Holokaustas – nusikaltimas žmogiškumui.

Žydų tragedija

Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas, kitas terminas - šoa), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d.,
kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo
pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939
m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis
truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5 860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta,
jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų. Daugiausiai – net 85,1 procentų žydų – išnaikinta Lietuvoje, apytiksliai
– 143 tūkstančiai.
Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas? 1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas
žydo apibrėžimas: žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai; žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir
priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau; žydas – tai asmuo, kuris
turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m.
liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę
žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami
mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos
armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje
bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos
išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio
karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama
dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m.
rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo
sąjungininkes.
1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko
profesiją.
1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo
kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
1933m. gegužės 10d. – viešai deginamos knygos, parašytos žydų bei politinių nacių priešininkų.
1939m. rugsėjį naciai nusprendžia sutelkti žydus uždarose vietose, žinomose kaip getai. Neleidžiant susisiekti su išoriniu
pasauliu, ėmė sekti maisto atsargos, gyvenimas virto kova dėl išlikimo.
1942 m. SS vadų pasitarime Vanzėjoje buvo nutarta tęsti ciklono B dujų, skirtų masiškai naikinti, bandymus, įsteigti
specialiąsias mirties stovyklas, pasitarti su geriausiomis Vokietijos firmomis dėl krematoriumų konstrukcijos ir “atliekų
utilizacijos”.
1942 m. sausis. Mirties stovyklose Lenkijoje – Osvencime, Treblinkoje, Sobibore, Belžece, Maidaneke – pradedamos
masinės žydų žudynės. Žudoma dujų kamerose.
1942 m. birželio 1 d. žydams Prancūzijoje ir Olandijoje įsakoma nešioti geltonas Dovydo žvaigždes.
Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių
kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai
tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė
savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie
niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Hitleris tikėjo, kad, sunaikinęs
žydus, išvaduos savo tautą ir pasaulį nuo blogio. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie
žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas [–
priešiškumas ar išankstinis nusistatymas nukreiptas prieš žydus kaip tautinę, religinę ar rasinę grupę. Šis terminas
apima bet kokią neigiamą ekspresiją žydų atžvilgiu, nuo individualios neapykantos iki žiauraus persekiojimo], kuris
formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus
buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai
visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
Jiems žydas - ne žmogus, o parazitas. Mokslas tarnauja blogiui, padeda naikinti žmogų, o ne skatina civilizacijos raidą.