavimas 212, 225, 230 Šaulio žvaigždynas 138
Solvay fizikos konferencijos 13, 46 šviesa
soma (kūnas) 166 analizė 14, 23-24, 27, 36, 39, 69
sovietų kosminė programa 59 greitis 52, 71, 265-266, 268-270
spektrografai 23 spalvų spektras 23-24, 29, 37, 40,
spinduliuotė 17, 31, 46,49, 71, 112, 69
118, 122, 133, 269 sugertis 69-70, 77
išskaidymas 47 užlinkimas 49
kintantys dažniai 23-24
kosminė foninė mikrobangų 47, 53,
271 tabako mozaikos virusas 149
spiraliniai ūkai 22-23 tamsioji energija 14-16, 20, 33,
Spitze, Ken 173 35, 45-46, 52-54, 97, 229, 268,
SSMD (silpnai sąveikaujančios 271-272
masyvios dalelės) 32-33 tamsioji materija 15-16, 20, 27-28,
stabilios santuokos uždavinys 192 30-33, 35, 38-39, 46-52, 54, 110,
Stanfordo universitetas 44, 193, 176
247-248 tarpmodinis sinchronizavimas 205
Stanley, Wendell Meredith 149 Tarptautinis virusų taksonomijos
Stapp, Henry 213 komitetas 152
Steinhardt, Paul 42, 45, 270 tarpžvaigždiniai dulkių debesys 41,
Sternbach, Leo 216 65, 70
Stewart, Walter 240 Tauro žvaigždynas 56
stygų teorija 12-14 teleskopai 21, 23, 36,40, 69, 73, 116,
Straat, Pat 121-122 134
Structure of Scientific Revolutions, dar zr. konkrečius teleskopus
The(Kuhn)14 telomera 159, 171-172
stuburiniai 165, 196 telomerazė 172
sumatriptanas 223 Tiller, William 248, 250
supernovos 14, 28, 36-40, 43 Titanas (Saturno palydovas) 135
Susskind, Leonard 44 Tomonaga, Shin ichiro 79
Svarstyklių žvaigždynas 136 Torgerson, Justin 76
svetimos rankos sindromas 201 transkranialinė magnetinė stimuliacija
Szostak, Jack 107 200, 207
300
Rodyklė
tritis 83 Viešosios sveikatos laboratorinė

Turyševas, Slava 58-61, 63-64, 66 tarnyba, J. K. 148
Turner, Michael 38 „Viking“ misijos 115, 116-128
Villarreal, Luis 160
Vilsono kalno observatorija 28
ūkas 22-25 Virdžinijos universitetas 208
„Ultrafotonas“ 59 virusai 148-163, 247
universali jėga 64 antikūnai 161
Universe in a Nutshell The (Hawking) 25 atradimas 149
Uranas (planeta) 115 DNR virusai 152, 157, 159
uranas 74-75,93 milžiniški 149, 152, 157, 160, 271
Urey, Haroldas C. 99-100 mirtis ir virusai 162-163
RNR virusai 186
visata 12, 18-54, 66, 71-72, 79, 108,
vaisinės muselės 168 -170, 173, 175, 110-111, 133, 135, 145, 265-273
185, 194 96 procentai 15, 20
vaivorykštė 23-24, 69 amžius 39
vakuumo energija 43,45 erdvė ir laikas kaip visatos audinys
Valiumas 216 22
vandenilinės jungtys 245-247 evoliucija 54, 78
vandenilio spektro anomalija 90 greitėjantis plėtimasis 14, 20-22,
vandenilis 35, 71, 77, 83-85, 89-90, 25-26, 34, 36, 38, 40-41, 43, 63, 270
94, 99, 133, 177 keturios fundamentalios sąveikos
vanduo 83, 99, 100, 103-105, 118, 122, jėgos 72, 76
128-129, 135, 144-145, 177, 184, omega vertė 35-36, 39
217,238-239, 241-242, 244-250 subvisatos 44
gazuotas 95 visatos landšaftas ir savybės 44-45,
skystas 122, 136, 144 54
sunkusis 84 dar zr. Didysis Sprogimas
sūrus 155
Varicella zoster 152
Venera 112, 115, 144 Walach, Harald 253
Venter, Craig 105-107, 111, 160-161 Ward, Peter 129
vėžys 162, 170-173, 235 Washington Post 28, 41
Vidža lentelė 208, 210 Watson, James 244
vienijanti teorija 77 Webb, John 68-70, 72-75, 78-79
301
Wegener, Alfred 17 Žemė 17, 23, 32-33, 37-38, 40, 43, 56,
Wegner, Daniel 208-209 96, 115
Weinberg, Steven 43-44, 71 gyvybės pradžia 83,99-101,103,107,
Weismann, August 166-167, 198 111-113,135,147,156,160,177
Welch, David Mark 184 gravitacinis laukas 67, 72, 112
What Evolution Is (Mayr) 182 istorija 17, 112
Wheatley, Thalia 208-209 masė 27, 67
Wheeler, John 79 orbita ir greitis 17, 24-27, 67
White, Simon 268 pirmykštė atmosfera 99
Whitesides, George 109 žemynų dreifas 17
Williams, George 167, 182, 198 žvaigždės 19-20, 22, 25, 27, 29, 30, 57,
Wilsonas, Timothy 213-214 146, 190, 269, 273
Wodinsky, Jerome 198 amžius 39
Woese, Carl 154-155 atkeliavusi šviesa 19, 29, 39, 42, 69,
73, 75, 136
gravitacinė trauka 31, 34-36
Zamolksis, Trakijos karalius 219 mažos masės 30
Zwicky, Fritz 27 neutroninės 36
susiformavimas 71, 79
dar ir. žvaigždynai; galaktikos;
Saulė; supernovos
žvaigždynai 19, 56,136, 138
Brooks, Michael
Br254 13 protu nesuvokiamų dalykų : mūsų laikų mokslo paslaptys / Michael
Brooks ; iš anglų kalbos vertė Mikas Vengris. - Vilnius : Tyto alba, 2013. -
301, [3] p.
Bibliogr.: p. 277-288. - R-klė: p. 289-302.
ISBN 978-9986-16-976-5
„13 protu nesuvokiamų dalykų“ - intriguojanti ir provokuojanti knyga. Be tokių

problemų, kaip tamsioji visatos materija ir tamsioji energija, nežemiškųjų civili
zacijų paieškos ar šaltosios termobranduolinės sintezės galimybė, joje nagrinėjami
ir visiškai kitokiose srityse kylantys klausimai - kas yra gyvybė ir kam reikalin
ga mirtis, kuo nelytinis dauginimasis pranašesnis už lytinį, kaip veikia placebas
ir homeopatija. Sudėtingiausius dalykus M. Brooksas aiškina paprastai, įtikinamai
ir šmaikščiai, todėl šioje lengvai skaitomoje knygoje net ir mažai su moksliniais
tyrimais susijęs skaitytojas ras iki tol nežinotų faktų ir geriau supras, kas jaudina
šių dienų mokslininkus.
UDK 001.94
M I C H A E L B R OOK S
Mūsų laikų mokslo paslaptys
Iš anglų kalbos vertė Mikas Vengris

Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Tiražas 2 000 egz.

SL 1686. 2013 10 04. 13,15 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio g. 10, LT-01112 Vilnius,
tel. 249 7598, info@tytoalba.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“,
Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas,
www.spindulys.lt
Jei moksle įstringi, tai gali reikšti, kad netrukus padarysi
milžinišką šuolį pirmyn. Todėl galima sakyti, kad
nesuprantami dalykai - vieninteliai,
tikrai vieninteliai, svarbūs dalykai.
Michael Brooks (Maiklas Bruksas) - kvanti

nės fizikos daktaras, žurnalistas, penkių kny
• « j
gų autorius - dirba mokslo populiarinamąjį
darbą. Jis yra New Scientist žurnalo mokslinis
konsultantas, rašo straipsnius garsiausiems
įvairių šalių mokslo žurnalams, skaito pas
kaitas universitetuose.
„13 protu nesuvokiamų dalykų" - intriguojanti ir provokuojan

ti knyga. M. Brookso interesų ratas neapsiriboja fizika ar tiks
liaisiais mokslais apskritai. Be tokių problemų, kaip tamsioji
visatos materija ir tamsioji energija, nežemiškųjų civilizacijų
paieškos ar šaltosios branduolių sintezės galimybė, jį domina
ir visiškai kitokiose srityse kylantys klausimai - kas yra gyvybė
ir kam reikalinga mirtis, kuo nelytinis dauginimasis pranašesnis
už lytinį, kaip veikia placebas ir homeopatija. Tikrindamas, ar
mūsų laisvoji valia iš tikrųjų tokia jau laisva, autorius ryžtasi iš
mėginti galvos smegenų stimuliavimą ir leidžiasi nukrečiamas
elektros šoko norėdamas įsitikinti, ar placebo efektas tikrai eg
zistuoja.
Sudėtingiausius dalykus M. Brooksas aiškina paprastai, įtikina
mai ir šmaikščiai, todėl šioje lengvai skaitomoje knygoje net ir
mažai su moksliniais tyrimais susijęs skaitytojas ras iki tol neži
notų faktų ir geriau supras, kas jaudina šiųdienų mokslininkus.
ISBN T7A- =HAb-lb-T7b-S
ITIIII11 1T
H 7flT1Ab

13 Protu Nesuvokiamu Dalyku

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

13 Protu Nesuvokiamu Dalyku

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

MICHAEL

iš anglų kalbos vertė

Copyright © Michael Brooks 2008

Phillippai, Millie ir Zachary už kasdienes paskatas.

toviu nuostabiame Briuselio „Hotel Metropole“ vestibiuly­

mą, kad po jų šviesa norisi susirangyti ir nusnūsti. Tiesą sakant,

Visa tai vyko Solvay fizikos konferencijoje, kurios istorija la­

įsitikinę, kad mes niekaip neperprasime visų visatos paslapčių.

Po krizės, teigia Kuhnas, įvyksta paradigmos pokytis, ir visi

tinai rodo, kad protas veikia organizmo biochemines funkcijas,

prantame; mūsų pastangos paaiškinti anomalijas ir yra mokslo

bet Einšteinas atskleidė, kad jos prasmė daug gilesnė. Įkvėptas

plink mieguistą Flagstafo miestelį Arizonoje gyvenančios

Jei mokslo ateitis priklauso nuo nesuprantamų dalykų, tai

gija sudaro net 70 procentų kosmose esančios masės (pagal

Kaip pakliuvome į tokią padėtį? Viskas prasidėjo tuo, kad vie­

jaunuolis Vesto Melvinas Slipheris šiuo teleskopu padėjo šiuo­

priklausomai nuo masės ir energijos. Pagal pirmines jo lygtis

davo astronomijos konferencijose“. Atrodo, kad pasirodydamas

reliatyvumą, ir 1922 m. Slipheris nusiuntė jam ūkų greičių lente­

Norėdami suprasti, kaip paaiškėjo, kad apie didelę kosmoso dalį

Tokiu pačiu principu juda ir planetos. Žemė sukasi netoli

judėjimą.“ Straipsnyje pasakota, kad Rubin darbas buvo „toks

Vis dėlto galų gale suprato. 1970 m. Rubin nubraižė And­

Niekas nežino, kas ta tamsioji materija. Kembridžo profesorius

Mintis, kad nematomos materijos gniaužtai laiko išorines

Ieškoti tamsiosios materijos - užsiėmimas ne silpnadvasiams;

Pavyzdžiui, kristalų masyvus reikia atšaldyti iki laipsnio dalies

Jei visata plečiasi, kaip įrodė Hubble’is, iš karto dingteli du

šio ciklą: kūnams artėjant, jų gravitacinė trauka būtų stiprėjusi ir

Apie omegą astronomai prabilo trečiame XX a. dešimtmetyje ir

Šviesa, kurią skleidžia tam tikros supernovos, vadinamos

mis skylėmis galaktikų centruose, treti gali būti netikri signa­

galėjo nušluostyti jam nosį. Bet lenktynės, kas pirmasis perpras

seniai užmirštą Einšteino kosmologinę konstantą, ar įtraukti nei­

Net ir tada jie nė kiek tuo nesidžiaugė. Grupės vadovas Bria­

Briano Schmidto asmeninis susižavėjimas ir siaubas toli gra­

energijos. Tuščia erdvė vadinama vakuumu, tad Diraco energija

nis reiškia „žmonių“.) Iš esmės, jei įsigilini, juo norima pasakyti,

taip, tai galimybė, su kuria turime susitaikyti, ne, tai nereiškia,

net galaktikų spiečius, gravitacinė trauka būtų kiek stipresnė,

McGaugh, gindamas MOND, jau atlaikė tokią uraganinę ugnį,

siosios materijos teoriją antroji viršūnė turi būti kiek žemes­

pasirodė teisingos) apie juodąsias skyles, dabar jis tiesiog lai­

Kartais minčiai, kad mokslas yra objektyvus, tikslus ir neturi

Pranešime spaudai pagrindiniai faktai pateikti didingai: „Tei­

vo. Girdėjome tokius pareiškimus ir prieš trejus metus, sakė jis,

kingos. Svarbiausią idėją - kad šviesos greitis praeityje galėjo

Tamsiosios energijos tyrinėtojai visus tuos metus irgi nosies

kad, be visų programos rekomendacijų, darbo grupės pirmi­

be šios prielaidos. Kai ją turėsime, galėsime tikrai pasakyti, kad

saaco Newtono pavyzdys teikia vilčių visiems nevykėliams.

*2011 m. ši anomalija paaiškinta remiantis būtent fizikos dėsniais.

metyje, dabar jau toli už Saulės sistemos ribų ir tyliai dreifuo­

1969 m. daugelis susidomėję stebėjo „Apollo“ misijas Mėnulyje,

sistemos planetas. Tačiau Andersonas suvokė, kad jie gali atlikti

Paskui, 1994 m., sulaukė fiziko, dirbančio Naujosios Meksikos

Jei Slava Turyševas būtų pasirinkęs pirmąją meilę, būtų tapęs

1961 m. pakilo Jurijus Gagarinas. Buvo XX a. aštuntas dešimt­

Turyševas į „Pioneer“ projektą iš pradžių įsitraukė kaip tvark-

nėlės „Microsoft“. Tą padarė tik po dvejų metų. Astuonių colių

išsiveš. Administratoriai paklausė ir diskus paliko. Dabar duo­

Michaelas Griffinas. Turyševas su Griffinu dažnai kalbėdavosi

Kiekvieną mėnesį pasirodo vienas ar du nauji straipsniai, egzo­

toviu nuostabiame Briuselio „Hotel Metropole“ vestibiuly

Visa tai vyko Solvay fizikos konferencijoje, kurios istorija la

Kaip pakliuvome į tokią padėtį? Viskas prasidėjo tuo, kad vie

jaunuolis Vesto Melvinas Slipheris šiuo teleskopu padėjo šiuo

reliatyvumą, ir 1922 m. Slipheris nusiuntė jam ūkų greičių lente

Vis dėlto galų gale suprato. 1970 m. Rubin nubraižė And

mis skylėmis galaktikų centruose, treti gali būti netikri signa

seniai užmirštą Einšteino kosmologinę konstantą, ar įtraukti nei

Net ir tada jie nė kiek tuo nesidžiaugė. Grupės vadovas Bria

Briano Schmidto asmeninis susižavėjimas ir siaubas toli gra

siosios materijos teoriją antroji viršūnė turi būti kiek žemes

pasirodė teisingos) apie juodąsias skyles, dabar jis tiesiog lai

Pranešime spaudai pagrindiniai faktai pateikti didingai: „Tei

kad, be visų programos rekomendacijų, darbo grupės pirmi

metyje, dabar jau toli už Saulės sistemos ribų ir tyliai dreifuo

1961 m. pakilo Jurijus Gagarinas. Buvo XX a. aštuntas dešimt

išsiveš. Administratoriai paklausė ir diskus paliko. Dabar duo

Kiekvieną mėnesį pasirodo vienas ar du nauji straipsniai, egzo

sias taškas prie Saulės - turėtų pasislinkti planetai kaskart apsi

uplasnokite rankomis ir pažiūrėkite, ar pavyks pakilti. Tik

Webbas yra Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto, įsikū

ka“, sukeliančia tokius reiškinius kaip atomų branduolių radioak

tos, tai keičiasi ir dėsniai. Johno Webbo atradimas grasina pa

Urano atomų svoris skirtingas, kitaip tariant, yra keli ura

Tai nėra visai nauja. Johną Webbą pavyduoliai dažnai vadin

taip paprasta: mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį mėgino at

blogai. Martinas Fleischmannas buvo Laivyno konsultantas, ne

nuo anuomet britų fiziko Paulo Diraco sukurto standartinio teo

1947 m. gruodžio 30 d. žurnalas Physical Review gavo ano

individualias, gerai parengtas paraiškas“ šaltosios sintezės ban

Norint išgauti energiją iš atomų, reikia arba skaldyti jų bran

ribų, vieną dieną gali paaiškėti, kad šaltosios branduolių sinte

ol kas apžvelgėme pačių didžiausių ir pačių mažiausių mas

Pirmieji mokslininkai, padarę reikšmingą žingsnį kurdami gy

nuomone, sudarė pirmykštę atmosferą. Tiesą sakant, pagrindi

šinių dėžutes ar apverstus kūginius ledų vafliukus; jų išsidėsty

daugiarankiu Višnumi, o tada sako: „Dabar tapau Mirtimi, pa

genomą, tam paprieštarautų. Venteris irgi tiria gyvybę, o jo pro

Tą patį galima pasakyti apie tyrimus, kuriems Romoje va

1972 m. rugpjūtį „Bell Labs“ tyrimų centro fizikas Nobelio pre

lygmeniui, teigia jis, gali prireikti visai naujos sandaros kon

okia diskusija apie gyvybės atsiradimą, prigimtį ir neišven