EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMŲ SANTRAUKOS

Tam tikri jurisdikcijos nustatymo aspektai pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamentą (EB)
Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
ir vykdymo

2000 m. gruodžio 22 d. Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo

sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas
Nr. 44/2001) įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d. Jis pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio
konvencija), kuri toliau taikoma tam tikrų valstybių narių užjūrio teritorijoms. Nors Reglamente
Nr. 44/2001 nustatyta, kad jis taikomas visoms valstybėms narėms, išskyrus Daniją, tačiau
atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojus 2005 m. spalio 19 d. pasirašytam
Europos Bendrijos ir Danijos karalystės susitarimui dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse
bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas ir Danijai
santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis. Pagal šio Susitarimo 9 straipsnį jis taikomas tik
byloms, kurios iškeliamos, ir dokumentams, kurie parengiami arba užregistruojami kaip autentiški
dokumentai po jo įsigaliojimo. Tačiau jeigu kilmės valstybėje narėje bylos buvo iškeltos iki šio
Susitarimo įsigaliojimo, po jo įsigaliojimo datos priimti teismo sprendimai pripažįstami ir vykdomi
pagal šį Susitarimą, jei įvykdomos Susitarimo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.

Reglamentas Nr. 44/2001 buvo priimtas siekiant sustiprinti bendradarbiavimą

civilinėse bylose Europos Sąjungos valstybėse, nes tam tikri jurisdikciją ir teismo sprendimų
pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių skirtumai trukdė patikimai veikti vidaus
rinkai. Dėl to buvo nuspręsta suvienodinti nuostatas dėl jurisdikcijos ir supaprastinti formalumus,
kad būtų užtikrintas greitas ir paprastas teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo
laikytis šio Reglamento, pripažinimas ir vykdymas.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalį bet kuri
nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą, toliau pateikiamos Europos
Teisingumo Teismo santraukos ir aiškinant Briuselio konvencijos nuostatas.

Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, išskyrus bylas

dėl mokesčių, muitų arba administracines bylas. Jis netaikomas tam tikroms civilinės teisės sritims,
pavyzdžiui, fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, su santuoka, testamentais,
paveldėjimu, bankrotu, arbitražu susijusioms byloms, taip pat nustatytoms Reglamento Nr. 44/2001
1 straipsnio 2 dalyje.

Dėl Briuselio konvencijos, Reglamento Nr. 44/2001 taikymo apimties būtina pabrėžti,

kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog sąvoka „civilinės ir komercinės
bylos“ turi būti laikoma savarankiška ir ją reikia aiškinti, viena vertus, atsižvelgiant į Briuselio
konvencijos tikslus ir sistemą, kita vertus, į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių
teisinių sistemų (žr., be kita ko, sprendimų 1976 m. spalio 14 d. LTU, 29/76, Rink. p. 1541,
3, 5 punktus; 1980 m. gruodžio 16 d. Rüffer, 814/79, Rink. p. 3807, 7 punktą; 2002 m. lapkričio
14 d. Baten, C-271/00, Rink. p. I-10489, 28 punktą; 2003 m. gegužės 15 d. Préservatrice foncière
TIARD, C-266/01, Rink. p. I-4867, 20 punktą ir 2006 m. gegužės 18 d. ČEZ, C-343/04, Rink. p. I-
4557, 22 punktą). Dėl to gali būti taip, kad Briuselio konvencija ar Reglamentas Nr. 44/2001 bus
taikomi net ir toms priemonėms, kurias valstybės narės teisė priskiria viešosios teisės sričiai.
 Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškovo pateikto reikalavimo, kuris grindžiamas
viešosios valdžios veiksmu, atliktu vykdant viešosios valdžios funkcijas, pakanka, jog jo ieškinys,
nepaisant nacionalinės teisės nustatytos proceso prigimties, būtų traktuojamas kaip nepatenkantis į
Briuselio konvencijos taikymo sritį (nurodyto Sprendimo Rüffer, 13, 15 punktai). Dėl to aplinkybė,
kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareikštas ieškinys yra civilinio
pobūdžio, nes juo siekiama išieškoti ieškovams pagrindinėje byloje valstybės viešosios valdžios
(šiuo atveju – ginkluotųjų pajėgų) veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, yra nereikšminga
(2007 m. vasario 15 d. Sprendimo Lechouritou, C-292/05, Rink. p. 01519, 41 punktas).

Tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad tam tikri ginčai tarp viešosios valdžios
institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į Briuselio konvencijos taikymo sritį (žr.
nurodytus sprendimus LTU 4 punktą; Rüffer 8 punktą; Henkel 26 punktą; Baten 30 punktą;
Préservatrice foncière TIARD 22 punktą ir 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimo Sonntag, C-172/91,
Rink. p. I-1963, 20 punktą). Konkrečiu atveju būtina nustatyti tiek teisinį ryšį tarp ginčo šalių, tiek
teisės normas, kuriomis remiantis galima inicijuoti proceso veiksmus (nurodyto Sprendimo Baten
31 punktas).

Atkreiptinas dėmesys į Briuselio konvencijos ar Reglamento Nr. 44/2001 taikymą, kai

valstybės narės yra sudariusios specialiąsias konvencijas toje pačioje srityje. Reglamentas
Nr. 44/2001 nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios
konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą
(Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis). Analogiška nuostata yra Briuselio konvencijos
57 straipsnyje. Teisingumo Teismas sprendime Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG (2004 m.
spalio 28 d., C-148/03, Rink. p. I-10327) konstatavo, kad Briuselio konvencijos 57 straipsnio
2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad leistų Susitariančiosios Valstybės teismui, kuriame
paduotas ieškinys prieš atsakovą, kurio buveinė yra kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, savo
kompetenciją nagrinėti bylą pagrįsti specialiąja konvencija, kurios šalis yra pirmoji valstybė ir
kurioje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės net ir tada, kai atsakovas aptariamame procese
nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės.

Atlikus sisteminę Reglamento Nr. 44/2001 analizę, paaiškėja, kad pagal 69 straipsnį
šis reglamentas tarp valstybių narių pakeičia dviejų ar daugiau šalių sudarytas tarptautines sutartis.
Pateiktame sąraše nurodytos dvišalės ir trišalės tarptautinės sutartys, susijusios su sprendimų
pripažinimu ir vykdymu tose valstybėse narėse, kurios Reglamento Nr. 44/2001 priėmimo metu
buvo valstybės narės. Taigi šiame sąraše nėra Lietuvos Respublikos su kitomis valstybėmis narėmis
sudarytų tarptautinių sutarčių. Tačiau Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties II
priedo 18 skyriaus A skirsnio 3 dalyje nustatyta, kad Reglamento Nr. 44/2001 69 straipsnis
papildomas dvišalėmis ir trišalėmis sutartimis, sudarytomis Lietuvos Respublikos su kitomis
valstybėmis narėmis. Tai reiškia, kad šios dvišalės ir trišalės tarptautinės sutartys,
reglamentuojančios teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, netaikomos santykiuose tarp
valstybių narių ir turi būti taikomas Reglamentas Nr. 44/2001.

Pagal Reglamente Nr. 44/2001 nustatytą sistemą jurisdikcija spręsti ginčus suteikiama

valstybių narių teismams. Taigi valstybės narės teismų sistemos kompetentingas teismas, turintis
jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nustatomas pagal tos valstybės narės vidines civilinio
proceso sistemos normas.

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė,

pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti
keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Nuolatinė gyvenamoji vieta
nustatoma pagal valstybės narės, į kurios teismą buvo kreiptasi, vidaus įstatymus. Juridinių asmenų
arba įmonių nuolatinio buvimo vieta nustatoma pagal valstybę, kurioje yra jų oficiali buveinės
vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta. Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji
vieta yra ne valstybėje narėje, tai kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, kai ji speciali ir
sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos, nustatoma pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę
š(Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnis).

Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl forum non conveniens doktrinos

taikymo nacionaliniame teisme, konstatavo, kad Briuselio konvencijoje draudžiama
Susitariančiosios Valstybės teismui atsisakyti šios konvencijos 2 straipsnyje įtvirtintos jurisdikcijos
dėl to, kad valstybės, kuri nėra Susitariančioji Valstybė, teisme nagrinėti aptariamą bylą yra
priimtiniau (2005 m. kovo 1 d. Sprendimas Owusu, C-281/02, Rink. p. I-01383).

Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente Nr. 44/2001 siūlomos alternatyvios

specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės
gyvenamosios vietos teismuose ar kitos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos
pagrindą.

Viena svarbiausių specialiųjų jurisdikcijos taisyklių nurodyta Reglamento Nr. 44/2001

5 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose jurisdikciją pagal
ieškinio pagrindą turi atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje

nereikalaujama, kad būtų sudaryta sutartis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio teismo
jurisdikcija, susijusi su sutartiniais santykiais, nustatoma pagal nagrinėjamos prievolės įvykdymo
vietą, taikant šią nuostatą būtina nustatyti prievolę (žr. 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Tacconi,
C-334/00, Rink. p. I-7357, 22 punktą). Teisingumo Teismas jau keletą kartų nusprendė, kad
sutartinių santykių sąvoka šios nuostatos prasme netaikoma tokioms situacijoms, kai nėra jokių
vienos šalies kitos šalies atžvilgiu laisvai prisiimtų prievolių (1992 m. birželio 17 d. Sprendimo
Handte, C-26/91, Rink. p. I-3967, 15 punktas; nurodyto sprendimo Réunion européenne ir kt.
17 punktas; nurodyto Tacconi sprendimo 23 punktas ir 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Frahuil, C-
265/02, Rink. p. I-01543, 24 punktas; 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C-27/02, Rink. p. I-
00481, 50 punktas).

Dėl prievolės vykdymo vietos Teisingumo Teismas nustatė, kad, ieškovui pateikus
ieškinį, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar prievolės vykdymo vieta patenka į jo jurisdikcijos
teritoriją. Dėl to nacionalinis teismas, remdamasis kolizinėmis teisės normomis, turi nustatyti, kokia
teisė taikytina nagrinėjamo teisinio santykio atveju, ir tuo remdamasis – prievolės vykdymo vietą.
Be to, prievolės vykdymo vietos nustatymas priklauso nuo sutarties, iš kurios kyla šios prievolės
(žr. 1976 m. spalio 6 d. Sprendimo Industrie Tessili Italiana Como v. Dunlop AG, Nr. 12-76, Rink.
p. 01473, 13, 14 punktus; 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Custom Made Commercial Ltd, C-
288/92, Rink. p. I-02913, 26 punktą).

Dėl dviejų sutarčių rūšių (prekių pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo),

dominuojančių santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių, pažymėtina, kad jurisdikcijos
nustatymas pagal prievolės vykdymo vietą taikomas visoms prievolėms, susijusioms su ta pačia
sutartimi. Jeigu nesusitariama kitaip, parduodant prekes atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra
toje valstybėje narėje, į kurią prekės buvo ar turėtų būti pristatytos pagal sutartį, o teikiant paslaugas
– vieta, kurioje paslaugos buvo ar turėjo būti suteiktos pagal sutartį.
 Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies
b punkto pirma įtrauka taikytina prekių pristatymo į kelias vietas toje pačioje valstybėje narėje
atveju. Tokiu atveju jurisdikciją nagrinėti prekių pardavimo sutarties pagrindu pareikštus ieškinius
turi teismas, kurio apylinkėje yra pagrindinė pristatymo vieta, kurią reikia nustatyti, remiantis
ekonominiais kriterijais. Jei neįmanoma nustatyti pagrindinės pristatymo vietos, ieškovas gali iškelti
bylą atsakovui pasirinktos pristatymo vietos teisme (2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Color Drack,
C-386/05).

Tais atvejais, kai ginčas yra dėl dviejų prievolių, kilusių iš tos pačios sutarties,
įvykdymo, o pagal teismo valstybės kolizines teisės normas viena prievolė turi būti vykdoma
vienoje, o kita – kitoje valstybėje, tai pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą tas pats valstybės narės
teismas neturi teisės nagrinėti viso ieškinio (1999 m. spalio 5 d. Sprendimo Leathertex Divisione
Sintetici, C-420/97, Rink. p. I-06747, 40 punktas).

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnyje nustatytos specialiosios jurisdikcijos

taisyklės taikomos atskirais atvejais, pavyzdžiui, byloms dėl išlaikymo, dėl reikalavimo atlyginti
nuostolius ar žalą arba ginčai, susiję su filialo, agentūros ar kito įmonės padalinio veikla.

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta specialiosios jurisdikcijos

taisyklė civilinės teisės pažeidimų, delikto ir kvazidelikto atvejais. Tuomet reikalavimai gali būti
pareikšti teismuose tos vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis arba gali įvykti. Teisingumo
Teismas nustatė, kad tuo atveju, kai vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas, dėl kurio gali kilti
deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, ir vieta, kurioje dėl šio pažeidimo atsirado žala,
nesutampa, Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „vieta, kurioje buvo padarytas
pažeidimas“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir pažeidimo, dėl kurio žala atsirado, vietą, todėl
atsakovui ieškinys gali būti pareiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių dviejų vietų teisme (žr.
1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Bier, dar vadinamo Mines de potasse d’Alsace, 21/76, Rink.
p. 1735, 24 ir 25 punktus; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo DFDS Torline, C-18/02, Rink. p. I-
01417, 40 punktą).

Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalies

formuluotė „vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas“ neapima ieškovo gyvenamosios vietos,
kurioje yra „pagrindinė jo turto buvimo vieta“, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių,
praradęs savo turto dalį kitoje Susitariančiojoje Valstybėje.

Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specialioji jurisdikcijos

taisyklė, kad kai yra keli atsakovai, byla gali būti iškelta vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar
buveinės vietos teisme, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, jog tikslinga juos nagrinėti ir
spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų
nesuderinamumo. Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1  dalis
taikoma, kai skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra
suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų
nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai (2007 m. spalio 11 d. Sprendimas
Freeport, C-98/06). Dėl to konkrečiu atveju nacionalinis teismas turi patikrinti, ar tarp skirtingų
reikalavimų, kuriuos pateikė tas pats ieškovas skirtingiems atsakovams, yra sąsaja, dėl kurios būtų
suinteresuotumas priimti dėl jų sprendimą kartu (žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kalfelis,
189/87, Rink. p. 5565, 13 punktą).

 
 

2007 m. vasario 15 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-292/05

Efeteio Patron (Graikija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Lechouritou

Briuselio konvencijos taikymo sritis

Graikijos teisme (graik. Efeteio Patron) buvo nagrinėjamas ginčas tarp Graikijoje
gyvenančių Graikijos piliečių E. Lechouritou, V. Karkoulias, G. Pavlopoulos, P. Brátsikas,
D. Sotiropoulos ir G. Dimopoulos, kurie yra ieškovai pagrindinėje byloje, ir Vokietijos Federacinės
Respublikos dėl turtinės ir neturtinės žalos, jų patirtos dėl Vokietijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų,
kurių aukomis tapo jų tėvai Graikijos okupacijos Antrojo pasaulinio karo metu, atlyginimo.

Nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio

sprendimo dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas
tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencijos, Konvencijos)
1 straipsnio išaiškinimo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Briuselio

konvencijos 1 straipsnio pirmosios pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad
„civilinėms byloms“ šios nuostatos prasme priskiriami fizinių asmenų Susitariančiosios Valstybės
teisme pareikšti kitai Susitariančiajai Valstybei ieškiniai, kuriais siekiama prisiteisti žalos, kurią
patyrė aukų įpėdiniai ginkluotųjų pajėgų veiksmų per karines operacijas pirmosios valstybės
teritorijoje, atlyginimą.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors pagal 1 straipsnio pirmosios pastraipos pirmą
sakinį Briuselio konvencija įtvirtina principą, pagal kurį jos taikymo sritis ribojama „civilinėmis ir
komercinėmis bylomis“, ši Konvencija neapibrėžia nei šios sąvokos turinio, nei apimties.

Šiuo klausimu būtina priminti, kad, siekiant Susitariančiosioms Valstybėms ir

suinteresuotiesiems asmenims užtikrinti, esant galimybei, lygiateisiškumą ir vienodas iš Briuselio
konvencijos išplaukiančias teises ir pareigas, nurodytos nuostatos sąvokų negalima aiškinti kaip
paprastos nuorodos į vienos ar kitos atitinkamos valstybės vidaus teisę. Be to, iš nusistovėjusios
Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti laikoma
savarankiška ir ją reikia aiškinti, viena vertus, atsižvelgiant į Briuselio konvencijos tikslus ir
sistemą, kita vertus, į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisinių sistemų (žr., be
kita ko, sprendimų 1976 m. spalio 14 d. LTU, 29/76, Rink. p. 1541, 3, 5 punktus; 1980 m. gruodžio
16 d. Rüffer, 814/79, Rink. p. 3807, 7 punktą; 2002 m. lapkričio 14 d. Baten, C-271/00, Rink. p. I-
10489, 28 punktą; 2003 m. gegužės 15 d. Préservatrice foncière TIARD, C-266/01, Rink. p. I-4867,
20 punktą ir 2006 m. gegužės 18 d. ČEZ, C-343/04, Rink. p. I-4557, 22 punktą) (Sprendimo
29 punktas).
 Taigi atsižvelgiant į teisinius santykius tarp ginčo šalių ar jo objektą apibūdinančias
aplinkybes, tam tikri ieškiniai nepriskirtini Briuselio konvencijos taikymo sričiai.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors tam tikri ginčai tarp viešosios institucijos ir
privatinės teisės subjekto gali patekti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, kitaip yra, kai viešoji
institucija vykdo viešosios valdžios funkcijas (žr. nurodytų sprendimų LTU 4 punktą; Rüffer
8 punktą; Baten 30 punktą; 2002 m. spalio 1 d. Henkel, C-167/00, Rink. p. I-8111, 26 punktą;
Préservatrice foncière TIARD 22 punktą ir 1993 m. balandžio 21 d. Sonntag, C-172/91, Rink. p. I-
1963, 20 punktą). Taip yra, kai viena iš ginčo šalių turi viešosios valdžios galias atlikdama
funkcijas, nepatenkančias į bendrųjų teisės nuostatų, taikytinų santykiams tarp privačių asmenų,
taikymo sritį (šiuo klausimu žr. nurodytų sprendimų Sonntag 22 punktą; Henkel 30 punktą;
Préservatrice foncière TIARD 30 punktą ir 2004 m. vasario 5 d. Frahuil, C-265/02, Rink. p. I-1543,
21 punktą).

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų pagrindinėje byloje pateiktas ieškinys Vokietijos

Federacinei Respublikai dėl žalos atlyginimo yra susijęs su Vokietijos ginkluotojų pajėgų
operacijomis Antrojo pasaulinio karo metu, generalinis advokatas (išvados 54–56 punktuose)
nurodo, kad ginkluotojų pajėgų operacijos yra viena iš valstybės suverenitetui būdingų reiškinių,
nes dėl jų vienašališkai ir įpareigojamai nusprendžia kompetentingos viešosios institucijos ir jie yra
neatskiriamai susiję su valstybių užsienio politika ir jų gynyba.

Iš to išplaukia, kad tokie veiksmai, kuriais grindžiama ieškovų pagrindinėje byloje

nurodyta žala ir pastarųjų Graikijos teismuose pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo, turi būti
traktuojami kaip atitinkamos valstybės viešosios valdžios apraiška jų atlikimo metu. Teisingumo
Teismas jau yra nusprendęs, jog to, kad ieškovas pateikia reikalavimą, kuris grindžiamas viešosios
valdžios veiksmu, pakanka, jog jo ieškinys, nepaisant jam šiuo tikslu nacionalinės teisės
numatomos proceso prigimties, būtų traktuojamas kaip nepatenkantis į Briuselio konvencijos
taikymo sritį (žr. nurodyto Sprendimo Rüffer 13, 15 punktus). Dėl toaplinkybė, kad prašymą priimti
prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareikštas ieškinys yra civilinio pobūdžio, nes juo
siekiama išieškoti ieškovams pagrindinėje byloje padarytą turtinę ir neturtinę žalą, yra nereikšminga
(Sprendimo 41 punktas).

Dėl ieškinyje keliamo klausimo dėl viešosios valdžios veiksmų teisėtumo Teisingumo
Teismas teigė, kad ši byla nepatenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį, ir tokių veiksmų galimas
neteisėtumas negali pateisinti kitokio aiškinimo.

2005 m. kovo 1 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-281/02

Court of Appeal (England and Wales) Civil Division (Jungtinė Karalystė) prašymas priimti
prejudicinį sprendimą byloje

Owusu

Briuselio konvencijos taikymo sritis

 

Jungtinės Karalystės apeliacinio teismo (Anglijai, Velsui) civilinių bylų skyriuje (angl.
Court of Appeal (England and Wales) Civil Division) buvo nagrinėjamas ginčas tarp A. Owusu ir
N. B. Jackson, veikiančio įmonės Villa Holidays Bal-Inn Villas vardu, bei kelių pagal Jamaikos
teisę įsteigtų bendrovių dėl Jamaikoje A. Owusu nardant patirto kūno sužalojimo.

Nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio

sprendimo dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas
tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija)
2 straipsnio išaiškinimo.

Teisingumo Teismas teigė, kad visų pirma reikia nustatyti, ar Briuselio konvencijos
2 straipsnis yra taikomas pagrindinės bylos atveju, t. y. kai ieškovo ir vieno iš atsakovų gyvenamoji
vieta yra tos pačios Susitariančiosios Valstybės teritorijoje ir kai šios valstybės teismuose jų
atžvilgiu nagrinėjama byla turi tam tikrą ryšį ne su kita Susitariančiąja, o su trečiąja valstybe. Tik
atsakius teigiamai pagrindinės bylos aplinkybėmis kiltų klausimas, ar Briuselio konvencija
draudžia, kad Susitariančiosios Valstybės teismas taikytų forum non conveniens pagrindą, jei šios
Konvencijos 2 straipsnis jam leistų grįsti savo jurisdikciją atsakovo gyvenamąja vieta tos valstybės
teritorijoje.

Konvencijos jurisdikcijos taisyklių taikymas reikalauja užsienio elemento buvimo. Vis

dėlto tarptautinis nagrinėjamų teisinių santykių pobūdis dėl Briuselio konvencijos 2 straipsnio
taikymo nebūtinai turi išplaukti iš to, kad bylos esmė ar bylos šalies atitinkama nuolatinė
gyvenamoji vieta yra susijusi su keliomis Susitariančiosiomis Valstybėmis. Susitariančiosios
Valstybės ir trečiosios valstybės įtraukimas dėl, pavyzdžiui, ieškovo ir atsakovo nuolatinės
gyvenamosios vietos pirmojoje valstybėje ir faktinių bylos aplinkybių susiklostymo antrojoje,
nagrinėjamiems teisiniams santykiams taip pat gali suteikti tarptautinį pobūdį. Iš tikrųjų pagrindinės
bylos atveju Susitariančiojoje Valstybėje kyla klausimų, susijusių su teismų tarptautinės
jurisdikcijos nustatymu, o tai aiškiai yra vienas iš Briuselio konvencijos tikslų, kaip matyti iš jos
preambulės trečiosios konstatuojamosios dalies (Sprendimo 26 punktas).

Vis dėlto Briuselio konvencijoje įtvirtintos vienodos jurisdikcijos taisyklės negali būti
taikomos vien su keliomis valstybėmis narėmis susijusioms situacijoms, veiksmingai ir pakankamai
susietoms su vidaus rinkos veikimu. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, jog Briuselio konvencija
nustatytų jurisdikcijos kolizijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo taisyklių
vienodinimu bylose su užsienio elementais iš esmės siekiama pašalinti vidaus rinkos veikimo
kliūtis, galinčias kilti dėl skirtingų nacionalinės teisės aktų šiuo klausimu (žr. pagal analogiją dėl
Europos Bendrijos steigimo sutarties 95 straipsnio pagrindu priimtų derinimo direktyvų, skirtų
vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygoms pagerinti, 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo
Österreichischer Rundfunk ir kt., C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink. p. I-4989, 41–42 punktus).

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Briuselio konvencijos 2 straipsnis yra taikomas
pagrindinės bylos aplinkybėms, susijusioms ne su kelių Susitariančiųjų Valstybių teismų santykiais,
o su vienos Susitariančiosios Valstybės ir valstybės, kuri nėra Susitariančioji Valstybė, teismų
santykiais.
 Dėl to reikia išnagrinėti klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis Briuselio konvencija
draudžia, kad Susitariančiosios Valstybės teismas atsisakytų šios Konvencijos 2 straipsnyje
nustatytos jurisdikcijos, taikydamas forum non conveniens pagrindą.

Visų pirma reikia pažymėti, kad Briuselio konvencijos 2 straipsnis yra imperatyvaus
pobūdžio, dėl kurio, kaip išplaukia iš šio straipsnio teksto, nukrypti nuo pagrindinės jame įtvirtintos
taisyklės galima tik šioje Konvencijoje aiškiai nurodytais atvejais (dėl Briuselio konvencija
nustatytos jurisdikcijos sistemos privalomumo žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Gasser, C-
116/02, Rink. p. I-14693, 72 punktą ir 2004 m balandžio 27 d. Sprendimo Turner, C-159/02, Rink.
p. I-03565, 24 punktą). Tačiau akivaizdu, kad Konvencijos rengėjai nenumatė pagrindo, susijusio su
forum non conveniens doktrina (Sprendimo 37 punktas).

Teisinio saugumo principo, kuris yra vienas iš Briuselio konvencijos tikslų (žr., inter
alia, 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo GIE Groupe Concorde ir kt., C-440/97, Rink. p. I-6307,
23 punktą ir 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Besix, C-256/00, Rink. p. I-1699, 24 punktą),
laikymasis nebūtų visiškai užtikrintas, jei pagal šią Konvenciją kompetentingam teismui būtų
leidžiama taikyti forum non conveniens pagrindą (Sprendimo 38 punktas).

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisinio saugumo principas reikalauja, jog
jurisdikcijos taisyklės, leidžiančios nukrypti nuo Briuselio konvencijos 2 straipsnyje įtvirtintos
taisyklės, būtų aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti,
kokiame kitame nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme jam gali būti iškelta byla
(nurodytų sprendimų GIE Groupe Concorde ir kt. 24 punktas ir Besix 26 punktas).

Taigi forum non conveniens doktrinos, kuri bylą nagrinėjančiam teisėjui suteikia
didelę diskreciją sprendžiant klausimą, ar užsienio teismas yra tinkamesnis nagrinėti bylą iš esmės,
taikymas turi įtakos išankstiniam Briuselio konvencijoje, ypač jos 2 straipsnyje, įtvirtintų
jurisdikcijos taisyklių numatomumui ir kartu teisinio saugumo principui, kuris yra šios Konvencijos
pagrindas.

Poveikis būtų daromas ir Europos Bendrijoje įsisteigusių asmenų teisinei apsaugai.

Pirma, atsakovas, kuriam paprastai yra lengviau gintis nuolatinės gyvenamosios vietos teisme,
pagrindinės bylos aplinkybėmis negalėtų pagrįstai numatyti, kuriame kitame teisme jam gali būti
iškelta byla. Antra, tuo atveju, jei remiamasi išlyga dėl to, kad egzistuoja tinkamesnis bylai
nagrinėti užsienio teismas, ieškovas privalo įrodyti, kad jis negalės tinkamai apginti savo teisių
aptariamame užsienio teisme; arba jei teismas, kuriam paduotas ieškinys, nusprendžia taikyti išlygą,
kad šis teismas galiausiai neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos arba kad ieškovas šiame teisme iš
esmės negali veiksmingai apginti savo teisių, neatsižvelgiant į išlaidas, kurios patiriamos pateikiant
naują ieškinį kitos valstybės teismui, ir procesų terminų pailgėjimą (Sprendimo 42 punktas).

Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, atsakymas į klausimą yra toks:

Briuselio konvencija draudžia Susitariančiosios Valstybės teismui atsisakyti šios Konvencijos
2 straipsnyje numatytos jurisdikcijos dėl to, kad valstybės, kuri nėra Susitariančioji Valstybė, teisme
nagrinėti aptariamą bylą yra priimtiniau, net jei nekyla klausimo dėl kitos Susitariančiosios
Valstybės teismo jurisdikcijos arba ši byla neturi jokio kito ryšio su kita Susitariančiąja Valstybe.

 
2004 m. spalio 28 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-148/03

Oberslandesgericht München (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG

Briuselio konvencijos taikymo sritis

Vokietijos teismui (vok. Oberslandesgericht München) nagrinėjant bendrovių

Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG (toliau – Nürnberger) ir Portbridge Transport
International BV (toliau – Portbridge) ginčą dėl Nürnberger patirtos žalos atlyginimo, Portbridge
praradus prekes, kurias ji turėjo nugabenti į Jungtinę Karalystę. Nacionalinis teismas nusprendė
sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio sprendimo dėl 1968 m. rugsėjo 27 d.
Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo
(OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388,
p. 1, OL L 285, p. 1, OL 1997, C 15, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) 20 straipsnio
ir 57 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimo.

Nacionalinis teismas iš esmės siekė sužinoti, ar kitų konvencijų nuostatoms dėl

jurisdikcijos reikia teikti pirmenybę prieš Briuselio konvencijos bendrąsias nuostatas dėl
jurisdikcijos, kai atsakovui, kurio buveinė yra Briuselio konvencijos Susitariančiojoje Valstybėje,
pareiškiamas ieškinys kitos Susitariančiosios Valstybės teisme, o atsakovas šiame teisme
nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės.

Šiuo klausimu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Briuselio konvencijos 57 straipsnyje
nustatyta bendrosios taisyklės, nustatančios, kad šiai Konvencijai teiktina pirmenybė prieš kitas
konvencijas, kurias pasirašė Susitariančiosios Valstybės jurisdikcijos ir teismo sprendimų
pripažinimo bei vykdymo klausimais, išimtis. Ji skirta tam, kad galima būtų laikytis specialiose
konvencijose nustatytų jurisdikcijos taisyklių, kurios parengtos atsižvelgiant į šių konvencijų
reguliuojamų santykių ypatumus (žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C-406/92, Rink. p. I-
5439, 24 punktą) (Sprendimo 14 punktas).

Reikia priminti, kad pirmiau nurodytame 20 straipsnyje nustatyta: jei atsakovas

paduodamas į teismą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje ir apie savo pasirengimą gintis šiam
teismui nepraneša, pats teismas pareiškia, kad jis neturi jurisdikcijos, jeigu šios neįgyja pagal
Briuselio konvencijos nuostatas. Taigi šiuo atveju turi būti laikoma, kad teismas kompetenciją įgyja
pagal Briuselio konvencijos nuostatas, atsižvelgiant į tai, jog Konvencijos 57 straipsnyje įtvirtinta,
kad ši Konvencija nedaro įtakos jurisdikcijos taisyklėms, nustatytoms specialiose konvencijose
(Sprendimo 16, 17 punktai).

Esant šioms aplinkybėms, Susitariančiosios Valstybės teismas, pagal šią Konvenciją

ex  officio tikrindamas savo kompetenciją spręsti bylą, kurioje atsakovas yra asmuo, turintis buveinę
kitoje Susitariančiojoje Valstybėje ir nedalyvaujantis procese, turi atsižvelgti ir į specialiose
konvencijose, kurių šalis taip pat yra pirmoji Susitariančioji Valstybė, nustatytas jurisdikcijos
taisykles (Sprendimo 18 punktas).
 Ši nuostata taikoma ir tada, kai, kaip buvo nagrinėjamoje byloje, atsakovas,
atsisakydamas dalyvauti nagrinėjant bylą iš esmės, formaliai ginčija nacionalinio teismo
kompetenciją spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą.

Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip:
57 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad leistų Susitariančiosios Valstybės
teismui, kuriame paduotas ieškinys prieš atsakovą, kurio buveinė yra kitoje Susitariančiojoje
Valstybėje, savo kompetenciją nagrinėti bylą pagrįsti specialiąja konvencija, kurios šalis yra pirmoji
valstybė ir kuri nustato specialias jurisdikcijos taisykles net ir tada, kai atsakovas aptariamame
procese nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės.

2005 m. sausio 20 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-27/02

Oberlandesgericht Innsbruck (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Engler

Jurisdikcijos nustatymas / Ginčo, kilusio iš sutartinių teisinių santykių samprata

Austrijos teismas (vok. Oberlandesgericht Innsbruck) nagrinėjo bylą tarp Austrijos

pilietės P. Engler, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lustenau (Austrija), ir pagal Vokietijos
teisę įsteigtos prekes pagal užsakymus paštu parduodančios bendrovės Janus Versand GmbH (toliau
– Janus Versand), kurios buveinė yra Langenfeld (Vokietija), dėl ieškinio, kuriuo P. Engler siekė iš
Janus Versand priteisti piniginį prizą, nes jai asmeniškai adresuotame laiške ši bendrovė sudarė
įspūdį, jog P. Engler jį laimėjo. Nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir
kreiptis prejudicinio sprendimo dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais
(OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1, OL 1997, C 15, p. 1)
(toliau – Briuselio konvencijos) 5 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 13 straipsnio pirmosios pastraipos
3 dalies išaiškinimo.

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, pateiktu klausimu iš esmės

klausiama, ar Briuselio konvencijoje nustatytos jurisdikcijos taisyklės privalo būti aiškinamos taip,
kad ieškinys, kuriuo Susitariančiojoje Valstybėje, kur yra nuolatinė vartotojo gyvenamoji vieta, bei
pagal šios valstybės teisės aktus vartotojas siekia iš prekių pagal užsakymus pardavimo paštu
bendrovės, įsteigtos kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, prisiteisti tariamai laimėtą prizą, yra kilęs iš
sutartinių teisinių santykių šios Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies arba 13 straipsnio pirmosios
pastraipos 3 dalies prasme, ar atsižvelgiant į tai, kad ši bendrovė vartotojui asmeniškai išsiuntė
laišką, sudariusį įspūdį, kad kai tik vartotojas grąžins prie jo pridėtą „mokėjimo pranešimą“, gaus
prizą, ir kadangi laiške dar buvo reklaminis tos pačios bendrovės prekių katalogas su pridėta
„užsakymo pateikti pavyzdį be įsipareigojimų“ forma, nors prizo įteikimas nepriklausė nuo prekių
užsakymo, todėl vartotojas nepateikė užsakymo, tas ieškinys kilęs iš deliktinių arba kvazidelikinių
teisinių santykių šios Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies prasme.

Norint atsakyti į taip performuluotą klausimą, pirmiausia primintina, kad pagal

nusistovėjusią Teismo praktiką ieškinių, kilusių iš deliktinių ar kvazideliktinių teisinių santykių,
samprata pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalį reiškia bet kokį ieškinį, kuriuo siekiama
įrodyti atsakovo atsakomybę, ir jis nėra susijęs su sutartiniais teisiniais santykiais Briuselio
konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme (be kita ko, žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kalfelis,
189/87, Rink. p. 5565, 17 punktą; 1992 m kovo 26 d. Sprendimo Reichter ir Kockler, C-261/90,
Rink. p. I-2149, 16 punktą; 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Réunion européenne ir kt., C-51/97,
Rink. p. I-6511, 22 punktą; 2002 m. liepos 11 d. byloje Gabriel, C-96/00, Rink. p. I-6367,
33 punktą ir 2002 m. spalio 1 d. Sprendimo Henkel C-167/00, Rink. p. I-8111, 36 punktą). Iš to
išplaukia, kad visų pirma svarbu nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys yra kilęs iš
sutartinių teisinių santykių (Sprendimo 29, 30 punktai).

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalis yra susijusi
su bendro pobūdžio sutartiniais teisiniais santykiais, o šios Konvencijos 13 straipsnis taikytinas
būtent vartotojų sudaromoms įvairių rūšių sutartims. Briuselio konvencijos 13 straipsnis yra lex
specialis jos 5 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, todėl reikia nustatyti, ar ieškinys patenka bent į vienos iš
šių dviejų nuostatų taikymo sritį.

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Briuselio konvencijos sistemą ir tikslus, jau yra

nusprendęs, kad Konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 dalis taikoma tik tuo atveju, jei,
pirma, ieškovas yra galutinis privatus vartotojas, neužsiimantis jokia komercine ar profesine veikla,
antra, jei ieškinys susijęs su jo ir pardavėjo sudaryta sutartimi dėl prekių ar paslaugų pardavimo, iš
kurios kyla abiejų sutarties šalių abipusės bei tarpusavyje susijusios prievolės, ir, trečia, jei yra
įvykdytos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 dalies a ir b punktuose nurodytos sąlygos (žr.
nurodyto Sprendimo Gabriel, 38–40 ir 47–51 punktus) (Sprendimo 34 punktas).

Konstatuotina, kad iš pagrindinės bylos aišku, jog vartotojos tariamai laimėto prizo
įteikimas nepriklausė nuo sąlygos, ar ji užsisakys Janus Versand siūlomų prekių, ir iš tikrųjų
P. Engler nepateikė jokio užsakymo. Be to, iš bylos medžiagos nėra aišku, kad, reikalaudama
sumokėti pažadėtąjį laimėjimą, ji suvokė, jog kažkokiu būdu įsipareigojo bendrovei netgi dėl
galimų nuostolių dėl laimėjimo atsiėmimo.

Tokiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis P. Engler pateiktas ieškinys iš esmės negali

būti laikomas kilusiu iš sutartinių teisinių santykių Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios
pastraipos 3 dalies prasme.

Kadangi ieškiniui netaikomas Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios

pastraipos 3  dalis, svarbu išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys gali būti kilęs iš
sutartinių teisinių santykių šios Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme.

Šiuo aspektu visų pirma konstatuotina, kad iš formuluotės matyti, jog Briuselio
konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nereikalaujama, kad sutartis jau būtų sudaryta (žr. 2002 m. rugsėjo
17 d. Sprendimo Tacconi, C-334/00, Rink. p. I-7357, 22 punktą).

Primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog jurisdikcija nagrinėti
ginčus, kilusius iš sutartinių prievolių, privalo būti nustatoma pagal Briuselio konvencijos
5 straipsnio 1 dalį ir kad ji taip pat taikytina ir tuo atveju, jei sutarties, kuria yra grindžiamas
ieškinys, buvimas yra šalių ginčo objektas (žr. 1982 m. kovo 4 d. Sprendimo Effer, 38/81, Rink.
p. 825, 7 ir 8 punktus). Be to, iš Teismo praktikos matyti, jog prievolės, pagrįstos organizacijos ir
jos narių priklausomybės ryšiais, privalo būti traktuojamos kaip susijusios su sutartiniais teisiniais
santykiais Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme, nes priklausymas privatinės teisės
organizacijai sukuria tarp jai priklausančių asmenų stiprius tokio paties pobūdžio ryšius kaip ir tarp
sutarties šalių (žr. 1983 m. kovo 22 d. Sprendimo Peters, 34/82, Rink. p. 987, 13, 15 punktus)
(Sprendimo 46, 47 punktai).

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad, kaip pastebėjo generalinis advokatas savo išvados
38 punkte, Teisingumo Teismas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos
„ieškiniai, kilę iš sutartinių teisinių santykių“ neaiškina siaurai.

Iš teismų praktikos matyti: Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nereikalaujama,

kad būtų sudaryta sutartis. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio teismo jurisdikcija, susijusi
su sutartiniais santykiais nustatoma atsižvelgiant į nagrinėjamos prievolės įvykdymo vietą, taikant
šią nuostatą būtina nustatyti prievolę (žr. nurodyto Sprendimo Tacconi 22 punktą). Teisingumo
Teismas jau kelis kartus nusprendė, kad sutartinių santykių sąvoka šios nuostatos prasme netaikoma
tokioms situacijoms, kai nėra jokių vienos šalies laisvai prisiimtų prievolių kitai šaliai (1992 m.
birželio 17 d. Sprendimo Handte, C-26/91, Rink. p. I-3967, 15 punktas; nurodytų sprendimų
Réunion européenne ir kt. 17 punktas; Tacconi 23 punktas ir 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo
Frahuil, C-265/02, Rink. p. I-01543, 24 punktas) (Sprendimo 50 punktas).

Vadinasi, laisvai prisiimta vieno asmens kitam asmeniui teisinė prievolė, kuria
grindžiamas ieškovo ieškinys, sutartinių teisinių santykių atveju preziumuojama kaip 5 straipsnio
1 dalyje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės prielaida.

Šiuo požiūriu prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas konstatavo, kad
profesionalus pardavėjas, vartotojui neprašius, savo iniciatyva į jo nuolatinę gyvenamąją vietą
išsiuntė laišką, kurioje vartotojas įvardijamas kaip prizo laimėtojas.

Toks gavėjams skirtas, siuntėjo pasirinktais būdais ir remiantis tik jo valia išsiųstas
laiškas gali būti „laisvai prisiimta“ prievolė šio sprendimo 50 punkte minėtos teismų praktikos
prasme.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo laiško gavėjas, paprašydamas pervesti tariamai jo

laimėtą prizą, aiškiai sutiko su jam pažadėtu laimėjimu, vadinasi, bent jau nuo šio momento
tokiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis pardavėjo laisva valia atliktas veiksmas privalo būti
nagrinėjamas kaip veiksmas, galintis būti panašus į sutartiniais santykiais jį susaistančią prievolę.
Dėl to galutinė ir prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui privaloma klasifikacija:
šio sprendimo 50 punkte nurodytoje teismų praktikoje nustatyta sąlyga dėl vienos šalies privalomos
prievolės kitai šaliai buvimo šiuo atveju galima laikyti patenkinta.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip:

Briuselio konvencijoje nustatytos jurisdikcijos taisyklės privalo būti aiškinamos šitaip:

– ieškinys, kuriuo vartotojas, pagal Susitariančiosios Valstybės, kur yra jo nuolatinė

gyvenamoji vieta, teisės aktus siekia prisiteisti iš prekių pardavimu pagal užsakymus paštu
užsiimančios bendrovės, įsteigtos kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, tariamai laimėtą prizą, yra
kilęs iš sutartinių teisinių santykių Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme su sąlyga, kad,
pirma, ši bendrovė, siekdama paskatinti vartotoją sudaryti sutartį, jam asmeniškai išsiuntė laišką,
sudarydama įspūdį, kad prizas bus įteiktas, kai jis grąžins prie laiško pridėtą „mokesčio pranešimą“,
ir kad, antra, šis vartotojas sutinka su pardavėjo nustatytomis sąlygomis ir tinkamai pareikalauja
sumokėti pažadėtą prizą;

– nors šiame laiške, be kita ko, buvo tos pačios bendrovės prekių katalogas su pridedama
„užsakymo pateikti pavyzdį neįsipareigojant“ forma, nei aplinkybė, kad prizo suteikimas
nepriklauso nuo prekių užsakymo, nei tai, kad vartotojas iš tiesų nepateikė tokio užsakymo, neturi
reikšmės pirmiau pateiktam išaiškinimui.

1994 m. birželio 29 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-288/92

Bundesgerichthof (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Custom Made Commercial Ltd

Prievolės įvykdymo vietos nustatymas

Vokietijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas (vok. Bundesgerichthof) nagrinėjo

ginčą tarp Custom Made Commercial Ltd (toliau – Custom Made), kurios buveinė buvo Londone, ir
Stawa Metallbau GmbH (toliau – Stawa) Bielefeld (Vokietija) įsteigtos įmonės dėl dalies sutartimi
sutartos sumos nesumokėjimo už Stawa pagamintų langų ir durų pristatymą. Pagal bylos medžiagą
1988 m. gegužės 6 d. Stawa po žodinių derybų anglų kalba pasižadėjo pristatyti prekes Custom
Made. Sutartyje buvo nustatyta, kad apmokėjimas bus vykdomas sterlingais. Stawa patvirtino
sutarties sudarymą laišku, parašytu 1988 m. gegužės 9 d. anglų kalba, prie kurio pridėjo bendrąsias
verslo sąlygas vokiečių kalba. Šių sąlygų 8 dalyje buvo nustatyta, kad, iškilus ginčui tarp sutarties
šalių, prievolės įvykdymo vieta ir jurisdikcijos vieta yra Bielefeld. Custom Made neišreiškė jokio
prieštaravimo dėl šių sąlygų. Kai Custom Made sumokėjo tik dalį sutartos sumos, Stawa kreipėsi į
teismą, kuris nurodė Custom Made sumokėti įmonei Stawa likusią dalį pinigų ir palūkanas. Custom
Made laikėsi pozicijos, kad Vokietijos teismai neturėjo šiuo atveju jurisdikcijos spręsti šį ginčą.

Vokietijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp Custom

Made ir Stawa, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio sprendimo dėl
1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse
bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas –
p. 77) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies
išaiškinimo.

Nacionalinis teismas iš esmės klausė, ar Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalis turi

būti suprantama kaip reiškianti, kad tais atvejais, kai ieškinys paduodamas dėl piniginio
reikalavimo, kurio įvykdymo reikalauja prekių tiekėjas iš savo kliento, prievolės sumokėti pinigus
įvykdymo vieta turi būti nustatoma pagal atitinkamai prievolei taikytiną teisę, nustatomą pagal bylą
nagrinėjančio teismo valstybės kolizinės teisės normas, net jei šios normos daro nuorodą į 1964 m.
liepos 1 d. Hagos konvencijos priedą, skirtą Tarptautiniam prekių pirkimui-pardavimui.

Briuselio konvencijos 2 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal

kurią teismo jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Briuselio konvencijos
5 straipsnis reglamentuoja kitas jurisdikcijos taisykles, pagal kurias ieškovas gali nukrypti nuo
bendrosios taisyklės. Tokia pasirinkimo laisvė buvo nustatyta atsižvelgiant į tam tikrose bylose
esantį glaudų ryšį tarp teismo ir ginčo. Vis dėlto 5 straipsnyje nenustatyta, kad glaudaus ryšio
faktorius yra kriterijus, pagal kurį pasirenkamas kompetentingas teismas. Ieškovas negali pateikti
ieškinio bet kuriame teisme, kuris turi ryšį su ginču, nes Briuselio konvencijos 5 straipsnyje
nurodytas baigtinis specialių jurisdikcijos taisyklių, pagal kurias ginčas gali būti nagrinėjimas
konkrečiame teisme, sąrašas.

Pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalį atsakovui dėl klausimų, susijusių su

sutartimi, byla gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo teismuose. Ši taisyklė turi būti
taikoma nepriklausomai nuo to, ar jurisdikciją turintis teismas turi glaudžiausią ryšį su byla.

Kad ši nuostata būtų taikoma efektyviai, būtina išsiaiškinti „prievolės“ sąvoką,

nurodytą Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, ir nustatyti, ką reiškia „vykdymo vieta“.

Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad prievolė negali būti aiškinama kaip bet
kokia prievolė, kylanti iš nagrinėjamos sutarties. Ji turi atitikti sutartinę teisę, kuri yra ieškovo
veiksmų pagrindas (Sprendimo De Bloos v. Bouyer, 14/76, Rink. 1497, 10, 13 punktai).

Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie prievolės vykdymo vietą, nustatė, kad,

ieškovui pateikus ieškinį, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar prievolės vykdymo vieta patenka į jo
jurisdikcijos teritoriją. Dėl to nacionalinis teismas, remdamasis kolizinėmis teisės normomis, turi
nustatyti, kokia teisė taikytina nagrinėjamo teisinio santykio atveju ir atitinkamai tuo remiantis
nustatyti prievolės vykdymo vietą. Be to, prievolės vykdymo vietos nustatymas priklauso nuo
sutarties, iš kurios kyla šios prievolės (žr. 1976 m. spalio 6 d. Sprendimo Industrie Tessili Italiana
Como v. Dunlop AG, Nr. 12-76, Rink. p. 01473, 13, 14 punktus) (Sprendimo 26 punktas).

Toks aiškinimas turi būti taikomas ir tais atvejais, jei kolizinės normos daro nuorodą į
unifikuotą tarptautinės teisės aktą.

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, nustatė, kad Briuselio

konvencijos 5 straipsnio 1 dalis turi būti suprantama kaip reiškianti, kad tais atvejais, kai tiekėjas
pareiškia piniginį reikalavimą savo klientui pagal sutartį dėl prekių gamybos ir pristatymo,
prievolės sumokėti pinigus įvykdymo vieta turi būti nustatoma pagal taikytiną teisę, nustatomą
remiantis teismo valstybės kolizinės teisės normomis, net jei šios normos daro nuorodą (kaip šiuo
atveju) į Hagos konvencijos priedą, skirtą Tarptautiniam prekių pirkimui-pardavimui.

2007 m. gegužės 3 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-386/05

Oberster Gerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Color Drack

Jurisdikcijos nustatymas, kai yra kelios prievolės vykdymo vietos

Austrijos teismas (vok. Oberster Gerichtshof) nagrinėjo bylą tarp Color Drack GmbH
(toliau – Color Drack), Schwarzach (Austrija) įsteigtos įmonės, ir Lexx International Vertriebs
GmbH (toliau – Lexx), Niurnberge (Vokietija) įsteigtos įmonės, dėl prekių pardavimo sutarties
įvykdymo. Pagal ją Lexx įsipareigojo pristatyti prekes įvairiems Color Drack perpardavėjams
Austrijoje, būtent Color Drack buveinės apylinkėje, pastarajai įsipareigojus sumokėti šių prekių
kainą. Ginčas kilo būtent dėl to, kad Lexx neįvykdė jai pagal prekių pardavimo sutartį tenkančios
prievolės atsiimti neparduotas prekes ir Color Drack grąžinti už jas sumokėtą kainą.

Nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio

sprendimo į ETT dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos
ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1)
(toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirmos įtraukos išaiškinimo.

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės

klausė, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirma įtrauka taikytina tuo atveju,
kai prekių pardavimas apima jų pristatymą į kelias vietas toje pačioje valstybėje narėje ir, jei reikia,
kai ieškinys susijęs su visais pristatymais, ieškovas gali iškelti bylą savo pasirinktos pristatymo
vietos teisme.

Pirmiausia reikia patikslinti, kad toliau nagrinėjamas tik atvejis, kai prekės
pristatomos į kelias vietas toje pačioje valstybėje narėje, ir nenagrinėjamas prekių pristatymo į
kelias vietas skirtingose valstybėse narėse atvejis.

Atsižvelgdamas į pateiktą klausimą Teisingumo Teismas Reglamento Nr. 44/2001

5 straipsnio 1 dalies b punkto pirmą įtrauką aiškina atsižvelgdamas į jo rengimo istoriją, siekiamus
tikslus ir struktūrą.

Šiuo aspektu iš Reglamento Nr. 44/2001 antros ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių

aišku, kad juo siekiama jurisdikcijos taisyklėmis, turinčiomis būti ypač nuspėjamomis, suvienodinti
kolizines normas dėl jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose.

Bendroji taisyklė, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios
arba įsisteigimo vietos teisme, papildyta 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specialios jurisdikcijos
sutartinių prievolių srityse taisykle. Ši taisyklė pagrįsta sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo
glaudaus ryšio buvimu (Sprendimo 22 punktas).

Taikant nurodytą taisyklę atsakovui gali būti iškelta byla ir nagrinėjamos prievolės
vykdymo vietos teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs. Siekiant
sustiprinti pagrindinį teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimo tikslą, užtikrinant jų
nuspėjamumą, Reglamente Nr. 44/2001 atskirai apibrėžtas šis ryšio kriterijus dėl prekių pardavimo.
Pagal 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirmą įtrauką nagrinėjamos prievolės vykdymo vieta yra vieta
valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį (Sprendimo
23, 24, 25 punktai).

Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, reikia nustatyti, ar Reglamento Nr. 44/2001

5 straipsnio 1 dalies b punkto pirma įtrauka taikytina kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje
narėje atveju ir, jei reikia, kai ieškinys susijęs su visais pristatymais, ar ieškovas gali iškelti bylą
savo pasirinktos pristatymo vietos teisme.

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirma įtrauka, apibrėžiančia ir

tarptautinę, ir teritorinę jurisdikciją, siekiama suvienodinti kolizines jurisdikcijos taisykles ir
tiesiogiai nurodyti jurisdikciją turintį teismą, nenukreipiant į vidines valstybių narių taisykles.

Teisingumo Teismas teigiamai atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjama nuostata

taikoma kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju, rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001
tikslais.

Pirma, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirmos įtraukos

taikymas kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju atitinka Reglamentu siekiamo
nuspėjamumo tikslą. Iš tiesų šiuo atveju sutarties šalys gali lengvai ir pagrįstai numatyti, kurios
valstybės narės teismuose gali būti sprendžiamas jų ginčas (Sprendimo 32, 33 punktai).

Antra, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirmos įtraukos

taikymas kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju atitinka ir artimumo, kuriuo
pagrįstos specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklės, tikslą. Iš tikrųjų kelių
pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju šis artimumo tikslas yra užtikrintas, nes,
taikant nagrinėjamą nuostatą, bet kuriuo atveju tai būtų valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją
nagrinėti bylą (Sprendimo 34, 35 punktai).

Atskirai apibrėždamas „prievolės vykdymo vietą“ kaip vietą, kurioje sutartinė prievolė
turi būti įvykdyta, Europos Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė prievolės vykdymo vietoje
centralizuoti teisminę jurisdikciją dėl sutartinių prievolių ir apibrėžti vienintelę teisminę jurisdikciją
visiems sutartimi pagrįstiems ieškiniams.

Šiuo aspektu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio
1 dalies b punkto pirmoje įtraukoje įtvirtinta speciali jurisdikcija iš esmės pagrįsta tuo, kad dėl
naudingo proceso organizavimo sutartis yra ypač glaudžiai susijusi su jurisdikciją turinčiu teismu.
Dėl to esant kelioms prekių pristatymo vietoms prievolės vykdymo vieta pagal nagrinėjamą
nuostatą iš esmės reikia laikyti vietą, kuri užtikrina glaudžiausią ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją
turinčio teismo. Tokiomis aplinkybėmis apskritai glaudžiausias ryšys gali būti nustatytas
pagrindinėje pristatymo vietoje, kurią reikia nurodyti remiantis ekonominiais kriterijais (Sprendimo
40 punktas).

Taigi nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi apibrėžti savo jurisdikciją jam pateiktų
įrodymų pagrindu.

Jei neįmanoma nustatyti pagrindinės pristatymo vietos, visos pristatymo vietos

laikomos glaudžiai susijusios su bylos materialiais elementais, taigi ir turi reikšmingą ryšį teismų
jurisdikcijos prasme. Tokiu atveju ieškovas, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio
1 dalies b punkto pirma įtrauka, gali iškelti atsakovui bylą pasirinktos pristatymo vietos teisme.
Toks ieškovo pasirinkimo teisės pripažinimas sudaro sąlygas ieškovui lengvai nustatyti, kuriuose
teismuose jis gali iškelti bylą, o atsakovui – pagrįstai numatyti, kuriuose teismuose jam gali būti
iškelta byla (Sprendimo 42, 43 punktai).

Atsakovas yra pakankamai apsaugotas, nes pagal nagrinėjamą nuostatą, taikomą kelių
prievolės vykdymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju, byla jam gali būti iškelta tik šios
valstybės narės teismuose, kurių apylinkėje yra pristatymo vieta.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip:

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies b punkto pirma įtrauka taikytina prekių pristatymo į
kelias vietas toje pačioje valstybėje narėje atveju. Tokiu atveju jurisdikciją nagrinėti prekių
pardavimo sutarties pagrindu pareikštus ieškinius turi teismas, kurio apylinkėje yra pagrindinė
pristatymo vieta, kurią reikia nustatyti, remiantis ekonominiais kriterijais. Jei neįmanoma nustatyti
pagrindinės pristatymo vietos, ieškovas gali iškelti bylą atsakovui pasirinktos pristatymo vietos
teisme.

1999 m. spalio 5 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-420/97

Hof van Cassatie (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Leathertex Divisione Sintetici

Jurisdikcijos nustatymas, kai yra kelios ginčo prievolės

Belgijos teismas (flam. Hof van Cassatie) nagrinėjo ginčą tarp Leathertex Divisione
Sintetici SpA (toliau – Leathertex), kurios buveinė registruota Montemurlo (Italija), ir Bodetex
BVBA (toliau – Bodetex), kurios buveinė registruota Rekkem-Menen (Belgija). Bodetex būdama
Leathertex komercijos agentė Belgijos ir Nyderlandų rinkose, reikalauja iš Leathertex komisinio
atlyginimo ir kompensacijos dėl nepranešimo apie sutarties nutraukimą (angl. compensation in lieu
of notice).

Bodetex dirbo Leathertex komercijos agentu Belgijos ir Nyderlandų rinkose pagal

ilgalaikį susitarimą už 5 proc. komisinį atlyginimą. Bodetex, negavusi jai priklausančio komisinio
atlyginimo iš Leathertex už 1987 metus, nusprendė, kad jų sudaryta sutartis nutraukta, ir 1988 m.
kovo 9 d. parašė oficialų pranešimą Leathertex dėl sutarties nutraukimo ir pareikalavo sumokėti
komisinį atlyginimą ir kompensaciją dėl nepranešimo apie sutarties nutraukimą.

Kadangi Leathertex neatsakė į laišką, Bodetex pateikė ieškinį teisme dėl pinigų
sumokėjimo. Nacionalinis teismas nustatė, kad prievolė pranešti apie sutarties nutraukimą prieš tam
tikrą laiką, o tuo atveju, kai nepranešama – pareiga sumokėti kompensaciją, turi būti įvykdyta
Belgijoje. Kita prievolė – sumokėti komisinį atlyginimą, turėjo būti įvykdyta Italijoje pagal
principą, kad skolos turi būti sumokamos ten, kur yra skolininko buveinė. Nacionalinis teismas
nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio sprendimo su klausimu, ar pagal
Briuselio konvencijos 2 straipsnį ir 5 straipsnio 1 dalį tas pats teismas turi teisę nagrinėti bylą dėl
dviejų prievolių, kylančių iš tos pačios sutarties, jei pagal teismo valstybės kolizines normas, viena
iš prievolių turi būti įvykdyta šioje valstybėje, o kita prievolė – kitoje.

Teisingumo Teismas nustatė, kad neturi būti atsižvelgiama į prievolę, kuri labiausiai
susijusi su ta sutartimi siekiant nustatyti jurisdikciją, pagrįstą jos įvykdymo vieta. Be to,
Teisingumo Teismas paaiškino, kad Briuselio konvencijos 22 straipsnis skirtas nustatyti, kaip turi
būti nagrinėjami susiję ieškiniai, kurie buvo paduoti skirtingose Susitariančiosiose Valstybėse. Tai
neapima jurisdikcijos klausimo išsprendimo, t. y. nesuteikia nacionaliniam teismui jurisdikcijos
nagrinėti ieškinio, kuris susijęs su ieškiniu, kuris pagal Briuselio konvencijos patenka į šio teismo
jurisdikciją (1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Réunion européenne SA and Others, C-51/97, Rink.
p. I-06511, 39 punktas).

Teisingumo Teismas jau yra nustatęs, kad prievolės įvykdymo vieta turi būti
nustatoma remiantis teismo valstybėje taikytomis kolizinėmis teisės normomis (1976 m. spalio 6 d.
Sprendimo Industrie Tessili Italiana Como v. Dunlop AG, Nr.12-76, Rink. p. 01473, 13 punktas;
1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Groupe Concorde and Others, C-440/97, Rink. I-06307,
32 punktas).

Taigi tas pats teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti viso ieškinio dėl dviejų prievolių,
kilusių iš tos pačios sutarties, jei pagal teismo valstybės kolizines teisės normas viena prievolė turi
būti vykdoma vienoje, o kita – kitoje valstybėje (Sprendimo 40 punktas).

Pabrėžtina, kad toks nepatogumas, dėl kurio skirtingi to paties ginčo aspektai turi būti
nagrinėjami skirtinguose teismuose, išspręstinas ieškovui kreipiantis į teismą pagal Briuselio
konvencijos 2 straipsnį, t. y. į atsakovo gyvenamosios vietos teismą (Sprendimo 41 punktas).

2004 m. birželio 10 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-168/02

Oberster Gerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Kronhofer

Jurisdikcijos nustatymas esant pažeidimui, deliktui ar kvazideliktui

Austrijos teismas (vok. Oberster Gerichtshof) nagrinėjo ginčą tarp R. Kronhofer,

gyvenančio Austrijoje, ir M. Maier, C. Möller, W. Hofius bei Z. Karan (toliau – atsakovai
pagrindinėje byloje), gyvenančių Vokietijoje, siekiant, kad R. Kronhofer būtų atlyginta turtinė žala,
kurią jis teigia patyręs dėl atsakovų pagrindinėje byloje neteisėto elgesio, šiems einant investicijų
valdytojų arba konsultantų pareigas bendrovėje Protectas Vermögensverwaltungs GmbH (toliau –
Protectas), kurios buveinė yra Vokietijoje. Ieškovo teigimu, atsakovai pagrindinėje byloje per
telefoninį pokalbį jį paskatino sudaryti sandorį, suteikiantį teisę pirkti tam tikrą kiekį akcijų, iš
anksto neįspėję apie šios operacijos riziką. Dėl rizikingų investicinių sandorių Londono vertybinių
popierių biržoje R. Kronhofer prarado dalį pervestos pinigų sumos.

Nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio

sprendimo į Teisingumo Teismą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais
(OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1, OL 1997, C 15, p. 1)
(toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) 5 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

Nacionalinis teismas iš esmės klausė, ar Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje

esanti formuluotė „vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas“ reiškia ieškovo gyvenamąją vietą, kur
yra „pagrindinė jo turto buvimo vieta“, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių praradęs
savo turto dalį kitoje Susitariančiojoje Valstybėje.

Teisingumo Teismas priminė, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės yra aiškintinos

siaurinamai, neleidžiant jų aiškinti plačiau nei tai aiškiai nustatyta Konvencijoje (žr. 1988 m.
rugsėjo 27 d. Sprendimo Kalfelis, 189/87, Rink., p. 5565, 19 punktą ir 2004 m. sausio 15 d.
Sprendimo Blijdenstein, C-433/01, dar nepaskelbta Rinkinyje, 25 punktą).

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tuo atveju, kai vieta, kurioje buvo
padarytas pažeidimas, dėl kurio gali kilti deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, ir vieta, kurioje
dėl šio pažeidimo atsirado žala, nesutampa, Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje esanti formuluotė
„vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir pažeidimo, dėl kurio
žala atsirado, vietą, todėl atsakovui ieškinys gali būti pareiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių
dviejų vietų teisme (žr. 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Bier, dar vadinamo Mines de potasse
d’Alsace, 21/76, Rink. p. 1735, 24 ir 25 punktus bei 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo DFDS Torline,
C-18/02, Rink. p. I-01417, 40 punktą).

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį nutarimą aišku, kad nacionalinis teismas
mano, jog vieta, kurioje atsirado žala, taip pat vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas, yra
Vokietijoje. Šio atvejo ypatybė yra ta, jog dėl kitoje Susitariančiojoje Valstybėje ieškovo tariamai
patirtų finansinių nuostolių galiausiai nukentėjo visas jo turtas kaip visuma.

Be to, kaip teisingai pažymima generalinio advokato išvados 46 punkte, tokioje

situacijoje jokie argumentai nepateisina jurisdikcijos suteikimo ne tos Susitariančiosios Valstybės,
kurios teritorijoje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir buvo patirta žala, t. y. kur egzistuoja visi elementai,
sudarantys atsakomybės pagrindą, teismams. Toks naujas jurisdikcijos suteikimo pagrindimas visai
neatitiktų dalykinių poreikių, susijusių su įrodymais ar proceso organizavimu.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad formuluotė „vieta, kurioje buvo padarytas

pažeidimas“ negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė
pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingi padariniai (žr. 1995 m. rugsėjo 19 d.
Sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719, 14 punktą) (Sprendimo 19 punktas).

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje dėl šio aiškinimo kompetentingo teismo

nustatymas priklausytų nuo tokių neaiškių aplinkybių kaip vieta, kurioje buvo nukentėjusiojo
„pagrindinė turto buvimo vieta“; tai trukdytų stiprinti Europos Bendrijoje įsisteigusių asmenų
teisinę apsaugą, nes Konvencija taip pat siekiama, kad pareiškėjas lengvai galėtų nustatyti teismą, į
kurį jis gali kreiptis, ir kad atsakovas pagrįstai galėtų numatyti teismą, kuriame jam gali būti
pareikštas ieškinys (žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Besix, C-256/00, Rink. p. I-1699 25 ir
26 punktus ir nurodyto Sprendimo DFDS Torline 36 punktą). Be to, toks aiškinimas dažnai leistų
pripažinti ieškovo gyvenamosios vietos teismų jurisdikciją, kuriai, kaip Teisingumo Teismas
nustatė šio sprendimo 14 punkte, Briuselio konvencija nėra tokia palanki, išskyrus joje aiškiai
nurodomus atvejus (Sprendimo 20 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Konvencijos
5 straipsnio 3 dalyje esanti formuluotė „vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas“ neapima ieškovo
gyvenamosios vietos, kurioje yra „pagrindinė jo turto buvimo vieta“, vien dėl to, kad joje jis patyrė
finansinių nuostolių, praradęs savo turto dalį kitoje Susitariančiojoje Valstybėje.

2007 m. spalio 11 d.

Teisingumo Teismo sprendimo santrauka byloje C-98/06

Högsta domstolen (Švedija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje

Freeport

Jurisdikcijos nustatymas esant atsakovų daugetui

Švedijos teismas (šved. Högsta domstolen) nagrinėjo bylą tarp pagal Didžiosios
Britanijos teisę įsteigtos bendrovės Freeport plc (toliau – Freeport) ir O. Arnoldsson, kuris šiai
bendrovei pareiškė ieškinį kitame teisme nei šios bendrovės buveinės vietos teismas. Bendrovė, su
kuria bendradarbiavo O. Arnoldsson, nuo 1996 m. įvairiose Europos vietose įgyvendino
„išparduotuvės“ tipo prekybos centrų plėtros projektus. Freeport iš šios bendrovės įsigijo keletą iš
šių projektų, tarp kurių – labiausiai išplėtotas vykdomas Kunsbakoje (Švedija).

1999 m. rugpjūčio 11 d. susitikime O. Arnoldsson ir Freeport generalinis direktorius

sudarė žodinį susitarimą, kad pirmasis asmeniškai gaus 500 000 svarų sterlingų komisinį
atlyginimą, kai Kunsbakos išparduotuvė bus atidaryta. Kai ši buvo atidaryta, O. Arnoldsson paprašė
tiek Freeport  AB, tiek Freeport sumokėti komisinį atlyginimą, dėl kurio jis buvo susitaręs su
pastarąja bendrove. Freeport AB atsisakė tai padaryti motyvuodama tuo, kad nebuvo sutarties šalis
ir kad, be kita ko, ji net neegzistavo šios sutarties sudarymo momentu.

Kilus ginčui teisme dėl nesumokėto komisinio atlyginimo, nacionalinis teismas

nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio sprendimo į ETT.

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

klausia, ar toks ieškinys, kokį O. Arnoldsson pareiškė Freeport AB, yra ieškinys dėl sutartinių
santykių, nes šis teismas remiasi prielaida, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB)
Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir
vykdymo (OL L 12, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 6 straipsnio 1 dalis taikytina tik tada,
kai sutampa ieškinių, pareikštų skirtingiems atsakovams vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar
buveinės vietos teisme, teisiniai pagrindai.
 Pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą specialios jurisdikcijos
taisyklę, byla gali būti iškelta vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, jeigu
„reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, jog tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant
išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo“.

Iš Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalies formuluotės nematyti, kad ieškinių

skirtingiems atsakovams teisinių pagrindų sutapimas yra viena iš sąlygų šiai nuostatai taikyti.

Dėl to, kaip jau buvo nuspręsta dėl Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
taikymo, reikia patikrinti, ar tarp skirtingų reikalavimų, kuriuos pateikė tas pats ieškovas
skirtingiems atsakovams, yra sąsaja, dėl kurios būtų suinteresuotumas priimti dėl jų sprendimą
kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai (žr.
1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kalfelis, 189/87, Rink. p. 5565, 13 punktą).

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad tam, jog sprendimai galėtų būti laikomi
prieštaringais, nepakanka, kad egzistuotų skirtumas sprendžiant ginčą; dar reikia, kad šis skirtumas
toje pačioje situacijoje būtų de facto ir de jure (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Roche Nederland
ir kt., C-539/03, Rink. p. I-6535, 26 punktas) (Sprendimo 40 punktas).

Būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų
reikalavimų yra sąsaja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu šie reikalavimai būtų
nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visus bylos dokumentus, dėl to prireikus jam gali tekti
atsižvelgti į jame pareikštų ieškinių teisinius pagrindus.

Pripažinimas, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsniu pagrįsta jurisdikcija, kuri yra

specialioji ir kurios atvejų sąrašas yra baigtinis, gali būti pagrindas kitiems ieškiniams nagrinėti,
pažeidžia šio Reglamento struktūrą. Tačiau, kai teismo jurisdikcija pagrįsta Reglamento
2 straipsniu, kaip yra pagrindinės bylos atveju, galima taikyti jo 6 straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdomos
šioje nuostatose išvardytos sąlygos, į kurias daroma nuoroda Sprendimo 39 ir 40 punktuose, nesant
būtinybės, kad sutaptų pareikštų ieškinių teisiniai pagrindai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į
pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinama taip, jog taikyti šios nuostatos netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų
reikalavimų teisiniai pagrindai (Sprendimo 46, 47 punktai).

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės

klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalies taikymas reiškia, kad ieškinys nebuvo
pareikštas keliems atsakovams vien tam, jog byla vienam iš jų būtų iškelta jo nuolatinės
gyvenamosios ar buveinės valstybės narės teisme.

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, nurodęs prielaidą, jog ieškovas gali pateikti
reikalavimą keliems atsakovams vien tam, kad byla vienam iš jų būtų iškelta jo nuolatinės
gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, nurodytame Sprendime Kalfelis nusprendė, jog siekiant
pašalinti tokią galimybę yra būtina, kad kiekvienam iš atsakovų pateikti reikalavimai būtų susiję.
Teismas nusprendė, kad Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma, kai
atskiriems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra
suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų
nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai (Sprendimo 52 punktas).

Taigi sąsajos reikalavimas neišplaukia iš Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 dalies

formuluotės, tačiau šį reikalavimą nustatė Teisingumo Teismas, siekdamas išvengti, kad šioje
nuostatoje įtvirtinto principo, jog jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar
buveinės vietos teismams, išimtis negalėtų paneigti principo egzistavimo (nurodyto Sprendimo
Kalfelis 8 punktas). Šis reikalavimas, kuris vėliau buvo patvirtintas Sprendime Réunion européenne
ir kt. (1998 m. spalio 27 d. C-51/97, Rink. p. I-6511 48 punktas), aiškiai buvo įtvirtintas
Reglamento Nr. 44/2001, pakeitusio Briuselio konvenciją, 6 straipsnio 1 dalies redakcijoje
(nurodyto Sprendimo Roche Nederland ir kt. 21 punktas) (Sprendimo 53 punktas).

Tokiomis sąlygomis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001

6 straipsnio 1 dalis taikoma, kai skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų
pateikimo, t. y. kai yra suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant
išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai, be kita ko, nesant
būtinybės aiškiai nustatyti, jog reikalavimai nebuvo pateikti vien tam, kad byla vienam iš atsakovų
būtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme.

Šis Reglamentas dar vadinamas Briuselio I reglamentu.

Pagal šią doktriną bylą tiria institucija, galinti atlikti tai efektyviausiai dėl to, kad jos jurisdikcijos teritorijoje yra,
pavyzdžiui, subjektai pažeidėjai, daugiausia įrodymų ar padaryta didžiausia žala.

/wEP DwUJ MzQ1M