ENDOKRININIŲ LIAUKŲ FIZIOLOGIJA (Hormonai)

1. Hormonai, jų savybės ir klasifikacija. Hormonų receptoriai.

Hormonai – biologiškai aktyvios medžiagos, gaminamos specializuotuose organuose, audiniuose ar
ląstelėse. Patekę į vidinę organizmo terpę hormonai humoraliniu būdu reguliuoja organizmo
procesus.

Hormonų savybės:
 Specifiškumas – veikia tik tas ląsteles, kurios turi hormonui jautrių receptorių. Receptoriai
atpažįsta hormoną kaip raktas spyną (R-S);
 Didelis biologinis aktyvumas (μg, ng, pg/l);
 Veikia sudėtingas struktūras, kuriose yra receptorių (membranas, branduolį-DNR,
mitochondrijas, fermentus ir kt.)

Hormonų distancinis veikimas:

 Endokrininis (telekrininis) – nukeliauja toli nuo gaminimosi vietos.
 Parakrininis – pasigamina netoli ir difuzijos būdu pasiekia ląstelę taikinį.
 Autokrininis – veikia tas pačias ląsteles, kurios gamina hormoną.

Hormonų klasifikacija:
I. Pagal cheminę struktūrą:
- Aminorūgščių dariniai – adrenalinas, noradrenalinas, dopaminas;
- Peptidiniai – ADH, somatostatinas, oksitocinas;
- Baltyminiai – insulinas, gliukagonas, kalcitoninas;
- Jodtironinai – skydliaukės hormonai – T3, T4;
- Glikoproteinai – TTH (tirotropinis H), FSH (folikulą stimuliuojantis H), ChGT
(chorioninis gonadotropinas);
- Steroidiniai – lytiniai, gliukokortikoidai (kortizolis).
II. Pagal fiziologinį poveikį:
- Metaboliniai – veikia audinių MA (STH (somatotropinis H), skydliaukės H)

Hormonų receptoriai – tai sudėtingi, didelės molekulinės masės ląstelių membranų ar kitų ląstelių
membranų struktūrų baltymai (jų yra 2000-10 000 ir daugiau). Hormonui STH ir tiroksinui
receptorius turi visos ar beveik visos ląstelės. Hormonui AKTH receptorius turi tik antinksčiai.
Hormonui ADH receptorius turi inkstai, kraujagyslės ir kepenys.

Hormonų receptorių savybės:

 Struktūrinis atitikimas – su tam tikru hormonu (R-Sp);
 Prisotinamumas (prisijungus tam tikram hormonų kiekiui, daugiau jų prisijungti negali);
 Giminingumas hormonui (pvz. adrenalinui didesnis giminingumas yra β receptoriuje);
 H-R jungtis yra grįžtama;
 Receptoriai turi 2 funkcines sritis: atpažinimo ir signalą generuojančią.

Receptorių blokatoriai (konkuruojančios medžiagos) gali slopinti hormono veikimą, nes jų

struktūra panaši į hormoną ir jos jungiasi prie receptoriaus, bet hormono funkcijos neatlieka. Pvz.
vaistai, antikūnai prieš receptorius.

2. Hormonų veikimo molekulinis mechanizmas.

I. Steroidinių ir skydliaukės hormonų veikimo mechanizmas:
 Hormonai gali prasiskverbti į ląstelę jei yra tirpūs riebaluose (steroidiniai) ir yra mažos
molekulinės masės (skydliaukės jodą turintys H)
  Receptoriai: citoplazmoje, branduolyje, mitochondrijose.
 H-R kompleksas jungiasi su DNR ir aktyvina ar slopina genų veiklą. Ribosomose
sintetinami nauji baltymai.
 Lėtas veikimas vyksta valandomis, greitas veikimas būdingas estrogenams, aldosteronui.

II. Baltyminių, peptidinių, katecholaminų veikimo mechanizmas:

Stambūs baltymai, peptidai, katecholaminai negali pereiti per membraną (todėl receptoriai yra
membranos paviršiuje);
1. Kai H prisijungs prie R, atidaromi receptoriai-jonų kanalai ir į ląstelę priplūsta jonų.
2. Kai H prisijungs prie R, receptoriai virsta aktyviais fermentais.
3. Kai H susijungia su R, tas receptorius veikia tarpinį G baltymą, kuris suaktyvina kitus
baltymus ir paveikiama ląstelės membrana.

3. Hormonų sintezės ir sekrecijos reguliavimas.

I. Nervų sistema:
- Antinksčių šerdinės ir žievinės dalies hormonų sekrecija priklauso nuo SNS aktyvumo,
o ji aktyvuojama fiz. krūvio ar streso metu, dėl to padidėja adrenalino ir kortizolio konc.;
- Kasos sekrecija. PNS skatina insulino, slopina gliukagono sekreciją. SNS (pvz. stresas,
įtampa) slopina insulino, skatina gliukagono sekreciją.
II. Pagumburis:
- Reaguodamas į aferentinius signalus, pagumburis sintetina liberinus (kurie skatina
adenohipofizės tropinių H sintezę) ir statinus (kurie slopina adenohipofizės tropinių H
sintezę, pvz. melano-, prolakto-, somatostatinai)
III. Adenohipofizės tropinių hormonų vaidmuo:
- Adenohipofizės tropiniai H skatina kitų liaukų veiklą: TTH aktyvina skydliaukę. AKTH
aktyvina antinksčius. FSH, LH aktyvina lyt. liaukas.
IV. Atgalinio ryšio principas:
- Neigiamas grįžtamasis ryšys (išskirtas hormonas atgaliniu keliu slopina savo paties
išskyrimą): veikia adenohipofizės ląsteles – slopinama tropinių H sintezė. Veikia
pagumburį – slopinamas liberinų išskyrimas.
- Teigiamas grįžtamasis ryšys: pvz. padidėjus gliukozei, didės insulino sekrecija. Padidėjus
Ca2+ jonų, didės tirokalcitonino sekrecija.

4. Adenohipofizės gaminami hormonai (STH, prolaktinas, tropiniai hormonai – TTH, AKTH,

FSH, LH).
Hipofizė skirstoma į: adenohipofizę ir neurohipofizę.

Adenohipofizė gamina:
 AKTH (adenokortikotropinis H)
 FSH (folikulus stimuliuojantis H), LH (liuteinizuojantis H)
 TTH (tirotropinis H)
 MSH (melanocitus stimuliuojantis H)
 Prolaktinas
 STH (somatotropinis – augimo hormonas)
STH negali atlikti šių funkcijų,
STH (somatotropinis – augimo hormonas): jei nėra pakankamai
 ↑ ilgųjų kaulų epifizių, kremzlinio ir kt. audinių augimą; somatomedino, kuris
gaminamas kepenyse ir
 ↑ ląstelių mitozes ir diferenciaciją; kauliniame audinyje.
 ↑ anabolinius procesus (skatina, kad aminorūgštys patektų į ląsteles vykstant baltymų
sintezei);
  ↑ riebalų skaidymą riebaliniame audinyje, todėl gauname riebalų rūgštis (mitochondrijose
oksidacija);
 ↑ gliukozės gamybą iš kitų junginių, pvz. iš aminorūgščių;
 Jis sekretuojamas nuolat: augant, suaugus, ypač gilaus miego metu, po aktyvesnio fizinio
krūvio, po traumų, infekcijų;
 Somatoliberinai ↑ STH sekreciją, somatostatinai ↓ STH sekreciją.

STH sintezės sutrikimai:

 Vaikystėje: ↓STH ar somatomedino – karlikas/nanizmas. ↑STH – gigantizmas.
 Suaugus: ↑STH – akromegalija (neproporcingos galūnės, pasmakrė, nosis),
splanchnomegalija (didėja vidaus organai).

Prolaktinas:
 Lyt. brendimo metu skatina pieno liaukų augimą;
 Nėštumo metu skatina pieną išskiriančių ląstelių vystymąsi (didėjanti estrogenų konc.
prolaktiną slopina);
 Po gimdymo palaiko ir skatina laktaciją.

5. Neurohipofizės kaupiami hormonai (oksitocinas, antidiuretinis hormonas)

Neurohipofizė hormonų negamina, o kaupia patekusius iš pagumburio.

Oksitocinas:
 Daugėja nėštumo pabaigoje;
 ↑ gimdos susitraukimus nėštumo pabaigoje ir ypač gimdymo metu (nėštumo pradžioje
oksitocino poveikį slopina progesteronas, todėl slopinami gimdos susitraukimai ir
sumažinama persileidimo rizika);
 ↑ pieno išskyrimą iš pieno liaukų po gimdymo (o mergaitėms – pieno liaukų formavimą
bręstant);
 ↓ LH išsiskyrimą – stabdoma ovuliacija (nėra mėnesinių);
 ↑ organizmą kaupti medžiagas, reikalingas pieno gamybai;
 ↑ motinystės instinktą, norą žindyti;

ADH (antidiuretinis hormonas, vazopresinas):

 Reaguoja į kraujo osmosinį slėgį (kuris susidaro dėl mineralinių medžiagų koncentracijos) ir
kraujo tūrio pokyčius;
 Veikia per V1 ir V2 receptorius;
 V2 receptoriai yra inkstų distalinių ir surenkamųjų kanalėlių epitelio ląstelėse, receptoriai
didina jų pralaidumą vandeniui ir iš pirminio šlapimo atgal į kraują grįžta daugiau vandens
(vyksta absorbcija, sumažėja mineralinių medžiagų, sumažėja osmosinis slėgis);
 V1 receptoriai yra kraujagyslėse (kai ADH ↑↑↑, kraujagyslės susitraukia), bei kepenyse
(skatina glikogenolizę ir gliukoneogenezę);
 ADH išskyrimą slopina alkoholis (iš pirminio šlapimo į kraują nebegrąžinamas vanduo,
didėja šlapimo kiekis, šalinama daugiau skysčių, atsiranda dehidratacija ir hipovoleminis
troškulys).

6. Antinksčių žievinės ir šerdinės dalies hormonai.

Žievinė dalis:
 Mineralkortikoidai (aldosteronas) – H+R kompleksas aktyvina membranoje esantį Na+/K+
siurblį, todėl skatinama aktyvi Na+ (kartu ir Cl- bei H2O) reabsorbcija inkstuose iš pirminio
 šlapimo į kraują, iš prakaito, seilių, skrandžio sulčių į kraują. Slopina K+ ir H+ jonų
reabsorbciją ir skatina jų šalinimą su šlapimu;
 Gliukokortikoidai (kortizolis);
 Lyt. hormonai (androgenai) – visi gaminami iš cholesterolio.
Šerdinė dalis:
 Adrenalinas:
- Skatina riebalų skaidymą, didina riebalų rūgščių kiekį;
- Skatina glikogeno skilimą iki gliukozės raumenyse ir kepenyse;
- ↑ gliukagono, ↓ insulino sekreciją;
- Didina O2 sunaudojimą, energijos apykaitą, šilumos gamybą;
- Labiau veikia β receptorius: β1 fizinio darbo metu ↑ širdies susitraukimo stiprumą ir
dažnį, β2 plečia griaučių raumenis ir vainikines kraujagysles;
- α siaurina vidaus organų, odos kraujagysles, todėl diastolinis AKS nedidėja;
- Esant dideliam stresui arba nukraujavus β1 sistolinis AKS didės, α siaurins daugumą
kraujagyslių, didės diastolinis AKS;
- Atpalaiduoja virškinamojo trakto, šlapimo pūslės, kvėpavimo takų lygiuosius
raumenis;
- Skatina susitraukti blužnį, todėl išmetami rezerviniai eritrocitai;
- Veikia CNS – didina protinį budrumą;
- Svarbus greitose mobilizacinėse reakcijose.

 Noradrenalinas:
- Labiau veikia α receptorius.
 Dopaminas.

7. Skydinės liaukos fiziologinė reikšmė (T3 ir T4). Kalcitoninas.

Jodtironinai T3 ir T4 – jodo turintys hormonai. Jie yra aktyvūs ir pernešami kraujo plazmos baltymų.
Prieš patenkant iš kraujo į audinius nuo baltymo atskyla.
T4 – tetrajodtironinas (tiroksinas) atskyla per 6 d. Jo pagaminama 90%.
T3 – trijodtironinas atskyla per 1-3 d. Jo pagaminama 10%, bet jis geriau jungiasi su taikinių
receptoriais.
Poveikis medžiagų apykaitai:
 Didina membranų pralaidumą aminorūgštims, skatina baltymų, fermentų sintezę;
 Skatina riebalų skaidymą, jų panaudojimą energijai, skaidant riebalus padidina riebalų
rūgščių kiekį;
 Veikia hiperglikemiškai, skatina gliukozės pernašą ir jos oksidaciją, bet tuo pačiu skatina ir
glikogeno skaidymą;
 Didina mitochondrijų kiekį, spartina oksidaciją.

Poveikis fiziologinėms funkcijoms:

 Svarbus NS išsivystymui ir diferenciacijai vaisiui ir kūdikiams iki 1 metų (skatina aksonų
augimą, mielino ir sinapsių formavimąsi, dendritų šakojimąsi);
 Skatina kaulų augimą;
 Skatina eritrocitų gaminimą (eritropoezę), HbF (fetalinio hemoglobino) virtimą į HbA
(suaugusio žmogaus hemoglobiną);
 Skatina šilumos gamybą – kalorigeninis poveikis;
 Didina audinių jaudrumą katecholaminams – didina β receptorių kiekį;
 Skatina kvėpavimą (dažnina, gilina), nes susidaro daugiau CO2;
 Svarbus lytinių hormonų sintezei: skatina spermatogenezę, folikulo vystymąsi, ovuliaciją.
8. Kalcitonino ir parathormono reikšmė Ca2+ homeostazės palaikymui.
Kalcitoninas (tirokalcitoninas) mažina Ca2+ ir fosfatų konc. kraujyje – skatina kaulų mineralizaciją,
slopina jų irimą. Svarbus nėščioms ir maitinančioms moterims, nes apsaugo kaulinį audinį nuo
demineralizacijos, kai didėja kalcio poreikis.
Kalcitonino veikimo taikiniai:
 Kaulinis audinys - skatina Ca2+ ir P+ atsidėjimą kauluose, jų augimą, slopina Ca2+ išėjimą iš
kaulų;
 Inkstai – slopina Ca2+ ir P+ reabsorbciją iš pirminio šlapimo į kraują;
 Žarnynas – slopina Ca2+ rezorbciją (netiesiogiai), nes mažina vit. D3;
 Vitamino D sintezė - slopina vit. D3 sintezę inkstuose.

Parathormonas PTH didina Ca2+ kon. kraujyje, fosfatų kiekį didina nežymiai.

Parathormono veikimo taikiniai:

 Kaulinis audinys – skatina kaulų demineralizaciją – Ca2+ ir P+ išėjimą iš kaujų į kraują;
 Inkstai – skatina Ca2+ (ir Mg) reabsorbciją iš pirminio šlapimo į kraują;
 Žarnynas - skatina Ca2+ ir fosfatų rezorbciją iš žarnyno į kraują (veikia, jei yra pakankamai
vit. D3);
 Vitamino D sintezė – skatina vit. D3 sintezę inkstuose

9. Kasos endokrininė reikšmė. Insulino funkcijos.

Kasa gamina:
 α (A) – gliukagoną;
 β (B) – insuliną;
  (D) – somatostatiną;
 F (PP) – kasos polipeptidą.

Svarbiausias kasos hormonų vaidmuo:

 Insulino – atidėti organizme maisto medžiagų atsargas kepenyse, ar nunešti raumenims
(glikogeno, riebalų pavidale);
 Gliukagono – panaudoti tas atsargas sunkaus darbo, bado, streso metu iš kepenų glikogeno
atsargų ar riebalų;
 Gliukagono ir insulino – palaikyti pastovią gliukozės koncentraciją kraujyje;
 Daro įtakos augimui.

Insulino poveikis angliavandenių apykaitai: hipoglikeminis. Jis skatina gliukozės patekimą į:

 Kepenų ląsteles;  Lygiųjų raumenų ląsteles;
 Riebalinio audinio ląsteles;  Leukocitus;
 Griaučių raumenų ląsteles (ramybėje);  Pagumburį;
 Širdies raumenų ląsteles;  Pieno liaukas.
Procesai, mažinantys gliukozės koncentraciją:
 Glikolizė – insulinas skatina jos sunaudojimą energijai visose insulinui jautriose ląstelėse;
 Glikogenezė - insulinas skatina glikogeno susidarymą (glikogeno atsargos kepenyse 100 g.,
raumenyse 200-300 g.);
 Glikogenolizės slopinimas – insulinas mažina glikogeno skilimą;
 Gliukoneogenezės slopinimas – insulinas slopina gliukoneogenezę.

Insulino poveikis baltymų ir riebalų apykaitai:

 ↑ baltymų sintezę raumenų ir kepenų ir kt. ląstelėse, slopina jų irimą;
  ↓ gliukoneogenezę (iš aminorūgščių neleidžia pasigaminti gliukozei) kepenyse, kartu su STH
svarbus augimui;
 ↑ gliukozės patekimą į riebalines ląsteles;
 ↑ gliukozės perteklių virsti riebalais ir slopina jų skilimą.

Insulino poveikis ląstelėms priklausys nuo: insulino išskirto kiekio, nuo receptorių skaičiaus ir
receptorių jautrumo.

Insulino sekreciją skatina: gliukozės koncentracija, galaktozė ir fruktozė (netiesiogiai),

aminorūgščių padidėjimas, Ca2+ padidėjimas, STH (somatotropinio h.) ir kortizolio padidėjimas
kraujyje.

Insulino hiposekrecija – cukrinis diabetas (jei koncentracija daugiau nei 8 mmol/l).