HIDROMETRIJA

HIDROMETRIJA
VILNIAUS UNIVERSITETAS
Vadovėlio parengimą parėmė

2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“
VP1-2.2-ŠMM-09-V priemonė „Studijų programų plėtra nacionalinėse kompleksinėse programose“
Gintaras Valiuškevičius
HIDROMETRIJA
Vadovėlis
Vilnius, 2011
Apsvarstyta bei rekomenduota leisti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto tarybos (2011
m. lapkričio 30 d., protokolo Nr. )
Recenzavo:
prof. habil. dr. K. Kilkus (Vilniaus universitetas)
doc. dr. J. Taminskas (Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas)
dr. E. Stonevičius (Vilniaus universitetas)
ISBN 978-609-459-008-5
© Gintaras Valiuškevičius, 2011
© Vilniaus universitetas, 2011
TURINYS
Pratarmė 3
1. Hidrometrijos samprata ir tyrimų organizavimo principai 5
1.1. Hidrometrijos tyrimų sritis 5
1.2. Hidrometrinių tyrimų rodikliai 8
1.3. Vandens matavimo stočių tinklas. Stočių klasifikavimas 9
1.4. Vandens matavimo stoties steigimas 18
1.5. Matavimų tikslumas ir patikimumas 27
2. Vandens lygio matavimai 34
2.1. Vandens lygio matavimų tikslai 34
2.2. Vandens matavimo stoties grafiko nulis 35
2.3. Vandens lygį matuojančių stočių tipai 37
2.4. Vandens lygio matavimo rezultatų neregistruojančios stotys 38
2.5. Vandens lygio matavimo rezultatus registruojančios stotys 50
2.6. Vandens lygio matavimo metodika ir tikslumas 61
3. Vandens temperatūros ir ledo režimo elementų matavimai 64
3.1. Vandens temperatūros matavimų klasifikacija 64
3.2. Vandens paviršiaus temperatūros matavimai 64
3.3. Vandens temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose 70
3.4. Ledo režimo elementų matavimai bei stebėjimai 75
4. Vandens gylio matavimai 82
4.1. Vandens gylio apibūdinimas, matavimų tikslai ir būdai 82
4.2. Gylio matavimo vietų parinkimas ir padėties nustatymas 83
4.3. Vandens lygio nustatymas matuojant gylį 90
4.4. Gylio matavimo prietaisai 91
4.5. Gylio matavimo duomenų tvarkymas 100
5. Vandens srovės greičio matavimai 105
5.1. Srovės greičio apibūdinimas. Greičių pasiskirstymas tėkmėje 105
5.2. Vidutinio greičio vertikalėje nustatymas 108
5.3. Srovės greičio matavimo prietaisai 113
6. Vandens debito matavimai ir skaičiavimai 147
6.1. Debito samprata ir matavimo metodai 147
6.2. Tūrinis debito matavimo metodas 150
6.3. Debito matavimai ir skaičiavimai greičio-ploto metodu 152
6.4. Debito įvertinimas hidraulinių skaičiavimų metodu 168
6.5. Debito matavimas maišymo metodu 174
7. Debito kreivės sudarymas ir naudojimas 179
7.1. Debito kreivė 179
7.2. Debito kreivės formą lemiantys veiksniai 181
7.3. Debito kreivės sudarymas, esant standartinėms pjūvio sąlygoms 184
7.4. Debito kreivės ekstrapoliavimas 187
7.5. Debito kreivės sudarymas, esant nestandartinėms pjūvio sąlygoms 191
7.6. Nuotėkio skaičiavimai pagal debito kreives 198
8. Vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės tyrimai 200
8.1. Metodiniai matavimų ypatumai 200
8.2. Vandens nešmenų tyrimai 201
8.3. Dugno nuogulų tyrimai 219
8.4. Vandens kokybės tyrimai 223
9. Specialūs tyrimai 232
9.1. Vandens srovės krypties matavimai 232
9.2. Vandens optinių savybių matavimai 238
9.3. Bangavimo matavimai ir stebėjimai 243
Pratybų užduotys 252
Literatūra 281
Hidrometrija Pratarmė
Palei Seno Miesto rinką

Miesto galvos susirinko.
Susirinko ir galvoja
Apie potvynio pavojų.
Hidrometrus nusitvėrę,
Tiria Nemuną ir Nerį,
Uoliai tiria ledo stovį
Ir vandens matuoja srovę...
Kazys Binkis, Kauno patapas
Pratarmė
Vanduo visada buvo ta gamtos terpė, kuria žmonės aktyviai domėjosi. Negalėdami be jo
išgyventi, prie upių bei ežerų žmonės įkūrė savo pirmąsias gyvenvietes. Vanduo nuolat naudotas
buičiai bei žvejybai. Vėliau plito žemės drėkinimo kanalų sistemos, su vandeniu vis dažniau buvo
susiduriama plaukiojant laivais, statant tiltus, įrengiant vandentiekį, projektuojant hidrotechninius
įrenginius, planuojant įmonių veiklą ir daugelyje kitų sričių.
Nuolatinis vandens poreikis ir dažnas jo naudojimas vertė žmones stebėti vandens telkinius.
Vartojantiems vandenį buvo aktualu žinoti kiek ir kada jo atitekės, plaukiojantiems upėmis –
išsiaiškinti jų gylį, ką nors statantiems prie vandens telkinių – nustatyti galimą maksimalų vandens
lygį. To siekiant, natūraliuose vandens telkiniuose pradėti vykdyti pavieniai, o kiek vėliau –
nuolatiniai matavimai. Vandens matavimo prietaisai bei metodai nuolat tobulėjo ir maždaug XVIII-
XIX a. sandūroje susiformavo juos nagrinėjantis hidrometrijos mokslas.
Šiuo metu hidrometrija – smarkiai išplėtota tyrimų sritis, analizuojanti tiek naujų vandens matavimo
metodikų kūrimą bei standartizavimą, tiek jų pateikimą duomenų vartotojams. Dažniausiai
hidrometrija traktuojama kaip hidrologijos mokslo šaka, todėl joje nagrinėjamos problemos
aktualiausios hidrologams. Tačiau hidrometrinių matavimų duomenys naudojami itin plačiai: jie
domina statybininkus, biologus, kariškius, geologus ir daugelio kitų specialybių atstovus. Todėl
netenka stebėtis ir gana įvairiai hidrometrinius tyrimus aprašančių vadovėlių gausa. Hidrometrijos
vadovėliai ar bent jau šiam mokslui skirti skyriai kitų sričių vadovėliuose parašyti visomis
svarbiausiomis pasaulio kalbomis.
Lietuva gali pasidžiaugti ilgalaikėmis hidrometrijai skirtos mokomosios literatūros tradicijomis.
Pirmąjį lietuvišką „Hidrometrijos“ dvitomį S. Kolupaila išleido dar 1939-1940 m. Tuomet tai buvo
vienas iš išsamiausių hidrometrijos vadovėlių Europoje. Vėliau hidrometrijos klausimus savo
vadovėliuose bei praktiniams darbams skirtose knygose nagrinėjo A. Poška, P. Punys, A.
Dumbrauskas, A. Lukianas ir kiti. Dalyje šių vadovėlių stengtasi nuodugniai aprašyti hidrometrinių
tyrimų prietaisus ir metodus, kiti buvo skirti specifiniams skaitytojams, todėl apsiribojo tik
konkrečias tyrimų sritis apibūdinančia medžiaga.
3
Hidrometrija Pratarmė
Pastaruoju metu matavimų technika bei metodai (ne tik hidrometrijoje) ėmė itin sparčiai keistis.
Technologinis „šuolis“ smarkiai praplėtė ir daugelio vandens režimo elementų matavimo
galimybes. Iš esmės pakito pati matavimų ir duomenų pateikimo vartotojams sistema: daugumoje
vandens matavimo stočių įrengti automatiniai davikliai, nuolat registruojantys stebimų rodiklių
kaitą; duomenys itin greitai pateikiami internete. Šie pokyčiai nebeleidžia daugeliui hidrometrija
besidominčių specialistų apsiriboti ankstesniuose vadovėliuose pateikiama informacija. Jos vis
dažniau tenka ieškoti užsienio autorių darbuose arba savituose leidiniuose, nagrinėjančiuose
matavimų standartus. Tai ypač nepatogu studentams, kurie su „Hidrometrijos“ dalyku (ar tam
tikromis jo dalimis) dažnai susiduria jau pradiniuose bakalauro studijų programų kursuose.
Susidariusios aplinkybės aiškiai liudijo naujo lietuviško hidrometrijos vadovėlio poreikį.
Pateikti šį vadovėlį paskatino ir dvidešimties metų hidrometrijos dėstymo Vilniaus universitete
patirtis. Tad nenuostabu, kad šis vadovėlis skirtas pirmiausiai VU Meteorologijos ir hidrologijos
studijų programos studentams. Daugiausiai dėmesio knygoje skiriama dažniausiai Lietuvoje
vykdomų hidrometrinių tyrimų (vandens lygio, gylio, srovės greičio, debito, vandens temperatūros)
aprašymui. Kiek siauriau nagrinėjami hidrometriniai matavimai, kurie mūsų šalyje tradiciškai
atliekami rečiau (vandens kokybės, bangavimo, dugno nuogulų tyrimai). Rašant knygą stengtasi
nekartoti hidrologijos ir geodezijos pradmenų, vietomis primenant tik svarbiausius, konkrečių
hidrometrinių matavimų metodiką lemiančius, procesus bei metodus. Vadovėlio pabaigoje
pateikiamos 7 pratybų užduotys, kurias atlikus skaitytojai galės sėkmingiau įsisavinti pateikiamą
teorinę medžiagą.
Autorius dėkingas recenzentams – prof. habil. dr. Kęstučiui Kilkui, dr. Edvinui Stonevičiui ir doc.
dr. Juliui Taminskui už vertingas pastabas bei pasiūlymus. Jų nuomonė buvo itin svarbi koreguojant
vadovėlio struktūrą bei terminologiją.
Vadovėlis gali būti naudingas ir kitų sričių specialistams, besidomintiems hidrometriniais tyrimais.
4
Hidrometrija Hidrometrijos samprata ir tyrimų organizavimo principai
1. Hidrometrijos samprata ir tyrimų organizavimo principai
Skyriuje apžvelgiama hidrometrijos mokslo samprata, šio mokslo tyrimų objektas ir

sritys, supažindinama su svarbiausiais hidrometrijos tikslais. Aptariama hidrometrijos vieta
šiuolaikinėje mokslų sistemoje bei dažniausiai sutinkami šio mokslo klasifikacijos variantai.
Nagrinėjamas hidrometrinių tyrimų rodiklių kategorizavimas bei supažindinama su vandens
matavimo stočių (VMS) tinklo sistema: apžvelgiama VMS tinklo struktūra ir stočių klasifikacijos
principai. Aptariami pagrindiniai VMS steigimo darbų etapai (stoties vietos parinkimas, įrangos
montavimas bei niveliavimas, darbuotojų instruktažas). Skyriaus pabaigoje trumpai
supažindinama su hidrometrinių matavimų tikslumą ir rezultatų patikimumą lemiančiais
veiksniais. Apibūdinamos dažniausiai pasitaikančios klaidos, paklaidų įvertinimo rodikliai,
tikslumo kriterijai.
1.1.Hidrometrijos tyrimų sritis

Įvairiuose literatūros šaltiniuose galima rasti gana skirtingų hidrometrijos mokslo
apibūdinimų. Tai labiausiai priklauso nuo autorių atstovaujamos mokslų srities, šalies, jų asmeninio
požiūrio ir pan. Nevienalypė situacija apibūdinant hidrometriją susidarė todėl, kad šis mokslas
užima savotišką tarpinę padėtį tarp kelių mokslo sričių (pirmiausia – tarp fizinių ir technologijos
mokslų). Hidrometrija panaši į daugelį kitų su matavimais susijusių mokslų (tokių kaip geodezija,
termometrija, autometrija ir pan.) ir skiriasi nuo jų tik specifiniu turiniu, susietu su hidrologiniais
matavimais. Todėl hidrometrijai būdingi visi esminiai matavimo mokslų (metrologijos) principai.
Realią hidrometrijos vietą tarp kitų mokslų apibūdina 1.1 pav. pateikta schema.
1.1 pav. Hidrometrijos vieta šiuolaikinėje mokslų sistemoje.
Apytiksliai susiorientuoti ką tiria hidrometrija galima ir pagal šio mokslo pavadinimo kilmę:
graikiškai hydro reiškia vanduo, o metros – matavimas. Taigi, plačiąja prasme hidrometrija –
5
mokslas apie vandens matavimus. Reikia pripažinti, kad toks apibūdinimas dažniausiai visiškai
tinkamas šiuolaikinės hidrometrijos vadovėliuose aprašomiems matavimų atvejams, nes
hidrometriniai matavimai skirti būtent fizinių ir cheminių vandens rodiklių bei charakteristikų
nustatymui. Kita vertus, pataruoju metu hidrometrija – išsivystęs mokslas, dažnai skirstomas į
atskiras šakas, todėl pagal žodžio genezę suformuluotas pavadinimas neretai tampa per platus.
Pirmiausia būtina aiškiai atskirti jūrų ir sausumos vandens objektų hidrometriją. Jūrų hidrometrijos
tyrimuose naudojami prietaisai bei metodai pritaikyti darbui dideliuose gyliuose, prietaisai
dažniausiai yra daug stambesni nei skirti upių ir ežerų tyrimams, o norint juos panaudoti reikalingi
dideli laivai. Todėl jūrų hidrometrija jau maždaug nuo XIX amžiaus pabaigos dažniausiai
traktuojama kaip okeanografijos mokslo dalis (1.1 lentelė).
1.1 lentelė. Svarbiausios hidrometrijos mokslo šakos pagal tyrimų objektus.

Hidrometrija
Jūrų hidrometrija Sausumos vandens objektų Vandens balanso dedamųjų
hidrometrija hidrometrija
Okeanografijos mokslo Hidrologijos mokslo šaka, Hidrologijos mokslo šaka,
šaka, nagrinėjanti jūrų nagrinėjanti sausumos vandens nagrinėjanti sausumos vandens
tyrimų metodus ir objektuose naudojamus tyrimo ir objektuose naudojamus
prietaisus. matavimo metodus bei prietaisus. matavimo metodus bei
prietaisus ir jų vandens balanso
dedamųjų tyrimus.
Upių hidrometrija
Hidrologijos mokslo šaka,
nagrinėjanti upėse
naudojamus tyrimo ir
matavimo metodus bei
prietaisus.
Upių vandens lygio ir
debito matavimų
tyrimai
Hidrometrijos dalis,
tirianti vandens lygių ir
debitų tyrimų metodus
upėse (techninė
hidrometrija).
Įvairių autorių požiūris į sausumos vandens objektų hidrometriją taip pat skiriasi. Didžioji dalis
vadovėlių pagrindiniu šio mokslo objektu laiko vandens rodiklių matavimus upėse. Matavimai
ežeruose, pelkėse, ledynuose ir kituose sausumos vandens objektuose, šiuo atveju, paliekami
atitinkamiems mokslams: ežerotyrai, pelkėtyrai ir pan. Tokia situacija susiklostė pirmiausia todėl,
kad hidrologinių rodiklių matavimai upėse – aktualiausi taikomąja prasme: pagal upėse išmatuotus
vandens lygius ir debitus apskaičiuojamas jų hidroenergetinis potencialas, projektuojami
hidrotechniniai statiniai, prognozuojami potvyniai, planuojama laivyba, vandens tiekimas ir
6
sprendžiama daug kitų su ekonominiais interesais susijusių klausimų. Dažni ir dar labiau
susiaurintai upių hidrometriją apžvelgiantys vadovėliai, kuriuose akcentuojami tik upių vandens
lygio ir debito matavimai. Tačiau tokios knygos dažniausiai yra skirtos techninių mokslų atstovams
(kariškiams, kelininkams, melioratoriams, statybininkams ir pan.), todėl jose siekiama supažindinti
tik su svarbiausiais pagrindinių rodiklių matavimų būdais, nesigilinant į teorines žinias. Kai kurie
hidrologijos specialistai, analizuodami sausumos vandens objektų hidrometriją, mėgina kartu
pateikti ir šiuos objektus veikiančių vandens balanso dedamųjų matavimų aprašymus. Toks požiūris
ypač būdingas JK ir JAV mokslininkams, kurie hidrometrijos tyrimų sričiai linkę priskirti ir
kritulių, garavimo, dirvos drėgmės, filtracijos, gruntinio vandens lygio bei panašius tyrimus (1.1
lentelė).
Šis vadovėlis skirtas sausumos vandens objektų hidrometrijai. Tačiau, kaip matėme, ir šios srities
tyrimų apimtis – itin įvairi: nuo konkrečių vandens balanso elementų tyrimų įvairiuose objektuose
iki upių vandens lygių ir debitų matavimų. Visgi, klasikinė hidrometrija dažniausiai upėmis
neapsiriboja, o nagrinėja vandens atsargų matavimus daugumoje vidaus vandens telkinių bei
vandentakių. Tad pagal šioje knygoje pateikiamą informaciją galime kiek sukonkretinti ir
hidrometrijos apibūdinimą.
Hidrometrija – hidrologijos mokslo šaka, nagrinėjanti sausumos vandens objektų hidrologinio

režimo tyrimo metodus ir šį režimą apibūdinančių rodiklių matavimo būdus.
Vadovėlyje nebus kalbama apie kai kuriuose specifiniuose objektuose (pavyzdžiui: ledynuose)
atliekamus matavimus dėl jų neaktualumo Lietuvai, be to, daugiau dėmesio bus skiriama
specialiems matavimams, kurie vykdomi tiriant ne vandens kiekį, tačiau išryškina jo savitumus
pabrėžiančias savybes (pavyzdžiui: vandens optinių savybių, srovės krypties matavimams).
Vadovėlyje taip pat atsisakyta kritulių, garavimo ir gruntinio vandens matavimų aprašymo, nes šios
tyrimų sritys Lietuvoje tradiciškai priskiriamos meteometrijos bei hidrogeologijos mokslams.
Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą hidrometrijos tyrimų srities apibūdinimą, nesunku suformuluoti ir
svarbiausias temas, kurios turi būti apžvelgtos, siekiant įvairiapusiškai išanalizuoti šiuo metu vidaus
vandens objektuose naudojamų hidrometrinių matavimų metodiką. Tai būtų:
1. Hidrometrijos samprata ir tyrimų organizavimas;
2. Vandens lygio matavimai;
3. Vandens temperatūros ir ledo režimo elementų matavimai;
4. Vandens gylio matavimai;
5. Vandens srovės greičio matavimai;
6. Vandens debito matavimai;
7. Debito kreivės sudarymas ir naudojimas;
7
8. Vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės tyrimai;

9. Specialūs tyrimai.
Šių sričių tyrimų organizavimo metodams ir jų atlikimui būtiniems prietaisams knygoje bus skirta
daugiausia dėmesio. Šios tematinės sritys – kartu ir dalis atsakymo į klausimą apie hidrometrijos
mokslo tikslus. Visi jie susiję su aukščiau išvardintomis temomis, tačiau kartu gali būti suskirstyti į
dvi esmines kategorijas: a) naujų matavimo metodų bei prietaisų kūrimas ir tobulinimas; b)
nuolatiniai, sistemiškai organizuoti, vandens objektų tyrimai bei sukauptos informacijos teikimas
visuomenei ir konkretiems užsakovams. Abu šie tikslai susiję tarpusavyje ir negali būti įgyvendinti
reikiamu lygiu jei nebus atsižvelgta į klientų poreikius, globalios kaitos ypatumus, tyrimų rezultatai
nebus pritaikyti kuriant naujus matavimo metodus bei prietaisus ir pan.
1.2. Hidrometrinių tyrimų rodikliai

Dažniausiai hidrometriniuose tyrimuose susiduriama su gamtinių vandens objektų
matavimais bei stebėjimais. Kartais hidrometriniai tyrimai vykdomi ir laboratorinėmis sąlygomis,
bet tai – išskirtiniai atvejai (kai tenka tikrinti prietaisų tikslumą, modeliuoti specifines sąlygas –
nesant galimybių atlikti to gamtoje – ir pan.). Dirbant gamtiniuose vandens telkiniuose ir
natūraliose vandentakose, hidrometrinių tyrimų rodikliai skirstomi į dvi pagrindines grupes:
a) stabiliuosius;
b) kaičiuosius.
Stabiliesiems (geometriniams) hidrometrinių tyrimų rodikliams priskiriami tokie dydžiai kaip
baseino plotas, vandens telkinio plotas, vandens telkinio gylis ir t.t. Dauguma šių rodiklių susiję su
reljefo formomis, lemiančiomis krantų, vagų, vandens telkinių dubenų bei baseinų ribų
konfigūraciją. Kaitiesiems hidrometrinių tyrimų rodikliams priskiriami tokie dydžiai kaip vandens
srovės greitis, vandens debitas, vandens lygis, vandens temperatūra ir t.t. Kaičiuosius hidrometrinių
tyrimų rodiklius kartais siūloma vadinti hidrauliniais, tačiau šis pavadinimas ne visada tinka, nes
neapima tokių rodiklių kaip vandens spalva, nešmenų kiekis vandenyje ir pan.
Jau iš pateiktų rodiklių pavyzdžių bei grupių pavadinimų nesunku suprasti, kad stabiliesiems
rodikliams būdingas žymiai didesnis pastovumas nei kaitiesiems, kurie linkę dažnai permainingai
keistis. Tai lemia ir esminius šių rodiklių matavimų metodikos skirtumus.
Stabiliųjų hidrometrinių rodiklių matavimai gali būti atliekami gana retai (kelis kartus per metus,
kaip, pavyzdžiui, matuojamas upių vandens paviršiaus nuolydis ar vandens matavimo stočių reperių
aukštis; o kitą sykį – kartą per keliolika ar net keliasdešimt metų, kaip, pavyzdžiui, matuojamas
ežerų gylis, sudarant batimetrinius planus). Tiriant itin stabilius hidrometrinius rodiklius, kartais
apsiribojama pavienių ekspedicinių matavimų rezultatais, tačiau dauguma šių rodiklių tiriami
pastoviai, nors ir žymiai rečiau už kaičiuosius hidrometrinius rodiklius. Dažnai stabiliųjų rodiklių
8
matavimams pasitelkiami geodeziniais principais veikiantys prietaisai, leidžiantys įvertinti aukščius,

gylius bei koordinates.
Kaitieji hidrometriniai rodikliai yra itin kaitūs, todėl juos būtina matuoti nuolat (panaudojant tam
nenutrūkstamai jų pokyčius registruojančius prietaisus) arba pastoviai kas tam tikrą laiką (kas
valandą, kelis kartus per dieną, kasdien, kas dešimt dienų, kas mėnesį ir pan.). Maža to, šie rodikliai
dažniausiai yra svarbesni bendroje hidrologinėje informacijoje; o dėl to, kad juos sunkiau išmatuoti,
bendrą gautos hidrometrinių matavimų rezultatų aibės tikslumą nulemia būtent kaičiųjų rodiklių
matavimo tikslumas. Kaičiųjų hidrometrinių rodiklių matavimams dažniausiai naudojami specialūs,
tik hidrometriniams tyrimams pritaikyti, prietaisai.
Pavieniai kaičiųjų hidrometrinių rodiklių matavimai dažniausiai (išskyrus specifinius ekspedicinius
tyrimus) yra beverčiai – juos būtina matuoti pastoviai, o gautų rezultatų tikslumas ir naudingumas
yra tuo didesnis, kuo ilgesnė šių rodiklių stebėjimų seka (t.y. – kuo ilgiau trunka matavimai). Todėl
kaitiems rodikliams matuoti steigiamos hidrologijos stotys, Lietuvoje šiuo metu dažniausiai
vadinamos vandens matavimo stotimis (VMS). Įvairiu laiku bei skirtinguose regionuose išleistose
knygose apstu ir kitokių VMS sinonimų, pavyzdžiui: hidrometrijos stotys, hidrologijos postai,
hidrometrijos postai, vandens matavimo postai.
1.3. Vandens matavimo stočių tinklas. Stočių klasifikavimas

Tiek matuojant bei stebint stabiliuosius, tiek kaičiuosius hidrometrinių tyrimų rodiklius,
dažniausiai domimasi ne vienu konkrečiu vandens objektu, bet bendrais, gana dideliai teritorijai
būdingais, dėsningumais. Norint juos pakankamai kokybiškai ištirti, teritorijoje, laikantis specialių
principų, steigiamas suderintą matavimų programą vykdančių VMS tinklas.
VMS tinklas – bendro aplinkos monitoringo tinklo dalis, todėl jį steigiant pirmiausia stengiamasi
atsižvelgti į gaunamos informacijos rodiklių atitikimą bendriems monitoringo sistemos
charakteristikoms keliamiems reikalavimams. Šiuo atveju itin svarbu, kad gauti matavimų rezultatai
būtų palyginami tarpusavyje – išmatuoti pagal vienodą metodiką (jei būtina – ir tuo pačiu metu),
naudojant tos pačios konstrukcijos prietaisus, išreikšti tais pačiais matavimo vienetais ir pan.
Rezultatų palyginamumo pastaruoju metu itin siekiama ne tik VMS tinklo pateikiamoje
informacijoje, bet ir bendroje aplinkos monitoringo sistemoje (siekiant kuo labiau suderinti
meteorologinio, hidrologinio, oro bei vandens užterštumo, biologinio ir kitų monitoringo dalių
teikiamus duomenis).
Esminiais reikalavimais išdėstant VMS tinklą pasirinktoje teritorijoje derėtų laikyti šiuos:
1) stotys turi pakankamai tolygiai pasiskirstyti teritorijoje, kartu atsižvelgiant į
hidrometeorologinių sąlygų kaitumą joje;
9
2) įsteigtoje stotyje atliekami matavimai turi būti reprezentatyvūs regiono bei stebimo
objekto atžvilgiu;
3) steigiant stotį turi būti atsižvelgta į jos ekonominius kaštus.
1.2 pav. VMS tinklo išdėstymo upės baseine principinė schema: 1 – VMS pagrindinės baseino upės
žemupyje, 2 – VMS pagrindinės baseino upės vidurupyje, 3 – VMS pagrindinės upės pirmos eilės
intako žemupyje, 4 – VMS pagrindinės upės pirmos eilės intako vidurupyje, 5 – VMS pagrindinėje
baseino upėje aukščiau stambiausio intako, 6 – VMS pagrindinės upės antros eilės intako žemupyje,
7 – VMS pagrindinės baseino upės aukštupyje. Numeriai schemoje nurodo VMS tinklo upių
baseine plėtojimo prioriteto tvarką, kurios (nesant specifinių reikalavimų) dažniausiai laikomasi
steigiant stotis.
Kadangi VMS tikslas – atlikti hidrometrinių tyrimų rodiklių matavimus bei stebėjimus, stotys
išdėstomos prie vandens objektų. Siekiant šiuos objektus kuo racionaliau ištirti, per daugelį metų
susiformavo tam tikros VMS išdėstymo prie upių, ežerų, tvenkinių bei pelkių schemos. Laikantis jų,
galima pakankamai optimaliai išdėstyti VMS tinklą prie tiriamų vidaus vandens objektų,
priklausomai nuo ekonominių tinklo steigėjo galimybių.
Steigiant VMS tinklą prie upių, laikomasi upės baseino tyrimų schemos (1.2 pav.). Ji paremta
vandens nuotėkio iš viso baseino ploto tyrimais. Turint visai hidrometriniu atžvilgiu neištirtą
baseiną, pirmiausia steigiama VMS pagrindinės upės žemupyje (matavimai joje atspindi viso
baseino hidrologinį režimą). Jei turima papildomų lėšų, vėliau steigiama VMS pagrindinės upės
vidurupyje (pagal jos parodymus galima spręsti apie hidrologinį režimą dalyje upės baseino ploto).
Vėliau VMS tinklas plėtojamas, atitinkamai, steigiant stotis svarbiausių pagrindinės upės intakų
10
žemupiuose bei vidurupiuose, aukščiau ir žemiau kiekvieno intako, upių aukštupiuose, antros
kategorijos intakuose ir t.t. (1.2 pav.). Tokiu principu išdėsčius VMS tiriamos upės baseine,
gaunama daug vertingos informacijos apie įvairaus dydžio upių hidrologinio režimo specifiką bei
jos priežastis. Ši stočių išdėstymo schema ilgą laiką sėkmingai naudojama ir steigiant VMS prie
upių Lietuvoje. 2011m. prie įvairių upių Lietuvoje veikė apie 80 VMS (1.3 pav.).
1.3 pav. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LHMT) vandens
matavimo stočių tinklo žemėlapis (Lietuvos..., 2011).
Steigiant VMS tinklą prie ežerų ir kitų natūralių bei dirbtinių stovinčio vandens telkinių,
atsižvelgiama į jų dydį (pirmiausia – į plotą, bet esant išskirtinio gylio ežerų, nepasižyminčių
dideliu plotu, – ir į gylį) bei svarbą. Prie itin didelių ežerų ir tvenkinių dažnai steigiamos kelios
VMS, hidrologinei informacijai apie vidutinio dydžio vandens telkinius sukaupti paprastai pakanka
vienos VMS, prie mažų ežerų ir tvenkinių VMS steigiamos tik tuo atveju, jei jie svarbūs
aplinkosauginiu aspektu, pasižymi ypatingomis hidrologinėmis savybėmis ar pan. Jei prie stambių
stovinčio vandens telkinių tenka steigti kelias VMS, pirmiausiai stengiamasi įsteigti bent po vieną
stotį priešinguose ežero ar tvenkinio krantuose, atsižvelgiant į vyraujančių vėjų kryptį (1.4 pav.).
Šios VMS steigiamos tokiose vandens telkinių pakrantės vietose, kuriose atlikti matavimai
reprezentuotų didžiąją atviros ežero ar tvenkinio akvatorijos ploto dalį. Vėliau, esant reikalui,
steigiamos papildomos VMS telkinių įlankose (ypač aktualu ištirti įlankas, į kurias įteka stambūs
intakai). Laikantis tokio VMS tinklo steigimo principo, galima nustatyti tiriamo ežero ar tvenkinio
11
hidrologinio režimo ypatumus, kylančius dėl vėjo bei specifinių sąlygų atskirose akvatorijos dalyse.
Lietuvoje dauguma stovinčio vandens telkinių – nedideli, tad po kelias VMS prie vieno objekto tuo
pačiu metu yra veikę vos keliuose ežeruose ir tvenkiniuose (1.3 pav.).
1.4 pav. VMS tinklo išdėstymo prie stambaus stovinčio vandens telkinio principinė schema: 1 ir 2 –
VMS priešinguose telkinio krantuose (ties pagrindine atvirosios akvatorijos dalimi), steigiamos
atsižvelgiant į vyraujančią vėjų kryptį; 3 – VMS telkinio įlankose, į kurias įteka stambūs intakai; 4 –
VMS kitose uždarose telkinio įlankose. Numeriai schemoje nurodo VMS tinklo prie stambaus
stovinčio vidaus vandens telkinio plėtojimo prioriteto tvarką, kurios (nesant specifinių reikalavimų)
dažniausiai laikomasi steigiant stotis.
VMS tinklo organizavimas pelkėse – itin sudėtingas ir smarkiai skiriasi savo principais nuo
hidrologinių matavimų bei stebėjimų sistemos struktūros, taikomos upėse, ežeruose ir tvenkiniuose.
Taip yra pirmiausiai todėl, kad pelkėse būtina atlikti daug specifinių matavimų, kurie nebūdingi
daugumai prie kitų sausumos vandens objektų veikiančių VMS. Maža to, pelkės – tarpinio tipo
objektai (dalį ploto ir tūrio jose užima vanduo, o dalį – sausuma), kurių hidrometeorologinis
režimas labai priklauso nuo reljefo, augmenijos, durpių sluoksnio storio ir pan. Todėl net ir vykdant
matavimus nelabai didelėje pelkėje, tenka organizuoti juos ne vienoje vietoje (kaip įprasta elgtis
dauguma atvejų dirbant upėse bei ežeruose), bet steigti visą matavimo punktų tinklą, konkrečiuose
taškuose matuojant įvairius rodiklius. Kiek ir kur tokių punktų būtina parinkti dažniausiai
sprendžiama pagal pelkės kraštovaizdžio ypatumus. Lietuvoje iki šiol nėra ilgalaikius
hidrometrinius matavimus pelkėse ar šlapynėse vykdančių VMS.
VMS tinkle veikiančios stotys gali būti įvairiai klasifikuojamos. Gana populiarios šios stočių
klasifikacijos:
• pagal veikimo laiką,
12
• pagal stebimus objektus,

• pagal matavimų programos apimtį ir dažnumą,
• pagal automatizavimo lygį,
• pagal priklausomybę.
Pagal veikimo laiką VMS dažniausiai skirstomos į tris kategorijas:
1) nuolat veikiančios (pagrindinio tinklo) stotys,
2) periodiškai arba trumpai veikiančios (laikinojo tinklo) stotys,
3) retai veikiančios (specifinės paskirties tinklo) stotys.
Nuolat veikiančioms stotims priskiriamos VMS, dirbančios ilgą laiką ir dažniausiai vykdančios
plačią tyrimų programą. Šios VMS veikia nuolat, be pertrūkių, jų stengiamasi neuždaryti be rimtų
priežasčių, nes pagrindinis šių stočių tikslas – sukaupti ilgas duomenų apie tiriamų objektų
hidrometrinius rodiklius sekas. Nuolat veikiančios stotys daugumoje šalių sudaro didžiąją dalį VMS
tinklo, jose atliktų matavimų duomenimis grindžiamos atskirų regionų hidrometrinių tyrimų bei
hidrologinių skaičiavimų metodikos, todėl jos dažnai vadinamos pagrindinio tinklo stotimis.
Periodiškai arba trumpai veikiančios stotys – VMS, kurios veikia tik atskirais metų sezonais arba
įsteigiamos kelių (dažniausiai: 2-3) metų veiklos periodui. Šių stočių tikslas – vykdyti papildomus
tyrimus tokiose vietose, kur nuolatiniai ilgalaikiai matavimai nebūtini. Kadangi šios VMS veikia tik
laikinai, jas įprasta vadinti laikinojo tinklo stotimis. Tipiški laikinojo tinklo VMS steigimo
pavyzdžiai: stotys, įsteigiamos keliems metams prie upės, kurią ketinama patvenkti (siekiant
detaliau išsiaiškinti hidrologinį upės režimą būsimos užtvankos vietoje); stotys, kurios periodiškai
veikia potvynių metu kiekvieną pavasarį ir pan. Dauguma periodiškai arba trumpai veikiančių VMS
vykdo siauresnę hidrometrinių tyrimų programą nei nuolat veikiančios VMS.
Retai veikiančioms stotims priskiriamos VMS, kurios dažniausiai vykdo specifinės paskirties
matavimus, susijusius su hidrologinėmis prognozėmis, ekstremalių situacijų nustatymu,
vandentvarkos sistemų priežiūra ir pan. Tokie matavimai paprastai apsiriboja itin siaura programa
(dažnai pakanka išmatuoti tik vieną rodiklį, pavyzdžiui: vandens lygį, prognozuojant potvynio
bangos eigą; vandens užterštumą tam tikromis medžiagomis, įvertinant patekusį jų kiekį ir pan.).
Matavimų vykdymo dažnumas šiose VMS labai priklauso nuo gamtinių sąlygų ir antropogeninės
veiklos stebimame vandens objekte. Todėl kartais atliekama po keliasdešimt matavimų per metus, o
kartais matuoti tenka tik kartą kas keliolika metų. Kadangi šiose VMS vykdomi matavimai turi
specifinę paskirtį, tokios stotys dažnai vadinamos specifinės paskirties tinklo VMS. Dalis specifinės
paskirties tinklo stočių priklauso žinyboms, kurių pagrindinis darbo tikslas nėra hidrometriniai
matavimai (pavyzdžiui, Lietuvoje ilgą laiką didelė dalis VMS tinklo priklausė melioracijos darbus
vykdančioms organizacijoms), todėl šiose VMS sukaupti duomenys dažnai būna mažiau patikimi.
13
1.2 lentelė. VMS klasifikacija pagal stebimus objektus (pagal: Guide..., 1994).
Jūrų VMS Sausumos vandens objektų VMS
1. Kranto VMS; 1. Upių VMS:
2. Plaukiojančios VMS: 1.1. Upių VMS, vykdančios nuotėkio matavimus,
2.1. Laivuose veikiančios VMS, 1.2. Upių VMS, nevykdančios nuotėkio matavimų;
2.2. Dreifuojančios VMS (ant plūdurų). 2. Ežerų VMS:
2.1. Kranto VMS,
2.2. Plaukiojančios VMS;
3. Pelkių VMS;
4. Ledynų ir sniegynų VMS;
5. Selių VMS.
VMS skirstymas pagal stebimus objektus iš dalies jau aptartas, nagrinėjant hidrometrijos mokslo
šakas ir VMS tinklo organizavimo prie skirtingų vandens objektų ypatumus. Dažniausiai
naudojamas VMS klasifikacijos pagal stebimus objektus variantas pateiktas 1.2 lentelėje. Tarp
sausumos vandens objektų VMS šioje klasifikacijoje išryškintos kelios mums iki šiol menkai
pažįstamos stočių rūšys: upių VMS suskirstytos į matuojančias ir nematuojančias nuotėkio
rodiklius, o tarp ežerų VMS paminėtos plaukiojančios stotys. Tiek vienu, tiek kitu atveju stočių
klasifikavimas atliktas labiau atsižvelgiant į jose vykdomų tyrimų programą, o ne į tiriamus
objektus, tačiau jis visai logiškas, turint omenyje programos apimties svarbą stoties veiklai. Upių
VMS vykdančios nuotėkio matavimus, dažniausiai dirba pagal pilną tyrimų programą, tai – nuolat
veikiančios pagrindinio tinklo stotys. VMS, kurios tokių matavimų neatlieka – žymiai mažiau
informacijos teikiančios stotys, neretai nepriskiriamos pagrindiniam VMS tinklui. Plaukiojančios
VMS ežeruose steigiamos tik specifiniais atvejais, kai norima išsiaiškinti ežero vandens balanso
ypatumus. Pabrėžtina kad ežerų VMS šioje klasifikacijoje vadinamos visos stotys prie stovinčio
vidaus vandens telkinių (tvenkinių, vandeniu užpildytų karjerų ir pan.). Siekiant paprastumo, būtent
taip tolimesniame tekste ežerų VMS bus traktuojamos ir šiame leidinyje. Ledynų ir sniegynų bei
selių VMS būdingos kalnų regionams.
VMS klasifikacija pagal matavimų programos apimtį ir dažnumą panaši į aukščiau pateiktą stočių
skirstymą pagal veikimo laiką. Šiuo atveju daugelio šalių oficialiosios žinybos, užsiimančios
hidrologiniais matavimais, kategorizuoja stotis į kelis rangus. Dažniausiai išskiriamos trijų rangų
VMS. Pirmo rango stotyse matuojami ir stebimi visi vandens telkinio hidrologinį režimą
apibūdinantys rodikliai. Dėl itin plačios vykdomų tyrimų apimties šios VMS dažnai vadinamos
stotimis, dirbančiomis pagal pilną tyrimų programą. Šios VMS dažniausiai vadovauja žemesnio
rango stočių darbui, kontroliuoja jų gautus duomenis ir teikia apibendrintus rezultatus centriniam
oficialiosios žinybos skyriui. Matavimai ir stebėjimai antro rango stotyse vykdomi pagal susiaurintą
programą (tokio tipo upių VMS dažnai nevykdomi debito, ledo reiškinių, nešmenų matavimai; o
ežerų VMS – nematuojama vandens temperatūra įvairiuose gyliuose, vandens optiniai rodikliai,
14
dugno nuogulų, srovių bei bangavimo charakteristikos). Trečio rango VMS dažnai vykdo tik
konkrečių rodiklių matavimus, todėl kartais šiose stotyse matavimai atliekami rečiau.
Pagal matavimo darbų automatizavimo lygį VMS skirstomos į: neautomatizuotas, dalinai
automatizuotas ir automatines-distancines. Kuo labiau stotys automatizuotos, tuo rečiau jose tenka
lankytis matavimus vykdantiems stebėtojams.
Neautomatizuotose stotyse visi matavimai dažniausiai atliekami naudojant elementarius
momentiniam rodiklių įvertinimui pritaikytus prietaisus. Tokioms VMS aptarnauti būtini pastoviai
dirbantys stebėtojai, vykdantys matavimus bei užrašantys jų rezultatus į specialų žurnalą.
Panašiai darbas vyksta ir dalinai automatizuotose VMS, tačiau tam tikri prietaisai čia jau nuolat
registruoja matavimų rezultatus. Tokius prietaisus tenka aptarnauti žymiai rečiau (tuomet, kai
būtina pakoreguoti registruojančio mechanizmo parodymus; kai tenka užbrėžti atžymą savirašio
prietaiso juostoje; kai išsikrauna maitinimo elementas; kai reikia prisukti mechaniškai veikiantį
laikrodinį mechanizmą ir pan.). Tačiau dalis prietaisų šiose stotyse taip pat – momentiniai, tad
stebėtojo lankymosi dažnumas neautomatizuotose ir dalinai automatizuotose stotyse skiriasi
nežymiai.
Labiausiai automatizuotos VMS, nereikalaujančios reguliaraus stebėtojų lankymosi jose, yra
automatinės-distancinės stotys. Šiose stotyse įrengti prietaisai ne tik automatiškai registruoja
matavimų rezultatus, bet ir gali persiųsti savo prietaisų užregistruotus matavimų duomenis į
centrinę duomenų bazę. Duomenų kaupimui pačioje VMS įrengiamas kompiuteris, o jų perdavimas
gali būti vykdomas tiek naudojant kabelinius tinklus, tiek belaidžio ryšio priemones. Automatinių-
distancinių stočių įrengimas labai palengvina hidrometrinius matavimus vykdančių tarnybų darbą.
Dalis automatinių VMS neperduoda informacijos distanciniu būdu: šiose stotyse duomenys
kaupiami vietinėse laikmenose ir nuskaitomi periodiškai (atvykus į stotį ją aptarnaujančiai
brigadai).
Pastaruoju metu pasaulyje stengiamasi kuo labiau automatizuoti VMS tinklą. Išsivysčiusiose šalyse
(t.p. ir Lietuvoje) visos naujai kuriamos VMS veikia automatinių-distancinių stočių principu.
Dabartinės metodikos leidžia pilnai automatizuoti (atlikti nuolatinius matavimus, nedalyvaujant
stebėtojui) apie 80% visos hidrometrinių tyrimų programos. Tiesa, kol kas ne iki galo išspręsti
debito matavimų automatizavimo klausimai, kurie yra viena iš svarbiausių hidrometrinių tyrimų
programos dalių. Tačiau debito matavimai vykdomi santykinai retai, todėl didelių problemų šie
matavimai nesukelia. Daugumoje šalių, kur įdiegtas automatinių-distancinių VMS tinklas, debito
matavimus vykdo specialios darbuotojų brigados, kartu apžiūrinčios ir stočių bei jose įrengtų
prietaisų būklę.
VMS klasifikacija pagal jų priklausomybę nėra labai svarbi, tačiau būtina įsidėmėti, kad stočių
priklausomybė vienai ar kitai organizacijai dažnai lemia ir jose naudojamą matavimų metodiką, o
15
kartu ir gautų rezultatų patikimumą. Dažniausiai pagal priklausomybę VMS įprasta skirstyti į: a)
valstybines, b) žinybines, c) privačias. Atskirti valstybines ir žinybines stotis pagal pavadinimą
dažnai gana sudėtinga, nes dauguma žinybų, kurioms aktualu steigti VMS, yra valdomos valstybės
institucijų.
Šiuo atveju valstybinėmis VMS derėtų laikyti tų organizacijų, kurios glaudžiausiai bendradarbiauja
su Pasauline meteorologijos organizacija (WMO), reguliuojančia hidrologinių matavimų metodus
pasaulyje, stotis. Lietuvoje tokių VMS tinklu laikytinos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai prie
Aplinkos ministerijos (LHMT) priklausančios arba pagal jos metodinius nurodymus dirbančios
stotys (1.3 pav.).
Žinybinės VMS – stotys priklausančios kitoms žinyboms (aplinkosaugininkams, hidrotechnikams,
kariškiams ir pan.), kurios dažnai dirba pagal specifinio turinio tyrimų programą. Antai, Lietuvoje
ilgą laiką buvo smarkiai išplėtotas melioratorių žinyboms pavaldus VMS tinklas, dėl kurio sukauptų
duomenų patikimumo iki šiol daug diskutuojama.
Privačios VMS šiuo metu gana retos. Pavienių šio tipo stočių išliko šalyse, kurios nepasižymi gerai
organizuota aplinkos monitoringo tinklo struktūra. Kartais (dažniausiai atliekant specifinius
matavimus hidrotechniniuose objektuose) pasitaiko ir privačioms bendrovėms pavaldžių VMS
tinklų. Jei jose atliekami matavimai metodiškai nesuderinti su WMO ar jai tame regione
atstovaujančia organizacija (Lietuvą WMO nuo 1992 m. atstovauja LHMT), tokių stočių duomenys
laikytini nepatikimais.
1.3 lentelė. Pasaulinės meteorologijos organizacijos (WMO) siūlomi įvairius hidrologinius

rodiklius matuojančių stočių išdėstymo tankumo standartai (skaičiais nurodytas maksimalus
teritorijos plotas km², tenkantis vienai stočiai) (pagal: Guide..., 1994).
VMS tipas Upių VMS Garavimo Nuotėkio Nešmenų Vandens

(nevykdančios Ežerų VMS matavimus matavimus matavimus kokybės
nuotėkio vykdančios vykdančios vykdančios matavimus
Kraštovaizdžio matavimų) VMS VMS VMS vykdančios
tipas VMS
Pakrančių 50000 2750 18300 55000
Kalnų Prie didesnių 50000 1000 6700 2000
Žemyninių lygumų miestų ir Prie didesnių 50000 1875 12500 37500
Kalvotas/Banguotas stambesnių kaip 100 km2 50000 1875 12500 47500
upių, kur ploto ežerų
Smulkių salų 50000 300 2000 6000
galimi
Poliarinis potvyniai 100000 20000 200000 200000
Aridinis 100000 20000 200000 200000
Rodiklis, atskleidžiantis stočių tinklo tankumą – vienai VMS tenkanti teritorijos dalis (km2). Šiuo
metu WMO siūlomi VMS išdėstymo tankumo standartai (1.3 lentelė) dažnai nėra griežtai apibrėžti,
nes juos siekiama pritaikyti visam pasauliui. Šioje lentelėje pateikiamas maksimalus teritorijos
16
plotas, tenkantis vienai VMS, kurio nederėtų viršyti jei stengiamasi dirbti pagal WMO metodiką.
Lietuvoje minimalūs VMS tankumo standartai sėkmingai vykdomi (vienai VMS tenka maždaug
1000 km2 teritorijos ploto).
Svarbus klausimas steigiant VMS tinklą – stočių išdėstymo tiriamoje teritorijoje tankumas. Ši
problema itin aktuali siekiant reprezentatyviai ištirti upių baseinus, ežerus bei pelkes ir kartu
optimaliai panaudoti turimas lėšas.
Nereikia pamiršti ir to, kad stočių išsidėstymo tankumas labai priklauso nuo antropogeninio
poveikio hidrologiniams objektams bei gyventojų tankumo: kuo daugiau upėse ir ežeruose įrengta
irigacinių sistemų ir hidrotechninių įrenginių bei kuo tankiau apgyvendintas kraštas, tuo tankesnis
VMS tinklas būtinas reprezentatyvių stebėjimų užtikrinimui. Daugelyje labiau išsivysčiusių šalių
(ypač Europoje) šiuo metu manoma, kad maksimalus teritorijos plotas, tenkantis vienai nuotėkio
matavimus vykdančiai VMS turėtų būti 1000 km2 arba dar mažiau. Kita vertus, aišku, kad negalima
(ir dažniausiai – visai nebūtina) pasiekti tokio stočių tinklo tankumo poliariniuose rajonuose bei
dykumose, kur analogiškame plote gyvena vos keli šimtai ar keliasdešimt žmonių.
140
120
VMS skaičius
100
80
60
40
20
0
1923
1928
1933
1938
1943
1948
1953
1958
1963
1968
1973
1978
1983
1988
1993
1998
2003
2008
Metai
1.5 pav. VMS skaičiaus kaita Lietuvoje 1923-2010 metais (pagal: Juškienė, 2005; Jakimavičius,
2008).
Dėl nevienalyčio VMS klasifikavimo, prigijusio įvairiose šalyse, skirtingo jų pavaldumo bei dėl to,
kad kai kurios šalys iki šiol nėra WMO narės, nežinomas ir tikslus dabar pasaulyje veikiančių VMS
skaičius. Šiuo metu WMO duomenimis ~ 65000 stočių pasaulyje matuojamas nuotėkis, ~ 38000 –
vandens lygis, ~ 18500 – nešmenys, ~ 100000 – vandens kokybės rodikliai ir ~ 12000 – garavimas.
Kadangi tose pačiose VMS dažniausiai vykdoma gana plati matavimų programa (matuojamas tiek
17
vandens lygis, tiek nuotėkis, tiek nešmenų rodikliai ir pan.), pagal aukščiau pateiktus skaičius
negalima nuspręsti kiek konkrečiai šiuo metu pasaulyje yra VMS. Spėtina, kad jų (neįskaitant jūrų
VMS) turėtų būti apie 100000.
Kadangi VMS steigiamos pirmiausia nuolatiniams kaičiųjų hidrometrinių rodiklių matavimams
vykdyti, didelę reikšmę vertinant stotyje sukauptą informaciją turi ir duomenų sekos trukmė.
Ilgesnėmis duomenų sekomis pasižyminčių VMS duomenys labiau vertinami, nes reprezentuoja
ilgesnio laikotarpio matavimų rezultatus. Todėl tokių stočių stengiamasi neuždaryti be ypatingų
priežasčių. Pagal WMO standartus dirbančių VMS duomenų sekos – itin įvairios trukmės: nuo kelių
šimtų metų iki kelių metų. Lietuvoje solidžiausia duomenų seka išsiskiria Smalininkų VMS, kurios
matavimų duomenys turimi nuo 1811 m. (tai viena iš ilgiausių nenutrūkstamų hidrologinių
duomenų sekų Europoje). Pagal vieningą metodiką veikiantis stacionarių VMS tinklas Lietuvoje
sukurtas 1923 m., o stočių skaičius jame nuolat kinta (1.5 pav.). Dabar Lietuvos vandens matavimo
stočių tinklo darbą koordinuoja LHMT.
1.4. Vandens matavimo stoties steigimas

Steigiant naują VMS, darbai atliekami keliais etapais. Svarbiausi iš jų yra:
1) Stoties vietos parinkimas;
2) Stoties įrengimas ir įrangos niveliavimas;
3) Stoties darbuotojų parengimas ir instruktavimas.
Stoties vietos parinkimo darbai, savo ruožtu, skirstomi į pradinius ir baigiamuosius.
Pradinėje darbų stadijoje, vadovaujantis aukščiau pateiktomis VMS tinklo išdėstymo prie upių,
ežerų bei pelkių schemomis, parenkami preliminarūs upių ruožai, ežerų pakrančių atkarpos ir
pelkių dalys, charakterizuojančios tiriamo objekto hidrologinį režimą. Šio etapo tikslas – pirminė
VMS steigimui tinkamų vietų atranka. Pirminis vietos parinkimas pradedamas nuo stambaus arba
vidutinio mastelio kartografinės informacijos apžvalgos. Numatytame stoties steigimo rajone pagal
žemėlapį randamos upių bei ežerų pakrančių atkarpos, pasižyminčios šiomis savybėmis:
• patogiu privažiavimu,
• tiesumu (upėje parenkamos tiesios atkarpos ilgis turėtų maždaug penkis kartus
viršyti jos plotį),
• vidutiniu kranto lėkštumu (lygumų rajonuose patogiausi 20°–30° lėkštumo
krantai).
Pelkėse VMS dažnai veikia keliuose punktuose, reprezentuojančiuose skirtingą kraštovaizdį, todėl
pagal žemėlapį čia įmanoma parinkti tik patogią privažiavimui vietą dideliuose pelkių masyvuose.
Visos stotys, kuriose numatomas vietinių stebėtojų darbas, turi būti steigiamos kiek įmanoma arčiau
gyvenviečių, kad stebėtojams būtų patogiau.
18
Pagal kartografinę informaciją parinkus keletą preliminarių upės ar ežero pakrantės ruožų, vykdoma
detali jų apžvalga lauko sąlygomis. Prieš vykstant į ekspedicines apžiūras pageidautina susipažinti
su tiriamų atkarpų fizinėmis geografinėmis bei hidrologinėmis sąlygomis pagal literatūrinius
duomenis.
Apžvalgų metu preliminariai parinktuose upių ruožuose svarbiausia išsiaiškinti:
a) realų upės krantų tiesumą (mažose upėse šio rodiklio neįmanoma nustatyti pagal
žemėlapius);
b) salpos plotį;
c) atšakų, salų, senvagių, rėvų, susiaurėjimų ir panašių vagos darinių skaičių;
d) slėnio bei kranto aukštį ir nuolydį (žemėlapis taip pat ne visada leidžia tiksliai tai
nustatyti);
e) kranto tvirtumą ir dugno grunto struktūrą;
f) bendrą upės srauto struktūrą ruože: turbulenciškumą, nejudrios tėkmės zonų susidarymo
galimybes ir pan.;
g) upės ruožo užaugimą vandens augalais;
h) kintančią patvanką sukeliančių faktorių (žemiau atkarpos esančių užtvankų, jūrų, ežerų,
upių, intakų, ledo sangrūdų, vagos deformacijų) egzistavimą ir galimą jų poveikio mastą.
Vėliau pagal šiuos rodiklius išrenkamas vienas iš apžvelgtų ruožų, pasižymintis tiesiausiais
krantais, mažiausiu salpos pločiu (arba iš viso jos neturintis), mažiausiu vagos darinių skaičiumi,
vidutiniu slėnio ir kranto nuolydžiu (Lietuvos ir gretimų regionų sąlygomis – kiek įmanoma
artimesniu 20°–30° intervalui), tvirčiausiu krantu ir stabiliausia dugno gruntų sudėtimi, tiesiai
tekančia ir kuo mažiau turbulenciška srove (stovinčio ir atgalinio vandens tekėjimo zonos neturi
užimti daugiau nei 10% preliminariai pasirinkto pagrindinio profilio ploto), kiek įmanoma mažesniu
užaugimu (pageidautina, kad vidutinio dydžio lygumų upėse vandens augalai neželtų bent 30 m
aukščiau ir žemiau pagrindinio profilio) bei neveikiamas kintančios patvankos (jei VMS matavimų
programa nėra specialiai skirta patvankos poveikio tyrimams).
Vykdant apžvalgas ežerų pakrančių atkarpose svarbu nustatyti: a) kranto nuolydį; b) kranto ir
dugno struktūrą bei tvirtumą; c) kranto užaugimą vandens augalais. Pagal šiuos duomenis
atrenkama labiausiai tinkama VMS steigimui ežero pakrantės atkarpa, kuriai būdingas vidutinis
kranto nuolydis, tvirtas krantas ir stabili dugno gruntų struktūra bei kuo mažesnis priekrantės
užaugimas vandens augalais.
Ekspediciškai apžiūrint pasirinktas pelkių vietas įvertinamas: a) pelkės užaugimas mišku; b) atvirų
pelkės plotų santykinė dalis; c) durpių sluoksnio storis ir jo kaita; d) įvairių mikrokraštovaizdžių
kiekis; e) pelkės hidrografinio tinklo struktūra. Parenkant konkrečią VMS steigimo vietą pelkėje
dažniausiai atsižvelgiama į tai, kad aukščiau minėti rodikliai pasižymėtų kuo didesne įvairove (būtų
19
ir miškų, ir atvirų plotų, durpių sluoksnio storis kistų didelėje amplitudėje, o kraštovaizdžiai ir
hidrografinis tinklas būtų kuo įvairesni).
Ekspedicinės apžvalgos (ir upėse, ir ežeruose, ir pelkėse) vykdomos vasaros metu, esant žemam
vandens lygiui. Jei pasirinkta vieta prie ežero ar upės pasižymi itin mažu nuolydžiu – plačia salpa ar
žemai esančia terasa – patariama atlikti papildomą apžvalgą esant aukštam vandens lygiui
(pavasario potvynio metu). Ekspedicinių apžvalgų metu vykdomi ne tik lauko tiriamieji darbai bei
vietovės apžiūra, bet ir gyventojų apklausos, kurių metu išsiaiškinama informacija apie aukščiausius
ir žemiausius istorinio laikotarpio1 vandens lygius, numatomo stebėti objekto ledo režimą, rečiau
stebimus kintančią patvanką sukeliančius veiksnius (ledo sangrūdas, vėjo sampūtas, upės užžėlimą
ir pan.), vagos deformacijas, ežerų priekrantės užaugimą vandens augalais ir kt.
1.6 pav. Upės ruožo topografinė nuotrauka, sudaroma steigiant VMS. Brėžinyje skaičiais
pažymėtos altitudės; Rp – kontrolinis reperis; p1, p2, p3 ir t.t. – pagrindiniame pjūvyje (profilyje)
įrengti vandens lygio matavimo poliai.
1
istorinis laikotarpis įvairiuose šaltiniuose traktuojamas skirtingai: WMO dokumentai nurodo, kad montuojant VMS įrangą būtina
žinoti informaciją apie paskutinių 200 metų aukščiausius ir žemiausius lygius, tuo tarpu kiti autoriai dažnai teigia, kad pakanka
duomenų už 50 metų laikotarpį.
20
Parinkus konkretų upės ruožą, ežero atkarpą ar pelkės vietą, labiausiai tinkamą VMS steigimui,
prasideda baigiamoji darbų stadija. Jos metu atliekama vietovės topografinė nuotrauka bei
parenkama tiksli stoties vieta ruože ar atkarpoje (o steigiant VMS pelkėse – konkrečių punktų vietos
pasirinktame plote). Nuotraukos apimtis priklauso nuo objekto dydžio (ežero ar pelkės ploto, upės
pločio) bei aukščiausios vandens lygio altitudės.
Atliekant pasirinkto upės ruožo topografinę nuotrauką (1.6 pav.) dažniausiai elgiamasi pagal šią
schemą:
1. Būsimos VMS vieta parenkama ruožo viduryje arba arti jo, patogioje priėjimui vietoje
(pageidautina kairiajame upės krante);
2. Išilgai krato parenkama magistralinė linija, kurią stengiamasi maždaug sutapatinti su
upės srovės kryptimi ruože;
3. Ties būsimos VMS vieta pažymimas pagrindinis, skersai upės vagos einantis, profilis
(skerspjūvis);
4. Maždaug vienodu atstumu aukščiau ir žemiau nuo būsimos VMS pažymimi dar 3-5
(priklausomai nuo upės ruožo ilgio ir struktūros) skersiniai profiliai;
5. Atliekama magistralinės linijos ir profilių niveliacija;
6. Matuojami gyliai visuose profiliuose ir sukaupiama informacija ruožo batimetrinio
plano sudarymui;
7. Visuose profiliuose vienu metu pagal signalą įkalami kuoliukai sulig vandens lygiu ir
niveliuojamas momentinis vandens paviršiaus nuolydis;
8. Niveliuojami aukščiai ties pažymėtais profiliais bei papildomai pasirinktais taškais
ruožo teritorijoje, kurios kontūras turi bent 1 metru viršyti aukščiausio istorinio upės
vandens lygio altitudę.
Itin plačiose lygumų upėse, dėl didelio atstumo, vietoj geometrinio niveliavimo dažnai
pasirenkamas hidrostatinio niveliavimo būdas. Tuomet aukščiai dešiniajame upės krante nustatomi
pagal vandens lygį, nustatytą pagal kairiajame krante įrengto reperio ir polio aukščius. Kalnų upėse
ši metodika netaikoma, nes esant didelei turbulencijai neįmanoma reikiamu tikslumu nustatyti
vandens lygio. Detaliau hidrostatinio niveliavimo metodika aprašoma I PRATYBŲ UŽDUOTYJE.
Matavimo taškų koordinatės nustatomos naudojant geodezinius prietaisus: teodolitus, visuotinės
padėties nustatymo sistemos GPS (angl.: Global Positioning System) įrangą (plačiau skaityti 4.2
skyrelį) ir pan. Siaurose upėse itin patogu nustatyti sąlygines matavimo taškų koordinates ištiesiant
skersai vagos sužymėtus lynus.
Atstumai tarp papildomų profilių labiausiai priklauso nuo upės vagos pločio B. Priklausomai nuo
siekiamo matavimų tikslumo ir vagos ruožo tiesumo, atstumas tarp profilių svyruoja nuo 0,1B iki
0,5B. Nuo B priklauso ir atstumas tarp gylio matavimo taškų pasirinktuose profiliuose. Jis,
21
priklausomai nuo upės pločio, svyruoja nuo 0,025B iki 0,1B. VMS ir pagrindinio profilio
pasirinkimo vietą, be aukščiau minėto patogaus priėjimo, apsprendžia ir kelių svarbiausių
hidrometrinių tyrimų rodiklių – vandens lygio, vandens paviršiaus temperatūros bei vandens debito
– matavimo galimybės. Stoties vieta parenkama ten, kur šiuos rodiklius matuoti patogiausia
(priekrantėje nuolat teka vanduo, pjūvyje nėra nejudrios tėkmės zonų, matavimų vieta neužželia
vandens augalais ir pan.).
Panašiu principu pagrista schema taikoma ir dirbant mažuose (iki kelių hektarų ploto) ežeruose bei
tvenkiniuose. Ten dirbant šiuo principu įmanoma sudaryti viso ežero batimetrinį planą bei visos
ežero pakrantės (ne tik pasirinktoje atkarpoje) topografinę nuotrauką. Didesniuose stovinčio
vandens telkiniuose apsiribojama topografinės nuotraukos sudarymu tik pasirinktoje pakrantės
atkarpoje. Tačiau batimetrinis planas sudaromas visam ežerui. Šiuo atveju įprasta taikyti tokią darbų
vykdymo programą:
1. Būsimos VMS vieta parenkama pakrantės atkarpos viduryje arba arti jo, patogioje
priėjimui vietoje;
2. Išilgai krato parenkama magistralinė linija;
3. Ties būsimos VMS vieta pažymimas pagrindinis, skersai magistralinės linijos
einantis, pjūvis;
4. Atliekama magistralinės linijos ir pjūvio taškų niveliacija;
5. Ne rečiau kaip 200 metrų atstumu vienas nuo kito ežere numatomi gylio matavimų
pjūviai (vieni iš jų išdėstomi lygiagrečiai, o kiti statmenai pagrindiniam pjūviui), o
jų galai krantuose pažymimi gairėmis (1.7 pav.);
6. Atliekami gylio matavimai pjūviuose.
1.7 pav. Pjūvių vietos parinkimas, sudarant ežero batimetrinį planą.
22
Šiuo metu gylio matavimai dažniausiai vykdomi naudojant nenutrūkstamiems matavimams

pritaikytus echolotus, todėl pakanka praplaukti kiekvienu iš pažymėtų pjūvių ir gautų duomenų
pakanka ežero batimetrinio plano sudarymui. Jei tokios galimybės nėra, gylio matavimai vykdomi
pjūvių sankirtos taškuose. Tokiu atveju būtina stengtis įrengti pjūvius arčiau vienas kito, nes
batimetriniame plane gali likti daug neištirtų dugno teritorijos plotų. Konkrečios ežero VMS vietos
pasirinkimas pakrantės atkarpoje pirmiausiai siejamas su kiek įmanoma geresnių vandens lygio bei
vandens paviršiaus temperatūros matavimo sąlygų sudarymu. Geros sąlygos vandens lygio ir
temperatūros matavimams ežere yra esant galimybei įbristi į vandenį giliau kaip 1 m, neužžėlusiai
pakrantei bei kietam dugnui.
Sudarant vietovės topografinę nuotrauką pelkėje, joje būtina tiksliai pažymėti aukščius ties
numatomais stebėjimo punktais, nubrėžti aiškiai matomus hidrografinio tinklo objektus
(ežerokšnius, pastovias tėkmes) bei nustatyti jų vandens lygį matavimo metu, išmatuoti ir pažymėti
durpių sluoksnio storį bent keliasdešimtyje taškų ir nubraižyti aiškiai išsiskiriančių pelkės
kraštovaizdžio tipų ribas. Dirbant mažose (iki kelių hektarų ploto) pelkėse topografinė nuotrauka
sudaroma visai pelkei, o didesnėse – tik tai pelkinio masyvo daliai, kurioje numatomi matavimai.
Atlikus ruožo ar atkarpos topografinę nuotrauką bei sudarius batimetrinį planą, pradedami stoties
įrengimo darbai. Pirmiausia stotyje montuojama įranga, kurią būtina niveliuoti, todėl šio VMS
steigimo etapo metu svarbiausia: a) įrengti stoties reperius bei atlikti jų niveliaciją; b) sumontuoti
niveliacijos reikalaujančią stoties įrangą (stacionarias vandens lygio matuokles, polius, vandens
lygio savirašius ir pan.) bei atlikti šios įrangos niveliaciją.
Reperiai – geodezinio vertikaliojo tinklo punktai (ženklai), leidžiantys susieti VMS naudojamų
įrenginių bei stoties grafiko nulio aukštį su realia altitude. Įvairiuose regionuose altitudė nustatoma
naudojant skirtingą atraminį lygio paviršių. Lietuvoje šiuo metu altitudės nustatomos Baltijos
aukščių sistemoje (pagal savo laiku Kronštate nustatytą vidutinį Baltijos jūros vandens paviršiaus
lygį).
Kiekvienoje stotyje siūloma įrengti po du reperius. Vienas iš jų laikomas pagrindiniu, o kitas –
kontroliniu. Pagrindinis reperis naudojamas pirmą kartą niveliuojant kontrolinį reperį (steigiant
VMS). Vėliau stoties įranga niveliuojama naudojantis kontrolinio reperio parodymais. Pagrindinis
reperis tolimesniame darbe naudojamas tais atvejais, kai kyla įtarimų, kad „nusimušė“ kontrolinio
reperio padėtis. Todėl pagrindinis reperis dažnai būna slaptas ir gali būti gerokai (nuo kelių iki
keliolikos kilometrų) nutolęs nuo stoties. Šalyse, turinčiose pakankamai gerai išvystytą bendrą
niveliacijos tinklą, pagrindiniu reperiu dažniausiai pasirenkamas vienas iš šio tinklo sistemos
punktų. Jei pavyksta rasti tokio tipo reperį itin arti VMS, jis gali būti naudojamas ir kaip kontrolinis.
Bendro niveliacijos tinklo reperiai gali būti gruntiniai arba sieniniai (1.8 pav.).
23
1.8 pav. Tipiški Lietuvoje naudojamų gruntinių (a) ir sieninių (b) reperių pavyzdžiai. Dešinėje
pusėje prie gruntinio reperio pavaizduotas jo atpažinimo ženklas, o prie sieninio reperio – užrašas
ant reperio galvutės. Ilgiai ir atstumai pateikti milimetrais (pagal: Valstybinė.., 2001).
Gruntiniai reperiai – stabiliai įtvirtinti ir paslėpti po gruntu gelžbetoniniai stulpai, kurių buvimo
vietą padeda nustatyti šalia įrengtas atpažinimo ženklas (1.8 pav., a). Sieniniai reperiai – mūrinių
pastatų sienose įtvirtinti metaliniai strypai (1.8 pav., b). Gruntinių bei sieninių reperių, priklausančių
bendram šalies ar regiono niveliacijos tinklui, nei įrenginėti, nei papildomai niveliuoti nereikia.
Šalyse, kur geodezinio vertikaliojo tinklo ženklai išdėstyti retai, steigiant VMS tenka įrengti naują
pagrindinį reperį. Šiuo atveju labiausiai paplitęs po žeme paslėpto gruntinio reperio įrengimas.
Įrengus naują pagrindinį reperį, būtina atlikti jo niveliaciją ir susieti reperio aukštį su regione
naudojama altitudės nustatymo sistema. Jei reperis – itin toli nuo artimiausio bendros niveliacijos
sistemos tinklo ženklo, galima sulaukti tinkamo sezono ar sistemos išplėtimo ir laikinai vykdyti
matavimus pagal sąlyginę altitudę.
Suradus arba įrengus pagrindinį reperį, patogioje vietoje šalia naujai steigiamos stoties įrengiamas
kontrolinis reperis. Kontrolinis reperis, skirtingai nei pagrindinis, naudojamas dažnai: nuo kelių iki
keliolikos kartų per metus (priklausomai nuo VMS vykdomos matavimų programos). Todėl,
įrengiant kontrolinį reperį, svarbu, kad jis būtų: a) stabilus; b) įrengtas bent metru aukščiau
aukščiausio istorinio vandens lygio; c) įrengtas kiek įmanoma arčiau VMS; d) įrengtas vietoje, prie
kurios patogu prieiti ir iš kurios patogu atlikti niveliaciją. Priklausomai nuo objekto, prie kurio
steigiama VMS, dydžio, hidrologinio režimo ir krantų bei šlaitų lėkštumo, kontrolinį reperį
pavyksta įrengti įvairiu atstumu nuo stoties. Kartais jis įrengiamas vos už keliolikos metrų nuo
VMS, o kartais – už kelių kilometrų nuo jos. Kontrolinis reperis dažniausiai įrengiamas kaip
gruntinis, tačiau neslepiamas po žeme. Todėl skirtingai nei įprasta gruntiniame reperyje, markė
24
(galvutė) ant kurios statoma niveliavimo matuoklė yra atvira ir kyšo virš grunto. Tai žymiai
palengvina darbą (reperio nereikia kassyk atkasinėti), bet padidina reperio pažeidžiamumą. Įrengtas
kontrolinis reperis priniveliuojamas prie pagrindinio reperio ir nustatoma jo altitudė (1.9 pav.).
1.9 pav. Kontrolinio reperio niveliacijos schema: a) vaizdas iš viršaus, b) vaizdas iš šono. Raidėmis
pažymėtos nivelyro pastatymo vietos, skaičiais – niveliacijos matuoklės atramų vietos.
Įrengus ir suniveliavus reperius, VMS reikia sumontuoti kitą niveliacijos reikalaujančią įrangą.
Niveliacija labiausiai būtina įtaisams, skirtiems vandens lygio, vandens srovės greičio ir vandens
debito matavimams. Dalis šios įrangos dažnai sumontuojama ir suniveliuojama jau baigiamojoje
stoties vietos parinkimo darbų stadijoje – atliekant vietovės topografinę nuotrauką bei sudarant
objektų ar jų ruožų batimetrinius planus. Antai, upėse ir ežeruose, parinkus pagrindinio profilio
vietą, dažniausiai išsyk įtvirtinami vandens lygio matavimo poliai arba stacionarios matuoklės (1.6
pav.). Upėse pagrindiniame ir papildomuose profiliuose tuo pačiu metu paruošiami darbui ir
įrenginiai, skirti srovės greičio bei debito matavimo prietaisų pritvirtinimui. Montuojant šiuos
įtaisus paprastai atliekama ir pradinė jų niveliacija, todėl įrengus kontrolinį reperį reikia tik susieti
įrangos aukštį su realiomis altitudėmis.
Kiek vėliau, nei aukščiau minėti įrenginiai, montuojami savirašiai prietaisai, kurių veiklai
reikalingas raminimo šulinys – įrenginys, leidžiantis išvengti staigios vandens lygio kaitos,
kylančios dėl srovės ir bangų poveikio (detaliau skaityti 2.5 skyrelį). Todėl raminimo stalo
paviršiaus aukštis, raminimo šulinio dugno gylis ir panašios charakteristikos sužinomos tik galutinai
įrengus raminimo šulinį ir nusistovėjus jame normaliam vandens apytakos režimui. Itin svarbus
25
momentas atidarant VMS – stoties grafiko nulio parinkimas. Ši sąlyginė plokštuma, nuo kurios
vykdomos vandens lygio atskaitos stotyje (detaliau – 2.2 skyrelyje), parenkama tik galutinai įrengus
VMS. Smulkiau konkrečių vandens lygio, srovės greičio bei debito matavimo įrenginių montavimo
ypatumai aprašomi šių charakteristikų matavimą aptariančiuose knygos skyriuose. Visi pradiniai
stoties įrangos niveliavimo darbai vykdomi nuo kontrolinio reperio.
Sumontavus stacionarią VMS įrangą, stotis yra paruošta veiklai. Tačiau veikla neįmanoma be
darbuotojų. Paskutinis stoties steigimo etapas – darbuotojų parengimas ir instruktavimas.
Anksčiau kiekvienoje VMS dirbo nemažiau kaip po vieną stebėtoją. Vystantis VMS
automatizavimui, populiarėja dideles teritorijas aptarnaujančių darbuotojų brigadų samdymas.
Nepriklausomai nuo to, kokiu principu vykdomi matavimai, stoties darbuotojai turi būti pasirengę
reikiamu metu atlikti matavimus naudojantis VMS esančia įranga. Norint to pasiekti būtina, kad:
a) stoties darbuotojas būtų informuotas apie bendrus hidrologinių matavimų
tikslus bei savo aptarnaujamos VMS pagrindinius uždavinius;
b) darbuotojas žinotų visos VMS esančios įrangos (net ir tos, kurios jis pats
nenaudoja) paskirtį;
c) VMS būtų galimybė atlikti elementarių hidrometrinių tyrimų rodiklių
(vandens lygio, temperatūros ir pan.) matavimus rankiniu būdu;
d) darbuotojas galėtų bet kada sėkmingai pasiekti VMS;
e) darbuotojas mokėtų naudotis visais elementariais rankiniais matavimų
prietaisais;
f) VMS būtų matavimų žurnalas;
g) VMS darbuotojas turėtų pastovų ryšį su aukštesnės kvalifikacijos
specialistais ir galėtų jiems sistemingai perduoti matavimų duomenis.
Itin svarbu būsimuosius VMS darbuotojus supažindinti su matavimų tikslais. Matavimo tikslus
suprantantys stebėtojai geriau žino į ką reikia kreipti dėmesį įvairių hidrometrinių rodiklių
matavimų metu. Tai itin svarbus momentas organizuojant VMS tinklo veiklą, nes nežinodami kam
reikalingi jų atliekami matavimai, stebėtojai dažnai ima žiūrėti į savo darbą atsainiai (betikslis
darbas – viena iš prasčiausių darbo organizacijos formų).
Visais atvejais VMS darbuotojas turi atlikti matavimus nustatytu laiku pagal instrukciją, su kuria
yra supažindinamas priėmimo į darbą metu. Darbas vandens matavimo stotyje dažnai gali būti
pavojingas, todėl stebėtoją samdanti organizacija privalo supažindinti jį su darbo saugos
taisyklėmis, o steigiant VMS pavojinguose objektuose (kur dažni potvyniai, intensyvi laivyba,
aukštos bangos ir pan.) – patikrinti jo sveikatos būklę. Retai apgyvendintuose pasaulio regionuose
VMS tinklus prižiūrinčios organizacijos rūpinasi ir savo darbuotojų maisto ištekliais bei transporto
priemonėmis.
26
1.4 lentelė. Pagrindiniai matavimai su kurių tikslais turi būti susipažinę VMS stebėtojai (pagal:
Boiten, 2007)
Matavimų tipas Matavimų tikslas
Geodezinis niveliavimas Įsteigti vandens lygio matavimo polių ar matuoklių tinklą;
Palyginti stoties įrenginių aukštį su stacionarių reperių aukščiu
Koordinačių nustatymas Nustatyti valties ar eketės vietą matavimų metu
Vandens lygio matavimai Sukaupti informaciją apie vandens lygį upėse ir stovinčio vandens telkiniuose;
Gauti duomenis koreliacijai su debito matavimais
Pasirinkti debitų matavimo pjūvio vietą;
Batimetriniai matavimai Įvertinti dugno pokyčius matavimo vietoje;
Surasti vietą dugno nuogulų mėginiams paimti
Apskaičiuoti vandens debitą;
Srovės greičio matavimai Nustatyti greičio pasiskirstymą pjūvyje;
Įvertinti nešmenų debitą,
Įvertinti srovės greitį ir kryptį laivybai
Sudaryti debito kreivę;
Vandens debito matavimai Įvertinti potvynio tūrį;
Apskaičiuoti vandens balansą
Gauti duomenis apie nešmenų debitą;
Nešmenų matavimai Įvertinti ryšį tarp vandens ir nešmenų debitų;
Įvertinti dugno nuogulų struktūrą
Šiuo metu daugelyje šalių naujai darbą VMS pradedantiems stebėtojams siūloma pravesti trumpą
instruktažą (keliolikos valandų paskaitų ir pratybų ciklą), supažindinantį su konkrečiais matavimais
bei svarbiausiais jų tikslais (1.4 lentelė). Jo metu būsimi stočių darbuotojai ne tik išmokomi atlikti
matavimus, bet ir informuojami apie jų paskirtį. Manoma, kad tokios informacijos apie
hidrometrinių matavimų tikslus, gerai apmokytiems naudotis konkrečiais prietaisais stebėtojams,
pilnai pakanka. Per didelis žinių kiekis gali leisti stebėtojams lengviau klastoti duomenis, todėl nėra
būtinas.
1.5. Matavimų tikslumas ir patikimumas

Dalį hidrometrinių matavimų duomenų patikimumo apsprendžia kiek anksčiau aptartas
VMS tinklo reprezentatyvumas tiriamo regiono bei objekto atžvilgiu – tinkamose vietose įrengtose
stotyse gaunama patikimesnė informacija. Bet labiausiai VMS teikiamų duomenų kokybė priklauso
nuo stotyje atliekamų matavimų tikslumo, kurį nulemia matavimų ir stebėjimų metodai bei tam
naudojami prietaisai. Konkrečios įvairių hidrometrinių rodiklių matavimų metodikos aptariamos
tolimesniuose, jų analizei skirtuose, skyriuose. Tačiau kaip ir visiems su metrologija ir matavimais
susijusiems mokslams, hidrometrijai būdinga daug bendrų matavimų tikslumą lemiančių veiksnių,
kuriuos galima apibūdinti pasitelkiant paklaidų teoriją.
VMS matuojami hidrometrinių tyrimų rodikliai – fizikiniai dydžiai, kuriuos matavimų metu
mėginama įvertinti tam tikrais matavimo vienetais. Norint geriau suvokti tokio vertinimo prasmę,
būtina susipažinti su metrologijos principais ir dažniausiai joje minimomis sąvokomis. Matavimus
metrologijoje įprasta skirstyti į keturis pagrindinius tipus:
27
• tiesioginius matavimus, kurių metu iš karto nustatoma ieškomo dydžio reikšmė

(hidrometrijoje tipiškas tokių matavimų pavyzdys – vandens lygio matavimai naudojant stacionarią
matuoklę);
• netiesioginius matavimus, kai ieškomo dydžio reikšmė nustatoma remiantis
priklausomybe tarp jo ir kito – tiesiogiai matuojamo – dydžio (pavyzdžiui: srovės greičio matavimai
hidrometriniu suktuku);
• visuminius matavimus, kai ieškomo dydžio reikšmė nustatoma lygčių pagalba, žinant
kitų dydžių reikšmes (pavyzdžiui: garavimo nustatymas pagal vandens balanso lygtį, iš anksto
įvertinus kitus jos elementus);
• bendrus vienalaikius matavimus, kai ieškomo dydžio reikšmė randama pagal
priklausomybę tarp keleto kitų, vienu metu išmatuotų dydžių (pavyzdžiui: vandens debito
matavimas maišymo metodu).
Nepriklausomai nuo matavimo būdo, jo metu nustatyta dydžio reikšmė niekada nėra absoliučiai
tiksli (matuojant gaunamos tik apytikslės fizinių dydžių vertės). Matavimų tikslumas apibūdinamas
gautų rezultatų paklaidomis. Matavimų paklaidos gali būti skirtingai vertinamos, priklausomai nuo
matavimų tipo.
Tiesioginių matavimų paklaidos skirtingai vertinamos priklausomai nuo to ar buvo atlikti
vienkartiniai, ar daugkartiniai matavimai.
Vertinant vienkartinių matavimų paklaidas daugumoje fizinių matavimų yra įprasta pateikti
matavimų rezultatą kartu su paklaidos verte. Ji šiuo atveju sudaro pusę prietaiso skalės padalos
vertės. Tačiau hidrometriniuose matavimuose paklaida šalia matavimo rezultato nepateikiama, nes
ją galima lengvai apskaičiuoti pagal patį pateiktą rezultatą (kaip pusę rezultato tikslumo vertės).
Pavyzdžiui, jei matuojant vandens paviršiaus temperatūrą vandens termometru gautas 16,6 °C
rezultatas, toks skaičius ir įrašomas į matavimų žurnalą. Paklaida šiuo atveju sudaro ±0,05 °C. Šis
dydis dažnai apibūdinamas kaip matavimų neapibrėžtis.
Daugkartinių matavimų paklaidos gali būti išreikštos gana įvairia forma. Nepriklausomai nuo to,
kaip šios paklaidos bus išreikštos, jų reikšmės (jei matavimų metu neįsivelia sisteminės ar grubios
klaidos) visada bus mažesnės esant didesniam matavimų skaičiui. Kadangi daugkartinių matavimų
paklaidų įverčių – itin daug, susipažinsime tik su dviem dažniausiai naudojamais.
Pirmasis iš jų - matavimo rezultato vidutinė absoliutinė paklaida:
n
∑ ∆x i
± ∆x = i =1
, (1.1)
n
čia: n – matavimų skaičius, ∆xi - atskiro matavimo absoliutinė paklaida, skaičiuojama pagal lygtį:
28
∆xi = xi − xn , (1.2)
čia x n - visų matavimų rezultatų aritmetinis vidurkis. Vidutinė absoliutinė paklaida naudojama tik
grubiam rezultatų tikslumo įvertinimui.
Žymiai geriau matavimų rezultatų kokybę atspindi matavimo rezultato vidutinė kvadratinė
paklaida:
∑ (x )
n
2
i − xn
Sx = i =1
. (1.3)
n −1
Šis dydis dažnai vadinamas ir standartiniu nuokrypiu.
Netiesioginių, visuminių ir bendrų vienalaikių matavimų paklaidos dažniausiai skaičiuojamos pagal
funkcinius ryšius tarp matuojamų dydžių paklaidų ir gautojo rezultato. Tokiu atveju laikomasi
prielaidos, kad ieškomas dydis y yra kelių kintamųjų x1, x2,...xn funkcija:
y = f ( x1 , x 2 ,...x n ) . (1.4)
Kintamieji x1, x2,...xn – tiesiogiai matuojami dydžiai, o y – pagal jų matavimus gaunamas
netiesioginio matavimo rezultatas. Šiam dydžiui galima apskaičiuoti tiek maksimalią absoliutinę,
tiek vidutinę kvadratinę paklaidą. Dažniau naudojama vidutinės kvadratinės paklaidos forma:
2 2 2
 ∂y   ∂y   ∂y 
S y = ±  S x1  +  S x2  + ... +  S xn  , (1.5)
 ∂x1   ∂x 2   ∂x n 
∂y ∂y ∂y
čia: , ,... – funkcijos, aprašytos (1.4) lygtyje, dalinės išvestinės pagal vieną iš
∂x1 ∂x 2 ∂x n
kintamųjų, apskaičiuotos laikant, kad kiti kintamieji yra konstantos, o S x1 , S x2 ,... S xn – tiesiogiai
matuojamų dydžių vidutinės kvadratinės paklaidos.

Konkrečių elementų matavimų, atliktų pagal specifines metodikas, paklaidoms skaičiuoti gali būti
taikomi ir kiti būdai. Paklaidų skaičiavimo metodikos pasirinkimas priklauso nuo matuojamo
elemento bei naudotų matavimo metodų ir daugeliu atvejų yra aprašomas WMO standartuose.
Paklaidas gali sukelti nepalankios matavimams sąlygos, netinkamų metodikų naudojimas, netobuli
prietaisai, žemas matuotojų kvalifikacijos lygis ir kt. Todėl tiksliausi matavimų rezultatai gaunami
tik gerai organizuotuose ir pagal vieningą metodiką dirbančiuose VMS tinkluose. Stambūs, šiais
principais besivadovaujantys, monitoringo tinklai dažniausiai padeda iki minimumo sumažinti
paklaidas kylančias dėl neteisingo VMS vietos parinkimo, darbuotojų nepatyrimo, nepriimtinų
matavimo metodų taikymo ir pan.
Didžiausių paklaidų priežastis – matavimų klaidos, sukeliančios netikslumus jau pačioje pradinėje
rezultatų įvertinimo (matavimo) fazėje. Matavimų, kurių metu buvo padarytos klaidos, rezultatai
29
dažniausiai viršija leistiną paklaidą. Todėl tokius matavimus būtina arba atlikti iš naujo (jei yra
galimybė tai padaryti) ir gauti be klaidos atliktų matavimų rezultatus, arba (jei matavimų pakartoti
negalima) – brokuoti gautus rezultatus.
Išskiriamos trys pagrindinės matavimo klaidų kategorijos:
a) atsitiktinės,
b) sisteminės,
c) grubios klaidos (apsirikimai).
Atsitiktines klaidas gali sukelti įvairūs veiksniai (matavimo prietaisų netobulumas, prastos
matavimo sąlygos, matuotojo asmeninės savybės ir pan.), tačiau jos nėra susijusios tarpusavyje
kokiais nors dėsningumais. Atsitiktinės klaidos sukelia tiek teigiamas, tiek neigiamas paklaidas,
todėl jų poveikio galima nesunkiai išvengti kartojant matavimą kelis kartus ir išvedant rezultatų
vidurkį. Todėl hidrometrijoje dažnai stengiamasi svarbesnių rodiklių matavimus esant toms
pačioms sąlygoms kartoti ne mažiau nei du kartus (tai įmanoma padaryti tik atliekant greitai
įvykdomus matavimus pakankamai stabilioje terpėje).
Tipiškas atsitiktinės klaidos hidrometrijoje pavyzdys: matuojant nedidelio upelio gylį skerspjūvyje
1 cm tikslumu nešiojama matuokle, viename iš taškų matuoklė netyčia pastatoma ant akmenuko.
Kartojant matavimą matuoklė ant akmenuko nepataiko, todėl gaunamas 2 centimetrais besiskiriantis
matavimų rezultatas.
Sisteminės klaidos kyla dėl prietaisų konstrukcinių trūkumų, neteisingų matavimo metodų
pasirinkimo, netinkamų skaičiavimo metodikų ir pan. Jos daug pavojingesnės nei atsitiktinės, nes
sukelia to paties ženklo paklaidas. Todėl pakartotiniai matavimai nepadeda išvengti šių paklaidų.
Sisteminių klaidų reikia stengtis kiek tik įmanoma vengti. Dėl sisteminių klaidų kylančios paklaidos
gali būti pašalintos aptikus bei panaikinus klaidas sukeliančias priežastis (prietaisų ar metodų
netobulumus) arba – jei to padaryti neįmanoma – įvedant pataisas. Kartais sisteminės klaidos
kategorizuojamos detaliau, išskiriant tarp jų instrumentines (atsirandančias dėl prietaisų savybių) ir
metodines (sukeliamas matavimo metodo netobulumo) klaidas. Tokia klasifikacija pirmiausiai
reikalinga matavimams, kuriuose sisteminių klaidų neišvengiama, todėl būtinas jas švelninančių
pataisų įvedimas. Paprastai instrumentinių klaidų poveikio išvengiama įvedant prietaiso pase
nurodytas pataisas. Metodines klaidas švelninančios pataisos (jei tokios yra žinomos) nurodomos
aprašant stebėjimų metodiką. Dalis sisteminių klaidų sukeltų matavimų netikslumų lieka neištaisyti,
nes atliekant matavimus apie šias klaidas neįtariama.
Tipiškas sisteminės klaidos hidrometrijoje pavyzdys: vandens paviršiaus temperatūra VMS

matuojama 3 metus netaruotu vandens termometru, kuris pastoviai rodo 1,4 °C aukštesnę už realią
vandens temperatūrą.
30
Grubios klaidos arba apsirikimai dažniausiai pasižymi išskirtinai didelėmis paklaidomis. Jas sukelia
staigūs prietaisų gedimai, matuotojų neatidumas, neteisingi įrašai žurnale ir pan. šias klaidas
dažniausiai nesunku pastebėti pakartojus matavimą (o kartais – ir palyginus rezultatus su anksčiau
atliktų matavimų duomenimis), – paprastai su grubia klaida atlikto matavimo rezultatai labai
smarkiai skiriasi nuo kitų. Pastebėjus grubią klaidą, matavimo rezultatas iš karto brokuojamas, o
matavimas, esant galimybei, atliekamas iš naujo. Jei grubi klaida išryškėja per vėlai ir atlikti
pakartotinio matavimo nebeįmanoma, matavimo rezultatai tiesiog išbrokuojami, o jokie skaičiai
nepateikiami.
Tipiškas grubios klaidos hidrometrijoje pavyzdys: matuojant vandens lygį VMS su stacionaria
vandens lygio matuokle, stebėtojas neįsižiūrėjo į skaičius ir vietoj realaus 26 cm vandens lygio įrašė
16 cm (apsiriko žiūrėdamas į pirmąjį skaičių).
Kadangi su klaidomis susijusios paklaidos įsivelia jau matavimų fazėje ir nulemia pradinių
duomenų tikslumą, nuo šių paklaidų priklauso ir tolimesnio duomenų apdorojimo tikslumo
galimybės. Būtina įsidėmėti, kad pagal pradinių matavimų duomenis gauti skaičiavimų rezultatai
(pavyzdžiui: vidutinės mėnesio ar metų vandens lygių reikšmės, niveliavimo pagal vandens lygį
duomenys, debitų skaičiavimai pagal debitų kreivę ir pan.) niekada negali būti pateiktos tiksliau nei
pradinių matavimų duomenys.
1.10 pav. Hidrologinių duomenų, gaunamų neautomatinėse bei dalinai automatizuotose VMS,
apdorojimo schema: nuo matavimų atlikimo iki rezultatų patekimo į bendrą duomenų bazę (pagal
WMO siūlymus).
Siekiant kiek įmanoma labiau apriboti įvairių klaidų poveikį hidrometrinių matavimų rezultatams,
stengiamasi ne tik po kelis sykius kartoti pačius matavimus, bet ir ne kartą tikrinti rezultatus. Šiuo
metu pasaulyje vis didesnė dalis hidrometrinių matavimų automatizuojama. Tokių matavimų
31
rezultatai dažniausiai išsyk patenka į centralizuotas duomenų bazes. Tam, kad duomenų bazėse
neatsirastų klaidingų matavimų duomenų, dažniausiai naudojamos matematiniu paklaidos
išryškinimo principu pagrįstos kompiuterių programos. Apie viršijančius leistinas paklaidų ribas
duomenis jos automatiškai informuoja duomenų bazę administruojančius asmenis.
Tačiau didelė dalis hidrometrinių tyrimų rodiklių vis dar matuojami naudojantis stebėtojų
paslaugomis. Šie duomenys bendrą duomenų bazę pasiekia tik praėję kelių lygių patikras. Šiuo
metu WMO siūloma naudoti hidrologinių duomenų, gaunamų neautomatinėse bei dalinai
automatizuotose VMS, apdorojimo schema pateikta 1.10 pav.
1.5 lentelė. Rekomenduojamas įvairių hidrometrinių rodiklių matavimo rezultatų tikslumas esant
95% statistinio pasikliautinumo lygmeniui (pagal: Guide..., 1994).
MATUOJAMAS DYDIS REKOMENDUOJAMAS
TIKSLUMAS
Garavimas 2-5%; 0,5 mm
Vandens lygis 10-20 mm
Bangų aukštis 10%
Vandens gylis 0,1 m; 2%
Skerspjūvio plotis 0,5%
Vandens srovės greitis 2,5%
Vandens debitas 5%
Skendinčių ir šokinėjančių nešmenų kiekis 10%
Skendinčių ir šokinėjančių nešmenų debitas 10%
Dugnu velkamų nešmenų debitas 25%
Vandens temperatūra 0,1-0,5 °C
Ištirpusio deguonies kiekis vandenyje (kai vandens temperatūra > 10 °C) 3%
Vandens drumstumas 5-10%
Vandens spalva 5%
Vandens pH 0,05-0,1 pH vienetų
Vandens elektros laidis 5%
Ledo storis 1,2 cm; 5%
Pastaba: jei rekomenduojamas tikslumas apibūdinamas intervale tarp dviejų galimų reikšmių, pirmoji iš jų
nurodo tikslumo ribą, kuri turėtų būti pasiekta esant normalioms matavimo sąlygoms, o antroji – esant
sudėtingai situacijai.
Tikrinant įvairių hidrometrinių matavimų duomenų rezultatus (tiek automatinėse-distancinėse, tiek

neautomatinėse bei dalinai automatizuotose stotyse) naudojami vieningi tikslumo standartai,
kuriuos rekomenduoja taikyti WMO (1.5 lentelė). Šių tikslumo standartų sėkmingai laikomasi
išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tačiau yra regionų, kur jų laikytis sunku dėl prastų matavimo sąlygų,
blogos VMS tinklo organizavimo struktūros, pasenusių prietaisų bei atgyvenusių metodų naudojimo
ir pan.
32
KLAUSIMAI PASIKARTOJIMUI:
1. Su kokiomis mokslo sritimis ir kryptimis labiausiai susijusi hidrometrija?
2. Kokios hidrometrinių tyrimų rodiklių grupės dažniausiai išskiriamos ir kas joms
būdinga?
3. Kas yra vandens matavimo stočių tinklas ir kokia jo paskirtis?
4. Kokiu principu išdėstomas VMS tinklas upės baseine bei prie didelio stovinčio
vidaus vandens telkinio?
5. Kokios yra populiariausios VMS klasifikacijos?
6. Kokie yra svarbiausi naujos vandens matavimo stoties steigimo darbų etapai?
7. Kokius duomenis apie preliminariai parinktą upės ruožą, ežero pakrantės
atkarpą ar pelkės vietą būtina surinkti ekspedicinių apžvalgų metu?
8. Kokios darbų schemos taikomos, sudarant upės ruožo ar ežero pakrantės
atkarpos topografinę nuotrauką bei vagos ruožo ar ežero batimetrinį planą?
9. Kam VMS naudojami reperiai ir kokie jie būna?
10.Kokie matavimo klaidų tipai išskiriami hidrometrijoje ir kuo jie pasižymi?
33
Hidrometrija Vandens lygio matavimai
2. Vandens lygio matavimai
Skyriuje nagrinėjami vandens lygio matavimų tikslai, supažindinama su VMS grafiko

nulio sąvoka, vandens lygį matuojančių stočių tipais. Detaliai aptariama vandens lygio
matavimo įranga bei jos pritaikymo galimybės įvairių tipų neregistruojančiose ir
registruojančiose matavimo rezultatus stotyse. Pristatoma vandens lygio matavimo stočių
vystymosi istorija bei jose naudojamų daviklių raida ir plėtros perspektyvos. Supažindinama su
vandens lygio matavimo ir registravimo bei gautų duomenų apdorojimo metodika. Trumpai
aptariamas šiuo metu naudojamų vandens lygio matavimo metodų tikslumas.
2.1. Vandens lygio matavimų tikslai

Vandens lygio matavimai – seniausia hidrometrinių tyrimų sritis. Pastoviai vykdytų vandens
lygio matavimų atžymų randama jau senovės Egipto kultūros paveldo objektuose. Būtent vandens
lygis buvo tas hidrometrinių tyrimų rodiklis, dėl kurio pradėtos steigti pirmos pasaulyje šiuolaikinio
tipo VMS. Nepriklausomai nuo stoties veikimo laiko, stebimo objekto, matavimų programos
apimties ir automatizavimo lygio, visose VMS vykdomi vandens lygio matavimai. Tai liudija
išskirtinę šio tyrimų rodiklio matavimų svarbą.
Taip yra todėl, kad vandens lygis – bazinis rodiklis, pagal kurį, naudojantis funkciniais ryšiais,
galima apskaičiuoti eilę kitų mus dominančių charakteristikų. Upėse tai, visų pirma, – debitas ir su
juo sietini hidrometrinių tyrimų rodikliai; ežeruose – vandens tūris ir su juo besisiejantys rodikliai.
Šie dydžiai kol kas gana sunkiai išmatuojami, todėl kasdieninių jų matavimų rezultatų neturi net itin
plačios apimties tyrimų programas vykdančios VMS. Tuo tarpu vandens lygis – vienas iš
lengviausiai išmatuojamų hidrometrinių tyrimų rodiklių. Sąsajos tarp vandens lygio ir sudėtingų
matavimų reikalaujančių charakteristikų padeda išspręsti labai svarbią hidrometrijai problemą:
užpildyti kasdieninių duomenų sekas tais atvejais, kai matavimai atliekami tik kartą per
dešimtadienį ar kas keliasdešimt dienų. Vandens lygio stebėjimai aktualūs dar ir todėl, kad nuo
lygio priklauso potvynių mastas.
Šiuo metu daugumoje VMS vykdoma tokia vandens lygio matavimų programa, kurios rezultatai
leidžia:
• sudaryti metines vandens lygio kaitos hidrogramas;
• sudaryti trumpalaikes (paros, savaitės ar dešimtadienio) vandens lygio svyravimų
kreives;
• sukaupti reikiamus duomenis debitų kreivės sudarymui;
• nustatyti pavojingo vandens lygio reikšmes ir datas;
34
• vykdant matavimus keliose stotyse tame pačiame objekte, sudaryti vandens lygio
ryšio kreives tarp skirtingų stočių (o upėse ir nustatyti potvynio bangos atitekėjimo
laiką);
• panaudoti duomenis kitiems tikslams: hidrologinėms prognozėms, vandentvarkai,
vandens balanso skaičiavimams, taikomosios hidrologijos statistinių rodiklių
skaičiavimui.
Tokią vandens lygio matavimų programą vykdančios stotys sukaupia pakankamai duomenų tam,
kad užtikrintų tiesioginio jų panaudojimo galimybes bei galėtų išspręsti sunkiai išmatuojamų
hidrometrinių tyrimų rodiklių apskaičiavimo problemas. Vandens lygio matavimų programos
metodika plačiau aprašoma 2.6 skyrelyje.
2.2. Vandens matavimo stoties grafiko nulis

Kiekvienoje vandens matavimo stotyje vandens lygiai matuojami nuo skirtingo pradinio
atskaitos taško – stoties grafiko nulio. Tai – viena iš priežasčių dėl kurios įvairiose stotyse atliktų
vandens lygio matavimų rezultatų negalima lyginti tarpusavyje.
VMS grafiko nulis (nulinė altitudė) – sąlyginė plokštuma, nuo kurios vykdomos vandens lygio
atskaitos stotyje.
Stoties grafiko nulio altitudė nustatoma įrengiant VMS. Parenkant VMS grafiko nulį ir derinant prie
jo vandens lygio matavimams skirtą stoties įrangą, patariama laikytis šių reikalavimų:
1) stoties grafiko nulio aukštis turi būti nustatytas žemiau (patartina ne mažiau kaip 0,5 m)
žemiausio istorinio vandens lygio;
2) laikinai išdžiūvančiose upėse stoties grafiko nulio aukštis turi būti sutapatintas su
žemiausiu dugno tašku matavimo pjūvyje;
3) laikinai išdžiūvančiuose ežeruose stoties grafiko nulio aukštis turi būti sutapatintas su
žemiausiu ežero dugno tašku;
4) esant galimybei pageidautina, kad pirmojo (žemiausiai įrengto) vandens lygio
matavimams skirto polio galvutės aukštis arba stacionarios matuoklės nulio aukštis
sutaptų su stoties grafiko nuliu (2.1 pav.);
5) stoties grafiko nulio aukštis nekeičiamas visą VMS veikimo laiką, todėl jį parenkant
būtina iš anksto atsižvelgti į ilgalaikius stebimo objekto dugno pokyčius (eroziją,
nuogulų formavimąsi, krantų nestabilumą ir pan.);
6) steigiant VMS lygumų upėse pageidautina, kad, esant galimybei, gretimų stočių grafiko
nulio aukščiai sutaptų (tai įmanoma pasiekti esant itin tankiam VMS tinklui arba itin
lygiose – deltų tipo – teritorijose);
35
7) steigiant kelias VMS prie vieno stovinčio vandens objekto, šių stočių grafiko nulio
aukščiai turi sutapti.
Parinkto VMS grafiko nulio altitudė nustatoma atliekant niveliaciją nuo kontrolinio reperio esant
žemam vandens lygiui. Teisingai parinktas stoties grafiko nulis turi garantuoti, kad vandens lygio
matavimų rezultatai visada bus teigiami (nesusidarys sąlygos, kai teks matuoti žemesnius už
parinktą nulį vandens lygius). Upėse siekiama VMS grafiko nulio plokštumą parinkti taip, kad
vandens lygiui nuslūgus iki šios padėties, vandens tekėjimas upėje sustotų (debitas taip pat taptų
lygus nuliui). Taip parinkus nulio altitudę, išvengiama debito kreivės ekstrapoliacijos žemyn
būtinybės.
2.1 pav. Nešiojama vandens lygio matuokle išmatuoto vandens lygio susiejimas su VMS grafiko
nulio aukščiu.
Visi vandens lygio matavimai VMS, nepriklausomai nuo stoties tipo ir nuo to kaip jie vykdomi,
būtinai turi būti susieti su stoties grafiko nuliu, kitaip jie bus beverčiai. Susiejant konkrečių
matavimų rezultatus su VMS grafiko nuliu, būtina žinoti aukščių skirtumą tarp matavimų metu
naudoto įrenginio (polio galvutės, stacionarios matuoklės nulio, limnigrafo stalo viršaus ir pan.) bei
stoties grafiko nulio aukščio. Konkrečios šių įrenginių altitudės nustatomos stoties steigimo metu,
atliekant niveliaciją nuo kontrolinio reperio. Aukščių skirtumas (peraukštėjimas) tarp konkrečių
įrenginių ir VMS grafiko nulio įrašomas stoties matavimų žurnale. Atliekant matavimus, šį aukščių
skirtumą būtina kaskart pridėti prie gautų matavimų rezultatų. Šiuolaikinės, vandens lygį
automatiškai registruojančios, VMS peraukštėjimą dažniausiai iš karto įtraukia į matavimų
rezultatus.
Kas sudaro aukščių skirtumą tarp VMS grafiko nulio ir ant konkretaus poliaus galvutės pastatyta
matuokle išmatuoto vandens lygio rezultatų pavaizduota 2.1 pav. Kaip matome iš paveikslo, norint
apskaičiuoti realųjį (su VMS grafiko nulio aukščiu suderintą) vandens lygį, būtina žinoti vandens
lygio matavimo nuo konkretaus polio rezultatus bei pridėti prie jų šio polio aukštį virš VMS grafiko
nulio.
36
Vandens lygio matavimų duomenis įprasta pateikti aukščiu virš VMS grafiko nulio – sąlygine
altitude. Taip išvengiama daugiaženklių skaičių rašymo (ypač kalnų rajonuose). Tačiau VMS
grafiko nulio tikroji altitudė yra žinoma, todėl esant reikalui vandens lygio matavimų duomenis
galima išreikšti ir altitudėmis virš jūros lygio.
2.3. Vandens lygį matuojančių stočių tipai

Vandens lygį matuojančios stotys gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Pagal
vandens lygio matavimams naudojamų įrenginių konstrukciją VMS galima suskirstyti į kelis tipus.
Pirmiausiai aiškiai išsiskiria: a) stotys, kurių įrenginiai neregistruoja vandens lygio matavimų
rezultatų; b) stotys, kurių įrenginiai registruoja vandens lygio matavimų rezultatus.
Vandens lygio matavimų rezultatų neregistruojančiose stotyse, lygio matavimus atlieka stebėtojai.
Dažniausiai vandens lygio matavimai šio tipo VMS vykdomi du kartus per parą (daugumoje stočių
8 val. ir 20 val. vietos laiku). Manoma, kad esant natūraliam hidrologiniam režimui stebimame
vandens objekte, tokio matavimų tankumo pilnai pakanka.
Vandens lygio matavimų rezultatus registruojančiose stotyse vis dažniau apsieinama be stebėtojų
pagalbos. Vandens matavimo stotyse, kurių įranga registruoja lygio matavimų rezultatus, duomenys
apie vandens lygį kaupiami nuolat (grafiškai žymint pokyčius specialiose juostose, įvedant
informaciją į kompiuterio atmintį ir pan.) arba matuojami itin dažnai – kelių minučių ar sekundžių
intervalais – ir siunčiami į bendrą duomenų bazę (dažniausiai įrengtą VMS tinklą aptarnaujančios
organizacijos centriniame padalinyje) ar kaupiami vietinėse laikmenose. Detalesnė informacija apie
vandens lygio matavimo ir registravimo metodus pateikiama 2.6 skyrelyje.
Pagal vandens lygio matavimui ar registravimui naudojamos įrangos sudėtingumą bei veikimo
principus aukščiau minėti stočių tipai gali būti kategorizuoti detaliau (2.1 lentelė). Beveik visada
šalia registruojančios matavimo rezultatus VMS įrengiama ir stotis, kurioje matavimai atliekami
tradiciniu – paprastų matavimų – būdu (populiariausios: matuoklinės, polinės bei polinės-
matuoklinės stotys). Neregistruojančios stoties įrengimas užtikrina galimybę išmatuoti vandens lygį
sugedus registravimo įrenginiams bei susidarius ekstremaliems atvejams, pavyzdžiui: itin aukštų
potvynių bei labai žemų nuosėkių (prie kurių lygį registruojanti įranga dažnai būna nepritaikyta)
metu.
Šiuo metu absoliučioje daugumoje pasaulio VMS vandens lygio matavimo rezultatai nuolat
automatiškai registruojami. Stočių, kuriose atliekami tik lygio matavimai (nevykdant nuolatinės
registracijos) skaičius nuolat mažėja. Tačiau vandens lygio registravimui naudojamos įrangos
automatizavimo lygis įvairiose šalyse labai smarkiai skiriasi. Naujai steigiamose VMS dažniausiai
stengiamasi įdiegti automatinio tipo vandens lygio registravimo įrenginius, leidžiančius kaupti
duomenis laikmenose bei siųsti juos į bendrą duomenų bazę. Tokio tipo prietaisai itin paplitę šalyse,
37
kurios turi galimybę dažnai atnaujinti savo VMS tinklų aparatūrą. Menkiau išsivysčiusiuose
regionuose vis dar vyrauja mechaninė vandens lygių registravimo įranga, tarp kurios populiariausi
mechaniniai savirašiai (limnigrafai).
2.1 lentelė. Vandens lygį matuojančių VMS klasifikacija pagal naudojamų įrenginių konstrukciją
bei veikimo principus.
Stoties tipas Stoties rūšis Naudojamos įrangos tipas
Vertikalios matuoklės
Matuoklinės stotys
Įžulnios matuoklės
Polinės stotys Poliai
Vandens lygį matuojančios stotys
Polinės-matuoklinės stotys Poliai ir matuoklės

Neregistruojančios Tiltinės (perduodančios) Mechaniniai davikliai
matavimų stotys Elektroniniai davikliai
rezultatų
Ekstremalių Plūdės
stotys
vandens lygių Dažytos matuoklės
matavimo stotys Indeliai
Padidinto tikslumo stotys Adatos/Kabliukai
Mechaniniai savirašiai (limnigrafai)
Mechaninės stotys
Skaitmeniniai savirašiai (digitalizatoriai)
Registruojančios Limnigrafai-konvertatoriai
matavimų Slėgio davikliai
rezultatus Automatinės Burbuliniai davikliai
stotys stotys Radijo bangų davikliai
Akustiniai davikliai
Optiniai davikliai
Vandens lygio matavimai vykdomi visose vandens matavimo stotyse, todėl pagal vandens lygio
matavimo įrengimus dažnai klasifikuojamos ne tik vandens lygio matavimus vykdančios stotys, bet
ir visos VMS.
2.4. Vandens lygio matavimų rezultatų neregistruojančios stotys

Matuoklinės stotys – pigiausios ir paprasčiausiai įrengiamos vandens lygio matavimų stotys.
Pagrindinis vandens lygio matavimų įrenginys jose – stacionari matuoklė, dažniausiai tvirtinama
prie krantinių, užtvankų ar tiltų.
Standartinės stacionarios matuoklės paprastai turi ryškesnes atžymas (kas 2 cm ir kas 10 cm) bei
kiek smulkesnes ir ne taip ryškiai pažymėtas 1 cm skalės padalas. Tačiau vieningo pasaulinio
standarto nėra, be to, stacionarios lygio matuoklės – ilgą laiką išsilaikanti įranga. Todėl įvairiose
VMS galima aptikti skirtingų tipų (įvairiose šalyse naudojamų, skirtingu laiku įrengtų ir pan.)
stacionarių vandens lygio matuoklių (2.2 pav.).
38
2.2 pav. Įvairių tipų stacionarios vandens lygio matuoklės.
Bet kuriuo atveju siekiama, kad šiuo metu naudojamos matuoklės užtikrintų visuotinai priimto 1 cm
vandens lygio matavimų tikslumo (esant normalioms matavimo sąlygoms) galimybę. Matuoklės
gali būti gaminamos iš įvairių medžiagų: metalo, betono, gelžbetonio, plastiko, medžio. Pastaruoju
metu pasaulyje populiariausios metalinės bei plastikinės matuoklės, pagamintos iš atsparių
vandeniui bei temperatūros pokyčiams medžiagų. Matuoklės ilgis dažniausiai neviršija 3 m, plotis
svyruoja nuo 10 cm iki 20 cm, o storis priklauso nuo medžiagos iš kurios pagaminta matuoklė
(metalinių ir plastikinių matuoklių storis – apie 2–5 cm). Pasitaiko matuoklių, kurių skalių atžymos
nupieštos ar iškaltos ant tilto atramų, užtvankų sienelių ir pan.
2.3 pav. Matuoklinė vandens lygio matavimo stotis su vertikalia matuokle, pritvirtinta prie
atraminio stulpo (1 – į gruntą įbetonuotas atraminis stulpas; 2 – laikiklis papildomam stulpo
įtvirtinimui; 3 – laiptai priėjimui prie matuoklės; 4 – stoties grafiko nulio aukštis; 5 – esamas
vandens lygis; 6 – žemiausias istorinis vandens lygis; 7 – aukščiausias istorinis vandens lygis).
39
Matuoklines stotis patogiausia įrengti ten, kur stebimo vandens objekto metinė vandens lygio
svyravimo amplitudė neviršija 3 m, o krantas – gana status. Jei nėra galimybės pritvirtinti
stacionarią matuoklę prie pastovaus objekto (tilto atramos, krantinės ar pan.), ji įrengiama prie
specialiai į gruntą įbetonuoto atraminio stulpo (2.3 pav.). Stulpas turi būti itin stabilus – storas,
įbetonuotas į gruntą bent 0,5 m žemiau vietovei būdingo įšalo gylio, papildomai pritvirtintas prie
kranto specialiais laikikliais. Prie matuoklės būtina įrengti patogų priėjimą stebėtojui. Dažniausiai
sukonstruojami laiptai, kurių apatinė dalis, esant reikalui, gali padėti įbristi į vandenį.
Matuoklės skalės nulį, esant galimybei, stengiamasi sutapatinti su VMS grafiko nulio aukščiu. Jei
tai pavyksta, stebėtojui matuojant vandens lygį nereikia kaskart prie matavimo rezultatų pridėti
peraukštėjimo tarp stoties grafiko nulio ir matuoklės nulio. Šiuo atveju statant matuoklę
orientuojamasi į ekstremalius istoriniu laikotarpiu stebėtus vandens lygius: nulinė padala nustatoma
apie 0,3 m po žemiausiu lygiu, o skalės viršus – apie 0,3 m virš aukščiausio lygio (2.3 pav.).
2.4 pav. Matuoklinė vandens lygio matavimo stotis su keliomis skirtingame aukštyje išdėstytomis
vertikaliomis matuoklėmis (L – atstumas tarp gretimų matuoklių, h – aukščių skirtumas tarp
pradinių matuoklių skalių atžymų).
Norint įrengti matuoklinę stotį lėkštesniu krantu pasižyminčiose VMS, joje būtina sumontuoti kelias
skirtingame aukštyje išdėstytas matuokles (2.4 pav.). Taip išvengiama situacijų, kai, smarkiai
pakitus vandens lygiui, matuoklė atsiduria vandenyje toli nuo kranto ir tampa nebeprieinama arba
ant kranto toli nuo vandens, taigi, tampa netinkama matavimams. Įrengiant tokio tipo vertikalias
matuokles jos dažniausiai išdėstomos pagrindiniame VMS pjūvyje (statmename vyraujančiai upės
srovės krypčiai, ežero kranto linijai ir pan.) bei tvirtinamos prie atraminių stulpų. Šiuo atveju įprasta
naudoti trumpesnes (1-1,5 m ilgio) matuokles. Peraukštėjimas tarp jų neturi viršyti 0,8 m, o
atstumas – 2 m. Esant tradiciniam 20-30° kranto nuolydžiui ties matavimo stotimi, toks
peraukštėjimas ir atstumas užtikrina patogų priėjimą prie artimiausios vandenyje esančios
40
matuoklės. Matuoklių skalių atžymos dažniausiai suderinamos tarpusavyje: su VMS grafiko nuliu
sutampanti nulinė atžyma priskiriama toliausiai nuo kranto įrengtai (žemiausiai esančiai) matuoklei,
o kitų matuoklių pradinės skalės atžymos parenkamos atsižvelgiant į aukščių skirtumą tarp gretimų
matuoklių. Aukščiausiai įrengiamos matuoklės skalės viršutinė riba turi bent 0,3 m viršyti
aukščiausią istorinį vandens lygį.
Iš kelių skirtingame aukštyje įrengtų vertikalių matuoklių sudarytos vandens lygio matavimo stotys
– itin patogios matuojant lygį ramiuose vandens objektuose, kuriems nebūdinga ledo danga bei
stambūs nešmenys (medžių šakos, sieliai ir pan.) potvynių metu. Priešingu atveju susiduriama su
problemomis, verčiančiomis saugoti pačias matuokles nuo mechaninių pažeidimų (dalis matuoklių
potvynių metu atsiduria toli nuo kranto ir gali būti paveiktos ledų ar kitokių nešmenų) bei užtikrinti
reikiamą matavimų tikslumą (bangavimo metu bei esant itin turbulenciškai srovei sunku įvertinti
vandens lygį reikiamu tikslumu, nes jis smarkiai svyruoja). Ypač dažnai šios problemos kyla stebint
vandens lygio kaitą stambiose upėse.
Tiek matuoklių apsaugą, tiek matavimų tikslumą paprasčiausia užtikrinti įrengiant matuokles
specialioje vandens raminimo įlankoje. Tai šalia upės ar ežero iškastas duburys, sujungtas su
stebimu objektu specialiu sifoniniu vamzdžiu ar atviru lataku. Tačiau raminimo įlanka negali būti
didelė (kitaip joje taip pat kils bangavimas), todėl dažniausiai įrengiama tik vienai ar dviems
matuoklėms. Be to, raminimo įlankos naudojamos tik esant itin mažoms vandens lygio svyravimo
amplitudėms.
2.5 pav. Vertikalią vandens lygio matuoklę nuo ledo lyčių ir stambių šiukšlių poveikio apsaugančio
ledlaužio principinė veikimo schema (1 – matuoklė; 2 – ledlaužis; 3 – plaukianti ledo lytis; 4 –
atsitrenkianti į ledlaužį ir suaižėjanti ledo lytis; 5 – srovės kryptis).
Dažnai toli nuo kranto atsiduriančių matuoklių apsauga užtikrinama sumontuojant šalia jų
specialius ledlaužius (2.5 pav.). Tai – tvirti plieniniai įrenginiai su aštria, maždaug 45° kampu nuo
horizontalaus paviršiaus pasvirusia briauna į kurią atsitrenkia vandens paviršiumi plaukiančios ledo
lytys bei stambios šiukšlės. Ledlaužiai paprastai įrengiami stambiose upėse 0,5-1,5 m aukščiau
41
matuoklės (pagal srovės kryptį). Juos būtina naudoti įrengiant vandens lygio matavimo stotis su
keliomis vertikaliomis matuoklėmis upėse, kurioms būdingi ledo reiškiniai bei plukdomi sieliai.
Esant lėkštam krantui bei pakankamai didelei vandens lygio svyravimo amplitudei galima
panaudoti dar vieną patogų ir paprastą matuoklinių stočių įrengimo variantą – įžulnias vandens
lygio matuokles (2.6 pav.). Jos ypač tinka betoninėse krantinėse, laiptuotose kanalų pakrantėse ir
pan.
2.6 pav. Įžulni vandens lygio matuoklė, pritvirtinta prie betoninės krantinės (α – matuoklės polinkio
horizontalios plokštumos atžvilgiu kampas).
Pakreipta tam tikru kampu matuoklė neberodo tikrojo vandens lygio pokyčio jei nėra specialiai
sugraduota (arba – jei naudojama normaliais centimetrais sugraduota matuoklė – gautus rezultatus
būtina perskaičiuoti). Matuoklės gradavimas priklauso nuo jos polinkio horizontalios plokštumos
atžvilgiu kampo α. Jei vertikaliai stovinčios matuoklės skalės padala lygi h, tai įžulnios matuoklės
skalės padala bus lygi:
h
l= . (2.1)
sin α
Šiuo metu daugumoje VMS, kuriose įrengtos įžulnios matuoklės, stengiamasi naudoti matuokles su
specialiomis skalės padalomis (jos iš karto rodo vandens lygio pokytį).
Polinės stotys – šiuo metu vienas iš populiariausių vandens lygį matuojančių stočių tipų tarp
matavimų rezultatų neregistruojančių stočių. Jas patogu įrengti prie lėkštais krantais pasižyminčių
vandens objektų, kurių vandens lygis smarkiai kinta (svyravimų amplitudė viršija 3 m), todėl
polinės stotys itin paplitę lygumų rajonuose.
Šių stočių įrengimo principai daug kuo primena aukščiau aprašytų stočių su keliomis vertikaliomis
matuoklėmis įrengimą, tik vietoj matuoklių pagrindiniame stoties pjūvyje sumontuojami poliai.
Poliai įrengiami pagrindiniame VMS pjūvyje, o juos statant laikomasi analogiškų reikalavimų
(orientacijos į ekstremalius lygius, atstumų bei peraukštėjimų tarp gretimų polių ribų ir pan.), kaip
įrengiant kelių vertikalių matuoklių principu veikiančias vandens lygio matavimo stotis (2.7 pav.).
42
Įrengti poliai sunumeruojami pradedant nuo aukščiausiai krante įrengto polio ir baigiant žemiausiai
(giliausiai po vandeniu) esančiu poliu. Kiekvieno polio numerio aukštis įrašomas matavimų žurnale.
2.7 pav. Polinės vandens lygio matavimo stoties įrengimo principinė schema (h1, h2… - aukščių
skirtumai tarp gretimų polių galvučių; L1, L2… - atstumai tarp gretimų polių).
Poliai turi būti stabiliai įtvirtinti (įkasti, įkalti, įgręžti, įbetonuoti ar pan.) į gruntą, kad jų galvučių
padėtis stoties eksploatavimo laikotarpiu kuo mažiau kistų. Todėl jų apatinė dalis įleidžiama į
gruntą bent 0,5 m žemiau didžiausio įšalo gylio, būdingo tyrimų regionui. Be to, stengiamasi, kad
polio galvutė nebūtų iškilusi virš grunto paviršiaus labiau nei 0,2 m (tai apsaugo nuo mechaninių
pažeidimų viršutinę polio dalį).
2.8 pav. Į gruntą įgręžiamas metalinis polis ir jo įtvirtinimo principinė schema.
43
Arti kranto esantys poliai – ypač upėse, kurioms būdingi ledo reiškiniai – įtvirtinami taip, kad virš
grunto kyšotų tik polio galvutė (tai apsaugo juos nuo pažeidimų ledonešio metu). Viršutinė polių
dalis prieš įrengimą nudažoma aiškiai vandenyje išsiskiriančia spalva (dažniausiai – baltai). Poliai
gali būti gaminami iš įvairių tvirtų medžiagų (metalo, tvirto medžio, gelžbetonio). Šiuo metu
populiariausi metaliniai, į gruntą įgręžiami, poliai (2.8 pav.).
Vandens lygis polinėje stotyje matuojamas naudojant nešiojamą matuoklę (dažnai vadinama
hidrometriniu strypu). Matuoklė statoma vertikaliai ant arčiausiai kranto esančio apsemto polio
galvutės. Kadangi visų polių galvučių aukščiai iš anksto žinomi (nustatyti niveliacijos metu),
matavimo rezultatas leidžia lengvai nustatyti vandens lygį virš stoties grafiko nulio (2.1 pav.).
2.9 pav. Polinėse stotyse naudojamos nešiojamos vandens lygio matuoklės: a) paprastos matuoklės;
b) matuoklė su ramintuvu.
Standartinės nešiojamos matuoklės sugraduotos kas 1 cm ir dažniausiai būna 1 m ilgio (2.9 pav.).
Gaminamos ir plokščios, ir apvalios nešiojamos matuoklės (2.9 pav., a). Bet kuriuo atveju,
svarbiausia, kad matuoklę būtų patogu pastatyti ant polio galvutės (todėl matuoklės apačioje dažnai
turi padą su specialia įduba, kurios aukštis atitinka nulinės skalės padalos tašką). Pado skersmuo
dažniausiai svyruoja tarp 2,5 cm ir 6 cm. Šiuo metu pasaulyje populiariausios iš lengvų metalo
lydinių bei iš plastiko gaminamos matuoklės. Dažnai kaip nešiojamą matuoklę galima panaudoti
hidrometrinių suktukų bei kitų prietaisų pritvirtinimui skirtą hidrometrinį strypą (plačiau skaityti
5.3 skyrelyje).
Kai kurios matuoklės pritaikytos darbui ekstremaliomis sąlygomis (kalnų upėse, smarkiai
banguojančiuose vandens telkiniuose ir pan.) ir turi specialius ramintuvus. Matuoklės su ramintuvu
44
(2.9 pav., b) veikimo schema pagrįsta vandens lygio matavimų susisiekiančiuose induose principu.
Ją sudaro specialus plastikinis rezervuaras, sugraduotas kas 1 cm, apatinėje dalyje turintis vožtuvu
uždaromą sklendę. Pastačius matuoklę ant polio, vožtuvas, specialios rankenos pagalba, atidaromas
ir rezervuaras prisipildo vandens. Kai vandens lygis rezervuare nustoja kisti (susilygina su
matuojamo telkinio lygiu), vožtuvas uždaromas ir matuoklė iškeliama iš vandens. Tai palengvina
matavimo atskaitos procedūrą, nes galima lengvai sutapatinti akių vizavimo liniją su vandens lygiu
rezervuare (ko neįmanoma pasiekti smarkiai kintant lygiui stebimame telkinyje ir dirbant su
paprasta nešiojama matuokle). Atlikus matavimą, vanduo iš matuoklės rezervuaro išleidžiamas.
Polinės-matuoklinės vandens lygio matavimų stotys įrengiamos tokiose vietose, kuriose stebimo
objekto kranto linijos pobūdis staigiai pakinta (pavyzdžiui: didelę pakrantės dalį užima salpa, o už
jos prasideda status šlaitas) arba kur dalį stoties įrangos pavyksta pritvirtinti prie dirbtinės krantinės,
o dalį tenka sumontuoti natūraliame šlaite.
2.10 pav. Polinės-matuoklinės vandens lygio matavimo stoties įrengimo principinė schema.
Dalis vandens lygio matavimų šiose stotyse vykdomi pagal stacionarių matuoklių padalų atskaitas,
o dalis (esant kitokiems lygiams) – pasitelkus nešiojamas matuokles nuo polių viršaus. Dauguma
atvejų šio tipo stotys įrengiamos kai stacionari matuoklė gali būti pritvirtinta prie tilto atramos ar
hidrotechninio įtvaro vertikalios sienos, tačiau patogi pritvirtinimui vieta išsidėsčiusi aukščiau nei
vandens lygis nuosėkio metu (2.10 pav.).
Visos aukščiau minėtos stotys tinkamos matuoti vandens lygiams tais atvejais kai prie stebimo
objekto patogu prieiti. Kiek sudėtingesnėms darbo sąlygoms pritaikytos tiltinės (perduodančios)
vandens lygio matavimų stotys (2.11 pav.). Jos tinka atliekant lygio matavimus kalnuotose
45
vietovėse, prie stačiašlaičių upių bei ežerų, o pastaruoju metu – augant urbanizacijos mastams – itin
išpopuliarėjo ir dirbant nuo tiltų (labai dažnai tokio tipo įranga naudojama JAV).
2.11 pav. Tiltinės (perduodančios) vandens lygio matavimo stoties įrengimo principinė schema.
Šių stočių veikimo principas pagrįstas vandens lygio atskaita iš viršaus į apačią nuo žinomo aukščio
taško. Tuo tikslu į vandenį nuo kranto (naudojant gegnę) arba nuo tilto (naudojant gervę)
nuleidžiamas prie lyno pritvirtintas daviklis. Naudojamos įrangos rodikliai (atstumas tarp ritės ir
veleno, veleno viršutinės dalies aukštis ir pan.) nustatomi pirmą kartą įrengiant stotį. Ant kranto
montuojamos gegnės paprastai būna stacionarios, o gervės (4.6 pav.) ant tiltų kaskart statomos toje
pačioje vietoje. Todėl matavimo metu svarbiausia tiksliai nustatyti momentą kai daviklis paliečia
vandens paviršių.
2.12 pav. Tiltinėse stotyse naudojami vandens lygio davikliai su dažytomis juostomis (a) bei
lėkštelėmis (b).
Dažniausiai naudojami davikliai, elektros signalu pranešantys apie staigius varžos, temperatūros bei
slėgio pokyčius. Esant normalioms matavimo sąlygoms, tokie pokyčiai įvyksta davikliui prisilietus
prie vandens paviršiaus. Populiariausi tarp šiuo metu naudojamų daviklių – elektrinės juostos. Tai
46
davikliai, veikiantys elektros grandinės užsidarymo, juostos gale esančiam svareliui prisilietus prie
vandens paviršiaus, principu. Dažnai naudojami ir slėgio davikliai (2.21 pav.).
Dirbant nuo tiltų kartais naudojami ir paprastesni davikliai: vandenyje tirpstančiais dažais dažytos
juostos bei vandeniu prisipildančios lėkštelės, vertikaliai pritvirtinamos prie lyno virš sunkiasvorio
loto (2.12 pav.). Tokiu atveju vandens lygis nustatomas pagal juostos dažytos dalies ilgį (2.12 pav.,
a) arba vandens prisipildžiusių lėkštelių skaičių (2.12 pav., b). Dirbant nuo kranto su ilgomis
gegnėmis šiuos daviklius panaudoti sudėtinga (dažai nuo juostos nusitrina besisukdami aplink
veleną, o užpildytų vandeniu lėkštelių skaičių nuo kranto įžiūrėti sunku).
Nors tiltinių stočių įranga pastaruoju metu smarkiai patobulėjo, matuojant vandens lygį šiose
stotyse vis dar susiduriama su nemenkomis problemomis. Svarbiausios iš jų šios: a) tiltinėse stotyse
neįmanoma reikiamu tikslumu atlikti vandens lygio matavimų esant ledo reiškiniams ir visai
negalima išmatuoti vandens lygio jei ežeras ar upė yra užšalę; b) esant itin dideliam atstumui tarp
veleno aukščio ir vandens lygio (aukštam krantui ar tiltui) vėjuotomis dienomis būtina įvesti
matavimo pataisas dėl lyno nukrypimo nuo vertikalės; c) kai kurie davikliai, esant specifinėms
matavimo sąlygoms (intensyviam lietui, audrai ir pan.), reaguoja į varžos, temperatūros bei slėgio
pokyčius ne tik pasiekę vandens paviršių, bet ir ore. Siekiant išvengti lyno siūbavimo, kartais
žemiau daviklio pritvirtinamas stambus (keliasdešimties kilogramų) lotas, kuris nuleidžiamas ant
dugno. Daviklis vėliau keliamas lynu nuo dugno aukštyn. Vandens objektuose, kuriems būdingi tik
laikini ledo reiškiniai, kartais įrengiamas specialus šulinukas davikliui įleisti. Jis apsaugo daviklį
nuo plaukiančių ledo lyčių, be to, esant reikalui, jame dirbtinai padidinamas vandens druskingumas,
kad nesusidarytų ledo danga.
Ekstremalių vandens lygių matavimo stotys dažniausiai įrengiamos tais atvejais, kai matavimai
atliekami itin retai ir nėra galimybės nuolat registruoti lygio pokyčių. Jas patogu naudoti menkai
apgyvendintuose rajonuose (kur stebėtojai negali dažnai ir reguliariai lankytis stotyse) bei vykdant
ekspedicinius vandens lygio matavimus. Šio tipo stotyse šalia tradicinės vandens lygių matavimo
įrangos (matuoklių ar polių) sumontuojami įrenginiai, leidžiantys nustatyti ekstremalius lygius,
buvusius stebimame objekte po paskutinio matavimo. Stotys dažnai įrengiamos sunkiai
pasiekiamose vietose (kalnuose, džiunglėse, tundroje ir pan.), todėl populiariausi – paprasti,
mechaniniu ar hidromechaniniu principu veikiantys, ekstremalaus vandens lygio davikliai (2.13
pav.).
Ypač daug įvairaus tipo matuoklių sukurta maksimalių vandens lygių nustatymui. Tam gali būti
naudojamos dažytos matuoklės, matuoklės su buteliais arba lėkštelėmis bei matuoklės su įpjovomis.
Dažytas maksimalaus lygio matuokles (2.13 pav., a) sudaro į plastikinį gaubtą įkišta graduota
matuoklė, kuri kiekvieno matavimo metu nudažoma vandenyje tirpiais dažais (pavyzdžiui: kreida).
Vandeniui apsėmus tam tikrą matuoklės dalį, ant jos esantys dažai ištirpsta iki maksimalaus
47
apsėmimo vietos, kas leidžia nustatyti maksimalų vandens lygį po paskutinio matavimo. Kartais
naudojamos ir šiuo principu pagrįstos minimalių vandens lygių matuoklės. Tuomet matuoklės
dažomos patvariais vandeniui dažais, aktyviai reaguojančiais į šviesą.
2.13 pav. Įvairių tipų ekstremalių vandens lygių matuoklės: a) dažyta maksimalaus vandens lygio
matuoklė; b) maksimalaus vandens lygio matuoklė su buteliais; c) maksimalaus vandens lygio
matuoklė su lėkštelėmis; d) minimalaus vandens lygio matuoklė su įpjovomis (dantukais); e)
maksimalaus vandens lygio matuoklė su įpjovomis (dantukais).
Maksimalaus vandens lygio matuoklių su buteliais bei lėkštelėmis (2.13 pav., b, c) veikimo
principas pagrįstas vertikaliai vienas virš kito išdėstytų indų užsipildymo vandeniu patikra. Šiuo
atveju ant vertikalios matuoklės išdėstoma aibė lėkštelių arba buteliukų, į kuriuos vanduo gali
įtekėti, bet atgal nebeišteka. Maksimalus vandens lygis, buvęs po paskutinio matavimo, nustatomas
pagal aukščiausiai esančio vandeniu užpildyto indo padėtį. Matuoklės su įpjovomis (dantukais) tinka
tiek maksimalių, tiek minimalių vandens lygių nustatymui (2.13 pav., d, e). Jas sudaro ant specialias
įpjovas turinčios matuoklės slankiojanti plūdė. Matuoklių, skirtų minimalaus vandens lygio
nustatymui, įpjovos nukreiptos žemyn, o maksimalaus lygio – aukštyn. Plūdė prie matuoklės
48
pritvirtinama specialia lanksčios vielos arba plastiko sąvarža ir gali slinkti tik į vieną pusę:
minimalaus lygio matuoklių plūdės gali tik leistis, o maksimalaus – tik kilti. Judėti į priešingą pusę
plūdei neleidžia sąvaržos užsikabinimas už matuoklės dantukų. Ekstremalus vandens lygis, buvęs
po paskutinio matavimo, nustatomas pagal plūdės padėtį.
Padidinto tikslumo vandens lygio matavimų stotys – specifinis lygio matavimo stočių tipas. Jose
naudojama įranga dažniausiai taikoma atliekant laboratorinius eksperimentus, taip pat vandens
balanso bei garavimo tyrimus. Stočių tikslas – išmatuoti vandens lygį 1 mm arba didesniu tikslumu
(kartais laboratorinėmis sąlygomis atliekami matavimai 0,01 mm tikslumu). Populiariausia
matavimams naudojama įranga – matuoklės su adatomis arba kabliukais (2.14 pav.).
2.14 pav. Vandens lygio matuoklių su kabliukais bei adatomis sandaros principas: 1 – rankena
kabliuko arba adatos padėčiai nustatyti; 2 – nonijaus skalė; 3 – pagrindinė matuoklės skalė; 4 –
varžtas davikliui (kabliukui arba adatai) pritvirtinti; 5 – kabliukas; 6 – adata (pagal: Hydrometry...,
1999).
Šio tipo matuoklės dažniausiai naudojamos vandens lygio matavimams garomačių induose bei
hidrometriniuose slenksčiuose ir latakuose. Standartinės, mechaniniu principu veikiančios,
matuoklės su kabliukais bei adatomis leidžia išmatuoti vandens lygį ±1 mm tikslumu. Pastaruoju
metu dažnai naudojamos matuoklės su specialiais, prie adatos arba kabliuko antgalio pritvirtintais,
indikatoriais. Priklausomai nuo naudojamų indikatorių bei skalės gradavimo, šių matuoklių
tikslumas svyruoja nuo ±0,1 mm iki ±0,5 mm. Dirbant šio tipo matuoklėmis, vandens lygis
49
nustatomas pagal kabliuko arba adatos galo prisilietimo prie vandens paviršiaus momentą.
Matuoklė pritvirtinama stacionariai, o kabliuko arba adatos padėtis reguliuojama specialia rankena.
Kabliukas įleidžiamas į vandenį ir keliamas aukštyn, kol jo galas prisiliečia prie vandens paviršiaus
iš apačios; o adata leidžiama link vandens paviršiaus iš viršaus, kol jos galas prisiliečia prie vandens
paviršiaus. Jei specialių indikatorių ant kabliuko ar adatos nėra, galo prisilietimo prie vandens
paviršiaus momentas nustatomas pagal vandenyje kylantį raibulį. Esant specialiems indikatoriams
(dažniausiai reaguojantiems į staigius varžos pokyčius), prisilietimo prie vandens paviršiaus
momentas nustatomas pagal elektros signalą. Kabliuko arba adatos galui prisilietus prie vandens
paviršiaus, jų judėjimas sustabdomas. Sustabdžius kabliuko kėlimą ar adatos leidimą, jų padėtis
nustatoma pagal matuoklėje esančias skales: pagrindinė fiksuota skalė naudojama centimetrams, o
nonijaus skalė (trumpa skalė, slenkanti išilgai fiksuotos pagrindinės skalės) – milimetrams
atskaityti.
2.5. Vandens lygio matavimų rezultatus registruojančios stotys

Pagal daviklių veikimo principą šias stotis galima suskirstyti į:
1) mechaniškai vandens lygio kaitą registruojančias stotis
2) automatiškai vandens lygio kaitą registruojančias stotis.
Jos iš esmės skiriasi vandens lygio matavimų rezultatų registravimo principais.
Mechaniškai vandens lygį registruojantys davikliai dažniausiai įrengiami specialiuose raminimo
šuliniuose, leidžiančiuose išvengti staigios lygio kaitos dėl srauto turbulencijos bei bangavimo.
Raminimo šuliniai naudojami ir įrengiant dalį automatiškai vandens lygį registruojančių daviklių,
nors daugumą galima įrengti nenaudojant raminimo šulinių. Kartais raminimo šuliniai tradiciškai
vadinami limnigrafų šuliniais, nes pirmiausiai juos imta įrenginėti pradėjus naudoti mechaninius
vandens lygio savirašius – limnigrafus. Raminimo šuliniai neįrenginėjami tik itin ramiuose
užutekiuose esančiose stotyse bei tais atvejais, kai stoties matavimų programoje numatyta
registruoti bangavimą. Dažniausiai raminimo šuliniai naudojami montuojant stotyse mechaniškai
vandens lygį registruojančius daviklius.
Vandens raminimo šuliniai gali būti statomi ant kranto arba pačiame vandens telkinyje (2.15 pav.).
Montuojant raminimo šulinį stebimame vandens telkinyje (2.15 pav., a), vienodas lygis šulinyje ir
telkinyje susidaro vandeniui tiesiogiai įtekant į šulinį per jo sienelėse išgręžtas skylutes. Didžioji
dalis tokių skylučių gręžiama žemiau žemiausio istorinio vandens lygio. Kad raminimo šulinyje
nekiltų bangos, bendras šulinyje išgręžtų skylučių ploto santykis su šulinio sienos plotu neturėtų
viršyti 0,1. Pats šulinys šiuo atveju įrengiamas taip, kad jo žemiausia vieta būtų bent 0,3 m žemiau
žemiausio istorinio vandens lygio, o aukščiausia – bent 0,3 m aukščiau aukščiausio istorinio
vandens lygio. Vandens objektuose montuojami šuliniai netinkami naudoti upėse bei ežeruose,
50
pasižyminčiuose galingais potvyniais (aukštesnius nei 3 m šulinius sunku įrengti, pakilus vandens
lygiui jie atsiduria toli nuo kranto ir pan.) bei šalto klimato zonoje (juos sunku apšildyti, todėl
vanduo šulinio viduje užšąla; upėse juos būtina saugoti nuo ledo lyčių ir pan.).
2.15 pav. Galimi vandens raminimo šulinių įrengimo būdai: a) vandens telkinyje; b) vandens
telkinio pakrantėje. 1 – raminimo šulinys, 2 – patalpos vandens lygio registravimo įrangos apsaugai,
3 – lieptelis priėjimui prie raminimo šulinio, 4 – raminimo šulinį su vandens telkiniu jungiantis
vamzdis.
Todėl pasaulyje žymiai populiaresni raminimo šuliniai, kurie įrengiami ant kranto šalia stebimo
vandens objekto (2.15 pav., b). Skirtingai nuo aukščiau aprašyto raminimo šulinių tipo, šiuose
šuliniuose vienodas, kaip ir stebimame telkinyje, lygis palaikomas naudojant vamzdžio jungtis.
Lyginant su vandenyje statomais raminimo šuliniais, jų įrengimas telkinio pakrantėje turi gana daug
privalumų:
a) vandens lygio svyravimų amplitudė stebimame objekte gali būti itin didelė (iki 10 m);
b) šulinį žymiai lengviau apsaugoti nuo užšalimo (gilūs ir gerai įrengti šuliniai neužšąla, o
esant reikalui juose galima įrengti šildymo sistemas);
c) šulinio nereikia saugoti nuo ledonešio, sielių, potvynių ir kitų reiškinių poveikio;
d) šulinį lengva pasiekti.
Didžiausias šio tipo raminimo šulinių trūkumas – didelė vamzdžio, jungiančio šulinį su vandens
telkiniu užsikimšimo galimybė. Norint, kad vamzdis neužsikimštų, svarbu priderinti pagrindinius
vamzdžio rodiklius (ilgį, skerspjūvio plotą ir pan.) prie šulinio skersmens. Priešingu atveju šulinyje
gali: a) kilti pernelyg stiprus bangavimas; b) nutrūkti hidraulinis ryšys su stebimu vandens objektu.
Šiuo metu pasaulyje dažniausiai naudojama sujungimo dviem vamzdžiais sistema (2.16 pav.). Joje
raminimo šulinį su stebimu vandens objektu jungia du horizontalūs vamzdžiai, išdėstyti vienas virš
kito maždaug 0,3 m atstumu ir sujungti su vertikaliu vamzdžiu esančiu šulinio viduje. Sistema ypač
pasiteisina, įrengiant raminimo šulinius upių pakrantėse: potvynio metu padidėjus nešmenų kiekiui
upėje, apatinis jungiamasis vamzdis dažnai užsikemša dumblu, tuo tarpu esantis aukščiau – toliau
51
sėkmingai veikia. Šio tipo jungtis patogi ir tuo, kad jungiamieji vamzdžiai, esant reikalui, lengvai
pravalomi. Vertikalus vamzdis viršuje prijungtas prie vandens nuleidimo rezervuaro bei siurblio.
Ties vamzdžių susijungimo vieta sumontuoti specialūs trijų krypčių vožtuvai, kuriuos reguliuojant
galima sujungti vandens telkinį su šuliniu arba su siurbliu. Užsikimšus telkinį su šuliniu
jungiantiems vamzdžiams, jie paeiliui pravalomi, nuleidžiant vandenį iš rezervuaro. Papildomam
saugumui užtikrinti, vamzdžių galai, esantys stebimame vandens objekte, dažniausiai uždengiami
specialiais gobtuvais su filtrais.
Jungiamųjų vamzdžių skersmuo parenkamas pagal specialias lygtis, atsižvelgiant į jų ilgį, raminimo
šulinio skersmenį bei vandens judėjimo greitį vamzdžiuose. Dažniausiai pakrantėje įrengiamų
raminimo šulinių skersmuo svyruoja nuo 1,2 m iki 1,5 m; o jungiamųjų vamzdžių skersmuo – nuo
0,05 m iki 0,1 m. Apatinis jungiamasis vamzdis, siekiant išvengti vožtuvo užsikimšimo, įrengiamas
bent 0,15 m aukščiau šulinio dugno bei bent 0,15 m žemiau žemiausio istorinio vandens lygio. Kaip
ir įrengiant vandenyje, šuliniai pakrantėje pagal aukštį ir gylį priderinami prie ekstremalių istorinių
vandens lygių (šulinio dugnas – bent 0,3 m žemiau žemiausio istorinio vandens lygio, šulinio
grindys – bent 0,3 m aukščiau aukščiausio istorinio vandens lygio).
2.16 pav. Raminimo šulinio su dviem jungiamaisiais vamzdžiais ir trijų padėčių vožtuvais įrengimo
principinė schema: 1 – raminimo šulinį su stebimu vandens objektu jungiantys vamzdžiai; 2 –
vožtuvai; 3 – vandens nuleidimo rezervuaras; 4 – siurblys; 5 – rankenos vožtuvų padėčiai
reguliuoti; 6 – vandens lygio registravimo prietaisas (pagal: Ministry..., 1998).
Viena iš svarbiausių pakrantėje įrengiamų raminimo šulinių savybių – galimybė apsaugoti šulinyje
esantį vandenį nuo užšalimo (tai itin aktuali problema šalto klimato kraštuose). Todėl jungiamieji
vamzdžiai turi būti įrengti bent 0,3 m žemiau galimo įšalo gylio. Be to, pats šulinyje esantis vanduo
turi būti papildomai apsaugotas nuo ledo dangos susidarymo. Dažniausiai tam naudojami trys
būdai:
52
1) šulinio sienų ir grindų apšiltinimas;

2) šildytuvų įrengimas šulinyje;
3) aliejinės plėvelės naudojimas šulinio vandens paviršiuje.
Šulinio dugnas, sienelės bei grindys apšiltinamos 0,1–0,3 m storio, geromis termoizoliacinėmis
savybėmis pasižyminčios, medžiagos sluoksniu. Papildomas apšiltintų grindų sluoksnis paprastai
naudojamas tik šaltuoju metų laikotarpiu ir įrengiamas taip, kad, reikalui esant, jas galima būtų
išimti (pavyzdžiui: kai tenka įlipti į šulinį užsikimšus vožtuvams ar pan.). Grindų, sienų bei dugno
apšiltinimas šalto klimato zonoje naudojamas visuose šuliniuose, nepriklausomai nuo to ar juose
papildomai įrengiama kitokia apsaugos nuo ledo sistema. Šildytuvai šuliniuose gali būti įrengiami
virš vandens paviršiaus (ir šildyti orą) arba vandenyje. Pastaruoju metu populiariausia montuoti
vandens šildytuvus šulinyje ties jungiamųjų vamzdžių vožtuvais. Tokia sistema užtikrina teigiamą
vandens temperatūrą tiek pačiame raminimo šulinyje, tiek jungiamuosiuose vamzdžiuose.
Papildomo aliejinės plėvelės sluoksnio suformavimas šulinyje pakankamai gerai apsaugo šulinio
vandenį nuo ledo dangos susidarymo, bet gali turėti poveikio duomenims bei kai kuriems
prietaisams. Be to, šiuo atveju susidaro stebimo vandens telkinio užteršimo galimybė. Todėl
pastaruoju metu ši metodika naudojama vis rečiau.
2.17 pav. Tipiškas mechaninis vandens lygio savirašis su horizontaliu būgnu (1 – plūdė; 2 –
atsvaras; 3 – skriemulys; 4 – būgnas, prie kurio tvirtinama savirašio juosta; 5 – išilgai būgno ašies
judanti (laikrodinio mechanizmo varoma) plunksnelės platforma; 6 – plunksnelė; 7 – laikrodinis
mechanizmas su elektros baterijomis).
Populiariausios tarp mechaninių vandens lygio matavimų rezultatus registruojančių stočių –

mechaniniai savirašiai su plūdiniais davikliais (limnigrafai) (2.17 pav.). Šio tipo įrenginiai pradėti
naudoti XIX amžiaus pabaigoje ir iki šiol sėkmingai eksploatuojami daugelyje pasaulio regionų.
Prietaiso veikimas pagrįstas dviejų pagrindinių sistemų – plūdinio daviklio ir registratoriaus –
sąveikos principu. Plūdė, pritvirtinta prie plono ir minkšto lyno, visada laikosi vandens paviršiuje ir
reaguoja į vandens lygio pokyčius. Vandens lygiui pakitus, lynas sukelia skriemulio judesį, kuris
53
priverčia pasisukti savirašio būgną. Išilgai būgno juda laikrodinio mechanizmo varoma plunksnelė,
prispausta prie aplink būgną apvyniotos specialios savirašio juostos. Judant būgnui ir laikrodiniam
mechanizmui, per tam tikrą laiką ant juostos plunksnelė nubrėžia vandens lygio kaitos grafiką –
limnigramą (2.18 pav.).
Mechaniniai savirašiai su plūdiniais davikliais gali turėti horizontalų (2.17 pav.) arba vertikalų
būgną (labiau paplitęs savirašių su horizontaliu būgnu tipas). Kai kuriuose savirašiuose būgną suka
laikrodinis mechanizmas, o plūdė per skriemulį judina plunksnelę. Daugumoje savirašių galima
reguliuoti grafiko mastelį, atsižvelgiant į stebimo telkinio vandens lygio amplitudę.
2.18 pav. Mechaninio vandens lygio savirašio juosta su plunksnelės nubrėžta limnigrama.
Savirašių juostos paprastai būna pritaikytos vienos paros, savaitės, dešimties dienų arba mėnesio
trukmės vandens lygio kaitos registravimui. Tai priklauso nuo prietaise naudojamo laikrodinio
mechanizmo tipo. Šiuo metu populiariausi savirašiai, kurių laikrodiniai mechanizmai varomi
baterijomis.
Analogiškas veikimo principas taikomas ir registruojant vandens lygio matavimų rezultatus
skaitmeniniais savirašiais (digitalizatoriais). Lyginant su aukščiau aprašytais savirašiais,
skaitmeniniuose savirašiuose skiriasi tik duomenų registravimo sistema. Čia duomenys ant
specialios juostos užrašomi skaičiais, pažymimi skylutėmis, taškais arba paženklinami magnetiniais
simboliais. Vėliau ši juosta iššifruojama, naudojant specialius prietaisus, leidžiančius paversti
užrašus ant juostos realiais vandens lygiais.
Dažniausiai naudojama juostos žymėjimo taškais arba skylutėmis sistema (2.19 pav.), suženklinant
ją pagal atitinkamus skaitmenų lygmenis (metrai žymimi pirmame, decimetrai – antrame, o
centimetrai – trečiame juostos lygmenyje ties atitinkamiems skaičiams skirtomis linijomis). Jei
skaitmeninio savirašio ir juostos dešifratoriaus sistema gerai suderinta, toks duomenų registravimo
būdas žymiai palengvina rezultatų apdorojimą. Be to, skaitmeniniai savirašiai kartais leidžia
registruoti vandens lygio pokyčius didesniu nei 1 cm tikslumu.
Visos mechaninės vandens lygio matavimų rezultatus registruojančios stotys su plūdiniais davikliais
įrengiamos raminimo šuliniuose. Įdiegti šiuo principu pagrįstų sistemų atvirame vandenyje
54
neįmanoma, nes plūdės itin jautriai reaguoja į srovės bei bangavimo sukeliamą trumpalaikę vandens
lygio kaitą.
2.19 pav. Mechaniniu principu veikiančio skaitmeninio vandens lygio savirašio (digitalizatoriaus)
juostos atkarpa su taškiniu principu pažymėtais duomenimis. Dešiniame šone surašyti skaičiai rodo
vandens lygį, gautą iššifravus juostoje esančius duomenis (pagal: Boiten, 2007).
Automatinėse vandens lygio matavimo stotyse, registruojančiose matavimų rezultatus, naudojama

žymiai daugiau įvairių lygio kaitos registravimui skirtų daviklių. Nuo mechaninių stočių
automatinės vandens lygio matavimų rezultatus registruojančios stotys skiriasi tuo, kad jose yra
galimybė kaupti duomenis elektroniniame formate arba siųsti juos tiesiogiai į centrinę duomenų
bazę. Daugumai automatinių stočių būdingas ir žymiai ilgesnis (nuo kelių mėnesių iki metų –
stotyse, kurios kaupia duomenis vietoje) arba neribotas (stotyse, kurios siunčia duomenis į centrinę
duomenų bazę) registruojančių sistemų veikimo laikas. Jas būtina tik karts nuo karto aplankyti,
55
siekiant patikrinti daviklių bei registravimo sistemos veikimą ir įsitikinti ar nėra gedimų.
Dažniausiai tokie patikrinimai suderinami su rečiau atliekamų hidrometrinių matavimų (debito,
vandens temperatūros pasiskirstymo pagal gylį ir pan.) datomis.
Limnigrafuose-konvertatoriuose, kaip ir mechaninėse vandens lygio rezultatus registruojančiose
stotyse, naudojami plūdiniai vandens lygio kaitos davikliai (2.20 pav.). Plūdė su atsvaru čia taip pat
pritvirtinti prie minkšto lyno, permesto per skriemulį. Tačiau, skirtingai nuo aukščiau aprašytų
mechaninių registratorių, lyno pajudintas skriemulys čia nesuka būgno, nejudina plunksnelės ar
taškų žymeklio. Šiuo atveju skriemulio judesys užfiksuojamas optiniais, magnetiniais ar kitokio tipo
davikliais, leidžiančiais informaciją apie jo pasisukimo kampą paversti elektros signalais ir pasiųsti
į dekoderį-konvertatorių. Jame informacija paprastai apdorojama taip, kad ją galėtų matyti
stebėtojas (vandens lygis rodomas monitoriuje) bei būtų įmanoma ją kaupti duomenų bazėje
elektroniniu formatu. Daugelis naujesnių šio tipo vandens lygio registravimo prietaisų gali siųsti
duomenis ir į bendrą duomenų bazę. Limnigrafai-konvertatoriai šiuo metu – vieni iš tiksliausių
vandens lygio matavimui bei registravimui naudojamų daviklių.
2.20 pav. Limnigrafo-konvertatoriaus sandaros principas ir pagrindiniai struktūros elementai: 1 –

plūdė; 2 – atsvaras; 3 – lynas; 4 – skriemulys su davikliais, optiniu, magnetiniu ar akustiniu principu
įvertinančiais jo sukimosi kampą; 5 – laidas; 6 – dekoderis-konvertatorius.
Pastaruoju metu tarp automatinėse stotyse naudojamų daviklių itin populiarūs slėgio davikliai. Jų
veikimas pagrįstas hidrostatiniu principu: virš daviklio esančio vandens stulpo slėgis išreiškiamas
vandens lygio dimensijomis. Jei neketinama matuoti bangavimo rodiklių, slėgio davikliai įrengiami
raminimo šulinyje. Su vandens lygį registruojančia sistema juos galima sujungti naudojant
pneumatinę liniją arba elektros jungtį. Šiuo metu dažniausiai naudojami elektros jungtimi su
registratoriumi sujungti slėgio davikliai, siunčiantys informaciją apie vandens lygio kaitą elektros
56
signalais (2.21 pav.). Davikliai šiuo atveju įtvirtinami raminimo šuliniuose bent 0,15 m žemiau
žemiausio istorinio vandens lygio. Tokia įrengimo schema leidžia lengvai kaupti slėgio daviklių
siunčiamą informaciją vietinėje duomenų bazėje bei organizuoti jos persiuntimą į centrinę duomenų
apdorojimo sistemą.
Dirbant su slėgio davikliais būtina nepamiršti, kad slėgis priklauso ne tik nuo vandens lygio
(vandens stulpo aukščio) virš daviklio. Slėgio davikliai reaguoja ir į atmosferos slėgio, vandens
temperatūros bei vandens klampumo (labiausiai priklausančio nuo vandens mineralizacijos bei
pakibusių dalelių kiekio vandenyje) pokyčius. Todėl šiuolaikiniuose vandens lygio registratoriuose
su slėgio davikliais dažniausiai automatiškai įvertinami ir šių dydžių pakitimai bei išsyk įvedamos
redukcinės pataisos pradiniuose duomenyse. Be to, slėgio davikliai gali sureaguoti ir į slėgio
pokyčius, kylančius dėl srauto jungiamajame vamzdyje, kuriuo vanduo iš stebimo telkinio patenka į
raminimo šulinį. Todėl juos patartina įrengti atokiau nuo jungiamųjų vamzdžių galų bei vožtuvų.
2.21 pav. Slėgio daviklio, skirto nuolatiniam vandens lygio kaitos registravimui, įrengimo
raminimo šulinyje principinė schema: 1 – raminimo šulinio dugnas; 2 – slėgio daviklis; 3 – daviklio
laikiklis su viduje įrengtu laidu informacijos siuntimui į registravimo sistemą; 4 – žemiausias
istorinis vandens lygis (pagal: Hydrometry..., 2003).
Pastaruoju metu paplito slėgio davikliai, kuriuos galima įrengti nenaudojant stacionarių raminimo
šulinių. Šiuo atveju davikliai patalpinami į nedidelį vamzdelį, kuris pritvirtinamas prie vandens
telkinio dugno ir atlieka raminimo šulinio funkscijas.
Slėgio davikliai – itin jautrūs, todėl dažnai naudojami ne tik vandens lygio kaitos registravimui.
Atvirame stovinčio vandens telkinyje prie dugno pritvirtinti slėgio davikliai dažnai naudojami
bangavimo rodiklių registravimui. Kaip minėta, slėgio kaitos nustatymo principu pagrįsti ir tiltinėse
(perduodančiose) stotyse naudojami davikliai, įvertinantys prisilietimo prie vandens paviršiaus
momentą pagal staigų slėgio pokytį. Slėgio davikliai taip pat plačiai naudojami gruntinio vandens
lygio kaitos registracijai gręžiniuose.
57
Burbuliniai davikliai (kartais vadinami pneumatiniais vandens lygio davikliais) dažniausiai

įrengiami ten, kur sudėtinga įrengti vandens lygio matavimų rezultatus registruojančias stotis su
plūdiniais bei slėgio davikliais. Jų veikimas taip pat pagrįstas hidrostatiniu principu, tai yra –
mėginama susieti vandens lygį su jo stulpo aukščio sukeliamu slėgiu. Tačiau slėgis šiuo atveju
vertinamas ne pasitelkus vandenyje esantį slėgio daviklį, bet vertinant į vandenį leidžiamų dujų
ištekėjimo greitį (faktiškai tam taip pat naudojamas analogiškas daviklis, bet jis stovi ant kranto).
Šiuo metu labiausiai pasaulyje prigijęs automatinių vandens lygio kaitos registravimo stočių su
burbuliniais davikliais įdiegimo variantas – sistemos su dviem dujų išleidimo vamzdeliais (2.22
pav.). Įrengiant tokią sistemą, VMS patalpose pastatomas dujų (dažniausiai – azoto) pripildytas
balionas. Dujos iš baliono nukreipiamos į du plastikinius vamzdelius, vienas iš kurių užsibaigia po
vandeniu, o kitas leidžia dujoms laisvai išbėgti į atmosferą. Abu vamzdeliai paprastai paslepiami po
žeme, o jų angos nuo galimų pažeidimų bei užsikimšimo apsaugomos specialiais antgaliais.
Matavimo idėja pagrįsta dujų tekėjimo greičio šiuose vamzdeliuose skirtumo įvertinimu. Kuo
didesnis skirtumas tarp dujų tekėjimo greičio vamzdelyje, besibaigiančiame ant kranto, ir
vamzdelyje, esančiame po vandeniu, tuo didesnis skirtumas tarp atmosferos slėgio ir hidrostatinio
vandens slėgio (tai yra – aukštesnis vandens lygis). Paversti šį skirtumą realiomis vandens lygio
reikšmėmis bei užregistruoti jas padeda specialūs keitikliai ir duomenų kaupikliai. Dauguma atveju,
šio tipo sistemose vertinamas ne pats dujų tekėjimo vamzdeliuose greitis, bet jų slėgis ties
ištekėjimu iš baliono į vamzdelį. Tad teoriškai burbulinių daviklių veikimo principas iš esmės
nesiskiria nuo aukščiau aprašytų slėgio daviklių.
2.22 pav. Automatinės-distancinės vandens lygio matavimo duomenis registruojančios stoties su

burbuliniu davikliu įrengimo principinė schema (variantas su dviem dujų išleidimo vamzdeliais)
(pagal: Department..., 1991; Poška, Punys, 1996).
58
Dažniausiai burbuliniai davikliai įrengiami nenaudojant raminimo šulinių (dujų burbulų išleidimo į
vandenį anga montuojama ties stebimo vandens telkinio dugnu). Tam, kad būtų sušvelnintas
trumpalaikių vandens lygio svyravimų, kylančių dėl vėjinio bangavimo ir srauto turbulencijos,
poveikis, po vandeniu esanti dujų išleidimo anga apsaugoma specialiu slopinančiu antgaliu (2.22
pav.). Be to, upėse po vandeniu išleidžiamas dujas būtina nukreipti srovės kryptimi. Pagrindinis
stočių su burbuliniais davikliais privalumas – galimybė registruoti vandens lygio pokyčius esant itin
didelėms (0-30 m) lygio kaitos amplitudėms. Pagrindiniai trūkumai: būtinybė dažnai prižiūrėti stotį
(keisti dujų balionus, baterijas ir pan.) bei gana brangi eksploatacija. Todėl tokio tipo stotys
dažniausiai įrengiamos tankiai apgyvendintose bei urbanizuotose teritorijose, kur neapsimoka kasti
raminimo šulinių (itin paplitę JAV).
Visiems aukščiau aptartiems daviklių tipams būdinga viena bendra savybė – norint išmatuoti arba
užregistruoti vandens lygį šiais davikliais, jie turi būti po vandeniu arba bent jau kontaktuoti su juo.
Pastaruoju metu vandens lygio matavimų rezultatus automatiškai registruojančiose stotyse vis
labiau plinta davikliai, kurie gali įvertinti vandens lygio kaitą nekontaktuodami su vandeniu.
Dauguma jų įrengiami nenaudojant raminimo šulinių, o kartais gali būti pritaikomi ir vandens lygio
matavimams iš itin didelių atstumų.
Vieni iš tokių – radijo bangų davikliai (kartais vadinami radarais arba elektromagnetiniais
davikliais). Jų veikimo principas pagrįstas atstumo tarp daviklio ir vandens lygio įvertinimu
naudojant radijo bangų signalo siuntimą. Nors pats sistemos veikimo principas sukurtas daugiau nei
prieš 80 metų (ir ilgą laiką sėkmingai taikomas meteorologiniuose matavimuose), hidrologijoje kol
kas radarų technologija nėra labai paplitusi. Šio tipo davikliai labiausiai tinka matavimams nuo tiltų,
kalnų tarpeklių bei kitose sunkiai pasiekiamose ir aukštais krantais pasižyminčiose vietose (kitur
paprasčiau dirbti su tradiciniais vandens lygio matavimo prietaisais). Tačiau šiuo metu sukurtų
sistemų veikimo galimybės apsiriboja ~40 m aukštyje stovinčio daviklio panaudojimu (iš aukščiau
siunčiamos radijo bangos neįvertina vandens lygio pokyčių reikiamu tikslumu). Didžiausias šios
technologijos privalumas – visiškas nekenksmingumas aplinkai (taip manoma šiuo metu). Todėl
tikėtina, kad ateityje šio tipo davikliai bus naudojami žymiai plačiau ir leis nustatyti vandens lygio
pokyčius iš daug didesnių atstumų (jau šiuo metu dirbtiniuose Žemės palydovuose naudojami
altimetrai, tačiau jų raiška kol kas nėra didelė).
Akustiniai davikliai – labiau paplitusi kontakto su vandens paviršiumi nereikalaujančių daviklių
sistema, naudojama automatinėse stotyse (2.23 pav.). Daugumoje šiuos daviklius naudojančių
vandens lygio registravimo stočių siunčiami ultragarso signalai iš daviklio link vandens paviršiaus
ir įvertinamas signalo kelionės nuo daviklio iki vandens bei atgal laikas. Žinant oro temperatūrą bei
tankį, šis signalo kelionės laikas nesunkiai paverčiamas atstumu iki vandens paviršiaus. Vėliau
informacija konvertuojama į elektros signalus bei elektros jungties pagalba perduodama į
59
registratorių, kuris karts nuo karto išsiunčia duomenis į centrinę duomenų bazę arba kaupia juos
vietinėje kaupimo sistemoje.
2.23 pav. Akustinių daviklių panaudojimo automatinėse vandens lygio matavimų rezultatus
registruojančiuose stotyse principinė schema.
Didžiausia akustinius daviklius naudojančių stočių silpnybė – signalų judėjimo greičio

priklausomybė nuo oro tankio bei temperatūros. Kai kuriuose davikliuose, mėginant šios problemos
išvengti, įrengiami temperatūros kompensatoriai greičio konvertavimo į atstumą sistemoje. Tačiau
kol kas nepavyksta sukurti daviklių, kurie įvertintų vandens lygio kaitą reikiamu tikslumu iš
didesnio nei 5 m atstumo. Tarp teigiamų akustinių daviklių savybių būtina paminėti tai, kad šios
sistemos be vandens lygio leidžia įvertinti ir kitus hidrometrinių tyrimų rodiklius: vandens telkinio
gylio kaitą, nešmenų kiekį vandenyje, hidrobiologinius rodiklius (užaugimą makrofitais, žuvų
skaičių ir pan.). Tokiems matavimams dažnai tereikia dar vieno akustinio daviklio ties vandens
paviršiumi arba specialiai paruošto daviklio viršuje. Naudojant itin gerai parengtus daviklius,
akustiniu būdu galima įvertinti ir vandens temperatūrą, optines savybes bei dalį hidrocheminės
sudėties, tačiau kol kas tokie matavimai – itin brangūs ir naudojami retai.
Optiniai davikliai šiuo metu menkiausiai paplitę tarp vandens lygio matavimams ir registracijai
skirtų bekontakčių daviklių. Šių daviklių – dažnai vadinamų lazerinėmis arba šviesos lokacinėmis
sistemomis – veikimo principas labai panašus į aukščiau aprašytų akustinių bei radijo bangų
daviklių. Skirtumas tas, kad šiuo atveju iš daviklio siunčiamas ne radijo bangų ar akustinis, bet
optinis signalas (dažniausiai – lazerio spindulys). Kol kas technologija vandens lygio matavimų
rezultatus automatiškai registruojančiose stotyse oficialiai dar nėra įdiegta, nes neišspręstos
spindulių, kurie gali tiksliai išmatuoti atstumą tarp daviklio ir vandens lygio, poveikio aplinkai bei
žmonių sveikatai problemos. Iki šiol mėginama dirbti tik su bandomaisiais prietaisų pavyzdžiais
laboratorinėmis sąlygomis. Jei šiuo metu kylančius keblumus pavyks įveikti, optinių daviklių
60
technologija gali tapti viena iš perspektyviausių, registruojant vandens lygio kaitą sunkiai
prieinamuose regionuose. Jau šiuo metu žinoma, kad: a) optiniai davikliai, vertinant vandens lygį,
gali veikti iš beveik neriboto atstumo; b) vandens lygio vertinimo optiniais davikliais tikslumas
didžiausias, lyginant jį su visomis kitomis žinomomis technologijomis. Tačiau kol kas optiniai
davikliai – vis dar minimi tarp ateities perspektyvose numatomų vandens lygio registravimo būdų.
Tiek optinių, tiek akustinių vandens lygio matavimo prietaisų plėtros perspektyvos labiausiai
siejamos su Doplerio efekto (5.27 pav.) principu veikiančių daviklių panaudojimu. Tačiau kol kas
antžeminėse VMS naudoti tokio tipo daviklius vandens lygio matavimams – per brangu, o pasiekti
reikiamo (1 cm) matavimų tikslumo, vykdant matavimus iš dirbtinių Žemės palydovų – vis dar
nepavyksta.
2.6. Vandens lygio matavimo metodika ir tikslumas

Šiuo metu pasaulyje naudojama itin įvairi vandens lygio matavimams bei duomenų
registracijai skirta įranga. Todėl labai skiriasi ir pačių matavimų metodai bei darbo su naudojamais
prietaisais principai. Bet kuriuo atveju esminė matavimo taisyklė, naudojant bet kokią įrangą,
išlieka analogiška: būtina atlikti matavimus kiek įmanoma tiksliau, kartu atsižvelgiant į darbo
sąnaudas bei kaštus.
Kaip jau minėta, stotyse, neregistruojančiuose vandens lygio matavimų rezultatų, matavimai
dažniausiai atliekami 2 kartus per parą: 8 valandą ir 20 valandą vietos laiku. Prasidėjus staigiems
vandens lygio pokyčiams stebimame vandens objekte (dėl HE poveikio, natūralaus potvynio ir pan.)
arba gręsiant ekstremaliems hidrologiniams reiškiniams (katastrofiniam potvyniui; upės, ežero ar
tvenkinio nusekimui žemiau nustatyto ekstremalaus vandens lygio), matavimai vykdomi dažniau:
kas dvi valandas, valandą, pusvalandį arba atliekami nuolat.
Dirbant šiose stotyse svarbu, kad matavimo įrenginiai būtų apsaugoti nuo bangavimo. Jei
bangavimo nepavyksta išvengti, matavimo metu užregistruojamas bangos viršaus ir apačios aukštis,
o į žurnalą įrašomas vidutinis šių rodiklių matavimo rezultatas. Taip pat elgiamasi ir tuo atveju, jei
ties matuokle susidaro patvankos bangelė dėl intensyvios upės srovės (išmatuojamas lygis
nukreiptoje prieš srovę bei pasislėpusioje nuo srovės matuoklės pusėje ir išvedamas matavimų
vidurkis).
Vandens lygis matuoklinėje stotyje nustatomas pagal stacionarios matuoklės, o polinėje stotyje –
pagal nešiojamos matuoklės, pastatytos ant pirmojo vandens apsemto polio, parodymus. Matuojant
vandens lygį polinėje stotyje svarbu įsidėmėti polio, ant kurio galvutės pastatyta nešiojama
matuoklė, numerį (pagal polio numerį nustatomas jo aukštis virš stoties grafiko nulio).
61
Atliekant matavimus žiemą itin svarbu, kad aplink matuoklę nebūtų ledo, nes matuojamas laisvasis
vandens lygis. Susidarius ledo dangai ties polio galvute ar stacionaria matuokle, prieš matavimus
toje vietoje prakertama eketė.
Dirbant su nešiojama matuokle itin svarbu laikyti ją pastatytą ant polio vertikaliai. Ekstremalių
vandens lygių matavimams skirtos matuoklės dažniausiai įrengiamos stotyse, kurios lankomos
pagal specialų grafiką. Aplankius tokią stotį, išmatuojamas vandens lygis įprastu būdu (naudojant
stacionarią ar nešiojamą matuoklę), užrašomi ekstremalių matuoklių užfiksuoti parodymai apie
maksimalius ir minimalius vandens lygius po paskutinio apsilankymo bei iš naujo parengiamos
darbui ekstremalių lygių matuoklės. Taip pat elgiamasi ir tais atvejais kai ekstremalių vandens lygių
matuoklės būna įrengtos kasdien lankomose VMS.
Dauguma mechaniniu principu veikiančių vandens lygio matavimų rezultatus registruojančių stočių
įrengiamos šalia matuoklinių ar polinių vandens lygio matavimų stočių. Šiose stotyse numatytu
laiku būtina pakeisti savirašių juostas, prisukti laikrodinius mechanizmus arba pakeisti juos
varančias baterijas. Mechaninių vandens lygio savirašių juostos paprastai keičiamos likus ne mažiau
kaip dešimtadaliui neaprašytos juostos ilgio. Juostos keitimas dažniausiai suderinamas su vandens
lygio matavimais polinėse bei matuoklinėse stotyse ir atliekamas 8 valandą ryto vietos laiku
(savirašiuose su paros laikrodiniu mechanizmu – kasdien, su savaitiniu mechanizmu – kas 7 paros ir
t.t.).
Mechaninėse vandens lygio kaitą registruojančiose stotyse, atlikus lygio matavimus pagal polius ar
matuokles, būtina pakoreguoti savirašio brėžiamos linijos padėtį ir padaryti vertikalią atžymą
juostoje. Tokie veiksmai paprastai atliekami du kartus per parą (8 valandą ir 20 valandą vietos
laiku).
Automatiškai vandens lygio matavimų rezultatus registruojančios stotys (ypač – siunčiančios
duomenis į centrinę duomenų apdorojimo sistemą) prižiūrimos žymiai rečiau. Duomenys vietiniame
kompiuterio kaupiklyje šiose stotyse paprastai registruojami 1-10 sekundžių dažnumu, o galimybė
išsiųsti juos į centrinę duomenų bazę sudaroma kas keliolika minučių (daug kur dėl procedūros
brangumo duomenys į centrinę bazę siunčiami žymiai rečiau).
2.2 lentelė. Atsitiktinių paklaidų dydis, naudojant įvairių tipų vandens lygio matavimų įrangą
(Boiten, 2007).
Įrangos tipas Atsitiktinių paklaidų intervalas, cm
Matuoklinės, polinės, polinės-matuoklinės stotys 1-3
Ekstremalių vandens lygių matuoklės 5 - 10
Plūdiniai davikliai 0,2 – 0,4
Slėgio davikliai* 0,2 – 5**
Burbuliniai davikliai 0,5 – 1,5**
Akustiniai davikliai 0,2 – 1**
* tikslumas labai priklauso nuo įrangos kainos; ** tikslumas priklauso nuo lygio kaitos diapazono
62
Daugelyje tokių stočių nėra pastoviai dirbančių stebėtojų ir įrangos apžiūra bei kontrolė vykdoma
tik atvykus į VMS specialiai darbuotojų brigadai, matuojančiai vandens debitus, nešmenų kiekį,
vandens optinius rodiklius, temperatūros pasiskirstymą pagal gylį bei kitus retai vertinamus
hidrometrinių tyrimų rodiklius. Kartais šios stotys gali būti specialiai apžiūrimos, kilus įtarimams,
kad įranga sugedo ar pradėjo siųsti klaidingus duomenis.
Vertinant vandens lygio matavimų metodus pagal atsitiktinių paklaidų dydį, šiuo metu
patikimiausiais laikytini matavimai plūdiniais, akustiniais bei brangiais ir gerai įrengtais slėgio
davikliais (2.2 lentelė). Kiekvienas šių daviklių tipas turi savo pritaikymo sritis, tačiau manytina,
kad didžiausiomis perspektyvomis pasižymi limnigrafai-konvertatoriai ir akustiniai davikliai.
1. Kokie yra pagrindiniai VMS vykdomų vandens lygio matavimų tikslai?
2. Kas yra VMS grafiko nulis?
3. Kokie reikalavimai keliami parenkant VMS grafiko nulį ir derinant prie jo
vandens lygio matavimams skirtą stoties įrangą?
4. Kaip klasifikuojamos vandens lygį matuojančios stotys?
5. Kuo skiriasi matuoklinės ir polinės vandens lygio matavimų stotys?
6. Kokie ekstremalių vandens lygio matuoklių tipai naudojami dažniausiai?
7. Kam naudojami raminimo šuliniai ir kaip jie gali būti įrengiami?
8. Kokiu principu dažniausiai pagrįstas mechaninių vandens lygio matavimų
rezultatus registruojančių stočių veikimas?
9. Kokie vandens lygio kaitą registruojantys davikliai veikia hidrostatiniu principu?
10.Kokie davikliai įvertina vandens lygio kaitą nekontaktuodami su vandeniu?
63
Hidrometrija Vandens temperatūros ir ledo dangos matavimai
3. Vandens temperatūros ir ledo režimo elementų matavimai
Skyriuje supažindinama su vandens temperatūros matavimų klasifikacija. Aptariama

vandens paviršiaus temperatūros matavimų metodika. Nagrinėjami vandens temperatūros
matavimų įvairiuose gyliuose metodai. Supažindinama su vandens temperatūros matavimams
naudojamų prietaisų konstrukcija bei veikimo ypatumais. Aptariami ledo dangos matavimai ir
ledo reiškinių stebėjimai: analizuojami stebėjimų dažnumo bei tikslumo reikalavimai,
nagrinėjami svarbiausi ledo reiškinių stebėjimo bei ledo dangos storio ir ižo matavimo metodai.
3.1. Vandens temperatūros matavimų klasifikacija

VMS vykdomi vandens temperatūros matavimai skirstomi į:
a) vandens paviršiaus temperatūros matavimus;
b) vandens temperatūros matavimus įvairiuose gyliuose.
Šie matavimai esmingai skiriasi tiek naudojamais metodais (matavimo vietos parinkimo principais,
matavimų dažnumu, tikslumu ir pan.) bei prietaisais, tiek objektais, kuriuose jie vykdomi.
Vandens paviršiaus temperatūros matavimai pagal WMO rekomendacijas priskiriami pagrindinei
matavimų programai ir vykdomi daugumoje (Lietuvoje – visose) VMS. Jie svarbūs įvertinat
stebimo vandens objekto cheminius, biologinius rodiklius bei bendras vandens kokybės
charakteristikas. Poliarinio ir vidutinio klimato srityse šių matavimų duomenys (ypač upėse) – labai
svarbūs prognozuojant ledo reiškinius ir projektuojant užtvankų bei turbinų apsaugos nuo ledonešio
priemones.
Vandens temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose – papildomos matavimų programos dalis.
Šiuos matavimus atlieka tik VMS, dirbančios pagal specialią matavimų programą (dažniausiai –
veikiančios prie itin didelių upių, tvenkinių, gilių ežerų ir pan.). Lietuvoje šiuo metu vandens
temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose vykdomi tik prie stovinčio vandens telkinių
veikiančiose stotyse. Šių matavimų duomenys dažniausiai naudojami skaičiuojant bei
prognozuojant tvenkinių ir ežerų vandens ir šilumos balansą bei temperatūros ir ledo režimą.
3.2. Vandens paviršiaus temperatūros matavimai

Daugumoje VMS vandens paviršiaus temperatūros matavimų laikas sutapatinamas su
vandens lygio matavimų laiku (dažniausiai matuojama du kartus per parą: 8 ir 20 valandą vietos
laiku). Upės vandens paviršiaus temperatūra taip pat matuojama debito matavimų metu.
Automatinėse-distancinėse VMS pastaruoju metu dažnai įdiegiami nuolat vandens temperatūros
matavimų rezultatus registruojantys prietaisai. Kol kas nėra vieningo sutarimo ar vandens paviršiaus
temperatūrą šalto klimato zonoje (kur stebimiems vandens telkiniams būdingi ledo reiškiniai) būtina
64
matuoti visus metus. Anksčiau, nesant pakankamo tikslumo prietaisų, vandens paviršiaus
temperatūros matavimai daugumoje šalto klimato šalių būdavo nutraukiami jai pasiekus 0,5 °C arba
0,2 °C reikšmes ir atnaujinami tik pavasarį, vandeniui vėl įšilus iki šių reikšmių. Šiuo metu
naudojami prietaisai dažnai leidžia įvertinti temperatūrą didesniu nei 0,1 °C tikslumu, todėl
matavimus galima atlikti visais sezonais. Tačiau kartais tai sunku atlikti dėl techninių kliūčių:
pernelyg storos arba pernelyg plonos ledo dangos, plaukiančių lyčių, ižo ir pan. Todėl dažniausiai
vandens paviršiaus temperatūra šalto klimato kraštuose ištisus metus matuojama tik tais atvejais, kai
VMS įrengtas temperatūros matavimo duomenis registruojantis įrenginys.
Parenkant konkretų vandens paviršiaus temperatūros matavimų tašką VMS, galioja šios bendrosios
nuostatos:
1) temperatūros matavimų vieta parenkama netoli nuo vandens lygio matavimų vietos;
2) atliekant matavimus upėje, matavimų vietoje išmatuota vandens paviršiaus
temperatūra turi reprezentuoti vidutinę upe tekančios vandens masės temperatūrą
tiriamame ruože;
3) atliekant matavimus ežere, matavimų vietoje išmatuota vandens paviršiaus
temperatūra turi reprezentuoti vidutinę priekrantinės akvatorijos dalies paviršiaus
temperatūrą;
4) upėse vandens paviršiaus temperatūra matuojama tėkmėje, 0,5 m gylyje nuo
vandens paviršiaus (mažose upėse, kur tokio gylio nėra arba jį sunku pasiekti,
matavimai vykdomi giliausioje upelio vietoje arba mažesniame gylyje, bet būtinai
tekančiame vandenyje);
5) ežeruose vandens paviršiaus temperatūra matuojama 0,1 m gylyje nuo vandens
paviršiaus, ežero gylis matavimų vietoje turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o aplinkinė
akvatorija neturi būti apžėlusi vandens augalais;
6) termometrai (davikliai) negali būti guldomi ant dugno ir turi būti stabiliai išlaikomi
matavimų vietoje ne mažiau nei reikalauja jų techniniai rodikliai.
Pirmas žingsnis įgyvendinant šiuos reikalavimus – preliminariai parinktos matavimų vietos
reprezentatyvumo patikrinimas. Temperatūros matavimų vieta dažniausiai parenkama priekrantėje
ties vandens lygio matavimų įrenginiais. Upėse vandens temperatūros ir lygio matavimų vieta
kartais nesutampa, jei paaiškėja, kad pagrindinio pjūvio vietoje atlikti vandens paviršiaus
temperatūros matavimai nereprezentatyvūs (tokios situacijos gali susidaryti aukščiau matavimų
vietos esant intakams, šaltiniams, nuotėkų išleidimo vamzdžiams ir pan.). Siekiant išsiaiškinti
temperatūros matavimų vietos reprezentatyvumą, pirmaisiais metais po VMS įsteigimo atliekami
ekspediciniai vandens paviršiaus temperatūros matavimai. Upėse jie vykdomi 0,5-3,0 km ruože
aukščiau numatomos matavimų vietos ir kartojami ne mažiau kaip 10 kartų esant įvairioms upės
65
hidrologinio režimo fazėms. Didelėse upėse, parenkant matavimo taško vietą, kartais matuojami ir
vandens paviršiaus temperatūrų skirtumai pagrindiniame pjūvyje (tai padeda nustatyti tikslų
matavimo taško atstumą nuo kranto). Kilus įtarimui dėl nereprezentatyvios vandens paviršiaus
temperatūros matavimų vietos ežeruose, paprastai apsiribojama ekspediciniais matavimais 0,5 km
ilgio pakrantės ruože, kartojant juos 3-4 kartus per metus. Išryškėjus pakankamai dideliems
(didesniems nei 0,5 °C) vandens paviršiaus temperatūrų skirtumams tiriamame ruože ir
preliminariai parinktoje temperatūros matavimų vietoje, ji perkeliama toliau nuo VMS vandens
lygio matavimo įrenginių (parenkama tinkamai ruožo vandens paviršiaus temperatūrą atspindinti
vieta).
Siekiant, kad upėje išmatuota vandens paviršiaus temperatūra apibūdintų vidutinę upe tekančios
vandens masės temperatūrą tiriamame ruože, matavimų taškas upėje turi būti parinktas sraujymės
zonoje (kur galima be papildomų prietaisų pastebėti srovės tekėjimą). Ežeruose (siekiant, kad
matavimų rezultatai reprezentuotų kuo didesnės priekrantinės akvatorijos dalies vandens paviršiaus
temperatūrą) svarbu, kad matavimų vieta nebūtų apžėlusi vandens augalais. Be to, stovinčio
vandens telkiniuose (ypač šiltuoju metų laiku) būtina panardinti termometro daviklį į konkretų
nurodytą (0,10 m) gylį, nes galimi dideli temperatūros pokyčiai skirtinguose gyliuose. Svarbi
aplinkybė, matuojant upių ir ežerų vandens paviršiaus temperatūrą, daviklio laikymas vandenyje: jo
jokiu būdu negalima guldyti ant dugno (nes daviklis sureaguos ir į dugno grunto temperatūrą).
Kadangi stebimo telkinio morfometriniai rodikliai keičiasi kintant vandens lygiui, konkreti vandens
paviršiaus temperatūros matavimo taško padėtis (atstumas nuo kranto) metų bėgyje – tiek upėse,
tiek ežeruose – taip pat gali nežymiai keistis.
VMS, kuriose nėra įrengta pastoviai temperatūros matavimų rezultatus registruojančių daviklių,
vandens paviršiaus temperatūra matuojama skysčio arba elektros termometrais.
Populiariausi ir dažniausiai naudojami – stikliniai skysčio termometrai, kurių termometrinis skystis
yra gyvsidabris. Skysčio termometrų veikimo principas pagrįstas skysčio tūrio kitimu kintant
vandens temperatūrai: pastarajai kylant termometrinis skystis plečiasi, o krintant – traukiasi. Gana
dažnai vandens paviršiaus temperatūros matavimams pritaikomi termometrai, kuriuos
meteorologiniuose matavimuose įprasta naudoti matuojant dirvos paviršiaus temperatūrą. Siekiant
apsaugoti termometrą nuo pažeidimų bei galimo korpuso įšilimo esant tiesioginei saulės
spinduliuotei, jis patalpinamas į blizgantį metalinį arba baltą plastikinį dėklą. Tarp termometro ir
dėklo (jų sąlyčio vietose viršuje bei apačioje) įstatomi minkštikliai, įtvirtinantys termometrą ir
neleidžiantys sudužti jo korpusui. Dėklas dengia didžiąją dalį termometro su skale. Tam, kad skalę
būtų galima pamatyti ir atlikti atskaitas matavimo metu, dėkle ties termometro skale padaryta
išpjova (kai kuriuose termometruose ją galima uždengti įleidžiant prietaisą į vandenį). Termometro
rezervuarą dengia kiek platesnis prie dėklo apačios pritvirtintas gaubtas su viršutinėje dalyje
66
esančiomis angomis, vadinamas stiklinėle. Įleidus termometrą į vandenį, pro stiklinėlės angas į ją
laisvai patenka vanduo, todėl vandens temperatūra stiklinėlėje matavimo metu atitinka temperatūrą
stebimo vandens telkinio matavimų vietoje. Matavimo metu termometras įleidžiamas į vandenį
vertikaliai ir laikomas pakabintas ant minkšto lynelio ar virvutės, pririštos prie termometro auselės.
Ištraukus termometrą iš vandens, jį taip pat būtina laikyti vertikalioje padėtyje – kad iš stiklinėlės
neišbėgtų vanduo. Stiklinėlėje esantis vanduo gaubia rezervuarą ir ištraukus termometrą iš stebimo
telkinio, todėl stebėtojui atskaitant termometro parodymus jie nepasikeičia. Tokios konstrukcijos
termometrai dažnai vadinami vandens paviršiaus termometrais (3.1 pav.).
3.1 pav. Gyvsidabrinio vandens paviršiaus termometro sandaros principinė schema: 1 – termometro
rezervuaras; 2 – vandens stiklinėlė; 3 – angos vandens įbėgimui į stiklinėlę; 4 – termometro skalė; 5
– išpjova termometro dėkle, per kurią matoma termometro skalė; 6 – termometro dėklas; 7 – auselė
termometro pakabinimui.
Daugumos stiklinių skysčio termometrų, skirtų vandens paviršiaus temperatūros matavimams skalės
padalos vertė svyruoja nuo 0,2 °C iki 0,5 °C. Matuojant temperatūrą šiais termometrais, patartina
laikytis kelių pagrindinių taisyklių:
67
1) nepriklausomai nuo termometro padalos vertės, temperatūra matuojama 0,1 °C

tikslumu (jei padalos vertė didesnė nei 0,1 °C, dešimtosios laipsnio dalys
atskaitomos iš akies);
2) atliekant matavimą, į termometrą žiūrima taip, kad akių vizavimo linija būtų
statmena kapiliarui ir kirstų jį ties termometrinio skysčio menisko viršūne;
3) pirma atskaitomos dešimtosios laipsnio dalys, o po to - sveiki laipsniai (esant
dideliam oro ir vandens temperatūrų skirtumui termometro parodymai gali
pakisti keliomis dešimtosiomis laipsnio dalimis gana greitai);
4) atlikus matavimą visada įvedama instrumentinė pataisa, nurodyta termometro
pase.
Didžiausias gyvsidabrinio vandens termometro trūkumas – gana didelė inercija. Dabar daugumos
vandens paviršiaus temperatūros matavimams naudojamų šio tipo termometrų inercija svyruoja nuo
5 iki 8 minučių (tiek reikia išlaikyti termometrą vandenyje, kad būtų gauti pakankamai tikslūs
matavimo rezultatai). Termometrų inertiškumas labiausiai priklauso nuo jo rezervuaro ir
kapiliarinio vamzdelio tūrio santykio. Termometrai su mažesniais rezervuarais pasižymi menkesne
inercija, tačiau kartu nukenčia ir matavimų rezultatų tikslumas.
Be gyvsidabrinių termometrų vandens paviršiaus temperatūros matavimuose kartais naudojami ir
stikliniai skysčio termometrai su kitokiais termometriniais skysčiais. Pasitaiko ir kitokios
konstrukcijos stiklinių skysčio termometrų gaubtų (pavyzdžiui: stovinčio vandens telkiniuose
kartais vandens paviršiaus termometrai įstatomi į plūdinius gaubtus be stiklinėlių ir matavimai
atliekami neiškėlus termometro iš vandens).
Vandens paviršiaus temperatūros matavimams skirti elektros termometrai pagal daviklių veikimo
principus skirstomi į varžos ir termoelektrinius termometrus. Bendra šių termometrų sandaros
schema (3.2 pav.) beveik nesiskiria (daviklis pritvirtintas prie rankenėlės ir laidu sujungtas su
monitoriumi, kuriame matoma vandens temperatūra matavimų taške), todėl iš išorės varžos ir
termoelektrinius termometrus – sunku atskirti. Tačiau jų daviklių struktūra ir veikimo principai –
visiškai skirtingi.
Varžos termometrų veikimas pagrįstas laidininkų ir puslaidininkių savybe keisti elektrinę varžą
kintant temperatūrai. Varžos termometrų davikliai – metalinės vielos termorezistoriai arba
puslaidininkių termistoriai. Tarp hidrometriniams matavimams naudojamų varžos termometrų
labiausiai paplitę davikliai su molibdeno, platinos arba vario vielos termorezistoriais (šiuos metalus
nesunku pagaminti chemiškai grynus, o įvertinant varžos priklausomybę nuo temperatūros – itin
svarbus konkretaus metalo temperatūrinis varžos koeficientas). Dažniausiai vandens temperatūros
matavimuose naudojama varžos termometrų daviklių konstrukcija: kietai apie izoliacinį strypą
apvyniota viela, sudaranti pailgą ritę, kurios paviršius taip pat padengtas izoliacine medžiaga.
68
Puslaidininkių termistoriai paprastai gaminami iš medžiagų, pasižyminčių dideliais

temperatūriniais koeficientais. Šiuo metu termistorių gamyboje plačiausiai naudojami įvairių metalų
(urano, mangano, magnio, vario, geležies) oksidai. Puslaidininkių termistoriai žymiai jautresni nei
metalinės vielos termorezistoriai, bet jų panaudojimą apsunkina netiesinis varžos priklausomybės
nuo temperatūros pobūdis. Todėl varžos termometrai su šio tipo davikliais hidrometriniuose
matavimuose naudojami retai (kartais matavimai tokiais termometrais atliekami vykdant vandens
balanso tyrimus VMS, dirbančiose pagal specialią programą).
Lyginant su skysčio termometrais, varžos termometrai yra pranašesni dėl:
a) mažesnės terminės inercijos (šiuolaikinių varžos termometrų inercija
svyruoja nuo 1 iki 10 sekundžių);
b) galimybės atlikti distancinius matavimus (įmanoma atlikti matavimus
nuo tiltų ir itin aukštų šlaitų);
c) platesnio matuojamos temperatūros diapazono.
Todėl varžos termometrai vis labiau plinta vandens paviršiaus temperatūros matavimuose (VMS,
anksčiau naudojusios stiklinius skysčio termometrus, pastaruoju metu vis dažniau pradeda matuoti
vandens paviršiaus temperatūrą varžos termometrais).
3.2 pav. Elektros termometro, skirto vandens paviršiaus temperatūros matavimams, sandaros
principinė schema: 1 – daviklis; 2 – daviklio laikiklis; 3 – rankena; 4 – laidas; 5 – monitorius.
Termoelektrinių termometrų veikimas pagrįstas specifine laidininkų savybe: sujungus du skirtingus

laidininkus į uždarą elektros grandinę, esant nevienodai temperatūrai laidininkų sujungimo vietose
(kontaktuose), grandine ima tekėti elektros srovė. Grandinėje susidaranti elektrovaros jėga yra tuo
69
didesnė, kuo didesnis kontaktų temperatūros skirtumas. Paprasčiausias termoelektrinio termometro

daviklis yra termopora. Dėl technologinių priežasčių termoporos dažniausiai gaminamos ne iš
grynų metalų, bet iš jų lydinių. Sujungus į elektros grandinę kelias termoporas, gaunama
termobaterija. Įvairių konstrukcijų termoporos ir termobaterijos – dažniausiai naudojami
termoelektrinių termometrų davikliai. Paprastai, naudojant termoelektrinius termometrus, vieni
termoporų kontaktai laikomi pastovioje temperatūroje, o kiti patalpinami į terpę, kurios temperatūra
matuojama. Nors savo savybėmis termoelektriniai termometrai nenusileidžia varžos termometrams,
o matavimų tikslumu gali juos ir smarkiai pralenkti, vandens paviršiaus temperatūros matavimuose
šie termometrai kol kas naudojami retai.
Paprastai šie termometrai naudojami, kai kyla būtinybė kuo tiksliau išmatuoti vandens paviršiaus
temperatūrą. Sukurta net atskira termoelektriniu principu veikiančių mikrotermometrų kategorija
(matavimų tikslumas – iki 0,01 °C). Natūraliuose vandens telkiniuose matavimai
mikrotermometrais vykdomi vandens paviršiaus temperatūrai priartėjus prie 0 °C; o pagal
specialias programas veikiančiose VMS, tiriančiose vandens balansą, – matuojant garomačių
vandens paviršiaus temperatūrą.
Tarp pastoviai vandens paviršiaus temperatūros matavimų rezultatus registruojančių daviklių šiuo
metu labiausiai paplitę varžos termometrai su vielos termorezistoriais. Nuo aukščiau aprašytų
analogiškų termometrų, skirtų vienkartiniams temperatūros matavimams, pastarieji skiriasi tuo, kad
davikliai juose laidais sujungti ne su monitoriais, o su duomenų keitikliais bei registratoriais (kurie
kas tam tikrą laiką siunčia duomenis į centrinę bazę). Pats temperatūros daviklis šiuo atveju
dažniausiai saugiai įtvirtinamas reikiamame gylyje ir paslepiamas nuo mechaninių pažeidimų po
apsauginiu antgaliu. Esant dideliai vandens lygio svyravimo amplitudei stebimame vandens
telkinyje, daviklis gali būti pritvirtintas prie vertikalaus ar įžulnaus strypo-eskalatoriaus, leidžiančio
reguliuoti daviklio padėtį (panardinti jį į norimą gylį). Kartais įrengiama ir keletas vandens
paviršiaus temperatūros registravimui skirtų daviklių, kurie veikia skirtingu metu, priklausomai nuo
vandens lygio stebimame telkinyje.
3.3. Vandens temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose

Įvairiuose gyliuose matuojama vandens temperatūra – specifinė hidrometrinių matavimų
sritis. Todėl skirtingose šalyse vandens temperatūros matavimų įvairiuose gyliuose laikas
nevienodas. Kadangi temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose bei pasiruošimas jiems gana ilgai
užtrunka bei dėl to, kad šių matavimų tikslai kiek kitokie nei vandens paviršiaus temperatūros
matavimų, jie vykdomi gerokai rečiau nei vandens paviršiaus temperatūros matavimai. Dažniausiai
vandens temperatūra įvairiuose gyliuose matuojama kas 5 arba kas 10 dienų. Lietuvoje šie
matavimai atliekami dešimtą, dvidešimtą ir paskutinę kiekvieno mėnesio dieną. Konkretus
70
matavimų laikas (valandos) tarptautiniu mastu taip pat nėra standartizuotas: daugumoje šalių
vandens temperatūrų pasiskirstymo pagal gylį tyrimai atliekami 8 arba 12 valandą vietos laiku.
Tačiau naudojant senesnės konstrukcijos prietaisus arba dirbant ne vienoje vertikalėje matavimai
gali užtrukti gana ilgai.
3.3 pav. Tipiška terminių sluoksnių išsidėstymo struktūra dimiktiniame ežere vasarą (dešinėje) ir ją
apibūdinanti vandens temperatūros pasiskirstymo pagal gylį kreivė su pažymėtais temperatūros
matavimo taškais vertikalėje (kairėje).
Temperatūros matavimų įvairiuose gyliuose vieta – terminė vertikalė arba iš kelių terminių
vertikalių susidarantis terminis pjūvis. Terminė vertikalė – pakankamai gili ir reprezentatyvi telkinio
vertikalios terminės struktūros požiūriu vieta netoli nuo pagrindinių VMS matavimų vykdymo
vietos. Nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose terminė vertikalė dažnai sutapatinama su
giliausia ežero ar tvenkinio vieta. Giliausioje telkinio vietoje įprasta matuoti vandens temperatūros
pasiskirstymą pagal gylį ir ekspedicinių tyrimų metu.
Vandens temperatūra terminėje vertikalėje matuojama keliuose, skirtingame gylyje išdėstytuose,
taškuose. Taškų gylio pasirinkimas priklauso nuo bendro terminės vertikalės gylio bei vandens
temperatūros pasiskirstymo joje ypatumų. Dažniausiai išdėstyti temperatūros matavimo taškus
vertikalėje tolygiais atstumais (ypač tiriant stovinčio vandens telkinius) neapsimoka, nes vandens
temperatūra kai kuriose gylio zonose tam tikrais sezonais beveik nekinta. Tačiau parenkant gylius,
kuriuose kas kartą bus matuojama vandens temperatūra terminėje vertikalėje, būtina kad juose
sukaupti duomenys leistų nustatyti atskirų terminių sluoksnių (ypač terminio šuolio sluoksnio –
metalimniono) ribas (3.3 pav.).
Todėl vandens temperatūros matavimo taškų gylio paskirstymui vertikalėje dažnai pritaikomas
logaritminės arba pusiau logaritminės skalės principas (pavyzdžiui: parenkami 0 m; 0,5 m; 1 m; 2
m; 5 m; 10 m; 15 m; 20 m ir t.t. gyliai). Jei dirbama upėse ar norima itin detaliai ištirti stovinčių
71
vandens telkinių vandens temperatūros pasiskirstymą, matavimai organizuojami ne vienoje, bet

keliose – viename pjūvyje išsidėsčiusiose – terminėse vertikalėse. Upėse terminis pjūvis
parenkamas taip, kad būtų statmenas farvateryje vyraujančiai srovės krypčiai, o ežeruose –
dažniausiai taip, kad kirstų giliausią ežero vietą. Temperatūros matavimų gyliai atskirose pjūvio
vertikalėse, kur tik tai įmanoma, turi sutapti. Vandens temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose
vykdomi nuo ledo arba iš valties. Jei dirbama su prietaisais, kuriuos būtina ištraukti iš vandens,
matavimai atliekami šešėlinėje valties pusėje.
Kaip ir vandens paviršiaus temperatūra, vandens temperatūra įvairiuose gyliuose gali būti
matuojama stikliniais skysčio arba elektros termometrais.
Giluminiams vandens temperatūros matavimams naudojami prietaisai turi pasižymėti šiomis
savybėmis:
1) suteikti galimybę tuo pačiu metu išmatuoti konkretaus taško temperatūrą ir gylį
kuriame atliekamas matavimas;
2) matuoti vandens temperatūrą ne mažesniu nei 0,05 °C tikslumu (daugeliu atvejų
siektinas tikslumas 0,01 °C).
Iš šiuo metu naudojamų temperatūros matavimo prietaisų geriausiai anksčiau minėtas savybes
atitinka: giluminiai apverčiamieji termometrai bei elektros termometrai.
Giluminis apverčiamasis termometras – specifine kapiliaro bei rezervuaro sandara pasižymintis
stiklinio skysčio (gyvsidabrio) termometras specialiame rėmelyje (3.4 pav.). Savo konstrukcija jis iš
esmės skiriasi nuo skysčio termometrų, skirtų paviršiaus vandens temperatūros matavimams.
Apverčiamo termometro veikimo principas pagrįstas tuo, kad išlaikius jį temperatūros matavimo
taške tiek laiko, kad prietaisas įveiktų savo inerciją, jis specialaus mechanizmo (3.4 pav.) pagalba
apverčiamas, kartu nutraukiant gyvsidabrio jungtį tarp kapiliaro ir rezervuaro. Apverstas
termometras nebereaguoja į temperatūros pokyčius ir ištrauktas iš vandens rodo temperatūrą,
buvusią pasirinktame gylio sluoksnyje.
Termometro apsivertimą užtikrina ypatingos konstrukcijos dėklas, savita jungtimi pritvirtintas prie
rėmelio. Dažniausiai dėklas gali suktis rėmelio viduje ant specialios svyruoklės, įrengtos apatinėje
dėklo dalyje (paprastai – kiek aukščiau pagrindinio termometro rezervuaro). Leidžiant prie
lankstaus lyno pritvirtintą apverčiamąjį termometrą į norimą matavimo tašką, viršutinė dėklo dalis
sutvirtinama su rėmeliu specialia jungtimi. Išlaikius termometrą matavimo sluoksnyje reikiamą
laiką, ant lyno užmaunamas specialus svarelis, kurio atsitrenkimas į rėmelio viršutinę dalį priverčia
šią jungtį atsipalaiduoti. Dėl to dėklas su viduje esančiu termometru staiga apvirsta.
72
3.4 pav. Giluminio apverčiamo termometro rėmelio sandara ir veikimo principas (kairėje – rėmelio
vaizdas su neapverstu; dešinėje – su apverstu termometru): 1 – dėklas, saugantis termometrą nuo
mechaninių pažeidimų; 2 – svyruoklė, užtikrinanti dėklo su termometru apsivertimą; 3 – giluminis
apverčiamas termometras; 4 – rėmelis, prie kurio tvirtinamas termometro dėklas; 5 – jungtis,
sutvirtinanti termometro dėklą su atraminiu strypu; 6 – atraminio strypo padas, į kurį atsitrenkia
svarelis; 7 – minkštas lynas; 8 – svarelis, priverčiantis atsikabinti jungtį tarp dėklo ir atraminio
strypo (pagal: Institut..., 2011).
Apvertimo metu giluminis apverčiamasis termometras nustato išmatuotą temperatūrą specifinės

jungties tarp rezervuaro (užpildyto termometriniu skysčiu ir besijungiančio su kapiliaru) ir
kapiliaro (stiklinio vamzdelio, kurio vienas galas sujungtas su rezervuaru, o kitas – užlydytas) dėka.
Jos veikimo principas pavaizduotas 3.5 pav. Matuojant temperatūrą, rezervuaras būna apačioje ir
gyvsidabris, jam plečiantis ar traukiantis, per šią sifono tipo jungtį laisvai patenka į kapiliarą (kur jo
kiekis taip pat didėja arba mažėja). Termometrui apsivertus, rezervuaras atsiduria viršuje, o
gyvsidabris esantis kapiliare nuo rezervuaro atitrūksta. Todėl, nepaisant tolimesnės rezervuare
likusio gyvsidabrio reakcijos į temperatūros pokyčius, kapiliare likusi gyvsidabrio dalis išlieka
pastovi.
Dėl kapiliaro plonumo šios gyvsidabrio dalies reakcija į temperatūrą labai nežymi. Norint, galima
paskaičiuoti ir temperatūros pokyčių, atsirandančių keliant termometrą į vandens paviršių per
kitokios temperatūros sluoksnius, poveikį kapiliare likusiam gyvsidabriui. Tam naudojamas antras
tame pačiame korpuse įrengtas papildomas termometras (su atskiru rezervuaru, esančiu kitoje
73
korpuso pusėje). Tarp papildomo termometro rezervuaro ir kapiliaro nėra sifoninės jungties, todėl
jis rodo realią temperatūrą, esančią termometro korpuso viduje, parodymų įvertinimo metu.
3.5 pav. Giluminio apverčiamo termometro sandaros principinė schema (1 – pagrindinio

termometro rezervuaras; 2 – pagrindinio termometro rezervuaro ir kapiliaro jungtis; 3 – pagrindinio
termometro kapiliaras; 4 – pagrindinis termometras; 5 – pagalbinio termometro rezervuaras; 6 –
pagalbinis termometras; 7 – pagrindinio termometro rezervuaro ir kapiliaro jungtis prieš
termometro apsivertimą; 8 – pagrindinio termometro rezervuaro ir kapiliaro jungtis po termometro
apsivertimo).
Giluminiai apverčiamieji termometrai – dar XIX amžiaus pabaigoje jūrinės hidrometrijos tyrimams
sukonstruoti prietaisai, nuo 1900 m. iki 1980 m. itin plačiai taikyti ir sausumos vandens objektų
hidrometriniuose matavimuose. Esminis jų privalumas – didelis tikslumas (dažniausiai naudoti
termometrai, kurių skalės padalos vertė buvo 0,02 °C; kas leido atskaityti parodymus 0,01 °C
tikslumu). Pagrindinis apverčiamųjų termometrų trūkumas – itin didelė inercija (priklausomai nuo
pagrindinio termometro rezervuaro tūrio ji dažniausiai svyravo tarp 8 ir 10 minučių). Šiuo metu
giluminiai apverčiamieji termometrai negaminami ir nebenaudojami (kai kuriose labiau
atsilikusiose šalyse naudojami pavieniai seniau pagaminti prietaisai).
Tarp apverčiamuosius termometrus pakeitusių elektros termometrų populiariausi varžos
termometrai su vielos termorezistoriais. Nuo 3.2 skyrelyje aprašytų analogiškų termometrų jie
skiriasi tik ilgesniais laidais (leidžiančiais pasiekti terminių vertikalių taškus pakankamai giliose
telkinių vietose) bei sunkesniais davikliais arba prikabintais prie lyno lotais (suteikiančiais galimybę
vertikaliai nuleisti daviklį). Gylis, į kurį nuleistas termometro daviklis, dažniausiai įvertinamas
pagal skaitliuką, pritvirtintą prie ritės, ant kurios vyniojamas termometro laidas arba lynas. Esant
74
mažiems gyliams, jie atskaitomi pagal laido arba lyno gradacijas. Analogiškai elgiamasi ir dirbant
su giluminiais apverčiamaisiais termometrais.
Kadangi vandens temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose atliekami gana retai (dažniausiai: kas
5 arba 10 dienų), pastaruoju metu pasaulyje prigijo tradicija suderinti šių matavimų atlikimą su kitų
rečiau matuojamų hidrometrinių rodiklių tyrimais. Siekiant sutaupyti laiko, tokiems matavimams
naudojamos universalios, nuo kelių iki keliolikos daviklių apjungiančios, daugiafunkcinės vandens
tyrimo sistemos, daugialaidžiu kabeliu sujungtos su registruojančiais įrenginiais arba nešiojamais
kompiuteriais (8.21 pav.).
3.4. Ledo režimo elementų matavimai bei stebėjimai

Daugelis šalto klimato kraštuose veikiančių VMS, pradėjus formuotis ledo dangai arba
atsiradus kitiems ledo reiškiniams stebimame vandens objekte, vykdo ledo režimo matavimų bei
stebėjimų programą. Ši programos dalis labiausiai išplėtota prie didelių upių veikiančiose stotyse,
kur aktualu tirti ledo dangą bei reiškinius, siekiant tinkamai apskaičiuoti kasdieninius debitus ir
sudaryti patikimas nuotėkio prognozes, užtikrinančias hidrotechninių statinių eksploataciją, laivybą,
sielių plukdymą ir pan. Tai liudija ir 3.1 lentelėje pateiktas Pasaulinės meteorologijos organizacijos
siūlomas svarbiausių registruotinų ledo režimo elementų sąrašas.
3.1 lentelė. Svarbiausi stacionariose VMS registruotini ledo režimo elementai, kuriuos siūlo
nustatinėti Pasaulinė meteorologijos organizacija. Elementų numeracija pateikta jų registravimo
sekos tvarka: pradedant rudenį ir žiemos pradžioje besiformuojančius ledo reiškinius
apibūdinančiomis charakteristikomis ir baigiant žiemos pabaigoje bei pavasarį besiformuojančius
ledo reiškinius charakterizuojančiais rodikliais (Guide..., 1994).
Nr. Ledo režimo elementas
1 Pirmą kartą pastebėto plaukiančio ižo srauto susiformavimo data
2 Ižo užimamo upės paviršiaus ploto santykis su atviru vandens paviršiaus plotu
3 Ižo užimamo upės paviršiaus ploto santykis su pastovios ledo dangos užimamu plotu
4 Pastovios ledo dangos susiformavimo data
5 Pastovios ledo dangos storis
6 Ledo įrimo požymiai (data ir apibūdinimas)
7 Pastovios ledo dangos suirimo data
8 Visiško ledo dangos išnykimo data
Nesunku pastebėti, kad daugumą stacionariose VMS siūlomų nustatinėti ledo režimo elementų
sunku išmatuoti instrumentiškai. Todėl WMO nėra parengusi konkrečios, tarptautiniu mastu
adaptuotos, ledo reiškinių stebėjimo metodikos. Kiekvienai šaliai siūloma ledo reiškinių stebėjimo
metodus susikurti pačiai, atsižvelgiant į vietines sąlygas. Kadangi dauguma ledo režimo elementų
75
vertinami subjektyvių stebėjimų būdu (o vėliau registruojami aprašomąja kalba), patariama paruošti
kiek įmanoma aiškesnes instrukcijas bei kuo geriau apmokyti stebėtojus.
Daugumoje šalių, vykdančių ledo režimo elementų matavimus bei stebėjimus, laikomasi WMO
nustatytų stebėjimų dažnumo reikalavimų. Vizualūs ledo reiškinių stebėjimai pradedami nuo tos
dienos, kai stebimame vandens objekte pirmą kartą (rudenį arba žiemos pradžioje) pastebimi ledo
reiškiniai ir vykdomi kasdien iki jų pabaigos (žiemos pabaigoje arba pavasarį). Dažnai šių stebėjimų
laikas sutapatinamas su vandens lygio matavimų laiku, todėl kai kuriose VMS ledo reiškiniai
stebimi du kartus per parą (8 ir 20 valandą vietos laiku).
Tokius stebėjimus galima vykdyti tik nepilnai automatizuotose VMS, kuriose dalį matavimų
kasdien atlieka stebėtojai. Pastaruoju metu išpopuliarėjus automatinių-distancinių VMS tipui, ledo
režimo stebėjimų programa daugelyje labiau išsivysčiusių šalių labai susiaurėjo. Dalį informacijos
apie didelių upių ledo režimą dabar mėginama gauti iš dirbtinių palydovų nuotraukų, tačiau kol kas
ji nepilnai atspindi ledo reiškinius dėl menko raiškumo bei kitų technologinių trūkumų. Mažesnėms
upės tokio informacijos gavimo būdo kol kas visai neįmanoma pritaikyti. Be to, palydovų teikiami
duomenys, lyginant su kitais būdais gauta informacija – sąlyginai brangūs. Kai kuriose šalyse (ypač
kylant ledo kamščių susidarymo pavojui) ledo reiškinių stebėjimui pasitelkiami aviacinės atskirų
upių ruožų ar stebimų vandens objektų akvatorijos dalių apžvalgos duomenys.
Pastovios ledo dangos storio (ir ant jos susiformavusio sniego sluoksnio aukščio) matavimai
pradedami kai tik atsiranda galimybė saugiai užlipti ant ledo ir vykdomi kas 5 arba kas 10 dienų
(Lietuvoje, daugumoje VMS, vykdančių ledo dangos storio matavimus, jie atliekami 5-tą, 10-tą, 15-
tą, 20-tą, 25-tą ir paskutinę kiekvieno mėnesio dieną).
Kadangi ledo režimo stebėjimai vykdomi gana sudėtingomis sąlygomis, jiems keliami žymiai
mažesni tikslumo reikalavimai nei daugumai kitų hidrometrinių tyrimų rodiklių.
Ypač sunku apibūdinti tokių ledo režimo elementų kaip ižo užimamo ploto santykis su vandens
paviršiaus plotu bei ižo užimamo ploto santykis su pastovios ledo dangos plotu tikslumą. Nustatant
šias charakteristikas vizualiai dažnai galima apsirikti ±30 %. Be to, jų įvertinimo tikslumas labai
smarkiai priklauso nuo apžvelgiamo upės ruožo ilgio ar akvatorijos dalies ploto, todėl itin svarbu,
kad stebėtojas sąžiningai laikytųsi instrukcijoje nurodytų reikalavimų.
Ledo reiškinių datų nustatymo tikslumas – kiek didesnis, bet taip pat susijęs su apžvelgiamos
akvatorijos plotu (pavyzdžiui: ledo danga dažnai gali būti jau susiformavusi vos už kelių šimtų
metrų nuo VMS pagrindinio pjūvio, tačiau jos gali nesimatyti, jei upė toje vietoje staigiai pasuka, o
stebėtojas neaplanko už posūkio esančios upės ruožo dalies). Didžiausi tikslumo reikalavimai
keliami pastovios ledo dangos storio matavimams. Kadangi tai – instrumentinių matavimų (o ne
vizualių stebėjimų) būdu išmatuojamas dydis, manoma, kad ledo dangos storio matavimų paklaidos
neturėtų viršyti 10-20 mm.
76
Nors, kaip minėta, standartinių ledo režimo matavimų bei stebėjimų metodinių reikalavimų nėra,
daugelyje šalių taikomi gana panašūs ledo režimo elementų registravimo metodai. Stebėjimus nuo
matavimų skiria jau pats tyrimo metodo pavadinimas: matavimų atlikimui būtini specialūs
prietaisai, parodantys matuojamo dydžio reikšmes; tuo tarpu dauguma stebėjimų atliekami
subjektyviai (dažniausiai vizualiai) įvertinant reiškinių mastą bei kartais panaudojant buityje
paplitusius prietaisus (laikrodį, liniuotę ir pan.). Todėl atskirai aptarsime ledo reiškinių stebėjimo
bei ledo dangos storio matavimo metodus.
3.2 lentelė. Upės vandens paviršiaus būklę žiemos metu apibūdinantys simboliai, vartojami
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje.
Upės būklė Simbolis
Laisvas upės paviršius
Priekrantės ledas )
Ledėsiai :
Retas ižas X
Tankus ižas X
Dugninis ledas ┴
Retas ledonešis ○
Tankus ledonešis ●
Ledo danga І
Ižas po ledu ]
Atotirpos (
Ledo poslinkis P
Vanduo ant ledo ↑
Sankamša (sangrūda) aukščiau stoties >
Sankamša (sangrūda) žemiau stoties <
Vandentarpis II
Ledo danga su properšomis z
Vandens lygis iškreiptas dėl dirbtinių priežasčių /
Stotyse, kuriose didžiąją kasdieninės matavimų programos dalį vykdo stebėtojai, ledo reiškinių
stebėjimai atliekami upės ruože, nutolusiame nuo pagrindinio VMS pjūvio į abi puses maždaug 2-3
kartus didesniu už upės plotį atstumu. Prie ežerų veikiančiose VMS stengiamasi apžvelgti visą nuo
stoties pagrindinio pjūvio matomą akvatorijos dalį (jei VMS įrengtas įlankoje – būtina pasirinkti
apžvalgos tašką prie atviros akvatorijos dalies).
Kasdieninių stebėjimų duomenys, siekiant supaprastinti informacijos aprašymą, dažniausiai
išreiškiami specialių, ledo reiškinių apibūdinimui skirtų, ženklų forma (3.2 lentelė). Šie ženklai
(simboliai) pateikiami kasdienių stebėjimų žurnalo priede, skirtame ledo reiškinių stebėjimams, o
vėliau – hidrologiniame metraštyje šalia vandens lygio duomenų reikšmių.
77
Turint pakankamai tankų VMS tinklą upėse, pagal šiuos simbolius atskirose stotyse kartais galima
spręsti apie bendrą ižo ploto santykį su atviro vandens paviršiaus plotu bei ižo ploto santykį su
pastovios ledo dangos plotu. Tačiau dažniausiai, siekiant išsiaiškinti šias charakteristikas, būtina
papildoma aviacinė atskirų upės ruožų apžvalga arba dirbtinių Žemės palydovų teikiamos
informacijos panaudojimas. Pirmiausia tai sietina su pernelyg retu VMS tinklu daugumoje upių bei
tuo, kad ižo užimamo ploto santykis su atviro vandens plotu ir su pastovios ledo dangos plotu –
rodikliai, kurie aktualūs tik tam tikrais laikotarpiais (pavyzdžiui: esant ledo kamščių susidarymo
grėsmei). Todėl informacija, kurią gali pateikti stebėtojai, šiuo atveju – pernelyg netiksli ir apima
per mažus ruožus.
Prasidedant ledo reiškiniui būtina nustatyti tikslų jo pradžios laiką. Tai ypač svarbu stebint
pavojingus reiškinius: ledo dangos suirimą, kamščių formavimąsi ir pan. Laiką pageidautina
nustatyti kuo tiksliau, todėl, artėjant tokių reiškinių pradžiai, VMS, kuriose dirba stebėtojai,
organizuojamas budėjimas kas valandą ar kas dvi (kartais kelias paras iš eilės) ne tik pjūvyje, bet
kiek ilgesniame ruože – aukščiau ir žemiau jo. Konkretus ledo reiškinio pradžios ar pabaigos laikas
įrašomas stebėjimų žurnale žodžiais. Nustačius jį, dažniausiai būtina išsyk pranešti apie reiškinio
pradžią aukštesnio rango hidrologijos stočiai.
Ledo dangos storio matavimai atliekami naudojant ledo matuoklę atitinkamose vietose pragręžtose
eketėse.
Dirbant nedidelėse upėse (kurių plotis neviršija 25 m) ledo dangos storis matuojamas vienoje,
farvateryje pragręžtoje eketėje. Platesnėse nei 25 m upėse ledo dangos storio matavimams
pragręžiamos trys eketės farvaterio zonoje, išdėstytos trikampiu. Jei ledo dangos storis eketėse
skiriasi ne daugiau nei 10 %, apsiribojama matavimais vienoje iš jų, o jei storio skirtumai didesni –
matavimai atliekami visose pragręžtose eketėse.
Itin plačiose upėse, siekiant parinkti reprezentatyvią vietą ledo storio matavimams, kartais
atliekamos ledo nuotraukos. Jas siūloma atlikti bent trijuose skersiniuose upės pjūviuose
(pagrindiniame VMS pjūvyje bei dviejuose pjūviuose aukščiau ir žemiau jo, nutolusiuose nuo
pagrindinio pjūvio maždaug 2-3 kartus upės plotį viršijančiais atstumais). Kiekviename pjūvyje
atliekami ledo dangos storio bei struktūros matavimai kas 10-20 metrų. Per pirmuosius 2-3 metus
po stoties įsteigimo pageidautina atlikti bent po dvi ledo nuotraukas kasmet. Vėliau jos atliekamos
tik kilus įtarimui, kad ledo režimo pobūdis upėje ties VMS pakito, bet ne rečiau kaip kartą per 10
metų.
Ežeruose, kuriuose vykdomi temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose, ledo dangos storio
matavimų vieta sutapatinama su termine vertikale, o ežeruose, kuriuose matuojama tik vandens
paviršiaus temperatūra – su vandens paviršiaus temperatūros matavimų vieta. Ekečių gręžimui
naudojami rankiniai arba motoriniai (esant itin storai ledo dangai) ledo grąžtai (3.6 pav.).
78
3.6 pav. Rankinis ledo grąžtas, naudojamas pragręžti eketėms prieš atliekant ledo dangos storio
matavimus.
Matuojant ledo storį, matuojamu dydžiu laikomas atstumas nuo dangos apačios iki viršaus. Ledo
dangos storis įvertinamas naudojant ledo matuoklę (3.7 pav.). Matavimo metu ji įkišama į eketę,
matuoklės padas priglaudžiamas prie ledo dangos apačios, o pati matuoklė – prie eketės šono.
Matuoklės pado ir nulinės skalės padalos aukštis sutampa, todėl pagal skalės padalą ties viršutine
ledo dangos dalimi galima nustatyti ledo dangos storį. Atskirai įvertinami bei užrašomi sniego storį
ant ledo ir tarpus ledo dangoje (užpildytus vandeniu) apibūdinantys rodikliai. Matuojant ledo storį
taip pat būtina įvertinti: a) po ledu esančio vandens temperatūrą; b) po ledu esančio vandens būklę
(plaukia ar neplaukia ižas); c) ledo dangoje esančio vandens sluoksnio storį ir būklę (jei toks
sluoksnis yra susidaręs).
3.7 pav. Ledo dangos storio matavimo, naudojant ledo matuoklę, principinė schema.
79
Matuojant ledo dangos storį itin svarbu laikytis specialių reikalavimų, susijusių su darbo sauga.
Draudžiama lipti ant plonos, trapios ir kitaip pavojingos ledo dangos. Dažnai ledo dangos
laikomajai gebai įvertinti pasitelkiami specialūs įrankiai (3.8 pav.).
3.8 pav. Įrankiai, leidžiantys įvertinti ledo dangos laikomąją gebą (Field..., 2009).
Kadangi ledo dangos storio matavimai kaskart atliekami toje pačioje vietoje, siekiant jos nepamesti
siūloma eketę pažymėti (įsmeigiant lazdą, vėliavėlę ar pan.). Pametus eketės žymeklį, būtina iš
naujo kuo tiksliau atsekti matavimų vietą.
Kai kuriose VMS, dirbančiose pagal specialią tyrimų programą, kartais atliekami ižo matavimai.
Dažniausiai matuojamos šios ižą apibūdinančios charakteristikos:
• ižo plaukimo greitis;
• ižo masė.
Ižo plaukimo greitis matuojamas panašiai kaip srovės greitis paviršinėmis plūdėmis (plačiau –
skaityti 5.3 skyrelį). Pakankamai tiesioje upės atkarpoje pasirenkami du pjūviai, atstumas tarp kurių
turi būti bent kelis kartus didesnis už upės plotį. Vėliau stebima pasirinkta ižo lytis ir skaičiuojamas
laikas per kurį ji įveikia atstumą tarp pjūvių. Pageidautina tokius stebėjimus kartoti bent keliolika
kartų. Žinant atstumą tarp pjūvių ir laiką per kurį lytis jį įveikia, galima apskaičiuoti vidutinį ižo
plaukimo greitį. Labai patogu atlikti matavimus jei upėje ties viršutiniu pjūviu yra tiltas: tuomet nuo
jo ant atskirų ižo lyčių galima numesti tam tikrus ryškius žymeklius, leidžiančius įsidėmėti
konkrečias stebimas lytis.
3.9 pav. Tinklelis ižui gaudyti.
80
Ižo masė dažniausiai matuojama naudojant specialius tinklelius. Tinklelius ižui gaudyti (3.9 pav.)
įprasta gaminti iš metalo (metalinės dažniausiai būna visos konstrukcinės dalys: kotas, rėmas ir
tinklas). Svarbu, kad tinklelio rėmas būtų kvadrato formos: labiausiai paplitę tinkleliai, kurių rėmo
plotis 0,5 m (bendras plotas 0,25 m²). Atliekant matavimą tinklelis panardinamas po vandeniu
tokioje upės vietoje, kurios paviršiumi laisvai plaukia ižas, o vėliau staigiai ištraukiamas, stengiantis
laikyti rėmą horizontaliai. Nusikošus per tinką vandeniui, ledėsiai išpurtomi į ant svarstyklių
pastatytą indą ir pasveriami. Vėliau apskaičiuojama ižo masė, tenkanti 1 m² vandens paviršiaus
ploto (dirbant su 0,25 m² ploto tinkleliu, gautą masę reikia padauginti iš 4). Lietuvoje ižo masės
matavimai neatliekami.
1. Kaip klasifikuojami vandens temperatūros matavimai?
2. Kokių nuostatų būtina laikytis, parenkant konkretų vandens paviršiaus
temperatūros matavimų tašką VMS?
3. Kokie konstrukciniai ypatumai būdingi gyvsidabriniam vandens paviršiaus
termometrui?
4. Kaip klasifikuojami elektros termometrai?
5. Kokiais pranašumais (matuojant vandens temperatūrą) pasižymi varžos
termometrai lyginant juos su skysčio termometrais?
6. Koks yra termoelektrinių termometrų veikimo principas?
7. Kaip parenkama vandens temperatūros matavimų įvairiuose gyliuose vieta?
8. Kokiu principu veikia giluminis apverčiamasis termometras?
9. Kokius ledo režimo elementus siūlo stebėti Pasaulinė meteorologijos
organizacija?
10. Kaip, kur ir kada atliekami ledo dangos storio matavimai?
81
Hidrometrija Vandens gylio matavimai
4. Vandens gylio matavimai
Skyriuje supažindinama su vandens gylio matavimų tikslais, svarbiausiais gylio

matavimo būdais. Aprašomi pagrindiniai gylio matavimo vietų parinkimo ir jų padėties
nustatymo metodai. Apibūdinami matavimų upių skersiniuose bei išilginiuose profiliuose ir
stovinčių vandens telkinių akvatorijose principai. Nagrinėjama vandens lygio nustatymo gylio
matavimų metu metodika. Supažindinama su dažniausiai naudojamais gylio matavimo
prietaisais: gylio matavimo strypais, lynais su svarmenimis, echolotais. Aprašomos
nekontaktinių gylio matavimo metodų (lidarų) taikymo galimybės. Apibūdinami gylio matavimo
duomenų tvarkymo pagrindai.
4.1. Vandens gylio apibūdinimas, matavimų tikslai ir būdai

Gylis – vienas iš lengvai apibūdinamų hidrometrinių tyrimų rodiklių. Dažniausiai
pateikiamas toks gylio apibrėžimas:
vandens gylis – vertikalus atstumas nuo vandens paviršiaus iki dugno konkrečiame taške.
Apibrėžimas rodo, kad, be paties vandens gylio, matavimų metu būtina nustatyti dar du itin svarbius
rodiklius: a) vandens lygį matuojamame vandens telkinyje; b) taško, kuriame matuotas gylis,
koordinates.
Vandens lygio nustatymas būtinas tam, kad gylio matavimų rezultatai būtų susieti su konkrečiomis
aukščio altitudėmis. Daugeliu atvejų (pavyzdžiui: sudarant upių ruožų ar ežerų batimetrinius planus;
nustatant upės vagos skersinio pjūvio plotą hidrometriniame profilyje ir pan.) gylio matavimų
rezultatai, nesusieti su vandens lygio matavimų duomenimis, tampa menkaverčiais mėginant juos
palyginti su kitų gylio matavimų reikšmėmis.
Taško (arba linijos pradžios ir pabaigos taškų – jei dirbama su plaukiančiais prietaisais) kuriame
matuotas vandens gylis, koordinačių nustatymas reikalingas apdorojant matavimų rezultatus bei
pateikiant juos grafiškai. Nežinant tikslios gylio matavimo vietos padėties, gylio matavimai netenka
tikslo (ypač atliekant kompleksinius matavimus: pjūvyje, tam tikroje akvatorijos dalyje ir pan.).
Gylis matuojamas keliais etapais. Pirmiausia atliekami parengiamieji darbai, kurių metu dažniausiai
nustatoma, patikrinama ir pažymima geometrinė taškų padėtis, leidžianti įvertinti gylio matavimų
vietų koordinates. Vėliau atliekami patys gylio matavimai bei nustatomas vandens lygis matavimų
metu. Paskutinis darbų etapas – gautų duomenų įvertinimas ir apdorojimas.
Vandens gyliai matuojami labai įvairiems tikslams. Dažniausiai su gylių matavimais susiduriama:
• nustatant upės, upelio, ežero ar tvenkinio dugno reljefo pobūdį;
• atliekant įvarius hidrometrinius matavimus (greičio, debito, vandens
temperatūros, dugno nuogulų ir pan.);
82
• nustatant upės vagos skersinio pjūvio plotą hidrometriniame profilyje.

Didelė matavimo tikslų įvairovė lemia skirtingų gylio matavimų būdų pasirinkimą. Priklausomai
nuo darbo tikslo ir objekto, kuriame vykdomi matavimai, gyliai gali būti matuojami:
a) konkrečiame taške;
b) profilyje (linijoje);
c) akvatorijos dalyje.
Konkrečiame taške atliekamais gylio matavimais dažniausiai apsiribojama tais atvejais, kai gylis –
ne itin svarbi hidrometrinių rodiklių tyrimų komplekso dalis (pavyzdžiui: norint pasitikrinti ar
nepakito terminės vertikalės gylis po paskutinio matavimo). Tokiems matavimams dažniausiai
naudojami paprasti rankiniai arba mechaniniai prietaisai.
Matavimai profiliuose populiariausi upėse. Jie gali būti atliekami išdėstant matavimo profilius
skersai (skersiniuose profiliuose) arba išilgai (išilginiuose profiliuose) upės vagos. Skersiniai
profiliai – dažniausiai naudojamas gylio matavimų būdas, vertinat upės vagos skersinio pjūvio plotą
hidrometriniame profilyje. Tiek skersiniai, tiek išilginiai profiliai gali būti panaudoti nustatant upės
ruožo dugno reljefo pobūdį. Dirbant profiliuose naudojami įvairūs – rankiniai, mechaniniai,
akustiniai – prietaisai.
Atliekant matavimus pasirinktoje akvatorijos dalyje dažniausiai siekiama sudaryti stovinčių
vandens telkinių batimetrinius planus. Kartais sudarinėjami ir tam tikrų upių atkarpų batimetriniai
planai. Šiuo metu čia dažniausiai naudojamasi akustiniais gylio matavimo prietaisais.
Priklausomai nuo pasirinkto matavimo būdo skiriasi ir gylio matavimų rezultatų tikslumas. Dažnai
jį papildomai veikia vietinės sąlygos, tačiau galioja bendra taisyklė: esant mažesniam gyliui,
siektino duomenų tikslumo reikalavimai griežtėja.
4.2. Gylio matavimo vietų parinkimas ir padėties nustatymas

Gylio matavimo vietų parinkimas bei jų padėties nustatymas susijęs su geodeziniais
matavimais. Todėl gylio matavimų vietų koordinates dauguma atvejų lengviau nustatyti
mažesniuose objektuose (kai atstumai nuo kranto sąlyginai nedideli).
Vienas iš paprasčiausių matavimo būdų, dažniausiai taikomas nelabai didelėse upėse, – matavimai
skersiniuose profiliuose.
Gylio matavimo taškų skaičius skersiniame profilyje priklauso nuo upės vagos pločio bei dugno
reljefo. Upėse, kurių vagos plotis svyruoja 10-100 m intervale, o dugno reljefo pobūdis –
standartinis (farvateris centrinėje vagos dalyje, didelių seklumų ir duobių nėra) siūloma atlikti
matavimus 10-20 taškų. Esant 100-300 m vagos pločiui ir tolygiam gylių pasiskirstymui, matavimo
taškų skaičių siūloma padidinti iki 20-30. Upėse, kurių vagos plotis 300-1000 m, gylio matavimo
taškų skaičius išauga iki 40-50.
83
4.1 pav. Skersinio upės gylio matavimų profilio dalies su netolygiu gylių pasiskirstymu pavyzdys:
siekiant tikslumo ties ryškia gylio pokyčio vieta atlikti gylio matavimai papildomame taške.
Be to, matavimo taškų skaičių visuomet būtina didinti paaiškėjus, kad profilyje galimi žymūs dugno
reljefo netolygumai (paprastai tai nesunku pastebėti pagal kranto pobūdį ir kelių pirmų matavimų
rezultatus). Mažose upėse ir upeliuose (kur vagos plotis nesiekia 10 m) gylio matavimo taškų
skaičius dažniausiai nustatomas atsižvelgiant į dugno reljefo pobūdį, nes šios upės retai kada
pasižymi taisyklingai išsidėsčiusiu farvateriu. Esant ryškiems upės dugno reljefo netolygumams, į
juos būtina atsižvelgti ir atliekant gylio matavimus didelėse upėse. Tokiose vietose gylio matavimo
taškai išdėstomi tankiau nei didžiojoje profilio dalyje (4.1 pav.).
Kaip jau minėta 1 skyriuje, atliekant matavimus skersiniuose profiliuose taškų padėtis gali būti
nustatoma:
1) pagal atžymas ant tilto, liepto ar skersai upę ištempto lyno;
2) naudojant geodezinius prietaisus, pastatytus ant kranto;
3) naudojant geodezinius prietaisus valtyje.
Pirmasis variantas – patogiausias, tačiau dažniausiai gali būti pritaikytas tik nedidelėse (iki 100 m
pločio) upėse ir upeliuose. Matavimus, naudojant skersai upę ištemptą lyną, techniškai įmanoma
atlikti ir platesnėse (iki 300 m) upėse. Tačiau čia dažnai susiduriama su sunkumais, kylančiais dėl
laivų navigacijos, sielių plukdymo ir pan. Kartais ties VMS pagrindiniu profiliu įrengiami specialūs
tiltai ar lieptai su atstumą nuo kairiojo upės kranto rodančiomis atžymomis (priklausomai nuo upės
pločio atžymos parenkamos kas 0,2 m; 0,5 m; 1 m; 2 m; 5 m ir pan.). Kai kuriose stotyse įrengtos
stacionarios lyninės perkėlos hidrometriniams suktukams bei panašiems prietaisams pritvirtinti (4.7
pav.). Gylio matavimo metu prie tokios perkėlos pritvirtinus lotą, jo padėtis nustatoma pagal lyno
sukimąsi įvertinančio skaitliuko parodymus.
Atliekant ekspedicinius matavimus nedidelėse upėse, sužymėtas lynas ištempiamas skersai virš
upės vandens paviršiaus. Pradinę lyno atžymą visais atvejais stengiamasi sutapatinti su upės
kairiuoju krantu. Nustatant gylio matavimo vietų padėtį pagal atžymas patartina kompaso arba
84
busolės pagalba nustatyti profilio kryptį. Ekspedicinių matavimų metu, esant galimybei panaudoti
visuotinės padėties nustatymo sistemos GPS įrangą, jos pagalba nustatomos pradinės lyno atžymos
koordinatės. Papildomi geodeziniai matavimai paprastai neatliekami.
4.2 pav. Gylio matavimo taškų padėties, dirbant skersiniame profilyje, nustatymo schema: a) vienu
teodolitu nuo kranto; b) dviem teodolitais nuo kranto; c) sekstantu iš valties. L – atstumas tarp
teodolito ir skersinį profilį žyminčios gairės, α - prietaisu matuojamas kampas.
Gylio matavimo taškų padėties nustatymas naudojant ant kranto pastatytus geodezinius prietaisus
gali būti atliekamas dvejopai: a) naudojant vieną prietaisą; b) naudojant du prietaisus. Dirbant
skersiniuose profiliuose, pagrindinis geodezinis prietaisas, šiuo metu naudojamas taškų padėties
nustatymui, – teodolitas. Dirbant su vienu prietaisu, kairiajame upės krante parenkama magistralinė
linija, kurios pradžia pažymima skersinį profilį žyminčia gaire, o pabaigoje pastatomas teodolitas
(4.2 pav., a). Teodolitą stengiamasi pastatyti tokiu atstumu nuo skersinio profilio, kad kampas tarp
profilio linijos ir vizavimo ašies (į numatytus gylio matavimo taškus) būtų ne mažesnis kaip 30°. Jei
ketinama dirbti keliuose profiliuose, teodolitą būtina pastatyti tokioje vietoje iš kurios būtų galima
nustatyti gylio matavimo taškų padėtį bent 3-4 profiliuose. Žinant kampą tarp profilio linijos ir
vizavimo ašies (α) bei magistralinės linijos ilgį (L), galima nustatyti atstumą nuo kairiojo kranto iki
gylio matavimo taško (4.2 pav., a). Kartais apsiribojama ne kiekvieno, o kas antro, kas trečio, kas
penkto ir pan. gylio matavimo taško padėties nustatymu. Likusiųjų taškų padėtis nustatoma tolygios
interpoliacijos principu (pavyzdžiui: atliekant gylio matavimus iš valties kas penkis yrius, priimama
išlyga, kad kaskart buvo nuplauktas vienodas atstumas). Toks metodas itin patogus atliekant gylio
matavimus nuo ledo: tuomet trumpesnius atstumus tarp ekečių galima išmatuoti naudojant ruletę.
Gylio matavimo taškų padėties nustatymo vienu prietaisu būdas taikomas vidutinio pločio (100-300
m) upėse su geromis priėjimo prie kranto sąlygomis. Gylio matavimo taško padėtis, dirbant vienu
teodolitu, gali būti nustatoma pagal signalą nuo kranto arba iš valties (nuo ledo). Signalizuojant nuo
kranto, gylio matavimo taško vieta nustatoma iš anksto: taip dirbant gylio matavimo taškai išsidėsto
85
skersiniame profilyje tolygiau. Tačiau antrasis būdas - populiaresnis, nes leidžia labiau atsižvelgti į
upės dugno reljefo pobūdį.
Platesnėse (300-1000 m pločio) upėse, siekiant tiksliai nustatyti gylio matavimo taškų padėtį,
kampas tarp skersinio profilio linijos ir vizavimo ašies nustatomas naudojant du teodolitus. Šiuo
atveju magistralinė linija kairiajame upės krante išdėstoma taip, kad skersinį profilį žyminti gairė
padalintų ją į dvi lygias dalis. Teodolitai statomi magistralinės linijos pradžioje ir pabaigoje (4.2
pav., b). Gylio matavimo taško padėties nustatymo metodika iš esmės nesiskiria nuo aukščiau
aprašytų matavimų naudojant vieną prietaisą metodikos (taško atstumas nuo kairiojo kranto
nustatomas pagal kampą ir magistralinės linijos ilgį, tačiau matavimai iš dviejų pusių leidžia tiksliau
įvertinti taško padėtį). Šis padėties nustatymo būdas ypač patogus, kai gyliai matuojami iš valties
esant dideliems srovės greičiams (tokiais atvejais valtį dažnai sunku nuolat išlaikyti skersiniame
profilyje). Nustatant matavimo taškų padėtį dviem instrumentais, signalai matavimams duodami iš
valties.
Gylio matavimo taškų padėties nustatymas naudojant geodezinius prietaisus valtyje – retai
naudojamas būdas. Juo tenka naudotis plačiose upėse su blogomis priėjimo prie kranto sąlygomis,
nesant ledo dangos. Kol kas labiausiai paplitęs prietaisas, nustatant gylio matavimo taškų padėtį
tokiais atvejais, – sekstantas. Siekiant nustatyti taškų padėtį sekstantu, būtina pasirinkti gerai
matomą orientyrą krante (tai gali būti speciali gairė su vėliava arba aukštas, iš bendro fono
išsiskiriantis objektas: stulpas, bokštas, medis ir pan.), kurio padėtį galima nustatyti žemėlapyje ar
topografiniame plane. Vėliau, atliekant gylio matavimus kiekviename taške, nustatomas kampas
tarp šio orientyro ir skersinio profilio linijos (4.2 pav., c). Kadangi metodika taikoma itin didelėse
upėse, kur galima naudoti motorines valtis arba net nedidelius laivus, pastaruoju metu ji beveik
nebetaikoma. Šio tipo matavimus skersiniuose profiliuose pakeitė echolotai, galintys vykdyti
nenutrūkstamus gylio matavimus profilyje iš judančio laivo. Paprastai tokie echolotai montuojami
kartu su GPS įranga, automatiškai nustatančia profilyje atliktų matavimų padėtį ir leidžiančia
pateikti informaciją grafiškai (plačiau: skaityti 4.4 skyrelį). Upės vandens paviršiuje susiformavus
stabiliai ledo dangai, problemų dėl blogo priėjimo prie kranto nebekyla, nes teodolitą galima
pastatyti ant ledo.
Dirbant stacionariose VMS, kur gylio matavimo taškų vietos paprastai nustatinėjamos debito
matavimo profilyje, geodeziniai prietaisai naudojami tik pirmą kartą įrengiant pjūvį. Nustačius
taško vietą, ji pažymima ant kranto pritvirtintomis gairėmis. Dažniausiai gairės išdėstomos pagal
tokią schemą, kurioje vienos gairės žymi pjūvio liniją, o kitos – liniją, ties kurios susikirtimo su
pjūviu vieta yra gylio matavimo taškas (4.3 pav.). Vėliau gairių išsidėstymą būtina karts nuo karto
patikrinti (esant normalioms sąlygoms, tai atliekama kartą per metus).
86
4.3 pav. Gylio matavimo taškų vietos nustatymas pagal gaires. A, B, C, D – upės skersinį pjūvį
žyminčios gairės; 0, 1, 2, 3 – gairės, žyminčios linijas, kurių susikirtimo su pjūviu vietose
matuojamas gylis; I, II, III – gylio matavimo taškų vietos.
Gylio matavimai išilginiuose profiliuose dažniausiai vykdomi plačiose ir srauniose upėse. Dirbti
išilginiuose profiliuose šiais atvejais tampa patogiau, nes skersiniame profilyje, dėl itin didelio
srovės greičio, valtis nebeišsilaiko. Išilginiai profiliai paprastai naudojami atliekant upės ruožo
batimetrinius tyrimus. Jie išdėstomi tolygiai tiriamoje ruožo dalyje maždaug kas 0,1-0,2 upės vagos
pločio. Kartais arčiau kranto esančioje upė ruožo dalyje išilginiai profiliai išdėstomi tankiau, o ties
upės viduriu – kiek rečiau. Valtis ar laivas iš kurio atliekami gylio matavimai būtinai turi plaukti
numatytu profiliu pasroviui (profiliai išdėstomi lygiagrečiai kranto linijų, todėl ilgesniuose ruožuose
gali būti netiesūs).
Gylio matavimo taškų padėties nustatymas išilginiuose profiliuose priklauso nuo upės pločio bei
gylio matavimui naudojamų prietaisų. Nelabai plačiose upėse matavimai atliekami atskiruose
taškuose (naudojant gylį konkrečiame taške matuojančius echolotus arba rankinius bei mechaninius
gylio matavimo prietaisus). Šiais atvejais gylio matavimo taškų padėtis gali būti nustatoma
naudojant: a) du ant kranto pastatytus geodezinius prietaisus; b) skersinius profilius žyminčias
gaires. Kartais gylio matavimų metu nesustojama, todėl taško padėtį būtina nustatyti itin greitai.
Platesnėse upėse gyliai išilginiuose profiliuose dažniausiai matuojami naudojant nenutrūkstamiems
gylio matavimams profilyje pritaikytus echolotus arba sonarines sistemas. Dauguma šių prietaisų
montuojami kartu su GPS įranga, nustatančia matavimų vietos padėtį ir padedančia apdoroti
rezultatus.
Nustatant taško padėtį išilginiame profilyje dviem ant kranto pastatytais geodeziniais prietaisais,
remiamasi menzulinių užkirčių principu (4.4 pav.). Dažniausiai naudojami prietaisai šiuo atveju:
menzulos stalelis ir kipregelis (4.4 pav., a). Nors ši metodika beveik nebenaudojama geodeziniams
ir topografiniams darbams, specifinių upių gylio matavimo taškų padėtis kipregeliais vis dar
nustatinėjama. Metodas ypač tinka labai sraunioms 100-500 m pločio upėms. Kartais matavimo
87
taškų padėtis gali būti nustatoma ir iš laivo, naudojant du sekstantus. Šiuo atveju sekstantais
atliekami užkirčiai į du skirtingus orientyrus viename krante (taip nustatomi kampai tarp orientyrus
jungiančios linijos ir matavimo taško). Tokia metodika pastaruoju metu naudojama itin retai.
4.4 pav. Gylio matavimo taškų padėties nustatymas menzulinių užkirčių principu, dirbant
išilginiame profilyje: a) taško padėties nustatymo menzulinėje nuotraukoje naudojant du kipregelius
principinė schema; b) išilginio profilio ir gylio matavimo taškų išdėstymo jame planas. A ir B –
menzuliniai staleliai su kipregeliais (atstumas A-B nustatomas išankstinio matavimo metu); C, D, E,
F, G – gylio matavimo taškai išilginiame profilyje.
Dirbant siauresnėse (iki 100 m pločio) upėse gylio matavimo taškų padėtis išilginiame profilyje gali
būti nustatoma be geodezinių prietaisų. Esant pakankamai tiesiam upės ruožui, paprastai pakanka
abiejuose upės krantuose tolygiais atstumais pažymėti nuo kelių iki keliolikos skersinių profilių
vietų. Matavimai išilginiame profilyje atliekami valčiai kertant skersinius profilius (esant būtinybei
– ir keliuose tarpiniuose taškuose tarp jų). Skersiniai profiliai dažniausiai žymimi aukštomis ir gerai
matomose vietose įtvirtintomis gairėmis. Šiuo atveju itin svarbu, kad valtis plaukdama nenukryptų
nuo iš anksto numatyto išilginio profilio, nes atstumas nuo kranto papildomai nevertinamas.
Srauniose ir plačiose (virš 500 m pločio) upėse matavimams išilginiuose profiliuose dažniausiai
pasitelkiami akustiniai gylio matavimo prietaisai, leidžiantys dirbti iš plaukiančio laivo. Tokių
matavimų padėtį įvertina GPS principu veikiantys įrenginiai. GPS – universali palydovinė
navigacijos sistema, leidžianti bet kuriuo metu nustatyti norimo objekto buvimo vietą ir judėjimo
greitį beveik visoje Žemėje bei kosminėje erdvėje šalia jos. Sistemos veikimo principas – objekto
padėties nustatymas pagal atstumus iki taškų, kurių koordinatės žinomos (palydovų). Atstumas
įvertinamas pagal palydovų siunčiamo radijo signalo kelionės iki GPS imtuvo antenos laiką.
Objekto koordinatėms nustatyti reikia gauti signalus mažiausiai iš trijų, o aukščiui įvertinti – iš
keturių dirbtinių Žemės palydovų. Didėjant iš skirtingų palydovų gautų signalų skaičiui, didėja
objekto padėties nustatymo tikslumas. Sistemos veiklą didžiausiu tikslumu užtikrina 24 palydovai
88
(dar 7 pakelti į orbitą papildomai, bet dabar nenaudojami). Šiuo metu veikiančios sistemos
tikslumas svyruoja nuo 6-8 m (paprasčiausi ir pigiausi GPS imtuvai) iki 1 cm (itin sudėtingos ir
labai brangios, specialius diferencialinius režimus naudojančios GPS imtuvų sistemos). Tikslumas
smarkiai svyruoja priklausomai nuo vietovės reljefo, kraštovaizdžio bei oro sąlygų. Dirbant upėse
su giliais slėniais dažnai sunku gauti signalus iš reikiamo palydovų skaičiaus (bent 3 palydovų), -
ypač arti kranto esančiuose taškuose. Su GPS imtuvais dažnai sunku dirbti ir esant aukštais
medžiais apaugusiems krantams: tanki lapija nepraleidžia palydovų siunčiamų signalų. Analogiškas
ir aukštų pastatų poveikis, dirbant miestuose. Signalus taip pat trikdo ir didelis debesuotumas. Kaip
papildomi trukdžiai paminėtinos magnetinės audros, lietus, imtuvų antenų apšerkšnijimas. Kol kas
kaip GPS sistemos trūkumas, galintis sukelti nepatogumų darbe, paminėtina ir jos priklausomybė
vienai šaliai (JAV). Pastaruoju metu kitos šalys taip pat pradėjo kurti kosminės geodezijos sistemas,
todėl GPS sistemos teikiama informacija tampa vis labiau pritaikyta civiliniams tikslams.
Atliekant gylio matavimus stovinčio vandens telkinio akvatorijos dalyje, dažniausiai dirbama halsų
principu (1.7 pav.). Šis principas kartais taikomas ir labai plačiose (kelių kilometrų pločio) upėse.
Matavimo vietos padėties nustatymo principai priklauso nuo pasirinktos gylio matavimo metodikos
ir naudojamų prietaisų. Nedideliuose ežeruose matavimai paprastai vykdomi halsų sankirtos
taškuose bei vienodais atstumais išdėstytuose taškuose tarp jų, naudojant mechaninius lotus bei
gyliams atskiruose taškuose matuoti skirtus echolotus. Atstumai tarp halsų ir tarp matavimo taškų
halsuose priklauso nuo tiriamo telkinio dugno reljefo pobūdžio. Dirbant taisyklinguose slėniuose
išsidėsčiusiuose ežeruose, atstumas tarp halsų gali siekti kelis šimtus metrų, ežeruose su sudėtingu
dugno reljefu šį atstumą būtina sutankinti iki keliasdešimties metrų. Atitinkamai išdėstomi ir
matavimo taškai halsuose: esant nesudėtingam dugno reljefui atstumas tarp jų siekia 10-20 m, o
esant sudėtingam – 5-10 m.
Taškų padėtis šiuo atveju nustatoma kaip ir dirbant upių skersiniuose profiliuose: itin mažuose
objektuose gali būti naudojami virš akvatorijos ištempti sužymėti lynai; stambesniuose – atliekami
kampų matavimai nuo kranto vienu arba dviem teodolitais. Kai stovinčio vandens telkinio
akvatorija viršija kelis kvadratinius kilometrus, patogiausia dirbti plaukiant išilgai halsų laivu su
nenutrūkstamiems gylio matavimams profilyje skirtu echolotu. Telkiniuose, pasižyminčiuose
pakankamai lygiu dugno reljefu, gana tankiai (kas keliasdešimt metrų) įrengus halsus ypač
pasiteisina sonarinių sistemų naudojimas. Dirbant su nenutrūkstamiems gylio matavimams iš
plaukiančio laivo pritaikytais echolotais bei sonarinėmis sistemomis, gylio matavimo vietų padėtis
nustatoma GPS įrangos pagalba. Padėties nustatymo principas šiuo atveju analogiškas kaip ir
atliekant gylio matavimus upių išilginiuose profiliuose.
89
4.3. Vandens lygio nustatymas matuojant gylį

Vandens lygis ir gylis – tarpusavyje susiję hidrometrinių tyrimų rodikliai. Todėl atliekant
gylio matavimus visada būtina žinoti tirtame objekte matavimų metu buvusį vandens lygį. Tai
reikalinga, nes: a) žinant realų vandens lygį gylio matavimo metu gaunama išsami informacija,
leidžianti panaudoti sutvarkytus gylio matavimų duomenis (pavyzdžiui: upėse – vagos skersinių
pjūvių plotų kreivės; ežeruose – batigrafinės ir tūrių kreivės); b) vandens lygis gylio matavimų metu
gali pasikeisti (ypač jei matavimai užtrunka ilgai), todėl tenka gautus gylius redukuoti atsižvelgiant
į lygio pokytį.
Jei gylio matavimai atliekami tik viename taške arba siauros upės skersiniame profilyje (kai juos
įmanoma atlikti greitai ir nekyla pavojus, kad vandens lygis matavimų metu pasikeis), apsiribojama
vandens lygio nustatymu prieš pradedant gylio matavimo darbus. Dirbant stacionarioje VMS, lygis
nustatomas pagal stacionarią matuoklę ar ant polio pastatytą nešiojamą matuoklę ir susiejamas su
stoties reperio aukščiu. Dirbant ekspedicinėmis sąlygomis, ar toliau nuo VMS esančiose vietose,
lygis nustatomas pagal laikiną (matavimo metu įkaltą) polį, kurio aukštis niveliacijos būdu
nustatomas pagal stoties reperio aukštį. Tokiu būdu nustatytas vandens lygis dažniausiai vadinamas
darbiniu vandens lygiu (su juo vėliau susiejami gylio matavimo duomenys). Darbinį vandens lygį
būtina nustatyti ir visais kitais gylio matavimo atvejais: matuojant gylį keliuose skersiniuose
profiliuose; matuojant gylį išilginiuose profiliuose; atliekant matavimus telkinio akvatorijos dalyje.
Užsitęsus gylio matavimams arba smarkiai kintant vandens lygiui, darbinį vandens lygį, nustatytą
gylio matavimų pradžioje, būtina redukuoti atsižvelgiant į lygio pokytį (matavimų metu). Todėl,
siekiant gauti tarpusavyje palyginamus gylio matavimų rezultatus, be darbinio vandens lygio
nustatomas ir momentinis vandens lygis (išmatuotas tuo pačiu metu). Kadangi gylio matavimo
taškai šiais atvejais dažnai išsidėsto toli vienas nuo kito, o darbai gali užtrukti, momentinį lygį
būtina nustatyti ties kiekvienu pjūviu. Labiausiai tokie matavimai aktualūs upėse ir tvenkiniuose,
nes: a) šiems telkiniams būdingas nuolydis, todėl – net esant tam pačiam lygiui – skiriasi įvairiuose
pjūviuose išmatuoto vandens lygio altitudė; b) vandens lygis šiuose objektuose – ypač potvynių,
poplūdžių, polaidžių metu – nestabilus. Momentiniai vandens lygiai pjūviuose gali būti nustatomi
dvejopai:
1) tuo pačiu momentu visoje tiriamoje upės ar tvenkinio dalyje įkalami kuoliukai
sulig vandens paviršiumi ties kiekvienu pjūviu, kurių aukštis vėliau nustatomas
niveliuojant;
2) ties tam tikrais gylio matavimo pjūviais (kas kelis ar keliolika kilometrų)
tiriamoje upės ar tvenkinio dalyje įrengiamos laikinos VMS – įkalami poliai arba
pastatomos laikinos stacionarios matuoklės.
Dirbant antruoju būdu, visus matavimus gali atlikti keli žmonės, todėl jis taikomas dažniau.
90
Momentinį vandens lygį, matuojant gylius, stengiamasi nustatyti esant žemiausiai lygio reikšmei.
Todėl redukcinė pataisa ∆H dažniausiai gaunama neigiama ir ją reikia atimti iš gautos gylio
matavimų reikšmės (kartais ji vadinama gylio nuopjova). Ji apskaičiuojama pagal lygtį:
∆H = H m − H d . (4.1)
Čia: ∆H – redukcinė pataisa, Hm – momentinis vandens lygis, Hd – darbinis vandens lygis.
Gavus teigiamą redukcinę pataisą, ją reikia pridėti prie gylio matavimų rezultatų reikšmių. Kartais
vandens lygis staigiai pasikeičia net atliekant matavimus viename profilyje. Tokie atvejai dažnai
pasitaiko dirbant žemiau užtvankų esančiuose upių ruožuose. Esant tokiam intensyviam lygio
kitimui, būtina įvesti redukcinę pataisą kiekviename gylio matavimo taške gautiems rezultatams.
Tuomet darbinis lygis nustatinėjamas atliekant matavimą kiekviename gylio matavimo taške, o
momentiniu lygiu laikoma pati žemiausia iš išmatuotų darbinio lygio reikšmių.
4.4. Gylio matavimo prietaisai

Tarp šiuo metu dažniausiai hidrometriniuose darbuose naudojamų vandens gylio matavimo
prietaisų pagal konstrukcijos principus išsiskiria trys pagrindinės grupės:
• gylio matavimo strypai;
• lynai su svarmenimis;
• akustiniai gylio matavimo prietaisai.
Gylio matavimo prietaisai gali būti klasifikuojami ir pagal matavimų aprėptį. Šiuo atveju išskiriami
prietaisai, kuriais galima atlikti matavimus: a) atskiruose taškuose; b) profilyje (nuolat judant
valčiai); c) tam tikrame dugno plote (judant arba nejudant valčiai).
Gylio matavimo strypai – paprasčiausi ir seniausiai naudojami gylio matavimo įrankiai. Šiai
prietaisų kategorijai priskirtini įvairaus ilgio (dažniausiai nuo 1 m iki 3 m) graduoti metaliniai arba
plastikiniai bei (kiek rečiau) mediniai strypai. Gylio matavimo strypais galima išmatuoti vandens
gylį atskiruose taškuose. Specialūs, tik gylio matavimams skirti, strypai paprastai negaminami,
todėl, esant galimybei, įprasta matuoti gylius prietaisais, pritaikytais vandens lygio matavimams bei
hidrometrinių suktukų pritvirtinimui (hidrometrinius strypus).
Esant itin mažiems gyliams, patogu matuoti juos nešiojama matuokle (2.9 pav., a). Nešiojama
matuoklė labiausiai tinka atliekant gylio matavimus brastoje, nuo ledo bei nuo žemų lieptelių.
Dažniausiai šis įrankis naudojamas, matuojant gylį mažuose upeliuose. Dirbant su nešiojama
matuokle matavimai atliekami 1 cm tikslumu.
Gilesniuose telkiniuose iš šios kategorijos prietaisų dažniausiai naudojamas hidrometrinio suktuko
strypas, pastaruoju metu neretai vadinamas hidrometriniu strypu, nes prie jo tvirtinami ir kiti
įrenginiai (plačiau apie hidrometrinį strypą skaityti 5.3 skyrelyje). Dažniausiai strypai sujungiami iš
kelių dalių (po 1 m arba 1,5 m) ir siekia iki 3 metrų ilgio. Strypai graduojami kas 5 cm arba 10 cm,
91
todėl matavimų tikslumas dirbant jais dažniausiai apsiriboja 5 cm. Šiais įrankiais taip pat galima
dirbti brastose, nuo ledo bei nuo lieptelių, tačiau jie leidžia išmatuoti didesnius gylius. Kartais
gaminami ir strypai, kuriuos sujungiant iš atskirų dalių galima pasiekti 4,5-5 m gylį, tačiau dirbti su
jais upėse nepatogu.
Analogišką gylį galima išmatuoti ir hidrometrinėmis kartimis – plastikiniais arba mediniais gylio
matavimui skirtais strypais. Tai – specialiai gyliui matuoti skirti įrankiai, skirtingai nei
hidrometrinio suktuko strypai, gaminami vientisi. Jų ilgis gali siekti iki 5-7 m, o gradacijas įprasta
žymėti kas 10 cm. Pastaruoju metu šie prietaisai naudojami itin retai.
Gylio matavimams skirti lynai su svarmenimis, priklausomai nuo svorio bei nuleidimo į vandenį
būdo, skirstomi į: a) nuleidžiamus rankomis; b) nuleidžiamus naudojant mechaninę įrangą. Kaip ir
dirbant su gylio matavimo strypais, vandens gylius, naudojant lynus su svarmenimis, galima
išmatuoti tik atskiruose taškuose.
4.5 pav. Tipiški gylio matavimams naudojami svarmenys: a) svambalas (1 – virvė; 2 – gradacijų
žymekliai); b) lotas (1 – lynas; 2 – horizontaliai besisukanti sąvara).
Rankomis nuleidžiamų svarmenų kategorijai priskiriami gylio matavimams skirti svambalai ir lotai,
sveriantys iki 10 kg. Kadangi jų svoris nėra didelis, gylis šiais svarmenimis matuojamas rankomis
nuleidžiant juos į gylio matavimo tašką, pritvirtinus prie graduoto lyno ar virvės. Rankomis
nuleidžiami svarmenys dažniausiai naudojami stovinčio vandens telkiniuose (kurių gylis neviršija
50 m) ir lygumų upėse (kurių srovės greitis neviršija 0,5 m; o gylis neviršija 15 m).
Ežeruose ir tvenkiniuose dažniausiai naudojami svambalai (4.5 pav., a). Tai vienas iš seniausių
gylio matavimo įrankių (svambalų, kuriais matuoti gyliai laivams įplaukiant į uostus, randama
antikos laikotarpiu klestėjusiuose pajūrio mietuose). Dauguma šiuolaikinių svambalų – plieniniai,
sveriantys apie 4-5 kg. Svambalus įprasta tvirtinti prie graduotos virvės (gradacijos, priklausomai
nuo matuojamo gylio, išdėstomos kas 0,05 m arba 0,1 m).
92
Upėse dažniau naudojami lotai – aptakios formos svarmenys su stabilizatoriumi (4.5 pav., b).
Stabilizatorius nukreipia loto aptakiąją dalį prieš srovės kryptį, todėl šie svarmenys žymiai
atsparesni srovės poveikiui nei svambalai. Dėl specifinės savo išvaizdos populiariausi rankiniai lotai
kartais vadinami žuvų bei bombų formos lotais. Rankomis nuleidžiami lotai dažniausiai sveria nuo
4 kg iki 10 kg ir tvirtinami prie kas 0,1 m graduoto metalinio (dažnai apvilkto plastikine danga)
lyno. Lynas prie loto tvirtinamas per horizontaliai besisukančią sąvarą, kuri užtikrina loto sukimąsi
kintant srovės krypčiai (4.5 pav., b).
4.6 pav. Lotų nuleidimui naudojamos hidrometrinės gervės ir gervės suktuvo sandara: a) gervė (1 –
loto nuleidimo velenas; 2 – suktuvo būgno velenas); b) rankinis gervės suktuvas (1 – būgno veleno
ašis; 2 – būgnas; 3 – dantratis; 4 – skaitliukas; 5 – rankena) (pagal: Manual..., vol. I, 2010).
Svarmenims, nuleidžiamiems naudojant mechaninę įrangą priskiriami sunkesni nei 10 kg lotai,

kuriuos nuleidžiant į vandenį naudojamos gervės arba lyninės perkėlos. Daugumos tokių lotų svoris
svyruoja nuo 15 kg iki 40 kg, tačiau itin giliose ir dideliais srovės greičiais pasižyminčiose upėse
kartais naudojami ir 100 kg svorio lotai. Savo forma lotai, nuleidžiami naudojant mechaninę įrangą,
nesiskiria nuo nuleidžiamų rankomis (4.5 pav., b). Kaip ir rankomis nuleidžiami lotai, jie tvirtinami
prie lynų per sąvarą. Esminiai skirtumai tarp šių lotų ir rankomis nuleidžiamų lotų išryškėja jų
nuleidimo į vandenį metu.
Dirbant iš valties, nuo tilto arba nuo ledo, lotų, nuleidžiamų naudojant mechaninę įrangą nuleidimui
link dugno naudojamos hidrometrinės gervės (4.6 pav., a). Gervė – keliamasis prietaisas, turintis
būgno formos suktuvą su ant jo vyniojamu lynu. Šiuo metu populiariausios hidrometrinės gervės,
kurias sudaro metalinė laikomoji dalis (kartais apačioje turinti ratukus) bei du velenai: nuo gervės
gale esančio veleno į vandenį nuleidžiamas prie lyno pritvirtintas lotas, o prie centrinėje gervės
dalyje esančio veleno primontuojamas suktuvas. Laikomosios gervės dalies aukštis bei polinkio
93
kampas gali būti reguliuojami. Lotas nuleidžiamas į vandenį atleidus gervės suktuvo (4.6 pav., b)
dantratį, o pakeliamas sukant būgną rankena (rankiniuose suktuvuose) arba varikliu (varikliniuose
suktuvuose, kurie naudojami dirbant su itin sunkiais lotais). Gylis nustatomas pagal skaitliuko,
matuojančio būgno apsisukimų skaičių, parodymus. Dažniausiai hidrometrinės gervės naudojamos
atliekant matavimus nuo tiltų. Naudojant gerves galima atlikti ne tik gylio, bet ir kitų hidrometrinių
tyrimų rodiklių matavimus: kaip minėta 2.4 skyriuje, gervės naudojamos vandens lygio
matavimams tiltinėse VMS, be to prie jų dažnai tvirtinami hidrometriniai suktukai, batometrai ir kiti
prietaisai.
4.7 pav. Lyninės perkėlos su automatiniu vežimėliu sandaros principinė schema: 1 – laikantysis
lynas; 2 – automatinis vežimėlis; 3 – vežimėlio atstumą nuo kranto ir loto aukštį reguliuojantys
lynai; 4 – variklinis suktuvas; 5 – mechaninis lotas (pagal: Hidrometrijos..., 1996).
Prie vidutinio dydžio upių veikiančiose VMS debito matavimams skirtuose pjūviuose dažnai
įrengiamos lyninės perkėlos (4.7 pav.). Naudojant šiuos įrenginius atliekami tiek srovės greičio, tiek
gylio matavimai. Dauguma šiuolaikinių lyninių perkėlų sukonstruotos naudojant automatinių
vežimėlių (kuriuos galima sustabdyti reikiamoje vietoje bei nuleisti žemyn prie jų prikabintą įrangą
į norimą gylį) principą. Šių perkėlų konstrukcinė schema paprasta: viršuje įrengiamas stabilus
laikantysis lynas, kuriuo gali horizontaliai judėti automatinis vežimėlis (su prie jo prikabintu lotu), o
kiek žemiau – du lynai, leidžiantys reguliuoti vežimėlio bei loto padėtį. Kadangi perkėlose suktuvai
naudojami ne tik lotų nuleidimui į vandenį, bet ir jų nugabenimui į gylio matavimo tašką, čia įprasta
vartoti variklinius suktuvus. Kartais pasitaiko ir kitokio tipo lyninių perkėlų (pavyzdžiui: su
judančiomis ant lyno kabinomis, iš kurių gylius matuoja stebėtojas).
Nors lotai savo forma specialiai pritaikyti darbui upėse ir sukonstruoti taip, kad kuo mažiau
reaguotų į srauto jėgos poveikį, dirbant su šiais prietaisais srauniose ir pakankamai giliose upėse,
būtina atsižvelgti į loto nunešimą. Priklausomai nuo naudojamo loto svorio, lyno ilgio, upės srovės
greičio ir kitų rodiklių, išmatavus gylį lotais, dažnai tenka įvesti korekcines pataisas. Parenkant loto
94
svorį, priimta naudotis „nykščio taisykle“ (pavadinimas kilęs iš lyno padėties palyginimo su
aukštyn iškeltu nykščiu). Ji teigia, kad loto, naudojamo upės skerspjūvio gylio matavimams, svoris
(kg) turi būti daugiau kaip penkis kartus didesnis už maksimalaus skerspjūvyje išmatuoto srovės
greičio (m/s) ir gylio (m) sandaugą. Pavyzdžiui, jei maksimalus srovės greitis tiriamame
skersiniame profilyje 0,42 m/s, o maksimalus gylis 5,3 m, loto svoris turėtų viršyti 11,13 kg (5 ×
0,42 × 5,3 = 11,13). Nykščio taisyklė nustatyta empiriniu būdu, tačiau yra pakankamai patikima:
pastebėta, kad naudojant mažesnio svorio lotus jie smarkiai nunešami pasroviui dar nepasiekę upės
dugno. Upėse, kurios pasižymi itin nestandartiniais greičio bei gylio rodikliais (pavyzdžiui: kalnų
upėse, labai giliose upėse) būtina naudoti dar didesnius lotus nei nurodo nykščio taisyklė.
4.8 pav. Pagrindiniai rodikliai, į kuriuos būtina atsižvelgti apskaičiuojant gylio matavimo
korekcines pataisas dėl loto nunešimo pasroviui (pagal: Manual..., vol. I, 2010).
Jei loto nunešimo nepavyksta išvengti (taip neretai įvyksta esant dideliam nešmenų kiekiui
vandenyje, tekant nugrimzdusiam ižui ir pan.), realusis gylis apskaičiuojamas koreguojant bendrą
nuleisto į vandenį lyno ilgį. Kadangi, dirbant nuo tiltų bei lyninių perkėlų, dažnai matuojamas
bendras lyno ilgis tiek ore, tiek vandenyje (prieš tai įvertinus atstumą iki vandens paviršiaus), tenka
atskirai apskaičiuoti ore ir vandenyje esančių lyno dalių korekcines pataisas. Taip elgtis būtina dėl
dviejų priežasčių: a) lyno polinkio kampas vandenyje ir ore – skirtingas; b) įvedus korekcinę pataisą
ore esančios lyno dalies ilgiui, pasikeičia vandens lygio ir gylio reikšmės (4.8 pav.). Sukurta daug
įvairių metodikų, skirtų gylio matavimo korekcinėms pataisoms dėl loto nunešimo pasroviui
apskaičiuoti, bet dažniausiai naudojamos standartinės WMO siūlomos korekcijų lentelės (žiūrėti II
PRATYBŲ UŽDUOTĮ). Pastaruoju metu korekcinių pataisų įvedimas aktualus tik dirbant nuo tiltų, nes
95
dauguma lyninių perkėlų pritaikytos dirbti koreguojant automatinio vežimėlio aukštį: atsižvelgiant į
upės rodiklius jį galima nustatyti tokį, kad ore ir po vandeniu esančios lyno dalies pataisos
eliminuotų viena kitą.
Lotai dažnai naudojami ne tik gylio matavimams: jie tvirtinami po hidrometriniais suktukais,
siekiant išlaikyti vertikalią lyno padėtį; į juos įstatomi batometrai vandens mėginiams paimti ir pan.
Akustinių gylio matavimo prietaisų (echolotų) veikimo principas pagrįstas laiko, per kurį
ultragarso signalas nukeliauja nuo vandens paviršiuje esančio daviklio iki dugno ir atsispindėjęs
sugrįžta atgal, apskaičiavimu. Ultragarso sklidimo gėlame vandenyje greitis, esant 14° C
temperatūrai, lygus 1462 m/s. Tai leidžia akustiniams prietaisams (atitinkamose sąlygose atlikus jų
taravimą) automatiškai apskaičiuoti gylį. Kadangi dalis akustinių bangų prasiskverbia į gilesnius
grunto sluoksnius bei atsispindi nuo stambesnių žuvų, augalų ir vandenyje esančių daiktų; echolotai
gali pateikti informaciją ir apie dugno struktūrą, vandens druskingumą, temperatūrą, ant dugno
gulinčius daiktus, bei hidrobiontus tiriamoje akvatorijos dalyje.
4.9 pav. Informacijos pateikimas taškiniame ir pjūviniame echolotuose: a) taškinio echoloto

monitorius; b) ilgio-gylio echograma, parodanti dugno struktūrą ir žuvų susitelkimo zonas (pagal:
Aquatic..., 2006).
Šiuo metu naudojami akustiniai gylio matavimo prietaisai dažniausiai kategorizuojami pagal
informacijos apie gylį pateikimo galimybes bei jos kiekį. Aiškiausiai išsiskiria trys šių prietaisų
grupės:
• taškiniai echolotai – prietaisai, skirti matuoti gyliams atskiruose taškuose (pritaikyti
darbui nejudant);
• pjūviniai echolotai – prietaisai, skirti vykdyti nenutrūkstamiems gylio matavimams
pasirinktame pjūvyje (pritaikyti darbui judant);
96
• plotiniai echolotai – prietaisai, skiri matuoti gyliams pasirinktoje akvatorijos dalyje

(pritaikyti darbui nejudant ir judant).
Taškiniai echolotai – seniausiai išrasti ir paprasčiausi akustiniai prietaisai. Naudojant juos, gaunama
informacija apie pasirinkto matavimų taško gylį, kuri paprastai parodoma echoloto monitoriuje
skaičiais (4.9 pav., a). Naujesni šio tipo echolotai kartais išreiškia informaciją ir grafiškai. Tuomet
grafike pavaizduojamas vandens ir įvairių dugno grunto sluoksnių storis bei stambesni vandenyje
plaukiojantys objektai tiriamame taške, šalia užrašoma vandens temperatūra, druskingumas ir
tiriamo taško koordinatės. Taškiniais echolotais galima matuoti gylį nuo ledo bei iš stovinčios
valties, tačiau bet kuriuo atveju informacija apie gylį gaunama tik tiriamame taške (kaip ir atliekant
matavimus gylio matavimo strypais bei lynais su svarmenimis) (4.10 pav., a). Šiuo metu taškiniai
echolotai, skirti gylio matavimams, nebegaminami (kartais pasitelkiami seniau pagaminti arba žuvų
stebėjimui skirti echolotai), nes vietoj jų naudojami kiti akustiniai prietaisai.
4.10 pav. Echolotų su stabiliais ir judančiais signalų davikliais veikimo principiniai skirtumai: a)
akustinio signalo perdavimo schema echolotuose su vertikaliai nukreiptais signalų davikliais
(taškiniuose ir pjūviniuose echolotuose); b) akustinio signalo perdavimo schema echolotuose su
įvairiu kampu besisukančiais signalų davikliais (plotiniuose echolotuose).
Pjūviniai echolotai – naujesnis echolotų tipas, žymiai išplėtęs jų panaudojimo galimybes. Nuo
taškinių echolotų jie skiriasi tuo, kad leidžia atlikti nenutrūkstamus dugno tyrimus, plaukiant laivu
pasirinktame pjūvyje ir pateikia informaciją apie dugno savybes grafiškai. Gylio kaitą tiriamame
pjūvyje parodantis grafikas, gautas naudojant pjūvinį echolotą, vadinamas echograma (4.9 pav., b).
97
Senesnių modelių pjūviniai echolotai pateikdavo echogramas, kurių horizontalioje ašyje buvo
vaizduojamas plaukimo laikas, o vertikalioje – gylis. Tokioms echogramoms apdoroti reikėdavo
žinoti laivo judėjimo greitį bei pjūvio pradžios ir pabaigos koordinates. Naudojant seno modelio
pjūvinį echolotą, laivas turėdavo plaukti pjūviu vienodu greičiu. Šiuolaikiniai pjūviniai echolotai
susieti su GPS sistemomis, todėl koordinates įvairiose pjūvio vietose bei laivo judėjimo greitį
echolotas nustato pats. Echograma šiuose echolotuose išreiškiama horizontalėje vaizduojant atstumą
nuo pjūvio pradžios, o vertikalėje – gylį, dugno sluoksnių storį, vandens fizines ir chemines
savybes, hidrobiologinius rodiklius ir pan. Dirbant pjūviniu echolotu laivas turi plaukti gana lėtai,
nes esant dideliam greičiui aplink akustinio signalo daviklį (paviršiniame vandens sluoksnyje)
susidaro daug oro burbuliukų, iškreipiančių signalo sklidimo greitį. Dažniausiai gylio matavimai
pjūviniu echolotu atliekami plaukiant 1,5-2,0 m/s greičiu.
Plotiniai echolotai – naujausia akustinių gylio matavimo prietaisų grupė. Šio tipo prietaisų veikimo
principas žinomas jau beveik šimtą metų (naudoti dar I pasaulinio karo pabaigoje), tačiau labai ilgą
laiką svarbiausia jų pritaikymo sritis buvo povandeninė karinė žvalgyba: laivų, torpedų, minų ir
panašių objektų paieškos. Nuo 1940 m. JAV ir JK bendradarbiaujant buvo pradėti kurti civilinėms
reikmėms pritaikyti plotiniai echolotai – sonarai (pavadinti pagal jų kūrimui skirto tyrimų projekto
angliško pavadinimo – SOund Navigation And Ranging – akronimą). Todėl plotiniai echolotai
dažnai vadinami sonarais arba sonarinėmis sistemomis. Pirmasis plotinis echolotas, skirtas gylio
matavimams, sukurtas 1957 m. Nuo taškinių bei pjūvinių echolotų sonarinės sistemos skiriasi
žymiai didesniu dugno plotu, kurio gylį daviklis gali išmatuoti iš vieno taško (4.10 pav., b). Taip
yra todėl, kad plotinio echoloto daviklis, siųsdamas ultragarso signalą, juda aplink savo ašį įvairiu
polinkio kampu (skirtingai nei taškinių ir pjūvinių echolotų davikliai, kurie yra stabilūs).
Šiuolaikiniai plotiniai echolotai pateikia informaciją grafiškai: kompiuterių monitoriuje nubraižomi
signalo apimtos dugno srities batimetriniai planai, kuriuos vėliau galima atspausdinti. Iš vieno taško
akustiniu signalu aprėpiamas dugno plotas priklauso nuo tiriamo objekto gylio bei dugno reljefo
pobūdžio. Šių priklausomybių tendencijos pavaizduotos 4.11 pav. Dirbant ne itin giliuose vidaus
vandens telkiniuose – kurių gylis neviršija 150 m – akustinio signalo aprėpties plotas didėja,
didėjant gyliui bei tiriant lėkštesniu dugnu pasižyminčius objektus. Dirbant plotiniu echolotu
didesnio gylio telkiniuose tenka apriboti aprėpties plotą dėl techninių priežasčių: daviklio negalima
smarkiai pakreipti nuo vertikalės, nes nukenčia duomenų kokybė.
Gylio matavimai plotiniais echolotais gali būti atliekami nuo ledo bei iš stovinčių ir plaukiančių
valčių. Šiuo metu populiariausi plotiniai echolotai, leidžiantys atlikti matavimus iš plaukiančių
valčių. Jie, kaip ir pjūviniai echolotai veikia kartu su GPS sistemomis, tačiau pateikia ne
echogramą, bet tam tikros dugno dalies, esančios po pjūviu, batimetrinį planą. Plotiniai echolotai
98
labai pagreitino gylio matavimų procedūras, todėl pastaruoju metu išsivysčiusiose šalyse jais
stengiamasi atlikti daugumą gylio matavimo darbų.
4.11 pav. Akustiniu signalu aprėpiamo dugno ploto priklausomybė nuo gylio ir dugno reljefo
pobūdžio, dirbant plotiniais echolotais: a) iš vieno taško siunčiamo akustinio signalo dugno
aprėpties pokyčiai, esant mažam (viršuje) ir dideliam (apačioje) gyliui (H1 – mažas gylis, L1 –
mažas aprėpiamo dugno ploto skersmuo; H2 – didelis gylis, L2 – didelis aprėpiamo dugno ploto
skersmuo); b) dugno pasiekimo akustinėmis bangomis galimybės, esant lygiam (viršuje) ir
nelygiam (apačioje) dugno reljefui (bangų pasiekiama dugno ploto dalis pavaizduota plačia ruda
linija).
Dirbant su echolotais gylio matavimų rezultatus būtina koreguoti, atsižvelgiant į daviklio

panardinimo gylį. Kadangi, esant didesniam bangavimui bei susidarant purslams aplink laivą (kai
plaukiama prieš srovę arba didesniu kaip 1,0 m/s greičiu) daviklis paprastai panardinamas į 0,5 m ar
didesnį gylį, daviklio panardinimo pataisa, matuojant seklius telkinius, gali sudaryti nemažą bendro
gylio dalį (4.12 pav.). Konkretus daviklio panardinimo gylis priklauso nuo laivo, iš kurio atliekami
matavimai, dydžio bei bangavimo. Tokias korekcijas būtina įvesti dirbant su visų tipų (taškiniais,
pjūviniais bei plotiniais) echolotais iš laivų bei valčių.
99
4.12 pav. Daviklio panardinimo pataisos apskaičiavimo schema, matuojant gylius echolotais.
Šiuo metu pasaulyje aktyviai vystomos ir nuotolinės gylio matavimų technologijos, leidžiančios
įvertinti tiriamo telkinio gylį, davikliui nekontaktuojant su vandeniu (davikliai įrengiami lėktuvuose
ar dirbtiniuose Žemės palydovuose). Šio tipo konstrukcijos dažnai vadinamos lidarais (pagal
angliško sistemos pavadinimo – Light Identification, Detection and Ranging – akronimą). Lidarų
veikimo principas pagrįstas laiko, per kurį optinis signalas (dažniausiai lazerio spindulys)
nukeliauja nuo daviklio iki dugno ir atsispindėjęs sugrįžta atgal, apskaičiavimu. Kadangi dalis
signalų atsispindi ir nuo vandens paviršiaus, tai leidžia įvertinti vandens lygį ir nustatyti gylį. Kol
kas didžiausios problemos, kylančios dirbant su lidarais – gylių nustatymo tikslumas bei gylių
įvertinimas priekrantės zonoje (kuri dažnai būna apaugusi mišku, krūmais, pasižymi stačiais
krantais ir pan.). Lidarų siunčiamas signalas gana jautriai reaguoja ir į tankiai vandens augalais
apžėlusias telkinio sritis: lazerio spindulys kartais panašiai atsispindi nuo augalų ir nuo dugno, todėl
sekliuose ir gausiai apžėlusiuose telkiniuose gaunama menkai patikima informacija apie gylį. Šiuo
metu lidarų sistemos pasiteisina tik dirbant stambiuose vandens telkiniuose, kai nėra galimybės
pritaikyti echolotus. Kitais atvejais vidaus vandens objektuose eksploatuoti šiuo principu pagrįstus
daviklius kol kas per brangu. Lidarai taip pat gali būti taikomi ir vandens lygio, upių skerspjūvių
plotų (pasirinktuose profiliuose) bei stovinčių telkinių vandens tūrių matavimams; tačiau dabar jų
naudojimas šiems tikslams pasiteisina tik susidarius specifinėms situacijoms, kai neįmanoma
panaudoti tradicinių matavimo priemonių.
4.5. Gylio matavimo duomenų tvarkymas

Gylio matavimo duomenų rezultatai gali būti įvairiai tvarkomi priklausomai nuo matavimų
tikslo. Gautus duomenis papildomai tvarkyti dažniausiai tenka dviem atvejais:
1) sudarant skersinių pjūvių profilius;
2) sudarant dugno reljefo batimetrinius planus.
100
Skersinių pjūvių profiliai paprastai sudaromi tais atvejais, kai gylio matavimų duomenis ketinama
panaudoti skaičiuojant debitus. Dauguma atvejų profiliai sudaromi atlikus gylio matavimus upėse.
4.13 pav. Upės skersinio pjūvio profilio pateikimo pavyzdys (H – vandens lygis; F – skerspjūvio
plotas; B – upės plotis; hvid – vidutinis gylis pjūvyje; hmaks – maksimalus gylis pjūvyje; P –
skerspjūvio šlapiasis perimetras; R – hidraulinis spindulys).
Jų sudarymas pirmiausiai būtinas pjūvio morfometrinių charakteristikų apskaičiavimui, todėl

profilyje stengiamasi kiek įmanoma tiksliau pateikti informaciją apie išmatuotus gylius, matavimo
taškų atstumus nuo kranto, vandens lygį ir t.t. Ypač svarbi informacija apie gylius, todėl vertikalus
profilio mastelis dažniausiai parenkamas nuo 10 iki 100 kartų didesnis už horizontalų (4.13 pav.).
Pagrindinės morfometrinės charakteristikos, skaičiuojamos pagal skersinio pjūvio profilį (ir
paprastai pateikiamos jame) yra šios: VMS grafiko nulio (arba laikino reperio) aukštis gylio
matavimo metu, vandens lygis virš stoties nulio (arba laikino polio) H, skerspjūvio plotas F, upės
plotis B, vidutinis gylis pjūvyje hvid, maksimalus gylis pjūvyje hmaks, skerspjūvio šlapiasis perimetras
P, hidraulinis spindulys R. Taip pat, braižant profilį įprasta, esant galimybei, pateikti duomenis apie
dugno grunto struktūrą. Kaip ir pateikiant visų hidrometrinių matavimų rezultatus, būtina užrašyti
matavimų datą (staigiai kintančiu lygiu pasižyminčiose upėse – ir tikslų laiką).
Skerspjūvio plotas F nustatomas pagal lygtį:
1 h + h2 h + hn 1
F= h1b1 + 1 b2 + ... + n −1 bn −1 + hn bn . (4.1)
2 2 2 2
Čia: h1 – gylis pirmame matavimų taške; h2 – gylis antrame taške; hn – gylis paskutiniame
matavimų taške; b1 – atstumas tarp kairiojo kranto ir pirmojo gylio matavimo taško; b2 – atstumas
tarp pirmojo ir antrojo gylio matavimo taško; bn – atstumas tarp paskutiniojo gylio matavimo taško
101
ir dešiniojo kranto. Kaip matome, lygties esmė paprasta: paeiliui apskaičiuojami ir sudedami
trikampių bei trapecijų formos figūras ribojantys plotai tarp atskirų gylio matavimo taškų.
Upės plotis B įvertinamas tiesiogiai matuojant atstumą tarp kairiojo ir dešiniojo kranto pasirinktame
pjūvyje.
Vidutinis gylis hvid pjūvyje apskaičiuojamas, dalinant pjūvio plotą F iš pločio B:
F
hvid = . (4.2)
B
Maksimalus pjūvio gylis hmaks nustatomas išrinkus didžiausią gylio reikšmę iš gylio matavimų
rezultatų.
Šlapiuoju perimetru P ledo danga nepadengtoje vagoje laikomas dugno linijos ilgis tarp kairiojo ir
dešiniojo kranto. Norint jį tiksliai apskaičiuoti, naudojama lygtis:
P = b12 + h12 + b22 + (h2 − h1 ) + ... + bn2−1 + (hn − hn −1 ) + bn2 + hn2 ,

2 2
(4.3)
čia visi simboliai kaip ir (4.1) lygtyje. Susiformavus ledo dangai, prie šlapiojo perimetro reikšmės,
apskaičiuotos pagal (4.3) lygtį būtina pridėti ledo dangos plotį B (jis atitinka upės plotį).
Hidraulinis spindulys R skaičiuojamas kaip skerspjūvio ploto F ir šlapiojo perimetro P santykis:
F
R= . (4.4)
P
Pakankamai didelėse ir negiliose upėse hidraulinio spindulio reikšmė dažniausiai yra labai artima
vidutiniam gyliui pjūvyje (R ≈ hvid), todėl šlapiasis perimetras tokiais atvejais neskaičiuojamas.
Dugno reljefo batimetrinis planas sudaromas atlikus gylio matavimus pakankamai ilgame upės
ruože arba ežere. Upės ruožo dugno reljefo batimetrinis planas dažniausiai sudarinėjamas steigiant
naujas VMS, arba vykdant laivybos navigacinių galimybių tyrimus. Tokio plano sudarymas dažnai
siejamas su pakrantės topografinės nuotraukos atlikimu (1.6 pav.).
Ežerų ir tvenkinių batimetriniai planai (4.14 pav., a) paprastai sudaromi siekiant išsiaiškinti
svarbiausius jų morfometrinius rodiklius bei nustatyti ploto ir tūrio priklausomybes nuo vandens
lygio. Todėl be batimetrinio plano šiais atvejais sudaroma ir ežero batigrafinė bei tūrio kreivės.
Batigrafinė kreivė (4.14 pav., b) leidžia apskaičiuoti vandens telkinio plotą, esant skitingam
vandens lygiui, o ja remiantis sudaryta tūrio kreivė (4.14 pav., c) atskleidžia vandens telkinio tūrio
priklausomybę nuo lygio.
Turint batimetrinį planą bei šias kreives, nesunku apskaičiuoti ir aibę kitų ežero ar tvenkinio
paviršiaus bei tūrio morfometrinių rodiklių. Tarp paviršiaus morfometriją apibūdinančių
charakteristikų dažniausiai skaičiuojamos šios: bendras ežero plotas, salų plotas, ežero vandens
paviršiaus plotas, salingumas, litoralės plotas bei plotis, ežero ilgis, didžiausias ežero plotis, kranto
linijos ilgis bei kranto linijos išsivystymo (Nagelio) koeficientas.
102
4.14 pav. Arino ežero batimetrinis planas (a) ir batigrafinė (b) bei tūrio (c) kreivės. Skaičiai
batimetriniame plane rodo izobatų aukštį virš jūros lygio; simboliai kreivėse: h – gylis, A – izobatų
ribojamas vandens paviršiaus plotas, V – vandens tūris ties izobatomis. Sudaryta pagal Vandens
ūkio projektavimo instituto duomenis (Vandens..., 1964).
Tūrį paprastai apibūdina šie rodikliai: didžiausias gylis, ežero vandens tūris, vidutinis gylis,
santykinis gylis. Analogiškos morfometrinės charakteristikos skaičiuojamos ir apdorojant tvenkinių
gylio matavimų rezultatus.
1. Kokius papildomus rodiklius būtina nustatyti matuojant vandens gylį?
2. Kaip nustatoma gylio matavimo taškų padėtis skersiniuose profiliuose?
3. Kaip nustatoma gylio matavimo taškų padėtis išilginiuose profiliuose bei tiriant
stovinčio vandens telkinio akvatoriją?
4. Kaip apibūdinamas darbinis ir momentinis vandens lygis bei koks jų matavimo
tikslas?
5. Kaip klasifikuojami gylio matavimo prietaisai?
6. Kuo skiriasi mechaniniai ir rankiniai svarmenys, skirti gylio matavimui?
7. Kada gyliai matuojami naudojant lynines perkėlas ir kokiu principu jos veikia?
8. Į kokius pagrindinius rodiklius būtina atsižvelgti, skaičiuojant korekcines
pataisas dėl loto nunešimo pasroviui?
9. Kaip klasifikuojami akustiniai gylio matavimo prietaisai ir kurie iš jų šiuo metu
populiariausi?
103
10.Kokias charakteristikas galima apskaičiuoti, sudarius skersinį dugno profilį bei

dugno reljefo batimetrinį planą?
104
Hidrometrija Vandens srovės greičio matavimai
5. Vandens srovės greičio matavimai
Skyriuje supažindinama su vandens srovės greičio pasiskirstymo tėkmėje dėsningumais

ir juos lemiančiais veiksniais. Aprašomi pagrindiniai vidutinio srovės greičio vertikalėje
nustatymo metodai, pateikiamos populiariausios vidutinio greičio apskaičiavimo lygtys.
Apibūdinami dažniausiai šiuo metu naudojami srovės greičio matavimo prietaisai: aptariami jų
veikimo principai, matavimų metodikos ypatumai, panaudojimo galimybės. Daug dėmesio
skiriama šiuo metu sparčiausiai besivystančioms srovės greičio matavimo prietaisų
kategorijoms: elektromagnetiniams greičio matuokliams bei akustiniu principu veikiantiems
greičio matavimo prietaisams.
5.1. Srovės greičio apibūdinimas. Greičių pasiskirstymas tėkmėje

Vandens srovė – vektorinis dydis, apibūdinamas kryptimi ir greičiu. Srovės susidaro tiek
upėse, tiek stovinčio vandens telkiniuose, tačiau hidrologija labiau domisi upių srovėmis. Labai
smarkiai skiriasi ir požiūris į srovės greičio bei krypties matavimus. Srovės kryptis – retai
matuojamas dydis, priskiriamas specialiųjų tyrimų kategorijai. Tuo tarpu, srovės greičio matavimai
upėse itin dažni, nes dauguma jų atliekami siekiant įvertinti vandens debitus. Vandens srovės greitį
tenka matuoti ir vykdant statybų, hidrotechninių įrenginių, kelio darbų projektus (įrengiant brastas,
tiltus, užtvankas, kanalus ir pan.).
Bendrais bruožais srovės greitį galima apibūdinti remiantis fizikoje priimtu greičio apibrėžimu:
vandens srovės greitis – vandens dalelių per tam tikrą laiką įveiktas kelias. Hidrometrijoje įprasta
matuoti srovės greitį metrais per sekundę (m/s).
Tačiau būtina neužmiršti, kad srovė vagoje pulsuoja, o pulsacijos amplitudės netolygiai pasiskirsto
upės skerspjūvyje (pulsacijos didėja nuo vandens paviršiaus link dugno ir nuo centrinės dalies – link
krantų). Todėl hidrometrijoje įprasta atskirai vertinti momentinius ir suvidurkintus už tam tikrą
laiko tarpą srovės greičius (5.1 pav.).
5.1 pav. Vietinio (suvidurkinto) srovės greičio įvertinimo principinė schema: V – vietinis greitis;
Vm – momentinis greitis.
105
Momentinių greičių matavimais dažniausiai domimasi tik tada, kai siekiama išsiaiškinti kritines
greičių ribas. Dauguma kitų atvejų matuojami suvidurkinti greičiai. Kadangi jie atspindi vidutinę
greičio reikšmę tam tikroje srauto vietoje, šie greičiai dažnai vadinami vietiniais.
5.2 pav. Srovės greičių pasiskirstymo atviros vagos skersiniame pjūvyje vaizdas (izotachos).
Skaičiai ties izotachomis rodo greitį m/s (pagal: Poška, 1976).
Srovės greičiai upės vagoje pasiskirsto gana įvairiai, priklausomai nuo upės tipo (kalnų, lygumų ir
pan.), vagos struktūros, upės padengtumo ledu bei kitų ypatumų. Kadangi dažniausiai matuojami
vietiniai greičiai, aptarsime jų pasiskirstymo upių vagose ypatumus. Vaizdžiausiai ją atspindi
vienodus srovės greičius konkrečiuose pjūviuose jungiančios linijos – izotachos (5.2 pav.).
Paveiksle pateiktas vaizdas rodo srovės greičių pasiskirstymą atviroje vagoje. Upės paviršiuje
susidarius ledo dangai, dalis izotachų įgyja uždarų kreivių pavidalą.
Nesunku pastebėti, kad srovės greičių pokyčiai pagal gylį (upės pjūvio vertikalėje) santykinai yra
žymiai didesni nei pokyčiai pagal plotį (pjūvio horizontalėje). Be to, dauguma tradicinių greičio
matavimo metodų kol kas siejami su matavimais įvairiuose konkrečių vertikalių gyliuose. Greičio
pasiskirstymo pagal plotį netolygumų matavimų metu išvengiama teisingai parinkus bei įrengus
pjūvio vietą.
Todėl labiausiai aktualus greičio pasiskirstymo vertikalėje klausimas. Žinant kaip srovės greičiai
pasiskirsto vertikalėje, galima sužinoti taškų, kuriuose būtina atlikti matavimus, gylius. Paprastai
greičio matavimus stengiamasi atlikti laisvoje vagoje, kurioje aukščiau bei žemiau pjūvio nėra
trukdžių (seklumų, ant dugno gulinčių akmenų, rastų, augalų ir pan.). Tad geriausiai išnagrinėtas
srovės greičių pasiskirstymas atviros (be ledo dangos) ir švarios vagos vertikalėje. Nustatyta, kad
teisingai parinkus vertikalės, kurioje numatoma atlikti srovės greičio matavimus, vietą (pakankamai
ilgoje tiesios vagos atkarpoje) bei iš anksto paruošus matavimams rengiamą pjūvį (išvalius aukščiau
ir žemiau jo kelis kartus ilgesnį už upės plotį vagos ruožą nuo stambių dugno užtvarų, augalinių
kliūčių ir pan.); greitis pagal gylį atviroje vagoje standartiniu atveju turėtų pasiskirstyti taip kaip
parodyta 5.3 pav.
106
5.3 pav. Srovės greičio pasiskirstymo pagal gylį standartinėje atviros vagos vertikalėje epiūra ir
trijų pagrindinių greičio matavimo taškų (0,2h; 0,6h ir 0,8h) išsidėstymas joje (pagal: Ministry...,
1998; Boiten, 2007).
Kaip matome, standartiniu atveju maksimalus srovės greitis laisvoje vagoje stebimas maždaug 0,1h
– 0,2h gyliuose (čia: h – vertikalės gylis). Gyliams didėjant, greitis pastebimai mažėja ir ties dugnu
ima artėti prie nulio. Ties vandens paviršiumi srovės greitis paprastai taip pat būna kiek mažesnis už
0,1h – 0,2h gyliuose stebimą greitį, dėl trinties su oru. Tačiau paviršiuje greitis gali būti ir didesnis
nei kiek giliau, nes greitį čia smarkiai veikia vėjas (5.3 pav.).
5.4 pav. Schema, parodanti standartinį taško, kuriame srovės greitis artimiausiais vidutiniam srovės
greičiui vertikalėje, gylį (0,6h) (Sanders, 1998).
107
Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, leidusį nustatyti daugelio greičio matavimų taškų standartinius
gylius: bandymai parodė, kad dauguma atvejų, teisingai įrengus matavimų vietą, atviroje vagoje
vidutinis srovės greitis vertikalėje atitinka 0,6h gylyje tekančios srovės greitį (5.4 pav.).
Aptartos srovės greičių pasiskirstymo vagos pjūvyje bei vertikalėje schemos galioja tik
standartiniais atvejais – laisvoje nuo ledo ir vandens augmenijos bei kitų kliūčių vagoje. Susidūrus
su kliūtimis, srovės pasiskirstymas smarkiai pakinta. Nemenką poveikį srovės pasiskirstymui
vertikalėje gali turėti ir vėjas. Todėl, skaičiuojant vidutinį srovės greitį, matavimus įvairiomis
sąlygomis tenka atlikti skirtinguose standartiniuose gyliuose.
5.2. Vidutinio greičio vertikalėje nustatymas

Kol kas dažniausiai susiduriama su srovės greičio matavimo metodikomis, pagrįstomis
greičio matavimais atskirose vertikalėse. Tam būtina išmatuoti vietinius greičius atskiruose
vertikalės taškuose (įvairiuose gyliuose) bei apskaičiuoti vidutinį srovės greitį vertikalėje. Vidutinis
greitis vertikalėje gali būti nustatomas:
• redukcijos metodu;
• grafinio skaičiavimo metodu;
• integralaus matavimo metodu.
Dirbant redukcijos metodu, vidutinis greitis vertikalėje apskaičiuojamas pagal lygtis, siejančias tam
tikruose gyliuose išmatuotus vietinius greičius su vidutiniu greičiu vertikalėje V . Gyliai, kuriuose
atliekami matavimai, parenkami priklausomai nuo vietinių sąlygų: upės vagos atvirumo, užaugimo,
vertikalės gylio, greičių pasiskirstymo pobūdžio ir pan. Standartiniai gyliai, labiausiai tinkami V
apskaičiavimui, parinkti empiriškai: pagal srovės greičio pasiskirstymo epiūras, sudarytas remiantis
daugkartinių matavimų duomenimis. Srovės greičio matavimo metodams tobulėjant, lygtys, skirtos
V apskaičiavimui, keitėsi, tačiau dauguma standartinių gylių, kuriuose siūloma matuoti vietinius
greičius, išliko nepakitę (5.1 lentelė).
5.1 lentelė. Standartiniai srovės greičių matavimo gyliai vertikalėje (išreikšti santykinėmis dalimis
nuo bendro vertikalės gylio) (Guide..., 1994).
Atvirose vagose Esant ledo dangai arba užžėlusiai vagai
Prie paviršiaus Prie paviršiaus
0,2h 0,2h
0,6h 0,4h
0,8h 0,6h
Prie dugno 0,8h
Prie dugno
108
Redukcijos metodas leidžia apskaičiuoti vidutinį srovės greitį vertikalėje pagal matavimus, atliktus:
a) viename taške;
b) dviejuose taškuose;
c) trijuose taškuose;
d) penkiuose taškuose;
e) šešiuose taškuose.
Santykiniai redukcijos koeficientai, leidžiantys apskaičiuoti vidutinį srovės greitį vertikalėje V
pagal bet kuriame gylyje išmatuotą greitį Vn , pateikiami 5.2 lentelėje.
Dirbant viename taške, priimama išlyga, kad 0,6h gylyje išmatuotas srovės greitis V0, 6 atitinka
vidutinį greitį vertikalėje:

V = V0 , 6 . (5.1)
Matavimai viename taške paprastai atliekami esant vienai iš šių sąlygų: 1) kai gylis vertikalėje yra
tarp 0,1 m ir 0,75 m, o ankstesnių matavimų rezultatai rodo, kad greičių pasiskirstymas joje –
parabolės formos; 2) kai upės paviršiuje gausu ižo arba ledo lyčių, neleidžiančių atlikti matavimo
0,2h gylyje; 3) kai negalima atlikti matavimų 0,8h gylyje (greičio matavimo prietaisas prikabintas
prie lyno su lotu); 4) kai srovė itin sparčiai kinta ir matavimus būtina atlikti greitai.
5.2 lentelė. Redukcijos koeficientai, taikytini standartinei greičių pasiskirstymo vertikalei (Hulsing
ir kt., 1966).
Santykinis gylis Santykinis greitis
hn Vn
h V
0,05 1,160
0,1 1,160
0,2 1,149
0,3 1,130
0,4 1,108
0,5 1,067
0,6 1,020
0,7 0,953
0,8 0,871
0,9 0,746
0,95 0,648
Matavimai dviejuose taškuose atliekami 0,2h ir 0,8 h santykiniuose gyliuose. Vidutinis greitis
vertikalėje šiuo atveju apskaičiuojamas pagal lygtį:
V = 0,5(V0, 2 + V0,8 ) . (5.2)
109
Šiuo metodu dirbama esant didesniam kaip 0,75 m vertikalės gyliui gerai ištirtose upėse (kai
žinoma, jog greičių pasiskirstymas vertikalėje artimas standartinėms sąlygoms).
Standartiniai gyliai, atliekant matavimus trijuose taškuose paprastai yra 0,2h; 0,6h ir 0,8h (5.2 pav.).
Tuomet vidutinis greitis vertikalėje apskaičiuojamas pagal lygtį:
V = 0,25(V0, 2 + 2V0,6 + V0,8 ) . (5.3)
Esant ledo dangai arba vagos užaugimui vandens augmenija, kartais taikomi ir nestandartiniai
greičių matavimo gyliai: 0,15h; 0,5h bei 0,85h. Vidutinis greitis vertikalėje šiuo atveju
skaičiuojamas taip:
V = 0,33(V0,15 + V0,5 + V0,85 ) . (5.4)
Matavimai trijuose taškuose dažniausiai atliekami esant nestandartiniam greičio pasiskirstymui

vertikalėje ir didesniam kaip 0,75 m vertikalės gyliui.
Penkiuose taškuose srovės greitis paprastai matuojamas tuomet, kai dirbant trijų taškų metodu
neįmanoma įvertinti greičio pokyčių ties paviršiumi ir dugnu (0,2h ir 0,8h taškai dėl pernelyg
didelio vertikalės gylio atsiduria per toli nuo paviršiaus ir dugno). Taip pat šis metodas taikomas
matuojant greitį anksčiau netirtose vertikalėse. Matuojant greičius penkiuose vertikalės taškuose, be
trijų standartinių gylių (0,2h; 0,6h; 0,8h) matavimai taip pat atliekami ir prie vandens paviršiaus bei
prie dugno. Vidutiniam greičiui vertikalėje apskaičiuoti naudojama lygtis:
V = 0,1(V pav + 3V0, 2 + 3V0, 6 + 2V0,8 + Vdg ) , (5.5)
čia: Vpav – srovės greitis ties paviršiumi; Vdg – srovės greitis prie dugno. Metodas taikomas esant
didesniam nei 0,75 m vertikalės gyliui.
Greičio matavimai šešiuose taškuose atliekami dėl analogiškų priežasčių kaip ir matavimai
penkiuose taškuose, tačiau ši metodika taikoma tais atvejais, kai susiduriama su nestandartiniu
greičio pasiskirstymu vertikalėje (dėl ledo dangos arba vagos užžėlimo). Be penkių gylio matavimo
taškų, naudojamų dirbant penkių taškų metodu, papildomai atliekami matavimai 0,4h santykiniame
gylyje. Metodika taikoma tik esant didesniam nei 0,75 m vertikalės gyliui. Vidutinis greitis
apskaičiuojamas pagal lygtį:
V = 0,1(V pav + 2V0, 2 + 2V0, 4 + 2V0, 6 + 2V0,8 + Vdg ) . (5.6)
Dažnokai pasitaiko ir kitokių lygčių, leidžiančių redukcijos būdu apskaičiuoti vidutinį srovės greitį
vertikalėje pagal tam tikruose gyliuose atliktų matavimų rezultatus. Dauguma jų sietinos su
vietinėmis sąlygomis, būdingomis konkrečių regionų upėms. Standartiniais atvejais bet kokiame
gylyje atliktų matavimų rezultatus galima panaudoti vidutinio greičio vertikalėje skaičiavimams
(5.2 lentelė). Pavyzdžiui: esant mažesniam kaip 0,75 m upės gyliui, matavimai viename taške
atliekami ne 0,6h; o 0,2h gylyje. Daugiausiai neaiškumų, dirbant redukciniu metodu (o taip pat ir
110
skaičiuojant V grafiškai), sukelia matavimo taškų gylio parinkimas esant nestandartiniam greičio
pasiskirstymui vertikalėje – padengtoje ledu bei užžėlusioje vagoje. Šiuo metu galiojantys
tarptautiniai srovės greičio matavimų standartai siūlo kiek įmanoma vengti matavimų užžėlusiose
vagose, o negalint to išvengti – atlikti matavimus šešiuose taškuose arba viename taške 0,2h gylyje.
Esant standartinėms sąlygoms, nukrypti nuo siūlomų metodikų nederėtų.
Atliekant matavimus nuo ledo, matavimo taškų gylius (ypač esant storai ledo dangai) siūloma
koreguoti atsižvelgiant į efektyvųjį gylį (5.5 pav.). Šiuo atveju konkretus santykinis matavimo taškų
gylis priklauso nuo ledo dangos storio bei jos santykio su bendru vertikalės gyliu.
5.5 pav. Srovės greičio matavimo taškų gylio apskaičiavimas atsižvelgiant į ledo dangos storį
(atliekant matavimus nuo ledo) (Manual..., vol. I, 2010).
Pastaraisiais metais vandens srovės greičio matavimo prietaisai sparčiai tobulėjo, o upių ištirtumas
gerėjo. Todėl keitėsi ir įvairių matavimo metodikų, skirtų redukcijos metodu apskaičiuoti V ,
svarba. Anksčiau kaip svarbiausi metodai buvo minimi matavimai trijuose taškuose (o neištirtose
upėse – penkiuose arba šešiuose taškuose). Šiuo metu svarbiausia redukcinio skaičiavimo
metodikos atmaina laikomas matavimas dviejuose taškuose (WMO dokumentai siūlo šiuo metodu
atlikti daugumą matavimų visur, kur tik yra galimybės). Manoma, kad prietaisams tobulėjant, po
10-20 metų išsivysčiusiuose kraštuose bus pereita prie greičio matavimų viename taške, o
matavimai keliuose taškuose bus naudojami tik atliekant specifinius tyrimus bei dirbant
nestandartinėse situacijose.
Grafinio skaičiavimo metodas dažniausiai taikomas kai srovės greičių pasiskirstymą vertikalėje
apibūdinanti epiūra nepanaši į taisyklingą parabolę arba duomenų apie galimą pasiskirstymą
apskritai nėra. Dirbant šiuo metodu, vidutinis greitis vertikalėje apskaičiuojamas braižant greičių
111
pasiskirstymo pagal gylį epiūrą (5.6 pav.). Horizontalėje atidėjus srovės greitį, o vertikalėje – gylį,
grafike gaunama eilė taškų, atspindinčių konkrečiuose gyliuose išmatuotus greičius (V1,V2,...Vn).
Sujungus šiuos taškus tarpusavyje bei tendencijos kryptimi pratęsus nubrėžtą kreivę link vandens
paviršiaus ir dugno, gaunama uždara figūra (greičių pasiskirstymo pagal gylį epiūra).
5.6 pav. Vidutinio srovės greičio vertikalėje nustatymo grafiniu metodu principinė schema.
Išmatavus šios figūros plotą bei padalinus jį iš vertikalės gylio (atsižvelgiant į mastelį) gaunamas
vidutinis srovės greitis vertikalėje V . Metodas gali būti taikomas jei matavimai atlikti ne mažiau
nei trijuose vertikalės taškuose (tai leidžia ekstrapoliuoti epiūrą žemyn bei aukštyn nuo 0,8h ir 0,2h
gyliuose gautų rezultatų). Tačiau geriausiai grafinio skaičiavimo metodas pasiteisina turint
matavimų penkiuose arba šešiuose taškuose rezultatus. Detaliau su grafiniu vidutinio srovės greičio
vertikalėje nustatymo metodu supažindinama IV PRATYBŲ UŽDUOTYJE.
Integralaus matavimo metodas leidžia iš karto išmatuoti vidutinį srovės greitį vertikalėje arba
visame skerspjūvyje. Tai priklauso nuo pasirinktos matavimo metodikos bei naudojamų prietaisų.
Dažniausiai integralūs srovės greičio matavimai atliekami naudojant hidrometrinius suktukus.
Matavimo esmę sudaro prie hidrometrinio strypo pritvirtinto suktuko leidimas žemyn (nuo
paviršiaus link dugno) bei kėlimas aukštyn (nuo dugno link paviršiaus) vienodu greičiu.
5.7 pav. Galimos suktuko judėjimo kryptys, matuojant srovės greitį integraliu metodu (1 ir 3 –
matuojant vidutinį srovės greitį pjūvyje; 2 – matuojant vidutinį srovės greitį vertikalėje).
112
Manoma, kad, kelissyk pakartojus šį veiksmą, galima gauti rezultatą, atspindintį vidutinį srovės
greitį vertikalėje. Pasirikus įžambų suktuko leidimo arba kėlimo kampą (integralų matavimą
vingiais), galima iš karto išmatuoti vidutinį tiriamo skerspjūvio greitį (5.7 pav.). Integralaus
matavimo metodika taikoma gana retai, nes norint ją panaudoti turi būti atsižvelgiama į kelias
svarbias sąlygas:
a) metodas gali būti taikomas tik dirbant negiliuose upeliuose (brastoje arba nuo
tilto), kai yra galimybė pritvirtinti suktuką prie hidrometrinio strypo;
b) stebėtojas turi būti itin patyręs, kad suktukas judėtų vertikalėje arba pjūvyje
kiek įmanoma tolygesniu greičiu;
c) metodas negali būti taikomas naudojant suktukus su vertikalia daviklio
sukimosi ašimi (šie suktukai reaguoja į vertikalų judesį kaip į srovę).
Integralaus matavimo metodika gali būti taikoma ir naudojant specialias plūdes (5.10 pav., 5.11
pav.).
Šiuolaikiniai, akustiniais, optiniais bei elektromagnetiniais principais srovės greitį vertinantys,
prietaisai suteikia galimybę iš vieno taško atlikti vidutinio greičio vertikalėje ar pjūvyje įvertinimą.
Todėl pastaruoju metu integralaus matavimo metodo vertė sumenko.
5.3. Srovės greičio matavimo prietaisai

Srovės greitis tyrinėtas nuo seno, todėl pasižymi jo matavimui skirtų prietaisų gausa. Šiuos
prietaisus galima įvairiai klasifikuoti (pagal konstrukcines savybes, veikimo principus ir pan.).
Viena iš logiškiausių klasifikacijų – pagal kontakto su srove pobūdį. Svarbiausios, pagal šią
klasifikaciją išsiskiriančios, prietaisų kategorijos pateiktos 5.3 lentelėje.
5.3 lentelė. Vandens srovės greičio matavimo prietaisų klasifikacija pagal kontakto su srove pobūdį
(pagal: Karasev, Shumkov, 1985).
Prietaisų grupė Prietaisai ar galimai pritaikomi reikmenys
Srovės Plūdės
žymekliai Tirpalai
Hidrodinaminiai vamzdeliai
Prietaisai, Patvankos matuoklės
veikiantys hidrodinaminio ryšio su srove Batometrai-tachimetrai
principu Dinamometrai
Hidrometriniai suktukai
Prietaisai, veikiantys Termohidrometrai
vandens srovės sukeliamų Elektromagnetiniai srovės greičio matuokliai
fizinių efektų panaudojimo Akustiniu principu veikiantys prietaisai
principu Optiniu principu veikiantys prietaisai
113
Klasifikacija aiškiai leidžia išskirti tarp vandens srovės greičio matavimo prietaisų tris pagrindines
grupes, kartu atspindinčias ir esminius šių prietaisų istorinės raidos etapus.
Srovės žymekliai – pati seniausia ir paprasčiausiu principu veikianti vandens srovės greičio
matavimo prietaisų grupė. Dirbant šiais prietaisais, greičio matavimai grindžiami laiko, per kurį
žymeklis įveiks tam tikrą atstumą, įvertinimu.
Svarbiausi prietaisai šioje grupėje – plūdės. Plūdėmis vadinami daiktai, laisvai judantys kartu su
tekančia vandens srove. Nors pastaruoju metu srovės greitis plūdėmis matuojamas retai, esant
specifinėms sąlygoms bei kraštuose, kuriuose trūksta matavimo prietaisų, plūdės vis dar
naudojamos. Srovės greičio matavimo plūdės skirstomos į:
• skirtas matavimui konkrečiame gylyje (taškines);
• skirtas matavimui visoje vertikalėje (integralias).
Taškinės plūdės detaliau gali būti kategorizuojamos į paviršines bei gilumines (5.8 pav.). Srovės
greičio matavimo plūdėmis esmę sudaro tai, kad plūdės greitis vertinamas kaip dydis analogiškas
vandens srovės greičiui. Tačiau, esant normalioms sąlygoms, plūdė plaukia greičiau nei vanduo, nes
ilgainiui įgyja pagreitį, priklausantį nuo: a) srovės greičio; b) plūdės svorio. Plūdžių įsibėgėjimą dėl
srovės greičio stengiamasi įveikti parenkant optimalaus ilgio matavimų ruožą (kuris turi būti nuo
kelių iki keliolikos kartų ilgesnis už upės vagos plotį). Siekiant išvengti pagreičio, kylančio dėl
plūdės svorio, plūdes stengiamasi gaminti kuo lengvesnes ir kuo mažesnes (tai svarbu ir dėl
pasipriešinimo orui bei užsikabinimo už kliūčių galimybės). Populiariausios plūdės, kurių skersmuo
svyruoja nuo kelių iki keliolikos cm, o aukštis neviršija 5 cm. Svarbu, kad plūdės tankis būtų kiek
įmanoma artimesnis vandens masės, kurios srovės greitis matuojamas, tankiui. Dabar dauguma
plūdžių gaminamos pagal butelio analogą: tai tuščiaviduriai plastikiniai rutuliai, kuriuos galima
užpildyti norimu kiekiu vandens arba kitokio skysčio. Nuo dviejų trečdalių iki trijų ketvirtadalių
tokio tipo plūdės tūrio plaukimo metu yra panirę į vandenį, todėl taip gaminant plūdes išvengiama ir
vėjo poveikio srovės greičio matavimo metu.
5.8 pav. Paviršinių ir giluminių srovės greičio matavimo plūdžių konstrukcijos principiniai
skirtumai (pagal: Morgenschweis, 2010).
114
Matuojant greitį plūdėmis, nustatomas laikas, per kurį plūdė įveikia žinomą (iš anksto išmatuotą)
atstumą tarp viršutinio ir apatinio pjūvio (5.9 pav.). Matavimo metu paleidžiama 30-40 plūdžių, o
vėliau išvedamas vidutinis atstumo įveikimo laikas bei apskaičiuojamas vidutinis plūdės judėjimo
greitis. Kad atstumas bei laikas būtų tikslesnis atskirose vietose, platesnės upės suskaidomos į kelias
juostas – pseudovertikales (kiekvienoje iš jų paleidžiant po keliasdešimt plūdžių). Kartais
matavimai atliekami tik upės centrinėje dalyje – ten kur didžiausi srovės greičiai.
5.9 pav. Srovės greičio matavimo plūdėmis principinė schema (Sanders, 1998).
Dirbant natūraliose sąlygose dažniausiai atliekami greičio matavimai paviršinėmis plūdėmis. Šiuos
matavimus atlikti lengviausia, nes mažiausia tikimybė, kad plūdės užsikabins už dugno, vandens
augalų, ant dugno gulinčių stambesnių šakų bei akmenų ir pan. Bet būtina neužmiršti vieno esminio
aspekto: dirbant paviršinėmis plūdėmis, išmatuojamas paviršinis srovės greitis, kuris – kaip rodo
standartinė greičio pasiskirstymo pagal gylį epiūra (5.3 pav.) – yra žymiai didesnis nei vidutinis
srovės greitis pjūvyje. Siekiant pagal paviršinėmis plūdėmis gautus matavimų rezultatus nustatyti
bendrą viso pjūvio srovės vidutinį greitį ( V ), būtina įvesti mažinančius koeficientus (K < 1).
Atliekant matavimus visame upės pjūvyje (keliose pseudovertikalėse), koeficientai priderinami prie
vidutinio paviršiaus srovės greičio:
V = K 1V pav , (5.7)
čia: V – vidutinis srovės greitis upės pjūvyje, m/s; K1 – redukcijos koeficientas; V pav – vidutinis
srovės greitis paviršiuje, m/s (apskaičiuojamas pagal vidutinį visų plūdžių judėjimo greitį). Jei
matavimai atliekami tik centrinėje upės dalyje, koeficientai priderinami prie maksimalaus paviršinio
upės srovės greičio:
V = K 2 V maks , (5.8)
115
čia: V – vidutinis srovės greitis upės pjūvyje, m/s; K2 – redukcijos koeficientas; V maks –
maksimalus srovės greitis paviršiuje, m/s (apskaičiuojamas pagal vidutinį kelių plūdžių judėjimo
greitį centrinėje upės dalyje).
Koeficientų K1 ir K2 reikšmės pateikiamos 5.4 lentelėje.
Matuojant srovės greičius giluminėmis plūdėmis, greičio nesutapimo paviršiuje ir visame pjūvyje
problemos galima išvengti, atliekant matavimus standartiniuose gyliuose. Tačiau atliekant
matavimus giluminėmis plūdėmis kyla papildomų techninių klausimų:
• kaip išvengti galimo giluminės plūdės užsikabinimo už kliūčių?;
• pagal kurią matavimo vietos dalį (viršutinį ar apatinį pjūvį) nustatyti standartinį
plūdės plaukimui skirtą gylį (dalimis nuo bendro vertikalės gylio)?;
• kaip nustatyti giluminės plūdės buvimo vietą, jai plaukiant drumstame vandenyje?
5.4. lentelė. Koeficientų, taikomų vidutinio srovės greičio pjūvyje apskaičiavimui, naudojant
paviršinėmis plūdėmis atliktus matavimus, reikšmės (Poška, Punys, 1996).
Tėkmės charakteristika ir Koeficientai Vidutinis vandens gylis, m
tekėjimo sąlygos <1 1-5 >5
Lygumų upės (didelės ir vidutinės), K1 0,78-0,86 0,87-0,88 0,89-0,90
tekėjimo sąlygos geros K2 0,55-0,67 0,68-0,77 0,78-0,79
Lygumų upės (didelės ir vidutinės), K1 0,70-0,77 0,78-0,85 0,86-0,87
tekėjimo sąlygos vidutinės K2 0,43-0,54 0,55-0,65 0,66-0,70
Lygumų upės, kuriose tekėjimo K1 0,60-0,67 0,70-0,79 0,80-0,84
sąlygos blogos, tėkmė netolygi K2 – 0,43-0,60 0,61-0,66
Todėl matuoti srovės greitį giluminėmis plūdėmis patariama tik itin gerai įrengtame (lygiame ir
išvalytame nuo augmenijos bei ant dugno gulinčių kliūčių) matavimų ruože. Nustatant santykinį
plūdės gylį, dažniausiai naudojamas viršutinio ir apatinio pjūvio gylių vidurkis (arba viduryje tarp
dviejų kraštinių pjūvių įrengiamas papildomas pjūvis). Siekiant nustatyti giluminės plūdės vietą,
būtina pririšti prie jos mažesnę paviršinę plūdelę-žymeklį (5.8 pav.).
Paprastai matavimai giluminėmis plūdėmis atliekami viename taške (0,6h arba 0,2h santykiniame
gylyje). Pirmuoju atveju išmatuotas greitis prilyginamas vidutiniam greičiui visame pjūvyje
(skaičiavimams naudojama (5.1) lygtis).
Atliekant matavimus su 0,2h gylyje panardinta plūde, naudojamas redukcijos koeficientas ~0,87:
V = 0,87 ⋅ V0, 2 , (5.9).
Integralios plūdės detaliau gali būti skirstomos į:

1) plūdes sukabintas ant lyno (arba ant kietos ašies);
2) plūdes-integratorius.
116
5.10 pav. Sukabintos ant lyno (a) ir strypinės (b) integralios plūdės.
Pirmojo tipo plūdės matuoja vidutinį greitį tam tikroje vertikalės dalyje (nuo paviršiaus iki apatinės
plūdės dalies). Pagal savo struktūrą jos būna dvejopos: a) ant lyno sukabintos, skirtingu skysčio
tūriu pripildytos plūdės, lengviausia iš kurių plaukia paviršiuje (5.10 pav., a); b) strypinės plūdės,
kurių masė išdėstyta taip, kad jos judėtų kartu su tėkme, būdamos beveik vertikalioje padėtyje (5.10
pav., b).
5.11 pav. Plūdės-integratoriaus panaudojimo principinė schema (standartinė plūdės judėjimo nuo
dugno link vandens paviršiaus trajektorija).
Plūdės-integratoriai tai – lengvesnės už vandenį plūdės, paleidžiamos nuo dugno ir iš lėto kylančios
į vandens paviršių (5.11 pav.). Vidutinis srovės greitis vertikalėje apskaičiuojamas kartu įvertinant
ir jų išnirimo vietą (įveiktą atstumą), ir laiką po kurio plūdė išniro. Plūdė paleidžiama nuo dugno
specialaus įtaiso pagalba. Plūdės įveiktas atstumas išmatuojamas naudojant specialią matuoklę.
Matavimai plūdėmis-integratoriais vykdomi iš valties, viename taške paleidžiant po kelias plūdes ir
suvidurkinant gautus rezultatus.
Giluminės ir integralios plūdės naudojamos itin mažų (< 0,02 m/s) srovės greičių matavimams.
Dirbant hidrometriniais suktukais tokio greičio srauto dalys apibūdinamos kaip nejudrios tėkmės
zona. Pastaruoju metu srovės greičio matavimai visais plūdžių tipais VMS atliekami itin retai.
Tačiau šio tipo prietaisai vis dar naudojami tarnybose, kurios atlieka greičio matavimus
nederindamos metodikos su WMO (atliekant gelbėjimo, statybos, melioracijos darbus ir pan.).
WMO rekomenduoja matuoti vandens srovės greitį plūdėmis tik esant šioms sąlygoms:
• ledonešio metu (šiuo atveju kaip plūdes galima naudoti ledo lytis);
117
• esant mažesniam nei 0,08 m/s vidutiniam srovės greičiui vertikalėje (jeigu
atskirose vertikalėse greitis didesnis kaip 0,08 m/s, bet vidutinis greitis visame
upės pjūvyje neviršija 0,15 m/s, leidžiama matuoti plūdėmis visame pjūvyje);
• matavimo metu sugedus hidrometriniam suktukui (arba kitam tobulesniam už
plūdes prietaisui) ir neturint kuo jo pakeisti.
Be plūdžių kartais naudojami tirpalų principu pagrįsti srovės žymekliai – pakeičiantys vandens
spalvą arba cheminę sudėtį. Spalviniai žymekliai gali būti naudojami itin didelėse upėse, vertinant
srovės greičius pagal kelių aeronuotraukų palyginimą. Cheminiai žymekliai kartais taikomi
matuojant labai lėtas sroves itin mažuose upeliuose.
Paviršinės plūdės gali būti paleidžiamos iš brastos, iš valties bei nuo tiltų. Plūdės integratoriai
naudojami dirbant valtyse. Sukabintos ant lyno ir strypinės integralios plūdės bei giluminės plūdės
dažniausiai naudojamos dirbant brastoje.
Prietaisai, veikiantys hidrodinaminio ryšio su srove principu – didžiausia ir ilgą laiką vyravusi
srovės greičio matavimo prietaisų grupė. Šie prietaisai savo laiku pakeitė srovės žymeklius, žymiai
aplenkdami juos savo tikslumu bei panaudojimo galimybėmis. Nors dabar daugelis šių prietaisų
naudojami vis rečiau, būtina nepamiršti, kad šiai grupei priskiriami ir hidrometriniai suktukai – iki
šiol išliekantys pagrindiniu srovės greičio matavimo prietaisu daugumoje šalių.
5.12 pav. Hidrodinaminio vamzdelio (pitometro) veikimo principas.
Vieni iš pirmųjų ir paprasčiausių šios grupės prietaisų – hidrodinaminiai vamzdeliai. Kartais šie
prietaisai jų išradėjo H. Pitot garbei vadinami Pito vamzdeliais arba pitometrais. Prietaiso veikimo
principas pagrįstas tuo, kad vandens lygis statmenai lenktame vamzdelyje pakyla proporcingai
srovės greičio kvadratui (5.12 pav.). Išmatavus vamzdelyje pakilusio vandens aukštį virš vandens
lygio h, galima apskaičiuoti srovės greitį V vamzdelio įleidimo į vandenį taške:
V = k 2 gh , (5.10)
čia: k – pataisos koeficientas (nustatomas taravimo būdu); g – laisvojo kritimo pagreitis, m/s². Šiuo
metu tradicinės formos hidrodinaminiai vamzdeliai hidrometriniuose matavimuose nenaudojami,
118
tačiau sukonstruota nemažai prietaisų, pagrįstų šiuo principu. Dažniausiai hidrodinaminių

vamzdelių tipo davikliai pritvirtinami prie greičio matuoklių, naudojamų sunkiai prieinamose
vietose (mažuose upeliuose, tiltų pralaidose, uždaruose vamzdžiuose). Šiais atvejais aukštis h
tiesiogiai nenustatinėjamas, o įvertinamas pasitelkiant jautrius slėgio matuoklius.
Panašiu principu veikia ir patvankos matuoklės bei tachimetrai (5.13 pav.). Patvankos matuoklės –
itin elementarūs prietaisai, naudojami mažų upelių srovės greičiams matuoti (5.13 pav., a). Prietaiso
veikimo idėja – vertikaliai vandenyje pastatytos plokščios vandens lygio matuoklės sukeliamos
patvankos bangelės aukščio įvertinimas. Metodika dažniausiai naudojama statybininkų, kariškių bei
žemės ūkio specialistų ir populiariausia Azijoje, Australijoje bei Okeanijoje. Batometrai-
tachimetrai – universalūs ir paprasti prietaisai, leidžiantys kartu įvertinti srovės greitį bei paimti
vandens mėginį (5.13 pav., b). Jų veikimo principas – laiko, per kurį į vandenį panardinta guminė
pūslė su žinomo skersmens vamzdeliu prisipildo vandens, įvertinimas. Žinant pūslės tūrį, nesunku
apskaičiuoti debitą ir, padalinus jį iš vamzdelio angos ploto, nustatyti greitį. Šiuo metu batometrai-
tachimetrai paprastai naudojami tik vandens mėginių paėmimui.
Hidrodinaminiai vamzdeliai, patvankos matuoklės bei batometrai-tachimetrai dažniausiai
naudojami dirbant brastoje.
5.13 pav. Elementarūs hidrodinaminio ryšio su srove principu veikiantys prietaisai: a) patvankos
matuoklė (pagal: Waterwatch..., 2005); b) batometras-tachimetras (1 – antgalis, atkemšamas
panardinus vamzdelį į reikiamą gylį; 2 – vamzdelis vandeniui įbėgti; 3 – guminė pūslė).
Dinamometrai naudojami apytiksliam srovės greičio įvertinimui itin greita srove pasižyminčiose
upėse. Prietaiso veikimas pagrįstas srovės sukeliamos hidrodinaminio slėgio jėgos įvertinimu (5.14
pav.). Panardinus į vandenį laisvai kabantį žinomo svorio daviklį (pavyzdžiui: pakabintą ant siūlo
rutulį), srovė jį nustumia iki pusiausvyros padėties, kurioje hidrodinaminis slėgis P lygus:
P = G ⋅ tgα , (5.11)
119
čia: G – daviklio svoris vandenyje; α - daviklio nuokrypio nuo vertikalės kampas. Tokiu atveju
dinamometru išmatuotą srovės greitį galima įvertinti pagal lygtį:
V = k G ⋅ tgα , (5.12)
čia: k – daugiklis, nustatomas taruojant prietaisą (esant žinomiems srovės greičiams).
Kadangi dinamometro daviklio svoris ir taravimo metu nustatytas koeficientas žinomi, nustatant
srovės greitį, tereikia įvertinti daviklio nuokrypio nuo vertikalės kampą. Šiuo metu dinamometrai,
kuriuose daviklio nuokrypis vertinamas mechaniškai (pagal matlankio skalę, spyruoklės įsitempimą
ir pan.) nebegaminami. Tačiau kai kuriose šalyse naudojami dinamometrai su tenzometriniais
davikliais, kuriuose daviklio nuokrypis nuo vertikalės įvertinamas paverčiant polinkio kampo kaitą
elektros varžos pokyčiu. Šio tipo prietaisai dažniausiai naudojami kalnų upėse, dirbant brastoje.
5.14 pav. Dinamometro veikimo principas: G – daviklio svoris vandenyje; P – hidrodinaminis

slėgis, veikiantis daviklį; α - daviklio nuokrypio nuo vertikalės kampas (pagal: Kolupaila, 1940).
Hidrometriniai suktukai (anksčiau ilgą laiką vadinti hidrometriniais malūnėliais) – gausiausia ir

neabejotinai svarbiausia hidrodinaminio ryšio su srove principu veikiančių prietaisų grupė. Nors,
tobulėjant greičio matavimo metodams, vis daugiau dėmesio skiriama naujoms technologijoms,
hidrometriniai suktukai kol kas išlieka pagrindiniais ir labiausiai paplitusiais visame pasaulyje
srovės greičio matavimo prietaisais.
Hidrometrinio suktuko veikimo principas pagrįstas daviklio sukimosi greičio (apsisukimų skaičiaus
per sekundę n) priklausomybe nuo vietinio srovės greičio V. Pirmą kartą apie galimybę panaudoti
suktuką vandens srovės greičio matavimui XV a. viduryje užsiminė Leonardas Da Vinčis
(Leonardo da Vinci), analizuodamas vėjo malūnėlio veikimo teorinius principus. Rimtai teoriškai
išnagrinėjo ir pirmąsyk praktikoje hidrometrinį suktuką panaudojo R. Voltmanas (R. Woltman)
XVIII a. pabaigoje.
120
Daugumos suktukų konstrukciniai principai panašūs. Juose iš išorės paprastai nesunku išskirti šias
pagrindines dalis: greičio daviklį, korpusą, kontaktus bei stabilizatorių (5.15 pav.). Greičio daviklis
gali būti mentinis sraigtas arba sparnelių ar kaušelių formos rotorius. Kai kuriuose suktukuose
naudojami keli skirtingi sraigtai, keičiami esant įvairiems srovės greičiams. Greičio daviklis
sutvirtintas su korpuso viduje esančia suktuko ašimi. Ašį su davikliu arba su korpusu jungia guoliai
ir, priklausomai nuo to, daviklis sukasi arba aplink ašį, arba kartu su ja. Daviklis su ašimi yra
svarbiausioji suktuko detalė. Nuo daviklio ir ašies tobulumo priklauso suktuko jautrumas ir
matavimo rezultatai. Korpusas skirtas apjungti visoms suktuko dalims tarpusavyje. Be daviklio
ašies, korpuse yra signalizacijos įrenginys su kontaktais, skirtais prijungti apsisukimų skaičiaus ar
greičio skaitliukui. Be to, suktukas korpusu tvirtinamas prie strypo ar lyno. Tvirtinant suktuką ant
lyno, prie korpuso galo montuojamas stabilizatorius (uodega), skirtas suktukui orientuoti išilgai
vyraujančios matuojamos srovės krypties.
5.15 pav. Hidrometrinio suktuko sandaros principinė schema: 1 – greičio daviklis; 2 – korpusas; 3 –
kontaktai skaitliuko prijungimui; 4 – stabilizatorius (pagal: Poška, 1976).
Skaitliukas nustato daviklio apsisukimų skaičių pagal elektros signalus, siunčiamus ties kontaktais
susidarius uždarai elektros grandinei (grandinė užsidaro atsisukus specialiai kontaktinio
krumpliaračio atšakai). Dažniausiai elektros signalai siunčiami kas 10 arba 20 daviklio apsisukimų,
tačiau šiuolaikiniuose suktukuose šį skaičių galima reguliuoti.
Teoriškai, suktuku išmatuotą greitį galima apskaičiuoti pagal lygtį:
V = k ⋅n, (5.13)
čia: V – srovės greitis, m/s; k – suktuko daviklio geometrinis žingsnis, m; n – suktuko daviklio
apsisukimų skaičius per sekundę. Realiai pritaikyti (5.13) lygties neįmanoma, nes neįvertinama
suktuko daviklio trintis, kuri gali būti:
a) mechaninė;
b) hidraulinė.
Todėl, norint apskaičiuoti realius srovės greičius, išmatuotus hidrometriniu suktuku, naudojamos
suktukų taravimo kreivės (5.16 pav.). Hidrometrinių suktukų taravimo kreivės – grafikų, lentelių ar
lygčių pavidalu išreikštos priklausomybės tarp n ir V, leidžiančios nustatyti suktuku išmatuotą
121
srovės greitį pagal apsisukimų skaičių per sekundę. Taravimo kreivės sudaromos kiekvienam
suktukui atskirai arba tam tikros firmos gaminamų suktukų serijoms. Hidrometrinių suktukų
taravimo kreivių rodikliai nustatomi specialiuose kalibravimo įrenginiuose (5.22 pav.).
Ypač sunku įvertinti hidraulinę trintį. Pabrėžtina, kad tiek mechaninės, tiek hidraulinės trinties
poveikis itin juntamas esant mažiems srovės greičiams. Tai labai gerai atsispindi grafinėje taravimo
kreivės formoje, kuri yra hiperbolės tipo. Esant dideliems srovės greičiams, priklausomybė tarp
daviklio apsisukimų skaičiaus per sekundę ir srovės greičio tampa tiesine. Esant mažiems greičiams
šios priklausomybės formai didelę įtaką turi pradinis suktuko sukimosi greitis. Pradinis greitis, kurį
pajėgia išmatuoti vienas ar kitas suktukas paprastai priklauso ne tik nuo jo konstrukcijos, bet ir nuo
susidėvėjimo (kuo senesnis suktukas, tuo didesnis bus pradinis jo gebamas išmatuoti srovės greitis).
Antai, 5.16 pav. pavaizduota taravimo kreivė rodo, kad suktuko, kuriam ji sudaryta, pradinis greitis
siekė net 0,2 m/s (šiuo metu daugumos standartinių suktukų pradinis greitis – 0,01-0,02 m/s). Tai
neabejotinai liudija, kad taruotas itin senas ir nelabai tinkamas naudojimui hidrometrinis suktukas.
5.16 pav. Hidrometrinio suktuko taravimo kreivė (grafinė forma).
Svarbi hidrometrinių suktukų savybė – jautrumas. Suktuko jautrumu vadinamas jo sugebėjimas

reaguoti į srovės greičio bei krypties pokyčius taip, kad išmatuotas vietinis greitis kuo mažiau
skirtųsi nuo realaus. Reakcijos specifiką sudaro skirtingos paklaidos, kylančios dėl srovės greičio
pulsacijų bei dėl srovės krypties pasikeitimų. Srovės greičio pulsacijos (ypač dirbant su mentiniais
suktukais) sukelia bendrą teigiamą paklaidą, nes suktuko daviklis lengviau reaguoja į teigiamus ir
sunkiau – į neigiamus greičio pokyčius. Kita vertus, nuolatinė srovės krypties kaita turbulenciniame
sraute sukelia neigiamą matuojamo greičio paklaidą, nes suktukas nespėja nuolat keisti savo ašies
krypties. Suktuko jautrumas siekia suderinti šias dvi savybes (reakciją į greičio pokyčius ir reakciją
į krypties pokyčius) taip, kad jos kiek įmanoma labiau viena kitą kompensuotų. Reakciją į greičio
122
pokyčius galima reguliuoti keičiant daviklio geometrinį žingsnį bei kitus rodiklius. Reakcija į
krypties pokyčius reguliuojama keičiant suktuko komponentiškumą (savybę, leidžiančią suktukui
pakankamai tiksliai išmatuoti srovės greitį net tais atvejais, kai jis dėl srauto turbulenciškumo
nespėja atsukti savo ašies išilgai srovės krypties). Šiuolaikiniai nauji hidrometriniai suktukai
vietinio greičio matavimo paklaidų, kylančių dėl srauto turbulencijos, dirbant lygumų upėse neturi.
Hidrometriniai suktukai gali būti įvairiai klasifikuojami. Populiariausios klasifikacijos pagal greičio
daviklio konstrukciją ir skaitliuko konstrukciją.
Pagal pirminio greičio daviklio konstrukciją skiriami šie hidrometrinių suktukų tipai (5.17 pav.):
a) su mentiniu sraigtu;
b) su kaušeliais (taurelėmis);
c) su sparneliais.
5.17 pav. Hidrometriniai suktukai su įvairiais greičio davikliais: a) suktukas su mentiniu sraigtu; b)
suktukai su kaušeliais (kairėje – su vertikalia daviklio sukimosi ašimi, dešinėje – su horizontalia
ašimi); c) suktukas su sparneliais (pagal: Hubbard ir kt., 1999; Dennis, 2010; Morgenschweis,
2010).
Populiariausi suktukai su mentiniu sraigtu ir su kaušeliais. Suktukų su mentiniu sraigtu modeliai

(5.17 pav., a) ilgą laiką buvo konstruojami pagrindinių Europos hidrometrinės įrangos gamintojų,
todėl dažnai vadinami europiniais modeliais. Suktukai su kaušeliais dažniausiai gaminami JAV ir
Kanados firmose, todėl juos įprasta vadinti amerikietiškais. Suktukų su kaušeliais konstrukcija
skiriasi priklausomai nuo daviklio sukimosi ašies padėties – ji gali būti horizontali arba vertikali
(5.17 pav., b). Pastaruoju metu tarp suktukų su kaušeliais vyrauja davikliai su vertikalia sukimosi
ašimi.
Ankstesniais metais gaminti suktukai dažnai būdavo pritaikomi specifinėms situacijoms: didelių
upių arba mažų upelių greičių matavimams; itin greitų srovių arba labai lėtų srovių matavimams ir
123
pan. Pastaruoju metu stengiamasi gaminti kiek įmanoma universalesnius hidrometrinius suktukus.
Tokiems suktukams būdingos šios techninės savybės:
• greičių matavimo diapazonas: 0,01 m/s – 5(7) m/s;
• nuolatinis maitinimas iš elektros elementų, būtinas skaičiavimo mechanizmui: 4,5 v – 9 v;
• suktuko (be papildomos įrangos) svoris: 0,1 kg – 1,0 kg.
Norint, kad suktukas sėkmingai dirbtų, būtina laikytis ir standartinių priežiūros reikalavimų: a)
nusausinti suktuką pabaigus greičio matavimo darbus; b) nuvalyti ir sutepti specialiu tepalu išorines
bei vidines suktuko detales, kilus įtarimui, kad į suktuko vidų pateko sąnašų ar baigėsi guoliams
būtinas tepalas; c) nuolat tikrinti ar nereikia atlikti suktuko taravimo.
5.18 pav. Skirtingi hidrometrinių suktukų tvirtinimo būdai srovės greičio matavimo metu: a)
suktukas pritvirtintas prie hidrometrinio strypo; b) suktukas su lotu pritvirtintas prie lyno
(Ministry..., 1998).
Dirbant su hidrometriniais suktukais būtina speciali įranga, kurią galima suskirstyti į tris
pagrindines kategorijas:
1) įrangą, skirtą suktukui pritvirtinti matavimo metu;
2) įrangą, skirtą apsisukimų skaičiavimui;
3) įrangą, skirtą suktukų taravimui.
Srovės greičio matavimo metu suktukas gali būti pritvirtintas prie hidrometrinio strypo arba prie
lyno (5.18 pav.).
Hidrometrinį strypą (suktuko strypą) siūloma naudoti esant mažesniems nei 3 m upės gyliams, o
lyną – matuojant greičius didesniuose nei 3 m gyliuose. Strypą sunku naudoti esant didesniems nei
2 m gyliams ir didesniems nei 1,5 m/s srovės greičiams. Po suktuku, tvirtinamu prie lyno kabinamas
lotas. Kartais suktukai, skirti dirbti pritvirtinus prie lyno, gaminami kartu su lotais (5.18 pav., b).
Dažniausiai suktukas prie strypo tvirtinamas stabiliai ir krypties keisti negali (ašies kryptį parenka
124
matuotojas), tuo tarpu aplink lyną suktukas gali laisvai suktis ir koreguoti savo ašies kryptį
priklausomai nuo srovės krypties. Todėl naujausių tipų suktukuose stabilizatoriai (uodegos)
komplektuojami tik tais atvejais, jei suktukai skirti tvirtinimui prie lyno.
Hidrometrinio strypo ilgis gali siekti iki 4,5 m (ilgi strypai gaminami iš atskirų sudedamųjų dalių po
1-1,5 m). Strypo skersmuo dažniausiai svyruoja nuo 1 cm iki 2 cm. Su suktukais pritvirtintais prie
strypo galima atlikti greičio matavimus atskiruose vertikalės taškuose (dirbant brastoje, nuo liepto,
nuo ledo ir, žymiai rečiau, iš valties) bei išmatuoti greitį integraliu būdu (dirbant brastoje bei nuo
liepto). Atliekant srovės greičio matavimus atskiruose vertikalių taškuose brastoje bei nuo liepto, su
suktuku pritvirtintu prie strypo gali būti dirbama dviem būdais (5.19 pav.):
1. Strypas su padu atremtas į dugną (keičiant standartinį greičio matavimo gylį strypas
ištraukiamas, o suktukas pritvirtinamas kitoje jo vietoje) (5.19 pav., a). Taip dažniausiai
dirbama mažose upėse brastoje, nuo lieptelio, nuo ledo, kiek rečiau – iš valties. Metodas
labai tinka dirbant ekspedicinėmis sąlygomis.
2. Strypas pritvirtintas prie laikiklio, esančio ant lieptelio (keičiant standartinį matavimo gylį
pakanka pakelti arba nuleisti strypą laikiklyje – suktukas prie strypo visą laiką išlieka
pritvirtintas toje pačioje vietoje) (5.19 pav., b). Taip dirbti galima tik nuo liepto ar neaukšto
tilto, standartiškai įrengtame greičio matavimo pjūvyje.
5.19 pav. Įvairūs prie strypo pritvirtinto suktuko panardinimo gylio reguliavimo būdai: a) suktukas
ant stabiliai į dugną atremto strypo (reguliuojant gylį, keičiama suktuko padėtis ant strypo); b)
suktukas ant strypo, pritvirtinto prie laikiklio (reguliuojant gylį, strypas juda aukštyn arba žemyn
kartu su suktuku). Suktuko strypo atramos taškai: 1 – strypo padas; 2 – strypo laikiklis.
Kai kurie šiuolaikiniai suktukų principu veikiantys prietaisai gaminami kartu su pritvirtintu prie jų
strypu (5.20 pav.). Paprastai jais atliekamų greičio matavimų tikslumas – mažesnis (dažniausiai
125
naudojami maži sparnelių tipo davikliai, be to davikliai dažnai įstatomi į specialų vamzdelį). Tokius
prietaisus dažnai naudoja statybininkai, kariškiai ir pan. JAV hidrologinių matavimų tarnyboje tokio
tipo suktukai naudojami paviršinio vandens sluoksnio srovės greičio matavimams.
Dirbant su prie lyno pritvirtintais hidrometriniais suktukais galima išmatuoti srovės greitį tik
konkrečiuose vertikalės taškuose (integralūs matavimai – negalimi). Su suktukais pritvirtintais prie
lyno gali būti dirbama:
• nuo lieptelių;
• nuo tiltų;
• iš valčių;
• nuo ledo;
• naudojant distancinius įrenginius;
• naudojant kabančias perkėlas.
5.20 pav. Hidrometrinis suktukas, gaminamas kartu su stabiliai prie strypo (2) pritvirtintu greičio
matavimo davikliu (3) ir skaičiuokliu (1) (pagal: Techrentals, 2011).
Visais atvejais, dirbant su suktukais pritvirtintais prie lyno, jiems būtini stabilizatoriai (ašies
padėčiai nustatyti) ir lotai (išlaikyti suktukui vertikalėje). Todėl suktukai kabinami ant lyno tampa
žymiai sunkesniais. Dažniausiai į vandenį jie nuleidžiami pasitelkus gerves (4.6 pav.) arba specialią
distancinę įrangą (4.7 pav.). Kaip ir atliekant gylių matavimus lotais, matuojant srovės greičius
pritvirtintais prie lyno suktukais, būtina atsižvelgti į suktuko taško padėties korekcines pataisas,
kylančias dėl prietaiso nunešimo pasroviui (4.8 pav.). Kad suktukas su lotu nenutrūktų, svarbu
parinkti tinkamą lyną (5.5 lentelė).
126
5.5 lentelė. Standartinės hidrometrinių suktukų su lotais pakabinimui naudojamų lynų (pintų iš
metalinių vijų) charakteristikos (Manual..., vol. I, 2010).
Lyno Maksimali Rekomenduojama Bendras Galinčių nutrūkti Būtinas darbui
skersmuo, keliamoji galia, keliamoji galia, vijų vijų vijų
mm kg kg skaičius skaičius skaičius
2,1 227 113 36 15 21
2,5 454 227 30 15 15
3,2 680 227 30 20 10
Dirbant nuo ledo, tiek su suktukais pritvirtintais prie strypų, tiek – su pakabintais ant lynų, dažnai
naudojami specialūs įrenginiai, skirti suktukų įleidimui į eketę bei jų išlaikymui polediniame
vandens sluoksnyje (5.21 pav.).
Pagal suktuko apsisukimų skaičiavimo įrangą hidrometriniai suktukai gali būti skirstomi į:
a) suktukus su mechaniniais skaitliukais pačiame suktuke (dažniausiai naudojami
prietaisuose, kuriuose srovės greitis tėra tik papildomas matavimas: srovės
krypties matuokliuose, nešmenų ėmikliuose ir pan.);
b) suktukus su garso arba šviesos signalizacija (dalinis automatizavimas – kas tam
tikrą apsisukimų skaičių skaitliukas suformuoja elektros impulsą, sukeliantį
šviesos arba garso signalą);
c) suktukus su elektros signalų dekoderiais (pilnas automatizavimas, duomenys
gali būti įrašomi į kompiuterį).
5.21 pav. Ant lyno pakabinamas suktukas, skirtas darbui po ledu: 1 – kaušelių tipo daviklis,
viršutine atramos dalimi įsiremiantis į ledo apačią; 2 – lotas, pro eketę įleidžiamas vertikaliai, o
vėliau paguldomas horizontalioje padėtyje (Manual..., vol. I, 2010).
Šiuo metu hidrometriniuose matavimuose populiariausi suktukai su greičio signalų dekoderiais.

Nauji suktukai su šviesos bei garso signalizacija nebegaminami. Tačiau suktukai – brangūs ir ilgai
eksploatuojami prietaisai, todėl šio tipo apsisukimų skaičiuoklius turintys suktukai gana plačiai
127
naudojami. Dirbant su garsiniais ar optiniais signalų davikliais, tenka skaičiuoti signalų skaičių ir
vertinti matavimų laiką chronometru. Vėliau (žinant kas kiek apsisukimų pasklinda signalas) galima
apskaičiuoti suktuko daviklio apsisukimų skaičių per sekundę.
Greičio signalų dekoderius galima suskirstyti į dalinio ir pilno veikimo. Daliniai dekoderiai parodo
monitoriuje (bei dažnai leidžia įrašyti į atmintį) tik suktuko apsisukimų skaičių per sekundę ir jo
darbo laiką. Pilno veikimo dekoderiai susieti su suktuko taravimo kreivės rodikliais, todėl pabaigus
darbą konkrečioje vietoje, nustato konkretų srovės greitį, buvusį joje matavimo metu. Kai kurie iš
šių dekoderių automatiškai apskaičiuoja vidutinį srovės greitį vertikalėje ar net pjūvyje, jei
suvedami gyliai, atstumai ir kiti būtini duomenys.
Dekoderiai dažnai skiriasi savo techniniais parametrais: kai kurie iš jų prijungiami prie kompiuterių,
kai kurie turi ausines, leidžiančias orientuotis srovės turbulencijos procesuose; jie skirtingai
tvirtinami (vieni nešiojami rankose, kiti prisukami prie strypo) ir pan.
Kadangi dirbant suktuku atskiruose vertikalės taškuose stengiamasi išmatuoti vietinį, o ne
momentinį greitį (5.1 pav.), o skirtingi suktukai pasižymi nevienodu jautrumu – itin aktualus
klausimas: kiek laiko būtina laikyti suktuką viename vertikalės taške? Anksčiau dauguma
dokumentų nurodydavo, kad lygumų upėse dirbant atskiruose taškuose būtina stengtis išlaikyti
suktuką taške ne mažiau nei 100 s. Be to, buvo pageidaujama, kad suktukas kiekviename matavimų
taške apsisuktų ne mažiau nei 100 apsisukimų. Šiuo metu suktukai smarkiai patobulėjo ir tokių
griežtų reikalavimų nei standartinės daugelio šalių matavimų taisyklės, nei vadovėliai nenurodo.
Manoma, kad esant nedideliems greičiams (lygumų upėse), dauguma suktukų spėja įvertinti vietinio
greičio reikšmę per 60 s laikotarpį. Minimalus daviklio apsisukimų skaičius dažnai gali būti
parenkamas dekoderio (kuris įvertina konkretų srovės greitį per pirmas 10 – 20 sekundžių).
Hidrometrinis suktukas – vienas iš nedaugelio hidrometrinių prietaisų, kurį tenka gana dažnai
taruoti, naudojant specifinę įrangą (dauguma kitų hidrometriniams tyrimams skirtų prietaisų gali
būti taruojami stotyje bei lauko sąlygomis arba nereikalauja papildomo taravimo). Hidrometrinių
suktukų taravimo svarba pirmiausiai susijusi su taravimo kreivės (5.16 pav.) rodiklių pakitimu dėl
suktuko susidėvėjimo.
Suktuko taravimas (kalibravimas) – itin svarbi procedūra, kurios metu kiekvienam suktukui
nustatoma specifinė, jo savybes atitinkanti taravimo kreivė. Taravimas atliekamas tik ką
pagamintam ir nepradėtam eksploatuoti suktukui bei kartojamas atlikus suktuku pakankamai daug
matavimų. Dirbant suktuku normaliomis sąlygomis taravimas paprastai kartojamas kas 2-3 metus.
Taravimo metu siekiama sudaryti naują arba pakoreguoti seną suktuko taravimo kreivę. Taravimo
metu paprastai nustatomi trys dydžiai, leidžiantys lengvai apskaičiuoti apsisukimų skaičių per
sekundę bei srovės greitį: suktuko įveiktas atstumas (arba srovės greitis); laikas bei suktuko
daviklio apsisukimų skaičius.
128
5.22 pav. Stačiakampio baseino formos hidrometrinių suktukų kalibravimo įrenginys Kaune
(Augulienė, 2011).
Dažniausiai suktukai taruojami:

• taravimo baseinuose;
• taravimo kanaluose;
• taravimo latakuose.
Taravimo baseinai skirstomi į stačiakampius bei apvaliuosius. Atliekant taravimą baseine, suktukas
įleistas į tam tikrą gylį ir pritvirtintas prie strypo juda stovinčiame vandenyje žinomu greičiu.
Stačiakampiame baseine suktukai paprastai prikabinami prie specialios važiuoklės ant virš baseino
įrengtų bėgių. Apvaliajame baseine suktukai dažniausiai juda ratu aplink centrinę baseino ašį, kurią
suka variklis. Taravimo kanaluose suktukai kalibruojami analogišku principu kaip stačiakampiuose
baseinuose, tačiau kanalai žymiai siauresni. Tiek baseinuose, tiek kanaluose taravimas atliekamas
judant suktukui stovinčiame vandenyje. Todėl taravimo sąlygos šiais atvejais nepanašios į natūralias
matavimo sąlygas (kai suktukas stovi stabiliai, o srautas teka). Itin didelės įtakos taravimo
rezultatams turi taravimo baseinų ir kanalų plotis bei gylis. Manoma, kad geriausi rezultatai, šiuo
metodu taruojant suktukus, pasiekiami dideliuose stačiakampiuose taravimo baseinuose.
Taravimo latakuose suktukai taruojami tekančiame vandenyje: specialių siurblių pagalba sukuriami
hidrodinaminio slėgio skirtumai, priverčiantys tekėti vandens srautą ovalios formos uždaru lataku.
Patalpinus suktuką į tokį lataką galima sužinoti jo sukimosi greitį. Taravimo sąlygos latakuose
panašesnės į natūralias sąlygas, kuriose dirbama hidrometriniais suktukais (esminis skirtumas
dauguma atvejų tas, kad latakas pilnai užpildomas vandeniu ir neturi laisvo vandens paviršiaus).
Geresni taravimo rezultatai gaunami ilgesniuose taravimo latakuose.
Norint sudaryti taravimo kreivę, suktukai taruojami įvairiais greičiais (baseinuose bei kanaluose –
skirtingais greičiais keliaujant suktukams; taravimo latakuose – sukeliant skirtingus srauto greičius
latake). Manoma, kad tiksliausiai suktukai taruojami gerai įrengtuose latakuose bei stačiakampiuose
129
baseinuose. Stačiakampio baseino tipo hidrometrinių suktukų kalibravimo įrenginys nuo 1926 metų
veikia ir Kaune (5.22 pav.). Jame per metus atliekamas maždaug 500-700 suktukų taravimas.
Prietaisai, veikiantys vandens srovės sukeliamų fizinių efektų panaudojimo principu – naujausia
greičio matavimo prietaisų grupė. Daugumos jų konstrukciniai principai apibūdinti praėjusio
amžiaus viduryje. Nuo XX a. pabaigos šie prietaisai vis intensyviau naudojami srovės greičio
matavimams ir nuolat tobulinami. Manytina, kad per kelis artimiausius dešimtmečius šie prietaisai
(dėl didesnio jų daviklių jautrumo) daugeliu atveju pakeis hidrometrinius suktukus.
Termohidrometrų veikimas pagrįstas šilumos apykaitos tarp vandens srauto ir prietaiso daviklio
intensyvumo matavimu. Tai seniausiai atsiradę srovės fizinius efektus panaudojantys prietaisai,
todėl žinoma daug įvairių jų modifikacijų. Labiausiai paplitę termohidrometrai su nuolat aušinamais
davikliais, kurių reakcija į šilumos apykaitą įvertinama pagal aušinimui (iki tam tikros
temperatūros) suvartojamą elektros energijos kiekį. Kadangi termohidrometrų davikliai gali būti itin
maži (0,1-1 cm skersmens), jie dažniausiai naudojami ten, kur nėra galimybių išmatuoti srovės
greičio kitomis priemonėmis. Srovės greičių matavimo diapazonas, dirbant šiuolaikiniais
termohidrometrais, sudaro nuo 0,01 m/s iki 2,0 m/s.
Elektromagnetiniai srovės greičio matuokliai veikia elektromagnetinės indukcijos principu, 1832
m. apibūdintu M. Faradėjaus (M. Faraday), ir teigiančiu, kad laidininkui judant magnetiniame lauke
kyla elektros įtampa. Prietaiso daviklį sudaro magnetas ir du elektrodai, sukeliantys aplink jį
magnetinį lauką bei leidžiantys išmatuoti elektros srovės stiprumą (5.23 pav., a). Kadangi vanduo
yra laidininkas, elektros srovės stiprumas – tiesiogiai proporcingas vandens srovės greičiui.
5.23 pav. Mobilus elektromagnetinis srovės greičio matuoklis: a) daviklio veikimo principas (L –
atstumas tarp elektrodų; B – magnetinis laukas; V – vandens srovė; U – elektros įtampa); b) cilindro
formos ir plokščių daviklių veikimo skirtumai (kairėje – žiūrint iš šono, dešinėje – žiūrint iš
priekio); c) bendras prietaiso su plokščiu davikliu vaizdas (pagal: Morgenschweis, 2010).
130
Priklausomybė tarp vandens srovės greičio ir daviklyje kylančios elektros įtampos, dirbant
elektromagnetiniu greičio matuokliu, išreiškiama lygtimi:
U = B ⋅ L ⋅V , (5.14)
čia: U – išmatuota įtampa, V; B – magnetinė indukcija, t; L – atstumas tarp elektrodų (daviklio laido
ilgis), m; V – vandens srovės greitis, m/s. Kadangi priklausomybė tarp įtampos ir vandens srovės
greičio – tiesioginė, daugumos šiuolaikinių prietaisų monitoriai pateikia duomenis apie srovės
greitį, m/s.
Pagal daviklio formą skiriami dviejų tipų elektromagnetiniai srovės greičio matuokliai:
a) su cilindro formos davikliais;
b) su plokščiais davikliais.
Nuo daviklio formos priklauso magnetinio lauko srauto išsidėstymas (5.23 pav., b). Naudojant
plokščius daviklius magnetinio lauko srautas sukuriamas virš daviklio. Tiek pats daviklis, tiek
magnetinio lauko sklidimo diapazonas, naudojant elektromagnetinius greičio matuoklius su
plokščiu davikliu – žymiai kompaktiškesni. Todėl pastaruoju metu populiariausi matuokliai su
plokščiais davikliais (5.23 pav., c), kuriuos naudojant galima matuoti greičius itin sekliuose
upeliuose (tokiomis sąlygomis greitį įmanoma išmatuoti tik elektromagnetiniais matuokliais arba
termohidrometrais).
Matavimai elektromagnetiniu greičio matuokliu vykdomi analogiškai kaip ir dirbant suktuku.
Prietaisas dažniausiai naudojamas mažuose upeliuose, dirbant brastoje ir tvirtinant jį prie
hidrometrinio strypo. Elektromagnetinis greičio matuoklis – itin jautrus greičio pokyčiams, todėl
labai tinka silpnų (nuo 0,000 m/s iki 0,03 m/s) srovės greičių matavimams. Tačiau šie prietaisai gali
būti sėkmingai taikomi ir matuojant žymiai didesnius srovės greičius (dabar naudojamų
elektromagnetinių matuoklių maksimalaus matuojamo greičio riba dažniausiai siekia 2-3 m/s).
Šiuolaikiniai šio tipo prietaisai sveria apie 0,5 kg bei naudoja kelių smulkių (1,5 V) elektros
elementų rinkinį, kurio užtenka maždaug 30-čiai valandų aktyvaus darbo. Viename taške vietinis
greitis elektromagnetiniu matuokliu pakankamai tiksliai išmatuojamas per 60 s arba trumpesnį
laiką. Kai kurie iš šių prietaisų (taikomi greičių matavimams vamzdžiuose, betonuotuose kanaluose,
nuotėkų įrenginiuose ir pan.) leidžia įvesti skaičiuoklyje lygtis, tiesiogiai įvertinančias debitą.
Mažuose upeliuose įrengiami ir stacionarūs elektromagnetiniu principu veikiantys debito matuokliai
(6.10 pav.).
Akustiniu principu veikiantys prietaisai – šiuo metu aktyviausiai besivystanti vandens srovės greičio
matavimo prietaisų grupė. Itin sparčiai šias greičio matavimų metodikas imta plėtoti XX a.
paskutiniajame dešimtmetyje. Intensyvią metodikos plėtrą labiausiai lėmė tai, kad dauguma
131
akustiniu principu veikiančių prietaisų dabar įmanoma išmatuoti ne tik srovės greitį, bet ir srauto
debitą. Akustinius srovės greičio matavimo prietaisus galima suskirstyti į dvi stambias kategorijas:
1) veikiančius ultragarso signalo principu;
2) veikiančius Doplerio efekto principu.
Ultragarso signalo principu veikiantys greičio matavimo prietaisai įvertina srovės greitį tam
tikrame gylyje pagal skirtinguose upės krantuose išdėstytų daviklių siunčiamų garso impulsų
sklidimo greitį. Esminiai šių prietaisų veikimo principai panašūs į echoloto. Tuo nesunku įsitikinti,
detaliau išnagrinėjus 5.24 pav. pateiktą schemą. Jei įrengtume du akustinius daviklius skirtinguose
upės krantuose taip, kad ultragarso signalo sklidimo kelias tarp jų būtų statmenas vidutinei srovės
krypčiai, signalo sklidimo laikas nuo daviklio A iki B (t1) būtų lygus signalo sklidimo laikui nuo
daviklio B iki A (t2). Apskaičiuoti šį laiką galima pagal lygtį:
L
t1 = t 2 = , (5.15)
C
čia: L – akustinio signalo kelio ilgis; C – garso sklidimo greitis vandenyje (normaliomis sąlygomis
svyruoja nuo 1450 m/s iki 1480 m/s).
5.24 pav. Ultragarso signalo principu veikiančio srovės greičio matuoklio veikimo schema: A ir B –
davikliai skirtinguose upės krantuose; L – akustinio signalo kelio ilgis; V – vidutinis vandens srovės
greičio vektorius matuojamame gylyje; α - kampas tarp srovės greičio vektoriaus ir akustinio
signalo kelio krypties (pagal: Boiten, 2007).
Įrengus daviklius taip, kad ultragarso signalas tarp daviklių A ir B keliautų įstrižai vidutinei
vyraujančiai srovės krypčiai, signalo kelionės laikas ima priklausyti nuo srovės greičio (pasroviui
akustinis signalas, srovės padedamas, nukeliauja greičiau, o prieš srovę – lėčiau). Tuomet:
L
t1 = , (5.16)
C + V ⋅ cos α
o
L
t2 = , (5.17)
C − V ⋅ cos α
132
čia: t1 – ultragarso signalo kelionės laikas pasroviui (nuo A iki B); t2 – ultragarso signalo kelionės
laikas prieš srovę (nuo B iki A); V – vidutinis vandens srovės greičio vektorius matuojamame
gylyje; α – kampas tarp srovės greičio vektoriaus ir akustinio signalo kelio krypties. Taip išdėsčius
daviklius, pagal signalo kelionės laiko skirtumą galima apskaičiuoti vidutinį srovės greitį V:
L 1 1
V=  − . (5.18)
2 cos α  t 2 t1 
Būtent (5.18) lygtimi ir pagrįstas srovės greičio matavimas ultragarso signalo principu veikiančiais
greičio matuokliais. Metodas aktyviai naudojamas maždaug nuo 1980 metų, todėl sukurta gana
daug įvairių ultragarso signalo principu veikiančios greičio matavimo sistemos įrengimo būdų.
Svarbiausi iš jų pavaizduoti 5.25 pav. Labiausiai tarpusavyje skiriasi sistemos:
1) su vienu garso signalo sklidimo keliu;
2) su dviem garso signalo sklidimo keliais.
5.25 pav. Įvairūs ultragarso signalo principu veikiančių srovės greičio matuoklių įrengimo būdai: a)
sistema su vienu garso signalo sklidimo keliu; b) dviejų garso signalo sklidimo kelių sistema su
keturiais davikliais; c) dviejų garso signalo sklidimo kelių sistema su dviem davikliais ir atšvaitu; d)
dviejų garso signalo sklidimo kelių sistema su dviem davikliais ir dviem atsakikliais (Manual..., vol.
I, 2010).
Sistema su vienu garso signalo sklidimo keliu (5.25 pav., a) dažnai gali būti portatyvi – nešiojami
davikliai pastatomi reikiamoje vietoje tik matavimo metu. Naudojant tokią sistemą stacionarioje
VMS, daviklių pastatymo vietos paprastai būna pažymėtos iš anksto. Tuo tikslu įstrižai upės,
nemažu atstumu nuo kranto, įtvirtinami 2 arba 4 žymekliai, kas leidžia pastatyti daviklius reikiamu
kampu net ir smarkiai pakitus upės vandens lygiui. Atliekant matavimus ekspedicinėmis sąlygomis,
133
reikiamas kampas tarp vyraujančios srovės krypties ir akustinio signalo kelio nustatomas
geodezinių matavimų pagalba. Naudojant sistemą su vienu garso signalo sklidimo keliu, matavimai
dažniausiai atliekami 0,6h arba 0,2h gylyje (skaičiuojant h kaip vidutinį upės gylį skerspjūvyje).
Giliose upėse su stačiais krantais naudojami strypai, leidžiantys reguliuoti daviklių gylį (5.26 pav.,
a).
Sistemos su dviem garso signalo sklidimo keliais visada įrengiamos stacionariai. Galimi įvairūs šio
tipo sistemų įrengimo būdai. Klasikinėje sistemoje (5.25 pav., b) naudojami keturi davikliai, vienu
metu siunčiantys signalus įvairiomis kryptimis. Ši sistema – tiksliausia iš ultragarso signalo
principu veikiančių srovės greičio matuoklių, nes, suvidurkinus duomenis, gaunamos mažiausios
paklaidos dėl srovės turbulencijos. Kiek paprastesnės sistemos su garso atšvaitu (5.25 pav., c) bei
atsakikliais (5.25 pav., d). Jose ultragarso signalas siunčiamas iš dviejų daviklių, tik vienu atveju
(naudojant atšvaitą) davikliai patys nustato garso kelionės laiką, kitu atveju (naudojant atsakiklius)
– tik siunčia signalą (laikas nustatomas atsakiklyje).
5.26 pav. Galimi srovės greičio matavimų įvairiuose gyliuose variantai, taikomi dirbant su
ultragarso signalo principu veikiančiais greičio matuokliais: a) vertikaliai slankiojantys davikliai,
tvirtinami prie hidrometrinių strypų (portatyviose greičio matuoklių sistemose naudojamas
variantas); b) konkrečiuose gyliuose stabiliai prie krantinės arba stacionaraus strypo pritvirtinti
davikliai (stacionariose greičio matuoklių sistemose naudojamas variantas).
Nuo pasirinktos daviklių išdėstymo skirtinguose upės krantuose sistemos dažnai priklauso ir
daviklių gylio parinkimo galimybės. Portatyviose ultragarso signalo principu veikiančių srovės
greičio matuoklių sistemose (su vienu garso signalo sklidimo keliu) dažniausiai naudojamasi ant
hidrometrinio strypo pritvirtintais davikliais. Tuomet jų aukštį galima reguliuoti analogiškai kaip ir
ant strypo pritvirtinto hidrometrinio suktuko (5.26 pav., a). Stacionariose greičio matuoklių
sistemose ultragarso signalo daviklius įprasta pritvirtinti stabiliai įvairiuose gyliuose (5.26 pav., b).
Dažniausiai nuo 7 iki 10 daviklių (kiekviename krante) pritvirtinama prie krantinės arba
stacionaraus strypo. Ultragarso signalo principu veikiančių srovės greičio matuoklių sistemomis
galima atlikti matavimus keliuose standartiniuose gyliuose, o vėliau skaičiuoti vidutinį srovės greitį
134
pjūvyje, taikant (5.1), (5.2), (5.3) bei (5.5) lygtis. Tačiau tokie matavimai užima daug laiko, todėl
paprastai apsiribojama greičio matavimais viename standartiniame gylyje. Geriausiai ištirta
priklausomybė tarp paviršinio srovės greičio ir vidutinio srovės greičio pjūvyje. Be to, paviršiniame
vandens sluoksnyje (tarp vandens paviršiaus ir 0,2h standartinio gylio) akustinis signalas sutinka
mažiausiai trukdžių. Todėl matavimai šiame sluoksnyje šiuo metu populiariausi.
Įrengiant šiuolaikinę ultragarso signalo principu veikiančių srovės greičio matuoklių sistemą,
paprastai stengiamasi laikytis šių sąlygų:
• upės plotis sistemos įrengimo vietoje turi būti nuo 30 iki 300 m;
• upė turi būti pakankamai gili (minimalus gylis ne mažesnis kaip 1 m);
• pasirinktoje vietoje neturi būti vandens augalų;
• kybančių nešmenų kiekis vandenyje neturi viršyti 1000 mg/l (nešmenys
trukdo sklisti akustiniam signalui);
• negalima atlikti matavimų kalnų upėse, rėvose ir kitose itin greita srove
pasižyminčiose upių atkarpose (akustinio signalo sklidimo greitį iškreipia oro
burbuliukai);
• upės atkarpa matavimo vietoje turi būti kiek įmanoma tiesesnė;
• davikliai įrengiami taip, kad kampas tarp akustinio signalo kelio krypties ir
vyraujančio srovės greičio vektoriaus būtų nuo 30° iki 60° .
Stacionariai įrengiant ultragarsinius greičio matuoklius prie VMS, papildomai keliami šie
reikalavimai:
• vaga (tiek dugnas, tiek krantai) turi būti kiek įmanoma stabilesni;
• reikalingas patikimas nuolatinės energijos šaltinis.
Pastaruoju metu tarp ultragarso signalo principu veikiančių srovės greičio matavimo prietaisų
įsivyravo stacionariai įrengiamos sistemos. Jų paplitimą labiausiai nulėmė du veiksniai: 1) didesnis
matavimo tikslumas (naudojant du garso signalo sklidimo kelius); 2) galimybė įrengti tokio tipo
matuoklius prie VMS ir kartu matuoti ne tik srovės greitį, bet ir debitą. Tačiau stacionarios sistemos
turi gana ribotas pritaikymo galimybes. Stacionarūs ultragarsiniai greičio matuokliai gali būti
sėkmingai naudojami tik upėse su stabiliu vandens lygiu ir stabiliais krantais (kitur jas gali apsemti
arba jos gali atsidurti toli nuo kranto pakitus lygiui). Patogiausia taikyti šias sistemas upėse su
krantinėmis ir kanaluose (esant lygiam dugnui šiais atvejais nereikalingi ir papildomi gylio
matavimai norint nustatyti debitą). Betonuoti kanalai bei upės su tiesiomis krantinėmis patogesnės
ultragarso principu veikiančių srovės greičio matuoklių pritaikymui ir todėl, kad vyraujanti upės
srovės kryptis šiais atvejais dažniausiai sutampa su kranto linijos kryptimi.
Portatyvūs ultragarsiniai matuokliai turi savų privalumų: pakilus arba nukritus vandens lygiui,
daviklius galima pernešti į reikiamą priekrantės vietą (svarbu išlaikyti tik kampą su vyraujančia
135
srovės kryptimi). Tačiau šiuolaikiniai prietaisai dažnai leidžia tiksliau ir greičiau išmatuoti srovės
greitį, todėl portatyvios ultragarso matuoklių sistemos taip pat labiausiai paplito ten, kur siekiama
išmatuoti ne tik srovės greitį, bet ir debitą.
Doplerio efekto principu veikiantys srovės greičio matavimo prietaisai pirmiausiai pradėti naudoti
jūrinėje hidrometrijoje. Pakankamai kompaktiški prietaisai, kuriuos galima panaudoti sausumos
vandenų hidrometriniams matavimams, buvo sukurti ir pradėjo sparčiai plisti XX amžiaus
paskutiniame dešimtmetyje. Kaip liudija pavadinimas, prietaisai veikia Doplerio efekto principu.
Doplerio efektas pirmą kartą pastebėtas 1842 m K. Doplerio (C. Doppler). Reiškinį lengviausia
pastebėti garso bangose. Jo esmė tokia: mažėjant atstumui tarp klausytojo ir garso šaltinio, girdimas
garsas yra aukštesnio dažnio, negu šaltinio iš tikrųjų skleidžiamas garsas (akustinės bangos frontai
sutankėję). Šiam atstumui didėjant, girdimas žemesnio dažnio garsas (bangos frontai reti).
Pavyzdžiui: artėjančio traukinio švilpimas ar automobilio skleidžiamas garso signalas yra aukštesnis
nei tolstančio (5.27 pav.). Garso aukščio pokyčiai proporcingi garso šaltinio judėjimo greičiui.
Doplerio efektą galima pastebėti ir optinėse bangose (kintant atstumui tarp šviesos šaltinio ir
stebėtojo, keičiasi spalvos).
5.27 pav. Doplerio efektas, juntamas pagal akustinių bangų sklidimą, artėjant bei tolstant
automobiliui.
Taikant Doplerio efektą vandens srovės greičio matavimams, naudojama aukšto dažnio garso
impulsus skleidžianti daviklių sistema. Paskleisti garso impulsai atsispindi nuo vandenyje
pasklidusių nešmenų, planktono, oro burbuliukų, ledo gabalėlių ir kitų smulkių dalelių. Tolstančios
nuo daviklio dalelės atspindi žemesnio dažnio bangas, o judančios link jo – aukštesnio dažnio.
Todėl, dalelėms judant daviklio atžvilgiu, gaunamas atspindėtų signalų dažnių skirtumas,
vadinamas Doplerio poslinkiu. Kadangi smulkiosios dalelės juda kartu su vandens mase (identišku
greičiu), pagal Doplerio poslinkį galima nustatyti vandens srovės kryptį ir greitį.
Doplerio efekto principu veikiantys akustiniai srovės greičio matuokliai labiausiai skiriasi pagal jų
tvirtinimo būdą (didžia dalimi lemiantį ir jų panaudojimo galimybes). Pagal šias savybes galima
išskirti tris svarbiausias akustinių Doplerio matuoklių, taikomų hidrometrijoje, grupes:
136
1) prie kranto tvirtinamus arba ant kranto statomus matuoklius, dažnai vadinamus ADVM
sistemomis (pagal angliško pavadinimo Acoustic Doppler Velocity Meter akronimą);
2) prie laivų ar plaukiojančių įrenginių tvirtinamus matuoklius, dažniausiai vadinamus
ADCP sistemomis (pagal angliško pavadinimo Acoustic Doppler Current Profiler
akronimą);
3) prie hidrometrinių strypų bei lynų tvirtinamus povandeninius matuoklius.
Labiausiai skiriasi ADVM ir ADCP sistemos, nes pirmuoju atveju Doplerio greičio matuokliai yra
pritvirtinti stacionariai, o antruoju – juda vandens paviršiumi. Todėl dirbant su ADVM pakanka
įvertinti tik patį srovės greitį, o naudojant ADCP būtina papildomai nustatyti ir paties daviklio
judėjimo greitį. Prie hidrometrinių strypų bei lynų tvirtinamiems matuokliams būdingos specifinės
savybės (dažnai juose naudojama dalis ADVM ir dalis ADCP tipo daviklių).
Dauguma šiuolaikinių ADVM sistemų įrengiamos tvirtinant matuoklius prie kranto. Tradicinį
ADVM matuoklį sudaro du davikliai bei greičio skaitiklis, įvertinantis srovės greitį pagal Doplerio
poslinkį. Davikliai siunčia žinomo dažnio garso signalus siauru bangų pluoštu lygiagrečiai vandens
paviršiui (5.28 pav.). ADVM siunčia garsą ne skersai upę, bet tam tikru kampu upės skersiniam
pjūviui: vieno daviklio signalai nukreipti įstrižai prieš srovę, o kito – įstrižai pasroviui. Todėl,
žiūrint iš viršaus, signalų kelias per upę primena V raidės formą. Dalis siunčiamų signalų atsitrenkia
į vandenyje suspenduotas daleles ir grįžta atgal į daviklius kaip aidas.
5.28 pav. Prie kranto tvirtinamos ADVM sistemos veikimo principinė schema (pagal: USGS,
2007).
Kadangi, vandenyje pakibusių nešmenų (galinčių atspindėti akustinį signalą) yra labai daug, o
ADVM tipo matuokliais siekiama išmatuoti vidutinį srovės greitį pasirinktame pjūvyje, aido nuo
pavienių dalelių identifikuoti nemėginama. Dažniausiai vertinamas pasirinkto tūrio srovės greitis.
ADVM pasirinktas tūris – trapecijos formos plokštuma, kurioje nustatinėjamas vandens nešamų
137
dalelių masės greitis pagal jų atspindėtus akustiniu signalus. Signalai siunčiami lygiagrečiai
vandens paviršiui, todėl pasirinktas tūris kartais vadinamas ir plokštuma, tačiau sklisdamos tolyn
nuo šaltinio akustinės bangos plečiasi, tad realiai greitis įvertinamas jau tam tikro storio vandens
sluoksnyje (tūryje). Skaičiuojant srovės greitį pasirinktame tūryje, atsižvelgiama tiek į dalelių
judėjimą išilgai srauto, tiek į jų poslinkius skersai vyraujančios srauto krypties. Todėl greičio
įvertinimui naudojami Dekarto koordinačių sistemos dėmenys x (dalelių judėjimo lygiagrečiai
vyraujančiai srovės krypčiai vektorius) ir y (dalelių judėjimo statmenai vyraujančiai srovės krypčiai
vektorius) (5.28 pav.). Vidutinis srovės greitis pasirinktame tūryje V įvertinamas pagal lygtį:
fD
V= C, (5.19)
2 f0
čia: fD – daviklių nustatytas Doplerio poslinkis; f0 – pradinis daviklių išsiųsto akustinio signalo
dažnis; C – garso greitis vandenyje.
Pirmieji ADVM matuokliai pradėti naudoti JAV XX a. devintojo dešimtmečio viduryje. Pradinis
sistemos variantas tiko tik nedidelėms upėms, nes nebuvo įmanoma reguliuoti pasirinkto tūrio (jis
apimdavo beveik visą upės pjūvį). Šiuolaikinės ADVM sistemos leidžia vykdyti matavimus
keliuose pasirinktuose tūriuose (pavyzdžiui: iš pradžių arčiau kairiojo upės kranto, vėliau viduryje,
o galiausiai – šalia dešiniojo kranto) arba skaidyti pasirinktą tūrį į keletą dalių (gardelių), kuriose
greitis įvertinamas atskirai (5.29 pav.). Be to, jau atsirado ADVM matuoklių sistemos,
skaičiuojančios vidutinį greitį ne dvimatėje, bet trimatėje erdvėje (be x ir y vektorių, įvertinamas
vertikalų dalelių judėjimą apibūdinantis vektorius z). Tai praplėtė ADVM pritaikymo galimybes ir
šiuo metu tokie prietaisai sėkmingai naudojami kai kuriose šalyse.
5.29 pav. Prie tilto atramos pritvirtintas ADVM matuoklis, skaidantis pasirinktą vidutinio srovės
greičio matavimų tūrį į keturias gardeles (pagal: Morlock ir kt., 2002).
Tačiau yra keletas specifinių šių matuoklių naudojimo sąlygų, neleidžiančių jų pritaikyti visose
pageidaujamose situacijose:
138
1) ADVM – stacionari ir daug papildomos įrangos reikalaujanti sistema, todėl

naudojama tik stacionariose VMS;
2) davikliai jautrūs mechaniniams pažeidimams, todėl gali būti atidengiami tik
matavimo metu;
3) akustinis signalas negali siekti dugno arba kranto pasirinkto tūrio ribose
(dažnai tai – viena iš sunkiausiai įgyvendinamų sąlygų, nes sudėtinga parinkti
daviklio padėtį);
4) ADVM su nejudančiais davikliais gali būti naudojama tik itin stabiliu
vandens režimu ir vaga pasižyminčiose upėse (betonuotuose kanaluose), nes
pakinta pasirinktas tūris;
5) įrengiant ADVM būtina laikytis analogiškų sąlygų kaip ir įrengiant ultragarso
principu veikiančių srovės greičio matuoklių sistemą.
Dėl šių priežasčių dauguma ADVM šiuo metu įrengiama betonuotuose kanaluose lygumų upių
žiočių regionuose arba prie hidrotechnikos įrenginių bei prie tiltų (5.29 pav.). Tikimasi, kad šių
matuoklių panaudojimo galimybės išsiplės, atpigus davikliams ar suradus būdą lengvai reguliuoti jų
įrengimo gylį. Gerai įrengtomis ADVM sistemomis atliekamų matavimų tikslumas itin aukštas
(matavimo paklaida neviršija 1 % vidutinio matuojamo srovės greičio).
Pastaruoju metu stengiamasi plėtoti ir mobilias ADVM matuoklių sistemas, statomas ant kranto. Šie
matuokliai tvirtinami ant specialių trikojų – panašiai kaip geodeziniai prietaisai ir gali būti pastatyti
norimoje pakrantės vietoje tik matavimo metu. Tokios sistemos palengvintų matavimus upėse su
nestabiliu vandens režimu bei galėtų būti taikomos ekspedicinėmis sąlygomis. Kol kas ant kranto su
trikojais statomi ADVM matuokliai įvertina tik vandens srovės greitį paviršiniame sluoksnyje ir
naudojami esant ekstremalioms sąlygoms (potvynių ir poplūdžių metu bei esant labai dideliems
srovės greičiams).
Prie laivų bei plaukiančių įrenginių tvirtinamos ADCP matuoklių sistemos žymiai patogesnės ir
populiaresnės už aukščiau aprašytus ADVM matuoklius. Tai lemia: a) žymiai platesnės sistemos
pritaikymo galimybės (būdamos mobilios, ADCP sistemos tinka matuoti vandens srovės greičiams
įvairiomis sąlygomis ne tik stacionariose VMS, bet ir vykdant ekspedicinius tyrimus); b)
automatinė debitų skaičiavimo sistema, įdiegta daugelyje naujesnių ADCP matuoklių modelių.
Tarp ADVM ir ADCP sistemų yra du esminiai skirtumai:
1. ADCP sistemų įranga, skirtingai nei anksčiau nagrinėtų ADVM sistemų įrenginiai,
tvirtinami prie judančių vandens paviršiumi objektų (laivų, valčių, specialių plaustukų,
pririštų prie lyno plūdžių ir pan.). Todėl, vertinant srovės greitį ADCP matuokliu vien pagal
Doplerio poslinkį, gaunamas ne realus, o reliatyvus srovės greitis (dalelių judėjimo greitis
judančio matuoklio atžvilgiu). Norint apskaičiuoti realų srovės greitį būtina įvertinti paties
139
matuoklio judėjimo greitį, karts nuo karto siunčiant akustinius signalus iki tiriamo pjūvio
dugno.
2. Daviklių siunčiamas akustinis signalas ADCP sistemose nukreiptas tam tikru kampu link
dugno taip, kad įvertintų vandenyje pakibusių dalelių judėjimo greitį vertikalioje
plokštumoje (dauguma ADVM kol kas vertina dalelių greitį horizontalioje plokštumoje).
Todėl ADCP matuoja srovės greitį trimatėje erdvėje: įvertinami ne tik dalelių judesiai
sutampantys su vyraujančia srovės kryptimi bei statmeni šiai krypčiai horizontalioje
plokštumoje, bet ir jų judėjimas aukštyn-žemyn.
5.30 pav. Tipiškas šiuolaikinis ADCP matuoklis su keturiais davikliais: a) vaizdas iš šono; b)
vaizdas iš apačios su specialaus plaustelio, skirto daviklio plukdymui, kontūru (pagal: Manual...,
vol. I, 2010).
Siekiant kuo tiksliau įvertinti srovės greičio pasiskirstymą pasirinktame tūryje, daviklio judėjimo
greitį bei tiriamo pjūvio gylį, šiuo metu daugumoje ADCP sistemų naudojami matuokliai su
keturiais, skirtingu kampu akustinius signalus siunčiančiais (bei jų aidą priimančiais), davikliais
(5.30 pav.). Nepaisant šių, greičio matavimus patikslinančių ir palengvinančių, savybių, savo
veikimo principais ADCP gana panaši į ADVM.
Srovės greitis čia taip pat matuojamas pasirinktame tūryje, tik ADCP sistemos visada skaido
pasirinktą tūrį į atskirus gylio sluoksnius (tokia galimybė atsiranda naudojant keturis daviklius).
Šiuolaikiniai ADCP matuokliai gali išmatuoti srovės greitį 5 cm aukščio gylio sluoksnyje.
Dažniausiai, skaidant pasirinktą tūrį į gylio sluoksnius, nustatomas anksčiau tiriamame pjūvyje
naudoto hidrometrinio suktuko mentės skersmeniui analogiškas gylio sluoksnio aukštis (toks
pasirinkto tūrio skaidymas mažiausiai pažeidžia debito matavimų duomenų sekos homogeniškumą).
Kadangi ADCP matavimų duomenys dažniausiai naudojami debito įvertinimui, paprastai matavimai
atliekami visuose gylio sluoksniuose, taip gaunant vidutinį greitį pasirinktame tūryje (5.31 pav.).
Srovės greičio matavimo paklaida, dirbant ADCP matuokliais paprastai neviršija 0,5-1 % gylio
sluoksnyje išmatuoto vidutinio greičio.
140
5.31 pav. Vidutinio srovės greičio matavimas keturis signalus siunčiančiu ADCP matuokliu,
skaidant pasirinktą tūrį į 11 gylio sluoksnių (gylio sluoksnio aukštis maždaug atitinka tradicinį
hidrometrinio suktuko mentės skersmenį) (pagal: Boiten, 2007).
Dirbant su ADCP matuokliu, pritvirtintu prie valties arba plaustelio, srovės greičio skaičiavimui
nebetinka (5.19) lygtis. Šiuo atveju, skaičiuojant vidutinį srovės greitį pasirinktame tūryje, būtina
atsižvelgti į tai, kad matavimai atliekami judančiu matuokliu, todėl gaunamas reliatyvus srovės
greitis. Norint apskaičiuoti realų srovės greitį pasirinktame tūryje V, būtina atsižvelgti į kampą A
tarp dalelių judėjimo krypties ir akustinio signalo (nuo judančio įrenginio iki dalelių pasirinktame
tūryje) krypties:
fD
V= C. (5.20)
2 f 0 cos A
čia: fD – daviklių nustatytas Doplerio poslinkis; f0 – pradinis daviklių išsiųsto akustinio signalo
dažnis; A – kampas tarp dalelių judėjimo krypties ir akustinio signalo krypties; C – garso greitis
vandenyje. Reliatyvaus greičio vektorių įvertinančio kampo A susidarymas parodytas 5.32 pav.
5.32 pav. Reliatyvaus greičio vektorių įvertinančio kampo A susidarymo principinė schema (pagal:
Gordon, 1996).
141
Kadangi ADCP davikliai dalį signalų siunčia iki dugno, taip nustatydami savo judėjimo greitį
dugno atžvilgiu, kartu išmatuojami ir gyliai skersiniame profilyje. Todėl šiuolaikinės ADCP
sistemos dažniausiai naudojamos tiesiogiai apskaičiuojant vandens debitus (plačiau apie ADCP
sistemų taikymą vandens debito matavimui skaityti 6.3 skyrelyje).
Šiuo metu populiariausia tvirtinti ADCP matuoklius prie specialių plaustelių. Dažniausiai tai
nedideli (keliasdešimties centimetrų pločio ir nuo 0,5 m iki 1,0 m ilgio) laivo formos plastikiniai
plaukiojantys įrenginiai (5.33 pav.). Juos galima tvirtinti prie skersai upės ištempto ar nuo tilto
nuleisto lyno arba valdyti radijo bangomis (jei plausteliai turi varikliuką). Modernūs plausteliai
patys pasirenka tinkamiausią skersinio pjūvio vietą, sutikę plaukiančią kliūtį (pavyzdžiui: ledo lytį)
ištraukia iš vandens (horizontaliai pasuka) matuoklį ir pan. Prie plaustelių tvirtinami matuokliai
dažniausiai būna 5-10 cm skersmens ir 15-30 cm ilgio. Dirbant stambesniuose vandens telkiniuose,
naudojami didesnių gabaritų ADCP matuokliai, tvirtinami prie laivų bei valčių.
5.33 pav. Radijo bangomis valdomas plaustelis, skirtas ADCP matuoklio pritvirtinimui: a)
plaustelis paruoštas darbui laisvoje vagoje, - matuoklis pritvirtintas priekyje (1 – akumuliatorius su
elektriniu varikliuku; 2 – antena su žiedu, skirtu pritvirtinti plausteliui prie lyno; 3 - matuoklis); b)
ADCP matuoklis; c) plaustelis paruoštas darbui vagoje su plaukiančiu ižu, - matuoklis pritvirtintas
plaustelio centrinėje dalyje, kad būtų apsaugotas nuo mechaninių pažeidimų (TRS-Environmental,
2011).
Didelis ADCP sistemos matuoklių trūkumas – tai, kad jie negali išmatuoti srovės greičių visame
pjūvyje. Kaip ir ADVM sistemose, akustiniai signalai negali siekti dugno, vandens augalų ar kitokių
kliūčių, nes susidaro didžiulės matavimo paklaidos. Siekiant to išvengti, matavimai vykdomi tik itin
gerai paruoštuose (išvalytuose nuo kliūčių) pjūviuose. Tačiau net ir šiuo atveju dalis pjūvio
signalais neapimama, nes priedugnio srityje galimi dugno nelygumai, o priekrantėse – per mažas
gylis signalų sklidimui bei plaustelio plaukimui. Todėl greitis skerspjūvyje įvertinamas pagal
didžiąja dalį pjūvio ploto apimantį pasirinktą tūrį (5.34 pav.).
142
5.34 pav. Upės skerspjūvio sritys, kuriose, dirbant su ADCP sistemos matuokliais, dažniausiai
nepavyksta įvertinti vandens srovės greičio (pagal: Manual..., vol. I, 2010).
Kraštuose, kurių upėms žiemos metu būdinga ledo danga, aukščiau aprašyti ADCP matuokliai
tampa netinkami naudoti šaltuoju periodu. (Susidarius ledo dangai, darbai iš valčių bei plaustelių –
nebeįmanomi.) Siekiant išspręsti šią problemą ir surasti tikslų srovės greičio matavimo būdą, kurį
galima būtų pritaikyti vertinant greitį ADCP sistemos davikliais neišmatuotose priekrantės ir
paviršiaus bei priedugnio srityse, buvo sukonstruoti povandeniniai Doplerio matuokliai.
5.35 pav. Povandeniniai Doplerio principu veikiantys srovės greičio matuokliai, tvirtinami prie
hidrometrinių strypų arba lynų: a) su ADVM sistemos matuokliais (kairėje – bendras matuoklio
pritvirtinto prie hidrometrinio strypo vaizdas; dešinėje – matuoklis ir jo siunčiamų signalų
išsidėstymas srovės atžvilgiu); b) su ADCP sistemos matuokliais. 1 – matuoklis; 2 hidrometrinis
strypas; 3 – kompiuteris (pagal: Ott..., 2008; Seba..., 2010).
Povandeniniai Doplerio matuokliai, tvirtinami prie hidrometrinių strypų bei lynų, skirti srovės
greičio matavimams atskirose vertikalėse. Šie prietaisai pritaikyti darbui nedidelėse upėse bei
upeliuose. Jais naudojamasi panašiai kaip hidrometriniais suktukais. Matuoklių veikimas pagrįstas
Doplerio efektu. Tai naujausia Doplerio efekto principu veikiančių vandens srovės greičio
143
matavimo prietaisų kategorija, pradėta naudoti tik XXI amžiuje. Dalis šių prietaisų naudoja ADVM,
o dalis – ADCP sistemos principu veikiančius greičio matuoklius (5.35 pav.).
Darbas su ADVM tipo matuoklius turinčiais prietaisais, tvirtinamais prie hidrometrinių strypų bei
lynų (5.35 pav., a), labai primena greičio matavimo suktukais arba elektromagnetiniais greičio
matuokliais metodus. Dažniausiai prietaisai tvirtinami prie hidrometrinio strypo ir statomi
vertikalėje taip, kad daviklis būtų orientuotas prieš srovę. Matavimai vykdomi standartiniuose
atskirų vertikalių gyliuose. Kabinant prietaisą ant lyno, prie jo pritvirtinamas stabilizatorius, o po
apačia ant lyno pakabinamas lotas. Nuo standartinės ADVM sistemos šio tipo matuokliai skiriasi
tuo, kad siunčia akustinius signalus ne skersai upės, bet išilgai vyraujančios srovės krypčiai tam
tikru kampu. Kaip ir tradicinėje (prie kranto tvirtinamoje) ADVM sistemoje tai leidžia įvertinti
srovės greitį pagal Doplerio poslinkį dvimatėje plokštumoje.
Prie hidrometrinių strypų tvirtinami Doplerio principu veikiantys prietaisai su ADCP srovės greičio
matuokliais (5.35 pav., b) – pranašesni už aukščiau aprašytus prietaisus su ADVM matuokliais.
Kadangi ADCP sistemos daviklių signalai nukreipti vertikaliai, pritvirtinus tokį prietaisą prie
hidrometrinio strypo ties vandens paviršiumi, iš karto išmatuojamas vidutinis srovės greitis
vertikalėje. Todėl nereikia atlikti atskirų matavimų standartiniuose gyliuose (nebent siekiama
išsiaiškinti greičių pasiskirstymą konkrečiuose gyliuose). Kadangi matuoklis tvirtinamas prie
stabiliai stovinčio strypo, ADCP davikliai įvertina ne reliatyvų, bet realų srovės greitį. Tai leidžia
apsiriboti trijų daviklių sistema, skirtingai nei mobiliuose ADCP matuokliuose (kur naudojami
keturi davikliai). Esant reikalui (pavyzdžiui dirbant labai mažuose gyliuose) daviklius galima
apversti taip, kad signalas sklistų aukštyn. Kartais šio tipo matuokliai naudojami ir tvirtinant juos
prie stabiliai prišvartuotų valčių bei laivų.
Dažniausiai prie strypų bei lynų tvirtinami Doplerio principu veikiantys srovės greičio matuokliai
naudojami tokiose vietose, kur nepavyksta įvertinti srovės greičio bei išmatuoti debito
standartinėmis ADVM ir ADCP sistemomis. Pirmiausia tai – maži bei seklūs upeliai bei
vandentėkmės uždarose erdvėse: pralaidos po tiltais, nuotėkų išleistuvų vamzdžiai ir pan. Šie
matuokliai plačiai taikomi ir siekiant padidinti debitų matavimo tikslumą, dirbant standartinėmis
ADCP sistemomis (jais atliekami greičio matavimai priekrančių, paviršiaus bei priedugnio erdvėse
(5.34 pav.)).
Optiniu principu veikiantys srovės greičio matavimo prietaisai dažniausiai naudojami vandens
paviršiaus srovės greičio matavimams. Šie matuokliai maždaug nuo XX amžiaus aštuntojo
dešimtmečio paplito JAV. Tai „bekontakčiai“ prietaisai, kurių matuoklių nereikia panardinti į
vandenį matavimų metu. Prietaisai naudojami tais atvejais, kai nėra galimybės išmatuoti srovės
greičio kitais būdais (pavojinga naudoti į vandenį panardinamą matavimo įrangą dėl pernelyg
didelio srovės greičio arba itin didelio nešamų ledo lyčių, medžių nuolaužų bei šiukšlių kiekio).
144
Kuriant šiuos prietaisus, stengtasi išrasti patogesnį ir tikslesnį paviršinio srovės greičio matavimo
būdą nei matavimas plūdėmis. Prietaisai taip pat patogūs dirbant itin dideliais srovės greičiais
pasižyminčiuose upių ruožuose: ties užtvankomis, šalia krioklių ir pan.
Prietaiso matuoklis tvirtinamas ant tilto virš upės. Standartinis optiniu principu veikiantis srovės
greičio matuoklis tai – stroboskopinis įtaisas, kurį sudaro: mažos galios teleskopas, besisukantis
veidrodis (perduodantis vaizdus į kamerą), veidrodį sukantis varikliukas (maitinamas baterijomis) ir
tachometras. Veidrodis orientuotas taip, kad jam besisukant atspindėti vandens paviršiaus vaizdai
karts nuo karto perduodami į teleskopą ir nufotografuojami. Kadangi vandens paviršiuje visada yra
smulkių šiukšlių (nešmenų, oro burbuliukų ir pan.), šį vaizdą padidinus per teleskopą kaskart
matomas vandens masės poslinkis (stroboskopinis efektas). Žinant matuoklio aukštį virš vandens
paviršiaus bei veidrodžio sukimosi greitį (jį nustato tachometras), pagal atspindėtus vandens
paviršiaus vaizdus, matuoklis automatiškai apskaičiuoja srovės greitį vandens paviršiuje.
Kol kas didžiausia problema, trukdanti šio tipo prietaisams labiau paplisti – gana dideli gabaritai ir
svoris. Standartinis optiniu principu veikiantis paviršinės srovės greičio matuoklis sveria apie 30-60
kg ir yra maždaug 0,5 m × 0,5 m × 1,0 m dydžio. Todėl šiuos prietaisus įprasta tvirtinti stacionariai
(arba bent kelių savaičių laikotarpiui, kai laukiama ekstremalių reiškinių). Šiuo metu optiniu
principu veikiantys srovės greičio matuokliai dažniausiai naudojami žemiau užtvankų esančiuose
upių ruožuose, kuriuose dažni dirbtiniai poplūdžiai, sukelti hidroelektrinių bei kitų hidrotechninių
įrenginių veiklos.
Baigiant prietaisų, skirtų vandens srovės greičio matavimams, apžvalgą, būtina pažymėti, kad šiuo
metu hidrometrinių prietaisų technologijos vystosi itin sparčiai. Greičio matavimo prietaisų grupėje
vyksta savotiškas technologinis perversmas, iš esmės keičiantis daugelį matavimo metodikų. Ypač
smarkiai vystosi Doplerio efekto principu veikiantys prietaisai, todėl labai tikėtina, kad po 10-20
metų daugelyje šalių jie pakeis hidrometrinius suktukus. Labai aktyviai plinta ir dirbtinių Žemės
palydovų stebėjimų sistemos. Jau šiuo metu didžiosiose (Amazonės, Nigerio, Reino kategorijos)
upėse atsirado galimybės iš palydovų nustatyti srovės greitį optiniais Doplerio efektu veikiančiais
prietaisais. Tikimasi, kad ateityje tai bus įmanoma pakankamai tiksliai atlikti ir mažesniuose
objektuose, kas gali smarkiai pakeisti antžeminių VMS tinklo struktūrą.
1. Kuo skiriasi vietinis ir momentinis greitis ir kodėl hidrometriniuose

matavimuose dažniausiai matuojamas vietinis greitis?
2. Kokiais metodais galima nustatyti vidutinį srovės greitį vertikalėje ir kokios šių
metodų panaudojimo galimybės?
145
3. Kokios lygtys taikomos skaičiuojant vidutinį srovės greitį vertikalėje redukcijos

metodu, esant įvairioms sąlygoms?
4. Kaip klasifikuojami vandens srovės greičio matavimo prietaisai pagal kontakto
su srove pobūdį?
5. Kaip matuojamas srovės greitis įvairiomis plūdėmis ir kokios iš jų dažniausiai
naudojamos?
6. Kaip gali būti klasifikuojami hidrometriniai suktukai?
7. Kas yra hidrometrinio suktuko taravimo kreivė: kaip ji gaunama ir kam ji
reikalinga?
8. Kaip įrengiami ultragarso signalo principu veikiantys srovės greičio matuokliai?
9. Kaip klasifikuojami Doplerio principu veikiantys srovės greičio matuokliai ir kuo
jie skiriasi?
10.Kodėl mobilioje (tvirtinamoje prie laivo ar plaustelio) ADCP sistemoje
naudojami matuokliai turi keturis, o stacionarioje (tvirtinamoje prie
hidrometrinio strypo) – tris daviklius?
146
Hidrometrija Vandens debito matavimai ir skaičiavimai
6. Vandens debito matavimai ir skaičiavimai
Skyriuje supažindinama su hidrometrijoje naudojama debito samprata, nagrinėjamas

debito modelis, pristatomi svarbiausi debito matavimo bei skaičiavimo metodai. Pateikiama
dažniausiai šiuo metu naudojamų debito įvertinimo būdų klasifikacija. Apibūdinamos
pagrindinės debito matavimų tūriniu metodu; greičio-ploto metodu; hidraulinių skaičiavimų
metodu bei maišymo metodu atmainos. Įvertinamos konkrečių vandens debito matavimo
metodikų taikymo galimybės, jų patikimumas bei geriausiai šių metodų taikymui tinkamos
sąlygos. Skyriuje nekartojama informacija apie gylių bei srovės greičių matavimus.
6.1. Debito samprata ir matavimo metodai

Debitas – skysčio ar dujų tūris, pratekantis per laiko vienetą skersiniu pjūviu.
Hidrometrijoje dažniausiai matuojami vandens srauto debitai upėse, todėl šioje srityje naudojamas
kiek siauresnis debito aprėžimas. Srauto debitu vadinamas vandens kiekis, pratekantis pro tam tikrą
skerspjūvį per laiko vienetą.
Upių debitus įprasta išreikšti m³/s; itin mažų upelių – l/s (1 m³/s = 1000 l/s). Priklausomai nuo
matavimo sąlygų, debitai gali būti itin įvairiai matuojami arba skaičiuojami. Be to, smarkiai skiriasi
ir skirtingais būdais išmatuotų debitų duomenų apdorojimo metodai: vienais atvejais matavimo
metu gaunamas rezultatas, išreikštas paties debito dimensija; kitais atvejais, norint sužinoti debito
reikšmę pagal gautus rezultatus, būtini papildomi skaičiavimai.
6.1 pav. Debito modelis: A-B – atstumas tarp kairiojo ir dešiniojo upės kranto; A-F-B – upės
skersinio pjūvio dugno linija; A-D-B – srovės greičio pasiskirstymo vandens paviršiuje epiūra; E-D-
C-F – srovės greičių pasiskirstymo vertikalėje epiūra.
Siekiant suvokti debito matavimo principus, patogu pradėti nuo debito grafinio vaizdo analizės. Tai
patogiausia atlikti nagrinėjant debito modelį. Kaip matome 6.1 pav., debito modelis – kreivalinijinė
figūra, atspindinti vandens kiekį, pratekėjusį per tam tikrą laiką įvairiose skerspjūvio dalyse.
147
Vandens debitas, šiuo atveju, - figūros (6.1 pav.) tūris. Figūros formą labiausiai lemia du, mums jau
gerai žinomi, veiksniai:
a) srovės greičio pasiskirstymo pagal upės plotį netolygumai;
b) greičio pasiskirstymo pagal gylį netolygumai (5.2 pav. ir 5.3 pav.).
Srovės greičio priklausomybes nuo pločio bei gylio lengviausia pavaizduoti vertikalų bei
horizontalų greičių pasiskirstymą rodančiomis epiūromis. Tokias epiūras matome ir debito
modelyje.
Vertikalios bei horizontalios greičių pasiskirstymo epiūros labai padeda skaičiuojant debitus. Jas
galima laikyti atraminėmis plokštumomis, padedančiomis suskaidyti debitą į atskirus segmentus
(6.2 pav.).
6.2 pav. Debito modelio skirstymas į segmentus: a) skirstymas izotachomis (B – upės skerspjūvio
plotis; ∆V – izotachos laiptas; ∆V‘ – greičio skirtumas tarp paskutinės izotachos ir maksimalaus
greičio); b) skirstymas vertikaliomis greičio epiūromis: kairėje – bendras vaizdas, dešinėje – atskiro
segmento vaizdas (B – upės skerspjūvio plotis; ∆b – segmento plotis (atstumas tarp greičio
matavimo vertikalių); H – greičio matavimo vertikalės gylis).
Toks skaidymas dauguma atvejų būtinas, nes srovės greičiai įvairiose skerspjūvio vietose smarkiai
skiriasi. Todėl dažniausiai iš pradžių apskaičiuojami daliniai atskirų segmentų debitai, kurie vėliau
sumuojami arba integruojami. Esant reikalui segmentai skirstomi į smulkesnes gardeles (vertikalūs
segmentai skaidomi horizontaliai). Bendras debitas integravimo atveju apskaičiuojamas pagal lygtį:
Q = ∫ V dbdh = ∫ V dF , (6.1)
čia: Q – bendras vandens debitas skerspjūvyje; V - vidutinis srovės greitis segmente arba gardelėje;
db – vidutinis segmento arba gardelės plotis; dh – vidutinis segmento arba gardelės aukštis; dF –
segmento arba gardelės plotas.
Būtina įsidėmėti, kad 6.1 pav. ir 6.2 pav. pateikti debito modeliai atspindi idealaus srovės greičių
pasiskirstymo laisvoje vagoje situaciją. Esant ledo dangai, apžėlusiai vagai, dugno nelygumams ir
panašiems veiksniams, debito modelio forma smarkiai skiriasi nuo pavaizduotos aukščiau
148
esančiuose paveiksluose. Detaliau su debito skaičiavimu pagal atskirus segmentus bei naudojant
debito modelį supažindinama III-VI PRATYBŲ UŽDUOTYSE.
Debito įvertinimo būdai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginių matavimų metu
debitas įvertinamas iš karto. Netiesioginiai matavimai įvertina kelias charakteristikas, leidžiančias
apskaičiuoti debitą. Kiekvienas iš šių būdų gali būti pritaikytas naudojant skirtingus metodus (6.1
lentelė).
6.1 lentelė. Upių debito įvertinimo metodų klasifikacija.

TIESIOGINIS BŪDAS NETIESIOGINIS BŪDAS
Matavimai plūdėmis
Matavimai
žinomo tūrio Matavimai prie strypų ir lynų tvirtinamais matuokliais
Greičio-
indais
ploto Matavimai prie plaukiančių valčių ir plaustelių tvirtinamais matuokliais
metodas
Tūrinis Matavimai stacionariais akustiniais prietaisais
metodas
Matavimai stacionariais elektromagnetiniais prietaisais
Matavimai
sūpuokliniais Hidraulinių Skaičiavimai laisvoje vagoje
indais skaičiavimų
metodas Matavimai hidrometriniuose įtvaruose
Maišymo Maišymas iš karto išpilant visą indikatorių

metodas
Maišymas iš lėto išpilant indikatorių (nuolat papildant jo kiekį)
Ypač daug metodų sukurta debitams įvertinti netiesioginiu būdu. Daugumoje metodų galima išskirti
įvairius matavimų variantus, labiausiai besiskiriančius tarpusavyje dėl skirtingų prietaisų naudojimo
matavimų metu. Tai ypač pasakytina apie greičio-ploto metodą, kuris labai susijęs su konkrečių
greičio matavimo prietaisų pasirinkimu. Tolimesniuose skyreliuose bus aptartos konkrečių debito
matavimo metodų pritaikymo galimybės bei jų panaudojimui keliami reikalavimai.
Nepriklausomai nuo taikomo debito įvertinimo metodo, matuojant debitą stacionarioje VMS, kartu
visada matuojamas ir vandens lygis. Pagal šių matavimų rezultatus vėliau sudaroma debito kreivė
(plačiau apie debito kreivės sudarymo ypatumus skaityti 7 skyriuje).
Konkretūs debito įvertinimo metodai pasižymi skirtingu tikslumu bei nevienodomis pritaikymo
galimybėmis: vieni iš jų labiau tinka dirbant mažuose upeliuose, kiti – stambiose upėse; kai kurie
gali būti sėkmingai taikomi tiek esant natūralioms vandentėkmės pjūvio sąlygoms, tiek melioracijos
kanaluose, o kai kurie – tik matuojant debitus dirbtinėse vagose. Pagrindinės upes apibūdinančios
charakteristikos (greičiai, gyliai, pločiai, užaugimo sąlygos, nešmenų kiekis ir pan.), nurodančios
kokiuose pjūviuose geriausiai tinka konkretūs debito įvertinimo metodai, pateikiamos 6.2 lentelėje.
149
Joje taip pat supažindinama su galimomis pagrindinių debito matavimo metodų galutinėmis
paklaidomis (susidarančiomis, susumavus visų debito įvertinimui reikalingų dydžių paklaidas).
6.2 lentelė. Konkrečių debito įvertinimo metodų pritaikymą ribojančios sąlygos (pagal: Boiten,
2007).
Matavimui tinkamos sąlygos Galima
Metodas Upės Upės Srovės Sąlygos Matavimo paklaida, Pastabos
plotis gylis greitis pjūvyje trukmė %
Greičio-ploto, matuojant brastoje M,V,D M M,V b,c,d J,K 3-6 A,B
Greičio-ploto, matuojant nuo liepto V,D V,D V,D b,c,d K 3-6 A,B,C,L
Greičio-ploto, matuojant lynine perkėla V,D V,D V,D b,c,d K 3-6 A,B,C
Greičio-ploto, matuojant iš stovinčios valties V,D V,D V,D b,c,d K 3-6 A,B,C,E
Greičio-ploto, matuojant iš plaukiančios valties D V,D V,D b,c,d K 5-10 A,B,E
Greičio-ploto, matuojant plūdėmis V,D V,D M,V,D b,c,d K 4-8 F
Hidraulinių skaičiavimų laisvoje vagoje V,D V,D V,D b,c,d K,N 10-50 O
Hidraulinių skaičiavimų hidrometriniuose įtvaruose M M M,V b,c,d G 5-10
Akustinis stacionarus V V,D M,V,D b,c,d G 4-8 R
Elektromagnetinis stacionarus M,V M,V M,V b,d G 4-8 T
Maišymo M,V M,V M,V c,g,k K,N 4-8
PAAIŠKINIMAI
b Pjūvyje neturi būti nejudrios tėkmės zonų ir skersai tekančių srovių
c Upės atkarpa matavimų vietoje neturi būti apžėlusi
d Upės atkarpa turi būti tiesi, o pjūvį turi būti lengva padalinti į segmentus greičio matavimo vertikalėmis
g Srovė upės atkarpoje turi būti labai turbulenciška
k Pakrantėse neturi būti įlankų, o ties dugnu – duobių
A Atliekant srovės greičio matavimą tik viename (0,6h) arba dviejuose taškuose greičio matavimo
vertikalėje, matavimo paklaida – ne mažesnė kaip 5 %
B Jei srovės greičio matavimas atliekamas tik ties vandens paviršiumi, matavimo paklaida – ne mažesnė
kaip 10 %
C Dirbant su prie lyno prikabintais įrenginiais, būtina įvesti loto nunešimo korekciją
D Dideliu pločiu (daugiau kaip 50 m) arba gyliu (daugiau kaip 5 m gylio), arba dideliu srovės greičiu
(didesniu kaip 3 m/s) pasižyminčios upės
E Dideles paklaidas gali sukelti valties nešimas, svyravimai ir pan.
F Rekomenduojama dirbti tik esant tykai arba labai silpnam vėjui
G Metodas tinka dažnai atliekamiems debito matavimams
J Greitas metodas (greičiau nei per 1 val.)
K Lėtas metodas (matavimo trukmė nuo 1 val. iki 6 val.)
L Dideles paklaidas gali sukelti molo (tilto atramos) efektas
M Siauros (mažiau nei 5 m pločio) arba seklios (iki 1 m gylio), arba lėta srove (mažiau kaip 1 m/s)
pasižyminčios upės
N Labai lėtas metodas (matavimo trukmė ilgesnė kaip 6 val.)
O Metodas taikomas, kai reikia suskaičiuoti netekančios upės debitą arba pratekėjusio potvynio debitą
R Pakibusių nešmenų bei oro burbuliukų kiekis tiriamoje vagos atkarpoje negali viršyti nurodytų
standartuose dydžių, nes paveikia akustinio signalo sklidimo laiką
T Metodas gali būti naudojamas upėse, kuriose intensyviai auga vandens augalai bei slenka dugno
nešmenys
V Vidutinio pločio (nuo 5 m iki 50 m) arba vidutinio greičio (nuo 1 m/s iki 3 m/s), arba vidutinio gylio (nuo
1 m iki 5 m) upės
6.2. Tūrinis debito matavimo metodas

Debito matavimo tūriniu metodu esmė labai paprasta: norint įvertinti debitą, būtina žinoti
tik indo, į kurį žadama leisti įbėgti matuojamam vandens srautui, tūrį bei įvertinti laiką, per kurį šis
indas prisipildys. Analitiškai tūrinį metodą galima apibūdinti lygtimi:
150
W
Q= , (6.2)
t
čia: Q – debitas; W – inde susikaupusio vandens tūris; t – laikas, per kurį šis vandens kiekis pateko į
indą. Taigi, vertinamos dvi svarbiausios debito apibrėžime minimos dimensijos (tūris bei laikas),
kas liudija, jog susiduriame su galimybe išmatuoti debitą tiesioginiu būdu. Jokie kiti matavimų
metodai įvertinti debito tiesiogiai neleidžia.
Kadangi matavimo idėja pagrįsta vandens srauto suleidimu į indą, tūrinis debito matavimo metodas
natūralioje aplinkoje dažniausiai taikomas tik itin mažiems upeliams bei šaltiniams. Manoma, kad
pakankamu tikslumu debito matavimai tūriniu metodu gali būti atliekami kai debitas neviršija 15
l/s. Be to, šis metodas pripažįstamas kaip vienas iš tinkamiausių vertinant debitus, kurių reikšmė
artėja prie nulio. Matuojant nurodyto dydžio debitus (nuo 0,00... l/s iki 15 l/s), matavimų tūriniu
metodu tikslumas sudaro apie 1 % nuo išmatuotos debito reikšmės.
Debito matavimai tūriniu metodu gali būti atliekami pagal dvi skirtingas metodikas: a) matuojant
momentinį debitą žinomo tūrio indu; b) atliekant ilgalaikius debito matavimus sūpuokliniu indu (6.1
lentelė).
Matuojant debitą žinomo tūrio indu, būtina pasirinkti kuo didesnį indą, kuris prisipildo bent per
keliolika sekundžių. Tam, kad visas matuojamo objekto debitas nutekėtų ten kur reikia, upelį būtina
patvenkti, o vandenį nukreipti (tai atliekama iš anksto) taip, kad visa patvankos sukelta čiurkšlė
sutekėtų į matavimo indą. Mažesnių kaip 0,5 l/s debitų matavimui gali būti naudojami žinomo tūrio
kibirai (atitinkamus tūrius rodančios atžymos kibire turi būti sužymėtos iš anksto). Didesnių debitų
matavimui naudojami specialūs indai. Tokiais atvejais matuojamas srautas nukreipiamas į pastatytą
indą tik matavimo metu, o vėliau vėl pakreipiamas į šoną (pats indas stovi stabiliai). Inde
susikaupusio vandens tūris nustatomas matuojant jame vandens lygį (1 mm tikslumu), naudojant
lygio matuoklę su kabliuku (2.14 pav.). Siekiant užtikrinti matavimų tikslumą, jie kartojami ne
mažiau kaip tris kartus, o gautas rezultatas suvidurkinamas (jei nepasitaiko grubių ar atsitiktinių
klaidų).
Jei matavimą ketinama paversti ilgalaikiu, naudojamas sūpuoklinio svyravimo principu veikiantis
indas-registratorius. Sūpuoklinis indas sudarytas iš dviejų vienodo tūrio sekcijų (6.3 pav.).
Palaipsniui iki tam tik ros ribos užsipildžius vandeniu vienai iš sekcijų, prietaisas pasvyra ir pradeda
pildytis kita sekcija. Prietaiso svyravimus galima įvairiai registruoti: pritvirtinti prie indo ašies
savirašį, prijungti prie šoninių atramų elektros kontaktus ir pan. Bet kuriuo atveju sužinomas indo
svyravimų skaičius per tam tikrą laiką. Žinant sekcijų tūrius, pagal svyravimų skaičių galima
apskaičiuoti debitą ir nustatyti jo kaitą matavimo laikotarpiu. Sūpuokliniai indai dažniausiai
naudojami itin mažiems debitams matuoti (sekcijos tūris paprastai neviršija 3 l). Prietaisą svarbu
151
stropiai prižiūrėti, nes net ir nežymus indo ar kontaktų užsikimšimas nešmenimis labai smarkiai
kenkia duomenų kokybei (o kartais prietaisas visai nustoja veikti).
6.3 pav. Sūpuoklinio indo sandaros principinė schema (pagal: Vasil‘jev ir kt., 1991).
Šiuo metu, sukūrus elektromagnetiniu bei akustiniu principu veikiančius prietaisus, kuriais galima
išmatuoti itin mažus debitus laisvose vagose bei patobulinus hidraulinių matavimų hidrometriniuose
įtvaruose metodikas, tūrinis debito matavimo metodas tapo nepopuliarus.
6.3. Debito matavimai ir skaičiavimai greičio-ploto metodu

Greičio-ploto metodas – plačiausiai naudojama ir daugiausiai techninio įgyvendinimo
variantų apimanti debito matavimo bei skaičiavimo metodikų grupė. Kaip nesunku suvokti iš 6.1
lentelėje pateiktų variantų pavadinimų, didžioji dalis metodinių skirtumų susiję su greičio
matavimams skirtų prietaisų įvairove.
Pats metodo pavadinimas rodo, kad esminiai rodikliai, naudojami debito įvertinimui dirbant šiuo
metodu yra vandens srovės greitis ir skerspjūvio plotas. Kadangi greitis vertinamas m/s, o
skerspjūvio plotas – m2, sudauginę šias dimensijas turinčius dydžius, gausime reikšmę, vertinamą
debito dimensija (m3/s). Būtent greičio-ploto metodu skaičiuojamiems debitams geriausiai tinka
(6.1) lygtis bei debito modelio skaidymo į atskirus segmentus schemos (6.2 pav.). Greičio ir ploto
naudojimas skaičiuojant debitą rodo ir tai, kad aptariamas metodas atstovauja netiesioginiam debito
įvertinimo būdui. Greičio-ploto metodo panaudojimo galimybės bei debito skaičiavimo principai
smarkiai skiriasi naudojant įvairius prietaisus. Paeiliui aptarsime didžiausiais skirtumais
pasižyminčius šio metodo taikymo variantus.
Debito matavimai plūdėmis atliekami tik tais atvejais, kai išmatuoti bei apskaičiuoti debito
tikslesniais metodais neįmanoma. Todėl ši metodika dažnai vadinama apytiksliu debitų
skaičiavimu. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, dirbant greičio-ploto metodu, matavimo plūdėmis metu
atskirai įvertinamas skerspjūvio plotas bei srovės greitis.
Skerspjūvio plotas įvertinamas atliekant gylio matavimus centriniame pjūvyje ir apskaičiuojant jo
plotą analitiniu arba grafiniu būdu (detaliau skaityti 4.2 ir 4.5 skyrelius). Srovės greitis, vertinant
152
debitą, matuojamas tik paviršinėmis plūdėmis. Šio matavimo metodiniai pagrindai aprašyti 5.3
skyrelyje. Matuojant debitus, greičių matavimo plūdėmis metodika kiek sukonkretinama.
6.4 pav. Plūdžių plaukimo laiko pasiskirstymo pagal vagos plotį epiūra (L – plūdės atstumas nuo
kairiojo kranto centriniame pjūvyje, m; t – plūdės plaukimo nuo viršutinio iki apatinio pjūvio laikas,
s). Vertikaliomis linijomis pažymėtos greičių vertikalės, sutampančios su gylio matavimo
centriniame pjūvyje vietomis.
Daugumoje tarptautinių standartų bei WMO dokumentų rekomenduojama tokia debito matavimų
plūdėmis seka:
1. Pasirenkami du pjūviai (viršutinis ir apatinis), atstumas tarp kurių lygumų upėse turėtų
būti ne mažesnis nei toks, kurį plūdės įveikia per 20 s (stengiamasi parinkti patogius
skaičiavimams atstumus: 50 m, 75 m, 100 m, 150 m ir t.t.). Keliais metrais aukščiau
viršutinio pjūvio parenkamas paleidžiamasis pjūvis. Per vidurį tarp apatinio ir viršutinio
pjūvio parenkamas centrinis pjūvis. Viršutinis, apatinis ir centrinis pjūviai pažymimi
gairėmis arba virš jų ištiesiami lynai.
2. Plūdės paleidžiamajame pjūvyje leidžiamos į upę viena po kitos (nauja plūdė
neleidžiama, kol prieš ją paleista plūdė nepasiekė apatinio pjūvio). Siaurose upėse
paleidimo procedūra atliekama nuo kranto ar iš brastos, plačiose – iš valties, kartais
galima tam panaudoti tiltą.
3. Kiekvienai plūdei kertant pjūvį stebėtojai signalizuoja, kad būtų galima nustatyti plūdės
plaukimo nuo viršutinio iki apatinio pjūvio laiką. Plūdei plaukiant tarp pjūvių ji nuolat
stebima. Plūdei užsikabinus už kranto ar kokio nors plaukti trukdančio daikto, tokios
plūdės plaukimo laikas brokuojamas.
4. Plūdei kertant centrinį pjūvį nustatomas jos atstumas nuo kairiojo kranto (siaurose upėse
tam panaudojami virš pjūvio ištiesto lyno žymekliai, plačiose – geodeziniai metodai). Jei
153
galimybės tiksliai nustatyti plūdės padėtį nėra, apsiribojama jos priskyrimu konkrečiai
pseudovertikalei.
5. Siaurose upėse apsiribojama 30-40 plūdžių, tolygiai pasiskirsčiusių po visą upės plotį,
platesnėse upėse toks pats plūdžių skaičius paleidžiamas iš kiekvienos pseudovertikalės.
6. Itin plačiose (> 2 km pločio) upėse galima apsiriboti srovės greičio matavimais
centrinėje upės dalyje. Tuo tikslu iš pradžių įvairiose pjūvio vietose paleidžiama
keliolika plūdžių vienu metu ir nustatoma kurioje pjūvio vietoje vyrauja didžiausias
srovės greitis. Vėliau toje vietoje paleidžiama nuo 5 iki 10 plūdžių, laikantis 1, 2 ir 3
punktuose nustatytų reikalavimų. Matavimų rezultatai apibendrinami pagal trijų
greičiausiai plaukusių plūdžių duomenis.
Upėse, kurių vagos rodikliai (gylis ir plotis) smarkiai kinta, tarp viršutinio ir apatinio pjūvio kartais
pasirenkamas ne vienas (centrinis), o keli papildomi pjūviai. Šiuo atveju, plūdei kertant kiekvieną iš
jų stengiamasi nustatyti jos padėtį kairiojo kranto atžvilgiu pagal 4 punkte aprašytą metodiką.
6.3 lentelė. Koeficiento K, apibūdinančio vidutinio srovės greičio priekrantės segmentuose

priklausomybę nuo kranto pobūdžio, reikšmės.
Kranto pobūdis K reikšmė
Lėkštas krantas su nuliniu gyliu pjūvio pabaigoje 0,7
Stačiašlaitis krantas arba nelygi dirbtinė sienelė 0,8
Lygi statmena dirbtinė sienelė 0,9
Nejudrios tėkmės zona priekrantėje 0,5
Atlikus gylio bei greičio matavimus, skaičiuojamas debitas. Šiuo metu siūloma tokia visame
pjūvyje plūdėmis išmatuoto debito skaičiavimo seka:
1. Pagal gylio matavimo duomenis centriniame pjūvyje apskaičiuojamas vidutinis tiriamos
upės atkarpos skerspjūvio plotas;
2. Sudaroma plūdžių plaukimo laiko pasiskirstymo pagal vagos plotį epiūra (6.4 pav.).
Abscisių ašyje joje atidedamas centriniame pjūvyje nustatytas plūdės atstumas nuo
kairiojo kranto, o ordinačių ašyje - plūdės plaukimo laikas nuo viršutinio iki apatinio
pjūvio. Gauti taškai sujungiami atstojamąja kreive.
3. Priklausomai nuo kreivės formos, epiūroje parenkamos greičių vertikalės (būtinai
sutampančios su gylio matavimų vietomis): esant lanksčiai kreivei, vertikalės
dažniausiai parenkamos tolygiais atstumais; esant nelanksčiai arba labiau kurio nors
kranto link pasislinkusiai kreivei, vertikalės gali būti išdėstytos ir netolygiai (tačiau turi
sutapti su gylio matavimų vietomis).
4. Apskaičiuojamas plūdės plaukimo greitis kiekvienoje greičio vertikalėje:
154
l
v= , (6.3)
t
čia: v – plūde išmatuotas paviršinis srovės greitis (m/s); l – atstumas tarp viršutinio ir
apatio pjūvio (m), t – plūdės plaukimo laikas (s).
5. Apskaičiuojami daliniai fiktyvūs debitai qf tarp kiekvienos iš pasirinktų vertikalių:
v n −1 + v n
qf = ω n −1 (6.4)
2
bei priekrantės segmentuose (tarp kranto linijos ir arčiausiai kranto esančių vertikalių):
q f = Kv nω n , (6.5)
čia: vn-1 ir vn – gretimų vertikalių paviršinis srovės greitis (m/s); ωn-1 ir ωn – tėkmės
skerspjūvio plotai tarp vertikalių (m2); K – nuo kranto formos priklausantis pataisos
koeficientas (6.3 lentelė).
6. Fiktyvūs debitai tarp vertikalių susumuojami:
 v + v2   v + vn 
Q f = Kv1ω1 +  1 ω 2 + ... +  n −1 ω n −1 + Kv nω n (6.6).
 2   2 
7. Gautas rezultatas padauginamas iš mažinančio koeficiento K1 (žiūrėti 5.4 lentelę) ir
apskaičiuojamas realus debitas.
Jei matavimai atliekami tik centrinėje upės dalyje, daliniai debitai tarp vertikalių neskaičiuojami.
Srovės greitis apskaičiuojamas pagal (5.8) lygtį ir padauginamas iš centrinio pjūvio ploto arba
viršutinio ir apatinio pjūvių plotų vidurkio (jei centriniame pjūvyje nebuvo atlikti matavimai). Kai
kuriuose pjūviuose, kur dėl prastų matavimo sąlygų debitai plūdėmis matuojami dažnai, koeficientų
K1 ir K2 reikšmės, esant įvairiam vandens lygiui nustatomos empiriškai. Tokių matavimų rezultatai
kiek patikimesni nei retai atliekamų matavimų. Plūdėmis išmatuotų debitų įvertinimo tikslumas,
esant normalioms matavimo sąlygoms,– apie 10 %.
Debito matavimai prie strypų ir lynų tvirtinamais matuokliais – labiausiai pasaulyje paplitusi upių
debito įvertinimo forma. Jiems priskirtini matavimai: a) hidrometriniais suktukais, b)
termohidrometrais, c) elektromagnetiniais greičio matuokliais, d) prie strypų bei lynų tvirtinamais
Doplerio matuokliais. Kaip ir vertinant debitą pagal matavimų plūdėmis rezultatus, atliekant debito
matavimus prie strypų ir lynų pritvirtintais matuokliais, būtina atskirai įvertinti vagos skerspjūvio
plotą bei srovės greitį.
Debito įvertinimo pagal šiais matuokliais gautus duomenis principai skiriasi priklausomai nuo
greičio matavimo metodų. Dauguma atvejų greičio matavimai atliekami konkrečiuose vertikalių
taškuose (detaliau skaityti 5.2 skyrelyje). Šiuo atveju laikomasi tradicinių debito matavimų bei
skaičiavimų principų. Dirbant su suktukais ir ADCP matuokliais, didelėse upėse debitai dažnai
155
vertinami matuojant greičius integraliu metodu iš valties. Tuomet matavimai ir skaičiavimai

atliekami pagal integralių matavimų iš plaukiančios valties principus.
Taikant tradicinius debito įvertinimo principus, matavimai bei skaičiavimai, dirbant dauguma prie
strypų ir lynų tvirtinamų prietaisų, identiški. Išimtį sudaro dalis Doplerio matuoklių, kurie
automatiškai įvertina vidutinį srovės greitį vertikalėje arba tam tikrame plote.
Skerspjūvio plotas įvertinamas atliekant gylio matavimus pasirinktame pjūvyje ir apskaičiuojant jo
plotą analitiniu arba grafiniu būdu (detaliau skaityti 4.2 ir 4.5 skyrelius). Pati gylio matavimo ir
skerspjūvio ploto skaičiavimo metodika išlieka tradicinė, tačiau matuojant debitą suktukais bei
kitais panašiai tvirtinamais prietaisais keliami griežtesni reikalavimai parenkant pjūvio vietą.
6.5 pav. Debito matavimo pjūvio krypties parinkimas srovės greičio vektorių sumavimo metodu: A-
B – pjūvis nustatytas „iš akies“; A-C – pjūvis nustatytas po srovės krypties įvertinimo keliose
vertikalėse; D-E – vyraujanti srovės kryptis, nustatyta susumavus vidutinio srovės greičio vektorius
įvairiose vertikalėse; q1, q2 ir q3 – vidutinio srovės greičio vektoriai įvairiose vertikalėse.
Dauguma debito matavimų šiuo metodu atliekama stacionariose VMS, kuriose debito matavimo
profiliai būna iš anksto parinkti bei įrengti pagal techninius reikalavimus (1.6 pav.; 4.7 pav.). Jei
tenka atlikti matavimus ekspedicinėmis sąlygomis arba įrengti naują pjūvį, svarbiausia atsižvelgti į
tai, kad jis būtų statmenas vyraujančiai pasirinktame ruože srovės krypčiai. Tuo tikslu ruože
pirmiausia „iš akies“ pasirenkamas pradinis pjūvis, kuriame keliose vertikalėse atliekami srovės
krypties bei greičio matavimai (plačiau su srovės krypties matavimų metodais supažindinama 9.1
skyrelyje). Taip gaunama aibė greičio vektorių, kuriuos susumavus galima nustatyti realią
vyraujančios srovės kryptį (6.5 pav.). Tikrasis, debito matavimams tinkamas, pjūvis parenkamas
statmenai šiai krypčiai.
156
Greičio matavimai, vertinant debitą, dažniausiai atliekami atskiruose greičio vertikalių taškuose.
Skaičiuojant debitą analitiniu būdu, vidutinis srovės greitis vertikalėse apskaičiuojamas redukcijos
metodu pagal (5.1)-(5.6) lygtis (priklausomai nuo taškų skaičiaus vertikalėje). Skaičiuojant debitą
grafoanalitiniais būdais, vidutinis srovės greitis vertikalėse nustatomas grafinio skaičiavimo metodu
(plačiau apie vidutinio vertikalės greičio nustatymą skaityti 5.2 skyrelyje). Visos greičio vertikalės,
atliekant debito matavimus, parenkamos taip, sutaptų su gylio matavimo taškais.
6.4 lentelė. Greičio matavimo vertikalių skaičiaus priklausomybė nuo pasirinkto pjūvio pločio,
matuojant debitą prie strypų ir lynų tvirtinamais matuokliais (Boiten, 2007).
Pjūvio plotis, m Greičio matavimo vertikalių skaičius
< 0,5 3
0,5-1,0 4-5
1,0-3,0 5-8
3,0-6,0 8-12
>6,0 >12
Matuojant debitą prie strypų ir lynų tvirtinamais matuokliais, dažnai diskutuojama dėl optimalaus
greičio vertikalių skaičiaus pjūvyje. Šiuolaikiniai standartai rekomenduoja parinkti pjūvius kiek
įmanoma lygesniu dugno reljefu pasižyminčiuose upių ruožuose ir sieti vertikalių skaičių su pjūvio
pločiu (6.4 lentelė). Standartine forma pasižyminčiame pjūvyje (be didelių duobių ir dugno
nelygumų) vertikalės išdėstomos tolygiais atstumais viena nuo kitos. Specifiniais atvejais – esant
itin ryškiems dugno reljefo lūžiams – įrengiamos papildomos greičio matavimo vertikalės,
sutampančios su papildomų gylio matavimo taškų vietomis (4.1 pav.).
Turint skerspjūvio ploto bei greičio matavimo duomenis, galima apskaičiuoti debitą. Skaičiavimai
paprastai vykdomi analitiniu arba grafiniu būdu.
Analitinis būdas paprastesnis ir patogesnis, todėl taikomas dauguma atvejų. Metodo skaičiavimo
principas pagrįstas pjūvio skaidymu į atskirus trikampius bei trapecijas ir šių figūrų ribojamų plotų
dalinių debitų skaičiavimu. Bendras debitas gaunamas susumavus skaičiavimų rezultatus. Pasaulyje
šiuo metu standartizuotos dvi debito skaičiavimo analitiniu būdu metodikos:
a) skaičiavimas pagal vidutinį segmento gylį;
b) skaičiavimas pagal vidutinį segmento plotį.
Seniausiai naudojama ir populiariausia metodika – debito skaičiavimas pagal vidutinį segmento
gylį. Analitiniuose skaičiavimuose stengiamasi panaudoti visų gylio matavimų rezultatus (o ne tik
gylio matavimus greičio vertikalėse) ir taip labiau atsižvelgti į pjūvio dugno reljefo nelygumus,
todėl išreikšti skaičiavimus lygtimis gana nepatogu. Dažniausiai debito skaičiavimai analitiniu būdu
atliekami pildant specialiai tam pritaikytas lenteles (detaliai su skaičiavimų analitiniu būdu pagal
vidutinį segmento gylį metodika supažindinama III PRATYBŲ UŽDUOTYJE).
157
6.6 pav. Skerspjūvio ploto įvertinimui būtini rodikliai, skaičiuojant debitus analitiniu būdu: b1, b2,
b3 ir t.t. – atstumai tarp greičio matavimo vertikalių; h1, h2, h3 ir t.t. – gyliai greičio matavimo
vertikalėse (pagal: Dumbrauskas, Punys, 2004).
Bendrą skaičiavimų schemą galima apibūdinti ir formulėmis. Pavyzdžiui, norint apskaičiuoti 6.6
pav. pavaizduoto pjūvio ploto dalį (ω0) nuo kairiojo kranto iki 1 greičio matavimo vertikalės, tektų
pasinaudoti tokia lygtimi:
1
ω 0 = h1 ⋅ b0 , (6.7)
2
o skaičiuojant antrojo segmento (tarp 1 ir 2 greičio matavimo vertikalių) plotą ω1, lygtis atrodytų
taip:
h1 + h2
ω1 = ⋅ b1 , (6.8)
2
čia: h – atitinkamuose taškuose išmatuoti gyliai, o b – atstumai tarp jų.
Taip apskaičiavus kiekvieno greičių matavimo vertikalės ribojamo segmento plotą, jis
padauginamas iš vidutinio srovės greičio tame segmente ir gaunamas dalinis debitas. Antai,
skaičiuojant dalinį debitą tarp 1 ir 2 greičių matavimo vertikalės 6.6 pav. pavaizduotame pjūvyje,
tektų atlikti tokį veiksmą:
v1 + v 2 h1 + h2
∆Q1 = ⋅ ⋅ b1 , (6.9)
2 2
čia: ∆Q – dalinis segmento debitas, v – vidutiniai srovės greičiai segmentą ribojančiose vertikalėse,
ω – segmento plotas.
158
Bendrą pjūvio debitą QB galėtume apskaičiuoti, susumavę atskirų segmentų dalinius debitus:
h0 + h1 v + v 2 h1 + h2 v + v n hn −1 + hn h + hn +1
Q B = Kv1 ⋅ ⋅ b0 + 1 ⋅ ⋅ b1 + ... + n −1 ⋅ ⋅ bn −1 + Kv n ⋅ n ⋅ bn .(6.10)
2 2 2 2 2 2
Kaip matome, (6.10) lygtis iš esmės identiška (6.6) formulei, tik čia vietoj paviršinio srovės greičio,
išmatuoto plūdėmis, naudojamas vidutinis greitis vertikalėje.
Skaičiuojant debitą, išmatuotą prie strypų ir lynų tvirtinamais matuokliais, pagal vidutinį segmento
gylį, dažnai kyla klausimų dėl koeficientų K naudojimo (6.10) lygtyje. Manoma, kad didelėse
upėse, kurių debitai viršija 100 m3/s, į šio koeficiento priklausomybę nuo kranto pobūdžio galima
neatsižvelgti (laikant srovės greičio reikšmę ties kranto linija lygia nuliui, pirmajame ir
paskutiniame segmentuose šis koeficientas savaime tampa lygus 2/3). Visgi, dirbant mažesnėse
upėse, patartina laikytis koeficiento parinkimo nuorodų, pateiktų 6.3 lentelėje.
Debito skaičiavimo pagal vidutinį segmento plotį metodika panaši į aukščiau aprašytąją, tačiau
vidurkis šiuo atveju skaičiuojamas pagal horizontalius atstumus. Dirbant šiuo metodu įvertinamas
segmento plotas ne tarp vertikalių, o aplink konkrečias vertikales (aplink 1, 2, 3 vertikalę ir t.t.).
Analogiškai – aplink vertikales išsidėsčiusiuose segmentuose – nustatomi ir daliniai debitai. Taigi,
skirtumai tarp debito skaičiavimo pagal vidutinį segmento gylį ir vidutinį segmento plotį išryškėja
tik nustatant skerspjūvio plotą, o greičio skaičiavimo metodika išlieka tokia pati. Pavyzdžiui,
skaičiuojant dalinį debitą aplink 2 greičio matavimų vertikalę, lygtis atrodytų taip:
b1 + b2
∆Q2 = v 2 ⋅ h2 ⋅ , (6.11.)
2
čia: v2 – srovės greitis vertikalėje; h2 – vertikalės gylis; b1 – horizontalus atstumas tarp 1 ir 2 greičio
vertikalių; b2 – horizontalus atstumas tarp 2 ir 3 greičio vertikalių. Gautų dalinių debitų suma leidžia
įvertinti bendrą debitą pjūvyje.
Esminis skirtumas tarp skaičiavimų pagal vidutinį segmento gylį ir pagal vidutinį segmento plotį
susidaro vertinant priekrantės segmentus. Metodika, skaičiuojanti debitus pagal vidutinį segmentų
plotį, pusės kraštinių segmentų ploto neįvertina, nes ties kranto linija srovės greitį įprasta prilyginti
nuliui. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių ši metodika labiau tinka didelių upių debitams skaičiuoti.
Skaičiuojant debitą analitiniu būdu pagal duomenis, gautus prie strypų bei lynų tvirtinamais
Doplerio matuokliais, dažniausiai nebereikia skaičiuoti vidutinio srovės greičio vertikalėje. Todėl
(5.1)-(5.6) lygtys skaičiavimuose nebenaudojamos (dauguma šiuolaikinių Doplerio matuoklių
pateikia duomenis apie vidutinį srovės greitį vertikalėje). Skerspjūvio ploto bei debito skaičiavimų
seka nesikeičia.
Debito skaičiavimas grafiniu būdu taip pat gali būti atliekamas dvejopai:
a) pagal greičio epiūrą;
b) pagal izotachas.
159
Nustatant debitą pagal greičio epiūrą, pirmiausia grafiniu būdu apskaičiuojamas vidutinis srovės
greitis kiekvienoje vertikalėje. Tai atliekama pagal 5.2 skyrelyje aprašytą metodiką: kiekvienai
vertikalei nubraižoma greičio pasiskirstymo pagal gylį epiūra, įvertinamas jos plotas bei
padalijamas iš vertikalės gylio (5.6 pav.). Braižomas upės pjūvio skersinis profilis, kur
horizontalioje ašyje atidedami atstumai nuo kairiojo kranto, o vertikalioje – gyliai matavimo
taškuose (4.13 pav.). Virš profilio nubraižoma vidutinių greičių pasiskirstymo pagal upės plotį
epiūra (vertikalioje ašyje atidedamas vidutinis srovės greitis kiekvienoje greičių matavimo
vertikalės vietoje, horizontalioje – atstumas nuo kairiojo kranto; gauti taškai sujungiami lanksčia
kreive). Ties kiekvienu gylio matavimo tašku apskaičiuojamas elementarus debitas (m²/s), gautas
sudauginus vidutinio greičio reikšmę (nustatytą pagal vidutinių greičių pasiskirstymo kreivę) iš
taško gylio. Elementarių debitų reikšmės atidedamos virš nubrėžto pjūvio ir sujungiamos lanksčia
kreive. Apskaičiavus šios kreivės ribojamą plotą, gaunamas bendras upės debitas (m3/s). Plačiau su
šio metodo praktiniu pritaikymu supažindinama IV ir V PRATYBŲ UŽDUOTYSE.
Nustatant debitą pagal izotachas, kiekvienoje greičio matavimo vertikalėje parenkami taškai,
kuriuose greitis vienodas ir nustatomas šių taškų gylis. Braižomas upės pjūvio skersinis profilis
(horizontalioje ašyje – atstumai nuo kairiojo kranto, vertikalioje – gyliai matavimo taškuose).
Skersiniame profilyje nustatomos greičio vertikalių vietos. Ties kiekviena vertikale (atitinkamame
gylyje) atidedami vienodą srovės greitį žymintys taškai. Sujungus vienodu greičiu pasižyminčius
taškus lanksčiomis kreivėmis, upės pjūvio skersiniame profilyje nubraižomos izotachos. Pradedant
nuo didžiausią greitį atstovaujančios izotachos, skaičiuojami izotachų ribojamų skersinio profilio
dalių plotai. Juos suskaičiavus sudaroma tachigrafinė kreivė, kur horizontalioje ašyje atidedamos
izotachų ribojamų plotų reikšmės (m2), o vertikalioje – srovės greičiai ties izotachomis (m/s).
Apskaičiavus tachigrafinės kreivės ribojamą plotą, sužinomas upės debitas (m3/s) tiriamame
skerspjūvyje. Plačiau su šio metodo praktiniu pritaikymu supažindinama IV ir VI PRATYBŲ UŽDUOTYSE.
6.7 pav. Debito matavimo hidrometriniu suktuku iš plaukiančios valties principinė schema.
160
Debito matavimai prie plaukiančių valčių ir plaustelių tvirtinamais matuokliais gali būti vykdomi
naudojant dvi skirtingas metodikas: a) naudojant hidrometrinį suktuką; b) naudojant ADCP greičio
matuoklį. Priklausomai nuo matavimams naudojamų prietaisų, skiriasi tiek matavimų technologija,
tiek debito įvertinimo metodai.
Debito vertinimas pagal prie plaukiančios valties pritvirtintu hidrometriniu suktuku gautus
duomenis pradėtas taikyti apie 1970 metus. Metodas sukurtas siekiant pagreitinti debito matavimus
hidrometriniu suktuku stambiose upėse, kuriose dažnai kinta vandens lygis (pavyzdžiui: ruožuose
žemiau hidroelektrinių), kai dar nebuvo galimybės kitaip atlikti srovės greičio matavimų. Nors
vėliau atsirado prietaisų, leidžiančių žymiai greičiau ir tiksliau įvertinti debitą, ši matavimų
metodika daugelyje šalių prigijo ir iki šiol yra sėkmingai naudojama. Debito matavimai iš
plaukiančios valties hidrometriniu suktuku – pigus metodas, todėl yra ypač populiarūs Azijos šalyse
(Indijoje, Kinijoje, Bangladeše ir pan.).
Metodas pagrįstas integralaus srovės greičio matavimo skersiniame pjūvyje plaukiančia valtimi
idėja. Valtis, prie kurios prikabintas hidrometrinis suktukas, žinomu (daugmaž tolygiu) greičiu
plaukia debito matavimo profiliu (6.7 pav.). Pradžioje mėginta sukurti metodiką, kuri leistų
integraliai išmatuoti srovės greitį visame skersinio pjūvio plote: suktukas, plaukiant valčiai, buvo
periodiškai pakeliamas bei nuleidžiamas iki dugno, taip atliekant integraciją vingiais (5.7 pav., 3
variantas). Tačiau dėl sudėtingumo ši metodika neprigijo.
Šiuo metu labiausiai paplitęs integralaus srovės greičio matavimo skersiniame pjūvyje plaukiančia
valtimi būdas – greičio matavimas konkrečiame gylio sluoksnyje (dažniausiai: paviršiniame arba
0,2h). Priklausomai nuo srovės greičio pasiskirstymo skersiniame upės profilyje bei valties
išsilaikymo jame galimybių, gali būti taikomi du srovės greičio matavimo suktuku iš plaukiančios
valties variantai.
Pirmasis variantas taikomas tais atvejais, kai tėkmė gana tolygiai pasiskirsčiusi vagoje ir valtis (jai
plaukiant skersai upę) nenunešama nuo debito matavimo profilio. Tuomet dažniausiai mėginama
įvertinti vidutinį srovės greitį visame pjūvyje. Srovės greitis V matavimo sluoksnyje (standartiniame
gylyje, į kurį buvo nuleistas suktukas) šiuo atveju gali būti įvertintas pagal lygtį:
V = Vr sin α , (6.12)
čia: Vr – reliatyvus srovės greitis, išmatuotas suktuku per laiką ∆t, kurio metu laivas plaukė debito
matavimo profiliu; α - kampas tarp suktuko ašies ir srovės krypties (6.8 pav.). Pabrėžtina, kad
kampas tarp suktuko pagrindinės ašies ir vyraujančios srovės krypties susidaro dėl valties plaukimo
krypties poveikio. Todėl šiuo atveju nėra skirtumo ar vartojamas suktukas su stabilizatoriumi, ar be
jo. Kad būtų lengviau įvertinti kampą α, dažniausiai naudojami suktukai be stabilizatorių,
pritvirtinti prie valties priekinės dalies. Valtyje įrengiamas automatinis krypties skaitiklis,
161
parodantis vektorinę suktuko ašies kampų sumą per laiką ∆t, kurio metu buvo plaukiama debito
matavimo profiliu.
6.8 pav. Valties su pritvirtintu hidrometriniu suktuku plaukimo debito matavimo profiliu principinė
schema (α - kampas tarp suktuko pagrindinės ašies ir srovės krypties).
Antrasis matavimo suktuku iš plaukiančios valties variantas skirtas tiems atvejams, kai valtis, dėl
greitos srovės arba itin nepastovios jos krypties, negali nuolat išsilaikyti debito matavimo profilyje,
plaukdama skersai upę. Šiuo atveju matavimai atliekami atskirose debito matavimo profilio
atkarpose, sąlyginai vadinamose matavimo „taškais“ (6.7 pav.). Matavimams parenkama ne mažiau
kaip 20 tokių atkarpų, kurios išdėstomos upės pjūvyje atsižvelgiant į dugno reljefo ypatumus.
Matavimo „taškų“ padėtis, dirbant ekspedicinėmis sąlygomis, paprastai nustatoma geodeziniais
metodais (4.2 pav.), o stacionariose VMS – pagal gaires (4.3 pav.). Tokiose vietose išmatuotą
srovės greitį V patogiausia įvertinti pagal reliatyvaus srovės greičio Vr ir valties judėjimo greičio Vv
skirtumą:
V = Vr2 − Vv2 , (6.13)
čia: Vr – reliatyvus srovės greitis, išmatuotas suktuku per laiką ∆t, kurio metu valtis plaukė debito
matavimo profilio atkarpa; Vv – valties judėjimo greitis profilio atkarpoje. Valties judėjimo greitis
pastaruoju metu dažniausiai nustatomas naudojant GPS įrangą (paprastai ji sudaro dalį modernių
echolotų sistemos). Bendras matuoto sluoksnio srovės greitis (Vpav. arba V0,2) profilyje
apskaičiuojamas kaip visuose matavimo „taškuose“ gautų greičių vidurkis.
Siekiant įvertinti suktuku iš plaukiančios valties išmatuotą debitą (nepriklausomai nuo matavimo
varianto), būtina žinoti:
a) gylius debito matavimo profilyje;
162
b) upės plotį debito matavimo profilyje,

c) vidutinį srovės greitį pjūvyje debito matavimo profilyje.
Gyliai įvertinami naudojant pjūvinį echolotą. Echogramos duomenys panaudojami upės skerspjūvio
ploto apskaičiavimui. Profilio plotis nustatomas naudojant tradicinius geodezinius metodus arba
GPS įrangą. Vidutinis srovės greitis profilyje V įvertinamas, dauginant matuotame sluoksnyje
gautą srovės greitį V iš koeficiento k:
V = k ⋅V . (6.14)
Jei greičio matavimai atliekami paviršiniame sluoksnyje (V = Vpav.), paprastai taikomas koeficientas
k = 0,9.
Debitas įvertinamas analitiškai, dauginant ištirtosios profilio dalies plotą iš vidutinio greičio šioje
profilio dalyje. Priekrantės segmentų (kuriuose greitis iš plaukiančios valties neįvertinamas) debitas
apskaičiuojamas, įvedant koeficientą, priklausantį nuo vagos formos bei reljefo (6.2 lentelė).
Debito matavimai prie plaukiančios valties arba plaustelio pritvirtintu ADCP greičio matuokliu –
nuo 1990 metų itin intensyviai besivystantis, metodas. Prie valčių bei laivų tvirtinami ADCP
matuokliai naudojami platesnėse kaip 100 m upėse. Mažesnėse upėse šiuo metu vyrauja matavimai
matuokliais, tvirtinamais prie specialių plaustelių (5.33 pav.).
Debito matavimas ADCP matuokliu, pritvirtintu prie plaukiančio įrenginio, atliekamas iš karto
nustatant vidutinį srovės greitį visame profilyje. Šiuolaikiniai ADCP matuokliai automatiškai
įvertina upės dugno reljefą pasirinktame pjūvyje bei valties arba plaustelio plaukimo greitį, todėl
dažniausiai prie matuoklio prijungtas kompiuteris su specialia skaičiavimo programa parodo upės
debitą. Debitas įvertinamas greičio-ploto metodu, skaičiuojant vidutinį srovės greitį profilyje pagal
(5.19) lygtį, o skerspjūvio plotą – pagal išmatuotą pjūvio dalį (5.34 pav.). Šiuolaikinių ADCP
matuoklių konstrukciniai ypatumai leidžia sumažinti neišmatuotos pjūvio dalies plotą iki santykinai
nedidelių reikšmių: paviršiuje neišmatuojamas ne didesnis kaip 0,75 m sluoksnis (dirbant su
matuokliais, pritvirtintais prie plaustukų neišmatuoto sluoksnio gylis žymiai mažesnis), o
priedugnyje – apie 5 % bendro vertikalės gylio. Priekrantės zonų išmatavimo galimybės priklauso
nuo upės vagos pobūdžio, bet neišmatuoti plotai (ypač naudojant nedidelius matuoklius, tvirtinamus
prie plaustelių) taip pat nėra dideli.
Jei manoma, kad išmatuotos pjūvio dalies plotas per mažas ir dėl to gali būti klaidingai įvertintas
debitas, kartais papildomai atliekamas gylių matavimas debito matavimo profilyje, o gautos
vidutinio greičio reikšmės ekstrapoliuojamos. Gyliai matuojami antrą kartą praplukdant profiliu
ADCP matuoklį (šiuo atveju greičiai nebematuojami). Tai leidžia įvertinti skerspjūvio plotą žymiai
didesnėje pjūvio dalyje. Vidutinis greitis visame pjūvyje apskaičiuojamas, ekstrapoliuojant
įvairiuose ištirtosios pjūvio dalies gylio sluoksniuose gautas srovės greičio reikšmes iki dugno ir
vandens paviršiaus. Vidutinis srovės greitis pjūvyje vėliau apskaičiuojamas grafinio skaičiavimo
163
principu pagrista kompiuterio programa. Dauguma atvejų debito įvertinimui pakanka duomenų,
gautų išmatuotoje pjūvio dalyje ir papildomi pjūvio ploto bei srovės greičio skaičiavimai
neatliekami.
Tiek dirbant su hidrometriniais suktukais, tiek su ADCP greičio matuokliais iš valčių ir plaustelių,
darbą riboja ledo reiškiniai. Ištisus metus šios metodikos gali būti taikomos tik šiltuose kraštuose,
kurių upėms tokie reiškiniai nebūdingi. Ypač jautrūs ledo lyčių poveikiui ADCP greičio matuokliai,
todėl (nors šiuo metu sukurta plaustukų, automatiškai pakeliančių daviklį, specialiai kamerai
pastebėjus plaukiančią ledo lytį) vos upėse prasidėjus ledo reiškiniams debito matavimai ADCP
matuokliais nutraukiami.
Debito matavimai stacionariais akustiniais prietaisais gali būti atliekami naudojant:
a) ultragarso signalo principu veikiančius stacionarius srovės greičio matuoklius;
b) stacionarius ADVM matuoklius.
Dirbant ultragarso signalo principu veikiančiais greičio matuokliais, debito įvertinimo metodika
skiriasi, priklausomai nuo to, ar greitis matuojamas keliuose gylio sluoksniuose (5.26 pav.), ar tik
viename gylyje (ties paviršiumi).
Matuojant srovės greitį išsyk keliuose gyliuose, debitas skaičiuojamas analitiniu būdu, panašiai kaip
atliekant eilėje vertikalių suktuku išmatuoto debito skaičiavimą. Tačiau, šiuo atveju debito
matavimo profilis skaidomas į atskiras dalis (kurioms apskaičiuojami daliniai debitai) ne vertikaliai,
bet horizontaliai, nes ultragarso signalai išsidėstę įvairiame gylyje (6.9 pav.).
6.9 pav. Debito apskaičiavimo, matuojant srovės greitį ultragarso signalo principu veikiančiais
greičio matuokliais keliuose gylio sluoksniuose vienu metu, principinė schema. Q1, Q2, Q3, Q4, Q5 –
daliniai debitai; v1, v2, v3, v4 – srovės greičiai įvairiuose gyliuose; H1, H2, H3, H4 – daviklių
panardinimo gyliai; w1, w2, w3, w4 – gylio sluoksnių tūriai (pagal: Manual..., vol. I, 2010).
164
Šios dalys, išskiriamos atsižvelgiant į sistemoje naudojamų daviklių skaičių bei jų panardinimo gylį,
dažniausiai vadinamos garso sklidimo trajektorijomis. Pastebėtina, kad lygtyse, skirtose ultragarso
matuokliais nustatyto debito apskaičiavimui, būtina įvesti vieną papildomą komponentą – gylio
sluoksnio tūrį w. Matuojant srovės greičius suktukais ar kitais tradiciniais prietaisais, dauguma
atvejų greitis nustatomas konkrečioje pjūvio vietoje. Tuo tarpu akustinis metodas leidžia įvertinti
srovės greitį tik tam tikroje upės atkarpoje, kurios ilgis gali skirtis priklausomai nuo gylio (5.25
pav.). Todėl gylio sluoksnio tūris (vertinant srovės greitį keliose garso sklidimo trajektorijose)
tampa būtinu komponentu, parodančiu tiriamos atkarpos ilgį.
Matuojant srovės greitį ultragarso signalo principu veikiančiais matuokliais tik paviršiniame gylio
sluoksnyje, debito įvertinimo procedūra žymiai supaprastėja. Tuomet bendrą debitą Q galima
apskaičiuoti, naudojant gana paprastą lygtį:
Q = K ⋅V ⋅ A , (6.15)
čia: V – išmatuotas srovės greitis paviršiniame sluoksnyje, A – upė skerspjūvio plotas greičio
signalo sklidimo vietoje, K – redukcinis koeficientas. Dauguma atvejų K reikšmė svyruoja nuo 0,9
iki 1,1; tačiau kiekvienam pjūviui pageidautina nustatyti šio dydžio reikšmę empiriškai.
Debito įvertinimas stacionariais ultragarsiniais matuokliais turi tiek teigiamų, tiek neigiamų
savybių. Prastomis savybėmis šiuo atveju laikytini itin specifiniai reikalavimai parenkant debito
matavimui tinkamą upės ruožą. Jie detaliai aprašyti 5.3 skyrelyje. Kita vertus, ultragarso signalo
principu veikiančios srovės greičio matavimo sistemos leidžia įvertinti debitą itin tiksliai. Maža to,
šie matuokliai – vieni iš nedaugelio prietaisų, tiesiogiai matuojančių ne tik teigiamus, bet ir
neigiamus srauto debitus. Todėl, esant galimybei, juos visada mėginama įrengti nejudrios tėkmės
zonomis pasižyminčiuose pjūviuose.
Naudojant stacionarius ADVM matuoklius, debitas Q gali būti įvertintas itin paprastos lygties
pagalba:
Q =V ⋅ A; (6.16)
čia: V – vidutinis srovės greitis pasirinktame tūryje, įvertinamas pagal (5.18) lygtį; A – skerspjūvio
plotas pasirinktame tūryje.
Tais atvejais kai ADVM sistemos pasirinkto tūrio skerspjūvio plotas smarkiai skiriasi nuo realaus
upės skerspjūvio (neapimamas trečdalis ir daugiau pasirinkto debito matavimo profilio ploto),
skaičiuojant debitą įvedamas nuo empirinių sąlygų priklausantis koeficientas k. Šie koeficientai
neretai būna gana dideli (tai ypač būdinga pjūviams, kuriuose ADVM sistemos įrengtos prie
centrinių tilto atramų (5.29 pav.)).
Stacionarių ADVM matuoklių darbą taip pat šiek tiek trikdo ledas. Susiformavus stacionariai ledo
dangai, dažniausiai tenka atsisakyti matavimų paviršiniame sluoksnyje. Jei matavimai vykdomi
165
keliuose gylio sluoksniuose, pradėjus plaukti tankiam ižui bei susidarius ledo dangai pakeičiami
sluoksnių išdėstymo santykiniai gyliai.
Debito matavimai stacionariais elektromagnetiniais prietaisais dažniausiai vykdomi specifinėse
upių atkarpose, kai kitos prietaisų kategorijos neleidžia norimu tikslumu nustatyti debito. Šio tipo
sistemos pirmą kartą pradėtos naudoti Jungtinėje Karalystėje apie 1975 m. Šiuo metu stacionarūs
elektromagnetiniai debitų matuokliai paplitę daugelyje pasaulio šalių.
6.10 pav. Labiausiai paplitę stacionarių elektromagnetinių debito matuoklių įrengimo variantai: a)
su elektros grandine po vandeniu (vanduo teka virš elektros lauko); b) su elektros grandine ant
specialaus tilto – virš vandens (vanduo teka po elektros lauku) (pagal: Hydrometry..., 2003;
Manual..., vol. I, 2010).
Sistemos gana brangios, neilgaamžės ir reikalaujančios nuolatinės priežiūros, todėl (nepaisant itin
didelio tikslumo ir mažų greičių, kuriuos galima išmatuoti šiais matuokliais) jos dažniausiai
naudojamos mažuose upeliuose, kuriuose nuolat kyla problemų dėl vagos užaugimo žoline augalija.
Manoma, kad būtent tokių – iki 20-30 m pločio – pjūvių debitams matuoti stacionarios
elektromagnetinės sistemos šiuo metu labiausiai tinkamos. Kartais deltinėse srityse ir plačiomis
salpomis pasižyminčiose upėse šios sistemos pritaikomos ir iki 100 m pločio upėse.
Stacionarių sistemų veikimo principas analogiškas nešiojamų elektromagnetinių greičio matuoklių
funkcionavimui. Kaip ir dirbant su nešiojamais elektromagnetiniais matuokliais (plačiau skaityti 5.3
skyrelyje), prietaiso veikimo idėja išlieka ta pati: magnetinės indukcijos būdu mėginama sukelti
įtampą, tekančiam vandeniui kertant elektromagnetinį lauką. Kylančios įtampos ir vandens srovės
greičio reikšmės – proporcingos viena kitai ir įvertinamos pagal (5.13) lygtį.
Kaip ir nešiojami elektromagnetiniai greičio matuokliai, stacionarios elektromagnetinės debito
matavimo sistemos tiesiogiai taip pat įvertina srovės greitį, o ne debitą. Tačiau, skirtingai nei
166
dirbant su mobiliais greičio matuokliais (5.23 pav.), elektromagnetinis laukas šiuo atveju
sukuriamas visame pjūvyje (6.10 pav.). Tai leidžia įvertinti vidutinį srovės greitį visame pjūvyje iš
karto. Be to, sistemos įrengiamos stacionariai, parenkant joms vietas ten, kur krantai stabilūs,
dugnas neužnešamas nešmenimis ir pagal vandens lygį (dažnai nustatomą automatiniu davikliu)
nesunku apskaičiuoti skerspjūvio plotą. Todėl stacionarios elektromagnetiniu principu veikiančios
sistemos paprastai tiesiogiai vertina debitus, o ne vandens srovės greičius. Tai – viena iš nedaugelio
sistemų, leidžiančių pilnai automatizuoti debito matavimą. Stebėtojas, tokio tipo sistemas
įdiegusiose VMS, reikalingas tik prižiūrint, kad sistema nebūtų techniškai pažeista, užnešta
nešmenimis ir pan.
Šiuo metu pasaulyje labiausiai paplitę du stacionarių elektromagnetinių debito matavimo sistemų
įrengimo būdai:
a) užkasant laidus maždaug 0,5 m po upės dugnu (6.10 pav., a);
b) prikabinant elektros laidus prie specialaus tilto, kurio aukštį virš vandens
paviršiaus galima reguliuoti (6.10 pav., b).
Pirmasis variantas labiau tinka platesnėms (50-100 m pločio) upėms. Todėl juo dažniau
naudojamasi tada, kai mėginama stacionarią elektromagnetinę debitų matavimo sistemą įrengti upių
deltų atšakose, apžėlusiomis salpomis pasižyminčiose upelių žiotyse ir pan. Antrasis atvejis
tinkamesnis mažiems upeliukams, kuriuose retai kada kinta vandens lygis.
Abiem atvejais, be dirbtinai sukurto elektromagnetinio lauko, po arba virš upelio visada gali būti
juntamas natūralaus Žemės magnetinio lauko virpesių poveikis. Be to, įrengiant šias sistemas
tankiau apgyvendintose teritorijose, būtina nuolat stebėti aplinkinių elektros linijų bendrą poveikį ir
pokyčius jose (sistemų negalima įrenginėti arčiau kaip 200 m prie aukštos įtampos linijų bei
kabelių). Tokiems stebėjimams atlikti šiuolaikinėse sistemose paprastai statomi ne mažiau kaip
keturi papildomi davikliai, rodantys bendro foninio elektromagnetinio lauko kaitą aplink pjūvį.
Įrengiant sistemas į jūrą įtekančių upių deltų šakose, svarbu stebėti ir vandens elektros laidžio kaitą.
Daugumoje sistemų ant dugno klojama izoliacinė plėvelė, kuri, kaip rodo empiriniai tyrimai,
daugiau nei du kartus padidina matavimų tikslumą.
Įrengus sistemą pagal aukščiau aprašytus reikalavimus, debitas įvertinamas pagal lygtį:
n
 U ⋅ Rv 
Q = K ⋅ −C ; (6.17)
I ⋅R 
 dg . 
čia: Q – debitas, m3/s; K – dydžių sulyginimo koeficientas; U – išmatuota įtampa, V; Rv – vandens
srauto varža, Ω/m; I – elektros srovė, A; Rdg. – dugno varža, Ω; C – stotyje įrengtos sistemos
konstanta, V/mA; n – laipsnio rodiklis (nustatomas empiriškai). Kadangi K, C ir n – empiriniai
rodikliai, realiai debitas nustatomas pagal (6.17) tipo lygties forma išreikštą funkcinę
priklausomybę
167
 U ⋅ Rv 
Q= f . (6.18)
I ⋅R 
 dg . 
Paties funkcinio ryšio pobūdis įvertinamas stotyje įrengtos sistemos kalibravimo metu. Kalibruojant
sistemą, dažniausiai naudojamas kuris nors iš pažangesnių greičio-ploto metodų (greičio matavimas
suktuku, ADCP ar panašiais davikliais), kartu matuojant debitą stacionaria elektromagnetine
sistema. Manoma, kad atlikus 30-50 kalibravimui skirtų matavimų (esant skirtingiems vandens
lygiams), sistemos „debito kreivę“ galima laikyti parengta darbui.
6.4. Debito įvertinimas hidraulinių skaičiavimų metodu

Debito vertinimas pagal hidrauliniais skaičiavimais paremtas lygtis – viena iš daugiausiai
netiesioginių rodiklių naudojančių debito įvertinimo metodikų. Dažnai toks debitų įvertinimas
vadinamas ne matavimu, bet skaičiavimu, nes matuojami rodikliai neprimena daugumoje debito
vertinimo metodų naudojamų pradinių parametrų (nematuojamas skerspjūvio plotas, srovės greitis
ir pan.).
Debito įvertinimas hidraulinių skaičiavimų metodu gali būti atliktas naudojant dvi, esmingai
besiskiriančias, metodikas:
• skaičiavimus laisvoje vagoje;
• matavimus hidrometriniuose įtvaruose.
Abi metodikos (ypač skaičiavimai laisvoje vagoje) dažniausiai taikomos melioratorių ir vandens
ūkio specialistų, nes leidžia gana gretai įvertinti debitą nestandartinėse sąlygose (kartais – net ir
netekant vaga vandens srautui). Abiem atvejais debitai skaičiuojami pagal jų hidraulines
priklausomybes nuo upės vandens paviršiaus nuolydžio. Atliekant skaičiavimus laisvoje vagoje,
debitai tiesiogiai susiejami su upės nuolydžiu; atliekant matavimus hidrometriniuose įtvaruose – su
vandens lygiu (kuris šiuo atveju priklauso nuo nuolydžio).
Debito skaičiavimas laisvoje vagoje – metodas, taikomas tuo atveju, kai debito nebeįmanoma
išmatuoti. Šia metodika gaunamų rezultatų tikslumas – gerokai mažesnis nei matuojant debitus
tiesiogiai (ne tik suktukais ar ADCP sistemomis, bet ir plūdėmis). Todėl skaičiavimai paprastai
naudojami tik jau praėjusiems ir tuo metu neišmatuotiems debitams (pavyzdžiui: itin aukštų
potvynių debitams, kurių išmatuoti nebuvo įmanoma ar nesuspėta).
Skaičiuojant debitus laisvose vagose, būtina žinoti vandens lygį, nes naudojamasi Šezi formule
(pavadinta ją sukūrusio A. de Chézy vardu). Dažniausiai taikomas empirinis jos variantas,
leidžiantis iš karto apskaičiuoti debitą:
Q = ω ⋅ A⋅ I ; (6.19)
168
čia: ω – upės skerspjūvio plotas; A – koeficientas, priklausantis nuo upės vagos šiurkštumo ir gylio;
I – vandens paviršiaus nuolydis.
Dirbant šiuo metodu skerspjūvio plotas bei gylis nustatomi kaip trijuose pjūviuose gautų matavimo
rezultatų vidurkis. Šie trys pjūviai (viršutinis, apatinis bei vidurinis) parenkami taip, kad vandens
paviršiaus nuolydis tarp viršutinio ir apatinio pjūvio sudarytų ne mažiau kaip 0,5 m. Kadangi
dažniausiai pagal skaičiavimų laisvoje vagoje metodiką nustatinėjami potvynių metu pratekėję
debitai, tuo metu buvę vandens lygiai nustatomi pagal potvynių paliktus požymius: nuverstus
medžius, ant šakų kabančias žoles ir nešmenis, pažeistus kamienus, toli ant kranto besimėtančias
ledo lytis ir pan.
Pastaruoju metu debito įvertinimas pagal skaičiavimus laisvoje vagoje taikomas retai, nes dauguma
atvejų laukiamas ekstremaliai didelis debitas būna iš anksto numatytas, todėl jo įvertinimui
atitinkamai pasiruošiama.
6.11 pav. Lidaru nustatyto upės vandens paviršiaus ploto kaitos susiejimo su vandens lygio
duomenimis principinė schema: Fu1<Fu2<Fu3; Hv1<Hv2<Hv3; HA1<HA2<HA3; (Hv1-HA1)>(Hv2-
HA2)>(Hv3-HA3). Čia: Fun – vandens paviršiaus plotai tarp debito matavimo profilių, esant įvairiam
vandens lygiui; Hvn – skirtingu metu išmatuotas vandens lygis viršutiniame profilyje; HAn –
skirtingu metu išmatuotas vandens lygis apatiniame profilyje.
Skaičiavimus laisvoje vagoje didelėse bei vidutinėse upėse žymiai palengvino ir iš palydovų bei
lėktuvų pateikiama informacija. Kaip jau minėta, šiuolaikinės lidarų sistemos leidžia optiniu būdu
išmatuoti upės skerspjūvio plotą pasirinktuose profiliuose (plačiau skaityti 4.4 skyrelyje). Gautus
duomenis galima panaudoti, įstatant matavimų rezultatus į (6.19) tipo lygtis arba susiejant juos su
realių vandens lygio matavimų rezultatais (jei profilyje vykdomi nuolatiniai vandens lygio
matavimai ir tokia galimybė yra – gaunami tikslesni rezultatai). Kadangi debito skaičiavimai ties
VMS profiliais dažniausiai atliekami net esant ekstremaliems vandens lygiams, šiuose pjūviuose
169
nekyla problemų apskaičiuojant debitą. Žymiai daugiau neaiškumų dėl debito reikšmių lieka
atkarpose tarp matavimus vykdančių VMS. Šių atkarpų tyrimams lidarais gauti duomenys
naudojami dažniausiai (6.11 pav.).
Kadangi šiuo metu lidarai (ypač iš dirbtinių Žemės palydovų) tiksliausiai nustato upės vandens
paviršiaus plotą, papratai ieškoma funkcinio ryšio tarp: a) vidutinio vandens lygio viršutiniame ir
apatiniame pjūvyje bei išmatuoto upės atkarpos ploto; b) pagal lygio matavimus nustatyto vandens
paviršiaus nuolydžio bei atkarpos vandens paviršiaus ploto. Didelėse upėse dirbant pagal šią
metodiką gaunami tikslesni rezultatai, nei tiesiogiai (pagal potvynio požymius krante) mėginant
pritaikyti (6.19) lygtį.
Debito matavimas hidrometriniuose įtvaruose – žymiai tikslesnė ir dažniau naudojama debito
įvertinimo hidraulinių skaičiavimų metodu atmaina. Šiuo atveju debitai vertinami pagal vandens
lygį specialiai įrengtuose užtvankos formos įrenginiuose, vadinamuose hidrometriniais įtvarais.
Pastarieji dažniausiai skirstomi į dvi kategorijas:
a) hidrometrinius slenksčius;
b) hidrometrinius latakus.
Priklausomai nuo matavimams naudojamo įrenginio, skiriasi ir debito matavimų hidrometriniuose
įtvaruose metodiniai ypatumai. Be to, pagal analogiškus metodus (naudojantis vandens lygio ir
debito ryšį aprašančiomis lygtimis įvairios formos angose) galima įvertinti debitą ne tik specialiai
tam pritaikytuose įtvaruose, bet ir tais atvejais kai:
• vanduo teka pro vamzdį (pavyzdžiui: po keliu);
• vanduo teka pro tam tikrą angą (pavyzdžiui: tvenkinio pralaida);
• vanduo teka lataku su stabiliu dugnu ir krantais (pavyzdžiui: sutvirtintas kanalas).
6.12 pav. Įvairūs hidrometrinių slenksčių įrengimo būdai: a) stacionarus storasienis slenkstis su
trikampio formos anga; b) stacionarus plonasienis slenkstis su stačiakampio formos anga; c)
nešiojamas (laikinai įrengiamas) plonasienis slenkstis (nuotraukos iš: Manual..., vol. I, 2010).
Hidrometriniai slenksčiai – specialūs, debito matavimams skirti įrenginiai, stacionariai arba

trumpam laikui statomi mažuose upeliuose (6.12 pav.). Dažniausiai nurodoma maksimali laikinai
170
įrengto slenksčio atlaikomo debito reikšmė – apie 0,05 m3/s; o maksimalus stacionaraus
hidrometrinio slenksčio atlaikomas debitas ≈ 2 m3/s. Pagal savo formą hidrometriniai slenksčiai
skirstomi į storasienius (6.12 pav., a) ir plonasienius (6.12 pav., b ir c). Tiek vieni, tiek kiti gali
turėti įvairios formos pralaidas (nuo to priklauso ryšį tarp debito ir vandens lygio apibūdinanti
lygtis). Esminis skirtumas tarp storasienio ir plonasienio slenksčio – vandens srauto, tekančio nuo
slenksčio briaunos, pobūdis. Plonasieniai slenksčiai sukonstruoti taip, kad žemiau slenksčio
briaunos susiformuoja nedidelis kriokliukas (tarp jo ir slenksčio briaunos visada yra oro).
Storasieniuose slenksčiuose vanduo nuteka žemyn pačia slenksčio briauna (oro tarpo tarp briaunos
ir tekančio vandens nėra).
Tarp plonasienių slenksčių šiuo metu populiariausi slenksčiai su trikampio formos anga.
Skaičiuojant debitą juose, pakanka žinoti vandens lygį h ir slenksčio angos kampą α. Tokiu atveju
debito skaičiavimams naudojama priklausomybė:
α 
5
Q = 0,32 ⋅ tg   ⋅ 2 g ⋅ h 2 . (6.20)
2
Čia: Q – ieškomas debitas, m3/s; g – laisvojo kritimo pagreitis, m/s2.
Jei plonasienio slenksčio su trikampio formos pralaida angos kampas lygus 90°, debito skaičiavimo
formulė tampa visai paprasta:
5
Q = 1,4h .2
(6.21)
Be trikampio formos angą turinčių plonasienių slenksčių, dažnai pasitaiko ir slenksčių su
stačiakampio formos (6.12 pav., b), trapecijos formos, parabolės formos, radialinės formos bei
kitokiomis angomis. Kiekviename iš jų taikomos skirtingos debitų skaičiavimo lygtys. Tačiau, bet
kuriuo atveju – žinoti reikia tik vandens lygį bei angos parametrus.
Nors, matuojant debitą hidrometriniame slenkstyje, mus domina per angą tekančio vandens lygis,
dažniausiai jis matuojamas ne ties slenksčio anga, bet kiek aukščiau slenksčio – specialiai įrengtose
matavimo vietose (6.13 pav., b). Taip elgiamasi siekiant išvengti dirbtinės patvankos bangelės (dėl
turbulencijos kylančios šalia slenksčio briaunos) poveikio.
Be plonasienių kartais įrengiami ir storasieniai hidrometriniai slenksčiai, kuriuose debitų
skaičiavimo principas panašus į plonasienius: reikia žinoti vandens lygį ir slenksčio angos rodiklius.
Storasieniai slenksčiai buvo labiau paplitę ankstesniais metais (dauguma šiuo metu išlikusių
storasienių slenksčių pastatyti dar iki 1980 m.). Esminis jų privalumas – galimybė įrengti šiuos
slenksčius kiek didesnėse upėse. Be to, šie įrenginiai ilgiau tarnauja. Pagrindiniai storasienių
slenksčių trūkumai:
1) jiems įrengti sueikvojama daug betono;
2) jie negali būti kilnojami;
171
3) virš jų kaupiasi nešmenys.
6.13 pav. Plonasienio slenksčio (su trikampio formos anga) struktūra ir veikimo principas: a)
svarbiausi slenksčio briaunos parametrai, kuriuos reikia žinoti parenkant slenkstį ir įrengiant lygio
matuoklę (L – slenksčio plotis; Z – maksimalus patvankos aukštis; B – angos apatinės dalies aukštis
virš dugno; h – angos aukštis; A – atstumas iki angos krašto; T – slenksčio briaunos storis); b)
vandens lygio matavimo vietos ties hidrometriniu slenksčiu parinkimo principas (vaizdas, žiūrint iš
šono).
Dirbant slenksčiuose visada svarbu laikytis kelių pagrindinių sąlygų, kurių neišpildžius matavimai
bus netikslūs. Svarbiausios iš jų teigia, jog visada būtina, kad:
• vanduo link slenksčio tekėtų tiesiai, o srovės kryptis sutaptų su slenksčio ašimi;
• slenkstis būtų vertikalus;
• prieš slenkstį nebūtų nešmenų ir kitų šiukšlių;
• apatinio bjefo lygis būtų žemiau slenksčio aukščio;
• slenksčio briauna būtų aštri;
• vandens lygio matuoklė būtų aukščiau slenksčio ne mažesniu kaip 2Z atstumu (Z –
maksimalus patvankos aukštis) (6.13 pav., b);
• plonasieniuose slenksčiuose po krintančio vandens srove būtų oro (6.13 pav., b).
Bet kokie slenksčiai (nesvarbu ar jie plonasieniai, ar storasieniai bei kokios formos jų anga) gali
būti įrengti tik mažuose upeliuose.
Šiuo metu vis labiau populiarėja nešiojami ir greitai įrengiami plonasieniai slenksčiai. Šio tipo
įranga itin aktyviai naudojama JAV bei Kanadoje, matuojant mažų ir retai tiriamų upelių debitus.
Atgabenus tokį slenkstį į pageidaujamą matavimų vietą, užtvankos pylimas per keliasdešimt
minučių pastatomas iš maišų su smėliu, samanų ir akmenų, arba sukasus gruntą.
172
6.14 pav. Hidrometrinio latako sandaros principinė schema (vaizdas iš šono) (pagal: Knauss, 1983).
Labai panašiu principu kaip hidrometriniuose slenksčiuose galima apskaičiuoti debitą ir

hidrometriniuose latakuose (6.14 pav.). Šie įrenginiai kiek panašūs į storasienius slenksčius, bet
neturi statmenos briaunos. Juose susidaranti patvanka labai nedidelė ir vanduo krenta iš mažo
aukščio, tad po besileidžiančia srove nėra oro – nesusiformuoja plonasieniams slenksčiams
būdingas “kriokliukas” (6.13 pav., b). Taip atsitinka dar ir todėl, kad žemyn pasroviui nukreipta
latako briauna nuolaidi, o viršus – neaštrus (6.14 pav.). Daugumoje latakų vaga prieš slenkstuką
dirbtinai susiaurinama, o vėliau – vėl praplatinama.
Debito Q skaičiavimai latakuose vykdomi pagal priklausomybę:
Q = C ⋅ b ⋅ hn ; (6.22)
čia: C – debito koeficientas; b – patvankos ilgis; h – vandens lygis patvankos zonoje; n – laipsnio
rodiklis. Dauguma šioje lygtyje naudojamų rodiklių nustatomi empiriškai (atliekant matavimus
suktuku arba tūriniu būdu ir matuojant vandens lygį), todėl kiekvienam hidrometriniam latakui
nustatomas konkretus funkcinis ryšys tarp Q ir h (Q = f (h)), priklausantis nuo latako
charakteristikų (ilgio, pločio, gylio ir pan.).
6.15 pav. Hidrometrinis latakas buvusios užtvankos vietoje (nuotrauka iš: Manual..., vol. I, 2010).
173
XX a. antrojoje pusėje, kai hidrometriniai latakai buvo aktyviai statomi daugelyje lygumų reljefu
pasižyminčių regionų (ypač šalyse, kuriose vyko žemių sausinimas), sukurta daug įvairių šių įtvarų
formų. Populiariausi tarp jų – Venturi ir Paršalo latakai (pavadinti jų išradėjų G. B. Venturi ir R. L.
Parshall vardais).
Pastaraisiais metais šio tipo latakai taip pat dažnai gaminami kaip mobilios metalinės konstrukcijos,
kurias galima lengvai ir greitai įrengti norimoje vietoje. Atlikus matavimą, tokie įrenginiai (kaip ir
nešiojami plonasieniai slenksčiai) išardomi.
Stabilūs hidrometriniai latakai pastaruoju metu įrenginėjami retai, tačiau jiems pritaikytas lygtis
galima nesunkiai panaudoti debitų apskaičiavimui ties nedideliais žuvitakiais, kelių pralaidomis,
buvusių malūnų užtvankose susidariusiomis rėvomis (6.15 pav.) ir panašiose vietose.
6.5. Debito matavimas maišymo metodu

Maišymo metodas – vienas iš specifiškiausių ir egzotiškiausių vandens srauto debito
nustatymo būdų. Jis gali būti taikomas kalnų upėse bei kitose vandentėkmių atkarpose, kurioms
būdinga itin turbulentiška srovė. Metodika išrasta 1863 m. ir sėkmingai taikoma iki šių laikų kalnų
regionuose. Daugelyje, itin dideliu nuolydžiu pasižyminčių, kalnų upių matavimas maišymo būdu
išlieka tiksliausiu debito įvertinimo metodu.
6.16 pav. Debito matavimo maišymo būdu principinė schema: A – tirpalo įleidimo į upės vandenį
vieta; B – tirpalo koncentracijos upės vandenyje nustatymo vieta.
Debito matavimo maišymo būdu idėja pagrįsta tam tikro tirpalo kiekio įleidimu į upės vandenį ir
mėginimu apskaičiuoti šio tirpalo prasiskiedimą vandenyje (6.16 pav.). Žinant į upę įleisto tirpalo
kiekį, jo koncentraciją bei išmatavus šios medžiagos koncentracijos pokytį upėje prieš ir po tirpalo
įleidimo, galima nustatyti upės debitą pagal proporcijas tarp koncentracijų. Matuojant debitą šiuo
būdu nereikia duomenų nei apie greitį, nei apie skerspjūvio plotą, nei apie vandens lygį. Maišymo
174
metodas, priklausomai nuo naudojamų matavimui prietaisų bei indikatoriaus panaudojimo sąlygų
gali būti įvairiai klasifikuojamas.
Pagal indikatorių rūšį ir koncentracijos pokyčio nustatymo metodą, skiriami šie būdai:
• cheminis;
• kalorimetrinis;
• terminis;
• elektrolitinis.
Nors vienu metu buvo suabejota dėl druskos keliamos grėsmės gyvajai aplinkai (tose vietose, kur
debitas dažnai matuojamas maišymo būdu), dažniausiai naudojamu indikatoriumi nuo pat metodo
išradimo išliko valgomosios druskos (NaCl) tirpalas. Jo koncentracija paprastai nustatoma
naudojantis “jonų potvynio” metodika. Pabrėžtina, kad šiuo metu tiesioginius koncentracijos
matavimus pakeitė vandens elektros laidžio pokyčių įvertinimas.
Pagal indikatoriaus išpylimo į upę sąlygas, skiriamos dvi pagrindinės debito matavimo maišymo
metodu atmainos:
1) maišymas iš karto išpilant visą indikatorių (greitai išleidžiant koncentratą
ir jo nepapildant);
2) maišymas iš lėto išpilant indikatorių (nuolat papildant koncentrato kiekį).
Priklausomai nuo naudojamų prietaisų, koncentrato kiekio ir kitų ypatumų, abiejose šiose matavimų
atmainose taip pat galima išskirti po kelis metodinius variantus. Šiuo metu įvairiose šalyse taikoma
daug debito matavimo maišymo metodu įgyvendinimo būdų, todėl detaliau panagrinėsime tik keletą
populiariausių šio metodo versijų.
6.17 pav. Marioto butelio konstrukcinė schema (h – atstumas nuo sifoninio vamzdelio apačios iki
viršaus, apsprendžiantis skysčio tekėjimo iš butelio greitį).
Tais atvejais, kai maišymas atliekamas iš lėto išpilant indikatorių, debitas ruože tarp A ir B taškų
(6.16 pav.) gali būti nustatytas pagal proporcijos lygtį:
175
C1 − C 2
Q = q⋅ . (6.23)
C2 − C0
Čia: Q – ieškomas upės debitas; q – į vandens tėkmę įmaišomo indikatoriaus debitas; C1 – į vandens
tėkmę įmaišomo indikatoriaus pradinė koncentracija; C2 – to paties indikatoriaus koncentracija, jam
atsiskiedus upės vandenyje (išmatuota už kelių šimtų metrų nuo įmaišymo vietos); C0 – natūraliame
upės vandenyje išmatuota pradinė indikatoriaus koncentracija (prieš leidžiant indikatorių į vandenį).
Kad indikatorius vienodu greičiu iš lėto sutekėtų į upę, dažniausiai jis leidžiamas iš specialios
talpos, vadinamos Marioto buteliu (pavadintu jo išradėjo E. Mariotte vardu) (6.17 pav.).
Šiuolaikiniai Marioto buteliai – maždaug 20-30 l tūrio talpos indai su specialiais sifonais.
Dažniausiai jie tvirtinami ant specialaus liepto ties upės viduriu. Jei liepto nėra, talpa statoma
priekrantės zonoje prieš posūkį,- taip, kad upės srovė išmaišytą vandenį nuneštų link kito upės
kranto (taškas, kuriame nustatoma tirpalo koncentracija upėje po išsimaišymo, įrengiamas
priešingame krante).
Mažose upėse (kurių debitas neviršija 20 m3/s) papildyti iš butelio išbėgusio koncentrato nebereikia.
Didesnėse upėse matavimai dažniausiai atliekami didesniu intensyvumu leidžiant tirpalą ir 3-5
kartus papildomai jo pripilant į Marioto butelį, kai tirpalo kiekis pasibaigia.
Dažniausiai naudojamas indikatorius, dirbant lėto tirpalo išpylimo būdu, - valgomosios druskos
(NaCl) tirpalas. Tačiau kartais naudojami ir dažantys tirpalai: uraninas (ryškiai geltonas) bei
rodaminas (raudonas). Priklausomai nuo naudojamų indikatorių, skiriasi ir jų koncentracijos
nustatymui naudojama aparatūra. Druskos tirpalo koncentracija įvertinama konduktometrais
nustatant vandens bei tirpalo elektros laidį (siekiant padidinti tikslumą, naudojami konduktometrai,
atsižvelgiantys į vandens temperatūros sukeliamas paklaidas). Dažiklių koncentracija nustatoma
naudojant fluorimetrus arba spektrometrus (plačiau su cheminių medžiagų koncentracijos bei
spalvos matavimo metodais supažindinama 8.4 ir 9.2 skyreliuose). Kadangi indikatorius
viršutiniame pjūvyje suleidžiamas į vandenį iš lėto, apatiniame pjūvyje jo koncentracijai vandenyje
nustatyti pakanka vieno matavimo.
Tais atvejais, kai atliekamas maišymas iš karto išpilant visą indikatorių, nustatyti tirpalo
koncentraciją vandenyje apatiniame pjūvyje (6.16 pav. pažymėtame tašku B) atlikus tik vieną
matavimą – neįmanoma. Taip yra todėl, kad apatinį pjūvį pasiekianti vandens masė nėra vienodai
išsimaišiusi su tirpalu. Pradžioje, nustatant koncentracijas taške B, jos būna mažesnės, vėliau
padidėja, o praplaukus tirpalo paveiktai vandens masės daliai – vėl sumažėja. Patogiausia tai
įvertinti naudojant „jonų poplūdžio“ metodiką.
Ieškomo upės debito skaičiavimo lygtis, šiuo atveju – kiek paprastesnė:
M
Q= ; (6.24)
A
176
čia: M – išpiltos druskos masė; A – „jonų poplūdžio“ grafiko (6.18 pav.) ribojamas plotas.
6.18 pav. „Jonų poplūdžio“ grafikas. Taškai rodo tirpalo koncentracijų reikšmes apatiniame
pjūvyje, praėjus skirtingam laikui nuo jo išpylimo. Tamsesne spalva pažymėtas grafiko ribojamas
plotas, pagal kurį apskaičiuojamas upės debitas.
Kadangi „jonų poplūdžio“ grafike vaizduojama tirpalo koncentracijos kaita laike (horizontalioje
ašyje – laikas, vertikalioje – tirpalo koncentracija vandenyje), šio grafiko plotas atspindi pratekėjusį
praskiesto tirpalo debitą. Todėl (6.24) lygtis leidžia apskaičiuoti realų upe tekančio vandens debitą
tik pagal du dydžius (M ir A).
Norint pakankamai tiksliai nustatyti A (sudaryti „jonų poplūdžio“ grafiką), būtina atlikti bent
keliasdešimt matavimų apatiniame pjūvyje. Šiuolaikiniai aparatai automatiškai registruoja
duomenis elektroninėje laikmenoje, todėl konduktometro arba spektrometro daviklis, prijungtas prie
duomenų kaupiklio, įjungiamas dar prieš išpilant tirpalą viršutiniame pjūvyje. Vėliau tokio tipo
aparatai automatiškai išsijungia, kai tirpalo kiekis vandenyje pasiekia natūralų pradinį lygį ir
suskaičiuoja „jonų poplūdžio“ grafiko plotą arba nustato vidutinį tirpalo kiekį vandenyje grafiniu
būdu.
Kai maišymas atliekamas iš karto išpilant visą indikatorių, Marioto butelių naudoti nebūtina.
Dažniausiai tirpalas viršutiniame pjūvyje supilamas (gavus signalą, kad apatiniame pjūvyje
pasiruošta matavimams) iš nedidelio (2-10 l talpos) kibirėlio. Darbui naudojami analogiški tirpalai,
kaip ir iš lėto pilant indikatorių: valgomoji druska, uraninas bei rhodaminas (kartais dažikliai
maišomi su druska, kad parodytų jos tirpalo plaukimo vietą).
Abiem atvejais svarbu parinkti deramą atstumą tarp pjūvių bei tinkamą ruožą. Atstumas
(priklausomai nuo upės pločio bei debito) dažniausiai svyruoja nuo 50 iki 1000 m. Itin didelėse
upėse, kurių plotis matuojamas kilometrais, debito matavimo maišymo metodu pritaikyti negalima,
nes vanduo nesugeba tolygiai išsklaidyti indikatoriaus. Parinkus per ilgą ruožą dalis indikatoriaus
dalelių nuskęsta, užsikabina už akmenų, vandens augalų ir pan., todėl sumažėja matavimo
177
tikslumas. Todėl, parenkant ruožą, pageidautina, kad jame nebūtų itin vešlios vandens augmenijos
(prie lapų tirpalai ypač greitai limpa, o kartais net yra jų sugeriami).
1. Kas yra debito modelis ir ką jis leidžia įvertinti?

2. Kokio debito įvertinimo metodo atmainų šiuo metu žinoma daugiausia?
3. Kokiomis sąlygomis įmanoma išmatuoti debitą tūriniu metodu?
4. Kaip atliekamas plūdėmis išmatuoto debito skaičiavimas?
5. Kuo skiriasi du pagrindiniai debito matavimo suktuku iš plaukiančios valties
variantai ir kokiais atvejais jie taikomi?
6. Nuo ko priklauso debito įvertinimo metodika, dirbant su ultragarso signalo
principu veikiančiais stacionariais srovės greičio matuokliais?
7. Kaip dažniausiai įrengiami stacionarūs elektromagnetiniai debito matuokliai?
8. Kam naudojami hidraulinių debito skaičiavimų laisvoje vagoje rezultatai?
9. Kaip gali būti klasifikuojami hidrometriniai įtvarai?
10. Kokias sąlygas būtinai turi atitikti upės ruožas, kuriame ketinama atlikti debito
matavimą maišymo metodu?
178
Hidrometrija Debito kreivės sudarymas ir naudojimas
7. Debito kreivės sudarymas ir naudojimas
Skyriuje supažindinama su debito kreivės sudarymo tikslais ir metodais bei

panaudojimo būdais. Apibūdinami pagrindiniai debito kreivės formą lemiantys veiksniai ir jų
įtaka kreivės formos pokyčiams. Aprašomi debito kreivės sudarymo ypatumai, esant
standartinėms pjūvio sąlygoms. Nagrinėjamos kreivės sudarymo galimybės, esant ledo
režimui, užžėlusiai vagai, nestabiliai vagai bei slenkant upe potvynio bangai. Analizuojami
įvairūs debito kreivės ekstrapoliavimo metodai. Pateikiama informacija apie vidutinių paros
debitų apskaičiavimą pagal debito kreivę.
7.1. Debito kreivė

Vandens srauto debitai upėse matuojami gana retai. Tai priklauso nuo naudojamos
matavimų metodikos, priėjimo prie matavimo profilio galimybių ir kitų veiksnių. Dauguma atvejų
debitus lengviau įvertinti mažose upėse ir upeliuose, todėl prie tokių objektų įsteigtose VMS debitai
matuojami dažniau. Iš dabar pasaulyje taikomų debito įvertinimo metodų, nuolatiniam debitų
registravimui arba kasdieniniams matavimams tinka šie:
• matavimai tūriniu metodu;
• matavimai hidrometriniuose įtvaruose;
• matavimai stacionariais akustiniais matuokliais;
• matavimai stacionariais elektromagnetiniais matuokliais;
• matavimai stacionariais optiniais matuokliais.
Dauguma kitų metodikų reikalauja gana ilgo pasiruošimo, be to, yra taikomos didesnėse upėse.
Todėl dažniausiai debitas tame pačiame pjūvyje matuojamas maždaug kas 3-15 dienų (priklausomai
nuo jo kaitos intensyvumo). Prasčiau pasiekiamuose regionuose, kur neišvystytas kelių tinklas,
debitai matuojami žymiai rečiau: kartą per kelis mėnesius, o kai kada – vos kelis kartus ar kartą per
metus. Didelėse upėse šią problemą bandoma spręsti atliekant debito matavimus distanciniais
metodais (iš lėktuvų bei dirbtinių palydovų), tačiau mažesnių upių debitų šiais būdais reikiamu
tikslumu kol kas išmatuoti neįmanoma. Kadangi didelių potvynių bei ekstremalių sausrų sąlygomis
išmatuoti debitus sudėtinga, bendras sukauptų debito matavimų rezultatų kiekis ne tik mažas, bet
itin netolygiai pasiskirstęs per metus.
Turimų duomenų apie debitą paprastai nepakanka upės hidrologiniam režimui apibūdinti: pagal
išmatuotus debitus negalima apskaičiuoti vidutinio metinio debito, bendro upės nešamo vandens
tūrio, vandens pasiskirstymo įvairiais sezonais. Duomenų stygius ypač juntamas, susidūrus su
inžinerinėje hidrologijoje bei hidrotechnikoje dažnai naudojamų dydžių – upės nuotėkio per tam
179
tikrą laikotarpį, konkrečios paros vidutinio debito ir panašių charakteristikų – nustatymu. Šiems
skaičiavimams dažniausiai būtina naudoti kasdienines debitų reikšmes.
Dėl pernelyg retų matavimų ir upės vagoje vykstančių pokyčių, atstatyti kasdieninių debitų,
interpoliuojant išmatuotų debitų reikšmes, negalima. Tenka ieškoti dydžio, su kuriuo debitas būtų
susijęs stabiliu funkciniu ryšiu ir kuris būtų matuojamas kasdien. Nustatyta, kad labiausiai tinkamas
iš tokių dydžių – vandens lygis. Ryšį tarp debito ir vandens lygio apibūdina debito kreivė (7.1 pav.).
Debito kreivė apibūdina priklausomybės (ryšio) tarp debito ir vandens lygio pobūdį konkrečiame
debito matavimo profilyje. Pagal debito kreive išreikštą ryšį Q = f(h), nustatomi vidutiniai ir
būdingi paros debitai.
Nors debito kreivę apibūdinanti lygtis naudojama debitų nustatymui pagal vandens lygius, realiai
nepriklausomas kintamasis šiame sąryšyje yra debitas, o lygis – jo funkcija. Funkcinis ryšys Q =
f(h) naudojamas todėl, kad vandens lygis matuojamas kasdien, o debitas – žymiai rečiau (be to,
matavimai netolygiai pasiskirsto per metus). Debito kreivės sudaromos tik stacionarių VMS debito
matavimo profiliams arba pjūviams, kuriuose debitas matuojamas pagal analogišką metodinę
programą kaip stacionarioje VMS.
7.1 pav. Tipiškos debito kreivės pavyzdys.
Standartinė debito kreivė (sudaryta taip, kad horizontalioje ašyje būtų pavaizduoti debitai, o
vertikalioje – vandens lygiai) visada yra išlinkusi į viršų (7.1 pav.). Tokią kreivę galima sudaryti
remiantis vienareikšmiu funkciniu ryšiu tarp lygio ir debito. Tačiau, vienareikšmio ryšio principu
sudarytos kreivės dažniausiai apima gana siaurą lygio ir debito kaitos amplitudės dalį, todėl tinka
tik tam tikrų metų sezonų debitų apskaičiavimui (nors pasitaiko išimčių, ir kai kuriuose pjūviuose
tokio tipo debito kreivės naudojamos visais sezonais daugelį metų). Kai vienareikšmio ryšio
180
principu sudarytos kreivės panaudoti nebeįmanoma, ją tenka ekstrapoliuoti. Be to, sudėtingesnėse

upių atkarpose įrengtų pjūvių debito kreivės neretai įgyja itin specifinę formą ir yra linkę ją keisti
įvairiais metų laikais bei kintant debitams.
Debito kreivių forma priklauso nuo pjūvio sąlygų, naudoto debito matavimo metodo, turimų
duomenų kiekio ir kitų aplinkybių. Todėl, siekiant kuo tiksliau išreikšti ryšį tarp debito ir vandens
lygio, sukurta gana daug debito kreivių sudarymo, ekstrapoliavimo ir nuotėkio skaičiavimo pagal
debito kreives metodikų. Nagrinėjant debito priklausomybės nuo vandens lygio problemą,
svarbiausi klausimai yra:
1) debito kreivės sudarymas, esant standartinėms pjūvio sąlygoms;
2) debito kreivės ekstrapoliavimas;
3) debito kreivės sudarymas, esant nestandartinėms pjūvio sąlygoms;
4) nuotėkio skaičiavimai pagal debito kreives.
Tolimesniuose skyreliuose šias temas apžvelgsime plačiau.
7.2. Debito kreivės formą lemiantys veiksniai

Bene labiausiai debitų kreivės sudarymo metodo pasirinkimas priklauso nuo tiriamos upės
hidrologinio režimo ir pjūvio, kuriame matuojamas debitas, hidraulinių charakteristikų bei jas
formuojančių sąlygų (pavyzdžiui: pjūvio ploto, vidutinio gylio, pločio, vidutinio greičio, užžėlimo
augalais, ledo dangos susidarymo ir pan.) kaitos.
Esant stabiliam hidrologiniam režimui ir nesikeičiant pagrindinėms pjūvio hidraulinėms
charakteristikoms, debito kreivė įgyja normalią būseną, kuri nekeičia savo formos, kintant debito
bei lygio reikšmėms (7.1 pav., 7.2 pav.). Tačiau, jei debito matavimo profilyje nuolat vyksta
esminiai hidraulinių sąlygų pokyčiai, debito kreivė taip pat ima keisti savo formą. Hidraulinės
sąlygos pjūvyje gali keistis dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai pjūvio hidraulinių sąlygų kaitą
lemiančios priežastys yra šios:
• vagos užaugimas vandens augalais;
• ledo dangos susidarymas pjūvio vietoje;
• vagos dugno deformacijos (užnešimas nešmenimis arba išplovimas);
• vagos skerspjūvio pokyčiai (akmenų, sielių, šakų sangrūdos vagos šonuose);
• staigūs slėnio reljefo pokyčiai ties pjūviu (salpos, krantinės, lomos ir pan.);
• debito pokyčiai, slenkant upe potvynio bangai;
• dirbtinė ar natūrali patvanka bei išsiliejimas.
Kaip matome, vykstant vagos užnešimui arba išplovimui ties pjūviu, labiausiai keičiasi apatinė
debito kreivės dalis: vagai gilėjant tokie patys debitai stebimi, esant žemesniam vandens lygiui (7.2
181
pav., a). Poveikis ypač juntamas esant mažiems debitams, nes viršutinė vagos dalis savo skerspjūvio
ploto dėl užnešimo ar išplovimo beveik nepakeičia.
Susidarius ledo dangai (7.2 pav., d) arba vagai dėl užnešimo susiaurėjus (ir dėl to pakitus jos
skerspjūvio plotui (7.2 pav., f)), stebime priešingas debitų kreivės pokyčių tendencijas nei vagos
užnešimo ar išplovimo metu – labiausiai kinta viršutinė kreivės dalis. Dėl ledo dangos pasikeitusio
skerspjūvio ploto poveikis mažiems debitams – nereikšmingas. Aktyvesnis ledo dangos poveikis
didesniems debitams susijęs ir su padidėjusio šiurkštumo koeficiento įtaka. Į padidėjusį (dėl ledo
dangos) šiurkštumo koeficientą labiausiai reaguoja greičiausiai tekantis paviršinis vanduo. Srovės
greitis paviršiuje ir prie dugno labiausiai skiriasi pakankamai didelėse bei giliose upėse,
pasižyminčiose nemenkais debitais. Kai debitai bei gyliai mažesni, srovės greitis į ledo dangos
sukeliamą papildomą šiurkštumą reaguoja žymiai menkiau (7.2 pav., d).
7.2 pav. Įvairių veiksnių sukeltos debito matavimo profilio hidraulinių rodiklių kaitos poveikis
debitų kreivės formai (Herschy, 1995).
182
Galimybė vandeniui išsilieti į salpas (7.2 pav., e) bei vagos užaugimas (7.2 pav., c) paveikia visą
kreivę – jos forma nepakinta, tačiau pradinis kreivės atskaitos taškas (postūmio koeficientas)
keičiasi dėl pakitusio vandens lygio bei greičio. Pastebėtina ir tai, kad upės užaugimas vandens
augalais (Lietuvoje ir panašiomis sąlygomis pasižyminčiuose kraštuose) dažniausiai paveikia tik
apatinę debito kreivės dalį, nes tekant didesniems debitams, upės vaga jau būna „laisva“ (7.2 pav.,
c).
Ypač savitai debito kreivės forma keičiasi upe keliaujant potvynio bangai. Dideli debitai, slenkantys
upės vaga natūralių ar dirbtinių polaidžių metu, priekinėje potvynio bangos dalyje juda greičiau nei
galinėje. Ši situacija susiformuoja dėl skirtingo vandens paviršiaus nuolydžio bangos priekyje ir
gale (priekyje tekančiam vandeniui niekas netrukdo nubėgti, todėl nuolydis didesnis, o už bangos
susikaupęs vanduo tarsi „atsiremia“ į jos keterą). Todėl viršutinėje debitų kreivės dalyje –
atspindinčioje maksimalių debitų ryšį su vandens lygiais – susidaro kilpa, turinti kilimo ir slūgio
šakas (7.2 pav., g). Kilimo šakoje (atstovaujančioje priekinės potvynio bangos dalies debitus)
analogiškos debitų reikšmės stebimos esant žemesniems vandens lygiams nei slūgio šakoje.
Labai panašiai viršutinė debito kreivės dalis atrodo ledo kamščių, upės užaugimo ar dirbtinės
patvankos sukelto upės išsiliejimo iš vagos atveju: tik tuomet dažniausiai susidaro nebe viena, o
kelios kilpos (priklausančios nuo patvankos aukščio) (7.2 pav., h).
Atsižvelgiant į debito kreivės formų įvairovę, prieš sudarant kreivę svarbu nustatyti pjūviui
būdingas hidraulines sąlygas. Įsteigus naują VMS, pirmiausia stengiamasi išsiaiškinti ar debitų
matavimo profiliui būdingas pastovus hidrologinis režimas ir kaip smarkiai keičiasi paties profilio
hidraulinės charakteristikos įvairiais sezonais. Preliminari informacija apie svarbiausias
hidrologinio režimo sąlygas (apytikslį potvynių bei poplūdžių aukštį ir debitus, jų datas ir pan.)
dažniausiai būna žinoma iš anksto. Tačiau jai patikslinti paprastai prireikia nemažiau 3 metų.
Galimi hidraulinių charakteristikų pokyčiai iš dalies taip pat būna nuspėjami arba sužinomi
apklausiant vietinius gyventojus (nesudėtinga gauti tokią informaciją apie ledo režimą, upės
užžėlimą, išsiliejimą į salpas ir pan.). Visgi, dalis duomenų apie pjūvyje vykstančius pokyčius
(pavyzdžiui: dugno išplovimą arba užnešimą, debito kaitos intensyvumą potvynio bangos kelionės
metu ir pan.) gali būti sukaupta tik matavimų metu. Todėl patikimai pradinei debito kreivei sudaryti
dažniausiai prireikia maždaug 5-10 m. duomenų.
Išsiaiškinus, ar VMS debitų matavimo profilyje vyrauja stabilios hidraulinės sąlygos, ar joms
būdinga tam tikro pobūdžio kaita (dažniausiai pasikartojanti sezoniškai – kasmet – arba cikliškai –
kas kelis metus) pradedama sudarinėti debito kreivė. Paprastai kreivės sudarinėjamos jau pirmųjų
VMS veikimo metų pabaigoje, tačiau vėliau jos kasmet tikslinamos. Kasdieninių debitų duomenys,
nustatyti pagal debito kreivę, skelbiami oficialiuose dokumentuose (Hidrologiniuose metraščiuose ir
183
pan.) tik tada, kai įsitikinama, kad kreivės forma per paskutinius kelis metus nesikeitė dėl neaiškių
priežasčių.
Nepriklausomai nuo to, ar profiliui būdingos stabilios, ar kaičios hidraulinės charakteristikos, jį
būtina nuolat prižiūrėti, stengiantis palaikyti pjūvyje kiek įmanoma panašesnes į pradines (VMS
įsteigimo metu buvusias) sąlygas. Todėl, esant galimybei, užaugę pjūviai išlaisvinami nuo žolinės
augalijos, užnešti – išvalomi nuo akmenų ir nešmenų (o jei reikia ir įmanoma – pagilinami),
deformuoti vagų krantai – išlyginami ir pan. Dauguma atvejų tokios galimybės susidaro tik
mažesnėse upėse bei upeliuose. Didesnėse upėse tenka kaskart žymiai rimčiau koreguoti debito
kreivės formą, atsižvelgiant į hidraulinių sąlygų pokyčius pjūvyje. Pastebėjus reikšmingų pokyčių
debito kreivėje (arba netikėtai dėl nežinomų priežasčių pasikeitus vandens lygiui, srovės greičiui ir
panašioms charakteristikoms) atliekama žemiau esančios upės atkarpos apžiūra. Jos metu
stengiamasi nustatyti dėl kokių priežasčių pasikeitė santykis tarp upe tekančio debito ir nuolydžio
sukeliamos energijos: ieškoma naujai susidariusių dirbtinių ar natūralių trikdžių (užtvankų, salų,
užvartų ir pan.), naujų vagų ar kanalų ir kitokių objektų. Tokią priežiūrą maždaug kartą per metus
rekomenduojama atlikti ir esant stabilioms sąlygoms. Apžiūrimo ruožo ilgis priklauso nuo upės
dydžio, artimiausio stambaus intako bei upės žiočių vietos ir kitų aplinkybių (dažniausiai apžiūrima
nuo kelių iki keliolikos kilometrų ilgio atkarpa).
7.3. Debito kreivės sudarymas, esant standartinėms pjūvio sąlygoms

Standartinėmis pjūvio sąlygomis laikomos tokios, kai pagal debito matavimų duomenis
galima sudaryti vienareikšmę funkcinę priklausomybę Q = f(h). Tokios sąlygos daugelyje, pagal
standartinius reikalavimus parinktų, VMS debito matavimo profilių susidaro esant laisvai upės
vagai (kai upė ties pjūviu neužžėlusi ir neužšalusi). Jei paaiškėja, kad esant laisvai upės vagai,
pjūvio hidraulinės charakteristikos kinta (dėl vagos užnešimo, išplovimo, dažnos patvankos,
išsiliejimų į salpas ir pan.) ir vienareikšmės funkcinės priklausomybės tarp debito bei lygio sudaryti
negalima, pjūvio sąlygos laikomos nestandartinėmis.
Priklausomybė tarp debitų ir vandens lygių, esant standartinėms pjūvio sąlygoms, nustatoma,
susiejant tarpusavyje realių matavimų duomenis. Tai yra: debito kreivės sudarymui naudojamos
debito matavimų metu gautos debitų ir tų pačių matavimų metu nustatytos vandens lygių reikšmės.
Debito kreivė pradiniame etape dažniausiai sudaroma grafine forma milimetriniame popieriuje.
Abscisių ašyje tradicinėje debito kreivėje atidedami debitai, o ordinačių ašyje – vandens lygiai (7.1
pav.). Pastaruoju metu vis dažniau sudarinėjamos debitų kreivės, išreikštos „atvirkščioje“
koordinačių sistemoje: jose abscisių ašyje atidėti vandens lygiai, o ordinačių – debitai. Tokio tipo
debito kreivės paplitę Italijoje, Ispanijoje bei Pietų Amerikos šalyse.
184
Kadangi standartinės pjūvio sąlygos daugumoje VMS debito matavimo profilių susidaro tik tam
tikrais sezonais, įvairiose pasaulio dalyse (priklausomai nuo klimato ypatumų) susiformavo
skirtingos debito kreivės sudarymo standartiniame pjūvyje metodikos. Plačiau aptarsime labiausiai
Lietuvos bei gretimų kraštų upėms tinkamus metodus.
Esant standartinėms pjūvio sąlygoms, vidutinio klimato juostos upėmis paprastai teka
ekstremaliomis reikšmėmis nepasižymintys debitai, kuriuos atitinka analogiškos vandens lygių
reikšmės. Taip yra todėl, kad nuosėkio laikotarpiais (vasarą arba žiemą) upė būna užžėlusi arba
užšalusi, o potvynių bei poplūdžių metu neįmanoma sudaryti vienareikšmės priklausomybės Q =
f(h) dėl potvynio bangos efekto.
7.3 pav. Debito (Q = f(h)), skerspjūvio ploto (A = f1(h)) ir vidutinio srovės greičio (v = f2(h))
priklausomybės nuo vandens lygio kreivių išdėstymo grafike schema (pagal: Poška, Punys, 1996).
Sudarant debito kreivę, esant standartinėms pjūvio sąlygoms, įprasta milimetriniame popieriuje
grafiškai pavaizduoti tris vandens lygį h su skirtingais rodikliais siejančius funkcinius ryšius:
Q = f (h) ; (7.1)
A = f 1 ( h) ; (7.2)
v = f 2 ( h) . (7.3)
Čia: Q – debitas; A – skerspjūvio plotas debito matavimo profilyje; v – vidutinis srovės greitis
debito matavimo profilyje. Šių ryšių grafinė išraiška bei tradicinė išdėstymo grafike forma
pavaizduota 7.3 pav.
185
Debitų ir lygių ryšio grafikas tokio tipo debitų kreivėje užima daugiausiai vietos, todėl jį svarbu
teisingai išdėstyti. Paprastai sudarant Q = f(h) grafiką, masteliai parenkami taip, kad ryšio grafiko
taškų atstojamoji būtų išsidėsčiusi maždaug 40°-45° kampu nuo abscisių ašies. Be to, svarbu, kad
pratęsus ryšio tendenciją apibūdinančią kreivę iki aukščiausio matavimų metu nustatyto vandens
lygio ribos, ji apimtų didžiąją dalį grafikui naudojamo milimetrinio popieriaus lapo. Ryšių tarp
vandens lygio ir skerspjūvio ploto bei tarp vandens lygio ir vidutinio srovės greičio taškų
atstojamosios išdėstomos maždaug 60° kampu nuo abscisių ašies.
Sudarant debito kreivę, ties visų ryšių (Q = f(h), A = f1(h), v = f2(h)) taškais užrašomos matavimo
datos arba – jei taškų daug ir datos netelpa – taškai numeruojami. Skirtingų metų matavimai gali
būti pažymimi nevienodais ženklais. Tai vėliau padeda atsekti galimas matavimų bei kreivės
sudarymo klaidas.
Jei ryšių sudarymui naudota nedaug duomenų (debito kreivėje nuo keliolikos iki trisdešimties
taškų), tiek debito, tiek skerspjūvio ploto, tiek vidutinio srovės greičio grafinis ryšys su vandens
lygiu nustatomas išvedant atstojamąsias kreives tarp visų taškų. Dažniausiai visų minėtų dydžių
„susikirtimo“ taškai ryšio grafike išsidėsto siauromis juostomis (7.3 pav.). Jei grafike randama
pavienių taškų, kurių koordinatės smarkiai skiriasi nuo vyraujančios ryšio tendencijos, jų duomenis
būtina atidžiai patikrinti (dažniausiai tai grubių bei atsitiktinių matavimo klaidų arba klaidingo
grafiko sudarymo pasekmės, todėl šiuos taškus tenka brokuoti arba taisyti).
Jei sudarant debito kreivę naudota daugiau nei trisdešimt taškų, atstojamoji dažniausiai vedama
pagal svertinius vidurkius. Norint tai atlikti, visus koordinačių sistemoje pažymėtus taškus reikia
suskirstyti į intervalų grupes pagal vandens lygį. Tada nustatomi kiekviename intervale atsidūrusios
taškų grupės svorio centrai. Pažymėjus juos grafike stambesniais ženklais, pagal šiuos svorio
centrus išvedama Q = f(h) ryšio atstojamoji. Analogiškai išvedamos ir ryšių A = f1(h) bei v = f2(h)
atstojamosios.
Sudarius visas tris kreives, patikrinamas ryšys tarp jų. Tam naudojama greičio-ploto debito
matavimo metodo principu pagrįsta priklausomybė, panaši į (6.1) lygtį:
Q = A⋅v. (7.4)
Dažniausiai ryšio tarp debito, skerspjūvio ploto ir srovės greičio kreivių patikros procedūra
atliekama pagal šią schemą:
1) debito matavimų metu nustatyto vandens lygio kaitos amplitudė suskirstoma
intervalais kas 10 % (ties debito kreivės išlinkimais kartais suskirstoma ir
smulkesniais intervalais);
2) intervalų ribiniai taškai pažymimi debito, skerspjūvio ploto ir srovės greičio
kreivėse;
3) ribinių taškų reikšmės paeiliui įstatomos į (7.4) lygtį;
186
4) gavus vienodas A·v ir Q reikšmes arba mažesnį kaip 1 % nuokrypį tarp šių dydžių
reikšmių, kreivės laikomos sudarytomis teisingai;
5) gavus didesnį kaip 1 % nuokrypį tarp A·v ir Q reikšmių, kreivės taisomos,
atsižvelgiant į tai, kuri iš jų labiausiai nukrypusi nuo vyraujančios tendencijos
(dažnai tenka po kelis kartus taisyti visas kreives).
Sukaupus debito matavimo tame pačiame pjūvyje duomenų už kelis metus, sudaroma daugiametė
debito kreivė. Tokią kreivę galima naudoti kelių metų kasdieninių debitų bei nuotėkio
skaičiavimams. Daugiametė debito kreivė laikoma pakankamai patikima, jei jos sudarymui
panaudota nemažiau kaip 3 metų trukmės matavimų duomenų seka, o bendras išmatuotų debitų
skaičius per šį laikotarpį – ne mažesnis kaip 50. Manoma, kad, kreivės sudarymui naudojant tiek
duomenų, galima gana tiksliai nustatyti, ar pjūvio sąlygos per daugiametį laikotarpį gali būti
laikomos standartinėmis.
Daugiametė debito kreivė, esant standartinėms pjūvio sąlygoms, turi atitikti šiuos reikalavimus:
a) taškų nuokrypis nuo Q = f(h) ryšio kreivės centrinėje ir viršutinėje jos dalyse neturi
viršyti 8 %, o apatinėje dalyje – 10 %;
b) taškų nuokrypis nuo A = f1(h) ryšio kreivės centrinėje ir viršutinėje jos dalyse neturi
viršyti 4 %, o apatinėje dalyje – 6 %.
Jei sudarant debito kreivę pastebima, kad taškų nuokrypis nuo Q = f(h) ryšio kreivės viršija 10 %
(po patikrinimo įsitikinus, kad tai – nėra klaidingas matavimo rezultatas), pjūvio sąlygos laikomos
nestandartinėmis. Šiais atvejais būtina ieškoti nestandartines sąlygas sukėlusių priežasčių ir taikyti
atitinkamas debito kreivės sudarymo metodikas. Sudaryti daugiametės debito kreivės, esant
nestandartinėms pjūvio sąlygoms, dauguma atvejų nepavyksta.
7.4. Debito kreivės ekstrapoliavimas

Daugiametė debito kreivė, sudaryta pagal 3-5 metų laikotarpio matavimų rezultatus,
neapima viso vandens lygio kaitos amplitudės intervalo. Taip atsitinka dėl to, kad, esant
žemiausiems bei aukščiausiems vandens lygiams, debitų neįmanoma išmatuoti, o dalis debitų,
išmatuotų esant ekstremaliems lygiams, specialiai neįtraukiami į kreivę, kad būtų lengviau nustatyti
bendrą ryšio Q = f(h) tendenciją. Tačiau norint pagal šį ryšį nustatyti kasdieninius debitus, būtina
žinoti kreivės formą, apimančią pilną vandens lygio svyravimų amplitudę per tiriamą laikotarpį. Dėl
šios priežasties, debito kreivę tenka ekstrapoliuoti (pratęsti aukštyn bei žemyn).
Debito kreivės ekstrapoliavimas vykdomas tik turint patikimą daugiametę debito kreivę. Be to,
laikomasi nuostatos, kad pakankamai tikslus ekstrapoliavimas gali būti atliktas tik tais atvejais, kai
viršutinėje kreivės dalyje (ekstrapoliuojant aukštyn) ją būtina pratęsti ne daugiau kaip 20 % vandens
187
lygio kaitos amplitudės sudarančia atkarpa, o apatinėje dalyje (ekstrapoliuojant žemyn) – 5 %

atkarpa.
Dažniausiai atliekamas debito kreivės ekstrapoliavimas aukštyn. Šiuo metu labiausiai paplitę keturi
debito kreivės pratęsimo aukštyn metodai:
• ekstrapoliavimas pagal pagrindinės kreivės liestinę;
• ekstrapoliavimas pagal skerspjūvio ploto ir vidutinio srovės greičio ryšių su
vandens lygiu kreives;
• ekstrapoliavimas pagal Šezi lygtį;
• ekstrapoliavimas Stivenso metodu.
Debito kreivės ekstrapoliavimas pagal pagrindinės kreivės liestinę taikomas tais atvejais, kai kreivę
reikia pratęsti nedaugiau kaip 10 % vandens lygio kaitos amplitudės sudarančia atkarpa. Taip pat
svarbu, kad pjūvis būtinai atitiktų visus standartinių sąlygų reikalavimus. Ekstrapoliuojant debito
kreivę šiuo metodu, reikia atkreipti dėmesį ir į pjūvio šiurkštumo bei vagos šlaitų nuolydžio
pokyčius, esant įvairioms vandens lygio reikšmėms. Pati ekstrapoliavimo metodika itin paprasta:
pagal matavimų rezultatus išbrėžta ryšio Q = f(h) atstojamoji pratęsiama iki aukščiausios vandens
lygio reikšmės pagal vyraujančią tendenciją. Jei žinoma, kad ekstrapoliavimo atkarpoje kinta debito
matavimo profilio vagos šlaitų nuolydis ir kranto šiurkštumo rodikliai, į juos taip pat būtina
atsižvelgti. Šlaitų nuolydžiui arba krantų šiurkštumui mažėjant, Q = f(h) ryšio kreivės polinkio
abscisių ašies atžvilgiu kampas didėja.
Debito kreivės ekstrapoliavimas pagal skerspjūvio ploto ir vidutinio srovės greičio ryšių su vandens
lygiu kreives – itin populiarus būdas, dažnai naudojamas Lietuvoje. Šis ekstrapoliavimo metodas
gali būti taikomas tik tuo atveju, kai visi debitai VMS matuoti tame pačiame profilyje (nėra atskiro
profilio, skirto itin dideliems potvynių debitams matuoti). Taip pat pageidautina, kad
ekstrapoliuojamoje lygių atkarpoje vagos slėnio pobūdis staigiai nesikeistų. Pati ekstrapoliavimo
procedūra nesudėtinga. Iš dalies ją galima įžvelgti 7.3 pav., kur šiuo būdu pratęsta debito kreivės
dalis, apimanti aukštesnių kaip 225 cm vandens lygių intervalą. Debitų reikšmės ekstrapoliuojamoje
atkarpoje nustatomos pagal (7.4) lygtį: Q = A ⋅ v . Todėl iš pradžių aukštyn pratęsiamos A = f 1 (h) ir
v = f 2 (h) kreivės. Skerspjūvio plotų kreivė pratęsiama pagal gylio matavimo bei profilio
niveliavimo (1.6 pav., 4.13 pav.) duomenis (plačiau skaityti 1.4 ir 4.5 skyrelius). Vidutinio srovės
greičio kreivė pratęsiama pagal vyraujančią tendenciją. Vėliau ekstrapoliuotoje atkarpoje ties
įvairiais lygiais nustatomos A ir v reikšmės bei apskaičiuojamos Q reikšmės. Tarp gautų Q reikšmes
atitinkančių taškų išvedama kreivės Q = f(h) atstojamoji. Plačiau su debito kreivės sudarymo ir
ekstrapoliavimo pagal skerspjūvio ploto ir vidutinio srovės greičio ryšių su vandens lygiu metodika
supažindinama VII PRATYBŲ UŽDUOTYJE.
188
Debito kreivės ekstrapoliavimas pagal Šezi lygtį naudojamas tik giliose lygumų upėse, kurių
vidutinis gylis H – nemažesnis kaip 3,5 m. Metodą galima pritaikyti tik turint itin aukštos kokybės
debito matavimų rezultatus bei duomenis apie upės vandens paviršiaus nuolydį. Kadangi duomenys
apie vandens paviršiaus nuolydį daugelyje VMS gaunami vos kelis kartus ar kartą per metus, šis
ekstrapoliavimo būdas taikomas retai. Taikant šį metodą, kaip ir anksčiau aprašytu atveju, debitas
nustatomas pagal lygtį Q = A ⋅ v . Skerspjūvio ploto A reikšmės, esant įvairiems vandens lygiams,
vėlgi nustatomos pagal natūrinių matavimų profilyje duomenis. Tuo tarpu v reikšmėms nustatyti
naudojama Šezi lygtis:
v = C R⋅I ; (7.5)
čia: C – Šezi koeficientas; R – vagos hidraulinis spindulys (tėkmės skersinio pjūvio ploto ir šlapiojo
perimetro santykis) VMS debito matavimo profilyje, m; I – upės nuolydis ties VMS debito
matavimo profiliu, ‰. Dažnai vietoj vagos hidraulinio spindulio (7.5) lygtyje naudojamas vidutinis
upės gylis (Hvid.) VMS debito matavimo profilyje.
Vėliau sudaromos priklausomybės C = f(h) ir I = f(h), kurios ekstrapoliuojamos iki aukščiausio
vandens lygio reikšmės. Žinant C ir I reikšmes ties atitinkamais vandens lygiais bei šiuos lygius
atitinkančius gylius, pagal Šezi lygtį nustatomas konkrečiam vandens lygiui būdingas vidutinis
srovės greitis pjūvyje. Sudauginus A ir v reikšmes, gaunamos konkrečius lygius atitinkančios Q
reikšmės, pagal kurias ekstrapoliuojama Q = f(h) kreivė.
Debito kreivės ekstrapoliavimas Stivenso metodu (metodas vadinamas jį sukūrusio J. C. Stevens
vardu) taikomas didelėms upėms, kurių vidutinis gylis (ekstrapoliuojamų lygių atkarpoje)
nemažesnis kaip 3,5 m, o vagai būdinga taisyklinga lovio forma. Skaičiuojant ekstrapoliuojamos
atkarpos debitus, šį kartą naudojamasi lygtimi:
( )
Q = f A ⋅ H vid . . (7.6)
Čia: Q – debitas, m3/s; A – debito matavimo profilio skerspjūvio plotas, m2; Hvid. – vidutinis debito
matavimo profilio gylis, m.
Pagal šią lygtį brėžiama atitinkamą funkcinį ryšį atspindinti kreivė. Ji patogi tuo, kad didelėse ir
giliose upėse jos vidurinė ir viršutinė dalys dažniausiai įgyja itin artimą tiesei pavidalą, o
priklausomybė tarp A ⋅ H vid . ir h turi visiškos tiesės formą (7.4 pav.). Todėl grafiką lengva
ekstrapoliuoti. Maksimali A ⋅ H vid . reikšmė, esant standartinėms pjūvio sąlygoms, atitinka
aukščiausią per matavimų laikotarpį nustatytą vandens lygį. Todėl kreivė Q = f A ⋅ H vid .( )
ekstrapoliuojama iki A ⋅ H vid . maksimumo. Hvid. ir A reikšmės, esant konkretiems vandens
lygiams, nustatomos pagal natūrinių matavimų (gylio matavimų bei niveliavimo) profilyje
rezultatus.
189
7.4 pav. Debito kreivės ekstrapoliavimas Stivenso metodu: dešinėje – priklausomybė

( ) ( )
Q = f A ⋅ H vid . ; kairėje − h = f A ⋅ H vid . . Senegalo upė ties Gouinos VMS (pagal: Volta...,
2007).
Debito kreivės ekstrapoliavimas žemyn taip pat gali būti atliekamas keliais būdais. Dažniausiai iš jų
naudojami šie:
• ekstrapoliavimas pagal pagrindinės kreivės liestinę;
• ekstrapoliavimas pagal skerspjūvio ploto ir vidutinio srovės greičio ryšių su
vandens lygiu kreives;
• ekstrapoliavimas pagal nulinio debito atžymą.
Pirmieji du būdai (ekstrapoliavimas pagal pagrindinės kreivės liestinę bei ekstrapoliavimas pagal
skerspjūvio ploto ir vidutinio srovės greičio ryšių su vandens lygiu kreives) jau aptarti, kalbant apie
debito kreivės ekstrapoliavimo aukštyn metodus. Savo principais jie nesiskiria, tik šiuo atveju
stengiamasi pratęsti kreives iki žemiausio vandens lygio. Pabrėžtina, kad abu šie būdai naudojami
tik tuo atveju, kai neįmanoma pritaikyti trečiojo – ekstrapoliavimo pagal nulinio debito atžymą.
Debito kreivės ekstrapoliavimas pagal nulinio debito atžymą – tiksliausias kreivės ekstrapoliavimo
žemyn būdas (7.5 pav.). Jis turi būti taikomas ekstrapoliuojant debitų kreivės apatinę dalį visais
atvejais, kai tik įmanoma nustatyti nulinio debito atžymą – vandens lygį, ties kuriuo VMS pjūvyje
nustoja tekėti vanduo. Dažnai išdžiūstančiose upėse nulinio debito atžymą galima nustatyti pagal
vandens lygio matavimų duomenis. Upėse, kurioms išdžiūvimas nebūdingas (arba pasitaiko itin
190
retai), nulinio debito atžyma nustatoma apžvelgus VMS įsteigimo metu sudaryto upės atkarpos
batimetrinio plano (1.6 pav.), dalį, išsidėsčiusią virš debitų matavimo profilio.
7.5 pav. Debito kreivės ekstrapoliavimas žemyn pagal nulinio debito atžymą (pagal: Manual..., vol.
II, 2010).
Kreivės ekstrapoliavimas šiuo atveju atliekamas, aptakios formos linija tendenciškai pratęsiant Q =
f(h) kreivę link nustatytos nulinio debito atžymos reikšmės (7.5 pav.). Kadangi debito kreivės
ekstrapoliavimas žemyn užima labai nedidelę bendros vandens lygių amplitudės kaitos atkarpą (< 5
%), nepriklausomai nuo ekstrapoliavimo būdo, prieš pratęsiant kreivę, jos apatinė dalis paprastai
nubraižoma 10-20 kartų didesniu masteliu.
7.5. Debito kreivės sudarymas, esant nestandartinėms pjūvio sąlygoms

Nestandartinėmis pjūvio sąlygomis laikomos tokios, kai pagal debito matavimų duomenis
negalima sudaryti vienareikšmės funkcinės priklausomybės Q = f(h). Tokios sąlygos pjūvyje
susiformuoja tuomet, kai jame nuolat vyksta hidrologinio režimo bei hidraulinių charakteristikų
pokyčiai. Svarbiausios šiuos pokyčius lemiančios priežastys išvardintos 7.2 skyrelyje. Kadangi kai
kurių priežasčių poveikis debito kreivių formai gana panašus, plačiau bus nagrinėjami tik keli,
esmingai besiskiriantys, debito kreivės sudarymo, esant nestandartinėms pjūvio sąlygoms, variantai:
• debito kreivės sudarymas, esant ledo reiškiniams ir ledu padengtai vagai;
• debito kreivės sudarymas, esant vandens augalais užaugusiai vagai;
191
• debito kreivės sudarymas, slenkant upe potvynio bangai;

• debito kreivės sudarymas, esant nestabiliai vagai.
Pabrėžtina, kad, įrengus VMS prie gana didelės upės (kurios vidutinis metinis debitas didesnis kaip
keliasdešimt m3/s) vidutinio klimato juostoje, dažniausiai susiduriama išsyk su keliomis
nestandartines pjūvio sąlygas lemiančiomis priežastimis. Todėl, sudarant debito kreivę, tenka taikyti
skirtingus kreivės sudarymo bei vidutinio paros debito skaičiavimo principus įvairiais sezonais.
7.6 pav. Debito kreivės formos pokyčiai, esant upėje ledonešiui bei susiformavus stabiliai ledo
dangai (pagal: Bykov, Vasil‘jev, 1965).
Sudarant debito kreivę, esant ledo reiškiniams arba ledu padengtai vagai, svarbu atsižvelgti į du
esminius faktorius: 1) vandens lygis upėje gali keistis dėl ledo kamščių ir panašių reiškinių; 2)
vandens lygis keičiasi dėl bendro trinties (šiurkštumo) padidėjimo. Abiem atvejais debitai, kurie
laisvoje vagoje prateka esant žymiai mažesniems vandens lygiams, priversti tekėti pakilusio lygio
sąlygomis (7.6 pav.). Tačiau kamščiai ir sangrūdos dažniausiai tik laikinai pakelia lygį, tuo tarpu
ledo dangos formavimasis sudaro ne taip ryškiai matomą, bet žymiai ilgiau trunkantį poveikį debito
kreivės formai. Norint sudaryti kreivę, kuri, esant ledo reiškiniams arba ledu padengtai vagai, leistų
apskaičiuoti kasdieninius debitus, galima elgtis keliais būdais.
Vienas iš metodų – išmatuotų debitų interpoliavimas. Metodika taikoma tais atvejais, kai debitų
kreivėje sukaupta bent keliasdešimt ledo reiškinius arba užšalusią vagą atspindinčių debitų,
apimančių visą žiemos vandens lygių amplitudę. Šiuo atveju pagal išmatuotų debitų reikšmes
sudaroma hidrograma, kuria naudojantis vėliau galima nustatyti kasdieninius žiemos periodo
debitus. Metodą pakankamai sunku pritaikyti esant nemenkai paviršinei prietakai (tai yra, upė
didžiąją dalį žiemos periodo turi būti užšalusi).
192
Žymiai populiaresnis žiemos koeficientų metodas. Metodas tinka visais atvejais, išskyrus tuos, kai
pjūvyje nuolat susiduriama su ledo kamščių suformuota patvanka. Jei ledo kamščiai susidaro vieną
kartą per keletą ar keliolika metų, tokius atvejus galima sėkmingai išbrokuoti ir likusiems
duomenims taikyti žiemos koeficientų metodą. Koeficientai apskaičiuojami pagal lygtį:
Qž
Kž = ; (7.7)
Ql
čia: Kž – žiemos debito koeficientas; Qž – debitas, išmatuotas žiemą, m3/s; Ql – debitas, išmatuotas
laisvoje vagoje, m3/s.
Dažniausiai Kž reikšmės svyruoja nuo 0,15 iki 1,00. Sužinojus žiemos debito koeficientą, galima
juo naudojantis perskaičiuoti bet kokį debitą pagal laisvai vagai sudarytą vandens lygio kreivę. Tam
naudojama iš (7.7) formulės išvesta lygtis:
Q ž = K ž ⋅ Ql . (7.8)
Taigi, žinant vandens lygį, tereikia nustatyti jį atitinkantį Ql (randamą pagal standartinėms pjūvio
sąlygoms sudarytą debito kreivę) ir padauginti iš pagal kelių metų matavimų duomenis nustatyto Kž.
Kartais mėginama sudaryti ir žiemos periodo debito kreives, esant skirtingoms ledo režimo fazėms
(7.6 pav.), tačiau ši metodika pasiteisina tik itin didelėse ir ilgam laikui užšąlančiose (Obės, Lenos,
Jenisiejaus tipo) upėse.
Debito kreivės sudarymas, esant vandens augalais užaugusiai vagai, taip pat susijęs su vandens
tekėjimu pjūvyje padidėjusio vagos šiurkštumo ir sumažėjusio bendro pralaidumo sąlygomis. Todėl,
kaip ir ledo dangos susidarymo atveju, Q = f(h) kreivė pasislenka į kairę (analogiškomis
reikšmėmis pasižymintys debitai užaugusioje vagoje prateka esant žymiai aukštesniems vandens
lygiams nei laisvoje vagoje). Tai ypač juntama intensyviausio augalų vegetacijos periodo metu
(vasaros viduryje). Į kairę nuo laisvai vagai būdingų reikšmių pasislenka ir v = f 2 (h) ryšį
apibūdinantys taškai. Kadangi esminiai vagos užaugimo augalais poveikio debito kreivei faktoriai
nesiskiria nuo ledo reiškinių poveikio (nėra tik ledo kamščių sukeliamos periodinės patvankos),
debito kreivės sudarymo bei kasdieninių debitų apskaičiavimo metodai šiuo atveju – taip pat labai
panašūs. Būtina atsižvelgti tik į tai, kad vasaros metu kai kurioms upėms būdingas poplūdžių
režimas, todėl kasdieninių debitų apskaičiavimo metodikos pasirinkimas priklauso pirmiausiai nuo
upės maitinimo pobūdžio.
Populiariausias ir lengviausiai įgyvendinamas – užaugimo koeficientų metodas. Jis tinka upėms,
vasaros metu pasižyminčioms nežymia debitų kaita. Koeficientas apskaičiuojamas pagal (7.7)
formulę primenančią lygtį:
Quž
K už = ; (7.9)
Ql
193
čia: Kuž – užaugimo koeficientas; Quž – debitas, išmatuotas užaugusioje vagoje, m3/s; Ql – debitas,
išmatuotas laisvoje vagoje, m3/s. Kaip ir žiemos koeficiento Kž , užaugimo koeficiento Kuž reikšmės
dažniausiai svyruoja nuo 0,15 iki 1,00. Mažiausi koeficientai nustatomi, kai debitų matavimo
profilis labiausiai užaugęs, o didžiausi – augalų vegetacijos periodo pradžioje bei pabaigoje.
Išmatuotų debitų interpoliavimo metodas taikomas upėse, kurioms vasarą būdingas poplūdžių
režimas, o turimi debito matavimų duomenys apibūdina visus poplūdžių bei nuosėkių laikotarpius.
Šiuo atveju sudarinėjama hidrograma, paremta debito matavimų rezultatais. Debito matavimų
duomenų turi būti pakankamai daug (bent keliasdešimt vieno vasaros sezono metu), kad
hidrogramos taškus būtų galima sujungti lanksčia linija. Kasdieninių debitų reikšmės nustatomos
pagal hidrogramos liniją.
Upėse, kurioms vasaros metu būdingi itin aukšti poplūdžiai, sudarinėjamos užaugimo laikotarpio
debito kreivės. Kadangi, esant itin aukštiems poplūdžiams, pradeda veikti potvynio bangos efektas,
dažniausiai sudaromos atskiros kreivės poplūdžio kilimo ir slūgio fazėms. Norint jas sudaryti,
būtina skirtingais ženklais pažymėti Q = f(h) ryšio taškus, gautus atliekant debito matavimus iki
poplūdžio piko datos ir po jos. Taip sudėjus debito ir vandens lygio ryšio taškus, nustatytus kelių
aukštų poplūdžių metu, sudaromos dvi atskiros kreivės, žyminčios Q = f(h) priklausomybę
poplūdžio kilimo bei slūgio fazėje. Stambiose upėse tokias kreives kartais pavyksta sudaryti
ilgesniam laikotarpiui ir naudoti kaip daugiametes (vasaros periodui). Tačiau dauguma atvejų tokios
kreivės tinka tik konkrečių metų poplūdžių režimo užaugusioje vagoje apibūdinimui.
7.7 pav. Potvynio bangos efekto susidarymo principinė schema.
Debito kreivės sudarymas, slenkant upe potvynio bangai – itin aktuali problema, kurią tenka spręsti
sudarant debito kreives daugumoje prie lygumų upių išsidėsčiusių VMS. Ypač jautriai į potvynio
bangos efektą reaguoja vidutinių ir didelių lygumų upių ruožai, neturintys intakų ir pasižymintys
mažu nuolydžiu.
Potvynio bangos efektas susidaro dėl nuolydžių skirtumo, potvynio bangai kylant ir slūgstant.
Potvyniui kylant (priekinėje potvynio bangos dalyje) vanduo juda greičiau, nes be dugno nuolydžio
jį papildomai veikia pačios bangos suformuotas papildomas nuolydis (7.7 pav.). Potvynio bangai
194
slūgstant (už potvynio piko išsidėsčiusioje bangos dalyje), srovės greičiai mažesni nei galėtų būti
įprastomis sąlygomis, nes dugno nuolydžio energetinę galią sumažina dėl potvynio bangos
susidariusi patvanka.
Nors natūraliomis sąlygomis kylančių potvynių atvejais nuolydžių skirtumai bangos priekinėje ir
galinėje dalyse nėra dideli (jie ypač ryškūs dirbtinių polaidžių iš vandens talpyklų metu), toks
netolygus greičių pasiskirstymas visgi paveikia v = f 2 (h) ir Q = f(h) priklausomybes (7.8 pav.).
Tiek vidutinio srovės greičio, tiek debito kreivėje, keliaujant per pjūvį potvynio bangai, išsiskiria
kilimo ir slūgio šakos, tai yra – ryšiai tampa nevienareikšmiais.
7.8 pav. Potvynio bangos poveikis debito kreivėje pateikiamų ryšių viršutinei daliai: a) vidutinio
srovės greičio priklausomybė nuo vandens lygio ( v = f 2 (h) ); b) debito priklausomybė nuo vandens
lygio (Q = f(h)).
Kadangi potvynių bei poplūdžių metu per pjūvį prateka dideli debitai, kurių matavimo metu stebimi
aukšti vandens lygiai, labiausiai dėl potvynio efekto pakinta viršutinė kreivės dalis. Todėl, sudarant
kilpos tipo debito kreivę su kilimo ir slūgio šakomis, dažnai tenka dalį duomenų ekstrapoliuoti. Taip
elgtis verčia ir matavimų duomenų trūkumas, esant ypač dideliems debitams (tokiomis sąlygomis
debitus išmatuoti sunku, o kartais ir pavojinga).
Didelėse upėse su nusistovėjusiu potvynių režimu dažnai pavyksta sudaryti daugiametes kilpinio
tipo debito kreives. Tam ypač tinka duomenys, gauti VMS, kuriose stebimi potvyniai su vienu piku.
195
Jei upėje vyrauja keliais pikais pasižymintys potvyniai debitų kreivei dažnai tampa būdingos kelios
kilpos (Lietuvoje tokio tipo debito kreive pasižymi Minija ties Kartena).
Sudarant bei ekstrapoliuojant debito kreivę su kilpa – nepriklausomai nuo to, ar ji daugiametė, ar
sudaroma tik konkretaus potvynio debitų skaičiavimui – svarbu laikytis šių reikalavimų:
1) esant žemiems vandens lygiams kreivės kilimo ir slūgio šakos turi susijungti ir
kreivės apatinė dalis (esant normaliam režimui, apimanti nuo trečdalio iki dviejų
trečdalių vandens lygio kaitos amplitudės) turi būti išreikšta vienareikšmiu ryšiu Q
= f(h);
2) kreivės kilimo ir slūgio šakos turi atsiskirti esant vandens lygiui, atitinkančiam
potvynio pradžią ir pabaigą;
3) viršutinėje dalyje kreivės kilimo ir slūgio šakos turi susijungti aptakiu puslankiu,
kuriame kiek ryškiau išsiskiria centrinė ekstrapoliuotos vienareikšmio ryšio
atstojamosios dalis (7.9 pav.);
4) slūgio šaka dažniausiai išsidėsto kiek arčiau atstojamosios nei kilimo šaka (kilimo
šakos nuokrypis į dešinę nuo atstojamosios tuo didesnis, kuo intensyvesnis
vandens lygio kilimas potvynio metu).
7.9 pav. Debito kreivės su kilimo ir slūgio šakomis pavyzdys.
Sudarius debito kreivę su kilimo ir slūgio šakomis, nustatomas kiekvienos šakos galiojimo laikas.
Jeigu potvyniai VMS kasmet prasideda panašiu laiku, tokią kreivę lengva naudoti kaip daugiametę.
Kitais atvejais ją tenka kasmet koreguoti arba perdaryti iš naujo. Kasdieniniai debitai pagal
196
atskiroms šakoms būdingas priklausomybes nustatomi analogiškai kaip ir pagal vienareikšmį ryšį Q
= f(h). Nustatinėjant kasdieninius debitus tais atvejais, kai potvynis prasideda upei dar tebesant
padengtai ledu, būtina atsižvelgti į ledo sukeltos trinties poveikį (debito kreivės kilimo šaka šiais
atvejais kartais gali atsidurti kairiau nei slūgio šaka).
Debito kreivės sudarymas, esant nestabiliai vagai – procedūra, kurios būtina imtis tais atvejais, kai
VMS debito matavimo profilyje nuolat susiduriama su vagos išplovimu arba dugno užnešimu.
Vagos dugno deformacijos gali būti periodinės ir nuolatinės. Tai labiausiai priklauso nuo vagos
gruntų struktūros bei upės nuotėkio režimo. Periodiniai pjūvio išplovimai bei užnešimai dažniausiai
būdingi lygumų upėms ir paprastai kartojasi didelių potvynių bei poplūdžių metu. Nuolatinės vagos
deformacijos labiausiai paplitę priekalnių upėse, kurių dugno gruntą sudaro smulkios dalelės, o
nuolydis – pakankamai didelis. Priklausomai nuo deformacijų tipo pasirenkami skirtingi debito
kreivių sudarymo, esant nestabiliai vagai, būdai.
Esant periodiškai besikartojančioms deformacijoms vagoje dažniausiai naudojamas laikinų debito
kreivių sudarymo metodas. Savo principais jis iš esmės nesiskiria nuo analogiško metodo, taikomo,
esant upės užaugimui. Tik šiuo atveju sudaromos atskiros kreivės ne poplūdžio kilimo bei slūgio
fazėse, o esant stabiliai vagai bei laikotarpiui, kai vagoje vyksta deformacijos. Priklausomai nuo
deformacijos pobūdžio (užnešimo ar išplovimo), debito kreivės, sudarytos vagos deformacijos
periodo metu gali įgyti gana įvairią formą: jos būna ir įgaubtos, ir išgaubtos, ir vingiuotos.
Tais atvejais, kai nepavyksta sudaryti laikinų debito kreivių (pavyzdžiui: dėl dažnai besikartojančių
poplūdžių), priimtiniausiu debito kreivės sudarymo būdu, esant nestabiliai vagai, laikomas Stouto
metodas (pavadintas jį sukūrusio O. Stout garbei). Dirbant šiuo metodu, iš pradžių sudaroma taip
vadinama standartinė debito kreivė. Ją galima sudaryti interpoliuojant tarpusavyje trumpas laikinų
kreivių atkarpas lanksčia atstojamąja. Vėliau kiekvienam išmatuotam debitui apskaičiuojama Stouto
pataisa:
∆h = h1 − h2 ; (7.10)
čia: h1 – vandens lygis debito matavimo metu, gautas pagal standartinę kreivę; h2 – realus, debito
matavimo metu nustatytas, vandens lygis. Priklausomai nuo to, ar taškai išsidėstę aukščiau, ar
žemiau standartinės debito kreivės, šios pataisos gali būti ir neigiamos, ir teigiamos. Vėliau pagal
∆h reikšmes sudaromas jų chronologinės kaitos grafikas (horizontalioje ašyje atidedamas debitų
matavimo laikas, o vertikalioje Stouto pataisų reikšmės). Atsižvelgiant į atidėtų taškų padėtį
grafike, brėžiama atstojamoji (lanksti kreivė per vidurį tarp taškų padėties). Turint pakankamai
taškų atstojamoji leidžia gana tiksliai nustatyti Stouto pataisą kiekvienai kalendorinei dienai.
Nustatyta pataisa leidžia sužinoti vandens lygį, pagal kurį reikia skaičiuoti debitą remiantis
standartinės kreivės duomenimis.
Kartais Stouto metodas taikomas ir upės užšalimo bei užžėlimo atvejais.
197
7.6. Nuotėkio skaičiavimai pagal debito kreives

Pagrindinis debito kreivių sudarymo tikslas – kasdieninių (vidutinių paros) debitų
nustatymas. Žinant vidutinius paros debitus vėliau nesunku apskaičiuoti ir upės nuotėkį per bet kurį
mus dominantį laikotarpį.
[HEADER]
VERSION = 2
INIT =
SERIER =1
[SERIE]
STATIONID =02.11
STATIONTYPE =HymExtmstnr.dll
STATIONNAME =Nemunas
STATIONLOKAL=Smalininkai
SERIEID = [ 3] [Q] [DYN] [Cont.] [YYMMDDHHMI]
SERIEDSCRP =2 2 1 -2147483647
EXPSTART =01.01.2006 00:00
EXPEND =31.12.2006 23:59
[DATA]
20060101080000 4.41443935765214E+0005 1
20060101200000 4.34400335052720E+0005 1
20060102080000 4.43533519960557E+0005 1
20060102200000 4.17501645550895E+0005 1
20060103080000 3.71778700910614E+0005 1
20060103200000 3.67830957462248E+0005 1
20060104080000 3.63778995837304E+0005 1
20060104200000 3.55995888783479E+0005 1
20060105080000 3.53827741741701E+0005 1
20060105200000 3.32249267483468E+0005 1
20060106080000 3.29865356773165E+0005 1
20060106200000 3.96101228360649E+0005 1
7.10 pav. LHMT tarptautinėms duomenų bazėms pateikiamos vidutinių paros debitų lentelės
pavyzdys (Nemuno ties Smalininkais debitų lentelės dalis).
Pagal debito kreivę nustatyti vidutiniai paros debitai naudojami visame pasaulyje paplitusių
kasdieninių debitų lentelių sudarymui. Kiekvienos paros vidutiniai debitai nustatomi pagal
vidutinius paros vandens lygius, naudojantis Q = f(h) priklausomybe. Kad skaičiavimus būtų
lengviau įgyvendinti, daugiametės debitų kreivės dažniausiai pateikiamos lentelių forma arba
suvedamos į kompiuterio skaičiuoklę. Jei vandens lygis VMS nustatomas tik limnigrafu ar kitu
automatiniu įrenginiu, arba labai svyruoja paros eigoje, vidutinis paros debitas skaičiuojamas kaip
vidutinis aritmetinis, atsižvelgiant į ekstremalių reikšmių nustatymo laiką.
Pagal debito kreivę sudaryta vidutinių paros debitų lentelė – svarbiausias informacijos apie upės
nuotėkio režimą šaltinis. Tokias lenteles Hidrologinių metraščių tipo dokumentuose skelbia visų
198
pagal WMO metodinius nurodymus dirbančių pasaulio šalių hidrologijos tarnybos (pastaruoju metu
jos dažnai pateikiamos unifikuota elektronine forma (7.10 pav.)). Todėl jose stengiamasi pateikti
kuo daugiau informacijos apie nuotėkio charakteristikas. Tokios lentelės dažniausiai sudaromos
kiekvieniems matavimų metams atskirai, stengiantis išskirti informaciją apie atskirus mėnesius,
dešimtadienius ir pan. Lentelėse nurodomi vidutiniai konkrečių parų debitai, taip pat vidutiniai
dešimtadienių, mėnesių ir metų debitai. Jose nurodomos ir ekstremalios konkrečių mėnesių bei
metinės debitų reikšmės, kurios (skirtingai nei vidutiniai paros debitai) apskaičiuojamos pagal
konkrečių vandens lygio matavimų rezultatus, o ne pagal vidutinį paros vandens lygį.
Turint vidutinių paros debitų lentelę, dauguma atvejų nesunku apskaičiuoti upės nuotėkį ties
konkrečia VMS per tam tikrą laikotarpį. Tam naudojamos standartinės hidrologinių skaičiavimų
metodikos.
1. Kas yra debito kreivė ir kam ji naudojama?

2. Kokios priežastys dažniausiai lemia hidraulinių sąlygų kaitą debito matavimo
profilyje?
3. Kokios pjūvio sąlygos, sudarant debito kreivę, laikomos standartinėmis ir
kada jos dažniausiai stebimos?
4. Kodėl debito kreivėje braižomi ne tik ryšį Q = f (h) , bet ir ryšius A = f 1 (h) bei
v = f 2 (h) apibūdinantys grafikai?

5. Kokius reikalavimus turi atitikti daugiametė debito kreivė, esant
standartinėms pjūvio sąlygoms?
6. Kokia debito kreivės dalis gali būti ekstrapoliuojama, norint, kad
ekstrapoliavimo rezultatai būtų pakankamai tikslūs?
7. Koks debito kreivės (skirtos vidutinių paros debitų skaičiavimui) sudarymo
metodas populiariausias vidutinių platumų upėse esant ledo reiškiniams arba
ledu padengtai upės vagai?
8. Kaip debito kreivės formą veikia potvynio bangos efektas?
9. Kokiais atvejais ir kaip taikomas debito kreivės sudarymas Stouto metodu?
10. Kokia informacija pateikiama vidutinių paros debitų lentelėse ir kaip ji
gaunama?
199
Hidrometrija Vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės tyrimai
8. Vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės tyrimai
Skyriuje supažindinama su vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės

matavimų metodiniais ypatumais. Pateikiamos vandens nešmenų klasifikacijos, apibūdinami
skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginių ėmimo metodai, šių nešmenų debito skaičiavimo
principai, supažindinama su mėginių ėmimui skirtais prietaisais. Aptariama dugninių nešmenų
mėginių ėmimo metodika bei debito įvertinimo galimybės. Nagrinėjami nešmenų ir dugno
nuogulų granuliometrinės analizės metodiniai principai. Supažindinama su nuogulų mėginiams
paimti skirtais prietaisais. Pateikiama svarbiausių vandens kokybės rodiklių tyrimų programa:
aptariami mėginių ėmimo bei rodiklių matavimo lauko sąlygomis ypatumai.
8.1. Metodiniai matavimų ypatumai

Vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės rodiklių matavimai gana glaudžiai
susiję tarpusavyje. Iš dalies tai lemia šių charakteristikų savitarpio priklausomybės: pakitus
nešmenų kiekiui vandenyje, keičiasi vandens kokybės parametrai bei dugno nuogulų kaupimosi
intensyvumas; o pasikeitus dugno nuogulų sudėčiai, kinta nešmenų kiekis bei kokybę
apibūdinančios charakteristikos. Kartais šiuos rodiklius net sudėtinga atskirti. Antai, dugniniai
nešmenys, patekę į ramesnės tėkmės zoną gali kuriam laikui tapti gana stabiliomis dugno
nuogulomis, bet padidėjus debitui ir srovės greičiui – vėl tampa nešmenimis. Tuo tarpu, dalis
vandenyje ištirpusių dalelių, lemiančių svarbiausius vandens kokybės rodiklius, dažnai vadinami
cheminiais nešmenimis. Toks glaudus ryšys tarp šių hidrometrinių tyrimų rodiklių dažnai verčia jų
matavimus atlikti vienu metu ir toje pačioje vietoje (arba kiek įmanoma arčiau pasirinkto matavimų
taško ar pjūvio).
Kita vertus, tiriami rodikliai labai išsiskiria iš kitų ir savo matavimų metodika. Tiek tiriant vandens
nešmenų kiekį vandenyje, tiek analizuojant vandens kokybę, metodo esmė dažniausiai būna
pagrįsta medžiagos kiekio nustatymu vandens tūryje. Tiriant nešmenis bei nuogulas, itin svarbiu
rodikliu laikomas jų pasiskirstymas pagal dydį (paimtame mėginyje). Nors, laikui bėgant,
metodikos gerokai patobulėjo ir ištirpusių druskų kiekis vandens mėginiuose šiuo metu vertinamas
gana retai, pats metodinis vertinimo principas visgi nepakito.
Visos aptariamų hidrometrinių tyrimų rodiklių grupės matavimai priskiriami specialių matavimų
kategorijai, tai yra – atliekami ne kasdien ir ne visose VMS. Šių matavimų dažnumą lemia vietinių
sąlygų ypatumai: kalnų upėse ir dideliais debitais pasižyminčiose upėse dažniau matuojamas
nešmenų nuotėkis; labiau užterštose upėse ir telkiniuose – vandens kokybės rodikliai; intensyviu
nuogulų kaitos režimu pasižyminčiose upėse bei ežeruose – nuogulų parametrai. Matavimų
200
dažnumas kartais priklauso ir nuo specifinių dalykų: nešmenų ir nuogulų režimas intensyviau
tyrinėjamas prieš statant užtvankas, vandens kokybė – ties stambiais miestais.
Dėl šių priežasčių dalyje pasaulio šalių kai kurie (o kartais ir visi) šio tipo tyrimai nebepriskiriami
hidrometriniams darbams. Juos vykdo su WMO metodiškai nebendradarbiaujančios organizacijos,
užsiimančios laivybos kanalų bei užtvankų priežiūra, gamtos apsauga ir pan. Pastaruoju metu panaši
situacija susiklostė ir Lietuvoje: vandens kokybės tyrimus šalyje šiuo metu atlieka Aplinkos
apsaugos agentūra. Skyriuje detaliau aptariami metodai, taikomi hidrometrinių tyrimų programą
vykdančiose VMS.
8.2. Vandens nešmenų tyrimai

Vandens nešmenų tyrimai dažniausiai vykdomi tik upėse, nes stovinčio vandens telkinių
atviros akvatorijos zonoje nešmenų nėra. Ten jie negali išsilaikyti vandenyje dėl pernelyg didelio
svorio. Vykdant specialius tyrimus, kartais nagrinėjamas nešmenų režimas upinėse tvenkinių dalyse
bei ežerų įlankose prie upių žiočių.
Vandens nešmenys – kietos, mineralinės arba organinės kilmės, dalelės pernešamos judančio
vandens ir formuojančios upių vagas bei salpas ir ežerų bei tvenkinių dugno darinius.
Skiriamos trys pagrindinės nešmenų kategorijos:

• skendintys nešmenys;
• šokinėjantys (saltuojantys) nešmenys;
• dugniniai nešmenys.
Lengviausia atskirti skendinčius ir dugninius nešmenis: pirmieji nuolat plaukia kartu su vandens
mase, beveik niekada nenusileisdami ant dugno; o antrieji – rieda dugnu, nepakildami nuo jo (8.1
pav.).
8.1 pav. Įvairių tipų nešmenų pasiskirstymas tekančio vandens masėje.
Šokinėjantys nešmenys pastoviai keičia savo buvimo vietą – kurį laiką pariedėję dugnu, greitesnės
srovės pagauti jie pakyla ir plaukia kartu su skendinčiais nešmenimis, o vėliau vėl nusileidžia ant
dugno. Kadangi tokio tipo nešmenys kai kuriose upėse sudaro nemenką dalį bendro nešmenų
201
kiekio, teisingai įvertinti jų masę – svarbu, bet kartu gana sudėtinga (tai priklauso nuo mėginio
ėmimo vietos pasirinkimo). Pastaruoju metu dauguma metodikų siūlo vertinti šokinėjančius ir
skendinčius nešmenis kartu.
Žymiai paprasčiau suklasifikuoti nešmenis pagal jų stambumą (8.1 lentelė). Tačiau norint įvertinti
dalelių matmenis, būtina atlikti nešmenų mėginio tyrimus. Todėl nešmenų tyrimai pradedami nuo
nešmenų mėginio paėmimo.
Nešmenų mėginio paėmimo metodika iš esmės skiriasi matuojant skendinčius ir šokinėjančius bei
matuojant dugninius nešmenis. Kadangi šokinėjantys nešmenys karts nuo karto pakyla nuo dugno ir
plaukia kartu su skendinčiais nešmenimis, juos mėginama įvertinti naudojant analogiškus metodus
bei prietaisus kaip ir vertinant skendinčius nešmenis. Dugninių nešmenų įvertinimas trunka žymiai
ilgiau, todėl jų matavimams pasitelkiami kitokie prietaisai bei metodai.
8.1 lentelė. Nešmenų klasifikacija pagal dalelių matmenis (Hidrometrijos..., 2000).

Frakcija Dalelių skersmuo, mm
Molio dalelės < 0,0039
Dulkių dalelės ≥ 0,0039 ≤ 0,0625
Smėlio dalelės > 0,0625 ≤ 2
Žvirgždas > 2 ≤ 64
Gargždas > 64 ≤ 200
Rieduliai > 200
Skendinčių ir šokinėjančių nešmenų tyrimai gali būti atliekami, paimant mėginius:

1) keliuose gyliuose;
2) viename gylyje;
3) suminiu būdu;
4) integraliu būdu.
Imant skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginius, remiamasi nešmenų priklausomybės nuo
srovės greičio pasiskirstymo upės vagoje principu. Todėl mėginių ėmimo vietos parinkimas labai
primena srovės greičio vietos parinkimo procedūrą (plačiau skaityti 5 skyrių). Parenkant pjūvio
vietą, svarbu, kad vaga būtų tiesi, neužžėlusi, o ant dugno nebūtų didelių, trikdžius sukeliančių,
objektų. Parenkant vertikalės vietą bei gylius, kuriuose bus imami mėginiai, svarbu, kad greičiai
kuo tolygiau pasiskirstytų vertikalėje (5.3 pav.). Jeigu nešmenų tyrimai atliekami stacionariose
VMS ir jiems nekeliami papildomi reikalavimai, mėginiai imami debito matavimo profilyje. Tai
ypač patogu atlikti VMS, kuriose vandens srovės greičiai matuojami prie strypų bei lynų
pritvirtintais matuokliais, nes šiais atvejais žinomos ir greičio matavimo vertikalių vietos bei jų
gyliai.
202
Mėginių ėmimas keliuose gyliuose laikomas tiksliausiu ir patikimiausiu skendinčių ir šokinėjančių

nešmenų kiekio įvertinimo metodu. Dažniausiai metodika taikoma dideliais nešmenų kiekiais
pasižyminčiose upėse, kai vidutinis vandens drumstumas viršija 100 g/m3 (tačiau mėginius paimti
įmanoma). Mėginiai, dirbant šiuo būdu, imami visose greičio matavimo vertikalėse. Priklausomai
nuo pjūvio sąlygų, mėginiai kiekvienoje vertikalėje gali būti imami penkiuose (pav., 0,2h, 0,6h,
0,8h, dug.), trijuose (0,2h, 0,6h, 0,8h arba 0,15h, 0,5h, 0,85h) arba dviejuose (0,2h, 0,8h)
standartiniuose gyliuose, sutampančiuose su greičio matavimo gyliais vertikalėse. Kiekviename
konkrečios vertikalės taške paimtas mėginys analizuojamas atskirai. Taip nustatomas nešmenų
pasiskirstymas pagal gylį kiekvienoje vertikalėje.
Mėginių ėmimas viename gylyje – itin populiarus metodas, dirbant vidutinio dydžio ir stambiose
lygumų upėse. Upėse, kurių plotis neviršija 1000 m, o nešmenų tyrimai atliekami ne vienerius
metus, dažniausiai pavyksta nustatyti vieną tašką, kuriame paimtas mėginys atspindi vidutinį upės
vandens drumstumą. Tokie taškai dažniausiai išsidėstę upės farvateryje. Standartinis gylis, kuriame
imamas mėginys, priklauso nuo vietinių sąlygų (paprastai geriausi rezultatai gaunami 0,6h gylyje,
bet neretai mėginiai imami ir 0,2h bei 0,5h gyliuose). Platesnėse upėse mėginiai viename gylyje
imami keliose vertikalėse.
Mėginių ėmimas suminiu būdu naudojamas plačiose upėse, pasižyminčiose dideliais debitais, kai
vidutinis vandens drumstumas neviršija 100 g/m3. Galimi du šio mėginių ėmimo metodo
įgyvendinimo variantai. Jei vidutinis vandens drumstumas tiriamame pjūvyje svyruoja nuo 20 g/m3
iki 100 g/m3, įvairiuose standartiniuose vertikalių gyliuose paimti mėginiai dažniausiai supilami į
vieną indą kiekvienoje vertikalėje (taip gaunant kiekvienoje vertikalėje po vieną suminį mėginį). Jei
vidutinis vandens drumstumas tiriamame pjūvyje mažesnis kaip 20 g/m3, į vieną indą paprastai
supilami visose vertikalėse paimti mėginiai (gaunamas suminis viso pjūvio mėginys). Taikant šį
būdą, svarbu, kad kiekviename taške paimtų mėginių tūris būtų vienodas.
Mėginių ėmimas integraliu būdu taikomas giliose lygumų upėse (kuriose vidutinis vandens
drumstumas neviršija 100 g/m3), siekiant sutrumpinti mėginių ėmimo laiką. Tokie matavimai taip
pat populiarūs pjūviuose, kuriuose greitai kinta srauto hidraulinės charakteristikos (pavyzdžiui:
žemiau užtvankų). Dažniausiai integravimas vykdomas atskirai kiekvienoje vertikalėje. Tokiu
atveju naudojami mėginių paėmimui skirti prietaisai, kurie užsipildo vandeniu leidžiant juos
vertikale žemyn, o vėliau, analogišku greičiu keliant aukštyn. Iškėlus prietaisą iš vandens, jo tūris
neturi būti pilnai užpildytas mėginiu (priešingu atveju nėra garantijos, kad paimtas mėginys
reprezentuoja visą vertikalės gylį). Kartais atliekamas ir horizontalus integralaus mėginio ėmimas.
Tokie metodai dažniausiai taikomi plačiose upėse, kur nustatytas glaudus ryšys tarp farvateriu
tekančio vandens drumstumo ir bendro upės vandens drumstumo, tačiau konkrečios vertikalės,
kurioje šis ryšys glaudžiausias, išskirti neįmanoma. Šiuo atveju mėginio ėmimui skirtas prietaisas
203
nuleidžiamas į nustatytą standartinį gylį, kuriame pastebėtas glaudžiausias ryšys (0,6h, 0,2h, 0,5h) ir
valtimi vienodu greičiu plaukiama pjūvio linija keliolika ar keliasdešimt metrų. Kaip ir pirmu
atveju, būtina taip sureguliuoti vandens patekimo į prietaisą greitį, kad ištraukus jį į paviršių,
mėginio ėmiklis nebūtų pilnas.
Nepriklausomai nuo to, kuris iš pasirinktų mėginių ėmimo metodų taikomas pjūvyje, tokio tipo
matavimai (ypač didelėse upėse) užtrunka gana ilgai. WMO nenurodo tikslių skendinčių ir
šokinėjančių nešmenų mėginių ėmimo datų. Šiuo metu skelbiamose rekomendacijose tik teigiama,
kad per metus pageidautina paimti ne mažiau dešimties nešmenų pasiskirstymą visame pjūvyje
apibūdinančių mėginių rinkinių. Daugelyje šalių skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginiai
imami tuo pačiu metu, kai matuojami vandens debitai. Kitur nustatytas matavimų kas 5 arba kas 10
dienų režimas. Siekiant detaliai apibūdinti upės nešmenų charakteristikų pokyčius per metus, kartais
imamasi ir kasdieninių mėginių analizės (tačiau tokie mėginiai dažniausiai imami supaprastintais
metodais: viename taške, netoli kranto ir pan.).
Turint tokių tyrimų duomenis galima gana lengvai apskaičiuoti skendinčių ir šokinėjančių nešmenų
debitą. Jis įvertinamas naudojant dvi charakteristikas: vandens debitą ir vandens drumstumą.
Vandens drumstumu vadinamas svorinis nešmenų kiekis vandens tūrio vienete. Konkretaus mėginio
vandens drumstumą lengva įvertinti, naudojant lygtį:
Pn
ρ= ; (8.1)
V
čia: ρ – vandens drumstumas, g/m3; Pn – nešmenų svoris mėginyje, g; V – vandens mėginio tūris,
m3 .
8.2 pav. Įvairių tipų nešmenų koncentracijos vandenyje pasiskirstymas pagal gylį, standartinėje
atviros vagos vertikalėje (Hayes, 1978).
Pagal turimus atskirų mėginių duomenis galima apskaičiuoti vidutinį drumstumą konkrečiose
vertikalėse bei vidutinį drumstumą visame pjūvyje. Tam naudojamos lygtys, kurių struktūra iš
esmės analogiška vidutinio srovės greičio vertikalėje bei visame upės skerspjūvyje skaičiavimui.
Tačiau, skaičiuojant vidutinius drumstumo rodiklius, būtina atsižvelgti į tai, kad drumstumas pagal
204
gylį standartinėje vertikalėje pasiskirsto priešingai nei srovės greitis (8.2 pav.). Didžiausios
nešmenų koncentracijos upės vandenyje būdingos ties dugnu, o mažiausios – prie vandens
paviršiaus. Tokį pasiskirstymą nulemia pirmiausia šokinėjančių bei dugnu velkamų nešmenų
koncentracijos netolygumai: jų visada žymiai daugiau didesniame gylyje. Nors dugniniai nešmenys
į mūsų aptariamus vandens mėginius patenka retai, jie taip pat paveikia nešmenų kiekio
pasiskirstymą; be to, juos dažnai sunku atskirti nuo šokinėjančių nešmenų.
Priklausomai nuo naudotos mėginių ėmimo metodikos, vidutinis drumstumas upės pjūvyje
skaičiuojamas skirtingais būdais. Imant mėginius keliuose gyliuose, pirmiausia apskaičiuojamas
vidutinis drumstumas vertikalėje, o vėliau nustatomas elementarus nešmenų debitas vertikalėje.
Dirbant su duomenimis, paimtais dviejuose arba trijuose gylio taškuose, skaičiavimai atliekami
analitiškai, naudojant (5.2)-(5.4) analogiškas lygtis (tik vietoj srovės greičio reikšmių jose įstatomos
konkrečiame gylyje paimto mėginio drumstumo reikšmės). Apdorojant penkiuose gylio taškuose
paimtus mėginius, vidutinis drumstumas nustatomas grafiniu būdu, braižant drumstumo
pasiskirstymo pagal gylį epiūras ir skaičiuojant jų plotą. Vėliau gautas epiūros plotas (atsižvelgiant į
mastelį) padalinamas iš vertikalės gylio ir taip sužinomas vidutinis drumstumas vertikalėje. Šio
skaičiavimo principai iš esmės sutampa su srovės greičio apskaičiavimu grafiniu būdu (plačiau
srovės greičio apskaičiavimo grafiniu būdu metodika aprašoma IV PRATYBŲ UŽDUOTYJE). Apdorojant
viename gylyje paimtų mėginių duomenis, skaičiavimo procedūra tampa paprastesnė – kiekvienas
mėginys parodo vidutinį drumstumą konkrečioje vertikalėje. Dirbant suminiu bei integraliu būdu
neretai galima gauti ir dar lengvesniems skaičiavimams pritaikytų duomenų – vidutinį drumstumą
visame pjūvyje atspindintį mėginį (kartais tokie mėginiai gaunami ir imant pavyzdžius viename
gylyje konkrečioje vertikalėje).
Tolimesnis nešmenų debito skaičiavimas – labai panašus į vandens debito skaičiavimą. Jei turima
daug detalios informacijos apie vandens drumstumą, skaičiuojami elementarūs skendinčių ir
šokinėjančių nešmenų debitai kurie integraliai sumuojami (priekrantės segmentuose įvedant su
šiurkštumo poveikiu susijusius koeficientus, analogiškus pateikiamiems 6.3 lentelėje).
Skendinčių ir šokinėjančių nešmenų debitu vadinamas nešmenų kiekis (masė), karu su vandens
srautu kertanti skersinį upės pjūvį per vieną sekundę.
Kartais šis debitas tradiciškai vadinamas kietuoju debitu. Jis apskaičiuojamas pagal lygtį:
RS = 0,001ρ ⋅ Q ; (8.2)
čia: RS – skendinčių ir šokinėjančių nešmenų debitas, kg/s; ρ - vidutinis vandens drumstumas

pjūvyje, g/m3; Q – upės vandens debitas pjūvyje drumstumo matavimo metu, m3/s.
Skaičiuojant visų tipų nešmenų (tiek skendinčių ir šokinėjančių, tiek dugninių) debitą, būtina
nepamiršti, kad kietojo debito dimensijoje figūruoja masės vienetai. Todėl, norint gauti
205
homogeniškus duomenis, kiekvieno mėginio nešmenys prieš sveriant turi būti išdžiovinti. Pradinis
mėginių džiovinimas dažniausiai vykdomas toje VMS, kurioje mėginiai buvo paimti. Galutinai
mėginiai išdžiovinami aukštesnio rango stotyse, naudojant specialias džiovyklas, kuriose,
priklausomai nuo mėginių sudėties, nustatoma džiovinimo temperatūra ir trukmė.
Pagrindiniai prietaisai, naudojami skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginiams paimti –
batometrai. Ši prietaisų kategorija, išrasta dar XIX amžiuje, ilgą laiką buvo naudojama jūros
hidrometrijoje. Vėliau dalis jų rekonstruota ir pritaikyta darbams vidaus vandens telkiniuose. Pagal
prietaiso užsipildymo vandeniu laiką skiriami ilgalaikio ir momentinio prisipildymo batometrai.
Kadangi momentinio prisipildymo batometrai nereaguoja į pulsacijas, juos būtina po kelis kartus
naudoti tame pačiame mėginio paėmimo taške. Pagal savo centrinės ašies išsidėstymą, tarp
momentinio prisipildymo batometrų išskiriami:
• batometrai su vertikalia ašimi (8.3 pav., a);
• batometrai su horizontalia ašimi (8.3 pav., b).
8.3 pav. Momentinio prisipildymo batometrų sandaros principinė schema: a) batometras su

vertikalia ašimi; b) batometras su horizontalia ašimi (1 – lynas, prie kurio pritvirtintas batometras ir
kuriuo leidžiamas svarelis; 2 – svarelis, keliaujantis lynu ir atpalaiduojantis spyruoklę; 3 – laikiklis,
prie kurio pritvirtintas batometras ir spyruoklės galai; 4 – spyruoklę įtempiantis svarelis; 5 –
batometrą uždarantys antgaliai; 6 - termometras) (pagal: Aquatic..., 2006).
Batometrų su vertikalia ir su horizontalia ašimi sandaros struktūra ir veikimo principai – panašūs.

Abiem atvejais batometrą sudaro metalinis arba plastikinis vamzdelis, kuris, nuleidus į norimą gylį,
sandariai uždaromas abiejuose galuose įtvirtintais antgaliais. Ištraukus batometrą, jame turimas
vandens mėginys (su skendinčiais ir šokinėjančiais nešmenimis). Batometro antgaliai uždaromi
priklausomai nuo jo nuleidimo į vandenį bei pritvirtinimo būdo. Prie lynų pritvirtintų batometrų
206
antgaliai dažniausiai uždaromi, paleidžiant lynu specialu svarelį (panašiai, kaip dirbant su giluminiu
apverčiamu termometru). Batometrus, pritvirtintus prie hidrometrinio strypo, įprasta uždaryti
patraukus už specialaus lynelio.
8.4 pav. Momentinio prisipildymo batometrai: a) su vertikalia ašimi; b) plastikinis su horizontalia

ašimi (lengviems nešmenims); c) metalinis su horizontalia ašimi (sunkiems nešmenims)
(nuotraukos iš: Aquatic..., 2006; Eijkelkamp, 2011; Prompribor, 2010-2011).
Dirbant lygumų upėse, nepasižyminčiose dideliais srovės greičiais, populiaresni – batometrai su

vertikalia ašimi, nes jų nebūtina itin tiksliai pastatyti į reikiamą standartinio gylio tašką (būdamas
pakankamai ilgas, batometras paima mėginį iš gylio artimo mėginio ėmimo taškui net jei jo
vidurinė dalis yra kiek aukščiau ar žemiau jo). Kadangi vienintelis standartinis dydis, į kurį būtina
atsižvelgti imant nešmenų mėginius – vandens tūris mėginyje, pastaruoju metu sukurta itin įvairių
momentinio prisipildymo batometrų atmainų (8.4 pav.).
8.2 lentelė. Skendinčių ir šokinėjančių nešmenų tyrimams skirto mėginio tūrio priklausomybė nuo
vyraujančio upės vandens drumstumo (Guide..., 1994).
Vyraujantis vandens drumstumas, g/m³ Mėginio tūris (ne mažiau kaip), l
>100 1
50-100 2
20-50 5
<20 10
Dažniausiai gaminami metaliniai bei plastikiniai momentinio užsipildymo batometrai. Pirmieji

dažniausiai naudojami esant didesniems srovės greičiams bei didesniuose gyliuose, o antrieji –
207
negiliose lygumų upėse (juos ypač patogu naudoti pritvirtinant prie hidrometrinio strypo ar
specialaus koto).
Norint pakankamai tiksliai įvertinti vandens drumstumą, po kiekviename mėginio taške paimto
vandens filtravimo, turi būti gautas ne mažesnis kaip 0,1 g nešmenų kiekis. Todėl konkrečiame
taške būtina paimti atitinkamą tūrį vandens, priklausantį nuo vidutinio upės drumstumo ties tiriamu
pjūviu (8.2 lentelė). Dažniausiai naudojami 1 litro tūrio batometrai, tačiau menku drumstumu
pasižyminčiose upėse kartais tenka naudotis ir 5 litrų tūrio momentiniais batometrais. Didesni kaip
5 litrų tūrio momentiniai batometrai paprastai nenaudojami, nes jiems ištraukti reikia specialių
gervių. Kadangi tiriant nešmenis dažnai nesilaikoma tarptautinių standartų, daugelyje šalių imami ir
mažesnio kaip 1 l tūrio mėginiai. Momentinio prisipildymo batometrai naudojami tik vandens
mėginiams konkrečiuose gyliuose paimti.
8.5 pav. Batometro-butelio sandaros principinė schema: 1 – butelis; 2 – vamzdelis, orui išbėgti; 3 –
vamzdelis, vandeniui įbėgti; 4 – rėmas; 5 – tvirtinimo įtaisas; 6 – stabilizatorius (vairas) (pagal:
Poška, Punys, 1996).
Upėse, kuriose skendinčių ir šokinėjančių nešmenų kiekis smarkiai kinta bėgant laikui, naudoti
momentinio prisipildymo batometrus – nepatogu, nes kiekviename mėginio ėmimo taške tenka imti
po keletą mėginių. Tokiais atvejais tikslesni duomenys gaunami naudojant ilgalaikio prisipildymo
batometrus. Tarp šių prietaisų, imant skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginius, populiariausi
batometrai-buteliai. Dažniausiai batometrai-buteliai (8.5 pav.) sudaryti iš plastikinio arba stiklinio
butelio, kuris iš lėto užsipildo vandeniu. Todėl juos galima naudoti ne tik imant vandens su
nešmenimis mėginius konkrečiame matavimo taške (standartiniame gylyje), bet ir atliekant mėginio
ėmimo procedūrą integraliu būdu. Lėtą butelio užsipildymą vandeniu lemia du nedidelio skersmens
ir specifinės formos vamzdeliai (8.5 pav.). Vienas iš jų skirtas vandens patekimui į butelį, o kitas –
oro išbėgimui iš jo. Vamzdelių ilgis, polinkio kampas ir antgalių skersmuo nustatomas atsižvelgiant
į tai, per kiek laiko planuojama užpildyti butelį (paimti mėginį). Tai, savo ruožtu, priklauso nuo
skendinčių bei šokinėjančių nešmenų kaitos intensyvumo tiriamame pjūvyje.
Batometrai-buteliai gali būti itin įvairiai tvirtinami (8.6 pav.). Jų nuleidimui į vandenį galima
naudoti hidrometrinius strypus (8.6 pav., a). Tokiu atveju batometras-butelis dažniausiai tiesiogiai
tvirtinamas prie strypo ir nuleidžiamas į reikiamą gylį, ranka nustačius jo kryptį taip, kad vanduo
208
tekėtų tiesiai į vamzdelį. Tvirtinant batometrus-butelius prie lyno, jie paprastai paslepiami
specialiose, lotų viduje paliktose, ertmėse (8.6 pav., b). Šiais atvejais naudojamos stambios talpos
(3-5 litrų arba 5-10 pintų tūrio stikliniai bei plastikiniai buteliai; specialūs analogiško dydžio
plastikiniai maišeliai ir pan.), o batometras nuleidžiamas į pakankamai didelį (nuo kelių iki
keliolikos metrų) gylį. Batometrai-buteliai taip pat patogūs imant mėginius suminiu būdu
nedideliuose gyliuose: ant hidrometrinio strypo, skirtinguose standartiniuose gyliuose, sukabinama
nuo trijų iki penkių batometrų, kurie (panardinus strypą) užsipildo vienu metu (8.6 pav., c).
8.6 pav. Įvairių tipų batometrai-buteliai: a) plastikinis butelis, tvirtinamas prie hidrometrinio strypo;
b) butelis įstatytas į loto vidų (leidžiamas su lynu); c) butelių rinkinys, pritvirtintas prie vertikalaus
strypo ir leidžiantis vienu metu paimti keletą mėginių įvairiuose gyliuose (nuotraukos iš: Envco...,
2009).
Upėse, kurios pasižymi gana dideliu vandens drumstumu ir nepastoviu jo režimu, pastaruoju metu
mėginama pritaikyti ilgalaikio veikimo skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginių ėmiklius.
Vienas iš populiariausių tarp tokių prietaisų – Delfto butelis (pavadintas Delfto miesto, kurio
Hidraulikos ir aplinkos inžinerijos institute jis buvo sukonstruotas, vardu).
Delfto butelis – sunkus, keliasdešimt kilogramų sveriantis, nuo keliolikos iki keliasdešimties litrų
tūrio metalinis įrenginys, kurį galima naudoti tiek trumpalaikių mėginių paėmimui (nuleidžiant su
gerve, prikabintą prie lyno), tiek ilgą laiką pastačius vienoje vietoje norimu aukščiu virš dugno
(naudojamas specialius trikojis laikytuvas) (8.7 pav.). Šis aparatas skiriasi nuo aukščiau aprašytų
batometrų pirmiausia tuo, kad, naudojant Delfto butelį, paimamas ne konkretaus tūrio vandens
mėginys, bet jame jau nusėdusių nešmenų mėginys. Nešmenims nusodinti Delfto butelyje, specialių
latakų pagalba, sukuriamas netolygus hidraulinių jėgų pasiskirstymas įvairiose kamerose. Todėl
209
didžioji dalis sunkesnių nešmenų nusėda tam skirtoje kameroje, iš kurios juos vėliau galima
iškratyti, atidarius prietaiso gale įtaisytas dureles.
Tokia prietaiso konstrukcija neleidžia apskaičiuoti vandens drumstumo tradiciniu būdu (pagal (8.1)
lygtį). Vanduo šiame mėginių ėmiklyje teka kiaurai per angas, o didžioji dalis gaudomų nešmenų –
lieka, todėl keičiasi ir nešmenų įvertinimo dimensija. Dirbant su Delfto buteliais bei panašiu
veikimo principu pagristais skendinčių ir šokinėjančių duomenų ėmikliais, nešmenų kiekis
kiekvienoje vertikalės dalyje nustatomas m3/parą, tenkančiais 1 metrui vertikalės aukščio. Žinant
konkrečių vertikalių aukščius (gylius) vėliau, skaičiuojant vidutinį nešmenų debitą pjūvyje, nesunku
pereiti prie artimų tradicinėms nešmenų įvertinimo dimensijų – m3/s arba kg/s.
8.7 pav. Delfto butelis. Kairėje – bendras vaizdas (kartu su laikikliu); dešinėje – konstrukciniai
ypatumai (1 – vamzdelis vandeniui įbėgti; 2 – išsklaidymo kamera; 3 – vandens latakai; 4 –
nešmenų nusėdimo kameros; 5 – vandens ištekėjimo angos; 6 – vyriai, skirti nešmenų nusėdimo
kameroms atidaryti) (pagal: Van Rijn ir kt., 2007; Eijkelkamp, 2011).
Nors Delfto butelio vandens įbėgimo vamzdelio skersmuo nėra itin didelis (standartiniai antgaliai
pritaikyti 1,9 cm2 arba 3,8 cm2 įbėgimo plotui), šis prietaisas skirtas dirbti su pakankamai dideliais
nešmenimis greitose upėse. Pastačius tokio tipo ėmiklį lėtu srovės greičiu pasižyminčioje lygumų
upėje, didžioji dalis skendinčių nešmenų išplaukia kartu su vandeniu pro angas ir, net nešmenų
ėmikliui prastovėjus upėje keletą dienų, pakankamo jų kiekio analizei nebus sukaupta.
Kartais skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginai imami naudojant vakuuminius batometrus bei
batometrus su pompomis. Šiais atvejais į vandenį tereikia įleisti batometro žarnelės antgalį, o
vanduo į talpą susiurbiamas vakuumo arba pompos pagalba. Pastaruoju metu ši mėginių ėmimo
technologija taikoma gana retai, nes: a) antgalį sudėtinga nuleisti į didesnius gylius; b) iš ilgos
žarnelės sunku išpilti užsilikusį vandenį; c) per ploną žarnelę nepratelpa stambesni nešmenys.
210
Dugninių nešmenų tyrimai gali būti atliekami:

• imant vienkartinius nešmenų mėginius;
• imant ilgalaikius nešmenų mėginius;
• stebint dugno reljefo pokyčius.
Nepriklausomai nuo pasirinkto tyrimų būdo, dugninių nešmenų kiekį išmatuoti žymiai sunkiau nei
skendinčių ir šokinėjančių nešmenų. Pirmiausia tai susiję su prietaisų, naudojamų mėginiams
paimti, poveikiu nešmenų judėjimo priedugnio sluoksnyje pobūdžiui. Dauguma šiuo metu
naudojamų dugninių nešmenų ėmiklių taip iškreipia priedugnio hidraulines sąlygas, kad
apskaičiuoti dugninių nešmenų debito pagal paimtus mėginius, pakankamu tikslumu, - neįmanoma.
Todėl dugninių nešmenų matavimai – žymiai menkiau išsivysčiusi nešmenų tyrimų sritis, lyginant
su anksčiau aptartais skendinčių ir šokinėjančių nešmenų tyrimais. Tiksliausiu ir perspektyviausiu
dugninių nešmenų tyrimo metodu šiuo metu laikomas tyrimas stebint dugno reljefo pokyčius.
Vienkartiniai dugno nešmenų mėginiai kartais imami kalnų upėse, pasižyminčiose itin intensyvia
dugninių nešmenų pernaša. Dažniausiai, tokiais atvejais, nešmenų mėginiai imami vandens debito
matavimo metu (kartu matuojamas ir skendinčių bei šokinėjančių nešmenų debitas) kiekvienoje
srovės greičio matavimo vertikalėje.
8.8 pav. Tinkleliai, skirti vienkartiniams dugno nešmenų mėginiams paimti: a) tankus tinklelis; b)
retas tinklelis (darbui upėse su itin greita srove) (pagal: Waterwatch..., 2005).
Mėginiams paimti naudojami tinklelių tipo įrankiai, kiek primenantys ižui gaudyti skirtus tinklelius.
Priklausomai nuo upėje vyraujančių dugninių nešmenų stambumo naudojami retesni arba tankesni
tinkleliai (8.8 pav.). Imant mėginį, tinklelis pastatomas ant dugno taip, kad antgalis (vandens
įtekėjimo ertmė) būtų nukreiptas prieš srovę ir laukiama kol nešmenys pripildys maždaug trečdalį
tinklelio. Kadangi dugninių nešmenų judėjimas itin netolygiai pasiskirsto erdvėje bei laike – ypač
kalnų upėse, kur šį metodą dažniausiai mėginama pritaikyti, – manoma, kad aptariama metodika yra
pats netiksliausias dugninių nešmenų tyrimo būdas.
Kaip minėta, dugninių nešmenų, išmatuotų pagal vienkartinius matavimus, debitas skaičiuojamas
retai. Jei šį rodiklį tenka įvertinti, skaičiavimai grindžiami elementaraus dugninių nešmenų debito
nustatymu:
211
M
Rdg . = ; (8.3)
t ⋅l
čia: Rdg. – elementarus dugninių nešmenų debitas vertikalėje, kg/(m·s); M – nešmenų tinkleliu
sugautų dugno nešmenų masė, kg; t – tinklelio išlaikymo ant dugno laikas, s; l – tinklelio antgalio
plotis, m. Žinant elementarius debitus nesunku apskaičiuoti bendrą dugninių nešmenų debitą
tiriamame pjūvyje Rdg., kg/s:
( )
n
Rdg . = 0,5 Rdg .b0 + 0,5 Rdg .bn + ∑ 0,5 ⋅ Rdg .i + Rdg .i +1 ⋅ bi ; (8.4)
i =1
čia: b0 ir bn – atstumai tarp aktyvaus dugninių nešmenų judėjimo juostos ribų ir artimiausių joms
vertikalių, m; bi – atstumai tarp gretimų vertikalių, m; Rdg .i – elementarus dugninių nešmenų debitas
i-joje vertikalėje, kg/(m·s).
8.9 pav. Dugno nešmenų gaudyklė su maišeliu (pagal: Van Rijn, 1986).
Ilgalaikiai dugno nešmenų mėginiai imami naudojant specialias, ilgam laikui ant dugno statomas
nešmenų gaudykles. Pastarosios, priklausomai nuo upės sraunumo, gaudomų nešmenų stambumo,
užsipildymo laiko ir panašių savybių, gali būti itin įvairios konstrukcijos. Populiariausios tarp jų
dviejų tipų gaudyklės:
a) su maišeliais;
b) su grotelėmis.
Abu šių dugninių nešmenų gaudyklių variantai veikia itin paprastu principu – ilgam laikui (nuo
kelių valandų iki keliolikos parų) paguldyta ir stipriai prie dugno pritvirtinta (naudojant specialius
lotus, laikiklius arba į dugną įkaltus kuolus) gaudyklė leidžia pratekėti per savo konstrukciją
vandeniui, bet sulaiko nešmenis.
Gaudyklės su maišeliais (8.9 pav.) dažniausiai naudojamos upėse su ne itin greita srove ir nelabai
stambiais dugniniais nešmenimis. Dauguma tokių gaudyklių sveria nuo 20 kg iki 60 kg ir yra skirtos
gaudyti nešmenims, kurių skersmuo svyruoja nuo 0,3 mm iki 50 mm. Kartais tokias gaudykles
212
galima panaudoti ir vienkartiniams dugninių nešmenų mėginiams paimti, tačiau tais atvejais jos
laikomos nuleistos į mėginio ėmimo vietą neilgiau kaip dvi minutes. Manoma, kad tokio tipo
gaudyklėmis sugautų nešmenų kiekio įvertinimo tikslumas – maždaug ± 20 % mėginyje sukauptos
nešmenų masės.
Gaudyklės su grotelėmis (8.10 pav.) pritaikytos stambių (> 50 mm skersmens) nešmenų mėginiams
paimti. Su tokiais – žvirgždo, gargždo bei riedulių tipo – nešmenimis dažniausiai susiduriama kalnų
upėse. Kadangi tai – tipiški dugniniai nešmenys, nepakylantys nuo dugno, o didžiąją dalį laiko
riedantys juo, gaudyklės sukonstruotos taip, kad nešmenys į jas įriedėtų, bet nebegalėtų išriedėti.
Savo konstrukcijos principais, gaudyklės su grotelėmis kiek primena mechaninius vandens valymo
įrenginius, tik šiuo atveju gaudomos ne šiukšlės, o natūralūs sedimentai. Dažniausiai jos sudarytos
iš pagrindinio ir kelių šalutinių latakų, kiekviename iš kurių įrengiamos nešmenis sulaikančios
grotos. Centrinio latako grotos gali būti vertikalios (įrengtos latako pabaigoje) (8.10 pav.) arba
horizontalios (tokiu atveju jos gaminamos iš plokščių, 45° kampu pasroviui palinkusių, metalinių
plokštelių). Tiek vienu, tiek kitu atveju prietaisas paprastai sveria tarp 50 kg ir 200 kg, todėl
naudojamas tik ilgalaikiams matavimams. Dažniausiai šio tipo gaudyklės nuleidžiamos debito
matavimo profilyje nuo lyninių perkėlų su automatiniais vežimėliais (4.7 pav.) ir paliekamos
pritvirtintos prie jų (kad greita srovė nenuneštų) bent kelioms valandoms.
8.10 pav. Dugno nešmenų gaudyklės su grotelėmis sandaros principinė schema.
Dugninių nešmenų debitai, dirbant su ilgalaikėmis nešmenų gaudyklėmis, skaičiuojami analogiškai

kaip ir pagal vienkartinių matavimų duomenis. Esminis skirtumas tas, kad dažniausiai gaudyklės
statomos tik vienoje vertikalėje, kurioje yra nustatytas pakankamai glaudus ryšys tarp bendro
213
dugninių nešmenų debito ir elementaraus dugninių nešmenų debito vertikalėlėje. Todėl dugniniai
nešmenys vien su ilgalaikėmis gaudyklėmis vienoje vertikalėje pradedami tirti tik po to, kai keletą
metų kartu vykdomi ir vienkartiniai dugno nešmenų tyrimai kiekvienoje greičio matavimo
vertikalėje.
Dugninių nešmenų kiekio įvertinimas, stebint dugno reljefo pokyčius – metodika, kuri iš esmės
skiriasi nuo aukščiau aprašytų nešmenų vertinimo būdų. Dirbant šiuo būdu, nereikia paimti
nešmenų mėginio, kurį vėliau bus bandoma pasverti, nustatyti jo tūrį ar kitaip įvertinti kiekį greičio-
ploto metodu.
8.11 pav. Standartinis upės dugno reljefo profilio pokytis per parą (hk – vidutinis povandeninių
kopelių aukštis; lk – vidutinis kopelės poslinkis) (pagal: Boiten, 2007).
Metodas pagrįstas upių dugne susidarančių smėlio, žvirgždo bei kitų smulkių frakcijų nešmenų
suformuotų bangelių (povandeninių kopelių) erdvinių rodiklių matavimais. Kadangi povandeninės
kopelės susidaro tik lėtai tekančiose lygumų upėse, tokie matavimai tegali būti taikomi tik esant
mažiems srovės greičiams ir atitinkamoms dugno grunto sąlygoms (pernelyg smulkių arba perdaug
stambių frakcijų gruntai upių dugne bangelių nesudaro).
Svarbiausi rodikliai, kuriuos būtina išmatuoti, norint šiuo metodu įvertinti dugninių nešmenų kiekį,
yra vidutinis povandeninės kopelės aukštis stebimame profilyje hk ir vidutinis kopelės poslinkis lk
per tam tikrą laiką (dažniausiai – per 24 valandas). Žinant šiuos du dydžius, galima apskaičiuoti
vidutinį dugninių nešmenų judėjimo greitį:
lk
vk = (8.5)
t
bei pernešamų dugninių nešmenų tūrį:
Td = B ⋅ hk ⋅ l k ⋅ t −1 ; (8.6)
čia: vk – vidutinis dugninių nešmenų judėjimo greitis (m/parą); lk – vidutinis kopelės poslinkis
(m/parą); t – laikas (paromis); Td – pernešamų dugninių nešmenų tūris (m3/parą); B – dugno plotis
matavimo profilyje (m); hk – vidutinis povandeninės kopelės aukštis stebimame profilyje (m).
Povandeninių kopelių poslinkių matavimai šiuo metu atliekami naudojant dviejų tipų – akustinius ir
optinius – prietaisus. Ilgą laiką patikimiausiais, tarp povandeninių kopelių parametrų tyrimui skirtų
prietaisų, laikyti akustiniai prietaisai, pagrįsti plotinio echoloto veikimo principu (plačiau skaityti
4.4 skyrelį). Stacionariai pritvirtinus tokio prietaiso daviklį (pavyzdžiui: prie tilto atramos) arba itin
214
tiksliai nustačius koordinates antrą kartą plaukiant per pjūvį, jie leisdavo gauti į echogramą panašų
vaizdą, kuriame vietoj atstumo horizontalėje būdavo pažymėtas dugno reljefo poslinkio greitis (8.12
pav.).
Atsiradus Doplerio principu veikiantiems prietaisams, tiksliausiais, tiriant dugno reljefą, tarp
akustinių prietaisų tapo ADCP daviklius turintys įrenginiai. Dažniausiai dugno nešmenų tyrimui
gaminami specialūs, povandeniniais davikliais pasižymintys prietaisai, leidžiantys išmatuoti net ir
nežymius dugno reljefo pokyčius. Ten, kur ADCP daviklių – dėl pernelyg mažo gylio, užaugimo, ar
kitų niuansų – panaudoti dugno nešmenų tyrimams neįmanoma, kartais mėginama pritaikyti itin
savotišką optiniu veikimo principu pagrįstų prietaisų grupę.
8.12 pav. Plotinio echoloto principu veikiančio povandeninių kopelių tyrimo prietaiso ABS
(Acoustic Backscatter) monitoriaus vaizdas: vertikalioje ašyje – povandeninių kopelių aukštis,
nustatytas įvairiu metu; horizontalioje ašyje – laiko, per kurį pakito kopelių rodikliai, funkcija
(pagal: Van Rijn, 2006).
Optiniai prietaisai, vertinant dugninių nešmenų sukeltus upės dugno reljefo pokyčius, naudojami
stacionariuose taškuose paimant vandens mėginius ir optiniu būdu įvertinant jų drumstumą. Ypač
patogu tokią įrangą tvirtinti prie tiltų arba tvirtai įrengtų lyninių perkėlų stacionariose VMS (4.7
pav.). Tai leidžia išlaikyti nešmenų paėmimo sistemos įtekėjimo vamzdelį pastoviame
standartiniame gylyje netoli dugno. Manoma, kad geriausiai tinkamas standartinis gylis optinio
dugno reljefo vertinimo prietaiso įtekėjimo vamzdeliui – 0,8h.
Mėginys konkrečiame taške (kaip ir dauguma kitų dugno reljefo tyrimo atvejų) dažniausiai imamas
kartą per 24 valandas. Mėginiui paimti naudojamas siurblys, kuris pripildo mėginiu optinio
įvertinimo kamerą bei leidžia, esant reikalui, įpilti dalį mėginio kalibravimui (8.13 pav., a). Optinis
mėginio įvertinimas atliekamas iš akies (naudojant miniatiūrinį Secchi diską (8.13 pav., b)) arba
pagal liuksmetro parodymus. Naudojant optiniam mėginio įvertinimui liuksmetrą, prietaisą galima
prijungti prie kompiuterio ir vartoti kaip nuolat dugno reljefo pokyčius registruojantį daviklį.
215
Didžiausia prietaisų, optiniu būdu įvertinančių dugno reljefo pokyčius, problema – netiesioginiai
duomenys. Dugninių nešmenų nuotėkio skaičiavimas pagal povandeninių kopelių judėjimą savaime
pagrįstas netiesioginių duomenų panaudojimu, tuo tarpu, įvertinant tai optiniu būdu, ieškoma
funkcinio ryšio tarp vandens drumstumo pokyčių konkrečiame gylyje ir povandeninių kopelių
aukščio matavimo vietoje. Deja, toks ryšys ne visada būna glaudus.
8.13 pav. Optiniu principu veikiantis povandeninių kopelių rodiklių matavimo prietaisas: a)
veikimo principas ir bendra sandaros struktūra; b) optinio mėginio įvertinimo kameros veikimo
principinė schema (pagal: Van Rijn, 2006).
JAV ilgą laiką buvo naudojami lazerių principu pagristi optiniai davikliai, skirti trimačiam dugno
skanavimui. Pastaruoju metu, atsiradus ADCP tipo matuokliams, ši prietaisų grupė, tiriant
povandeninių kopelių judėjimą, tapo nebepopuliari.
Nešmenų granuliometrinės sudėties tyrimai – atliekami ne mažiau kaip penkis kartus per metus,
stengiantis sutapatinti šiems tyrimams skirtų mėginių ėmimo datas su skirtingomis upės
hidrologinio režimo fazėmis. Dažniausiai granuliometrinės sudėties tyrimams naudojami tie patys
mėginiai, pagal kuriuos skaičiuojamas nešmenų nuotėkis. Dugninių ir skendinčių bei šokinėjančių
nešmenų granuliometrinės sudėties tyrimų datos paprastai sutapatinamos, tačiau konkrečios
metodikos priklauso nuo upės hidrologinio režimo, srovės greičio bei vyraujančių nešmenų dydžio.
Lygumų upėse dažniau tiriama skendinčių ir šokinėjančių nešmenų granuliometrinė sudėtis, o kalnų
upėse – dugniniai nešmenys. Priklausomai nuo tiriamų nešmenų, skiriasi ir analizės metodai.
Didžioji dalis nešmenų granuliometrinės sudėties tyrimų atliekami specialiose laboratorijose
aukštesnio rango VMS.
216
8.3 lentelė. Vandens telkiniuose paimtų mėginių dalelių hidraulinio stambumo priklausomybė nuo
dalelių skersmens, esant 15° C vandens temperatūrai (Vasil‘jev ir kt., 1991).
Dalelių skersmuo, mm 1,0 0,5 0,2 0,1 0,05 0,01 0,005 0,001
Hidraulinis stambumas, mm/s 100 60 21 8 2 0,08 0,03 0,0008
Tiriant skendinčių ir šokinėjančių nešmenų granuliometrinę sudėtį lygumų upėse, kuriose

drumstumas neviršija 50 g/m3, tiksliausiu laikomas frakcijų išskyrimo pagal hidraulinį stambumą
metodas. Metodas pagrįstas mėginio dalelių skersmens nustatymu pagal jų skendimo stovinčiame
vandenyje greitį. Empirinių tyrimų metu nustatyta, kad mažesnės kaip 1,0 mm skersmens dalelės
vandenyje skęsta itin skirtingu greičiu (8.3 lentelė). Esant konkrečiai temperatūrai stovinčiame
žinomo druskingumo vandenyje, toks dalelių skendimo greitis vadinamas hidrauliniu stambumu.
8.14 pav. Frakciometro sandaros principinė schema: 1 – platesnė vamzdelio dalis, pripildyta
žinomos temperatūros vandens, į kurią įpilamas mėginys; 2 – plastikinės jungtys tarp siaurųjų
vamzdelių; 3 – siauri stikliniai vamzdeliai, kuriuose nusėda skirtingo stambumo dalelės; 4 –
sklendės, uždarančios jungtis tarp vamzdelių.
Granuliometrinės sudėties tyrimai pagal hidraulinį stambumą dažniausiai vykdomi naudojant

frakciometrus arba panašios konstrukcijos prietaisus. Frakciometras sudarytas iš ilgo (apie 150 cm
ilgio) ir siauro (apie 5 cm skersmens) stiklinio vamzdelio, prie kurio apatinės dalies prijungta eilė
siauresnių (apie 0,5 cm skersmens) vamzdelių, skirtų frakcijų nusodinimui (8.14 pav.). Keli gramai
217
su vandeniu sumaišyto mėginio masės įpilami į frakciometrą viršutinėje vamzdelio dalyje. Kartu
nustatomas mėginio įpylimo laikas. Praėjus tam tikram laikui (priklausančiam nuo naudojamo
frakciometro hidraulinių parametrų) apatiniuose vamzdeliuose nusėdusios dalelės atskiriamos,
užspaudžiant sklendes.
Dauguma frakciometro principu veikiančių prietaisų yra sugraduoti, todėl, žinant mėginio įpylimo
laiką, jais – pagal hidraulinį stambumą – galima nustatyti ir didžiausios dalelės skersmenį.
Šiuolaikiniai frakciometrų tipo prietaisai dažniausiai veikia automatiškai: tiek pradinis dalelių
patekimo į vamzdelį momentas, tiek laikas, kai reikia uždaryti sklendes, tiek didžiausios dalelės
skersmuo nustatomas optiniu būdu – naudojant lazerinį skanavimą arba Doplerio principu
veikiančius mechanizmus. Kartu duodamas signalas ir automatiniam sklendžių uždarymui. Tačiau
pats frakciometro veikimo principas iš esmės nepakito.
8.15 pav. Įranga, naudojama nešmenų granuliometrinės sudėties nustatymui purtant mėginį per
įvairaus skersmens sietus: a) purtymui skirto sietų komplekto sandaros principinė schema; b) sietų
komplektas; c) mechaninė sijoklė su sietų komplektu (nuotraukos iš: Rickly..., 2009; Prompribor,
2010-2011).
Tiriant skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginių granuliometrinę sudėtį tais atvejais, kai
vidutinis vandens drumstumas viršija 50 g/m3, dalelių frakcijų išskyrimo pagal hidraulinį stambumą
procedūra atliekama tik su smulkesnėmis kaip 1,0 mm skersmens dalelėmis. Stambesnių mėginio
dalelių granuliometrinė analizė atliekama sijojant mėginį per įvairaus skersmens sietus (8.15 pav.).
Sietai analizės metu sustatomi vienas ant kito, viršuje statant sietus su stambiausiomis skylutėmis, o
apačioje – su smulkiausiomis (8.15 pav., a). Mėginys sietų komplekte purtomas sausas. Mėginio
sijojimui naudojamos specialios mechaninės sijoklės (8.15 pav., c), judinančios sietų komplektą
218
horizontaliai. Frakcijos laikomos išskirtomis, kai mėginio medžiaga nustoja byrėti iš vieno sieto į
kitą (purtymo trukmė priklauso nuo išskiriamų frakcijų skaičiaus bei sijoklės charakteristikų).
Jei specialiems tyrimams prireikia išskirti daug itin smulkių (mažesnio kaip 0,03 mm skersmens)
dalelių frakcijų, granuliometrinei analizei pasitelkiami Stokso dėsnio (pavadinto jo išradėjo G.
Stokes vardu) principu veikiantys fotosedimentometrai. Kadangi tokie tyrimai atliekami retai, o
jiems naudojama įranga – itin brangi, analizė šiais atvejais atliekama specialiose laboratorijose.
Dugninių nešmenų granuliometrinės sudėties tyrimai – žymiai paprastesni. Tai lemia žymiai
stambesnių frakcijų dalelių vyravimas dugnu velkamuose nešmenyse. Todėl, dauguma atvejų,
analizuojant dugninių nešmenų granuliometrinę sudėtį apsiribojama aukščiau aprašyta mėginių
sijojimo per sietus procedūra.
8.16 pav. Riedulių skersmens matavimo liniuotė (nuotrauka iš USGS..., 2011).
Kartais itin srauniose kalnų upėse į dugninių nešmenų mėginius patenka ir riedulių kategorijai
priskiriamų (didesnių kaip 200 mm skersmens) nešmenų. Jei tokių nešmenų negausu (randama po
kelis vienetus mėginyje), dažnai jų dydis įvertinamas lauko sąlygomis ir į laboratoriją jie
nebegabenami. Tokiu atveju iš mėginio išimtus riedulius būtina atskirai pasverti. Riedulių skersmuo
šiuo atveju apytikriai įvertinamas naudojant slankmačius arba specialias liniuotes (8.16 pav.).
8.3. Dugno nuogulų tyrimai

Nemenka dalis dugno nuogulų tyrimų procedūrų – panašios į vandens nešmenų tyrimus.
Tai susiję su pačius nuogulų susidarymo procesu: nuogulas formuoja ant dugno nusėdantys
nešmenys. Tačiau, skirtingai nei nešmenys, dugno nuogulos susidaro ne tik upėse, bet ir stovinčio
vandens telkiniuose (be to, pastaruosiuose jų susikaupia žymiai daugiau). Upių dugno nuogulos –
laikinai nejudantys nešmenys, formuojantys upės dugną. Jos gali būti gana dažnai (sezoniškai)
išplaunamos ir iš naujo akumuliuojamos, esant įvairioms upės hidrologinio režimo fazėms. Dugno
nuogulos ežeruose ir tvenkiniuose kaupiasi žymiai lėčiau, tačiau kaupimosi procesas čia vyksta
stabiliai ir ilgą laiką. Todėl stovinčio vandens telkinių dugne susitelkusios nuogulos paprastai
pasižymi smulkesnėmis frakcijomis nei upių dugno nuogulos, be to ežerų ir tvenkinių dugne
219
dažniausiai susikaupia daugiau organinės kilmės dalelių. Stovinčio vandens telkiniuose

susikaupusios dugno nuogulos dažnai vadinamos sapropeliu (nors sapropelis – dumblingos
nuogulos, kurių sudėtyje vyrauja organinės kilmės medžiagos – sudaro tik dalį ežerų ir tvenkinių
dugno nuogulų).
Pagrindinis dugno nuogulų tyrimų tikslas – nuogulų granuliometrinės sudėties bei kilmės
nustatymas. Tokie tyrimai atliekami paėmus nuogulų mėginius. Kadangi dugno nuogulų tyrimai –
papildomos matavimų programos dalis, tikslios mėginių ėmimo datos standartuose nenurodomos.
Dirbant upėse dugno nuogulų mėginiai dažniausiai imami kartu su nešmenų mėginiais, skirtais
granuliometrinei analizei. Didelėse upėse patariama imti nuogulų mėginius visose greičio matavimo
vertikalėse. Ežeruose ir tvenkiniuose dugno nuogulų tyrimai dažniausiai vykdomi siekiant
išsiaiškinti jų dugno valymo galimybes, tvenkinių uždumblėjimo intensyvumą ir pan. Kartais, esant
itin storam nuogulų sluoksniui, VMS, veikiančiose prie stovinčio vandens telkinių ir vykdančiose
specialių tyrimų programą, atliekami nuogulų mėginių, paimtų skirtingame dugno grunto
sluoksnyje, tyrimai.
Dėl nemenkų dugno nuogulų sluoksnio storio, granuliometrinės sudėties bei kilmės skirtumų, jų
mėginiams paimti naudojama daug įvairių tipų prietaisų. Juos galima gana įvairiai klasifikuoti:
pagal paimamų nuogulų stambumą; pagal prietaiso veikimo principus; pagal paimto nuogulų
mėginio struktūros pažeidimą ir pan. Dažniausiai šie prietaisai skirstomi į:
1) suardančius dugno nuogulų struktūrą, mėginio paėmimo metu;
2) nesuardančius dugno nuogulų struktūros, mėginio paėmimo metu.
Prietaisai suardantys dugno nuogulų sluoksnio struktūrą naudojami tais atvejais, kai siekiama
išsiaiškinti tik paviršinio nuogulų sluoksnio gruntų granuliometrinę sudėtį. Mėginiai paimti šio tipo
prietaisais laikomi mažiau patikimais, lyginant su mėginiais, paimtais naudojant prietaisus, kurie
nesuardo dugno nuogulų struktūros. Priklausomai nuo dugno nuogulų mechaninės sudėties ir darbo
sąlygų (tiriamo objekto gylio, srovės greičio tyrimų vietoje ir pan.) naudojami trijų tipų prietaisai,
suardantys dugno nuogulų sluoksnio struktūrą: a) graibštai, b) dragos, c) samčiai (8.17 pav.).
Dugno mėginių graibštai naudojami imant žvirgždo-gargždo tipo dugno nuogulų mėginius.
Graibštą sudaro du kaušai (8.17 pav., a). Leidžiant į vandenį, graibštas pritvirtinamas prie lyno, o
specialus kabliukas laiko kaušus pravertus. Graibštui atsitrenkus į dugną, kabliukas atpalaiduoja
kaušus, o centrinis lynas, traukiant graibštą atgal, juos užveria. Taip graibštas paima paviršiuje
gulinčio dugno nuogulų sluoksnio mėginį iš tokio gylio, iki kurio buvo įsmigęs į dugną.
Priklausomai nuo naudojamo užvėrimo mechanizmo bei tvirtinimo būdo, dugno mėginių graibštai
gali sverti nuo kelių iki keliasdešimties kilogramų. Labiausiai paplitę apie 15 kg sveriantys
graibštai. Lengvesni graibštai gali būti tvirtinami ir prie hidrometrinių strypų. Dažniausiai dugno
mėginių graibštai naudojami stovinčio vandens telkiniuose bei lygumų upėse.
220
Dragos – vieni iš seniausiai dugno nuogulų ir bentoso tyrimuose naudojamų prietaisų (8.17 pav., b).
Dragos būna įvairių formų, skirtingo tūrio ir gali būti tvirtinamos tiek prie lynų, tiek prie
hidrometrinių strypų. Bet kuriuo atveju dragą sudaro dvi pagrindinės dalys: metalinis rėmas (dažnai
turintis aštrius kraštus) ir maišelis grunto mėginiui. Prie lyno pririšta draga dažniausiai naudojama
dirbant valtyje. Tokiu atveju draga nuleidžiama ant dugno, o vėliau lėtai velkama juo kelis arba
keliolika metrų (priklausomai nuo siekiamo paimti mėginio tūrio bei dugno gruntų sudėties).
Kartais pakanka dragą patempti tik rankomis, o kartais mėginys paimamas plaukiant valtimi. Tokio
tipo dragos pasižymi sunkesniais (iki 1-2 kg svorio) rėmais, kurių visi kraštai aštrūs. Jei gylis, iš
kurio ketinama paimti mėginį, nedidelis, naudojamos prie hidrometrinio strypo pritvirtintos dragos.
Jų rėmai lengvesni, o užaštrinamas tik tas rėmo kraštas, kuris, mėginio ėmimo metu, remiasi į
dugną.
8.17 pav. Dugno nuogulų mėginiams paimti skirti prietaisai, suardantys dugno nuogulų sluoksnio
struktūrą mėginio paėmimo metu: a) įvairūs dugno mėginių graibštai; b) įvairios formos dragos; c)
dugno mėginių samtis darbui brastoje (pagal: Boiten, 2007; USEPA..., 2004).
Dugno mėginių samčiai – retai naudojami prietaisai, skirti paimti dugno nuogulų mėginiams,
dirbant labai nedideliame gylyje (8.17 pav., c). Jie gali būti naudojami tiriant kalnų upių, mažų
upelių bei ežerų pakrančių dugno nuogulas. Laikant samtį už specialių rankenų, dugno nuogulų
mėginys paimamas įbridus į tiriamą telkinį.
Prietaisai nesuardantys dugno nuogulų sluoksnio struktūros leidžia paimti vertingesnius nuogulų
mėginius. Pagal konstrukciją šiuos prietaisus galima suskirstyti į dvi grupes: a) grąžtus, b) į dugną
įsikertančius vamzdžius.
221
Grąžtai leidžia paimti storiausią nesuardytos struktūros dugno nuogulų sluoksnio mėginį (dirbant
minkštame grunte, mėginio kerno gylis gali viršyti 2 m). Tačiau grąžtus galima naudoti tik stovinčio
vandens telkiniuose arba itin lėta srove pasižyminčiose upėse. Be to, grąžtų panaudojimo galimybes
riboja ir telkinio gylis mėginio ėmimo vietoje: dirbti su grąžtais didesniame kaip 6 m gylyje iš
valties nelabai įmanoma (nors dirbant nuo ledo mėginiai imami ir keliolikos metrų gylyje).
Dažniausiai dugno nuogulų mėginiai vidaus vandens telkiniuose imami įvairių tipų rankiniais
grąžtais (8.18 pav., a). Kai kurie grąžtai, skirti storo nuogulų sluoksnio mėginiams paimti, turi kerno
vamzdžio prailginimo galimybę (pradinei vamzdžio daliai užsipildžius mėginiu, prie prailginimo
strypo pritvirtinama papildoma kerno vamzdžio dalis ir grąžtas įspaudžiamas gilyn). Kartais galima
įgręžti grąžto galvutę iki norimo gylio, neimant mėginio ir paimti jį tik iš tam tikro gylio sluoksnio.
Grąžtų kerno vamzdžio skersmuo bei antgalio forma priklauso nuo nuogulų mechaninės sudėties ir
gylio, iš kurio imamas mėginys. Dirbant mažesniuose gyliuose paprastai naudojami platesni grąžtai
ir pavyksta paimti didesnį mėginio tūrį. Ištraukus grąžtą iš vandens, jis atidaromas arba išardomas ir
mėginį galima išimti iš kerno vamzdžio, nepažeidžiant dugno nuogulų struktūros. Jei mėginys
apima itin storą nuogulų sluoksnį, jis iš grąžto išimamas atskiromis dalimis, kurios dedamos į
skirtingais numeriais pažymėtas dėžutes.
8.18 pav. Dugno nuogulų mėginiams paimti skirti prietaisai, nesuardantys dugno nuogulų sluoksnio
struktūros mėginio paėmimo metu: a) įvairių tipų grąžtai; b) į dugną įsikertantys vamzdžiai (pagal:
USEPA..., 2004).
Į dugną įsikertančių vamzdžių tipo prietaisai, skirti dugno nuogulų mėginiams paimti, pasižymi itin
įvairia konstrukcija (8.18 pav., b). Skirtingai nei grąžtai, šie prietaisai paima nuogulų mėginį tiesiog
sulįsdami į dugną. Dirbant mažuose (iki 6 m) gyliuose, vamzdžiai, skirti nuogulų mėginiams paimti,
dažniausiai tvirtinami prie strypo ir sukišami arba sukalami į dugno gruntą. Didesniuose gyliuose
222
vamzdžių įsikirtimą į dugno nuogulas paprastai užtikrina didelis (virš keliasdešimties kilogramų) jų
svoris. Pritvirtinus prie lyno ir paleidus į pakankamai didelį gylį, įtaisas vandenyje smarkiai
įsibėgėja ir įsminga į dugną aštriąja vamzdžio puse. Didžiausia problema, dirbant su vamzdžiais –
saugus mėginio iškėlimas. Tam, kad mėginys neiškristų iš vamzdžio, sukurta įvairių konstrukcinių
variantų. Dauguma atvejų vamzdis, po smūgio į dugną, apsiverčia arba pasvyra horizontaliai,
kartais jo apačia užsidaro (panašiai kaip dugno mėginių graibštas) ir pan. Bet kuriuo atveju dirbti su
vamzdžiais gerokai sudėtingiau nei su grąžtais. Be to, jie neleidžia paimti storo dugno nuogulų
sluoksnio mėginių. Dažniausiai į dugną įsikertantys vamzdžiai naudojami itin dideliuose
(keliasdešimt metrų viršijančiuose) gyliuose, kur nebeįmanoma panaudoti grąžtų. Dugno mėginiai
iš vamzdžių išimami išrenkant vamzdžius arba atsargiai išspaudžiant mėginius pro vamzdžio galą.
Paėmus dugno mėginį atliekama jo granuliometrinė analizė, kurios metodika nesiskiria nuo
nešmenų granuliometrinės analizės atlikimo metodų. Jei paimamas storas nepažeistos struktūros
dugno nuogulų sluoksnio mėginys, granuliometrinė analizė kartais atliekama atskirai tam tikriems
sluoksneliams. Konkrečių sluoksnelių storis priklauso nuo nuogulų struktūros mėginyje
(stengiamasi atsižvelgti į sapropelio klodų sandarą, nuogulų amžių ir pan.). VMS, vykdančiose
specialią tyrimų programą, kartais analizuojama dugno nuogulų kilmė, cheminė sudėtis, amžius ir
kitos charakteristikos.
8.4. Vandens kokybės tyrimai

Per kelis paskutinius dešimtmečius, sparčiai vystantis tyrimų technologijoms, vandens
kokybės rodiklių matavimų galimybės žymiai prasiplėtė. Todėl dabar, kaip minėta, kai kuriose
šalyse vandens kokybės tyrimai nebepriskiriami hidrometrinių matavimų kategorijai. Taip iš dalies
atsitiko ir dėl to, kad, susidūrus su vis didėjančio vandens užterštumo problema, daug dėmesio
skiriama ne tik natūralių vandens telkinių, bet ir nuotėkų bei jų sukeliamos taršos tyrimams. Visgi,
nemažai šalių dar laikosi senų principų ir vandens kokybės matavimus jose atlieka hidrometriniais
tyrimais užsiimančios organizacijos. WMO savo paskutiniuose dokumentuose aiškiai apibūdina
vandens kokybės matavimams keliamus reikalavimus tik upėse, ežeruose ir šaltiniuose (t.y.
laikomasi nuostatos, kad pagal šiuos standartus reikėtų tirti natūralius vidaus vandens telkinius). Su
pagrindiniais tokio tipo tyrimų principais stengiamasi supažindinti šiame skyrelyje. Šie matavimai
dažnai vykdomi ir kompleksiškai tiriant vandens objektus, todėl pateikti duomenys gali praversti
atliekant ekspedicinius tyrimus. Skyrelyje neaprašomos mėginių laboratorinės analizės
technologijos, nes vandens cheminė sudėtis nustatoma specialiose laboratorijose.
Didžioji dalis vandens kokybės tyrimų, atliekamų vykdant hidrologinius matavimus, susieti su
hidrochemine vandens analize. Dalis tyrimų programos apima fizikinius, biocheminius bei
hidrobiologinius rodiklius. Vandens kokybės tyrimus galima suskirstyti į dvi grupes:
223
a) mėginių ėmimą;
b) matavimus lauko sąlygomis.
Mėginiai vandens kokybės tyrimams imami visais atvejais tiriant vandens kokybę. Svarbiausias
vandens mėginių ėmimo tikslas – ištirti rodiklius, kurių negalima pakankamai tiksliai išmatuoti
lauko sąlygomis. Dažnai laboratorijoje pakartotinai patikrinamas ir lauko sąlygomis išmatuotų
rodiklių tikslumas.
VMS, vykdančiose nuolatinę vandens kokybės tyrimų programą, parenkamos stacionarios vandens
mėginių ėmimo vietos. Prie upių veikiančiose VMS apsiribojama viena mėginio paėmimo vieta, o
stambesniuose stovinčio vandens telkiniuose kartais parenkamos kelios vietos. Tiek upėse, tiek
ežeruose bei tvenkiniuose vandens kokybės mėginiai (jei neatliekami specialūs tyrimai) neturi būti
imami prie kranto. Vieta upėje paprastai parenkama farvaterio zonoje, kur srovė yra greita,
vandeniui būdingas turbulencinis maišymasis ir yra pakankamai gilu. Kadangi vanduo upėse gali
būti pasemiamas iš paviršiaus, mėginius galima imti iš valčių, nuo tiltų, nuo ledo, o itin plačiose
upėse – iš sraigtasparnių. Stovinčio vandens telkiniuose vandens kokybės mėginių ėmimo vietos
dažnai sutapatinamos su temperatūros matavimų įvairiuose gyliuose vietomis – terminėmis
vertikalėmis (plačiau skaityti 3.3 skyrelį). Tai itin patogu, nes šiuo atveju galima paimti mėginius
įvairiuose iš anksto žinomuose gyliuose, kartu atliekant ir temperatūros matavimus. Jei
temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose tiriamame telkinyje nevykdomi, mėginio ėmimo vietos
parenkamos keliuose reprezentatyviuose akvatorijos taškuose. Paprastai tai būna didžiausią telkinio
gylį atspindinti vieta bei kelios papildomos vietos įlankose arba mažesniu gyliu pasižyminčioje
centrinės akvatorijos dalyje. Stovinčiuose vandens telkiniuose mėginiai imami iš valčių ir nuo ledo.
Vandens kokybės mėginiams paimti naudojami prietaisai – kibirėliai arba momentinio užsipildymo
batometrai (8.3 pav., 8.4 pav.). Kadangi upėse, kuriose vanduo pakankamai gerai išsimaišo (nėra
nejudrios tėkmės zonų), vandens hidrocheminė sudėtis didžiojoje pjūvio dalyje – vienoda, čia
mėginiai vandens kokybės tyrimams paprastai pasemiami kibirėliu vandens paviršiuje. Stovinčio
vandens telkiniuose vandens kokybės rodikliai gali smarkiai skirtis dėl terminės bei cheminės
stratifikacijos, todėl čia naudojami momentinio užsipildymo batometrų tipo prietaisai, leidžiantys
paimti mėginius įvairiame gylyje.
Jei ketinama tirti nedaug rodiklių, imant mėginius dažnai naudojami lengvi plastikiniai batometrai
(daugeliui rodiklių ištirti pakanka mėginio, kurio tūris neviršija 1 litro). Tiriant daugiau parametrų
tenka imti didesnio (1-5 l) tūrio mėginius ir naudoti sunkesnius batometrus, nes dalis rodiklių
laboratorijose tiriama atskirai: atlikus vieną tyrimą, mėginio negalima panaudoti kitų rodiklių
nustatymui. Todėl paimtą mėginį dažniausiai tenka išpilstyti į keliolika įvairaus tūrio specialiai
sužymėtų buteliukų. Kad juos būtų patogiau laikyti valtyse bei transportuoti, naudojamos specialios
mėginių dėtuvės (8.20 pav.).
224
8.19 pav. Batometras, skirtas BDS mėginio paėmimui: kairėje – bendras vaizdas, dešinėje – pjūvis
(pagal: Guide..., 1994).
Specifiniai prietaisai naudojami imant mėginius biocheminiam deguonies suvartojimui (BDS)

nustatyti (8.19 pav.). Kadangi šiuo atveju svarbu, kad mėginio tūris užsipildytu vandeniu iš lėto ir
pildymosi metu vandenyje nebūtų dirbtinai sukeltų oro burbuliukų, butelis, kuriame kaupiamas
mėginys, įstatomas į specialų batometro formos indą su itin siauru vamzdeliu. Vamzdelis atsidaro
nuleidus lynu svarelį. Šio tipo mėginiai jautrūs ir Saulės spinduliams, todėl metalinio batometro
paviršius paprastai padengiamas blizgančiu metalu (nikeliuojamas).
Vandens kokybės tyrimams imamo mėginio tūris priklauso nuo numatomų tirti rodiklių. Šiuo metu
daugumai rodiklių nustatytos minimalios mėginio tūrio ribos, leidžiančios atlikti vandens fizikinę-
cheminę analizę leistinu tikslumu. Pagrindinių rodiklių tyrimams būtini minimalūs vandens mėginio
tūriai nurodyti 8.4 lentelėje.
8.4 lentelė. Minimalus vandens mėginio tūris, kurį būtina paimti, norint atlikti konkrečių rodiklių
fizikinę-cheminę analizę (Bartram ir kt., 1996).
Analizuojamas rodiklis Mėginio tūris, ml Analizuojamas rodiklis Mėginio tūris, ml
Šarmingumas 100 Bendras azotas 400
Aliuminis 25 Nitratų azotas 200
BDS* 1000 Nitritų azotas 50
Boras 1 Fosforas 100
Kalcis 50 Kalis 100
Chloridas 100 Selenas 1000
Fluoridas 50 Silicio dioksidas 50
Geležis 50 Natris 100
Magnis 75 Sulfatas 200
Manganas 90 Organinė anglis 200
Amonio azotas 400 Nešmenų kiekis 1000
*biocheminis deguonies suvartojimas
225
Vandens kokybės mėginių ėmimo datos priklauso nuo vykdomos tyrimų programos. Dažniausiai
stengiamasi paimti nuo kelių iki keliolikos mėginių per metus, susiejant mėginių ėmimo datas su
sezonine klimato kaita ir tiriamo objekto hidrologinio režimo fazėmis. Svarbu, kad mėginiai būtų
imami tuo pačiu paros metu, nes daugelis vandens kokybės rodiklių priklauso nuo vandens
temperatūros, optinių savybių ir kitų charakteristikų, smarkiai kintančių skirtingomis valandomis.
Kadangi vandens kokybės mėginių negalima ilgai laikyti, juos dažnai ima specialios darbuotojų
brigados, vienu metu aptarnaujančios gana didelę teritoriją. Todėl svarbi procedūra, prieš gabenant
mėginius į laboratoriją, – pradinis mėginių apdorojimas. Svarbiausias mėginių apdorojimo tikslas –
apsaugoti paimtą mėginį nuo fizinių, cheminių ir biocheminių pokyčių iki jo nugabenimo į
laboratoriją. Minėti pokyčiai gali įvykti dėl mechaninio purtymo, temperatūros bei šviesos poveikio,
įvairių organinių reakcijų suaktyvėjimo dauginantis organizmams ir pan. Pagrindinės pradinio
apdorojimo procedūros susideda iš: a) buteliukų mėginiams parinkimo; b) cheminio apdorojimo; c)
šaldymo bei aušinimo.
8.20 pav. Dėtuvė, skirta sudėti ir gabenti įvairaus tūrio vandens kokybės mėginiams (Guide...,
1994).
Teisingas talpų vandens kokybės mėginiams parinkimas – pradinė ir svarbiausia pradinio mėginių
apdorojimo procedūra. Tiriant daugumą rodiklių, parinkus tinkamą buteliuką, daugiau jokių
pradinio mėginio apdorojimo procedūrų atlikti nereikia. Įvairių tipų buteliukai, imant vandens
kokybės mėginius, atgabenami iš laboratorijos. Mėginiai į juos išpilstomi atsižvelgiant į reikiamą
tyrimui tūrį (8.4 lentelė) bei mėginio laikymui geriausiai tinkamą medžiagą. Organinių junginių
mėginiai pilami į stiklinius buteliukus. Neorganinių junginių (pavyzdžiui: pagrindinių jonų ir
metalų) mėginiai pilami į plastikinius buteliukus. Šviesai jautrūs mėginiai pilami į matinio stiklo
buteliukus (o itin jautrūs – įdedami į blizgančio metalo dėžutes). Vandenyje ištirpusių dujų kiekio
nustatymui skirtiems mėginiams naudojami stikliniai buteliukai siauru kakliuku. Jei imami
mikrobiologiniams tyrimams skirti mėginiai, būtina atsižvelgti į tai, kad jų buteliukai laboratorijoje
226
turės atlaikyti sterilizavimo procedūrą. Supilstyti į buteliukus mėginiai sudedami į specialias,

mėginių gabenimui skirtas dėtuves (8.20 pav.).
Mėginių cheminis apdorojimas – retai naudojama procedūra. Dažniausiai papildomai chemiškai
apdoroti tenka retųjų metalų mėginius. Apdorojant mėginys praskiedžiamas iš anksto paruoštu
rūgšties tirpalu (įvairiems mėginiams naudojami skirtingi tirpalai). Kadangi tokių mėginių tūris
labai nedidelis, praskiedžiant būtina supilti konkrečiai nurodytą tirpalo kiekį (tam dažniausiai
naudojamos vienkartinės pipetės).
Mėginių šaldymas ir aušinimas taikomas, kai tenka gana ilgai gabenti mėginius keliolika laipsnių
aukštesnėje nei vandens telkiniui būdinga temperatūroje. Labiausiai priimtinas aušinimas iki 4° C.
Tokiu atveju mažiau pažeidžiama mėginio struktūra ir yra mažiau galimybių mėginyje susiformuoti
nuosėdoms. Aušinant mėginius stikliniuose buteliukuose, jų negalima užpildyti iki krašto, siekiant
išvengti sprogimo vėliau vandeniui sušylant.
Šaldyti mėginius į ledą galima tik plastikiniuose nepilnai užpildytuose buteliukuose.
Kartu su vandens kokybės mėginių ėmimu atliekami ir kokybės rodiklių matavimai lauko
sąlygomis. Pastaruoju metu lauko sąlygomis galima atlikti aibę tyrimų, kurie dar prieš kelis
dešimtmečius buvo vykdomi tik laboratorijose. Pagrindiniai rodikliai, kuriuos galima išmatuoti
lauko sąlygomis yra:
• matavimo taško gylis;
• vandens temperatūra;
• savitasis elektros laidis;
• pH;
• vandenyje ištirpusio deguonies kiekis;
• bendras vandenyje ištirpusių dujų kiekis;
• vandens drumstumas;
• vandens spalva;
• chlorofilas a.
Naudojant itin naujas technologijas, lauko sąlygomis taip pat galima nustatyti nitratų, amonio azoto,
chloridų, melsvabakterių, žaliadumblių, rhodamino kiekį, jonų cheminio aktyvumo charakteristikas
ir kitus rodiklius. Kadangi visų rodiklių matavimus būtina atlikti tame pačiame taške, pastaruoju
metu, tiriant vandens kokybės charakteristikas, paplito daugiafunkcinių tyrimo sistemų naudojimas.
Daugiafunkcinės vandens tyrimo sistemos sudarytos iš kelių (nuo 3 iki 20) daviklių, kurie yra
sumontuoti į vientisą laikiklį ir prijungti prie bendros duomenų apdorojimo, skaičiavimo bei
kaupimo programos, veikiančios mažo kompiuterio tipo prietaise (8.21 pav.). Sistemos sukurtos
taip, kad galima būtų pasirinkti ir naudoti norimą kiekį daviklių (pavyzdžiui: daviklių laikiklyje gali
227
būti parengta 15 vietų davikliams įstatyti, bet sistema sėkmingai veiks ir sumontavus 4 ar vos 1
daviklį).
8.21 pav. Tipiška daugiafunkcinė vandens tyrimo sistema Hydrolab DS5X: a) pagrindiniai sistemos
elementai; b) praverto daviklių laikiklio vaizdas (pagal: Hach..., 2006).
Kai kurios sistemos pritaikytos nuolatiniam kokybės rodiklių kaitos registravimui – jos tvirtinamos
prie tiltų, krantinių, stacionarių plaustų ir sukaupia duomenų bazėje duomenis apie kokybės
charakteristikų pokyčius per kelis mėnesius. Kartais naudojamos visiškai automatizuotos sistemos,
nustatytu laiku išsiunčiančios kokybės rodiklių kaitos registravimo rezultatus į bendrą duomenų
bazę. Ilgiau kaip 2-3 mėnesius nuolatiniu režimu daugumos rodiklių davikliai veikti negali, nes juos
būtina apžiūrėti, kalibruoti, keisti baterijas ir pan. Daug priežiūros reikalaujantys davikliai ir jų
eksploatacija – brangi, todėl dauguma firmų stengiasi gaminti universalias daugiafunkcines vandens
tyrimo sistemas, pritaikytas tiek stacionariems tyrimams, tiek kokybės rodiklių matavimams
pavieniuose taškuose. Tokio tipo sistemos dažnai turi skirtingo ilgio lynus bei kabelius, leidžiančius
atlikti matavimus iki 10 m, 30 m, 50 m arba 100 m gylio telkiniuose.
Daugiafunkcinių sistemų davikliai pritaikyti darbui lygumų upėse (nepasižyminčiose labai dideliais
srovės greičiais) bei stovinčio vandens telkiniuose, todėl gaminami pailgos cilindro formos ir
statomi į laikiklį vertikaliai (daugelis daviklių reaguoja į aplink esančio vandens būklę visame savo
aukščio diapazone, todėl pailgi davikliai pateikia informaciją apie matuojamo rodiklio vidutinę
reikšmę 5-20 cm sluoksnyje). Daviklio skersmuo dažniausiai svyruoja nuo 0,3 cm iki 4 cm, o ilgis -
nuo 5 cm iki 30 cm. Priklausomai nuo naudojamų daviklių kiekio bei formos, skiriasi ir daviklių
laikiklio dydis: kai kurie iš jų būna itin ploni ir tesiekia 5 cm skersmenį, o kai kurių skersmuo
viršija 30 cm. Laikiklio ilgis dauguma atvejų būna 30-60 cm.
Dalis vandens kokybės daviklių (ne tik naudojamų daugiafunkcinėse sistemose) matavimų metu
jautrūs mechaniniams judesiams bei vandens turbulencijai (ypač jautrūs – liuminescencijos metodu
228
veikiantys davikliai). Todėl, nuleistą į norimą gylio tašką, daviklių laikiklį būtina gerai ir saugiai
pritvirtinti. Dirbant upėse, daviklius patariama tvirtinti prie tiltų atramų. Tai padeda apsaugoti
daviklius ir nuo turbulencijos poveikio, – laikiklis tvirtinamas žemiau (srovės atžvilgiu) tilto
atramos, kuri užstoja srovę (8.22 pav.). Naudojant nuolatinę rodiklių kaitos registraciją vykdančius
daviklius, jie kartu su laikikliu įdedami į apsauginį dėklą. Ežeruose davikliai tvirtinami prie lotų bei
inkarų. Momentinių matavimų metu dirbama iš stipriai inkaru prie dugno pritvirtintos valties, o
nuolatinė rodiklių registracija atliekama tvirtinant daviklių lynų viršutinį galą prie specialių plūdžių
bei plaustų.
8.22 pav. Daugiafunkcinės vandens tyrimo sistemos daviklių tvirtinimas upėje prie tilto atramos.
Kairėje – momentiniam rodiklių matavimui pritvirtintas daviklių laikiklis (be apsauginio dėklo);
dešinėje – stacionariai pritvirtintas daviklių laikiklis nuolatinei rodiklių kaitai registruoti (įdėtas į
apsauginį dėklą). Rodyklė rodo srovės kryptį upėje. (Hach..., 2006).
Daviklių veikimo principai itin įvairūs. Kai kurie iš jų – standartiniai ir naudojami ne tik vandens
kokybės rodiklių tyrimuose. Matavimo taško gylis nustatomas slėgio davikliais pagal slėgį (panašiu
principu kaip automatinėse VMS matuojamas vandens lygis – žiūrėti 2.21 pav.). Vandens
temperatūra dažniausiai matuojama naudojant varžos termometrus (plačiau apie konstrukciją
skaityti 3.2 skyrelį). Savitasis elektros laidis šiuo metu visuose matavimuose nustatinėjamas dviejų
elektrodų principu veikiančiais davikliais (tarp į vandenį ar kitą tirpalą įmerktų elektrodų
susidarančią varžą nesunku įvertinti, atsižvelgiant į daviklio matmenis bei formą). Vandenilio jonų
koncentraciją apibūdinantis pH rodiklis matuojamas standartiniais pH-metrais. Aukščiau minėtų
rodiklių matavimo principai aiškiai apibrėžti ir per paskutinius 2-3 dešimtmečius beveik nepakito.
Daugelis kitų rodiklių lauko sąlygomis pradėti matuoti palyginus neseniai, todėl jų tyrimų
metodikos dažnai keičiasi. Antai, vandenyje ištirpusio deguonies ir bendro ištirpusių dujų kiekio
nustatymui apie 10 metų naudoti potenciometrinių ir poliarografinių matavimų metodai, tačiau
229
pastaraisiais metais juos pakeitė liuminescencinių matavimų technologijos (8.23 pav.). Šiuo metu
vandenyje ištirpusių dujų kiekis nustatomas pagal liuminoforo skleidžiamų spindulių vėlavimą,
lyginant su jo apšvietimo laiku (nustatyta, kad jis, reaguodamas į šviesos energiją, pradeda anksčiau
arba vėliau švytėti, priklausomai nuo dujų kiekio vandenyje). Dažniausiai tam panaudojami du
(infraraudonai ir mėlynai šviečiantys) šviesos diodai, į kurių šviesos energiją reaguojantis
liuminoforas skleidžia spindulius fotodiodo link. Fotodiodas paverčia šviesos energiją elektros
energija (8.23 pav.). Daugumos hidrobiologinių rodiklių – chlorofilo a, melsvabakterių,
žaliadumblių, rhodamino kiekio – matavimai naujų tipų davikliais pagrįsti aplinkos apšviestumo
(vandens skaidrumo) įvertinimu, elektroniniu būdu filtruojant įvairaus ilgio šviesos bangas,
skleidžiamas optinių komponentų komplekto. Panašiu principu pastaruoju metu nustatomas ir
vandens drumstumas bei spalva. Tačiau šių tyrimų metodai sparčiai vystosi, todėl šiuo metu
naudojamos metodikos gali greitai pasikeisti, atsiradus tikslesniems ir pigesniems matavimų
būdams.
8.23 pav. Liuminescenciniu principu veikiančio vandenyje ištirpusio deguonies kiekio daviklio
sandaros principinė schema: 1 – šviesos diodas, skleidžiantis infraraudonuosius (akiai nematomus)
spindulius ; 2 – mėlynai šviečiantis šviesos diodas (pagal: Aqualab..., 2011).
Tokiais pačiais principais kaip daugiafunkcinėse sistemose naudojami davikliai, veikia ir pavienių
rodiklių tyrimams skirti davikliai. Jie dažniausiai naudojami specialiems tyrimams (pavyzdžiui: kai
kokybės tyrimai nėra vykdomi pagal pilną programą, arba kai siekiama ištirti tik konkrečius
rodiklius) bei ekspediciniams darbams.
VMS, kurios atlieka vandens kokybės tyrimus, matavimai lauko sąlygomis dažniausiai atliekami
tuo pačiu metu, kai imami mėginiai vandens kokybės tyrimams. Matavimų vietą taip pat
stengiamasi parinkti netoli nuo mėginių ėmimo vietos.
Be aukščiau aprašytų rodiklių, vandens kokybės tyrimų programai kartais priskiriami
radioaktyvumo bei biologinių rodiklių (bentosinių organizmų, žuvų ir pan.) tyrimai, tačiau
daugumoje šalių juos vykdo tarnybos, nesusijusios su hidrometriniais matavimais.
230
1. Kas yra vandens nešmenys ir kaip jie gali būti klasifikuojami?

2. Kokie skendinčių ir šokinėjančių nešmenų mėginių paėmimo būdai dažniausiai
naudojami ir kada jie taikomi?
3. Kaip apskaičiuojamas skendinčių ir šokinėjančių bei dugninių nešmenų debitas?
4. Kokie prietaisai dažniausiai naudojami įvairių rūšių nešmenų mėginiams paimti?
5. Kuo pagrįstas ir kaip atliekamas dugninių nešmenų kiekio įvertinimas, stebint
dugno reljefo pokyčius?
6. Kokiems tyrimams naudojamas frakciometras ir kokiu principu jis veikia?
7. Kaip dažniausiai klasifikuojami dugno nuogulų mėginiams paimti skirti
prietaisai?
8. Kodėl vandens kokybės tyrimams paimtą mėginį dažnai tenka supilstyti į
skirtingo tūrio talpas bei papildomai apdoroti prieš vežant į laboratoriją?
9. Kokie vandens kokybės rodikliai dažniausiai tiriami lauko sąlygomis?
10. Kuo daugiafunkcinės vandens tyrimo sistemos pranašesnės už atskirus rodiklius
matuojančius prietaisus?
231
Hidrometrija Specialūs tyrimai
9. Specialūs tyrimai
Skyriuje supažindinama su vandens srovės krypties, optinių savybių bei bangavimo

matavimais. Pateikiama informacija apie srovės krypties matavimo metodus, taikomus upėse ir
stovinčio vandens telkiniuose. Apibūdinami dažniausiai šiuo metu srovės krypties įvertinimui
įvairiuose telkiniuose naudojami prietaisai. Aptariamos pagrindinės vandens optines savybes
apibūdinančių rodiklių matavimo metodikos. Supažindinama su prietaisais, skirtais vandens
skaidrumo bei spalvos matavimams. Aprašomi kokybiniai bei kiekybiniai bangavimo rodikliai ir
jų nustatymo metodai. Daug dėmesio skiriama naujausiems bangavimo matavimų metodams
bei prietaisams.
9.1. Vandens srovės krypties matavimai

Vandens srovės krypties tyrimai įvairiais tikslais atliekami skirtingo tipo vandens
telkiniuose. Upėse srovės kryptį dažniausiai tenka nustatinėti įrengiant naujas VMS, patikslinant
debito matavimo profilių kryptį, projektuojant hidrotechninius įrenginius ir pan. Ežeruose srovių
kryptys paprastai tyrinėjamos, siekiant išsiaiškinti vandens masės pernašos dėsningumus, esant
skitingoms hidrometeorologinėms sąlygoms. Tvenkiniuose duomenys apie srovės kryptį aktualūs
įrengiant užtvankas ir pralaidas bei planuojant jų darbo režimą.
Tiek upėse, tiek stovinčio vandens telkiniuose srovės krypties matavimams dažniausiai naudojami
trijų kategorijų prietaisai:
a) plūdės;
b) kryptį matuojantys suktukai;
c) akustiniai krypties matuokliai.
Matavimų metodika, dirbant upėse ir atliekant matavimus ežeruose bei tvenkiniuose gana smarkiai
skiriasi.
Matuojant srovės kryptį upėse, prietaisai pasirenkami priklausomai nuo siekiamo matavimų
tikslumo. Dirbant negiliose (iki 2-3 m gylio) ir neplačiose (iki 100 m pločio) upėse bei tais atvejais,
kai nebūtina labai tiksliai nustatyti srovės krypties, apsiribojama matavimais plūdėmis.
Srovės krypties matavimai plūdėmis upėse gali būti atliekami trim būdais:
1) naudojant paprastas paviršines plūdes;
2) naudojant pririštas plūdes;
3) naudojant dažančias plūdes.
Pirmasis metodas (krypties matavimas, naudojant paprastas paviršines plūdes) labai panašus į
srovės greičio matavimo paviršinėmis plūdėmis būdą (5.9 pav.). Kaip ir matuojant srovės greitį,
upėje (ištempiant virš vandens lyną arba įtvirtinant pakrantėje gaires) įrengiamas viršutinis pjūvis.
232
Viršutiniame pjūvyje nustatomos tikslios vertikalių vietos (gylio matuoti nebūtina, svarbus tik
atstumas nuo kranto). Iš kiekvienos vertikalės paeiliui paleidžiamos 3-5 plūdės. Žemiau viršutinio
pjūvio pasirenkami du kontroliniai pjūviai, kiekviename iš kurių vėliau nustatoma vieta, kurioje
plūdė kirto pjūvį bei laikas, per kurį plūdė įveikė atstumą tarp pjūvių. Siaurose upėse vietą, kurioje
plūdė kirto pjūvį, patogu nustatyti pasitelkus virš upės ištemptą sužymėtą lyną. Plačiose upėse,
naudojami geodeziniai prietaisai (tačiau tiksliai įvertinti plūdės ir pjūvio susikirtimo vietą šiuo
atveju – gan sunku). Apdorojus duomenis galima nubrėžti paviršinio vandens izotachas arba gauti
konkrečių vertikalių paviršinės srovės vektorius. Metodas labiau tinkamas neplačioms upėms,
kuriose plūdės padėtį galima nustatyti pagal lyną.
Antrasis metodas (matavimas, naudojant pririštas plūdes) taikomas tuomet, kai norima greitai ir
apytiksliai nustatyti srovės kryptį itin plačiose upėse. Darbui naudojamos paviršinės, pagal butelio
analogą pagamintos, plastikinės plūdės (plačiau – 5.3 skyrelyje), pririštos prie maždaug 30 m ilgio
plono valo. Atliekant matavimą, valtimi nuplaukiama iki matavimo vietos ir nuleidžiamas inkaras.
Plūdės kelis kartus leidžiamos iš valties ir laukiama, kol valas įsitemps. Tuo momentu busole
nustatomas valo krypties azimutas. Kartu matuojamas ir plūdės kelionės nuo valties iki valo galo
laikas. Žinant šiuos duomenis, galima nustatyti srovės greičio vektorių matavimo vietoje.
Matavimai vienoje vietoje kartojami 3-5 kartus, o rezultatai apskaičiuojami pagal duomenų vidurkį.
Dauguma atvejų tokie matavimai atliekami keliuose upėse farvaterio taškuose, detaliai netyrinėjant
srovės pasiskirstymo visame pjūvyje. Metodika taikoma tik labai apytiksliam srovės krypties
nustatymui.
Itin plačiose (virš 1000 m pločio) lygumų upėse srovės krypties matavimams kartais naudojamos
dažančios plūdės. Tokios plūdės paleidžiamos nuo tilto, iš lėktuvo arba iš sraigtasparnio.
Plaukdamos žemyn upe, jos palieka vandens paviršiuje ryškią žymę, rodančią vyraujančią plūdės
kelio kryptį. Plūdėms nuplaukus keliasdešimt metrų vaizdas nufotografuojamas iš lėktuvo ar
sraigtasparnio. Tai pakartojama kelis kartus, plūdėms įveikus kelių dešimčių metrų ruožą. Kartu
nustatomas ir fotografijos atlikimo laikas. Gauti vaizdai leidžia apytikriai apskaičiuoti paviršinio
srovės greičio vektorių.
Srovės krypties matavimai suktukais upėse atliekami norint itin tiksliai įvertinti krypčių
pasiskirstymą pjūvyje. Šiuo atveju, kaip ir matuojant greitį, kryptis nustatinėjama kiekvienoje
greičio matavimo vertikalėje, atliekant matavimus standartiniuose gyliuose. Dažniausiai
pasirenkamas matavimų trijuose (0,2h; 0,6h ir 0,8h) vertikalės taškuose metodas.
Specialūs suktukai, skirti srovės krypties matavimams, pradėti naudoti daugiau nei prieš 100 metų.
Per šį laikotarpį sukurta itin daug įvairių konstrukcijų srovės krypties matavimo suktukų. Visi
srovės krypties matavimams skirti suktukai kartu matuoja ir srovės greitį, bet daugumos šių
prietaisų pagrindinis matuojamas rodiklis – kryptis (greitis dažnai įvertinamas tik kaip papildoma
233
charakteristika). Suktukai, skirti srovės krypties matavimams, visada tvirtinami prie lyno, nes jų
korpusui būtina turėti galimybę laisvai suktis, keičiantis srovės krypčiai. Kad ši galimybė būtų
įgyvendinta, kryptį matuojantiems suktukams privalomos ir dar dvi sąlygos: a) jų greičio davikliai
negali būti su kaušeliais; b) jiems būtinas santykinai didelis stabilizatorius.
Ilgą laiką populiariausi buvo mechaniniu principu veikiantys jūriniai suktukai. Juose būdavo
sumontuota kompasinė dėžutė, į kurią, keliasdešimt kartų apsisukus sparneliams, virš dėžutės
laisvai judančia kompaso rodykle įriedėdavo metalinis rutuliukas. Dėžutė buvo suskirstyta pagal
azimuto laipsnius ir rutuliukai įkrisdavo į skirtingas jos dalis. Žinant suktuko buvimo vandenyje
laiką, apsisukimų skaičių bei rutuliukų skaičių skirtinguose kompasinės dėžutės skyreliuose buvo
galima nustatyti srovės kryptį. Buvo sukurta ir nuolat srovės kryptį mechaniškai registruojančių
savirašių.
9.1 pav. Automatiškai veikiantys suktukai, skirti srovės krypties matavimas (1 – stabilizatorius; 2 –
srovės kryptį nustatantis daviklis; 3 – suktuko pakaba (skirta lyno ir loto pritvirtinimui); 4 – suktuko
korpusas; 5 – suktuko mentė) (pagal: Valeport, 2011).
Kadangi tiek darbo, tiek skaičiavimo procedūros, naudojant šiuos prietaisus užtrukdavo ilgai,
pastaruoju metu juos pakeitė automatiškai veikiantys srovės krypties suktukai (9.1 pav.). Tokio tipo
srovės kryptį matuojančiuose suktukuose taip pat įrengti kompasiniai davikliai (dažniausiai
veikiantys potenciometriniu arba elektromagnetiniu principu), tačiau sistema pilnai automatizuota.
Suktukas kas kelias sekundes (kartais ir dažniau) siunčia elektros laidu signalą apie kompaso padėtį
bei mentės arba sparnelių apsisukimų skaičių (per tokį trumpą laiką greičio daviklis paprastai
nespėja apsisukti aplink ašį, todėl nustatomas jo pasisukimo kampas). Gavęs signalą, specialus
skaičiuoklis (stovintis valtyje, ant tilto arba ant ledo) pagal gautus duomenis apskaičiuoja srovės
greičio vektorių. Kadangi greičio vektoriui būdingi itin dažni pokyčiai, skaičiuoklis iš anksto
užprogramuojamas, kad išvestų vektorinį vidurkį per tam tikrą laiką (10 minučių, 20 minučių, 30
minučių ir pan.). Taip kiekviename vertikalės standartinio gylio taške nustatomas vietinis greičio
234
vektorius. Gauti duomenys leidžia nubraižyti izotachas įvairiuose standartiniuose gyliuose bei
apskaičiuoti vertikalės srovės greičio vektorių (tai daugeliu atveju atlieka skaičiuoklis).
Giliose lygumų upėse galima naudoti ir akustinius srovės krypties matuoklius (9.3 pav.), bet
dauguma šių prietaisų skirti ilgalaikiams stacionariems matavimams, todėl upėse šis metodas
taikomas retai.
Matuojant srovės kryptį stovinčio vandens telkiniuose dažniausiai pasitelkiami kryptį matuojantys
suktukai arba akustiniai krypties matuokliai.
Matuojant srovės kryptį suktukais, prietaisai, naudojami ežeruose ir tvenkiniuose nesiskiria nuo
aukščiau aprašytų suktukų, naudojamų upėse (9.1 pav.). Matavimo vietų ir gylio taškų jose
pasirinkimas priklauso nuo tyrimo tikslų. Dirbant tvenkiniuose (ypač atliekant tyrimus, susijusius su
hidrotechninių įrenginių projektavimu), krypties matavimai suktukais dažnai atliekami panašiai kaip
upėse: srovės greičio vektorius nustatinėjamas standartiniuose įvairiose vietose pasirinktų vertikalių
gyliuose. Ežeruose paprastai atliekami matavimai konkrečias sroves reprezentuojančiose vietose,
kur matavimų gyliai pasirenkami priklausomai nuo srovių pasiskirstymo.
9.2 pav. Akustinio srovės krypties matuoklio sandaros principinė schema: 1 – siųstuvai-imtuvai; 2 –
akustinio signalo keliai; 3 – centrinis ašių laikiklis; 4 – krypties matavimo įrenginys (greičio
vektorių skaičiuoklis arba kompasinis daviklis) (pagal: Fougere, Kun, 1998).
Siekiant išsiaiškinti bendrus vandens masės pernašos dėsningumus, giliuose bei didelio ploto
stovinčio vandens telkiniuose šiuo metu dažniausiai naudojami akustiniai krypties matuokliai. Šie
prietaisai sukurti būtent stovinčio vandens telkinių tyrimams (dauguma matuoklių naudojami ir
jūrinėje hidrometrijoje), todėl itin tiksliai įvertina srovės kryptį bei greitį. Dalis jų, naudojant
specifinėmis sąlygomis, gali būti pritaikyta bangavimo rodiklių matavimams (plačiau skaityti 9.3
skyrelį). Akustinių srovės krypties matuoklių veikimo schema kiek primena 5.3 skyrelyje aprašytus
ultragarso signalo principu veikiančius srovės greičio matuoklius (5.24 pav.). Tačiau, matuojant
kryptį, akustinius signalus siunčiančių daviklių padėtis nuolat keičiasi, todėl svarbu žinoti jų
235
siunčiamo signalo kryptį koordinačių sistemos atžvilgiu (azimutą). Tai dažniausiai įgyvendinama
sumontuojant keturis akustinių signalų daviklius ant dviejų ašių (9.2 pav.). Davikliai (siųstuvai-
imtuvai) siunčia signalus keturiais akustinių signalų sklidimo keliais, iš kurių greičio skaičiavimams
visuomet naudojami tik trys (viena kryptimi sklindantis signalas bet kurioje pozicijoje išsikreipia,
atsitrenkdamas į centrinį ašių laikiklį).
Srovės kryptis šio tipo prietaisais gali būti nustatoma dviem būdais:
a) pagal įvairiomis kryptimis sklindančių akustinių signalų greičio vektorių sumą;
b) pagal prietaiso pasisukimo vertikalios ašies atžvilgiu kampą.
Krypties skaičiavimo pagal greičio vektorių sumą būdas – sudėtingesnis ir brangesnis. Be to, šio
tipo akustiniai srovės krypties matuokliai žymiai didesni ir sunkesni. Siekiant sumažinti matuoklio
gabaritus, pastaruoju metu tarp matuoklių, įvertinančių srovės greitį pagal vektorių sumą, paplito
prietaisai su žiedo formos akustinių signalų daviklių ašimis (9.3 pav., b; 9.3 pav., c). Ant šių ašių
galima įrengti daugiau nei po keturis daviklius, todėl žymiai padidėja krypties nustatymo tikslumas.
Be to, prietaisas tampa kompaktiškesnis (šiuolaikinių matuoklių skersmuo – nuo keliolikos iki
keliasdešimties centimetrų, o aukštis – apie 0,5 m).
9.3 pav. Įvairių tipų akustiniai srovės krypties matuokliai: a) matuoklis, įvertinantis srovės kryptį
pagal prietaiso pasisukimo kampą; b) matuoklis, įvertinantis srovės kryptį pagal greičio vektorių
sumą, su dviem daviklių ašimis ir daviklių žiedu; c) matuoklis, įvertinantis srovės kryptį pagal
greičio vektorių sumą, su dviem daviklių žiedais (apačioje – padidintas daviklių žiedų vaizdas); d)
Doplerio principu veikiantis srovės krypties matuoklis su trimis ADCP davikliais (nuotraukos iš:
Fougere, Kun, 1998; Hogg ir kt., 2002; Communication..., 2011).
Matuokliai, įvertinantys srovės kryptį pagal prietaiso pasisukimo kampą, turi įmontuotą
potenciometrinį kompasą (9.3 pav., a). Juose naudojami du ant skirtingų vienos ašies galų
236
pritvirtinti siųstuvai-imtuvai (kadangi krypties pagal vektorių sumą skaičiuoti nereikia, jie vertina
tik srovės greitį). Skirtingai nuo aukščiau aprašytų – kryptį pagal greičio vektorių sumą vertinančių
– matuoklių, šie prietaisai negali būti pritaikyti bangavimo matavimams, nes matuoja srovės kryptį
tik vertikalios ašies atžvilgiu.
Paskutiniais metais krypties rodiklių vertinimui sukurta ir Doplerio principu veikiančių matuoklių
(9.3 pav., d). Dažniausiai juose naudojami ADCP sistemos davikliai, veikiantys panašiu principu
kaip ir povandeniniuose srovės greitį vertinančiuose matuokliuose (5.35 pav., b).
Visi akustiniai srovės krypties matuokliai tvirtinami prie lyno už centrinio daviklio ašių laikiklio.
Kad prietaisas laikytųsi stabiliai, po apačia ant lyno pakabinamas sunkus lotas arba nuleidžiamas
inkaras. Daugelį šių prietaisų galima naudoti be stabilizatoriaus (uodegos), bet beveik visuose yra
speciali stabilizatoriaus pritvirtinimo ašis. Manoma, kad stabilizatorius būtinas atliekant
trumpalaikius matavimus ir nereikalingas paliekant prietaisą ilgalaikei srovės rodiklių kaitos
registracijai.
Šiuolaikiniai prietaisai gali sėkmingai veikti registruodami duomenis savo atminties bloke iki kelių
mėnesių. Naudojant srovės krypties matuoklius ilgalaikiam srovių kaitos registravimui, jie
dažniausiai tvirtinami prie specialių plūdurų (bujų). Tokiais atvejais šiuose prietaisuose dažnai
sumontuojama ir daugiau papildomą informaciją (apie vandens temperatūrą, savitąjį elektros laidį ir
pan.) kaupiančių daviklių. Informacija apie visų daviklių parodymus – tiek atliekant trumpalaikius
matavimus, tiek registruojant rodiklių pokyčius per ilgą laikotarpį – kaupiama prietaiso atminties
bloke, dažniausiai įvertinančiame matuojamas charakteristikas kas kelias sekundes.
9.4 pav. Plūdurai su antenomis, skirti paviršinių srovių krypčių tyrimams „butelių pašto“ metodu: 1
– plūduras; 2 – antena; 3 – įrenginys lotui prikabinti; 4 – šviesos indikatorius (įsijungiantis ieškant
plūduro, pabaigus darbą).
237
Vyraujančios paviršinių srovių kryptys didesniuose kaip 100 km2 stovinčio vandens telkiniuose
kartais tyrinėjamos „butelių pašto“ metodu. Tai sena, jau kelis šimtmečius naudojama tyrimų
metodika, pagrįsta vienu metu skirtingose vietose paleistų plūdurų kelionės vandens paviršiumi
(dreifo) sekimu. Ilgą laiką atliekant šiuos tyrimus buvo paleidžiami ryškiai dažyti buteliai su viduje
įrašyta informacija apie paleidimo laiką bei vietą. Praėjus kelioms dienoms, buteliai būdavo
surenkami pakrantėse ir išsiaiškinama kiekvieno iš jų plaukimo trajektorija. Metodas buvo labai
apytikslis, nes leisdavo sužinoti tik bendrą plūdės plaukimo kryptį nuo paleidimo iki paėmimo
taško.
Šiuo metu metodika žymiai patobulėjo, nes atsirado galimybė nuolat sekti paleistų plūdurų dreifą.
Dažniausiai tai įgyvendinama naudojant plūdurus, kurie kas keliasdešimt sekundžių arba kas kelias
minutes (priklausomai nuo to, kaip užprogramuota signalizavimo sistema) siunčia radijo signalus
(9.4 pav.). Pasiųsti signalai leidžia nustatyti plūdurų buvimo vietą GPS sistemos pagrindu
veikiančioje duomenų bazėje. Naudojant specialią programinę įrangą, vėliau galima sužinoti
informaciją apie kiekvieno konkretaus plūduro plaukimo kryptį bei greitį, nupiešti paviršinių srovių
izotachas ir pan. Skirtingas signalizavimo sistemas naudojantys plūdurai gali nepertraukiamai veikti
nuo dešimties iki keliasdešimties parų. Standartinių „butelių pašto“ tyrimams naudojamų plūdurų
skersmuo svyruoja nuo 20 cm iki 60 cm, dauguma plūdurų – rutulio formos. Visi plūdurai
viršutinėje dalyje turi keliasdešimties centimetrų ilgio anteną. Esant dideliam bangavimui, prie
plūdurų apatinės dalies gali būti pritvirtinti iki 5 kg svorio lotai. Pabaigus tyrimą, plūdurus
stengiamasi surinkti, atsekant jų buvimo vietą pagal siunčiamus signalus. Kadangi dalies plūdurų
dažnai nepavyksta rasti, pastaruoju metu juos imta gaminti iš medžiagų, kurios per keletą mėnesių
ištirpsta vandenyje, nekeldamos žalos aplinkai.
9.2. Vandens optinių savybių matavimai

Vandens optinių savybių matavimai kartais priskiriami vandens kokybės rodiklių tyrimų
programai, bet paprastai aptariami kaip atskira specialiųjų tyrimų dalis, nes vandens optinės
charakteristikos matuojamos dažniau nei kokybės parametrai. Be to, atliekant vandens kokybės
tyrimus, dalis optinių rodiklių vertinami naudojant kitus metodus ir pateikiami kitokiomis
dimensijomis nei VMS, vykdančiose matavimus pagal specialiąją tyrimų programą.
Daugumoje šalių vandens optinių savybių matavimai stacionariose VMS vykdomi tik stovinčio
vandens telkiniuose. Svarbiausi ir dažniausiai matuojami rodikliai yra:
1) vandens skaidrumas;
2) vandens spalva.
Abiejų rodiklių tyrimai pagrįsti gana subjektyviais metodais, reikalaujančiais stebėtojo kruopštumo
ir patirties. Kadangi matavimų rezultatai nemenkai priklauso nuo matuotojo regos savybių,
238
pastebėta, kad optinių rodiklių duomenų sekoms dažnai būdingi homogeniškumo pažeidimai,
pasikeitus stebėtojui.
Vandens skaidrumą galima įvertinti matuojant dvi charakteristikas: a) santykinį skaidrumą; b)
skaidrumo koeficientą. Tradiciškai dažniau matuojamas santykinis skaidrumas, nes prietaisai ir
metodai skirti jo matavimams sukurti dar XIX a. viduryje.
Santykinis skaidrumas nustatomas naudojant Secchi (Sekio) diską (pavadintą pagal jo išradėjo A.
Secchi pavardę). Secchi diskas – baltas arba baltai-juodas (padalintas į du juodus ir du baltus
trikampius arba kelias juodas ir baltas juostas) plokščias metalinis arba plastikinis diskas (9.5 pav.),
pritvirtintas prie lyno, sugraduoto kas 10 cm. Manoma, kad geriausiai vandenyje įžiūrimi į juodai-
baltus kvadrantus padalinti diskai. Tradicinis disko skersmuo – apie 20-40 cm. Lietuvoje
dažniausiai naudojami balti metaliniai 30 cm skersmens diskai. Lyno ilgis – nuo 5 m iki 50 m. Po
disko apačia paprastai pritvirtinamas papildomas svarstis, leidžiantis greičiau nuleisti jį į vandenį ir
stabiliau laikytis diskui vertikalioje padėtyje. Dirbant itin mažu santykiniu skaidrumu
pasižyminčiuose vandens telkiniuose bei upėse, Secchi diskas gali būti tvirtinamas ir prie 2 m ilgio
hidrometrinio strypo (upėse tai leidžia lengviau išlaikyti prietaisą srovėje).
9.5 pav. Įvairių tipų Secchi (Sekio) diskai.
Skaidrumo matavimai Secchi disku atliekami iš valties arba nuo ledo. Dirbant ežere santykinio
skaidrumo (kaip ir kitų vandens optinių savybių) matavimai stacionariose VMS atliekami terminėse
vertikalėse. Jei terminiai matavimai įvairiuose gyliuose tiriamame telkinyje nevykdomi arba
santykinis skaidrumas tiriamas ekspediciškai, matavimams dažniausiai pasirenkama giliausia
vandens telkinio vieta. Matavimai stacionariose VMS kartojami kartą per dešimtadienį arba kartą
per savaitę.
Vandens skaidrumas Secchi disku matuojamas iš lėto nuleidžiant jį į vandenį šešėlinėje valties
pusėje (9.6 pav.). Diskas leidžiamas gilyn, kol visai išnyksta iš akių. Gylis, kuriame jis tampa
visiškai nebematomu, 5-10 cm tikslumu užrašomas matavimų žurnale. Vėliau diskas nuleidžiamas
dar 1-2 m giliau, palaikomas tokiame gylyje apie 10 sekundžių (kad stebėtojo akys gerai priprastų
239
prie stebimo taško, o vanduo nustotų judėti) ir lėtai pradedamas kelti į viršų. Vandenyje pasirodžius
disko formos baltai dėmei, užrašomas disko pasirodymo gylis. Disko leidimo-kėlimo operacija
kartojama bent du tris kartus (priklausomai nuo gautų rezultatų skirtumų bei stebėtojo patirties) ir
išvedamas rezultatų vidurkis, kuris apibūdina vandens santykinį skaidrumą matavimo vietoje.
9.6 pav. Santykinio vandens skaidrumo matavimas Secchi disku (pagal: Great North..., 2009).
Secchi diskais taip pat galima apytiksliai įvertinti vandens skaidrumą skirtingose spalvų spektro
dalyse. Tam naudojami spalvoti Secchi diskai, su kuriais, matuojant skaidrumą, elgiamasi pagal
analogišką metodiką.
Vandens skaidrumo koeficientas – šviesos srauto arba šviesos stiprio (išlaikant reikiamas matavimo
sąlygas, šie rodikliai tiesiogiai proporcingi vienas kitam) sumažėjimą, didėjant matavimo gyliui,
atspindintis rodiklis. Dažniausiai jis nustatomas, palyginant šviesos srauto intensyvumą
paviršiniame vandens sluoksnyje ir 1 metro gylyje bei išreiškiant šį santykį procentais. Tokia
skaidrumo koeficiento įvertinimo metodika populiari dideliais gyliais nepasižyminčiuose stovinčio
vandens telkiniuose, kurių vandens masei būdingas maišymasis bent kelis kartus per metus, ir
upėse. Itin giliuose (virš kelių šimtų metrų gylio) ežeruose vandens skaidrumo koeficientas kartais
vertinamas palyginant tarpusavyje šviesos srauto intensyvumą ne metro, bet didesniame gylio
sluoksnyje, o vėliau perskaičiuojant duomenis metro reikšmei.
Šviesos srauto intensyvumas nustatomas, naudojant povandeninį liuksmetrą. Liuksmetras –
prietaisas, skirtas matuoti apšviestumui (apšvietai). Tradiciniai liuksmetrai naudojami fotografijos,
oro kokybės rodiklių įvertinimo bei meteorologinių matavimų srityse. Daugiau nei prieš pusę
amžiaus išradus povandeninius liuksmetrus (9.7 pav.), atsirado galimybė panaudoti juos vandens
skaidrumo matavimams.
Povandeniniai liuksmetrai leidžia įvertinti apšviestumą (šviesos srautą, tenkantį vienetiniam
paviršiaus plotui) liuksais įvairiame gylyje. Dirbant gilesniuose stovinčio vandens telkiniuose,
240
liuksmetrų davikliai tvirtinami tiesiogiai prie daviklį su monitoriumi jungiančiu kabeliu (9.7 pav.,
a). Laidas paprastai būna graduotas kas 1 m. Tai leidžia atlikti eilę apšviestumo matavimų
skirtinguose gyliuose (9.7 pav., c). Matavimų rezultatai vėliau gali būti panaudojami ne tik vandens
skaidrumo koeficientui apskaičiuoti. Dirbant upėse, povandeninių liuksmetrų davikliai tvirtinami
prie specialaus strypo (9.7 pav., b), o matavimai atliekami brastoje (9.7 pav., d) arba nuo tilto.
9.7 pav. Įvairių tipų povandeniniai liuksmetrai ir jų naudojimas: a) prie laido tvirtinamas
liuksmetras, skirtas darbui stovinčio vandens telkiniuose; b) prie specialaus strypo tvirtinamas
liuksmetras, skirtas darbui upėse (brastoje arba nuo tilto); c) darbas su liuksmetru, pritvirtintu prie
laido; d) darbas su liuksmetru, pritvirtintu prie strypo (nuotraukos iš: Berkman, Canova, 2007;
Great Lakes..., 2009; Integrated..., 2010).
Darbo su povandeniniu liuksmetru metodika nėra galutinai nusistovėjusi, nes didelį poveikį
apšviestumui turi spindulių kritimo kampas. Todėl, kaip ir kitų optinių rodiklių matavimo metu,
vertinant vandens skaidrumo koeficientą labai nepageidautina dirbti saulėtoje valties pusėje. Sukurti
vienodos šešėlio zonos, dirbant dideliuose gyliuose, nepavyksta (nebent matavimai vykdomi iš itin
didelių laivų), todėl tiksliausiais laikomas matavimų paviršiniame vandens sluoksnyje bei 1 metro
gylyje palyginimas. Tačiau matavimų paviršiniame vandens sluoksnyje rezultatai neretai taip pat
būna iškreipti dėl vandens raibuliavimo, bangavimo, paviršiuje plaukiojančių burbuliukų, nešmenų
ir pan. Taigi, nors teoriškai atrodo, kad liuksmetro naudojimas – mažiau subjektyvus ir žymiai
tikslesnis metodas nei Secchi disko metodika, naudojama vertinant santykinį skaidrumą, empirinių
matavimų rezultatai rodo, kad vandens skaidrumo koeficiento ir santykinio skaidrumo įvertinimo
tikslumas beveik nesiskiria.
241
Vandens spalvą, atliekant specialiuosius hidrologinius tyrimus, tradiciškai įprasta vertinti

naudojantis Forel-Ule (Forelio-Ulės) spalvų skale. Forel-Ule spalvų skalę sudaro 21 skirtingo
atspalvio tirpalų pavyzdžių rinkinys (9.8 pav.). Kiekvienas iš pavyzdžių turi savo numerį, kuris
priskiriamas tiriamo telkinio vandens spalvai, lyginant ją su Forel-Ule skale. I-XI numeriais
pažymėtų spalvų pavyzdžių skalę savo laiku sukūrė F. A. Forel. Vėliau, norėdamas išplėsti šios
skalės panaudojimo galimybes, W. Ule papildė ją XI-XXI numeriu pažymėtų pavyzdžių rinkiniu.
Todėl Forel-Ule spalvų skalė kartais skirstoma į Forel (I-XI) ir Ule (XI-XXI) skales, kiekvienoje iš
kurių yra po 11 skirtingų atspalvių pavyzdžių.
Vandens spalvos vertinimas pagal Forel-Ule skalę atliekamas tuo pačiu metu kaip ir skaidrumo
matavimai. Jei matuojamas vandens santykinis skaidrumas, naudojant Secchi diską, nustačius
skaidrumą, diskas pakeliamas į gylį, atitinkantį pusę santykinio skaidrumo reikšmės. Pavyzdžiui: jei
matavimų metu nustatomas 1,4 m santykinis skaidrumas, Secchi diską, prieš matuojant vandens
spalvą pagal Forel-Ule skalę, būtina pakelti į 0,7 m gylį. Tuomet vandens spalva virš Secchi disko
lyginama su spalvos pavyzdžiais skalėje ir išrenkamas artimiausias pagal spalvą pavyzdys. Jo
numeris užrašomas matavimų žurnale. Lyginant Forel-Ule skalės pavyzdžių spalvą su vandens
spalva virš Secchi disko, būtina, kad spalvų skalės pavyzdžiai būtų išdėlioti virš balto fono (ant
balto popieriaus lapo, baltoje plastikinėje dėžutėje ir pan.). Jei spalvos nustatymo metu Secchi
diskas nenaudojamas (skaidrumas vertinamas liuksmetru arba iš viso nematuojamas), Forel-Ule
spalvos skalės pavyzdžiai lyginami su vandens spalva tiesiogiai virš vandens paviršiaus (joks fonas
po mėginiais nededamas). Abiem atvejais svarbu, kad matavimų vietoje po vandeniu nesimatytų
dugno. Matavimų vietos bei laiko parinkimo kriterijai, atliekant vandens spalvos įvertinimą Forel-
Ule skale, analogiški kaip ir matuojant vandens skaidrumo rodiklius.
9.8 pav. Forel-Ule (Forelio-Ulės) spalvų skalė (nuotrauka iš: Escala..., 2010).
Kaip ne kartą minėta, lauko sąlygomis atliekami optinių vandens savybių tyrimai pasižymi
nemenku subjektyvumu. Įvairių šalių tarnybos, vykdančios hidrologinius tyrimus, nurodo gana
daug įvairių pasiūlymų kaip to išvengti. Norint pakankamai tiksliai įvertinti optinius rodiklius lauko
sąlygomis svarbiausiomis laikytinos šios metodinės nuostatos:
242
• matavimus tame pačiame objekte turi vykdyti vienas asmuo;

• matavimai visada vykdomi tik šešėlio zonoje (šešėlinėje valties pusėje, po
tilto šešėliu ir pan.);
• geriausias laikas vandens optinių savybių matavimams lauko sąlygomis –
tarp 10 val. ir 16 val.;
• nepageidautina matuoti optinių rodiklių esant bangavimui;
• būtina užrašyti žurnale aukštį, iš kurio stebimas vandens paviršius
(pageidautina optinių rodiklių matavimus toje pačioje vietoje visada atlikti
žiūrint į vandenį iš to paties aukščio);
• būtina pažymėti matavimų žurnale ar matavimai vykdomi iš valties, ar nuo
ledo, ar nuo tilto (skirtingomis sąlygomis atliktų matavimų rezultatai
dažniausiai nesutampa);
• prieš atliekant matavimą valtis turi būti stabiliai įtvirtinta;
• sekliuose telkiniuose prieš matavimą svarbu dirbtinai nesudrumsti vandens
(nuleidžiant Secchi diską arba per greitai priplaukiant motorine valtimi).
Daugelyje šalių optinių rodiklių matavimai lauko sąlygomis vykdomi tik šiltojo metų sezono metu.
Manoma, jog naudojami metodai žiemą pernelyg netikslūs, kad leistų įvertinti tiriamas savybes, be
to, po ledu ir iš valties išmatuotas vandens skaidrumas bei spalva – nelygintini tarpusavyje.
Kita vertus, tikslesnius matavimus kol kas galima atlikti tik laboratorinėmis sąlygomis. Jų tyrimo
metodai taip pat nėra nusistovėję. Daugeliu atvejų vandens kokybės tyrimuose naudojamos
metodikos labiau skirtos nuotėkų, o ne gamtinių paviršiaus telkinių, vandens analizei. Vandens
skaidrumas laboratorijose nustatomas naudojant Snelleno cilindrus, tačiau manoma, kad mėginiai
dažnai pasiekia laboratorijas jau būdami pakitusio skaidrumo. Tiksliau laboratorinėmis sąlygomis
galima įvertinti vandens spalvą. Populiariausias metodas – spalvos nustatymas pagal platinos-
kobalto (Pt/Co) skalę. Naudojant fotokalorimetrus bei panašius prietaisus, vandens spalvą šiuo
metodu galima įvertinti itin tiksliai.
9.3. Bangavimo matavimai ir stebėjimai

Prie stambių stovinčio vidaus vandens telkinių įsikūrusiose VMS kartais vykdomi vėjinio
bangavimo rodiklių matavimai bei stebėjimai. Vėjinis bangavimas – vėjo sukeliamas vandens
paviršiaus judėjimas, kurį galima apibūdinti įvairiais kiekybiniais bei kokybiniais rodikliais. Labiau
standartizuota bangavimo matavimų metodika kol kas sukurta tik jūrinėje hidrometrijoje. Vidaus
vandens telkiniams ji ne tokia aktuali, todėl įvairiose šalyse naudojami skirtingi prietaisai bei
metodai. Bangavimo matavimų ir stebėjimų programa labai priklauso ir nuo stebimų objektų
dydžio. Mažuose (iki 50 km2) ežeruose bei tvenkiniuose vėjinis bangavimas menkas ir tiksliai
243
išmatuoti jo rodiklių, naudojant dabartinius metodus, neįmanoma; tuo tarpu, itin dideliuose
(Kaspijos jūros, Viktorijos, Mičigano, Baikalo rango) ežeruose naudojama daug jūrinėje
hidrometrijoje taikomų bangų matavimo prietaisų ir metodų. Lietuvos vidaus vandens telkiniuose
šiuo metu bangavimo rodikliai nematuojami.
9.1 lentelė. Bendros vandens paviršiaus būklės ir bangavimo skalės pavyzdys (Deriugin, Stepaniuk,
1974).
Balai Bangų Vandens paviršiaus požymiai
aukštis, m
0 – Veidrodiškai lygus.
1 0 – 0,25 Pasirodo pirmosios nedidelės bangų keteros.
2 0,25 – 0,75 Nedidelių bangų keteros užlūžta, bet puta ne balta, o bespalvė (stikliška).
3 0,75 – 1,25 Išryškėja nedidelės bangos. Kai kurių keteros užlūžta, pasidengdamos
balta pluta.
4 1,25 – 2,0 Bangos turi ryškią formą, keteros visur padengtos balta puta.
5 2,0 – 3,5 Pasirodo aukštų bangų keteros, jų putotos viršūnės užima didelius plotus.
6 3,5 – 6,0 Bangų keteros persiformuoja į ilgus vėjinių bangų volus; putos, vėjo
plėšiamos nuo bangų, ištįsta juostomis ant keterų šlaitų.
Kokybiniai rodikliai dažniausiai naudojami vizualių stebėjimų duomenims apibūdinti. Informacijos

apie konkrečias bangų charakteristikas stebėjimų metu sukaupiama nedaug, be to, ji nėra itin tiksli.
Todėl kokybiniam bangavimo apibūdinimui naudojamos balais arba kitokiais specifiniais vienetais
bangavimo stiprumą ir intensyvumą įvertinančios skalės. Jūroje bangavimas įvertinamas
pasitelkiant dešimties balų (nuo 0 iki 9) skalę. Kadangi vidaus vandens telkiniuose tokio aukščio
bangos kaip jūroje nesusiformuoja, čia apsiribojama septynių balų skale, sudaryta naudojant jūrinio
bangavimo įvertinimui skirtos skalės septynis pradinius punktus (9.1 lentelė).
Bangavimo režimas pagal vizualių stebėjimų rezultatus dažnai apibūdinamas ir pasitelkiant Boforto
skalę (pavadintą ją sukūrusio F. Beaufort vardu). Boforto skalė patogi tuo, kad leidžia kartu
apytiksliai įvertinti ir vėjo greitį.
Skalės, skirtos bangų rodiklių kokybiniam įvertinimui įvairiose šalyse – nevienodos, tačiau jų
sudarymo principai išlieka analogiški. Visais atvejais, neturint specialiems bangavimo matavimams
skirtų prietaisų, stebimi telkinio vandens paviršiaus požymiai, pagal kuriuos stengiamasi įvertinti
bangų aukštį, bangavimą balais, o kartais – vėjo greitį, bangos periodą ir panašius dydžius.
Žymiai objektyviau bangavimas vidaus vandens telkiniuose įvertinamas naudojant specialius, bangų
charakteristikų matavimui skirtus, prietaisus. Manoma, kad norint gauti optimalų informacijos apie
bangavimo savybes kiekį, VMS, vykdančiose bangavimo rodiklių matavimų programą, būtina
išmatuoti bei apskaičiuoti šiuos parametrus:
a) bangos aukštį;
244
b) bangos ilgį;
c) bangos periodą;
d) bangos sklidimo greitį;
e) bangos statumą.
Šie dydžiai laikomi svarbiausiais vėjinį bangavimą apibūdinančiais kiekybiniais rodikliais.
Daugumos jų nustatymo principai pavaizduoti 9.9 pav. Kai kurie rodikliai apskaičiuojami naudojant
papildomą informaciją.
9.9 pav. Pagrindiniai kiekybiniai rodikliai, apibūdinantys vėjinį bangavimą (α – bangos statumas).
Pavyzdžiui: bangos periodas τ (s) apskaičiuojamas kaip kelių viena po kitos sekančių bangos
viršūnių (arba papėdžių) N praėjimo per matavimo tašką laiko T (s) vidurkis:
T
τ= . (9.1)
N
Bangos sklidimo greitis (atstumas, kurį banga įveikia per sekundę vyraujančio bangavimo kryptimi)
skaičiuojamas pagal lygtį:
L
v= ; (9.2)
τ
čia: v – bangos sklidimo greitis, m/s; L – bangos ilgis, m; τ – bangos periodas, s. Tačiau v galima
įvertinti ir tiesioginių matavimų metu, stebint kokiu greičiu juda bangos ketera.
Bangos statumas dažniausiai įvertinamas pagal bangos aukščio ir ilgio santykį:
H
α= ; (9.3)
L
čia: α – bangos statumas, laipsniais; H – bangos aukštis, m; L – bangos ilgis, m.
Bangavimo matavimai vidaus vandens telkiniuose organizuojami atsižvelgiant į bangavimo ežere
ar tvenkinyje režimą. Todėl tiek matavimo vietų išdėstymas, tiek matavimui naudojamų prietaisų
parinkimas labai priklauso nuo bangų aukščio ir jų periodo bei šių rodiklių sezoninės kaitos
245
amplitudės. Kadangi visos šios charakteristikos susiję su vėjo greičiu bei vandens telkinio forma,
bangavimo matavimams retai pavyksta parinkti vietas arti VMS.
Kiekybiniai bangavimo rodikliai gali būti matuojami nuo kranto arba steigiant prie plūdurų
pritvirtintus bangavimo registratorius. Per kelis paskutinius dešimtmečius smarkiai patobulėjus
bangavimo rodiklius matuojančiai aparatūrai, matavimų nuo kranto programa smarkiai susiaurėjo.
Tokie matavimai (nenaudojant bangavimo registratorių) vykdomi tik seniai neatnaujintose VMS.
Registratoriai visada naudojami itin dideliuose (virš 10000 km2 ploto) ežeruose bei telkiniuose,
kuriuose bangavimo matavimai būtini dėl intensyvios laivybos, numatomo hidrotechninių įrenginių
projektavimo ir pan. Paskutiniais metais jie baigia pakeisti matavimams nuo kranto naudotus
prietaisus ir 100-10000 km2 ploto vandens telkiniuose.
Matavimai nuo kranto vykdomi nemažesniuose kaip 100 km2 ploto ežeruose bei ilguose
(netrumpesniuose kaip 200 km) upinio tipo tvenkiniuose. Tokiu atveju įvairiose stebimo telkinio
vietose išdėstoma iki 4 bangavimo matavimo punktų. Ežeruose juos stengiamasi išdėstyti didžiausiu
bangavimu pasižyminčiose kranto vietose, o upiniu režimu pasižyminčiuose tvenkiniuose –
maždaug kas 50-100 km.
9.10 pav. Įvairių tipų bangų gairės: a) paprastoji gairė, pritvirtinta prie stabilaus plūduro; b)
paprastoji gairė, pritvirtinta prie bangavimo metu svyruojančio plūduro (1 – inkaras; 2 – lynas,
laikantis plūdurą; 3 – plūduras; 4 - gairė); c) ekstremalius bangų horizontus nustatanti gairė (1 –
inkaras; 2 – lynas bujai pritvirtinti; 3 – buja; 4 – plūdė, bangavimo metu judanti vertikalia ašimi; 5 –
plūdės judėjimo ašis su atsvaro mechanizmu) (pagal: Karasev, Shumkov, 1985; Daskalakis, 2011).
Paprasčiausi prietaisai, kurie gali būti panaudoti atliekant bangavimo matavimus nuo kranto –
bangų gairės (9.10 pav.). Skiriamos paprastos bangų gairės ir gairės, skirtos ekstremalių bangų
aukščio svyravimų matavimams. Paprastos bangų gairės – prie dugno pritvirtinti kelių metrų
aukščio plastikiniai stulpeliai, sugraduoti kas 5 arba 10 centimetrų (9.10 pav., a). Žvelgiant į tokią
246
gairę nuo kranto (per tolimatį, kitus geodezinius prietaisus arba žiūronus) galima nesunkiai nustatyti
svarbiausius bangavimo kiekybinius rodiklius. Kai kurios paprastosios bangų gairės pritvirtintos
prie bangavimo metu svyruojančio plūduro (9.10 pav., b). Tuomet bangavimo rodikliai įvertinami
stebint šių gairių viršūnės svyravimo kampą bei dažnumą.
Ekstremalius bangų horizontus nustatančios gairės dažniausiai sukonstruotos plūdinio mechanizmo
reakcijos į vandens lygio pokyčius principu (9.10 pav., c). Pačios gairės tvirtinamos prie paviršiuje
plaukiojančios stambios bujos, pririštos prie inkaro. Judant bangoms, vandens lygis kinta ir gairės
viduje esanti plūdė priverčia suktis specialią pavarą. Daugelyje tokio tipo prietaisų pavara gali kilti
arba leistis į viršų 300-320° kampu. Kartu ji nustumia aukštyn arba žemyn specialų žymeklį,
parodantį ekstremalų bangos viršūnės bei papėdės lygį. Ekstremalių bangų horizontų nustatymui
skirtos gairės populiarios tik itin aukštomis bangomis pasižyminčiuose telkiniuose. Po kiekvieno
matavimo ekstremalių horizontų gairės rodmenis būtina atstatyti į nulinę padėtį, todėl dirbti su šio
tipo prietaisais nepatogu.
9.11 pav. Įvairių tipų tolimačiai ir jų okuliaruose matomi vaizdai: a) lazerinis tolimatis; b) tipiškas
lazerinio tolimačio okuliare matomas vaizdas; c) perspektyvinis tolimatis; d) vienas iš
perspektyvinio tolimačio okuliare matomų vaizdų variantų (pagal: Headquarters..., 1991).
Populiariausias geodezinis prietaisas, naudojamas stebint atokiau nuo kranto įrengtas paprastąsias
bangų gaires – tolimatis (9.11 pav.). Juo galima išmatuoti bangų aukštį, ilgį, periodą, sklidimo greitį
ir kryptį. Stebėtojai, gerai įsisavinę tolimačio naudojimo procedūras, neretai sugeba atlikti
kiekybinių bangavimo rodiklių matavimus ir be bangų gairės (tiesiogiai stebėdami bangų keteras
konkrečioje vietoje). Anksčiau ilgą laiką buvo naudojami perspektyviniai tolimačiai (9.11 pav., c;
9.11 pav., d), kurių veikimas pagrįstas optiniu tiesioginės linijinės perspektyvos reiškiniu. Kai kur
247
tokie prietaisai tebenaudojami ir dabar. Didžiausias jų trūkumas – gana ilgai trunkantis realių
atstumų bei aukščių apskaičiavimas ir sunkumai, kylantys dirbant su prietaisu nepatyrusiam
matuotojui. Tokių problemų nekyla naudojant šiuolaikinius tolimačius, populiariausi tarp kurių –
lazeriniai (9.11 pav., a; 9.11 pav., b) ir akustiniai. Siųsdami lazerio spindulį arba ultragarso signalą
link stebimo objekto, šie tolimačiai automatiškai nustato atstumą iki jo. Jei matuojamas objektas
(pavyzdžiui: bangos ketera arba prie svyruojančio plūduro pritvirtinta gairė) stebėjimo metu juda,
įvertinamas jo judėjimo greitis, svyravimo amplitudė bei panašūs rodikliai. Tiek perspektyviniai,
tiek lazeriniai bei akustiniai tolimačiai dažniausiai statomi ant trikojo. Ekstremaliais atvejais –
staiga pakilus itin didelėms bangoms arba bangoms stebėjimo metu ėmus gęsti – matavimai
tolimačiu gali būti atliekami ir laikant jį rankose nepritvirtintą.
Bangavimo matavimai nuo kranto daugumoje šalių vykdomi tuo pačiu metu kaip ir pagrindinei
stebėjimų programos daliai priskiriami matavimai (kartą arba du kartus per parą). Manoma, kad
vidutiniam bangos periodui nustatyti būtina du kartus įvertinti jį naudojantis (9.1) lygtimi,
apskaičiuojant vidurkį pagal 50 viena po kitos sekančių bangų keterų arba papėdžių praėjimo per
bangų gairę laiką. VMS, kuriose neįrengtos bangų gairės, bangos periodas analogišku būdu
nustatomas pagal bangų mūšą į krantą. Bangos aukštis dauguma atvejų vertinamas, nustatant 1 %
tikimybės bangų aukščio rodiklį. Tuo tikslu du kartus matuojama maždaug po 50 viena po kitos
sekančių bangų keterų bei papėdžių. Vėliau atrenkamas ekstremalus rezultatas, kuris laikomas 1 %
tikimybės bangos aukščiu. Kartu su kiekybiniais bangavimo rodikliais, VMS, vykdančiose
bangavimo matavimų programą, atliekami bangų charakteristikas lemiančių meteorologinių
parametrų (vėjo greičio ir krypties) matavimai. Jei tokios galimybės nėra, naudojami artimiausios
meteorologijos stoties duomenys.
Matavimai plaukiojančiais bangavimo registratoriais (automatiniais bangomačiais) anksčiau buvo
vykdomi tik tiriant jūras bei itin didelius ežerus. Tai labiausiai buvo susiję su itin dideliais,
mechaniniu bei elektrokontaktiniu principu veikusių, prietaisų gabaritais. Pastaruoju metu
plaukiojantys bangavimo registratoriai smarkiai patobulėjo – mechaninius (plūdinius bei slėgio)
daviklius juose pradėta keisti akustiniais, optiniais bei elektromagnetiniais davikliais. Tokio tipo
automatiniai bangomačiai tapo žymiai mažesni ir yra lengvai pritaikomi santykinai nedideliuose
(virš 100 km2) stovinčio vandens telkiniuose. Kartu žymiai padidėjo ir prietaisų jautrumas: kartais
jais galima įvertinti ne tik bangų, bet ir ruzgų (kurių aukštis – keli milimetrai, o ilgis – keli
centimetrai) kiekybinius rodiklius.
Dabar plaukiojančiuose bangavimo registratoriuose dažniausiai naudojami ADCP tipo davikliai,
vertinantys bangavimą pagal vandens lygio kaitos pasirinktame paviršiaus taške ir vandens dalelių
judėjimo greičio gretimuose taškuose palyginimą (9.12 pav.). Šio tipo automatiniai bangomačiai
kiek primena „apverstus“ srovės greičių matuoklius su ADCP davikliais, tvirtinamus prie valčių
248
arba plaustelių (5.30 pav.). Kaip ir matuojant srovės greitį, automatiniame bangomatyje naudojami
keturi ADCP davikliai, siunčiantys akustinius signalus skirtingomis kryptimis. Siekiant išmatuoti
bangavimo rodiklius, davikliai išdėstomi kiek kitaip nei matuojant greitį: vienas iš jų visada
įrengiamas centrinėje matuoklio dalyje ir nukreipiamas vertikaliai vandens paviršiaus link, o likę
trys išdėstomi aplink jį ir nukreipiami link vandens paviršiaus vienodu kampu (9.12 pav., a).
9.12 pav. Prie povandeninio plūduro pritvirtinto automatinio bangavimo registratoriaus su ADCP
davikliu veikimo principinė schema: a) bendras bangavimo registratoriaus pritvirtinimo ir iš jo
sklindančių akustinių signalų vaizdas; b) bangavimo kiekybinių rodiklių nustatymo pagal akustinių
signalų sklidimą banguojančios vandens masės viduje schema ( v1 , v 2 , v 3 – matuojami akustinio

signalo sklidimo greičių vektoriai; raudonai pažymėtas akustinis signalas, sekantis vandens
paviršiaus padėtį); c) bangavimo kiekybinių rodiklių nustatymo pagal akustinių signalų sklidimą iki
vandens paviršiaus schema (v ir u – skirtingų krypčių greičio vektoriai horizontalioje plokštumoje)
(pagal: Nortek..., 2010).
Galimi du ADCP daviklių pritaikymo bangomačiuose būdai:

1) bangavimo rodiklių nustatymas pagal akustinių signalų sklidimą banguojančios
vandens masės viduje;
2) kiekybinių rodiklių nustatymas pagal akustinių signalų sklidimą iki vandens
paviršiaus.
249
Dirbant pirmuoju metodu, bangavimo registratorius su ADCP davikliais įrengiamas pakankamai

giliai (gali būti statomas ir ant dugno). Tai leidžia stabiliai pritvirtinti patį prietaisą, tačiau vandens
paviršių – geriausiu atveju – pasiekia tik vertikaliai akustinį signalą skleidžiančio daviklio bangos
(9.12 pav., b). Pagal likusių trijų daviklių signalus apskaičiuojami greičio vektorių, sklindančių
įvairiomis kryptimis, skirtumai. Manoma, kad vėjinio bangavimo judesiai, esant keliolikos
centimetrų aukščio bangoms, tokiu būdu gali būti nustatyti net 10-15 m gylyje. Visgi, šis metodas
nėra pakankamai tikslus, nes: a) bangavimo kiekybiniai rodikliai vertinami netiesiogiai (jie pagal
specialius koeficientus apskaičiuojami, atsižvelgiant į gilumoje vykstantį vandens masės judėjimą),
b) kartais vandens paviršiaus nepasiekia net vertikaliai siunčiamas akustinis signalas.
Antrasis metodas leidžia tiesiogiai įvertinti bangavimo kiekybinius rodiklius. Tuo tikslu, vietoj
vertikaliai aukštyn nukreipto ADCP daviklio naudojamas taškinio echoloto principu veikiantis
daviklis (4.10 pav., a), nukreiptas aukštyn. Taip išvengiama ADCP daviklio siunčiamo signalo
reakcijos į oro burbuliukus bei nešmenis ir žymiai padidinamas vandens paviršiaus kaitos sekimo
tikslumas. Be to, pats matuoklis įrengiamas žymiai mažesniame gylyje, todėl daviklių, siunčiančių
signalą link paviršiaus tam tikru kampu, duomenys rodo ne vandens masės, o vandens paviršiaus
judesius (9.12 pav., c). Pagal šių daviklių parodymus dažniausiai matuojami greičio vektoriai
horizontalioje plokštumoje.
Kartais automatiniuose bangomačiuose naudojami ir kitokio tipo akustiniai davikliai. Gana dažnai
bangavimo rodikliai stovinčio vandens telkiniuose vertinami kartu su srovės greičio bei krypties
charakteristikomis. Šiuo atveju populiarūs universalumu pasižymintys akustiniai matuokliai,
leidžiantys išmatuoti bangavimo parametrus pagal įvairiomis kryptimis sklindančių akustinių
signalų greičio vektorių sumą (9.2 pav.). Vertinant bangų charakteristikas tokie matuokliai
dažniausiai stabiliai statomi ant dugno priekrantės zonoje (9.13 pav.). Taip pat bangavimo
registratoriuose naudojami slėgio davikliai (2.21 pav.) bei tenzometrai.
9.13 pav. Automatinio bangomačio, vertinančio bangavimo rodiklius pagal įvairiomis kryptimis
sklindančių akustinių signalų greičio vektorių sumą, įrengimo principinė schema (pagal: Fougere,
Kun, 1998).
250
Dauguma automatiniam bangavimo registravimui skirtų prietaisų kaupia duomenis savo

laikmenose. Šiuo metu dauguma automatinių bangomačių gali veikti nuo 6 iki 12 mėnesių. Vėliau
informacija iš prietaiso laikmenos perrašoma į kompiuterį, pakeičiamos baterijos, patikrinamas
prietaiso veikimo režimas bei pritvirtinimas ir jis pastatomas toje pačioje vietoje. Kai kurie
automatiniai bangavimo registratoriai siunčia duomenis į centrinę duomenų bazę radijo signalais,
naudodami specialias prie plūdurų pritvirtintas antenas.
Duomenų kaupimo bei siuntimo režimas nustatomas priklausomai nuo stebimo telkinio hidrologinių
rodiklių kaitos. Dažniausiai automatiniai bangomačiai įsijungia kartą per dešimt ar keliasdešimt
minučių ir atlieka matavimus kelias minutes. Automatinių bangomačių teikiama informacija –
tikslesnė ir homogeniškesnė nei duomenys, gaunami vykdant bangavimo matavimus nuo kranto.
Tačiau automatinio bangavimo registravimui skirti prietaisai paprastai įrengiami toli nuo VMS,
todėl dažnai tyčia arba netyčia sugadinami, o kartais – iš viso dingsta (nunešami bangų; užsikabina
už žvejybos tinklų ir pan.). Tai verčia be automatinio bangavimo rodiklių matavimo nuolat vykdyti
ir matavimų bei stebėjimų nuo kranto programą.
1. Kokių kategorijų prietaisai dažniausiai naudojami matuojant vandens srovės

kryptį?
2. Kokiu principu veikia šiuolaikiniai, srovės krypties matavimams skirti,
automatiniai hidrometriniai suktukai?
3. Kokiais būdais gali būti nustatoma srovės kryptis, naudojant akustinius srovės
krypties matuoklius?
4. Kaip nustatomos vyraujančios paviršinių srovių kryptys „butelių pašto“ metodu?
5. Kokia metodika dažniausiai naudojama įvertinant santykinį vandens skaidrumą?
6. Kaip galima įvertinti vandens spalvą lauko sąlygomis bei laboratorinėmis
sąlygomis?
7. Kokių metodinių nuostatų būtina laikytis, siekiant pakankamai tiksliai įvertinti
vandens optinius rodiklius?
8. Kokie yra svarbiausi bangavimą apibūdinantys kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai?
9. Kaip atliekami bangavimo matavimai nuo kranto?
10. Kokie davikliai dažniausiai naudojami šiuolaikiniuose automatiniuose bangavimo
registratoriuose?
251
Hidrometrija Pratybų užduotys
Pratybų užduotys
I PRATYBŲ UŽDUOTIS
Polio aukščio nustatymas hidrostatinio niveliavimo būdu
Itin plačiose lygumų upėse, norint nustatyti dešiniajame krante įrengtų polių aukščius,
patogiau taikyti ne geometrinį, o hidrostatinį niveliavimą. Ši metodika pagrista visiems
žinomu susisiekiančių indų principu: skysčio paviršiai susisiekiančiuose induose yra
viename aukštyje. Tačiau dirbant labai plačiose ir dideliais srovės greičiais
pasižyminčiose upėse kartais tenka atsižvelgti į papildomą Koriolio jėgos (pavadintos
XIX a. pirmojoje pusėje ją aprašiusio G. G. Coriolis vardu) poveikį. Todėl negalima
garantuoti, kad vandens lygis kairiajame ir dešiniajame upės krante sutampa, kol
neįvestos šios jėgos poveikį įvertinančios pataisos.
Darbui reikalingos priemonės:

Kalkuliatorius, rašiklis, popieriaus lapas.
Darbo tikslas:
Nustatyti upės dešiniajame krante įtvirtinto polio aukštį pagal vandens lygį virš jo ir
vandens lygį virš kairiajame krante įtvirtinto polio (kurio aukštis žinomas).
Pateikiami pradiniai duomenys (kiekvienam savarankiško sprendimo atvejui

skirtingi skaičiai):
Kontrolinio reperio aukštis, aukščių skirtumas tarp kontrolinio reperio ir kairiajame
krante esančio poliaus, vandens lygis virš kairiajame krante esančio poliaus, vandens
lygis virš dešiniajame krante esančio poliaus, vidutinis srovės greitis upėje, upės
plotis, matavimo vietos geografinė platuma.
Skaičiavimo pavyzdys:
Pagal kairiajame upės krante atlikto geometrinio niveliavimo, vandens lygio, upės
pločio bei srovės greičio matavimo duomenis žinoma (1 pav.): kontrolinio reperio
aukštis H0 = 50,175 m; aukščių skirtumas tarp kontrolinio reperio ir kairiajame krante
esančio polio h0 = 0,565 m; aukščių skirtumas tarp vandens lygio ir kairiajame krante
esančio polio h1 = 136 mm; aukščių skirtumas tarp vandens lygio ir dešiniajame
krante esančio polio h2 = 294 mm; upės plotis – 980 m; srovės greitis – 2,5 m/s;
matavimo vietos geografinė platuma - 55° š. p.
252
1 pav. Polių aukščio skirtinguose upės krantuose hidrostatinio niveliavimo principinė

schema.
Neatsižvelgiant į Koriolio jėgos poveikį, priešingame krante esančio polio aukštį galima
nustatyti pagal lygtį:
H 2 = H 1 + h1 − h2 . (1)
Kadangi nežinoma H1 reikšmė, ją reikia apskaičiuoti pagal lygtį:

H 1 = H 0 − h0 . (2)
Įvedę žinomus skaičius, gauname: H1 = 50,175 – 0,565 = 49,610 m. Atitinkamai: H2

= 49,610 + 0,136 – 0,294 = 49,452 m.
Kadangi upė plati ir pasižymi gana dideliu srovės greičiu, būtina patikrinti ar nereikia
įvesti pataisos dėl Koriolio jėgos poveikio sukeliamo vandens lygio nesutapimo
priešinguose krantuose. Lietuvos sąlygomis (Šiaurės pusrutulyje) upių dešiniajame
krante vandens lygis dėl šio poveikio gali būti aukštesnis nei kairiajame.
1 lentelė. Vandens lygio pakilimo (mm) dėl Koriolio jėgos dešiniajame upės krante
lyginant su kairiuoju priklausomybė nuo upės pločio ir srovės greičio.
Srovės Upės plotis, m
greitis, m/s 500 600 700 800 900 1000
1,0 4,8 5,7 6,7 7,6 8,6 9,6
1,5 7,2 8,6 10,0 11,5 12,9 14,3
2,0 9,5 11,5 13,4 15,3 17,2 19,1
2,5 12,0 14,4 16,8 19,1 21,5 23,9
3,0 14,4 17,2 20,1 23,0 25,8 28,7
Koriolio jėgos pataisa vandens lygiui nustatoma pagal specialias lenteles, kuriose
atsižvelgiama į upės plotį bei srovės greitį (1 lentelė) bei vietovės geografinę platumą
(2 lentelė).
253
2 lentelė. Koeficiento K, reikalingo vandens lygio pakilimo priešingame upės krante

dėl Koriolio jėgos korekcijai, priklausomybė nuo vietovės geografinės platumos.
Geografinė platuma 40 45 50 55 60 65 70
K 1,00 1,10 1,19 1,27 1,35 1,41 1,46
Žinant upės plotį bei srovės greitį iš pradžių pagal 1 lentelę nustatomas bendras
galimas vandens lygio pakilimas ∆h dėl Koriolio jėgos dešiniajame upės krante. Kai
upės plotis 980 m, o srovės greitis 2,5 m/s; ∆h = 23,4 mm. Vėliau ši reikšmė
padauginama iš korekcijos koeficiento K, priklausančio nuo vietovės geografinės
platumos (2 lentelė). Pagal pradinius duomenis žinoma, kad vietovės geografinė
platuma - 55° š.p. Gauname: ∆h' = ∆hK = 23,4 · 1,27 = 29,7 mm = 0,030 m.
Skaičiuojant ir įvedant Koriolio jėgos sukeliamą pataisą, būtina įsidėmėti kelis svarbius
dalykus:
1. Pataisa negali būti apskaičiuota didesniu tikslumu nei pateikiami pradiniai
duomenys jos apskaičiavimui lentelėse (būtina suapvalinti interpoliacijos,
daugybos iš koeficientų ir pan. veiksmų metu gautus skaičius);
2. Pataisa neįvedama jei ji gaunama mažesnė nei 5 mm;
3. Perskaičiuojant lygį iš kairiojo kranto į dešinįjį pataisa yra teigiama, o
perskaičiuojant lygį iš dešiniojo kranto į kairįjį – neigiama.
Šiuo atveju pataisą būtina įvesti (nes ji viršija 5 mm), o pataisos ženklas – teigiamas
(nes buvo siekiama atlikti dešiniajame upės krante esančio polio hidrostatinį
niveliavimą pagal kairiajame krante įrengto polio duomenis).
Galutinis rezultatas, įvedus Koriolio jėgos pataisą, rodo, kad polio, įrengto dešiniajame
upės krante aukštis yra H2 = 49,452 + 0,030 = 49,484 m.
254
II PRATYBŲ UŽDUOTIS
Loto svorio parinkimas ir gylio matavimo korekcijos, matuojant upės
gylį lotu
Matuojant gylius srauniose ir giliose upėse svarbu teisingai parinkti loto svorį, kad jis
būtų kuo mažiau nunešamas srovės. Jei to nepavyksta išvengti ir lyno polinkio
kampas (nuokrypis nuo vertikalės) viršija 10°, tenka įvesti korekcines pataisas,
įvertinančias skirtumą tarp realaus gylio ir lyno, prie kurio pritvirtintas lotas, ilgio.

Kalkuliatorius, rašiklis, popieriaus lapas.
Darbo tikslas:
Nustatyti minimalų loto svorį pagal pateiktus duomenis apie gylį ir srovės greitį
tiriamame pjūvyje bei apskaičiuoti korekcines pataisas pagal pateiktus duomenis apie
loto nuleidimo taško aukštį ir lyno polinkio kampą matuojant gylį lotu giliausiame
pjūvio taške.

Gyliai konkrečiuose skersinio profilio taškuose, maksimalūs srovės greičiai
konkrečiuose skersinio profilio taškuose, lyno nuleidimo taško aukštis virš vandens
lygio, lyno polinkio kampas nuo vertikalės giliausiame pjūvio taške, korekcinių pataisų
skaičiavimo lentelės.
Duomenys apie skersinio profilio gylius bei srovės greitį jame pateikti 1 lentelėje.
Lynas su prie jo pritvirtintu lotu nuleidžiamas nuo tilto. Visuose gylio matavimo
taškuose lyno nuleidimo taško aukštis vienodas: 6,5 m virš vandens lygio. Lyno
polinkio kampas nuo vertikalės ties giliausia skersinio profilio vieta – 12°.
Pagal 1 lentelėje pateiktus duomenis galima apskaičiuoti maksimalų tiriamo skersinio
upės profilio gylį bei greitį. Šie duomenys leidžia pagal „nykščio taisyklę“ (žiūrėti 4.4
skyrelį), apskaičiuoti minimalų loto, kurį būtina naudoti gylio matavimams šiame
pjūvyje, svorį. Šiuo atveju svoris bus lygus: 5 × 7,2 m × 0,89 m/s = 32,04 kg.
255
1 lentelė. Duomenys apie skersinio profilio gylius ir maksimalius srovės greičius

(pagal ankstesnių matavimų rezultatus).
Vertikalės Nr. Atstumas nuo kairiojo kranto Gylis, m Maksimalus srovės greitis, m/s
k.k. 0 0,45
5 1,4
1 10 2,6 0,38
15 2,6
20 2,9
2 25 3,6 0,51
30 3,8
3 35 5,6 0,67
40 6,5
4 45 7,2 0,89
50 6,3
5 55 4,2 0,50
60 2,2
d.k. 65 0,00
Maksimumai 7,2 0,89
Antra darbo užduotis – apskaičiuoti korekcines pataisas, kylančias dėl loto nunešimo
pasroviui, giliausiame profilio taške. Pataisos skaičiuojamos atskirai ore bei po
vandeniu esančioms lyno dalims.
2 lentelė. Virš vandens esančios lyno dalies ilgio korekcinių pataisų (m) nustatymas
pagal lyno dalies ilgį ir polinkio nuo vertikalės kampą (pagal: Manual..., vol. I, 2010).
Pataisų apskaičiavimui būtini rodikliai pavaizduoti 4.7 pav. Pirmiausia skaičiuojama

ore esančios lyno dalies pataisa. Ją sudaro atstumas tarp taškų c ir d, kurį nesunku
256
apskaičiuoti pagal lyno polinkio kampą bei atstumą nuo nuleidimo taško iki vandens
paviršiaus (4.7 pav.). Žinant polinkio kampą (12°) bei ore esančios lyno dalies ilgį
(6,5 m), korekcinę pataisą apskaičiuoti nesunku. Šiuo atveju ore esančios lyno dalies
korekcinė pataisa sudaro 0,15 m (2 lentelė).
3 lentelė. Po vandeniu esančios lyno dalies ilgio korekcinių pataisų (m) nustatymas
pagal lyno dalies ilgį ir polinkio nuo vertikalės kampą (pagal: Manual..., vol. I, 2010).
Gauta pataisa pakoreguoja atstumą tarp lyno nuleidimo taško aukščio ir vandens
lygio, taigi ir išmatuotą gylį. Todėl ją būtina pridėti prie koreguojamos gylio (po
vandeniu esančios lyno dalies) reikšmės. Tuo būdu gauname, kad didžiausio gylio
taške mūsų pasirinktame pjūvyje po vandeniu esančios lyno dalies ilgis bus lygus: 7,2
m + 0,15 m = 7,35 m. Šiai reikšmei taikoma po vandeniu esančios lyno dalies
korekcinė pataisa, kuri, pagal 3 lentelės duomenis, lygi 0,07 m. Gauta pataisa –
neigiama, nes srovės nešamas lotas prieš pasiekdamas dugną išeikvoja daugiau lyno
nei leisdamasis vertikaliai. Taigi, realus lotu išmatuotas gylis, giliausiame tiriamo
pjūvio taške bus lygus: 7,35 m – 0,07 m = 7,28 m.
257
III PRATYBŲ UŽDUOTIS

Hidrometriniu suktuku išmatuoto upės debito apskaičiavimas analitiniu
būdu pagal vidutinį segmento gylį
Debito matavimas suktuku – vienas iš debito matavimo greičio-ploto metodu būdų

(debito matavimo prie strypų ir lynų tvirtinamais matuokliais atmaina). Todėl,
skaičiuojant suktuku išmatuotą debitą analitiniu būdu, iš pradžių reikia apskaičiuoti
srovės skerspjūvio plotą matavimo vietoje, o vėliau jį padauginti iš išmatuoto srovės
greičio. Tam kad skaičiavimas būtų tikslesnis, skaičiuojamas ne bendras skerspjūvio
plotas, bet atskirų segmentų plotai tarp kiekvienos greičio matavimo vertikalės ir
dauginami iš srovės greičio tarp atitinkamų vertikalių.

Debito matavimo žurnalas su pradiniais duomenimis, suktuko taravimo kreivė,
kalkuliatorius, rašiklis.
Darbo tikslas:
Naudojant pateiktus duomenis apskaičiuoti vandens debitą analitiniu būdu pagal
vidutinį segmento gylį.

Gylio ir greičio matavimo vietų sąlyginės koordinatės (atstumai nuo kairiojo kranto),
gyliai skersinio pjūvio matavimo vietose, suktuko panardinimo santykiniai gyliai
vertikalėse (dalimis nuo bendro vertikalės gylio), suktuko sparnelių apsisukimų
skaičius kiekviename matavimo taške, suktuko sukimosi laikas kiekviename taške.
Gylio matavimų duomenys pateikiami 1 lentelėje. Srovės greičio matavimo suktuku
duomenys pateikiami 2 lentelėje.
Pradžioje skaičiuojami daliniai skerspjūvio plotai tarp greičio matavimo vertikalių. Tai
atliekama paeiliui pildant 1 lentelę:
1. Skaičiuojant aritmetinį vidurkį iš dviejų gylio matavimo rezultatų, nustatomas
vidutinis gylis kiekviename gylio matavimo taške (užpildomas 5 stulpelis);
258
2. Pagal gautus duomenis apskaičiuojamas vidutinis gylis tarp gretimų gylio

matavimo taškų (taip pat gyliai priekrantės segmentuose: gylis tarp kairiojo kranto
(k.k.) ir pirmojo gylio matavimo taško bei gylis tarp dešiniojo kranto (d.k.) ir
paskutiniojo gylio matavimo taško) (užpildomas 6 stulpelis);
3. Atsižvelgiant į gylio matavimo taškų atstumą nuo kairiojo kranto (k.k.)
apskaičiuojami atstumai tarp gylio matavimo taškų (paprastai jie būna vienodi,
dažniau skiriasi tik atstumas tarp paskutinio gylio matavimo taško ir dešiniojo
kranto) (užpildomas 7 stulpelis);
4. Dauginant vidutinį gylį tarp taškų iš atstumo tarp taškų, apskaičiuojamas plotas
tarp taškų (užpildomas 8 stulpelis);
5. Nustatoma kiek atskirų ploto segmentų tarp gylio matavimo taškų sudaro bendrą
plotą tarp greičio matavimo vertikalių ir juos sudėjus apskaičiuojamas bendras
segmento plotas tarp vertikalių (užpildomas 9 stulpelis).
Skaičiuojami srovės greičiai vertikalėse. Skaičiavimams naudojami 1 pav. pateikti

suktuko taravimo kreivės duomenys. Skaičiuojant greičius paeiliui pildoma 2 lentelė ir
1 lentelė:
6. Dalinant sparnelių apsisukimų skaičių iš matavimo laiko, nustatomas sparnelių
apsisukimų skaičius per sekundę kiekviename greičio matavimo taške;
7. Naudojantis taravimo kreivės lygtimis, pagal sparnelių apsisukimų skaičių per
sekundę nustatomas srovės greitis (m/s) kiekviename greičio matavimo taške;
8. Pagal srovės greičius atskiruose matavimo taškuose nustatomas vidutinis srovės
greitis kiekvienoje greičio matavimo vertikalėje. Priklausomai nuo to keliuose
taškuose vertikalėje matuotas greitis, vidutiniam greičiui (V ) vertikalėje

apskaičiuoti naudojamos skirtingos formulės (čia Vi – konkrečiuose gylio taškuose
išmatuoti greičiai):
8.1. Esant penkiems taškams vertikalėje
V = 0,1(V pav + 3V0, 2 + 3V0, 6 + 2V0,8 + Vdg ) ;
8.2. Esant trims taškams vertikalėje
V = 0,25(V0, 2 + 2V0,6 + V0,8 ) ;
8.3. Esant vienam taškui vertikalėje
V = V0, 6 ;
9. Apskaičiuoti vidutiniai srovės greičiai vertikalėse surašomi į atitinkamas 1 lentelės

grafas (užpildomas 10 stulpelis);
259
10.Vedami aritmetiniai vidurkiai tarp gretimose vertikalėse apskaičiuotų vidutinių

srovės greičių ir apskaičiuojami vidutiniai greičiai tarp vertikalių (užpildoma dalis
11 stulpelio);
11.Skaičiuojamas vidutinis srovės greitis priekrantės segmentuose (tarp kairiojo
kranto ir pirmos vertikalės bei paskutinės vertikalės ir dešiniojo kranto). Jį
skaičiuojant, srovės greitis vertikalėje dauginamas iš koeficiento, kuris priklauso
nuo kranto pobūdžio. Jei prie kranto gylis lygus nuliui (lėkštas krantas), taikomas
koeficientas, lygus 0,7; o prie kranto esant nors ir nedideliam (≥ 0,05 m gyliui)
(status krantas) – koeficientas 0,8 (užpildoma likusi 11 stulpelio dalis).
Skaičiuojami debitai (užpildomas 12 stulpelis 1 lentelėje):

12.Vertikalių ribojami skerspjūvio plotai dauginami iš vidutinio srovės greičio tarp
atitinkamų vertikalių ir gaunami daliniai debitai;
13.Daliniai debitai sudedami ir apskaičiuojamas bendras upės debitas matavimo
skerspjūvyje.
1 lentelė. Debito skaičiavimo analitiniu būdu pavyzdys (paryškinti pradiniai gylio
matavimų duomenys, pateikiami atliekant pratybas)
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
Vertikalės Atstumas Gylis, m Vid. gylis Atstumas Plotai Plotai Vandens greitis, m/s Debitas
Nr. nuo k. k., I II Vid. tarp tarp tarp tarp Tarp tarp
m taškų, m taškų, m taškų, vertikalių, Vertikalėse vertikalių vertikalių,
m2 m2 m3/s
k.k. 0,0 0,45 0,44 0,45
0,45 0,5 0,23
0,5 0,46 0,43 0,45
0,51 0,365 0,186
0,55 0,5 0,28
1 1,0 0,63 0,64 0,64 0,521
0,63 0,5 0,32
1,5 0,60 0,62 0,61
0,64 0,502 0,321
0,63 0,5 0,32
2 2,0 0,64 0,64 0,64 0,482
0,66 0,5 0,33
2,5 0,66 0,67 0,67
0,68 0,456 0,310
0,69 0,5 0,35
3 3,0 0,68 0,71 0,70 0,430
0,68 0,5 0,34
3,5 0,63 0,69 0,66
0,65 0,417 0,271
0,61 0,5 0,31
4 4,0 0,55 0,55 0,55 0,403
0,44 0,5 0,22
4,5 0,32 0,32 0,32
0,34 0,5 0,17 0,59 0,415 0,245
5,0 0,36 0,35 0,36
0,39 0,5 0,20

5 5,5 0,42 0,40 0,41 0,426
0,32 0,5 0,16
6,0 0,20 0,23 0,22
0,22 0,298 0,066
0,11 0,5 0,06
d.k. 6,5 0,00 0,00 0,00
260
Bendras debitas 1,399
2 lentelė. Greičio skaičiavimo standartiniuose vertikalių gyliuose pavyzdys (paryškinti

pradiniai greičio matavimų duomenys, pateikiami atliekant pratybas).
1 vertikalė 2 vertikalė 3 vertikalė
Sp. aps. sk.
Sp. aps. sk.
Sp. aps. sk.

Aps. sk. / s
Aps. sk. / s
Aps. sk. / s
Greit. m/s
Greit. m/s
Greit. m/s
Laikas., s
Laikas., s
Laikas., s
Gylis
Gylis
Gylis
Pav. 320 103 3,11 0,680 Pav. 300 101 2,97 0,671 Pav. 300 107 2,81 0,615
0,2 300 101 2,97 0,671 0,2 300 100 3,00 0,656 0,2 280 100 2,80 0,613
0,4 – – – – 0,4 – – – – 0,4 – – – –
0,6 240 109 2,20 0,483 0,6 220 118 1,86 0,410 0,6 200 120 1,67 0,369
0,8 200 116 1,72 0,380 0,8 200 129 1,55 0,343 0,8 120 100 1,20 0,267
Dg. 140 102 1,37 0,304 Dg. 140 116 1,21 0,269 Dg. 100 107 0,93 0,209
4 vertikalė 5 vertikalė
Sp. aps. sk.
Sp. aps. sk.

Aps. sk. / s
Aps. sk. / s
Greit. m/s
Greit. m/s
Laikas., s
Laikas., s
Gylis
Gylis
Pav. – – – – Pav. – – – –
0,2 260 117 2,22 0,488 0,2 240 103 2,33 0,511
0,4 – – – – 0,4 – – – –
0,6 240 129 1,86 0,410 0,6 220 107 2,06 0,453
0,8 160 108 1,48 0,323 0,8 200 136 1,47 0,326
Dg. – – – – Dg. – – – –
1 pav. Iškarpa iš hidrometrinio suktuko gradavimo liudijimo.
261
IV PRATYBŲ UŽDUOTIS
Vidutinio srovės greičio, išmatuoto hidrometriniu suktuku,
skaičiavimas grafiniu būdu
Srovės greičio matavimas suktuku – šiuo metu labiausiai paplitęs vandens srovės
greičio įvertinimo būdas. Dirbant suktuku paprastai matuojami greičiai konkrečiuose
vertikalių taškuose. Tačiau skaičiuojant debitą, dauguma atvejų domimasi vidutiniu
srovės greičiu vertikalėje. Esant ne mažiau kaip trims taškams vertikalėje, šis greitis
tiksliausiai apskaičiuojamas grafiniu būdu. Esant būtinybei grafiniu būdu galima
nustatyti ir vidutinį srovės greitį upės skersiniame pjūvyje.

Srovės greičio matavimo duomenys, gylio matavimo duomenys, hidrometrinio suktuko
taravimo kreivė, milimetrinis popierius, planimetras, liniuotė, pieštukas, kalkuliatorius,
rašiklis, popieriaus lapas.
Darbo tikslas:
Naudojant pateiktus duomenis grafiniu būdu apskaičiuoti vidutinius srovės greičius
vertikalėse bei skersiniame upės pjūvyje.

Gylio matavimų duomenys pateikiami III pratybų užduoties 1 lentelėje. Srovės greičio
matavimo suktuku duomenys pateikiami III pratybų užduoties 2 lentelėje. Gylio ir
greičio pradiniai duomenys nurodytose lentelėse – tik paryškinti skaičiai.
Skaičiavimas atliekamas paeiliui sudarant aibę grafikų ir įvertinant gautų grafinių
figūrų parametrus:
1. Pagal gylio matavimo duomenis (III pratybų užduoties 1 lentelės 5 stulpelis),
atitinkamu masteliu (stengiantis, kad vandens lygį žyminti linija užimtų didžiąją
dalį lapo ilgosios ašies), braižomas upės skersinis profilis matavimo vietoje.
262
Horizontalioje profilio ašyje atidedami atstumai nuo kairiojo upės kranto, o

vertikalioje – gylis. Dugno reljefą žymintys taškai (gylio matavimo taškai)
sujungiami laužtine linija, o profilio viršuje horizontaliai nubrėžiama vandens lygį
žyminti tiesi linija (1 pav.);
1 pav. Upės skersinis profilis ir vidutinių srovės greičių pasiskirstymo pagal plotį
epiūra, nubraižyti naudojant III pratybų užduotyje pateiktus pradinius duomenis.
2. Apskaičiuojamas realus greičio matavimo taškų kiekvienoje vertikalėje gylis

metrais. Tam reikia žinomą vidutinį greičio matavimo vertikalės gylį padauginti iš
dalinio gylio koeficiento (pavyzdžiui, mūsų atveju, kai 1 ir 2 vertikalių gyliai buvo
0,64 m; o greitis matuotas penkiuose taškuose (pav., 0,2h, 0,6h, 0,8h bei dg.)
realūs gyliai šiose vertikalėse bus lygūs: 0,00 m (0,64 m × 0); 0,13 m (0,64 m ×
0,2), 0,38 m (0,64 m × 0,6); 0,51 m (0,64 m × 0,8) bei 0,64 m (0,64 m × 1));
3. Po nubrėžtu skersiniu profiliu arba šalia jo braižomos kiekvienos vertikalės greičio
pasiskirstymo pagal gylį epiūros, aptakia linija sujungiančios pagal mastelį atidėtas
greičio matavimo skirtinguose realiuose gyliuose reikšmes (III pratybų užduoties 2
lentelė). Braižant greičių pasiskirstymo pagal gylį epiūras, gylis išreiškiamas
analogišku masteliu kaip ir braižant upės skersinį profilį. Jei srovės greitis vertikalėje
matuotas penkiuose taškuose, epiūra išbrėžiama sujungiant greičio matavo reikšmes.
Jei greitis vertikalėje matuotas trijuose taškuose, ji pratęsiama į viršų (iki vandens
263
lygio horizonto) ir į apačią (iki dugno arba iki nulinės greičio reikšmės) pagal
vyraujančią krypties tendenciją (2 pav.);
2 pav. Srovės greičio pasiskirstymo pagal gylį epiūros įvairiose vertikalėse. Punktyrine
linija pažymėta epiūros dalis, nubrėžta pratęsiant epiūrą pagal vyraujančią krypties
tendenciją (kai greičio matavimai buvo atlikti tik trijuose standartiniuose gyliuose).
4. Skaičiuojamas kiekvienos greičio pasiskirstymo pagal gylį epiūros plotas.

Skaičiuojant epiūros plotą būtina atsižvelgti į naudotą mastelį, todėl svarbu, kad
gylis būtų išreikštas m, o greitis – m/s (tuomet gautas plotas bus įvertintas m2/s).
Įvertinus 2 pav. pateiktų epiūrų plotą, gautos tokios reikšmės: 1 vertikalė – 0,331
m2/s; 2 vertikalė – 0,304 m2/s; 3 vertikalė – 0,302 m2/s; 4 vertikalė – 0,228 m2/s;
5 vertikalė – 0,124 m2/s;
5. Padalinus apskaičiuotą epiūros plotą iš vertikalės gylio sužinomas vidutinis srovės
greitis kiekvienoje vertikalėje. Pagal turimus duomenis gauname šias reikšmes: 1
vertikalė – 0,331 m2/s : 0,64 m = 0,517 m/s; 2 vertikalė – 0,304 m2/s : 0,64 m =
264
0,475 m/s; 3 vertikalė – 0,302 m2/s : 0,70 m = 0,432 m/s; 4 vertikalė – 0,228
m2/s : 0,55 m = 0,415 m/s; 5 vertikalė – 0,124 m2/s : 0,41 m = 0,302 m/s;
6. Virš upės skersinio profilio vandens lygį žyminčios linijos (1 pav.) ties kiekviena
vertikale atidedami vidutinius srovės greičius vertikalėse žymintys taškai. Siekiant
juos greitai atidėti, dažniausiai virš profilio nubraižoma vertikali vidutinių greičių
skalė, kurioje laikomasi to paties greičių mastelio kaip ir greičių pasiskirstymo
pagal gylį epiūrose;
7. Sujungiant šiuos taškus aptakia linija sudaroma vidutinių greičių pasiskirstymo
pagal plotį epiūra (punktyrinė linija 1 pav.). Greitis ties krantais laikomas lygiu 0
m/s;
8. Apskaičiuojamas vidutinių greičių pasiskirstymo pagal plotį epiūros ribojamas
plotas (pagal mastelį, išreikštas m²/s). Mūsų atveju gautas plotas lygus 2,724
m2/s;
9. Padalinus šį plotą iš upės pločio (m) sužinomas vidutinis upės greitis pjūvyje,
apskaičiuotas grafiniu būdu. Įstatę turimus duomenis, gauname: 2,724 m2/s : 6,5
m = 0,419 m/s.
265
V PRATYBŲ UŽDUOTIS
Hidrometriniu suktuku išmatuoto debito skaičiavimas grafiniu būdu
pagal greičių epiūrą
Grafinis debito skaičiavimo būdas dažniausiai taikomas tais atvejais, kai srovės
greičiui būdingas nestandartinis pasiskirstymas pagal gylį arba matavimai atlikti
netipiškame pjūvyje. Manoma, kad tuomet grafiniu būdu apskaičiuoti debitai tikslesni
už apskaičiuotus analitiškai. Skaičiavimas pagal greičių epiūrą – paprasčiausia ir
lengviausiai įgyvendinama grafinio debito skaičiavimo atmaina. Darbo idėja – nubrėžti
elementarių debitų (Qel., m2/s) pasiskirstymo upės skersiniame pjūvyje (B, m) epiūrą
ir apskaičiuoti jos plotą, kuris parodo realų debitą (Q, m3/s = Qel., m2/s × B, m). Ją
naudojant galima apskaičiuoti ne tik suktukais, bet ir kitais prie strypų bei lynų
tvirtinamais įrenginiais išmatuotus debitus.

Darbo tikslas:
Naudojant pateiktus duomenis, pagal elementarių debitų pasiskirstymo skersiniame
upės pjūvyje epiūrą, grafiniu būdu apskaičiuoti suktuku išmatuotą debitą.

266

figūrų parametrus. Pradiniai skaičiavimai sutampa su IV pratybų užduoties
skaičiavimų pavyzdžio 1-7 punkte aprašytais veiksmais.
Tolimesniems skaičiavimams naudojami IV pratybų užduoties 1 pav. bei III pratybų
užduoties 1 lentelėje pateikti duomenys.
Skaičiuojant debitą pagal greičių epiūrą paeiliui vykdomi šie darbai:
1. Pagal IV pratybų užduoties 1 pav. pateiktą virš vandens lygio profilio nubrėžtą
vidutinio greičio pasiskirstymo pagal plotį epiūrą kiekvienam gylio matavimo taškui
apskaičiuojamas elementarus debitas Qel. (m²/s). Tam reikia sudauginti gylio
matavimo taško vidutinį gylį su vidutiniu greičiu vertikalėje ties tuo tašku (jis
nustatomas pagal vidutinių greičių pasiskirstymo pagal plotį epiūrą). Jei upės
skersiniame pjūvyje buvo daug gylio matavimo taškų, patogu surašyti duomenis į
lentelę. 1 lentelėje pateikiami elementarių debitų skaičiavimo rezultatai pagal mūsų
analizuojamus duomenis;
1 lentelė. Elementarių debitų skaičiavimo lentelės pavyzdys.
Atstumas nuo Gylis, m Vidutinis greitis Elementarus

kairiojo kranto, m vertikalėje, m/s debitas, m²/s
0,0 0,45 0,00 0,000
0,5 0,45 0,26 0,117
1,0 0,64 0,52 0,331
1,5 0,61 0,50 0,303
2,0 0,64 0,48 0,304
2,5 0,67 0,45 0,304
3,0 0,70 0,43 0,302
3,5 0,66 0,42 0,280
4,0 0,55 0,42 0,228
4,5 0,32 0,38 0,121
5,0 0,36 0,34 0,122
5,5 0,41 0,30 0,124
6,0 0,22 0,15 0,033
6,5 0,00 0,00 0,000
2. Nustatytas elementarių debitų reikšmes žymintys taškai norimu masteliu

(elementarių debitų skalė paprastai brėžiama dešinėje profilio pusėje) atidedami
virš vandens lygio profilį žyminčios linijos. Parenkant elementarių debitų skalės
267
mastelį svarbu atsižvelgti į tai, kad gretimi taškai nebūtų išsidėstę skirtingose
greičio pasiskirstymo pagal plotį epiūros pusėse (ir vėliau juos sujungus, epiūros
nesusikirstų);
3. Sujungiant atidėtus taškus aptakia linija, braižoma elementarių debitų
pasiskirstymo pagal plotį epiūra (vientisa linija 1 pav.);
1 pav. Upės skersinis profilis (vientisa linija apačioje) ir vidutinių srovės greičių
(punktyrinė linija) bei elementarių debitų (vientisa linija viršuje) pasiskirstymo pagal
plotį epiūros, nubraižytos naudojant III pratybų užduotyje pateiktus pradinius
duomenis.
4. Skaičiuojamas elementarių debitų Qel. epiūros ribojamas plotas, kurio reikšmė

pagal mastelį parodo bendrą upės debitą Q ties skersiniu profiliu (vertikalėje
matavimo dimensija – m2/s, o horizontalėje – m, tad figūros ploto įvertinimas leidžia
apskaičiuoti debito dimensija – m3/s – išreikštą dydį). Pagal mūsų naudotus duomenis
gautas Q= 1,389 m3/s.
268
VI PRATYBŲ UŽDUOTIS
Hidrometriniu suktuku išmatuoto debito skaičiavimas grafiniu būdu
pagal izotachas
Grafinis debito skaičiavimo būdas dažniausiai taikomas tais atvejais, kai srovės
greičiui būdingas nestandartinis pasiskirstymas pagal gylį arba matavimai atlikti
netipiškame pjūvyje. Manoma, kad tuomet grafiniu būdu apskaičiuoti debitai tikslesni
už apskaičiuotus analitiškai. Debito skaičiavimas pagal izotachas – sudėtingiausias
debito skaičiavimo metodas. Jis taikomas tik tais atvejais, kai susiduriama su itin
netolygiu srovės greičių pasiskirstymu bei tuomet, kai debitą būtina apskaičiuoti labai
tiksliai. Skaičiavimas paremtas tachigrafinės kreivės sudarymo principu: izotachų
ribojamos skerspjūvio ploto dalys atidedamos grafike, siejančiame upės skersinio
pjūvio plotą (F, m2) su izotachų greičiais (V, m/s). Tachigrafinės kreivės plotas parodo
debitą (Q, m3/s = F, m2 × V, m/s). Metodika gali būti pritaikyta skaičiuojant ne tik
suktukais, bet ir kitais prie strypų bei lynų tvirtinamais įrenginiais išmatuotus debitus.

Darbo tikslas:
Naudojant pateiktus duomenis, pagal tachigrafinę kreivę, grafiniu būdu apskaičiuoti
suktuku išmatuotą debitą.

269

figūrų parametrus. Pradiniai skaičiavimai sutampa su IV pratybų užduoties
skaičiavimų pavyzdžio 1-7 punkte aprašytais veiksmais. Tai leidžia nubrėžti upės
skersinį profilį ir vidutinio srovės greičio pasiskirstymo pagal plotį epiūrą.
Tolimesni darbai susiję su izotachų bei tachigrafinės kreivės braižymu ir jų ribojamo
ploto skaičiavimu.
Pirmiausia braižomos izotachos. Tuo tikslu paeiliui atliekami šie veiksmai:

1. Atsižvelgiant į maksimalų srovės greitį parenkamas izotachų (vienodo greičio
taškus jungiančių linijų) laiptas. Izotachų laiptas – greičio intervalas, rodantis kas
kiek m/s bus brėžiamos izotachos. Rekomenduojama brėžti nuo 5 iki 10 izotachų.
Izotachų skaičių lengviausia nustatyti pagal maksimalaus ir minimalaus išmatuoto
greičio skirtumą Pavyzdžiui, jei maksimalus srovės greitis yra 0,76 m/s, o
minimalus - 0,12 m/s, tinkamas izotachų laiptas būtų 0,1 m/s (gautume 6
izotachas); jei maksimalus greitis 0,28 m/s, o minimalus – 0,02 m/s, izotachų
laiptą patartina parinkti 0,05 m/s (gausime 5 izotachas) ir pan. Mūsų atveju
maksimalus srovės greitis buvo 0,680 m/s, o minimalus – 0,209 m/s (III pratybų
užduoties 2 lentelė), taigi skirtumas sudarė 0,471 m/s. Todėl buvo pasirinktas 0,05
m/s izotachų laiptas;
1 pav. Izotachų greičius atitinkančių taškų gylio nustatymas naudojant greičių

pasiskirstymo pagal gylį epiūrą (pavyzdyje pateikti 0,65 m/s ir 0,60 m/s greičio taškų
gyliai, nustatyti naudojant IV pratybų užduoties 2 pav. pateiktą 1 vertikalės greičių
pasiskirstymo pagal gylį epiūrą).
270
2. Atsižvelgiant į nustatytą izotachų laiptą nustatomi konkretūs atskirų izotachų

greičiai. Pavyzdžiui, jei maksimalus greitis 0,680 m/s, o izotachų laiptas 0,05 m/s,
konkrečioms izotachoms būdingi greičiai būtų: 0,05 m/s; 0,1 m/s; 0,15 m/s; 0,2
m/s; 0,25 m/s; 0,3 m/s; 0,35 m/s; 0,4 m/s; 0,45 m/s; 0,5 m/s; 0,55 m/s; 0,6
m/s ir 0,65 m/s. Būtina įsidėmėti, kad mažus greičius žyminčias izotachas ne
visada pavyksta nubrėžti, nes dalis greičio pasiskirstymo pagal vertikalę epiūrų
„atsiremia“ į dugną;
3. Kiekvienos greičių pasiskirstymo pagal gylį epiūros greičių skalėje pažymimas
greitis (kurio izotacha bus brėžiama) ir keliama vertikali linija iki susikirtimo su
epiūra, o vėliau – horizontali iki susikirtimo su gylių ašimi. Susikirtimo su gylių
ašimi taškas epiūroje parodo atitinkamo greičio taško gylį (m) konkrečios greičio
matavimo vertikalės vietoje (1 pav.). Iš pradžių nustatomi didžiausią greitį
žyminčios izotachos greičio taškų gyliai. Vėliau mažėjimo tvarka nustatomi
mažesnius greičius žyminčių izotachų gyliai;
4. Visi pagal epiūras nustatyti taškai (tiek kiek jų įmanoma rasti) atidedami
konkrečiose greičio matavimo vertikalių vietose. Reikia įsidėmėti, kad skirtingose
vertikalėse gaunamas skirtingas taškų skaičius. Standartiniame taisyklingai
įrengtame pjūvyje, daugiausiai izotachų greičius atitinkančių taškų aptinkama ties
farvateriu, o pakrančių link šių taškų skaičius tolygiai mažėja;
2 pav. Izotachos, nubrėžtos naudojant III pratybų užduoties 1 lentelėje ir 2 lentelėje

bei IV pratybų užduoties 2 pav. pateiktus duomenis.
271
5. Vienodą greitį žyminčius taškus sujungus lanksčiomis kreivėmis, po vandens lygį

vaizduojančia linija išbrėžiamos izotachos (2 pav.). Realiai izotachų greičius
atitinkančių taškų gyliai žinomi tik ties greičio matavimo vertikalėmis. Todėl,
sujungiant taškus tarpusavyje, būtina atlikti gylių interpoliaciją bei atsižvelgti į
dugno reljefą. Dėl tos pačios priežasties, pagal pradinius duomenis nubraižytos
izotachos yra nepabaigtos. Todėl jas, atsižvelgiant į vyraujančią krypties tendenciją
ir dugno reljefą, būtina pratęsti kol linijos atsirems į vandens paviršių arba dugną.
Pradedama sudarinėti tachigrafinė kreivė. Norint ją nubrėžti, būtina:

6. Pagal izotachų pasiskirstymo upės skersiniame pjūvyje grafiką įvertinamas
kiekvienos izotachos ribojamas skerspjūvio plotas. Tai atliekama planimetru arba
skaičiuojant milimetrinio popieriaus langelius ir vėliau padauginant gautą langelių
skaičių iš mastelio. Izotachų ribojamo ploto skaičiavimas pradedamas nuo
maksimalų greitį žyminčios izotachos ir paeiliui pridedant plotus tarp mažesnius
greičius žyminčių izotachų. Nulinio greičio izotachos ribojamas plotas sutampa su
bendru upės skersinio pjūvio profilio plotu. Ties maksimalaus išmatuoto greičio
reikšme įrašomas izotachos ribojamas plotas, lygus nuliui (tai būtina, kad sudaryta
tachigrafinė kreivė apimtų pilną greičių kaitos intervalą). Kad būtų patogiau dirbti,
duomenys paprastai surašomi į specialią lentelę. 1 lentelėje pateikiami izotachų
ribojami plotai, gauti naudojant 2 pav. pavaizduotas izotachas;
1 lentelė. Izotachų ribojamas plotas, įvertintas pagal 2 pav. pateiktus duomenis,

skaičiuojant milimetrinio popieriaus langelius.
Izotacha (V, 0,68 0,65 0,60 0,55 0,50 0,45 0,40 0,35 0,30 0,25 0,20 0,00
m/s)
Izotachos
ribojamas
langelių 0 250 364 540 947 1533 2170 2520 2790 3060 3109 3219
skaičius
(vnt.)
Langelio
mastelis 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007 0,0007
(1 lang. –
m²)
Izotachos
ribojamas 0 0,175 0,255 0,378 0,663 1,073 1,519 1,764 1,953 2,142 2,176 2,253
plotas (F,
m²)
7. Naudojant lentelėje surašytus izotachų ribojamus plotus ir jų greičius, braižoma

tachigrafinė kreivė. Jos abscisių ašyje norimu masteliu atidedami izotachų ribojami
plotai (F, m²), o ordinačių ašyje – greičiai (V, m/s). Pagal mūsų analizuotus
duomenis gauta tachigrafinė kreivė pateikta 3 pav.;
272
8. Suskaičiuojamas tachigrafinės kreivės ribojamas plotas (langeliais) ir padauginus

langelių skaičių iš mastelio sužinomas grafiškai izotachų metodu apskaičiuotas
debitas. Pagal 3 pav. pateiktus duomenis gautas Q = 1,324 m3/s.
3 pav. Tachigrafinė kreivė, sudaryta pagal 1 lentelėje pateiktus duomenis. Pilkai

pažymėtas tachigrafinės kreivės ribojamas plotas, kurį būtina apskaičiuoti, norint
sužinoti debitą.
273
VII PRATYBŲ UŽDUOTIS

Debito kreivės sudarymas ir ekstrapoliavimas, esant standartinėms
pjūvio sąlygoms
Debito kreivė sudaroma turint 3-5 metų nuolatinių debito matavimų duomenis tame
pačiame pjūvyje. Matavimai turi būti atlikti naudojant tą pačią metodiką. Turint
neilgas duomenų sekas, galima naudoti tik tų matavimų, kurie yra atlikti esant
standartinėms pjūvio sąlygoms (kai upėje nėra ledo reiškinių, upė neužžėlusi vandens
augalais, upės vaga stabili ir pan.), duomenis. Pagrindinis debito kreivės sudarymo
tikslas – nustatyti funkcinį ryšį tarp debito ir vandens lygio Q = f (h) . Sudarant kreivę
pagal trumpo laikotarpio duomenis, šis ryšys dažnai nėra glaudus. Be to, šis ryšis
neapima visos vandens lygio svyravimų amplitudės. Todėl sudarytą kreivę būtina
patikrinti bei ekstrapoliuoti. Tam dažniausiai naudojami ryšiai tarp skerspjūvio ploto ir
vandens lygio A = f 1 (h) bei tarp vidutinio srovės greičio ir vandens lygio v = f 2 (h) .
Sudarant šias pagalbines kreives, naudojami duomenys, gauti tų pačių debito

matavimų metu, kaip ir sudarant debito kreivę.

Duomenys apie išmatuotus debitus, kompiuteris, milimetrinio popieriaus lapas,
liniuotė, pieštukas.
Darbo tikslas:
Naudojant pateiktus duomenis, sudaryti, patikrinti ir ekstrapoliuoti debito kreivę,
esant standartinėms pjūvio sąlygoms.

3-5 metus paeiliui vykdytų debito matavimų duomenys konkrečiame pjūvyje
(matavimų datos, pjūvio sąlygos matavimo metu, vandens lygiai, išmatuoti debitai,
pjūvio plotai, vidutiniai srovės greičiai)
Darbo tikslas – sudaryti debito kreivę, esant standartinėms pjūvio sąlygoms. Todėl iš
pateiktų duomenų pirmiausia būtina atrinkti tuos, kurie atitinka šioms sąlygoms
keliamus reikalavimus. Lietuvoje dauguma atveju standartinėse pjūvio sąlygose
išmatuotais debitais laikomi tokie, kurie yra išmatuoti: a) pagrindiniame debito
274
matavimo pjūvyje; b) esant laisvai vagai; c) nesant trikdžių žemiau arba aukščiau
pjūvio; d) nesant nejudrios tėkmės zonų pjūvyje. Informacija apie debito matavimo
sąlygas pateikiama Hidrologinių metraščių lentelėse „Išmatuoti vandens debitai“
(skiltyse: Pjūvio Nr., Upės sąlygos pjūvyje, Pastabos).
Atlikus duomenų, atitinkančių standartines pjūvio sąlygas, atranką, sudaromi pradiniai
(nepatikrinti ir neekstrapoliuoti) debito kreivių variantai. Tuo tikslu paeiliui atliekami
šie veiksmai:
1. Išrinkus 25-30 standartinėse pjūvio sąlygose išmatuotų debitų, duomenys apie jų
matavimų rezultatus surašomi į lentelę (1 lentelė). Renkant duomenis 1 lentelei,
stengiamasi, kad jie atspindėtų kiek įmanoma platesnį vandens lygio ir debito
kaitos intervalą.
1 lentelė. Duomenys apie vandens lygį, išmatuotą debitą, apskaičiuotą skerspjūvio

plotą ir vidutinį vandens tekėjimo greitį, gauti išmatavus debitus, esant standartinėms
pjūvio sąlygoms Žeimenoje ties Pabradės VMS 1958-1960 metais.
Debito Matavimo Vandens Debitas Q, Skerspjūvio plotas Vidutinis vandens

Nr. data lygis h, cm m³/s A, m² tekėjimo greitis v, m/s
1 21/04/1958 225 112 97.0 1.15
2 26/04/1958 209 96.7 90.4 1.07
3 04/05/1958 177 74.7 74.8 1.00
7 14/07/1958 75 17.0 27.5 0.62
8 31/08/1958 79 20.7 30.1 0.69
9 28/09/1958 77 18.7 28.8 0.65
10 28/10/1958 82 21.8 31.5 0.69
11 29/11/1958 80 19.0 29.8 0.64
14 17/04/1959 93 28.0 35.5 0.79
15 09/05/1959 87 25.4 33.5 0.76
16 27/05/1959 83 21.8 30.7 0.71
17 29/06/1959 64 13.7 23.9 0.57
18 18/07/1959 59 11.9 21.9 0.54
19 29/09/1959 69 12.6 21.8 0.58
20 10/10/1959 70 13.1 22.1 0.59
21 13/10/1959 68 10.9 21.3 0.51
22 29/03/1960 126 37.4 42.6 0.88
23 12/04/1960 123 35.3 39.8 0.89
24 13/05/1960 113 29.2 35.4 0.82
25 07/12/1960 121 35.1 40.2 0.87
26 27/12/1960 113 29.6 36.5 0.81
2. Pagal 1 lentelės duomenis kompiuteriu sudaromi trys ryšio grafikai: debito kreivė
( Q = f (h) ) ir dvi pagalbinės kreivės ( A = f 1 (h) bei v = f 2 (h) ). Braižant šiuos grafikus
vandens lygis atidedamas ordinačių ašyje. Abscisių ašyje atidedamas debitas (1 pav.,
a), skerspjūvio plotas (1 pav., b) bei vidutinis srovės greitis pjūvyje (1 pav., c). Iš
275
pradžių grafikuose atidedami konkrečių dydžių reikšmes žymintys taškai, o vėliau tarp
jų išvedamos atstojamosios linijos. Debito kreivės atstojamoji vedama kaip lanksti
kreivė, kurios viršutinėje dalyje taškai dažniausiai sutampa su atstojamosios linija, o
apatinėje – pasiskirsto tolygiai abipus jos. Pagalbinių kreivių atstojamosios brėžiamos
kaip tiesialinijinio ryšio grafikai.
300
a)
250
200
h, cm
150
100
50
0
0 20 40 60 80 100 120 140 160
Q, m³/s
300
b)
250
200
h, cm
150
100
50
0
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 110 120 130
A, m²
300
c)
250
200
h, cm
150
100
50
0
0 0.1 0.2 0.3 0.4 0.5 0.6 0.7 0.8 0.9 1 1.1 1.2 1.3 1.4 1.5 1.6
v, m/s
1 pav. Debito (a), vagos skerspjūvio ploto (b) ir vidutinio srovės greičio pjūvyje (c)
priklausomybės nuo vandens lygio kreivės, sudarytos pagal 1 lentelės duomenis.
276
3. Jei debito kreivės pagal 2 punkte nurodytas taisykles nepavyksta nubrėžti

kompiuteriu, ji brėžiama milimetrinio popieriaus lape.
Paeiliui vykdant žemiau nurodytus veiksmus, atliekama pradinės debito kreivės

patikra:
4. Turint kompiuteriu nubrėžtas kreives, šalia jų nubrėžiamos kreivės, vaizduojančios

atvirkštines priklausomybes: abscisių ašyje – vandens lygiai, o ordinačių ašyse –
vandens debitai, skerspjūvio plotai ir vidutiniai srovės greičiai pjūvyje.
5. Nustatomos ryšius Q = f (h) , A = f 1 (h) ir v = f 2 (h) apibūdinančios lygtys.
6. Pagal šias lygtis nustatomos 1 lentelėje nurodytus vandens lygius h atitinkančios

debitų Q, skerspjūvio plotų A ir vidutinių srovės greičių v reikšmės. Jeigu ryšį
Q = f (h) apibūdinanti kreivė nubrėžta ant milimetrinio popieriaus, Q reikšmės
nustatinėjamos pagal pradinės debito kreivės grafiką.
7. Pagal žinomus vandens lygius h gautos Q, A ir v reikšmės surašomos į specialią
lentelę (užpildant 1-4 lentelės stulpelius). 2 lentelėje pateikiamos debitų,
skerspjūvio plotų ir vidutinių srovės greičių reikšmės, gautos pagal 1 pav. pateiktų
pradinių kreivių analizės rezultatus.
2 lentelė. Pradinės debito kreivės patikros rezultatai.
1 2 3 4 5 6
Vandens lygis h, A iš kreivės, v iš kreivės, Q iš kreivės, Q‘ = A·v, Nuokrypis ∂,
cm m² m/s m³/s m³/s %
225 93.5 1.19 107 111 3.2
209 86.2 1.13 94.8 97.3 2.7
177 71.7 1.01 71.6 72.7 1.6
75 25.5 0.65 16.8 16.5 -1.7
79 27.3 0.66 18.3 18.0 -1.4
77 26.4 0.65 17.5 17.3 -1.5
82 28.7 0.67 19.5 19.3 -1.2
80 27.7 0.66 18.7 18.4 -1.3
93 33.6 0.71 24.1 23.9 -0.7
87 30.9 0.69 21.5 21.3 -1.0
83 29.1 0.68 19.9 19.7 -1.1
64 20.5 0.61 12.8 12.4 -2.9
59 18.2 0.59 11.2 10.7 -3.8
69 22.8 0.63 14.6 14.2 -2.2
70 23.2 0.63 14.9 14.6 -2.1
68 22.3 0.62 14.2 13.9 -2.3
126 48.6 0.83 40.3 40.3 0.1
123 47.2 0.82 38.7 38.7 0.1
113 42.7 0.78 33.5 33.5 -0.2
121 46.3 0.81 37.6 37.6 0.0
113 42.7 0.78 33.5 33.5 -0.2
277
8. Naudojant pagal žinomus vandens lygius gautas A ir v reikšmes (surašytas 2

lentelės 2 ir 3 stulpeliuose), nustatoma patikrai naudojama debito reikšmė Q′ . Jai
nustatyti naudojama lygtis Q ′ = A ⋅ v . Naudojant šią lygtį gautos Q′ reikšmės
surašomos į 2 lentelės 5 stulpelį.

9. Apskaičiuojamas debito reikšmių, gautų pagal lygtį Q ′ = A ⋅ v , nuokrypis nuo debito
reikšmių Q, gautų pagal pradinę debito kreivę, procentais. Nuokrypis ∂

apskaičiuojamas pagal lygtį:
Q′ − Q
∂= ⋅ 100 .
Q
Gauti rezultatai surašomi į 2 lentelės 6 stulpelį.
10.Jei apskaičiuotos nuokrypių reikšmės neviršija 5%, pradinė debito kreivė laikoma
pakankamai patikima ir gali būti ekstrapoliuojama. Jei aptinkama didesniu kaip 5%
nuokrypiu pasižyminčių ∂ reikšmių, būtina atidžiai patikrinti ar debito matavimai
šiais atvejais tikrai buvo atlikti esant standartinėms pjūvio sąlygoms. Pavieniai
išskirtiniu nuokrypiu pasižymintys matavimų rezultatai brokuojami.
Atliekamas debito kreivės ekstrapoliavimas:
11.Tiesės, atspindinčios priklausomybes A = f 1 (h) ir v = f 2 (h) ekstrapoliuojamos

aukštyn maždaug 25% pradinėms kreivėms būdingos vandens lygio kaitos
amplitudės sudarančiomis atkarpomis. Mūsų nagrinėjamu atveju pradinėms
kreivėms būdinga vandens lygio kaitos amplitudė sudaro 166 cm: maksimali
reikšmė 225 cm (1958-04-21), minimali reikšmė 59 cm (1959-07-18). Todėl
kreives A = f 1 (h) ir v = f 2 (h) ekstrapoliuoti į viršų reikia apie 40 cm.
12.Pagal ekstrapoliuotų į viršų A = f 1 (h) ir v = f 2 (h) priklausomybių kreivių atkarpas
kas 5% vandens lygio kaitos amplitudės (pradedant nuo aukščiausiu vandens lygiu
pasižyminčio pradinių kreivių taško) nustatomos A ir v reikšmės. Nagrinėjamu
atveju 5% vandens lygio kaitos amplitudės sudaro maždaug 8 cm. Todėl A ir v
reikšmės turi būti nustatytos esant 233 cm, 241 cm, 249 cm, 257 cm ir 265 cm
vandens lygiui.
13.Naudojant lygtį Q ′ = A ⋅ v , pagal į viršų ekstrapoliuotose kreivių atkarpose
nustatytas A ir v reikšmes apskaičiuojamas debitas. Atliekant skaičiavimus
patogiausia naudotis specialaus formato lentele (3 lentelė).
14.Naudojant gautas debito reikšmes, viršijančias maksimalius pradinėje debito
kreivėje naudotus vandens lygius, debito kreivė ekstrapoliuojama į viršų (2 pav.).
278
Ekstrapoliuojant debito kreivę į viršų, stengiamasi ją išvesti per taškų svorio

centrą, laikantis 2 ir 3 pratybų užduoties punktuose nurodytų sąlygų.
3 lentelė. Debito kreivės ekstrapoliavimui į viršų reikalingi duomenys ( A = f 1 (h) ir
v = f 2 (h) priklausomybių ekstrapoliuojamosios atkarpos, nustatytos pagal 1 lentelėje

pateiktas pradines reikšmes).
Vandens lygis h, A iš kreivės, v iš kreivės, Q′ = A ⋅ v ,

cm m² m/s m³/s
233 97.1 1.22 118
241 101 1.24 125
249 104 1.27 133
257 108 1.30 141
265 112 1.33 148
300
250
200
h, cm
150
100
50
0
0 20 40 60 80 100 120 140 160
Q, m³/s
2 pav. Debito kreivės ekstrapoliavimas į viršų pagal lygtį Q ′ = A ⋅ v . Ekstrapoliuojant
kreivę panaudoti 3 lentelėje pateikti duomenys.
15.Nustatoma apytikrė nulinio debito atžymos vieta. Turint trumpą duomenų seką tai
atliekama, apskaičiuojant tiesinį ryšį tarp vandens lygio h ir skerspjūvio ploto A
aprašančios lygties h = a ⋅ A + b postūmio koeficientą b. Nagrinėjamame pavyzdyje
šį ryšį aprašo lygtis: h = 2.1282A + 21.825. Tai reiškia, kad esant maždaug 22 cm
vandens lygiui skerspjūvio plotas debito matavimo profilyje tampa lygus nuliui ir
vanduo nustoja tekėti. Šis lygis laikytinas nulinio debito atžymos vieta.
16.Nulinio debito atžymos vieta atidedama debito kreivės grafike. Debito kreivė
ekstrapoliuojama žemyn, aptakios formos linija tendenciškai pratęsiant Q = f(h)
279
kreivę link nustatytos nulinio debito atžymos reikšmės (3 pav.). Jei debito kreivė
braižoma milimetriniame popieriuje, jos apatinė dalis nubraižoma 10 kartų didesniu
masteliu (kadangi debito kreivės ekstrapoliavimas žemyn dažniausiai užima labai
mažą bendros vandens lygių amplitudės kaitos atkarpą).
3 pav. Debito kreivės ekstrapoliavimas žemyn pagal apytikslę nulinio debito atžymos
vietą (ekstrapoliuota kreivės atkarpa pažymėta punktyrine linija).
280
Literatūra
Augulienė V. 2011. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m.

veiklos rezultatai ir 2011-2012 m. veiklos prioritetai.
http://www.meteo.lt/dokumentai/apie_tarnyba/tarnybos_dok/at_veikla_129596369014.pdf
Aqualab Scientific. 2011. Water Quality Sensors. http://www.aqualab.com.au/categories/Water-

Quality-Sensors.html
Aquatic Research Instruments. 2006. Equipment and Services for Aquatic Research. Hope.
http://www.aquaticresearch.com/default.htm
Bartram J., Mäkelä A., Mälkki E. 1996. Field work and sampling. In: Water Quality Monitoring
- A Practical Guide to the Design and Implementation of Freshwater. Quality Studies and
Monitoring Programmes (Ed. J. Bartram, R. Balance). UNEP/WHO.
http://www.who.int/water_sanitation_health/resourcesquality/wqmchap5.pdf
Berkman J. A., Canova M. G. 2007. Algal biomass indicators. In: U.S. Geological Survey
TWRI Book 9. http://water.usgs.gov/owq/FieldManual/Chapter7/7.4.pdf
Bykov V., Vasil‘jev A. 1965. Gidrometrija. Leningrad: Gidrometeorologicheskoe izdatel‘stvo.
Boiten W. 2007. Hydrometry. New York: Taylor & Francis.
Braca G. 2008. Stage–Discharge Relationships in Open Channels: Practices and Problems.

FORALPS Project. Trento: Università degli Studi di Trento.
http://www.unitn.it/files/download/16654/foralps_tr_11.pdf
Communication Technology. 2011. Single Point Doppler current meters. http://www.comm-

tec.com/prods/mfgs/Aanderaa_Prods.html
Daskalakis A. 2011. Wind measurement platform. Bēhance network. The creative professional
platform. http://www.behance.net/gallery/Wind-Measurement-Platform/921424
Dennis R. N. 2010. Collection of stereoscopic views.

http://digitalgallery.nypl.org/nypldigital/dgtitle_tree.cfm?title_id=204713&level=1
Department of Irrigation and Drainage Ministry of Agriculture, Malaysia. 1991. Manual of

Department of Irrigation and Drainage. Hydrology (revised and updated) 1988. Kuala Lumpur:
Publications Unit Ministry of Agriculture.
http://hrd.water.gov.my/Kursus%20Berjadual/MANUAL%20OF%20DEPARTMENT%20OF%
20IRRIGATION%20AND%20DRAINAGE%20-
%20HYDROLOGY%20(REVISED%20AND%20UPDATED)%201988.pdf
281
Deriugin K. K., Stepaniuk I. A. 1974. Morskaia gidrometrija. Leningrad: Gidrometeoizdat.
Dumbrauskas A., Punys A. 2004. Hidrometrija ir hidrologija. Metodiniai patarimai pratybų ir

laboratoriniams darbams. Kaunas: Akademija.
Eijkelkamp. 2011. Sediment sampling.

http://pkd.eijkelkamp.com/Portals/2/Eijkelkamp/Presentations/Sediment%20sampling-def.pdf
Enciklopedinis hidrogeologijos terminų žodynas (sud. V. Juodkazis). 2003. Vilnius: Lietuvos

geologijos tarnyba.
Envco – Environmental Equipment. 2009. Sediment samplers. http://www.envcoglobal.com/
Escala Forel-Ule. Uma escala. 2010. http://pt.wikipedia.org/wiki/Escala_Forel-Ule
Field Guide to Working Safely on Ice Covers. 2009. Edmonton: Government of Alberta.
http://employment.alberta.ca/documents/WHS/WHS-PUB_sh011.pdf
Fougere A. J., Kun A. L. 1998. Applications of an Acoustic Current Measurement Technique.

Ocean News and Technology: September 1998 Issue.
http://www.falmouth.com/papers/ONT.htm
Gordon R. L. 1996. Acoustic Doppler Current Profiler. Principles of Operation. San Diego: R.
D. Instruments.
Great Lakes WATER institute. 2009. Underwater Light Meter. University of Wisconsin: School
of Freshwater Sciences. http://www.glwi.uwm.edu/education/outreach/cruise/lightmeter.php
Great North American Secchi Dip-In. 2009. Proper Secchi Disk Procedure.
http://www.secchidipin.org/secchi.htm
Guide to hydrological practices. Data acquisition and processing, analysis, forecasting and
other applications. 1994. Geneva: World Meteorological Organization.
http://www.bom.gov.au/hydro/wr/wmo/guide_to_hydrological_practices/WMOENG.pdf
Hach Company. 2006. Hydrolab DS5X, DS5, and MS5 Water Quality Multiprobes. User
manual, Edition 3. http://www.campbellsci.ca/Catalogue/Series_5_Man.pdf
Hayes F. Ch. 1978. Guidance for Hydrographic and Hydrometric Surveys. Delft Hydraulics
Laboratory, Publication No. 200. Delft.
282
Headquarters department of the army. 1991. Appendix A. Laser range finders and designators
and weapon systems. In: FM 6-30. Tactics, Techniques, and Procedures for Observed Fire.
Washington. http://www.globalsecurity.org/military/library/policy/army/fm/6-30/f630_10.htm
Herschy R. W. 1995. Streamflow Measurement. London: Chapman & Hall.
Hidrometrijos apibrėžimai. Žodynas ir simboliai. Lietuvos standartas ISO 772:1996. 2000.

Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas.
Hydrometry. Principles and Practices. (ed. R. W. Herschy). 1999. Chichester: John Wiley &
Sons.
Hydrometry. Principles and Practices. (ed. R. W. Herschy). 2003. Chichester: John Wiley &
Sons.
Hogg N. G., Frye D. E., Wunsch C. 2002. Current meter descriptions. In: Ultramoor.
http://www.whoi.edu/science/AOPE/ael/ultramoor/ultradata.html
http://www.hidro.lzuu.lt/vuzf/metodiniai/Vandentvarka/hm_hd.pdf
Hubbard E .F., Thibodeaux K. G., Duong M. N. 1999. Quality Assurance of U.S. Geological
Survey Stream Current Meters: The Meter-Exchange Program 1988-98. Open-File Report 99-
221. USGS Surface Water Information. http://water.usgs.gov/osw/pubs/ofr99-
221/ofr99221.html#Assembly
Hulsing H., Smith W., Cobb, E.D. 1966. Velocity-head coefficients in open channels. U.S.
Geological Survey Water-Supply Paper 1869-C. Washington: U.S. Government Printing Office.
Institut Oceanographique. 2011. Sciences et technologies.

http://www.oceano.mc/rubriques.php?lang=fr&article=1268231440&pg=1&categ=1265713930
&sscategorie=1275899969
Itegrated Aqua Systems. 2010. Underwater Illumination Intensity Meter. North Vancouver.
http://www.iasproducts.com/L4SeeBriteLightMeter.html
Jakimavičius D. 2008. Stacionarieji hidrologiniai matavimai Lietuvos upėse 1810-2005 m.

Annales Geographicae 40(2): 61-71. http://www.geo.lt/geo/uploads/media/61-71_01.pdf
Juškienė N. 2005. Hidrometriniai matavimai Lietuvoje. Meteorologĳa ir hidrologĳa Lietuvoje:

raida ir perspektyvos. Respublikinės mokslinės konerencĳos., vykusios 2005 metų kovo 23 d.,
pranešimai, [el.išteklius]. Vilnius: 14–15.
Karasev I., Shumkov I. 1985. Gidrometrija. Leningrad: Gidrometeoizdat.
283
Kennedy E. J. 1984. Discharge ratings at gaging stations. United States Geological Survey.
Techniques of Water-Resources Investigation Report, Book 3, Chapter A10.
http://pubs.usgs.gov/twri/twri3-a10/html/pdf.html
Knauss J. 1983. Wirbelbildung an Einlaufbauwerken: Luft- und Dralleintrag (DVWK Schriften).

Bergisch Gladbach: P. Parey Publishing House.
Kolupaila S. 1940. Hidrometrija, II t. Kaunas: Vaizdas.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. 2011. Hidrologijos stočių

tinklo žemėlapis. http://www.meteo.lt/stebejimu_tinklas.php
Manual on Stream Gauging. Volume I – Fieldwork. 2010. WMO-No.1044. Geneva: World

Meteorological Organization.
http://www.nws.noaa.gov/os/water/RFC_support/resources/WMO%20Manual%20on%20Strea
m%20Gauging%20-%20Field%20Work%20%201044_Vol_I_en.pdf
Manual on Stream Gauging. Volume II – Computation of Discharge. 2010. WMO-No.1044.

Geneva: World Meteorological Organization.
Ministry of Environment, Lands & Parks Resources Inventory Branch for the Aquatic Inventory
Task Force Resources Inventory Committee. 1998. Manual of standard operating procedures
for hydrometric surveys in British Columbia. Vancouver: Resources Inventory Committee.
http://www.for.gov.bc.ca/ric
Morgenschweis G. 2010. Hydrometrie. Theorie und Praxis der Durchflussmessung in offenen

Gerinnen. Berlin: Springer-Verlag.
Morlock S. E., Nguyen H. T., Ross J. H. 2002. Feasibility of Acoustic Doppler Velocity Meters
for the Production of Discharge Records from U.S. Geological Survey Streamflow-Gaging
Stations. USGS Water-Resources Investigations Report.
http://hydroacoustics.usgs.gov/publications/WRIR-2001-4157.pdf
Nortek AS. 2010. Nortek Primers - Getting Started with Waves Measurements.
http://www.nortekusa.com/lib/Tutorial%20-%20web%20content/waves/nortek-primers-getting-
started-with-waves/view
Ott Messtechnik. 2008. Acoustic Digital Current Meter. http://www.ott.com/web/ott_de
Poška A. 1976. Hidrologija ir hidrometrija. Vilnius: Mokslas.
Poška A., Punys P. 1996. Inžinerinė hidrologija. Kaunas: LŽŪU leidybinis centras.
284
Rickly Hydrological Company. 2009. Sample analysis instrumentation.

http://www.rickly.com/sai/
Ryan S. E., Troendle C. A. 1997. Measuring bedload in coarse-grained channels: procedures,

problems, and recommendations. Water Resources Education, Training, and Practice:
Opportunities for the Next Century, American Water Resources Association Conference, June
29-July 3, 1997, Keystone, CO, p. 949-958.
http://stream.fs.fed.us/news/streamnt/jul99/jul99a1n.htm
Sanders L. L. 1998. A Manual of Field Hydrogeology. New Jersey: Prentice Hall.
Seba Hydrometrie. 2010. Mobile acoustic flow profiler – Doppler principle. http://www.seba-
hydrometrie.de/
Smeltzer M., Lassettre N. 1999. Using Historical Geomorphic Analysis to Characterize Pre-dam
Flow Regimes in Ecologically Meaningful Terms. Stream system technology center. Stream
Notes. http://www.stream.fs.fed.us/news/streamnt/jul99/jul99a1.htm
Techrentals. 2011. Rental products. http://www.techrentals.com.au/Products_Catalogue.asp
Tools in Fluvial Geomorphology. (ed. G. M. Kondolf and H. Piégay). 2003. Chichester: John
Wiley & Sons.
TRS-Environmental. 2011. Teledyne RD – StreamPro accoustic Doppler current profiler.

http://www.rdinstruments.com/streampro.aspx
United States Environmental Protection Agency (USEPA). 1999. Performance Verification of

Sediment Sampling Technologies. Program Demonstration Bulletin. Washington: Office of
Research and Development. http://www.aquaticresearch.com/EPAfact8x11.pdf
United States Environmental Protection Agency (USEPA). 2004. Sampling for contaminants in
sediments and sediment pore water. Measurements and monitoring technologies for the 21st
century (21 m2). USEPA: Technology innovation program. http://www.clu-
in.org/programs/21m2/sediment/#refs
USGS . 2011. Federal Interagency Sedimentation Project. http://water.usgs.gov/fisp/
USGS. 2007. Index-velocity and Other Fixed-deployment Instruments.

http://hydroacoustics.usgs.gov/indexvelocity/instruments.shtml
Valeport. 2011. Current Meters & Open Channel Meters.

http://www.valeport.co.uk/Products/CurrentMeters.aspx
Valstybinė geodezijos ir kartografijos tarnyba prie Lietuvos respublikos vyriausybės. 2000.

Techninių reikalavimų reglamentas GKTR 2.12.01:2001. Lietuvos valstybinis geodezinis
285
vertikalusis tinklas. http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=0286F0D5-6C81-

413E-BB2C-70555220589E
Van Rijn L. C. 1986. Manual sediment transport measurements. Delft: Delft Hydraulics
Laboratory.
Van Rijn L. C. 2006. Manual sediment transport measurements in rivers, estuaries and coastal
seas. Aqua Publications.
http://english.verkeerenwaterstaat.nl/kennisplein/2/1/213950/Manual_sediment_transport_deel1
.pdf
Van Rijn L. C., Roberti H. 2007. Delft Bottle suspended load sampler. Encora: Coastal portal.
http://coastalwiki.org/coastalwiki/Delft_Bottle_suspended_load_sampler
Vandens ūkio projektavimo institutas. 1964. Arino ežero batimetrinis planas. Kaunas: VŪPI.
Vasil‘jev A., Karasev I., Subbotina E. 1991. Gidrometrija. Leningrad: Gidrometeoizdat.
Volta-HYCOS PROJECT. 2007. Training session on rating curves: Case study. Accra.
http://www.whycos.org/fck_editor/upload/File/Volta-pdfs/Case_study_Rating_curves.pdf
Waterwatch Australia Steering Committee. 2005. Waterwatch Australia national technical

manual. Module 4 - physical and chemical parameters.
http://www.waterwatch.org.au/publications/module4/flow.html
Whitehouse J. C. 2005. Further considerations of defocus rangefinders. Transactions of the

Institute of Measurement and Control, 27(4): 297–316.
ZAO Prompribor. 2010-2011. Batometry – probootborniki vody. http://www.pp66.ru/
286
GINTARAS VALIUŠKEVIČIUS
HIDROMETRIJA
Vadovėlis
Vadovėlis skirtas universitetų studentams, klausantiems „Hidrometrijos“ kursą ar atskiras jo dalis. Knygoje
plačiai aptariami dažniausiai Lietuvoje vykdomi (vandens lygio, gylio, srovės greičio, debito, vandens
temperatūros) hidrometriniai tyrimai. Taip pat nagrinėjami vandens kokybės, bangavimo dugno nuogulų ir
kitų rodiklių matavimo metodai. Vadovėlyje pateikiamos ir pratybų užduotys, kurias atlikę skaitytojai galės
lengviau įsisavinti teorinę medžiagą. Vadovėlis bus naudingas ir kitų sričių specialistams, besidomintiems
hidrometriniais tyrimais.
Redaktorė
Jolita Stankūnavičienė
2011 11 25. 19,9 aut. l., 18,13 sp. l.

www.hkk.gf.vu.lt

HIDROMETRIJA

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

You might also like

HIDROMETRIJA

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

HIDROMETRIJA

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

HIDROMETRIJA

Vadovėlio parengimą parėmė

Palei Seno Miesto rinką

Kazys Binkis, Kauno patapas

1. Hidrometrijos samprata ir tyrimų organizavimo principai

Skyriuje apžvelgiama hidrometrijos mokslo samprata, šio mokslo tyrimų objektas ir

1.1.Hidrometrijos tyrimų sritis

1.1 pav. Hidrometrijos vieta šiuolaikinėje mokslų sistemoje.

1.1 lentelė. Svarbiausios hidrometrijos mokslo šakos pagal tyrimų objektus.

Hidrometrija – hidrologijos mokslo šaka, nagrinėjanti sausumos vandens objektų hidrologinio

8. Vandens nešmenų, dugno nuogulų ir vandens kokybės tyrimai;

1.2. Hidrometrinių tyrimų rodikliai

matavimams pasitelkiami geodeziniais principais veikiantys prietaisai, leidžiantys įvertinti aukščius,

1.3. Vandens matavimo stočių tinklas. Stočių klasifikavimas

• pagal stebimus objektus,

1.3 lentelė. Pasaulinės meteorologijos organizacijos (WMO) siūlomi įvairius hidrologinius

VMS tipas Upių VMS Garavimo Nuotėkio Nešmenų Vandens

1.4. Vandens matavimo stoties steigimas

1.7 pav. Pjūvių vietos parinkimas, sudarant ežero batimetrinį planą.

Šiuo metu gylio matavimai dažniausiai vykdomi naudojant nenutrūkstamiems matavimams

1.5. Matavimų tikslumas ir patikimumas

• tiesioginius matavimus, kurių metu iš karto nustatoma ieškomo dydžio reikšmė

matuojamų dydžių vidutinės kvadratinės paklaidos.

Tipiškas sisteminės klaidos hidrometrijoje pavyzdys: vandens paviršiaus temperatūra VMS

Tikrinant įvairių hidrometrinių matavimų duomenų rezultatus (tiek automatinėse-distancinėse, tiek

2. Vandens lygio matavimai

Skyriuje nagrinėjami vandens lygio matavimų tikslai, supažindinama su VMS grafiko

2.1. Vandens lygio matavimų tikslai

2.2. Vandens matavimo stoties grafiko nulis

2.3. Vandens lygį matuojančių stočių tipai

Polinės-matuoklinės stotys Poliai ir matuoklės

2.4. Vandens lygio matavimų rezultatų neregistruojančios stotys

2.2 pav. Įvairių tipų stacionarios vandens lygio matuoklės.

2.8 pav. Į gruntą įgręžiamas metalinis polis ir jo įtvirtinimo principinė schema.

2.5. Vandens lygio matavimų rezultatus registruojančios stotys

1) šulinio sienų ir grindų apšiltinimas;

Populiariausios tarp mechaninių vandens lygio matavimų rezultatus registruojančių stočių –

Automatinėse vandens lygio matavimo stotyse, registruojančiose matavimų rezultatus, naudojama

2.20 pav. Limnigrafo-konvertatoriaus sandaros principas ir pagrindiniai struktūros elementai: 1 –

Burbuliniai davikliai (kartais vadinami pneumatiniais vandens lygio davikliais) dažniausiai

2.22 pav. Automatinės-distancinės vandens lygio matavimo duomenis registruojančios stoties su

Didžiausia akustinius daviklius naudojančių stočių silpnybė – signalų judėjimo greičio

2.6. Vandens lygio matavimo metodika ir tikslumas

3. Vandens temperatūros ir ledo režimo elementų matavimai

Skyriuje supažindinama su vandens temperatūros matavimų klasifikacija. Aptariama

3.1. Vandens temperatūros matavimų klasifikacija

3.2. Vandens paviršiaus temperatūros matavimai

1) nepriklausomai nuo termometro padalos vertės, temperatūra matuojama 0,1 °C

Puslaidininkių termistoriai paprastai gaminami iš medžiagų, pasižyminčių dideliais

Termoelektrinių termometrų veikimas pagrįstas specifine laidininkų savybe: sujungus du skirtingus

didesnė, kuo didesnis kontaktų temperatūros skirtumas. Paprasčiausias termoelektrinio termometro

3.3. Vandens temperatūros matavimai įvairiuose gyliuose

vandens telkinių vandens temperatūros pasiskirstymą, matavimai organizuojami ne vienoje, bet

Apvertimo metu giluminis apverčiamasis termometras nustato išmatuotą temperatūrą specifinės

3.5 pav. Giluminio apverčiamo termometro sandaros principinė schema (1 – pagrindinio

3.4. Ledo režimo elementų matavimai bei stebėjimai

3.9 pav. Tinklelis ižui gaudyti.

4. Vandens gylio matavimai