Literatūrinis rašinys

Kaip jį rašyti?

Literatūrinis rašinys – tai atsakymas į klausimą (temą). Rašinyje reikia vengti pasakoti viską, ką
žinai, reikia susitelkti į rašinio temą. Visi teiginiai turi bū ti aiškū s ir susiję su tema, t. y. su
analizuojamais kū riniais.
Literatū rinio rašinio dėmesio centre yra dviejų autorių kū rinių analizė, komentavimas atitinkama
tema.
Kaip ir kiekvienas rašto darbas, literatū rinis rašinys turi struktū rą: įžangą, dėstymą ir pabaigą.
Įžanga
Įžanga neturėtų bū ti per ilga. Joje privalu įvardyti du autorius ir jų kū rinius, kurie bus nagrinėjami
rašinyje, jų kontekstą. Pvz.:
Trys garsūs Renesanso rašytojai – J. Radvanas, M. Husovianas ir M. Daukša savo kūriniuose kalba
apie istorines asmenybes ir jų reikšmę Lietuvos kultūrai ir istorijai.
Įžanga turi parodyti, kad mokinys supranta temą, joje turi bū ti suformuluota tezė (apie ką aš
kalbėsiu visame darbe remdamasi kū riniais).
Dėstymas
Dėstymo pastraipos gali bū ti analitinės ir lyginamosios.
Analitinė, kai kalbama apie rašytojo idėjas, vertybes, parodoma, kaip ir kodėl jis renkasi specifinę
kalbą, temą ir t. t.
!!! Lyginamoji pastraipa, kai rašoma apie dviejų skirtingų autorių kū rinių panašumus ir
skirtumus.
Pastaba: Geriausia, kai mokinys rašo remdamasis dviem autoriais, derinti analitinės pastraipos
bruožus su lyginamosios.

Lyginamosios pastraipos struktūra

Teiginys → pirmas autorius ir jo kū rinys (kū rinio analizė pasirinktu aspektu) → siejamasis žodis
→ antras autorius ir jo kū rinys (kū rinio analizė pasirinktu aspektu) → analizuojamas abiejų
autorių (kū rinių) požiū ris (panašumai ir skirtumai) → išvadinis sakinys.
Pirmas sakinys. Pirmas pastraipos sakinys – teiginys, kuris turėtų aiškiai parodyti, į ką bus
sutelktas dėmesys, atskleistas mokinio požiū ris. Pvz.:
Renesanso laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurta kūrinių, idealizuojančių lyderius, išskirtines
asmenybes – tai M. Husoviano poema „Giesmė apie stumbrą“ ir J. Radvano herojinis epas
„Radviliada“.
Antras sakinys. Mokinys turi pagrįsti savo požiū rį, remdamasis pirmu tekstu. Pvz.:
M. Husoviano poemoje, parašytoje remiantis metraščiu „Vytauto pagyrimas“, išaukštinamas
Vytautas Didysis.
Pirmos teiginio dalies įrodymas. Mokinys turi parašyti keletą analitinių sakinių. Privalu vartoti
literatū rologijos sąvokas, norint parodyti, kas vaizduojama, kaip ir kodėl autorius renkasi vienokią
ar kitokią meninę raišką ir struktū rą. Galima cituoti. Pvz.:
Vytautas – idealus valdovas, drąsus, garbingas, didingas, jo bijo „Trys milžinai, prieš kuriuos
drebėdavo visas pasaulis“ – galingiausieji pasaulio valdovai. Idealizuojančiais epitetais „taurus“,
„šventas“ apibūdinamas valdovo teisingumas ir tvarka valstybėje.
Siejamasis sakinys. Parašius pirmą pastraipos dalį, reikia ją susieti su kita dalimi, kurioje bus
analizuojamas kitas kū rinys. Dažniausiai vartojami siejamieji žodžiai, pvz., vis dėlto, tačiau, kita
vertus, taip pat. Pvz.:
Taip pat idealų veikėją, Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Rudąjį, vaizduoja J. Radvanas herojiniame
epe „Radviliada“.
Vienas ar keli analitiniai sakiniai. Pristatomas kito autoriaus (kū rinio) požiū ris. Pvz.:
Radvila – puikus karvedys, tėvynės gynėjas ir patriotas, kuriam svarbiausios vertybės – dora,
atsakomybė ir garbė.
Keli analitiniai sakiniai. Analizuojamas abiejų autorių (kū rinių) požiū ris. Aptariami panašumai ir
skirtumai. Pvz.:
Abu personažai – ir Vytautas Didysis, ir Mikalojus Radvila Rudasis kuriami laikantis panegirikos
reikalavimų: gerosios jų savybės (Vytauto teisingumas, Radvilos patriotizmas) hiperbolizuojamos,
apie ydas nekalbama. Tačiau autoriai siekia skirtingų tikslų: M. Husovianas nori parodyti
europiečiams, kad Lietuva – civilizuota šalis, o J. Radvanas – kelti tautinę dvasią, ypač sumenkėjusią
po Liublino unijos.
Išvadinis sakinys. Tinkamai užbaigiama pastraipa, grįžtama prie požiū rio, išsakyto pirmu
sakiniu.
Taigi ir M. Husovianas, ir J. Radvanas vaizduodami išskirtines asmenybes, išryškina jų nuopelnus
tėvynei.

Štai kaip atrodo lyginamoji literatūrinio rašinio dėstymo pastraipa.

Renesanso laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurta kūrinių, idealizuojančių lyderius, išskirtines
asmenybes – tai M. Husoviano poema „Giesmė apie stumbrą“ ir J. Radvano herojinis epas
„Radviliada“. M. Husoviano poemoje, parašytoje remiantis metraščiu „Vytauto pagyrimas“,
išaukštinamas Vytautas Didysis. Vytautas – idealus valdovas, drąsus, garbingas, didingas, jo bijo
„Trys milžinai, prieš kuriuos drebėdavo visas pasaulis“ – galingiausieji pasaulio valdovai.
Idealizuojančiais epitetais „taurus“, „šventas“ apibūdinamas valdovo teisingumas ir tvarka
valstybėje. Taip pat idealų veikėją, Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Rudąjį, vaizduoja J. Radvanas
herojiniame epe „Radviliada“. Radvila – puikus karvedys, tėvynės gynėjas ir patriotas, kuriam
svarbiausios vertybės – dora, atsakomybė ir garbė. Abu personažai – ir Vytautas Didysis, ir Mikalojus
Radvila Rudasis kuriami laikantis panegirikos reikalavimų: gerosios jų savybės (Vytauto
teisingumas, Radvilos patriotizmas) hiperbolizuojamos, apie ydas nekalbama. Tačiau autoriai siekia
skirtingų tikslų: M. Husovianas nori parodyti europiečiams, kad Lietuva – civilizuota šalis, o J.
Radvanas – kelti tautinę dvasią, ypač sumenkėjusią po Liublino unijos. Taigi ir M. Husovianas, ir J.
Radvanas vaizduodami išskirtines asmenybes, išryškina jų nuopelnus tėvynei.
Išvados
Reikia sugrįžti prie tezės ir parašyti pagrindinę rašinio mintį.
Išvadose neturi bū ti nieko naujo, bet bū tina apibendrinti abu nagrinėtus kū rinius.
 Darbo džiaugsmas ir prasmė literatūroje

(K. Donelaitis, V. Kudirka, Vaižgantas)

Liaudies išmintis byloja -„Darbas žmogų puošia.“ Darbas, jo džiaugsmas ir prasmė žmonių
gyvenimuose – gana populiari ir, be abejo, labai svarbi ir reikšminga tema literatū roje. Visi autoriai vieningai
sutaria jog darbas yra neatskiriama ir bū tina žmogaus gyvenimo dalis. Tik dirbdamas žmogus palieka pėdsaką
po savęs ateinančioms kartoms. Tokie rašytojai kaip Kristijonas Donelaitis, Erich Maria Remarkas ar Axel Munthe
savo kū riniuose pabrėžė darbo ryšio su žmogaus gyvenimu svarbą, jų kū ryboje ryškiai matoma, kaip darbas
suteikia veikėjams džiaugsmo, prasmę jų egzistavimui.

Donelaičio kū ryboje nesunku įžvelgti, koks sunkus ir prasmingas yra darbas. Puikus pavyzdys –
„Metai.“ Dirbantis žmogus vaizduojamas laimingas, sveikas ir kitų mėgstamas. Jis užsitarnavęs pagarbą ir
palaikymą, yra reikšminga bendruomenės dalis. O tinginiai pateikiami kaip nelaimingi, neturtingi ir atstumti
kvailiai. Jų gyvenimas atrodo beprasmis ir pilkas. Ryškus kontrastas suformuoja stiprią simpatiją darbštiems
žmonėms ir dar didesnę antipatiją besišalinantiems darbo. Dirbantieji gali džiaugtis gyvenimu – juos džiugina
gerai nusisekęs darbas, geras derlius ir darbo pabaiga, o tinginiai neturi laimės. Donelaitis rašė: „Judinkimės pamaži
nuolatos pastvert savo darbą / Ir nepabū kim, kad išgirsim darganas ū žiant.“ Taip autorius tik dar labiau pabrėžia
darbo svarbą. Taigi Donelaičiui darbas buvo amžinoji vertybė, kurios išsižadėt nevalia, nes jis suteikia
prasmę ir džiaugsmą gyvenimui.

Kitas rašytojas savo kū ryboje pabrėžęs darbo svarbą – Erich Maria Remarkas. Romane
„Juodasis obeliskas“ pasakojama antkapių pardavėjo istorija infliacijos draskomoje Vokietijoje. Gyvenimas
griūvančiame pasaulyje knygos veikėjams neatrodo labai mielas ar prasmingas. Aplink daug skausmo ir liū desio,
dėl infliacijos daug žmonių bankrutuoja, netenka darbo, kai kurie dėl to net nusižudo. Stipriai jaučiama, jog knygos
herojams reikia už ko nors įstvert, kad neišprotėtų. Ir tai – darbas. Tai vienintelis stabilus jiems likęs dalykas,
kuris suteikia bent šiokią tokią prasmę gyventi tokiame pasaulyje. Gilus pesimizmas, besismelkiantis į aplinkinius
žmones, užgesina ir šiaip silpnai rusenusią vilties liepsnelę, bet darbas sugeba ją vėl įžiebti. Kitoje knygoje „Trys
draugai“ taip pat jaučiama, jog darbas suteikia stiprybės. Netradicinė trijulė – poetas, nihilistas ir vairuotojas –
turi nedidelę mašinų dirbtuvę. Verslas jiems sekasi nekaip, bet dirba jie ne dėl to. Padėtis Vokietijoje ne ką geresnė
nei „Juodajame obeliske.“ Dirbdami jaunuoliai sugeba išlaikyti vieną svarbiausių vertybių – draugystę. Abiejose
knygose parodoma, koks svarbus yra darbas sunkiose gyvenimo situacijose. Darbas herojams suteikia džiaugsmo ir
prasmės jų gyvenimams.

Ne mažiau svarbus darbas ir Axel Munthe knygoje „Knyga apie San Mikelę.“ Šioje knygoje
pasakojama daktaro istorija. Jis be galo atsidavęs savo darbui, jį mėgsta, nors dirbti neretai sunku ir netgi pavojinga.
Daktaras dirba ligoninėje, bet po darbo neretai eina į vargšų rajonus ir gydo juos nemokamai. Tai jam suteikia
džiaugsmo. Veikėjas nuvažiuoja į šiltinės epidemijos apimtą miestą, ir, rizikuodamas gyvybe, stengiasi padėti
sergantiems. Daktaras mato daug skausmo, jo patiria nemažai ir pats. Jis turi svajonę – nusipirkti San Mikelės
vienuolyną ir ten ramiai baigti savo gyvenimą. Taigi dirbdamas jis ne tik padeda žmonėms, bet ir po truputį
pildo savo svajonę. Vien savo darbo dėka jis atranda prasmę ir džiaugsmą savo gyvenime.

Literatū roje darbo tema yra gana aktuali. Ryšys tarp darbo ir žmogaus gyvenimo parodo, kad darbas
suteikia žmonėms džiaugsmo, įprasmina jų gyvenimus. Kristijonas Donelaitis, Erich Maria Remarkas, Axel
Munthe – tik keli iš daugelio rašiusių ir/ 500 žodžių /plėtojusių darbo temą savo kūriniuose. Darbas be abejonės
yra neatsiejama gyvenimo dalis, bū tina pasiekti laimei./ 515 žodžių/
Pastabos:
1. Įžangos pradžioje bendrai apibrėžiama, kas yra darbas (arba kitos sąvokos,
duotos darbe), koks jo vaidmuo.
2. Nuo visuomeninio gyvenimo sampratos pereinama prie literatū rinės
sampratos ir įvardinami autoriai, kuriais bus remiamasi darbe (past.
nepamirškite, kad bū tinai reikia pasirinkti vieną iš duotų trijų autorių, o kitus
pasirenkate savo nuožiū ra. Galbū t geriausia rinktis tris autorius, tada bus trys
dėstymo pastraipos).
3. Pastraipų pradžiose nurodykite autorius ir jų kū rinius, kurių kū ryba remsitės.
4. Nepamirškite apibendrinti visų dėstymo pastraipų.
5. Rašinio pabaigoje nepamirškite nurodyti autorių, kurių kū ryba rėmėtės,
apibendrinkite nagrinėtą temą.