UDK 821.

111(73)-31 Versta iš:

To-16 Anna Todd, After We Fell,
Gallery Books, A Division of Simon & Schuster,
Inc., New York, 2014

Autorei atstovauja Wattpad

Pirmasis leidimas - Gallery Books, 2014

Redaktorė
Audronė Daugnorienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Viršelyje panaudota nuotrauka

© Emely / Corbis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2014 by Anna Todd

All rights reserved
ISBN 978-9955-23-888-1 © Aistė Kvedaraitė-Nichols, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
ISBN 978-9955-23-905-5 © Baltų lankų leidyba, 2016
 Pirmas skyrius

TESA

Negaliu nesijaudinti, važiuodama per studentų miestelį. Sietlo

CVU studentų miestelis pasirodė esąs kur kas didesnis, nei pasako­
jo Kenas, o visi miesto keliai, regis, vingiuoti ir nutiesti per kalvas.
Pasiruošiau, kaip tik išgalėjau, kad šiandien viskas klostytųsi
taip, kaip planavau. Iš namų išvažiavau dviem valandomis anksčiau,
kad į pirmąją paskaitą atvykčiau laiku. Pusę to laiko praleidau, sė­
dėdama kamštyje ir klausydamasi radijo. Susižavėjimo radijo po­
kalbių laidomis nesupratau iki šio ryto, kai paskambinusi susijau­
dinusi moteris papasakojo apie ją išdavusią geriausią draugę, kuri
permiegojo su jos vyru ir su juo pabėgo, drauge pasiimdama katiną
Mazį. Ašarodama ji visgi išsaugojo dalelę išdidumo... Na, kiek tai
įmanoma paskambinus į radijo stotį ir išliejus savo liūdną istoriją.
Pasakojimas kaipmat prikaustė dėmesį, o jo pabaigoje pajutau ją
pačią supratus, kad be to tipo jai geriau.
Kol stabteliu prie administracinio pastato pasiimti studento pa­
žymėjimo ir stovėjimo leidimo, iki paskaitos belieka pusvalandis.
Nervai įtempti kaip stygos, niekaip negaliu liautis nerimavusi, kad
pavėluosiu į pirmąją paskaitą. Laimė, nesunkiai randu studentams
skirtą stovėjimo aikštelę, kuri pasirodo esanti netoli pirmos pas­
kaitos pastato, todėl ateinu penkiolika minučių per anksti.
Sėsdama pirmoje eilėje, pasijuntu vieniša. Kavinėje prieš pas­
kaitą nesusitikau su Lendonu, o dabar, man prisimenant pirmąjį
studijų pusmetį, jis nesėdi greta.
 | auditoriją pradeda rinktis studentai, o aš imu gailėtis savo
sprendimo, pastebėjusi, kad, be kitos merginos, visi studentai yra
vaikinai. Maniau, įgrūsiu šitą kursą - kurio apskritai nenorėjau
rinktis - tarp kitų šį semestrą, bet apskritai gailiuosi pasirinkusi
studijuoti politologiją.
Išvaizdus jaunuolis rusva oda prisėda į tuščią vietą šalia manęs,
ir aš stengiuosi į jį nespoksoti. Balti jo marškiniai iškrakmolyti ir
tobulai išlyginti; jis ryši kaklaraištį. Šypsodamasis skaisčiai balta
šypsena, jis primena tikrą politiką.
Pastebėjęs, kad nenuleidžiu nuo jo akių, šypteli.
- Ar galiu kuo nors padėti? - klausia žaviu ir drauge autorite­
tingu balsu.
Taip, vieną dieną jis garantuotai taps politiku.
- Ne, atleisk, - sumikčioju, vengdama jo žvilgsnio.
Paskaitai prasidėjus, stengiuos net nedirstelėti. Iki paskaitos
galo užsirašinėju informaciją, skaitau kurso programą ir tyrinėju
studentų miestelio žemėlapį.
Kita paskaita - meno istorija - pasirodo geresnė. Nepreten­
zingų meno studentų apsuptyje jaučiuosi jaukiau. Šalia manęs
prisėda vaikinas mėlynais plaukais ir prisistato Maiklo vardu.
Dėstytojui pakvietus visus prisistatyti pastebiu, kad esu vie­
nintelė anglų literatūros studentė auditorijoje. Tačiau visi atrodo
draugiški, o Maiklas pasirodo esąs tikras humoristas ir iki pas­
kaitos galo savo juokeliais linksmina visus, įskaitant mūsų ins­
truktorių.
Kūrybinis rašymas - paskutinė ir nenuginčijamai smagiausia
paskaita. Visiškai pasineriu į minčių dėstymą ant popieriaus - tai
linksma, tai išlaisvina ir priverčia pasijusti pakiliau. Dėstytojui
baigus paskaitą, atrodo, kad prabėgo vos dešimt minučių.
Likusi savaitė prabėga panašiai. Kartais pradeda atrodyti, kad
pagaliau imu orientuotis aplinkoje, nors neretomis akimirkomis
jaučiuosi tokia pat sutrikusi kaip pirmą dieną. Tačiau nuolat
jaučiu, kad kažko laukiu, bet tai taip ir neateina.
 Išaušus penktadieniui, jaučiuosi išsekusi, o visas mano kūnas įsi­
tempęs. Prabėgusi savaitė buvo nelengva gerąja ir blogąja prasme.
Ilgiuosi gerai pažįstamo senojo studentų miestelio ir Lendono gre­
ta. Ilgiuosi susitikim ų su Hardinu tarp paskaitų, ilgiuosi netgi Zedo
ir švytinčių augalų, kurių pilnas aplinkosaugos mokslų pastatas.
Zedas. Nesikalbėjau su juo nuo to vakaro, kai jis išgelbėjo
mane nuo Stef su Denu tame vakarėlyje ir nuvežė į mamos namus.
Jis sukliudė siaubingam išniekinimui ir pažeminimui, o aš jam net
nepadėkojau. Padedu politologijos vadovėlį ir išsitraukiu telefoną.
- Alio? - nepaisant to, kad Zedo balsą girdėjau vos prieš sa­
vaitę, jis atrodo toks svetimas.
- Zedai? Labas, čia Tesa, - prikandusi skruostą, laukiu jo at­
sakymo.
- E, sveika.
Giliai įkvepiu ir žinau, kad privalau pasakyti tai, dėl ko pa­
skambinau.
- Klausyk, labai atsiprašau, kad anksčiau nepaskambinau pa­
dėkoti. Ši savaitė praskriejo nepastebimai, o aš tikriausiai sten­
giausi negalvoti apie tai, kas atsitiko. Ir žinau, kad tai - ne pasitei­
sinimas... Todėl esu bukagalvė ir atsiprašau, ir... - žodžiai man iš
burnos pilasi greičiau, nei pajėgiu suvokti, ką sakau, bet jis mane
nutraukia, nespėjus baigti.
- Viskas gerai, žinau, kad buvai užsiėmusi.
- Vis dėlto reikėjo paskambinti, ypač po to, ką dėl manęs pa­
darei. Negaliu tau apsakyti, kokia dėkinga esu už tai, kad pasirodei
tame vakarėlyje, - kalbu, beviltiškai trokšdama, kad jis suprastų,
kokia dėkinga jam jaučiuosi. Nuo prisiminimo apie Deno pirštus
ant mano šlaunies nupurto šiurpas. - Jei nebūtum pasirodęs,
vienas Dievas težino, ką jie man būtų padarę...
- Ei, - taria jis, norėdamas mandagiai mane nutildyti. - Su­
laikiau juos, kol nieko neatsitiko, Tesa. Pasistenk apie tai nebe­
galvoti. Ir tau tikrai nereikia man už nieką dėkoti.
 - Dar ir kaip reikia! Negaliu apsakyti, kaip man skaudu dėl to,
kad Stef taip pasielgė. Niekada nepadariau nieko, kad įskaudinčiau
ją ar bet kurį iš jūsų...
- Prašau, nepriskirk manęs prie jų, - papriekaištauja Zedas,
akivaizdžiai šiek tiek įsižeidęs.
- Ne, ne, atleisk, nenorėjau pasakyti, kad buvai į visa tai įsi­
vėlęs. Turėjau galvoje jūsų draugų grupę.
Atsiprašau už tai, kaip juda mano lūpos, protui nespėjus pri­
tarti žodžiams.
- Viskas gerai, - burbteli jis. - Šiaip ar taip, iš mūsų grupės
nekas beliko. Tristanas į Naująjį Orleaną išvažiuoja anksčiau -
tiesą sakant, po kelių dienų, o Stef jau visą savaitę nesirodo stu­
dentų miestely.
- A... - Nutylu ir apsidairau savo kambaryje šiuose milžiniš­
kuose, savotiškai svetimuose namuose. - Zedai, taip pat noriu at­
siprašyti už tai, kad apkaltinau tave siuntus žinutes iš Hardino
telefono. Per tą... Deno incidentą Stef prisipažino tai padariusi, -
šypsausi, mėgindama kovoti su šaltu virpuliu, kurį kelia Deno
vardas.
Jis iškvepia tarsi sukikenęs.
- Reikia pripažint, kad atrodžiau labiausiai tikėtinas kandi­
datas iškrėsti ką nors panašaus, - švelniai atsako jis. - Tai... Kaip
ten viskas?
- Sietlas yra... Kitoks, - atsakau.
- Tu jau ten? Maniau, kad Hardinui pasirodžius tavo mamos
namuose...
- Ne, aš čia, - pertraukiu, jam nespėjus pasakyti, kad ir jis ti­
kėjosi mane pasiliksiant dėl Hardino.
- Ar jau susiradai naujų draugų?
- O kaip tu manai? - šypsodamasi nuo naktinio stalelio pa­
siekiu pustuštę stiklinę vandens.
- Ilgai netrukus jų susirasi, - nusijuokia jis, o aš prisijungiu.
- Abejoju, - ir prisimenu tas dvi „Vance“ poilsio kambaryje lie­
žuvavusias moteris. Kiekvieną kartą pamačius jas praėjusią savaitę,
jos juokėsi tarpusavyje, o manęs nepaliko nuojauta, kad jos šaiposi
iš manęs. - N uoširdžiai atsiprašau, kad tiek užtrukau paskambinti.
- Tesa, viskas gerai, liaukis atsiprašinėjusi. Tu tai darai per
dažnai.
- Atleisk, - tariu ir pliaukšteliu delnu sau į kaktą. Tačiau abu,
Zedas ir padavėjas Robertas, man sakė, kad per dažnai atsipra­
š in ė ji G albūt jie teisūs.
- Kaip m anai, ar greitu laiku atvažiuosi į svečius? O gal mudu
vis dar... Negalime būti draugai? - atsargiai klausia jis.
- Mes galime būti draugai, - pabrėžiu. - Bet neįsivaizduoju,
kada atvažiuosiu.
Atvirai pasakius, norėčiau šį savaitgalį grįžti namo. Ilgiuosi
H ardino ir autom obiliais neužgrūstų gatvių.
Bet pala, kodėl ką tik pavadinau tai namais? Praleidau ten vos
pusę metų.
Tuomet ir suprantu - Hardinas. Tai dėl Hardino. Kad ir kur jis
būtų, su juo visada jaučiuosi kaip namie.
- O gaila. Gal m an teks greitu metu atvažiuoti į Sietlą. Turiu
ten keletą draugų, - sako Zedas. - Ar tu nieko prieš? - klausia jis
po kelių sekundžių.
- Ne, žinom a, kad ne prieš!
- Puiku, - juokiasi jis. - šį savaitgalį skrendu į Floridą ap­
lankyti savo tėvų ir, tiesą pasakius, jau vėluoju į lėktuvą, bet ga­
lėčiau pabandyt atvažiuoti kitą savaitgalį ar panašiai.
- Taip, šaunu. Tik pranešk man. Ir gerai praleisk laiką Flo­
ridoje, - tariu ir baigiu pokalbį. Padedu telefoną ant krūvos užrašų,
ir, prabėgus vos keletui akimirkų, jis pradeda vibruoti.
Ekrane pasirodo H ardino vardas. Giliai įkvėpusi ir ne­
kreipdama dėm esio į virpulį krūtinėje, atsiliepiu.
- Ką veiki? - tuoj pat klausia jis.
- E, nieko.
- Kur esi?
- Pas Kim ir Kristianą. O tu kur? - sarkastiškai atsakau.
- Namie, - trum pai nukerta jis. - Kur man daugiau būt?
 - Nežinau... Sporto klube? - Hardinas sporto klube pavyz­
dingai lankėsi visą savaitę.
- Ką tik iŠ ten grįžau. Dabar aš namie.
- Ir kaip sekėsi treniruotė?
- Kaip visada, - tarsteli jis.
- Ar kas nors atsitiko? - klausiu.
- Ne. Viskas gerai. Kaip praėjo tavo diena? - jis suskumba p a­
keisti temą, o aš imu svarstyti kodėl, bet nenoriu jo spausti. Tik ne
tada, kai mano krūtinę jau slegia pokalbis su Zedu.
- Neblogai. Diena buvo ilga. Man vis dar nepatinka politolo­
gijos paskaita, - nusiskundžiu.
- Sakiau tau jos atsisakyt. Gali pasirinkt kokį nors kitą socia­
linių mokslų kursą, - primena jis.
Atsigulu ant lovos.
- Žinau... Kaip nors ištversiu.
- Ar vakarą leisi namie? - klausia jis akivaizdžiai perspėjančiu
tonu.
- Taip, aš jau su pižama.
- Gerai, - taria jis.
- Prieš kelias minutes paskambinau Zedui, - išberiu. Verčiau
jau prisipažinsiu dabar. Ragelyje stoja tyla, o aš kantriai laukiu, kol
Hardinas pradės lėtai alsuoti.
- Ką tu padarei? - atšiauriai klausia.
- Paskambinau jam padėkoti už... Praėjusį savaitgalį.
- Kam? Maniau, kad mes... - Girdžiu, kaip, sunkiai kvėpuo­
damas į telefoną, jis vos tramdo pyktį. - Tesa, maniau, kad mes
bandom išspręst nesutarimus.
- Taip ir yra, bet buvau skolinga jam padėką. Jei jis nebūtų pa­
sirodęs laiku...
- Žinau! - rikteli Hardinas, tarsi mėgintų susivaldyti.
Nenoriu su juo ginčytis, bet negaliu tikėtis pokyčių, jei ką nors
nuo jo slėpsiu.
- Jis sakė, kad nori atvažiuoti į svečius, - tariu.
- Jis niekur nevažiuos. Taškas.
 - H ardinai...
- Tesa, ne. Nieko nebus. Aš čia stengiuos iki pamėlynavimo,
supranti? Labai suknistai stengiuos neprarast kantrybės, todėl m a­
žiausiai, ką galėtum padaryt, tai man padėt.
N ugalėta atsidūstu.
- Gerai.
Susitikim as su Zedu neišeis į naudą niekam, net pačiam Zedui.
Negaliu vėl suteikti jam vilčių. Taip neteisinga, o aš nemanau, kad
nei H ardinas, nei pats Zedas tiki tarp mūsų įmanomus griežtai pla­
toniškus santykius.
- Ačiū. O, kad būtų taip lengva visada priverst tave nusileist...
Ką?
- Aš niekada paprastai nenusileisiu, Hardinai, tai...
- Ramiai, ram iai, aš tik juokauju. Nereikia užsipliekst, - pa­
skuba sakyti jis. - Kad jau pradėjai, tai ar turėčiau dar ką nors
žinot?
-N e.
- Gerai. Tada papasakok, kas naujo toj nieko vertoj radijo
stoty, dėl kurios taip eini iš proto.
Pradėjusi pasakoti istoriją apie moterį, kuri ieškojo seniai
prarasto m ylim ojo iš vidurinės mokyklos, kol laukėsi kaimyno
kūdikio, sukrečiančias jos smulkmenas ir kilusį skandalą, pra­
linksm ėju ir pradedu juoktis. Paminėjusi katiną Mazį, imu iste­
riškai kvatotis. Pasakoju jam, kaip sunku turėtų būti mylint vieną
vyrą, kol laukiesi kūdikio nuo kito, o jis, žinoma, nesutinka. Jis
įsitikinęs, kad skandalą jie užsitraukė patys, ir šaiposi iš manęs už
tai, kad taip įnikau į radijo pokalbių laidas. Hardinas taip pat juo­
kiasi iš m ano pasakojim o, o aš užsimerkiu ir įsivaizduoju jį gulint
šalia.
 Antras skyrius
HARDINAS

- Atsiprašau, - sunkiai alsuoja Ričardas. Visą jo kūną išmušęs

prakaitas; jis valosi vėmalus nuo smakro. Parimęs į durų staktą,
svarstau, ar nevertėtų išeit ir palikt jį vieną voliotis savo mėšle.
Šitaip jis atrodo visą dieną - vemia, dreba, prakaituoja ir
inkščia.
- Jie greitai pasišalins iš mano...
Jis pasilenkia virš tualeto ir dar išsivemia. Žavumėlis, po velnių.
Šįkart bent į klozetą pataikė.
- Tikiuosi, - metu ir einu iš vonios. Pravėręs virtuvės langą
įleidžiu šalto oro gūsį. Iš spintelės pasičiumpu švarią stiklinę. Pur­
tydamas galvą atsuku čiaupą, o šis sugergždžia.
Ką, po velnią, man su juo daryt? Dar kartą atsidusęs, paimu
stiklinę vandens, pakelį krekerių ir, nunešęs į vonią, pastatau ant
kriauklės krašto.
- Suvalgyk šituos, - sakau patapšnojęs jam per petį.
Jis linkteli išgirdęs... Arba nuo baltosios karštinės, arba nuo
detoksikacijos. Jo oda tokia pabalus ir drėgna, kad primena molį.
Abejoju, kad krekeriai jam kuo nors padės, bet verta pabandyt.
- Ačiū, - galiausiai išspaudžia jis, o aš palieku jį toliau vemt
mano vonioj.
Šitas miegamasis - mano miegamasis - be jos nebe toks. Kiek­
vieną vakarą guluosi jau nebe į tvarkingai paklotą lovą. Galybę
kartų bandžiau užkaišiot paklodę po čiužiniu taip, kaip daro Tesa,
bet tai neįmanoma. Švarūs ir purvini mano drabužiai mėtosi ant
grindų, ant naktinių staliukų pristatyta tuščių vandens butelių
ir limonado skardinių. Ir šalta. Šildymas įjungtas, bet kambary
tiesiog... Šalta.
Nusiunčiu jai dar vieną žinutę, linkėdamas labos nakties, ir už­
simerkiu, melsdamas miego be sapnų... Bent kartą.
- Tesa? - šūkteliu iš koridoriaus pranešdamas, kad aš namie.
Bute ramu, iš tolumos sklinda tik duslūs garsai. Ar Tesa šneka te­
lefonu?
- Tesa! - dar kartą pašaukiu ir pasuku miegamojo durų rankeną.
Vaizdas prieš akis sustingdo mane it akmenį. Tesa išsitiesusi ant
baltos antklodės, šviesūs jos plaukai prilipę prie prakaituotos kaktos,
viena ranka ji tvirtai įsikibusi į galvūgalio lentą, o kitoj suspaudusi
kuokštą juodų plaukų. Jos klubams linguojant, karštą venomis te­
kantį kraują pakeičia ledas.
Zedo galva panirusi tarp švelnių jos šlaunų. Rankos grabinėja
jos kūną.
Noriu prieit arčiau, čiupt jį už gerklės ir sviest į sieną, bet mano
kojos švininės. Noriu ant jų suriku bet mano lūpos neprasiveria.
- O, Zedai, - aimanuoja Tesa. Užsidengiu ausis delnais, bet iš to
jokios naudos - jos balsas prasismelkia tiesiai į mano smegenis. Nuo
jo pabėgt neįmanoma.
- Tu tokia graži, - murkia jis, o ji vėl sudejuoja. Viena jo ranka
pasiekia jos krūtinę. Lūpom prisispaudęs prie jos, jis glamonėja ją
pirštų galais.
Aš sustingęs.
Jie manęs nemato. Jie net nepastebėjo, kai užėjau į kambarį.
Tesa dar kartą sušunka jo vardą, o jis, pakėlęs galvą, galiausiai
pamato mane. Nenuleisdamas žvilgsnio nuo manojo>jis lūpom ke­
liauja jos kūnu iki žandikaulio, pakeliui gnaibydamas odą. Mano
akys prikaustytos prie nuogų jų kūnų, o vidurius kažkas išlupo ir
išdrabstė ant šaltų grindų. Nebegaliu ilgiau į juos žiūrėt, bet esu pri­
verstas.
- Aš myliu tave, - kužda jis jai, piktdžiugiškai šypsodamasis
man.
 - Ir aš tave myliu, - aimanuoja Tesa. Jam skverbiantis į ją, Tesa
nagais rėžia tatuiruotą jo nugarą. Galiausiai jų dejones nutildo
mano riksmas.
- Velnias! - suklykiu ir griebiu stiklinę nuo naktinio staliuko.
Ji šaižiai atsitrenkia į sieną ir sudūžta į šipulius.
 Trečias skyrius

HARDINAS

Įsiutęs žingsniuoju po kambarį, įnirtingai raudamasis prakaito

permerktus plaukus, basom kojom skaudžiai mindamas ant knygų
ir skarmalų.
- Hardinai? Ar viskas gerai? - išgirstu mieguistą Tesos balsą.
Labai džiaugiuos, kad ji atsiliepė. Man jos reikia, net jei ji kitam
ryšio gale.
- Aš... Aš nežinau, - kvarkiu į telefoną.
- Kas yra?
- Ar tu lovoj? - klausiu.
- Taip, dabar trečia valanda nakties. Kur man daugiau būti?
Hardinai, kas atsitiko?
- Negaliu užmigt, ir viskas, - prisipažįstu, stebeilydamas į
mūsų - mano - kambario tamsą.
- A... - ji giliai atsidūsta iš palengvėjimo. - Akimirką buvau
pradėjusi nerimauti.
- Ar vėl kalbėjai su Zedu? - klausiu.
- Ką? Ne, nekalbėjau su juo nuo tada, kai papasakojau tau, kad
jis nori atvažiuoti.
- Paskambink jam ir pasakyk, kad jis negali atvažiuot, - at­
rodau kaip lunatikas, bet man nusispjaut.
- Šitaip vėlai tikrai jam neskambinsiu, kas tau pasidarė?
Ji vis mėgina gintis... Nors tikriausiai negaliu jos kaltint.
- Nieko, Tesa, nekreipk dėmesio, - atsidūstu.
- Hardinai, kas vyksta? - klausia ji akivaizdžiai sunerimusi.
 - Nieko, tik... Nieko, - baigiu pokalbį ir laikau paspaudęs iš­
jungimo mygtuką tol, kol ekranas aptemsta.
 Ketvirtas skyrius
TESA

- Juk neketini vėl visą dieną praleisti su pižama? - klausia

Kimberlė, kitą rytą pamačiusi mane, sėdinčią virtuvėje.
Mano burna pilna avižinių dribsnių, todėl negaliu nė žodžio
pratarti. Nes būtent toks yra mano šiandienos planas. Po Hardino
skambučio nebesisekė užmigti. Nuo tada jis atsiuntė man keletą
žinučių, tačiau nė vienoje iš jų neužsiminė apie keistą savo elgesį.
Noriu jam paskambinti, bet jis padėjo ragelį taip staiga, kad tik­
riausiai verčiau to nedaryti. Be to, nuo pat atvykimo beveik ne­
skyriau Kimberlei dėmesio. Didžiąją dalį laisvo laiko iki šiol pra­
leidau, kalbėdama telefonu su Hardinu arba ruošdama pirmąją
dalį namų darbų. Mažiausia, ką galiu padaryti, tai paplepėti su ja
prie pusryčių stalo.
- Tu niekada nevilki tikrų drabužių, - įsiterpia Smitas, kone
priversdamas mane išspjauti dribsnius ant stalo.
- Aišku, kad vilkiu, - atsakau vis dar pilna burna.
- Smitai, tu teisus, ji niekada nevilki drabužių, - nusikvatoja
Kimberlė, o man belieka vartyti akis.
Kaip tik tuomet į virtuvę užeina Kristianas ir pabučiuoja jai į
smilkinį. Smitas nusišypso tėčiui su būsima pamote ir atsigręžia į
mane.
- Su pižama daug patogiau, - paaiškinu jam, o jis pritar­
damas linkteli. Žaliomis akimis Smitas nužvelgia savo pižamą
su Žmogaus-voro atvaizdais. - Ar tau patinka Žmogus-voras? -
klausiu, trokšdama pakreipti pokalbį apie ką nors kitą, ne mane.
 Smulkiais pirštukais jis knaibo skrebutį.
-Ne.
- Ne? Bet tavo pižama su Žmogumi-voru, - atsakau, rodydama
į jo drabužius.
- Ji man ją nupirko, - jis linkteli į Kim. Tada šnabždėdamas
prideda: - Nesakyk jai, kad aš nekenčiu tos pižamos. Ji verks.
Nusijuokiu. Smitas yra neįtikėtinai įžvalgus penkiametis.
- Nesakysiu, - pažadu jam, ir pusryčiauti baigiame nejaukioje
tyloje.
 Penktas skyrius

HARDINAS

Lendonas nupurto drėgną kepurę ir artistiškai pastato suskleistą

skėtį į kampą. Akivaizdu, jis nori, kad įvertinčiau jo „pastangas“
atvažiuot ir man padėt.
- Na, tai kas čia tokio skubaus, kad atvarei mane čia lietui
žliaugiant? - klausia jis iš dalies šaipydamasis, iš dalies nerimau­
damas. Žiūrėdamas į nuogą mano krūtinę, jis prideda: - Na, žinai,
tam dalykui, dėl kurio apsivilkau drabužių ir atlėkiau tau padėti.
Tai kas yra?
Pamoju į ant sofos išsitiesusį parpiantį Ričardą.
-Jis.
Lendonas palinksta į šalį ir pasižiūri pro mane.
- Kas jis toks? - klausia. Tada pamažu išsitiesia ir iš nuostabos
išsižioja. - Pala... Ar ten Tesos tėvas?
Išgirdęs jo klausimą, pradedu vartyt akis.
- Ne, ten kitas eilinis valkata, kuriam leidau pamiegot ant savo
sofos. Dabar toks elgesys madingas.
Jis nekreipia dėmesio į mano sarkazmą.
- Kodėl jis čia? Ar Tesa apie tai žino?
- Taip, ji žino. Deja, ji nežino, kad paskutines penkias dienas
jis pratinasi nuo narkotikų ir jau apvėmė visą šitą suknistą butą.
Ričardas per miegus sudejuoja, o aš čiumpu Lendoną už lan­
guotų jo marškinių rankovės ir tempiu į koridorių.
Akivaizdu, kad mano įbrolis nėra susidūręs su panašiom pro­
blemom.
 - Pratinasi nuo narkotikų? klausia. Turi galvoje, tikrų nar­
- -

kotikų.
- Taip. Ir nuo alkoholio.
Jis akimirką susimąsto.
- Jis dar nerado tavo paslėptų svaigalų? - klausia jis pakėlęs
antakį. - Ar visa tai jau išgėrė?
- Asile, aš nebelaikau namie gėrimų.
Jis dar sykį dirsteli už kampo į ant sofos miegantį tipą.
- Vis dar nesuprantu, kaip aš su tuo susijęs.
- Tu jį prižiūrėsi, - pareiškiu jam, o Lendonas akimirksniu
žengteli atbulas.
- Eik sau! - bando šnibždėt jis, bet jo tonas labiau primena
rėkimą be balso.
- Apsiramink, - patapšnoju jam per petį. - Tik vieną vakarą.
- Tai jau ne. Aš čia su juo neliksiu. Aš jo nė nepažįstu!
- Ir aš nepažįstu, - nenusileidžiu.
- Pažįsti jį geriau už mane. Jei nebūtum toks užsispyręs kvailys,
vieną dieną jis būtų tapęs tavo uošviu, - Lendono žodžiai sukrečia
mane labiau nei turėtų. Uošvis? Kai pakartoju galvoj, tai skamba
keistai... Ypač kai dirsteliu į tą pasibjaurėtiną būtybę ant sofos.
- Aš noriu ją pamatyt, - pradedu maldaut.
- Ką... Tesą?
- Taip, Tesą, ką daugiau?
Lendonas pradeda krapštyt pirštus lyg sunerimęs mažvaikis.
- Na, kodėl ji negali atvažiuoti čia? Nemanau, kad man pasi­
likti su juo yra protinga mintis.
- Nebūk toks skystablauzdis, jis visai nepavojingas, - sakau. -
Tau tik reikia pasirūpint, kad jis neišeitų. Pripirkau maisto ir ge­
riamojo vandens.
- Skamba taip, lyg kalbėtum apie šunį... - pažymi Lendonas.
Suirzęs patrinu smilkinius.
- Biče, kartais taip ir atrodo. Tai padėsi man ar ne? - Jis piktai
dėbteli į mane, o aš priduriu: - Dėl Tesos?
Suprantu, kad tai smūgis žemiau juostos, bet žinau, kad jis su­
veiks. Po kelių sekundžių jis palūžta ir nusileidžia.
 - Tik vieną vakarą, - sutinka, o aš nusigręžiu, kad nepastebėtų
mano šypsenos.
Nežinau, kaip Tesa reaguos į mano „erdvės“ taisyklių pa­
žeidimą, bet tai - tik vienas vakaras. Man tereikia vieno trumpo
vakaro su ja. Man jos reikia. Savaitei bėgant, skambučių ir žinučių
užtenka, bet po to košmaro, kurį vakar susapnavau, privalau ją pa­
matyt. Privalau įsitikint, kad niekas kitas, išskyrus mane, nepaliko
žymių ant jos kūno.
- Ar ji žino, kad ketini atvažiuoti? - sekdamas mane į mie­
gamąjį, kur pradedu ieškot marškinėlių, klausia Lendonas.
- Sužinos, kai atvažiuosiu, tiesa?
- Ji pasakojo man apie judviejų pokalbius telefonu.
Tikrai? Tai ja i nebūdinga.
- Kodėl ji turėtų tau pasakot apie mūsų seksą telefonu?.. -
svarstau.
Lendonas išpučia akis.
- Oho! Pala, pala! Aš ne... O, Dieve, - atsidūsta jis. Lendonas
mėgina užsidengt ausis, bet jau vėlu. Jo skruostai išrausta lyg bu­
rokai, o mano juokas nuaidi miegamajame.
- Negi dar nežinai, kad apie mane su Tesa turi kalbėt konkrečiau? -
išsišiepiu, mėgaudamasis prisiminimu apie jos aimanas telefone.
- Turėjau susiprasti, - susiraukia jis ir atgauna pusiausvyrą. -
Turėjau galvoje, kad judu dažnai kalbatės telefonu.
-Ir?
- Ar ji atrodo laiminga?
Mano šypsena išblėsta.
- Kodėl klausi?
Jo veidu nuslenka nerimas.
- Man tik įdomu. Šiek tiek dėl jos nerimauju. Neatrodo, kad ji
džiaugiasi dėl Sietlo taip, kaip tikėjausi.
- Ką aš žinau, - delnu patrinu sprandą. - Tiesa, kad ji neatrodo
labai laiminga, bet nežinau, ar tai dėl to, kad aš niekšas, ar kad jai
Sietle nepatinka taip, kaip tikėjosi, - atsakau nuoširdžiai.
- Tikiuosi, kad pirmas variantas. Labai noriu, kad ji ten jaustųsi
laiminga, - taria Lendonas.
 - Ir aš tikiuosi, lyg ir, - numykiu.
Lendonas paspiria purvinus juodus džinsus po kojom.
- Ei, aš žadėjau juos rengtis, - rikteliu ir pasilenkiu jų pakelt.
- Ar neturi švarių drabužių?
- Šiuo metu ne.
- Ar bent kartą išsiskalbei drabužius nuo tada, kai ji išvažiavo?
- Taip... - sumeluoju.
- Aha, - jis parodo j dėmę ant mano juodų marškinėlių. Turbūt
garstyčios?
- Velnias, - nusirengiu marškinėlius ir sviedžiu atgal ant
grindų. - Neturiu žmoniškų drabužių.
Atidaręs apatinį komodos stalčių, su palengvėjimu atsikvepiu
pamatęs krūvą švarių juodų marškinėlių.
- O kaip šitie? - Lendonas beda į spintoj kabančius tamsiai
mėlynus džinsus.
-Ne.
- Kodėl ne? Niekad nesu matęs, kad vilkėtum ką nors kita, iš­
skyrus juodus džinsus.
- Būtent, - atrėžiu.
- Na, vienintelės tavo dėvimos kelnės, regis, yra purvinos,
todėl...
- Aš turiu penkias poras, - pataisau jį. - Jie tik atrodo visi
vienodi.
Dūsaudamas nutraukiu mėlynus džinsus nuo pakabo. Ne­
kenčiu jų. Mama nupirko man juos Kalėdoms, o aš prisiekiau jų
niekad neapsirengt. Tik pažvelkit į mane. Tikros meilės vardan ar
panašiai. Ji tikriausiai apalptų iš laimės.
- Jie truputį... Ankštokiy- Lendonas prikanda apatinę lūpą, kad
nesusijuoktų.
- Atsiknisk, - atkertu ir atkišu jam vidurinį pirštą. Tada baigiu
susigrūst likusius daiktus į kuprinę.
Po dvidešimties minučių grįžtam į svetainę. Ričardas vis dar
parpia, Lendonas nesiliauja tyčiojęsis iš siaurų džinsų, o aš pasi­
ruošęs važiuot aplankyt Tesą Sietle.
 - Ką man jam pasakyti, kai atsibus? - klausia jis.
- Ką tik nori. Būtų juokinga, jei jį apgautum. Galėtum ap­
simest, kad tu tai aš arba kad nežinai, ką jis čia veikia, - nusi­
juokiu. - Jis visai susipainiotų.
Lendonas mano žodžiuose humoro neįžvelgia ir beveik iš-
grūda mane pro duris.
- Atsargiai vairuok, keliai slidūs, - perspėja jis.
- Supratau, - užsimetu kuprinę per petį ir išeinu, kol jis ne­
spėjo dar ko nors pakomentuot.

Pakeliui nesiliauju galvojęs apie savo košmarą. Jis buvo toks ryš­
kus, toks suknistai tikroviškas. Girdėjau, kaip Tesa aimanavo to
niekšo vardą, net girdėjau, kaip nagais brėžė jo odą.
Pagarsinu radiją, kad nuskandinčiau savo mintis, bet tai ne­
padeda. Nusprendžiu verčiau galvot apie jų, apie mudviejų prisi­
minimus, kad košmaro vaizdiniai liautųsi persekioję. Kitaip šita
kelionė virs ilgiausia mano gyvenime.
- Tik pažiūrėk, kokie žavingi šitie mažyliai! - suspigo Tesa, ro­
dydama į būrį besiraitančių mažių. Na, tiksliau, tik du kūdikius. Bet
vis tiek.
- Taip, taip. Žavingi, - vartydamas akis, nusitempiau ją tolyn.
- Net kaspinėliai jų plaukučiuose vienodi, - jos šypsena buvo
tokia plati, o balsas toks keistai aukštas, kaip moterų, kai jos pamato
mažus vaikus. Atrodo, dėl to kaltas kažkoks hormonas.
- Aha, - sakau, sekdamas jų tarp maisto parduotuvės lentynų.
Ji ieškojo kažkokio specifinio sūrio mudviejų vakarienei. Bet vaikai
išblaškė jos mintis.
- Pripažink, jie buvo labai mieli, - ji džiugiai kreipėsi į mane, o
aš papurčiau galvų prieštaraudamas. - Nagi, Nardinai, žinai, kad jie
buvo mieli. Imk ir pasakyk.
- Jie. Buvo. Mieli... - sausai atsakiau, o ji, lyg pati būtų aikš­
tingas vaikas, suspaudė lūpas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Galbūt tu esi vienas iš tų žmonių, kurie žavisi tik savo atža­
lomis, - sakė ji, tik susipratus, šypsena nuslinko nuo jos veido. - Tai
 yra jei apskritai norėsi vaikų, - liūdnai pridėjo. Mane tuomet apėmė
troškimas nubučiuot tą rūškaną išraišką nuo dailaus jos veido.
- Aišku. Gal. Tik bėda ta, kad aš jų nenoriu, - atsakau, stengda­
masis visiems laikams įkalt savo nuomonę jai į galvą.
- Žinau... - ji taria švelniai.
Netrukus radom taip kruopščiai ieškoto sūrio ir įsimetėm į
krepšį. Belaukiant eilėj prie kasos, jos šypsena vis dar negrįžo. Pa­
žvelgiau į ją ir niuktelėjau alkūne.
-Ei.
Ji pasižiūrėjo į mane blausiom akim, akivaizdžiai laukdama, kol
ką nors pasakysiu.
- Žinau, kad sutarėm daugiau apie vaikus nebekalbėt... - pra­
dėjau sakyt, o ji nudelbė žvilgsnį į grindis. - Ei, - pakartojau ir pa­
stačiau krepšį sau prie bato. - Pasižiūrėk į mane, - delnais suėmiau
jos skruostus ir prispaudžiau kaktą prie jos.
- Viskas gerai. Prabilau nepagalvojusi, - gūžtelėjo ji pečiais.
Pastebėjau, kaip ji apsižvalgė po nedidelę krautuvę, akivaizdžiai
svarstydama, kodėl taip ją liečiu viešoje vietoje.
- Tai tada dar kartą susitarkim vaikų daugiau neminėt. Iš to
jokios naudos - vieni pykčiai, - pasakiau ir keliskart ją pabučiavau
į lūpas. Keletą akimirkų vienas nuo kito neatsitraukėm, o smulkios
jos rankos rado kelią į mano švarko kišenes.
- Aš myliu tave, Hardinai, - tarė ji kaip tik tada, kai susirauku­
sioji Glorija - kasininkė, iš kurios tiek kartų šaipėmės, - atsikrenkštė.
- Aš myliu tave, Tesa. Mylėsiu tave taip stipriai, kad tau vaikų
nė nesinorės, - pažadėjau.
Žinau, ji nusigręžė, kad nepastebėčiau surauktų jos antakių. Bet
tą akimirką man nerūpėjo, nes maniau, kad klausimas išspręstas, o
aš gavau, ko norėjęs.
Važiuodamas toliau imu svarstyt, ar buvo bent kartas gy­
venime, kad nesielgčiau kaip savanaudis bukagalvis.
 Šeštas skyrius

TESA

Pamačiusi mane šlepsenančią iš miegamojo ant sofos su Vėtrų kal­

nu rankoje, Kimberlė išsišiepia ir taria:
- Tesa, tu įklimpai į tinginystės liūną, ir, kaip draugės bei mo­
kytojos, mano pareiga yra tave iš jo ištraukti.
Šviesūs jos plaukai - tiesūs ir žvilgantys, o makiažas pernelyg
tobulas. Ji yra viena iš tų moterų, kurios kitos su malonumu ne­
kenčia.
- Mokytoja? Rimtai? - sukikenu, o ji varto tamsiais šešėliais
apibrauktas akis.
- Gerai, gal mokytoja iš manęs ir nevykusi. Bet draugė, - pa­
sitaiso ji.
- Jokiam aš liūne. Paprasčiausiai reikia daug visko išmokti, o
aš nenusiteikusi šį vakarą niekur eiti, - atsakau.
- Tu esi devyniolikmetė mergina - turėtum elgtis atitinkamai!
Kai man buvo devyniolika, nuolat kažkur būdavau. Net paskaitose
retai tepasirodydavau. Susitikinėjau su vaikinais... Daugybe,
daugybe vaikinų, - jos aukštakulniai kaukši į cementines grindis.
- Nejaugi? - įsiterpia į kambarį užėjęs Kristianas. Nuo rankų
jis vyniojasi kažkokią juostą.
- Nė vienas iš jų, žinoma, nė iš tolo neprilygo tau, - Kim jam
mirkteli, o jis nusijuokia.
- Štai ką gaunu už tai, kad susitikinėju su jaunesne moterimi.
Tenka rungtis su vis dar šviežiais prisiminimais apie studentavimo
laikų vaikinus, - žaliose jo akyse atsispindi žaismingumas.
 - Ei, ne tiek daug aš ir jaunesnė, - taria ji, pliaukštelėdama jam
j krūtinę.
- Dvylika metų, - patikslina jis.
Kimberlė varto akis.
- Taip, bet tu širdyje jaunas. Ne taip, kaip Tesa, kuriai pagal
elgesį duotum keturiasdešimt.
- Žinoma, mieloji, - taria jis ir išmeta panaudotą juostą. -
Nagi, apšviesk vargšę merginą, kaip nereikia elgtis universitete, -
jis dar kartą nusišypso, pliaukšteli jai per užpakalį ir išeina, palikęs
ją šypsotis nuo ausies iki ausies.
- Dievinu šitą vyrą, - sako ji man, o aš linkteliu, mat žinau, kad
tai - gryna tiesa. - Labai norėjau, kad šį vakarą prisijungtum prie
mūsų. Kristianas su partneriais ką tik atidarė naują džiazo klubą
miesto centre. Jis nuostabus, ir esu tikra, kad šauniai praleistum
laiką.
- Kristianui priklauso džiazo klubas? - nustembu.
- Jis į jį investavo, todėl jam nereikėjo nieko daryti, - su­
šnabžda ji, šelmiškai šypsodamasi. - Kiekvieną šeštadienį jame
groja kviestiniai muzikantai.
- Gal kitą savaitgalį? - gūžteliu pečiais. Mažiausiai šiuo metu
noriu puoštis ir važiuoti į kokį nors klubą.
- Gerai, kitą savaitgalį - aš nepamiršiu. Smitas taip pat nenori
važiuoti. Mėginau jį įtikinti, bet žinai, koks jis. Tik išdėstė man
paskaitą, kad, palyginti su klasikine muzika, džiazas yra nieko
vertas, - juokiasi. - Taigi jo auklė atvažiuos po keleto valandų.
- Aš galiu jį prižiūrėti, - pasisiūlau. - Šiaip ar taip, būsiu namie.
- Ne, brangioji, neprivalai to daryti.
- Žinau, bet man nesunku.
- Na, atvirai pasakius, būtų nuostabu ir gerokai paprasčiau.
Auklė jam kažkodėl nepatinka.
- Ir aš jam nepatinku, - nusijuokiu.
- Tiesa, bet su tavim jis kalbasi dažniau nei su bet kuo kitu, - ji
žvilgteli į savo sužieduotuvių žiedą ant piršto ir į mokyklinę Smito
nuotrauką ant židinio atbrailos. - Jis toks mielas berniukas... Tik
neapsakomai uždaras, - tyliai taria susimąsčiusi.
Akimirką pertraukia pasigirdęs durų skambutis.
Kimberlė klausiamai žvilgteli į mane.
- Įdomu, kas galėjo atvažiuoti vidury dienos? - klausia ji taip,
tarsi numanyčiau atsakymą.
Atsistojusi pažvelgiu į neįtikėtinai žavingą Smito nuotrauką
ant sienos. Jis toks rimtas vaikas. Jis man primena inžinierių arba
matematiką.
- Nagi, nagi, nagi... Tik pažiūrėkit, kas čia! - šūkteli Kimberlė
nuo durų. Atsigręžusi pasižiūrėti, apie ką ji kalba, iš netikėtumo
išsižioju.
- Hardinai! - nė nesusimąsčiusi šūkteliu jo vardą, o aki­
mirksniu užliejusi adrenalino banga meta mane skersai kambarį.
Vien su kojinėmis paslystu ant medinių grindų ir vos neišsitiesiu
ant pilvo. Atgavusi pusiausvyrą puolu jam į glėbį ir apkabinu tik­
riausiai stipriau nei kada nors anksčiau.
 Septintas skyrius

HARDINAS

Vos infarkto negaunu, kai Tesa paslysta, bet ji netrunka atgauti pu­
siausvyrą ir metasi man į glėbį.
Tokios jos reakcijos tikėjausi mažiausiai.
Maniau, ji šaltai pasisveikins ir dirbtinai nusišypsos. Tačiau,
velnias, kaip aš klydau. Žiauriai klydau. Tesa dar stipriau apsiveja
mano kaklą rankom, o aš įkniaubiu veidą į jos plaukus. Plaučiai
prisipildo svaigaus jos šampūno aromato, o šiltas jos sutikimas ir
buvimas šalia, mano glėbyje, visiškai užvaldo.
- Labas, - galiausiai tariu, o ji pakelia žvilgsnį į mane.
- Tu sustiręs iš šalčio, - sako ji. Delnu perbraukia mano
skruostą, akimirksniu jį sušildydama.
- Lauke pila kaip iš kibiro, o namie dar blogiau... Turiu galvoj,
mano namie, - pasitaisau. Ji nudelbia akis ir tuoj vėl pasižiūri į
mane.
- Ką tu čia veiki? - sušnabžda, nenorėdama, kad kas nors kitas
išgirstų jos klausimą.
- Pakeliui paskambinau Kristianui, - sakau Kimberlei, kuri
vis dar slapčia žvilgčioja į mane, šelmiškai šypsodamasi išdažytom
lūpom.
„Nepajėgei atsilaikyti, ar ne?w- sužiopčioja ji man Tesai už nu­
garos. Šita moteris stačiai nepakenčiama. Nesuprantu, kaip Kris­
tianas taikstosi su ja, ir dar savo noru.
- Gali įsikurti kambaryje priešais Tesos miegamąjį. Ji tau pa­
rodys, - taria Kimberlė ir pasišalina.
 Atsitraukiu nuo Tesos ir šypteliu.
- Aš... Aš atsiprašau! - sumikčioja Tesa, dairydamasi po
kambarį ir rausdama. - Nežinau, kodėl taip padariau. Man... Man
tik smagu matyti pažįstamą veidą.
- Man taip pat gera tave matyt, - atsakau, mėgindamas nu­
malšint jos gėdą. Atsitraukiau nuo jos ne todėl, kad nenorėjau ap­
kabint. Dėl pasitikėjimo savim trūkumo ji amžinai supranta da­
lykus neigiamai.
- Aš paslydau ant grindų, - išberia ji ir vėl nurausta, o aš pri­
valau įsikąst sau į skruostą, kad nepradėčiau iš jos juoktis.
- Taip, mačiau, - nesusilaikau nesukikenęs, o ji ima purtyti
galvą, juokdamasi iš savęs.
- Ar tu tikrai lieki? - klausia.
- Taip, jei tu nieko prieš.
Jos akys šviesios ir žėri labiau nei įprastai. Jos plaukai pa­
laidi, šiek tiek banguoti ir nesušukuoti. Ji nepasidažius ir atrodo
tiesiog pritrenkiamai. Ištisas valandas praleidau įsivaizduodamas
jos veidą, bet visos jos nublanko prieš akimirką, kai pagaliau ją iš­
vydau. Protu nepajėgiu suvokt jos visos, visų smulkmenų... Straz­
danėlės, kaklas, lūpų linkis, akių spindesys... Tai neįmanoma.
Ji vilki laisvus marškinėlius ir tas siaubingas pižamines kelnes
su debesim. Ji vis taisosi marškinėlius, tempdama juos žemyn ir
žaisdama su apykakle. Ji yra vienintelė mano kada nors matyta
mergina, kuri gali vilkėt tokius bjaurius skarmalus ir vis tiek at­
rodyt neįtikėtinai patraukli. Per baltą audinį šviečia juoda lie­
menėlė... Ji vilki tą juodą iš nėrinių, kuri man taip patinka. Įdomu,
ar ji žino, kad jos marškinėliai peršviečiami.
- Kodėl persigalvojai? Ir kur likę tavo daiktai? - klausia Tesa,
vesdamasi mane koridorium. - Visų kitų miegamieji antrame
aukšte, - praneša ji man, nenumanydama apie nepadorias mano
mintis. O gal ne...
- Aš tik tiek atsivežiau. Tik vienai nakčiai, - sakau, ir ji sustoja
priešais mane.
- Liksi tik vienai nakčiai? - klausia, tyrinėdama mano veidą.
 - Taip, o ką tu galvojai? Kad aš čia kraustausi? - aišku, kad ji
taip ir galvojo. Ji visada pernelyg manim tiki.
- Ne, - nusisuka. - Nežinau, bet tikėjausi, kad liksi šiek tiek
ilgiau. - Ir staiga pasidaro nepatogu. Taip ir maniau. - Čia tavo
kambarys, - ji praveria man duris, bet aš neinu į vidų.
- Tavo kambarys kitam koridoriaus gale? - mano balsas su­
trukčioja, ir pasijuntu kaip prakeiktas kvailys.
- Taip, - tarsteli ji, Žiūrinėdama savo pirštus.
- Jėga, - kvailai burbteliu. - Ar tu tikrai neprieštarauji, kad čia
pernakvosiu?
- Aišku, kad ne. Žinai, kad pasiilgau tavęs.
Virš mudviejų galvų netrunka pakibti nutylėtas prisiminimas
apie ankstesnį mano elgesį, - kai buvau tikras šunsnukis ir atsi­
sakiau važiuot į Sietlą, - ir jos susijaudinimas pamažu išblėsta.
Niekad nepamiršiu, kaip ji pas mane bėgo, pamačiusi prie durų.
Jos veide buvo tiek emocijų, tiek ilgesio. Aš taip pat tai jaučiau, dar
labiau nei ji. Be jos ėjau iš proto.
- Taip, bet kai paskutinį kartą matėmės tame bute, aš, galima
sakyti, išmečiau tave lauk, - stebiu, kaip pasikeičia jos veidas, kai
primenu, kas įvyko. Ji man dirbtinai nusišypso, ir prisiekiu, matau,
kaip tarp mūsų kyla nematoma siena. - Nežinau, kodėl apie tai už­
siminiau, - sakau ir riešu perbraukiu kaktą.
Ji žvilgteli į kitą kambarį - savo kambarį. Pasisukusi į duris,
prie kurių stovim, ji sako:
- Savo daiktus gali pasidėti čia.
Ištraukusi kuprinę man iš rankų, ji užeina į vidų ir atsega ją
ant lovos. Stebiu, kaip, ištraukusi suglamžytus marškinėlius ir apa­
tinius, ji suraukia nosį.
- Ar jie švarūs? - klausia.
Papurtau galvą.
- Apatiniai švarūs.
Ji atsitraukia nuo kuprinės per ištiestą ranką.
- Aš nė nenoriu žinoti, kaip atrodo butas, - jos lūpos išsiriečia
į šelmišką šypseną.
 - Tada gerai, kad daugiau niekad jo nepamatysi, - pasišaipau.
Jos šypsena išblėsta.
Kas čia per nevykęs pokštas. Kas, po velnių, man darosi?
- Nenorėjau, kad taip nuskambėtų, - paskubom pridedu, be­
viltiškai m ėgindam as pataisyt netinkamai pasirinktus žodžius.
- Viskas gerai. Atsipalaiduok, gerai? - jos balsas švelnus. -
Hardinai, čia tik aš.
- Žinau, - giliai įkvepiu ir tęsiu: - Tik atrodo, kad praėjo tiek
daug laiko, ir mes esam kažkokioj santykių pusiaukelėj, kur mums
juodai nesiseka. Ir mes taip ilgai nesimatėm, ir aš tavęs pasiilgau, ir
tikiuosi, kad tu manęs pasiilgai.
Oho, aš tikrai viską išbėriau per greitai.
- Tu teisus, - šypsosi ji.
- Dėl ko teisus? - nenusileidžiu, norėdamas tai išgirst.
- Pasiilgau tavęs. Kartojau tau tai kiekvieną dieną, kai kalbė­
jomės.
- Žinau, - žengiu artyn. - Aš tik norėjau dar kartą tai išgirst.
Ištiesiu rankas ir užkišu plaukus jai už ausų, o ji palinksta į mane.
- Kada tu čia atvažiavai? - staiga pasigirsta vaikiškas balsas, ir
Tesa atšoka nuo manęs.
Fantastika. Tikras suknistas žavumėlis.
Naujojo Tesos miegamojo tarpdury stovi Smitas.
- Ką tik, - trum pai atsakau, tikėdamasis, kad jis atstos, ir ga­
lėsim pratęsti tai, kas prieš kelias minutes vos neprasidėjo.
- Kodėl atvažiavai? - klausia jis, užėjęs į kambarį.
Parodau į Tesą, kuri, jau atsitraukusi per gerus porą metrų,
traukia mano drabužius iš kuprinės.
- Atvažiavau jos pamatyt.
- A, - tyliai taria jis, spoksodamas sau po kojom.
- Nenori, kad čia būčiau? - klausiu.
- Aš neprieštarauju, - jis gūžteli pečiais, ir aš jam nusišypsau.
- Gerai, nes, jei prieštarautum , niekad iš čia neišvažiuočiau.
- Žinau, - atšauna Smitas ir palieka mus su Tesa ramybėj. Ačiū
Dievui.
 - Tu jam patinki, - sako Tesa.
- Jis visai nieko, - gūžteliu, o ji nusijuokia.
- Ir jis tau patinka, - duria pirštu.
- Nepatinka. Aš paprasčiausiai pasakiau, kad jis visai nieko.
- Aišku, - ji varto akis.
Ji teisi, jis man lyg ir patinka. Bent jau labiau nei bet kuris kitas
kada sutiktas penkiametis.
- Šiandien vakare aš jį prižiūrėsiu, kol Kim su Kristianu bus
klubo atidaryme, - sako ji.
- Kodėl nevažiuoji kartu?
- Nežinau, kažkaip nebuvo noro.
- Hm, - suspaudžiu lūpas tarp pirštų, kad nuslėpčiau šypseną.
Džiaugiuosi, kad ji nenori eit linksmintis, ir pagaunu save besivi­
liantį, kad vakarą ji planavo praleist kalbėdamasi su manim.
Tesa keistai į mane dėbteli.
- Jei nori, gali važiuoti su jais. Neprivalai likti čia su manim.
Pasipiktinęs pasižiūriu į ją.
- Ką? Važiavau visą šį kelią tam, kad eičiau į kažkokį suknistą
klubą be tavęs. Neprieštarausi, jei liksiu su tavim?
Mūsų žvilgsniai susitinka, o ji spaudžia mano drabužius prie
krūtinės.
- Taip, aišku, noriu, kad liktum su manim.
- Gerai, nes jei prieštarautum, niekad neišvažiuočiau, - pajuo­
kauju.
Ji nenusišypso taip, kaip Smitas, bet varto akis, o tai yra taip
pat žavu.
- Kur tu eini? - klausiu, pastebėjęs, kad ji pamažu slenka su
mano daiktais durų link. Ji pasižiūri į mane žaismingu ir drauge
gundančiu žvilgsniu.
- Einu skalbti tavo drabužių, - atsako ir pradingsta koridoriuj.
 Aštuntas skyrius

TESA

įjungusi skalbyklę, vos paveju savo mintis. Hardinas atvažiavo čia,

į Sietlą, ir man nė nereikėjo prašyti ar maldauti. Jis atvažiavo savo
noru. Nors jis čia tik vienam vakarui, tai man reiškia neapsakomai
daug, ir tikiuosi, kad tai virs žingsniu reikiama linkme. Mudvie­
jų santykiai vis dar mane glumina... Tarp mūsų nuolat iškyla tiek
daug problemų, tiek nereikalingų kivirčų. Mes esame visiškai skir­
tingi, o aš pasiekiau tašką, kai nebežinau, ar mums pavyks.
Tačiau dabar, kai jis čia su manimi, labai noriu išmėginti šiuos
pusiau santykius per atstumą, pusiau draugystę ir pasižiūrėti, kur
tai mus nuves.
- Taip ir maniau, kad jis pasirodys, - taria Kimberlė man už
nugaros.
Atsigręžusi randu ją parimusią tarpduryje.
- O aš nesitikėjau, - atsakau.
Ji akylai pasižiūri į mane.
- Turėjai tai numatyti. Nesu mačiusi į jus panašios poros.
- Mes nesame tikra pora... - atsidūstu.
- Tu bėgai jam į glėbį lyg kokiam romantiniam filme. Jis čia
dar tik penkiolika minučių, o tu jau skalbi jo drabužius, - ji linkteli
skalbyklės link.
- Tai kad jo drabužiai nešvarūs, atsakau nekreipdama dėmesio
į pirmą jos pastabos dalį.
- Judu negalite laikytis vienas nuo kito atokiau. Iš tiesų smagu
stebėti. Gaila, kad šįvakar neini su mumis - galėtum išsipuošti ir
 parodyti jam, ko jis netenka, negyvendamas Sietle su tavim, - ji
mirkteli ir palieka mane skalbykloje.
Ji teisi dėl to, kad mudu su Hardinu nesugebame laikytis
atstumo. Taip buvo nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos. Net kai
mėginau save įtikinti, kad man jo nereikia, nepajėgiau ignoruoti
susijaudinimo kaskart, kai netyčia susitikdavome.
Anuomet Hardinas, regis, visada išdygdavo ten, kur būdavau
aš... Nors ir aš lankydavausi jo brolijos namuose, vos tik pasitai­
kydavo proga. Nekenčiau tų namų, bet kažkas mane ten traukė,
ir žinojau, kad, jei ten nuvažiuosiu, pamatysiu jį. Tada nedrįsau
nė sau pripažinti, kad ilgėjausi jo kompanijos net tada, kai jis su
manim elgėsi negailestingai. Prisiminimai apie tai, kaip jis pas­
kaitose į mane spoksodavo ir vartydavo akis, kai pasisveikindavau,
atrodo tokie seni, kone primenantys sapną.
Grąžindama mane į tikrovę, skalbyklė pypteli, ir aš nuskubu
koridoriumi į svečių miegamąjį, kuris šį vakarą skirtas Hardinui.
Kambarys tuščias. Hardino kuprinė vis dar guli ant lovos, tačiau
jo niekur nematyti. Nužingsniavusi koridoriumi, randu jį pa­
linkusį virš mano stalo. Pirštais jis vedžioja vieno iš mano sąsiu­
vinių viršelį.
- Ką čia veiki? - klausiu.
- Tik norėjau pamatyt, kur... Dabar gyveni. Norėjau apžiūrėt
tavo kambarį.
- A, - matau, kaip užsiminęs apie „mano kambarį“ jis suraukia
antakius.
- Ar čia paskaitoms? - klausia jis, laikydamas sąsiuvinį juodais
odiniais viršeliais.
- Čia kūrybiniam rašymui, - linkteliu. - Ar skaitei? - nesu-
valdau susijaudinimo nuo minties, kad jis galėjo perskaityti. Kol
kas baigiau tik vieną užduotį, tačiau, kaip ir visa kita mano gy­
venime, ji pasirodė susijusi su juo.
- Truputį.
- Čia tik kvailas rašinys, - paskubomis bandau pasiaiškinti. -
Pirmoji užduotis buvo laisvo stiliaus kūrinys, ir...
 - Jis geras, labai geras, - nutrau k ia jis, girdam as m ano darbą.
Jis nuleidžia sąsiuvinį an t stalo ir, netru k u s vėl jį paėm ęs, atverčia
pirm ąjį puslapį.
- „Kas aš esu“, garsiai perskaito p irm ą eilutę.
- Prašau, nereikia, - m eldžiu.
N esutikdam as jis kreivai šypteli.
- N uo kada gėdijiesi ro d y t savo nam ų darbus?
- Aš nesigėdiju. T ik kad... Tas rašinys asmeniškas. Net nežinau,
ar noriu jį atiduoti.
- Skaičiau tavo religijos paskaitos dienoraštį, - taria jis, ir
mano širdis sustoja.
- Ką? - m eldžiu, kad būčiau klaidingai išgirdusi. Jis neišdrįstų.
Jis negalėjo jo perskaityti...
- Perskaičiau jį. Palikai jį bute, ir aš radau.
Kaip nesm agu. Stoviu tylėdam a, o H ardinas stebeilija į m ane
skersai kam barį. Tos m intys buvo asm eniškos, ir nem aniau, kad
kas nors, išskyrus galbūt dėstytoją, jas skaitys. M an siaubingai
gėda, kad H ardinas perskaitė asm eniškiausius m ano užrašus.
- Tu neturėjai jo perskaityti. Kodėl taip padarei? - klausiu
stengdamasi į jį nežiūrėti.
- Visi įrašai buvo apie m ane, - atsako jis, savotiškai gindam asis.
- Ne tokia esm ė, H ardinai, - gum ulas gerklėje neleidžia
įkvėpti. - Tuo m etu m an buvo labai sunku, o tos m intys buvo as­
meniškos ir skirtos dienoraščiui. Tu neturėjai jų...
- Tesa, jos buvo labai geros. Žiauriai geros. M an buvo skaudu
skaityt apie tavo jausm us, bet žodžiai, tai, ką turėjai pasakyt, buvo
tobuli.
Žinau, kad jis m ėgina pagirti, bet tai tik sugėdina m ane d ar
labiau.
- Kaip jaustum eis, jei perskaityčiau ką nors, ką rašei asm e­
niškai reikšdam as jausm us? - nekreipiu dėm esio į kom plim entus
už rašymą. Jo akyse blyksteli panika, o aš sutrikusi pakreipiu
galvą. - Ką?
- Nieko, - teprataria, purtydam as galvą.
 Devintas skyrius

HARDINAS

Jos žvilgsnis kone priverčia mane užsičiaupt, bet privalau būt su

ja atviras ir noriu, kad ji žinotų, kaip įdomu man buvo skaityt jos
rašinius.
- Perskaičiau jį tikriausiai dešimt kartų, - prisipažįstu.
Ji vis dar vengia mano žvilgsnio, bet lūpos šiek tiek prasiveria,
ir j i paklausia:
- Tikrai?
- Nesigėdyk. Tai tik aš, prisimeni? - nusišypsau, o ji žengia
artyn.
- Žinau, bet aš tikriausiai atrodžiau tokia apgailėtina. Ra­
šydama nemąsčiau blaiviai.
Prispaudžiu pirštą prie jos lūpų, kad nutildyčiau.
- Ne, nemąstei. Bet tai buvo genialu.
- Aš... - ji pradeda sakyt po mano pirštu, todėl tenka prispaust
jį stipriau.
- Gal jau baigsi? - išsišiepiu, o ji linkteli. Lėtai atitraukiu
pirštus nuo jos lūpų, o ji staiga kyšteli liežuvį ir juos sudrėkina.
Man belieka spoksot.
- Man reikia tave pabučiuot, - sušnabždu, o mūsų veidus skiria
vos keli centimetrai. Mudviejų žvilgsniai susitinka, ir ji garsiai
nuryja seiles prieš dar kartą apsilaižydama lūpas.
- Gerai, - sušnabžda ji, pirštais godžiai suspausdama mano
marškinėlių audinį. Sunkiai alsuodama, prisitraukia mane artyn.
Mūsų lūpoms nespėjus susijungt, sudunksi beldimas į duris.
 - Tesa? - pro praviras duris išgirstam spigų Kimberlės balsą.
- Atsikratyk jos, - sušnabždu, ir Tesa atsitraukia.
Iš pradžių vaikis, dabar - jo motina. Trūksta tik Venso, ir bus
pilna troba.
- Mes išvažiuojame po kelių minučių, - neidama į kambarį,
praneša Kimberlė.
Ir gerai. O dabar nešdinkis po velnių...
- Gerai, aš tuoj ateisiu, - atsako Tesa, ir mano susierzinimas
auga.
- Ačiū, brangute, - taria Kimberlė ir nueina, niūniuodama
kažkokią dainą.
- Po velnių, nereikėjo iš viso... - pradedu.
Kai Tesa pasižiūri į mane, nusprendžiu nebaigt atžarios pas­
tabos. Bet kokiu atveju būčiau melavęs... Niekas neatims man noro
dabar būt čia.
- Man reikia eiti prižiūrėti Smitą. Jei nori, gali likti čia.
- Ne, noriu būti ten, kur tu, - atsakau, o ji nusišypso.
Po velnių, kaip noriu ją pabučiuot. Žiauriai jos pasiilgau, o ji
sakė, kad pasiilgo manęs... Kodėl ji paprasčiausiai... Rankom ji ap­
siveja mano kaklą ir priglaudžia savo lūpas prie manųjų. Jausmas
toks, lyg kas būtų įkišęs mane į elektros lizdą - kiekviena kūno
ląstelė įkaista ir pradeda virpėt. Jos liežuvis randa kelią į mano
burną, švelniai glamonėdamas, o aš rankom Suimu jos klubus.
Veduosi ją per kambarį, kol kojom atsitrenkiu į lovos kojūgalį.
Virstu atbulas, o ji atsargiai užsigula mane. Apglėbęs ją, apverčiu
abu, kad ji atsidurtų po manim. Lūpom keliaudamas jos kaklu iki
tos saldžios vietelės tiesiai jai už ausies, jaučiu, kaip stipriai daužosi
jos širdis. Atodūsiai ir tylios aimanos yra mano apdovanojimas.
Žinau, kad tai varo ją iš proto, todėl pradedu lėtai siūbuot klubais,
spausdamasis prie jos. Tesa glosto įkaitusią odą po mano marš­
kinėliais ir lėtai nagais braukia nugarą. Lūpom suimu jos ausies
spenelį...
Prieš akis žybteli į ją besiskverbiančio Zedo vaizdinys, ir aš
pašoku ant kojų.
 - Kas atsitiko? - klausia ji. Nuo bučinių jos lūpos ryškiai
rausvos ir putlios.
- Nieko. Mums reikėtų... E... Eit ten. Prižiūrėt to mažiaus, -
panikuodamas numykiu.
- Hardinai, - nenusileidžia ji.
- Tesa, pamiršk tai. Nieko neatsitiko, - žinai, tik sapnavau, kaip
Zedas tave dulkina mūsų lovoj, ir dabar negaliu išmest to iš galvos.
- Gerai, - ji atsikelia nuo lovos ir rankom perbraukia m inkštą
pižamos audinį.
Akimirkai užsimerkiu, stengdamasis atsikratyt šlykščių vaiz­
dinių. Jei tas pamaiva niekšelis pertrauks dar bent vieną mudviejų
su Tesa sekundę, sulaužysiu kiekvieną jo suknisto kūno kaulelį.
 Dešimtas skyrius

TESA

Išbučiavę Smitą šimtus kartų, Kimberlė su Kristianu pagaliau iš­

važiuoja. Kiekvieną iš trijų kartų, kai jie kartojo, kad mums reikia
tik paskambinti, jei ištiks bėda, Hardinas su Smitu ima dramatiškai
vartyti akis. Kimberlė parodo telefonų numerių sąrašą nelaimės
atveju, o Hardinas su Smitu žavingai susižvalgo.
- Ar norėtum pasižiūrėti televizorių? - klausiu Smito, kai au­
tomobilis dingsta iš akių.
Sėdėdamas ant sofos, jis gūžteli pečiais ir pasižiūri į Hardiną.
Šis dėbteli į vaiką, tarsi jis būtų juokingas naminis gyvūnėlis.
- Gerai... Tada gal nori pažaisti? Koks tavo mėgstamas žai­
dimas? - pasiūlau, kai nė vienas iš jų neprataria nė žodžio.
- Ne, - trum pai atsako Smitas.
- Man atrodo, kad jis nori grįžt į savo kambarį ir užsiimt ta vel­
niava, nuo kurios jį nutem pė Kimberlė, - sako Hardinas, o Smitas
pritariamai linkteli.
- Ką gi... Puiku. Smitai, gali grįžti į savo kambarį. Jei tau ko
nors prireiks, m udu su H ardinu būsime čia. Netrukus užsakysiu
vakarienės, - pranešu.
- Hardinai, ar gali ateiti su manim? - Smitas paklausia švel­
niausiu įm anom u tonu.
- Kur? Pas tave į kambarį? Kad man ir čia gerai.
Netaręs nė žodžio, Smitas nusikeberioja nuo sofos ir nutipena
prie laiptų. Piktai dėbteliu į Hardiną, o šis gūžteli pečiais.
-K ą ?
 - Eik pas jį į kambarį, - sušnabždu.
- Nenoriu eit pas jį į kambarį. Noriu likt čia su tavim, - trum pai
ir aiškiai taria jis. Kad ir kaip norėčiau, kad Hardinas pasiliktų čia,
pradedu gailėti Smito.
- Nagi, - linkteliu į lėtai laiptais lipantį šviesiaplaukį ber­
niuką. - Jam vienam liūdna.
- Po velnių, gerai, - garsiai atsidūsta Hardinas ir nuvelka kojas
paskui Smitą. Man vis dar neduoda ramybės jo reakcija į mudviejų
bučinį miegamajame. Maniau, viskas einasi puikiai, net geriau
nei puikiai, bet jis nuo manęs atšoko taip staiga, kad pamaniau jį
sužeidusi. Galbūt praleidęs tiek laiko toli nuo manęs, jis nebesi­
jaučia taip, kaip anksčiau? Galbūt nebetraukiu jo fiziškai taip, kaip
anksčiau. Žinau, kad vilkiu apdribusią pižamą, bet anksčiau jam
tai nekliudė.
Neradusi jokio logiškojo elgesio paaiškinimo, nusprendžiu ne­
leisti vaizduotei įsisiūbuoti ir pasičiumpu krūvelę Kimberlės pa­
liktų maisto į namus bukletų, kad nuspręsčiau, ką valgysime vaka­
rienei. Išsirenku picą ir su telefonu rankoje einu į skalbyklą. Sukišu
Hardino drabužius į džiovyklę ir prisėdu ant suoliuko kambario
viduryje. Paskambinu užsakyti picos ir stebiu, kaip mašina sukasi.
 Vienuoliktas skyrius

HARDINAS

Kol Smitas vaikšto po savo kambarį, aš mindžikuoju tarpdury,

mintyse skaičiuodamas, kiek visko šitas vaikas turi. Velnias, koks
jis išlepintas.
- Ką nori veikt? - klausiu vaikio, užeidamas į kambarį.
- Nežinau, - jis spokso į sieną. Šviesūs jo plaukai taip tobulai
sušukuoti į vieną pusę, kad net baisu.
- Tai kam čia mane pasikvietei?
- Nežinau, - pakartoja mažius. Užsispyręs niekšelis.
- Gerai... Na, šitaip nieko nebus... - nutęsiu.
- Ar tu dabar čia gyvensi su savo mergina? - staiga išberia
Smitas.
- Ne, atvažiavau tik vienam vakarui, - atsakau ir nusigręžiu
nuo vaiko.
- Kodėl? - žinau, kad jis seka mane žvilgsniu. Jaučiu tai į jį nė
neatsigręžęs.
- Nes nenoriu čia gyvent.
Tiesa ta, kad gal ir noriu.
- Kodėl? Tau ji nepatinka? - toliau kamantinėja jis.
- Aišku, kad patinka, - nusijuokiu. - Aš tik... Nežinau. Kodėl
tu visada šitiek klausinėji?
- Nežinau, - paprastai atsako jis ir išsitraukia kažkokį rinkinį
su traukiniu iš po lovos.
- Negi neturi draugų, su kuriais galėtum žaist? - klausiu ber­
niuko.
 -Ne.
Kažkaip sunku patikėt. Jis visai nieko vaikas.
- Kodėl ne?
Jis gūžteli pečiais ir atskiria traukinio bėgių detalę. Mažom
rankom jis atskiria dar vieną detalę ir pakeičia metalą dviem
naujais bėgiais iš dėžės prie lovos.
- Esu tikras, kad gali susirast draugų mokykloj.
- Ne, negaliu.
- Ar kiti vaikai apspardo tau užpakalį, ar ne? - klausiu. Ne­
sistengiu su juo kalbėt taisyklingai ir nesikeikt. Vensas keikiasi
kaip garvežys, todėl esu tikras, kad jo sūnus yra girdėjęs baisesnių
žodžių.
- Kartais.
Jis susuka kažkokios vielos galus ir prikabina nedidelį trau­
kinio vagoną. Viela jo rankose sukibirkščiuoja, bet vaikis nė ne­
mirkteli. Po kelių sekundžių traukinys pajuda bėgiais - iš pradžių
lėtai, bet pamažu įgauna pagreičio.
- Ką tu ten ką tik padarei? - klausiu jo.
- Padariau, kad jis važiuotų greičiau. Traukinys buvo labai
lėtas.
- Nesistebiu, kad niekas su tavim nedraugauja, - nusijuokiu,
bet netrunku save pagaut. Velnias. Jis tik sėdi ant grindų ir spokso
į savo traukinį. - Norėjau pasakyt, dėl to, kad tu toks protingas.
Kartais protingi žmonės visai nemoka bendraut, todėl niekas jų
nemėgsta. Pavyzdžiui, Tesa. Kartais ji pernelyg protinga, todėl
žmonės šalia jos pasijunta nesmagiai.
- Aha... - jis atsigręžia ir įsispitrija į mane, o aš nenorom
pradedu jo gailėtis. Patarinėt man žiauriai nesiseka, todėl net ne­
suprantu, kodėl bandžiau.
Žinau, ką reiškia augt be draugų. Vaikystėj neturėjau nė vieno
draugo tol, kol netapau paaugliu ir nepradėjau gert, rūkyt žolės ir
trainiotis su nevykėliais. Iš tikrųjų jie net nebuvo mano draugai -
aš jiems patikau tik dėl to, kad dariau, ką norėjau, ir tai jiems
atrodė „kieta“. Jiems nepatiko skaityt taip, kaip man. Jiems patiko
tik linksmintis.
Aš visada buvau tas piktas berniukas kampe, su kuriuo niekas
nekalbėjo, nes visi bijojo. Ir šiandien nedaug kas pasikeitė...
Tačiau sutikau Tesą. Jai vienintelei į mane nuoširdžiai nenusi-
spjaut. Nors kartais ir ji manęs išsigąsta. Prieš akis iškyla prisimi­
nimai apie Kalėdas ir raudonuoju vynu sulaistytą baltą jos nertinį.
Įtariu, kad gal aš rūpiu ir Lendonui. Bet su juo situacija keista, be
to, esu tikras, kad aš jam rūpiu tik dėl Tesos. Ji taip veikia žmones.
Ypač mane.
 Dvyliktas skyrius

TESA

- Ar skani pica? - klausiu priešais mane prie stalo sėdinčio

Smito.
Jis pažvelgia į mane pilna burna ir linkteli. Savo mažose ran­
kutėse jis laiko peilį ir šakutę. Manęs tai nė trupučio nestebina.
Ištuštinęs lėkštę, jis atsistoja nuo stalo, nuneša indus iki inda-
plovės ir sudeda į vidų.
- Aš šiam vakarui atsiprašysiu. Man laikas miegoti, - praneša
mažasis moksliukas.
Pralinksmintas vaiko brandumo Hardinas tik purto galvą.
Atsistoju ir paklausiu:
- Ar tau ko nors reikia? Vandens ar kad palydėčiau tave į
kambarį?
Jis atsisako ir, pasičiupęs nuo sofos antklodę, nutipena į savo
miegamąjį.
Kai Smitas pradingsta antrame aukšte, atsisėdu ir susivokiu,
kad per pastarąją valandą Hardinas man neištarė nė dešimties
žodžių. Jis atrodo atitolęs, o aš negaliu nelyginti jo elgesio šį vakarą
su pokalbiais telefonu praėjusią savaitę. Maža dalelė manęs trokšta,
kad, užuot sėdėję ant sofos tyloje, dabar kalbėtume telefonu.
- Man reikia į tualetą, - praneša jis ir pasišalina, o aš perjun-
ginėju televizijos kanalus.
Po keleto akimirkų pro paradines duris įeina Kimberlė su
Kristianu, lydimi kitos poros. Aukšta šviesiaplaukė trum pa aukso
 spalvos suknele lėtai žingsniuoja medinėmis grindimis. Vien pa­
sižiūrėjus į neįtikėtinai aukštus jos batelių kulniukus, man ima
mausti kulkšnis. Sekdama Kimberlę iš vestibiulio į svetainę, ji man
nusišypso ir pam oja ranka. Hardinas pasirodo koridoriuje, tačiau
neskuba užeiti į svetainę.
- Saša, čia Tesa ir Hardinas, - mandagiai pristato mus Kimberlė.
- M alonu susipažinti, - šypsausi, širsdama ant savęs už tai, kad
neapsivilkau patrauklesnės pižamos.
- Ir man, - atsako Saša, nenuleisdama akių nuo Hardino, kuris
akimirką stebeilija į ją, tačiau nepasisveikina ir į svetainę neužeina.
- Saša yra Kristiano verslo partnerio draugė, - praneša mums
Kimberlė.
Na, tiksliau, praneša man, nes Hardinas nekreipia į juos nė
menkiausio dėm esio ir tik spokso laidą apie laukinę gamtą televi­
zoriaus ekrane.
- O čia Maksas, Kristiano verslo partneris.
Su Kristianu pokštavęs ir juokęsis vyriškis išnyra Sašai iš už
nugaros, ir kai atidžiau į jį įsižiūriu, nustembu, supratusi, kad jis
yra Keno studijų laikų draugas, tos merginos, Lilianos, tėvas.
- Maksas, - pakartoju, atsargiai spoksodama į Hardiną, mė­
gindama patraukti jo dėmesį į pažįstamą veidą.
Tai pastebėjusi, Kimberlė ima žvilgčioti tai į Maksą, tai į mane.
- Ar judu pažįstami?
- Kartą buvom susitikę Send Pointe, - atsakau.
Tamsios Makso akys mane baugina, o laikysena kaipmat už­
kariauja kam barį, tačiau šalti jo veido bruožai sušvelnėja, kai
primenu apie m ūsų pažintį.
- Ak, taip. Tu esi H ardino Skoto... Draugė, - taria jis, su šypsena
nutęsdamas paskutinį žodį.
- Tiesą sakant, ji... - pradeda Hardinas, galiausiai prisijung­
damas prie m ūsų svetainėje.
Suirzusi stebiu, kaip Saša žvilgsniu seka kiekvieną Hardino
judesį. Ji pasitaiso auksinės suknelės petnešėles ir apsilaižo lūpas.
 Net jei pamėginčiau, nepajėgčiau labiau ant savęs širsti už tai, kad
dėviu šitas prakeiktas kelnes su debesimis. Hardino akys žybteli,
ir, prieš nukreipdamas dėmesį į Maksą, jis lėtai nužvelgia aukštą,
gundančią moterį.
- Ji nėra tik draugė, - pabaigia jis mintį, kai Maksas pasku­
bomis ištiesia jam ranką.
- Suprantu, - nusišypso vyriškis. - Na, bet kokiu atveju ji yra
žavi mergina.
- Taip, žavi, - burbteli Hardinas. Jaučiu, kad Makso buvimas
jį erzina.
Kaip visuomet tobula šeimininkė Kimberlė nužingsniuoja prie
baro ir paima taurių svečiams. Kol aš stengiuosi nespoksoti į Sašą,
kai ji antrą kartą prisistato Hardinui, Kimberlė mandagiai priima
gėrimų užsakymus. Hardinas paskubomis linkteli Sašai ir prisėda
ant sofos. Jam atsisėdus atokiau nuo manęs, mane užlieja nusi­
vylimo banga. Kodėl staiga pradėjau kabinėtis prie smulkmenų?
Ar dėl to, kad Saša yra tokia išvaizdi, ar dėl to, kaip Hardinas ją nu­
žvelgė, ar dėl to, kaip keistai jis šį vakarą elgiasi?
- Kaip laikosi Liliana? - paklausiu, norėdama išsklaidyti ne­
jaukią atmosferą, įtampą ir sukilusį pavydo sopulį.
- Ji laikosi gerai. Iki ausų įnikusi į studijas, - šaltai atsako jis.
Kimberlė įteikia jam stiklą rusvo gėrimo, ir jis per kelias se­
kundes pusę jo nugeria.
Jis kilsteli antakį Kristianui.
- Burbonas?
- Tik aukščiausios kokybės, - išsišiepia Kristianas.
- Turėtum kada nors paskambinti Lilianai. Tu jai turėtum
geros įtakos, - Makso žvilgsnis nukrypsta į Hardiną.
- Nemanau, kad jai reikia kokios nors įtakos, - atkertu. Dėl
kilusio pavydo Liliana man nepatiko, bet jaučiu stiprų poreikį ap­
ginti ją nuo tėvo. Negaliu nespėlioti, kad jis turi omenyje jos sek­
sualinę orientaciją, ir tai veda mane iš proto.
- Drįstu nesutikt, - nusišypso jis akinamai išbalintais dan­
timis, o aš susigūžiu ant sofos. Visas šitas pokalbis yra košmariškai
nejaukus. Maksas yra turtingas ir charizmatiškas, bet negaliu ne­
kreipti dėmesio į rudose jo akyse tūnančią tamsą ir po šypsena be­
sislepiantį piktavališkumą.
Ir apskritai, ką jis veikia su Saša? Jis yra vedęs vyras, tačiau iš
to, kokia trumpa jos suknelė ir kaip ji jam šypsosi, nepanašu, kad
juodu sietų tik draugystė.
- Liliana dažnai prižiūri Smitą! - įsiterpia Kimberlė.
- Mažas pasaulis, - Hardinas varto akis, kad pasirodytų abe­
jingas, nors žinau, kad jo vidus kunkuliuoja.
- Tikrai mažas, - nusišypso Maksas Hardinui. Jo britiškas ak­
centas ryškesnis už Hardino ir Kristiano, tačiau jo klausytis nė iš
tolo nėra taip malonu.
- Tesa, eik į viršų, - Hardinas tyliai paliepia man. Maksas su
Kimberle sužiūra į jį, parodydami, kad išgirdo jo komandą.
Situacija staiga tapo dar nemalonesnė. Visiems išgirdus, kad
Hardinas liepė man keliauti į viršų, visiškai nenoriu jam paklusti.
Deja, pažįstu Hardiną ir žinau jį pasirūpinsiant, kad užlipčiau į
viršų, net jeigu jam tektų mane nunešti.
- Manau, ji turėtų pasilikti ir išgerti su mumis vyno arba
šlakelį šio burbono. Jis puikiai subrandintas. - Kimberlė pakyla ir
nužingsniuoja prie baro. - Na, ko norėtum? - šypsosi ji, akivaiz­
džiai priešindamasi Hardinui.
Šis piktai į ją dėbteli ir suspaudžia lūpas į tvirtą, tiesią liniją.
Norėčiau pasijuokti iš to, kaip Kimberlė metė iššūkį Hardinui, arba
išeiti iš svetainės, - geriausia būtų abiejų variantų derinys, - tačiau
Maksas mūsų pokalbį stebi atidžiau, nei derėtų, todėl lieku savo
vietoje.
- Išgersiu taurę vyno, - atsakau.
Kimberlė linkteli, įpila šviesaus gėrimo į taurę aukšta kojele ir
paduoda man.
Atstumas tarp mudviejų su Hardinu auga su kiekviena se­
kunde, ir aš kone matau nuo jo besiritančias nedideles karščio
bangas. Gurkšteliu gaivaus vyno, ir Maksas galiausiai atitraukia
nuo manęs akis.
 Hardinas stebeilija j sieną. Nuo mūsų bučinio jo nuotaika dras­
tiškai pasikeitė, ir tai kelia man nerimą. Maniau, jis džiaugsis, bus
laimingas, o svarbiausia, susijaudins ir norės daugiau, kaip visada.
- Ar tu gyveni čia, Sietle? - klausia Saša Hardino.
Gurkšteliu dar šiek tiek vyno. Pastaruoju metu išgeriu daž­
nokai.
- Ne, - tarsteli jis, į ją nė nepažvelgęs.
- Hm, tuomet kur tu gyveni?
- Ne Sietle.
Jei šis pokalbis vyktų bet kokiomis kitomis aplinkybėmis, su­
barčiau jj už tai, kad elgiasi nemandagiai, tačiau dabar dėl to džiau­
giuosi. Saša susiraukia ir palinksta prie Makso. Prieš pavedėdamas
ją į priešingą pusę, jis dirsteli į mane.
Aš jau žinau, kad rezgi romaną, todėl gali nevaidinti.
Saša netaria nė žodžio, o Kimberlė žvilgteli į Kristianą, ieš­
kodama pagalbos pakreipti pokalbį apie malonesnius dalykus.
- Ką gi... - atsikrenkščia Kristianas. - Klubo atidarymas buvo
šaunus. Kas galėjo pagalvoti, kad susilauksime tokio populiarumo?
- Buvo nepakartojama. Ta grupė... Neprisimenu pavadinimo,
bet jie grojo paskutiniai... - pradeda Maksas.
- Redfordo kažkas?.. - spėja Kimberlė.
- Ne, mieloji, ne jie, - sukikena Kristianas, o ji nueina ir at­
sisėda jam ant kelių.
- Na, kad ir kas jie buvo, reikia pasikviesti juos kitą savaitgalį, -
taria Maksas.
Vos tik kalba pakrypsta apie verslą, Hardinas nusigręžia ir pra­
dingsta koridoriuje...
- Paprastai jis mandagesnis, - Kimberlė sako Sašai.
- Visai ne. Bet jis mums patinka toks, - nusijuokia Kristianas,
ir prie jo prisijungia likusieji kambaryje.
- Aš eisiu... - pradedu sakyti.
- Eik, - pamoja man Kimberlė, o aš trumpai palinkiu visiems
labos nakties. Kol pereinu koridorių, Hardinas jau užsidaręs svečių
miegamajame. Prieš pasukdama rankeną ir praverdama duris,
 keletą akimirkų dvejoju koridoriuje. Užėjusi j vidų, randu Hardiną
žingsniuojantį po kambarį.
- Ar kas nors atsitiko? - klausiu.
-N e.
- Ar tikrai, nes elgiesi keistai nuo tada, kai...
- Man viskas gerai. Aš tik suirzęs, - jis prisėda ant lovos krašto
ir delnais patrina kelius.
Man patinka naujieji jo džinsai. Prisimenu juos mudviejų -
jo - spintoje. Triša nupirko juos Kalėdų proga, ir jis jų nepa­
kentė.
- Kas tave suerzino? - tyliai klausiu, saugodamasi, kad manęs
neišgirstų sėdintieji svetainėje.
- Maksas yra šunsnukis, - rikteli Hardinas. Jam akivaizdžiai
nerūpi, ar kas jį išgirs.
- Tu teisus, - juokdamasi sušnabždu.
- Nepagarbiai su tavim kalbėdamas, jis tik ir bandė mano kan­
trybę, - širsta jis.
- Nemanau, kad jis nepagarbiai kalbėjo tik su manim. Man
atrodo, jis toks yra, - gūžteliu pečiais, tačiau Hardino tai nenu­
ramina.
- Bet kokiu atveju, man jis nepatinka, ir apskritai nervina, kad
turim tik vieną vakarą kartu, o namai pilni žmonių, - Hardinas
nusibraukia plaukus nuo kaktos ir pasičiupęs pagalvę išsitiesia ant
lovos.
- Žinau, - pritariu. Viliuosi, kad Maksas su savo meiluže ne­
užsibus. - Pikta, kad jis apgaudinėja savo žmoną. Denisė atrodė
tokia maloni.
- Man į tai nusispjaut. Man jis nepatinka, - taria Hardinas.
Mane nustebina toks jo abejingumas dėl išdavystės.
- Nejaugi tau jos negaila? Nė trupučio? Esu tikra, kad ji nenu­
tuokia apie Sašą.
Jis pamoja ranka ir pasikiša ją po galva.
- Garantuoju, kad ji žino. Maksas yra niekšas. Manai, kad ji
tokia kvaila?
 Jsivaizduoju Makso žmoną, sėdinčią rūmuose kur nors kal­
nuose, apsivilkusią prašmatnią suknelę, pasidažiusią ir susišuka­
vusią, laukiančią namo grįžtančio neištikimo vyro. Mintis mane
liūdina, ir belieka tik viltis, kad ir ji turi „draugą“.
Pati nustembu dėl to, kad linkiu jai daryti tą pat, ką daro jis,
bet šiuo atveju kaltas yra jos vyras, ir, nors beveik jos nepažįstu,
noriu, kad ji būtų bent truputj laiminga, net jei sprendimas ir nėra
teisingausias.
- Bet kokiu atveju, tai neteisinga, - nenusileidžiu.
- Taip, bet va tau ir santuoka. Melas, išdavystės, taip toliau ir
panašiai.
- Ne visos santuokos tokios.
- Devynios iš dešimties, - gūžteli Hardinas. Man taip nepa­
tinka, kad į santuoką jis žvelgia neigiamai.
- Ne, tai - netiesa, - sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
- Ar ir vėl ginčysies su manim dėl vestuvių? Gal verčiau ne­
reikia, - perspėja jis. Mudviejų žvilgsniai susitinka, ir jis giliai at­
sidūsta.
Noriu dėl to su juo susiremti, įkalti į galvą, kad jis klysta, ir
priversti jį pakeisti požiūrį į santuoką, bet žinau, kad tai beviltiška.
Hardinas dėl to apsisprendė gerokai prieš sutikdamas mane.
- Tu teisus, neturėtume apie tai kalbėtis. Ypač kai tu ir taip už­
sivedęs.
- Aš neužsivedęs, - prunkšteli jis.
- Gerai, - vartau akis, o jis pakyla nuo lovos.
- Baik vartyt prieš mane akis, - meta jis.
Nesusilaikau ir padarau tai dar kartą.
- Tesa... - suurzgia Hardinas.
Stoviu ramiai, nejudėdama ir nė nekrustelėdama. Jis neturi
jokios priežasties ant manęs pykti. Ne aš kalta, kad Maksas elgiasi
kaip išpuikęs liurbis. Tai - tipiškas Hardino Skoto pykčio prie­
puolis, bet šį kartą neketinu nusileisti.
- Tu čia tik vienam vakarui, atsimeni? - primenu jam ir pa­
stebiu, kaip atšiaurumas ir įtampa nuslenka nuo jo veido. Jis toliau
mane stebi, tikėdamasis kivirčo. Aš jam nesuteiksiu progos.
 - Po velnių, tu teisi. Atsiprašau, - galiausiai atsidūsta jis, nu­
stebindamas netikėtai pasikeitusia nuotaika ir gebėjimu nusira­
minti. - Eikš čia, - jis ištiesia rankas taip, kaip daro visuomet, ir
aš priglundu prie Hardino taip, kaip seniai nebuvau prigludusi.
Jis nieko nesako, tik apkabina ir nuleidžia smakrą man ant vir­
šugalvio. Jo aromatas užgožia viską, jo kvėpavimas sulėtėjo nuo
to nedidelio užsiplieskimo, ir jis šiltas, toks šiltas. Po kelių se­
kundžių, o gal minučių, jis atsitraukia ir prispaudžia nykštį man
prie smakro.
- Atleisk, kad bjauriai elgiaus. Nežinau, kas man užėjo. Maksas
žiauriai mane nervina, o gal tai dėl to mažiaus priežiūros, ar tos
nepakenčiamos Steisės. Nežinau, bet atsiprašau.
- Sašos, - pataisau jį šypsodamasi.
- Vienas ir tas pat. Kekšė ir liks kekše.
- Hardinai! - švelniai pliaukšteliu jam į krūtinę. Jo raumenys
atrodo tvirtesni nei prisimenu. Jis pradėjo kasdien sportuoti... Aki­
mirką leidžiu sau įsivaizduoti, kaip jis atrodo be tų juodų marš­
kinėlių, ir svarstau, ar pasikeitė nuo tada, kai paskutinį kartą jį
mačiau.
- Aš tik sakau, - gūžteli jis ir pirštais švelniai perbraukia mano
žandikaulio liniją. - Aš tikrai atsiprašau. Nenoriu sugadint laiko
su tavim. Atleidi?
Jo skruostai parausta, jo balsas toks švelnus, jo pirštų galiukai
taip atsargiai keliauja mano oda, ir man taip gera. Užmerkiu akis,
o jis nykščiu vedžioja mano lūpų liniją.
- Atsakyk man, - ragina jis švelniai.
- Aš juk visada atleidžiu, tiesa? - atsidūstu. Nuleidžiu delnus
ant jo klubų ir Suimu jo odą po marškinėliais. Tikiuosi pajusti jo
lūpas prie manųjų, bet atsimerkusi pastebiu, kad jis ir vėl atitolo.
Dvejodama klausiu:
- Ar kas nors negerai?
- Aš... - nutyla jis. - Man skauda galvą.
- Ar tau ko nors reikia? Galiu paprašyti Kim, kad...
- Ne, tik ne jos. Tikriausiai man tik reikia pamiegot ar ką. Bet
kokiu atveju jau vėlu.
 Širdis nuo jo žodžių apsunksta. Kas jam darosi ir kodėl jis
nenori dar kartą manęs pabučiuoti? Prieš kelias akimirkas sakė,
kad nenori sugadinti trumpo mūsų susitikimo, o dabar ruošiasi
eiti miegoti?
- Gerai, - tariu atsidusdama. Neketinu maldauti H ardino ne­
miegoti ir leisti laiką su manim. Man gėda dėl to, kad jis mane at­
stūmė, ir, atvirai pasakius, man reikia akimirkos vienumoje, kur
mėtinis jo aromatas neglostytų skruostų, o žalios akys nevertų
manųjų, užtemdydamos paskutinę likusią blaivaus proto kruopelę.
Vis dėlto dar pastoviniuoju laukdama, kol jis paklaus, ar gali
miegoti mano kambaryje, arba atvirkščiai.
Jis taip ir nepaklausia.
- Tai pasimatysim ryte? - klausia.
- Taip, aišku, - išeinu, kol nepasijutau dar nesmagiau, ir už­
rakinu savo miegamojo duris. Apgailėtinai grįžtu prie jų ir at­
rakinu spyną, vildamasi, kad galbūt, tik galbūt, jis užeis pro duris.
 Tryliktas skyrius
HAROINAS

Po velnių.
Po velnių .
Visą savaitę daugiau ar mažiau valdžiau pyktį. Bet darosi vis
sunkiau ir sunkiau, kai galvoje nuolat šmėsčioja Zedas. Tai varo
mane iš proto. Žinau, kad visiškai be reikalo dėl šito siuntu, ir esu
tikras, kad Tesa sutiktų, jei papasakočiau jai, ko aš toks užsivedęs.
Ne vien Zedas kaltas. Dar tas niekšas Maksas ir pašaipus jo tonas
kalbant su Tesa, į mane žiopsanti jo kekšė, Kimberlė, metusi man
iššūkį, kai liepiau Tesai eit į viršų. Viskas veda mane iš kantrybės ir
jaučiu, kad nieko nebekontroliuoju. Nervai įsitempę lyg stygos, ir
vienintelis būdas atsipalaiduot yra kam nors užvožt arba pasinert
į Tesą ir viską pamiršt. Tačiau aš ir to negaliu padaryt. Dabar tu­
rėčiau vartytis su ja lovoj iki paryčių, kad atsigriebčiau už praėjusią
košmarišką savaitę be jos prisilietimo.
Tik man ir pavyktų šitaip suknist vakarą. Bet esu tikras, kad ji
nenustebo. Tai aš puikiai sugebu kiekvieną mielą kartą.
Atsigulu į lovą ir spoksau tai į laikrodį, tai į lubas. Galiausiai jau
antra nakties. Erzinantys balsai svetainėj nutilo prieš valandą, o aš
apsidžiaugiau išgirdęs atsisveikinimus ir Venso su Kim žingsnius
laiptinėj.
Jaučiu tai iš kito koridoriaus galo. Jaučiu trauką, prakeiktą
magnetinę iškrovą, traukiančią mane prie Tesos, maldaujančią būt
šalia. Nekreipdamas dėmesio į viską užgožiančią įtampą, išsike-
berioju iš lovos ir užsimaunu švarius juodus šortus, kuriuos Tesa
sulankstė ir paliko ant komodos. Žinau, kad kažkur šitam milži­
niškam dvare Vensas turi sporto salę. Reikia ją surast, kol galutinai
neišėjau iš proto.
 Keturioliktas skyrius

TESA

Negaliu užmigti. Mėginau užmerkti akis ir atsiriboti nuo likusio

pasaulio, atitolti nuo chaotiškų ir įtemptų savo romantinių san­
tykių, bet negaliu. Tai neįmanoma. Neįmanoma pasipriešinti tai
jėgai, kuri traukia mane į Hardino kambarį, meldžia būti šalia jo.
Jis toks šaltas - privalau sužinoti kodėl. Privalau išsiaiškinti, ar jis
toks dėl to, kad ką nors padariau, ar kad kažko nepadariau. Priva­
lau išgirsti, kad dėl to kalta ne Saša su trumpute suknele ir kad aš
Hardinui vis dar patraukli.
Privalau sužinoti.
Dvejodama išlipu iš lovos ir, timptelėjusi virvelę, įjungiu
šviestuvą. Nuo riešo nusimovusi nedidelę gumelę, suimu plaukus
ir surišu į kuodą. Kaip įmanydama tyliau nutipenu koridoriumi ir
pasuku svečių miegamojo rankeną. Durys tyliai sugergždžia, o aš
nustembu už jų radusi įjungtą šviesą ir tuščią lovą. ( lovos kraštą
nustumta krūva juodų paklodžių ir antklodžių, tačiau Hardino
kambaryje nėra.
Širdis apsunksta pagalvojus, kad jis išvažiavo iš Sietlo ir grįžo
namo - į savo namus. Žinau, kad viskas tarp mudviejų buvo keista,
bet turėtume mokėti pasikalbėti apie bet ką, kas neduoda Hardinui
ramybės. Apsidairiusi kambaryje nusiraminu, kai pastebiu ant
grindų jo kuprinę. Krūvos švarių, sulankstytų drabužių nuverstos,
bet jos vis dar čia.
Nors Hardinas atvažiavo vos prieš kelias valandas, jo pasikei­
timai man patiko. Jis buvo mielesnis, ramesnis, net atsiprašė manęs
 už liežuvio netempiamas. Nepaisant to, kad dabar jis šaltas ir ati­
tolęs, negaliu nekreipti dėmesio į per atskirai praleistą savaitę įvy­
kusius pokyčius ir atstumo tarp mudviejų atneštą naudą.
Tyliai nutipenu koridorium jo ieškoti. Namai skendi tamsoje,
o vienintelė šviesa sklinda iš nedidelių palei grindis įtaisytų lem­
pučių. Vonios kambariuose, svetainėje ir virtuvėje tuščia, o viršuje
negirdėti nė krebžtelėjimo. Bet jis turi būti viršuje... Gal jis bibli­
otekoje?
Gniauždama kumščius, kad per savo paieškas nieko nepaža­
dinčiau, uždarau duris, vedančias į tamsią biblioteką, ir pastebiu iš
po durų sklindančią šviesą ilgo koridoriaus gale. Per trumpą savo
viešnagę šiuose namuose, dar nespėjau apžiūrėti didelės jų dalies,
tačiau lyg ir pamenu Kimberlę minėjus, kad čia yra kino teatras ir
sporto salė. Pasirodo, Kristianas ištisas valandas praleidžia spor­
tuodamas.
Durys neužrakintos, todėl atsidaro be vargo. Akimirką mane nu­
diegia nerimas pagalvojus, kad kambaryje rasiu ne Hardiną, o Kris­
tianą. Būtų siaubingai nejauku, todėl meldžiuosi, kad taip nenutiks.
Visos keturios kambario sienos apkaltos veidrodžiais, o salė
apstatyta bauginančiais prietaisais, iš kurių atpažįstu tik bėgimo
takelį. Didžioji dalis grindų paminkštinta, o ant galinės sienos pri­
kabinėta svarsčių. Nukreipiu žvilgsnį į veidrodžius, ir tai, ką juose
išvystu, ištirpdo mano vidų. Juose atsispindi Hardinas - tiksliau,
keturi Hardinai. Jis be marškinėlių, o jo judesiai agresyviai staigūs.
Rankas jis apsivyniojęs tokia pat juosta, kokią mačiau ant Kris­
tiano krumplių kiekvieną dieną.
Hardinas atsukęs man nugarą, o tvirti jo raumenys po blyškia
oda įsitempia, kai jis iškelia koją spirti į didelį juodą kabantį maišą.
Tuomet garsiai trinkteli jo kumštis, paskui - kitas. Stebiu, kaip jis
spardo ir boksuoja kriaušę. Jis atrodo įpykęs ir sukaitęs, ir prakai­
tuotas, ir stebėdama jį aš vos bepajėgiu blaiviai mąstyti.
Neįtikėtina, kaip mikliai jis spiria kaire koja, tada dešine, tada
taip grakščiai smūgiuoja abiem kumščiais. Prakaito išmušta jo
oda švyti, o krūtinė ir pilvas atrodo kitokie, skulptūriškesni. Jis
 paprasčiausiai atrodo... Didesnis. Prie lubų pritvirtinta metalinė
grandinė, regis, ims ir nutrūks, neišlaikiusi Hardino agresijos. Per­
džiūvusia burna ir svaigstančia galva stebiu jį ir klausausi, kaip
piktai jis atsidūsta, daužydamas kriaušę tik kumščiais.
Nežinau, ar kalta tyli man iš lūpų išsprūdusi aimana, kol juo
gėrėjausi, ar jis kažkaip kitaip pajuto mano buvimą, bet Hardinas
staiga sustoja. Bokso kriaušė toliau supasi ant grandinės, todėl, ne­
nuleisdamas nuo manęs akių, Hardinas ištiesia ranką ir ją sustabdo.
Nenoriu prabilti pirma, bet stebeilydamas į mane plačiomis,
piktomis akimis jis nepalieka kitos išeities.
- Labas, - tarsteliu tyliu, prikimusiu balsu.
Jo krūtinė sparčiai kilnojasi.
- Labas, - atsako jis alsuodamas.
- Ką, e... - stengiuosi valdytis, - ką čia veiki?
- Negalėjau užmigt, - sunkiai kvėpuoja jis. - Kodėl pati ne­
miegi?
Jis pakelia nuo grindų savo juodus marškinėlius ir nusišluosto
drėgną veidą. O aš niekaip nepajėgiu atplėšti akių nuo prakaito iš­
mušto jo kūno.
- E, kaip ir tu. Negaliu užmigti, - šypteliu, akimis spigindama į
atletišką jo sudėjimą ir kaip raumenys juda jam kvėpuojant.
Jis linkteli, bet mano žvilgsnio vengia, todėl nesusilaikau ne­
paklausus:
- Ar aš ką nors padariau? Jei taip, tuomet galėtume apie tai pa­
sikalbėti ir išsiaiškinti.
- Ne, tu nieko nepadarei.
- Hardinai, prašau, tuomet pasakyk, kas yra. Turiu žinoti, kas
vyksta, - sukaupiu visą savo pasitikėjimą. - Ar tu... Nesvarbu, -
trupinėlis jausto ryžto ištirpsta jo žvilgsnyje.
- Ar aš ką? - jis atsisėda ant ilgo paminkštinto juodo suolo,
kuris, regis, skirtas svarsčių kilnojimui. Dar kartą nusišluostęs
veidą marškinėliais, apsivynioja jais drėgnus, išsitaršiusius plaukus.
Improvizuotas galvos apdangalas atrodo keistai žavingai ir pa­
traukliai, todėl pagaunu save pritrūkusią žodžių.
 - Aš tik pradedu manyti, kad gal kartais aš... Tau nebepatinku
taip, kaip anksčiau? - galvoje klausimas nuskambėjo daug aiškiau.
Pasakytas balsu jis atrodo apgailėtinas ir įnoringas.
- Ką? - jis nuleidžia rankas ant kelių. - Apie ką čia kalbi?
- Ar aš tave vis dar traukiu... Fiziškai? - klausiu. Nesijausčiau
tokia pažeminta ir netvirta, jeigu jis nebūtų manęs atstūmęs. Taip,
ir jei panelė „ilgos kojos ir trumpas sijonas“ nebūtų jo akimis rijusi
tiesiai man prieš nosį. Jau nekalbant apie tai, kaip jis lėtai nužvel-
ginėjo jos kūną...
- Ką... Iš kur ištraukei? - jo krūtinei kilnojantis, po raktikau­
liais ištatuiruoti paukščiai, atrodo, plazdena.
- Na... - nors žengiu keletą žingsnių į sporto salę, pasistengiu
išlaikyti tarp mudviejų atstumą. - Anksčiau... Kai bučiavomės... Tu
lioveisi ir nuo to laiko beveik prie manęs neprisilietei, o vėliau pa­
prasčiausiai nuėjai miegoti.
- Tu tikrai manai, kad manęs nebetrauki? - jis praveria burną
tęsti, tačiau netikėtai nutyla.
- Negaliu sakyti, kad apie tai nepagalvojau, - prisipažįstu. Nu­
delbiu žvilgsnį ir apsimetu susidomėjusi paminkštintomis grin­
dimis.
- Visiška nesąmonė, - pradeda jis. - Pasižiūrėk į mane, - mu­
dviejų žvilgsniai susitinka, ir prieš tęsdamas jis giliai atsidūsta. -
Tesa, aš neįsivaizduoju, kodėl tu kada nors pradėtum galvot, kad
manęs nebetrauki, - jis, regis, susimąsto ir prideda: - Na, tik­
riausiai suprantu, kad tokias išvadas padarei dėl to, kaip anksčiau
elgiausi, bet tai - netiesa. Iš tikrųjų, tai - visiškas absurdas.
Skaudulys krūtinėje pradeda rimti.
- Tuomet, kas yra?
- Tu pagalvosi, kad aš nesveikas.
O, ne.
- Kodėl? Prašau, pasakyk man, - maldaute maldauju. Stebiu,
kaip jis paglosto vos besikalančią barzdą ant smakro. Ji vos pas­
tebima - jis tikriausiai nesiskuto tik vieną dieną.
- Tuomet, prieš supykdama ant manęs, išklausyk, gerai?
 Lėtai linkteliu, nors galvoje ima suktis paranojiškos mintys.
- Susapnavau tokį sapną, tiksliau, košmarą...
Suspausta krūtine viliuosi, kad viskas nėra taip blogai, kaip jis
pasakoja. Dalis manęs atsipūtė, nes jį nuliūdino susapnuotas koš­
maras, o ne tikras atsitikimas, tačiau kita dalis jo gailisi. Visą sa­
vaitę jis praleido vienas, ir man skaudu dėl to, kad jo košmarai
grįžo.
- Tęsk, - švelniai padrąsinu.
- Apie tave... Ir Zedą.
O varge.
- Ką nori pasakyti? - klausiu.
- Jis buvo mūsų - mano - bute, aš grįžau namo ir radau jį tau
tarp kojų. Tu dejavai jo vardą ir...
- Gerai, gerai, supratau, - iškėlusi ranką, jį nutraukiu.
Skausmo perkreiptas jo veidas verčia mane laikyti ranką iš­
kėlus, kad jis dar keletą akimirkų patylėtų, bet jis sako:
- Ne, leisk man tau papasakot.
Jaučiuosi siaubingai, klausydamasi Hardino pasakojimo apie
mane su Zedu lovoje, bet atrodo, kad jam reikia išsilieti. Ir jei tai
padės ką nors išspręsti, tuomet prikąsiu liežuvį ir išklausysiu.
- Jis buvo tave užsigulęs ir dulkino mūsų lovoj. Tu sakei, kad jį
myli, - jis nusimaivo.
Vadinasi, visa įtampa ir keistas Hardino elgesys nuo pat at­
vykimo į Sietlą kilo dėl jo susapnuoto sapno apie mane su Zedu?
Tai bent jau paaiškina, kodėl jis skambino man vidury nakties ir
pareikalavo, kad, paskambinusi Zedui, atšaukčiau kvietimą atva­
žiuoti.
Stebeilydama į šį žaliaakį, liūdesio sugniuždytą vyrą, veidą
užsidengusį delnais, pajuntu, kad ankstesnė paranoja ir susierzi­
nimas išgaruoja it dūmas.
 Penkioliktas skyrius

HARDINAS

Su atodūsiu iš jos lūpų išgirstu švelniai tariamą savo vardą, lyg jos
liežuvis glamonėtų žodį. Lyg į tą vieną žodį ji būtų sudėjusi visus
savo jausmus man, visus mano prisilietimus, visus kartus, kai įro­
dė, kad mane myli, nors dalis manęs vis dar tuo netiki.
Tesa prisiartina, su užuojauta žiūrėdama į mane.
- Kodėl nepapasakojai man anksčiau? - klausia.
Nudelbiu akis ir pradedu krapštinėt storą juostą, kuria apsivy­
niojau rankas.
- Tai buvo tik sapnas. Juk žinai, kad iš tikrųjų taip niekada ne­
nutiktų, - sako ji.
Pasižiūriu į ją, ir suspaudžia krūtinę.
- Nieko negaliu padaryt. Tas vaizdas įstrigo mano galvoj ir vis
dar stovi prieš akis. Visą laiką piktdžiugiškai šypsodamasis, jis iš
manęs tyčiojosi, dulkindamas tave.
Smulkiais delnais pasibjaurėjusi Tesa tuoj pat užsidengia ausis
ir suraukia nosį. Įsižiūrėjusi į mane, ji pamažu nuleidžia rankas.
- Kaip manai, kodėl tu tai susapnavai?
- Nežinau, gal todėl, kad sutikai, kai jis pasisiūlė čia atvažiuot.
- Nežinojau, ką daugiau jam pasakyti. O mūsų santykiai buvo...
Na, tebėra keisti, - numykia ji.
- Nenoriu, kad jis prie tavęs artintųsi. Žinau, tai kvaila, bet
man nusispjaut. Atvirai pasakius, Zedas visada bus mano priešas,
ir joks kikboksas to nepakeis. Keisti mūsų santykiai ar ne, bet tu
 esi tik mano. Ne tik fizine, bet ir visom kitom prasmėm. Nepakęsiu
jokių jūsų santykių.
- Aš jo nem ačiau n uo tada, kai vežė mane į mamos namus... Tą
vakarą, - p rim ena ji m an.
Bet viduje pulsuojanti panika nesisklaido. Nuleidžiu akis ir
kelis kartus giliai įkvepiu, kad nusiram inčiau.
- Bet... - ji žengia arčiau, bet vis dar negaliu jos pasiekt... - jei
liausiesi apie tai galvojęs, pasakysiu jam, kad nevažiuotų.
Susmeigiu akis į dailų jos veidą.
- Tikrai? - tikėjausi daugiau pasipriešinimo.
- Taip, tikrai. N enoriu, kad tai tave šitaip graužtų, - neramiu
žvilgsniu ji pasižiūri į m ano krūtinę, tada vėl į veidą.
- Eikš čia, - ištiesiu vieną apvyniotą ranką, kviesdamas ją prie
savęs.
Jos kojos juda per lėtai, todėl pasilenkiu ir sugriebęs ją už al­
kūnės, prisitraukiu arčiau.
Vis dar gaudau orą po treniruotės. Venomis vis dar srūva adre­
nalinas. Nesusilaikiau nepridaužęs tos bokso kriaušės, bet, nors
rankas ir kojas pradėjo maust, aš vis dar neišliejau viso pykčio.
Kažkas giliai m intyse m ane graužia ir neleidžia pamiršt pagiežos
Zedui.
Taip yra iki tol, kol jos lūpos nepriglunda prie manųjų. Ji nu­
stebina mane staiga aistringai bučiuodama, panardindama pirštus
į prakaitu perm irkusius m ano plaukus, stipriai timptelėdama,
sviesdama ant galvos užvyniotus marškinėlius ant grindų.
- Tesa... - švelniai atstum iu ją ir atplėštu savo lūpas nuo jos.
Sėsdamas ant suolo, pastebiu, kaip ji prisimerkia.
Netardama nė žodžio, ji prieina ir atsistoja priešais.
- Hardinai, aš neketinu taikstytis atstumiama dėl kažkokio
sapno. Jei tu manęs nenori, puiku, bet tai yra nesąmonė, - iškošia
ji pro dantis.
Kad ir kaip iškreiptai tai skambėtų, jos pyktis kažką manyje su­
žadina ir priverčia susijaudint. Šitos moters troškau nuo tada, kai
paskutinį kartą mylėjomės, o dabar ji čia, ji manęs nori ir širsta,
nes neduodu to, ko jai reikia.
Man niekada neužteks tik klausytis jos euforijos dejonių te­
lefonu. Man reikia ją pajust.
Viduj užverda įnirtinga kova. Mano venomis vis dar srūvant
pašėlusiai energijai, galiausiai jai sakau:
- Nieko negaliu padaryt, Tesa, žinau, kad tai nelogiška...
- Tada išdulkink mane, - nutraukia ji, o aš išsižioju. - Turėtum
mane parsiversti ir dulkinti tol, kol pamirši apie tą sapną, nes tu
čia tik vieną vakarą, ir aš tavęs pasiilgau, bet tu pernelyg užsiėmęs
įsivaizduodamas mane su Zedu, kad apskritai suteiktum dėmesio,
kurio aš noriu.
- Dėmesio, kurio tu nori? - nepajėgiu nuslėpt atšiaurumo
savo tone, išgirdęs absurdišką ir melagingą jos tvirtinimą. Ji nenu­
tuokia, kiek kartų teko tenkint save apsimetant, kad tai ji, įsivaiz­
duojant jos balsą sakant, kad jai manęs reikia, kad ji mane myli.
- Taip, Hardinai. Kurio. Man. Reikia.
- Ko būtent tu iš manęs nori? - klausiu. Jos žvilgsnis tiesus ir
šiek tiek bauginantis.
- Noriu, kad leistum laiką su manim, negalvodamas apie Zedą.
Noriu, kad liestum ir bučiuotum mane neatsitraukdamas. Štai
ko aš noriu, Hardinai. - Ji susiraukia ir įremia rankas į klubus. -
Noriu, kad mane liestum. Tik tu, - prideda ji, vos pastebimai atsi­
palaiduodama.
Drąsinantys ir giriantys jos žodžiai pamažu pradeda stumt pa­
ranojiškas mintis lauk, ir imu suprast, kaip visa tai iš tikrųjų kvaila.
Ji priklauso man, ne jam. Jis kažkur sėdi vienas, o aš čia su ja, ir ji
manęs trokšta. Nepajėgiu atitraukt akių nuo papūstų jos lūpų, nuo
pikto žvilgsnio, nuo švelnaus krūtų linkio po baltais jos marškinė­
liais. Marškinėliais, kurie turėtų būt, bet nėra, mano. Tai dar viena
mano užsispyrimo pasekmė.
Tesa prisiartina, ir štai - mano drovi ir drauge žiauriai ištvirkus
mergina žvelgia į mane, tikėdamasi atsakymo. Padėjusi ranką man
ant peties, ji pastumia tiek, kad galėtų atsisėst man ant kelių.
 Velniop. Man nusišvilpt j kažkokį idiotišką sapną ar absurdišką
atstumo taisyklę. Viskas, ko man reikia, yra ji ir aš, aš ir ji - Tesa ir
mėšlo krūva Hardinas.
Jos lūpos švelniai priglunda prie mano kaklo, o aš Suleidžiu
nagus jai į klubus. Kad ir kiek kartų praėjusią savaitę būčiau įsi­
vaizdavęs, jokia fantazija neprilygs drėgna mano oda ties rakti­
kauliu slystančiam jos liežuviui, keliaujančiam tos prakeiktos vie­
telės tiesiai man už ausies link.
- Užrakink duris, - liepiu, kai ji dantim brūkšteli mano odą,
klubais linguodama ant manųjų. Aš pasiruošęs, ir man jos reikia
tuojau pat.
Stengiuosi nekreipt dėmesio į karštą pulsavimą tarp kojų, kai ji
nulipa nuo manęs ir nuskuba vykdyt paliepimo. Kai grįžta, aš ne­
švaistau nė suknistos akimirkos. Idiotiškos jos kelnės su debesimis
nuslysta šlaunimis, o juodos kelnaitės nuseka paskui ir lieka gulėt
ant paminkštintų grindų.
- Visą savaitę kankinausi įsivaizduodamas, kaip atrodysi šią
akimirką, - giliai alsuoju, akimis rydamas kiekvieną pusnuogio jos
kūno dalelę. - Tu dieviška, - tariu nustėręs.
Kai ji nusivelka marškinėlius, nesusilaikau nepalinkęs ir nepa­
bučiavęs apvalainų jos klubų linkio. Jos oda nubėga šiurpas, o ji at­
sisega liemenėlę.
Po perkūnais. Iš visų tų kartų, kai su ja mylėjausi, neprisimenu,
kad kada nors būčiau taip įkaitęs. Net tuomet, kai ji pažadindavo mane
savo lūpų glamonėm, niekad nejaučiau tokios gyvuliškos aistros.
Prisitraukiu ją artyn, apžioju vieną krūtį, o kitą Suimu į delną.
Kad išlaikytų pusiausvyrą, kol lūpom atakuoju švelnią jos odą, ji
įsiremia man į pečius.
- O, Dieve, - aimanuoja ji, leisdama nagus man į pečius, o aš
įsisiurbiu į ją dar stipriau. - Prašau, žemiau.
Ji pamėgina švelniai stumtelėt mano galvą žemyn, todėl at­
sakau grybštelėdamas dantim, kad ją paerzinčiau. Pirštų galais
lėtai kankindamas perbraukiu jos krūtis... Šitaip atsilyginsiu už tai,
kad mane gundė ir erzino.
 Ji kilsteli klubus, o aš nusileidžiu tiek, kad patogiai pasiekčiau
papurtus} nervų galūnėlių rezginį tarp jos šlaunų. Tylia aimana ji
ragina mane tęst, todėl, apėmęs ją lūpom, siurbiu ir mėgaujuosi
ten jau besikaupiančia drėgme. Ji tokia šilta ir tokia suknistai
saldi.
- Vien savo pirštų tau neužteko, tiesa? - atsitraukęs paklausiu.
Ji giliai atsidūsta, melsvai pilkšvom akim stebėdama, kaip atlošiu
galvą ir liežuviu perbraukiu jos gaktikaulį.
- Neerzink manęs, - inkščia ji, vėl pešdama mano plaukus.
- Ar po to mūsų pokalbio šią savaitę dar save lietei? - provo­
kuoju. Ji išsiriečia ir aikteli, kai mano liežuvis paliečia tiksliai ten,
kur ji nori.
-N e .
- Meluoji, - netikiu. Žinau, kad ji nesako tiesos, iš to, kaip pa­
rausta jos kaklas ir skruostai ir kaip jos akys žybteli, nusuktos į
veidrodžiais iškaltą sieną. Nuo to pokalbio telefonu, ji tikrai save
lietė... O aš, pamėginęs įsivaizduot ją gulinčią išskėstom kojom,
pirštais žaidžiančią su savim, patiriančią neapsakomą malonumą
nuo to, ko ją išmokiau... Pradedu alsuot į įkaitusią jos odą dar
giliau.
- Tik kartą, - vėl meluoja.
- O gaila, - visiškai nuo jos atsitraukiu.
- Tris kartus, gerai? - akivaizdžiai susigėdusi prisipažįsta Tesa.
- Apie ką galvojai? Kokios mintys padėjo tau pasiekt or­
gazmą? - klausiu, šelmiškai šypsodamasis.
- Apie tave, tik apie tave.
Jos akys viltingos, kupinos troškimo.
Jos prisipažinimas mane sujaudina ir įžiebia dar didesnį
troškimą ją patenkint. Žinau, kad vien liežuviu man prireiktų
mažiau nei minutės, bet nenoriu skubėt. Dar kartą pabučiavęs
aukščiausią tašką tarp jos šlaunų, atsitraukiu ir atsistoju. Tesa vi­
siškai nuoga, o veidrodžiai... Po velnių, veidrodžiai atspindi tobulą
jos kūną, dešimt kartų padaugindami tas gundančias jos formas.
Mane supa švelni jos oda, ir aš viena ranka nusismaukiu savo
 šortus ir apatinius. P radedu traukt aplink krumplius apvyniotą
juostą, bet ji tuoj pat m ane sulaiko.
- Ne, pasilik ją, - paprašo Tesa, o jos akyse žybteli gilesnė, tam ­
sesnė aistra. V adinasi, jai patinka juosta... O gal stebėt mane spor­
tuojant... O gal veidrodžiai...
Paklustu ir prisp au d žiu ją glėby. Mano lūpos pasiglemžia jos
lūpas, ir aš nusitem p iu ją kartu ant pam inkštintų grindų.
Ji delnu perb rau k ia m ano krūtinę, o jos akys virsta tamsiai pil­
komis.
- Tavo kūnas pasikeitė.
- Sportuoju d ar tik savaitę, - apverčiu ją nuogą po savim.
- Bet aš pastebėjau skirtum ą... - Tesa taip lėtai apsilaižo putlias
lūpas, kad nesvarstęs prisispaudžiu prie jos. Tegu žino, koks aš su­
sijaudinęs. O ji tokia švelni, tokia suknistai drėgna... Dar vienas ju ­
desys ir pagaliau atsidursiu joje.
Staiga prisim enu.
- Aš čia netu riu prakeikto prezervatyvo, - nusikeikiu ir įremiu
kaktą jai į petį.
Ji suirzusi atsikvepia, bet tik stipriau suleidžia nagus man į
odą, traukdam a m ane arčiau.
- Man reikia tavęs, - inkščia ji, liežuviu žaisdama mano
burnoje.
Įsiremiu į šiltą, drėgną jos tarpkojį ir pamažu ją užpildau.
- Bet... - žiojuosi prim in t jai apie galimas pasekmes, bet ji už­
merkia akis, o m ane užlieja m alonum o banga, kai skverbiuos į ją
giliau, kaip tik įm anom a giliau.
- Po velnių, kaip aš tavęs pasiilgau, - aimanuoju. Vis dar ne­
galiu patikėt, kokia ji šilta ir švelni, kai mūsų neskiria prezerva­
tyvas. Visas šaltas m ano protas išgaravo kaip dūmas. Visi per­
spėjimai sau ir jai išnyko. Man tereikia kelių sekundžių, dar kelis
kartus įeit į alkaną jos kūną, ir aš sustosiu.
Ištiesęs rankas ir rem dam asis jom į grindis, pakylu. Noriu
stebėt ją, kai judu jos viduj. Ji, pakėlusi galvą, stebi tą vietą, kur
įkaitę mūsų kūnai susijungia.
 - Pasižiūrėk į veidrodį, - sakau. Sustosiu po dar trijų... Gerai,
keturių. Bet negaliu savęs sulaikyt, kai ji pasuka galvą pasižiūrėt į
mudu veidrodinėj sienoj. Jos kūnas atrodo toks švelnus, toks to­
bulas ir toks suknistai baltas, palyginti su juodu rašalu išmarginta
mano oda. Mes esam tikras aistros įsikūnijimas, velnias ir angelas,
o aš dar niekada nesijaučiau taip beprotiškai jos įsimylėjęs.
- Taip ir maniau, kad tau patinka stebėt, net jei tai tik mes.
Taip ir žinojau, po velnių.
Pirštais ji suspaudžia mano juosmenį, traukdama mane arčiau
ir giliau... Ir velnias, privalau sustot, nes jaučiu, kaip kaupiasi spau­
dimas mano klubuose, kai atrandu, kas jai slapčia patinka. Privalau
liautis...
Lėtai atsitraukiu, leisdamas mums abiem pasimėgaut pamažu
besisklaidančia malonumo akimirka. Jos verkšlenimą netrunku
nutraukt nesunkiai įleidęs į ją savo pirštus.
- Dabar tave patenkinsiu, o tada nuvesiu atgal į lovą, - pažadu,
o ji svaigiai nusišypso ir nusigręžia į veidrodį stebėti mane.
- Tyliai, mažute, nenoriu, kad kiti pabustų, - šnabždu jai.
Dievinu jos skleidžiamus garsus ir kaip ji dejuoja mano vardą, bet
mažiausiai mums reikia, kad prie durų prisistatytų bent vienas iš
suknistų Vensų.
Vos po kelių sekundžių pajuntu, kaip jį suspaudžia mano
pirštus. Imu gnaibyt ir čiulpt nervų mazgą virš jos įėjimo, o ji
sugriebia mane už plaukų. Ji veidrody stebi mane, dulkinantį ją
pirštais tol, kol, giliai alsuodama ir kartodama mano vardą, pasi­
neria į orgazmą.
 Šešioliktas skyrius

TESA

Hardinas drėgnu liežuviu perbraukia mano pilvą, krūtinę ir ga­

liausiai švelniai pabučiuoja į smilkinį. Guliu ant grindų šalia jo,
mėgindama atgauti kvapą ir mintyse iš naujo išgyventi iki šios aki­
mirkos vedusius įvykius. Nuoširdžiai tikėjausi, kad pasikalbėsime
apie jo - ne, mudviejų - bendravimo trūkumą, bet, stebėdama jį,
energingai daužantį bokso kriaušę, per kelias akimirkas pradėjau
aikčioti ir šnabždėti jo vardą.
Pasiremiu ant vienos alkūnės ir pažvelgiu į jį.
- Noriu tau atsilyginti.
- Prašom, - išsišiepia jis, vis dar nuo manęs drėgnomis lū­
pomis.
Jam nespėjus nė įkvėpti, staigiai puolu ir apžioju jį lūpomis.
- Velnias, - dejuoja jis. Geidulingi jo skleidžiami garsai pri­
verčia mane netyčia jį paleisti. Hardinas kilsteli klubus nuo grindų
ir, vėl suradęs mano lūpas, įsiskverbia į burną.
- Prašau, Tesa, - meldžia jis.
Ant jo jaučiu savo skonį, tačiau, jam aimanuojant mano vardą,
vos tai pastebiu.
- Aš ne... Velnias, ilgai neišsilaikysiu, - alsuoja jis, o aš pa­
spartinu savo judesius. Staiga jis timpteli mano plaukus ir pakelia
galvą.
- Aš baigsiu tavo burnoj, o tada nusivešiu į lovą ir išdulkinsiu
dar kartą.
 Nykščiu jis perbraukia mano lūpas, o aš juokais krimsteliu jo
piršto galiuką. Jis atlošia galvą ir stipriau suspaudžia mano plaukus
tarp pirštų, o aš toliau glamonėju jį lūpomis.
Jaučiu, kaip jis virpčioja mano burnoje, kaip įsitempia jo kojos,
artėjant prie malonumo viršūnės.
- Po velnių, Tesa... Kaip gera, mažute, - alsuoja jis, išsilie-
damas man į burną. Nuryju viską, ką jis man duoda. Atsistojusi
vienu pirštu nusišluostau lūpas.
- Apsirenk, - nurodo Hardinas, mesdamas man liemenėlę.
Kol mudu su Hardinu paskubomis velkamės drabužius, pa­
gaunu jį vis mane stebint. Nors manęs tai nestebina... Aš ir pati ne­
pajėgiu nuleisti nuo jo akių.
- Pasiruošus? - klausia.
Linkteliu, o Hardinas užgesina šviesas, uždaro duris paskui
mus, tarsi sporto salėje nieko nebūtų įvykę, ir nusiveda mane ko­
ridoriumi. Einame meiliai tylėdami - nepalyginsi su anksčiau tarp
mudviejų tvyrojusia įtampa. Kai pasiekiame mano miegamojo
duris, jis mane sustabdo, švelniai timptelėdamas už alkūnės.
- Reikėjo papasakot apie tą sapną, o ne atsitraukt ir atsiribot
nuo tavęs, - sako jis. Blankių lempučių koridoriuje skleidžiamos
šviesos pakanka, kad jo veide įžiūrėčiau nuoširdumą ir švelnumą
akyse.
- Mums abiem reikia išmokti kalbėtis.
- Tu esi gerokai supratingesnė, nei aš to nusipelnau, - su­
šnabžda jis ir pakelia mano delną sau prie veido. Jis pabučiuoja
kiekvieną mano krumplį, ir nuo tokio jaudinančio jo gesto mano
keliai ima linkti.
Hardinas praveria duris ir, paėmęs mane už rankos, nusiveda
į lovą.
 Septynioliktas skyrius

TESA

Nors Hardino delnai vis dar apvynioti šiurkščia juoda juosta,

gniauždami manuosius jie atrodo tokie švelnūs.
- Tikiuosi, kad per daug tavęs dar neišvarginau, - šypsosi jis,
juosta apvyniota plaštaka braukdamas mano skruostą.
-N e.
Didžiąją įtampos dalį mano viduje jis sugebėjo numalšinti savo
pirštais. Tačiau ne toks subtilus godulys niekur nedingo. Jis visada
manyje.
- Ar tu tikrai ne prieš? Noriu pasakyt, tu norėjai erdvės... Bet
šito erdve nepavadinsi, - mudviem netvirtai mindžikuojant prie
lovos, jis apsiveja mane rankomis.
- Mums vis dar reikia erdvės, bet dabar aš šito noriu, - pa­
aiškinu. Esu tikra, kad Hardinui tai neatrodo itin logiška, nes,
atvirai pasakius, tai neatrodo logiška ir man, ypač dabar, kai viską
užgožia jo buvimas šalia.
- Ir aš, - atsidūsta jis ir įsiremia man į kaklą. - Mums tai rei­
kalinga... Šitaip suartėt, - šnabžda jis. Stipriau suspaudęs mane
glėbyje, Hardinas pasiremia keliais į lovą ir pasiguldo mane po
savimi, švelniai įsisiurbęs į jautrią odą. Jaučiu prie mano kojos
spaudžiamą jo susijaudinimą - jis ir vėl pasiruošęs. Aš taip pat.
- Po galais, kaip aš tavęs pasiilgau... Pasiilgau tavo kūno, -
tyliai šnypščia jis. Pakišęs rankas po medvilniniais marškinė­
liais, jis nutempia juos man per galvą. Kuodas užkliūva už apy­
kaklės, tačiau Hardinas švelniai išnarplioja plaukus ir ištraukia
gumutę, leisdamas jiems laisvai kristi. Jis prispaudžia lūpas prie
mano kaktos. Jo nuotaika po to, kai aistringai mane užpuolė sporto
salėje, visiškai pasikeitė. Ten jis buvo šiurkštus, valdingas ir sek­
sualus. Tačiau dabar jis virto mano Hardinu - tuo švelniu ir jautriu
vyru, besislepiančiu kietame kiaute.
- Tavo širdis, - jo lūpos kybo vos per sprindį nuo manųjų,
o pirštais jis alsuodamas spaudžia vos juntamą pulsavimą mano
kakle, - pradeda pašėlusiai daužytis, kai tave paliečiu, ypač čia, -
laisva ranka nuslysta mano pilvu pižaminių kelnių priekio link. -
Tu visada man pasiruošus, - dūsauja jis, viduriniuoju pirštu brauk­
damas aukštyn žemyn. Pajuntu, kaip įsiliepsnoja oda - šįkart ji
kaista palengva, ne sprogsta nuo švelnaus jo prisilietimo. Hardinas
grąžina pirštus sau prie lūpų. - Tu tokia saldi, - taria jis ir drėgnu
liežuviu perbraukia piršto galiuką.
Jis puikiai žino, ką man daro. Jis žino, kaip mane veikia ne­
padorūs jo žodžiai, kaip verčia jo trokšti. Jis žino, ir jam puikiai
sekasi įžiebti manyje nenumaldomą aistrą.
 Aštuonioliktas skyrius

HAROINAS

Labai gerai žinau, ką jai darau. Žinau, kaip jai patinka mano ne­
švanki kalba, o kai į ją pasižiūriu, ji net nebando to nuslėpt.
- Tu tokia gera mergaitė, - tariu gundomai šypsodamasis, o
ji garsiai atsidūsta vien nuo mano prisilietimo prie liepsnojančios
jos odos. - Pasakyk man, ko nori, - sušnabždu jai į ausį. Aiškiai
girdžiu pašėlusiai besidaužančią jos širdį. Vedu ją iš proto, ir man
tai patinka.
- Tavęs, - atsako ji desperatiškai, miglotai. - Noriu, kad tai da­
rytume lėtai. Noriu pajusti kiekvieną akimirką, kai tavęs nebuvo
šalia.
Timpteliu jos pižamą ir pasižiūriu į ją įsakmiu žvilgsniu. Ne­
tarusi nė žodžio, ji linkteli ir ją nusimauna. Tada, nykščiu pri­
spaudęs plonas medvilnines kelnaites, nuplėšiu nuo jos kūno. Jos
akys - didelės ir tamsios, o lūpos - paraudusios ir pabrinkusios.
Mano judesiai pritraukia ją artyn. Mažais savo delnais ji įsikimba į
mano rankas ir stipriai suspaudžia dailiais pirštukais.
- Nepamiršk prezervatyvo, - primena ji.
Po velnių, jis kitam kambary, kur tikriausiai niekas ir nesi­
tikėjo, kad miegosiu, kai Tesa vos už keleto metrų. Ir keista - prieš
man atvykstant, kažkas į naktinio staliuko stalčių pridėjo prezer­
vatyvų.
- Tu jį paimk, - juokais atkertu, žinodamas, kad pusnuogė ji
tikrai nelakstys koridorium. Švelniai užkišu rankas jai už nugaros
ir, atsegęs liemenėlę, nubraukiu petnešėles nuo pečių.
 - Prezer... - ji prasižioja primint dar kartą.
Tačiau, man lūpom apžiojus apnuogintus spenelius, ji tik giliai
įkvepia. Ją taip jaudina mano prisilietimai, kad noriu pasimėgaut
kiekviena akimirka.
- Ša... - nutildau ją, krimstelėdamas jautrią odą.
Bet vos po akimirkos pakylu. Nešvaistau laiko drabužiams. Aš
bent jau su trumpikėm. Nors, jei būčiau nuogas, vis vien nešvais­
tyčiau laiko rengdamasis.
Grįžtu į miegamąjį su keturiais prezervatyvais rankoj... Gal
pernelyg ambicinga, gal aš pasičiupau per daug, bet pagal tai, kaip
Tesa šį vakarą elgiasi, mums gali prireikt viso stalčiaus.
- Pasiilgau tavęs, - švelniai taria ji droviai šypsodamasi. Su­
pratus, kad ištarė tuos žodžius balsu, jos veidu nuslenka gėdos še­
šėlis.
- O aš tavęs, - atsakau, ir žodžiai nuskamba taip kvailai, kaip
ir tikėjaus.
Be tolesnių banalių pasisakymų, griūnu šalia jos lovoj. Apnuo­
gintomis krūtimis ji sėdi atsirėmusi į galvūgalio lentą šiek tiek su­
lenkusi kelius. Ji visiškai nuoga - jos šlaunis dengia tik kreminės
spalvos atlasiniai patalai, susiliejantys su kremine jos oda.
Pamatęs tokį reginį, esu priverstas save kontroliuot. Privalau
susilaikyt, kad tiesiogine prasme nepasinerčiau į lovą, nenuplėščiau
nuo jos patalų ir nepaimčiau to, kas priklauso man. Noriu, kad
vakarą... Na... Jau rytą praleistume maloniai, todėl nenoriu skubėt.
Šypsodamasis neatitraukiu akių nuo moters lovoj. Ji žvelgia į
mane švelniom, šiltom akim, o jos skruostai paraudę. Kai prisi­
glaudžiu prie jos lovoj, nekantrios rankos tuoj pat ima siekt mano
apatinių ir tempt juos žemyn. Darbą pabaigia jos pėdos, o ji švelniai
suspaudžia mane savo delne.
- Kristau, - sušnypščiu akimirką visiškai apsvaigęs, jusdamas
tik jos prisilietimą. Ji pradeda lėtai sukiot savo mažutį riešą,
pamažu kilnodama, ir mane varo iš proto tai, kad ji tiksliai žino,
kaip mane liest. Atsigulusi ji išlaiko pastovų ritmą, o aš įteikiu jai
prezervatyvą, be žodžių nurodydamas, ką daryt.
 Ji prikanda lūpą ir tuoj pat paklūsta. Pajutęs mane {kalinusį la­
teksą, panosėj nusikeikiu, nes taip ir neįgyvendinom kontracep­
tinių tablečių idėjos. Mudviejų odai susilietus jausmas dieviškas, o
dabar, kai kartą tai pajutau, trokštu vis daugiau.
Ji užsilipa ant manęs ir apžergia liemenį, o mane nuo jos te­
skiria milimetrai.
- Palauk... - sulaikau, švelniai suėmęs jos klubus, ir pasiguldau
šalia. Žavingose jos akyse žybteli sumaištis.
- Kas negerai?
- Nieko... Aš tik noriu ilgiau tave pabučiuot, - patikinu ir,
pirštais apsivijęs sprandą, prisitraukiu jos veidą artyn. Vis pri­
mindamas sau neskubėt, palinkęs virš jos savo burna pasiglemžiu
josios. Jausdamas prie manojo besispaudžianti nuogą jos kūną,
akimirką susimąstau apie tai, kad, nepaisant viso to mėšlo, kurį
priverčiau ją ištvert, ji vis dar čia, ji amžinai čia, ir pats laikas jai
už tai atsilygint. Pasiremdamas viena ranka, užgulu ją ir keliu pra-
skečiu kojas.
- Aš myliu tave... Be galo. Tu vis dar tai žinai, tiesa? - klausiu,
savo liežuviu glamonėdamas jos.
Ji linkteli, deja, trumpai, nelauktai akimirką mintyse vėl iškyla
Zedo veidas. Jo meilės prisipažinimas mano Tesai ir nuolankus jos
priėmimas.
„Ir aš tave myliu“, - aimanavo ji per miegus. Mane nukrečia
šiurpas, priversdamas sustot.
Pastebėjusi mano dvejones, ji panardina pirštus į neklusnius
mano plaukus ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų.
- Grįžk pas mane, - meldžia ji.
Man tik tiek ir tereikia.
Viskas aplink išnyksta, išskyrus švelnų jos kūną po manuoju ir
drėgnumą jai tarp kojų, į kurį skverbiuos. Jausmas nenusakomas.
Kad ir kiek kartų ją paimčiau, man niekada nebus gana.
- Myliu tave, - kartoja ji. Vieną ranką pakišu jai po nugara,
kad mūsų kūnai suartėtų kaip tik įmanoma glaudžiau. Apsilaižau
perdžiūvusias lūpas ir vėl įremiu veidą jai į kaklą, šnabždėdamas

?y
nepadorius žodžius, bučiuodamas ją kaskart, kai ji sudejuoja mano
vardą.
Pajuntu stuburu kylantį spaudimą, įkaitinantį kiekvieną su­
knistą slankstelį. Tesa suleidžia nagus į mano nugarą ties mentėmis,
tarsi siektų rašalu į odą įrašytų žodžių. Žodžių, kurie skirti jai ir tik
jai.
Nuo šios dienos aš daugiau nenoriu būti be tavęs... Ketinu pa­
daryt viską, ko tik prireiks, kad ištesėčiau amžiną savo pažadą.
Palinkstu į ją pasižiūrėt. Viena ranka vis dar laikau ją ap­
glėbęs, kita perbraukiu jos liemenį, abi krūtis ir sustoju šiek tiek
žemiau kaklo.
- Pasakyk man, ką jauti, - kimiai prašau. Vos pajėgiu kon-
troliuot kūnu vilnijantį malonumą. Noriu, kad jis nesibaigtų, kad
tęstųsi ilgiau. Noriu sukurt šitą erdvę, kurioj mudu susilietume.
Mano judesiai paspartėja, o ji viena ranka sugniaužia patalus.
Kiekvienas nuodėmingas mano klubų kryptelėjimas, kiekvienas pa­
sinėrimas į trokštantį jos kūną sustiprina ir įamžina jos poveikį man.
- Labai gera, Hardinai... Labai gera... - jos balsas kimus ir
gilus, o aš praryju jos dejones lyg godus šunsnukis, koks ir esu.
Pajuntu, kaip jos kūnas įsitempia, ir nebegaliu laukt ilgiau. Tyliai
tardamas jos vardą, išsilieju į prezervatyvą ir sukniumbu šalia jos,
gaudydamas kvapą.
Prisitraukiu ją arčiau, o atsimerkęs pastebiu, kad jos odą dengia
plonas prakaito sluoksnis. Atmerktom akim ji stebeilija į ventilia­
torių ant lubų.
- Viskas gerai? - klausiu. Žinau, kad į pabaigą buvau šiurkš­
tokas, bet taip pat žinau, kaip jai tai patinka.
- Taip, žinoma.
Pasilenkusi ji pabučiuoja mano nuogą krūtinę ir pakyla iš lovos.
Nusivylęs atsidūstu, kai ji paslepia kūną po baltais marškinėliais.
- Še, tavo galvos apdangalas, - ji nusišypso, didžiuodamasi savo
banalia pastaba, ir švysteli prakaitu permirkusius marškinėlius, ku­
riais sporto salėj buvau apsivyniojęs galvą, ant lovos. Norėdamas
sulaukt jos reakcijos, susuku audinį ir vėl apsivynioju aplink galvą.
 - Tau jis nepatinka? - paklausiu, o ji sukikena.
- Tiesą sakant, patinka.
Pasilenkusi pakelt savo kelnaičių ir jas maudamasi, Tesa leidžia
man grožėtis reginiu. Jai pasisukiojus, tampa nuostabiai akivaizdu,
kad ji nesegi liemenėlės.
- Gerai. M an taip patogiau, - parodau į keistą galvos ap­
dangalą.
Man tikrai reikia apsikirpt, bet paprastai mane kerpa Stef
draugė Mads su purpuriniais plaukais. Vien pagalvojus apie Stef,
užverda kraujas. Ta prakeikta kvaiša...
- Žemė kviečia Hardiną! - iš nepakančių minčių mane iš­
traukia Tesos balsas.
- Atleisk, - staigiai pakeliu galvą.
Apsimovusi pižamines kelnes, Tesa prisiglaudžia prie manęs
ir, mano nuostabai, pasičiupusi nuotolinio valdymo pultą, pradeda
junginėt kanalus, ieškodama, ką pasižiūrėt. Jaučiuosi šiek tiek ap­
svaigęs, todėl toks jos atšalimas malonus, bet po kelių minučių
pastebiu, kad ji jau kelis kartus giliai atsiduso. Atsigręžęs į ją, iš­
vystu surauktus antakius, tarsi surast įdomią programą būtų sudė­
tingiau, nei yra iš tikrųjų.
- Kas nors negerai? - klausiu.
- Ne, - sumeluoja.
- Tuojau pat pasakyk man, - nenusileidžiu, o ji iškvepia.
- Nieko tokio... Aš tik šiek tiek... - jos skruostai parausta. -
Užsivedusi.
- Užsivedus? Po šito tikrai neturėtum taip jaustis, - atsitraukiu,
kad atidžiau į ją pasižiūrėčiau.
- Aš ne... Na, žinai, aš... Aš ne... - mikčioja ji. Jos drovumas
nesiliauja manęs stebinęs. Vieną minutę ji aimanuoja man į ausį,
kad išdulkinčiau ją stipriau, giliau, greičiau, o kitą ji nebepajėgia
nė minties suregzt.
- Sakyk, - pareikalauju.
- Aš nebaigiau.
 - Ką? - paspringstu. Negi tikrai taip pasinėriau į savo paties pa­
sitenkinimą, kad nepastebėjau jos?
- Tu sustojai prieš pat... - tyliai paaiškina ji.
- Kodėl nieko nesakei? Na, tuomet eikš čia, - timpteliu jos
marškinėlius, norėdamas nurengt.
- Ką ketini daryti? - klausia ji linksmesniu tonu.
- Ša... - Nežinau, ką noriu daryt... Noriu dar kartą su ja pasi­
mylėt, bet man reikia daugiau laiko.
Pala - jau pasiruošęs.
- Darysim tai, ką esam darę tik kartą, - kreivai jai šypteliu, o ji
išpučia akis. - Nes, žinai, kartojimas yra mokslo motina.
- Ir ką gi? - kaip paprastai, jos susijaudinimas virsta nerimu.
Atsigulęs ant nugaros, pasiremiu alkūnėm ir pamoju jai prieit.
- Nesuprantu, - taria ji.
- Ateik čia ir apsižerk mane, - patapšnoju į tuščią vietą abiejose
mano galvos pusėse.
-K ą?
- Tesa, ateik čia, ir išskėsk šlaunis man virš veido, kad galėčiau
tave deramai patenkint, - paaiškinu, lėtai pabrėždamas žodžius.
- A, - cypteli ji. Pastebėjęs dvejonę jos akyse, ištiesiu ranką ir
išjungiu šviestuvą. Noriu, kad ji jaustųsi patogiai. Nors kambary
tamsu, įžvelgiu jos siluetą, pilną jos krūtinę ir patrauklų klubų linkį.
Nusimovusi kelnaites, Tesa, nieko nelaukdama, paklauso ir at­
siklaupia virš manęs.
- Nepakartojamas reginys, - pasišaipau, ir viskas aptemsta. Ji
timptelėjo marškinėlius nuo mano plaukų ant akių. - Tiesą sakant,
taip man patinka dar labiau, - šypsausi jai į šlaunis. Ji juokais man
pliaukšteli. - Rimtai... Tai žiauriai seksualu, - pridedu.
Išgirstu ją juokiantis tamsoje ir, apglėbęs klubus, prisitraukiu
arčiau. Mano liežuviui ją palietus, ji pati pradeda siūbuot klubais,
pešdama mano plaukus ir šnabždėdama mano vardą, kol galiausiai
visiškai panyra į mano teikiamą malonumą.
 Devynioliktas skyrius

TESA

Į tikrovę grįžtu lėtai ir nenoriai, bet džiaugdamasi, kad Hardinas

guli šalia.
- Sveika, - nusišypso jis ir pabučiuoja į lūpas.
Tingiai nusijuokiu, nenorėdama pajudėti. Šiek tiek maudžia
raumenis, bet pačia nuostabiausia prasme.
- Nenoriu, kad rytoj išvažiuotum, - šnabždu, pirštais ve­
džiodama vieną jo tatuiruotės šaką. Medis tamsus, bauginantis
ir detalus. Pradedu svarstyti, ar Hardinas ir vėl išsitatuiruotų nu­
džiūvusį medį, jei tatuiruotę rinktųsi dabar. O galbūt šį kartą ant
šakų kybotų keletas lapų, mat dabar jis laimingesnis ir gyvybin-
gesnis?
- Nenoriu išvažiuot, - paprastai atsako jis.
- Tuomet nevažiuok, - beviltiškumas mano balse akivaizdus.
Išskleidęs pirštus man ant nugaros, Hardinas prispaudžia
mane arčiau.
- Nenoriu išvažiuot, bet žinau, kad tu taip sakai tik dėl to, kad
ką tik tave keletą kartų patenkinau.
Pasibaisėjusi nevalingai rikteliu:
- Tai netiesa! - Hardinas, pralinksmintas mano reakcijos,
sukikena. - Tai tikrai nėra vienintelė priežastis... Galbūt mums
vertėtų susitikinėti savaitgaliais ir pažiūrėti, kur tai nuves?
- Tikiesi, kad važinėsiu čia kiekvieną savaitgalį?
- Ne kiekvieną. Aš taip pat tave aplankysiu, - palenkusi galvą,
pasižiūriu į jį. - Kol kas mums sekasi neblogai.
 - Tesa... - jis atsidūsta. - Jau sakiau tau, ką galvoju apie san­
tykius per atstumą.
Mano žvilgsnis pakyla j kambario prieblandoje ant lubų be­
sisukantį ventiliatorių. Televizoriaus ekrane Reičel pila pom idorų
padažą į Monikos rankinuką.
- Taip, ir vis dėlto tu čia, - nenusileidžiu.
Jis atsidūsta ir timpteli mano plaukų galiukus, kad vėl į jį atsi-
gręžčiau.
- Teisybė.
- Na, esu tikra, kad galėtume pasiekti kokį nors kompromisą,
nemanai?
- Ką siūlai? - tyliai klausia jis, trumpam užmerkęs akis, kad
giliai įkvėptų.
- Tiksliai nežinau... Leisk man pagalvoti, - tariu.
Ką būtent aš jam siūlau? Logiškai mąstant, kol kas mums
vertėtų laikytis bent kažkokio atstumo. Kad ir kaip lengvai širdis
pamirštų, kokių siaubingų dalykų mudu su Hardinu išgyvenome,
protas neleis man atsisakyti paskutinių savigarbos likučių.
Aš Sietle siekiu savo svajonės viena, neturėdama, kur gyventi,
dėl savininkiško Hardino būdo ir mūsų abiejų nenoro sutarti net ir
dėl menkiausių smulkmenų.
- Atvirai pasakius, nežinau, - galiausiai tariu, kai į galvą ne­
šauna joks rimtas pasiūlymas.
- Na, ar tau vis dar manęs reikia? Bent jau tik savaitgaliais? -
klausia jis, tarp pirštų sukiodamas mano plaukus.
- Taip.
- Kiekvieną savaitgalį?
- Daugiau ar mažiau, - šypsausi.
- Ar nori kasdien kalbėtis telefonu kaip praėjusią savaitę?
- Taip.
Man patiko taip paprastai kalbėtis su Hardinu telefonu, kai nė
vienas iš mudviejų nepastebėjome, kaip bėgo minutės ir valandos.
- Vadinasi, viskas bus lygiai taip pat kaip šią savaitę? Ne­
žinau... - sako jis.
 - Kodėl ne? - atrodė, kad iki šiol jam tai tiko, tuomet kodėl jis
prieštarautų tęsti?
- Todėl, Tesa, kad tu Sietle be manęs, ir mes nesam oficialiai
kartu. O jei tu sutiksi ką nors arba...
- Hardinai, - pasiremiu ant alkūnių ir pasižiūriu j jį. Jo žvilgsnis
įsmeigtas į mane, o ant veido krinta mano neklusnių šviesių plaukų
sruoga. Neatitraukdam as nuo manęs akių ir nė nemirktelėdamas,
Hardinas užkiša ją man už ausies. - Aš neketinu su niekuo pažin­
dintis ar susitikinėti. Tenoriu įgyti šiek tiek nepriklausomybės ir
kad abu išmoktume bendrauti.
- Kodėl tau staiga taip prisireikė būti nepriklausomai? -
klausia jis. Nykščiu ir smiliumi jis glosto mano ausį, priversdamas
nugarą pašiurpti. Jei jo tikslas yra mane išblaškyti, jam puikiai
sekasi.
Nepaisydama švelnaus jo prisilietimo ir deginančio žalių akių
žvilgsnio, toliau mėginu priversti jį suprasti.
- Neužsimaniau to staiga. Esu tau tai minėjusi anksčiau. Taip
pat iki šiol nepastebėjau, kokia tapau nuo tavęs priklausoma, ir
man tai nepatinka. Nenoriu tokia būti.
- Aš noriu, - tyliai sako jis.
- Žinau, kad nori, bet aš ne, - tariu, neleisdama ryžtui išga­
ruoti iš mano balso. Mintyse save pagiriu, o tada pradedu vartyti
akis, nes pati netikiu tuo, ką sakau.
- Tai kur visam šitam nepriklausomybės mėšle mano vieta?
- Daryk tai, ką darei iki šiol. Turi leisti man priimti spren­
dimus savarankiškai, neprašius tavo leidimo ir nenusileidus tavo
nuomonei.
- Dabar mano leidimo tau akivaizdžiai nereikia, kitaip neda­
rytum nė pusės to, ką darai.
Nenoriu susipykti.
- Hardinai, - perspėju jį. - Man tai svarbu. Noriu galvoti sa­
varankiškai. Mudu turėtume būti partneriai... Lygūs. Neturėtume
varžytis, kuris turi daugiau įtakosy - kuisdamasi mintyse, sunkiai
randu tinkamesnių žodžių įvardyti tai, ko noriu... Ko man reikia.
 Privalau tai padaryti. Tokia aš esu ir tokia noriu būti. Labai sten­
giuosi atrasti save, suprasti, kas esu, su Hardinu ar be jo.
- Lygūs? Įtaka? Akivaizdu, kad tavo žodis čia paskutinis.
Rimtai.
- Tai išeis į naudą ne tik man... Juk ir tau tai padėjo. Žinai, kad
taip.
- Tikriausiai, bet ką man apie mus galvot, jei sutariam tik gy­
vendami skirtinguose miestuose? - klausia jis... Į žodžius sudė­
damas klausimą, kuris mano galvoje sukosi nuo pat jo atvykimo.
- Na, tai išsiaiškinsime vėliau.
- Aišku, - užsispyręs jis varto akis, bet sušvelnina savo reakciją
pabučiavęs mane j kaktą.
- Prisimeni, ką sakei apie skirtumą tarp meilės ir negalėjimo
gyventi be kito žmogaus? - klausiu.
- Atvirai pasakius, daugiau gyvenime nenoriu girdėt tų žodžių.
Nubraukiu drėgnus plaukus jam nuo kaktos.
- Tai juk tavo žodžiai, - primenu jam. Pirštų galais keliauju jo
nosies linija prie pabrinkusių lūpų. - Nuo to vakaro daug apie tai
galvojau, - prisipažįstu.
- Kodėl? - suirzęs atsidūsta Hardinas.
- Nes pasakei tai ne be priežasties, tiesa?
- Iš pykčio, ir viskas. Aš nė nenutuokiau, ką tai reiškia. Aš tik
elgiausi kaip šunsnukis.
- Kad ir kaip ten būtų, negaliu to pamiršti, - švelniai pa­
tapšnoju jo nosies galiuką.
- Norėčiau, kad negalvotum, nes tarp tų dviejų dalykų nėra
jokio skirtumo, - rūpestingu tonu lėtai kalba jis.
- Kaip tai?
Jis šypteli.
- Aš tave myliu ir negaliu be tavęs gyvent - vienas papildo kitą.
Jei galėčiau be tavęs gyvent, nebūčiau šitaip tavęs įsimylėjęs, ir aki­
vaizdu, kad negaliu būt toli nuo tavęs.
- Tai jau, - stengiuosi nuslėpti besiveržiantį kikenimą. Jis pa­
stebi.
 - Žinau, kad kalbi ne apie mane... Bėgdama man j glėbį, kai at­
važiavau, pati vos neišsitiesei.
Net kambarį gaubiančioje tamsoje įžvelgiu platėjančią skaisčią
jo šypseną. Toks natūralus jo grožis atima kvapą. Mano pasaulyje
negali būti nieko nuostabesnio, kai jis toks atviras ir toks nuo­
širdus.
- Taip ir maniau, kad šito nepamirši! - pliaukšteliu per nuogą
jo krūtinę, o jis staigiu judesiu sugauna mano riešą tarp ilgų pirštų.
- Ar ir vėl mėgini man priešintis? Matei, kas buvo paskutinį
kartą? - jis pakelia galvą nuo čiužinio, o mano kūnu ima plisti
karštis, apsistodamas ties jau maudžiančiomis šlaunimis.
- Pasilik dar vienai dienai? - nekreipiu dėmesio į jo pastabą
apie priešinimąsi. Noriu žinoti, ar turėsime daugiau laiko drauge
rytoj, kad likusias ryto valandas galėtume praleisti... Na... Eidami
imtynių lovoje. - Prašau, - pridedu, trindamasi į jo kaklo linkį.
- Gerai jau, - atsako jis. Jaučiu, kaip juda jo žandikaulis, kai jis
nusišypso man į kaktą. - Bet tik su sąlyga, kad vėl uždengsi man
akis.
Vienu staigiu judesiu jis apsiveja mane rankomis ir apverčia po
savim. Netrukus mudu vėl pasineriame vienas į kitą... Dar ir dar
kartą...
 Dvidešimtas skyrius

HARDINAS

Užėjęs į virtuvę, randu Kimberlę sėdinčią prie pusryčių baro. Ji

nepasidažiusi ir susirišusi plaukus. Abejoju, ar esu ją matęs be ki­
logramo makiažo ant veido, ir Venso labui svarstau, ar nereikėtų
ko nors pasakyt, nes be jo ji atrodo kur kas geriau.
- Tik pažiūrėkit, kas galiausiai išsirito iš lovos, - linksmai
sako ji.
- Taip, taip, - nusimaivau ir praeinu pro ją tiesiai prie ant
tamsaus granito stalviršio stovinčio kavos aparato.
- Kada išvažiuoji? - klausia ji, knaibydama salotas dubeny.
- Rytoj, jeigu jūs nieko prieš. Ar man jau dabar iš čia neš­
dintis? - prisipilu puodelį juodo gėrimo ir atsigręžiu į ją.
- Aišku, kad gali likti, - nusišypso ji. - Tik su sąlyga, kad ne­
nervinsi Tesos.
- Nesiruošiu to daryt, - vartau akis, Vensui užeinant į virtuvę. -
Turėtum šitą laikyt ant trumpesnio pavadėlio, gal net antsnukį
uždėt, - sakau jam.
Kimberlė iškelia man vidurinį pirštą, o jos sužadėtinis giliai ir
skardžiai nusijuokia.
- Tikra dama, - pasišaipau iš jos.
- Tu šiandien neįtikėtinai pakilios nuotaikos, - šelmiškai išsi­
šiepia Kristianas, o Kimberlė piktokai į jį dėbteli.
Ką, po velnių, tai galėtų reikšt?
- Įdomu, kodėl? - priduria jis, o ji niukteli jam alkūne.
 - Kristianai... - subara ji, o jis tik papurto galvą. Iškėlęs ranką,
jis sulaiko ją nuo mėginimo pakartot žaismingą užpuolimą.
- Tikriausiai todėl, kad jis pasiilgo Tesos, - taria Kimberlė, ste­
bėdama, kaip Kristianas apeina milžinišką spintelę virtuvės vidury
ir pasičiumpa bananą iš vaisių krepšio. Lupant bananą, jo akys
žybteli.
- Esu girdėjęs, kad tokio poveikio turi mankšta vidury nakties.
- Ką pasakei? - mano kraujas sustingsta.
- Nusiramink... lis išjungė kamerą prieš prasidedant links­
majai daliai, - patikina Kimberlė.
Kamerą?
Po velnių. Aišku, kad niekšas įsitaisė kamerą sporto salėj...
Tikriausiai visuose bendruose kambariuose įtaisytos apsaugos ka­
meros. Nepaisant nerūpestingo fasado, jis visada buvo paranoikas.
- Ką jūs matėt? - suurzgiu, stengdamasis kontroliuot viduje
pulsuojantį pyktį.
- Nieko. Tik kad į sporto salę užėjo Tesa. Jis susiprato, kad
laikas išjungti... - slėpdama šmaikščią šypseną, Kimberlė prikanda
lūpą, o aš su palengvėjimu atsipučiu. Visą dėmesį skyriau aki­
mirkai su Tesa, todėl apie tokį mėšlą, kaip apsaugos kameros, ne­
pagalvojau.
Susiraukiu Vensui.
- Kodėl apskritai peržiūrinėjai įrašą? Norėjai pasižiūrėt į mane
sportuojantį, kaip koks maniakas?
- Nesikarščiuok. Tikrinau virtuvės monitorių, nes jis buvo su­
gedęs. Sporto salės įrašas buvo rodomas gretimam ekrane.
- Kur jau ne, - atkertu sarkastiškai.
- Hardinas pasiliks dar vienam vakarui. Tu ne prieš, tiesa? -
klausia jo Kim.
- Aišku, ne prieš. Apskritai nesuprantu, kodėl neneši savo už­
pakalio į Sietlą. Žinai, kad mokėčiau tau daugiau negu „Bolthouse“.
- Anksčiau nemokėjai - čia ir buvo problema, - primenu jam,
gudriai šypsodamasis.
 - Tik todėl, kad buvai pirmakursis studentas. Tau pasisekė, kad
gavai mokamą praktiką, ką jau kalbėt apie tikrą darbą be išsila­
vinimo, - gūžteli jis, mėgindamas sumenkint mano argumentą.
Gindamasis sukryžiuoju rankas.
- „Bolthouse“ mano kitaip.
- Jie yra skystablauzdžiai. Ar reikia priminti, kad vien per praė­
jusius metus „Vance“ leidykla juos nepavejamai pralenkė. Išplėčiau
verslą į Sietlą, o iki kitų metų žadu atidaryti kontorą Niujorke.
- Ar visos šitos pagyros veda į kokį nors moralą? - klausiu.
- Taip, moralas toks, kad „Vance“ yra geresnė ir didesnė lei­
dykla, be to, čia dirba ji, - jam nereikia sakyt Tesos vardo, kad
žodžiai užgultų mane visu svoriu. - Studijas baigsi kitą semestrą.
Nepriimk impulsyvaus sprendimo, kuris nulems likusią, dar net
neprasidėjusią karjerą. - Jis atsikanda vaisiaus, o aš susiraukęs
bandau sugalvot kandų atsakymą.
Deja, nieko padoraus į galvą nešauna.
- „Bolthouse“ turi kontorą Londone.
Jis pasižiūri į mane pašaipiu žvilgsniu, netikėdamas savo ausim.
- Kas žada grįžti į Londoną? Tu? - jis nė nemėgina nuslėpt sar­
kazmo savo balse.
- Greičiausiai. Planavau ir vis dar tai svarstau.
- Taip, svarsčiau ir aš, - jis žvilgteli į savo būsimą žmoną. - Tu
niekada negrįši ten gyventi, lygiai kaip aš.
Išgirdusi jo žodžius, Kimberlė nuraudus išsišiepia, o aš pa­
darau išvadą, kad jiedu labiausiai erzinanti pora, kokią tik man yra
tekę sutikt. Atrodo, kad vien iš jų bendravimo aišku, kaip jie vienas
kitą myli. Tai nervina ir verčia jaustis nejaukiai.
- Diskusija laimėta, - prunkšteli Kristianas.
- Aš su tavim nesutikau, - atkertu.
- Taip, - įsiterpia Kimberlė, - bet ir nepaprieštaravai.
Netaręs daugiau nė žodžio, nešuos savo kavą ir kiaušus kuo
toliau nuo Kimberlės.
 Dvidešimt pirmas skyrius

TESA

Rytas išaušta pernelyg greitai, o aš lovoje nubundu viena. Tuščioje

lovos pusėje vis dar matyti Hardino kūno įspaudas, taigi jis tik­
riausiai atsikėlė prieš keletą minučių.
Kaip tik tą akimirką jis tyliai užeina į kambarį su puodeliu
kavos rankoje.
- Labas rytas, - taria, pastebėjęs, kad nebemiegu.
- Labas, - mano gerklė išdžiūvusi. Prisiminusi Hardino pasidi­
džiavimą savo burnoje, pajuntu, kaip viskas viduje įsitempia.
- Kaip jautiesi? - jis pastato garuojančią kavą ant komodos ir
priėjęs prisėda ant lovos krašto šalia manęs. - Atsakyk, - ramiai
priduria, kai užtrunku atsakyti.
- Gerai, tik šiek tiek pavargusi, - ištiesiu rankas ir kojas rąžy­
damasi. Taip... Raumenis tikrai peršti. - Kur tu buvai?
- Nuėjau įsipilt kavos ir paskambint Lendonui. Reikėjo jam
pranešt, kad šiandien negrįšiu, - sako jis. - Tai yra jei tu vis dar
nori, kad likčiau.
- Noriu, - linkteliu jam. - Bet kodėl reikėjo apie tai pranešti
Lendonui?
Jis ranka perbraukia plaukus ir akimis mėgina išskaityti mano
veido išraišką. Nuojauta man kužda, kad kažko nežinau.
- Atsakyk, - paraginu jį jo paties žodžiais.
- Jis prižiūri tavo tėvą.
- Kodėl? - Nuo kada mano tėvui reikalinga auklė?
 - Tavo tėvas mėgina atsikratyt gėrimo įpročio, dėl to. O aš ne
toks kvailas, kad palikčiau jį bute vieną.
- Namie turi alkoholio, tiesa?
- Ne, viską išpyliau. Pamiršk tai, gerai? - jo tonas nebešvelnus.
Jis kalba paskubomis ir yra akivaizdžiai įsitempęs.
- Nieko taip paprastai nepamiršiu. Ar man reikėtų ką nors
žinoti? Nes jaučiuosi taip, lyg nuo manęs būtų kažkas slepiama, -
sukryžiuoju rankas ant krūtinės, o jis giliai, dramatiškai įkvepia,
užmerkdamas akis.
- Taip, tu kai ko nežinai, bet maldauju pasitikėt manim, gerai?
- Ar labai blogai? - klausiu, baimindamasi įmanomų scenarijų.
- Pasitikėk manim, gerai?
- Pasitikėti tavim dėl ko?
- Kad aš viską sutvarkysiu ir kad, kai tau papasakosiu, visas
tas mėšlas nebebus svarbus. Tau ir savų suknistų rūpesčių užtenka.
Prašau, pasitikėk manim, gerai? Leisk man tai padaryt dėl tavęs ir
daugiau neklausinėk, - įtikinėja jis.
Kaip paprastai tokiose situacijose, mane užlieja pradinė panika
ir paranoja, todėl pajuntu nenumaldomą troškimą pagriebti
Hardino telefoną ir pati paskambinti Lendonui. Tačiau Hardino
veido išraiška mane sulaiko. Jis meldžia manęs juo pasitikėti, pa­
tikėti, kad sutvarkys viską, kas ten vyksta. Ir atvirai pasakius, kad
ir kaip norėčiau sužinoti, nemanau, kad pajėgsiu susidoroti su dar
vienu rūpesčiu.
- Gerai, - atsidūstu.
Jis suraukia antakius ir palenkia galvą į šalį.
- Tikrai?
Esu tikra, jis liko priblokštas, kaip lengvai pavyko įtikinti mane
nusileisti.
- Taip. Pažadu pasistengti nesijaudinti dėl tėvo situacijos, jei
prisieksi, kad man geriau nieko nežinoti.
- Prisiekiu, - linkteli jis.
Stengiuosi juo patikėti.
 - Gerai, - įtvirtinu mūsų susitarimą, stengdamasi numalšinti
žudantį troškimą sužinoti, kas vyksta. Privalau Hardinu pasitikėti.
Privalau prisiversti juo pasitikėti. Jei to nepadarysiu, kaip galiu
galvoti apie kokią nors ateitį drauge?
Atsidūstu, o Hardinas mano paklusnumą sutinka su šypsena.
 Dvidešimt antras skyrius
TESA

- Atrodo, visus šiuos padėkos atvirukus klubo atidaryme da­

lyvavusiems ir sėkmės mums atnešusiems svečiams teks pasirašyti
man, - ironiškai šypteli Kimberlė, mojuodama man voku, kai
užeinu į virtuvę. - Ką judu planuojate šiandienai?
Žvilgteliu į krūvelę atvirukų, kuriuos ji jau pasirašė, į kitą
krūvelę, kurie dar laukia savo eilės, ir susimąstau, į kelis skirtingus
verslus Kristianas yra investavęs, jei visi šie žmonės, kuriems ji
dėkoja, yra vienokie ar kitokie „partneriai“. Vien iš jo namų dydžio
galima spėti, kad leidykla ir džiazo klubas nėra vieninteliai jo
pajamų šaltiniai.
- Dar nežinau. Nuspręsime, kai Hardinas baigs praustis, - at­
sakau ir pastūmiu jai dar vieną krūvelę neadresuotų vokų.
Turėjau verste priversti Hardiną praustis vieną - jis vis dar pyko,
kad užsirakinau vonioje, maudydamasi pati. Kad ir kiek kartų būčiau
jam kartojusi, kaip nejaukiai jausčiausi žinodama, kad Vensai užtiko
mus drauge prausiantis po dušu jų namuose, jis tik kreivai dirstelėjo
į mane ir priminė, kad per pastarąsias dvylika valandų jų namuose
užsiėmėme kai kuo daugiau nei maudynėmis kartu.
Nepaisydama jo maldavimų nenusileidau. Tai, kas įvyko sporto
salėje, įvyko iš aistros ir buvo visiškai neplanuota. Nematau nieko
blogo ir kad mylėjomės mano kambaryje, mat kol kas tai - mano
miegamasis, o aš esu pakankamai suaugusi, kad laisva valia su­
tikčiau santykiauti su savo... Kad ir kas man šiuo metu būtų Har­
dinas. Vis dėlto maudynės duše kartu yra kas kita.
 Būdamas tikras užsispyrėlis, Hardinas vis dar su manim ne-
sutiko, todėl paprašiau jo atnešti stiklinę vandens iš virtuvės. Pra­
dėjau raukytis, o jis patikėjo. Kai tik jis išėjo, koridoriumi nėriau į
vonią ir užsirakinau duris, nepaisydama piktų jo reikalavimų įsi­
leisti.
- Tegu jis vežasi tave pasižvalgyti po miestą, - pasiūlo Kim-
berlė. - Galbūt, jei pasinersite į kultūrinį miesto gyvenimą, tai
padės jam apsigalvoti ir persikraustyti čia su tavimi.
Kol kas nenoriu leistis į tokias rimtas diskusijas.
- Taigi... Saša atrodė miela, - sakau, akivaizdžiai mėgindama
nukreipti kalbą nuo sudėtingų savo pačios santykių.
- Saša? Miela? Nepasakyčiau, - prunkšteli Kimberlė.
- Ji juk žino, kad Maksas vedęs, tiesa?
- Žinoma, žino, - ji apsilaižo lūpas. - Bet ar jai tai rūpi? Nė
truputėlio. Jai patinka pinigai ir prabangūs papuošalai, kuriuos jis
jai dovanoja. { jo žmoną su dukra jai nusispjaut, - Kim balse iš­
girstu akivaizdų nepritarimą ir nudžiungu, kad šiuo klausimu mu­
dviejų nuomonės sutampa.
- Maksas yra šunsnukis, tačiau stebiuosi, kad jam užtenka
drąsos rodytis su ja viešumoje. Noriu pasakyti, nejau jam vis vien,
kad Denisė arba Liliana gali sužinoti?
- {tariu, kad Denisė jau žino. Ištekėjus už tokio kaip Maksas,
belieka tikėtis ne vienos tokios Sašos, o vargšelė Liliana jau ir taip
niekina savo tėvą, todėl jai žinojimas nieko nepakeistų.
- Kaip liūdna. Jie susituokė dar studijuodami, tiesa? - kažin
kiek Kimberlė žino apie Maksą ir jo šeimą? Turint galvoje jos
pomėgį liežuvauti, esu tikra, kad informacijos ji turi pakankamai.
- Jie susituokė vos baigę universitetą. Kilo tikrų tikriausias
skandalas, - atsiradus galimybei kam nors papasakoti sultingą is­
toriją, Kimberlės akys žybteli. - Pasirodo, Maksas turėjo vesti kitą
moterį, kurios šeima palaikė artimus ryšius su Makso. Iš esmės
tai turėjo būti verslo sandoris. Makso tėvas paveldėjo didžiulius
turtus - manau, kad bent iš dalies dėl to Maksas yra toks niekšas.
Kai jis papasakojo Denisei privaląs vesti kitą, vargšelei širdis iš
skausmo plyšo, - užuot paprastai dalijusis gandais, Kimberlė pa­
sakoja istoriją taip, tarsi pati būtų buvusi jos liudininkė. Nors
galbūt liežuvaujant visuomet taip atrodo?
Prieš tęsdama ji gurkšteli vandens.
- Kad ir kaip ten būtų, baigęs universitetą Maksas pasipriešino
tėvo valiai ir tiesiogine prasme paliko tą moterį laukti prie alto­
riaus. Savo vestuvių dieną jis pasirodė Trišės ir Keno namuose vil­
kėdamas smokingą ir laukė, kol Denisė išeis lauk. Tą patį vakarą
penkiese jie papirko pastorių prabangiu buteliu viskio ir paskuti­
niais sukrapštytais pinigais. Denisė su Maksu susituokė prieš pat
vidurnaktį, o po kelių savaičių sužinojo, kad laukiasi Lilianos.
Kažkodėl man sunkoka įsivaizduoti iki ausų įsimylėjusį,
Londono gatvėmis bėgiojantį Maksą su smokingu, besivaikantį
mylimą moterį. Tą pačią moterį, kurią dabar nuolatos apgaudinėja
voliodamasis lovoje su visokiomis sašomis.
- Nenoriu kištis, bet ar Kristiano... - nesu tikra, kaip ją pava­
dinti, - noriu pasakyti, Smito mama, ar ji...
Supratingai šypsodamasi, Kimberlė nutraukia mano mik­
čiojimą:
- Roza jų rate pasirodė gerokai vėliau. Tarp dviejų porų Kris­
tianas visuomet buvo tarsi šuniui penkta koja. Kristianui nu­
traukus bendravimą su Kenu ir atvykus į Ameriką... Na, tuomet jis
ir susipažino su Roza.
- Kiek laiko jie buvo susituokę? - Kimberlės veide ieškau ne­
smagumo ženklų. Nenoriu kištis į nesavus reikalus, bet mane ne­
apsakomai žavi šios draugų grupės istorija. Tikiuosi, Kimberlė
pažįsta mane pakankamai, kad užduodami klausimai jos nebeste­
bintų.
- Tik porą metų. Prieš jai susergant, jie susitikinėjo vos keletą
mėnesių, - jos balsas sutrukčioja, o akyse ima kauptis ašaros. - Ne­
paisydamas to, jis ją vedė... Prie altoriaus ją nuvežė... Invalido veži­
mėlyje... Jos tėvas, kuris reikalavo tai padaryti. Pusiaukelėje altoriaus
link Kristianas ją pasitiko ir nuvežė likusį kelią, - Kimberlė sukūk-
čioja, o aš nusišluostau savo pačios skruostais riedančias ašaras.
 - Atleisk, - taria ji, blausiai šypsodamasi. - Seniai nepasakojau
šios istorijos. Ji mane visuomet sujaudina, - iš dėžutės ant stal­
viršio ištraukusi šūsnį servetėlių, paduoda keletą man. - Vien apie
tai pagalvojusi suprantu, kad po kandžiu humoru ir neprilygstamu
sumanumu slypi neįtikėtinai mylintis vyras.
Ji pasižiūri į mane, tada į vokų krūveles.
- Velnias, ašarų prilašėjo ant vokų! - rikteli ji, akimirksniu nu­
siramindama.
Norėčiau daugiau paklausinėti apie Rozą su Smitu, Keną su
Triše studijų laikais, bet nenoriu jos spausti.
- Jis mylėjo Rozą, o ji jį pagydė net pati gulėdama mirties
patale. Per visą gyvenimą jis mylėjo tik vieną moterį, ir ji galiausiai
jį iš to išvadavo.
Kad ir kokia žavi būtų ši istorija, aš tik dar labiau susipai­
niojau. Kas buvo Kristiano mylimoji, po kurios jam reikėjo laižytis
žaizdas?
Kimberlė išsipučia nosį ir pakelia akis. Atsigręžusi tarpduryje
išvystu nejaukiai į mudvi su Kimberle žvilgčiojantį Hardiną, besi­
stengiantį suprasti, kad čia vyksta.
- Ką gi, akivaizdu, kad užėjau ne laiku, - sako jis.
Nesulaikau šypsenos, pagalvojusi, kaip turėtume atrodyti iš
šalies, abi sriūbaudamos be jokios priežasties greta galybės vokų
ant stalviršio.
Hardino plaukai dar drėgni, o veidas švariai nuskustas. Su pa­
prastais juodais marškinėliais ir džinsais jis atrodo neįtikėtinai. Jis avi
tik kojines. Be žodžių kviesdamas mane pas save, jis atrodo atsargus.
- Ar ketinate vakarieniauti su mumis? - klausia Kimberlė, o aš
pereinu kambarį ir sustoju šalia Hardino.
- Taip, - atsakau tą pačią sekundę, kai Hardinas sako „ne“.
Kim nusijuokia ir papurto galvą.
- Ką gi, parašykite man žinutę, kai apsispręsite.

Po kelių minučių, kai mudu su Hardinu ruošiamės išeiti, iš šoni­

nio kambario staiga išnyra Kristianas su plačia šypsena veide.
 - Lauke siaubingai šalta. Berniuk, kur tavo paltas?
- Visų pirma, man palto nereikia. Visų antra, nevadink manęs
berniuku, - Hardinas varto akis.
Iš spintos prie durų Kristianas ištraukia storą tamsiai mėlyną
paltą.
- Štai, apsivilk šitą. Čia tikra prakeikta krosnis.
- Tai jau ne, po velnių, - atkerta Hardinas, o aš nesusilaikau
nenusijuokusi.
- Nebūk kvailas. Lauke temperatūra žemiau nulio. Tavo dama
gali paprašyti, kad ją sušildytum, - pašiepia Kristianas, o Hardinas
žvilgteli į purpurinį mano nertinį, purpurinį paltą ir purpurinę
kepuraitę, dėl kurios jis nesiliauja iš manęs šaipytis, vos ją užsi­
maukšlinau. Tuos pačius drabužius vilkėjau tą vakarą, kai jis nu­
sivežė mane pačiuožinėti. Tuomet jis taip pat nesiliovė šaipęsis. Kai
kurie dalykai niekada nesikeičia.
- Gerai jau, - burbteli Hardinas, kišdamas ilgas rankas į palto
rankoves. Nenustembu, kai ir toks įvaizdis jam tinka. Net palto
priekyje prisiūtos didelės bronzinės sagos ir prie paprasto Hardino
stiliaus atrodo itin vyriškai. Su naujaisiais džinsais, kurie man ne­
paprastai patinka, vienspalviais juodais marškinėliais, juodais au­
liniais batais ir šiuo paltu jis atrodo, lyg būtų nužengęs tiesiai iš
žurnalo viršelio. Paprasčiausiai neteisinga, kad jis nė nesisteng­
damas atrodo toks tobulas.
- Ar dar ilgai spoksosi?
Hardino žodžiai priverčia mane pašokti. Jis kreivai šypteli ir
paima mano ranką į šiltą delną.
Kaip tik tuomet per svetainę į vestibiulį atskuba Kimberlė su
Smitu paskui.
- Luktelėkite! Smitas nori jūsų kai ko paprašyti, - meiliai šyp­
sodamasi, ji pasižiūri į būsimą posūnį ir paragina, - nagi, mie­
lasis.
Šviesiaplaukis berniukas pasižiūri tiesiai į Hardiną.
- Ar gali nusifotografuoti mano namų darbui?
 - Ką? - Hardinas vos pastebimai pablykšta ir pasižiūri į mane.
Žinau, kaip jam nepatinka fotografuotis.
- Jis daro kažką panašaus į koliažą. Sakė, kad nori ir tavo nuo­
traukos, - paaiškina Kimberlė Hardinui, o aš atsigręžusi žvilgsniu
meldžiu jo neatsakyti berniukui, kuris akivaizdžiai jį garbina.
- E, gerai, - Hardinas pasimuisto ir pasižiūri į Smitą. - Ar Tesa
taip pat gali būt nuotraukoje?
- Tikriausiai, - gūžteli Smitas.
Šypteliu jam, tačiau jis, atrodo, nepastebi. Hardinas meta man
„aš jam patinku labiau nei tu, ir man nė nereikia stengtis“ žvilgsnį,
o aš, eidama atgal į svetainę, švelniai niukteliu jam alkūne. Nusi­
tempiu kepuraitę nuo galvos ir gumute nuo riešo susirišu plaukus
nuotraukai. Hardinas net nesistengdamas atrodo neapsakomai
patrauklus - jam tereikia stovėti nejaukiai susiraukus, ir jis atrodo
tobulas.
- Užtruksim tik sekundę, - sako Kimberlė.
Hardinas pasislenka artyn ir tingiai apkabina mano liemenį
ranka. Išsišiepiu savo „komercine“ šypsena, o jis stengiasi šypsotis,
nerodydamas dantų. Niukteliu jam, ir jo šypsena nušvinta kaip tik
tuomet, kai Kimberlė paspaudžia mygtuką.
- Ačiū, - akivaizdu, kad ji nuoširdžiai džiaugiasi.
- Einam, - sako Hardinas, o aš linkteliu ir, pamojusi Smitui,
nuseku Hardiną per vestibiulį.
- Pasielgei labai gražiai, - tariu jam.
- Kaip pasakysi, - nusišypso jis ir prispaudžia savo lūpas prie
manųjų. Išgirstu tylų fotoaparato spragtelėjimą ir atsitraukusi nuo
jo pastebiu prietaisą vėl pakėlusią Kimberlę. Hardinas pasuka
galvą, kad pasislėptų mano plaukuose, o ji spragteli dar kartą.
- Gana, po galais, - atsidūsta jis ir išsitempia mane pro duris. -
Kodėl šitai šeimai taip patinka filmuot ir fotografuot? - toliau
skundžiasi Hardinas, o aš uždarau sunkias duris paskui mus.
- Filmuoti? - klausiu.
- Nesvarbu.
 Lauke mudu pasitinka žvarbus oras, todėl paskubomis pasi­
leidžiu plaukus ir vėl užsimaukšlinu kepurę.
- Važiuosim tavo automobiliu ir pirmiausia sustosim pakeist
tepalų, - ūžaujant vėjui, pareiškia Hardinas. Pasikuitusi palto ki­
šenėse, išsitraukiu raktelius ir ištiesiu jam, bet jis papurto galvą ir
man po nosimi pamoja savo raktų pakabuku. Ant jo kabo vienas
raktas su pažįstama žalia juostele.
- Pamiršai atsiimt savo raktą, kai palikai visas dovanas, - sako
jis.
- A... - mintis tuoj pat užlieja prisiminimai apie tai, kaip palikau
brangiausius daiktus krūvelėje prie lovos, kuria seniau dalijomės. -
Norėčiau greitu metu tuos daiktus susigrąžinti, jei tu nieko prieš.
Hardinas įsėda į automobilį, į mane nė nebepažvelgęs.
- Aha, gerai. Aišku, - burbteli per petį.
Automobilyje Hardinas įjungia šildytuvą visu pajėgumu ir iš­
tiesia ranką, siekdamas manosios. Nuleidęs mudviejų rankas ant
mano šlaunies, pirštais jis ima vedžioti mano riešą, kur paprastai
kabo apyrankė.
- Man nepatinka, kad ją palikai... Ji turėtų būt čia, - spusteli
mano riešą.
- Žinau, - tyliai sušnabždu. Kiekvieną dieną ilgiuosi tos apy­
rankės. Ir e. skaityklės. Noriu susigrąžinti ir laišką, kurį jis man
parašė. Noriu jį perskaityti dar daugybę kartų.
- Galbūt galėtum viską atvežti, kai aplankysi kitą savaitgalį? -
viltingai klausiu.
- Taip, aišku, - atsako jis, nenuleisdamas akių nuo kelio.
- Ir apskritai kodėl važiuojame pakeisti tepalų? - klausiu. Ga­
liausiai iš ilgo privažiavimo prie namų išsukame į gatvę.
- Nes jau laikas, - jis beda į nedidelį lipduką ant priekinio
stiklo.
- Gerai...
- Ką? - dėbteli jis į mane.
- Nieko. Paprasčiausiai keista, kad važiuoji pakeisti kažkieno
kito automobilio tepalų.
 - Ištisus mėnesius aš vienintelis važiuodavau pakeist tavo
tepalų. Kodėl staiga nustebai?
Jis teisus. Jis visuomet rūpinosi mano automobiliu, ir net
įtariu, kad kartais dėl savo paranojiškumo taisė ar keitė detales,
kurių taisyti ar keisti net nereikėjo.
- Nežinau. Tikriausiai kartais pamirštu, kad buvome normali
pora, - prisipažįstu muistydamasi sėdynėje.
- Paaiškink.
- Nelengva prisiminti mažų, normalių dalykų, pavyzdžiui,
tepalų keitimo arba to karto, kai leidai man supinti tavo plaukus, -
prisiminimas priverčia nusišypsoti. - Kai atrodo, kad amžinai
kapstomės kokioje nors krizėje.
- Visų pirma... - kreivai šypteli jis, - daugiau niekada neuž­
simink apie tą kasyčių pynimo fiasko. Abu žinom, kad leidausi tik
tada, kai papirkai mane sausainiais ir seksualinėm paslaugom, - jis
švelniai spusteli mano šlaunį, ir per visą kūną nuvilnija karštis. -
Visų antra, iš dalies tu teisi. Būtų malonu, jei galėtum prisimint
mane negalvodama apie nepralenkiamą mano sugebėjimą viską
suknist.
- Ne tu vienas dėl to kaltas. Mes abu klydome, - pataisau jį.
Hardino klaidos paprastai padarydavo daugiau žalos nei manosios,
bet aš taip pat prisidėjau. Privalome liautis kaltinę save ar vienas
kitą ir pasistengti pradėti priiminėti sprendimus drauge. Taip ne­
nutiks, jei Hardinas ir toliau baus save už kiekvieną praeityje pa­
darytą klaidą. Jis turi kaip nors sau atleisti... Kad galėtų viską pa­
miršti ir tapti tokiu žmogumi, kokiu, žinau, trokšta būti.
- Tu neklydai, - atšauna jis prieštaraudamas.
- Užuot čia sėdėję ir ginčijęsi, kas klydo, o kas ne, verčiau nu-
spręskime, ką veiksim po to, kai pakeisime tepalus.
- Tada nupirksim tau „iPhoneą", - atsako jis.
- Kiek kartų reikės tau kartoti, kad nenoriu „iPhoneo4? -
burbteliu. Gal mano telefonas ir lėtas, bet „iPhone’ai“ yra brangūs
ir sudėtingi - du dalykai, kurių šiuo metu mano gyvenime reikia
mažiausiai.
 - Visi nori „iPhoneo". l\i paprasčiausiai esi iš tų žmonių, kurie
nenori pasiduoti mados tendencijoms, - jis pasižiūri į mane ir šė­
toniškai blyksteli duobutėmis skruostuose. - Dėl to universitete vis
dar nešiojai sijonus iki žemės, - jis tikriausiai įsivaizduoja, kad tai
neapsakomai juokinga, mat automobilio saloną užlieja jo kvato­
jimas.
Juokais susiraukiu.
- Ir apskritai dabar neturiu jam pinigų. Reikia taupyti maistui
ir butui. Na, žinai, būtiniems dalykams, - vartydama akis, nusi­
šypsau, kad nepasirodyčiau pernelyg atšiauri.
- Įsivaizduok, ką galėtume daryti, jei ir tu turėtum „iPhoneą“.
Galėtume bendraut daugybe kitokių būdų, be to, žinai, kad aš tau
jį nupirkčiau, todėl daugiau neminėk pinigų.
- Įsivaizduoju, kad tada galėtum sekti, kur yra mano telefonas,
ir taip mane šnipinėti, - pasišaipau, nekreipdama dėmesio į ne­
blėstantį jo norą viską man pirkti.
- Ne, bet galėtume, tarkim, kalbėtis su vaizdu.
- Kam mums to reikia?
Jis pasižiūri į mane taip, tarsi man būtų išdygusi dar viena pora
akių, ir papurto galvą.
- Nes įsivaizduok, kad kiekvieną dieną galėtum mane matyti
savo naujo, blizgančio „iPhone’o“ ekrane.
Galvoje kaipmat kyla mintys apie seksą telefonu, vaizdo po­
kalbius ir mane, begėdiškai žiūrinėjančią save tenkinančio Hardino
nuotraukas. Kas man darosi?
Mano skruostai nukaista, o akys nenorom nukrypsta į jo kelius.
Vienu pirštu Hardinas kilsteli mano smakrą, kad pasižiūrėčiau
i ji-
- Tu apie tai galvoji... Apie visus tuos nepadorius dalykėlius,
kuriuos galėčiau daryt, jei turėtum „iPhoneą“.
- Visai ne, - sumeluoju ir laikydamasi įsikibusi savo užsis­
pyrimo nepirkti naujo telefono pakeičiu temą. - Naujasis mano
kabinetas visai nieko... Vaizdas pro langą neįtikėtinas.
- Tikrai? - Hardino tonas akimirksniu paniūra.
 - Taip, o vaizdas pro poilsio kambario langą dar geresnis.
Trevoro kabinete yra... - nutylu nebaigusi minties, tačiau per vėlu.
Hardinas jau piktai žvilgčioja į mane, laukdamas, kad pabaigčiau.
- Ne, ne. Tęsk.
- Iš Trevoro kabineto matyti šauniausia panorama, - sakau
jam gerokai aiškesniu ir ramesniu tonu nei jaučiuosi.
- Ir kaip dažnai tu lankaisi jo kabinete, Tesa? - Hardino akys
plyksteli į mane ir atgal į kelią.
- Šią savaitę buvau ten du kartus. Mes kartu pietaujame.
- Ką jūs darot? - rikteli Hardinas. Taip ir maniau, kad apie
Trevorą reikėjo užsiminti tik po vakarienės. Arba apskritai apie jį
nekalbėti. Nereikėjo nė jo vardo ištarti.
- Paprastai pietauju su juo, - prisipažįstu. Mano nelaimei, kaip
tik tuomet sustojame užsidegus raudonam šviesoforo signalui, ir
man belieka nuolankiai priimti piktą, svilinantį Hardino žvilgsnį.
- Kiekvieną dieną?
- Taip...
- Ar tam yra kokia nors priežastis?
- Jis yra vienintelis mano pažįstamas, pietaujantis tuo pat
metu. Pastaruoju metu Kimberlė taip užsiėmusi pagalba Kris­
tianui, kad nė nepietauja, - abiem rankomis mosuoju priešais save,
mėgindama paaiškinti.
- Tai pasikeisk pietų laiką.
Įsižiebia žalia šviesa, bet Hardinas nepaspaudžia greičio pedalo
iki tol, kol mums už nugarų pasigirsta piktas pyptelėjimas.
- Neketinu keisti savo pietų laiko. Trevoras yra mano kolega -
istorijos pabaiga.
- Ką gi, - giliai įkvepia Hardinas, - man labiau patiktų, jeigu
nepietautum su prakeiktu Trevoru. Negaliu jo pakęst.
Juokdamasi nuleidžiu ranką sau ant kelių ir suimu Hardino
delną.
- Tavo pavydui nėra jokios priežasties. Taip jau yra, kad
daugiau neturiu su kuo pietauti, ypač kai kitos dvi moterys, kurios
pietauja tuo pat metu, visą savaitę kreivai į mane žiūrėjo.
 Lyg niekur nieko persirikiuodamas į kitą juostą, Hardinas
žvilgteli j mane.
- Kaip tai jos kreivai į tave žiūrėjo?
- Na, jos nieko blogo nedarė. Nežinau, gal aš paprasčiausiai
esu paranoike.
- Papasakok man. Kas atsitiko? - ragina jis.
- Nieko rimto, paprasčiausiai jaučiu, kad dėl kažkokios prie­
žasties aš joms nepatinku. Nuolatos pagaunu jas spoksančias į
mane ir besišnabždančias arba kikenančias. Trevoras sakė, kad
joms patinka skleisti gandus, ir prisiekiu, girdėjau jas kalbantis
apie tai, kaip gavau savo darbą.
- Kalbantis apie ką? - sušnypščia Hardinas. Jis taip stipriai su­
spaudžia vairą, kad jo krumpliai pabąla.
- Jos pasakė kažką panašaus į „šiaip ar taip, žinom, kaip ji gavo
darbą“.
- Ar tu joms ką nors atsakei? Ar minėjai Kristianui?
- Ne, nenoriu, kad kiltų nesusipratimų. Aš čia dar tik savaitę.
Nenoriu jų skųsti kaip kokia mokinukė.
- Velniop. Privalai liept toms boboms atsiknist arba aš pats pa­
sakysiu Kristianui. Kokie jų vardai? Gali būti, kad aš jas pažįstu.
- Nieko čia baisaus, - sakau, mėgindama padaryt nekenks­
mingą sprogmenį, kurį akivaizdžiai užtaisiau pati. - Kiekviename
darbe būna klastingų intrigančių. Taip jau sutapo, kad mano darbe
jos nusitaikė į mane. Nenoriu, kad tai taptų sunkumu - tetrokštu
pritapti ir galbūt susirasti keletą draugų.
- Nepavyks, jei leisi joms elgtis kaip kalėms ir visą dieną trai-
niosies su Trevoru, - jis apsilaižo lūpas ir giliai įkvepia.
Aš taip pat atsidūstu ir pažvelgiu į jį, svarstydama, ar vertėtų
stoti ginti Trevoro.
Velniop.
- Trevoras vienintelis iš visų ten dirbančių bent jau stengiasi
būti man malonus, be to, aš jį jau pažįstu. Todėl ir pietų metą
praleidžiu su juo, - per langą stebiu bėgantį mėgstamiausią savo
miestą pasaulyje, laukdama sprogimo.
 Kai Hardinas neatsako, pažvelgiu į jį ir lazerinį jo žvilgsnį į
kelią.
- Aš labai pasiilgau Lendono.
- Jis taip pat tavęs pasiilgo. Ir tavo tėvas.
Atsidūstu.
- Noriu sužinoti, kaip jis laikosi, bet jei paklausiu vieno, klau­
simai pasipils kaip iš gausybės rago. Žinai, kokia aš.
Krūtinėje sukyla nerimas, kurį iš paskutiniųjų stengiuosi su­
tramdyti ir giliai užrakinti.
- Žinau, dėl to į juos ir neatsakysiu.
- O kaip Karen? Ir tavo tėtis? Argi ne liūdna, kad jų pasiilgau
labiau negu savo pačios tėvų? - klausiu.
- Ne, turint galvoj, kokie yra tavo tėvai, - jis suraukia nosį. - O
atsakymas į tavo klausimą tikriausiai yra: jie laikosi gerai. Nelabai
domiuosi.
- Tikiuosi, kad netruksiu čia pradėti jaustis kaip namie, - ne­
pagalvojusi lepteliu ir atsilošiu odinėje sėdynėje.
- Nepanašu, kad kol kas Sietlas tau patiktų, tai ką, po velnių,
tu čia veiki? - Hardinas įsuka į aikštelę šalia nedidelio pastato. Jo
priekyje pakabintame milžiniškame geltoname skelbime žadamas
draugiškas aptarnavimas ir tepalų keitimas per penkiolika minučių.
Nežinau, ką jam atsakyti. Baiminuosi su Hardinu dalytis savo
nerimu ir abejonėmis dėl persikėlimo. Ne dėl to, kad juo nepa­
sitikėčiau, tačiau nenoriu suteikti jam galimybės pradėti spausti
mane grįžti. Dabar man iš tiesų praverstų drąsinantys žodžiai, bet,
atvirai pasakius, verčiau nutylėsiu, nei iš Hardino išgirsiu „ar aš
tau nesakiau“, o tai yra labai tikėtina.
- Negaliu sakyti, kad man čia nepatinka. Paprasčiausiai dar ne­
apsipratau. Prabėgo dar tik savaitė, o aš vis dar įpratusi prie savo
rutinos ir Lendono, ir tavęs, - aiškinu.
- Atsistosiu į eilę ir susirasiu tave viduj, - taria Hardinas, ne­
kreipdamas dėmesio į mano atsakymą.
Linktelėjusi išlipu iš automobilio ir per šaltį nuskubu į nedidelį
autoservisą. Laukiamajame dvokia svylančia guma ir išsivadėjusia
 kava. Apžiūrinėdama įrėmintą seno automobilio fotografiją, pa-
juntu Hardino ranką sau ant nugaros.
- Neturėtume ilgai užtrukt, - jis paima mane už rankos ir nu­
siveda prie dulkėtos odinės sofos laukiamojo viduryje.
Po dvidešimties minučių jis jau žingsniuoja po juodom is ir
baltomis plytelėmis išklotas grindis. Patalpoje nuskam ba varpelis,
pranešdamas, kad kažkas užėjo.
- Iškaba lauke skelbia, kad keičiat tepalus per penkiolika mi­
nučių, - Hardinas užsipuola jaunuolį tepaluotu kombinezonu.
- Aha, taip ir yra, - gūžteli vyrukas. Už ausies užkišta cigaretė
nukrinta ant prekystalio, o jis ją pasičiumpa pirštinėta ranka.
- Tu čia rimtai? - suurzgia Hardinas, akivaizdžiai netekęs kan­
trybės.
- Jau beveik baigėme, - patikina mechanikas ir pasišalina iš
laukiamojo taip pat netikėtai, kaip užėjo. Negaliu jo kaltinti.
Atsigręžiu į Hardiną ir atsistoju.
- Viskas gerai, mes niekur neskubame.
- Jis švaisto mano laiką su tavim. Mes teturim mažiau nei parą,
o jis švaisto ją vėjais.
- Viskas gerai, - nužingsniuoju skersai plytelėmis išklotas
grindis ir atsistoju priešais jį. - Mes juk čia. Kartu, - sukišu rankas
į Kristiano palto kišenes, o jis tvirtai suspaudžia lūpas, kad nu­
slėptų besiriečiančią šypseną.
- Jeigu jie nebaigs per dešimt minučių, aš už šitą mėšlą ne­
mokėsiu, - pagrasina, o aš papurtau galvą ir įremiu kaktą jam į
krūtinę. - Ir nebandyk to tipo atsiprašinėt už mane, - jis nykščiu
kilsteli mano smakrą ir pasižiūri man į akis. - Žinau, kad taip ir
padarysi.
Jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas, o aš pajuntu nenumaldomą
alkį gauti daugiau.
Automobilyje kalbėjomės apie skaudžius dalykus, tačiau visą
kelią sugebėjome rimtai nesusipykti. Nepaprastai dėl to džiaugiuosi.
O gal kaltos mane apsivijusios Hardino rankos ir įprastas mėtinis
jo aromatas, sumišęs su iš Kristiano pasiskolintu odekolonu.
 Kad ir kokia būtų priežastis, suprantu, kad nedideliame servise
esame vieninteliai laukiantieji, ir Hardino švelnumas, kai jis dar
kartą mane pabučiuoja, nustebina. Šįkart jis prispaudžia savo
lūpas stipriau ir liežuviu perbraukia manąjį. Panardinu pirštus į jo
plaukus ir švelniai tim pteliu, o jis atsidūsta ir stipriau suspaudžia
mano liemenį. Savo lūpomis vis dar savindamasis manąsias, jis
spaudžia mano kūną prie savojo tol, kol pasigirdęs durų skambutis
priverčia mane atšokti ir iš susijaudinimo susiglostyti plaukus.
- Štai ir baigta, - praneša prieš keletą minučių matytas vai­
kinas su cigarete.
- Seniai laikas, - atžariai tarsteli Hardinas ir išsitraukia pi­
niginę iš užpakalinės kišenės, piktai dėbtelėdamas į mane, kai
paseku jo pavyzdžiu.
 Dvidešimt trečias skyrius

HARDINAS

- Jis į mane nespoksojo, - įtikinėja ji mane, kai pagaliau pa­

siekiam automobilį, kurį buvau priverstas pastatyt tolimiausiam
nuo restorano aikštelės kampe.
- Jo liežuvis buvo nutįsęs iki pat lakštinių. Ant smakro net seilė
kabėjo.
Šunsnukis negalėjo atplėšt nuo Tesos akių visų tą laiką, kai
stengiausi pasimėgaut gerokai per brangiais makaronais su per
daug padažo.
Nenoriu nusileist, bet nusprendžiu, kad neverta. Ji nė ne­
pastebėjo to vyro dėmesio - ji buvo pernelyg pasinėrusi į po­
kalbį su manim, kad bent žvilgtelėtų į jį. Jos šypsena skaisti ir
nuoširdi, jos kantrybė man skundžiantis ir raukantis dėl to, kad
teko ilgai laukt, neįtikėtina, ir atrodo, kad ji nuolat randa progų
mane paliest. Tai ji paima mane už rankos, tai pirštais švelniai
perbraukia ranką, tai delnu nubraukia plaukus man nuo kaktos.
Ji nuolatos mane glosto, o aš jaučiuosi kaip prakeiktas vaikas per
Kalėdas. Jei tik žinočiau, kokie susijaudinę iš tiesų būna vaikai
per Kalėdas.
Įjungiu automobilio šildytuvą visu pajėgumu, norėdamas kuo
greičiau ją sušildyt. Jos nosis ir skruostai žaviai paraudę, ir nesusi­
laikęs šaltais pirštais perbraukiu virpančias jos lūpas.
- Ką gi, tuomet gaila, kad jam teks pakloti krūvą pinigų už ap­
seilėtus lakštinius, - sukikena ji, o aš pasilenkiu ir bučiniu nutildau
kvailą jos pastabą.
 - Eikš čia, - sakau ir už purpurinio palto rankovių prisitraukiu
ją artyn. Ji neprieštarauja ir, perlipusi sėdynes skiriančią pertvarą, įsi­
taiso man ant kelių. Mūsų lūpos lieka surakintos, o aš savininkiškai
pasiglemžiu savo prizą, prisitraukdamas ją taip arti, kaip tik leidžia
nepatogus šito ankšto automobilio dizainas. Kai patraukiu už ran­
kenėlės ir atlošiu sėdynę iki galo, netikėtai užgulusi mane, ji aikteli.
- Man vis dar maudžia raumenis, - sako ji, ir aš švelniai atsi­
traukiu.
- Aš tik norėjau tave pabučiuot, - atsakau. Tikrai. Aišku, neat­
sisakyčiau pasimylėt su ja ant priekinės automobilio sėdynės, bet
man pačiam tai į galvą nešovė.
- Bet aš noriu, - droviai prisipažįsta ji ir, slėpdamasi nuo mano
žvilgsnio, nusigręžia.
- Galim važiuot namo... Tai yra į tavo namus.
- O kodėl ne čia?
- Alio! Tesa? - pamoju delnu jai prieš nosį, o ji sutrikusi pasi­
žiūri į mane. - Ar žinai, kur pasidėjo mano Tesa? Nes šita hormonų
užvaldyta sekso maniakė, besiranganti man ant kelių, yra kita
mergina, - pasišaipau, o jai prireikia akimirkos suprast, kad juo­
kauju.
- Aš ne sekso maniakė, - susiraukia ji, atkišdama apatinę lūpą,
o aš pasilenkiu artyn ir švelniai ją sukandu. Ji pradeda linguot
klubais, o aš apsižvalgau aikštelėj. Saulė jau pradėjo leistis, o dėl
debesuoto dangaus ir sunkaus oro metas atrodo vėlesnis nei iš
tikrųjų. Deja, aikštelė kone sausakimša, ir aš mažiausiai noriu, kad
kas nors mus užkluptų dulkinantis viešoje vietoje.
Ji atitraukia savo lūpas nuo manųjų ir pradeda bučiuot mano
kaklą.
- Aš įsitempusi, o tavęs nebuvo šalia, ir aš tave myliu, - ne­
paisant per visas angas pučiančio karšto oro, mano nugara nubėga
šiurpas, kai ji nuleidžia ranką tarp mūsų ir apima mane per
džinsus. - Taigi galbūt mane šiek tiek valdo hormonai, be to, jau
beveik... Žinai, tas laikas, - ji sušnabžda paskutinius žodžius taip,
lyg tai būtų paslaptis.
 - A, dabar suprantu, - išsišiepiu, mintyse jau pradėjęs kurt
vulgarius juokelius, kuriais ją erzinsiu visą savaitę, kaip tai darau
visuomet.
Ji perskaito mano mintis.
- Nieko nesakyk, - subara, švelniai spausdama mane delnu ir
bučiuodama kaklą.
- Tuomet liaukis, kol nepabaigiau kelnėse. Taip atsitinka per­
nelyg dažnai nuo tada, kai susipažinom.
- Tai tiesa, - ji grybšteli odą dantimis, ir mano klubai išdavikai
nevalingai pakyla arčiau kankinančių jos judesių.
- Važiuojam namo... Jei kas nors pamatys tave šitaip mane ap­
sižergusią vidury stovėjimo aikštelės, būsiu priverstas juos nudėt.
Tesa supratingai apsidairo aikštelėje, įvertina aplinką ir pamažu
supranta situaciją.
- Gerai jau, - susiraukia ji ir grįžta į keleivio sėdynę.
- Matai, kaip pasikeitėm vietom, - krūpteliu, kai ji vėl suima
mane į delną ir spusteli.
Ji švelniai nusišypso, lyg nebūtų prieš akimirką pamėginusi
manęs iškastruot.
- Tu tik vairuok.
- Pravažiuosiu visas raudonas šviesas, kad tik greičiau par­
vežčiau tave namo ir patenkinčiau, - pasišaipau.
Vartydama akis, ji galva parimsta į langą.
Kai pasiekiam kitą šviesoforą, ji jau miega. Ištiesiu ranką pa­
tikrint, ar ji dar šilta. Jos kakta išmušta mažyčių prakaito lašelių,
todėl tuoj pat sumažinu šilumą. Nusprendęs pasimėgaut tyliais per
miegus skleidžiamais jos murmesiais, į Venso namus važiuoju il­
guoju keliu.

- Tesa, jau grįžom, - pažadinu ją, švelniai papurtydamas už

peties.
Ji staigiai prasimerkia ir, tankiai mirksėdama, įvertina situaciją.
- Jau taip vėlu? - klausia, žvilgtelėjusi į laikrodį prietaisų sky­
delyje.
 - Buvo spūsčių, - atsakau.
Tiesa ta, kad važinėjau po miestą ieškodamas to, kas ją čia
taip žavi. Veltui. Spiginančiam šalty to rast man nepavyko. Nei
eismo kamščiuose. Nei prie pakeliamojo tilto, dėl kurio užsi­
kimšo gatvės. Vienintelis logiškas dalykas man buvo automo­
bilyje mieganti mergina. Nepaisant šimtų dangų remiančių švy­
tinčių pastatų, tik dėl jos šitas miestas yra vertas bent sudilusio
skatiko.
- Aš vis dar tokia pavargusi... Man atrodo, persivalgiau, -
šypteli ji atstumdama mane, kai pasisiūlau nunešt ją į kambarį.
Kaip zombis ji nusvirduliuoja skersai Venso namus ir užmiega
vos padėjusi galvą ant pagalvės. Atsargiai ją nurengiu ir pusnuogę
užkloju antklode. Galvūgaly palieku savo dėvėtus marškinėlius,
vildamasis, kad nubudusi ji juos apsirengs.
Negaliu liautis į ją spoksojęs. Jos lūpos šiek tiek praviros, o
rankos tvirtai suspaudusios manąją, tarsi ji būtų apkabinus minkštą
pagalvę, o ne tvirtą ranką. Netikiu, kad jai taip patogu, bet ji kietai
miega įsikibus į mane taip, lyg bijotų, kad pradingsiu.
Manau, galbūt, jei toliau stengsiuos nesuknist reikalų visą sa­
vaitę, būsiu apdovanotas tokiom akimirkom kiekvieną savaitgalį,
ir man to užteks iki tol, kol ji supras, kad nuoširdžiai mėginu dėl
jos pasikeist.

- Kiek dar kartų man skambinsi? - suloju į ragelį. Visą naktį ir

rytą mano telefonas birzgė su mamos vardu ekrane. Tesa vis prabu­
dinėjo, kartu pažadindama mane. Prisiekiu, maniau, kad paskutinį
kartą išjungiau garsą.
- Tuomet derėjo atsiliepti! Mums reikia pasikalbėti apie kai ką
rimto, - jos balsas švelnus, nors neprisimenu, kada paskutinį kartą
su ja kalbėjau.
- Tai ko lauki? - atsidūstu ir instinktyviai pakylu įjungt šviesos.
Mažo šviestuvo skleidžiamos šviesos tokiam ankstyvam metui ge­
rokai per daug, todėl timpteliu už virvutės ir grąžinu kambarį į
ankstesnę prieblandą.
 - Ką gi... - ji giliai atsidūsta. - Mudu su Maiku ketiname susi­
tuokti! - suspinga ji į ragelį, priversdama mane atitraukt telefoną
nuo ausies, kad išsaugočiau klausą.
- Gerai... - atsakau, tikėdamasis daugiau.
- Ar tu nenustebai? - klausia ji, akivaizdžiai nuvilta mano re­
akcijos.
- Jis man sakė, kad ruošiasi pasipiršt, o aš tikėjausi, kad sutiksi.
Ko man čia stebėtis?
- Jis tau pasakė?
- Aha, - atsakau, tamsoj apžiūrinėdamas stačiakampius nuo­
traukų rėmus ant sienos.
- Na, ir ką tu apie tai manai?
- Koks skirtumas, ką aš manau? - klausiu.
- Hardinai, man svarbi tavo nuomonė, - mama atsidūsta, o aš
atsisėdu lovoj. Tesa per miegus pasimuisto ir siekia manęs.
- Man tas pat. Truputį nustebau, bet kas man darbo, ištekėsi
tu ar ne? - šnabždu, apsivydamas švelnias Tesos kojas savosiom.
- Aš neprašau tavo leidimo. Tik norėjau sužinoti, ką apie tai
manai, kad galėčiau papasakoti, dėl ko visą rytą mėginau tau pri­
siskambinti.
- Aš ne prieš. Dabar pasakok.
- Kaip žinai, Maikas mano, kad vertėtų parduoti namą.
-Ir?
- Ką gi, jį ką tik nupirko. Naujieji savininkai įsikels tik kitą
mėnesį, po vestuvių.
- Kitą mėnesį? - smilium masažuoju smilkinį. Taip ir žinojau,
kad tokį ankstyvą rytą nereikėjo atsiliept.
- Ketinome palaukti iki kitų metų, bet nė vienas iš mūsų
neiname jaunyn, o dabar, kai Maiko sūnus ruošiasi į universitetą,
negali būti tinkamesnio laiko. Per ateinančius keletą mėnesių oras
turėtų atšilti, bet mes nenorime laukti. Gal ir bus šaltoka, bet tverti
galima. Juk tu atvažiuosi, tiesa? Su Tesa?
- Tai ar vestuvės kitą mėnesį, ar po dviejų savaičių? - taip su­
knistai anksti mano smegenys nedirba.
 - Po dviejų savaičių! - džiugiai atsako ji.
- Nemanau, kad galiu... - nutęsiu. Nesakau, kad nenoriu pri­
sijungt prie džiugios naujai atrastos meilės šventės ir visa kita, bet
nenoriu trenktis j Angliją, be to, žinau, kad Tesa su manim ne­
važiuos iš anksto neperspėta, ypač turint galvoj dabartinius mūsų
santykius.
- Kodėl ne? Pati ją pakviesiu, jei...
- Ne, nekviesi, - pertraukiu ją. Supratęs, kad nuskambėjo
šiurkščiai, pridedu: - Ji net neturi' paso, - tai bent jau ne prama­
tytas pasiteisinimas.
- Ji gali jj pasidaryti skubos tvarka ir gauti per mažiau nei dvi
savaites.
Atsidūstu.
- Nežinau, mama, leisk man apie tai pagalvot. Dabar septynios
prakeikto ryto, - nusiskundžiu ir, tik baigęs pokalbį, susiprantu,
kad jos net nepasveikinau. Velnias. Nors ji iš manęs to tikriausiai
ir nesitikėjo.
Koridoriaus gale išgirstu kažką kuičiantis prakeiktose spin­
telėse. Užsitraukiu antklodę ant galvos, kad pabėgčiau nuo durelių
trankymo ir erzinančio indaplovės pypsėjimo, bet garsai nesilpsta.
Kakofonija tęsiasi tol, kol tikriausiai užmiegu jos nepaisydamas.
 Dvidešimt ketvirtas skyrius

HARDINAS

Šiek tiek po aštuonių skersai svetainę virtuvėj pastebiu apsirengu­

sią ir pasiruošusią Tesą, pusryčiaujančią su Kimberle.
Velnias, jau pirmadienis. Jai reik į darbą, o man - grįžt į uni­
versitetą. Šiandienos paskaitas praleisiu, bet man nusispjaut. Po
poros mėnesių bet kokiu atveju gausiu diplomą.
- Ar ketini jį pažadinti? - Kimberlė paklausia Tesos kaip tik
tada, kai užeinu į virtuvę.
- Aš jau atsikėlęs, - burbteliu vis dar mieguistas. Praėjusią
naktį miegojau ramiau nei visą praėjusią savaitę. Pirmą mano
vakarą čia kone visą naktį nesumerkėm akių.
- Labas, - Tesos šypsena nušviečia blankų kambarį, o Kimberlė
pastumia aukštą kėdę, ant kurios sėdėjo, ir palieka mus vienus. Tai
reiškia, kad ji ką tik sumušė manęs neerzinimo rekordą.
- Kada atsikėlei? - klausiu Tesos.
- Prieš porą valandų. Kristianas leido valandą pavėluoti, nes
tu dar miegojai.
- Reikėjo pažadint mane anksčiau, - akim godžiai ryju jos
kūną. Ji apsivilkus tamsiai raudoną palaidinę, sukištą į siaurą,
juodą, kelius siekiantį sijoną. Audinys taip apgaubia jos klubus,
kad norėčiau palenkt ją virš kėdės, pakelt sijoną, atidengt kel­
naites - galbūt nėriniuotas - ir paimt ją čia ir dabar...
- Kas yra? - ji ištraukia mane iš fantazijų.
Paradinės durys trinkteli, ir man palengvėja, kai galiausiai
šitam milžiniškam name liekam vieni.
 - Nieko, - sumeluoju ir pasuku prie puspilnio kavinuko. - Tur­
tingi šunsnukiai, pagalvotum, įsigytų padorų kavos virimo aparatą.
Tesa nusijuokia iš mano pastabos.
- Džiaugiuosi, kad jie jo neturi. Man jie nepatinka.
Ji palinksta ir alkūnėm pasiremia į stalą. Jos plaukai įrėmina
veidą.
- Ir aš, - apsidairau erdvioj virtuvėj ir atgal į Tesos krūtinę, kai
ji atsistoja. - Kada tau reik išvažiuot? - klausiu. Užstodama man
vaizdą, ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Po dvidešimties minučių.
- Velnias, - atsidūstu, ir abu pakeliam kavos puodelius prie
lūpų tuo pat metu.
- Reikėjo tau mane pažadint. Pasakyk Vensui, kad į darbą ne­
atvažiuosi.
- Ne! - ji papučia garuojančią kavą puodely.
- Taip.
- Ne, - tvirtai atkerta ji. - Neketinu šitaip naudotis savo asme­
niniais santykiais su juo, - jos žodžių pasirinkimas sukelia man ne­
pageidaujamą susierzinimo bangą.
- Tai ne „asmeniniai santykiai“. Gyveni čia, nes esi Kimberlės
draugė, ir apskritai dėl to, kad aš tave supažindinau su Vensu, -
primenu jai, puikiai žinodamas, kaip ji supyksta, kai apie tai už­
simenu.
Dramatiškai vartydama pilkšvai melsvas akis, ji nužingsniuoja
pro mane prabangiom medinėm grindim, kaukšėdama aukštakul­
niais. Nenudžiugintas artistiško pasišalinimo, pirštais užkabinu jos
alkūnę.
Prisitraukiu ją prie krūtinės ir prispaudžiu lūpas jai prie kaklo.
- Kur susiruošei?
- Į savo kambarį pasiimti rankinės, - atsako. Bet sunkus jos
alsavimas ir tankiai besikilnojanti krūtinė visiškai prieštarauja
šaltam tonui ir dar šaltesniam žvilgsniui.
- Pasakyk jam, kad tau reikia daugiau laiko, - pareikalauju, lūpom
vos liesdamas paraudusią odą žemiau kaklo. Ji mėgina apsimest, kad
 mano prisilietimas neveikia, bet aš ją pažįstu. Jos kūną pažįstu geriau
nei ji pati.
- Ne, - ji apsimeta mėginanti atsitraukt, kad galėtų pasi-
teisint. - Nenoriu juo naudotis. Jie ir taip leidžia man čia pagy­
venti nemokamai.
Aš nenusileidžiu.
- Tada aš jam paskambinsiu, - sakau. Jam jos šiandien kon­
toroj nereikia. Jis ir taip ją turi tris dienas per savaitę. Man jos
reikia labiau, negu „Vance Publishing“.
- Hardinai... - ji sustabdo ranką, man nespėjus išsitraukt te­
lefono. - Aš paskambinsiu Kim.
Ji susiraukia, o aš nustembu ir jaučiuosi dėkingas, kad pavyko
taip nesunkiai ją įtikint.
 Dvidešimt penktas skyrius
TESA

- Sveika, Kim, čia Tesa. Norėjau...

- Nesijaudink, - ji nutraukia mane. - Jau sakiau Kristianui,
kad šiandien tikriausiai nepasirodysi.
- Jaučiuosi labai nesmagiai prašydama. Aš...
- Tesa, viskas gerai. Mes suprantam.
Nepaisant Hardino sukelto irzulio, nuoširdumas jos balse pri­
verčia mane nusišypsoti. Malonu pagaliau turėti draugę. Man vis
dar nesiseka nuristi Stef išdavystės akmens nuo širdies. Apsižval­
giusi kambaryje, primenu sau, kad esu toli nuo jos, nuo to studentų
miestelio, nuo visų draugų, kuriuos maniau susiradusi per pirmąjį
semestrą ir kurie galiausiai pasirodė esą veidmainiai. Dabar mano
gyvenimas čia. Man lemta gyventi Sietle, ir neprivalau daugiau
niekada matyti nei Stef, nei kitų.
- Labai tau ačiū, - sakau jai.
- Gali man nedėkoti. Tik prisimink, kad visi bendri kambariai
namuose stebimi vaizdo kamerų, - nusijuokia Kimberlė. - Esu
tikra, kad po sporto salės incidento tu to nepamirši.
Žvilgsniu šaunu į Hardiną, kuris kaip tik užeina į miegamąjį.
Viltinga jo šypsena ir tai, kaip tie tamsiai mėlyni džinsai kabo
žemai jam ant klubų, atitraukia mane nuo Kimberlės žodžių. Pri­
reikia akimirkos prisiminti, ką ji ką tik sakė.
Sporto salės? O, Dieve. Hardinui lėtai artinantis, mano kraujas
sustingsta.
 - Aha, gerai, - burbteliu, pakėlusi ranką sustabdyti Hardiną.
- Pasilinksmink, - taria Kimberlė ir padeda ragelį.
- Sporto salėje įtaisytos kameros! Jie mus matė! - surinku pa­
nikuodama.
- Jie jas išjungė veiksmui neprasidėjus, - gūžteli Hardinas lyg
niekur nieko.
- Hardinai! Jie žino, kad mes... Na, žinai, jų sporto salėjel - ran­
komis mosuoju ore. - Man siaubingai gėda! - delnais užsidengiu
veidą, bet Hardinas juos tuoj pat atitraukia.
- Jie nieko nematė. Aš su jais jau kalbėjau. Nusiramink. Negi
nemanai, kad būčiau pakėlęs vėją, jeigu jie būtų ką nors įrašę?
Šiek tiek nusiraminu. Jis teisus. Jis siustų gerokai labiau, nei
atrodo dabar, bet tai nereiškia, kad pats jų žinojimo faktas žemina
bent kiek mažiau, net jei jie sustabdė įrašą.
Bet pala, ką šiuo atveju reiškia „įrašas“ - juk viskas skaitme­
niniu formatu. Jie galėjo pasakyti, kad išjungė kameras, tačiau iš
tikrųjų tik nusigręžė...
- Ta medžiaga... Ji niekur neišsaugota, tiesa? - nesusilaikau ne­
paklaususi. Pirštų galais vedžioju nedidelį ištatuiruotą kryžių ant
Hardino plaštakos.
Gindamasis Hardinas pasižiūri į mane.
- Ką nori tuo pasakyt?
Galvoje sušmėžuoja... Seni Hardino pomėgiai.
- Ne tai turėjau galvoje, - paskubomis priduriu. Galbūt kiek
per greitai.
- Esi tikra? - klausia jis. Jo veidas įsitempia, o akys prisipildo
kaltės. - Noriu pasakyt, iš kur žinai, kad nerimavau, ką pagalvosi,
jei pati nebūtum apie tai pagalvojus?
- Nepradėk, - tvirtai tariu ir žengiu artyn.
- Ko nepradėt? - klausia.
Puikiai žinau, ką jis dabar galvoja. Mintyse jis iš naujo išgyvena
tuos siaubingus dalykus, kurių yra pridirbęs.
- Nedaryk to sau. Negrįžk į praeitį.
 - Nieko negaliu padaryt, - delnu jis lėtai, tačiau nervingai per­
braukia veidą. - Ar apie tai pagalvojai? Kad žinojau apie kameras
ir leidau jam stebėt?
- Ką? Ne! Niekada taip nepagalvočiau, - atsakau atvirai. - Įrašą
iš sporto salės susiejau su... Su tuo, kas įvyko anksčiau, kai apie tai
užsiminei. Man tai tik priminė - niekada nepagalvočiau, kad dabar
galėtum iškrėsti ką nors panašaus, - tarp pirštų suspaudžiu atbriz­
gusią jo marškinėlių apykaklę. - Žinau, kad niekada niekam nero­
dytum įrašo apie mane, - žvelgiu jam tiesiai į akis, norėdama pri­
versti manim patikėti.
- Jei kas nors kada nors padarys tau ką nors panašaus... - jis
nutyla ir giliai įkvepia. - Nežinau, ką tam niekšui padaryčiau,
net jei tai būtų pats Vensas, - niūriai pripažįsta jis. Per pastarąjį
pusmetį spėjau puikiai pažinti Hardino charakterį.
Pasistiebiu ant pirštų galų, kad galėčiau pasižiūrėti jam į akis.
- Taip nenutiks.
- Bet dar praėjusią savaitę kai kas siaubingo vos neįvyko su Stef
ir Denu, - jo pečiai virpteli, o aš beviltiškai ieškau tinkamų žodžių,
kurie ištrauktų jį iš šitos tamsos.
- Nieko nenutiko.
Suprantu, kaip ironiška, kad tai aš jį guodžiu, nors traumą pa­
tyriau pati, tačiau toks pasikeitimas vaidmenimis tik atskleidžia mu­
dviejų santykių esmę ir Hardino poreikį kaltinti save dėl to, ko jis
negali kontroliuoti. Visai kaip jo motina, kaip aš. Dabar tai suprantu.
- Jeigu jis būtų tave nuskriaudęs...
Jo žodžiai atgaivina blankių to vakaro prisiminimų nuotrupas
apie Deno pirštus ant mano šlaunies ir mane nurenginėjančią Stef.
- Nenoriu kalbėti apie tai, ko nebuvo, - palinkstu į jį, o jis ap­
siveja mane rankomis, įkalindamas, saugodamas nuo blogų prisi­
minimų ir neegzistuojančios grėsmės.
- Mes apie tai beveik neužsiminėm, - pykteli jis.
- Nes aš nenoriu. Apie tai pasikalbėjome mamos namuose,
o dabar nenoriu gadinti netikėtai atsilaisvinusios popietės, - iš
paskutiniųjų pasistengiu jam nusišypsoti, beviltiškai mėgindama
praskaidrinti nuotaiką.
- Neištverčiau, jei kas nors tave taip nuskriaustų. Negaliu net
pagalvot apie jį, niekinantį tave. Kraujas užverda, ir tenoriu jį
nudėt. Einu iš proto, - piktas Hardino veidas ne tik nesušvelnėjo,
bet dar labiau įsitempė. Žalių jo akių žvilgsnis svilina manąsias, o
pirštai tvirčiau suspaudžia klubus.
- Tuomet daugiau apie tai nebekalbėkime. Noriu, kad pa­
mėgintum tai pamiršti, kaip tai padariau aš, - pirštais glostau jo
nugarą, melsdama pamiršti visą šį reikalą. Nė vienam iš mūsų ne­
išeis į naudą, jei vis įkyriai tai kartosim. Tai buvo šlykštu ir siau­
binga, bet neleisiu, kad mintys apie tai mane užvaldytų. - Aš tave
myliu. Be galo tave myliu.
Jo lūpos suranda manąsias, o aš pirštais suspaudžiu jo rankas
ir prisitraukiu arčiau.
Alsuodama tariu:
- Sutelk visą savo dėmesį į mane, Hardinai. Tik į m...
Hardinas pertraukia mane savo lūpomis vėl pasiglemžęs ma­
nąsias. Jis mane užvaldo, įrodydamas savo atsidavimą man ir sau
pačiam. Stangrus jo liežuvis prasiveržia pro mano lūpas ir ima ma­
sažuoti manąjį. Pirštais jis dar stipriau suspaudžia mano klubus, o
jo rankoms nuslydus mano pilvu krūtinės link, iš mano lūpų išsi­
veržia aimana. Jis apima mano krūtis, o aš prisispaudžiu prie jo dar
tvirčiau, pripildydama godžius jo delnus.
- Parodyk, kad tau reikia tik manęs, - sušnabžda jis man į
burną, ir aš puikiai žinau, ko jis nori, ko jam reikia.
Atsiklaupiu priešais jį ir paskubomis timpteliu vienintelę
džinsų sagą. Atsegti užtrauktuką pasirodo gerokai sudėtingiau,
todėl į galvą net šauna jį perplėšti ir sugadinti. Vis dėlto, negaliu
prisiversti to padaryt, turint galvoje, koks patrauklus jis atrodo su
tais džinsais. Pirštų galais perbėgu retais plaukeliais nuo jo bambos
iki trumpikių juosmens, ir jis nekantriai atsidūsta.
- Prašau, - meldžia jis, - neerzink.
 Linkteliu ir nutempiu trumpikes žemyn, palikdama gulėti ant
susigarankščiavusių džinsų ties jo blauzdomis. Hardinas sudejuoja
dar kartą - šįkart gerokai garsiau, gyvuliškiau, o aš apžioju jį lū­
pomis. Lėtais liežuvio judesiais ir spragtelėjimais išreiškiu mintis,
kurias stengiuosi įkalti į paranojišką jo galvą, patikindama, kad
niekam nepavyktų priversti manęs to daryti kam nors kitam.
Myliu jį. Suprantu, kad galbūt tai nėra tinkamiausias būdas su­
tramdyti jo pyktį ir nerimą, tačiau mano aistra jam yra gerokai
stipresnė už moralinį kompasą, kuris šią akimirką manieringai
moja savipagalbos knyga mano panosėje.
- Dievinu, kad esu vienintelis tavo burnoj buvęs vyras, - al­
suoja jis, o aš viena ranka apimu tai, ko nepajėgia burna. - Tos
lūpos yra glamonėjusios tik mane.
Jis staigiai stumteli savo klubus, priversdamas mane paspringti.
- Pasižiūrėk į mane, - paliepia.
Mielai paklustu. Mėgaujuosi tuo taip pat, kaip ir jis. Man vi­
suomet gera tai daryti. Dievinu, kaip jis užsimerkia kaskart, kai
liežuviu perbraukiu visą jo ilgį. Man patinka, kaip jis alsuoja ir ai­
manuoja, kai imu čiulpti stipriau.
- Velnias, tu tiksliai žinai... - jis atlošia galvą, o aš, pasirėmusi
į. jį ranka, kad išlaikyčiau pusiausvyrą, pajuntu, kaip įsitempia jo
kojos. - Aš esu vienintelis vyras, prieš kurį tu kada nors klūposi...
Suspaudžiu savo šlaunis, kad numalšinčiau dalį įtampos, kurią
man kelia nepadorūs jo žodžiai. Kol burna pamažu padedu jam
priartėti prie kulminacijos, jis viena ranka pasiremia į sieną, kad
išlaikytų pusiausvyrą. Nenuleidžiu nuo jo akių, žinodama, kad tai
veda jį iš proto ir kaip jam patinka stebėti mane, kol su malonumu
jį tenkinu. Laisvą ranką nuo mano galvos jis nuleidžia prie viršu­
tinės lūpos ir perbraukęs ją nykščiu klubais ima judėti sparčiau.
- Velnias, Tesa.
Jo kūnas įsitempia. Artėdamas prie aukščiausio malonumo
taško, jis man kartoja, kaip jam gera, kaip mane myli. Mėgau­
damasi dejuoju, kai jis pripildo mano burną, kai giliai alsuodamas
ištuština save man ant liežuvio. Dar kelias akimirkas jo nepa­
leidžiu, o jis nykščiu švelniai glosto mano skruostą.
Palinkstu į jo prisilietimą, mėgaudamasi švelnumu, o jis at­
sargiai padeda man atsistoti. Vos tik pakylu ant kojų, jis čiumpa
mane į glėbį ir tvirtai suspaudžia - toks intymus gestas priverčia
užmiršti viską aplink.
- Atleisk, kad priminiau visą tą mėšlą, - šnabžda man į plaukus.
- Ša, - šnabždu atgal, nenorėdama grįžti prie to niūraus po­
kalbio prieš keletą minučių.
- Mažute, pasilenk virš lovos, - taria Hardinas, ir man prireikia
kelių akimirkų suprasti, ko jis nori. Nesuteikęs progos atsakyti, jis
nuleidžia ranką man ant nugaros ir nuveda prie lovos krašto. Jo
pirštai keliauja mano šlaunimis, stumdami sijoną aukštyn, kol ga­
liausiai stoviu prieš jį apnuoginta.
Trokštu jo iki skausmo. Skausmo, kurį sugeba num alšinti tik
jis. Pradedu autis batelius, tačiau jis vėl prispaudžia delną man prie
nugaros.
- Ne, pasilik juos, - suurzgia.
Giliai atsidūstu, kai jis nutraukia mano kelnaites, o jo pirštas
atsiduria viduje. Jis žengia arčiau, ir mudviejų kūnus skiria tik m i­
limetrai.
- Mažute, tu tokia švelni, tokia šilta.
Jis prideda dar vieną pirštą, o aš dejuodama visu svoriu alkū­
nėmis įsiremiu į čiužinį. Jam pagavus ritmą ilgais pirštais, išriečiu
nugarą.
- Tesa, dievinu tavo skleidžiamus garsus, - murkia jis, pagaliau
prisispausdamas prie manęs, kad pajusčiau jo susijaudinimą.
- Prašau, Hardinai, - aimanuoju, trokšdama jo tuojau pat. Per
kelias sekundes jis įeina į mane taip, kaip moka tik jis ir kaip tik
jis vienas kada nors sugebės. Aš jo trokštu, bet to nepalyginsi su
visa apimančia, šaltą protą priverčiančia prarasti meile, kurią jam
jaučiu. Giliai viduje - savo sielos gilumoje, kurią pažįstame tik
mudu, - žinau, kad daugiau niekada nieko šitaip nemylėsiu.
 *
Vėliau, gulėdamas lovoje šalia manęs, Hardinas suinkščia:
- Nenoriu išvažiuot.
Nors jam tai nebūdinga, jis pasilenkia, veidu įsikniaubia man į
petį, o rankomis ir kojomis apsiveja mano kūną. Tankūs jo plaukai
kutena odą. Mėginu suglostyti juos pirštais, bet jų paprasčiausiai
per daug.
- Man reikia apsikirpt, - pareiškia jis, tarsi atsakydamas į
mano mintis.
- Man patinka tokie tavo plaukai, - švelniai timpteliu drėgnas
garbanas.
- Jei nepatiktų, man nepasakytum, - taria. Jis teisus, bet tik
dėl to, kad neįsivaizduoju, kokia šukuosena Hardinui netiktų. Vis
dėlto toks jo plaukų ilgis man patinka.
- Tavo telefonas vėl skamba, - sakau, o jis, pakėlęs galvą, piktai
dėbteli į mane. - Galbūt kas nors negero nutiko mano tėvui. Aš
iš paskutiniųjų stengiuosi nepanikuoti ir labai noriu tavimi pasi­
tikėti, todėl, būk geras, atsiliepk, - išberiu.
- Tesa, jeigu tai dėl tavo tėvo, Lendonas susitvarkys pats.
- Hardinai, juk žinai, kaip man sunku ne...
- Tesa, - nutraukia jis, bet išlipa iš lovos ir pasičiumpa vibruo­
jantį telefoną nuo stalo. - Matai, skambina mama, - jis ištiesia man
telefoną, kad pamatyčiau ekrane įsižiebusį Trišos vardą. Labai no­
rėčiau, kad jis paklausytų ir pasikeistų jos vardą į „mamą“, tačiau jis
atsisako. Primenu sau, kad pirmyn žengiame mažais žingsneliais.
- Atsiliepk! Galbūt kas nors skubaus, - atsistoju iš lovos ir pa­
mėginu ištraukti telefoną iš miklių jo rankų.
- Jai viskas gerai. Ji nedavė man ramybės visą rytą, - Hardinas
vaikiškai laiko telefoną iškėlęs sau virš galvos, kad jo nepasiekčiau.
- Dėl ko? - paklausiu, o jis apskritai išjungia telefoną.
- Nieko svarbaus. Žinai, kokia įkyri ji gali būti.
- Ji neįkyri, - stoju ginti Trišos. Ji labai miela ir turi nepakar­
tojamą humoro jausmą. Jos sūnui jis taip pat praverstų.
 - Ir tu tokia pat įkyri kaip ji. Taip ir maniau, kad taip pa­
sakysi, - išsišiepia. Ilgais pirštais jis užkiša plaukus man už ausų.
Juokais piktai į jį dėbteliu.
- Tu šiandien siaubingai žavingas. Aišku, išskyrus tai, kad ką
tik pavadinai mane įkyria.
Nesiskundžiu, tačiau, turint galvoje mudviejų praeitį, baimi­
nuosi, kad toks jo elgesys išgaruos pasibaigus palaimingam mūsų
savaitgaliui.
- Ar labiau norėtum, kad elgčiausi kaip šunsnukis? - kilsteli
jis antakį.
Nusišypsau mėgaudamasi jo žaismingumu, kad ir kaip trumpai
jis tęsis.
 Dvidešimt šeštas skyrius

HARDINAS

Suknistai ilgo kelio per čaižantį lietų, atrodo, buvo per mažai, nes,
grįžęs į butą, randu Tesos tėvą išsiskeryčiojusį ant sofos su mano
drabužiais. Mano medvilninės pižaminės kelnės ir marškinėliai
jam gerokai per ankšti. Pajuntu, kad riestainis, kurį šįryt man su­
šėrė Tesa, pamažu kyla gerklėje, grasindamas išsiveržti ant cemen­
tinių grindų.
- Kaip laikosi Tęsė? - paklausia Ričardas, man vos spėjus
įžengt pro duris.
- Kodėl tu vėl su mano drabužiais? - atsidūstu, nesitikėdamas
atsakymo iš to vyro, tačiau žinodamas, kad jo sulauksiu.
- Aš turiu tik tuos vienus marškinėlius, kuriuos man davei, bet
niekaip nepavyksta išskalbt dvoko, - atsako jis keldamasis.
- Kur Lendonas?
- Lendonas virtuvėje, - man iš už nugaros į svetainę atskrieja
įbrolio balsas. Netrukus jis ateina su rankšluosčiu rankoj. Ant
grindų nutykšta keletas muilo lašų, o aš susiraukiu suirzęs dėl to,
kad jis neprivertė Ričardo plaut prakeiktų indų.
- Tai kaip ji? - klausia.
- Jai viskas gerai. Po velnių. Jei kam nors čia įdomu, ir aš lai­
kausi gerai, - suurzgiu.
Butas atrodo gerokai tvarkingesnis negu prieš išvažiuojant.
Krūvos nevykusių rankraščių, kuriuos ketinau išmest, nebėra,
tuščių vandens buteliukų bokšto, kurį pastačiau ant kavos staliuko,
 niekur nematyti, o nuo televizoriaus stovo išnyko dulkių kalnas,
kurį jau buvau įpratęs stebėt besikaupiantį.
- Kas, po velnių, čia įvyko? - klausiu abiejų. Turint galvoje,
kad namo grįžau vos prieš porą minučių, mano kantrybė nesulai­
komai senka.
- Jei savo klausimu bandai sužinoti, kodėl iškuopėme šitą
skylę... - pradeda Lendonas, bet aš jį pertraukiu.
- Kur mano daiktai? - žingsniuoju po kambarį. - Ar prašiau
kurio nors iš jūsų lįst prie mano mėšlo? - pirštais suspaudžiu
nosies tiltelį ir giliai įkvepiu, stengdamasis nusiramint. Kas jiems
leido manęs neatsiklausus tvarkyt namus?
Pasižiūriu į vieną, į kitą ir nuvelku kojas į miegamąjį.
- Kažkas grįžo gerai nusiteikęs, - pasiekęs duris, išgirstu Ri­
čardo komentarą.
- Nekreipkite į jį dėmesio... Jam jos trūksta, - paskubom pa­
aiškina Lendonas.
Norėdamas pasiųst juos abu ten, kur saulė nešviečia, iš visų
jėgų trenkiu miegamojo durim.
Lendonas teisus. Žinau, kad jis teisus. Pajutau tai, toldamas
nuo to prakeikto miesto ir nuo jos. Pajutau, kaip tolstant kiekvienas
raumuo ir raištis mano kūne įsitempė. Kiekviena prakeikta mylia
vis platino many žiojinčią tuštumą. Tuštumą, kurią tik ji tegali už-
pildyt.
Keikdamas kiekvieną kely pasipainiojusį asilą, sugebėjau
išlikt daugiau ar mažiau ramus, bet žinojau, kad ilgai netversiu.
Reikėjo likt Sietle dar keletą valandų ir įtikint ją visai savaitei grįžt
su manim namo. Sprendžiant iš jos aprangos, nereikėjo leist jai
rinktis.
Juo giliau grimztu į savo mintis, tuo dažniau pagaunu save įsi­
vaizduojantį pusnuogį jos kūną. Jos sijonas buvo susigarankščiavęs
ties juosmeniu ir atidengė patį seksualiausią vaizdą. Kol aš klubais
lingavau pirmyn atgal, ji žadėjo nepamiršt manęs visą likusią sa­
vaitę ir kartojo, kaip mane myli.
 Juo ilgiau prisimenu, kaip ji mane bučiavo, tuo labiau pradedu
siųst.
Man jos reikia labiau nei kada nors anksčiau. Tai aistra ir meilė,
susiliejusios į viena - ne, mano troškimas yra gerokai gilesnis nei
aistra. Neįmanoma žodžiais nusakyti to ryšio, kurį jaučiu su ja my­
lėdamasis, tų jos skleidžiamų garsų, kaip ji man primena, kad esu
vienintelis šitaip ją jaustis privertęs vyras. Aš ją myliu, o ji myli
mane. Prakeiktas taškas.
- Labas, - sakau į telefoną, nesuspėjęs susivokt, kad jai
skambinu.
- Labas. Ar kas nors negerai? - klausia ji.
- Ne, - apsidairau miegamajame. Savo šviežiai sutvarkytame
miegamajame. - Taip.
- Kas yra? Ar tu jau namie?
Ne, jokie čia ne namai. Čia nėr tavęs.
- Taip, o tavo tėvas su Lendonu varo mane iš suknistos kan­
trybės.
Ji sukikena į ragelį.
- Grįžai vos prieš dešimt minučių. Ką jie spėjo iškrėsti?
- Jie sutvarkė visą butą, išnešiojo mano daiktus. Nieko nebe­
randu, - gaila, kad ant grindų nesimėto nešvarūs marškinėliai ar
dar kas nors, ką galėčiau paspirt.
- Ko tu ieškai? - klausia ji, bet fone išgirstu kažkieno kito balsą.
Man prireikia milžiniškų pastangų nepaklaust, su kuo ji ten
trainiojasi.
- Nieko konkretaus, - pripažįstu. - Bet noriu pasakyt, kad
jeigu ko nors ieškočiau, greičiausiai nerasčiau.
- Vadinasi, pyksti, nes jie sutvarkė namus, o tu nerandi kažko,
ko net neieškai? - juokiasi.
- Taip, - atsakau pralinksmėjęs. Elgiuosi kaip prakeiktas maž­
vaikis ir puikiai tai suprantu. Ji taip pat supranta, bet, užuot su­
pykusi, tik kikena.
- Kodėl tau nenuvažiavus į sporto klubą.
 - Man reikėtų grįžt atgal į Sietlą ir išdulkint tave virš lovos.
Dar kartą, - atšaunu. Ji aikteli, tik dar labiau sustiprindama mano
troškimą.
- Na, taip, - sušnabžda ji.
- Su kuo tu ten? - išlaikiau visas keturiasdešimt sekundžių. Pa­
žanga.
- Su Trevoru ir Kim, - lėtai atsako ji.
- Tikriausiai juokauji.
Prakeiktas Trevoras amžinai trainiojasi aplink. Jis pasidarė
toks pat trukdis, koks buvo Zedas, o tai sako labai daug.
- Hardinai... - girdžiu, kad ji sutrinka ir nenori aiškintis jų aki­
vaizdoj.
- Teresa.
- Aš trumpam nubėgsiu į savo kambarį, - mandagiai atsiprašo
ji, o man, besiklausant jos alsavimo į ragelį, kantrybė pamažu senka.
- Ką tas niekšelis Trevoras veikia tavo namuose? - klausiu pa­
sirodydamas dar didesnis lunatikas.
- Čia ne mano namai, - primena ji.
- Aha, gerai, bet tu ten gyveni ir...
- Važiuok į sporto klubą, - nutraukia ji. - Tavo nuotaika aki­
vaizdžiai subjuro, - jos balse išgirstu nerimą, o tylos pauzė tik
įrodo jos tiesą. - Hardinai, prašau.
Negaliu jai atsakyt.
- Paskambinsiu, kai grįšiu, - nusileidžiu ir padedu ragelį.

Negaliu paneigt įsivaizdavęs prakeikto, suknistai erzinančio, į su­

mauto modelio panašaus Trevoro veido ant bokso kriaušės, kol
spardžiau, daužiau, spardžiau ir daužiau ištisas dvi valandas. Ir ne­
galiu sakyt, kad tai padėjo. Aš vis dar... įsiutęs. Net nežinau, kodėl
taip supykau, išskyrus faktą, kad Tesos nėra čia, o manęs - ten.
Po velnių, savaitė, atrodo, bus ilga.
Atėjęs iki automobilio randu Tesos žinutę. Nesitikėjau taip
ilgai sportuot, bet man akivaizdžiai to reikėjo.
 „Stengiausi neužmigti, bet aš pervargusi :)“, - rašo ji. Džiau­
giuosi, kad lauke jau tamsu, ir niekas nemato mano kvailos šyp­
senos dėl paikos jos užuominos. Nė nesistengdama ji visuomet
tokia suknistai žavi.
Nekreipiu dėmesio į Lendono žinutę, kuria jis priminė, kad šal­
dytuvas tuščias. Tikrų maisto produktų sau nepirkau nuo... Niekad.
Gyvendamas brolijos namuose, valgiau kitų nupirktą mėšlą.
Vis dėlto, sužinojusi, kad nemaitinu jos tėvo, Tesa gali supykt,
o Lendonas nedvejodamas jai viską išpliurps...
Kažkodėl pagaunu save besukantį į „Target“ prekybos centrą, o
ne „Conner s“ parduotuvę. Net nebūdama čia, Tesa mane veikia. Ii
praleidžia tiek pat laiko ir vienoj, ir kitoj parduotuvėj, nors ištisas
valandas gali man aiškint, kodėl „Target“ lenkia visus kitus pre­
kybos centrus. Ji pradeda apie tai pliurpt net mums vaikštant po
„Conner s“. Mane tai erzina iki nebegalėjimo, bet išmokau laiku pa-
linksėt galva, kad jai atrodytų, kad klausausi ir iš dalies jai pritariu.
Įmetęs kukurūzų dribsnių dėžutę į vežimą, lentynų gale pa­
stebiu šmėstelint raudonus plaukus. Jai nė neatsigręžus, žinau, kad
ten Stef. Ją išduoda kekšiški juodi auliniai batai iki kelių su rau­
donais raišteliais.
Paskubomis apsvarstau dvi galimybes. Viena, galėčiau prieit ir
primint jai, kokia prakeikta idiote...
Ji atsigręžia, man nespėjus apgalvot antros galimybės, kurią
tikriausiai būčiau pasirinkęs.
- Hardinai! Palauk! - garsiai šūkteli Stef, kai apsisuku ant
kulno ir palieku vežimą vidury parduotuvės. Nepaisant ilgos tre­
niruotės, kurią ką tik baigiau, žinau, kad prie Stef nesusivaldysiu.
Jokiais būdais.
Ji nekreipia dėmesio į mano mėginimą išvengt susidūrimo, ir
sau už nugaros išgirstu sunkiai šlepsinčius jos batus.
- Paklausyk! - sušunka pasivijusi mane. Aš sustoju, o ji atsi­
trenkia man į nugarą ir išsitiesia ant grindų.
- Ko tau, po velnių, reikia? -suurzgiu atsigręžęs.
 Ji paskubom atsistoja. Pastebiu, kad juoda jos suknelė aplipo
baltom dulkėm nuo purvinų grindų.
- Maniau, kad tu Sietle?
- Taip ir yra, tik ne dabar, - sumeluoju. Nesu tikras, kas pri­
vertė mane apskritai prieš ją apsimetinėti, bet dabar trauktis per
vėlu.
- Žinau, kad dabar manęs nekenti, - pradeda ji.
- Pirmi protingi žodžiai iš tavo lūpų, - atkertu ir atidžiau į ją
įsižiūriu. Žalių jos akių beveik nematyti per storus juodus apibrau-
kimus. Ji atrodo sumautai.
- Aš nenusiteikęs tavo mėšlui, - perspėju.
- Niekada nebuvai nusiteikęs, - šypsosi.
Suspaudžiu kumščius sau prie šonų.
- Neturiu tau ką pasakyt, o tu žinai, koks pasidarau, kai ne­
noriu, kad prie manęs lįstų.
- Tu man grasini? Tikrai? - ji iškelia rankas priešais ir vėl nu­
leidžia. Tylėdamas prisimenu leisgyvę Tesą tą vakarą. Reikia neš­
dintis tolyn nuo Stef. Niekad nepakelčiau rankos prieš moterį, bet
žinau, ką pasakyt, kad sužeisčiau ją giliau, nei ji įsivaizduoja. Tai
vienas iš mano talentų.
- Ji tau netinka, - išdrįsta drėbti Stef.
Nesusilaikau nenusijuokęs iš šitos kalės akiplėšiškumo.
- Žinau, kad tau užtenka smegenų šito su manim neaptarinėt.
Tačiau Stef visada pasižymėjo perdėtu pasitikėjimu savim.
- Pats žinai, kad tai - tiesa. Tau jos niekada nebus gana, o jai
niekada neužteks vien tavęs. - Karštis manyje iš kibirkšties įsi­
žiebia į nevaldomą liepsną, kai ji tęsia: - Tau nusibos jos skrupu­
lingumas, ir pats tai supranti. Tau ji tikriausiai jau dabar pabodo.
- Skrupulingumas? - suloju juokdamasis. Ji nepažįsta tos
Tesos, kuriai patinka dulkintis prieš veidrodį ir kuri neleidžia man
atitraukt iš jos pirštų tol, kol nepradeda klykt mano vardo.
Stef linkteli.
- O ji pamirš šitą blogų berniukų fetišą ir ištekės už kokio nors
bankininko. Tu nesi toks kvailas - juk nemanai, kad ji planuoja
 ateitį su tavim. Žinau, matei, kokia ji buvo su tuo nevykėliu iš ner­
tinių, Nojum. Jie atrodė kaip porelė iš plakato žmonėms, kuriems
lemta būt kartu, ir tu tai žinai. Negali su tuo rungtis.
- Ir ką? Nori pasakyt, kad tau ir man kartu būtų geriau? -
mano tonas pasirodo toli gražu ne toks piktas, kaip tikėjausi. Ji
kiša nosį į didžiausius mano kompleksus, o aš iš paskutiniųjų sten­
giuosi nesusvyruot.
- Ne, aišku, kad ne, - varto ji savo meškėniškas akis. - Žinau,
kad tau manęs nereikia ir niekada nereikėjo, - kalba ji. Nusigręžiu
ir apsižvalgau tarp lentynų. - Suprantu, kad nenori manim tikėti ir
kad trokšti nusukt man sprandą už tai, kad kišausi tarp judviejų su
nekaltąja mergele, bet giliai savo tamsioje širdyje žinai, kad sakau
tiesą.
Prikandu skruostą išgirdęs pravardę, kurią mano vadinamieji
draugai prilipdė Tesai nuo pirmų dienų.
- Giliai viduje žinai, kad nieko judviem neišeis. Ji tau pernelyg
išpaikinta. Tu visas tatuiruotas, ir tik laiko klausimas, kada jai nu­
sibos gėdytis rodytis su tavim viešumoje.
- Jai ne gėda niekur su manim rodytis, - žengiu artyn raudon­
plaukės harpijos.
- Nemeluok pats sau. Ji pati man taip sakė, kai tik judu pra­
dėjot susitikinėt. Esu tikra, kad niekas nepasikeitė, - šypsosi, jos
auskaras nosyje žybčioja šviesoje, o aš susigūžiu prisiminęs, kaip ji
mane lietė ir tenkino.
Nurijęs tulžį prabylu:
- Mėgini manim manipuliuot, nes tik tai gyvenime ir tesugebi,
bet tavo pastangos veltui, - nustumiu ją į šalį.
Ji šlykščiai nusijuokia.
- Jeigu jai tavęs užtenka, tai kodėl ji tiek kartų bėgo pas Zedą?
Žinai, ką žmonės kalbėjo.
Sustoju lyg įkastas. Prisimenu, kaip tą dieną Tesa grįžo po
pietų su Stef. Iš restorano ji išėjo baisiai nusiminusi, nes Stef at­
sitempė Molę, ir abi jos užsiminė Tesai apie gandus, neva ji per­
miegojo su Zedu. Pasiutau pakankamai, kad paskambinčiau Molei
ir perspėčiau nemėgint kištis tarp mūsų su Tesa. Stef akivaizdžiai į
mano žodžius nekreipė dėmesio, nors tai dėl jos man visą šitą laiką
reikėjo nerimaut.
- Tuos gandus paleidai pati, - duriu pirštu.
- Ne... Tai padarė Zedo kambariokas. Tai jis girdėjo ją de­
juojant Zedo vardą ir Zedo lovą daužantis į sieną, kol jis bandė už­
migti. Bjauru, tiesa? - piktdžiugiškai maivydamasi Stef tirpdo pas­
kutinius kantrybės likučius, kuriuos sugebėjau sukaupt po to, kai
Tesa išvažiavo į Sietlą.
Privalau nešdintis nuo jos toliau. Reikia eit iš čia tuoj pat.
- Zedas sakė, kad ji tokia stangri ir pasirodo moka... Žinai,
padaryt kažką tokio su savo klubais ar kažką. Ai, ir dar ta straz-
danėlė... Na, žinai, apie kurią kalbu, - juodais nagais ji tapšnoja
sau į smakrą.
Nebegaliu ilgiau klausytis.
- Užsičiaupk! - užsidengiu ausis delnais. - Užsikimšk srėbtuvę,
po velnių! - surinku vidury prekybos centro, ir Stef vis dar šypso­
damasi atsitraukia.
- Nori tikėk, nori ne, - gūžteli ji. - Man vis vien, bet žinai, kad
gaišti savo laiką. Dėl jos švaistai laiką veltui.
Pašaipi jos fizionomija dingsta iš akiračio tą pačią sekundę, kai
mano kumštis atsitrenkia į metalinę lentyną.
 Dvidešimt septintas skyrius

HARDINAS

Kaip per miglą dėžės pradeda krist nuo lentynų, nuklodamos par­
duotuvės grindis. Dar kartą trenkiu į metalą, palikdamas raudoną
dėmę. Pažįstamas skylančios krumplių odos dieglys tik paaštrina
adrenalino antplūdį, kurstydamas įtūžį. Palengvėjimas, kai leidžiu
sau išliet pyktį taip, kaip visados buvau įpratęs, kone ramina. Ne­
privalau liautis. Neprivalau analizuot savo veiksmų. Galiu leist sau
pasiduot įniršiui, išliet jį ir leist jam nusitempt mane gilyn.
- Ką tu darai? Kas nors, padėkite! - suklinka moteris.
Staigiai atsigręžiu jos pusėn, o ji atbula žengia tarp lentynų.
Jai į sijoną įsikibusi maža šviesiaplaukė mergaitė. Išpūstos moters
akys pilnos išgąsčio ir atsargumo.
Vaiskiai mėlynoms mažosios mergaitės akims pagavus mano
žvilgsnį, sustingstu. Jų gelmių nekaltumą pamažu atima kiekvienas
piktas mano kūną paliekantis atodūsis. Atplėšiu akis nuo mergaitės
ir nužvelgiu jovalą, kurio pridirbau. Įtūžį akimirksniu pakeičia nu­
sivylimas, o krūtinė apsunksta, supratus, kad laužau ir daužau
daiktus vidury prekybos centro. Jei farai atvažiuos man nespėjus iš
čia išsinešdint, turėsiu nemalonumų.
Dar kartą žvilgtelėjęs į mergaitę su suknele iki žemės ir žė­
rinčiais bateliais, apsisuku ir pasileidžiu išėjimo link. Vengdamas
aplink mane užvirusio chaoso, nardau tarp lentynų, stengdamasis
likt nepastebėtas.
Nesugebu blaiviai mąstyt. Nė viena šovusi į galvą mintis ne­
atrodo logiška.
 Tesa su Zedu nemiegojo.
Nemiegojo.
Negalėjo miegot.
Žinočiau, jei ji būtų tai padariusi. Kas nors būtų man išpliurpęs.
Ji būtų man prisipažinus. Ji yra vienintelė iš mano pažįstamų,
kuri niekada nemeluotų.
Išlekiu lauk į negailestingą, odą tuojau pat pradedantį gnaibyt
žiemos orą. Iš akių nepaleidžiu savo automobilio, kuris, laimei, pa­
statytas aikštelės krašte ir sergstimas tamsos.
- Po velnių! - surinku pasiekęs automobilį. Batu iš visų jėgų
spiriu į buferį, ir išsilenkiančio metalo džergžtelėjimas tik dar
labiau mane įsiutina. - Ji yra buvus tik su manim! - užrinku balsu
ir šoku vidun.
{kišu raktą į spyną kaip tik tada, kai į aikštelę su švyturėliais
ir sirenom įsuka du faru automobiliai. Iš savo vietos pajudu lėtai,
vengdamas nereikalingo dėmesio, o policijos automobiliai sustoja
prie įėjimo, ir pareigūnai subėga vidun taip, lyg kas būtų žmogų
užmušęs.
Su palengvėjimu atsikvepiu tik išvažiavęs iš aikštelės. Jei mane
būtų susėmę siaubiantį „Target“, Tesa man galvą būtų nurovus.
Tesa... Ir Zedas.
Man užtenka proto netikėt Stef mėšlu apie Tesą ir Zedą. Žinau,
kad nieko panašaus nebuvo. Žinau, kad esu vienintelis su ja buvęs
vyras, vienintelis, kuris yra ją patenkinęs. Ne jis.
Joks suknistas šunsnukis. Tik aš.
Papurtau galvą, norėdamas atsikratyt prieš akis stovinčio vaiz­
dinio, kaip ji pirštais suspaudus jo rankas, kol jis skverbiasi į ją. Po
velnių, tik ne vėl.
Tiesiogine prasme negaliu blaiviai mąstyt. Akyse irgi aptemę.
Reikėjo griebt Stef už kaklo ir...
Ne, negaliu sau leist pabaigt tos minties. Ji iš manęs gavo tiksliai
tai, ko norėjo, ir tai mane siutina dar labiau. Ji puikiai žinojo, ką
daro, kai užsiminė apie Zedą. Ji tyčia mane erzino, mėgindama
išvest iš kantrybės, ir jai pavyko. Ji žinojo, kad ištrauks granatos
 žiedą ir nueis šalin. Bet aš - jokia granata; turėčiau sugebėt val­
dytis.
Nieko nelaukdamas, skambinu Tesai, bet ši neatsiliepia. Jos te­
lefonas vis skamba... Ir skamba... Ir skamba. Ji sakė, kad ruošiasi
miegot, bet puikiai žinau, kad jos telefonas visuomet vibruoja, o ta
mergina miega vieną akį pramerkus.
- Nagi, Tesa, pakelk suknistą ragelį, - niurzgu ir sviedžiu te­
lefoną ant keleivio sėdynės. Privalau sprukt kuo toliau nuo „Target“,
kol farai nepatikrino aikštelės filmavimo kamerų ir nerado mano
registracijos numerių ar dar ko nors.
Autostradoje tikras košmaras, o aš vis stengiuos prisiskambint
Tesai. Jeigu ji man nepaskambins per valandą, skambinsiu Kris­
tianui.
Reikėjo pasilikt Sietle dar vieną vakarą. Po velnių, apskritai
reikėjo ten persikraustyt. Visos priežastys, kodėl nenorėjau ten va­
žiuot, dabar atrodo beprasmiškos. Atstumas tarp ten, kur gyvena ji
ir kur gyvenu aš, tik kursto mano baimes.
Giliai viduje žinai, kad jums nieko neišeis.
Tu visas tatuiruotas, ir tik laiko klausimas, kada jai nusibos gė­
dytis rodytis su tavim viešumoje.
Blogo berniuko fetišas.
Ištekės už kokio nors bankininko.
Stef žodžiai nesiliauja skambėję galvoje. Kraustausi iš proto.
Rimtai prarandu sveiką protą šitam plačiam kely. Visos mano pa­
stangos praėjusią savaitę dabar nebereiškia nieko. Ta gyvatė su­
gadino dvi tokias brangias su Tesa praleistas dienas.
Ar tikrai verta? Ar verta šitaip nuolatos stengtis? Ar visą likusį
gyvenimą būsiu priverstas susilaikyt nuo netinkamų žodžių ir
veiksmų? Ir jei toliau stengsiuos potencialiai pasikeist, ar ji vis dar
mane mylės, ar tik jausis įvykdžius kažkokią užduotį psichologijos
kursui?
Ar po viso šito jai dar liks pakankamai manęs mylėt? Ar aps­
kritai dar būsiu tas vaikinas, kurį ji pamilo, ar ji tik nori paverst
mane kažkuo, kuo nori, kad būčiau, - kažkuo, kas jai atsibos?
 Ar ji stengiasi mane paverst panašesniu j jį... Panašesniu j
Nojų?
Negali su tuo varžytis... Stef teisi. Negaliu varžytis su Nojum ir
tokiais paprastais jųdviejų su Tesa santykiais. Būnant su juo, Tesai
niekad nereikėjo dėl nieko nerimaut. Jie tiko vienas kitam. Jų san­
tykiai buvo geri ir paprasti.
Jis ne toks žlugęs kaip aš.
Prisimenu dienas, kai sėdėdavau savo kambary ištisas valandas
laukdamas, kol Stef praneš, kad Tesa grįžo, kurį laiką praleidusi su
juo. Kišausi tarp jųdviejų, kiek tik galėjau, ir, mano paties nuos­
tabai, tai suveikė. Ji pasirinko mane, o ne vaikiną, kurį mylėjo visą
gyvenimą.
Vien nuo minties apie tai, kaip Tesa sako Nojui, kad jį myli,
suka skrandį.
Blogo berniuko fetišas... Aš Tesai esu daugiau nei kažkoks fe­
tišas. Kitaip negali būt. Esu išdulkinęs ne vieną paukštytę, kuri tik
norėjo pagąsdint savo tėvelius, bet Tesa nėra viena iš jų. Ji ištvėrė
pakankamai mano mėšlo, kad tai įrodytų.
Mano mintys šėlsta ir pinasi, o man niekaip nesiseka jų suri-
kiuot.
Kodėl leidžiu Stef šitaip lįst man į galvą? Nereikėjo klausyt
nė vieno tos kalės žodžio. Bet dabar, kai išklausiau, nebegaliu jos
žodžių pamiršt. Nusišluostau kruvinus, sudaužytus krumplius į
savo tamsiai mėlynus džinsus ir pastatau automobilį.
Pakėlęs akis, suprantu sustojęs prie „Aklojo Bobo“ baro. At­
važiavau čia nė nesusimąstęs. Nereikėtų eit vidun... Bet nepajėgiu
susilaikyt.
O už baro pastebiu seną draugę... Karlę. Karlę ryškiai rau­
donom lūpom ir minimalia apranga.
- Kas gi čia... Kas gi čia... - išsišiepia ji man.
- Tik nereikia, - burbteliu ir atsisėdu ant aukštos baro kėdės
tiesiai priešais ją.
- Nesitikėk, - ji purto galvą, mosuodama šviesių plaukų
uodega. - Kai paskutinį kartą įpyliau tau išgerti, viskas staiga
 pavirto viena didžiule drama, o aš Šį vakarą pakartojimui neturiu
nei laiko, nei kantrybės.
Kai paskutinį kartą čia buvau, taip nusitašiau, kad Karle pri­
vertė mane pernakvot ant jos sofos, dėl to vėliau kilo milžiniškas
nesusipratimas su Tesa, kuri tą dieną dėl mano kaltės sudaužė au­
tomobilį. Dėl mėšlo, kuriuo amžinai apdrabstau švarų ir tvarkingą
jos gyvenimą.
- Tavo darbas yra įpilt man išgert, kai užsisakau, - baksteliu į
butelį tamsaus viskio ant lentynos jai už nugaros.
- O štai ten kabo ženklas, kuris skelbia ką kita, - ji alkūnėm pasi­
remia į barą, o aš atsilošiu kėdėj, kad išlaikyčiau kuo didesnį atstumą.
Ant sienos kabo nedidelis ženklas: „Turime teisę atsisakyti ap­
tarnauti bet ką.“ Nesusilaikau nenusijuokęs.
- Tik ledo daug nedėk, nenoriu jo atskiest, - nekreipiu dėmesio
į vartomas akis, kai ji atsistumia nuo baro ir pakelia tuščią stiklą.
Į stiklą ima lietis tamsus gėrimas, o galvoj vis dar skamba Stef
balsas. Tai vienintelis būdas pabėgt nuo jos kaltinimų ir melo.
Iš kvaitulio mane ištraukia Karlės balsas:
- Ji skambina.
Žvilgtelėjęs žemyn, telefono ekrane išvystu švytint šio ryto
miegančios Tesos nuotrauką.
- Velnias, - instinktyviai stumteliu stiklą tolyn, išlaistydamas
šviežiai įpiltą gėrimą ant baro. Nekreipdamas dėmesio į šaižų
Karlės keiksnojimą, palieku barą taip pat greitai, kaip atėjęs.
Lauke perbraukiu ekraną pirštu.
- Tesa.
- Hardinai! - panikuodama taria ji. - Ar viskas gerai?
- Aš tau tiek daug kartų skambinau, - išgirdęs jos balsą, su pa­
lengvėjimu atsikvepiu.
- Žinau, atsiprašau. Aš miegojau. Ar viskas gerai? Kur tu esi?
- „Aklojo Bobo“ bare, - prisipažįstu. Meluot nėra prasmės - ji
visuomet vienaip ar kitaip sužino tiesą.
- A... - vos girdimai aikteli.
- Užsisakiau išgert, - verčiau jau viską jai papasakot.
 - Tik vieną?
- Taip, ir dar nespėjau paragaut, štai paskambinai, - gerai ne­
suprantu, kaip jaučiuos. Esu gyvas tik dėl jos balso, bet kažkas
mane traukia atgal į tą barą.
- Tuomet gerai, - sako ji. - Ar jau išvažiuoji?
- Taip, dabar pat, - patraukiu durelių rankeną ir sėdu prie
vairo.
Po kelių akimirkų tylos Tesa klausia:
- Kodėl ten nuvažiavai? Tai nieko baisaus... Man tik smalsu
kodėl.
- Sutikau Stef.
Ji aikteli.
- Kas atsitiko? Ar tu... Ar kas nors įvyko?
- Nieko jai nepadariau, jei to klausi. - Užvedu variklį, bet iš
vietos nejudu. Noriu pasikalbėt su Tesa neblaškomas eismo. - Ji
man prišnekėjo visokio mėšlo, kuris tikrai... Tikrai mane įsiutino.
Netekau kantrybės vidury „Target“.
- Ar tau viskas gerai? Pala, maniau, „Target“ pakęsti negali.
- Iš visko, ką pasakiau... - pradedu.
- Atleisk, aš pusiau miegu, - jos balse išgirstu šypseną, kurią
netrunka pakeist nerimas. - Ar tau viskas gerai? Ką ji sakė?
- Ji sakė, kad dulkinaisi su Zedu, - sakau. Nenoriu kartot to
kito mėšlo, kaip mes su Tesa vienas kitam netinkam.
- Ką? Žinai, kad tai - netiesa. Hardinai, prisiekiu, tarp musų
neįvyko nieko, ko tu jau...
Pirštu perbraukiu ir taip nučiupinėtą priekinį stiklą.
- Ji sakė, kad jo kambariokas jus girdėjo.
- Tu juk ja netiki, tiesa? Hardinai, negali ja tikėti. Tu mane pa­
žįsti, žinai, kad būčiau papasakojusi, jei kas nors kitas būtų mane
palietęs... - jos balsas sutrukčioja, o man suspaudžia krūtinę.
- Ša... - nereikėjo leist jai šitiek aiškintis. Reikėjo iškart pa­
sakyt, kad tai netiesa, ir aš tai žinau, bet kadangi esu savanaudis
šunsnukis, privalėjau išgirst tai iš jos.
 - Ką dar ji sakė? - Tesa verkia.
- Šiaip, nesąmones. Apie tave su Zedu. Ji pasinaudojo visom
mano baimėm dėl mūsų.
- Ar dėl to nuvažiavai j barą? - tikėjausi Tesos balse išgirst
smerkimą, bet jos tonas supratingas.
- Tikriausiai, - atsidūstu. - Ji žinojo visokių smulkmenų. Apie
tavo kūną... Dalykų, kuriuos turėčiau žinot tik aš, - nugara nubėga
šiurpas.
- Ji buvo mano kambario draugė. Ji ne vieną kartą matė mane
persirenginėjančią, ką jau kalbėti, kad tą vakarą būtent ji mane nu­
renginėjo, - šniurkščioja ji į telefoną.
Mano kūnu vėl nuvilnija pyktis. Vien pagalvojus apie nega­
linčią pajudėti Tesą ir per prievartą ją nurenginėjančią Stef...
- Prašau, nebeverk. Negaliu to tvert, tik ne tada, kai tu už kelių
valandų kelio, - maldauju jos.
Išgirdus švelnų Tesos balsą, Stef žodžiai pradeda atrodyti be­
verčiai, o siutas - grynas suknistas siutas, - kurį dar prieš kelias
minutes jutau, išgaravo.
- Pasikalbėkim apie ką nors kita, kol važiuosiu namo, - įjungiu
atbulinę pavarą ir telefono garsiakalbį.
- Taip, gerai... - sutinka ji ir kurį laiką susimąsčiusi nutyla. -
Na, Kimberlė su Kristianu pakvietė mane šį savaitgalį apsilankyti
jų džiazo klube.
- Niekur tu neisi.
- Gal leisi pabaigti? - subara. - Bet kadangi tikiuosi, kad šį sa­
vaitgalį atvažiuosi, ir žinau, kad nesutiksi eiti kartu, todėl mes ten
eisime trečiadienio vakarą.
- Kas ten per klubas, jeigu dirba trečiadieniais? - žvilgteliu
į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pats atsakau į savo klausimą. -
Eisiu kartu.
- Kodėl? Klubai tau nepatinka, ar ne?
- Šį savaitgalį eisiu su tavim, - sakau vartydamas akis. - Ne­
noriu, kad eitum trečiadienį.
 - Dėl trečiadienio mes jau susitarėme. Galime dar kartą eiti sa­
vaitgalį, jei nori, bet jau pasakiau Kimberlei, kad eisiu kartu, ir ne­
matau priežasties, kodėl turėčiau neiti.
- Nenoriu, kad eitum, - iškošiu pro dantis. Mano kantrybė ir
be jos erzinimo senka. - Arba aš atvažiuosiu trečiadienį, - pasi­
siūlau, stengdamasis būti supratingas.
- Neprivalai važiuoti taip toli trečiadienį, jei ketini aplankyti
mane savaitgalį.
- Nenori rodytis su manim viešumoj? - žodžiai išsprūsta,
protui nespėjus jų sulaikyt.
- Ką? - išgirstu, kaip ji įjungia šviestuvą prie lovos. - Ir kaip
tau į galvą šovė? Žinai, kad tai - netiesa. Neleisk Stef įlįsti tau į
galvą. Juk viskas dėl jos, tiesa?
Prieš atsakydamas įsuku į aikštelę prie namų ir pastatau auto­
mobilį. Tesa tylėdama laukia mano paaiškinimo. Galiausiai atsi­
dūstu.
- Ne. Nežinau.
- Privalome išmokti kovoti petys į petį, o ne vienas prieš kitą.
Abu turėtume stoti prieš Stef. Privalome vienas kitą palaikyti, -
tęsia ji.
- Aš su tavim nekovoju...
Ji teisi. Ji visuomet suknistai teisi.
- Atvažiuosiu trečiadienį ir pasiliksiu iki sekmadienio.
- Man reikia į paskaitas ir į darbą.
- Atrodo, kad tau manęs ten nereikia, - paranoja prasiskverbia
pro ir taip palaužtą pasitikėjimą savim.
- Žinoma, kad reikia. Puikiai žinai, kad reikia.
Mėgaujuosi kiekvienu skiemeniu. Velnias, kaip aš jos ilgiuosi.
- Ar tu jau namie? - klausia Tesa, vos tik išjungiu variklį.
- Taip, ką tik parvažiavau.
- Pasiilgau tavęs.
Liūdesys jos balse priverčia mane stabtelėt.
- Ir aš tavęs ilgiuosi, mažute. Atleisk, Tesa, be tavęs einu iš
proto.
 - Aš taip pat, - ji atsidūsta, o man kyla noras dar kartą atsi­
prašyt.
- Aš esu paskutinis kvailys, kad iš karto nesutikau važiuot su
tavim j Sietlą.
Ragelyje pasigirsta kostelėjimas.
-K ą?
- Girdėjai, ką sakiau. Daugiau nekartosiu.
- Puiku, - ji galiausiai liaujasi kosėjusi, o aš žengiu į liftą. -
Šiaip ar taip, žinau, kad klaidingai tave išgirdau.
- Kad ir kaip ten būtų, ką nori, kad padaryčiau Stef ir Denui? -
pakeičiu temą.
- O ką tu gali padaryti? - tyliai klausia ji.
- Nenori, kad atsakyčiau į šitą klausimą.
- Tuomet nieko, palik juos ramybėje.
- Ji tikriausiai visiems išpliurps, kas šį vakarą nutiko, ir toliau
skleis gandus apie tave su Zedu.
- Viskas gerai. Aš ten nebegyvenu, - Tesa mėgina įtikint mane.
Tačiau, nepaisant to, pripažins ji tai ar ne, žinau, kaip toks gandas
ją skaudina.
- Nenoriu nekreipt į tai dėmesio, - prisipažįstu.
- O aš nenoriu, kad dėl jų prisidirbtum nemalonumų.
- Gerai jau, - nusileidžiu, ir mudu palinkim vienas kitam labos
nakties. Ji nepritars mano siūlymui, kaip sulaikyti Stef, todėl geriau
tai pamiršt. Atrakinęs duris ir užėjęs į vidų, randu Ričardą par­
piantį ant sofos. Bute skamba Džerio Springerio balsas. Išjungęs
televizorių, einu tiesiai į miegamąjį.
 Dvidešimt aštuntas skyrius

HARDINAS

Visą rytą slankioju kaip zombis. Neatsimenu, kaip nuėjau į pirmą

paskaitą, ir pradedu svarstyt, kam apskritai varginaus.
Eidamas pro adm inistracinį pastatą, laiptų apačioj pastebiu
stoviniuojančius Neitą su Loganu. Užsitempiu gobtuvą ir praeinu
pro juos nė žodžio netaręs. Reikia nešdintis iš šitos prakeiktos
vietos.
Staiga persigalvojęs, apsigręžiu ir užbėgu laiptais aukštyn.
Tėvo sekretorė pasveikina mane pačia blankiausia šypsena, kokią
man teko matyt.
- Kuo galiu padėti?
- Noriu pamatyt Keną Skotą.
- Ar esi susitaręs? - maloniai klausia moteriškė, puikiai ži­
nodama, kad nesu. Puikiai žinodama, kas aš toks.
- Akivaizdu, kad ne. Ar mano tėvas kabinete, ar ne? - pamoju
į storas medines duris priešais. Per neperregimą stiklą jose sunku
įžiūrėt, ar jis ten.
- Jis savo kabinete, tačiau šiuo metu kalbasi telefonu. Jei
prisėsi, aš...
Praeinu pro jos stalą kabineto durų link. Kai pasuku rankeną ir
praveriu duris, tėvas atsigręžia ir ramiai iškelia pirštą, prašydamas
palaukti.
Esu išauklėtas džentelmenas, tad, vartydamas akis, prisėdu į
krėslą priešais.
Po poros minučių tėvas padeda ragelį ir atsistoja pasisveikint.
 - Nesitikėjau tavęs sulaukti.
- Nesitikėjau čia užeit, - prisipažįstu.
- Ar kas nors atsitiko? - jis žvilgteli į man už nugaros užda­
rytas duris, tada vėl į mane.
- N oriu paklaust, - nuleidžiu rankas ant beveik kaštoninės
spalvos m edinio jo darbo stalo ir pakeliu akis. Pastebiu, kad jis
kelias dienas nesiskutęs, o baltų marškinių rankogaliai šiek tiek su­
siglamžę. Nuo tada, kai atvažiavau į Ameriką, nesu matęs jo vilkint
suglamžytus marškinius. Kalbu apie vyrą, kuris pusryčiauja vilkė­
damas megztą liemenę ir nepriekaištingai išlygintas kostiumines
kelnes.
- Klausau, - taria tėvas.
Nors įtampos tarp mudviejų netrūksta, sunkiai beprisimenu tą
svilinančią neapykantą, kurią šiam vyrui jaučiau. Nesu tikras, ką
jam jaučiu dabar. Nemanau, kad kada nors jam atleisiu, bet pyktis
atima pernelyg daug energijos. Mūsų niekad nesies tokie santykiai,
kokie sieja juodu su mano įbroliu, bet malonu žinot, kad, man ko
nors prireikus, jis paprastai stengiasi padėt. Dažniausiai iš jo pa­
galbos man jokios naudos, bet iš dalies vertinu jo pastangas.
- Kaip manai, ar labai sunku man bus persikelt į Sietlo univer­
sitetą?
- Kalbi rimtai? - jis artistiškai pakelia antakius.
- Taip. Tavo nuomonės man nereikia, tik atsakyk į klausimą, -
noriu priverst jį suprast, kad neketinu aptarinėt netikėto savo nuo­
monės pakeitimo.
Prieš atsakydamas jis supratingai mane nužvelgia.
- Na, tektų atidėti tavo universiteto baigimą. Tau būtų pa­
prasčiau iki semestro galo likti mano studentų miestelyje. Logistine
prasme... Neverta gaišti laiko ir pastangų registravimuisi, persikė­
limui ir kelionei į Sietlą dabar pat.
Atsilošiu odiniame krėsle ir įsistebeiliju į jį.
- Ar negali padėt pagreitint proceso?
- Taip, bet išankstinį tavo universiteto baigimą bet kokiu atveju
tektų atidėti.
 - Tai iš esmės esu priverstas likt čia.
- Neprivalai pasilikti, - jis patrina dygstančią barzdą ant
smakro, - bet kol kas tai atrodo logiškiau. Tau liko tiek nedaug.
- Nežadu dalyvaut toj ceremonijoj, - primenu jam.
- Vyliausi, kad persigalvosi, - tėvas atsidūsta, o aš nusuku akis.
- Ką gi, nepersigalvojau, tai...
- Tau tai nepaprastai svarbi diena. Pastaruosius trejus savo gy­
venimo metus...
- Man nusispjaut. Nenoriu dalyvaut. Man užteks gaut diplomą
paštu. Nedalyvausiu, ir taškas.
Nužvelgiu ant jam už nugaros esančios tamsiai rudos kabineto
sienos sukabintus baltus rėmelius. Sertifikatai ir diplomai juose
liudija apie jo laimėjimus, o iš pasididžiavimo kupino žvilgsnio
juos apžiūrinėjant aišku, kad jie jam gerokai svarbesni, nei kada
nors bus man.
- Liūdna tai girdėti, - jis nenuleidžia akių nuo rėmelių. -
Daugiau neprašysiu, - susiraukia tėvas.
- Kodėl tau taip svarbu, kad dalyvaučiau? - išdrįstu paklaust.
Priešiškumas tarp mudviejų išaugo, o atmosfera įkaito, bet
tėvo veidas, slenkant tylos sekundėms, pamažu sušvelnėja.
- Kadangi, - jis giliai įkvepia, - buvo laikas... Labai seniai, kai
nebuvau tikras... - dar viena pauzė, - kas iš tavęs išaugs.
- Ką tai reiškia?
- Ar esi tikras, kad turi laiko pasikalbėti? - jo akys nuslysta
į apdaužytus krumplius ir iškruvintus džinsus. Žinau, ko jis iš
tikrųjų klausia: ar esi pakankamai psichiškai stabilus dabar kalbėtis.
Taip ir galvojau, kad reikėjo persimaut džinsus. Šiandien ryte
nieko nesinorėjo daryt. Tiesiogine prasme išsiritau iš lovos ir atva­
žiavau į paskaitas.
- Noriu žinot, - tvirtai atsakau.
Jis linkteli.
- Buvo laikas, kai maniau, kad nebaigsi net vidurinės mo­
kyklos, turint galvoje, kad nuolatos prisivydavai košės.
 Prieš akis švysteli prisiminimai apie muštynes baruose, nu­
siaubtas parduotuves, verkiančias pusnuoges merginas, besiskun­
džiančius kaimynus ir neapsakomai nusivylusią motiną.
- Žinau, - sutinku. - Tiesą sakant, aš ir dabar įklimpęs.
Tėvo žvilgsnis išduoda jį nesant patenkintą, kad į tai, kas kėlė
jam rimto nerimo, žiūriu taip lengvabūdiškai.
- Tik ne taip giliai, - taria. - Nuo tada, kai... Sutikai ją, - at­
sargiai prideda.
- Tai dėl jos aš vis kur nors įsiveliu, - delnu patrinu sprandą
suprasdamas, kad kalbu nesąmones.
- Nepasakyčiau, - jis primerkia akis, tarp pirštų sukiodamas
viršutinę liemenės sagą. Abu minutei nutylam, nežinodami, ką pa­
sakyt. - Hardinai, mane slegia tokia didžiulė kaltė. Jei nebūtum
baigęs mokyklos ir įstojęs į universitetą, nežinau, ką būčiau daręs.
- Nieko. Būtum ir toliau gyvenęs savo tobulą gyvenimą čia, -
atkertu.
Jis krūpteli taip, tarsi būčiau jam Užvožęs.
- Netiesa. Linkiu tau tik geriausio. Ne visuomet tai parodžiau
ir puikiai tai suprantu, bet tavo ateitis man yra nepaprastai svarbi.
- Ar dėl to ir priėmei mano paraišką į CVU?
Niekad neaptarinėjom fakto, kad į šitą prakeiktą universitetą
patekau dėl jo pareigų ir ryšių. Žinau, kad jis prie to prisidėjo. J
mokslą vidurinėj man buvo nusispjaut, ir mano baigimo diplomas
tai įrodo.
- Taip, ir dėl to, kad tavo mamos kantrybė buvo beišsenkanti.
Norėjau, kad čia atvažiuotum, kad galėčiau tave pažinti. Nesi tas
pats berniukas, koks buvai, kai išėjau.
Retkarčiais bandydavau įsivaizduot, ką reiškia būt laimingu
vaiku darnioj šeimoj. Kol mama nuo ryto iki sutemų dirbdavo, aš
sėdėdavau svetainėj vienas ir spoksodavau į kreivas, aprūkusias
sienas. Pasigamindavau vos valgomo maisto ir įsivaizduodavau,
kad sėdžiu prie stalo su daugybe žmonių, kurie mane myli. Jie juo­
kiasi ir klausinėja, kaip praleidau dieną. Kai įsiveldavau į muštynes
 mokykloj, kartais trokšdavau turėt tėvą, kuris patapšnotų per petį
arba gerai įkrėstų už tai, kad prisiviriau košės.
Kai paaugau, viskas pasidarė paprasčiau. Paauglystėj supratau,
kad galiu skaudint žmones, ir dėl to palengvėjo. Galėjau atkeršyt
mamai už tai, kad nuolat nebūdavo namie, vadindamas ją vardu ir
atimdamas galimybę išgirst vienintelį sūnų, sakant, kad myli.
Galėjau atkeršyt tėvui, atsisakydamas su juo kalbėtis. Turėjau
vienintelį tikslą - visus aplink paversti tokiais nelaimingais, koks
buvau pats. Taip galų gale pritapčiau. Skaudinau merginas, nau­
dodamasis seksu ir melu, net paverčiau tai žaidimu. Tai atsigręžė
prieš mane, kai mamos draugė pernelyg su manim suartėjo. Jos
santuoka sugriuvo, savigarba buvo sutrypta, o mamai iš skausmo
širdis plyšo, kad keturiolikmetis jos sūnus galėjo šitaip pasielgt.
Kenas pasižiūri į mane taip, lyg tiksliai žinotų, apie ką galvoju.
- Žinau ir labai gailiuosi dėl visko, ką dėl manęs tau teko iš­
gyventi.
- Nenoriu ilgiau apie tai kalbėt, - pastūmiu krėslą ir atsistoju.
Tėvas lieka sėdėt, o mane nevalingai sujaudina tas pranašumas,
kurį jaučiu taip priešais jį stovėdamas. Jaučiuosi, lyg... Būčiau už jį
viršesnis visais įmanomais aspektais. Jį vis dar persekioja kaltė ir
apgailestavimas, o aš pagaliau pradedu taikytis su savais.
- Įvyko tiek daug visko, ko tu nesuprasi. Norėčiau tau papa­
sakoti, bet tai nieko nepakeistų.
- Sakiau, kad daugiau nenoriu apie tai kalbėt. Diena ir taip jau
suknista, o šito man per daug. Suprantu, tu gailiesi mus palikęs ir
visa kita. Man nerūpi, - sumeluoju, o jis linkteli. Iš tikrųjų tai nėra
visiškas melas. Kaip niekad anksčiau, jaučiu, kad pamažu su tuo
susitaikau.
Pasiekęs duris, kai ką prisimenu ir atsigręžiu į jį.
- Mama ruošiasi tuoktis. Žinojai? - iš smalsumo klausiu.
Iš tuščio jo žvilgsnio ir nuleistų antakių aišku, kad jis pirmą
kartą apie tai girdi.
- Su Maiku... Žinai, tuo kaimynu?
- A, - susiraukia tėvas.
 - Po dviejų savaičių.
- Taip greitai?
- Taip, - linkteliu. - Tau tai nepatinka ar ką?
- Ne, visai ne. Aš paprasčiausiai šiek tiek nustebau, ir tiek.
- Taip, ir aš, - vienu petim pasiremiu į durų staktą ir stebiu,
kaip tėvo veide niūrum ą pakeičia palengvėjimas.
- Ar ketini dalyvauti?
-N e .
Kenas Skotas pakyla nuo masyvaus savo darbo stalo ir priėjęs
atsistoja priešais mane. Reikia pripažint, kad jis mane truputį
baugina. Tiksliau, ne jis pats, o nesuvaidintos emocijos jo akyse,
jam sakant:
- Hardinai, privalai važiuoti. Jei nedalyvausi, jai plyš širdis.
Ypač dėl to, kad ji žino tave dalyvavus mudviejų su Karen ves­
tuvėse.
- Aha, taip, bet abu žinom, kodėl dalyvavau tavo vestuvėse.
Neturėjau iš ko rinktis, be to, tavo vestuvės nebuvo kitam pasaulio
krašte.
- O galėjo būti, turint galvoje, kad beveik niekada nesikalbė­
davome. Privalai važiuoti. Ar Tesa apie tai žino?
Velnias. Apie tai nepagalvojau.
- Ne, ir nereikia jai nieko sakyt. Lendonui irgi - jeigu jis su­
žinos, neišlaikys liežuvio už dantų.
- Ar nuo jos tai slepi dėl kokios nors konkrečios priežasties? -
klausia jis smerkiamu tonu.
- Aš nieko nuo jos neslepiu. Tik nenoriu, kad ji jaudintųsi dėl
kelionės. Ji net paso neturi. Ji nebuvo išvažiavus iš Vašingtono
valstijos.
- Juk žinai, kad ji norės važiuoti. Tesai Anglijoje patinka.
- Ji ten nėra net buvus! - pakeliu balsą ir giliai įkvepiu, kad nu­
siraminčiau. Mane varo iš proto, kai jis elgiasi taip, lyg pats būtų
jos tėvas ir pažinotų ją geriau už mane.
- Aš neprasitarsiu, - sako jis iškėlęs rankas, lyg norėtų mane
nuramint.
 Džiaugiuosi, kad jis neužsispyrė. Kalbų man jau užteks - jau­
čiuosi išsunktas. Vakar vakare pasikalbėjęs su Tesa visą naktį nesu­
merkiau akių. Košmarai sugrįžo visu smarkumu, todėl trečią kartą
pabudęs išmuštas prakaito, prisiverčiau nebeužmigt.
- Turėtum kada atvažiuoti ir aplankyti Karen. Vakar vakare ji
apie tave klausinėjo, - taria jis prieš man išeinant iš kabineto.
- Aha, gerai, - burbteliu panosėj ir uždarau duris.
 Dvidešimt devintas skyrius

TESA

Per paskaitą vaikinas, kuris, kaip nusprendžiau, anksčiau ar vėliau

taps politiku, pasilenkia arčiau ir sušnabžda:
- Už ką balsavai rinkimuose?
Naujasis pažįstamas verčia mane jaustis šiek tiek nejaukiai. Jis
žavingas - pernelyg žavingas, - o puošnūs jo drabužiai ir rusva oda
sudaro dėmesį blaškantį derinį. Jis patrauklus kitaip nei Hardinas,
tačiau jis patrauklus, ir tai žino.
- Aš nebalsavau, - atsakau. - Buvau per jauna.
- Aišku, - nusijuokia jis.
Nenorėjau pradėti su juo kalbėtis, bet per paskutines paskaitos
minutes dėstytojas nurodė padiskutuoti tarpusavyje, kol pats at­
silieps telefonu. Palengvėja, kai išmuša dešimta valanda, ir metas
eiti.
Būsimojo politiko mėginimai tęsti nerūpestingą pokalbį su
manimi beviltiškai nenusiseka, todėl po kelių akimirkų palikęs
mane ramybėje jis nueina sau.
Visą rytą jaučiuosi išsiblaškiusi. Nesiliauju svarsčiusi, ko Stef
galėjo prikalbėti Hardinui, kad šitaip jį įsiutintų. Žinau, jis nepa­
tikėjo gandais apie mane su Zedu, bet kad ir ką dar ji būtų jam pa­
sakiusi, tai jį nuliūdino taip, kad jis nebenorėtų to pakartoti.
Nekenčiu Stef. Nekenčiu jos už tai, ką padarė man, ir už tai,
kad įlindo Hardinui į galvą ir įskaudino iš dalies pasinaudodama
manimi. Kol prieinu meno istorijos auditoriją, galvoje sukuriu
dešimt skirtingų scenarijų, kaip nudobti tą siaubingą merginą.
 Atsisėdu greta Maiklo, vaikino mėlynais plaukais su šauniu
humoro jausmu iŠ pirmosios paskaitos, ir visą meno istorijos pas­
kaitos valandą praleidžiu kikendama iš jo juokelių, kurie sėk­
mingai atitraukia nuo minčių apie žudynes.
Galiausiai paskaitos baigiasi, o aš patraukiu prie automobilio.
Kai tik jį pasiekiu ir praveriu dureles, pradeda vibruoti telefonas.
Tikiuosi, kad tai Hardinas, tačiau, žvilgtelėjusi į ekraną, nusiviliu.
Gavau tris žinutes, dvi iš kurių atėjo ką tik.
Pirmiausia nusprendžiu perskaityti žinutę nuo mamos: „Pas­
kambink man. Mums reikia pasikalbėti.“
Kita žinutė nuo Zedo. Prieš paspausdama nedidelį vokelį
ekrane, giliai įkvepiu. „Sietle būsiu nuo ketvirtadienio iki šešta­
dienio. Pranešk, kada turėsi laiko - J.“
Patrinu smilkinius, džiaugdamasi, kad Kimberlės žinutę pasi­
likau pabaigai. Jokios jos naujienos neperspjaus streso dėl to, kad
privalau paskambinti Zedui ir atsiimti savo pasiūlymą susitikti,
arba dėl pokalbio su mama. „Ar žinojai, kad tavo meilutis kitą sa­
vaitgalį skrenda į Londoną?“
Per anksti prasižiojau.
Į Angliję? Kam Hardinui skristi į Angliję? Ar jis ten persikels
baigęs universitetą? Dar kartą perskaitau žinutę...
Kitę savaitgalį!
Kakta atsiremiu į vairą ir užmerkiu akis. Pirminis instinktas
skatina jam paskambinti ir paklausti, kodėl nuslėpė nuo manęs ke­
lionę. Susilaikau, supratusi, kad tai puiki proga nepridaryti išanks­
tinių išvadų, pirmiau nepaklausus jo. Yra ir nedidelė tikimybė, kad
Kimberlė suklydo, ir Hardinas į Angliją kitą savaitgalį nevažiuoja.
Krūtinė apsunksta nuo minties, kad jis vis dar nori ten grįžti.
Vis dar mėginu save įtikinti, kad sugebėsiu jį sulaikyti.
 Trisdešimtas skyrius

HAROINAS

Atrodo, kad šitoj vietoj paskutinį kartą lankiausi prieš šimtą metų.
Pastarąją valandą važinėjau ratais svarstydamas visus galimus
mano apsilankymo rezultatus. Galvoj sudaręs pranašumų ir trūku­
mų sąrašą, - nors to niekada, niekada nedarau, - užgesinu variklį
ir žengiu į šaltą popietės orą.
Tikiuosi, kad jis namie, kitaip būsiu veltui iššvaistęs visą po­
pietę ir pasiusiu dar labiau nei dabar. Apsidairau stovėjimo aikš­
telėj ir jos prieky pastebiu jo automobilį. Rudas daugiabutis stovi
prie gatvės, o į antrą aukštą, kur yra jo butas, veda aprūdiję laiptai.
Su kiekvienu sunkiu bato dunkstelėjimu į metalinį laiptą svarstau
priežastis, kodėl aš apskritai čia.
Vos pasiekiu butą C, užpakalinėj kišenėj suvibruoja telefonas.
Arba tai Tesa, arba mano mama, tik nė su viena iš jų šiuo metu ne­
noriu kalbėtis. Jei atsiliepsiu į Tesos skambutį, nukrypsiu nuo savo
plano. O mama tik zys apie vestuves.
Pasibeldžiu į duris. Per kelias sekundes Zedas atidaro duris,
vilkėdamas tik sportines kelnes. Jis basas, o laikrodžio mecha­
nizmo tatuiruotė ant pilvo atrodo gerokai didesnė. Jis tikriausiai
ją papildė po to, kai pamėgino suviliot mano prakeiktą merginą.
Zedas nepasisveikina. Jis tik spokso į mane tarpdury akivaiz­
džiai nustebęs ir įtarus.
- Mums reikia pasikalbėt, - galiausiai sakau, prasibraudamas
pro jį į vidų.
- Ar turėčiau kviest farus? - klausia jis tuo įprastu sausu tonu.
 Atsisėdu ant jo nutrintos odinės sofos ir pakeliu akis.
- Tai priklauso nuo to, ar priešinsies.
Tamsi barzda dengia jo žandikaulį, įrėm indam a burną. Atrodo,
lyg nuo tada, kai mačiau jį prie Tesos mamos namų, prabėgo ne
dešimt dienų, o ištisi mėnesiai.
Jis atsidūsta ir atsišlieja į sieną kitam ankštos svetainės gale.
- Na, tada paskubėk.
- Žinai, kad noriu pasikalbėt apie Tesą.
- Tiek jau supratau, - susiraukia jis ir sukryžiuoja tatuiruotas
rankas ant krūtinės.
- Į Sietlą tu nevažiuosi.
Jis kilsteli tankų iantakį ir išsišiepia.
- Dar ir kaip važiuosiu. Jau susiplanavau.
Po velnių! Kokio galo jam trenktis į Sietlą? Jis šitą pokalbį ap­
sunkina labiau nei reikia, o aš pradedu ant savęs širst, kodėl ti­
kėjausi, kad šitas pokalbis baigsis kaip nors kitaip nei Zedu ant
neštuvų.
- Reikalas tas... - giliai įkvepiu mėgindamas nusiramint ir lai­
kytis plano, - į Sietlą tu nevažiuosi.
- Žadu aplankyt savo draugus, - atsako jis, mesdamas iššūkį.
- Skiedalai. Tiksliai žinau, ką bandai padaryt, - atkertu.
- Sietle apsistosiu pas draugus, bet jei tau taip įdomu, tai ji pa­
kvietė mane apsilankyt.
Vos tik žodžiai išsprūsta iš jo lūpų, aš pašoku ant kojų.
- Nevesk manęs iš kantrybės, aš labai stengiuosi viską išspręst
gražiuoju. Tau nėra reikalo jos lankyt. Ji mano.
Jis kilsteli antakį.
- Supranti, kaip tai skamba? Sakai, ji tavo, tarsi būtų tavo nuo­
savybė.
- Man nusišvilpt, kaip tai skamba. Tai tiesa, - žengiu dar vieną
žingsnį artyn. Atmosfera tarp mūsų iš įtemptos virto gyvuliška.
Abu mėginam pasisavint grobį, ir aš neketinu trauktis.
- Jei jau ji tavo, tai kodėl tu ne Sietle su jai - nenusileidžia jis.
- Nes po šio semestro baigiu universitetą, va kodėl.
 Kodėl aš apskritai atsakinėju į jo klausimus? Atvažiavau čia ne
klausytis ir „pradėt dialogą“, kaip sakydavo vienas iš mano dės­
tytojų, o kalbėt pats. Būsiu prakeiktas, jei leisiu jam šitą situaciją
atsukt prieš mane.
- Ar aš ten, ar ne, neturi jokios reikšmės. Kol ten būsi, jos ne­
pamatysi.
- Tegu nusprendžia ji pati, kaip manai?
- Jeigu taip manyčiau, manęs čia nebūtų, ar ne? - tvirčiau su­
spaudžiu kumščius prie šonų ir nusuku akis į krūvą vadovėlių ant
jo kavos stalelio. - Kodėl niekaip nepalieki jos ramybėj? Ar dėl to,
ką padariau...
- Ne, - lyg niekur nieko nutraukia jis. - Su tuo tai niekaip ne­
susiję. Man, kaip ir tau, Tesa rūpi. Tik priešingai nei tu, aš su ja el­
giuosi taip, kaip ji to nusipelno.
- Nieko tu nežinai apie tai, kaip aš su ja elgiuos, - suurzgiu.
- Tik kad, biče, žinau. Kiek kartų ji atbėgo pas mane dėl to,
kad tu kažką pasakei ar iškrėtei? Pernelyg daug, - jis duria pirštu į
mane. - Tu ją tik skaudini, ir pats tai puikiai žinai.
- Pirmiausia, tu jos apskritai nepažįsti. O antra, nemanai, kad
apgailėtina vaikytis merginą, kurios niekada neturėsi? Kiek kartų
mes jau apie tai kalbėjom? Ir apie kiek panų?
Jis atsargiai žiūri į mane. Įžvelgia mano įniršį, bet nepasiduoda
komentarui apie jo praeitį su merginom.
- Ne, - jis apsilaižo lūpas, - tai ne apgailėtina. Tiesą sakant,
tai genialu. Aš tyliai lauksiu Tesos fone, kol vieną dieną tu vėl su-
simausi - tai neišvengiama, - ir kai taip nutiks, aš būsiu šalia ją
paguost.
- Tu esi sumautas... - žengiu atbulas kuo toliau nuo jo, kad
Zedo galva neatsidurtų sienoj. - Ko tu nori? Ar ji pati tau turi pa­
sakyt, kad jai tavęs nereikia? Maniau, ji jau tai padarė, bet štai tu...
- Juk tai tu atvažiavai pas mane.
- Po velnių, Zedai! - sušunku. - Kodėl negali paprasčiausiai
liautis? Puikiai žinai, ką ji man reiškia, bet vis bandai painiotis po
kojom. Susirask sau kitą žaidimą. Studentų miestely pilna kekšių.
 - „Kekšių“? - pakartoja jis pašaipiai.
- Žinai, kad neturėjau galvoj Tesos, - suurzgiu, sunkiai beišlai-
kvdamas kumščius prie šonų.
- Jei ji tau tiek daug reikštų, nebūtum pridirbęs nė pusės to, ką
pridarei. Ar ji žino, kad ją vaikydamasis tuo pat metu dulkinai Molę?
- Taip, ji žino. Aš pats prisipažinau.
- Ir jai tai nekliudo? - jo tonas skamba visiškai priešingai nei
mano. Jis toks ramus ir susikaupęs, o man sunkiai sekasi išlaikyt
dangtį virš kunkuliuojančio įniršio.
- Ji žino, kad man tai nieko nereiškė ir kad tai buvo prieš
viskam nutinkant, - piktai dėbteliu į jį, mėgindamas susikaupt. -
Bet aš čia atvažiavau ne savo santykių aptarinėt.
- Gerai, tai kodėl būtent tu čia atvažiavai?
Jis toks bjaurus niekšelis.
- Pranešt tau, kad Sietle tu jos nepamatysi. Maniau, galėsim tai
aptart... - ieškau tinkamo žodžio, - civilizuočiau.
- Civilizuočiau? Atleisk, bet man sunkoka patikėt, kad atva­
žiavai čia „dorų“ ketinimų vedamas, - pašiepia jis, parodydamas į
iškilimą sau ant nosies.
Akimirką užmerkęs akis, prisimenu sugurintą ir kraujuojančią
jo nosį, kai trenkęs jo marmūzę į metalinį stovą ją sulaužiau. Kai
prisimenu tą garsą, adrenalinas tik dar labiau užverda.
- Man tai atrodo civilizuota! Atvažiavau čia pasikalbėt, o ne
kumščiais mojuot, bet jei ir toliau nuo jos neatstosi, nepaliksi man
kito pasirinkimo, - atsistoju šiek tiek plačiau.
- Kokio pasirinkimo? - klausia Zedas.
-K ą?
- Kokio pasirinkimo? Jau žinom, kaip viskas baigsis. Mane už­
sipuolęs daugiau nebeišsisuksi. Ir šį kartą aš pažadu pasirūpint,
kad atsidurtum už grotų.
Jo argumentas turi prasmės. Tai mane tik dar labiau siutina.
Kančia suvokt, kad negaliu nieko padaryt, nebent tiesiogine
prasme jį pribaigčiau, bet šiuo metu tai nėra išeitis.
 Porą kartų giliai įkvėpęs, pamėginu atpalaiduot raumenis. Teks
pasiūlyt paskutinį variantą. Apskritai nenorėjau jo minėt, bet jis
įspraudė mane į kampą.
- Atvažiavau čia, tikėdamasis, kad galėsim susitart, - pradedu.
Jis pakreipia galvą taip pasipūtėliškai, kaip tik įmanoma.
- Dėl ko susitart? Nori pasiūlyt dar vienas lažybas?
- Tau tikrai sekasi vest mane iš kantrybės... - iškošiu pro
dantis. - Pasakyk man, ko tau reikia, kad paliktum ją ramybėj? Ką
galiu tau duot, kad išnyktum? Pasakyk, ir aš įvykdysiu.
Zedas spokso į mane tankiai mirkčiodamas, lyg man būtų iš'
augus antra galva.
- Nagi, žmogau. Kiekvienas vyras turi savo kainą, - sausai
burbteliu. Mane siutina tai, kad esu priverstas derėtis su tokiu, kaip
jis, bet nebežinau, kaip daugiau jo atsikratyt.
- Leisk jai su manim susitikt. Tik dar vieną kartą, - pasiūlo. -
Sietle būsiu ketvirtadienį.
- Ne. Jokiais būdais.
Ar jis visiškas debitas?
- Aš neprašau tavo leidimo. Tik stengiuosi palengvint situ­
aciją tau.
- Nieko nebus. Jums nėra jokio reikalo leist laiko kartu. Ji ne­
prieinama nei tau, nei jokiam kitam vyrui, ir taip bus visuomet.
- Ir vėl tu su savininkiškais pareiškimais, - jis varto akis.
Įdomu, ką pagalvotų Tesa, pamačiusi šitą jo pusę, vienintelę jo
pusę, kurią pažįstu aš. Koks pats būčiau vyras, jeigu nebūčiau savi­
ninkiškas, jeigu neprieštaraučiau jos dalytis su kitais?
Prikandu liežuvį, kol Zedas spokso į lubas, lyg sverdamas to­
lesnius savo žodžius. Kas per prakeikta nesąmonė. Visiškas su­
knistas idiotizmas. Jaučiuos apsvaigęs ir svarstau, kiek dar laiko
pavyks išlaikyt ramybę.
Galiausiai Zedas atsigręžia į mane, o jo fizionomiją pamažu iš­
kreipia piktdžiugiška šypsena. Tada jis paprastai taria:
- Tavo automobilis.
 Išsižioju, negalėdamas patikėt jo akiplėšiškumu, ir belieka tik
nusijuokt.
- Tai jau ne! - žengiu artyn. - Nežadu taip imt ir atiduot tau
savo ratų. Gal visai iš proto išėjai? - pamoju rankom.
- Tada atleisk, bet atrodo, kad susitart mums nepavyks, - jo
akys žaižaruoja pro tankias blakstienas, o pirštai glosto barzdą.
Prieš akis iškyla prisiminimai apie mano košmarus, apie jį suja
lovoj, apie ją besimėgaujančią...
Papurtau galvą, kad vaizdiniai išnyktų.
Iš kišenės išsitraukiu raktus ir sviedžiu ant kavos staliuko tarp
mūsų.
Jis išsižioja ir pasilenkia paimt raktų.
- Tu rimtai? - keletą kartų pavartęs ir atidžiai apžiūrėjęs raktus,
jis vėl pakelia akis į mane. - Aš tik pajuokavau!
Jis meta raktus man atgal, bet aš laiku nesugaunu - jie nukrinta
prie pat mano bato.
- Gerai jau, atstosiu nuo jos... Po galais. Nesitikėjau, kad taip
imsi ir atiduosi man raktus, - pašaipiai juokiasi jis. - Nesu toks di­
delis niekšas kaip tu.
- Nepalikai man kitos išeities, - suurzgiu.
- Kadaise buvom draugai, prisimeni? - primena Zedas.
Nutylu, kol abu prisimenam, kaip viskas buvo anksčiau, prieš
visą šitą mėšlą, tada, kai man niekas nerūpėjo... Prieš sutinkant ją.
Jo žvilgsnis pasikeitė, o pečiai kartu su atmosfera kambary po jo
klausimo įsitempė.
Sunkoka prisimint tas dienas.
- Buvau pernelyg prisišniojęs, kad prisiminčiau.
- Puikiai žinai, kad tai - melas! - jis pakelia balsą. - Metei gert
po to, kai...
- Atvažiavau čia ne prisiminimais dalytis. Tai ar paliksi ją ra­
mybėj, ar ne? - pasižiūriu į jį. Zedas atrodo kažkoks kitoks, tvir­
tesnis.
- Gerai, aišku, - gūžteli.
 Kažkaip labai jau paprasta...
- Aš rimtai.
- Aš taip pat, - atsako jis ir mosteli ranka.
- Tai reiškia, kad nebemėginsi niekaip su ja susisiekt, - dar
kartę prim enu jam.
- jai rūpės, kodėl. Šiandien parašiau jai žinutę.
Nusprendžiu nekreipt dėmesio.
- Pasakyk jai, kad nebenori bendraut.
- Nenoriu šitaip jos užgaut, - sako jis.
- Man nusispjaut, kad ją užgausi. Turi jai aiškiai pasakyt, kad
daugiau jos nebesivaikysi.
Akimirką trukusi ramybė išgaravo, ir ją vėl pakeitė kylantis
pyktis. Galimybė, kad Tesa pasijus kaip nors įžeista dėl to. kad
Zedas nebenori jos matyt, veda mane iš proto.
Žengiu durų link žinodamas, kad ilgiau nė penkių minučių
šitam priplėkusiam bute neištversiu. Didžiuojuos savim dėl to. kad
taip ilgai išlikau ramus vienam kambary su Zedu po to, kai šis vi­
sokiais būdais mėgino išardyt mano santykius su Tesa.
Kai paliečiu surūdijusią durų rankeną, jis sako:
- Kol kas padarysiu tai, ką reikės, bet galutinio rezultato tai
nepakeis.
- Tu teisus. Nepakeis, - sutinku su juo suprasdamas, kad galvoj
jis turi visiškai priešingą baigtį.
Kol iš jo lūpų nespėjo iššliaužt dar bent žodis, trenkiu durim ir
lekiu laiptais žemyn.

Kai sustoju prie tėvo namų, saulė jau leidžiasi, o man vis dar ne­
pavyko susisiekt su Tesa, nes kiekvienas skambutis keliauja tiesiai
į balso paštą. Net Kristianui porą kartų skambinau, bet ir jis nei
atsiliepė, nei paskambino.
Tesa supyks, kad nuvažiavau pas Zedą - ji jam jaučia kažką, ko
niekada nesuprasiu ir netoleruosiu. Po šiandienos meldžiuosi, kad
daugiau nebereikėtų dėl jo sukt galvos. Nebent ji pati jo nepaleis...
 Ne. Priverčiu save liautis ja abejojus. S uprantu, kad Stef tik
tuščiai malė liežuviu, bet jos paistalai prasiskverbė į kiekvieną
mano akm eninio fasado įtrūkį. Jei Zedas iš tik rų jų būtų perm ie­
gojęs su Tesa, garantuotai būtų pasinaudojęs šiandiena ir sviedęs
man tai į veidą.
Į tėvo nam us užeinu nepasibeldęs ir, vaikštinėdam as po pirmą
aukštą, ieškau Karen arba Lendono. Virtuvėj ran d u Karen, sto­
vinčią prie viryklės su vieliniu plaktuvu rankoj. Atsigręžusi ji
mane pasveikina šilta šypsena, bet neram iom , pavargusiom akim.
Mane užlieja neįprastas kaltės jausm as, prisim inus tą šiltadaržy su­
daužytą vazoną.
- Sveikas, Hardinai. Ar ieškai Lendono? - klausia ji ir, padėjus
plaktuvą ant lėkštės, nusišluosto rankas į prijuostę su braškėm.
- Aš... Net nežinau, - prisipažįstu. Ką būtent aš čia veikiu?
Koks apgailėtinas turi atrodyt m ano gyvenimas, jeigu pa­
guodos iš visų įm anom ų vietų ieškau šituose nam uose? Žinau, kad
tai dėl prisim inim ų, kuriuos su Tesa čia sukūrėm .
- Jis viršuje kalbasi telefonu su Dakota.
Kažkas Karen balse išmuša mane iš vėžių.
- Ar... - m an ne itin sekasi bendraut su kitais žm onėm, iš­
skyrus Tesą, o ypač nesiseka kalbėt apie kitų žm onių jausm us. - Ar
jam buvo sunki diena? - klausiu, kaip paskutinis mėmė.
- M anau, kad taip. Pastaruoju metu jam sunku. Jis man nieko
nem inėjo, bet praėjusias kelias dienas atrodė liūdnas.
- Aha... - pritariu, nors nepastebėjau, kad įbrolis elgtųsi ar at­
rodytų kitaip. Nors, kita vertus, pernelyg siekiau priverst jį p ri­
žiūrėt Ričardą, kad pastebėčiau.
- Kada jis išvažiuoja į Niujorką?
- Po trijų savaičių, - ji mėgina nuslėpt skausmą balse, tačiau
veltui.
- A, - su kiekvienu mirktelėjim u man darosi vis nejaukiau. -
Ką gi, aš eisiu...
- N enori likti vakarienės? - viltingai klausia.
- E, ne, tiek to.
 Pokalbio su tėvu šįryt, paskui - popietės su Zedu, o dabar šito
nejaukaus mėšlo su Karen man jau per daug. Neištversiu, jei pasi­
rodys, kad dar ir Lendonui kažkas negerai. Nenoriu matyt jo verkš­
lenančio, tik ne šiandien. Ir taip jau esu priverstas grįžt pas besigy­
dantį narkom aną ir į tuščią suknistą lovą.
 Trisdešimt pirmas skyrius

TESA

Grįžtančios iš paskaitų manęs virtuvėje laukia Kimberlė. Priešais

ją stovi dvi vyno taurės, - viena pilna, kita tuščia, - iš jų sprendžiu,
kad mano tylą ji priėmė kaip patvirtinimą, jog nenutuokiau apie
Hardino planus skristi į Angliją.
Kai nusviedžiu kuprinę ant grindų ir prisėdu greta, ji pa­
sveikina mane užjaučiančia šypsena.
- Sveika, mergyt.
- Sveika, - artistiškai atsigręžiu į ją.
- Tu nežinojai?
Jos plaukai šiandien profesionaliai sugarbiniuoti ir tobulai
krinta ant pečių. Juodi lanko formos auskarai blizga ryškioje
šviesoje.
- Ne. Jis man nieko nesakė, - atsidūstu, tiesdama ranką prie
pilnos vyno taurės.
Ji nusijuokia ir, pasičiupusi butelį, pripila vyno į tuščią taurę,
kuri buvo skirta man.
- Kristianas sakė, kad Hardinas dar tiksliai neatsakė Trišai. Ne­
reikėjo man nieko minėti, kol nesužinojau, bet nujaučiau, kad jis
tau apie vestuves nesakė.
Paskubomis nuryju gurkšnį baltojo vyno, kol neišspjoviau jo
lauk.
- Vestuvių? - gurkšteliu dar šiek tiek vyno, prieš sakydama ką
nors daugiau. Į galvą šauna neįmanoma mintis... Kad Hardinas
skrenda namo susituokti, na, pagal susitarimą. Juk Anglijoje tai
įprasta, tiesa?
Ne, žinau, kad to negali būti. Laukiant tolesnių Kimberlės
žodžių, pasibaisėtina mintis įelektrina visą mano kūną. Ar aš jau
apgirtau?
- Jo mama tuokiasi. Šįryt ji paskambino Kristianui ir pakvietė
mus dalyvauti.
Nudelbiu akis į tamsų granitą.
- Man tai naujiena.
Hardino mama tuokiasi po dviejų savaičių, o jis man nė puse
žodžio neužsiminė. Nors prisimenu... Kaip keistai jis neseniai
elgėsi.
- Tai štai dėl ko ji tiek daug kartų skambino!
Spoksodama į mane plačiomis, klausiančiomis akimis, Kim-
berlė gurkšteli vyno.
- Ką man daryti? - klausiu. - Apsimesti, kad nieko nežinau?
Mudviem su Hardinu pastaruoju metu bendrauti sekėsi daug
geriau... - nutęsiu. Žinau, kad pasikeitimų pastebėjau tik per pas­
tarąją savaitę, bet toji savaitė prabėgo nuostabiai. Jaučiu, lyg per
pastarąsias septynias dienas pasistūmėjome į priekį daugiau nei
per paskutinius septynis mėnesius. Abu su Hardinu ramiai kalbė­
jomės apie problemas, kurios anksčiau būtų virtusios milžiniškais
kivirčais, tačiau dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžusi į laikus, kai
jis nuolat ką nors slėpdavo.
Aš visada viską išsiaiškinu. Negi jis to dar nesuprato?
- Ar norėtum važiuoti? - klausia ji.
- Negalėčiau, net jei būčiau pakviesta, - atremiu skruostą į
delną.
Kimberlė stumteli savo kėdę ir pasuka manąją taip, kad atsi­
durčiau priešais ją.
- Klausiau, ar norėtum važiuoti, - pataiso ji mane. Užuodžiu
nuo jos sklindantį vos juntamą vyno aromatą.
- Būtų labai malonu, bet aš...
 - Tuom et turėtum važiuotu Jei prireiks, nusivešiu tave kaip
savo viešnią. Esu tikra, H ardino m am a be galo apsidžiaugtų, jei
dalyvautum. Kristianas sakė, kad ji tave dievina.
Nepaisant paniurusios nuotaikos dėl H ardino slapukavim o, jos
žodžiai mane sujaudina. Triša man taip pat labai patinka.
- Negaliu važiuoti, nes neturiu paso, - tariu. Ką jau kalbėti,
kad per tokį trum pą laiką niekaip nesurinkčiau pinigų lėktuvo bi­
lietui.
- Jį galima pasidaryti skubos tvarka, - num oja ji į m ano prieš­
taravimą.
- Nežinau... - dvejoju. Drugeliai, kuriuos jaučiu plazdenant
pilve kaskart, kai ištariu žodį „Anglija“, stum ia m ane bėgti į savo
kam barį ir internete susirasti informacijos apie pasus, tačiau su­
vokimas, kad Hardinas tyčia nieko neužsim inė apie vestuves, pri­
kausto mane kėdėje.
- Nedvejok. Triša apsidžiaugtų, jei vyktum kartu, be to, Dievas
mato, Hardinui. praverstų spyris į užpakalį įsipareigojimo link, - ji
gurkšteli dar vyno, taurės kraštą paženklindam a tam siai raudonu
lūpdažiu.
Esu tikra, kad jis turi rim tą priežastį nieko man nesakyti. Jeigu
jis važiuoja, tuom et tikriausiai nenori, kad vilkčiausi iš paskos.
Žinau, kad jis vis dar nepamiršo ankstesnio gyvenimo, ir, nors tai
skamba nelogiškai, gali būti, kad Londono gatvėmis vis dar klajo­
jančios praeities šmėklos nesunkiai rastų mus abu.
- H ardinas ne toks, - atsakau. - Kuo toliau jį stumsiu, tuo
stipriau jis trauks.
- Na, tuomet... - savo aukštakulniu apauta pėda su raudonai
nulakuotais nagais ji pabaksnoja į manąją. - Tau teks tvirtai įsikibti
ir nebeleisti jam tavęs tampyti.
Įsimenu jos žodžius, kad galėčiau apsvarstyti vėliau, kai manęs
nebeseks akylas jos žvilgsnis.
- Hardinui nepatinka vestuvės.
- Visiems patinka vestuvės.
 - T ik ne H ardinui. Jis negali pakęsti ne tik jų, bet ir santuokos
koncepcijos apskritai, - paaiškinu ir smagiai stebiu, kaip ji išpučia
akis ir nuleidžia taurę ant stalviršio.
- Tai... Tuom et ką... N oriu pasakyti... - mirkčioja ji. - Net ne­
žinau, ką pasakyti, o tai rodo labai daug! - išberia Kimberlė juok­
damasi.
- Taip, gali m an nepasakoti, - nesusilaikau nenusijuokusi
kartu.
N epaisant m ano nuotaikos, Kimberlės juokas užkrečiantis - tai
vienas iš m ano m ėgstam iausių jos bruožų. Žinoma, kartais ji yra
neįtikėtinai landi, ir m an ne visada jauku klausytis, kaip ji kalba
apie H ardiną, tačiau negaliu paneigti, kad dievinu jos atvirumą ir
nuoširdum ą. Ji kalba tiesiai šviesiai, o perprasti ją nėra sunku. Po
jos išore nesislepia apgaulės sluoksnis, kuriuo pasižymi daugum a
per pastaruosius mėnesius mano sutiktų žmonių.
- Tuom et ką ruošiatės daryti? Susitikinėti iki gyvenimo galo? -
klausia.
- Aš sakiau lygiai tą pat, - nesusilaikau nesukikenusi. Galbūt
tai dėl ištuštintos taurės vyno, o gal dėl to, kad H ardino bet kokių
ilgalaikių įsipareigojimų nepripažinim as pastarąją savaitę išgaravo
iš galvos... Nežinau, bet m alonu dabar juoktis su Kim.
- O kaip tuom et jūsų vaikai? Tu neprieštarauji sukurti šeimą
be santuokos?
- Vaikai! - vėl nusijuokiu. - Jis nenori turėti vaikų.
- Juo toliau, tuo gražiau, - vartydama akis, ji pakelia taurę ir
ištuština vyną.
- Jis taip sako dabar, bet tikiuosi... - nebaigiu išsakyti savo
troškim o. Ištartas balsu jis skamba pernelyg desperatiškai.
- Aha, supratau, - mirkteli Kimberlė, o aš apsidžiaugiu, kai
ji pakreipia pokalbį apie raudonplaukę darbe, Kariną, kuri nusi­
žiūrėjo Trevorą. Kai ji palygina hipotetinius intymius jųdviejų san­
tykius su nerangiai vienas kitą stum dančiais omarais, praplium pu
nesuvaldom ai kvatotis.
 *
J savo kambarį užeinu jau po devynių. Tyčia išjungiau telefoną,
kad kelias valandas netrukdoma galėčiau praleisti su Kimberle. Pa­
pasakojau jai apie Hardino planą į Sietlą atvažiuoti ne penktadienį,
o trečiadienį, o ji juokdamasi pripažino, tikėjusi, kad ilgai jis neat­
laikys atstumo.
Mano plaukai vis dar šlapi po dušo. Neskubėdama renkuosi
aprangą rytojui į darbą. Tempiu laiką ir puikiai tai suprantu. Esu
tikra, kad, įsijungusi telefoną, būsiu priversta vienaip ar kitaip su­
siremti su Hardinu dėl vestuvių. Idealiame pasaulyje lyg niekur
nieko apie tai užsiminčiau, ir Hardinas mane pakviestų, paaiš­
kinęs, kad mėgino rasti tinkamų žodžių įtikinti mane važiuoti
kartu. Deja, pasaulis nėra idealus, o mano nerimas kiekvieną
minutę auga. Skaudu žinoti, kad Stef žodžiai - kad ir ko ji jam pri­
kalbėjo - taip jį paveikė, kad jis vėl pradėjo slapukauti. Negaliu jos
pakęsti. Myliu Hardiną be galo ir norėčiau priversti jį suprasti, kad
niekas, ką sakytų ji ar kas nors kitas, to nepakeis.
Nenoriai išsitraukiu telefoną iš kuprinės ir paspaudžiu
įjungimo mygtuką. Reikia paskambinti mamai ir parašyti Zedui,
bet pirmiausia noriu pasikalbėti su Hardinu. Nedidelio ekrano
viršuje pasirodo voko simbolis - ateina viena žinutė po kitos. Visos
nuo Hardino. Neskaičiusi nė vienos, paprasčiausiai paskambinu.
Jis atsiliepia po pirmo pyptelėjimo.
- Tesa, po velnių!
- Ar mėginai man prisiskambinti? - klausiu taip droviai ir ne­
kaltai, kaip tik sugebu, kad išlaikyčiau ramybę.
- Ar mėginau prisiskambint? Gal juokauji? Paskutines tris va­
landas daugiau nieko neveikiau, tik mėginau tau prisiskambint, -
širsta jis. - Net Kristianui skambinau.
- Ką? - nustembu, bet nenorėdama susipykti, paskubomis
pridedu: - Mudvi su Kim šnekučiavomės.
- Kur? - tuojau pat pradeda tardyti.
- Čia, namuose, - atsakau ir, sulanksčiusi nešvarius drabužius,
sudedu į skalbinių krepšį. Prieš miegą vertėtų juos išskalbti.
 - Ką gi, kitą kartą tikrai privalai... - jis piktai atsidūsta ir, su­
švelninęs balsą, pradeda iš naujo: - Gal kitą kartą galėtum nusiųst
man žinutę ar kažką, kad tavo telefonas bus išjungtas, - jis ilgai iš­
kvepia. - Žinai, koks aš pasidarau.
Džiaugiuosi, kad jis nuleido toną ir nepasakė to, ką ketino pa­
sakyti iš pradžių - tų žodžių man verčiau niekada neišgirsti. Ne­
laimei, lengvas svaigulys nuo vyno beveik išgaravo, ir dabar žinia
apie Hardino planus skristi į Angliją slegia mano krūtinę.
- Kaip praėjo tavo diena? - klausiu, vildamasi, kad, jei su­
teiksiu progą, jis užsimins apie vestuves.
- Ji buvo... Ilga, - atsidūsta jis.
- Taip, ir mano, - nežinau, ką jam pasakyti, nes tenoriu imti ir
tiesiai šviesiai paklausti. - Šiandien man parašė Zedas.
- Nejaugi? - Hardino balsas ramus, tačiau jame išgirstu at­
šiaurumo gaidelę, kuri paprastai mane baugintų.
- Taip, šią popietę. Jis pranešė, kad ketvirtadienį atvažiuos į
Sietlą.
- O ką tu jam atsakei?
- Kol kas nieko.
- Kodėl man tai pasakoji? - klausia Hardinas.
- Todėl, kad nenoriu nieko nuo tavęs slėpti. Daugiau jokių pa­
slapčių, jokio nutylėjimo, - pabrėžiu paskutinį žodį, tikėdamasi
paskatinti jį prabilti.
- Na... Ačiū, kad pasakei. Man tai daug reiškia, - atsako jis. Ir
daugiau nesako nieko.
Rimtai?
- Aha. Tai... Ar nori man ką nors papasakoti? - klausiu,
vis dar neprarasdama menkutės vilties, kad jis atsilieps į mano
atvirumą.
- E, šiandien kalbėjau su tėvu.
- Tikrai? Apie ką? - ačiū Dievui, žinojau, kad jis atsipeikės.
- Apie persikėlimą į Sietlo universitetą.
- Rimtai?! - mano tonas staiga pavirsta cyptelėjimu, o Hardino
juokas nuskamba kitame ryšio gale.
 - Taip, bet jis sako, kad dėl to reiktų nukelt mano studijų
baigimą, todėl nėra prasmės keist universiteto semestro vidury.
- A, - pagaunu save susiraukusią. Prieš paklausdama su-
dvejoju. - O po baigimo?
- Taip, aišku.
- Taip, aišku? Ir viskas? Taip paprastai? - kilęs džiugesys už­
gožia visa kita, o aš tik šypsausi nuo ausies iki ausies. Jei tik jis būtų
čia, griebčiau jį už marškinėlių apykaklės ir stipriai pabučiuočiau.
- Noriu pasakyt, kam vengt neišvengiamo? - prideda.
Mano šypsena išblėsta.
- Apie kraustymąsi į Sietlą kalbi taip, lyg tai būtų teismo nuos­
prendis.
Jis tyli.
- Hardinai?
- Aš taip nemanau. Mane tik nervina visa šita situacija - šitiek
laiko iššvaistyta veltui, ir mane tai siutina.
- Suprantu, - tariu. Galbūt jo žodžiai ne visai poetiški, bet jais
jis prisipažįsta, kad manęs ilgisi. Galva vis dar svaigsta nuo jo su­
tikimo galiausiai persikelti į Sietlą ir būti su manim. Dėl šito ki-
virčijomės ištisus mėnesius, o jis staiga nusileido be galutinio pa­
sipriešinimo. - Vadinasi, Sietlas? Esi tikras? - privalau dar kartą
paklausti.
- Taip. Aš pasiruošęs viską pradėt iš naujo kur nors kitur, tai
kodėl ne Sietle.
Iš susijaudinimo apglėbiu save rankomis.
- Ir į Angliją nebevažiuosi? - suteikiu jam paskutinę galimybę
užsiminti apie vestuves.
- Ne. Jokio s Anglijos.
Jau laimėjau didįjį Sietlo mūšį, todėl įkyriam susierzinimui
dėl nutylėtų vestuvių vėl įsižiebus, nusprendžiu šį vakarą jo nebe­
spausti. Kad ir kuo tai baigsis, aš gausiu tai, ko noriu, - Hardiną
Sietle su manimi.
 Trisdešimt antras skyrius
TESA

Kitą rytą išjungusi žadintuvą, pasijuntu išsunkta. Visą naktį akių

nepajėgiau sumerkti. Ištisas valandas varčiausi, snaudžiau, tačiau
niekaip neužmigau.
Nežinau, ar tai dėl jaudulio, kad Hardinas sutiko atvažiuoti
į Sietlą, ar dėl neišvengiamos diskusijos apie Angliją, tačiau bet
kokiu atveju neišsimiegojau ir dabar atrodau siaubingai. Tamsius
ratilus paakiuose paslėpti ne taip paprasta, kaip mėgina įtikinti kos­
metikos gamintojai, o neklusnūs plaukai atrodo taip, lyg būčiau su-
kišusi pirštus į rozetę. Deja, džiaugsmas dėl to, kad jis atsikrausto,
nenumalšino viso nerimo dėl to, kad nepasakė tiesos.
Pasinaudoju Kimberlės pasiūlymu šįryt į darbą važiuoti
kartu, taip gaudama progą užsitepti ant blakstienų dar vieną tušo
sluoksnį, kol Kimberlė nutrūktgalviškai nardo iš vienos eismo
juostos į kitą. Keikdama kone kiekvieną automobilį ir signali­
zuodama dažniau, nei derėtų bet kuriam sveiko proto žmogui, ji
man primena Hardiną.
Hardinas neužsiminė, ar šiandien vis dar ketina atvažiuoti į
Sietlą. Kai vakar to paklausiau prieš pat baigiant pokalbį, jis sakė
pranešiąs man šįryt. Jau beveik devinta valanda, o iš jo vis dar
jokių žinių. Neatsikratau nuojautos, kad jam darosi kažkas, kas,
jei nekreipsime į tai dėmesio, gali sukelti gerokai daugiau nesu­
sipratimų. Žinau, kad Stef žodžiai jį paveikė. Tai akivaizdu iš to,
kaip jis abejoja viskuo, ką sakau. Jis vėl pradėjo slapukauti, o man
siaubą kelia rūpesčiai, kurių galėtų dėl to kilti.
 - Galbūt, užuot kvietusi jį atvažiuoti šį savaitgalį, pati turėtum
jį aplankyti, - pasiūlo Kimberlė, keikdama vilkiką ir sportinį au­
tomobiliuką.
- Taip akivaizdu? - klausiu atplėšusi skruostą nuo šalto lango.
- Taip, akis bado.
- Atleisk, kad aš tokia surūgus, - atsidūstu.
Šį savaitgalį grįžti namo atrodo nebloga mintis. Siaubingai pa­
siilgau Lendono, be to, būtų malonu pamatyti tėvą.
- Tikrai taip, - šypsosi ji. - Tačiau puodelis gardžios kavos ir
raudonas lūpdažis tai kaipmat pataisys.
Kai tik pritardama linkteliu, ji išsuka iš autostrados ir apsi­
sukusi sausakimšoje sankryžoje sako:
- Netoliese žinau puikią kavinukę.

Iki pietų niūri nuotaika praskaidrėja, nors iš Hardino vis dar jokių
naujienų. Parašiau jam dvi žinutes, bet galiausiai prisiverčiau ne­
skambinti. Trevoras jau laukia manęs poilsio kambaryje su dviem
makaronų lėkštėmis priešais.
- Jie atvežė dvigubą mano pietų užsakymą, todėl pagalvojau,
bent vieną dieną išgelbėsiu tave nuo šaldyto maisto, - šypsoda­
masis jis skersai stalą pastumia plastikinių įrankių rinkinį.
Makaronai pasirodo tokie pat gardūs kaip jų aromatas. Pi­
kantiškas padažas primena, kad šįryt nevalgiau pusryčių, todėl
nuraustu, kai po pirmo kąsnio iš mano lūpų išsprūsta tyli aimana.
- Skanu, tiesa? - džiugiai klausia Trevoras, nykščiu valyda­
masis tirštą padažą nuo lūpų kampučio. Jis apsilaižo nykštį, o aš
susimąstau, kaip keistai atrodo toks kostiumuoto vyro gestas.
- Mhm... - neturiu laiko atsakyti, nes esu pernelyg užsiėmusi,
grūsdama makaronus į burną.
- Džiaugiuosi... - Trevoras nusuka mėlynų akių žvilgsnį ir pa­
simuisto kėdėje.
- Ar viskas gerai? - klausiu.
- Taip... Aš... Na... Norėjau su tavim apie kai ką pasikalbėti.
Akimirksniu susimąstau, ar tik dvigubas maisto užsakymas
nebuvo planuotas.
 - Gerai... - atsakau, vildamasi, kad pokalbis nebus pernelyg
nejaukus.
- Gali būti kiek nemalonu.
Nuostabu.
- Tęsk, - padrąsinu jį šypsodamasi.
- Gerai... tai štai, - jis nutyla ir pirštu apsuka sidabrinę sąsagą. -
Karina pakvietė mane į Kristalės vestuves.
Pasinaudoju proga ir susigrūdu į burną didelį kąsnį, kad ne­
tektų tuojau pat atsakyti. Atvirai pasakius, nesuprantu, kodėl jis
man tai sako ar ką turėčiau jam atsakyti. Linkteliu skatindama jį
tęsti, iš paskutiniųjų stengdamasi nesijuokti, prisiminusi Kim-
berlės suvaidintą Karinos parodiją.
- Todėl svarsčiau, ar yra priežastis, dėl kurios turėčiau atsi­
sakyti, - taria Trevoras. Jis nutyla ir pasižiūri į mane taip, tarsi ti­
kėtųsi atsakymo.
Esu tikra, kad paspringusi jį išgąsdinu, tačiau, jam nužvelgus
mane nerimo kupinomis akimis, iškeliu pirštą ir, dar keletą aki­
mirkų pakramčiusi makaronus, dramatiškai nuryju, paskui tariu:
- Neįsivaizduoju, kodėl turėtum atsisakyti.
Meldžiu, kad tuo viskas ir baigtųsi.
- Galvoje turėjau, kad... - pradeda jis, o man telieka viltis, kad
jis kažkokiu stebuklingu būdu supras mane tiksliai žinant, ką jis
nori pasakyti, ir nutęs savo mintį be išsamesnio paaiškinimo.
Deja, deja.
- Žinau, kad judviejų su Hardinu santykiai nėra tvirti, taip pat
žinau, kad šiuo metu jūs lyg ir ne kartu, todėl norėjau įsitikinti prieš
priimdamas jos kvietimą, kad neblaškomas suteikčiau jai visą savo
dėmesį.
Nesu tikra, ką jam atsakyti, todėl tyliai tarsteliu:
- Ar aš tave blaškau?
Jaučiuosi žiauriai nejaukiai, tačiau Trevoras toks mielas, o jo
skruostai taip žaviai išraudo, kad pajuntu nenumaldomą trokšimą
jį paguosti.
- Taip, nuo pat pirmos dienos leidykloje, - paskubomis atsako
jis. - Sakau tai ne blogąja prasme. Aš tik lūkuriavau šešėlyje ir,
prieš svarstydamas romantinių santykių galimybę su kita mergina,
norėčiau aiškiai išdėstyti savo ketinimus.
Mano nuosavas ponas Kolinsas - žinoma, gerokai išvaiz­
desnis - sėdi priešais, o aš jaučiuosi taip pat nejaukiai, tokia pat
susigėdusi kaip Elžbieta Benet Puikybėje ir prietaruose.
- Trevorai, atleisk, aš...
- Nesijaudink, viskas gerai, - nuoširdumas jo akyse užgožia
viską. - Suprantu. Tik norėjau paskutinį kartą pasitikrinti, - jis pa-
kapsto savo makaronus ir prideda: - Tikriausiai paskutiniai keli
kartai manęs neįtikino, - jis tyliai, nervingai nusijuokia, o aš iš gai­
lesčio prisijungiu.
- Jai pasisekė, kad lydėsi ją į vestuves, - tariu, vildamasi numal­
šinti gėdą, kurią, žinau, jis jaučia. Nederėjo lyginti jo su ponu Ko-
linsu - jis nė iš tolo nėra toks agresyvus ir nepakenčiamas. Gurkš­
teliu vandens, vildamasi, kad tuo pokalbį baigsime.
- Ačiū, - taria jis ir šyptelėjęs priduria: - Galbūt dabar Har-
dinas liausis vadinęs mane „prakeiktu Trevoru“.
Delnu užsidengiu burną, kad neišspjaučiau užgerto vandens.
Paskubomis nurijusi tariu:
- Nemaniau, kad apie tai žinai! - nedidelį kambarį užpildo
mano pasibaisėjimo persmelktas juokas.
- Taip, pastebėjau, - Trevoro akys linksmos, o man palengvėja,
kad galime pasijuokti kaip draugai, be jokios maišaties.
Akimirką trukusią palaimą nutraukia išblėsusi Trevoro
šypsena. Atsigręžiu ir nuseku jo žvilgsnį durų link.
- Kaip skaniai čia kvepia! - viena liežuvautoja sako kitai, už­
eidama į poilsio kambarį. Jaučiuosi niekingai dėl joms jaučiamos
antipatijos, bet nieko negaliu padaryti.
- Mums verčiau eiti, - sušnabžda Trevoras, stebeilydamas į že­
mesniąją.
Sutrikusi pasižiūriu į jį ir pakilusi išmetu vienkartinę dėžutę
nuo maisto į šiukšlių dėžę.
- Tesa, šiandien atrodai pritrenkiamai, - taria man aukštes­
nioji. Tiksliai neperprantu jos veido išraiškos, bet esu tikra, kad ji
iš manęs šaiposi. Puikiai žinau, kad šiandien atrodau pasibaisėtinai.
 - E, ačiū.
- Žinai, pasaulis toks mažas. Ar Hardinas vis dar dirba „Bolthouse“
leidyklai?
Rankinė nuslysta nuo peties, suskumbu pačiupti odinę rankeną,
kol ji nenukrito ant grindų. Ji pažįsta Hardinę?
- Taip, vis dar, - atsakau ir ištiesiu nugarą norėdama parodyti,
kad paminėtas Hardino vardas niekaip manęs nepaveikė.
- Perduok jam nuo manęs linkėjimų, - kreivai šypteli ji ir, ap­
sigręžus! ant vieno kulno, pradingsta su piktąja drauguže.
- Kas čia, po velnių, buvo? - klausiu Trevoro, patikrinusi, ar
jos netūno kur nors koridoriuje už kampo. - Ar žinojai, kad jos
ketina mane užkalbinti?
- Nebuvau tikras, bet įtariau. Nugirdau jas kalbantis apie tave.
- Ką apie mane? Jos manęs nė nepažįsta.
Jis vėl pasijunta nejaukiai. Perprasti Trevorą yra lengviau nei
bet kurį kitą mano pažįstamą.
- Na, jos nekalbėjo būtent apie tave...
- Jos tauškė apie Hardiną, tiesa? - paklausiu, o jis linktelėjimu
patvirtina mano įtarimus. - Ką tiksliai jos sakė?
Trevoras užsikiša ryškiai raudono kaklaraiščio kampus į kos­
tiumą.
- Aš... Aš nenorėčiau pakartoti jų žodžių. Turėtum paklausti
jo paties.
Turint galvoje Trevoro nenorą apie tai kalbėti, mane nukrečia
šiurpas pagalvojus, kad Hardinas galėjo permiegoti su viena iš jų
arba abiem. Jos ne ką vyresnės už mane - ne vyresnės nei dvi­
dešimt penkerių - ir, reikia pripažinti, patrauklios. Gal kiek per
daug dirbtinio įdegio, bet patrauklios.
Kelias iki kabineto atrodo ilgesnis nei paprastai, o mane pradeda
graužti pavydas. Atrodo, išprotėsiu, jei nepaklausiu Hardino apie tą
merginą.
Skambinu jam vos įžengusi į kabinetą. Privalau sužinoti, ar jis
šį vakarą atvažiuoja, ir išgirsti drąsinantį jo balsą.
Nespėju adresų sąraše surasti Hardino vardo, o ekrane įsižiebia
Zedo. Krūpteliu, bet nusprendžiu, kad verčiau tai padaryti dabar.
 - Sveikas, - tariu, bet mano tonas nuskamba dirbtinai.
- Sveika, Tesa, kaip sekasi? - klausia Zedas. Atrodo, kad švelnų
jo balsę girdėjau taip seniai, nors tai netiesa.
- Po truputį... - nuleidžiu kaktą ant vėsaus darbo stalo.
- Skamba nekaip.
- Viskas gerai, tik daug visko vyksta.
- Na, tiesą pasakius, dėl to tau ir skambinu. Žinau, sakiau, kad
atvažiuosiu ketvirtadienį, bet mano planai pasikeitė.
- Tikrai? - man palengvėja. Pakeliu akis į lubas ir atsidūstu nė
nenumanydama, kad buvau sulaikiusi kvapą. - Ką gi, tiek to. Kitą
kartą...
- Ne, noriu pasakyti, kad aš jau Sietle, - nutraukia jis, ir mano
pulsas kaipmat šokteli. - Atvažiavau vakar vakare. Kelionė buvo
košmariška. Tiesą sakant, aš esu vos už kelių kvartalų nuo tavo lei­
dyklos. Neketinu trukdyti tavęs darbe, bet gal kai baigsi galėtume
pavakarieniauti ar kažką?
- E... - dirsteliu į laikrodį. Jau penkiolika po dviejų, o Hardinas
vis dar neatsakė į mano žinutes. - Atvirai pasakius, nežinau, ar ga­
lėsiu. Manau, kad šį vakarą atvažiuoja Hardinas, - prisipažįstu.
Pirmiau Trevoras, dabar Zedas. Ar papildomas tušo sluoksnis
šįryt užtraukė kažkokį prakeiksmą?
- Esi tikra? - klausia Zedas. - Vakar buvau su juo susitikęs...
Buvo gan vėlu.
Ką? Mudu su Hardinu baigėme kalbėtis apie vienuoliktą. Nejau
po to jis vėl kažkur išvažiavo? Ar jis ir vėl leidžia laiką su savo ta­
riamų draugų šutve?
- Nežinau, - atsakau ir artistiškai trinkteliu galvą į stalą - per
švelniai, kad įsisitaisyčiau mėlynę, bet pakankamai garsiai, kad
Zedas išgirstų kitame ryšio gale.
- Tai - tik vakarienė. Po jos leisiu tau grįžti prie savo vakaro
planų, - įtikinėja jis. - Juk bus malonu pamatyti pažįstamą veidą,
tiesa? - Jsivaizduoju, kaip jis dabar šypsosi ta žavinga šypsena, kuri
man taip patinka.
 - Šiandien į darbą važiavau su drauge, todėl neturiu savo auto­
mobilio. Ar galėtum užsukti manęs apie penktą? - paklausiu. Kai
jis mielai sutinka, pajuntu jaudulį ir siaubingą baimę.
 Trisdešimt trečias skyrius

TESA

Likus penkioms minutėms iki penktos, pamėginu paskambin­

ti Hardinui, bet jis neatsiliepia. Kur jis visą dieną prapuolęs? Ar
Zedas nemelavo, kad Hardinas kažkur vėlai trankėsi? Gali būti,
kad jis jau pakeliui į Sietlą ir ketina mane nustebinti, bet, logiškai
mąstant, ar tai taip jau tikėtina? Susitikimas su Zedu užgulė man
krūtinę tą pačią akimirką, kai sutikau. Žinau, kad Hardinas mu­
dviejų draugystės pakęsti negali. Jo antipatija Zedui tokia stipri,
kad persekioja jį net sapnuose, o aš štai ketinu tą neapykantą dar
labiau pakurstyti.
Nepasivarginusi pasitaisyti šukuosenos ar makiažo, liftu lei­
džiuosi į vestibiulį ir sąmoningai nekreipiu dėmesio į kritišką Kim-
berlės žvilgsnį. Tikriausiai nereikėjo jai pasakoti apie savo planus.
Pro veidrodinį stiklą pastebiu Zedo automobilį ir negaliu paneigti
susijaudinimo dėl to, kad pamatysiu pažįstamą veidą. Norėčiau,
kad jis būtų Hardino, tačiau Zedas čia, o Hardinas ne.
Vos tik išeinu iš pastato, Zedas išlipa pasisveikinti. Man ar­
tinantis, jo šypsena išsiplečia, o aš pastebiu, kad jo veidą dengia
tamsi barzda. Vilkėdamas juodus džinsus ir pilką nertinį ilgomis
rankovėmis, jis atrodo išvaizdus kaip niekad, o aš panaši į giltinę.
- Labas, - šypsosi jis, tiesdamas rankas apkabinti.
Viduje nuvilnija netikrumas, bet poreikis būti mandagiai
stumteli mane į laukiančias jo rankas.
- Seniai nesimatėm, - taria jis man į plaukus.
Pritardama linkteliu ir, traukdamasi jam iš glėbio, paklausiu:
 - Kaip sekėsi kelionė?
Jis iškvepia.
- Ji buvo ilga. Bet pakeliui klausiausi neblogos muzikos.
Jis atidaro man keleivio dureles, o aš skubėdama pasislėpti nuo
šalto oro ropščiuosi vidun. Automobilyje šilta ir kvepia Zedu.
- Kodėl nusprendei atvažiuoti šiandien, o ne rytoj? - klausiu,
norėdama užmegzti pokalbį, kai Zedas atsargiai pasuka į gatvę.
- Paprasčiausiai... Persigalvojau, nieko rimto, - jo akys bėgioja
nuo vieno užpakalinio vaizdo veidrodėlio prie kito.
- Vairuoti dideliame mieste šiek tiek baisu, - tariu jam.
- Net labai, - šypsosi jis, nenuleisdamas akių nuo kelio.
- Ar žinai, kur norėtum pavakarieniauti? Dar nespėjau ap­
žiūrėti miesto, todėl nežinau geriausių vietų.
Žvilgteliu į telefoną - jokių žinių iš Hardino, taigi paleidžiu
restoranų programėlę, ir jau po kelių minučių nusprendžiame va­
žiuoti į nedidelę mongoliško maisto kavinukę.

Užsisakau vištienos su daržovėmis ir nustėrusi stebiu, kaip virėjas

ruošia maistą mūsų akivaizdoje. Niekada nesu buvusi panašiame
restorane, ir Zedui tai atrodo juokinga. Sėdime nedidelio restora­
no gale, Zedas priešais mane, ir abu šiek tiek nejaukiai tylime.
- Ar kas nors negerai? - klausiu jo, knaibydama savo maistą.
Zedo žvilgsnis švelnus ir kupinas nerimo.
- Nežinau, ar apskritai turėčiau ką nors sakyt... Susidarė
įspūdis, kad tavo gyvenime ir taip visko daug vyksta, o aš tenoriu,
kad smagiai praleistum laiką.
- Viskas gerai. Papasakok man viską, ką manai, kad turėčiau
žinoti, - įkvepiu, ruošdamasi nežinomam smūgiui, kurio neišven­
giamybė kabo virš galvos.
- Vakar pas mane buvo atvažiavęs Hardinas.
- Ką? - nepajėgiu nuslėpti nuostabos savo balse. Kam Har-
dinui taip daryti? Ir jei tai - tiesa, kodėl Zedas sėdi priešais mane
be mėlynių ar nutrauktų galūnių? - Ko jam reikėjo? - klausiu.
- Pasakyti, kad palikčiau tave ramybėj, - trumpai atsako Zedas.
 Kai vakar Hardinui užsiminiau apie Zedo žinutę, jis atrodė ne­
įprastai abejingas.
- Kelintą valandą? - klausiu, vildamasi, kad tai buvo po to, kai
susitarėme nieko vienas nuo kito neslėpti.
- Po pietų, apie trečią.
Suirzusi iškvepiu. Kartais Hardinas nejaučia ribų, o jo nusi­
žengimų sąrašas ilgėja kiekvieną minutę.
Apetitui dingus, pradedu trinti smilkinius.
- Ką būtent jis tau sakė?
- Kad jam nerūpi, kaip tai padarysiu ar įskaudinsiu tave, tik kad
laikyčiaus atokiau. Jis buvo neįprastai ramus. Buvo labai keista, -
šakute jis pasmeigia gabalėlį brokolio ir įsimeta į burną.
- Ir tu vis vien atvažiavai?
- Taip.
Jųdviejų testosterono mūšis mane vargina, ir galiu beviltiškai
stebėti jį tik iš už šoninės linijos.
- Kodėl?
- Nes man neberūpi jo grasinimai, - aukso spalvos jo akys su­
sitinka su manosiomis. - Jis man neaiškins, su kuo draugauti, ir ti­
kiuosi, kad mudviejų nuomonės šiuo klausimu sutampa.
Mane siutina tai, kad Hardinas tiesiog ėmė ir nuvažiavo pas
Zedą. Dar labiau siutina tai, kad man nė puse žodžio neužsiminė
ir norėjo, kad Zedas nutrauktų mudviejų draugystę, užgaudamas
mano jausm us, o Hardino vaidmuo visame reikale liktų neži­
nomas.
- Man taip pat nepatinka, kad Hardinas mėgina kontroliuoti
mano draugų ratą, - nerimas kyla ir dėl to, kad, žodžiams iš­
sprūdus man iš lūpų, Zedo akyse įsižiebia pergalė. - Tačiau drauge
manau, kad jis turi rim tą priežastį nenorėti matyti mudviejų ben­
draujant, sutinki?
Zedas draugiškai papurto galvą.
- Ir taip, ir ne. Neslėpsiu, kad tu man rūpi, bet juk nesistengiu
priversti tavęs atsakyti į mano jausmus. Jau sakiau tau, kad priimsiu
viską, ką m an duosi, ir jei iš tavęs sulauksiu tik draugystės, tuomet
tebūnie.
- Žinau, kad neversi manęs nieko daryti, - nusprendžiu at­
sakyti tik į dalį jo pareiškimo. Zedas niekuomet manęs neverčia
nieko daryti, tačiau m an nepatinka, kaip jis kalba apie Hardiną.
- Ar gali tą pat pasakyti apie jį? - Zedas meta man iššūkį, žiū­
rėdamas tiesiai į akis.
Poreikis užstoti H ardiną priverčia pasakyti:
- Ne, negaliu. Žinau, koks jis, bet toks jau jis yra.
- Tu visuom et stoji jo ginti. Nesuprantu.
- Tau ir nereikia suprasti, - atkertu atžariai.
- Tikrai? - tyliai tarsteli Zedas ir susiraukia.
- Taip, - ištiesiu nugarą, kaip galėdama tiesiau.
- Tau nekliūva jo savininkiškumas? Jis tau aiškina, su kuo
draugauti...
- Kliūva, bet...
- Tu jam leidi tai daryti.
- Ar atvažiavai į Sietlą tik tam, kad prim intum apie Hardino
poreikį kontroliuoti?
Zedas prasižioja kažką sakyti, bet apsigalvoja.
- Ką? - nenusileidžiu.
- Jis laiko tave savo nuosavybe, ir man dėl tavęs neramu. Tu at­
rodai tokia įsitempusi.
Nugalėta atsidūstu. Taip, aš siaubingai įsitempusi, bet ginčas su
Zedu niekaip nepadės. Tai tik dar labiau mane suerzina.
- Neketinu jo teisinti, bet tu nieko nežinai apie mudviejų san­
tykius. Tu nežinai, koks jis būna su manim. Nesupranti jo taip, kaip
suprantu aš.
Pastūmiu lėkštę šalin ir pastebiu, kad pora prie gretimo stalelio
visą dėmesį nukreipė į mus. Nuleidusi balsą tariu:
- Zedai, nenoriu su tavim pyktis. Aš pervargusi ir tikrai labai
norėjau praleisti su tavim šiek tiek laiko.
Jis atsilošia kėdėje.
 - Aš esu tikras niekšas, tiesa? - taria jis liūdnom is akimis. -
Atleisk, Tesa. Galėčiau kaltę suverst ilgai kelionei... Bet tai - joks
pasiteisinimas. Atsiprašau.
- Viskas gerai. Nenorėjau tavęs užsipulti. Nežinau, kas man pa­
sidarė, - mano dienos gali prasidėti bet kurią minutę, tikriausiai
todėl jaučiuosi tokia irzli.
- Ne, dėl to kaltas aš, - jis ištiesia ranką ir spusteli mano delną.
Tarp mudviejų vis dar tvyro įtampa, o aš negaliu išmesti iš
galvos Hardino, tačiau norėčiau maloniai pasišnekučiuoti, todėl
paklausiu:
- Kaip sekasi visa kita?
Zedas pradeda pasakoti apie savo šeimą ir kaip šilta buvo Flo­
ridoje, kai jis juos lankė pastarąjį kartą. Mudviejų pokalbis pa­
galiau grįžta į normalias vėžes, o įtampa pamažu atslūgsta, todėl
galiu pabaigti savo valgį.
Po vakarienės, kai pasukame išėjimo link, Zedas klausia:
- Ar esi šiam vakarui dar ką nors suplanavus?
- Taip, ketinu eiti į Kristiano džiazo klubą. Jis ką tik jį atidarė.
- Kristiano? - sutrinka Zedas.
- A, mano viršininko. Aš apsistojau pas juos.
- Gyveni savo viršininko namuose? - jis kilsteli antakį.
- Taip, bet jis studijavo kartu su Hardino tėvu ir yra ilgametis
Keno su Karen bičiulis, - paaiškinu. Man nė į galvą nešovė, kad
Zedas nežino mano gyvenimo smulkmenų. Nors atvažiavo manęs
pasiimti po netikėto Kristiano surengto sužadėtuvių vakarėlio
Kimberlei, jis nieko apie juodu nežino.
- A, tai štai kaip patekai į apmokamą praktiką?
- Taip, - prisipažįstu.
- Na, bet kokiu atveju tai šaunu.
- Dėkoju, - stebeilydama pro langą iš rankinės išsitraukiu te­
lefoną. Vis dar nieko. - Ką dar ketini veikti Sietle? - paklausiu
tarp nurodymų, kuriomis gatvėmis sukti į Kimberlės ir Kristiano
namus. Po kelių minučių pasiduodu ir įvedu adresą į navigacijos
programėlę telefone. Prieš paklusdamas aparatas sustoja ir porą
kartų išsijungia.
- Tiksliai nežinau. Pažiūrėsiu, ką planuoja mano draugai.
Galbūt vėliau šį vakarą galėtume susitikti? Arba prieš man išva­
žiuojant šeštadienį?
- Man patiktų. Aš tau pranešiu, - atsakau.
- Kada atvažiuos Hardinas? - negaliu nepastebėti nuodingo
jo tono.
Dar kartą dirsteliu į telefoną - šįkart iš įpročio.
- Nesu tikra, gal šį vakarą.
- Ar jūs dabar kartu? Žinau, susitarėm daugiau apie jį nebe­
kalbėti, bet aš nieko nesuprantu.
- Ir aš nesuprantu, - prisipažįstu. - Pastaruoju metu sten­
giamės duoti vienas kitam daugiau erdvės.
- Ar tai padeda?
- Taip.
Iki pastarųjų keleto dienų, kai Hardinas pradėjo nuo manęs
tolti.
- Tuomet puiku.
Privalau sužinoti, kokios mintys sukasi jo galvoje. Iš akių
matau, kad jis kažką galvoja.
-K ą?
- Nieko. Tu nenori to girdėt.
- Taip, noriu, - žinau, kad gailėsiuosi paklaususi, bet smal­
sumas nugali.
- Paprasčiausiai nematau čia jokios erdvės. Tu Sietle apsi­
stojusi pas jo šeimos draugus, vienas iš kurių, be to, yra tavo virši­
ninkas. Net ir per atstumą jis tave kontroliuoja, stengiasi nutraukti
keletą tau likusių draugysčių. Arba jis pats atvažiuoja į Sietlą. Man
tai nepanašu į erdvės davimą.
Iki šiol apie savo išgyvenamą situaciją tokiu aspektu nepagal­
vojau. Ar tai dar viena priežastis, kodėl Hardinas sužlugdė mano
planus išsinuomoti butą? Kad, jei nuspręsčiau bet kokiu atveju
 kraustytis į Sietlą, mane toliau stebėtų akylas šeimos bičiulių
žvilgsnis.
Norėdama atsikratyti tos minties, papurtau galvą.
- Mums puikiai sekasi. Žinau, kad tau sunku suprasti, bet
mums sekasi. Žinau...
- Jis mėgino mane papirkt, kad nuo tavęs atstočiau, - per­
traukia Zedas.
-Ką?
- Taip, jis man pagrasino ir liepė pasiūlyt savo kainą. Jis liepė
man susirast kitą „studentų miestelio kekšę“ žaidimams.
Kekšę?
Zedas kuo ramiausiai trukteli pečiais.
- Jis sakė, kad joks kitas vyras tavęs neturės, ir puikavosi, kad
nepabėgai nuo jo, kai jis prisipažino vis dar miegojęs su Mole po
to, kai judu pradėjot susitikinėti.
Išgirdus Hardino ir Molės vardus drauge, man nudiegia
krūtinę - Zedas puikiai žinojo, ką darąs.
- Mes visa tai jau išsiaiškinome. Nebenoriu ilgiau kalbėti apie
Hardiną su Mole, - iškošiu pro sukąstus dantis.
- Aš tenoriu, kad žinotum, su kuo turi reikalų. Kai tavęs nėra
šalia, jis tampa kitu žmogumi.
- Tai nėra blogai, - atkertu gindamasi. - Tu jo nepažįsti.
Man palengvėja, kai pasukame į privažiavimo kelią miesto pa­
kraštyje - tai reiškia, kad iki Kristiano namų beliko penkios mi­
nutės. Juo greičiau atvažiuosim, tuo geriau.
- Tu jo taip pat gerai nepažįsti, - sako jis. - Visą laiką kartu
praleidžiat dėdamiesi.
- Zedai, ko tu sieki? - klausiu. Man nepatinka, kur pakrypo mu­
dviejų pokalbis, tačiau nežinau, kaip jį grąžinti į neutralias vėžes.
- Nieko. Aš tik maniau, kad po viso šito laiko ir bjaurasčių,
kurias jis privertė tave ištverti, pagaliau įžvelgsi tiesą.
Staiga kai kas šauna į galvą:
- Ar sakei jam, kad atvažiuosi?
-Ne.
 - Elgiesi nesąžiningai, - pareiškiu jam.
- Jis taip pat, - Zedas atsidūsta, iš paskutiniųjų stengdamasis
kalbėti ramiai. - Klausyk, žinau, kad ginsi jį iki pamėlynavimo, bet
negali manęs kaltinti už tai, kad trokštu to, ką turi jis. Norėčiau būt
tuo, kurį tu gini, norėčiau būti tuo, kuriuo tu pasitiki, nors netu­
rėtum. Aš visada šalia, kai jo nėra, - jis patrina barzdą ir dar kartą
atsidūsta. - Galbūt elgiuosi nesąžiningai, bet jis taip pat. Jis varžėsi
nesąžiningai nuo pat pradžių. Prisiekiu, kartais atrodo, kad jis prie
tavęs taip prilipęs tik dėl to, kad tu rūpi ir man.
Būtent dėl šito mudu su Zedu niekada negalėsime būti tik
draugai. Nieko neišeis, nepaisant jo švelnumo ir supratingumo. Jis
vis dar nepasidavė, ir tikriausiai derėtų tai gerbti. Deja, negaliu su­
teikti to, ko jis iš manęs nori, ir atsisakau jaustis taip, lyg kiekvieną
kartą mudviem susitikus turėčiau aiškinti jam savo santykius su
Hardinu. Tiesa, jis buvo šalia, kai man reikėjo, bet tik dėl to, kad
leidau.
- Nesu tikra, ar dar liko bent dalelė manęs, kurią galėčiau ati­
duoti tau, net jei tik kaip draugė, - sakau.
Zedas pažvelgia į mane abejingu veidu.
- Tai dėl to, kad jis tave išsunkė.
Nutylu ir pro langą įsistebeiliju į kelią rėminančias pušis. Ne­
kenčiu šiuo metu jaučiamos įtampos, o Zedui vėl tyliai prabilus,
stengiuosi sulaikyti ašaras.
- Nenorėjau, kad vakaras taip baigtųsi. Tikriausiai nebenorėsi
daugiau manęs matyt.
- Pasuk čia, - parodau.
Salone stoja nejauki tyla, kol prieš akis iškyla didingi Kris­
tiano namai. Atsigręžiu į Zedą - šis išpūtęs akis stebeilija į Kris­
tiano rūmus.
- Šitas namas dar didesnis už senąjį, iš kurio tave pasiėmiau, -
taria jis, mėgindamas išsklaidyti įtampą.
Prisidedu prie pastangų ir pradedu pasakoti apie sporto salę,
erdvią virtuvę bei tai, kaip kai kurias namo dalis Kristianas gali
valdyti savo mobiliuoju telefonu.
 Staiga mano širdis įstringa gerklėje.
Hardino automobilis stovi už stilingos Kimberlės „Audi“.
Zedas jį taip pat pastebi, bet neatrodo, kad jam tai rūpėtų.
- Verčiau eisiu vidun, - tariu jausdama, kaip bąla mano veidas.
Zedas sustoja ir taria:
- Tesa, dar kartą atsiprašau. Prašau, neik į vidų, pykdama ant
manęs. Tau ir taip visko pakanka, nenorėjau tavęs dar labiau nu­
liūdint.
Jis pasisiūlo palydėti mane į vidų ir įsitikinti, kad man viskas
gerai, bet aš atsisakau. Žinau, kad Hardinas pyks, - ką ten pyks,
rūks iš įniršio, - bet aš pati užviriau šitą košę, todėl dabar atėjo
metas ją išsrėbti.
- Viskas gerai, - patikinu jį, dirbtinai šypsodamasi, ir išlipu iš
automobilio, pažadėjusi, kad parašysiu, kai galėsiu.
Suprantu, kad durų link velku koją už kojos, bet sąmoningai
nesistengiu pagreitinti žingsnio. Noriu apgalvoti, ką pasakysiu. Ar
turėčiau pykti ant Hardino, ar atsiprašyti už tai, kad vėl susitikau
su Zedu? Staiga atsidaro durys.
Hardinas žengia į lauką, vilkėdamas tamsiai mėlynus džinsus
ir vienspalvius juodus marškinėlius. Nepaisant to, kad matėmės
vos prieš porą dienų, mano širdis ima daužytis, o krūtinę su­
spaudžia trokšimas prie jo prisiglausti. Per tas porą dienų, kurias
praleidome atskirai, siaubingai jo pasiilgau.
Jo veidas akmeninis, o ledinis žvilgsnis nuseka už posūkio
dingstantį Zedo automobilį.
- Hardinai, aš...
- Eik į vidų, - subara.
- Nesakyk... - pradedu.
- Šalta, eik į vidų, - Hardino akys liepsnoja, o jų skleidžiamas
karštis neleidžia man priešintis. Jis nustebina mane, be žodžių
švelniai apkabindamas nugarą ir vesdamasis į vidų, pro svetainėje
kažkokį kortų žaidimą žaidžiančius Kimberlę su Smitu į mano
miegamąjį.
 Jis ramiai uždaro duris, užrakina spyną ir atsigręžęs pažiūri į
mane.
- Kodėl?
Mano širdis vos neplyšta.
- Hardinai, prisiekiu, nieko neįvyko. Jis sakė, kad jo planai pa­
sikeitė, todėl atsikvėpiau manydama, kad jis nebeatvažiuos, bet jis
pranešė, kad atvažiavo diena anksčiau ir nori pavakarieniauti, -
iš dalies norėdama nuraminti save, gūžteliu pečiais. - Nežinojau,
kaip atsisakyti.
- Tu niekada nežinai, - meta jis, nepaleisdamas mano žvilgsnio.
- Žinau, kad vakar buvai jo bute. Kodėl nieko man nesakei?
- Nes tau nereikėjo žinot, - jis alsuoja piktai, vos valdosi.
- Ne tau spręsti, ką man reikia žinoti, - nenusileidžiu. - Negali
nuo manęs slapukauti. Ir apie tavo mamos vestuves žinau! - išsprūsta.
- Žinojau, kaip sureaguosi, - jis iškelia rankas, mėgindamas
gintis.
- Paistalai, - vartydama akis, drąsiai žengiu prie jo.
Jis nė nemirkteli. Iš po blyškios jo odos matyti melsvos venos,
kur ne kur perskirtos tamsaus rašalo. Jo kumščiai tvirtai suspausti.
- Ne viską iš karto.
- Draugausiu, su kuo užsimanysiu, o tu nedrįsk regzti intrigų
man už nugaros ir elgtis kaip prakeiktas išlepintas mažvaikis, -
perspėju.
- Sakei, kad daugiau prie jo nebesiartinsi.
- Žinau. Iki šiol nesupratau, tačiau po šio su juo praleisto
vakaro pati priėmiau sprendimą daugiau su juo nebesimatyti. Ne
dėl tavęs.
Pastebiu, kaip jis nustebęs krūpteli, tačiau išlieka paniuręs.
- Ir kodėl gi?
Susigėdusi nusuku akis.
- Nes žinau, kad jis tau nepatinka, ir neturėčiau tavęs er­
zinti su juo bendraudama. Žinau, kaip skaudu būtų man, jei susi­
tiktum su Mole... Ar bet kokia kita mergina. Todėl, kaip sakiau, tu
nekontroliuosi mano santykių su aplinkiniais, bet nemeluosiu sa­
kydama, kad tavo kailyje jausčiausi taip pat.
Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jis garsiai iškvepia.
- Kodėl dabar? Ką jis padarė, kad priverstų tave persigalvot?
- Nieko. Jis man nieko nepadarė. Reikėjo .man anksčiau susi­
prasti. Privalome būti lygūs - nė vienas iš mūsų neturėtų būti pra­
našesnis.
Spindesys žaliose akyse rodo, kad jis norėtų pasakyti daugiau,
bet tik linkteli.
- Eikš čia, - ištiesia rankas, kaip tai daro visuomet, o aš nieko
nelaukdama įpuolu į jo glėbį.
- Iš kur žinojai, kad susitikau su juo? - prispaudžiu skruostą
jam prie krūtinės. Mėtinis aromatas užlieja mano pojūčius, išstum­
damas visas mintis apie Zedą.
- Kimberlė pasakė, - atsako jis man į plaukus.
- Ji tikrai nežino, kaip laikyti liežuvį už dantų, - susiraukiu.
- Neketinai man pasakyt? - nykščiu jis kilsteli mano smakrą ir
pasižiūri į akis.
- Ketinau, bet norėjau, kad išgirstum tai iš manęs, - tikriausiai
reikėtų padėkoti Kimberlei už atvirumą. Būtų veidmainiška tikėtis
jos atvirumo tik su manimi, bet ne su Hardinu. - Kodėl nevažiavai
mūsų ieškoti? - klausiu. Maniau, kad, sužinojęs mane leidžiant
vakarą su Zedu, kaip tik taip jis pasielgtų.
- Todėl, - jis atsidūsta, žvelgdamas man į akis, - kad tu vis kal­
bėjai apie užburtą ratą, todėl norėjau jį nutraukt.
Nuo atviro ir supratingo jo atsakymo man išauga sparnai. Jis iš
tiesų stengiasi, ir man tai nepaprastai daug reiškia.
- Aš vis dar siuntu, - prideda.
- Žinau, - pirštų galais perbėgu jo skruostu, o jis tvirčiau su­
spaudžia mane glėbyje. - Aš taip pat pykstu. Nieko nesakei man
apie vestuves, ir noriu žinoti kodėl.
- Ne šiandien, - perspėja jis.
- Taip, šiandien. Tu gavai pasisakyti apie Zedą, o dabar mano
eilė.
 - Tesa... - jis suspaudžia lūpas j siaurą liniją.
- Hardinai...
- Tu mane siutini, - jis mane paleidžia ir pradeda žingsniuoti
po kambarj, padidindamas tarp mudviejų nepakenčiamą atstumą.
- O tu mane! - atšaunu, sekdama jo žingsnius, kad prisiar­
tinčiau.
- Nenoriu dabar kalbėt apie tas prakeiktas vestuves. Aš ir be to
vos valdausi. Nespausk manęs, gerai?
- Puiku! - rikteliu, bet nusileidžiu. Ne dėl to, kad bijau, kas pa­
sipils iš jo lūpų, o dėl to, kad pastarąsias dvi su puse valandos pra­
leidau su Zedu ir žinau, kad Hardino pyktis paprasčiausiai slepia
nerimą ir skausmą, kurį savo elgesiu jam sukėliau.
 Trisdešimt ketvirtas skyrius

TESA

Iš komodos stalčiaus išsitraukiu derantį apatinių komplektą.

- Einu išsimaudyti. Kimberlė nori išvažiuoti aštuntą, o jau sep­
tynios, - sakau ant lovos krašto sėdinčiam, alkūnes į kelius įrė­
musiam Hardinui.
- Vis dar žadi važiuot? - meta jis.
- Taip. Jau sakiau tau, atsimeni? Dėl to ir nusprendei šiandien
atvažiuoti - kad man nereiktų eiti vienai.
- Ne vien dėl to atvažiavau, - gindamasis sako jis. Kilsteliu
antakį, klausiamai į jį žvelgdama. - Sakiau, kad tai viena iš prie­
žasčių, bet ji ne vienintelė, - prideda jis, vartydamas akis.
- Vis dar nori eiti kartu? - paklausiu, gundomai mosuodama
apatiniais.
Jis atsako šelmiška šypsena.
- Ne, aš apskritai nenorėjau eit, bet jei tu eini, einu ir aš.
Plačiai išsišiepiu, bet kai išeinu iš kambario, jis manęs ne­
nuseka. Tai nustebina. Pagaunu save lyg ir trokštančią, kad šįkart
jis būtų nusekęs. Nesu tikra, kas šiuo metu tarp mudviejų vyksta.
Žinau, kad širsta dėl Zedo, o man liūdna, kad jis vėl pradėjo slapu­
kauti, bet apskritai jaučiuosi devintame danguje dėl to, kad jis čia,
ir nenoriu gaišti laiko barniams.
Apvynioju plaukus rankšluosčiu, mat prieš išvažiuojant ne­
turiu laiko jų išsiplauti ir išsidžiovinti. Karštas vanduo šiek tiek
atpalaiduoja pečių ir nugaros raumenis, tačiau nepraskaidrina
 minčių. Per valandą privalau pralinksmėti. Esu tikra, kad Har-
dinas visą vakarą bus paniuręs. Noriu smagiai praleisti laiką su
Kimberle ir Kristianu - mažiausiai mums reikia nejaukios tylos ar
kivirčų viešumoje. Noriu, kad sutartume ir abu būtume linksmai
nusiteikę. Po to, kai persikėliau į Sietlą, dar nebuvau išėjusi pa­
silinksminti, todėl noriu, kad pirmas kartas būtų kaip įmanoma
smagesnis. Kaltė dėl Zedo vis dar atsisako trauktis, tačiau susier­
zinimas ir neracionalios mintys nugarma į kanalizacijos vamzdį
drauge su karštu vandeniu ir muilo putomis.
Vos tik užsuku čiaupą, Hardinas pasibeldžia į duris. Susisupu į
rankšluostį ir, prieš praverdama duris, giliai įkvepiu.
- Būsiu pasiruošusi po dešimties minučių. Reikia pamėginti
susitvarkyti plaukus, - tariu ir, pažvelgusi į veidrodį sau už nu­
garos, randu Hardiną.
Primerkęs akis jis apžiūrinėja pasišiaušusią plaukų kupetą man
ant galvos.
- O kas čia negerai?
- Aš visa susivėlusi, - nusijuokiu. - Ilgai neužtruksiu.
- Rengsies šitą? - jis pažvelgia į nepatogią juodą suknelę, ka­
bančią ant dušo kabinos krašto, mat bandžiau ją šiek tiek išly­
ginti. Kai paskutinį kartą vilkėjau ją per „šeimos atostogas“, viskas
baigėsi pragarišku vakaru... Tiksliau, savaite.
- Taip, Kimberlė sakė, kad klube galioja aprangos kodas.
- Koks dar aprangos kodas? - Hardinas nužvelgia savo dė­
mėtus džinsus ir juodus marškinėlius.
Gūžteliu pečiais ir nusišypsau sau, įsivaizduodama Kimberlę
liepiančią Hardinui persirengti.
- Nežadu keist drabužių, - pareiškia jis, o aš vėl gūžteliu.
Hardinas nė akimirkai nenuleidžia akių nuo mano atvaizdo
veidrodyje, kol darausi makiažą ir galynėjuosi su plaukų tiesintuvu.
Nuo vandens garų duše mano plaukai klaikiai susigarbanojo -
pradedu prarasti viltį. Galiausiai Suimu juos į žemą kuodelį. Bent
jau makiažas atrodo nepriekaištingai.
 - Ar liksi čia iki sekmadienio? - klausiu, vilkdamasi apatinius,
ir suknelę. Noriu įsitikinti, kad įtampa tarp mudviejų vis dar kon­
troliuojama ir kad nepraleisime vakaro kivirčydamiesi.
- Taip, kodėl klausi? - šaltai atsako Hardinas.
- Pagalvojau, kad, užuot leidę penktadienį čia, Sietle, galėtume
grįžti namo, kad aplankyčiau Lendoną su Karen ir, žinoma, tavo
tėtį.
- O kaip tavo tėvas?
- A, taip... - buvau pamiršusi, kad jis apsistojo pas Hardiną. -
Labai stengiausi nemąstyti apie jo situaciją, kol nepapasakosi man
daugiau.
- Nežinau, ar tai gera mintis...
- Kodėl ne? - klausiu. Siaubingai pasiilgau Lendono.
Hardinas patrina sprandą delnu.
- Nežinau... Visas tas mėšlas su Stef ir Zedu...
- Hardinai, daugiau neketinu susitikti su Zedu, o Stef taip pat
nepamatysiu, nebent ji pasirodys bute arba tavo tėvo namuose.
- Vis tiek nemanau, kad turėtum grįžt.
- Tau reikėtų bent kiek pralinksmėti, - atsidūstu, bjaurėdamasi
savo plaukų kuodu.
- Pralinksmėt? - pašaipiai taria jis, tarsi tokia mintis jam
pačiam nė į galvą nebūtų šovusi.
- Taip, pralinksmėti. Negali visko kontroliuoti.
Jis staigiai pakelia galvą.
- Negaliu visko kontroliuot? Ir čia žodžiai iš tavo lūpų?
Nusijuokiu.
- Žinau. Klausyk, sutinku dėl Zedo, nes tai neteisinga, bet
negali laikyti manęs uždaręs nuo viso miesto vien dėl to, kad bai­
miniesi mane susitiksiant su juo ar kokia nemalonia mergina.
- Ar jau baigei? - klausia Hardinas, parimęs į kriauklę.
- Ginčytis ar šukuotis? - šelmiškai nusišypsau.
- Tu mane nervini, - jis nusišypso ir pliaukšteli per užpakalį,
kai einu pro šalį.
 Džiaugiuosi, kad jis ne beviltiškai paniuręs. Šiam vakarui man
to pakaks.
Eidami į mano miegamąjį koridoriumi, išgirstame Kristianą iš
svetainės šūktelint:
- Hardinai, tu vis dar čia? Važiuoji su mumis pasiklausyt
džiazo? Tai ne sunkusis metalas ar dar kažkas, bet...
Neišgirstu paskutinių jo žodžių, nes mane prajuokina Hardino
suvaidinta Kristiano Venso improvizacija. Švelniai jį stumteliu ir
tariu:
- Eik, pasikalbėk su juo. Aš tuoj ateisiu.
Grįžusi į miegamąjį, susirenku rankinę ir žvilgteliu į telefoną.
Privalau paskambinti mamai. Aš vis atidėlioju, o ji nesiliauja skam­
binusi. Taip pat gavau žinutę nuo Zedo.
„Prašau, nepyk dėl šio vakaro. Aš elgiausi kaip niekšas, bet to
nenorėjau. Atsiprašau.“
Ištrinu žinutę ir įsidedu telefoną atgal į rankinę. Mano drau­
gystė su Zedu privalo baigtis tuojau pat. Per ilgai vedžiojau jį už
nosies, o kaskart, kai atsisveikiname, aš sudvejoju ir tik pabloginu
situaciją dar kartą su juo susitikdama. Taip neteisinga nei jo, nei
Hardino atžvilgiu. Mudviem su Hardinu ir be to problemų pa­
kanka. Kaip moterį, mane erzina Hardino mėginimai uždrausti
matytis su Zedu, bet negaliu paneigti, kad, tęsdama tuos san­
tykius, tapčiau siaubinga veidmaine. Nepakęsčiau, jei Hardinas
draugautų su Mole ir susitikinėtų su ja vienudu - vien nuo minties
mane pykina. Zedas labai aiškiai išdėstė man savo jausmus, todėl
būtų neteisinga, jei leisčiau situacijai tęstis ir nevalingai jį ska­
tinčiau. Zedas man buvo labai geras, palaikė ir padėjo, bet ne­
kenčiu, kad nuolatos privalau jam teisintis ir aiškinti savo san­
tykius.
Mėgaudamasi svaja apie vakarą mieste su savo vaikinu, lei­
džiuosi laiptais žemyn... Ir nustėrstu išvydusi Hardiną svetainėje
perpykusį su iškeltomis į viršų rankomis.
- Tik per mano lavoną! - ginasi jis, traukdamasis nuo Kristiano.
 - Iškruvinti džinsai ir panešioti marškinėliai nėra derama ap­
ranga klube, nepaisant tavo ryšių su savininku, - aiškina Kris­
tianas, spausdamas kažkokį juodą audinį Hardinui prie krūtinės.
- Tada aš nevažiuoju, - susiraukia Hardinas, leisdamas dra­
bužiui nukristi Kristianui po kojomis.
- Nebūk mažas vaikas, apsirenk prakeiktus marškinius.
- Jei apsirengsiu marškinius, lieku su šitais džinsais, - derasi
Hardinas, žvelgdamas į mane, laukdamas palaikymo.
- Neatsivežei drabužių, kurie nebūtų ištepti krauju? - šypsosi
Kristianas ir pasilenkęs pakelia marškinius.
- Hardinai, galėtum apsivilkti savo juodus džinsus, - pasiūlau,
stengdamasi padėti vyrams rasti kompromisą.
- Gerai jau, duok man tuos suknistus marškinius, - Hardinas
čiumpa drabužį Kristianui iš rankų, iškelia jam vidurinį pirštą ir
nukiūtina koridorium.
- Gal dar ir apsikirptum? - pašaipiai šūkteli Kristianas, o aš
nesusilaikau nenusijuokusi.
- Ak, gal jau paliksi jį ramybėj? Nesulaikysiu jo, jeigu jis
mėgins įtaisyti tau mėlynę paakyje, - juokauja Kimberlė.
- Taip... Taip... - Kristianas ją apkabina ir pabučiuoja.
Nusigręžiu kaip tik tuomet, kai pasigirsta durų skambutis.
- Tai Liliana! - praneša Kim, vaduodamasi iš Kristiano glėbio.
Hardinas užeina į svetainę tuomet, kai Liliana įeina pro duris.
- Ką ji čia veikia? - niurzga jis. Apsivilkęs juodus marškinius,
jis atrodo visai neprastai.
- Nebūk bjaurus. Ji prižiūri Smitą ir yra tavo draugė, at­
simeni? - tariu. Pirmas Lilianos įspūdis buvo nekoks, tačiau
pamažu ji užsitarnavo mano simpatiją, nors nemačiau jos nuo tų
pragariškų atostogų.
- Jokia ji man ne draugė.
- Tesa! Hardinai! - plačiai šypsodamasi, pasisveikina Liliana.
Džiaugiuosi, kad ji nevilki tokios pačios suknelės kaip pirmą m u­
dviejų pažinties vakarą tame Send Pointo restorane.
- Sveika, - nusišypsau jai, o Hardinas linkteli.
 - Puikiai atrodai, - nužvelgusi mane, pagiria.
- Ačiū, tu taip pat, - ji vilki paprastą nertinį ir smėlio spalvos
kelnes.
- Gerai, gal jau baigėt... - burbteli Hardinas.
- Ir tave malonu matyti, Hardinai, - vartydama akis, taria Li-
liana, ir jis šiek tiek sušvelnėja, net nusišypso.
Tuo tarpu Kimberlė bėgioja po svetainę, paskubomis aunasi
aukštakulnius ir taisosi makiažą prieš didelį veidrodį virš sofos.
- Smitas viršuje. Neturėtume užsibūti vėliau vidurnakčio.
- Pasiruošusi, mylimoji? - klausia Kristianas. Kai ji linkteli, jis
išskečia rankas ir parodo durų link.
- Mes važiuojam atskirai, - pareiškia Hardinas.
- Kodėl? Šiam vakarui pasisamdėme vairuotoją, - taria Kris­
tianas.
- Noriu vairuot pats, jei sugalvotume išvažiuot anksčiau.
- Kaip nori, - gūžteli Kristianas.
Eidama pro duris, atidžiau įsižiūriu į Hardino marškinius,
kurie primena tuos, kuriuos jis paprastai vilki, kai yra priverstas
pasipuošti. Vienintelis skirtumas, kad šitie išmarginti vos įžiūrimu
leopardo kailio raštu...
- Nieko nesakyk, - pastebėjęs mane spoksančią, sako Hardinas.
- Aš tyliu, - prikandu lūpą, o jis garsiai atsidūsta.
- Jie siaubingi, - skundžiasi Hardinas, o aš kikenu visą kelią
iki automobilio.

Džiazo klubas įsikūręs pačiame Sietlo centre. Gatvėse pilna žmo­

nių, lyg šiandien būtų ne trečiadienis, o šeštadienis. Sėdėdami
Hardino automobilyje, laukiame, kol netoliese sustoja prabangus
juodas automobilis, o iš jo išlipa Kimberlė su Kristianu.
- Turtingas šunsnukis, - burbteli Hardinas ir prieš išlipant
spusteli mano šlaunį.
Guviai šypsodamasis, plikagalvis apsaugos darbuotojas tuoj
pat atkabina aksominę virvę nuo sidabrinio stovo ir įleidžia
mus į vidų. Po kelių akimirkų Kimberlė jau vedžiojasi mus po
 prieblandoje skendintį klubą, tuo tarpu Kristianas kažkur pra­
dingsta vienas. Stalai iškirsti iš pilko akmens, o juodas sofas iš­
ryškina baltos pagalvėlės. Visame klube vienintelė ryški spalva -
raudonų rožių puokštės ant stalų. Lėta klube skambanti muzika
atpalaiduoja ir kartu stimuliuoja.
- Jėga, - Hardinas varto akis. Blankioje klubo šviesoje jis
atrodo iki skausmo patrauklus. Juodi Kristiano marškiniai su
juodais džinsais verčia mano kelius linkti.
- Gražu, tiesa? - atsigręžusi pakiliai klausia Kimberlė.
- Taip, taip, aišku, - atsako Hardinas. Vos tik prisiartiname
prie klubo svečių stalų, Hardinas ranka apsiveja mano klubus ir
prisitraukia arčiau.
- Kristianas mūsų laukia VIP dalyje. Ten būsime tik mes, -
praneša Kimberlė.
Leidžiamės į klubo galą, kur už atlasinės užuolaidos įrengta vi­
dutinio dydžio salė su daugiau juodų užuolaidų, skiriančių erdves.
Kambarį juosia keturios sofos, o viduryje stovi platus akmeninis
stalas su įvairiausiais užkandžiais, gėrimais ir kibirėliu ledo.
Per išsiblaškymą iš pradžių nė nepastebiu priešais Kristianą
ant vienos iš sofų sėdinčio Makso.
Šaunu. Maksas mane ne juokais nervina, o Hardinui, žinau, jis
taip pat nepatinka. Hardino ranka vėl spusteli mane tvirčiau. Jis
piktai dėbteli į Kristianą.
- Malonu vėl tave matyti, Maksai, - nusišypso kaip visuomet
tobula šeimininkė Kimberlė.
- Tave taip pat, mieloji, - išsišiepia Maksas ir, paėmęs jos
ranką, pakelia prie lūpų.
- Atsiprašau, - man už nugaros pasigirsta moteriškas balsas.
Mudu su Hardinu žengtelime į šalį, leisdami Sašai išdidžiai įžengti
į salę. Bauginantis jos ūgis ir nedaug vaizduotei tepaliekanti balta
suknelė padeda akimirksniu užkariauti erdvę.
- Žavumėlis, - taria Hardinas, pakartodamas prieš akimirką
man į galvą šovusią mintį. Atrodo, kad, ją matydamas, jis džiau­
giasi tiek pat, kiek aš matydama Maksą.
 - Saša, - Kimberlė mėgina atrodyti laiminga, tačiau jai ne­
siseka. Vienas nuoširdaus Kimberlės atvirumo trūkumų yra tai,
kad jai nesiseka nuslėpti savo emocijų.
Saša šiltai nusišypso Kimberlei ir prisėda ant sofos greta Makso.
Tamsios jo akys suranda manąsias, tarsi prašydamos leidimo sėdėti
greta savo meilužės. Nusigręžiu, o Hardinas nusiveda mane atsi­
sėsti ant sofos priešais juos. Kimberlė įsitaiso Kristianui ant kelių
ir palinksta pasiekti butelio šampano.
- Teresa, kaip tau patinka klubas? - paklausia Maksas su ryškiu
akcentu.
- E... - paspringstu išgirdusi ilgąjį savo vardą. - Čia gražu.
- Ar judu norėtumėte šampano? - pasiūlo Kimberlė.
- Aš ne, bet Tesa išgers, - Hardinas atsako už mane.
Palinkstu jam į petį.
- Jei tu negeri, tikriausiai nederėtų ir man.
- Pirmyn, aš ne prieš. Aš paprasčiausiai nenoriu.
- Tiek to, ačiū, - nusišypsau Kim.
Hardinas susiraukia ir paima pilną taurę nuo stalo.
- Išgerk šiek tiek. Tavo diena buvo ilga.
- Siūlai man išgerti tik tam, kad nieko tavęs neklausinėčiau, -
vartydama akis sušnabždu.
- Ne, - nusišypso jis, - aš tik noriu, kad smagiai praleistum
vakarą. Juk to ir norėjai, tiesa?
- Neprivalau gerti, kad smagiai praleisčiau laiką.
Apsižvalgiusi salėje pastebiu, kad į mūsų pokalbį niekas ne­
kreipia dėmesio.
- Nesakiau, kad privalai. Aš tik sakau, kad tavo draugė siūlo
tau šampano už dyką, kuris tikriausiai kainuoja brangiau, nei tavo
ir mano drabužiai kartu sudėjus, - pirštais jis bėgioja po mano
sprandą. - Taigi kodėl nepasimėgavus taure?
- Gerai sakai, - vėl parimstu į jį ir paimu taurę aukšta kojele
jam iš rankų. - Bet išgersiu tik vieną, - patikinu.
Po pusvalandžio, ištuštinusi antrą taurę, pradedu svarstyti,
ar neįsipylus trečios, kad nesijausčiau nejaukiai, kol Saša maivosi
 prieš visus. Ii tvirtina norinti tik pašokti, bet, jei tai tikrai būtų
tiesa, ji eitų į viešąją klubo dalį ir šoktų ten.
Dėm esio reikalaujanti kekšė.
Užsidengiu burną, tarsi žodžius būčiau ištarusi balsu.
- Ką? - klausia H ardinas. Akivaizdu, kad jam nuobodu. Siau­
bingai nuobodu. Tai išduoda tuščias jo žvilgsnis į ju o d ą užuolaidą
ir tai, kaip tingiai jis ranka glosto m an nugarą.
Papurtau galvą nieko nesakydama. N ederėtų šitaip galvoti apie
m oterį - aš jos nė nepažįstu. Žinau tik tiek, kad ji miega su vedusiu
vyru...
Tikriausiai daugiau žinoti m an ir nereikia. Nieko negaliu pa­
daryti - ji m an nepatinka.
- Gal jau galim važiuot? - sušnabžda H ardinas m an į kaklą ir
nuleidžia kitą ranką ant šlaunies.
- Pabūkim e dar tru p u tį ilgiau, - prašau. Negaliu sakyti, kad
m an nuobodu, tačiau kur kas mieliau leisčiau laiką su Hardinu
vienudu nei vengčiau žvilgtelėti į Sašą ar iš po jos suknelės ky­
šančius apatinius.
- Tesa, eim e pašokti?.. - pasiūlo Kimberlė, ir H ardinas aki­
m irksniu įsitempia.
Prieš akis iškyla prisim inim ai apie paskutinį apsilankymą nak­
tiniam e klube su Kimberle. Pradėjau šokti su nepažįstam u vaikinu
tik tam , kad įsiutinčiau Hardiną, nors jo net nebuvo tame pačiame
m ieste. Tuom et buvau tokia liūdna, tokia įskaudinta, kad nepa­
jėgiau blaiviai m ąstyti. Tas vaikinas galiausiai mane pabučiavo, o aš
kone išprievartavau H ardiną po to, kai jis mano kambaryje užtiko
Trevorą. Tai buvo milžiniškas nesusipratimas, bet kai dabar apie tai
pagalvoju, m an vakaras baigėsi ganėtinai sėkmingai.
- Nelabai m ėgstu šokti, prisimeni? - atsakau.
- Na, tuom et eim e pasivaikščioti po klubą ar dar ką nors pa­
veikti, - šypsosi ji. - Nes atrodo, kad tuoj užmigsi.
- Gerai, eim e pasivaikščioti, - pritariu ir pakylu. - A r eisi
kartu? - klausiu H ardino, bet šis papurto galvą.
 - Jai viskas bus gerai, užtruksime tik valandėlę, - patikina jį
Kimberlė.
Jis neatrodo patenkintas, kad Kimberlė mane išsiveda, tačiau
nemėgina sulaikyti. Jis stengiasi parodyti, kad gali šiek tiek pra­
linksmėti, ir aš jį už tai be galo myliu.
- Jeigu ją pamesi, verčiau nebegrįžk, - meta jis.
Kimberlė prapliumpa kvatotis ir pačiupusi mane už rankos nu­
siveda į sausakimšą klubą.
 Trisdešimt penktas skyrius

HARDINAS

Maksas pasislenka prie manęs ir klausia:

- Kaip manai, kur ji nusivedė Teresą?
- Tesą, - pataisau. Iš kur jis apskritai žino, kad jos vardas
Teresa? Gerai, gal ir akivaizdu, kad toks tikrasis jos vardas, bet
man nepatinka, kaip jis jį taria.
- Tesą, - išsišiepia jis ir išgeria didelį gurkšnį šampano. - Ji
atrodo miela mergina.
Pasiekiu nuo stalo buteliuką vandens, nekreipdamas dė­
mesio į jo kabinėjimąsi. Nejaučiu nė menkiausio noro su juo
kalbėtis. Reikėjo eit su Tesa ir Kimberle, kad ir kur jas velnias
nunešė. Bandau parodyt Tesai, kad galiu „pralinksm ėt“, ir štai
kur mane tai atveda. Sėdžiu šalia šito tipo klube su niekam ti­
kusia muzika.
- Aš tuojau grįšiu. Ką tik atvyko grupė, - praneša Kristianas.
Įsikišęs telefoną į kostiuminių kelnių kišenę, jis išeina. Maksas
atsistoja ir, paliepęs savo palydovei smagiai praleist laiką ir išgert
daugiau šampano, nuseka paskui Kristianą.
Nejau jie rimtai palieka mane čia su ta paukštyte...
- Atrodo, likome dviese, - sako man šita Steisė, kad ir koks
ten jos vardas, patvirtindama, kad kaip tik taip ir nutiko.
- Aha... - numykiu ir paleidžiu plastikinį vandens buteliuko
kamštelį suktis skersai akmeninį stalą.
- Tai ką manai apie klubą? Maksas sakė, kad lankytojų ne­
trūksta nuo pat atidarymo, - šypsosi. Apsimetu nepastebėjęs, kaip
 ji timpteli suknelės apačią, kad apnuogintų daugiau krūtinės...
Tiksliau, to, kas turėtų būti krūtinė.
- Jis atidarytas vos prieš kelias dienas. Aišku, kad čia gausu
žmonių.
- Bet kokiu atveju klubas šaunus.
Ji nukelia vieną koją nuo kitos ir vėl jas sukryžiuoja. Ar šita
mergina gali būt dar beviltiškesnė? Jau nebesuprantu, ar ji iš
tikrųjų bando prie manęs lįst, ar ji taip pripratus būt kekše, kad
pavyksta savaime.
Ji pasilenkia virš mus skiriančio stalo.
- Ar norėtum pašokti? Čia pakankamai vietos, - ilgais nagais ji
perbraukia mano rankovę, ir aš akimirksniu atsitraukiu.
- Gal tau galvoj negerai? - pasislenku į kitą sofos galą. Prieš
metus būčiau nusitempęs šitą apgailėtiną būtybę į tualetą ir gerai iš­
dulkinęs. O dabar vien nuo minties norisi apvemt baltą jos suknelę.
- Ką? Aš tik pakviečiau tave pašokti.
- Gal geriau eik šokt su savo vedusiu vaikinu, - atkertu ir pa­
traukiu uždangą tikėdamasis pamatyt Tesą.
- Nepulk smerkti. Tu manęs nė nepažįsti.
- Žinau apie tave pakankamai.
- Ką gi, aš taip pat kai ką apie tave žinau, todėl tavo kailyje
būčiau atsargesnė.
- Nejaugi? - nusijuokiu.
Ji primerkia akis, tikriausiai mėgindama (baugint ar panašiai.
- Taip.
- Jei bent ką apie mane žinotum, net nemėgintum dabar man
grasint, - perspėju.
Ji kilsteli savo šampano taurę, lyg sakytų tostą.
- Tu esi lygiai toks, kaip jie apie tave kalba...
Viskas, man laikas nešdintis. Nustumiu užsklandą ir einu
ieškot Tesos, kad galėtume važiuot po velnių.
Ir kas jie tokie? Kuo ji save laiko? Kristianui pasisekė, kad pa­
žadėjau Tesai malonų vakarą. Priešingu atveju Maksui tektų at­
sakyt už savo kekšės svaičiojimus.
 Vaikštau po klubą, ieškodamas blizgančios Tesos suknelės
ir šviesių Kimberlės plaukų. Džiaugiuosi, kad čia ne vienas iš tų
klubų, kur visi spiečiasi šokių aikštelėj. D augum a svečių sėdi prie
stalų, todėl m ano paieškos gerokai paprastesnės. Galiausiai pa­
stebiu jas prie pagrindinio baro, besišnekučiuojančias su Kris­
tianu, M aksu ir dar kažkokiu tipu. Tesa atgręžus m an nugarą, bet
pastebiu, kad ji įsitempus. Po kelių sekundžių prie jų prieina dar
vienas, o man artinantis, pirm asis pradeda atrodyt pažįstam as.
- Hardinai! štai kur tu, - Kimberlė ištiesia ranką į m ano petį,
bet aš išvengiu jos prisilietim o ir atsistoju šalia Tesos. Atsigręžusi ji
baikščiai pasižiūri į mane ir nuseka m ano žvilgsnį į svečius.
- Hardinai, čia m ano pasaulio religijų dėstytojas, profesorius
Sotas, - pristato ji m andagiai šypsodamasi.
Čia tikriausiai suknistas pokštas A r ja u visi pradėjo kraustytis
?

į Sietlą?
- Jona, - pataiso jis ją ir ištiesia ranką tarp m ūsų, o aš jaučiuosi
pernelyg sutrikęs, kad atsisakyčiau paspaust.
 Trisdešimt šeštas skyrius

HARDINAS

Šypsodamasis Tesos dėstytojas subtiliai ją nužiūrinėja. Bet aš vis­

ką aiškiai matau.
- Malonu vėl tave pamatyti, - sako jis, siūbuodamas pagal
muziką, tik nesuprantu, ar jis kalba su manim, ar su Tesa.
- Profesorius Sotas persikėlė gyventi į Sietlą, - paaiškina Tesa.
- Kaip patogu, - burbteliu panosėj. Tesa išgirsta ir niukteli
man alkūne, o aš apkabinu ją per liemenį.
Jonos akys trumpam nuslysta ten, kur mano ranka, paskui
grįžta prie veido. Ji užimta, kvaily.
- Taip, prieš porą savaičių pradėjau dėstyti Sietlo univer­
sitete. Prašymą pateikiau prieš keletą mėnesių, ir pagaliau mane
priėmė. Bet kokiu atveju mes su grupe buvome pasirengę persi­
kelti kitur, - pasakoja jis taip, lyg tai mus turėtų bent kiek d o ­
minti.
- „Nutrūktgalvių šutvė“ čia gros šį vakarą ir kiekvieną kitą
vakarą, jei tik mums pavyks juos įkalbėti, - giriasi Kristianas. Jona
nusišypso ir nudelbia akis į batus.
- Manau, kad mums pavyks susitarti, - atsako jis ir šypso­
damasis vėl pakelia žvilgsnį. Išmaukęs likusį gėrimą savo taurėj,
sako: - Ką gi, verčiau pradėkime ruoštis pasirodymui.
- Taip. Neleiskite mums jūsų trukdyti, - Kristianas patapšnoja
Sotui per nugarą, o profesorius atsigręžia dar kartą nusišypsot
Tesai ir pradeda brautis scenos link.
 - Jų grupė nepakartojama. Palaukite, kol juos išgirsite! -
Vensas suploja rankom ir, apkabinęs Kimberlę, nusiveda arčiau
scenos.
Aš juos jau girdėjau, ir nėra jie tokie neįtikėtini.
Tesa atsigręžia ir nervingai pasižiūri į mane.
- Jis malonus. Prisimeni, jis parašė tavo charakteristiką, kai tau
grėsė pašalinimas iš universiteto?
- Ne, atvirai pasakius, nieko apie jį neprisimenu. Išskyrus
faktą, kad tu jam patinki, o jis kažkokiu paslaptingu būdu apsi­
gyvena Sietle ir dėsto tavo suknistam universitete.
- Juk pats girdėjai, kad prašymą jis parašė prieš keletą mė­
nesių... Ir visai aš jam nepatinku.
- Patinki.
- Tu manai, kad aš patinku visiems, - atšauna ji. Negi ji tikrai
tokia naivi, kad tiki dorais to tipo ketinimais.
- Tai gal sudarykim sąrašą? Pažiūrėkim, Zedas, prakeiktas
Trevoras, tas menkysta padavėjas... Ką pamiršau? Ai, ir dabar dar
galim pridėt tavo keistuolį profesorių, kuris į tave ką tik stebeilijo
taip, tarsi būtum desertas.
Pasižiūriu į tą šunsnukį ant nedidelės pakylos muzikantams,
vaikštinėjantį taip, lyg jis būtų kažkoks svarbus.
- Iš viso to sąrašo užskaitysiu tik Zedą. Trevoras labai mielas,
bet jis niekada nekėlė tau grėsmės. Roberto tikriausiai daugiau
niekada nepamatysiu, o Sotas manęs nepersekioja.
Iš visos tos tirados man nepatinka vienas žodis.
- „Tikriausiai“?
- Akivaizdu, kad daugiau jo nepamatysiu. Aš esu su tavimi, su­
pranti? - ji įkiša savo delną į manąjį, ir aš šiek tiek atsipalaiduoju.
Dėl viso pikto reikia įsitikint, kad to prakeikto padavėjo numerį
sudeginau ar nuleidau į klozetą.
- Man vis tiek atrodo, kad šitas niekšas tave persekioja, - link­
teliu į ant scenos stovintį menkystą odiniu švarku. Gali tekt pasi­
kalbėt su tėvu ir įsitikint, kad jis ne toks įtartinas, kaip man atrodo.
 Tik Tesai ir šautų į galvą pasitikėt kiekvienu sutiktu - jai nesiseka
perprast žmones.
Ji tik įrodo, kad esu teisus, nes kvailai išsišiepia man nuo venom
tekančio šampano. Sunku patikėt, kad po visko, ką priverčiau ją iš­
tvert, ji vis dar čia, su manim...
- Maniau, kad čia džiazo klubas, bet šita grupė yra... - Tesa pa­
mėgina atitraukt mano mintis nuo, regis, begalinio jos švelnumo
trokštančių vyrų sąrašo.
- Niekam tikus? - pabaigiu jos mintį.
Ji pliaukšteli man per ranką.
- Ne, jie tik groja ne džiazą. Jie man labiau primena... „The
Fray“, lyg ir.
- „The Fray“? Nagi, nepradėk užgauliot savo mėgstamiausios
grupės, - vienintelis dalykas, kurį prisimenu apie profesoriaus
grupę, yra tai, kad jie - niekam tikę.
Ji baksteli savo petim į manąjį.
- Ir tavo.
- Ne visai.
- Nevaidink, kad jie tau nepatinka, nes žinau, kad tai - ne­
tiesa, - ji spusteli mano ranką, o aš papurtau galvą neneigdamas,
bet ir nepatvirtindamas jos pareiškimo.
Laukdamas, kol ta velnio nešta grupė pradės grot, spoksau tai
į sieną, tai į Tesos krūtinę.
- Gal jau galim važiuot? - klausiu.
- Vieną dainą, - Tesos skruostai paraudę, o akys plačios ir ži­
bančios. Ji dar gurkšteli. Rankom perbraukia suknelę ir timpteli
žemyn.
- Gal bent galiu prisėst? - linkteliu į prie baro išrikiuotas
tuščias kėdes.
Paimu Tesą už rankos ir veduosi baro link. Atsisėdu ant pasku­
tinės kėdės arčiausiai sienos ir atokiausiai nuo minios.
- Ką gersite? - klausia jaunuolis su barzdele ir dirbtiniu ita­
lišku akcentu.
 - Taurę šampano ir vandens, - užsakau, o Tesa atsistoja man
tarp kojų. Vieną ranką priglaudžiu jai prie nugaros ir pajuntu aš­
trius blizgučius.
- Pone, šampaną parduodame tik buteliais, - šypsodamasis
atsiprašinėja barmenas, tarsi būtų įsitikinęs, kad neįpirkčiau su­
knisto butelio šampano.
- Tebūnie butelis, - šalia pasigirsta Venso balsas, o barmenas
linkteli, žvalgydamasis tarp mudviejų.
- Ji gers atšaldytą, - pasipūtėliškai metu.
Vaikis dar kartą linkteli ir nuskuba atnešt butelio. Tai nevykėlis.
- Baik mus prižiūrėt kaip mažus vaikus, - tariu Vensui. Tesa
man susiraukia, bet aš nekreipiu dėmesio.
Tasai sarkazmo pertekęs mulkis tik varto akis.
- Akivaizdu, kad ne tave prižiūriu. Ji per jauna gerti.
- Taip, taip, - numoju. Kažkas šūkteli jo vardą, ir prieš nuei­
damas jis patapšnoja man per petį.
Po kelių minučių barmenas atkemša butelį šampano ir įpila
putojančio gėrimo Tesai į taurę. Ji jam mandagiai padėkoja, o jis
atsako dar dirbtinesne už savo akcentą šypsena. Šitas jo vaidinimas
mane žudo.
Ji pakelia taurę prie lūpų ir nugara atsišlieja man į krūtinę.
- Koks skanus.
Kaip tik tuomet pro šalį einantys du vyrai meta į ją žvilgsnį.
Ji pastebi. Žinau, kad pastebi, nes dar labiau prisiglaudžia ir nu­
leidžia galvą man ant peties.
- Štai Saša, - taria ji, perrėkdama profesoriaus Persekiotojo
ant scenos derinamą gitarą. Aukšta blondinė dairosi po klubą, ieš­
kodama savo vaikino arba pirmo pasitaikiusio grobio.
- Kam ji rūpi, - švelniai Suimu jos alkūnę ir atgręžiu į save.
- Man ji nepatinka, - tyliai pareiškia ji.
- Ji niekam nepatinka.
- Ir tau? - klausia.
Gal jai galvoj negerai?
 - Kodėl turėtų patikt?
- Nežinau, - jos akys sustoja ties mano lūpom. - Nes ji graži.
- Ir?
- Nežinau... Šiaip kalbu.
Ji papurto galvą, mėgindama atsikratyt akivaizdaus apmaudo
veide.
- Teresa, ar tu pavydi?
- Ne, - susiraukia.
- Neturėtum, - praskečiu kojas plačiau, kad galėčiau prisi-
traukt ją arčiau. - Tokios man nereikia, - žvilgteliu į kone apnuo­
gintą jos krūtinę. - Man reikia tavęs, - pirštu braukiu gilią jos suk­
nelės iškirptę taip, lyg būtume ne sausakimšame klube.
- Tik dėl mano krūtinės, - paskutinį žodį ji sušnabžda.
- Aišku, - sukikenu šaipydamasis.
- Taip ir maniau, - Tesa apsimeta įsižeidusi, bet šypsosi pro
taurės viršų.
- Taip, na, kad jau sužinojai tiesą, turėtum leist man ją iš-
dulkint.
Šampanas jai iš burnos ištrykšta man ant kelių ir marškinių.
- Atsiprašau! - suspinga ji, tiesdama ranką į servetėlių stovą
ant baro. Servetėle ji nusausina šituos nepakenčiamai siaubingus
marškinius ir nuleidžia ranką mano tarpkojo link.
Sugriebiu jos riešą ir ištraukiu servetėlę.
- Verčiau to nedaryk.
- A, - raudonis išmuša ir jos kaklą.
Vienas iš grupės narių prisistato į mikrofoną, o aš iš paskuti­
niųjų stengiuos nedūsaut, kai ausų būgnelius įskausta nuo garso.
Tesa susikaupusi stebi, kaip jie groja vieną dainą po kitos, o aš ne­
leidžiu jos taurei ištuštėt.
Džiaugiuosi dėl to, kur sėdim. Na, tiksliau, kur aš sėdžiu. Ji stovi
man tarp kojų, atgręžusi nugarą, bet kai atsilošiu į barą. matau jos
veidą. Klubą apšvietę pritemdyti raudoni šviestuvai, šampanas ir
jos buvimas savimi verčia ją švytėt. Kol ji šypsodamasi stebi sceną.
 neįmanoma atitraukt nuo jos akių. Net negaliu pavydėt, nes ji pa­
prasčiausiai tokia... Graži.
Tarsi skaitydama mano mintis, ji atsigręžia ir susijaudinusi nu­
sišypso. Dievinu matyt ją tokią nerūpestingą... Tokią jauną. Reikia
priverst ją taip jaustis dažniau.
- Jie šaunūs, tiesa? - galva ji linkčioja į lėtą ir kartu aiškų ritmą.
- Ne, - gūžteliu. Ausies jie nerėžia, bet ir negroja nieko išskir­
tinio.
- Aaaišku, - nutęsia ji ir vėl nusigręžia. Po kelių sekundžių
pradeda siūbuot į ritmą klubais. Po velnių.
Nuleidžiu ranką jai ant klubų, o ji, toliau judėdam a, atsiremia į
mane. Dainos tempas pagreitėja, drauge ir jos judesiai. Prakeikimas.
Mes daug ką išbandėm... Aš daug ką išbandžiau, bet dar niekad
jokia mergina man šitaip nešoko. Keletas paukštyčių ir net profesi­
onalių šokėjų yra šokusios man striptizą, bet nieko panašaus į šitai.
Ji juda lėtai, svaiginamai... Ir atrodo iki skausmo karšta. Kitą ranką
taip pat nuleidžiu jai ant klubų, o ji atsigręžia ir pastato taurę ant
baro. Atlaisvinusi rankas ji man geidulingai nusišypso ir vėl nusi­
gręžia į sceną. Pakėlusi vieną ranką, smulkiais pirštais ji perbraukia
mano plaukus, o kitą uždeda ant mano rankos.
- Nesustok, - meldžiu.
- Tikrai? - ji timpteli mano plaukų kuokštą.
Sunku patikėt, kad šita klubais siūbuojanti ir mano plaukus
raunanti viliokė su trum pa juoda suknele yra ta pati mergina, kuri
paspringsta šampanu, kai užsimenu apie ką nors nepadoraus. Ji
mane užveda net nesistengdama.
- Velnias, taip, - alsuodamas ranka apglėbiu jos suknelės iš­
kirptės apnuogintą odą ir prisitraukiu jos ausį sau prie lūpų. -
Pašok man... - suspaudžiu jos klubus. - Arčiau.
Ji paklūsta. Džiaugiuosi, kad esu aukštas ir sėdžiu ant baro
kėdės. Jos užpakaliukas juda tobulam aukštyje, liesdamas būtent tą
vietą, kuri jos trokšta.
Vos akimirkai atitraukiu dėmesį nuo jos apsidairyt aplinkui.
Nenoriu, kad kas nors kitas stebėtų ją šokančią.
 - Tu tokia neįtikėtinai seksuali, - sakau jai į ausį. - Šitaip
šokdama viešumoj... Man ir tik man.
Prisiekiu - per muziką išgirstu jos aimaną, ir tik tiek man te­
reikia. Atsuku ją į save ir pakišu ranką po suknele.
- Hardinai, - aikteli ji, kai patraukiu jos kelnaites į šalį.
- Niekas nekreipia dėmesio. Net jei kreiptų, niekas nieko
nemato, - patikinu ją. Nedaryčiau nieko panašaus, jei manyčiau,
kad kas nors pamatys. - Tau patiko šitaip mane viliot, ar ne? -
klausiu. Ji negali paneigt, ji jau drėgna.
Tesa neatsako, tik nuleidžia galvą man ant peties ir suspaudžia
marškinių kraštą į kumštį taip, lyg spaustų patalus lovoje. Pirštais
joje judu pagal skambančią melodiją. Jos kojos įsitempia kone aki­
mirksniu ir ji tuoj baigs man į delną. Niūniuodama ji leidžia iš­
girst, kiek malonumo jai teikiu. Ji pasilenkia arčiau ir įsisiurbia
man į kaklą. Jos klubai juda tuo pačiu ritmu kaip mano pirštai jai
tarp kojų. Muzika ir balsai aplink užgožia jos aimanas, o jos nagai
tikriausiai jau brėžia mano pilvo odą iki kraujo.
- Aš tuojau... - alsuoja ji man į kaklą.
- Žinau, mažute. Noriu, kad baigtum čia, tuoj pat, Tesa, -
švelniai skatinu.
Ji linkteli ir atsargiai dantim grybšteli man kaklą, o aš pajuntu,
kad džinsai tampa vis siauresni. Laikau ją glėby, kol ji mėgaujasi
orgazmu mano rankose. Kilstelėjusi galvą, ji alsuoja, rausta, švyti
pritemdytoj klubo šviesoj.
- Automobilyje ar tualete? - klausia Tesa, kai pradedu laižyti
jos saldumą sau nuo pirštų.
- Automobily, - paskubom atsakau, o ji ištuština likusį
šampaną taurėj. Vensas gali už jį sumokėt - aš neturiu laiko stovi-
niuot ir laukt barmeno.
Tesa paima mane už rankos ir nusitempia durų link. Ji nekan­
trauja, o aš neįtikėtinai susijaudinęs nuo vilionių prie baro.
- Ar ten?.. - Tesa staiga sustoja netoli įėjimo į klubą. Minioje
pam atau tamsius, į viršų sušiauštus plaukus. Jei ir ji nebūtų jo pa­
stebėjusi, pagalvočiau, kad man pradėjo paranojiškai vaidentis.
 - Kokį velnią jis čia veikia? Ar sakei jam, kad važiuosim į
klubą? - sušnypščiu. Visą vakarą pasisekė išlikt ramiam tik dėl to,
kad šitas asilas viską sugadintų?
- Ne! Žinoma, kad ne! - rikteli Tesa gindamasi. Plačios jos
akys rodo, kad ji nemeluoja.
Kai Zedas mus pastebi, jo veidą perkreipia piktdžiugiška
šypsena. Jam patinka kurstyt nemalonumus, tad prieina prie mūsų.
- Ką čia veiki? - klausiu, kai jis pakankamai arti.
- Tą patį, ką ir tu, - jis atpalaiduoja pečius ir pasižiūri į Tesą.
Man kyla nenumaldomas noras patempt jos suknelę į viršų, o jam
išmušt dantis.
- Iš kur žinojai, kad ji čia bus? - nepaleidžiu jo.
Tesa timpteli man už rankos ir pradeda žvalgytis tarp Zedo ir
manęs.
- Nežinojau. Atvažiavau pasiklausyt grupės.
Prie mūsų prisijungia toks pat tamsiaodis vyras kaip Zedas.
- Jums verčiau nešdintis, - pareiškiu jiems.
- Hardinai, prašau, - man už nugaros verkšlena Tesa.
- Nereikia, - sušnabždu jai. Man jau gana Zedo ir jo mėšlo.
- Ei... - vyriškis stoja tarp mudviejų. - Jie gros dar vieną dainą.
Kodėl mums nenuėjus ir nepasisveikinus.
- Pažįstate Sotą? - klausia Tesa. Po velnių, Tesa.
- Taip, pažįstam, - atsako nepažįstamasis.
Jau matau, kaip jos galvoj pradeda suktis sąmokslo teorijos, iš
kur jie vieni kitus pažįsta, o aš, norėdamas nešdintis kuo toliau nuo
Zedo, paimu ją už rankos ir veduosi išėjimo link.
- Dar pasimatysim, - šūkteli Zedas ir, prieš nusekdamas kitą
tipą scenos link, nusišypso Tesai ta „nekalto pasiklydusio šunyčio,
kuriam reikia meilės ir gailesčio, nes jis apgailėtinas“, šypsena.
Pro duris išlekiu į vakaro šaltį. Tesa mina man ant kulnų ti­
kindama:
- Nežinojau, kad jis čia atvažiuos! Prisiekiu.
Atrakinu automobilį ir atidarau jai keleivio dureles.
 - Žinau, žinau, - mėginu ją nutildyt. IŠ paskutiniųjų stengiuos
atkalbėt save nebegrįžt į vidų. - Pamiršk tai. Prašau. Nenoriu su­
gadint vakaro, - apeinu automobilį ir įsėdu šalia jos.
- Gerai, - sutinka ji, linksėdama galva.
- Ačiū, - atsidūstu. Įkišu raktą į spynelę, o Tesa delnu paliečia
mano skruostą ir atgręžia į save.
- Man labai daug reiškia, kad šį vakarą taip stengeisi. Žinau,
kad tau nelengva, bet man tai nepaprastai svarbu, - jos pagyros
priverčia šyptelėt.
- Gerai.
- Kalbu rimtai. Myliu tave, Hardinai. Labai myliu.
Kol sakau jai, kaip ją myliu, ji perlipa pertvarą tarp sėdynių į
įsitaiso man ant kelių. Ji tuoj pat suranda džinsų sagą ir atsegusi
nusmaukia juos... Jos lūpos priglunda man prie kaklo. Ji timpteli
mano marškinius, išplėšdama porą viršutinių sagų, kad tik greičiau
pasiektų mano krūtinę. Pastūmiu jos suknelę aukštyn ir apnuoginu
šlaunį, o ji įkiša ranką į užpakalinę mano kišenę ir ištraukia pre­
zervatyvą, kurio, įtariau, gali prireikt.
- Man visada reikia tik tavęs, - patikina ji mane, ramindama šėls­
tančias mintis, kol užmauna prezervatyvą. Suimu jos klubus ir padedu
kilstelėt kūną. Kai ji nusileidžia ant manęs, šitoj ankštoj erdvėj atrodo,
kad esu arčiau, įsiskverbiu giliau. Tyliai sušnypščiu, kai savininkiškai
užpildau ją visą. Kol jos klubai lėtai siūbuoja, kaip neseniai klube, savo
lūpom uždengus manąsias, ji nuryja mano aimanas.
- Aš taip giliai, - sakau jai ir, suėmęs į kuodą surištus jos
plaukus, švelniai timpteliu, kad ji pasižiūrėtų į mane.
- Taip gera, - šnabžda ji, įsileisdama mane visą, jusdama kiek­
vieną mano centimetrą. Viena ranka ji suima į mano plaukus, o
kita suspaudžia kaklą. Ji tokia suknistai karšta, kai alkoholis susi­
maišo su adrenalinu, ir ji pajunta alkį ir troškimą. Jai reikia manęs,
mano kūno, šito aistringo, gyvuliško ryšio, kuris sieja tik mudu.
Nei ji, nei aš nepatirtume to su niekuo kitu. Viską, ko man reikia,
turiu čia, su ja, ir ji negali manęs palikt.
 - Velnias, kaip aš tave myliu, - alsuoju jai į burną, o ji timpteli
mano plaukus ir tvirčiau suspaudžia kaklą. Nesijaučiu nepatogiai -
tai visai malonu, bet varo mane iš proto.
- Aš myliu tave, - ji aikteli, kai kilsteliu klubus, skverbdamasis
į ją stipriau, judėdamas kartu su ja. Nenuleisdamas akių, mėgau­
juosi pojūčiais, kai jos klubai įsitempia. Mano stuburo apačioj
pradeda kauptis malonumo kaitra, o padėdamas Tesai savo klubų
judesiais, pajuntu, kad ir ji įsitempia.
Ji privalo pradėt vartot kontraceptikus. Man reikia vėl pajust ją
be prezervatyvo.
- Negaliu sulaukt, kai galėsiu mylėtis su tavim be prezer­
vatyvo... - šnabždu jai į kaklą.
- Nesustok, - paragina ji. Jai patinka nepadorios mano mintys.
- Noriu, kad pajustum, kai baigiu tavyje... - čiulpiu sūrią jos
odą ties raktikauliu, jusdamas ją išmušusio prakaito skonį. - Tau
tai patiks, tiesa? Kai šitaip tave pažymėsiu? - vien nuo minties vos
nebaigiu tuoj pat.
- Aš beveik... - taria ji, skaudžiai peštelėdama mano plaukus,
ir abu kartu atsiduodam malonumui alsuodami, dejuodami ir iš­
sidraikę.
Padedu jai nulipt man nuo kelių ir, kol ji taisosi suknelę, pra­
veriu langą.
- Ką tu... - pradeda sakyt ji, o aš išmetu prezervatyvą per
langą. - Juk tu ką tik išmetei panaudotą prezervatyvą per langą! O
ką, jei Kristianas pamatys?
- Esu tikras, kad aikštelėj jis ras ne tą vieną prezervatyvą, - šel­
miškai nusišypsau.
Negrabiais pirštais ji suranda mano kelnių užtrauktuką ir
padeda apsirengt, kad galėčiau vairuot.
- Gal ir ne, - taria ir suraukus nosį pasižiūri per langą, kai au­
tomobilis pajuda iš vietos. - Užuodžiu seksą, - prideda ir pradeda
kvatotis.
 Linkteliu ir pradedu klausytis, kaip ji niūniuoja kiekvieną su­
knistą dainą per radiją pakeliui į Venso namus. Vos nepasišaipau
iš jos, nors tai visai malonus garsas, ypač pasiklausius tos nieko
vertos grupės.
Malonus garsas? Net kalbėt kaip ji pradėjau.
- Po šio vakaro man teks išsilupt ausų būgnelius, - tarsteliu,
kai ji nenutyla. Ji iškiša man liežuvį kaip mažas vaikas ir pradeda
dainuot dar garsiau.

Pakeliui paradinių namo durų link paimu Tesos ranką, kad padė­
čiau išlaikyt pusiausvyrą. Pagal tai, kaip ji elgiasi, spėju, kad di­
džioji išgerto šampano dalis pagaliau pasiekėjos kepenis.
- O ką, jei durys užrakintos? - kikendama klausia ji.
- Viduj yra auklė, - primenu jai.
- Ak, taip! Liliana... - šypsosi. - Ji tokia miela.
Smagu stebėt ją tokią apsvaigusią.
- Maniau, kad tau ji nepatinka.
- Dabar, kai žinau, kad tu jai nepatinki taip, kaip iš pradžių
leidai man manyti, ji visai nieko.
- Nesiraukyk, - paliečiu jos lūpas. - Ji labai panaši į tave... Tik
dar nepakenčiamesnė.
- Ką pasakei? - žagteli ji. - Nelabai gražiai pasielgei privers­
damas mane pavydėti.
- Bet man pavyko, tiesa? - pasipūtėliškai nusišypsau, kai
prieinam prie durų.
Užėję į vidų, randam Lilianą sėdinčią ant sofos vieną. Stabteliu
timptelėt Tesos suknelės į viršų. Ji pradeda vartyt akis.
Pamačiusi mus, Liliana atsistoja.
- Kaip praėjo vakaras?
- Buvo labai, labai smagu! Muzikantai buvo nepakartojami! -
savam kaily netveria Tesa.
- Ji įkaušus, - pranešu Lilianai.

»oj
 - Pastebėjau, - nusijuokia ši ir patylėjusi sako, - Smitas jau
miega. Mudu šį vakarą beveik pasikalbėjome.
- Tau gerai, - atsakau ir nusivedu Tesą koridoriaus link.
- Buvo malonu pasimatyti! - girta mano mergina pamoja Li-
lianai.
Nežinau, ar reiktų Lilianai liept važiuot namo dabar, ar pa­
laukt, kol grįš Vensas, todėl nesakau nieko. Be to, jei tas į robotą
panašus vaikis atsibus, ji galės su juo tvarkytis.
Kai tik užeinam į Tesos miegamąjį, uždarau duris, o ji tuoj pat
šlepteli ant lovos.
- Ar gali mane nurengti? - rodo į suknelę. - Ji siaubingai
kutena.
- Taip, atsistok, - padedu išsivaduot jai iš suknelės, o ji atsi-
dėkoja pabučiuodama mano nosies galiuką. Iš pažiūros paprastas
gestas, tačiau ji pagauna mane nepasiruošusį, todėl tik nusišypsau.
- Labai džiaugiuosi, kad tu čia su manim, - sako.
- Tikrai?
Ji linkteli ir atsega likusias Kristiano marškinių sagas. Nu­
rengusi ir sulanksčiusi drabužį, nueina prie skalbinių krepšio. Vis
dar nesuprantu, kokių galų ji lanksto purvinus drabužius, bet jau
prie to įpratau.
- Taip, labai. Sietle ne taip nuostabu, kaip maniau, - galiausiai
prisipažįsta.
Tada grįžk namo su manim, noriu pasakyt.
- Kodėl ne? - klausiu.
- Nežinau, paprasčiausiai taip yra, - ji susiraukia, o aš pats
save nustebinu supratęs, kad, užuot klausęsis, kokia ji čia nelai­
minga, mėginu pakeist pokalbio temą. Abu su .Lendonu įtarėm,
kad ji taip jaučiasi, bet man vis vien liūdna, kad Sietlas nėra toks,
kokio ji tikėjosi. Rytoj reikės pasistengt ją pralinksmint ir dieną
kur nors išsivest.
- Galėtum kraustytis į Angliją, - tariu.
 Ji piktai dėbteli į mane rausvais skruostais ir šampane sken­
dinčiu žvilgsniu.
- Nenori, kad važiuočiau su tavim į vestuves, bet prašai, kad
ten kraustyčiausi? - meta ji.
- Pasikalbėsim apie tai vėliau, - sakau vildamasis, kad ji paliks
šią temą ramybėj.
- Taip... Taip... Kaip visada, vėliau.
Ji nueina atsisėst ant lovos, bet nepataiko. Nusiritusi ant grindų,
ji pradeda isteriškai kvatotis.
- Jėzau, Tesa.
Širdžiai stipriai besidaužant krūtinėj, paimu jos ranką ir
padedu atsistot.
- Man viskas gerai, - sako ji juokdamasi ir, atsisėdusi ant lovos,
pasisodina mane šalia.
- Prigirdžiau tave per daug šampano.
- Tikrai taip, - pritaria ji ir šypsodamasi stumia mano pečius
tol, kol išsitiesiu ant čiužinio.
- Ar gerai jauties? Nepykina?
Ji paguldo galvą man ant krūtinės.
- Baik elgtis su manim kaip su vaiku. Man viskas gerai.
Užuot mėtęsis keiksmais, prikandu liežuvį.
- Ką nori veikti? - tyliai klausia ji.
-Ką?
- Man nuobodu.
Ji pasižiūri į mane tomis savo akimis. Atsisėdusi Tesa nenu­
leidžia nuo manęs laukinio žvilgsnio.
- Ką pati nori veikt, girtuokle?
- Patampyti tavo plaukus, - išsišiepia ji ir neįtikėtinai nuodė­
mingai prikanda apatinę lūpą.
 Trisdešimt septintas skyrius

HARDINAS

- Negali užmigti? - priėjęs prie manęs virtuvėj, Kristianas

įjungia šviesą.
- Tesa prašė vandens, - atsakau. Uždarau šaldytuvo duris, bet
jis jas sulaiko.
- Kim taip pat. Taip jau nutinka išgėrus per daug šampano, -
sako jis man už nugaros.
Netylantis Tesos kikenimas ir nepasotinamas malonumo troš­
kimas mane išvargino. Esu tikras, kad, jei neatsigers vandens, ją
greit supykins. Mintyse vėl iškyla šio vakaro prisiminimai apie ją,
gulinčią lovoj išskėstom kojom, kai tenkinau ją liežuviu ir pirštais.
Siūbuodama klubais apsižergus mane tol, kol išsiliejau į prezer­
vatyvą, ji buvo nuostabi, kaip visada.
- Taip, Tesa atrodo prastai, - nuslepiu šypseną, prisiminęs,
kaip ji nusirito nuo lovos.
- Tai... Kitą savaitgalį važiuojam į Angliją? - pakeičia jis temą.
- Ne, aš nevažiuoju.
- Juk kalbame apie tavo mamos vestuves.
- Ir ką? Ne pirmos ir tikriausiai ne paskutinės, - numoju.
Švelniai tariant, nustėrstu, kai jis išmuša buteliuką vandens
man iš rankų.
- Kas per velnias? - rikteliu ir pasilenkiu jo pakelt.
Kai išsitiesiu, Vensas įdėmiai seka mane įtemptu žvilgsniu.
- Neturi teisės šitaip kalbėt apie savo mamą.
- O tau koks skirtumas? Nenoriu važiuot, tai ir nevažiuosiu.
 - Pasakyk, kodėl. Iš tikrųjų, - neatstoja jis.
Kas, po velnių, jam užėjo?
- Neprivalau niekam nieko aiškint. Paprasčiausiai nenoriu
važiuot į tas kvailas vestuves. Šiais metais jau buvau nutemptas į
vienas. Man gana.
- Puiku. Aš jau užsakiau Tesai pasą, todėl tikiuosi, kad išgy­
vensi, kol ji mėgausis savo pirma kelione į Angliją su Kim.
Buteliukas iškrinta man iš rankų. Šįkart nepasivarginu jo kelt.
- Ką tu padarei? - spoksau į jį. Jis meluoja, kitaip ir būt negali.
Jis atsiremia į spintelę ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Išsiunčiau jos prašymą ir sumokėjau tą pačią dieną, kai iš­
girdau apie vestuves. Jai teks nuvažiuoti į miestą užbaigti proceso
ir nusifotografuoti, bet visa kita jau sutvarkyta.
Viduj pradeda kunkuliuot pyktis. Jaučiu, kaip nukaistu.
- Kokių galų tau tai daryt? Abejoju, ar tai iš viso legalut - lyg
man nebūtų nusispjaut, ar tai legalu...
- Nes žinojau, kad būsi užsispyręs kaip ožys ir kad ji yra vie­
nintelė mano galimybė priverst tave važiuoti. Tavo mamai tai labai
svarbu, ir ji nerimavo, kad nesutiksi dalyvauti.
- Ne be reikalo nerimavo. Jsivaizduojat, kad, pasinaudoję Tesa,
galit priverst mane važiuot į prakeiktą Angliją? Abu galit eit po
velnių, - atidarau jo šaldytuvą, kad išsitraukčiau dar vieną bute­
liuką vandens tik tam, kad jį paerzinčiau, bet jis jį tuoj pat už­
trenkia koja.
- Klausyk, žinau, kad gyvenimas tavęs nelepino, gerai? Ne­
lepino ir manęs, todėl suprantu. Bet neleisiu tau kalbėt su manim
taip, kaip kalbi su savo tėvais.
- Tada baik kištis į mano gyvenimą taip, kaip kišasi jie.
- Aš nesikišu. Puikiai žinai, kad Tesa labai norėtų dalyvauti ves­
tuvėse ir kad jausies tikras menkysta, jei atimsi iš jos tą galimybę
dėl savanaudiškų priežasčių. Užuot ant manęs širdęs, verčiau padė­
kotum, kad palengvinau tavo savaitę.
Kelias akimirkas spoksau į jį, bandydamas suprast, ką jis sako.
Iš dalies jis teisus - jaučiuosi šiek tiek kaltas dėl to, kad nenoriu
važiuot į vestuves. Žinau, kaip Tesa nori važiuot. Ji jau pakankamai
prisiraukė šį vakarą, kad priverstų m ane pasijust blogai.
- Tavo tylėjimą priim siu už padėką, - šypteli Vensas, o aš
pradedu vartyt akis.
- Tik tegu tai netam pa įpročiu.
- Kas? Vestuvės?
- Taip. Kaip galiu vestis ją į dar vienas vestuves ir žiūrėt, kaip ji
susijaudina, kai paskui teks prim int jai, kad pati to niekada negaus?
Kristianas patapšnoja pirštais sau į smakrą.
- A... Suprantu, - išsišiepia. - Tai štai kur šuo pakastas. Nenori,
kad ji ko nors prisigalvotų?
- Ne. Ji jau prisigalvojo. Tos merginos galvoj minčių daugiau,
nei reikia. Čia ir yra bėda.
- Kokia čia bėda? Nenori, kad ji padarytų iš tavęs dorą
žmogų? - nors jis iš manęs šaiposi, džiaugiuosi, kad nepyksta už
atžarias pastabas prieš keletą minučių. Dėl to man Vensas lyg ir pa­
tinka - jis neima visko į širdį taip, kaip mano tėvas.
- Nes to niekada nebus, o ji yra viena iš tų pamišusių moterų,
kurios pradeda apie tai kalbėt po mėnesio draugystės. Kartą ji
mane paliko vien dėl to, kad pasakiau jos nevesiąs. Kartais ji el­
giasi kaip tikra beprotė.
Vensas sukikena ir gurkšteli Kimberlei skirto vandens. Tesa
taip pat laukia, kad atneščiau jai atsigert - reikia baigt šitą pokalbį.
Jis ir taip jau per ilgas ir pernelyg asmeniškas.
- Turėtum džiaugtis, kad ji to nori su tavim. Nesi iš tų vaikinų,
su kuriais lengva bendrauti. Jei kas žino, tai ji.
Jau žiojuos klaust, ką, po velnių, jis išmano apie mano san­
tykius su Tesa, bet prisimenu, kad jis susižadėjęs su didžiausia
Sietlo liežuvautoja. Ką ten Sietlo, viso Vašingtono... O gal net visų
Jungtinių Valstijų.
- Ar aš teisus? - jis pertraukia mano mintis apie nepakenčiamą
jo moterį.
- Taip, bet tai nesvarbu. Apie santuoką mąstyt yra absurdiška,
juo labiau kad jai dar nė dvidešimties nėra.
 - Ir čia kalba vyras, kuris nenori nė per metrą jos paleist?
- Niekšas, - burbteliu.
- Tai - tiesa.
- Tai nereiškia, kad nesi niekšas.
- Galbūt. Man tik juokinga, kad neketini jos vesti, bet ne­
panašu, kad sugebėtum valdyti savo pyktį ir nerimą, kai kyla
grėsmė ją prarasti.
- Ką turi galvoj? - nesu tikras, kad noriu išgirst atsakymą į
savo klausimą, bet jau per vėlu.
Venso žvilgsnis suranda manąjį.
- Tavo nerimą... Jis pasiekia aukščiausią tašką, kai jaudiniesi,
kad ji tave paliks, arba kai kitas vyras parodo jai dėmesio.
- Kas tau sakė, kad aš neri...
Tačiau užsispyręs ožys manęs nepaiso ir tęsia toliau.
- Žinai, kas labai padeda, kai susiduri su tomis abiem proble­
momis?
- Kas?
- Žiedas, - jis iškelia ranką ir pabaksnoja į tuščią pirštą, ant
kurio greit mūvės vestuvinį žiedą.
- O, Dieve šventas, ji ir tau į galvą įlindo! Ką ji padarė? Su­
mokėjo tau? - mintis mane prajuokina. Nors tai nėra neįtikėtina,
turint galvoj Tesos maniją dėl santuokos ir jos žavesio.
- Ne, žioply! - jis meta į mane vandens buteliuko dangtelį. - Tai
tiesa. Įsivaizduok, jei galėtum sakyti, kad ji tavo, ir tai būtų tiesa.
Kol kas tai tik žodžiai, tuščios pagyros prieš kitus vyrus, kurie jos
trokš, - patikėk, taip ir bus, - bet jei Tesa taps tavo žmona, viskas
tikra. Tada pajusi, kad tai tikra, o tokiems paranoikams kaip mudu
tai teikia neišmatuojamo pasitenkinimo.
Kol jis baigia savo tiradą, mano burna perdžiūva, ir kyla noras
nešdintis iš šitos siaubingai ryškiai apšviestos virtuvės.
- Visiški paistalai, - išberiu nepagalvojęs.
Kalbėdamas toliau, jis nueina ir atidaro spintelę.
- Ar esi kada nors matęs serialą „Seksas ir miestas“?
- Ne.
 - „Seksas m ieste“, „Seksas ir m iestas“ - n ep risim en u .
- Ne, ne ir ne, - atsakau.
- Kim nuolat jį žiūri. Ji tu ri visus sezonus kom paktiniuose dis­
kuose.
K ristianas atplėšia sausainių dėžutę. Jau an tra nakties. Tesa
manęs laukia, o aš čia pliurpiu apie kažkokį idiotišką serialą.
- Ir ką?
- Vienoje serijoje m oterys kalba apie tai, kaip sutiksi tik dvi
gyvenimo meiles...
- Gerai... Gerai. Šitas pokalbis staiga pasidarė pernelyg
keistas, - sakau ir gręžiuosi eit. - M anęs laukia Tesa.
- Žinau... Žinau... Tik leisk m an pabaigti. A pibendrinsiu tau
esmę, kaip įm anom a vyriškiau.
Atsigręžiu atgal į jį, o jis viltingai spokso į m ane, todėl, nors ir
dvejodam as, linkteliu.
- Taigi jos sakė, kad gyvenime iš tikrųjų pam ilsi tik du kartus.
Esmė ta... Na, tiesą sakant, pam iršau, kokia esmė, bet žinau, kad
Tesa yra tavo gyvenimo meilė.
Nieko nebesuprantu.
- Sakei, kad meilės yra dvi?
- Na, tavo atveju, kita meilė esi tu pats, - prunkšteli jis. -
M aniau, kad tai akivaizdu.
Kilsteliu antakį.
- O kas buvo tavo? Liežuvautoja ir Smito mama?
- Atsargiau... - perspėja Kristianas.
- Atleisk, Kimberlė ir Roza, - vartau akis. - Jos yra tavo gy­
venim o meilės? Verčiau melskis, kad tos bobos seriale klydo.
- E, taip. Jos yra m -m ano, - sumikčioja jis. Jo veidu nuslenka
em ocijų šešėlis, tačiau dingsta prieš man spėjant jį perprast. Pa­
lenkiu vandens buteliuką į jį ir sakau:
- Ką gi, nieko nesupratau, ką čia mėginai įrodyt, todėl einu
miegot.
- Taip... - sako jis šiek tiek sutrikęs. - Aš ir pats nesuprantu,
apie ką čia burbuliuoju. Šį vakarą padauginau išgerti.
 - Taip... G erai.
Palieku jį virtuvėj vieną. Nežinau, kas, po perkūnais, čia buvo,
bet keista bent kartą pam atyt didįjį Kristianą Vensą, pritrukusį
žodžių.
Grįžęs į kam barį, randu Tesą miegančią ant šono. Delnus ji pa­
sikišusi po skruostu, o kelius sulenkusi.
Išjungiu šviesą ir, pastatęs vandens buteliuką ant jos naktinio
staliuko, atsigulu šalia. Nuogas jos kūnas šiltas, o aš virpteliu, kai
mano pirštų prisilietim as ant jos odos sukelia šiurpuliukų. Jie
prim ena m an, kad net per miegus mano prisilietimas kažką joje
pažadina.
- Labas, - m ieguistai sušnabžda ji.
Jos balsas m ane truputį išgąsdina. Apkabinu ją tvirčiau ir įsi­
kniaubiu jai į kaklą.
- Kitą savaitgalį važiuojam į Angliją, - pranešu.
Ji akim irksniu atsigręžia pasižiūrėt į mane. Kambary tamsoka,
bet m ėnesienos pakanka, kad pastebėčiau nuostabą jos veide.
-Ką?
- Anglija. Kitą savaitgalį. Tu ir aš.
- Bet...
- Ne. Tu važiuoji. Žinau, kad nori važiuot, taigi nesiginčyk.
- Tu neprivalai...
- Teresa. Nutilk, - prispaudžiu delną prie jos burnos, o ji
dantim švelniai grybšteli mano odą. - Ar pažadi būt gera mergaitė
ir netriukšm aut, jei patrauksiu ranką? - pasišaipau, prisiminęs,
kaip anksčiau ji liepė man nesielgt su ja kaip su mažu vaiku.
Ji linkteli, ir aš atitraukiu ranką. Ji visu kūnu atsigręžia į mane
ir pasirem ia alkūne. Neįmanoma su ja rim tai kalbėtis, kai ji nuo­
gutėlė ir drąsi.
- Bet aš neturiu paso! - rikteli ji, o aš nuslepiu šypseną. Taip ir
m aniau, kad ji dar nebaigė.
- Viskas jau sutvarkyta. Rytoj suplanuosim, kas liko.
- Bet...
- Teresa...
 - Du kartus per minutę? Oho, - išsišiepia ji.
- Daugiau gyvenime neleisiu tau gert šampano.
Nubraukiu išsidraikiusius plaukus jai nuo akių ir nykščiu per­
braukiu apatinės lūpos kontūrą.
- Anksčiau nesiskundei, kai aš...
Įkaušusią jos burną nutildau, prispausdamas prie jos savo
lūpas. Myliu ją taip stipriai, taip suknistai stipriai, kad baisu vien
pagalvot apie tai, kad galėčiau jos netekt.
Ar tikrai noriu supažindint ją - savo potencialią ateitį, vie­
nintelę galimybę susikurt padorų gyvenimą - su iškreipta savo
praeitim?
 Trisdešimt aštuntas skyrius

TESA

Nubudusi šalia nerandu Hardino, o kambaryje pernelyg šviesu, net

kai vėl užmerkiu akis. Neatsimerkdama suniurnu:
- Kiek valandų?
Galva plyšta, o kūnas, nors vis dar guliu lovoje, regis, siūbuoja
pirmyn atgal.
- Vidurdienis, - iš kito kambario galo pasigirsta duslus
Hardino balsas.
- Vidurdienis! Pramiegojau pirmas dvi paskaitas! - mėginu at­
sisėsti, bet galva svaigsta. Suinkščiu, krisdama atgal į patalus.
- Viskas gerai, miegok toliau.
- Ne! Hardinai, nebegaliu praleisti daugiau paskaitų. Ką tik
pradėjau čia mokytis ir negaliu šitaip neatsakingai elgtis, - imu pa­
nikuoti. - Siaubingai atsiliksiu.
- Esu tikras, kad viskas bus gerai, - Hardinas gūžteli pečiais ir
perėjęs kambarį prisėda ant lovos krašto. - Neabejoju, kad jau esi
atlikus visas reikiamas užduotis.
Jis mane pernelyg gerai pažįsta.
- Ne tai esmė. Svarbu tai, kaip praleidusi paskaitą atrodysiu.
- Prieš ką? - klausia Hardinas. Žinau, kad jis iš manęs šaiposi.
- Prieš dėstytojus, prieš kursiokus.
- Tesa, aš tave myliu, bet susimildama liaukis. Tavo kursiokams
visiškai nusišvilpt, dalyvauji tu paskaitose ar ne. Jie greičiausiai net
nepastebėjo. Dėstytojai - gal, nes esi padlaižė, ir jiems patinka, kai
 tavo meilikavimas glosto jų ego. Bet tavo kursiokams vienodai, o
jei ir ne, tai ką? Niekas jų suknistos nuomonės neklausia.
- Tikriausiai tu teisus, - užmerkusi akis, stengiuosi įžvelgti
logiką jo žodžiuose. Nekenčiu vėluoti, praleidinėti paskaitų,
miegoti iki pietų. - Bet aš ne padlaižė, - pridedu.
- Kaip jautiesi?
Pajuntu čiužinį sujudant, o atsimerkusi išvystu jį gulintį šalia.
- Taip, lyg vakar būčiau gerokai padauginusi.
Mano kaukolė tuoj sprogs.
- Tai jau, - jis keliskart linkteli rimtu veidu. - O kaip tavo už­
pakaliukas? - jis žnybteli, priversdamas mane susiraukti.
- Mes ne... - juk nebuvau šitaip įkaušusi... Tiesa?
- Ne, - sukikena jis, glostydamas ir žnaibydamas mano odą. Jo
žvilgsnis suranda manąjį. - Dar ne.
Garsiai nuryju seiles.
- Tik su sąlyga, kad tu to nori. Pasidarei tikra laputė, todėl pa­
galvojau, kad tai bus kitas punktas tavo sąraše.
Aš laputė?
- Nežiūrėk į mane taip išsigandus, aš tik pasiūliau, - šypsosi
man Hardinas.
Nežinau, ką manyti apie tokį pasiūlymą... Ir šiuo metu aps­
kritai sunkiai sugebu palaikyti ar suvokti tokio pobūdžio pokalbį.
Tačiau smalsumas nugali.
- Ar tu... - nežinau, kaip paklausti. Tai vienas iš keleto dalykų,
kurių nesame aptarinėję, o tie kartai, kai susijaudinęs jis atskleidė
nepadorias savo mintis, nesiskaito. - Ar tu esi tai daręs?
Atidžiai stebiu jo veidą.
- Ne, tiesą sakant, nesu.
-A .
Aiškiai jaučiu jo pirštus bėgiojant ten, kur būtų mano kelnaičių
kraštas, jeigu jas mūvėčiau. Faktas, kad Hardinas niekada nėra to
bandęs, lyg ir skatina norą.
- Apie ką galvoji? Matau, kaip sukasi sraigteliai tavo galvoj, -
savo nosimi jis baksteli manąją, o aš nusišypsau.
 - Man patinka žinoti, kad nesi... To daręs anksčiau...
- Kodėl? - jis kilsteli antakį, o aš paslepiu savo veidą.
- Nežinau, - staiga susidroviu. Nenoriu pasirodyti nepatikli ar
susipykti. Man pakanka ir žudančių pagirių.
- Pasakyk, - švelniai pareikalauja jis.
- Nežinau. Būtų malonu bent kartą būti tau pirma.
Pakilęs jis pasiremia alkūne ir pasižiūri į mane.
- Ką nori pasakyt?
- Paprasčiausiai turiu galvoje, kad esi patyręs... Žinai, seksu­
aline prasme... - tyliai aiškinu. - Taigi neturėjau galimybės suteikti
tau naujų išgyvenimų.
Jis atidžiai pasižiūri į mane, tarsi bijotų atsakyti.
- Tai - netiesa.
- Nesakyk taip, - vėl susiraukiu.
- Aišku, kad netiesa. Tai nesąmonė, ir tu tai žinai, - piktai su­
siraukęs jis kone suurzgia.
- Nepyk ant manęs. Kaip tau atrodo, kaip aš jaučiuosi dėl
to, kad esi buvęs ne vien su manim? - tariu. Aplinkybės apie tai
primena gerokai rečiau nei anksčiau, tačiau kai taip nutinka, man
vis dar skaudu.
Jis susigūžia ir, švelniai suėmęs mano rankas, pasisodina šalia.
- Eikš, - jis suima mane į savo glėbį. Pusnuogis jo kūnas šalia
visiškai nuogos mano odos atrodo šiltas ir kviečiantis. - Apie tai
nepagalvojau, - taria jis man į petį, priversdamas virptelėti. - Jei
nebūčiau buvęs tavo pirmas, dabar čia nesėdėčiau.
- Atsiprašau? - staigiai atsigręžiu į jį.
- Girdėjai, ką sakiau, - ramiai atsako ir pabučiuoja mano petį.
- Šitaip kalbėti nėra labai gražu, - esu įpratusi prie necen­
zūruotos Hardino kalbos, bet pastarieji žodžiai mane pribloškia.
Negali būti, kad jis kalba rimtai.
- Niekad nesigyriau, kad kalbu gražiai.
Pasisuku jo glėbyje, nekreipdama dėmesio į tylią aimaną giliai
jo gerklėje.
- Tu rimtai?
 - Visiškai, - linkteli jis.
- Vadinasi, nori pasakyti, kad, jei nebūčiau buvusi skaisti, ne­
būtum su manim prasidėjęs? - paprastai šios temos neliečiame, o
aš staiga pradedu nerimauti, kur link veda šitas pokalbis.
Sverdamas mano veido išraišką jis primerkia akis ir burbteli:
- Būtent tai ir noriu pasakyt. Jei neprisimeni, aš apskritai ne­
norėjau su tavim susitikinėt, - šypteli jis, bet aš tik dar labiau su­
siraukiu.
Pėdomis įsirėmusi į grindis mėginu atsistoti, bet jis tvirtai
laiko mane glėbyje.
- Nesiraukyk, - įkalbinėja jis ir pamėgina mane pabučiuoti,
bet aš spėju nusisukti ir tik piktai į jį dėbteliu.
- Tuomet gal tau ir nereikėjo pradėti su manim susitikinėti, -
jaučiuosi pernelyg jautri ir įžeista. - Gal reikėjo viską baigti po
to, kai laimėjai lažybas, - šliūkšteliu benzino į ugnį ir laukiu
sprogimo.
Nenuleisdama žvilgsnio nuo žalių jo akių, laukiu reakcijos.
Nieko. Jis kvatodamas atsilošia, o kambarį užlieja mano mėgsta­
miausias garsas.
- Nebūk tokia mažvaikė, - sako Hardinas ir, suspaudęs mane
dar tvirčiau, viena ranka suima mano riešus, kad nemėginčiau išsi­
vaduoti iš jo glėbio. - Jei iš pradžių nenorėjau su tavim susitikinėt,
tai dar nereiškia, kad dabar dėl to nesidžiaugiu.
- Vis dėlto, taip sakyti negražu, o tu man aiškini, kad, jei ne­
būtum buvęs man pirmas, dabar su manimi nesusitikinėtum. Taigi,
jei, prieš sutikdama tave, būčiau permiegojusi su Nojum, nebūtum
su manim prasidėjęs?
Mano žodžiai priverčia jį virptelėti.
- Ne, nebūčiau. Jei nebūtum buvus skaisti... Mes nebūtume at­
sidūrę toj... Situacijoj, - jis pagaliau sunerimo. Gerai.
- „Situacijoj“, - pakartoju vis dar suirzusi. Mano balsas nu­
skamba atšiauriau, nei tikėjausi.
- Taip, situacijoj, - jis staiga mane apsuka ir paguldo atgal į
lovą. Užgulęs viena ranka, prispaudžia mano riešus virš galvos ir
keliais praskiria kojas. - Nepakęsčiau, jei koks kitas vyras būtų tave
lietęs. Žinau, tai skamba beprotiškai, bet tai - prakeikta tiesa, pa­
tinka tau ją girdėt ar ne.
Veidu pajuntu šiltą jo alsavimą. Akimirką pamirštu, kodėl jis
mane suerzino. Taip, jis kalba nuoširdžiai, tačiau tokie dvigubi
standartai yra absurdiški.
- Kaip pasakysi.
- Kaip pasakysiu? - sukikena jis, tvirčiau suspausdamas mano
riešus. Įtempęs klubus jis prispaudžia tik trumpikių dengiamą kūną
man tarp šlaunų. - Liaukis tauškus nesąmones, juk žinai, koks esu.
Šią akimirką jaučiuosi tokia pažeidžiama, o valdingas jo el­
gesys mane jaudina labiau nei turėtų.
- Be to, žinai, kad su tavim patyriau naujų dalykų, - tęsia. -
Anksčiau nežinojau nei kas yra romantiška, nei šeimyninė
meilė... - žvilgsniui nukrypus, jis tikriausiai susimąsto apie skau­
džius prisiminimus, bet netrunka sugrįžti pas mane. - Ir su niekuo
nesu gyvenęs. Niekad anksčiau nebijojau kažko netekt, bet su
tavim išsiskyrimo neištverčiau. Visa tai yra nauji patyrimai, - jis
lėtai pasuka savo klubus, liesdamas manuosius. - Ar tiek „naujų
išgyvenimų“ tau pakanka?
Linkteliu, ir jis nusišypso. Jei kilstelėsiu galvą vos centimetrą,
savo lūpomis pasieksiu jo. Tarsi skaitydamas mano mintis, jis šiek
tiek atsitraukia.
- Ir daugiau nedrįsk drėbt tų prakeiktų lažybų man į veidą, -
pagrasina jis, spausdamasis prie manęs. Iš jo lūpų išsprūsta susi­
jaudinimą išduodanti aimana, o jo akys patamsėja. - Supratai?
- Žinoma, - priešindamasi vartau akis, o jis paleidžia riešus
ir ranka perbraukia mano kūną, sustodamas ir švelniai spustelė­
damas klubus.
- Šiandien tu tikra neklaužada, - pirštais jis piešia apskritimus
man ant klubų, užguldamas stipriau.
Tikrai jaučiuosi kaip neklaužada - mane kamuoja pagirios ir
hormonų audra.
- O tu - niekšas, taigi atrodo, kad mes atsiskaitę, - atšaunu.
 Jis įsikanda į skruostą ir nunarina galvą. Šiltos jo lūpos ant
mano žandikaulio elektra nukrečia visą kūną. Kojomis apsiveju jo
liemenį, ir mudviejų kūnai priglunda vienas prie kito.
- Aš mylėjau tik tave, - pakartoja jis, malšindamas ankstesnių
žodžių sukeltą sopulį. Jo lūpos nusileidžia man ant kaklo, vienu
delnu jis suima mano krūtį, tuo tarpu kita laiko savo svorį virš
manęs. - Visada mylėsiu tik tave.
Nieko nesakau. Nenoriu sugadinti akimirkos. Dievinu, kai
jis atvirauja apie savo jausmus, o dabar bent kartą pažvelgiau į
juos kitu kampu. Galbūt Stef, Molė ir pusė prakeikto CVU stu­
dentų miestelio yra kvailiojusios su Hardinu, bet nė vienai iš jų jis
niekada nesakė: „Aš tave myliu.“ Joms niekada nebuvo ir nebus
suteikta teisė ir malonumas pažinti tikrąjį Hardiną, kaip jį pažinau
aš. Jos nenutuokia, koks jis nuostabus ir neįtikėtinas. Joms ne­
tenka girdėti, kaip jis juokiasi, stebėti, kaip stipriai užsimerkia, o jo
skruostuose išryškėja duobutės. Joms neteks klausytis pasakojimų
apie jo gyvenimą ar išgirsti, su kokiu įsitikinimu jis man kartoja,
kad myli labiau už gyvenimą. Ir dėl to man jų gaila.
- O aš mylėjau tik tave, - atsakau jam. Meilė, kurią jaučiau
Nojui, buvo šeimyniška, broliška, bet nieko daugiau. Dabar tai
suprantu. Meilė Hardinui užgožia viską ir yra tokia neįtikėtina,
kokios, giliai viduje žinau, daugiau nėjusiu niekam kitam.
Pajuntu, kaip Hardinas nuleidžia ranką savo trumpikių link. Jis
timpteli jas žemyn, o aš kojomis padedu numauti. Švelniu judesiu
lėtai įsiskverbęs į mane jis garsiai sudejuoja.
- Dar kartą, - meldžia.
- Aš mylėjau tik tave, - pakartoju.
- Jėzau Kristau, Tesa, kaip aš tave myliu, - pro sukąstus dantis
jis iškošia tokią nepagražintą išpažintį.
- Aš visada mylėsiu tik tave, - pažadu jam. Mintyse meldžiu,
kad sugebėtume išspręsti savo nesutarimus, nes žinau, kad mano
ką tik ištarti žodžiai yra gryna tiesa. Aš visada priklausysiu jam.
Net jei aplinkybės mus išskirs.
 Hardinas veržiasi giliai, užpildydamas mane visą, savinasi
mane drėgna burna kandžiodamas ir siurbdamas odą.
- Aš tave jaučiu, kiekvieną centimetrą... Velnias, kokia tu
šilta... - alsuoja jis leisdamas suprasti, kad neužsimovė prezer­
vatyvo. Nepaisant euforijos, mano galvoje pasigirsta pavojaus
sirena. Pirštais glostydama plačius Hardino pečius ir tatuiruotas
rankas, jaučiu, kaip įsitempia tvirti jo raumenys.
- Privalai jį užsimauti, - sakau, bet elgiuosi priešingai -
tvirčiau suspaudžiu kojas aplink jo liemenį, kviesdama jį giliau.
Pilve įsižiebia liepsna...
- Aš... Negaliu sustot... - jis paspartina tempą, o man atrodo,
kad, jeigu jis dabar sustos, aš imsiu ir perlūšiu pusiau.
- Tuomet nesustok.
Mes abu išprotėjome, nemąstome blaiviai, bet niekaip negaliu
liautis jo skatinusi, nagais raižydama nugarą.
- Po velnių, Tesa, baik, - liepia jis, tarsi turėčiau kitą pasi­
rinkimą. Priartėjusi prie orgazmo, jaučiuosi, tarsi tuoj apalpsiu
iš malonumo. Dantimis grybščiodamas ir žnaibydamas mano
krūtinę jis palieka žymes ant odos. Dar kartą sudejavęs mano
vardą ir išpažinęs meilę, Hardinas staiga sustoja ir atsitraukęs iš­
silieja ant nuogo mano pilvo. Apstulbusi stebiu, kaip jis liečia save
neatitraukdamas nuo manęs žvilgsnio ir paženklina pačiu savinin-
kiškiausiu būdu.
Virpėdamas ir netekęs kvapo, jis sukniumba ant manęs.
Gulime tylėdami, nes nė vienam nereikia nieko sakyti - abu puikiai
žinome, apie ką galvojame.

- Kur norėtum važiuoti? - klausiu. Nenoriu lipti iš lovos, bet

Hardinas pirmą kartą gyvenime pasisiūlė pavedžioti mane po
Sietlą dieną, ir nesu tikra, kad tai apskritai kada nors pasikartos.
- Man nusispjaut. Gal pasivaikščiot po parduotuves ar dar ką
nors? - jis nužvelgia mano veidą. - Ar tau reikia apsipirkt? Ar
nori?
 - Man nieko nereikia... - atsakau. Pažvelgusi į jį ir išvydusi,
kaip jis jaudinasi gulėdamas šalia, persigalvoju. - Taip, kodėl ne.
Pasivaikščiokime po parduotuves.
Jis taip stengiasi. Jis jaučiasi ne visai smagiai, darydamas da­
lykus, kuriuos paprastai daro normalios poros. Nusišypsau jam
prisiminusi tą vakarą, kai jis nusivežė mane pačiuožinėti, norė­
damas įrodyti, kad iš tiesų gali būti normalus vaikinas.
Buvo taip smagu, o jis buvo toks žavingas ir linksmai nusi­
teikęs, kaip ir pastarąją savaitę su puse. Man nereikia „normalaus“
vaikino - noriu, kad Hardinas su storžievišku humoru ir rūgščia
nuotaika retkarčiais pakviestų mane į pasimatymą ir leistų mu­
dviejų santykiuose pasijusti pakankamai saugiai, kad niūrias aki­
mirkas padėtų pamiršti džiugios.
- Jėga, - jis nejaukiai pasimuisto.
- Man tik reikia išsivalyti dantis ir susirišti plaukus.
- Ir gal dar apsirengt, - delnu jis uždengia itin jautrią vietą
man tarp šlaunų. Vienais marškinėliais Hardinas jau švariai mane
nušluostė - jis taip darydavo nuolatos.
- Žinoma. Gal reikėtų palįsti po dušu, - tarsteliu, svarstydama,
ar prieš išvažiuodami su Hardinu dar kartą pakvailiosime. Atvirai
pasakius, nemanau, kad kuris nors iš mudviejų šiuo metu tai iš­
tvertų.
Pakylu iš lovos ir susigūžiu. Žinojau, kad mano dienos ne­
trukus prasidės, bet kodėl tai turėjo nutikti dabar? Tikriausiai
laikas tinkamas, turint galvoje, kad jos baigsis prieš išvažiuojant
į Angliją.
Kelionė į Angliją... Tai vis dar atrodo netikra.
- Ką? - klausiamai pasižiūri Hardinas.
- Aš... Prasidėjo tas laikas... - nusigręžiu žinodama, kad pri­
kurti juokelių jis turėjo visą mėnesį.
- Hm... Ir koks gi laikas? - šelmiškai šypsosi jis, žiūrėdamas į
pliką savo riešą taip, tarsi į laikrodį.
- Nebandyk... - suinkščiu ir suspaudžiu kojas, kad spėčiau už­
simesti pakankamai drabužių nubėgti į vonią.
 - Jūs tik pažiūrėkit. Sulaukei ne tik pagirių, bet ir savo raudo­
nosios pusseserės! - šaiposi ji.
- Tavo juokeliai siaubingi, - metu ir, apsivilkusi jo marški­
nėlius, pastebiu tingią šypseną, kai ji nužvelgia mane vėl vilkinčią
jo drabužius.
- Sakai, siaubingi? - žaliose jo akyse šoka kibirkštėlės. - Tokie
siaubingi, kad gal man verčiau užsikimšt?
Neriu iš kambario, palikusi jį juoktis vieną.
 Trisdešimt devintas skyrius

HARDINAS

- Aš nė nežinojau, kad judu čia. Maniau, Tesa išvažiavo į pas­

kaitas, - sako Kimberlė, man užėjus j virtuvę. Kokį galą ji čia veikia?
- Ji prastai jautėsi, - atsakau. - O ar tu neturėtum būt darbe?
O gal trainiotis namuose yra pranašumas, kai dulkini viršininką?
- Tiesą pasakius, ir aš nekaip jaučiuosi, kiaule tu, - ji sviedžia j
mane suglamžytą popieriaus skiautę, bet nepataiko.
- Jums su Tesa reiktų išmokt gert šampaną, - sakau jai.
Ji atkiša man vidurinį pirštą.
Suskamba mikrobangų krosnelė. Ji išsitraukia plastikinį du­
benėlį kažko, kas atrodo ir dvokia kaip kačių maistas, ir atsisėda
prie baro. Šakute pradeda tą mėšlą šlamšt. Pirštais suspaudžiu nosį.
- Tas jovalas atsiduoda mėšlu, - mesteliu.
- Kur Tesa? Ji užčiaups tavo srėbtuvę.
- Nesitikėčiau, - išsišiepiu. Pašaipi Venso sužadėtinė man
pamažu pradeda patikt. Ji paprastai neįsižeidžia, bet yra pakan­
kamai nepakenčiama, kad turėčiau už ką jai įgelt.
- Ko nesitikėtum? - Tesa prisijungia prie mūsų virtuvėj, ap­
sivilkusi sportinį nertinį, siaurus džinsus ir apsiavusi tas šlepetes,
kurias laiko batais. Iš tiesų tai nieko daugiau, kaip tik per brangiu
audiniu apvyniotas kartonas, kurio gamintojai kvailus pirkėjus
apiplėšinėja prisidengę labdara. Aišku, ji nesutinka, todėl išmokau
nuomonę pasilaikyt sau.
- Nieko, - sukišu rankas į kišenes ir stengiuosi numalšint norą
nustumt kandų Kimberlės užpakalį nuo kėdės.
 - Jis, kaip visuomet, svaidosi tuščiais žodžiais, - Kimberlė su­
sikiša dar vieną kačių maisto kąsnį į burną.
- Einam, ji mane nervina, - metu pakankamai garsiai, kad Kim
išgirstų.
- Elkis gražiai, - subara Tesa. Paėmęs ją už rankos, išsivedu iš
namų.
Kai įsėdam į automobilį, Tesa į mano daiktadėžę sukiša saują
tamponų. Man šauna mintis.
- Tau reikia pradėt vartot kontraceptikus, - sakau. Pastaruoju
metu nebuvau atsargus, o po to, kai pajutau ją be prezervatyvo,
atgal kelio nebėra.
- Žinau. Vis žadu užsirašyti pas gydytoją, tačiau su studentišku
sveikatos draudimu tai nėra paprasta.
- Aišku, aišku.
- Galbūt man pavyks susitarti vėliau šią savaitę. Reikia pa­
skubėti - pastaruoju metu tu neatsargus, - sako ji.
- Neatsargus? Aš? - numoju, stengdamasis nepanikuot. - Tai
tu vis užklumpi mane iš pasalų, kai negaliu blaiviai mąstyt.
- O, prašau, liaukis! - sukikena ji ir atsilošia sėdynėj.
- Klausyk, jei nori susigadint gyvenimą, pasigimdydama vaiką,
pirmyn, bet manęs kartu į tą liūną nenusitempsi, - spusteliu jos
šlaunį, o ji susiraukia. - Ką?
- Nieko, - meluoja, dirbtinai šypsodamasi.
- Tuoj pat pasakyk.
- Neturėtume pradėti pokalbio apie vaikus, prisimeni?
- Sutinku... Tai kodėl mums nėjus prie reikalo ir tuoj pat nenu-
pirkus tau kontraceptikų, kad daugiau niekad nebereikėtų kalbėt
ar jaudintis dėl vaikų.
- Šiandien pat susirasiu kliniką, kad tik nesugadinčiau tau
ateities, - sausai taria ji.
Žinau, kad ji supyko, bet kaip kitaip gražiai jai išaiškint, kad
reikia pradėt vartot kontraceptikus, jei nori ir toliau su manim dul­
kintis kelis kartus per dieną, kai tik esam šalia vienas kito.
- Susitariau dėl pirmadienio, - po keleto skambučių praneša ji.
 - Gerai, - perbraukęs plaukus, nuleidžiu delną jai ant šlaunies,
[jungiu radiją ir seku nurodymus telefone iki artimiausio pre­
kybos centro.

Kol apeinam prekybos centrą, Sietlas savo nuobodybe jau varo

mane neviltin. Vienintelis džiuginantis dalykas yra Tesa. Sugebu iš-
skaityt mintis jos veide, net kai ji nieko nesako. Stebiu ją, žvilgsniu
sekančią skubančius praeivius. Ji susiraukia, kai supykusi motina
pliaukšteli vaikui per užpakalį vidury parduotuvės, o aš veduosi ją
šalin, kol visa scena ir Tesos reakcija į ją netapo nekontroliuojama.
Papietaut nusprendžiam tylioj picerijoj, o Tesa nenutyla apie kaž­
kokią knygų seriją, kurią ruošiasi skaityt. Žinau, kaip skeptiškai
ji vertina šiuolaikinius romanus, todėl toks jos pareiškimas mane
nustebina ir suintriguoja.
- Reikės jas atsisiųsti, kai tik atsiimsiu iš tavęs savo e. skai-
tyklę, - kalba ji, valydamasi burną servetėle. - Negaliu sulaukti,
kada atgausiu ir apyrankę. Ir laišką.
Versdamas save nepanikuot, į burną susigrūdu beveik visą
gabalą picos, kad nereiktų jai atsakyt. Negaliu taip imt ir drėbt, kad
jį suplėšiau, todėl apsidžiaugiu, kai ji pakreipia kalbą kita linkme.
Diena baigiasi Tesai užsnūdus automobilyje. Pastaruoju metu
taip nutinka neretai, ir man tai kažkodėl patinka. Namo ją vežu il­
guoju keliu, kaip ir aną kartą.

Manęs nepažadino nei Tesos žadintuvas, nei ji pati. Visai nesi­

džiaugiu, kad nepamačiau jos prieš išvažiuojant, ypač dėl to, kad
jos nebus visą dieną. Žvilgteliu į laikrodį ant sienos - jau beveik
vidurdienis. Gerai, kad ji bent jau greitai pietaus.
Paskubom užsimetu drabužius ir važiuoju į naująjį „Vance Pu-
blishing“ pastatą. Keista galvot apie tai, kad galėčiau ten su ja dirbt,
kad kartu kas rytą važinėtume į darbą, kad grįžtume kartu... Ga­
lėtume net vėl kartu apsigyvent.
Erdvės, Hardinaijai reikia erdvės. Mintis mane prajuokina. Gerai
pagalvojus, tai mes neduodam vienas kitam erdvės - daugiausia tris
 dienas per savaitę. Mes paprasčiausiai apsunkinom susitikinėjimą,
su nereikalingu atstumu ir važinėjimu, pavertę jį diegliu užpakaly.
Užėjęs į pastatą, suprantu, kad Sietlo skyrius yra akiplėšiškai
prabangus. Jis kur kas didesnis už tą skylę, kurioj dirbau anksčiau.
Tiksliai nepasiilgau sėdėt ankštoj suknistoj kabinoj, bet čia visai
nieko. Vensas neleistų man dirbt namuose. Tai Brentas, mano vir­
šininkas iš „Bolthouse“, pasiūlė, kad „tyliai ir ramiai“ dirbčiau savo
svetainėj. Man toks variantas puikiai tinka, ypač dabar, kai Tesa
Sietle, taigi visi tie jautruoliai kontoroj gali verkšlent toliau.
Pats save nustebinu nepasiklydęs šitam labirinte.
Priimamajam mane pasitinka prie stalo plačiai išsišiepus Kim-
berlė.
- Laba diena. Kuo galėčiau jums padėti? - sako ji, pabrėždama
kiekvieną žodį, rodydama, kad sugeba išlikt profesionali.
- Kur Tesa?
- Savo kabinete, - atsako ji, ilgiau nebevaidindama.
- O jis yra?.. - parimęs į sieną laukiu, kol ji man parodys kelią
į Tesos kabinetą.
- Koridoriaus gale. Lentelė su jos vardu kabo prie durų, - ji
nusigręžia atgal į kompiuterio ekraną. Kaip nemandagu.
Kažin už ką būtent Vensas jai moka? Kad ir kas tai būtų, tik­
riausiai jam apsimoka turėt galimybę kada užsigeidus ją dulkint ir
visą dieną laikyt šalia. Papurtau galvą, norėdamas atsikratyt vaiz­
dinių apie juos kartu.
- Ačiū už pagalbą, - burbteliu ir leidžiuos ilgu, siauru kori­
dorium.
Pasiekęs Tesos kabinetą, atidarau duris nepasibeldęs. Jame
tuščia. Iš kišenės išsitraukęs telefoną skambinu - po kelių se­
kundžių išgirstu dūzgimą ir pastebiu vibruojantį telefoną ant jos
stalo. Kur ją velnias nešioja ?
Einu toliau koridorium jos ieškot. Žinau, kad Zedas vis dar
mieste, ir tai varo mane iš proto. Prisiekiu, kad...
- Hardinai Skotai? - man užėjus į nedidelį poilsio kambarį, už
nugaros pasigirsta moteriškas balsas.
 Atsigręžęs išvystu pažįstamą veidą.
- E... Labas? - neprisimenu, kur esu ją matęs, bet žinau, kad
esu. Prie jos prisijungus kitai moteriai, atmintis staiga grįžta. Čia
tikriausiai koks nors suknistas pokštas. Prakeikta visata iš manęs
iškreiptai tyčiojasi, ir mane tai siutina.
- Ką gi, ką gi... - išsišiepia Tabata.
Tesos pasakojimai apie dvi pasipūtusias kontoros intrigantes
dabar įgauna prasmės.
Kadangi nė vienas iš mūsų nežadam ilgiau vaidint, aš papras­
čiausiai sakau:
- Tai tu neduodi Tesai ramybės, ar ne?
Jei tik būčiau žinojęs, kad Tabata persikėlė dirbt į Sietlą,
kaipmat būčiau supratęs, kad apie šitą kalę man pasakojo Tesa.
Ji tuo garsėjo dar tada, kai pats dirbau Vensui, ir esu tikras, kad
niekas nepasikeitė.
- Kas? Aš? - ji permeta plaukus per petį ir nusišypso.
Ji atrodo kitokia... Kažkokia nenatūrali. Jai iš paskos sekio­
jančios pakalikes oda irgi tokio paties oranžinio atspalvio... Gal
joms reiktų baigt maudytis maistiniuose dažuose.
- Neaušink burnos. Nedrįsk prie jos kabinėtis. Ji stengiasi pri­
sitaikyt naujam mieste, ir judvi, menkystos, jai to nesugadinsit be
jokios priežasties.
- Aš nieko nepadariau! Juokavau, ir tiek.
Prieš akis iškyla prisiminimai apie ją atsiklaupusią priešais
mane tualete. Nuryju vaizdinio sukeltą nemalonų jausmą.
- Daugiau taip nedaryk, - perspėju. - Kalbu rimtai. Nebandyk
net kalbėt su ja.
- Jėzau, o tu toks pat žavingas kaip anksčiau. Daugiau prie jos
nelįsiu. Nenoriu, kad paskųstum mane ponui Vensui, ir netekčiau
darbo, kaip Sem...
- Aš dėl to nekaltas.
- Dar ir kaip kaltas! - artistiškai sušnabžda ji. - Kai tik jos vai­
kinas sužinojo, kuo judu užsiiminėjot... Ką tu padarei... Jau kitą sa­
vaitę ją kažkaip paslaptingai atleido.
 Ir Tabata, ir Samanta buvo lengvai prieinamos. Samanta pradėjo
mane domint, kai sužinojau, kas buvo jos vaikinas. Bet vos tik atsi­
dūriau jai tarp kojų, bet koks noras su ja bendraut išgaravo. Tas žai­
dimėlis man kainavo nemažai mėšlo ir dramos, kurios verčiau ne­
prisiminčiau. Ir mažiausiai noriu į visas tas intrigas įpainiot Tesą.
- Tu nė pusės tiesos nežinai, todėl laikyk liežuvį už dantų. Palik
Tesą ramybėj ir išsaugosi darbą.
Tiesa ta, kad galbūt ir paprašiau Venso išspirt Samantą, bet jos bu­
vimas toj pačioj kontoroj kėlė man pernelyg daug problemų. Ji buvo
tik pirmo kurso studentė, puse etato dirbanti prie kopijavimo aparato.
- Mažą, išlepintą vilką minim... - mesteli padlaižė ir linkteli
nedidelio poilsio kambario tarpdurio link.
Džiugiai nusiteikusi ir juokdamasi užeina Tesa. Ojai iš paskos,
išsipustęs vienu iš tų savo kostiumų ir kaklaraiščių, juokdamasis ir
pakiliai nusiteikęs atsivelka prakeiktas Trevoras.
Niekšelis pastebi mane pirmas ir paliečia Tesos ranką, kad
atkreiptų jos dėmesį į mane. Prireikia žodžiais nenusakomų pa­
stangų susilaikyt ir neperlaužt jo perpus. Išvydus mane, jos veidas
nušvinta, šypsena išsiplečia, ir ji pasileidžia artyn. Tik priėjusi ji
pastebi šalia stovinčią Tabatą.
- Labas, - pasisveikina ji staiga netvirtai, nervingai.
- Viso, Tabata, - mosteliu pasipūtėlei. Ši kažką sušnabžda
draugužei, ir abi išsinešdina iš kambario.
- Viso, Trevorai, - tyliai sakau Tesai, kad tik ji išgirstų.
- Liaukis! - ji pliaukšteli man per ranką sudrausmindama,
kaip tai daro paprastai.
- Sveikas, Hardinai, - kaip visada mandagiai pasisveikina Tre­
voras. Jo ranka pašonėj sutrūkčioja, lyg jis negalėtų apsispręst, ar
ištiest ją paspaudimui. Jo paties labui tikiuosi, kad tos minties jis
atsisakys. Nežadu spaust jokios Trevoro rankos.
- Labas, - tarsteliu.
- Ką čia veiki? - klausia Tesa. Ji žvilgteli į koridorių, kuriuo ką
tik nuėjo dvi moterys. Žinau, ko ji klausia iš tikrųjų: iš kur jas pa­
žįsti ir ką jos sakė.
 - Tabata daugiau nekels tau rūpesčių.
- Ką tu padarei? - ji išsižioja ir išpučia akis.
- Nieko, - gūžteliu, - tik pasakiau jai tai, ką turėjai pasakyti
tu: atsiknisk.
Tesa nusišypso prakeiktam Trevorui, kuris, stengdamasis į mus
nespoksot, prisėda prie staliuko. Mane pralinksmina tai, kaip ne­
jaukiai jis jaučiasi.
- Ar jau pietavai? - klausiu. Ji papurto galvą. - Tada einam tave
pamaitint.
Piktai dėbteliu į pokalbio slapta besiklausantį Trevorą ir nu­
sivedu Tesą koridorium.
- Kavinėje kaimynystėje gamina labai skanius meksikietiškus
patiekalus, - sako ji.
Paaiškėja, kad ji klydo. Maistas nieko vertas, bet ji sušlamščia
savo porciją ir didžiąją dalį manosios. Po pietų ji nurausta ir dėl
savo apetito kaltę suverčia hormonams. Man belieka nusijuokt, kai
ji pagrasina „sugrūst tamponą man į gerklę“, jei dar kartą pajuo­
kausiu apie jos mėnesines.
- Vis dar noriu rytoj grįžti, aplankyti visus ir susirinkti savo
daiktus, - sako ji, nuskalaudama aštrų padažą gurkšniu vandens.
- Nemanai, kad skrydžio į Angliją kitą savaitgalį užteks? -
klausiu, stengdamasis atkalbėt ją nuo papildomo važinėjimo.
- Ne. Noriu pamatyti Lendoną. Siaubingai jo pasiilgau.
Staiga man blyksteli pavydas be jokios priežasties. Nekreipiu į
jį dėmesio. Be bjaurybės Kimberlės jis yra vienintelis jos draugas.
- Galėsi jį pamatyt, kai grįšim iš Anglijos...
- Prašau, Hardinai, - ji pasižiūri į mane, neprašydama leidimo,
kaip kartais tai daro. Šį kartą ji prašo mano bendradarbiavimo, o
kibirkštys jos akyse išduoda, kad ji važiuos aplankyt Lendono,
noriu aš to ar ne.
- Gerai jau, po perkūnais, - atsidūstu.
Nieko gero iš to nebus. Pasižiūriu į ją skersai stalą. Ji išdidžiai
šypsosi - nežinau, ar dėl to, kad laimėjo šį ginčą, ar dėl to, kad aš
nusileidau. Bet ji atrodo tokia graži, tokia atsipalaidavus.
 - Smagu, kad šiandien čia atvažiavai, - eidama judria gatve, ji
paima mane už rankos. Iš kur Sietle šitiek žmonių?
- Tikrai? - tiek ir pats supratau, nors šiek tiek nerimavau dėl
to, kaip ji sureaguos, kai išdygsiu nepranešęs. Man į tai nusispjaut,
bet vis tiek.
- Taip, - ji mirkteli ir sustoja skubančių žmonių sraute. - Aš
beveik... - nutęsia ji nebaigus minties.
- Tu beveik ką? - sulaikau ją nuo mėginimo nueit ir timpteliu
prie sienos šalia papuošalų parduotuvės. Saulėj spindi nežmoniško
dydžio žiedai su deimantais, todėl pasivedu ją toliau, kad šitaip ne­
spigintų į akis.
- Tai kvaila, - ji prikanda apatinę lūpą ir nudelbia akis į šali­
gatvį. - Bet jaučiuosi taip, lyg pirmą kartą po ilgų mėnesių galėčiau
kvėpuoti.
- Čia gerai ar... - pradedu klaust ir kilsteliu jos smakrą, kad jai
nepavyktų išvengt mano žvilgsnio.
- Taip, tai gerai. Jaučiu, kad bent kartą įvykiai stoja į savo
vietas. Žinau, kad ilgą laiką buvo kitaip, tačiau pastaruoju metu
mūsų santykiai klostosi geriau nei bet kada anksčiau. Susipykome
tik keletą kartų, ir visuomet pavyko apie tai pasikalbėti. Aš mumis
didžiuojuosi.
Jos komentaras mane pralinksmina, nes mes nesiliaujam ki-
virčijęsi juokais. Pykčių buvo daugiau nei keletas, bet ji teisi - mes
sugebėjom viską aptart ir išspręst. Man patinka ginčytis. Manau,
patinka ir jai. Mes esam absoliučiai skirtingi - atvirai pasakius,
didesnių priešingybių už mus nėra - ir nuolatos su ja sutart būtų
košmariškai nuobodu. Negalėčiau gyvent be nuolatinio jos noro
mane pataisyt ir peikimo už netvarką. Ji mane siutina, bet joje ne­
keisčiau nė menkiausios smulkmenos. Išskyrus jos norą gyvent
Sietle.
- Sėkmingi santykiai, mažute, yra gerokai pervertinami.
Norėdamas įrodyt savo, kilsteliu ją, jos šlaunimi apglėbdamas
savo liemenį, ir pabučiuoju ją prie sienos vienoj iš judriausių Sietlo
gatvių.
 Keturiasdešimtas skyrius

TESA

- Ar dar toli? - keleivio sėdynėje skundžiasi Hardinas.

- Liko mažiau nei penkios minutės. Ką tik pravažiavome „Con-
ners“.
Jis puikiai žino, kaip arti ta parduotuvė yra nuo jo namų, tačiau
negali susilaikyti nezirzęs. Hardinas vairavo didžiąją kelionės dalį,
kol galiausiai įtikinau jį pasikeisti. Pastebėjau, kad jo akys pradėjo
merktis, ir žinojau, kad jam reikia pailsėti. Savo teisumu įsitikinau,
kai jis ištiesė rankas per dėklą tarp mūsų, apkabino mane kiek pa­
siekė ir tuoj pat užsnūdo.
- Lendonas vis dar ten, tiesa? Tu su juo kalbėjai? - klausiu.
Savame kailyje netveriu iš džiaugsmo, kad pamatysiu geriausią
draugą. Praėjo pernelyg daug laiko, o aš pasiilgau išmintingų jo
žodžių ir neblėstančios šypsenos.
- Taip, jau dešimtą kartą sakau, - akivaizdžiai suirzęs atsako
Hardinas. Nors to nepripažins, jis nenusėdėjo visą kelią. Tik
numoja ir tvirtina, neva tai dėl ilgo atstumo, bet manęs neapleidžia
nuojauta, kad nerimą jam kelia dar kažkas. Tik nesu tikra, ar noriu
sužinoti, kas tai.
Įsukus į butų komplekso, kurį seniau vadinau namais, stovėjimo
aikštelę, mano skrandis apsunksta, o nervai pamažu apsinuogina.
- Viskas bus gerai, - mane nustebina Hardino žodžiai, kai už­
einame pro duris.
Į viršų mus keliantis ankštas liftas atrodo toks svetimas. Jau­
čiuosi taip, lyg būtų prabėgusios ne trys savaitės, o kur kas daugiau
laiko. Hardinas nepaleidžia mano rankos, kol pasiekiame butą.
Įkišęs raktą į spyną, jis praveria duris.
Lendonas pašoka nuo sofos ir pereina kambarį, šypsodamasis
plačiau nei bet kada per tuos septynis mudviejų draugystės mė­
nesius. Apsivijęs mane rankomis, jis pasveikina ir primena, kaip iš
tiesų jo pasiilgau. Nė nesuprantu, kaip pradedu ašaroti ir kūkčioti
bičiuliui į krūtinę.
Nesu tikra, kodėl šitaip pravirkau. Tikriausiai siaubingai
Lendono pasiilgau, o šilta jo reakcija į mano sugrįžimą pažadino
daugybę jausmų.
- Gal jau atėjo jos senuko eilė? - iš kažkur toliau pasigirsta
tėvo balsas.
Lendonas atsitraukia, tačiau Hardinas sulaiko tėvą ir linkteli
Lendonui, vertindamas mano psichinę būklę.
Dar kartą puolu Lendonui į glėbį, ir pažįstamos jo rankos vėl
mane apglėbia.
- Aš tavęs taip pasiilgau, - sakau jam.
Jo pečiai atsipalaiduoja, ir jis mane paleidžia. Vis dar meiliai
šypsodamasis, Lendonas nesitraukia ir man žengiant apkabinti
tėvo. Įsižiūrėjusi spėju, kad jis žinojo mane grįšiant aplankyti.
Atrodo, tarsi jis vilkėtų Lendono drabužius, kurie jam šiek tiek
siauroki. Pastebiu ir švariai nuskustą jo veidą.
- Tik pasižiūrėk! - tariu šypsodamasi. - Barzdos nebeliko!
Jis skardžiai nusikvatoja ir apkabina mane stipriau.
- Taip, daugiau jokios barzdos, - taria.
- Kaip kelionė? - klausia Lendonas, susikišęs rankas į tamsiai
mėlynų kelnių kišenes.
- Mėšlas, - Hardinas atsako tuo pat metu, kai aš sakau „gerai“.
Lendonas su tėvu nusijuokia, Hardinas atrodo surūgęs, o aš tik
džiaugiuosi grįžusi namo... Su geriausiu draugu ir artimiausiu gi­
minaičiu, su kuriuo palaikau ryšius. Tai tik primena, kad vis dar
atidėlioju skambutį mamai, nors žinau, kad paskambinti reikės.
- Nunešiu tavo kuprinę į miegamąjį, - praneša Hardinas ir
palieka mus tris toliau šnekučiuotis. Akimis nuseku jį į kambarį,
kuriuo seniau dalijomės. Jo pečiai nusvirę, o aš norėčiau sekti jam
įkandin, tačiau to nepadarau.
- Tese, aš tavęs labai pasiilgau. Kaip sekasi Sietle? - klausia
tėvas. Keista matyti jį vilkintį Lendono marškinius bei kostiumines
kelnes ir švariai nusiskutusį. Atrodo, lyg jis būtų kitas žmogus. Vis
dėlto jo paakiai patinę labiau nei įprastai, o rankos prie šonų vos
pastebimai virpa.
- Neblogai, aš vis dar pratinuosi, - atsakau.
- Džiugu girdėti, - šypsosi.
Tėvas prisėda ant sofos krašto, o Lendonas žengia arčiau. Jis at­
gręžia tėvui nugarą, tarsi norėtų pasikalbėti su manim asmeniškai.
- Atrodo, kad tavęs čia nebuvo ištisus mėnesius, - sako jis, ne­
paleisdamas mano žvilgsnio.
Jis taip pat atrodo išvargęs... Gal dėl to, kad taip ilgai prižiūrėjo
mano tėvą? Nesu tikra, bet noriu sužinoti.
- Tikrai. Sietle laikas bėga kažkaip kitaip. Tai kaipgi reikalai?
Atrodo, kad beveik nesikalbėjome.
Tai - tiesa. Derėjo Lendonui paskambinti dažniau, o jis tikriausiai
buvo užsikasęs studijomis paskutinį semestrą CVU. Jei trys savaitės
buvo tokios sunkios, kaip ištversiu, kai jis išvažiuos į Niujorką?
- Žinojau, kad tu užsiėmusi, viskas gerai, - atsako Lendonas.
Jo akys sustoja ties siena, o aš atsidūstu. Kodėl man atrodo, kad ne­
pastebiu kažko akivaizdaus?
- Ar tikrai? - žvilgsniu bėgioju nuo tėvo prie geriausio draugo,
mėgindama perskaityti išsekusio draugo veido išraišką.
- Taip, pasikalbėsime apie tai vėliau, - sako jis, numodamas į
mano nerimą. - Taigi papasakok man apie Sietlą!
Blyškus jo akių žėrėjimas virsta džiugesio kibirkštimi, kurios
aš taip pasiilgau.
- Viskas ten gerai... - nutęsiu, o jis suraukia antakius. - Tikrai,
viskas gerai. Daug geriau dabar, kai Hardinas pradėjo lankyti mane
dažniau.
- Tai tiek tos erdvės, ką? - draugiškai pasišaipo jis, stumtelė­
damas mano petį delnu. - Judu abu keistai suvokiate išsiskyrimą.
 Pritardama vartau akis, tačiau pridedu:
- Labai smagu, kad jis atvažiuoja. Aš vis dar tokia pat sutrikusi,
bet Sietlas tampa panašesnis į mano svajonių miestą, kai Hardinas
šalia.
- Džiaugiuosi tai girdėdamas, - šypsosi Lendonas, nukreipęs
žvilgsnį į šalia manęs atsistojusį Hardiną.
Apsižvalgau bute ir visiems trims tariu:
- Namai atrodo kur kas geriau, nei tikėjausi.
- Mes susitvarkėme, kol Hardinas buvo Sietle, - atsako tėvas, o
aš nusijuokiu prisiminusi rūgštų Hardino skundą dėl to, kad jiedu
išnešiojo jo daiktus.
Atsigręžusi žvilgteliu į tvarkingą vestibiulį ir prisimenu, kaip
su Hardinu pirmą kartą įžengiau pro duris. Mane akimirksniu pa­
kerėjo senoviško buto žavesys: plytinė siena suteikė butui šarmo, o
per visą sieną įtaisyta knygų lentyna paliko gilų įspūdį. Jis atrodė
dar gražesnis ir unikalesnis dėl cementinių grindų. Negalėjau pa­
tikėti, kad Hardinas galėjo išrinkti mudviem tobulus namus, ati­
tinkančius mūsų abiejų charakterį labiau, nei maniau įmanoma.
Būstas toli gražu nebuvo ekstravagantiškas, tačiau jaukus ir puikiai
suplanuotas. Pamenu, kaip jis jaudinosi, kad man nepatiks. Ne­
rimavau ir aš. Maniau, jis neteko proto, užsimanęs apsigyventi
pačioje miglotų mudviejų santykių pradžioje, o dabar žinau, kad
mano nuogąstavimai nebuvo be pagrindo. Hardinas pasinaudojo
šiuo butu kaip spąstais. Jis manė, kad būsiu priversta toliau gy­
venti su juo po to, kai sužinojau apie jo ir bičiulių šutvės lažybas. Iš
dalies tai suveikė. Nešlovinu tos mudviejų praeities dalies, tačiau
dabar, apie tai pagalvojusi, nieko nekeisčiau.
Nepaisant prisiminimų apie laimingas pirmąsias dienas šiame
bute, kažkodėl negaliu atsikratyti nerimą keliančio kirbėjimo pilve.
Dabar čia jaučiuosi svetima. Anksčiau žavėjusi plytinė siena per­
nelyg daug kartų buvo sukruvinta nubrozdintų Hardino krumplių,
knygos lentynose stebėjo pernelyg daug kivirčų, jų puslapius per­
merkė nesuskaičiuojama galybė ašarų po nesibaigiančių barnių,
o prieš mane ant kelių suklupusio Hardino vaizdas neišdildomai
įsirėžė į atmintį. Nebebranginu šios vietos taip kaip anksčiau, o
šios sienos sergsti prisim inim us apie liūdesį bei išdavystę. Ne tik
Hardino, bet ir Stef.
- Kas yra? - paklausia H ardinas, pam atęs melancholišką mano
veido išraišką.
- Nieko, viskas gerai, - atsakau. Trokštu atsikratyti mintis ap­
gaubusių niūrių prisim inim ų, tem dančių susitikim o su Lendonu ir
tėvu džiugesį po vienatvės savaičių Sietle.
- Netikiu, - burbteli H ardinas, bet, nusprendęs nekamantinėti,
nueina į virtuvę. Po akim irkos į svetainę atskrieja jo balsas. - Ar
čia yra ko nors valgomo?
- A, štai ir prasideda. O buvo taip tylu ir ramu, - sušnabžda
m ano tėvas Lendonui, ir drauge jie nusijuokia. Labai džiaugiuosi,
kad turiu Lendoną ir kad santykiai su tėvu pam ažu pradeda vys­
tytis teigiama linkme, nors atrodo, kad H ardinas su Lendonu jį pa­
žįsta geriau už mane.
- Aš tuojau grįšiu, - tariu.
N ekantrauju nusim esti sunkų sportinį nertinį - nedideliame
bute jį vilkėti per šilta, o plaučiai kiekvieną akim irką vis labiau
trokšta šviežio oro. Reikia dar kartą perskaityti H ardino laišką -
jis yra m ano mėgstamiausias daiktas visame pasaulyje. Tai kur kas
daugiau nei daiktas - jam e jis išsakė savo meilę ir aistrą taip, kaip
niekada nesugebės balsu. Skaičiau jį tiek daug kartų, kad moku at­
m intinai, tačiau noriu paliesti popierių. Pajutus nutrintus, apiply­
šusius puslapius tarp pirštų, visą nerim ą pakeis gilūs jo žodžiai, o
aš ir vėl galėsiu kvėpuoti bei mėgautis savaitgaliu namuose.
Žvilgteliu ant kom odos, iškraustau visus stalčius, patikrinu ant
stalo. Pirštais veltui žarstau krūvas sąvaržėlių ir rašiklių. Bet kur
daugiau jis galėjo jį padėti?
E. skaityklę su apyranke randu ant religijos paskaitos dieno­
raščio, tačiau laiško niekur nematyti. Padėjusi apyrankę ant stalo,
prieinu prie spintos pasikuisti batų dėžėje, į kurią Hardinas deda
savo darbus. Pakėlusi dangtį, joje randu vienintelį popieriaus lapą,
kuris, m ano liūdesiui, nėra laiškas. Bet kas tai tuom et? Nuo viršaus
iki apačios lapas išmargintas Hardino rašysenos, ir jei šiuo metu
taip karštligiškai nesistengčiau rasti laiško, stabtelėčiau ir perskai­
tyčiau, kas ten parašyta. Labai keista, kad tas popieriaus lapas guli
dėžėje. Primenu sau vėliau grįžti ir jį perskaityti. Uždengiu dėžę ir
padedu ten, kur radusi.
Nerimaudama, kad galbūt nepastebėjau laiško viename iš
stalčių, nužingsniuoju atgal prie komodos. O ką, jei Hardinas jį
išmetė?
Ne, jis taip nepadarytų, jis žino, koks svarbus man tas laiškas.
Jis taip niekada nepasielgtų. Dar kartą paimu į rankas senąjį die­
noraštį, apverčiu ir papurtau vildamasi, kad laiškas iškris iš jo. Pa­
nikuoju tol, kol dėmesį patraukia ant grindų pamažu besileidžianti
popieriaus skiautelė. Pasilenkiu jos pakelti kaip tik tuomet, kai ji
paliečia žemę.
Akimirksniu atpažįstu žodžius - jie lyg išgraviruoti mano at­
mintyje. Skiautėje tik pusė sakinio, beveik neįmanoma perskaityti,
bet rašalu ištepti žodžiai akivaizdžiai parašyti Hardino ranka. Su­
spaudžia skrandį. Spoksodama į popieriaus skiautę staiga su­
prantu. Jis iš tikrųjų jį sunaikino. Skruostais pradeda lietis ašaros, o
skiautelė išslysta iš virpančių mano pirštų ir nusileidžia ant grindų.
Širdis plyšta iš skausmo, o aš imu svarstyti, kiek ji gali ištverti.
 Keturiasdešimt pirmas skyrius

HARDINAS

- Tu - laisvas, - paleidžiu Lendoną iš auklės pareigų.

- Niekur neisiu, ji ką tik grįžo, - pasipriešina. Tikriausiai jis
yra didžiausia, jei ne vienintelė, priežastis, dėl kurios ji norėjo grįžt
į šitą prakeiktą vietą.
- Kaip nori, - burbteliu ir pritildau balsą. - Kaip jis elgėsi, kol
manęs nebuvo? -paklausiu pašnibždom.
- Neblogai. Jo taip nebekrato, o nuo vakar ryto jo nebepykina.
- Prakeiktas narkomanas, - perbraukiu plaukus delnu. - Po
velnių.
- Nusiramink, viskas išsispręs, - padrąsina įbrolis.
Nekreipiu dėmesio į jo išminties perlus ir palieku virtuvėj,
pats eidamas ieškot Tesos. Pasiekęs miegamojo duris, už jų išgirstu
duslų kūkčiojimą. Užėjęs randu ją abiem delnais užsidengusią
burną, paraudusiom ašarotom akim stebeilijančią į grindis. Vieno
žingsnio užtenka, kad pastebėčiau, į ką ji žiūri. Velnias.
Velnias.
- Tesa?
Ketinau suplanuot, kaip išspręst šią problemą, kurią sukūriau
suplėšęs tą prakeiktą laišką, bet dar neturėjau tam laiko. Ketinau
surinkt likusias skiautes ir suklijuot... Ar bent prisipažint Tesai, kol
ji pati neišsiaiškino. Dabar jau vėlu.
- Tesa, aš atsiprašau! - žodžiai išlekia iš burnos, jos skruostus
skalaujant ašaroms.
 - Kodėl tu... - kukčioja ji, nepajėgdama baigt sakinio. Mano
širdis sustoja krūtinėj. Trumpą akimirką patikiu, kad man skaudu
labiau nei jai.
- Aš labai įsiutau, kai tu mane palikai, - pradedu aiškintis,
artindamasis prie jos, bet Tesa atsitraukia. Negaliu jos kaltint. -
Blaiviai nemąsčiau, o jis gulėjo ten, ant lovos, kur jį palikai.
Ji nieko nesako, tik žiūri į mane.
- Aš labai atsiprašau, prisiekiu! - paniškai veblenu.
- Aš... - įnirtingai šluostydamasi veidą, ji paspringsta. - Man...
Tik reikia minutės, gerai? - jai užmerkus akis, dar kelios ašaros iš­
sprūsta iš po virpančių blakstienų.
Noriu patenkint jos prašymą ir leist pabūt vienai, bet savanau­
diškai baiminuos, kad kiekvieną sekundę jos skausmas tik augs, ir
ji nuspręs, kad nebenori manęs matyt.
- Niekur neisiu, - sakau jai. Nors burną ji užsidengus abiem
delnais, vis tik išgirstu duslią aimaną. Tas garsas perskrodžia mane
kiaurai.
- Prašau, - meldžia ji iš nevilties. Žinojau, kad jai bus sunku,
kai sužinos, kad suplėšiau laišką, bet nesitikėjau, kad dėl to skaudu
bus ir man.
- Ne, neisiu.
Neleisiu jai vienai vėl verkt dėl mano klaidų. Kiek kartų šitam
bute taip jau yra buvę?
Ji nusigręžia, atsisėda lovos kojūgaly, nuleidžia rankas ant su­
lenktų kelių ir mėgina nusiramint, nors lūpos vis dar virpa. Ne­
kreipiu dėmesio, kaip ji mėgina mane atstumt, kai suklumpu
priešais ją ir apsiveju rankom.
Kelis kartus silpnai pasipriešinusi, ji galiausiai pasiduoda ir
leidžia man ją paguost.
- Labai atsiprašau, mažute, - vis kartoju. Abejoju, kad kada
nors anksčiau atsiprašinėjau taip nuoširdžiai.
- Man patiko tas laiškas, - sako ji, verkdama man ant peties. -
Jis man buvo labai svarbus.
 - Žinau, kad buvo. Atleisk man, - net nesistengiu gintis, nes esu
sumautas idiotas ir žinojau, kiek tas laiškas jai reiškė. Švelniai at­
stumiu jos pečius ir delnais apglėbiu ašarų nuskalautus skruostus. -
Nežinau, ką daugiau pasakyt, išskyrus atsiprašyt, - tyliai tariu.
Galiausiai ji praveria burną.
- Nesakysiu, kad viskas gerai, nes taip nėra... - jos akys parau­
dusios ir patinusios nuo verkimo.
- Žinau, - nuleidžiu galvą ir atitraukiu rankas jai nuo veido.
Po kelių akimirkų pajuntu jos pirštus po savo smakru. Ji kilsteli
jį taip, kaip paprastai darau aš.
- Man liūdna... Tiksliau, siaubingai skaudu, - sako ji. - Bet
nieko negaliu padaryti, todėl nenoriu čia sėdėti ir verkti visą sa­
vaitgalį. Juo labiau nenoriu, kad pradėtum dėl to ant savęs pykti, -
ji iš paskutiniųjų stengiasi save pralinksmint, apsimesdama, kad
tai nesvarbu, nors žinau, kad tai - netiesa.
Tik atsidusęs suvokiu, kad buvau sulaikęs kvapą.
- Aš tau kaip nors atsilyginsiu, - kai ji neatsako, paspaudžiu, -
gerai?
Ji nusišluosto akis, pirštais ištepdama makiažą sau ant veido.
Jos tyla kelia man nerimą. Jau geriau ji mane koneveiktų nei šitaip
tyliai verktų.
- Tesa, prašau, pasakyk ką nors. Ar nori, kad parvežčiau tave
į Sietlą?
Net jei ji pasakys „taip“, tikrai to nedaryčiau, bet metu pa­
siūlymą nespėjęs deramai apsvarstyt.
- Ne, - ji papurto galvą. - Man viskas gerai.
Atsidususi ji atsistoja, apeina mane ir palieka kambary vieną.
Pakilęs nuseku paskui. Ji uždaro vonios kambario duris, o aš grįžtu
į miegamąjį jos krepšelio. Pažįstu ją - ji norės nusivalyt po akim
nubėgusį tušą.
Pasibeldžiu į duris, o ji jas praveria tik tiek, kad galėčiau paduot
jai vonios reikmenis.
- Ačiū, - padėkoja ji tyliu, nugalėtu balsu.
Savaitgalis dar nespėjo prasidėt, o aš jį jau suknisau.
 - Tavo tėtis su mano mama kviečia rytoj jus abu su Tesa atva­
žiuoti į svečius, - šūkteli Lendonas koridoriaus gale.
- Ir...
- Tik perduodu. Mano mama ilgisi Tesos.
- Tai... Tavo mama galės su ja pasimatyt kitą kartą, - staiga
suprantu, kad galbūt tai atitrauks Tesos mintis nuo to prakeikto
laiško. - Žinai ką? Gerai, - sakau, jam nespėjus prasižiot. - Rytoj
ją atsivešiu.
Mano įbrolis palenkia galvą.
- Ar ji verkia?
- Ji... Šiaip jau tai ne tavo reikalas, tiesa? - atkertu.
- Grįžote prieš mažiau nei dvidešimt minučių, o ji jau užsira­
kinusi vonioje? - klausia jis, sukryžiavęs rankas.
- Lendonai, dabar ne laikas tau pradėt prie manęs kabinėtis, -
suurzgiu. - Aš ir taip tuoj sprogsiu - mažiausiai man reikia, kad
kištum savo prakeiktą nosį, kur nereikia.
Tačiau jis tik pavarto akis, kaip tai daro Tesa.
- A, tai man galima kišti nosį tik tada, kai prašai paslaugų?
Kas, po perkūnais, jam užėjo ir kodėl vis vadinu jį įbroliu?
- Atsiknisk.
- Jai tikriausiai visko per daug, todėl mudviem derėtų liautis
ginčijusis, kol ji neišėjo iš vonios, - jis mėgina įtikint mane.
- Gerai, tai baik šnekėt nesąmones, - metu.
Jam nespėjus atsakyt, vonios kambario durys prasiveria, ir su­
sitvarkiusi, bet išsekusi Tesa išslenka į koridorių. Jos veide atsi­
spindi susirūpinimas.
- Kas atsitiko?
- Nieko. Lendonas tuoj užsakys picos, ir likusią vakaro dalį
prakišim kaip viena didelė ir laiminga šeima, - dėbteliu į jį. - Argi
ne taip?
- Taip, - jis sutinka dėl Tesos, žinau tai. Pasiilgau dienų, kai
Lendonas man neatsikalbinėdavo. Nors taip būdavo nedažnai, bet
per pastaruosius mėnesius jis gerokai įsidrąsino. O gal aš pats su­
skystėjau... Supratimo neturiu, bet pasikeitimai man nepatinka.
 Tesa giliai atsidūsta. Man reikia, kad ji nusišypsotų. Privalau
įsitikint, kad ji tai pamirš. Todėl sakau:
- Rytoj galim nuvažiuot pas mano tėvą. Gal Karen su tavim pa­
sidalys receptais, ar dar kokį galą?
Jos akys prašviesėja, ir ji pagaliau nusišypso.
- Receptais, „ar dar kokį galą*? - ji prikanda apatinę lūpą, kad
neišsišieptų plačiau. Našta nuo mano pečių pamažu nusirita.
- Taip, ar dar kokį galą, - atsakau jai šypsena ir nusivedu į sve­
tainę, kur mūsų laukia kankinantis vakaras linksminant Ričardą
su Lendonu.

Ričardas išsitiesęs ant sofos, Lendonas sėdi ant kėdės, o mes su

Tesa įsitaisę ant grindų.
- Ar gali paduoti dar vieną gabalą? - Ričardas prašo jau trečią
kartą nuo tada, kai pradėjom žiūrėt šitą nepakenčiamą filmą. Pa­
sižiūriu į Tesą su Lendonu, kurie, aišku, susižavėję stebi, kaip ru­
tuliojasi elektroninių laiškų romanas tarp Meg Rajan ir Tomo
Hankso. Jei filmas būtų šiuolaikinis, jie būtų pasidulkinę po
pirmo laiško, o ne laukę iki paskutinės scenos, kad bent pasibu­
čiuotų. Po velnių, jie tikriausiai būtų susipažinę vienam iš tų part­
nerio paieškos tinklų ir žinoję tik vienas kito vartotojo vardus.
Kas gali būt nuobodžiau?
- Še, - burbteliu, pastumdamas picos dėžę Ričardui. Negana
to, kad jis išsiskeryčiojęs per visą sofą, tai dar kas dešimt minučių
prašo paduot picos.
- Paskutinė dalis tavo mamą pravirkdydavo kiekvieną kartą, -
sako Ričardas ir spusteli Tesos petį. Iš paskutiniųjų stengiuosi su­
silaikyt ir neatsisėst tarp jųdviejų arba trinktelėt jam per ranką.
Jei tik ji žinotų, kuo pastarąją savaitę užsiėmė jos tėvas, jei būtų
mačius, kaip narkotikai jo organizmą paliko konvulsijom ir vė­
malais, ji ne tik atstumtų jo ranką, bet dar ir išsidezinfekuotų petį.
- Tikrai? - Tesa pasižiūri į tėvą blausiom akim.
- Taip. Prisimenu, kaip abi jį žiūrėdavote. Dažniausiai, aiškųjį
rodydavo prieš Kalėdas.
 - Ar tai... - pradedu, bet sulaikau piktus žodžius, jiems neiš-
sprūdus.
- Ką? - klausia Tesa.
- Ar tai... E, ar tas šuo ten turėjo būt? - kvailai paklausiu. Tai
neturi jokios prasmės, bet kadangi Tesa yra Tesa, ji pasineria į
smulkmenišką paskutinės scenos paaškinimą, tikindama, kad tas
šuo - Barklis, Brinklis, ar koks ten jo vardas - buvo neatsiejama
filmo pasisekimo dalis.
Ir taip toliau, ir panašiai...
Tesos postringavimus nutraukia beldimas į duris, ir Lendonas
atsistoja.
- Aš atidarysiu, - stumiu jį į šalį. Pagaliau čia mano namai.
Nesivarginu pasižiūrėt pro akutę, bet, atidaręs duris, savo
sprendimo pasigailiu.
- Kur jis? - klausia dvokiantis narkomanas.
Žengiu į koridorių ir uždarau duris sau už nugaros. Tesos šitas
mėšlo gabalas nenervins.
- Kokį velnią čia veiki? - sušnypščiu.
- Aš tik atvažiavau pasimatyt su draugeliu, ir viskas.
Čado dantys dar labiau parudavę nei anksčiau, o barzda pri­
lipus prie veido. Gal jam tik trisdešimt, bet jo veidas panašesnis
į penkiasdešimtmečio. Ant purvino jo riešo kabo tėvo man dova­
notas laikrodis.
- Jis čia neišeis, ir niekas nežada tau nieko duot, todėl siūlau
nešt skudurus ten, iš kur atsivilkai, kol neperskėliau tavo kiaušo
į turėklus, - sakau tiesiai šviesiai ir parodau į metalinį strypą
priešais koridoriaus gesintuvą. - Tada, kol galuosies ant grindų,
iškviesiu farus, kad susemtų tave už narkotikų laikymą ir valdos
teisių pažeidimą.
Žinau, kad šito prakeikto šunsnukio kišenės pilnos narkotikų.
Jis nenuleidžia nuo manęs akių, o aš žengiu pirmyn.
- Tavim dėtas, nebandyčiau mano kantrybės, tik ne šiandien, -
perspėju.
Jis išsižioja, kai durys man už nugaros prasiveria. Po perkūnais.
 - Kas čia vyksta? - klausia Tesa, atsistojusi priešais mane.
Instinktyviai timpteliu ją sau už nugaros, o kai vėl paklausia,
tariu:
- Nieko, Čadas jau išeina.
Įdėmiai stebeiliju į Čadą. Tepadeda jam Dievas, jeigu sugalvos...
Primerkusi akis, Tesa įsižiūri į blizgantį daikčiuką jam ant
riešo.
- Ar ten tavo laikrodis?
- Ką? Ne... - pradedu meluot, bet ji akimirksniu supranta. Ji ne
tokia kvaila, kad patikėtų sutapimu, kad kažkoks menkysta narko­
manas nešioja tokį pat brangų laikrodį kaip mano.
- Hardinai... - ji piktai dėbteli į mane. - Tai ką, čia tavo naujas
draugas ar ką? - ji atsitraukia ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Ne! - rikteliu. Tai tokią išvadą ji padaro, pamačiusi šitą
mažytę sceną?
Neapsisprendžiu, ar vėl meluot, ar atvilkt čia jos tėvą ir apgint
savo reputaciją.
- Aš jam joks ne draugas, jis jau išeina, - metu Čadui dar vieną
perspėjimą.
Šį kartą jis paklauso ir nusliūkina koridorium. Tikriausiai Len-
donas vienintelis manęs nebebijo. Gal vis dėlto dar nepraradau
savo talento.
- Kas ten? - koridoriuj prie mūsų prisijungia Ričardas.
- Tas vyras... Čadas? - nustemba Tesa.
- A... - Ričardas išbąla ir bejėgiškai pasižiūri į mane.
- Noriu žinoti, kas čia vyksta.
Tesa pradeda pykt. Nereikėjo leist jai čia išeit. Supratau tai iš
jos akių, kai tik įžengė į sumautą koridorių.
- Lendonai! - Tesa pašaukia geriausią savo draugą, o aš žvilg­
teliu į jos tėvą. Lendonas jai viską išklos - jis nemeluos jai į akis,
kaip tiek kartų melavau aš.
- Tavo tėvas buvo skolingas jam pinigų, todėl už skolą ati­
daviau tą laikrodį, - prisipažįstu. Ji aikteli ir atsigręžia į Ričardą.
 - Skolingas pinigų už ką? Hardino tėtis padovanojo jam tą
laikrodį! - surinka ji.
Gerai... Tai ne visai tokia reakcija, kokios tikėjausi. Ją labiau
domina kvailas laikrodis, o ne visas „tavo tėvas tam menkystai sko­
lingas“ reikalas.
- Atleisk man, Tese. Aš neturėjau pinigų, o Hardinas...
Man nespėjus suprast, kas darosi, ji jau pakeliui prie lifto. Čia
dabar kas, po galais?
Supanikavęs imu ją vytis, bet ji įsmunka į plieninį narvą, man
nespėjus jos sučiupt. Bet kurį kitą kartą tos durys užsidarinėja
iki skausmo lėtai, tačiau kai ji nuo manęs bėga, jos trinkteli aki­
mirksniu.
- Po velnių, Tesa! - kumščiu pradedu daužyt metalines duris.
Ar šitoj skylėj apskritai yra laiptai? Pasižiūriu atgal į koridorių -
Ričardas su Lendonu stypso nejudėdami ir žiūri tuščiais žvilgs­
niais. Ačiū už pagalbą, prakeikti nevykėliai.
Staigiai suradęs laiptinę, šuoliuoju kas antrą pakopą, kad tik
greičiau nusileisčiau žemyn. Išlėkęs į vestibiulį, imu dairytis Tesos.
Jos neradęs vėl pradedu panikuot. Čadas galėjo atsivest draugelių...
Gal jie pagavo arba nuskriaudė Tesą...
Pasigirdus skambučiui, lifto durys atsidaro, ir iš jo išlipa Tesa.
Pamačius mane, jos ryžtas akyse išgaruoja.
- Gal tau galvoj negerai? - užrinku. Mano balsas nuaidi ves­
tibiuly.
- Hardinai, jis atiduos tau tą prakeiktą laikrodį! - rikteli ji.
Tesa pasuka stiklinių durų link, o man telieka apsivyt jos liemenį
ranka ir prisitraukt artyn.
- Paleisk mane! - ji suleidžia nagus man į ranką, bet aš nepa­
siduodu.
- Negali taip imt ir jį vytis. Ką sau manai?
Ji vis dar priešinasi.
- Jei nebaigsi spardytis, nešte nunešiu tavo užpakalį atgal į
butą. Dabar paklausyk manęs! - sakau.
 - Hardinai, jis negali pasilikti to laikrodžio! Tavo tėtis tau jį
padovanojo. Jam tai daug reiškė, o tu...
- Nusišvilpt man į tą laikrodį, - n u traukiu ją.
- Netikiu. Niekad to nepripažinsi, bet tau jis buvo svarbus.
Žinau, kad svarbus.
Jos akyse vėl kaupiasi ašaros. Po velnių, šitas savaitgalis eina
peklon.
- Ne, nesvarbus...
O gal?
Ji liaujasi mataravus rankom ir šiek tiek nusiram ina. Jos nusi­
vylimui nutraukęs narkom ano gaudynes, švelniai veduosi ją atgal
prie lifto.
- Nesąžininga, kad dėl kažkokios kvailos nesumokėtos tėvo
baro sąskaitos turėjai atiduoti savo laikrodį! Kiek reikia prisigerti,
kad liktum barui skolingas?
Ji vos valdosi, o aš nežinau, ar juoktis iš jos įsiūčio, ar jaustis
siaubingai dėl to, ką turiu jai papasakot.
- Tesa, jis buvo skolingas ne už alkoholį.
Ji palenkia galvą į šalį ir pradeda žvalgytis visur, išskyrus mano
akis.
- Hardinai, pažįstu savo tėvą ir žinau apie jo priklausomybę
nuo alkoholio. Neprivalai jo teisinti, - ji alsuoja pernelyg tankiai.
- Tesa, Tesa, privalai nusiramint.
- Tada pasakyk man, kas čia vyksta, Hardinai!
Nežinau, ką daugiau pasakyt. Man gaila. Gaila, kad nesuge­
bėjau apsaugot jos nuo nevykėlio tėtušio, kaip nepavyko apsaugot
mamos, nuo tėvo. Todėl padarau tai, kas man atrodo siaubingai
svetima. Tariu tiesiai šviesiai:
- Jis buvo skolingas ne už gėrimus, o už narkotikus.
Iš pradžių atrodo, kad Tesa manęs neišgirdo. Tačiau po aki­
mirkos ji pradeda purtyt galvą ir sako:
- Ne, jis ne... Jis nevartoja narkotikų.
Ji įšoka į liftą ir paspaudžia mūsų aukšto mygtuką. Einu paskui
ją, bet durim s užsiveriant, ji tik spokso į tuščią erdvę.
 Keturiasdešimt antras skyrių:

TESA

Kai su Hardinu grįžtame į butą, atmosfera jame nejauki ir tvanki.

- Ar tau viskas gerai? - Idausia Lendonas, kai Hardinas uždaro
duris paskui save.
- Taip, - trumpai ir paprastai sumeluoju.
Jaučiuosi sutrikusi, įskaudinta, įsiutusi ir išsekusi. Parva­
žiavome dar tik prieš dvi valandas, o aš jau pasiruošusi grįžti į
Sietlą. Bet kokios mintys apie norą grįžti gyventi čia išgaravo it
dūmas kažkur tarp lifto ir buto durų.
- Tese... Nenorėjau, kad nutiktų kas nors panašaus, - sekdamas
paskui į virtuvę, atsiprašinėja tėvas. Man reikia atsigerti vandens.
Galva plyšta iš skausmo.
- Nenoriu apie tai kalbėti.
Atsukus čiaupą, kriauklė sugirgžda, o aš kantriai laukiu, kol
stiklinė prisipildys.
- Manau, mums bent jau reikėtų pasikalbėti apie...
- Prašau... - atsigręžiu į jį. Nenoriu kalbėtis. Nenoriu girdėti
siaubingos tiesos ar kokio nors geraširdiškų ketinimų sukurto
melo. Noriu tik grįžti į tas dienas, kai atsargiai džiaugiausi dėl ga­
limybės pamėginti užmegzti santykius su tėvu, kurio vaikystėje
neturėjau. Žinau, kad Hardinui nėra priežasties meluoti apie tėvo
priklausomybę nuo narkotikų, bet galbūt jis klysta.
- Tese... - meldžia tėvas.
- Negi ji nesakė, kad nenori apie tai kalbėt? - netikėtai pasi­
rodęs, įsiterpia Hardinas. Užėjęs į virtuvę, jis atsistoja tarp mudviejų
su tėvu. Šį kartą džiaugiuosi, kad jis mus pertraukė, bet šiek tiek ne­
rimauju dėl to, kaip tankiai kilnojasi jo krūtinė kvėpuojant. Tėvas
pagaliau atsidūsta nugalėtas ir palieka mudu su Hardinu virtuvėje
vienus.
- Ačiū, - visu svoriu pasiremiu į stalviršį ir gurkšteliu dar šiek
tiek drungno vandens iš čiaupo.
Iš nerimo Hardinas suraukia kaktą ir nė nesistengia to nu­
slėpti. Pirštais suspaudęs smilkinius, jis parimsta priešais.
- Nereikėjo man leist tau čia atvažiuot. Žinojau, kad taip
nutiks.
- Man viskas gerai.
- Tu visada taip sakai.
- Nes visada privalo būti gerai. Priešingu atveju, ištikus kitai
katastrofai, nebūčiau pasiruošusi.
Anksčiau užliejusi adrenalino banga jau atslūgo, išgaravo
drauge su viltimi, kad bent vieną savaitgalį viskas klostysis nor­
maliai. Nesigailiu atvažiavusi, nes beprotiškai ilgėjausi Lendono, be
to, norėjau atsiimti savo laišką, e. skaityklę ir apyrankę. Dėl laiško
širdį vis dar spaudžia - atrodo neprotinga, kad kažkoks daiktas
būtų man toks svarbus, tačiau taip yra. Tai buvo pirmas kartas, kai
Hardinas man šitaip atsivėrė - daugiau jokio slapukavimo, jokių
paslapčių apie jo praeitį, jis atvertė visas kortas - ir man nė ne­
reikėjo versti jo prisipažinti. Niekada nepamiršiu, kaip rūpestingai
jis jį parašė ir kaip virpėjo jo rankos, kai man jį ištiesė. Iš tikrųjų
ant jo nepykstu. Norėčiau, kad jis nebūtų jo suplėšęs, bet pažįstu
jį piktą, be to, pati jį čia palikau lyg ir nujausdama, kad jis jo atsi­
kratys. Neleisiu sau ilgiau apie tai galvoti, nors vis dar skaudu pri­
siminti vienintelę likusią skiautę. Į tokį mažytį skutelį popieriaus
niekuomet netilps visi jausmai, kuriuos jis sudėjo į žodžius laiške.
- Bjauru žinot, kad taip galvoji, - tyliai sako Hardinas.
- Ir man, - atsidūstu pritardama. Niūrus jo žvilgsnis priverčia
pridurti: - Tu dėl to nekaltas.
- Papasakok kam nors kitam, - suirzę pirštai perbraukia
garbanų sruogą. - Tai aš suplėšiau tą prakeiktą laišką, aš tave
čia atsivežiau ir maniau, kad pajėgsiu nuslėpt blogus tavo tėvo
įpročius. Maniau, kad tas menkysta Čadas daugiau čia nebesirodys
po to, kai už Ričardo skolą atidaviau jam laikrodį.
Žvelgdama į kaip visuomet suirzusį Hardiną, noriu jį tik apka­
binti. Jis atidavė kai ką, kas priklausė jam. Nepaisant tvirtinimų,
kad tas laikrodis nieko nereiškė, jis jį atidavė mėgindamas ištraukti
tėvą iš paties išsikastos duobės. Dieve, kaip aš jį myliu!
- Jaučiuosi nepaprastai dėkinga, kad turiu tave, - tariu jam. Jis
ištiesia pečius ir, staigiai pakėlęs galvą, pasižiūri į mane.
- Nesuprantu kodėl. Dėl manęs tavo gyvenime nuolat įvyksta
kokia nors katastrofa.
- Ne, aš pati ne mažiau dėl to kalta, - patikinu jį. Kaip no­
rėčiau, kad jis apie save būtų geresnės nuomonės. Jei tik jis matytų
save tokį, kokį matau aš. - Visatos abejingumas taip pat daro savo.
- Šneki niekus, - jis žvelgia viltingomis akimis, - bet patikėsiu.
Tylėdama stebeiliju į sieną, o galvoje tūkstančiai minčių veja
viena kitą.
- Aš vis dar pykstu, kad nusivijai jį, lyg kokia pamišėlė, - subara
Hardinas. Negaliu jo kaltinti - tai buvo neprotinga. Tačiau kartu
žinojau, kad jis mane vysis ir neleis, kad man kas nors atsitiktų, kol
mėginsiu atimti laikrodį iš Čado. Ką, po galais, sau maniau?
Tikėjau, kad laikrodis simbolizavo naujų Hardino ir jo tėčio
santykių pradžią. Hardinas sakė, kad negali to laikrodžio pakęsti,
atsisakė jį segėti dėl to, kad jis neva bado akis. Hardinas nežino,
kad ne kartą mačiau jį sėdintį ant lovos ir stebeilijantį į dėžutę.
Kartą jis net paėmė jį į rankas, atidžiai apžiūrinėjo savo delne taip,
tarsi jis degintų ar kažkaip jį gydytų. Tąkart su prieštaringa veido
išraiška veide jis sviedė laikrodį atgal į masyvią dėžutę.
- Mane užplūdo adrenalinas, - gūžteliu, stengdamasi nuslėpti
švelnų drebulį nuo minties, kas būtų nutikę, jei būčiau pasivijusi tą
bauginantį vyrą.
Bloga nuojauta dėl jo manęs neapleido nuo to pirmo karto, kai
jis atvažiavo pasiimti tėvo, tik nenumaniau, kad jis gali grįžti. Dėl
to, kas iš tiesų čia dedasi, mane kankino gausybė įtarimų, tačiau nė
vienas nebuvo susijęs su narkotikais prekiaujančiais šliužais, ku­
riems mokama prabangiais laikrodžiais. Štai dėl ko Hardinas prašė
leisti „pačiam viską sutvarkyti be mano žinios“. Jei tik būčiau susi­
laikiusi ir neišlėkusi į koridorių, iki šiol skendėčiau palaimingoje
nežinioje, kas vyksta iš tiesų. Vis dar jausčiau tėvui kruopelę pa­
garbos.
- Ką gi, tada man tavo adrenalinas nepatinka. Akivaizdu, kad
jis nutraukia deguonies tiekimą tau į smegenis, - burbteli Har­
dinas, piktai spoksodamas į šaldytuvą man už nugaros.
- Gal pasižiūrėkim kitą filmą? - iš svetainės atskrieja tėvo
balsas. Kai Hardinas prasižioja atsakyti už mane, metu į jį panikos
kupiną žvilgsnį.
- Palauk, tuoj, - atšiauriu tonu atsako jis.
Hardino ūgis, palinkus virš manęs, ir niūri veido išraiška mane
nugali.
- Jei nenori, neprivalai ten eit ir apsimest, kad maloniai leidi
laiką. Tegu tik bent vienas iš jų man pasiskundžia.
Nejaučiu nė menkiausio noro žiūrėti filmą su tėvu, bet ne­
noriu, kad kas nors jaustųsi nejaukiai ar kad Lendonas išvažiuotų.
- Žinau, - atsidūstu.
- Suprantu, kad dabar viską neigi, bet anksčiau ar vėliau teks
stot akis į akį su tikrove.
Jo žodžiai rūstūs, tačiau žvilgsnis kupinas užuojautos. Sukel­
damas karščio bangą, pirštų galiukais jis perbėga mano rankomis.
- Kol kas renkuosi „vėliau“, - atsakau meldžiančiu tonu, ir
jis linkteli, nepateisindamas, tačiau priimdamas mano neigimo
būseną. Kol kas.
- Tada pirmyn, eik pas juos. Aš tuoj ateisiu, - linkteli svetainės
link.
- Gerai. Gal paspragintum kukurūzų? - šypsausi jam, iš pasku­
tiniųjų stengdamasi įtikinti, kad mano širdis nesidaužo krūtinėje
kaip pašėlus, o delnai neprakaituoja.
- Bandai mano kantrybę... - jis šelmiškai šypteli lūpų kampu­
čiais ir išstumia mane pro duris. - Keliauk.
 Kai grįžtu į prieblandoje skendinčią svetainę, tėvas sėdi savo
įprastoje vietoje ant sofos, o Lendonas stovi parimęs į tamsių plytų
sieną. Tėvas, susidėjęs rankas ant kelių, krapšto nagų odelių atplai­
šėles. Vaikystėje taip darydavau ir aš, kol mama galiausiai nepri­
vertė liautis. Dabar žinau, iš ko tai paveldėjau.
Tėvas pakelia akis nuo kelių ir žvilgteli į mane, o mano nugara
nubėga šiurpas. Nežinau, ar tai dėl apšvietimo, ar akys mane ap­
gauna, bet jo žvilgsnis kone juodas, ir mane supykina. Nejau jis
iš tiesų vartoja narkotikus? Jei taip, kokius ir kiek? Apie narko­
tikus žinau tik iš keleto realybės šou serijų, kurias esu mačiusi su
Hardinu. Kaskart, kai narkomanai besdavo adatą sau po oda arba
rūkydavo putojantį skystį iš šaukštelio, susigūždavau. Vos pajėg­
davau prisiversti žiūrėti, kaip jie naikina save ir skaudina aplin­
kinius, o Hardinas imdavo pamokslauti nejaučiąs nė kruopelės
užuojautos „prakeiktiems narkomanams“.
Ar mano tėvas tikrai vienas iš jų?
- Suprasiu, jei nori, kad išeičiau... - tėvo balsas nedera prie
paklaikusio žvilgsnio. Jis tylus, silpnas, kapotas. Man suspaudžia
krūtinę.
- Ne, viskas gerai.
Nuryju gumulą gerklėje ir, prisėdusi ant grindų, laukiu, kol
Hardinas prisės prie mūsų. Išgirstu tylų kukurūzų spragsėjimą, o
jų aromatas jau pasklido po visą butą.
- Papasakosiu tau viską, ką tik...
- Tikrai, viskas gerai, - šypsodamasi patikinu tėvą. Kur Har­
dinas?
| klausimą netrukus atsakyta, kai Hardinas įžengia į svetainę
su maišeliu spragintų kukurūzų vienoje rankoje ir mano vandens
stikline kitoje. Nieko nesakęs, jis prisėda greta ir paduoda man ku­
kurūzus.
- Jie šiek tiek apsvilo, bet vis dar valgomi, - tyliai teisinasi. Jo
žvilgsnis nukrypsta tiesiai į televizoriaus ekraną, ir aš žinau, kad jis
daug ką nutyli. Už tai dėkodama, spusteliu jo ranką. Nemanau, kad
šį vakarą pajėgčiau ištverti daugiau.
 Spraginti kukurūzai gardūs ir sviestuoti. H ardinas suniurzga,
kai pasiūlau jų Lendonui su tėvu. Įtariu, kad dėl to jie atsisako.
- Kokią nesąmonę dabar žiūrėsim? - klausia H ardinas.
- „Nemiegantys Sietle“, - atsakau išsišiepusi.
- Rimtai? - varto jis akis. - Negi tai ne senesnė versija to, ką
tik ką žiūrėjom?
Mane jo reakcija pralinksmina.
- Tai - žavus filmas.
- Kur jau ne, - jis pasižiūri į mane, bet žvilgsnis nuklysta kitur
greičiau nei paprastai. Sviestuotus pirštus jis nusivalo j sportinį
nertinį. Susiraukiu ir primenu sau ilgiau drabužį pam irkyti.
- Ar kas nors negerai? Šitas filmas tikrai nėra toks blogas, kaip
manai, - sušnabždu jam. Tėvas baigia valgyti picos likučius, o Len-
donas vėl įsitaiso krėsle.
-N e .
Jis vis dar nedirsteli į mane. Nenoriu kom entuoti keisto jo el­
gesio. Po šio vakaro įvykių visi jaučiamės suirzę.
Filmas atitraukia dėmesį nuo savęs pačios ir šėlstančių minčių
pakankamai ilgai, kad pasijuokčiau su tėvu ir Lendonu. Hardinas
tuščiu žvilgsniu spokso į ekraną, jo pečiai įtempti, o mintys klajoja
už šimtų mylių. Beprotiškai trokštu išsiaiškinti, kas ne taip, kad ga­
lėčiau tai pataisyti, bet žinau, kad geriausia dabar yra palikti jį ra­
mybėje. Sulenkusi kelius po savimi, prisiglaudžiu prie jo ir viena
ranka apkabinu liekną jo liemenį. Jis nustebina mane prisitraukęs
arčiau ir švelniai pabučiavęs mano plaukus.
- Myliu tave, - sušnabžda jis. Esu beveik įsitikinusi, kad man
pasigirdo, kol nepažvelgiu į viltingas žalias jo akis.
- Myliu tave, - tyliai atsakau. Keletą akimirkų nenuleidžiu nuo
jo akių gėrėdamasi. Jis varo mane iš proto, kaip ir aš jį, bet jis mane
myli, ir ramus jo elgesys šį vakarą tai tik patvirtina. Nesvarbu, kad
jis taip elgiasi per prievartą. Vis dėlto jis stengiasi, ir mane guodžia
žinojimas, kad net šėlstančioje audroje jis visada yra mano inkaras.
Buvo laikas, kai baiminausi, kad jis nusitemps mane į dugną, tačiau
dabar neprieštaraučiau, jei taip ir nutiktų.
 {nirtingas beldimas į duris priverčia mane pašokti iš Hardino
glėbio. Mieguistai suglebusi kažkaip jame atsidūriau, todėl jis
švelniai paleidžia mane iš rankų, kad galėtų atsistoti. Jo veide
ieškau pykčio arba nuostabos, tačiau jis atrodo... Sunerimęs?
- Nedrįsk pajudėt iš vietos, - sako jis man. Sutinku ir linkteliu.
Nenoriu antrą kartą stoti akis į akį su Čadu.
- Turėtume paprasčiausiai iškviesti policiją, kitaip jis nesiliaus
čia trainiojęsis, - atsidūstu, mąstydama, kaip drastiškai šis butas
spėjo pasikeisti per keletą pastarųjų savaičių. Viduje vėl sukyla
panika, tačiau, pažvelgusi į Lendono su tėvu reakciją į įsibrovėlį,
randu juos miegančius. Televizoriaus ekrane švyti mokamų pro­
gramų pasiūlymai - tikriausiai visi nejučiomis užsnūdome.
- Ne, - išgirstu Hardiną sakant. Jam priėjus prie durų, aš at­
siklaupiu. O ką, jei Čadas atsivedė kompanijos? Ar jie užsipuls
Hardiną? Atsistoju ir, priėjusi prie sofos, pažadinu tėvą.
Nė neišgirstu skardaus aukštakulnių kaukšėjimo į grindis,
todėl nustėrstu atsigręžusi ir išvydusi motiną visu prigludusios
raudonos suknelės, susuktų plaukų ir raudono lūpdažio gražumu.
Niūriam jos žvilgsniui radus manąjį, dailiame jos veide išvystu su­
rauktus antakius.
- Ką tu... - pradedu sakyti ir žvilgteliu į Hardiną. Jis ramus...
Tarsi būtų žinojęs...
Jis praleidžia ją lėkti prie manęs.
- Tu jai paskambinai? - cypteliu, kai dėlionės dalys pagaliau
susijungia į visumą. Jis nusigręžia nuo manęs. Kaip jis galėjo jai
paskambinti? Kas jau kas, o Hardinas žino, kokia yra mano mama.
Kokių galų jam reikėjo ją čia įpainioti?
- Teresa, tu vengi mano skambučių, - rikteli. - O dabar su­
žinau, kad tavo tėvas čia! Šitame bute. Ir dar apsvaigęs nuo nar­
kotikų! - ji pralekia ir pro mane, eidama tiesiai taikinio link.
Raudonais tarsi gaisrinė nagais ji čiumpa tėvo ranką ir timpteli su­
kniubusį ant sofos jo kūną. Jis parklumpa ant grindų.
- Kelkis, Ričardai! - užrinka ji, o rūstus balsas priverčia mane
krūptelėti.
 Klūpčiodamas tėvas atsisėda pasirėmęs delnais ir papurto
galvą. Pamačius priešais stovinčią moterį, jam akys ant kaktos
iššoka. Tankiai mirkčiodamas, jis pakyla.
- Kerol? - jo balsas dar tylesnis už manąjį.
- Kaip tu drįsti! - ji pamoja pirštu jam prieš nosį, ir tėvas atsi­
traukia, tačiau, užkliuvęs už sofos, parkrenta ir atsisėda. Jis atrodo
persigandęs, ir aš jo nekaltinu.
Lendonas pasimuisto krėsle ir pramerkia akis - jo, kaip ir tėvo,
veide atsispindi sumaištis ir išgąstis.
- Teresa, eik į savo miegamąjį, - pareikalauja motina.
Ką?
- Ne, niekur neisiu, - pasipriešinu. Kodėl Hardinui prireikė
jai paskambinti? Viskas būtų buvę gerai. Tikriausiai pati būčiau
radusi būdą atsiriboti nuo tėvo.
- Kerol, ji jau nebe vaikas, - sako tėvas.
Motina papučia skruostus, atstato krūtinę, ir aš žinau, kas bus
toliau.
- Nedrįsk kalbėti taip, lyg ją pažinotum! Lyg turėtum teisę su
ja bendrauti!
- Aš tik mėginu atsigriebt už prarastą laiką...
Reikia pripažinti, kad tėvas laikosi neblogai, turint galvoje, kad
jį ką tik riksmais pažadino įsiutusi buvusi žmona. Nežinau nė ką
galvoti apie man prieš akis besirutuliojančią sceną. Kažkas tėvo
balse, jo tone, kai žengia arčiau mamos įgaudamas vis daugiau pa­
sitikėjimo, atrodo beveik pažįstama. Niekaip nesuprantu kas.
- Už prarastą laiką! Niekas tau neleis atsigriebti už prarastą
laiką! O dabar dar sužinau, kad svaiginiesi narkotikais?
- Jau nebe! - atkerta jis. Norėčiau pasislėpti Hardinui už nu­
garos, bet šiuo metu nesu tikra, kieno pusę jis iš tikrųjų palaiko.
Lendonas neatitraukia akių nuo manęs, o Hardinas - nuo mano
tėvų.
- Einam? - skersai kambarį be garso sužiopčioja Lendonas.
Papurtau galvą be žodžių atsisakydama, bet viliuosi, kad mano
žvilgsnyje jis regi dėkingumą už pasiūlymą.
 - Jau nebe? Jau nebe!
Mama tikriausiai apsiavė sunkiausius aukštakulnius. Svarstau,
ar jie nepaliks žymių grindyse jai čia siautėjant.
- Taip, jau nebe! Klausyk, aš nesu tobulas, aišku?
Jis iškelia rankas prie trumpų savo plaukų, ir aš sustingstu.
Gestas atrodo nejaukiai pažįstamas.
- Netobulas! Kaip juokinga! - kvatojasi ji. Balti jos dantys
švysčioja prieblandoje. Noriu įjungti šviesą, bet neprisiverčiu pa­
judėti. Nežinau, kaip jaustis ir ką manyti, stebint tėvus plyšaujant
vienas ant kito viduryje svetainės. Esu tikra, kad šitas butas pra­
keiktas - kitaip ir būti negali. - Nieko blogo nebūti tobulam. Užtat
vartoti narkotikus ir tuo pačiu keliu temptis dukterį yra apgai­
lėtina!
- Nesitempiu jos jokiu keliu! Aš tik bandau atsilygint už viską,
ką padariau jai... Ir tau!
- Ne! Nebandai! Tavo sugrįžimas ją tik dar labiau sutrikdys! Ji
ir be tavęs pakankamai susigadino gyvenimą!
- Nieko ji nesusigadino, - įsiterpia Hardinas. Motina meta į jį
žudantį žvilgsnį ir vėl atsigręžia į tėvą.
- Tu dėl to kaltas, Ričardai Jangai! Viskas per tave! Jei ne tu,
Teresa dabar nesikabintų į nesveikus santykius su šituo vaikiu! - ji
atsainiai pamoja Hardino link. Žinojau, kad tik laiko klausimas,
kada ji pradės kabinėtis prie Hardino. - Visą gyvenimą jai trūko
pavyzdžio, kuris išmokytų, kaip vyrams dera elgtis su moterimis.
Todėl ji ir susimetė su juo! Neištekėjusi, gyvena nuodėmėje, o ką
jis išdarinėja, vienas Dievas težino! Tikriausiai svaiginasi narko­
tikais su tavim!
Pasibaisėjusi atsitraukiu, kraujas akimirksniu užverda ir į pa­
viršių kaipmat iškyla troškimas ginti Hardiną.
- Nedrįsk čia painioti Hardino! Jis rūpinosi tėvu, suteikė jam
stogą virš galvos, kad tik jis negrįžtų į gatves! - negaliu pakęsti,
kaip mano žodžių pasirinkimas primena motinos.
Perėjęs skersai kambarį, Hardinas atsistoja šalia manęs. Žinau,
jis mėgins mane perspėti, kad nesikiščiau.
 - Tai - tiesa, Kerol. Jis geras vyras ir myli ją labiau, nei kada
esu matęs vyrą mylint moterį, - įsiterpia tėvas. Motina suspaudžia
kumščius prie šonų, o tobulai paryškinti jos skruostai nusidažo
sodriu raudoniu.
- Nedrįsk jo ginti! Viskas, - ji mosteli vienu kumščiu į orą, -
yra jo kaltė! Ji turėtų būti Sietle, kurtis savo ateitį, ieškoti tinkamo
vyro...
Per į galvą staiga susiliejusį pulsuojantį kraują beveik nieko
nebegirdžiu. Šito cirko viduryje jaučiuosi siaubingai dėl Lendono,
kuris nuolankiai pasitraukė į miegamąjį, ir dėl Hardino, kuris ir vėl
tapo motinos atpirkimo ožiu.
- Ji gyvena Sietle. Ji atvažiavo aplankyt tėvo. Sakiau tai te­
lefonu, - chaosą perskrodžia Hardino balsas. Jis vos valdosi; mano
kūną nukrečia šiurpas, pašiaušdamas plaukelius ant rankų.
- Neįsivaizduok, kad, jei man paskambinai, staiga tapsime bi­
čiuliais, - atkerta ji. Hardinas timpteli mane sau už nugaros, o aš
sutrikusi pažvelgiu į jį. Nė nesuvokiau pradėjusi prie jos artintis,
kol jis manęs nesulaikė.
- Vis dar žiūri į visus iš aukšto. Tu niekada nepasikeisi. Vis dar
esi ta pati moteris, kurią pažinojau prieš daugybę metų, - nepri­
tardamas tėvas purto galvą. Džiaugiuosi, kad jis palaiko Hardiną.
- Iš aukšto? Ar žinai, kad šitas šaunuolis, kurį taip atkakliai
gini, įsirangę tavo dukteriai tarp kojų, iš pinigų susilažinęs su bi­
čiuliais? - motinos balsas šaltas, net piktdžiugiškas.
Staiga kažkas išsiurbia visą deguonį iš kambario. Aš springstu
ir gaudau orą, mėgindama paprasčiausiai įkvėpti.
- Štai taip! Jis visam studentų miesteliui gyrėsi apie savo užka­
riavimą. Todėl nedrįsk mano akivaizdoje jo užstoti, - sušnypščia ji.
Tėvas stovi išpūtęs akis. Pastebiu jo akyse pradedant kauptis audrą,
kol jis žvelgia į Hardiną.
- Ką? Tai - tiesa? - mano tėvas taip pat gaudo orą.
- Tai neturi reikšmės! Mes viską išsiaiškinome, - atsakau jam.
- Matai, ji sugebėjo susirasti sau tokį vaikiną kaip tu. Belieka
melstis, kad jis neužtaisys jai vaiko ir nepaliks, kai pasidarys sunku.
 Nebegaliu klausytis. Negaliu leisti, kad abu mano tėvai
drabstytų Hardinę purvais. Tikras košmaras.
- Ką jau kalbėti, kad dar prieš tris savaites vaikinas atvežė ją j
mano namus be sąmonės šito, - ji duria pirštu į Hardinę, - draugų
dėka! Nedaug tetrūko, kad jie būtų ją išniekinę!
Skaudu prisiminti tą vakarą, tačiau labiausiai mane piktina tai,
kaip motina verčia kaltę Hardinui. Jis niekuo dėtas dėl to, kas tada
įvyko, ir ji tai žino.
- Tu, kalės vaike! - iškošia tėvas pro dantis.
- Nereikia, - Hardinas ramiai perspėja jį. Meldžiu, kad jis pa­
klausytų.
- Apkvailinai mane kaip reikiant! Aš sau maniau, kad tu turi
tik prastą reputaciją, kelias tatuiruotes ir elgesio problemų! Galėjau
su tuo susitaikyt. Aš toks pat. Bet tu pasinaudojai mano dukra! -
mano tėvas šoka prie Hardino, o aš stoju tarp jų.
Mano smegenys nespėja perprasti iš burnos besipilančių žodžių.
- Liaukitės! Abu! - suklinku. - Jei norite kibti vienas kitam
į gerklę dėl savo praeities, pirmyn, čia jūsų pasirinkimas, bet
Hardino į visa tai nevelsit! Motin, jis tau paskambino ne be prie­
žasties, o tu jam iš pykčio akis draskai. Čia jo namai, ne kurio nors
iš jūsų. Nešdinkitės abu po velnių!
Man peršti akis taip, tarsi jos maldautų išlieti keletą karštų
ašarų, tačiau to nebus.
Motina su tėvu sustingsta. Susižvalgę jie atsigręžia į mane.
- Išsiaiškinkit savo mėšlą arba išeikite. Mes palauksim miega­
majame.
Suneriu savo pirštus su Hardino ir timpteliu paskui.
Akimirką jis sudvejoja, tačiau netrukus nusiveda mane ko­
ridoriumi, nepaleisdamas rankos. Mano delną jis spaudžia per­
nelyg stipriai, bet aš tyliu. Vis dar negaliu atsitokėti nuo mamos at­
vykimo ir iškeltos scenos - skaudžiai spaudžiama ranka šiuo metu
yra menkiausias mano rūpestis.
Uždarau duris paskui save, kad nuslopinčiau tėvų riksmus
kitame koridoriaus gale. Staiga man ir vėl devyneri; iš motinos
namų bėgu į savo prieglobstį, nedidelį šiltadaržį. Nepaisant to, kiek
triukšmo keldavo Nojus, mėgindamas užgožti nemalonų triukšmą,
aš visada girdėdavau jų riksmus.
- Geriau jau nebūtum jai paskambinęs, - išsilaisvinu iš prisi­
minimų ir pasižiūriu į Hardiną. Lendonas sėdi prie stalo ir tyčia nė
nepakelia į mus akių.
- Tau jos reikėjo. Tu bandei viską neigt, - jo balsas niūrus.
- Ji tik pablogino situaciją. Ji papasakojo jam, ką tu padarei.
- Tuo metu atrodė logiška jai skambint. Aš tik norėjau tau
padėt.
Iš jo akių matau, jis tikrai galvojo, kad tai padės.
- Žinau, - sakau ir atsidūstu. Gaila, kad pirmiau jis nepasitarė
su manimi, bet žinau, kad darė tai, kas atrodė teisinga.
- Ir taip blogai, ir taip negerai, - purtydamas galvą, jis šlepteli
ant lovos. Sielvarto kupinomis akimis pasižiūri į mane ir taria: -
Kas nors mums visada primins apie tą mėšlą, juk žinai tai, tiesa?
Jis užsisklendžia. Jaučiu ir matau, kaip tai vyksta mano aki­
vaizdoje.
- Ne, taip nebus.
Iš dalies tai - tiesa. Pasenusiomis naujienomis tos lažybos taps
tik tuomet, kai visi apie jas sužinos. Krūpteliu, pagalvojusi, kad
Kimberlė su Kristianu gali sužinoti, tačiau visi kiti jau girdėjo že­
minančią tiesą.
- Bus! Žinai, kad bus! - rikteli Hardinas ir pradeda žingsniuoti
po kambarį. - Tai niekad nesibaigs. Kur tik pasisuksim, kas nors
tėkš tau tai į veidą, primindamas, koks esu nevykėlis!
Nespėju jo sulaikyti - kumščiu jis trenkia į stalą. Medis įskyla,
o Lendonas pašoka ant kojų.
- Nedaryk to! Prašau, neleisk jai šitaip įlįsti tau į galvą! -
čiumpu jį už sportinio nertinio, sulaikydama nuo dar vieno smūgio
į jau suskilusį medį. Jis mėgina atsitraukt, bet aš neleidžiu. Šįkart
sugriebiu jį už abiejų rankovių, o jis atsigręžia, kunkuliuodamas
pykčiu.
 - Negi tau šitas mėšlas dar nenusibodo? Negi tau dar negana
pykčių? Tavo gyvenimas būtų gerokai paprastesnis, jei mane pa­
liktum! - kapotai surinka Hardinas. Kiekvienas jo ištartas skiemuo
skaudina labiau už ankstesnį. Jis visuomet šitaip elgiasi, visuomet
tempia save į nebūtį. Šįkart jam to neleisiu.
- Liaukis! Žinai, kad man nereikia paprastų santykių be
meilės, - Suimu jo veidą delnais ir priverčiu pasižiūrėti į save.
- Jūs abu, paklausykite, - įsiterpia Lendonas. Hardinas nė
nežvilgteli - piktos jo akys nepaleidžia manęs. Mano geriausias
draugas, Hardino įbrolis, prieina prie mūsų. - Užkliuvo už vadžių
ir vėl iš pradžių. Hardinai, negali leisti, kad žmonės šitaip tave
veiktų. Tik Tesos nuomonė čia ką nors reiškia. Tegu jos vienin­
telės balsas skamba tavo galvoje, - sako jis. Išgirdus šiuos žodžius,
juodi ratilai Hardino paakiuose kaip mat sunyksta. - Ir Tesa... - at­
sidūsta Lendonas. - Tu neprivalai jaustis kalta ar mėginti įtikinti
Hardiną, kad tau jo reikia. Tavo buvimas šalia po visko kuo pui­
kiausiai tai įrodo.
Lendonas sako tiesą, tačiau nesu tikra, kad per savo pyktį ir
skausmą Hardinas tai supras.
- Dabar Tesai reikia, kad ją paguostum. Jos tėvai vienas kitą
koneveikia už durų, todėl palaikyk ją. Nepaversk savęs kankiniu, -
aiškina Lendonas įbroliui. Jo žodžiai kažkaip įsiskverbia į Hardino
mintis. Jis linkteli, palenkia galvą ir prispaudžia savo kaktą prie
manosios. Tankus jo kvėpavimas pamažu rimsta.
- Atsiprašau... - sušnabžda jis.
- Dabar aš važiuosiu namo, - Lendonas nusigręžia, jausda­
masis nejaukiai, tapęs intymios mudviejų su Hardinu akimirkos
liudininku. - Pasakysiu mamai, kad užsuksite.
Atsitraukusi nuo Hardino, apsiveju Lendono kaklą rankomis.
- Ačiū tau už viską. Labai džiaugiuosi, kad čia buvai, - sakau
jam į krūtinę. Jis mane stipriai apkabina, ir šįkart Hardinas manęs
neatitraukia. Lendonui išėjus iš miegamojo, atsigręžiu į Hardiną.
Jis apžiūrinėja sukruvintus krumplius, kurie jau buvo bepradedą
 virsti tolimu prisiminimu. O dabar tirštas kraujas nuo jų vėl laša
ant grindų.
- Dėl to, ką sakė Lendonas, - taria Hardinas, valydamasis
kraują j nertinio kraštą. - Kai jis sakė, kad tavo vienintelės balsas
turėtų skambėt mano galvoj. Aš to noriu, - kai jis vėl pažvelgia
į mane, jo veidas išbalęs, o akys baikščios. - Aš taip to noriu.
Atrodo, kad niekaip negaliu jų nusikratyt... Stef, Zedo, o dabar dar
tavo mamos su tėvu.
- Mes viską išspręsime, pažadu, - tikinu jį.
- Teresa! - už durų pasigirsta motinos balsas. Visą savo dėmesį
buvau sutelkusi į Hardiną, todėl nė nepastebėjau, kad triukšmas
svetainėje nutilo. - Teresa, ateinu į vidų.
Su paskutiniu žodžiu durys prasiveria, o aš atsistoju Hardinui
už nugaros. Atrodo, kad tai tapo įpročiu.
- Mums reikia apie visa tai pasikalbėti.
Į mudu abu ji žvelgia lygiai taip pat įdėmiai. Atsigręžęs Har­
dinas pasižiūri į mane ir kilsteli antakį, laukdamas sutikimo.
- Nemanau, kad dar liko ką aptarinėti, - atsakau iš už savo
skydo.
- Temų aptarimui netrūksta. Atleisk už mano elgesį šį vakarą.
Po tiek laiko išvydusi čia tavo tėvą, netekau kantrybės. Prašau,
leisk man viską paaiškinti. Prašau.
Tas žodis motinos lūpose atrodo svetimas.
Hardinas pasitraukia, nepalikdamas nieko, kas skirtų mudvi su
mama.
- Einu, susitvarkysiu šitą, - jis kilsteli sužalotą ranką ir palieka
kambarį, man nespėjus jo sulaikyti.
- Prisėsk, mudviem reikia daug ką aptarti.
Prieš atsisėsdama ant lovos krašto, mama perbraukia suknelę
delnais ir permeta šviesius garbanotus plaukus per vieną petį.
 Keturiasdešimt trečias skyrius
HARDINAS

Ledinis vanduo iš čiaupo gelia perplėštą odą. Nudelbęs akis stebiu,

kaip rausvas vanduo sukasi kriauklėj.
Ir vėl? Ir vėl užvirė tas pats mėšlas? Aišku, kad taip. Tai buvo
tik laiko klausimas.
Vonios duris palieku praviras, kad, išgirdęs riksmus, galėčiau
staigiai grįžt į kambarį. Ką, po velnių, sau maniau, skambindamas
tai kalei? Nereikėtų jos taip vadint... Bet ji tokia, todėl... Tebus kalė.
Skambindamas jai tegalėjau galvot apie tuščią Tesos žvilgsnį ir
naivius jos argumentus, neva „jis nevartoja narkotikų“, kai mėgino
įtikint save akivaizdžiu melu. Žinojau, kad ji palūš bet kurią aki­
mirką, ir dėl kažkokios absurdiškos priežasties maniau, kad mama
ją paguostų.
Dabar turėtų būt aišku, kodėl nesistengiu žmonėms padėt. Man
tai svetima. Puikiai moku viską suknist, bet gelbėtojas iš manęs ne­
vykęs.
Už akių užkliūva kažkas veidrody, o pakėlęs akis, randu į mane
stebeilijantį Ričardą. Parimęs siauram tarpdury, jis atsargiai žiūri
į mane.
- Ką? Atėjai čia manęs nudėt ar ką? - trumpai ir aiškiai klausiu.
Jis atsidūsta ir delnu patrina švariai nuskustą veidą.
- Ne, ne šį kartą.
Prunkšteliu, trokšdamas, kad jis pamėgintų mane užsipult.
Dabar man pakanka susierzinimo pamojuot kumščiais.
 - Kodėl nė vienas iš jūsų man nepapasakojot? - klausia Ri­
čardas, akivaizdžiai turėdamas galvoj lažybas.
Jis ką, rimtai?
- Kodėl turėčiau tau ką nors sakyt? Ir negi tu toks kvailas
galvot, kad Tesa papasakotų savo tėvui - savo naujai apsireiš­
kusiam tėvui - tokį mėšlą?
Nusigręžiu į kriauklę ir rankšluosčiu tvirtai apsivynioju ranką.
Kraujas lyg ir nustojo sunkęsis. Reikėtų išmokt sukeist rankas ir
pradėt mosuot dešine.
- Nežinau... Man tai buvo netikėta. Maniau, judu esate vienas
kitą traukiančios priešingybės, bet dabar...
- Neprašau tavo leidimo. Man jo nereikia.
Praeinu pro jį ir dingstu koridoriuj. Nuo grindų pakeliu ten vis
dar gulintį pakelį susvilusių spragėsiu.
Tegu jos vienintelės balsas skamba tavo galvoje. Vis dar girdžiu
Lendono žodžius. Norėčiau, kad būtų taip paprasta, ir gal kada
nors bus... Po velnių, labai tikiuosi.
- Žinau, kad nereikia. Aš tik noriu suprasti visą šitą košę. Esu
jos tėvas jaučiu pareigą spirt tau į užpakalį, - purto jis galvą.
- Kur jau ne, - atsakau, norėdamas primint, kad jos tėvas jis
nebuvo visus devynerius metus.
- Jaunystėje Kerol buvo labai panaši į Tesą, - sako jis, sek­
damas mane į virtuvę.
Sustoju lyg įbestas, o spragėsiu pakelis vos neiškrinta iš rankų.
- Ne, nebuvo.
Negali būt, kad tai - tiesa, po velnių. Atvirai, anksčiau maniau,
kad Tesa buvo tos skrupulingos kalės kopija, bet dabar, kai iš tikrųjų
ją pažįstu, žinau, kad didesnės nesąmonės negali būt. Aišku, am­
žinas jos noras atrodyt tobula yra motinos įtaka, bet visais kitais
atžvilgiais Tesa nė iš tolo į ją nepanaši.
- Tai - tiesa. Ji nebuvo tokia miela, bet ji ne visada buvo... - nu­
tęsia jis, iš šaldytuvo traukdamas buteliuką vandens.
- Kalė? - pabaigiu jo mintį. Jo akys šauna į koridorių, lyg bijotų,
kad ji grįš ir vėl jį aptalžys. Tiesą pasakius, būtų smagu pažiūrėt...
 - Ji visada šypsodavosi... Jos šypsenai neprilygo niekas. Jos
troško visi vyrai aplink, bet ji buvo mano, - prisiminęs išsišiepia
jis. Aš šito mėšlo neprašiau... Aš jam ne koks psichologas. Tesos
mama karšta, bet ji amžinai elgiasi taip, lyg į užpakalį būtų susi-
kišus lazdą, kurią kažkam reikėtų ištraukt, o gal atvirkščiai...
- Na ir... - nesuprantu, kur jis suka.
- Anuomet ji buvo tokia ambicinga, tokia supratinga. Iš ti­
krųjų tai - suknistas reikalas, nes Tesos močiutė buvo visai kaip
Kerol, jei ne blogesnė, - jis nusijuokia pagalvojęs, bet aš susi­
gūžiu. - Jos tėvai manęs nekentė. Noriu pasakyt, nekentė. Jie net
nemėgino to nuslėpti. Jie troško, kad ji ištekėtų už biržos maklerio,
už advokato - už bet ko, tik ne už manęs. Aš taip pat nejaučiau
jiems simpatijų, tesiilsi jie ramybėje.
Jis nukreipia akis į lubas. Kad ir kaip bjauru būtų tai pripažint,
bet džiaugiuosi, kad Tesos seneliai nebegali manęs smerkt.
- Tada akivaizdu, kad jums nereikėjo tuoktis, - uždengiu
šiukšlių dėžę, į kurią ką tik išmečiau spragėsiu maišelį, ir alkūnėm
atsiremiu į stalviršį. Mane nervina Ričardas ir prakeiktos jo pri­
klausomybės, skaudinančios Tesą. Norėčiau išspirt jo sėdynę lauk
į tas pačias gatves, iš kurių jis atsibeldė, bet jis beveik pavirto šio
buto dalim. Jis lyg kokia sena, dvokianti sofa, kuri amžinai girgžda
ant jos atsisėdus, bet išmest kažkodėl nekyla ranka. Štai tau Ri­
čardas.
Jo veidas apniūksta.
- Mes nebuvome susituokę, - tyliai taria jis.
Susipainiojęs palenkiu galvą. Ką? Žinau, Tesa pasakojo, kad jie
buvo...
- Tesa nežino. Niekas nežino. Teisiškai mes niekada nebuvome
susituokę. Surengėme šventę, kad patenkintume jos tėvus, bet
niekad nesusitvarkėm dokumentų. Mes to nenorėjome.
- Kodėl?
Geresnis klausimas yra, kodėl man šitas mėšlas toks įdomus?
Prieš kelias minutes norėjau sugrūst Ričardo galvą į gipskar-
tonio sieną, o dabar liežuvauju su juo lyg kokia paauglė. Reikėtų
 klausytis už miegamojo durų, kad Tesos mama neprišnekėtų jai
nebūtų dalykų, bandydama ją iš manęs atimt.
- Nes santuoka buvo ne man, - jis pasikaso galvą, - ar bent jau
taip maniau. Elgėmės kaip tikri sutuoktiniai, ji net pavardę pasi­
keitė. Nesu tikras, kaip jai tai pavyko. Man atrodo, darydama tai, ji
tikėjosi pagaliau mane įtikint ar panašiai, bet niekas iš tikrųjų ne­
žinojo, kiek ji paaukojo per mano savanaudiškumą.
Įdomu, kaip Tesa į visa tai reaguotų... Ją užvaldžiusi mintis apie
vestuves. Ar tai jos maniją numalšintų, ar tik pakurstytų?
- Metams bėgant, mano elgesys jai nusibodo. Pjovėmės kaip
šuo su kate, ir leisk man tau pasakyt, ta moteris nenuilsta, bet man
patiko. O kai ji liovėsi priešinusis, supratau, kad viskas baigta. Ste­
bėjau, kaip, metams bėgant, jos kibirkštis užgeso, - jo žvilgsnis
pamažu paliko šį kambarį ir nugrimzdo į praeitį. - Kiekvieną
mielą vakarą jos abi su Tese, abi pasipuošusios ir susišukavusios,
laukdavo, kol parsvirduliuosiu pro duris ir pradėsiu skųstis dėl ap­
svilusių lakštinių kraštų. Dažniausiai „išsijungdavau“ nė šakutės į
burną neįsidėjęs, o kiekvienas vakaras baigdavosi barniu... Pusės
nė neprisimenu, - matau, kaip jį nukrečia šiurpas.
Įsivaizduodamas mažytę, gražiai aprengtą Tesą, prie stalo po
ilgos dienos laukiančią grįžtančio tėvo, kuris kiekvieną kartąją nu­
vildavo, noriu ištiest rankas ir pasmaugt šitą vyrą.
- Daugiau nieko nenoriu girdėt, - rimtai perspėju.
- Gerai, nutilsiu, - jo veidą perkreipia gėda. - Tik noriu, kad
žinotum - Kerol ne visuomet buvo tokia. Aš ją tokia paverčiau. Dėl
manęs šiandien ji yra pikta, pagiežinga moteris. Juk nenori, kad is­
torija pasikartotų, tiesa?
 Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

TESA

Mudvi su mama sėdime tyloje. Mano mintys šėlsta, o širdis daužo­

si, stebint, kaip ji užsikiša plaukų sruogą sau už ausies. Priešingai
nei aš, ji rami ir susikaupusi.
- Kodėl leidai savo tėvui čia atvažiuoti? Po viso šito laiko. Su­
prantu, kad netikėtai susidūrusi su juo gatvėje panorai matytis
dažniau, bet leisti jam čia apsigyventi? - galiausiai sako.
- Aš jam neleidau čia apsigyventi, aš pati čia nebegyvenu. Har-
dinas jį priėmė iš geranoriškumo, kurį, klaidingai supratusi, tėškei
jam į veidą, - neslepiu pasibjaurėjimo tuo, kaip ji su juo elgėsi.
Nei mano mama, nei visi kiti niekada nesupras Hardino ir
kodėl aš jį myliu. Tačiau tai neturi reikšmės, nes man niekieno su­
pratimo nereikia.
- Jis tau paskambino, manydamas, kad mane palaikysi, - atsi­
dūstu, mintyse svarstydama, kuria kryptimi noriu pakreipti šį po­
kalbį, kol ji įprastu Kerol Jang būdu neprivertė manęs nusileisti ir
paklusti.
Mėlynos mamos akys liūdnos, nudelbtos žemyn.
- Kodėl atsigręži prieš visus, gindama tą vaikiną po to, ką jis
tau padarė? Teresa, jis privertė tave šitiek daug iškęsti.
- Nes jis nusipelno, kad jį ginčiau, mama. Štai kodėl.
- Bet...
- Jis to nusipelno. Neketinu ilgiau su tavim dėl to ginčytis. Jau
esu tau sakiusi, kad, jei negali su tuo susitaikyti, tuomet mudviejų
santykiai nebegali tęstis. Jei tau reikia manęs, privalai priimti ir
Hardiną, patinka tau tai ar ne.
- Ir aš kadaise taip galvojau apie tavo tėvą.
Iš paskutiniųjų stengiuosi nekrūptelėti, kai ji ištiesia ranką pa­
glostyti mano plaukų.
- Hardinas ne toks kaip tėvas.
Iš raudonų jos lūpų išsprūsta tylus juokas.
- Taip, o taip. Daugybe aspektų jiedu - kaip du vandens lašai.
- Jei toliau kalbėsi tokius dalykus, tuomet verčiau išeik.
- Nusiramink, - ji dar kartą paliečia mano plaukus. Nežinau,
ar dėl tokio globėjiško gesto turėčiau pykti, ar guostis jo prikeltais
padoriais prisiminimais. - Noriu papasakoti tau istoriją.
Pripažinsiu, jos žodžiai mane suintriguoja, bet į motyvus vis
dar žvelgiu skeptiškai. Vaikystėje ji man niekuomet nepasakojo
apie tėvą, todėl turėtų būti įdomu.
- Kad ir ką sakytum, dėl Hardino aš nepersigalvosiu, - pa­
reiškiu.
Vos pastebimai šyptelėjusi, ji išrėžia:
- Mudu su tavo tėvu niekuomet nebuvome susituokę.
- Ką? - pašoku lovoje ir sukryžiuoju kojas po savimi. Ką ji turi
galvoje sakydama, kad jie niekada nebuvo susituokę? Tai - melas,
aš mačiau nuotraukas. Nepaisant pastebimo nėštumo, mamos ves­
tuvinė suknia buvo pritrenkianti, o tėvo kostiumas atrodė gerokai
per didelis ir kabėjo ant jo it bulvių maišas. Man patikdavo vartyti
tuos albumus ir žavėtis, kaip švytėjo mamos skruostai, kai tėvas
žvelgė į ją taip, lyg aplink nebūtų nieko. Pamenu, kokią siaubingą
sceną ji kartą iškėlė, radusi mane peržiūrinėjant nuotraukas. Po to
karto ji jas paslėpė, ir daugiau niekada jų nebemačiau.
- Tai - tiesa, - atsidūsta mama. Akivaizdu, kad jai gėda tai
pripažinti. Virpančiomis rankomis ji tęsia: - Iškėlėme vestuves,
tačiau tavo tėvas niekada nenorėjo susituokti. Aš tai žinojau. Ži­
nojau ir tai, kad, jei nebūčiau pastojusi, jis būtų mane palikęs kur
kas anksčiau. Tavo seneliai privertė jį mane vesti. Supranti, mudu
su tavo tėvu nė dienos nesugebėdavome praleisti nesusirieję. Iš
pradžių tai jaudino, net buvo smagu, - jos akių mėlis paskęsta pri­
siminimuose, - bet kada nors suprasi, kad žmogiškoji ištvermė
ribota. Metams bėgant, kiekvieną vakarą melsdavau Dievą, kad jis
pasikeistų dėl manęs, dėl tavęs. Meldžiau, kad vieną vakarą įžengtų
pro duris su rožių puokšte rankoje, o ne dvokiantis alkoholiu.
Ji atsilošia ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Ant jos riešų
žėri apyrankės jai ne pagal kišenę - duoklė perdėtam troškimui vi­
suomet atrodyti stilingai.
Motinos išpažintis atėmė man amą. Ji visuomet vengė atvirų
pokalbių, ypač susijusių su mano tėvu. Užuojauta, kurią staiga pa­
juntu šitai šaltai moteriai, mane sugraudina.
- Liaukis, - prieš tęsdama subara ji. - Kiekviena moteris viliasi
būti ta vienintele, pakeitusia vyrą, tačiau tai tėra apgaulinga viltis.
Nenoriu, kad kartotum mano klaidas. Tu esi verta daugiau.
Mane pradeda pykinti.
- Todėl auginau tave taip, kad galėtum išvažiuoti iš to mažo
miestelio ir susikurtum sau ateitį.
- Aš ne... - prasižioju gintis, tačiau ji pakelia ranką ir mane
nutildo.
- Teresa, buvo ir gerų dienų. Tavo tėvas buvo žavingas ir turėjo
puikų humoro jausmą, - šypsosi, - ir jis iš paskutiniųjų stengėsi
būti toks, kokio troškau, bet tikroji jo prigimtis galiausiai paėmė
viršų, todėl aš ir visi tie kartu praleisti metai ėmė jį pykdyti. Jis
griebėsi taurelės, ir viskas pasikeitė. Žinau, kad prisimeni, - jos
balsas niūrus, o tone ir akyse atsispindi pažeidžiamumas, bet ji ne­
leidžia jam prasiveržti. Mano mama visuomet niekino silpnybes.
Aš ir vėl grįžtu į prisiminimus apie riksmus, dūžtančias lėkštes,
retsykiais girdėtus mamos pasiaiškinimus, neva „šitas mėlynes sau
ant rankų įsitaisiau, dirbdama sodeu, ir jausmą, kad skrandis sukasi
į mazgą.
- Ar gali, žiūrėdama man į akis, nuoširdžiai pasakyti, kad su
tuo vaikinu tavęs laukia ateitis? - klausia ji.
Nepajėgiu prasižioti. Žinau, kokios ateities trokštu su Hardinu.
Ar jis man ją suteiks, tai - jau kitas klausimas.
 - Teresa, aš ne visuomet buvau tokia, - pirštais ji švelniai pa­
tapšnoja paakius. - Mylėjau gyvenimą, nekantravau susikurti
ateitį... Bet pažiūrėk į mane dabar. Gali laikyti mane siaubingu
žmogumi už tai, kad stengiuosi apsaugoti tave nuo savo likimo, bet
aš tik darau tai, ką privalau, kad nepakartotum mano istorijos. Aš
tau to nelinkiu...
Sunkoka įsivaizduoti Kerol jaunystėje, laimingą ir laukiančią
kitos dienos. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kartų
per pastaruosius penkerius metus girdėjau šią moterį juokiantis.
- Mama, tai ne tas pat, - per prievartą išspaudžiu žodžius.
- Teresa, negali nekreipti dėmesio į panašumus.
- Taip, jų yra, - pripažįstu labiau sau nei jai, - bet atsisakau
patikėti, kad istorija pasikartos. Hardinas jau neatpažįstamai pa­
sikeitė.
- Jei jauti norą jį pakeisti, kam apskritai vargintis? - ji kalba
ramiai, žvalgydamasi po miegamąjį, kuris seniau priklausė man.
- Aš jo nepakeičiau, jis pasikeitė pats. Jis vis dar tas pats
vyras, - viskas, ką jame myliu, niekur nedingo, - tačiau jis išmoko
į sunkumus reaguoti kitaip ir tapo geresniu savimi.
- Mačiau kruviną jo ranką, - paprieštarauja ji.
- Jam sunku valdyti pyktį, - gūžteliu. Tai yra problema, bet ne­
ketinu jai pritarti ir jo žeminti. Ji privalo suprasti, kad aš jį palaikau
ir kad, norėdama nusigauti iki jo, turės susiremti su manimi.
- Kaip ir tavo tėvui.
Atsistoju.
- Hardinas niekuomet tyčia manęs nenuskriaustų. Mama, jis
nėra tobulas, bet ir tu ne tokia. Ir aš netobula, - mane nustebina
pasitikėjimas savimi, kai sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir at­
remiu jos žvilgsnį.
- Tai ne vien dėl pykčio... Pagalvok, ko jis yra tau prikrėtęs. Jis
tave pažemino, buvai priversta persikelti į kitą universitetą.
Neturiu jėgų su ja ginčytis tikriausiai dėl to, kad jos pareiškime
yra daug tiesos. Visada norėjau persikelti į Sietlą, tačiau liūdna pa­
tirtis per pirmuosius studijų metus tik padėjo greičiau apsispręsti.
 - Jis visas tatuiruotas... Na, bent jau auskarus iš visur išsivėrė, -
jos veidas iš pasibjaurėjimo persikreipia.
- Mama, tu taip pat nesi tobula, - pakartoju. - Perlai tau ant
kaklo slepia randus lygiai taip pat, kaip jo randus slepia tatuiruotės.
Motinos akys staigiai šauna į mane. Aiškiai regiu, kaip mintyse
ji kartoja mano žodžius. Pagaliau tai įvyko - man galiausiai pavyko
priversti ją išgirsti.
- Man tikrai labai gaila dėl to, kaip tėvas tave įskaudino, bet
Hardinas nėra mano tėvas, - atsisėdu šalia ir net išdrįstu paimti jos
ranką. Jos oda šalta, tačiau, mano nuostabai, ji neatsitraukia. - O
aš nesu tu, - priduriu kaip įmanoma švelniau.
- Tapsi manimi, jei nebėgsi nuo jo kuo toliau.
Atitraukiu savo ranką ir giliai įkvepiu, stengdamasi išlikti rami.
- Neprivalai pritarti mano santykiams, tačiau turi juos gerbti.
Jei negali to padaryti, - sakau, jausdama, kad ryžtas išgaruoja, -
tuomet mudvi su tavim nebegalėsime palaikyti ryšių.
Ji ima lėtai purtyti galvą. Žinau, ji tikėjosi, kad nusileisiu ir su­
tiksiu, kad mudviem su Hardinu nieko nepavyks. Ji klydo.
- Negali iškelti man tokio ultimatumo.
- Taip, galiu. Man reikia tiek paramos, kiek tik galiu sulaukti,
nes nebeturiu jėgų kovoti prieš visą pasaulį.
- Jei jautiesi taip, tarsi viena kovotum prieš visą pasaulį,
tuomet galbūt laikas pereiti į kitą barikadų pusę? - ji kilsteli antakį
klausdama. Aš vėl pašoku.
- Aš nekovoju viena, liaukis šitaip elgusis. Liaukis, - su-
šnypščiu. Iš paskutiniųjų stengiuosi neprarasti kantrybės, bet
mano ryžtas garuoja su kiekviena šio begalinio vakaro minute.
- Man jis niekada nepatiks, - taria motina, ir žinau, kad ji pa­
svėrė kiekvieną žodį.
- Man ir nereikia, kad jis tau patiktų, bet neleisiu, kad visam
pasauliui, įskaitant mano tėvą, pasakotum apie mudviejų reikalus.
Papasakojusi jam apie lažybas, be jokios priežasties pasielgei neį­
tikėtinai bjauriai.
- Tavo tėvas turi teisę žinoti, ko tas vaikis pridirbęs.
 Ji nesupranta! Vis dar nesugebu jai išaiškinti. Mano galva bet
kurią akimirką sprogs - kakle jaučiu besikaupiantį spaudimą.
- Hardinas labai dėl manęs stengiasi, nors iki šiol jam tai ne­
rūpėjo, - sakau jai.
Ji netaria nė žodžio. Ji nė nežvilgteli į mane.
- Vadinasi, viskas? Renkiesi antrą variantą? - klausiu.
Tylėdama ji spokso į mane. Matau, kaip jos mintys šėlsta tam­
siais šešėliais apvedžiotose akyse. Nepaisant skaistalų, kuriais ji
perbraukė skruostus prieš atvažiuodama, jos veidas neteko spalvos.
Galiausiai ji burbteli:
- Pasistengsiu gerbti tavo santykius. Pasistengsiu.
- Ačiū, - atsakau, tačiau nė nežinau, ką apie tai galvoti... Pa­
liaubos su motina. Nesu tokia naivi, kad tikėčiau jos pažadu tol,
kol ji neįrodė jo elgesiu, bet gera jausti bent vieną sunkią naštą nu­
siritant nuo pečių.
- Ką ketini daryti dėl tėvo? - Abi atsistojame. Avėdama savo
dešimties centimetrų aukštakulnius ji atrodo gerokai už mane
aukštesnė.
- Nežinau, - diskusija ir ginčai dėl Hardino privertė mane pa­
miršti tėvą.
- Turėtum išvaryti jį lauk. Jam nėra jokio reikalo čia trainiotis
ir kimšti melą tau į galvą.
- Nieko panašaus jis nedaro, - atšaunu. Kiekvieną kartą, kai
jau manau, kad žengėme žingsnį pirmyn, ji savo smailu kulniuku
vėl sutrypia mane į žemę.
- Kur jau ne! Jis kaltas, kad čia valkiojasi visokiausi nepažįsta­
mieji, kaulijantys pinigų! Hardinas man viską papasakojo.
Kam jam taip daryti? Suprantu jo nerimą, tačiau mano mama
nėra tas žmogus, kuris sugebėtų pagerinti susiklosčiusią situaciją.
- Neketinu išmesti jo į gatvę. Čia ne mano namai, o jis daugiau
neturi kur eiti.
Mama užsimerkia ir papurto galvą jau kokį dešimtą kartą per
dvidešimt minučių.
 - Teresa, privalai liautis mėginusi pataisyti žmones. Visą gy­
venimą taip ir praleisi, kol galiausiai iš tavęs pačios nieko neliks,
nors būsi visus pakeitusi.
- Tesa? - kitoje durų pusėje pasigirsta Hardino balsas. Man
nespėjus atsakyti, jis praveria duris ir tuoj pat susmeigia žvilgsnį
man į veidą, ieškodamas nerimo ženklų. - Ar viskas gerai? -
klausia jis, visiškai nekreipdamas dėmesio į mamos buvimą kam­
baryje.
- Taip, - prisiartinu prie jo, bet vengiu apkabinti dėl mamos.
Vargšė moteris jau ištvėrė prisiminimus apie pastaruosius dvi­
dešimt metų.
- Aš jau ruošiausi išeiti, - suraukusi antakius, mama delnais
perbraukia suknelę.
- Gerai, - storžieviškai mesteli Hardinas, skubėdamas mane
ginti.
Pažvelgiu į jį, akimis melsdama prikąsti liežuvį. Jis pradeda
vartyti akis, tačiau mamai daugiau nesako nė žodžio, kol šioji ne­
nužygiuoja koridoriumi. Nepakenčiamas jos aukštakulnių kaukšė­
jimas mano galvos skausmą paverčia tikrų tikriausia migrena.
Paimu jį už rankos ir nuseku paskui. Tėvas mėgina mamą už­
kalbinti, bet jai nė motais.
- Neturi palto? - netikėtai klausia jis.
Sutrikusi ne mažiau už mane, ji burbteli „ne“ ir atsigręžia.
- Paskambinsiu tau rytoj... Gal šį kartą atsilieptum? - jos žo­
džiai labiau primena klausimą nei reikalavimą, todėl laikau tai
žingsniu pirmyn.
- Taip, - linkteliu.
Ji neatsisveikina. Aš to ir nesitikėjau.
- Ta moteris varo mane iš proto! - iškėlęs rankas į orą, surinka
tėvas, kai durys užsidaro.
- Mes einam miegot. Jei dar kas nors pasibels į prakeiktas
duris, neatidaryk, - burbteli Hardinas ir nusiveda mane atgal į
miegamąjį.
 Žodžiais negaliu apsakyti, kokia išsekusi jaučiuosi. Vos bepa­
stoviu ant kojų.
- Ką ji sakė? - Hardinas nusivelka savo sportinį nertinį ir
sviedžia man. Pajuntu jo netikrum ą, laukiant, kol pakelsiu jį nuo
grindų.
Nepaisydama riebalų ir kraujo dėmių, noriai metu savo pa­
laidinę su liemenėle šalin ir apsivelku nertinį. Įtemptus nervus aki­
mirksniu atpalaiduoja pažįstamas kvapas.
- Daugiau, nei girdėjau per visą savo gyvenimą, - prisipažįstu.
Mintys vis dar šėlsta.
- Ir dėl nieko neapsigalvojai? - jis žvelgia į mane panikos ir
baimės kupinomis akimis. Įtariu, kad tėvas panašiai pasikalbėjo su
juo, ir pradedu svarstyti, ar tėvas vis dar griežia dantį ant motinos
taip pat, kaip ji ant jo, o gal pripažįsta kaltę dėl negandų jųdviejų
gyvenimuose.
- Ne, - nusiaunu plačias kelnes ir pakabinu ant kėdės atlošo.
- Esi tikra? Nesijaudini, kad mes kartojam jų... - pradeda Har­
dinas.
- Ne, nekartojame. Mes į juos nepanašūs, - nutraukiu jį. Ne­
noriu, kad šį vakarą dar kokios nors mintys neduotų jam ramybės.
Neatrodo, kad mano žodžiai jį būtų įtikinę, tačiau dabar ne­
noriu apie tai mąstyti.
- Ką nori daryt dėl tėvo? Ar turėčiau išspirt jį lauk? - klausia
Hardinas. Jis prisėda ant lovos ir nugara atsiremia į galvūgalio
lentą, kol aš nuo grindų renku nešvarius jo džinsus ir kojines.
Rankas Hardinas užsikiša už galvos, demonstruodamas savo tatui­
ruotą, atletišką kūną.
- Ne, neišvaryk jo. Prašau, - įsikuičiu į patalus, o jis apglėbia
mane.
- Neišvarysiu, - patikina. - Bent jau ne šį vakarą.
Pažvelgiu į jį, tikėdamasi šypsenos, bet jo veidas rimtas.
- Nieko nesuprantu, - atsidūstu jam į krūtinę.
- Aš galiu padėt.
 Jis kilsteli klubus, priversdamas mane delnais pasiremti jam j
krūtinę.
- Žinoma, kad gali. Kiekviena problema primena vinį, kai
mėgstamiausias įrankis - plaktukas, - atsakau vartydama akis.
Jis šelmiškai nusišypso.
- Nori pasakyt, kad turėčiau prikalt tave prie lovos?
Man nespėjus pasišaipyti iš nevykusio jo juokelio, jis suima
mano smakrą ilgais, prakirstais pirštais, o aš nenoromis imu siū­
buoti klubais. J galvą trumpam šauna mintis, kad mano dienos dar
nesibaigė, bet žinau, kad Hardinui tai nė motais.
- Mažute, tau reikia pailsėt. Būtų nedora dabar tavim pasi­
naudot, - švelniai sako jis.
Begėdiškai papučiu lūpas.
- Kodėl ne? - klausiu, delnais glostydama jo pilvą.
- O ne, nesvajok, - sulaiko jis mane.
Man reikia prasiblaškyti, o Hardinas tam puikiai tiktų.
- Tu pats pradėjai, - inkščiu. Mano tonas skamba despera­
tiškai, nes šiuo metu taip ir jaučiuosi.
- Žinau ir už tai atsiprašau. Paimsiu tave ryt automobily, - jo
pirštai randa kelią po nertiniu ir ima piešti figūras man ant nu­
garos. - O jei būsi gera mergaitė, gal net palenksiu tave virš stalo
tėvo namuose taip, kaip tau patinka, - kužda man į ausį.
Akimirką sulaikau kvapą ir žaismingai jam pliaukšteliu. Jis nu­
sijuokia. Hardino juokas atpalaiduoja beveik taip pat, kaip dabar
atpalaiduotų seksas. Beveik.
- Be to, juk nenori šiandien čia padaryt netvarkos? Kai tavo
tėvas kitam kambary? Pamatęs kraują ant paklodžių, jis tikriausiai
pagalvotų, kad tave nudėjau, - jis prikanda skruostą.
- Nepradėk, - perspėju. Kvaili jo pokštai apie mėnesines dabar
visai netinkami.
- Mažute, nebūk tokia, - jis žnybteli man į užpakalį, o aš cyp­
teliu ir nuslystu arčiau į jo glėbį. - Plauk pasroviui, - išsišiepia jis,
- Šitą jau girdėjau, - nusišypsau.
 - Atsiprašau, kad aš toks neoriginalus. Man patinka mėnesinis
anekdotų ciklas.
Garsiai atsidūstu ir mėginu nuo jo nusiristi, bet jis sulaiko ir
įsikniaubia man į kaklą.
- Tu bjaurus, - sakau.
- Et, tikriausiai aš tavo senas, kruvinas skuduras, - nusijuokia
jis ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų.
Man belieka vartyti akis.
- Kad jau prakalbom apie kruvinus skudurus, parodyk man
savo ranką, - švelniai atitraukiu jo riešą sau nuo nugaros. Didysis
pirštas nukentėjo labiausiai - oda perplėšta nuo vieno sąnario iki
kito. - Jei rytoj nepradės gyti, turėtum parodyti ją gydytojui.
- Viskas man gerai.
- Ir šitą, - perbraukiu nubrozdintą bevardžio piršto odą.
- Moterie, liaukis nervinusis ir eik miegot, - burbteli jis.
Linkteliu ir pamažu imu grimzti į sapnus, klausydamasi jo nu­
siskundimų apie tai, kad mano tėvas vėl sušlamščia visus kukurūzų
dribsnius.
 Keturiasdešimt penktas skyrius

TESA

Dvi valandas pragulėjau lovoje, kantriai laukdama, kol Hardinas

nubus, bet galiausiai pasidaviau. Išsimaudžiusi, apsirengusi ir su­
tvarkiusi virtuvę, išgeriu porą tablečių nuo pilvo ir galvos skausmo.
Tuomet nusprendžiu grįžti į miegamąjį ir pažadinti jį pati.
Sušnabždu jo vardą, švelniai purtydama ranką, bet iš to -
jokios naudos.
- Hardinai, pabusk, - šiurkščiai sugriebiu jo petį ir staigiai at­
sitraukiu, prisiminusi, kaip mama vilko miegantį tėvą nuo sofos.
Visą rytą vengiau galvoti apie mamą ir liūdną vakarykštę istorijos
pamoką. Mano tėvas taip pat vis dar miega - trumpas motinos ap­
silankymas tikriausiai išsunkė ir jį.
- Ne, - per miegus sumurma jis.
- Jei nesikelsi, pas tavo tėtį važiuosiu viena, - tariu, aūdamasi
lygiapadžius batelius. Jų turiu galybę, bet labiausiai man patinka
smėlio spalvos nertieji. Hardinas juos vadina „bjauriais moka­
sinais“, bet man patinka patogūs batai.
Jis garsiai atsidūsta ir, apsivertęs ant pilvo, pasiremia alkū­
nėmis. Kai atsigręžia į mane, jo akys vis dar užmerktos.
- Ne, nevažiuosi.
Taip ir maniau, kad tokia mintis jam nepatiks - kaip tik todėl
pasinaudojau ja, kad ištempčiau jo sėdynę iš lovos.
- Tuomet kelkis. Aš jau išsimaudžiau ir susiruošiau, - inkščiu.
Nekantrauju nuvažiuoti į Lendono namus ir pamatyti jį, Keną ir
Karen. Atrodo, kad ištisi amžiai prabėgo nuo tada, kai paskutinj
kartą mačiau tą malonią moterį su braškėmis išmarginta pri­
juoste, - ją ji retai padeda į šalį.
- Po velnių, - raukosi Hardinas, pramerkęs vieną akį. Už­
gniaužiu juoką iš tingios jo veido išraiškos. Aš taip pat pavargusi
ir fiziškai, ir psichiškai, tačiau mintis apie tai, kad dieną praleisime
kažkur kitur, ne šiame bute, sukelia nelauktos energijos pliūpsnį.
- Pirmiausia ateik čia.
Atmerkęs kitą akį, jis ištiesia rankas į mane. Vos tik atsiduriu
lovoje šalia, jis užsirita ant manęs visu svoriu ir apglėbia savo
šiluma. Jis tyčia klubais spaudžiasi prie manęs tol, kol patogiai įsi­
taiso man tarp šlaunų, o rytinė jo erekcija verčia vaizduotę kurti
malonius scenarijus.
- Labas rytas, - staiga jis nubudęs ir budrus, todėl nesusilaikau
nenusijuokusi. Jis dar kartą tingiai apsuka klubus ratu, tik šįkart
aš pamėginu išsivaduoti. Abu nusijuokiame, tačiau jis netrunka
manęs nutildyti, prispaudęs savo lūpas prie manųjų. Jo liežuvis
sukasi aplink manąjį, švelniai glamonėdamas, atskleisdamas prie­
šingus ketinimus nei staigūs klubų judesiai.
- Ar tu užsikimšus? - tyliai klausia jis, vis dar mane bučiuo­
damas. Jo rankos jau rado mano krūtinę, o širdis daužosi taip
garsiai, kad vos girdžiu jo šnabždesius.
- Taip, - linkteliu ir susigūžiu išgirdusi tą bjaurų apibūdinimą,
prie kurio jau pripratau. Jis atsitraukia, akimis lėtai apžiūrinė­
damas mano veidą, liežuviu drėkindamas apatinę lūpą.
Koridoriuje pasigirsta darinėjamos virtuvės spintelių durelės,
ilgas atsiraugėjimas ir ant grindų nukritusių puodų bei keptuvių
žvangesys.
- Žavumėlis, - Hardinas varto akis. - Ką gi, planavau tave iš-
dulkint prieš išvažiuojant, bet kad jau ponas Vieversys atsibudo...
Nusiritęs nuo manęs, jis atsistoja ir susisupa į antklodę.
- Aš greitai nusiprausiu, - sako raukydamasis.
Hardinas grįžta greičiau nei po penkių minučių, kai baigiu
kamšyti paklodės kampus. Jo kūną dengia tik klubus juosiantis
baltas rankšluostis. Kol jis komodoje ieško savo įprastų juodų
 marškinėlių, prisiverčiu atplėšti akis nuo įspūdingo, tatuiruoto jo
kūno. Apsivilkęs marškinėlius, jis užsitempia trumpikes.
- Vakar vakaras buvo tikras košmaras, - Segdamasis džinsus,
apžiūrinėja apdaužytus krumplius.
- Tikrai, - atsidūstu, vengdama bet kokių tolesnių su mano
tėvais susijusių diskusijų.
- Važiuojam, - pasičiupęs raktelius ir telefoną nuo komodos,
susigrūda juos į kišenes. - Na? - nekantriai paragina, kai aki­
mirksniu nepašoku ant kojų. Kur dingo tas linksmai nusiteikęs
Hardinas? Jei niūri jo nuotaika užsitęs, nuojauta man kužda, kad
šiandiena bus ne ką geresnė už vakar vakarą.
Netarusi nė žodžio, nuseku jį pro duris į koridorių. Vonios
kambario durys uždarytos, o už jų girdėti tyškantis vanduo. Ne­
noriu laukti, kol tėvas išsimaudys, bet nenoriu išvažiuoti nepra­
nešusi ir neįsitikinusi, kad jam nieko nereikia. Ką jis čia veikia, kai
lieka vienas? Ar jo mintys visą dieną sukasi apie narkotikus? Ar kas
nors atvažiuoja jo aplankyti?
Išpurtau pastarąją mintį iš galvos. Jeigu jis atsivestų prastos
kompanijos, Hardinas jau būtų išsiaiškinęs, ir mano tėvo čia nė
kvapo nebebūtų.

Hardinas pratyli viską kelią į Keno su Karen namus. Tikiu, kad

šiandiena netaps vienu dideliu nusivylimu tik todėl, kad jo ranka
ramiai guli man ant šlaunies, kol akimis jis seka kelią.
Atvažiavus Hardinas, kaip visuomet, užeina nepasibeldęs. Na­
muose tvyro saldus klevų sirupo aromatas, kurį nusekame tiesiai
į virtuvę. Karen stovi prie viryklės su plaktuvu vienoje rankoje, o
kita kalbėdama mojuoja ore. Prie baro sėdi nepažįstama jauna mo­
teris. Prieš jai atsigręžiant, pastebiu tik ilgus, rudus plaukus. Karen
pasisuka į mudu.
- Tesa, Hardinai! - iš džiaugsmo kone suspinga Karen ir, at­
sargiai padėjusi plaktuvą ant spintelės, apsiveja mane rankomis. -
Kaip seniai matėmės! - taria ji atsitraukusi ir dar kartą apkabina.
Po vakarykščio fiasko man labai reikėjo tokio šilto sutikimo.
- Praėjo tik trys savaitės, Karen, - atžariai sako Hardinas.
 Jos šypsena šiek tiek nublanksta. Ji užsikiša plaukų sruogą už
ausies.
Jai per petį žvilgteliu į visus ant spintelės sustatytus kepinius.
- Ką čia kepate? - paklausiu, norėdama atitraukti jos dėmesį
nuo rūgščios posūnio nuotaikos.
- Sausainius su klevų sirupu, keksiukus su klevų sirupu, pyragą
su klevų sirupu ir bandeles su klevų sirupu, - Karen nusiveda mane
tolyn, tuo tarpu Hardinas lieka stovėti vietoje susiraukęs.
Nekreipdama į jį dėmesio, žvilgteliu į merginą, nežinodama,
kaip prisistatyti.
- Ak! - aikteli Karen. - Atleiskite, reikėjo jus iškart supažin­
dinti, - ji pamoja į merginą. - Čia - Sofija, jos tėvai yra mūsų kai­
mynai.
Sofija nusišypso ir ištiesia man ranką.
- Malonu susipažinti, - taria. Ji atrodo patraukli, nepaprastai
patraukli. Jos akys švyti, o šypsena šildo. Ji už mane vyresnė, bet
nemanau, kad jai daugiau dvidešimt penkeri.
- Mano vardas Tesa, aš Lendono draugė, - atsakau.
Hardinas man už nugaros kosteli, akivaizdžiai nepatenkintas
mano žodžių pasirinkimu. Spėju, kad Sofija pažįsta Lendoną, o ka­
dangi mudu su Hardinu... Na, šįryt atrodo kur kas paprasčiau pri­
sistatyti kaip Lendono draugė.
- Man dar neteko susipažinti su Lendonu, - taria Sofija.
Švelnus ir malonus jos balsas kaipmat pelno mano simpatiją.
- Tikrai? - buvau įsitikinusi, kad jų šeimos pažįstamos, mat
gyvena vienoje gatvėje.
- Sofija ką tik baigė Amerikos kulinarijos institutą Niujorke, -
už ją pasigiria Karen, o Sofija šypsosi. Negaliu jos kaltinti - jei
pati ką tik būčiau gavusi diplomą prestižiškiausiame kulinarijos
institute visoje šalyje, ir pati leisčiau žmonėms girtis už mane.
Žinoma, jei pati to nedaryčiau pirmai progai pasitaikius.
- Atvažiavau aplankyti šeimos ir gatvėje sutikau Karen... Per­
kančią sirupo, - išsišiepia ji, nužvelginėdama milžinišką kiekį ska­
nėstų su klevų sirupu.
 - A, o čia Hardinas, - tariu, norėdama į pokalbį įtraukti kampe
besiraukantį savo vaikiną.
- M alonu susipažinti, - nusišypso ji.
- Aha, - burbteli Hardinas nė nežvilgtelėjęs į vargšę merginą.
Man belieka gūžtelėti pečiais ir užjaučiamai nusišypsoti.
- O kur Lendonas? - atsigręžiu į Karen.
Prieš atsakydama ji žybteli akimis į Hardiną.
- Jis viršuje... Sakė, kad nekaip jaučiasi, - atsako. Man susuka
pilvą. Esu tikra, mano geriausiam draugui kažkas negerai.
- Einu į viršų, - pareiškia Hardinas ir nusisuka eiti.
- Palauk, aš nueisiu, - pasisiūlau. Jei Lendonui kažkas negerai,
tuomet jam mažiausiai reikia Hardino pašaipų.
- Ne, - Hardinas papurto galvą, - aš nueisiu. Suvalgyk porą
blynų su sirupu ar dar ko nors, - burbteli jis ir nulekia į viršų, per­
žengdamas kas antrą pakopą. Man nė nebuvo progos papriešta­
rauti.
Karen su Sofija nuseka jį žvilgsniais.
- Hardinas yra Keno sūnus, - paaiškina Karen. Nepaisant
niūrios Hardino nuotaikos, ji visuomet išdidžiai šypsosi apie jį kal­
bėdama.
Sofija supratingai linkteli.
- Jis mielas, - sumeluoja, ir visos trys prapliumpame kvatotis.
 Keturiasdešimt šeštas skyrius

HARDINAS

Mūsų abiejų laimei, Lendonas nežaidžia su savim, kai atidarau jo

miegamojo duris. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis sėdi krėsle prie sienos
su vadovėliu rankose.
- Ką tu čia veiki? - klausia jis kimiu balsu.
- Žinojai, kad atvažiuosim.
Leidžiu sau atsisėst ant lovos.
- Turėjau galvoje mano kambarį, - patikslina.
Nusprendžiu nieko neatsakyt. Tiesa ta, kad nežinau, ko atsibel-
džiau į jo kambarį. Mažiausiai norėjau likt apačioj su trim cypau-
jančiom moterim.
- Atrodai sumautai, - sakau.
- Ačiū, - jis nuleidžia akis atgal į vadovėlį.
- Kas tau yra? Ko čia sėdi vienas susiraukęs?
Apsižvalgau paprastai blizgančiam jo kambary, kuris šiuo
metu atrodo sujauktas. Pagal mano standartus čia viskas gerai, bet
ne pagal Lendono ir Tesos.
- Aš nesusiraukęs.
- Jei kas nors negerai, pasakyk. Man puikiai sekasi, žinai, rū­
pintis žmonėm, - sakau vildamasis, kad humoras kažkuo padės.
Jis garsiai užverčia knygą ir pasižiūri į mane.
- Kodėl turėčiau tau ką nors sakyti? Kad galėtum iš manęs pa­
sijuokti?
- Ne, nesijuokčiau, - atsakau. Tikriausiai juokčiaus. Atvirai
pasakius, norėjau, kad jis pasiskųstų man apie kokį prastą pažymį,
 kad galėčiau išliet ant jo savo susierzinimą, bet dabar, kai jis čia,
priešais mane, visai nusiminęs, iš jo šaipytis nebeatrodo taip smagu
kaip anksčiau.
- Papasakok, kas yra. Gal aš galėsiu padėt, - pasisiūlau. Pats
nesuprantu, ko čia prišnekėjau. Abu žinom, kad net nežinau, ką
reiškia padėt kitiems. Tereikia prisimint, kokiu košmaru virto
vakar vakaras. O Ričardo žodžiai mane graužė visą rytą.
- Padėti man? - išsižioja Lendonas, akivaizdžiai mano pa­
siūlymą priimdamas atsargiai.
- Gerai jau, liaukis, neversk manęs to iš tavęs išmušt.
Išsitiesiu ant jo lovos ir pradedu apžiūrinėt ventiliatoriaus ant
lubų mentes trokšdamas, kad greičiau ateitų vasara ir galėčiau
pajust, kaip jis vėsina.
Išgirstu jį tyliai sukikenant ir padedant knygą ant stalo.
- Mudu su Dakota išsiskyrėme, - tyliai prisipažįsta Lendonas.
Staigiai atsisėdu.
- Ką? - šitai iš jo išgirst tikėjausi mažiausiai.
- Taip, stengiausi išgelbėti mūsų santykius... - jis susiraukia, o
akys apsiblausia.
Jeigu jis pradės žliumbt, aš iš čia dingstu.
- A... - žagteliu ir nusigręžiu.
- Manau, kad ji jau kurį laiką norėjo viską baigti.
Vėl dėbteliu į jį, stengdamasis nesusikoncentruot į liūdną veido
išraišką. Jis tikrai atrodo panašus į šunytį, ypač dabar. Man šu­
niukai nepatinka, na, gal išskyrus šitą... Netikėtai pajuntu kilusį
stiprų priešiškumą tai garbanotai merginai.
- Kodėl taip manai? - klausiu.
- Nežinau, - gūžteli jis. - Ji tiesiai šviesiai nepasakė, kad nori
skirtis... Tik kad... Pastaruoju metu ji buvo tokia užsiėmusi ir
niekada man nebepaskambindavo. Atrodo, kad juo realesnis tapo
mano persikėlimas į Niujorką, tuo labiau ji nuo manęs tolo.
- Ji tikriausiai dulkinasi su kitu, - išberiu, o jis krūpteli.
- Ne! Ji ne tokia, - stoja jos gint.
 Gal ir nereikėjo to sakyt.
- Nepyk, - gūžteliu.
- Ji nėra viena iš tų merginų, - aiškina man.
Tesa irgi nebuvo, bet priverčiau ją virpėt ir dejuot, kol ji dar
buvo su Nojum... Nors visų labui šitą faktą pasilaikiau sau.
- Gerai, - pritariu jam.
- Mudu susitikinėjome taip ilgai, kad nė nebeatsimenu, koks
gyvenimas buvo prieš ją, - nuo siaubingai liūdno jo balso man su­
spaudžia krūtinę. Keistas jausmas.
- Žinau, ką nori pasakyt, - tariu. Gyvenimas prieš Tesą buvo
nulis, tik girti prisiminimai ir tamsa. Lygiai toks pat jis vėl taptų
be jos.
- Taip, bet tau bent jau neteks sužinoti, koks gyvenimas bus po
jos. Neįsivaizduoju, kas galėtų judu išskirti... Kol kas niekam ne­
pavyko, - sako Lendonas taip, lyg tai būtų pats akivaizdžiausias at­
sakymas. Gal jam tai ir yra akivaizdu - gaila, kad aš taip nemanau.
- Tai kas dabar? Ar vis dar važiuosi į Niujorką? Planavai išva­
žiuot po... Dviejų savaičių?
- Taip, ir dabar nebežinau. Tiek daug mokiausi, kad pakliūčiau
į Niujorko universitetą, jau užsirašiau į vasaros programą ir visa
kita. Atrodo, kad būtų kvaila nevažiuoti, bet nėra jokio tikslo ir va­
žiuoti , - pirštais jis suka ratus ant smilkinių. - Nežinau, ką daryti.
- Neturėtum važiuot, - sakau. - Bus žiauriai nejauku.
- Niujorkas - didelis miestas, mudu tikriausiai niekada nesusi­
tiktume. Be to, mes liksime draugai.
- Aišku, visas tas „draugų“ reikalas, - nesusilaikau nevartęs
akių. - Kodėl nesakei Tesai, kas vyksta? - klausiu. Dėl jo jai širdis
plyš iš skausmo.
- Tesai rūpesčių gana ir be manųjų. Nenoriu, kad dėl manęs ji
suktų galvą.
- Vadinasi, nenori, kad ir aš jai ką nors sakyčiau? - kaltės per­
kreiptas jo veidas atsako už jį.
- Tik kurį laiką, kol ji išspręs savo sunkumus. Pastaruoju metu
ji tokia įsitempusi, kad baiminuosi ją vieną dieną palūšiant.
 Mane šiek tiek erzina jo jaučiamas nerimas dėl mano mer­
ginos, bet nusprendžiu prikąst liežuvį ir nieko nesakyt.
- Ji man už tai kailį nudirs, juk žinai? - atsidūstu. Bet ir aš ne­
noriu jai nieko sakyt. Jis teisus, jai pakanka rūpesčių, kurių devy­
niasdešimt procentų kilo dėl mano kaltės.
- Yra dar šis tas... - pradeda jis.
Aišku, kad yra.
- Tai dėl mano mamos. Ji... - jį staiga nutildo tylus beldimas.
- Lendonai? Hardinai? - už medinių durų pasigirsta Tesos
balsas.
- Užeik, - šūkteli Lendonas, žvilgsniu melsdamas tesėt pažadą
nieko Tesai nesakyt apie jo išsiskyrimą.
- Žinau, žinau, - patikinu jį, kai atsidaro durys ir užeina Tesa.
Paskui ją atskrieja sodrus sirupo kvapas.
- Karen nori, kad paragautumėte šitų, - ant stalo ji padeda
lėkštę, pasižiūri į mane, tada šypsodamasi staigiai nusigręžia į
Lendoną. - Pirmiausia paragaukite pyrago. Sofija išmokė, kaip tai­
syklingai aptepti jį glajumi... Matai tas mažytes gėlytes? - smulkiu
piršteliu ji parodo į glajaus gumulus ant rusvos plutos. - Ji mus
išmokė jas padaryti. Ji tokia miela.
- Kas? - kilstelėjęs antakį klausia Lendonas.
- Sofija. Ji ką tik išėjo atgal į savo tėvų namus gatvės gale. Tavo
mama tikriausiai išspaudė iš jos visas kepimo paslaptis, - šyp­
sodamasi Tesa atsikanda pyrago. Taip ir maniau, kad ta mergina
jai patiks. Akimirksniu supratau, kad visos trys kaipmat pradės
cypaut, todėl teko nešt skudurus iš virtuvės.
- A, - gūžteli Lendonas ir pasičiumpa pyrago gabaliuką. Tesa
rūpestingai ištiesia lėkštę man, bet aš atsisakau, purtydamas galvą.
Jos pečiai nusvyra, bet ji nieko nesako.
- Gerai jau, suvalgysiu vieną, - burbteliu, tenorėdamas, kad
rūškana jos veido išraiška išnyktų. Visą rytą elgiausi bjauriai. Ji
pralinksmėja ir paduoda man pyrago gabaliuką. Tai, ką ji vadina
gėlėm, man panašiau į snarglių gumulus. - Leisk atspėsiu - šitą
darei tu, - paerzinu ir, timptelėjęs už riešo, pasisodinu ant kelių.
 - Aš dar tik mokiausi! - ginasi ji, išdidžiai pakėlusi smakrą.
Akivaizdu, kad netikėtas mano nuotaikos pasikeitimas ją nu­
stebino. Atvirai pasakius, aš ir pats sutrikęs.
- Aišku, mažute, - išsišiepiu, o ji nuspriegia trupinį glajaus
man ant marškinėlių.
- Aš nesu kulinarė, supratai? - susiraukia.
Pasižiūriu į Lendoną, kuris pilna burna kekso stebeilija į
grindis. Pirštu nubraukiu glajų nuo drabužių ir, Tesai nespėjus
manęs sulaikyt, brūkšteliu jį jai ant nosies.
- Hardinai! - ji mėgina jį nusivalyt, bet aš pagaunu jos rankas,
o kepiniai krinta ant grindų.
- Ei, liaukitės! - Lendonas purto galvą. - Mano kambarys ir
taip sujauktas!
Nekreipdamas į jį dėmesio, nulaižau geltoną glajų nuo su­
rauktos Tesos nosies.
- Padėsiu tau susitvarkyti! - juokiasi ji, kai liežuviu perbraukiu
jos skruostą.
- Žinai, jau ilgiuosi tų dienų, kai mano akivaizdoje jos net
už rankos nepaimdavai, - skundžiasi Lendonas. Pasilenkęs ima
rankiot trupinius nuo grindų.
Aš tai jau tikrai tų dienų nepasiilgau. Tikiuosi, Tesa taip pat.

- Hardinai, ar pyragas su klevų sirupu buvo skanus? - klausia

Karen, iš orkaitės traukdama kumpį ir dėdama ant pjaustymo lentos.
- Visai nieko, - gūžteliu pečiais ir atsisėdu prie stalo. Kai Tesa
piktai dėbteli į mane, pasitaisau: - Jie buvo skanūs, - tariu, trokš­
damas užsitarnaut savo merginos šypseną. Pagaliau įsikaliau į
galvą, kad ją šypsotis priverčia menkiausios smulkmenos. Žiauriai
keista, bet tai veikia, tad kodėl ne.
Tėvas atsigręžia į mane.
- Kaip sekasi ruošti baigiamąjį darbą? - klausia ir gurkšteli
vandens. Jis atrodo kur kas geriau, nei kai mačiau jį kabinete pra­
ėjusią savaitę.
 - Gerai, jau baigiau. Bet ceremonijoj nedalyvausiu, prisimeni? -
žinau, jis prisimena, bet esu tikras, tikėjosi, kad persigalvosiu.
- Kaip tai nedalyvausi ceremonijoje? - įsiterpia Tesa. Karen
liaujasi pjausčiusi kumpį ir pasižiūri į mus.
Po velnių.
- Neisiu į oficialiąją dalį. Diplomą man atsiųs paštu, - griežtai
atsakau. Neleisiu, kad šis pokalbis pavirstų projektu „sutryptom
Hardiną ir priverskim persigalvot“.
- Kodėl ne? - klausia Tesa. Mano tėvas dėl to atrodo paten­
kintas. Tas niekšas pats viską suplanavo, esu įsitikinęs.
- Nes nenoriu, - pasižiūriu į Lendoną, laukdamas palaikymo,
bet jis vengia mano žvilgsnio. Tiek to mūsų broliškumo - aki­
vaizdu, kad jis grįžo į Tesos pusę. - Gali manęs nespaust, į cere­
moniją neisiu ir nežadu persigalvot, - atkertu jai taip, kad girdėtų
visi ir nebūtų jokių nesusipratimų dėl mano sprendimo.
- Pasikalbėsime apie tai vėliau, - paraudusiais skruostais pa­
grasina ji.
Aišku, Tesa, aišku.
Didžiuodamasi savo kūriniu, Karen atneša ir patiekia kumpį
ant padėklo. Tikriausiai pasididžiavimas ne be priežasties - kvepia
tikrai gardžiai. Kažin ar ir kumpį ji pagardino klevų sirupu?
- Tavo mama sakė, kad nusprendei vykti į Angliją, - taria
tėvas. Neatrodo, kad apie tai kalbėt Karen akivaizdoj jam būtų ne­
jauku. Tikriausiai kartu jie išbuvo pakankamai ilgai, kad pokalbiai
apie mano mamą nebebūtų nemalonūs.
- Taip, - atsakau vienu žodžiu ir įsimetu kumpio kąsnį į burną
parodydamas, kad užstalės pokalbiai manęs daugiau nedomina.
- Tesa, tu taip pat važiuoji, ar ne? - klausia jis.
- Taip, dar turiu pabaigti susitvarkyti dokumentus, bet va­
žiuoju.
Šypsena jos veide šiek tiek sumažina mano susierzinimą.
- Tai bus neišdildoma patirtis. Žinau, sakei man, kaip tau pa­
tinka Anglija. Nenorėčiau išsklaidyti tavo iliuzijų, tačiau šiuolaikinis
Londonas ne visai toks, apie kokį rašoma tavo romanuose, - jis jai
nusišypso, o ji nusijuokia.
- Dėkoju už įspėjimą. Turėsiu galvoje, kad Dikenso Londono
rūkas iš tiesų buvo tik smogas.
Tesa kur kas geriau nei aš pritampa naujoj mano tėvo šeimoj.
Jeigu ne ji, nė su vienu iš jų nesikalbėčiau.
- Tegu Hardinas nusiveža tave į Čotoną, kur gyvena Triša. Jis
yra vos už poros valandų kelio nuo Hampstedo, - pasiūlo tėvas.
Aš ir pats planavau ją ten nusivežu labai ačiū.
- Būtų nuostabu, - Tesa atsigręžia į mane. Nuleidusi ranką po
stalu, ji spusteli mano šlaunį. Žinau, ji nori, kad per vakarienę elg­
čiausi deramai, bet tėvas reikalų nepalengvina. - Esu nemažai gir­
dėjusi apie Hampstedą, - prideda ji.
- Per visus šiuos metus jis gerokai pasikeitė. Tai nebe tylus,
mažas kaimelis, koks buvo, kai ten gyvenau. Nekilnojamojo turto
kainos šoktelėjo į padebesius, - pasakoja jis. Lyg jai nebūtų nu­
sispjaut į nekilnojamojo turto kainas mano gimtajam mieste. -
Miestas iš tiesų įdomus. Kiek laiko ketinate viešėti? - klausia.
- Tris dienas, - Tesa atsako už mus abu. Nežadu jos vežtis
niekur daugiau, išskyrus Čotoną. Ketinu niekur jos neišleist, kad
joks mano praeities šešėlis nesugadintų savaitgalio.
- Pagalvojau... - tėvas prispaudžia medžiaginę servetėlę prie
lūpų. - Šį rytą paskambinau į keletą vietų ir manau, kad radau labai
neblogą įstaigą tavo tėčiui.
Šakutė iš Tesos rankos iškrinta, skardžiai trinktelėdama į
lėkštę. Visi trys - Lendonas, Karen ir mano tėvas - sužiūra į ją,
laukdami atsakymo.
- Ką? - nutraukiu tylą, kad jai nereiktų to daryt.
- Radau puikią gydymo įstaigą. Jie siūlo trijų mėnesių pro­
gramą besigydantiems...
Tesa šalia manęs suinkščia. Garsas toks tylus, kad daugiau
niekas neišgirsta, bet jis nukrečia visą mano kūną. Kaip jis drįsta
užsimint jai apie šitą mėšlą žiūrovų akivaizdoj prie vakarienės
stalo!
 - ...Geriausia Vašingtone, bet jei nori, galime pasidairyti kitų, -
jo balsas švelnus, jame negirdžiu smerkimo, bet jos skruostai nu­
rausta iš gėdos, o man kyla noras nusukt tėvui galvą.
- Dabar ne laikas apie tai kalbėt, - perspėju jį.
Išgirdusi šiurkštų mano toną, Tesa krūpteli.
- Hardinai, viskas gerai, - jos akys suranda manąsias. - Tai pa­
prasčiausiai netikėta, - mandagiai sako ji.
- Ne, Tesa, negerai, - atsigręžiu į Keną. - Kas tau apskritai
sakė, kad jos tėvas narkomanas?
Tesa dar kartą krūpteli. Galėčiau visas lėkštes šituose namuose
išdaužyt už tai, kad jis apie tai prasižiojo.
- Mudu su Lendonu vakar apie tai kalbėjomės ir abu manom,
kad būtų protinga aptarti reabilitacijos planą su Tesa. Nuo svaigalų
priklausomiems žmonėms yra itin sunku išsikapstyti vieniems, -
sako jis.
- Tu viską apie tai žinai, tiesa? - spjaunu nespėjęs savo žodžių
apgalvot.
Mano pasisakymas nepaveikia tėvo taip, kaip tikėjausi - jis ramiai
tęsia po trumpos pauzės. Žvilgteliu į jo žmoną liūdnomis akimis.
- Taip, kadangi esu besigydantis alkoholikas, nemažai apie tai
žinau, - atsako jis.
- Kiek tai kainuoja? - klausiu. Uždirbu pakankamai, kad iš­
laikyčiau save ir Tesą, bet reabilitacija? Tos skylės kainuoja krūvas
pinigų.
- Aš padengčiau išlaidas, - ramiai atsako mano tėvas.
- Tai jau ne, po velnių, - mėginu pakilt nuo stalo, bet Tesa
laiko tvirtai suspaudus mano ranką. Atsisėdu atgal į vietą. - Tu už
nieką nemokėsi.
- Hardinai, aš su džiaugsmu sumokėčiau.
- Galbūt judviem derėtų tai aptarti kitame kambaryje, - pa­
siūlo Lendonas.
Iš tiesų jis nori pasakyt: „Neaptarinėkit šito Tesos akivaizdoj.“
Ji paleidžia mano ranką, ir abu su tėvu atsistojam vienu metu. Tesa
nepakelia akių nuo lėkštės, o mes išeinam į svetainę.
 - Atleisk, - išgirstu sakant Lendoną, prieš priremdamas tėvą
prie sienos. Kas akimirką siuntu vis labiau - jaučiu, kaip pyktis už­
gožia viską.
Tėvas atstumia mane stipriau, nei tikėjausi.
- Kodėl negalėjai apie tai pasakyt man, prieš sviesdamas tai jai
į veidą prie prakeikto vakarienės stalo visų akivaizdoj! - rėkiu ant
jo, stipriai spausdamas kumščius prie šonų.
- Manau, kad Tesa turi teisę išsakyti savo nuomonę šiuo
klausimu, o tu, kaip ir tikėjausi, nepritari, kad už tai sumokėčiau, -
priešingai nei mano, jo balsas ramus. Žiauriai siuntu, mano kraujas
tiesiog verda. Prisimenu visus tuos kartus, kai įsiutęs išlėkiau iš
Skotų rezidencijos vidury vakarienės. Galima tai vadint tradicija.
- Tu teisus, po velnių, aš nepritariu. Tau nėra reikalo prieš mus
mosuot savo turtais. Mums jų nereikia.
- Visai ne to siekiu. Paprasčiausiai noriu padėti, kaip tik galiu.
- Ir kaip tu man padėsi, išsiuntęs nevykėlį jos tėtušį į sana­
toriją? - klausiu, nors atsakymą jau žinau.
Jis atsidūsta.
- Nes jeigu jis jausis gerai, tuomet gerai jausis ir ji. O ji yra vie­
nintelis būdas tau padėti. Tu tai žinai taip pat puikiai, kaip ir aš.
Giliai atsidūstu ir nebemėginu ginčytis, nes žinau, kad šįkart
jis teisus. Man tik reikia kelių minučių nusiramint ir pradėt blaiviai
mąstyt.
 Keturiasdešimt septintas skyrius

TESA

Atsikvepiu, išvydusi, kad nei Hardinas, nei Kenas į valgomąjį ne­

grįžo sukruvinta nosimi ar su mėlyne paakyje.
Atsisėdęs prie stalo ir užsidengęs kelius servetėle, Kenas taria:
- Dar kartą atsiprašau, kad užsiminiau apie tai prie stalo. Tai
buvo nedovanotina.
- Viskas gerai, tikrai. Nuoširdžiai vertinu jūsų pasiūlymą, -
priverčiu save nusišypsoti. Iš tiesų vertinu Keno rūpestį, tačiau jis
pernelyg dosnus, kad priimčiau.
- Pasikalbėsim apie tai vėliau, - man į ausį sušnabžda Har­
dinas.
Aš linkteliu, o Karen atsistoja nukraustyti stalo. Aš beveik ne­
paliečiau savo valgio. Išgirdusi apie tėvo... Problemą... Netekau
apetito.
Hardinas prisitraukia mano kėdę arčiau savosios.
- Bent jau deserto paragauk.
Tačiau man ir vėl pradėjo mausti pilvą. Vaistai nuo skausmo
liovėsi veikę, todėl galvos bei pilvo diegliai dar paaštrėjo.
- Pasistengsiu, - atsakau.
Karen atneša padėklą su kalnu klevų sirupo skonio skanėstų.
Aš pasiimu keksiuką, o Hardinas, apžiūrinėdamas dailias glajaus
gėles, - pyrago gabaliuką.
- Šitą padariau aš, - sumeluoju.
Purtydamas galvą, jis nusišypso.
 - Gaila, kad turim e išvažiuoti, - tariu, pam ačiusi Hardiną žvilg­
telint į laikrodį. Stengiuosi negalvoti apie Keno dovanotą laikrodį,
kurį jis atidavė už m ano tėvo skolą prekeiviui narkotikais. Ar jam
tikrai būtų geriausia pradėti reabilitacijų? Kažin ar jis apskritai
priim tų pasiūlymų?
- Tu pati susikrovei daiktus ir išlėkei į Sietlą, - burbteli jis.
- Turiu galvoje iš čia, šį vakarą, - patikslinu, vildamasi, kad jis
susipras.
- O ne... Aš čia neliksiu.
- Bet aš noriu, - susiraukiu.
- Tesa, mes važiuosim namo... Į m ano butą, kur laukia tavo
tėvas.
Būtent todėl ir nenoriu ten grįžti. Man reikia laiko pagalvoti,
atsikvėpti, o šie namai, net Kenui prie stalo pam inėjus reabilitaciją,
tam puikiai tinka. Skotų rezidenciją visuom et laikiau tam tikru
prieglobsčiu. Dievinu šiuos namus, o bute nuo pat atvykimo vakar
buvo tikra kankynė.
- Gerai, - knebinėju keksiuko kraštą.
- Gerai jau, galim likt, - galiausiai kapituliavęs atsidūsta Har-
dinas.
Taip ir maniau, kad gausiu, ko noriu.
Per likusią vakaro dalį prie stalo nejauki atmosfera prasi­
sklaido. Lendonas buvo pernelyg tylus, todėl ketinu paklausti, kas
atsitiko, kai tik baigsiu talkinti Karen tvarkytis virtuvėje.
- Man tavęs šiuose nam uose labai trūko, - taria Karen ir užda­
riusi indaplovę atsigręžia į mane su rankšluosčiu rankose.
- O aš pasiilgau čia lankytis, - parim stu į stalviršį.
- Džiaugiuosi tai girdėdama. Tu man tapai lyg dukra. Noriu,
kad tai žinotum, - apatinė Karen lūpa suvirpa, o akys sublizga ryš­
kioje virtuvės šviesoje.
- Ar jums viskas gerai? - klausiu, prisiartinusi prie moters,
kurią nuoširdžiai pamilau.
- Taip, - nusišypso ji. - Atleisk, pastaruoju metu tapau per­
nelyg jautri.
 Nė akimirkai neprabėgus, ji susikaupia ir vėl tampa pažįstama
Karen su drąsinančia šypsena.
- Pasiruošusi eit miegot? - Hardinas užeina į virtuvę ir pa­
keliui manęs link pasičiumpa dar vieną pyrago gabaliuką. Taip ir
maniau, kad jie jam patiks labiau, nei tai parodo.
- Eikite, man viskas gerai, - Karen mane apkabina ir švelniai
pabučiuoja į skruostą. Suėmęs mano ranką, Hardinas kone per jėgą
išsitempia mane iš virtuvės.
Lipdama laiptais į antrą aukštą, atsidūstu. Kažkodėl neap­
leidžia bloga nuojauta.
- Aš dėl jos nerimauju. Ir dėl Lendono, - tariu.
- Esu tikras, kad jiems viskas gerai, - atsako Hardinas, kori­
dorium vesdamasis mane savo miegamojo durų link. Lendono kam­
bario durys uždarytos, o po jomis nematyti šviesos. - Jis jau miega.
Užėjus į Hardino miegamąjį, akimirksniu užplūsta pažįstami
jausmai. Pastebiu naują stalą ir kėdę, kurie pakeitė Hardino su­
laužytus baldus, kai paskutinį kartą čia lankėsi. Po to karto esu čia
buvusi, bet nekreipiau į juos dėmesio. Dabar, kai aš vėl čia, noriu
įsiminti kiekvieną detalę.
- Ką? - Hardino balsas nutraukia mintis ir šiek tiek išgąsdina.
- Mane tik užplūdo prisiminimai, - atsakau, aūdamasi batus.
Apsižvalgiusi kambaryje, prisimenu, kai čia nakvojome pirmą kartą.
- Sakai, prisiminimai? - išsišiepia jis. Nusivilkęs savo marš­
kinėlius ir švystelėjęs man, jis nugramzdina mane dar giliau į
praeitį. - Gal norėtum pasidalyt? - paskubomis nusimovęs džinsus,
netvarkingai numeta ant ant grindų.
- Na... - kai jis iškelia rankas į viršų rąžydamasis, leidžiu sau
akimirką nerūpestingai pasigrožėti jo tatuiruotu kūnu. - Galvojau
apie pirmą kartą, kai čia su tavim nakvojau.
Tai buvo ir Hardino pirmoji nakvynė šiuose namuose.
- Ir ką?
- Nieko konkretaus, - gūžteliu, rengdamasi, jam atidžiai
stebint. Prieš apsivilkdama juodus jo marškinėlius, tvarkingai su-
lankstau savo džinsus ir palaidinę.
 - Nusisek liemenėlę, - Hardinas kilsteli antakį. Jo tonas
griežtas, o žalios akys švyti.
Paklustu ir atsigulu į lovą šalia jo.
- Dabar papasakok man, apie ką galvojai.
Apkabinęs per liemenį, jis prisitraukia mane kaip įmanoma
arčiau ir nuleidžia ranką man ant klubų. Jo pirštų galai vedžioja
nėriniuotų kelnaičių juosmenį, priversdami nugarą pašiurpti, o
visą kūną akimirksniu įkaisti.
- Prisiminiau, kaip tą vakarą man paskambino Lendonas, -
pažvelgiu į jį. - Tu vertei šiuos namus aukštyn kojom, - aiškiai
prisiminusi sudaužytą indaują ir į šipulius sukultas porcelianines
lėkštes, susiraukiu.
- Taip, verčiau, - tyliai atsako jis. Kitos rankos, kuri nepiešia
apskritimų ant nuogos odos, pirštais jis pradeda sukioti mano
plaukų sruogą. Jo akys nepaleidžia manųjų.
- Aš bijojau, - prisipažįstu. - Ne tavęs, o to, ką pasakysi.
Jis susiraukia.
- O aš įrodžiau, kad tavo baimė buvo ne be priežasties.
- Taip, tikriausiai, - atsakau. - Bet už rūsčius savo žodžius at­
silyginai.
Jis sukikena ir galiausiai atitraukia nuo manęs žvilgsnį.
- Taip, tik tam, kad kitą dieną prišnekėčiau dar bjauresnio mėšlo.
Žinau, kur krypsta šis pokalbis. Mėginu atsisėsti, bet jis delnu
prispaudžia mano klubus prie čiužinio.
- Aš jau tada tave mylėjau, - taria, man nespėjus prasižioti.
- Tikrai?
- Taip, tikrai, - linkteli jis ir tvirčiau suspaudžia mano klubus.
- Iš kur žinojai? - tyliai paklausiu. Hardinas yra minėjęs, neva
tą vakarą suprato mane pamilęs, tačiau niekuomet nepasakojo
plačiau. Viliuosi, kad dabar pavyks jį prakalbinti.
- Paprasčiausiai žinojau, ir viskas. Ir jeigu ką, tai žinau, ką čia
darai, - nusišypso jis.
- Ir ką gi aš darau? - priglaudžiu delną jam prie pilvo, už­
dengdama toje vietoje ištatuiruoto drugio kūną.
 - Bandai kišt nosį, kur nereikia.
Apsivyniojęs plaukų sruogą aplink delną, jis švelniai timpteli.
- Maniau, kad pešioti plaukus buvo mano darbas, - sukikenu
iš kvailos savo pastabos, o jis paseka mano pavyzdžiu.
- Taip ir yra.
Jis atitraukia ranką nuo mano plaukų vos akimirkai tik tam,
kad suimtų didelį kuokštą šviesių, išsidraikiusių garbanų. Timpte­
lėjęs pakelia mano galvą ir priverčia pasižiūrėti į jį.
- Nebegaliu ilgiau laukt, - jis nuleidžia galvą ir, nosimi švelniai
braukdamas mano kaklo ir žandikaulio liniją, pasodina lovoje. -
Sujaudinai mane nuo pat ryto, - sušnabžda jis, spausdamas to
įrodymą man tarp šlaunų. Jo kvėpavimas ant mano odos darosi
nebepakeliamas, o nepadorūs žodžiai ir įtemptas žvilgsnis neap­
sakomai jaudina. - Juk tu tuo pasirūpinsi, ar ne? - jis ne prašo, o
greičiau pareiškia.
Kelis kartus timptelėjęs saują mano plaukų, jis priverčia pa­
linksėti galva. Noriu jį pataisyti ir pasakyti, kad iš tiesų tai jis mane
ryte erzino, tačiau netariu nė žodžio. Man patinka, kur visa tai
krypsta. Nieko daugiau nesakęs, Hardinas paleidžia mano plaukus
bei klubus ir atsiklaupia priešais. Šaltais pirštais jis pakelia marški­
nėlių audinį, atidengdamas mano pilvą ir krūtinę. Pirštais godžiai
suima krūtis, o liežuvis prasiskverbia pro lūpas man į burną. Mano
kūnas tuoj pat įkaista. Pastarosios paros įtampa išgaruoja, o Har­
dinas užlieja visus mano pojūčius.
- Atsiremk į galvūgalio lentą, - paliepia, nuvilkdamas marški­
nėlius. Paklūstu ir nusileidžiu tiek, kad pečiais parimčiau į milži­
nišką pilkšvą lentą. Hardinas timpteli žemyn savo apatinius ir, kils­
telėjęs vieną kelį, po to kitą, visiškai apnuogina savo kūną.
- Šiek tiek žemiau, mažute.
Aš pasitaisau, o jis pritariamai linkteli. Klūpsčiomis prisiar­
tinęs, jis įsitaiso priešais mane. Kyšteliu liežuvį, trokšdama juo pa­
liesti jo odą. Atpalaiduoju žandikaulį, o Hardinas suima į delną
savo pasididžiavimą ir lėtai masažuodamas paliečia mano lūpas.
Nykščiu lėtai perbraukia mano apatinę lūpą, o aš praveriu burną ir
jį apžioju. Jis lėtai skverbiasi, slysdamas liežuviu ir mėgaudamasis
kiekvienos akimirkos pojūčiais.
- Velnias, - sudejuoja jis virš manęs. Pakeliu akis - jis įdėmiai
žvelgia į mane. Siūbuodamas klubais pirmyn atgal, viena ranka jis
įsitveria į lentą. - Daugiau, - alsuoja, o aš suspaudžiu jo klubus ir
prisitraukiu dar arčiau. Mėgaudamasi tuo ne mažiau nei jis, burna
apgaubiu jį visą ir lėtai masažuoju liežuviu. Jo oda švelni; tankus
jo alsavimas ir tylus mano vardo šnabždėjimas verčia visą kūną jo
trokšti. Jis nesiliauja kartojęs, kaip jam gera, kaip jis dievina mano
burną.
Jo klubai nesiliauja judėję. Pirmyn atgal, pirmyn atgal.
- Velnias, kaip gera. Pažiūrėk į mane, - meldžia jis.
Suplasnoju jam blakstienomis. Jo antakiai nuleisti, jis pri­
kandęs apatinę lūpą ir neatitraukia akių nuo manęs. Pastebiu, kaip
jo pilvo raumenys įsitempia, ir žinau, kas bus toliau.
Tarsi skaitydamas mano mintis, jis alsuoja:
- Po velnių, aš tuoj baigsiu.
Jis ima judėti greičiau ir stipriau. Suspaudžiu šlaunis, kad su­
mažinčiau įtampą, ir čiulpiu jį energingiau. Nustebindamas mane,
jis atsitraukia nuo mano lūpų ir išsilieja ant nuogos mano krūtinės.
Dar kartą sudejavęs mano vardą, jis išsekęs palinksta ir atremia
kaktą į galvūgalio lentą. Kantriai laukiu, kol jis atgaus kvapą ir at­
sisės šalia.
Mano siaubui, ištiesęs ranką, jis lėtai perbraukia tai, ko pridarė
ant mano odos. Prieš surasdamas mano žvilgsnį, jis tarsi užhipno­
tizuotas spokso į mano krūtinę.
- Visa mano, - jis šelmiškai išsišiepia ir švelniai pabučiuoja
mano praviras lūpas.
- Aš... - neatitraukiu akių nuo lipnios krūtinės.
- Tau patinka, - jis šypsosi, o aš neneigiu. - Tau tinka.
Iš įdėmaus žvilgsnio ant žvilgančios mano odos akivaizdu, kad
jis kalba nuoširdžiai.
- Tu tikras ištvirkėlis, - tesugebu pasakyti.
 - Tikrai? O tu neatsilieki, - jis linkteli j mano krūtinę ir suėmęs
už klubų nusitempia nuo lovos.
Aš sucypiu, o jis delnu uždengia man burną.
_ 5a, juk mums nereikia žiūrovų, kol dulkinsiu tave prie stalo,
ar ne?
 Keturiasdešimt aštuntas skyrius

HARDINAS

Nosį pradeda kutent kavos aromatas, o aš ištiesiu ranką Tesos link

žinodamas, kad ji šalia. Apčiupinėjęs tuščią lovą, atsimerkiu ir ran­
du ant komodos stovinčius du puodelius kavos. Tesa jau kraunasi
daiktus.
- Kiek valandų? - klausiu, vildamasis, kad dar anksti.
- Beveik vidurdienis, - atsako ji.
Velnias, pusę dienos pramiegojau.
- Aš jau sudėjau mūsų daiktus ir papusryčiavau. Netrukus bus
paruošti pietūs, - šypsodamasi praneša. Ji spėjo išsimaudyt ir apsi­
rengt. Ir ji vėl vilki tuos prakeiktus siaurus džinsus.
Prisiverčiu išlipt iš lovos ir stengiuosi ant jos neširst už tai, kad
manęs nepažadino anksčiau.
- Jėga, - atsakau, siekdamas kelnių ant grindų... Tik kad jos jau
nebe ant grindų.
- Štai, - Tesa ištiesia man, žinoma, tvarkingai sulankstytus
džinsus. - Ar viskas gerai? - ji tikriausiai jaučia mano priešiškumą.
- Viskas gerai.
- Hardinai, - nenusileidžia ji. Nieko kito ir nesitikėjau.
- Viskas gerai. Paprasčiausiai savaitgalis prabėgo per greitai.
Jos šypsena ištirpdo mano nuotaiką sukausčiusį ledą.
- Pritariu, - atsako.
Nekenčiu gyvent atskirai. Žiauriai nekenčiu.
- Mums tereikia ištverti iki ketvirtadienio, - sako ji, ban­
dydama sumažint atstumo keliamą naštą.
 - Ką Karen gamina pietums? - pakeičiu temą, - Tikiuosi nieko,
j ką būtų dėta klevų sirupo.
- Ne, jokio sirupo, - nusijuokia Tesa.
J valgomąjį užeinam tuo pat metu kaip Karen, nešina padėklu
sumuštinių. Lendonas sėdi prie stalo nunarinęs nosį. Tesa prisėda
prie jo ir paklausia, kas yra.
- Viskas gerai, aš tik ne kaip jaučiuosi, - atsako jis.
Nebūčiau pagalvojęs, kad išauš diena, kai jis jai pradės meluot.
- Ar esi tuo tikras? Nes elgiesi kažkaip...
- Tesa... - jis ištiesia delną. Prisiekiu, jeigu jie susikibs už
rankų... - Man viskas gerai, - nusišypso jis ir nuleidžia ranką nuo
stalo. Paskubom Suimu jos delnus ir pasidedu ant kelių uždengęs
savaisiais.
Nekreipiu dėmesio į migdančius užstalės pašnekesius. Nė karto
neįsiterpiu, o laikas vežt Tesą atgal į Sietlą ateina per greitai. Dar
kartą suprantu, koks idiotas buvau, kai atsisakiau su ja ten kraus­
tytis.
- Prieš tau išvažiuojant dar pasimatysime, tiesa? - ašarotom
akim Tesa atsisveikindama apkabina Lendoną. Aš nusuku akis.
- Taip, žinoma. Galbūt aš atvažiuosiu tavęs aplankyti, kai grįši
iš vizito pas karalienę? - pajuokauja jis, priversdamas ją nusišypsot.
Vertinu jo pastangas ypač dėl to, kad tai man ji galvą nusuks, suži­
nojusi, kad slėpiau nuo jos Lendono ir Dakotos išsiskyrimą.
Po dar dešimties minučių tenka kone jėga tempt Tesą iš namų.
Karen atrodo nusiminusi labiau, nei derėtų normaliam žmogui.
Atrodo keista, kai ji pasako Tesai, kad ją myli.
- Argi ne siaubinga, kad su tavo tėvais jaučiuosi kur kas ar­
timesnė nei su savaisiais? - klausia Tesa po penkiolikos minučių
kelio tyloj.
- Taip.
Ji piktai į mane dėbteli, ir apsimestinis pyktis priverčia mane
vartyt akis.
- Abiejų mūsų šeimos sumautos, - atsakau, o ji linkteli ir vėl
nutyla.
 Juo arčiau Sietlo, tuo sunkiau nusėdėt iš nerimo. Nenoriu visos
savaitės praleist atskirai. Keturios dienos be Tesos man prilygę
šimtmečiui.
Kai tik grįšiu, reiks važiuot tiesiai į sporto klubą.
 Keturiasdešimt devintas skyrius
TESA

Pirmadienį į kliniką atvykstu pusvalandžiu anksčiau ir prisėdu

laukti ant vienos iš masiškai gaminamų laukiamojo kėdžių mėly­
nais langučiais. Negaliu nepastebėti, kad laukiamasis pilnas ver­
kiančių vaikų ir kosinčių moterų. Mėginu prasiblaškyti, vartyda­
ma žurnalą, tačiau vienintelis likęs yra apie motinystę. Jame pilna
sauskelnių reklamų bei „perversmą“ maitinimo krūtimi pasaulyje
keliančių patarimų.
- Jang? Teresa Jang? - pagyvenusi moteris šūkteli mano vardą
ir pakelia akis nuo segtuvo. Pašoku ant kojų ir apeinu ant grindų
su žaisliniu sunkvežimiu žaidžiantį vaiką. Sunkvežimiu jis perva­
žiuoja mano batą ir nusijuokia. Nusišypsau jam, o jis atsako tuo
pačiu.
- Kiek laiko jūs nėščia? - paklausia moteris, tikriausiai ber­
niuko mama. Jos akys nuslysta man į pilvą, ir aš instinktyviai pri­
sidengiu ranka.
Nejaukiai nusijuokiu.
- Ak! Aš ne...
- Atsiprašau! - nurausta ji. - Aš tik pamaniau... Taip ne­
atrodo... Aš tik galvojau... - šiek tiek atsipalaiduoju, supratusi, kad
ji pasijuto nejaukiai. Klausimas, kiek laiko moteris nėščia, ypač kai
tai netiesa, niekuomet neišeina į gera. Moteris nusijuokia. - Na, kai
tapsite motina, suprasite... Filtrų nebelieka!
Neleidžiu vaizduotei įsijausti. Neturiu laiko mąstyti apie ateitį ir
faktą, kad, norėdama būti su Hardinu, niekuomet netapsiu mama.
Niekada nesusilauksiu žavingo mažylio, kuris žaisliniu sunkve­
žimiu važinėtų per mano batus ar ropštųsi ant kelių. Atsigręžiu dar
kartę į jį žvilgtelėti.
Mandagiai nusišypsojusi, pasuku prie slaugės, kuri tuoj
pat įteikia man plastikinį puodelį ir nurodo eiti į tualetą atlikti
nėštumo testo. Nepaisant laiku pasirodžiusių mėnesinių, vien nuo
minties kyla nerimas. Pastaruoju metu m udu su H ardinu nesisau-
gojome, ir dabar mudviem mažiausiai reikia neplanuoto nėštumo.
Jis tikriausiai pasiustų. Jei susilaukčiau kūdikio, viskas, ko trokštu
gyvenime šiuo metu, išgaruotų it dūmas.
Kai atiduodu sklidiną puodelį slaugei, ji nuveda mane į tuščią
apžiūros kambarį ir pamatuoja kraujospūdį.
- Mieloji, nukelk vieną koją nuo kitos, - maloniai paliepia ji, o
aš paklūstu. Pamatavusi tem peratūrą slaugė dingsta, o po kelių mi­
nučių pasigirsta beldimas į duris, ir į apžiūros kambarį užeina ne­
eilinių bruožų vidutinio amžiaus vyras pražilusiais plaukais. Nu­
siėmęs akinius, jis ištiesia man ranką.
- Daktaras Vestas. Malonu susipažinti, Teresa, - draugiškai
prisistato vyriškis. Vyliausi apsilankyti pas moteriškos lyties gy­
dytoją, bet jis atrodo malonus. Vis dėlto norėčiau, kad jis nebūtų
toks patrauklus - ir be šito vizitas pas ginekologą yra nejaukus.
Daktaras Vestas pradeda klausinėti galybės klausimų, nuo
kurių daugumos man plaukai piestu atsistoja. Esu priverstajam pa­
pasakoti, kad daugiau nei kartą su Hardinu mylėjomės be apsaugos
priemonių. Iš paskutiniųjų stengiuosi nenuleisti nuo jo akių. Že­
minančio pokalbio viduryje grįžta slaugė ir ant stalo padeda po­
pieriaus lapą. Daktaras Vestas į jį žvilgteli, o aš sulaikau kvapą,
laukdama jo nuosprendžio.
Jis šiltai nusišypso.
- Ką gi, jūs nesilaukiate, taigi galime pradėti.
Su palengvėjimu giliai atsidūstu.
Jis imasi pasakoti apie įvairiausius variantus, daugumos kurių
nesu girdėjusi, ir galiausiai pasirenkame injekciją.
 - Prieš suleisdamas vaistus, turiu apžiūrėti jūsų dubenj. Ar
galima?
Linkteliu ir nuryju seiles. Nesuprantu, kodėl man taip nejauku -
jis juk tik gydytojas, o aš suaugusi. Reikėjo užsirašyti į kliniką mė­
nesinėms pasibaigus. Paskambinusi užsiregistruoti, nepagalvojau
apie pačią apžiūrą. Tenorėjau, kad Hardinas paliktų mane ramybėje.

- Beveik baigėme, - praneša daktaras Vestas. Neapsakomai

džiaugiuosi, kad apžiūra praėjo greitai ir nebuvo tokia nejauki,
kaip tikėjausi.
Jam pakėlus galvą pastebiu ant jo kaktos išryškėjusią gilią liniją.
- Ar jums kada nors buvo atlikta dubens apžiūra?
- Ne, nemanau, - tyliai atsakau. Žinau, kad nebuvo, tačiau tą
antrąją atsakymo dalį pridėjau iš pernelyg didelio jaudulio. Mano
žvilgsnis nukrypsta į priešais jį esantį ekraną. Gydytojas echoskopu
perbraukia mano pilvą.
- Hm, - burbteli jis panosėje. Mano nerimas dar labiau išauga.
Nejaugi nėštumo testas klydo ir ten iš tikrųjų yra vaisius? Pradedu
panikuoti. Aš per jauna, dar nė universiteto nebaigiau, o mudu su
Hardinu vis dar tokioje neaiškioje padėtyje...
- Nerimą man kelia jūsų gimdos kaklelio dydis. - galiausiai
taria jis. - Kol kas nėra dėl ko jaudintis, tačiau norėčiau jus už­
rašyti išsamesniam tyrimui.
- „Nėra dėl ko jaudintis“? - jaučiu, kaip perdžiūva burna ir ima
sukti pilvą. Delnus išmuša prakaitas. - Ką tai reiškia?
- Kol kas nieko... Nesu tikras, - atsako jis visiškai neįtikinamu
tonu.
Pakylu, tempdama chalatą žemyn.
- Ką tai galėtų reikšti?
- Na... - daktaras Vestas pastumia akinius aukščiau ant
nosies. - Blogiausiu atveju esate nevaisinga, tačiau vien tik iš ap­
žiūros, be išsamesnių tyrimų, to nustatyti neįmanoma. Nepaste­
bėjau cistų, o tai yra labai geras ženklas, - mosteli jis į ekraną.
 Mano širdis iššoka iš krūtinės ir tekšteli ant šaltų, plytelėmis
išklotų grindų.
- Kokia... Kokia tikimybė, kad... - nebegirdžiu nei savo pačios
balso, nei minčių.
- Negaliu pasakyti. Panele Jang, čia nėra diagnozė. Paminėjau
tik blogiausią atvejį. Prašau, nesijaudinkite dėl to, kol neatlikome
išsamesnių tyrimų. Dabar suleisime jums kontraceptinių vaistų,
paimsime šiek tiek kraujo tyrimams ir užregistruosime jus kitam
vizitui, gerai?
Nepajėgdama nė žodžio pratarti, linkteliu. Jis ką tik sakė, kad
tai - ne diagnozė, tačiau jaučiuosi priešingai. Pajutau nugara šliau­
žiant nervus, kai jis pirmą kartą paminėjo problemą. Tylioje pa­
latoje girdėti tik besidaužanti mano širdis. Žinau, kad paniurau,
tačiau man vis vien.
- Taip nutinka nuolatos, nesinervinkite. Viską išsiaiškinsime.
Esu tikras, tai nieko rimto, - šaltai taria jis ir išeina iš apžiūros
kambario, palikdamas mane vieną, paskendusią mintyse apie ne­
tikėtai nemalonią situaciją. Jis nėra tikras, nieko tikslaus negalima
pasakyti, jis atrodė toks abejingas... Tuomet kodėl mane sukaustė
toks siaubingas nerimas?
Kontraceptinius vaistus man suleidžia slaugė, kuri, staiga pa­
virtusi į vištą perekšlę, nesiliauja tauškusi apie savo anūkus ir kaip
jie mėgsta naminius sausainius. Atsakau jai tik tiek, kad pasiro-
dyčiau mandagi. Mane pradeda pykinti.
Ji išsamiai papasakoja apie kontraceptinių vaistų pranašumus
ir trūkumus, kuriuos jau išklausiau iš daktaro Vesto. Džiaugiuosi,
kad nebereikės kęsti mėnesinio ciklo, nors šiek tiek nerimauju dėl
galimo svorio priaugimo, tačiau tikriausiai teks iškeisti vieną į kitą.
Ji praneša, kad kontraceptikai pradės veikti nedelsiant, nes šiuo
metu mėnesinės jau prasidėjusios, bet pataria palaukti tris dienas
prieš mylintis be prezervatyvo. Ji taip pat primena, kad vaistai ap­
saugo tik nuo nėštumo, bet ne nuo lytiniu keliu plintančių ligų.
Nenoromis užsiregistravusi kitam apsilankymui, važiuoju
tiesiai į miesto centrą nusifotografuoti pasui ir baigti pildyti
 dokumentus. Žinoma, ponas Vensas už viską jau sumokėjo. Susi'
gūžiu, pagalvojusi, kaip lengvai mane supantys žmonės pasiruošę
mėtyti nemažas sumas pinigų mano reikmėms.
Atrodo, kad kiekviena praeivė nėščia arba gJebyje nešasi vaikę.
Nereikėjo spausti informacijos iš gydytojo. Dabar paranoja manęs
neapleis iki kitos apžiūros, kuri, žinoma, numatyta tik po trijų sa­
vaičių. Trys savaitės eiti iš proto; trys savaitės svarstyti, kad galbūt
niekada nepastosiu. Nesu tikra, kodėl taip skaudu. Maniau, kad
bent iš dalies susitaikiau su mintimi, kad neturėsiu vaikų. Negaliu
nieko sakyti Hardinui, bent jau kol nežinau nieko tikslaus. Nors jo
planams tai neturės jokios įtakos.
Grįžusi į automobilį, nusiunčiu žinutę Hardinui, pranešdama,
kad vizitas pas gydytoją praėjo gerai, ir važiuoju atgal į Kimberics
ir Kristiano namus. Pakeliui įtikinu save likusią savaites dalj vengti
šios temos. Nėra reikalo nerimauti, jei daktaras Vestas patikino,
kad kol kas nieko tikslaus negalima pasakyti. Tuštuma krūtinėje
byloja ką kita, tačiau dabar privalau liautis apie tai galvojusi. )uk
važiuoju į Angliją. Pirmą kartą gyvenime išvažiuosiu iš Vašingtono
valstijos ir negaliu apsakyti, kaip jaudinuosi. Nerimauju ir tuo pat
metu džiaugiuosi.
 Penkiasdešimtas skyrius

HAROINAS

Tesa atrodo taip, lyg bet kurią minutę apalps. Įsikandusi rašiklį, ji
dar kartą peržvelgia sąrašą. Pasirodo, dėl kelionės į kitą pasaulio
kraštą jos neurozė paūmėja šimtą kartų.
- Ar esi tikra, kad viską turi? - sarkastiškai klausiu.
- Ką? Taip, - atsidūsta ji, jau dešimtą kartą nuo atvykimo į oro
uostą kuisdamasi savo lagamine.
- Jei tuoj pat neisim į vidų, pavėluosim į lėktuvą, - perspėju.
- Žinau, - ji pasižiūri į mane, vis dar neištraukdama rankų iš to
prakeikto lagamino. Jai ne visi namie. Ji velnioniškai žavinga, bet
prisiekiu, jai ne visi namie. - Esi tikras, kad nori čia palikti savo
automobilį? - klausia.
- Taip. Tam ir yra stovėjimo aikštelė - automobiliams, -
pamoju į didžiulę ilgalaikio stovėjimo aikštelės iškabą mums virš
galvų ir pridedu: - Ji skirta automobiliams be problemų dėl įsipa­
reigojimų.
Tesa spokso į mane taip, lyg nieko nebūčiau pasakęs.
- Duok man savo rankinę, - sakau, tempdamas tą bjaurastį jai
nuo peties. Ji per sunki jai tampyt. Šita moteris susikrovė pusę savo
gyvenimo.
- Tuomet aš patempsiu lagaminą, - ji ištiesia ranką į ratuotą
griozdą.
- Nesirūpink, aš viską paimsiu. Gal jau atsipalaiduosi? Viskas
bus gerai, - pažadu jai.
 Gyvenime nepamiršiu, kaip ji šįryt lakstė lyg galvą pametusi.
Lankstė ir perlankstė, dėliojo ir perdėliojo mūsų drabužius, kol
viskas tobulai tilpo į lagaminą. Stengiausi per daug nelįst į akis,
nes žinau, kad į panašią kelionę ji niekada nevažiavo. Nors ji mane
nervina labiau nei bet kada, vis dėlto džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad
vežuos ją į pirmą kelionę į užsienį, džiaugiuosi, žinodamas, kaip iš­
sipūs pilkšvai melsvos jos akys, kai skrisim pro debesis. Vien dėl to
pasirūpinau, kad ji sėdėtų prie lango.
- Pasiruošus? - paklausiu, prasivėrus automatinėms durims į
oro uostą.
- Ne, - ji nervingai nusišypso, o aš nusivedu ją į sausakimšą
patalpą.

- Tik nesakyk, kad imsi ir nualpsi, - pasilenkiu ir sušnabždu

Tesai. Ji išbalus, o smulkios rankos dreba sudėtos ant kelių. Suimu
jos delnus ir drąsinamai spusteliu. Ji šypteli. Malonus pokytis nuo
tos rūškanos minos nuo registracijos iki čia.
Tas transporto saugumo administracijos agentas jai simpa­
tizavo - atpažinau tą kvailą miną jo veide, kai ji jam nusišypsojo.
Mano veidas atrodo taip pat. Drąsiai galėjau pasiųst tą niekšą, bet,
žinoma, ji tam nepritarė ir susiraukus ėjo nuo tada, kai nutempė
mane tolyn su aukštai iškeltu viduriniu pirštu tam ožiui.
- Gerai, kad jis buvo trumparegis, - burbtelėjo ji, vis žvalgy­
damasi sau per petį.
Jos nuotaika dar labiau subjuro, kai liepiau užsisagstyt nertinį.
Senis šalia manęs yra sumautas ištvirkėlis, o Tesai pasisekė, kad
sėdi prie lango ir aš galiu ją užstot nuo jo akių. Ji, aišku, užsispyrė ir
atsisakė jį užšisegt, leisdama visiems spoksot į savo krūtinę. Gerai
jau, jos palaidinės iškirptė ne tokia gili, bet kai pasilenkia, viskas
šviečia. Ji į mano prieštaravimus nekreipė dėmesio, aiškindama,
kad jai nevadovausiu. Nesistengiu niekam vadovaut, tik nenoriu,
kad vyrai žvilgčiotų į iškilią jos krūtinę.
- Ne, man viskas gerai, - netvirtai atsako ji. Jos akys viską išduoda.
 - Pradėsim kilt bet kurią minutę.
Žvilgteliu į jau trečią kartą bagažo dėklus virš galvų tikrinančią
stiuardesę. Damute, jie visi uždaryti. Gal jau galim skrist, kol ne­
prireikė išnešt Tesos iš lėktuvo. Nors, tiesą pasakius, gaišatis išeitų
man į naudą.
- Paskutinė galimybė šokt iš lėktuvo. Už bilietus niekas pinigų
negrąžins, tad aš įrašysiu juos į tavo sąskaitą, - sakau ir užkišu ne­
klusnią plaukų sruogą jai už ausies. Ji man vos pastebimai šypteli.
Ji vis dar ant manęs širsta, bet dėl nervų šiek tiek atsileidžia.
- Hardinai, - tyliai suinkščia. Galva parimusi į langą, ji už­
merkia akis. Man nepatinka matyt ją nerimaujančią - ir savų nervų
dėl visos šitos kelionės užtenka. Pasilenkiu ir nuleidžiu jos lango
uždangą vildamasis, kad tai padės.
- Ar dar ilgai lauksim? - nekantriai užrinku praeinančiai stiu­
ardesei.
Ji perkelia žvilgsnį nuo Tesos į mane ir išdidžiai kilsteli antakį.
- Dar keletą minučių, - atsako ir dėl savo darbo per prievartą
nusišypso. Vyras šalia manęs nepatogiai pasimuisto, o aš imu gai­
lėtis nenupirkęs trečio bilieto, kad nereikėtų sėdėt šalia nepaken­
čiamo asilo. Jis dvokia išsivadėjusiu tabaku.
- Mes jau pralaukėm ilgiau nei... - pradedu.
Tesa paima mano ranką - jos akys atmerktos ir maldauja nekelt
scenos. Giliai įkvepiu ir užsimerkiu, kad atrodytų dramatiškiau.
- Gerai jau, - metu nusisukdamas nuo stiuardesės, ir ši nueina
tolyn.
- Ačiū, - tyliai taria Tesa. Užuot parimus į langą, ji švelniai pri­
siglaudžia man prie rankos. Patapšnoju jos šlaunį, kad leistų man
ją apkabint. Ji įsirausią man į glėbį ir patenkinta atsidūsta, o aš ap­
kabinu ją tvirčiau. Dievinu tą garsą.
Lėktuvas pajuda pakilimo taku, o Tesa stipriai užsimerkia.
Lėktuvui pakilus į orą, ji atidengia langą ir išpūstom akim ap­
žiūrinėja mažėjantį kraštovaizdį.
- Tai nuostabu, - išsišiepia.
 Jos veidas pagaliau atgavo normalią spalvą. Ji švyti iš džiaugsmo,
ir tai užkrečiama. Kol ji tauškia apie tai, kaip viskas atrodo iš aukštai,
stengiuos nuslėpt šypseną, bet nepajėgiu.
- Matai, nebuvo taip baisu. Ir net neužsimušėm, - niekinamai
tarsteliu.
Tyliam lėktuve pasigirsta murmesiai ir nepatenkinti kos­
čiojimai, bet man nusišvilpt. Tesa daugiau ar mažiau supranta
mano humoro jausmą - vartydama akis, ji juokais trinkteli man
į krūtinę.
- Ša, - perspėja kikendama.
Prabėgus trims valandoms, ji jau nenusėdi vietoj. Taip ir ži­
nojau. Jau pasižiūrėjom kažkokią niekam tikusią oro linijų re­
miamą televizijos laidą ir du kartus pervertėm prekių katalogą.
Abu sutikom, kad į televizoriaus stovą panašus šuns gultas toli
gražu nevertas dviejų tūkstančių dolerių.
- Skrydis žada būti ilgas, - sakau jai.
- Liko tik šešios valandos, - pataiso ji. Pirštų galais ji apve­
džioja begalybės tatuiruotę man ant riešo.
- Tik šešios, - pakartoju. - Pamiegok.
- Negaliu.
- Kodėl?
Ji pasižiūri į mane.
- Kaip manai, ką veikia mano tėvas? Noriu pasakyti, kai pra­
ėjusį kartą išvažiavai, jį prižiūrėjo Lendonas, bet šįkart mūsų nebus
tris dienas.
Po velnių.
- Nieko jam neatsitiks.
Gal jis ir supyks, bet tai praeis, ir vėliau jis jai padėkos.
- Džiaugiuosi, kad atsisakėme tavo tėčio pasiūlymo, - sako.
Jėzau Marija.
- Kodėl? - paspringstu, žiūrėdamas jai į veidą.
- Reabilitacijos centras labai brangus.
- Ir ką?
 - Jausčiausi nesmagiai, jei tavo tėvas leistų tokius didžiulius
pinigus mano tėvo reikmėms. Jis nėra už tai atsakingas, be to, net
nežinome, ar mano tėvas apskritai...
- Tesa, jis yra narkomanas, - žinau, kad ji vis dar nenori to
pripažint, bet tai - tiesa. - Mano tėvas gali sumokėt už jo gydymą.
Kai tik nusileisim, reikės tuoj pat paskambint Lendonui ir pa­
klaust, kaip pasisekė „įsikišimas“. Nors nuoširdžiai tikiuosi, kad ta
mėšlo krūva, kurią ji vadina tėvu, sutiko. Jaučiuosi kaltas, kad Tesa
nepritarė planui. Ištisas valandas praleidau sporto klube spardy­
damas ir daužydamas bokso kriaušę, kol apie tai galvojau. Galų
gale sprendimas buvo paprastas. Arba Ričardas sutinka nešt subinę
į reabilitaciją už mano tėtušio pinigus, arba tegu nešdinasi iš Tesos
gyvenimo po velnių. Neleisiu, kad prakeikta jo priklausomybė ne­
duotų jai ramybės. Problemų jai ir per mane užtenka, todėl tebusiu
aš vienintelis, kuris kelia jai sunkumų. Nusiunčiau Lendoną, kad
lieptų Ričardui pasirinkt: reabilitacija arba jokios Tesos. Pagal­
vojau, kad, jei nusiųsiu Lendoną, o ne kalbėsiu su juo pats, viskas
nesibaigs muštynėm. Kad ir kokia nepakenčiama mintis, kad Tesai
iš tikrųjų padeda mano tėvas, nes jis už viską moka, negalėjau
atmest jo pasiūlymo. Norėjau, bet negalėjau.
- Nežinau, - ji atsidūsta ir nusigręžia į langą. - Man reikia apie
tai pagalvoti.
- Na... - pradedu sakyt, bet, išgirdusi mano toną, Tesa susi­
raukia.
- Ką tu padarei? - ji prisimerkia ir atsitraukia. Toli ji ne­
pabėgs - ji čia įstrigus su manim, kol nusileisim.
- Pasikalbėsim apie tai vėliau, - dirsteliu į vyrą šalia manęs.
Oro linijos tikrai galėtų praplatint sėdynes. Jeigu ranktūris tarp
manęs ir Tesos nebūtų pakeltas, tikriausiai sėdėčiau seniui ant
kelių.
Ji išplečia akis.
- Tu jį jau išsiuntei, tiesa? - ji sušnypščia, stengdamasi nekelt
scenos.
- Niekur aš tavo tėvo nesiunčiau.
 Tai - tiesa. Net nežinau, ar jis sutiko gydytis.
- Tačiau mėginai, ar ne?
- Gal, - prisipažįstu.
Netikėdama tuo, ką girdi, ji papurto galvą ir, atsirėmusi sė­
dynėj, įsižiūri į tuščią erdvę priešais.
- Supykai? - klausiu.
Ji tyli, nekreipia dėmesio.
- Teresa... - pasakau per garsiai ir sulaukiu norėto rezultato.
Staigiai atsimerkusi, ji atsisuka į mane.
- Aš nepykstu, - sušnabžda. - Paprasčiausiai tai buvo staig­
mena, ir dabar mėginu apsispręsti, kaip jaučiuosi, gerai?
- Gerai.
Ji sureagavo kur kas ramiau, nei tikėjausi.
- Nepakenčiu, kai ką nors nuo manęs slepi. Tu taip elgiesi,
mano mama taip elgiasi... Aš nebe mažas vaikas. Sugebu susidoroti
su iškilusiomis kliūtimis, ar tu taip nemanai?
Susilaikau neišbėręs pirmos į galvą šovusios minties. Šitas
mėšlas man sekasi vis geriau.
- Taip, - ramiai atsakau, - bet tai nereiškia, kad nesistengsiu
atsijot tau svarbios informacijos nuo beprasmiškų paistalų.
Jos žvilgsnis sušvelnėja, ir ji linkteli.
- Suprantu, bet privalai liautis slapukavęs. Noriu žinoti viską,
kas susiję su tavim, Lendonu arba mano tėvu. Anksčiau ar vėliau
bet kokiu atveju sužinosiu. Kam vengti neišvengiamo? - klausia.
- Gerai, - trumpai pritariu. - Nuo šiandien nieko nuo tavęs ne­
beslėpsiu, - aišku, aš sutinku dalytis su ja visa turima informacija
nuo šio momento, o praeities paslaptims susitarimas negalioja.
Jos veide šmėsteli kažkokie jausmai, bet gerai jų nesuprantu.
Beveik atrodo, kad tai buvo kaltė.
- Nebent tai kažkas, ko man geriau nežinoti, - tyliai prideda.
Gerai...
- Apie ką konkrečiai mes čia kalbam? - klausiu.
- Apie dalykus, kurių ir tau geriau negirdėti. Pavyzdžiui, kad
mano ginekologas yra vyras, - praneša ji.
 - Ką? - man ir į galvą nešovė, kad Tesos daktaras yra vyras.
Nemaniau, kad vyrai tokiais darbais užsiima.
- Matai, tau buvo geriau to nežinoti, tiesa?
Ji net nesistengia nuslėpt sarkastiškos šypsenėlės dėl mano su­
sierzinimo ir pavydo.
- Susirasi kitą gydytoją.
Lėtai purtydama galvą, ji patikina, kad nieko panašaus ne­
ketina daryt. Pasilenkiu ir sušnibždu jai į ausį:
- Tau pasisekė, kad lėktuvo tualetai per ankšti tave ten iš-
dulkint.
Ji tuoj pat sulaiko kvapą ir suspaudžia šlaunis. Dievinu jos re­
akciją į mano gašlybes. Be to, norėjau nukreipt jos dėmesį į ką nors
kita dėl mūsų abiejų.
- Priremčiau tave prie durų ir išdulkinčiau, - mano ranka nu­
slysta jos šlaunimis. - Uždengčiau tau burną delnu, kad niekas ne­
girdėtų tavo aimanų.
Ji nuryja seiles.
- Būtų taip velniškai gera, tavo kojos apsivijusios mano liemenį,
pirštai mano plaukuose.
Ji išplečia akis, ir velnias, kaip norėčiau, kad tualetai nebūtų
tokie sumautai ankšti. Aš toj mažoj erdvėj net rankų negaliu iš­
tiest. Už kiekvieną bilietą į abi puses paklojau daugiau nei tūkstantį
„žalių“ - pamanytum, turėčiau bent gaut galimybę išdulkint savo
merginą tualete ilgo skrydžio metu.
- Gali spaust kojas, bet susijaudinimo tai nenumalšins, - toliau
šnabždu jai į ausį. Nuleidžiu jos staliuką, kad galėčiau paliest ten,
kur ji trokšta. - Tik aš galiu tai padaryt, - ji žiūri į mane taip, lyg
tuoj baigs, vien klausydamasi mano žodžių. - Likęs skrydis tau bus
žiauriai nepatogus, žinai, drėgnos kelnaitės ir visa kita.
Pabučiuoju jai už ausies, perbraukdamas odą liežuviu, kad dar '
labiau paerzinčiau, o šalia manęs sėdintis tipas kosteli.
- Kas nors negerai? - klausiu, nors man nusispjaut, jei jis ir
girdėjo ką nors, ką jai sakiau. Jis paskubom papurto galvą ir su­
smeigia akis atgal į savo e. skaityklę. Pasilenkęs žvilgteliu į pirmą
 blyškiai švytinčio puslapio pastraipą. Pamatau vardą Holdenas ir
nesusilaikau neprunkštelėjęs. Tik pasipūtę vidutinio amžiaus vyrai
ir barzdoti hipiai savo malonumui skaito Rugiuose prie bedugnės.
Kuo patrauklus gali atrodyt išpaikintas nepilnametis persekio­
tojas? Niekuo.
- Ar man tęst? - pasilenkiu arčiau Tesos, kuriai jau seilė tįsta.
-N e .
Ji pakelia ir užfiksuoja savo staliuką, užbaigdama mano links­
mybes.
- Liko tik penkios valandos, - išsišiepiu, stengdamasis ne-
kreipt dėmesio į tai, kad pačiam džinsai pradėjo veržt, pagalvojus,
kokia ji dabar drėgna.
- Tu esi niekšas, - sušnabžda ji. Mano dievinama šypsena šoka
jos lūpose.
- Ir tu mane myli, - paprieštarauju, ir šypsena dar labiau išsi­
plečia.

Nepasiklyst Hitrou oro uoste pasirodė lengviau nei prisimenu. La­

gaminus atgavom greitai. Tesa beveik visą laiką pratylėjo, bet jos
ranka mano delne buvo pakankamas įrodymas, kad ji per smarkiai
nepyksta dėl reabilitacijos mėšlo. Išnuomotas automobilis mūsų
jau laukė, o aš smagiai stebėjau, kaip Tesa įsėdo ne į tą pusę.
Kol pasiekiam Hampstedą, ji jau snaudžia. Ji mėgino žiūrėt pro
langą ir grožėtis gamtovaizdžiu, bet nepajėgė nugalėt nuovargio.
Senamiestis nuo paskutinio mano apsilankymo atrodo toks pat -
aišku, kodėl jis turėtų būt pasikeitęs? Prabėgo tik keli mėnesiai.
Kažkodėl atrodė, kad, vos tik pravažiuosiu miesto ribos ženklą su
Tesa keleivio sėdynėj, miestelis kažkaip pasikeis.
Pravažiavęs istorinius pastatus ir labiausiai turistų lankomas
vietas, galiausiai pasiekiu gyvenamąjį rajoną. Priešingai papli­
tusiam įsitikinimui, ne visi Hampstede gyvena istorinės vertės tu­
rinčiuose rūmuose ir voliojasi turtuose. Tai tampa akivaizdu, kai
sustoju prie mamos namų. Atrodo, kad jie ims ir nuvirs bet kurią
dieną, todėl nudžiungu ant pievutės pamatęs ženklą „parduota“.
Jos būsimo vyro namas šalia yra kur kas geresnės būklės ir kone
dvigubai didesnis.
- Tesa, - šūkteliu pažadindamas. Ji tikriausiai jau apseilėjo visą
langą.
Mama pasirodo tarpdury, vos tik automobilio žibintai ap­
šviečia jos langus. Pravėrusi duris, ji išlekia, lyg galvą pametusi.
Tesa atmerkia akis ir nenuleidžia jų nuo mamos, kuri jau tąso ke­
leivio durų rankeną. Kodėl ji visiems šitaip patinka?
- Tesa! Hardinai! - suspinga mama pernelyg susijaudinusi.
Tesa atsisega diržą ir išlipa lauk. Moterys sveikinasi ir glėbes­
čiuojasi, kol ištraukiu bagažą.
- Kaip džiaugiuosi, kad judu čia, - šypsosi mama, šluosty­
damasi ašaras. Savaitgalis, atrodo, bus ilgas.
- Mes taip pat, - Tesa atsako už mane, o mama griebia ją už
rankos ir tempiasi į savo kuklius namus.
- Nemėgstu arbatos, todėl nebus jokio tipiško angliško pa­
sveikinimo, bet išviriau kavos. Žinau, kaip judu mėgstate kavą, -
tauškia mama.
Juokdamasi Tesa jai padėkoja. Nuo manęs mama laikosi
atokiau, akivaizdžiai nenorėdama suerzint savo vestuvių savaitgalį.
Moterys pradingsta virtuvėj, o aš lipu laiptais į savo senąjį mie­
gamąjį padėt lagaminų. Išgirstu namuose skambantį jų juoką ir
mėginu save įtikint, kad šį savaitgalį nieko katastrofiško nenutiks.
Viskas bus gerai.
Kambarys tuščias, išskyrus mano seną siaurą lovą ir komodą.
Apmušalai nuo sienų nuplėšyti - ant jų belikę klijų ruožai. Mama
akivaizdžiai stengiasi paruošt namus naujiems savininkams, bet
matyti juos tokius man kažkodėl keista.
 Penkiasdešimt pirmas skyrius

TESA

- Vis dar negaliu patikėti, kad abu atvažiavote, - sako Triša.

Nusišypsau, kai ji ištiesia man puodelį juodos kavos - būtent tokią
mėgstu. Ji - daili moteris šviesiomis akimis ir tokia pat šviesia
šypsena, apsivilkusi tamsiai mėlyną sportinį kostiumą.
- Labai džiaugiuosi, kad pavyko atvažiuoti, - atsakau. Žvilg­
teliu į laikrodį virš viryklės - jau dešimta valanda vakaro. Ilgas
skrydis ir laiko skirtumas išmušė mane iš vėžių.
- Aš taip pat. Jei ne tu, esu tikra, kad jo čia nebūtų, - ji paima
mane už rankos. Nežinodama, kaip reaguoti, nusišypsau. Paste­
bėjusi, kad jaučiuosi nejaukiai, ji pakeičia temą.
- Kaip praėjo skrydis? Ar Hardinas elgėsi deramai? - ji švelniai
nusijuokia, o man liežuvis neapsiverčia prisipažinti, kad jos sūnus,
eidamas pro apsaugos punktą ir didžiąją dalį skrydžio buvo vi­
siškas despotas.
- Jis elgėsi gerai.
Gurkšteliu garuojančios kavos, kaip tik tuo metu virtuvės
tarpdury pasirodo Hardinas. Namas atrodo senas ir ankštas. Per­
nelyg daug sienų skiria pernelyg daug erdvės. Kambarius puošia
tik kampuose sustatytos rudos kartoninės dėžės, tačiau Hardino
vaikystės namuose jaučiuosi keistai jaukiai ir ramiai. Kai Hardinas
pasilenkia tarpduryje, kad užeitų į virtuvę, iš jo veido matau, kad
šiuose namuose jaučiasi kitaip, šios sienos sergsti pernelyg daug
prisiminimų - staiga mano įspūdis ima blėsti.
- Kur dingo sienų apmušalai? - klausia jis.
 - Nuplėšiau juos, kad, prieš parduodam a namą, perdažyčiau
sienas, tačiau naujieji savininkai nusprendė jį apskritai nugriauti.
Jie nori šiame sklype pasistatyti visiškai naujus namus, - paaiškina
jo mama. Manau, kad sulyginti šį namą su žeme yra gera mintis.
- Gerai, nes šita pašiūrė ir mėšlo gabalo neverta, - burbteli jis
ir gurkšteli kavos iš mano puodelio. - Ar tu pavargus? - atsigręžia
į mane.
- Man viskas gerai, - atsakau nuoširdžiai. Man patinka Trišos
humoras ir šilta draugija. Jaučiuosi pavargusi, bet turėsime galybę
laiko išsimiegoti. Dar nėra taip vėlu.
- Aš persikėliau į Maiko namus kaimynystėje. Nemaniau, kad
norėsite apsistoti su mumis.
- Aišku, kad ne, - atsako Hardinas. Atsiimu kavą iš jo rankų,
žvilgsniu melsdama su mama kalbėti mandagiai.
- Kad ir kaip ten būtų, - Triša nekreipia dėmesio į šiurkštų jo
atsakymą, - rytoj esu jai kai ką suplanavusi, todėl tikiuosi, kad rasi
kuo užsiimti.
Tik po kelių akimirkų suprantu, kad ji kalba apie mane.
- Ką dar suplanavus? - neatrodo, kad Hardinui ši mintis pa­
tiktų.
- Tik keletą reikaliukų prieš vestuves. Užrašiau mus į grožio
saloną mieste, o po jo labai apsidžiaugčiau, jei Tesa mane palydėtų
į paskutinį suknelės matavimą.
- Žinoma, - atsakau, o Hardinas tuo pat metu paklausia:
- Kiek laiko visa tai užtruks?
- Manau, kad tik popietę, - patikina sūnų Triša. - Žinoma, jei
tik nori mane lydėti, Tesa. Neprivalai to daryti, bet pamaniau, kad
būtų smagu praleisti šiek tiek laiko kartu, kol esi čia.
- Su malonumu, - nusišypsau jai. Hardinas nemėgina gin­
čytis - gerai, nes nebūtų laimėjęs.
- Džiaugiuosi, - ji taip pat nusišypso. - Mano bičiulė Siuzana
prisijungs prie mūsų papietauti. Ji miršta iš nekantrumo su tavimi
susipažinti. Ji tiek daug apie tave girdėjo, kad netiki tave egzis­
tuojant. Ji...
 H ardinas paspringsta kava, nutraukdamas susijaudinusios
mamos tiradą.
- Siuzana Kingsli? - jis įsmeigia žvilgsnį į Trišą. Jo pečiai
įtempti, o balsas virpa.
- Taip... Na, jos pavardė jau nebe Kingsli, ji dar kartą iš­
tekėjo, - Triša žvelgia į sūnų taip, jog pasijuntu netikėtai nukJydusi
į asmeninį pokalbį, kuriame esu nepageidaujama. Pasižvalgęs tarp
mamos ir sienos, Hardinas apsisuka ant kulno ir palieka mus vir­
tuvėje.
- Man metas grįžti į kaimynystę pailsėti. Sakyk, jei ko prireiks.
Susijaudinimas Trišos balse išgaravo - dabar ji atrodo iš­
vargusi. Pasilenkusi ir pabučiavusi mane į skruostą, ji praveria už­
pakalines namo duris ir išeina lauk.
Keletą minučių stoviu virtuvėje viena, siurbčiodama savo kavą,
nors tai beprasmiška, mat reikia eiti miegoti, tačiau vis dėlto ją
pabaigiu ir išskalavusi puodelį kriauklėje pakylu laiptais į viršų
ieškoti Hardino. Koridorius antrame aukšte tuščias, nuplėšytų
apmušalų juostos kabo ant sienų, o aš nesusilaikau nepalyginusi
didingų Keno namų su šiais. Skirtumų nepastebėti neįmanoma.
- Hardinai? - šūkteliu. Visos durys uždarytos, o man nejauku
varstyti kiekvienas, nežinant, kas už jų.
- Antros durys, - šūkteli jis. Nuseku jo balsą koridorium ir
stumteliu antrąsias duris. Rankena užstringa, todėl tenka koja
trinktelėti į duris, kad šios prasivertų.
Užėjusi randu Hardiną, sėdintį ant lovos krašto, galvą nunėrusį
į rankas. Jis pakelia akis, o aš prieinu arčiau.
- Kas atsitiko? - klausiu, pirštais glostydama išsidraikiusius jo
plaukus.
- Nereikėjo čia tavęs vežtis, - mano nuostabai, atsako jis.
- Kodėl? - prisėdu ant lovos šalia, palikusi tarp mudviejų ne­
didelį tarpą.
- Todėl... - jis atsidūsta, - kad paprasčiausiai nereikėjo, - jis at­
silošia ir, atsigulęs ant nugaros, užsidengia veidą delnais.
- Hardinai...
 - Aš pavargęs, Tesa, eik miegot, - burbteli jis panosėje, ir aj
žinau, kad šitaip nori baigti pokalbį.
- Neketini persirengti? - klausiu, nenorėdam a eiti miegoti b
jo marškinėlių.
-N e.
Jis apsiverčia ant pilvo ir išjungia šviestuvą.
 Penkiasdešimt antras skyrius

TESA

Žadintuvui suskambus devintą, tenka prisiversti lipti iš lovos. Nu­

migti nepavyko - visą naktį varčiausi, nesumerkdama akių. Pas­
kutinį kartą į laikrodį žvilgtelėjau trečią nakties ir svarsčiau, ar
apskritai buvau užsnūdusi.
Hardinas miega sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Per visą naktį
jis manęs nekart neapkabino. Vienintelio prisilietimo sulaukiau,
kai jis per miegus ištiesė ranką, tačiau, įsitikinęs, kad guliu šalia,
vėl nuleido ją ant krūtinės. Negaliu sakyti, kad subjurusi jo nuo­
taika mane nustebino. Žinau, kad jis nenorėjo važiuoti į vestuves,
bet paaštrėjęs jo nerimas man vis dar nesuprantamas, ypač kai jis
atsisako su manim apie tai kalbėtis. Norėčiau jo paklausti, kaip
jis tikėjosi, kad čia su juo persikraustysiu, jei nenori, kad čia pra­
leisčiau vienintelį savaitgalį.
Ranka perbraukiu jo kaktą, nustumdama į šalį kuokštą plaukų,
ir paglostau ant žandikaulio besikalančią barzdą. Jo akių vokai
suvirpa, todėl tuoj pat atsitraukiu. Nenoriu jo žadinti - jo miego
šiąnakt ramiu taip pat nepavadinsi. Trokštu išsiaiškinti, kas ne­
duoda jam ramybės. Gaila, kad jis taip staiga užsisklendė. Laiške,
kurį man parašė - ir vėliau suplėšė, - Hardinas išpažino visas savo
nuodėmes, tačiau, nepaisydama siaubingų jo klaidų, su jomis su­
sitaikiau ir pamiršau. Jokie jo praeities įvykiai nebegali pakenkti
mudviejų ateičiai. Jis privalo tai suprasti. Jis privalo suprasti, kitaip
mums nieko neišeis.
 Nesunkiai radusi vonios kambarj, kantriai laukiu, kol vanduo
iš rusvo virs skaidriu. Dušas kelia daug triukšm o, o vanduo trykšta
itin stipriai, tačiau įtempti pečiai ir nugara kaipm at atsipalaiduoja.
Užsitempiu džinsus ir apsivelku kreminės spalvos marškinėlius
be rankovių, tačiau abejoju dėl gėlėto nertinio. Jis - be sagų, o tai
reiškia, kad Hardinas negalės reikalauti, kad jį užsisagstyčiau. Jam
pasisekė, kad nenusprendžiau vilkėti vien marškinėlių. Jau pava­
saris, ir centriniame Londone iš tiesų šilta.
Triša neminėjo, kelintą valandą užsiimsime moteriškais rei­
kalais, todėl nusileidžiu žemyn išsivirti kavos. Po valandos grįžtu
į miegamąjį savo e. skaityklės, kad kurį laiką galėčiau pasimėgauti
knyga. Hardinas persivertė ant nugaros, o jo antakiai suraukti.
Jo nepažadinusi grįžtu prie stalo virtuvėje. Po poros valandų, kai
pro užpakalines duris užeina Triša, atsikvepiu. Jos plaukai, kaip ir
mano, surišti į kuodą, ji vilki sportinį kostiumą - ką gi daugiau.
- Tikėjausi, kad jau būsi nubudusi. Norėjau leisti tau išsi­
miegoti po ilgos vakarykštės dienos, - šypsosi. - Aš pasiruošusi,
gal ir tu jau?
Dar kartą žvilgteliu į siaurą laiptinę, vildamasi, kad Hardinas
nusileis šypsodamasis ir atsisveikindamas mane pabučiuos, tačiau
taip nenutinka. Čiumpu rankinę ir nuseku Trišą pro užpakalines
duris.
 Penkiasdešimt trečias skyrius

HARDINAS

Ištiesiu ranką į Tesą, bet lovoj jos jau nė kvapo. Nežinau, kiek va­
landų, bet prakeikta saulė pro neuždangstytus langus šviečia per­
nelyg ryškiai, lyg tyčia mėgintų išverst mane iš lovos. Miegojau
sumautai, o Tesa visą naktį vartėsi. Didžiąją nakties dalį nesumer­
kiau akių, laikydamasis atokiau nuo nerimstančio jos kūno. Reikia
susiimt, kol nesugadinau jai šito savaitgalio, bet niekaip negaliu
atsikratyt paranojos. Ypač po to, kai mamai užteko drąsos pietų su
Tesa pakviest Siuzaną Kingsli.
Nepasivarginęs persirengt, išsivalau dantis ir apsišlakstau
plaukus vandeniu. Tesa jau išsimaudė - jos vonios reikmenų krep­
šelis tvarkingai padėtas į tuščią spintelę.
Nusileidęs į virtuvę, randu puspilnį dar garuojantį kavinuką
ir išskalautą puodelį prie kriauklės. Tikriausiai Tesa su mama jau
išvažiavo - reikėjo įsikišt ir liept jai nevažiuot. Kodėl taip nepa­
dariau? Šiandiena baigsis dvejopai: arba Siuzana pasirodys tikra
kalė ir pavers Tesos dieną pragaru, arba laikys liežuvį už dantų, ir
viskas bus gerai.
Ką, po velnių, veikt man, kol mama su Tesa trankosi po miestą?
Galėčiau važiuot jų surast, būtų nesunku, bet mama tikriausiai su­
pyktų. Pagaliau juk rytoj jos vestuvės. Pažadėjau Tesai, kad visą sa­
vaitgalį būsiu šilkinis, ir, nors jau sulaužiau savo pažadą, nereikėtų
reikalų dar labiau pablogint.
 Penkiasdešimt ketvirtas skyrius

TESA

- Tavo plaukai atrodo puikiai, - ištiesusi šviežiai nulakuotus

nagus skersai stalo, Triša paglosto man galvą.
- Ačiū. Aš vis dar pratinuosi, - nusišypsau, nenuleisdama
akių nuo veidrodžio tiesiai už mūsų stalelio. Moteris grožio salone
žado neteko, išgirdusi, kad nė karto gyvenime nedažiau plaukų. Po
trumpų derybų mane įtikino juos šiek tiek pasitamsinti, tačiau tik
ties šaknimis. Taigi dabar rusvas atspalvis nepastebimai susilieja su
natūraliai šviesia galiukų spalva. Skirtumą sunku pastebėti, o spalva
atrodo natūralesnė, nei tikėjausi. Dažai taip pat laikini - nusiplaus
po mėnesio. Nebuvau pasiruošusi ilgalaikiams pokyčiams, tačiau
juo ilgiau žiūriu į save veidrodyje, tuo labiau man patinka tai, ką
matau.
Visažistė stebuklingai išpešiojo mano antakius į tobulą linkį, o
kojų ir rankų nagai nulakuoti tamsiai raudonai. Atsisakiau Trišos
pasiūlymo atlikti bralizišką bikinio srities depiliaciją - gal ir norėjau
tai išmėginti, bet būtų labai keista dalyvaujant Hardino mamai, be
to, kol kas nesiskundžiu skųsdamasi. Pakeliui į automobilį Triša,
kaip ir jos sūnus, paerzina mane dėl netvirtų batelių, tačiau aš susi­
laikau atsakyti pašaipomis apie jos kasdienį sportinį kostiumą.
Visą kelią žvalgausi pro langą, grožėdamasi gyvenamaisiais
namais, kitais pastatais, parduotuvėmis ir žmonėmis gatvėse.
- Štai ir atvykome, - po keleto minučių praneša Triša, sukdama
į dengtą stovėjimo aikštelę tarp dviejų pastatų. Nuseku ją durų į
mažesnįjį link.
 Pamačiusi, kad visą plytinį pastatą dengia samanų sluoksnis,
akimirksniu prisimenu Lendoną ir jo paraleles su Hobito pa­
sauliu. Esu tikra, kad jis būtų pagalvojęs tą pat, ir abu iš širdies
pasijuoktume, kol Hardinas kritikuotų prastus filmus ir kaip jie
iškreipė J. R. R. Tolkieno viziją. Lendonas, kaip įprasta, tvirtintų,
neva Hardinui slapčia filmų serija patinka, o šis parodytų jam vi­
durinį pirštą. Savanaudiškai užsisvajoju apie vietą, kur Hardinas,
Lendonas ir aš galėtume gyventi netoliese, vietą kur nors Sietle, kur
Lendonas su Dakota gyventų tame pačiame pastate kaip ir mudu su
Hardinu. Apie pasaulį, kuriame vienas iš nedaugelio žmonių, ku­
riems rūpiu, po poros savaičių nesikraustytų į kitą Valstijų kraštą.
- Šiandien gana šilta. Ar norėtum papietauti lauke? - klausia
Triša, modama į metalinius stalelius terasoje.
- Kodėl gi ne, - nusišypsau ir nuseku ją prie vieno terasos gale.
Padavėja atneša mums ąsotį vandens ir priešais pastato dvi
stiklines. Net vanduo Anglijoje atrodo patraukliau - ąsotis pripil­
dytas ledo ir tobulai supjaustytų citrinų skridinėlių.
Triša nužvelgia šaligatvius.
- Prie mūsų prisijungs dar viena... Ji turėtų pasirodyti bet
kurią... Štai ji!
Atsigręžusi išvystu gatvę kertančią aukštą brunetę, mosuo­
jančią rankomis. Sijonas iki žemės bei aukštakulniai, regis, kliudo
jai žingsniuoti taip greitai, kaip ji norėtų.
- Siuzana! - išvydusi nerangų moters pasirodymą, Triša nu­
švinta.
- Triša, mieloji, kaip tu? - pasilenkusi ir pabučiavusi ją į abu
skruostus, moteris atsigręžia į mane ir pakartoja ritualą. Dirbtinai
nusišypsau, jausdamasi nesmagiai ir nežinodama, ar turėčiau at­
sakyti į nepažįstamą pasisveikinimo manierą.
Sodriai mėlynos moters akys sudaro nepakartojamą kontrastą
su blyškia oda ir tamsiais plaukais. Ji atsitraukia, man nespėjus ap­
sispręsti, kaip elgtis.
- Tu tikriausiai Teresa. Girdėjau apie tave tiek daug nuostabių
dalykų.
 Ji nusišypso ir nustebina mane, suėmusi abi rankas. Švelniai
spustelėjusi ir nusišypsojusi, ji atitraukia kėdę ir atsisėda greta.
- Malonu susipažinti, - atsakau jai šypsena. Nežinau nė ką
manyti apie šią moterį. Man nepatiko, kaip į jos vardą vakar su­
reagavo Hardinas, bet ji atrodo maloni, todėl jaučiuosi sutrikusi.
- Ar ilgai laukėte? - paklausia ir nusigręžusi pasikabina
rankinę ant kėdės atlošo.
- Ne, ką tik atvažiavome. Visą rytą praleidome grožio salone, -
Triša permeta žvilgančius rudus plaukus sau per petį.
- Pastebėjau. Judvi kvepiate kaip puokštė šviežių gėlių, - nusi­
juokia Siuzana ir įsipila vandens. Jos akcentas nepaprastai elegan­
tiškas ir ryškesnis už Hardino ir Trišos.
Nepaisant surūgusios Hardino nuotaikos vakar, Anglija, o ypač
šis miestelis, man labai patinka. Prieš atvykdama paskaitinėjau,
tačiau nuotraukos internete neatspindi tikrojo senoviško krašto
grožio. Nustėrusi žvalgausi aplink, svarstydama, kaip kažkas tokio
paprasto, kaip grįstos gatvės ir jose išsirikiavusios kavinukės bei
parduotuvės, gali atrodyti taip užburiančiai, taip intriguojančiai.
- Ar pasiruošusi paskutinį kartą pasimatuoti suknelę? -
klausia Siuzana Trišos. Nesiklausydama moterų pokalbio, toliau
žvalgausi. Dėmesį patraukia kitoje gatvės pusėje stovinti žavinga
senovinė biblioteka. Galiu tik įsivaizduoti joje saugomą knygų ko­
lekciją.
- Taip, pasiruošusi, ir jei ji šįkart netiks, manau, teks paduoti į
teismą siuvyklos savininkę, - nusijuokia Triša. Atsigręžiu į moteris
ir prisiverčiu liautis žiopsojusi į architektūrą, palauksiu, kol Har­
dinas nusiveš mane deramai apžiūrėti apylinkių.
- Ką gi, turint galvoje, kad aš esu siuvyklos savininkė, man tai
gali nepatikti.
Siuzanos juokas kimus ir nepaprastai žavus. Privalau be
perstojo sau priminti šalia jos būti atsargi.
Žvelgiant į šią išvaizdžią moterį, mano vaizduotė ima klajoti.
Ar Hardinas buvo užmezgęs su ja intymių santykių? Jis minėjo,
kad lytiškai santykiavo su vyresnėmis moterimis - net keletu, -
tačiau niekuomet neleidau jam dalytis smulkmenomis. Ar mė­
lynakė, tamsiaplaukė Siuzana yra viena iš tų moterų? Nuo minties
mane nukrečia šiurpas. Tikiuosi, kad ne.
Nekreipdama dėmesio j savo pačios minčių sukeltą pavydo
dieglį, nusprendžiu pasimėgauti padavėjos priešais padėtu sumuš­
tiniu, į kurį vien žiūrint seilė tįsta.
- Taigi, Teresa, papasakok apie save, - Siuzana pasmeigia sa­
lotos lapą šakute ir pakelia prie paryškintų lūpų.
- Vadinkite mane Tesa, - jaudindamasi pradedu. - Šiuo metu
esu pirmo kurso studentė Centriniame Vašingtono universitete ir
ką tik persikėliau į Sietlą, - žvilgteliu į Trišą, kuri kažkodėl sėdi
susiraukusi. Tikriausiai Hardinas jai mano persikėlimo neminėjo
arba minėjo, ir ji nepatenkinta dėl to, kad jis nesutiko kraustytis
kartu.
- Esu girdėjusi, kad Sietlas yra žavus miestas. Nesu buvusi
Amerikoje, - Siuzana suraukia nosį, - bet vyras pažadėjo šią vasarą
mane nusivežti.
- Turėtumėte būtinai apsilankyti... Amerikoje šaunu, - kvailai
tarsteliu. Sėdžiu miestelyje tiesiai iš pasakų knygos ir aiškinu, kad
Amerikoje šaunu. Abejoju, ar Siuzanai patiks. Pradedu nerimauti,
o rankos ima virpėti, kai išsitraukiu iš rankinės telefoną nusiųsti
Hardinui žinutę. Paprasčiausią „pasiilgau tavęs“
Likusią pietų dalį praleidžiame besišnekučiuodamos apie ves­
tuves, ir noriu ar ne, bet Siuzana pamažu užkariauja mano sim­
patiją. Praėjusią vasarą ji ištekėjo už antrojo vyro. Vestuves su­
planavo pati; ji neturi vaikų, tik sūnėną ir dukterėčią. Jai priklauso
vestuvinių suknelių salonas, kuriame Triša įsigijo savąją. Salonas
yra vienas iš penkių centrinio Londono šiaurėje. Jos vyrui pri­
klauso trys populiariausi barai miestelyje - visus juos skiria vos
trys mylios.
Siuzanos vestuvinių suknelių salonas įsikūręs vos už kelių
kvartalų nuo restorano, todėl nusprendžiame pasivaikščioti. Šiandien
šilta, saulė vaiskiai šviečia. Net oras atrodo gaivesnis nei Vašingtone.
Hardinas vis dar neatsakė į mano žinutę, tačiau iš dalies žinojau, kad
taip ir bus.
- Šampano? - pasiūlo Siuzana, vos tik įžengiame į nedidelę
krautuvę. Nors ji nėra erdvi, senoviškas ir žavus interjero dekoras
juoda ir balta spalvomis atrodo tobulas.
- O ne, dėkoju, - nusišypsau.
Triša priima pasiūlymą ir pažada išgersianti tik taurę. Jau žio­
juosi jai sakyti, kad gertų, kiek patinka, ir smagintųsi, tačiau ne­
pasitikiu savo vairavimo sugebėjimais Anglijoje - pakanka, kad
keleivio sėdynėje jaučiuosi keistai. Stebėdama Trišą, juokaujančią
su Siuzana, negaliu nesusimąstyti, kokie skirtingi yra motina su
sūnumi. Ji tokia gyvybinga ir žvali, o Hardinas yra toks... Na, Har­
dinas. Žinau, kad jiedu nėra artimi, bet norėčiau tikėti, kad šis
mūsų apsilankymas tai pakeis. Galbūt nevisiškai - nedrįstu tiek
prašyti, - bet tikiuosi, kad Hardinas mamai bus malonus bent jau
vestuvių dieną.
- Tuojau grįšiu, jauskis kaip namie, - taria Triša, prieš už­
traukdama persirengimo kabinos užuolaidą. Atsisėdu ant
minkštos baltos sofos ir nusijuokiu išgirdusi ją nusikeikiant, kai
Siuzana žnybteli užtrauktuku. Galbūt jiedu su Hardinu panašesni,
nei maniau.
- Atleiskite, - mano mintis pertraukia moteriškas balsas. Pa­
kėlusi akis, išvystu akivaizdžiai besilaukiančią merginą mėlynomis
akimis. - Atsiprašau, ar nematėte Siuzanos? - klausia ji, žvalgy­
damasi po saloną.
- Ji ten, - mosteliu į persirengimo kabinos užuolaidą, už kurios
prieš keletą minučių pradingo Triša su savo vestuvine suknele.
- Dėkoju, - ji nusišypso ir, regis, iš palengvėjimo atsikvepia. -
Jeigu ji klaustų, aš atvažiavau lygiai antrą, - su šypsena veide sako
mergina. Ji tikriausiai čia dirba. Žvilgsniu surandu ženklelį su jos
vardu, prisegtą prie baltos palaidinės ilgomis rankovėmis.
Jame užrašyta „Natalija*.
 Žvilgteliu į laikrodį. Penkios po dviejų.
- Išsaugosiu tavo paslaptį, - patikinu ją.
Siuzana atitraukia užuolaidą, ir iš už jos, pasidabinusi ves­
tuviniu apdaru, pasirodo Triša. Suknelė nepaprastai daili. Triša
atrodo stulbinamai, vilkėdama paprastą suknią pridengtais pečiais.
- Oho, - mudvi su Natalija aiktelime vienu metu.
Triša žengia iš persirengimo kabinos, apžiūri save didžiuliame
veidrodyje ir nusišluosto ašaras.
- Ji šitaip kiekvieną kartą, kai pasimatuoja suknelę. Jau trečias
kartas, - šypsodamasi taria Natalija. Pastebiu, kad jos akyse taip
pat kaupiasi ašaros, ir pati susigraudinu. Delnu ji glosto savo pilvą.
- Ji atrodo pribloškiamai. Maikui pasisekė, - nusišypsau
Hardino mamai. Ji vis dar neatitraukia akių nuo savo atvaizdo
veidrodyje, ir negaliu jos kaltinti.
- Pažįsti Trišą? - mandagiai pasiteirauja mergina.
- Taip, - atsigręžiu. - Aš... - mudviem su Hardinu teks aptarti,
kaip čia derėtų prisistatinėti. - Atvykau su jos sūnumi, - atsakau,
ir ji išpučia akis.
- Natalija, - nedideliame salone nuskamba Siuzanos balsas.
Trišos veidas išbalo; ji žvalgosi į mudvi su Natalija. Nuojauta
kužda, kad aš kažko nežinau. Atsigręžiu į Nataliją ir įsižiūriu į jos
akių mėlį, į tamsius plaukus, į blyškią odą.
Siuzana... Atrodo. Ar Siuzana yra šitos Natalijos teta? Na­
talija...
Po galais. Natalija. Toji Natalija. Ta pati Natalija, kuri perse­
kiojo Hardino sąžinės likučius. Natalija, kurią Hardinas sukramtė
ir išspjovė ant grindinio.
- Tu esi Natalija, - susipratusi tariu.
Ji linkteli, neatitraukdama nuo manęs akių, kol prisiartina
Triša.
- Taip, tai aš, - iš jos veido išraiškos sprendžiu, kad ji nėra tikra,
ką apie ją žinau ir ką man pasakyti. - Tu esi ta... Tu... Tesa, - ga­
liausiai sako ji, o aš matau, kaip dėlione jos galvoje įgauna pavidalą.
 - Aš... - paspringstu. Neįsivaizduoju, ką jai pasakyti. Hardinas
man pasakojo, kad ji rado savo laimę, kad jam atleido ir susikūrė
naują gyvenimą. Neapsakomai ją užjaučiu dėl to, kas atsitiko. -
Man labai gaila... - galiausiai išlemenu.
- Einu, atnešiu daugiau šampano. Triša, eime drauge, - Siuzana
čiumpa Trišą už parankės ir švelniai išsiveda lauk. Atsigręžusi
Triša stebi mudvi su Natalija tol, kol, vis dar vilkėdama vestuvinę
suknelę, pradingsta už durų.
- Dėl ko gaila? - Natalijos akys žvilga ryškioje šviesoje. Nepa­
jėgiu įsivaizduoti priešais stovinčios merginos su savo Hardinu. Ji
tokia paprasta ir daili, nepanaši į kitas jo praeities merginas, kurias
man teko pažinti.
Nenoromis nervingai nusijuokiu.
- Nežinau... - už ką būtent a tsip rašin ėji - Už... Už tai, ką jis...
Tau padarė.
- Tu apie tai žinai? - išgirstu nuostabą jos balse. Nenuleisdama
akių, ji stengiasi mane permanyti.
- Taip, - atsakau, staiga susigėdusi ir pajutusi poreikį pasiaiš­
kinti. - O Hiardinas... Jis pasikeitė. Jis nuoširdžiai gailisi dėl to, kaip
su tavim pasielgė, - sakau jai. Praeities mano žodžiai neatpirks, bet
ji privalo žinoti, kad Hardinas, kurį pažįstu, nėra tas pats Hardinas,
kurį ji pažinojo anksčiau.
- Ne per seniausiai buvau jį sutikusi, - primena ji. - Jis buvo...
Nežinau... TuičiaSy kai išvydau jį gatvėje. Ar dabar jam geriau?
Blausiose mėlynose jos akyse ieškau smerkimo, tačiau jo jose -
nė kvapo.
- Taip, jam tikrai geriau, - atsakau, stengdamasi nespoksoti į
jos pilvą. Kai Natalija iškelia ranką, ant jos piršto pastebiu auksinį
vestuvinį žiedą. Nemoku apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad jai pa­
sisekė susikurti šviesią ateitį. - Jis yra pridaręs siaubingų dalykų,
ir žinau, kad kišuosi į ne savo reikalus... - nutylu, nagais ka-
bindamasi į ryžto likučius, - bet tavo atleidimas jam buvo labai
svarbus. Jam tai reiškė labai daug... Ir noriu padėkoti tau už
stiprybę jam atleisti.
 A tvirai pasakius, nem anau, kad Hardinas savo elgesio gailėjosi
pakankam ai, tačiau jos atleidim as nugriovė dalį sienos, kurią jis ne
vienus m etus lipdė tarp savęs ir likusio pasaulio. Žinau, kad, gavęs
atleidim ą, jis aprim o.
- M atau, kad tu jį labai myli, - švelniai taria ji ir nutyla.
- Taip, labai jį myliu.
M udviejų akys susitinka. Su šia moterim i, kurią H ardinas siau­
bingai įskaudino, jaučiu keistą, tačiau labai tvirtą ryšį. Neįsivaiz­
duoju, kaip ji jautėsi, kiek pažem inim o ir skausmo jis jai suteikė, ją
apleido ne tik H ardinas, bet ir jos šeima. Iš pradžių aš buvau lygiai
tokia kaip ji - buvau jam tik žaislas, kol jis manęs iš tiesų nepam ilo.
Sis faktas skiria m ane nuo tos mielos besilaukiančios m oters. Jis
m yli m ane, tačiau nepajėgė mylėti jos.
N eprašyta į galvą šauna niekinga m intis - m intis, kad jei būtų
ją pam ilęs, d ab ar jo neturėčiau, ir jaučiuosi savanaudiškai dėkinga
už tai, kad H ardinas nepajuto jai to, ką jaučia m an.
- A r jis gerai su tavimi elgiasi? - jos klausim as m ane nustebina.
- D ažniausiai... - neslepiu šypsenos iš tokio siaubingo a t­
sakym o. - Jis vis dar m okosi, - užbaigiu m intį tvirtai.
- Ką gi, tik to ir galiu viltis, - atsako ji m an šypsodam asi.
- Ką nori pasakyti?
- Taip ilgai m eldžiau H ardinui išganym o, ir atrodo, kad p a ­
galiau tai įvyko, - ji išsišiepia plačiau ir paglosto savo pilvą. - N et
ir beviltiškiausi nusidėjėliai nusipelno a n tro s galim ybės, sutinki?
Ši m ergina m ane pribloškia. N egaliu sakyti, kad, jei H ar­
d in as b ū tų m ane įskaudinęs taip kaip ją ir nė neatsiprašęs, būčiau
siu n tu si jam draugiškų m inčių ar m aldų. T ik riau siai būčiau lin ­
kėjusi jam am žinai degti pragare, o štai ši m o teris, ši u žjaučianti ir
su p ratin g a m oteris, linki jam tik gero.
- Sutinku, - p ritariu jai, vis d a r n esuvokdam a, kaip pajėgė ja m
atleisti.
- Žinau, palaikysi m ane b ep ro te, - n u siju o k ia N atalija, - b e t jei
n e H ardinas, nebūčiau sutikusi Elijo ir n esiru o šč ia u g im d y ti m u ­
dviejų pirm agim io.
 Nugara perbėga šiurpas nuo kilusios minties. Hardinas tapo
kertiniu akmeniu - tiksliau, milžinišku rieduliu - Natalijos kelyje
į tokį gyvenimą, kokio ji nusipelno. Nenoriu, kad Hardinas būtų
mano kertiniu akmeniu, skausmingu prisim inim u, žmogumi,
kuriam būčiau priversta atleisti ir viską pam iršti. Noriu, kad Har­
dinas būtų mano Elijas, mano laiminga pabaiga.
Kai ji priglaudžia mano ranką sau prie pilvo, išsipūtusio taip,
kaip mano tikriausiai niekada nebus, o aš pažvelgiu į jos vestuvinį
žiedą, kokio tikriausiai niekada nemūvėsiu, mano baimė virsta liū­
desiu. Pajutusi kūdikio judesį, atšoku, o Natalija nusijuokia.
- Šis mažylis energingas. Norėčiau, kad jis pagaliau išlįstų
lauk, - ji darsyk nusijuokia, o aš nesusilaikiusi vėl priglaudžiu
ranką jai prie pilvo, kad galėčiau pajusti daugiau. Kūdikis dar kartą
spiria man į ranką, ir abi dalijamės jos džiaugsmu. Nieko negaliu
padaryti - jis užkrečiamas.
- Kada gimdysi? - klausiu, vis dar žavėdamasi delnu juntamais
virpesiais.
- Užvakar. Šis berniukas ne juokais užsispyręs. Grįžau į darbą
tam, kad galėčiau daugiau laiko praleisti ant kojų, vildamasi, kad
jis pagaliau nuspręs prie mūsų prisijungti.
Apie dar negimusį sūnų ji kalba taip švelniai. Ar aš kada nors
tai patirsiu? Ar ir mano skruostai kada nors taip švytės, o balsas
bus toks švelnus? Ar kada nors pajusiu, kaip mano pilve spardosi
mažylis? Priverčiu save liautis gailėjusis savęs. Kol kas nieko nėra
tikslaus.
Daktaras Vestas gal ir nediagnozavo tiksliai, bet gali būti tikra,
kad Hardinas niekuomet nesutiks tapti tavo vaikų tėvu, pasityčioja
balsas mano galvoje.
- Ar viskas gerai? - Natalijos klausimas sugrąžina mane į tikrovę.
- Taip, atleisk, aš užsisvajojau, - sumeluoju ir atitraukiu ranką
nuo jos pilvo.
- Labai džiaugiuosi, kad susipažinome, kol lankaisi mieste, -
taria ji kaip tik tuomet, kai iš kitos patalpos pasirodo Triša su
Siuzana, nešina gėlių puokšte ir nuometu. Žvilgteliu į laikrodį - pusė
trijų. Kol kalbėjausi su Natalija, Trišos taurė ištuštėjo, o skruostai
paraudo.
- Penkios minutės ir būsiu pasiruošusi, bet tau gali tekti vai­
ruoti! - nusijuokia Triša. Nuo minties susigūžiu, bet kai pagalvoju
apie alternatyvą - paskambinti Hardinui, - tai neatrodo taip jau
blogai.
- Iki pasimatymo, ir dar kartą sveikinu, - tariu Natalijai,
eidama laukan iš salono. Rankose nešu paskui mane sekančios
Trišos suknelę.
- Iki, Tesa, - nusišypso Natalija ir uždaro duris.
- Jei suknelė per sunki, galiu pati ją panešti, - pasisiūlo Triša,
kai išeiname į lauką. - Galiu atvaryti automobilį. Išgėriau tik vieną
taurę, todėl drąsiai galiu vairuoti.
- Nieko baisaus, tikrai, - atsakau, nors košmariškai bijau vai­
ruoti jos automobilį.
- Ne, tikrai, - nenusileidžia ji ir iš priekinės švarko kišenės iš­
sitraukia raktelius. - Aš pavairuosiu.
 Penkiasdešimt penktas skyrius

HARDINAS

Visus namus apėjau jau kokį šimtą kartų, suknistą rajoną - du kar­
tus ir net Lendonui paskambinau. Dabar belieka eit iš proto, nes
Tesa neatsiliepia telefonu. Kur jas velnias nešioja ?
Žvilgteliu į telefoną - jau po trijų. Kiek galima gražintis tam
prakeiktam salone?
Kai išgirstu žvyru grįstu keliuku privažiuojant automobilį,
mane užlieja adrenalino banga. Pasižiūriu pro langą - automobilis
mamos. Tesa išlipa pirma ir iš užpakalinės sėdynės ištraukia milži­
nišką baltą maišą. Ji atrodo kažkokia kitokia.
- Aš ją paimsiu, - šūkteli mamai, kai praveriu duris. Nuskubu
prie jos ir paimu tą kvailą suknelę jai iš glėbio.
jos plaukai... Ką ji pasidarė plaukams?
- Einu, pakviesiu Maiką! - šūkteli mama mums.
- Kokį velnią pasidarei plaukams? - balsu pakartoju savo
mintį. Tesa suraukia antakius, o žiburėliai jos akyse tuoj pat už­
gęsta.
Mėšlas.
- Tik šiaip klausiu... Atrodo gražiai, - sakau jai ir žvilgteliu dar
kartą. Tikrai gražu. Ji visada atrodo nuostabiai.
- Man juos nudažė... Tau nepatinka? - ji nuseka mane į vidų.
Nusviedžiu maišą ant sofos. - Atsargiai! Čia tavo mamos ves­
tuvinė suknelė! - suklinka ir pakelia maišo kraštą nuo grindų. Jos
plaukai žvilga labiau nei įprastai ir antakiai atrodo kitaip. Moterys
be reikalo neriasi iš kailio dėl vyrų, o šie to nė nepastebi.
 - Man tavo plaukai netrukdo, tik nustebau, ir viskas, - nuo­
širdžiai atsakau. Jos plaukai nedaug kuo skiriasi, tik šiek tiek tam­
sesni ant viršugalvio, bet iš esmės niekas nepasikeitė.
- Gerai, nes plaukai mano, todėl darysiu su jais, ką panorėjusi.
Ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės, o aš pradedu juoktis.
- Ką? - Tesa piktai žiūri į mane. Ji nejuokauja.
- Nieko. Paprasčiausiai tas visas nepalaužiamos moters įvaizdis
mane juokina, - toliau juokiuosi.
- Ką gi, džiaugiuosi, kad tau linksma, nes taip bus ir toliau, -
nenusileidžia.
- Gerai.
Už nertinio rankovės timpteliu ją arčiau, stengdamasis ne-
kreipt dėmesio į viešai demonstruojamą krūtinę po juo. Nuojauta
kužda, kad dabar nereikėtų apie tai užsimint.
- Aš rimtai, teks pradėti elgtis civilizuotai, - sako ji, pamažu
pradėdama šypsotis.
- Gerai, apsiramink. Kokį velnią mama tau padarė? - pri­
spaudžiu lūpas jai prie kaktos ir lengviau atsikvepiu, nes ji nepa­
minėjo nei Siuzanos, nei Natalijos. Jau geriau tegu ji man karšia
kailį dėl savo dažytų plaukų, nei dėl mano praeities.
- Nieko. Šiurkščiai kalbėjai apie mano šukuoseną, todėl pa­
maniau, kad metas užsiminti apie neišvengiamus pokyčius, - ji pri­
kanda skruostą, kad nuslėptų šypseną. Ji mane erzina ir tikrina -
tai žiauriai žavinga.
- Gerai, gerai, nebesielgsiu kaip urvinis, - vartau akis, o ji atsi­
traukia. - Rimtai, supratau, - prisitraukiu ją arčiau.
- Šiandien tavęs ilgėjausi, - atsidūsta ji man į krūtinę, o aš su­
spaudžiu ją glėby.
- Tikrai? - klausiu, trokšdamas patvirtinimo. Niekas apie
mano praeitį jai neužsiminė. Viskas gerai. Šitas savaitgalis praeis
normaliai.
- Taip, ypač kol mane masažavo. Eduardo rankos buvo dar di­
desnės už tavo, - sukikena Tesa. Kai persimetu ją per petį ir ne­
šuosi laiptų link, ji pradeda spygaut. Tiksliai žinau, kad joks vyras
jos nemasažavo. Jei tai - tiesa, ji man niekad neprisipažintų ir ne­
pradėtų juoktis.
Kas sakė, kad nemoku pralinksmėt. Nebent kyla rimta grėsmė.
Pamirškim tą „nebent" - juk kalbu apie Tesą. Ją iš manęs visada
kažkas bando atimt.
Nespėju užlipt į antrą aukštą, kai užpakalinės namo durys su-
gergždžia, ir mama pradeda šūkaut mūsų vardus. Aš atsidūstu, o
Tesa muistosi, kad nuleisčiau ant žemės. Paklustu, bet tik dėl to,
kad visą dieną jos ilgėjausi, o mama taps visiškai nepakenčiama,
jeigu jos ir kaimyno akivaizdoj būsiu Tesai pernelyg meilus.
- Ateiname! - šūkteli Tesa, kai pastatau ją ant grindų.
Didelė dalis naštos nuo krūtinės nuslinko. Vakar vakare be
jokios priežasties elgiausi kaip paskutinis mulkis. Tyčia mano mama
nebūtų nusivedus Tesos pas Nataliją. Kokių galų taip nervinausi?
- Kur judu norėtumėte pavakarieniauti? Visi keturi galėtume
nuvažiuoti į „Žarą“.
Mama atsigręžia į būsimą savo vyrą, kai tik šis užeina į sve­
tainę. Tesa linkteli, nors supratimo neturi, kas yra „Žara".
- Nekenčiu „Žaros". Ten amžinai pilna žmonių, o Tesai ten
niekas nepatiks, - niurzgu. Žinau, kad Tesa bet ką suvalgys, kad
tik palaikytų taiką, bet kas norėtų pirmą kartą ragaut kepenų arba
avienos piurė, kai reikia visiems šypsotis ir apsimest, kad tai ska­
niausias kada nors ragautas patiekalas.
- Tuomet gal į „Bliuzo virtuvę"? - pasiūlo Maikas. Jei atvirai,
tai aš niekur nenoriu kišt nosies.
- Ten amžinas triukšmas, - alkūnėm pasiremiu į stalviršį ir
pradedu pešiot kampe besilupantį plastiką.
- Tuomet jūs nuspręskite ir praneškite mums, - suirzusi taria
mama. Žinau, kad jos kantrybė senka, bet aš juk čia, ar ne?
Žvilgtelėjęs į laikrodį, linkteliu. Dar tik penkios. Turim visą
valandą.
- Einu į viršų, - pranešu visiems.
- Susiruošti turime per dešimt minučių. Juk žinai, kokios pri­
grūstos čia stovėjimo aikštelės, - primena mama.
 Šaunumėlis. Apsisuku ir išeinu iš svetainės. Girdžiu Tesos
žingsnius sau už nugaros.
- Ei, - kai pasiekiu koridorių, ji sučiumpa mane už rankovės.
Atsigręžiu.
- Ką? - nepaisant kilusio susierzinimo, stengiuosi išlaikyt
ramų toną.
- Kas tau yra? Jei kažkas neduoda ramybės, paprasčiausiai pa­
sakyk, ir viską sutvarkysime, - pasiūlo ji nervingai šypsodamasi.
- Kaip praėjo tavo pietūs?
Ji nieko nepasakojo, bet negaliu nepaklaust.
- A... - susipranta ji ir nudelbia akis į grindis. Nykščiu kilsteliu
jos smakrą, kad pasižiūrėtų į mane. - Buvo smagu.
- Apie ką kalbėjotės? - klausiu. Akivaizdu, kad nebuvo taip
blogai, kaip tikėjaus, bet ji kažkodėl nenori to aptarinėt.
- Aš su ja susipažinau... Su Natalija. Aš su ja susipažinau.
Mano kraujas sustingsta į ledą. Sulenkęs kelius, atidžiau pasi­
žiūriu jai į veidą.
-Ir?
- Ji miela, - atsako Tesa. Laukiu, kol ji surauks antakius arba
kol pyktis žybtelės jos akyse, bet veltui.
- Ji „miela“? - pakartoju. Jos atsakymas išmušė mane iš vėžių.
- Taip, ji buvo tokia maloni... Ir devintą mėnesį nėščia, -
šypsosi Tesa.
- O Siuzana? - dvejodamas klausiu.
- Su Siuzana taip pat smagiai praleidau laiką. Ji žavinga.
Bet... Juk Siuzana nekentė manęs už tai, kaip pasielgiau su jos
dukterėčia.
- Vadinas, viskas buvo gerai?
- Taip, Hardinai. Mano diena praėjo puikiai. Trūko tavęs, bet
viskas buvo gerai, - ji suima mane už marškinėlių ir prisitraukia
arčiau. Koridoriaus prieblandoj ji atrodo tokia neįtikėtinai graži. -
Nesijaudink, viskas gerai, - sako.
Tesa tvirtai apsiveja mane rankom, o aš nuleidžiu galvą jai į
plaukus.
 Ji mane guodžia? Tesa mane guodžia ir tikina, kad viskas bus
gerai po to, kai akis j akį susidūrė su mergina, kurios vos nesužlug-
džiau. Ji sako, kad viskas bus gerai... Ar tikrai?
- Tik kad niekad nebūna gerai, - sušnabždu tyliai, vildamasis,
kad ji neišgirs. Jeigu ji išgirdo, nusprendė nieko neatsakyt. - Ne­
noriu važiuot su jais vakarieniaut, - prisipažįstu, nutraukdamas tylą.
Noriu tik nusivest Tesą į viršų ir, paniręs į ją, pamiršt visą tą
mėšlą savo galvoj, kuris šiandien nedavė man ramybės, nustumt
prisiminimus ir praeities šmėklas šalin ir visą dėmesį skirt jai.
Galvoj noriu girdėt jos vienintelės balsą, o taip nutiks tik tada, kai
pasinersiu į ją.
- Privalome važiuoti. Juk tavo mama šį savaitgalį išteka. Galime
ilgai nebūti, - pasistiebus ji pabučiuoja man į skruostą.
- Laukiu nesulaukiu, - atsakau sarkastiškai.
- Liaukis.
Paėmusi už rankos, Tesa nusiveda mane atgal į svetainę, bet kai
tik prisijungiam prie Maiko su mama, ištraukiu savo ranką iš jos.
- Gerai, važiuojam valgyt, - atsidūstu.

Kaip ir tikėjaus, vakaras klaikiai nuobodus. Mama neatstoja nuo

Tesos su pasakojimais apie vestuves, trumpą svečių sąrašą ir ko­
kie giminaičiai planuoja atvažiuot. Iš mamos pusės dalyvaus tik
tolimas pusbrolis, nes abu mano seneliai jau seniai mirę. Maikas,
kaip ir aš, per visą vakarienę tyli, tik neatrodo, kad jam būtų taip
nuobodu kaip man. | mano mamą jis žiūri taip, kad man kyla noras
užvožt jam per viršugalvį. Mintis bjauri, bet nuo jos jaučiuos ge­
riau. Akivaizdu, kad jis ją myli, tad gal nėra toks jau blogas.
- Tesa, tu esi vienintelė mano viltis susilaukti anūkų, - sako
mama, kol Maikas sumoka sąskaitą. Tesa paspringsta vandeniu, o
aš patapšnoju jai per nugarą. Prieš atsiprašydama ji kelis kartus
kosteli, bet atsigavus atrodo šiek tiek susigėdusi. Aišku, ji pernelyg
jautriai reaguoja, bet esu tikras, kad netaktiškas mamos komen­
taras išmušė ją iš vėžių.
Pajutusi, kad supykau, mama sako:
m
 - Aš tik juokauju. Žinau, kad esate dar jauni.
Jauni? Koks skirtumas, kiek mum metų - jai nėra jokio reikalo
grūst Tesai j galvą šitų nesąmonių. Mes jau sutarėm - jokių vaikų.
Niekam neišeis į naudą, jei mama privers Tesą pasijusi kalta - tai
tik sukels ginčą. Dažiausiai susiriejam dėl vestuvių ir vaikų. Aš ne­
noriu nei vieno, nei kito, ir tai nepasikeis. J galvą netikėtai šauna
Ričardo perspėjimas aną vakarą, todėl stumiu jį lauk.
Po vakarienės mama pabučiuoja Maiką, ir šis grįžta į savo
namus. Ji laikosi tos idiotiškos tradicijos, kad jaunikis negali pa­
matyt nuotakos prieš vestuves. Man atrodo, ji pamiršo, kad čia jau
nebe pirmas kartas. Kvaili prietarai antrą kartą negalioja.
Kad ir kaip norėčiau paimt Tesą savo senoj lovoj - negaliu, kol
mama namie. Šitos lūšnos sienos popierinės. Aiškiai girdžiu, kai
mama apsiverčia ant kito šono savo girgždančioj lovoj gretimam
kambary.
- Reikėjo užsisakyt viešbutį, - skundžiuosi, kol Tesa nusiren-
ginėja. Gaila, kad ji miega ne su naktiniais iki žemės, nes pus­
nuogis jos kūnas šalia visą naktį neleis man užmigt. Ji apsivelka
mano marškinėlius, o aš negaliu nuleist akių nuo jos krūtinės po
jais, nuo putnių jos klubų linkio, nuo gundančių šlaunų, prie kurių
priglunda audinys. Džiaugiuos, kad marškinėliai jai ne per platūs -
jie toli gražu neatrodytų taip patraukliai. Nuo vaizdo nebūčiau toks
susijaudinęs, o naktis neatrodytų tokia ilga.
- Ateik, mažute, - ištiesiu jai rankas, o ji nuleidžia galvą man
ant krūtinės. Norėčiau jai pasakyt, kaip man svarbu, kad susi­
tikimą su Natalija ji ištvėrė puikiai, bet nerandu tinkamų žodžių.
Man atrodo, ji žino. Ji turi žinot, kaip man baisu, kad kažkas vėl
stos tarp mūsų.
Neprabėgus nė kelioms minutėms, ji jau miega įsikibus į mane,
o aš glostau jos plaukus.
- Tu man esi viskas, - išsprūsta man iš lūpų.

Pabundu išmuštas prakaito. Tesa vis dar mane apsikabinus, o aš

tvankiam kambary vos galiu įkvėpt. Šituose namuose pernelyg
karšta. Mama tikriausiai įjungė prakeiktą šildymą. Jau pavasaris -
kam to reikia? Atkabinu Tesos rankas ir kojas nuo savęs, nubraukiu
nuo prakaito drėgnus jos plaukus nuo kaktos ir nusileidžiu žemyn
patikrint termostato.
Vis dar mieguistas pasuku už kampo į virtuvę, bet tai, ką iš­
vystu, priverčia mane sustingt. Pasitrinu akis ir pamirksiu, kad
miglotas vaizdas priešais išryškėtų.
Bet niekas nepasikeičia... Jie vis dar priešais, kad ir kiek mirk­
sėčiau.
Mano mama sėdi ant stalviršio išskėtusi kojas. Tarp jų stovi
vyras, apkabinęs jos liemenį. Jos pirštai naršo po šviesius jo
plaukus. Jis ją bučiuoja - arba jinai jį, nesuprantu, po velnių, bet
tiksliai suprantu, kad tas vyras - ne Maikas.
Tai - prakeiktas Kristianas Vensas.
 Penkiasdešimt šeštas skyrius

HARDINAS

Ką? Kas čia darosi? Bent kartą gyvenime nežinau, ką pasakyt. Ma­
mos rankos iš Venso plaukų nuslysta ant jo veido, ji bučiuoja jį vis
aistringiau.
Tikriausiai sukėliau triukšmo - turbūt aiktelėjau, nežinau, po
velnių, - nes mama staiga atsimerkia ir stumteli Vensą už pečių. Jis
tuoj pat atsigręžia į mane, išpučia akis ir atsitraukia nuo stalviršio.
Negi jie negirdėjo, kaip nusileidau laiptais? Kodėl jis čia? Ką jis
veikia mūsų virtuvėj?
Kas, po velnių, čia dedasi?
- Hardinai! - paniškai suspinga mama ir nušoka nuo stalviršio.
- Hardinai, aš galiu... - prasižioja Vensas. Iškėlęs delną, juos
nutildau ir iš paskutiniųjų bandau koordinuot lūpų ir smegenų
veiksmus, kad suvokčiau iškreiptą reginį sau prieš akis.
- Kaip... - pradedu. Padriki žodžiai sukasi galvoj, nesusi­
jungdami į vientisas mintis. - Kaip... - pakartoju, nevalingai trauk­
damasis atgal. Noriu bėgt nuo jų kaip įmanydamas toliau, bet kartu
privalau išgirst pasiaiškinimą.
Žvalgausi tai į vieną, tai į kitą, bandydamas suvokt, kad tai -
tie patys žmonės, kuriuos maniau pažinojęs. Deja, visos pastangos
veltui, ir niekas neturi prasmės.
Kulnais užkliūvu už žemutinės laiptų pakopos, o mama žengia
artyn.
- Tai ne... - mėgina sakyt.
 Palengvėja, kai pajuntu gerai p ažįstam ą pyktį, šo k a s pamažu
pasiduoda jo bangai, o aš nebesijaučiu toks p a že id žiam as kaip prieš
keletą sekundžių. Su pykčiu su sid o ro t aš m o k u - jis n e t atrodo ma­
lonus. Tačiau nesu pratęs priblokštas stovėt tyloje.
Nespėjęs suvokt, ką darau, jau vėl žengiu jų link, m am a atsi­
traukia, o Vensas stoja ta rp m udviejų. Ką?
- Kas, po velnių, tau užėjo? - p e rtra u k iu ją, nekreipdam as dė­
mesio į savanaudiškas ašaras jos akyse. - Juk tu ry to j išteki! - kun­
kuliuodam as pykčiu, atsigręžiu į savo b uvusį v iršin in k ą. - O tu...
Tu susižadėjęs, po perkūnais, b et atsivilkai čia, kad išdulkintum
m ano m am ą virtuvėj!
Nuleidęs ranką, stipriai k e rtu k u m ščiu į ja u by ran tį stalviršį.
Medžio triokštelėjim as m ane užveda, priverčia tro k št daugiau.
- Hardinai! - surinka m am a.
- N edrįsk ant m anęs rėkt, p o velnių! - k one suklykiu. Viršuj
išgirstu žingsnius, kurie reiškia, kad m ūsų rik sm ai pažadino Tesą,
ir ši skuba m anęs ieškot.
- Nekalbėk šitaip su savo m o tin a, - p ag rasin a Vensas ramiu
balsu.
- Tu m an nenurodinėsi, ką d ary t ir ko n ed ary t, po velnių! Tu
esi niekas... Kas m anaisi esąs? - m ano nagai susm inga į delnus, o
pyktis vis auga, virsta į vieną didelę tuoj sprogsiančią masę.
- Aš... - pradeda sakyt jis, bet m am a sugriebia jį už pečių ir
atitraukia tolyn.
- Kristianai, nereikia, - m eldžia ji. •
- Hardinai? - laiptinėj pasigirsta Tesos balsas, ir jau po kelių
akimirkų ji įžengia į virtuvę. Apsižvalgiusi kam baryje, pirmiausia
pasižiūrėjusi į nelauktą svečią, ji atsigręžia į m ane ir atsistoja šalia.
- Ar viskas gerai? - tyliai sušnabžda, įsikibusi m an į ranką.
- O, taip, viskas gerai! Tiesiog puikum ėlis! - ištraukiu ranką ir
pamoju priešais. - N ors tau gali tekt perspėt savo bičiulę Kimberlę,
kad jos mylimas sužadėtinis dulkinasi su m ano m am a.

3J«
 Tesos akys kone iškrinta iŠ akiduobių, bet ji nieko nesako.
Gaila, kad ji neliko viršuj, bet žinau, kad jos kaily taip pat būčiau
nusileidęs pasižiūrėt, kas vyksta.
- Kur tavo žavioji Kimberlė? Viešbuty netoliese su tavo
sūnum ? - sarkazm o pertekusiu tonu klausiu Venso. Man Kimberlė
nepatinka - ji landi ir nepakenčiama, - bet ji myli Vensą, ir buvau
įsitikinęs, kad jis jai jaučia tą pat. Akivaizdu, kad klydau. Jam n u ­
sispjaut į ją ir į artėjančias jų vestuves. Kitaip visas šitas mėšlas
nebūtų užviręs.
- Hardinai, mums visiems derėtų nusiraminti, - mama mėgina
sušvelnint situaciją. Jos ranka jau nebe Vensui ant peties.
- Nusiramint? - prunkšteliu. Ji neįtikėtina. - Rytoj tu išteki, o
aš randu tave vidury nakties išsiskėtusią ant stalviršio, kaip kokią
kekšę.
Kai žodžiai išsprūsta man iš lūpų, jis šoka pirmyn. Vensas par-
verčia mane ant virtuvės grindų, o aš galva trinkteliu į plyteles.
- Kristianai! - išgirstu mamą suklinkant. Jis užgula visu svoriu,
bet man pavyksta išlaisvint rankas iš jo gniaužtų. Kai tik jo kumštis
kerta man į nosį, pajuntu visa užgožiančią adrenalino bangą, o
akyse aptemsta.
 Penkiasdešimt septintas skyrius

TESA

Ar aš sapnuoju? Meldžiu, tebūna tai košmaras... Nes tai, kas čia

vyksta, negali būti tikra.
Kristianas užsigulęs Hardiną. Kai jo kumštis trinkteli Har-
dinui į nosį, pasigirsta klaikiausias garsas. Jis nudegina man ausis
ir suspaudžia širdį. Hardinas užsimoja kumščiu ir taip pat stipriai
trenkia Kristianui į žandikaulį. Šis susvyruoja ir paleidžia Hardiną.
Per sekundę Hardinas išsirita iš po jo ir, pastūmęs Kristianą už
pečių, nuverčia jį ant grindų. Nežinau, kiek kartų kuris kuriam už­
vožia ar kuris iš jųdviejų stipresnis.
- Išskirkite juos! - šaukiu Trišai. Kiekviena mano kūno ląstelė
nori įsikišti, nes žinau, kad, išvydęs mane, Hardinas tuojau pat
liautųsi, tačiau giliai viduje baiminuosi, kad jis pernelyg įsiutęs, vi­
siškai nesivaldo ir gali padaryti ką nors, kas vėliau varys jį iš proto.
- Hardinai! - Triša griebia nuogą Hardino petį, mėgindama
atitraukti nuo Kristiano, tačiau nė vienas iš jų to nepastebi.
Jei panikos dar būtų negana, prasiveria užpakalinės namo
durys ir vidun įlekia persigandęs Maikas. O, Dieve!
- Triša? Kas čia... - mėgindamas suvokti, kas čia dedasi, jis
tankiai mirkčioja.
Jau po akimirkos jis šoka į grumtynes, sugriebia Hardiną už
abiejų rankų ir atplėšia nuo Kristiano. Maikas - drūtas vyras,
todėl nesunkiai stumteli Hardiną prie sienos. Kristianas pakyla ant
kojų, ir Triša pastumia jį prie priešingos sienos. Hardinas virpa iš
pykčio ir alsuoja taip įnirtingai, kad pradedu baimintis jį kažkaip
 susižalojus plaučius. Nuskubu prie jo, nežinodama, ką daryti, tik
jausdam a poreikį būti šalia.
- Kas, po galais, čia darosi? - įsakmus Maiko balsas atkreipia
visų dėmesį.
Viskas vyksta pernelyg greitai: siaubas rudose TriŠos akyse,
mėlynės ant Kristiano veido, tamsiai raudona kraujo srovelė Har-
dinui iš nosies... Visko paprasčiausiai per daug.
- Paklausk jų\ - surinka Hardinas. Jo krūtinė aptaškyta mažais
raudonais lašeliais. Jis pamoja į persigandusią Trišą ir įsiutusį Kris­
tianą.
- Hardinai, - švelniai tariu, - eime į viršų, - paimu jį už rankos,
iš paskutiniųjų valdydama savo pačios emocijas. Visas kūnas virpa,
o skruostus degina ašaros, nors visa tai nesusiję su manimi.
- Ne! - jis atsitraukia nuo manęs. - Pasakyk jam! Prisipažink,
ką, po velnių, čia veikei! - Hardinas vėl mėgina šokti prie Kris­
tiano, tačiau Maikas tuoj pat jį sulaiko. Užmerkusi akis, meldžiu,
kad tik jis neužsipultų ir Maiko.
Staiga ir vėl atsiduriu savo senajame bendrabučio kambaryje
tarp Hardino ir Nojaus, kai Hardinas vertė mane išpažinti neišti­
kimybę vaikinui, su kuriuo praleidau pusę gyvenimo. Nojus toli
gražu neatrodė toks sugniuždytas, koks dabar atrodo Maikas. Jo
akyse susilieja suvokimas, maišatis ir skausmas.
- Hardinai, prašau, nedaryk to, - meldžiu. - Hardinai, - pa­
kartoju, prašydama jo negėdinti šio vyro. Triša privalo jam papa­
sakoti vienumoje, ne prie žiūrovų. Taip neteisinga.
- Velniop! Visi jūs eikit po velnių! - suklinka Hardinas ir abiem
kumščiais kerta į pigų stalviršį, suskaldydamas jį perpus. - Esu
tikras, Maikas neprieštaraus, jei rytoj pasinaudosit patalpom, -
Hardino balsas žemas, o kiekvienas žodis apgalvotas ir žiaurus. -
Manau, jis neprieštaraus, nes tikriausiai jau išleido krūvą pinigų
šitam cirkui, kurį vadinat vestuvėm, - prunkšteli jis.
Mano nugara nubėga šiurpas. Nudelbiu akis į grindis. Kai Har­
dinas toks, niekas negali jo sulaikyti. Niekas nė nesistengia. Visi
tyli, o Hardinas tęsia:
 - Iš judviejų išeina p u ik i p o ra . S u siž a d ė ju s b u v u si alko­
holiko žm ona ir jo ištikim asis b ič iu lis, - m e ta jis. - D eja, Maikai,
į spektaklį p en k io m m in u tė m pavėlavai. P ra le id a i tą d alį, kai tavo
nuotaka buvo su g rū d u s liežuvį ja m į gerklę.
K ristianas d a r k a rtą p a m ė g in a s u g rie b ti H a rd in ą , b et Triša
stoja ta rp jų. H ard in as su K ristia n u žvelgia v ie n a s į k itą lyg dvi
(siutusios p anteros.
Išvydau d a r n eregėtą K ristia n o p u sę. Jis n e n u s ite ik ę s linksm ai
ir nesišvaisto juokeliais - šią a k im irk ą jis a lsu o ja pyk čiu . Kristiano,
kuris apkabina K im berlę p e r lie m e n į ir š n a b ž d a , k o k ia ji graži, čia
nė kvapo.
- Tu m ažas, n e p ag a rb u s... - išk o šia K ris tia n a s p ro dantis.
- A š nepagarbus? Tai tu m a n p o s trin g a v a i ap ie sa n tu o k o s šlovę,
o pats rezgei ro m a n ą su m a n o m am a!
Vis d a r n epajėgiu to suvokti. K ristia n a s su T riša? T riša su Kris­
tianu? Tai neįsiv aizd u o jam a. Ž in a u , k a d ju o s sieja ilgam etė drau­
gystė, o H ard in as pasak o jo , k ad , K enui ju o s p a lik u s, K ristianas pri­
glaudė ir rū p in o si jais abiem . B et m e ilės ro m a n a s?
N iekada n em a n ia u , k ad T riša g a lė tų p a d a ry ti k ažk ą panašaus,
o K ristianas v isu o m e t a tro d ė iki a u sų įsim ylėjęs K im berlę. Kim-
berlė... Dėl jos m an su sp a u d ž ia šird į. Jinai jį ta ip m yli. įn ik u si pla­
nuoja savo svajonių vestuves su sv ajo n ių v y ru , ta č ia u d a b a r pakan­
kam ai akivaizdu, kad ji jo visiškai n e p a ž įsta . Jai šird is iš skausmo
plyš. Ji susikūrė gyvenim ą su K ristia n u ir jo s ū n u m i. Kad ir ko
būsiu priversta im tis, neleisiu H a rd in u i jai apie ta i p apasakoti. Ne­
leisiu jam iš jos šaipytis ir ž e m in ti taip, kaip jis ką tik išsityčiojo iš
Maiko.
- Viskas ne taip! - K ristian as a tro d o to k s p a t įsiutęs kaip ir
H ardinas. Žaliose jo akyse k u n k u liu o ja py k tis, ir žin au , kad jis tik
nori suspausti H ard in o kaklą ta rp p irštų .
Nė žodžio netardam as, M aikas stebi savo a p siašaro ju sią suža­
dėtinę.
- Aš labai atsiprašau, šito n e tu rė jo n u tik ti. N ežin au ... - Trišos
balsas virsta skausm inga ra u d a , ir aš nusigręžiu.
 Akivaizdžiai atmesdamas jos atsiprašymą, Maikas papurto
galvą ir, nieko nesakęs, trenkia užpakalinėmis namo durimis. Triša
suklumpa ir, užsidengusi veidą delnais, verkia.
Kristiano pečiai susmunka, o pyktį akimirksniu pakeičia ne­
rimas. Jis priklaupia šalia jos ir apkabina. Hardinas šalia manęs
vėl ima tankiai alsuoti ir tvirtai suspaudžia kumščius sau prie
šonų. Atsistoju priešais jį ir Suimu jo skruostus delnais. Išvydus
jau iki smakro nutekėjusį kraują, man suspaudžia skrandį. Jo lūpos
tamsiai raudonos... Kiek daug kraujo.
- Nereikia, - piktai meta jis ir nustumia mano rankas. Man per
petį jis nenuleidžia akių nuo motiną apkabinusio Kristiano. Tiedu,
regis, pamiršo, kad mes vis dar virtuvėje. O gal jiems nebesvarbu.
Jaučiuosi siaubingai sutrikusi.
- Hardinai, prašau, - suinkščiu ir vėl pakeliu drebančias rankas
jam prie veido.
Galiausiai jis pažvelgia į mane, ir jo akyse pastebiu besikau­
piant kaltę.
- Prašau, eime į viršų, - meldžiu jo. Jis įdėmiai žvelgia į mane,
o aš prisiverčiu nenuleisti akių nuo jo, kol pyktis pamažu atslūgs.
- Veskis mane toliau nuo jų, - išlemena. - Veskis mane iš čia.
Paimu Hardiną už rankos ir atsargiai veduosi iš virtuvės. Kai
pasiekiame laiptus, Hardinas staiga sustoja.
- Ne... Noriu nešdintis iš šitų namų, - sako jis.
- Gerai, - sutinku nė nesusimąsčiusi. Aš taip pat čia nenoriu
likti. - Einu, surinksiu mūsų krepšius, o tu užvesk automobilį, -
pasiūlau.
- Ne, jei aš ten išeisiu... - jam nereikia baigti minties. Tiksliai
žinau, kas nutiks, jeigu liks vienas su mama ir Kristianu.
- Eime į viršų, ilgai neužtruksime, - pažadu. Iš paskutiniųjų
stengiuosi išlikti rami, atrodyti stipri dėl jo, ir kol kas tai veikia.
Jis leidžiasi nusivedamas laiptais į viršų ir siauru koridoriumi į
nedidelį miegamąjį. Negaišdama laiko tvarkingam pakavimui, su­
grūdu mudviejų daiktus į lagaminus. Pašoku ir tyliai rikteliu, kai
Hardinas nuverčia komodą, o sunkus baldas su trenksmu nuvirsta
an t g rin d ų . Suklupęs g re ta jo s, H a rd in a s ištra u k ia p irm ą pasitai­
kiusį stalčių, sviedžia šalin ir siek ia a n tro . Jeigu jo iš čia neišsivesiu,
jis išdaužys viską šita m e k a m b a ry je .
Kai jis n u sv ied žia p a s k u tin į lik u sį sta lč ių , ap k a b in u jo liemenį
ran k o m is.
- E im e su m a n im į vonią.
N usivedu jį k o rid o riu m i ir u ž d a ra u d u ris p ask u i save. Pasi­
čiu m p u k ab a n tį ra n k šlu o stį, a tsu k u č ia u p ą ir liep iu jam atsisėsti
a n t klozeto. Jo tyla kelia m a n šiu rp ą , ta č ia u n e n o riu spausti.
Jis n e ta ria nė žo d žio ir tu o m e t, kai p rig la u d ž iu rankšluostį prie
sk ru o sto , šlu o sty d a m a k ra u ją ja m p o n o sim i, a n t lū p ų ir smakro.
- Ji nelūžo, - tru m p a i ap ž iū rė ju si n o sį, ta riu . Prakirsta lūpa
ja u spėjo p a tin ti, ta č ia u k ra u ja s n e b e sisu n k ia . M an o m intys vis dar
šėlsta, su g rą ž in d a m o s p ris im in im ų n u o tru p a s apie d u vienas kitą
ta lž a n č iu s v yrus.
Jis tyli.
N u šlu o sč iu si d id ž ią ją dalį k ra u jo n u o veido, nuskalauju rankš­
lu o stį p o v a n d e n s srove ir p a lie k u k riau k lėje .
- E inu, p a im siu m ū sų la g am in u s. Lik čia, - ta riu jam, vil­
d am asi, k ad paklausys.
N u sk u b u į m ieg am ą jį ir s u re n k u m u d v iejų krepšius. Hardinas
p u sn u o g is ir b asas, m ūvi tik s p o rtin iu s šo rtu s, o m a n o kūną dengia
vien m a ršk in ėlia i. N e tu rė ja u laiko p ag alv o ti apie d rabužius ar aps­
k rita i d ro v ėtis, kai, išg ird u si rik sm u s, p asileid au laiptais žemyn.
A tbėgusi į v irtu v ę , n ežin o ja u , ko tik ėtis, ta č ia u scenarijus, kuriame
T riša su K ristia n u m ylisi a n t stalviršio, m a n n ie k ad a nebūtų šovęs
į galvą.
H a rd in a s vis d a r tyli, kai b asas jo kojas a p m a u n u kojinėmis
ir apvelku šv ariu s m a ršk in ė liu s. N e sija u d in d a m a dėl savo iš­
vaizdos, u žsite m p iu d ž in su s ir s p o rtin į n e rtin į. V onioje dar kartą
n u sip la u n u ran k as, n o rė d a m a išk rap šty ti su k rešėju sį kraują iš pa­
nagių.
Tyla tęsiasi ir tu o m e t, kai pasiekiam e laiptus, o Hardinas
paim a iš m anęs ab u k re p šiu s. Perėm ęs ra n k in ę m a n n u o peties, jis
iš skausmo sušnypščia, o aš susigūžiu įsivaizduodama po marški­
nėliais ryškėjančią mėlynę.
Pakeliui iš namų nugirstu tylų TriŠos kūkčiojimą ir švelniai ją
guodžiančio Kristiano balsą. Kai prieiname prie išnuomoto auto­
mobilio, Hardinas dar kartą atsigręžia pasižiūrėti į savo vaikystės
namus, ir jo pečius nukrečia drebulys.
- Aš galiu vairuoti, - paimu raktelius, tačiau jis tuoj pat iš­
traukia juos man iš rankos.
- Ne, aš vairuosiu, - galiausiai prataria. Nusprendžiu nesiprie­
šinti.
Noriu sužinoti, kur važiuojame, tačiau šią akimirką tikriausiai
geriau jo nekamantinėti - jis vis dar neatgavęs nuovokos, todėl
reikia elgtis su juo atsargiai. Paimu jį už rankos ir nudžiungu, kai
neatitraukia.
Kol tylėdami važiuojame per miestelį, minutės virsta valan­
domis, o kiekviena mylia tik dar labiau pakursto įtampą. Žvelgdama
per langą, atpažįstu gatvę, kurioje šią popietę lankėmės, prava­
žiuojame Siuzanos vestuvinių suknelių saloną. Prisiminus, kaip
Triša šluostėsi ašaras, žvelgdama į savo atvaizdą veidrodyje ma-
tuodamasi suknelę, norisi pravirkti. Kaip ji galėjo šitaip pasielgti?
Rytoj ji turėjo ištekėti. Kodėl ji taip padarė?
- Visiškas mėšlas, - Hardino balsas grąžina mane į tikrovę.
- Nieko nesuprantu, - tariu, švelniai spausdama jo ranką.
- Visi ir viskas mano gyvenime yra sumauta, - taria jis šaltu,
abejingu balsu.
- Žinau, - pritariu jam. Nors iš tiesų visiškai su tuo nesutinku,
dabar ne laikas dėl to ginčytis.
Hardinas pristabdo automobilį ir įsuka į nedidelio motelio sto­
vėjimo aikštelę.
- Pernakvosim čia, o rytoj skrisim namo, - sako jis, žvelgdamas
per langą. - Nežinau, ką pasakyt dėl tavo darbo ar gyvenamosios
vietos, kai grįšim į Valstijas, - tęsia jis, lipdamas iš automobilio.
Taip nerimavau dėl ant grindų besigalynėjančio Hardino ir
smurto scenos virtuvėje, kad iš galvos visai išgaravo Kristianą
 i het ir žmogų, kurio namuose šiu0
n« viršininką. nei
esant ne tik mano

mCtU I m i ? - Wausia T t T a u t o m o b i l i o ir tylėdam a nuseku jam

Nieko nesakiusi. įsUp
įkandin.
 Penkiasdešimt aštuntas skyrius

TESA

Vyriškis registratūroje šypsodamasis paduoda Hardinui raktą nuo

kambario. Prisiverčiu jam nusišypsoti, mat Hardinas nė nepasi­
stengia, tačiau atrodau dirbtinai, todėl vyriškis tuoj pat nusigręžia.
Tylėdami einame koridoriumi savo numerio link. Ilgo, siauro
koridoriaus kreminės spalvos sienas puošia paveikslai religine
tema: viename angelas klūpo priešais mergelę, kitame glėbes­
čiuojasi įsimylėjėliai. Virpteliu, žvilgtelėjusi į paskutiniame pa­
veiksle, visai šalia mums paskirto kambario, nutapyto Liuciferio
akis. Atplėšusi žvilgsnį nuo jo, skubu į kambarį paskui Hardinę ir
įjungiu šviesą. Mano krepšį jis švysteli ant kampe stovinčio krėslo,
o lagaminą palieka prie durų šalia manęs.
- Einu išsimaudyt, - tyliai praneša. Nė nežvilgtelėjęs į mane,
pradingsta vonioje ir uždaro paskui save duris.
Trokštu sekti paskui, tačiau dvejoju. Nenoriu jo spausti ar su­
pykdyti dar labiau, bet kartu privalau įsitikinti, kad jam viskas
gerai. Nenoriu, kad jis pats sau vienas murdytųsi šiame dramos
liūne.
Nusiaunu batus, nusitraukiu džinsus ir Hardino marškinėlius
ir einu į nedidelį vonios kambarį nuoga. Kai praveriu duris, ji ne-
atsigręžia. Ankšta erdvė jau prisipildė vandens garų, o nuogas
Hardino kūnas apsitraukė mažyčiais lašeliais. Mane patraukia pro
miglą ryškėjančios juodos tatuiruotės.
Peržengiu drabužių krūvą ant grindų ir atsistoju jam už nu­
garos nepaliesdama.
 - Man nereikia, kad... - pradeda Hardinas abejingai.
- Žinau, - pertraukiu. Jis piktas, įskaudintas ir pamažu vėl
slepiasi už tos sienos, kurią taip sunkiai nugrioviau. Iki šiol jam
puikiai sekėsi valdyti pyktį, todėl galėčiau pribaigti Trišą su Kris­
tianu už tai, kad šitaip jį išprovokavo.
Nustebinta apnikusių niūrių minčių, papurtau galvą.
Nieko nesakęs, jis atitraukia užuolaidą ir žengia po trykštančia
srove. Giliai įkvepiu ir, sukaupusi visą drąsą, lipu į dušą paskui jį.
Vanduo toks karštas, kone verdantis, kad tenka slėptis Hardinui
už nugaros. Tikriausiai pastebėjęs, kad man nemalonu, jis paregu­
liuoja vandens temperatūrą.
Paėmusi nemokamo skysto muilo buteliuką ir išspaudusi šiek
tiek ant kempinės, atsargiai priglaudžiu Hardinui prie nugaros.
Jis pasimuisto ir mėgina atsitraukti, bet aš nenusileidžiu ir žengiu
artyn.
- Neprivalai man nieko sakyti, bet žinau, kad tau dabar manęs
reikia.
Tylus mano šnabždesys paskęsta įnirtingame Hardino alsavime
ir tyškančiame vandenyje.
Tylėdamas ir nejudėdamas jis leidžia man kempine perbraukti
į jo odą įrašytas raides. Mano tatuiruotė.
Jis atsigręžia ir, stebėdamas kiekvieną mano judesį, leidžia nu­
prausti krūtinę. Jaučiu nuo jo sklindantį pyktį, besimaišantį su
garų debesiu. Jo akys manęs nepaleidžia. Jis atrodo taip, lyg tuoj
sprogs. Nespėju nė mirktelėti, kai jis abiem rankomis suima mano
kaklą. Alkanos jo lūpos šiurkščiai rėžiasi į manąsias, privers-
damos prasižioti. Jo prisilietimas ne švelnus ir ne atsargus. Mu­
dviejų liežuviai susipina, o aš atsargiai įsisiurbiu į apatinę jo lūpą,
vengdama žaizdos. Jis atsidūsta ir priremia mane prie drėgnų ply­
telių.
Jam atsitraukus, nevalingai suinkščiu, o jis tuoj pat grįžta ir
bučiniais apiberia mano kaklą ir krūtinę. Prakirstomis, sužalo­
tomis rankomis jis spaudžia mano krūtis, drauge kandžiodamas,
laižydamas, čiulpdamas. Atlosiu galvą į plytelėmis išklijuotą sieną
ir, panardinusi pirštus jam j plaukus, timpteliu taip, kaip jam pa­
tinka.
Neperspėjęs jis parklumpa ant kelių po trykštančia vandens
srove, ir trumpą akimirką prisimenu kažką migloto. Tačiau jis vėl
mane paliečia, ir jau nebežinau, kas tai buvo.
 Penkiasdešimt devintas skyrius

HARDINAS

Tesos pirštai panyra man į plaukus, traukdami arčiau jos paraudu­

sios ir minkštos odos. Šitaip ją liesdamas ir ragaudamas, išstūmiu
iš iškankintų savo minčių visa kita.
Ji rikteli ir stipriau pešteli mano plaukus, kai liežuviu braukiu
apskritimą. Ji kilsteli klubus nuo sienos arčiau mano lūpų, bevil­
tiškai trokšdama daugiau.
Per anksti. Atsistoju ir, pakėlęs vieną jos koją po kitos, apsiveju
sau liemenį. Kai lėtai įsiskverbiu į ją, ji sudejuoja.
- Velnias... - nutęsiu, o mano balsas labiau primena šnypštimą,
kai pajuntu, kokia ji šilta, kokia drėgna. Jaust ją be prezervatyvo
yra dieviška.
Ji užsimerkia ir atlošia galvą, o aš pradedu siūbuot klubais,
užpildydamas ją su kiekvienu judesiu. Privalau valdytis, kad ne­
pulčiau jos ir neišdulkinčiau taip stipriai, kad pamirščiau viską
aplink. Klubais judu iš lėto, bet savo rankoms ir lūpoms leidžiu
liest ją šiurkščiai. Ji stipriau suspaudžia mano pečius, o aš įsisiurbiu
į odą tiesiai virš jos krūties. Pajuntu, kaip po oda pasrūva kraujas ir
atsitraukęs išvystu rausvą žymę.
Ji tuoj pat nuleidžia akis, apžiūrinėdama save. Dėl paliktos
žymės ji manęs nesubara ir net nesusiraukia, tik prikanda apatinę
lūpą ir kone grožėdamasi žvelgia į ją. Tesos nagai susminga man į
nugarą, o aš prispaudžiu ją prie plytelių dar tvirčiau. Pirštais žnai­
bydamas šlaunis, nesiliauju kartojęs jos vardo.
 Jos kojos aplink mano liemenį įsitempia, o aš paspartinu savo
judesius, kad abu pasiektume malonumo viršūnę.
- Hardinai, - tyliai sudejuoja ji ir baigia. Vien suvokimo, kad
ir aš galiu baigt joje nesijaudindamas, užtenka. Sušukęs jos vardą,
išsilieju.
- Myliu tave, - lūpom paliečiu jos smilkinį ir prispaudžiu savo
kaktą prie jos, kad atgaučiau kvapą.
- Myliu tave, - alsuoja ji užmerktom akim. Neatsitraukiu nuo
jos, mėgaudamasis mudviejų odos sąlyčiu.
Nugara pajuntu, kad vanduo pamažu vėsta - tikriausiai turim
tik dar dešimt minučių karšto vandens. Pagalvojęs apie šaltą dušą
vidury nakties, švelniai nuleidžiu ir pastatau ją ant kojų. Atsi­
traukęs begėdiškai stebiu, kaip mano orgazmo įrodymas nuteka
jos kojom. Po velnių, vien tokio reginio buvo verta laukt septynis
prakeiktus mėnesius.
Trokštu jai padėkot, pasakyt, kad myliu ir kad ji ištraukė mane
iš nebūties ne tik šį vakarą, bet ir tą dieną, kai netikėtai pabu­
čiavo senajame kambaryje brolijos namuose, bet nerandu tinkamų
žodžių.
Atsuku karštą vandenį iki galo ir įsispoksau į sieną. Maloniai
atsikvepiu, kai ant nugaros vėl pajuntu kempinę, o ji pratęsia tai, ką
prieš kelias minutes pradėjo.
Atsigręžiu ir nieko nesakau, kai ji kempine perbraukia mano
kaklą. Viduj vis dar jaučiu tūnantį lėtai kunkuliuojantį pyktį, bet
Tesa mane iš jo ištraukė taip, kaip sugeba tik ji.
 Šešiasdešimtas skyrius

TESA

- Negaliu patikėt savo mama, - po, regis, visą amžinybę tru­

kusios tylos Hardinas pagaliau prabyla. Nesitikėjusi nieko išgirsti,
staigiai atitraukiu ranką, bet netrunku vėl ji paliesti. - Noriu pa­
sakyt, čia visai kaip Tolstojaus parašyta.
Mintyse perkratau visus Tolstojaus kūrinius, kol prisimenu
Kreicerio sonatą. Nepaisant karšto dušo, mane nukrečia šiurpas.
- Kreiceris? - klausiu, vildamasi, kad susipainiojau arba kad
mudu skirtingai suprantame niūrų pasakojimą.
- Taip, aišku, - štai jis ir vėl mėgina užsisklęsti, pasislėpti už
tos prakeiktos sienos.
- Nežinau, ar lyginčiau šitą... situaciją su tokiu tamsiu kū­
riniu, - atsargiai paprieštarauju. Tolstojaus novelė persunkta
kraujo, pavydo ir įsiūčio, o aš norėčiau manyti, kad ši gyvenimiška
istorija baigsis šiek tiek linksmiau.
- Gal ne viską, bet kodėl ne, - atsako jis, tarsi skaitydamas
mano mintis.
Trumpai prisimenu kūrinio siužetą, mėgindama įžvelgti ryšį
tarp jo ir Hardino motinos romano, tačiau į galvą šauna tik viena
mintis - paties Hardino įsitikinimai apie santuoką. Mane dar kartą
nukrečia drebulys.
- Niekad neketinau tuoktis, ir vis dar neketinu, todėl niekas
nepasikeitė, - šaltai meta jis.
Nekreipiu dėmesio į krūtinę suspaudusį dieglį ir susitelkiu į jį.
- Gerai.
 Kempine perbraukiu vieną, tada kitą jo ranką, o pažvelgusi
jam į veidą, pastebiu užmerktas akis.
- Kaip manai, kokį istorijos variantą išgirsim? - klausia, per­
imdamas kempinę.
- Nežinau, - atsakau nuoširdžiai. Labai norėčiau sužinoti at­
sakymą į šį klausimą.
- Ir aš nežinau, - jis suvilgo kempinę muilu ir perbraukia
mano krūtinę.
- Ar galėtume patys sukurti savo variantą? - pažvelgiu į nerimo
kupinas jo akis.
- Nemanau, kad galim. Žinai, kad viskas baigsis vienu iš
dviejų, - atsako jis gūžtelėdamas.
Žinau, kad jis piktas ir įskaudintas, bet nenoriu, kad Trišos
klaidos turėtų įtakos mudviejų santykiams. Hardino žvilgsnis iš­
duoda, kad mintyse juos lygina.
Pamėginu pakreipti pokalbį kita linkme.
- Kas visoje šioje situacijoje labiausiai neduoda tau ramybės?
Ar pačios vestuvės rytoj... Na, tiksliau - šiandien, - pasitaisau. Jau
beveik ketvirta ryto, o vestuvės turi - arba turėjo - prasidėti antrą
po pietų. Kas įvyko mums išvažiavus? Ar Maikas grįžo pasikalbėti
su Triša? O gal Triša su Kristianu baigė, ką pradėję?
- Nežinau, - atsidūsta jis, kempine prausdamas mano pilvą
ir klubus. - Man nerūpi tos sumautos vestuvės. Tikriausiai širstu,
kad abu jie pasirodė prakeikti melagiai.
- Man labai gaila, - sakau.
- Tai mano mama gailėsis. Juk ji pardavė prakeiktą namą ir
buvo neištikima vakarą prieš suknistas vestuves.
Pykčiui vėl kylant, jo prisilietimai tampa šiurkštesni.
Nieko nesakiusi, paimu kempinę jam iš rankų ir padedu sau
už nugaros.
- O Vensas. Kas per menkysta užmezga romaną su buvusia ge­
riausio draugo žmona? Mano tėvas Kristianą Vensą pažinojo nuo
vaikystės, - Hardino tonas kartus, net grasinantis. - Turėčiau pa­
skambint tėvui ir paklaust, ar jis žino, kokia išdavikė kekšė...
 D elnu uždengiu jo b u rn ą , ja m n e sp ė ju s p a b a ig ti užgaulios
m inties.
- Ji vis d a r tavo m am a, - švelniai p rim e n u . S u p ran tu , kad jis
pyksta, bet tai nesuteikia teisės jos įž e id in ė ti.
A titraukiu ranką, kad jis galėtų k a lb ė ti to lia u .
- M an nusispjaut, kad ji m a n o m a m a, ir į V ensą nusispjaut.
Juokingiausia bus, kai jis liks m usę k an d ę s, nes papasakosiu apie
juos K im berlei, o tu išeisi iš d arb o , - išd id ž iai p areišk ia Hardinas,
lyg tai b ū tų d eram iausia k eršto form a.
- K im berlei tu nieko nesakysi, - m e ld žiu , žvelgdam a jam į
akis. - Jei K ristianas pats n e p risip ažin s, tu o m e t aš jai pasakysiu,
bet neleisiu tau iš jos tyčiotis ir žem in ti. S u p ra n tu , kad širsti ant
m otinos su K ristianu, b e t K im berlė dėl n ie k o nekalta, ir nenoriu,
kad jai b ū tų skaudu, - tv irta i ta riu .
- G erai jau. Bet tu jai pasakysi, - n e n u sile id ž ia , apsigręžęs išsi-
skalauti šam p ū n o iš plaukų.
A tsidususi ištiesiu ran k ą į ša m p ū n ą H a rd in o delne, bet jis jį
atitraukia.
- Aš rim tai, ilgiau tu jam n ed irb si.
S uprantu jo pyktį, b e t d a b a r n e tin k a m a s laikas ap tarin ėti mano
darbo.
- P asikalbėsim e apie tai vėliau, - atsak a u ir galiausiai pa­
vyksta ištrau k ti b u te liu k ą šam p ū n o ja m iš ra n k ų . V anduo vėsta vis
sparčiau, o aš d a r n o rėčiau išsitrin k ti plau k u s.
- Ne! - rikteli jis. S tengiuosi išlikti ra m i ir kiek įm anom a švel­
nesnė, bet jis m an n ep ad ed a.
- N egaliu taip im ti ir m esti savo p ra k tik o s. V iskas n ėra taip pa­
prasta. Turėčiau p ran e šti u n iv e rsite tu i, u žp ild y ti galybę popierių ir
deram ai paaiškinti, kas atsitiko. T u o m et d a r te k tų p risid u rti pas­
kaitų sem estro viduryje, kad su rin k č ia u tiek k re d itų , kiek gau­
davau už praktiką leidykloje, o k ad an g i stu d e n tų paskolų terminas
jau praėjo, tektų m okėti iš savo kišenės. N egaliu paprasčiausiai
išeiti iš darbo. Ką nors sugalvosiu, b e t prašau, d u o k m an šiek tiek
laiko. - Galvos jau n eb eišsitrin k siu .
 - Tesa, nusišvilpt man į tavo popierizmą. Kalbam apie mano
šeimą, - sako jis, ir man tuoj pat nubunda kaltės jausmas.
Juk jis teisus, ar ne? Atvirai pasakius, nežinau, bet taip jau­
čiuosi dėl prakirstos jo lūpos ir sugurintos nosies.
- Žinau, atleisk. Man tik reikia pirmiausia susirasti kitą
praktiką, tik tiek teprašau. - Kodėl turiu prašyti? - Tiksliau,
sakau... Tik tiek tesakau... Kad man reikia šiek tiek laiko. Ir, be viso
šito, teks kraustytis į viešbutį...
Nerimas dėl perspektyvos vėl likti be darbo, be namų ir be
draugų prasismelkia iki kaulų.
- Šiaip ar taip, nerasi kitos praktikos. Tik ne tokios, už kurią
mokėtų, - šiurkščiai meta jis. Pati tai žinojau, bet norėjau prisi­
versti patikėti, kad yra bent menkiausia galimybė.
- Nežinau, ką darysiu, bet man reikia laiko. Kaip visa tai
painu, - išlipu iš dušo ir pasičiumpu rankšluostį.
- Ką gi, turi nedaug laiko. Turėtum paprasčiausiai grįžt į CVU
su manim.
Jo žodžiai nukrečia mane tarsi elektra.
- Grįžti ten? - vien nuo minties mane supykina. - Neketinu
ten grįžti, o po praėjusio savaitgalio nebenoriu net atvažiuoti pa­
sisvečiuoti, ką jau kalbėti apie grįžimą. Ne, nieko panašaus nebus.
Apsivyniojusi rankšluosčiu, išeinu iš vonios.
Pasiėmusi telefoną, puolu į paniką, radusi penkis praleistus
skambučius ir dvi žinutes. Viskas nuo Kristiano. Abiejose žinutėse
jis meldžia paprašyti Hardino jam nedelsiant paskambinti.
- Hardinai! - šūkteliu.
- Ką? - piktai rikteli. Iš susierzinimo pradedu vartyti akis. -
Kristianas skambino daug kartų.
- Ir? - jis išeina iš vonios kambario apsivyniojęs rankšluosčiu.
- Galbūt kas nors atsitiko tavo mamai? Nejau nenori paskam­
binti ir įsitikinti, kad jai viskas gerai? - klausiu. - Arba aš...
- Ne, tegu eina abu po velnių. Niekam neskambink.
- Hardinai, aš tikrai manau...
- Ne, - griežtai nutraukia jis.
 - Aš jau nusiunčiau jam žinutę, norėdama įsitikinti, kad tavo
mamai viskas gerai, - prisipažįstu.
- Aišku, kad nusiuntei, - nusimaivo jis.
- Žinau, kad tu nusiminęs, bet neliek savo pykčio ant manęs.
Aš labai stengiuosi tave palaikyti, bet privalai liautis šitaip su
manim kalbėjęs. Aš dėl viso šito nekalta.
- Atsiprašau, - Hardinas delnu perbraukia drėgnus plaukus. -
Geriau abu išjunkim telefonus ir pamėginkim numigt, - jo balsas
nurimo, o žvilgsnis neišmatuojamai sušvelnėjo. - Mano marški­
nėliai sukruvinti, - sako jis, tempdamas drabužį grindimis, - o kur
kiti - nežinau.
- Surasiu juos lagamine.
- Ačiū, - atsidūsta.
Mane džiugina tai, kad net vidury šios katastrofiškos nakties jį
guodžia mano noras vilkėti jo drabužius. Ištraukiu marškinėlius,
kuriuos jis vilkėjo šiandien, švarias trumpikes ir perlankstau dra­
bužius lagamine.
- Pakeisiu mūsų skrydį ryte. Dabar negaliu susikaupt.
Prieš atsiguldamas į lovą, jis kurį laiką pasėdi ant jos krašto.
- Jei nori, aš galiu tai padaryti, - pasisiūlau, traukdama iš la­
gamino nešiojamąjį kompiuterį.
- Ačiū, - burbteli jis pusiau per miegus. Po kelių akimirkų dar
išgirstu: - Norėčiau išsivežt tave kur nors toli.
Neatitraukdama rankų nuo kompiuterio, laukiu, kol jis pa­
sakys dar ką nors, tačiau netrukus išgirstu tylų knarkimą.
Suradusi oro linijų internetinę svetainę, išgirstu ant stalo
vibruojant telefoną. Ekrane nušvinta Kristiano vardas. Pirmą
skambutį praleidžiu, tačiau telefonui pradėjus vibruoti antrą kartą,
patyliukais išeinu į koridorių atsiliepti.
- Alio, - stengiuosi kalbėti pašnibždomis.
- Tesa? Kaip jis laikosi? - klausia Kristianas panikuodamas.
- Jam... Viskas gerai. Jo nosis sugurinta ir ištinusi, lūpa pra­
kirsta ir išryškėjo kelios mėlynės bei nubrozdinimai, - neslepiu at­
šiaurumo savo balse.
 - Po velnių, - atsidūsta jis. - Man labai gaila, kad viskas taip
baigėsi.
- Man taip pat, - atrėžiu savo viršininkui, bjaurėdamasi pa­
veikslu ant sienos.
- Man reikia su juo pasikalbėti. Žinau, kad jis sutrikęs ir įsiutęs,
bet privalau jam kai ką paaiškinti.
- Jis nenori su jumis kalbėtis, ir, atvirai pasakius, kodėl turėtų
norėti? Jis jumis pasitikėjo, o jūs juk žinote, kad jis taip paprastai
nepasitiki bet kuo, - nuleidžiu balsą. - Jūs esate susižadėjęs su
nuostabia moterimi, o Triša rytoj turėjo ištekėti.
- Ji vis dar išteka, - taria jis.
-Ką?
Nužingsniuoju koridoriumi toliau. Sustoju priešais taikiai at­
rodantį klūpančio angelo atvaizdą, tačiau juo ilgiau į jį žiūriu, tuo
niūresnis ir tamsesnis jis tampa. Už klūpančio angelo stovi kitas.
Antrojo kūnas beveik perregimas, o rankoje jis laiko dviašmenį
durklą. Piktdžiugiškai šypsodamasi, jį stebi rudaplaukė mergelė,
regis, tik ir laukianti klūpančio angelo užpuolimo. Antrojo angelo
veidas perkreiptas, o visos jo kūno linijos ir kampai byloja, kad
jis ruošiasi nudurti pirmąjį. Nusigręžiu nuo paveikslo ir sutelkiu
dėmesį į balsą telefone.
- Vestuvės neatšauktos. Maikas myli Trišą, o ji myli jį. Ne­
paisant mano klaidos, rytoj jie ketina susituokti, - Kristiano žo­
džiai nuskamba taip, lyg jam būtų sunku juos tarti.
Noriu jo tiek daug visko paklausti, bet negaliu. Jis yra mano
viršininkas, o romaną rezgė su Hardino mama - visa tai ne mano
reikalas.
- Tesa, žinau, ką tikriausiai dabar apie mane manai, tačiau, jei
suteiktumėte man progą viską paaiškinti, galbūt abu suprastumėt.
- Hardinas prašė pakeisti mūsų skrydį, kad išvyktume rytoj
ryte, - pranešu jam.
- Jis negali išvažiuoti neatsisveikinęs su mama. Tai ją pribaigs.
- Nemanau, kad kam nors išeitų į naudą suvesti juos į vieną
kambarį, - perspėju ir grįžtu prie savo kambario durų.
 - Suprantu, kad trokšti jį apginti, ir man malonu matyti, kokia
besąlygiškai ištikima jam esi. Tačiau Trišos gyvenimas nelepino,
ir pagaliau atėjo metas jai patirti šiek tiek laimės. Nesitikiu išvysti
jo vestuvėse, bet prašau, pasistenk jį įtikinti bent jau atsisveikinti
prieš išvykstant. Vienas Dievas težino, kada jis apsilankys An­
glijoje kitą kartą, - atsidūsta Kristianas.
- Nežinau, - pirštais perbraukiu bronzinį Liuciferio paveikslo
rėmą. - Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, bet nieko nežadu. Neketinu
jo spausti.
- Suprantu ir dėkoju, - jo balse išgirstu palengvėjimą.
- Kristianai? - kreipiuosi prieš baigdama pokalbį.
- Taip, Tesa?
- Ar papasakosite Kimberlei? - sulaikiusi kvapą, laukiu at­
sakymo į savo siaubingai nederamą klausimą.
- Žinoma, papasakosiu, - tyliai atsako jis su ryškiu akcentu. -
Myliu ją labiau nei...
- Gerai.
Mėginu viską suprasti, bet į galvą šauna vienintelis vaizdinys:
Kimberlė šypsosi jų virtuvėje, kvatojasi atlošusi galvą, o Kristianas
žėrinčiomis akimis stebi ją apstulbęs, tarsi ji būtų vienintelė mo­
teris jo pasaulyje. Ar ir į Trišą jis žiūri taip pat?
- Dėkoju. Pranešk, jei tau ko prireiks. Dar kartą atsiprašau už
tai, ką tau teko stebėti, ir tikiuosi, kad tavo nuomonė apie mane ne­
sugadinta nepataisomai, - taria jis ir baigia pokalbį.
Darsyk dirsteliu į bjaurų monstrą paveiksle ir grįžtu į kambarį.
 Šešiasdešimt pirmas skyrius
HARDINAS

- Kur tu? - piktas jo balsas iš koridoriaus atskrieja į virtuvę.

Trinkteli laukujos durys, ir aš su knyga rankose nušoku nuo kėdės.
Petim nuverčiu ant stalo stovėjusį butelį, kuris ant grindų pažyra
į tūkstančius šukių. Rudas skystis išsilieja ant grindų, o aš skubu
slėptis, kol jis manęs nerado ir nepamatė, ką padariau.
- Triša! Žinau, kad tu čia! - vėl surinka jis. Jo balsas vis artėja.
Smulkiom savo rankytėm pasičiumpu virtuvinį rankšluostį nuo vi-
ryklės ir numetu ant grindų, mėgindamas paslėpt pridarytą netvarką.
- Kur tavo mama?
Išgirdęs jo balsą, atšoku.
- Ji... Jos čia nėra, - atsakau, stodamasis ant kojų.
- Kokį velnią čia pridirbai? - užrinka jis ir, pastūmęs mane
šalin, žiūri į duženas ant grindų. Nenorėjau sudaužyt to butelio. Ži­
nojau, kad jis įsius.
- Tam škotiškam viskiui buvo daugiau metų nei tau, - sako jis.
Pažvelgiu į išraudusį jo veidą, o jis susvyruoja. - Sukūlei mano pra­
keiktą butelį, - tėvo žodžiai nusitęsia lėtai. Pastaruoju metu grįžęs
namo jis taip kalba.
Mažais žingsneliais traukiuosi atbulas. Jei tik pasiekčiau laiptus,
pavyktų nuo jo pasprukt. Jis pernelyg girtas, kad mane pasivytų. Pa­
skutinį kartą jis nusirito žemyn.
- Kas čia? - piktas jo žvilgsnis sustoja ties mano knyga.
Tvirčiau prispaudžiu ją prie krūtinės. Ne. Tik ne šitą.
- Eikš Čia, berniuk, - jis apeina aplink mane.
 - Prašau, nereikia, - meldžiu vyriškio, išplėšusio man iš rankų
mėgstamiausių knygų. Panelė Džonson sako, kad aš skaitau geriau
už bet kurį penktokų.
- Tu sukūlei mano butelį, todėl dabar sugadinsiu kų nors tavo, -
šypsosi jis. Atsitraukiu, kol jis plėšia knygų pusiau ir lupa iš jos pus­
lapius. Užsidengęs ausis stebiu, kaip Gatsbis ir Deizė plazdena po
kambarį baltų puslapių sūkury. Jis sugauna keletu lapų ore ir suplėšo
juos į skutelius.
Negaliu būt mažius, negaliu verkt. Tai - tik knyga. Tai - tik
knyga. Akis peršti, bet aš ne mažas vaikas, todėl negaliu verkt.
- Žinai, tu visai kaip jis. Su kvailom savo knygom, - jis vos ap­
verčia liežuvį.
Kaip kas? Džėjus Gatsbis? Jis neskaito tiek daug knygų kaip aš.
- Ji mano, kad aš kvailas, bet ji klysta, - jis įsikimba į kėdės
atlošų, kad nenuvirstų. - Žinau, kų ji padarė.
Staiga jo veidas sustingsta, ir atrodo, kad mano tėtis tuoj pravirks.
- Iškuopk šitų jovalų, - burbteli jis ir, paspyręs knygos įrišimo li­
kučius, palieka mane virtuvėj vienų.

- Hardinai! Hardinai, pabusk! - mamos virtuvėj pasigirsta

balsas. - Hardinai, tai - tik sapnas. Prašau, pabusk.
Atsimerkusį mane pasitinka nerimo kupinos akys ir nepažįs­
tamos lubos virš galvos. Prireikia kelių akimirkų susiprast, kad aš vis
dėlto ne mamos virtuvėj. Nėr jokio išlieto viskio ir jokio suplėšyto
romano.
- Atleisk, kad palikau tave vieną. Nuėjau tik papusryčiauti. Ne­
maniau, kad... - jos balsas staiga virsta rauda, ir rankom ji apsiveja
mano prakaito išmuštą nugarą.
- Ša... - paglostau jos plaukus. - Man viskas gerai, - keliskart
mirkteliu.
- Ar nori man papasakoti? - tyliai klausia.
- Ne, beveik nieko neprisimenu, - atsakau. Sapnas pamažu
panyra į miglą ir nyksta iš atminties su kiekvienu švelniu jos prisi­
lietimu prie mano nugaros.
 Leidęs jai kelias minutes palaikyt mane glėby, atsitraukiu.
- Atnešiau tau pusryčius, - sako ji, šluostydamasi nosį mano
sportinio nertinio rankove. - Atleisk, - ji droviai nusišypso, iš­
kėlusi gleivėtą rankovę.
Pamiršęs košmarą, nesusilaikau ir nusijuokiu.
- Tas nertinis buvo išteptas ir baisesniais dalykais, - juokais
primenu jai, mėgindamas pralinksmint. Mintyse grįžtu į tą kartą,
kai ji patenkino mane bute, kol vilkėjau šitą nertinį. Tąkart pri­
darėm netvarkos.
Jos skruostai nurausta, o aš ištiesiu rankas į jos atneštą padėklą
su maistu. Ant jo ji prikrovė visokiausių kepinių, vaisių, sūrio ir
net nedidelę dėžutę kukurūzų dribsnių.
- Dėl šitų teko susiremti su pagyvenusia moteriške, - išsišiepia
ji, linktelėdama į dribsnius.
- Eik jau, netikiu, - pasišaipau, o ji įsimeta į burną vynuogę.
- Būčiau, jei prireiktų, - nenusileidžia.
Atmosfera nuo atvykimo vidury nakties drastiškai pasikeitė.
- Ar pakeitei skrydį? - klausiu, plėšdamas kukurūzų dribsnių
dėžutę. Nesivarginu išpilt jų į atneštą dubenį ant padėklo.
- Norėjau su tavim apie tai pasikalbėti, - jos balsas prityla.
Skrydžio ji nepakeitė. Atsidūstu ir laukiu, kol baigs kalbėt. - Vakar
naktį... Tiksliau šįryt kalbėjau su Kristianu.
- Ką? Kodėl? Sakiau tau... - atsistoju ir nuverčiu dribsnių
dėžutę ant padėklo.
- Žinau, kad sakei, bet prašau, išklausyk, - meldžia ji.
- Gerai jau, - atsisėdu atgal ant lovos ir laukiu jos paaiškinimo.
- Jis tvirtino, kad gailisi ir kad privalo viską tau paaiškinti.
Suprasiu, jei nenori jo klausytis. Jei nenori kalbėtis nei su Kris­
tianu, nei su mama, tuoj pat įsijungsiu kompiuterį ir pakeisiu
mūsų skrydį. Tik norėjau pirmiausia suteikti tau galimybę nu­
spręsti. Žinau, kad jis tau rūpi... - jos akyse vėl ima kauptis
ašaros.
- Nerūpi, - patikinu ją.
- Ar nori, kad pakeisčiau mūsų bilietus? - klausia.
 - Taip, - atsakau. Ji susiraukia ir pasilenkia pasiekt kompiuterį
nuo naktinio staliuko prie lovos. - Ką dar jis sakė? - dvejodamas
klausiu. Tai nieko nepakeis, man tik smalsu.
- Vestuvės neatšauktos, - praneša ji.
Čia dabar?
- Jis taip pat pažadėjo prisipažinti Kimberlei ir tvirtino ją mylįs
labiau už savo paties gyvenimą, - paminėjus išduotą draugę, Tesos
apatinė lūpa virpteli.
- Vadinasi, Maikas yra idiotas. Gal jie su mama vienas kitam
puikiai tinka.
- Nežinau, kas privertė jį taip greitai jai atleisti, bet jis atleido, -
Tesa nutyla ir pažvelgia į mane, lyg mėgintų perskaityt nuotaiką iš
mano veido išraiškos. - Kristianas prašė įtikinti tave bent jau atsi­
sveikinti su mama, - paskubom išberia ji.
- Nė už ką. Tikrai ne, po velnių. Kai tik apsirengsiu, nešdin-
simės iš šitos prakeiktos skylės, - pamoju į gerokai per brangų mo­
telio kambarį.
- Gerai, - sutinka ji.
Tai buvo lengva. Pernelyg lengva.
- Ką nori pasakyt „gerai“? - klausiu.
- Nieko. Noriu pasakyt, gerai. Suprantu, kad nenori atsi­
sveikinti su mama, - ji gūžteli pečiais ir užsikiša išsidraikiusius
plaukus už ausų.
- Tikrai?
- Taip, - šypteli. - Žinau, kad kartais su tavim nesutinku, bet šį
kartą palaikysiu. Turi tam rimtą priežastį.
- Gerai, - sakau, pajutęs, lyg akmuo būtų nuo pečių nusiritęs.
Maniau, ji pradės ginčytis ir net vers dalyvaut vestuvėse. - Negaliu
sulaukt, kada grįšim namo, - pirštais masažuoju savo smilkinius.
- Taip, aš irgi, - tyliai atsako Tesa.
Kur, po velnių, jai reiks gyvent? Po to, kas čia įvyko, ji negali lyg
niekur nieko grįžt į Venso namus, bet ir pas mane kraustytis nenori.
Neįsivaizduoju, ką ji darys, bet tiksliai žinau, kad noriu nuraut Vensui
prakeiktą galvą už tai, kad šitaip apsunkino jos situaciją Valstijose.
 Norėčiau gaut jai darbą „Bolthouse“ leidykloj su manim, bet
tai neįmanoma. Ji dar tik pirmakursė, o net baigusiems univer­
sitetą apmokamos praktikos kiekvieną dieną nepasitaiko. Kito
tokio darbo, ypač Sietle, ji nesusiras, kol nebaigs studijų.
Perimu kompiuterį jai iš rankų ir baigiu bilietų keitimo misiją.
Apskritai nereikėjo sutikt čia atvažiuot. Vensas įtikino mane at­
sivežt Tesą ir pats sukniso visą kelionę.
- Tik susirinksiu daiktus iš vonios, ir galime važiuoti į oro
uostą, - sako Tesa, grūsdama nešvarius mano drabužius į priekinę
lagamino kišenę. Jos veidas ir suraukti antakiai išduoda, kad jau­
čiasi nugalėta. Norėčiau išlygint tą gilią nerimo vagą tarp jų. Ne­
kenčiu matyt nusvirusių jos pečių, kai puikiai žinau, kad ant jų
neša mano bėdas. Myliu Tesą ir jos gebėjimą užjaust, tik norėčiau,
kad ji nesinešiotų mano problemų su savom. Aš ir pats galiu jas
pasitampyt.
- Ar tau viskas gerai? - klausiu. Ji pakelia akis ir nutaiso dirb-
tiniausią grimasą, kokią tik man yra tekę matyt.
- Taip, o tau? - klausia ji dar labiau suraukusi kaktą.
- Ne, jei tu nesijauti gerai, Tesa. Nesijaudink dėl manęs.
- Aš nesijaudinu, - meluoja.
- Tesa... - perėjęs kambarį, sustoju prie jos ir iš rankų iš­
traukiu marškinėlius, kuriuos per pastarąsias dvi minutes ji per-
lankstė bent dešimt kartų. - Man viskas gerai, supranti? Aš vis dar
įsiutęs ir visa kita, bet žinau, tu bijai, kad išeisiu iš kantrybės. Taip
nebus, - pasižiūriu į nubrozdintus krumplius. - Na, bent jau ne
vėl, - pasitaisau ir tyliai nusijuokiu.
- Žinau. Tačiau tau taip puikiai sekėsi valdyti pyktį, todėl ne­
noriu, kad kas nors kištų koją tavo pastangoms.
- Žinau, - ranka perbraukiu plaukus, stengdamasis mąstyt
blaiviai ir neįsiust.
- Aš tavimi nepaprastai didžiuojuosi dėl to, kaip valdeisi toje
situacijoje. Kristianas pirmas tave užsipuolė, - sako ji.
- Ateik čia, - ištiesiu rankas, ir ji noriai žengia į mano glėbį. -
Net jei jis nebūtų manęs užpuolęs, muštynės buvo neišvengiamos.
 Žinau, kad pats būčiau jam Užvožęs, jei jis neb ū tų to padaręs
pirmas, - sakau. Pakišu delnus jai po palaid in e, o ji virpteli nuo
šaltų mano rankų prisilietim o prie šiltos jo s nugaros.
- Žinau, - pritaria.
- Į darbą tau nereikia iki trečiadienio, todėl apsistosim mano
tėvo namuose, kol tu... - m ane p ertra u k ia v ib ru o jan tis telefonas.
Abiejų akys nukrypsta į stalą.
- Neatsiliepsiu, - pareiškia ji.
Paleidęs Tesą, paim u jos telefoną. Pažvelgęs į ekraną, kelis
kartus giliai įkvepiu ir atsiliepiu:
- Palik Tesą ramybėj, po velnių. Jei n o ri pasikalbėt su manim,
tai man ir skambink. Neveik jos į šitą m ėšlą, - išberiu, jam ne­
spėjus nė pasisveikint.
- Mėginau tau skam binti. Tavo telefonas išjungtas, - atsako
Kristianas.
- Kaip manai, kodėl? - m etu. - Jei būčiau norėjęs su tavim pa­
sikalbėt, taip ir būčiau padaręs, b et kadangi nen o riu , baik lįst man
į akis.
- Hardinai, žinau, kad pyksti, bet m um s reikia apie tai pasi­
kalbėti.
- Nėra čia apie ką kalbėt! - u žrinku. N erim o kupinos Tesos
akys seka mano pastangas tram dyt pyktį.
- Yra. Turime daug ką išsiaiškinti. Prašau tik penkiolikos mi­
nučių, - jo tonas meldžiantis.
- Kodėl turėčiau su tavim kalbėtis?
- Nes žinau, kad jautiesi išduotas, ir n o riu dėl to pasiaiškinti.
Tu man esi labai svarbus. Tavo m am a taip pat, - kalba jis.
- Tai dabar abu jungiatės prieš m ane? Eik velniop, - mano
rankos dreba.
- Gali apsimetinėti, kad tau į mus nusispjaut, bet tavo pyktis
rodo ką kita.
Atitraukęs telefoną nuo ausies, iš paskutiniųjų stengiuos ne-
sviest jo į sieną, kad pažirtų į tūkstančius gabaliukų.
 - Penkiolika minučių, - girdžiu, kaip jis pakartoja. - Vestuvės
prasidės po kelių valandų. Visi vyrai renkasi „Gabrieliaus* bare
pietų. Susitikime ten.
Vėl priglaudžiu telefoną prie ausies.
- Nori, kad susitikčiau su tavim bare? Gal tau galvoj negerai? -
šiuo metu neatsisakyčiau išgert... Kaip viskis nudegina man liežuvį...
- Ne išgerti - tik pasikalbėti. Dėl akivaizdžių priežasčių mu­
dviem būtų geriausia susitikti viešoje vietoje, - atsidūsta. - Jei nori,
galim pasimatyti kur nors kitur.
- Ne, „Gabrieliaus“ baras tiks, - sutinku. Tesa išpučia akis ir
palenkia galvą į šalį, akivaizdžiai sutrikdyta pasikeitusios mano
nuomonės. Ne iš meilės noriu jį išklausyt. Man paprasčiausiai
smalsu. Jis tvirtina, kad šitą fiasko galima paaiškint, todėl man
įdomu. Priešingu atveju ir taip vos egzistuojantys mano santykiai
su mama galutinai nutrūks.
- Gerai... - akivaizdu, jis nesitikėjo, kad sutiksiu. - Dabar vi­
durdienis. Susitikime ten po valandos.
- Kaip nori, - atkertu. Netikiu, kad šitas mūsų susitikimas ne­
sibaigs muštynėm.
- Nuvežk Tesą į „Viržyną“. Ten bus Kim su Smitu. Jis vos už
keleto mylių nuo „Gabrieliaus“, o Kimberlei šiuo metu iš tiesų pra­
verstų draugija.
Gėdos gaidelė jo balse kelia man juoką. Prakeiktas šunsnukis.
- Tesa atvažiuos su manim, - pareiškiu.
- Ar tikrai nori atsivežti ją į potencialiai smurtu pasibaig­
siančią situaciją... Dar kartą? - klausia jis.
Taip. Noriu. Ne, nenoriu. Nenoriu išleist jos iš akių, bet jai visam
gyvenimui užteks smurto, kurio prisižiūrėjo dėl mano kaltės.
- Taip sakai tik todėl, kad dabar jai reikia guost tavo suža­
dėtinę, kurią pats apgavai, - suurzgiu.
- Ne, - Vensas nutyla. - Aš tik noriu pasikalbėti su tavim akis
į akį, todėl nemanau, kad būtų išmintinga į tai painioti bet kurią iš
mūsų moterų.
 - Gerai. Susitinkam po valandos, - baigiu pokalbį ir atsigręžiu
į Tesą. - Jis nori, kad pabūtum su Kim, kol m es kalbėsimės.
- Ar ji žino? - tyliai klausia Tesa.
- Panašu.
- Esi tikras, kad nori su juo susitikti? N enoriu, kad jaustumeisi
įsipareigojęs ar priverstas.
- Manai, kad turėčiau su juo susitikt? - klausiu jos.
Po akimirkos ji linkteli.
- Taip, manau, kad turėtum .
- Tada susitiksiu, - pradedu žingsniuot p o kam barį.
Tesa pakyla nuo lovos ir apsiveja m ano liem enį rankom.
- Labai tave myliu, - sako m an į nuogą k rūtinę.
- Myliu tave.
Man niekad nenusibos girdėt iš jos tuos žodžius.

Pamatęs ją, išeinančią iš vonios, vos nepaspringstu.

- Po velnių, - perskrieju kam barį trim žingsniais.
- Ar šita tiks? - klausia lėtai sukdam asi.
- E... Aha, - vis dar neatgaunu kvapo. Tiks? Gal jai galvoj ne­
gerai? Su balta suknele, kurią ji vilkėjo p e r m ano tėvo vestuves,
dabar ji atrodo dar įspūdingiau nei tada.
- Vos ją užsisegiau, - droviai šypsosi. A psigręžus ji pakelia
plaukus nuo nugaros. - Ar gali užsegti iki galo?
Man patinka, kad, nors kiekvieną jos centim etrą esu matęs
šimtus kartų, jos skruostai vis dar nurausta, ir ji vis dar atrodo
tokia nekalta. Tikriausiai dar nespėjau jos sugadint.
- Nepersigalvojai? Nenoriu, kad jaustum eisi nejaukiai, -
švelniai sako Tesa.
- Ne, esu tikras. Aš tik penkiolika m inučių pasiklausysiu jo
paistalų, - atsidūstu. Mažiausiai noriu trenktis k u r nors kitur, iš­
skyrus prakeiktą oro uostą, bet pamatęs jos veidą, kol lankstė dra­
bužius lagamine, pasijutau taip, lyg būčiau priverstas tai padaryt
ne tik dėl savęs, bet ir dėl jos.
 - Šalia tavęs atrodau, kaip valkata, - sakau, o ji šypsodamasi
nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
- Liaukis! - nusijuokia. Pasižiūriu į savo juodus marškinėlius
ir perplėštus džinsus. - Galėjai nusiskusti, - šypsodamasi paprie­
kaištauja. Matau, kad ji jaudinasi ir mėgina praskaidrint nuotaiką.
Man j visa tai nusišvilpt... Noriu tik greičiau baigt šitą mėšlą.
- Tau ji patinka, - jos delnu patrinu besikalančią barzdą ant
žandikaulio. - Ypač tarp kojų.
Prisitraukiu jos ranką arčiau ir pabučiuoju pirštų galus. Kai
apsižioju vidurinį pirštą, ji staigiai atsitraukia ir pliaukšteli man
į krūtinę.
- Tu niekada nesiliauji, - juokais subara, ir vos akimirkai visas
mus supantis mėšlas išgaruoja.
- Ne, ir nežadu liautis ateity.
Abiem rankom suspaudžiu jos užpakalį, o ji cypteli.
Kelionė į Hampstedo „Viržyną“, kur apsistojo Kimberlė su
Smitu ir kur parke su ja susitiksim, įtempta. Stebeilydama pro
langą, Tesa krapštinėja savo nulakuotus nagus.
- O ką, jeigu jis jai neprisipažino? Ar aš turėčiau papasakoti? -
galiausiai paklausia, kai įvažiuojam pro vartus. Nepaisant nerimo
jos akyse, pastebiu, kaip ji žavisi apylinkėm. - Oho, - aikteli, lyg
mažas vaikas.
- Taip ir maniau, kad „Viržynas“ tau patiks, - sakau.
- Čia labai gražu. Kaip tokia vieta atsidūrė Londono širdyje? -
ji stebisi vienos iš nedaugelio vietų mieste, kurių dar nepasiglemžė
smogas ir dangų remiantys pastatai, aplinka.
- Štai ji... - lėtai privažiuoju prie ant suoliuko sėdinčios švie­
siaplaukės. Smitas sėdi ant kito suoliuko už kelių metrų su žaislinio
traukinio vagonu rankose. Tas mažius toks keistas.
- Jei tau ko nors prireiks, prašau, skambink. Rasiu būdą pas
tave atvažiuoti, - pažada Tesa, prieš išlipdama iš automobilio.
- Ir tu skambink, - prisitraukiu ją arčiau ir pabučiuoju. - Kalbu
rimtai. Jei tik kas nors atsitiks, tuoj pat skambink, - paraginu.
 - Man neramiau dėl tavęs, - man į lūpas sušnabžda ji.
- Man viskas bus gerai. O dabar eik ir pasakyk savo draugei,
koks niekšas yra jos sužadėtinis, - dar kartą pabučiuoju.
Ji susiraukia, bet nieko nesako ir, išlipusi iš automobilio, per
žolę nužingsniuoja prie Kimberlės.
 Šešiasdešimt antras skyrius
TESA

Pievute artindamasi prie Kimberlės, mėginu surikiuoti mintis. Ne­

žinau, ką jai pasakyti, ir siaubingai bijau, kad ji dar nežino apie
praėjusios nakties įvykius. Nenoriu tapti blogų naujienų nešėja, -
tai Kristiano atsakomybė, - tačiau jeigu ji apie tai dar nežino, ne­
manau, kad pavyks apsimesti, lyg nieko nebūtų nutikę.
Į visus mano klausimus atsako jos veidas. Nors akys gausiai
nuteptos šešėliais, liūdesio ir patinimo paslėpti jai nepavyko.
- Man labai gaila, - tariu. Kai prisėdu šalia ant suoliuko, ji ap­
siveja mane rankomis.
- Norėčiau verkti, bet bijau, kad visas ašaras jau išverkiau, -
per prievartą dirbtinai nusišypso.
- Nežinau, ką pasakyti, - prisipažįstu, žvilgtelėjusi į atokiau sė­
dintį Smitą, kuris, laimė, mūsų negirdi.
- Galime pradėti nuo to, kad padėsi man suplanuoti dvigubą
žmogžudystę, - Kimberlė suima pečius dengiančius plaukus ir
persimeta per vieną petį.
- Galiu tau padėti, - liūdnai nusijuokiu. Kaip norėčiau būti
bent perpus tokia stipri kaip Kimberlė.
- Puiku, - nusišypso ji ir spusteli mano ranką. - Šiandien at­
rodai pritrenkiančiai, - pagiria.
- Ačiū. Ir tu gražiai atrodai, - atsakau. Pro debesis besiskver­
biančiuose saulės spinduliuose blyškiai melsva, karoliukais siu­
vinėta jos suknelė žvilga.
 - Ar dalyvausi vestuvių šventėje? - klausia ji.
- Ne, tik norėjau atrodyti geriau nei jaučiuosi, - atsakau. - 0
tu dalyvausi?
- Taip, dalyvausiu, - atsidūsta ji. - Nežinau, ką reikės daryti po
to, tačiau nenoriu trikdyti Smito. Jis yra sumanus vaikas, todėl ne­
noriu jam parodyti, kad kažkas vyksta, - jos žvilgsnis sustoja ties
mažuoju mokslininku ir jo traukinuku. - Be to, Maksas atsivežė tą
pasileidėlę Sašą, todėl tebusiu aš prakeikta, jei suteiksiu jai prie­
žastį liežuvauti.
- Maksas atsivežė Sašą? O kaipgi Denisė su Liliana?
Makso išdavystėms nėra ribų.
- Ir aš tą pat sakiau! Begėdė atsibeldė į vestuves Anglijoje su
vedusiu vyru. Reikėtų gerai jai įkrėst, kad išliečiau bent dalį savo
pykčio.
Kimberlė atrodo siaubingai įsitempusi. Neįsivaizduoju, kaip
šiuo metu jai skaudu, ir žaviuosi jos sugebėjimu nepalūžti.
- Ar tu... Nenoriu kištis, kur nedera, bet...
- Tesa, aš tik ir kišuosi, kur nedera. Tau taip pat galima, - šiltai
nusišypso ji.
- Ar ketini su juo skirtis? Jei nenori, neprivalome apie tai
kalbėti.
- Ne, noriu apie tai pasikalbėti. Privalau apie tai pasikalbėti,
priešingu atveju baiminuosi, kad pyktis atlėgs, - ji sugriežia dan­
timis. - Nežinau, ar liksime kartu. Tesa, aš jį myliu, - ji dar kartą
dirsteli į Smitą. - Myliu ir tą mažą berniuką, nors jis su manimi
pasikalba vos kartą per savaitę, - tyliai nusijuokia. - Norėčiau pa­
sakyti, kad mane visa tai nustebino, tačiau, atvirai pasakius, taip
nėra.
- Kodėl nenustebai? - paklausiu nepagalvojusi.
- Juos sieja ilga ir paini praeitis, su kuria, baiminuosi, nepa­
jėgsiu lygintis, - jos balse pasigirsta skausmas, o mano akys prisi­
pildo ašarų.
- Praeitis?
 - Taip. Papasakosiu tau kai ką, ko Kristianas prašė manęs tau
nesakyti tol, kol pats nepapasakos Hardinui, bet manau, kad tu­
rėtum žinoti...
 Šešiasdešimt trečias skyrius

HARDINAS

Pretenzingas „Gabrieliaus“ baras įsikūręs Hampstedo turčių rajo­

ne. Nenuostabu, kad jis nusprendė mane pasikviest čia. Pastatęs
išsinuomotą automobilį, einu durų link. Užėjęs į tvankią patalpą,
apsidairau. Baro kampe aplink apskritą stalą susėdę Vensas, Mai­
kas, Maksas ir ta blondinė. Kokį velnią ji čia veikia? Dar svarbiau,
kodėl Maikas sėdi šalia Venso taip, lyg prieš mažiau nei dvylika
valandų šis nebūtų mėginęs išdulkint jo sužadėtinės?
Visi šitoj skylėj ryši kaklaraiščius, išskyrus mane. Tikiuosi, kad
su batais prinešiau purvo vidun. Administratorė pamėgina mane
užkalbint, bet aš neatsigręžęs praeinu pro šalį.
- Hardinai, malonu tave matyti, - Maksas atsistoja pirmas ir
ištiesia paspaust man ranką. Nekreipiu dėmesio.
- Norėjai pasikalbėt, tai pasikalbėkim, - priėjęs prie stalo,
metu Vensui. Prieš atsistodamas jis pakelia sklidiną stiklą ir visą
išmaukia.
Maikas sėdi nudelbęs akis į stalą, o man kyla nenumaldomas
noras išvadint jį paskutiniu idiotu. Jis visada buvo tas tylus, pati­
kimas kaimynas, kurio mama amžinai kaulydavo pieno ar kiaušinių.
- Ar mėgaujiesi išvyka? - pasigirsta Sabrinos balsas. Atsigręžiu
į ją priblokštas, kad ji apskritai mėgina su manim kalbėt.
- Kur tavo žmona? - dėbteliu į Maksą. Šalia jo sėdinčios blon­
dinės šypsena per gausiai išdažytam veide pradingsta, ir ji pradeda
sukiot tuščią martinio taurę ant stalo.
- Hardinai... - Vensas išdrįsta mėgint mane nutildyt.
 - Atsiknisk, - suloju. Jis pakyla nuo stalo. - Esu tikras, kad
žmona su dukra jo ilgisi, kol jis čia pikiruojasi su šita kek...
- Gana, - pertraukia jis ir, švelniai suėmęs mano ranką, mėgina
nusivest toliau nuo stalo.
Ištraukiu ranką iš jo gniaužtų.
- Nedrįsk manęs liest.
- Ei! - besikaupiantį pyktį perskrodžia Stefanijos spiegimas. -
Argi gražu šitaip elgtis su savo tėvu?
Tos bobos galva visai tuščia ar ką? Mano tėvas Vašingtone.
-Ką?
Jos šypsena išsiplečia.
- Girdėjai. Tikrai turėtum pradėti labiau gerbti savo senuką.
- Saša/ - Maksas šiurkščiai griebia liesą jos ranką, vos nepa­
keldamas nuo stalo.
- Oi, ar pasakiau ką nors, ko neturėjau sakyti? - bare nu­
skamba skardus jos juokas. Jai tikrai ne visi namie.
Sumišęs atsigręžiu į apvalų perbalusį Maiko veidą. Atrodo,
kad jis bet kurią akimirką apalps. Mintims pradedant šėlt galvoj,
pažvelgiu į Vensą, kuris lygiai taip pat perbalęs mindžikuoja nuo
vienos kojos ant kitos.
Kodėl jie šitaip dramatiškai reaguoja į kažkokios šliundros
paistalus?
- Tuoj pat užčiaupk srėbtuvę, - Maksas pakelia moterį nuo
stalo ir kone išvelka lauk.
- Ji neturėjo... - Vensas perbraukia plaukus ranka. - Aš
ketinau... - jis suspaudžia kumščius prie šonų.
Ji neturėjo ko? Drėbt kažkokio idiotiško komentaro apie tai,
kad Vensas yra mano tėvas, kai akivaizdu, kad mano tėvas...
Pažvelgiu į panikuojantį vyrą priešais liepsnojančiom žaliom
akim, pirštais karštligiškai lyginantį plaukus...
Tik po geros akimirkos suprantu, kad savo pirštais darau lygiai
tą pat.
 Padėkos žodis

Negaliu patikėti, kad rašau padėką jau trečioje knygoje! Laikas

tiesiogine prasme nuskriejo ant sparnų, ir nemoku apsakyti, ko­
kia dėkinga jaučiuosi už šią pasiutusią kelionę. Tiek daug žmonių
mano gyvenime nusipelno padėkos, todėl pasistengsiu čia jų pami­
nėti kuo daugiau.
Pirmiausia ačiū mano skaitytojams ir ištikimiems gerbėjams.
Jūs nesiliaujate manęs stebinę savo parama ir meile. Jūs miniomis
susirenkate j mano renginius, internetu rašote man apie savo
dieną, domitės manąja ir visuomet esate kibernetinė mano pa­
laikymo komanda, kad ir kur būčiau. Manau, mus sieja kur kas
daugiau nei įprastas autoriaus ir skaitytojų ryšys, net daugiau
nei draugystė. Mes esame viena šeima, ir niekuomet nepajėgsiu
jums atsidėkoti už rodomą palaikymą man ir vienas kitam. Liko
dar viena serijos knyga, ir tikiuosi, kad, kaip visuomet, jaučiate
pasididžiavimą savo indėliu. Siaubingai jus myliu. Jūs man - visas
pasaulis.
Adamas Wilsonas yra mano redaktorius didvyris „Gallery“ lei­
dykloje. Mudu kartu nuvertėme kalnus ir tarsi garvežys baigėme
šias knygas žaibišku greičiu. Savo komentarais ir pokštais tu
išmokei mane tapti geresne rašytoja ir supranti mano humorą. Iš
pradžių baiminausi, kad man paskirs „didelį, piktą redaktorių“,
tačiau tu esi mano svajonių išsipildymas! Ačiū!
Ashleigh Gardner, tu tapai nepaprastai artima bičiule. Jau
sakiau tai anksčiau, tačiau tu esi pavyzdys, į kurį lygiuojuosi. Esi
tvirta ir nepalenkiama, tačiau tuo pat metu miela ir linksma. Tu
 visada rekomenduoji puikias knygas ir vedžiojiesi mane į neįprasto
valgio kavines. Šalia tavęs nesijaučiu kvailai, paprašiusi šakutės
valgyti sevičę, arba kai kažko nesuprantu (tai nebūtinai susiję su
maistu). Nepaprastai tavimi žaviuosi, džiaugiuosi dėl naujosios
tavo santuokos ir noriu nuoširdžiai už viską padėkoti.
Candice Faktor, nuo tada, kai susipažinome, net baugu, kiek
bendrybių radome. Akimirksniu supratau, kad judvi su Amy esate
mano žmonės, ir man palengvėjo, pamačius, kad esate nuostabios.
Dievinu, kad apie viską kalbi taip aistringai - mudvi ir tuo esame
panašios. Tu visuomet tokia nuoširdi ir atvira, todėl jaučiuosi
dėkinga už galimybę dirbti drauge ir laikyti tave bičiule.
Nazia Khan, dėkoju, kad išmokei mane kalbėti viešai ir nesusi-
mauti dalijant interviu. Su tavimi visuomet smagu, o pykteli tik
tuomet, kai pradedu dalyti žmonėms savo elektroninio pašto
adresą, pirmiau nepranešusi tau. Mudvi tapome geromis draugėmis
ir kaip tik šiuo metu ruošiamės į AMA (turiu galvoje, dabar, o ne
kai skaitai), todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad mane lydėsi! Ačiū
tau už viską!
Caitlin, Zoe, Niekai, Danielle, Kevinai (abu), Tarunai, Richai
ir visi kiti „Wattpad“ svetainėje, jūs esate neprilygstama komanda.
Žinau, kad nė vienas iš jūsų, prisijungdamas prie „Wattpad“,
nemanėte, kad šitiek prisidėsite prie After serijos ir pagelbėsite
man. Noriu padėkoti, kad priėmėte mane į savo šeimą ir padėjote
ne tik su After susijusiais klausimais. Nekantrauju sužinoti, kas
mūsų laukia ateityje! Jūs esate kūrybiškiausią, drąsiausia ir sma­
giausia grupė, ir labai visus jus myliu. Dėkoju už juoką, Niekui -
už nuotraukas, už vyną, už lietingą, tačiau neapsakomai linksmą
išvyką ir kalnus maisto, kurie, regis, visuomet manęs laukia.
Allenai ir Ivanai, be „Wattpad“ nebūčiau atradusi savęs, todėl
dėkoju už tai, kad sukūrėte vieną iš svarbiausių dalykų mano
gyvenime. Žinau, kad ir kiti jaučiasi taip pat.
Kristina Dvvyer, dėkoju, kad mane pralinksmini ir nuolatos
vadini „biču“. Džiaugiuosi galimybe su tavimi dirbti ir vertinu ilgas
man paaukotas valandas. Myliu tave už tavo humoro jausmą, už
sunkų darbą, už nuolatinį priminimą, kad gėris visada nugali blogį,
ir už visa kita!
Ačiū visiems „Gallery“ leidykloje už tai, kad šiltai priėmėte
nepatyrusią keistuolę rašytoją, kuri dažnai neįsivaizduoja, ką da­
ranti, tačiau jai tai patinka! Vertinu visų jūsų, nuo pardavimo iki
leidybos skyriaus, pastangas ir indėlį į šį projektą. Jenai Berg-
strom ir Louise Burke - už tai, kad leidote Adamui pasirašyti su
manimi sutartį. Martinai Karlowai, žinau, kaip sunkiai dirbai, ir
nuoširdžiai dėkoju už tai! Steveai Breslinai, kaip sako Adamas, „tu
neleidi šitam traukiniui nuriedėti nuo bėgių“!
Christina ir Lo, jūs buvote neeilinės mokytojos ir draugės.
Myliu jus abi!
Ši knyga skirta visoms Tesoms ir visiems Hardinams, kurie
myli stipriai ir nebijo klysti.
Dėkoju visiems draugams ir giminaičiams už palaikymą nuo
tada, kai išleidau katę iš maišo, na, žinote, kad ėmiau ir niekam
nežinant parašiau keturias knygas. Myliu jus visus.
Galiausiai dėkoju savajam Jordanui. Tu man esi viskas. Iš visos
širdies dėkoju, kad mane palaikei visus šiuos metus. Mums nepa­
prastai pasisekė, kad suradome vienas kitą tokie jauni, ir bręsti
su tavimi buvo tikras nuotykis. Tu moki mane prajuokinti ir keli
norą tave nudėti (ne iš tikrųjų, nes kartais tavęs truputį ilgėčiausi).
Myliu tave.
 Anna Todd
After. Kai mes pasiklydom II

Iš anglų kalbos vertė

Aistė Kvedaraitė-Nichols

Redaktorė
Audronė Daugnorienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Tiražas 3 500 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų leidyba“

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
Ieidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė

ScandBock
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00