EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMŲ SANTRAUKOS

 
2000 m. gruodžio 22 d. Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikymo aspektai (susitarimas dėl
jurisdikcijos, lis pendens, laikinosios, įskaitant apsaugos, priemonės, teismo sprendimų
pripažinimas ir vykdymas, autentiškų dokumentų vykdymas)
 
2000 m. gruodžio 22 d. Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001)
23 straipsnis sutartiems šalims, kurių bent vienos nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje,
nustato galimybę sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos suteikimo valstybės narės teismui bei
reglamentuoja tokio jurisdikciją suteikiančio susitarimo sudarymo būdus: raštu, žodžiu, patvirtinant
raštu, ir tokia forma, kuri atitiktų tarptautinę komercijos praktiką, apie kurią šalys žino ar turėjo
žinoti ir kuri plačiai ir reguliariai taikoma prekyboje arba komercijoje tos pačios rūšies sutartims.
1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas
tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija)
17 straipsnyje įtvirtintos analogiškos nuostatos, susijusios su susitarimu dėl jurisdikcijos.
Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl jurisdikciją suteikiančio susitarimo sudarymo
raštu, pažymėjo, kad jurisdikciją suteikiančios sąlygos, įtvirtintos bendrosiose sutarties sąlygose,
atspausdinimas ant atvirkštinės sutarties, surašytos ant komercinio vienos iš šalių dokumento, lapo
pusės neatitinka Konvencijos 17 straipsnio reikalavimų, nes nėra jokių garantijų, kad kita sutarties
šalis iš tiesų sutiko su sąlyga, darančia bendrosios teismų jurisdikcijos išimtį. Tačiau toks
jurisdikciją suteikiančios sąlygos atspausdinimas atitiks Konvencijos 17 straipsnio reikalavimus, kai
tos pačios sutarties, pasirašytos abiejų šalių, tekste bus aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose
reglamentuojamas jurisdikciją suteikiantis susitarimas (1976 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Estasis
Salotti 24/76, Rink. p. 1831, 9 punktas).
Dėl sutarties šalių susitarimo, priimamo tarptautinę prekybos ar komercijos praktiką
atitinkančiu būdu, dėl jurisdikciją suteikiančios sąlygos, Teisingumo Teismas išaiškino, kad,
nepaisant Konvencijos 17 straipsnio lankstumo, šalių susitarimo realumas vis dar yra vienas iš šios
nuostatos tikslų, grindžiamų rūpesčiu apginti silpniausiąją sandorio šalį, siekiant išvengti, kad
jurisdikciją suteikiančios sąlygos, kurias į sutartį įtraukė tik viena sutarties šalis, neliktų
nepastebėtos. Vis dėlto Konvencijos 17 straipsnio pakeitimas leidžia preziumuoti, kad šis sutarties
šalių susitarimas yra nustatytas, kai egzistuoja komercinė praktika atitinkamoje tarptautinės
prekybos ar komercijos srityje, apie kurią tos pačios šalys žino arba turėjo žinoti (1997 m. vasario
20 d. Sprendimo MSG, C-106/95, Rink. p. I-911, 17, 19, 20 punktai). Kita vertus, atsižvelgiant į šį
lankstumą, Susitariančiosios Valstybės negali nustatyti, kad jurisdikciją suteikiančio susitarimo
galiojimas priklausys nuo kitų reikalavimų šio susitarimo formai nei tos, kurios nurodytos
Konvencijos 17 straipsnyje. Dėl to tarptautinės praktikos galiojimas negali būti subordinuotas
nacionaliniais teisės aktais nustatytoms jurisdikciją suteikiančio susitarimo papildomoms formos
sąlygoms (1981 m. birželio 24 d. Sprendimo Elefanten Schuh, 150/80, Rink. p. 1671, 26 punktas).
Nacionalinis teismas, nagrinėdamas, ar sutarties sąlyga dėl jurisdikcijos suteikimo, atitinka
tarptautinę praktiką, turi nustatyti šiuos elementus: nagrinėjamos sutarties santykį su tarptautine
prekyba ir tarptautinės prekybos ar komercijos praktikos, kurioje šalys veikia, buvimą. Tarptautinės
praktikos buvimas neturi būti nustatomas remiantis vienos iš Susitariančiųjų Valstybių teise ir turi
būti pripažįstamas remiantis ne bendrąja tarptautinės prekybos ar komercijos praktika, bet
komercine jos sritimi, kurioje sutarties šalys vykdo savo veiklą. Atitinkamoje komercinėje srityje
yra susiklosčiusi praktika, kai tam tikras elgesys yra plačiai ir reguliariai nusistovėjęs tarp
ekonominės veiklos vykdytojų šioje srityje sudarant tam tikros rūšies sutartis. Iš to išplaukia, kad

1
nebūtina, jog ekonominės veiklos dalyvių elgesys sudarant sutartį būtų nustatytas konkrečiose
šalyse, ypač visose Susitariančiosiose Valstybėse (nurodyto Sprendimo MSG 23 punktas).
Šalutinės aplinkybės, kaip jurisdikciją suteikiančios sąlygos galiojimo apskundimas teisme
ar šios sąlygos viešinimas nedaro įtakos nusistovėjusį šalių elgesį pripažinti praktika. Dėl to
jurisdikciją suteikiančioje sąlygoje numatyto teismo pasirinkimas vertintinas tik pagrindų, susijusių
su Konvencijos 17 straipsnyje nurodytais reikalavimais, atžvilgiu, neatsižvelgiant nei į ryšį tarp
teismo, dėl kurio sutarties šalys susitarė, ir ginčijamo santykio, nei į jurisdikciją suteikiančio
susitarimo galiojimą, nei į tikslą, dėl kurio viena iš sutarties šalių tokį susitarimą įterpė į sutartį, nei
į materialinės teisės taisykles, reglamentuojančias atsakomybę, taikytinas pasirinktame teisme
(1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Castelletti, C-159/97, Rink. 1999, p. I-1597, 51, 52 punktai).
Briuselio konvencijos 21 straipsnis reglamentuoja lis pendens situacijas, kai šalys,
dalyvaujančios dviejuose ginčuose, yra tos pačios ir kai dvi bylos iškeliamos tuo pačiu ieškinio
pagrindu.
Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 9 skirsnis analogiškai nustato taisykles esant lis
pendens situacijai, išskyrus tai, kad jo 30 straipsnis lis pendens taisyklių taikymo tikslais patikslina,
kada yra laikoma, kad byla iškelta teisme.
Teisingumo Teismas pabrėžia objektyvų ir savaiminį lis pendens mechanizmą. Konvencijos
21 straipsnis sudaro paprastą sistemą, kuri, tik prasidėjus procesui, lemia, kuris iš teismų galiausiai
turės jurisdikciją nagrinėjamam ginčui. Teismas, kuriame buvo iškelta antroji byla, privalo ex
officio sustabdyti bylos procesą iki bus nustatyta teismo, kuriame iškelta pirmoji byla, jurisdikcija.
Kai tik jurisdikcija nustatyta, antrasis teismas turi atsisakyti jurisdikcijos pirmojo teismo naudai
(2003 m. kovo 8 d. Sprendimo Gantner Electronics, C-111/01, Rink. p. I-4207, 30 punktas).
Teisingumo Teismas, pasisakydamas apie tai, į kurios proceso šalies argumentus dėl lis
pendens buvimo nacionalinis teismas turi atsižvelgti, pažymėjo, kad pati lis pendens situacija
pradeda galioti nuo to momento, kai dviejuose skirtingų Susitariančiųjų Valstybių teismuose yra
galutinai kreiptasi su ieškiniais, t. y. dar prieš tai nei atsakovai galėjo pareikšti savo poziciją
(1984 m. birželio 7 d. Sprendimo Zelger, 129/84, Rink. p. 2397, 10–15 punktai). Galutinis
Konvencijos 21 straipsnio tikslas būtų pažeistas, jei ieškinių turinys ir prigimtis galėtų būti pakeisti
atsakovo būtent vėliau pateiktais reikalavimais. Neatsižvelgiant į vėlavimus ir išlaidas, toks
sprendimas galėtų privesti prie to, kad teismas, kuris iš pradžių turėjo jurisdikciją, pagal šį straipsnį
turėtų vėliau jos atsisakyti. Tam, kad būtų įvertinta, ar egzistuoja lis pendens situacija tarp dviejų
teismų, negali būti atsižvelgiama į gynybos argumentus, kad ir kokie jie būtų (minėto Sprendimo
Gantner 31 punktas).
Briuselio konvencijos 24 straipsnis reglamentuoja teismo teisę skirti laikinąsias ir apsaugos
priemones net ir tais atvejais, kai jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turi kitos Susitariančiosios
Valstybės teismas.
Pažymėtina, kad Reglamente Nr. 44/2001 laikinosios ir apsaugos priemonės yra nustatytos
10 skirsnio 31 straipsnyje.
Siekiant, kad būtų paskirtos laikinosios ir apsaugos priemonės, Konvencijos 24 straipsniu
galima remtis tik tose srityse, kurios patenka į Konvencijos taikymo sritį ratione materiae, apibrėžtą
šios Konvencijos 1 straipsnyje (1979 m. kovo 27 d. Sprendimo De Cavel, 143/78, Rink. p. 1055,
9 punktas). Konvencijos 24 straipsnis leidžia Susitariančiųjų Valstybių teismui priimti sprendimą
dėl prašymo taikyti laikinąsias ir apsaugos priemones, nors ieškinio dalykas nepriklauso jo
jurisdikcijai. Taigi šioje nuostatoje įtvirtinta Konvencija nustatytos jurisdikcijos sistemos išimtis,
todėl ji turi būti aiškinama siaurai. Konvencijos 24 straipsnyje numatytu nukrypimu nuo
jurisdikcijos taisyklės siekiama išvengti žalos, kuri gali atsirasti šalims dėl kiekvienam
tarptautiniam procesui būdingų ilgų terminų. Remiantis šiuo tikslu „laikinosiomis ir apsaugos
priemonėmis“ Konvencijos 24 straipsnio prasme turi būti laikomos priemonės, kuriomis
Konvencijos taikymo sričiai priklausančiose situacijose siekiama išsaugoti faktinę arba teisinę
situaciją tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurias, beje, prašoma pripažinti teisme, kurio jurisdikcijai

2
priklauso ieškinio dalykas (1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C-261/90, Rink.
p. I-2149, 34 punktas ir 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Van Uden, C-391/95, Rink. p. I-7091,
37 punktas). Nacionalinis teismas, norėdamas paskirti laikinąsias ir/apsaugos priemones turi
nustatyti visas priemonės taikymo sąlygas, kurios užtikrins jos laikinumą arba jos apsauginį pobūdį
(1980 m. gegužės 21 d. Sprendimo Denilauler, 125/79, Rink. p. 1553, 15 punktas ir pirmiau
nurodyto sprendimo Van Uden 38 punktas). Atsižvelgiant į tai, laikinosios ir apsaugos priemonės
neapima teismo nurodymo apklausti liudytoją siekiant suteikti pareiškėjui galimybę įvertinti galimo
ieškinio tinkamumą, nustatyti tokio ieškinio pagrindą ir įvertinti pagrindų, kuriais jame gali būti
remiamasi, tinkamumą (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo St. Paul Dairy, C-104/03, Rink. p. I-3481,
17 punktas).

Tiek Reglamento Nr. 44/2001, tiek Briuselio konvencijos III skyrius skirtas teismo
sprendimų pripažinimui ir vykdymui. Šiame Reglamente „teismo sprendimas“ reiškia bet kokį
valstybės narės teismo sprendimą, nepaisant to, kaip jis yra įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą,
nutartį, taip pat ir teismo pareigūno nurodymą dėl mokėtino žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių
su bylos nagrinėjimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pripažinimo klausimas gali būti sprendžiamas
tik dėl tų teismo sprendimų, kurie buvo priimti Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srityje, t. y.
civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Tai reiškia, kad net jei valstybės
narės baudžiamasis ar administracinis teismas priima sprendimus civilinėse ar komercinėse bylose,
tai jų pripažinimas ir vykdymas turi vykti pagal Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas. Pagal
Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnį sprendimas priimtas vienoje valstybėje narėje turi būti
pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso. Taigi
galioja sprendimo pripažinimo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ir sprendimas
nepripažįstamas tik remiantis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnyje nustatytais pagrindais:

1) jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį
pripažinti, viešajai tvarkai;
2) jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės
laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo
gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam
buvo įmanoma padaryti;
3) jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje
sprendimo pripažinimo valstybėje narėje;
4) jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu
dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų
pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.

Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad šios išimtys turi būti aiškinamos siaurai, nes jos yra
Briuselio konvencijos tikslų įgyvendinimo kliūtys (1994 m. birželio 2 d. Sprendimo Solo
Kleinmotoren, C-414/92, Rink. p. I-2237 20 punktas). Teisingumo Teismas jau yra paaiškinęs, kad
viešosios tvarkos išlyga gali būti remiamasi tik išimtiniais atvejais (1998 vasario 4 d. Sprendimo
Hoffmann, 145/86, Rink. p. 645, 21 punktas ir 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo Hendrikman ir
Feyen, C-78/95, Rink. p. I-4943, 23 punktas). Be to, nors pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio
1 punkte nurodytą išlygą Susitariančiosios Valstybės iš esmės turi teisę apibrėžti viešosios tvarkos
reikalavimus vadovaudamosi savo nacionalinėmis sistemomis, šios sąvokos ribų nustatymas
priklauso Konvencijos aiškinimo sričiai (2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C-7/98, Rink.
I-01935, 19–22 punktai). Kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima, o
viešosios tvarkos kriterijus negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos (Reglamento
Nr. 44/2001 35 straipsnio 3 d.).
3
 Reikia pabrėžti, kad drausdami iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje priimtą sprendimą
Konvencijos 29 straipsnis ir 34 straipsnio trečioji pastraipa draudžia valstybės, kurioje prašoma
pripažinti sprendimą, teismui atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad
kilmės valstybės teismo pritaikyta teisės norma skiriasi nuo normos, kuri būtų buvusi pritaikyta
valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisme. Taip pat valstybės, kurioje prašoma
pripažinti sprendimą, teismas negali vertinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų
faktinių ar teisinių išvadų tikslumo. Konvencijos 27 straipsnio 1 punkto nuostata dėl viešosios
tvarkos galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, kai kitoje Susitariančiojoje Valstybėje priimto teismo
sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma
pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai keltų pavojų pagrindiniam principui. Tam, kad būtų
laikomasi draudimo iš esmės peržiūrėti kitos valstybės teismo priimtą sprendimą, pavojus turi kilti
dėl teisės normos, kuri yra esminė valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje
sistemoje, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, kuri yra pagrindinė toje teisinėje sistemoje,
akivaizdaus pažeidimo (Sprendimo Krombach 36, 37 punktai).

Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte reikalaujama veiksmingai laikytis teisės į

gynybą. Jei teismo sprendimas priimamas atsakovui nedalyvaujant procese ir jei atsakovas neturėjo
galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, tai sprendimas
nėra pripažįstamas. Teisingumo Teismas aiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio
2 punktu siekiama užkirsti kelią tam, kad posėdyje nedalyvavęs atsakovas lauktų pripažinimo ir
vykdymo proceso pripažinimo valstybėje narėje, kad jo metu tvirtintų, jog buvo pažeista jo teisė į
gynybą, nors turėjo galimybę pasinaudoti šia teise paduodamas skundą sprendimo kilmės
valstybėje. Vis dėlto Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas nereiškia, kad atsakovas turi
imtis papildomų veiksmų, išeinančių už paprasto rūpestingumo ginant savo teises ribų, pavyzdžiui,
susipažinti su kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo turiniu. Vadinasi, tam, kad būtų galima
manyti, jog posėdyje nedalyvavęs atsakovas Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto prasme
galėjo skųsti už akių jo atžvilgiu priimtą sprendimą, jam turėjo būti žinomas šio sprendimo turinys,
o tai reiškia, kad šis sprendimas jam turėjo būti įteiktas (2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo ASML
Netherlands BV, C-283/05, Rink. p. I-12041, 38–40 punktai).

Teismo sprendimas taip pat nėra pripažįstamas, jei jis yra nesuderinamas su sprendimu,
priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, nustatant, ar du sprendimai yra nesuderinami pagal

Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalį, visų pirma reikia nustatyti ar jie sukelia teisines
pasekmes, kurios yra viena kitą paneigiančios (1988 m. vasario 4 d. Sprendimo Hoffmann, 145/86,
Rink. 645, 22 punktas). Antra, nesvarbu, ar sprendimai buvo priimti procesuose dėl laikinųjų
apsaugos priemonių, ar procesuose nagrinėjant bylą iš esmės. Trečia, taip pat nereikšminga, kad
nacionalinės procesinės normos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galbūt skiriasi įvairiose
Susitariančiosiose Valstybėse daugiau nei normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimą iš esmės
(2002 m. birželio 6 d. Sprendimo Italian Leather, C-80/00, Rink. p. I-4995, 41, 42 punktai).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali
būti peržiūrimas iš esmės (Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnis). Be to, valstybės narės, kurioje
prašoma pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, teismas gali sustabdyti bylos
nagrinėjimą, jei šis sprendimas yra įprastai apskundžiamas (Reglamento Nr. 44/2001 37 straipsnis).

Valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje
valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje
valstybėje narėje (Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnis). Prašymą paskelbti sprendimą vykdytinu
4
Lietuvos Respublikoje reikia pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui. Šį prašymą nagrinėjantis
teisėjas neperžiūri jo Reglamento Nr. 44/2001 34 ir 35 straipsniuose nurodyta tvarka. Šalis, kurios
atžvilgiu sprendimas yra vykdytinas, šiame bylos proceso etape neturi jokios teisės pateikti
prašymo. Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje nurodytus skundus galima pateikti Lietuvos
apeliaciniam teismui. Prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės
narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Teismo
sprendimas dėl skundo gali būti užginčytas tik pateikus Reglamento Nr. 44/2001 44 straipsnyje
nurodytą skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Briuselio konvencijos 50 straipsnis ir Reglamento Nr. 44/2001 57 straipsnis reglamentuoja

autentiškų dokumentų vykdymą kitose, nei šie autentiški dokumentai buvo surašyti, valstybėse
narėse.
Pažymėtina, kad pagal Konvencijos 50 straipsnį „dokumentai, kurie buvo formaliai parengti
arba užregistruoti kaip autentiški dokumentai ir vykdytini vienoje Susitariančiojoje Valstybėje“ jų
vykdytinumo kitoje Susitariančiojoje Valstybėje atžvilgiu yra prilyginami teismų sprendimams
Konvencijos 25 straipsnio prasme, nurodant, kad yra taikomos nuostatos, susijusios su jų vykdymu,
pagal Konvencijos 31 ir kitus straipsnius. Nurodytomis nuostatomis iš tiesų siekiama įgyvendinti
vieną iš svarbiausių Briuselio konvencijos tikslų – kiek įmanoma užtikrinti laisvą teismo sprendimų
judėjimą nustatant paprastą ir greitą vykdytinų sprendimų pripažinimo procedūrą (1985 m. liepos
2 d. Sprendimo Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink. p. 1981, 16 punktas, 1994 m. birželio
2 d. Sprendimo Solo Kleinmotoren, C-414/92, Rink. p. I-2237, 20 punktas).
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kai yra vykdomi dokumentai, nurodyti
Konvencijos 50 straipsnyje, pagal tokias pačias kaip ir teismų sprendimų vykdymo sąlygas, turi būti
nustatytas neginčytinas šių dokumentų autentiškumas taip, kad Susitariančiosios Valstybės, kurioje
prašoma paskelbti vykdytinu autentišką dokumentą, teismas galėtų pasitikėti šių dokumentų
autentiškumu. Vis dėlto, kai privačių asmenų sudaryti dokumentai neturi tokio požymio, dokumento
sudarymo vietos viešosios valdžios ar kitos kompetentingos valstybės institucijos įsikišimas yra
būtinas, kad šie dokumentai būtų laikomi autentiškais. Atsižvelgiant į tai, įsiskolinimo dokumentas
(vekselis), vykdytinas pagal kilmės Valstybės teisę, kuris buvo patvirtintas tik trečiojo asmens
parašu, bet kurio autentiškumas nebuvo nustatytas viešosios valdžios ar kitos šios Valstybės
įgaliotos institucijos, nėra autentiškas dokumentas Briuselio Konvencijos 50 straipsnio prasme.

1999 m. kovo 16 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

Castelletti (C-159/97) santrauka

Susitarimas dėl jurisdikcijos

Italijos Aukščiausiasis Teismas (it. Corte suprema di cassazione) nagrinėjo dviejų Italijoje
savo būstines turinčių bendrovių Transporti Castelletti Spedizioni Internazionali SpA (toliau –
Castelletti) ir Hugo Trumpy SpA (toliau – Trumpy) ginčą dėl žalos atlyginimo. Tariama žala kilo
iškraunant prekes, atgabentas iš Argentinos į Italiją skirtingų konosamentų pagrindu. Prekės buvo
5
pateiktos Castelleti, o Trumpy veikė kaip laivo ir vežėjo Lauritzen Reefers A/S, turinčio būstinę
Kopenhagoje, konsignatorė.
Castelletti dėl žalos atlyginimo kreipėsi į Italijos nacionalinį teismą. Trumpy,
remdamasi konosamentų sąlyga dėl sutartinės jurisdikcijos, pagal kurią šalių ginčus, remiantis
Anglijos teise, sprendžia Britanijos nacionalinis teismas, užginčijo Italijos teismo jurisdikciją.
Pažymėtina, kad konosamento, kurio tekstas atspausdintas abiejose lapo pusėse, priekinėje lapo
pusėje buvo nurodytos sąlygos, susijusios su prekių charakteristikomis, taip pat nuoroda, kad
minėtoms nuostatoms taikomos sąlygos, atspausdintos atvirkštinėje konosamento lapo pusėje, taip
pat šių nuostatų surašymo data ir vieta bei laivo krovinio atstovo parašas. Krovinio savininkas
pasirašė tarp šių minėtų nuostatų, t. y. po nuostatomis, susijusiomis su prekių charakteristika, bei
virš nuorodos, kad minėtoms nuostatoms taikomos kitoje konosamento pusėje nurodytos sąlygos.
Visų instancijų Italijos teismuose buvo nagrinėjamas Castelletti argumentas, susijęs su laivo
krovinio savininko atsakomybės ribomis, nes, jos teigimu, atsižvelgiant į krovinio savininko parašo
vietą, pastarasis prisiėmė atsakomybę ne dėl visų, įskaitant sutartinės jurisdikcijos, konosamento
sąlygų, o tik dėl susijusių su prekių charakteristikomis.
Italijos Aukščiausiasis Teismas, atmetęs kitas jurisdikciją suteikiančio susitarimo sudarymo
formas – priėmimą raštu ar žodžiu, kurį paliudija raštiškas susitarimas – nusprendė sustabdyti bylos
nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo
Teismas) siekdamas sužinoti, ar taip surašytas konosamentas, koks nagrinėjamas pagrindinėje
byloje, patenka į 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse
ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir –
pakeistas tekstas – p. 77) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) taikymo sritį kaip jurisdikciją
suteikiantis susitarimas, „tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri
atitinka praktiką (angl. k. – usage, pranc. k. – usages), apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti“ šios
Konvencijos 17 straipsnio prasme. Nacionalinis teismas uždavė keturiolika klausimų, kuriuos
Teisingumo Teismas suskirstė į penkias grupes: sutarties šalių susitarimas dėl jurisdikciją
suteikiančios sąlygos, tarptautinės praktikos sąvoka, sąvoka „forma, atitinkanti“, sutarties šalių
žinojimas apie praktiką bei ribojimai pasirinkti teismą.
Pirmiausia reikia priminti, kad dėl pirmojo Konvencijos 17 straipsnio atvejo Teisingumo
Teismas 1976 m. gruodžio 14 d. Sprendime Estasis Salotti (24/76, Rink. p. 1831, 9 punktas)
nusprendė, kad jurisdikciją suteikiančios sąlygos, įtvirtintos bendrosiose sutarties sąlygose,
atspausdinimas ant atvirkštinės sutarties, surašytos ant komercinio vienos iš šalių dokumento, lapo
pusės neatitinka Konvencijos 17 straipsnio reikalavimų, nes nėra jokių garantijų, kad kita sutarties
šalis iš tiesų sutiko su sąlyga, darančia bendrosios teismų jurisdikcijos išimtį. Tačiau toks
jurisdikciją suteikiančios sąlygos atspausdinimas atitiks Konvencijos 17 straipsnio reikalavimus, kai
tos pačios sutarties, pasirašytos abiejų šalių, tekste bus aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose
reglamentuojamas jurisdikciją suteikiantis susitarimas.
Teisingumo Teismas, aiškindamas Konvencijos 17 straipsnyje apibrėžtų „praktikos“ ir
„jurisdikciją suteikiančio susitarimo sudarymo“ sąvokų santykį, priminė, kad pirminėje redakcijoje
Konvencijos 17 straipsnis jurisdikciją suteikiančios sąlygos galiojimą padarė priklausomą nuo
rašytinio susitarimo arba nuo žodinio susitarimo, patvirtinto raštu, ir tam, kad būtų atsižvelgta į
ypatingą praktiką ir tarptautinės prekybos reikalavimus, 1978 m. spalio 9 d. Prisijungimo
konvencija į Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmosios pastraipos antrąjį sakinį įtraukė trečiąjį
atvejį, kad tarptautinėje prekybos arba komercijos srityje galiojantis jurisdikciją suteikiančios
sąlygos priėmimas atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti (1997 m. vasario 20 d.
Sprendimo MSG, C-106/95, Rink. p. I-911, 16 punktas). Sprendimo MSG 17 punkte Teisingumo
Teismas nusprendė, kad, nepaisant Konvencijos 17 straipsnyje lankstumo, šalių susitarimo realumas
vis dar yra vienas iš šios nuostatos tikslų, grindžiamų rūpesčiu apginti silpniausiąją sandorio šalį,
siekiant išvengti, kad jurisdikciją suteikiančios sąlygos, kurias į sutartį įtraukė tik viena šalis,
neliktų nepastebėtos. Vis dėlto Teisingumo Teismas pridūrė, kad Konvencijos 17 straipsnio

6
pakeitimas leidžia preziumuoti, kad šis sutarties šalių susitarimas yra nustatytas, kai egzistuoja
komercinė praktika atitinkamoje tarptautinės prekybos ar komercijos srityje, apie kurią tos pačios
šalys žino arba turėjo žinoti.
Sprendimo MSG 21 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas,
pirma, turi įvertinti, ar nagrinėjama sutartis yra tarptautinės prekybos sudėtinė dalis, ir, antra,
patikrinti tarptautinės prekybos ar komercijos praktikos, kurioje šalys veikia, buvimą. Teisingumo
Teismas to paties Sprendimo 23 punkte patikslino, kad praktikos buvimas neturi būti nustatomas
remiantis vienos iš Susitariančiųjų Valstybių teise ir turi būti pripažįstamas remiantis ne bendrąja
tarptautinės prekybos ar komercijos praktika, bet komercine jos sritimi, kurioje sutarties šalys
vykdo savo veiklą. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad atitinkamoje komercinėje srityje
yra susiklosčiusi praktika, kai tam tikras elgesys yra plačiai ir reguliariai nusistovėjęs tarp
ekonominės veiklos vykdytojų šioje srityje sudarant tam tikros rūšies sutartis. Iš to išplaukia, kad
nebūtina, jog toks elgesys būtų nustatytas konkrečiose šalyse, ypač visose Susitariančiosiose
Valstybėse. Aplinkybė, kad valstybių, užimančių pirmaujančią poziciją nagrinėjamos tarptautinės
prekybos ar komercijos srityje, ekonominę veiklą vykdantys subjektai plačiai ir reguliariai laikosi
praktikos, gali būti aplinkybė, palengvinanti praktikos buvimo įrodymą. Aplinkybė, kad sudėtines
praktikos dalis atitinkantis elgesys yra apskųstas teisme (kitame teisme, nei šalys susitarė), kad ir
kokia būtų teisminių ginčų nagrinėjimo apimtis, yra nepakankama tam, kad toks elgesys nustotų
būti laikomas praktika, jei taip šalys plačiai ir reguliariai vis dar elgiasi sudarydamos nagrinėjamos
rūšies sutartį atitinkamos veiklos srityje.
Primintina, kad 1981 m. birželio 24 d. Sprendime Elefanten Schuh (150/80, Rink. p. 1671,
25 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad garantuotų teisinį saugumą bei užtikrintų
šalių sutarimą, Konvencijos 17 straipsnis siekia nustatyti formos sąlygas, kurias turi atitikti
jurisdikciją suteikiančios sąlygos. Iš to išplaukia, kad jurisdikciją suteikiančios sąlygos galiojimas
gali priklausyti nuo atitikties ypatingai formos sąlygai, tik jei ši formos sąlyga atitinka Konvencijos
17 straipsnio reikalavimus. Nacionalinis teismas turi remtis tarptautine praktika atitinkamoje
tarptautinės prekybos ar komercijos srityje tam, kad nustatytų, ar jo iškeltoje byloje materialus
jurisdikciją suteikiančios sąlygos buvimas, įskaitant kalbą, kuria ši sąlyga surašyta, bei jos
įtraukimas į standartinę sutartį, kuri yra nepasirašyta šalies, nedalyvavusios ją sudarant, atitinka
tarptautinės praktikos formas. Sprendimo Elefanten Schuh 26 punkte Teisingumo Teismas
patikslino, kad Susitariančiosios Valstybės nėra laisvos nustatyti kitų reikalavimų formai nei tos,
kurios nurodytos Konvencijos. Dėl to praktika, į kurią nukreipia Konvencijos 17 straipsnis, negali
būti panaikinta nacionalinių teisės aktų nuostatomis dėl papildomų formos sąlygų atitikties.
Teisingumo Teismas 1984 m. birželio 19 d. Sprendimo Tilly Russ (71/83, Rink. p. 2417)
24 punkte nusprendė, kad tais atvejais, kai jurisdikciją suteikianti sąlyga, įtraukta į konosamentą,
Konvencijos 17 straipsnio prasme yra galiojanti tarp krovinio savininko ir vežėjo, ja galima remtis
prieš trečiąjį asmenį – konosamento turėtoją – jeigu pagal taikomą nacionalinę teisę konosamento
turėtojas perima krovinio savininko teises ir pareigas. Kadangi sąlygos galiojimas Konvencijos
17 straipsnio atžvilgiu vertintinas atsižvelgiant į pirminių šalių santykius, tai praktikos žinojimas
turi būti vertinamas tų pačių šalių atžvilgiu, šalių pilietybei šio vertinimo tikslais neturint reikšmės.
Iš Sprendimo MSG 24 punkto išplaukia, kad sutarties šalių realus ar preziumuojamas
praktikos žinojimas gali būti nustatytas, būtent parodant, kad arba šalys anksčiau tarp savęs arba
kartu su kitomis šalimis, veikiančiomis atitinkamoje srityje, yra užmezgusios prekybinius arba
komercinius santykius, arba kad šioje srityje tam tikras elgesys yra pakankamai žinomas dėl to, kad
jis plačiai ir reguliariai paplitęs tam tikros rūšies sutarčių sudarymo metu, tam, kad ją [praktiką]
būtų galima laikyti nusistovėjusia. Kadangi Konvencijoje nenurodyta dėl įrodymų, kurių pagrindu
būtų galima nustatyti praktikos žinojimą, tai laikytina, kad, nepaisant to, jog standartinių sutarčių,
turinčių jurisdikciją suteikiančių sąlygų, galimas viešinimas specializuotose asociacijose ar įstaigose
gali palengvinti įrodinėjimą, šis viešinimas nelaikytinas būtina priemone šiam įrodymui pagrįsti.

7
 Primintina ir tai, kad Briuselio konvencija neapima materialinės teisės taisyklių (1979 m.
lapkričio 13 d. Sprendimo Sanicentral, 25/79, Rink. p. 3423, 5 punktas), bet siekia įtvirtinti
vienodas tarptautinės teismų jurisdikcijos taisykles (1997 m. liepos 3 d. Sprendimo Benincasa, C-
269/95, Rink. p. 3767, 25 punktas). Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo, kad nacionalinio
teismo, į kurį buvo kreiptasi, galimybė, remiantis Konvencijos taisyklėmis, nenagrinėjant bylos iš
esmės lengvai nuspręsti, ar jis turi jurisdikciją, atitinka teisinį saugumą, kuris yra vienas iš
Konvencijos tikslų. Sprendimo Benincasa 28 ir 29 punktuose Teisingumo Teismas patikslino, kad
šis tikslas garantuoti teisinį saugumą, kurį užtikrintų galimybė patikimai numatyti jurisdikciją turintį
teismą, neviršijant Konvencijos 17 straipsnio ribų, buvo išaiškintas nustatant griežtas sąlygas
formai, šiai nuostatai turint tikslą aiškiai ir tiksliai nurodyti Susitariančiosios Valstybės teismą, kuris
turėtų išimtinę jurisdikciją pagal bendrą šalių valią. Iš to išplaukia, kad numatyto teismo
pasirinkimas vertintinas tik pagrindų, susijusių su Konvencijos 17 straipsnyje nurodytais
reikalavimais, atžvilgiu. Dėl šių motyvų Teisingumo Teismas ne vieną kartą yra pasisakęs, kad
Konvencijos 17 straipsnis atsiriboja nuo bet kokio objektyvaus sąsajumo elemento tarp santykio,
dėl kurio kilo ginčas, ir teismo, dėl kurio šalys susitarė (1980 m. sausio 17 d. Sprendimo Zelger,
56/79, Rink. p. 89, 4 punktas, minėtų Sprendimų MSG ir Benincasa atitinkamai 34 ir 28 punktai).
Dėl tų pačių priežasčių jurisdikciją suteikiančios sąlygos galiojimui ir šalies, kuri šią sąlygą įtraukė
į sutartį, siekiamiam tikslui turi būti netaikoma papildoma kontrolė ir jurisdikciją suteikiančios
sąlygos galiojimui nedaro įtakos materialinės teisės nuostatos dėl atsakomybės, taikomos
pasirinktame teisme.
Teisingumo Teismas nusprendė, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir
teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d.
Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos
Karalystės prisijungimo, 17 straipsnio pirmosios pastraipos antrajame sakinyje įtvirtintas trečiasis
atvejis turi būti aiškinamas taip, jog:
1) sutarties šalių susitarimo egzistavimas dėl jurisdikciją suteikiančios sąlygos yra
preziumuojamas, kai jų elgesys atitinka praktiką, apibrėžiančią tarptautinės komercijos arba
prekybos sritį, kurioje šios šalys veikia ir apie kurią jos žino arba turėjo žinoti;
2) praktikos, kuri turi būti patvirtinta komercijos arba prekybos srityje, kurioje sutarties
šalys vykdo savo veiklą, egzistavimas yra nustatytas, kai šioje srityje veikiantys ekonominės veiklos
vykdytojai sudarydami tam tikros rūšies sutartis plačiai ir reguliariai laikosi tam tikro elgesio.
Nebūtina, kad toks elgesys būtų nustatytas konkrečiose valstybėse ir ypač visose
Susitariančiosiose Valstybėse.
Tikslios [jurisdikciją suteikiančios sąlygos] viešinimo formos negali būti reikalaujama visais
atvejais.
Praktiką sudarančio elgesio apskundimas teismuose yra nepakankamas tam, kad toks
elgesys nustotų būti praktika;
3) konkretūs reikalavimai, išplaukiantys iš sąvokos „forma, atitinkanti [praktiką]“, turi būti
nustatyti išskirtinai atsižvelgiant į nagrinėjamos tarptautinės prekybos ar komercijos srities
komercinę praktiką, neatsižvelgiant į ypatinguosius reikalavimus, kuriuos gali nurodyti nacionalinės
teisės nuostatos;
4) žinojimas apie praktiką turi būti nustatytas atsižvelgiant į pradines susitarimo dėl
jurisdikcijos šalis, jų pilietybes šiuo atžvilgiu laikant nereikšmingomis. Šis žinojimas bus nustatytas,
kai, nepriklausomai nuo bet kokios konkrečios viešinimo formos, prekybos arba komercijos srityje,
kurioje veikia sutarties šalys, tam tikras elgesys yra plačiai ir reguliariai naudojamas sudarant tam
tikros rūšies sutartis, dėl to, kad toks elgesys gali būti laikomas kaip bendra praktika;
5) teismo, nurodyto jurisdikciją suteikiančioje sąlygoje, pasirinkimas gali būti vertinamas tik
atsižvelgiant į pagrindus, susijusius su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos 17 straipsnio nustatytais
reikalavimais. Šie reikalavimai neapima pagrindų, susijusių su ryšiais tarp [jurisdikciją
suteikiančioje sąlygoje] nurodyto teismo ir ginčijamo santykio, su jurisdikciją suteikiančios sąlygos

8
galiojimu ir su materialinės teisės taisyklėmis, reglamentuojančiomis atsakomybę, taikytinomis
pasirinktame teisme.
 
The third case mentioned in the second sentence of the first
paragraph of Article 17 of the Convention of 27 September 1968 on
Jurisdiction and the Enforcement of Judgments in Civil and Commercial
Matters, as amended by the Convention of 9 October 1978 on the Accession
of the Kingdom of Denmark, Ireland and the United Kingdom of Great
Britain and Northern Ireland, is to be interpreted as follows:
1. The contracting parties' consent to the jurisdiction clause is
presumed to exist where their conduct is consistent with a usage which
governs the area of international trade or commerce in which they operate
and of which they are, or ought to have been, aware.
2. The existence of a usage, which must be determined in relation
to the branch of trade or commerce in which the parties to the contract
operate, is established where a particular course of conduct is generally
and regularly followed by operators in that branch when concluding
contracts of a particular type.
It is not necessary for such a course of conduct to be established
in specific countries or, in particular, in all the Contracting States.
A specific form of publicity cannot be required in all cases.
The fact that a course of conduct amounting to a usage is
challenged before the courts is not sufficient to cause the conduct no
longer to constitute a usage.
3. The specific requirements covered by the expression 'form which
accords‘ must be assessed solely in the light of the commercial usages of
the branch of international trade or commerce concerned, without taking
into account any particular requirements which national provisions might
lay down.
4. Awareness of the usage must be assessed with respect to the
original parties to the agreement conferring jurisdiction, their
nationality being irrelevant in this regard. Awareness of the usage will
be established when, regardless of any specific form of publicity, in the
branch of trade or commerce in which the parties operate a particular
course of conduct is generally and regularly followed in the conclusion
of a particular type of contract, so that it may be regarded as an
established usage.
5. The choice of court in a jurisdiction clause may be assessed
only in the light of considerations connected with the requirements laid
down in Article 17 of the Convention of 27 September 1968. Considerations
about the links between the court designated and the relationship at
issue, about the validity of the clause, or about the substantive rules
of liability applicable before the chosen court are unconnected with
those requirements.
 
L'article 17, premier alinéa, deuxième phrase, troisième cas de figure, de la convention du
27 septembre 1968 concernant la compétence judiciaire et l'exécution des décisions en matière
civile et commerciale, telle que modifiée par la convention du 9 octobre 1978 relative à l'adhésion
du royaume de Danemark, de l'Irlande et du Royaume-Uni de Grande-Bretagne et d'Irlande du
Nord, doit être interprété de la façon suivante:
1) Le consentement des parties contractantes à la clause attributive de juridiction est
présumé exister lorsque leur comportement correspond à un usage régissant le domaine du
commerce international dans lequel elles opèrent et dont elles ont ou sont censées avoir
connaissance.

9
 2) L'existence d'un usage, qui doit être constatée dans la branche commerciale dans laquelle
les parties contractantes exercent leur activité, est établie lorsqu'un certain comportement est
généralement et régulièrement suivi par les opérateurs dans cette branche lors de la conclusion de
contrats d'un certain type.
Il n'est pas nécessaire qu'un tel comportement soit établi dans des pays déterminés ni, en
particulier, dans tous les États contractants.
Une forme de publicité précise ne peut être systématiquement requise.
La contestation devant les tribunaux d'un comportement constitutif d'un usage ne suffit pas
pour lui faire perdre sa qualité d'usage.
3) Les exigences concrètes que recouvre la notion de «forme admise» doivent être
appréciées exclusivement au regard des usages commerciaux de la branche considérée du
commerce international, sans tenir compte des exigences particulières que pourraient prévoir des
dispositions nationales.
4) La connaissance de l'usage doit être appréciée dans de chef des parties originaires à la
convention attributive de juridiction, leur nationalité étant sans incidence à cet égard. Cette
connaissance est établie, indépendamment de toute forme spécifique de publicité, lorsque, dans la
branche commerciale dans laquelle opèrent les parties, un certain comportement est généralement et
régulièrement suivi lors de la conclusion d'un certain typede contrats, de sorte qu'il peut être
considéré comme une pratique consolidée.
5) Le choix du tribunal désigné dans une clause attributive de juridiction ne peut être
apprécié qu'au regard de considérations qui se rattachent aux exigences établies par l'article 17 de la
convention du 27 septembre 1968. Des considérations relatives aux liens entre le tribunal désigné et
le rapport litigieux, au bien-fondé de la clause et aux règles matérielles de responsabilité applicables
devant le tribunal choisi sont étrangères à ces exigences.

2003 m. kovo 8 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

Gantner Electronics (C-111/01) santrauka

Lis pendens

Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas (oland. Oberster Gerichtshof) nagrinėjo Austrijoje

įsteigtos įmonės Gantner Electronics GmbH (toliau – Gantner) ir Nyderlanduose įsteigtos įmonės
Basch Exploitatie Maatschappij BV (toliau – Basch) ginčą, kilusį po jų prekybinių santykių
nutrūkimo. Gantner, manydama, kad Basch nesumokėjo už prekes, jai pristatytas ir apskaitytas už
tam tikrą laikotarpį, nutraukė daugiau kaip keturiasdešimt metų trukusius prekybinius santykius.
Pranešusi Gantner, Basch Nyderlandų teismui padavė ieškinį dėl turtinės žalos, kurią savo
veiksmais sukėlė Gantner, atlyginimo. Šio proceso metu Gantner nepateikė priešieškinio. Po
daugiau kaip trijų mėnesių, pranešusi Basch, Gantner kreipėsi į Austrijos nacionalinį teismą
reikalaudama priteisti iš Basch pinigų sumą už nesumokėtas prekes. Basch užginčijo šį sprendimą
teigdama, kad neteisminiu keliu Nyderlanduose jau patenkino Gantner turtinių reikalavimų dalį,
kurią ji pati laikė pagrįsta. Dėl likusios dalies ji teigė, kad, jei ši taip pat būtų priteista Gantner
naudai, tai būtų priteista iš sumos, kurios savo ieškinyje Nyderlandų teisme reikalauja Basch.

10
Gantner laikėsi pozicijos, kad jos ir Basch ieškinių pagrindas yra skirtingas: ji reikalauja sumokėti
už pateiktas prekes, o Basch – atlyginti nuostolius, kilusius dėl sutarties nutraukimo.
Nacionalinis Nyderlandų teismas, siekdamas sužinoti, į kurios proceso šalies argumentus
nacionalinis teismas turi atsižvelgti, vertindamas, ar ieškinių, iškeltų skirtingose Susitariančiųjų
Valstybių teismuose, pagrindas yra vienodas 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir
teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais
(OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1, OL C 15, p. 1) (toliau
– Briuselio konvencija, Konvencija) 21 straipsnio prasme, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą
ir šiuo klausimu kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Teisingumo Teismą (toliau –
Teisingumo Teismas).
Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis Konvencijos 21 straipsnio formuluote, ši nuostata
taikoma tuo atveju, kai šalys, dalyvaujančios dviejuose ginčuose, yra tos pačios ir kai dvi bylos
iškeliamos tuo pačiu ieškinio pagrindu. Be to, ginčo objektas šios nuostatos prasme priklauso nuo
ieškinio tikslo (1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C-406/92, Rink. p. I-5439, 41 punktas).
Taigi iš Konvencijos 21 straipsnio formuluotės matyti, kad jis nurodo tik atitinkamus ieškovų
reikalavimus kiekviename iš ginčų, o ne galimus iškeltus atsakovo gynybos argumentus. Be to, iš
1994 m. birželio 7 d. Sprendimo Zelger (129/83, Rink. p. 2397, 10–15 punktai) matyti, kad kai yra
nustatomos pirmiau nurodytos sąlygos, lis pendens situacija pradeda galioti nuo to momento, kai
dviejuose skirtingų Susitariančiųjų Valstybių teismuose yra galutinai kreiptasi su ieškiniais, t. y. dar
prieš tai nei atsakovai galėjo pareikšti savo poziciją.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB)
Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir
vykdymo (OL 2001, L 12, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) nagrinėjamai bylai ratione
temporis netaikytinas, jis patvirtina šį aiškinimą. Iš tiesų būtent lis pendens taisyklių taikymo
tikslais Reglamentas Nr. 44/2001 patikslina, kada laikoma, kad byla yra iškelta teisme. Remiantis
Reglamento Nr. 44/2001 30 straipsniu, byla teisme iškeliama arba kai teismui įteikiamas bylos
iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, kad ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas
dokumentas būtų įteiktas atsakovui arba, jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui,
kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių,
kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.
Reikia pabrėžti objektyvų ir savaiminį lis pendens mechanizmą. Konvencijos 21 straipsnis
sudaro paprastą sistemą, kuri, tik prasidėjus procesui, lemia, kuris iš teismų galiausiai turės
jurisdikciją nagrinėjamam ginčui. Teismas, kuriame buvo iškelta antroji byla, privalo ex officio
sustabdyti bylos procesą iki bus nustatyta teismo, kuriame iškelta pirmoji byla, jurisdikcija. Kai tik
jurisdikcija nustatyta, antrasis teismas turi atsisakyti jurisdikcijos pirmojo teismo naudai. Galutinis
Konvencijos 21 straipsnio tikslas būtų pažeistas, jei ieškinių turinys ir prigimtis galėtų būti pakeisti
atsakovo būtent vėliau pateiktais reikalavimais. Neatsižvelgiant į vėlavimus ir išlaidas, toks
sprendimas galėtų privesti prie to, kad teismas, kuris iš pradžių turėjo jurisdikciją, pagal šį straipsnį
turėtų vėliau jos atsisakyti. Iš pirmiau pateiktų samprotavimų išplaukia, jog tam, kad būtų įvertinta,
ar egzistuoja lis pendens situacija tarp dviejų teismų, negali būti atsižvelgiama į gynybos
argumentus, kad ir kokie jie būtų, ir būtent susijusius su kompensavimu, kuriuos atsakovas iškelia
vėliau už galutinį kreipimąsi į teismą iškelti bylą pagal šio teismo valstybės nacionalinės teisės
normas.
Atsižvelgiant į tai, į užduotus klausimus reikia atsakyti taip: Konvencijos 21 straipsnis turi
būti aiškinamas taip, kad siekiant nustatyti, ar du ieškiniai, abipusiškai pareikšti tų pačių šalių
skirtingų Susitariančiųjų Valstybių teismuose, turi tą patį pagrindą, reikia atsižvelgti tik į atitinkamų
ieškovų reikalavimus, neįtraukiant atsakovo iškeltų gynybos argumentų. In the light of the
foregoing, the answer to the first two questions is that Article 21 of
the Convention must be construed as meaning that, in order to determine
whether two claims brought between the same parties before the courts of
different Contracting States have the same subject-matter, account should
11
be taken only of the claims of the respective applicants, to the
exclusion of the defence submissions raised by a defendant.
Au vu des considérations qui précèdent, il convient de répondre aux deux premières
questions préjudicielles que l'article 21 de la convention doit être interprété en ce sens que, pour
apprécier si deux demandes formées entre les mêmes parties devant des juridictions d'États
contractants différents ont le même objet, il convient de tenir compte uniquement des prétentions
des demandeurs respectifs, à l'exclusion des moyens de défense soulevés par un défendeur.

2006 m. liepos 13 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

St. Paul Dairy (C-104/03) santrauka

Laikinosios ir apsaugos priemonės/ Liudytojų apklausa

Amsterdamo teismas (oland. Gerechtshof te Amsterdam) nagrinėjo Belgijoje įsteigtų

bendrovių St. Paul Dairy Industrines NV (toliau − St. Paul Dairy) ir Unibel Exser BVBA (toliau −
Unibel) ginčą dėl pastarosios kreipimosi į Nyderlandų nacionalinį teismą prašant nurodyti apklausti
jo jurisdikcijoje gyvenantį liudytoją, siekiant Unibel suteikti galimybę įvertinti galimo ieškinio
tinkamumą.
Nacionalinis teismas, siekdamas sužinoti, ar Unibel prašymas Nyderlandų teismui nurodyti
apklausti liudytoją prieš pradedant pagrindinį procesą, siekiant įvertinti galimo ieškinio tinkamumą,
patenka į 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas
tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) taikymo
sritį kaip laikinoji ir apsaugos priemonė šios Konvencijos 24 straipsnio prasme, nusprendė
sustabdyti bylos nagrinėjimą ir šiuo klausimu kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Teisingumo
Teismą (toliau – Teisingumo Teismas).
Pirmiausia primintina, kad, siekiant, jog būtų paskirtos laikinosios ir apsaugos priemonės,
Konvencijos 24 straipsniu galima remtis tik tose srityse, kurios patenka į Konvencijos taikymo sritį
ratione materiae, apibrėžtą šios Konvencijos 1 straipsnyje. Konvencijos 24 straipsnis leidžia
Susitariančiųjų Valstybių teismui priimti sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias ir apsaugos
priemones, nors ieškinio dalykas nepriklauso jo jurisdikcijai. Taigi šioje nuostatoje įtvirtinta
Konvencija nustatytos jurisdikcijos sistemos išimtis, todėl ji turi būti aiškinama siaurai.
Konvencijos 24 straipsnyje numatytu nukrypimu nuo jurisdikcijos taisyklės siekiama
išvengti žalos, kuri gali atsirasti šalims dėl kiekvienam tarptautiniam procesui būdingų ilgų terminų.
Remiantis šiuo tikslu „laikinosiomis ir apsaugos priemonėmis“ Konvencijos 24 straipsnio prasme
turi būti laikomos priemonės, kuriomis Konvencijos taikymo sričiai priklausančiose situacijose
siekiama išsaugoti faktinę arba teisinę situaciją tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurias, beje,
prašoma pripažinti teisme, kurio jurisdikcijai priklauso ieškinio dalykas (1992 m. kovo 26 d.
Sprendimo Reichert ir Kockler, C-261/90, Rink. p. I-2149, 34 punktas ir 1998 m. lapkričio 17 d.
Sprendimo Van Uden, C-391/95, Rink. p. I-7091, 37 punktas).

12
 Tam, kad paskirtų tokias priemones, teismas turi būti ypač apdairus ir išsamiai susipažinęs
su konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis priemonė bus taikoma. Jis turi nustatyti visas priemonės
taikymo sąlygas, kurios užtikrins jos laikinumą arba jos apsauginį pobūdį (1980 m. gegužės 21 d.
Sprendimo Denilauler, 125/79, Rink. p. 1553, 15 punktas ir pirmiau nurodyto sprendimo Van Uden
38 punktas). Pagrindinėje byloje prašomos priemonės, t. y. Susitariančiojoje Valstybėje gyvenančio
liudytojo apklausos šios valstybės teisme, tikslas yra nustatyti faktines aplinkybes, nuo kurių gali
priklausyti būsimo ginčo, kuris priklauso kitos Susitariančiosios Valstybės teismo jurisdikcijai,
sprendimas. Nesant jokio kito pagrindo nei pareiškėjo suinteresuotumas įvertinti pagrindinio
ieškinio tinkamumą, pagrindinėje byloje prašoma taikyti priemonė neatitinka Konvencijos
24 straipsniu siekiamo tikslo.
Teisinio saugumo principas, kuris yra vienas iš Konvencijos tikslų, konkrečiai reikalauja,
kad nuo Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinto bendrojo principo nukrypstančios jurisdikcijos
taisyklės, pavyzdžiui, nusatytos jos 24 straipsnyje, būtų aiškinamos taip, kad pakankamai
informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame ne gyvenamosios vietos valstybės
teisme jam galėtų tekti ginti savo interesus (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo GIE
Groupe Concorde ir kt., C-440/97, Rink. p. I-6307, 23 ir 24 punktus; 2002 m. vasario 19 d.
Sprendimo Besix, C-256/00, Rink. p. I-1699, 24 punktą ir 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu,
C-281/02, Rink. p. I-1383, 38–40 punktus). Pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės
paskyrimas taip pat gali sukelti jurisdikcijos tam pačiam teisiniam santykiui pagrindų daugetą, kuris
prieštarauja Konvencijos tikslams (1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Farrell, C-295/95, Rink. p. I-
1683, 13 punktas).
Be to, prašymas apklausti liudytoją pagrindinės bylos aplinkybėmis gali būti panaudotas
kaip priemonė išvengti vienos valstybės narės teismo prašymų surinkti įrodymus kitoje valstybėje
narėje perdavimą ir nagrinėjimą reglamentuojančių taisyklių, nustatančių vienodas garantijas ir
pasekmes visiems bylos dalyviams, taikymo (žr. 2001 m. gegužės 28 d. Reglamentą (EB)
Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse
ar komercinėse bylose (OL L 174, p. 1).
Atsižvelgiant į tai, į užduotus klausimus reikia atsakyti taip: Konvencijos 24 straipsnis turi
būti aiškinamas taip, kad sąvoka „laikinosios ir apsaugos priemonės“ neapima nurodymo apklausti
liudytoją siekiant suteikti pareiškėjui galimybę įvertinti galimo ieškinio tinkamumą, nustatyti tokio
ieškinio pagrindą ir įvertinti pagrindų, kuriais jame gali būti remiamasi, tinkamumą. The answer
to the questions referred must therefore be that Article 24 of the
Convention must be interpreted as meaning that a measure ordering the
hearing of a witness for the purpose of enabling the applicant to decide
whether to bring a case, determine whether it would be well founded and
assess the relevance of evidence which might be adduced in that regard is
not covered by the notion of „provisional, including protective,
measures“.
Il y a donc lieu de répondre aux questions posées que l’article 24 de la convention doit être
interprété en ce sens que ne relève pas de la notion de «mesures provisoires ou conservatoires» une
mesure ordonnant l’audition d’un témoin dans le but de permettre au demandeur d’évaluer
l’opportunité d’une action éventuelle, de déterminer le fondement d’une telle action et d’apprécier
la pertinence des moyens pouvant être invoqués dans ce cadre.

2000 m. kovo 28 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

Krombach (C-7/98) santrauka

13
Teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas / Viešosios tvarkos sąlyga

Vokietijos Aukščiausiasis Teismas (vok. Bundesgerichtshof) nagrinėjo Prancūzijoje

gyvenančio A.  Bamberski ir Vokietijoje gyvenančio D. Krombach bylą dėl 1995 d. kovo 13 d.
Prancūzijos teisme (pranc. Cour d’assises de Paris) priimto sprendimo, kuriuo civilinio ieškovo
A.  Bamberski naudai iš D. Krombach priteistas 350 tūkst. frankų žalos atlyginimas už tyčinį kūno
sužalojimą, sukėlusį jo dukters mirtį, vykdymo Vokietijoje. Pagrindinėje byloje, nors D.  Krombach
ir buvo informuotas apie procesą, tačiau jame nedalyvavo, sprendimas buvo priimtas už akių.
Sprendžiant šio sprendimo vykdymo klausimą, D. Krombach ginčijo jį teigdamas, kad negalėjo
veiksmingai apsiginti Prancūzijos teisme.

Vokietijos teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis prejudicinio

sprendimo į teismą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1,
ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija)
27 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo

Teismo iš esmės prašo išaiškinti Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte minimą sąvoką „valstybės,
kurioje siekiama, kad (teismo sprendimas) būtų pripažintas, viešoji tvarka“.

Reikia priminti, kad Konvencija siekiama kiek įmanoma palengvinti laisvą teismo
sprendimų judėjimą nustatant paprastą ir greitą jų vykdymo procedūrą (žr., be kita ko, 1994 m.
birželio 2 d. Sprendimo Solo Kleinmotoren, C-414/92, Rink. p. I-2237, 20 punktą ir 1999 balandžio
29 d. Sprendimo Coursier, C-267/97, Rink. p. I-2543, 25 punktą). Iš Teisingumo Teismo praktikos
išplaukia, kad ši procedūra yra savarankiška ir išsami sistema, nepriklausoma nuo Susitariančiųjų
Valstybių teisinių sistemų, ir kad teisinio saugumo principas Bendrijos teisinėje sistemoje bei
Konvencijos tikslai, atitinkantys Europos Bendrijos steigimo sutarties 220 straipsnį (dabar
293 straipsnis), kuriuo grindžiama Konvencija, reikalauja vienodo jos nuostatų ir atitinkamos
Teisingumo Teismo praktikos taikymo visose Susitariančiosiose Valstybėse (žr., be kita ko,
1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo SISRO, C-432/93, Rink. p. I-2269, 39 punktą).

Dėl Konvencijos 27 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis turi būti
aiškinamas siaurai, nes yra vieno pagrindinių Konvencijos tikslų įgyvendinimo kliūtis (nurodyto
sprendimo Solo Kleinmotoren 20 punktas). Konkrečiai dėl rėmimosi Konvencijos 27 straipsnio
1 punkte nustatyta viešosios tvarkos išlyga Teisingumo Teismas jau yra paaiškinęs, kad šia išlyga
gali būti remiamasi tik išimtiniais atvejais (1998 vasario 4 d. Sprendimo Hoffmann, 145/86, Rink.
p. 645, 21 punktas ir 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo Hendrikman ir Feyen, C-78/95, Rink. p. I-
4943, 23 punktas). Darytina išvada, kad, nors pagal Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodytą
išlygą Susitariančiosios Valstybės iš esmės turi teisę apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus
vadovaudamosi savo nacionalinėmis sistemomis, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso
Konvencijos aiškinimo sričiai (Sprendimo 19–22 punktai).

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra neatskiriama bendrųjų teisės
principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis (žr., be kita ko, 1996 m. kovo 28 d.
Nuomonės 2/94, Rink. p. I-1759, 33 punktą). Taip Teisingumo Teismas aiškiai pripažino
pagrindinėmis teisėmis grindžiamą bendrąjį Bendrijos teisės principą, pagal kurį kiekvienas turi
teisę į teisingą teismo procesą (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją,
14
C-185/95, Rink. p. I-8417, 20 ir 21 punktai ir 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Nyderlandai ir Van
der Wal prieš Komisiją, C-174/98 P ir C-189/98 P, Rink. p. I-1, 17 punktas) (Sprendimo
26 punktas).

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar,
spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nustatytos viešosios tvarkos išlygos valstybės,
kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas dėl šioje valstybėje nuolat gyvenančio atsakovo gali
atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją pagrindė
nukentėjusiojo nuo nusikaltimo pilietybe.

Pagal Konvencijos sistemą, išskyrus tam tikrus atvejus, kurie išsamiai išvardijami
28 straipsnio pirmojoje pastraipoje ir kurių nė vienas neatitinka pagrindinės bylos faktinių
aplinkybių, teismas, kurio prašoma pripažinti sprendimą, negali tikrinti sprendimo priėmimo
valstybės teismo jurisdikcijos. Taigi negali būti remiamasi valstybės, kurioje prašoma pripažinti
sprendimą, viešąja tvarka, atsisakant pripažinti arba vykdyti kitoje Susitariančiojoje Valstybėje
priimtą sprendimą tik dėl to, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas nesilaikė Konvencijos
taisyklių dėl jurisdikcijos. Ši nuostata turi būti laikoma taikytina iš principo net tada, kai sprendimo
priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją atsakovui, nuolat gyvenančiam valstybėje, kurioje
prašoma pripažinti sprendimą, taikė klaidingai remdamasis pilietybės kriterijumi grindžiama
taisykle (Sprendimo 31, 32 punktai).

Dėl to į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: valstybės, kurioje prašoma pripažinti
sprendimą, teismas, spręsdamas dėl šioje valstybėje nuolat gyvenančio atsakovo dėl Konvencijos
27 straipsnio 1 punkte nustatytos viešosios tvarkos išlygos, negali atsižvelgti tik į tai, kad sprendimo
priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją pagrindė nukentėjusiojo nuo nusikaltimo pilietybe.
(The answer to the first question must therefore be that the court of
the State in which enforcement is sought cannot, with respect to a
defendant domiciled in that State, take account, for the purposes of the
public-policy clause in Article 27, point 1, of the Convention, of the
fact, without more, that the court of the State of origin based its
jurisdiction on the nationality of the victim of an offence.

Il y a donc lieu de répondre à la première question que le juge de l'État requis ne peut pas, à
l'endroit d'un défendeur domicilié sur le territoire de celui-ci, tenir compte, au regard de la clause de
l'ordre public visée à l'article 27, point 1, de la convention, du seul fait que le juge de l'État d'origine
a fondé sa compétence sur la nationalité de la victime d'une infraction.)

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia,
ar spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nustatytos viešosios tvarkos išlygos,
valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas gali dėl šioje valstybėje nuolat gyvenančio
ir už tyčinį nusikaltimą atsakomybėn patraukto atsakovo atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo
valstybės teismas neleido šiam būti ginamam asmeniškai neatvykus į teismą.

Reikia pabrėžti tai, kad drausdami iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje priimtą sprendimą
Konvencijos 29 straipsnis ir 34 straipsnio trečioji pastraipa draudžia valstybės, kurioje prašoma
pripažinti sprendimą, teismui atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad
kilmės valstybės teismo pritaikyta teisės norma skiriasi nuo normos, kuri būtų buvusi pritaikyta
valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisme. Taip pat valstybės, kurioje prašoma
pripažinti sprendimą, teismas negali vertinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų
faktinių ar teisinių išvadų tikslumo. Konvencijos 27 straipsnio 1 punkto nuostata dėl viešosios
tvarkos galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, kai kitoje Susitariančiojoje Valstybėje priimto teismo
15
sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma
pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai keltų pavojų pagrindiniam principui. Tam, kad būtų
laikomasi draudimo iš esmės peržiūrėti kitos valstybės teismo priimtą sprendimą, pavojus turi kilti
dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje
sistemoje, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje,
akivaizdaus pažeidimo (Sprendimo 36, 37 punktai).

Dėl baudžiamųjų bylų Europos Žmogaus Teisių Teismas keletą kartų yra nusprendęs, kad,
nors ir ne absoliuti, kiekvieno kaltinamojo teisė būti veiksmingai ginamam advokato, kurį prireikus
gali paskirti teismas savo iniciatyva, yra vienas iš pagrindinių teisingo teismo proceso elementų, o
kaltinamasis nepraranda šios teisės vien dėl to, kad asmeniškai nedalyvauja teismo posėdyje (žr.
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: 1993 m. lapkričio 23 d. Poitrimol prieš Prancūziją,
1994 m. rugsėjo 22 d. Pelladoah prieš Nyderlandus, 1999 m. sausio 21 d. Van Geyseghem prieš
Belgiją). Iš šios teismo praktikos galima daryti išvadą, kad Susitariančiosios Valstybės nacionalinis
teismas turi teisę atsisakymą išklausyti kaltinamojo gynybos argumentus jam nedalyvaujant teismo
posėdyje laikyti akivaizdžiu pagrindinės teisės pažeidimu (Sprendimo 39, 40 punktai).

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl valstybės, kurioje
prašoma pripažinti sprendimą, teismo galimybės, sprendžiant dėl Konvencijos 27 straipsnio
1 punkto, atsižvelgti į tokio pobūdžio pažeidimą Protokolo (kuris yra sudedamoji Briuselio
konvencijos dalis) II straipsnio formuluotės prasme. Ši nuostata, išplečianti Konvencijos taikymą į
baudžiamųjų bylų sritį dėl padarinių, kuriuos civilinėse ir komercinėse bylose gali turėti
baudžiamųjų bylų teismo sprendimas (1981 m. gegužės 26 d. Sprendimo Rinkau, 157/80,
Rink. p. 1391, 6 punktas), pripažįsta asmeniškai neatvykusiems į Susitariančiosios Valstybės
baudžiamųjų bylų teismo posėdį asmenims, kurie nėra šios valstybės piliečiai ir nuolat gyvena
kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, teisę būti ginamiems, tik jeigu jie patraukti atsakomybėn už
netyčinį nusikaltimą. Šis apribojimas buvo išaiškintas taip: Konvencija akivaizdžiai nesuteikia
teisės būti ginamiems asmeniškai neatvykusiems asmenims, patrauktiems atsakomybėn už sunkius
nusikaltimus, kad pateisintų tokią nuostatą (nurodyto sprendimo Rinkau 12 punktas).

Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad teisės į gynybą paisymas visuose
prieš asmenį pradėtuose teismo procesuose, kurių baigtis gali būti šiam nepalanki, yra vienas iš
pagrindinių Bendrijos teisės principų, kuris turi būti užtikrinamas net ir nesant jokių šiuos procesus
reglamentuojančių normų (žr., be kita ko, 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Fiskano prieš Komisiją,
C-135/92, Rink. p. I-2885, 39 punktą ir 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir
kt., C-32/95 P, Rink. p. I-5373, 21 punktą).

Be to, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, nors Konvencijos tikslas yra
užtikrinti teismo sprendimų abipusio pripažinimo ir vykdymo formalumų supaprastinimą, šio tikslo
neleistina siekti sumažinant teisę būti ginamam (1985 m. birželio 11 d. Sprendimo Debaecker ir
Plouvier, 49/84, Rink. p. 1779, 10 punktas).

Iš šios teismo praktikos raidos matyti, kad viešosios tvarkos išlyga galima remtis išimtiniais
atvejais, kai sprendimo priėmimo valstybės teisės aktuose ir Konvencijoje įtvirtintų garantijų
nepakanka, kad atsakovas būtų apsaugotas nuo akivaizdaus jo teisės į gynybą, kaip ją pripažįsta
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pažeidimo sprendimo priėmimo
valstybės teisme. Dėl to Protokolo II straipsnis negali būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės,
kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui, sprendžiant dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte
nustatytos viešosios tvarkos išlygos, atsižvelgti į tai, kad nagrinėdamas ieškinį dėl nusikaltimu
padarytos žalos atlyginimo sprendimo priėmimo valstybės teismas atsisakė išklausyti už tyčinį
16
nusikaltimą atsakomybėn patraukto asmens gynybos argumentus tik dėl to, kad jis nedalyvavo
teismo posėdyje (Sprendimo 44 punktas).

Dėl to į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: valstybės, kurioje prašoma pripažinti
sprendimą, teismas, spręsdamas Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nustatytos viešosios tvarkos
išlygos taikymo klausimą dėl šioje valstybėje nuolat gyvenančio ir už tyčinį nusikaltimą
atsakomybėn patraukto atsakovo, gali atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas
neleido šiam asmeniui pasinaudoti teise būti ginamam jam asmeniškai neatvykus į teismą. (The
answer to the second question must therefore be that the court of the
State in which enforcement is sought can, with respect to a defendant
domiciled in that State and prosecuted for an intentional offence, take
account, in relation to the public-policy clause in Article 27, point 1,
of the Convention, of the fact that the court of the State of origin
refused to allow that person to have his defence presented unless he
appeared in person.

Il y a donc lieu de répondre à la deuxième question que le juge de l'État requis peut, à
l'endroit d'un défendeur domicilié sur le territoire de celui-ci et poursuivi pour une infraction
volontaire, tenir compte, au regard de la clause de l'ordre public visée à l'article 27, point 1, de la
convention, du fait que le juge de l'État d'origine a refusé à ce dernier le droit de se faire défendre
sans comparaître personnellement.)

2006 m. gruodžio 14 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

ASML Netherlands BV (C-283/05) santrauka

Teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas / už akių priimtas sprendimas

Austrijos Aukščiausiasis Teismas (vok. Oberster Gerichtshof), nagrinėdamas Veldhoven

(Nyderlandai) įsteigtos bendrovės ASML Netherlands BV (toliau – ASML) ir Feistritz-Drau
(Austrija) įsteigtos bendrovės Semiconductor Industry Services GmbH (toliau – SEMIS) ginčą dėl
sprendimo, kurį Rechtbank ’s-Hertogenbosch (Nyderlandai) priėmė už akių ir kuriuo SEMIS
įpareigojama ASML sumokėti 219 918,60 euro sumą kartu su palūkanomis bei padengti teismo
proceso išlaidas, vykdymo Austrijoje, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis
prejudicinio sprendimo.

Dviem kartu nagrinėtinais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs

teismas iš esmės klausė, ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas
taip: šios nuostatos prasme sąlyga, kad turėjo būti „įmanoma“ apskųsti už akių priimtą sprendimą,
kurį prašoma pripažinti, reiškia, kad šis sprendimas procese nedalyvavusiam atsakovui turėjo būti

17
tinkamai įteiktas, ar, kita vertus, pakanka, kad pastarasis apie sprendimą būtų sužinojęs vykdymo
proceso pripažinimo valstybėje narėje stadijoje.

Pirmiausia konstatuotina, kad norint atsakyti į pateiktus klausimus nepakanka vien

Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto teksto. Iš tiesų šioje nuostatoje nustatoma tik aiški
sąlyga dėl bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento įteikimo procese nedalyvavusiam atsakovui,
o ne dėl už akių priimto sprendimo įteikimo.

Bendriausia prasme Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte reikalaujama

veiksmingai laikytis teisės į gynybą. Galiausiai, šis punktas nustato atsisakymo pripažinti ir vykdyti
sprendimą išimtį tada, kai procese nedalyvavęs atsakovas neskundė tokio sprendimo, nors tai jam
buvo įmanoma padaryti. Vadinasi, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į reglamentu siekiamus
tikslus ir jo struktūrą. Pirma, iš antros, šeštos, šešioliktos ir septynioliktos konstatuojamųjų dalių
matyti, kad juo siekiama įgyvendinti laisvą valstybėse narėse civilinėse ir komercinėse bylose
priimtų sprendimų judėjimą supaprastinant formalumus, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą jų
pripažinimą ir vykdymą.

Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl Briuselio konvencijos 27 straipsnio
2 punkto (žr., be kita ko, 1985 m. birželio 11 d. Sprendimo Debaecker ir Plouvier, 49/84, Rink.
p. 1779, 10 punktą; 2005 m. spalio 13 d. Sprendimo Skania Finance France, C-522/03, C-522/03,
Rink. p. I-8639, 15 punktą ir 2006 m. vasario 16 d. Sprendimo Verdoliva, C-3/05, Rink. p. I-1579,
26 punktą), šis tikslas negali būti pasiekiamas apribojant teisę į gynybą.

Tas pats reikalavimas kyla iš Reglamento Nr. 44/2001 aštuonioliktos konstatuojamosios

dalies, pagal kurią teisės į gynybą laikymasis reiškia, kad prireikus atsakovas gali pateikti skundą
dėl teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu, jeigu jis mano, kad yra bent vienas sprendimo
nevykdymo pagrindas.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji

bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Teisingumo Teismas
vadovaujasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais
dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant dalyvavo valstybės narės arba prie
kurių jos prisijungė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ŽTK) turi
ypatingą reikšmę (žr., pavyzdžiui, 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink.
p. 1651, 18 punktą ir 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C-7/98, Rink. p. I-1935,
25 punktą.)

Iš ŽTK, kaip ją aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, išplaukia, kad iš konvencijos
6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismo procesą kylanti teisė į gynybą reikalauja konkrečios
ir veiksmingos apsaugos, galinčios užtikrinti, kad atsakovas veiksmingai pasinaudos savo teisėmis
(žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: 1980 m. gegužės 13 d. Sprendimo Artico prieš
Italiją 33 punktą ir 1992 m. spalio 12 d. Sprendimo T.  prieš Italiją 28 punktą). Kaip savo išvados
105 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, nors
ir baudžiamojoje byloje, kad tai, jog per kasaciniam skundui pateikti nustatytą terminą
kaltinamajam nebuvo žinomi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai, yra kartu
aiškinamų ŽTK 6 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų pažeidimas, nes suinteresuotas asmuo negalėjo
veiksmingai kreiptis į kasacinės instancijos teismą (žr. 1992 m. gruodžio 16 d. Europos Žmogaus
Teisių Teismo sprendimo Hadjianastassiou prieš Graikiją, 29–37 punktus) (Sprendimo 27,
28 punktai).

18
 Vykstant pripažinimo ir vykdymo procesui valstybėje narėje, jei atsakovas pareiškia skundą
dėl kilmės valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimo vykdytinu, šį skundą nagrinėjančiam
teismui gali reikėti išnagrinėti atsisakymo pripažinti ar vykdyti pagrindą, nurodytą Reglamento
Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia nustatyti, ar už akių
priimto sprendimo neįteikimo atveju vien to, kad asmuo, dėl kurio šį sprendimą prašoma vykdyti,
apie šį sprendimą sužinojo jo vykdymo stadijoje, pakanka, kad būtų nuspręsta, jog Reglamento
Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto prasme šiam asmeniui buvo įmanoma apskųsti tokį sprendimą
(Sprendimo 31, 32 punktai).

Atsakovo galimybė pateikti veiksmingą skundą ir taip apginti savo teises reiškia, kad jis turi
turėti galimybę susipažinti su už akių priimto sprendimo motyvais tam, kad juos galėtų naudingai
užginčyti (Sprendimo 35 punktas).

Iš tiesų, kaip savo išvados 58 ir 60 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Reglamento

Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu visų pirma siekiama užkirsti kelią tam, kad posėdyje
nedalyvavęs atsakovas lauktų pripažinimo ir vykdymo proceso pripažinimo valstybėje narėje, kad
jo metu tvirtintų, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, nors šis atsakovas turėjo galimybę pasinaudoti
šia teise paduodamas skundą sprendimo kilmės valstybėje. Vis dėlto Reglamento Nr. 44/2001
34 straipsnio 2 punktas nereiškia, kad atsakovas turi imtis papildomų veiksmų, išeinančių už
paprasto rūpestingumo ginant savo teises ribų, pavyzdžiui, susipažinti su kitoje valstybėje narėje
priimto sprendimo turiniu. Vadinasi, tam, kad būtų galima manyti, jog posėdyje nedalyvavęs
atsakovas Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto prasme galėjo skųsti už akių dėl jo
priimtą sprendimą, jam turėjo būti žinomas šio sprendimo turinys, tai reiškia, kad šis sprendimas
jam turėjo būti įteiktas (Sprendimo 38–40 punktai).

Iš tiesų, bylos iškėlimo dokumento ir už akių priimto sprendimo įteikimas laiku ir taip, kad
atsakovas galėtų susitarti dėl savo gynybos, suteikia jam galimybę pasirūpinti savo teisių apsauga
kilmės valstybės teisme. Vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 bendra struktūra nereikalauja, kad už
akių priimto sprendimo įteikimui būtų taikomos griežtesnės sąlygos nei nustatytos bylos iškėlimo
dokumento įteikimui šio reglamento 34 straipsnio 2 punkte (Sprendimo 43, 44 punktai). Taigi, kaip
savo išvados 69 punkte pažymėjo generalinis advokatas, formalūs reikalavimai, kuriuos šis
įteikimas turi atitikti, turi būti panašūs į tuos, kuriuos Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio
2 punkte Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė bylos iškėlimo dokumentams, ir todėl paprasčiausio
formalaus pažeidimo, kuris nekelia grėsmės teisei į gynybą, nepakanka tam, kad būtų atsisakyta
taikyti nepripažinimo ir nevykdymo pagrindo išimtį (Sprendimo 46, 47 punktai).

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Reglamento
Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad galimybė apskųsti už akių dėl jo
priimtą sprendimą egzistavo, tik jei jis realiai žinojo turinį sprendimo, nes šis jam buvo įteiktas
laiku, kad jis galėtų susitarti dėl savo gynybos kilmės valstybės teisme. (In the light of all
the foregoing considerations, the answer to the questions referred must
be that Article 34(2) of Regulation No 44/2001 is to be interpreted as
meaning that it is ‘possible’ for a defendant to bring proceedings to
challenge a default judgment against him only if he was in fact
acquainted with its contents, because it was served on him in sufficient
time to enable him to arrange for his defence before the courts of the
State in which the judgment was given.

Eu égard à l’ensemble des considérations qui précèdent, il convient de répondre aux

questions posées que l’article 34, point 2, du règlement n° 44/2001 doit être interprété en ce sens
qu’un défendeur ne saurait être «en mesure» d’exercer un recours contre une décision rendue par
19
défaut à son encontre que s’il a eu effectivement connaissance du contenu de celle-ci, par voie de
signification ou de notification effectuée en temps utile pour lui permettre de se défendre devant le
juge de l’État d’origine.)

2002 m. birželio 6 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

Italian Leather (C-80/00) santrauka

Teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas / Sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių

Vokietijos Aukščiausiasis Teismas (vok. Bundesgerichtshof) nagrinėjo Birento (Italija)

įsteigtos įmonės Italian Leather SpA (toliau – Italian Leather) ir Leimbach (Vokietija) įkurtos
įmonės WECO Polstermöbel GmbH & Co. (toliau – WECO) ginčą dėl registruoto prekės
pavadinimo (angl. brand name) vartojimo pagal sutartį dėl oda dengtų baldų išimtinio platinimo.
Pagal pagrindinės bylos faktus, Italian Leather, pardavinėjanti oda dengtus baldus, pavadintus
LongLife, sudarė išimtinio šių baldų platinimo sutartį su WECO. Šalys susitarė, kad Italijos teismas
turės jurisdikciją spręsti ginčus, susijusius su sutartimi.

Kilus šalių nesutarimui, Italian Leather kreipėsi į Vokietijos teismą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių WECO atžvilgiu patvirtinimo, apribojant LongLife pavadinimo vartoseną prekyboje.
Vokietijos teismas atmetė tokį prašymą. Italian Leather tuo pačiu metu dar kreipėsi į Italijos teismą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Pastarasis uždraudė WECO vartoti LongLife pavadinimą,
pardavinėjant odinius baldus kai kuriose valstybėse narėse, įskaitant Vokietiją. Italijos teismo
sprendimą pripažino Vokietijos teismas. WECO pateikus apeliaciją, Vokietijos apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad Italijos teismo sprendimas yra nesuderinamas su Briuselio
konvencijos 27 straipsnio 3 dalimi. Italian Leather apskundė šį sprendimą Vokietijos
Aukščiausiajam Teismui, kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi prejudicinio
sprendimo į Teisingumo Teismą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais
(OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, 1982, p. 1, OL L 285, 1989, p. 1) (toliau –
Briuselio konvencija, Konvencija) III skyriaus nuostatų išaiškinimo.

Nacionalinis teismas iš esmės klausė Teisingumo Teismo, ar pagal Briuselio konvencijos

27 straipsnio 3 dalį užsienio teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, įpareigojantis
susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra nesuderinamas su sprendimu dėl laikinųjų apsaugos
priemonių, kuriuo atmetamas prašymas dėl ginčo tarp tų pačių šalių sprendimo pripažinimo
Susitariančiojoje Valstybėje. Jei taip, tai nacionalinis teismas toliau klausė, ar pastarasis teismas
privalo atsisakyti pripažinti užsienio teismo sprendimą, ar Briuselio konvencija leidžia atsisakyti
pripažinti sprendimą tik tuo atveju, kai nustatoma, kad du nesuderinami sprendimai gali lemti teisės
viršenybės principo pažeidimą sprendimo pripažinimo valstybėje.

20
 Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimus, visų pirma pabrėžė, kad nustatant, ar du
sprendimai yra nesuderinami pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalį, reikia nustatyti, ar jie
sukelia teisines pasekmes, kurios yra viena kitą paneigiančios (1988 m. vasario 4 d. Sprendimo
Hoffmann, 145/86, Rink. 645, 22 punktas).

Antra, nesvarbu, ar sprendimai buvo priimti procesuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ar
procesuose nagrinėjant bylą iš esmės (Sprendimo 41 punktas).

Trečia, taip pat nereikšminga, kad nacionalinės procesinės normos dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo galbūt skiriasi įvairiose Susitariančiosiose Valstybėse daugiau nei normos,
reglamentuojančios bylos nagrinėjimą iš esmės (Sprendimo 42 punktas).

Briuselio konvencijos tikslas yra ne unifikuoti Susitariančiosios Valstybės procesines

normas, bet nustatyti, kuris teismas turi jurisdikciją dėl ginčų civilinės ir komercinės teisės bylose
santykiuose tarp Bendrijos narių ir supaprastinti sprendimų pripažinimą (1990 m. gegužės 15 d.
Sprendimo Hagen, C-365/88, Rink. p. I-1845, 17 punktas ir 1995 m. kovo 7 d. Sprendimo Shevill ir
kt, C-68/93, Rink. p. I-415, 35 punktas).

Be to, pirmiau nurodytame sprendimo Hoffmann 22 punkte buvo nustatyta, kad

nesuderinamumas priklauso nuo sprendimų. Tai nesusiję su priimtinumo reikalavimais ir procesu,
kuris gali skirtis įvairiose valstybėse, pagal kurį nustatoma, ar sprendimą galima priimti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra aišku, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, priimti pagrindinėje byloje, yra nesuderinami (Sprendimo 45 punktas).

Italijos teismas tenkino Italian Leather pateiktą prašymą uždrausti įmonei WECO vartoti
LongLife pavadinimą prekiaujant odiniais produktais po to, kai Vokietijos teismas atmetė
analogišką prašymą, pateiktą to paties ieškovo tam pačiam atsakovui.

Taigi atsakymas į pirmojo klausimo pirmąją dalį turi būti toks: pagal Briuselio konvencijos
27 straipsnio 3 dalį užsienio teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
įpareigojantis nevykdyti tam tikros veiklos, yra nesuderinamas su sprendimu dėl laikinųjų apsaugos
priemonių nustatymo, kuriuo atmestas prašymas dėl tokių priemonių skyrimo byloje tarp tų pačių
šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje (Sprendimo 47 punktas). (The answer
to the first part of the first question must therefore be that, on a
proper construction of Article 27(3) of the Brussels Convention, a
foreign decision on interim measures ordering an obligor not to carry
out certain acts is irreconcilable with a decision on interim measures
refusing to grant such an order in a dispute between the same parties in
the State where recognition is sought.

Dès lors, il y a lieu de répondre à la première partie de la première question que l'article 27,
point 3, de la convention de Bruxelles doit être interprété en ce sens qu'une décision étrangère en
référé prononçant une mesure enjoignant à un débiteur de ne pas accomplir certains actes est
inconciliable avec une décision en référé refusant d'octroyer une telle mesure rendue entre les
mêmes parties dans l'État requis.)

Toliau reikia atsižvelgti į tai, kad Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų
pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje, taip pat į tai, kad ši nuostata yra
imperatyvi.
21
 Galiausiai, Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalies aiškinimas, suteikiantis teismui tos
valstybės, kurioje turi būti pripažįstamas sprendimas, pripažinti užsienio teismo sprendimą, kai jis
nesuderinamas su sprendimu, priimtu anksčiau šioje Susitariančiojoje Valstybėje prieštarautų
teisinio tikrumo principui, kurį Teisingumo Teismas savo praktikoje įvardijo Briuselio konvencijos
objektu (žr. 1982 m. kovo 4 d. Sprendimo Effer, 38/81, Rink. 825, 6 punktą, 1999 m. rugsėjo 28 d.
Sprendimo GIE Groupe Concorde ir kt., C-440/97, Rink. p. I-6307, 23 punktą, 2002 m. vasario
19 d. Sprendimo Besix, C-256/00, Rink. p. I-01699, 24 punktą).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakymas į pirmojo klausimo antrąją dalį yra toks: jei
teismas tos valstybės, kurioje prašoma sprendimo pripažinimo, nustato, kad kitos valstybės teismo
sprendimas yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu šioje valstybėje narėje tarp tų pačių šalių, jis
turi atsisakyti pripažinti užsienio teismo sprendimą (Sprendimo 52 punktas). Dėl to nėra poreikio
atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus. (In view of the foregoing, the answer to the
second part of the first question must be that, where a court of the
State in which recognition is sought finds that a judgment of a court of
another Contracting State is irreconcilable with a judgment given by a
court of the former State in a dispute between the same parties, it is
required to refuse to recognise the foreign judgment.

Au vu des considérations qui précèdent, il y a lieu de répondre à la seconde partie de la première

question que, dès lors qu'elle constate l'inconciliabilité d'une décision d'une juridiction d'un autre
État contractant avec une décision rendue entre les mêmes parties par une juridiction de l'État
requis, la juridiction de ce dernier État est tenue de refuser la reconnaissance de la décision
étrangère).

1999 m. birželio 17 d.

Teisingumo Teismo sprendimo byloje

Unibank (C-260/97) santrauka

Autentiškų dokumentų vykdymas

Vokietijos Federacinis Teisingumo Teismas (vok. Bundesgerichtshof) nagrinėjo Danijoje

įsteigto banko Unibank A/S (toliau – Unibank) ir Danijos piliečio Flemming G. Christensen (toliau
– Christensen) ginčą dėl Unibank prašymo, kuriuo buvo siekiama pripažinti vykdytinais tris
įsiskolinimo dokumentus (vekselius).
1990–1992 m. Christensen pasirašė Unibank naudai tris vekselius. Šie vekseliai buvo
atspausdinti ir pasirašyti trečiojo asmens, Unibank darbuotojo, dalyvavusio, kad paliudytų
skolininko parašą. Šiuose vekseliuose buvo aiškiai nurodyta, kad, remiantis Danijos civilinio
proceso kodekso nuostatomis, gali būti pradėtas priverstinis vykdymas.
Šių dokumentų surašymo dieną skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Danijoje.
Vėliau Christensen persikėlė gyventi į Vokietiją, kur Unibank iš jo pareikalavo vykdyti vekselius.
22
Nacionalinis Vokietijos teismas pripažino šiuos vekselius vykdytinais. Apeliacinės instancijos
teismas, kuriam Christensen apskundė minėtą sprendimą, atsižvelgdamas į tai, kad Christensen
vykstant apeliaciniam procesui nurodė, jog išvyksta iš Vokietijos, vis dėlto nepranešdamas naujojo
adreso, nusprendė, kad dėl to Unibank prarado teisinį suinteresuotumą, nes daugiau nebegalėjo
siekti, kad Vokietijoje vekseliai būtų pripažinti vykdytinais, todėl panaikino pirmosios instancijos
teismo sprendimą.
Vokietijos Federacinis Teisingumo Teismas, siekdamas sužinoti, ar vekselis, kurį
Christensen pasirašė nedalyvaujant administracinės institucijos pareigūnui, patenka į 1968 m.
rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77,
OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) 50 straipsnio taikymo
sritį, sustabdė kasacinio skundo nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą (toliau –
Teisingumo Teismas), klausdamas, ar toks vykdytinas vekselis pripažintinas autentišku dokumentu.
Pirmiausia primintina, kad pagal Konvencijos 50 straipsnį „dokumentai, kurie buvo
formaliai parengti arba užregistruoti kaip autentiški dokumentai ir vykdytini vienoje
Susitariančiojoje Valstybėje“ jų vykdytinumo kitoje Susitariančiojoje Valstybėje atžvilgiu yra
prilyginami teismų sprendimams Konvencijos 25 straipsnio prasme, nurodant, kad yra taikomos
nuostatos, susijusios su jų vykdymu, pagal Konvencijos 31 ir kitus straipsnius. Nurodytomis
nuostatomis iš tiesų siekiama įgyvendinti vieną iš svarbiausių Briuselio konvencijos tikslų – kiek
įmanoma užtikrinti laisvą teismo sprendimų judėjimą nustatant paprastą ir greitą vykdytinų
sprendimų pripažinimo procedūrą (1985 m. liepos 2 d. Sprendimo Deutsche Genossenschaftsbank,
148/84, Rink. p. 1981, 16 punktas, 1994 m. birželio 2 d. Sprendimo Solo Kleinmotoren, C-414/92,
Rink. p. I-2237, 20 punktas).
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kai yra vykdomi dokumentai, nurodyti Konvencijos
50 straipsnyje, pagal tokias pačias kaip ir teismų sprendimų vykdymo sąlygas, turi būti nustatytas
neginčytinas šių dokumentų autentiškumas taip, kad Susitariančiosios Valstybės, kurioje prašoma
paskelbti vykdytinu autentišką dokumentą, teismas galėtų pasitikėti šių dokumentų autentiškumu.
Vis dėlto, kai privačių asmenų sudaryti dokumentai neturi tokio požymio, dokumento sudarymo
vietos viešosios valdžios ar kitos kompetentingos valstybės institucijos įsikišimas yra būtinas, kad
šie dokumentai būtų laikomi autentiškais. Šis Konvencijos 50 straipsnio aiškinimas remiasi Jenard-
Möller pranešimu apie Lugano konvenciją (JO 1990, C 189, p. 57) (toliau – Jenard-Möller
pranešimas).
Jenard-Möller pranešimo 72 paragrafas primena, kad Europos laisvosios prekybos
asociacijos valstybių narių atstovai reikalavo, kad būtų patikslintos sąlygos, kurias turi atitikti
autentiškas dokumentas, kad būtų tokiu laikomas Lugano konvencijos 50 straipsnio prasme. Jame
nurodomos trys sąlygos: „dokumento autentiškumas turi būti nustatytas viešosios valdžios, šis
autentiškumas turi būti nustatytas turiniui, o ne tik, pavyzdžiui, parašui, dokumentas pats turi būti
vykdytinas toje valstybėje, kurioje jis buvo sudarytas“. Pagal šį pranešimą viešosios valdžios
įsikišimas yra būtinas tam, kad dokumentas būtų pripažintas autentišku Lugano konvencijos
50 straipsnio prasme.
Atsižvelgiant į visa, kas buvo pirmiau išdėstyta, į užduotą klausimą reikia atsakyti taip:
įsiskolinimo dokumentas (vekselis), vykdytinas pagal kilmės Valstybės teisę, kurio autentiškumas
nebuvo nustatytas viešosios valdžios ar kitos šios Valstybės įgaliotos institucijos, nėra autentiškas
dokumentas Briuselio Konvencijos 50 straipsnio prasme. It follows from all the
foregoing that the answer to the first question must be thatan
acknowledgment of indebtedness enforceable under the law of the State of
origin whose authenticity has not been established by a public authority
or other authority empowered for that purpose by that State does not
constitute an authentic instrument within the meaning of Article 50 of
the Brussels Convention.

23
 Compte tenu de tout de ce qui précède, il convient de répondre à la première question qu'un
titre de créance exécutoire en vertu du droit de l'État d'origine dont l'authenticité n'a pas été établie
par une autorité publique ou toute autre autorité habilitée à ce faire par cet État ne constitue pas un
acte authentique au sens de l'article 50 de la convention de Bruxelles.

Tęsinys. Pradžia Teismų praktika 28, p. 435–450; Teismų praktika 29, p. 604–629.

Platesnei Konvencijos analizei yra naudingas Paul Jenard pranešimas dėl 1968 m. rugsėjo 27 d.
Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C
59, 1979, p. 1).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamento 35 straipsnio 3 dalies 1 sakinys išverstas netiksliai į
lietuvių kalbą: „kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija gali nebūti peržiūrima“. Žiūrėti šios
nuostatos tekstą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis: „the jurisdiction of the court of the Member
State of origin may not be reviewed“; „il ne peut être procédé au contrôle de la compétence des
juridictions de l'État membre d'origine“; „Die Zuständigkeit der Gerichte des
Ursprungsmitgliedstaats darf nicht nachgeprüft werden“.

1999 m. kovo 16 d. Sprendimas Castelletti, C-159/97, Rink. p. I-1597.

2003 m. kovo 8 d. Sprendimas Gantner Electronics, C-111/01, Rink. p. 4207.

2006 m. liepos 13 d. Sprendimas St. Paul Dairy, C-104/03, Rink. p. I-3481.

2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C-7/98, Rink. p. I-1935.

2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas ASML Netherlands BV, C-283/05, Rink. p. I-12041.

2002 m. birželio 6 d. Sprendimas Italian Leather C-80/00, Rink. p. I-4995.

1999 m. birželio 17 d. Sprendimas Unibank C-260/97, Rink. p. I-3715.

/w EPDw UJMzQ1

24