Kaltės ir atgailos tema lietuvių literatūroje

Salomėja Bačinskaitė - Bučienė - Salomėja Nėris yra ryškiausia XX a. neoromantikė, subtiliai

perteikusi gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. S.Nėries gyvenimas nebuvo lengvas: išaugusi katalikiškas
tradicijas puoselėjusiose šeimoje, vėliau ji buvo priversta atsisakyti savo artimųjų žmonių bei senųjų
įsitikinimų ir persikelti į tolimą Sovietų Sąjungą. Jos įsitraukimas į komunistinę veiklą ir dalyvavimas
Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos procese sukėlė lietuvių visuomenės pasipiktinimą. Tik
Antrojo pasaulinio karo metu poetė suvokė savo veiksmų pasekmes. Svetimoje Rusijoje S.Nėris
jautėsi svetima, vieniša, jautė kaltę dėl išduotos tėvynės bei ilgėjosi artimųjų žmonių. Šios emocijos
tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu poezijos rinkiniui “Prie didelio kelio”. Rinkinio eilėraščiuose poetė
prašo atleidimo, jaučiama nostalgija ir noras grįžti namo. Eilėraštyje “Dideliam name” jaučiama
nostalgija savo gimtinei, minimas mažas namelis, kuris išaukštinamas ir idealizuojamas, tai
simbolizuoja lyrinio “aš” tėvynę. Parodomas stiprus noras grįžti namo, tačiau supratęs, kad tai
neįmanoma, lyrinis subjektas prašo bent atnešti žinią apie tėvynę “Aš prašau jį, kad nors kokią
žinią,/Kad žodelį vieną man atpūstų.”, tuo parodomas susirūpinimas namais ir artimaisiais. Eilėraščio
“Aš tau pavydžiu” lyrinis subjektas išreiškia pačios autorės prisiminimus ir išgyvenimus. Jaučiamas
stiprus tėvynės ilgesys, bet tuo pačiu metu ir suvokimas, kad grįžti namo nepavyks. Eilėraščio veikėją
kankina kaltės jausmas prieš mylimą tėvynę, kad ji yra toli ir padaryti nieko negali. Remiantis
Salomėjos Nėries biografija galima teigti, kad eilėraščių lyrinis subjektas yra artimas poetei. Kūryboje
atsiradęs tėvynės ilgesys ir kaltės ir atgailos jausmas leidžia suprasti to meto poetės išgyvenimus.
(232 žodžiai)