Professional Documents
Culture Documents
Sylvia - Day .-.Paskesk - manyje.2016.LT
Sylvia - Day .-.Paskesk - manyje.2016.LT
Paskęsk manyje
baltos lankos
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:
Da95 Sylvia Day, One with you»
St. Martini Press, New York, 2016
Redagavo
Laura Patiomkinaitė-Čeikė
Maketavo
Eglė Jurkūnaitė
Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis
šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tamskirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Į patėvio butą teko įtipenti ant pirštų galiukų ir sulaikius kvapą, nes
laikas - kiek po šešių ryto - labai padidino galimybę būti pričiuptai
grįžtant. Bet įžengiau ryžtingai, mano mintys sukosi apie pokyčius,
kurių turėsiu imtis.
Dar buvo šiek tiek laiko paskubomis nusiprausti po dušu, bet nu
sprendžiau to nedaryti. Gideonas taip ilgai nebuvo manęs lietęs. Per
nelyg ilgai nejaučiau jo rankų, jo kūno savyje. Taigi, dabar nenorėjau
11
nusiplauti prisiminimų apiejo prisilietimą. Vien jie suteiks man stip
rybės padaryti tai, ką privalėsiu.
Įsijungė šviestuvas ant spintelės.
- Eva.
Pašokau.
- Jėzau.
Apsisukusi pamačiau ant vienos iš svetainės sofų sėdinčią motiną.
- Mirtinai mane išgąsdinai! - užsipuoliaują, trindama delnu krū
tinę, kur šokčiojo širdis.
Ji atsistojo, žemę siekiantis kreminės spalvos atlasinis chalatas
žvilgėjo aplink stangrias, švelniai įdegusias jos kojas. Buvau vienin
telis jos vaikas, bet mudvi labiau priminėme seseris. Monika Tramel
Barker Mičel Stenton buvo pamišusi dėl savo išvaizdos. Jos profe
sija - būti žmona-trofėjumi, o jaunatviškas grožis - darbo priemonė.
- Kol dar nepradėjai, - prabilau, - taip, turime pasikalbėti apie
vestuves. Bet man iš tiesų reikia susiruošti į darbą ir susikrauti daik
tus, kad šįvakar galėčiau grįžti namo...
- Turi romaną?
Trumpas jos klausimas mane nustebino labiau nei jos pasirody
mas.
- Ką? Ne!
Ji iškvėpė, pečiai pastebimai atsipalaidavo.
- Ačiū Dievui. Tai ar papasakosi, kokia velniava čia dedasi? Ar
stipriai susipykote su Gideonu?
Stipriai. Kurį laiką maniau, kad jo priimti sprendimai sužlugdė
mūsų santykius.
- Mudu bandome viską išspręsti, mama. Tai tebuvo maža duo
butė kelyje.
- Ir dėl šito vengei jo ištisas dienas? Taip problemų neišspręsi,
Eva.
- Tai ilga istorija...
Ji sukryžiavo rankas.
12
- Aš niekur neskubu.
- Na, bet aš skubu. Turiu susiruošti į darbą.
Jos veidą aptemdė nuoskauda. Dėl to kaipmat susikrimtau.
Kadaise užaugusi norėjau būti kaip motina. Ištisas valandas leis
davau persirenginėdama jos drabužiais, klupinėdama su jos aukš
takulniais, tepliodamasi veidą brangiais jos kremais ir kosmetika.
Stengiausi pamėgdžioti alsų jos balsą ir jausmingas manieras, nes
buvau tikra, kad mano motina yra gražiausia ir tobuliausia moteris
pasaulyje. Ojos elgesys su vyrais, kaipjie žvelgdavo į ją ir stengdavosi
įtikti... Na, troškau ir to magiškojo jos prisilietimo.
Galiausiai užaugau tikra jos kopija, išskyrus šukuoseną ir akių
spalvą. Bet tik iš pažiūros. Vargu ar būna labiau besiskiriančių mo
terų nei mudvi. Ir, deja, ėmiau tuo didžiuotis. Jos patarimo prašyda
vau tik dėl drabužių ir dekoro.
Tai pasikeis. Dabar.
Santykiai su Gideonu pareikalavo iš manęs daug pastangų, teko
išbandyti daugybę skirtingų taktikų, bet iki šiol neprašiau pagalbos
vienintelio man artimo žmogaus, žinančio, ką reiškia būti ištekėju
siai už garsaus ir įtakingo vyro.
- Man reikia tavo patarimo, mam.
Mano žodžiai pakibo ore, stebėjau, kaip, supratus jų esmę, iš
nuostabos plečiasi motinos akys. Po akimirkos ji klestelėjo atgal ant
sofos, lyg sulinkę keliai jos nebelaikytų. Jos nuostaba man buvo skau
dus smūgis - susivokiau, kaip buvau nuo jos atsiribojusi.
Jusdama širdies sopulį prisėdau ant sofos priešais ją. Išmokau at
sargiai rinktis, ką pasakoti mamai, ir iš visų jėgų stengiausi neprasi
tarti apie ką nors, kas galėtų sukelti mane iš proto varančias disku
sijas.
Taip buvo ne visada. Mano įbrolis Neitanas atėmė iš manęs ne
tik nekaltybę, bet ir šiltus, paprastus santykius su motina. Sužinojusi
apie prievartą, mama pasikeitė, ėmė pernelyg mane saugoti ir perse
kioti, kol pasijaučiau dusinama. Gyvenime ji neįtikėtinai pasitikėjo
13
viskuo, išskyrus mane. Su manimi ji būdavo nervinga, nuolat kišda-
vosi į mano reikalus, o kartais net elgdavosi isteriškai. Metams bė
gant, ėmiau pernelyg dažnai nesakyti tiesos ir saugoti paslaptis nuo
mylimų žmonių vien tam, kad išlaikyčiau taiką ir ramybę.
- Aš nemoku būti tokia žmona, kokios reikia Gideonui, - prisi
pažinau.
Ji atlošė pečius, visa jos povyza pasikeitė, it būtų įpykusi.
- Arjis turi romaną?
- Ne! - pati to nenorėdama nusijuokiau. - Niekas neturi jokių
romanų. Nesielgtume taip vienas su kitu. Negalėtume. Liaukis dėl to
jaudintis.
Negalėjau nesusimąstyti, ar tik neseniai įvykusi motinos išda
vystė su mano tėvu nebus tikroji jos nerimo priežastis. Ar tai ją sle
gia? Gal ėmė abejoti tuo, kas ją sieja su Stentonu? Nežinojau, ką apie
tai manyti. Labai mylėjau tėtį, bet buvau tikra, kad patėvis tobulai
tinka mamai, kad jis būtent toks vyras, kokio jai reikia.
- Eva...
- Mudu su Gideonu prieš porą savaičių slapta susituokėme, -
Dieve, kaip gera buvo tai pasakyti.
Motina sumirksėjo. Kartą, du.
-Ką?
- Dar nesakiau tėčiui, - tęsiau. - Bet šiandien jam paskambinsiu.
Jos akys sublizgo nuo besikaupiančių ašarų.
- Kodėl? Dieve, Eva... kaip mes taip atitolome?
- Neverk.
Atsistojusi priėjau prie jos ir atsisėdau greta. Paėmiaują už rankų,
bet ji griebė mane ir stipriai apkabino.
Įkvėpiau pažįstamo jos kvapo ir pajutau ramybę, užplūstančią tik
motinos glėbyje. Na, bent kelias akimirkas.
- Tai buvo neplanuota, mama. Išvykome savaitgaliui, Gideonas
paklausė, ar norėčiau, ir viską suorganizavo... Tai buvo spontaniška.
Akimirkos įgeidis.
14
Ji atšlijo, pamačiau ašarotą veidą ir degančias akis.
- Jis vedė tave be vedybų sutarties?
Nusijuokiau, negalėjau susivaldyti. Žinoma, motina tuoj šoks prie
finansinių smulkmenų. Pinigai jau seniai buvo varomoji jos gyve
nimo jėga.
- Sutartis yra.
- Eva Loren! Ar bent peržiūrėjai ją? Ar ir tai buvo spontaniška?
- Perskaičiau kiekvieną žodį.
- Juk tu ne teisininkė! Dieve, Eva... Auklėjau tave, kad būtum pro
tingesnė!
- Tas sąlygas suprastų ir šešiametis, - atkirtau, suirzusi dėl tikro
sios mūsų santuoką apkartinančios problemos: mudviejų su Gide-
onu santykiuose įsivėlę pernelyg daug žmonių, blaškančių mus ir
neleidžiančių susitelkti į tai, ką iš tiesų reikia spręsti. - Nesijaudink
dėl sutarties.
- Reikėjo paprašyti Ričardo ją perskaityti. Nesuprantu, kodėl to
nepadarei. Tai taip neatsakinga. Aš tiesiog...
- Aš ją skaičiau, Monika.
Išgirdusios mano patėvio balsą, abi atsisukome. Stentonas į kam
barį įžengė jau susiruošęs: vilkėjo mėlyną kostiumą, ryšėjo geltoną
kaklaraištį ir atrodė puikiai. Įsivaizdavau, kad sulaukęs tokio am
žiaus Gideonas bus panašus į mano patėvį: sportiškas, daug pasiekęs
ir toks pat valdingas kaip visada.
- Matei? - nustebusi paklausiau.
- Krosas atsiuntė man ją prieš kelias savaites, - Stentonas priėjo
prie motinos ir paėmė ją už rankos. - Geresnių sąlygų nė negalėčiau
prašyti.
- Visada gali būti geresnės sąlygos, Ričardai! - griežtai pareiškė
mama.
- Sutartyje numatyti priedai už tokius įvykius kaip sukaktys ar
vaikų gimimas. Ir jokių nuobaudų Evai, išskyrus porų terapiją. Sky
rybų atveju turtas būtų dalijamas daugiau nei teisingai. Jau norėjau
15
klausti, ar ją peržiurėjo patys Kroso teisininkai. Esu tikras, kad jie
turėjo nenuilstamai jai priešintis.
Ji trumpam nurimo mėgindama susivokti. Staiga ūmiai pašoko
iš vietos.
- Bet tu žinojai, kad jie slapta tuoksis? Žinojai ir man nieko ne
sakei?
- Žinoma, nežinojau, - jis prisitraukė ją į glėbį, švelniai, it ramin
damas vaiką. - Maniau, jis tik planuoja iš anksto. Juk žinai, kad tokie
dalykai paprastai derinami kelis mėnesius. Nors, šiuo atveju, daugiau
nieko nė nebūčiau prašęs.
Atsistojau. Teks paskubėti, jei noriu laiku atsidurti darbe. Šian
dien labiausiai nenorėjau vėluoti.
- Kur eini? - motina atšlijo nuo Stentono. - Mes dar nebaigėme
kalbėtis. Negali numesti šitokios bombos ir dingti!
Atsisukau į ją ir ėmiau trauktis atatupsta.
- Aš tikrai turiu susiruošti. Kodėl gi mums nesusitikus pietų? Pa
sikalbėsime tada.
- Negali būti...
- Korina Žiru, - pertraukiau ją.
Motinos akys išsiplėtė, paskui susiaurėjo. Pakako ištarti jos vardą.
Daugiau nieko neteko aiškinti.
Gideono buvusioji - ir taip puikiai žinoma problema, kurios ne
reikia plačiau komentuoti.
18
*
Buvo keista įžengti pro „Waters, Field & Leaman“ duris, mintyse
skaičiuojant, kiek dar dieni} galėsiu skelbtis dirbanti šioje prestižinėje
reklamos agentūroje. Iš už registratūros stalo man pamojusi Megu-
mė Kaba patapšnojo per ausinę, pranešdama, kad kalbasi telefonu ir
paplepėti negali. Pamojau jai atgal ir ryžtingu žingsniu pasukau prie
savo stalo. Turėjau daug darbo, reikėjo pasirūpinti nauja pradžia.
Bet viskas iš eilės. Įsimečiau piniginę ir rankinę į apatinį stalčių,
įsitaisiau kėdėje ir peržiūrėjau savo floristės tinklalapį. Žinojau, ko
ieškau. Dviejų tuzinų baltų rožių tamsiai raudonoje krištolo vazoje.
Balta reiškia tyrumą. Draugystę. Amžiną meilę. Tai taikos vėliava.
Nubrėžiau karo linijas, prievarta išskirdama mudu su Gideonu, ir
galų gale laimėjau. Bet nenorėjau kariauti su savo vyru.
Nė nemėginau sugalvoti šmaikščios žinutės, kaip darydavau
anksčiau. Tiesiog parašiau iš širdies:
19
- Išeini?
Nepatiklus Marko Garičio žvilgsnis nuo prašymo atsistatydinti
smigo tiesiai man į akis. Pamačius boso veido išraišką, ūmai sustojo
skrandis.
- Taip. Atsiprašau, kad negaliu duoti daugiau laiko.
- Rytoj tavo paskutinė diena? - atsilošė kėdėje. Jo akys buvo šil
tos ir šokoladinės, kiek šviesesnės nei oda, ir dabar jose atsispindėjo
nuostaba ir nerimas. - Kodėl, Eva?
Atsidususi palinkau į priekį ir alkūnėmis atsirėmiau į kelius. Ir šį
kartą išrėžiau visą tiesą.
- Žinau, kad taip dingti neprofesionalu... Turiu persidėlioti prio
ritetus ir dabar... tiesiog negaliu skirti tau viso savo dėmesio, Markai.
Atleisk.
- Aš... - jis iškvėpė ir perbraukė ranka standžias, tamsias garba
nas. - Velnias... Ką galiu pasakyti?
- Kad atleisi man ir neprikaišiosi, - be džiaugsmo nusijuokiau. -
Žinau, kad prašau daug.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Labai nenoriu tavęs netekti, Eva, pati žinai. Nesu tikras, kad
kada iš tiesų išreiškiau, kiek daug prisidedi. Verti mane pasitempti.
- Ačiū, Markai. Man tai labai svarbu.
Dieve, tai pasirodė esant daug sunkiau, nei tikėjausi, nors ir bu
vau tikra, kad tai geriausias ir vienintelis sprendimas, kurį galėjau
priimti.
Mano žvilgsnis nuklydo pro išvaizdų bosą tiesiai į vaizdą už jo.
Markas buvo jaunesnysis projektų vadovas, tad turėjo nedidelį kabi
netą, vaizdą jamužstojo pastatas kitoje gatvės pusėje, bet čia vis vien
viskas atrodė taip niujorkietiškai, kaip ir erdviame Gideono Kroso
kabinete viršutiniame aukšte.
20
Daugeliu atžvilgių aukštų padalijimas atspindėjo tai, kaip sten
giausi apibrėžti mūsų su Gideonu santykius. Žinojau, kas jis toks.
Žinojau, koks jis: su niekuo nesulyginamas vyras. Dievinau šią jo
savybę ir nenorėjau, kad jis keistųsi; tetroškau jo lygį pasiekti savo
pačios jėgomis. Bet aklai nesutikdama priimti to, kad mūsų santuoka
pakeitė mano planus, nesupratau, kad traukiu jį žemyn į savo lygį.
Neišgarsėsiu dėl to, kad pasiekiau karjeros viršūnę savo jėgomis.
Kai kurie žmonės visada tikės, kad sėkmę man atnešė santuoka. Tie
siog teks su tuo susitaikyti.
- Na, tai kur keliausi dabar? - paklausė Markas.
- Jei atvirai... vis dar svarstau. Tik žinau, kad negaliu pasilikti.
Mano santuokai ir taip teks patirti didžiulį spaudimą, galintį ją
net sužlugdyti, o dar aš pati leidau jai pavojingai subraškėti, pareika
lavusi mudviem laikytis atstumo. Pirmiausia galvojau apie save.
Gideonas Krosas - gilus ir neaprėpiamas kaip vandenynas, ir aš
nuo pat pirmo žvilgsnio bijojau jame paskęsti. Daugiau negaliu pasi
duoti šiai baimei. Tik ne dabar, kai suvokiau, kad kur kas labiau bijau
jo netekti.
Stengdamasi išlikti neutrali, buvau stumdoma į šalis. Ir kad ir
kaip tai mane erzino, nesustojau susivokti, kad jei noriu valdžios, tie
siog turiu ją pasiimti.
- Tai dėl „LanCorp“ projekto? - paklausė Markas.
- Iš dalies, - pasilyginau siaurą dryžuotą sijoną, mintyse nu-
stumdama tolyn dar rusenantį pyktį dėl to, kad Gideonas pasamdė
Marką. Tai padaryti jį paskatino į „Waters, Field &Leaman“ kreipęsi
ir specialų prašymą Markui - vadinasi, ir man - pateikę „LanCorp“.
Gideonui tai pasirodė įtartina. Džefrio Kroso Ponzi schema sunai
kino Landonų šeimos turtus, ir nors tiek Rajanas Landonas, tiek
Gideonas sugrąžino tai, ką jų tėvai buvo praradę, Landonas vis dar
troško keršto. - Bet labiausiai dėl asmeninių priežasčių.
Markas atsitiesė, uždėjo alkūnes ant stalo ir palinko prie manęs.
21
- Tai ne mano reikalas ir aš nekišiu nosies, bet juk žinai, kad Sti-
venas, Šoną ir aš - visi esame čia, jei tik tau prireiktų. Tu mums rūpi.
Nuo jo nuoširdumo sudrėko akys. Jo sužadėtinis Stivenas Eliso
nas ir Stiveno sesuo Šoną per Niujorke praleistus metus man tapo
labai artimi, jie buvo dalis draugų rato, kurį susikūriau naujajame
savo gyvenime. Kad ir kas nutiktų, nenorėjau jų prarasti.
- Žinau, - šyptelėjau pro ašaras. - Jei man jūsų prireiks, paskam
binsiu, pažadu. Bet viskas išeis į gera. Mums visiems.
Markas atsipalaidavo ir atsakė šypsena.
- Stivenas pašėls. Gal reikėtų priversti tave jam apie tai pranešti?
Mintis apie stambų, draugingą rangovą kaipmat išvaikė liūdesį.
Stivenas gerokai man apkartintų gyvenimą dėl to, kad palikau jo
partnerį, bet tą darytų tik iš geros širdies.
- Nagi, liaukis, - paerzinau ir aš. - Juk negalėtum taip su manimi
pasielgti, ar ne? Man ir taip nelengva.
- Neprieštaraučiau ir dar pasunkinti.
Nusijuokiau. Taip, Marko ir savo darbo pasiilgsiu. Labai.
- Vakare vis dar namo?- parašė man Keris, kai vidurdienį ketin
dama leistis į vestibiulį laukiau lifto.
Mama jau buvo ten, o aš mėginau surikiuoti mintis. Turime daug
ką aptarti. Dieve, tikėjausi, kad ji galės man padėti su viskuo susi
tvarkyti.
- Planas toks, - žengdama į liftą atrašiau mylimam ir kartais tikra
rakštimi šikynėje būnančiam kambariokui. - Po darbo turiu susiti
kime}, opaskui vakarieniausiu su Gideonu. Galiu grįžti vėlai.
- Vakarieniausi? Turėsi papasakoti man, ką praleidau.
Nusišypsojau.
- Žinoma.
- Skambino Trejus.
Skubiai iškvėpiau, lyg būčiau sulaikiusi kvapą. Tikriausiai taip ir
buvo.
Negalėjau kaltinti Kerio vaikino - nebeaišku, vis dar esamo ar
jau buvusio, - už tai, kad žengė didelį žingsnį atgal, sužinojęs, kad
Kerio mergužėlė nėščia. Trėjui ir taip buvo sunku susitaikyti su Kerio
biseksualumu, o kūdikis reiškė, kad jųdviejų santykiuose visada bus
trečias asmuo.
Be abejonių, Keriui reikėjo įsipareigoti Trėjui anksčiau, užuot
laksčius į kairę, bet aš supratau, kad tokį Kerio blaškymąsi lėmė
baimė. Puikiai žinojau, kokios mintys sukasi jo galvoje išgyvenus tai,
ką teko patirti man pačiai, bet vis vien per stebuklą suradus žmogų,
kuris tave myli.
27
Jei viskas atrodo pergerai, kad būtų tiesa, kaipgi tai gali būti tikra?
Suprasčiau ir Trejų, jei jis nuspręstų viską baigti, ir gerbčiau jo
sprendimą. Vis dėlto jo atsiradimas Kerio gyvenime pastarajambuvo
geriausias per ilgus metus nutikęs dalykas. Siaubingai nusiminsiu, jei
jiedviem nepavyks.
- Ką sakė?
- Papasakosiu, kai susitiksim.
- Keri! Tai žiauru.
- Aha, tikra tiesa, - atrašė jis, kai ėjau pro apsaugos vartelius ves
tibiulyje.
Nuliūdau, nes geromis naujienomis to niekaip nepavadintum.
Žingtelėjusi į šalį, kad praeitų kiti, atrašiau:
- Beprotiškai tave myliu, Keri Teilorai.
- Ir aš tave, mažute.
- Eva!
Motina priėjo prie manęs, kaukšėdama aukštakulniais plonyte
pakulne - šios moters neįmanoma nepastebėti net ir pietautojų mi
nioje „Crossfire“ vestibiulyje. Monika Stenton buvo tokia smulkutė,
kad turėjo paskęsti kostiumuotų figūrų jūroje, bet taip niekada nenu
tiktų, nes ji traukė į save pernelyg daug dėmesio.
Charizma. Jausmingumas. Trapumas. Ši kombinacija žvaigžde
pavertė Marilyn Monroe, ji puikiai apibūdina ir mano motiną. Ap
sivilkusi tamsiai mėlyną berankovį kombinezoną, Monika Stenton
atrodė jaunesnė ir kur kas labiau savimi pasitikinti, nei iš tiesų buvo.
Jos kaklą ir riešus apsivijusios „Cartier“ panteros stebėtojui skelbė,
kokia ji brangi.
Ji priėjo tiesiai prie manęs ir, nustebindama mane, stipriai apka
bino.
- Mama.
- Ar tau viskas gerai? - ji atšlijo ir atidžiai nužvelgė mano veidą.
- Ką? Taip. Kodėl klausi?
28
- Skambino tavo tėvas.
- Ak, - įtariai į ją pažvelgiau. - Jis nelabai gerai priėmė naujienas.
- Ne, nelabai, - ji įsikibo man į parankę ir išėjome laukan. - Bet
jis stengiasi. Dar nebuvo pasiruošęs tavęs paleisti.
- Nes primenu jam tave.
Tėvui mama buvo ta, kurios jis neteko. Jis vis dar ją mylėjo, net
daugiau kaip dvidešimtį metų praleidus atskirai.
- Nesąmonė, Eva. Mudvi panašios išoriškai, bet tu kur kas įdo
mesnė.
Nesusilaikiau nenusikvatojusi.
- Gideonas sako, kad aš įdomi.
Ji džiugiai nusišypsojo ir pro šalį einantis vyras kluptelėjo.
- Žinoma. Jis - moterų žinovas. Tu tikra gražuolė, bet jis tave
vedė tikrai ne vien dėl to.
Sustojusi prie sukamųjų durų, leidau motinai išeiti pirmai. Lauke
smogė drėgno karščio banga ir odą akimirksniu išmušė prakaito
lašai. Kartais abejojau, kad iš viso kada priprasiu prie drėgmės, bet
laikiau tai tiesiog gyvenimo mylimame mieste kaina. Pavasaris buvo
žavingas, žinojau, kad toks bus ir ruduo. Tobulas metų laikas atnau
jinti priesaiką vyrui, kuriam priklausiau visa širdimi ir siela.
Kaip tik dėkojau Dievui už oro kondicionierius, kai pastebėjau
Stentono apsaugos vadą, laukiantį juodame automobilyje kelkraš
tyje.
Bendžaminas Klensis pasveikino mane nerūpestingu, pasitikė
jimą savimi išduodančiu linktelėjimu. Jo povyza buvo kaip visada
dalykiška, o aš jaučiau jam tokį dėkingumą, kad vos susilaikiau ne
šokusi ant jo ir neišbučiavusi.
Gideonas nužudė Neitaną, kad mane apsaugotų. Klensis pasirū
pino, kad Gideonui niekada netektų už tai sumokėti.
- O, Klensi! - tariau jam, o mano šypsena atsispindėjo veidrodi
niuose jo akinių stiliuose.
- Eva, malonu jus matyti.
29
- Kaip tik tą patį galvojau apie jus.
Iš pažiūros jo šypsenos nesimatė - tai ne jo būdui, bet vis vien
jaučiau ją.
Mama įsėdo pirma, įsitaisiau greta jos ant užpakalinės sėdynės.
Klensiui dar nespėjus apeiti automobilio, ji atsisuko į mane ir paėmė
už rankos.
- Nesijaudink dėl savo tėvo. Jis karštakošis pietų amerikietis, bet
tai ilgai netruks. Jis tenori įsitikinti, kad tu laiminga.
Švelniai spustelėjau jos pirštus.
- Žinau. Bet labai, labai noriu, kad tėtis su Gideonu sutartų.
- Jie abu labai užsispyrę, mieloji. Kartkartėmis teks susidurti kak
tomuša.
Ji neklydo. Norėjau įsivaizduoti, kaip jiedu drauge vyriškai lei
džia laiką, plepa apie sportą ir mašinas bei draugiškai apsikumš-
čiuoja. Bet negalėjau nuklysti nuo realybės, kad ir kokia ji pasirodė
esanti.
- Tu teisi, - nusileidau. - Jie suaugę vyrai. Išsiaiškins.
Tikėjausi to.
- Žinoma, kad išsiaiškins.
Atsidusau ir pažvelgiau pro langą.
- Manau, radau sprendimą dėl Korinos Žiru.
Tyla.
- Eva, turi pamiršti tą moterį. Apie ją galvodama tik suteiki jai
galios, kurios ji nenusipelnė.
- Šitaip slapukaudami mes leidome jai virsti bėda, - atsisukau
į motiną. - Pasaulis tiesiog alksta visko, kas susiję su Gideonu. Jis
tikras gražuolis, turtingas, seksualus ir genialus. Žmonės nori apie jį
žinoti viską, bet jis taip saugojo savo privatumą, kad jie nežino be
veik nieko. Dėl to Korinai ir atsivėrė niša parašyti autobiografiją apie
su Gideonu praleistą laiką.
Ji įtariai į mane pažvelgė.
- Ką mąstai?
30
Kyštelėjau ranką į rankinę ir išsitraukiau nedidelę planšetę.
- Mums reikia daugiau štai ko.
Apsukau ekraną ir parodžiau jai mudviejų su Gideonu nuotrauką,
darytą vos prieš kelias valandas, kai stovėjome priešais „Crossfire“. Jis
švelniai, bet savininkiškai laikė mane už sprando, o aš žvelgiau į jį su
meile ir susižavėjimu. Suko skrandį įsivaizduojant tokią asmenišką
akimirką, pakištą visam pasauliui po nosimi, bet teks su tuo susitai
kyti. Turėjau duoti jiems daugiau.
- Mudviem su Gideonu reikia liautis slėptis, - paaiškinau. - Tu
rime būti matomi. Pernelyg daug laiko praleidžiame užsidarę. Visuo
menė trokšta milijardieriaus mergišiaus, pagaliau virtusio žaviuoju
princu. Jie visi ilgisi pasakų, mam, ir laimingų pabaigų. Turiu duoti
žmonėms istoriją, kurios jiems reikia, o tada Korina su savo knyga
pasirodys esanti apgailėtina.
Motina atlošė pečius.
- Tai siaubinga mintis.
- Visai ne.
- Klaiki, Eva! Į niekę nekeisk taip sunkiai užsitarnauto priva
tumo. Jei maitinsi visuomenės alkį, jis tik augs. Dėl Dievo meilės, juk
nenori tapti nuolatiniu paskalų straipsnių objektu!
Sukandau dantis.
- Taip nenutiks.
- O kam tau rizikuoti? - ji pakėlė balsą, dabar kalbėjo spigiai. -
Dėl Korinos Žiru? Jos knyga ateis ir išeis tau nespėjus nė mirktelėti,
bet prisikvietusi dėmesį, jo niekada neatsikratysi!
- Nesuprantu tavęs. Neįmanoma būti ištekėjusiai už Gideono ir
negauti dėmesio. Tad geriau jau paimti vairą į savo rankas ir pačiai
tuo pasirūpinti.
- Yra skirtumas tarp to, ar esi garsi, ar nuolat šmėžuoji geltono
joje spaudoje.
Viduje suvaitojau.
- Tu viską pernėlyg dramatizuoji.
31
Ji papurtė galvą.
- Sakau tau, tai netinkamas būdas susitvarkyti su šia padėtimi. Ar
aptarei tai su Gideonu? Neįsivaizduoju, kaip jis galėtų su tuo sutikti.
Spoksojau į ją, priblokšta tokio atsakymo. Maniau, ji bus visomis
keturiomis už - juk žinojau, ką ji mano apie santuoką su turtingu
vyru ir ką tai jai reiškia.
O tada pamačiau, kaip ji sučiaupia lūpas, o jos akyse šmėsteli
baimė.
- Mama, - prabilau švelniau, mintyse spirdama sau už tai, kad
nesusivokiau anksčiau. - Nebereikia nerimauti dėl Neitano.
Ji pažvelgė man į akis.
- Ne, - sutiko, tačiau neatrodė nuraminta. - Bet jei viskas, ką
padarei... viskas, ką pasakei ar nusprendei, bus smulkiai nagrinėjama
vien tam, kad publikai būtų smagiau, tai bus naujas košmaras.
- Neleisiu kitiems žmonėms diktuoti, kaip turiu būti vertinama
aš ar mano santuoka! - pavargau jaustis auka, norėjau pulti.
- Eva, tu ne...
- Duok man alternatyvą, kuri nereikštų sėdėti ir laukti, arba bai
giam šią temą, mama, - taip tarusi nusisukau. - Mudvi nesutarsime,
o aš nepersigalvosiu, kol neturėsiu kito plano.
Ji nusivylusi purkštelėjo ir nutilo.
Sulenkiau pirštus, trokšdama parašyti Gideonui ir išsilieti. Kartą
jis yra pasakęs, kad man puikiai seksis suvaldyti krizes. Siūlė pritai
kyti savo talentą dirbant „Cross Industries“.
Kodėl gi nepradėjus nuo kai ko intymesnio ir svarbesnio?
32
2
54
Nužvelgiau miestą, mėgaudamasis reta galimybe pamatyti jį iš
paukščio skrydžio - tokią privilegiją man suteikė pačiame viršuje
įrengtas mano kabinetas ir pastatui parinkta vieta.
- Ar aš kada atidėliojau sandėrius?
- Plėsti akcijų paketą yra viena, visai kas kita per naktį apversti
savo gyvenimą aukštyn kojomis, - jis sukikeno. - Tai kokie planai?
Įsikurti naujajame vasarnamyje?
- Puiki mintis.
Nuskraidinti žmoną į salas buvo mano tikslas. Turėti ją vien tik
sau - tikras rojus. Laimingiausias jaučiausi būdamas vienudu su ja.
Eva atgaivindavo mane, leisdavo pamilti gyvenimą, kaip niekada iki
šiol jo nemylėjau.
Savo imperiją stačiau galvodamas apie praeitį. Dabar, Evos dėka,
statysiu ją mudviejų ateičiai.
Sušvito mano darbo telefonas. Skotas, pirma linija. Spustelėjau
mygtuką ir garsiakalbyje pasigirdo jo balsas.
- Registratūroje Korina Žiru. Sako, jai tereikia kelių minučių, nori
kažką jums perduoti. Tai asmeniška, tad nori įteikti tiesiai į rankas.
- Kurgi ne, - įsikišo Arašas. - Gal dar gėlių?
Nudiegiau jį akimis.
- Netinkama moteris.
- jei tik mano netinkamos moterys atrodytų kaip Korina.
- Su ta mintimi ir kulniuok į registratūrą pasiimti kažko, ką ji ten
turi.
Jis kilstelėjo antakius.
- Tikrai? Auč.
- Jei nori kalbėtis, tegu kalbasi su mano advokatu.
Jis atsistojo ir išeidamas mestelėjo:
- Taip, bose.
Dirstelėjau į laikrodį. Be penkiolikos penkios.
- Esu tikras, kad tai girdėjai, Skotai, bet dėl viso pikto pakarto
siu - tuo pasirūpins Madanis.
- Taip, pone Krosai
Pro stiklinę sieną, skiriančią mano kabinetą nuo likusio biuro,
stebėjau, kaip Arašas pasuka už kampo į registratūrą, ir mintyse nu
stūmiau tą reikalą šalin. Eva netrukus bus su manimi, tik to ir lau
kiau nuo pat darbo dienos pradžios.
Bet, žinoma, taip paprasta nebūna.
Vos po kelių akimirkų akies kampučiu pamačiau švystelint kažką
raudona ir pažvelgęs pro stiklinę sieną pamačiau mano kabineto link
žygiuojančią Koriną su jai ant kulnų lipančiu Arašu. Mudviejų akims
susitikus, ji kilstelėjo smakrą. Įtempta šypsena išplatėjo, iš gražios
moters ji virto pribloškiančia. Žavėjausi ja objektyviai ir be aistros,
kaip žavėčiausi bet kuria, išskyrus Evą.
Dabar, kai buvau laimingai vedęs, kuo puikiausiai supratau, kokia
siaubinga klaida būtų buvusi vesti Koriną. Mūsų visų nelaimei, ji pati
to nesuvokė.
Atsistojau ir apėjau stalą. Nužvelgiau Arašą ir Skotą, drausdamas
jiems bet kokius tolimesnius veiksmus. Jei Korina nori susitikti su
manimi asmeniškai, suteiksiu jai paskutinę progą pasielgti tinkamai.
Į mano kabinetą ji įsklendė avėdama raudonus aukštakulnius.
Suknelė be petnešų buvo tokios pats spalvos kaip bateliai ir puikiai
pabrėžė ilgas jos kojas ir blyškią odą. Plaukus buvo išsileidusi, juodos
sruogos gulė ant nuogų pečių. Ji buvo visiška mano žmonos priešin
gybė ir veidrodinis visų kitų mano gyvenime pabuvojusių moterų
atspindys.
- Gideonai, juk atrasi kelias minutes senai draugei?
Atsirėmiau į stalą ir sukryžiavau rankas.
- Ir maloningai nepakviesiu apsaugos. Paskubėk, Korina.
Ji nusišypsojo, bet akvamarino spalvos akys liko liūdnos.
Po pažasčia ji nešėsi nedidelę raudoną dėžę. Priėjusi ištiesė ją
man.
- Kas tai? - paklausiau neimdamas jos į rankas.
- Nuotraukos, pasirodysiančios knygoje.
36
Kilstelėjau antakį. Atsitiesiau ir, smalsumo genamas, paėmiau
dėžę. Drauge buvome dar visai neseniai, bet smulkmenų beveik ne
prisiminiau. Teliko bendras įspūdis, svarbios akimirkos ir apmaudas.
Buvau toks jaunas, man pavojingai stigo savivokos.
Korina pasidėjo rankinę ant stalo, praeidama ranka brūkštelėjo
per manąją. Užplūdus įtarimams, spustelėjau mygtuką ir stiklinė
siena padūmavo.
Jei ji ketina surengti spektaklį, pasirūpinsiu, kad niekas to nema
tytų.
Atidengęs dėžę įsižiūrėjau į nuotrauką, kurioje mudu su Korina
buvome susirangę priešais laužą. Galvą ji laikė man ant peties, atlo-
šusi taip, kad galėčiau pabučiuoti į lūpas.
Tučtuojau smogė prisiminimai. Tą dieną išvykome į draugo namą
Hamptonse. Buvo vėsu, ruduo pamažu užleido vietą žiemai.
Nuotraukoje atrodėme laimingi ir įsimylėję - iš dalies, matyt,
tokie ir buvome. Bet atsisakiau kvietimo pernakvoti, nors Korina
akivaizdžiai nusivylė. Sapnuodamas tokius košmarus, negalėjau
miegoti su ja. Dulkintis irgi negalėjau, nors žinojau, kad ji to nori,
nes viešbučio kambarys, kurį buvau tam užsakęs, buvo už daugelio
mylių.
Tiek daug kliaudų. Tiek melo ir išsisukinėjimų.
Giliai įkvėpiau ir paleidau praeitį.
- Mudu su Eva prieš mėnesį susituokėme.
Ji nustėro.
Padėjau dėžę ant stalo, paėmiau savo išmanųjį ir parodžiau
ekrano užsklandą - mudviejų su Eva vestuvinį bučinį.
Korina nusisuko. Tada kyštelėjo ranką į dėžę, pravertė kelias vir
šutines nuotraukas ir ištraukė vieną, kurioje buvome paplūdimyje.
Stovėjau iki pusės įbridęs į vandenį. Korina buvo apsivijusi mane
iš priekio, kojomis laikėsi už mano liemens, o rankas buvo perme
tusi per pečius, pirštais įsivėlusi į plaukus. Ji juokėsi atlošus! galvą,
jos džiaugsmas tiesiog spinduliavo iš nuotraukos. Stipriai ją laikiau
37
ir pakėlęs galvą stebėjau. Mačiau dėkingumą ir nuostabą. Šilumą.
Geismą. Pašaliniai žmonės palaikytų tai meile.
Toks ir buvo Korinos tikslas. Neigiau, kad savo gyvenime mylėjau
ką nors, išskyrus Evą, ir tai gryniausia tiesa. Korina buvo pasiryžusi
įrodyti, kad klystu, ir siekė tai padaryti kuo viešiau.
Ji pasilenkė, pažvelgė j nuotrauką, tada į mane. Jos lūkesčiai buvo
kone apčiuopiami, lyg turėčiau pajusti kažkokį didingą nušvitimą.
Žaidė su savo pakabučiu - maža auksinė širdelė ant paprastos gran
dinėlės. Atsiminiau, kad tai aš jai padovanoau.
Kad kur užsipisčiau! Nė neprisimenu, kas, po velnių, fotografavo,
ar kur tuo metu buvome, ir tai man visai nerūpi.
- Ką tikiesi šiomis nuotraukomis įrodyti, Korina? Mudu susiti
kinėjome. Išsiskyrėme. Tu ištekėjai, dabar aš vedžiau. Nieko neliko.
- Tai kodėl tu toks nusiminęs? Nesi abejingas, Gideonai.
- Ne, aš susierzinęs. Šitos nuotraukos tik verčia mane labiau
branginti tai, ką turiu su Eva. O žinia, kad jos ją įskaudins, tikrai
nekelia man jokių sentimentų praeičiai. Tai paskutinis mūsų atsisvei
kinimas, Korina, - žvelgiau jai į akis, kad būčiau tikras, jog ji mato
mano ryžtą. - Jei grįši, apsauga tavęs neįleis.
- Negrįšiu. Tau teks...
Paskambino Skotas, pakėliau ragelį.
- Taip?
- Atėjo panelė Tramel.
Vėl atsirėmiau į stalą ir spustelėjau duris atidarantį mygtuką. Po
akimirkos įžengė Eva.
Ar kada išauš diena, kai pamatęs ją nebesijausiu taip, it po kojo
mis imtų siūbuoti žemė?
Ji sustojo it įkasta, suteikdama man malonumą lėtai ją nužvelgti.
Evabuvo natūrali blondinė, blyškios sruogos rėmino švelnųjos veidą
ir pabrėžė audros spalvos akis, į kurias galėčiau žiūrėti ištisas valan
das - taip ir darydavau. Ji buvo smulkutė, bet geidulingai moteriška,
jos kūnas saldžiai minkštas voliotis lovoje.
38
Būčiau pavadinęs ją angeliškai gražia, jei ne goslus jausmingu
mas, nuolat verčiantis mane galvoti ir trokšti laukinio sekso.
Mintys nevalingai prisipildė prisiminimų apie jos kvapą, tą
jausmą, kai ją liečiu. Intuityviai prisiminiau taip mane džiuginantį
gerklinį jos juoką ir ugningą temperamentą, verčiantį mane iš koto.
Visa tai atgijo, užplūdo energija ir jausmai, kuriuos jausdavau tik bū
damas su ja.
Korina prabilo pirma.
- Labas, Eva.
Pasišiaušiau. Troškimas saugoti ir ginti svarbiausią mano gyve
nime žmogų užgožė bet kokį sveiką protą.
Atsitiesiau, sviedžiau nuotrauką atgal į dėžę ir priėjau prie žmo
nos. Lyginant su Korina, ji buvo apsirengusi kukliai - juodą dryžuotą
sijoną ir berankovę šilkinę palaidinę, žaižaruojančią it perlas. Užplū-
dęs karštis buvo vienintelis man reikalingas įrodymas, kuri moteris
seksualesnė.
Eva. Dabar ir amžinai.
Ji taip mane traukė, kad kirtau kambarį dideliais, greitais žings
niais.
Angele.
Balsu to neištariau, nenorėjau, kad išgirstų Korina. Bet mačiau,
kad Eva tai pajuto. Paėmiau ją už rankos, pajutau virpulį ir suspau
džiau stipriau.
Ji pasisuko, pažvelgė pro mane ir pasisveikino su moterimi, kuri
nebuvo jai konkurentė.
- Korina.
Neatsisukau.
- Turiu bėgti, - man už nugaros tarė Korina. - Šios kopijos tau,
Gideonai.
Negalėdamas atitraukti akių nuo Evos, per petį tarstelėjau:
- Pasiimk jas. Man nereikia.
- Tau derėtų jas visas peržiūrėti, - atkirto ji artėdama.
39
- Kam? - susienainęs dirstelėjau į Koriną, kai ši sustojo greta
mūsų. - Jei užsimanysiu į jas pasižiūrėti, visada galėsiu perversti tavo
knygą.
Ji išspaudė šypseną.
- Viso, Eva. Gideonai.
Jai išėjus, žingtelėjau dar žingsnį žmonos link ir galutinai ištirp-
džiau mudu skyrusį atstumą. Čiupau kitą jos ranką, pasilenkiau
įkvėpti kvepalų aromato. Mane užliejo ramybė.
- Džiaugiuosi, kad atėjai, - sukuždėjau jai prie kaktos, siekdamas
kiek įmanoma labiau prie jos prisišlieti. - Taip tavęs pasiilgau.
Ji užsimerkė ir atsidususi prigludo prie manęs.
Jutau vis neatslūgstančią jos įtampą, stipriau suspaudžiau rankas.
- Tau viskas gerai?
- Taip. Viskas gerai. Tik nesitikėjau jos pamatyti.
- Ir aš ne.
Kad ir kaip nenorėjau atsitraukti nuo Evos, tų nuotraukų nepa-
kenčiau kur kas labiau.
Grįžau prie stalo, uždariau dėžę ir įmečiau ją į šiukšlinę.
- Išėjau iš darbo, - tarė ji. - Rytoj paskutinė diena.
Norėjau, kad ji priimtų tokį sprendimą. Buvau įsitikinęs, kad tai
geriausias ir saugiausias žingsnis. Bet žinojau, kad jai tai turėjo būti
sunku. Eva dievino savo darbą ir žmones, su kuriais dirbo.
Puikiai suvokdamas, kaip lengvai ji mane perpranta, pasistengiau
prabilti neutraliai:
- Tikrai?
-Jo.
Tyrinėjau ją.
- Tai kas toliau?
- Reikia suplanuoti vestuves.
- Šit kaip, - nusišypsojau. Ištisas dienas nerimavau, kad ji abejoja
ir nori sprukti, tad išgirdęs ją tai paneigiant, pajutau palengvėjimą. -
Malonu girdėti.
40
Pirštu mostelėjau jai prieiti artyn.
- Susitikime per vidurį, - atkirto ji, o jos akyse švystelėjo iššūkis.
Kaip galėjau atsispirti? Susitikome kabineto viduryje.
Štai kodėl mes nugalėsime šį ir visus kitus mums iškilsiančius
sunkumus: mudu visada randame kompromisą.
Eva niekada nebus ta paklusni žmona, kokios man linkėjo Arnol
das Ričis. Ji pernelyg nepriklausoma, per smarki. Beprotiškai pavydi.
Ji reikli ir užsispyrusi, prieštarauja man vien tam, kad išvestų iš proto.
Ir ši trintis veikė, nors neveiktų su jokia kita moterimi. Nes Eva
man skirta. Tuo tikėjau taip, kaip niekuo kitu pasaulyje.
- Ar to nori? - paklausiau jos tyliai, jos veide ieškodamas atsa
kymo.
- Noriu tavęs. Visa kita smulkmenos.
Mano burna staiga išdžiūvo, o širdis ėmė daužytis per stipriai. Ji
pakėlė ranką nubraukti man nuo veido plaukus, o aš pačiupau jos
riešą ir prispaudžiau delną sau prie skruosto, užsimerkiau ir mėga
vausi prisilietimu.
Praėjusi savaitė ištirpo. Atskirai praleistos dienos, valandos tylos,
kaustanti baimė... Ji visą dieną man rodė, kad yra pasirengusi žengti į
priekį, kad pasikalbėdamas su daktaru Petersenu pasielgiau teisingai.
Kaip ir pasikalbėdamas suja.
Ji ne tik neatstūmė, bet norėjo manęs dar labiau. Ir mane vadina
stebuklingu?
Eva atsiduso. Jutau, kaip išgaruoja paskutiniai įtampos likučiai.
Mudu stovėjome vėl suartėję, semdamiesi vienas iš kito taip reika
lingos stiprybės. Mane iki širdies gelmių griebė žinojimas, kad galiu
atnešti jai bent lašą ramybės.
O ką ji atneša man?
Viską.
46
- Ačiū Dievui už žiemą, - suniurzgėjau.
- Maniakas. Na... Iš „Google“ gavau žinutę apie tave...
- Vis dar tuo užsiimi?
- ...ir pamačiau įrašą apie mus gerbėjų puslapyje. Ten...
- Gerbėjų puslapyje?
- Aha. Tau skirti ištisi tinklalapiai ir tinklaraščiai. Ką vilki, su kuo
susitikinėji, renginiai, kuriuose pasirodai.
- Jėzau.
- Tame, kurį užtikau, buvo visi tavo duomenys: ūgis, svoris, akių
spalva, gimimo data... viskas. Jei atvirai, šiek tiek išsigandau, kad vi
siškai nepažįstamas žmogus apie tave žino daugiau negu aš. Ir tai,
mano manymu, dar viena priežastis, kodėl mudviem derėtų susitiki
nėti ir daugiau kalbėtis...
- Galiu tau išdėstyti visą informaciją, kol dulkinsimės. Štai, iš
spręsta.
Ji su pasitenkinimu išsišiepė.
- Tu mane žudai. Na, visgi vestuvės per tavo gimtadienį puiki
mintis, ar ne? Niekada nepamirši sukakties.
- Mūsų vestuvių sukaktis - rugpjūčio vienuolikta, - šaltai jai pri
miniau.
- Švęsime abi, - ji perbraukė ranka man per plaukus ir mano
pulsas padažnėjo. - Arba dar geriau - švęsime nuo vienos iki kitos.
Nuo rugpjūčio vienuoliktos iki rugsėjo dvidešimt antros - ištisas
pusantro mėnesio. Nuo šios minties ateinančios dvi savaitės ėmė at
rodyti beveik pakeliamos.
47
Nieko nepasakiau^tik ištiesiau jam ranką.
Gerasis daktaras apie mane žinojo tokių dalykų, kurių maniausi
nepasakosiąs niekam. Dėl to per vizitus pas jį nesijaučiau itin pato
giai, nors kabinetas ir buvo dekoruotas raminančiomis neutraliomis
spalvomis bei apstatytas patogiais baldais. Pats daktaras Petersenas
buvo labai ramus vyras, puikiai besijaučiantis dirbdamas šį darbą.
Tvarkingai apkirpti žili plaukai labai švelnino jo išvaizdą, bet nenu
kreipė dėmesio nuo skvarbaus žvilgsnio.
Buvo sunku pasikliauti žmogumi, kuris žino šitiek pažeidžia-
miausių tavo vietų, bet kiek įmanoma stengiausi su tuo taikstytis, nes
kitos išeities nebuvo - daktaras Petersenas apvertė mūsų santuoką
aukštyn kojomis.
Mudu su Eva prisėdome ant sofos, daktaras Petersenas įsitaisė
savo įprastame krėsle. Pasidėjęs planšetę ir šviesplunksnę ant rank
tūrio, nužvelgė mus tamsiai mėlynomis, protingomis akimis.
- Gideonai, - prabilo jis, - papasakok, kas nutiko nuo mūsų su
sitikimo antradienį.
Atsilošiau ir iš karto prabilau apie reikalą:
- Eva nusprendė paklausyti jūsų patarimo ir susilaikyti nuo sekso,
kol viešai susituoksime.
Eva kimiu, žemu balsu nusikvatojo. Prisiglaudė prie manęs ir ap
kabino ranką.
- Ar išgirdote tą kaltinimo gaidelę? - paklausė gydytojo. - Tai
jūsų kaltė, kad dvi savaites jis nieko negaus.
- Daugiau nei dvi savaites, - paprieštaravau.
- Bet mažiau nei tris, - atkirto ji ir nusišypsojo daktarui Peterse-
nui. - Turėjau numanyti, kad jis pirmiausia prabils apie tai.
- O nuo ko tu būtum pradėjusi, Eva? - paklausė jis.
- Vakar Gideonas papasakojo man savo košmarą, - ji dirstelėjo į
mane. - Tai įvykis. Tikras postūmis mūsų santykiuose.
Kalbant jos akyse atsispindėjo tikrų tikriausia meilė, dėkingumas
ir viltis. Nuo viso to mano gerklėje sukilo gumulas. Kalbėtis su ja apie
48
sumautą mėšlą, kuris dėjosi mano galvoje, buvo sunkiausia, ką kada
teko daryti. Net daktarui Petersenui pasakoti apie Hju buvo lengviau.
Nepaisant to, buvo verta - jau vien dėl šios jos veido išraiškos.
Bjauriausios mudviejų praeities detalės mus suartino. Tai bepro
tiška ir nuostabu. Pasidėjaujos delną sau į skreitą ir suėmiau jį abiem
rankomis. Jutau tą pačią meilę, dėkingumą ir viltį kaip ji.
Daktaras Petersenas paėmė savo planšetę.
- Nemažai ką atskleidei šią savaitę, Gideonai. Kodėl?
- Pats žinote.
- Eva liovėsi su tavimi susitikinėti.
- Ir kalbėtis.
Jis pažvelgė į Evą.
- Ar tai dėl to, kad Gideonas nusamdė tavo bosą iš agentūros,
kurioje dirbi?
- Tai viską paskatino, - sutiko ji, - bet mudu seniai judėjome to
link. Kažkas turėjo nutrūkti. Negalėjome ir toliau suktis ratais, pyk
damiesi dėl tų pačių dalykų.
- Tad atsitraukei. Tai galėtų būti vadinama emociniu šantažu. Ar
to siekei?
Ji susimąstė ir papūtė lūpas.
- Pavadinčiau tai neviltimi.
- Kodėl?
- Nes Gideonas... mūsų santykiuose pribraižė ribų, kurių nevalia
peržengti. Ir aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą
gali tekti taip gyventi.
Daktaras Petersenas kažką pasižymėjo.
- Gideonai, kaip vertini Evos poelgį šioje situacijoje?
Prireikė minutės atsakyti.
- Jaučiausi įstrigęs laike, tik daug blogiau.
Jis dirstelėjo į mane.
- Gideonai, prisimenu, kai pirmą sykį pas mane atėjai, su Eva
buvote keletą dienų nesikalbėję.
49
- Jis buvo nuo manęs atsiribojęs, - tarė ji.
- Ji išėjo, - atkirtau.
Vėlgi, tai buvo naktis, kai labai vienas kitam atsivėrėme. Ji papa
sakojo man apie Neitano prievartą, leido man pamatyti šaltinį to,
kas nesąmoningai traukė mudu vienas prie kito. Tada aš susapnavau
košmarą apie savo paties patirtą lytinį smurtą ir ji ėmė versti mane
apie tai kalbėtis.
Aš negalėjau ir ji mane paliko.
Eva pasišiaušė.
- Jis išsiskyrė su manimu palikęs žinutę biure! Kas taip elgiasi?
- Aš nesiskyriau, - pataisiau. - Mečiau tau iššūkį sugrįžti. Tu
išeini, kai reikalai...
- Būtent tai yra emocinis šantažas, - ji paleido mano ranką ir
atsisuko. - Atsiribojai nuo manęs vien tam, kad nusileisčiau ir susi
taikyčiau su tuo, jog nežadi keistis. Galvoji: jos netenkina esama situ
acija? Ką gi, atsiribosiu nuo jos ir palauksiu, kol ji nebeištverusi grįš.
- Argi tu ką tik taip pat nepasielgei su manimi? - sukandau dan
tis. - Ir tau atrodo, kad visa tai normalu. Jei aš nesikeičiu, tu nė ne
ketini nusileisti.
Ir tai mane žudė. Ji daug kartų įrodė, kad gali išeiti nė neatsisuk
dama, o aš negalėjau be jos nė įkvėpti. Tai buvo esminė nelygybė
mūsų santykiuose, dėl kurios ji visada turėjo pranašumą.
- Kalbi pagiežingai, Gideonai, - įsiterpė daktaras Petersenas.
- O aš nenusileidžiu tau? - Eva sukryžiavo rankas.
Papurčiau galvą.
- Tai ne pagieža. Tai... frustracija. Aš negaliu išeiti, o ji gali.
- Tai nesąžininga! Ir netiesa. Vienintelis mano pranašumas yra
gebėjimas priversti tave manęs ilgėtis. Bandau su tavimi išsikalbėti,
bet galiausiai darai tai, ką nori. Nieko man nepasakoji, nesitari.
- Stengiuosi.
- Dabar taip, bet turėjau pasitraukti, kad priversčiau tave tai da
ryti. Būk nuoširdus, Gideonai, aš atsiradau ir tu supratai, kad turi
50
ertmę širdyje, kurią galiu užpildyti, todėl tai ir norėjai padaryti, o
visa kita palikti taip, kaip buvo.
- Norėjau, kad leistum mudviem būti savimi. Kurį laiką tiesiog
pasimėgauti vienas kitu.
- Teisė pačiai spręsti, sutikti su tuo ar ne, man yra svarbi, po
velnių! Negali jos iš manęs atimti arba užsiraukti, kai man tai ne
patinka!
- Jėzau. Eva...
Grįžau į realybę. Jaučiausi it gavęs į pilvą. Prisiminus jos istoriją,
žinoti, kad ji bent akimirką jaučiasi nebeturinti pasirinkimo, buvo
žiaurus smūgis. Žinojau, ko jai reikia, supratau tai iš pat pradžių.
Daviau jai saugos žodį, kurį visada - viešumoje ar vienumoje - ger
biau. Ištardavo jį ir aš liaudavausi. Dažnai jai primindavau, įsitikin
davau, kad ji visada žino, jog gali pasirinkti, tęsti ar liautis.
Bet man nepavyko to suvokti reikalams pasisukus apie jos darbą.
Tai neatleistina.
Atsigręžiau į ją.
- Angele, nenorėjau priversti tavęs pasijusti bejėgės. Niekada to
nenorėčiau. Niekada. Nepagalvojau apie tai. Aš... aš atsiprašau.
Žodžių nepakako - niekada nepakanka. Norėjau būti jai nauja
pradžia. Bet kaip tai įmanoma, jei elgiausi kaip visi tie šunsnukiai jos
praeityje?
Ji pažvelgė į mane tomis viską, ką mieliau paslėpčiau, permatan
čiomis akimis. Bent sykį buvau už tai dėkingas.
Kovinga jos poza ėmė atsileisti. Žvilgsnį sušvelnino meilė.
- Gal nepakankamai aiškiai kalbėjau.
Sėdėjau nesugebėdamas išsakyti to, kas sukosi galvoje. Kai kalbė
jomės apie tai, kad turime būti komanda ir dalintis našta, nepagal
vojau, jog jai taip svarbu išlaikyti teisę sutikti arba ne. Maniau, kad
galiu apsaugoti ją nuo mums gresiančių sunkumų, viską palengvinti.
Eva to nusipelnė.
Ji bakstelėjo man į petį.
51
- Negi nebuvo gero, bent truputį, vakar pasikalbėti su manimi
apie savo sapną?
- Nežinau, - šaižiai iškvėpiau. - Tik suprantu, kad esi patenkinta,
jog pasipasakojau. Jei to reikia... vadinasi, taip ir darysiu.
Ji susmuko atgal į sofą, jos lūpos virpėjo. Vėl atsisuko į daktarą
Peterseną.
- O dabar jaučiuosi kalta.
Tyla. Nežinojau, ką pasakyti. Daktaras Petersenas tiesiog erzinan
čiai kantriai laukė.
Eva giliai, virpėdama įkvėpė.
- Maniau, kad jei jis tiesiog pabandytų padaryti taip, kaip sakau,
pamatytų, kaip viskas tarp mudviejų pagerėtų. Bet jei tik stumiu jį į
kampą... jei šantažuoju jį... - jos veidu nuslydo ašara, tai matydamas
pasijutau it pervertas peiliu. - Gal mes skirtingai įsivaizduojame san
tuoką. Kas, jei tai nepasikeis?
- Eva...
Apglėbiau ją ir prisitraukiau artyn, dėkingas, kad ji prisiglaudė
ir padėjo galvą man ant peties. Nepasidavė. Greičiau trumpam pa
skelbė paliaubas. Man pakanka ir to.
- Tai svarbus klausimas, - tarė daktaras Petersenas. - Tad paty
rinėkime jį. Kas, jei atvirumas, kokio tu tikiesi iš Gideono, jam yra
nepriimtinas?
- Nežinau, - ji nusibraukė ašaras. - Nežinau, kas tada mums bus.
Visa ta viltis, su kuria ji įžengė į kabinetą, buvo dingusi. Glosčiau
jos plaukus ir mėginau sugalvoti, ką pasakyti, kad viskas grįžtų ir vėl
būtų taip, kaip vos tik atėjus.
Sumišęs tariau jai:
- Dėl manęs išėjai iš darbo, nors nenorėjai. Papasakojau tau apie
savo sapną, nors nenorėjau. Argi ne taip viskas vyksta? Abu ieškome
kompromisų?
- Išėjai iš darbo, Eva? - paklausė daktaras Petersenas. - Kodėl?
Ji prisiglaudė man prie šono.
52
- Jis pradėjo kelti daugiau problemų, nei buvo vertas. Be to, Gide-
onas teisus - jis šiek tiek pasidavė, tad atrodė teisinga šiek tiek pasi
duoti ir man.
- Nepasakyčiau, kad abiejų jūsų kompromisai buvo tokie jau
menki. Ir jūs abu nusprendėte mūsų pokalbį pradėti nuo kitų da
lykų, vadinasi, nė vienas nesate šimtu procentų užtikrintas dėl savo
aukos, - jis atsilošė ir pasidėjo planšetę ant kelių. - Ar bent kuris
savęs paklausėte, kur taip skubate?
Žvelgėme į jį.
Jis nusišypsojo.
* - Abu raukotės, tad priimsiu tai kaip neigiamą atsakymą. Judu,
kaip pora, turite daug stipriųjų pusių. Gal nepasakote vienas kitam
visko, bet kalbatės ir tai darote produktyviai. Esama pykčio ir frus
tracijos, bet judu tai išliejate ir pripažįstate vienas kito jausmus.
Eva atsitiesė.
- Bet?
- Bet abu siekiate asmeninės naudos ir manipuliuojate vienas
kitu, kad tai pasiektumėte. Man kelia nerimą, kad tai bėdos ir poky
čiai, kurie atsirastų ir išsispręstų savaime, bėgant laikui, bet nė vienas
jūsų nenori laukti. Abu pagreitintai stumiate savo santykius į priekį.
Vos prieš tris mėnesius susitikote pirmą kartą. Po tiek laiko dauguma
porų dar tik apsisprendžia imti puoselėti rimtus santykius, ojudu jau
kone mėnesį susituokę.
Pajutau, kaip atsitiesia mano pečiai.
- Kokia prasmė atidėti tai, kas neišvengiama?
- Jei tai neišvengiama, - atsakė jis, žvelgdamas šiltomis akimis, -
kam tai skubinti? Bet kalbu ne apie tai. Abu kišate pagalius į ratus
savo santuokai, versdami vienas kitą daryti tai, ką daryti nesate pa
sirengę. Abu turite savų būdų susitvarkyti su nepalankiomis situa
cijomis. Gideonai, tu atsiriboji, kaip pasielgei ir su savo šeima. Eva,
tu kaltini save dėl to, kad santykiai griūna, ir imi neigti savo porei
kius, kaip nutiko ir ankstesniuose, tave žlugdžiusiuose santykiuose.
53
Jūs vienas kitą įstumiate į tokias padėtis, kai pasijuntate įbauginti, ir
galiausiai pažadinate vienas kito savisaugos mechanizmus.
Mano pulsas ėmė greitėti, pajutau, kaip Eva įsitempia. Ji man tai
yra sakiusi ir anksčiau, bet žinojau, kad išgirdus tai iš psichologo,
jos nerimas įgaus pagrįstumo. Prisitraukiau ją artyn, kad nurimčiau,
įtraukiau jos kvapo. Neapykanta, kurią tą akimirką jutau Hju ir Nei-
tanui, buvo klaiki. Jie abu jau negyvi ir palaidoti, bet iki šiol mums
tebegriovė gyvenimą.
- Neleisime jiems laimėti, - sukuždėjo Eva.
Stipriai pabučiavau jai į viršugalvį, jausdamas begalinį dėkin
gumą. Ji galvojo taip pat kaip ir aš, tai man kėlė nuostabą.
Ji atlošė galvą, pirštų galiukais perbraukė man per žandikaulį, jos
pilkos akys buvo švelnios ir meilios.
- Negaliu prieš tave atsilaikyti, juk žinai. Pernelyg skaudu būti be
tavęs. Vien tai, kad pirmasis kerti kovos linijas, nereiškia, kad kovą
laimiu aš. Tik tai, kad esu labiau užsispyrusi.
- Nenoriu su tavimi pyktis.
- Tai nesipykime, - tarė ji paprastai. - Šiandien pradėjome kai ką
naujo - tu kalbi, aš išėjau iš darbo. Kurį laiką taip pabūkime ir pažiū
rėkime, kur mus tai nuves.
- Gerai.
56
3
62
- Manau, prie to prisidėjau ir aš. Kartą jis su manimi prakalbo
apie tai ir aš nelabai kaip jam paaiškinau.
Tai jau kuris laikas mane graužė. Reikės pasikalbėti su Trėjumi ir
viską ištaisyti. Kai jis su manimi susisiekė, Keris gulėjo ligoninėje -
gijo po žiauraus užpuolimo. Tuo metu mano protas veikė ne per ge
riausiai.
- Negali visko už mane sutvarkyti, mažute, - jis apsivertė ant
pilvo ir pažvelgė į mane. - Bet labai tave myliu už tai, kad stengiesi.
- Tu mano dalis, - buvo sunku rasti tinkamus žodžius. - Man
reikia, kad tau viskas būtų gerai, Keri.
- Stengiuosi, - jis nusibraukė plaukus nuo veido. - Šį savaitgalį
Vestporte pasistengsiu apsiprasti su mintimi, kad Trėjaus gali nelikti.
Turiu būti realistas.
- Tu būk realistas, o aš optimistė.
- Aha, pasismagink, - jis atsisėdo tiesiai, atsirėmė alkūnėmis į
kelius ir panarino galvą. - O tai mane vėl grąžina prie Tatjanos. Man
atrodo, dėl to apsisprendžiau. Drauge būti negalime. Su kūdikiu ar
be jo, nei man, nei jai tai netiktų.
- Gerbiu šį sprendimą.
Buvo sunku susilaikyti ir nepasakyti daugiau. Savo geriausią
draugą palaikysiu ir paremsiu visada, bet iš šios situacijos verta pa
simokyti. Trejus, Tatjana ir Keris - visi įskaudinti, netrukus prie
jų prisidės dar ir kūdikis, ir viskas dėl netikusių Kerio sprendimų.
Savo elgesiu jis stūmė jį mylinčius žmones tolyn, mesdamas jiems
iššūkį likti. Tai išbandymas, kuriam lemta žlugti. Gali būti, kad da
bar, susidūręs su savo elgesio pasekmėmis, jis bus priverstas pasi
keisti į gera.
Jis ironiškai šyptelėjo, viena graži žalia akis švietė iš po ilgų kirp
čiukų.
- Negaliu rinktis pagal tai, ką iš to gausiu aš pats. Šūdas, bet vieną
dieną man juk reikia suaugti.
63
- Visiems reikia, - rftisišypsojau jį padrąsindama. - Šiandien išė
jau iš darbo.
Ištarus balsu, priimti tai, ką padariau, pasidarė lengviau.
- Eik tu?
Įsistebeilijau į lubas ir atsakiau:
- Tu eik.
Jis švilptelėjo.
- Ar man ištraukti burbono ir stikliukus?
Nusipurčiau.
- Fui. Juk žinai, kad nekenčiu burbono. Ir apskritai tokia proga
labiau tiktų „Cristar bei taurės.
- Rimtai? Nori švęsti?
- Na, sielvarto skandinti man nereikia, čia faktas, - ištiesiau ran
kas virš galvos ir išgaravo paskutiniai įtampos likučiai. - Bet visą
dieną apie tai galvojau.
-Ir?
- Viskas gerai. Jei Markas į tai būtų sureagavęs kitaip, gal imčiau
abejoti, bet jis irgi išeina, o juk išdirbo ten kur kas ilgiau nei aš, dir
busi vos tris mėnesius. Būtų kvaila dėl išėjimo liūdėti labiau už jį.
- Mažute, kaip turėtumei ir kaip iš tiesų jautiesi - skirtingi daly
kai.
Jis čiupo pultelį ir pritildė muziką.
- Tu teisus, bet Gideoną sutikau tuo pat metu, kai pradėjau dirbti
„Waters, Field &Leaman“ Praktiškai kalbant, darbo, kuriame dirbai
tris mėnesius, nepalyginsi su vyru, su kuriuo ketini praleisti visą li
kusį gyvenimą.
Jis nudiegė mane akimis.
- Pradėjai protingai, baigei praktiškai. Viskas tik blogyn.
- Ak, užsičiaupk.
Keris niekada neleisdavo man lengvai išsisukti. Kadangi man
dažnai puikiai sekdavosi apgaudinėti save pačią, jo tiesmukiškumas
buvo tas taip man reikalingas veidrodis.
64
Mano šypsena nuvyto.
- Noriu daugiau.
- Daugiau ko?
- Visko, - vėl atsisukau į jį. - Gideonas turi savo aurą, žinai? Kai
jis įeina, visi atsitiesia ir atkreipia dėmesį. Ir aš to noriu.
- Tu už jo ištekėjai. Savaime suprantama, kad tai gausi, drauge su
pavarde ir banko sąskaita.
Atsisėdau tiesiai.
- Noriu to nusipelnyti, Keri. Džefris Krosas paliko daugybę žmo
nių, norinčių atkeršyti jo sūnui. O Gideonas ir pats prisidarė priešų,
tokių kaip Lukasai.
- Kas tokie?
Suraukiau nosį.
- Ta mėšlavabalė Enė Lukas ir toks pat pakvaišęs jos vyras, - tada
staiga susivokiau. - O Dieve, Keri! Nepasakojau tau. Apie tą raudon
plaukę, su kuria smaginaisi per tą vakarienę prieš keliąs savaites. Ji
yra Enė Lukas.
- Kokius niekus čia paistai?
- Pameni, prašiau tavęs paieškoti informacijos apie daktarą Te-
rensą Lukasą? Enė jo žmona.
Keris akivaizdžiai sutriko.
Negalėjau papasakoti jam, kad Teris Lukasas, vaikystėje tyręs
Gideoną, pamelavo neradęs jokių seksualinės prievartos ženklų.
Jis taip pasielgė norėdamas nuo teisėsaugos apsaugoti savo žmonos
brolį Hju. Niekada nesuprasiu, kaip jis galėjo taip pasielgti, kad ir
kaip mylėjo savo žmoną. Gideonas permiegojo su Ene, kad atkeršytų
jos vyrui, bet fizinis Enės panašumas į brolį privedė prie seksualinių
iškrypimų, iki šiol persekiojančių Gideoną. Jis nubaudė Enę už jos
brolio nuodėmes, bet viskas baigėsi tuo, kad jųdviejų ištvirkavimas
abiem sujaukė protą.
Taip mudu su Gideonu įsigijome du labai pagiežingus priešus, su
kuriais reikėjo susidoroti.
6S
Keriui paaiškinau tiek, kiek galėjau:
- Lukasus su Gideonu sieja klaiki ir iškrypėliška istorija, kurios
pasakoti negaliu, bet tai, kad judu su Ene tą naktį likote dviese, ne
atsitiktinumas. Ji viską suplanavo.
- Kodėl?
- Nes yra beprotė ir žino, kad taip man gerokai pakvaršins sme
genis.
- Kodėl tau turėtų rūpėti, su kuo aš susidedu?
- Keri... Man visada rūpi, - pokalbį pertraukė telefonas: pasigirdo
„Hanging by a Moment“ melodija - skambino mano vyras, aš atsi
stojau. - Bet šiuo atveju svarbiausia tai, kad viskas buvo apskaičiuota.
Tu nebuvai atsitiktinis karštas jos taikinys. Ji nusitaikė į tave būtent
dėl to, kad esi geriausias mano draugas.
- Nesuprantu, ką ji tuo galėtų pasiekti.
- Tai vidurinis pirštas Gideonui. Ji labiau už viską nori atkreipti
jo dėmesį.
Keris kilstelėjo antakį.
- Atrodo, kad tavo istorijoje per daug skylių, bet tebūnie. Nese
niai vėl buvau ją sutikęs.
- Ką? Kada?
- Gal aną savaitę, - jis gūžtelėjo pečiais. - Buvau ką tik po fo-
tosesijos, vairuotojas laukė prie studijos. Ji kaip tik tuo metu ėjo iš
kavinės su drauge. Visiškai netikėtai.
Papurčiau galvą. Telefonas liovėsi skambėti.
- Negali būti. Ar ji tau ką nors sakė?
- Aišku. Truputį paflirtavo, kas, prisiminus aną mūsų susitikimą,
visai nenuostabu. Atvėsinau ją paaiškindamas, kad mėginu pataisyti
santykius. Sureagavo ramiai. Palinkėjo sėkmės, dar kartą padėkojo
už smagiai praleistą laiką. Ir išėjo. Pabaiga.
Mano telefonas vėl suskambo.
- Jei dar kada ją pamatysi, apsisuk ir paskambink man. Gerai?
66
- Tebūnie, bet tu man papasakojai nepakankamai, tad šioje isto
rijoje vis dar neįžvelgiu logikos.
- Leisk pasikalbėti su Gideonu, - nuskubėjau prie telefono ir at
siliepiau: - Labas.
- Buvai duše? - sumurkė jis. - Ar tu nuoga ir šlapia, angele?
- O Dieve. Luktelk, - priglaudžiau telefoną prie peties ir grįžau
pas Kerį. - Ar tądien, kai susitikote, ji buvo su peruku?
Kerio antakiai šovė aukštyn.
- Iš kur man žinoti?
- Ar jos plaukai buvo ilgi kaip ir pirmąkart, per vakarienę?
- Aha. Tokie pat.
Niūriai kinktelėjau. Enės plaukai trumpi, niekada nemačiau jos
nuotraukos su kitokia šukuosena. Kai viliojo Kerį, buvo su peruku -
dėl to sutrikdė mane ir liko neatpažinta Gideono.
Gal tai jos naujas stilius?
O gal tai dar vienas įrodymas, kad Keriui ji turi ypatingų planų.
Priglaudžiau telefoną prie ausies.
- Man reikia, kad grįžtum čia, Gideonai. Ir atsivesk Angusą.
«7
Pažvelgiau jam į akis ir išsidaviau. Vienas tamsus antakis pakilo,
o lūpų kamputis džiaugsmingai truktelėjo.
- Ir tau labas, - paerzino jis, atsakydamas į karštą mano žvilgsnį.
Du vyrai už jo buvo tikra priešingybė: vilkėjo nepriekaištingus,
bet griežtus juodus kostiumus, baltus marškinius ir ryšėjo paprastus,
tobulai surištus kaklaraiščius.
Iki šiol niekada nebuvau pastebėjusi, kokie nereikalingi Angusas
ir Raulis atrodo greta Gideono - vyro, kuris akivaizdžiai galėjo be
niekieno pagalbos bet kokius nesklandumus išspręsti pats.
Raulis stovėjo akmeniniu veidu, kaip visada. Angusas irgi atrodė
stoiškai, bet jo man mestas padykęs žvilgsnis išdavė, kad jis pričiupo
mane mintyse dulkinant jo bosą.
Pajutau, kaip raustu.
Žingtelėjau atbulomis ir įleidau juos vidun. Angusas ir Raulis pa
suko tiesiai į svetainę, kur laukė Keris. Gideonas liko su manimi, kol
uždariau duris.
- Taip į mane žiūri, bet prašei atsivesti Angusą, angele. Paaiš
kink.
Tai mane prajuokino - kaip tik to ir reikėjo įtampai praskai
drinti.
- Kaip galiu susivaldyti, jei atrodo, kad buvai benusirengiąs, kai
tave pakviečiau?
- Galiu užbaigti čia.
- Ar bent supranti, kad po vestuvių man gali tekti sudeginti visus
tavo drabužius. Turėtum visada būti nuogas.
- Susitikimai darbe būtų kur kas įdomesni.
- Mmm... na, tada gal ne. Žiūrėti galima tik man, - atsirėmiau
į duris ir giliai įkvėpiau. - Po vakarienės Enė dar sykį susisiekė su
Keriu.
Visą šilumą ir džiaugsmą Gideono akyse pakeitė šaltis, įspėjantis
apie artėjančias negeroves.
68
Jis pasuko į svetainę. Pabėgėjusi jį pasivijau ir įsikibau į ranką,
kad priminčiau, jog esame drauge. Žinojau, kad jam reikės laiko prie
to priprasti. Gideonas taip ilgai buvo vienas, pats kovojo savo ir my
limų žmonių mūšiuose.
Prisėdęs ant kavos stalelio, jis atsisuko į Kerį ir tarė:
- Papasakok, ką pasakei Evai.
Gideonas buvo pasirengęs užkariauti Volstritą, o Keris - lovą, bet
tai, regis, mano vyro visiškai netrikdė.
Keris vėl viską atpasakojo, jo žvilgsnis kartkartėmis šokčiojo prie
šalia stovinčių Anguso ir Raulio.
- Tai tiek, - baigė. - Neįsižeiskit, vyručiai, bet atrodo, kad čia
tikrai per daug raumenų raudonplaukei, kuri net ir šlapia tikriausiai
tesvertų penkiasdešimt penkis kilogramus.
Aš gal būčiau sakiusi, kad šešiasdešimt, bet tai reikalo esmės ne
keitė.
- Atsarga gėdos nedaro, - tariau.
Jis nudiegė mane akimis.
- Ką ji gali padaryti? Rimtai. Ko visi tokie sunerimę?
Gideonas neramiai pasimuistė.
- Mes... turėjome romaną. Nors tai netinkamas žodis. Gražu ti
krai nebuvo.
- Tu ją dulkinai, - tiesiai šviesiai rėžė Keris. - Taip ir supratau.
- Išvedė ją iš proto, - paaiškinau prieidama artyn, kad galėčiau už
dėti ranką Gideonui ant peties. Palaikiau savo vyrą, nors ir negalėjau
pateisinti to, ką jis padarė. Ir, tiesą sakant, Gideono apsėstajai mano
daliai Enės buvo gaila. Ne kartą išgyvenau situacijas, kai maniausi
praradusi Gideoną amžiams: tada ir pati šiek tiek išprotėdavau.
Ir vis dėlto niekada negalėčiau kelti tokio pavojaus kaip Enė - toji
buvo nusitaikiusi į mano mylimus žmones.
- Ji nekaip priima faktą, kad Gideonas su manimi.
- Ką? Čia kaip „Fatališkame potraukyje“?
69
- Na, ji psichologė?tad „Fatališką potraukį“ sudėjus su „Esminiu
instinktu“ išeitų dar tiksliau. Tai Maiklo Daglaso maratonas, sutal
pintas į vieną moterį.
- Nejuokauk, Eva, - įsitempęs tarė Gideonas.
- O kas juokauja? - atkirtau. - Keris matė ją su tuo ilgaplaukiu
peruku, kurį buvo užsidėjusi per vakarienę. Manau, kad ji norėjo
būti jo atpažinta, kad jiedu galėtų paplepėti.
Keris purkštelėjo.
- Na, ji išprotėjusi. Ką norite, kad padaryčiau? Praneščiau, jei vėl
ją sutiksiu?
- Noriu, kad tau skirtų apsaugą, - tariau.
Gideonas linktelėjo.
- Sutinku.
- Oho, - Keris pasitrynė vos matomus šerelius ant smakro. - Jūs
čia rimtai?
- Tu ir taip turi rūpesčių, - priminiau jam. - Jei ji kažką rezga,
nėra ko tau dėl to jaudintis.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Negaliu ginčytis.
- Mes tuo pasirūpinsime, - tarė Angusas.
Raulis linktelėjo ir abu vyrai išėjo.
Gideonas liko.
Kerio žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito. Galiausiai mano
draugas atsistojo.
- Nemanau, kad judviem manęs dar reikia, tad einu gulti. Pasi
matysime ryte, - tarė man ir nuslinko koridoriumi į miegamąjį.
- Nerimauji? - paklausiau Gideono, kai likome dviese.
- Tu nerimauji. To gana.
Prisėdau ant sofos tiesiai priešais jį.
- Tai labiau ne nerimas, o smalsumas. Ką ji tikisi pasiekti įvel-
dama Kerį?
Gideonas pavargęs atsiduso.
70
- Ji žaidžia psichologinius žaidimus, Eva, Tik tiek.
- Nemanau. Jos pastaba per vakarienę buvo labai konkreti, ji
įspėjo mane laikytis nuo tavęs atokiau. Lyg aš tavęs nepažinočiau, o
jei pažinčiau, nebenorėčiau būti kartu.
Gideono žandikaulis įsitempė ir aš supratau, kad pataikiau. Jis
niekada taip ir nepapasakojo man, apie ką jiedu su Ene kalbėjosi,
kai jis buvo užsukęs į jos kabinetą. Gali būti, kad tada ir jam pasakė
kažką panašaus.
- Pasikalbėsiu su Ene, - pareiškiau.
Gideonas pervėrė mane lediniu mėlynų akių žvilgsniu.
- Kurgi ne.
Švelniai nusijuokiau. Vargšas mano vyras. Taip įpratęs, kad jo žo
džio visi klauso, o vedė tokią moterį kaip aš.
- Žinau, kad gilindamiesi į mūsų santykius jau daug ką aptarėme,
kažkada tikrai esame kalbėję ir apie komandinį darbą.
- Ir aš tam neprieštarauju, - ramiai tarė jis. - Bet pradėti tai tu
rėtume tikrai ne nuo Enės reikalo. Negali logiškai kalbėtis su visiškai
neracionaliu žmogumi.
- Nenoriu su ja logiškai kalbėtis, šaunuoli. Ji taikosi į mano drau
gus ir mano, kad aš esu silpnoji tavo vieta. Jai reikia suprasti, kad
nesu bejėgė ir kad puldama tave puola mudu abu.
- Ji - mano problema. Aš pats ja pasirūpinsiu.
- Jei tu turi problemą, Gideonai, tai ją turiu ir aš. Klausyk: opera
cija GIDEVAjau prasidėjo. Mano neveiksnumas dėl Enės tik blogina
situaciją, - palinkau į priekį. - Ji mano, kad aš arba žinau, kas vyksta,
ir esu per silpna, kad ką nors daryčiau, arba tu viską nuo manęs slepi,
vadinasi, aš per silpna, kad tai ištverčiau. Bet kokiu atveju, verti mane
taikiniu, o to juk nenori.
- Nežinai, ką ji galvoja, - įsitempęs tarė jis.
- Žinoma, viskas čia šiek tiek susipynę. Bet ji moteris. Patikėk ma
nimi, ji turi sužinoti, kad turiu nagus ir esu pasiruošusi juos panaudoti.
Jis prisimerkė.
71
- Ką jai sakytum?
Pasijutusi pergalingai, vos sulaikiau šypseną.
- Tiesą sakant, manau, užteks tiesiog netikėtai kur nors pasiro
dyti. Kaip sakoma, iš pasalų. Pamačiusi, kad lūkuriuoju, ji pasijus
kiek sukrėsta. Ims gintis ar puls? Jos reakcija mums daug ką pasakys,
o mums to ir reikia.
Gideonas papurtė galvą.
- Man tai nepatinka.
- Ir nemaniau, kad patiks, - ištiesiau kojas jam tarp šlaunų. - Bet
juk žinai, kad esu teisi. Ramybės tau neduoda ne mano strategija,
Gideonai. Greičiau jau tavo praeitis nenori trauktis, o tu - pažvelgti
jai j akis.
- Ji pasitrauks, Eva. Leisk man tai sutvarkyti.
- Turi būti analitiškesnis. Aš tavo komandos narė, kaip Angusas
ir Raulis, bet akivaizdu, kad nesu tavo darbuotoja. Ir tikrai nesu nuo
tavęs priklausoma - aš geroji tavo pusė. Jau nebėra Gideono Kroso.
Nėra net Gideono Kroso ir jo žmonos. Yra Gideonas ir Eva Krosai, ir
turi leisti man įrodyti, kad esu to verta.
Jis palinko į priekį, žvelgė karštai ir įdėmiai.
- Tau nereikia nieko įrodinėti.
- Tikrai? Nes jaučiuosi, lyg turėčiau kažką įrodyti tau. Jei netiki,
kad esu pakankamai stipri...
- Eva, - Gideonas suėmė delnais mano pakinklius ir pritraukė
artyn, - tu stipriausia moteris iš visų, kurias pažįstu.
Visgi mačiau, kad iš tiesų jis tuo netiki. Bent jau ne taip, kaip troš
kau, kad patikėtų. Mane jis laikė gebančia išlikti, o ne kovotoja.
- Tada liaukis jaudintis, - atkirtau, - ir leisk man elgtis taip, kaip
manausi privalanti.
- Aš nesutinku, kad tau iš viso reikia į tai veltis.
- Tada tau teks sutikti, kad mudu šiuo klausimu nesutarsime, -
atsirėmiau į jį, užmečiau rankas ant plačių pečių ir prie jo griežtų
lūpų kampučio prispaudžiau savąsias.
72
- Angele...
- Jei dar nesupratai, aš neprašau leidimo, Gideonai. Tik pranešu,
ką ketinu daryti. Gali arba prisidėti, arba atsitraukti - tau rinktis.
Jis beviltiškai purkštelėjo.
- O kur kompromisas, kurio ieškoti mane visada taip spaudi?
Atsitraukiau ir nudiegiau jį žvilgsniu.
- Kompromisas yra leisti šį kartą pamėginti elgtis taip, kaip,
mano galva, reikėtų. Jei nepavyks, kitą kartą darysime taip, kaip
nori tu.
- Ačiū.
- Nebūk toks. Susėsime drauge ir aptarsime, kas ir kaip. Reikės,
kad Raulis išsiaiškintų jos dienotvarkę. Pagal planą, pasala turi būti
netikėta, bet ji turi būti surengta ten, kur Enė jaučiasi saugiai ir pa
togiai. Tam, kad gerokai ją sukrėstų, - gūžtelėjau. - Ji pati sugalvojo
taisykles. Mes jomis tiesiog vadovausimės.
Gideonas giliai įkvėpė. Kone mačiau jo mintis, aštrus jo protas
mėgino atrasti būdą gauti norimą rezultatą.
Pamėginau nukreipti jo mintis kitur.
- Pameni, ryte sakiau, kad paaiškinsiu, kodėl nusprendžiau pasa
kyti tėvams apie mūsų santuoką.
Jis tučtuojau atkreipė dėmesį į mane, žvelgė atidžiai ir įdėmiai.
- Žinoma.
- Suprantu, kad tau prireikė daug drąsos papasakoti daktarui Pe-
tersenui apie Hju. Ypač žinant, ką manai apie psichologus, - ir kas
galėtų Gideoną kaltinti dėl tokio nepasitikėjimo: juk Hju į jo gyve
nimą atėjo dėdamasis galįs suteikti psichologinę pagalbą, bet virto
seksualiniu smurtautoju. - Tai ir man pačiai įkvėpė drąsos.
Gražus jo veidas sušvelnėjo.
- Šiandien girdėjau tą dainą, - sumurmėjo jis, primindamas tą
kartą, kai sugiedojau jam Saros Bareilles himną.
Nusišypsojau.
- Tau reikėjo, kad aš jam pasakyčiau... - tyliai tarė jis.
73
Jo žodžiai nuskambėjo tarsi teiginys, nors iš tiesų tai buvo veikiau
klausimas.
- Taip.
Visgi labiau to reikėjo pačiam Gideonui. Seksualinė prievarta -
labai asmeniškas išgyvenimas, bet tam tikra prasme mums abiem
buvo būtina tai atskleisti. Ši kadaise patirta trauma nėra purvina,
gėdinga paslaptis, kurią reikėtų užrakinti ir nukišti kuo giliau. Tai
bjauri tiesa, o tiesa - savo esme - yra tai, kas negali būti slepiama.
- Ir dar tau reikia priremti Enę, - tęsė Gideonas.
Kilstelėjau antakius.
- Tiesą sakant, neketinau grįžti prie tos temos, bet taip... man rei
kia.
Šįkart Gideonas linktelėjo.
- Gerai. Ką nors sugalvosime.
Mintyse daviau sau penkis. Taškas GIDEVAI.
- Dar sakei, kad yra kažkas, ko nori labiau už seksą su manimi, -
sausai priminė, o jo žvilgsnis išdavė, kad perprato mano blefą.
- Na, ne visai taip, - pirštais sušiaušiau jo plaukus. - Dulkinti
tave - mėgstamiausias mano užsiėmimas. IŠvisų, kokie tik įmanomi.
Jis šyptelėjo.
-Bet?
- Sakysi, kad aš paika.
- Vis tiek manau, kad esi karšta.
Pabučiavau jį už tai.
- Mokykloje dauguma mergaičių turėjo vaikinus. Žinai, kaip
būna: šėlstantys hormonai ir epinės meilės istorijos.
- Esu girdėjęs, - gudriai tarė.
Žodžiai kliuvo gerklėje. Kaip kvaila buvo pamiršti, kad Gideonui
viskas buvo kitaip. Iki Korinos, su kuria susipažino koledže, jis buvo
vienas, pernelyg sužlugdytas Hju išnaudojimo, kad pajustų tą nor
malų paauglišką meilės romanų jaudulį, kurį turėjau omenyje.
74
- Angele?
Patyliukais nusikeikiau.
- Pamiršk. Tai kvaila.
- Juk žinai, kad tai nesuveiks.
- Bent šį sykį?
-Ne.
- Prašau.
Jis papurtė galvą.
- Rėžk.
Suraukiau nosį.
- Gerai. Paauglės naktimis ištisas valandas kalbasi telefonu su
mylimaisiais, nes dėl mokyklos ir tėvų negali būti drauge. Jos visas
naktis prapliurpia su jais apie... bet ką. Aš niekada to nepatyriau.
Niekada... - suturėjau gėdą. - Niekada neturėjau tokio vaikino.
Man nereikėjo aiškinti. Gideonas žinojo, kokia buvau. Seksas ka
daise man buvo iškreiptas būdas pasijusti mylimai. Vaikinai, kuriuos
dulkinau, man neskambindavo. Nei prieš, nei po.
- Na, - užbaigiau kimiu balsu, - pagalvojau, kad kol kas galė
tume... kol laukiame. Susiskambinti vėlai naktimis vien tam, kad iš
girstume vienas kito balsą.
Jis spoksojo į mane.
- Mintyse skambėjo geriau, - burbtelėjau.
Gideonas ilgai tylėjo. Paskui mane pabučiavo. Stipriai.
Man vis dar svaigstant nuo bučinio, jis atsitraukė ir prabilo gero
kai kimesniu balsu:
- Aš tau ir esu tas vaikinas, Eva.
Gerklėje sukilo gumulas.
- Kiekvienas žingsnis, angele. Visos ceremonijos... Viskas, - jis
nubraukė nuo mano akies kampučio ašarą. - O tu man ta mergina.
- Dieve, - ašaringai nusijuokiau. - Aš taip tave myliu.
Gideonas nusišypsojo:
75
- Dabar važiuosi* namo, nes tu to nori. O tu man paskambinsi ir
vėl tai pasakysi, nes to noriu aš.
- Sutarta.
76
Geriausias draugas ėmėsi darbo: įgudusiai sušukavo mano plau
kus ir susuko į tvarkingą, elegantišką kuodelį.
- Vakarykštis vakaras buvo įtemptas, - tarė jis, iš burnos išsi
traukęs paskutinį plaukų segtuką. - Pilna svetainė juodų kostiumų.
Mudviejų akys susitiko veidrodyje.
- Trys kostiumai.
- Du kostiumai ir Gideonas, kuris ir pats vienas galėtų pripildyti
visą kambarį, - atkirto jis.
Negalėjau ginčytis.
Jis apakino mane šypsena.
- Jei kas nugirs, kad turiu asmeninę apsaugą, pamanys, kad arba
esu kur kas didesnė garsenybė, nei jie manė, arba kad velniškai save
pervertinu. Ir abu variantai - tiesa.
Atsistojau, pasistiebiau ir pakštelėjau jam į smakrą.
- Net tu pats nepastebėsi, kad esi saugomas. Jie veiks itin slaptai.
- Lažinamės, kad pastebėsiu?
- Penki doleriai, - tariau ir apėjau jį, kad iš miegamojo atsineš-
čiau aukštakulnius.
- Ką? O kaip jums penki tūkstantėliai, ponia Kros?
- Cha! - čiupau nuo lovos telefoną, kai šis suskambėjęs pranešė
apie gautą žinutę. - Ateina Gideonas.
- Kodėl nenakvojo?
- Iki vestuvių susilaikome, - atsakiau atsigręžusi per petį, skubė
dama į koridorių.
- Maustai mane? - Keris ilgais žingsniais be vargo mane pasivijo,
nors ėjo palengva, o aš lėkiau, ir griebė man iš rankų aukštakulnius,
kad nuo pusryčių stalo galėčiau pasičiupti kelioninį kavos puo
delį. - Maniau, medaus mėnesio laikotarpis ilgesnis. Argi dauguma
vyrų nepasimėgauja seksu metelius kitus, kol ima nebegauti?
- Užsičiaupk, Keri! - stvėriau rankinę ir truktelėjau laukujės du
ris.
77
Už jų stovėjo Gideenas, pakėlęs ranką su raktu.
- Angele.
Keris ištiesė per mane ranką ir plačiau atvėrė duris.
- Užjaučiu, vyruti. Tik užmauk žiedą ir še tau, kad nori! Suskečia
kojas!
- Keri! - nudiegiau jj akimis. - Žinok, trenksiu.
- O kas tada tau sukraus krepšį?
Jis pernelyg gerai mane pažinojo.
- Nesijaudink, mažute, suruoštu ir tavo, ir savo krepšius, - tada
kreipėsi į Gideoną: - Bijau, kad tau niekuo negaliu padėti. Tik pa
lauk, kol pamatysi ją su tuo mėlynu „La Peria4bikiniu, kurį įdėsiu.
Tavo kiaušai taip pamelš, kad spalvos susilygins.
- Ir aš tau trenksiu, - nutęsė Gideonas. - Tavo mėlynės irgi derės.
Keris švelniai stumtelėjo mane lauk ir uždarė duris.
Buvo beveik vidudienis, kai Markas palinko virš mano stalo ir apdo
vanojo mane kreiva šypsena.
- Ar pasirengusi paskutiniams mūsų darbo pietums?
Griebiausi už širdies.
- Žudai mane.
- Su malonumu grąžinsiu tau prašymą atsistatydinti.
Papurčiau galvą, atsistojau ir nužvelgiau savo darbo vietą. Dar
nebuvau spėjusi susidėti kelių asmeninių daiktų. Penktą valandą ti
kėjausi pajusti užbaigtumą. Bet kol kas dar nebuvau pasiruošusi per
leisti savo stalo ir svajonės, kurią jis kadaise įkūnijo.
- Dar ne kartą pietausime, - išsitraukiau iš stalčiaus rankinę ir
drauge nuėjome prie lifto. - Taip lengvai tavęs nepaleisiu.
Kai ėjome pro registratūrą, ketinau pamojuoti Megumei, bet ji
jau buvo išėjusi pietų, o ją pakeitusi darbuotoja tuo metu kalbėjo te
lefonu.
Bus liūdna kiekvieną darbo dieną nematyti Megumės, Vilo
ir Marko. Visi trys buvo mažytė manojo Niujorko dalelė, mano
78
gyvenimo dalis, priklausanti tik man vienai. Tai buvo dar vienas
dalykas, dėl ko išėjimas iš darbo nedavė man ramybės - asmeninis
mano socialinis ratas.
Žinoma, pasistengsiu išsaugoti draugus. Rasiu laiko jiems pa
skambinti ir suplanuoti pasibuvimus drauge, bet žinojau, kaip būna -
jau ištisus mėnesius nebendravau su draugais iš San Diego. Ir mano
gyvenimas nebebus panašus į mano draugų. Mūsų tikslai, svajonės ir
iššūkiai bus visiškai skirtingi.
Lifte, į kurį įlipome su Marku, iš pradžių buvo tik keli žmonės,
bet, keliskart stabtelėjus, kabina prisipildė. Mintyse pasižadėjau pa
prašyti Gideono vieno iš stebuklingųjų jo lifto raktų, kad galėčiau be
stabčiojimų važinėtis liftu. Juk vis vien lankysiuosi „Crossfire“ pas
tate, tik kilsiu į kitą aukštą.
- O kaip tu? - paklausiau, kai susiglaudėme arčiau, kad tilptų
daugiau keleivių. - Nusprendei, liksi ar ne?
Jis linktelėjo ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
- Imu iš tavęs pavyzdį.
Iš įsitempusio žandikaulio mačiau, kad jis tvirtai apsisprendęs.
- Nuostabu, Markai. Sveikinu.
- Ačiū.
Išlipome pirmame aukšte ir pasukome pro apsaugos užkardą.
- Pasikabėjome su Stivenu, - tęsė jis, mudviem einant per auksu
išdabintą marmurinį „Crossfire" vestibiulį. - Pasamdyti tave man
buvo didelis žingsnis. Ženklas, kad mano karjera juda tinkama lin
kme.
- Jokių abejonių.
Jis nusišypsojo.
- Tave prarasti - dar vienas ženklas, kad laikas žengti į priekį.
Markas mostelėjo man pirmai eiti pro sukamąsias duris. Dar ne
apėjusi viso rato, stumiančio pirmyn, pajutau saulės kaitrą. Nekan
travau sulaukti rudeniškų orų. Laukiau metų laikų virsmo. Atrodė,
kad mano viduje vykstantys pokyčiai turi atsispindėti ir išorėje.
79
Nužvelgiau elegantišką juodą Gideono limuziną kelkraštyje, o j
lauką išėjus mano bosui, atsisukau į jį ir paklausiau:
- Kur einam?
Markas patenkintas į mane dirstelėjo ir mašinų jūroje akimis ėmė
ieškoti laisvo taksi.
- Tai staigmena.
Patryniau delnais.
- Smagumėlis!
- Panele Tramel.
Atsisukusi pamačiau greta limuzino stovintį Angusą. Jis vilkėjo
savo įprastą juodą kostiumą ir tradicinę vairuotojo kepurėlę, atrodė
elegantiškai ir ištaigingai, bet taip lengvai įsiliejo į minią, kad tik tre
niruotas profesionalas galėtų įspėti apie jo praeitį slaptojoje žvalgy
boje.
Jo praeitis visada išmušdavo mane iš vėžių. Kaip kokiame
Džeimso Bondo filme. Esu tikra, kad viską buvau pernelyg suro-
mantizavusi, bet kokiu atveju, tai mane ramino - Gideonas geriau
siose rankose.
- Labas, bičiuli, - pasisveikinau su Angusu, leisdama į savo balsą
prasiskverbti prielankumui.
Negalėjau nejausti jam ypatingo dėkingumo. Su Gideonu jis buvo
jau daugybę metų ir visos istorijos niekada neišsiaiškinsiu, bet ži
nojau, kad po Hju niekšybės jis tapo vienintele uola Gideono gy
venime. Be to, Angusas buvo vienintelis mūsų kasdienio gyvenimo
palydovas, matęs slaptas mudviejų vestuves. Jo veido išraiška, kai po
jų kalbėjosi su Gideonu... Jųdviejų akyse blizgėjusios ašaros... Tas ry
šys nenutraukiamas.
Blyškios mėlynos jo akys suspindo man, jis atidarė limuzino du
reles.
- Kur judu norėtumėte keliauti?
Marko antakiai šovė aukštyn.
- Tai štai dėl ko mane palikai. Po velnių. Negaliu konkuruoti.
80
- Tau niekada ir nereikėjo, - stabtelėjau, įsėdau į limuzino galą ir
kreipiausi į Angusą: - Markas nenori, kad žinočiau, kur važiuojame,
tad aš įsitaisysiu gale ir pasistengsiu slapta neklausyti.
Angusas supratingai palytėjo kepuraitės kraštą.
Po kelių minučių jau važiavome.
Markas sėdėjo ant ilgos sėdynės priešais mane ir nužiūrinėjo li
muzino vidų.
- Oho. Esu anksčiau nuomojęsis limuzinų, bet jie niekada taip
neatrodė.
- Gideonas turi puikų skonį.
Nesvarbu, koks stilius - modernus ir šiuolaikiškas, kaip jo ka
binete, ar klasikinis ir europietiškas, kaip apartamentuose, - mano
vyras mokėjo turtą parodyti skoningai.
Markas pažvelgė į mane ir išsišiepė.
- Tau labai pasisekė, drauguže.
- Taip, - sutikau. - Visa tai, - pamojau ranka aplink, - žinoma,
nuostabu. Bet jis ir pats puikus. Jis iš tiesų geras vyrukas.
- Žinau, koks jausmas vieną tokių turėti.
- Taip. Tikra tiesa. Kaip sekasi planuoti vestuves?
Markas suvaitojo.
- Stivenas mane žudo. Mėlyna ar žydra? Rožės ar lelijos? Atlasas
ar šilkas? Rytas ar vakaras? Mėginau jam sakyti, kad gali daryti, ką
nori, man reikia tik jo, bet už tai buvau iškoneveiktas. Pasakė, kad
verčiau jau rūpėtų, nes kito šanso kelti vestuves nebeturėsiu. Na ir
ačiū Dievui.
Nusijuokiau.
- O tu? - paklausė jis.
- Pamažu įsijaučiu. Šiame beprotiškame pasaulyje su milijardais
žmonių mums pavyko surasti vienam kitą. Kaip pasakytų Keris, de
rėtų tai atšvęsti.
Kalbėjome apie pirmąjį jaunųjų šokį ir kėdžių išdėstymą, o An
gusas nardė kaip visada užkištomis Midtauno gatvėmis. Pro Marką
81
žiūrėdama per langą, pamačiau stotelėje prie šviesoforo greta mūsų
sustojant taksi automobilj. Gale sėdinti keleivė pečiu prie ausies
spaudė telefoną, jos lūpos judėjo pašėlusiu greičiu, o rankos it pa
klaikusios sklaidė užrašų knygelę. Už jos ties gatvių kampu deš
rainių pardavėjas paskubomis aptarnavo klientus, eilėje laukė jau
penki.
Kai pagaliau atvykome ir išlipau ant šaligatvio, tučtuojau susivo
kiau, kur esame.
-Ei!
Pusrūsyje pasislėpusiame meksikietiško maisto restorane jau
esame buvę. Ir taip nutiko, kad jame dirbo mano labai mėgstama
padavėja.
Markas nusijuokė.
- Išėjai taip staiga, kad Šoną nespėjo paprašyti laisvadienio.
- Ak, bičiuli.
Man suspaudė širdį. Staiga priartėjo pabaiga, kuriai nebuvau pa
siruošusi.
- Nagi.
Jis čiupo mane už alkūnės ir nusivedė vidun. Ten netrukus pa
mačiau staliuką su pažįstamais veidais, blizgiais balionais su užrašais
„Puikiai padirbėjai“, „Linkėjimai“ ir „Sveikiname“.
- Oho!
Akis ėmė graužti staiga atsiradusios ašaros.
Megumė ir Vilas sėdėjo su Stivenu prie šešiems padengto stalo.
Šoną stovėjo už brolio kėdės - ryškiai raudonų jųdviejų plaukų neį
manoma nepastebėti.
- Eva! - choru šūktelėjo jie, atkreipdami visų salėje buvusių lan
kytojų dėmesį.
- O Dieve! - giliai įkvėpiau, o širdis, rodėsi, perplyš perpus. Pa
mačius, ko netenku, tegul ir iš dalies, mane staiga užliejo liūdesys ir
abejonės. - Jūs manęs tikrai neatsikratysite!
82
- Aišku, ne, - Šoną priėjo ir nirčiai apglėbė mane lieknomis, sti
priomis rankomis. - Mums dar reikia suorganizuoti pašėlusį merg
vakarį!
- Smagumėlis! - vos Šonai pasitraukus, į glėbį mane pasičiupo
Megumė.
- Gal galėtume praleisti šią tradiciją, - įsiterpė šiltas, žemas balsas
man už nugaros.
Nustebusi atsisukau į Gideoną. Jis stovėjo greta Marko su viena
tobula raudona rože rankoje.
Markas plačiai išsišiepė.
- Jis paskambino kiek anksčiau, paklausė, ar mes ką nors veik
sime, ir pareiškė, kad nori ateiti.
Šypsojausi per ašaras: draugų neprarandu - dargi gaunu daug
daugiau. Gideonas visada buvo šalia, kai man jo reikėjo, dar prieš
susivokiant, kad jis ir yra ta esminė grandis, kurios anksčiau trūko.
- Metu tau iššūkį paragauti šėtono padažo, - tariau, ištiesusi
ranką į rožę.
Jo lūpos vos pastebimai kryptelėjo ir virto subtilia, kaskart mane
pavergiančia šypsena - ir visas moteris aplink, negalėjau to nepa
stebėti. Bet jo žvilgsnis, supratimas ir parama, kurią jaučiau... Visa
tai - tik mano.
- Tai juk tavo vakarėlis, angele mano.
83
4
90
Eva liko stovėti prie durų. Garai virto per dušo kabinos viršų, ap
traukė veidrodžio pakraščius ir sudrėkino mano odą. Jos žvilgsnis
nusileido man ant kaklo.
- Nebuvau su tavimi visiškai nuoširdi, Gideonai.
Mano kumščiai nesąmoningai susigniaužė. Šie žodžiai negalėjo
nepatraukti mano dėmesio.
- Apie ką kalbi?
- Dabar, kai buvome miegamajame. Jutau, kad užsisklendi, ir pa
jutau paniką...
Eva ilgam nutilo. Laukiau ir giliai kvėpuodamas bandžiau suval
dyti geismą.
- Susilaikyti iki vestuvių... Tai ne tik dėl daktaro Peterseno pata
rimo ar dėl to, kaip mudu taikomės susipykę, - ji gurktelėjo. - Tai
ir dėl manęs. Juk žinai, kokia buvau. Pasakojau tau. Ilgą laiką seksą
suvokiau visiškai iškreiptai.
Ji pasimuistė ir gėdydamasi panarino galvą. Buvo šlykštu tai ma
tyti. Staiga supratau, kad buvau pernelyg užsiėmęs savo paties reak
cija į pastarosios savaitės įvykius ir nesusimąsčiau, ką ištverti tenka
mano žmonai.
- Taip buvo ir man, - priminiau jai kimiai. - Bet tarp mūsų to
niekada nebuvo.
Ji pagavo mano žvilgsnį.
- Ne. Niekada.
Sugniaužti mano kumščiai atsileido.
- Bet tai nereiškia, kad vis vien negaliu sujaukti visko mintyse, -
tęsė ji. - Tu įėjai į vonią ir pirma man šovusi mintis buvo, kad derėtų
tave išdulkinti. Lyg pasidulkinimas viską ištaisytų: tu nebepyktum ir
vėl mane mylėtum.
- Visada tave myliu. Ir mylėsiu.
- Žinau, - ji sukando dantis ir supratau, kad tai tiesa. - Bet tai
neužčiaupė balselio mano galvoje, kartojančio, kad per stipriai
99
rizikuoju. Kad jei atsisakysiu mylėtis, prarasiu tave. Kad tau seksas
pernelyg svarbus, kad šitaip ilgai be jo ištvertum.
- Dieve, - kiek kartų ir keliais būdais dar viską sumausiu? - Tai,
kaip kalbėjau su tavimi paplūdimyje... Aš tikras subingalvis, Eva.
- Kartais, - šyptelėjo. - Bet tu ir geriausia, kas man kada yra nu
tikę. Tas balselis jau daugelį metų mane žlugdo, bet dabar jis nebėra
toks galingas. Dėl tavęs. Tu padarei mane stipresnę.
- Eva... - niekaip neradau tinkamų žodžių.
- Noriu, kad galvotum apie tai. Ne apie savo košmarus, mano
tėvus ar dar ką nors. Esi būtent tai, ko man reikia, toks, koks esi, ir aš
tave labai myliu.
Priėjau prie jos.
- Aš vis dar noriu palaukti, - tyliai tarė ji, nors akys išdavė, kaip
vedu ją iš proto.
Kai siektelėjau jos, ji pačiupo mane už riešo ir pažvelgė į akis.
- Leisk liesti man.
Staigiai įkvėpiau.
- Negaliu sutikti.
Ji nusišypsojo.
- Taip, gali. Tu stipresnis už mane, Gideonai. Labiau valdaisi. Turi
stipresnę valią.
Ji ištiesė kitą ranką ir perbraukė man per krūtinę. Pagavau ją ir
prispaudžiau.
- Nori, kad tai {rodyčiau? Savo savitvardą?
- Tau puikiai sekasi, - ji pabučiavo man į krūtinę virš besidaužan
čios širdies. - Tai man reikia susiimti.
Kalbėjo švelniai, kone dainingai. Viduje šėlau, degiau geismu ir
meile, o ji mėgino mane nuraminti. Kone juokiausi - tai juk neįma
noma.
Tada ji žengė prie manęs, minkštas jos kūnas prigludo prie ma
nojo, o rankos apkabino taip stipriai, kad tarp mūsų nebeliko vietos
net orui.
100
Prispaudžiau ją, panarinau galvą. Iki tos akimirkos nežinojau,
kaip man reikia šitaip ją pajusti. Tokią švelnią ir supratingą, nuogą
visomis įmanomomis prasmėmis.
Ji priglaudė skruostą man prie krūtinės.
- Aš taip tave myliu, - sukuždėjo. - Jauti?
Jausmai mane užvaldė. Jos meilė man, mano meilėjai. Kaskart, jai
tai ištarus, žodžiai sukrėsdavo iki sielos gelmių.
- Kartą sakei, - sukuždėjo, - kad kai mylimės, yra akimirka, kai
aš atsiveriu ir tu atsiveri, ir mudu tampame viena. Noriu tai tau do
vanoti visada, Gideonai.
Užuomina, kad mūsų santykiuose kažko trūksta, privertė mane
įsitempti.
- Ar iš tiesų svarbu, kada ir kaip tai jaučiame?
- Galėtum ginčytis, - ji atlošė galvą. - Neprieštarausiu. Bet jei
tada, kai tau reikės mano palaikymo, būsi kitame pasaulio krašte, tu
riu žinoti, kad galiu tau jį suteikti.
- Būsi su manimi, - beviltiškai sumurmėjau.
- Ne visada, - ji suėmė delnu mano skruostą. - Kartais tau teks
būti dviejose vietose vienu metu. Galiausiai turėsi pasikliauti, kad
galiu tave pavaduoti.
Stebėjau ją ieškodamas kokių nors plyšių jos ryžte. Bet jų nebuvo.
Ne visai supratau, ką ji tikisi pasiekti, bet neketinau trukdyti. Jeigu ji
nori pasikeisti ar kažkuo tapti, norėdamas ją išsaugoti privalau būti
to proceso dalimi.
- Pabučiuok mane, - suskambo lyg tylus įsakymas, bet greičiau
siai šiuose žodžiuose slypėjo ilgesys.
Ji padovanojo man savo lūpas ir aš jas užvaldžiau, stipriai, per
stipriai, mano alkis buvo nenumaldomas ir godus. Pakėliau ją nuo
žemės, norėjau, kad ji apsivytų mane kojomis, kad atsivertų ir aš ga
lėčiau į ją įsiskverbti.
Bet ji to nepadarė. Kabėjo, rankomis glostė mano plaukus, o jos
kūnas drebėjo nuo to paties nepasotinamo alkio, kokį jaučiau ir aš.
101
Jos liežuvio glamonės*mano burnoje siutino, erzino prisiminimais,
kaip jis glamonėja visą mano kūną.
Per prievartą atsitraukiau, nors viskas manyje vertė ją ir toliau
spausti.
- Man reikia būti tavyje, - tariau kimiai.
Negalėjau pakęsti, kad turiu balsu ištarti tai, kas taip akivaizdu.
Kam versti mane maldauti?
- Jau esi, - ji pasitrynė savo skruostu į manąjį. - Ir aš tavęs noriu.
Esu tokia šlapia. Tokia tuščia, kad skauda.
- Eva... Kristau, - nugara varvėjo prakaitas. - Leisk tave pa
imti.
Jos lūpos palietė manąsias. Pirštai vėlėsi man į plaukus.
- Leisk man mylėti tave kitaip.
Ar man pavyks? Po velnių. Privalo pavykti. Prisiekiau duoti tai,
ko jai reikės, būti jos pradžia ir pabaiga.
Pastačiau ją ant žemės ir priėjęs prie dušo užsukau jį. Pasukau
prie vonios, užkimšau ją ir ėmiau leisti vandenį.
- Paklaikai? - paklausė ji taip tyliai, kad per tekantį vandenį vos
išgirdau.
Pažvelgiau į ją - ant krūtinės sukryžiuotos rankos išdavė jos pa
žeidžiamumą. Pasakiau jai tiesą.
- Myliu tave.
Apatinė Evos lūpa suvirpėjo ir virto žadą atimančia šypsena.
Kadaise pasakiau jai, kad paimsiu ją taip, kaip tik galėsiu gauti.
Dabar tai tapo dar panašiau į tiesą, nei buvo anuomet.
- Eikš, angele.
Ji nuleido rankas ir priėjo.
- Nėra už ką.
Pasisukęs pamačiau ant smėlio už kelių pėdų gulintį ir man besi
šypsantį Kerį.
- Žinau, kad džiaugiesi dėl to, jog įdėjau tą bikinį, - paaiškino jis,
kryptelėjęs smakru Evos, iki šlaunų įsibridusios į vandenį, link.
Jos plaukai buvo drėgni ir nubraukti nuo veido. Didžiuliai „avia-
toriaus“ akiniai slėpė akis nuo saulės. Ji svaidė lėkštę su Martinu ir
Leise.
- Tai tu padėjai jai jį išrinkti? - paklausė Monika, šypsodamasi iš
po elegantiškos plačiabrylės skrybėlės.
Stebėjau, kaip ji ištepa Evą kremu nuo saulės. Aš pats norėjau tai
padaryti, bet to nesureikšminau. Kartais Monika su Eva elgdavosi
taip, lyg ši tebebūtų vaikas. Nors žmona vartė akis, mačiau, kad mė
gaujasi dėmesiu. Jųdviejų santykiai buvo visai kitokie nei mano su
motina.
Negalėčiau pasakyti, kad motina manęs nemylėjo, nes tai netiesa.
Ji mylėjo mane savotiškai, bet jos meilė turėjo ribas. O štai Monikos
meilei nebuvo ribų ir Evą tai kartais dusino.
Kas galėtų pasakyti, kaip geriau: būti per daug ar per mažai my
limam?
Dievas žino, Evą mylėjau beprotiškai.
Staiga pūstelėjęs jūros vėjelis mane išbudino. Monika stvėrėsi už
skrybėlės, o Keris pasisuko į ją.
- Aš, - atsakė apsivertęs ant pilvo. - Ji norėjo vientiso, tad teko
įsikišti. Tas bikinis jai skirtas.
Tiesa. Po velnių, tikrai taip. Buvau sukryžiavęs rankas ant su
lenktų kelių, tad galėjau kiek panorėjęs į ją žiūrėti. Ji buvo šlapia ir
kone nuoga, geidžiau jos.
108
Lyg pajutusi, kad apie ją kalbame, Eva pamojo man pirštu, kvies
dama ateiti. Linktelėjau, bet prieš stodamasis nuo smėlio kelias aki
mirkas luktelėjau.
Šaltas vanduo privertė mane staigiai įkvėpti, bet jau po akimir
kos buvau jam dėkingas, nes ji pribėgo prie manęs ir prisiplojo visu
kūnu. Kojomis apsivijusi mano liemenį, plačiai išsišiepė ir karštai
pabučiavo.
- Tau juk nenuobodu? - paklausė.
Tada pasisuko ir mudu abu griuvome vandenin. Pajutau, kaip ji
suima mano varpą ir švelniai ją spusteli. Kai iškilau įkvėpti, ji ran-
gydamasi spruko, ėmė juoktis, nusiėmė akinius ir pasisuko bėgti į
paplūdimį.
Pačiupau ją už liemens ir pargrioviau mudu abu nugaromis į
smėlį. Ji iš nuostabos cyptelėjo - tai buvo atpildas man, kaip ir vėsus,
slidus jos kūnas, besirangantis prie manojo.
Pasisukau ir prispaudžiau ją. Mano plaukai kabėjo aplink veidą,
ant jos varvėjo vanduo. Iškišusi parodė man liežuvį.
- Oi, ką su tavimi padaryčiau, jei neturėtume žiūrovų, - tariau jai.
- Mes jaunavedžiai, Gali mane pabučiuoti.
Pakėliau galvą ir pamačiau į mus įsmeigtas visų akis.
Už dviejų sklypų pastebėjau ir Beną Klensį bei Angusą, artėjan
čius namo link. Net ir iš tokio atstumo buvo matyti išdavikiškai blyk
čiojantis fotoaparato objektyvas.
Norėjau pakilti, bet Evos kojos susipynė su manosiomis ir ji ne
leido man atsistoti.
- Pabučiuok, lyg mane mylėtum, šaunuoli, - metė man iššūkį. -
Nagi.
Prisiminiau, kaip tą patį sakiau jai ir kaip karštai ji tada mane
išbučiavo - net apsvaigau.
Nuleidau galvą ir prispaudžiau prie jos lūpas.
109
t e ’. 5
110
- Man reikia paskambinti vestuvių planuotojai, interjero dizaine
riui ir pasirūpinti kvietimais.
- Tau dar reikia ir suknelės.
- Žinau, - suraukiau nosį. - Bet šiandien to mano sąraše nėra.
- Juokauji? Net jei pirktum jau pasiūtą suknelę - o mes abu ži
nome, kad tu taip negali - ją vis vien reikėtų taisyti, ponia Didžia-
pape ir Apvaliašikne, tad su laiku tau tikrai striuka.
Keris teisus. Po to, kai sekmadienį internete pasirodė paplūdi
myje besibučiuojančių mudviejų su Gideonu nuotraukos, supratau,
kad teks susirasti kažką, siūtą specialiai man. Tiek daug tinklaraščių
prirašė patarimų, kaip pavogti mano stilių, kad svaigo galva. Kadangi
bikinis, kurį vilkėjau, jau nebebuvo parduodamas, dėvėtųjų kainos
pakilo į nematytas aukštumas.
- Nežinau, ką daryti, Keri, - pripažinau. - Juk nepažįstu nei vieno
dizainerio.
- Tavo laimei, dabar kaip tik Mados savaitė.
Tai mane kaipmat pažadino, o mintys ėmė ristis viena per kitą.
- Šūdas, rimtai? Kaip galėjau tai praleisti?
- Nes skendai sielvarte, - sausai priminė. - Juk žinai, kad tavo
mama apsilankys keliuose madų šou, sukiosis tarp dizainerių ir išleis
tūkstančius dolerių. Eik su ja.
Pasitryniau mieguistas akis.
- Po to, kaip ji vakar pasiuto, apskritai bijau su ja kalbėtis.
Jis išsiviepė.
- Taip, ten buvo tikra Monikos isterija.
- Prisiekiu, visai neseniai kalbėjomės apie tai, kad mama mano
vestuves verčia reklamine kampanija, o dabar ji elgiasi taip, lyg visa
žiniasklaida būtų tikrų tikriausias košmaras.
- Na, būkime sąžiningi, ji kalbėjo būtent apie geltonąją spaudą.
- O šiais laikais būna dar kokia kita? - atsidusau. Žinojau, kad
turėsiu vėl pasikalbėti su motina. Smagu nebus. - Nežinau, dėl ko
m
ji tokia nusiminusi. Net labai stengdamasi nebūčiau radusi geresnės
mudviejų su Gideonu nuotraukos. Ji tobulai tinka parodyti, kokia
Korina Žiru apgailėtina.
- Tu teisi, - staiga jo šypsena priblėso. - Tiesą sakant, gera ma
tyti taip tavimi besižavintį Gideoną. Jis beveik visą savaitgalį buvo it
mietą prarijęs. Jau buvau pradėjęs manyti, kad jis ima atšalti.
- Tamjau per vėlu, - tariau nerūpestingai, bet iš tiesų man plyšo
širdis matant, kaip nejaukiai pasijusti Gideoną priverčia menkiausi
jam parodytos šilumos ženklai. Be mūsų santuokos, artimiausias jam
priimtinas ryšys, regis, buvo draugystė. - Nereikia to priimti asme
niškai, Keri. Pameni, kaip jis elgėsi „Vidai Records“ vakarėlyje savo
tėvų namuose?
- Nelabai, - gūžtelėjo pečiais. - Na, bet tai ne mano reikalas.
Nori, kad paklausinėčiau draugų ir išsiaiškinčiau, ar galėtume šią sa
vaitę, kai pasirodysime ant podiumo, paskleisti gandą, jog ieškai, kas
imtųsi sukurti vestuvinę suknelę? Tavo bikinis išsprogdino internetą.
Negaliu nė įsivaizduoti, kad atsirastų bent vienas dizaineris, kuris at
sisakytų šitokios progos.
Ėmiau dūsauti: kaip nuostabu būtų išversti Gideoną iš koto ele
gantiška, specialiai man sukurta suknele!
- Nežinau. Būtų tikras mėšlas, jei paaiškėtų, kaip greitai viskas
vyksta. Nenoriu žiniasklaidos cirko. Jau gana, kad nebegalime savait
galiui išvažiuoti iš miesto, nesekami kažkokio kraupaus fotografo.
- Eva, turi ko nors imtis.
Krūptelėjau ir prisipažinau:
- Dar nesakiau mamai apie tai, kad vestuvės vyks rugsėjo dvide
šimt antrąją.
- Pasakyk. Dabar pat.
- Žinau.
- Mažute, - jis pūstelėjo iš akių kirpčiukus, - galėtum nusisam
dyti geriausią vestuvių planuotoją pasaulyje, bet tavo mama yra
112
vienintelis žmogus, galintis suorganizuoti grandiozines - Evos ver
tas - vestuves per keletą dienų.
- Nesutariame dėl stiliaus!
Keris iššoko iš lovos.
- Nemalonu tai priminti, bet mama žino geriausiai. Ji dekoravo šį
butą, perka tau drabužius. Jos stilius ir taip jau yra tavo stilius.
Vėriau jį akimis.
- Jai labiau nei man patinka apsipirkinėti.
- Žinoma, saldute, - ir pasiuntė man oro bučinį. - Paruošiu tau
puodelį kavos.
Nusispyriau patalus ir išlipau iš lovos. Geriausias mano draugas
teisus. Bet tik iš dalies: drabužius derinau pati - taip, kaip norėjau.
Nuo naktinio stalelio paėmiau telefoną ir jau norėjau skambinti
mamai, bet ekrane sušvito Gideono vardas.
- Labas, - atsiliepiau.
- Kaip rytas?
Nudžiugau išgirdusi atžarų, oficialųjo toną. Mano vyras buvo pa
skendęs darbuose, bet vis vien galvojo apie mane.
- Ką tik išsiritau iš lovos, tad negaliu pasakyti. Kaip tavo? Jau su-
pirkai visą Manhataną?
- Dar ne visai. Turiu ką nors palikti konkurentams. Kitaip juk
nuobodu.
- Na taip, iššūkiai tau patinka, - nuėjau į vonios kambarį, nužvel
giau vonią ir stabtelėjau prie dušo. Nuo minties apie nuogą ir šlapią
t
savo vyrą įkaitau. - Kaip manai, kas būtų nutikę, jei iš pat pradžių
nebūčiau tau atsispyrusi? Jei būčiau šokusi į lovą, kai paprašei?
- Būtum išvedusi mane iš proto, ką ir padarei. Tai buvo neišven
giama. Papietauk su manimi.
Nusišypsojau.
- Turėčiau planuoti vestuves.
- Girdžiu teigiamą atsakymą. Tai darbo pietūs, bet tau patiks.
m
Pažvelgusi į veidrodį pamačiau beprotiškai susitaršiusius plaukus
ir nuo pagalvės ant skruostų įsispaudusias raukšles.
- Kelintą?
- Vidudienį. Raulis lauks tavęs apačioje likus kelioms minutėms
iki dvyliktos.
- Turėčiau būti atsakingesnė ir atsisakyti.
- Bet nebūsi. Pasiilgau tavęs.
Man atėmė amą. Jis tai pasakė taip nerūpestingai, kaip kiti vyrai
tarsteli „Paskambinsiu tau“ ar ką panašaus. Bet Gideonas nebuvo iš
tų, kurie sakytų ką nors šiaip sau.
Visgi, troškau jo žodžiuose išgirsti jausmą.
- Esi pernelyg užsiėmęs, kad manęs pasiilgtum.
- Tai ne tas pats, - tarė jis ir kurį laiką patylėjęs pridūrė: - Be tavęs
„Crossfire“ kažkaip ne taip.
Džiaugiausi, kad jis nemato manęs išsišiepusios. Jo balse buvo
girdėti su niekuo nesupainiojamas suglumimas. Jamneturėtų rūpėti,
kad nebedirbu keletu aukštų žemiau jo kabineto, juk manęs nė ne
matydavo. Bet rūpėjo.
- Ką vilki? - paklausiau.
- Drabužius.
- Aha. Trijų dalių kostiumą?
- O būna kitokių?
Jam ne, jam nebuvo.
- Kokios spalvos?
- Juodos. Kodėl klausi?
- Kaistu galvodama apie tave, - nors tai buvo tiesa, klausiau ne
dėl to. - Kokios spalvos kaklaraištis?
- Baltas.
- Marškiniai?
- Irgi.
Užsimerkiau ir pabandžiau jį įsivaizduoti. Prisiminiau tą kombi
naciją.
- Dryžuotas?
114
Dryžuotą kostiumą jis rinkdavosi norėdamas atrodyti oficialiai,
prie jo derindavo tuos marškinius ir kaklaraištį.
- Taip. Eva... - prakalbo tyliau. - Nė nenutuokiu, kodėl nuo šio
pokalbio man standėja, bet standėja.
- Nes žinai, kad tave įsivaizduoju. Visą tokį tamsų, pavojingą ir
velniškai seksualų. Juk žinai, kaip susijaudinu į tave žiūrėdama, net
jei tik atmintyje.
- Susitikime čia. Anksčiau. Ateik dabar.
Nusijuokiau.
- Gerų dalykų verta palaukti, pone Krosai. Jau ir taip vos suspė
siu.
- Eva...
- Myliu tave.
Padėjusi ragelį pažvelgiau į save veidrodyje. Mintyse dar nespėjus
išblėsti Gideono atvaizdui, mieguista ir susivėlusi pati sau atrodžiau
nekaip. Kai maniau, kad Gideonas mane paliko dėl Korinos, pakei
čiau šukuoseną. Rezultatą pavadinau „Naująja Eva“. Nuo tada mano
plaukai užaugo žemiau pečių, nuaugo ir šviesesnės sruogos.
- Tu nuoga? - iš miegamojo riktelėjo Keris.
- Ne, - atsisukau, kai jis įžengė į vonią su kavos puodeliu ran
koje. - Planas pasikeitė.
- Rimtai?
Jis atsirėmė į spintelę ir sukryžiavo rankas.
- Šoku į dušą. Surask man pasakišką grožio saloną, kur mane ga
lėtų priimti už pusvalandžio.
- Gerai.
- Tada eisiu pietauti, o tu už mane kai kur paskambinsi. Atsily
gindama šį vakarą veduosi tave vakarienės. Pats išsirink vietą.
- Pažįstu šitą žvilgsnį, - tarė jis. - Vykdai misiją.
- Tikrų tikriausiai.
138
Kaip ji galėjo miegoti su Gideonu žinodama, kad jis nukentėjo
nuo jos iškrypėlio brolio? Nuo minties apie tai man pasidarė taip
bloga, kad tulžis sukilo iki gerklės.
Jos juokas susmigo į mane it stiklo šukės.
- Širdyje Gideonas tūžmingas ir žiaurus. Jis palauš tave, o tada
išmes. Jei iš pradžių neužmuš.
Atsitiesiau, rankos prie šonų susigniaužė į kumščius. Buvau tokia
pikta, kad visa drebėjau nuo pastangų suvaldyti troškimų smogti jai
tiesiai į pasipūtusį, bjaurų snukį.
- Kaip manai, kų veda pabaisos, kvaila kale? - priėjau prie jos. -
Dailias porcelianines lėlytes? Ar tokias pat pabaisas?
Pasistiebiau tiesiai jai prie veido.
- Dėl pasakos buvai teisi. Bet gražuolė - Gideonas. O pabaisa -
tai aš.
159
6
144
Patyliukais nusikeikiau, neapkęsdamas šios situacijos: turiu gir
dėti tokį jos skausmą žinodamas, kad pats jį ir sukėliau.
- Mieloji...
- Ar gali bent pamėginti įkrėsti jiems proto?
Užsimerkiau. Tai aš buvau prakeikta problema, dėl to negaliu būti
sprendimo dalis. Bet to juk nepasakysiu.
- Paskambinsiu jiems.
- Ačiū, - ji vėl šniurkštelėjo. - Myliu tave.
’ Man išsprūdo tylus garsas, nuo jos žodžių it nuo smūgio susver-
dėjau. Ji padėjo ragelį, nespėjau atgauti balso ir likau jausdamasis
praradęs progą.
Padėjau telefoną atgal ant stalo ir numaldžiau troškimą sviesti jį
į sieną.
Skotas atidarė duris ir kyštelėjo vidun galvą.
- Visi laukia jūsų konferencijų salėje.
- Ateinu.
- Be to, ponas Vidalis paprašė paskambinti jam, kai galėsite.
Trumpai linktelėjau, bet, išgirdęs patėvio vardą, mintyse sudeja
vau.
- Paskambinsiu.
Buvo beveik devynios, kai Raulis parašė man žinutę ir pranešė, kad
Eva kyla į apartamentus. Išėjau iš namuose įrengto darbo kambario,
„nuėjau pasitikti jos į prieškambarį ir nustebau pamatęs ją su didele
dėže rankose. Už jos, nešinas krepšiu, stovėjo Raulis.
Paėmiau iš jos dėžę ir ji išsišiepė.
- Atnešiau daiktų, kad įsibraučiau į tavo erdvę.
- Braukis į sveikatą, - tariau jai, prikaustytas žvitriai, padykusiai
žaižaruojančių pilkų jos akių.
Raulis padėjo krepšį svetainėje ant grindų ir tylomis dingo, pa
likdamas mudu dviese. Žvilgsniu nusekiau Evą, nužvelgiau tamsius
145
džinsus, apglėbiančiuskiekvieną jos linkį, ir laisvą šilkinę palaidinę,
kurią buvo į juos susikišusi. Avėjo žemakulnius batus, tad buvo be
veik visa pėda už mane žemesnė. Jos plaukai laisvai krito ant pečių ir
rėmino švarų, nedažytą veidą.
Ji sviedė rankinę į arčiausiai prie laukujų durų stovintį fotelį. Prie
kavos stalelio nusispyrusi batus, pažvelgė į mane, nužiūrėjo nuogą
krūtinę ir juodas šilkines pižamines kelnes.
- Sakei, kad gražiai elgsiesi, šaunuoli.
- Na, atsižvelgiant į tai, kad dar tavęs nė nepabučiavau, manau,
kad elgiuosi tiesiog puikiai, - priėjau prie valgomojo stalo ir padėjau
ant jo dėžę, tada dirstelėjau vidun ir pamačiau į plėvelę susuktas įrė
mintas nuotraukas. - Kaip vakarienė?
- Skani. Norėčiau, kad Tatjana nebūtų nėščia, bet, man regis, tai
verčia Kerį iš naujo viską įvertinti ir šiek tiek suaugti. O tai į gera.
Puikiai žinojau, kad neverta dalintis savo nuomone, tad tik link
telėjau.
- Atkimšti vyno?
Jos šypsena nušvietė visą kambarį.
- Būtų puiku.
Kai po kelių akimirkų grįžau į svetainę, ant židinio atbrailos ra
dau sustatytas nuotraukas. Čia buvo ir mudviejų nuotraukų kolia
žas, kurį padovanojau jai tam, kad laikytų darbe. Kitose mačiau Kerį,
Moniką, Stentoną, Viktorą ir Airlandę.
Ir save su tėvu paplūdimyje labai seniai darytoje nuotraukoje, ku
rią parodžiau jai, kai pasirašėme vasarnamio pirkimo sutartį.
Gurkštelėjau vyno ir nužvelgiau pokyčius. Pagrindinėje svetai
nėje daugiau jokių asmeninių daiktų nebuvo, tad kambarys pasikeitė
iš esmės. Ji buvo išrinkusi ryškių spalvų mozaikos stiliaus stiklinius
rėmelius, šie blizgėjo ir traukė akį.
- Ar tavo viengungiški savisaugos instinktai jau pabudo? - paer
zino Eva, paėmusi iš manęs savo taurę.
Patenkintas atsisukau į ją.
146
- Jau per vėlu mane gąsdinti.
- Esi tikras? Aš tik pradedu.
- Pats laikas.
- Na, gerai, - ji gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo mano išrinkto „Pi-
not Noir" vynuogių vyno. - Nes ketinau tau pačiulpti, kad nuramin
čiau, jei imsi gąsdintis.
Mano varpa sustandėjo ir pailgėjo.
- Na, bet jei jau apie tai užsiminei... Lyg ir pila šaltas prakaitas...
Iš po kavos stalelio išriedėjo pūkuotas kamuoliukas ir aš taip išsi
gandau, kad kone išpyliau raudoną vyną ant „Aubusono“ kilimo po
kojomis.
- Kas tai, po velnių?
Kamuolėlis pasipurtė ir virto šuniuku, ne ką didesniu nei mano
batai. Mažylis drebančiomis kojomis atklypčiojo prie manęs. Buvo
juodai kreminis su baltu pilveliu, turėjo didžiules ausis, plasnojan
čias aplink mielą, džiaugsmu ir jauduliu šviečiantį snukutį.
- Jis tavo, - tarė žmona, o jos balse skambėjo juokas. - Argi ne
mielas?
Be žodžių stebėjau, kaip šunytis prieina prie mano pėdų ir ima
laižyti pirštus.
- O, tu jam patinki! - ji pastatė taurę ant kavos stalelio, susmuko
ant kelių ir, ištiesusi ranką, paglostė šilkinę šunyčio galvą.
Sutrikęs apsižvalgiau ir pamačiau tai, ko anksčiau nebuvau paste
bėjęs. Raulio atneštas krepšys viršuje ir šonuose turėjo tinklelį orui
patekti.
- O Dieve, tau reikėtų pamatyti savo veidą! - Eva nusijuokė, pa
kėlė šunį ir atsistojo. Paėmė iš manęs taurę ir kyštelėjo šunytį.
Neturėdamas kito pasirinkimo, pagavau besiraitantį kailio ka
muolėlį ir tuoj pat teko atkraginti galvą, nes jis it paklaikęs ėmė lai
žyti man veidą.
- Aš negaliu turėti šuniuko.
- Aišku, gali.
147
- Aš nenoriu šuniuko.
- Aišku, nori.
- Eva... ne.
Ji nusinešė mano vyną ant sofos ir atsisėdo, parietusi po savimi
kojas.
- Dabar, kol atsikraustysiu, apartamentai neatrodys tokie tušti.
Spoksojau į ją.
- Man nereikia šuns. Man reikia žmonos.
- Dabar turi abu, - ji siurbtelėjo iš mano taurės ir apsilaižė lū
pas. - Kaip jį pavadinsi?
- Negaliu turėti šuniuko, - pakartojau.
Eva ramiai į mane žvelgė.
- Jis - sukaktuvių dovana nuo tavo žmonos, turi jį priimti.
- Sukaktuvių?
- Esame susituokę jau mėnesį, - ji atsilošė ant sofos ir pažvelgė į
mane, it prašytųsi išdulkinama.
- Pamaniau, kad galėtume nuvykti į vasarnamį ir atšvęsti.
Patogiau suėmiau besirangantį šunytį.
- Atšvęsti kaip?
- Kaip tik nori.
Man tučtuojau sustandėjo ir ji kaipmat tai pastebėjo.
Jos akys aptemo, ji glamonėjo žvilgsniu mano kelnes ištempusią
erekciją.
- Aš mirštu, Gideonai, - alsavo ji, jos lūpos ir skruostai nu
raudo. - Norėjau laukti, bet negaliu. Man tavęs reikia. Be to, šiandien
mūsų sukaktuvės. Jei negalime pasimylėti dabar, būti tik tu, aš ir tai,
ką turime - be jokių nesąmonių, - vadinasi, niekada nebegalėsime
mylėtis, o aš tuo netikiu.
Spoksojau į ją.
Ji gudriai šyptelėjo.
- Jei tai apskritai turėjo bent kiek prasmės.
148
Šunytis it pašėlęs laižė mano veidą, bet aš to beveik nepastebėjau,
nes visą dėmesį buvau sutelkęs į žmoną. Ji nesiliovė manęs stebinti,
pačiomis geriausiomis prasmėmis.
- Lakis.
Ji kryptelėjo galvą į šalį.
-Ką?
- Toks bus jo vardas. Lakis.
Eva nusijuokė.
- Tu maniakas, šaunuoli.
149
Mieliausias mano niūrusis irpavojingasis vyre,
šunys puikiai perpranta žmonių būdų. Esu tikra, /cadžavusis
biglis, kurį dabar turi, garbins tave beveik taip pat, kaip garbinu
aš, nes pamatys tavyje tai, ką ir aš matau: nirtų globėjiškumą,
dėmesingumą ir ištikimybę. Tu visa savo esybe esi alfa vyras, tad
jis tau paklus, kai nepaklustu aš. (Esu tikra, kad tai įvertinsi!)
Laikui bėgant, įprasi būti jo, mano ir visų kitų tavo gyvenime
esančių žmonių besąlygiškai mylimas.
Tavo visada ir amžinai,
ponia X
152
- Dabar, kai išgirdau tavo balsą, jau geriau.
- Šuniukas kelia bėdų? Ar košmaras? O gal įkaitai?
Mane užliejo ramybė. Maniau, jai teks gerokai mane paspausti,
bet panašu, kad ji ramiai grąžins mane į vėžes. Tai dar viena priežas
tis stipriau stengtis suteikti jai tai, ko trokšta, kad ir ką man sakytų
pirminis instinktas. Nes kai Eva laiminga, laimingas ir aš.
- Gal visi trys.
- Gerai, - sušiugždėjo patalai. - Pradėk nuo pradžių, šaunuoli.
- Jei užrakinu narvą, Lakis ima zurzti ir negaliu užmigti.
Ji nusijuokė.
- Švelnuolis. Jis tave perprato. Uždarei jį darbo kambaryje?
- Ne. Ten jis loja ir vis tiek negaliu užmigti. Galiausiai tiesiog už
dariau narvą, jo nerakinau ir Lakis nurimo.
- Jis neišmoks valdyti savo pūslės, jei jo netreniruosi.
Pažvelgiau į skreite susirangiusį ir miegantį biglį.
- Jis mane pažadino iš košmaro. Manau, sąmoningai.
Ji kurį laiką tylėjo.
- Papasakok.
Papasakojau, ji išklausė.
- Jis jau anksčiau bandė užšokti ant lovos, bet jam nesisekė, - už
baigiau. - Jis per mažas, o lova per aukšta. Bet vis vien užsirabždino
manęs pažadinti.
Ragelyje nuaidėjo jos atokvėpis.
- Matyt, ir jis negali užmigti, kai tu triukšmauji.
Prireikė akimirkos ją suprati, tada nusijuokiau. Po sapno likęs ne
rimas išsisklaidė kaip dūmas.
- Staiga pajutau nenumaldomą troškimą persimesti tave per kelį
ir gerai išvanoti, angele.
Jos balsas džiugiai sušilo.
- Pamėgink, mažuti. Pažiūrėk, kas bus, - žinojau, kas bus. Tai
ji nežino. Kol kas. - O jei grįšime prie tavo sapno... - sumurmėjo
153
ji. - Žinau, kad jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš iš tiesų manau, kad
tau vėl reikėtų pasikalbėti apie Hju su savo motina. Žinau, kad bus
skaudu, bet manau, kad tai būtina.
- Tai nieko nepakeis.
- Tiksliai to nežinai.
- Žinau, - pasimuisčiau ir Lakis prieštaraudamas niurgztelėjo. -
Anksčiau neprisiruošiau tau pasakyti. Krisas padavė skyrybų doku
mentus.
- Ką? Kada?
- Tiksliai nežinau. Airlandė tik šiandien papasakojo. Kalbėjausi
su Krisu po darbo, bet jis tik aptarė jų vedybinę sutartį ir pranešė,
kad nori padaryti papildomų nuolaidų. Nekalbėjome apie tai, kodėl
jis nori skirtis.
- Manai, tai dėl to, kad jis sužinojo apie Hju?
Atsidusau, dėkingas, kad galiu su ja apie tai pasikalbėti.
- Manau, kad tai ne atsitiktinumas. Būtų per didelis sutapimas.
- Oho, - ji atsikrenkštė. - Manau, iš tikrųjų labai myliu tavo pa
tėvį.
Negalėjau pasakyti, ką jaučiu Krisui. Nežinojau.
- Kai pagalvoju apie tai, kad motina dėl to sielvartauja... Aš galiu
tai įsivaizduoti, Eva. Esu tai matęs.
- Žinau.
- Negaliu to pakęsti. Nekenčiau jos tokios. Buvo skaudu ją tokią
matyti.
- Tu ją myli. Viskas gerai.
Mylėjau ir Evą. Ir tai, kad ji nesmerkia. Visišką jos atsidavimą. Tai
suteikė man drąsos ištarti:
- Be to, džiaugiuosi. Koks šunsnukis jaučiasi gerai, kai jo motinai
skaudu?
Ilga tyla.
- Ji tave įskaudino. Ji tave vis dar skaudina. Tavo džiugesys ma
tant ją taip pat įskaudintą yra natūralus gyvuliškas instinktas. Bet,
154
manau, iš tiesų džiaugiesi dėl to, kad turi... šalininką. Žmogų, kuris
jai tvirtina, kad tai iš tiesų su tavimi vyko ir kad tai nėra normalu.
Užsimerkiau. Jei ir turėjau šalininką, tai tik savo žmoną.
- Ar nori, kad grįžčiau? - paklausė ji.
Buvau beatsisakantis. Po košmaro paprastai ilgai prausdavausi
po dušu, o paskui pasinerdavau j darbą. Tai buvo įprasta rutina, ji
padėdavo man susiimti. Bet netrukus Eva gyvens kartu, dalinsis su
manimi gyvenimu, ir nors man to reikėjo, nebuvau visiškai tam pri
brendęs. Privalau pradėti ruoštis.
Bet svarbiau nei visa tai buvo noras, kad ji būtų šalia. Norėjau ją
pamatyti, užuosti, priglausti.
- Atvažiuosiu tavęs, - tariau jai. - Greitai palįsiu po dušu ir, prieš
išvažiuodamas, parašysiu.
- Gerai. Būsiu pasiruošusi. Myliu tave, Gideonąi.
Giliai įkvėpiau, leidau jos žodžiams tekėti savo gyslomis.
- Ir aš tave, angele.
156
Eva visada buvo gosli ir moteriška, o pradėjusi lankyti krav maga
treniruotes labai sutvirtėjo. Tai irgi mane jaudino. Nuleidau galvą,
brūkštelėjau per jos lūpas savosiomis. Mano širdis daužėsi bandy
dama suvokti, ką man reiškia Eva. Jos sukelti jausmai buvo tokie
nauji ir iki jos nepažinti - jie niekada man nepabos.
Gal dėl to ištvėriau viską, ką teko, kad ją suradęs tai įvertinčiau.
Niekada Evos buvimo kartu nelaikysiu savaime suprantamu.
Mano šoną lyžtelėjo ir pakuteno ne mano žmonos liežuvis. Nusi
keikęs krūptelėjau ir Eva nusijuokė.
Per petį nudiegiau akimis mažą niekšelį, kuris susijaudinęs šoki
nėjo ir it paklaikęs vizgino uodega.
- Klausyk, Laki. Šis vardas tau visai netinka.
Eva sukikeno.
- Jis padeda tau tesėti savo pažadą elgtis gražiai.
Atsukau nirtulingą žvilgsnį į žmoną, jos nagai vis dar tvirtai laikė
mano užpakalį.
- Pažadą, kuriame buvo sąlyga, kad gražiai elgsiesi ir tu.
Eva atitraukė rankas ir, iškėlusi jas virš galvos, pamojavo pirš
tais. Bet jos žvilgsnis buvo karštas, lūpos pravertos, ji greitai alsavo.
Virpėjo po manimi, nors jos oda degė. Jos geismas ramino šėlstantį
mano paties troškimą. O jos įsipareigojimas laukti - dabar, kai žino
jau jo priežastį, - suteikė man jėgų atsitraukti.
Nuo jos atsiskirti buvo fiziškai skausminga. Kančios persismel
kusi jos dejonė nuvilnijo mano kūnu, puikiai atspindėdama mano
paties jausmus. Kritau ant nugaros ir tučtuojau buvau nulaižytas La-
kio.
- Jis iš tiesų tave myli, - tarė Eva.
Ji apsivertė ant šono ir ištiesusi ranką pakasė jam paausį. Ačiū
Dievui, tai priviliojo jį pas ją. Lakis ėmė laižyti jos veidą ir ji su pasi
tenkinimu sucypė, o aš, nepaisydamas maudžiančio penio, nusišyp
sojau.
157
Galėčiau skųstis prakeiktu šunimi, sekso ir miego stygiumi ir dar
daug kuo. Bet iš tikrųjų apie tobulesnį gyvenimą nė nesvajočiau.
158
Mano žvilgsnis nuslydo prie žmonos nuotraukos - dieną taip
nutikdavo dažnai. Eva pasiūlė man psichologo pagalbą netrukus po
to, kai pradėjome susitikinėti. Ji norėjo išpešti iš mūsų santykių šį tą
daugiau. O aš norėjau jos, tad sutikau. Iš pradžių tiesiog abejingai
vykdžiau nurodymus, bet dabar galiu pasakyti, kad tikrai buvo verta.
- Ji visa tai pradėjo, - sušnypštė motina. - Tu toks protingas vy
ras, Gideonai, bet niekaip nepraregi, ką ji daro.
- Štai čia ir atsisveikinu, mama, - atsakiau, kol ji nespėjo manęs
išvesti iš kantrybės. - Paskambink, jei ko prireiks.
Padėjau ragelį ir lėtai apsukau kėdę ratu. Viduje virė nusivylimas
ir pyktis, atsirandantis kaskart pabendravus su motina, bet šiandien
tai jutau stipriau nei įprastai. Gal dėl to, kad taip neseniai ją sapnavau
ir vėl išgyvenau tą akimirką, kai suvokiau, kad ji nepersigalvos, kad
sąmoningai pasirenka nematyti, o aš niekada nesuprasiu, kodėl ji taip
elgiasi.
Ištisus metus ieškojau jai pateisinimo. Sugalvojau krūvas prie
žasčių, kodėl ji atsisakė mane ginti, kad bent kiek save paguosčiau.
Galiausiai suvokiau, kad ji daro tą patį, tik atvirkščiai, kad kuria is
torijas, kodėl, esą, meluoju apie smurtą, padėsiančias jai susitaikyti
su savo sprendimu apsimesti, kad to niekada nebuvo. Tad lioviausi.
Ji nuvylė mane kaip motina, bet mieliau tikėjo, kad aš nuvyliau ją
kaip sūnus.
Taip ir gyvenome.
Vėl atsisukęs į stalą, pakėliau telefoną ir paskambinau broliui.
- Ko nori? - atsiliepė jis.
Mačiau susiraukusį jo veidą. Tokį nepanašų į manąjį. Kristoferis
vienintelis iš trijų mano motinos vaikų buvo panašesnis į savo tėvą
nei į mūsų motiną.
Jo kandumas, kaip buvo galima nuspėti, pažadino manyje troš
kimą erzinti.
- Kaip malonu išgirsti tavo balsą. Kas dar?
159
- Gana malti šūdą, Gideonai. Paskambinai pasidžiaugti? Pagaliau
išsipildė didžiausias tavo troškimas.
Atsilošiau krėsle ir pažvelgiau į lubas.
- Pasakyčiau, kad labai apgailestauju dėl to, kad tavo tėvai ski
riasi, bet tu manimi nepatikėtum, tad kam vargintis. Todėl tik pasa
kysiu, kad esu čia, jei tau manęs prireiktų.
- Eik po velnių, - ir padėjo ragelį.
Patraukiau telefoną nuo ausies ir kurį laiką laikiau jį ore. Priešin
gai, nei manė Kristoferis, ne visada šitaip jo nemėgau. Buvo metas,
kai džiaugiausi jį turįs. Kurį laiką jis man buvo bičiulis. Brolis. Tą
priešiškumą, kurį jutau dabar, jis užsitarnavo. Bet tai nesvarbu, nes
visada juo rūpinsiuosi ir stebėsiu, kad jis nesukluptų per stipriai, pa
tinka jam tai ar ne.
Padėjęs telefoną į vietą, grįžau prie darbų. Juk privalau pasirū
pinti, kad turėčiau laisvą savaitgalį. Būdamas su žmona planavau
būti niekam nepasiekiamas.
165
7
166
- Nesivarginkite, panele Tramel, ~ tarė pareigūnas Penja, kai abu
su partnere, po pažasčia pasispaudę kepures, užėjo į virtuvę.
Penja buvo vaikiško veido, dėl to atrodė jaunesnis, nei tikriausiai
buvo. Spėju, jis maždaug mano metų, Viliams buvo smulki, goslių
formų juodaodė skvarbiomis policininkės akimis, išduodančiomis,
kad ji matė tai, ko aš pamatyti niekada nenorėčiau.
Buvau paprašiusi jų palaukti svetainėje, bet jie atsekė iš pas
kos. Dėl to jaučiausi medžiojama - buvau tikra, kad to jie ir
siekia.
- Nieko tokio, - nebesistengiau elegantiškai patiekti grietinėlės ir
tiesiog pastačiau kartoninį pakelį ant spintelės. - Be to, laukiu savo
advokato, tad kol kas iš tiesų nelabai turiu, ką veikti.
Pareigūnė Viliams šaltai mane nužiūrinėjo, lyg svarstydama, ko
dėl jaučiu poreikį turėti advokatą.
Neturėjau teisintis, bet žinojau, kad nepakenks paaiškinti jiems,
kodėl imuosi atsargumo priemonių.
- Mano tėtis policininkas Kalifornijoje. Išdėtų mane į šuns die
nas, jei žinotų, kad neklausau jo patarimo.
Pasičiupau iš spintelės išimtą cukrų, padėjau ant padėklo ir nu
nešiau jį prie stalo.
- Kur Kalifornijoje? - paklausė Penja ir pasiėmė puodelį neba
lintos kavos.
- Ošensaide.
- San Diege, ar ne? Puiku.
- Taip.
Viliams į kavą šliūkštelėjo šlakelį grietinėlės ir įsidėjo daug cu
kraus - jo įsibėrė tiesiai iš dėžutės.
- Ar ponas Krosas čia?
- Susitikime.
Neatitraukdama akių nuo manęs, ji pakėlė puodelį prie lūpų.
- Kas tas vyrukas, kurį sutikome išeinantį?
167
Sąmoningai nerūpestingas jos tonas privertė mane nudžiugti, kad
pasikviečiau Arašą. Nė akimirką nepatikėjau, kad klausimas buvo
bereikšmis.
- Bleras Esąs. Interjero dizaineris, darome su juo remontą.
- Gyvenate čia? - paklausė Penja. - Buvome užsukę į butą Aukš
tutiniame Vest Saide, girdėjome, kad jis jūsų.
- Kraustausi.
Jis atsirėmė į salelę valgomajame ir apsižvalgė.
- Nebloga vietelė.
- Ir aš taip manau.
Viliams pagavo mano žvilgsnį.
- Ar seniai susitikinėjate su Gideonu Krosu?
- Tiesą sakant, ji už manęs ištekėjusi, - tarė Gideonas, staiga pa
sirodęs ant slenksčio.
Penja atsitiesė ir greitai nugurkė. Viliams taip trenkė puodelį ant
stalo, kad net kava išsitaškė.
Gideonas visus nužvelgė, mudviejų žvilgsniai susitiko. Jis atrodė
tobulai: kostiumas nepriekaištingas, kaklaraištis tvarkingai surištas,
tamsūs plaukai rėmino gražų, laukinį veidą. Jausmingas lūpas supo
vos matomi šereliai. Jie ir seksualus plaukų ilgis suteikė civilizuotam
vyrui pavojingo žavesio.
Net tarp mudviejų stovintys policininkai nesukliudė man, vos jį
išvydus, pajusti didžiulio geismo.
Stebėjau, kaip jis eina prie manęs, kaip nusimeta švarką, lyg du
manęs apklausti atėję policininkai būtų natūraliausias dalykas pa
saulyje. Permetęs švarką per aukštos kėdės atkaltę, jis atsistojo greta
manęs, paėmė iš rankų kavą ir pabučiavo į smilkinį.
- Gideonas Krosas, - tarė jis, ištiesdamas ranką pareigūnams. - O
čia mūsų advokatas, Arašas Madanis.
Tik tada pastebėjau, kad už mano vyro į virtuvę įėjo ir Arašas.
Panašu, kad pareigūnai, kaip ir aš, visą dėmesį sutelkę į Gideoną, jo
irgi nepastebėjo.
168
Arašas, neįtikėtinai savimi pasitikintis, tamsus, išvaizdus ir be pa
stangų apžavintis vyras, užėjęs į kambarį tuoj jį užvaldė ir plačiai išsi
šiepęs prisistatė. Skirtumas tarp jo ir Gideono buvo akivaizdus. Abu
buvo elegantiški, gražūs ir šaltakraujiški. Abu mandagūs. Bet Arašas
atrodė pasiekiamas, perprantamas, o Gideonas - bauginantis ir šaltas.
Pakėliau akis į savo vyrą, šis siurbtelėjo mano kavos.
- Norėtum juodos?
Jis paglostė mano nugarą, bet neatitraukė akių nuo pareigūnų ir
Arašo.
- Mielai.
- Gerai, kad jūs čia, pone Krosai, - tarė Penja. - Daktarė Lukas
kaltinimus pateikė ir jums.
178
Jis ėjo tikslingai, bet neskubėdamas. Kvėpavo ramiai ir lygiai. Ele
gantišku, lengvu spyriu atidarė duris.
O Dieve, tokia jo savitvarda vedė mane iš proto.
Jis pamėgino paguldyti mane ant lovos, bet aš laikiausi įsikibusi.
- Negalėsiu tavęs nurengti, jei manęs nepaleisi, - vien tik kimus
balsas išdavė jo geismą.
Paleidau ir jam dar nespėjus atsitiesti, atsagsčiau liemenę.
- Tu nusirenk.
Jis stumtelėjo mano ranką, kad galėtų nusirengti pats. Sulaikiusi
kvapą stebėjau, kaip jis tai daro.
Įdegusios, mano dovanotais žiedais puoštos jo rankos, įgudusiai
atrišančios kaklaraištį... Ar gali būti kas erotiškiau?
Traukiamo šilko šnabždesys. Nerūpestingai žemėn numestas ka
klaraištis. Karštis jo akyse, matančiose, kaip jį stebiu.
Tai buvo baisiausia kančia, bet prisiverčiau tverti. Beprotiškai
geidžiau jį paliesti, bet valdžiausi. Laukiau jo, troškau jo. Versdama
save laukti, kankinau mus abu, tad tai buvo mažiausia, ko nusipel
niau.
Pasiilgau jo. Pasiilgau jo tokio.
Jo marškinių apykaklė prasivėrė, jis atsisegė ją, atidengdamas sti
prų kaklą, paskui krūtinę. Norėdamas mane paerzinti, pasiekęs sagą
tuoj po krūtinės raumenimis, sustojo ir ėmė atsiseginėti sąsagas.
Lėtai po vieną jas nusisegė, atsargiai ir dėmesingai pasidėjo ant
spintelės prie lovos.
Tyliai sudejavau. Neviltis šėlo manyje, tekėjo gyslomis it galin
giausias afrodiziakas.
Gideonas nusimetė marškinius ir liemenę, jo pečiai įsitempė ir
vėl atsipalaidavo.
Jis tobulas. Kiekvienas jo kūno colis. Kiekvienas tvirtas raumuo
po šiurkščiai šilkine oda. Nieko gyvuliško. Nieko ne per daug.
Išskyrus jo penį. Jėzau.
179
Suspaudžiau šlaunį kai jis nusispyrė batus ir ilgomis, stipriomis
kojomis nusimovė kelnes bei trumpikes. Mano lytis tino ir maudė,
kraujas plūdo į patį mano centrą, slidus tarpkojis geidulingai drėko.
Jis atsitiekė, tvirti jo pilvo raumenys įsitempė. Šlaunų raumenys
tiesėsi iki pat plačios, ilgos varpos, kylančios aukštyn tarp kojų.
- O Dieve, Gideonai.
Plati galvutė buvo drėgna. Sunkios jo sėklidės kabėjo, atsverda-
mos gysloto penio svorį. Jis buvo didingas, gražus pačia primityviau
sia prasme, beprotiškai vyriškas. Pamačius jį, manyje pabudo viskas,
kas moteriškiausia.
Apsilaižiau lūpas, į burną staiga pritvinko seilių. Norėjau jo para
gauti, išgirsti jo palaimą, kol dar nepaskendau savojoje, justi, kaip jis
dreba ir tirta, kai privedu jį prie pat ribos.
Gideonas suėmė ranka savo erekciją ir ėmė šiurkščiai glamonėti
ją nuo šaknies iki galiuko, pumpavo, kol galvutę papuošė drėgmės
perlas.
- Jis tavo, angele, - šiurkščiai tarė jis. - Imk.
Nusiritau nuo lovos ir palengva leidausi ant kelių.
Jis tvirtai sučiaupė lūpas ir pačiupo mane už alkūnės.
- Nuoga.
Buvo sunku atsistoti, nuo geismo linko kojos. Dar sunkiau sekėsi
atsispirti pagundai nusiplėšti visus drabužius vienu kartu. Drebė
dama atsirišau berankovę susiaučiamą palaidinę, pasistengiau gun
dančiai ją nusimesti.
Pamatęs nėriniuotą liemenėlę, jis šnypšdamas įkvėpė - išsidavė,
kad valdytis darosi sunku. Mano krūtys buvo sunkios ir jautrios, spe
neliai kieti.
Gideonas žingtelėjo prie manęs, rankas pakišo po petnešėlėmis ir
leido jas žemyn, kol atsidūriau ištiestuose jo delnuose. Užsimerkiau
ir tyliai suvaitojau, jis švelniai suspaudė, svėrė mano krūtis, paskui
nykščiais perbraukė spenelius.
180
- Nereikėjo tavęs nurengti, - įsitempęs tarė. Bet jo prisilietimas
sakė ką kita. Kad aš graži. Seksuali. Kad jis nemato nieko kito.
Jam atsitraukus sudejavau, iškart pasiilgusi jo rankų.
Jo akys buvo tokios tamsios, atrodė lyg juodos.
- Paduokjas man.
Pasimuisčiau, mano lytis tvinksėjo. Gūžtelėjusi leidau nukristi
palaidinei, atsisegiau liemenėlę. Kai ji nuslydo mano rankomis, susi
ėmiau krūtis ir kilstelėjau prie jo.
Gideonas erzinančiai kantriai palenkė galvą ir liežuvio galiuku
lėtai, neskubėdamas palaižė spenelį. Norėjau rėkti... trenkti jam...
daryti ką nors. Bet kąykad tik sugriaučiau tą prakeiktą jo savitvardą.
- Prašau, - begėdiškai maldavau. - Gideonai, prašau...
Jis ėmė čiulpti, stipriau Čiulpė giliai apžiojęs ir greitai, liežuvis
tūžmingai puolė įsijautrinusį spenelį. Užuodžiau gyvulišką jo geismą,
feromonus ir testosteroną, karštligiškai sujaudinto, gyvybingo vyro
kvapą. Jis kvietė mane, toks reiklus ir savininkiškas. Jutau jo trauką.
Jutau, kaip tirpstu, kaip pasiduodu.
Susvyravau, jis mane pagavo, nusvarino per ranką ir perėjo prie
kitos krūties. Čiulpė taip stipriai, kad skruostai įdubo, o mano kūnas
ritmiškai įsitempinėjo. Nuo pozos, kuria turėjau stovėti, kad jis ga
lėtų mėgautis, skaudėjo nugarą ir tai mane beprotiškai jaudino.
Koviausi dėl jo. Jis dėl manęs nužudė. Mus siejo ryšys, pirmykš
tis ir primityvus, neapibrėžiamas jokiomis sąvokomis. Jis galėjo imti
mane, naudotis manimi. Buvau jo. Priverčiau jį laukti, ojis man leido
ir nė nebuvau tikra, kad žinau už ką. Bet dabar jis man primena, kad
galiu išeiti ir bandyti laikytis atokiai, bet mudu jungiančios grandi
nės visada bus jo rankose. Ir jis prisitrauks mane atgal, kai tik pano
rės, nes priklausau jam.
Visada mano.
- Nelauk, - mano rankos įsivėlė į jo plaukus. - Išdulkink. Man
reikia tavo penio savyje...
181
Jis apsuko mane, palenkė virš lovos ir prispaudė ranka tarp men
čių, o kita siektelėjo nugaroje buvusio kelnių užtrauktuko. Atsegda
mas truktelėjo jį ir suplėšė medvilnę.
- Ar tu su manimi? - suurzgė jis ir kyštelėjęs ranką į kelnes suėmė
mano sėdmenis.
- Taip! O Dieve, taip... - ir jis tai žinojo, bet vis vien paklausė.
Visada primindavo man, kad valdau aš, kad leidimą jam duodu aš.
Viena ranka smaukdamas mano kelnes žemyn iki kelių, visiškai
jas suplėšė, kita laikė įsikibęs man į plaukus. Buvo šiurkštus, nekan
trus. Suėmęs kelnaites su juostele, ištempė jas, medžiaga įsirėžė man
į odą ir galiausiai pertrūko.
Įkišęs ranką tarp surakintų mano kojų, delnu suėmė lytį. Virpė
dama išsiriečiau.
- Kristau, kokia tu šlapia, - jis įkišo pirštą vidun. Ištraukė. Įkišo
du. - Man taip stovi.
Jautrūs audiniai siurbė vidun besiveržiančius jo pirštus. Jis atsi
traukė ir ėmė trinti, glamonėti mano klitorį. Šliejausi prie jo pirštų
galų, tyliai aimanavau ir maldavau, kad spaustų stipriau.
- Nebaik, kol atsidursiu tavyje, - suurzgė jis, abiem rankomis
suėmė už klubų ir prisitraukęs mane įrėmė plačią varpos galvutę į
mano plyšį.
Akimirką sustingau, sunkiai ir garsiai alsavau. Tadajis įsiskverbė.
Surikau į čiužinį rangydamasi, kad jį sutalpinčiau, buvau plačiai iš
tempta ir perpildyta.
Jis laikė mane iškėlęs, pėdomis nesiekiau žemės. Suko klubus,
užėmė visą ertmę manyje, varpa skverbėsi vis gilyn. Spaudžiau jį,
pulsavau iš skuboto malonumo.
- Viskas gerai? - rėžė jis, pirštais nerimastingai minkydamas
mano kūną.
Atsispaudžiau rankomis, skausmingai priartėjau prie viršūnės.
-Dar.
182
Per ausyse ūžiantį kraują išgirdau jį suvaitojant mano vardą. Jo
penis dar labiau pritvinko ir pailgėjo, tada trūkčiodamas ėmė lie
tis stipriomis srovėmis. Atrodė, kad tai tęsiasi amžinybę, gal taip ir
buvo. Jis ėmė dulkinti mane jau kone baigdamas ir po akimirkos bu
vau užtvindyta karšta, kremine sėkla. Pajutus jį, orgazmas užliejo ir
mane. Jutau galingus jo spazmus, krečiančius visą mano kūną.
Nagais draskiau užtiesalą, mėgindama rasti atramą, o Gideonas
skverbėsi į mane, paskendęs tūžmingame malonume. Slidi jo sėkla
sušlapino mano lytines lūpas ir ėmė tekėti kojomis žemyn. Jis vaitojo
ir dulkino mane, suko klubus, skverbėsi gilyn. Praėjus vos kelioms
akimirkoms po pirmojo išsiveržimo, sudrebėjo ir išsiliejo dar sykį.
Pasilenkęs prie manęs, pabučiavo į petį, karštas ir greitas jo kvė
pavimas nuvilnijo nuo prakaito šlapia mano nugara. Jo krūtinė ki
lojosi man prie stuburo, į liemenį jsikirtę gniaužtai atsileido. Jis ėmė
glostyti mane, raminti. Pirštai susirado klitorį ir ėmė masažuoti, ža
dinti mane, kviesti dar vieną sukrečiantį orgazmą.
Prigludusios prie mano odos jo lūpos judėjo. Angele... Kartojo vėl
ir vėl. Skausmingai. Beviltiškai. Alsiai.
Visada tavo.
Jis nesitraukė iš manęs, buvo standus ir vėl pasiruošęs.
185
- Nepamenu, kaip atsidūrėme lovoje, - sumurmėjau gerkliniu,
kone užkimusiu balsu.
Gideono krūtinėje sukunkuliavo juokas. Jis pasuko galvą ir pri
spaudė lūpas man prie kaktos.
Prisiglaudžiau arčiau, užmečiau ranką jam ant liemens ir stipriai
įsikibau.
- Tau viskas gerai? - švelniai paklausė jis.
Atlošiau galvą ir pažvelgiau į jį: buvo nuraudęs ir suprakaitavęs,
plaukai prilipę prie smilkinių ir kaklo. Jo kūnas veikė it gerai sutepta
mašina, atlaikanti sekinantį kovos menų krūvį. Dulkinimasis jo ne
išvargino - galėtų tai daryti visą naktį ir nenugeibti. Jį sekino pastan
gos susivaldyti kiek įmanoma ilgiau, kol aš pakvaišiu dėl jo taip, kaip
jis kvaišo dėl manęs.
- Išdulkinai man smegenis, - nusišypsojau, jaučiausi apsvai
gusi. - Mano kojų ir rankų pirštai tvinkčioja.
- Buvau šiurkštus, - jis palietė mano klubą. - Palikau tau mėlynę.
- Mmm... - užsimerkiau. - Žinau.
Pajutau, kaip jis pasimuisto, pakyla ir užstoja man šviesą.
- Tau tai patinka, - sumurmėjo jis.
Pažvelgiau į jį, palinkusį virš manęs. Paliečiau jo veidą, pirštų ga
liukais perbraukiau antakį ir žandikaulį.
- Dievinu tavo savitvardą. Ji mane jaudina.
Jis sučiupo dantimis mano pirštus, paleido juos.
- Žinau.
- Bet kai ją prarandi... - atsidusau prisiminusi. - Mane veda iš
proto žinojimas, kad galiu tave taip įaudrinti, kad šitaip manęs geidi.
Jis nuleido galvą, kakta palietė manąją. Prisitraukė mane artyn ir
pajutau, kad jo penis vėl ima standėti.
- Labiau nei bet ko kito.
- Ir manimi pasitiki, - mano glėbyje jis atsipalaiduodavo.
Laukinė jo aistra neslėpė jo pažeidžiamumo, priešingai - at
skleidė jį.
184
- Labiau nei bet kuo kitu, - be jokių pastangų remdamasis ant
rankų, kad manęs nesutraiškytų, jis užgulė, paslėpė mano kūną sa
vuoju nuo kulkšnių iki pečių. Jausmingas spaudimas vėl mane su
jaudino.
Gideonas kryptelėjo galvą ir palietė savo lūpomis manąsias.
- „Crossfire“, - sumurmėjo.
„Crossfire“ - tai mano saugos žodis, jį sakydavau jam, kai nebe
galėdavau ištverti, kai norėdavau, kad liautųsi daryti tai, ką darė.
Man jis tai sakydavo irgi tada, kai nebegalėdavo ištverti, bet ne
norėjo, kad liaučiausi. Gideonui „Crossfire“ reiškė ryšį, gilesnį už
meilę.
Nusišypsojau.
- Ir aš tave myliu.
186
8
187
norėjo manyje atrasti silpnybių, apsidžiaugs. Bet dabar tai nekėlė
man tokio nerimo, kokį būtų kėlę kadaise.
Angusas teisus. Susikroviau turtus, be to, turiu Evą.
Jei užtikrinti jos ramybę reiškia pasitraukti iš viešumos, taip ir
padarysiu. Apgalvojau tai jau tada, kai grėsmę vis dar kėlė Neitanas
Barkeris. Eva buvo pasiruošusi slėpti mūsų santykius nuo pasaulio,
kad apsaugotų mane nuo bet kokio skandalo, galinčio kilti dėl jos
praeities. Aš taip aukotis neketinau. Slėptis. Vogti akimirkas drauge.
Viešumoje apsimetinėti, kad nesame taip stipriai ir negrįžtamai įsi
mylėję.
Dabar buvo kitaip. Ji man būtina kaip oras. Apsaugoti jos laimę
buvo svarbiau nei bet kada. Žinojau, ką reiškia būti smerkiamam dėl
kažkieno kito nuodėmių, ir niekada neleisčiau to pajusti savo žmo
nai. Priešingai, nei ji manė, galėjau gyventi nevaldydamas nieko, kas
susiję su „Cross Industries“.
Neleisčiau dienų, apsijuosęs prakeikta strėnjuoste ir vaidindamas
Tarzaną, bet tarp dviejų kraštutinumų yra patogus vidurys.
- Įspėjai mane dėl Enės, - papurčiau galvą. - Reikėjo tavęs pa
klausyti.
Jis numojo ranka.
- Kas padaryta - padaryta. Enė Lukas - suaugusi moteris. Gali
prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Ką darai>bičiuli? - paklausė jis, kai Enė įlipo į bentlį tą pirmąją
naktį. Ateinančias savaites jis vis aiškiau reiškė savo nepritarimą, kol
vieną dieną, kalbėdamasis su manimi, pakėlė balsą. Pasibjaurėjęs sa
vimi, kad baudžiu moterį, kuri man nieko nepadarė, išsiliejau ant jo
ir liepiau prisiminti savo vietą.
Tas trumpas, skausmingas žvilgsnis, kurį jis tučtuojau paslėpė,
mane persekios iki kapo duobės.
- Atsiprašau, - tariau, žvelgdamas jam į akis. - Dėl to, kaip el
giausi.
Jo veidą suraukšlėjo maža šypsenėlė.
188
- Atsiprašymas nebūtinas, bet aš jį priimu.
- Ačiū.
Per garsiakalbį pasigirdo Skoto balsas.
- Atvyko „PosIT“ komanda. Be to, skambina Arnoldas Ričis.
Sako, ilgai netruks.
Pažvelgiau į Angusą norėdamas sužinoti, ar jis dar turi man
ką svarbaus. Jis nerūpestingai atsisveikino paliesdamas antakį ir
išėjo.
- Sujunk, - tariau Skotui.
Palaukiau, kol užsidegs raudona lemputė, tada atsiliepiau per gar
siakalbį.
- Kur tu?
- Ir tau labas, drauguži, - pasisveikino Arnoldas, jo balsą spal
vino itališkas akcentas. - Girdėjau, kad šią savaitę pražiopsojau judu
su Eva restorane.
- Puikiai papietavome.
- Kitaip ir būti negalėjo. Ir vakarienė pas mus nebloga.
Sūpausi kėdėje.
- Tu Niujorke?
- Taip, organizuoju tavo bernvakarį, todėl ir skambinu. Jei turi
planų šį savaitgalį, atšauk.
- Mudu su Eva būsime išvykę.
- Ji bus išvykusi. Kaip supratau iš Šonos, išvykusi iš šalies. Tu irgi
būsi išvykęs. Likęvyrukai sutinka. Priversime tave bent kartą išsineš
dinti iš Niujorko.
Buvau taip priblokštas pirmųjų Arnoldo žodžių, kad kone negir
dėjau nieko kito.
- Eva niekur iš šalies nevažiuos.
- Apie tai tau reikės kalbėtis su ja ir jos draugėmis, - ramiai tarė
jis. - O mes vykstame į Rio.
Atsistojau. Po velnių. Evos nėra „Crossfire“. Negalėjau nusileisti
liftu ir ją susirasti.
189
- Paprašysiu Skoto suorganizuoti skrydį, - tęsė jis. - Išvykstame
penktadienį vakare ir grįžtame pirmadienį, kad spėtum į darbą, jei
jausiesi pakankamai ambicingas.
- Kur vyksta Eva?
- Nė nenutuokiu. Šoną nesakė, nes tai ne tavo reikalas. Tik pra
nešė, kad jų nebus savaitgalį, o man derėtų tave užimti, nes Keris
nenori, kad kištumeisi.
- Ne jam spręsti, - rėžiau.
Jis patylėjo.
- Pyktis ant manęs niekuo nepadės, Gideonai. Be to, drauguži, jei
ja nepasitiki, nederėtų vesti.
Stipriau suspaudžiau telefoną.
- Arnoldai, tu artimiausias mano draugas. Bet tai pasikeis, jei dėl
su Eva susijusių reikalų neišsitrauksi galvos iš subinės.
- Tu klysti dėl manęs, - skubiai pataisė jis. - Jei norėdamas apsi
drausti, kad niekur nepabėgs, įkalinsi ją, galiausiai neteksi. Tai, kas
vaikiną daro romantišku, vyrą paverčia dusinančiu.
Suvokęs, kad jis bando man patarti, ėmiau skaičiuoti iki dešim
ties. Suskaičiavau iki septynių.
- Negaliu patikėti.
- Nesuprask manęs netinkamai. Arašas mane tikina, kad ji ge
riausia, kas tau yra nutikę. Sako, kad niekada nematė tavęs laimin
gesnio ir kad ji tave dievina.
- Sakiau tą patį.
Arnoldas balsu iškvėpė.
- Įsimylėję vyrai nėra geriausi liudininkai.
Susierzinimą pakeitė linksmumas.
- Kodėl judu su Arašu aptarinėjate mano asmeninį gyvenimą?
- Draugai taip elgiasi.
- Draugės. Jūs suaugę vyrai. Turėtumėte rasti geresnį užsiė
mimą, - pabarbenau krumpliais į stalą. - Ir norit, kad praleisčiau
savaitgalį Brazilijoje su krūva liežuvautojų?
190
- Klausyk, - ramybė jo balse mane erzino. - Manhatanas ne
bemadingas. Aš irgi myliu šį miestą, bet manau, kad jo žavesį išsė-
mėme. Ypač kai tokia proga.
Išsišiepęs pro langą žvelgiau į mylimą miestą. Tik Eva žinojo apie
viešbučio kambarį, kurį laikiau nuolat rezervuotą. Mano „dulkini-
mosi lizdelis“, kaip sakė ji. Prieš susipažindamas su Eva moteris už
siimti seksu vesdavausi tik ten. Tai buvo saugu. Neasmeniška. Ten
buvo neįmanoma ką nors apie mane sužinoti, išskyrus tai, kaip atro
dau nuogas ir kaip mėgstu dulkintis.
Išvyka iš Niujorko tada reikšdavo, kad pasidulkinti neteks, tad,
žinoma, visada reikalaudavau, kad bastytumėmės netoli namų.
- Gerai. Nesiginčysiu, - reikės visa tai aptarti su Eva ir Keriu, bet
Arnoldui tai nė motais.
- Puikumėlis. Leisiutau grįžti prie darbo. Pasikalbėsime savaitgalį.
Baigėme skambutį. Pro stiklinę sieną pažvelgiau į Skotą ir pakė
liau vieną pirštą, norėdamas parodyti, kad man reikia dar minutėlės.
Pakėliau išmanųjį ir paskambinau Evai.
- Labas, šaunuoli, - atsiliepėji, kalbėjo gundančiu ir džiugiu balsu.
Pasimėgavau tuo, leidau kūną užlieti malonumui ir karščiui. Jos
balsas, visada toks gerklinis, pastaruoju metu buvo dar kimesnis.
Prisiminiau ilgą naktį, jaudulio kupinas jos aimanas, riksmus, jai
baigiant.
Naujas mano tikslas buvo tokį jos balsą išsaugoti amžiams, ne
leisti nubalti skruostams ir praeiti lūpų patinimui, priversti ją žengti
lėtai ir geidulingai, vis dar jaučiant mane savyje. Kad ir kur benueitų,
turėtų būti akivaizdu, kaip dažnai ir skrupulingai ją dulkinu. Savo
kūne tai akivaizdžiai jutau: mano galūnės buvo atsipalaidavusios,
šiek tiek linko keliai - nors niekada to nepripažinčiau.
- Ar pasikeitė tavo savaitgalio planai? - paklausiau.
- Gal gersiu daugiau vitaminų, - paerzino ji, - bet šiaip ne. Labai
nekantrauju.
Murkiantis jos balsas mane sujaudino.
191
- Girdėjau, kad draugai savaitgalį ketina mus išskirti, organizuoja
bernvakarį ir mergvakarį.
- Štai kaip, - tyla. - Tikėjausi, kad visi apie tai pamirš.
Nusišypsojau - troškau, kad ji tą šypseną pamatytų.
- Galėtume pabėgti kur nors, kur jie mūsų nerastų.
- Gerai būtų, - ji atsiduso. - Manau, tokie dalykai skirti daugiau
jiems nei mums. Tai paskutinė jų proga pasimėgauti mumis taip,
kaip anksčiau.
- Tos dienos baigėsi, kai su tavimi susipažinau, - bet žinojau, kad
Evai jos dar nesibaigė. Ji laikėsi įsikibusi savo nepriklausomybės ir,
kaip visada, stengėsi išsaugoti draugus.
- Keistas ritualas, ar ne? - susimąstė ji. - Du žmonės įsipareigoja
vienas kitam visam gyvenimui, o jų draugai išsiveda juos, prigirdo ir
ragina paskutinį kartą elgtis blogai.
Visas seksualus žaismingumas, su kuriuo ji pradėjo pokalbį, buvo
dingęs. Mano žmona - labai pavydi moteris. Žinojau tai ir buvau
susitaikęs, kaip ir ji buvo priėmusi mano savininkiškumą.
- Plačiau tai aptarsime šįvakar.
- Smagu, - atsakė ji visai nedžiugiai.
Bent šiokia tokia paguoda. Mieliau įsivaizdavaują mėginančią iš
kęsti savaitgalį be manęs nei besilinksminančią.
- Myliu tave, Eva.
Jai užėmė kvapą.
- Ir aš tave myliu.
Padėjau ragelį, nuo pakabos nusikabinau švarką, bet persigalvo
jau. Grįžau prie stalo ir paskambinau Keriui.
- Kas yra? - atsiliepė jis.
- Kur savaitgalį planuoji išsivežti mano žmoną?
Jis atsakė taip greitai, kad iš karto supratau, jog mano skambučio
tikėjosi.
- Tau nereikia to žinoti,
- Kurgi ne.
192
- Neleisiu tau jos kontroliuoti, - įsitempęs tarė Keris, - kad ap
saugininkai atmušinėtų visus bent kiek prie jos priartėjusius vyru
kus, kaip Vegase. Ji suaugusi moteris. Gali apsiginti pati ir nusipelnė
pasilinksminti.
Tai štai, dėl ko visa tai.
- Tuo metu buvo švelninančių aplinkybių, Keri.
- Tikrai? - jo balsas tiesiog varvėjo sarkazmu. - Kokių gi?
- Neitanas Barkeris vis dar kvėpavo, o tu savo svetainėje buvai
ką tik surengęs prakeiktą orgiją. Negalėjau patikėti jos saugumo tau.
Tyla. Jis vėl prabilo jau kur kas ramesniu balsu.
- Klensis rūpinsis saugumu. Jai viskas bus gerai.
Giliai atsikvėpiau. Klensis ir aš vienas į kitą žvelgėme įtariai, nes
jis žinojo, ką padariau, kad Neitanas nebekeltų Evai grėsmės. Bet
Evai abu linkėjome to paties - laimės ir saugumo. Patikėjau jam ją,
žinojau, kad jis puikiai dirba savo darbą rūpindamasis Stentono ir
Monikos saugumu.
Pasikalbėsiu su juo asmeniškai, suvesiu jį su Angusu. Reikia su
planuoti netikėtumus ir suderinti komunikaciją. Jeigu jai manęs pri
reiks, turiu būti tikras, kad galėsiują kuo greičiau pasiekti.
Vien nuo šios minties mano skrandyje it akmuo nugulė.
- Evai reikia draugų ir aš noriu, kad ji pasilinksmintų.
- Puiku, - pakiliai tarė jis. - Mudu sutariame.
- Nesikišiu, Keri, bet turėk omenyje, kad niekam taip nerūpi jos
saugumas, kaip man. Tau ji yra tik dalis, o man - visas gyvenimas.
Nebūk užsispyręs ir susisiek su manimi, jei prireiktų. Ar aišku?
- Taip. Supratau.
- Jei tai padės tau pasijusti geriau, būsiu Brazilijoje.
Jis patylėjo.
- Aš dar nenusprendžiau, kur vyksime, bet linkstu prie Ibisos.
Patyliukais nusikeikiau. Iš Rio pasiekti ją užtruktų pusdienį.
Norėjau ginčytis - mielai pasiūlyčiau kitų vietų Pietų Ameri
koje - bet kol kas prikandau liežuvį, pernelyg gerai prisimindamas
193
daktaro Peterseno komentarus apie Evai taip reikalingą platų pažįs
tamųjų ratą. Tad tik tariau:
- Pranešk, ką nuspręsi.
- Gerai.
Baigęs pokalbį, čiupau ir užsimečiau švarką.
Buvau tikras, kad Eva ir daktaras Petersenas nesutiktų, bet drau
gai ir šeima dažniausiai būna tikra rakštis subinėj.
Likusi popietė praėjo kaip planuota. Buvo beveik penkios, kai įžen
gęs Arašas patogiai įsitaisė ant artimiausios sofos, plačiai atmetęs
rankas ant jos atkaltės.
Baigiau skambutį su vienu iš mūsų platintojų centrų Monrealyje
ir atsistojau pramankštinti kojų. Buvo laikas užsiėmimui su treneriu,
bet jis mane sudaužytų. Buvau tikras, kad Eva būtų labai patenkinta
sužinojusi, kaip mane išsekino.
Nors, žinoma, tai nesutrukdys man, dienai pasibaigus, vėl jos pa
imti.
- Tikiuosi, yra gera priežastis, kodėl šitaip įsipatogini, - sausai
tariau Arašui, apeidamas savo stalą.
Jis pasipūtęs šyptelėjo.
- Diana Džonson.
Mano žingsnis sulėtėjo, jos vardo išgirsti nesitikėjau.
- O ką ji?
Arašas švilptelėjo.
- Tai tu ją pažįsti?
- Ji laisvai samdoma žurnalistė.
Priėjau prie baro ir iš šaldytuvo ištraukiau du atšaldytus buteliu
kus vandens. Diana - ir viena iš mano dulkintų moterų, o tai pasi
rodė buvusi siaubinga klaida dėl įvairiausių priežasčių.
- Gerai. Pameni karštą blondinę, kurią vakar vakare palikau ant
ledo?
Nekantriai į jį žvilgtelėjau.
194
- Pasiskubink.
- Ji dirba leidyklos, gavusios teises į Korinos knygą, Teisės sky
riuje. Papasakojo man, kad knygą už ją parašė Diana Džonson.
Kimiai iškvėpiau ir taip stipriai suspaudžiau buteliukus, kad iš jų
ėmė sunktis vanduo.
- Po velnių.
Žmona buvo įspėjusi mane dėl Dianos Džonson, o aš neklausiau.
- Leisk, atspėsiu, - nutęsė Arašas. - Panelę Džonson pažįsti bi-
bline prasme.
Apsigręžiau į jį ir priėjau. Mestelėjau jam butelį, tarp mudviejų
pasipylė purslai. Atsisukęs savąjį, atsigėriau.
Eva buvo teisi: mums reikia veikti išvien, tapti stipresne komanda.
Mudviem teks išmokti besąlygiškai pasitikėti - ir pasinaudoti - vie
nas kito patarimais.
Draugas įsirėmė alkūnėmis į kelius ir paėmė buteliuką abiem ran
komis.
- Dabar suprantu, kodėl taip skubėjai užmauti Evai žiedą. Pririšti
ją, kol nepaspruko spiegdama.
Arašas juokavo, bet jo veide mačiau nerimą. Jis atspindėjo ma
nąjį. Ir iš tiesų, kiek mano žmona dar ištvers?
Atitraukiau buteliuką nuo lūpų.
- Na, tai puiki naujiena dienai pabaigti, - suniurnėjau.
- Kokia?
Mudu abu su Arašu atsisukome ir pamatėme pro kabineto duris
įplaukiančią Evą, nešiną tik telefonu. Ji vilkėjo tuos pačius sporti
nius drabužius, kaip ir pirmą dieną, kai ją pamačiau. Dabar į uodegą
surišti jos plaukai buvo šviesesni ir trumpesni, kūnas lieknesnis ir
raumeningesnis. Bet ji visada liks ta mergina, kuri man atima amą.
- Eva, - Arašas pašoko.
- Labas, - ji apakino jį šypsena, priėjo prie manęs, pasistiebė ir
pakštelėjo į lūpas. - Labas, šaunuoli.
Nusileidusi susiraukė."A
195
- Kas nutiko? Atėjatfne laiku?
Apglėbiau ją per liemenį ir prisitraukiau artyn. Dievinau jausmą,
kai jos kūnas glaudžiasi prie manojo - tai ramino tą nerimą, kurį
jaučiau, kai būdavome atskirai.
- Niekada, angele. Gali ateiti, kada panorėjusi.
Jos akys švietė.
- Mudvi su Megume kartu eisime į sporto klubą, bet atėjau per
anksti, tad pamaniau, užsuksiu. Leisiu tavo žavesiui mane motyvuoti.
Pakštelėjau jai į kaktą.
- Nepervark, - sumurmėjau. - Tave išsekinti - mano darbas.
Man atsitiesus, jos antakiai buvo suraukti.
- Rimtai. Kas yra?
Arašas atsikrenkštė ir mostelėjo durų link.
- Eisiu atgal į savo kabinetą.
Į jos klausimą atsakiau jam dar nespėjus išeiti.
- Diana parašė Korinos knygą.
Eva sustingo.
- Nejaugi?
- Ji žino apie Dianą? - Arašas žvelgė į mudu plačiomis akimis.
Žmona įdūrė į jį akis.
- Ir tu pažįsti Dianą?
Jis iškėlė rankas.
- Niekada nebuvome susitikę. Iki šiandienos nė nebuvau apie ją
girdėjęs.
Atsitraukusi iš mano glėbio, Eva nudiegė mane žvilgsniu.
- Sakiau tau.
- Žinau.
- Ką sakei? - paklausė Arašas, susikišdamas rankas į kišenes.
Ji paėmė iš manęs buteliuką ir klestelėjo į krėslą.
- Kad ja negalima pasitikėti. Ji užsiraukusi, nes jis ją nurengė, o
paskui atstūmė. Nors aš jos nekaltinu. Būčiau visiškai pažeminta, jei
parodyčiau, ką turiu, ir būčiau palikta ant ledo.
196
Arašas vėl atsisėdo ant sofos.
- Krosai, turi problemų su potencija?
- Nori likti be darbo, Madani? - atsisėdau į kitą krėslą.
- Su Gideonu ji jau kartą žaidė „paslėpk dešrelę“, - tęsė Eva. - Ir
ta dešrelė jai labai patiko. Dėl to irgi jos nekaltinu. Jau sakiau, koks
jis geras lovoje.
Arašas patenkintas dirstelėjo į mane.
- Taip, sakei.
- Nuneša galvą. Kojų piršteliai užsiriečia ir...
- Dėl Dievo meilės, Eva, - sumurmėjau.
Ji nekaltai į mane dirstelėjo.
- Tik noriu šiek tiek nupasakoti kontekstą, mažuti. Ir įvertinti
tai, ką būtina. Na, bet vargšė Diana negalėjo apsispręsti, ar nekęsti
jo visa esybe, ar trokšti dulkinti, kol neteks proto. Kadangi pastarasis
variantas pasirodė esąs neįmanomas, ėmėsi pirmojo.
Pažvelgiau į ją.
- Baigei?
Žmona nusiuntė man oro bučinį ir gurkštelėjo vandens.
Arašas atsilošė.
- Taškai už tai, kad viską jai išklojai, - tarė man. - Tu šventoji,
Eva, dėl to, kad taikstaisi su juo ir jo paliktu įžeistų moterų pėdsaku.
- Ką galiu pasakyti? - ji papūtė lūpas. - Kaip tu sužinojai?
- Turiu ryšių leidykloje.
- A... Maniau, pati Diana ką nors pasakė.
- Nesakys. Jie nenori, kad išaiškėtų, jog knygą rašo ne Korina, tad
turi konfidencialumo sutartį. Dabar dėl jos tariasi.
Eva palinko į priekį ir ėmė krapštyti etiketę ant buteliuko. Prie
šlaunies gulintis jos telefonas suvibravo, ji pakėlė jį ir perskaitė žinutę.
- Jau eisiu. Megumė pasiruošusi.
Eva atsistojo. Mudu su Arašu pakilome drauge. Jau po akimirkos
ji buvo mano glėbyje ir užvertusi galvą laukė bučinio. Pabučiavau ją,
pasitryniau į jos nosį savąja ir ji atsitraukė.
197
- Tau taip pasiseki; kad aš pasirodžiau, - ji grąžino man van
denį. - Tik pagalvok, kiek dar bėdų prisidarytum, jei ir toliau vien
gungiautum.
- Tu - pakankama bėda visam gyvenimui.
Ji atsisveikino su Arašu ir išėjo. Žvelgiau jai pavymui, nenorėjau,
kad išeitų. Praeidama pro Skotą, jam pamojavo ir dingo.
- Ar ji turi sesių? - paklausė Arašas, mudviem vėl atsisėdus.
- Ne, ji tokia vienintelė.
- Ei, pala, - parbėgusi šūktelėjo Eva.
Mudu su Arašu pašokome.
Ji sugrįžo.
- Jei jie tariasi, vadinasi, dar niekas nebuvo pasirašyta, taip?
- Taip, - atsakė Arašas.
Ji pažvelgė į mane.
- Gali priversti ją nepasirašyti.
Pakėliau antakius.
- Ir kaipgi man tai padaryti?
- Pasiūlykjai darbą.
Spoksojau į ją, galų gale ištariau:
-Ne.
- Nesakyk taip.
- Ne, - pakartojau.
Žmona pažvelgė į Arašą.
- Jūsų darbo sutartyse yra tokie dalykai kaip konfidencialumas,
nekonkuravimas ir panašiai, tiesa?
Arašas susimąstė.
- Suprantu, kur lenki, ir taip, yra. Bet tos nuostatos yra ribotos,
jos galioja ne viskam ir ne visada yra būtinos.
- Bet tai geriau nei nieko, ar ne? Laikyk priešus arti ir panašiai, -
ji lūkestingai į mane pažvelgė.
- Nežiūrėk taip į mane, Eva.
- Gerai. Tik pasiūliau. Turiu eiti, - ji pamojavo ir išbėgo.
19S
Susierzinau, nes ji išėjo neatsisveikinusi ir nepabučiavusi. Vėl pa
matyti ją išeinant... Antrą kartą buvo sunkiau.
Ji privertė mane laukti, kada galėsiu su ja pasimylėti. O dabar ne
rūpestingai pasiūlė suvilioti kitą moterį.
Mano pažįstama ir mylima Eva niekada nebūtų taip pasielgusi.
- Nenori, kad knyga būtų išleista? - šūktelėjau jai pavymui.
Eva sustojo tarpduryje ir grįžtelėjo. Pakreipusi galvą pažvelgė į
mane.
-Ne.
Tiriantis jos žvilgsnis mane supykdė. Ji permatė mane kiaurai,
juto mano susierzinimą.
- Juk žinai, kad ji tikėtųsi iš manęs kur kas daugiau nei darbo.
- Tau tektų ją prisivilioti, - sutiko ji grįždama. - Tu tikras sal
dainiukas, Krosai. Ir nė nesistengdamas puikiai moki būti nepasie
kiamas. Jai tereikia pasirašyti ant punktyrinės linijos. Paskui galėsi
perkelti ją kad ir į Sibirą, jei tik ten rasi jai tinkamą darbą.
Kažkas jos balse mane pykdė, kaip ir tas žvilgsnis - lyg aplink
liūtą besisukančio tramdytojo, toks atsargus ir atidus, bet kartu ir
valdingas.
Išprovokuotas ėmiau ją erzinti.
- Verti mane kekše, kad gautum tai, ko nori.
- Jėzau, Krosai, - sumurmėjo Arašas. - Nebūk niekšas.
Eva prisimerkė, skaidri jos akių pilkuma apsiniaukė.
- Mėšlas. Tau reikėtų su ja paflirtuoti, o ne dulkinti. Tos knygos
noriu taip, kaip tu norėtum be perstogės klausytis „Auksinės“, bet
tu susitaikei su ta prakeikta daina, o aš galiu susitaikyti su prakeikta
knyga.
- Tai kam kalbėti apie jos įdarbinimą? - atkirtau, žengdamas
žingsnį jos link. - Nenoriu, kad ta supista moteris atsidurtų per my
lią nuo manęs, ką jau kalbėti apie darbą.
- Tebūnie. Aš tik pasiūliau. Atėjusi supratau, kad dėl to nusimi
nei, o man nepatinka, kai nusimeni...
199
- Dėl Dievo meilės^aš nenusimenu!
- Žinoma, - nutęsė ji. - Iš tiesų. Tau labiau patinka „blogai nusi
teikęs“? „Paniuręs“? „Įtūžęs“?Ar tai tau skamba vyriškiau?
- Norėčiau persimesti tave per kelį.
- Tik pamėgink ir prakirstų tavo seksualiąją lūpą, - atrėžė ji įpy
kusi. - Manai, man patinka mintis, kad įkaitinsi tą kalę? Vien įsivaiz
davus, kad su ja flirtuoji, suteiki jai vilties, kad išdulkinsi, man kyla
noras ką nors sulaužyti - gal net tavo nosį.
- Gerai.
Gavau tai, ko norėjau. Supykusi Eva negalėjo nuslėpti savo pa
vydo. Ji visa degė juo, tirtėjo iš pykčio. O štai aš nusiraminau.
- Ir gal net Dianos pasitraukimas nieko nepakeis, - tęsė ji, vis
dar įtūžusi. - Leidėjas gali pasamdyti ką nors kitą, kas parašytų tą
sumautą knygą. Gal net ką nors nešališką, bet tavo buvusios meilužės
lenda iš visų urvų, tad jiems gali vėl pasisekti.
- Užteks, Eva.
- Neversčiau tavęs kekše vien tam, kad neišeitų knyga. Tu ge
riausias šimtmečio meilužis. Už tave gaučiau porą tūkstančių per
valandą, mažiausiai.
- Po velnių! - šokau prie jos, bet ji pasitraukė į šalį.
- Ei, ei! - įsiterpė Arašas, staiga atsidūręs tarp mudviejų. - Kaip
tavo advokatas, privalau pabrėžti, kad žmonos erzinimas tau gali kai
nuoti milijonus!
- Jam patinka erzinti moteris, - nesiliovė ji, šokinėdama pirmyn
atgal už Arašo, kad nuo manęs paspruktų. - Jį tai jaudina.
- Traukis iš kelio, Madani, - suurzgiau.
- Jis visas tavo, Arašai, - tėškė ji ir spruko.
Puoliau vytis. Pačiupau ją bebėgančią pro duris, griebiau už lie
mens ir pakėliau į orą. Ji urgzdama blaškėsi.
Suleidau dantis jai į petį, ji sucypė ir į mus nukrypo bent tuzinas
akių porų. Tarp jų ir kaip tik tinkamu metu iš už kampo pasirodžiu
sios Megumės.
200
- Pabučiuok mane atsisveikindama, - pareikalavau.
- Tikrai nenorėtum, kad mano burna dabar atsidurtų prie tavęs.
Pametėjau ją ir ore apsukau veidu į save, o vos tik jai nusileidus,
aistringai pabučiavau. Bučinys buvo šlapias ir visai neelegantiškas.
Susitrenkėme nosimis. Bet man reikėjo pajusti jos lūpas prie savųjų,
šiltą jos odą mano rankose.
Ii krimstelėjo man į apatinę lūpą. Galėjo sužeisti, prakirsti iki
kraujo. Bet {kandimas buvo švelnus priekaištas, kaip ir sugniaužti ir
tempiami mano plaukai.
- Tu beprotis, - pasiskundė ji. - Kas, po velnių, tau darosi?
- Neišeik nepabučiavusi manęs.
- Tu rimtai? - ji spoksojo į mane. - Pabučiavau tave.
- Pirmą kartą. Ne antrą ir ne trečią.
- Nieko sau, - alsavo ji. Stipriau įsikibusi man į kaklą, pasikėlė ir
apsivijo kojomis mano liemenį. - Kodėl nepasakei?
- Nesiruošiu maldauti.
- Niekada ir nemaldauji, - ji palietė mano veidą. - Nurodinėji.
Nesiliauk.
- Kas tik tau neatleidžiama, kai esi bosas, - tarė Megumė Skotui,
kuris sėdėjo prie stalo, žvilgsnį pabrėžtinai įdūręs į kompiuterį.
Skotas išmintingai nieko jai neatsakė.
O štai Arašas nebuvo toks apdairus:
- Trumpalaikė beprotybė, sukelta priešvestuvinio jaudulio, ar ne,
Skotai? - jis priėjo prie manęs. - Sumenkęs pajėgumas. Kažkoks ne
suvokiamas smegenų sąstingis.
Įspėjamai į jį pažvelgiau.
- Užsičiaupk.
- Būk geras, - Eva švelniai mane pabučiavo. - Pasikalbėsime apie
tai vėliau.
- Pas mane ar pas mus?
Ji nusišypsojo, pyktis buvo išgaravęs.
- Pas mus.
201
Ji ištiesė kojas, nuleidau ją.
Dabar galėjau paleisti. Man vis dar tai nepatiko, bet nebesijaučiau
it slegiamas didžiulio akmens. Eva neatrodė išvargusi. Jos pyktis vi
sada užeidavo staigiai kaip audra ir lygiai taip pat greitai išsisklaidy
davo, po savęs palikdamas giedrą dangų.
- Labas, Megume, - ištiesiau ranką.
Ji paspaudė ją, demonstruodama žvilgančius kūno spalva lakuo
tus nagus. Megumė buvo patraukli moteris žandikaulį siekiančiais
juodais plaukais ir migdolinėmis akimis.
Evos draugė ir buvusi kolegė atrodė stipresnė nei tada, kai mačiau
ją paskutinį kartą, o tai man patiko, nes žinojau, kaip mano žmona
dėl jos jaudinasi. Iki seksualinio išpuolio, neseniai pakeitusio Me-
gumės gyvenimą, jos beveik nepažinojau. Gailėjausi to. Dabar tam
siose, rudose prieš mane stovinčios moters akyse buvo matyti skaus
mas ir apsimestinė drąsa, išduodanti pažeidžiamumą.
Iš patirties žinojau, kad jos laukia ilgas kelias. Ir ji niekada nebe
bus tokia pat, kokia buvo.
Dirstelėjau į Evą. Mano žmona nuėjo taip toli - tiek nuo tos
mergaitės, kokia buvo, tiek nuo merginos, su kuria susipažinau.
Dabar ji irgi stipresnė. Džiaugiausi tai matydamas ir to į nieką ne
keisčiau.
Beliko melsti, kad ta stiprybė vieną dieną jos iš manęs neatimtų.
208
9
209
plaukus. - Noriu ko nors nesenstančio. Kaip Greisės Keli ar Džekės
Kenedi.
- Sakai vaikai? - jis prisiglaudė prie mano rankos kaip katinas. -
Jei paskubėsi, galėsim kartu stumdyti vežimėlius parke ir planuoti
žaidimus.
- Cha! Gal po kokių dešimties metų.
Taip, maždaug po tiek. Dešimt metų Gideonas bus vien tik mano.
Tai bus laikas, per kurį kiek suaugsime, apsišlifuosime ir surasime
savo ritmą.
Reikalai kasdien gerėjo, bet vis dar buvome įnoringa pora, o
mūsų santykiai - audringi. Dėl ko susipykome anksčiau, jo kabi
nete?.. Iki šiol nežinojau. Bet toks tas Gideonas. Gudrus, laukinis ir
pavojingas kaip vilkas. Vieną minutę valgo man iš rankos, o kitą į ją
jau kanda. O po visko paprastai išdulkina mane lyg gyvulys... ir aš
neprieštarauju.
- Jo, - niūriai tarė Keris. - Prireiks dešimties metų ir nekaltojo
pradėjimo, kad pastotum, jei nesiimsi jo vėl dulkinti.
- Fui, - truktelėjau jo plaukus. - Nors tai ne tavo reikalas, vakar
nuvariau jį nuo kojų.
- Nejaugi? - jis pašnairavo į mane per petį. - Šaunuolė.
Patenkinta šyptelėjau.
- Nuvarysiu vėl, kai tik grįš.
- Pavydžiu. Aš negaunu nieko. Apvalų nulį. Tuštumą. Visišką
nieką. Mano delne liks amžinas įspaudas nuo vienišo mano pimpio.
Juokdamasi atsilošiau ant sofos.
- Gerai padaryti pertrauką. Ji leidžia į viską pažvelgti naujai.
- Vos ištvėrei savaitę, - purkštelėjo jis.
- Tiesą sakant, dešimt dienų. Dešimt siaubingų, pragariškų, klai
kių dienų, - dar gurkštelėjau.
- Tiesa? Mėšlas. Visiškas.
- Nenorėčiau to tverti dar sykį, bet džiaugiuosi, kad mums pa
vyko bent kurį laiką atsisakyti sekso. Tai privertė mus susikaupti ir
210
išsikalbėti, pasimėgauti tiesiog buvimu kartu. Kai pagaliau atsida
vėme, buvo... - apsilaižiau lūpas. - Sprogimas.
- Man nuo tavęs stojasi.
Prunkštelėjau.
- O nuo ko nesistoja?
Kilstelėjęs antakį jis pažvelgė į mane.
- Nesigėdysiu sveiko savo seksualumo.
- Tiesiog didžiuokis savimi, kad davei sau laiko susiprasti, kur
eini. Nes aš didžiuojuosi.
- Vaje, ačiū, mama, - jis pasidėjo galvą man ant kelių. - Žinai...
Galiu tau ir meluoti.
- Ne. jei dulkintumeisi su kuo papuola, norėtum, kad apie tai ži
nočiau, nes išspardyčiau tau subinę, o tai juk irgi dalis smagumo, -
tai nebuvo tiesa. Šitaip jis naudojosi manimi, kad nubaustų save.
- Smagu bus Ibisoje, štai kur.
- Ibisoje? - prireikė akimirkos susivokti. - Mano mergvakaris?
-Jo.
Ispanijoje. Už pusės pasaulio. To nesitikėjau.
- Ir kiek gi tas vakarėlis truks?
Keris apakino mane neįkainojama šypsena.
- Savaitgalį.
- Tai, aišku, nesvarbu, bet Gideonui nepatiks.
- Aš jį apmaldžiau. Jis kiek spyriojasi dėl saugumo, bet ir pats bus
užsiėmęs Brazilijoje.
Atsitiesiau.
- Brazilijoje?
- Tu šįvakar kaip papūga, viską kartoji.
Dievinau Braziliją. Muziką, klimatą, žmonių aistringumą. Brazi
lijos kultūra tokia geidulinga, kaip niekur kitur pasaulyje.
Ir įsivaizduoti ten Gideoną su krūva karštų, turtingų vyrų, ku
riuos jis vadino draugais, švenčiantį paskutines viengungystės, ku
rios jau atsižadėjo, dienas...
211
Geriausias draugas'pasisuko į mane.
- Pažįstu tą žvilgsnį. Pradedi trūkčioti vien pagalvojusi apie jį,
apsuptą „braziliškus“ bikinius vilkinčių karštakraujų moterų.
- Užsičiaupk, Keri.
- Be to, jis ir komandą turi tam tinkamą. Ypač tas Manuelis.
Nieko sau žaidėjas.
Prisiminiau, kaip stebėjau Manuelio Alkoos viliones, kai visi
drauge buvome užsukę į karaokės barą. Kaip ir Arnoldui, Gideonui
ar Arašui, Manueliui nė nereikėjo stengtis. Jis tiesiog išsirinko vieną
iš daugybės jam po kojomis krentančių moterų.
Ką darys mano vyras, kai visi jo draugai susiporuos su gražuolė
mis? Sėdės vienas ir gurkšnos kapirinją? Nemanau.
Gideonas nebūtų neištikimas. Jis nė neflirtuotų - tai ne jo stilius.
Pradžioje jis neflirtavo net su manimi, o aš juk jo gyvenimo meilė.
Ne, jis dominuotų salėje, toks tamsus, pavojingas ir nepasiekiamas, o
aplink rikiuotųsi begalinės pribloškiančių moterų eilės.
Kaip jis sugebėtų tam atsispirti?
Keris nusijuokė.
- Atrodai taip, lyg ketintum ką nors nužudyti.
- Tu arčiausiai, - įspėjau.
- Manęs nužudyti negali. Kas gi kitas sudės tau tinkamiausius
drabužius, kad Gideonas pavydėtų taip pat, kaip tu?
- Panašu, kad grįžau kaip tik laiku.
Mudu su Keriu atsisukome į laukujės duris ir pamatėme su per
petį permestu krepšiu ir šuns dėže pareinantį Gideoną.
Visą mano rūškanumą nuvijo pasitenkinimas jį pamačius. Neži
nojau, kaip jam tai pavyksta, bet Gideonas net sportines kelnes ir
marškinėlius paverčia beprotiškai seksualiais drabužiais.
Jis pasidėjo daiktus ant žemės.
- Ką čia turi? - Keris atsistojo ir priėjo prie dėžės.
Pakilau ir nuėjau prie savo vyro, sujaudinta tokio paprasto
džiaugsmo, kad galiu pasitikti jį namuose. Susitikome pusiaukelėje,
212
jis jau tiesė į mane rankas. Pakišau delnus po jo marškinėliais, glos
čiau šiltą, tvirtą nugarą. Jis pasilenkė manęs pabučiuoti, aš atlošiau
galvą. Palytėjęs mano lūpas savosiomis, priglaudė mane ir švelniai,
be žodžių pasisveikino.
Atsitiesęs apsilaižė.
- Tavo skonis kaip vyno.
- Norėtum?
- Žinoma.
Nuėjau į virtuvę paimti dar vienos taurės. Girdėjau, kaip už ma
nęs vyrai pasisveikina ir Gideonas Keriui pristato Lakį. Apartamen
tuose pasklido džiugus lojimas ir goslus Kerio juokas.
Dar nebuvau atsikrausčiusi, bet jau jaučiausi kaip namie.
216
- Mintyse mačiau tave lovoje, - tęsė jis ir ištiesęs ranką ėmė per
kelnes glostyti savo penį. - Išskėstomis kojomis. Išriesta nugara.
Nuogas ir nuo prakaito blizgantis kūnas, tu kaišioji storą plastikinį
pimpalą į šlapią savo putę. Ta mintis mane vedė iš proto. Niekada
nejutau tokio geismo. Atrodė, kad rujoju. Troškimas tave išdulkinti
liepsnojo manyje it ugnis.
- Dieve, Gideonai, - man maudė lytį. Krūtys sustangrėjo ir tapo
jautrios, speneliai įsitempė.
Jis stebėjo mane primerktomis akimis.
- Išėjau prieš susitardamas su tavimi susitikti. Ketinau susirasti
kokią nors, kuri neatsisakytų, kaip tu padarei. Ketinau nusivežti ją
į viešbutį, išpleikti ir dulkinti tol, kol praeis beprotybė. Ir visai ne
svarbu, kas ji. Būtų beveidė, bevardė. Būdamas joje, nė nežiūrėčiau
į ją. Ji būtų tik tavo pakaitalas, - man išsprūdo skausminga aimana,
įsivaizduoti jį su kuria nors kita buvo pernelyg didelė kančia. - Kelis
kartus buvau visai arti, - dabar jis kalbėjo kimiai. - Gėriau belauk
damas, kol visos jos nustos flirtuoti ir kažkuri duos ženklą, kad yra
pasiruošusi išeiti. Pamaniau, kad pirmosios atsisakiau, nes ji manęs
tiesiog nejaudino. Antrosios - dėl to, kad jau žinojau, jog manęs ne
sujaudins nei viena. Niekas, išskyrus tave. Įtūžau. Dėl to, kad man at
sakei. Ant jų, kad manęs nejaudina. Ant savęs, kad buvau per silpnas
pamiršti tave.
- Aš irgi taip jaučiausi, - prisipažinau. - Netiko nė vienas sutiktas
vaikinas. Jie - tai ne tu.
- Man taip bus visada, Eva. Tik tu. Visada.
- Nesijaudinu, kad tu būsi man neištikimas, - pakartojau stoda-
masi. Nusivilkau marškinėlius ir šortus. Paskui atsisegiau nėriniuotą
kūno spalvos „Carine Gilson“ liemenėlę ir nusimečiau kelnaites. Nu
sirengiau greitai, metodiškai. Neerzinau.
Gideonas sėdėjo atsipalaidavęs, stebėjo mane ir nejudėjo. Lyg
sekso dievaitis, o toks jis ir buvo, laukiantis, kada jį pamaloninsiu.
217
O tada ėmiau regėtąjį kažkieno kito akimis - mano vyrą, šitaip
sėdintį sausakimšame Brazilijos klube, nebyliai reikalaujantį sekso
ir spinduliuojantį tai karštomis, geidulingomis bangomis. Jis tiesiog
toks yra, intensyviai, nepasotinamai seksualus padaras. Ar yra bent
viena gyva moteris, sugebanti atsispirti jo iššūkiui? Aš dar tokios ne
sutikau.
Priėjau prie jo. Apžergiau. Rankomis braukiau per plačius pe
čius, jutau jo šilumą per medvilninius marškinėlius. Jo rankos suėmė
mano klubus, degino odą.
- Tave pamačiusios, moterys norės elgtis šitaip, - sumurmėjau. -
Liesti tave taip. Įsivaizduos tai.
Gideonas pakėlė į mane akis ir lėtai apsilaižė apatinę lūpą.
- O aš įsivaizduosiu tave. Štai tokią.
- Tai viską tik pablogins, nes jos pamatys, kaip smarkiai tu to nori.
- Kaip smarkiai noriu tavęs, - pataisė jis, suėmė mano sėdmenis
ir prispaudė prie savo erekcijos. Išsiskėtus prasivėrė mano lytinės lū
pos ir per audinį apglėbė jo penį. Klitoris spaudėsi prie jo kietumo ir
aš, aikčiodama iš malonumo, ėmiau į jį trintis.
- Įsivaizduoju, kaip jos susiranda geriausią stebėjimo tašką, - al
siai kalbėjau jam, - spokso į tave išdulkinti meldžiančiu žvilgsniu.
Pirštais braukia per savo iškirptes, kad atkreiptum dėmesį į jų ap
valumus. Muistosi kojomis tai sukryžiuodamos, tai praskleisdamos
jas, nes geidžia šito, - suėmiau standų, platų jo kotą ir paglosčiau.
Jis įsitempė mano delne, toks gyvybingas ir nekantrus. Gideonas
prasižiojo - tik tai išdavė iš rankų slystančią jo savitvardą. - Galvoji
apie mane, dėl to tau stovi. Ojei sėdi taip, išsiskėtęs, jos mato, kokia
didelė tavo varpa, ir yra pasiruošusios ja pasinaudoti, - siektelėjau
sau už nugaros, pirštais suėmiau jo riešą ir uždėjau jo ranką ant so
fos atlošo. - Atrodai štai taip. Nejudėk, - kitą jo ranką padėjau jam
į skreitą. - Rankoje turi stiklą, jame per du pirštus įpilta tamsios
kačasos. Kartkartėmis vis gurkšteli ir apsilaižai lūpas, - pasilen
kiau į priekį ir liežuviu perbraukiau geidulingas jo lūpas. Jos tokios
21a
gražios ir seksualios. Putnios, bet standžios. Dažnai griežtos ir neiš
duodančios jo minčių. Gideonas šypsodavosi retai, bet kai tai dary
davo, apdovanodavo žaisminga berniokiška šypsena arba pasipūtęs
mesdavo iššūkį. Lėtai išsišiepdamas jis erotiškai erzino, o gudriomis
ir kreivomis šypsenėlėmis šaipėsi iš savęs ir aplinkinių. - Atrodai
toks abejingas ir nepasiekiamas. Paskendęs mintyse. Nuobodžiau
jantis, nors aplink nesiliauja pulsuoti energija ir groti tranki muzika.
Vaikinai tai ateina, tai išeina. Manueliui ant kelių visada sėdi kokia
nors gražuolė. Kaskart žvilgtelėjus - vis kita. Jis mano, kad jo pakaks
visoms.
Gideonas nusišypsojo.
- Be to, jam patinka lotynų amerikietės. Jis tikrai pritaria mano
žmonų pasirinkimui.
- Žmonos, - pataisiau. - Pirmos ir paskutinės.
- Vienintelės, - sutiko jis. - Greitai užsiplieskiančios. Karštakrau
jės. Vienintelio ir amžino mano vienos nakties nuotykio. Būnu visiš
kai tikras, kaip viskas bus, o tada tu staiga imi ir nustebini. Kas kartą
mane sudoroji ir tau negana.
Suėmiau delnu jo žandikaulį ir pabučiavau, vis dar lėtai, ramiai
glamonėdama jo penį.
- Kaskart apeidamas salę ateina Arašas ir duoda tau naują gė
rimą. Pasakoja, ką matė bevaikščiodamas, ir tu trumpam atrodai pa
tenkintas, o tai veda tave stebinčias moteris iš proto. Tas intymumo
ir šilumos blyksnis verčia jas dar labiau tavęs trokšti.
- O Arnoldas? - sumurmėjo jis, žvelgdamas į mane karštomis,
tamsiomis akimis.
- Jis atsiribojęs, kaip ir tu. Dėl sudaužytos širdies jis vis dar su
žeistas ir atsargus, bet prieinamas. Flirtuoja ir šypsosi, bet vis vien
kažkodėl atrodo nepasiekiamas. Moterys, kurias tu pernelyg bau
gini, rinksis jį. Arnoldas padės joms tave pamiršti, nors pats jų nė
neprisimins.
Jo lūpose šmėstelėjd šypsena.
219
- O aš sėdžiu mąsluVsu stovinčiu pimpalu ir taip tavęs ilgiuosi,
kad visai negaliu linksmintis?
- Aš taip įsivaizduoju, šaunuoli, - atsisėdau ant akmeninių jo
šlaunų. - O moterys įsivaizduos, kaip prieina prie tavęs ir atsisėda
tau ant kelių, taip, kaip dabar sėdžiu aš. Trokš pakišti delnus tau
po marškiniais, va taip, - pakišau delnus po jo marškiniais ir pri
spaudžiau prie raumeningo pilvo. Pirštais braukiau per griovelius,
glosčiau visus raumenų iškilumus, kiek tik galėjau pasiekti. - Jos
fantazuos apie tai, koks tvirtas po drabužiais yra tavo kūnas, kaip
jos jausis spausdamos tavo krūtinės raumenis, - mano žodžius ly
dėjo veiksmai, jaučiant delnais jo kūną, širdis ėmė plakti vis grei
čiau. Gideonas toks lieknas ir stiprus - kaip galinga sekso mašina,
į tai akimirksniu atsiliepė primityvus mano moteriškumas. Gei
džiau jo. Jis buvo vyras, skirtas poruotis, valdingumas pačiame žy
dėjime. Gyvybingas. Galingas. Itin pavojingas ir neprijaukinamas.
Jis pajudėjo ir aš sustingau. - Ne, nejudėk, - pabariau. - Tu jų
neliestum.
- Jos prie manęs nė nepriartėtų.
Jis grįžo į tą pozą, kuria buvau jį pasodinusi. Senųjų laikų sulto
nas, noriai garbinamas haremo mergaitės.
Pakėliaujo marškinėlius. Maudama juos per galvą, ištempiau me
džiagą ir prispaudžiau pečius. Jis pasuko galvą ir, lūpomis pagavęs
mano spenelį, ėmė švelniai lėtai čiulpti jautrią viršūnėlę. Sudejavau ir
pamėginau atsitraukti, buvau pernelyg susijaudinusi, kad tai ištver
čiau. Jis pagavo dantimis sukietėjusią sagutę ir įkalino mane.
Panarinau galvą, mano žvilgsnį prikaustė subliuškę jo skruostai.
Burnoje jo liežuvis puolė mano spenelį, ryjant seiles lieknas kaklas
judėjo. Mano kūnas įsitempė ir ėmė virpėti, atkartodamas ritmišką
čiulpimą.
Nuleidau ranką tarp mudviejų, atrišau jo sportinių kelnių raištį
ir patraukiau gumelę tiek, kad jį išlaisvinčiau. Suėmiau jį abiem ran
komis, pirštų galiukais braukiau per storas, pulsuojančias gyslas,
220
vagojančias penj per visą brutalų, seksualų jo ilgį. Jo galvutė buvo
drėgna, mano rankos slydo ištryškusiais syvais.
Kai prisidėjau jo varpą prie savo lyties, jo lūpos mane paleido.
- Neskubėk, angele, - kimiai paliepė jis. - Pasidarbuok. Būsiu ta
vyje visą naktį, nenoriu, kad tau imtų mausti.
Mano oda pašiurpo.
- Jos neįsivaizduotų, kad ima tave lėtai, - paprieštaravau.
Gideonas iškėlė abi rankas ir nubraukė plaukus man nuo veido.
- Dabar negalvoji apie kitas moteris, angele. Įsivaizduoji save.
Krūptelėjau suvokusi, kad jis teisus. Jį apsižergusi moteris nebuvo
viena iš tų ilgakojų brunečių, kurias įsivaizdavau jį dulkinant akimis.
Tai buvau aš. Tai aš su meile glosčiau jo kotą. Nusitaikiusi nusileidau
ant jo, neskubėdama glamonėjau plačia jo penio galvute savo lytines
lūpas.
Mano vyras suvaitojo mane pajutęs, nežymiai kilstelėjo klubus ir
reikliai įsirėmė į mano įėjimą. Sučiupo klubus ir, truktelėjęs mane
žemyn, platėjančia galvute praskėtė mano lytį.
- Ak, Gideonai, - mano vokai apsunko, nusileidau ant jo, priė
miau vidun platų colį.
Jis šiek tiek mane kilstelėjo, viduje liko tik galvutė, tada vėl nu
leido, šįsyk priversdamas mane priimti daugiau. Gyslos jo kakle
smarkiai įsitempė.
- Nenori, kad pasikabinčiau ženkliuką. Nori, kad pasikabinčiau
tave, siaurą tavo putę, spaudžiančią mano kotą. Įsivaizduoji save, li
pančią ant manęs, o aš atsipalaiduoju ir atsiduodu tau, - jis ištiesė
rankas ant sofos atkaltės, demonstruodamas didingą vyrišką kūną. -
O gal nori, kad dalyvaučiau?
Sudrėkinau išdžiūvusias lūpas ir papurčiau galvą.
-Ne.
Pakilau ir vėl nusileidau. Vėl ir vėl. Kaskart įsileisdavau jį vis gi
liau, kol mano sėdmenys atsidūrė ant jo šlaunų. Jis buvo platus ir
ilgas. Švelniai dejavau, o jis manyje tvinksėjo.
221
Ir vis vien dar nebuvau apglėbusi jo viso.
Pakreipiau galvą ir pabučiavau jį, mėgaudamasi lėta jo liežuvio
glamone.
- Jos tave stebi, taip? - sumurkė jis.
- Jos stebi tave. Kai pakylu, jos pamato dalelę tavęs, išvysta, koks
iš tiesų didžiulis tavo kotas. Jos geidžia ir trokšta jo, bet jis mano.
Mane stebi tu. Negali atplėšti akių. Kambaryje nematai nieko kito.
- Bet vis vien tavęs neliečiu, ar ne? - papurčiau galvą ir jis kreivai
šyptelėjo. - Aš nerūpestingai gurkšnoju kačasą, lyg manimi visų aki
vaizdoje nejotų seksualiausia moteris pasaulyje. Man nebenuobodu,
bet, kita vertus, niekada ir nebuvo. Aš laukiau. Tavęs. Žinojau, kad
esi netoliese, nes mano kraujas virė.
Uždėjusi rankas jam ant pečių, dulkinau jį ritmingai judindama
klubus. Jis toks saldus. Jo kotas manyje. Tylus, pavojingas dundesys
jo krūtinėje, išduodantis jo susijaudinimą. Krūtinę nubėrę prakaito
lašai. Įsitempiantys jo pilvo raumenys, kai nusileidžiu ir jis įsiskver
bia gilyn. Man to vis negana.
Ir tai, kaip jis įsijungė į mano žaidimą... kaip gerai mane paži
nojo... kaip stipriai mylėjo...
Gideonas atsidavė seksui su manimi, bet išliko budrus, jo dė
mesys į mane buvo sutelktas labiau nei į savo orgazmą. Jis atpažino
mano ekshibicionistinius troškimus dar prieš mane pačią ir tenkino
mano fantazijas. Visada mane saugojo, niekada nerizikavo būti iš
tiesų pamatytiems, tik erzino mane tokia galimybe. Niekada juo taip
nesidalinčiau, buvau pernelyg savininkiška. O jis niekada niekam
nerodytų nė dalelės manęs, nes pernelyg mane saugojo.
Bet mes erzinome ir žaidėme. Buvo nuostabu, kad du žmo^
nes, su seksu susipažinę per skausmą ir gėdą, jame gali atrasti tokį
džiaugsmą ir meilę.
- Aš toks kietas tavyje, - suurzgė jis, įsitempdamas manyje
taip, kaip ir mano delne. - Muzika garsi, tad visai negirdi mano
222
skleidžiamų garsų, bet tu juos jauti. Žinai, kad vedi mane iš proto.
Tai, kad to neparodau, tave jaudina taip pat, kaip ir pašalinių žvilgs
niai.
- Tavo savitvarda, - aiktelėjau, pagreitindama tempą.
- Nes aš nepastebimai tave valdau, - tyliai tarė jis. - Apsimeti,
kad viską kontroliuoji, bet nori ne to. Žinau tavo paslaptis, Eva. Suži
nosiu jas visas. Nuo manęs nieko nenuslėpsi.
Jis prisidėjo nykštį prie lūpų ir lėtai, jausmingai jį aplaižė, nea
titraukdamas akių nuo mano veido. Nuleidęs ranką tarp mudviejų,
ėmė tvirtai ir greitai ratais trinti mano klitorį ir aš šaukdama pasie
kiau viršūnę - mano lytis ėmė melžti jo kotą ekstazės bangomis.
Jis pajudėjo, prisitraukė mane artyn, pakilo, prispaudė mane prie
sofos ant nugaros, o pats atsistojęs ant žemės suvarė į mane paskutinį
plataus savo koto colį. Tada ėmė dulkinti su laukiniu alkiu, galingi
mano orgazmo raibuliai ragino, skubino jį.
Atlošęs galvą sudejavo mano vardą ir sutrūkčiojo manyje. Karš
tai išsiliejo vaitodamas, klubais vis dar skverbdamasis, lyg negalėtų
sustoti.
229
mano nuotraukų koliažą; puošiantį kambario sieną, rankos padėtos
ant krėslo ranktūrio, delnuose stiklas su gintariniu skysčiu.
Jis pažvelgė į manę.
- Kas nutiko? - paklausiau basomis tipendama per kambarį. -
Juk nevengi lovos, ką?
- Ne. Derėtų, - pasitaisė, - bet ne. Negalėjau užmigti.
- Nori, kad tave išvarginčiau? - nusišypsojau, bet tikriausiai atro
džiau kvailai, nes akinama šviesos vieną akį buvau užmerkusi.
Mano vyras pasidėjo gėrimą ir patapšnojo per kelį.
- Eikš.
Nuėjau prie jo, prisiglaudžiau ir rankomis apsivijau kaklą. Pabu
čiavau į skruostą.
- Kažkas neduoda tau ramybės.
Ir kad ir kas tai bebūtų, ramybės jam nedavė jau visą naktį.
Nosies galiuku pasitrynęs į mano ausį, jis sukuždėjo:
- Ar yra kas nors, ko man nepasakojai?
Susiraukiau, atsitraukiau ir įdėmiai įsižiūrėjau į jo veidą.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, bet kas, - jis giliai, išpūsdamas krūtinę įkvėpė. - Ar
dar turi paslapčių?
Klausiau jo jusdama, kaip stoja skrandis.
- Tavo gimtadienio dovana. Bet to aš tau nesakysiu, - jo lūpas
sušvelnino šypsena, o apžavėta jos sumurmėjau: - Ir tu. Visos tos
tavo dalelės, kurias pažįstu tik aš. Tu paslaptis, kurią saugosiu iki pa
skutinio atodūsio.
Jis panarino galvą, jo plaukai trumpam užstojo veidą.
- Angele.
- Ar kas nutiko, Gideonai?
Atsakyti prireikė laiko. Jis pažvelgė į mane.
- Ar papasakotum, jei tavo pažįstamas, artimas žmogus darytų
ką nors nelegalaus?
Pasijutau it skrandis būtų pavirtęs į akmenį.
224
- Ką girdėjai? Ar kažkoks paskalų tinklaraštis vėl skleidžia gan
dus?
Jis įsitempė.
- Atsakyk, Eva.
- Niekas nedaro nieko nelegalaus!
- Klausiau ne to, - kantriai, bet griežtai atsiliepė jis.
Prisiminiau klausimą.
- Taip, papasakočiau. Žinoma. Pasakoju tau viską.
Jis atsipalaidavo. Pakėlė ranką ir palietė mano veidą.
- Gali patikėti man bet ką, angele. Kad ir kas tai būtų.
- Ir patikiu, - sugavau jo riešą. - Nesuprantu, kodėl taip kalbi.
- Nenoriu, kad tarp mūsų būtų paslapčių.
Nudiegiau jį akimis.
- Dėl to kalčiausias buvai tu. Anksčiau nieko man nesakydavai.
- Stengiuosi pasitaisyti.
- Žinau. Todėl tarp mūsų dabar viskas taip puiku.
Švelni šypsena grįžo.
- Tikrai puiku, ar ne?
- Visiškai, - pabučiavau jo šypseną. - Daugiau jokio bėgimo, jo
kio slapstymosi.
Patogiau suėmęs, Gideonas atsistojo su manimi glėbyje.
- Ką veikiam? - paklausiau glausdamasi prie šilto jo kūno.
Jis pasuko atgal į miegamąjį.
- Išvarginam mane.
- Smagumėlis.
232
- O tai visada gerai, - daktaras Petersenas nusišypsojo. - Bet tai
ne ką man tepasako.
Gideonas pakėlė ranką nuo mano peties ir ėmė žaisti su plaukais.
- Jūs ir pats esate vedęs, daktare, juk žinote, kad kartais vyrui
tenka nusileisti, kad išsaugotų ramybę. Aš nusileidžiu dėl Kerio.
Buvo skaudu tai girdėti, bet žinojau, kad Keris su Gideonu pra
dėjo nuo nulio. Tada Keris padarė kelis netikusius ėjimus, kurie pa
kenkė jo reputacijai, pavyzdžiui, vieną naktį surengė orgiją mūsų
svetainėje.
Daktaras Petersenas pažvelgė į mane.
- Tai stengiesi suderinti tiek vyro, tiek geriausio draugo porei
kius? Ar tai tau kelia stresą?
- Nėra labai smagu, - pasimuisčiau, - bet tai iš tiesų nėra ir deri
nimas. Mano santuoka ir Gideonas yra pirmoje vietoje, - vyro ranka
švelniai - savininkiškai - sugniaužė mano plaukus: supratau, kad
jam buvo malonu tai išgirsti. Aš tęsiau: - Bet nenoriu nei užgriūti
Gideono, nei kad Keris pasijustų apleistas. Kasdien nusinešu po ne
didelį krepšį daiktų ir taip pokytis atrodo laipsniškas.
Ištarus tai balsu, teko pripažinti, kaip motiniškai tai skamba.
Bet negalėjau neginti man brangių žmonių, ypač nuo mano pačios
veiksmų sukelto skausmo.
- Paminėjai visus, išskyrus save, - pastebėjo jis. - Kaip tu pati
jautiesi?
- Apartamentuose imu jaustis kaip namie. Negaliu susitaikyti tik
su mūsų miegojimo situacija. Naktį praleidome vienoje lovoje, bet
Gideonas nori, kad miegotume atskirai, o aš ne.
- Dėl košmarų? - paklausė daktaras Petersenas, žvelgdamas į
Gideoną.
- Taip, - atsakė jis.
- Ar pastaruoju metu juos sapnavai?
Mano vyras linktelėjo...
23S
- Bet ne pačius baisiausius.
- O kokie yra patys baisiausi? Tokie, kurių metu imiesi fizinių
veiksmų?
Gideonas giliai, pilna krūtine įkvėpė.
- Taip.
Daktaras vėl į mane pažvelgė.
- Eva, suvoki riziką, bet vis vien nori miegoti su Gideonu?
- Taip, žinoma.
Prisiminus, kaip Gideonas tūžmingai mane prispaudė, ėmė gra
sinti šlykščiais, skausmo ir pykčio kupinais žodžiais, mano širdis ėmė
plakti greičiau. Įstrigęs košmare, jis manęs nematė, regėjo tik Hju -
vyrą, kurį troško perplėšti perpus plikomis rankomis.
- Daug laimingai susituokusių porų miega atskirai, - pažymėjo
daktaras Petersenas. - Priežastys gali būti įvairios: vyras knarkia,
žmona vagia antklodę ir panašiai, bet, jų nuomone, miegas atskirai
suteikia daugiau santuokinės harmonijos nei miegas drauge.
Atšlijau nuo Gideono - troškau, kad jiedu abu suprastų.
- Manpatinka miegoti šalia jo. Kartais pabundu vidury nakties ir
stebiu jį miegantį. Kartais pabundu ir nė neatsimerkiu, tik klausausi
jo kvėpavimo. Užuodžiu jį, jaučiu jo šilumą. Miegu geriau, kai jis
šalia. Žinau, kad jis irgi.
- Angele, - Gideonas glostė man nugarą.
Pažvelgiau per petį ir pagavau jo žvilgsnį. Jis žiūrėjo abejingai.
Atrodė pribloškiantis, bet akys buvo virtusios tamsiai mėlynais
skausmo ežeriukais. Paėmiau jį už rankos.
- Žinau, kad tau skaudu. Atleisk. Man tiesiog reikia, kad stengtu
mėmės dėl to. Nenoriu, kad nuleistume rankas.
- Tai, apie ką kalbi, - švelniai tarė daktaras Petersenas, - yra in
tymumas, Eva. Ir tai vienas iš tikrųjų santuokos džiaugsmų. Supran
tama, kad to trokšti. Iš dalies to trokšta visi. Bet judviem su Gideonu
tai tikriausiai atrodo ypač svarbu.
- Man taip, - sutikau.
234
- Nori pasakyti, kad man ne? - įsitempęs tarė Gideonas.
- Ne, - pasisukau į jį. - Prašau, nepradėk gintis. Tai ne tavo kaltė.
Nekaltinu tavęs.
- Ar bent nutuoki, kaip šūdinai tai verčia mane jaustis? - užsi
puolė jis.
- Norėčiau, kad nepriimtum to asmeniškai, Gideonai. Tai...
- Mano žmona nori stebėti mane miegantį, o aš nė negaliu jai to
suteikti, - pratrūko jis. - Kas tai, jei ne supistai asmeniškas reikalas?
- Gerai, aptarkime tai, - paskubomis tarė daktaras Petersenas,
atitraukdamas mudviejų dėmesį. - Šio pokalbio esmė - intymumo
troškimas. Žmonės iš prigimties jo geidžia, bet tiems, kurie vaikys
tėje patyrė seksualinį smurtą, tai gali būti ypač svarbu, - Gideonas
vis dar buvo įsitempęs, bet atidžiai klausėsi. Daktaras tęsė: - Dau
geliu atvejų smurtautojas stengiasi izoliuoti auką, kad nuslėptų savo
nusikaltimą, o auka taptų nuo jo priklausoma. Aukos labai dažnai
pačios atsiriboja nuo draugų ir šeimos. Visų kitų gyvenimas atrodo
toks paprastas, jų bėdos tokios nereikšmingos, palyginti su ta klaikia
paslaptimi, kurią jie priversti slėpti.
Vėl prigludau Gideonui prie šono, prisitraukiau kelius ir apka
binau jį visu kūnu. Jis tvirtai mane apglėbė, kita ranka paėmė mano
ranką.
Stebint mudu, daktaro Peterseno veidas sušvelnėjo.
- Ta gili vienatvė dingo, kai judu vienas kitam atsivėrėte, bet toks
ilgas gyvenimas be intymumo palieka žymę. Eva, raginu paieškoti
kitų būdų pasiekti tą geidžiamą artumą. Susikurkite ženklus ir ritu
alus, kurie būtų vien tik judviejų, nekeltų nė vienam iš jūsų grėsmės
ir megztų tą ryšį.
Atsidusau ir linktelėjau.
- Pasistengsime, - tarė jis.
- O tavo košmarai, Gideonai, tuo metu greičiausiai suretės ir ne
bebus tokie žiaurūs. Bet tai tik pradžia, - tęsė daktaras. - Žengėte
pirmus ilgos kelionės žingsnius.
235
Pakreipiau galvą ir pažvelgiau į Gideoną.
- Kelionės, truksiančios visą gyvenimą, - prisiekiau.
Gideonas man švelniai palietė skruostą. Nieko nepasakė, bet
viską supratau iš žvilgsnio bei glamonės.
Mudu sieja meilė. O visa kita ateis.
236
10
248
Toje nuotraukoje buvo įkūnytos visos jos baisiausios fantazijos.
Turėjau pasiaiškinti, nors nė nežinojau kaip. Mano kaktą nusėjo pra
kaitas, delnai sudrėko, bet viduje šalau.
Antrą kartą atsiliepė jos balso paštas.
- Prakeikimas, - padėjau ragelį, paskambinau vėl.
249
n
- Atrodai taip, lyg tau reikėtų antros taurės, - tarė Šoną, ant stale
lio tarp mūsų gultų pastatydama du kokteilius.
- Dieve, - nusijuokiau, jaučiausi apsvaigusi. Sausas cheresas ir
saldus limonadas gerokai svaigino. Be to, nelabai protinga bandyti
nuvyti pagirias alkoholiu. - Po šio savaitgalio man reikės detoksika
cijos.
Ji išsišiepė ir vėl išsitiesė, strazdanota jos oda po dviejų dienų
saulėje vis dar buvo blyški ir kiek paraudusi. Raudoni plaukai sek
sualiai ir netvarkingai sukelti ant pakaušio, balsas nuo nepaliau
jamo juoko vakar vakare kiek užkimęs. Ji vilkėjo ryškų žalsvai
melsvą bikinį, traukiantį susižavėjimo kupinus žvilgsnius. Šoną
buvo ryški, nuolat besišypsanti ir pasižyminti nešvankiu humoro
jausmu.
Šiuo atžvilgiu ji buvo labai panaši į savo brolį, kurį pažinojau ir
mylėjau kaip Marko, mano buvusio boso, sužadėtinį.
Iš kitos pusės priėjo Megumė su dar dviem kokteiliais. Nužvelgė
tuščią mano mamos gultą.
- Kur Monika?
- Nuėjo atvėsti vandenyje, - ieškojau jos, bet nemačiau. Buvo
sunku nepastebėti jos levandų spalvos bikinio, tad nusprendžiau,
kad ji kur nors nuklydo. - Sugrįš.
Ji visą laiką buvo su mumis ir šventė drauge. Ji nepratusi per
nelyg daug gerti ir ilgai naktinėti, bet atrodė, kad smaginasi. Ir ji iš
250
tiesų kėlė sumaištį. Aplink ją būriais sukosi įvairiausio amžiaus vy
rai. Mano motina pasižymėjo katinišku seksualumu, kuriam neįma
noma atsispirti. Pavydėjau to.
- Tik pažiūrėk į jį, - tarė Šoną, atkreipdama mano dėmesį į tarp
bangų žaidžiantį Kerį. - Tikras pupyčių magnetas.
- O taip.
Paplūdimys buvo sausakimšas, net smėlis sunkiai matėsi. Tarp
bangų šmėžavo tuzinai pečių ir galvų, bet susibūrimas aplink Kerį
buvo akivaizdžiai pastebimas. Jis šypsojosi ir gėrė dėmesį it katinas
saulės spindulius. Atgal sušukuoti plaukai atidengė įstabų veidą, nors
akis nuo ryškios saulės slėpė tamsūs „aviatoriaus“ akiniai.
Pamatęs, kad stebiu, pamojavo. Nusiunčiau jam oro bučinį, vien
tam, kad sutrikdyčiau aplinkinius.
- Judu su Keriu niekada nebuvote susimetę? - paklausė Šoną. -
Ar kada norėjai?
Papurčiau galvą. Dabar Keris atrodė pribloškiantis, sveikas ir rau
meningas - tobulas vyriškumo pavyzdys. Bet kai su juo susipažinau,
buvo perkaręs, žvilgsnis tuščias, visada slėpėsi po džemperiais, net ir
karštomis San Diego vasaromis. Rankas visada prisidengęs, kad pa
slėptų randus, nes pjaustėsi, o ant trumpai kirptų plaukų užsimetęs
gobtuvą.
Per grupinę terapiją visada sėdėdavo už rato, prie sienos, atlo
šęs kėdę ir balansuodamas ant užpakalinių jos kojų. Retai kada ką
pakomentuodavo, bet kai prabildavo, jo humoras būdavo juodas ir
sarkastiškas, o įžvalgos kone ciniškos.
Kartą priėjau prie jo, negalėjau ignoruoti nuo jo sklindančio gi
laus skausmo. Nešvaistyk mano laiko tuščiais plepalais, - tarė jis ne
rūpestingai, o žaliose jo akyse nebuvo nė krislelio šviesos. - Jei nori
pajodinėti manopimpalu, taip ir sakyk. Niekada neatsisakau pasidul
kinti.
Žinojau, kad tai tiesa. Daktaras Trevisas turėjo daugybę susimo-
vusių pacientų, daugeliui iš jų seksas buvo kaip balzamas ar būdas
251
nusibausti. Keriui tai buvo abu ir į atvirą jo kvietimą daug kas dažnai
atsiliepdavo.
Ne, ačiū, - atkirtau jam, seksualinė jo agresija pažadino pasibjau
rėjimą. - Tu man per liesas. Suvalgyk mėsainį, subingalvi.
Paskui gailėjausi, kad mėginau jam būti maloni. Jis negailestingai
mane persekiojo, nuolat mėtėsi netaktiškomis seksualinio turinio
užuominomis. Iš pradžių įsižeisdavau. Kai tai nesuveikė, nužudžiau
jį gerumu. Galiausiai jis susivokė, kad aš tikrai su juo nemiegosiu.
Tuo metu jis ėmė priaugti svorio. Leido augti plaukams. Liovėsi
dulkintis su kuo pakliuvo ir ėmė atidžiau rinktis. Pastebėjau, koks
jis išvaizdus, bet traukos jam nejutau. Jis per daug priminė mane, o
mano savisaugos instinktai buvo smarkiai sužadinti.
- Mes buvome draugai, - tariau jai. - O paskui jis man tapo kone
broliu.
- Dievinu jį, - tarė Megumė, tepdamasi kojas apsauginiu losjonu
nuo saulės. - Jis man pasakojo, kad reikalai tarp jųdviejų su Trėjumi
dabar nekokie. Apmaudu girdėti. Jiedu taip puikiai vienas kitamtinka.
Linktelėjau, neatitraukdama akių nuo brangiausio draugo. Keris
pakėlė moterį už liemens ir metė į vandenį. Ši išniro spjaudydamasi
ir juokdamasi, akivaizdžiai jo visiškai apžavėta.
- Paika sakyti, kad jei lemta, jiedu išsiaiškins, bet nusprendžiau
tuo tikėti.
Vis dar reikėjo paskambinti Trėjui. Gideono mamai Elizabetai.
Norėjau susisiekti ir su Airlande. Ir Krisu. Kadangi tikriausiai būsiu
išsekusi nuo laiko skirtumo ir alkoholio, mintyse pasižymėjau pa
skambinti visiems, kai tik grįšiu į apartamentus. Reikės paskambinti
ir tėčiui, nes mūsų įprastą šeštadieninį skambutį atidėjau dėl laiko
skirtumo.
- Nenoriu namo, - Megumė atsidususi išsitiesė su savo gėrimu
rankose. - Šios dvi dienos taip greitai prabėgo. Negaliu patikėti, kad
išskrendame po kelių valandų.
Laisvai likčiau dar savaitę, jei taip nesiilgėčiau Gideono.
252
- Eva, mieloji.
Kryptelėjau galvą, išgirdusi mamos balsą. Ji priėjo iš už nugaros ir
atsistojo už mano gulto, apsisiautusi skara.
- Ar jau laikas eiti?
Ji papurtė galvą. Tada pastebėjau ją grąžant rankas. Negeras žen
klas.
- Ar galėtum grįžti su manimi į viešbutį? - paklausė ji. - Man
reikia su tavimi apie kai ką pasikalbėti.
Pamačiau už jos stovintį Klensį tvirtai sukąstais dantimis. Mano
širdis ėmė daužytis. Atsistojau, čiupau savo sarongą, su kuriuo buvau
atėjusi į paplūdimį, ir užsirišau ant liemens.
- Ar ir mums eiti? - paklausė atsisėdusi Šoną.
- Likite čia su Keriu, - atsakė mano mama ir patikindama nusi
šypsojo.
Mane stebino, kaip ji tai sugeba - elgėsi taip šaltai ir ramiai, nors
mačiau, kad nerimsta. Aš buvau pernelyg emocionali, kad nuslėp
čiau savo reakcijas, o mano mama savo jausmus rodė tik akimis ir
rankomis, dažnai kartodama, kad net ir nuo juoko ant veido atsi
randa raukšlių. Kadangi buvo su saulės akiniais, savojausmus gebėjo
nepriekaištingai nuslėpti.
Tylomis nusekiau paskui ją ir Klensį atgal į viešbutį. Vos pasie
kėme vestibiulį, atrodė, kad kiekvienas darbuotojas nori mus pasvei
kinti šypsena ar rankos mostu. Jie visi žinojo, kas aš. Juk buvome
apsistoję viename iš Gideono viešbučių. Pavadinimas „Vientos Cru-
zados“ reiškė „Crosswinds“.
Gideonas mane vedė viename iš „Crosswinds“ viešbučių. Nema
niau, kad tai pasaulinis tinklas.
Įžengėme į liftą ir Klensis kyštelėjo raktinę kortelę - apsaugos
priemonę, neleidžiančią bet kam pakilti į mūsų aukštą. Kadangi
lifte su mumis buvo kitų žmonių, atsakymo man dar teko palaukti.
Pykino, galvoje vėlėsi mintys. Ar kažkas nutiko Gideonui? O
gal mano tėčiui? Suvokiau, kad buvau palikusi telefoną ant stalelio
253
prie gėrimo, ir pabariau save. Jei tik galėčiau nusiųsti trumpąją
žinutę Gideonui, pajusčiau, kad kažką darau, o ne tik vedu save iš
proto.
Po trijų stabtelėjimų lifte likome tik mes trys ir ėmėme kilti į savo
aukštą.
- Kas dedasi? - paklausiau pasisukusi į mamą ir Klensį.
Ji drebančiais pirštais nusiėmė akinius.
- Kyla skandalas, - pradėjo ji. - Daugiausia internete.
Vadinasi, jis visiškai nekontroliuojamas. Ar bent jau netrukus
toks bus.
- Mama. Tiesiog pasakyk man.
Ji giliai įkvėpė.
- Yra nuotraukų... - dirstelėjo į Klensį, prašydama jo pagalbos.
- Kieno?
Atrodė, tuoj susivemsiu. Ar netikro mano brolio Neitano darytos
nuotraukos kažkokiu būdu išlindo į viešumą? O gal kadrai iš mu
dviejų su Bretu sekso juostos?
- Šį rytą internete pasklido Gideono Kroso nuotraukos iš Brazi
lijos, - prabilo Klensis. Kalbėjo neutraliu balsu, bet stovėjo keistai
sustingęs. Šitokia įtampa jam nebūdinga.
Pasijutau it gavusi smūgį į pilvą. Daugiau nieko nesakiau. Nebuvo
ko, kol nepamačiau įkalčių.
Iš lifto patekome tiesiai į savo apartamentus - didžiulę erdvę su
keliais miegamaisiais ir centrine svetaine. Tvarkytojos buvo atidariu
sios duris į apartamentus supantį balkoną, permatomos užuolaidos,
ištrūkusios iš jas laikančių raiščių, plazdėjo vėjyje. Apartamentai
buvo ryškiaspalviai ir šiltai ispaniški, man jie patiko iš pirmo žvilgs
nio, vos tik atvykome.
Dabar to beveik nemačiau.
Drebančiomis kojomis priėjau prie sofos ir palaukiau, kol Klensis
suves į planšetę slaptažodį ir paduos ją man. Mama prisėdo šalimais,
tylomis mane palaikydama.
254
Nuleidau žvilgsnį ir garsiai įkvėpiau. Atrodė, kad krūtinę traiško
geležiniai gniaužtai. Tai, ką pamačiau, mane išgąsdino... Atrodė, kad
kažkas įsibrovė į mano galvą ir nufotografavo tai, ką įsivaizdavau.
Žvilgsnį pritraukė Gideonas, toks tamsus ir gražus, visas juodai
apsirengęs. Plaukai dengė dalį jo veido, bet buvo akivaizdu, kad tai
mano vyras. Vyliausi, kad tai ne jis, mėginau surasti ką nors, kas iš
duotų, jog vyras nuotraukoje tėra apsimetėlis. Bet Gideono kūną pa
žinojau kaip savąjį. Žinojau, kaip jis juda. Kaip atsipalaiduoja. Kaip
vilioja.
Nusukau žvilgsnį nuo mylimos figūros pačiame šlykštaus pa
veikslo viduryje, nes nebegalėjau to ištverti.
U formos sofa. Juodos aksominės užuolaidos. Pusė tuzino bran
giausio alkoholio butelių ant žemo stalelio.
Privati VIP ložė.
Liekna brunetė, atsilošusi ant krūvos pagalvėlių. Gili blizgių jos
marškinėlių V formos iškirptė nusmaukta į šalį. Gideono kūnas pu
siau ją užgulęs. Jo lūpos čiulpia jos spenelį.
Antra ilgakojė brunetė. Užkritusi jam ant nugaros. Užmetusi ant
jo vieną šlaunį. Išskėstomis kojomis. Jos burna iš malonumo pražiota.
Gideono ranka ištiesta už nugaros. Palindusi po trumpu jos sijonu.
To nesimatė, bet jo pirštai buvo joje. Buvau tikra. Į širdį dūrė aš
trus, rantytas peilis.
Vaizdas liejosi, mirksėjau, kad nuvyčiau ašaras, jutau, kaip jos
karštais upeliais teka skruostais. Bakstelėjau į planšetę, kad nebe-
matyčiau nuotraukos. Pamačiau savo vardą, nužvelgiau apytikres
žurnalisto spėliones apie tai, kokia bus mano reakcija į sužadėtinio
seksualinius nuotykius, atsisveikinant su viengungyste.
Padėjau planšetę ant kavos stalelio, sunkiai alsavau. Mama prisi
slinko artyn, apkabino mane ir prisitraukė į glėbį. Kambaryje garsiai
suskambo telefonas, krūptelėjau, mano nervai tiesiog kibirkščiavo.
- Ša, - sušnibždėjo ji, glostydama mano plaukus. - Aš su tavimi,
mieloji. Aš čia.
255
Klensis priėjo prie telefono ir stačiokiškai atsiliepė:
- Taip? - jo balsas tučtuojau atšalo. - Kaip matau, gerai leidžiate
laiką.
Gideonas.
Pažvelgiau į Klensį ir pajutau jo skleidžiamą karštį. Jis žiūrėjo man
į akis.
- Taip, ji čia.
Atšlijau nuo motinos ir prisiverčiau atsistoti. Kaudamasi su py
kinimo banga, priėjau ir ištiesiau ranką paimti telefono. Jis padavė jį
man ir atsitraukė.
Nurijau raudą.
- Labas.
Tyla. Gideono kvėpavimas pagreitėjo. Pasakiau vos vieną žodį,
bet iš jo jis suprato, kad aš žinau.
- Angele...
Staiga pasidarė taip bloga, kad nubėgau į vonios kambarį, nume
čiau telefoną ir, vos suspėjusi pakelti tualeto dangtį, trūkčiodama iš
vėmiau visą skrandžio turinį.
Atbėgo motina, bet tik papurčiau jai galvą.
- Išeik, - aiktelėjau ir susmukau ant grindų, nugara atsirėmusi į
sieną.
- Eva...
- Man reikia minutėlės, mama. Tiesiog... duok man minutę.
Ji žvelgė į mane, tada linktelėjo ir išeidama uždarė duris.
Iš ant žemės besimėtančio telefono girdėjau Gideono riksmus.
Paėmiau jį, suspaudžiau ir prisitraukiau. Pakėliau prie ausies.
- Eva! Dėl Dievo meilės, pakelk telefoną!
- Baik šaukti, - tariau jam, o mano širdis kalatojosi.
- Kristau, - jis šiurkščiai įkvėpė. - Tau bloga. Po velnių. AŠ per
toli... - jis pakėlė balsą. - Rauli! Kur tu, po velnių? Man reikia su
knisto lėktuvo, dabar! Skambink...
- Ne. Ne, nereikia...
256
- Tai nutiko prieš mums susipažįstant, - jis kalbėjo ir kvėpavo per
greitai. - Nežinau, kada tiksliai... Ką? - kažkas kalbėjo fone. - Cinco
de Mayo?Po perkūnais. Kodėl pasirodė tik dabar?
- Gideonai...
- Eva, prisiekiu, ta sušikta nuotrauka nebuvo daryta šį savait
galį. Niekada taip su tavimi nepasielgčiau. Žinai tai. Žinai, ką man
reiški...
- Gideonai, nurimk, - šuoliais lekiantis pulsas ėmė rimti. Gide-
onas buvo paklaikęs. Tai girdint, man dužo širdis. }is toks stiprus,
sugebantis viską suvaldyti, išgyventi ir nugalėti.
Aš buvau jo silpnybė, o troškau būti vien tik stiprybė.
- Turi manimi patikėti, Eva. Niekada taip nepasielgčiau. Nie
kada...
- Tikiu tavimi.
- ...nesidulkinčiau su... ką?
Užsimerkiau ir atlošiau galvą į sieną. Skrandis ėmė rimti.
- Tikiu tavimi.
Ragelyje išgirdau sunkų, sukrečiantį atodūsį.
- Dieve.
Tyla.
Žinojau, kiek jam reiškia besąlygiškas mano pasitikėjimas. Dėl
visko. Bet ko. Įtikinti mane jam atrodė kone neįmanoma, nors mano
pasitikėjimo jis geidė labiau nei meilės. Jam mano tikėjimas juo ir
buvo meilė.
Paaiškinimas buvo paprastas, gal kas pasakytų, pernelyg papras
tas, bet pažinojau jį, todėl supratau, kad jis logiškiausias.
- Myliu tave, - jo balsas buvo švelnus. Nuvargęs. - Taip tave my
liu, Eva. Kai neatsiliepei...
- Ir aš tave myliu.
- Atleisk, - jis išleido tylią, skausmo ir apmaudo kupiną aimaną. -
Man taip gaila, kad tai pamatei. Tai siaubinga. Visa tai siaubinga.
- Tu matei blogesnių dalykų.
257
Gideonas matė maae bučiuojant Eretą Kleiną tiesiai jam prieš
nosį. Matė bent dalį mano ir Breto sekso juostos. Palyginti su tuo, ši
nuotrauka - niekis.
- Nekenčiu, kad tu ten, o aš čia.
- Ir aš.
Troškau nurimti jo glėbyje. O dar labiau - nuraminti jį. Dar sykį
jam parodyti, kad niekur nedingsiu ir jis neturi ko bijoti.
- Daugiau to nekartosime.
- Ne, tu tuoksiesi tik du kartus - ir abu su manimi. Daugiau jokių
bernvakarių.
Jis kimiai nusijuokė.
- Omenyje turiu ne tai.
- Žinau.
- Liepk Klensiui tučtuojau parskraidinti tave namo. Mes krauna-
mės daiktus ir važiuojame į oro uostą.
Papurčiau galvą, nors jis to ir nematė.
- Pasiimk rytoj laisvadienį.
- Rytoj? Taip. Tau negera.
- Ne, man viskas gerai. Atskrendu pas tave. Į Rio.
- Ką? Ne. Nenoriu čia būti. Noriu būti namie ir išsiaiškinti šitą
mėšlą.
- Nuotrauka jau viešumoje, Gideonai. Jokie tavo veiksmai to ne
pakeis, - pakilau nuo grindų. - Galėsi jį - ar ją - sumedžioti vėliau.
Neleisiu, kad tai sugadintų mūsų savaitgalio prisiminimus.
- Tai ne...
- Jei jie nori tavo nuotraukų Brazilijoje, šaunuoli, jose būsiu ir aš.
Jis mane išklausė.
- Gerai. Lauksiu tavęs.
264
Stabtelėjau balkone pasigrožėti paplūdimiu, pastebėjau begali
nes eiles kokosų pardavėjų ir daugybę auksinių kūnų. Ore skambėjo
samba, tokia žemiška, seksuali ir džiugi. Padariau nuotrauką, įkėliau
ją ir aną su vyrukais į savo „Instagram“ paskyrą. Na ir vaizdelis... #Ri-
oDeJaneiro,
Pažymėjau visus ir pamačiau, kad Arnoldas buvo nufotografavęs
mudu su Gideonu aistringai besibučiuojančius oro uoste. Nuotrauka
buvo puiki, seksuali ir intymi. Arnoldas turėjo kelis šimtus tūkstan
čių sekėjų, tad nuotrauka jau buvo susilaukusi galybės komentarų.
Mieli draugai mėgaujasi #RioDeJaneiro ir vienas kitu.
Suskambo Gideono telefonas ir jis atsiprašė. Išgirdau jį kalbant ki
tame kambaryje ir nusekiau iš paskos. Išėjęišoro uosto netarėmevienas
kitam nė žodžio, lyg saugotume juos visus intymiam pokalbiui. O gal
tiesiog nereikėjo nieko sakyti. Tegu pasaulis kalba ir skleidžia melagys
tes. Mudu žinojome, ką turime. To nereikia teisinti, aiškinti ar rodyti.
Radau jį darbo kambaryje, stovintį priešais U formos stalą, nu
klotą nuotraukomis ir rašteliais, kai kurie jų buvo pažirę ant grindų.
Kambaryje buvo tikras jovalas, visiška griežtos tvarkos, kurią mano
vyras paprastai palaikydavo, priešingybė. Prireikė akimirkos susi
vokti, kad ant stalo besimėtančiose nuotraukose matyti vaizdai iš to
paties klubo, kuriame Gideonas ir buvo užfiksuotas besismaginantis
su dviem moterimis per Cinco de Mayo šventę.
Kiek kraupoka, kad mudviem šovė ta pati mintis. Bet kartu ir fan
tastiška.
Pasisukau eiti.
- Eva, palauk.
Dirstelėjau į jį.
- Geriau rytoj rytą, - tarė jis tam, su kuo kalbėjosi. - Parašyk, kai
patvirtinsi.
Gideonas baigė pokalbį ir, išjungęs garsą, padėjo telefoną prie
saulės akinių.
265
- Noriu, kad jas pamatytum.
Papurčiau galvą ir tariau jam:
- Tau nereikia man nieko įrodinėti.
Jis spoksojo į mane. Buvo be akinių, tad paakiuose matėsi ratilai.
- Vakar nemiegojai, - tai nebuvo klausimas. Nujaučiau, kad taip
bus.
- Aš tai sutvarkysiu.
- Nieko nenutiko.
- Girdėjau tave telefonu, - įsitempęs tarė jis.
Atsirėmiau į staktą. Žinojau, kaip jis jautėsi, kai pabučiavau
Bretą - norėjo žudyti. Jiedu susipjovė kaip gyvuliai. Man smurtas
neatrodė tinkama išeitis. Mano kūnas pavydo atsikratė kitaip - taip,
kaip mokėjo.
- Daryk tai, ką privalai, - sumurmėjau. - Bet man nieko nereikia.
Man viskas gerai. Tarp manęs ir tavęs - mudviem - viskas gerai.
Gideonas giliai įkvėpė. Iškvėpė. Paskui per galvą nusimovė marš
kinėlius. Nusispyrė sandalus, atsisegė šortus ir leido jiems nukristi
žemyn. Po jais nieko nevilkėjo.
Sekiau akimis jį nuogą, besiartinantį prie manęs, pastebėjau tam
sesnį įdegį ir standų penį. Buvo nepakeliamai sustangrėjęs, sėklidės
pakilusios. Judant krutėjo kiekvienas raumenėlis. Galingos šlaunys,
tvirtas pilvas, kieti bicepsai.
Aš nejudėjau ir vos kvėpavau, vos mirksėjau. Stebino, kad galiu
prieš jį atsilaikyti. Jis buvo beveik visa pėda aukštesnis ir kone šimtu,
svarų sunkesnis. Ir stiprus. Nepaprastai stiprus.
Kai mylėdavomės, labai susijaudindavau gulėdama po juo ir jaus
dama neįtikėtiną jo galią, sutelktą į mano kūnui dovanojamą ir iš jo
imamą malonumą,
Gideonas priėjo ir prisitraukė mane į glėbį. Nuleido galvą ir go
sliai, aistringai pabučiavo. Mėgaudamasis ir neskubėdamas. Lėtai lai
žydamas ir ragindamas. Nė nesusivokiau, kaip jis atrišo mano marš
kinėlius ir juos nuvilko. Pakišęs rankas po šortų juosmeniu, braukė
266
pirmyn atgal jautria mano oda, paskui liovėsi bučiuoti, atsitūpė ir
padėjo nusimesti drabužius. Suvaitojau trokšdama dar.
- Aukštakulnius palikime, - sumurmėjo atsitiesęs.
Jo akys buvo tokios ryškiai mėlynos, kad priminė tą vandenį, ku-
riame maudėmės nuogi savo vestuvių dieną. Apsivijau rankomis jo
pečius, jis pakėlė mane ir nusinešė į miegamąjį.
272
mėgstamiausią kaklaraištį, - jis paryškino jo akių spalvą ir nebema-
tydavai nieko kito, tik jį ir jo grožį.
Jis nusišypsojo.
- Žinau. Norėtum, kad grįžęs išdulkinčiau tave jo nenusirišęs?
Pabandžiau tai įsivaizduoti ir rūškana dingo. Kaip jausčiausi, jei
jis tiesiog atsisegtų kelnių užtrauktuką ir išdulkintų mane vilkėda
mas vieną iš savo darbinių kostiumų? Tikras karštumėlis. Ir ne tik
perkeltine prasme.
- Mudu per daug išprakaituojame, - papūčiau lūpas. - Sugadin
tume.
- Turiu jų tuziną, - jis atsitiesė. - Šiandien būsi namie, taip?
- Palauk. Turi tuziną tokių kaklaraiščių?
- Juk jis tavo mėgstamiausias, - atsakė jis paprastai, lyg tai būtų
savaime suprantama. Tikriausiai ir buvo. - Namie, taip? - pakartojo.
- Taip, po kelių valandų užsuks mama, turiu daug kam paskam
binti.
Jis pasuko durų link.
- Nusnausk, irzlusis angele. Sapnuok mane.
- Taip, taip, - sumurmėjau, apkabinau pagalvę ir užsimerkiau.
Sapnavau jį. Žinoma.
273
atšauktas kažkieno kito renginys. O kiek kambarių užsakėme, kad
sutilptų giminaičiai iš mano tėčio pusės... Visai apie tai nepagalvojau,
kai vestuvių data pasirinkau Gideono gimtadienį.
- Taip, tai puiku, - tariau, o mama nusišypsojo, bet šypsena buvo
įtempta. Ji siaubingai nerimavo ir aš dėl to jaučiausi blogai. - Bus
nuostabu, mama. Visiškai neįtikėtina. Ir mes visi būsime tokie lai
mingi, kad nė nesirūpinsime, jei kas bus ne taip, - ji krūptelėjo ir aš
paskubomis tęsiau. - Nors taip nenutiks. Personalas pasirūpins, kad
viskas eitųsi, kaip suplanuota. Juk tai jų boso vestuvės.
- Taip, - ji su palengvėjimu linktelėjo. - Tu teisi. Jie norės, kad
viskas būtų tobula.
- Taip ir bus.
Argi galėtų būti kitaip? Mudu su Gideonu jau susituokę, bet jo
gimtadienio drauge dar nešventėme. Nekantriai jo laukiau.
Sučirpęs telefonas pranešė apie atėjusią žinutę. Paėmiau jį, per
skaičiau ir susiraukiau. Siektelėjau televizoriaus pulto.
- Kas yra? - paklausė mama.
- Nežinau. Gideonas prašo įsijungti televizorių, - man ėmė sukti
skrandį, o jaudulys, kurį ką tik jutau, peraugo į smarkų nerimą. Kiek
dar turėsime ištverti?
Įjungiaujo nurodytą kanalą ir atpažinau populiarią pokalbių laidą.
Mano nuostabai, į krėslą prie penkių vedėjų apsupto stalo kaip tik tai
sėsi Gideonas - buvo girdėti plojimai, šūkaliojimai ir švilpimas. Kad
ir ką manytų apie jo ištikimybę, moterys negali jam atsispirti. Jo ža
vesys ir grynas seksualumas realybėje buvo kur kas ryškiau juntami.
- O Dieve, - atsiduso motina. - Ką jis daro?
Pagarsinau.
Kaip ir tikėtasi, pasveikinusios jį su sužadėtuvėmis, vedėjos lei
dosi į kalbas apie Rio ir skandalingąją trijulės nuotrauką. Žinoma, jos
pažymėjo, kad eteryje jos parodyti negalima, nes ji pernelyg atvira,
tad paragino žiūrovus atsidaryti laidos tinklalapį, kurio adresas buvo
nurodytas bėgančiojoje eilutėje ekrano apačioje.
274
- Na, nieko sau subtilumas, - neištvėrė mama. - Kodėl jis atkrei
pia į tai dar daugiau dėmesio?
Nutildžiau ją.
- jis turi planą, - bent taip vyliausi.
Abiem rankomis laikydamas kavos puodelį su laidos logotipu,
Gideonas atrodė susimąstęs, vedėjos leido jam prabilti tik tada, kai
visos pasisakė.
- Ar iš viso dar turėtume švęsti bernvakarius ir mergvakarius? -
paklausė viena iš vedėjų.
- Na, į tai galiu atsakyti, - įsiterpė Gideonas, prieš joms imant dėl
to ginčytis. - Kadangi mudu su Eva susituokėme prieš mėnesį ir aš
nebesu viengungis, tai ir negalėjo būti bernvakaris.
Už jų didžiuliame ekrane laidos logotipas dingo ir pasirodė nuo
trauka, kurioje Gideonas mane bučiavo po to, kai vienas kitam pri
siekėme.
Man ir visiems laidoje susirinkusiems žiūrovams atėmė amą.
- Oho, - sumurmėjau. - Atskleidė.
Beveik nebegirdėjau, kas buvo kalbama po to, nes buvau perne
lyg priblokšta, mėginau susivokti. Gideonas - toks privatumą saugo
jantis žmogus! Jis niekada nedavė interviu apie asmeninį gyvenimą,
kalbėjo tik apie „Cross Industries“.
Nuotrauką pakeitė kitos, darytos tame pačiame naktiniame klube,
kuriame ant jo lipo tos ilgakojės brunetės. Kai jis pažvelgė į auditoriją
ir paklausė, ar jiems ši vieta pažįstama, keletas žmonių pritardami
riktelėjo.
- Akivaizdu, - tęsė jis, atsigręžęs į vedėjas. - Negalėjau būti Niu
jorke ir Brazilijoje vienu metu. Iš paplitusios nuotraukos buvo iš
trintas klubo logotipas. Kaip matote, jis išsiuvinėtas ant VIP zonos
užuolaidų. Tereikėjo tinkamos programos, kelių spustelėjimų pele ir
jis dingo.
- Bet merginos buvo, - paprieštaravo viena iš vedėjų. - Ir tai, kas
su jomis daroma, buvo tikra.
27S
- Tiesa. Prieš susipažindamas su žmona, turėjau savo gyvenimą, -
tarė jis ramiai ir neatsiprašinėdamas. - Deja, negaliu to pakeisti.
- Ji taip pat prieš jus turėjo savo gyvenimą. Tai toji Eva, minima
„Six-Ninths“ dainoje, - vedėja kiek prisimerkė. - „Auksinė“.
Akivaizdu, kad ji skaitė informaciją nuo ekrano.
- Taip, tai ji, - patvirtino jis.
Kalbėjo abejingai. Neatrodė sutrikęs. Žinojau, kad laida nevyksta
spontaniškai, nors iš šalies taip ir atrodo, bet vis vien buvo keista ma
tyti, kaip mūsų gyvenimu naudojamasi rytiniams reitingams pakelti.
Ekrane pasirodė mudviejų su Bretu nuotrauka, daryta per „Auk
sinės“ premjerą Taimso aikštėje, ir pasigirdo dainos ištrauka.
- Ką apie tai manote?
Gideonas apdovanojo jas retąja savo šypsena.
- Jei būčiau dainų kūrėjas, irgi rašyčiau apie ją balades.
Ekrane nušvito mūsų su Gideonu nuotrauka iš Brazilijos. Netru
kus ją pakeitė mudviejų atvaizdai iš Vestporto ir serija nuotraukų ant
raudonojo kilimo, kur buvome fotografuojami įvairių labdaros ren
ginių metu. Visose jis neatitraukė žvilgsnio nuo manęs.
- Oho, jam puikiai sekasi, - tariau daugiausiai sau pačiai. Mama
išjungė kompiuterį. - Jis nuoširdus, bet nerūpestingas ir pakankamai
pasitikintis savimi, kad primintų tą legendinį Gideoną Krosą. Ir davė
jiems krūvą nuotraukų.
Be to, buvo geras sprendimas išsirinkti pokalbių laidą, kur yra
kelios vedėjos moterys ir kurioje aptariamos moteriškos temos. Jos
nenumos ranka į tariamą neištikimybę ir paklaus tiesiai šviesiai. Po
šios laidos visiems viskas bus aišku. Su vedėju vyru taip nebūtų.
Viena iš vedėjų palinko į priekį.
- Netrukus pasirodys knyga apie jus, ar ne? Parašyta jūsų buvu
sios sužadėtinės?
Ekrane pasirodė Gideono ir Korinos nuotrauka iš „Kingsman
Vodka“ vakarėlio. Žiūrovai tyliai suūžė. Sukandau dantis. Ji, kaip vi
sada, atrodė pribloškianti ir puikiai pabrėžė Gideono grožį.
27«
Vyliausi, kad laidos rengėjai nuotrauką susirado patys.
- Tiesą sakant, knygą už ją rašo kai kas kitas, - atsakė jis. - Kai
kas, atkasęs karo kirvį. Bijau, kad ponia Žiru naudojamasi, o ji to
nesupranta.
- Nežinojau. Kas tas rašytojas? - ji pažvelgė į žiūrovus ir paskubo
mis paaiškino, kaip toks procesas vyksta.
- Negaliu pasakyti, kas iš tiesų rašo knygą.
Vedėja neatlyžo.
- Bet jį pažįstate? Ar ją? Ir jam nepatinkate?
- Tiesa. Į abu klausimus atsakymas teigiamas.
- Ar tai buvusi mergina? Buvęs verslo partneris?
Viena vedėja, kuri iki šiol daugiausia tik klausėsi, perjungė pavarą.
- Dėl Korinos... Kodėl gi jums nepapasakojus, kaip ten viskas
buvo?
Mano vyras padėjo puodelį, iš kurio buvo ką tik atsigėręs.
- Mudu su ponia Žiru susitikinėjome koledže. Kurį laiką buvome
susižadėję, bet net ir tada mūsų santykiai neturėjo ateities. Buvome
nesubrendę ir, jei atvirai, nepaisėme savo norų.
- Ir viskas?
- Jaunystė ir sumaištis nėra nei labai įdomu, nei sultinga, ar ne?
Po to, kai ji ištekėjo, likome draugai. Man labai gaila, kad dabar, kai
esu vedęs, ji jaučia poreikį tą mūsų gyvenimo atkarpą paversti ko
mercija. Esu tikras, kad Žanas Fransua dėl to jaučiasi taip pat nejau
kiai.
- Tai jos vyras, tiesa? Žanas Fransua Žiru. Ar pažįstate jį?
Ekrane pasirodė vakariniais drabužiais vilkintys Korina ir Žanas
Fransua. Jiedu buvo patraukli pora, nors abiejų vyrų sugretinimas
buvo ne prancūzo naudai. Su Gideonu varžytis jis negalėjo, bet, kita
vertus, o kas gi galėtų?
Gideonas linktelėjo.
- Mudu drauge dirbame.
- Ar apie tai su juo kalbėjotės?
277
- Ne. Paprastai visai"apie tai nesikalbu, - jo lūpose vėl žaidė vos
pastebima šypsena. - Aš jaunavedys. Man rūpi kiti dalykai.
Suplojau delnais.
- Jėga! Tai buvo mano mintis. Aš sakiau vis priminti žmonėms,
kad ji ištekėjusi ir kad jis pažįsta jos vyrą, - be to, jis užsiminė ir apie
Dianą. Puikiai sužaista.
- Žinojai, kad jis tai darys? - pasibaisėjusi paklausė mama.
Pažvelgiau į ją ir susiraukiau pamačiusi, kokia ji išblyškusi. Įverti
nus tai, kad per pastaruosius du savaitgalius ji įdegė, toks perbalimas
kėlė nerimą.
- Ne. Nė neįsivaizdavau. Apie Žiru kalbėjomės jau prieš kurį
laiką. Ar tau viskas gerai?
Ji prispaudė pirštų galus prie smilkinių.
- Skauda galvą.
- Luktelk, kol baigsis, ir duosiu kokių vaistų, - atsigręžiau į tele
vizorių, bet prasidėjo reklama, tad nubėgau į vonią, atsidariusi vaistų
spintelę ištraukiau tarškantį buteliuką ir grįžau. Labai nustebau pa
mačiusi mamą besikraunančią daiktus. - Išeini? O kaip pietūs?
- Aš pavargau, Eva. Eisiu namo prigulti.
- Galėtum numigti čia, svečių kambaryje, - maniau, jai tai turėtų
patikti. Juk Gideonas tame kambaryje preciziškai atkartojo mano
buto miegamąjį. Nevykęs, bet apgalvotas bandymas suteikti man
saugų prieglobstį jo namuose tuo metu, kai dar nežinojau, kautis dėl
mudviejų ar tiesiog sprukti.
Ji papurtė galvą ir užsimetė ant peties kompiuterio krepšį.
- Man viskas bus gerai. Svarbiausius dalykus aptarėme. Paskam
binsiu vėliau.
Ir, pakštelėjusi į orą man prie skruostų, išėjo.
Klestelėjau atgal ant sofos, padėjau tabletes ant kavos stalelio ir
baigiau žiūrėti Gideono interviu.
278
12
- Įspūdinga, sūnau.
Užvertęs galvą žvelgiu į „Crossfire“ nuo gatvės, bet išgirdęs tėčio
balsą, pasuku galvą.
- Tėti.
Jis apsivilkęs kaip aš, tamsų trijų dalių kostiumą. Kaklaraištis tam
siai raudonas, o iš kišenės ant krūtinės kyšo tokios pat spalvos nosi
naitė. Mudu to paties ūgio ir mane tai trumpam sutrikdo. Kodėl tai
mane stebina? Atsakymas tūno kažkur smegenų kamputyje, bet nega
liujo sučiupti.
Jis apglėbia mano pečius.
- Sukūrei imperiją. Didžiuojuosi tavimi.
Giliai įkvėpiu. Nė nesuvokiau, kaip stipriai man reikėjo išgirsti iš
jo šiuos žodžius.
- Ačiū.
Jis pasikreipia ir atsisuka į mane.
- Ir tu vedęs. Sveikinu.
- Turėtum grįžti su manimi į apartamentus ir susipažinti su mano
žmona, - nerimauju. Nenoriu, kad jis atsisakytų. Noriu tiek daug
jam pasakyti, bet neturime daug laiko. Vos kelias minutes, kelias
284
paviršutiniškų pokalbių nuotrupas. Jei šalia būtų Eva, išdrįsčiau pasa
kyti tai, ką noriu. - Tauji labai patiks. Ji nuostabi.
Tėtis išsišiepia.
- Ir graži. Norėčiau anūko. Ir anūkės.
- Oho, - nusijuokiu. - Gal neskubėkime.
- Gyvenimas skuba, sūnau. Nespėsi nė apsidairyti ir baigsis. Ne
švaistykjo.
Nuryju gumulą gerklėje.
- Galėjai turėti daugiau laiko.
Ne tai noriu pasakyti. Noriu paklausti jo, kodėl pasidavė, kodėl
spruko. Bet bijau atsakymo.
- Net ir turėdamas visą pasaulio laiką, nebūčiau sukūręs nieko pa
našaus, -jis vėl pažvelgia į„Crossfireu.Nuo žemės atrodo, kadpastatas
begalinis - tokią iliuziją kuria viršūnėje esanti piramidė. - Prireiks
daug darbo, kad tai išlaikytum. Santuoką taip pat. Galų gale kažku
riam išjų teks suteikti pirmenybę.
Susimąstau apie tai. Ar tai tiesaf Papurtau galvą.
- Mudu išlaikysime tai drauge.
Jispliaukšteli ranka man per petį, po kojomis suvirpa žemė. Iš pra
džių pamažu, paskui vis stipriau, galiausiai ant mūsų ima lyti stiklais.
Pasibaisėjęs stebiu, kaip tolima smailė viršuje sprogsta ir ima kristi, o
nuo spaudimo dūžta langai.
29 6
Ir man taip pat, angele. Kaskart jaučiuosi it gavęs kumščiu}pilvą.
- Šaunuoli.
Abiem rankomis sučiupęs liekną jos liemenį, priglaudžiau ją ir
pabučiavau į kaktą, įkvėpiau jos kvepalų aromato.
- Angele.
- Maloni staigmena, - sumurmėjo ji prisiglausdama. - Išeini?
- Tik norėjau tave pamatyti.
Ji atšlijo, akys degė iš malonumo.
- Tu visai pakvaišai dėl manęs.
- Tai labai užkrečiama. Pasigavau iš tavęs.
- Nejaugi? - jos juokas užliejo mane šilta meilės banga.
- O štai ir pats herojus, - tarė prie mūsų priėjęs Stivenas Eliso
nas. - Sveikinu judu.
- Stivenai, - Eva nusisuko nuo manęs ir apkabino kūningą rau
donplaukį.
Jis pačiupo ją į glėbį ir pakėlė nuo grindų.
- Santuoka tau tinka.
Paleidęs ją, paspaudė man ranką.
- Tau irgi.
- Puikiai jaučiuosi, - tariau.
Stivenas išsišiepė.
- Negaliu sulaukti. Markas privertė mane laukti metų metus.
- Negali man ir toliau dėl to priekaištauti, - tarė greta išdygęs
Markas, Jis taip pat paspaudė man ranką. - Pone Krosai, sveikinu.
- Ačiū.
- Ar prisijungsi pietų? - paklausė Stivenas.
- Neketinau, ne.
- Kodėl gi ne? Kuo daugiau, tuo smagiau. Eisime į „Bryant Park
Grill“.
Dirstelėjau į Evą. Ji buvo užsidėjusi akinius ant galvos ir lūkestin
gai į mane žvelgė. Trunjpai linktelėjo padrąsindama.
J97
- Turiu daug darbiu- tariau, ir tai buvo tiesa. Atsilikau dviem
dienomis nuo darbų plano. Kadangi prieš mums išvykstant medaus
mėnesio turėjau prisivyti, planavau valgyti dirbdamas.
- Tu juk bosas, - tarė Eva. - Gali pabėgti, jei nori.
- Darai blogą įtaką, ponia Kros.
Ji paėmė mane už parankės ir ėmė tempti durų link.
- Tau tai patinka.
Nejudėjau ir dirstelėjau į Marką.
- Žinau, kad esi užsiėmęs, - tarė jis. - Bet būtų smagu, jei eitum
kartu. Norėjau su judviem apie kai ką pasikalbėti.
Linktelėjęs sutikau. Vos išėjus į gatvę, smogė dienos karštis ir
miesto garsai. Raulis laukė su limuzinu, jis pagavo mano žvilgsnį,
tada atidarė dureles Evai. Mano akį patraukė blykstelėjimas - į mus iš
kitoje gatvės pusėje pastatyto automobilio buvo atsuktas objektyvas.
Prieš Evai įsėdant, pabučiavau ją į smilkinį. Ji dirstelėjo į mane
patenkinta ir nustebusi. Nieko neaiškinau. Ji buvo prašiusi manęs
daugiau nuotraukų, kurios būtų atsvara netrukus pasirodysiančiai
Korinos knygai. Man tikrai nebuvo sunku demonstruoti savo meilę
jai, ir visai nesvarbu, išvys kada nors tas dienoraštis dienos šviesą ar
ne.
Brajant parkas buvo visai netoli. Jau po kelių akimirkų lipome
laiptais, o aš mintimis grįžau atgal ir prisiminiau, kaip mudu su Eva
šioje vietoje pykomės. Ji pamatė mano ir Magdalenos, moters, kurią
laikiau ilgamete šeimos drauge, bet kurią žmonės manė esant mano
meiluže, nuotrauką. O aš pamačiau Evos nuotrauką su Keriu, vyru,
kurį ji mylėjo kaip brolį, bet kurį žmonės laikė jos sugyventiniu ir
meilužiu.
Abu pakvaišome iš pavydo, mūsų santykiai dar buvo pernelyg
švieži ir purtomi daugybės mudviejų paslapčių. Aš jau buvau jos ap
sėstas, mano pasaulis vertėsi aukštyn kojomis, kad ją sutalpintų. Net
ir tūždama ji žvelgė į mane su didžiule meile ir apkaltino, kad tos
meilės neatpažinau. Bet aš atpažinau. Pamačiau. Ji išgąsdino mane,
298
kaip dar niekam niekada nebuvo pavykę. Ir pirmą sykį mano gyve
nime suteikė vilties.
Kai priėjome prie vijokliais apaugusio įėjimo į restoraną, ji dirs
telėjo į mane ir aš supratau, kad ji irgi prisimena. Čia buvome ir visai
neseniai, kai Bretas Klainas mėgino ją susigrąžinti. Tada ji jau buvo
mano, jos pirštus žymėjo mano žiedai, buvome vienas kitam ištarę
priesaiką. Buvome stipresni nei iki tol, bet dabar... Dabar niekas
mūsų nebesukrėstų. Mūsų šaknys per gilios.
- Myliu tave, - tarė ji, eidama paskui Marką ir Stiveną į vidų. Mus
užliejo populiaraus restorano triukšmas: į indus dzingsėjo įrankiai,
šurmuliavo lankytojai, vos girdimai grojo muzika, ūžė virtuvėje.
Nusišypsojau.
- Žinau.
Mus tučtuojau pasodino, priimti gėrimų užsakymo priėjo pada
vėjas.
- Gal užsisakykime šampano? - paklausė Stivenas.
Markas papurtė galvą.
- Nagi. Juk žinai, kad turiu grįžti į darbą.
Po stalu paėmiau žmonos ranką.
- Paklausk kitą sykį, kai jis jau dirbs man. Tada ir atšvęsime.
Stivenas išsišiepė.
- Būtinai.
Užsisakėme gėrimus - paprasto ir gazuoto vandens - ir padavėjas
išėjo jų atnešti.
- Tai štai, - atsitiesęs pradėjo Markas. - Viena iš priežasčių, kodėl
Eva išėjo iš darbo, buvo „LanCorp“ pasiūlymas...
Jos lūpose sušvito plėšrūniška šypsena ir ji užbėgo jam už akių:
- Rajanas Landonas pasiūlė tau darbą.
Jo akys išsiplėtė.
- Iš kur žinai?
Ji pažvelgė į mane, tada vėl į jį.
- Juk tu jo nepriimsi?
299
- Ne, - Markas atsriošė ir nužiūrėjo mudu. - Tai būtų horizon
talus žingsnis. Toli gražu ne toks paaukštinimas, kokį gausiu „Cross
Industries“ Svarbiausia, kad prisiminiau tavo pasakojimą apie tai,
jog tarp Landono ir Kroso perbėgusi juoda katė. Tau išėjus tuo pasi
domėjau. Žinant kontekstą, visa tai neatrodė korektiška - jis atsisako
su mumis dirbti, o iškart po to mėgina mane persivilioti.
- Gali būti, kad jis nori tik tavęs, be agentūros, - tarė Eva.
Stivenas linktelėjo.
- Ir aš taip sakiau.
Tuo nė neabejojau, nes savo partneriu jis tikėjo. Bet panašu, kad
Marko neapmausi. Eva dirstelėjo į mane. Jos akys akivaizdžiai pri
minė, jog ji taip ir sakė. Spustelėjau jos ranką.
- Juk tu tuo netiki, - atkirto Markas, parodydamas, jog mano taip
pat, kaip mudu su Eva.
- Ne, - pritarė ji. - Netikiu. Būsiu atvira - tai aš pakišau jiems
masalą. Pasakiau, kad mudu su Gideonu tave labai mėgstame ir ne
kantraujame vėl su tavimi dirbti. Norėjau patikrinti, ar užkibs. Pa
maniau, jei pasiūlymas bus geras, tai bus tau paslauga. Ojei ne - ne
nutiks nieko blogo.
Jis susiraukė.
- Bet kodėl taip pasielgei? Nejau nenori, kad dirbčiau „Cross In
dustries“?
- Žinoma, kad norime, Markai, - įsiterpiau. - Tai, ką Eva jiems
apie tave sakė, buvo nuoširdų.
- Aš tik tikrinau, - tarė ji. - Galvojau, ar verta apie tai papasa
koti tau, bet nenorėjau, kad jaustumeisi nejaukiai, jei jis pasiūlytų tau
puikų darbą ir imtum rimtai apie tai svarstyti.
- Tai kas dabar? - paklausė Stivenas.
- Dabar? - Eva gūžtelėjo. - Mudu su Gideonu planuojame prie
saikos atnaujinimo ceremoniją ir iškeliaujame ilgo medaus mėnesio.
Rajanas Landonas ne iš tų bėdų, kurios greitai dingsta. Jis sukiosis
300
aplink, užsiims savo reikalais. Aš tiesiog jo nenuvertinsiu. O Markas
turės puikų naują darbą „Cross Industries“,
Eva žvilgtelėjo į mane ir aš viską supratau. Landonas, kaip ir visos
kitos manęs laukiančios kovos, nebebus mano vieno. Žmona bus ša
lia ir darys dėl manęs viską, ką pajėgs, kausis petys petin.
Marko veide nušvito balta, ožio barzdelės įrėminta šypsena.
- Skamba puikiai.
301
- Aš neprieštarauči£ū, - tarė ji, mačiau, kad kalba nuoširdžiai. -
Tai sprendimas, kurį turėtum priimti dėl savęs, o ne dėl manęs.
- Jis supranta, ką mudu turime ir kaip tai gerai mudu veikia.
Ji nusišypsojo.
- Džiaugiuosi.
- Ir aš, - pasitryniau smakrą. - Bet po vakar vakaro...
- Kurios vakaro dalies?
- Vakarienės su Krisu. Susimąsčiau. Viskas pasikeitė. Be to, dak
taras Petersenas irgi kai ką pasakė. Aš tiesiog...
Ji paėmė mano ranką.
Ieškojau tinkamų žodžių.
- Noriu, kad kai eisi prie altoriaus, šalia manęs stovėtų žmogus,
kuris žino viską. Nenoriu apsimetinėti. Tik ne tokią svarbią akimirką.
Kai atsistosime vienas prieš kitą ir vėl ištarsime priesaikos žodžius,
noriu... kad tai būtų tikra.
- Ak, Gideonai, - ji nuslydo nuo kėdės ir pritūpė man prie kelio.
Akys buvo drėgnos ir švytinčios, kaip audringas dangus po nuprau-
siančio lietaus. - Gražusis žmogau, - atsikvėpė ji. - Nė pats nesu
pranti, koks esi romantiškas.
Suėmiau delnais jos veidą, nykščiais nubraukiau skruostais besi
ritančias ašaras.
- Neverk. Negaliu to pakęsti.
Ji sučiupo mano riešus, pašoko ir prisispaudė prie lūpų.
- Negaliu patikėti, kad esu tokia laiminga, - sumurmėjo, jos lūpos
judėjo, glausdamosi prie mano odos. - Kartais tai atrodo nerealu -
lyg sapnuočiau, o pabudusi suprasiu, kad vis dar esu ant grindų ves
tibiulyje, žiūriu į tave pirmą kartą ir visa tai įsivaizduoju, nes siaubin
gai tavęs geidžiu.
Prisitraukiau ją ant kelių, laikiau glėbyje ir spaudžiausi prie jos
kaklo. Ji visada pasakydavo tai, ko aš negalėjau ištarti.
Jos rankos slydo mano plaukais, žemyn nugara.
302
- Krisas bus pamalonintas.
Stipriai užsimerkiau ir priglaudžiau ją dar arčiau.
- Tai tavo nuopelnas.
Tai ji padarė taip, kad tai taptų įmanoma. Dėl jos įmanomas ir aš
pats.
- Argi? - ji švelniai nusijuokė, atsitraukė ir pirštų galiukais švel
niai palietė mano veidą. - Tai padarei tu pats, šaunuoli. Aš ta laimin
goji, kuri gali viską stebėti iš pirmos eilės.
Santuokos staiga pasirodė negana įtvirtinti tam, ką ji man reiškia.
Kodėl nėra ko nors, siejančio stipriau nei popieriūkštis, suteikiantis
man teisę vadinti ją savo žmona? Priesaika - tai pažadas, bet man
reikėjo garantijos, kad ji bus su manimi kiekvieną mano gyvenimo
dieną. Norėjau, kad mudviejų širdys plaktų vienu ritmu ir sustotų
drauge, tą pačią akimirką. Kad būtume amžiams susiję, kad nė aki
mirkos netektų gyventi be jos.
Ji vėl mane pabučiavo. Švelniai. Meiliai. Tokiomis minkštomis lū
pomis.
- Myliu tave.
Man niekada nepabos tai girdėti. Visada trokšiu tai išgirsti. Kaip
sakė daktaras Petersenas, tai žodžiai, kuriuos reikia ištarti ir išgirsti.
- Myliu tave.
Pabiro dar daugiau ašarų.
- Siaubas, visai praskydau, - ji dar sykį mane pabučiavo. - O tau
reikia dirbti. Bet negali užsisėdėti iki vėlumos. Su malonumu padedu
tau apsivilkti smokingą - kaip ir nusivilkti.
Leidau jai atsistoti, bet negalėjau atitraukti akių.
Ji perėjo kabinetą ir pasuko į vonios kambarį. Sėdėjau, nes nebu
vau tikras, kad turiu jėgų atsistoti. Nuo jos man linko keliai, o širdis
krūtinėje daužėsi it paklaikusi.
- Gideonai, - į kabinetą įsiveržė mano motina, jai ant kulnų lipo
Skotas, - man reikia sutavimi pasikalbėti.
303
Atsistojau ir linktelėjau Skotui. Jis atsitraukė atatupstas ir uždarė
duris. Visa Evos palikta šiluma išsisklaidė, žvelgdamas į motiną pa
sijutau tuščias ir šaltas.
Ji vilkėjo tamsius džinsus, aptemptus it antra oda, ir laisvus marš
kinius, kuriuos buvo susikišusi į kelnes. Ilgi juodi plaukai buvo su
rišti į uodegą, veidas nedažytas. Daugelis, žvelgdami į ją, matytų tie
siog pribloškiančią, jaunatviškai atrodančią moterį. Bet aš žinojau,
kad ji pavargusi tiek pat, kiek Krisas. Nei makiažo, nei papuošalų. Jai
tai nebūdinga.
- Kokia staigmena, - tariau ir atsistojau į savo vietą prie stalo. -
Kas tave atginė į miestą?
- Aš ką tik iš Korinos, - ji priėjo prie mano stalo ir liko stovėti,
visai kaip prieš kelias valandas Diana. - Ji visiškai sužlugdyta vaka
rykščio tavo interviu. Kaip nesava. Privalai su ja pasimatyti. Pasikal
bėti.
Spoksojau į ją negalėdamas suvokti, kaip veikia jos smegenys.
- Kodėl turėčiau?
- Dėl Dievo meilės, - pratrūko ji, žiūrėdama į mane taip, it būčiau
išprotėjęs. - Turi atsiprašyti. Pasakei labai skaudžių dalykų...
- Pasakiau tiesą, o to paties greičiausiai nepasakysi apie tą knygą,
kurią ji ketina išleisti.
- Ji nežinojo apie tavo ir tos moters istoriją... tos rašytojos. Vos tik
sužinojusi pranešė redaktorei, kad nebegali su ja dirbti.
- Man nesvarbu, kas rašo tą knygą. Kitas autorius nepakeis to,
kad Korina pažeidžia mano privatumą ir visuomenei skleidžia tai,
kas gali įskaudinti mano žmoną.
Ji kilstelėjo smakrą.
- Nė negaliu kalbėti apie tavo žmoną, Gideonai. Aš nusiminusi.
Ne, aš įsiutusi, kad susituokei be savo šeimos, be draugų. Nejau tau
tai nieko nesako? Kad teko padaryti tokį svarbų žingsnį be mylimų
žmonių palaiminimo?
S04
- Nori pasakyti, kad niekas nebūtų pritaręs? - sukryžiavau ran
kas. - Tai tikrai netiesa, bet net jei taip būtų, renkantis žmogų, su
kuriuo praleisi visą gyvenimą, aplinkinių nuomonė nieko nereiškia.
Mudu su Eva susituokėme privačiai, nes tai buvo intymu, asmeniška
ir visai nenorėjau tuo su niekuo dalintis.
- Bet naujienas pranešei pasauliui?! Prieš pranešdamas savo šei
mai! Negaliu patikėti, kad gali būti toks savanaudis ir nejautrus! Turi
viską ištaisyti, - karštai kalbėjo ji. - Privalai prisiimti atsakomybę už
skausmą, kurį sukeli kitiems. Ne taip tave auklėjau. Nė negaliu apsa
kyti, kokia esu nusivylusi.
Akies kampučiu už jos pastebėjau judesį ir pamačiau, kaip vo
nios kambario tarpduryje pasirodo Eva, jos veidas iš pykčio sustin
gęs, rankos prie šonų sugniaužtos į kumščius. Trumpai papurčiau jai
galvą ir įspėjamai prisimerkiau. Ji jau pakankamai dėl manęs kovojo.
Dabar mano eilė ir aš pagaliau esu tam pasiruošęs.
Spustelėjau mygtuką ir užtemdžiau stiklą.
- Nedrįsk man priekaištauti dėl keliamo skausmo ar nusivylimo,
motina.
Ji atlošė galvą, it būčiau jai pliaukštelėjęs.
- Nekalbėk su manimi tokiu tonu.
- Tu žinojai, kas man buvo daroma. Ir nieko nesiėmei.
- Daugiau apie tai nekalbėsime, - ji brūkštelėjo ranka ore.
- O kada apie tai kalbėjomės? - tėškiau. - Aš tau pasakiau, bet tu
niekada nebandei su manimi apie tai pasikalbėti.
- Neversk man kaltės!
- Mane prievartavo.
Žodžiai pakibo ore, skaudūs ir aštrūs it geležtė.
Motina krūptelėjo.
Eva aklai įsikibo staktos.
Giliai įkvėpiau, kad bent kiek susivaldyčiau, ir pasisėmiau stipry
bės iš žmonos.
305
- Mane prievartavę,* - pakartojau, šį sykį ramiau. Šaltakraujiš-
kiau. - Beveik metus, kiekvieną savaitę. Vyras, kurį pasikvietei į savo
namus, mane glamonėjo. Tvirkino. Vėl ir vėl.
- Liaukis, - ji kvėpavo švogždama, krūtinė kilnojosi. - Nekalbėk
tų bjaurių, Šlykščių dalykų.
- Tai vyko. Tai kartojosi. Kol tu buvai kitame kambaryje. Atėjęs jis
kone lekuodavo iš susijaudinimo. Spoksodavo į mane klaikiai bliz
gančiomis akimis. O tu nematei. Atsisakei matyti.
- Tai melas!
Manyje virė įtūžis, negalėjau nustovėti vietoje. Bet tvardžiausi,
nukreipiau žvilgsnį į Evą. Šįsyk ji man linktelėjo.
- Kas yra melas, motina? Kad buvau prievartaujamas? Ar kad tu
nusprendei tai ignoruoti?
- Liaukis tai kartoti! - pratrūko ji ir atsitiesė. - Nuvedžiau tave
ištirti. Mėginau rasti įrodymų...
- Nes mano žodžio nepakako?
- Buvai sutrikęs vaikas! Melavai apie viską. Bet ką. Pačius akivaiz
džiausius dalykus.
- Taip galėjau bent ką nors valdyti! Savo gyvenime nevaldžiau
nieko, tik savo žodžius.
- O aš turėjau tiesiog stebuklingai atskirti, kas buvo tiesa, o kas
melas? - ji palinko į priekį ir ėmė pulti. - Tave apžiūrėjo du gydyto
jai. Nieko neprisileidai...
- Kad dar vienas vyras mane ten liestų? Ar bent suvoki, kaip
klaiku man tai buvo?
- Leidau daktarui Lukasui...
- Ak, taip. Daktaras Lukasas, - šaltai nusišypsojau. - Iš kur apie jį
sužinojai, motin? Iš vyro, kuris mane tvirkino? Ar iš savo gydytojo,
kuris vadovavo jo disertacijai? Kad ir kaip ten būtų, tai nuvedė tave
tiesiai pas jo svainį, o juk gerbiamasis daktaras Lukasas pasakytų bet
ką, kad apsaugotų savo šeimos reputaciją.
Ii atšlijo, klupčiodama atsitraukė ir atsitrenkė į kėdę už nugaros.
306
- Jis man suleido raminamųjų, - tęsiau, vis dar puikiai tai prisi
mindamas. Tą adatos dūrį. Šaltą stalą. Tą gėdą, kai jis maigė ir baks
nojo tą mano kūno dalį, nuo kurios darėsi bloga. - Jis mane ištyrė. O
tada pamelavo.
- Iš kur man tai reikėjo žinoti? - sukuždėjo, o jos akys blyškiame
veide buvo tokios ryškiai mėlynos.
- Tu žinojai, - tėškiau jai. - Prisimenu tavo veidą po visko, kai pa
sakei man, kad Hju nebegrįš ir kad niekada apie jį nebeužsiminčiau.
Beveik į mane nežiūrėjai, bet kai pažvelgei, mačiau tai tavo akyse.
Pažvelgiau į Evą. Ji verkė, rankomis buvo apsivijusi liemenį. Man
dilgčiojo akys, bet už mane raudojo ji.
- Ar manei, kad Krisas tave paliks? - balsu svarsčiau. - Galvojai,
kad naujoji tavo šeima to nepakels? Ištisus metus maniau, kad jam
pasakei - girdėjau, kad minėjai jam daktarą Lukasą. Bet Krisas neži
nojo. Pasakyk man, dėl kokios priežasties žmona slėptų tokį dalyką
nuo savo vyro?
Motina nekalbėjo, tik vėl ir vėl purtė galvą, lyg tylus neigimas at
sakytų į visus klausimus.
Kumščiu smogiau į stalą, viskas ant jo sudrebėjo.
- Pasakyk ką nors!
- Tu klysti. Klysti. Tau viskas susipainiojo. Tu ne... - ji vėl papurtė
galvą. - Viskas buvo ne taip. Tu sutrikęs...
Eva spoksojo mano motinai į nugarą su akivaizdžiu įkarščiu. Iš
pasišlykštėjimo jos lūpos įsitempė. Tada suvokiau, kad galiu leisti jai
nešti šią naštą už mane. Turiu ją nusimesti. Man jos nebereikia. Ne
benoriu.
Tą patį, tik kita prasme, padariau dėl jos, su Neitanu. Veiksmai,
kurių ėmiausi, išvijo šešėlius iš jos akių. Dabar jie gyveno manyje,
kaip ir turėtų būti. Jie per ilgai ją persekiojo.
Mano krūtinė išsiplėtė - lėtai, giliai įkvėpiau. Kai iškvėpiau, su oru
drauge išleidau visą pyktį ir pasibjaurėjimą. Ilgai stovėjau ir mėga
vausi svaiginančiu lengvumu. Krūtinę degino sielvartas, gili kančia:
307
Ir pasidavimas. Aiškus^iaubingas susitaikymas. Bet jis spaudė mane
kur kas mažiau nei ta beviltiška viltis, kurią nešiojausi iki šiol: kad
vieną dieną motina mane pamils tiek, kad pripažintų tiesą.
Ta viltis mirė.
Atsikrenkščiau.
- Baikime tai. Pas Koriną neisiu. Už tiesą neatsiprašinėsiu. Man
gana.
Motina ilgai nejudėjo.
Tada, nieko nesakiusi, nusisuko ir nuėjo prie durų. Dar akimirka
ir ji dingo kitoje užtemdyto stiklo pusėje.
Pažvelgiau į Evą. Ji pajudėjo manęs link, o aš prie jos. Apėjau stalą
ir pasitikau ją pusiaukelėje. Ji taip stipriai mane apkabino, kad vos
galėjau prakvėpuoti.
Bet man nereikėjo oro. Turėjau ją.
308
13
309
Užtat dar labiau branginau šias neįkainojamas akimirkas su juo ir tai
padėjo man tverti.
- Vyras. O ką sako mano vyras? - atkirtau, stengdamasi neleisti
jo išvaizdai manęs išblaškyti. Bėda buvo atstumas. Nebeliko nė žen
klo to viso į mane nukreipto dėmesio, prie kurio buvau įpratusi. Jo
mintys klajojo kažkur kitur ir aš jaudinausi, kad jos nuklys į tas tam
sumas, kur vienam jam būti nederėtų. - Man rūpi tik jis.
- Angele. Ištisus mėnesius sakei man išsakyti viską motinai. Taip
ir padariau. Viskas baigta.
- Bet kaip dėl to jautiesi? Juk turi skaudėti, Gideonai. Prašau, ne
slėpk nuo manęs, jei skauda.
Jis pabarbeno pirštais į sienoje įmontuotą komodą, vis dar sutel
kęs dėmesį į tas prakeiktas sąsagas.
- Skauda. Gerai? Bet žinojau, kad skaudės. Todėl tiek ilgai ir ati
dėliojau. Bet taip geriau. Jaučiuosi... Mėšlas. Viskas baigta.
Papūčiau lūpas. Norėjau, kad kalbėdamas tokius dalykus jis
žiūrėtų į mane, tad atsirišau chalatą ir leidau šilkui nuslysti mano
pečiais. Pasisukau pakabinti jo greta spintos durų, peržengiau kam
bario viduryje išsidrėbusį Lakį. Siekdama kabliuko išsiriečiau, pade
monstruodama Gideonui užpakaliuką, kurį jis taip mėgo.
Kaip ir tikėjausi, tokia proga vyras man buvo nupirkęs naują suk
nelę: nuostabiai pilką, karoliukais siuvinėtu korsažu ir sluoksniuotu
perregimu sijonu, kuris man judant plaikstėsi it dūmai.
Kadangi suknelės iškirptė buvo gili (žinojau, kad tai pažadins jo
viduje tūnantį akmens amžiaus vyrą), segėjau krūtis išryškinančią
liemenėlę. Mūvėjau derančias kelnaites, o kur dar padūmavusios
akys ir blizgios lūpos - įkūnijau prabangų seksą.
Atsigręžusi pamačiau tai, ko ir siekiau: Gideonas, sustingęs vie
toje, spoksojo į mane.
- Noriu, kad kai ką man pažadėtum, šaunuoli.
Jis deginančiu žvilgsniu permetė mane nuo galvos iki kojų.
- Šiuo metu pažadėsiu tau bet ką.
310
- Tik šiuo metu? - papūčiau lūpas.
Jis kažką burbtelėjo, priėjo prie manęs ir suėmė delnais veidą. Pa
galiau buvo su manimi. Šimtu procentų.
- Ir kitu metu, ir dar kitu, - žvilgsniu glamonėjo mano veidą. -
Ko nori, mano angele?
Sučiupau jį už klubų ir įdėmiai pažvelgiau į akis.
- Tavęs. Tik tavęs. Laimingo, patenkinto ir beprotiškai mane įsi
mylėjusio, - elegantiški jo antakiai pakilo, lyg būti laimingam jam
atrodytų keista perspektyva. - Tu toks liūdnas. Mane tai žudo.
Jis švelniai atsiduso, stebėjau, kaip drauge su atodūsiu iš jo išga
ruoja įtampa.
- Nežinau, kodėl nebuvau tam geriau pasiruošęs. Ji nesugeba pri
imti to, kas nutiko. Jei negali to padaryti tam, kad išsaugotų savo
santuoką, tikrai nepadarys dėl manęs.
- Joje kažko trūksta, Gideonai. Kažko būtino. Nedrįsk galvoti,
kad tai kaip nors susiję su tavimi.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Ji ir mano tėtis... ne pats geriausias genofondas, ar ne?
Kyštelėjusi pirštus po prigludusiu jo kelnių juosmeniu, truktelė
jau jį artyn.
- Klausyk, šaunuoli. Tavo tėvai neišlaikė spaudimo ir pirmenybę
atidavė sau patiems. Jie nepajėgė priimti realybės. Bet žinai ką? Tu
nepaveldėjai nė vienos iš jų ydų. Nė vienos.
- Eva...
- Tu, Gideonai Džefri Krosai, susirinkai iš jų visa, kas geriausia.
Kiekvienas atskirai gero jie turėjo ne per daugiausiai. Bet kartu...
Žmogau, jiems neįtikėtinai pasisekė, kad sukūrė tokį sūnų.
Jis papurtė galvą ir tarė:
- Man to nereikia, Eva.
- Aš tavęs nemaustau. Tu adekvačiai suvoki realybę. Žvelgi tai
kalei tiesiai į akis ir parverti ją ant menčių.
Jis nusikvatojo. * :
311
- Turi teisę jaustis įskaudintas ir piktas, Gideonai. Ir aš pikta. Jie
tavęs neverti. Tai tavęs nemenkina, dėl to tu kaip tik tampi didin
gesnis. Nebūčiau už tavęs tekėjusi, jei nebūtum geras žmogus, kurį
gerbiu ir kuriuo žaviuosi. Tu mane įkvepi, nejau to nežinai?
Jis ranka per plaukus suėmė mane už sprando ir priglaudė savo
kaktą prie manosios.
- Angele.
Glosčiau jo nugarą, jutau tvirtus raumenis po marškiniais.
- Sielvartauk, jei tau to reikia, bet neužsiverk ir nekaltink savęs.
Neleisiu tau.
- Ne, neleisi, - jis atlošė mano galvą ir pabučiavo į nosies ga
liuką. - Ačiū.
- Tau nereikia man už nieką dėkoti.
- Buvai teisi. Man reikėjo išsilieti ir priremti ją prie sienos. Jei ne
tu, niekada nebūčiau to padaręs.
- Tu to nežinai.
Gideonas pažvelgė į mane su tokia meile, kad atėmė amą.
- Taip, žinau.
Gideono telefonas sučirpė - atėjo žinutė. Jis prispaudė lūpas man
prie kaktos ir nuėjo prie komodos jos perskaityti.
- Raulis su Keriu jau pakeliui.
- Tada jau geriau apsirengsiu. Man reikia, kad užsegtum.
- Su malonumu.
Nukabinau suknelę nuo pakabos, įlindau į ją ir užsitempiau karo
liukais siuvinėtas petnešas. Vyras paskubomis užsegė kabliukus nu
garos apačioje. Kąsčiodama apatinę lūpą dideliame veidrodyje stebė
jau, kaip korsažas mane aptempia ir priglunda taip, kaip ir tikėjausi.
Iškirptė siekė vidurį tarp krūtų ir bambos.
Suknelė buvo beprotiškai seksuali, tokia atvira, kokias nesirū-
pindamos gali dėvėti tik moterys mažomis krūtimis. O ant manęs ji
atrodė pernelyg atvira, nors likusi jos dalis dengė viską, išskyrus nu
garą ir rankas. Nusprendžiau nesisegti papuošalų, kad kiek įmanoma
312
labiau prislopinčiau jos daromą įspūdį. Bet suknelė labai graži, o
mudu - jauna pora. Atrodysime puikiai.
Gideonas pažvelgė į mane veidrodyje. Nutaisiau jam kuo nekal
tesnę veido išraišką ir palaukiau, kol jis įvertins, kiek daug mano pri
valumų nusprendė pademonstruoti.
- Ar kažkas ne taip? - meiliai paklausiau.
Jis prisimerkė. Apglėbęs mane rankomis, pirštais įslydo po su
knele ir pamėgino patraukti krūtis į šalis, kad paslėptų jų linkius po
storomis petnešomis.
Niūniuodama atsirėmiau į jį.
Jis atstatė mane į pirminę padėtį ir suėmė už pečių, kad galėtų
nužiūrėti suknelę.
- Nuotraukoje taip neatrodė.
Sąmoningai dėjausi nesuprantanti, ką jis turi omenyje, ir ta
riau:
- Dar neapsiaviau aukštakulnių. Kai apsiausiu, žeme nesivilks.
- Dėl apačios nesijaudinu, - įsitempęs tarė jis. - Reikia kažką da
ryti su viduriu.
- O kam?
- Puikiai žinai, - jis nužirgliojo prie komodos ir truktelėjęs ati
darė stalčių. Po akimirkos sugrįžo ir kyštelėjo man baltą nosinaitę. -
Įsidėk.
Nusijuokiau.
- O Dieve. Juokauji.
Bet jis nejuokavo. Apglėbęs mane iš nugaros, sukišo išlankstytą
medžiagą man į korsetą ir iš abiejų pusių pritvirtino.
- Ne, - įžūliai tariau. - Atrodo juokingai.
Kai jis nuleido rankas, daviau jam akimirką susivokti, kaip kvailai
tai atrodo.
- Pamiršk. Apsivilksiu ką nors kita.
- Gerai, - sutiko jis, linktelėjo ir susigrūdo rankas į kišenes.
Išsitraukiau nosinaitę.
313
- Ką nors tokio, - Sumurmėjo jis ir, siektelėjęs man per galvą,
įkaitusiomis rankomis prie kaklo pridėjo pribloškiantį deimantinį
vėrinį, kuris buvo bent dviejų colių pločio, gulė palei pat kaklą ir
žvilgėjo it apšviestas iš vidaus.
- Gideonai, - drebančiais pirštais paliečiau vėrinį, o jis tuo metu
jį užsegė. - Jis... nuostabus.
Vyras apglėbė mane per liemenį, lūpomis palietė smilkinį.
- Tu nuostabi. Vėrinys tik gražus.
Pasisukau jo glėbyje ir pažvelgiau į jį.
- Ačiū.
Jis apakino mane šypsena ir mano kojų piršteliai susirietė į kilimą.
Atsakydama nusišypsojau jam ir tariau:
- Maniau, kad apie papus tu rimtai.
- Angele, į tavo papus žiūriu labai rimtai. Tad šįvakar, jei kas nors
į juos spoksos, netruks suprasti, kad tu pernelyg brangi ir jie niekaip
tavęs neįpirktų.
Trinktelėjau jam per petį.
- Užsičiaupk.
Jis čiupo mane už rankos ir truktelėjo prie komodos. Įkišęs ranką
į atvirą stalčių, ištraukė iš jo deimantinę apyrankę. Priblokšta stebė
jau, kaip užsega ją man ant riešo. Paskui ištraukė aksominę dėžutę,
kurią atidaręs parodė viduje gulinčius lašo formos auskarus.
- Šiuos įsisek pati.
Spoksojau į juos, paskui į jį.
Gideonas tik šypsojosi.
- Tu neįkainojama. Vien vėrinys to nebūtų išreiškęs.
Mano tyla jo šypseną pavertė kreivu šypsniu.
- Kai grįšime namo, išdulkinsiu tave, prisidengusią vien deiman
tais.
Įsivaizdavusi erotišką sceną, visu kūnu suvirpėjau.
Jis sučiupo mane už pečių, apsuko ir pliaukštelėjo per užpakalį.
514
- Atrodai įspūdingai. Iš visų pusių. O dabar liaukis mane blaškyti
ir leisk susiruošti.
Nuo batų lentynos pasiėmiau blizgančius aukštakulnius ir išėjau
iš drabužinės, labiau priblokšta savo vyro nei jo man dovanotų bran
gakmenių.
SI 5
Pastaruoju metu tielCmažai laiko praleidau su Keriu. Per mados
savaitę jis buvo beprotiškai užsiėmęs, o aš naktis leidau apartamen
tuose, tad nepaplepėdavome nei vakarais, nei prie kavos rytais.
Keris dirstelėjo į Gideoną ir, prieš mums pajudant, pasisuko į barą.
- Neprieštarauji?
- Prašau.
- Ar jūs ko nors norite?
Susimąsčiau.
- Prašyčiau degtinės su spanguolių sultimis.
Gideonas šiltai mane nužvelgė.
- Man to paties.
Keris įpylė ir padavė, tada atsilošė su alumi ir gerokai truktelėjo
tiesiai iš butelio.
- Na, - pradėjo jis, - kitą savaitę skrendu Londonan į fotosesiją.
- Rimtai? - palinkau į priekį. - Nuostabu, Keri! Tavo pirmas tarp
tautinis projektas.
- Jo, - jis nusišypsojo alui, tada pakėlė žvilgsnį į mane. - Ne
kantrauju.
- Oho. Viskas vyksta taip greitai, - vos prieš kelis mėnesius dar
gyvenome San Diege. - Užvaldysi pasaulį.
Prisiverčiau nusišypsoti. Nuoširdžiai džiaugiausi dėl geriausio
draugo. Bet puikiai įsivaizdavau ne tokią tolimą ateitį, kai abu bū
sime tokie užsiėmę ir taip dažnai keliausime, kad retai bepasima-
tysime. Vien nuo tokios minties akyse ėmė dilgčioti ašaros. Vienas
mūsų gyvenimo etapas baigėsi ir dėl to šiek tiek liūdėjau, net ir žino
dama, kad geriausia mūsų abiejų vis dar laukia ateityje.
Keris kilstelėjo savo butelį nebyliam tostui.
- Toks planas.
- Kaip Tatjana?
Jo šypsena virto įtempta, akys sugriežtėjo.
- Sako, kad su kažkuo susitikinėja. Pamačiusi ką nors, kas jai pa
tinka, laiko nešvaisto, visada taip.
316
- Ar tu nieko prieš?
- Aišku, aš prieš, - jis ėmė lupti savo butelio etiketę. - Kažkoks
bičas laisto savo sėklą ten, kur auga mano vaikas. Man rodos, tai
šlykštu, - jis dirstelėjo į Gideoną. - Ar gali įsivaizduoti?
- Geriau nenorėkite, kad tai įsivaizduočiau, - atsakė jis pavojų
signalizuojančiu balsu.
- Ar ne? Tai sumauta. Bet negaliu jai sutrukdyti ir nesiruošiu su
ja susitikinėti, tad... Yra, kaip yra.
- Dieve, - paėmiau jį už rankos. - Sudėtinga. Man labai gaila.
- Elgiamės vienas su kitu mandagiai, - gūžtelėjo jis. - Ji ne tokia
ir kalė, kai reguliariai gauna sekso.
- Tai judu daug kalbatės?
- Kasdien ja pasidomiu, įsitikinu, kad turi visko, ko reikia. Pa
sakiau, kad padėsiu, kaip tik galėsiu, išskyrus seksą, žinoma, - jis
iškvėpė. - Liūdna. Be sekso mudu nelabai turime apie ką kalbėtis.
Tad kalbamės apie darbą. Bent tai mus sieja.
- Sakei jai apie Londoną?
- Aišku, ne, - Keris suspaudė mano ranką. - Pirmiausia turėjau
pasakyti savo geriausiajai. Jai pasakysiu ryt.
Svarsčiau, ar verta apie tai prabilti, bet nesusivaldžiau.
- O Trejus? Kaip su juo?
- Nelabai kas. Kas keletą dienų jam parašau ar nusiunčiu nuo
trauką. Kvailystes. Tokias, kokias siuntinėju tau.
- Jokių nuogybių? - paerzinau.
- Tikrai ne. Stengiuosi su juo neapsimetinėti. Jis mano, kad man
rūpi tik seksas. Žinoma, kai būna lovoje su manimi, tam visiškai ne
prieštarauja, bet tiekjau to. Vis ką nors jamnusiunčiu, jis atsako, ir tiek.
Suraukiau nosį. Pažvelgusi į Gideoną pamačiau, kad jis kažką
rašo telefone.
Keris dar sykį gurkštelėjo ir sunkiai nurijo.
- Tai nebe santykiai. Net ne draugystė. Iš kur man žinoti, gal jis
irgi su kuo nors susitikinėja, o aš lyg šuniui penkta koja.
317
- Na, jei tai bent kiek"paguos, celibatas tau tinka.
Jis purkštelėjo.
- Nes priaugau kelis svarus? Taipjau būna. Imi valgyti, nes trokšti
tų endorfinų, kurių negauni per orgazmą, ir mažiau sportuoji, nes
nebeužsiimi lovos gimnastika.
- Keri! - nusijuokiau.
- Tik pažiūrėk į save, mažute. Tu visa tokia liekna ir sportiška dėl
maratonininko Kroso.
Gideonas pakėlė akis nuo telefono.
- Ir vėl pradedi?
- Jau pasisakiau, biče, - nutęsė Keris ir mirktelėjo man. - Dau
gybe žodžių.
318
Atsitiesiau, Gideonas priglaudė ranką man prie nugaros ir prasi
dėjo tikras pragaras. Pasirodžius Keriui, viskas dar pablogėjo. Riks
mai ėmė kurtinti. Prie įėjimo pastebėjau Raulį, jis griežtu žvilgsniu
skenavo minią. Pakėlęs ranką, kažką pasakė į ant riešo pritaisytą mi
krofoną kažkuriam iš savo pavaldinių. Kai atsisuko į mane, nuošir
džiai nusišypsojau. Jis trumpai linktelėjo.
Viduje mus pasitiko du vadybininkai, palaikantys tempą būtinoje
fotografų zonoje, ir palydėjo mus liftu į aukštą, kuriame buvo salė.
Patekome į didžiulę erdvę, užpildytą Niujorko elito - spindinčios
galingų vyrų ir nepriekaištingai pasidabinusių moterų minios, kurią
dar pagražino pritemdytos sietynų šviesos ir gausybė žvakių. Oras
buvo persmelktas didžiulių gėlių puokščių, pastatytų kiekvieno stalo
viduryje, aromato, atmosferą gyvino visuomeninis orkestras, kurio
smagios melodijos sklaidė pokalbių ūžesį.
Gideonas vedėsi mane pro aplink stalus susispietusius žmonių
būrelius, dažnai stabtelėdamas prie kelią pastojusių vakaro dalyvių,
norinčių su mumis pasisveikinti ir pasveikinti vedybų proga. Mano
vyras be jokių pastangų, ramiai įsikūnijo į viešą asmenį. Buvo nuos
tabiai gražus, visiškai atsipalaidavęs, nepastebimai valdingas ir šaltai
abejingas.
Na, o aš buvau įsitempusi ir nervinga, nors vyliausi, kad sure
petuota šypsena tai paslėps. Mudviem su Gideonu tokiuose rengi
niuose paprastai sekdavosi ne itin gerai. Galiausiai susipykdavome ir
išeidavome atskirai. Dabar viskas kitaip, bet vis dėlto...
Jo ranka pakilo nuoga mano nugara ir suėmė sprandą, ėmė švel
niai masažuoti įsitempusius raumenis. Jis ir toliau kalbėjosi su dviem
mus sustabdžiusiais džentelmenais, bet instinktyviai jutau, kad visas
jo dėmesys nukreiptas į mane. Stovėjau jam iš dešinės, jis ramiai pa
judėjo ir atsistojo vos vos už manęs, kad dešinė jo kūno pusė liestų
mano kūną nuo peties iki pat kelio.
Keris ištiesė ranką man per petį ir padavė šampano taurę.
519
- Matau Moniką ir Stentoną, - tarė jis man. - Pranešiu jiems, kad
atvykome.
Nusekiau jį akimis: jis priėjo prie greta savo vyro stovinčios mano
mamos. Ji plačiai ir gražiai šypsodamasi kalbėjosi su dar viena pora.
Stentonas su smokingu atrodė labai elegantiškai, o mano mama, vil
kėdama dramblio kaulo baltumo šilkinę tiesią suknelę, žvilgėjo it
perlas.
-Eva!
Pasisukau, išgirdusi Airlandės balsą, pamačiau ją apeinant arti
miausią stalą ir mano akys išsiplėtė. Kurį laiką nemačiau nieko, tikją.
Buvo aukšta ir liekna, ilgi juodi plaukai meniškai susegti į elegantišką
kuodą. Prašmatni juoda aksominė suknelė su skeltuku atidengė my
lių ilgumo kojas, o korsažas su petneša per vieną petį apglėbė tobulai
jos lieknai figūrai tinkančio dydžio krūtis.
Airlandė Vidai buvo pribloškiamo grožio mergina, tankių blaks
tienų apsuptos akys - tokios pat ryškiai mėlynos kaip jos motinos ir
Gideono. O jai dar tik septyniolika. Įsivaizdavus, kokia moterimi ji
taps, atėmė žadą. Keris ne vienintelis užvaldys pasaulį.
Ji priėjo tiesiai prie manęs ir stipriai apkabino.
- Dabar mes seserys!
Nusišypsojau ir irgi ją apkabinau, saugodamasi, kad neapipilčiau
šampanu. Dirstelėjau į už jos stovintį Krisą ir šis atsakydamas man
šyptelėjo. Kai vėl pasisuko į dukterį, jo akyse degė švelnumas ir išdi
dumas. Tepadeda Dievas vyrams, kurie įsižiūrės Airlandę. Ją saugo
Krisas, Kristoferis ir Gideonas - reikės praeiti pro bauginančią ap
saugą.
Airlandė atsitraukė ir nužiūrėjo mane.
- Oho. Tas vėrinys nuostabus! O tavo papai! Ir aš tokių noriu.
Nusijuokiau.
- Tu ir taip tobula. Esi pati gražiausia moteris čia.
- Jokiu būdu. Bet ačiū, - Gideonas tuo metu atsiprašęs baigė po
kalbį ir atsisuko, o jos veidas nušvito. - Labas, brolau.
320
Ji akimirksniu atsidūrė jo glėbyje, spaudė jį taip pat stipriai, kaip
ir mane. Gideonas akimirką stovėjo sustingęs it statula. Paskui apka
bino ją, o sušvelnėjęs jo veidas mane nepakeliamai sujaudino.
Po Gideono interviu trumpai šnektelėjau su Airlande telefonu,
atsiprašiau, kad savo vestuves laikėme paslaptyje, ir paaiškinau prie
žastį. Norėjau, kad dar labiau suartėtume, bet tvardžiausi ir pernelyg
nelindau. Būtų taip lengva tapti tiltu tarp jos ir Gideono, bet to ne
norėjau. Jiedu turi sukurti savo asmeninį ryšį, nesusijusį su niekuo
kitu.
Netrukus mano svainė ims mokytis Kolumbijos universitete, kaip
ir jos broliai prieš tai. Bus arti, tad ir matysimės dažniau. O iki to
laiko ir toliau raginsiu Gideoną puoselėti besiskleidžiančius jųdviejų
santykius.
- Krisai, - priėjusi apkabinau jį ir nudžiugau, kad jis entuziastin
gai atsakė man tuo pačiu. Nuo tada, kai buvo užsukęs vakarienės, jis
gerokai susitvarkė, buvo ką tik nusikirpęs ir švariai nusiskutęs.
Kristoferis Vidalis vyresnysis buvo į akis nekrentantis, bet išvaiz
dus švelnaus žvilgsnio vyras. Iš prigimties buvo geras ir tai atsispin
dėjo jo balse bei akyse. Tai pastebėjau pirmą sykį jį pamačiusi ir nuo
tada jis nepadarė nieko, kas tą įspūdį sugadintų.
- Gideonai, Eva, - prie mūsų priėjo Magdalena Pėrės. Ji vilkėjo
aptemptą smaragdų žalumo suknelę, atrodė gražiai ir viliojančiai,
stovėjo įsikibusi į parankę savo vaikinui.
Buvo gera matyti, kad Magdalena pamiršo savo vienpusį susido
mėjimą Gideonu, dėl kurio pažinties pradžioje tarp mudviejų tvy
rojo įtampa. Anuomet ji buvo kartėlio kupina bjauri kalė, kurstoma
Gideono brolio manipuliacijų. Dabar buvo laiminga su dailininku,
nurimo, tapo labai maloni ir pamažu virto artima pažįstama.
Šiltai juodu abu pasveikinusi, paspaudžiau ranką Geidžui Flinui,
o Gideonas pabučiavo Magdaleną į atkištą skruostą. Geidžo taip ge
rai nepažinojau, bet buvo akivaizdu, kad dėl Magdalenos jis eina iš
proto. Be to, buvau tikra, kad Gideonas bus juo pasidomėjęs, kad
521
įsitikintų, jog tas vyrukas nusipelno moters, ilgųlaikų buvusios Gide-
ono šeimos drauge.
Kol klausėmės sveikinimų, prie mūsų priėjo mano motina ir
Stentonas, o paskui juos ir Martinas su Leise, kurių nematėme nuo
savaitgalio Vestporte. Su šypsena stebėjau, kaip Keris ir Airlandė
dviese iš kažko juokiasi.
- Kokia graži mergina, - tarė mano motina, gurkštelėjusi šam
pano ir nužiūrėjusi Gideono seserį.
- Tiesa.
- Ir Keris gerai atrodo.
- Tą patį sakiau.
Ji žvelgė į mane su šypsena.
- Turėtum žinoti, kad pasiūlėme jam pasilaikyti butų, arba galė
tume padėti jam susirasti kų nors mažesnio.
- Ak, - pasisukau į jį ir pastebėjau, kaip, Krisui kažką pasakius, jis
linkteli. - Ir kųjis sakė?
- Kad pasiūlei jam atskirų butų, prijungtų prie Gideono aparta
mentų, - ji kryptelėjo į mane. - Jūs visi nuspręsite, kas jums labiau
siai tinka, bet norėjau suteikti jam galimybę likti ten, kur yra. Visada
gerai turėti pasirinkimų.
Atsidusau ir linktelėjau.
Ji paėmė mane už rankos.
- Na, savo įvaizdį judu su Gideonu tvarkysite, kaip norėsite, bet
turėkite omenyje ir tai, kad tie šlykštūs paskalų tinklaraščiai rašinėja,
jog judu su Keriu esate meilužiai.
Staiga ta sumaištis ant raudonojo kilimo pasirodė visai logiška.
Mes, visi trys, atvykome kartu.
- Gideonas paneigė, kad buvo tau neištikimas, - tyliai tęsė ji, -
tačiau bet kokiu atveju dabar paaiškėjo, kad jis turi, kaip čia pasa
kius... neįprastų seksualinį apetitą. Ar gali įsivaizduoti, kokie gandai
pasklis, jei jūs visi trys gyvensite drauge?
322
- O Dieve.
Taip, galėjau įsivaizduoti. Visas pasaulis labai vaizdingai pamatė,
kad mano vyras neprieštarauja seksui trise. Žinoma, ne su dar vienu
vyru, bet vis tiek. Tos dienos jau praeityje, bet pasaulis to nežino, o
jei ir žinotų, nepatikėtų. Tai tiesiog pernelyg sultinga.
- Mieloji, kol dar nepasakei, kad tau nė motais, suprask, kad
daugeliui tai rūpi. Ir jei žmonės, su kuriais Gideonas norės dirbti,
palaikys jį morališkai pagedusiu, jam tai gali brangiai kainuoti.
Iš tiesų. Šiomis dienomis tai nelabai tikėtina, bet, užuot pajuoka
vusi apie nuolatinį mamos susirūpinimą dėl pinigų, prikandau lie
žuvį.
- Suprantu, - sumurmėjau.
Atėjus metui pradėti vakarienę, visi ėmė ieškoti savo vietų prie
stalų. Mudu su Gideonu, žinoma, sėdėjome priekyje, nes jis sakys
kalbą. Airlandė ir Krisas buvo pasodinti prie mūsų stalo, Keris taip
pat. Mano mama, Stentonas, Martinas ir Leisė sėdėjo prie stalo mūsų
dešinėje, Magdalena ir Geidžas kiek toliau gale.
Gideonas atitraukė man kėdę ir aš priėjau atsisėsti, bet staiga su
stojau, sutrikdyta poros, kurią pastebėjau už kelių stalų. Atsitiesiau ir
pažvelgiau į Gideoną.
- Lukasai čia.
Jis pakėlė galvą ir ėmė žvilgsniu jų ieškoti. Supratau, kad rado, kai
sukando dantis.
- Tikrai. Sėskis, angele.
Atsisėdau, jis pristūmė mano kėdę ir prisėdo greta. Išsitraukė te
lefoną ir parašė žinutę.
Palinkau prie jo ir sukuždėjau:
- Niekada nemačiau jų drauge.
Gideono telefonas suvibravo gavus atsakymą ir jis pažvelgė į
mane.
- Jiedu nedažnai kartu išeina.
323
- Rašai Arašui?
- Angusui.
- Ką? Apie Lukasus?
- Velniop juos, - jis kyštelėjo telefoną į švarko kišenę, palinko
prie manęs, užmetė ranką ant mano kėdės atkaltės, o kitą uždėjo ant
stalo - apgaubė mane it narvu. Priglaudęs lūpas man prie ausies, su
kuždėjo: - Kai kitą sykį eisime į tokį renginį, apvilksiu tave trumpu
sijonu, o po juo nevilkėsi nieko.
Džiaugiausi, kad visi kiti buvo nusisukę ir nieko neišgirdo, o or
kestras grojo kiek garsiau, kad svečiai greičiau susėstų į vietas.
- Maniakas.
Jo balsas virto gundančiu murkimu.
- Mano ranka įslys tau tarp šlaunų, pirštai įsiskverbs į švelnią,
minkštą tavo putę.
- Gideonai! - pasibaisėjusi atsisukau į jį ir pamačiau, kad jis stebi
mane plėšrūnišku ir geidulingu žvilgsniu.
- Per visą vakarienę, angele, - sumurmėjo jis, trindamasis man į
smilkinį. - Lėtai ir ramiai dulkinsiu tave pirštais, plėsiu siaurą tavo
putę, kol baigsi. Vėl ir vėl...
- O Dieve, - žemas, šiurkštus jo balsas kurstė atsiduoti nuodėmei
ir seksui. Sudrebėjau, bet gašlūs jo žodžiai privertė mane susmukti
kėdėje. - Kas tave apsėdo?
Jis pakštelėjo man į skruostą ir atsitiesė.
- Buvai visa susikausčiusi. Dabar nebe.
Jei būtume buvę vieni, tikrai būčiau jam pliaukštelėjusi. Taip ir
pasakiau.
- Myli mane, - atkirto jis ir nužvelgė salę, padavėjams pradėjus
nešti salotas.
- Nejaugi?
Jis vėl atsisuko į mane.
- Taip. Beprotiškai.
Nėra ko ginčytis. Jis teisus.
324
*
Grįžome prie stalo kaip tik tuo metu, kai į sceną kilo vyriškis. Spėjau,
kad tai ir bus minėtasis Glenas. Pritūpiau prie Kerio, uždėjau ranką
jam ant peties.
Jis dirstelėjo į mane.
- Kas yra?
Paaiškinau, ko ir kodėl iš jo noriu.
Prigesintoje salėje nušvito akinanti jo šypsena.
- Žinoma, mažute.
- Tu geriausias, Keri.
- Taip jos visos sako.
Užverčiau akis, atsistojau ir grįžau į savo vietą. Gideonas atitraukė
man kėdę. Pyragas vis dar laukė manęs, pasigardžiuodama jį nužiū
rėjau.
- Mėgino išnešti, - sumurmėjo Gideonas. - Apgyniau jį dėl tavęs.
- Ak. Ačiū, mažuti. Tu man toks geras.
Jis po stalu uždėjo ranką man ant šlaunies ir švelniai spustelėjo.
Valgydama stebėjau savo vyrą ir žavėjausi jo gebėjimu atsipa
laiduoti. Mudu klausėmės Gleno kalbos apie tai, kokį svarbų darbą
mieste atlieka jo vadovaujama organizacija. Vos pagalvojus, kad gali
tekti kalbėti „Crossroads“ vardu, pilve imdavo šėlti drugeliai. Bet ga
liausiai įprasiu, išsiaiškinsiu, kaip tai daryti. Išmoksiu viską, ko rei
kia, kad pasitarnaučiau tiek Gideonui, tiek „Cross Industries“.
329
Mudu turėjome laiko, o aš turėjau Gideono meilę. Visa kita ilgai
niui susidėlios į vietas.
- Mums tikras malonumas pagerbti vyrą, kurio nereikia prista
tinėti...
Padėjau šakutę, atsilošiau ir klausiausi, kaip Glenas vardina dau
gybę mano vyro pasiekimų ir pasakoja apie dosnų jo atsidavimą
labdaros organizacijoms, siekiančioms padėti seksualinės prievartos
aukoms. Pastebėjau ir tai, kad Krisas Gideoną stebi kur kas supra
tingiau. Ir išdidžiau. Į mano vyrą jis žvelgė taip pat, kaip mačiau jį
žiūrint į Airlandę.
Gideonas elegantiškai pakilo ir salėje sugaudė plojimai. Atsistojau
drauge su Krisu, Keriu ir Airlandę. Likusieji pasekė mūsų pavyzdžiu
ir Gideoną į sceną palydėjome plodami atsistoję. Prieš nueidamas jis
į mane dirstelėjo ir pirštais perbraukė plaukų galiukus.
Su malonumu stebėjau, kaip jis kerta sceną. Žengė ramiai ir ne
skubėdamas, prikaustydamas žvilgsnius. Būdamas elegantiškai ga
lingas, jis judėjo taip gražiai, kad buvo džiugu jį stebėti.
Gideonas pasidėjo jam įteiktą garbės ženklelį ant pulto. Įdegusios
jo rankos akivaizdžiai kontrastavo su baltais rankogaliais. Prabilo
dinamišku baritonu, ramiai ir susivaldęs, kiekvienas žodis buvo it
atskira glamonė. Salėje nebuvo girdėti jokio pašalinio garselio, visi
klausėsi, sužavėti tamsaus jo grožio ir tobulų oratorinių gebėjimų.
Viskas baigėsi per greitai. Atsistojau vos tik jam pakėlus gautąjį
ženklelį ir plojau taip smarkiai, kad paskaudo delnus. Jie nurodė jam
eiti į scenos kraštą, kur jau stovėjo Glenas ir laukė fotografas. Gide
onas juos užkalbino, paskui pažvelgė į mane ir, ištiesęs ranką, pasi
kvietė.
Pasitiko mane laiptų papėdėje, ištiesęs ranką padėjo užlipti, kad
neužkliūčiau už suknelės ir neparklupčiau su aukštakulniais.
- Dabar taip tavęs geidžiu, - tyliai jam tariau.
Jis nusijuokė.
- Maniakė.
330
*
332
Vos spėjau tai išgirsti ir Gideonas ant manęs užgriuvo. Ore nuai
dėjo garsus trenksmas, zvimbė ausyse. Kurtinamai arti... Jėzau. Visai
šalia.
Stipriai trenkėmės į kilimu išklotą šaligatvį. Gideonas užsirito ant
manęs. Buvau prispausta dar labiau, kai kažkas metėsi ant jo. Dar
vienas trenksmas. Dar vienas. Dar...
Prispausta. Per sunku. Kvėpuok. Mano plaučiams stigo vietos išsi
plėsti. Galvoje tvinksėjo. Deguonies. Dieve.
Muisčiausi. Nagais drėskiau raudonąjį kilimą. Gideonas spaudė
mane dar stipriau. Girdėjau šiurkštų jo balsą prie pat ausies, bet gal
voje taip dūzgė, kad nieko nesupratau.
Oro. Negaliu kvėpuoti... Pasaulis aptemo.
533
14
- Kas nutiko?
Už kampo pasukome į garažą. Išgirdus tylų Evos klausimą, pasi
jutau it mano skrandyje būtų nusėdęs akmuo. Raulis niūriai mane
stebėjo. Vos prieš kelias akimirkas jis atsiliepė telefonu, tada, pažvel
gęs man į akis, purtydamas galvą patvirtino baisiausius nuogąstavi
mus ir ištarė: Man labai gaila.
Mano žmonos motina žuvo.
Kaip turėčiau tai pranešti Evai? Ir kaip, pasakius tai, man ją ap
saugoti, kol išsiaiškinsime, kas, po velnių, dedasi?
Švarko kišenėje nepaliaujamai dūzgė telefonas. Skambučiai. Ži
nutės. Reikėjo į viską atsiliepti, bet žmona atsibudo, man dar nespė
jus to padaryti.
Įvažiavome į garažą, pravažiavome pro apsaugą stikliniame kam
barėlyje. Be perstojo beldžiau pėda į grindis. Norėjau lipti lauk iš ma
šinos. Troškau užrakinti žmoną.
- Gideonai? - ji įsitvėrė man į švarką. - Kas nutiko? Girdėjau
šūvius...
- Netikras pavojus, - kimiai tariau, spausdamas ją per stipriai. -
Duslintuvas iššovė.
- Ką? Tikrai? - markstydamasi žvelgė į mane ir krūptelėjo, kai
prisitraukiau ją dar arčiau. - Auč.
- Atleisk, - skaudžiai ją parverčiau ant kilimo, negalėjau sušvel
ninti smūgio nesukeldamas jai pavojaus. Tai buvo instinktas, žai
biška reakciją į staigų Raulio šūksnį. - Perdėtai sureagavau.
- Rimtai? - ji pamėgino atsisėsti. - Man pasirodė, kad nugriau
dėjo keletas šūvių.
- Gal tai buvo žemėn išsitėškusių fotoaparatų garsas? Keli žmonės
persigando ir išmetė įrangą.
335
Automobilis sustojo, Raulis iššoko ir ištiesė ranką padėti Evai. Ji
lėtai išlipo, aš iš paskos ir vos atsitiesęs čiupau ją į glėbį.
Nužygiavau į garažo liftą, palaukiau, kol Raulis suves kodą. Vie
nas iš jo apsaugos komandos vyrukų stovėjo už mūsų žvelgdamas
kita kryptimi, ranką su ginklu laikė po švarku ir stebėjo aplinką.
Ar jo pakaks, jei kažkur netoliese lūkuriuoja antras šaulys?
- Ei, aš galiu paeiti, - tarė vis dar įsismarkavusi Eva, rankomis
apglėbusi mano pečius. - Ir tau reikia atsiliepti. Tavo telefonas eina
iš proto.
- Duok minutėlę, - įžengiau į liftą. - Buvai nualpusį. Mirtinai
mane išgąsdinai.
- Negalėjau prakvėpuoti.
Pabučiavau ją į kaktą ir vėl atsiprašiau. Nesijausiu saugiai, kol ne-
atsidursiu savo namų svetainėje. Dirstelėjau į Raulį.
- Tuoj išeisiu.
Nunešiau žmoną tiesiai į miegamąjį ir paguldžiau ant užtiesalo.
Lakis sulojo savo narve ir ėmė draskyti dureles.
- Kaip keista, - Eva papurtė galvą. - Kur mano rankinė? Noriu
paskambinti mamai. Ar Klensis irgi persigando?
Man susuko skrandį. Pažadėjau niekada nemeluoti savo žmonai
ir žinojau, kad šis melas labai ją įskaudins. Pakenks mums. Bet...
Dieve. Kaip, po velnių, jai tai pasakyti? Ojei pasakysiu, kaip išlaikyti
ją namie, jei ji veršis išeiti ir įsitikinti savo akimis?
Graudus Lakio cypimas tik dar labiau mane suerzino.
- Manau, tavo rankinę palikome automobilyje, - nubraukiau
plaukus jai nuo kaktos, stengdamasis nepasiduoti visą kūną jau
kone beapimančiam drebuliui. - Paprašysiu, kad kas nueitų at
nešti.
- Gerai. Ar galiu kol kas pasinaudoti tavo telefonu?
- Pirmiausia įsitaisyk. Ar tu sužeista? Turi mėlynių? - dirstelėjau į
Lakį, bet dėl to jis tik dar nirtulingiau ėmė draskyti dureles.
336
Ji bakstelėjo sau į klubą ir susiraukė.
-Gal
- Gerai. Pasirūpinkime tuo.
Nuėjau į vonią ir išsitraukiau telefoną, norėdamas jį išjungti.
Ekrane švietė begalė praleistų skambučių ir žinučių. Stebėjau, kaip jis
užtemsta, įsikišau į kelnių kišenę ir atsukau vandenį. Tie, su kuriais
norėčiau kalbėtis, gali susisiekti su Rauliu ar Angusu.
Į garuojantį vandenį sviedžiau saują magnio sulfato - žinojau,
kad tai rizikinga, nes, Evai maudantis, dažniausiai prie jos prisi
jungdavau ir aš. Bet karštas vanduo ją atpalaiduoja, ramina. Įtariau,
kad dienomis ji nusnaudžia - atsigriebia už tas valandas, kurias iš
naktų atima intymus mūsų gyvenimas, bet po savaitgalio jai vis vien
trūksta miego.
Jei tik galėčiau padėti jai atsipalaiduoti ir paguldyti į lovą, gal ji
užsnūstų. Taip laimėčiau laiko išsiaiškinti, kas nutiko, ar pavojus te-
begresia, ir pasikalbėčiau su daktaru Petersenu...
Velnias. Ir Viktoras. Turiu paskambinti Evos tėčiui. Kuo greičiau
atskraidinti jį į Niujorką. Keris. Ir jis turėtų čia būti. Kai surinksiu
visus faktus ir palaikymo komandą žmonai, galėsiu jai pasakyti. Tik
kelios valandos. Reikia tik tiek.
Buvo sunku nepaisyti klaikios baimės, kad už gaišimą Eva man
neatleis.
Kai grįžau į miegamąjį, ji buvo beišleidžianti Lakį. Šunytis buvo
toks entuziastingas, kad ji nusijuokė. Džiugus garsas, kurį visada die
vinau, dabar pervėrė mano krūtinę it peilis.
Ji pabučiavo Lakio galvą ir džiugiai į mane pažvelgė.
- Reikia nunešti jį į tualetą. Jis jau kurį laiką buvo užrakintas.
- Paimsiu.
Ji patrynė Lakio galvą ir padavė šunytį man.
- Girdžiu vonioje tekantį vandenį.
- Tau išeis į naudą pamirkti.
337
- Nori mane atpalaiduoti? - paerzino ji. Tas jos žvilgsnis... jis
mane žudė. Buvau jai viską bepasakantis, bet gumulas gerklėje ne
leido prabilti.
Tad pasisukau ir išėjau į koridorių, o iš ten į mažesnįjį vonios
kambarį, kur buvo patiesta dirbtinė žolė Lakiui. Patupdžiau jį ir per
braukiau ranka plaukus.
Galvok, po velnių. Dieve, man reikia išgerti.
Taip. Gėrimo. Stipraus.
Nuėjau į virtuvę, bandžiau sugalvoti ką nors stipraus, ko Eva ne
atsisakytų išgerti. Gal digestyvo? Namų telefonas. Po velnių. Priėjau
išjungti garso ir pamačiau, kad kažkas jau buvo tuo pasirūpinęs. Vėl
atsisukauir mano žvilgsnis užkliuvo už kavos aparato.
Kažko karšto. Atpalaiduojančio. Be kofeino.
Arbatos. Nuėjau prie spintelės ir ėmiau joje kuistis, ieškodamas
dėžutės su arbata, kurią Angusas laikė apartamentuose. Kažkokio
žolelių mėšlo, anot jo, „apšlifuojančio kampus“. Radau ir susikaupęs
pripildžiau puodelį karšto vandens. Įmečiau du maišelius, dosniai
šliūkštelėjau romo, įdėjau šaukštą medaus. Pamaišiau, išlaisčiau ant
spintelės. Dar romo.
Išmetęs arbatos maišelius į kriauklę, grįžau pas žmoną.
Akimirksnį, kai neradau jos miegamajame, supanikavau. Tada
išgirdau ją krebždant drabužinėje ir su palengvėjimu iškvėpiau. Pa
stačiau puodelį prie vonios, užsukau vandenį ir nuėjau pas ją. Radau
sėdinčią ant suolelio ir nusiaunančią batus.
- Man regis, suknelė sugadinta, - tarė ji, basomis atsistojo ir pa
rodė skylę kairėje pusėje.
- Nupirksiu tau kitą.
Ji akinamai šyptelėjo.
- Tu mane lepini.
Prakeikta kankynė. Kiekviena sekundė. Kiekvienas mano ištartas
melas. Kiekviena neišsakyta tiesa.
558
Mane žudė meilė jos akyse. Tas besąlygiškas pasitikėjimas. Jau
čiau nugara tekant prakaitą. Nusivilkau švarką, sviedžiau į šoną,
draskiau peteliškę ir apykaklę, kol iš abiejų išsilaisvinau ir pagaliau
galėjau įkvėpti.
- Padėk man nusirengti* - ji atsisuko j mane nugara.
Atitraukiau suknelės užtrauktuką ir nusmaukiau ją nuo pečių.
Suknia sukrito prie kojų. Atsegiau liemenėlę ir išgirdau, kaip Eva,
pajutusi, kad dingsta suvaržymai, su pasitenkinimu atsidūsta.
Nužvelgiau ją ir, ant klubo pamatęs ryškėjančią mėlynę bei ant
raudonojo kilimo apdraskytą ranką, tyliai nusikeikiau.
Ji nusižiovavo.
- Oho. Pavargau.
Ačiū Dievui.
- Tada turėtum pamiegoti.
Ji per petį karštai mane nužvelgė.
- Dar ne tiek.
Jėzau. Jaučiausi it mėsinėjamas. Negalėjau jos liesti, mylėtis... Tik
ne tarp mudviejų įsibrovus melo šmėklai.
Sunkiai gurktelėjau.
- Na, gerai. Pirmiausia turiu pasirūpinti reikalais. Ir surasti tavo
rankinę. Paruošiau tau karšto romo. Jis vonioje. Tiesiog atsipalai
duok, prisijungsiu prie tavęs, kai tik galėsiu.
- Ar viskas gerai?
Daugiau nebegalėjau meluoti, tad pasakiau beprasmišką tiesą.
- Šią savaitę praleidau daug darbų. Turiu sutvarkyti kelis skubius
reikalus.
- Atleisk. Žinau, kad tai mano kaltė, - ji pabučiavo man į
skruostą. - Myliu tave, šaunuoli.
Čiupusi nuo kabliuko chalatą, įsisupo į jį ir išėjo. Stovėjau apsup
tas jos kvapo, rankos tebetvinksėjo nuo jos prisilietimo, širdis iš bai
mės ir neapykantos sau pašėlusiai trankėsi.
SS9
Lakis įlėkė taip grdtai, kad atšokęs nuo durų, atsitrenkė man į
kojas. Pakėliau jį ir patryniau galvą.
Iš šio košmaro jis manęs nepažadins.
342
- Rejesas, - atsiliepė Viktoras šaltai ir budriai. Fone buvo girdėti
triukšmas, gal eismas gatvėje. Tolumoje grojo muzika. Dirstelėjau į
laikrodį - jis tikriausiai darbe.
- Tai Krosas. Turiu jums kai ką pasakyti. Ar jūs vienas?
- Galiu būti. Kas nutiko? - pasiteiravo jis, pajutęs slogų mano
balso toną. - Ar kažkas Evai?
- Ne, ne Evai, - tiesiog pasakyk. Tiesmukai ir greitai. Jei būtų žu
vusi mano žmona, apie tai norėčiau išgirsti būtent taip. - Man labai
gaila. Šįvakar buvo nužudyta Monika.
Ragelyje įsivyravo klaiki tyla.
- Ką pasakei?
Atlošiau galvą ir atsirėmiau į krėslą. Jis išgirdo mane ir pirmą
kartą, jo balsas tai išdavė. Bet negalėjo patikėti.
- Man labai gaila, Viktorai. Kol kas daugiau nelabai ką teži
nome.
Ragelyje išgirdau, kaip atsidaro ir užsitrenkia automobilio du
relės. Kelias akimirkas girdėjau policijos radijo triukšmą, paskui
kelias minutes užsitęsusią kraupią tylą. Vis dėlto žinojau, kad jis
ten.
- Tai nutiko vos prieš valandą, - tyliai paaiškinau, norėdamas
nutraukti tą tylą. - Visi ėjome iš renginio. Minioje buvęs šaulys ėmė
šaudyti.
-Kodėl?
- Nežinau. Bet jis buvo sulaikytas. Netrukus turėtume gauti dau
giau informacijos.
Jo balsas surimtėjo.
- Kur mano duktė?
- Namuose su manimi. Niekur iš čia neis, kol nebūsiu tikras,
kad tai saugu. Šiuo metu organizuoju skrydį jums. Evai jūsų reikės,
Viktorai.
- Duok man su ja pasikalbėti.
343
- Ji ilsisi. Gausite žinutę su visa skrydžio informacija, vos tik tai
bus patvirtinta. Skrisite vienu iš mano lėktuvų. Galėsite pasikalbėti
su ja ryte, kai atvyksite.
Viktoras šiurkščiai iškvėpė.
- Gerai. Būsiu pasiruošęs.
- Netrukus pasimatysime.
Padėjau ragelį ir susimąsčiau apie kitą vyrą, atstojusį Evai tėvą.
Nė neįsivaizdavau, ką tenka patirti Stentonui - mintys mano galvoje
vėlėsi. Bet užjaučiau jį ir man buvo siaubingai gaila, kad viskas, ką
galiu jam pasiūlyti, yra taip klaikiai neadekvatu.
Vis vien susisiekiau su juo, parašiau trumpą žinutę: Jei galiu kaip
nors padėti, prašau man pranešti.
Išėjau iš darbo kambario ir pasukau į vonią. Ant slenksčio susto
jau. Suskaudo pamačius garuojančiame vandenyje išsitiesusią užsi
merkusią Evą. Jos plaukai buvo seksualiai, chaotiškai susegti. Ant
spintelės žvilgėjo deimantai. Lakis man draskė blauzdas.
- Labas, - vis dar užsimerkusi sumurmėjo ji. - Viskuo pasirūpinai?
- Dar ne. Dabar man reikia pasirūpinti tavimi, - priėjau prie jos,
pastebėjau, kad pusė arbatos nugerta. - Tau derėtų pabaigti savo gė
rimą.
Ji lėtai atmerkė svajingas, švelnias akis.
- Jis stiprus. Jau apsvaigau.
- Gerai. Pabaik.
Ji taip ir padarė. Ne todėl, kad man pasidavė, o kaip slaptų kėslų
turinti moteris, besidedanti paklūstančia įsakymui, nes tikisi iš to
naudos.
- Ar lipsi vidun? - paklausė ji ir apsilaižė.
Papurčiau galvą. Ji papūtė lūpas.
- Tada aš jau baigiau, - ji pakilo, nuraudusiu, gosliu jos kūnu
tekėjo vandens upeliai. Viliojančiai man nusišypsojo, puikiai žino
dama, kaip mane veikia. - Tikrai nepersigalvosi?
344
Sunkiai gurktelėjau.
- Negaliu.
Sunkiais žingsniais priėjau, čiupau rankšluostį ir ištiesiau jai.
Kankinamas atsivėrusio vaizdo, nusisukau ir susirinkau pirmosios
pagalbos reikmenis, sukroviau tūbeles ir dėžutes ant spintelės.
Ji priėjo prie manęs ir atsirėmė.
- Ar tau viskas gerai? Vis dar galvoji apie savo mamą?
- Ką? Ne, - panarinau galvą ir suvaitojau. - Kai nualpai... Po vel
nių. Niekada nebuvau taip išsigandęs.
- Gideonai, - ji prigludo ir apkabino mane. - Man viskas gerai.
Atsidusau, trumpai ją suspaudžiau ir paleidau. Buvo pernelyg
skaudu laikyti ją glėbyje žinant, kas liko neišsakyta.
- Leisk man apžiūrėti ir tuo įsitikinti.
Lakis pakreipęs galvą smalsiai stebėjo, kaip apžiūriu Evos ranką.
Išvalęs žaizdą antibiotine servetėle, patepiau bjaurų raudoną nubroz
dinimą tepalu. Užklijavau pleistru, kad apsaugočiau. Bjauri mėlynė
ant klubo buvo dosniai ištepta arnika, pirštais švelniai braukiau tam
sėjančią odą, kol gelis visiškai susigėrė.
Kad ir kaip stengiausi, kad taip nenutiktų, mano prisilietimas ir
dėmesys ją sujaudino. Stipriai užsimerkiau ir atsitiesiau.
- Na, o dabar į lovą, ponia Kros.
- Mmm... taip, eime į lovą, - ji pakėlė rankas prie mano pečių,
pirštais palietė atrištos peteliškės galus. - Man patinka taip atsegta
tavo apykaklė. Labai seksualu.
- Angele... Tu mane žudai, - pačiupau jos rankas. - Man vis dar
reikia sutvarkyti keletą reikalų.
- Gerai. Elgsiuosi gražiai. Kol kas.
Paėmiau ją už rankos ir nusivedžiau į miegamąjį. Ištraukiau
„Cross Industries“ marškinėlius ir, jai besipriešinant, užvilkau per
galvą.
- O deimantai? - pąldausė ji.
345
Gali būti, kad po šio-vakaro žmona jų daugiau niekada nebeuž-
sisegs. Kur, po velnių, daktaras Petersenas? Man reikia, kad, atėjus
laikui, jis padėtų tinkamai pasakyti reikiamus žodžius.
Pirštais palytėjau jos skruostą - daugiau sau leisti negalėjau.
- Kol kas taip bus patogiau.
Paguldžiau ją į lovą, nubraukiau nuo skruostų plaukus. Ji užmigs
tikėdama, kad pasaulyje vis dar tebėra motina, o vyras niekada jai
nemeluotų.
- Myliu tave, - pabučiavau ją į kaktą, trokšdamas, kad mano žo
džiai aidėtų jos sapnuose.
Gali būti, kad nubudusi ji tuo nebetikės.
352
Mane užliejo baimė, su kuria koviausi visą naktį. Tikėjausi pykčio
ir ašarų. Audringo jausmų proveržio. Bet ji atrodė sutrikusi. Kone be
gyvybės.
- Angele, - paleidau vieną jos ranką ir suėmiau veidą. - Keris čia,
svečių kambaryje. Iš oro uosto atvažiuoja tavo tėvas. Jau netrukus
bus čia.
- Tėtis, - jos veidu nuslinko vienintelė ašara. - Ar jis žino?
- Taip. Pasakiau jam. Keris irgi žino. Jis ten buvo.
- Man reikia su juo pasikalbėti. Keriui ji buvo lyg tikra motina.
- Eva, - pasislinkau prie pat kėdės krašto ir suėmiau ją už pečių, -
dėl kitų dabar neturėtumei jaudintis.
- Kodėl man nepasakei? - ji žvelgė į mane tuščiu žvilgsniu. -
Kam melavai?
Pradėjau aiškintis, bet sudvejojau. Galiausiai tariau:
- Kad apsaugočiau tave.
Ji nusisuko nuo manęs, žvilgsnis nuklydo į šoną.
- Manau, žinojau, kad nutiko kažkas blogo. Matyt, todėl nesu nu
stebusi. Bet kai išvažiavome... Ar ji?..
- Jau buvo nebegyva, Eva. Daugiau tau nemeluosiu - nežinojau,
ar ką nors kliudė, kai tave iš ten išvežiau. Svarbiausia man buvo nu
gabenti tave kur nors, kur būtum saugi. Po to...
- Nesvarbu.
Mano krūtinė išsiplėtė, plaučiai tirtėjo.
- Nebūtum nieko pakeitusi.
- Dabar vis tiek nebesvarbu.
- Tau šokas, Eva. Pažvelk į mane, - kai ji nepakluso, pakėliau ją
ir prisitraukiau ant kelių. Jos kūnas buvo šaltas. Glaudžiau ją artyn.
Stengiausi sušildyti, ji sudrebėjo.
Atsistojau, nunešiaują prie lovos ir atitraukiau užtiesalą. Atsisėdau
ant čiužinio krašto, apglėbiau mus antklode, užklojau ją nuo pečių iki
pat pėdų. Tada prispaudžiau lūpas prie kaktos ir ėmiau sūpuoti.
353
- Man labai gaila, angele. Nežinau, ką daryti. Pasakyk man, pra
šau.
Ji neatsakė ir neverkė.
354
- Krauju pasruvusios akys, rytiniai šereliai. Neprimeni to vyro,
kuris, kaip tikisi Eva, suvaldys ir padarys viską, ką gali.
- Po velnių, - atsistojau. - Tiesiog atrodo... neteisinga elgtis taip,
lyg nieko nebūtų nutikę.
- Ne tai turėjau omenyje. Bet gyvenimas turi tęstis. O Evai jis tęsis
su tavimi. Tad būk savimi. Dabar atrodai toks pat sukrėstas, kaip ir
visi jie.
Toks ir buvau. Tai, kad Eva nesikreipė į mane paguodos... To la
biausiai ir bijojau.
Bet žinojau, kad jis teisus. Jei neatrodau galintis ją palaikyti, tai
kaip galiu tikėtis, kad ji į mane remsis?
Krisas pakilo.
- Padarysiu kavos, kol nusiprausi. Beje, atnešiau maisto. Bandelių
ir sumuštinių iš kepyklos, kurią rekomendavo tavo brolis. Netrukus
pietūs.
Negalėjau įsivaizduoti, kad pavyktų ką nors praryti, bet jis pasi
elgė labai rūpestingai.
- Ačiū.
Krisas palydėjo mane iki durų.
- Kaip žinai, dabar esu apsistojęs mieste. Ateinančias kelias die
nas reikalais darbe pasirūpins Kristoferis, tad galiu padėti tau čia. Jei
ko nors prireiks - bet kuriuo paros metu, - paskambink man.
Sustojau. Spaudė krūtinę. Teko kautis dėl kiekvieno oro gurkšnio.
- Gideonai, - Krisas uždėjo ranką man ant peties, - jūs abu tai
ištversite. Turite šeimą ir draugus...
- Kokią šeimą?
Jis nuleido ranką.
- Ne, liaukis, - tariau, neapsikęsdamas, kad jis atsitraukė. Ne
kęsdamas savęs, nes dėl manęs jo veidą perkreipė toks skausmas. -
Klausyk, džiaugiuosi, kad tu čia. Nesitikėjau to, bet džiaugiuosi...
Jis tvirtai mane apkabino.
355
- Tai išmok to tikėtis, - kimiai tarė. - Nes šį kartą aš nesitrauk
siu, Gideonai. Mes šeima. Gal dabar pradėsime galvoti, ką tai mums
visiems reiškia. Tau ir man. Tavo motinai, Kristoferiui ir Airlandei.
Priglaudžiau galvą prie jo peties ir visomis išgalėmis stengiausi
susiimti. Buvau pavargęs. Klaikiai išsekęs. Smegenys nieko negalėjo
deramai suvokti. Tikriausiai todėl ir jaučiausi... Po velnių. Nežinau,
kaip jaučiausi.
Evos tėvas ir Keris buvo visiškai sužlugdyti. Stentonas... Nė nega
lėjau įsivaizduoti, kaip sukrėstas turėtų jaustis jis. Kad ir ką jausčiau
aš, tai visiškai nesulyginami dalykai.
Sutrikęs, išblaškytomis mintimis, prabilau nė nesusimąstęs:
- Kristoferiui reikėtų persodinti naujas smegenis, kad galėčiau
laikyti jį šeima.
Krisas sustingo ir atsitraukė.
- Žinau, kad judu su Kristoferiu nesutariate, bet...
- Ne dėl mano kaltės. Išsiaiškinkime tai, - stengiausi priešintis
iškilusiam klausimui, nuryti jį, kol neištariau. - Ar jis kada kalbėjo
su tavimi apie tai, kodėl manęs nekenčia?
Po velnių. Kodėl? Kam reikėjo to klausti? Juk man tai neturėtų
rūpėti. Tik ne po visų šių prakeiktų metų.
Krisas atšlijo ir papurtė galvą.
- Tai netiesa, Gideonai.
Atsitiesiau, mėginau numaldyti drebulį - nesupratau, atsiradusį iš
nuovargio ar dėl užplūdusių jausmų. Praeitis liko praeityje. Palikau
ją ten, užrakinęs dėžėje, kur ji ir privalo būti. Dabar turėjau Evą...
Prakeikimas. Tikėjausi, kad vis dar ją turiu.
Žmona niekada nespaudė manęs bendrauti su Kristoferiu - prie
šingai nei su likusiais šeimos nariais. Jos akimis, mano brolis buvo
nuėjęs per toli, pernelyg beširdiškai pasinaudojo Magdalena - Keris
tai buvo nufilmavęs. Gal Evai nė nerūpėtų, jei išspręsčiau mudviejų
su Kristoferiu bėdas...
Bet gal ji didžiuotųsi manimi dėl to, kad pamėginau?
356
Jei taip, jei tai įrodytų jai, kad esu kitoks, kad pasikeičiau taip,
kaip ji troško... Poperkūnais. Juk iš karto nepasakęs jai apie Monikos
mirtį, ištryniau visų mudviejų padarytą progresą. Jei sutvarkęs reika
lus su savo šeima galėčiau padėti jai atleisti man už tą melą, įdėtos
pastangos, kad ir kiek man tai kainuotų, būtų to vertos.
Prisiverčiau atpalaiduoti rankas. Prabilau tyliu ir ramiu balsu:
- Turiu tau kai ką parodyti.
Mostelėjau patėviui sėstis prie mano stalo. Jis prisistūmė kėdę
artyn, o aš pajudinau pelę, kad nušvistų kompiuterio ekranas. Jame
pasirodė Hju ranka rašytos pastabos.
Krisas skaitė, jo akys judėjo nuo vieno krašto prie kito. Pagavau
akimirką, kai jis suvokė, ką mato. Jis atsitiesė.
- Nežinau, kiek čia tiesos, - įspėjau. - Visi Hju įrašai apie sesijas
su manimi melagingi. Atrodo, kad rašydamas jis kūrė mano profilį,
kurį galėtų panaudoti gindamasis, jei mes kada pateiktume jam kal
tinimus.
- Taip ir reikėjo padaryti, - iškošė jis pro sukąstus dantis. - Iš kur
juos gavai?
- Nesvarbu. Svarbu tai, kad čia - Hju įrašai iš keturių susitikimų
su Kristoferiu. Anot jo, vienas iš jų buvo bendras su Kristoferiu ir
manimi. Arba tai išgalvota, arba aš neprisimenu.
- Kaip manai, kas labiau tikėtina?
- Negaliu atsakyti. Mano vaikystėje... yra akimirkų, kurių nepa
menu.
Sapnuose prisimindavau daugiau nei pabudęs.
Krisas apsisuko kėdėje ir pažvelgė į mane.
- Manai, jis tvirkino tavo brolį?
Man prireikė akimirkos nustumti mintis šalin ir atsakyti.
- Nežinau. Tau teks paklausti Kristoferio. Bet abejoju.
- Kodėl?
- Iš datų ir laiko galima spręsti, kad Kristoferio sesijos vykdavo
iš karto po manųjų. Jei tai tiesa (o tai būtų protinga, jei Hju mėgino
357
sumėtyti pėdas), jis tiesiog nebebūtų pajėgęs, - sukryžiavau rankas.
Mėginant paaiškinti, sugrįžo visas kartėlis. Ir neapykanta - tiek Hju,
tiek sau pačiam. - Jis buvo tikras šūdo gabalas, bet, na... nėra kaip tai
pasakyti nešlykščiai. Baigęs su manimi, jis daugiau nebebūtų pajėgęs
tuo užsiimti.
- O Dieve... Gideonai.
Nusisukau jo akyse pamatęs šoką ir burbuliuojantį įtūžį.
- Hju pasakė Kristoferiui, kad su manimi susitinka dėl to, kad
judu su mama baiminatės, jog galiu jį nužudyti.
Tik mintys apie kitus namuose esančius žmones padėjo man susi
valdyti ir nesuvaryti kumščio į sieną. Dievas žino, vaikystėje ne kartą
buvau paleidęs rankas į darbą.
Prisiminęs iš to meto viską, ką įstengiau, supratau, kaip lengva
Hju buvo įtikinti mažą berniuką, kurio vyresnysis brolis dažnai kentė
įtūžio priepuolius.
- Kristoferis nebūtų tuo patikėjęs, - tarė Krisas.
Nuvargęs gūžtelėjau pečiais.
- Kartą, visai neseniai, Kristoferis man pasakė, kad norėjau už
mušti jį nuo pat tos dienos, kai jis gimė. Tada nesupratau, apie ką jis
kalba, bet dabar...
- Leisk paskaityti, - niūriai tarė jis, vėl nusisukęs į ekraną. - Eik,
išsimaudyk. Kai grįši, išgersime kavos. Ar ko nors stipresnio.
Pasukau iš kambario, bet prieš atidarydamas duris stabtelėjau.
Grįžtelėjęs į Krisą, pamačiau jį įdėmiai skaitantį tekstą ekrane.
- Tu nepažinojai Hju taip kaip aš, - tariau jam. - Kaip jis mokė
davo viską apsukti... priversti patikėti...
Krisas pakėlė akis ir pažvelgė į mane.
- Tau nereikia manęs įtikinėti, Gideonai. Man užtenka tavo žo
džio.
Paskubomis nusisukau. Ar jis bent nutuokia, ką tie keturi žodžiai
man reiškia? Negalėjau jam pasakyti, mano gerklė užsivėrė.
Linktelėjau ir išėjau.
358
*
3*5
15
368
Angusas atsisėdo į Gideono atlaisvintą kėdę ir ėmė pasakoti, kas
vyko Vestporte.
Gideonas paėmė mane už rankos ir pasivedėjo toliau.
- Man reikia tavęs.
Susiraukiau ir linktelėjau.
- Žinoma.
Jis ėmė vesti mane į mūsų miegamąjį.
- Krosai.
Išgirdę mano tėvo balsą, abu pasisukome.
- Taip?
Tėtis stovėjo svetainėje, atrodė griežtas ir įsikarščiavęs.
- Turime pasikalbėti.
- Sutinku, - linktelėjo Gideonas. - Tik duokite man penkias mi
nutes su žmona.
Gideonas nesustojo, nesuteikdamas tėčiui progos paprieštarauti.
Nusekiau paskui jį į miegamąjį, Lakis šuoliavo priekyje. Stebėjau,
kaip jis uždaro mus tris viduje. Paskui atsisuko į mane ir įdėmiai
nužiūrėjo.
- Tau reikėtų nusnūsti. Atrodai pavargęs, - tariau jam. Tai nedavė
man ramybės. Nepamenu, kad būčiau kada mačiusi jį tokį išsekusį.
- Ar matai mane? - kimiai paklausė jis. - Ar žiūri į mane ir matai
mane?
Susiraukiau. Nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Ak. Jis apsirengė
taip dėl manęs. Galvodamas apie mane.
- Taip.
Jis ištiesė ranką ir palietė mano veidą. Nenuleido nuo manęs kan
čios kupino žvilgsnio.
- Jaučiuosi, lyg būčiau tau nematomas.
- Matau tave.
- Aš... - jis sunkiai alsavo, krūtinė kilojosi, it būtų nubėgęs dau
gybę mylių. - Man labai gaila, Eva. Gaila dėl Enės... dėl vakar vakaro...
369
- Žinau. ^
Savaime suprantama, žinojau tai. Jis toks nusiminęs. Kur kas la
biau nei aš. Kodėl? Mano savitvarda niekada nebuvo tokia gera kaip
jo. Išskyrus dabar. Nuo tada, kai sužinojau tiesą, jutau kažkur giliai
bundant ledinį ryžtą. Jo neperpratau, bet naudojausi tuo. Kad susi
tvarkyčiau su policija. Ir su tėčiu bei Keriu - jiems reikėjo, kad bū
čiau stipri.
- Po velnių, - jis priėjo prie manęs ir suėmė veidą delnais. - Rėk
ant manęs. Trenk man. Dėl Dievo meilės...
- Kodėl?
- Kodėl? - jis spoksojo į mane, lyg būčiau išprotėjusi. - Nes tai
mano kaltė! Enė buvo mano problema ir aš su ja nesusitvarkiau. Aš
ne...
- Tu nesi atsakingas už jos veiksmus, Gideonai, - tariau nirčiai,
supykusi, kad jis apskritai taip šneka. - Kodėl taip manai? Tai nelo
giška.
Jis suėmė mano pečius ir papurtė.
- Tu nelogiška! Kodėl nepyksti, kad nepasakiau tau apie motiną?
Pratrukai, kai nieko tau nesakęs pasamdžiau Marką. Palikai mane... -
jo balsas lūžo. - Dėl to manęs nepaliksi, Eva. Mes tai išspręsime...
Surasime būdą išsikapstyti.
- Aš tavęs nepalieku, - paliečiau jo veidą. - Tau reikia pamiegoti,
Gideonai.
- Dieve, - jis sučiupo mane ir ėmė bučiuoti, braukti per mano
lūpas savosiomis. Apglėbiau jį ir glostydama nugarą mėginau nu
ramdyti.
- Kur tu? - sumurmėjo jis. - Grįžk pas mane.
Suėmęs mano žandikaulį, švelniai spustelėjo drebančiais pirštais,
kad prasižiočiau. Vos tik paklusau, jo liežuvis įslydo vidun ir ėmė
beviltiškai laižyti. Gideonas suvaitojo, stipriai mane prisispaudė, o
liežuviu dulkino burną.
370
Manyje pražydo karštis. Degančios jo odos šiluma skverbėsi pro
mano drabužius, gėrėsi į kūną. Beviltiškai geisdama, kad kas nors
mane ištirpdytų, atsakiau jam bučiniu, liežuviu glosčiau jį.
- Eva.
Gideonas paleido mane, rankomis glamonėjo mano kūną, nu
garą, rankas.
Pasistiebiau ir dar pagilinau mudviejų bučinį. Mano rankos pa
niro po jo marškinėliais ir jis sušnypštė, išsirietė bėgdamas nuo šaltų
pirštų.
- Taip, - alsavo jis man į burną. - Dieve, Eva. Myliu tave.
Nulaižiau jo lūpas ir, jam aplaižius manąsias, ėmiau čiulpti jo lie
žuvį. Mudviejų skleidžiami garsai atspindėjo skausmą ir palengvė
jimą, jis spaudė mano sėdmenis ir glaudė mane artyn. Įsikibau į jį
ir jame panirau. Jis buvo tai, ko man reikėjo. Negalėjau galvoti apie
nieką kita, kai jis taip mane laiko.
- Pasakyk, kad mane myli, - kalbėjo jis. - Kad man atleisi. Kitą
savaitę... kitais metais... kada nors.
- Myliu tave.
Jis atplėšė nuo manęs savo lūpas ir apkabino taip stipriai, kad
buvo sunku kvėpuoti. Mano pėdos pakilo nuo žemės, smilkiniu
glaudžiausi prie jo.
- Aš tau atsilyginsiu, - prisiekė jis. - Surasiu kaip.
- Ša... - kažkur minčių kamputyje slėpėsi pyktis. Skausmas. Bet
nežinojau, dėl Gideono ar dėl mamos.
Užsimerkiau. Susitelkiau į dievinamą, pažįstamą jo kvapą.
- Pabučiuok mane vėl.
Gideonas pasuko galvą, susirado mano lūpas. Troškau jo labiau,
stipriau, bet jis to nedavė. Nors iš pradžių bučiavo aistringai it pa
klaikęs, dabar buvo švelnus. Meilus. Suaimanavau priešindamasi, už
plaukų traukiau jį artyn.
- Angele, - jis pasitrynė į mane. - Tavo tėtis laukia.
371
O Dieve. Mylėjau tėfy*bet jo skleidžiama agonija ir beviltiškas įtū
žis mane smaugė. Nemokėjau jo nei paguosti, nei nuraminti. Manyje
atsivėrė ertmė, lyg nebeturėčiau daugiau ko duoti. Bet visiems manęs
reikėjo.
Pastatęs ant žemės, Gideonas vėl atidžiai nužiūrėjo mano veidą.
- Leisk man būti šalia. Neatsiribok.
- Nesistengiu atsiriboti, - nusisukau, pažvelgiau į vonią. Ant že
mės guli rankšluostis. Kodėl?- Kažkas ne taip.
- Taip. Viskas, - įsitempęs tarė jis. - Viskas sumauta. Nežinau, ką
daryti.
- Ne. Kažkas ne taip manyje.
- Eva. Kaip gali taip sakyti? Tavyje nėra nieko blogo, - jis vėl su
ėmė mano veidą ir atsuko į save.
- Įsipjovei, - paliečiau ant jo žandikaulio sukrešėjusį kraujo la
šelį. - Niekada neįsipjauni.
- Kas dedasi tavo galvoje? - apkabino mane. - Nežinau, ką da
ryti, - pakartojo. - Nežinau, ką daryti.
382
vandens ant aukštų pastolių, daugybė jo langų žvelgia į jūrų. Virš ma
nęs sukasi ir klykta kirai, nardo ir supasi ore it šokdami druskingame
vėjyje.
- Negaliu patikėti, kad praleisiu vestuvių vakarienę.
Pasuku galvų ir pamatau greta žingsniuojančių motinų. Ji vilki tų
pačių elegantiškų oficialių suknelę, su kuriajų mačiau paskutinį kartų.
Ji tokia graži Iš tiesų atimanti žadą. Skauda akis į ją žiūrėti.
- Visi jų praleisime, - tariu jai
- Žinau. O aš taip stengiausi, - ji dirsteli į mane, plaukų galiukai
suvirpa palei skruostų. - Man pavyko įpinti keletu raudonų akcentų.
- Nejaugi? - tai priverčia mane nusišypsoti, kad ir kaip skauda.
Ji myli mane taip, kaip moka. Tai jog kartais norėčiau, kad mylėtų
kitaip, nereiškia, kadjos meilė man nėra brangi.
- Bet tai iš tiesų akį rėžianti spalva vestuvėms. Buvo sudėtinga.
- Žinai iš dalies tai tavo kaltė, nes nupirkai tų raudonų suknelę,
kurių vilkėjau per pirmųjį mudviejų su Gideonu pasimatymų.
- Ar taijus įkvėpė?-ji papurtė galvų. - Kitų kartų derėtų išsirinkti
švelnesnę spalvų akcentams.
- Kito karto nebus. Gideonas man paskutinis, - pakėliau kriauklę
ir sviedžiau jų atgal į vandenį, iš kur ji ir atkeliavo. - Kartais abejo-
davau, kad mums pavyks, bet daugiau nebe. Buvome pikčiausi savo
pačių priešai, betjau atsikratėme mus slėgusių sunkumų.
- Pirmieji keli mėnesiai turėtų būti pati lengviausia dalis, - mama
ima šokti priešais mane ir elegantiškai apsisuka. - Gundymas. Žavin
gos kelionės, žvilgantys brangakmeniai.
Purkštelėjau.
- Mums lengva nebuvo. Pradžiojepasitaikė daugiausia duobių. Bet
kasdien kelias darosi vis lygesnis.
- Tau teks padėti tėvui kų nors susirasti, - taria ji, visas mergai
tiškas pasitenkinimas išjos balso dingęs. - Jis taip ilgai buvo vienišas.
- Tave pakeisti sunku. Jis vis dar tave myli.
Ji liūdnai nusišypso irpažvelgia į vandenį.
583
- Turėjau Ričardą... jis toks geras žmogus. Norėčiau, kad jis vėl
būtų laimingas.
Susimąstau apie savopatėvį ir sunerimstu. Mano motinajam buvo
viskas. Kas džiugins jį dabar; kai jos nebėra?
- Niekada nebūsiu senelė, - taria ji mąsliai. - Žuvau jauna, pa
čiame žydėjime. Ne taip ir baisu, ar nef
- Kaip gali manęs to klausti? - leidžiu ašaroms lietis. Visą dieną
knisausi savo sieloje, nes negalėjau verkti. Dabar, pajutusi ašaras, pri
imu jas. Jaučiuosi lyg sprogus užtvankai.
- Neverk, mieloji, - ji sustoja ir apkabina mane, oras aplink prisi
pildo jos kvepalų aromato. - Pamatysi, kad...
Jis palinko virš manęs ir kojas stumtelėjo taip, kad susilenkiau kone
perpus.
- Myliu tave, - nirtulingai prisiekė.
Plati jo koto galvutė įsiskverbė į mano lytį, glostė jau ištinusią ir
jautrią odą.
Buvau sulenkta, kojas per kelius varžė kelnaitės, todėl pas mane
buvo taip siaura, o jis toks didelis. Platus penis ištempė jautrią mano
odą, nuo stipraus įsiskverbimo ją ėmė gelti. Ojuk viduje jis dar buvo
ne visas.
Vaitodamas mano vardą, Gideonas judino klubus, ištraukdavo,
vėl įsiskverbdavo, stumdamas sunkų kotą kaskart vis gilyn.
- Ar jauti, angele? - paklausė kimiu nuo geismo balsu.
- Jaučiu tik tave, - dejavau, troškau judėti, priimti jo daugiau. Bet
jis laikė mane suvaržytą, dulkino visu kūnu, įgudusiai varė mane iš
proto.
Jis manyje... toks kietas... Nenumaldomi, lėti stūmiai...
Pirštais griebiau už paklodžių. Mano lytis tirtėjo aplink jį, godžiai
spaudė plačią jo varpos galvutę. Kaskart jam ištraukus, jaučiausi tuš
čia, kiekvienas karštas įsiskverbimas į mano gyslas it narkotiko įlie
davo malonumo.
- Eva. Kristau.
Gideonas buvo palinkęs virš manęs mėnesienoje it tamsus, sek
sualus puolęs angelas. Dailus jo veidas nuo geismo atrodė griežtas, o
akys žibėjo. Rankos nuo nepasotinamo alkio buvo įsitempusios, viso
kūno raumenys išryškėję.
387
- Jei ir tūliau taip grfetnši mano kotą savo siaura pute, aš baigsiu.
Ar to nori, angele? Kad pripildyčiau tave, dar nepaėmus manęs viso?
- Ne! - paskubomis iškvošiau, versdama savo šerdį atsipalaiduoti
ir liautis susitraukinėti. Jis suko klubus, skverbėsi į mane ir košė dan
timis orą.
- Dieve, Eva. Tavo putė dievina mano kotą.
Gideonas suėmė lovos galvūgalį, išsitempė virš manęs ir mano
kojos liko įkalintos tarp mudviejų. Visiškai atvira ir atlošta jo malo
numui, buvau bejėgė ir negalėjau nič nieko padaryti, beliko stebėti,
kaip jis įsipatogina klubais ir įstumia į mane paskutinius savo koto
centimetrus.
Garsas, kurį išleidau, priminė šiurkštų klyksmą, palaima buvo
skausmingai stipri. Išgirdau tylutėlį Gideono keiksmą, pajutau, kaip
galingas jo kūnas sudreba.
- Tau viskas gerai? - iškošė jis pro sukąstus dantis.
Mėginau atgauti kvapą, mano plaučiai plėtėsi, kiek tik galėjo.
- Eva, - suurzgė mano vardą. - Ar. Viskas. Gerai?
Neįstengdama pratarti nė žodžio, siektelėjau jo klubų, mano pirš
tai užkliuvo už jo trumpikių. Akimirką susimąsčiau, kaip seksualu,
kad jis nė nesivargino nusirengti ar nurengti manęs...
O tada ėmė mane dulkinti, jo klubai judėjo nenumaldomu grei
čiu, ilgas penis nėrė ir traukėsi nuo šaknies iki pat galiuko žaibiškais
stūmiais. Visą svorį laikydamas ant rankų ir kojų pirštų galiukų, jis
skverbėsi į mane, kieta varpa it vinis kalė mane prie čiužinio.
Mane užliejęs orgazmas buvo toks stiprus, kad akyse aptemo, o
kūną surakino toks malonumas, kad negalėjau pajudėti, tik skendau
erotinių jausmų bangose.
Nuožmus orgazmas svaigino. Oda nuo galvos iki kojų pirštų ga
liukų tvinksėjo. Gideonas sustingo manyje, ėmė skverbtis dar giliau,
leisdamas man pasigriebti plieninį jo kotą. Lytis ekstazėje trūkčiojo
aplink saldų jo kietumą, alkdama spaudė jį.
- Mėšlas, - iškošė Gideonas. - Taip stipriai melži mano kotą.
388
Visa drebėjau, stengiausi įkvėpti.
Vos tik išsekusi susmukau ant čiužinio, Gideonas ištraukė penį iš
tirtančios mano lyties ir nulipo nuo lovos.
Nusiminusi ištiesiau jam ranką.
- Kur eini?
- Luktelk, - jis nusimovė trumpikes.
Vis dar buvo standus, jo kotas išdidžiai kilo, drėgnas nuo mano
syvų - bet aš nebuvau drėgna nuo jo.
- Tu nebaigei.
Buvau pernelyg suglebusi, kad padėčiau, kai jis ėmėsi mano apa
tinių. Pakišęs ranką po nugara, pakėlė mane ir per galvą nutraukė
marškinėlius.
Lūpomis perbraukė per antakį.
- Tu norėjai greitai ir šiurkščiai. Aš noriu lėtai ir švelniai.
Jis vėl pakibo virš manęs, šį sykį įsitaisė tarp mano rankų ir kojų.
Vos tik pajutau jo svorį, jo karštį, jo geismą, suvokiau, kad ir aš
trokštu lėtai ir švelniai. Ir tada pagaliau, išlaisvintos jo aistros karščio
ir meilės šilumos, pabiro ašaros.
- Tu man viskas, - tariau springdama jomis.
- Eva.
Gideonas pakreipė klubus, įrėmė varpą man tarp kojų ir, švelniai
stumtelėjęs, lėtai ir neskubėdamas mane pripildė. Jo lūpos judėjo
prie manųjų, liežuvis glostė dar erotiškiau nei kotas.
- Apkabink mane, - sukuždėjo jis, pakišo rankas man po pečiais
ir delnais suėmė galvą.
Suspaudžiau jį stipriau. Blauzdomis pajutau įsitempiant jo sė
dmenis, jis įsiskverbė į mane, glosčiau jo nugarą ir mano delnai su
drėko nuo jo prakaito.
- Myliu tave, - sumurmėjo jis, pirštų galiukais nubraukdamas
mano ašaras. - Jauti?
- Taip.
Stebėjau, kaip, manyje judant, jo veidą užlieja palaima.
389
Glaudžiau jį, jis suvaitojo, nuo orgazmo suvirpėjo visu kūnu.
Jis tylomis verkė drauge su manimi, o aš nubučiavau jo ašaras.
Jo glėbyje paleidau savo gedulą. Žinojau, kad - varge ar
džiaugsme - Gideonas visada bus su manimi.
- Vis negaliu įprasti prie šios vietos, - Keris uždėjo rankas ant namą
supančios verandos turėklo ir pažvelgė į vandenį. Jo akis nuo saulės
slėpė akiniai, o vėjas taršė plaukus. - Šis namas nerealus. Jaučiuosi, lyg
būtume užjūrų marių nuo žmonių. Ovaizdas... sušiktai neįtikėtinas.
- Sakai? - užpakaliu atsirėmiau į turėklą ir atgręžiau veidą į namą.
Pro stiklinių stumdomų durų sieną stebėjau, kaip Rejesų šeima it
bitės sukasi virtuvėje ir svetainėje, o Gideoną pasigrobusios įkaitu
laiko mano senelė ir abi tetos.
Smagi nuotaika man šiek tiek kėlė skausmą. Mano motina nie
kada nebuvo šios didelės grupės dalis ir jau niekada nebegalės ja
tapti. Bet gyvenimas tęsiasi.
Du jaunesnieji mano pusbroliai lakstė paskui Lakį aplink sofą, o
trys vyresnieji žaidė kompiuterinius žaidimus su Krisu. Mano dėdė
Tonis ir tėtis kalbėjosi skaitymo nišoje, tėtis ant kelio supo nenuo
ramą savo mažąją dukterėčią.
Gideonas šeimos bijojo kone labiausiai už viską pasaulyje, ir ste
bint aplink vykstantį chaosą, jo širdžių ėdiko veidas buvo mąslus ir
nusiminęs. Kadangi gerai jį pažinojau, akyse pastebėjau ir panikos
šešėlį, bet jo išgelbėti negalėjau. Mano senelė nė neketino paleisti jo
iš akių.
Keris pasisuko pažiūrėti, kas patraukė mano dėmesį.
- Laukiu, kada tavo vyras išspruks ir tekinas pasileis tolyn.
Nusijuokiau.
- Todėl ir pakviečiau Krisą, kad Gideonas turėtų bent kiek palai
kymo.
Mūsų grupelė - Gideonas, aš, Keris, mano tėtis ir Krisas - į pa
plūdimį atvyko šiandien apie dešimtą ryto. Kiek po vidudienio iš
390
viešbučio buvo atvežta mano tėčio šeima su maisto prigrūstais mai
šais, kad senelė galėtų visa tai suversti į savo garsųjį posole. Anot jos,
sriuba nuramina net ir labiausiai sužeistas sielas. Nesvarbu, tiesa tai
ar ne, bet iš patirties žinojau, kad jos gamintas klasikinis meksikie
tiškas sriubiškas troškinys - tikras gardumėlis.
- Krisas paliko jį likimo valiai, - nutęsė Keris, - kaip ir tu.
- O ką man daryti? O Dieve, - išsišiepiau. - Mano senelė jam ką
tik padavė prijuostę.
Kai visi atvyko, šiek tiek nerimavau. Vaikystėje nedaug laiko pra
leidau su tėčio šeima, o pradėjusi studijuoti San Diego universitete,
į Teksasą su tėčiu vykau vos kelis kartus. Kaskart, kai juos aplanky
davau, Rejesai prie manęs būdavo šiek tiek susikaustę, dėl to susi-
mąstydavau, ar ne per daug primenu moterį, kuri - jie visi žinojo -
sudaužė mano tėčiui širdį. Su mano motina jie buvo susitikę vieną
kartą ir ji jiems nepatiko. Jie sakė, kad tokia moteris ne mano tėčio
nosiai ir kad ši meilė jam geruoju nesibaigs. Tad kai vos atvykusi
senelė nužingsniavo prie Gideono ir suėmė delnais jo veidą, drauge
su juo sulaikiau kvapą.
Senelė nubraukė jam plaukus, pasukiojo jo galvą į abi puses ir
pareiškė, kadjame mato daug panašumų su mano tėvu. Gideonas su
prato ispanų kalbą ir atsakė jai taip pat ispaniškai - jos pareiškimą jis
priėmė kaip didžiulį komplimentą. Mano senelė buvo pamaloninta.
Nuo tada su Gideonu šnekėjo tik ispanų greitakalbe.
- Vakar skambino Trejus, - nerūpestingai tarstelėjo Keris.
Pažvelgiau į jį.
- Tikrai? Kaip sekėsi?
- Ar jam ką nors sakei, mažute, kad paskambintų?
Pasistengiau atrodyti niekuo dėta ir paklausiau:
- Kodėl taip manai?
Jis metė į mane visažinį žvilgsnį ir gudriai šyptelėjo.
- Visgi sakei.
- Tik tai, kad amžinai nelauksi.
391
- Jo, - jis irgi apsimetė nieko nesuprantąs. Beliko tikėtis, kad man
vaidinti sekėsi geriau nei jam. - Juk žinai, kad aš tikrai nepasidi
džiuosiu ir priimsiu pasidulkinimą iš gailesčio. Tai ačiū, kad paor-
ganizavai.
Švelniai stumtelėjau jo petį.
- Šneki vėjus.
Per pastarąsias kelias savaites Keris kažkuo pasikeitė. Jis nesi-
griebė įprastų, save žalojančių būdų susitaikyti su padėtimi, o ka
dangi reikalai jam ir šaip gerai klostėsi, laikiausi įsikibusi vilties, kad
jis prie blogų įpročių negrįš.
- Tiesa, - jis akinamai nusišypsojo, o šypsena buvo nuoširdi, ne
ta pasipūtėliška, kurią taip puikiai pažinojau. - Pasidulkinti su Trė-
jumi - tikrai viliojanti mintis. Spėju, viliojanti jinai atrodo ir jam, tad
derėtų tuo pasinaudoti.
- Susitiksite?
Jis linktelėjo.
- Jis eis su manimi pirmadienį į šermenis pas Stentoną.
- Ak, - skausmingai atsidusau. Ryte skambino Klensis ir perdavė
informaciją apie tai Gideonui.
Ar man derėjo pasistengti ir šermenimis pasirūpinti pačiai, kad
patausočiau Stentoną? Tiesiog nežinojau. Vis dar stengiausi suvokti
tai, kad mamos iš tiesų nebėra. Po ilgų verksmo valandų vakar va
kare mane apsėdo kaltė. Mamai prišnekėjau tiek dalykų, dėl kurių
gailėjausi ir kurių jau nebegalėjau atsiimti, tiek daug kartų galvojau
apie ją su neviltimi ir nepagarba.
Dabar regisi ironiška, kad didžiausia jos kaltė buvo per didelė
meilė man.
Taip pat ją mylėjo ir mano patėvis - be saiko.
- Mėginau skambinti Stentonui, - tariau, - bet atsiliepia tik jo
balso paštas.
- Ir man, - Keris pasitrynė neskustą smakrą. - Tikiuosi, jam vis
kas gerai, bet greičiausiai taip nėra.
592
- Manau, dar kurį laiką nei vienam iš mūsų nebus gerai.
Akimirką panirome į jaukią tylą. Tada Keris vėl prabilo:
- Šįryt, prieš tavo tėčiui išvykstant į oro uostą, kalbėjausi su juo
apie jo ketinimą kraustytis į Niujorką.
Suraukiau nosį.
- Labai norėčiau, kad jis būtų arti, bet negaliu nusikratyti minties,
kad bus taip keista, jei jis dirbs Gideonui.
Jis lėtai linktelėjo.
- Yra tiesos.
- O tu ką manai?
Jis visu kūnu pasisuko į mane.
- Na, jau vien nėštumas pakeitė mano gyvenimą, ar ne? Padau
gink šitai iš dvidešimt ketverių metų, kaip tavo atveju. Tai sakyčiau,
kad mylintis tėvas padarytų bet ką, kad tik jo vaikui būtų geriau.
Taip, Keris tikrai pasikeitė. Kartais tereikia stipraus sukrėtimo,
kad gyvenimas pakryptų tinkama linkme. Keriui tas sukrėtimas
buvo žinia, kad taps tėvu. Man tai buvo susitikimas su Gideonu. O
Gideonui tai buvo grėsmė prarasti mane.
- Šiaip ar taip, - tęsė Keris, - jis pasakojo, kad Gideonas pasiūlė
jam apgyvendinimą, o jis svarsto, kad norėtų apsistoti bute su ma
nimi.
- Oho. Gerai, - daug peno mintims. Pirma, akivaizdu, kad mano
tėtis į mintį dirbti Gideonui Niujorke žiūri rimtai. Antra, mano ge
riausias draugas svarsto gyventi atskirai nuo manęs. Nebuvau tikra,
kaip dėl to jaučiuosi. - Jaudinausi, kad tėčiui bus sunku gyventi tame
kambaryje po to, kai jis ir mano mama... na, žinai.
Nemanau, kad galėčiau gyventi apartamentuose, jei neturėčiau
Gideono. Ten tarp mūsų nutiko pernelyg daug. Nežinau, ar galėčiau
ištverti prisiminimus apie tai, ko netekau.
- Taip, ir aš apie tai galvojau, - Keris ištiesė ranką ir palietė mano
petį, tai buvo paprastas, guodžiantis prisilietimas. - Bet žinai, Vikto
ras apie Moniką visada ir teturėjo tik prisiminimus.
393
Linktelėjau. Mano tėtis metams bėgant tikrai ne kartą turėjo su
simąstyti, ar jo meilė visada tebuvo vienpusė. Gali būti, kad po tos
popietės su mamajis suprato, jog tai netiesa. Tokį prisiminimą būtų
verta saugoti.
- Tai svarstai ten likti, - tariau. - Mama sakė, kad tau tai siūlė.
Jis melancholiškai man šyptelėjo.
- Svarstau apie tai, taip. Ir bus lengviau, jei ir tavo tėtis bus kartu,
įspėjau jį, kad greičiausiai su mumis kartkartėmis bus ir kūdikis.
Man pasirodė, kad jam tai visai patiktų.
Vėl atsisukusi į namą, pamačiau tėtį maivantis ir linksminant
mano mažąją pusseserę. Jis vienintelis iš visų brolių ir seserų teturėjo
vieną vaiką, o aš jau buvau suaugusi.
Susiraukiau, pamačiusi Gideoną, einantį laukujų durų link. Kur
jis eina su ant džinsais aptemptų klubų užrišta prijuoste? Atidaręs
duris, kurį laiką stovėjo nejudėdamas. Supratau, kad tikriausiai kaž
kas beldėsi, bet nieko nemačiau, nes Gideonas užstojo vaizdą. Ga
liausiai jis atsitraukė.
Keris pasisuko pažiūrėti, kas patraukė mano dėmesį, ir susiraukė.
- Ką jis čia veikia?
įėjus Gideono broliui, susimąsčiau apie tą patį. Už jo pasirodė
Airlandė su dovanų maišeliu.
- Kamta dovana? - paklausė Keris. - Vestuvinė, kurios nepavyko
grąžinti?
- Ne, - pastebėjau piešinius ant maišelio - jie buvo kur kas spal
vingesni, nei pridera vestuvėms. - Tai gimtadienio dovana.
- O, velnias, - burbtelėjo Keris. - Visai pamiršau.
Kai Gideonas uždarė duris, supratau, kad Elizabeta nepasirodė
savo pirmagimio gimtadienyje. Mane užliejo tokia stipri užuojauta ir
skausmas, kad net sugniaužiau kumščius.
Kas, po velnių, negerai tai moteriai? Gideonas negavo jokių žinių
iš jos nuo tada, kai prirėmė ją prie sienos savo kabinete. Negalėjau
patikėti, kad šitokią dieną ji gali būti tokia kvaila.
394
Tai privertė mane supusti, kad per pastarąsias keletą dienų ne aš
/iena netekau motinos.
Krisas atsistojo ir priėjo prie vaikų, apkabino Kristoferį, o Air-
landė glėbyje spaudė mano vyrą. Nusišypsojusi jam kyštelėjo maišelį.
Gideonas paėmė jį, apsisuko ir mostelėjo į verandą, kur stovėjau aš.
Gaivi ir daili, žavią margą suknelę vilkinti Airlandė atėjo pas mus.
- Oho, Eva. Nieko sau namelis.
Apkabinau ją.
- Tau patinka?
- O kaip gali nepatikti? - Airlandė apkabino Kerį ir gražus jos
veidas surimtėjo. - Labai užjaučiu dėl tavo mamos, Eva.
Ašaros, kurios dabar jau nuolat būdavo netoliese, sugėlė mano
akis.
- Ačiū.
- Nė negaliu įsivaizduoti, - tarė ji. - O mano mama dabar man
nė nepatinka.
Paliečiau jos ranką. Kad ir ką maniau apie Elizabetą, tokio ap
maudo, kokį jutau dabar, nelinkėjau niekam, ypač Airlandei.
- Tikiuosi, išsiaiškinsite, kad ir kas tai bebūtų. Jei vėl turėčiau
savo mamą, atsiimčiau labai daug ką iš to, ką pasakiau ir padariau.
Pasakius tai balsu, akyse pasirodė ašaros, tad paskubomis atsi
prašiau ir nuskubėjau prie laiptų, jais nusileidau į paplūdimį ir į van
denį. Sustojau, kai bangos apsėmė kulkšnis, ir leidau jūros vėjeliui
nupūsti ašaras.
Užsimerkusi nuvijau gedulą atgal į tą dėžę, kurion šią dieną bu
vau jį uždariusi. Šiandien Gideono gimtadienis, proga, kurią norėjau
švęsti, nes šiandien jis atsirado pasaulyje, o paskui ir mano gyvenime.
Krūptelėjau, kai šiltos, raumeningos rankos apsivijo mano lie
menį ir priglaudė prie pažįstamo, tvirto kūno.
Gideonas pasidėjo smakrą man ant pakaušio. Apglėbiau jo ran
kas ir pajutau, kaip nuo gilaus atodūsio išsiplečia ir susitraukia jo
krūtinė.
395
Susiėmiau tiek, kad-galėčiau prabilti, ir tariau:
- Neįtikėtina, kad senelė leido tau pasprukti.
Jis nusikvatojo.
- Ji sako, kad primenu jai tavo tėtį - na, o ji man primena tave.
Vadinasi, ne veltui buvau pavadinta jos garbei.
- Nes nepaleidžiu tavęs iš savo godžių gniaužtų?
- Nes nors ji mane ir gąsdina, regis, negaliu atsitraukti.
Sujaudinta pasukau galvą ir priglaudžiau skruostą jam prie krūti
nės, klausiausi stipraus ir tolygaus širdies plakimo.
- Nežinojau, kad atvažiuos tavo brolis ir sesuo.
- Ir aš ne.
- Kaip jautiesi, kad Kristoferis čia?
Pajutau, kaip jis gūžteli.
- Jei nesielgs kaip mulkis, man nemaišo.
- Teisingai, - jei netikėtas brolio pasirodymas nekelia rūpesčių
Gideonui, neturėtų jų kelti ir man.
- Turiu tau kai ką papasakoti, - tarė jis. - Apie Kristoferį. Bet
dabar ne laikas.
Jau žiojausi jam prieštarauti, bet susilaikiau. Gideonas teisus.
Šiandien, apsupti draugų ir šeimos, turėjome atnaujinti savo prie
saiką. Turėtume švęsti jo gimtadienį ir džiūgauti taip, kad neliktų
vietos sielvartui ir apgailestavimui. Bet vietoj to šią dieną temdo
skausmas, kurį esame priversti slėpti. Tačiau vis vien nėra prasmės
ieškoti daugiau nemalonumų.
- Turiu tau kai ką, - tariau jam.
- Hm... Labai vilioja, angele, bet čia per daug žmonių.
Prireikė akimirkos suvokti, kad jis mane erzina.
- O Dieve. Maniakas.
Kyštelėjau ranką į kišenę ir suėmiau dovaną, saugiai paslėptą
juodame aksominiame maišelyje. Prie jos buvo ir daili dovanų dė
žutė, bet nusprendžiau jos turinį nešiotis kišenėje, tikėdamasi, kad
pasielgsiu spontaniškai ir atiduosiu ją tinkamu momentu. Nenorėjau
padovanoti jos drauge su kitoms dovanomis.
Pasisukau į jį veidu, išsitraukiau dovaną ir padaviau ją jam abiem
delnais.
- Su gimtadieniu, šaunuoli.
Jo žvilgsnis nuo mano rankų pakilo prie veido. Akys nušvito taip,
kaip nušvinta tik tada, kai ką nors jam dovanoju. Dėl to vis noriu
dovanoti jam daugiau, dovanoti viską. Mano vyras nusipelno būti
laimingas. Mano gyvenimo misija - pasirūpinti, kad toks ir būtų.
Gideonas paėmė maišelį ir atrišo virvutę.
- Tik noriu, kad žinotum, - pradėjau, stengdamasi paslėpti ne
rimą, - jog siaubingai sunku pirkti dovaną žmogui, kuris turi viską,
net ir gerą gabalą Manhatano salos.
- Nesitikėjau nieko, bet man visada labai patinka tai, ką padova-
noji.
Iškvėpiau.
- Na, gal nenorėsi jo naudoti, nieko tokio. Turiu omenyje, nesi-
jausk įpareigotas...
Į jo delną įkrito platininis kišeninis „Vacheron Constantin“ laik
rodis, nupoliruotas metalas, pagavęs saulės spindulius, sublizgo. Pri-
kandau apatinę lūpą laukdama, kol jis atidarys jį ir pažvelgs vidun.
Išgraviruotus žodžius Gideonas perskaitė balsu: Tavo visam lai
kui, Eva.
- Virš įrašo telpa nedidukė nuotrauka. Planavau, kad tai bus aki
mirka iš priesaikos atnaujinimo ceremonijos, bet... - atsikrenkščiau,
nes jis į mane pažvelgė su tokia meile, kad viskas manyje suplaz
dėjo. - Jis senovinis, žinau. Tiesiog pamaniau, kadangi vilki lieme
nes, gal visai naudotum. Nors žinau, kad laikrodį nešioji ant riešo, tai
tikriausiai ne. Bet...
Jis užčiaupė mane bučiniu.
- Branginsiu jį. Ačiū.
397
- Ak, - apsilaižiau lūpas, ragavau jo skonį. - Džiaugiuosi. Prie jo
yra ir grandinėlė, dėžutėje.
Atsargiai įkišęs laikrodį atgal į maišelį, Gideonas įsidėjo jį į ki
šenę.
- Ir aš tau kai ką turiu.
- Nieko nedoro, - paerzinau ir aš jį. - Turime žiūrovų.
Gideonas pažvelgė per petį ir pamatė, kiek daug mūsų šeimos na
rių išėję į verandą. Maisto tiekėjai lauko virtuvę aprūpino gėrimais ir
lengvais užkandžiais, žmonės pamažu ėmė juos ragauti, o orkaitėje
kepė kiauliena troškiniui.
Jis ištiesė kumštį ir atgniaužęs jį parodė man delne gulintį pri
bloškiantį vestuvinį žiedą. Jį visąjuosė dideli apvalūs deimantai grio
velyje, spindintys įvairiausiomis spalvomis.
Mano delnas šovė prie burnos, o akys vėl apsiašarojo. Aplink
šoko druskingas vėjas, nešiojo virš bangų nardančių kirų klyksmus.
Ritmiškai krantą skalaujančios bangos glostė mano pėdas ir įkalino
mane šioje akimirkoje.
Drebančiais pirštais siektelėjau žiedo.
Gideonas sugniaužė kumštį ir išsišiepė.
- Dar ne.
- Ką? - stumtelėjau jį į petį. - Neerzink manęs!
- Aha, bet aš visada tesiu žodį, - sumurkė jis.
Deginau jį akimis. Padūkėliška jo šypsena dingo.
Jis palietė pirštais mano skruostą.
- Aš taip didžiuojuosi, būdamas tavo vyras, - rimtai tarė jis. -
Didžiausias mano pasiekimas yra tavo akyse būti vertam šios garbės.
- Ak, Gideonai, - kaip jis mane stulbino. Buvau taip jo apžavėta,
tokia kupina meilės. - Tai man pasisekė.
- Tu pakeitei mano gyvenimą, Eva. Ir pasiekei tai, kas buvo ne
įmanoma - pakeitei mane. Dabar sau patinku. Niekada nemaniau,
kad taip gali nutikti.
398
- Tu visada buvai nuostabus, - karštligiškai tariau. - Pamilau tave
vos pamačiusi. O dabar myliu dar labiau.
- Žodžiais neapsakysi, ką tu man reiški, - jis vėl atgniaužė delną. -
Bet tikiuosi, kad ant savo rankos pamačiusi šį žiedą prisiminsi, jog
mano gyvenime švieti ryškiau nei deimantai ir esi nepalyginamai už
juos brangesnė.
Pasistiebiau ir, mėgindama išstovėti šlapiame smėlyje, susiradau
jo lūpas, o kai jis mane pabučiavo, iš džiaugsmo vos neprapliupau
raudoti.
- Tu geriausia, kas man yra nutikę.
Jis šypsodamasis paėmė mano delną ir užmovė žiedą ant piršto
greta nuostabaus „Asscheru deimanto, kurį padovanojo per mu
dviejų vestuves.
Mudu abu pažadino plojimai ir džiaugsmingi šūksniai. Atsisu
kome į namą ir pamatėme palei turėklą sustojusias ir mus stebinčias
mudviejų šeimas. Vaikai jau bėgo laiptais žemyn, vydamiesi Lakį, ku
ris nekantravo pasiekti Gideoną.
Puikiai pažinojau šį jausmą. Visą likusį gyvenimą bėgsiu pas jį.
Giliai atsikvėpiau, išsivalydama sielą, ir leidau bent akimirkai vil
čiai ir džiaugsmui nustumti šalin kaltę ir gedulą.
- Tobula, - sumurmėjau, bet mano žodžius nusinešė vėjas. Nei
suknelės, nei gėlių, nei oficialumo ar ritualų. Tik mudu su Gideonu,
įsipareigoję vienas kitam, o šalia tie, kurie mus myli.
Gideonas sučiupo mane ir apsuko, ėmiau juoktis iš malonumo.
- Myliu tave! - sušukau, kad išgirstų visas pasaulis.
Vyras nuleido mane ant žemės ir bučiavo tol, kol likau be žado.
Paskui, prispaudęs lūpas prie ausies, sukuždėjo:
- „Crossfire“
399
16
Buvo sunku stebėti, kaip Eva bando guosti Ričardą Stentoną, iš kurio,
palyginti su vyru, su kuriuo praleidome savaitgalį Vestporte, tebuvo
likęs vien kiautas. Tada jis spinduliavo gyvybingumu ir atrodė daug
jaunesnis, nei iš tiesų buvo. Dabar sėdėjo trapus ir susikūprinęs, pla
čius pečius svėrė gedulas.
Kiekviena erdvios Stentono apartamentų svetainės kertelė buvo
nuklota baltų gėlių puokštėmis, jų aromato prisigėręs oras apsunko.
Aplink puokštes visur stovėjo Monikos nuotraukos, jose buvo matyti
geriausios Evos motinos ir Stentono gyvenimo akimirkos.
Viktoras su Keriu ir Trėjumi sėdėjo mažesnėje erdvėje, atskirtoje
nuo pagrindinio kambario. Kai atvykome, akimirką Evos tėvas ir
Stentonas stovėjo sustingę ir tik spoksojo vienas į kitą. Įtariau, kad
kiekvienas iš jų nekentė to, kad jiems abiem priklausė dalis Monikos:
Viktorui jos meilė, o Stentonui pati moteris.
Pasigirdo durų skambutis. Žvilgsniu nusekiau Evą ir Martiną,
drauge nuėjusius atidaryti. Stentonas nepakilo iš savo krėslo, buvo
akivaizdu, kad jis visiškai paskendęs savo mintyse. Kai jis atidarė du
ris mūsų įleisti, pajutau, kaip jam suskaudo, pamačius Evą, jo kūnas
pastebimai krūptelėjo.
Gerai, kad mudu su žmona paskui vykstame tiesiai į oro uostą.
Visą mėnesį būsime toli nuo miesto ir visų dėmesio. Tikėkimės, kad
mums grįžus Stentonas pajėgs pažvelgti į podukrą, taip primenančią
savo motiną - moterį, kurią jis mylėjo.
400
- Krosai.
Pasukęs galvą pamačiau Bendžaminą Klensį. Kaip ir detektyvės
Greivs, Klensio akyse slypėjo žinojimas, ką padariau, kad Neitanas Bar-
keris daugiau nebekeltų grėsmės mano žmonai. Skirtingai nei Greivs,
Klensis padėjo man viską nuslėpti - jis surežisavo nusikaltimo vietą
taip, kad kaltė kristų negyvam žmogui, gyvybe sumokėjusiam už savo
paties nusikaltimus ir už manuosius sumokėti jau nebegalėsiančiam.
Kilstelėjau antakius, nebyliai klausdamas.
- Man reikia minutėlės, - jis mostelėjo į koridorių už nugaros, nė
nelaukdamas mano sutikimo.
- Vesk.
Nusekiau paskui jį į svetainę, nužvelgiau sienas ramstančias
knygų lentynas. Kambarys kvepėjo oda ir popieriumi, buvo deko
ruotas vyriškais konjako ir miško žalumo atspalviais. Keturios atski
ros sėdimosios zonos ir pilnas baras kvietė svečius patogiai įsitaisyti
ir neskubėti.
Klensis uždarė duris ir atsisėdo į vieną iš dviejų krėslų, atsuktų į
židinį. Aš užėmiau kitą.
Jis iš karto prabilo apie reikalus.
- Ponia Stenton paliko kone dvidešimt penkerius metus ranka
rašytus dienoraščius ir kietąjį diską su skaitmeniniais dienoraščio
įrašais. Prašė savo mirties atveju perduoti juos Evai.
Smalsumą pasilaikęs sau, tariau:
- Pasirūpinsiu, kad ji juos gautų.
Benas Klensis palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius. Buvo
stambus vyras, rankos ir šlaunys plačios nuo raumenų. Šviesūs plau
kai apkirpti trumpai ir kariškai, o akys atrodė tuščios, šaltos ir mir
tinos kaip baltojo ryklio - išskyrus tada, kai žvelgdavo į Evą: tuomet
jos sušildavo, žvilgsnis panėšėdavo į mylinčio ir labai savininkiško
vyresniojo brolio.
- Jums teks surasti geriausią laiką jiems įteikti, - pareiškė jis. -
Galite nuspręsti niekada jai jų nerodyti.
401
- Supratau.
Taigi, man reikės juos peržiūrėti. Mintis, kad teks tai daryti, vertė
jaustis nejaukiai.
- Šiaip ar taip, - tęsė Klensis, - dabar jums tenka nauja finansinė
pareiga, kurią turėsite prisiimti Loren labui. Ji nėra tokia jau menka,
bet be problemų su ja susitvarkysite.
Išgirdęs jo ištartą vardą, sustingau, bet jis tęsė toliau, o aš klau
siausi vis budriau.
Jis linktelėjo ir tarė:
- Po Tramelių mirties ėmėte tirti jos istoriją.
- Bet jūs didžiąją jos dalį paslėpėte, - iki šiol iš viso pokalbio tik
šitai atrodė logiška.
- Ką galėjau. Jos praeityje pasikapsčiau, kai ponas Stentonas jų
dviejų santykius ėmė vertinti rimtai. Kai prirėmiau prie sienos, ji pa
pasakojo man tai, ką tuoj papasakosiu jums. Ponas Stentonas apie tai
nieko nežino. Norėčiau, kad taip ir liktų. Jis buvo laimingas. Tai, kas
ji buvo, su juo niekaip nesusiję, tad jam to nereikia žinoti.
Kad ir kas tai bebūtų, Klensis atrodė esąs tuo įsitikinęs. Ar toks
būsiu ir aš, dar pažiūrėsiu.
Klensis akimirką patylėjo.
- Daugiau sužinosite iš dienoraščių. Aš jų neskaičiau, bet Loren
istorija tikrai įdomesnė nei tie sausi faktai, kuriuos tuoj išdėstysiu.
- Supratau. Pasakokit.
- Loren Kitri užaugo mažame miestelyje prie Ostino, Teksase. Jos
šeima buvo neturtinga. Motina ją ir jos dvynę seserį paliko tėvui, ku
ris dirbo padėjėju vietinėje rančoje. Jis buvo labai užsiėmęs, nelabai
rūpinosi dviejų gražių, užsispyrusių dukterų auginimu, be to, nelabai
ir mokėjo.
Atsilošiau ir, imdamas pavyzdį iš Evos, pasistengiau įsivaizduoti
dvi paaugles Monikas. Mintyse iškilęs vaizdas buvo tiesiog pribloš
kiantis.
402
- Nesunku įsivaizduoti, - tęsė jis, - kad jas pastebėjo. Bebaig-
damos mokyklą, jos patraukė grupelės turtingų koledžo studentų iš
Ostino dėmesį. Jie buvo chuliganai, jautęsi, kad gali daryti, ką tik pa
norėję. Jų vadas buvo Džeksonas Tramelis.
Linktelėjau.
- Ji už jo ištekėjo.
- Tik vėliau, - bereikšmiu balsu tarė jis. - Rinkdamasi vyrus Lo-
ren iš pat pradžių buvo labai nuovoki. Ji troško ištrūkti iš tokio gyve
nimo, koks buvo jos tėvų, bet tučtuojau suprato, kad Tramelis atneš
vien tik bėdų. Ne kartą jį atstūmė. Jos sesuo, Katerina, nebuvo tokia
gudri. Ji pamanė, kad Tramelis gali būti jos laimingas bilietas.
Sunerimęs atsilošiau.
- Kiek viso to man reikia žinoti?
- Nepaklausiusi Loren patarimo, Katerina išėjo su juo į pasi
matymą. Ji negrįžo namo nei tą naktį, nei kitą dieną, ir Loren pa
skambino į policiją. Kateriną savo lauke rado vietinis ūkininkas, nuo
narkotikų ir alkoholio ji buvo kone be sąmonės. Ją buvo žiauriai iš
žaginę. Nors tai ir nebuvo įrodyta, įtarta, kad dalyvavo daugiau nei
vienas asmuo.
- Jėzau.
- Katerina buvo siaubingos būklės, - tęsė Klensis. - Haliucinoge
nai jos kūne drauge su fizine grupinio išžaginimo sukelta trauma pa
darė nepataisomą žalą smegenims. Jai reikėjo nuolatinės priežiūros
neapibrėžtą laikotarpį, o tėvas negalėjo to sau leisti.
Negalėjau nusėdėti vietoje, tad nuėjau prie baro, bet tada suvo
kiau, kad gerti dabar noriu mažiausiai.
- Loren nuėjo pas Tramelius ir prirėmė juos prie sienos dėl jų sū
naus ir to, kuo jį įtarė. Jis viską neigė ir niekas negalėjo įrodyti ryšio,
nes tuo metu tiesiog trūko fizinių įkalčių. Bet jis pamatė galimybę ir ja
pasinaudojo. Loren buvo ta, kurios jis iš tiesų norėjo, tad įkalbėjo tėvus
mokėti už Katerinos priežiūrą, o mainais už tai gavo Loren ir jos tylą.
403
Pasisukau į jį ir įsispoksojau. Pinigai gali paslėpti daugybę nuo
dėmių. Puikiausias to įrodymas buvo tai, kaip sėkmingai Stentonas
paslėpė Evos praeitį, užrakinęs teismo bylas ir pasirašęs konfiden
cialumo sutartis. Bet Neitano Barkerio tėvas leido jam sumokėti už
savo nusikaltimus. O Trameliai savo sūnaus nusikaltimus pasistengė
nuslėpti.
Klensis atsitiesė savo krėsle.
- Džeksonas troško sekso. Loren susiderėjo su jo tėvais, kad už
sitikrintų santuoką, nes manė, kad taip gaus savotišką garantiją, kad
Katerina visada bus prižiūrima.
Persigalvojau dėl gėrimo ir prisipyliau pusę stiklo škotiško viskio.
- Keletą mėnesių padėtis tarp Loren ir Džeksono buvo stabili. Jie
gyveno...
- Stabili? - šiurkštus juokas braižė gerklę. - Ji kone parsidavė vy
rui, kuris surengė grupinį jos dvynės sesers išžaginimą. Dieve mano...
Išmaukiau gėrimą.
Monika - ar Loren - buvo stipresnė, nei mes manėme. Bet ar
verta Evai apie tai sužinoti, atsižvelgiant į tai, kokia siaubinga yra
likusi istorijos dalis?
- Padėtis buvo stabili, - pakartojo Klensis, - kol ji sutiko Viktorą.
Pagavau jo žvilgsnį. Kai tik atrodo, kad blogiau jau būti nebegali,
ima ir būna.
Jis sukando dantis.
- Ji ėmė lauktis Evos. Kai Džeksonas sužinojo, kad vaikas ne jo,
pamėgino tuo pasirūpinti kumščiais. Nors jie gyveno jo tėvų na
muose, vyresnieji Trameliai niekada nesikišdavo į jųdviejų barnius.
Loren baiminosi dėl savo vaiko gyvybės.
- Ji jį nušovė, - perbraukiau rankomis plaukus, troškau galėti taip
pat lengvai ištrinti iš vaizduotės tą vaizdą. - Nežinoma mirties prie
žastis - ji jį nužudė.
Klensis tyliai sėdėjo ir leido man tai suvokti. Ne aš vienas nužu
džiau, kad apsaugočiau Evą.
404
Ėmiau žingsniuoti.
- Trameliai padėjo Loren išsisukti. Jie privalėjo. Kodėl?
- Tuo metu, kai buvo su Džeksonu, Loren patyliukais žymėjosi
viską, ką vėliau galėtų panaudoti prieš jį. Trameliams rūpėjo jų - ir
vos tik visuomenei pradėjusios rodytis jų dukters Monikos - repu
tacija, tad jie tenorėjo, kad Loren ir jos keliamos problemos dingtų.
Loren išėjo kaip stovi, suvokusi, kad ateityje rūpestis dėl Katerinos
krenta tik ant jos pečių.
- Tai viskas buvo veltui, - sumurmėjau. - Ji atsidūrė ten pat, nuo
kur pradėjo.
O tada Klensis viską sudėliojo į vietas:
- Katerina vis dar gyva.
Tai paaiškina Monikos santuokas su turtingais vyrais ir jos rū
pestį dėl pinigų. Visus tuos metus ji turėjo žinoti, kokia lėkštają laiko
jos pačios dukra, bet su tuo susigyveno, užuot pasakiusi tiesą.
Žinoma, tikėjausi, kad Eva niekada nesužinos, ką padariau Neita-
nui. Bijojau, kad palaikys mane monstru.
Nepaisant savo masės, Klensis staiga pakilo iš vietos.
- Ir, kaip minėjau pradžioje, rūpestis Katerina dabar yra jūsų fi
nansinė pareiga. Ar papasakosite apie tai Evai, nuspręsite pats.
Stebėjau jį.
- Kodėl man tai patikit?
Jis pasitaisė švarką.
- Mačiau, kaip kritote ant Evos, kai Holas ėmė šaudyti. Šitai ir tai,
kaip susitvarkėte su Barkeriu, man išduoda, kad siekdamas ją apsau
goti padarytumėte bet ką. Jei manote, kad Evai būtų geriau tai žinoti,
atėjus tinkamam metui papasakosite jai.
Ir atžariai linktelėjęs, išėjo iš kambario.
Aš likau, mėgindamas surankioti pabiras mintis.
- Labas.
Išgirdęs Evos balsą, pasisukau į duris ir stebėjau, kaip ji prieina.
405
- Ką čia veiki? - paklausė ji, vilkėjo paprastą juodą suknelę ir
atrodė griežtai graži. - Visur tavęs ieškojau. Klensis turėjo man pa
sakyti, kur tave rasti.
- Norėjau išgerti, - pasakiau jai dalį tiesos.
- Kiek? - žvilgesys jos akyse man išdavė, kad dėl to ji nepyksta. -
Esi čia jau kurį laiką, šaunuoli. Turime nuvežti tėtį į oro uostą.
Išsigandęs dirstelėjau į laikrodį ir supratau, kad paskendęs min
tyse išbuvau jau kurį laiką. Prireikė pastangų sugrįžti atgal į dabartį
ir liautis galvoti apie tragišką Loren gyvenimą. Praeities nepakeisiu.
Bet jau buvo gana aišku, ką turiu daryti. Pasirūpinsiu jos sesers
gerove. Jos mylima dukterimi. Šitaip pagerbsiu moterį, kuri dėjosi
esanti Monika. O vieną dieną, jei tai man atrodys teisinga, su ta mo
terimi supažindinsiu Evą.
- Myliu tave, - tariau savo žmonai ir paėmiau ją už rankos.
- Tau viskas gerai? - paklausė ji, puikiai perprasdama mano nuo
taikas.
- Taip, - paliečiau jos skruostą ir ji švelniai šyptelėjo. - Eime.
406
EPILOGAS
407
Bet jos dienoraščio įrašai'buvo parašyti kaip laiškai man ir aš, pati to
nenorėdama, jaučiu poreikį atsakyti.
- Skaičiau tavo dienoraščius, - tariu.
- Žinau.
Jos atsakymas kasdieniškas, jaučiu pyktį irfrustraciją, bet nustu
miu visa tai šalin.
- Kodėl anksčiau nieko nepasakojai man apie savo praeitį?
- Norėjau, - ji pasuka į mane galvą. - Kai buvai maža, ketinau
vieną dieną pasakyti. Tada visa tai, kas nutiko su Neitanu. Turėjai
pirma nuo to atsigauti. Ir susipažinai su Gideonu. Visada maniau, kad
dar spėsiu.
Žinau, kad tai nėra gryna tiesa. Gyvenimas tęsiasi. Kažkas visada
taps dingstimi palaukti dar truputį. Mano mama laukė ne to meto,
kai aš galėsiu priimti viską, ką ji padarė dėl savo sesers, o to, kada tai
priimti pajėgs ji pati.
Tik stipri moteris galėjo priimti sprendimus ir pasielgti taip kaipji.
Buvo gera tai apie ją žinoti, bet dar geriau suprasti jos trapumo prie
žastį. Mano motiną kankino tokia kryptimi pakrypęs jos gyvenimas.
Džeksono nužudymas ją persekiojo, nes ji taip beviltiškai jo nekentė
ir; nors baisėjosi pačia žmogžudyste, ją įvykdžiusi pajuto džiaugsmą.
Išsiskyrimas su mano tėčiu atėmė išjos gyvybiškai svarbią jos dalį,
kaip ir gyvenimas apsimetinėjant, kad Katerina neegzistuoja. Mano
motina buvo atskirta nuo dviejų savo širdies dalelių, bet ji įstengė gy
venti toliau. Dabar supratau tą perdėtą manęs saugojimą -ji negalėjo
įsivaizduoti, kaip išgyventų, netekusi ir manęs.
- Gideonas sako, kad grįžę eisime aplankyti Kateriuos, - tariu
jai. - Svarstome perkelti ją arčiau, kad ji galėtų būti mūsų gyvenimo
dalis. - Ruošiuosi tam, nes žinau, kad mano teta yra motinos dvynė.
Mama liūdnai man nusišypso.
- Ji apsidžiaugs tave pamačiusi. Daugybę metų apie tave girdėjo.
- Tikrai? - iš dienoraščių žinau, kad mamai retai pavykdavo gy
vai pasimatyti su Katerina, nes mamos vyrai toli mielosios žmonos
408
nepaleisdavo, jai teko pasitenkinti paštu siunčiamais laiškais ir atviru
tėmis, nes elektroniniai laiškai ir skambučiai palieka pėdsaką.
- Žinoma. Negalėjau nesigirti. Taip tavimi didžiuojuosi.
Mano akys prisipildo ašarų.
Ji krypteli veidą į saulę.
- Taip ilgai pykau dėl tos žalos, kurią patyrė Kete. Niekada nebe-
atgavau sesers, kurią pažinojau. Bet tada supratau, kad jos smegenys
apsaugojoją nuo tos pragaro nakties. Jijos neprisimena. O kadangi vi
sosjos mintys dabar tokios paprastos>ji gali it vaikas viskuo džiaugtis.
- Mes ja pasirūpinsime, - pažadėjau.
Mama ištiesia ranką, paimu ją.
- Ar nameliuose medyje būna šampano? - paklausia ji.
Nusijuokiu ir spusteliu jos pirštus.
- Žinoma.
410
Suvirpėjau nuo mintyse iškilusio vaizdo. Įprastomis dienomis
Gideonas buvo smarkus meilužis. Per mūsų medaus mėnesį - dar
smarkesnis. Galėjau prisiekti, kad jo kūnas buvo dar lieknesnis ir
raumeningesnis nei anksčiau, vien dėl to, kiek daug sportuodavo
mylėdamasis su manimi. Aš savo kūnu tikrai buvau labiau paten
kinta nei metų metus iki šiol.
- Kas skambino? - paklausiau.
Jis giliai įkvėpė.
- Mano brolis.
- Tikrai? Argi tai ne trečias kartas per pastarąsias kelias savaites?
- Nepavydėk. Tu kur kas seksualesnė nei jis.
Kumštelėjau jį alkūne.
Gideonas papasakojo man apie Hju bylas ir tai, kad Krisas pasi
kalbėjo su Kristoferiu. Ką jis pasakė, mes nežinojome. Kažkas asme
niško tarp tėvo ir sūnaus. Bet, kad ir kas tai bebūtų, Kristoferis at
siuntė Gideonui du elektroninius laiškus - dabar jau tris, - kuriuose
klausė jo patarimo.
- Ar visada nori kalbėti tik apie darbą?
- Taip, bet jo klausimai... Atsakymus į juos jis ir taip žino.
- Kas nors asmeniško?
Krisas patikino Gideoną, kad nieko apie smurtą prieš jį broliui
pasakyta nebuvo, ir mano vyras nebuvo linkęs to keisti. Kristoferis
metams bėgant pridarė daug žalos ir be jo atsiprašymo Gideonas ti
krai neketina jam atleisti.
Jis gūžtelėjo.
- Ar mums smagu... Koks oras... Tokie dalykai.
- Na, tikriausiai bando megzti ryšį taip, kaip moka, - numojau į
tai ranka. - Nori eiti į paplūdimį?
- Galėtume...
Pasisukau jo glėbyje ir pakėliau akis.
- Galvoji apie ką nors kita?
411
- Norėčiau pasitarti su tavimi dėl kelių dalykų, prieš baigdamas
dienos darbus.
- Gerai. Leisk man pirma susileisti dozę kofeino.
Ruošėme kavą, o aš šypsojausi. Kai sugrįžome į jo kabinetą, Gide-
onas „pabudino" iš miego režimo kompiuterį.
Nuotraukos ekrane aiškinti nereikėjo. Prisitraukiau kėdę ir atsi
sėdau.
- Dar daugiau „GenTen“ kūrybinių pasiūlymų?
Jau buvau mačiusi tuzinus reklamos konceptų. Kai kurios žinutės
buvo gudrios, kitos per gudrios, o kai kurios tiesiog nuobodžios.
- Paskutiniai pataisymai, - paaiškino jis, viena ranka atsirėmė į
kėdės atkaltę, kita į stalą, taip apsupdamas mane šilta oda ir gardžiu
vyrišku kvapu. - Ir šiek tiek naujų krypčių.
Peržiūrėjau pasiūlymus, daugumai jų pritariau, bet vienas pri
vertė papurtyti galvą.
- Šitas tikrai ne.
- Ir man jis nepatinka, - sutiko Gideonas. - Bet kodėl netinka
tau?
- Manau, jis perduoda klaidingą žinutę. Na, žinai, kad pervargusi
žmona, motina ar verslininkė pailsėti gali tik nukreipusi savo šeimos
dėmesį su „GenTen", - pažvelgiau į jį. - Moterims nesunku vaidinti
visus tuos vaidmenis. Geriau parodykime ją pačią žaidžiant su šeima
ar mėgaujantis „GenTen".
Jis linktelėjo.
- Sakiau, kad daugiau nebeklausiu, bet kadangi kalbame apie
viską turinčias moteris... Ar vis dar nesigaili, išėjusi iš darbo?
- Ne, - atsakiau nedelsdama. - Vis dar noriu dirbti, - paaiški
nau, - o pagalba tada, kai tau jos nė nereikia, ilgai manęs netenkins.
Bet surasime man tinkamą vietą.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Aš iš tiesų vertinu tavo nuomonę, kitaip jos neklausčiau.
- Juk žinai, ką turiu omenyje.
412
- Žinau, - jis pajudino pelę ir, spustelėjęs mygtuką, įjungė pre
zentaciją. - Štai keli šiuo metu svarbiausi projektai. Jei turėsi laiko,
peržiūrėk juos ir pasakyk, kurie tave domina labiausiai.
- Jie visi domina tave, taip?
- Žinoma.
- Gerai.
Sudarysiu kelis sąrašus, surikiuosiu juos pagal įdomumą, žinias ir
įgūdžius. Tada pateiksiu nuorodas. O svarbiausia, aptarsiu viską su
Gideonu. Tai dirbant su juo man patiko labiausiai - tyrinėti tą aštrų
it peilio geležtė jo protą.
- Nenoriu tavęs pririšti, - tyliai tarė jis, palietė mano petį ir per
braukė per ranką. - Noriu, kad skristum.
- Žinau, mažuti, - pačiupau mane glostančią ranką ir pabučiavau
ją. Nė dangus ne riba, kai turi šitaip tave mylintį vyrą.
414
Sylvia Day
Paskęsk manyje
Iš anglų kalbos vertė
Inga Stančikaitė
Redagavo
Laura Patiomkinaitė-Čeikė
Maketavo
Eglė Jurkūnaitė
Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis
Tiražas 4 000 egz.
Išleido UAB „Baltų lankų“ leidyba
A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt
Spausdino spaustuvė
PNB Print Ltd
SPALVINGI PERSONAŽAI. PRABANGI
APLINKA. NEPAKARTOJAMAS SEKSAS IR
AISTRINGA SANTUOKA SUTEIKS TIKRĄ
MALONUMĄ SKAITANT PASKUTINĘ ŠIOS
MEILĖS ISTORIJOS DALJ.