1.

Svarbiausias naujojo laikotarpio literatūros bruožas buvo asmenybės problemos, arba

individualizmo iškėlimas.

2. Ankstesnioji literatūra dar buvo laikoma sustingusia, pernelyg racionalia, be jaunystės

polėkio ir entuziazmo.

3. Jaunosios kartos literatai smerkė klasicistinio meno (ypač poezijos) kopijavimą. Jie
kritikavo lietuvių rašytojus, esą šie neturi tautiško, originalaus stiliaus.

4. Pirmoje 19a. pusėje lietuviškasis romantizmas buvo savitas: keltos tautinės idėjos, bet
beveik nebuvo pabrėžiamas bene svarbiausias romantizmo literatūros bruožas – stiprios
asmenybės idealizavimas.

5. Individualizmo idėjas skleidė ir tuo metu populiarus neoromantinis sąjūdis, kuris lietuvių
rašytojams galėjo būti pažįstamas pirmiausia per lenkų literatūrą, meną.

6. 19a. žmogui teko rinktis: ar aukotis visuomeniniams idealams, ar ne. Lietuvių rašytojai,
matydami savo krašto politinė ir kilt9rinė priespaudą, ėmė ne tik rašyti publicistinius
straipsnius, knygų recenzijas, bet ir grožinėje kūryboje orientuotis į tautinę problematiką.

7. 19a pabaigos – 20a pradžios lietuvių kūrėjai kartais dramatiškai pavadinami mirtininkų
arba džiovininkų karta. Tais laikais sunkiai pagydoma džiova iš tikrųjų nusinešė daug
gyvybių, tad lietuvių kultūra neteko iškilių ir perspektyvių asmenybių.

8. Carinės Rusijos priespauda, sunki ir argana buitis, valstietiška pasaulėjauta varžė laisvesnį
apsisprendimą. Nedaug iš ko teko rinktis: Lietuviai tuomet neturėjo aukštųjų mokyklų,
galėjusių suteikti visavertį išsilavinimą.