63.

3(0)32
Me224

МАРТЫН МЕРЖАНОВ
ТАК ЭТО БЫЛО
Третье издание. М., Политиздат, 1983 г.

Iš rusų kalbos vertė A. SULGA ir D. LESCINSK.IENĖ

Meržanovas M. I.
Me224 O buvo taip: Paskutinės fašistinio Berlyno dienos.—
V.: Mokslas, 1985.'— 224 p., iiiustr.
Knygos autorius — Didžiojo Tėvynės karo metais „Pravdos" laikraš­
čio korespondentas — iki Pergalės dienos dirbo veikiančiosios armijos da­
lyse. Knygos pagrindas — fronto užrašai, rašyti prieš pat Berlyno šturmą
ir jį šturmuojant, per istorinį posėdį Karlshorste, kur buvo pasirašytas
hitlerinės Vokietijos kapituliacijos aktas. Skiriama plačiam skaitytojų ratui.
BBK 63.3(0)62
9(P)72
 AUTORIAUS ŽODIS

Žygdarbis, kurį atliko Raudonoji armija Berlyno šturmo die­

nomis,— vienas ryškiausių Didžiojo Tėvynės karo istorijos
puslapių. Šio žygdarbio niekuomet nepamirš mūsų kartos žmo­
nės, ypač tų didžių įvykių liudininkai. Todėl neatsitiktinai labai
domimasi memuarais apie Berlyno operaciją.
Per karą — nuo pat jo pradžios Ukrainoje iki paskutinių
valandų Berlyne — buvau „Pravdos“ korespondentas. Aš ne­
turėjau tikslo visapusiškai išnagrinėti Berlyno operaciją. Tai
karo istorikų darbas. Noriu su skaitytoju tik pasidalyti įspū­
džiais, ką mačiau paskutinėmis karo dienomis, papasakoti apie
žūtbūtines grumtynes, nuo Oderio žemumų ir Zėlovo aukštumų
atsiritusias į miestą, kur kiekviena aikštė, gatvė ir net namas
tapdavo frontu, apie įnirtingą apdujusių hitlerininkų prieši­
nimąsi ir, svarbiausia, apie Raudonąją vėliavą, neštą tūkstan­
čius kilometrų per šimtus frontų ir iškeltą virš reichstago.
Tomis didžios pergalės istorinėmis dienomis niekas iš mū­
sų, žinoma, negalėjo žinoti, kas dedasi priešo stovykloje, fa­
šizmo vadeivų irštvoje. Tačiau jau po kelių dienų apie tai
papasakojo belaisviai, tarp kurių buvo admirolas Fosas, vy­
riausybės valdininkai Stulbergas ir V. Cimas, imperijos kan­
celiarijos garažo viršininkas K. Šneideris ir dar keletas pasku­
tinėmis dienomis gyvenusių bunkeryje asmenų.
Grynai profesiniu papratimu aš godžiai ir, gaila, skubotai
žymėj ausi bloknote, ką mačiau ir girdėjau. Kitaip ir negalėjo
būti. Juk mano akyse „buvo verčiami istorijos puslapiai“. Ir
štai dabar, prisiminęs V. Majakovskio žodžius „imki eilutę,
o laiką grąžinki“, šioje knygoje eilutę po eilutės atkuriu isto­
rijos puslapius.
Daug kas parašyta lyginant mūsų ir užsienio spaudos
publikacijas. Aš naudojausi dokumentų rinkiniu „Visiškai slap­
tai“, G. Rozanovo knyga „Fašistinės Vokietijos žlugimas“,
G. Žukovo „Atsiminimais ir apmąstymais“ ir kitais leidiniais.
Apie reicho vadeivų politinę mirtį daug sužinota ir iš už­
sienyje išleistų memuarų, Berlyno komendanto generolo Veid-
lingo parodymų, buvusio „hitlerjugendo“ vadovo Artūro Aks-
mano, paskutinėmis dienomis artimai bendravusio su fiureriu,
atsiminimų.
Išvaduotojų pergalė ir fašizmo žlugimas, krachas — pagrin­
dinė knygos tema. Antras jos leidimas patikslintas ir papil­
dytas.

3
 Jei ši knyga primins skaitytojams, ypač jauniems, legen­
dines mūšių dienas, didvyrius — gyvuosius ir mirusiuosius, kurie
visada liks liaudies atmintyje, priešus — mirusiuosius ir trokš­
tančius naujų karų gyvuosius, manau, kad ji bus naudinga *.

* 1974 m. liepos mėnesį, kai buvo spausdinamas knygos antrasis lei­

dimas, Martynas Meržanovas mirė. ( R u s i š k o j o le id im o r e d a k c ijo s p a s ta b a .)
J BERLYNĄ!
I s to r ija ša lia m ū s ų .— D id y s is tik ė jim a s .— V ė ty ta s
ir m ė ty ta s s e r ž a n ta s N ik ita G ū la s .— „ V i s a E u r o p a
p r a ė jo p e r m a n o k r y ž k e lę "

Pavasaris!
Jis gaivališkai primindavo save kiekvieną akimirką. Svaigi­
nantis drėgnos žemės kvapas, sprogstančiij medžių žaluma ir
žydras žydras balandžio dangus. Aplink tiek šviesos ir šilu­
mos, jog net gamtos grožybes seniai pamiršę kariai visa sa­
vo esybe jautė pavasarį.
Viską reginti saulė dirsčiojo ne tik j kiekvieną plyšį, bom­
bos ar sviedinio išraustą duobę, apkasą, kuriuose vis šviesėjo,
bet ir į kareivio sielą. Saulė švietė taip dosniai, kad brustvero
viršus, krūmai ir medžiai žėrėjo lyg auksiniai, o jų šešėliai
atrodė perregimi. Nuo pavasarinio nuovargio alpo sodai ir,
kai per kaštonų ir kvapių liepų alėjas važiuodavo karinės ma­
šinos ir tankai, prie šarvų klijavosi jauni lipnūs lapeliai.
Pavasaris rodė visą savo puikybę. Kad ir kaip siautėja
patrankos ir automatai, kad ir kaip šėlo kulkos bei sviediniai,
vis tiek visur sodriai žėlė žalia žolė, lengvo vėjelio supami
kuždėjosi jauni klevų lapai ir net sprogimo bangos nusviesta
alyvos šaka tebebuvo gyva, prieš saulę skleidė švelnius žied­
lapius. Ir tai matė visi. Pati gamta teigė, kad gyvenimas stip­
resnis už mirtį.
O šalia degė miškai, šviežias vėjas nešiojo degančių sakų
kvapą. Virto apanglėjusios pušys ir eglės, žemę gaubė dūmai
ir suodžiai.
Kaudamasi dėl kiekvienos pėdos žemės, tarybinė kariuo­
menė žingsnis po žingsnio traukė Berlyno link. Pakeliui —
daugybė miestų, gyvenviečių, geležinkelio stočių. D ėl' kiek­
vieno reikėjo stoti į smarkią kovą. Hitlerininkai miestų gatves
tvėrė barikadomis, prieštankinėmis užtvaromis, tvindė visus
griovius, ant priemiesčio kelių vertė medžius, visur kasė tran ­
šėjas, minavo.
Miestus kareiviai matė tik sudegusius, sugriautus, liepsno­
jančius, paskendusius dūmuose, sūkuriuose rudų plytų dulkių,
krintančių ant pradedančių žaliuoti medžių.
Skindamasi kelią per geležį, akmenį, betoną, paskui save
palikdama sudegintus priešo tankus, apverstus zenitinius pa-

5
 buklus, priešlėktuvinių užtvarų aerostatus, įveikdama įnirtin­
gą priešinimąsi, Raudonoji armija atkakliai veržėsi pirmyn.
Visur — magistralėmis, plentais, kaimo keliais — Berlyno
link traukė žmonių, automobilių, patrankų, tankų kolonos. Ant
kėbulų, šarvų, pabūklų vamzdžių dažais, kreida, anglimi buvo
užrašyta: „Paimsim Berlyną!“ Čia pat važiavo divizijų gur­
guolės— tačiankos, vežimai, virtuvės. Vežėjai ragino arklius.
Skubėjo.
Tačiau jautei, kad šį nesibaigiantį srautą, kaip ir visą su­
dėtingą karo mašiną, valdo tvirta ranka.
Prieš dvi savaites pasitarime, kur buvo svarstomas Berlyno
šturmo planas, maršalas G. Žukovas pareiškė, jog terminai
keičiasi, padėtis reikalauja veikti nedelsiant.
Fronto vadas kiekvienai armijai iškėlė konkrečias užduotis
ir savo pranešimą baigė taip:
— Kas bebūtų, Berlyną turi paimti mūsų kariuomenė.
Mes supratome, kad tos dienos taps istorinėmis. Kad ir
kaip iš kailio nėrėsi vairuotojas Griša Mirošničenka, šalikelė­
mis, per miškelį, griovį stengdamasis išsiveržti į priekį, mū­
sų „emka“ įstrigo, ir mes nutarėme luktelėti. Išlipome iš maši­
nos nors truputį pasimankštinti.
— Žiūrėk,— tarė Borisas Gorbatovas,— visos mašinos į va­
karus, nė vienos į rytus! — ir jis garsiai nusijuokė.— O prisi­
meni Donbase, vis į rytus ir į ry tu s... Štai, brolau, kaip kei­
čiasi laikai. Mašinos važiavo į rytus pro Ostra Magilą. Kras-
nodono, Kamensko, Doneco ir Dono link.
„Viską aplinkui gaubė nerimas, viską pripildė šauksmai
ir vaitojimai, ratų girgždesys, geležies cypimas, užkimę keiks­
mai, sužeistųjų aimanos, vaikų verksmas, ir rodėsi, pats ke­
lias girgžda ir vaitoja po ratais, raivosi tarp šla itų ...“ Taip
prasideda B. Gorbatovo romanas „Nenugalėtieji“.
Prisiminiau vieną tų dienų epizodų. Prie perkėlos susi­
grūdo mašinų, pabūklų, tankų. Triukšmas neapsakomas. Šaudė
tai priekyje, tai už mūsų. Ir staiga toje maišatyje pasigirdo
daina. Mes pamatėme valtį, plaukiančią į pietinį Dono krantą.
Joje sėdėję kariai, bajanui pritariant, dainavo „Katiušą“. Vė­
jas pertraukdavo melodiją, ją nustelbdavo pabūklų griaudėji­
mas. Linksmoji valtis pasirodė taip nelauktai ir taip nesiderino
su realybe, kad kėlė nuostabą. Jauni kariai viešai metė iššūkį
nesėkmėms. Jų valia buvo stipresnė už liūdną dabartį. Nors
jie laikinai traukėsi už Dono, tačiau siela ir širdimi nesitrau­
kė nė žingsnio. Čia ir buvo niekada nenugalėtų žmonių didi

6
kovos prasmė. Reikėjo tik laiko, kad ji lyg suspausta spyri, v
lė išsitiestų ir parodytų savo jėgą.
Gorbatovo sukelti atsiminimai pamažu išsisklaidė, o mūsų
mašina tuo metu pasuko į kitą kelią. Nors jis taip pat vedė
į Berlyną, tačiau nebuvo panašus į tą, iš kurio mes ką tik
išsukome.
Nuo fronto pusės į užnugarį traukė ilgos pilkai žalios vo­
kiečių armijos belaisvių kolonos. Paniurę jie slinko duobėtu
keliu, nekreipdami dėmesio nei į mus, nei į ką nors kita. Kad
jiems nepasisekė, matei iš kiekvieno judesio, nuleistų pečių,
nukarusių rankų.
— Matai, kokie,— staiga tarė Griša Mirošničenka, tvarkin­
gas, visada pasitempęs žmogus, nelabai mėgstantis svarsty­
ti.— Įdomu, kuris iš jų pavogė mano armoniką?
Mes žinojome armonikos istoriją. Karo pradžioje Ukrainą
piešusi fašistinė armija prasibrovė ir iki gyvenvietės prie Pol­
tavos, kur gyveno Mirošničenkos šeima. Jų mažame namelyje
po žydinčiomis obelimis nelabai ir buvo ką plėšti. Tada gro­
bikai paėmė bajaną — vienintelę šeimos brangenybę, kurią
saugojo kaip Grišos atminimą.
Griša apie bajaną pasakodavo kaip apie gyvą sutvėrimą,
smulkiai apsakinėdavo jo ypatingas savybes, dumplių elastin­
gumą, perlamutrinius, spalvą keičiančius klavišus, o jau gar­
sus, garsus bajanas skleidęs dieviškus!
Kai mes įžengėme į pirmus Rytų Prūsijos miestus, Miroš­
ničenka pareiškė: „...bajaną būtinai turiu rasti“. Jis apžiū­
rinėdavo apgriautus pabėgusių vokiečių namus, tačiau iš jų
visuomet išeidavo tuščiomis.
— Ko tu vis ieškai? •— kartą paklausiau.
— Bajano,— niūriai atsakė jis.
Mes pražygiavome daug Prūsijos, Pomeranijos, Poznanės,
Paoderio miestų ir kaimų, lankėmės mažuose, vienaukščiuose
nameliuose ir dideliuose namuose, tačiau Grišai niekur nesi­
sekė rasti bajano ar akordeono.
Ir štai kartą kažkokioje sugriautoje parduotuvėje tarp įvai­
rių muzikos instrumentų Mirošničenka pamatė juodą odinį fut­
liarą, išklotą mėlynu aksomu. Jame gulėjo rusvu laku žvil­
gantis smuikas.
Pavartė jį Griša, pavartė ir numojo ranka: „Ne, neatstos
jis man bajano“.
.. .Belaisvių kareivių kolonos vis ėjo ir ėjo, žadindamos
ir smalsumą, ir džiaugsmą. Sulaukėme pergalės dienų!

7
 Po kelių minučių mes pamatėme margą minią karo pabė­
gėlių, kuriuos iš vergijos išlaisvino Raudonoji armija. Čia,
kryžkelėje, sutikome seną pažįstamą — pagyvenusį, visko ma­
čiusį seržantą reguliuotoją Nikitą Gulą. Ant jo krūtinės ka­
bėjo du ordinai — vieną, dabar jau su atsilupusiu emaliu, dar
per Pilietinį karą jis gavo iš Grigorijaus Kotovskio rankų, ki­
tą — 1942-ųjų vasarą už kautynes Kubanėje. Sužeidimas, na
ir amžius jam neleido tarnauti veikiančiosios armijos daliniuo­
se, tačiau likti užnugaryje jis negalėjo ir štai jau treti metai
buvo reguliuotoju karo keliuose.
Nikita Afanasjevičius vos spėdavo mosuoti tai raudona,
tai geltona vėliavėle. Reguliavo tiesiog artistiškai: tiksliai, su­
maniai, tvirtai, priversdamas paklusti.
Įnikęs į darbą, mūsų jis nepastebėjo, o mes sąmoningai
pasitraukėme į šalį, nenorėdami trukdyti. Pro jį ėjo dešimtys
tūkstančių purvinais švarkais, suplyšusiais paltais, suglamžy­
tomis skrybėlėmis visokiausio amžiaus ir įvairių tautybių žmo­
nių. Vieni nuleidę galvas verkė, kiti juokėsi ir su viltimi žvel­
gė į linksmus Raudonosios armijos karius ir į šį augalotą re­
guliuotoją. Ir jis taip pat, net pats to nepastebėdamas, keitė
veido išraišką: tai raukė antakius, tai plačiai, geraširdiškai
šypsodamasis, išpūsdavo ūsus.
Reguliuotojas įgudusiomis akimis žiūrėjo į visą šį vaizdą,
kartkartėmis žvilgtelėdamas į nusipieštą žemėlapį; komandavo
vėliavėlėmis.
— Eikite štai tenai,— rodo vyrui su lagaminu į grupę žmo­
nių, stovinčių po medžiu.— Nueisite į Kulmą.
Pasirodė linksmą dainelę traukianti kolona su Prancūzi­
jos vėliava.
Gulas rodo ilgą, apsodintą liepomis kelią.
— Į Senfeldą,— šūkteli jis ir nusišypso.
— Mersi,— atsako kažkoks žmogus suglamžytu kostiumu,
artistiškai mostelėjęs pilka dėmėta skrybėle.
— Belgai te n ai... Į Rozentalį.
Kolona išsuka iš kelio, o jų vietoje — kita triukšmingų,
taip pat margai apsirengusių ir į šalis besidūrančių žmonių
grupė.
— Olandai, girdite, olandai! Jums reikia eiti šiuo keliu į
Zonenbergą. Suprantate?
— Zonenbergas, Zonenbergas, Zonenbergas...— pasigirsta
iš minios.

8
 Olandai nueina. Po jų traukia čekai, chorvatai, rusai, uk­
rainiečiai, lenkai...
Kai mes priėjome prie Gulo, apsikabinome, o paskui pri­
siminėme Kubanę ir Abinskajos stanicą, jis vos nepražiūrėjo
visos kolonos, praėjusios pro jį.
— Matote, visa Europa per mano kryžkelę eina! Dabar
mano darbas štai koks svarbus,—-ir jis iškėlė nykštį.
O keliu vis žengė ir žengė žmonės, su dėkingumu žiūrė­
dami į pagyvenusį, bet dar juodais ūsais, gerą žmogų, jiems
įkūnijantį karį išvaduotoją.
Tai buvo 1945 metų balandžio devynioliktąją.

BALANDŽIO 20-oji
Š im to m ilija rd ų ž v a k ių s tip r u m o š v ie s a p r ie š u i į
v e id ą .— K e lio n ė iš ilg a i f r o n t o .— P ir m o ji a r tile r ijo s s a lv ė į
B e r ly n ą .— P a ž in tis su g e n e r o lu
P e r e v io r t k in u .— S u sitik im a s su M a k s im u C iu b u k u .— K r y p t is
į šia u r ę , į C o s e n ą .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Oderis buvo paskutinė didelė vandens kliūtis, tačiau tarybinė

kariuomenė dar turėjo įveikti mažesnes upes, Zėlovo aukštu­
mas, kanalus, griovas, didžiulį priešlaukį, prikasiotą tranšėjų
ir parengtą ilgalaikei gynybai. Visi keliai nuo Oderio vedė į
Berlyną. Mūsų kariuomenė traukė į vakarus. Kautynės vyko
visame Baltarusijos 1-ojo ir Ukrainos 1-ojo fronto ruože. Ge­
nerolo F. Perchorovičiaus ir smogiamoji generolo V. Kuzne-
covo armijos sėkmingai kaudamosi pralaužė trečią ruožą ir
išorinę gynybos juostą. Iki Berlyno žiedo liko 10—12 kilo­
metrų. Tuo pačiu metu generolo S. Bogdanovo tankistai at­
siplėšė nuo pėstininkų dalinių ir supo Berlyną iš šiaurės va­
karų. Iš rytų ėjo N. Berzarino smogiamoji ir generolo
V. Ciuikovo gvardijos armijos.
.. .Prieš penkias dienas du mūsų frontai — Baltarusijos
1-asis ir Ukrainos 1-asis — pradėjo puolimą. Mes, karo kores­
pondentai, apie jį girdėjome seniai. Tačiau nežinojome, kada
jis prasidės ir kokioje armijoje mums reikėtų būti, kad pa­
kliūtume į pagrindinio smūgio kryptį.
Mūsų mėginimai iš anksto ką nors sužinoti apie rengiamas
kautynes buvo bergždi. Generolai arba tylėdavo, arba šypso­
damiesi atsakinėdavo nieko nereiškiančiomis frazėmis. Taip

9
jau išėjo: vadai mus laikė pernelyg smalsiais, o mes juos —
per daug slapiais.
.. .Auštant istorinės balandžio 16-osios rytui, kai 40 tūks­
tančių pabūklų ir minosvaidžių sugriaudėjo Oderio kairiajame
krante, o 100 milijardų žvakių stiprumo šviesa apšvietė mū­
šio lauką pakrantėje ir plieskė priešui į akis, mes buvome ge­
nerolo V. Kolpakčio vadovaujamoje armijoje.
Neįsivaizduojamas griaudėjimas, pakilęs lyg skraistė virš
upės rūkas, trumpi įsakymai sukėlė nerimastingą įtampą.
Vaikščiojome apkasais, susitikę karininkus, spaudėmės prie
medinių sienų, klausinėdami jų to, ko nereikėtų klausinėti
tokiomis aplinkybėmis, ir išgirsdavome trumpus atsakymus.
Virš galvos griaudėjo ugnies lavina. Po kojomis drebėjo
žemė. Sutrikome. Pabūklai, raketos, tankai taikliai pliekė iš
už mūsų nugarų. Ėmė švisti. Ryškūs prožektorių spinduliai
apšvietė didžiulę rudą dūmų, smėlio ir betono dulkių sieną,
pakilusią virš priešo priešakinės linijos.
Rytą, kai rūkas išsisklaidė, o sprogimai buvo girdėti vis
toliau, išlipome iš apkasų ir, susijaudinę dalindamiesi pir­
mosiomis naujienomis, vaikščiojome po retą, nudegintų ir
dievai žino kaip išlikusių plonų pušaičių miškelį. Tada mes
dar nesupratome visos aplink mus vykstančių įvykių esmės
bei masto.
Belaisviai pasakojo: „Priešakinėse linijose — pragaras, siau­
tėja artilerija. Mes buvome įsitikinę, kad rusai naudoja naują
slaptą ginklą“.
Vėliau sužinojome, kad vokiečių armijos vadovybė, norė­
dama apginti sostinę ir išvengti kapituliacijos, į Berlyną su­
traukė milijoninę armiją, sukaupė daugiau kaip 10 tūkstan­
čių artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, 1,5 tūkstančio tankų
ir šturmavimo pabūklų, 3,3 tūkstančio lėktuvų. Dėl to priešas
galėjo atkakliai gintis. Pėstininkai, tankistai, aviatoriai, visų
rūšių artileristai, faustpatronais ginkluoti būriai priešinosi įnir­
tingai kaip mirtininkai.
Jų užnugaryje buvo trys sostinės gynybos juostos, aštuo-
ni sektoriai, radialiai išeinantys iš centro. Devintasis — Ber­
lyno širdis. Jo gynybą pavedė Gebelsui.
Važiuodamas išilgai fronto, visur mačiau visuotinį džiaug­
smingą susijaudinimą, lyg šis dviejų valandų artilerijos smū­
gis būtų buvęs saliutas — prasidėjusio paskutinio lemiamo
mūšio pranašas.

10
 Mūšis vyko už Oderio. Įveikdama Įnirtingą priešinimąsi,
kabindamasi Į kiekvieną žemės pėdą, kalvotas ir kalnuotas
Zėlovo miesto prieigas, mūsų armija artėjo prie Berlyno. Va­
dai pasidarė geraširdingesni ir pasakojo apie naujas pergales.
Tik generolas V. Kolpakčis mus sutiko vis taip pat šaltai ir
į visus klausimus atsakydavo: „Anksti apie tai, draugai, kal­
bėti, anksti“,— ir vis dirsčiojo į laikrodį. Supratę, kad ne mes
jam dabar rūpime, išėjome iš jo stebėjimo punkto.
Kitą dieną mes praleidome jau kairiajame Oderio krante
ir įsitikinome, kad generolo santūrumas pateisinamas. Nors
vyko smarkios kautynės, kariuomenė pasistūmėdavo į priekį
vos šimtus metrų. Hitlerininkai gynėsi.
Į kairįjį Oderio krantą kėliausi antrą kartą. Prieš tris sa­
vaites nusprendžiau nusigauti į V. Ciuikovo armijos į pietus
nuo Kiustrino užimtą placdarmą. Po ilgų šnekų politiniame
skyriuje man davė patyrusį valtininką Sidorenką. Mes su juo
užsiropštėme ant aukšto pylimo, kuris driekėsi išilgai upės
ir skyrė užliejamą slėnį nuo pievos, o paskui nusileidome prie
geležinio stulpo pririštos ir besisupančios ant bangų valties.
Susėdome, ir Sidorenką meistriškai ėmė irkluoti, rungdamasis
su srove. Krantas greitai tolo. Valtį nešė pasroviui į Kiustrino
pusę, kur vyko kautynės, tačiau Sidorenkos veide nebuvo ma­
tyti nerimo, ir tai ramino: plaukė jis juk ne pirmą kartą ir
savo darbą išmanė.
Kairiajame krante iškasti apkasai vedė nuo pylimo plac­
darmo priešakinių linijų link.
Divizijos vado stebėjimo punktas buvo įrengtas pylime iš­
kastoje žeminėje. Iš generolo žvilgsnio galėjai suprasti, kad
mano pasirodymo jis nelaukė. Vis dėlto rankos mostu pasiūlė
taburetę. Ant stalo gulėjo išskleistas didelis žemėlapis.
Generolui raportavo:
— Dvidešimtas kvartalas užimtas, o gretimame liko du
namai.
— O kaip penktas, septintas?
— Vyksta kautynės...
Generolas paėmė raudoną pieštuką ir kruopščiai užbrūkš-
niavo dvidešimtą kvartalą.
Jis papasakojo, kad ilgalaikei gynybai parengtas Kiustri-
nas virto tvirtove, kurią vokiečiai pavadino „Berlyno vartais“.
Iš jos ėjo geležinkeliai į Berlyną, Frankfurtą prie Maino, Šče-
ciną ir daug asfaltuotų plačių magistralių. Nuo miesto-tvirto-
vės trumpiausias kelias į Berlyną. Hitlerininkų vadovybė kiek

JI
 įmanydama stengėsi padaryti Kiustriną neprieinamą. Čia ko­
vėsi keletas priešo divizijų. Visai Kiustrino grupuotės kariuo­
menei vadovavo generolas Reinefartas.
— Štai ir kaunamės žūtbūtinai,— baigė generolas.
Prieš grįžtant į dešinįjį krantą, generolas pasiūlė užkopti
į miškingą aukštumėlę, iš kur pro žiūroną matėsi blausūs
prožektorių spinduliai ir gaisro pašvaistė. Berlynas degė.
.. .Oderio kairysis krantas buvo išvarpytas sviedinių, riog­
sojo sudeginti tankai, apverstos patrankos, gulėjo lavonai.
Vokiečiai grūmėsi dėl kiekvienos pėdos žemės. Ypač smarkios
kautynės vyko generolo V. Čiuikovo gvardijos armijos ruože
į šiaurę nuo Frankfurto prie Oderio. Vokiečiai čia kaip rei­
kiant įsitvirtino Zėlovo aukštumose.
Maršalas G. Žukovas, prisimindamas tas valandas, savo
knygoje rašo, kad jis įsakė į kautynes mesti M. Katukovo ir
S. Bogdanovo tankų armijas.
Kariuomenė lėtai slinko į priekį. Pasidarė aišku, kad priešo
gynyba daugelyje vietų išliko. Vis dėlto iki vidurdienio di­
vizijos visame armijos fronte pasistūmėjo 6 kilometrus.
Maršalas G. Žukovas apie tai pranešė į Būstinę.
Išklausęs Stalinas po pertraukėlės pasakė:
— Konevo ruože priešo gynyba silpna. Jis be vargo for­
savo Neisę ir veržiasi pirm yn... Savo tankų armijos smūgius
paremkite aviacija. Vakare paskambinkite, kaip jums sekasi.
Vakare Žukovas vėl skambino Stalinui. Šį kartą jie kal­
bėjosi apie kautynių sunkumus aukštumų prieigose.
Stalinas aiškiai buvo nepatenkintas. Jo balse jautėsi su­
irzimas, jis net priekaištavo, kam generolo Katukovo tankų
armija į mūšį mesta 8-osios gvardijos armijos b a re ... Juk
Vyriausioji kariuomenės vadovybė siūlė kitokį planą.
Maršalas Žukovas pažadėjo iki kitos dienos — balandžio
17-osios — vakaro pralaužti Zėlovo aukštumų gynybą.
Stalinas atsakė:
— Mes galvojame įsakyti Konevui nukreipti Rybalkos ir
Leliušenkos tankų armijas į Berlyną iš pietų k ..
Žukovas sutiko.
.. .Balandžio 19-osios ankstų rytą su Borisu Gorbatovu
nusprendėme važiuoti į kitų armijų pozicijas, kur, mūsų duo­
menimis, kautynės vyko „linksmiau“. Kur? Pas Čiuikovą? Bet
ten mūsų bendražygiai Ivanas Žolinas ir Vsevolodas Višnevskis.
Pas Berzariną? Ten pravdietis Jaša Makarenka.
1 Žr.: Ž ukovas G. Atsiminimai ir apmąstymai.— V., 1984, t. 2, p. 341.

12
 Visą dieną „emka“ važiavome išilgai fronto. Atmintyje iš­
liko Gorbatovo ir pulko vado Gumerovo pokalbis apie karštas
jo batalionų kautynes.
— Gumerovas patyręs, išmanantis karininkas,— tarė Gor-
batovas.— Labai tiksliai planuoja kiekvienas kautynes. Jis iš
Roslo korpuso Antonovo divizijos. Prisimeni, sutikome Rosią
prie Krasnodaro? Tai jis. Štai kur atsidūrė!.. Ir dar Gumero­
vas papasakojo, kad jie eina tais pačiais keliais, kuriais rusų
armija traukė per Septynerių metų karą.
Salia kovėsi ir veržėsi pirmyn Chasano ir Ispanijos mū­
šių dalyvio generolo D. Zerebino ir generolo P. Firsovo kor­
pusai.
Važiuodami kairėje girdėjome tai pritylantį, tai vėl jsi-
siautėjantį artilerijos dundesį. Kelyje sutikdavome sunkveži­
mių su sviediniais, savaeigių pabūklų, mūšiui parengtų pa­
trankų. Žlegėdami važiavo tankai.
Pagaliau nusigavome iki Kunersdorfo. Sis mažas miestelis
niekuo nepriminė savo bendravardžio, prie kurio sienų 1759
metais rusų kariuomenė sumušė Frydrichą II. Tačiau ir dėl
šio mažojo Kunersdorfo vyko atkaklios kautynės. Mes pateko­
me į 150-osios divizijos dislokacijos vietą. Jos pulkai buvo ati­
traukti į antrąjį ešeloną papildyti. Gausi grupė išbalusių, ką
tik išvaduotų iš koncentracijos stovyklų vaikinų stovėjo erd­
viame vienkiemio kieme ir dabar veržėsi į mūšį. Aš priėjau
prie vieno ir mes įsišnekome. Tai buvo Nikolajus Bykas, kilęs
iš Sumų srities Kroleveco rajono Zabkino vienkiemio. 1942
metais jį išvežė vokiečiai. Daugiau kaip dvejus metus jis kla­
jojo po stovyklas, triskart bėgo, triskart jį sučiupo, o ketvirtą
kartą naktį pasislėpė miške ir rytą pasirodė mūsų kariuomenės
priešakinėse pozicijose.
Divizija jau parą ilsėjosi, bet vakare į divizijos štabą at­
važiavo korpuso vadas generolas S. Pereviortkinas ir įsakė:
— Pailsėjote? Gana! Rytoj pereinate į pirmąjį ešeloną.
— Klausau! — atsakė divizijos vadas V. Satilovas.
— Vyksite štai ten,— korpuso vadas pieštuku parodė že­
mėlapyje.— Pretcelis. Aišku?
— Aišku,— atsakė divizijos vadas.
Balandžio 20-osios rytą divizijos pulkai išžygiavo į prieš­
akines pozicijas ir stojo į kautynes dėl Pretcelio. Kunersdor-
fas ištuštėjo. Vidudieny prie manęs priėjo artileristo antpe­
čiais pulkininkas ir tarė:

13
 — Jūs korespondentas? Važiuojam su manim. .. Iš tolia­
šaudžių pabūklų pradėsime šaudyti j Berlyną.
— j Berlyną? — pasitikslinau.
— Taip, sėskite.
Buvau vienas, nes Gorbatovas prieš valandėlę išvažiavo į
korpuso štabą pas Pereviortkiną.
Mūsų mašina skriejo Kiustrino vakaruose augusio pušyno
keliais. Diena buvo saulėta ir graži. Geltoni pušų kamienai
stovėjo lyg vientisa siena.
Mašina įlėkė j didelę laukymę, ir šalia kelio medžių še­
šėlyje išvydome bateriją.
Iššokęs iš mašinos, pulkininkas priėjo prie baterijos karių:
— Kas baterijos vadas?
— Aš,— atsakė vyresnysis leitenantas ir atidavė pagarbą.
— Parenkite pabūklus šaudyti į Berlyną,— įsakė pulkinin­
kas.— Kur jūsų žemėlapis?
Baterijos vadas iš planšetės išėmė ir išskleidė žemėlapį.
— Štai matote? — paklausė pulkininkas.— Simensštato ra­
jonas. .. Pliekime ten ai...
Po kelių minučių pabūklų taikytojai, užtaisytojai, sviedi­
nių padavėjai — po sunkių mūšių nuvargę žmonės — stovėjo
prie pabūklų ir laukė įsakymo.
Pasidarė neįprastai tylu. Tarytum į žemę atėjo taika. Ta­
čiau tuoj nuskambėjo garsus, susijaudinęs baterijos vado bal­
sas.
— Į Berlyną, už mūsų nukankintas motinas, žmonas, vai­
kus, už brolius ir seseris... ugnis!
Tai įvyko balandžio 20-ąją 13 valandą 50 minučių. Ir žmo­
nės, vykdydami tokią ilgai lauktą, širdis sujaudinusią ko­
mandą, truktelėjo virvutes.
Smūgis, trenksmas, pirmas, antras... Lyg žaibas blykste­
lėjo žydros ugnys, ir, skrosdami orą, sunkūs sviediniai švilp­
dami nuskriejo į Vokietijos sostinę. Ant kai kurių sviedinių
kreida buvo užrašyta: „Kaput“.
Visi įdėmiai žiūrėjo į vakarus.
Slegiamai slinko sekundės. Pagaliau maždaug po minutės
pasigirdo sviedinių sprogimai. Virš gaisrų pašvaistės pakilo
šviesūs, rausvi dūmai. įsimenamas milžiniško verdančio ir
liepsnojančio katilo vaizdas.
— Pradžia padaryta,— tarė pulkininkas ir pasveikino pa­
būklų tarnybą su pirmaisiais šūviais į Berlyną. Aš, žurnalis­
tas, laikiau save laimingu. Tų dienų mano bloknote kruopščiai

14
nupieštas pabūklų baterijų išdėstymas ir prie kiekvieno jų pa­
žymėta karininko pavardė. Tai artilerijos brigadai vadovavo
pulkininkas Andrejus Pisarevas.
Jo brigadą sudarė trys divizionai po tris baterijas. Jos
turėjo 122 milimetrų patrankas ir 152 milimetrų haubicas. Di­
delė jėga! Majorų Cepelio, Demidovo, Sviatycho, Maksimovo,
Vereškos, kapitono Mirkino pabūklai buvo smogiamoji jėga
mūšiuose prie Oderio ir dabar gavo garbingą užduotį atideng­
ti ugnį į Berlyną.
Tomis dienomis iš lūpų į lūpas ėjo vyresniojo leitenanto
V. Obolenskio čia pat brigadoje sukurtas eilėraštis. Štai ke­
lios jo eilutės:
Kai nušvilpė pirmieji sviediniai
Numušt velkių nuo priešo durų,
Kartu nuskriejo Stalingrado pelenai
Ir juodi dūmai iš Ponyrių...

Vakare į „Pravdą“ telegrafu išsiunčiau korespondenciją

„Ugnis į Berlyną“. Man atrodė, kad lakoniškumas ir paprastu­
mas išreiškė visą svarbaus įvykio — Vokietijos sostinės štur­
mo pradžios — reikšmingumą, ant sviedinio kreida užrašyto
„kaput“ prasmę.
.. .Vėlai vakare pas korpuso vadą Pereviortkiną aš susiti­
kau su Borisu Gorbatovu. Generolas pažinojo rašytoją seniai,
o jo knygą „Nenugalėtieji“ rekomendavo dalyti ir garsiai skai­
tyti kuopose ir būriuose.
Į namelį dažnai užsukdavo karininkai. Tikslus pranešimas
apie kautynes dėl Pretcelio vis neatėjo. Generolas nepaten­
kintas stebėjosi:
— Nejaugi dar nepaėmė? Kodėl?
Labai greitai štabo viršininkas pranešė: „Pretcelis užim­
tas“. Generolas pralinksmėjo ir tuoj pat pridūrė:
— O aš ir neabejojau.
Į kambarį įėjo jaunas, gražiai nuaugęs generolas 150-osios
divizijos vadas Vasilijus Satilovas. Jis pasisveikino ir ėmė
pasakoti apie Pretcelio puolimą.
— Ar sunkios buvo kautynės? — paklausė korpuso vadas.
— Ne,— ramiai atsakė Satilovas,— trumpos.
— Ką, ar priešas nekovojo?
— Man atrodė, kad vokiečiai neturėjo užduoties sulaikyti
mūsų prie ribos.. . Matyt, tausoja jėgas gatvių kautynėms sos­
tinėje.

15
 Generolai ramiai svarstė iš tiesų istorinės dienos rezul­
tatus.
Tada mane labai sujaudino dar vienas įvykis — susitikimas
su Maksimu Ciubuku. Tačiau, pradėdamas apie jį pasakoti,
grįšiu truputį atgal.
Dar žiemą aš atvažiavau į generolo Kazariano divizijos
dislokacijos vietą — Vilbalno rajoną Rytų Prūsijoje. Baltas
tirštas rūkas iki pat žemės klojo liepų eiles, mūrines daržines,
griuvėsius. Aplinkui viskas atrodė apleista.
Kazariano divizija peržengė Vokietijos valstybinę sieną
prie Širvintos ir Eitkūnų ir kovėsi jau Vokietijos žemėje. Ka­
riuomenė išsidėstė pafrontės vienkiemiuose.
Tą ryto valandą fronte buvo tylu. Aš užsukau į pirmą
pasitaikiusį blindažą — rūsį kažkada buvusio tvirto, dabar su­
griauto namo, kokių tūkstančiai Rytų Prūsijoje. Tai savotiš­
kos mažos tvirtovės, apdairiai pastatytos pasienio rajonuose.
Kažkoks kareivis kniūpsčias gulėjo pasitiesęs ant grindų žemė­
lapį. Mane pamatęs, pašoko. Ant žemėlapio stovėjo didelė lem­
pa. Iš po balto gaubto švelnūs spinduliai krito ant mėlynos
Gdansko įlankos, laukų, miškų, Rytų Prūsijos upių.
Prieš mane stovėjo vaikinas kaip reikiant. Iš pradžių į
visus klausimus atsakinėjo oficialiai: „taip“, „ne“, „tikrai
taip“, o paskui pamažu nurimo, ėmė šypsotis. Pasisakė kilęs
iš Malinovaja Slabados, ukrainietis, dvejus metus gyveno vo­
kiečių okupacijoje, bėgo pas partizanus, įkūrė timūriečių bū­
relį, o štai dabar armijoje.
•— Ko tu ieškai žemėlapyje?
— Veprico miestelio.
— Kam tau jo reikia?
— Mūsų Marinką vokiečiai tenai išvarė. Ji kumečiauja pas
kažkokius Miulerius. Aš ir ieškau Veprico.
— Radai?
■— Beveik.— Pasilenkęs jis parodė mažą taškelį netoli
Landsbergo prie Vartos upės.
Kareivis paėmė pagaliuką ir, uždėjęs jį ant žemėlapio taip,
kad jungtų Vilbalną su Vepricu, pieštuku nubrėžė storą li­
niją — artimiausią kelią, kurį buvo galima nuskristi tik lėk­
tuvu. Žemėje ji kirto daugybę upių, ežerų, vingiuotų kelių,
griovių, miškų, miestų, sunkinusių kelią pas Marinką.
Kareivis skaitė palei liniją esančių gyvenviečių pavadini­
mus: Libemulis, Albertvaldė, Bukovicas, Silingzė, Fogelzan-
g a s...

16
 — Fogelzangas, Fogelzangas, Fogelzangas...— kartojo ka­
reivis.— Tai mūsų Malinovaja Slabados komendanto gimtinė.
Neprisimenu, kokia gi jo pavardė,— Figelis, Fugelis, o gal
Funkelis? Vardas tikrai Valteris, o jo adresą mes sužinojome
iš merginos, kuri mūsų partizanų būrio pavedimu dirbo ko­
mendantūroje. ..
Kareivis papasakojo, kaip leitenantas ir jo kareiviai pėrė
Malinovaja Slabados gyventojus „už ryšius su partizanais“,
kaip jie tyčiojosi iš slabadiečių. Prieš pasitraukdami fašistai
keletą žmonių pakorė.
Mes išsiskyrėme. Atsisveikindamas sužinojau, kad kareivio
vardas Maksimas, pavardė Ciubukas.
.. .Ir štai dabar, už Oderio, aš vėl sutikau šį vaikiną. Vi­
sas suprakaitavęs jis kasė griovį šalia blindažo. Manęs ne­
pažino, tačiau vos aš paklausiau apie Marinką, jo veidas tuoj
pat pagiedrėjo.
— Ne, neradau Marinkos,— liūdnai tarė Maksimas.
— O į Vepricą pakliuvai?
— Ne, mūsų pulkas pražygiavo šimtą kilometrų į šiaurę.
Bet užtat aš buvau Fogelzange pas komendantą.
Tuo metu kažkas šūktelėjo: „Ciubukai, pas bataliono vadą“,
ir jis, metęs kastuvą ir atsisveikinęs, nuėjo.
Temo. Nakvynės sustojome pas divizijos vadą ir ilgai šne­
kėjomės, šviečiant aprūkusiai lempai.
Balandžio 20-oji įėjo į istoriją.
Visame fronte vyko kautynės. Šiaurėje mūsų kariuomenė
užėmė Oranienburgą. Ypač sunkūs mūšiai vyko pagrindinio
smūgio kryptimi. Generolo V. Ciuikovo armija ir generolo
M. Katukovo tankistai kovėsi puikiai. įveikę stiprų pasiprieši­
nimą Zėlovo aukštumose, jie dabar skynėsi kelią Berlyno gy­
nybinio žiedo link. Pietuose vyko atkaklūs mūšiai prie Kot-
baus. V. Gordovo gvardijos armija nubloškė priešą prie pel­
kėtų Sprė pakrančių, o vienas iš generolo P. Rybalkos tankų
armijos korpusų užėmė Baruto miestą, buvusį pakeliui į įtvir­
tintą Coseno rajoną. Pačiame Cosene požeminėse slėptuvėse
buvo įsikūręs vokiečių armijos sausumos kariuomenės gene­
ralinis štabas.
* * Ж

Coseną apėmė panika. Paskambino vyresnysis leitenantas

Krenkelis ir pranešė, kad rusai atakuoja Barutą. Suskambo
telefono skambučiai, pradėta ruoštis persikėlimui, buvo nai
2. O buvo taip 17
kinami popieriai, žemėlapiai, barėsi karininkai. Vakar prašė
Hitlerio evakuoti štabą į vakarus, bet šis nesutiko.
Lygiai 11-tą valandą sausumos kariuomenės štabo viršinin­
kas generolas pulkininkas Krebsas įsakė surengti įprastinį ry­
tinį pasitarimą. Vos tik jam prasidėjus, vyresnysis leitenan­
tas Krenkelis pranešė:
— Barutą užėmė rusai.
Krebsas tuoj pat pašoko nuo kėdės, stvėrė tiesioginio ry­
šio su bunkeriu telefono ragelį ir, pranešęs padėtį, vėl pra­
šė evakuoti štabą. Po neilgos pauzės pranešė: „Fiureris prieš“.
Po valandos paskambino Hitlerio vyriausiasis karinis adju­
tantas Burgdorfas:
— Fiureris įsakė sutemus atitraukti visą kariuomenę prie
Berlyno, o štabo būstinę įrengti karinių oro pajėgų kareivi­
nėse Eiche netoli Potsdamo.
Taip prasidėjo diena, kurią Adolfui Hitleriui-Siklgruberiui
sukako 56 metai. Kokia ji buvo nepanaši į visas fiurerio anks­
tesnes jubiliejines datas! Paprastai tomis dienomis Berlyne
vykdavo paradai, triukšmingos demonstracijos, puotos, iškil­
mingi pokyliai. O dabar? ..
.. .Po keleto dienų į nelaisvę patekęs admirolas Fosas, iš­
siblaškęs žiūrėdamas pro apdulkėjusį kalėjimo prižiūrėtojo bu­
to langą, pasakojo:
— Mes buvome tada priversti slidžiais, purvinais laiptais
leistis į bunkerį. Anksčiau tą dieną storu kilimu kopdavome
į viršų.
Bunkeryje susirinko visi reicho vadeivos. Paskirtu laiku
į kambarį įėjo Hitleris. Jį lydėjo Gebelsas, ginkluotės minist­
ras Spėras, adjutantas generolas Burgdorfas. Visi atsistojo.
Aukšti reicho pareigūnai nusilenkė ir išmetė rankas į priekį.
Daugelis jų paskutines dienas ar net savaitę nebuvo matę fiu­
rerio, todėl jo išvaizda pareigūnus sukrėtė. Hitleris seniai
pasikeitė, paseno, susmuko, vilko koją ir trūkčiojo petį. Da­
bar jis visai suglebo, susikūprino, pabalo, sudribo, sunkiai
vaikščiojo, žengė atsargiai, tarsi bijodamas pargriūti, jo užti­
nusios nuo nemigos akys paraudo.
Tiksliai laikydamiesi rangų, prie fiurerio prieidavo jo fa­
voritai: Geringas, Himleris, Bormanas, Fegeleinas, Dėnicas,
Keitelis ir kiti.
Paspaudę ranką, pareigūnai traukdavosi į kitą kambario
kampą, ir tenai greitai už staliukų užsimezgė gyvas pokalbis.
Kalbėjosi apie Coseną, Berlyne sprogusius pirmus rusų svie­

18
dinius, obergrupenfiurerio Karlo Volfo derybas su anglais ir
amerikiečiais Šveicarijoje.
Vienas iš paskutiniųjų prie Himlerio priėjo Artūras Aks-
manas — imperijos „hitlerjugendo“ vadovas. Jis prašė fiurerį
pakilti į imperijos kanceliarijos kiemą, kur išsirikiavo jaunų
folksšturmuotojų kolona. Hitleris nuėjo. Jį lydėjo Eva Braun,
Aksmanas, Bormanas ir Burgdorfas. Išlindę iš požemio, jie
pamatė ilgomis milinėmis aprengtus paauglius, kurie išplėtę
akis žiūrėjo į savo „fiurerį“ ir laukė palaiminimo prieš eidami
į mūšį.
Hitleris kreipėsi į juos trumpa kalba: „Mes būtinai turi­
me laimėti kautynes dėl Berlyno. Hail jums!“— baigė jis.
Tačiau niekas neatsakė. Gal dėl to, kad nežinojo, kaip to­
kiais atvejais elgtis, gal sukrėtė fiurerio žodžiai ir išvaizda.
Vėl nusileidę į bunkerį, Hitleris ir Aksmanas kalbėjosi apie
folksšturmuotoj us.
Tą pačią, balandžio 20 dieną 16 vai. 30 min. požemyje
vėl prasidėjo eilinis „situacijos svarstymas“. Tai buvo pasku­
tinis pasitarimas, kuriame dalyvavo beveik visi reicho va­
dovai.
Iš generolų Jodlio ir Krebso pranešimų aiškėjo, kad trau­
kiamasi visuose frontuose.
Hitleris dažnai pertraukdavo pranešėjus ir mėgindavo su­
žinoti kautynių Berlyno kryptimi smulkmenas. Generolai at­
sakinėjo diplomatiškomis formuluotėmis, bijodami sukelti eilinį
fiurerio pykčio priepuolį. Bet jie to neišvengė. Po pranešimų
Hitleris užsipuolė generolus, kaltindamas juos visus negabu­
mu ir dėdamas viltis į diplomatiją.
Ribentropas stvėrėsi tos minties ir pasiūlė tuoj pat pra­
dėti derybas su Eizenhaueriu ir Montgomeriu. Jis užsiminė,
kad kanalai, kuriais reikėtų veikti, gali būti rasti artimiau­
siomis dienomis.
Ribentropo pareiškimas buvo sutiktas su susidomėjimu ir
viltimi, tačiau šiame pasitarime taip nieko ir nenutarta. Ty­
lėjimas reiškė sutikimą.
Baigdamas fiureris paskelbė, kad visa reicho vadovybė da­
lijama į tris grupes. Jis kartu su Gebelsu, Bormanu, Fegeleinu
nusprendė likti Berlyne. Čia taip pat liks Krebsas ir Fosas.
Jungtinės karinės vadovybės vadovai — Keitelis ir Jodlis —
buvo siunčiami į naują štabo būstinę į šiaurės vakarus nuo
Berlyno. Feldmaršalui Keselringui perduota aukščiausioji ka­
rinė valdžia ir teisė vadovauti vyriausybės reikalams Vokie­

19
tijos pietuose, o grosadmirolui Dėnicui — šiaurėje. Himlerį ir
Ribentropą siuntė j Slėzvigą diplomatinėms paieškoms ir iš­
aiškinti, kokios antihitlerinės koalicijos sąjungininkų nuotaikos.
Apie Geringą nebuvo pasakyta nė žodžio.
Po pasitarimo daugelis reicho vadovų griebė lagaminus,
sėdo į mašinas ir leidosi į vakarus. Išdūmė ir Geringas. Ri­
bentropas prigrūdo penkis didelius lagaminus, paruošė pasus
kitomis pavardėmis, pasiėmė dėžių su maistu bei vynu ir din­
go nežinia kur.
Požemyje buvo girdėti sunkiųjų sviedinių sprogimai. Tai
nervino Hitlerį. Jis skambino į vado netekusį karinių oro pa­
jėgų štabą ir klausinėjo:
— Ar žinote, kad tarybinė artilerija apšaudo Berlyno cent­
rą?
— Ne,— atsakydavo jam.
— Argi negirdite?
— Ne, nes esame miestelyje tolokai nuo Berlyno.
Taip liūdnai baigėsi fiurerio 56-ieji gyvenimo metai.
.. .O tuo metu Hermanas Geringas skriejo į Bavarijos kal­
nus. Paskutiniu metu Geringo ir Hitlerio santykiai gerokai
pašlijo. Šiandieniniame pasitarime fiureris jo net nepaminėjo.
Visą tolimą kelią Geringas snaudė. Automobilis įsuko į
vingiuotą generolo Toto žaliūkų nutiestą kelią, įvažiavo į po­
žeminį koridorių ir tiktai tada sustojo prieš dvigubus bron­
zinius vartus. Sargybiniai priėjo, atidavė pagarbą, ir Geringas
nubudo. Liftu reicho maršalas pakilo į kanclerio rezidenciją
ir įėjo į apvalią salę didžiuliais langais, pro kuriuos atsivėrė
rytmečio vaizdas į kalnų grandinę...
Kartą vienas iš Hitlerio artimųjų pasakė:
— Čia, aukštai virš pasaulio, Hitleris meta iššūkį amži­
nybei, iš čia skelbia karą laikui.
O dabar į šią salę įžengė „antrasis imperijos nacis“, įžen­
gė su mintimi tapti pirm uoju...
Bunkeryje ir toliau laukė stebuklo. Kartu su kitais labai
artimais Hitlerio bendražygiais liko Artūras Aksmanas...
Čia aš noriu truputį nukrypti ir papasakoti apie šį žmo­
gų, su kuriuo mane, žurnalistą, likimas suyedė praėjus dau­
giau kaip dvidešimčiai metų po aprašomų įvykių.
Daug kas, apie ką jis kalbėjo, man buvo žinoma iš prieš­
taringų knygų memuarininkų, kurie su juo bunkeryje negyveno
ir viską žinojo iš nuogirdų. Tuo labiau buvo svarbu išgirsti
liudytojo pasakojimą, nors ir tendencingą. Šiaip ar taip, jis

20
net ir nenorėdamas piešė ne tik fizinę, bet ir politinę fašis­
tinių vadeivų mirtį.
Šioje knygoje, kai bus reikalinga, aš vis grįšiu prie po­
kalbio su Aksmanu, o kol kas skaitytojus supažindinsiu su iš­
likusiu gyvu vokiečių jaunimo fiureriu.
Po karo jam pavyko pabėgti iš Berlyno, tačiau vis dėlto
jis pakliuvo į Niurnbergo kalėjimą, buvo nuteistas penkerieins
metams, atsėdėjo ir pradėjo užsiiminėti komercine veikla, bet
Vakarų Vokietijos visuomenės reikalavimu vėl jį teisė civili­
nis teismas už apgautų tūkstančių jaunuolių mirtį. Teismas
truko ilgai. Galų gale buvo nuspręsta: „Atsižvelgiant į nusi­
kaltimų senumą ir tai, kad teisiamasis yra invalidas, nubausti
Aksmaną 35 tūkstančių markių bauda ir ... grąžinti jam sody­
bą Vakarų Berlyno pakraštyje...“ Taigi Aksmanas išsisuko.
Kai atsirado proga apsilankyti Vakarų Berlyne ir pasimaty­
ti su Aksmanu, aš jos neatsisakiau. Puikiai supratau, kad
Aksmanas negali kalbėti visiškai objektyviai, ir vis dėlto po­
kalbis su tokiu retu „mirties valandos“ liudininku negalėjo
būti neįdomus.
Vakarų Berlyno telefonų knygoje daugybė Aksmanu, tačiau
tarp jų nebuvo nė vieno Artūro. Tada padėjo informacija.
Artūras Aksmanas iš pradžių nesuprato, ko iš jo nori ta ­
rybiniai žurnalistai, bet paskui sutiko pasimatyti.
Tiksliai paskirtą valandą su spaudos agentūros „Novosti“
korespondentu Levu Burniaševu atvažiavome į Imšen alėjos
80 numerį.
Tai buvo didelė sodyba ant Vanzės kranto. Ją supo graži
pieva, aplink augo šimtamečiai platanai, liepos, ąžuolai. Ant
kalvelės — dviaukštė stiklo ir aliuminio vila, priderinta prie
peizažo.
Aksmaną užtikome kasantį gėlių lysves. Tai aukštas, žils­
tančiais smilkiniais 53—54 metų vyras. Dešinė ranka apmauta
juoda pirštine — protezas. (Jis neteko rankos pirmąją karo
dieną Rytų fronte.)
Žiūriu į gėlytes ir man rodosi, lyg istorija duotų netei­
singus parodymus. Tarytum ir nebuvo fašizmo sutriuškinimo,
Hitlerio savižudybės, nebuvo Aksmano prisiekinėjimų ištikimy­
be savo fiureriui.
Tyla. Tolumoje pro platanus matyti didžiulis vandens plo­
tas, kuriuo plaukia burinės valtys. Girdėti linksmas vasariš­
kas paukščių klegesys. Visa taip toli nuo būsimo pokalbio te­
mos apie požemį, bunkerį, apie sugriautas ir sudegintas Ber­

21
lyno gatves, apie pabūklų griaudesį Vilhelmo gatvėje, kur
stovėjo imperijos kanceliarija.
Aksmaną sunku priversti žvilgtelėti į savo praeitį. Ne taip
jau paprasta iš jo atsakymų prisikapstyti prie tiesos. Mūsų
pažiūros į pasaulį, istoriją diametraliai priešingos.
Atsidusęs ir apžvelgęs dvarą, jis tarė:
— Jeigu būtumėte matę, kokią sodybą man grąžino... Čia
nebuvo galima įeiti — purvina, nusiaubta. Košmaras...
Mes susižvalgėme. Ne, Aksmanas nejuokavo. Jis nuoširdžiai
piktinosi jo daliai kliuvusiu „neteisingumu“. Prieš mus sėdė­
jo neįveiktas fašistas, vis dar tikintis, kad „teisingumas“ bus
atkurtas.

BALANDŽIO 21-oji
B e r l y n o a u to s tr a d a p e r k ir s ta .— A tk a k lio s k a u ty n ė s d ė l
k a n a lo .— H itle r in in k a i iš s ig a n d ę .— A g it a to r iu s k a p ito n a s
M a t v e je v a s .— P e n k t o ji v ė lia v a S a t ilo v o d iv iz i j o j e .— K a r o v o
p r ie m ie s tis — iš la is v in ta s .— P r ie š o p o ž e m y j e

Mūsų kariuomenė sėkmingai puolė į šiaurę nuo Berlyno.

3-ioji smogiamoji armija, vadovaujama generolo V. Kuzne-
covo, tą dieną prasiveržė, apeidama priešo atramos punktus
ir stengdamasi išvengti kautynių su jų įgulomis.
Jau anksti rytą A. Negodos vadovaujamos 171-osios di­
vizijos kariai Blonkenbergo priemiesčio rajone perkirto Berly­
no autostrados žiedinę magistralę. Pasižymėjo 380-asis pul­
kas.
Prieš tai vyresniojo leitenanto K. Samsonovo batalionas
atliko drąsią operaciją — apėjęs atramos punktą, Noilinden-
bergo rajone įsiveržė tris kilometrus į priešo užnugarį ir pri­
vertė jį atsitraukti nuo žiedinės autostrados.
Samsonoviečiai pirmieji peržengė didžiojo Berlyno ribas.
Po valandos magistralė buvo perkirsta prie Svanebeko ir prie­
šas išvytas iš Lindenbergo. Vidurdienį tarybiniai kariai užėmė
kelio ruožą trečioje vietoje. Tai — didelis laimėjimas.
Generolo S. Pereviortkino korpusas įsiveržė į Berlyno ža­
liuosius vasarviečių pakraščius. Beje, tomis dienomis jie buvo
ne žali, o balti ir rožiniai: žydėjo obelys ir vyšnios. Vilos
tuščios — šeimininkai pabėgo. Kur? Jie nežinojo, kad gene­
rolo S. Bogdanovo vadovaujama 2-oji gvardijos tankų ar­
mija jau važiavo Berlyno šiaurės rytų pakraščiu. 5-osios smo­

22
giamosios armijos junginiai — papulkininkio I. Gumerovo pul­
kas— įsiveržė į Nojenhageną. Sunkios kautynės vyko 8-osios
armijos ruože. Čia vokiečių vadovybė prieš keletą dienų per­
metė motorizuotą „Nyderlandų“ diviziją. Įveikdami priešini­
mąsi, mūsų daliniai įsiveržė į gynybinį žiedą Petershageno ir
Erknero rajonuose. P. Rybalkos armijos tankistai toliau ver­
žėsi į šiaurę ir sparčiai viską užimdavo. Generolas net truputį
nerimavo: kariuomenė nesutikdavo didesnio pasipriešinimo.
Ar tai ne klasta? Ar nelaiko kur nors priešas šarvuoto kumš­
čio, parengto stipriam kontrsmūgiui? Tik prie Coseno, pelkėse
ir miškuose, tankistai pajuto kiek didesnį priešinimąsi. Šiaip
ar taip, vokiečių kariuomenės aukščiausiosios vadovybės štabą
Cosene gerai iš visų pusių saugojo dotai ir stiprios įgulos.
Vis dėlto balandžio 22-ąją Raudonoji armija Coseną užėmė.
Kelias į Berlyną buvo laisvas, tačiau prie Kotbaus prasi­
veržusi V. Gordovo armija atitrūko nuo generolo P. Rybalkos
tankų, buvusių Cosene. Padėtis privertė maršalą I. Konevą
įsakyti generolo A. Lučinskio armijai pereiti į Baruto rajoną
ir likviduoti atotrūkį.
.. .Generolas Pereviortkinas vaikštinėjo iš kampo į kampą
savo mažame štabo kambarėlyje ir tik iš mandagumo kalbėjosi
su mumis. Ne mes jam rūpėjome. Buvo kaunamasi dėl kanalo,
o žinių jokių. Galų gale Šatilovas paskambino:
— Zinčenkos pulkas įsikabino į pietinį krantą. Kaunasi
Neustrojevo batalionas. Pasižymėjo vyresnysis leitenantas Kuz­
ma Gusevas.
— Ačiū,— padėkojo generolas ir, atsisukęs į mus, šypso­
damasis pridūrė: — Truputį lengviau pasidarė.
— Jums gali atrodyti,— pasakė jis,— kad pulkininkai ir ge­
nerolai— tai beširdžiai, gerai išmanantys karo reikalus ir
profesionaliai juos taikantys mūšio lauke... Ar ne taip?
Nesulaukęs mūsų atsakymo, jis tęsė:
— Ne, brolyčiai, ne ta ip ... Karvedys turi kurti. Kaip čia
jums pasakius, na, panašiai kaip pianistas ar smuikininkas,
arba teisingiau — kaip dirigentas. Jo orkestre visi turi dar­
niai paklusti lazdelei... Suprantate? Skirtumas tas, kad diri­
gentas nepradės koncerto, jei orkestre nebus smuiko, fleitos
arba trombono. O mes kartais „grojame“ be reikalingų instru­
mentų. .. O kurti reikia.
— Ne tik tuo jūs skiriatės nuo dirigento,— pastebėjo Bo­
risas Gorbatovas. Visi ėmė juoktis.

23
 Tuo metu mes sužinojome, kad Zinčenkos pulkas visiškai
forsavo kanalą, bet turi didelių nuostolių ir atitrauktas į ant­
rą ešeloną. Kiti pulkai, toliau plėtodami puolimą, žygiavo į
Berlyno priemiestį Karovą.
Divizijos vadas Satilovas pranešė:
— Perėjome Berlyno m agistralę... Prieš mus Karovas.
Po kelių valandų kautynės virė jau priemiesčio gatvėse.
Jo kariuomenė, taip pat ir Satilovo divizija, tam seniai ruošėsi.
Naudodamiesi kiekviena priverstinio poilsio valanda arba va­
dinamąja „operatyvine pertrauka“, kariai rengė pratybas „Kau­
tynės didelio miesto gatvėse“.
Tačiau nors ir sudėtingos, ir pavojingos virė kautynės, bet
Vokietijos sostinėje jos dar buvo ir ypatingos. Ir ne tik dėl
įnirtingumo. Kartais mūsų dalinių užimtos gatvės, likusios
užnugaryje, vėl atsidurdavo hitlerininkų rankose, ir jie dabar
šaudydavo į nugarą. Pasitaikydavo, kad kuopos ir batalionai
netekdavo ryšio, ir vadai galėdavo tik spėlioti, kur vyksta kau­
tynės.
Nemaža mūsų kariuomenės, ypač V. Ciuikovo vadovaujamos
8-osios gvardijos armijos, kareivių ir karininkų buvo kovęsi
gatvių kautynėse jau Stalingrade. Ten pirmą kartą sudaryti
šturmuotojų būriai. Tokie patys būriai kitose armijose grūmė­
si Velikije Lukų, Karaliaučiaus, Varšuvos, Lodzės gatvėse.
Galų gale Kiustrine repetuota paskutinįjį kartą.
Sostinė beveik jau visa paralyžiuota — viskas apmirė; ne­
veikė miesto transportas, net metro virto slėptuvėmis ne tik
nuo anglų bombų, bet ir nuo tarybinės artilerijos. Nėra elekt­
ros, dujų. Gyventojai išsislapstė rūsiuose.
Kautynės Karovo priemiestyje darėsi vis įnirtingesnės.
Mes nuvažiavome į Zinčenkos pulką, atitrauktą į antrą eše­
loną performuoti ir papildyti. Pulko vado niekur negalėjome
rasti, bet mus apstoję karininkai vienas per kitą pasakojo
apie grumtynes dėl kanalo, daugelio kareivių didvyriškumą,
susirėmimą dėl tilto.
Kaip tik pietiniame krante Neustrojevo bataliono kariai
sutiko žmones, ištrūkusius iš stovyklos. Jos nespėjo evakuo­
ti, o spygliuotą vielą pramušė mūsų artilerija. Šimtai iškan­
kintų, išbalusių tarybinių piliečių, lenkų, čekų, slovakų, vengrų
su ašaromis akyse sutiko Raudonosios armijos karius.
— Jie užtvindė gatves ir sutrikdė mūsų judėjimą,— pasakė
Kuzma Gusevas.— Visą išlaisvintų kalinių grupę išsiuntė į
rytus, tik vienas iš jų pasiliko.

24
 Mus supažindino. Tai buvo 18—19 metų vaikinas. Vos pa­
sigirdus sviedinių sprogimams stovykloje, jis suorganizavo be­
laisvius prieš stovėjusią prie vartų sargybą. Per trumpą susi­
rėmimą belaisviai sargybinius nuginklavo ir išėjo į laisvę, į
artilerijos ugnį. Tos grupės vadas, apsiginklavęs vokišku
automatu, kartu su išvaduotųjų minia puolė pasitikti Kuzmos
Gusevo, o paskui Gusevo ir kitų karių nepastebėtas kartu su
jais atakavo hitlerininkus ir šaudė į juos iš jų pačių automato.
Dabar jis stovi prieš mus: menkas, liesas, pilku kaip že­
mė veidu, balsvais antakiais. Iš po jų žvelgė gyvos pilkai mė­
lynos akys. Pavardė Prygunovas, vardas Ivanas. Prieš dvejus
metus hitlerininkai išvarė jį į nelaisvę.
— Kariausi? — paklausė Gorbatovas.
— Iki paskutinio kraujo lašo! — nesusimąstydamas išpyš­
kino Ivanas Prygunovas.
Mes ilgai klausėmės vaikino, padrikai pasakojančio apie
savo gyvenimą stovykloje.
— Paskutinėmis dienomis,— pasakojo jis,— hitlerininkai ir
net karininkai pasidarė bailūs... Visi taikėsi traukti nam o...
,,0, o, o ... rus supyko. Berlynas kaput, mums kaput“.
Tuoj pat sužinojome, kad mūsų artilerija toliau apšaudė
Berlyną, dabar jau nukreipdama ugnį į miesto centrą, imperi­
jos kanceliariją ir Tyrgarteną. Netoliese, sodelyje, išvydome
ant rąstų, taburečių, ilgo suolelio, ant žemėje patiestų milinių
sėdinčius karius.
Prieš juos stovėjo kapitonas I. Matvejevas — divizijos po­
litinio skyriaus agitatorius. Lieknas, dar jaunas žmogus pa­
sakojo apie reichstagą. Iš visko buvo matyti, kad jis gerai
žinojo reichstago padegimo istoriją ir garsųjį Leipcigo pro­
cesą, kuriame teisė Georgijų Dimitrovą.
— Hitleris ir Geringas pareiškė, kad tai padarė komunis­
tai. .. Jiems reikėjo preteksto sutriuškinti Vokietijos Komunis­
tų partiją, kuri, kaip žinoma, darė didelę įtaką darbininkų
klasei.
Kareiviai įdėmiai klausėsi agitatoriaus, o jis pakiliai kal­
bėjo apie Leipcigo procesą ir gana tiksliai atkūrė liepsningą
Georgijaus Dimitrovo kalbą. Baigė jis taip:
— Dabar reichstagas užsidegė nuo mūsų sviedinių. Dabar
tikrai mes jį padegėme. Ir mes iškelsime virš jo Pergalės v ė­
liavą. Tai bus ne tik mūsų pergalės, bet ir nacizmo žlugimo
simbolis...
25
 Kalba patraukė visus klausytojus. Čia pat jis pranešė, kad
3-iosios smogiamosios armijos Karinė taryba įsteigė devynias
vėliavas iškelti virš reichstago. Įteikė vėliavą ir 150-ajai di­
vizijai.
Kai mes atvažiavome j divizijos štabą, vėliava jau buvo
ten. Politinio skyriaus viršininkas Artiuchovas išskleidė ją
ant stalo ir parodė divizijos vadui Satilovui.
— Štai, kokia j i . .. Žiūrėkite!
Visi stovėjome lyg užburti, nors vėliava buvo tokia pati,
kaip ir tos, kurias matėme ir gamyklose, ir kolūkiuose, ir ka­
riniuose daliniuose. Tik apačioje prie pat koto buvo pažymė­
ta ,,5“. Žinoma, tada niekas iš mūsų negalėjo numatyti, kad
būtent ji bus iškelta virš reichstago kupolo, tuo labiau kad
nebuvo aišku, ar divizija veršis reichstago link. Apie visa tai
mes iki vėlumos šnekėjomės su Satilovu, Artiuchovu. Vienu
metu su mumis buvo ir pulkininkas Zinčenka.
Miego nenorėjome. Visi buvome susijaudinę.
Ant slenksčio pasirodė karininkas su aplanku. Generolas
įsakė jam pranešti, kokia padėtis. Ant stalo gulėjo planas-
schema, nepanaši į kitas. Joje nežymėti nei miškai, nei lau­
kai, nei upės, paprastai spalvinami žaliai ir mėlynai. Ji buvo
ruda, pribraižyta daugybės susikertančių linijų, kvadratų, sta­
čiakampių, siaurų geležinkelių lygiagrečių — šiaurės rytų Ber­
lyno planas.
Generolas palinko prie schemos, štabo karininkas išsamiai
raportavo ne tik apie pulkų ir batalionų, bet ir šturmuotoji!
būrių veiksmus. Buvo kalbama ne apie tranšėjas, gyvenvietes,
geležinkelio stotis, o apie kvartalus, gatves, namus, laiptines.
— Kieno rankose šis kvartalas? — paklausė generolas.
— Hitlerininkų.
— O šis?
— Taip pat.
— Sis?
— Ir šis.
— Betgi vakare jis buvo mūsų,— nepatenkintas pastebėjo
generolas.
— Taip, buvo mūsų, dabar jų,— atsakė karininkas.
— Juk aš pats vakar mačiau tą kvartalą... Kiekviename
lange baltavo vėliavos.
■
— Languose baltos vėliavos, o iš palėpių dažnai šaudo.
— Tai ne pasiteisinimas. Mes negalime stabčioti prie kiek­
vienos palėpės... Įsakyta rytoj išvalyti visą rajoną. Ar ma­

26
tote, čia aikštėje, kino kopijų fabriką? Jį reikia paimti iki 10
valandos ryto. Aišku?
— Aišku, drauge generole. Ar galima eiti?
— Eikite.
Kapitonas atidavė pagarbą, pokštelėjo kulnimis ir išėjo.
Šatilovas dar ilgai žiūrėjo į planą, o paskui pats sau tarė:
— Sunkiai mums einasi Berlyne...
Tomis pačiomis valandomis prie kito priemiesčio — Panko-
vo — atkakliai kovėsi kaimyninės A. Negodos vadovaujamos
171-osios divizijos 525-asis ir 380-asis pulkai.
Hitlerininkai koncentruodavo naujus rezervus tai prie Ka-
rovo, tai prie Pankovo.
Išėjome į gatvę. Buvo mėnesiena, ir atrodė, kad žydinčios
obelys švyti melsvoje šviesoje. Sučiulbo lakštingala. Betoni­
nis takelis vedė į sodelio gilumą. Ten susitikome pulko vadą
Fiodorą Zinčenką. Pulkininkas stovėjo plačiai išžergęs kojas
ir žiūrėjo į nakties dangų.
— Ką jūs čia veikiate? — paklausė Gorbatovas.
— Svajoju... Jūs, rašytojai, tai turėtumėte suprasti.— Jis
patylėjo, o paskui tarė: — Pažiūrėkite į mėnulį ir užmiršite
viską pasaulyje — ir šias Paberlynio vilas, ir tvarkingus ke­
lelius, ir apkarpytus krūmelius... Užmiršti sugriautas gat­
ves, dūmus, ugnį, mirtį ir šį triskart prakeiktą kanalą, pra-
žudžiusį tiek mano žmonių. Aš apie jį kalbėti negaliu ir pri­
siminti nenoriu. Viską užmiršti ir sielai palengvėja, o akyse
iškyla gimtosios Ukrainos sodai, išgirsti Ukrainos lakštin­
galų balsus.
— Juk jos ir čia čiulba,— pastebėjo Borisas.
— Nežinau, nežinau, drauge. Gal ir čia čiulba lakštinga­
los. Aš dabar ne jas girdžiu, o savas, Ukrainos. Gal tu sakysi,
kad čia obelys žydi... Nežinau, mano drauge, nežinau... Gal
jos čia ir žydi, dievai jas žino. Bet aš regiu savo obelis, ku­
rios žydi po mano namelio langais. Aiškiai matau. Kažin ar
jos žydi šį pavasarį? ..
— Suprantu,— tarė Gorbatovas.
— Na, gerai,— ryžtingai ir visai kitu tonu pasakė Zin-
čenka.— Visa tai sentim entai... O gyvenimas yra gyvenimas,
ir rytoj, mano brangusis, reikės kautis dėl kitų Berlyno kvar­
talų. .. Tai ne juokai!
Mes atsisveikinome ir nuėjome. Berlyną gaubė triukšminga
naktis. Dangus raudo nuo gaisrų, buvo girdėti skardūs svie­

27
dinių sprogimai, o kartais ir kulkosvaidžių serijos. Tai pulki­
ninko M. Močialovo ir papulkininkio A. Plechodanovo vaikinai
valė Karovo gatves nuo priešo grupių likučių.
* * *

Tą pačią naktį Berlyne kilo panika. Žmonės jautė, kad atėjo

atomazga, kad reikia gelbėtis. Gandai sklido iš namo į na­
mą, iš rūsio į rūsį. Gatvėse vyko kautynės. Pionieriai sprog­
dino tiltus. Visur trenksmas, padriki šūviai. Nustatytosios ri­
bos tarp pulkų dingdavo, jie susiburdavo į vieną krūvą, ka­
rininkai barėsi. Potsdame — pagyvėjimas. Ką tik čia iš Coseno
persikėlė štabas.
Karininkai skirstėsi į butus. Anglų aviacija subombardavo
pirmojo Prūsijos karaliaus pilį. Gatvėje purve gulėjo varpas,
nukritęs nuo senos įgulos bažnyčios. Būtent čia, prie Frydri­
cho II karsto, Adolfas Hitleris kadaise iškilmingai prisiekė.
Karininkai ėjo pro šalį, stebėjosi žiūrėdami į tą vaizdą.
Vienas iš jų, rotmistras Gerhartas Boltas, jaunas karininkas
iš Hitlerio ir Keitelio aplinkinių, vėliau taip prisiminė tą die­
ną: „Saukia vyrai ant kinkinių, keikiasi vairuotojai, bejėgiškai
verkia moterys, ant rankų laikančios į antklodes susuptus
vaikus... Mes važiuojame per miestą šalutinėmis gatvėmis.
Kelią užtverinėja namų griuvėsiai ir sviedinių išmuštos duobės.
Apdegusios bažnyčios langų kiaurymės žvelgė į mus kaip kerš­
tu degančios akys... Mes ir čia ilgai neužsibūsime“ L
.. .Bunkeris po imperijos kanceliarija ištuštėjo. Liko arti­
miausi Hitlerio bendražygiai. Nuotaika slogi.
Net neatsisveikinęs dingo Geringas. Juk būtent jį, praėjus
savaitei po Tarybų Sąjungos užpuolimo, Hitleris paskyrė įpė­
diniu. Paskyrė dėl viso pikto. Tada tai nuskambėjo kaip bega­
linio pasitikėjimo parodymas. Dar iki Hitlerio atėjimo į val­
džią, Geringas laikė jį savo fiureriu, dalyvavo žinomame
žlugusiame Miuncheno sąmoksle, buvo sužeistas ir bėgo į už­
sienį.
į Vokietiją jis grįžo trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir po
kelerių metų organizavo reichstago padegimą, prisidėjo prie
Vokietijos Komunistų partijos sutriuškinimo, gyrėsi ištikimybe
nacizmui. Jo karjeros laiptai paženklinti daugeliu nusikaltimų.
Jis tapo milžiniško koncerno „Hermann Goring Werke“ va­
dovu. Koncernui priklausė okupuotose šalyse užgrobti rūdynai,
1 2r.: Правда, 1947, 30 декабря.

28
šachtos, plieno lydymo, mašinų gamybos, karinės gamyklos.
Geringas buvo apimtas lobimo aistros: kaupė auksą, garsių
dailininkų paveikslus, supirkinėjo brangenybes.
Ir štai dabar turėjo įveikti dar vieną laiptelį — patį aukš­
čiausią. Jis tikėjosi, kad tarp Rytų ir Vakarų kils konfliktas.
Ir tada jis, Geringas, bus vienintelis žmogus, su kuriuo są ­
jungininkai sutiks pradėti derybas. Su Hitleriu už stalo nesės
nė vienas žmogus. Ribentropas su savo karine diplomatija ir
Himleris su savo koncentracijos stovyklomis taip pat nepriim­
tini. Geringas skubėjo.
Į imperijos kanceliariją jis nusiuntė radiogramą: „Mano
fiureri! Ar, atsižvelgiant į jūsų nutarimą likti Berlyne, su­
tinkate su tuo, kad aš, kaip jūsų įpėdinis pagal 1941 metų
birželio 29 dienos įsakymą, perimčiau visą vadovavimą reichui
su visiška veiksmų šalies viduje ir užsienyje laisve? Jei ne­
gausiu atsakymo iki 10 valandos vakaro, laikysiu, kad jūs
negalite laisvai veikti ir kad jūsų įsake nurodytos sąlygos
galioja, ir veiksiu mūsų šalies ir tautos labui. Jūs žinote ma­
no jausmus jums šią rūsčiausią mano gyvenime valandą. Aš
negaliu to išreikšti žodžiais. Gal dievas jus apgins ir greitai
atgabens čionai, kad ir kas būtų. Jums ištikimas Geringas“ h
Paskui jis įsakė generolui Koleriui parengti tokį kreipimą­
si į liaudį, kad rusai patikėtų, jog vokiečiai kaip ir anksčiau
kariauja dviem frontais, o anglai ir amerikiečiai galėtų su­
prasti, kad nuo dabar bus kariaujama tik prieš Tarybų Są­
jungą.
Taip pat Geringas įsakė parengti skridimui lėktuvą į Pa­
ryžių, kur jis ketino susitikti su Eizenhaueriu.
.. .Bunkeryje tą dieną laukė generolo Sernerio, vadovau­
jančio armijų grupei „Centras“ Čekoslovakijos fronto ruože.
Ten frontas laikinai stabilizavosi, ir tai žadino viltį. Visi jau
pamiršo, kad Serneris pralaimėjo Pabaltijyje.
Kiekvieną valandą ateidavo vienas už kitą siaubingesni
pranešimai. Fiureriui jų nerodė, apie juos nekalbėjo, užtat
menkiausią vilties teikiantį gandą paversdavo oficialia versija
ir pranešdavo Hitleriui.
Anksčiau bunkeryje dėjo viltis į generolą Steinerį, dabar
į Ferdinandą Sernerį ir į generolo Venko 12-ąją armiją, kuri
turėjo veržtis iš vakarų į Potsdamą.

1 Розанов Г. Л. Крушение фашистской Германии.— M., 1963, c. 144.

29
 Dabar Hitleris Serneriui pavedė organizuoti kariuomenės
prasiveržimą į Berlyną. Serneriui neliko nieko kito, kaip su­
tikti. Tomis dienomis visi, bijodami pykčio, besąlygiškai su­
tikdavo su absurdiškiausiais įsakymais.
Hitleris Sernerį pakėlė į maršalus.
Baigiantis dienai, jis išsikvietė generolą Krebsą ir jam
įsakė:
— Visus, kas gali paeiti, tučtuojau perduokit Serneriui.
Mums reikia žūt būt išsilaikyti, kol atvyks kariuomenė iš Če­
koslovakijos.
Tą dieną Hermano Geringo gatvėje vilos salėje, kaip pa­
prastai paskutinėmis dienomis, vyko propagandos ministerijos
darbuotojų pasitarimas. Šie žmonės, vadovavę milžiniškai spau­
dos mašinai, radijui ir televizijai, kvailinę Europą, rėkę apie
Adolfo Hitlerio antžmogiškas savybes ir ypatingą vokiečių
tautos misiją žmonijos raidoje, laukė naujų direktyvų.
Sukaukė sirena, perspėdama apie tankų pavojų. Pro langą
buvo matyti minios pabėgėlių iš artimiausių Berlyno prie­
miesčių.
Gebelsas visai neteko savitvardos: „Kas gi bus?“, „Kas
toliau?“, „Nejaugi Vokietija žuvo?“, „O mes?“ Vietoj eilinio
instrukcinio pranešimo „Šią dieną“ jis pasakė tragišką mo­
nologą, kupiną neapykantos visiems aplinkiniams, visiems vo­
kiečiams, visam pasauliui.
Beveik dusdamas jis šaukė:
— Vokiečių tauta! Vokiečių tauta! Ką galima nuveikti su
tokia tauta, jeigu ji daugiau nenori kariauti... Visi nacional-
socializmo planai, jo idėjos ir uždaviniai buvo pernelyg taurūs,
pernelyg kilnūs šiai tautai. Ji pasirodė esanti per baili jiems
įvykdyti. Rytuose ji bėga. Vakaruose ji neduoda kareiviams
kariauti ir priešus sutinka baltomis vėliavomis. Vokiečių tauta
nusipelnė dalios, kuri jos laukia... Bet neturėkit iliuzijų: aš
nieko neverčiau būti mano bendradarbiu, kaip mes nevertėme
vokiečių tautos. Juk ji pati mus įgaliojo. Kodėl jūs ėjote su
manimi? Dabar jums perpjaus gerkles.
Sis isterijos priepuolis įtikinamai liudijo artėjantį krachą.
Ministerijos bendradarbiai suprato, kad reikia bėgti. Pasita­
rimas neįvyko.
...K u r kas anksčiau negu Gebelsas artėjantį krachą pajuto
Heinrichas Himleris. Vadovaudamas armijų grupei „Vysla“,
jis apie armijos būklę žinojo daugiau negu Gebelsas. „Gele­
žinis Heinrichas“, taip Himlerį vadino fašistinė viršūnė, iš

30
anksto ėmė ieškoti išeities. Jo žvilgsnis krypo į Švediją, kur
jis jau seniai užmezgė pažintį su Švedijos karaliaus giminai­
čiu grafu Folke Bernadotu. Jie keletą kartų susitiko, bet padė­
tis taip greitai ir taip smarkiai keitėsi, kad kiekvieną kartą
trukdė rasti, atrodo, „realią išeitį iš aklavietės“. Po to, kai
fiureris Himleriui pasiūlė išvažiuoti į Slėzvigą, Himleris manė
galįs veikti savo nuožiūra. Susitiko su SS politinės žvalgybos
viršininku, jaunu ir energingu Valteriu Selenbergu ir jam pa­
pasakojo savo planus... Iš principo planui pritarta, buvo kal­
bama tik apie jo įgyvendinimo formas. Jie priėjo iki to, kad
svajojo sukurti naują „Nacionalinės vienybės partiją“. ..

BALANDŽIO 22-oji
, , V o k ie č iu s v e ja to lia u ".— V e is e n z ė s k o p ija v im o f a b r ik e .— P r ie š o
k a r iu o m e n ė s g r u p u o t ė a p s u p ta .— E le k tr in ė iš g e l b ė t a !
— K a r o v e .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Mes nakvojome mažame kažkokio vienkiemio namelyje. Nors

žinojau, kad netoli yra apsauga, visą naktį rodėsi, jog prasi­
veržė priešo tankai, ir negalėj-au užsnūsti iki aušros. Borisas
miegojo. Išėjau į lauką. Brėško. Priekyje, vakaruose, raudo­
navo gaisro pašvaistė. Degė artimiausi Karovo ir Veisenzės
priemiesčiai.
Rytą, kai sugriaudėjo artilerijos kanonada, praeidamas pro
mus kareivis džiugiai pranešė:
— Vokiečius veja toliau.
Mes nutarėme važiuoti į priešakines pozicijas, bet prieš
išvykdami užsukome pas korpuso vadą Semioną Pereviortkiną.
Jis buvo gerai nusiteikęs, ir, atrodo, apsidžiaugė, kad mes
atėjome, papasakojo apie paskutinius įvykius fronte, patarė
važiuoti į Veisenzę. 150-ajai divizijai buvo įsakyta žygiuoti
Berlyno šiaurės vakarų priemiesčio Tėgelerzės link.
Nejučia dingtelėjo mintis: nejaugi korpusas nežygiuos per
centrą, pro reichstagą! O kaipgi vėliavos?
— įsakymas yra įsakymas...— nepatenkintas į klausimą at­
sakė korpuso vadas.
Generolas, matyt, nusprendė pakeisti pokalbio temą ir ėmė
pasakoti apie naują kovos dideliame mieste formą: kai kurie
batalionai buvo pertvarkomi į šturmuotojų būrius, turinčius
artilerijos pabūklų ir tankų. Jų vadai kautynėse galėjo veikti
savarankiškai, drąsiai manevruoti miesto gatvėse, atsižvelg-

31
darni į aplinkybes. Paskui šturmuotojų būrius ėjo pulkai, pra-
lauždami gynybos juostas, įrengtas pagal to meto gynybos
inžinerijos reikalavimus. Šiokį tokį tokios kovos vaizdinį mes
susidarėme vėliau, apsilankę Karove ir Veisenzėje.
Be kita ko, generolas Satilovas pasakė:
— Šturmuotojų būriai tiesiog būtini. Berlyno gatvės iš­
sklaido jėgas, trukdo normaliai veikti artilerijai, tankams, sa­
vaeigiams pabūklams... Net būdamas arti kovos pozicijų ne
iš karto susigaudysi, kur frontas, kur užnugaris, kur priešai,
kur sav i... Iš visur šaudo... Juk kautis reikia su mūšiuose
užsigrūdinusiais esesininkais. Dėl to mums reikia būrių, kurie
veiktų savarankiškai.
— O kaip dabar sekasi? — paklausiau generolą.
— Karovą jau užėmėme, divizija pradėjo kautis dėl kito
Berlyno priemiesčio. Mes vykdome naują, ryte gautą užduotį.
.. .Mūsų „emka“ paskutiniu metu aiškiai rodė senatvės po­
žymius, dažnai čiaudėjo, vertė vairuotoją kapstytis jos pa­
vargusiame, sunkiai alsuojančiame, drebančiame variklyje, šau­
dė iš išmetimo vamzdžio, skleidė kažkokius keistus garsus,
kuriuos su nerimu gaudė Griša Mirošničenka, kiekvieną kartą
primindamas, jog reikia didelio remonto. Bet mes vis atsi­
kirsdavome: „Dabar ne laikas. Truputį pakentėk“.
Išvažiavome rytą ir sėkmingai pasiekėme Berlyno žiedą —
platų betonuotą kelią, juosiantį sostinę. Jis buvo lygus ir gra­
žus. Apsidžiaugęs betonuotu keliu, Mirošničenka padidino grei­
tį. Dešinėje ėmė šmėsčioti giraitės. Staiga „emka“ sudrebėjo
ir sustojo. Kaip paprastai, Mirošničenka žvilgtelėjo į variklį,
paskui po kėbulu ir abejingai tarė: „Sulūžo pusašė“. Mes dar
nesuvokėme visų padarinių to, kas atsitiko, ir nustebę žiū­
rėjome į vairuotoją: atseit, na ir kas? Taisyk. Kai jis pasakė,
kad automobilis sugedo visiškai, mes keiksnodami išlipome iš
mašinos. Iš visų pusių buvo girdėti šaudymas. Pravažiuojanti
politinio skyriaus „emka“ sustojo, tačiau galėjo paimti tik
vieną žmogų. Nuvažiavo Gorbatovas. Sutarėme susitikti Ka­
rove, divizijos vadavietėje.
Mirošničenka leidosi Landsbergo pusėn ieškoti autoremon­
to bataliono, o aš pėsčias patraukiau Berlyno žiedu. Pro šalį
mėgaudamiesi betonuotu keliu skriejo sunkvežimiai su karei­
viais, kažkokie dengti furgonai, trofėjiniai „horchai“.
Keletą kartų ilsėjausi atsisėdęs ant pakelės akmeninio
stulpelio. Ir vėl ėjau. Štai už nugaros sucypė stabdžiai, o
paskui pro šalį prašliaužė ir sustojo „vilis“. Iš kabinos iš­

32
lipo Lionia Korobovas, „Komsomolskaja pravda“ koresponden­
tas, ir pasisodino j mašiną šalia savęs. Mes nuskriejome Pan-
kovo link.
— Bet man reikia į Karovą.
— Pirmiausia užsuksime į Pankovą, o paskui vyksime į
Karovą.
Nuvažiavome. Lionia pasakė, kad dabar buvo pas 3-iosios
smogiamosios armijos štabo viršininką generolą M. Bukšty-
novičių, ir tas jam patarė važiuoti į Pankovą.
„Vilis“ lėkė išdaužytu, duobėtu keliu, ir vairuotojas, kaip
jis pats sakė, išdarinėjo tokius viražus, kad, stvarstydamiesi
vienas už kito, mes vos išsilaikydavome mašinoje.
Važiavome pro garsiuosius Blankenburgo inžinerinius įren­
ginius, kuriuos vos vakar pralaužė 380-asis papulkininkio
V. Kulkovo ir 525-asis papulkininkio I. Nikolajevo pulkai.
Iš visko, buvo matyti — čia vyko karštos kautynės: daug
sudaužytos technikos, lavonų, su šaknimis išrautų gluosnių,
laukas supurentas ir išartas sviedinių. Dūmelis sklaidėsi virš
pavargusios nuo mūšių ir sunkiai alsuojančios žemės. Mus
sustabdė prie užkardos. Čia buvo įsikūrusi 171-osios divizijos
vadavietė.
Divizijos vadas pulkininkas Aleksejus Negoda mus sutiko
abejingai. Lionia Korobovas mėgino jam kažką paaiškinti, mi­
nėdamas Bukštynovičių, bet pulkininkas — aukštas, šiek-tiek
nerangus, pavargusio veido ir mėlynų akių žmogus — žvelg­
damas prošal tvirtino: „Nelaiku, vaikinai, nelaiku... Karštas
m ūšis... Ne jūs man galvoje“.
Tylėjome.
Paskui Aleksejus Negoda staiga tarė:
— Nebijote? Tada važiuokite į Pankovo pakraštį, į 380-ąjį
pulką pas Vasilijų Kulkovą... Ten virš priemiesčio kelia vė­
liavą.
— Kokią vėliavą?
— Kaip tai kokią? Ketvirtąją vėliavą, kurią mums davė
armijos Karinė tary b a... Juk šiandien Lenino gimimo diena,
todėl ir nutarėme ją pažymėti. Važiuokite... Jums duosiu ry­
šių karininką...
Padėkojome, atidavėme pagarbą ir pasukome į Pankovo pa­
kraštį. Jo dūmus mes matėme jau seniai, o čia aiškiai buvo
girdėti šaudymas.
I Kulkovo vadavietę atvykome rytą, apie dešimtą valandą.
Vasilijus Kulkovas — kadrinis karininkas, seniau tarnavęs pa-
3. O buvo taip 33
sienieČiu, patyręs, drąsus vadas. Jo stebėjimo punktas visada
būdavo labai arti priešakinių pozicijų.
Štai ir dabar sėdime pusrūsyje Pankovo pakraštyje ir per
pabūklų šūvius, kurie, atrodo, griaudė iš visų pusių, vos gir­
dime jo pasakojimą. Vasilijus Kulkovas atsistoja.
— Išeikime, ir jūs pamatysite virš aukščiausio Pankovo
pastato iškeltą vėliavą.
Išėjome. Miestelis skendėjo dūmuose, krapnojo lietus. Pro
dūmų properšas buvo matyti divizijos vėliava.
Mums papasakojo, kad iš pradžių ją iškėlė virš senos pi­
lies, o paskui virš aukščiausio namo. Pulko partorgas kapi­
tonas Mahometas Umachanovas, žvalgai A. Bulatovas, G. Po-
lupanovas ir R. Mininas šį žygdarbį atliko nepaisydami prie­
šo ugnies.
Netrukus mes atsisveikinome su papulkininkiu V. Kulkovu,
vildamiesi greitai susitikti. Kas iš mūsų galėjo žinoti, kad po
kelių valandų jį mirtinai sužeis.
Gerokai vėliau kapitonas Grigorijus Samoilovas man pa­
pasakojo.
— Kulkovas vėl keitė savo stebėjimo punktą. Apsuptas
ryšininkų ir apsaugos kareivių, jis ramiai ėjo plačios gatvės
viduriu. Buvo šiltas vakaras, truputį aprimo šaudymas. Aš ir
pulko štabo viršininkas majoras Satalinas išėjome į gatvę
pakvėpuoti tyru oru. Pamatėme Kulkovą ir jo grupę, ir be­
veik tuo pačiu momentu išgirdome faustpatrono sprogimą ir
automato šūvius iš kampinio namo antro aukšto. Grupė ban­
dė pasislėpti name, bet jai nepasisekė. Sunkiai sužeistą Kul­
kovą tuoj pat nugabeno į ligoninę, bet išgelbėti jo nepavy­
ko, ..
Tik vidudienį aš vos radau Satilovo divizijos vadavietę,
o paskui Gorbatovą. Nors priemiestis jau buvo išlaisvintas,
tačiau virš gatvių ir aikščių tvyrojo nerimas. Aplink styrojo
apdegę medžiai, aprūkę akmenys, išvartytas betonas. O virš
visko — plytų dulkių ir dūmų debesis. Gyventojų nebuvo matyti.
Ėjome tylėdami ir greitai atsidūrėme prie kopijavimo fab­
riko, kuriuo labai domėjosi Borisas.
Mes įžengėme į artilerijos apgriautą fabriką. Jis jau bu­
vo pradedąs degti, tačiau ugnį užgesino darbininkai, pasilikę
laukti mūsų kariuomenės.
Ropštėmės per skaldą, atšokusio tinko gabalus, stiklo šu­
kes. Fabriko direktorius mus nuvedė į tuščius kambarius, kur
ryškalų voniose dar mirko juostos, o ant kontrolinio stalelio

34
gulėjo gatavos juostos ritės. Tai buvo kino kronikos „Sa­
vaitės naujienos“ paskutinė laida.
Mes pažiūrėjome juostą prieš šviesą: kariuomenės para­
das, iškelta ranka kažkokio gauleiterio (vėliau sužinojome,
kad tai buvo Artūras Aksmanas, lydėjęs jaunus folksšturmuo-
tojus j priešakines pozicijas).
— O kas ryškinama? — paklausė Borisas.
— Nežinau. Si juosta guli nuo užvakar, nuo to momento,
kai pradėjo apšaudyti Berlyną. Ji, žinoma, sugadinta.
—Svarbiausios naujienos jūsų kronikoje nėra,— tarė Gor-
batovas.
Direktorius nustebęs pažiūrėjo į jį.
— Mūsų kariuomenės įžengimo į Berlyną... Tai tikrai
naujiena.
Direktorius tuoj atsakė:
— Ir šios naujienos b u s... Jas filmavo jauni mūsų ope­
ratoriai. .. Istorija...
— Ir dar kokia! — šypsodamasis atsakė Gorbatovas.
Pažįstamas korpuso štabo karininkas papasakojo, kad po
trumpo susirėmimo skersgatvyje vienas iš padalinių užėmė
šokolado fabriką. Pasirodžius tarybiniams kariams, iš rūsio
išlindo pagyvenęs vokietis ir pasiūlė kontoros, cechų, sandė­
lių raktus. Bataliono vadas įsakė šokolado neliesti: „Gal už­
nuodytas“.
Kieme pamačiau Maksimą Čiubuką, sėdintį ant tuščios
apverstos dėžės ir laikantį laikraščio skiautę.
Jis buvo ką tik iš kautynių, susijaudinęs, o čia dar kažkas
jam atnešė laikraščio skiautelę, kuri priminė ir Malinovaja
Slabadą, ir gimtuosius kraštus, ir Marinką.
— Drauge majore, įdomu darosi... Mūsų Galia iš Mali-
novkos kažkur čia kariauja, didvyrė...— Ciubukas ištiesė laik­
raščio skiautelę.
Pasirodo, Maksimo kraštietė Galina Oleščenko atliko žyg­
darbį, du kartus ėjo į ataką, nukovė vieną fašistą, priešaki­
nėse pozicijose apšaudoma teikė medicinos pagalbą sužeis­
tiesiems. Be to, laikraštyje pranešta, kad Galiną Oleščenko
palyginti neseniai mūsų kariai išlaisvino iš koncentracijos
stovyklos.
— Tai ji,— įsitikinęs pasakė Maksimas.— Kad taip ją su­
tikčiau, ji tikrai žino apie M arinką... Jas kartu išvarė...

35
 Atsisveikinome su Ciubuku, linkėdami jam sėkmės. Sis
vaikinas mane domino, ir aš šį kartą užsirašiau, koks jo
pulkas, batalionas, kuopa.
Mes vėl patraukėme Veisenzės gatvėmis. Prie skelbimų stulpo
pamatėme vietinių gyventojų minią. Jie išlindo iš savo slėp­
tuvių išgirdę, kad naujas rajono komendantas ant tvorų, na­
mų ir stulpų išklijavo pirmą skelbimą.
Priėjome arčiau. Minia grūdosi prie stulpo, stumdėsi, stie­
bėsi, stengdamasi perskaityti ant ryškiai žalio popieriaus
lapo vokiškai parašytą pirmą kreipimąsi į gyventojus. Žmo­
nės triukšmingai vėl ir vėl svarstė jo tekstą, lyg netikėdami
savo akimis skaitė:
„Dėl melagingo hitlerinės propagandos tvirtinimo, kad
Raudonoji armija turi tikslą išnaikinti visą vokiečių tautą,
aiškiname: Raudonoji armija nekelia sau uždavinio sunaikinti
ir pavergti vokiečių tautą. Mes neturime ir negalime turėti
idiotiškų tikslų.. .“
Šie lapeliai labai ramino. Dabar pro langus šaudė tik
fanatikai esesininkai, puikiai supratę, kad jiems atėjo galas.
Ant kito stulpo aš pamačiau nublukusio popieriaus skiau­
telę — generolo Reimano įsakymo dėl imperijos sostinės gy­
nimo likutį:
„Sostinę ginti iki paskutinio žmogaus ir iki paskutinio
šovinio... Kariuomenė turės kovoti fanatiškai, su fantazija,
visomis priemonėmis, karo gudrybėmis klaidinti p riešą.. . “
Atkovotus rajonus tarybinė kariuomenė perduodavo komen­
danto būriams ir traukdavo toliau.
Ta diena buvo gausi įvykių ne tik fronto šiaurės vakarų
ruože, kur F. Perchorovičiaus armija puolė iš šiaurės į pie­
tus, norėdama susijungti su generolo D. Leliušenkos tankais,
skubėjusiais iš pietų į šiaurę. Hitlerininkai darė viską, kad
neleistų žiedui susijungti. 12-ąją generolo Venko armiją jie
pasuko atgal. Ankstesnė užduotis — sulaikyti amerikiečius —
buvo pakeista įsakymu skubiai veržtis į Berlyną iš pietryčių
į Potsdamo rajoną'. Venkas tai padaryti mėgino ne kartą.
Generolo N. Berzarino smogiamoji armija žygiavo į sos­
tinės centrą. Jos kairiajame flange gerai kovėsi generolo
I. Roslo korpusas. Jis šturmu paėmė Karlshorsto priemiestį,
dalį Kėpeniko priemiesčio ir nesustodamas forsavo Sprė.
Sprė! Si upė tolimoje vaikystėje buvo minima per geogra­
fijos pamokas ir tuoj pat užmirštama. Dabar ji vėl ryškiai
save priminė. Beveik prieš du šimtus metų Dono kazokai joje

36
girdė žirgus. Į jos krantus visomis keturiomis įsirėmė Berly­
nas, ir dėl to apie ją dar prie Dnepro, Dono arba Volgos
mąstė kiekvienas karys... Mąstė ir tikėjo, kad ateis prie Šprė
upės. Ir atėjo.
230-oji divizija, kuriai vadovavo Siškovas, artėjo prie Sprė
Karlshorsto rajone.
Siškovas — patyręs vadas. Jis kovėsi prie Maskvos, Kurs­
ko lanke, forsavo Dneprą ir už tai jam buvo suteiktas Tarybų
Sąjungos Didvyrio vardas. Ir pagaliau keturiasdešimt penk­
tųjų pavasarį jis vadovauja divizijai, kaunasi dėl placdarmo
už Oderio Kiustrino rajone, atlaiko ypač sunkius mūšius Zė-
lovo aukštumose ir pagaliau prieina Sprė.
Jam 38 metai. Kad jis pavargo, matyti iš jo akių, įkritusių
skruostų, judesių. Generolas žemėlapyje studijuoja savo „ski­
riamosios juostos“ vietovę. Jį atitraukia telefono skambutis.
Adjutantas Sčepanovas praneša:
— Drauge vade, skambina Karinės tarybos narys genero­
las Bokovas.
Siškovas prieina prie telefono ir girdi:
— Danilai Kuzmičiau, tu priėjai Sprė ir stovi prie Klin-
kenbergo elektrinės...
— Tikrai taip.
— Reikia bet kokia kaina išsaugoti elektrinę... Supratai?
Reikia paimti sveikutėlę. Ir rytoj Berlynui reikės elektros
srovės. .. Tu, žinoma, sugebėsi tai padaryti?
— Klausau, drauge generole...
Jis vėl įsigilina į žemėlapį. Dabar reikia keisti užduotį,
nes atsirado nauja aplinkybė — elektrinė turi likti sveikutėlė.
Planas greitai buvo paruoštas. Operacijoje turėjo dalyvauti
trys šaulių pulkbi ir vienas artilerijos pulkas.
Tuo metu divizijos žvalgyba, palaikiusi ryšius su antifa­
šistais, pranešė, kad hitlerininkai elektrinėje nutiesė sprogdi­
nimo kabelį. Reikėjo skubėti.
.. .Budėtojas Alfredas Viulė sėdėjo mašinų salėje ir lūku­
riavo. Jis taip pat žinojo, kad elektrinė turi būti susprogdinta,
ir su nerimu įsiklausydavo į artėjančią artilerijos kanonadą.
Alfredas Viulė — antifašistas. Sužinojęs, kad hitlerininkai
nusprendė susprogdinti KHnkenbergą, jis įsteigė mažytį „pasi­
priešinimo būrelį“, kurio kiekvienas narys nešiojosi kombinuo­
tas reples.
Tamsos atskirtas nuo pasaulio, dabar jis sėdėjo įsiklausy­
damas į šaudymą. Trisdešimt metų jis dirba šioje elektrinėje,
37
žino visas mašinas, mechanizmus. Nejaugi visa tai išlėks
į orą?
Į salę jeina jo draugas Robertas Erkišas:
— Tai negali ilgai tru k ti... Rusai čia p a t... Įdėmiai ste­
bėk sprogdintojų dalinį.
Tuo metu Siškovo divizijos du pulkai elektrinę apėjo iš
šiaurės ir pietų, o 986-asis pulkas, įveikęs menką priešinimąsi,
užėmė KHnkenbergo elektrinę. Vidudienį į budėtojo Alfredo
Viulės kambarį įėjo įmonės direktorius, pulkininkas Siškovas
ir tarybiniai karininkai.
Siškovas kreipiasi į Viulę:
— Vokiečių darbininkų padedami, mes nutraukėme sprog­
dinimo kabelį. Klinkenbergas išgelbėtas! — Siškovas ištiesia
ranką Viulei. Budėtojas nesupranta rusiškai, bet jis mato ta ­
rybinio vado šypseną, rūškaną savo viršininko veidą ir viskas
jam darosi aišku.
Taip jau buvo lemta, kad vokiečių darbininkas ir rusų
šachtininkas, o dabar vadas, paspaudė vienas kitam rankas,
vykstant įnirtingai kovai dėl Berlyno.
Po kelių valandų pulkininkas Siškovas buvo sužeistas ir
prieš išvykdamas į ligoninę, jau apibintuota galva, raportavo:
— Drauge generole, įsakymas įvykdytas: elektrinė išgel­
bėta, peržengėme Sprė, divizija puola toliau.
.. .Sėkmė lydėjo ir V. Ciuikovo gvardiečius pagrindinio
smūgio kryptimi. Miunchebergas pasidavė, ir generolas M. Dū­
ką, tik ką pradėjęs vadovauti divizijai, tuoj pat nuvedė ją
į ataką, išstūmė priešą iš paskutiniųjų pozicijų miške prie­
šais Sprė ir įsakė nedelsiant forsuoti upę. Gvardijos majoras
Repinas išskleidė divizioną, atidengė ugnį į kitame krante
išlikusius namus. Kaip tik iš jų be paliovos pliekė kulkosvai­
džiai, ir upė tapo neįveikiama. Repinas privertė juos nutilti.
Iki vidudienio persikėlė du batalionai.
Placdarmas buvo užimtas, batalionai veržėsi toliau.
9-oji hitlerininkų armija, kuriai vadovavo Busė, kaudamasi
traukėsi į pietvakarius. Šią armiją sudarė įvairių rūšių ka­
riuomenė. Ir ko tik čia nebuvo! Ir kalnų šaulių korpusas, ir
tankų korpusas, ir motorizuota divizija, ir naikintojų brigada,
ir daugelis rezervinių ir apsaugos dalinių, specialūs esesinin­
kų pulkai.
Dabar jau nebereikėjo įveikti ešelonuotos gynybos — fron­
tas ėjo gatvėmis ir aikštėmis. Kautynės vyko nenorinčiame
pasiduoti mieste. Tiesa, vis dažniau ir dažniau gyventojai
38
languose iškeldavo paklodes — kapituliacijos, ugnies nutrau­
kimo ženklą.
Kitaip viskas vyko Ukrainos 1-ame fronte. Ten, priešingai,
plačioje lygumoje buvo galima manevruoti didelėmis kariuo­
menės grupėmis. Maršalas I. Konevas įsakė Rybalkos tankų
armiją sustiprinti prasiveržimo artilerijos korpusu. Būdamas
už 150—200 kilometrų nuo tankų armijos, korpusas veržliai,
darydamas sudėtingiausius manevrus patraukė į šiaurę.
Rybalkos armija artėjo prie Berlyno pietinių pakraščių, ge­
nerolų I. Suchovo ir V. Mitrofanovo korpusai forsavo Notės
kanalą, pralaužė išorinį gynybos žiedą, paskui I. Suchovo
tankai Junsdorfo rajone perkirto Berlyno žiedinę autostradą.
Vakarop priemiesčiai Blankfeldė, Malovas, Lichtenradė buvo
mūsų rankose. Reikalai klostėsi puikiai. P. Rybalkos armija
pasiekė Teltovo kanalą 12 kilometrų ruožu. Generolo D. Le-
liušenkos tankų armijos vienas korpusas apėjo Liukenvaldę,
atsilaikė kautynėse su generolo Venko armija ir pasitraukė
į šiaurę. .. Žiedas glaudėsi.
. . .Naktis mus užklupo Karove. Generolas Šatilovas mums
davė ryšių karininką. Ėjome sugriauta gatve, o paskui pasu­
kome į skersgatvį ir sustojome prie puikios dviaukštės vilos
paradinio įėjimo. Karininkas paspaudė skambučio mygtuką.
Visa tai mus labai stebino: sugriautame, rūkstančiame Karove,
kur dar dieną pietvakarių pakraštyje vyko kautynės, stovėjo
namas su sveikomis durimis ir stiklais languose. Kaip jis
išliko sveikas?
Duris atidarė pagyvenęs liesas žmogus. Pamatęs karinin­
ką, jis pagarbiai nusilenkė ir kvietė užeiti. įėjome. Seiminin­
kas mums pasiūlė įsitaisyti didelėje pirmo aukšto salėje. Tai
buvo gerai apstatytas kambarys, pertvertas stiklinėmis sustu-
miamomis durimis. Vos prisilietus, jų pusės atsiverdavo ir
dingdavo sienose.
Durys taip mus linksmino, jog ir aš, ir Borisas be reikalo
vaikščiojome vienas pas kitą — kad tik dar kartą pažiūrėtume,
kaip švelniai ir tyliai jos juda.
Atėjęs šeimininkas darkyta rusų kalba ėmė skųstis gyveni­
mu Berlyne:
— Tik pamanykite, tiekimas jau seniai sutrikęs. Nustatytos
normos: 115 gramų duonos, 115 gramų bulvių, 21 gramas
mėsos ir 10 gramų riebalų per dieną. Be to, ir šiuos produktus
galima gauti tik pastovėjus ilgoje eilėje, dažnai sproginėjant
sviediniams ir bomboms...

39
 Nesulaukęs mūsų užuojautos, šeimininkas krenkšdamas pa­
kilo, palinkėjo mums labos nakties ir išėjo. Aš girdėjau, kaip
po jo kojomis girgždėjo į antrą aukštą vedantys laiptai.
Si nakvynė, palyginti su vakarykščia, niekuo nepriminė
fronto gyvenimo. Ir tik patrankų dundesys bei kulkosvaidžių
tarškesys priminė karą. .. Šiems garsams aidint ir užmigome.
* * *

Balandžio 22-ąją, kaip ir visomis paskutinėmis dienomis, pa­

sitarimų kambaryje eilinį kartą susirinko generolai ir admi­
rolai „aptarti situaciją“. Pasirodė ir feldmaršalas Keitelis, ir
generolas Jodlis, į bunkerį atvykę iš vyriausiojo štabo būsti­
nės. Iš šiaurės atskrido ir grosadmirolas Dėnicas. Be jų, da­
lyvavo nuolatiniai bunkerio gyventojai — Krebsas, Fosas, Fe-
geleinas, Bormanas, Hevelis, adjutantai.
Laukdami fiurerio, jie svarstė, kaip pabėgti iš Berlyno.
Kaip įkalbėti Hitlerį? Juk kol kas dar yra galimybė!
Mieste ir vedančiuose į vakarus keliuose — nedžiuginantis
vaizdas. Šiandien tarp bėglių atsirado kareivių. Generolo Det-
lėfzeno įsakymu buvo blokuotas tarpuežeris prie Geltovo, Ver-
derio ir Markverderio, į pietvakarius ir šiaurės vakarus nuo
Potsdamo. Vyriausiasis štabas bus perkeltas į Reinsbergą.
Kai atėjo Hitleris, pasitarimas prasidėjo. Generolas Krebsas
išsamiai papasakojo apie tarybinės kariuomenės puolimą jau
pačiame Berlyno žiedo viduje ir savo pranešimą baigė guviu
pažadu priešą sustabdyti prie Berlyno laivybos kanalo, taip
pat vakaruose ir pietvakariuose prie Potsdamo.
Tuo metu driokstelėjo sunkiojo sviedinio sprogimas. •
Visi atsistojo, jaunesnieji karininkai išbėgo iš kambario.
Generolai tylėdami priėjo prie fiurerio. Tuoj pat kas nors
ryžtingai pasiūlys bėgti į pietus, į Alpes, į Šveicariją, kur
akys veda.
Tačiau, lyg atsakydamas, Hitleris pareiškia, kad karas pra­
laimėtas, ' išsigelbėti nėra vilčių ir kad dėl to kalti generolai,
išdavę naujosios Vokietijos interesus. Vėliau, kai liko tik arti­
miausi žmonės, sukrėstas dienos įvykių, jis kalbėjo:
— Jei man lemta žūti, tegul žūsta ir vokiečių tauta, nes
ji pasirodė neverta manęs L
Visi klausėsi tylėdami. Aplinkiniai priprato prie šių iste­
rijos priepuolių ir žinojo, kad geriausia į juos nereaguoti...
1 Zr.: Р озан ов Г. Л. Крушение фашистской Германии, с. 114.

40.
 Feldmaršalas Keitelis pasiūlė visą kariuomenę atitraukti iš
Vakarų fronto ir permesti į šiaurę, rytus, pietus sostinei gin­
ti. Jis priminė, kad 12-oji generolo Venko armija jau traukia
prie Berlyno, bet nuslėpė, kad šioje armijoje liko tik vienas
korpusas.
Pasirodžius Gebelsui, nuotaika keičiasi. Sis gražbylys pa­
sakė „uždegančią“ kalbą apie tai, kad Vakarų valstybės pasi­
rengusios. .. pradėti derybas su Hitlerio vyriausybe.
Si naujiena sukėlė šiokių tokių iliuzijų. Vadinasi, reikia
išsilaikyti keletą dienų, Raudonosios armijos neleisti į Ber­
lyno centrą, o jei įmanoma, atstumti ją už miesto ribos, tolyn
Oderio link...
Keitelis, Jodlis, Krebsas, pripratę prie Gebelso triukų, pri­
tardami linkčioja galvomis.
Hitleris įsako visą Vakarų fronto kariuomenę atitraukti
sostinei ginti.
— Tai reikia padaryti,— pridūrė Gebelsas.
Vėl svarstytas persikėlimas į vadinamąją Alpių tvirtovę...
Mintis sukurti šią tvirtovę kilo dar 1943 metais, po pra­
laimėjimo prie Stalingrado. 1944 metų rudenį Tiuringijoje
buvo pradėta statyti didžiulė bazė — paskutinis reicho vadeivų
bunkeris. į statybą tenai varė Buchenvaldo, Dachau, Zaksen-
hauzeno, Osvencimo kalinius.
Statė sparčiai. Šachtų sienas išklojo betonu. Nuo šachtų
į šonus ėjo izoliuotos patalpos valgykloms, pasilinksminimo
ir poilsio kambariams. Jų sienas apmušė lentomis ir baltu
plastiku. Kalnuose įrengė vandentiekį, elektrinę, kepyklą, rū­
kytų dešrų fabriką, maisto produktų sandėlį. Į čia ėmė rie­
dėti vagonai su brangiais baldais, indais. Buvo montuojama
galinga radijo stotis.
Jau buvo girdėti artėjančios kariuomenės šūviai, o statyba
tebevyko. Aplink stovyklą buvo tveriama metalinė tvora, ku­
ria turėjo tekėti aukštos įtampos srovė.
Kaip tik čia, į išganinguosius Alpių kampelius, skubėjo
„ypatingos paskirties atpildo ginklo“— FAU-1 ir FAU-2 kūrė­
jai bei gamintojai: daktaras Verneris fon Braunas, generolas
leitenantas Dornbergeris ir raketų specialistai. Jie visą „ra­
ketų ūkį“ evakavo iš Ozedomo salos.
Jų traukinys lekia į pietus, Šveicarijos, Austrijos ir Vokie­
tijos sienų link. Ten, kalnų kurorte Hindelange, jie sustoja
ir laukia amerikiečių kariuomenės.

41
 Prie „Ingeburgo“ viešbučio privažiavo amerikiečių džipas,
kuriame sėdėjo profesorius Hencas Entonis Brifsas iš Vašing­
tono ir du amerikiečių armijos karininkai.
Raketininkai išėjo jų pasitikti. Profesorių Brifsą domino
tik vienas klausimas:
— Ar tarp jūsų yra daktaras Braunas?
— Taip, yra!
Amerikiečiai Vernerį fon B rauną... tuoj pat išvežė į JAV.
.. .Visą balandžio 22-ąją Geringas kūrė valdžios užgrobimo
planus. Nesnaudė ir Himleris. Jis taip pat bandė nutraukti
ryšius su Hitleriu ir tapti imperijos vadovu. Kaip ir daugelis
trečiojo reicho vadeivų, jis tikėjosi, kad reikia tik užsiminti
ir sąjungininkės — JAV ir Anglija — puls jam į glėbį.
Užmegzti ryšius su Eizenhaueriu, Montgomeriu, de Goliu
nepavyko, tačiau Himleris nenurimo. Jis savo štabo viršininką
Karlą Volfą keletą kartų siuntė į Romą derėtis su įvairiausiais
statytiniais.
Veikė labai aktyviai, norėdamas užmegzti kontaktus su Ame­
rikos žvalgybos strateginių tarnybų valdybos (Centrinės žval­
gybos valdybos pirmtakės) atstovais. Po ilgų ir atsargių ieško­
jimų, kuriuose dalyvavo ir dvasininkai, pavyko rasti landelę,
kuri atvedė pas patį tos valdybos šefą Alaną Dalesą.
Šveicarijos ir Italijos pasienyje, prie Madžorės ežero, niekuo
neišsiskiriančioje dviaukštėje viloje susitiko generolas Volfas
ir Alanas Dalesas.
Iš pradžių A. Dalesas laikėsi nuošalyje, deryboms vesti ini­
ciatyvą suteikęs savo bendradarbiams, o vėliau, kai Volfą „iš­
bandė“, ėmė pats klausinėti — atsargiai, bet rimtai. Kalbėta
apie Vokietijos kariuomenės Siaurės Italijoje galimas kapitu­
liacijos formas.
Visa tai buvo daroma slapta nuo Tarybų Sąjungos. Kaip
tik tada JAV ir Anglijos antitarybiniai sluoksniai mėgino susi­
tarti su Vokietijos generolais, įtikinti juos, kad Anglijos ir
JAV kariuomenė turi užimti kuo didesnę Vokietijos dalį.
įsikišus TSRS, šie sumanymai žlugo. Pačiame derybų įkarš­
tyje Daleso galvą ataušino telegrama iš Vašingtono su pastaba:
„Skubu. Visiškai slaptai“. Telegramoje nurodyta, kad „kilus
keblumams su rusais“, tuoj pat reikia nutraukti visus kontak­
tus su Vokietijos emisarais. Pabaigoje buvo pasakyta: „Dalyką
reikia laikyti baigtą“. Nors viskas klojasi kuo puikiausiai, Ala­
nui Dalesui teko trauktis.

42
 Tuo tarpu nieko nežinojęs apie naują direktyvą Volfas pa­
siekė, kad vokiečių kariuomenės Siaurės Italijoje vadas gene­
rolas pulkininkas Fitinhofas sutiktų, jog armija kapituliuotų,
[galioti vesti derybas ir pasirašyti kapituliaciją asmenys kartu
su Volfu važiavo į Šveicariją, į Liucerną, pas Alaną Dalesą
tartis dėl kelionės į sąjungininkų armijos štabą.
Dalesas jų nepriėmė.
Volfas grįžo į Romą ir slapta susitiko... net su popiežiumi
Pijumi XII. Sis komiškas susitikimas taip pat nedavė rezultatų.
Himlerio pasiuntinys dvasiškajam tėvui pasakė: „Jūs, didysis
valdove, matote, kaip liejasi europiečių kraujas. Civilizuotų na­
cijų konfliktas su Rytais, su komunizmu neišvengiamas“. Po­
piežius išklausė Volfą, peržegnojo ir tylėdamas nuėjo į savo
kam barius...
Ir štai dabar Himleris paskutinį sykį mėgina susitarti, šį
kartą be fiurerio žinios ir sutikimo. Jis žinojo, kad šis žingsnis
bus vertinamas kaip išdavystė, ir vis dėlto ryžosi jį žengti. Jis
ir Selenbergas skrenda į Liubeką.

BALANDŽIO 23-ioji
P e r e v io r t k in o k o r p u s a s p a s u k a p r ie r e ic h s ta g o . — T a ry b in ia i
ta n k ista i B e r l y n o p a k r a š č iu o s e .— P ir m ie ji
s u sitik im a i su B e r ly n o g y v e n t o j a i s .— P a s a k o ja
C iu b u k a s.— „ A š n e k e n č iu H it le r io ".— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Kad ir kokios klastingos ir įnirtingos būtų kautynės, nors ir

kaip jose siaustų trasuojančių kulkų, minosvaidžių, haubicų
ir raketinių sviedinių ugnis, gaubdama žemę naktis jas tildo,
vėsina.
Daug kartų pastebėjau, kad, atėjus nakčiai, rečiau buvo
girdėti susišaudymas, virš galvos lekiančių sviedinių švilpesys.
Nakčiai įsakius, kautynės tilsta.
Aušo naujas karo rytas. Pagal nerašytus įstatymus tuo
metu ugnis atgydavo. Nesvarbu, ar ji būdavo uraganinė, ar
padrika, ar retas, kaip sakydavo kareiviai, „tingus“ susišaudy­
mas — švintant prasidėdavo mūšis.
Mes vėl užsukome pas generolą Pereviortkiną, su kuriuo
buvome užmezgę gerus, dalykiškus santykius. Jis mumis pasi­
tikėjo, ir tai daug ką lemdavo.
Semionas Pereviortkinas kaip niekas kitas mokėjo mums
praskleisti paslapties skraistę, tačiau tik tiek, kiek tai galėjo

43
būti naudinga mūsų darbui, ne daugiau. Mes stengėmės stip­
rinti generolo pasitikėjimą mumis ir visada dėdavomės, kad
visai nesidomime jo pokalbiais telefonu, o jis apsimesdavo
nematąs, kad mes stveriamės pieštuko. Ir dabar, mums įėjus,
jis šypsodamasis tarė:
— Laiku atėjote.
— Kas atsitiko?
— Labai svarbus dalykas. Tik ką skambino armijos štabo
viršininkas M. Bukštynovičius ir pranešė, kad man įsakyta per­
grupuoti korpusą ir, toliau puolant, užimti Simensštato rajoną
ir prieiti Sprė... Aišku?
— Nelabai.
— Mes žygiuosim ne pro Berlyną, o taip sakant, stversim
jį už „gerklės“. .. Dabar vykstu pas Satilovą. Važiuojame...
Generolas greitai užsimetė apsiaustą, ir po kelių minučių
mes atsargiai brovėmės sugriautais priemiesčiais, pro degan­
čius namus ir mašinas.
Rasti Satilovą nebuvo lengva. Jis keitė savo stebėjimo
punktą dažnai, žiūrint kokia mūšio mieste situacija. Tąkart jį
radome sugriauto namo rūsyje sėdintį ant apverstos dėžės ir
kalbantį telefonu. Nuo bemiegių naktų jo veidas ištįso, akys
paraudo.
Baigęs kalbėti, jis priėjo prie generolo Pereviortkino ir ra ­
portavo, kokia padėtis. Generolas jį nudžiugino:
— Užduotis keičiasi...
— Kaip?
— O taip,— Pereviortkinas išsitraukė žemėlapį, kuriame bu­
vo nubrėžti visų trijų korpuso divizijų keliai. — Jūs veršitės
piečiau, Plecenzės rajone... Štai čia: Reinikendorfo priemies­
čio pietinis pakraštys, Berlyno—Spandau laivybos kanalo ryti­
nio vingio rib a ... Kairiau veršis 171-oji Negodos divizija.
Išgirdęs šią žinią, Satilovas neslėpė savo džiaugsmo ir tuoj
pat davė nurodymus dviejų savo pulkų vadams — Zinčenkai
ir Plechadanovui, žadėdamas jiems artilerijos param ą...
Reikalai aiškiai klostėsi gerai. Armijos štabe generolas
M. Bukštynovičius mums papasakojo apie dienos įvykius. Jis
kalbėjo ramiai, žvilgčiodamas į žemėlapį.
— Mūsų armijos veiksmus jūs žinote,— pasakė jis ir pa­
žvelgė į mus pro akinių viršų.— Be kita ko, reikia pažymėti
mūsų kaimynų berzariniečių veržlų žygiavimą. Kaimyniniame
fronte Rybalkos armija rengiasi forsuoti Teltovo kanalą.
— Ar jis platus?

44
 Generolas pažiūrėjo į žemėlapį.
— Apie 40 m etrų... Priešo įtvirtinimai stiprūs. Padėti Ry-
balkai atskubėjo generolo Batickio korpusas... Ten bus smar­
kios kautynės.
— O kur Leliušenkos armija?
— Jo tankistai sėkmingai traukia į šiaurės vakarus. Tarp
jų ir Perchorovičiaus armijos priešakinių dalinių liko 25 kilo­
metrai.
— Vadinasi, Berlynas greitai bus apsuptas.
— Labai greitai,— patvirtino generolas.
Atsisveikinome. Norėjome pasivaikščioti po miestą, pama­
tyti jo gyventojus, pakalbėti su jais, sužinoti, kas gi- iškelia
baltas gelbstinčias paklodes, o kas šaudo iš palėpių...
Tačiau gatvėse — nė gyvos dvasios.
Staiga didelio namo tarpuv'artėje pasirodė moterų. Pagy­
venusių vokiečių. Kai kurios į mus žiūrėjo išgąstingai.
— Ką jūs čia veikiate?
— Kvėpuojame,— sako jos,— kvėpuojame o ru ...
Yra du Berlynai. Mes tai dabar išvydome savo akimis. Vie­
nas — žemėlapyje, su kuriuo kiekvieną rytą susipažįstame štabo
operatyviniame skyriuje, tas, su kuriuo mes dabar kaunamės,
sugriautas amerikiečių bombų ir rusų sviedinių. Kitas — pože­
minis Berlynas, kuriame, gelbėdamiesi nuo bombardavimų,
daugelį mėnesių gyveno sostinės gyventojai. Mes apsilankėme
ir šiame Berlyne.
Rūsiai ir bunkeriai. Požemiai. Urvai. Tamsu, drėgna, tvan­
ku, ankšta... Žmonės sėdi kaip silkės statinėje, susikūprinę,
parietę kojas, susigūžę ant taburečių, prisispaudę vienas prie
kito. Jaunos moterys, vaikai, žindomi kūdikiai ir senyvi žmo­
nės, kurie vis dar nori gyventi.
— Tai mums davė Hitleris,— šyptelėjęs tarė Vilis Vestfalis,
restorano savininkas.— Žadėjo visą pasaulį, o davė šį u rv ą ...
Šiuose požemiuose berlyniečiai gyveno per ilgus ir dažnus
bombardavimus. Pamažu iš viršutinių aukštų čia atsidurdavo
pagalvės, čiužiniai, vaikų lovelės, primusai, keptuvės, puodai.
Vietoj lovų su pūkinėmis antklodėmis — dabar siauri gultai,
vietoj medinių grindų — drėgnas betonas, vietoj elektros —
spingsulės.
Prieš keletą mėnesių anglų aviacijos asai subombardavo
vandens siurblinę ir elektrinę. Dingo šviesa, nėra dujų, van­
dens, šildymo.

45
 Vokiečiai tik dabar suprato, kas yra karas. Jis atėjo į jų
žemę, j jų sostinę. Karas sujaukė jų buitį, butus, kuriuose gy­
veno tėvai, seneliai, ištisos kartos gobšų ir kaupėjų.
Apiplėšęs visą Europą, Hitleris numesdavo kąsnį ir savo
pavaldiniams. Jie gyveno pergalių apkvaitinti ir apkvailinti,
save laikė kareivių tauta. Beveik kiekviename bute garbingiau­
sioje vietoje kabėjo dvi didelės fotografijos. Vienoje — šeimos
galva ir būsima žmona su vestuvine suknia, kitoje — vėl jis
kareivišku kaizerio armijos, reichsvero arba esesininko mun­
duru. Paauksuotuose rėmuose kabo paradų, apžiūrų, mokymų
nuotraukos. Juose būtinai dalyvauja šeimos narys, ponas jef-
reiteris arba net karininkas.
Aš prisiminiau Maksimo Ciubuko pasakojimą:
— Man pasisekė, nes mūsų pulkas žygiavo kaip tik link
Fogelzango — Malinovaja Slabados komendanto leitenanto gim­
tinės. Prisimenate, pasakojau, kaip jis tyčiojosi iš mūsų. Na,
aš pamaniau: prisikapstysiu iki tavęs!
Ir tikrai taip atsitiko, kad ne tik pulkas, bet ir batalionas,
kuriame tarnavo Maksimas Čiubukas, atakavo nedidelį Fogel­
zango miestelį. Kai ugnis truputį aprimo, Maksimas kreipėsi
į bataliono vadą:
— Drauge kapitone, leiskite man ir mano draugui Andrejui
Kožai pasivaikščioti po m iestelį... Reikia rasti Veselio gatvę,
kur gyvena leitenantas komendantas.
— Tas pats? — supratingai paklausė bataliono vadas.— O
kurgi tu jį rasi? Juk ir pavardės neprisimeni.— Pasvarstęs
pridūrė: — Na eik, tik nekvailiok, žinai įsakym ą...
Maksimas ir Andrejus vargiai rado reikalingą gatvę. P a­
sišviesdami žibintuvėliu, ieškojo dvylikto numerio. Adresą jie
žinojo dar Malinovaja Slabadoje. Buvo girdėti padrikas šau­
dymas, šūksniai, kažkur žvangėjo dūžtantys langų stiklai.
— Štai,— tarė Andrejus Koža, sustojęs prie namo stikli­
ne veranda.
Laukujos durys į gatvę buvo atviros. Verandos stiklai iš­
daužyti, o langinės aklinai užkaltos. Atrodė, kad name niekas
jau seniai negyvena.
Andrejus priėjo prie vidinių durų ir kelis kartus stukte­
lėjo automato buože. Duslus garsas nuaidėjo verandoje, ta ­
čiau name niekas neatsiliepė.
Tada Maksimas šūktelėjo:
— Ar yra kas nors? Atidarykite! ..
Ir vėl niekas neatsakė.

46
 Andrejus Koža priglaudė prie užkaltų langinių ausį ir įsi­
klausė.
— Kažkas kalbasi,— tarė jis tyliai.
Draugai stovėjo svarstydami. Paskui Andrejus pakartojo:
— Atidarykite!
Name — tylu.
— Laužk! — šūktelėjo Maksimas.
I spingsulės apšviestą patalpą pirmas įbėgo Maksimas. Vi­
duryje kambario jis pamatė dvi klūpančias iškeltomis ranko­
mis moteris. Prie vienos, palyginti jaunos, glaudėsi berniukas.
— Mein G ott... Mein G ott...— murmėjo vokietės.
Maksimas apstulbo. Paskui riktelėjo:
— Stokite!
— Mein G ott... Mein G ott...— šnibždėjo vokietės ir to­
liau klūpėjo. Berniukas pravirko.
Maksimas kreipėsi į jauną moterį:
— Valterio žmona?
Ji linktelėjo. Akyse sustingo siaubas ir nuostaba.
Maksimas ramiai išsitraukė iš kišenės pilką „Rusų—vokie­
čių pasikalbėjimų“ knygelę, ilgai ją vartė, o paskui paklausė:
— Wo ist Leutnant Walter?
— Walter? — beveik kartu paklausė abi moterys.
— Taip, ta ip ... Valteris,— patvirtino Čiubukas.
— Walter kaput... W arschau... kaput...
— Gaila,— tarė Koža.— Mes jam būtume davę velnių.
Čiubukas dar kartą žvilgtelėjo į moteris, staigiai nusisuko
ir tarė:
— Einam, Andrejau.
Ciubuko pasakojimą prisiminiau, kai mes vaikščiojome po
Berlyno urvus. Fašizmas išauklėjo tuos leitenantus. Dabar
karas degina jų žemę, jų miestus, vilas, butus. Verkia jų mo­
tinos, žmonos. Dabar jos nenori karo. Jos iškėlė vaikų vys­
tyklus, baltas paklodes ir staltieses: pasiduodame!
Karas pralaimėtas, Hitlerio armija sutriuškinta, tarybinė
kariuomenė Berlyne.
Mes kalbėjomės su daugeliu gyventojų. Ko jie nori? Gy­
venti, gyventi, tik gyventi. Kad tik greičiau baigtųsi šis koš­
maras.
Nors ir lėtai, tačiau jau pradeda sklaidytis Hitlerio sukel­
tas kvaitulys. Nusivylimo kartėlį, pralaimėjimo gėdą, neapy­
kantą taip baisiai liaudį apgavusiam Hitleriui ir baimę dėl

47
SaVo gyvybės, savo ateities — Štai ką tomis dienomis jautė
„vidutinis vokietis“.
Tačiau ir jie nevieningi. Vieni dar priešinasi, kiti pasi­
duoda j nelaisvę, vieni kelia baltas vėliavas, kiti persirengia
civiliais rūbais ir šaudo* j mus iš už kampo.
Tik ką gatvėje šūviu į nugarą nukovė mūsų majorą. Kas
šaudė? Vokietis. Fašistas. O štai pas mus ateina senukas ir
iškelia virš galvos kumštį: „Rot front“. Tai Karlas Ventcelis,
tik ką išvaduotas iš kalėjimo, kuriame sėdėjo už mėginimą
„nuversti nacistinę santvarką“. Jis rodo mums dokumentus.
Jis vokietis.
Prieina šešiolikmetis Haris Hiksas.
— Aš nekenčiu Hitlerio,— sako jis. Sis berniukas taip pat
vokietis. O kiti berniūkščiai pogrindiniu telefonu hitleriniams
karininkams pranešinėja duomenis apie mūsų vadavietes. Vis­
kas dabar susipynė vokiečių liaudyje, kiekvieno vokiečio są­
monėje ir sieloje: jis sukrėstas, sugniuždytas, išgąsdintas,
sunerimęs.
Viena moteris mums pasakė:
— Vokiečiai mėgsta įsakymus.
Mūsų įsakymai ir lapeliai pasiekė išgąsdintų miestiečių
sąmonę. Berlyno vokiečiai dabar žino, kad jų niekas nelies.
* * *

— Reikia gelbėti Vokietiją,— prabilo Hermanas Geringas, ir

paragino generolą Kolerį skristi į Paryžių. Radiograma Hit­
leriui buvo pasiųsta, ir Geringas laukė atsakymo. Ilgas tylė­
jimas jį neramino.
.. .Tuo momentu bunkeryje vis dar posėdžiavo Hitlerio pa­
kviesti Bormanas, Gebelsas, į bunkerį persikraustęs Aksmanas.
Čia buvo ir kariškių: Krebsas, Fegeleinas, Burgdorfas, Fosas,
kiti karininkai.
Kancleris klausėsi Krebso pranešimo, o tas pranešė, kad
Venko armija bando prasiveržti į Potsdamą. Kai kuriems ne­
gausiems būriams ji padėjo ištrūkti iš apsupimo. Steineriui
nesiseka.
Kaip tik tuo metu grįžo anksčiau iš kambario išėjęs Bor­
manas, padavė Hitleriui radiogramą ir ironijos kupinu balsu
pasakė: „Nuo jums ištikimo Geringo“.
Hitleris ilgai, tarytum skiemenimis skaitė laišką ir neti­
kėtai ėmė skaityti garsiai. „ .. .Kad aš, kaip jūsų įpėdinis,..

48
perimčiau visą vadovavimą reichui su visiška veiksmų šalies
viduje ir užsienyje laisve.. Fiureris padėjo telegramą ant
stalo ir visus apžvelgė. Tuo pačiu momentu tarytum būtų kas
sprogęs, visi ėmė vienas per kitą šaukti: „Gėda, išdavystė!“,
„Kur garbė?“, „Tai šventvagystė“, „Jis išprotėjo, meluoja apie
ištikimybę.. . “, „Fiureri, atkreipkite dėmesį į ultimatyvų toną“.
Kol ištikimieji valdiniai rodė savo jausmus, Hitlerio akys
pasruvo krauju ir jis pagaliau, aiškiai tvardydamasis, įsakė
Fegeleinui tučtuojau suimti Geringą ir ėmė isteriškai šaukti:
„į kalėjimą jį! į kalėjimą, į kalėjimą!.
Siek tiek nusiraminęs, jis liepė paleisti Geringo armiją,
sudeginti jo archyvą, taip pat skubiai į bunkerį iškviesti ge­
nerolą Riterį ton Greimą.
Visi tylėdami sutiko.
Tą pačią dieną įvyko dar vienas įvykis.
9-osios vokiečių armijos vadas generolas Busė įsakė 56-ojo
tankų korpuso vadui generolui Veidlingui užimti tam tikras
pozicijas ir taip sustiprinti armijos šiaurinį flangą.
Sis įsakymas sukėlė nerimą Berlyno rajono gynybos val­
dybos štabe. Ten išsigąsta, kad korpuso perdislokavimas į nau­
jas pozicijas komplikuos Berlyno gynybą. Nežinia, kokie po to
buvo perduodami pranešimai raštu ir telefonu, raportai, ta ­
čiau antroje dienos pusėje generolas Veidlingas sužinojo, kad
Hitleris įsakė jį sušaudyti neva už savavališką korpuso va­
davietės perkėlimą į Debericą.
Tačiau Veidlingas nespėjo niekur perkelti savo vadavie­
tės ir visą laiką pats buvo už 2 kilometrų nuo priešakinių
pozicijų. Jis nudūmė į imperijos kanceliariją ir ten, pasikal­
bėjęs su Krebsu bei Burgdorfu, išsiaiškino, kad „tikrai įvyko
koks nors nesusipratimas“. Tuoj pat generolą įtikino, kad jis
neturi vykdyti savo armijos vado įsakymo, o privalo visas
jėgas skirti Berlyno gynybai.
Veidlingą pakvietė pas Hitlerį.
Po begalinio dokumentų tikrinimo iš jo atėmė pistoletą
ir perpetę, ir galų gale požeminiais koridoriais jis pateko į
Hitlerio priimamąjį.
Vėliau savo užrašuose apie paskutines imperijos dienas jis
rašė:
„Krebsas ir Burgdorfas mane tuoj pat įvedė į fiurerio
kambarį. Prie stalo su žemėlapiais sėdėjo Vokietijos fiureris.
Kai įėjau, jis kryptelėjo galvą. Aš pamačiau išbrinkusį veidą
ir karštligės krečiamo ligonio akis. Fiureris bandė atsistoti.
4. O buvo taip 49
 Čia aš pasibaisėjau pamatęs, kad jo rankos ir viena koja be
paliovos dreba. Jam vargiai pavyko pakilti. Kreivai šypsoda­
masis jis padavė man ranką, vos girdimu balsu paklausė, ar
jis yra mane anksčiau matęs. Kai atsakiau, kad iš jo rankų
gavau „Ąžuolo lapą riterio kryžiui“, jis tarė: „Aš prisimenu
pavardes, o veidų jau negaliu prisim inti.. . “ Tai pasakęs fiu­
reris sunkiai atsisėdo į savo krėslą. Net kai sėdėjo, jo kai­
rioji koja visą laiką judėjo, kelis švytavo lyg laikrodžio švy­
tuoklė, tik daug greičiau...
Po mano pranešimo generolas Krebsas patarė fiureriui jo­
kiu būdu neleisti kariuomenės permesti į pietryčius, nes tuo­
met į rytus nuo Berlyno susidarytų spraga, pro kurią prasi­
veržtų rusai. Fiureris pritariamai linkčiojo galva, o paskui
ėmė kalbėti. Ilgais sakiniais jis išdėstė Berlyno išgelbėjimo ope­
ratyvinį planą. Kartu jis vis labiau krypo nuo temos ir ėmė
vertinti atskirų divizijų kovingumą“ k
Bendrais bruožais plane buvo numatyta, kad Venko armija
turi veržtis iš pietvakarių nuo Potsdamo pasitikti 9-osios Bu-
sės armijos. Jų susijungimas j pietus nuo Berlyno pagal plano
autorių sumanymą turėjo sunaikinti Ukrainos 1-ojo fronto
dešinįjį flangą, kurio tankai jau įsiveržė į sostinės pietinius
pakraščius.
Kartu buvo numatyta, kad „Steinerio grupės“ veršis iš
Fiurstenbergo, o 7-oji divizija iš Naueno, ir sukaustys Bal­
tarusijos 1-ojo fronto kariuomenę, kuri veikė šiauriau Berlyno.
Hitleris kūrė planus, visiškai nežinodamas realios padė­
ties frontuose, kurie ėjo Berlyno gatvėmis.
„Vis labiau ir labiau stebėdamasis klausiausi fiurerio po­
stringavimų,— tęsė Veidlingas.— Ką galėjau apskritai žinoti
apie padėtį aš — siauro akiračio korpuso vadas, kuris nuo
balandžio 15-os dienos be niekieno paramos kovėsi sunkiose
kautynėse! Buvo tik aišku, kad jeigu neįvyks koks stebuklas,
iki visiško pralaimėjimo liko kelios dienos. Ar įvyks toks ste­
buklas paskutinę minutę? ..
Nespėjau atsitokėti, o generolas Krebsas man įsakė: ginti
Berlyno rytų ir pietryčių sektorius... Mane paleido. Hitleris
vėl bandė atsistoti, bet neįstengė. Sėdėdamas jis padavė man
ranką. Iš kambario išėjau sukrėstas baisios fizinės fiurerio
būklės. Buvau lyg sapne! Kas čia rezgama? Ar dar egzistuoja
1 «Совершенно секретно! Только для командования!» Стратегия фа­
шистской Германии в войне против СССР: Документы и материалы.—
М „ 1967, с. 604.

50
ginkluotųjų pajėgų aukščiausioji vadovybė arba sausumos ka­
riuomenės vyriausioji vadovybė? Klausimai kilo vienas po kito,
o atsakymo aš j juos neradau“ k
.. .Vėlai vakare Liubeke, Ešenburgo gatvėje, nedidelėje
Raudonojo Kryžiaus draugijos patalpoje kalbėjosi grafas Ber-
hadotas, Himleris ir Selenbergas.
Tai buvo paskutinis mėginimas atkurti kontaktus su anglų
ir amerikiečių karine vadovybe. Kaip žinoma, Bernadotas jau
ne kartą buvo susitikęs su Himleriu ir Selenbergu, ir per kiek­
vieną pokalbį jis darėsi vis mažiau sukalbamas. Tai galima
paaiškinti didelėmis Raudonosios armijos pergalėmis, kurios
labai keitė politinę ir tarptautinę padėtį. Bernadotas tai su­
prato, tačiau reicho vadeivos vis dar gyveno iliuzijomis ir
puoselėjo neįgyvendinamas svajones.
Himleris švedų grafui nedviprasmiškai pareiškė, kad būti­
na apsaugoti likusią Vokietijos dalį nuo bolševikų įsiveržimo.
Jo nuomone, reikia nutraukti karo veiksmus vakaruose, ka­
riuomenę permesti į rytus ir sutriuškinti Raudonąją armiją.
Taigi nesitardami Geringas Berchteshadene, Hitleris ir jo
artimieji imperijos kanceliarijos bunkeryje ir Himleris Liu­
beke priėjo prie tos pačios nuomonės — pasiduoti anglų ir
amerikiečių kariuomenei. Be to, kiekvienas iš šios akcijos ini­
ciatorių stengėsi savo konkurentą aplenkti, todėl veikė slaptai.
Himleris laukė atsakymo.
Švedų diplomatas pareikalavo, kad vokiečių kariuomenė
kapituliuotų ne tik Vokietijoje, bet ir Danijoje bei Norvegi­
joje.
Himleris sutiko. Jis beveik neabejojo, kad švedų diploma­
tų derybos pasiseks ir ruošėsi susitikti su Eizenhaueriu. Jam,
kaip ir kitiems reicho vadovams, visada rūpėjo išorinė bet ko­
kio reikalo pusė — nuo paradų Niurnbergo stadione, nuo ko­
stiumo, kuriuo apsivilkęs turėjo pasirodyti liaudžiai, iki pozos.
Ir dabar jis suko galvą, kokiu munduru apsivilkus vykti
pas Eizenhauerį, ar su visomis regalijomis; kaip sveikintis —
ištiesti ranką kaip fašistai, ar paprastai paspausti ranką.
Ir kodėl Himleris taip tikėjo derybų su Bernadotu sėkme?
Jis jau žinojo apie Čerčilio telegramą anglų kariuomenės
Vakarų Europoje vadui.
Vėliau Čerčilis prisipažino:
„Dar prieš pasibaigiant karui, tada, kai vokiečiai pasiduo-1

1 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 605.

51
davo šimtais tūkstančių, o mūsų gatvėse džiūgavo minios, aš
pasiunčiau Montgomeriui__ telegramą, įsakydamas stropiai
surinkti ir sandėliuoti vokiečių ginklus, kad juos vėl būtų ga­
lima lengvai išdalyti vokiečių kareiviams, su kuriais mums
tektų bendradarbiauti.. 1
Audiencija pas švedą tarpininką baigėsi. Grafas atsisvei­
kino ir išėjo. Konspiracijos sumetimais jo niekas nelydėjo, ir
jis tuojau išvyko į aerouostą. Himleris ir Selenbergas dar li­
ko tamsiame, tik žvakigalio apšviestame kambaryje, ir kal­
bėjosi apie tolesnius galimus veiksmus. Jie nutarė „zonduoti“
de Golį — Prancūzijos laikinosios vyriausybės vadovą.
Himleris parašė generolui de Goliui laišką, kuris po karo
buvo paskelbtas. Štai jis:
„Galiu prisipažinti: jūs laimėjote! Bet ką jūs darysite da­
bar? Manote pasikliauti anglosaksais? Jie elgsis su jumis
kaip su satelitais ir sutryps jūsų savigarbą. O gal jūs suda­
rysite sąjungą su Tarybomis? Prancūzijoje jie įves savo įsta­
tymus, o jus likviduos. Iš tikrųjų yra viena išeitis, kuri jūsų
tautą gali išaukštinti ir suteikti nepriklausomybę — tai susi­
tarimas su nugalėta Vokietija. Nedelsdami apie tai praneš­
kite! Jūs turite tuojau užmegzti kontaktus su tais reicho vei­
kėjais, kurie dar turi realią valdžią ir yra pasirengę savo
šalį vesti nauju keliu. Jie tam pasirengę. Jie to jūsų prašo“ 12.
Himleriui ir Selenbergui svarstant šį laišką, kažkur šalia
gatvėje sprogo fugasinė bomba, paskui pasigirdo zenitinių
pabūklų šūviai. Netrukus driokstelėjo kitas sprogimas, trečias.
Tokia buvo realybė...

BALANDŽIO 24-oji
K a u ty n ė s T r e p to v o p a r k e .— D id v y r iš k a b a ta lio n o v a d o
O b e r e m č e n k o s m ir tis .— P e r c h o r o v ič ia u s k a r iu o m e n ė
p r ie P o t s d a m o .— U k ra in o s 1 -o j o fr o n t o ta n k is ta i p r a d ė jo fo r s u o t i
T e lt o v o k a n a lą .— S u sitik im a s su g e n e r o la is
B e r z a r in u ir R o s i u .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Berlynas liepsnojo. Jį gaubė sunkūs tamsiai raudoni dūmai.

Naktį mūsų aviacija bombardavo aikštėse susitelkusią kariuo­
menę. Dabar karas visai užvaldė miestą, tapęs kvartalų, gat­
vių karu. Šaudyti pasidarė ankšta, ugnis tapo taikli, tačiau

1 T r u c h a n o v s k is V. Vinstonas Čerčilis.— V., 1981, p. 351—352.

2 Р о з а н о в Г . Л . Крушение фашистской Германии, c. 157.

52
nestipri: kartais nėra kur tankui apsisukti, nėra kur pastatyti
patrankų. Pasikeitė kautynių aplinka: aukšti mūriniai namai,
metaliniai elektros perdavimo linijų, skelbimų stulpai, ba­
variško alaus ir prancūziško kremo reklamos skydai, rėksmin­
gi Gebelso šūkiai, tarp kurių dažniausiai pasitaikydavo tiki­
nančių, kad „Berlynas liks mūsų“.
Ant vieno stulpo šie žodžiai buvo perbraukti kreida, o virš
jų užrašyta: „Aš Berlyne. Sidorovas“.
Kautynės gatvėse. Įnirtingos, atkaklios. Kaip ir anksčiau,
viauksėjo priešo patrankos, pastatytos antruose ir trečiuose
namų aukštuose, kaip pasiutę lojo kulkosvaidžiai, iš palėpių
pliekė automatai.
Generolo Pereviortkino korpuso pozicijose trumpam tapo
ramu. Žinoma, šis žodis ne visai atspindi padėtį, teisingiau
būtų pasakius, kad kautynės šiek tiek aprimo. Tačiau tai ne­
sutrukdė V. Asafovo divizijai užimti tiltą per Spandau lai­
vybos kanalą. Kariai šaukdami „Užimsime kanalą!. . “ puolė į
vandenį. Naktį Cekulajevo ir Kaviazino pulkų kareiviai, nau­
dodamiesi įvairiomis parankinėmis priemonėmis, perplaukdavo
kanalą, apšaudomi darė keltus ir statė pontoninius tiltus. Su­
žeistieji dirbdavo toliau, šlakstydami kelto lentas krauju.
Pirmieji batalionai tiltu metėsi į pietinį kanalo krantą,
į ugnies audrą, prie stipriai įtvirtintų pozicijų. Kitame ruo­
že buvo paimtas Rozentalis ir Nederis.
.. .Sprė keistai vingiuoja tarp gatvių, parkų, kanalų. Ir
visur ji — paskutinė vandens kliūtis: tiltai per upę susprog­
dinti, o statūs akmeniniai betonuoti krantai sunkina jos for­
savimą.
Į pietus nuo Berlyno veikusi kariuomenė jau persikėlė per
upę, o naktį Treptovo parko rajone ją forsavo Berzarino armi­
jos kariai. Pirmasis tai padarė generolo Roslo korpusas, ypač
pasižymėjo I. Gumerovo 1050-asis pulkas. Mes nudūmėme
tenai.
...Bataliono vadas Tarybų Sąjungos Didvyris kapitonas
N. Oberemčenka nemiegojo. Jis mąstė apie būsimas kautynes.
Kapitonas tiksliai žinojo, kokios priešo jėgos, patrankų, kul­
kosvaidžių skaičių, šimtametį Treptovo parką išraižiusių tran ­
šėjų linijas. Savo bataliono žmones jis pažinojo gerai. Su jais
Oberemčenka perėjo Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos kaimus,
su jais forsavo daugelį upių, šturmavo miestus ir gyvenvietes.
Ir dabar prieš jį driekėsi pilka Sprė juosta — paskutinė kliū­

53
tis kelyje j miesto centrą, į reichstagą, Tyrgarteną, Branden­
burgo vartų ir imperijos kanceliarijos link.
Ataką kapitonas gerai įsivaizdavo ir buvo įsitikinęs jos
sėkme, nes žinojo, kad kareiviai su juo eis į karščiausią ugnį.
Naktį jis nuėjo į apkasus pakalbėti su jais ir patikrinti, kaip
rengiamasi kautynėms.
Atėjo tas laikas, kai pakilo raketos, ir visose artilerijos
pozicijose— giraitėse, soduose, daubelėse, kur po tinklais sto­
vėjo patrankos,— nuaidėjo trumpas rūstus žodis „ugnis“. Tarp
jų buvo leitenanto E. Kakašvilio haubica. 1941 metų lapkrity
ji dalyvavo kariniame parade Raudonojoje aikštėje ir iš jos
išvyko tiesiai į frontą.
Komanda skriejo telefono laidais į visas baterijas, ir ugnis
stiprėjo lyg vėjas jūroje kylant audrai. Viskas susiliejo į vien­
tisą žemę drebinantį gausmą.
Oberemčenkos batalionas veržliai pakilo į ataką. Pirmasis
savo kuopą į vakarinį krantą perkėlė leitenantas Zotovas, dėl
to kitoms kuopoms pavyko lengviau persikelti per Sprė. Bata­
lionas parke stojo į įnirtingas grumtynes. Priešas perėjo į
kontrataką. Jėgos buvo nelygios. Hitlerininkai puolė dviem ba­
talionais, padedami savaeigių pabūklų ir šarvuotų transpor­
tinių automobilių. Oberemčenka pamatė, kad kareiviai prigludo
prie žemės, nejuda. Tada jis pakilo ir puolė pirmyn: „Paskui
mane, vaikinai!“ Bėgo neatsisukdamas ir visą laiką šaukda­
mas: „Pirmyn, pirmyn!“ Po minutės išgirdo bėgančių kareivių
trepsėjimą ir trūkčiojantį „va-lio“.
Kaip tik tą akimirką bataliono vadą pakirto priešo kulka.
Jis parkrito, o kuopos viena po kitos stojo į kovą...
Vakare placdarmas Treptovo parke buvo mūsų rankose.
Visi mėginimai nublokšti Gumerovo pulką atgal į pradines
pozicijas, į rytinį upės krantą, baigėsi nesėkmingai.
Čia mes sužinojome, kad Firsovo korpuso kariai užėmė
svarbų gynybos mazgą — Silezijos geležinkelio stotį.
Noriu papasakoti apie prieš tai įvykusį epizodą.
Į divizijos vadavietę netikėtai atvyko fronto vado pavaduo­
tojas generolas V. Sokolovskis, armijos vadas N. Berzarinas ir
armijos Karinės tarybos narys F. Bokovas. Berzarinas divi­
zijos vadą pulkininką S. Fomičenką paklausė:
— Na ką, generole, užimsite Silezijos stotį?
Fomičenką nustebo, kad jį, pulkininką, vadina generolu,
tačiau greitai išdėstė didžiulės geležinkelio stoties šturmo pla­

54
ną. Stotį sudarė daugybė pastatų, depų, sandėlių, požeminių
koridorių ir antžeminių perėjimų.
Išklausęs divizijos vado pranešimą, Berzarinas padavė Fo-
mičenkai generolo antpečius ir kepurę, pasveikino su nauju
aukštu laipsniu.
— Turėkite galvoje, Sava Michailovičiau, mes finišuojame.
Kiek kartų mūsų žmonių tykojo mirtis. Saugokite juos. Negai­
lėkite nei sviedinių, nei minų. Nuslopinote ugnį, tuomet — pir­
myn!
.. .Mes atvykome į pulko pozicijas tada, kai laidojo Obe-
remčenką. Prie neseniai supilto kapo stovėjo kareiviai ir ka­
rininkai. Daugelis verkė. Kažkas prie kapo kalbėjo, ir per jo
veidą riedėjo ašaros.
Vėlai vakare mes sužinojome, kad generolo Perchorovičiaus
armija toliau sėkmingai supo Berlyną iš vakarų ir veržėsi į
daugybės ežerų ir kanalų apsuptą Potsdamo rajoną. Visi eže­
rai ir kanalai įėjo į generolo Reimano parengtą Berlyno gy­
nybos sistemą. Atakuoti Potsdamą buvo įpareigota Uralo di­
vizija, kuriai vadovavo generolas Z. Vydriganas. Nuo jos iki
Ukrainos 1-ojo fronto kariuomenės buvo likę tik 10 kilometrų.
Kaimyniniame fronte įvykiai klostėsi audringai ir keliomis
kryptimis. Nerimą kėlė ir generolo Venko armija, atkakliai
mėginanti veržtis į rytus, ir generolo Busės armija, svajojusi
ištrūkti iš baigiančio užsiverti apsupimo žiedo ir susijungti
su Venku. Jiems atrodė, kad tai išgelbės Berlyną, sušvelnins
padėtį, kad įvyks persilaužimas. Kad tai buvo svarbu, galima
spręsti kad ir iš to, jog pats Keitelis vadovavo „susijungimo
operacijai“.
Dieną jų „Teodoro Kernerio“ divizija keletą kartų atakavo,
bandydama įsirėžti į generolo D. Leliušenkos kariuomenės po­
zicijas, tačiau generolo I. Jermakovo korpusas sėkmingai atrė­
mė visas atakas ir vokiečių diviziją nubloškė į pradines po­
zicijas.
Tuo pačiu metu generolo P. Rybalkos tankų armija turėjo
pradėti forsuoti Teltovo kanalą. Šiai operacijai rengtasi iš
anksto. Viename pietinio kranto kilometre buvo sutelkta daug
kariuomenės, tankų ir 650 pabūklų. Ankstų rytą jie visi pra­
bilo visu balsu, ir jų dengiama operacija prasidėjo. Tačiau
Lankvico rajone hitlerininkų kontrataka buvo veržli ir ne tik
sustabdė mūsų kariuomenės puolimą, bet ir privertė ją, patyrus
nuostolių, pasitraukti atgal, į pietinį krantą. Užtat kitame
kanalo ruože motošaulių brigados gvardiečiai valtimis, slėpda­

55
miesi už sugriauto tilto atramų, forsavo kanalą, užėmė plac­
darmą ir atrėmė priešo kariuomenės mėginimus atsiimti sa­
vo pozicijas.
Maršalas I. Konevas kautynes stebėjo nuo aukšto namo
stogo. Prieš jį driekėsi ryškus žemėlapis. Vėliau knygoje „Ke­
turiasdešimt penktieji“ jis rašė:
„Iš aštunto aukšto atsivėrė Berlyno, ypač jo pietinės ir
pietvakarinės dalies, panorama. Kairysis flangas matėsi taip
toli, kad tolumoje, nors ir sunkiai, buvo galima įžiūrėti net
Potsdamą. Akiratyje buvo ir dešinysis flangas, kur Berlyno
pakraštyje turėjo susijungti Ukrainos 1-asis ir Baltarusijos
1-asis frontai. ...M ano akyse buvo forsuojamas, ir apskritai
sėkmingai, Teltovo kanalas.. . “ 1
Maršalas matė, kaip inžinerijos daliniai statė pontoninius
tiltus, kaip jais apšaudomi traukė priešakiniai būriai, o paskui
ėmė važiuoti ir tankai. Tai jį įtikino, kad užduotis bus įvyk­
dyta. Ir tikrai, po kelias valandas trukusių įnirtingų kautynių,
nes reikėjo kovoti dėl kiekvieno namo, kiekvieno aukšto, Ry-
balkos tankistai pasistūmėjo daugiau kaip du kilometrus, ir
tai sutvirtino užimtą placdarmą. Pasižymėjo D. Dragunskio
vadovaujama tankų brigada. Už Berlyno operaciją jis gavo
antrąją Tarybų Sąjungos Didvyrio Aukso žvaigždę.
Vakare sužinota, kad D. Leliušenkos kariuomenė priėjo
Hafelio upę ir užėmė pietrytinę Potsdamo dalį, o paskui viena
brigada įsiveržė į miesto centrą. Pietuose A. Zadovo armijos
generolo G. Baklanovo priešakinis korpusas jau stovėjo prie
Elbės, o generolo Baranovo gvardiečiai kavaleristai forsavo
upę ir iš šiaurės vakarų apėjo Meiseno miestą. Prie Torgau
turėjo susitikti tarybiniai ir amerikiečių kariai.
Atėjo lemiamos dienos. Didžiąją pergalę sudarė pergalės
prie Sprė, Treptovo parke, prie Teltovo kanalo, Potsdamo, Bos-
dorfo, kur Rybalkos kariuomenė susijungė su Ciuikovo kariuo­
mene ir Katukovo tankais ir izoliavo generolo Busės armijų
grupuotę nuo Berlyno grupuotės ir Venko armijos.
Vakare mes nusprendėme užeiti pas 5-osios smogiamosios
armijos vadą generolą N. Berzariną. Karo korespondentai ge­
rai pažinojo šį patrauklų žmogų, talentingą karo vadą dar iš
Jasų—Kišiniovo ir Vyslos—Oderio operacijų. Dabar, kai jo
armija sėkmingai veržėsi į Berlyno centrą ir jos veiksmų zo­
noje buvo Aleksandro aikštė, Vilhelmo rūmai ir imperijos kan­

1 К онев И . C. Сорок пятый.— M., 1970, c. 172—173.

56
celiarija, kai ji peržengė Sprė, pokalbis su juo turėjo būti
labai įdomus.
Armijos vadas tik ką gužo į štabą, įsikūrusį apgriautame
name netoli Karlshorsto, ir tuoj pat ėmė tvarkyti reikalus.
Laukdami, kada mus priims, mes matėme, kaip į jo kambarį
nuolat įeidavo ir iš jo skubiai išeidavo susirūpinę karininkai.
Čia nebuvo girdėti šaudymo — gal dėl to, kad storos namo
sienos slopino už Treptovo parko esančių priešakinių pozici­
jų griausmą, gal dėl to, kad atėjo naktis ir šaudymas tilo.
Tvirtas, pražilusiais smilkiniais generolas Berzarinas mus
sutiko šypsodamasis. Jis tuoj pat pareiškė, kad su pasiten­
kinimu perskaitė Gorbatovo „Nenugalėtuosius“.
Ant armijos vado stalo gulėjo didelis Berlyno žemėlapis —
rudas miesto brėžinys, kuriame kvartalai buvo pažymėti įvai­
riaspalviais pieštukais parašytais skaičiais, ir tik jis vienas
žinojo, ką reiškia kiekviena spalva. Ir vis dėlto labai aiškiai
žemėlapyje buvo nubrėžta stora laužyta linija, žyminti armijos
ir ypač generolo I. Roslo korpuso šios dienos sėkmę.
Generolas Berzarinas pakiliai pasakoja mums apie armi­
jos korpusų ir divizijų veiksmus. Jis šiltai kalba apie vadus,
kareivius, kartu su juo nuėjusius ilgą ir sunkų kovos kelią.
Klausausi jo ir prisimenu susitikimą su Rosiu 1942 metais
prie Mozdoko. Mes tada kartu stebėjome kautynes Tereko slė­
nyje. O vakare jis mane su bataliono vadu kapitonu Bobrovu
apnakvydino Verchnyje Ačaluki kaime. Kapitono batalioną po
kruvino susirėmimo Čečėnijos lygumoje ką tik atitraukė į re­
zervą. Kapitonas buvo susivaldantis ir atviras žmogus. Aš pa­
stebėjau, jog jis labai ramiai žiūrėjo į visus įvykius fronte.
Primerkęs vieną akį ir vylingai šypsodamasis, jis kalbėjo:
„O kai mes susitiksime Berlyne.. . “ Atvirai kalbant, jo paža­
dai man atrodė labai jau tolima perspektyva, bet aš tylėjau.
Paryčiui pabudau nuo kažkokio šlamesio. Kambaryje dar bu­
vo tamsu, bet kapitonas nemiegojo. Laikydamas rankoje sping­
sulę, jis klūpojo ir kažką žiūrinėjo. Ant grindų gulėjo žemė­
lapis, nepanašus į mūsų lauko žemėlapius. Tai buvo papras­
čiausias Berlyno planas.
1942 metais Bobrovas studijavo svarbiausias Vokietijos sos­
tinės gatves ir aikštes. Tada mane stebino jo tvirtumas sun­
kių kautynių prie Tereko dienomis. Sis tikėjimas mūsų per­
gale padėjo tūkstančiams tokių kaip jis nužygiuoti iki Berly­
no. .. Apie juos ir kalba generolas Berzarinas.

57
 — Treptovo parkas — tai jau Berlyno centras,— sako jis.—
Praeis kiek laiko, ir mes ten pastatysim mūsų didvyriams pa­
minklą. Neužmiršim ir Oberemčenkos...
Berzariną skubiai iškvietė į fronto štabą, ir mes atsisvei­
kinome.
Vėliau sužinojome, kad Baltarusijos 1-ojo fronto vadovybė
Nikolajų Berzariną- paskyrė Berlyno komendantu ir įgulos
vadu. Ir tai buvo padaryta neatsitiktinai: Berzarįnas — tikrai
nuoširdus žmogus, jo akys visada maloniai šypsojosi, jis mo­
kėjo būti organizuotas ir drausmingas, bet kartu ir nepapras­
tai jautrus.
Vienas iš štabo karininkų papasakojo, kaip N. Berzarinas
viename sugriauto namo tarpduryje pamatė nėščią moterį, pri­
ėjo prie jos ir paklausė: „Kodėl jūs taip išbalusi?“, o ji at­
sakė: „Atrodo, pradedu gim dyti...“ Generolas pasodino ją į
mašiną ir nuvežė į artimiausią ligoninę. Kitą dieną, sužinojęs,
kad vokietė pagimdė, nusiuntė jai į ligoninę gėlių. Toks buvo
armijos vadas Berzarinas — svetimo miesto, buvusios fašistinės
Vokietijos sostinės, komendantas.
* * *

Hitleris ir jo bendrai gyveno paskutines dienas, laukdami kaž­

kokių įvykių, kurie, jų manymu, turėjo iš esmės pakeisti ka­
ro eigą. Daugiausia vilčių jie dėjo į galimus kontaktus su
Vakarų valstybėmis.
Generolai puikiai suprato fiurerio nuotaiką, todėl stengėsi,
kaip ir anksčiau, išsamiai raportuoti apie kuopos pergales ir
tik prabėgomis užsimindavo apie armijos traukimąsi.
Tačiau šiandien buvo neįmanoma nutylėti kariuomenės su­
triuškinimo ir šiaurėje, ir rytuose, ir pietuose. Girdimi pa­
būklų šūviai visą laiką koregavo generolų pranešimus ir baig­
davo kurti grėsmingą vaizdą.
Eilinį kartą „svarstant situaciją“, kaip visuomet, dalyvavo
„kariuomenės rūšių“ atstovai ir vienas iš Krebso adjutantų —
rotmistras Gerhardas Boltas.
Dienoraštyje jis užrašė:
„.. .Durys kairėje atsidaro, ir tarpduryje pasirodo Hitle­
ris, lydimas šlubuojančio Gebelso ir Bormano. Jis paspaudžia
ranką Krebsui, sveikinasi su mumis ir eina į pasitarimų kam­
barį. Jis dar labiau negu anksčiau susikūprino ir dar labiau
velka koją. Nenatūralus akių blizgesys dingo, ir tai labai ma­

5a
tyti. Veidas pabrinkęs, ir jis atrodo kaip sergantis senis. Hit­
leris atsisėda, Krebsas atsistoja kairėje pusėje, Gebelsas —
prieš Hitlerį. Sis mažas, liesas žmogus irgi kiek gunktelėjo,
labai išbalo, jo skruostai įkrito. Jis tik retkarčiais ko nors
paklausia, daugiau tyli, klausydamas pranešimo, neatitraukia
akių nuo žemėlapio. Jo veido išraiška ir akys, visada kupinos
fanatizmo, rodo, kad jį kankina vidinis nerimas. Kaip Berlyno
gynybos komisaras, jis su savo šeima buvo miesto belaisviai.
Dabar jis pats tapo savo propagandos auka... Mane kviečia
prie telefono, ir aš priimu telefonogramą. Kai grįžtu, Hitleris
vis dar kalbasi su Krebsu. Gebelsas, tyliai apėjęs stalą, vos
girdimai manęs klausia, kas nauja. Jis, matyt, nelaukia nieko
gera. Aš taip pat pašnibždomis atsakau, kad rusų puolimas į
pietus nuo Sčecino gali baigtis katastrofa ten besikaunančiai
armijai. Tankų kariuomenės smūgiu rusams pavyko pasistū­
mėti 50 kilometrų į vakarus. Mūsų gynyba labai silpna.
Krebsas baigė savo pranešimą. Hitleris žiūri į mane klau­
siamai. Aš svyruoju, nes Krebsas pats norėjo raportuoti, ta ­
čiau jis man linksi galva, ir aš turi perduoti Hitleriui pra­
nešimą. Tačiau mane trikdo labai kretanti Hitlerio galva. Kai
jis ištiesia drebančią ranką į žemėlapį ir ima vedžioti jame
pirštais, turiu kaip reikiant susikaupti, kad visiškai nepraras­
čiau savitvardos. Baigiu, jis minutę tyli, o paskui susierzinęs
atsisuka į Krebsą. Hitleris smarkiai pasilenkia, įsikibęs į me­
dinio krėslo atkaltes, užsikirsdamas, mikčiodamas kalba: „Ka­
dangi Oderis yra didelė natūrali kliūtis, tai visą rusų sėkmę
galima paaiškinti vokiečių karvedžių negabumu šiame ruože“.
Krebsas atsargiai bando paprieštarauti... Tačiau Hitleris į
tai piktai numoja ranka: „Siauriau Oranienburgo ataka turi
būti pradėta ne vėliau kaip rytoj. Trečioji armija atakuos
visomis turimomis jėgomis, tam tikslui palikusi neapsaugotus
tuos ruožus, kur priešas nepuola. Iki rytojaus vakaro susisie­
kimas su Berlynu iš šiaurės pusės turi būti atkurtas. Perduo­
kite tai tuoj pat“. Jis savo žodžius pabrėžia gestais, rodydamas
į žemėlapį“ k
Hitleris pasidomėjo, kur Geringas.
— Kalėjime,— atsakė generolas Fegeleinas.
.. .Atitrūkęs nuo įvykių Berlyne, Geringas galėjo tik kur­
ti netvirtas hipotezes ir, remdamasis jomis, svajoti apie su­
sitikimą su Eizenhaueriu.1
1 Zr.: Правда, 1947, 31 декабря.

59
 Tačiau svajones netikėtai nutraukė naktį į jo miegamąjį
įsiveržusi esesininkų grupė ir pareiškusi, kad jis suimamas.
Suėmė ir generolą Kolerį, jau paruošusį reicho maršalui lėk­
tuvą į Paryžių...
Tomis paskutinėmis dienomis Hitleris vis dar šalino iš
pareigų armijų, korpusų, divizijų vadus, skirdavo naujus, men­
kai žinomus, tačiau „teikiančius vilčių". Taip atsitiko ir Veid-
lingui.
Pirmą kartą Veidlingo pavardė minėta mūšiuose prie Mask­
vos, kai sutriuškintas jo tankų dalinys pabrukęs uodegą trau­
kėsi.
Paskui 1943 metų liepos mėnesį mūšio Kursko lanke die­
nomis jis pasirodė su „tigrais“ ir „terdinandais“ ir matė, kaip
jie lyg didžiuliai laužai liepsnoja.
Dar po metų Veicllingo 9-oji tankų armija pateko į Bob-
ruisko katilą, paskui keturiasdešimt penktųjų pavasarį kor­
pusas liovėsi egzistavęs Rytų Prūsijoje, ir pagaliau, vėl su­
formuotas, pralaimėjo prie Oderio.
Ir jeigu Hitleris Veidlingą pasirinko Berlyno gelbėtoju,
tai ne iš gero gyvenimo.
Visko galėjo laukti šis nejaunas, aukščiausiosios vadovy­
bės ne kartą pertas generolas, tik ne to, ką jam pranešė ge­
nerolas Krebsas.
— Fiureriui jūs padarėte gerą įspūdį,— tarė Krebsas,— ir
jis jus skiria Berlyno gynybos vadu.
Veidlingas atsakė:
— Geriau įsakytumėte mane sušaudyti, tada man nerei­
kėtų išgerti šios taurės.
Tačiau nepaklusti reiškė, kad tave tučtuojau sušaudys. Ir
generolas prieš sutikdamas (jo sutikimo niekas neklausė) iš­
kėlė savo paskyrimo sąlygas:
Visi miesto gynybą liečiantys įsakymai nuo šiol gali būti
duoti tik per mane, priešingu atveju aš tuoj pat prašysiuos
atleidžiamas.
Pasitarimų kambaryje tylu.
Budintis karininkas, kuriam reikėjo rengti rytinę suvesti­
nę, pyko, neturėdamas jokios informacijos, tik duomenis apie
generolo Monkės būrį, išsidėsčiusį imperijos kanceliarijos te­
ritorijoje.

60
 Karininkas paėmė Berlyno telefonų knygų ir pradėjo skam­
binti pažįstamiems.
— Gerbiamoji ponia, sakykite, ar pas jus jau buvo rusai?
— Taip,— nedrąsiai atsako moteriškas balsas.
— Ar seniai ir kiek žmonių jūs matėte?
Ragelyje buvo girdėti alsavimas, tačiau moteris tylėjo.
— Čia kalba iš sostinės gynybos štabo.
— Prieš pusvalandį čia aš mačiau dvejetą... Tai stovėju­
sių sankryžoje tankų tankistai...
— Ar seniai jie praėjo?
— R ytą... Prieš penkiolika minučių pro langą mačiau,
kaip tie tankai nuvažiavo toliau.
— Ačiū!
Paskui karininkas skambino į kitą rafoną, trečią... Šie at­
sitiktiniai pokalbiai buvo vienintelis šaltinis, be to, tikslesnis,
negu reti oficialūs kariuomenės arba komendantūrų praneši­
mai. ,
Diena baigėsi. Požemyje, kaip ir anksčiau, tylu. Tik vie­
name kambaryje buvo girdėti balsai. Tai prie butelio vyno
ginčijosi Hitlerio ginklanešiai. Tiesą sakant, jokio ginčo ne­
buvo, o paprasčiausiai Burgdorfas šaukė ant Bormano, o Kreb-
sas jį ramino.
Anksčiau to negalėjo būti. Niekas negalėjo ne tik šaukti
ant Martyno Bormano, bet ir su juo ginčytis. Tuo labiau Burg­
dorfas, gerai žinojęs, kaip kartais fiureris aklai klausė šio
žmogaus. O dabar Bormanas klausėsi generolo ir tik triukš­
mingai nesutikdavo. Būdingas to laiko reiškinys!..
Tarp kitko, tik paskutinėmis dienomis tapo įmanoma ir tai,
kad šie trys „pavyzdingi nacistai“ daug gėrė, garsiai reiškė
savo mintis.
„Burgdorfas šaukė:
— .. .Juk reikia pagaliau kartą viską pasakyti. Galbūt po
dviejų parų bus per vėlu. Mūsų jauni karininkai ėjo į fro n tą...
Šimtai tūkstančių žuvo... Dėl ko? Dėl mūsų mylimos tėvy­
nės, mūsų didybės, mūsų ateities? .. Ne! Jie mirė už jus, jūsų
gerovę, jūsų valdžios troškim ą... O jūs, nacionalsocialistų va­
dovai, lobote iš liaudies gero. Linksmai gyvenote, kaupėte
didžiulius turtus, stvarstėte dvarus, statėte rūmus, skendote
pertekliuje, apgaudinėdami ir engdami ta u tą ... Žmogus jums
buvo tik jūsų nepasotinamo garbės troškimo įrankis. Jūs su­

61
naikinote mūsų seną kultūrą ir vokiečių tautą. Ir čia pasibai­
sėtina jūsų kaltė!
Paskutiniai generolo žodžiai nuskambėjo kaip prakeikimas.
Tyloje buvo girdėti, kaip jis sunkiai alsavo. Paskui neskubiai
ir meilikaudamas prakalbo Bormanas:
— .Kodėl gi, mielasis, tu man šitą sakai? Jei kiti ir pra­
turtėjo, tai kuo gi aš čia dėtas. Tau prisiekiu viskuo, kas man
šventa, i .į tavo sveikatą, brangusis!
Viskuo, kas jam šventa... viskuo, kas jam šventa... Tačiau
juk visi žinojo, kad jis įsigijo didelį dvarą Meklenburge ir
dar vieną Aukštutinėje Bavarijoje, kur prie Chymzės ežero pa­
sistatė prabangią vilą“ k
Burgdorfas įsismarkavo, demaskavo ir Geringą, ir Gebelsą,
ir ką tik iškeptą iiureriuką Artūrą Aksmaną.
Telefono skambutis Burgdorfą nutraukė. Krebsas paėmė
ragelį ir, klausydamasis kažkieno pranešimo, kartojo: „Aišku,
aišku“. Paskui jis pranešė, kad rusų tankai artėja prie Pots­
damo ir iš pietų, ir iš šiaurės.
Visi nutilo ir išsiskirstė į kambarius, tik Krebsas slankio­
jo niūriais koridoriais, žvilgčiodamas į kambarius ir ieško­
damas, su kuo galėtų pasišnekėti apie naujieną. Jis suprato,
kad praktiškai išeities nėra. Tačiau kaip tuo įtikinti Hitlerį,
kuris nuo balandžio 20 dienos nė karto nebuvo išėjęs iš
bunkerio, nes bijojo išgirsti artimą artilerijos griausmą, pa­
matyti fronto priešakine linija paverstas artimiausias gatves.
Krebsas užėjo pas daktarą Morelį — fiurerio vyriausiąjį gy­
dytoją, tačiau paaiškėjo, kad tas jau pabėgęs. Generolas pa­
traukė toliau. Aksmaną jis pamatė miegantį ant suolelio. Ad­
mirolą Fosą rado krėsle. Jis sėdėjo, nuleidęs galvą. Kitame
koridoriaus gale, spaudos biure, Krebsas atkreipė dėmesį į
Lorencą, užmigusį su prie krūtinės prispaustu tuščiu buteliu.
Nemiegojo tik telefonistės. Jos generolą apibėrė klausimais:
„Kada ateis Venko armija?“, „Kada su juo susijungs Busė?“,
„Kada galima Berlyne laukti Sernerio?“. ..
Krebsas į visus klausimus atsakė trumpai: „Niekada“ ir
nuėjo į savo kambarį. Kaip visada, jis turėjo parengti pra­
nešimą fiureriui. Šiandien jame reikia sušvelninti paskutines
žinias apie Berlyno apsupimą ir tarybinės kariuomenės pri­
artėjimą prie Elbės.1
1 Zr.: Правда, 1948, 1 января.

62
BALANDŽIO 25-oji
S u sitik im a s p r ie E l b ė s .— K e c in e g e n e r o l o D . L e liu š e n k o s ta n k a i
s u s iju n g ė su g e n e r o l o F. P e r c h o r o v ič ia u s k a r iu o m e n e .
— Ž ied a s a p lin k B e r ly n ą u ž s i v ė r ė .— M ū s iš k ia i
į s iv e r ž ė į P le c e n z ė s k a lė jim ą .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Antroje dienos pusėje amerikiečių armijos leitenantas V. Ro-

bertsonas atsargiai žengė sugriauto tilto per Elbę lentų grįs­
tais. Jo pasitikti ėjo tarybiniai karininkai. Sustojo, pažvelgė
vieni j kitus, nusišypsojo ir stipriai paspaudė vieni kitiems
rankas. Amerikiečių leitenantas pakvietė eiti paskui jį ir, taip
pat atsargiai statydamas kojas, pasuko į vakarinį Elbės kran­
tą. Ten jie susėdo į mašinas ir nurūko į divizijos štabą. Ame­
rikietis netikėtai ėmė kvatotis, o po jo pradėjo juoktis ir ru­
sai. Jie nesikalbėjo, o juokėsi, ir visiems buvo aišku, kad šio
susitikimo jie seniai laukė ir dabar juo džiaugiasi.
Prieš tai atsitiko įdomus įvykis, apie kurį V. Robertsonas,
dabar garsus Los Andželo neurochirurgas, po 29 metų papa­
sakojo „Pravdos“ korespondentui B. Strelnikovui.
Pasirodo, tą atmintiną dieną, pažeidęs savo vadovybės
įsakymą, Robertsonas su žvalgų grupe džipu įvažiavo į Torgau
miestą prie Elbės. Manevruodamas siauromis miesto gatvė­
mis, Robertsonas sugebėjo pasprukti nuo ugnies. Tačiau tuoj
pat pradėjo sproginėti iš kito Elbės kranto šaudžiusios tary­
binės artilerijos sviediniai. Hitlerininkai spruko. Tada Robert­
sonas, įvažiavęs į tuščios karo belaisvių stovyklos kiemą, nu­
plėšė nuo virvės paklodę, ėmė ant jos piešti įvairiais stovyklos
vaistinėje rastais vaistais Amerikos vėliavos ženklus. Netrukus
Amerikos „vėliava“ plevėsavo virš miesto pilies bokšto, ją
pamatė tarybiniai artileristai, ir ugnis liovėsi.
Grįžusį į savo diviziją leitenantą Robertsoną suėmė už
„įsakymo pažeidimą“. Tačiau žinia apie jo poelgį greitai pa­
siekė armijos vadovybę, ir generolas Chodžesas kariniu tele­
grafu pasveikino Robertsoną su sėkmingais veiksmais sudė­
tingomis aplinkybėmis.
Generolo telegramą Robertsonui perskaitė karceryje, kur
jis pasėdėjo vos keletą valandų.
Po savaitės Ukrainos 1-ojo fronto vadas maršalas I. Kone-
vas amerikiečių 1-osios armijos leitenantą V. Robertsoną ap­
dovanojo Aleksandro Nevskio ordinu.
Generolas Chodžesas iš savo vadavietės paskambino į Mar-
burgą amerikiečių kariuomenės grupuotės vadui generolui Oma­
rui Bredliui:

63
 — Mūsų armijos žvalgybos patrulis beveik tuščiame Tor-
gau mieste prie Elbės susitiko su maršalo Konevo avangardu.
— Ačiū už malonią žinią,— padėkojo Bredlis.
Susilpninę frontą vakaruose, vokiečiai atvėrė kelią prie
Elbės. Amerikiečiai ją pasiekė balandžio 13—14 dieną, tačiau
nelabai nutuokė, kas dedasi anoje upės pusėje. Kaip pripaži­
no pats Bredlis, jis girdėjęs, kad tarybinė armija įsiveržė į
Berlyną, o Hitleris užsibarikadavo netoli imperijos kanceliari­
jos. Taip pat žinota, kad Ukrainos 1-ojo fronto kariuomenė
puola Elbės link. Tačiau visi pranešimai buvo padriki ir neo­
ficialūs.
Galimas dalykas, kad žvalgybos bei Visbadene įsikūrusio
spaudos ir psichologinio karo skyriaus darbuotojų dėmesį ati­
traukė radinys Merkerso kaime. Ten aptikta požeminė slėp­
tuvė, kurioje saugotos hitlerinio reicho didžiulės aukso atsar­
gos. Karo policininkai, vietos gyventojų padedami, viename iš
rūdynų aptiko 100 milijonų dolerių vertės aukso luitų, tris
milijardus reichsmarkių ir 2 milijonų dolerių vertės asignacijų.
...T ą dieną maršalas Konevas buvo labai užsiėmęs. Ukrai­
nos 1-asis frontas veikė keliomis kryptimis.' Pranešimą apie
susitikimą prie Elbės maršalas priėmė kaip pridera ir trumpai
pranešė į Vyriausiojo vado būstinę:
„Šių metų balandžio 25 dieną 13 vai. 30 min. 5-osios gvar­
dijos armijos ruože Strelo rajone, prie Elbės upės, 58-osios
gvardijos divizijos dalys susitiko su amerikiečių armijos 5-ojo
armijos korpuso 69-osios pėstininkų divizijos žvalgų grupe.
Tą pačią dieną Torgau rajone prie Elbės tos pačios 58-osios
gvardijos divizijos 173-iojo gvardijos šaulių pulko priešakinis
batalionas susitiko su kita amerikiečių armijos 5-ojo korpuso
69-osios pėstininkų divizijos žvalgų grupe“ '.
Hitlerininkų armija prie Elbės buvo suskaidyta. Dabar ap­
suptos ir pusiau apsuptos. armijos toliau priešinosi daugiau­
sia kontratakuodamos mūsų dalinius, kurie veržėsi į Berlyno
centrą, o pietuose liko tik ką iškepto feldmaršalo Sernerio
vadovaujama armijų grupė. Hitlerio nuomone, Serneris kartu
su Venku ir Buše turėjo išgelbėti fiurerį, sostinę ir Vokietiją.
Tačiau kelias į sostinę Serneriui buvo užkirstas.
Tomis šiltomis balandžio dienomis vyko nuoširdūs, atviri
tarybinių ir amerikiečių kareivių bei karininkų susitikimai.
Vėliau Ukrainos 1-ojo fronto štabo vadavietėje — 40 kilometrų1
1 К онев И . C. Сорок пятый, c. 192.

64
į šiaurės rytus nuo Torgau — susitiko amerikiečių armijos ka­
riuomenių grupės vadas generolas Omaras Bredlis ir fronto
vadas maršalas I. Konevas.
Po neilgų derybų, kuriose liestas Čekoslovakijos išvada­
vimas, o kartu tartasi dėl veiksmų prieš Sernerio armijas, buvo
surengti pietūs. Skambėjo tostai, vadai — ir vienas, ir kitas —
pagerbė kareivius ir karininkus, atlikusius karinį žygdarbį, ka­
ro vadus, valstybių veikėjus.
Generolas Bredlis paskelbė, kad Jungtinių Amerikos Valsti­
jų vyriausybė nusprendė maršalą Konevą apdovanoti aukš­
čiausiu Amerikos ordinu. Paskui vadai apsikeitė dovanomis:
Bredlis gavo puikiai prajodinėtą Dono žirgą, balną su išsiu­
vinėta žvaigžde ir pistoletą. Konevui padovanojo naują, iš Ant­
verpeno atsiųstą džipą.
Per atsakomąjį vizitą maršalas Konevas Tarybinės vyriau­
sybės pavedimu generolui Bredliui įteikė Suvorovo ordiną.
Balandžio 25 dieną įvyko dar vienas ne mažiau svarbus
susitikimas. į vakarus nuo Potsdamo, Kecino rajone, viena iš
šiaurės į pietus puolusių šaulių divizijų kovėsi su generolo
Venko armijos priešakiniais būriais, prasiskverbusiais į Gel-
tovo kaimą. Jie veržėsi į Potsdamą, į Berlyną, norėdami su­
sijungti su Busės grupuote, nežinodami, kad ji apsupta ir
pasmerkta žlugti. Tačiau netrukus hitlerininkai atsitraukė, o
paskui, paskubomis metę ginklus, bėgo į vakarus. Jie išgirdo
galingą riaumojimą tarybinių tankų, kurie taip pat veržėsi iš
pietų į šiaurę ir taip pat atmušinėjo Venko būrių kontratakas.
Saulių divizijos karininkai pro žiūronus stebėję, kaip bė­
ga priešas, pamatė tankus su raudonomis vėliavėlėmis ir ran­
kų mostais sveikino juos. Tankai važiavo gana greitai, ir jų
vikšrų žlegesys sklido virš pelkėto slėnio. Keletas pirmutinių
mašinų sustojo. Vienos iš jų liukas atsidarė, karininkas juodu
šalmu apsidairė, išlindo iš tanko ir, eidamas prie ežero kran­
to, šūktelėjo:
— Kokio jūs dalinio?.
— 328-osios šaulių divizijos, 47-oji, Perchorovičiaus armija.
— Baltarusijos pirmasis frontas?
— Taip. O jūs?
— Mes — Leliušenkos armijos 6-asis gvardijos korpusas...
— Ukrainos pirmojo?
— Taip.
5. O buvo taip 65
 — Vadinasi, vokiečiai apsupti?
— Apsupti... Trinktelėkime.
Kurtinantis šūvis nuaidėjo kaip naujos pergalės saliutas.
Išvakarėse generolo Vydrigano Uralo—Kovelio divizija po
sunkių kautynių forsuojant Hohencolernų kanalą gavo įsa­
kymą žygiuoti prie Potsdamo. Teko skubiai pergrupuoti ka­
rines jėgas. Naktį divizijos pulkai apėjo Spandau, perkirto
visus geležinkelius ir plentus, vedančius iš Berlyno įvairiomis
kryptimis į vakarus, o rytą įsiveržė į Teltovo miestą, prisi­
glaudusį tarp ežerų ir kanalų netoli Potsdamo. Prieš akis
buvo sudėtinga Jungferno ežero forsavimo operacija...
.. .Išskyrus tuos du puikius taikius susitikimus, visuose
Berlyno rajonuose vyko atkaklios kautynės. Apsupimo žiedas
gniaužėsi. Jau anksti rytą pradėta apšaudyti centrinius sosti­
nės kvartalus. Apšaudymas truko ilgiau kaip valandą. Visas
miestas drebėjo nuo mūsų artilerijos smūgių, tarytum perspė­
jančių, jog priešintis yra beprasmiška. Tačiau fašistai ir to­
liau atkakliai gynėsi.
Mes vėl grįžome į 3-iosios smogiamosios armijos veiksmų
ruožą. Pakeliui, ramiame miškelyje prie Spandau laivybos ka­
nalo, susitikome į štabą grįžtantį generolą Pereviortkiną. Šyp­
sodamasis jis tarė:
— Vėl naujiena: korpusas nukreipiamas į centrą. Dabar
mes pulsime ne į vakarus, o į pietus ir net į pietryčius... Ma­
tote, kaip mus pasuko! Mes turime išvalyti Moabito rajoną, o
ten ir Sprė šalia...
Prie Spandau laivybos kanalo vyko ilgos kautynės. V. Asa-
fovo divizija užėmė placdarmą. Kad ir smarkiai apšaudė, pio­
nieriai turėjo statyti ir tvirtinti pontonus.
Iki nakties į kitą krantą persikėlė 171-osios divizijos da­
liniai. Užvirė durtuvų kautynės.
Hitlerininkai traukėsi link Plecenzės kalėjimo, kurio sto­
ros sienos buvo gera priedanga ir pozicija. Tačiau 171-osios
divizijos vadas teisingai, nusprendė: jis įsakė atakuoti toliau,
neleisti priešo kariuomenei laimėti laiko ir įsitvirtinti. Netru­
kus vieno, o paskui ir kito 525-ojo pulko batalionų kareiviai
įsiveržė į kalėjimo kiemą.
Keletas kareivių greitai užbėgo plačiais kalėjimo pagrin­
dinio korpuso laiptais ir aptiko, kad kamerų durys iki galo
atidarytos, o iš ilgo koridoriaus girdėti dejonės. Ten gulėjo

66
 sunkiai sužeisti, mirštantys kareiviai — fašistai pagrindinį
kalėjimo korpusą pavertė ligonine.
Pakliuvę į spąstus, suvaryti į kalėjimo kameras ir rūsius,
supratę, kad padėtis beviltiška, vokiečių kareiviai — visi, kas
galėjo judėti, ėjo į kiemą iškėlę rankas.
Plecenzės kalėjimas! Tada niekas iš mūsų dar nežinojo,
kad tai tas pats kalėjimas, kuriame buvo nužudytas antifašistas
H. Sulcė-Boizenas ir kur gyveno paskutines valandas Muša
Džalilis. Kaip tik čia ant specialių kablių buvo pakarti gene­
rolai, 1944 metų liepos mėnesį kėsinęsi į Hitlerį. Čia šaudė
visus, įtariamus pasikėsinimu, ir tuos, kurie gestapo manymu,
„nebuvo pakankamai lojalūs“.
Tarp jų buvo ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje grafas
fon Sulenbergas. Kaip žinoma, Hitleris su panieka žiūrėjo į
diplomatus, laikydamas, kad jie, būdami toli nuo reicho, ati­
trūksta nuo nacionalsocialistų partijos reikalų ir negali tei­
singai vertinti įvykių. Jų pranešimus Hitleris sutikdavo kritiš­
kai, o laiškų dažniausiai neskaitydavo. Nors jis ir rengėsi
karui su Tarybų Sąjunga ir ne kartą su fon Sulenbergu kal­
bėjosi ta tema, vis dėlto savo pasiuntinio nepaklausė.
Likus keliems mėnesiams iki Rusijos užpuolimo, būdamas
Berlyne, Sulenbergas atkalbinėjo fiurerį nepradėti karo Ry­
tuose. Hitleris tylėdamas išklausė pasiuntinį, paskui ištiesė
jam ranką, duodamas suprasti, kad priėmimas baigtas, ir ty­
liai tarė:
•— Aš jau viską apmąsčiau ir nusprendžiau. ..
O po trejų metų Hitleris jį nubaudė mirtimi, įtardamas,
kad Sulenbergas yra pasikėsinimo dalyvis.
Kartoju, tada mes šito dar nežinojome, bet ir Pletcenzės
rajone, ir Moabito prieigose matėme ant medžių ir žibintų
stulpų pakartų kareivių ir net karininkų lavonų su lentelėmis
ant krūtinių: „Jis išdavė reichą, padarė gėdą nacijai“, „Bai­
lys“, „Dezertyras“. Tai buvo bejėgiškumo aktas.
Būdinga, kad lentelėse daugiau neminimas Hitleris,' žodis
„fiureris“. Gebelso propagandistai ir toliau melavo, tačiau su­
prato, kad fiureris neteko bet kokio pasitikėjimo ir su jo vardu
jau nieko negalima pakeisti.
Diena buvo karšta, ir mes skubėjome į Landsbergą, j savo
butą rašyti korespondenciją. Pakeliui mes sutikdavome mūsų
kariuomenę, skubančią Berlyno pusėn. Kariai buvo linksmi.
Jų dainos nustelbdavo net tankų riaumojimą.

67
* * *

Hitleris stovėjo prie Įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis nusmaigs­

tyto žemėlapio. Ant kiekvienos vėliavėlės buvo pažymėti nu­
meriai, pagal kuriuos jis nustatydavo savo armijų buvimo
vietą.
Kur tik nestovėjo tos vėliavėlės! Ant didžiulio gaublio, ka­
daise buvusio Hitlerio kabinete imperijos kanceliarijoje, to­
kiomis vėliavėlėmis buvo nusmaigstyta visa Europa, Afrika,
Azija. Atsainiai jis paliesdavo Žemės rutulį, ir tas lengvai
sukdavosi, rodydamas įvairias valstybes, jūras ir vandenynus.
Laisvai, be kliūčių žygiavo vokiečių pėstininkai, žlegėjo tan­
kai, plaukė paprasti ir povandeniniai laivai. Virš jų skraidė
greičiausi lėktuvai.
Dabar gaublio jau nereikia. Pakanka tik vieno Berlyno
plano, ir tai ne viso. Vėliavėlės slenka centro link. Adjutan­
tas —„gaublio vedėjas“— nenoromis keitė jų padėtį, o kartais
neliesdavo, norėdamas apgauti fiurerį, nors diena atitolinti
neišvengiamą vėliavėlių artėjimą prie imperijos kanceliarijos.
Hitleris atkreipė dėmesį į vakarinį Berlyno pakraštį —
Spandau rajoną. Dar vakar Artūras Aksmanas jam žadėjo ten
pasiųsti keletą šimtų gerai ginkluotų paauglių, kurie fanatiš­
kai kaunasi Berlyno gatvėse.
Kaip tik ten, šaukdami „Už fiurerį, už didžiąją Vokietiją“,
jie puldavo po tankais. Kai kurie, tankams vos pirmą kartą
pasirodžius, išsigandę kėlė aukštyn rankas ir verkė, šaukėsi
motinų pagalbos.
.. .Prasidėjo įprastinis pasitarimas.
Tačiau kol Krebsas pasirengė pranešimui, žodžio paprašė
fiurerio spaudos referentas Lorencas. Jis pasakė:
— Man pavyko priimti neutralios šalies radijo stoties pra­
nešimą. Jame sakoma, kad, susitikus prie Elbės amerikiečių
ir rusų kariuomenėms, tarp abiejų pusių vadų kilo nesutarimų.
Paskutiniai Lorenco žodžiai sukėlė fiurerio entuziazmą.
— Ponai,— vapėjo Hitleris,— tai puikus naujas mūsų prie­
šų nesutarimų įrodymas! Argi vokiečių tauta ir istorija nepa­
laikytų mane nusikaltėliu, jei aš šiandien sudaryčiau taiką,
o rytoj mūsų priešai susivaidytų? 1
Prablaivėta vakare, kai Veidlingas pranešė apie padėtį Ber­
lyne. Jis kalbėjo nieko neslėpdamas.
1 Розанов Г. Л . Крушение фашистской Германии, c. 169.

68
 Šioje prie Hitlerio „prisiderinusioje“ kompanijoje — nuo
Gebelso ir Bormano iki Aksmano ir generolo Monkės— jis
buvo menkai žinomas generolas, todėl jie nesuprato Veidlingo
„naivaus atvirumo“.
Savo užrašuose Veidlingas vėliau rašė:
„Aš pradėjau nuo priešo buvimo vietos, kokią mes žino­
jome paskutinėmis dienomis... Palyginau mus puolusių divi­
zijų skaičių su gynybos rajono žinioje esančių dalinių skaičiumi,
rūšimis ir apginklavimu... Mūsų fronto linija lėtai, tačiau
nuolat buvo stumiama į miesto centrą...
Po manęs kalbėjo fiureris. Ilgomis besikartojančiomis fra­
zėmis jis išdėstė priežastis, verčiančias jį likti Berlyne ir lai­
mėti čia arba žūti. Visi jo žodžiai, šiaip ar taip, išreiškė
vieną mintį — priešui paėmus Berlyną, Vokietija neabejotinai
pralaimės. Kalbant fiureriui, daktaras Gebelsas visą laiką kai­
šiojo savo trigrašį. Dažnai fiureris nusitverdavo Gebelso pa­
sakytą frazę ir ją plėtodavo. Bormanas ir daktaras Naumanas
taip pat jautė pareigą'ką nors pasakyti, kai fiureris ilgam
nutildavo.
Aš, paprastas kareivis, stovėjau čia, toje vietoje, iš kur
anksčiau buvo duodama kryptis vokiečių tautos likimui. Ėmiau
kai ką suprasti. Man darėsi vis aiškiau, kodėl mes turime iš­
gyventi Vokietijos žlugimą. Niekas iš šios kompanijos nedrįs­
davo pasakyti savo nuomonės. Su viskuo, išgirstu iš fiurerio
lūpų, būdavo visiškai sutinkama. Tai buvo su niekuo nepaly­
ginama klika. Arba jie bijojo netekti to aprūpinto ir vis dar
prabangaus gyvenimo, jeigu ims ginti savo nuomonę?
Ar aš turėjau, čia nežinomas, sušukti šiai kompanijai: „Ma­
no fiureri, juk tai beprotybė! Tokį didelį miestą kaip Berlynas
mūsų jėgomis ir turint tiek mažai šaudmenų ginti negalima.
Mano fiureri, pagalvokite apie begalines kančias, kurias turės
iškentėti mūšiuose Berlyno gyventojai!“
Aš buvau taip susijaudinęs, kad vos susilaikiau nesušukęs
tų žodžių. Tačiau reikėjo rasti kitą būdą...
Po manęs apie bendrą padėtį papildomai kalbėjęs generolas
Krebsas apibūdino ją palyginti optimistiškai“ k
Tačiau net tame „optimistiniame pranešime“ į fiurerio klau­
simą, kur yra Venko armija, Krebsas atsakė, kad ji priartėjo
prie Potsdamo ir kai kuriems negausiems būriams padėjo iš­
trūkti iš apsupimo, bet ją spaudžia Konevo tankistai.1

1 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 610—611.

69
 Kai Krebsas pranešė, kad rusų daliniai užėmė Tempelhofo
aerodromą, visi dalyvaujantieji susižvalgė. Galbūt pirmą kartą
jie galų gale suprato, kad trauktis nėra kur.
Toliau pranešta apie gaisrus, kurių nėra kuo gesinti, nes
neveikia vandentiekis, apie blogą Berlyno kariuomenės aprū­
pinimą, nes iš lėktuvų numesti ryšuliai su maisto produktais
patenka į rusų rankas arba sudega griuvėsiuose.
Po nelinksmų Krebso pranešimų stojo slogi tyla. Daugiau
niekas nenorėjo klausti — ir taip viskas buvo labai aišku. Ir,
žinoma, niekas nenorėjo komentuoti įvykių. Visi jau suprato,
kad į Venko ir Busės susijungimą dėtos viltys tirpsta kaip
kovo saulės šildomas sniegas, o susijungus Konevo ir Bredlio
armijoms, apie Sernerį nebuvo ko ir galvoti. Vis dėlto viena
išeitis buvo: derybos su anglais ir amerikiečiais. Ir kažkas ją
priminė.
Pajutę neišvengiamą fašistinės imperijos krachą, anglai
skubino įvykius. Išsigandę greito ir ryžtingo tarybinės ka­
riuomenės veržimosi į vakarus, jie pareikalavo feldmaršalo
Montgomerio vadovaujamas anglų armijas sustiprinti ameri­
kiečių kariuomene, skubėjo žygiuoti į rytus, protestavo prieš
Eizenhauerio telegramą Stalinui, kurioje sąjungininkų kariuo­
menės Europoje vadas numatė, kad amerikiečių kariuomenė
žygiuos iki Elbės, anglų — į šiaurę Baltijos jūros krantų link,
o amerikiečių ir prancūzų — į pietus Austrijos sienos, Vienos
link. Jau šiame plane buvo juntamas nerimas. Sąjungininkai
bandė kiek galima anksčiau užimti teritoriją nuo Baltijos iki
Alpių.
Tačiau ir tai nepatenkino Anglijos ministro pirmininko
Čerčilio. Jis seniai svajojo užimti Berlyną, todėl atvirai pa­
reiškė esąs susirūpinęs ir nesutinkąs su Eizenhauerio planu,
o jo kreipimąsi į Staliną įvertino kaip „kariškio kišimąsi į
politines problemas“.
Čerčilis vadovavosi tuo, kad antihitlerinės koalicijos pri­
imti dokumentai negali kliudyti jo troškimams. Kartą jis net
pareiškė: „Būtų katastrofa, jei mes tvirtai laikytumėmės visų
susitarimų“ h Ir dėl to, užmiršęs Jaltos konferencijos nuta­
rimus, jis rašė Ruzveltui savaitę prieš jo mirtį: „Labai svar­
bu, kad mes susijungtume su rusais kiek galima toliau į
rytus ir, jei leistų aplinkybės, įžengtume į Berlyną“.1

1 T r u c h a n o v s k is V. Vinstonas Čerčilis, p. 354.

70
 Dabar, kai susitikimas prie Elbės buvo kuo taikiausias, kai
generolo Patono armija Dunojumi greitai veržėsi į pietus, o
tarybinė kariuomenė kovėsi Berlyno centre, amerikiečiai nusi­
leido Cerčiliui.
Ridžiiėjaus oro desantinis korpusas buvo permestas į šiau­
rę, kad, forsavęs Elbę, galėtų piečiau Hamburgo pasiekti Bal­
tijos jūroš uostą Liubeką.

BALANDŽIO 26-oji
„ A m e r ik o s g e n e r o lų s a v i v e ik l a " . —„ 2 0 7 " — a n t ra u d o n ų
v ė lia v ėlių . B e i s e lš t r a s ė s s to tis m ū sų r a n k o s e .
— K a r e iv ia i ju o k ia s i .— P s ic h in ė p a a u g lių
a ta ,M .— P r ie š o p o ž em iu o se.

Generolas M. Bukštynovičius 'lazdele vedžiojo ant sienos ka­

bėjusiame Berlyno žemėlapyje, ir ramiai, lėtai, lyg norėdamas,
kad mes įsimintume kiekvieną jo žodį, pasakojo apie 3-iosios
smogiamosios armijos veiksmus. Ji dabar buvo nukreipta iš
šiaurės į pietryčius, į miesto centrą — Moltkės tilto, Karališ­
kosios aikštės, reichstago link.
— Tyrgartenas,— tarė jis,— tai jau 5-osios smogiamosios
ir 8-osios gvardijos armijų zona...
Tuo metu suskambėjo telefonas. Generolas pakėlė ragelį
ir kurį laiką, žiūrėdamas į lubas, klausėsi tylėdamas. Jo vėjo
nugairintą, atvirą veidą, aukštą kaktą iš karto nušvietė nuo­
staba, o gal ir nerimas. Retkarčiais jis trumpai atsakydavo:
„taip“, „ne“, „klausau“.
Kai jis padėjo ragelį, mes pasijutome nejaukiai, supratę,
.kad patekome į keblią padėtį ir savo buvimu varžome gene­
rolą.
Tačiau paskendęs mintyse ir aiškiai ne apie mus mąstantis
generolas, staiga tarsi atsipeikėjęs, kreipėsi į mus švelniu P a­
baltijo akcentu:
— Amerikiečiai persikėlė per Elbę ir traukia Berlyno link.
— Amerikiečiai?
— Taip, jie.
— Tačiau toliau Elbės jie neturi žygiuoti,—-pasakė Bori­
sas Gorbatovas.
— Teisingai,— išsiblaškęs atsakė generolas.
— Kas gi bus?
— Įsakyta juos įspėti per radiją.

71
 Jau po karo apie šį epizodą aš papasakojau Tarybų Są­
jungos maršalui G. Žukovui. Jis atsakė:
— Amerikiečiai persikėlė į kairįjį Elbės krantą, norėdami
internuoti bėgančią vokiečių kariuomenę ir surinkti j oš gink­
lus, kurie, pasak Čerčilio, galėtų praversti kovai su; mumis.
— O kaip jūs reagavote?
— Aš paskambinau Stalinui, tačiau jis man ramiki atsakė:
„Tai amerikiečių generolų saviveikla. Nerimta. Aš pavesiu
Antonovui paskambinti Eizenhaueriui“.
Ir tikrai, amerikiečių tankai greitai pasitraukė.
.. .Iš generolo M. Bukštynovičiaus sužinoję apie S. Pere-
viortkino korpuso veiksmus ir susiorientavę žemėlapyje, mes
išvykome į V. Satilovo diviziją, kuri kovėsi Moabito rajone.
Sis didelis Berlyno centre .esantis darbininkų rajonas driekėsi
į šiaurę iki Sprė, kuri jį skyrė nuo didelio Tyrgarteno parko,
Pietų—Vakarų plento, Karališkosios aikštės ir reichstago.
Siame rajone buvo garsusis Moabito kalėjimas, kuriame
kankinosi tūkstančiai kalinių, tarp jų ir vokiečių komunistų
vadas Ernstas Telmanas.
Nors iki Sprė buvo ne taip jau toli, tačiau kelias ėjo per
kanalus, siauromis gatvėmis, nedidelėmis aikštėmis ir Ma­
žuoju Tyrgarteno parku. Važiuodami užsukome į pulkininko
V. Asafovo diviziją. Ji žygiavo antrame ešelone. Per kauty­
nes prie kanalo divizijos pulkai patyrė nuostolių ir dabar žy-
žiuojant nuolat buvo pildomi.
Viename išlikusiame name, į kurį mes užėjome atsigerti,
pamatėme dvi ryšininkes. Į nedideles skiautes jos karpė rau­
donus patalus. Pūkai skraidė po kambarį, krito ant baldų,
gulė ant langų, pačių merginų.
— Ką jūs darote?
— Karpome vėliavėles,— atsakė jos nesuglumusios. O tre­
čioji, sėdėjusi kampe ir mūsų iš pradžių nepastebėta, siūlėjo
gatavas skiautes ir rašalu užrašinėjo „207“— divizijos numerį.
Vėliavėles jos dalijo kareiviams ir tie slėpė jas po palaidinė­
mis prie krūtinės iki tol, kol galės iškelti ar virš Moabito, ar
virš bažnyčios, arba galbūt virš reichstago.
Aš pasiteiravau merginų, ar jos nepažįsta Maksimo Čiu-
buko. Viena iš jų liūdnai tarė: „Jis sužeistas“.
—- O kur jis?
— Medicinos sanitariniame batalione, netoli nuo čia.— Ir
ji pasakė adresą.

72
 Aš patraukiau tuščia gatve, laikydamasis arčiau sugriautų
namų. Pūtė vėjas. Tolimų kautynių prie Beiselštrasės stoties
garsai tai aiškiai girdėdavosi, tai tildavo.
Kai aš perėjau gatvę, dykynę ir nedidelį betoninį tiltą per
kanalą, prieš mane prie užtvaros išdygo sargybinis. Patikri­
nęs dokumentus ir rankos mostu parodęs namą, prie kurio ka­
bojo balta vėliava su raudonu kryžiumi, jis mane praleido.
Kambarys, kuriame gulėjo Ciubukas, buvo prisigėręs vais­
tų ir karbolio kvapų, ant sienų kabojo menkos vertės litogra­
fijos ir gobelenai. Ciubukas mane pastebėjo ne iš karto, o kai
pamatė, sukruto, pasikėlė, jo išbalusiame veide pasirodė šyp­
sena. Nelaukdamas mano klausimo, jis tarė:
— Aš visai sveikas... Rytoj išeinu iš ligoninės.
■
— O kas atsitiko?
.. .Maksimas pabudo labai anksti. Visą naktį jam sapnavosi
kautynės kanalo prieigose. Net miegantį, kaip prieš kiekvienas,
net menkiausias kautynes, jį apėmė nervinė įtampa, primenan­
ti jaudulį, užvaldydavusį jį prieš mokyklinius egzaminus. Kad
ir kaip stengėsi Ciubukas tvardytis, nerimas dingo tik tada, kai
virš galvos ėmė švilpti artilerijos sviediniai.
Kautynės truko trumpiau, negu tikėtasi, ir greitai išryš­
kėjo mūsų dalinių pranašumas. Būrys perlėkė parką prime­
nančias dideles kapines, įsiveržė į siaurą gatvelę ir ėmė slink­
ti nuo namo prie namo. Iš langų, palėpių ir rūsių aidėjo auto­
matų serijos.
— Eiti toliau! Nekreipti dėmesio į šaudymą,— Ciubukas
perdavė komandą savo būrio kariams, artėjantiems prie aikš­
tės, kur pagal įsakymą jie turėjo užimti keletą namų ir laukti
ateinančių kitų šturmuotojų būrio skyrių. Tačiau kai Ciubuko
kariai išėjo į didelių namų apsuptą aikštę, jie pamatė kaimy­
ninio skyriaus kareivius.
— Tai puiku! — sušuko Maksimas.— O mes manėme, kad
esame pirm i...
Ir staiga jis sušuko: „Vaikinai, paskui mane!“ Visi puolė
paskui jį prie didelio keturaukščio namo.
Jaunatviškas azartas vertė jį užimti didžiausią, aikštėje do­
minuojantį namą. Su granata rankoje Maksimas bėgo visų
priekyje.
Namo fasadas buvo sukapotas kulkų ir skeveldrų, langų
stiklai išdaužyti, butai palikti, matyt, neseniai. Ciubuko sky­
rius įsiveržė į vieną iš jų. Ant durų blizgėjo varinė lentelė
su šeimininko pavarde. Kambariai dideli, apstatyti brangiais

73
baldais, ant sienų storuose, paauksuotuose rėmuose kabojo pa­
veikslai. Kai kurie buvo perverti kulkų. „Štai kur atėjo karo
priešakinė lin ija — nuo tykios Malinovaja Slabados iki Ber­
lyno buto“,— pamanė Ciubukas.
Po grumtynių vienas prieš vieną kambariuose fašistai per­
bėgo į žemutinį aukštą, tačiau laiptinėje kova tebevyko. Čia
ir sužeidė Maksimui ranką. Žaizda buvo nesunki, tačiau reikė­
jo, kad chirurgas ją aptvarkytų, todėl Ciubuką prieš jo valią
išvežė į ligoninę.
— Rytoj išeinu iš ligoninės,— baigęs pasakoti pakartojo
Ciubukas.
— O kas girdėti apie Mariną?
— Girdėti, girdėti! — džiaugsmingai atsiliepė Ciubukas.—
Ji kažkur netoli Berlyno, pabėgo nuo savo šeimininkų. Aš dar
tiksliai nežinau, kur ji, tačiau pažįstu žmones, kurie ją m atė...
Galia Oleščenko — prisimenate, aš jums skaičiau žinutę apie
ją? — dirba mūsų medicinos sanitariniame batalione ir rytoj
eis jos ieškoti... Netrukus mes susitiksime...
.. .Jau temo, kai mes nusigavome iki generolo V. Satilovo
vadavietės, tačiau jo ten neradome. Jis iš naujo stebėjimo
punkto tramvajų parke sekė kautynes Beiselštrasės stotyje.
Saulė jau leidosi: jos oranžiniai spinduliai, apšviesdami virš
miesto pakibusį dūmų sluoksnį, tai rausvai jį gelsvino, tai
rudino.
Divizijos štabo karininkai papasakojo, kad geležinkelio san­
dėlyje sunaikinta atsišaudanti vokiečių kuopa.
Kautynės Beiselštrasėje nerimo. Po „katiušų“ antpuolio sto­
tis suliepsnojo, pro langus ir duris ėmė veržtis ugnies liežu­
viai, pasigirdo sprogimas, ir tiršti juodi dūmai ėmė šliaužti
žeme, tarsi nenoromis kildami į dangų. Kai artilerija baigė
savo darbą ir gaisras truputį aprimo, batalionai puolė pirmyn
ir stotį užėmė.
Visa tai generolas V. Satilovas mums papasakojo naktį
grįžęs į savo vadavietę, vakarieniaujant. Jis pavargo, tačiau
buvo guvus. Generolui didelį įspūdį padarė ne kautynės dėl
stoties, kurioms pasibaigus jo divizijai atsivėrė viliojančios
perspektyvos prieiti Moltkės tiltą prie reichstago, o susitiki­
mas su ką tik išvaduotais žmonėmis iš stovyklos netoli Bei­
selštrasės. Visi jie, apdriskę, purvini, liesi,— apstoję genero­
lą verkė, prašė duoti jiems ginklų. Vienas iš kalinių maldavo
duoti nors paprasčiausią šautuvėlį, nors granatą: „Aš turiu
su jais atsiskaityti... Jie mane kankino, tyčiojosi“.

74
 — Na ir ką gi jūs, Vasilijau Mitrofanovičiau?
— Įsakiau jį nuprausti, aprengti ir duoti automatą.
Mes dar ilgai kalbėjomės ir atsigulėme vėlai.
Vėliau mes sužinojome, kad dvi divizijos— V. Satilovo ir
A. Negodos — forsavo Ferbindungso kanalą. Abi divizijos visą
puolimo laiką nuo Oderio iki Berlyno beveik Visada kovėsi
šalia ir vykdė panašias operacijas. Kai kada jų pulkai, bata­
lionai, kuopos veikė kartu, žiūrint, kokia susiklostydavo situa­
cija.
Kanalą jos forsavo taip pat beveik vienu metu. Siaurinia­
me kanalo krante kovėsi du šatiloviečių pulkai, o ryčiau —
vienas negodoviečių pulkas, kuriam aktyviai padėjo 137-asis
pionierių batalionas.
Nei vienai, nei kitai divizijai iškart forsuoti vandens kliūtį
nepavyko.
Nutarta vėl mėginti forsuoti kanalą vakare. Abi divizijos
užduotį įvykdė. Jų pulkai kovėsi ir Beiselštrasėje.
Taip S. Pereviortkino korpuso daliniai įžengė į Moabito
rajoną. Iš čia atsivėrė kelias prie Sprė.
Tą dieną ir kituose fronto ruožuose tramvajų bėgiais
džerškėdami centro link brovėsi tankai, suspausti siaurų gat­
vių ir skersgatvių, paskui juos ėjo pėstininkai. Taip jie kvar­
talą po kvartalo atkovodavo iš hitlerininkų, kurie pamažu trau ­
kėsi prie Berlyno širdies — Brandenburgo vartų.
Kad ir kaip buvo susikaupę ir budrūs kariai, kad ir kaip
aplink juos siautė mirtis, jie negalėjo nesijuokti, kai politinis
vadovas jiems išvertė Gebelso kreipimąsi, išklijuotą vos ne
ant kiekvieno namo:
„Puiku, berlyniečiai!
Berlynas liks vokiečių! Fiureris tai pareiškė pasauliui ir
jūs, berlyniečiai, rūpinkitės, kad jo žodžiai išsipildytų: puiku,
berlyniečiai! Jūsų elgesys — pavyzdingas. Ir toliau kovokite
taip didvyriškai, taip atkakliai, be gailesčio ir atlaidumo. Ta­
da atsitrenkusios į jus suduš bolševikų šturmuotojų bangos...
Berlyniečiai, jūs išsilaikysite, pagalba eina!“
Kareiviai juokėsi.
N. Berzarino armija veržėsi. į šiaurės vakarus, generolo
I. Roslo korpusai užėmė Gerlico geležinkelio stotį ir toliau
puolė Aleksandro aikštės kryptimi. V. Ciuikovo gvardiečiai
veržėsi šiek tiek kairiau Landverio kanalo pietinio pakraščio
ir taip pat taikė į miesto centrą. Jų priešakiniai daliniai va­
kar užėmė Tempelhofo aerodromą su antžeminiais ir požemi­

75
 niais angarais. Požeminiuose angaruose stovėjo visiškai pa­
rengti skridimui lėktuvai, o jų ekipažai budėjo prie mašinų
istisą parų, jei reikėtų fašistiniams vadeivoms bėgti, ir laukė
komandos skristi.
Nuo šiol j Tempelhofą jie negali dėti vilčių.
Tik staiga pulko vado vadavietėje suskambėjo skambutis.
Bataliono vadas pranešė, kad Kolonų gatve paradine rikiuote
žygiuoja apie 400 paauglių, aprengtų juodais mokykliniais
švarkais su auksinėmis sagomis ir juodomis kelnėmis. Ber­
niukai užaugo be galo dievindami tankus, lėktuvus, faust-
patronus. Hitlerio, Gebelso, Geringo vardus jie tarė lyg šven­
tųjų, iškėlę į dangų rankas. Jie ėjo mušdami koją ir laikydami
parengtus faustpatronus... Tai Artūro Aksmano mirtininkai,
fanatikai, nusprendę mirti už fiurerį, ėjo j „psichinę ataką“,
tikėdamiesi išgąsdinti tarybinius karius.
— Ką daryti? — klausė bataliono vadas. — Ar praleisti
juos į užnugarį, ar atidengti ugnį?
— Palaukite,— atsakė pulko vadas,— kokiu nors būdu nu­
ginkluokite. ..
Paaugliai vis artėjo. Bataliono vadas paleido keletą gel­
tonų raketų — priešakinę fronto liniją žymintį signalą. A tsa­
kydami į tai, visai priartėję paaugliai ėmė šaudyti faustpat-
ronais. Atsirado sužeistų ir nukautų. Berniūkščiai apdujusio-
mis akimis puolė į durtuvų kautynes. Teko atidengti ugnį.
Keletą minučių per dūmus ir padriką šaudymą nebuvo gali­
ma ką nors suprasti, o paskui, metę faustpatronus, paaugliai
leidosi bėgti į savo užnugarį.
Sužeisti moksleiviai per tardymą verkdami pasakojo, kaip
juos į ataką vedė rajono komiteto vadovas. Jis tikino, kad
Tempelhofą lengva susigrąžinti. Taip žlugo Aksmano narsuo­
lių „psichinė ataka“.
Ukrainos 1-asis frontas tebesikovė pietiniuose miesto pa­
kraščiuose. Be to, buvo stiprinamos pozicijos prie Potsdamo,
vis labiau spaudžiama apsupta priešo kariuomenės Frankfur­
to—Gubeno grupuotė.
Mūsų žvalgai lakūnai jau kelintą dieną praneša, kad pa­
čiame R ytų-V akarų plento centre, Tyrgartene, abiejose Per­
galės kolonos pusėse vokiečiai kerta vadinamąjį „karališkąjį
mišką“, kurio kiekvienas medis buvo sunumeruotas ir įrašytas
į specialią knygą. Dabar tuos medžius kirto prie pat žemės
gana plačiai abiejose plento pusėse tam, kad vokiečių trans­

76
porto lėktuvai galėtų tankams pristatyti degalų, o artilerijai —
šaudmenų.
Pergalės kolona buvo geras orientyras, tačiau kliudė lėk­
tuvams leistis. 1
Vis dėlto du „Junkers-52“ sėkmingai nusileido, tačiau kil­
damas vienas iš jų — su sužeistais karininkais — sudužo.
Sį paskubomis įrengtą Tyrgarteno aerodromą visą laiką
apšaudė mūsų toliašaudė artilerija.
* * *

Atmosfera bunkeryje ir toliau liko slegianti, nors staiga at­

siradęs ryšys su generolu Reimanu sukėlė pagyvėjimą. Jis
vis dar laikėsi Potsdame. Ir nors jo kariuomenė buvo apsupta,
generolas žinojo, jog kai kurie Venko armijos būriai pasiekė
Ferchą prie Svylovo ežero į pietvakarius nuo Potsdamo.
To užteko, kad generolo Krebso šios dienos pranešime
būtų galima išpūsti prasiveržimą prie Fercho ir užgožti pra­
nešimą apie kautynes Moabito, Gerlico rajone ir Berlyno
pietiniuose pakraščiuose.
Pranešimas pavyko palyginti gerai, fiureris aiškiai susi­
domėjo Ferchu, žemėlapyje ilgai žiūrinėjo Svylovo ežero
rajoną, tarėsi su Krebsu, kaip geriau prasiveržti į Potsdamą,
čia pat davė nurodymų, kuriuos štabo karininkai užsirašinėjo
savo bloknotuose.
I bunkerį atgabeno sužeistą aviacijos generolą pulkininką
Riterį fon Greimą...
Dengiami dešimties naikintuvų, jis ir jo žmona lakūnė
Hana Reič išskrido iš Rechlino, šiaip taip pasiekė aerodromą
Gatove, kuris jau buvo apšaudomas, o iš čia mažu lėktuvu
„Fizeler Storch“ pasuko į Berlyno centrą. Lėktuvą vairavo
Hana. Netoli Sarlotenburgo zenitinio sviedinio skeveldra ap­
gadino lėktuvą ir sužeidė generolą. Hana Reič atvairavo lėk­
tuvą iki betoninio takelio prie pačių Brandenburgo vartų ir
nutupdė jį per du šimtus metrų nuo imperijos kanceliarijos.
Čia pat generolui perrišo žaizdą ir jis, remdamasis į dviejų
stiprių karininkų pečius, nušlubavo iki požeminės ligoninės
bunkeryje, kur buvo paguldytas į patalą.
Netrukus prie jo lovos atėjo Hitleris, lydimas Bormano,
Aksmano ir pasiuntinio Hevelio.
Hana Reič, trisdešimties metų moteris karine uniforma,
odiniu šalmu stovėjo lovos galvūgalyje ir nenuleido akių nuo
Hitlerio.

77
 Grįždamas į savo kambarius, Hitleris įsakė savo adjutan­
tui paruošti įsakymą dėl feldmaršalo vardo suteikimo gene­
rolui pulkininkui Riteriui fon Greimui ir įsakymą dėl lakūnės
Hanos Reič apdovanojimo geležiniu kryžiumi.
Dabar kancleris nekantrauja, kad fon Greimas greičiau
išskristų iš Berlyno. Jame jis matė naują viltį išsigelbėti,
kaip kadaise tokias viltis dėjo į Himlerį, skirdamas jį armijų
grupės „Vysla“ vadu, į generolą Busę, į feldmaršalą Modelį,
paskui į Sernerį, o dabar į generolo Venko armiją, kurioje
liko vienas nepilnas korpusas, ir į neturintį aviacijos fon
Greimą.
Kartu bunkerį pasiekdavo viską mačiusiųjų raportai.
Vienas iš karininkų pranešė, kad kai kurie Raudonosios
armijos daliniai pasiekė metro stotį „Leipcigo gatvė“, kuri
sujungta su stotimi Unter den Linden gatvėje, visai netoli
imperijos kanceliarijos.
Išgirdę šį pranešimą, visi buvusieji pasitarimų kambaryje
neteko žado. Dabar jų gyvenimas gali būti skaičiuojamas ne
dienomis, o valandomis.
Ir čia Hitleris priima vieną iš siaubingiausių sprendimų
iš visų žvėriškumų, kurių jis nesivaržė. Jis įsako atidaryti
Sprė šliuzus ir užtvindyti tunelį, taip tikėdamasis užtverti ke­
lią tarybiniams daliniams. Į visus aiškinimus,, kad ten nuo
ugnies slepiasi Berlyno gyventojai, jis kaip pamišėlis kartojo:
„Atidaryti šliuzus“. Ir šliuzus atidarė, vanduo plūstelėjo į
metro stotį, į tunelį ir užtvindė jį taip greitai, kad sužeistieji,
moterys, seniai, vaikai neturėjo jokios vilties išsigelbėti.
Tūkstančiai žmonių žuvo drumzliname vandenyje, ir niekas
jiems negalėjo padėti.

BALANDŽIO 27-oji
M ū sų k a r iu o m e n ė u žim a M o a b ito r a jo n ą .— G e n e r o lo
S : P e r e v io r t k in o k o r p u s a s p r iė jo S p r ė r e ic h s ta g o
r a jo n e .— G e n e r o lo Z. V y d r ig a n o d iv iz ija įs iv e r ž ia
į P o t s d a m ą .— B u r m is tr o a t s to v a s įteik ia
m ie s t o r a k t u s .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Kuo labiau siaurėjo Berlyno apsupimo žiedas, kuo greičiau

mūsų kariuomenė artėjo prie centro, tuo atkaklesnis darėsi
pasipriešinimas. Anksčiau miestiečiai languose iškabindavo
kapituliacijos ženklą — baltas paklodes, mirtininkai šaudydavo

73
iš palėpių, o dabar atsikirtinėjo visi didelių namų aukštai ir
rūsiai. Trauktis hitlerininkai neturėjo kur. Kova Berlyno gat­
vėse pasidarė sudėtingesnė. Tūkstančių minų ir sviedinių
išdaužytas kiekvienas aikštės metras buvo apšaudomas viso­
mis kryptimis iš automatų ir kulkosvaidžių, ir gatvėse bei
aikštėse visą laiką švilpčiojo kulkos.
Būtent dėl to Berlyno komendantas įgulos vadas genero­
las Veidlingas plačiai naudojo požeminius miesto įrengimus,
slėptuves, metro, kolektorius, vandens nutekamuosius kanalus.
Visi gynybiniai atsparos punktai buvo sujungti požeminėmis
landomis, ant išėjimų įrengti betoniniai gaubtai.
Balandžio 27-ąją mūsų kariuomenė užėmė dešimtis tokių
gaubtų Moabito ir Simensštato rajonuose. Požeminėmis lan­
domis hitlerininkai traukdavosi į užnugarį, o paskui jų ištisi
būriai pasirodydavo gatvėse, Skersgatviuose ir vėl pradėdavo
kautis dėl namų, kuriuos mes jau buvome užėmę. Automati­
ninkai, snaiperiai, granatsvaidininkai ir faustįninkai tapdavo
diversinėmis grupėmis, rengiančiomis pasalas, šaudančiomis
į automobilius, tankus, patrankas, traukančiomis ryšių linijas.
Tačiau diversijos puolimo nesustabdė. Lydinčioji artilerija
kartu su šturmuotojų grupėmis tiesiu taikymu naikino visas
kliūtis, skindama pėstininkams kelią.
Rytą mes lankėmės generolo S. Pereviortkino vadavietėje
Pletcenzės kalėjime. Radome jį džiaugsmingai susijaudinusį.
Kas minutę į kambarį įeidavo ir išeidavo karininkai, be palio­
vos zirzė telefonas, ir šį kartą mes nepasijutome esą nereika­
lingi. Maža to, generolas rankos mostu mus pakvietė sėstis
ir nesivaržydamas, be sutartinių frazių, kalbėjosi telefonu su
V. Satilovu:
— Vasilijau Mitrofanovičiau! Yra tau malonių naujienų.
Vėl keičiasi tavo kryptis. K ą?.. Klausyk, klausyk... Dabar
eisi į rytus, prie Mažojo Tyrgarteno. Iš ten matyti reichsta­
gas. Supratai? Jie svajojo apie Kremlių, o mes atėjome prie
reichstago... Įsisąmoninai? Taigi. Dėl to tavo divizija turi
paimti Moabito kalėjimą, prieiti Mažąjį Tyrgarteną ir Sprė
Moltkės tilto rajone. Aišku? Taip, taip, Asafovo divizija trau­
kia antrame ešelone, paskui taver Kairėje nuo tavęs Negodos
divizija, tu jį jauti? Ne? Keista. Tuoj aš imsiuos priemonių.
Tuoj pat generolas susisiekė su divizijos vadu Negoda:
— Aleksejau Ignatjevičiau! .. Ko tu ty li? .. Ko tau trūks­
ta? Ugnies? Ko gi tyli? Ugnies tuoj pat pridėsim, linkiu. ..
Generolas vėl suka lauko telefono rankenėlę:

79
 — Vasilkovas? Atkreipk, dėmesį į Negodos diviziją. Pasido­
mėk. Reikia nuslopinti priešo ugnį. Aišku?
Tačiau vos generolas baigė pokalbius, iš kurių mes įsivaiz­
davome bendrą operacijos vaizdą, vėl suskambėjo telefonas.
Pakėlęs ragelį, Semionas Nikiforovičius atsakė vienu žodžiu:
„Klausau!“
Mums jis pasakė:
— Atleiskite, skubiai kviečia armijos vadas,— užsimetė ap­
siaustą, užsidėjo kepurę, pašaukė adjutantą Bondarį ir išėjo.
Mes nuėjome į operatyvinį skyrių išsiaiškinti tai, ką buvo­
me girdėję. Korpuso operatyvinio skyriaus karininkai mus
gerai pažinojo ir mielai žemėlapyje „iššifravo“ S. Pereviort-
kino įsakymus.
Raudonos strėlės supo Moabito kalėjimą, o piečiau buvo
nukreiptos į Sprė krantą. '
Simensštato rajone smailios mėlynos strėlės buvo nukreip­
tos į šiaurę: jos rodė penkias kontratakas vokiečių, kurie su­
prato šio rajono lemiamą reikšmę ir visomis jėgomis stengėsi
atgauti prarastas pozicijas.
— Visos kontratakos atremtos, — pranešė mums karinin­
kas.— Vakare žinosime kautynių smulkmenas. Užeikite.
Mes pasukome į Moabito rajoną, tačiau važiuoti toliau,
kaip iki Beiselštrasės, mums nepatarė. Nedidelės sugriautos
ir sudegintos miesto geležinkelio stotelės patalpose gulėjo daug
lavonų. Tarp jų buvo kareivių pilkai žaliomis milinėmis su
varinėmis sagomis, žmonių su šovininėmis civiliais rūbais, per­
juostais kariškais diržais. Rankose jie spaudė automatus. Tai
buvo folksšturmuotojai. Paskutiniu metu mes juos sutikdavome
dažnai, daugiausia tarp belaisvių. Vienas iš jų mums prisi­
pažino:
— Aš paėmiau šautuvą tik todėl, kad kuo greičiau tapčiau
belaisviu ir likčiau gyvas.
S. Pereviortkino korpuso V. Asafovo divizijos pulkai išva­
lė Simensštato rajono pietrytinę dalį ir išėjo į Sprė šiaurinį
krantą. Dėl Moabito rajono sunkiai kovėsi Negodos divizija.
Vienas jos pulkas brovėsi gatvėmis per barikadas, geležinke­
lio bėgių, betoninių stulpų krūvas, prieštankines užtvaras. Pra­
valyti kelią tankams vėl pirmyn metėsi 137-ojo bataliono pio­
nieriai. Jie puikiai įvykdė užduotį.
Vis dėlto mes ryžomės važiuoti į Moabito rajono gilumą
atsargiai manevruodami „viliu“, nors žinojome, kad paskutinė­

80
mis dienomis persirengę civiliais rūbais esesininkai ir Aks-
mano būrių paaugliai guviai šaudo faustpatronais.
Prie daugelio matytų gatvių kautynių vaizdų mes priprato­
me, tačiau Moabito gatvės stebino skraidančių patalų bei pa­
galvių baltų pūkų ir juodų suodžių mišiniu, iš sugriautų namų
ir kaminų, pro langus, duris virstančiais ugnies liežuviais.
Kas nematė, kaip griūna degdamas daugiaaukštis pastatas,
kas negirdėjo to vis stiprėjančio dundesio, nustelbiančio net
artilerijos kanonadą, tam sunku įsivaizduoti sukrečiantį regi­
nį, kurį leitenantas I. Ivanikovas pavadino „Pompėjos žuvimu“.
Vienoje gatvėje mes susitikome pionierių bataliono vadą
A. Lebedevą. Jis atrodė pavargęs, uniforma ištepta suodžiais
ir mazutu.
Jis mums papasakojo:
— Hitlerininkai užima viršutinius aukštus. Tik ką iš kam­
pinio namo paleido faustpatroną. Sužeidė daug kareivių, ta ­
čiau sužeidė ir vaiką. Matote,— Lebedevas parodė išlaužą
namo sienoje,— eilinis Novikovas perrišinėja žaizdą vokiečių
berniukui. Mažylis iš siaubo net neverkia. Jo veidas baltas
lyg drobė. Jis stipriai apsikabino savo gelbėtoją ir neatgniau-
žia rankų...
Mes matėme, kaip kareivis vaiką nunešė į' rū s į...
Tą pačią dieną Gorbatovas liko vadavietėje Beiselštrasėje,
o aš pakeleivinga mašina nuvykau į Pletcenzės rajoną, kur
antrame ešelone traukė Negodos divizijos 380-asis pulkas.
Čia pirmą kartą pamačiau majorą Viktorą Sataliną, ku­
ris, žuvus V. Kulkovui, ėmė vadovauti pulkui. Tai buvo dar
jaunas, taisyklingų veido bruožų, tankia plaukų kupeta, labai
įdėmaus ir sutelkto žvilgsnio žmogus. Jį, matyt, retai trukdė
korespondentai, ir į klausimus jis atsakinėjo santūriai, viena­
reikšmiškai. Vis dėlto man pavyko išsiaiškinti, kad pulko va­
d as— sibirietis, iš profesijos — buhalteris, tačiau jo jaunystė
buvo nerami: teko kariauti ir būti sunkiai sužeistam kilus
Tarybų Sąjungos ir Suomijos ginkluotam konfliktui, paskui
naujas sužeidimas prie Demiansko keturiasdešimt antrųjų spa­
lio mėnesį. V. Satalinas išėjo „karo universitetus“, vadovau­
damas būriui, kuopai, karininkų tobulinimosi kursuose — iš
pradžių bataliono vadų, o paskui štabų viršininkų grupėje.
Dabar jis vadovauja pulkui, kuris šiandien eina antrame
ešelone. Tačiau rytoj jam reikia įžengti į Moabito rajoną ir
kautis dėl didelio pasipriešinimo mazgo — kalėjimo.6
6. O buvo taip 81
 Nakvoti grįžome jau sutemus. Vakare patrankos, kaip p a ­
prastai, pamažu rimo, tačiau didžiulė pašvaistė virš Moabito
gatvių darėsi vis ryškesnė ir ryškesnė. Temstant ji buvo dar
labiau matyti.
Tą dieną generolo V. Satilovo divizija, tiksliau,— Zinčen-
kos ir Močialovo vadovaujami pulkai — išsiveržė j priekį ir
iki vakaro perkirto Stromštrasę per vieną kvartalą nuo Moabi­
to kalėjimo. Netrukus vienas Zinčenkos pulko batalionas pra­
siveržė iki Mažojo Tyrgarteno rytinio pakraščio, o kitas — iki
vakarinio pakraščio ir įsiveržė į plačią Alt Moabito gatvę,
vedančią Moltkės tilto ir Karališkosios aikštės link. Tačiau
čia puolimą reikėjo pristabdyti. Moabito kalėjimas liko užnu­
garyje: reikėjo išžvalgyti hitlerininkų pozicijas, pritraukti arti­
leriją ir užnugario dalinius.
Balandžio naktis užėjo nepastebimai, o kartu šiokia tokia
ramybė, jei taip galima sakyti apie fronto priešakines pozi­
cijas. Šiaip ar taip, gatvėse sutrinksėjo dviračiai virtuvių ve­
žimai.
Kaip tik tuo metu 150-osios divizijos politiniai darbuoto­
jai dalijo mažas vėliavėles, kurias reikėjo pritvirtinti prie vy­
riausybinių pastatų, ir pasakojo apie reichstagą ir Moabito
kalėjimą. Tarp jų buvo ir Berestas, ir. Matvejevas, kurie bet
kokiomis aplinkybėmis, dieną ir naktį būdavo su kareiviais:
kartu ėjo į kautynes, valgė iš vieno katiliuko, miegojo prie
baterijų, apkasuose ir rūsiuose, trenkiant skardiems pabūklų
šūviams. Kažkas iš jų šmaikštavo: prasidėjo „artilerijos lop­
šinė“. Tačiau vis dėlto užmigdavo vienai dviem valandom s...
Tų ilgų pavasario dienų ir trumpų naktų laikas buvo tiks­
liai suskirstytas, pagal jį vadovauta žmonių veiksmams. Di­
džiausias siekimas buvo greičiau sutriuškinti priešą, dabar
jau jo „paties namuose“. Galutinė pergalė darėsi reali ir arti­
ma. Tai jautei iš divizijos vado pokalbių su pulko vadu, kai
pirmasis, stuksendamas į rankinio laikrodžio stikliuką, takti­
nėms užduotims skirdavo minutes. Tai jautei ir dabar, kai
kapitonas Neustrojevas vaikščiojo iš rūsio į rūsį, iš būrio
į būrį.
Tomis dienomis aš pirmą kartą pamačiau Stepaną Neustro-
jevą — liesoką, vidutinio ūgio, pilkaakį, dar visai jauną kapi­
toną su penkiais ordinais ant krūtinės. Jis nuėjo sunkų karo
kelią, vadovavo būriui, kuopai, dabar — pirmam šturmuotojų
batalionui, balandžio 27-ąją įsiveržusiam į Mažąjį Tyrgarteną.
Jis ne kartą vedė kareivius į ataką su naganu rankoje, kaip

82
sakoma, „nesilenkė kulkoms“. Penkis kartu buvo sužeistas,
bet tie sužeidimai nepakeitė jo charakterio, neįbaugino, o pa­
darė dar vyriškesnį, užgrūdino valią.
Ir dabar jis vis dar negalėjo nusiraminti po kautynių. Mes
matėme, kaip jis užlipo į viršutinį kampinio namo aukštą
Stromštrasėje ir ilgai pro binoklį žiūrėjo į tolį paslaptingo,
degančio, 'dūmų apgaubto miesto, kurį apšviesdavo tik retų
sprogimų blyksniai ir gaisrų ugnis.
Auštant jis turėjo vėl pradėti atakuoti ir vėl kautis. Ta-
čiau-kur? To jis dar nežinojo.
Generolui Satilovui labiausiai rūpėjo Moabito kalėjimas.
Vasilijus Mitrofanovičius tada dar nežinojo, kad šiame kalė­
jime kadaise kankinosi politiniai kaliniai. Juodais penkiakam­
piais žemėlapyje pažymėti dideli pastatai jam buvo ne kas
kita, kaip gerai įtvirtintas rajonas, kurį dar reikia paimti.
Kažkas jam pasakė, kad kalėjimo gynybai vadovauja pats
Gebelsas ir kad ten sutelkti rinktiniai esesininkų daliniai.
— Kai dėl rinktinių esesininkų, tai mes jų jau nugalėtų
prisižiūrėjome, o štai sučiupt gyvą šunsnukį Gebelsą — vilio­
ja,— pastebėjo generolas.
Vaikinas iš Voronežo srities Kalmykų kaimo, zemskinės
mokyklos mokinys, vasarą dirbęs laukuose, žiemą padėjęs miš­
kininkui tėvui, dabar Raudonosios armijos generolas, štur­
muoja Moabito kalėjimą.
Iš pradžių jis baigė Leninakano ir Užkaukazės pėstininkų
mokyklas, paskui buvo būrio, kuopos, bataliono vadas.
Karo meno jis mokėsi Frunzės karo akademijoje. Visai
prieš karą Vasilijus Mitrofanovičius tapo šaulių divizijos šta­
bo viršininku. Nuo pirmų karo dienų fronte Pabaltijyje, Po­
meranijoje ir dabar Berlyne.
Jis susikvietė pulkų ir kai kurių batalionų vadus ir planavo
rytojaus puolimą. Svarbiausias objektas tebebuvo kalėjimas.
Kol jis nepaimtas, negalėjo būti ir kalbos apie tolesnį puoli­
mą. Kad ir kaip Neustrojevas norėjo tuoj pat Alt Moabito
gatve pulti tilto link, jį prašė nusiraminti.
— Pro žiūroną jau mačiau Sprė,— spyrėsi Neustrojevas,—
ji čia pat.
— Ir aš mačiau,— atsakė generolas,— bet vis dėlto reikia
galvoti ne apie vieną batalioną, o apie visą pulką, apie divi­
ziją.
Stabe visą naktį niekas nemiegojo. Nemiegojo ir Satilovas,
ir divizijos politinio skyriaus viršininkas Artiuchovas, cheminės

83
apsaugos viršininkas Mokrinskis, artilerijos viršininkas Sos-
novskis, žvalgybos viršininkas Gukas, ir kiti karininkai. Prieš
juos gulėjo reichstago rajono žemėlapis. Visos gatvės, skers­
gatviai, aikštės, tiltai, kanalai — kaip ant delno. Argi galima
aprašyti karišką laimę žmonių, kurįems teko istorinė misija —
iškelti vėliavą virš reichstago! Vėliava jau buvo 756-ame pul­
ke pas Fiodorą Zinčenką.
Tą pačią dieną Baltarusijos 1-ojo fronto, jau susijungusio
su Ukrainos 1-uoju frontu, dešinysis sparnas kovėsi dėl Pots­
damo. Nors jis buvo Berlyno žiedo viduje ir apsuptas,. vis
dėlto generolo Reimano įgula Prūsijos karalių sostinę gynė
iš paskutiniųjų. Išvakarėse kai kurie generolo Venko armijos
daliniai prasiskverbė į rajoną į pietvakarius nuo Potsdamo
ir Svylovo ežeru valtimis perplukdė nedidelį apsuptųjų būrį,
bet visa miesto įgula atsidūrė tvirtuose gniaužtuose.
Potsdamą iš trijų pusių — pietų, rytų ir šiaurės — supo
ežerai ir kanalai, miestas tarytum užsibarikadavo vandens
kliūtimis. Štai kodėl 175-osios Uralo—Kovelio divizijos vadas
generolas Z. Vydriganas įsakė statyti perkėlas per esantį šiau­
riau Potsdamo kanalą ir kartu telkė valtis, mašinas amfibijas
ir kitas persikėlimo priemones šiauriniame Jungferno ežero
krante.
Jau naktį į balandžio 27-ąją vienas iš batalionų susėdo į
amfibijas ir tamsoje sėkmingai išsikėlė kitame krante. Tai
buvo pirmoji pergalė. Auštant mūsų artilerija prie kanalo ati­
dengė ugnį ir sukėlė atsakomąją. Vienas po kito batalionai
perplaukė Jungferno ežerą amfibijomis ir specialiai sukaltais
plaustais. Jų užimtas placdarmas nuolat didėjo. Generolas
Z. Vydriganas persikėlė su pirmu batalionu ir ėmė vadovauti
kautynėms.
Iki dešimtos valandos už ežero susitelkė beveik visa di­
vizija, tankų naikintojų batalionas ir artilerijos pulko daliniai.
Kai tik kariai perkėlė paskutinę patranką, generolas įsakė
pradėti atakuoti miestą.
Laikrodis rodė 10 valandų 30 minučių. Pro vienkiemius,
ežerėlius, per sodus batalionai priartėjo prie miesto, užėmė
Marmurinius rūmus ir ėmė kautis gatvėse bei aikštėse. Nors
ir atkakliai buvo priešinamasi, divizija iki vidurdienio užėmė
Potsdamo centrą. Jos batalionai įsiveržė į Sansusi, Cecilien-
hofo naujųjų rūmų, Įgulos bažnyčios teritoriją, kur buvo pa­
laidoti Prūsijos karaliai Frydrichas Vilhelmas I ir jo sūnus
Frydrichas II. Hitlerininkų viltys paversti Potsdamą tvirtove

84
neišsipildė. Jie manė turį tam pakankamai kariuomenės, be­
veik korpusą, ir daug ginklų bei šaudmenų. Be to, tikėjosi,
kad Švylovo ežero rajone vėl pasirodys generolas Venkas,
tačiau jo nesulaukė. Dalis miesto įgulos buvo sunaikinta,
likučiai pasidavė į nelaisvę arba pabėgo į pietus, kur tuo
metu jau kovėsi generolo D. Leliušenkos tankistai.
Vidurdienį Prūsijos imperatorių pilies bokšte suplevėsavo
raudona vėliava. Iš savo stebėjimo punkto parke į šią pilį
atvažiavo Zacharijus Vydriganas. Tuoj pat generolui pranešė:
— Su jumis nori pasimatyti miesto magistrato atstovai.
— Ko jiems reikia? Mes taikių piliečių neliečiame.
— Jie labai susijaudinę.
— Tegul įeina.
Į tamsią tylią salę įėjo du žmonės tamsiais kostiumais.
Zacharijus Petrovičius, padėjęs abi rankas ant didelio krėslo
parankių, įdėmiai žiūrėjo į įėjusiuosius.
Valstiečio sūnus iš Chersono srities Kazacskojės kaimo,
kareivis žvalgas Pirmojo pasaulinio karo metais, dabar gene­
rolas divizijos vadas, Prūsijos karalių sostinėje priiminėjo
miesto pasiuntinius.
1942 metų kovo mėnesį, vadovaudamas atsarginiam
šaulių pulkui, Vydriganas sužinojo, jog fronte žuvo abu jo
sūnūs. Jį sukrėtė tos žinios, kurias jis gavo beveik vienu
metu. Tada jis padavė brigados vadui raportą, kuriame rašė:
„Kareivis į mūšį veržiasi lygiai taip pat, kaip žuvis iš akva­
riumo, tuo labiau kareivis, dalyvavęs trijuose — imperialisti­
niame, Pilietiniame ir Tėvynės — karuose... Kare žuvo abu
mano sūnūs, Aleksandras ir Nikolajus — jauni Raudonosios
armijos vadai... Prašom mane pasiųsti į veikiančiąją armiją“.
Dabar generolas priima burmistro atstovus.
— Aš jūsų klausau...
Vienas iš įėjusiųjų, žemai nusilenkęs, priėjo prie generolo
ir įteikė miesto raktus. Kadaise prūsokai tuo raktu atrakin­
davo Potsdamo tvirtovės vartus. Dabar jo jiems nereikėjo.
Taigi vartų raktas galutinai užsklendė Berlyno apsupimo
žiedą.
Artimos pergalės džiaugsmas sutapo su žinia iš sūnaus,
kurį tėvas laikė žuvusiu. Sūnus, taip pat nieko nežinojęs apie
tėvą, per radiją išgirdo informaciją, kad generolas Vydriga­
nas priėmė Potsdamo raktus. Nikolajus pranešė, kad buvo

85
sunkiai sužeistas, tačiau išliko gyvas, išgijo, atliko apie sep­
tynis šimtus skrydžių ir numušė 19 lėktuvų.
Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Po karo Tarybų Sąjun­
gos Didvyris N. Vydriganas žuvo vykdydamas tarnybinę už­
duotį.
4 * 4 » 4 »

Sviediniai sproginėjo jau imperijos kanceliarijos teritorijoje.

Rotmistras Gerhartas Boltas savo dienoraštyje tą dieną rašė:
„Kambaryje pasklido troškus sieros kvapas ir kalkių dul­
kės. Viršuje prasidėjo tikras pragaras. Sviediniai vienas po
kito sproginėjo kanceliarijos teritorijoje. Visa slėptuvė dre­
bėjo kaip per žemės drebėjimą. Po penkiolikos minučių ugnis
lyg tai ėmė silpnėti ir, sprendžiant iš griausmo, tolo Pots­
damo aikštės link...
Ugnis ir plienas kaip uraganas pasipylė ant imperijos kan­
celiarijos ir vyriausybinio kvartalo. Nugriuvo mūsų 100 vatų
radijo stoties antena. Mums jau keletą kartų atrodė, kad
apšaudymas pasiekė ribą, tačiau mes klydome. Vis labiau
trūko oro. Į dienos pabaigą dar labiau skaudėjo galvas, buvo
dar sunkiau kvėpuoti, pylė prakaitas. Žmones slėptuvėje ap­
ėmė apatija“ k
Kaip tik todėl įprastinis „situacijos aptarimas“ nieko, net
fiurerio, nesujaudino, nors „pranešimai iš vietų“ buvo labai
liūdni. Visi sėdėjo tylėdami. Ir tik pranešimas, kad generolo
Busės kariuomenė— didžiulė dviejų šimtų tūkstančių žmonių
grupuotė, apsupta miškuose į pietvakarius nuo Berlyno,— iš
dalies pralaužė apsupimą ir traukia į Baruto rajoną susijungti
su generolo Venko kariuomene, tarsi eilinė kamparo dozė
sukėlė šiokį tokį pagyvėjimą. Tačiau Krebsas nutylėjo, kad šią
prasiveržusią ir traukiančią į vakarus grupuotę Ukrainos 1-ojo
fronto kariuomenė vėl apsupo ir pamažu naikino.
Jungtinės vadovybės dienoraštyje tą dieną užrašyta: „Ber­
lyne vyksta įnirtingos kautynės vidiniame gynybos žiede...
Nors išleista daug įsakymų ir dėta daug pastangų apginti
Berlyną, ši diena aiškiai liudijo, kad artėja kautynių dėl Vo­
kietijos sostinės pabaiga.. . “ 12
Dar išvakarėse Hitleriui prireikė generolo Fegeleino, tačiau
jį surasti, pavyko tik kitą vakarą. Esesininkai jį sučiupo vaka­
1 Zr.: Правда, 1948, 1 января.
2 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 582.

86
riniame Beri yno pakraštyje: jis rengėsi nežinia kur išvykti,
pačiupęs lagaminą su aukso luitais ir įvairių valstybių pini­
gais. Fegeleiną atvežė į bunkerį ir užrakino vyriausybinio
kvartalo gynybos viršininko generolo Monkės kambaryje.
Hitleris įsakė generolui Monkei ir dviem karininkams Fe­
geleiną ištardyti ir jį apkaltinti fiurerio ir Vokietijos išdavimu.
Tačiau, generolo kambaryje radęs vyno, Fegeleinas pasigėrė.
Į jokius klausimus jis nesiteikė atsakinėti, reikalavo pasimaty­
mo su žmona, Himleriu ar Hitleriu.
Visa ši scena priminė prastą vodevilį.
Tą pačią dieną bunkeryje atsidūrė atgailaujančio Geringo
kalėjime parašytas laiškas. Tačiau šio laiško Hitleriui nerodė.
Radijas perdavė tokį pranešimą:
„Reicho maršalas Hermanas Geringas jau ilgą laiką sirgo
širdies liga, kuri dabar labai paūmėjo. Todėl jis pats prašė,
kada reikia įtempti visas jėgas, atleisti nuo vadovavimo kari­
nėms oro pajėgoms ir nuo su tuo susijusių uždavinių. Fiureris
tą prašymą patenkino. Karinių oro pajėgų nauju vadu p a­
skirtas generolas pulkininkas Riteris fon Greimas, kuriam
kartu suteiktas generolo feldmaršalo laipsnis“ k
Vakare bunkeryje pasirodė Veidlingas. Jis kalbėjo apie
katastrofiškai blogą sviedinių ir maisto produktų pristatymą
geležinkeliu ir oru. Netekus Gatovo ir Tempelhofo aerodromų,
jis dar labiau pablogėjo. Generolas norėjo įtikinti Hitlerį, kad
padėtis beviltiška.
Paguosti savo fiurerio negalėjo ir generolas Krebsas: iš
Venko — jokių žinių, iš Steineri'o grupės — taip pat. Galiausiai
propagandos ministro pavaduotojas daktaras Naumanas pra­
nešė, kad užsienio radijas perdavė apie Himlerio derybas su
anglų ir amerikiečių vadovybe ir kad jo pasiūlymas kapitu­
liuoti sąjungininkams atm estas...
Veidlingas savo dienoraštyje rašė:
„Sukrėstas fiureris ilgai žiūrėjo į daktarą Gebelsą ir paskui
tyliai, kažką neaiškiai sumurmėjo, ko aš nesupratau. Nuo tos
valandos imperijos kanceliarijoje Flimlerį laikė išdaviku.
Bendrai padėčiai, apie kurią toliau pasakojo Krebsas, ypač
svarbu buvo tai, kad rusai „Vyslos“ armijų grupės ruože toli
prasiveržė Noištrelico kryptimi. Šios grupės vadas generolas
pulkininkas Heinricis savo pranešime spartų rusų veržimąsi
aiškino nuolat mažėjančiu jam pavaldžių dalinių kovingumu.1
1 2r.. Р о за н о в Г. Л. Крушение фашистской Германии, c. 147.

87
 Po to mane greitai paleido, tačiau iki vėlyvos nakties
laukiau generolo Krebso, kartu su Gebelsu pasilikusio pas
fiurerį...
Laukdamas aš prisėdau prie Bormano, Burgdorfo, Nauma-
no, Aksmano, Hevelio ir fiurerio adjutantų. Prie mūsų stalo
taip pat sėdėjo dvi moterys — asmeninės fiurerio sekretorės...
Kalbantis aš pasamprotavau apie Berlyno gynybą ir pareiš­
kiau, kad reikėtų, kol nevėlu, išsiveržti iš apsupimo. Aš rė-
miausi dideliu paskutinių metų patyrimu, kuris rodė, kad iš­
siveržti iš katilo pavyksta tada, kai kartu puolama iš išorės
padėti apsuptai grupuotei. Baigdamas beviltišką kovą dėl
Berlyno pavadinau beprotybe. Man pritarė visi, net reichslei-
teris Bormanas...
Kai vėliau atsirado generolas Krebsas, aš jam pasakiau
savo samprotavimus ir jį taip paveikiau, kad jis mane įparei­
gojo rytoj vakare savo prasiveržimo planą išdėstyti fiureriui“ L

BALANDŽIO 28-oji
K o r p u s o v a d a s S e m io n a s P e r e v io r t k in a s .— K a u ty n ė s
d ė l M o l t k ė s ti l t o .— P ir m ie ji būria i šia u rin ia m e
S p r ė k r a n te .— S u s itik o M a k s im a s ir
M a r in a .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Fašistiniam Berlynui pasidarė labai sunku alsuoti. Jis jau

prarado pakraščius, susigūžė tarp Sprė- ir kanalų. Nebuvo
ir užnugario. Kariuomenė negalėjo manevruoti: ją gatvėse ir
aikštėse tiesiu taikymu apšaudydavo mūsų artilerija. Fašistai
manevravo... tarp aukštų.
Buvo aišku, kad priešintis beprasmiška, tačiau hitlerininkai
ne tik kovojo toliau,— jų fanatizmas tapo beprotiškas. Bijoda­
mi atpildo už nusikaltimus vokiečių tautai, kai kurie nusižu-
dydavo savo butuose artimųjų akyse.
Aš buvojau tokiuose namuose ir Karovo, ir Pankovo, ir
pagaliau dabar Moabito rajone.
Mūsų kariuomenė puolė iš visų pusių. Dabar jau nė vienas
priešo karinis dalinys negalėjo ištrūkti iš Berlyno žiedo, o
generolų Busės ir Venko daliniai negalėjo patekti į sostinę.
Fronto kariuomenė puolė Berlyno centrą. Pagrindiniai įvykiai
rutuliojosi S. Pereviortkino korpuso veiksmų rajone, todėl mes
1 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 616—617.

88
nusprendėme laikytis arčiau jo ir divizijų vadų. Be to, matė­
me, kad jų žemėlapiuose atsiradusių storų raudonų strėlių
smaigaliai atsiremdavo į reichstagą. Vienas iš štabo karinin­
kų man papasakojo, kad Semionas Pereviortkinas su tokia jėga
brėžė tą strėlę, jog sulaužė du raudonus pieštukus. Strėlė
ėjo per Sprė, Moltkės tiltu. Tai buvo paskutinė vandens kliūtis.
Kiek jų buvo mūsų kariuomenės kelyje? Terekas, Donas,
Dnepras, Nemunas, Vysla, Oderis — plačios, sraunios upės. O
ši? 40 metrų pločio, granitiniais krantais, o įveikti sunku, gal
sunkiau kaip plačias vandeningas.
Su Gorbatovu mes susitarėme, kad vienas iš mūsų bus
korpuso, kitas — divizijos vadavietėje, o vakare, susitikę savo
vadavietėje, pasidalysime įspūdžiais ir rašysime eilinę kores­
pondenciją „Pravdai“. Borisas pasirinko Satilovo vadavietę,
aš •— Pereviortkino.
Balandžio 28-ąją pabudome vėlai, ir štabo karininkai mus
budrino: „Pramiegojote... Tuojau bus paimtas Moabito kalė­
jimas, o juk ten G ebelsas...“ Mudu susižvalgėme ir išdaužy­
tomis gatvėmis nuvažiavome „arčiau ugnies“. Pakeliui užsu­
kome į Pereviortkino stebėjimo punktą Beiselštrasės stoties
rajone. Generolas buvo užsiėmęs, ir mums teko luktelėti.
Kartkarčiais, kai atsidarydavo su išmuštais langais jo kam­
bario durys, iš ten sklisdavo storokas balsas, girdėjosi pokalbių
telefonu nuotrupos, tarp kurių keletą kartų buvo minimas
Moabitas.
Paskutiniuoju metu mes geriau pažinome korpuso vadą,
žavėjomės jo ryžtingumu, kuklumu, nuoširdumu. Sužinojome
jo biografiją. Semionas Nikiforovičius — valstiečio iš Voronežo
srities sūnus. Buvo samdinys. Pilietinio karo metais balta­
gvardiečiai sušaudė tėvą ir seserį. Paauglys anksti suvokė
klasių kovos esmę. Tuo neramiu laiku, dar jaunuolis įstojęs
į ypatingos paskirties dalinius, jis saugojo geležinkelio ob­
jektus.
Paskui pėstininkų mokykla, karo mokykla, akademija. Ka­
rą jis pradėjo būdamas majoras. Per ketverius ilgus karo
metus daug pamatė ir išgyveno. Ne kartą pats vadovavo mū­
šiams, ne kartą buvo sužeistas. Kareiviai matė ir jo peršautą
kepurę, ir apdegusią milinę.
Pirmąjį karo mėnesį hitlerininkai apsupo jo dalinio vada­
vietę. Visi jau išvažiavo, liko tik Semionas Nikiforovičius, ran­
kiojęs į krepšį dokumentus, įsakymus, pranešimus. Kai jis
išėjo į lauką, kairėje iš miško išlindo keletas priešo tankų,

$9
tiesiai keliu važiavo motociklininkai, o dešinėje ir už nugaros
buvo girdėti automatų šūviai...
Pereviortkinas sėdo į šarvuotį ir pasuko į automatininkų
pusę, tačiau tanko sviedinys mašiną pamuše. Tada jis iššoko
iš šarvuočio, sėdo į „emką“ ir pro apstulbusius motociklinin­
kus visu greičiu nulėkė j mišką. Iš tankų pavymui paleisti
sviediniai nepasiekė tikslo, o automatų kulkų įlenkimus ant
„emkos“ jis aptiko vėliau...
Ir štai dabar valstiečio sūnus generolas visą kariuomenę
veda šturmuoti reichstagą. Jo biografija — mūsų tarybinės san­
tvarkos esmė.
Kai mes pas jį įėjome, jis tarė:
— Tuojau atves „Rostoko jūreivėlį“ iš būrio, kurį admiro­
las Dėnicas siuntė Hitleriui gelbėti reichstagą. Vakare tas
būrys parašiutais nusileido Tyrgarteno parke, netoli imperijos
kanceliarijos.
Batalionas buvo sudarytas iš pašėlusiai narsių, fiureriui
fanatiškai ištikimų jūreivių. Tačiau tas, kurį mes pamatėme,
nepanėšėjo į fanatiką. Jis visą laikė verkė, keikė Hitlerį ir
Dėnicą, maldavo pasigailėti...
Nejučiomis prisiminiau Landsbergo mieste įvykusį epizodą.
Komendantu paskirtas Dono kazokas papulkininkis R o v tiu c h a s
ten išleido įsakymą: „Tuoj pat turi atvykti, su savimi turėda­
mi partinius bilietus, nacionalsocialistų partijos nariai“. Lands-
berge buvo 200 nacistų, iš jų tiksliai nurodytu laiku atėjo 199
ir choru paaiškino, kad dušimtasis serga ir atvykti negali.
Atsimenu, kaip vartydamas rankose rudas knygeles Kov-
tiuchas šyptelėjo: „Nieko sau partija, kuri pasiduoda ur­
mu!“ — ir, kreipdamasis į mane, paklausė:
— Kaip manai, majore, kiek komunistų būtų atvykę vo­
kiečių komendanto įsakymu? — Ir taip užkrečiamai nusijuokė,
kad mes visi taip pat ėmėme juoktis...
Prasidėjo belaisvio vokiečio apklausa. Aukštas, plačiapetis,
karininko munduru, nesiskutęs, paraudusiomis baikščiomis
akimis jis visą laiką žvilgčioja į vertėją, tarsi prašydamas jį
perduoti, kad jis-netikėjo ir netiki Hitleriu ir yra viskam pasi­
ryžęs, kad tik jo pagailėtų. Generolas į jį žiūrėjo neslėpdamas
paniekos.
— Kada jūs atsidūrėte prie imperijos kanceliarijos?
— Vakar dieną 12 valandą.
— Kas buvo toliau?
Belaisvis nuleidžia akis. ..

90
 — Mums pasakė, kad jūreivius priims Hitleris ir pasakys
kalbą. Dar Rostoke žadėjo, kad mes saugosime fiurerį ir im­
perijos kanceliariją, o apie reichstagą nebuvo nė kalbos... Ta­
čiau mus išrikiavo pabūklų apšaudomos imperijos kancelia­
rijos kieme. Reikia pasakyti, kad Rostoke mes gyvenome
ramiai.— Belaisvis nutilo.
— Ar Hitleris su- jumis kalbėjo?
— Ne. Iš bunkerio pas mus išlindo generolas Monkė ir
mums perdavė fiurerio įsakymą mirti, bet neatiduoti reichs­
tago.
— Na, o toliau?
— Mus nuvedė pro Brandenburgo vartus, per Karališkąją
aikštę, ir čia prie Moltkės tilto aš pakėliau rankas...
— Ar jūs žinote, kiek kariuomenės saugo kanceliariją?
— Ne, mums sakė, kad į Berlyną turi atžygiuoti generolo
Venko armija.
— Neatžygiuos, — šyptelėjo generolas. — O ką jūs matėte
Karališkojoje aikštėje?
— Reichstagas įtvirtintas. Aikštėje daug patrankų, prie
pastato — tankai, zenitinės baterijos...
Tą mes žinojome ir be jo. Visi šerius pastatę, apsiginklavę
iki dantų, priešmirtinio sustingimo apimti laukė kautynių.
Vokietį išvedė. Tuoj pat pasigirdo skambutis, ir pralinksmė­
jęs generolas mums pasakė:
— Moabito kalėjimas paim tas... Puiku!
.. .Rytą Neustrojevo batalionas buvo nukreiptas į šiaurę,
į Moabito kalėjimą. Ten nusiuntė ir A. Blochino batalioną, o
viena kuopa apsupo kalėjimą iš Ratenoverio gatvės.
Apsuptieji kalėjime įnirtingai priešinosi. Kautynių sėkmę
lėmė A. Blochino bataliono veiksmai.
Nutildęs stambaus kalibro kulkosvaidį, tankas pramušė
masyvius ketinius kalėjimo vartus. Pro juos įsiveržė A. Nego­
dos 525-ojo pulko pėstininkai.
Vienas šturmo dalyvis mums pasakojo:
— Pirmiausia, ką pamatėme, — buvo raudonos skiautės,
kuriomis pro langų grotas mosavo kaliniai. Iš kur jie jų
ėmė? ..
Kalėjimo sargyba greitai pasidavė. įsiveržę į korpusus,
pėstininkai ir pionieriai daužė kamerų užraktus, laisvino kali­
nius. Jų buvo tūkstančiai. Tarp jų — daug belaisvių anglų ir
amerikiečių kareivių. Sunku įsivaizduoti džiaugsmą išlaisvin­
tųjų, kurių per stebuklą nespėjo sunaikinti. Daliniai grįžo į

91
Alt Moabitą ir kaudamiesi veržėsi prie Moltkės tilto, nuo kurio
arčiausiai Karališkoji aikštė. Tačiau stipri ugnis privertė su­
stabdyti puolimą.
— Ne, ne,— net užkimdamas šaukė bataliono vadas Ne-
ustrojevas,— trauktis negalima, laikykitės namų. Gatves deši­
nėje užima močialoviečiai, vokiečiai ten nepraeis. Laikykitės!
Jo kakta išpilta prakaito, apžėlęs veidas išvargęs, akys
paraudusios nuo nemigos. Tris dienas ir tris naktis Neustroje-
vas, kaip jis pats sakė, „miegojo eidamas“. Tris dienas ir tris
naktis tai aprimdamos, tai vėl įsiliepsnodamos patrankų ir
automatų ugnimi truko bataliono kautynės su esesininkų di­
vizija. Ir dabar, kai viena iš jo kuopų — Pankratovo kuopa —
įsirėžė į priešo gynybą ir jos smaigalys buvo nukreiptas į
Moltkės tiltą, ugnį iš Karališkosios aikštės atidengė hitleri­
ninkų sunkiųjų patrankų divizionas — tas pats, apie kurį kal­
bėjo belaisvis jūreivis.
Neustrojevo stebėjimo punktas buvo Alt Moabito gatvėje
apgriauto namo trečiajame aukšte. Iš ten jis gerai matė pilką,
sunkų Berlyno dangų, pakibusį virš Karališkosios aikštės, ku­
rioje dažnai blykčiojo ugnys, ir ilgą plačią gatvę su degan­
čiais namais. į stebėjimo punktą kas minutę atbėgdavo kuopų,
būrių, baterijų ryšininkai; čia rinkdavosi sanitarai su sužeis­
tais kareiviais, lakstė telefonistai taisyti nuolat trūkstančių
laidų, radistai. Neustrojevas sėdėjo ant apverstos tuščios šo­
vinių dėžės, klausėsi pranešimų, davinėjo trumpus įsakymus
ir vis žiūrėdavo Karališkosios aikštės pusėn, kur prie pat
Moltkės tilto, tačiau anoje pusėje Sprė, pro dūmus ryškėjo
didelio namo kontūrai. Tai buvo Šveicarijos pasiuntinybė.
Hitlerininkai ir toliau intensyviai šaudė dabar jau ne tik
iš Karališkosios aikštės, bet ir iš to namo prie tilto, iš trečio
aukšto, kur, iš visko matyti, jie užkėlė patrankas, kad galėtų
tiesiu taikymu šaudyti į Alt Moabito gatvę.
Kaip tik tuo momentu Neustrojevui paskambino kuopos
vadas ir paprašė leisti atsitraukti į gretimą gatvę.
— Ne, ne, ne,— atsakė Neustrojevas. Jis žinojo, kad šios
kuopos atsitraukimas gali pabloginti kaimyninės kuopos padėtį,
ir svarbiausia — blogai paveiktų nuotaiką viso bataliono karių,
kurie, žinoma, atsitraukimą pastebėtų.
Kuopos vado skambutis suglumino Neustrojevą, privertė
nusileisti iš trečio aukšto ir degančia gatve eiti į kautynių
griaudesį. Švilpiant kulkoms, jis ėjo Alt Moabitu ir tik tada
nusiramino, kai atsidūrė kuopos pozicijose. Pankratovas jį su­

92
tiko šypsodamasis. Kuopa „įkibo“ j tris didelius namus ir
atmušė priešo atakas.
Hitlerininkams nepavykdavo atsiimti nei vieno namo, nei
vienos pėdos žemės. Tačiau ir batalionas nustojo puolęs: rei­
kėjo apsidairyti, sutvarkyti kuopas, priartinti artileriją, kvėp­
telėti. Tuo metu prie Sprė priėjo kiti pulko batalionai ir kiti
pulkai: dešinėje — užėmęs visą kvartalą Močialovo pulkas,
antrame ešelone — Plechadanovo, o kairiau — pulkininko Ne­
godos divizija.
Moabito kalėjimas tapo nors ir artimu, tačiau vis dėlto
užnugariu. I generolo Satilovo stebėjimo punktą be paliovos
skambino Zinčenka, Močialovas. Generolas ramiai klausėsi
jų pranešimų, duodavo naujus potvarkius, o baigdamas būtinai
pridurdavo: „Pasistenkite paimti gyvą Gebelsą“.
Vakare, kai mes buvome generolo Satilovo vadavietėje,
prieš išvykdamas į pulko stebėjimo punktą generolas spėjo
mums papasakoti, kad jis apėjo kelias grupes Moabito ka­
lėjime paimtų belaisvių, apžiūrėjo kiekvieną veidą ir klausi­
nėjo: „Ar tarp jūsų nėra Gebelso?“
Satilovas išvažiavo, o mes, lydimi dviejų štabo karininkų,
nutarėme nusigauti iki Moabito kalėjimo. Mašina lėtai judėjo
skalda užversta Vilhelmo Hafenerio gatve. Nuo ten, glaus­
damiesi prie sienų, ėjome pėsti. Perkirtę Stromštrasę, pra­
ėjome pro mažą sodelį ir per rūką pamatėme didelę rausvą
aprūkusią sieną, kurioje keliose vietose žiojėjo skylės. Buvo
dar šviesu, ir eidami artyn galėjome įžiūrėti vieną iš korpusų.
Jis buvo nepanašus į kalėjimą: gražus dviaukštis senos archi­
tektūros statinys su dviem bokštais, įvairiomis skulptūromis tarp
jų, su lodžijomis ir portikais, lipdytais papuošimais. Prieš jį —
sausas fontanas su gyvatę letenomis draskančio liūto skulp­
tūra. Mus nustebino žaluma aplink fontaną.
Čia pat sutikome korpuso artilerijos vado pavaduotoją pul­
kininką A. Smirnovą, apžiūrinėjusį pabūklų tarnybų darbo
rezultatus. Jis ką tik buvo aplandžiojęs kalėjimo patalpas.
— Jūs tikriausiai žinote,— tarė jis,— kad čia kankinosi Tel-
manas. . . Ką tik senas, nežinia kaip gyvas išlikęs kalėjimo
sargas man parodė Telmano kamerą pusrūsyje. Plotas ne dau­
giau kaip šeši metrai, akmeninės grindys ir mažas grotuotas
langelis viršuje. Prie sienos — atlenkiama geležinė lova ir
taburetė. Sienos apipelijusios.
Dar anksčiau— 1933 metais — teismo čia laukė Georgijus
Dimitrovas.

93
 Kol mes apžiūrinėjome Moabito kalėjimą, už dviejų kilomet­
rų nuo mūsų vyko kautynės dėl Moltkės tilto. Jis buvo pusiau
sugriautas, užbarikaduotas ir iš Alt Moabito, ir iš Kronprinco
krantinės pusės. Be to, tiltą gynė Šveicarijos pasiuntinybėje
bei vidaus reikalų ministerijos pastato,- vadinamo „Himlerio
rūmais“, keliuose aukštuose pastatytų kulkosvaidžių ir pabūk­
lų daugiasluoksnė kryžminė ugnis.
Naktį mes susitikome su 3-iosios armijos politinio skyriaus
viršininku Fiodoru Lisicynu, visada dėmesingai ir pasitikin­
čiai žiūrinčiu į mus — korespondentus.
Mes dažnokai užsukdavome pas jį, kai reikėdavo išsiaiškinti
padėtį, kurią kariniai vadai nuo mūsų slėpdavo. Be to, pul­
kininkas visada žinojo daugiau negu mes ir papasakodavo
paskutinius įvykius.
Man patiko ir tai, kad Fiodoras, Jakovlevičius pasakodamas
niekada negražindavo padėties ir stengdavosi atskleisti objek­
tyvų karo vaizdą. Jis ne kartą sakė: „Kaipgi mes paaiškinsime,
kad sutriuškinome siaubingą fašistinės armijos mašiną, jeigu
neparodysime viso kautynių smarkumo“.
Štai kodėl jis neslėpė nei pergalių, nei nuostolių. Aš kruopš­
čiai užsirašinėdavau jo pasakojimus.
Naktis į balandžio 29-ąją buvo tikrai didvyriška. Ją verta
prisiminti. Dabar jau pasakosiu ne apie armijas, korpusus ir
divizijas, bet daugiau apie batalionus, šturmuotojų būrius,
kuopas.
Tų dienų įvykiai lyg pro padidinamąjį stiklą mums atsklei­
džia naujus kautynių dėl tiltų, griovių, barikadų didvyrius.
Čia jau sunku įžvelgti tikslias skiriamąsias ribas. įvairių pul­
kų padaliniai veikė kartu, sinchroniškai, ir visi jaunesnieji va­
dai, politiniai darbuotojai, vykdydami bendrą užduotį, atlik­
davo tai, ko niekas nebuvo įsakęs ar iš anksto numatęs. Šių
gausių „mikromūšių“, iš kurių susidėjo didelės kautynės, ana­
lizė rodė puikiai išlaikiusių egzaminą mūsų jaunesniųjų vadų,
karinį brandumą, patirtį ir išradingumą.
Vakare prie tilto priėjo ir už sugriautų namų pasislėpė
150-osios ir 171-osios divizijos pulkai. Jie vėl kartu.
Prieš juos stūksojo beveik sveikas tiltas. Kodėl? Niekas
to nežinojo. Gal jis užminuotas? Ant tilto buvo matyti prieš­
tankinės užtvaros, plieniniai ežiai ir dvi barikados: viena šlie­
josi prie šiaurinio, antroji — prie pietinio upės kranto.
Tiltą priešas apšaudė iš visų pusių — nuo Lerterio stoties,
Tyrgarteno ir artimiausių Kronprinco gatvės namų. Dar ne-

94
sutemus pasiųsta žvalgyba bandė prieiti prie tilto, tačiau turėjo
nuostolių ir grįžo nieko nepešusi, nors ir aptiko spragą pir­
mojoje barikadoje. Matyt, ją pramušė artilerija.
Kai sutemo, prie įvairių priedangų netoli tilto ėmė artintis
S. Neustrojevo ir K. Samsonovo batalionų padaliniai. Žlegė­
dami važiavo artyn tankai ir savaeigiai pabūklai, patrankos
suko vamzdžius šaudyti tiesiu taikymu, pasirodė ryšininkai,
radistai, pionieriai.
Rengtasi kautynėms. Placdarmas — 50 metrų ilgio ir mažiau
kaip 30 metrų pločio tilt is. Tik tiek! Tačiau per tą tiltą vedė
kelias į svambiausią tikslą — Karališkąją aikštę, aplink kurią
buvo daugelis vyriausybinių pastatų, tarp jų — ir reichstagas.
Prieš keletą valandų mes girdėjome Semiono Pereviort-
kino pokalbį telefonu su divizijų vadais. Kiekvieną jis išklau­
sė, pritardamas „taip, taip“, ir pieštuku žymėjosi žemėlapyje.
Paskui davė užduotis divizijų vadams, vardydamas pulkų ir
batalionų, tankų brigadų, artilerijos junginių numerius, ir vėl
žymėjosi žemėlapyje. Kelis kartus jis pasakė: „Suprantate pa­
tys, netuščiažodžiausiu“. Palinkėjęs sėkmės, beveik visus po­
kalbius jis baigdavo žodžiais: „Laukiu gerų žinių“.
— Štai jūs žiūrite į žemėlapį ir į mano raudonas rodyk­
les, kaip į popierių, nuspalvintą keliomis spalvomis. .. Juk
taip?
Borisas paprieštaravo:
— Kodėl gi?
— Na, geriausiu atveju,— tęsė generolas,— kaip į iškal­
bingą popierių.
Mes tylėjome.
— O man kiekvienas ženklas jame ju d a ... Štai aš matau,
kaip artinasi Samsonovo, čia — Borisovco, čia — Neustrojevo
batalionai, o ten toliau patraukė Gladkicho patrankos, prie­
kyje važiuoja tankai...
Generolas atsistojo, ėmė vaikščioti po kambarį ir tarė:
•— Na, vaikinai, viskas. Prasideda! ..
Sis dalykiškas, trupučiuką sausokas korpuso vado pokalbis
su divizijų vadais faktiškai buvo lemiamo puolimo pradžios
aiškus planas. Nors ir anksčiau korpusui kelta bendra užduo­
tis ir buvo nustatomi dalinių judėjimo terminai, vis dėlto kon­
kretus planas, ką turi daryti konkrečios divizijos, pulkai ir net
batalionai, gimė dabar, kai kariuomenė buvo dar šiauriniame
Sprė krante, o operatyviniame skyriuje įsakymais formino
korpuso vado užduotis.

95
 Mūsų vyriausiosios vadovybės darbo stilius buvo dalykiš­
kumas ir apskaičiuoti sumanymo planai, nepagražinti dirbti­
niu patosu. Tą patį galima pasakyti ir apie armijos vadą
V. Kuznecovą, ir apie korpuso vadą S. Pereviortkiną.
Žinoma, visi suprato ir tų dienų istorinį didingumą, ir kau­
tynių dėl tilto reikšmę. Suprato, kad tai paskutinis tiltas. Ta­
čiau tas supratimas negalėjo paveikti darbininkų ir valstiečių
Raudonosios armijos gelmėse seniai susiklosčiusio ir didžiosios
pergalės dienomis nepasikeitusio vadovavimo kariuomenei sti­
liaus.
.. .Sutemoje dešimties automatininkų grupė staigiai metėsi
iš sugriauto namo tiesiai ant Moltkės tilto ...
Likusieji už priedangos matė, kaip lenkdamiesi automati­
ninkai pralindo pro pirmos barikados plyšį, nepaisydami stip­
rios ugnies, tiltu prabėgo antrą barikadą ir atsidūrė aname
krante. Iš ten buvo girdėti šaudymas ir granatų sprogimai. ..
Kas gi jie? ..
Drąsuoliai pasirodė besą Samsonovo bataliono leitenanto
M. Krūtycho būrio kareiviai. Jie įsiveržė į pirmutinį pastatą
ir pradėjo kautis su hitlerininkais. Paskui juos puolė gausi
N. Gončiarenkos kuopa. Priešas sustiprino ugnį, norėdamas
atkirsti Krūtychą ir sunaikinti jo būrį. Tačiau ant tilto jau
buvo J. Pankratovo, A. Koršuno, A. Sočivkos kuopos, kapi­
tono G. Samoilovo grupė. Slėpdamiesi už barikadų, visi jie
trumpais perbėgimais veržėsi prie pietinio kranto. Čia kiek­
vienas metras buvo apšlakstytas krauju. Pankratovą sužeidė.
Tuo tarpu Krūtycho padėtis buvo prasta — daug jo būrio
karių sužeidė ir keletą nukovė. Hitlerininkai ant tilto pasiuntė
savaeigį pabūklą, kuris atidengė ugnį į skubančius padėti
Krūtychui drąsuolius. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi ši ope­
racija, jei eilinis Medvedevas nebūtų prieštankiniu šautuvu
pamušęs priešo mašinos. Ji ne tik nutilo, bet ir užsidegė. Tai
Samoilovo grupei padėjo prasiveržti iki Krūtycho būrio, tačiau
Krūtychas jau buvo miręs. Šiuo žygdarbiu jis atvėrė kelią
per Moltkės tiltą. Sunkiai sužeidė į šlaunį ir kapitoną G. Ša­
mo ilovą.
Tuo metu kapitonas A. Lebedevas su A. Negodos divizijos
pionieriais ir grupė vyresniojo leitenanto Cerviakovo vadovau­
jamų pionierių iš V. Satilovo divizijos apšaudomi išminavo
minas, išnešiojo barikadų sijas ir geležinkelių bėgius, valė
pravažiavimus tankams. Tiltu plačiai plūstelėjo pėstininkai,
krypuodami ėmė važiuoti tankai, prikabintos riedėjo patrankos.

96
 Lebedevas įsakė leitenantui Getmancevui nusileisti žemyn ir
patikrinti kairiąją tilto atramą. Leitenantas tuoj pat aptiko
du fugasus, kurie turėjo susprogdinti tiltą, tačiau elektros lai­
dą, nutiestą iki j ų ... perkirto sviedinio skeveldros. Štai kodėl
tiltas liko sveikas!
Kažkas šūktelėjo:
— Karo dievas mūsų pusėje!
Vėliau kėlėsi kiti padaliniai. Jie ėjo, šliaužė, paskutinius
tilto metrus nubėgdavo nekreipdami dėmesio į žaizdas, sto­
dami į durtynes. Su jais buvo ir Neustrojevo bataliono štabo
viršininkas Kuzma Gusevas. Salia Gusevo sprogo sviedinys,
jį mestelėjo į orą ir nusviedė į S prė....
Ant tilto žuvo medicinos sanitarinio bataliono vadas Boika.
Naktį sužinota, kad Plechadanovo pulke nukautas bataliono
vadas M. Tverdochlebas, ir jį čia pat pakeitė V. Davydovas.
Tą pačią dieną sunkiai sužeidė kuopos vadą Ivaną Gusel-
nikovą, kurį pakeitė kuopos partinis organizatorius vyresnysis
seržantas Ilja Sjanovas.
Štai ką mums papasakojo puikininkas F. Lisicynas ir jo
operatyvinio skyriaus karininkai.
Kai naktį pasimatėme su Vasilijumi Satilovu, jis buvo pri­
slėgtas žinios, kad žuvo puikūs vadai ir daugiau apie nieką
negalėjo kalbėti.
— Kaipgi taip,— apgailestavo jis,— likus kelioms dienoms
iki pergalės! .. Kaip tai kvaila, koks žiaurus tas prakeiktas
karas! ..
Karo keliai ir likimai tikrai nesuvokiami. Ir atsitik tu man
šitaip, kad kaip tik tą naktį Ciubukas sutiko savo Mariną. Po
įnirtingo susirėmimo jo būrys buvo išvestas į antrą ešeloną
papildymui. Maksimas sustojo name vienoje iš pafrontės gat­
vių, užėjęs į pirmą pasitaikiusį butą griuvo į plačią lovą ir
kietai užmigo. Jo jaunas vėjo nugairintas veidas nuraudo, o
rusvų plaukų sruoga užkrito ant suprakaitavusios kaktos.
Mariną surado ir atvedė Galina Oleščenko. Ir štai dabar
ji stovi prie lovos ir pro ašaras žiūri į brangų ir taip pasi­
keitusį brolio veidą.
— Maksimka... Maksimka,— šnibžda ji.— Koks tu pasida­
rei. ..
Ji nepastebėjo, kaip prie lovos priėjo kareiviai ir seržan­
tai. Visus labai jaudino ši scena, ir jie tylėdami žiūrėjo į
Mariną. Ir kai Marina jau buvo bepuolanti prie Maksimo, kaž­
kuris iš kareivių paėmė ją už rankos ir tyliai pasakė:
7. O buvo taip 97
 — Tegu pamiega, dvi naktis ant ko jų ... Dabar jis niekur
n edings... Atsiprašau, g kas jūs jam būsite, nes vis girdžiu
Marina ir M arina...
— Sesuo...
— Aha, aišku, tačiau nepanaši į M aksimą...
Ciubukas miegodamas suJejavo ir vos vos pramerkė akis.
— Maksimuška,— tyliai pašaukė Marina.
Ciubukas atsimerkė, pamatė šalia stovinčius Andrejų Kožą,
skyriaus vadą Kornejų Orechovą ir tik paskui jau Mariną.
„Vaidenasi, ar ką?“— dingtelėjo mintis. Ir vėl užsimerkė.
Pasigirdo tylus juokas.
— Maksimuška, tai aš,— tarė Marina.
Ciubukas pašoko, netikėdamas, kad visa tai tikrovė, o ne
sapnas.
Marina puolė prie jo, ir jie stipriai apsikabino.
Pasakojimams nebuvo galo. Marina apsiverkė, sužinojusi
apie sunkų tėvo sužeidimą, du kartus perskaitė motinos laiškus
Maksimui. Ypač įsiminė eilutės: „Liusia Demidova išteka už
Mišos Fiodorovo, jis grįžo iš ligoninės, labai šaunus, geras
vaikinas..
„Visai taikus gyvenimas... Vestuvės,— pagalvojo ji,—
o čia šūviai, kraujas, m irtis..
Po kelių valandų Maksimas Ciubukas nuvedė būrį prie Sprė.
Mariną nusiuntė į komendanto kuopą.
* * *

Požemyje viešpatavo chaosas ir betvarkė. Niekas nesuprato,

kas vyksta. Ir šiomis aplinkybėmis Eva Braun pareiškė, kad
jeigu jai lemta mirti, tai ji norėtų tai padaryti būdama Adolfo
Hitlerio žmona.
Taip gimė šios tragikomiškos sutuoktuvių ceremonijos idė­
ja. Ceremonijai atlikti po ilgų ieškojimų buvo rastas kažkoks
Valteris Vagneris, žinojęs visus sutuoktuvių aktų formalumus.
Dalyvaujant Gebelsui ir Bormanui, jis atliko sutuoktuvių aktą.
Nuo balandžio 28 dienos ryto generolas Veidlingas kartu su
tankų korpuso ■štabo viršininku pulkininku fon Diufingu su­
darinėjo išsiveržimo iš Berlyno planą. Jų žinioje buvo dar
40 tankų ir šturmavimo pabūklų, kurie turėjo veržtis iš ap­
supimo trimis ešelonais.
Nors generolas Krebsas ir žinojo apie Hitlerio ir Gebelso
nepakantumą bet kokiems evakuacijos planams, vis dėlto jis

98
 labai domėjosi Veidlingo akcijomis, ne kartą jam skambino
ir klausinėjo, kaip operacija aprūpinta.
Kautynės tebevyko visiškai arti vyriausybinių įstaigų. Vil­
čių išsigelbėti nebeliko.
Veidlingas savo dienoraštyje užrašė:
„Vėl mus, kareivius, apmulkino planais fantazuotojas, ir
po daugelio paskutinių trejų metų pralaimėjimų neišmokęs
pirmiausia atsižvelgti į tikrąją padėtį ir priešo jėgas. Ar fiu­
reris buvo tik fantazuotojas? O gal psichinis ligonis? Arba
jis buvo fiziškai ir moraliai taip palūžęs, kad save palaikė tik
morfijumi arba kitais nuodais ir tokioje būklėje jam kildavo
beprotiškos idėjos. Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui
vis labiau aiškėjo, kad tolesnė kova bergždžia ir beviltiška“ *.
22 valandą prasidėjo eilinis „situacijos svarstymas“. Veid­
lingas dar kartą priminė rusų didelių jėgų judėjimą į pietva­
karius. Dėl to vadinamosios Venko armijos vienintelis korpusas
visiškai neteko galimybių prasiveržti į Berlyną. Rezervų ne­
buvo. Šaudmenų, maisto, sanitarinių reikmenų sandėlius paėmė
Raudonoji armija.
Veidlingas padarė išvadą, kad kariuomenė gali priešintis
ne ilgiau kaip dvi dienas, todėl pasiūlė savo prasiveržimo iš
„Berlyno katilo“ planą ir pateikė žemėlapį su pažymėtais ra ­
jonais, gatvėmis, tiltais, kuriais turėjo eiti prasiveržimo gru­
pės, taip pat kiekvieno karinio junginio numerį ir pavadinimą.
Net nesusipažinęs su planu ir žemėlapiu, Gebelsas šiurkš­
čiais posakiais atmetė galimybę išeiti iš sostinės. Visi tylėjo.
„Fiureris mąstė ilgai. Bendrąją padėtį jis vertino kaip be­
viltišką,— rašė Veidlingas.— Tai buvo aišku iš jo ilgų sam­
protavimų, kurių trumpas turinys būtų toks: jeigu prasiveržti
iš tikrųjų net ir pavyktų, iš vieno „katilo“ paprasčiausiai pa­
kliūtume į kitą. Jis, fiureris, tada turės būti po atviru dangu­
mi ar glaustis valstiečio name arba kur kitur ir laukti galo.
Jau geriau jis liks imperijos kanceliarijoje. Taigi fiureris at­
metė visus prasiveržimo planus. Daktaras Gebelsas vėl mei­
likaudamas jam pritarinėjo. Dar kartą įsitikinau, kad kovoti
su šia klika yra tuščias reikalas“ 12.
Nuo Raudonosios armijos smūgių hitlerininkai traukėsi
imperijos kanceliarijos link ir mechaniškai tapdavo pavaldūs
generolui Monkei, kuris vadovavo grupei, buvusiai „Citadele"
pavadintame ruože.
1 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 618.
2 Ten pat, р. 619.

99
 Paryčiu Hitleris iškvietė Monkę ir jį paprašė paruošti ben­
zino. „Aš turiu iš anksto pasitraukti iš gyveninio, — pasakė
jis,— kad spėtų sudeginti mano lavoną..
Artilerijos šaudymas buvo girdėti bunkeryje. Visas požemis
nemiega, daug kas geria, daugelis, net artimiausi Krebso ka­
rininkai, ruošiasi bėgti.
Rotmistras Gerhartas Boltas ir kai kurie jo draugai nutarė
nelaukti „pasaulio pabaigos“. Jie nori bėgti dangstydamiesi
pretekstu nusigauti į generolo Venko štabą ir iš ten pranešti
tikrąją padėtį. Jie į savo pusę patraukė Burgdorfą ir net gavo
Bormano paramą. Tačiau dar reikėjo paprašyti Hitlerio lei­
dimo, kad nebūtų kaip su Fegeleinu (jį sušaudė imperijos
kanceliarijos kieme).
.. .0 kas gi dedasi kituose Keitelio ir Jodlio vadovaujamų
frontų ruožuose? Kartais jiems dar pasiseka susisiekti su bun­
keriu, ir tada jie gauna naujų įsakymų, kurių prasmė tokia:
jokių kitų užduočių, kaip pralaužti Berlyno blokadą, vyriausioji
vadovybė neturi.
Krebsas kalba:
— Fiureris reikalauja kuo greičiau jam padėti. Mes turime
ne daugiau kaip 48 valandas. Jei per tą laiką pagalbos nesu­
teiks, bus jau vėlu. Fiureris dar kartą prašo jums apie tai pa­
sakyti.
— Mes darysime viską, kad Venkas ir Busė pultų,— atsako
Keitelis.— Ten galima laimėti smūgiu į šiaurę...
Po šito Krebsas duoda naują įsakymą, kurio prasmė ta
pati: visa kariuomenė, veikianti rajone tarp Elbės ir Oderio,
nedelsdama turi žygiuoti į Berlyną.
Feldmaršalas Keitelis iš štabo vyksta į priešakines linijas
asmeniškai patikrinti, kaip vykdomi įsakymai, tačiau didžiai
nustemba, kai keliuose sutinka divizijų dalinius, traukiančius
priešinga kryptimi, negu jis įsakė. Jis pritrenktas. Keitelis
susikimba su „Vyslos“ grupės vadu generolu pulkininku Hein-
riciu.
Vakare generolas Jodlis telefonu susiriša su Heinriciu ir
bando įkalbėti jį sustabdyti atsitraukimą, tačiau „Vyslos“ gru­
pės vadas pareiškia, kad padėties verčiamas dalį kariuomenės
jis turi nuvesti už Hafelio—Foso kanalo ir už Hafelio upės.
Jodlis įsako sustabdyti kariuomenę, tačiau Heinricis atsako,
kad įsakymą įvykdyti neįmanoma...
Tai būdingas tų dienų vaizdas. Apsuptos Busės 9-osios ar­
mijos daliniai gaudavo savo armijos vado įsakymus, paskui —

100
priešingus Krebso, dar vėliau — Keitelio ir Jodlio įsakymus.
Tas pats buvo ir kitose armijose. Armijų vadai nežinojo, ką
jiems daryti, ir priimdavo sprendimus „pagal padėtį“.
Vis dėlto naktį Keitelis atleido iš pareigų generolą Hein-
ricį, o vietoj jo „Vyslos“ grupės vadu paskyrė generolą Stu­
dentą.
Keitelis gavo Venko telegramą: „Armija visame fronte taip
spaudžiama, kad toliau pulti Berlyno link neįmanoma.. . “
Balandžio 28-oji tapo istorija.

BALANDŽIO 29-oji
S u s itik im a s m iš k e .— P a s p irm ą jį ta r y b in į B e r ly n o k o m e n d a n tą
g e n e r o l ą B e r z a r in ą .— K a u ty n ė s d ė l A le k s a n d r o
a ik š t ė s ir m ie s t o r o t u š ė s .— I. R o s l o k o r p u s a s
a r tin a s i p r ie im p e r ijo s k a n c e lia r ijo s .— P r ie
„ H im le r io r ū m ų " . —„I n te r n a c io n a la s “
a k o m p o n u o ja n t p a b ū k la m s .— P r ie š o p o ž e m y j e

Vėlai vakare grįžome į savo štabo būstinę Strausberge, mažą

jaukų miestelį ant ežero kranto. Mes nebuvome čia keletą
dienų. Rytą Gorbatovas išėjo į fronto štabą, o aš ir „Izvestijų“
korespondentas Leonidas Kudrevatychas nulėkėme į Berlyną.
Su Kudrevatychu susidraugavau dar Rytų Prūsijoje, kai
mes dirbome Baltarusijos 3-iojo fronto kariuomenėje. Ir vė­
liau mielai prisimindavau, kaip, būdavo, užtraukdavome pa­
tikusią jumoristinę dainelę K. Simonovo žodžiais:
Gyvas tu ar numirei —
Svarbu, kad j numerį
Medžiagą suspėtum gaut.
Ir taip ją parengtum,
Jog visus aplenktum,
O j visa kita — nusispjaut.

Mes supratome, kad lenktyniauti reikia ne kas greičiau

„gaus operatyvines suvestines“ ir pranešimus (čia sąlygos buvo
vienodos), o kas greičiau juos suvoks ir, svarbiausia,— para­
šys geresnę korespondenciją ar apybraižą.
Ryšių mazgo budinčiajai palikę „paskutines naujienas“, da­
bar mes kartu važiavome į Berlyną.
Štai išniro ir Buchenforstas, mums taip pat žinomas, tačiau
kiekvieną kartą keliantis nerimą ir verčiantis griebtis auto­
matų. Tylus, ramus miškas tarsi sugerdavo tolimus pabūklų
šūvius. Tokia tyla fronte visada verčia suklusti.

101
 ta ip buvo ir Šį kartą. Musų vairuotojas čriŠa Mirošničetl-
ka staiga sustabdė „emką“ ir tyliai tarė: „Vokiečiai“. Ir tik­
rai, dešiniojo kelkraščio priekyje išvydome gausią kareivių
grupę ir karininką, kuris, pakėlęs ranką su automatu, tary­
tum mus stabdė. „Pakliuvome“,— nusmelkė visus viena mintis.
Reikėjo sprukti, nes mūsų tik trejetas, o jų dešimteriopai dau­
giau. Tačiau to mes nepadarėme gal dėl to, kad sutrikome,
gal kad pabijojome salvės į nugarą. Aš žiūrėjau į Kudreva-
tychą, jis į mane. Vokietis kažką šaukė ir mosavo automatu.
— Ko jie iš mūsų nori? — paklausė Kudrevatychas.
— Jie nori mus nušauti ir prašo privažiuoti arčiau,— kar­
čiai pajuokavo Griša.
Vokiečiai ėmė choru šaukti ir pakrikai plentu patraukė į
mūsų pusę.
Tada mes nusprendėme apsisukti — kas bus tas, tačiau ap­
sidairę pamatėme artėjančią karinę mašiną, kurios kėbule sė­
dėjo apie penkiolika dainuojančių „Katiušą“ kareivių. Paste­
bėję mus ir vokiečius, jie nutilo. Mašina sustojo. Iš kabinos
iššoko kapitonas, priėjo prie mūsų ir atidavė pagarbą.
— Matote, ten vokiečių kareiviai,— pasakė Kudrevatychas.
Ilgai nesvarstęs kapitonas išsitraukė iš dėklo revolverį,
pasiėmė du automatininkus ir nuėjo pirmyn. Netrukus išgir­
dome, kaip. jis šūktelėjo: „Stehenl“— ir vokiečių kolona susto­
jo. Nuo jos atsiskyręs karininkas rikiuotės žingsniu priėjo prie
mūsų išgelbėtojo.
Mes stebėjome dviejų karininkų derybas. Pasirodo, be rei­
kalo bijojome: vokiečiai norėjo pasiduoti į nelaisvę ir, pamatę
lengvąją mašiną su karininkais, išėjo iš miško į šalikelę.
Kapitonas jiems pasiūlė ginklus sudėti į krovininės maši­
nos kėbulą, ir netrukus mes išgirdome ten krintančių automatų
tarškėjimą. Vokiečius jis pasiuntė į Buchą, į tarybinę komen­
dantūrą.
Mes nuvažiavome toliau, vis dėlto dairydamiesi į mišką.
Saulė buvo palyginti jau aukštai, tačiau jos spinduliai nega­
lėjo prasiskverbti pro tvaikius dūmus, plytų ir akmens dulkes,
ir tik rausvi atšvaitai nušviesdavo žmonių veidus ir visą juos
supantį sugriautą pasaulį.
Korpuso štabe vadų neradome, tačiau išklausėme kvali­
fikuotą „operatyvinį pranešimą“ apie kovas dėl Berlyno „lopi­
nėlio“. Buvo aišku, kad dabar yra du kovos epicentrai — dėl
reichstago ir dėl imperijos kanceliarijos, o kiti plataus fronto
ruožai padeda spręsti šią pagrindinę užduotį.

192
 Hitlerininkai priešinosi beprasmiškai, ir kautynės nesilp-
nėjo. Reikėjo įtempti visas jėgas, sutelkti visų rūšių kariuo­
menės ugnį, reikėjo didelių aukų. „Puolimo mašina“ jau taip
įsibėgėjo, kad niekas negalėjo jos sustabdyti.
Tačiau karas vyko ne tik šiuose „fronto lopinėliuose“. Ge­
nerolo D. Leliušehkos armija, verždamasi prie Brandenburgo,
kovėsi su generolo Venko daliniais į pietvakarius nuo Ber­
lyno. Didvyriški tarybinių tankistų veiksmai padėjo kitoms ar­
mijoms toliau kautis dėl fašistinės sostinės centro.
Bendras vaizdas džiugino. Paskirtu laiku iš Strausbergo
atvažiavo B. Gorbatovas, o L. Kudrevatychas jau seniai buvo
išvykęs pas V. Ciuikovą. Borisas labai susijaudinęs šnekėjosi
su fronto Karinės tarybos nariu generolu K. Teleginu ir fronto
štabo viršininku generolu M. Malininu.
— Dabar viską žinau,— šelmiškai šypsodamasis tarė Bo­
risas.— Mums bus lengviau rašyti, mes, kaip sakoma, žinome
mastą, o svarbiausia,— jis ėmė greitai vaikščioti po kambarį,
nervingai trynė rankas, traukinėjo iš planšetės kažkokius blok­
notus, žiūrinėjo juos, paskui vėl grūdo atgal,— svarbiausia
tai, kad fronto štabe — absoliuti ramybė, nei nervingumo, nei
išdidumo, nei gyrimosi, nei puikybės. Šaltakraujiškumas, pa­
sitikėjimas. ..
Kitoks vaizdas buvo priešo stovykloje. Jis aiškėjo ne tik iš
belaisvių parodymų, bet ir iš pulkų, divizijų vadų įsakymų,
gatvėse ant kiekvieno stulpo iškabintų generolo Reimano at­
sišaukimų kraupių šauksmų, isteriškų Gebelso kalbų.
— Mūsų nervai buvo stipresni,— pasakė Borisas,— ir prie
Maskvos, ir prie Stalingrado, ir prie Tereko... Nervų karą
mes laimėjome seniai...
Generolas pulkininkas Berzarinas Gorbatovui ir man antrą
valandą paskyrė susitikimą, ir mes, dar dvi valandas pasi-
stumdę korpuso štabo kambariuose, išvykome į 5-osios smogia­
mosios armijos užnugarį. Važiuodami asfaltuotu keliu, deši­
nėje pusėje girdėjome tolimų mūšių griausmą. Pagaliau pa­
sukome į dešinę ir nuvažiavome į miesto centrą, į Alt Fry-
drichsfeldės gatvę, 18, kur sename, aprūkusiame ir kulkų bei
sviedinių apgriautame name buvo įsikūrusi tarybinė Berlyno
komendantūra.
Sargybinis patikrino mūsų dokumentus, ir mes įėjome į pa­
statą su ilgu koridoriumi. Jo gale radome duris, ant kurių
kreida buvo užrašyta „Berlyno komendantas“. Karininkas mus
palydėjo į gretimą didelį pilną žmonių kambarį. Prie didelio

103
 rašomojo stalo sėdėjo Nikolajus Berzarinas ir vertėjas, o už
ilgo, žaliu audeklu uždengto stalo — civiliai apsirengę vo­
kiečiai. Visi jie buvo liesi ir išbalę. Daugelis prislėgti, nudel­
bę akis.
Kalbėdamiesi išsiaiškinome, kad tai inžinieriai, specialis­
tai, dirbę elektrinėse, vandentiekyje, kepyklose, tramvajų par­
kuose ir metro. Jie dar nenutuokė apie ką tiįri kalbėti su šiuo
lieknu, tamsoku, gražiu generolu, kurio kariuomenė tą dieną
šturmavo Aleksandro aikštę ir rotušės pastatą. Ir šiuo atro­
dytų jiems netinkamu momentu jis pasikvietė komunalinio
ūkio darbuotojus ir ramiu balsu paskelbė:
— Šiandien vienuolikoje išlaisvintų rajonų mūsų armija
gyventojams dalija duoną ir bulves, atidaryta daugiau kaip
trisdešimt kepyklų, paleisti šeši malūnai.
Vokiečiai įdėmiai klausėsi, o kai kurie kažką užsirašinėjo
popieriaus lapeliuose.
Berzarinas kalbėjo toliau:
— Visuose rajonuose sudarytos „Raudonosios armijos rė­
mimo grupės“. Kokios tai grupės? Rajonų komendantų vado­
vaujamos grupės turi palaikyti tvarką gatvėse ir namuose,
rinkti ir atiduoti ginklus, vykdyti visus komendantų įsakymus.
Toliau iš pranešimo vokiečiai sužinojo, kad šiomis dienomis
papulkininkio F. Galkino vadovaujamas šturmuojamasis būrys,
puldamas Treptovo parko link, įsiveržė į didžiausią Berlyne
visu pajėgumu dirbančią Rumelsburgo elektrinę.
— Elektrinė veikia ir dabar,— tarė Berzarinas.— Su darbi­
ninkais užmegzti tvirti kontaktai. Jie stropiai vykdo savo pa­
reigas. ..— Pažiūrėjęs į žemėlapį, generolas pridūrė: — Elektri­
nės veikia Klinkenberge ir Romensdorfe. Karlshorsto rajone
artimiausiu laiku bus paleistas dujų fabrikas. Atidarytos li­
goninės, ir mes jas aprūpiname medikamentais, leista privati
prekyba, dirba laikrodžių remonto dirbtuvės.
Vokiečiai klausėsi, nepraleisdami nė žodžio, niekuo nepa­
rodydami savo požiūrio į pranešimą.
Tada Berzarinas jų paklausė:
— Ar mums padėsite atstatyti jūsų Berlyną?
Žodžiai „jūsų Berlyną“ klausytojams padarė tam tikrą
įspūdį: kaip „jūsų“, jei kautynės pralaimėtos, jeigu tuoj bus
užimtas reichstagas ir imperijos kanceliarija?
Nors vokiečiai tylėjo ir toliau, tačiau šiek tiek pagyvėjo.
Jie susižvalgė, tarsi norėdami atspėti vienas kito ketinimus.
Tada Berzarinas kreipėsi į vieną iš jų:

104
 — Štai jūs, pone...— tuo metu inžinierius atsistojo, ta ­
čiau Berzarinas paprašė jį sėsti.— Aš žinau, kad jūs geras
specialistas, o turėjote kuklias pamainos inžinieriaus parei­
gas, tuo tarpu direktorius fašistas buvo menkai teišsimoksli-
nęs, tačiau vadovavo visai elektrinei. Ar teisingai aš kalbu?
Inžinierius tylėjo.
— Štai aš jums, pone, siūlau,— toliau kalbėjo generolas,—
tapti elektrinės direktoriumi.
Inžinierius vėl atsistojo. Visi pam atė. paraudusį jo veidą,
iš didelės nešvarių marškinių apykaklės ištįsusį kaklą. Jis
žiūrėjo į Berzariną ir, rodos, norėjo, tačiau negalėjo tarti nė
žodžio. Švarkas jam buvo per mažas, ir iš trumpų rankovių
kyšojo kaulėtos rankos. Pagaliau jis tarė:
— Tai neįmanoma...
— Kodėl?
— Kaipgi aš, eilinis inžinierius, galiu tapti viršesnis už
poną direktorių?
— O kodėl gi ne?
— Tai griauna visas normas, įpročius, supratimą, kurie su­
siklostė per amžius.
— Tačiau juk direktoriaus nėra, jis pabėgo, metė ir elekt­
rinę, ir jus ir jau niekada nebegrįš.
Inžinierius žiūrėjo į visus, laukdamas paramos. Tačiau jo
kolegos arba nuleisdavo akis, arba žiūrėjo į šalį. Inžinieriaus
skruostais ėmė ristis ašaros. Berzarinas nusišypsojo ir tarė:
— Tai ir sutarėme, o bendradarbius pats pasirinksite... Mes
jums viskuo padėsime.
Inžinierius atsisėdo, nuleido galvą ant sukryžiuotų rankų,
jo pečiai trūkčiojo... Paskui jis atsistojo ir tarė:
— Aš su viskuo sutinku dėl vokiečių Berlyno gerovės.
— Tai ir gerai!
Taip buvo skirstomi elektrinių, kepyklų, stočių, parduotu­
vių direktorių postai. Ir tik vienas griežtai atsisakė generolo
pasiūlymo. Jis kalbėjo greitai ir ilgai. Motyvavo galįs paklusti
tik vokiečių valdžiai.
— Tačiau juk jūsų niekas neverčia, aš jums tik siūlau,—
pasakė Berzarinas.
— Ar manęs nesušaudys? ..
— Ne!
— Tuomet aš kategoriškai atsisakau būti Berlyno vanden­
tiekio viršininku,— ryžtingai pareiškė jis.

105
 Pasitarimas baigėsi. Jo dalyviams dalijo N. Berzarino pa­
sirašytą, ant spalvoto popieriaus atspausdintą įsakymą Nr. 1.
Jame paskelbta, kad paleidžiama nacistų partija, o miesto
gyventojams buvo siūloma laikytis visiškai ramiai ir padėti
rėmimo grupėms atkurti sugriautą miesto ūkį.
Tą įsakymą mes matėme Berlyno gatvėse. Kai kur jis ka­
bojo greta paniką skleidžiančio ir jau pageltusio generolo Rei-
mano įsakymo, kuris nejučia versdavo šypsotis. Tačiau mes
vis dėlto norėjome pasiimti N. Berzarino įsakymą.
Davęs mums po egzempliorių, karininkas su švelnia iro­
nija pastebėjo:
— Jūs ne pirmi juo domitės. Jau prieš dvi dienas „Kras-
naja zvezda“ korespondentas Borisas Galinas ir Vasilijus Gros-
manas buvo pas generolą, ir jis jiems davė šį dokumentą...
— Aplenkė,— tarė Borisas, ir mes ėmėme juoktis.
Mūsų ir šių rašytojų keliai kirtosi ir Lenkijoje, ir šiaip
visu keliu iki pat Berlyno.
Borisas Galinas, anksčiau dirbęs „Pravdoje“, per karą tapo
laikraščio „Krasnaja zvezda“ korespondentu. Mes kartu iš­
vykome iš Donbaso, kėlėmės per Doną, traukėmės Kubanėje,
Kaukazo priekalnėse.
Ir vėl mes k a rtu —r Berlyne. Tačiau dienos buvo neramios,
mes laikėmės arčiau reichstago, o jie pirmenybę teikė generolo
M. Katukovo tankistams ii su jais veržėsi į miesto cen trą...
.. .Gavę įsakymą Nr. 1, vokiečiai šnabždėdamiesi skirstėsi,
o Berzarinas, stvėręs kepurę, skubiai išėjo iš komendantūros.
Kai mes išlėkėme paskui jį, norėdami užduoti keletą klausimų,
pamatėme nuvažiuojančios mašinos melsvą dūmelį: jis skubėjo
į 5-osios smogiamosios armijos kariuomenę, kuri kovėsi dėl
miesto centro.
Nusprendėme važiuoti į priešakines linijas. Mūsų vairuoto­
jas, gerai žinojęs šiaurinio Berlyno pakraščio sudaužytas gat­
ves, visiškai nesiorientavo centre, be to, priešo sviediniai ir
faustpatronai „reguliavo“ mūsų maršrutą. Tik padedami ryšių
karininko, kuris mus lydėjo ir gersi žinojo rajoną, skersgat­
viais ir net kiemais „pro plytines dėžutes“ šiaip taip prisi­
artinome prie štabo korpuso, kuris kovėsi dėl rotušės ir Alek­
sandro aikštės metro.
Stabe, be budinčio karininko, nieko nebuvo. Mums jis pa­
rodė žemėlapį su fronto linija, kokia ji buvo 15 valandą, ir
pasakė tik tiek: „Vyksta labai sunkios kautynės..

106
 Dabar, kai tarybinė armija įžengė į tankiausiai apstatytą
centrinę miesto dalį, kautynės pasidarė dar sudėtingesnės,
įtampa padidėjo, ir būrių, kuopų vadams tekdavo vietoje, gat­
vėse, namuose, aūkštuose patiems skubiai spręsti, kaip veikti
kartu su artimiausiu pabūklu, artimiausiu tanku.
Paėmus vieną iš paskutinių rajono tvirtovių — didžiulį poli­
cijos prezidiumo pastatą — vienintelis priešo atramos punktas
liko metro stotis. Tačiau paimti ją buvo labai sunku, nes prieš
ją esančią aikštę apšaudė iš visų pusių, o labiausiai — iš pusiau
sugriauto metro pastato. Puolimas aiškiai užsitęsė. Tada jau­
nesnysis seržantas Jašagašvilis nusprendė aikštę įveikti šuo­
liu. Jis taip ir padarė: stvėręs automatą, atsarginius diskus
ir granatų, šoko pirmyn ir nesustodamas, nesidairydamas nu­
lėkė per aikštę. Paskui jį nubėgo seržantas Maskarianas su
grupe kareivių ir telefonistų. Jašagašvilis to nematė. Bėgda­
mas prie stoties, jis į plačias įėjimo duris metė vieną po kitos
dvi granatas, paskui įsiveržė į dūmų pilną vestibiulį ir ėmė
šaudyti iš automato. Paskui pasirodė Maskarianas, kareiviai.
Kautynės buvo trumpos. Netrukus Jašagašvilis pranešė telefonu:
„Metro stotis užimta, o priešas požemiais pasitraukė“.
Panašiai šturmuota ir Berlyno rotušė. Ją drąsiai atakavo
jaunesniojo leitenanto Bondarenkos, žuvusio mūšyje, keletas
tankų ir Madenovo vadovaujamas būrys, kuris ne tik pirmas
įsiveržė į rotušės pastatą, bet ir stojo į durtynes, trukusias il­
giau kaip dvi valandas. Čia pasižymėjo kapitono Bobyliovo ir
majoro Aleksejevo šturmuojamieji būriai. Kai saulė jau leidosi,
1008-ojo pulko bataliono komjaunimo organizatorius K. Gro-
movas užsiropštė ant rotušės kupolo ir ten iškėlė raudoną vė­
liavą. Fašistų kareiviai pasidavinėjo į nelaisvę. Pakėlė rankas
ir du generolai, kuriuos tuoj pat išgabeno į artimiausią užnu­
garį — fronto štabą. Jų neradę, nuvažiavome į generolo Roslo
korpusą. Jis šturmavo vyriausybinius kvartalus ir buvo arčiau
imperijos kanceliarijos negu visi kiti. Ir ten vyko kautynės,
ir ten visi generolai buvo savo stebėjimo punktuose.
Pulkininko V. Antonovo divizija pirmoji priėjo prie Anthal-
terštrasės bei Kocho gatvės ir užėmė pozicijas prieš užbarika­
duotą gestapo pastatą bei prie jo prigludusį kalėjimą. Staigiu
šuoliu per aikštę čia nieko nebuvo galima padaryti — ją gynė
vientisa visų rūšių pabūklų, minosvaidžių, 4jtomatų ir f aust -
patronų ugnis. Todėl pulko vadas I. Gumerovas įsakė pulti
sparnuose. Pavyko. Baigiantis dienai, Gumerovo ir Radajevo
pulkai dešiniajame ruože užėmė kraštinį namą Vilhelmo gat-

107
 Veje Ir galėjo į gestapo pastatą atidengti ugnj iš sparno. Sėk­
mingai įvykdyta operacija ir kairiajame sparne, kur vienas
būrys įsiveržė į seną bažnyčią Sarlando gatvėje.
Kariuomenė artėjo prie imperijos kanceliarijos ir Branden­
burgo vartų, nuo kurių iki reichstago — keli žingsniai. „Fronto
lopinėlis“ vis mažėjo. Imperijos kanceliarijos pastatų komplek­
sas, reichstagas, Tyrgartenas dar buvo vokiečių vadovybės
rankose. Šioje menkutėje teritorijoje stovėjo patrankos, nukrei­
pusios žiotis į šiaurę — aikštę prieš reichstagą, į pietus — aikš­
tę prieš gestapą, į rytus — Brandenburgo vartus ir į vakarus —
Zoologijos sodo rajoną. Hitlerininkai be paliovos šaudė ketu­
riomis kryptimis, netekdami vienas po kito pabūklų, šaudė pas­
kutinių komplektų sviediniais, tačiau pašėlusiai, kaip gali šau­
dyti tik fanatikai.
Tokiomis sąlygomis mūsų vadams reikėjo ypatingos kari­
nės ištvermės, sumanumo, apskaičiavimo.
Vakarop aš išvykau į „savo“ 3-iąją smogiamąją armiją,
o Gorbatovas liko laukti generolo I. Roslo. Jis sakė norįs
„pakvėpuoti kautynių dėl imperijos kanceliarijos oru“.
Jau temo, kai mes priartėjome prie Moabito rajono. Ne­
ryškūs namų siluetai skendo pilkšvai rudame rūke. Iš toli
sklido triukšmas ir šmėkščiojo ilgi žydrai pilki spinduliai. Vė­
liau išaiškėjo, jog hitlerininkai iš Tyrgarteno apšviesdavo
reichstago aikštę, kad galėtų apšaudyti jau prarastą Šveica­
rijos pasiuntinybę ir „užtveriamąja ugnimi“ atkirsti „Himlerio
rūmus“ ir operos pastatą.
Nors diena ėjo į pabaigą, kautynės pietinio Sprė kranto
namuose nesiliovė. Per upę persikėlė dviejų divizijų — V. Sa-
tilovo ir A. Negodos — daliniai, tačiau jų užnugaryje Alt
Moabito gatvėje, prie Lerterio stoties, Invalidų gatvėje vyko
kautynės su atskiromis hitlerininkų grupėmis, kažkaip prasi­
skverbusiomis į mūsų užnugarį.
Vis dėlto kautynės dėl „Himlerio rūmų“— svarbiausias tos
dienos įvykis. Sis šešių aukštų raudonų aprūkusių plytų na­
mas, stovėjęs įkypai reichstago, buvo puiki pozicija pradėti
šturmą. Dėl to Berlyno komendantas generolas Veidlingas
mėgino jį paversti tvirtove. Visi langai buvo užmūryti plyto­
mis ir paversti kulkosvaidžių ir automatų ambrazūromis, o du­
ryse padarytos skylės pabūklams, kurie pliekė tiesiu taikymu
į Moltkės tiltą, už Sprė ir į mūsų užnugarį.
Jau rytą po galingo artilerijos antpuolio kai kurie ugnies
taškai „Himlerio rūmuose“ nutilo, dviejų metrų storio sienos

108
 buvo apdaužytos, bet namas tebestovėjo, ir rinktiniai fašistų
batalionai toliau atsišaudė iš visų rūšių ginklų. Vis dėlto
leitenantui Koškarbajevui su savo būriu pavyko prasiveržti
iki artimiausių sutrupintų durų.
Rasti generolą S. Pereviortkiną arba V. Satilovą nepavy­
ko. Stabo karininkai man pasakė, kad korpuso vadas „išva­
žiavo“ į diviziją, o į kokią, jie lyg tai nežinojo, o generolas
V. Satilovas, pabūklų apšaudomas, tanku nulėkė prie Lerterio
stoties, kur jam buvo įrengtas naujas stebėjimo punktas.
Tanku! Tai būdingas tų dienų kautynių bruožas: išlaisvin­
tomis miesto gatvėmis nebūdavo galima nei praeiti, nei pra­
važiuoti mašina.
Vėliau generolas Satilovas pasakojo:
— Reikėjo tik kelių minučių perlėkti pavojingą zoną tarp
mano vadavietės ir naujo stebėjimo punkto Lerterio stotyje,
tačiau, atvirai pasakius, man atrodė, kad važiavome labai ilgai.
Labai jau daug visko sproginėjo aplinkui. Iš pradžių stebė­
jimo punktas buvo Lerterio stoties pastato ketvirtame aukšte.
Neseniai, prieš man ateinant, įgriuvo stogas ir rūgščiai dvokė
paraku. Aš priėjau prie lango kiaurymės. Apačioje vingiavo
Sprė. Už jos lyg pro rūką buvo matyti kažkokie namai.
Viskas paskendę dūmuose. Tiesiai prieš mus — namas su
kupolu ir kolonomis. Reichstagas? Tarytum jis. Žvilgtelėjau
į žemėlapį, apytiksliai nustačiau atstumą nuo tilto, nuo pasiun­
tinybės, nuo rudojo milžino. Taip, tai reichstagas... Iki šiolei
man neteko matyti Vokietijos parlamento fotografijų ar pa­
veikslų... Jei būčiau žinojęs, kad mano divizijai bus lemta
šturmuoti jį, aš būčiau radęs ir nuotraukų, ir literatūros. O
ką aš žinojau? Žinojau, kad prieš metus iki Hitlerio atėjimo
į valdžią Klara Cetkin kalbėjo iš reichstago tribūnos ir ra­
gino kovoti su fašizmu, ir daugiau nieko. Ir štai dabar prieš
mane tas pastatas su kolonomis — paskutinis karinis objektas,
paskutinė tvirtovė, kurią šturmuoti pavesta mano divizijai...
Nė vienas žmogus negalėtų atvaizduoti mane apėmusio džiaugs­
mingo jaudulio. Aš pats negaliu apie jį papasakoti... Iš al­
pulio mane pažadino kažkur šalia trinktelėjęs vienas, paskui
kitas sviedinys... Teko leistis žemyn. Priešas mus pastebėjo...
Korpuso štabe man pasakė, kad kautynės dėl „Himlerio rū­
mų“ vyko visą dieną nuo to momento, kai Koškarbajevo būrys
įsiveržė į pastatą. Dabar vėL (jau kelintą kartą!) pasikeitė
kautynių pobūdis: kuopos, būriai manevravo ne gatvėse, skers­
gatviuose, kaip vakar Moabito rajone, o tik viename didelia-
109
ше name, kur žaibiškos operacijos vyko tik apytrumpiuose
(kaip sužinojau vėliau) koridoriuose, salėse, kabinetuose, ant
laiptų, palėpėse, rūsiuose.
Dėl šio pastato kovėsi du pulkai: 150-osios divizijos 756-
asis Zinčenkos pulkas ir 171-osios divizijos 380-asis Satalino
pulkas, tačiau sėkmę keitė nesėkmė, susirėmimas darėsi vis
sunkesnis, aukštai ir kambariai ėjo iš rankų į rankas. Hitle­
rininkai bandė išvengti atpildo, tačiau juos pavydavo kulko­
svaidžių ir automatų ugnis.
Vakarop S. Neustrojevo ir M. Davydovo batalionai atko­
vojo didelę dalį pastato. K. Samsonovo bataliono padaliniai
užėmė šiaurės rytų dalį ir keletą pirmojo aukšto kambarių.
Tačiau kautynės dar tebevyko. Bataliono vado pavaduoto­
jas politiniams reikalams Aleksejus Berestas rado Himlerio
kabinetą — tuščią, išdaužytą patalpą, kurioje stovėjo pravira
nedegamoji spinta, o joje — daugybė laikrodžių, matyt, skirtų
esesininkams apdovanoti. Berestas tarytum juokais, tarytum
rimtai šūktelėjo praeinančiam kareiviui:
— Užeikit — dalysiu laikrodžius!
Netrukus Himlerio kambaryje susirinko keliasdešimt karei­
vių. Berestas išiminėjo baltas dėžutes, kuriose gulėjo rankiniai
su juodais ciferblatais ir fosforuojančiomis rodyklėmis laik­
rodžiai, ir dalijo kareiviams. Jie ilgai žiūrinėjo juos ir kišo
į plačias kelnių kišenes, kur daugelis laikė granatas. Berestas
įsitraukė į vaidmenį ir, dalydamas dovanas, pridurdavo: „Pri­
sukite, tegul eina pagal mūsų, Maskvos laiką“.
— Kodėl? — paklausė kareivis.
— Jie gyvena dviem valandom vėliau... Supratai?
Pastatas drebėjo nuo pabūklų smūgių. Artėjo vakaras. Ir
taip tamsiuose kambariuose tirštėjo sutemos, aiškiai buvo ma­
tyti cigarečių ugnelės.
Pirmame aukšte kautis ruošėsi pionieriai. Kambariuose pil­
na dūmų, kvėpuoti sunku. Nors ir griaudi pabūklai, šaudo vir­
šutiniuose aukštuose, kovotojas N. Zaruba miega su dujo­
kauke, įsitaisęs ant dėžių.
— Geležiniai nervai,— sako kažkas,— miega skambant „ar­
tilerijos lopšinei“.
Apie kapitoną A. Lebedevą susibūrė grupė kareivių. Jie
žiūrinėjo vokišką Karališkosios aikštės žemėlapį, paimtą iš
belaisvio karininko aname Sprė krante. Tačiau niekas nemoka
vokiškai ir negali perskaityti gatvių, parkų, pastatų pava­
dinimų.

110
 Grandinis Ryčenkovas staiga sušuko:
— Drauge kapitone, mūsų rūsyje juk sėdi kažkoks civilis
ponas...
— Veskite jį čia!
Po kelių minučių prie kapitono privedė aukštą pagyvenus],
vilkintį pilku languotu švarku, baltais marškiniais su juoda
„peteliške“, susikūprinusį vokietį. Jo išvaizda juokinga. Bailiai
dairydamasis, vokietis prieina prie Lebedevo ir žiūri į žemė­
lapį. Visi nutilo.
— Sis, pažymėtas 104 numeriu, kvadratas yra vidaus rei­
kalų ministerija,— sako vokietis, pirštu rodydamas į grindis
ir sienas.
— Vaikinai! Mes esame „Himlerio rūmuose“. .. Tikrai,—
sušuko kažkas.
— O čia,— toliau kalbėjo vokietis,— 105 numeris yra reichs­
tagas.
Vokietis jį pavadino „Richtig.. . “
Visi puolė prie lango, tačiau pro pilką dūmų šydą Vokie­
tijos parlamento kontūrai vos buvo matyti.
Vokietis pasirodė esąs karininkas. Jis pasislėpė viename iš
ministerijos kambarių ir spėjo persirengti civiliais drabužiais.
Tačiau uniformos paslėpti nespėjo.
Tomis valandomis A. Negodos divizijos 525-asis pulkas
puolė dešinėje Sprė krantinėje, įsiverždavo į namus, esančius
tarp Šveicarijos pasiuntinybės ir reichstago.
Vakarop būriai priėjo Altzenštrasę. Tuo momentu jie buvo
arčiausiai reichstago. Vienu metu kautynės vyko į vakarus
nuo Moltkės tilto, kur hitlerininkai mėgino prasiveržti kitu
tiltu, ir į rytus nuo jo, Šveicarijos pasiuntinybės rajone.
Satilovas matė, kad pastato užėmimas trunka pernelyg
ilgai ir tai griauna visus jo planus, tačiau Plechadanovo pulką
tausojo reichstago šturmui. Siųsti jį į kautynes jis nesiryžo
net gavęs nerimą keliančių pranešimų. Galų gale visą Šveica­
rijos pasiuntinybę užėmė 171-osios A. Negodos divizijos pul­
kai. Dabar jiems svarbiausia buvo atremti priešo kontratakas.
Ir štai divizijos vadas apsisprendė, Plechadanovo pulko ba­
talionai perėjo Moltkės tiltą ir smarkiai apšaudomi iš Tyrgar-
teno įsiveržė į „Himlerio rūmus“. Iš esmės kaip tik ši akcija
galutinai lėmė rusvojo milžino likimą.
Iki vėlumos aš sėdėjau korpuso vadavietėje Perlėgerberg-
štrasėje ir laukiau generolo S. Pereviortkino. Kad neprailgtų,
sėdome su Mirošničenka prie šachmatų lentos. Žaisti nesisekė,
111
be to, mes daugiau klausėmės kažkur netoli sprogstančių
sviedinių, negu stebėjome savo karalių ir rikių ėjimus. Griša
ilgai mąstydavo, palinkęs prie lentos, ir aš jam nekantriai
primindavau: „Tavo ėjimas“. Tuo metu visai netoli driokstelėjo
sviedinys, lenta šoktelėjo, karaliai ir pėstininkai nulėkė ant
grindų. Griša pasakė:
— Tai buvo ne mūsų ėjimas, reikia toliau pastatyti maši­
ną,— ir išėjo į gatvę.
Užkopiau pas korpuso štabo viršininką Aleksandrą Letu-
novą, kuris daug sykių mums suteikdavo informaciją, žino­
ma, kiek leido „karinės paslapties įstatymai“. Laukdamas kor­
puso vado, jis vaikščiojo po kambarį, kartkartėmis žvilgčioda­
mas pro išdaužtą langą, kur tamsoje blykčiojo mūšio atšvaitai.
Tai buvo aukštokas, gražios laikysenos žmogus. Iš po tamsių
antakių į mane žiūrėjo rudos akys tarsi klausdamos: „Ko gi
jums dar reikia?“ Tačiau visiškai mandagiai ir geraširdiškai
jis pasakė: „Šiandien generolo nesulauksite, geriau važiuokite
miegoti“.
Aš sutikau ir vis dėlto paklausiau:
— Ar nėra nieko nauja?
— Ne,— atsakė jis,— tik tiek, kad „Himlerio rūmų“ už­
ėmime prasidėjo lūžis.
— Ar jie dar nevisiškai paimti?
— Kol kas neturiu žinių.
Atsisveikinęs aš jau rengiausi leistis žemyn prie mašinos,
bet Letunovas mane sustabdė:
— Ar apie kapitoną Kuzmą Gusevą girdėjote?
— Taip, jis žuvo.
— Taigi, kad nežuvo! — tarė pulkininkas ir nusijuokė: —
Likimas! Tik ką skambino pulkininkas Zinčenka ir papasa­
kojo ištisą istoriją.
Pasirodo, vakar, kai šalia Gusevo sprogo sviedinys, pamė­
tėtas į orą jis nukrito į Sprė, tačiau nenuskendo. Negiliai
paniręs Gusevas įsikabino į povandenines šakas ir iškilo. Rei­
kėjo išsikapstyti į krantą, bet kaip? Sprė krantai statūs, grįsti
granitu, o jis glitus, slidus. Keletą kartų bandė Kuzma išsi­
ropšti, tačiau kiekvieną kartą nuslysdavo. Jėgos seko, rankos
šaltame vandenyje stingo, darėsi nejudrios ir nejautrios. Ir
staiga vienoje vietoje jis pamatė šlaite sviedinio išmuštą gra­
nito plokštę ir išganingą įdubimą. Įsikibo į išdaužtą granitą,
įsiropštė į įdubimą ir ten atsikvėpė.

112
 Paskui išlipo į krantą ir apšaudomas metėsi į Šveicarijos
pasiuntinybę, paskui save vesdamas kareivius, o ten rūsyje
susitiko bataliono vadą Neustrojevą. Šis ilgai žiūrėjo j „iš
ano pasaulio“ šlapiais drabužiais grįžusį žmogų.
— Kuzma,— neryžtingai, greičiau išsigandęs ir susijaudi­
nęs, negu džiugiai šūktelėjo bataliono vadas, ir jie karštai
apsikabino...
Taip „prisikėlė iš mirusių“ vienas iš narsiausių Satilovo
divizijos karių — Kuzma Gusevas, kurį jau buvo išbraukę iš
„gyvųjų sąrašo“ vien dėl to, kad kare, mūšyje mirtis visada
žengė greta su kareiviais, ir nebuvo nieko nuostabaus, kad
žmogus, tik ką visu balsu šaukęs: „Pirmyn, paskui mane!“
ir kėlęs ranką su revolveriu, liovėsi šaukęs ir griuvo, spaus­
damas gaiduką jau stingdamas.
— Tai likimo dovana,— tarė baigdamas pasakojimą Letu-
novas.
Aš menkai pažinojau Kuzmą Gusevą, tačiau nuo pirmųjų
Berlyno šturmo dienų daug apie jį girdėjau. Jo pavardę esu
minėjęs savo korespondencijose. Aš jį įsivaizdavau kaip ko­
vingą, ryžtingą, drąsų vadą ir taip pat džiaugiausi, kad jis
išsigelbėjo.
Važiavome į Štrausbergą. Dangus aptemo, tačiau jį raus-
vino gaisrų pašvaistės. O kur Borisas? Gal liko nakvoti pas
Rosią arba Antonovą, o gal senu papratimu būti „arčiau ug­
nies“ nusigavo-dki 1050-ojo pulko vado Gumerovo? Aš mie­
gojau arba snaudžiau, todėl mano atmintyje neaiškiai šmės­
čiojo, kaitaliojosi veidai, namai, frazių nuotrupos...
Tuo metu „Himlerio rūmų“ rūsyje vyko mitingas. Karei­
viai iš anksto rinkosi grupėmis ir kalbėjo tik apie būsimą
reichstago šturmą: klausinėjo padėjėją politiniams reikalams,
vėl ir vėl pro ambrazūras žiūrėjo į nakties tamsą, kur gaisrai
tai ryškiau, tai menkiau nušviesdavo pastato su kolonomis ir
kupolu siluetą. Čia naujokams dalijo naują aprangą, ir jie
palaidinių užantyje slėpė vėliavėles. Šioje sumaištyje prireikė
ir bendro pokalbio, norėjome pasiklausyti, ką kalba karo daly­
kus išmanantys karininkai, daugiau sužinoti apie kovinę pa­
dėtį, norėjome patys pasakyti ką nors iš širdies. Taip įvyko
mitingas, kurį pradėjo Aleksejus Berestas. Jis stovėjo prieš
kareivius, gniauždamas rankoje suglamžytą, peršautą ir pra­
kaito primirkusią pilotę, buvo susijaudinęs, tačiau kalbėjo ly­
giai ir ramiai. Nei jis, nei kareiviai tą minutę negalėjo pajusti8
8. O buvo taip 113
istorinės prasmės žodžių, kurie čia, požemyje, nuskambėjo
kaip įprasta eilinė užduotis:
— Draugai,— pasakė Berestas,— gautas įsakymas: paimti
reichstagą!
Ir visi suprato, kad toks įsakymas turėjo būti duotas,
reichstagą reikia paimti, nes, jį paėmus, pasiduos fašistinė
Vokietija. Taip visiems atrodė, taip visi norėjo. Todėl šie žo­
džiai buvo sutikti kaip ilgai lauktas kvietimas.
Berestas kalbėjo trumpai, papasakojo apie padėtį ir baigė
truputį pakeltu balsu:
— Tegyvuoja mūsų pergalė!
Paskui kalbėjo divizijos politinio skyriaus atstovas kapi­
tonas I. Matvejevas. Jis pasakė:
— Visi mes jaudinamės, ir kaip nesijaudinti? Prisiminkite
keturias karo vasaras ir žiemas... Prisiminkite! Ir štai mes
matome karo pabaigą. Iki visiškos pergalės reikia pereiti vieną
aikštę ir paimti vieną pastatą — reichstagą. Viskas. Pergalė!
Matvejevas pąpasakojo paskutinius kautynių pranešimus.
Visi, ypač Iljos Sjanovo kuopą papildę naujokai, įdėmiai klau­
sėsi.
Juos labai sužavėjo veterano Bodrovo kalba. Jis tik ką
naujokams dalijo aprangą, granatas, automatų diskus, o dabar
nutarė su jais pasišnekėti.
— Štai prieš mus reichstagas,— pradėjo jis,— o prieš ma­
ne 1917 metų spalio 24-ąją stovėjo Žiemos rūmai, didesni jie
buvo ir gražesni... Ir juos reikėjo šturm uoti... Mes tada vi­
siškai neabejojome, visi žinojo, kad Žiemos rūmai turi būti
mūsų. Jūs dabar irgi neabejojate... O jei taip, tai sudainuo­
kime „Internacionalą“. Mes jį tada taip pat dainavome...
Požemyje pasigirdo himno garsai. Iš pradžių dainavo tyliai,
o paskui vis garsiau ir garsiau, dainavo ir kituose aukštuose,
kambariuose, koridoriuose, salėse. Tarybiniai kariai dainavo
„Internacionalą“ pritariant pabūklams, dainavo niūriausiame
fašistų pastate, iš kurio visai neseniai skriedavo įsakymai dėl
mirties stovyklų, sušaudymų, dujų kamerų, kartuvių, iš kurio
esesininkai kraupiai klykė: žudyti, žudyti, žudyti...
Jauni vaikinai naujutėlėmis palaidinėmis dainuoja nuo vai­
kystės jiems žinomus žodžius: „Tai yra paskutinė, lemiamo­
j i . . . “ Tarp jų ir liesokas vaikinas iš Sumų srities — Nikolajus
Bykas, pabėgęs iš stovyklos ir dabar svajojąs eiti į mūšį, ir
mūsų kariuomenės išlaisvintas iš stovyklos Ivanas Prygunovas,

114
ir kiti kaliniai, kurių fašistai nespėjo sušaudyti. Jie veržiasi
prie reichstago, nori atkeršyti už skriaudas, pasityčiojimus,
vergišką darbą, nori namo grįžti ne su katorgininko drabu­
žiais, o su Raudonosios armijos kario uniforma.
* * *

Visą naktį Hitleris diktavo „politinį testamentą“, kuriame bandė

analizuoti reicho ir nacionalsocializmo idėjų kracho priežastis,
o iš tikrųjų teisino savo kaip karvedžio negabumą ir visą kal­
tę vertė generolams. Si plačiausia politinio testamento dalis
buvo supinta iš melo, demagogijos ir raginimo „prisidėti prie
nacionalsocialistinio judėjimo atgaivinimo“.
Antroje testamento dalyje jis rašė:
„Prieš savo mirtį aš pašalinu iš partijos buvusį reicho mar­
šalą Hermaną Geringą ir atimu iš jo visas teises, kurias jam
galėtų suteikti 1941 metų birželio 29 dienos dekretas ir mano
kalba reichstage 1939 metų rugsėjo 1 dieną. Vietoj jo im­
perijos prezidentu ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu aš
skiriu grosadmirolą Dėnicą. Prieš savo mirtį aš pašalinu iš
partijos ir atleidžiu iš visų valstybinių postų buvusį SS rei­
cho fiurerį ir vidaus reikalų ministrą Heinrichą Himlerį“ *.
Tame pačiame testamente, kuris faktiškai buvo politinis
nekrologas, Hitleris paskelbė naują vyriausybės sudėtį.
Rytą majorui Johanmejeriui buvo įsakyta prasiveržti pro
tarybinės kariuomenės pozicijas ir pristatyti „politinio testa­
mento“ kopiją feldmaršalui Serneriui. Toks pat pavedimas
buvo duotas Bormano padėjėjui Canderiui ir admirolui Fosui,
kurie tuos dokumentus turėjo nugabenti grosadmirolui Dėnicui.
Netrukus visi trys, rizikuodami gyvybe, per sugriautus
namus, viadukus, rūsius, griovius, miškus brovėsi prie Pi-
chelsdorfo tilto, o nuo jo pasiuntiniai patogiausiais keliais lei­
dosi į pietus ir šiaurės vakarus.
Yra žinoma, kad tik Johanmejeris laimingai perėjo tiltą ir
per radiją sugebėjo susisiekti su grosadmirolu Dėnicu.
Vidurdieny Hitleris pasikvietė Bormaną, Gebelsą, Burg-
dorfą ir Krebsą. Niekas nežinojo, kas dedasi virš jų galvų,
virš bunkerio, ten, reichstago rajone, prie Potsdamo geležin­
kelio stoties, gatvėse prie imperijos kanceliarijos. Tuo tarpu
Hitleris vis žiūrėjo į Berlyno žemėlapio „lopinėlį“ ir klausi­
nėjo generolų, kurie jam atsakinėjo nevietoje ir būtinai pri-1
1 Розанов Г. Л . Крушение фашистской Германии, c. 181.

115
durdavo: „turbūt“, „reikia manyti“, „manau“. Prieš keletą
valandų pasirašęs „politinį testamentą“ ir nusprendęs pasi­
traukti iš gyvenimo, Hitleris klausė vieno ir to paties: „O kur
Venkas?“ ir jam vis atsakoma, pradedant tokiais žodžiais: „Rei­
kia m anyti.. . “ Tuo metu generolas Krebsas ryžtasi pasakyti:
— Trys jauni karininkai nori iš Berlyno prasigauti pas
generolą Venką...
Hitleris pakėlė į jį išbalusį, išpurtusį, sutinusiais vokais
veidą.
— Kokie karininkai?
— Karininkai Freitagas fon Loringhofenas, Boltas ir Vel­
sas. ..
— Kur jie?
Burgdorfas rodo karininkus, kuriuos Hitleris matė daug
kartų, nes jie beveik kasdien dalyvaudavo Krebsui darant
pranešimus, tačiau dabar jis žiūri į juos nieko nereginčiu
žvilgsniu. Visi pritilo.
— O kaip jūs manote ištrūkti iš Berlyno? — klausia jis,
žiūrėdamas į rotmistrą Gerhardą Boltą.
Karininkas prieina prie stalo ir rodo žemėlapyje, garsiai
vardindamas: Tyrgartenas (Zoologijos sodas), Kurfiurstenda-
mas, Adolfo Hitlerio aikštė, Olimpinis stadionas, tiltai prie
Pichelsdorfo...
— Nuo ten,— tęsia Boltas,— mes valtimi Hafelio upe nu­
plauksime per rusų pozicijas iki Vano ežero.
— Bormanai,— netikėtai pertraukė Hitleris,— tuoj pat jiems
gaukite motorinę valtį su elektros varikliu, kitaip jie neišsi-
krapštys.
— Fiureri, mes patys pasirūpinsime valtimi, — sako Bol­
tas,— ir būtinai prasiveršime.
Hitleris pakyla iš už stalo, kiekvienam iš jų paduoda ran­
ką ir kalba:
— Perduokit Venkui nuo manęs linkėjimų. Tegul pasisku­
bina, nes gali būti v ė lu ...
Karininkai išėjo.
Vakare Bormanas, apimtas apmaudo, kad iš Keitelio ir
Jodlio nėra pranešimų apie mūšius prie Berlyno, siunčia Dė-
nicui telegramą: „Mums vis labiau atrodo, kad divizijos ap­
link Berlyną jau daugelį dienų stovi vietoje, užuot išlaisvi­
nusios fiurerį. Mes gauname tik Keitelio kontroliuojamus pra­
nešimus. Su išoriniu pasauliu mes apskritai galime susisiekti

116
l i k per Keiteiį. Fiureris įsako jums tuoj pat be išlygų stoti
prieš visus išdavikus“ L
Dvidešimt antrą valandą bunkeryje įvyko paskutinis karinis
pasitarimas.
Siame paskutiniame sinklite dalyvavo Bormanas, Krebsas,
Gebelsas, Burgdorfas, Aksmanas, generolas Monkė, kiti štabo
karininkai. Pranešimą darė generolas Veidlingas.
Jis kalbėjo:
— Paskutines dvidešimt keturias valandas vyko karštos
kautynės visiškai arti reichstago ir imperijos kanceliarijos,
frontas pasidarė glaudus, nebebuvo galimybių manevruoti,
šaudmenų nėra, trūksta faustpatronų, kurie būtini gatvių kau­
tynėse, tiekimas oru nutrūko, kariuomenė prarado kovinę dva­
sią. ..
Veidlingas matė, kad visi buvusieji abejingai išklausė ku­
piną tragizmo ir beviltiškumo jo pranešimą. Tik Gebelsas ret­
karčiais sviesdavo kandžias replikas, į kurias generolas nekrei­
pė dėmesio.
— Labiausiai tikėtina,— tęsė Veidlingas,— kad rytoj, balan­
džio 30 dieną, kautynės dėl Berlyno baigsis...
Ir ši žinia niekam nebuvo netikėta. Niekas neklausinėjo.
Kambaryje įsivyravo slogi tyla. Galų gale Hitleris pakėlė
galvą ir, kreipdamasis į Monkę, paklausė:
— Ar tokių faktų yra ir jūsų fronte? ..
— Taip,— atsakė generolas.
Be čia veikusių reguliariųjų dalinių, paskutinėmis dieno­
mis vyriausybiniam kvartalui ginti buvo sudarytas būrys, ku­
riam vadovauti paskirtas SS generolas Monkė. Sis „ypatingo­
sios paskirties“ būrys pamažu traukėsi visuose ruožuose ir
dabar atsidūrė visai arti Brandenburgo vartų ir imperijos kan­
celiarijos. Ko tik nebuvo šiame būryje: mažų sutriuškintos
armijos padalinių, jūreivių iš Postoko, be lėktuvų likusių la­
kūnų, tankistų be tankų, folksšturmuotojų, Aksmano „hitler-
jugendo“ paauglių, įvairaus plauko menkai ginkluota minia —
vokiečiai, norvegai, flamandai, olandai, prancūzai iš sumuštos
„Sarlemal“ brigados.
Žiūrėdamas į žemėlapį, Hitleris tarė:
— Mūsų kariuomenės padėtis žemėlapyje pažymėta re­
miantis užsienio radijo stočių pranešimais, nes mūsų kariuo­
menės štabas man nieko nebepraneša... 1
1 Розанов Г. Л . Крушение фашистской Германии, c. 184.

117
 Patylėjęs pridūrė:
— Kadangi mano įsakymai vis tiek jau nevykdomi, nėra
tikslo juos duoti ir laukti pagalbos.
Vėliau generolas Veidlingas savo užrašuose apie šį pasi­
tarimą rašė:
„Visiškai priblokštas žmogus didelėmis pastangomis paki­
lo iš savo krėslo, ketindamas mane paleisti. Tačiau aš primyg­
tinai reikalavau nuspręsti, ką daryti tuo atveju, kai baigsis
šaudmenys, o taip atsitiks vėliausiai kitos dienos vakare. Po
trumpo pasikalbėjimo su generolu Krebsu fiureris atsakė, kad
tuo atveju kalba gali eiti tik apie prasiveržimą nedidelėmis
grupėmis, nes jis, kaip ir anksčiau, atmeta Berlyno kapitulia­
ciją. Mane paleido.
Ką fiureris turėjo galvoje sakydamas „veržtis nedidelėmis
grupėmis“? Kaip jis įsivaizdavo to įsakymo vykdymą? Ar tai
nebuvo užmaskuota kapituliacija? Kaip kareivis, aš negalėjau
ryžtis kariuomenę palikti be vadovavimo. Man atrodė, kad tai
būtų kareivių išdavimas. Kol aš turėjau valdžią Berlyno gy­
nybos rajone, privalėjau vadovautis kario garbės principais ? l.
Pasitarimas baigtas. Visi skirstosi. Hitleris lieka vienas ir
vis dar žiūrinėja žemėlapį.
Naktį į Dobiną, kur buvo įsikūręs jungtinės vadovybės šta­
bas, atėjo Hitlerio pasirašyta telegrama. Jis pakartotinai rei­
kalavo nedelsiant pranešti, kur yra Venko avangardas. Si tele­
grama įvarė į aklavietę ir feldmaršalą Keitelį, ir generolą
Jodlį, kurie seniai viską suprato ir buvo psichologiškai su­
gniuždyti. Ką atsakyti į bunkerį, jei nėra nė vieno džiugaus
pranešimo? Tačiau ar ši telegrama buvo Hitlerio? Vakar ir
šiandien jis buvo apimtas depresijos, niekuo nesidomėjo, be
to, visą vakarą ir naktį rašė „politinį testamentą“. Tikriausiai
į štabą telegramą siuntė Bormanas ir Krebsas, o Hitleris tik
pasirašė.
Atsakymo Hitleriui net nerodė. Jame buvo sakoma:
„Venko avangardą priešas sustabdė rajone į pietus nuo
Svylovo ežero... Todėl 12-oji armija negali toliau pulti Ber­
lyno link... Pagrindines 9-osios armijos jėgas apsupo prie­
šas. Holstės korpusas priverstas gintis.. . “
Tiesą sakant, kitokio atsakymo niekas ir nelaukė. Visi iš-
sivaikštinėjo į savo kambarius, ir tik Artūras Aksmanas bei1
1 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 622.

118
jo adjutantas Velcinas, apeidami apatinį bunkerio aukštą, atsi­
sėdo ant suolelio priimamajame prie įėjimo į mašinų skyrių
su ventiliavimo įrenginiais.
— Mes samprotavome apie tai,— pasakojo Aksmanas,— kad
pamažu, įvairiais pretekstais visi mus palieka. Tik per dieną
išėjo Lorensas, Johanmejeris, Canderis, Loringhofenas, Boltas,
Veisas... Kas tai? Mes visaip spėliojome ir negalėjome suvokti
viso to, kas aplink mus dėjosi. Tačiau mes buvome jauni.
Staiga iš savo kambario išėjo Hitleris. Jis vilkėjo pilku
švarku su auksiniu partijos ženklu ir pirmos klasės geležiniu
kryžiumi atlapuose, palaidomis juodomis kelnėmis, avėjo minkš­
tus naktinius batelius... Jis ėjo mūsų pusėn, ir aš pamaniau,
kad jis eina prie ventiliavimo įrenginio. Bunkeryje buvo tvan­
ku, ir jis dažnai lankydavosi mašinų skyriuje. Ėjo jis lėtai,
vilkdamas koją ir tarytum į nieką nežiūrėdamas. Mes atsisto­
jome. Prisiartinęs prie mūsų, jis sustojo ir pasisveikino. Vel­
cinas tuojau nuėjo, o Hitleris rankos mostu paprašė mane
sėsti ir pats atsisėdo.
Iš pradžių mes tylėjome. Mano galvoje knibždėjo daugybė
klausimų, tačiau aš niekaip negalėjau ryžtis pradėti pokalbį.
Mes kalbėjome apie karą su Rusija. Hitleris įrodinėjo, jog
nė vienas iš sprendimų, kuriuos jis priėmė per karą, nebuvo
toks rimtas, kaip užpulti Rusiją, nors jis kankindamasis ap­
mąstė Napoleono patyrimą.
Rinktis negalėjome, aiškino man Hitleris, mes turėjome
Rusiją išstumti iš Europos jėgų balanso. Pats jos gyvavimas
kėlė mums grėsmę. Be to, mes bijojome, kad Stalinas imsis
iniciatyvos anksčiau ir mums katastrofiškomis sąlygomis.
Mes nesugebėjome įvertinti rusų jėgos, juos vis dar vertino­
me senoviškai.
— Patalpoje buvome visiškai vieni,— toliau pasakojo Aks­
manas,— kalbantis niekas nepraėjo. Buvo girdėti tik prislopin­
tas ventiliatorių ūžesys, retkarčiais, kaip mums atrodė, toli­
mas šaudymas. Patylėjęs Hitleris pranešė, kad rytoj pasitrau­
kia iš gyvenimo.
„Aš būsiu su jumis“,— pareiškiau jam. „Ne,— ryžtingai ta ­
rė jis,— jūsų vieta tarp gyvųjų...“ Paskui jis sunkiai atsi­
stojo, atsisveikino ir susikūprinęs nuėjo į savo kambarį. Dau­
giau jo niekada nemačiau.
Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių taip apie savo fiurerį
man pasakojo Aksmanas.

119
BALANDŽIO 30-oji
R e n g im a s is štu r m u i.— „ P r a š y č ia u p riim ti į
p a r tiją “ .— P ir m a s is p r a s iv e r ž im a s į K a r a liš k ą ją
a ik š t ę .— S ja n o v o ir G r e č e n k c v o
k u o p o s į v e i k ė „ u g n ie s a u d rą “ ir įs iv e r ž ė
į r e i c h s t a g ą .— R a u d o n o ji v ė lia v a v ir š r e i c h s t a g o . —„ V a l i o , d r a u g e
m a r š a le !"— A n t o n o v o d iv iz ija p r ia r tė ja p r ie im p e r ijo s
k a n c e lia r ij o s .— P u lk in in k a s G u m e r o v a s p riim a
p ir m u o s iu s p a r la m e n ta r u s .— P r ie š o p o ž e m iu o s e

Tomis dienomis man teko matyti daug ką, bet anaiptol ne

viską.
Vėliau žiūrinėdamas archyvinius dokumentus ir kalbėda­
masis su reichstago puolėjais, supratau, kad atminties kaprizai
nejučiom gali sukeisti ne tik minutes ir valandas, bet ir die­
nas. Tai suprantama, nes tada niekas ir nemanė sistemingai
užsirašinėti, o ugnyje bei dūmuose ir į kautynes žiūrėjome iš
būrio ar bataliono pozicijų. Iš tokių pranešimų buvo sudaromi
pulkų ir divizijų pranešimai korpusui, armijai, frontui.
Nagrinėdamas šiuos oficialius dokumentus, kartais matai
visai prieštaringus faktus, netiksliai nurodytą dalinių išdės­
tymą, klaidingai pavadintą vietovę, gatvę, kvartalą.
Ir tik išlikę žemėlapiai su įrašais, ženklais, apskritimais,
ilgomis ir trumpomis strėlėmis, karinių dalinių numeriais sle­
pia objektyvesnį ar ne tokį objektyvų vaizdą.
Kas pirmasis įžengė į Berlyną arba į vieną ar kitą prie­
miestį, „Himlerio rūmus“, reichstagą, atsidūrė ant Moltkės
tilto? į šį klausimą sunku atsakyti, nes įvairiuose fronto ruo­
žuose pirmųjų buvo daugybė, virš namų, kolonų, languose
arba tiesiog ant stogų iškelta daug vėliavų. Kilnus noras būti
pirmiesiems paskutiniame lemiamame žūtbūtiniame mūšyje
apėmė visus. Jis reiškė tarybinio kario ryžtą, viltį ir tikėjimą
pergale.
Štai kodėl kelias į reichstagą ir pats pastatas mirguliavo
įvairių formų ir dydžių vėliavomis, nes tūkstančiai kareivių
ir karininkų, pasiekę šį pastatą, kėlė pulkų, kuopų, būrių vėlia­
vas, pagaliau asmenines vėliavėles: „Aš atėjau, aš iškėliau“.
Prie tiesos man teko skverbtis per žemėlapių, atsiminimų,
oficialių dokumentų, iš karių gautų laiškų labirintus, pokalbius
su jais. Mėginau tai daryti kiek įmanydamas tiksliau, steng­
damasis nieko nepamiršti ir nieko neįskaudinti.
Ir lyg norėdamas man padėti Viktoras Satalinas — didvy­
riškojo 380-ojo pulko vadas — neseniai man rašė:

120
 „Norėčiau papasakoti tą dramatišką tiesą, kaip veikė ir
vykdė kovinę užduotį 380-ojo šaulių pulko kariai šalia ir
kartu su 150-osios divizijos 756-ojo šaulių pulko kariais. Aš
vienodai sužavėtas 150-osios divizijos karių narsumu, kaip ir
savųjų. Juk abi divizijos— 171-oji ir 150-oji — visada kariavo’
draugė, ir daugelį kartų mūšyje mes teikėme vieni kitiems
būtiną pagalbą, be kurios neįmanoma jokia pergalė.. . “
Remdamasis tuo, aš ir mėginu papasakoti apie reichstago
šturmą.
Diena pasitaikė apniukusi. Nuo Sprė slinko rūkas, užklo­
damas visą Karališkąją aikštę ir Tyrgarteną. Reichstago kon­
tūrai pro pilką miglą buvo vos įžiūrimi. „Himlerio rūmuose“
įsitvirtinę kareiviai tolydžio bėgiojo iš rūsių į viršutinius aukš­
tus, kad „nors akies krašteliu“ žvilgtelėtų į reichstagą, apie
kurį jie sakė: „Paskutiniai rūm ai.. . “ Tarp šio pastato ir „Him­
lerio rūmų“ — ne daugiau kaip 400 metrų! Po ilgų karo ke­
lių nuo Volgos, Tereko, Maskvos upės, po keleto tūkstančių
kilometrų kelių liko m etrai...
Tai atrodė taip neįtikėtina, jog ne visi buvo tikri, kad
didžiulis pilkas pastatas ir yra reichstagas. Šiaip ar taip, vie­
nas pulko vadas, pranešdamas apie padėtį divizijos vadavie­
tei, tikino, jog kelyje į reichstagą stūkso kažkoks didelis pa­
statas su kupolu ir daugybe kolonų. „Matyt,— pasakė jis,—
reikės jį apeiti iš šiaurės.. . “
Iki reichstago liko metrai. Bet kokie jie sunkūs!
Nedideliame fronto ruože — keli priešinimosi židiniai, ir
didžiausias iš jų — reichstagas. Priešais jį iškastos tranšėjos,
pastatyta 15 dotų. Skersai aikštę, už 120 metrų nuo reichsta­
go, pasirodė besąs vandens griovys — nė viename kariniame
žemėlapyje nepažymėta kliūtis. Nuo jo — tuneliai parlamento
link. Ant reichstago ir artimiausių namų stogų įtaisyti įvairių
kalibrų pabūklai, taip pat ir zenitiniai, nukreipti į aikštę ir
„Himlerio rūmus“. Tyrgartene įkasti į žemę nepajudinami,
galingi artilerijos pabūklai. Visa aikštė ir gretimos gatvės
užbarikaduotos ir užminuotos. Tankai išsiropštė iš už apang­
lėjusių parko medžių ir krypuodami lėtai slinko į kautynių
vietą. Viskas aplinkui griaudėjo ir spjaudė ugnimi. Šaudė pro
langus, iš palėpių, nuo stogų, šaudė iš sodo, žemės, upės, pro
Brandenburgo vartus, iš tranšėjų, šarvuotų gaubtų. Ugnis,
ugnis, ugnis... Kryžminė ugnis pyškėjo, kaukė, šnypštė, siau­
tėjo, plėšė orą, žemę, metalą, visa, kas. gyva.

121
 Reikėjo pereiti per tokį pragarą ir likti gyviems. Būtinai
likti gyviems, nes dar laukė kova, įnirtinga, paskutinė kova
tvirtovių tvirtovėje — pačiame reichstage. Niekas nežinojo, kas
slypi parlamento pastate, kokį „slaptą ginklą“ priešas pa­
rengė prieš savo neišvengiamą žūtį ir kaip su tuo slaptu
ginklu kovoti, niekas nežinojo, kiek ten kareivių fanatikų. Pas­
kui taps žinoma, kad reichstago rajoną gynė rinktinės esesi­
ninkų dalys — apie 6 tūkstančius žmonių.
Tarybiniai kariai buvo įsitikinę, jog jie eina į kautynes,
po kurių prasidės taika. Išvakarėse iškūrentoje „masinėje“ pir­
tyje jie išsipėrė, pasimėgavo garu. Sušiurkštėjusiais pirštais
prisisiuvo švarias apykaklaites. Ir kaip reikėjo tvirtai tikėti,
kokią valios stiprybę turėti, kad prieš šias žūtbūtines kauty­
nes, atsiklaupęs ant cementinių grindų, pasidėjęs ant sviedi­
nių dėžės skiautelę popieriaus, rašytum: „Partiniam biurui,
drg. Zenkinui. Prašyčiau priimti mane į partijos narius prieš
reichstago šturm ą.. . “
Partinis biuras posėdžiavo visą naktį, ir miglotą dienos
rytą „Himlerio rūmuose“ visi jaudinosi.
Rytą į „Himlerio rūmus“ atvažiavo ir generolas Satilovas.
Divizijos vadas įsakinėjo:
— Daugiau pabūklų į palėpes! Šaudyti tiesioginiu taikymu
į priešo artileriją iš dešinės. Ji trukdys mums pulti.
Politiniai darbuotojai rengė pašnekesius su kareiviais, ser­
žantais, karininkais. Jie neslėpė sunkumų, neįsakinėjo. Kaip
tik todėl visi jų klausė įdėmiai, jautė, jog padėtis neįprasta.
— Reichstagas — gelžbetonio tvirtovė,— kalbėjo Sjanovui
bataliono vadas Neustrojevas,— paprastais sviediniais sienų ne­
įveiksi. Langai užmūryti. Bet tu turėk galvoje: visa artilerija
tave rems. Nutraukti ugnį — raudona raketa. Glauskis arčiau
ugnies bangos, supratai? Tau iš dešinės Grečenkovo kuopa.
Sjanovas viską suprato, bet jam nerimą kėlė sparnai. Jis
žinojo, kad ir Slifeno krantinė, ir Moltkės tiltas, ir Kronprinco
krantinės dalis mūsų rankose, bet kaip dešinysis sparnas, iš
kur girdėti šaudant? ..
— Dešinysis sparnas — jų,— pasakė bataliono vadas.— Prie
operos turi prasiveržti pulkininko Asafovo dalys. Iš Tyrgarte-
no — ugnis. Kaip geriau įvykdyti užduotį, spręsk pats. Bet
į reichstagą įsikibk nors ir dantimis. Dar kartą viską apsvars­
tyk. Turėsi apie valandą laiko...
Sjanovui užduotis buvo labai sunki. Jis — kuopos partinis
organizatorius, bet, kai sužeidė vadą, ėmė pats vadovauti.

122
Mors jau seniai kariavo kuopoje, bet pirmąkart pats turėjo
vesti karius, ir dar šturmuoti reichstagą.
Išgirdęs Sjanovo ir Neustrojevo pokalbį, Nikolajus Bykas
susirado kapitoną Matvejevą:
— Aš noriu pirmasis iš mūsų kuopos veržtis prie reichs­
tago.
— Gerai,— atsakė Matvejevas,— bet galbūt, be tavęs, dar
atsiras norinčių?
— Galbūt. Paklauskim.
Greta Matvejevo stovėjo grupė kareivių, kurie girdėjo šį
pokalbį...
— Na, ką gi, rašykimės. Kas nori pirmieji per aikštę, per
griovį pulti reichstagą?
— Aš,— pakartojo Nikolajus Bykas.
— Kas dar?
Ir pasigirdo balsai:
— Bogdanovas... Rudnevas... Prygunovas...
Sjanovas atidžiai išklausė bataliono vadą ir staiga prisimi­
nė, kaip prieš mėnesį prie Kenigsbergo miestelio (Berlyno
kryptimi), kai kariuomenė mokėsi šturmuoti didelius miestus,
forsuoti upes, kanalus, ežerus, atvyko fronto vadas maršalas
G. Žukovas. Jis norėjo pasižiūrėti, kaip vyksta pasirengimas,
ir dalyvauti svarstant pratybų rezultatus. Kai žodį suteikė
maršalui, jis pasakė:
— Pagirti galiu tik už kariuomenės puolamąją dvasią. Ir
tai labai svarbu... — Jis apžvelgė sėdinčiuosius, tarsi ieškotų
tų vadų, kuriems norėjo pasakyti, kas svarbiausia.— Bet aš
nepatenkintas,— tęsė jis.— Taip Berlyno imti negalim a!.. Tan­
kai lyg tyčia lenda į prieštankinę ugnį, pėstininkai blogai
glaudžiasi prie ugnies bangos... Šturmuojančios grupės pra­
randa ryšį ir todėl nėra sąveikos, o kariai netenka pasitikėjimo.
Kalti vadai. Pasirengimui skiriu dar dešimt dienų,— pasakė
maršalas.— Dirbti taip, kad nuo prakaito sūrymo degtų jūsų
ir kareivių nugaros! Berlyną turime paimti šturmu, o ne ali­
nančiu ilgų mėnesių mūšiu. Mes turime jį užimti šturmu,
kokio nežinojo istorija,— pakartojo maršalas.
Vyresnysis seržantas Sjanovas ne kartą prisimindavo šiuos
žodžius, prisiminė ir dabar, kai iš jo kaip kuopos vado, iš
visų jo kareivių buvo reikalaujama veržlumo, ryžto, spartos.
„Himlerio rūmuose“ toliau rengtasi busimajam įsiveržimui
į aikštę. Visi jau gavo po 3 diskus ir po 12 granatų, visi jau
po dešimtį kartų patikrino ir išvalė automatus, visus apėmė

Д23
 tas susijaudinimas, koks būna tik prieš kautynes ir kuris bai­
giasi joms prasidėjus.
Devynios kuopos susigrupavo prie „Himlerio rūmų“ langų
ir laukė komandos, kad iššoktų ir nesustodamos šuoliu įveiktų
nuotolį iki griovio ir ten sugultų, o jei bus įmanoma — ir per­
sikeltų į aną pusę. Užduotis, aiški.
Jau rytą daliniai įsiveržė į aikštę ir metėsi griovio pusėn,
bet juos sutiko stipri ugnis iš Tyrgarteno, ir jie sugulė. į ste­
bėjimo punktą buvo pranešta, kad nuostoliai nemaži, reikia
nuslopinti pabūklus dešiniajame sparne. Kai kuriems drąsuo­
liams pavyko nusigauti iki griovio ir net persikelti į kitą
krantą, išvagotą tranšėjų su jose įsitvirtinusiais esesininkais.
Užvirė kautynės.
.. .Rytą su Gorbatovu atvažiavome į korpuso vadavietę
Lerterio geležinkelio stoties rajone. Ilgai ėjome per sudau­
žytus bėgius ir duobes, kol pasiekėme vadavietę. Paskutinėmis
dienomis korpuso bei divizijų vadavietės ir stebėjimo punktai
keitėsi dažnai, ir mums kiekvienąkart tekdavo jų ieškoti, lan­
džioti tarp sugriautų namų ir aukštų. Kur tik nebuvo įrengta
korpuso vadavietė! Reinikerdorfe, Johano naujųjų kapinių ra ­
jone, Plecenzės kalėjime, Moabito rajone, pagaliau prie stoties.
Štai ir dabar mes atvykome į naują vadavietę.
— Užeikite, užeikite,— pamatęs mus durų sąvaroje, šūkte­
lėjo generolas. Ant jo stalo buvo išskleistas didelis Berlyno
žemėlapis.
Generolas vaikščiojo po kambarį dėl kažko susirūpinęs.
Truputį luktelėjęs, Borisas paklausė:
— Nesėkmė, drauge generole?
Pereviortkinas tylėjo, tarsi būtų klausiamas ne jis, ir, ne­
pakeldamas galvos, toliau žingsniavo parketinėmis grindimis.
Paskui staiga:
■— Kokia nesėkmė, jei mes Karališkojoje aikštėje?!
Borisas nenurimo:
— Na, o Karališkojoje aikštėje — nesėkmė?
Generolas neatsakė. Priėjome prie lango.
— Drauge generole, jei leisite, nueisiu į Satilovo stebėji­
mo punktą? — paprašė Gorbatovas.
— Niekur jūs neisite,— atkirto Pereviortkinas.
— Bet aš turiu matyti reichstago šturmą!
— Turiu, turiu,— nepatenkintas kartojo Semionas Nikiforo-
vičius. Tuo metu suskambo telefonas, ir generolas staigiai
griebė ragelį.

124
 — K lausau...
Ragelyje gergždė kažkieno balsas, ir vis tiek mes aiškiai
suvokėme žodžius: „Sunki padėtis susidarė 380-ojo pulko veiks­
mų' ruože... Pulkas patiria daug nuostolių, hitlerininkai pra­
deda vieną kontrataką po kitos“. Semionas Nikiforovičius
skersomis pažiūrėjo į mus, o į ragelį pasakė: „Laikykitės, tuoj
atsiųsiu pastiprinimą.. . “
— Aš eisiu, drauge generole,— tarė Borisas.
Pereviortkinas nekreipė dėmesio į šiuos žodžius ir paskam­
bino štabo viršininkui pulkininkui A. Letunovui.
— Sustiprinkite ugnį 380-ojo rajone, ten sunku. Be to,
permeskite ten du būrius... Ką? .. Skambinkite Satilovui arba
Negodai.
— Semionai Nikiforovičiau,— malonesniu tonu pradėjo Bo­
risas,— aš prašau jus ne kaip papulkininkis generolą, o kaip
rašytojas karvedį, kurio daliai teko istorinė misija. Supraskite,
mano busimojo romano herojus — šachtininkas. Jis šturmuoja
reichstagą... Turiu juk nors akies krašteliu pamatyti padėtį,
nors kiek, tegu ir menką akimirką, pabūti jo kailyje.
— Aš atsakau už jūsų gyvybę...
— Tada aš eisiu pas armijos v a d ą...
Vėl pasigirdo skambutis. Jis nukreipė Pereviortkino dėmesį,
o Gorbatovas, greitomis tarstelėjęs man: „Aš eisiu, o tu lauk
čia“, išėjo.
Generolas šaukė į ragelį:
— Girdžiu, girdžiu... O kur Plechadanovo pulkas? .. Kur? ..
„Himlerio rūmuose“? Taip, taip, o Neustrojevo batalionas? ..
Iš dalies pajudėjo... Davydovas taip p a t... Gerai!
Padėjęs ragelį, Semionas Nikiforovičius pavargęs prisėdo
ant kėdės. Bet štai vėl skambutis. Skambino Negoda.
— Atmušinėjate sėkmingai? Šaunuoliai. O kur Samsonovo
batalionas? Taip pat pajudėjo? Gerai. Gerai! Pirmyn, Aleksejau
Ignatjevičiau!
Vienas iš štabo karininkų, stovėjęs prie lango, susirūpinęs
kreipėsi į Pereviortkiną:
— Drauge generole... Gorbatovas...
— Ką Gorbatovas?— pertraukė jį Semionas Nikiforovičius
ir, priėjęs prie lango, pasišaukė mus. Matėme, kaip per gatvę
žingsniuoja Borisas.— Kaipgi šitaip? Juk jis sakė eisiąs pas
armijos v a d ą... Greitai pasiųskite du karius, — nusprendė
korpuso vadas, vėl priėjo prie stalo ir pakėlė ragelį: — Žvaigž­
dę. .. Satilovas... Jo nėra? .. Kurgi jis? Pas Zinčenką? P a­

125
sakykite: jei jo zonoje pasirodys papulkininkis Gorbatovas, te­
gul niekur jo neišleidžia. Aišku? ..
Ir štai vėl skambutis. Raportavo Satilovas: „Padėtis įtemp­
ta. . . “
— Važiuoju pas jus,— pasakė generolas. Mano prašymą
leisti vykti su juo taip pat atmetė. Greitomis tarstelėjo:
— Čia jūs viską sužinosite anksčiau ir tiksliau...
Jaučiausi nesmagiai. Dundesys sustiprėjo, ir juoda dūmų
kepurė uždengė visą rajoną. Aš nusileidau žemyn ir išėjau
ieškoti Satilovo stebėjimo punkto. Jis buvo šiauriniame, mūsiš-
kiame, Sprė krante.
Man teko perkirsti viaduką ir išeiti į Alt Moabito gatvę.
Iš ten pasukau į Loneburgo gatvę, kuri, kaip sakė štabo kari­
ninkai, atves prie Lerterio stoties, o „ten susigaudysite“.
Gatvė, kuria ėjau, buvo sugriauta, ir kartkarčiais krito
plytos, geležies gabalai, stiklai. Pačioje gatvėje kėpsojo smilks­
tančios mašinos, buvusių patrankų, savaeigių pabūklų geleži­
niai palaikai, apverstas rūkstantis tankas, lavonai išskėstomis
rankomis, tarsi paskutinę gyvenimo sekundę siekę už kažko
nusitverti. Aš keikiau save, kad atsisakiau pasišovusio mane
palydėti karininko.
Gatvės gale atsivėrė nedidelė aikštė su sodeliu, žaliuojančia
žole gėlių lysvėse ir šimtine juodų, apanglėjusių, sužalotų me­
džių, mirštančių kaip kareiviai rikiuotėje. Jų jauni lapeliai,
nutvilkyti sviedinių ugnies ir sušaudyti automatų kulkų, įgavo
keistą rudai violetinį atspalvį ir mėtėsi gėlių lysvėse. Greitai
perėjęs aikštę, atsidūriau Įeitoje gatvėje, kur aiškiai buvo gir­
dėti artilerijos dundesys iš kitos Sprė pusės.
Staiga kažkur netoliese sprogo sviedinys, ir aš įbėgau į
didelį tuščią betonuotą kiemą. Išgirdau kalbant rusiškai ir
pasukau „balsų link“ į rūsį. Pasirodo, čia įsikūrė 150-osios
divizijos laikraščio „Vojin Rodiny“ redakcija. Prie stalo sė­
dėjo padziūvusio veido vyresnysis leitenantas B. Minčinas,
o šalia ant suoliuko įsitaisė kareiviai. Minčinas pasakojo
liūdną istoriją — kaip žuvo redaktorius.
Jie važiavo sunkvežimiu, ieškodami divizijos štabo... Gat­
vėje buvo ramu, bet, matyt, mūsų redaktoriaus kapitono Va­
dimo Belovo raudoną kepurę ir odinį paltą pastebėjo folks-
šturmuotojai. Iš palėpės iššautas faustpatronas su trenksmu
sprogo šalia mašinos. Belovas žuvo, jo pavaduotojas majoras
Nikolajus Zacepinas ir rinkėjas Parų ;.hinas buvo sužeisti...

126
 — Dabar aš ir redaktorius, ir pavaduotojas, ir sekreto­
rius,— tarė Minčinas.
Prie sienos sėdėjo vairuotojas Kulikovas, spaustuvininkas
Odincovas, grandinis Duziakas. Visi jie dūsaudami minėjo
Belovą ir keikė folksšturmuotojus.
Minčinas rengė maketą: braižė „rūsius“, „stovus“, „palė­
pes“, įvairių formatų klišes ir skubėdamas įrašinėjo į kiekvieną
puslapį anšlagus ir antraštes. Rengė Gegužės pirmosios nu­
merį.
— Kurgi jūsų literatūriniai bendradarbiai? — paklausiau.
— Kiek tų mano bendradarbių,— viens, du ir viskas... Ko-
lia Satilovas landžioja po batalionus „Himlerio rūmuose“ ir
turi „užsimuštinai“ į Gegužės pirmosios numerį pateikti me­
džiagą apie reichstagą, o kitas nežinau kur.
Minčinas pavaišino mane šokoladu. Jis rūpestingai traukė
jį iš apvalių celofaninių dėžučių...
— Iš kur gavote?
— Vaikinai atitempė iš Lerterio stoties prekių sandėlių.
Atsisveikinęs patraukiau toliau. Radau Satilovo stebėjimo
punktą, bet generolo ten nebuvo. Jis pietiniame Sprė krante.
Užlipau į ketvirtą aukštą, ir atsivėrė neryškus apjuostos upės
puslankiu aikštės priešais reichstagą vaizdas. Tuo metu virš
mūsų galvų būdingai tarškėdamas praskrido lėktuvas PO-2.
Kažkoks drąsuolis lakūnas nusileido žemiau ir nuskrido virš
Sprė vingio. Po keleto dienų sužinojau, kad tuo lėktuvu skrido
„Krasnaja zvezda“ fotokorespondentas Olegas Knoringas. Jis
tada padarė puikią nuotrauką, užfiksavusią reichstago šturmo
momentą. Tai retas dokumentas ir kartu žemėlapis, pagal kurį
galėjo^ orientuotis karo vadai.
Priekyje — Alt Moabito gatvė, įsirėžianti į Moltkės tiltą,
iš kairės — kažkoks sodelis su vienu per stebuklą išlikusiu
medžiu, puikiai įsibrėžęs Sprė vingis, Kronprinco ir Slifeno
krantinės, kuriose rūksta Šveicarijos pasiuntinybė, „Himlerio
rūmai“ ir kitų namų griuvėsiai. Nuotraukoje aiškiai matyti
aikštė su daugybe tankų, pabūklų, kažkokių žemų statinių, o
toliau — pastatas su kupolu, keturiais bokštais ir kolonomis —
reichstagas.
Iš nuotraukos matyti, kad vyksta kauiynės, šaudo pabūklai;
gaisraviečių dūmus vėjas gena į šiaurės rytus: jie lėtai plau­
kia virš Sprė, pro Lerterio stotį ir slenka tolyn bei kyla į
vii šų

127
 Sis Olego Knoringo skrydis-žygdarbis visada išliks atmin­
tyje kaip didvyriškas mūsų tarnybos draugo poelgis.
Bet grįžkime į generolo Satilovo stebėjimo punktą. Iš čia
net ir pro žiūronus galėjai matyti tik „miglotus vaizdus“.
Vyresnysis leitenantas A. Kurbatovas pasakė, kad Gorba-
tovas buvo užsukęs, bet dabar jau išėjęs. Jis galįs tik spė­
lioti kur. Nieko nesužinojęs stebėjimo punkte Lerterio stotyje,
pasukau atgal, bet kitais, ne tokiais pavojingais keliais už­
ėjau į kampinį Alt Moabito gatvės namą, į 171-osios divizijos'
stebėjimo punktą.
Pro langus buvo matyti mažasis Tyrgartenas, bažnyčia ir
kelių atsišakojimas. Aleksejaus Negodos neradau. Jis, pasak
štabo karininkų, išėjo kaip paprastai „arčiau ugnies“. Užti­
kau divizijos štabo viršininką papulkininkį Ivaną Toporovą.
Jis nusivedė mane prie žemėlapio ir papasakojo apie paskuti­
nius įvykius.
Per visą vakarykštę dieną ir naktį 525-ojo pulko, kuriam
vadovavo I. Nikolajevas, daliniai arčiausiai iš visų priėjo prie
reichstago šiaurinio fasado ir kovėsi Kronprinco krantinės
kvartaluose. Kiekvieną pastatą — įvairių valstybių pasiuntiny­
b es— jie mėgino paversti atramos punktais. Vidurdienį hitle­
rininkai pradėjo pulti pulko pozicijas. Majoro A. Borisoveco
batalionas įnirtingame susirėmime privertė priešą trauktis. P a­
čiam Borisovecui skeveldra sužeidė galvą; jį tuojau pakeitė
kapitonas V. Jefimovas.
Po kurio laiko priešas atnaujino kontrataką, gerokai pa­
keitęs smūgio kryptį. Sį kartą, tankų ir ugnies iš viršutinių
reichstago aukštų remiami, pėstininkai atakavo 380-ojo pulko
antrojo bataliono sparną, jau pasirengusį šturmui. Tarp dvie­
jų pulkų — 525-ojo ir 380-ojo — atsirado maždaug dviejų šim­
tų metrų tarpas. Tuo pasinaudojo hitlerininkai. Jie prasiskver­
bė į kvartalo gatves ir ėmė šaudyti iš automatų į antrojo ba­
taliono, kuriam vadovavo I. Nikiforovas, sparną ir užnugarį.
Pasirodė ir priešo tankų. Jie grasino prasiveržti į užnugarį
mūsų kuopų, užėmusių išeities poziciją išilgai griovio Kara­
liškojoje aikštėje. Tai buvo pats sunkiausias kautynių momen­
tas, pareikalavęs iš jauno nekadrinio pulko vado majoro §a-
talino ir jo ištikimo padėjėjo politiniams reikalams Kilkejevo
greitų, ryžtingų veiksmų. Jie išlaikė savo sunkiausią egzaminą.
Tik karinis šaunumas, protingas Satalino pulko dalinių
manevras išgelbėjo padėtį. Kautynės tapo įnirtingos, tarpais
virstančios kova vienas prieš vieną. Ypač pasižymėjo kuopos

128
vadas Sčigolis ir būrio vada-: Afanasjevas, kulkosvaidininkai
Fedorenka ir Bakunas.
Žūtbūtinė kova privertė priešo pėstininkus ir tankus trauk­
tis. Ir kai tapo palyginti ramu, 525-ojo pulko eilinis Tkačiukas
kaip parlamentaras su balta vėliava buvo pasiųstas į namą,
kuriame įsitvirtino pasmerkti mirti hitlerininkai. Tkačiukas ėjo
ramiai. Kovoti buvo beprasmiška. Ėjo ilgai. O kai liko keletas
dešimčių metrų, sutratėjo automatai, ir parlamentaras iškart
krito.
Štai kas vyko, kol pro žiūronus stebėjau „miglotus vaiz­
delius“.
.. .Vėliau generolas Satilovas man papasakojo, kad, ieško­
damas Boriso Gorbatovo, jis iškart paskambino į vadavietę,
į „Himlerio rūmus“, ir papulkininkis Plechadanovas jam pra­
nešė: „Rašytojas yra pas mane, pusrūsyje, stovi prie lango
ir apžiūrinėja reichstagą“.
Satilovas įsakė neleisti Gorbatovo į aikštę, į pirmąjį kau­
tynių rikiuotės ešeloną.
— Kodėl jūs uždraudėte? — paklausiau.
— Supraskite,— atsakė jis,— ten ugnies pragaras. Gorba-
tovas — rašytojas. Nežinau, ar dalyvavo mūšiuose. Gali žūti.
Negalima to leisti...
Visa tai Borisas žinojo, ir vis tiek nuėjo per Moltkės tiltą
į „Himlerio rūmus“, į Plechadanovo vadavietę.
Gorbatovas pamatė nerimo kupiną rengimosi puolimui vaiz­
dą: daugybę bėgiojančių laiptais arba ramiai besiilsinčių tie­
siog ant grindų žmonių, į viršutinius aukštus užkeltus ir tie­
sioginiam taikymui į reichstagą įtvirtintus pabūklus.
Sužinojęs apie naują kuopų šuolį, generolas Satilovas vėl
paskambino Plechadanovui:
— Na, kaip? Grečenkovas. pajudėjo?
— Tikrai taip, drauge generole, bet jau sugulė...
— Vėl ugnis iš dešinės?
— Tikrai taip.
— O kur Gorbatovas?
Plechadanovas atsakė ne iš karto:
— Jis be mano žinios išropojo į aikštę įkandin Grečen-
kovo kuopos...
Vidurdienį prasidėjo artilerinis parengimas. Po pusvalan­
džio iš pusrūsių langų vienas po kito į aikštę „pabiro“ leite­
nanto Piotro Grečenkovo kuopos kareiviai, seržantai ir karinin­
kai. Šimtas dvidešimt žmonių!9
9. O buvo taip 129
 Nespėjo pasilenkę kuopos kariai pabėgėti ir penkiasdešimt
metrų, kai stipri ugnis iš to paties Tyrgarteno dešiniojo spar­
no privertė juos sugulti. Siek tiek palūkėję, nusprendė šliaužti
tolyn. Be to, ne tik Grečenkovas, bet ir niekas iš kuopos nepa­
žinojo Gorbatovo, todėl pamanė, kad papulkininkis — korpuso
arba armijos politinio skyriaus atstovas. Kuopa pasistūmėjo
transformatoriaus būdelės link.
— Aš sukomandavau,— pasakojo man Grečenkovas,-— šliauž­
ti zigzagais: du tris metrus tai kairėn, tai dešinėn. Taip mes
gelbėjomės nuo negailestingos ugnies. Aš ir, rodos, Litvakas
pasislėpėm po transformatoriaus būdelės atramomis, papulki­
ninkis buvo kažkur netoliese... Staiga tarp mūsų nukrito mi­
na. Ji keistai pūkštelėjo, bet nesprogo. Tai buvo stebuklas...
Nutaikiusi momentą, kuopa pasislinko pirmyn prie griovio.
„Kaktomis arėme žemę“,— pasakė vienas kareivis. Gorbatovas
norėjo nušliaužti toliau, prie kanalo,—„iš ten viskas kaip ant
delno“. Jis ilgai gulėjo prie transformatoriaus būdelės ir, lauk­
damas, kol galės judėti tolyn, tai kėlėsi, tai spaudėsi prie že­
mės. Paskui apšaudomas grįžo į Plechadanovo stebėjimo
punktą.
Vėliau susitikęs Gorbatovą Borisas Grečenkovas jį pa­
klausė:
— Atsimenate nesprogusią miną? Tai buvo Berlyno ga­
myklų darbininkų sveikinimas.
Apie šį atsitikimą aš sužinojau iš generolo Satilovo. Pats
Borisas, matyt, iš kuklumo niekada jo neminėjo.
Jis, „Pravdos“ laikraščio bendradarbis Borisas Gorbatovas,
vienintelis iš rašytojų ir karo korespondentų kartu su kadri­
niais karininkais, žvalgais, ryšininkais buvo tarp kareivių vo­
rų Karališkojoje aikštėje.
.. .Grečenkovo kuopa prislinko arčiau prie kanalo. Bet ir
dabar tik kai kuriems kareiviams pavyko geležinėmis sijomis
persiropšti į kitą pusę.
Mediniai tilteliai buvo sulaužyti. Per paskutinįjį mėgino
pervažiuoti tankas, bet nuvirto į vandenį ir paskendo. Išsi­
gelbėti nepavyko niekam. Sėkmingai persikėlė keletas seržanto
Lysenkos vadovaujamų kareivių iš žvalgybos būrio.
Prieš Grečenkovą plytėjo dulkių ir dūmų uždanga. Kai ji
kiek išsisklaidydavo, kuopos vadas kaip pro šydą matė pa­
stato su kolonomis kontūrus. Reichstagas skendėjo dūmuose...
Tuo metu po artilerinio parengimo, lygiai tryliktą valandą,
pro pusrūsių langus į aikštę iššoko Iljos Sjanovo kuopa. Ka­

130
reiviai sukalė tiltelius iš lentų ir jais kopė pro langus. Tuo
pačiu metu nuo „Himlerio rūmų“ į ataką puolė dar dvi Davy-
dovo bataliono kuopos — Batrakovo ir Kornejevo, o dešiniau
jų — Logvinenkos batalionas. Ugnis iš Tyrgarteno pusės ir ope­
ros pastato stiprėjo. Bet ataka prasidėjo, visos kuopos turėjo
prasiveržti prie griovio. Pajudėjo KHmenkovo bataliono kariai,
o pačiame kairiajame sparne— 171-osios divizijos Samsonovo
batalionas. Kelyje prie griovio — duobės, pamušti tankai, ap­
versti pabūklai, furgonai, vilkikai. Visur ugnis — degė namai,
žemė, viskas skendėjo dūmuose. Net neaišku: diena ar naktis.
Reichstago prieigose kovėsi Samsonovo bataliono daliniai.
Ypač aktyvi ir kovinga buvo karininko Arsenijaus Sočivkos
vadovaujama kuopa. Ji kovėsi didvyriškai. Kai priešo kariuo­
menė prasiveržė į užnugarį ir ėmė trukdyti batalionui pulti,
Sočivka apeinamuoju manevru įsiveržė į tranšėją, stojo į kau­
tynes, sunaikino kelias dešimtis kareivių bei karininkų ir pra­
sibrovė prie griovio. I. Nikiforovo batalionas taip pat buvo be­
puoląs priekin, bet stipri ugnis iš reichstago privertė karius
sugulti.
Šiose kautynėse patirta nemažų nuostolių. Nukentėjo ir
vadai: žuvo Tkačenka ir Afanasjevas, nepribėgęs iki reichstago
laiptų kelių dešimčių metrų, sužeistas Sočivka, kontūzytas Gon-
čiarenka.
Ypač pasižymėjo majoro M. Bondario smogiamojo būrio
savanoriai. Penkiems iš jų — grandiniui Kazancevui, seržan­
tams Kagykinui, Dokinui, Zubarevui, Kanunikovui — suteiktas
Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.
Kažkur netoliese veikė kapitono Makovo savanorių būrys.
Dabar aikštėje jau kovėsi trijų pulkų penkių batalionų kariai,
prieštankinis divizionas, įvairių kalibrų artilerija. Visi jie slin­
ko pirmyn, prie rūkstančio pastato su kolonomis.
Tai buvo nepaprastos kautynės, nepanašios į jokias kitas,
su nepridengtu sparnu, susirėmimais tranšėjose ir bombų iš­
muštose duobėse, nedideliame placdarme, kur tiesaus kelio ne­
buvo, o reikėjo greitai keisti poziciją, manevruoti, gudrauti,
nepaisyti lengvų sužeidimų. Be to, tai buvo tik „kautynės pa­
keliui“, o priekyje stūksojo šaudantis milžiniškas pastatas, dėl
kurio reikėjo susiremti svarbiausiose kautynėse.
Fašistai priešinosi beprotiškai kaip pasmerktieji, kaip su­
žeisti žvėrys, nes reichstago žlugimas rinktiniams esesininkams
buvo ne tik didelio atramos punkto netekimas, bet ir pačios
fašistinės Vokietijos krachas. Todėl jie nepaisė nieko.

131
 Sjanovo kuopa pasirodė pati veržliausia.
— Mano kareiviai bėgo pasitikdami ugnies audrą ir skar­
džiai bei pratisai šaukdami: „U rr... r r a ... a“,— pasakojo Sja-
novas apie tą šuolį.— Jų balsus slopino šūvių tratėjimas. Aš
dažnai aplenkdavau vorą, kad nepamesčiau iš akių karių. Du
kartus mane kliudė skeveldros — į dešiniąją koją ir į dešinįjį
petį. Bet tvarstyti nebuvo kada... Perbėgdami iš duobės į duo­
bę, slėpdamiesi už akmeninių plokščių, nukirstų medžių, įveik­
dami griovius ir užtvaras, remdamiesi alkūnėmis, peršliaužda-
vome atviras vietas, bėgome per ugnies jūrą: kiekviename
žingsnyje sproginėjo minos ir sviediniai. Daugelis krito, su­
žeistieji šliaužė į duobes... Šaudydama iš visų ginklų, mano
kuopa puolė į ataką... Bėgau kuopos priekyje, ir man atrodė
keista, kad aš dar gyvas... Sulaukti tokios minutės! Ar ga­
lėjau pamanyti, jog aš, Sjanovas, buhalteris iš Kustanajaus
srities Semioziornojės kaimo, vesiu kuopą šturmuoti reichs­
tagą! Skeveldros švilpia, o aš bėgu, ir kartu su manimi —
visa kuopa... Mes puolėme prie reichstago laiptų... Bykas,
Bogdanovas, Svetličnas, Sčerbina, Prygunovas, Rudnevas,
Kuzma Gusevas, Berestas, Jegorovas, Kantarija, Jakimovičius,
Luką Kavtunovas ir jo sūnus Nikolajus Lukičius... Tuo metu
tarp aukštų kolonų sprogo vokiečių sviedinys. Skeveldra per­
vėrė Jakimovičiui krūtinę, ir jis krito, pakeltoje rankoje gniauž­
damas granatą. Vadimo Jakimovičiaus kraujas sukrešėjo ant
plokščių. Mes jau žinojome, kad žuvo Piatnickis, radistas Girs­
kis, Jevdokimovas, Iščianovas. Kai atsidūrėme ant plačių laip­
tų, į mus pasipylė ugnies kruša. Hitlerininkai šaudė pro visus
langus... Bet mes jau prisilietėme prie storų reichstago sienų.
Prieš mus stūksojo didžiulės, keliose vietose sviedinių pra­
muštos, plytomis apdėliotos durys. Į pralaužas pradėjome mė­
tyti granatas. Sienose taip pat buvo didelių plyšių, ir mūsų
kariai pro juos pateko į reichstagą.
Tik išvakarėse puolėjai išlaikė sunkiausią egzaminą — ata­
kavo ir vijo priešus iš „Himlerio rūmų“. Ar gali būti kas rim­
čiau?
Bet niekas nežinojo, kad „mūšio laukas“ reichstage ypa­
tingas: karūnavimo salė su kolonomis, daugybė kambarių, laip­
tų, nišų, statulų, balkonų. Vykstant kautynėms, prie visa to
reikėjo prisitaikyti. Pirmiausiai Sjanovo kuopos kareiviai pa­
matė pasakišką vaizdą ugninių kulkų, miglotoje, padūmavu­
sioje prieblandoje lekiančių įvairiomis kryptimis ir iš visokio

132
aukščio... Kautynės iš aikštės persikėlė į didelį nežinūliią pa­
statą, iš pradžių į vestibiulį, paskui — į karūnavimo salę.
Grečenkovo kuopa įsiveržė į pastatą iš pietų, kaip tik nuo
Tyrgarteno ir Brandenburgo vartų pusės. Jų kelyje stovėjo
neaukštas plytinis namukas su rūsiu, kuriame kuopos vadas
sutiko gerai kalbantį rusiškai vokiečių pulkininką.
— Čia mūsų medicinos dalis,— paaiškino jis,— aš jus svei­
kinu ir siūlau pasinaudoti mūsų požemine galerija, vedančia
į reichstagą.
Grečenkovas susižvalgė su Litvaku. Tuo metu kuopos va­
das pastebėjo, kad vidury kambario stovintis stalas sujudėjo.
Iš po jo išlindo ilgšis medicinos tarnybos generolas.
Vokiečių generolą Grečenkovas išsiuntė į užnugarį, pas Sa-
tilovą, o pulkininko pasiūlymo atsisakė. Išlindę laukan, jie
pamatė, kad seržanto Ševčenkos kulkosvaidžio tarnyba šaudo
į hitlerininkus, puolančius nuo Brandenburgo vartų pusės. Si
trumpa kova atitraukė jų dėmesį nuo pagrindinio įėjimo, kur
veržėsi Iljos Sjanovo kareiviai. Tuo metu Litvako ir Lužnikovo
būriai kovėsi jau prie „parlamentinio įėjimo“ į reichstagą, iš
pietų pusės. Durys pasirodė esančios atviros, nes tai buvo vie­
nintelė anga reichstago fašistinės įgulos ryšiui su savo va­
dovybe palaikyti. Kaip tik pro šias duris įsiveržė Litvakas, Luž-
nikovas, Dosyčevas, Lysenka, Taknovas, Bulatovas, Borodulinas,
Gavriševas, bataliono partinis organizatorius vyresnysis leite­
nantas Isakovas. Kartu su kuopa buvo ir Piotras Grečenkovas.
Tai jis, „Metrostrojaus“ darbininkas, nuo pačių pirmųjų karo
dienų paėmęs į rankas automatą, štai dabar, balandžio 30-ąją,
atvedė savo kuopą prie deputatų įėjimo.
Kai kuopa atsidūrė tamsiame, vedančiame į karūnavimo
salę koridoriuje, netikėtai pasigirdo rusiškai per radiją skel­
biantis balsas:
— Rusų kareiviai, su jumis kalba reichstago komendantas.
Netikėkite savo komisarais ir vadais. Įsiveržė penkiasdešimt
jūsiškių, aš suskaičiavau. Jei per penkias minutes nepasitrauk­
site, būsite sunaikinti; aš turiu du tūkstančius kareivių.
— Pažvelgiau į akis savo kariams,— pasakojo Grečenko­
vas,— ir supratau, kad jie ne tik nepabūgo, bet buvo pasirengę
iškart pradėti atak ą...
Ir pradėjo. Jie brovėsi į kiekvieną kambarį, mėtė ten gra­
natas, „apdorodavo“ iš automatų ir veržėsi tolyn. Kai kurie
fašistai bėgdavo, kiti kaudavosi iki paskutinio šovinio. Kuopa

133
pasistūmėjo prie karūnavimo salės. Ten ji ir susitiko su Sja-
novo kuopos kariais.
.. .Po sunkių kautynių partinio organizatoriaus A. Nikitino
dalinys iš Samsonovo bataliono prasiveržė prie reichstago.
Anksčiau už kitus prie kolonų atsidūrė seržantai G. Savenka
ir M. Jeriominas. Jie turėjo pulko vėliavą.
Kaip tai įvyko? Štai ką man neseniai, beveik po trisdešimt
metų, papasakojo Michailas. Jeriominas:
— Balandžio 30-ąją dešimtą valandą ryto bataliono vadas
Samsonovas rinko žmones vėliavai iškelti. Ta garbė teko mūsų
daliai. Pastate prie Šveicarijos pasiuntinybės papildėme šo­
vinių ir granatų kovos komplektus ir, gavę vėliavą, norėjome
brautis pirmyn, bet mane tuojau sužeidė. Sutvarstėm žaizdą
ir vėl puolėme pirmyn. 14 valandą 25 minutės mums pavyko
prasiveržti prie reichstago ir iškelti vėliavą ant pagrindinio
įėjimo kraštinės kolonos...
Iš kitos reichstago pusės tokią pat vėliavą iškėlė Rachim-
džanas Koškarbajevas iš 150-osios divizijos, o vėliau ir dau­
gelis kitų. Čia plevėsavo P. Smirnovo, N. Belenkovo, L. So-
movo iš 525-ojo pulko A. Koršuno kuopos, artileristų G. Bu-
latovo, D. Aleksejevo, B. Japarovo vėliavos.
Tomis valandomis Gorbatovas sėdėjo stebėjimo punkte
„Himlerio rūmų“ rūsyje, o aš — kitame, šiauriniame, Sprė
krante.
Satilovas ką tik grįžo iš Karališkosios aikštės ir viską ma­
tė savo akimis. Bet likti ten, aikštėje, jam neleido generolas
Pereviortkinas, priminęs, kad yra dar vienas — Močialovo —
pulkas, kuris vargais negalais sulaiko hitlerininkų atakas viso
korpuso užnugaryje, ir kad jis, Satilovas, privalo vadovauti
visai divizijai...
Tarpais buvo girdėti prikimęs generolo balsas:
— Neleiskite žmonėms ilgai gulėti. Tegul Neustrojevas juos
išjudina. Davydovas taip p a t...
Kartais jis užlipdavo į viršų. Žiūrėdavo į dūmų uždangą
ir vėl leisdavosi prie telefono.
— Pažvelkit į šiaurę! — šaukė jis.— Matote, ką niekšai ten
daro. Nuslopinkite ugnį prie Karlo gatvės tilto !..
Apie penkioliktą valandą įvykiai birte pabiro. Pulkų vadai
pranešė Satilovui: „14 valandą 25 minutės Sjanovo kuopa įsi­
veržė į reichstagą“. Ir tuojau: „Grečenkovo kuopa jau reichs­
tage. . . “ Truputį palengvėjo ant širdies. Netrukus pranešė, kad
Samsonovo bataliono daliniai irgi įsiveržė į reichstagą.

134
 Armijos politinio skyriaus viršininkas F. Lisicynas iš kor­
puso stebėjimo punkto telefonu susisiekė su 171-osios divizi­
jos politinio skyriaus viršininku A. Sotnikovu.
— Ar tiesa, kad mūsiškiai įsiveržė į reichstagą? — paklau­
sė jis.
Sotnikovas atsakė:
— Taip, įsiveržė, bet smulkiau pranešime, kai patikrin­
sime.
— Jei taip,— tarė Lisicynas,— imkite keletą karių ir vyki­
te prie reichstago, pažiūrėkite, paskui pranešite.
Sotnikovas išėjo į Karališkąją aikštę, pamatė vėliavas ant
kolonų, pro pramuštas kiaurymes įbėgančius kareivius, bet tuo­
jau jį sunkiai sužeidė.
Pranešė be jo.
Paaiškėjo, kad leitenanto I. Ivanikovo vadovaujama pionie­
rių grupė veikė, kur buvo dislokuotas 525-asis pulkas. Pamatę
didelę sunkiojo sviedinio išmuštą skylę reichstago šiaurinio
fasado sienoje, jie ją prikišo dvidešimtkilograminių fugasų ir
išsprogdino dalį masyvios sienos. Per antrą tokią operaciją
pramušta sienoje skylė paskui pravertė perduoti šaudmenims.
Pro ją taip pat prasiskverbė ir kai kurios puolėjų grupės.
Pranešimai buvo perduoti korpuso štabui, iš ten — armijos
štabui. Bet po to, kai Sjanovo, Grečenkovo kuopos, o vėliau
partinio organizatoriaus Nikitino daliniai iš Samsonovo bata­
liono įsiveržė į reichstagą, ryšys su jais nutrūko. Ir kaip ne­
nutrūks, jei į kiekvieną metrą žemės krito minos ir sviediniai!
Radistas Girskis žuvo prie pat laiptų, o jo aparatas buvo su­
daužytas. į begalinius klausimus: „Ryšys atkurtas?“— nuolat
buvo gaunamas neigiamas atsakymas.
Padėtis darėsi vis baisesnė, nes nuo Brandenburgo vartų
ir iš Karlo gatvės pusės pasirodė vokiečių tankai ir tarp jų
kareivių voros, o pačioje aikštėje išdygo hitlerininkų grupės...
Generolas Satilovas įsakė mesti prieš juos 525-ojo pulko
Logvinenkos batalioną, o pulkininkas Negoda — Plochotniuko
batalioną. Ir vėl užvirė kova. Tomis sunkiomis valandomis at­
remti kontrataką padėjo Teslenkos artilerija ir Besarabo di­
viziono prieštankiniai pabūklai.
Ilja Sjanovas pasakoja:
— Berestas, Jegorovas ir Kantarų a, kuriems buvo pavesta
iškelti vėliavą virš reichstago, pritvirtino ją prie kolonos šalia
įėjim o... Paskui suprato, kad ją gali numušti, ir įnešė į pa­
statą, nors ir čia šūvių netrūko... Taip, žinojome, kad prasi­
dėjo kontrataka, pasirodė tankai, mes netgi matėme ju o s...
Atkirsti nuo visų mūsiškių, sėdėjome pastate, kurio viršutiniuo­
se aukštuose ir rūsyje — daugiau kaip du tūkstančiai vokie­
čių. .. Žinoma, visus išėjimus iš rūsių patikimai uždarėme.
Bet vis tiek buvo neramu. Kada kitos batalionų kuopos ateis
mums į pagalbą? Ryšio nebuvo...
Saujelė įsiveržusių į pastatą drąsuolių pradėjo nelygias
kautynes su neturinčiais ką prarasti fanatikais esesininkais.
Visa viltis — kontratakuoti. Jie tai žinojo...
Iš divizijos stebėjimo punkto be paliovos klausinėjo:
— Ryšys atkurtas? Kur Sjanovas, Grečenkovas, Lysenka?
Ar gyvi?
Ryšio nebuvo.
Tuo metu generolo Roslo 9-ojo korpuso visos divizijos jau
priartėjo prie imperijos kanceliarijos ir gestapo pastato. Pul­
kininko Antonovo divizija puolė iš pietų, nuo šiaurinio Land-
verio kanalo kranto; už kanalo stovėjo 8-osios gvardijos ar­
mijos dalys. Rimta kliūtimi tapo rajonas, kuriame stūksojo
gestapo pastatas. Siame rajone greta reichstago pastato ir
operos, kurioje paskutiniaisiais metais vykdavo visos fašistinės
iškilmės, buvo vidaus reikalų ministerija — Himlerio reziden­
cija, o prie imperijos kanceliarijos pastato kaip sarginis šuo
įsikūrė gestapas su kalėjimu pašonėje.
Daug kuo panašios buvo ir reichstago rajone vykusios kau­
tynės su kautynėmis gatvėse netoli imperijos kanceliarijos. Ko­
va dėl „Himlerio rūmų“ ir dėl gestapo pastato bei prie jo pri­
sišliejusios aikštės turėjo daug bendra. Aikštė buvo mažesnė,
bet tai patogiau besiginantiems, o ne puolantiems, nes tiesio­
giai nutaikytų patrankų ir tankų šaudymas intensyvesnis, tiks­
lesnis, veiksmingesnis, taikiniai faustpatronams arčiau, hit­
lerininkų kontratakos iš namų plyšių netikėtesnės. Taigi Gume-
rovo pulkas kovėsi sunkiomis sąlygomis. Dešiniajame sparne
Sapovalovo batalionas sėkmingai veikė kartu su kaimyninio
pulko Peškovo batalionu ir užėmė kampinį Vilhelmo ir Kocho
gatvių namą. Si didelė sėkmė atvėrė galimybę iš sparno palai­
kyti ir Michailovo batalioną, ir Davydovo — bendrapavardžio
vado — batalioną, kuris tuo pačiu laiku kovėsi Karališkojoje
aikštėje prie reichstago.
Ypač stipriai kontratakuota iš Potsdamo stoties pusės. Mū­
sų ugnies galia didėjo. Prie pulko, divizijos, korpuso artileri­
jos, prie tankų ir savaeigių pabūklų bei „katiušų“ ugnies pri­
sidėjo dar toliašaudė artilerija.

136
 Gestapo pastatas pasidavė. Paskui Antonovo divizijos ranko­
se atsidūrė kalėjimas ir sugriautas viešbutis „Europa“. Batalio­
nai pasistūmėjo priekin ir Vilhelmo gatve priartėjo prie arti­
miausių imperijos kanceliarijos pastatų.
Šiandien atsitiko karo veiksmuose neįprastas įvykis. Kaip
atsakymas į triuškinančią ugnį staiga iš artimiausio pastato
požemio pasirodė balta vėliava. Pulko vadas Gumerovas įsakė
nutraukti ugnį. Tai labai paveikė kareivius, kuriems atrodė,
kad karas baigėsi ir kad dabar beliko eiti priekin imti priešo
ginklų, rikiuoti kareivius į kolonas ir siųsti į užnugarį. Bata­
lionų vadams Sapovalovui ir Michailovui teko raminti karei­
vius ir tik įsakymu pavyko sulaikyti juos vietose.
Tuo metu iš požemio išėjo vokiečių karininkų grupė su bal­
ta vėliava. Ji artinosi prie papulkininkio Gumerovo vadavietės.
Tai buvo pulkininkai fon Diufingas ir Germanas, papulkinin­
kiai Zeifertas ir Ederis, oberleitenantas Zėgeris ir kareivis, ku­
rio pavardės niekas neužsirašė.
Juos sutiko batalionų vadai Michailovas ir Sapovalovas.
— Parlamentarai atidavė mums asmeninius ginklus, paro­
dė Gebelso pasirašytą mandatą,— pasakojo Sapovalovas.— Nu-
vedėme juos pas pulko vadą į Danijos pasiuntinybės rūsį. Visi,
išskyrus papulkininkį Ėderį, oberleitenantą Zėgerį ir kareivį, su­
ėjo pas Gumerovą. Ederis solidus žmogus, puikiai kalba rusiš­
kai. Iš išorės nepanašus į vokietį: plaukai juodi, lygūs, sušu­
kuoti į viršų, veidas apvalus, pilnas. Mes jį kai ko paklausė­
me, taip pat ir apie Hitlerį. Tas atsakė žinąs tik apie fiurerio
santuoką su Eva Braun.
— Šiuo aktu jis parodė vokiečiams savo gyvybingumą,
viltį išsigelbėti,— pareiškė Ederis.
Mes jį dar šio to paklausėme ir gana gyvai kalbėjomės, kai
durys atsidarė, parlamentarai išėjo, ir mums buvo įsakyta pa­
lydėti juos, kol pereis gatvę. Jie grįžo atgal.
Sužinojęs, jog atėjo parlamentarai, į stebėjimo punktą at­
vyko divizijos vadas pulkininkas Antonovas. Jis iškart susisie­
kė su korpuso štabu ir netrukus gavo atsakymą: „Nepradėti
jokių derybų su fašistinės vadovybės atstovais“.
Armijos vadas Berzarinas nusprendė, jog triukas su parla­
mentarais fašistams buvo reikalingas sužlugdyti tarybinės ka­
riuomenės puolimą, gauti dieną, naktį, valandą atokvėpio...
Kol parlamentarai buvo pas Gumerovą, atsitiko įdomus
įvykis. Paprašęs leisti užsirūkyti, papulkininkis Zeifertas atsi­
darė sidabrinį portsigarą. Vladimiras Antonovas nustebęs žiū­

137
rėjo į portsigaro dangtelyje išgraviruotus Berlyno raktus ir
ketvirtojo laipsnio Georgijaus kryžių Nr. 662857 su auksine
monograma.
Pasirodo, caro vyriausybė šiuo portsigaru apdovanojo rusų
karininką už karinius nuopelnus 1890 metais. Portsigaras sau­
gotas kažkokiame Ukrainos miestelio muziejuje, o kai 1918—
1919 metais kaizerinė Vokietija okupavo Vakarų Ukrainą, jis
pateko j vokiečių rankas. Galimas daiktas, Zeifertas tais metais
buvo Ukrainoje ir pasisavino portsigarą.
Pagyvenęs hitlerinės kariuomenės papulkininkis, matyt, nu­
sprendė, kad dabar pats laikas grąžinti „radinį“ kam priklau­
so — rusų karininkui, daugelio ordinų kavalieriui, su savo ka­
riuomene atėjusiam prie Sprė krantų, ir ištiesė portsigarą pul­
kininkui Antonovui.
Tą pačią dieną, tik vėliau, iš rūsio vėl pasirodė balta vė­
liava, ir vėl buvo įsakyta nutraukti ugnį.
Gumerovo vadavietėje pasirodė parlamentarai. Sį kartą jie
atsinešė neužklijuotą paketą, patvirtinantį jų kaip parlamen­
tarų įgaliojimus, ir antrą, užklijuotą, adresuotą Žukovui. Ant
voko vietoje „Zukov“ buvo užrašyta „Sukov“.
Ir vėl armijos vado Berzarino įsakymu jiems pasiūlyta
grįžti.
Pulkininkas fon Diufingas buvo aiškiai nepatenkintas, net
nusikeikė: „Po perkūnais.. . “ Bet, prieš grįždamas pas savuo­
sius, paprašė ritės laido — norėjo nutiesti ryšio liniją vokiečių
ir tarybinės vadovybės deryboms. Laido davė; jis užsimetė
ritę ant pečių ir su savo žmonėmis vėl nuėjo per gatvę. Ne­
spėjo prieiti savo pastato, o jį lydintis mūsų majoras bei vo­
kiečių leitenantas ir vidurio kelio, kai iš priešo pusės netikėtai
pasigirdo šūviai. Pulkininkas parkrito ir nušliaužė prie durų
į požemį. Tarybinį majorą ir vokiečių leitenantą sužeidė.
Tuojau užvirė kautynės.
Pasirodė balta vėliava ir trečią kartą. Tada pulkininkas
fon Diufingas atnešė Hitlerio adjutanto generolo Burgdorfo
laišką.
Laiške buvo rašoma, kad dėl įvykio kalti daliniai, kurių
ne visi kareiviai mokėjo vokiečių kalbą (iš generolo Monkės
ypatingojo būrio). Nesupratę komandos, jie ėmė šaudyti. „Va­
dovybė atsiprašo, prisiima sau visą atsakomybę ir prižada atei­
tyje neleisti kilti tokiems pažeidimams“,— rašė Hitlerio adju­
tantas.
Pulkininką paleido, bet atsiprašinėjimais nelabai patikėjo...

138
 Tuo metu, kai imperijos kanceliarijos rajone sumirgėjo bal­
tos vėliavos, ant reichstago pastato — ant kolonų, languose —■
pasirodė raudonos. Tai buvo tos dienos simbolis.
Šeštą valandą vakaro sugriaudė artilerija. Daugiau kaip
šimtas įvairių rūšių pabūklų ėmė šaudyti į reichstagą ir Tyr-
garteno, Brandenburgo vartų, Paryžiaus aikštės, Karlo gatvės
rajoną. Jie sudarė „ugnies lanką“ aplink Karališkąją aikštę
ir padėjo Zinčenkos, Plechadanovo ir Satalino pulkų antriesiems
ešelonams pulti į kautynes.
Vadovavęs batalionui Neustrojevas greitomis persikėlė per
griovį ir nudūmė prie pagrindinio įėjimo laiptų, paskui jį bėgo
kapitono Jarunovo kuopos kariai. Leitenanto Kozlovo kulko­
svaidininkai ir Khmenkovo batalionas taip pat atsidūrė čia.
Gribovo ir Gorškovo kuopos irgi pasiekė laiptus. įsiveržę į
reichstagą, visi išgirdo netvarkingai šaudant, išvydo statines,
apverstus stalus, dėžes, moters su svarstyklėmis statulą, Bis­
marko skulptūrinę figūrą, kurią, pasirodo, neseniai nusprendė
paslėpti nuo ugnies ir iš aikštės perkėlė po karūnavimo salės
skliautais. Dabar ketinėmis akimis jis žvelgė į gėdą vokiečių
kariuomenės, pasitraukusios į paskutinį placdarmą — karūna­
vimo salę. Kulkos skambėdamos nuo jo atšokdavo, palikdamos
statuloje tik mažyčius lyg vėjaraupių pėdsakai įdubimus. To­
kių pat žymių buvo ir ant Vilhelmo II statulos, kuriai, be to,
kulkos numušė ausį ir nosies galiuką.
Kol pirmosios kuopos susivokė tamsoje, rado Sjanovą, Gre-
čenkovą ir jų kareivius, į reichstagą įsiveržė Davydovo
150-osios ir Samsonovo 171-osios divizijų batalionų kuopos.
Kautynės pastate vis stiprėjo, kai kurios grupės raudonas vė­
liavėles smaigstė į bet kokius mūro plyšius. „Fronto“ reichs­
tage nebuvo. Kareivių grupės šaudėsi su priešais ir kovėsi
vienas prieš vieną kambariuose, ant laiptų, balkonuose. Tuo
metu seržanto Jermakovo ryšininkų grupė šliaužiojo po Ka­
rališkąją aikštę, duobes, sudaužytas plokštes, tankų vikšrų vė­
žes, rūkstančias dėžes, tarp lavonų ieškodama, kur nutrauktas
kabelis. Nutraukta buvo vienoje, kitoje, penktoje, dešimtoje vie­
toje. ..
Ir staiga karūnavimo salėje, nors tratėjo automatai, pasi­
girdo aiškus telefono skambutis. Kuzma Gusevas pakėlė ragelį:
— Raportuoja Jermakovas, — išgirdo jis, — ryšys atkurtas.
Tuojau pradėjo kalbėtis Neustrojevas ir Zinčenka...
Į Satilovo stebėjimo punktą ta žinia atskriejo per dvi mi­
139
 nutes. Visi lengviau atsikvėpė. Dabar jau buvo aišku: reichs­
tagas iš tikrųjų užimtas.
Pas Satilovą atėjo armijos politinio skyriaus viršininkas
pulkininkas F. Lisicynas ir dar keletas karininkų.
Lisicynas pasakė:
— Sveikinu su sėkmingu reichstago šturmu. Apskritai pa­
dėtis man aiški. O smulkiau jūs man papasakosite.
Vakarėjo, ir pro dūmus, parako dujas reichstago nebuvo ma­
tyti. Čia buvusieji tenkinosi divizijos vado pasakojimu; jis
„atskleidinėjo“ visus savo ženklus žemėlapyje.
— O kur vėliava? — paklausė Lisicynas.
— Reichstage,— atsakė divizijos vadas.— Imamės priemonių
iškelti ją virš kupolo.
Tuo pat metu generolas Satilovas pranešė, kad reichstago
komendantu paskirtas pulkininkas Fiodoras Zinčenka.
Vėlai vakare sužinota, kad Karinės tarybos vėliavą Nr. 5,
išduotą 150-ajai divizijai, virš reichstago kupolo iškėlė M. Kan­
tarų a ir M. Jegorovas.
3-iosios smogiamosios armijos vadas generolas V. Kuzne-
covas fronto vadui G. Žukovui pranešė:
— Virš reichstago Raudonoji vėliava! Valio, drauge mar­
šale!
Žukovas buvo sujaudintas.
— Brangus Vasilijau Ivanovičiau, nuoširdžiai sveikinu tave
ir visus tavo kareivius su puikia pergale. Šio istorinio kariuo­
menės žygdarbio tarybinė liaudis niekad neužmirš!
Vėliavnešys Michailas Jegorovas apie to momento išgyveni­
mus pasakojo:
— Mums davė užduotį — prasiveržti ant stogo. Vokiečių
ten nebuvo. Nusprendėme pritvirtinti vėliavą prie bronzinio
žirgo, nes nuolat sproginėjančios minos neleido iškelti jos virš
kupolo. Vėliau, kai pradėjo temti, nuėmėme vėliavą nuo bron­
zinio žirgo ir ėmėm brautis prie kupolo. Pasirodė, kad jis su­
daužytas, tik likę geležiniai stiklų rėmai, nes visi stiklai iš­
byrėjo. Per šį kupolą buvo gerai apšviečiama reichstago salė.
Tvirtai laikydamiesi, užsikabarojome į jo viršūnę ir pritvirti­
nome vėliavą.
Sį pasakojimą man teko girdėti Kremliuje karo pradžios
20-mečio dieną. Tada prisiminiau, kaip Ilja Sjanovas Maskvo­
je parodė, jo žodžiais tariant, „istorinę“ komandiruotės pa­
žymą.

140
 „1945 metij birželio 20 d. Nr. 9422 — 9/7.
Vyresniajam seržantui Sjanovui Iljai.
Gavus šį dokumentą, siūlau Jums su Pergalės vėliava, kuri
buvo iškelta virš Berlyno, vykti į Maskvos miestą.
Komandiruotės laikas 12 dienų.
Apie išvykimą pranešti.
Karinės dalies PP 48251 vadas
Generolas leitenantas Galadževas“.
.. .Pastate kilo gaisras. Hitlerininkai padegė spintas su po­
pieriais bei knygomis ir, matyt, mėgino „išrūkyti“ mūsų ka­
reivius iš reichstago. Bet ir ši akcija nepadėjo. Fašistų prie­
šinimasis susilpnėjo.
Tiesa, dalis įgulos, ir nemenka, lindėjo rūsyję ir į siūlymus
pasiduoti atsakinėjo neigiamai.
Mūsų kariuomenė paėmė iniciatyvą ir pribaiginėjo įgulos
likučius.
Po 22 metų, sėdėdamas pas G. Žukovą vasarnamyje, sten­
giausi patikslinti man neaiškius tos dienos faktus. Maršalas
sėdėjo prie didelio lango ir žiūrėjo į rudeniškai geltoną prisi­
šliejusį prie vasarnamio sienų sodą. Jo veidas buvo susikaupęs,
ir mintimis G. Žukovas aiškiai klajojo po praeityje likusias
dūmų ir ugnies dienas. Ant švariai nuskusto jo veido, valingo
smakro atsispindėjo švelnus velvetinės striukės melsvumas.
Stuksendamas kairėje rankoje laikomais akiniais ir prisiminda­
mas tą dieną, maršalas kalbėjo:
— Taip, taip, tai buvo kaip tik šitaip... Ir nors ne iš karto,
o vakare aš paskambinau Stalinui ir pasakiau jam:
— Mes parengėme mūsų liaudžiai dovaną, norime nudžiu­
ginti ją proletariato šventės proga.
— Kokią dovaną? — pertraukė jis mane.
— Mūsų kariuomenė įsiveržė į reichstagą.
— Nederinkite šturmo prie šventės,— pasakė jis.— Diena ir
valanda neturi mums reikšmės... Klausimas išspręstas...
— Kautynės reichstage vyko visą naktį į Gegužės pirmąją
ir visą šventės dieną, — tęsė Georgijus Konstantinovičius. —
Gegužės pirmosios dienos pabaigoje hitlerininkų dalys, iš viso
apie 1500 žmonių, neatsilaikiusios kovoje, pasidavė. Iš reichs­
tago priešai buvo visiškai išvyti.
* * *

Anksti rytą Hitleris pasikvietė Monkę ir paklausė, kokia padė­

tis. Jis skambino ne Krebsui, o Monkei. Dabar jau nebuvo
141
 „rytų“ ir „vakarų“ frontų klausimų. Nei Venkas, nei Busė,
nei Serneris neprasiverš. Krebsas jau nereikalingas, o padėties
aplink imperijos kanceliariją niekas geriau už Monkę, aišku,
negalėjo žinoti.
Šį kartą jie orientavosi pagal Berlyno centrinės dalies
turistinį žemėlapį. Jame dar reljefiškiau buvo pažymėtas kiek
įmanoma suspaustas lankas aplink vyriausybinius kvartalus:
šiaurėje juodai pažymėtas Veidendamo tilto rajonas, rytuose —
prie Liustgarteno, pietuose — prie Potsdamo aikštės, vakaruo­
s e — prie Zoologijos sodo.
Hitleris pasiteiravo, kiek laiko gali išsilaikyti „Citadelės“
rajonas. Monkė atsakė:
— Dvidešimt keturias valandas.
*

Rytą buvo surengti vadinamieji atsisveikinimo pietūs. Da­

lyvavo labai mažai žmonių: Hitleris ir Gebelsas su žmonomis,
Bormanas ir dvi sekretorės. Patarnavo vyriausiasis virėjas
Vilhelmas Langė. Pietūs praėjo slegiančioje aplinkoje.
— Aš girdėjau frazių nuotrupas,— po trijų,dienų pasakojo
man Langė,— ir supratau, jog kalbama apie Musolinį, kurį
pakorė.
Pietūs baigėsi. Hitleris su žmona nuėjo į savo kambarius.
Kas buvo toliau? Kancleris keliskart skyrė savižudybės lai­
ką, bet vis delsė ir keitė jį. Praėjo jau kelios valandos po
pietų, visas bunkeris jaudinasi: laukia pabaigos, o jos nėra.
Bunkeryje niekas nežinojo, kad tarybiniai kariai jau reichs­
tage.
Vidurdienį atėjo Aksmanas. Gebelsas jam pasakė, kad fiu­
reris atsisveikino su artimiausiais bendradarbiais. Aksmanas
nuskubėjo į fiurerio kambarį, bet prie durų stovėjo didžiulė
jo asmens sargybinio Oto Giunšės figūra. Tas jo neleido:
„Fiureris įsakė nieko neleisti, ir kol jis gyvas, man jo įsaky­
mas yra įsakymas“. Kitame kambaryje, greta Hitlerio kamba­
rių, buvo Gebelsas ir Bormanas. Pas juos ir atėjo Aksmanas.
Jie ilgai laukė. Staiga Gebelsas pasakė: „Ten, rodos, šovė“.
Netrukus atsidarė durys, ir Giunšė trumpai pasakė: „Fiureris
mirė“. Visi suėjo į Hitlerio kambarį.
Jis sėdėjo atsilošęs ant sofos. Kairioji ranka buvo pri­
spausta prie kūno, o dešinioji nukarusi per sofos parankę.
Greta sėdėjo Eva Braun. Atrodė, kad miega. Ji nusinuodijo...
Fiureriui artimi žmonės, taip pat ir Aksmanas, mėgina
Hitlerio mirtį pavaizduoti kaip karininko mirtį, tikindami, jog
jis nusišovė.

142
 Man teko dalyvauti atpažįstant Hitlerio žandikaulį. į ma­
no pastabą, kad tarp Hitlerio dantų buvo aptikta kalio cia­
nido ampulės šukių, Aksmanas patraukė pečiais ir atsakė:
„Belieka manyti, kad buvo padaryta ir viena, ir k ita .. . “
.. .Naujasis kancleris Gebelsas sušaukė pasitarimą. Reikė­
jo nuspręsti, ką toliau daryti. Be Gebelso, Bormano, Nauma-
no ir Aksmano, dalyvavo Krebsas ir Burgdorfas. Gebelsas ir
Bormanas pasiūlė savo planą sudaryti paliaubas keletui va­
landų, kad būtų galima tartis dėl tolesnių veiksmų. Parla­
mentaru išrinko Krebsą.
Generolas Veidlingas, atvykęs į imperijos kanceliariją po
pietų, tą dieną užsirašė:
„Aš buvau labai sukrėstas. Vadinasi, tai galas!
Po trumpo susimąstymo paklausiau generolą Krebsą: ar
jis kaip karys tiki, kad rusų vyriausioji vadovybė sutiks vesti
derybas dėl „paliaubų“ tuo momentu, kai prinokusį vaisių
tereikia nuskinti? Mano nuomone, vietoj paliaubų reikėtų
pasiūlyti besąlygę Berlyno kapituliaciją; tada galbūt ir būtų
įmanoma rusų vadovybės malonės dėka Berlyne surinkti fiu­
rerio legalizuotą vyriausybę ir kaip galima greičiau baigti
šias beprotiškas kautynes dėl Berlyno.
Daktaras Gebelsas kategoriškai atmetė bet kokią mintį
apie kapituliaciją. Aš negalėjau susilaikyti nepasakęs: „Pone
reicho ministre, nejaugi jūs rimtai tikite, jog rusai ves dery­
bas su tokia Vokietijos vyriausybe, kurioje jūs esate reicho
kancleris?“
Sį kartą aš sutriuškinau poną Gebelsą!“ 1
Krebsas ir karininkai jau buvo pasirengę išeiti su balta
vėliava...

GEGUŽĖS 1-oji
G e n e r o la s K r e b s a s p e r e in a fr o n t o lin iją su
b a lta v ė lia v a .— „J o k ių d e r y b ų , iš s k y r u s
b e s ą ly g ę k a p itu lia c iją “ .— G e g u ž ė s p ir m o s io s k a u ty n ė s
r e i c h s t a g e ir p r ie im p e r ijo s k a n c e lia r ijo s .— „Č ia
a š , m a n o p a v a r d ė V a g a n o v a s ".— P o ž e m io ž ū tis

Naktį į gegužės 1-ąją prabilo vokiečių garsiakalbiai:

„Dėmesio, dėmesio!! Prašome nutraukti ugnį! 24 valandą
Berlyno laiku siunčiame parlamentarus ant Potsdamo tilto,
atpažinimo ženklas — balta vėliava“.
1 «Совершенно секретно! Только для командования!», с. 625.

143
 Sį kreipimąsi dar pakartojo.
Generolas Hansas Krebsas užsimovė juodas pirštines, pa­
ėmė du paketus ir pėstininkų lydimas išėjo iš imperijos kan­
celiarijos bunkerio. Vilkėjo įprastine generolo uniforma, ant
krūtinės kabojo geležinis kryžius, ant rankovės išsiuvinėtas
fašistinis ženklas. Jis seniai nebuvo lauke. Kažkur toli toli
girdėti šaudant, o čia, į imperijos kanceliarijos sodą, nelauk­
tai netikėtai lyg nusileido taika. Bet taip tik atrodė. Gene­
rolas apsižvalgė ir pamatė dūmuose skęstančią gaisraviečių
pašvaistę. Berlynas degė.
Greta generolo ėjo pulkininkas fon Diufingas su didele
balta, kol kas dar neišskleista vėliava, kurią skubiai pasiuvo
gailestingosios seserys iš požemio sanitarinės dalies. Vakar
jos sukarpė kelias paklodes kapituliacijos vėliavoms, o šią
naktį joms pavyko rasti švaraus balto audeklo, iš kurio ir
pasiuvo vėliavą Krebsui. Seserys suprato, jog šis audeklo
gabalas ypatingas, jei su juo eis pats Krebsas.
Netrukus parlamentarai pasirodė Gumerovo pulko teritori­
joje, iš kur buvo pristatyti į Tempelhofo rajoną, į generolo
Ciuikovo vadavietę. Maršalas Žukovas jam pavedė priimti par­
lamentarus. Čia, prie įėjimo, juos paprašė luktelėti. Susidėjęs
rankas už nugaros, generolas stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo
į vieną tašką — padūmavusį Berlyno horizontą.
Pagaliau Krebsą pakvietė į pastatą. Jis buvo išbalęs ir
aiškiai nervinosi. Pateikęs įgaliojimus, ištiesė Ciuikovui pa­
ketą ir pareiškė:
— Kalbėsiu apie ypač slaptus dalykus... Jūs pirmasis
užsienietis, kuriam pranešu, kad balandžio trisdešimtąją Hit­
leris nusižudė...
— Si naujiena mums žinoma,— atkirto Ciuikovas. Krebsas
nustebo ir sutriko, nes jo pareiškimas nepadarė reikiamo efek­
to. Paskui jis perskaitė naujojo Vokietijos reicho kanclerio
kreipimąsi:
„Remdamiesi iš mūsų tarpo pasitraukusio fiurerio testamen­
tu, mes įgalioj ame generolą Krebsą štai kam. Mes pranešame
tarybinės liaudies vadui, kad šiandien 15 valandą 50 minu­
čių savo noru iš gyvenimo pasitraukė fiureris. Pagal įstatymo
jam numatytą teisę fiureris visą valdžią testamentu perdavė
Dėnicui, man ir Bormanui. Aš įgalioju Bormaną susisiekti su
tarybinės liaudies vadu. Sis ryšys būtinai reikalingas taikos
deryboms tarp valstybių, kurios patyrė didžiausių nuostolių.
Gebelsas
144
 Prie šio laiško buvo pridėtas Hitlerio politinis testamentas.
Perskaitęs tuos dokumentus, Vasilijus Ciuikovas išėjo į kitą
kambarį ir paskambino maršalui Žukovui. Maršalas paprašė jį
palaukti ir pranešė, kad deryboms siunčia savo pavaduotoją
armijos generolą V. Sokolovskį.
Žukovas nedelsdamas susisiekė su Maskva.
„...Paskambinau J. Stalinui,— rašo G. Žukovas.— Jis buvo
viloje. Prie telefono priėjo budintis generolas, kuris pasakė:
— Draugas Stalinas tik ką atsigulė miegoti.
— Prašau pažadinti jį. Reikalas svarbus, ir iki ryto laukti
negalima.
J. Stalinas labai greitai priėjo prie telefono. Aš pranešiau
jam apie Hitlerio savižudybę ir apie Gebelso laišką su pasiū­
lymu dėl paliaubų.
J. Stalinas atsakė:
— Prisižaidę niekšas! Gaila, kad nepavyko paimti jo gyvo.
Kur Hitlerio lavonas?
— Generolo Krebso pranešimu, Hitlerio lavonas sudegintas
ant laužo.
— Perduokite Sokolovskiui, — pasakė Vyriausiasis, — jokių
derybų, išskyrus besąlyginę kapituliaciją, nei su Krebsu, nei
su kitais hitlerininkais nevesti. Jeigu nieko ypatingo neįvyks,
iki ryto neskambinkite, noriu truputį pailsėti. Šiandien pas
mus Gegužės pirmosios paradas“
Žukovas paskambino Ciuikovui ir paprašė atsiųsti jam Ge­
belso laišką bet kitus dokumentus.
Jau brėško gegužės 1-osios rytas. Pro debesis kartais pra­
siskverbdavo saulės spinduliai...
Armijos generolas Sokolovskis reikalavo besąlygės kapi­
tuliacijos, o Krebsas vis teigė: „Aš neįgaliotas tai spręsti“.
Derybos aiškiai atsidūrė aklavietėje.
Vienuoliktą valandą dienos, kai Raudonojoje aikštėje ėjo
į pabaigą Gegužės pirmosios paradas ir prasidėjo demonstraci­
ja, vos ne džiaugsmingiausia iš visų vykusių, iš Maskvos buvo
pranešta: „Tarybinė vyriausybė duoda galutinį atsakymą: vi­
suotinė kapituliacija arba Berlyno kapituliacija. Atsisakius —
pulti toliau“.
Krebsas sutrikęs.
— Aš neįgaliotas. Reikia kariauti toliau, ir tai baigsis siau­
bingai. Berlyno kapituliacija taip pat neįmanoma Gebelsas
negali su tuo sutikti be Dėnico. Tai didelė nelaimė... 1
1 Žu kovas G. Atsiminimai ir apmąstymai, t. 2, p. 360.

10. O buvo taip 145

 Krebsas pakviečiamas pusryčių. Visi išalko. Vokiečių gene­
rolas su malonumu valgo ir dešreles, ir ikrus, geria konjaką.
Tame kambaryje susirinko visi generolai, rašytojai Vsevolodas
Višnevskis ir Jevgenijus Dolmatovskis, „Pravdos“ korespon­
dentas Ivanas Žolinas. Vyksta gyvas pokalbis, bet kambaryje
girdėti, kaip šaudo artilerija. Kažkas prisiminė Gegužės pirmo­
sios paradą. Anksčiau Krebsas dalyvaudavo jame. Jis, kaip Vo­
kietijos pasiuntinybės karo atašė, savaip žiūrėdavo paradą ir
kruopščiai pranešinėdavo apie Raudonosios armijos kovinę pa­
rengtį. Bet ar daug jis žinojo?!
Ir štai dabar jis čia, viename name netoli Tempelhofo aero­
dromo, sėdi ne kaip stebėtojas, o kaip žmogus, atnešęs baltą
kapituliacijos vėliavą.
Iš radijo imtuvo sklinda bravūriška muzika.
— Gera dabar Maskvoje,— staiga pasakė Krebsas.
Visi atsisuko į jį.
— O kaip jums patinka Berlyne? — paklausė Sokolovskis.
Krebsas sumišo.
Artilerijos kanonada sustiprėjo. Ji tarsi priminė Krebsui,
kad nėra ko ilgiau laukti. Jis pašoko:
— Laikas grįžti.
Krebsas iš Ciuikovo vadavietės išėjo aiškiai skubėdamas
(grįžo pamirštų pirštinių). Buvo įsakyta laikinai nutraukti ugnį.
Fronte įsiviešpatavo tyla. Retkarčiais pašaudo automatinin­
kai. Palyginti ramu ir Karališkojoje aikštėje, tik pačiame reichs­
tage vyksta kautynės...
Vakar į Strausbergą nevažiavome. Pergalės vėliavos iškė­
limas ant kupolo sulaikė mus generolo Pereviortkino korpuso
štabe. Jo taip ir neradę, likome nakvoti pas pulkininką Miroš-
nikovą. Iš visko buvo matyti, kad jis mumis džiaugiasi. Kalbos
tik ir sukosi apie Pergalės vėliavą virš reichstago. Korespon­
denciją apie istorinį šturmą mes jau parašėme ir išsiuntėme
į armijos ryšių mazgą, įsitikinę, kad ji būtinai turi patekti į
Gegužės pirmosios numerį. Be to, atrodė, į pirmąjį puslapį.
Ar tai juokas — „Vėliava virš Berlyno“! . . .
Dabar mes sėdėjome prie radijo imtuvo ir visais diapazo­
nais gaudėme Maskvą, bet nieko negalėjome sugauti — radijo
bangomis sklido daug muzikos, džiazų iš Paryžiaus, Briuselio,
Londono užeigėlių...
Staiga išgirdome:
— Dėmesio! Kalba vokiečių kariuomenės 56-ojo tankų kor­
puso štabas. Prašome nutraukti u g n į...

146
 Tai buvo tas pats kreipimasis, kuriuo prasidėjo pranešimas
apie parlamentarų siuntimą.
Mes susižvalgėme. Kažkas įvyks... Buvo aišku, kad tai pir­
mieji balsai — kapituliacijos pranašai. Tylėdami spaudėme
vieni kitiems rankas ir lyg pagal komandą čiupome savo blok­
notus. Neįmanoma aprašyti tų jaudinančių ir kartu neramių,
kupinų paslaptingumo minučių: kas bus, kaip bus, koks tai
tankų korpusas ir kodėl būtent jis prašo pasigailėti? Tada
mes nieko nežinojome ir nutarėme kantriai laukti. Mėginome
susisiekti su generolais Bukštynovičiumi, Pereviortkinu, Ša-
tilovu, kurie galėjo ką nors žinoti, bet nepavyko.
Pulkininkas Mirošnikovas ir Borisas Gorbatovas, greitomis
tarstelėję „Rytas už vakarą protingesnis“, nuėjo miegoti, o
aš likau prie telefono laukti Maskvos, kurią užsakiau prieš
dvi valandas. Kaip dabar ten, redakcijoje? Mano namuose
Begovojoje? Ar žino jie apie kapituliacijos šaukimo signalus?
Išėjau į sodą. Viskas žydi. Kadangi į vakarą nustojo šaudyti,
o degėsių kvapą išgainiojo vėjas, oras prisotintas pavasario
svaiginančio aromato. Aplink tylu tylu. Nemiega tik lakštin­
galos. Aš neduodu ramybės telefonistei, o ji man atsako:
— Linija užimta, vyksta didžiausios svarbos pokalbiai.
— Bet man taip pat svarbu.
— Laukite.
Aš atsiguliau ant sofos netoli telefono ir užsnūdau. Neži­
nau, kiek minučių praėjo, bet pašokau nuo šaižaus skambučio
ir sugriebiau ragelį.
— Kalbėkite. Sujungiau su Maskva.
Išgirdau „Pravdos“ redaktoriaus P. Pospelovo balsą ir
buvau bepradedąs pasakoti jam apie hitlerinių kapituliantų
šaukimo signalus, bet jis, pertraukdamas mane, šaukė: „Alio,
alio, alio“. Manęs jis negirdėjo. Tuo metu įsiterpė telefonistė:
— Linija bus užimta didžiausios svarbos pokalbiams.
Paskui kelis kartus mėginau susisiekti su Maskva, bet kiek­
vienąkart išgirsdavau tą patį atsakymą.
Taip, visa naktis buvo „didžiausios svarbos“. Bet tai mes
sužinojome vėliau. Sužinojome, kad ir mūsų korespondencijos
dėl tų pačių priežasčių neperdavė į Maskvą ir ji gulėjo seg­
tuve su užrašu „Įvairūs“.
Gegužės pirmosios ankstų rytą Borisas išvažiavo į Berza-
rino dalių išsidėstymo rajoną. Ten jį domino generolo D. 2e-
rebino korpuso kariuomenės puolimas. Paskui jis papasakos,
kaip tarybiniai batalionai vijo priešus iš pagrindinės Unter

147
 den Linden gatvės, kovėsi dėl Nacionalinės galerijos, Karo
trofėjų muziejaus, Humbolto įkurto universiteto... „Tu juk
žinai, kad ten mokėsi ir Engelsas..
Rytą išėjau paklaidžioti po pažįstamas ir dabar jau pa­
lyginti pritilusias Sprė krantines. Pirmąkart perėjau sudaužy­
tą ir dėžėmis, patrankų sviedinių gilzėmis užverstą Moltkės
tiltą ir tolumoj pamačiau reichstagą. Iš jo rūko dūmai. Sarlo-
tenburgo rajone vėl vyko kautynės, o ir operos teatre pulki­
ninkas V. Asafovas dar „darė tvarką“.
Išvakarėse į dienos pabaigą, atakuodamas operos pastatą,
jis atitraukė hitlerininkų pajėgas nuo Karališkosios aikštės
ir padarė neįkainojamą paslaugą 150-osios ir 171-osios divi­
zijų batalionams, kurie kovėsi aikštėje.
Tapo kiek šviesiau. Virš reichstago kupolo aiškiai pama­
čiau besiplaikstančią vėjyje ir, kaip man pasirodė, apdegusią
Pergalės vėliavą — tą pačią, kurią Artiuchovas prieš savaitę
atnešė ir įteikė generolui Satilovui, o šis — pulkininkui Zin-
čenkai. Dabar ji savo vietoje. Joje aš mačiau atspindį tūks­
tančių vėliavėlių, kurias po palaidinėmis saugojo vos ne kiek­
vienas kareivis, dvi savaites šturmavęs Berlyną. Ji atspindėjo
mūsų charakterį, karinę garbę, šaunumą, didvyriškumą, polėkį,
nesulaikomas atakas, panieką mirčiai, Tėvynės meilę, kuopų
ir batalionų vadų karinį talentą, raginimo šūksnius „pirmyn“,
mūsų karvedžių genialumą. Mūsų pergalę.
Tomis valandomis generolas Krebsas su balta vėliava sė­
dėjo Vasilijaus Ciuikovo vadavietėje ir meldė generolą Soko-
lovskį „paliaubų“. Krebso baltoje vėliavoje buvo sutelkta tūks­
tančiai baltų vėliavų, vystyklų, pagalvių užvalkalų, net nosi­
nių, kurias tomis dienomis savo languose kabindavo iškan­
kinti, alkani, moraliai prislėgti berlyniečiai.
Dvi vėliavos — raudona, iškilusi virš reichstago kupolo ir
pranešusi apie vokiečių fašizmo žūtį, ir balta, gėdingai grį­
žusi į imperijos kanceliarijos požemį po nesėkmingų hitlerinio
reicho pasiuntinio derybų.
Vėliavą virš reichstago iškėlė armijos nugalėtojos kariai.
Baltą vėliavą generolas pulkininkas Krebsas numetė ant pur­
vinų, prispjaudytų imperijos kanceliarijos grindų.
.. .Reichstage kiekvienam mūsų kareiviui teko kautis su
penkiais arba ir daugiau mirtininkų. Dabar jau ten kovojo
beveik visi abiejų divizijų— 150-osios ir 171-osios — batalionai.
Po kelių dienų generolas Satilovas, Gorbatovo prašomas,
sukvietė 120 istorinio šturmo dalyvių. Kalbėtasi vos ne visą

148
dieną. Čia buvo papasakota „paskutinių lemiamų“ kautynių
istorija, kuri, deja, nestenografuota.
Tai buvo pirmieji ir patys tikriausi įspūdžiai žmonių, dar
neataušusių po kautynių, peršautomis palaidinėmis, aptvarsty­
tomis galvomis, besiramstančių ramentais. Jie gana išsamiai
atskleidė puolimo vaizdą.
Sjanovo kuopa užėmė vestibiulį ir kelis kambarius kairėje,
viename iš jų įrengė bataliono štabo viršininko Kuzmos Gu-
sevo stebėjimo punktą. Grečenkovo kuopa ir Lysenkos būrys,
besibraudami ilgu koridoriumi į karūnavimo salę, susitikę
džiaugsmingai glėbesčiavosi, nors ir lėkė kulkos.
Hitlerininkai pasiduoti neketino. Tardydamas reichstage
paimtą nelaisvėn karininką, generolas Satilovas paklausė:
— Dedate viltis į naują ginklą? Ar laukiate pastiprinimo?
— Taip, laukiame.
— Ginklo, net jei toks ir yra, jūs jau nespėsite panaudoti.
Pagalbos taip pat nebus. Sunaikinta.
— Vis tiek kausimės. Geriau mirti, negu pasiduoti nelais­
vėn. Kaip matote, Berlyno įgula kovėsi iki galo.
— Tiems, kas pasiduos, garantuojame gyvybę. Jei ne —
sunaikinsime. Aš jus paleidžiu. Galite eiti pas savus ir viską
jiems papasakoti.
Vokietis pažvelgė į generolą nustebęs ir nepasitikėdamas.
Paskui ryžtingai atsakė:
— Ne, atgal aš neisiu. Mane ten vis tiek nužudys kaip
išdaviką k
Jau rytą reichstage kilo gaisras. Ugnis ir dūmai pastate
pasirodė klastingesnis priešas negu hitleriniai mirtininkai,
nes pamažu apėmė visas sales, kambarius, koridorius, dusino
žmones, grasino ugnies liežuviais. Rūsiuose įsitvirtinę fašis­
tai, pasinaudoję gaisru, išbėgo iš požemio ir stojo į pačias
didžiausias ir kruviniausias kautynes. Daug žmonių krito šia­
me „dūmų mūšyje“, bet nė vienas nepasitraukė iš reichstago.
Gorbatovas atidėjo į šalį bloknotą ir, parėmęs rankomis
smakrą, godžiai klausėsi šių pasakojimų.
Epizodai keitė vienas kitą, ir kiekvienas iš jų galėjo būti
karinės apybraižos arba knygos skyriaus tema.
Per pokalbį generolas Satilovas pastebėjo:
— Vienas sunkiai sužeistas į kairįjį petį kareivis prispaudė
jį prie marmurinės statulos, kad sustabdytų kraują, o dešine
ranka mėtė granatas į vokiečius, mėginusius bėgti laiptais.1
1 Zr.: Ш ат илов B . M : Знамя над рейхстагом,— M„ 1970, c. 322.

1 49
Jis neteko daug kraujo, bet neišėjo iš reichstago. Jį nuvežė
į ligoninę, ir niekas nežino jo pavardės. Gaila, kad jo čia
nėra. j
Tuo metu iš užpakalinių eilių pakilo seržantas sutvarstyta
krūtine:
— Aš čia. Mano pavardė Vaganovas...
Vėliau mums pavyko sužinoti apie 171-osios divizijos ka­
rių didvyriškus žygdarbius. Gegužės 1-ąją auštant į reichsta­
gą įžengė Jefimovo bataliono padaliniai. Ypač šauniai kovėsi
kuopos vadas A. Koršunas, seržantai Smirnovas, Belenkovas,
grandinis Iljinas, eiliniai Somovas, Gaidukas, Vabiščevičius
ir kiti.
.. .Grįžęs iš Karališkosios aikštės, stebėjimo punkte susi­
tikau Borisą. Jis buvo Berzarino dalyse ir žavėjosi jų puoli­
mu. „Stulbinantis organizuotumas“,— baigė pasakoti jis.
Nusprendėme važiuoti į Moabito gatvę pas Pereviortkiną,
pasikalbėti su juo ir apibendrinti visų trijų divizijų kautynes.
Vietoje jo neradome. Teisingiau sakant, neužtikome jo vada­
vietėje, jis buvo.„vietoje“— dalyse.
Pasistūmėjome iki „armijos lygio“— pas Lisicyną.
Jis, kaip visada, apsidžiaugė mums atėjus ir iš karto:
— Pietavote?
— Ne.
— Tai gerai, papietausime kartu.
Draugiškame užstalės pokalbyje mėginome „išpešti“ iš pa­
šnekovo kiek galima daugiau smulkmenų. Iš Lisicyno sužino­
jome daugiau negu iš kai kurių štabo karininkų, griežtai sau­
gančių „karinę paslaptį“, netgi jei ta paslaptis aiški ir visiems
matoma. Šiaip ar taip, vakarykščių kautynių dėl reichstago
vaizdas, trijų vėliavų ant pastatų kupolų Berlyno centre ir ypač
vėliavos Nr. 5 virš reichstago kelias bylojo apie visišką 79-ojo
korpuso pergalę.
— Na, o kas iškėlė vėliavą virš reichstago? — klausinėjo
Borisas.
Fiodoras Jakovlevičius šypsodamasis žiūrėjo į mus ir paty­
lėjęs pasakė:
— Luktelėkim. Prašyčiau jus kol kas nieko nerašyti. Visa
tai, kaip sakoma, reikia „septynis kartus atmatuoti, aštuntą
nukirpti“. Manau,— tęsė jis,— kad dabar jums svarbiausia te­
m a — pasiaukojamas visų puolėjų didvyriškumas.
Gorbatovas atsakė:

150
 — Tai visada teisybė, betgi žmonės, iškėlę vėliavą virš
reichstago, amžiams įrašė savo vardus į mūsų pergalės istoriją.
— Teisingai. Sužinoti jūs galite dabar, bet kol kas nera­
šykite.
Ir mes netrukus išgirdome Melitono Kantarijos ir Michailo
Jegorovo vardus. Sužinojome, bet į korespondenciją tada neįra­
šėme.
Semionas Nikiforovičius grįžo vėlai. Jis atvažiavo iš 150-
osios Satilovo divizijos ir iš 171-osios Negodos divizijos, ir,
nors buvo pavargęs, bet puikiai nusiteikęs. Generolą^ apkabino
mane ir šnipštelėjo į ausį: „Dabar viskas“, o garsiai pridūrė:
— Kautynės reichstage dar vyksta, ir stenkis kol kas susi­
laikyti nuo „trenk, pergalės griaustini“.
— O jūs manote, kad įvykiai dar gali susiklostyti kitaip?
— Aš žinau, kad Krebsas dėl nieko nesusitarė. Taigi impe­
rijos kanceliarijoje ir Tyrgartene kautynės atsinaujino.
Nors buvo pusiaunaktis, generolui skambino Bukštynovičius,
divizijų vadai, artileristai...
Šitaip mes ir nemiegojome. Paskui generolas pasiūlė:
— Pasivaikščiokim. Širdis dainuoja, traukia laukan.
Einame Alt Moabito gatve. Du kariškiai — generolas majo­
ras, korpuso vadas ir majoras, karo korespondentas. Šnekučiuo­
jamės kaip seni fronto draugai. Juk kitaip negalėjo ir būti.
Aš seniai pastebėjau Semiono Nikiforovičiaus ypatybę švelniu,
pasitikinčiu, visada šiek tiek besišypsančiu žvilgsniu palankiai
nuteikti sau žmones. Ir man dabar malonu eiti su juo greta
ir nebaisu, nors niekas negali garantuoti, kad pro langą neiš­
lėks faustpatronas, kaip buvo prieš dvi dienas, kai žuvo mano
tarnybos draugas Vadimas Belovas.
Nepastebimai atsidūrėme Invalidų gatvėje. Si ugnies sunai­
kinta, tuščia ir negyva gatvė atvedė mus prie mažo parko, už
kurio buvo Lerterio geležinkelio stotis. Niekada anksčiau man
neteko matyti tokio įtikinamo priešo kariuomenės pralaimėjimo
liudijimo, kokį patyriau dabar šiose gatvėse. Ant plieno bėgių,
parke, tuščiose stoties salėse,— sudaužyta technika, sulamdyti
vagonai, apversti tankai, lavonai.
Visa tai keistai derinosi su nuostabia tyla parke, kur išsi­
gandę paukščiai, tarsi atsiliepdami į rytuose raustančią aušrą,
lyg teigdami gyvenimą nedrąsiai pradėjo čiulbėti ir minutei
privertė mus užmiršti tolimus šūvius. Tylėjome, tarsi bijodami
sutrikdyti mums dovanotą ramybę. Stotyje, kur buvo viskas
sudaužyta, ant krauju aptaškytos sienos kabojo laikrodis. Mes

151
nebūtume atkreipę į jį dėmesio, jei jis nebūtų triskart gergž-
telėjęs, tarsi primindamas praeitin slenkantį laiką.
Semionas Nikiforovičius šyptelėjo:
— Mano laikrodis rodo penkias, o šitas eina vokiškai —
dviem valandom vėluoja... Ištikimas savo laikui. Beje, metas
grįžti.
Ir vėl išėjome į gatves, per parką patraukėme į korpuso
štabo vadavietę.
Budintis karininkas pranešė, kad 5-osios armijos dalys, už­
ėmusios kaizerio Vilhelmo rūmus, kaunasi imperijos kancelia­
rijos sode. Atkaklioje kovoje pasižymėjo V. Ziuvanovo ir G. Za-
veriuchos pulkai. Vienas iš pirmųjų į rūmus įsiveržė Ch. Giul-
mamedovo batalionas.
D. Zerebino korpuso kariuomenė slinko tolyn Unter den
Linden gatve prie Brandenburgo vartų. 8-oji armija kovėsi
prie Zoologijos sodo. Į šiaurę pasistūmėjo generolo Ryžovo kor­
pusas, norėdamas susijungti su generolo Bogdanovo tankų ar­
mija ir su mūsų 3-iąja smogiamąja.
* * *

Bunkeryje visi laukė grįžtant generolo Krebso. Karininkai gėrė.

Grįžęs jis tuoj pat nuėjo pas Gebelsą ir Bormaną.
Išklausęs išsamų jo pasakojimą, Gebelsas tarė:
— Kartą aš atkovojau iš raudonųjų Berlyną. Dabar gin­
siu jį iki paskutinio atodūsio. Trumpų valandų, kurias man
liko gyventi kaip Vokietijos reicho kancleriui, aš nenoriu iš­
švaistyti kapituliacijos pasirašymui.
Bet tai buvo tuščias pasmerktojo gyrimasis.
Artūras Aksmanas pasakoja:
— Kai gegužės 1-ąją užėjau į Gebelso kambarius, jo žmo­
na Magda pakvietė mane prisėsti. „Dar pasėdėkim kartu, kaip
sėdėdavom anksčiau“. Ji atnešė kavos ir ėmė klausinėti: „O
prisimenate?. . “
Kai aš pakilau atsisveikinti, daktaras Gebelsas pasakė:
„Šiandien aštuntą valandą vakaro mes pasitraukiam iš gyve­
nimo. Gal jūs dar kartelį užeisite?“
Tuo metu bunkeryje prasidėjo visiškas sąmyšis. Visi ren­
gėsi bėgti. Susidarė dvi grupės: vienai vadovavo Bormanas
ir generolas Monkė, kitai — Aksmanas. Gebelso nepaisė, visi
žinojo, kad jis nusprendė nusižudyti. Pradžią padarė Kreb-
sas. Po jo nusišovė Burgdorfas. Paskui pasigirdo šūviai viršu­

152
tiniame bunkeryje — šaudėsi karininkai, valdininkai, adju­
tantai.
Vakare nusižudė Gebelsas su žmona. Jų lavonus ištempė
j imperijos kanceliarijos sodą, apipylė benzinu ir padegė.
Atėjo požemio žūtis. Dabar kiekvienas elgėsi kaip tinkamas.
Aksmanas susitarė su generolu Monke, kad abi grupės
turi trauktis j šiaurę ir susitikti prie Veidendamo tilto. Jis
užsuko į ligoninę atsisveikinti su sunkiai sužeistais savo šta­
bo darbuotojais.
Vėlai vakare Aksmanas išėjo iš bunkerio, apšaudomas per­
bėgo Vilhelmo gatvę, kur štabe laukė susiruošę bėgti jo bend­
radarbiai. Visi buvo apsirengę civiliais drabužiais. Vogčiomis,
glausdamiesi prie sienų, jie traukė į šiaurę, j Unter den Lin-
den gatvę, tikėdamiesi patekti pas grosadmirolą Dėnicą.
Miesto geležinkelio stotyje Frydricho gatvėje susitelkė daug
degančiomis ir nieko nesuprantančiomis akimis žmonių — ka­
reivių, vyrų, moterų, paauglių. Į šiaurę nuo Veidendamo tilto,
prie plačios prieštankinės užtvaros, susidarė kamštis. Kilo
neįtikėtinas triukšmas, visi šaukė, kažkas šaudė iš revolverio.
Tuo metu tarp užtvaros strypų pasirodė vokiškas tankas „tig­
ras“. Paskui jį slinko žmonės. Tai buvo Monkės ir Bormano
grupė: imperijos kanceliarijos garažo viršininkas Kempkė,
chirurgas Stumferheris ir kiti. Staiga pasigirdo baisus sprogi­
mas, trenksmas, pliūptelėjo ugnis. Rusų sviedinys pataikė
tiesiai į tanką. Aksmaną partrenkė sprogimo banga, ir jis
neteko sąmonės.
Atsipeikėjo tarp nukautųjų ir dejuojančių sužeistųjų. Apsi­
dairęs Aksmanas nušliaužė prie artimiausios didelės duobės.
Joje pamatė Bormaną, Naumaną, daktarą Stumferherį, Gebel­
so adjutantą Svėgermaną ir savo adjutantą Velciną. Jis buvo
šeštasis. Visi atrodė sveiki.
Trumpai pasitarę, patraukė šiaurės vakarų kryptimi. Pir­
masis ėjo Bormanas. Jis užkopė ant geležinkelio sankasos prie
Frydricho gatvės stoties ir patraukė palei bėgius į vakarus,
netoli Lerterio geležinkelio stoties esančio Humbolto uosto
link. Aplinkui dūmuose skendėjo degantis Berlynas, kažkur
arti aidėjo šūviai. Pagaliau grupė priėjo prie Aleksandro kran­
tinės rytinėje uosto pusėje ir sustojo. Pasigirdo šūviai. Bor­
manas pasakė: „Iš visko matyti, kad Lerterio stotyje — rusai.
Reikia eiti į šiaurę“.
Netikėtai jie susitiko rusų patrulį. Kareiviai buvo malo­
nūs pabėgėliams ir, palaikę juos folksšturmuotojais, net pa­

153
vaišino cigaretėmis. Vienas kareivis pasakė: „Hitleris kaput!
Karas kaput!“
Aksmanas parodė savo protezą. Tai padarė įspūdį. Borma­
nas ir Stumferheris, gavę po cigaretę ir nusprendę, kad viskas
gerai, pasitraukė ir nuėjo Zanderkrugo pusėn, į Invalidų
gatvę.
Pamažu ėmė išsivaikščioti ir kiti. Pasiekę Invalidų gatvę,
Naumanas ir Svėgermanas ėjo kairiąja, o Aksmanas su Velci-
nu — dešiniąja puse. Alt Moabito gatvėje išgirdo artėjančių
tankų ūžesį. Aksmanas šūktelėjo Naumanui, bet jo jau nebu­
vo matyti. Jis nusprendė grįžti.
Netoli Zanderkrugo į juos ėmė šaudyti.
Ant kelio jie pamatė du žuvusius ar sužeistus žmones.
Aksmanas priėjo, pasilenkė ir pažino Bormaną ir Stumferherį.
Kai kalbėjausi su Aksmanu, jis tikino, kad Bormanas
buvo miręs. į mano pastabą dėl versijų, pagal kurias Borma­
nas ir šiandien gyvas, vangiai atsakė:
— Taip, girdėjau apie Bormaną visokių istorijų, taip pat
ir nesąmonių. Manau, kad jos kuriamos policijos valdybose
ir už gerus pinigus parduodamos turtingiausių, sensacijų ieš­
kančių žurnalų ir agentų šeimininkams...
Pailsėjęs stoties elektriko būdelėje, Aksmanas persirengė
senais drabužiais ir pasuko prie Spandau kanalo. Tiltas per
jį buvo susprogdintas, todėl reikėjo plaukti paties pasidarytu
plaustu. Taip jis pateko į Vėdingą.

GEGUŽĖS 2-oji
T a r y b in ė k a r iu o m e n ė įs iv e r ž ia į im p e r ijo s k o n c e lia r iįą .— A n a
N ik u lin ą iš k e lia v ė lia v ą .— B e r ly n o k o m en d a n ta s
g e n e r o la s V e id lin g a s a t v y k o s u b a lta v ė lia v a .— Į s a k y m a s
k a p itu liu o ti .— B e r ly n o įg u la s u d e d a g in k lu s .— J. S ta lin o
įs a k y m a s .— K u r tu, v y r e s n y s is le it e n a n t e ? — P l e c e n z ė s
k a lė jim e .— B e r ly n o g y v e n t o j a i g a u d o k a rin iu s n u s ik a ltė liu s

Naktis praėjo kaunantis. Reichstage kautynės slopo, o impe­

rijos kanceliarijoje vis labiau įsiliepsnojo. Ir vis tiek aušo
pergalės nušviesta diena. Kai Gebelsas atsisakė besąlygės
kapituliacijos, Berzarino ir Ciuikovo armijų kariuomenė vėl
pradėjo pulti. Artilerija visa savo galia ėmė šaudyti į vyriau­
sybinius pastatus ir aplinkinius rajonus. Ir nors bunkeris liko
tuščias, imperijos kanceliarijoje tebebuvo priešinamasi. Avia­
cijos ministerijos pastatą tarybiniai kariai užėmė, ir nuo šiol

154
visas frontas susitelkė Vilhelmo, Foso, Hermano Geringo gat­
vėse. Čia veikė generolo Roslo korpusas.
Dešiniau kovėsi generolo majoro D. Syzranovo 416-oji šau­
lių divizija, kuri visą gegužės 1-osios dieną kovodama slinko
Unter den Linden gatve prie Paryžiaus aikštės ir Branden­
burgo vartų.
Ir štai vyresnysis seržantas I. Andrejevas ir seržantas
N. Berežnojus su vėliava kolonomis užlipo ant vartų, papuoš­
tų keturiais žirgais pakinkytu bronziniu kovos vežimu. Dar
viena vėliava plėvesuoja virš parblokšto Berlyno. Aikštėje
griaudžia „valio“.
Iš vakarų pusės Tyrgartenu traukė generolo Ciuikovo gvar­
dijos 8-osios armijos kariuomenė, iš šiaurės į pietus — gene­
rolo Pereviortkino korpusas. Taip Berlyno lanke atsirado dar
vienas, vidinis, lankas, kuriame mūsų kariuomenė veržliai
puolė.
Dar vykstant deryboms su generolu Krebsu, Sapovalovo
bataliono kareiviai skverbėsi į imperijos kanceliarijos sodą.
Si priešą apgaudinėjanti grupė veikė prie pagrindinio fasado
Vilhelmo gatvėje, o svarbiausios bataliono jėgos mestos apei­
ti pastatui iš Tyrgarteno pusės. Saulių kuopos vadas vyres­
nysis leitenantas Ivanas Jakovlevas įsakė patrankų sviediniais
betoninėje tvoroje pramušti skylę, pro kurią jo kuopa iš karto
įsiveržė į imperijos kanceliarijos sodą, paskui — ir vyresniųjų
leitenantų Chromovo bei Rabenkos kuopos.
Iš vienos priedangos slinkdamos į kitą, mėtydamos gra­
natas ir šaudydamos iš automatų, pavienės grupės vis artėjo
prie naujojo imperijos kanceliarijos pastato. Ypač drąsiai čia
veikė Antonovo, Fiodorovo, Trubačiovo, Peskovo ir Kosenkos
būriai. Pasižymėjo kulkosvaidininkų kuopos vadas Važdajevas
ir kulkosvaidininkai Jeganovas, Beliajevas, Garagulia, vyres­
niojo leitenanto Sedovo minosvaidininkai.
Radajevo pulko batalionai taip pat pakilo į ataką. Aktyviai
veikė A. Denisiuko savaeigių artilerijos pabūklų divizionas,
kapitonų Perepelicyno ir Airapetiano batalionai. I. Jakovlevo
kuopos kariai nuplėšė fašistinės Vokietijos herbą, kabojusį virš
pagrindinio įėjimo į reicho kanceliariją. (Dabar jis eksponuo­
jamas vienoje iš Ginkluotųjų Pajėgų centrinio muziejaus per­
galės salių.)
Į dešinę nuo V. Antonovo divizijos kartu kovėsi I. Gala-
jaus divizija.

155
 Hitlerininkai ilgai priesltiosl prie šaUso baseino, buViislo
netoli nuo įėjimo į kanceliariją iš sodo pusės. Gindamiesi iš
visų pusių, jie šaudė į mūsų atakuojančius būrius ir neprilei­
do prie įėjimų. Be to, fašistai šaudė iš pastato antrojo aukšto
ir užtvėrė kelią į bunkerį. Mina nutraukė kulkosvaidininkui
seržantui Rešiotnikovui abi kojas, bet jis šaudė toliau. Kulko­
svaidininkas žuvo, suspaudęs kulkosvaidžio rankenėles ir nu­
leistuką. Draugams teko iš kautynių lauko išnešti Rešiotniko-
vo kūną kartu su jo „maksimu“. Tik gretimo namo įėjime su
dideliu vargu pavyko atplėšti sustingusius kario pirštus nuo
dar šilto kulkosvaidžio. Taip kovėsi Gumerovo pulko kariai.
Pro skyles brovėsi ir Davydovo bei Michailovo batalionų
kareiviai. Intensyvi ugnis iš pastato įėjimo ilgai neleido įsi­
veržti į imperijos kanceliariją. Ir tik patrankų šūviai į langus
ir duris nuslopino ugnį. Minutę tapo tylu.
Antonovo būrio komjaunimo organizatoriaus Salidžano
Alimovo vadovaujama komjaunuolių grupė, tuo metu buvusi
vidinio kiemo sode, įsiveržė į imperijos kanceliarijos vestibiulį.
Čia prie jos prisijungė maždaug dvidešimt penkerių metų
vaikinas. Jis vokiškai kreipėsi į vokiečių kareivius:
„Meskite ginklus! Karas pralaimėtas!“
Paskui nepažįstamasis perbėgo į kitą ruožą ir šaukė tą
patį. Jo vardas buvo Artūras, bet su Alimovo būrio kariais
jis kalbėjo rusiškai.
Tada niekas neįtarė, kad šis narsus žmogus, raginęs vo­
kiečių kareivius nutraukti beprasmį priešinimąsi, yra Vilhelmo
Pyko, vieno iš Vokietijos Komunistų partijos įkūrėjų, o paskui
Vokietijos Demokratinės Respublikos prezidento, sūnus. Per
karą Artūras Pykas kovėsi Raudonosios armijos gretose.
Kiek vėliau korpuso politinio skyriaus vyresnioji instrukto­
rė majore Ana Nikuliną su ketvirtos kuopos karių grupe drą­
siai puolė prie neprieinamo įėjimo. Dengdamas ją ugnimi,
greta bėgo Salidžanas Alimovas, bet jį sužeidė. Pakylėdami
vienas kitą, kareiviai kabarojosi ant sienų, lindo pro langus.
Viena iš pirmųjų pro pagrindinio įėjimo duris įsiveržė Ana.
Prasidėjo susirėmimas pastate. Nutaikiusi momentą, Nikuliną
apgriautais laiptais užkopė į viršų ir telefono laido gabalu
pritvirtino virš imperijos kanceliarijos vėliavą.
Ana Nikuliną sustojo prie lango ir apžvelgė priešais ją
atsivėrusį vaizdą: sudaužytus Brandenburgo vartus, žaliuo­
jantį Tyrgarteną, vis dar rūkstantį reichstagą...
Tai buvo gegužės 2 dieną auštant.

156
 Vėliau Ana Nikuliną prisimindavo:
— Galva svaigo nuo jaudinimosi ir baisaus nuovargio.
Na, rodos, viskas. Atėjome! Sulaukėme pergalės dienos. Tiesa,
kažkur toldamas dar vyko mūšis, bet mes visi supratome, kad
karas mums jau praeity. Paskui aš pastebėjau, kad lauke pa­
vasaris. Žydi alyvos. Jau neatsimenu, kur siekiau šakelės,
bet tuoj pasipylė automato serija, ir vos nepalydėjau galvos.
Taip ir neprisiskyniau alyvų... Paskui vėl grįžau čia, pažiū­
rėjau, ar vietoje vėliava. Kabo!
Daug tokių vėliavų buvo iškelta virš trečiojo reicho sos­
tinės. Jų sąšauka tarsi priminė mūsų karių pergalės žygį
per Berlyno širdį, nakties pabaigą ir skaisčios dienos pradžią.
Mūsų kariuomenė parodė savo karių žygdarbius ir gerus dar­
bus. Iškankintam pasauliui ji atnešė taiką.
Partijos Jesentukių miesto komiteto sekretorė, dviejų vaikų
motina Ana Nikuliną pirmosiomis karo dienomis išėjo į fron­
tą; jos kovų kelias — nuo Mozdoko iki Berlyno. Apie šios mo­
ters šaunumą byloja ordinai ir medaliai. Ir štai dabar ji gro­
žisi busimosios taikos vaizdu. Ar buvo jos gyvenime laimin­
gesnių minučių? Galbūt moteris prisiminė baltagvardiečių
pakartą tėvą partizaną ar pirmaisiais kolektyvizacijos metais
piktadariškai buožių nužudytą vyrą?
5-osios smogiamosios armijos generolas Karinės tarybos
narys F. Bokovas pasakė apie Nikuliną:
— Ana Vladimirovna — armijos „partinė sąžinė“, nuoširdi
ir nenuilstanti politinė darbuotoja...
Apie vidurdienį į imperijos kanceliariją ir bunkerį įsiveržė
Gumerovo pulko batalionai.
Netrukus atvažiavo korpuso vadas generolas Ivanas Ros­
iąs. Norėčiau atskirai papasakoti ir apie jį, valstiečio sūnų iš
Briansko srities Petrovskaja-Budos kaimo. Jis buvo pirmasis
komjaunimo kuopelės sekretorius, vadovavo kaimo skaityklai,
dirbo apylinkės taryboje.
1924 metais pašauktas į Raudonąją armiją. Buvo kuopos
politinis vadovas, kuopos vadas; tarnavo Tolimuosiuose Ry­
tuose, mokėsi Frunzės karo akademijoje, tapo pulko vadu. Da­
lyvavo baltųjų suomių išprovokuotame kare. 1940 metų vasa­
rio mėnesį majoro Roslo vadovaujamas pulkas pralaužė dau-
giaešelonę Manerheino linijos gynybą. Talentingam karo va­
dui tada buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.
Daugiau kaip po dvejų metų Rosiąs vadovavo divizijai, kuri
157
kaip 18-osios armijos dalis kariavo Donbase. Guliaj Polės
rajone divizijos vadas, vadovaudamas vienam iš savo bata­
lionų, dengė divizijos atsitraukimą ir padėjo jai išvengti prie­
šų generolo Kleisto tankų smūgio. Divizija pasitraukė, o bata­
lionas buvo sumuštas. Naktimis iš kaimo į kaimą slinko Ivanas
Rosiąs su grupe kareivių pas savuosius. Viename kaimelyje
jis persirengė valstiečio drabužiais ir su kelionės lazda pa­
traukė į rytus. Ant pečių nešėsi maišelį su duonos kepalu, j
kurį jo prašoma valstietė įkepė partinį bilietą, Lenino ordiną
ir Didvyrio Aukso žvaigždę. Po dešimties dienų Roslo grupė
sėkmingai pasiekė savo kariuomenės pozicijas.
Paskui Rosiąs vadovavo korpusui Siaurės Kaukaze, prieš
tą patį Kleistą laimėjo Maglobeko mūšį prie Mozdoko, daly­
vavo triuškinant vokiečius prie Vladikaukazo, vaduojant Ku-
banę, Donecką, Tiraspolį, Jasų—Kišiniovo operacijoje, mūšiuo­
se Lenkijos žemėje, prie Oderio...
Apie 7 valandą ryto generolo Čiuikovo vadavietėje suskam­
bo telefonas: į priešakines linijas atvyko Berlyno komendan­
tas generolas Veidlingas. Netrukus jį atvežė pas mus. Patik­
rinęs dokumentus, generolas V. Sokolovskis pasiūlė Veidlingui
parašyti įsakymą dėl visiškos kapituliacijos.
Vokiečių generolas sėdasi prie stalo, rašo. Paskui jam į
pagalbą ateina vienas iš jo štabo karininkų. Abu nervinasi,
tariasi, pagaliau ištiesia Sokolovskiui įsakymą:
„Balandžio 30-ąją fiureris nusižudė ir, vadinasi, paliko
mus, prisiekusius jam ištikimybę, vienus. Fiurerio įsakymu
mes, Vokietijos kariuomenė, turėjome dar kautis dėl Berlyno,
nors išsibaigė karinės atsargos ir bendra padėtis susidarė
tokia, kad tolesnis priešinimasis beprasmiškas.
Įsakau: tuoj nutraukti priešinimąsi.
Parašas: Veidlingas (artilerijos generolas, buvęs Berlyno
gynybos zonos vadas) “.
Padaugintą įsakymą vežiojo mašinomis ir skaitė kariuome­
nei. Be to, transliavo per radiją. Iš visko buvo matyti, kad
vokiečių kariuomenė tokio įsakymo laukė. Dar daugiau, kai
kur pasidavinėti į nelaisvę imta nė negavus generolo Veidlin-
go įsakymo.
Netoli Brandenburgo vartų kareivių apsuptas Jevgenijus
Dolmatovskis skaitė eilėraščius. Gegužės vėjas nešiojo žo­
džius: „Gvardiečiai žengia per Berlyną ir Stalingrado mūšį
mena“.
Prieš tris dienas didelėje Kazertos pilyje, netoli Neapolio,

158
papulkininkis Sveinicas ir majoras Vėneris pasirašė „C“ gru­
p ės— vokiečių kariuomenės Italijoje — kapituliacijos aktą.
įdomi pati šio akto pasirašymo procedūra. Nurodytu laiku
pasirodė amerikiečių generolas Morganas su savo štabo kari­
ninkais ir tarybinis stebėtojas Kislenka.
Kreipdamasis į kariuomenės „C“ grupės vado atstovą, ge­
nerolas Morganas pareiškė:
— Sąjungininkų vyriausioji vadovybė įgaliojo mane pasi­
rašyti šį susitarimą, kurio sąlygos įsigalios gegužės 2-osios
vidurdienį. Dabar prašyčiau jus pasirašyti, o aš pasirašysiu
po jūsų.
Papulkininkis Sveinicas, visą laiką stengęsis savo dalyva­
vimą pasirašant aktą apipinti daugybe išlygų, laikė reikalinga
paskutinį momentą pasakyti:
— Prieš pasirašydamas norėčiau pažymėti, kad aš peržen­
giu savo įgaliojimus. Manau, jog mano vadas Fitinhofas. pri­
ims šias sąlygas, bet aš negaliu būti už tai visiškai atsakingas.
Tai buvo mėginimas sužlugdyti arba atidėti gėdingo
akto pasirašymą.
Bet generolas Morganas, išklausęs Sveinicą, jam to nesi­
tikint, ramiai tarė:
— Mes į tai atsižvelgsime.
Akto pasirašymas truko 17 minučių.
.. .Gegužės 2 dieną Vinstonas Čerčilis greitai įėjo į Angli­
jos bendruomenių rūmų posėdžių salę ir atsisėdo prie stalo,
aiškiai atkreipdamas visų dėmesį. Jis rausėsi savo aplanke su
popieriais, kažką užsirašinėjo ir, sulaukęs tinkamo momento,
paprašė žodžio:
— Beveik milijoninė vokiečių kariuomenė Siaurės Italijoje
sudėjo ginklus,— pasakė jis.— Karas šiame fronte baigėsi.
Bet Anglijos ministras pirmininkas dar nežinojo, kad Ber­
lyne taip pat jau nešaudė ir sostinės įgula sudėjo ginklus.
Gorbatovas ir aš tomis ryto valandomis buvome reichsta­
go aikštėje. Pačiame pastate šaudymas pritilo, ir „vidaus įgu­
la“ pamažu pradėjo lįsti iš požemio ir pasiduoti į nelaisvę.
Išvesta iš reichstago ir išrikiuota palei Sprė vingį, Grečen-
kovo kuopa gavo įsakymą laukti signalo priimti belaisvius.
Tuo metu man pavyko pamatyti reichstago didvyrius. Štai
Stepanas Neustrojevas — pavargęs, nesiskutęs, perplėšta pa­
laidinės rankove, mazutu suteptomis kelnėmis, dulkėtais ba­
tais. Jis vis dar kupinas kovinės nuotaikos ir tarsi nesupranta,
kad atėjo pergalė. Antai stovi Grečenkovas. Jis ramus. Apie

159
kažką linksmai kalbasi Kuzma Gusevas, Sjanovas, Davydo-
vas...
Čia pat sutikau divizijos vadą Vasilijų Satilovą. Pavyko
kai ką iš jo išklausti apie reichstago šturmą. Mes ramiai
vaikštinėjome palei plačius reichstago laiptus, pro apdaužy­
tas kolonas. Kad man būtų aiškesnė visa operacija, batalionų
slinkimas nuo „Himlerio rūmų“ iki štai šitų laiptų, generolas
mano užrašų knygutėje nubraižė gana smulkų žemėlapį, pa­
vaizdavo reichstagą, puslankiu — griovį, skliaustais — bata­
lionus su nukreiptomis į parlamento fasadą rodyklėmis. Ge­
nerolas stropiai sužymėjo pulkų numerius, batalionų vadų pa­
vardes, kontratakų rodykles.
įdomu, kad po dvidešimt metų Satilovas tikino mane nie­
kada nebraižęs jokių žemėlapių. Bet kai aš jam parodžiau,
ilgai nesuprasdamas žiūrėjo į jį, paskui nusijuokė ir tuojau
užrašė:. „Po 20 metų pasirašė Satilovas V. M. 65. IV. 6. Mask­
va. O schemą nubraižė 1945 m. gegužės 2 dieną.. . “
Bet grįžkime į Karališkąją aikštę. Pamatę divizijos vadą,
prie jo ėjo jaunesnieji karininkai, pulkininkai, kažką pranešinė­
jo, kažkam prašė leidimo.
Mes su Gorbatovu laipiojome per betoninių plokščių, gipsi­
nių figūrų nuolaužas, žargstėme apverstus stalus, dėžes. De­
gėsių kvapas, plytų ir kalkių dulkės trukdė kvėpuoti. Aš ma­
čiau, kaip Borisas sunkiai alsavo ir spaudė ranką prie krū­
tinės. Išėjome į tyrą orą.
Diena pasitaikė šilta, bet apniukusi. Tik retkarčiais pro
debesų properšas pasirodydavo saulė, ir tada geriau būdavo
matyti namų griuvėsiai ir žengiančių pro reichstagą vokiečių
kareivių veidai. Kapituliacija vyko toliau. Kareiviai metė
savo automatus į krūvą ir taip pat padrikai ėjo toliau. Iš jų
akių neatrodė, kad jie liūdėtų.
Pirmas, antras, dešimtas, šimtasis — visi metė savo gink­
lus taip lengvai ir tokiu vienodu, išlavintu judesiu, tarsi jau
daug kartų būtų pasidavinėję nugalėtojų malonei.
Jų veidai švietė pasitenkinimu: tebūnie kas bus, o nuo
šiolei aš gyvas.
Ėjo kareivių kolonos, ėjo karininkai — leitenantai, kapito­
nai, pulkininkai. Kolonų priekyje nuleidę galvas žengė gene­
rolai; jų rankos kabaravo kaip botagai, visi atpažinimo ženk­
lai — antpečiai, metaliniai ženklai ant stačių kepurių, svas­
tikos ant rankovių, ištikimybės nacizmui simboliai — nublankę.
Marmuriniai ir ketiniai karaliai, kurfiurstai, karvedžiai bu-
160
vo nebylūs karinės gėdos liudininkai. Net niūrus erelis, stirk-
sojęs ant pjedestalo ir taip įžūliai žvelgęs į pasaulį, tarsi
nuleido sparnus ir susmuko.
Priešais mus slinko nugalėta fašistinė Vokietija. Prie vie­
no karvedžio monumento priėjo grupė tarybinių karių. Ilgai
tylomis jie apžiūrinėjo jo figūrą ir ginkluotę.
—• Išdidus,— tarė vienas kareivis.
Paskui, kiek pamąstęs, greitai užlipo ant paminklo, prie
karvedžio rankos mikliai pririšo baltos medžiagos skiautę ir
šūktelėjo žemyn bendražygiams:
— Išdidus, o pasidavė!
Automatų kalnas augo sulig monumentais.
Hitlerininkai vis ėjo ir ėjo.
— Matai, kokie jie pasidarė tylūs,— tarė vienas kareivis
kitam.
Visą 'dieną buvo atidavinėjami ginklai.
Imperijos kanceliarijos sode, kur dar rytą kovėsi Gumero-
vo kareiviai, gulėjo daug lavonų. Tą sodą pavadino „savižu­
džių kapinėmis“. Tarp daugybės žuvusių kareivių čia buvo ir
žymių vokiečių vyriausybės valdininkų, generolų, ir aukštų
karininkų lavonų. Sausas baseinas tapo jų kapu.
Mes su Borisu Gorbatovu važinėjome po Berlyną ir sku­
biai užsirašinėjome į bloknotus. Reikėjo tuoj pat šiandien per­
duoti korespondenciją apie Berlyno įgulos kapituliaciją. Aikš­
tėse, plačiose gatvėse, Tyrgartene, Unter den Linden gatvėje,
Aleksandro aikštėje, Sarlotenburge — visur tas pats vaizdas:
kalnai ginklų ir kolonos kareivių, žemyn nuleisti patrankų
vamzdžiai, ratais į viršų apversti kulkosvaidžiai, kaip malkos
sukrauti faustpatronai.
Mieste tylu. Tik retkarčiais pasigirsta trumpos automatų
serijos — balsai pavienių bepročių, negalėjusių susitaikyti su
mintimi apie kapituliaciją. Greitai ir jie nutilo. Pasigirdo ru­
siškų dainų melodijos. Reichstago aikštėje, prie Brandenburgo
vartų, Treptovo parke linksminosi, šoko mūsų kareiviai.
Reichstago aikštė buvo, ko gera, judriausia visame mieste.
Čia ateidavo visų armijų kareiviai, atvažiuodavo gretimų fron­
tų karininkai, atskrido generolai iš Bukarešto, Sofijos, Belgra­
do, Vienos. Ir kiekvienas, pirmąkart pamatęs reichstagą, su­
stodavo ir žiūrėdavo į jį kaip į amžinybėn nugrimzdusį vo­
kiečių reicho simbolį. Tarsi ne vakar, o seniai seniai iš ply­
tomis užtaisytų langų veržėsi ugnis, nuo stogo lėkė deivių
statulos ir griuvo sienos. Štai dabar visi vaikštinėja aplink
11. O buvo taip 101
apdegusį pastatą, žiūrinėja lipdytų bareljefų detales ir skulp­
tūrinę grupę, kurioje žirgas neteko kojos, o bronzinis geni­
jus — galvos, ir skaito įrašus:
„Gvardijos viršila Kravčenka I. A.
Viršila Surujevas V. I.
Viršila Sandulas K. S.— viskas tvarkoje, mes reichstage“.
„Drauge mano, broli, kad ir kas tu būtum, perskaityk: aš,
Sibiro mužikėlis, o šiandien karininkas, pasirašau — Ivanas
Kladilinas“.
„Už tėvų kraują. Ivčenka“.
O štai ir mūsų pažįstami:
„Marina ir Maksimas Ciubukai iš Malinovaja Slabados“.
Tūkstančius tokių „vizitinių kortelių“ paliko čia kariai. Ir
sunku atsispirti patiems nepasirašius ant sienos, pargriautos
statulos ar sudaužytos kolonos...
Dar reikėjo nuvažiuoti į vėl persikėlusį į Plecenzės ka­
lėjimą korpuso štabą, pasimatyti ir pasikalbėti su Pereviort-
kinu. Borisas važiuoja į Strausbergą, o aš — į korpuso štabą.
Už storų kalėjimo kiemo sienų pilna žmonių: imperijos
kanceliarijos kambariuose nelaisvėn paimtų vokiečių, išvaduotų
iš kalėjimo prancūzų, jugoslavų, ukrainiečių. Dabar jie rengė­
si grįžti į savo kraštą. Vieni dainavo, kiti prašė valgyti, treti
verkė. Iš kažkur sklido moterų balsai, vyrų keiksmai, vaikų
verksmas.
Aš sunkiai radau generolą Pereviortkiną, pasikalbėjau su
juo ir prisipažinau skubąs į Strausbergą.
Generolas pasakė:
— Vieno neleisiu, iš Berlyno pats neišsikapstysi. Pasiųsiu
palydėti karininką,— ir pristatė man jauną leitenantą Michai-
lovą.
Sutemus išvažiavome iš kalėjimo kiemo. Naktis buvo šilta.
Po dvidešimt minučių Tagelio rajone pastebėjome ugnies blyks­
nius. Kartkartėmis mus pasiekdavo artilerijos ir automatų šau­
dymo garsai. Nieko nebuvo galima suprasti. Juk visą dieną
Berlyno įgulos kareiviai tik ir metė savo automatus ant žemės.
Iš kur vėl karas? Bet karai taip paprastai nesibaigia. Matyt,
kokia nors suįžūlėjusių fašistų grupė veržėsi į vakarus, į Bran­
denburgą.
Lėkėme visu greičiu. Automobilio žibintai išplėšdavo iš tam­
sos tik pilką asfalto juostą. Ir staiga Mirošničenka spūste­
lėjo stabdį. Viduryje kelio stovėjo patranka, kurios vamzdis
buvo nukreiptas išilgai plento. Iššokome iš mašinos. Prieš mus

162
 stovėjo lieknas lenkų kariuomenės, kuri veikė 1-ojo Baltaru­
sijos fronto dešiniajame sparne, karininkas. Jis buvo labai su­
sijaudinęs. Darkyta rusų kalba pasakė:
— Drauge majore, aš jums nepatariu važiuoti toliau. Čia
kažkur klaidžioja grupė vokiečių su tankais. Ji veržiasi į
vakarus.
— O ar yra kitas kelias į Strausbergą?
— Nėra.
— Tai ką daryti?
— Jums reikia grįžti į savo štabą.
Mes apsisukome ir ėmėme važiuoti į Plecenzės kalėjimą,
bet dabar tolumoje prieš mus buvo matyti gaisrai. Tarpais
plentas vingiavo, ir priklausomai nuo to ugnis ir dūmų stulpai
iškildavo tai kairėje, tai dešinėje. Kiekvieną minutę vis labiau
įsitikindavome, kad gaisrai liepsnoja mūsų plento ruože. Prie
vieno posūkio iš miško išėjo kareivis ir ranka davė ženklą
sustoti. Sustojome. Jis perspėjo, kad toliau važiuoti pavojinga,
ten,— parodė į pašvaistę,— veržiasi vokiečių grupuotės dalis.
•— O jūs ką čia veikiate?
— Miške stovi automobilių kolona.
— O kur jūsų vadas?
-— Staa-ai ten, už plento, mažame namelyje,— kareivis au­
tomatu parodė į tamsą.
Palikęs mašinoje Mirošničenką ir Michailovą, pats nuėjau
pas vadą. Vieno aukšto mūrinis eigulio namelis, stovėjęs arti
plento, buvo tamsus. Vargais negalais užčiuopiau duris, pa­
sibeldžiau; įėjęs pamačiau mažą kambarėlį, o jam e— didelį
stalą. Prie jo sėdėjo vyresnysis leitenantas. Blausi mirkčio­
janti lempa apšvietė blyškų jo veidą. Labai susijaudinęs lei­
tenantas pasilenkė prie Berlyno žemėlapio. Man jis pasakė,
kad netrukus pro čia turi traukti vokiečiai, kad padėtis kri­
tiška, nes jis turi tik dvidešimt penkis kareivius. Jie užėmė
pozicijas, bet. . .
— Kausimės iki galo,— pasakė karininkas.
Tuo metu iš kampo, kur stovėjo radijo imtuvas, pasigirdo
kažkokie garsai, o paskui aiškiai išgirdome pažįstamą Levi-
tano balsą.
— Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymas...
Jame buvo sakoma, kad mūsų kariuomenė visiškai užėmė
Vokietijos sostinę Berlyną.
įsakymas įteisino pergalę, vėliavos virš reichstago iškė­
limą; jame buvo vardijamos karvedžių pavardės ir jų armijos,

103
korpusai, divizijos, kurioms nuo šiol bus suteiktas Berlyno
vardas.
Vyresnysis leitenantas, pats to nejausdamas, prispaudė ran­
kas prie šlaunų ir tarsi stovėjo garbės sargyboje. Jo akyse
sužvilgo ašaros. O diktoriaus balsas, visą laiką lyg stiprėda-
mas, iškilmingai sklido mažame eigulio namelyje. Ir tą įsa­
kymą girdėjo Tėvynė. Tokią valandą ji prigludo prie imtuvo...
Mus apėmė keistas, nenusakomas jausmas. Pro vieną lan­
gą, atitraukus užuolaidą, buvo matyti gaisrų pašvaistė. Mes
girdėjome patrankų šūvius, bylojančius, jog karas dar nesi­
baigė. Ir šis iškilmingas Maskvos balsas... Vyresnysis leite­
nantas ryžtingai man tarė:
— Drauge majore, aš patariu jums važiuoti į štab ą...
— O jūs? ..
— Aš be įsakymo neturiu teisės trauktis. Lauksime.
Mačiau, kad karininkas visiškai susitvardė, tarsi Maskvos
balsas būtų suteikęs jam naujų, pačiam nežinomų jėgų.
Mes atsisveikinome.
Gaila, kad nepaklausiau vyresniojo leitenanto pavardės.
Kas, jis? Kas buvo tas vaikinas, su dvidešimt penkiais karei­
viais pasirengęs kovoti po to, kai laimėta pergalė? Ar jis gy­
vas? Aš girdėjau, kad autokolona sutiko hitlerininkus ugnimi,
stojo į kautynes. Bet kaip jos baigėsi?
Tagelio rajonas, kurį pravažiavome tik prieš valandą, pa­
sidarė neatpažįstamas. Dešimtys nakties tamsoje liepsnojan­
čių namų grėsmingai apšvietė vietomis jau duobėtą kelią.
Ugnies apimti medžiai dejavo, gaivus vėjas nešė degėsių ir
dervos kvapą. Pastatuose virto apdegusios perdengimų sijos,
raitėsi geležis, trūkinėjo stiklas, ant plento krito degantys nuo­
dėguliai.
Mes perlėkėme šitą ugnies ir dūmų pragarą ir išsiveržėme
iš jo tik prie perkėlos per kanalą. Sargybiniai smalsiai žiū­
rėjo į mus, sveikus ištrūkusius iš ugnies. Išlipome iš maši­
nos, lengviau atsikvėpėme, apsižvalgėme. Pašvaistė dar kybo­
jo virš Tagelio, o patrankų šūvių garsai pasitraukė į vakarus.
Vadinasi, mes prasmukome po to, kai priešo kolona perkirto
plentą.
Netrukus jau buvome Plecenzės kalėjime. Piktas, pavargęs,
alkanas vaikščiojau po kiemą, ieškodamas generolo Pereviort-
kino, bet jo neradau, [slinkau į kalėjimą, vienoje kameroje
radau daug sausų šiaudų ir atsiguliau. Užmigti negalėjau.
Neįstengiau nusiraminti nuo susijaudinimo, patirto ir eigulio

164
namelyje, ir ugnies ruože. Kankino nesėkmė — medžiaga apie
kapituliaciją liko mano planšetėje. Redakcijoje spėlios, kas
atsitiko, kodėl nėra korespondencijos. O ką dabar mano Gor-
batovas, kiekvieną minutę laukiantis manęs Strausberge? Kaip
pranešti? Ryšio nėra.
Koridoriuje kabojusi dulkina elektros lemputė metė per
durų plyšį neryškų spindulį, kuris krito kreivu plačiu brūkš­
niu išilgai sienos ir apšvietė kažkokias raides ir ženklus, pa­
rašytus pieštuku, anglimi arba tiesiog įbrėžtus sienoje. Tai
kamera politinių kalinių, kuriuos mūsų kareiviai prieš kelias
dienas išleido į laisvę. Kas čia buvo uždarytas? Kiek metų
išsėdėjo? Išrašyta siena, kai tik mano akys pamažu pradėjo
apsiprasti su prieblanda, ėmė pasakoti: skelbė žmonių vardus,
pavardes, faktus. Pasitaikydavo frazių nuotrupų, kažkokių
brūkšnelių ir taškų, tarsi kažkas čia kalbėjo sutartiniu kodu.
Ir staiga perskaičiau: „Vėl trenkia būgnai, į naują mūšį šau­
kia! Aš kalavijas! Aš liepsna!“ Parašas: „Hansas“.
Žemiau rusiškai: „Hitler kaput!“ Matyt, kažkas iš mūsiš­
kių spėjo pasirašyti ir čia. Mane apėmė susijaudinimas: aš,
tarybinis žurnalistas, buvau vokiečių kalėjime, kur visai nese­
niai plakė širdys žmonių, pasmerktų mirti, o dabar išėjusių
į laisvę. . .
Ir vis tiek aš nusnūdau. Kažkas palietė mano petį, pašokau.
— Gebelsą veža! — pasakė man majoras.
— Ką??!
— Imperijos kanceliarijos sode rado du lavonus...
Karinių nusikaltėlių ieškojo Pereviortkino korpuso kontr­
žvalgybos viršininkas papulkininkis Klimenka. Žvalgai vaikš­
čiojo po imperijos kanceliarijos sodą, po išlikusius jos kam­
barius bunkeryje, į kurį pateko iš vidinio kiemo. Iš bunkerio
koridoriaus ir kambarių išeidavo kariškiai ir civiliai pakelto­
mis rankomis. Gulėjo ir sėdėjo sužeistieji. Juos čia pat iš kar­
to tardė. Paskui Klimenka man pasakojo:
— Mes su majoru Bystrovu prie atsarginio išėjimo iš bun­
kerio aptikome du apdegusius vyro ir moters lavonus. Nedaug
trūko, kad į imperijos kanceliariją besiveržiantys kareiviai,
nepastebėję jų, būtų sumindžioję. Vienas iš mūsų vadovų —
vokietis,— žvilgtelėjęs į lavonus, pasakė:
— O! Jozefas Gebelsas ir Magda.
Prie moters lavono gulėjo nuo apdegusios suknelės nukri­
tęs partinis ženkliukas ir portsigaras, kuriame buvo išgravi-

165
 fuoia: „34.Х.29. Adolfas“. Klimenka įsakė nugabenti lavonus
į Plecenzės kalėjimą, į korpuso štab ą...
Aš žingsniavau tamsia kalėjimo gatve, laukdamas nepa­
prasto susitikimo. „Nejaugi Gebelsas? — galvojau aš. — Tai
neįtikėtina. Nėra jokių viršininkų, o iš žurnalistų tik aš ir fo­
tokorespondentas Tolia Morozovas. Štai kokia žurnalistų sėk­
mė!“
Netrukus pasirodė sunkvežimis su lentine būdele. Siūbuo­
damas į šonus, jis lėtai šliaužė duobėtu keliu. Aš nuėjau
paskui jį. Lavonus paguldė virtuvėje ant viryklės.
Griša Mirošničenka ilgai žiūrėjo į tai, kas liko iš reicho
ministro, paskui, kad visi girdėtų, pasakė:
— Va užkurtum krosnį, ir būtų jam pragaras aname pa­
saulyje.
Aš taip pat žiūriu į šį apdegusį lavoną. Iš jo nesunku at­
pažinti nuotraukose ir piešiniuose matytus hitlerinio vadeivos
bruožus.
Apie trečią valandą ryto Gebelso lavoną pernešė į didelį
tuščią kambarį. Buvo rengiama „atpažinimo“ procedūra.
Tolia nesusilaikęs pasiūlė:
— Imsiu ir nufotografuosiu tave šalia propagandos mi­
nistro, juk įdomu. Tik nutaisyk išdidžią miną. T aip...— ir
spragtelėjo.
Mažų lempučių prastai apšviestame kieme, kaip ir anks­
čiau, knibždėjo žmonės. Ginkluoti palydovai įvesdavo imperi­
jos kanceliarijoje ir įvairiose ministerijose sučiuptų žmonių
grupes. Atvedė valstybės patarėją Vilhelmą Cimą, aukštą mi­
nisterijos valdininką Henrichą Stulbergą, valdininkų, generolų
civiliais drabužiais, Hitlerį ir jo favoritus aptarnavusių žmo­
nių.
Visi jie stumdėsi pakampėmis, tarsi ieškotų skylės paspruk­
ti. Vieną iš tikrųjų pagavo lipantį per keturių metrų aukščio
sieną.
Anksti rytą kalėjime pasirodė aukštas, liesas žmogus nau­
ja kareiviška uniforma. Visa jo išvaizda — žila galva, išpuo­
selėtas veidas ir net pati laikysena — niekaip nesiderino su
kareivišku drabužiu. Tą žmogų, mėginantį išsikapstyti į va­
karinį Berlyno pakraštį, į Plecenzės kalėjimo kiemą atvedė
Berlyno gyventojai,, radę rytą savo kieme.
Dabar šis aukštas, liesas žmogus stovi prieš mus. Iš iš­
orės jis ramus.
— Kas jūs? — klausia jį papulkininkis Klimenka.

166
 Sulaikytasis kiša ranką į kišenę, išsiima ploną piniginę
ir rodo dokumentus. Tai admirolas Fosas — grosadmirolo Dė-
nico atstovas Hitlerio vyriausiojoje vadovybėje. Jis pranešė,
kad savižudybės išvakarėse fiureris pavedė jam, kaip ir kai
kuriems kitiems asmenims, perduoti svarbius dokumentus Dė-
nicui, tapusiam Vokietijos prezidentu.
Sulaikyti kariūnai nusikaltėliai elgėsi skirtingai. Per Ge­
belso lavono atpažinimo procedūrą Klimenka kiekvieną ko
nors klausdavo. Vieni paniurę, nepakeldami akių, kažką mur­
mėjo po nosimi. Kiti drebėjo ar iš išgąsčio, ar nuo paryčio
šalčio, kai kurie šluostėsi akis.
j kambarį įeina storulis raudonu, išpurtusiu veidu. Tai
Hitlerio virėjas Vilhelmas Langė.
— Kieno šis lavonas? — klausia papulkininkis.
Nesusimąstęs Langė atsako:
— Daktaro Gebelso.
— Jūs esate tikras?
Virėjo veide vos pastebima pašaipa.
— Aš jį kasdien valgydindavau. Jis mėgo bifšteksus.
— Kada jūs jį matėte paskutinį kartą?
— Vakar. Atėjęs į virtuvę, jis paprašė išgerti. Priėjo prie
manęs, paplekšnojo per petį ir pasakė: „Ech, seni“.
Patylėjęs Langė pridūrė:
— Ir daugiau nieko nesakė. O po valandos aš sužinojau,
kad jis pasitraukė iš gyvenimo.
Virėją išvedė. Į kambarį įėjo Karlas Šneideris — reicho
kanceliarijos garažo viršininkas. Jis vilkėjo odine striuke, ka­
riškomis kelnėmis, avėjo auliniais batais. Veidas liesas, pik­
tas, neskustas, akys klaidžiojo tarsi ko ieškodamos.
— Jūs gerai pažinojote Gebelsą? Jūs tikras, kad tai jo
lavonas? — klausia Klimenka.
— Žinoma. Aš jį matydavau kasdien. Mano garaže stovėjo
jo mašinos.
— Kiek?
— Keturi limuzinai. Bet dažniausiai jis važinėdavo su
Hitleriu.
Karlas Šneideris skubėdamas pasakoja apie daugelį susi­
tikimų su Hitleriu, Gebelsu, Himleriu, Bormanu.
į kambarį įveda Vilhelmą Cimą.
— Aš negaliu miegoti,— netikėtai sako Cimas.— Aplink
šauksmai, triukšmas. Aš reikalauju...
Keista buvo girdėti šiuos žodžius iš belaisvio lūpų, ypač

167
tokiomis jam tragiškomis aplinkybėmis. Blyškus veidas, be­
spalvės akys ir visa susmukusi figūra neatitiko jo išdidumo.
— Jūs pamiršote, kur esate,— nutraukė jj Klimenka.— Jūs
belaisvis ir nieko reikalauti negalite.
Buvusį valstybės patarėją išvedė.
Atsagstyta miline, be kepurės priešais lavoną stovi admi­
rolas Fosas ir tyli. Antakiai suraukti. Sukrėstas.
— Kas jis? — klausia Klimenka.
Nepakeldamas galvos, admirolas aiškiai ištaria:
— Daktaras Gebelsas.
Paskui eina prie lango, verkia ir šnibžda: „Žuvo Vokietija,
žuvo“.
Kažkokiu būdu admirolas liko be priežiūros. Aš pamačiau
jj sėdintį ant dėžės po medžiu ir lenktiniu peiliu mėginantį
persipjauti kairės rankos veną. Sušukau, ir jis tuoj bailiai pei­
lį paslėpė. Pasiunčiau kareivį pakviesti papulkininkio Klimen-
kos, kuris iš karto atėjo, atėmė lenktinį peilį ir paskyrė ka­
reivį admirolui prižiūrėti.
Anksti rytą į Plecenzės kalėjimą atvažiavo kino operato­
rius Romanas Kamienas. Apie dešimtą valandą ryto pasirodė
Borisas Gorbatovas ir korpuso politinio skyriaus viršininkas
I. Krylovas. Pažvelgęs į Gebelso lavoną, Borisas kreipėsi į ka­
reivius:
— Štai guli prieš jus šlubis Gebelsas, mažas žmogus, pa­
daręs žmonėms tiek bloga. Koks niekingas gyvenimas, kokia
šlykšti m irtis... Jis norėjo jus paklupdyti, o dabar pats guli
prie jūsų kojų. Jis norėjo jus nužudyti Rusijoje, Ukrainoje,
Kaukaze, bet pats žuvo Berlyne. Pagalvokite, koks didingas
šis istorinis momentas, kokie stiprūs jūs, kareiviai, sudaužę
baisią Vokietijos karo mašiną.
Taip baigėsi šita neįprasta naktis.

PIRMOSIOS TAIKOS DIENOS

I m p e r ijo s k a n c e lia r ij o je .— G e le ž in ia i k r y ž ia i po ta ry b in ių
k a r e iv ių k o jo m i s — B a ta lio n o v a d a s S a p o v a lo v a s
p a s a k o ja .— O lim p in ia m e s ta d io n e .— Ž v a lg ų
r a d in y s .— Ž u rn a listų su s itik im a s p r ie r e ic h s ta g o S p a u d o s
d ie n ą .— P u š k in a s r e i c h s t a g e .— S v e č i u o s e p a s a m e r ik ie č ių
ta n k is tu s .— K a r o n e p a lie s ti r a jo n a i

Gegužės 3-iąją popiet mes su Borisu Gorbatovu iš Plecen­

zės kalėjimo patraukėme į imperijos kanceliariją. Mums rei­
kėjo praeiti pro reichstagą, perkirsti Karališkąją aikštę, paskui

168
Sarlotenburgo kelią ir išeiti į Hermano Geringo gatvę, šalia
Brandenburgo vartų. Tai buvo sunkus kelias: išrausta žemė,
duobės, klanai, išvartyti Tyrgarteno medžiai, apversti sava­
eigiai pabūklai ir mašinos sunkino jį. Aš pirmąkart pamačiau
imperijos kanceliariją. Sį masyvų, sunkų pastatą smarkiai ap­
griovė artilerijos sviediniai. Jis statytas pagal projektą hit­
lerinės kariuomenės ginkluotės ministro Spėro — to paties
Alberto Spėro, kuris buvo nuteistas kaip karinis nusikaltėlis,
sėdėjo Spandau kalėjime, o paskui rašė memuarus ir noriai
duodavo ašaringus atgailaujamuosius interviu. Imperijos kan­
celiarijos projektu jis mėgino įtvirtinti trečiojo reicho didybę.
Dabar šis pompastiškas statinys atrodė apgailėtinai. Pastate
tamsu. Mes atsargiai kylame laiptais, visos durys ir langai
atviri. Prie vieno įėjimo— atidarytos dėžės su geležiniais kry­
žiais. Daug jų mėtosi ir ant laiptų, traška po kareiviškais
batais. Ilgi koridoriai veda mus į nesuskaičiuojamas sales
ir kabinetus. Pakeliui tysojo numesti krėslai, mokyklinis
gaublys, kažkokios lentos. Viskas apnešta plytų dulkėmis, už­
versta tinku, stiklais. Visur mėtosi popieriai, tušti blankai
su įkibusiu į Žemės rutulį fašistiniu ereliu, segtuvai, aplankai.
Ant vieno stalo — nacistų laikraščio „Folkišerbeobachter“
komplektas. Iš jo puslapių žvelgia Hitleris, eilinę kalbą sa­
kantis Gebelsas. Ir nors tai vyko ne prieš daug laiko, atrodo,
jog viskas seniai atgyvenę.
Imperijos kanceliarijos sode sutikome Sapovalovo batalio­
no kareivius. Jie saugojo įėjimus į pastatą, bunkerį, stovėjo
prie sauso baseino. Kažkur vis dar šaudė, bet, matyt, ne vy­
riausybiniuose pastatuose, nes iki mūsų šūvių poškėjimai at­
skriedavo kaip aidas.
Pasišaukę kareivį, pasisakėme kas esą ir paklausėme, kas
gali palydėti mus į bunkerį. Kareivis parodė netoliese stovin­
tį ilgu paltu senuką. Jis, matyt, buvo vietoj gido. Tas iš kar­
to buvo pasirengęs mus lydėti. Iš pradžių jis nuvedė prie
sauso baseino, kuriame gulėjo daug lavonų kariškais ir civi­
liais drabužiais.
— Visi jie savižudžiai,— pasakė senukas ir pasuko į bun­
kerį. Iš visko sprendžiant, jis ne kartą buvęs požemyje ir ge­
rai žinojo visas patalpas. Gidas pasakojo, kad svarbiausi as­
menys ir Hitleris gyveno pačiame apatiniame aukšte, viršu­
tiniame buvo įsikūrę generolai Krebsas, Monkė, Fegeleinas,
Burgdorfas, Fosas, štabo karininkai, Bormanas, Aksmanas, Nau-
manas, Lorencas, Fričė ir kiti valdininkai.

169
 Nusileidome j bunkerį. Purvinais apvaliais kampais, pana­
šiais į įvijinius laiptais, slidžiomis jų pakopomis atsargiai,
laikydamiesi vienas už kito, ėjome žemyn. Jau už pirmojo
posūkio mus apgaubė tamsa. Gidas uždegė žibintuvėlį. Nusi­
leidome žemiau. Buvo girdėti sužeistųjų dejonės, sklido me­
dikamentų kvapai. Ėjome žvalgydamiesi į šalis. Atrodė, kad
požemyje dar daug hitlerinių karininkų.
Gidas nuvedė mus į dešinę, ir paskui vėl teko leistis. Čia
mėtėsi vyno dėžės, dėžutės su užrašu „Telefunken“. Ėjome
tuščia sale, ir mūsų žibintuvėlis išplėšdavo iš tamsos tai ant
sienos pasvirusį paveikslą storais paauksuotais rėmais, tai
salės kampą, priverstą šiukšlių — kartoninių ir konservų dė­
žučių, sudužusių lėkščių, skudurų,— tai ant vieno vyrio kaban­
čias duris.
Prie įėjimo į priimamąjį gulėjo lavonas. Aš nelabai išma­
niau apie vokiečių kariuomenės laipsnius ir skiriamuosius ženk­
lus. Vakar, Berlyno kapituliacijos dieną, mes matėme daugybę
kariuomenės viršininkų tokia uniforma. Priimamajame stovėjo
stalas, krėslai ir ilgas suolas, aptrauktas šviesiai ruda oda.
Pirmosios durys dešinėje vedė į pailgą, tuščiomis lygio­
mis pilkomis sienomis pasitarimų kambarį. Stalas, krėslas, suo­
las, ant kurio gali tilpti ne daugiau kaip dešimt žmonių. Kitas
kambarys, į kurį užsukome, priklausė Hitleriui ir Evai Braun.
Čia stovėjo lovos, nedidelis staliukas, ant jo — telefonas su
numestu rageliu, didelis veidrodis patamsėjusiu, tarsi šydu
uždengtu stiklu, prie kitos sienos — sofa, nedegamoji spinta
atidarytomis durelėmis. Joje žibintuvėlio šviesoje išvydome
chrominį batą nunešiotu kulniuku. Kieno jis?
Išeidamas iš kambario, ant kilimo pamačiau žemėlapį. Iš
Balatono ežero kontūrų nesunku buvo nustatyti, kad tai Veng­
rijos žemėlapis. Vienas raudonu pieštuku nubrėžto storo brūkš­
nio smaigalys įremtas į ežero šiaurės vakarų krantą. Kas jį
nubrėžė žemėlapyje — Hitleris, Keitelis, Krebsas? ..
Paskui, skubiai grįždami, nes lindėti požemyje buvo labai
nemalonu, užsukome į Gebelso kambarį. Jis buvo kampe, ne­
toli nuo atsarginio išėjimo, pro kurį įėjome. Aplinkui betvar­
kė: apverstos kėdės, sulaužytas stalas, du tušti benzino ka­
nistrai.
Po stalu mėtėsi mažas atidarytas lagaminėlis. Ant vidinės
antvožo sienelės — įrašas „Daktaras Gebelsas“. Lagaminėlyje
buvo sudėti baltiniai, skustuvas, odekolonas, muilas, nosinės —
visa, ko reikia trumpai kelionei. Ar jis rengėsi važiuoti į Ven-

170
ko armiją ar į Flensbūrąą susitikti su grosadmirolu Dėnictt?
Virš stalo kabojo didelis portretas — Magda palaidais plau­
kais. Tokį pat mačiau Gebelso viloje netoli Karaliaučiaus.
Požemis paliko slegiantį įspūdį. Į dienos šviesą išėjome
atsarginiais laiptais. Pastovėjome tylomis. Taip pat tylėdami
nužingsniavome Tyrgarteno link.
Anksčiau už mus, vienas iš pirmųjų, bunkeryje pabuvojo
bataliono vadas Sapovalovas. Vėliau jis pasakojo:
— Apžiūrinėdami požeminius kambarius, pastebėjome, kad
kai kurių durys uždarytos. Vokiečių majoras vienas atidarė.
Pamatėme vyro, apsivilkusio juodu civiliu kostiumu, lavoną
su kulkos žaizda kaktoje. Jis buvo panašus į Hitlerį, tik jau­
nesnis. Aš paklausiau majorą: „Hitleris?“ „Nein“,— atsakė jis
ir davė ženklą eiti prie durų šalimais. Atidaręs jas, galvos
linktelėjimu pasiūlė pažiūrėti, kas darosi gretimame kamba­
ryje. Čia gulėjo maždaug tokio pat sudėjimo ir amžiaus vy­
riškis kariška uniforma irgi su kulkos žaizda kaktoje. Jis tu­
rėjo tokius pat ūsiukus ir irgi priminė Hitlerį, tik jo skruos­
tikauliai labiau išsišovę. Aš klausiamai pažvelgiau į majorą.
„Du Hitleriai?“— paklausiau. „Dviejų Hitleriu nebūna,— at­
sakė jis.— Tai tariamieji Hitleriai“. Jų buvo d au g ...
Civiliu kostiumu apsirengęs tariamasis Hitleris, kurį ma­
tė Sapovalovas, buvo suvyniotas į kažkokią antklodę, ištemp­
tas į imperijos kanceliarijos sodą ir paguldytas į sausą baseiną.
Daugelis fotokorespondentų nepagailėjo juostos ir „prisisprag-
sėjo“ iki soties. Taip paskui atsirado klaidinga versija, kad
gegužės 3 dieną rastas Hitlerio lavonas. Tariamojo Hitlerio
fotografijos sumirgėjo daugelyje užsienio laikraščių ir žur­
nalų su smulkiu veido ir kostiumo kiekvienos detalės apra­
šymu. Dėl to pasidarė nemaža painiava atpažįstant tikrojo
Hitlerio lavoną...
Su Borisu ėjome pagrindiniu Tyrgarteno keliu — Sarloten-
burgo, arba Rytų—Vakarų plentu. Jis buvo duobėtas nuo svie­
dinių smūgių, parko medžiai — puikių veislių įvairių rūšių
lapuočiai — nukentėjo nuo baisios artilerijos ugnies ir atro­
dė apgailėtinai. Pergalės kolona, kurios viršūnėje stovėjo leng­
vučiais sparnais angelai, buvo aprūkusi ir taip pat keliose
vietose apgadinta. Nuo atsiradimo laikų — pergalės prieš Pran­
cūziją 1870 metais garbei — ji nepatyrė jokių nelaimių ir ne­
malonumų. ..
Einame toliau Berlyno buržuazijos rajono — Sarlotenburgo,
apie kurį daug girdėjome, link. Plentu priešais mus ir pake­

171
 liui su mumis traukė žmonių grupės. Tai iš rūsių išlindę ber­
lyniečiai grįžo į savo namus Veisenzės, Kėpeniko,^ Karlshorsto
rajonuose.
Ir štai mes Sarlotenburge — didelių namų su erdviais kie-
mais-sodais rajone. Staiga aš pamačiau bataliono vadą Ana­
tolijų Lebedevą, su kuriuo buvau susitikęs Pankove ir prie
Sprė upės.
Jis ėjo su pionierių grupe, su vėliava, visiškoje kovinėje
parengtyje su minų ieškikliais. Sustojom^, įsikalbėjome. Pa­
sirodo, karas pionieriams nesibaigė. Tik liovėsi kautynės reichs­
tago viduje, Karališkojoje aikštėje, operos pastate, vakar ka­
pituliavo Berlyno įgula, o pionieriai gavo naują įsakymą —
skubiai išminuoti Spandau parko rajoną ir reicho maršalo
Geringo vasarnamį.
Miesto transportas kol kas neveikia: nutraukti laidai, ap­
gadinti tramvajų bėgiai, kai kur keliuose matyti žali tramva­
jai, todėl mes gatvėmis, skersgatviais klaidžiojame be aiškaus
tikslo. Staiga nelauktai dešinėje atsivėrė didelė aikštė, o už
jos — aukštas apvalainas stadiono pastatas — to paties, spe­
cialiai pastatyto 1936 metų olimpinėms žaidynėms. Aš daug
žinojau apie šias žaidynes, jų nugalėtojus, ir, aišku, norėjau
aplankyti stadioną ir pažiūrėti, kaip jis atrodo dabar. Di­
džiulių plokščių plačiais laiptais žengėme į stadioną. Mūsų
didžiai nuostabai, šis gelžbetoninis paradinis įėjimas išlikęs
visiškai sveikas ir netgi švarus. Nematėme nė vienos duobės
ar net nulaužto medžio. Įėjimo laiptai atvedė mus į stadioną,
kurio durys buvo atdaros ir niekas nekliudė įeiti. Pirmiausia
mums krito į akis šiukšlės koridoriuose ir purvinose tribūnose.
Futbolo aikštę ir takus juosė staigiai kylančios tribūnos, to­
dėl visas stadionas atrodė kaip gili, atskirta nuo išorinio pa­
saulio taurė. Tačiau paskui, pamatę sviedinių gilzes ir vyriau­
sybinėje tribūnoje sustatytus pabūklus, supratome, kad ir šis
tribūnų užstotas kampelis tarnavo karui. Stadionas buvo tuš­
čias. Mes vaikščiojom po tribūnas, ir aš mintyse įsivaizdavau
sportines kovas, vykusias čia tik prieš devynerius metus, ke­
turis aukso medalius iškovojusį negrą lengvaatletį Džeimsą
Ovensą.
Netoli nuo vyriausybinės tribūnos sutikome suplyšusiu
švarku, pilkomis taukuotomis kelnėmis ir skylėtais batais se­
nuką. Jis įtraukė galvą į pečius ir nustebęs žiūrėjo į mus lyg
klausdamas: „Kuo galiu padėti?“ Tai buvo vienas iš sargų.
Mes pasakėme esą rusų korespondentai, ir jis nuvedė mus į

172
 nedidelę, knygomis, žurnalais, laikraščių komplektais užverstą
salę. Iš visko sprendžiant, tai buvusi stadiono sportinė biblio­
teka. Senukas tylėdamas gana ilgai rausėsi šitame popierių
sąvartyne, pagaliau ištraukė ir padavė mums du didelius puoš­
nius albumus „XI olimpinės Berlyno žaidynės“.
[ėjome į vyriausybinę tribūną, atsisėdome ant kažkokio
greitosiomis sukalto suolo ir ėmėme vartyti albumus. Jie daug
ką mums papasakojo. Štai Hitleris su deglu rankose ant įėjimo
į stadioną laiptų. Va fiureris toje pačioje ložėje, kurioje mes
dabar sėdime. Salia jo besišypsantis Geringas, judrusis Ge­
belsas, dar kažkokie žmonės. Plonu, nuo tabako pageltusiu
pirštu senukas rodo: „Hesas, Blombergas, Baldūras fon Sira-
chas..
Bet labiausiai iš visų mus pritrenkė nuotrauka albumo vir­
šelyje: stadiono žolėje gulėjo negras Džeimsas Ovensas, ap­
sikabinęs su vokiečių atletu: štai, girdi, žiūrėkite, kokį palan­
kumą rodo arijas!
Padovanojęs mums šiuos albumus, senukas atsisveikinda­
mas pasakė, kad tarnauja stadione nuo jo atidarymo dienos,
matė didžiausias varžybas ir pačias įdomiausias futbolo rung­
tynes, bet niekada nepamanė, kad vyriausybinėje tribūnoje
stovės zenitiniai pabūklai. Žvelgdamas Gorbatovui į akis, jis
paklausė:
— Kaip jūs manote, karas jau baigėsi?
— Taip,— tvirtai atsakė Borisas.
— Na, ačiū dievui.
Iš stadiono grįžome kitu keliu, nes reikėjo eiti į Plecen-
zės kalėjimą rašyti eilinės korespondencijos. Mes patraukėme
per miškelį, kelias vingiavo per stambiastiebėmis piktžolėmis
apaugusią kirtavietę. Ar ne čia kirto mišką, kurio medžiais
mėgino užtverti kelią Katukovo ir Bogdanovo tankams? Iš­
kirstas jis iki pašaknų, todėl čia šviesiau. Mes ėjome smė­
lėtu keliu, kuriame buvo matyti tankų vikšrų žymės.
Staiga iš krūmų išlindo moteris su maždaug aštuonerių
metų mergyte. Jos sustojo, matyt, nesitikėjo mūsų sutikti.
Moters akyse — nuostaba ir sumišimas, o mergytės — išgąstis.
Aš niekada nebuvau matęs tokių iš išgąsčio sustingusių vaiko
akių. Mergytė pravirko ir, įsikibusi į motinos sijoną, trūkte­
lėjo ją atgal į krūmus. Motina stengėsi ją nuraminti. Reikia
pasakyti, kad mes buvome kelias dienas nesiskutę, ir, matyt,
tikrai galėjome išgąsdinti.

173
 Pamėginę prakalbinti mergaitę, nieko nepešėme. Borisas
šypsojosi, bandė nutaisyti juokingą miną, dėl ko ji tikriausiai
tapo baisi, kvietė mergytę, bet ji dar labiau rėkė.
Moteris jau suprato, kad mes kupini gerų ketinimų, ir vi­
saip stengėsi ją nuraminti.
— Dieve mano,— pasakė Borisas,— kas gi čia apie mus
pasakojama vaikams?! — Jis greitai įkišo ranką j kišenę, iš­
traukė didelį, suvyniotą į paauksuotą popierėlį saldainį ir pa­
rodė jį mergytei. Ji nenurimo.
Man pasidarė liūdna; prisiminiau savo dukrelę, pasitrau­
kiau į šalį, atsisėdau ant kelmelio ir žiūrėjau, kas bus to­
liau. Borisas priėjo prie mergytės, atsitūpė ir vėl ištiesė jai
saldainį.
Mergytė nustojo verkti, paleido mamos sijoną, bet saldai­
nio neėmė ir iš padilbų žiūrėjo į Borisą. Tai jau buvo pergalė.
Pagaliau Borisas atsistojo ir pabučiavo ją į galvą. Mergaitė
jau ramiai stovėjo. Tai buvo antroji ir lemiama pergalė.
— Auf Wiedersehen,— atsisveikino Borisas.
— Jūs esate rusų karininkas? — paklausė moteris.
— Taip, aš Tarybinės armijos karininkas,— atsakė Gorba-
tovas.
Moteris truktelėjo pečiais, paėmė mergytę už rankos ir nu­
ėjo į Sarlotenburgo pusę.
Tomis dienomis mes ilgai klaidžiodavome po miestą, matė­
me visokio amžiaus ir socialinių tarpsluoksnių „civilių“ vo­
kiečių, kurie prie mūsų priprato, o vaikų nematėme.
Sis susitikimas suglumino Borisą, sugadino nuotaiką.
— Mus turi pamilti vokiečių vaikai.
Niekas su juo nesiginčijo, o jis su kažkokiu susijaudini­
mu kalbėjo apie tai ir Plecenzės kalėjime, ir kitą dieną Straus-
berge ieškojo kiekvieno pašnekovo pritarimo.
Kareivis vešliais ūsiais, stovėjęs sargyboje prie įėjimo į
kalėjimą, taip pat kantriai išklausė Gorbatovo pasakojimą ir
geraširdiškai pasakė:
— Juk ji dar kūdikis.
Vėlai vakare Borisas išvažiavo į Strausbergą ir išsivežė
korespondenciją „Irštvoje“. Jis mėgavosi pergalės džiaugsmu
prieš nespėjusius pabuvoti bunkeryje plunksnos draugus.
O aš likau savo jau apgyventoje kalėjimo kameroje ir lau­
kiau I. KHmenkos. Žinojau, kad jis vėl važinėjo į imperijos
kanceliariją ir, kiek supratau, ne šiaip sau. Tuo labiau, jog
važiavo ne vienas. Man pasakė, kad mūsų smogiamosios ar­

174
mijos atstovas atvažiavo admirolo Foso. KHmenka pasinau­
dojo proga ir paprašė užsukti į imperijos kanceliariją, kur
admirolas žadėjo parodyti keletą atsarginių išėjimų iš bun­
kerio. Kažkodėl Klimenkai jų prireikė.
Sulaukęs jo, ilgai sukiojausi šalia, nesiryždamas imti klau­
sinėti. Ivanas Isajevičius buvo nekalbus. Ir vis dėlto man
pavyko kai ką sužinoti, kaip jis pasakė, „ne spaudai“.
— Važiavome lėtai,— pradėjo KHmenka,— Fosas galėjo ge­
rai įsižiūrėti, kas ištiko Berlyną. Iki paskutinio momento sė­
dėjęs bunkeryje admirolas nieko nematė. Aš pastebėjau, kaip
jis niaukėsi, matydamas sudarkytą miestą. „Kaip baisiai su­
griautas miestas,— pasakė jis,— aš negalėjau įsivaizduoti, jog
kada nors pamatysiu jį tokį“.
— Kai vaikščiojome po imperijos kanceliarijos požemį,—
tęsė Ivanas Isajevičius,— Fosas nervinosi, keikėsi kliūdamas
už visokio šlamšto, spardydamas jį. Parodęs mums Hitlerio
slėptuvę, išvedė iš bunkerio pro vieną iš atsarginių išėjimų
ir tarė:
— Štai pro čia, kaip man sakė fiurerio adjutantai, jie iš­
nešė jo lavoną. Bet kur jis gali būti, aš nežinau.
Toliau KHmenka su Fosu ir grupe kareivių, atidžiai viską
apžiūrinėdami, įėjo į sodą. Prie sauso baseino, kur būriavosi
žmonės, Fosas pamatė lavoną ir šūktelėjo:
— O, Hitleris!
Tai buvo tas pats tariamasis Hitleris, apie kurį man pa­
sakojo bataliono vadas Sapovalovas. Visi nutilo, bet KHmenka
pastebėjo, kad rasto lavono suadytos kojinės. Jis suglumęs
pažvelgė į Fosą, ir tas paskubėjo atsakyti:
— Ne, ne! Tai ne jis.
Kitos dienos rytą papulkininkis I. KHmenka su grupe žval­
gų ir vokiečių, kurių galėjo prireikti kaip atpažinėjų, patraukė
į imperijos kanceliariją. Ivanui Isajevičiui norėjosi dar kartą
atidžiai pažiūrėti į lavoną, kurį admirolas Fosas iš pradžių
„pripažino“, o paskui „paneigė“. Bet kai jie atvyko prie sauso
baseino, jokio tariamojo Hitlerio ten jau nebuvo. Paskui pa­
aiškėjo, kad Berlyno komendantas generolas Berzarinas įsakė
įnešti jį į pastatą.
Žvalgai ieškojo toliau.
KHmenka pasakojo:
— įėjimo į bunkerį kairėje pusėje juodavo duobė. Neži­
nau, bombos ar sviedinio išmušta. Gana gili. Joje mėtėsi visoks
šlamštas — suplyšę kilimai, popieriai ir faustpatronai. Karei­

175
vis Ivanas Čiurakovas ėmė leistis į duobę. Aš šūktelėjau jam:
„Žiūrėk, kad faustai bėdos nepridarytų“. Ciurakovo batai klim­
po purioje žemėje. Iš vienos duobės pusės žemė nubyrėjo, ir
pasirodė lavonai. Juos ištraukė. Smarkiai apdegusių lavonų
negalima buvo atpažinti. Liepiau suvynioti juos į čia pat be­
simėtančius kilimus ir vėl užkasti į duobę.
Grįžęs į Plecenzės kalėjimą, KHmcnka negalėjo pamiršti,
ką matęs. Kažkodėl jam nedavė ramybės tie du lavonai duo­
bėje. O jeigu tai Hitlerio ir Evos Braun palaikai? Naktį jis
nemiegojo. Imperijos kanceliarijos rajoną kontroliavo kaimy­
ninė armija, o tai reiškė, kad ieškoti bus vis sudėtingiau.
KHmenka apie savo spėliojimus papasakojo kapitonui De-
riabinui, ir jie, negaišdami laiko, nusprendė važiuoti į impe­
rijos kanceliariją.
Kareiviai greitomis atkasė abu lavonus, nuvalė nuo jų že­
mes ir sudėjo į dėžes. Kapstydami žemę, jie rado negyvų šunų.
Ant vieno iš jų antkaklio kabojo metalinė plokštelė su įrašu
„Visada su tavimi“. Buvo tyrinėjama toliau...
Generolas Pereviortkinas pakvietė mus į vaišes tramva­
jų parko depe. Prie ilgo stalo susėdo kelios dešimtys kari­
ninkų, pakėlė taures už pergalę. Ir, prisimenu, visos kalbos
buvo sakomos ramiai, be pagyrų, su tikėjimo gaidele, kurią
mūsų žmonės išlaikė nuo pat karo pradžios ir pačiais sun­
kiausiais jo mėnesiais. „O kaipgi kitaip“,— pasakė vienas.
„Taip ir turėjo būti“,— kalbėjo kitas. „Niekas neabejojo“,— pri­
tarė trečias.
Vaišės baigėsi anksti, o atsisveikindamas Semionas Niki-
forovičius kažkaip ypač iškilmingai išimdavo iš dėžės baltas
dėžutes su juodais laikrodžiais ir įteikdavo kiekvienam iškil­
mingų pietų dalyviui. Sviečiančiame man duoto laikrodžio ci­
ferblate buvo parašyta: „Silvana“. Pagamintas jis Šveicari­
joje, o rastas „Himlerio rūmuose“.
Gavę dovanų, atsisveikinome ir išsivažinėjome. Skubėjome
į ryšių mazgą pasiųsti telegramas visiems kaimyninių frontų —
l-ojo Ukrainos ir 2-ojo Baltarusijos — centrinių laikraščių ko­
respondentams ir pakviesti juos į Berlyną Spaudos dieną —
gegužės 5-ąją-— lygiai tryliktą valandą prie reichstago pa­
stato. Tai buvo Boriso Gorbatovo idėja.
Gegužės 5 dieną, atvažiavę nuo Brandenburgo 'vartų, pir­
miausia pamatėme virtinę mašinų, tvarkingai sustatytų prie
rytinio įėjimo į reichstagą, iš Paryžiaus aikštės pusės. Kokių
tik markių mašinų čia nebuvo! „Chorelių“, „opeladmirolų“,

176
„vandererų“, „mersedesų“, „fiatų“. .. Šis mašinų paradas mus
suglumino. Pastatėme savo „emką“ į trečią eilę ir nuėjome
į aikštę. Čia jau buvo daug mūsų draugų, kurie glėbesčiavosi,
mojavo rankomis, kažkur skubiai bėgiojo. Daugelis nematė
vieni kitų labai ilgai, ir jų susitikimai buvo jaudinantys, nuo­
širdūs, o kartais ištrykšdavo ir ašara.
Nespėjome sveikintis ir sveikinti vienas kitą, dalytis nau­
jienomis. Čia mes susitikome su Vs. Višnevskiu, Vs. Ivanovu,
J. Gabrilovičiumi, А. Веки, N. Denisovu, P. Trojanovskiu,
J. Makarenka, L. Kudrevatychu, R. Karmenu, I. Žolinu, M. Dol-
gopolovu, L. Slavinu, L. Zeleznovu, C. Solodariu, V. Polto-
rackiu... visų neišvardysi.
Fotokorespondentai M. Redkinas, O. Knoringas, A. Morozo­
vas, A. Šaginas, A. Kapustianskis, N. Finikovas įsijautė į sa­
vo vaidmenį ir „sudarinėjo grupę“, sodino mus ant sutrūkusių
plokščių „terasomis“ sudaužyto reichstago fone.
Labiau už visus nerimsta Redkinas. Jis šaukia: „Fedia,
tavęs nematyti“, „Miša, pasikelk aukščiau“. ..
Mus persodinėjo, įvairiai „komponavo grupę“, statė kaž­
kokias „piramides“. Paskui atvažiavo generolas pulkininkas
N. Berzarinas, ir mes vėl fotografavomės: „Berzarinas su „Prav-
dos“ darbuotojais“, „Berzarinas su „Izvestijų“ darbuotojais“,
„Berzarinas su „Krasnaja zvezda“ darbuotojais“ ir kt.
Su atvykusia iš Sčecino žurnalistų grupe atvažiavo Mask­
vos Dailės teatro aktorė Nina Michalovskaja. Reichstage ją
sutiko Neustrojevas. Jis džiaugėsi, kad jo „įgulą“ aplankė
aktorė, be to, dar iš sostinės. Įsakė antrame aukšte įrengti
pakylą.
Nina Valerjanovna nebuvo pasirengusi koncertui. Ji pade­
javo esanti užuomarša, nepasiėmusi grimo. Neustrojevas iš­
girdo ir tuojau įsakė:
— Pudros ir kvepalų artistei. Greitai!
Kareivis dingo, o po kelių minučių atnešė nedidelę gra­
žią dėžutę, ant kurios vokiškai buvo užrašyta... „kojoms“. Su
grimu nieko neišėjo, bet tai nesugadino koncerto.
Michalovskaja skaitė ištrauką iš A. Puškino „Pūgos“, ir
po sudaužyto pastato skliautais skardžiai aidėjo jos balsas:
„.. .Karas buvo garbingai baigtas. Mūsų pulkai grįžo iš
užsienio. Žmonės bėgo jų sutikti... Karininkai, išėję į žygį
beveik paaugliai, grįžo suvyriškėję kautynių ore, apkabinėti
kryžiais. Kareiviai linksmai šnekėjosi tarpusavy... Neužmirš­
tamas laikas! Šlovės ir džiūgavimo laikas! Kaip smarkiai plakė
12. O buvo taip 177
l*uso širdis sulig žodžiu tėvynė! Kokios saldžios buvo pasi­
matymo ašaros!“
Aš žiūrėjau į kareivius. Daugelis jų sėdėjo ant grindų, ap­
griautų laiptų, palangių. Tik prieš tris dienas čia vyko kau­
tynės dėl kiekvieno metro. O dabar reichstage skamba nemir­
tingi Puškino žodžiai. Kareiviai klausėsi, bijodami krustelėti.
Kažkas prisidėjo delną prie ausies, kažkas palinko į priekį,
kad neprasprūstų nė vienas žodis, kažkas slapčia braukė ašarą.
Kai artistė baigė skaityti, visi ėmė garsiai ploti. Karei­
viai buvo sujaudinti, galbūt Puškinas pirmąkart iš tikrųjų lei­
do jiems pajusti, kad susitikimas su Tėvyne arti.
Niną Valerjanovną supo kareiviai. M. Jegorovas ir M. Kan-
tarija pasiūlė jai užlipti ant reichstago stogo, pažvelgti į Per­
galės vėliavą, į sudaužytą kupolą. Artistė sumišo, išsigando,
ėmė atsisakinėti, bet vis tiek ją įkalbėjo.
Čia pat, aikštėje, sužinojome, kad Strausberge, fronto Po­
litinėje valdyboje, mūsų vardu gauti kvietimai gegužės 6 die­
ną važiuoti už Elbės į susitikimą su amerikiečių karininkais.
Papietavę pas generolą Pereviortkiną, užvažiavome į Strau-
sbergą, susitvarkėme, nublizginome batus iki spindėjimo ir
patraukėme į generolo P. Belovo vadovaujamos 61-osios ar­
mijos pozicijas.
Važiavome nežinomais, bet apskritai niekuo nuo kitų Ber­
lyno apylinkių nesiskiriančiais keliais: tokie pat miškai, tar-
pumiškiai, mūrinių namų karkasai, palikta technika.
Svetingai mus sutikęs, generolas paprašė:
— Na, pasakokite, ką matėte savo akimis.
Borisas vaizdingai papasakojo apie imperijos kanceliari­
jos bunkerį, o aš — kaip buvo rastas Gebelso lavonas.

Vėlų vakarą aplankėme armijos laikraščio redaktorių I. Pe-

kermaną. Jis labai džiaugėsi, kad mes atvažiavome. Pas jį jau
susirinko Vs. Ivanovas, L. Kudrevatychas, A. Bekas ir kiti ra­
šytojai bei žurnalistai.
Per triukšmingą vakarienę visi pokalbiai sukosi apie ry­
tojaus kelionę už Elbės.
Kai kurie mūsų plunksnos draugai atvažiavo taip apsiren­
gę, kad teko greitomis ieškoti jiems „civilių drabužių“, pa­
skubomis skusti, kirpti, apskritai suteikti „padorią“ išvaizdą:
juk važiuojam į svečius!
Armijos laikraščio redakcija įsikūrė dideliame atskirame
name. Čia ir nakvojome. Pekermanas, kaip svetingas šeiminin­

178
kas, vos ne visą naktį rūpinosi, kad tik visiems būtų gera ir
jauku. O paskui jis dar prisėsdavo tai prie vieno, tai prie
kito ir pradėdavo: „O atsim eni...“ Ir visi'prisimindavo pra­
ėjusias dienas.
Kelias prie Elbės vingiavo mišku. Mes jaudinomės: ar taip
seniai mūsų „emka“ klaidžiojo druskožemiais prie Volgos ir
kalnų takais prie Mozdoko? O dabar štai tolumoje mirguliuoja
Elbės juosta. Visu keliu matėme sudaužytų šovinių dėžių, su­
degusių tankų. Tipiškas karo vaizdas.
Nuo ramiai tekančios Elbės padvelkė taika ir ramybe. Čia
pat prieš mus iškilo simboliškas paveikslas: pabalnoti Dono
žirgai gėrė Elbės vandenį. Fotokorespondentas Jaša Riuminas
tuoj įvertino šitą „taikos etiudą“ ir padarė puikią nuotrauką,
paskui turėjusią pasisekimą.
Netrukus priplaukė kateriai. Pirmuoju išvyko mūsų grupei
vadovavęs generolas M. Sijazovas. Kitais — mes. Priplaukėme
prie kairiojo kranto; iš dešinės stovėjo dvi didžiulės baržos,
kuriose spietėsi žmonės — pabėgę kareiviai. Bet tarp jų ma­
čiau ir moterų, ir vyrų civiliais drabužiais.
Ant kranto mus sutiko amerikiečių karininkai. Vienas iš
jų priėjo prie mūsų ir pakvietė į mašiną. Jis buvo jaunas, gra­
žus, gerų manierų. Vos automobiliui pajudėjus, prisistatė:
„Tankų korpuso vado adjutantas, Niujorko miniatiūrų teatro
aktorius".
— A-a-a, viskas aišku,— tarė Borisas.
Aktorius pasirodė esąs šnekus, mokėjo rusiškai ir apibė­
rė mus klausimais: „Kas jūs, iš kokios armijos, kokios kariuo­
menės rūšies?“ Mes atsakinėjome trumpai, nesileisdami į smulk­
menas.
Labai greitai važiavome per mažas gyvenvietes, kur ne tik
namai, bet ir visi stiklai buvo sveiki (atpratome nuo to, ir
mums atrodė keista). Visu keliu nebuvo matyti nei sudaužytų
mašinų, nei patrankų, netgi tuščių sviedinių dėžių — bet kurio
mūšio nuolatinių palydovų. Mums atrodė, kad patekome į ka­
ro nepaliestą kraštą. Gyventojai sveikino mus, kai kurie šaukė
rusiškai: „Tarybinei armijai saliut!“
Mūsų palydovas kaskart daugiau klausinėjo, o Borisas vis
labiau „virė“. Aš tai mačiau iš jo paraudusio kaklo ir iš to,
kaip jis kelis kartus nusiėmė akinius, šluostė stiklus ir, žvairo­
mis žvelgdamas į mane, klausė: „Kaip tau patinka?“ Aš jau­
čiau, kad Borisas tuojau mes šalin „diplomatinį etiketą“ ir
su miniatiūrų teatro aktoriumi pradės aiškintis taip, kaip jis

179
tai mokėjo daryti,— karštai ir nuoširdžiai, todėl keliskart ty­
liai jj prašiau: „Ramiai“.
— Kodėl jūs taip pavėlavote? — staiga paklausė amerikie­
tis.— Mes jau dvi savaites laukiame jūsų prie Elbės. Tikėjo­
mės, kad Berlyną paimsite greičiau. Negerai, negerai...
Borisas staigiai pasisuko į jį ir pakėlė balsą:
— Nedrįskite taip kalbėti! — Paskui pridūrė: — Neturite tei­
sės. Jūs ne kariavote, o žygiavote, jūsų tankai neapdegę, jie
ne tik neaplankstyti, bet net be įbrėžimų. Atriedėję prie Elbės,
stovi uždengti naujais tentais. Pažiūrėkite, pažiūrėkite,— Bo­
risas parodė tankus,— jie pastatyti po brezentiniais tentais,
naujutėliai, be dėmelės.
Amerikietis kiek sumišo. Patylėjęs Borisas tęsė:
— Man į rankas pakliuvo dainelė, kurią karo pradžioje dai­
navo vokiečių karininkai, o dabar dainuoja amerikiečių karinin­
kai. . .— Borisas išsitraukė užrašų knygutę ir perskaitė:
Žąsyčių kepenėlės,
Sedano mergužėlės.
Čia vyno upės sruvo,—
Tai linksmas karas buvo!
Be vargo mes žygiavom
Ir miestukus skaičiavom.
Visa šalis mums kliuvo,—
Tai linksmas karas buvo!
Ne mėnesiais, savaitėm,
Mes priešą greit suraitėm;
Patrankos greit nuščiuvo,—
Tai linksmas karas buvo!

Amerikietis nusišypsojo.
Pagaliau privažiavome Kleico miestelį. Matėme, kaip aikš­
tėje amerikiečių karininkas, pridėjęs ranką prie kepurės, svei­
kino Sijazovą:
— Amerikiečių korpuso vadovybė laukia rusų generolų ir
karininkų,— baigė jis savo sveikinimą.
Orkestrui ėmus groti bravūrišką maršą iš pastato išėjo
mažas, liesas, senas generolas Gilimas. Jis pasisveikino su Si-
jazovu, ir jie kartu pražingsniavo pro garbės sargybą. Or­
kestras sugrojo „Internacionalą“, o paskui Amerikos ir Ang­
lijos himnus.
Korpuso kariuomenės paradas truko neilgai. Po jo karei­
viai buvo laisvi, vaikščiojo čia, po aikštę, triukšmavo, links­
minosi; kažkur grojo muzika. Dėdamasis esąs demokratiškas,
generolas Gilimas prie kiosko susidauždavo bokalais su karei­
viais, plojo į taktą šokantiems.
180
 Priėjęs prie atokiau stovėjusios kareivių grupės, Borisas
užvedė kalbą apie jų naują prezidentą Harį Trumeną.
— Jūs jį pažįstate? — paklausė Gorbatovas.
Vienas iš kareivių, pakėlęs ranką virš galvos, pasakė:
— Toks Ruzveltas.— Paskui nuleido ranką žemiau kelio ir
pridūrė: — Toks Trumenas.
Visi sutartinai nusijuokė.
Paskui buvo pietūs. Triukšmingi, linksmi, per kuriuos mus
vaišino barščiais, bet be duonos, ir muštiniais kotletais su
mažomis saldžiomis bandelėmis.
Per pietus Borisas ėmė kalbėti apie amerikiečių literatū­
rą. Jis paminėjo Teodorą Draizerį, Eptoną Sinklerį, Fenimorą
Kuperį, Voltą Vitmeną, Sinklerį Liuisą, pasakė savo nuomonę
apie „Seserį Kerę“, „Finansininką“, „Genijų“. Paprašė kari­
ninkus paminėti rusų rašytojus.
Įsivyravo nejauki tyla. Pagaliau vienas amerikiečių pulki­
ninkas ištarė:
— Tolstojus.
— Ir viskas? — paklausė Borisas, kreipdamasis į mašinoje
lydėjusį karininką aktorių.
Bet ir jis tylėjo...
Po pietų rengėmės išvažiuoti. Keitėmės suvenyrais: ame­
rikiečiai nusisegdavo nuo atlapų dvi paauksuotas raides „US“,
o mes dalijome jiems auksaspalves sagas su žvaigždėmis.
Grįžome vakarėjant. Mūsų pažįstamas aktorius pasitikin­
čiai pasakė:
— Hamburgo radijas pranešė, kad iš kalėjimo paleistas
Geringas.
Naujiena mus apstulbino: kaip? kodėl? Bet mes tada ne­
žinojome, kad Dėnicas suformavo savo vyriausybę, nežinojo­
me, jog jis jau siuntė admirolą Frydeburgą pas feldmaršalą
Montgomerį ir rengė vadinamąją „dalinę kapituliaciją“. Ta­
čiau iš to, ką girdėjome, buvo galima padaryti išvadą, kad
mūsų sąjungininkai „derina kontaktus“ su dar nepribaigtu
priešu.
Mes vėl važiavome miško keliu. Netrukus pamatėme Elbę.
Sį kartą nuo besileidžiančios saulės ji mums atrodė gelsvai
raudona.
Kai persikėlėme į „savo“ krantą, buvo tamsu. Bet vis dėlto
nusprendėme, neužsukdami pas- svetingus draugus iš 61-osios
armijos, vykti tiesiai į Strausbergą: ten buvo naujų laikraščių,
galėjo mūsų laukti telegrama iš redakcijos.

181
 Berlyno gatvėse stovėjo musų reguliuotojai — vyko kariuo­
menės perdislokavimas. Mes nežinojome, kad Pereviortkino
korpusas buvo išvedamas iš Berlyno j šiaurę, j Gros Sėnebeko
rajoną, o paskui paaiškėjo, kad kaip tik jis Berlyno gatvėmis
traukė mums priešais.
Strausbergą pasiekėme gerokai po vidurnakčio. Ryšių maz­
ge radome telegramą. Mus „ramino“: korespondencija „Iršt­
voje“ yra nežinia kur, derinama, ir, matyt, artimiausiu laiku
dienos šviesos neišvys.
— Aš juk sakiau tau,— liūdnai pratarė Gorbatovas.
Ir tyliomis Strausbergo gatvėmis patraukėme namo.
Geringo paleidimas, informacijos apie Hitlerio, Gebelso mir­
tį sulaikymas, Bormano ir Aksmano pabėgimas glumino mus
ir žadino nelinksmas mintis. Ir tik ryšių mazge pasitikęs mus
fronto štabo karininkas nudžiugino. Mįslingai šypsodamasis,
pasakė:
— Ateikit rytoj vakare, bus įdomių naujienų.

KAPITULIACIJA
G e g u ž ė s 8 -o j i T e m p e lh o fo a e r o d r o m e .— K a r ls h o r s ta s .— K e ite lis ,
F r y d e b u r g a s ir S iu m įa s p a s ir a š o k a p itu lia c ijo s a k tų .— M ū sų
p a s k u tin is r e p o r ta ž a s a p ie k a r ą .— Ty la , n iek a s n e š a u d o , ta ik a

Visą gegužės 7-ąją rašėme savo korespondencijas. Susikaupė

daug medžiagos, kuri prašėsi į laikraščių puslapius.
Po pietų pas mane užėjo „Krasnaja zvezda“ laikraščio ko­
respondentas Pavelas Trojanovskis. Pasidalijome dabar jau
taikos meto naujienomis ir nusprendėme pasivaikščioti po
Strausbergą, kuriame gyvenome, bet kurio iš esmės neapžiūrė­
jome. Mes ėjome prie gražaus tankaus pušyno juosiamo eže­
ro. Vietos gyventojai mums pasakė, kad kažkur netoliese buvo
Gebelso vasarnamis ir vasarą gana dažnai jis čia atvažiuo­
davo. Bet mes to vasarnamio taip ir nepamatėme.
Grįžtant namo, Pavelas tarė:
— Šiandien atvažiuoja Simonovas ir Krivickis. Tikriausiai
ne šiaip sau.
Aš prisiminiau štabo karininko pažadą ir supratau, kad
bus didelių naujienų.
Vėlai vakare mus iškvietė į fronto Karinę tarybą ir išda­
lijo kvietimus gegužės 8 dieną „dalyvauti ir dirbti aerodrome

182
ir posėdžių salėse vadovybės organizuojamame ypatingame
renginyje“.
Netrukus paslaptingą kvietimo turinį mums atskleidė:
— Šiandien Reimse pasirašytas hitlerinių ginkluotųjų pa­
jėgų laikinas kapituliacijos protokolas, o rytoj Berlyne, Karls-
horste, bus pasirašomas Vokietijos besąlygės kapituliacijos
aktas. Jums reikia 10 valandą ryto būti Tempelhofo aerodrome.
Nudžiuginti išėjome į gatvę ir išgirdome netvarkingą šau­
dymą iš automatų. Pasirodo, žinia apie kapituliacijos pasira­
šymą Reimse pasiekė kareivius, ir jų jau niekas negalėjo su­
laikyti nuo saliuto pergalės garbei.
Vėlai vakare susitikome Simonovą ir Krivickį, su kuriuo
tik dabar susipažinau. Su Simonovu man jau teko dalyvauti
vienoje „žurnalistų operacijoje“, išlaipinant mūsų desantą pie­
tiniame Krymo krante, Feodosijoje.
Tai buvo 1942 metų pirmosiomis sausio dienomis. Mes plau­
kėme kreiseriu „Krasnyj Kavkaz“ į Feodosiją. Audringa jūra
mūsų laivą gerokai supo. Simonovas kajutkompanijoje skaitė
kareiviams eilėraščius. Pro šalčio miglą švietė mėnulis. Denį,
stiebus, pabūklus dengė sniegas. Stori ledo varvekliai karojo
nuo laidų, gervių, turėklų. Atrodė, kad mes šiaurėje, o ne prie
Krymo krantų.
Auštant mūsų kreiseris įplaukė į Feodosijos uostą, ku­
riame anksčiau už mus pabuvojo kapitono Basisto jūreiviai ir
Naujųjų metų naktį išvijo vokiečius iš miesto. Feodosijoje ne­
buvo matyti žmonių, ir mes žvalgydamiesi ėjome jos gatvėmis.
Paryčio tyla truko neilgai. Kalnuose įsitvirtinusi vokiečių
artilerija ėmė šaudyti į „Krasnyj Kavkaz“, pramušė jo bortą
paskuigalyje ir priekyje, ir kreiseris, nespėjęs iškrauti visų
krovinių, išplaukė į jūrą „toliau nuo nelaimės“. Nespėta iš­
krauti zenitinių pabūklų sviedinių, ir vokiečių lakūnai, paste­
bėję, kad pabūklai tyli, drąsiai skraidė virš miesto ir nuosta­
biai metodiškai jį bombardavo.
Niekaip negalėjome išsikapstyti iš miesto. Bet kartą mies­
to komendantas pasakė, kad netrukus iš prieplaukos į Novo-
rosijską turi išplaukti „jūrų medžiotojas“, ir prašė mus pa­
skubėti.
Ir štai mes leidomės tuščiomis mėnulio apšviestomis gat­
vėmis, žinodami, kad kažkur netoliese, senoje „Genujos tvir­
tovėje“, įsitvirtino keli šimtai nespėjusių pabėgti hitlerininkų.
Lakūno kombinezonu apsirengęs Simonovas ėjo priekyje. Po
jo kojomis garsiai girgždėjo sniegas. Eidamas įkandin, aš

183
bijojau, kad mes prikelsim visus priešo automatininkus. Bet
Simonovas ėjo tvirtai, nesižvalgydamas, ir tai mane ramino.
Vos tik pasiekėme uostą, pamatėme ant vandens degančius
subombarduotus garlaivius. Sustojome. Tyloje sklido traške­
sys, cypimas, smūgiai ir kitokie keisti garsai. Tai dejavo ugnies
apimta geležis, lūžinėjo ir krito stiebai, skersiniai, špantai.
Taip žuvo garlaiviai, ir gedulinga dūmų juosta tįso į jū­
r ą . ..
Tuo momentu pasigirdo lėktuvo ūžesys, ir visas uostas iš­
kart nušvito mirtinai balta virš mūsų pakibusio „žibinto“
šviesa. Tai reiškė, kad tuojau ims bombarduoti. Norėjau šokti
į šalį, bet Konstantinas Michailovičius šūktelėjo: „Šen, gulk!“,
ir mes pasislėpėme tarp aukštų dėžių rietuvių, uždengusių mus
nuo šviesos. Širdis daužėsi. Pasigirdo bombos sprogimas. „Pir­
moji“,— pamaniau. Paskui trenkė antras, trečias sprogimas,
ir pasigirdo būdingas kylančio lėktuvo garsas. „Praūžė“.
Pakilę pamatėme, kad ant dėžių, tarp kurių gulėjome, bu­
vo užrašyta: „Minos“. ..
.. .Praėjo daugiau kaip treji metai, ir štai mes stovime
Strausbergo gatvėje, šnekučiuojamės apie rytojaus dieną, apie
busimąją kapituliaciją.
Gegužės 8-osios rytas išaušo giedras, šiltas. Atrodė, kad
Strausbergo sodų žaluma saulės spinduliuose kažkaip ypa­
tingai švyti. Mašinos lėtai važiavo pažįstamu duobėtu plentu
pro Alt Lansbergą į Berlyną. Kai įvažiavom į miestą, prieš
mus miglotomis ūkanomis sukosi dulkės. Aplenkę Silezijos
stotį ir Noikelną, pasiekėme Tempelhofo aerodromą, kur turėjo
atvykti sąjungininkų Vyriausiosios vadovybės ir vokiečių vy­
riausiosios vadovybės atstovai.
Tempelhofas — didžiulis, aplinkui apstatytas angarais aerod­
romas. Daugelis iš jų sugriauti, apanglėję, išteplioti slepia­
mųjų spalvų dažais. Suskaldytos ir daugelis pakilimo aikšte­
lių stambių plokščių. Po kojomis — senos bombų skeveldros.
Aerodrome stovėjo apdegę „junkersai“, „meseršmitai“ ir vienas
sveikas transporto lėktuvas „Ju-52“. Matyt, tie, kuriems jis
buvo skirtas, nespėjo pasitraukti iš miesto.
Aš smalsiai žiūrinėjau didžiulį žaliuojantį aerodromo lau­
ką, zujančius automobilius, apdegusius pastatus. Visai nese­
niai Ciuikovo gvardiečiai atmušė jį iš priešo, ką tik „hitler-
jugendo“ žaliūkai ėjo į „psichinę ataką“, mėgino atkovoti
aerodromą, o galbūt lėktuvą, kuriuo kažkam reikėjo pakilti
Л orą.

184
 Laukti teko ilgai. Nusprendėme nuvažiuoti j artimiausią
restoraną papusryčiauti. Bet vos užsisakėme kiaušinienės su
bekoniena, tik atsisėdome prie stalo, ir aš vos spėjau užsi­
tepti duonos riekę garstyčiomis, kai pasigirdo lėktuvo ūžimas.
Visi šoko prie mašinų. Žalias „duglas“ jau leidosi. Privažiavus
paaiškėjo, kad jis atskrido iš Maskvos ir atgabeno A. Vyšins-
kio vadovaujamus Užsienio reikalų liaudies komisariato dar­
buotojus.
Visi mūsų mėginimai išsiaiškinti, kada žada atvykti kitos
delegacijos, nuėjo niekais.
Tempelhofas yra aukštumoje, ir iš čia buvo gerai matyti
Berlynas, apdegusių namų griaučiai, gamyklų kaminai, vis
dar rūkstantys kvartalai.
Nuošaliau, kur ant flagštokų vėjas plaikstė TSRS, JAV,
Anglijos ir Prancūzijos valstybines vėliavas, didelėje aikšte­
lėje kažkoks kresnas pagyvenęs pulkininkas komandavo karei­
vių batalionui: „Viens—du, viens—du, k a ire ...“ Tai garbės
sargyba rengėsi sutikti aukščiausius delegacijos karinius pa­
reigūnus.
Visi kareiviai, apsirengę naujomis uniformomis su atpaži­
nimo ženklais, apsiavę nušveistais batais, taip darniai „mušė
koją“, jog nejučiomis prikaustė mūsų dėmesį. Pulkininkas, nuo­
lat šluostydamasis nosine sprandą, komandavo toliau: „Apli-
i-ink, žengte m arš.. . “
Vienas iš už mūsų stovėjusių karininkų pasakė:
— Išmanantis!
Iš jo sužinojome, kad batalionui komandavęs pulkinin­
kas,— senas rikiuotės karininkas Lebedevas. Jis kariavo Ber­
lyno gatvėse kaip ir jo auklėtiniai — vyras į vyrą, iš įvairių
dalių atrinkti į garbės sargybą.
Iš pievelės pamatėme sujudimą tolimoje pakilimo aikštelė­
je. Tai naikintuvai „jakovlevai“ poromis kilo iš aerodromo ir,
apsukę puslankį, skrido į vakarus. Viena, antra, trečia p o ra ...
„įvykis“ artinosi. Mums pranešė, kad kažkoks lėktuvas po
kelių minučių skrenda į Maskvą, ir mes paskubėjome nors
laiškelius pasiųsti į redakciją ir namiškiams.
Netrukus į aerodromą atvyko generolai Sokolovskis, Ber-
zarinas, Bokovas. Laikas imtis bloknotų. Mūsų draugai iš fo-
tocecho čiupo savo „leikas“.
Po kelių minučių padangėje pasirodė „jakovlevai“, o tarp
jų — ir „duglas“. Apsukęs ratą, jis leidosi ant betoninio tako.

185
 Buvo lygiai dvi valandos. Visi nuskubėjome prie lėktuvo.
„Duglo“ durys atsidarė, ir siaurais geležiniais laipteliais nu­
lipo apyliesis žmogus su berete, pilkai melsvu kostiumu. Tai
buvo Didžiosios Britanijos aviacijos maršalas Artūras Tederis.
Paskui jį laipteliais nusileido senyvas žmogus tamsiai žalia
karine uniforma — JAV strateginių oro pajėgų vadas genero­
las Karlas Spatsas ir prancūzų kariuomenės vyriausiasis va­
das generolas Z. Delatras de Tasinji.
Po kelių minučių dar du „duglai“ atskraidino aptarnau­
jančius karininkus, bet mūsų dėmesį prikaustė svečių susiti­
kimas su generolu Sokolovskiu, generolu pulkininku Berzari-
nu ir generolu leitenantu Bokovu.
Tuo momentu, kai Sokolovskis spaudė ranką Tederiui, visi
fotokorespondentai — mūsiškiai, anglai, prancūzai, amerikie­
čiai — spragsėjo aparatais. Vienas iš užsienio žurnalistų, stum­
telėjęs mane, užėmė geresnę vietą ir kartu paskubomis tarė:
— Atleiskite, nedažnai pasitaiko fotografuoti Žukovą.
Aš jam pasakiau, kad jis fotografuoja ne Žukovą, o Šo­
ko 1ovskį.
— O ar dažnai pasitaiko fotografuoti Sokolovskį? — atkir­
to jis man.
Kai sveikinimasis baigėsi, visi pasuko į vietą, kur gar­
bės sargyboje sustingo Lebedevo bataliono kareiviai.
Žinodamas, kad laukiama lėktuvo su vokiečių atstovais,
grįžau į lėktuvų nusileidimo vietą, atsisėdau ant žolės ir iš
tolo stebėjau iškilmingą ceremoniją. Vėjas atnešdavo Lebede­
vo komandą:
— .. .Ramiai! .. Ginklu gerbk! ..
Bet štai padangėje pasirodė lėktuvas, kuris, pakėlęs vie­
ną sparną, padarė staigų viražą ir tiksliai nusileido ant be­
toninio tako. „Duglas“ privažiavo prie mūsų grupės, ir laip­
teliais nusileido generolas feldmaršalas Keitelis, apsivilkęs
pilku lengvu ilgu apsiaustu, su aukšta kepure, maršalo lazda
rankoje.
Jis žvilgtelėjo į mūsų karininkų grupę ir, teisingai nusta­
tęs, kuris vyriausias, šyptelėjęs pasuko prie jo. Bet tas ran­
ka mostelėjo į kelią, kuriuo feldmaršalui reikėjo eiti. Sutrikęs
Keitelis pakluso. Kartu su juo buvo žemo ūgio, tvirtas avia­
cijos generolas pulkininkas Stumtas ir liesas, išblyškęs, susi­
kūprinęs generolas laivyno admirolas 'fon Frydeburgas.
Priekyje ėjo mūsų karininkai, o už jų, griežtai laikydamie­
si atstumo,— jauni vermachto karininkai. Keitelis retkarčiais

186
žvilgtelėdavo j rūkstantį Berlyną, Stumtas nuolat sukiojo gal­
vą: jį labiausiai domino paradas, vykęs nuošaliau; ir tik se­
nasis Frydeburgas, tas pats, kuris, Dėnico pavestas, jau seniai
derino kontaktus su sąjungininkais, ėjo nuleidęs galvą, vis­
kam abejingas.
Atokiau, prie rytą atskridusio „duglo“, stovėjo ekipažo na­
riai: Semenkovas, Taimetovas, Kalininas ir Gordijenka.
Pabėgėję į priekį, fotokorespondentai pritūpdavo ir „ap­
šaudydavo“ kapituliantus. Keitelis ir Frydeburgas nereagavo
j tą netikėtą ir, kaip atrodytų, nederamą dėmesį, o Stumfas
šypsojosi ir, iš visko sprendžiant, buvo patenkintas.
Generolas feldmaršalas įsėdo į „ševrole“. Aš iš užpakalio
priėjau prie mašinos, į kurią atsisėdo Stumfas ir Frydeburgas,
pro užpakalinį langelį žvilgtelėjau į limuzino vidų. Buvo ma­
tyti, kaip Frydeburgas išsitraukė iš portfelio aplanką ir ėmė
sklaidyti popierius. Kartais jis palinkdavo prie Stumfo, ir tada
abu žiūrinėdavo popierius; Frydeburgas kažką žymėjosi.
Pamanytum, kad iš naivumo jie rengė kapituliacijos teksto
variantus, užmiršę, jog kapituliacija turi būti besąlygė. O gal
jie demonstravo apsimestinį dalykiškumą?
Tuo metu Artūras Tederis pasakė trumpą kalbą.
— Aš atstovauju ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui
generolui Dvaitui Eizenhaueriui. Esu įgaliotas dirbti busimo­
joje konferencijoje. Labai džiaugiuosi, turėdamas progą
pasveikinti tarybinius maršalus ir generolus, taip pat Raudo­
nosios armijos kariuomenę. Ypač džiaugiuosi, kad aš jus svei­
kinu Berlyne. Vakaruose ir Rytuose sėkmingai bendradarbiau­
dami, sąjungininkai nuveikė didžiulį darbą. Man suteikta di­
delė garbė — perduoti pačius šilčiausius Vakarų sveikinimus
Rytams.
Sargybos viršininkas skelbia:
— Už mūsų pergalę — valio!
Galingas nugalėtojų „valio“ sugriaudė parblokštame Ber­
lyne. Visi kaip užburti žiūri į tą džiaugsmingą vaizdą. Kokia
šviesa dabar užlieja kiekvieno sielą! Šypsosi anglų ir ameri­
kiečių generolai, pakėlęs ranką Sokolovskis sveikina kareivius,
kurie vis dar tęsiamai šaukia „valio“, ir rodos, jog jų, nu­
galėtojų, balsai girdėti Pulkovo aukštumose prie Maskvos, prie
Volgos, Tereko, pietinėje Krymo pakrantėje — visur, kur tokie
pat kareiviai, šaukdami „valio“, kilo į kontrataką ir žinojo, kad
trauktis nėra kur, kad už jų Leningradas, Maskva, Volga, Juo­
doji jūra.

187
 Pasibaigus visoms iškilmėms, mašinos pajudėjo į Karlshors-
to rajoną. Mūsų kelias vedė per Noikelną ir Treptovo parką,
už Sprė upės, kur neseniai vyko kautynės, kuriose didvyriškai
kovėsi generolo Roslo korpuso, Antonovo divizijos kareiviai,
Gumerovo, Radajevo, Peškovo pulkai, Sapovalovo batalionas.
Visur matyti karo pėdsakai. Mašinų srautas plaukia nugalėto
Berlyno gatvėmis. Keliai nuvalyti, bet šaligatviuose pūpso su­
daužytų plytų ir šiukšlių krūvos. Nugalėtojai važiuoja per
sutriuškinto fašistinio reicho sostinę priimti besąlygės kapi­
tuliacijos aktą. Prie sankryžų tylėdami stoviniuoja miesto gy­
ventojai.
Paskui nugalėtojus per tam tikrą atstumą traukia nuga­
lėtieji. Jie turi pasirašyti aktą.
.. .Apie ką jie dabar mąsto, važiuodami Berlyno gatvėmis
ir žvelgdami j griuvėsius? Ką jie prisimena — paradus aikš­
tėse ar paskutines žlugimo dienas?
Visose sankryžose stovi mūsų merginos reguliuotojos ka­
rinėmis uniformomis, baltomis pirštinėmis, jau spėjusios įdegti
gegužės saulėje. Jos elegantiškai mojuoja vėliavėlėmis, žvil­
gantiems limuzinams rodydamos kelią į rytus.
Mašinos važiuoja pro medinę ką tik pastatytą Pergalės
arką, kurios frontonuose įrašyti žodžiai „Šlovė Raudonajai ar­
mijai“.
Pravažiuodamas arką, prisiminiau, kaip prieš daug laiko
iki šios įžymios dienos, kai mūsų kariuomenė stovėjo prie
Oderio mažoje viensėdijoje, vienaaukščiame namuke klubo vir­
šininkas majoras Vdovičenka rodė šios arkos eskizą, o politi­
nės valdybos viršininko pavaduotojas pulkininkas Prokofjevas,
tvirtindamas jį, kalbėjo:
— Reikia skubėti! O kur parado Berlyne tribūnų eskizai?
Skubėti, skubėti reikia.
Kalbėjo ramiai, ir aš tada pajutau, kad jis žino mūsų per­
galės laiką ir datą. Štai ji ir atėjo.
Bet kas tai? Paskutinė mašina sustojo. Reguliuotoja su­
stabdė juodą limuziną, kuriuo važiavo vokiečių delegacija.
Ji ženklu parodė apvažiuoti Pergalės arką ir nusišypsojo, jaus­
dama savo orumą. Taip mes ir nesužinojome, ar jai kas nu­
rodė padaryti šį iš tiesų didingą gestą, ar ji nusprendė tai
padaryti savo nuožiūra.
Jau privažiuodami prie Karlshorsto, pamatėme ir pažįsta­
mą reguliuotoją Mariną Ciubuk. Čia nereikėjo rodyti kelio,
todėl ji šypsodamasi, maloniai kariškai pasisveikino...

188
 Pilkas pastatas su kolonomis — karinės inžinerijos mokyk­
los valgykla — Cvizelerštrasėje nuo šiol tapo istorinis. Kaip
tik čia šiandien bus pasirašytas besąlygės kapituliacijos aktas.
Čia baigsis karas.
Sąjungininkų kariuomenės vadovybės atstovai aplankė
maršalą Žukovą, norėdami suderinti procedūros detales.
Amerikiečių ir anglų žurnalistai pasirodė drąsesni už mus
ir, naudodamiesi tuo, kad jų antpečiai buvo be atpažinimo
ženklų, prasmuko pro pulkininką, apsupo Žukovą ir vienas
per kitą ėmė jį klausinėti. Maršalas atsakinėjo santūriai, šyp­
sojosi. Pagaliau žurnalistai išėjo iš patalpos ir puolė j ryšių
mazgą.
Į pastatą kol kas užeidavo vienas kitas. Buriavosi jau vi­
siškai sužaliavusiame sodelyje. Bet „ypatingo renginio“ lau­
kimas nieko neveikiant vargino.
Štai, susidėjęs už nugaros rankas, vaikštinėja Vsevolodas
Ivanovas, nuošaly Jevgenijus Dolmatovskis karštai pasakoja
apie susitikimą su generolu pulkininku Krebsu generolo Čiui-
kovo vadavietėje. Kaip visada šaltakraujiškai, viską stebi Mi­
chailas Braginas, tarsi jis jau ne kartą būtų dalyvavęs „ypa­
tinguose renginiuose“. Laikraščio „Krasnaja zvezda“ grupė —
Konstantinas Simonovas, Aleksandras Krivickis, Pavelas
Trojanovskis, Leonidas Vysokoostrovskis — vaikštinėja gatve
ir apie kažką gyvai šnekučiuojasi.
— Planuoja nušluostyti visiems nosį, ne kitaip,— susirū­
pinęs tarė man Lionia Kudrevatychas ir tuojau pats užkrečia­
mai nusijuokė,— bet vargu, brolyti, ar išdegs.
Romanas Karmenas kalbasi su Roiterio agentūros kores­
pondentu Kingu, Levas Slavinas — su lenkų žurnalistu. Tomis
valandomis į Karlshorstą suplaukė visa pasaulio spaudos
„grietinėlė“. Žurnalistai buvo apsirengę karinėmis uniformo­
mis, bet, kaip jau minėjau, be atpažinimo ženklų. Jų antpe­
čiuose parašyta: „Karo korespondentas“. Ir viskas. Tai labai
patogu, nes gali tiesiogiai kreiptis į visus aukščiausius kariuo­
menės viršininkus, o mes privalėjome atsižvelgti į rangus, ir
ne visada buvo paprasta nueiti, sakysim, pas vadą.
Busimojo posėdžio salėje pastatyta keletas stalų, iš kurių
vienas — išilgai toliausios sienos, statmenai jam — du dideli
ir du maži. Stalai užtiesti pilkai žalsva gelumbe, ant jų iš­
dėlioti švarūs popieriaus lapai, nudrožti pieštukai, rašalinės,
ploni mokykliniai plunksnakočiai, papirosų „Maskva—Volga“
pakeliai. Viskas įprasta, kasdieniška, dalykiška.

189
 Pradedu rengti korespondenciją „Kapituliacija“, rašau apie
tai, kas vyko Tempelhofe. Staiga Jakovas Makarenka tarė:
— Eina prancūzų generolas.
Prie pastato artėjo lieknas jaunas generolas aukšta kariška
kepure su keturiomis žvaigždėmis, atviro tipo kiteliu, baltomis
pirštinėmis. Atsakydamas į mūsų pasveikinimą, jis grakščiai
kariškai pasisveikino.
Ir vėl laukiame. Visi supratome, kad laikas eina, o Mask­
voje nekantriai laukia korespondencijos.
Kažkas pajuokavo:
— Kapituliaciją priimti — niekis, o va, išsiųsti korespon­
denciją — problema!
Tuo metu mažo namo antrame aukšte prie stalo sėdėjo
Keitelis, Stumfas ir Frydeburgas ir vis dar studijavo kažkokį
dokumentą. Jų adjutantai flegmatiškai rausėsi bibliotekos
knygose, žiūrinėjo pro langą sodą kieme, kur „sargyboje“ sto­
vėjo mūsų kareiviai. Visi džiaugsmingai atsikvėpė, kai į salę
įėjo padavėjos ir ėmė dengti stalą.
Buvęs tuo metu salėje žurnalistas Piotras Sobolevas man
pasakojo:
— Pirmasis prie stalo atsisėdo Keitelis, o kai jis pakvie­
t ė — visi kiti. Išgėręs degtinės, generolas feldmaršalas pradėjo
pokalbį. Jis ėmė pasakoti apie savo tarnybos draugus dar
Pirmojo pasaulinio karo metais ir iš karto pralinksmėjo. Mi­
nėdamas artimų draugų generolų vardus, jis prisiminė, kas
kartu su juo tarnavo vienoje kuopoje ar batalione.
Po pietų pas Keitelį atėjo vertėjai su besąlygės kapitu­
liacijos aktu. Visi delegacijos nariai atsisėdo prie apskrito
stalo ir įsigilino į dokumentą.
Keitelis, Frydeburgas ir Stumfas tyliai kalbėjosi, jų veiduo­
se atsispindėjo čia nuostaba, čia nepasitenkinimas. Keitelis
vis taisėsi apykaklę, matyt, jam ėmė trūkti oro.
Be P. Sobolevo, salėje buvo kino operatorius Poselskis.
Negailėdamas juostos, jis filmavo ir vis kartojo: „Istorijos
labui reikia padirbėti iš peties“.
Mes vis dar slampinėjome laukdami.
Vienas iš Užsienio reikalų liaudies kotnisariato darbuotojų,
šiandien atskridęs iš Maskvos, turėjo naują laikraščio „Kras-
nyj sport“ numerį. Neįtikėtina! Ketverius metus neturėjome
rankose šio laikraščio, ketverius metus mums visiems nerū­
pėjo rekordai, čempionai, įmušti ir praleisti įvarčiai. Ir staiga
„Krasnyj sport“!

190
 Padvelkė taika ir ramybe. Kiekviena laikraščio eilutė apie
tai kalbėjo: Baku įvyko didelis kūno kultūros paradas Tary­
bų valdžios Azerbaidžane 25-mečiui paminėti. Dieną dvyliktą
valandą pasigirdo laivų artilerijos saliutas (o pas mus Ber­
lyne patrankos tyli), ir į tribūną pakilo visos Sąjungos se­
niūnas-— Michailas Kalininas; Kijeve—-sportininkų pavasario
šventė; „Dinamo“ vandens stoties futbolo aikštėje Chimkuose
sužaistos pirmosios draugiškos rungtynės.
Ir neliko abejingų Valentino Granatkino straipsniui, ku­
riame buvo pasakojama apie busimąjį futbolo sezoną. Iš karto
pradėta gyvai keistis nuomonėmis: Leonidas Kudrevatychas
įrodinėjo, kad čempionas bus „Spartakas“, Pavelas Troja-
novskis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir priminė, jog gyvuo­
ja Centrinių armijos kultūros namų komanda, Borisas Gorba-
tovas sielvartavo, kad sąrašuose nėra šachtininkų „Stachano-
viečio“, kažkas droviai paminėjo „Zenitą1.
Taip mažas laikraštis — blogas popierius, pilki atspaudai —
pamažu priartino mus prie taikaus gyvenimo. Ne veltui pran­
cūzų pedagogas Pjeras de Kubertenas, atgaivinęs olimpines
žaidynes, pasakė:
— O sporte, tu — taika!
Praėjo dar pusė valandos. Mūsų niekur nekviečia. Labai
išalkome. Apgailestaujame, kad nespėjome papusryčiauti res­
torane. Borisas burba:
— Keitelio tai tikriausiai badu nemarina!
— Nepavydėk, jis neturi apetito,— atsakė kažkas.
Kai ėmė temti, įėjome į mokyklos holą. Spėliojome ir šiaip,
ir taip, bet niekaip negalėjome įsivaizduoti, dėl kokios prie­
žasties taip delsiama. Cezaris Solodaris prasibrovė į kažkokį
bufetą ir atnešė vieną sumuštinį su sūriu Vsevolodui Ivanovui.
Tas buvo sujaudintas ir pasidalijo sumuštinį su atnešusiuoju.
Mes pavydžiai žiūrėjome į juos, bet į bufetą daugiau nieko
neįleido.
Aš žvilgtelėjau į salę: Karmenas filmavo Simonovą stalų
ir vėliavų, parengtų „ypatingam renginiui“, fone.
Laikas slinko lėtai. Kažkas matė, kad Keitelį, Stumfą ir
Frydeburgą iš jų atskiro namo atvežė į inžinerinės mokyklos
pastatą.
23 valandą 45 minutės greta didelės salės buvusiame Žu­
kovo kabinete susirinko tarybinės ir sąjungininkų vadovybės
atstovai. Salėje jau viskas parengta akto pasirašymui, o mūsų
kol kas neleido.

.191
 Vienas karininkas pasakė mums:
— Įeisite į salę po vokiečių vadovybės atstovų. Bet tik
tyliai, be triukšmo.
Štai tada ir kilo triukšmas. Labiausiai iš visų karščiavosi
Romanas Karmenas.
— Mums filmuoti ekranui ir fotografuoti laikraščiams
reikia kaip tik to momento, kai į salę įeina vadovybės atsto­
vai, ir apskritai mums reikia matyti ir fiksuoti viską, nes da­
bar vyks istorinis, o ne eilinis, kaip galbūt jums atrodo,
įvykis.
Tai buvo pasakyta taip ryžtingai, kad karininkas nusileido.
— Na, jei jau taip, tai kino operatoriai ir fotokorespon­
dentai gali įeiti anksčiau.
Spaudos darbuotojams buvo skirtas ilgas stalas priešais
mažą vokiečių vadovybės atstovų staliuką. Įėjome, kai mūsų
armijų, korpusų, divizijų vadai jau sėdo už pastatyto lygia­
grečiai su mūsiškiu stalo.
Aš greitai surašiau visus salėje buvusius mūsų korpuso
atstovus ta tvarka, kaip jie sėdėjo: B. Gorbatovas, I. Žolinas,
M. Braginas, L. Kudrevatychas, M. Salašnikovas, A. Jerusa-
limskis, M. Dolgopolovas, G. Ponomariovas, J. Dolmatovskis,
B. Afanasjevas, K- Suchinas, M. Meržanovas, L. Zeleznovas,
R. Karmenas, A. Andrejevas.
Priešais sėdėjo L. Vysokoostrovskis, P. Trojanovskis,
A. Krivickis, K. Simonovas, L. Korobovas, L. Slavinas,
Vs. Ivanovas, J. Makarenka, N. Kovaliovas, C. Solodaris,
N. Baryšnikovas, S. Suchminas.
Salėjo dirbo fotokorespondentai F. Kislovas, G. Petrusovas,
T. Melnikas, B. Puškinas, A. Morozovas, M. Redkinas, V. Te­
minąs, J. Riumkinas, G. Samsonovas, A. Kapustianskis.
Visi buvo susijaudinę. Ėmė noras užfiksuoti kiekvieną mi­
nutę. Juk ši salė, tos keturios vėliavos ant sienos — kovinio
bendradarbiavimo simbolis, tos trumpo, bet didžios prasmės
kupino posėdžio minutės — visa tai nuo šiol priklauso istorijai.
Lygiai 24 valandą į salę įėjo Tarybų Sąjungos maršalas
G. Žukovas, britų aviacijos maršalas Artūras Tederis, genero­
las Karlas Spatsas, generolas Z. Delatras de Tasinji, A. Vy-
šinskis, V. Sokolovskis.
G. Žukovas užėmė pirmininko krėslą. Jam iš dešinės atsi
sėdo Tederis, iš kairės— Spatsas.
G. Žukovas pakilo, apžvelgė salę lyg tikrindamas, ar visi
vietoje, ir pasakė:

192
 — Mes, Tarybų Sąjungos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausio­
sios karinės vadovybės ir sąjungininkų kariuomenės Vyriau­
siosios vadovybės atstovai, antihitlerinės koalicijos vyriausybių
įgalioti iš vokiečių karinės vadovybės priimti Vokietijos be-
sąlygę kapituliaciją.
Paskui, pasisukęs į šalį, pridūrė:
— Pakvieskite į salę vokiečių vyriausiosios vadovybės at­
stovus.
Istorinis posėdis prasidėjo. Nedaug žmonių tada buvo sa­
lėje. Nedaug žodžių tame posėdyje pasakyta. Bet už šių žo­
džių — ilgi karo metai.
Prasidėjo minutės pertrauka, kuri atrodė per ilga. Visi
apmirė, žvelgdami į duris. Į jas nejudėdami, neatitraukdami
akių nuo aparatų — kad tik nepražiopsotų momento,— ope­
ratoriai ir fotokorespondentai nukreipė kino aparatų ir „leikų“
objektyvus.
Pagaliau durys atsivėrė. Neskubėdamas, žvelgdamas že­
myn, pirmasis įėjo generolas feldmaršalas Keitelis paradine
uniforma, su kabančiu po pat kaklu geležiniu kryžiumi, ru­
domis pirštinėmis, su maršalo lazda rankoje. Tarytum būtų
atėjęs į aikštę, kur prieš jį ceremonijų maršu turi pražygiuoti
kariuomenė, o ne į salę, kurioje priverstas pasirašyti gėdingą
aktą. Bet tai išorinis braviravimas. Maršalo lazda jis sveikina
dalyvius, išmuštu raudonomis dėmėmis veidu sėdasi prie stalo
ir neatsisukdamas paduoda dešinę pirštinę už jo nugaros su­
stingusiam karininkui.
Kartu su Keiteliu įėjo žemo ūgio, niūrus, į nieką nežiū­
rintis generolas pulkininkas Stumfas, nudelbęs akis ir, kaip
man atrodė, sumišęs Frydeburgas. Jie taip pat sėda prie stalo:
Stumfas — Keitelio dešinėje, Frydeburgas — kairėje.
Keitelis pakelia galvą ir žvelgia į Žukovą. Jis mato jį
pirmą kartą. Žukovas taip pat pirmąkart mato Keitelį. Akimir­
ką du milžiniškų kariuomenių vadai tylėdami žiūri vienas į
kitą.
Mes gerai matome kiekvieną Keitelio judesį.
Keitelis! Svarbiausias fašistinio vermachto „karo paukštis“.
Pajutęs laiko dvasią, nuolankiai lankstydamasis, įsiteikiančiai
žvelgdamas Hitleriui į akis, jis pateko į aukščiausias valstybės
sferas. Neatsitiktinai jį vadino „liokeiteliu“, vietoj baltos stal­
tiesėlės visada po ranka turėjusiu minkštą rudą portfelį.
13. O buvo taip 193
 Aš prisimenu, kad Keitelis kilęs iš dvarininkų junkerių šei­
mos. Karinę tarnybą pradėjo būdamas kuopos, paskui batalio­
no vadu. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare Rusijoje.
Jokių laurų ir naujų rangų karas jam nedavė. Bet, atėjus j
valdžią nacistams, jis neįtikėtinai sparčiai ėmė kilti karjeros
laiptais: majoras, pulkininkas, generalinio štabo karininkas,
generolas, ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės štabo
viršininkas, o po „pergalių“ Austrijoje, Čekoslovakijoje, Len­
kijoje, po lengvų maršų per Olandiją, Belgiją, Prancūziją
Keitelis gavo maršalo lazdą.
Generolas provokatorius dalyvavo visose operacijose. Tai
jis grasino Austrijos kancleriui Sušnigui panaudosiąs jėgą,
ir tas buvo priverstas Oberzalcburge, dalyvaujant Hitleriui,
pasirašyti „susitarimą“. Tai jo įsakymu, nepaskelbusi karo,
fašistinė kariuomenė užgrobė Moravos Ostravą ir Vitkovicus
kaip tik tą dieną, kai Čekoslovakijos prezidentas Hacha, Hit­
lerio pakviestas, atvyko į Berlyną deryboms.
Tai jis, aprengęs savo kareivius lenkų kariuomenės uni­
forma, užpuolė vokiečių radijo stotį Gleivice, kad sudarytų
pretekstą peržengti Lenkijos valstybės sieną.
Hitlerio akyse jis augo kaip karo specialistas, išmanantis
savo dalyką, pasirengęs viskam, mokantis atspėti jo nuotaiką,
pagaliau niekada neprieštaraujantis. Kartu su Hitleriu jis
pasirašė Prancūzijai gėdingą sutartį dėl paliaubų. Vokiečiai
pasiekė, kad pasirašymo aktas vyktų Kompjeno miške, toje pat
vietoje ir netgi tame pačiame vagone, kuriame prancūzų mar­
šalas Fošas 1918 metų lapkričio 11 dieną pateikė savo sąly­
gas Vokietijai.
Kai, apkvaišę nuo valdžios troškimo, fašistiniai vadeivos
nusprendė klastingai užpulti Tarybų Sąjungą, pradėti puoli­
mą jie pavedė generolui feldmaršalui Keiteliui. Štai tada jis
ir atsiskleidė iki galo ne tik kaip karinis viršininkas, bet ir
kaip užkietėjęs nacistas. Mėgavosi lengvomis pergalėmis, nuo­
lankumu, okupacija, linksmais žygiais. Karas pilnomis riešku­
čiomis žarstė jam aukščiausius apdovanojimus, namus ir dva­
rus. Jis manė, kad taip bus ir Rusijoje, todėl mojavo maršalo
lazda ir pasirašinėjo vieną įsakymą po kito.
„.. .Svarbiausia pėstininkų divizijų užduotis — užimti Uk­
rainą, Krymą ir Rusijos Federacijos teritoriją iki Dono. Kei­
telis
„Sutriuškinti priešą rajone tarp Smolensko ir Maskvos.
Užimti Maskvą. Keitelis

194
 „Priešo pajėgos, vis dar veikiančios Estijoje, turi būti su­
naikintos. Keitelis
„Užimti Dono baseiną ir Charkovo pramonės rajoną. Kei­
telis“;
„Be to, reikia atsiminti, kad nurodytose teritorijose žmo­
gaus gyvybė nieko neverta ir bauginimo poveikis gali būti
pasiektas tik ypatingu žiaurumu. Už vieno vokiečių kareivio
mirtį tokiais atvejais paprastai turi būti baudžiama mirtimi
50—100 komunistų. Nuosprendžio įvykdymo būdas turi dar
labiau sustiprinti bauginimo poveikį. Keitelis“.
Šie kanibališki įsakymai tapo žinomi vėliau. O dabar mes
žiūrime į. žmogų, kurio veidas išmuštas dėmėmis, klausian­
čios akys įsmeigtos į Žukovą.
Žiūrime ir mes — su nuoširdžia pagarba ir pasididžiavi­
mu ■— į šį žymų tarybinį maršalą.
Žinome, kad jis gimė Kalugos gubernijos Strelkovkos kai­
me, neturtingoje šeimoje, sukrypusiame sename namelyje.
Pramokęs skaityti ir rašyti, išėjo į miestą, mokėsi, dalyvavo
Pilietiniame kare, vėl mokėsi, buvo pulko, divizijos, korpuso
vadas, vadovavo kariuomenei, kuri kartu su šauniais Mongo­
lijos Liaudies Respublikos sūnumis sumušė japonų kariauną
prie Chalchin Golo. Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui,
G. Žukovas ėmė vadovauti frontams, buvo Vyriausiosios kari­
nės vadovybės atstovas visuose atsakingiausiuose ir sunkiau­
siuose jų ruožuose.
Greta Žukovo sėdi jo ginklo draugai, karvedžiai, kaip ir
jis, kilę iš liaudies. Jų kariuomenė triuškino hitlerininkus prie
Maskvos, Stalingrado, Oriolo—Kursko lanke, Ukrainoje, Bal­
tarusijoje, prie Vyslos, Oderio, Berlyne.
Štai valstiečių sūnus — Tarybų Sąjungos maršalas atsi­
stojo ir, žvelgdamas tiesiai į akis junkerių sūneliui — fašisti­
nės Vokietijos generolui feldmaršalui, paklausė:
■
— Ar jūs turite besąlygės kapituliacijos aktą, ar jį iš­
studijavote ir ar turite įgaliojimus šį aktą pasirašyti?
Tederis pakartojo klausimą angliškai.
— Taip, išstudijavome ir pasirengę jį pasirašyti, — atsakė
generolas feldmaršalas, pasitaisydamas monoklį, ir perdavė
prezidiumui naujojo Vokietijos prezidento grosadmirolo Dė-
nico pasirašytus dokumentus.
Aš viską stenografuoju. Visa ši procedūra nuo mūsų dele­
gacijos įėjimo į salę truko 8 minutes. Prasidėjo 1945 metų
gegužės 9 dienos 9-oji minutė.
195
 Maršalas Žukovas klausia:
— Ar delegacija pasirengusi pasirašyti aktą?
— Pasirengusi,— atsako generolas feldmaršalas ir iš šoni­
nės kišenės išsiima automatinį plunksnakotį.
10- oji minutė.
Pirmininkaujantis, kreipdamasis į Keitelį, lėtai, pabrėžda­
mas kiekvieną žodį, sako:
— Aš siūlau ateiti čia,— jis parodė staliuką, pastatytą prie
prezidiumo stalo.— Čia jūs pasirašysite Vokietijos besąlygės
kapituliacijos aktą.
Maršalas gana ilgai stovi šioje pozoje, ir šis vaizdas vi­
sam laikui lieka mano atmintyje.
11- oji minutė.
Keitelis atsistoja, tiksliau pašoka nuo kėdės, paima nuo
stalo feldmaršalo lazdą ir eina prie mažojo staliuko. Monoklis
krinta, pakimba ant virvutės ir švytuoja. Paskui Keitelį eina
du štabo karininkai.
12- oji minutė.
Keitelis sėdasi prie staliuko ir vėl manipuliuoja lazda. Bet
pabraviruoti nepavyko — judesys išėjo vangus. Jis padeda laz­
dą ant stalo iš- kairės, nervingai įsistato monoklį ir įninka
skaityti dokumentą. Aplinkui visiška tyla. Girdėti tik filmavi­
mo aparatų zirzimas ir „leikų“ spragsėjimas.
Žurnalistams buvo leista prieiti arčiau, ir mes skubiai, stum-
dydamiesi einame prie staliuko.
Mums gerai matyti, kaip Keitelis net šią jam gėdingą
minutę stengiasi būti teatrališkai įspūdingas. Jis ilgai skaito
besąlygės kapituliacijos aktą, nors kiekvieną žodį seniai ir
gerai išstudijavo.
Jo lazdoje išgraviruota: „Vilhelmas Keitelis, generolas feld­
maršalas“.
17-oji minutė.
Keitelis lėtai pasirašo penkis egzempliorius, kiekvienąkart
išraiškiai atsiremdamas į krėslo atkaltę ir laukdamas, kol sek­
retorius padės naują egzempliorių.
Pagaliau pasirašyti visi penki, prasidedantys žodžiais: „Mes,
žemiau pasirašiusieji, veikdami vokiečių vyriausiosios vado­
vybės vardu, sutinkame su visų mūsų karinių pajėgų — sau­
sumos, jūrų ir oro — besąlyge kapituliacija.. . “
Generolas feldmaršalas atsistoja, žvilgsniu apmeta salę,
tarsi norėdamas pamatyti, kokį įspūdį padarė paskutinė jo
gyvenime „operacija“. Jam nėra ką sakyti, jis nieko nelaukia.

196
Sumuštas hitlerininkas supranta, kad tai ne Kompjenas. Komp-
jeno nebus. Nebus ir Versalio. Keitelis išsiima monoklį ir
grįžta į savo vietą prie vokiečių delegacijos stalo. Girdėti, kaip
jis darniai kerta žingsnį. Visi su neapykanta žvelgia į jį. Šioje
salėje dabar nėra abejingų žmonių, nėra abejingų ir visoje
žmonijoje, tuo labiau — mūsų šalyje.
Čia salėje, nematomi dalyvauja visi mūsų kariai — nuo ka­
reivio iki maršalo, visi didvyriai, paguldę galvas gimtojoje
žemėje, prie Vyslos, Oderio, Sprė. Kartu su gyvaisiais jie pa­
diktavo savo valią nugalėtajam.
22-oji minutė.
Prie staliuko lėtai, brūžindamas pusbačius, prieina gene­
rolas admirolas Frydeburgas. Jis sugniuždytas. Ranka dreba.
Laikysena kitokia negu Keitelio — be jokios pozos. Stengiasi
greičiau, nepakeldamas galvos, pasirašyti dokumentus. Adju­
tantai padeda jam atsistoti ir palydi.
27-oji minutė.
Prie staliuko eina raudonskruostis, storas generolas pul­
kininkas Stumtas. Jo veidas dega pykčiu. Jis taip pat stengia­
si į nieką nežiūrėti. Bet kai pasirašė paskutinį dokumentą,
atsistojo ir nusilenkė nugalėtojams. Tai buvo netikėta ir juo­
kinga.
Visa tai vyko visiškoje tyloje. Žodžiai čia nereikalingi.
30-oji minutė.
Dokumentai atnešami ant stalo, prie kurio sėdi Tarybų
Sąjungos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios vadovybės ir są­
jungininkų kariuomenės Vyriausiosios vadovybės atstovai. Už­
sidėjęs akinius auksiniais rėmais, maršalas G. Žukovas pasira­
šo aktą. Paskui tą patį atlieka aviacijos maršalas A. Tederis.
Po jų pasirašo generolai Spatsas ir Delatras de Tasinji.
43- ioji minutė.
Kapituliantai atidžiai seka visa, kas vyksta. Žukovas pra­
neša:
— Vokiečių delegacija gali būti laisva.
44- oji minutė.
Generolas feldmaršalas ir generolai triukšmingai pakyla
nuo kėdžių, nusilenkia ir su savo karininkais tylėdami išeina.
Salėje visi iš karto pagyvėjo. Žukovas paspaudžia rankas
Tederiui, Spatsui ir kitiems generolams.
— Brangūs draugai,— pasakė jis, kreipdamasis į buvusius
salėje,— mums visiems teko didi garbė. Paskutinėse kautynėse
liaudis, partija ir vyriausybė mums patikėjo vesti šaunią tary­

197
binę kariuomenę šturmuoti Berlyno. Sį pasitikėjimą tarybinė
kariuomenė, o kartu ir jūs, vadovavę kariuomenei kautynėse
dėl Berlyno, garbingai pateisinote. Gaila, kad daugelio nėra
tarp mūsų. Kaip jie džiaugtųsi ilgai laukta pergale, už kurią
nesvyruodami atidavė savo gyvybes!..
0 valandų 50 minučių posėdis baigėsi. Hole susibūrė ge­
nerolai.
— Na, ką dabar veiksime? — klausia kažkas šypsodamasis
ir braukdamas ašarą.
— Nežinau, ką kiti, o aš meškeriosiu.
Po skliautais pratrūksta sutartinis juokas.
Mums prasidėjo karštymetis. Ivanas Žolinas iš holo AD ry­
šiu tuoj pat susisiekia su „Pravdos“ redakcija, praneša nau­
jieną apie kapituliaciją ir prašo palikti keturis šimtus eilučių,
kurios bus perduotos po valandos.
— Ką? Ką? Kodėl? .. Ką, rytoj? ..
Žolinas padeda ragelį ir liūdnai praneša:
— Medžiagą reikia perduoti rytoj rytą, ji pateks į gegužės
10 dienos numerį kartu su svarbiais vyriausybės dokumentais.
Mes nieko negalime suprasti. Kaip čia yra, karas baigėsi,
o mes dar visą parą tylėsime ..
Bet visi taip pavargo, kad širdyje tikriausiai apsidžiaugė
dėl tokios įvykių eigos. Daugelis išvažiavo į Strausbergą, kiti
nuėjo į priėmimą ir vaišes.
B. Gorbatovas, J. Makarenka, L. Korobovas, P. Trojanovskis,
L. Vysokoostrovskis ir aš likome hole, tikėdamiesi, kad mums
dar paskambins iš Maskvos. Bet neskambino. Žolinas vėl pa­
skambino į redakciją.
Sį kartą ragelį pakėlė vyriausiasis redaktorius Piotras Po-
spelovas. Žolinas išsamiai jam nupasakoja situaciją ir, be
kita ko, primena, kad šiandien rytą visi svarbūs pasaulio laik­
raščiai paskelbs išsamią Roiterio agentūros ataskaitą, o m es...
Žolinas atsisuka į mus ir sako:
— Piotras Nikolajevičius prašo palaukti...
Laukiam minutę, dvi, tris. Pagaliau Žolinas garsiai sako
„bus“ ir padeda ragelį.
— Skubiai į numerį keturis šimtus eilučių,— sako jis mums,
ir mes, paknopstom nulėkę į ryšių mazgo salę, sėdame prie
korespondencijos „Kapituliacija“. „Skubiai“ rašyti visada sun­
ku. Gorbatovas nervinasi. Aš jį raminu:
— Dabar nereikia meninio vaizdo, rašyk reportažą.
Darbą pasidalijome: aš rašau pirmąją dalį — sutikimas Tem-

198
pelhofo aerodrome, kelionė per Berlyną į Karlshorstą, lauki­
mas, o jis pradeda žodžiais: „Į salę įeina Tarybų Sąjungos
maršalas Žukovas.. Kai tik parašome lapelį, atiduodame
telegrafistei, o paskui Žolinas perduoda jį AD ryšiu, „kad
išvengtų“ galimo uždelsimo telegrafe. Juk ši naktis, kaip ir
gegužės 1-osios, taip pat „ypatingos svarbos“.
Tik penktą valandą baigėme rašyti reportažą. Borisas dar
kartą peržiūrėjo jį ir burbtelėjo: „Nėra pabaigos“. Paėmė
plunksną, prirašė.
„Pergalė! Šiandien žmonija gali lengvai atsikvėpti. Patran­
kos jau nešaudo“.
Taip baigėsi mūsų paskutinis karinis reportažas.. .
Kai mes, visiškai netekę jėgų, pakilome eiti į holą, iš vai­
šių salės išėjo Simonovas ir Krivickis. Jie nuskubėjo prie ma­
šinų.
— Kur jūs?
— Skubame į P ra h ą ...
įėjome į salę, kai Žukovas lėtai sakė kalbą, stabtelėdamas
po kiekvienos frazės, kad karininkas išverstų ją į anglų kalbą,
o Tederis ir pralinksmėjęs Spatsas sutartinai linkčiojo galvo­
mis. Mielai užkandome prabangių vaišių likučių.
Bet štai priėmimas baigtas. Žukovas, Tederis, Spatsas ir
kiti delegacijos nariai pasuka prie išėjimo. Čia Žukovą apsupa
užsienio korespondentai ir prašo autografo. Maršalas šypso­
damasis siekia akinių. Jis ramiai rausiasi kišenėje— akinių
nėra. Visi puolė ieškoti: vieni apžiūrinėjo krėslą — gal kartais
užkrito, kiti — po stalu ...
Pagaliau imta numanyti: Žukovo akiniai dingo kaip bran­
gus suvenyras. Tomis minutėmis dingdavo viskas — rašalinės,
pieštukai, plunksnakočiai, kuriais tariamai Keitelis pasirašė
kapituliacijos aktą. Žukovas išsiėmė iš vidinės kišenės akinius
alaviniais rėmais ir jau norėjo pasirašyti popieriaus skiautėje,
kurią jam ištiesė juoda garbanota barzda užsienio korespon­
dentas.
Maršalas įtariai pažvelgė į tą popieriaus skiautelę ir pada­
vė greta stovėjusiam vertėjui. Tas pasakė:
— Drauge maršale, tai neapmokėta sąskaita už butą Lon­
done.
Žukovas grąžino skiautelę korespondentui. Sis sumišęs grei­
tai išsitraukė žalią dolerio banknotą ir ištiesė jį maršalui.
Susidarė ilga norinčiųjų gauti autografą eilė. Žukovas kant­
riai pasirašinėjo bloknotų lapelius, o paskui taręs „Užteks“,

199
išėjo. Taip ankstyvą gegužės devintosios rytą baigėsi istori­
nis „ypatingas renginys“.
Išėjome j gatvę. Niekada nepamiršiu to gaivaus gegužės
ryto. Aplinkui tyla. Niekas nešaudo. Taika! Mes vykstame j
Berlyną, o paskui į Strausbergą. Pirmieji įstriži saulės spindu­
liai krinta ant sugriautų namų, gatvių, išlikusių medžių.
Aleksandro aikštės viduryje pamatėme paprastą dviratę
lauko virtuvę. Iš jos virto garas. Mūsų kareivis baltu chalatu
į indus sriubai, puodukus, lėkštes pilstė ukrainietiškus barš­
čius, o kitas dalijo dideles duonos riekes. Stovėjusios eilėje
vokietės apie kažką kalbėjosi.
•— Šen, šen, — šaukė kareiviai, — visiems užteks, gyviau,
prieikite! — Ir pirmąkart berlyniečių veiduose pamatėme šyp­
senas.
Baigėsi baisiausias iš visų kada nors vykusių karų. Štraus-
bergas sutiko mus padriku šaudymu — saliutu. Bet mes vir-
tome į lovas ir, automatams pliekiant, įmigome taip giliai, kaip
seniai buvome miegoję.
Apie trečią valandą nakties, kol dar rašėme savo pasku­
tinę korespondenciją „Kapituliacija“, į Tempelhofo aerodromą
pirmąkart per šešerius metus įjungtais žibintais įvažiavo kele­
tas automobilių.
Iš lengvosios mašinos išlipo tarybinis generolas ir pasuko
prie lėktuvo. Ekipažas jo laukė.
— Draugai, — susijaudinęs tarė generolas, — sveikinu jus
su pergale. Karas baigėsi, priešas kapituliavo.— Ekipažo nariai
susižvalgė ir ėmė glėbesčiuotis. Lakūno Abduzamato Taimeto-
vo akyse sužvilgo ašaros.
Generolas tęsė:
— Tuoj pat grįžkite į Maskvą su šiuo paketu. Jame yra
kapituliacijos dokumentai...
Specialios paskirties eskadrilės vadas Semenkovas priėmė
brangų paketą ir pasakė:
— Bus įvykdyta, drauge generole.
Į tą patį lėktuvą buvo pakrautos prie Berlyno sutriuškintų
fašistinių divizijų vėliavos.
Gegužės 9-ąją ketvirtą valandą ryto lakūnas Taimetovas pa­
kėlė lėktuvą į orą.
Patyręs pilotas vairuoja mašiną ir mato nakties tamsoje
šviečiančias trasuojančių kulkų juostas, kulkosvaidžių, auto­
matų salves. Tai mūsų kariai saliutavo pergalei!

200
 Bet jau po valandos matyti tik žvaigždės. Taimetovas šią
trasą gerai žinojo, nes daugelį kartų jis skraidė ta kryptimi:
iš pradžių pas partizanus, paskui į Varšuvą ir Berlyną. Jo spe­
cialios paskirties lėktuvas per trejus metus pabuvojo virš Šiau­
rės Afrikos ir Azijos, virš Pietų ir Vakarų Europos. Su spe­
cialiomis užduotimis jis buvo nusileidęs Romoje, Teherane, Ka­
sablankoje, Paryžiuje, Londone. Dabar atlieka pirmąjį taikų
reisą, veža neįkainojamą paketą — fašistinės Vokietijos kapi­
tuliacijos aktą.
Maskvoje jo laukė. Semenkovas pranešė įvykdęs užduotį,
ir aerodrome pasigirdo džiugūs šūksniai. Žmonės spaudė vieni
kitiems rankas, glėbesčiavosi...

PASKUTINĖMIS GEGUŽĖS DIENOMIS

K o r p u s o v a d a s a n a liz u o ja .— K lim e n k a ta rd o b u n k e r io s a r g ą .
— G o rb u š in a s o r g a n iz u o ja a tp a ž in im ą .— Į F le n s b u r g ą su s k r e n d a
fa š is tin ia i v a r n a i .— T a ry b in ia i k a r e iv ia i su la ik o k a rin iu s
n u s ik a ltė liu s .— N u s iž u d ė d a r v ie n a s r e ic h o v a d e iv a

Gegužės 10 dieną išvykau iš Strausbergo į Berlyną susitikti

su generolu Pereviortkinu.
Miestas ėmė atgyti. Per geležines tvoras sviro žydinčios
alyvos. Žolė lindo net pro tašytų akmenų tarpus. Gamta tarsi
priminė, kad ji gyva ir sveikina atėjusią taiką. Taiką priminė
ir tai šen, tai ten skambėjusios dainos. Pastebimai pralinks­
mėjo ir berlyniečiai. Jie jau nevaikšto nuleidę galvų, negirdi
siaubingo bombų kaukimo ir sviedinių sprogimų. Liko gyvi.
Dabar ir jie gali džiaugtis žydru dangumi, gėlėmis ir dai­
nomis.
Name, kuriame buvo įsikūręs korpuso štabas, užtikau tik bu­
dintį. Jis pranešė, jog štabas perkeltas į Gros Šėnebeką, 40 ki­
lometrų į šiaurės vakarus nuo Berlyno.
Tai pasirodė esąs tykus miškingas rajonas, kuriame nuo
karo pasislėpė mažas miestelis, kažkodėl pavadintas Gros Sė-
nebeku. Kaip tik čia, tankiame pušyne, ir įsikūrė generolo Pe-
reviortkino korpuso dalys. Kareiviai gyveno po visą mišką
išbarstytose palapinėse.
Privažiavęs miestą, pamačiau neįprastą vaizdą. Žmonės,
ar užmiršę vidaus tarnybos statutą, ar išsiilgę taikaus ūkinio
gyvenimo... statė. Statė lyg pirkias ir daržinėles.

201
 Matydamas mano suglumimą, vienas karininkas paaiškino:
— Tegul pasidžiaugia... Juk jie namo nori, o ten jiems,
matyt, viską reikės pradėti iš naujo...
Mes žiūrėjome j šiuos vaikinus, visai neseniai ugnyje ir
dūmuose kovojusius dėl reichstago, o dabar dar negalinčius
visiškai priprasti prie tylos, kurioje lakštingalų giesmės atrodo
tokios triukšmingos.
Juose vėl pabudo nuostabus, sveikas gyvenimo jausmas,
karo įgintas į tolimiausią širdies kampelį noras kurti.
Miesto pakraštyje gražiame vilos tipo name su pjaustinė­
tais medžio papuošimais, vaizduojančiais paukščius ir žvėris,
įsikūrė korpuso vadas Semionas Pereviortkinas. Keista buvo jį
matyti tokioje namų aplinkoje. Sėdėjo ant žemos tachtos mė­
lyna pižama, o jo akys švytėjo džiaugsmu.
— Štai,— tarė jis, iškėlęs voką,— paskutinė žinutė iš namų.
Tuoj pat jis perskaitė man žmonos laišką. Anastasija Te-
rentjevna rašė, kaip jie, susirinkę prie imtuvo, klausėsi Vy­
riausiojo kariuomenės vado įsakymo dėl Berlyno paėmimo ir
kaip tarp pasižymėjusių šioje istorinėje operacijoje didvyrių,
tarp maršalų ir generolų buvo paminėtas Pereviortkinas. „Kas
darėsi, kas darėsi!“ — šypsodamasis skaitė Semionas Nikiforo-
vičius.
Gėrėme kavą iš mažų mėlynų šitame pačiame name rastų
puodukų. Pereviortkinas neatpažįstamai pasikeitė. Išsilygino
raukšlės, pralinksmėjo akys. Man atrodė, kad net judesiai
tapo grakštesni. Jis kalbėjo apie žmoną, dukrelę Ninočką,
draugus, vėl skaitė laišką ir šypsojosi. Jo šypsena buvo ypa­
tinga. Kažkas apie ją pasakė: šviečia už varsto.
Mes bandėme kalbėtis apie ką nors kita, tik ne apie karą,
kuris nutolo nuo mūsų tarsi sunkūs dūmai, kylantys iš degan­
čio reichstago kupolo. Bet didžiulis, ištiestas ant keturkampio
sulankstomo stalo, Berlyno žemėlapis priminė ką tik praėju­
sius įvykius.
— Vėl jūs, Semionai Nikiforovičiau, sėdite prie žemė­
lapio?
Jis nusišypsojo:
— Analizuoju... Atvirai kalbant, mes dar kaip reikiant
nesusigaudome, kokį „karinį stebuklą“ padarėme. Istorikai
rausis po štai šituos žemėlapius, bet ir mes, kol gyvi, turime
paaiškinti kiekvieną brūkšnelį, nubrėžtą karštomis mūšių mi­
nutėmis. Tartum žemėlapis kaip žemėlapis, o man tai „kal­

202
bantis instrumentas“. Žvelgdamas į jį, prisimenu viską iki
menkiausios smulkmenos ir, svarbiausia, matau savo klaidas.
Iki vėlyvos nakties kalbėjomės su Pereviortkinu, o paskui
nusprendžiau susirasti Ivaną Klimenką, kurio nemačiau jau
savaitę po to, kai išsiskyrėm Plecenzės kalėjime.
— O jis čia, netoliese, nedideliame atskirame namelyje.
Nors buvo vėlus metas, Klimenką rausėsi po popierius.
Atrodė pavargęs. Jo „karas“ dar nesibaigė — Klimenką ieško­
jo karinių nusikaltėlių.
Aš jam pasakiau:
— Bet dabar juk viskas aišku. Hitlerio nerasi, jį sudegino,
Bormanas pabėgo, o Gebelsą jau rad o ...
— Ne, dar ne visi... Jei dabar neieškosime, paskui bus
vėlu.
Pabėgo daugelis. Be Bormano, Naumano, Aksmano, Him­
leris pabėgo šiaurės, Kaltenbruneris — pietų pusėn. Šitie kiek
anksčiau už kitus. Jie geriau, negu kiti žinojo, kokia padėtis.
Apie visus Berlyne ir bunkeryje vykusius įvykius Vyriau­
siosios saugumo ir gestapo valdybos viršininkas Kaltenbruneris
buvo gerai informuotas. Jis nuolat keitė savo konspiracinius
butus, bet dažniausiai buvodavo Austrijoje Insbruke. Iš ten
šnipinėjo Volfą Šveicarijoje ir Selenbergą, nukreipusį žvilgsnį
į Švediją, savo artimiausią padėjėją Miulerį, kurio elgesys
paskutinėmis dienomis jam atrodė įtartinas. Bet labiausiai jį
glumino viršininko Heinricho Himlerio dingimas.
Kai Himlerio vadovaujama armijų grupė „Vysla“ patyrė
triuškinantį pralaimėjimą prieš tarybinę kariuomenę Pomera­
nijoje ir Hitleris smarkiai pakeitė požiūrį į savo numylėtinį,
„geležinį Heinrichą“, Kaltenbruneris pasidarė budrus.
Vyriausiasis reicho budelis ėmė bijoti visų, netgi savo arti­
mųjų, ir, kaip jam atrodė, ištikimų bendradarbių. Bet jis ir
toliau tikėjo „žmogumi su randu“ — Otų Skorceniu, kuris Hit­
lerio pavestas įvykdė daugelį ryžtingų, drąsių tarptautinių ak­
cijų ir diversijų, organizavo Musolinio pagrobimą ir išgelbė­
jimą Italijos kalnuose.
Ernstas Kaltenbruneris jau seniai negalėjo užmigti be mor­
fijaus. Nervinė įtampa pasiekė ribą. Pasiuntęs „Edelveiso“
šaulių būrį į Alpes, jis nusprendė kartu su Skorceniu bėgti
ten pat, kad paskui galėtų lengviau pasiekti „Alpių tvirtovę“,
kuriai pastatyti išeikvojo daug jėgų.
Po to, kai Berlyno įgula kapituliavo (tą jis sužinojo ge­
gužės 3 dieną), Kaltenbruneris su Skorceniu mėgino išvežti

203
 slaptus dokumentus, milijonus dolerių ir sukurti slaptus gink­
lų sandėlius. Jie taip pat norėjo išsaugoti savo agentus ir
užmegzti su jais nuolatinius ryšius, bet jų viltys ėmė žlugti:
kalnuose pasirodė amerikiečių žvalgyba.
Kaltenbruneris, Skorcenis ir keletas šaulių iš „Edelveiso“
būrio įsikūrė Altauszės kalnų gyvenvietėje. Jie rengė planą,
kaip vykti į „Alpių tvirtovę“, kai netikėtai iš agento esesinin­
ko Hunkės gavo signalą „slėptis pavieniui“.
Teko išsiskirti.
Dabar Kaltenbruneris turėjo naujus dokumentus civilio vo­
kiečio Artūro Sandlerio pavarde, o Skorcenis tapo leitenantu
Zoliaru.
Kaltenbruneris nusprendė eiti į kalnus, ten pailsėti, o pas­
kui traukti į tvirtovę. Gestapo viršininko pasiimtame žemė­
lapyje Skorcenis kryželiu buvo pažymėjęs eigulio namelį, ku­
riame galima apsistoti.
Ilgai rinkęs, Skorcenis pristatė savo viršininkui du palydo­
vus iš „Edelveiso“ būrio.
— Patikimi? ■ — paklausė viršininkas.
— Tai mano asmeniniai palydovai,— atsakė Skorcenis,—
jie žino kiekvieną takelį.
Kaltenbruneris apsirengė Alpių piemens drabužiais ir atsi­
sveikindamas tarė:
— Aš išeinu vienas su palydovais. Net tau artinantis, bū­
siu priverstas šau ti... — Ir išėjo.
Nors buvo gegužės mėnuo ir ežero pakrantes dengė žalu­
ma, kalnuose snigo. Kaltenbruneris ėjo į nežinią. Prieš jį
dunksojo balti Alpių šlaitai, o ant takelio po kojomis girgždė­
jo sniegas. Vienas palydovas ėjo priekyje, kitas — užpakalyje.
Iš pradžių tas antrasis atsilikdavo per du tris žingsnius, pas­
kui atstumas padidėjo iki 10—15 metrų. Tai pastebėjęs Kal­
tenbruneris paprašė palydovo neatsilikti. Kopti apsnigtu taku
į kalnus buvo vis sunkiau ir sunkiau. Kartą viršininkas pama­
tė, kad atsilikęs palydovas sustojo prie trobelės tvoros ir apie
kažką ėmė kalbėtis su senuku.
— Ei, kas ten? — šūktelėjo Kaltenbruneris.
— Noriu atsigerti...
Ir jie ėjo toliau.
Sniego vis daugėjo, stiprėjo priešinis vėjas, ir keliautojų
jėgos seko.

204
 Į vakarą, kai ėmė temti, pagaliau rado žemėlapyje pažy­
mėtą eigulio namelį. Mirtinai pavargęs Kaltenbruneris-Sand-
leris krito ant sofos ir nenusirengęs akimirksniu užmigo.
Visą laiką atsilikdavęs palydovas tuojau nubėgo takeliu
žemyn, o po dviejų valandų namelį apsupo amerikiečių žval­
gai. „Piemuo“ viską suprato ir neneigė, kad jis Ernstas Kal-
tenbruneris.
Taip Skorcenis išdavė savo viršininką.
Po kelių dienų amerikiečių kareiviai jį patį apsupo, su­
čiupo ir uždarė į Darmštato kalėjimą, iš kur keistomis aplin­
kybėmis jis pabėgo.
.. .Pirmą valandą nakties į Klimenkos kabinetą įėjo kapi­
tonas Deriabinas. Jis pranešė:
— Sulaikytas svarbus vokietis. Gali duoti vertingų paro­
dymų apie Hitlerį. Su manimi kalbėti nenorėjo, prašo „vyres­
niojo karininko“.
— Vesk,— paliepė KHmenka ir nurinko nuo stalo visus po­
pierius.
Po minutės į kambarį įėjo aukštas plačiapetis jaunas vy­
riškis, apsirengęs siauru švarku, ilgomis kariškomis kelnėmis,
apsiavęs dideliais batais. Jis buvo nesiskutęs, akyse — jokio
susij audinimo.
Papulkininkis Klimenka pradėjo jį tardyti, o aš jų pokalbį
tada gana smulkiai užsirašiau. Štai jis.
— Aš Haris Miungerhauzenas. Man trisdešimt metų. Po­
licininkas; baigiau dvi specialiąsias mokyklas. Tarnavau SS
dalyse.
— Kur jūs tarnavote paskutiniu metu?
— Nuo balandžio dešimtos iki trisdešimtos dienos buvau
skyriaus vadu imperijos kanceliarijoje.
— Ką jūs žinote apie Hitlerio mirtį? — paklausė KHmenka.
— Maždaug nuo trečios iki ketvirtos valandos ėjau sargy­
bą imperijos kanceliarijoje. Vaikščiojau koridoriumi nuo kanc­
lerio darbo kambario iki „žydrosios valgyklos“. Valgyklos lau-
kujos durys ir langas buvo labai apgadinti bombų ir artilerijos
ugnies. Priėjau prie pirmojo lango ir ėmiau stebėti sodą. Staiga
pamačiau, kaip Giunšė ir Langė išnešė fiurerio lavoną. Už jų
kažkas nešė moters juoda suknele lavoną.
Vokietis nutilo. Paskui, išgirdęs žingsnius už sienos, baikš­
čiai apsidairė.
— Tęskite,— ragino KHmenka.

205
 — Visa ši istorija mane sudomino,— pasakė Miungerhau-
zenas.— Atstumas nuo „žydrosios valgyklos“ iki išėjimo iš
fiurerio bunkerio apie 60 metrų. Aš ėmiau atidžiai sekti.
— Ir ką jūs pamatėte?
— Adjutantas Giunšė apliejo lavonus benzinu, o kažkas
uždegė. Laužas užsiliepsnojo. Pusę valandos degė, o paskui
ėmė gesti, tada dar užpylė benzino. Apie penktą valandą
vakaro atėjo du karininkai SS uniforma, nunešė lavonus į
duobę ir užkasė. Aš tai mačiau.
— Iš ko jūs atpažinote Hitlerį?
— Iš uniformos. Ja apsivilkusį aš jį mačiau ne kartą.
Tokios uniformos niekas neturėjo.
— Kokios?
— Šviesiai gelsvas pusiau kariško fasono švarkas, arba
greičiau kitelis, ir juodos kelnės.
— O kitelis šitoks? — paklausė Klimenka, rodydamas į gre­
timą kėdę, ant kurios atkaltės kabojo žvalgų iš bunkerio atga­
bentas šviesus kitelis.
— Taip, toks, — patvirtino belaisvis ir pačiupinėjo me­
džiagą.
Kai tardymas baigėsi, mes tik galėjome spėlioti, kad be­
laisvis esesininkas kažką nutylėjo. Vėliau sužinojome, kad vie­
nas iš dviejų „karininkų SS uniforma“, užkasusių lavonus,
buvo jis pats.
Nuslėpė ir tai, kad palaidojus jis prasibrovė į bunkerį ir
nusegė nuo Hitlerio kitelio auksinį fašistinį ženkliuką, matyt,
tikėdamasis padaryti gerą biznį. Ar ne nuo to, kuris kabojo
ant kėdės atlošo Klimenkos kambaryje?
Jau gerokai po vidurnakčio grįžau pas Pereviortkiną į vilą,
kur man buvo parengta nakvynė.
Rytą sužinojau, kad Klimenka su savo grupe ir bunkerio
sargu išvyko į Berlyną, į imperijos kanceliariją, ir supratau,
ką pramiegojau. O gal Klimenka nenorėjo turėti nereikalingų
liudininkų, be to, dar su bloknotu ir plunksna? Nežinau.
Vėliau iš paties Klimenkos sužinojau, kad sargas „vietoje“
parodė, kur degino lavonus, kur juos užkasė, nuvedė į „žyd­
rąją valgyklą“, iš kurios iš tikrųjų buvo gerai matyti tos
vietos.
įsitikinę, kad kareivis Ivanas Ciurakovas rado Hitlerio ir
Evos Braun lavonus, ir surašę tam tikrą aktą, žvalgai juos
perdavė medicinos ekspertams. Skrodimui vadovavo fronto vy­
resnysis teismo medicinos ekspertas papulkininkis F. Skaravs-

206
kis. Išvadoje pažymėta: „Svarbiausias anatominis radinys, ku­
ris gali būti panaudotas asmenybei nustatyti, yra žandikaulis
su daugeliu dirbtinių dantų tiltelių, karūnėlių ir plombų“.
Pulkininkas V. Gorbušinas ir vertėja Jelena Rževskaja
rado Berlyne dantų gydytojų, kurie padėjo atpažinti Hitlerio
ir Evos Braun žandikaulius. Aš dalyvavau dantų gydytojų ap­
klausoje.
Tyrimas baigėsi; įrodyta, kad apžiūrėtieji žandikauliai yra
Hitlerio ir Evos B raun...
Atgyjančiame Berlyne žmonės džiaugėsi taika, o nusikal­
tėliai mėgino panaikinti savo piktadarybių pėdsakus.
Grosadmirolas Dėnicas, pagal Hitlerio priešmirtinį politinį
testamentą paskirtas Vokietijos prezidentu ir vyriausiuoju ka­
riuomenės vadu, įsikūrė Flensburge netoli Danijos sostinės
ir laikė save teisėtu valstybės vadovu. Ten pat buvo ir Keite-
lis, Frydeburgas, Stumtas, Dėnico vyriausybės „ministrai“,
aukščiausi valstybės ir kariniai viršininkai. Tarsi neseniai
Karlshorste pasirašyta Vokietijos kapituliacija jų neliestų.
Atvykę į Flensburgą, generolo N. Trusovo vadovaujami
tarybiniai kontrolės komisijos atstovai buvo apstulbinti, pa­
matę vėliavas su fašistine svastika, gatve marširuojančius vo­
kiečių kareivius, važinėjančius tankus, patrankas, o Danijos
įlankoje — karo laivus, taip pat ir povandeninius. Pasirodo,
naujasis prezidentas užėmė savo „generalinę poziciją“, kurios
svarbiausia prasmė buvo ta, kad ginkluotųjų pajėgų pralaimė­
jimą ir jų kapituliaciją atskirtų nuo „naujosios“ Vokietijos; ji,
atseit, neprivalo atsakyti už nacistų partijos ir negabių gene­
rolų nuodėmes.
Su šiomis propagandinėmis „bombomis“ jis kalbėjo per
radiją, interviu žurnalistams, daugiausia anglų agentūrų ir
spaudos organų atstovams, visaip mėgino įrodyti sąjungininkų
kontrolės komisijos atstovams, kad jo pozicija — vienintelė
teisinga.
Norėdamas patvirtinti tezę apie vokiečių generolų nega­
bumą, Dėnicas pašalino iš vermachto jungtinės vadovybės va­
dovo posto generolą feldmaršalą Keitelį. Vietoj jo paskyrė.. .
generolą Jodlį.
Tai visiškai prieštaravo kapituliacijos aktui, kuriame buvo
aiškiai parašyta:
„Tuo atveju, jei Vokietijos vyriausioji karinė vadovybė ar
bet kurios jos vadovaujamos ginkluotosios pajėgos veiks ne
pagal šį kapituliacijos aktą, Raudonosios armijos Vyriausioji

207
vadovybė, taip pat sąjungininkų ekspedicinių pajėgų Vyriausioji
vadovybė imsis tokių baudžiamųjų priemonių, kokias jos lai-
kys esant reikalingas“.
Amerikiečių generolas Ruksas ir anglų generolas Fordas
neskubėjo. Tai buvo paranku Dėnicui.
Tada J. Stalinas Maskvoje pasakė maršalui G. Žukovui:
„Tuo metu, kai mes visus vokiečių armijos kareivius ir kari­
ninkus nuginklavome ir pasiuntėme j belaisvių stovyklas, ang­
lai laiko vokiečių kariuomenę visiškoje kovinėje parengtyje
ir pradeda su ja bendradarbiauti. Iki šiol vokiečių kariuomenės
štabai su jų buvusiais vadais priešakyje naudojosi visiška
laisve ir, Montgomerio nurodymu, renka ir tvarko savo ka­
riuomenės ginklus ir kovos techniką.
— Aš manau,— tęsė Vyriausiasis,— anglai siekia išsaugoti
vokiečių kariuomenę, kad ją vėliau panaudotų. O tai — tiesio­
ginis valstybių vadovų susitarimo dėl nedelsiamo vokiečių ka­
riuomenės paleidimo pažeidimas“ '.
Tarybiniai atstovai Flensburge pareikalavo tuoj pat likvi­
duoti fašistinį valstybės aparatą.
— Mes įsikūrėme,— pasakojo man Gorbušinas po dvidešimt
metų,—- keleiviniame garlaivyje „Patrija“. Dabar jis vadinasi
„Rosija“, kursuoja tarp Odesos ir Batumio. Anglų ir amerikie­
čių komisija taip pat įsikūrė „Patrijoje“, ilgą laiką vedė
užkulisinę kovą ir atidėliojo naujojo reicho vadovų suėmimą.
Jie sakėsi tai neturį pakankamai kariuomenės tokiai operacijai,
tai negavę atsakymo iš savo aukščiausiųjų viršininkų, žodžiu,
mėgino „įšaldyti“ savo užmegztus santykius su Dėnicu.
Tik gegužės 23 dieną po keleto tarybinių atstovų primyg­
tinių reikalavimų per vieną dieną buvo suimta 300 fašistinės
kariuomenės generolų ir aukštų karininkų. Kai kuriuos jų iš
pradžių atvežė į „Patriją“, kitus — tiesiai į Bad Mandorfo
kalėjimą.
— Išvakarėse,— pasakoja Gorbušinas,— visiems mūsų kont­
rolės komisijos karininkams sąjungininkai pranešė', kad gegu­
žės 23 dieną jie surengs karinių nusikaltėlių suėmimo opera­
ciją, todėl mums uždraudė išeiti iš garlaivio, „kad būtų iš­
vengta galimų incidentų“. Nepaisydami to draudimo, kartu
su papulkininkiu Ijevlevu nusileidome atsarginiu trapu ir „dži­
pu“ išvažiavome į miestą. Važiuodami pro stadioną, pamatėme
1 Ž ukovas G. Atsiminimai ir apmąstymai, t. 2, p. 396—397.

208
apie 5 tūkstančius jau nuginkluotų kareivių, saugomų anglų
kariuomenės. Visose gatvių sankryžose stovėjo kulkosvaidžiai.
Keliai iš miesto perkirsti. Fašistines vėliavos dingo, atsirado
baitų.
Netrukdomi įėjome į Jungtinės vermachto vadovybės šta­
b ą — Dėnico rezidenciją, kur aš paėmiau jo prikimštą doku­
mentų portfelį. Ten aptikome Hitlerio testamentą ir daug kitų
svarbių operatyvinių dokumentų.
Taip baigė gyvuoti neteisėta grosadmirolo Dėnico vyriau­
sybė.
Gegužės 23 dieną kai kuriuos suimtuosius atgabeno į „Pat-
riją“. Tarp jų buvo generolas admirolas fon Frydeburgas. Tą
pačią dieną jis nusinuodijo.
Kitą dieną anglai informavo generolą Trusovą, kad Liū-
neburge (į pietus nuo Hamburgo) nusižudė dar vienas tre­
čiojo reicho vadovas, ir rekomendavo nusiųsti mūsų karininkus,
kad įsitikintų pranešimo tikrumu.
Pulkininkas Gorbušinas turėjo važiuoti į Distą (Belgija),
kur sąjungininkai paskubėjo nusiųsti svarbius dokumentus
apie Raudonąją armiją; todėl jam buvo pavesta užsukti ir į
Liūneburgą.
Gegužės 25 dieną pulkininkas Gorbušinas ir papulkininkis
Ijevlevas išvažiavo į vakarus.
Meinšteto miestelis netoli Liūneburgo buvo įsikūręs šalia
dešimtis kilometrų besitęsiančio tankaus miško. Jis liko svei­
kas: jo keliais nevažinėjo nei tankai, nei savaeigiai pabūklai,
netrinksėjo patrankų lafetai, o tolimas karo trenksmas tik aidu
atsiliepdavo miške ir slopo aukštų pušų viršūnėse. Kaip tik
todėl anglų sargybos tarnyba šiam miškui neteikė didelės
reikšmės, bet vedantį į Meinštetą kelią saugojo.
Tarp anglų komendanto komandos kareivių buvo keletas
jau laisvų tarybinių karo belaisvių. Laukdami, kol išsiųs į
tėvynę, jie kol kas tarnavo kartu su anglais.
Vakarų, ypač anglų, spaudoje keliskart pasirodė straipsnių
ir reportažų, išsamiai atskleidžiančių paskutines reicho vadei­
vų dienas ir jų suėmimo aplinkybes. Žurnalistai sąmoningai
neminėdavo tarybinių kareivių pavardžių, karinių nusikaltėlių
šaunų sulaikymą skirdavo anglų patruliui. Štai kodėl noriu
smulkiau papasakoti apie šią operaciją.
Vasilijus Gubarevas iš Riazanės srities ir Ivanas Sidoro-
vas iš Saratovo srities kartu su keliais anglų kareiviais gegu-
14. O buvo taip 209
žės 21-osios rytą išėjo saugoti vedančio j mišką kelio. Gink­
luoti automatais, jie beveik visą dieną vaikščiojo nuo Meinš-
teto iki miško ir atgal; tik vidurdienį užėjo į komendantūrą
papietauti.
19 valandą Gubarevas ir Sidorovas galėjo jau baigti pa­
truliuoti, bet Gubarevas vis dėlto paklausė anglų kapralą: „Ka­
da važiuosime į stovyklą?“ Tas atsakė: „Po valandos. Jei
norite, ilsėkitės“.
Anglai susėdo gerti kavos, o tarybiniai kareiviai nuspren­
dė ir tą likusią valandą pavaikščioti keliu.
Jau temo, ir saugoti reikėjo labai atidžiai.
Kas buvo toliau, pasakoja Vasilijus Gubarevas:
— Už penkių šimtų metrų nuo kelio iš miško slapstyda­
miesi išėjo trys vokiečiai. Mes juos pastebėjome ir patraukėme
iš paskos. Vokiečiai iš pradžių mūsų nematė. Kai buvom per
200 metrų, sušukome: „Sustokite!“ Bet nepažįstamieji nesu­
stojo. Tada aš paleidau įspėjamąjį šūvį. Vienas sustojo, kiti
du ėjo toliau. Mes abu griežtai šūktelėjome: „Halt“, pakėlėme
automatus ir privertėme sustoti visus tris. Išėjome į kelią ir
prisiartinę paklausėme: „Kareiviai?“ Vienas atsakė: „Taip“,
į mūsų klausimą, ar turi dokumentus, vienas iš sulaikytųjų
atsakė: „Turiu“.
Sulaikytieji vilkėjo karininkų apsiaustais, avėjo auliniais
batais, tik vienas vokietis — paprastais, buvo užsidėjęs skry­
bėlę, o kairiąją akį užsirišęs juodu raiščiu. Rankoje laikė laz­
dą. Kariniame biliete buvo parašyta, kad tai feldfebelis Hein­
richas Chicingeris. Suktasis Otas Skorcenis jau Berlyne iš­
rūpino šį dokumentą viršininkui.
Nuvedėme sulaikytuosius į kaimą ir perdavėme anglų ka­
reiviams. Trys vokiečiai aiškino anglams, kad jie eina iš li­
goninės ir kad vienam skauda koją ir akį.
Anglai norėjo suimtuosius paleisti, bet mes pareikalavome
nuvesti juos į stovyklą. Aš ir Sidorovas kartu su dviem anglų
kareiviais išvažiavome lydėti sulaikytųjų, o keturi anglai iš
sargybos liko kaime. Stovykloje mus sutiko anglų karininkas
vertėjas, priėmė iš mūsų suimtuosius ir nusiuntė juos į areš­
tinę. Mes, aišku, nenumanėme, ką sulaikėme, ir sužinojome, tai
po kelių dienų iš vertėjo.
Trejetą sulaikytųjų pristatė į 619 stovyklą. Juos iškratė,
atėmė laikrodžius, kompasus ir žemėlapius.

210
 Dvi dienas jų netrukdė ir nekvietė tardyti. Pagaliau ge­
gužės 24 dieną vienas iš vokiečių, kurio akis buvo užrišta
juodu raiščiu, pranešė stovyklos budinčiam karininkui:
— Aš Heinrichas Himleris!
Tas nustebęs pasižiūrėjo į jį ir pasakė:
— Jūs beprotis, o ne Himleris.
Bet Himleris toliau teigė, kad tai jis ir yra tas pats rei­
cho ministras, SS kariuomenės vadovas, armijų grupės „Vys­
la“ vadas, kad jis po nesėkmingų derybų su grafu Bernadotu
ir sąjungininkams atsisakius turėti su juo reikalų suprato, jog
į bunkerį grįžti negali, nes jį įtrauks į „juodąjį išdavikų są­
rašą“, todėl ryžtingai išvyko į Flensburgą, pas Dėnicą, pa­
sikliaudamas senais ryšiais ir jo „malone“. Bet Dėnicui aiš­
kiai nepatiko visam pasauliui žinomo budelio figūra naujojoje
vyriausybėje, ir jis pamažu Himlerį nušalino. Žlugo paskuti­
nė viltis. Kaip tik po to persirengęs civiliais drabužiais, už­
sirišęs vieną akį, adjutantų lydimas, karinis nusikaltėlis ėmė
klaidžioti po Siaurės Vokietiją. Apsistojęs gyvenvietėse, „at­
viruose pokalbiuose“ aiškindavo vokiečiams, kad jiems gre­
sia mirtis nuo puolančių bolševikų, ir keliaudavo toliau.
Taip jis klaidžiojo dvi savaites.
Himleris reikalavo, kad jį nuvežtų pas anglų valstybės
saugumo tarnybos majorą. Pagaliau jį nuvežė.
Tas majoras turėjo Himlerio vadinamąją „paieškos kortelę“,
kurioje buvo pažymėti visi biografijos duomenys, asmens žy­
mės ir net partinių bei SS bilietų numeriai. Visi duomenys
nuostabiai tiksliai sutapo.
Dabar jau nebuvo jokios abejonės, kad vienas iš tų trijų
vokiečių — Heinrichas Himleris. Per tardymą pas anglų tarny­
bos pulkininką Himleris nusinuodijo, suspaudęs dantimis bur­
noje paslėptą kalio cianido ampulę.
Jo drabužiuose rastos dar trys ampulės nuodų.
— Kai aš,— pasakojo V. Gorbušinas,— lydimas anglų kari­
ninko, įėjau į patalpą pirmame aukšte, ant grindų gulėjo Him­
lerio lavonas. Jis buvo panašus į portretuose matytąjį.
Visi suimti svarbiausi kariniai nusikaltėliai buvo nugabenti
į Niurnbergą ir ten nuteisti. Taip baigė savo nusikalstamą
gyvenimą žmonės, mėginę paklupdyti vos ne visą pasaulį.

211
PO KETVIRČIO AMŽIAUS
V ė l B e r ly n e — G ė lė s K a r a liš k o jo je a i k š t ė j e .— T ra k to ria i Z ė lo v o
a u k š tu m o s e .— Ž e m ė s š e im in in k a i .— P o t s d a m e .— T en , k u r b u v o p a s ir a š y ta s
k a p it u lia c ijo s a k ta s .— E ity n ė s p r ie p a m in k lo T r e p t o v o p a r k e .— D iv iz ijo s
v a d a s S iš k o v a s K lin k e n b e r g o e l e k t r i n ė j e .— U z e d o m o
g y v e n t o j a i p r is i e k i a .. .— N u s iė m ę s k e p u r ę , p r isim e n u

1970 metų pavasarį pergalės prieš fašizmą 25-mečio proga

buvusių karo korespondentų grupė buvo pakviesta į Vokietijos
Demokratinę Respubliką. Šiai grupei priklausiau ir aš. Man
teko būti Berlyne palyginti neseniai prieš tai, bet kelionė su
buvusiais karo korespondentais turtino mano įspūdžius atsi­
minimais apie praeitį. Dvidešimt penkeri metai — daug žmo­
gaus gyvenime, o istorijai — mažai. Bet kai matai Vokietijos
Demokratinę Respubliką, prisimeni, kad ketvirtis amžiaus jos
istorijoje — ilgas laiko tarpas. Viskas čia nauja.
Prieš trejus metus buvau lankęsis Vakarų Berlyne, pabu­
vojęs Karališkojoje aikštėje. Ji virto žalia pievute, kurioje
auga gležnos gėlės, o prie Moltkės tilto kunkuliavusi nuo
kulkų Sprė teka ramiai ir dabar atrodo ne tokia jau plati.
Ja plaukia valtelė, ant kranto prigludo nedidelis namukas, so­
delis su gėlėmis, o netoliese sėdi kantrus meškeriotojas. Tai­
ka ir palaima, tarsi ir nebūta nei karo, nei fašizmo.
Sunku atpažinti reichstagą. Mes prisimename jį rūkstantį,
neatvėsusį nuo pasibaigusio mūšio. Dabar pastatas atrodo vi­
sai kitaip. Matyt, daug teko padirbėti statybininkams, kol nu­
lupo ugnies apdegintą, kulkų ir sviedinių sužalotą, mūsų ka­
reivių autografais išrašinėtą viršutinį akmens sluoksnį.
Dvi nuluptos nuo reichstago sienų ir atvežtos iš Berlyno
akmens plokštės dabar eksponuojamos Ginkluotųjų Pajėgų
centriniame muziejuje. Vienoje iš jų — trumpas, kupinas pras­
mės įrašas: „Seržantas Sinevas priėjo iki Berlyno“. Kai kurios
reichstago kūno žaizdos buvo tokios gilios, kad statybininkai
kaip chirurgai valė jas, plovė ir dėjo lopus— akmens plokš­
tes. ..
Dabar svetingi VDR šeimininkai sudarė mums galimybę ap­
lankyti Zėlovo aukštumas, Karlshorstą, Potsdamą, Zaksenhau-
zeną, Rostoką ir net Ūzedomo salą, esančią pačioje respublikos
šiaurėje.
Kiekvienas šių istorinių vietų aplankymas tiesė gijas į
praeitį, ir atmintis paslaugiai atgaivindavo tų tolimų, bet ne­
užmirštamų dienų vaizdus.

212
 Mes matėme naują gyvenimą gausiai krauju aplaistytose
vietose, naujas gamyklas, laivų statyklas, uostus, naujus mies­
tus, naujas senų sugriautų miestų gatves, muziejus. Matėme
naujus žmones.
Zėlovo aukštumos. Kiekvienas miestelis ir net maža gyven­
vietė pakeliui į jas byloja apie praeitį ir anuo metu ne kar­
tą minėti kariniuose įsakymuose ir pranešimuose. Žmonėms,
prieš ketvirtį amžiaus buvusiems kautynių rajone placdarmuo­
se prie Oderio, žinomi ne tik miestai ir kaimai, bet ir kiek­
viena aukštumėlė, kalva, kelias. Štai ir dabar jie atsiveria
prieš mus, bet jau kaip taikus peizažas. Antai naujas švaru­
tėlis Miunchebergas, kuriame tik sviedinių apgriauta bažny­
čia primena karą.
Visą kelią mūsų atsiminimus koreguoja naujo gyvenimo
vaizdai. Nors karas čia ir neužmirštas, bet, apgaubtas isto­
rijos šydu, nuslinko į tolimus laikus. Laikas paretušavo išori­
nį rajono vaizdą, todėl stengiuosi nepraleisti nė vienos nau­
jos žymės. Pravažiuojame lauką, kuriame vyko mūšiai, kur
styrojo prieštankinės užtvaros, degė tankai, mirė žmonės.
Dabar čia daugybė linksmų, spalvingų namukų ir tiršta jaunų
sodų žaluma. Prisimenu, ir tada čia žydėjo sodai. Bet kiek jų
sunaikino tankų vikšrai! ..
Mašina rieda išilgai geležinkelio sankasos, šmėščioja va­
gonai, kurių platformose— dideli geltonai dažyti traktoriai.
„Kirovec“,— skaitome. Taip, dabar į Zėlovo aukštumas slenka
ne tankai, o pati taikiausia produkcija.
Atstatytame Zėlove mums kelis kartus teko matyti užra­
šus ant namų sienų: „45. 4. 18 čia nuaidėjo paskutiniai šū­
viai. . . “
Miestą jaukiai dengia aukštumos šlaitas. Mūsų šturmuojan­
ti kariuomenė turėjo įveikti kauburį po kauburio. Ant vieno
iš jų — didingas skulptoriaus L. Kerbelio sukurtas paminklas:
ant akmenų krūvos, atsirėmęs į tanką, stovi automatininkas.
Akmenyje iškalta: „1941—1945. Amžina šlovė didvyriam s...“
Šimtai žmonių čia stovi nuleidę galvas. Jaunoje lapijoje
šlama vėjas nuo Oderio. Prie paminklo papėdės — gėlės. To­
mis dienomis jų atneša darbininkai, valstiečiai, studentai, moks­
leiviai, kariai. Neseniai lankėsi ir pulkininkas D. Siškovas,
kurio divizija čia kovėsi tomis atmintinomis dienomis.
Ant vieno vainiko — užrašas: „Nuo vokiečių darbininkų
jaunimo delegacijos iš Pietų Heseno rajono (VFR)“.

213
 Priešais paminklą didelėje aikštėje — kapai. Užrašai byloja:
Seržantas D. PTICA— 1925—1945
Seržantas N. CERNIKOVAS — 1925—1945
Grandinis S. PUZYRNOJUS — 1908—1945
Vyr. seržantas G. CIAIKA — žuvo 1945 m.
Gv. pulkininkas A. ČERNYCHAS— 1913—1945
Kapų daug. Tarp jų pulkininkas Siškovas rado savo trijų
karių kapus. Jis ilgai stovėjo prie antkapio.
Partijos Zėlovo rajono komiteto sekretorius Hansas Jochi-
mas Sreideris pasiūlė mums nuvažiuoti į kalnus, kur buvo
įrengtas maršalo G. Žukovo ir generolo V. Čiuikovo stebėjimo
punktas.
Chotenovo kaime mūsų mašina pasuko kairėn ir priva­
žiavo Reitvano miestelį. Prieš mus atsivėrė kalnų peizažas.
Pilkai žalsvame fone ypač aiškiai skyrėsi raudonų plytų baž­
nyčia. Privažiavome prie pat kalno papėdės ir pėsčiomis ėmė­
me kopti aukštyn. Dar visur išsilaikė (po 25 metų!) šlaituose
iškasti apkasai, blindažai, susisiekimo grioviai. Jų daug. Jie
rodė mums kelią į viršūnę. Stačiame šlaite matėme sviedinių
gilzių, surūdijusių skeveldrų, supuvusių rąstų nuolaužų (ma­
tyt, blindažų liekanų) ir net peiliuku (o galbūt durtuvu) kaž­
kada įbrėžtus kažkieno inicialus, dabar nusitrynusius, sueižė­
jusius. Pagaliau pasiekėme gilią įdubą kalne. Čia ir buvo
garsusis blindažas.
Štai čionai balandžio 16 dieną 3 valandą nakties atvyko
maršalas Žukovas, fronto Karinės tarybos narys generolas Te-
leginas ir fronto artilerijos vadas V. Kazakovas. Georgijus
Konstantinovičius pasakoja apie šias įtampos kupinas valandas
savo knygoje „Atsiminimai ir apmąstymai“:
„Artilerinį atakos parengimą numatėme penktą valandą ry­
to Maskvos laiku. Laikrodžio rodyklės, kaip niekada, judėjo
lėtai.
Kad greičiau bėgtų minutės, mes nusprendėme išgerti
karštos, stiprios arbatos, kurią čia, žeminėje, mums paruošė
mergaitė. Prisimenu, ją kažkodėl vadino nerusišku vardu Mar­
go. Arbatą gėrėme tylėdami, kiekvienas apniktas savo minčių.
Lygiai prieš tris minutes iki artilerinio atakos parengimo pra­
džios mes visi išėjome iš žeminės ir užėmėme savo vietas
sekimo punkte...
Aš pažiūrėjau į laikrodį. Buvo lygiai penkta valanda ryto.
Ir tuoj pat nuo daugybės tūkstančių pabūklų, minosvaidžių
ir mūsų legendinių „katiušų“ šūvių ryškiai nušvito visa vieto­

214
vė, o po jų pasigirdo kurtinantis šūvių ir sviedinių, minų bei
aviacijos bombų sprogimų griausmas. Ore vis labiau stiprėjo
nenutylantis bombonešių gausmas“ h
Taip, šie įvykiai vyko tik čia, ant šito kalno.
Mes stovime tylomis, prisimename kiekvienas sava. Ivanas
Žolinas ir Pavelas Trojanovskis, tomis nakties valandomis taip
pat buvę čia, prie blindažo, nutraukia tylą ir ima prisiminti
g arsiai...
Įdomiame, labai vertingame pokalbyje, kuris įvyko parti­
jos Zėlovo rajono komitete, sužinojome daug nauja apie šių
vietų pasikeitimą. Zėlovo žemės ūkio rajoną neperdedant ga­
lima pavadinti klestinčiu. Jis visiškai kooperuotas. Pirmau­
jantis ūkis Holcove, pavyzdžiui, vienas iš turtingiausių apy­
gardoje. Valstiečiai gyvena gerai.
Čia akivaizdžiai galima matyti, kaip dar neseniai dvari­
ninkams priklausiusioje žemėje gyvena ir dirba tikrieji jos
šeimininkai. Jie mokosi, gauna agronomų ir inžinierių diplo­
mus, vadovauja savo kooperatyvams. Darbas kooperatyvuose
beveik visiškai mechanizuotas.
.. .Kitą dieną mes Potsdame, įžymiajame Cecilienhofe, kur
vyko antihitlerinės koalicijos valstybių pokarinė konferencija.
Pro jo langus atsiveria gražus vaizdas į Jungferno ežerą,
kurį valtimis amfibijomis 1945 metų balandžio mėnesį per­
plaukė generolo Vydrigano divizija.
Mūsų gidas gerai išmano karo istoriją, išsamiai mums pa­
sakoja, kaip vyko konferencija. Štai apvalus delegacijų stalas,
valstybių vadovų krėslai: „Štai čia sėdėjo Čerčilis, paskui jį
pakeitė E tlis.. . “ Rodė retas fotografijas, dokumentus. Neuž­
mirštas ir mažas viršutinio aukšto balkonėlis-antresolė, kuria­
me įsitaisė visa „tarptautinė spauda“, taip pat ir Džonas Ke­
nedis, busimasis JAV prezidentas. Jis atstovavo svarbiam
Amerikos laikraščiui.
Amerikiečių delegacijos kambariuose ant sienų kabo Vokie­
tijos padalijimo planai, tvarkingai įdėti į baltus rėmelius su
stiklais. Buvo ir kitokių panašių planų. Tarybinė delegacija
juos atmetė.
Pavelas Trojanovskis žino kiekvieną Potsdamo gatvę, dau­
gelį namų, rūmų ir bažnyčių.
Jis mums parodo seną, vadinamąją Įgulos, bažnyčią, ku­
rioje palaidoti Prūsijos karaliai ir dinastijų asmenys. Čia mai-
1 Žu kovas G. Atsiminimai ir apmąstymai, t. 2, p. 338.

215
vėsi Hitleris, tardamas priesaikos žodžius prie Frydricho Di­
džiojo karsto...
O štai ir Karlshorstas. Tylus žalias miestas. Čia buvo pa­
sirašytas Vokietijos kapituliacijos aktas. Viskas atmintyje iš­
kyla iki smulkiausių detalių. Dabar šiame pastate prieš ke­
lerius metus įkurtas puikus muziejus. Jame pamatėme didelį
reljefinį Berlyno žemėlapį-maketą su lemputėmis, įsižiebian­
čiomis pasakotojui reikalingą minutę. Pagal šį žemėlapį-ma­
ketą lengva sekti visą Berlyno operaciją.
Muziejaus salėse — paskutinio šturmo didvyrių fotografi­
jos, paveikslai, skulptūros. Man labai patiko generolo Pere-
viortkino skulptūrinis portretas. Atidžiai įsižiūriu į jį, ir man
atrodo, jog Semionas Nikiforovičius, primerkęs akį, truputį
šypsosi — taip, kaip šypsodavosi, kai šiek tiek gudraudavo,
nenorėdamas mums atidengti visų kortų.
Suprantama, apsilankėme salėje, kur buvo pasirašytas Vo­
kietijos kapituliacijos aktas. Joje viskas kaip buvę. Tik pasi­
darė švariau, parketas išblizgintas, net akys raibsta, žalios
staltiesės ant stalų aiškiai „nenaudotos“, nupoliruoti krėslai...
Žodžiu, pasirūpinta muziejišku spindesiu. O va ir tai, ko ne­
būta,— auksinėmis raidėmis per visą sieną atkurtas Vyriau­
siojo kariuomenės vado įsakymas: „1-ojo Baltarusijos fronto
kariuomenė... remiama 1-ojo Ukrainos fronto... šturmu už­
ėmė fašistinės Vokietijos sostinę — Berlyną. . . “
Pabaigai rodo dokumentinį filmą apie kapituliacijos akto
pasirašymą, ir mes vėl išgyvename tas neužmirštamas 45 mi­
nutes, kurių liudininkais buvome naktį į gegužės 9-ąją Karls-
horste. Laikas, praėjęs tarp to, kas pamatyta ir dabar pakar­
tota ekrane, uždėjo savo žymę. Visas akto pasirašymo vaiz­
das, kapituliantų elgesys, didingas maršalo Žukovo mostas,
fotokorespondentų ir kino operatorių bruzdesys atrodė kažkaip
ypatingai, kitaip negu tada, įvykiais kunkuliuojančiomis mi­
nutėmis.
Ačiū kino operatoriams, kurie išsaugojo šią tiesą juostoje!
Išėjome iš muziejaus praturtėję, nors viskas, ką matėme
ir girdėjome, mums buvo žinoma ir atmintina.
Toliau mūsų kelias vedė per Treptovo parką, pro paminklą
Nežinomajam tarybiniam kariui, išgelbėjusiam mūšio ugnyje
mažą vokiečių mergytę.
Tomis dienomis skulptoriaus E. Vučetičiaus sukurtą pa­
minklą lankė daug žmonių. Dešimtys tūkstančių jaunų ir pa­
gyvenusių berlyniečių ėjo į parką pavieniui ir grupėmis, dau­

216
gelis su vėliavomis, vainikais. Kas žino, galbūt čia tarp atė­
jusiųjų yra ir ta mergytė, kuri patikliai prisiglaudė prie savo
išgelbėtojo skulptoriaus vaizduotėje? Dabar jai jau daugiau
kaip dvidešimt penkeri metai. Kas ji? Kur dirba? O gal augi­
na tokią pat mažą mergytę, kokią tvirtose rankose laiko ta ­
rybinis karys? Tegul ji niekad nepatirs to, ką teko išgyventi
jos motinai. Aš įsižiūriu į laimingus jaunų moterų veidus ir
mąstau, kad kiekvieną iš jų išgelbėjo tarybinis kareivis.
...Važiuojame pro Klinkenbergo elektrinę, kurią susprog­
dinti sutrukdė pulkininko D. Siškovo divizijos daliniai. Ji vei­
kia visu pajėgumu. Siškovas neseniai lankėsi ir čia, apžiūrėjo
visą įmonės teritoriją, prieigas prie jos iš Sprė pusės, buvo
užėjęs į mašinų salę, kurioje keturiasdešimt penktųjų balan­
džio mėnesį susitiko su antifašistu Alfredu Viule. Štai ir jis.
Abu paseno dvidešimt penkeriais metais, bet lengvai pažino
vienas kitą. Alfredas vedžiojo Danijilą Siškovą po visą elekt­
rinę, didžiuodamasis rodė naujus įrenginius, supažindino su
jaunais darbininkais.
. . .Toliau keliavome į Rostoką. Pravažiavome Oranienbur-
gą. Čia generolo Steinerio armijos grupė mėgino sustabdyti
mūsų dalis, puolančias Berlyną. Aplankėme Zaksenhauzeną —
juodąją stovyklą, kurioje žuvo tūkstančiai mūsų kareivių be­
laisvių. ..
Rostokas — didelis senovinis miestas, įsikūręs Varnovo upės
žiotyse, apjuostas tipiškų šiaurietiškų ežerų. Kažkada, dar
Hanzos laikais, jis sparčiai vystėsi ir plėtėsi, o paskui sunyko.
Jį sugniuždė tokie dideli prekybos centrai ir miestai kaip
Hamburgas ir Sčecinas. Senovę gyvai primena aukštos kated­
ros, kurių bokštų viršūnės slepiasi debesyse, ir dviaukščiai dar
Renesanso laikų namukai.
Šiandien Rostoko reikšmė neįtikėtinai išaugo. Sis didelis
VDR uostas plečiasi neregėtai sparčiai. Jame daug šiuolaikinės
architektūros pastatų iš betono, stiklo ir aliuminio.
.. .Iš Rostoko išvykome į Ūzedomo salą, kur kažkada buvo
įrengti raketiniai poligonai ir kur Verneris fon Braunas bandė
savo lėktuvus-raketas.
Kelias vingiavo palei dideles įlankas ir senus pušynus. P ra­
važiavome tylų, gerai išsilaikiusį miestuką Groiseną. Mums
jis žinomas iš daugiaserijinio filmo, pasakojančio, kaip
šio miestuko komendantas be mūšio atidavė jį mūsų 46-osios
divizijos generolui S. Borščiovui.

217
 Uzedome dalyvavome atidengiant paminklą Penemiundėje
žuvusiems vietinių stovyklų kaliniams. Jauni salos gyventojai
prisiekė prie taurės su Amžinąja ugnimi gerbti didvyrių atmi­
nimą ir visada būti budrūs. Įsiminėme seno darbininko Karlo
Kieslingo pasakojimą apie savo likimą. Per Pirmąjį pasauli­
nį karą jis pateko į nelaisvę ir ilgai buvo Rusijoje prie Pet­
rogrado, o Spalio dienomis kartu su Piterio darbininkais ėjo
šturmuoti Žiemos rūmų. Grįžęs į tėvynę, tapo aktyviu revo­
liucionieriumi, o fašizmo laikais pateko į kalėjimą ir buvo
įkalintas Penemiundės stovykloje...
Dirbdamas katorgos darbus, jis matė, kaip intensyviai
buvo bandomi lėktuvai-raketos. Čionai į salą atvykdavo fon
Braunas, Himleris, Kaltenbruneris, Geringas. Paskutinį kartą
Kieslingas matė Geringą 1945 melų vasario mėnesį, kai tas
atsirado saloje po ypatingo įvykio.
— Po kokio?
— Aš mačiau, kaip rusų lakūnas Deviatajevas ir jo drau­
gai nepaprastai greitai įšoko į lėktuvą „Heinkel-111“, iš kurio
ką tik išlipo vokiečių pilotai. .. Pasitraukiau į miškelį ir iš
ten stebėjau šį drąsų poelgį, prilygstantį žygdarbiui. Lakūnas
įjungė motorus, lėktuvas pakilo nuo žemės, bet, paskridęs
kelis metrus, nusileido; paskui vėl pakilo ir vėl nutūpė. Tik
iš trečio karto jis ėmė kilti aukštyn ir virš jūros nuskrido į
rytus. Tada iki fronto linijos Lenkijoje buvo netoli.
Pasirodo, Deviatajevas susitiko iš žvalgybos grįžtantį vo­
kiečių lėktuvą. Atskridęs į salą, lakūnas žvalgas kaip papras­
tai pranešė, ką pastebėjęs žemėje — apie tankų kolonas, ka­
riuomenės' judėjimą, apie upių perkėlas. Jis, žinoma, prane­
šė ir kad sutiko į rytus skrendantį „Heinkel-111“.
Kilo panika, visi puolė į starto aikštelę ir ... aptiko, jog
lėktuvo nėra. Ėmė vytis, bet veltui. O netrukus į salą at­
skrido Geringas su visa baudėjų sv ita...
Vokiečių liaudis nepamiršo nieko, ką patyrė. Senų kovo­
tojų dvasia nesensta. Jie moko jaunuolius drąsos. Moko juos
būti budrius. Fašizmas sutriuškintas, bet nepribaigtas. Vaka­
rų Berlyne atvėrė duris Spandau kalėjimas. Jaunų ir pagyve­
nusių neofašistų minia sveikino Albertą Sperą ir Baldūrą fon
Sirachą. Žaliūkai rėkavo: „Mes marširuosime, ir tegul visas
pasaulis eina skradžiai“. Taip fašistai prisiekinėjo ir ketvir­
tojo dešimtmečio pradžioje. Dabar jie sveikino „didžiuosius
kankinius“ ir skandavo: „Laisvę Hesui“, kurį, kaip žinoma,
Tarptautinis tribunolas nuteisė kalėti iki gyvos galvos.

218
 Laisvėje atsidūrė ir feldmaršalas Serneris, nepaklusęs ka­
pituliacijos aktui, generolai Choizingeris, Venkas, Mantoife-
lis, Manšteinas, Hitlerio imperijos kanceliarijos viršininkas
Lamersas, finansų ministras grafas Svėrinas fon Kjozikas, gink­
luotės ministras Zaueris...
I mano klausimą „Ar jūs galutinai pasitraukėte iš politi­
nio gyvenimo?“ Aksmanas atsakė „Taip“. Bet tai buvo ne­
tiesa. Žinoma, kad vienas iš jo bendražygių, propagandos mi­
nistras daktaras Naumanas, praėjus vos penkeriems metams po
karo, pasirodė Diuseldorfe savo pavarde. Tuo laiku suaktyvėjo
įvairių hitlerininkų grupių veikla. Jų sambūriai tapo įpras­
tiniu reiškiniu. Juose ėmė dalyvauti „žmogus su randu“ Skor-
cenis, esesininkų generolai. Slaptame nacistų suvažiavime
Diuseldorfe susirinko didelių miestų gauleiteriai, sumušti ge­
nerolai, valdininkai, tarp jų buvęs Gebelso propagandos mi­
nisterijos spaudos skyriaus viršininkas Dytrichas. Čia buvo ir
Artūras Aksmanas.
Apie ką jie kalbėjo slaptame (ir ar slaptame?) suvažia­
vime? Daktaras Naumanas pranešime „Naujos Vakarų Vokieti­
jos politinės partijos“ teigė: „Mes visada gynėme trečiąjį rei­
chą ir ginsime jį ir toliau... Darbuokimės nenuilstamai, kiek­
vieną dieną. Vienysimės glaudžiau negu kada nors anksčiau,
sukursim slaptą draugiją... ir tapsime jėga, kuri iš pradžių
bus nepastebima, bet vieną gražią dieną pasireikš visiškai
atvirai... Laikas atidengti kortas dar neatėjo“.
Žinoma, jie supranta, kad dabar jau negalima taikyti se­
nų, diskredituotų kovos už fašizmo restauravimą formų. Jie
supranta, jog dujų kameros tapo nemadingos.
Prieš revanšizmo jėgas stoja VFR pažangiosios jėgos. Di­
delę reikšmę įtempimui Europoje mažinti turi TSRS ir VFR,
Lenkijos Liaudies Respublikos ir VFR sudarytos sutartys.
Svarbus žingsnis garantuojant taiką ir saugumą yra keturšalis
susitarimas dėl Vakarų Berlyno.
.. .Aš einu buvusia Vilhelmo gatve pro sugriautus namus,
kuriuose kažkada buvo įsikūrusios svarbios fašistų žinybos.
Šioje gatvėje daug dykviečių. Čia stovėjo „vyriausybinis kvar­
talas“, patekęs į Berzarino armijos ugnį.
Prisimenu generolus Rosią, Negodą, pulkininką Antonovą,
papulkininkį Gumerovą, Aną Nikuliną, bataliono vadą Sapo-
valovą...
Tylomis stoviu prie Brandenburgo vartų. Nusiėmęs kepurę,

219
prisimenu tuos, kurie negrįžo pergalingais keturiasdešimt penk­
taisiais.
Žemai lenkiuosi jų motinoms ir tėvams, išauklėjusiems to­
kius sūnus, žemai lenkiuosi žmonoms, broliams, seserims, siel­
vartaujantiems dėl didvyrių mirties.

...IR DAR PO DVEJŲ METŲ

Sį kartą žurnalistai skrido į Miuncheno olimpines žaidynes.

Užtrukęs Maskvoje dėl blogo oro, lėktuvas į Miuncheną at­
vyko naktį, kai tamsa slėpė jį nuo mūsų akių. Iš aerouosto
važiavome į pietinę miesto dalį •— į Obervyzenfeldą,— per ka­
rą amerikiečių ir anglų aviacijos sugriautą, o šiandien paki­
lusį iš pelenų, į naująjį Miuncheną — senojo sūnų, neatsa­
kantį už tėvo darbus.
Obervyzenfeldą išlygino, užstatė, apželdino ir pavadino
Olimpiniu centru. Tai naujas, šiuolaikinis rajonas su dide­
liais privačių baltų daugiaaukščių namų kompleksais, su sa­
vais prekybos centrais, televizijos bokštu, sporto salėmis, ba­
seinais, parkais, ežerais ir puikiu stadionu.
Obervyzenfeldas priglobė iš penkių žemynų susirinkusius
sportininkus.
Naujas miestas statytas ne tik sporto poreikiams, bet ir
norint parodyti, jog naujasis Miunchenas nusimeta ano, seno­
jo, rūbą.
Dešimt tūkstančių olimpiečių, nemačiusių ugnimi žėruojan­
čių karo dienų, išėjo į stadioną kaip šventės šeimininkai —
taikos pasiuntiniai su taikos idėjomis.
Aš žiūriu į nesibaigiančias kolonas sportininkų, žengian­
čių lygiomis gretomis, koja į koją, bet laisvai, ne kaip ka­
riniame parade, ir juo labiau nuostabiai darniai. Matyti jų
pakeltos galvos, platūs pečiai, lankstūs liemenys — pasaulio
jaunystė, neskirstoma į rases, gentis, nacijas.
Kolonos eina ir eina. Visi jomis gėrisi, džiaugiasi kartu
su jomis, bet man neišeina iš galvos mintis apie jų tėvus'
ir senelius — gyvus ir mirusius, iškovojusius mūšių laukuose
jiems teisę žygiuoti šiandien ir rytoj, bėgioti raudonais re-
kortano takais, žaisti žaliose aikštelėse, plaukti, irkluoti, rung­
tis vikrumu, jėga, judesių grožiu.

220
 Olimpiečiai neužmiršo tėvų ir senelių. Tuo buvo galima
įsitikinti, aplankius buvusią netoli Miuncheno Dachau mirties
stovyklą.
...Miunchenas — Bavarijos sostinė. Sj tykų miestą — Vo­
kietijos kultūros centrą, muziejų, galerijų, knygų saugyklų
miestą, šalies teatro ir muzikos širdį — daugiau kaip prieš
penkiasdešimt metų uždengė fašistinės svastikos šešėlis.
Čia, „Biurger Broikeller“ aludėje, jau 1923 metais Adolfas
Hitleris puoselėjo beprotiškus planus, kaip nordinė rasė galė­
tų užvaldyti pasaulį, sunaikinti ištisas valstybes ir tautas. Čia
jo ginkluoti smogikai išėjo į centrinę aikštę ir sukėlė kru­
vinas muštynes, o paskui toje pačioje aludėje fašistai kasmet
nustatytą dieną švęsdavo savo pergalę.
Hitleris pasirinko kaip tik šį miestą pasirašyti su mirti­
nai išgąsdintu Čemberlenu ir Daladjė Miuncheno sutartį, pra­
žudžiusią iš pradžių Čekoslovakiją kaip valstybę, o paskui
davusią visišką laisvę veikti fašistinio reicho vadeivoms.
Nuo to laiko mūsų sąmonėje Miunchenas tapo tarsi sinoni­
mu visko, kas agresyvu, klastinga, vieta, kur rinkdavosi ir
iki šiol renkasi tamsios reakcijos jėgos, kur jaukiai jaučiasi
partijos, mojuojančios kumščiais, svajojančios apie šaltąjį, o
gal ir apie karštąjį karą, apie vadinamosios didžiosios Vokie­
tijos atkūrimą.
.. .Seniai svajojau aplankyti Niurnbergą, kuris buvo na­
cizmo lopšys ir tapo jo kapu.
Ir štai pro vagono langus matome, kaip pro mus skrieja
puikūs Pietų Bavarijos gamtovaizdžiai: miškai, kalvos, rudens
spalvomis nudažytos platybės.
Niurnbergas! Viduramžių miestas, pastatytas prie Dunojų
ir Mainą jungiančio kanalo, su puikia gotika, paminklais, aikš­
tėmis, didelėmis gamyklomis, gaminančiomis tankus, pabūklus
ir aviacinius variklius. Jis dažnai buvo atakuojamas iš oro.
Biurgerių miestas garsėjo aludėmis, kuriose smogikai rėkė
„heil“ jiems mažai žinomam austrui Adolfui Siklgruberiui.
Nors praėjo jau trys dešimtmečiai po karo ir Niurnbergas at­
statomas, vis dėlto senoji miesto dalis—„tėvų lizdas“, nacijos
kultūros vertybių centras — sugriauta. Iki šiol ištisos gatvės
negyvenamos ir senose gaisravietėse kaip išgedę dantys styro
sudegę namai.
Paskutinėmis karo dienomis anglų ir amerikiečių aviacija
subombardavo senąją miesto dalį, bet nekliudė gamyklų bei
naujamiesčio.

221
 Niurnbergo senamiestyje stovėjo trys namai, kuriuose įvai­
riais metais gyveno žymus vokiečių dailininkas Albrechtas
Diureris, bet du iš jų visiškai sugriauti, o trečiasis sudegė; li­
ko mūrinės sienos ir tuščios langų kiaurymės.
Pakeliui pro dulsvas ūkanas uolos viršūnėje pama­
tėme neryškius pilies kontūrus. Kas tai? Pasirodo, tai pilis
Frydricho Barbarosos — vieno iš pačių plėšikiškiausių vokie­
čių imperatorių, kurio vardu buvo užkoduotas fašistinės ka­
riuomenės įsiveržimas į Tarybų Sąjungą.
Dvasiniai Barbarosos palikuonys fašizmo viešpatavimo me­
tais parodė pasauliui kur kas barbariškesnių kovos metodų.
Niurnbergas buvo jų protėvis.'
Daugelį kartų įvairių filmų dokumentiniuose kadruose buvo
rodomi būgnų tratėjimo lydimi nacistų paradai, eitynės su deg­
lais, isteriškos kalbos. Joms pastatyta speciali tribūna. Taip
nacistai pažymėdavo šventes, į kurias suvažiuodavo rinkti­
nės kariuomenės būriai ir „partijos nariai“. Pabuvoję aludėse,
jie jau nieko nebijojo, rinkosi ir stūgavo aikštėse, sakė kal­
bas, kurių prasmė buvo tokia: „šiandien mums priklauso Vo­
kietija, rytoj — visas pasaulis“.
.. .Mes pasukome prie Teisingumo rūmų, kur kažkada bu­
vo teisiami svarbiausi kariniai nusikaltėliai. Masyvus senas
keturių aukštų pastatas su lodžijomis, arkomis ir kolonomis,
su aukštais stačiakampiais langais, tarp kurių nišose stovi tei­
singumo dievų skulptūros, nepasikeitęs. Prie įėjimo budi ame­
rikiečių kareiviai, ir jau pati jų išvaizda byloja, jog įeiti į
į teisingumo šventovę draudžiama.
Prie pastato prigludusį kiemą, kuris buvo ir kalėjimo kie­
mas, gali apžiūrėti visi. Čia išeidavo reicho vadeivos pasi­
vaikščioti, ir, kaip teigė Selenbergas, kartais jie turėdavo ga­
limybę pasikalbėti. Šiaip ar taip, jam pavykdavo persimesti
žodžiu su Geringu.
Paskutinę dieną, nuosprendžio—„bausmės pakariant“—
įvykdymo išvakarėse, jie taip pat vaikštinėjo ir, atrodė, abiem
rankomis laikėsi už menko vilties siūlelio— gal bausmę do­
vanos. Sąjungininkų kariuomenės Kontrolės taryba atsisakė
amnestuoti. Siūlelis nutrūko.
Atėjo atpildo valanda. Žurnalistams leido dalyvauti vyk­
dant bausmę, bet prieš tai juos nuvedė siauru kalėjimo kori­
doriumi, ir budintis karininkas pasakė: „Prašom pasižiūrėti,
ponai žurnalistai“. Kiekvienas iš eilės pasilenkdavo, kad pa­
žvelgtų pro kalėjimo kamerų durų „vilkelį“. Visų nuomone,

222
kamerose buvo ramu: Geringas gulėjo lovoje, Keitelis vaikšti­
nėjo po kamerą, Ribentropas kalbėjosi su dvasininku, Jodlis,
rengdamasis miegoti prieš bausmę, valėsi dantis... Kiekvie­
nas buvo užsiėmęs savo reikalais.
1946 metų spalio 16 dieną jie buvo pakarti. Likus kelioms
valandoms iki bausmės įvykdymo, netekęs paskutinės vilties
išsigelbėti, Geringas išgėrė kalio cianido. Iš kur svarbiausias
nusikaltėlis jo ėmė,— iki šiol lieka mįslė.
Niurnberge buvo atskleistas sąmokslas prieš Tarptautinį
tribunolą. Esesininkai iš „Edelveiso“ grupės (vėl „Edelvei­
sas“!) planavo užpulti Teisingumo rūmus ir išlaisvinti Herma­
ną Geringą, Ernstą Kaltenbrunerį ir Artūrą Zeisą Inkvartą.
Į šią grupę jie įtraukė jauną moterį Gizelą Zelinski, kuri veikė
Ulricho Lainco ir Bruno Petereso vadovaujama.
Moteris gavo užduotį patekti į Teisingumo rūmų pastatą.
Jai labai greit šitai pavyko, nes vienas apsaugos karininkas
padėjo gauti suklastotą leidimą į spaudos ložę. Ji turėjo ga­
limybių gerai išstudijuoti visą pastatą, įėjimus, koridorius, at­
sarginius išėjimus. Be to, Gizela Zelinski nustatė, kad
patogiausia užpulti per pietų pertrauką arba vakarienę, kai ne­
didelė sargyba teisiamuosius veda į valgyklą netoliese atsar­
ginio išėjimo esančiais siaurais laiptais. Dar Zelinski suži­
nojo, jog virtuvėje dirba 80 belaisvių esesininkų, kurie sutiko
dalyvauti operacijoje.
1946 metų liepos 4 dieną Ulrichas Laincas surinko visą
savo grupę už miesto ir supažindino su operacijos pagrobti
tris nusikaltėlius ir vieną teisėją kaip įkaitą planu. Bet są­
mokslininkai nežinojo, kad jų būrio narys Brunas Peteresas
buvo suimtas gatvėje ir išdavė juos, kad jie jau sekami. Kai
Gizela Zelinski ir Laincas vakare sunkvežimiu važiavo prie
Teisingumo rūmų atsarginio įėjimo pradėti operacijos, moteris
prie savo namų pastebėjo stovinčius amerikiečių „džipus“. Vis­
kas buvo aišku, diversantai metė sunkvežimį, perbėgo gatvę ir
mėgino pasislėpti šv. Johano kapinėse netoli Teisingumo rūmų.
Mes ėjome gatve ir atidžiai klausėmės gido detektyvinio
pasakojimo apie mums nežinotą mėginimą pagrobti nusikal­
tėlius ir sužlugdyti Tarptautinio tribunolo darbą.
— O štai ir įvykio vieta,— pasakė jis ir įvedė mus pro
geležinius vartus į kapines, visai nepanašias į laidojimo vie­
tą. Nė vieno paminklo. Vien didžiulis laukas, apsodintas ryš­
kiomis gėlėmis. Tik iš arti jų pavėsyje galima pamatyti tvar­
kingą cementinį ar granitinį antkapį su lygia marmurine plokš­
te, kurioje iškalta mirusiojo pavardė.
223
 Gidas cementiniais takeliais nuvedė mus toliau j kapinių
gilumą. Pagaliau tarė:
— Štai čia, prie šio kapo, Gizela Zelinski parkrito ir mė­
gino pasislėpti už tvorelės ir gėlių, bet į ją pataikė kulka.
Laincą pagavo prie plytų tvoros.
Žvilgtelėjau j marmurinę plokštę. Vokiečių dailininko Al­
brechto Diūrerio kapas... Likimo ironija.
Niurnberge, kaip ir Miunchene, Rotenburge, Ausberge, jau­
kiame mažame Pašau ant Dunojaus kranto, daug kas primin­
davo sutriuškintą fašizmą, čia dar yra visokių grupių, gru­
pelių, kurios vis dar negali susitaikyti, kad šiuose Teisingumo
rūmuose galutinai pasmerktas fašizmas.
Net olimpiniame Miunchene, kur Strauso partijos ir Nacio­
nalinės demokratinės partijos veikla tomis dienomis buvo kiek
prislopusi (netinkamos aplinkybės!), mes patys matėme, kaip
neofašistai mėgino sužlugdyti mitingą Dachau ir „užimti“ tri­
būną. Jiems nepavyko, nes vietinių demokratinių organizacijų
jaunimas be policijos pagalbos išvarė neofašistus už stovyk­
los vartų.
Tokių nesivaržančių, rėksnių jaunuolių galima matyti alu­
dėse, kažkada buvusiose į valdžią besiveržiančių fašistų prie­
globsčiu. „Hitlerio aludžių“ čia dešimtys, ir kiekviena —„isto­
rinė“, nes joje kalbėjo busimasis fiureris, buvo kuriamos na­
cistų programos, rinkdavosi smogikai.
Bet tokių vietų lieka vis mažiau ir mažiau. Kiekvieną
kartą, kai grįžtame į naująjį Miuncheną, kur nėra nei hitleri­
ninkų aludžių, nei „atmintinų vietų“, į praeities neturintį
miestą ir skaičiuojantį savo metus ne amžiais ir netgi ne me­
tais, o savaitėmis, patenkame į naują atjaunėjusį pasaulį, ku­
ris gyvena šiandiena ir svajoja apie ateitį.
„Tavo vardas nežinomas. Tavo žygdarbis nemirtingas!“ Šie
žodžiai užrašyti ant Nežinomojo kareivio kapo. Dega Amžinoji
ugnis ant kapo prie Kremliaus sienos Maskvoje. Tūkstančiai
tarybinių miestų ją šventai saugo. „Si ugnis — kiekvieno žmo­
gaus ir visos liaudies,— pasakė rašytojas S. Smirnovas,— siel­
varto ir pasididžiavimo ugnis, praeities atminimo ir siekimo
kovoti dėl šviesios ateities ugnis“.
1945 metais tarybinis kareivis pavargusia ranka padėjo
automatą ir ėmėsi plūgo. Iš tanko persėdo prie traktoriaus
vairo. Bet jis atsimena viską. Jis atsimena ir automatą laiko
parengtą. ..
B e r ly n a s —M iu n c h e n a s — M a s k v a
1967— 1974
TURINYS
Autoriaus žodis ......................................................................................... 3
| Berlyną! ................................................................................................... 5
Balandžio 20-oji ......................................................................................... 9
Balandžio 21-oji ......................................................................................... 22
Balandžio 22-oji ......................................................................................... 31
Balandžio 23-ioji ......................................................................................... 43
Balandžio 24-oji ......................................................................................... 52
Balandžio 25-oji ......................................................................................... 03
Balandžio 26-oji ....................................................... 71
Balandžio 27-oji ......................................................................................... 73
Balandžio 28-oji ......................................................................................... 88
Balandžio 29-oji ........................................................................................ 10!
Balandžio 30-oji ......................................................................................... 129
Gegužės 1-oji ............................................................................................ 143
Gegužės 2-oji ............................................................................................ 154
Pirmosios taikos dienos .............................................................................. 163
Kapituliacija ............................................................. •-................................ 182
Paskutinėmis gegužės dienomis ............................................................... 201
Po ketvirčio amžiaus ................................................................................. 212
.. .Ir dar po dvejųmetų ............................................................................. 229

Мартын Иванович Мержанов. ТАК ЭТО БЫЛО. На литовском языке. Перемели с рус­
ского языка Шулга А. и Лешчинскене Д. Издательство «Мокслас». ЛитСС'Р, 232050,
Вильнюс, ул. Жвайгжджю 23, 1985.
Martynas Meržanovas. О BUVO TAIP. Redaktorė A, Kaluinlenė. Viršelio dailininkus
A. Grubevičius. Maketo dailininkas A. Broga. Meninis redaktorius J. Žibinus, Tech­
ninė redaktorė A. Gineitienė. Korektorės; L. Balaikienė, G. Zaščižlnaklenė.
ИБ № 2295
Duota rinkti 84.09.18. Pasirašyta spausdinti 84.12.28. Formatas 84XI0BVi j . Popierius —
spaudos Nr. 1. Garnitūra — literatūrinė, 10 punktų. Iškilioji spauda, 11,76 sųl. я». I.~
0,81 1. jkl. 12,99 sąl. spalv. atsp. 15,17 apsk. leid. 1.—0,91 I. jkl. Tiražas 15 000 egz.
Užsakymas 7622. Kaina 1 rb 30 kp. Leidykla „Mokslas“, 232050 Vilnius, Žvaigždžių 23.
Spaudė Motiejaus Sumausko spaustuvė. 232600 Vilnius, A. Strazdelio 1. įklijas spaudė
K. Požėlos spaustuvė, 233000 Kaunas, Gedimino 10.