7 tema.

Atskiri deliktinės atsakomybės atvejai

Kvazisutartys- nėra susitarimo, bet pasekmės kyla tarsi iš sutarties. Tartum sutartiniai, bet ne sutartiniai.

1uzdavinys:

Klubas-Apsauga-darbuotojai. Pagal 2.265 str. atsakys klubas ir apsauga. Neturi būti mažinamas žalos
dydis dėl jo veiksmų- lempos sudaužimo ir pan.

10 uzdavinys:
sutartinių santykių tarp Medv.pluoštas ir Remiu spora nėra. Galima remtis sutarties pažeidimo būdais
tiesiai iš pigu. Tada pigu regreso tvarka galėtų reikalauti iš Medvilnės pluošto. 6.295 str.

1. Kokiais atvejais galima remtis generalinio delikto teorija kaip atsakomybės atsiradimo pagrindu? Ar ji
gali būti taikoma kartu su Civiliniame kodekse reglamentuojamais konkrečiais deliktais?

Įkeliu daugiau informacijos, nes klausinėjo praeitą seminarą šia tema nemažai...

Teismas nurodė, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu
ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Šia teisine norma yra įtvirtinta generalinio
delikto doktrina, kuri reiškia, kad bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu asmuo neįrodo esant
aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Šis generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas
kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpciją. Tokią praktiką formuoja
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006 m. birželio 21 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-422/2006 ir 2007 m. gruodžio 28
d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-580/2007).

Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo
pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas,
jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek
atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio
rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad
kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens
elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir
veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas
reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės
sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis
ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir
neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti. Be abejo, be šių, turi būti nustatytos ir
kitos sąlygos – žala bei priežastinis ryšys.

Komentuojama norma įtvirtina kiekvieno asmens teisę (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis
atsargiai. Ji vadinama rūpestingumo pareiga. Pagal komentuojamą normą ją turi kiekvienas kiekvienam. Tačiau
šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi. Vieni turi didesnę, kiti mažesnę rūpestingumo pareigą. Šios
pareigos pobūdis, laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių - asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos, teisinio
veiklos reglamentavimo. Pavyzdžiui, asmens, dirbančio su aplinkiniam pavojų keliančiomis medžiagomos,
rūpestingumo pareiga didesnė nei kitų. Rūpestingumo pareigos pobūdį ir laipsnį dažnai reglamentuoja įvairūs
teisės aktai, profesinės etikos taisyklės, papročiai ir panašiai. Pavyzdžiui, kokios atsargumo priemonės privalomos
imant donoro kraują, nustato sveikatos ministro 1998m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 605 patvirtinti „Kraujo ir kraujo
sudėtinių dalių paėmimo iš donorų tvarka, davimo dozės ir dažnumas“. Todėl sprendžiant kokią rūpestingumo
pareigą turėjo žalos padaręs asmuo ir ar jis ją pažeidė, reikia vadovautis ne tik komentuojama teisės norma, bet ir
kitais šaltiniais.

Antra klausimo dalis?

2. Ar samdančius darbuotojus asmens atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.264 straipsnį yra griežta?
Kaip teisiškai turi būti vertinama šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl darbuotojų kaltės, kaip
aplinkybės, pagal kurią atsako darbuotojus samdantis asmuo?

Teismų praktika 3K- 3-381/2012

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnis nustato objekto savininko ar valdytojo
atsakomybę be kaltės, t. y. griežtą civilinę atsakomybę, todėl statinio savininkas (valdytojas) privalo
atlyginti jam priklausančio statinio trūkumų lemtą žalą nepriklausomai nuo jo kaltės dėl tokių neigiamų
padarinių.

Iš praktikumo:

Ne,tai nėra griežta atsakomybė., nes kaltės prezumcija taikoma

Kalte butu jei

Pagal Lietuvos Respublikos teisę tai nėra griežta civilinė atsakomybė. Ji taikoma už samdančio darbuotoją
asmens kaltę su ypatumais ir (arba) kontroliuojamo ir prižiūrimo asmens kaltę. Darbdavio kaltė sutapatinama su
darbuotojo kalte. Darbdavys atsako už darbuotojo padarytą žalą, jeigu už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats
darbuotojas.

Teismų praktika 3K-3-114/2011

Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už
darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas. Taikant
samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų
civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų
ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė
sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi
būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas

3. Kokiomis prezumpcijomis remiamasi, taikant darbuotojus samdančio asmens deliktinę atsakomybę už

šių padarytą žalą?

Teismų praktika 3K-3-114/2011

Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų
civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir
žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis,
kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta
einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, samdančio darbuotojus atsakomybės už
žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas
tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų.
4. Kokios Civilinio kodekso nuostatos turėtų būti taikomos, kai žalos padaro didesnį pavojaus šaltinį
valdantis darbuotojas?

Teismų praktika 3K-3-90/2008   

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui taikytina objektyvioji civilinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), nes žalą
didesnio pavojaus šaltiniu padarė atsakovo darbuotojas, eidamas savo darbo pareigas (CK 6. 264, 6. 270).

5. Ar darbdavio nemokumo atveju gali būti reikalaujama, kad žalą atlygintų pats darbuotojas?

Niekur normalaus atsakymo neradau, skaičiau straipsnį tik, kad iš darbuotojo gali būti reikalaujama atlyginti žalą,
kai jis pats tai sukėlė, t.y. neįvykdė tam tikrų palieptų veiksmų, arba įvykdė juos netinkamai.

Jei nurodymas buvo neteisėtas ir dėlto atsirado žala, tada už ją atsako solidariai ir nurodymą davęs asmuo ir jį
vykdęs. (vad 215psl.)

6. Ar Civilinio kodekso 6.265 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma, jeigu vienas asmuo, atlikdamas kito
asmens vardu teisinę reikšmę turinčius veiksmus, tačiau neturėdamas tam jokių įgaliojimų, pa daro žalos
tretiesiems asmenims? Jeigu ne, kokiomis taisyklėmis turi būti remiamasi atlyginant šią žalą?

Atstovavimo rūšys 2. 133

Numanomas toks atstovavimas kai igaliojimai nera iforminti (i rimi pard. Ateinu ir preziumuoju kad kasininke
igaliota man parduoti prekes)- str taikomas
Tariamas kai virsininkas zino ka daro pavaldinys bet del to nieko nedaro –straipsnis taikomas arba pvz tevai zino
apie galima vaiku atstovavima, taciau nieko nedaro del to
Atskleistas
Neatskleistas

7. Ar galima remtis Civilinio kodekso 6.265 straipsniu, jeigu vienas juridinis asmuo, veikdamas kito
asmens (fizinio ar juridinio) interesais, padaro žalos? Jeigu ne, kokios Civilinio kodekso normos tuomet
taikytinos?

Atstovu ir atstovaujamuoju gali buti fizinis ir juridinis asmuo.

Ar str taikomas juridiniams asm?- draudimo nera galima taikyti ir juridiniam asmeniui

8. Kaip statinio savininkui (valdytojui) ir žalą reikalaujančiam atlyginti asmeniui yra paskirstoma
aplinkybių, numatytų Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje ir 6.270 straipsnio 1 dalyje, įrodinėjimo
pareiga?

6.266 straipsnis. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė

1. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių
jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270
straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Iš vadovėlio:

Dėl įrodinėjimo, tai pats objektų valdytojas turi įrodyti, kad tai ne dėl jo kaltės kilo atsakomybė, tokiu atveju, jei
jam pavyksta tai įrodyti, atsakomybė jam nekyla. O ieškovas privalo įrodyti patį žalos padarymo faktą, taip pat
jam padarytos žalos arba nuostolių dydį.

9. Ar kelyje esantys akmenys, tam tikrų gabaritų daiktai ir kiti objektai, dėl kurių įvyksta eismo įvykis,
gali būti laikomi kelio trūkumais Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalimis prasme? Ar tai galėtų būti
vertinama kaip kelio nepriužiūros pasekmė ir dėl to taikomos bendrosios deliktinės atsakomybės taisyklės?

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal paskirtį jo važiuojamojoje dalyje neturi
būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti
įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia
grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis.
Papildomai

Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės
atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto,
kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) –žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto
objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai
pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar
neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.
Teismas, nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėtų patikrinti, ar byloje nėra CK 6.270 straipsnio 1
dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Atsakomybę šalinančių aplinkybių
įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis
civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, VĮ
„Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009.

10. Ar dėl nepalankių gamtinių atmosferos sąlygų (šlapdribos, sniego, neigiamos oro temperatūros,
stipraus vėjo ir pan.) kelių priežiūrą, kilus grėsmei dėl saugumo juose, vykdantys subjektai atsako pagal
Civilinio kodekso 6.266 straipsnį? Ar tokios oro sąlygos gali būti laikomas nenugalima jėga? Kodėl?

Teismų praktika 3K-3-507/2010

Šaligatvis – pėstiesiems skirta kelio dalis, esanti prie važiuojamosios kelio dalies arba atskirta nuo jos.
Šaligatvio apledėjimas atsiranda dėl gamtinių atmosferos sąlygų. Tai nėra konstrukcinis kelio trūkumas,
atsiradęs dėl netinkamo šaligatvio išklojimo ar kilęs netinkamai taisant šią kelio (gatvės) dalį . Savivaldybė,
kaip miesto gatvių savininkė, turi pareigą prižiūrėti gatves. Savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių
priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų funkcijų, įstatymu
priskirtų savivaldybėms. Ši funkcija įgyvendinama per seniūnijas, kurios organizuoja ir (arba) kontroliuoja
savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą, gatvių
ir kitų viešų vietų apšvietimą, viešųjų tualetų paslaugų teikimą. Nurodytos pareigos neįvykdymas ar netinkamas
įvykdymas taip pat yra ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu,
neveikimu) nepadarytum kitam asmeniui žalos, pažeidimas (CK 6.263 straipsnis). Dėl to nagrinėjamoje byloje
nustatytinos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys
tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje
byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-507/2010.

Dėl neteisėto neveikimo, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos

Savivaldybės, kaip gatvės savininkės, pareiga yra užtikrinti tinkamai įrengto šaligatvio būklę ir naudoti
slidumą mažinančias priemones šaligatvio apledėjimo atveju. Vienu metu iš karto būtų sudėtinga pašalinti sniegą
ir sumažinti slidumą visose miesto gatvėse, taip pat ir šaligatviuose. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju,
sprendžiant vietos savivaldos institucijos, atsakingos už vietinės reikšmės kelių, taip pat ir šaligatvių priežiūrą bei
jos kontrolę, deliktinės civilinės atsakomybės klausimą už dėl lijundros metu asmens patirtą susižalojimą, būtina
įvertinti šios institucijos veiksmus (veikimą ar neveikimą), ar buvo tinkamai ir laiku imtasi priemonių šaligatvių
slidumui mažinti jų apledėjimo atveju.

Negali būti laikomos nenugalima jėga.

Pavyzdys apie kelią ir gamtines sąlygas iš teismų praktikos:

žiemą vyravusios kiek atšiauresnės hidrometeorologinės sąlygos taip pat nelaikytinos force majeure aplinkybe,
atleidžiančia atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kadangi duobių atsivėrimas keliuose, esant atšiaurioms,
permainingoms oro sąlygoms ir temperatūrų kaitai, yra prognozuojamas.

Taigi, šlapdriba, sniegas yra prognozuojami ir negali būti pripažinti nenugalima jėga.

Teismų praktika 3K-3-381/2012

Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis
negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio . Vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga savaime (per
se), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti; pastatai projektuojami ir statybą
reglamentuojančiuose teisės aktuose jiems nustatomi reikalavimai, atsižvelgiant į būtiną pastatų atsparumą tam
tikro Lietuvoje įprasto stiprumo vėjui. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas,
stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai
apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir
tikėtis

?11. Ar tuo atveju, kai žalos padaryta vienam iš bendraturčių dėl pastato, kuris yra bendroji dalinė pastato
savininkų (valdytojų) nuosavybė, defekto, taikytinos Civilinio kodekso 6.266 straipsnio nuostatos? Kaip
keistųsi vertinimas, jeigu nukentėjusysis nebūtų bendraturtis? Ar tokiais atevjais galėtų atsakyti
daugiabučių namų savininkų bendrija?

Pagal praktikumo psl 113: žalą, padarytą sugriuvus pastatams, statiniams, įrenginiams ar kitokioms
konstrukcijoms ar dėl kitokių trūkumų, atlygina šių objektų savininkas (valdytojas) (CK 6.266 str. 1d.)

12.Kokiomis teisės normomis remiantis turi būti atlyginama žala, atsiradusi apgadinus transporto
priemonę statybvietės teritorijoje? Kas yra laikomas nebaigto statyti statinio savininku (valdytoju)?
Dėl civilinės atsakomybės už atsiradusią žalą apgadinus transporto priemonę statybvietės teritorijoje
 CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės
civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo
faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos
žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų
neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas,
užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.
Eismo įvykio metu atsakingi už nebaigto statybos objekto statybvietėje ir greta jos judančių žmonių
apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus buvo statybos rangovai, t. y. bylos tretieji asmenys, kuriems buvo
perduotas žemės plotas susisiekimo komunikacijoms tiesti. <...> Tai, kad atsakovas yra kelio atkarpos greta
statybvietės savininkas (valdytojas), negali lemti jo atsakomybės, kai žala turtui padaroma statybvietėje, už
kurios eksploatavimo saugumą jis neatsako. Dėl to nenustačius visų būtinųjų deliktinei atsakomybei CK
6.266 straipsnio 1 dalies prasme atsirasti sąlygų, t. y. objekto valdymo fakto, priežastinio ryšio tarp
atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, deliktinė atsakomybė negalėjo atsirasti ir būti taikoma atsakovui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje
byloje „If P&C Insurance“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-222/2011.
Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinėsteisės pagrindu pavesta eksploatuoti,
prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju)
preziumuojamas asmuo,kuris yra nurodytas viešajame registre. Tai nuginčijama prezumpcija. Dėl to,
esantregistracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kadatsakingas už žalą asmuo
iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas arvaldytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame
registre.

13. Ar nuomininkas gali būti laikomas statinio savininku (valdytoju) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio
prasme?

CK komentaras: 370 psl.

6.266 straipsnio 2 dalyje nurodytas atsakomybės subjektas. Preziumuojama, kad žalą privalo atlyginti asmuo
(fizinis arba juridinis), esantis statinio savininkas. Kai statinys įregistruotas viešajame registre, savininku
laikomas asmuo, nurodytas registre kaip daikto savininkas ar valdytojas. Tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama.
Todėl savininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės įrodęs, kad statinį iš tikrųjų valdė ne jis, bet kitas asmuo,
kuris ir buvo atsakingas už statinio būklę. Pavyzdžiui, jeigu statinys buvo išnuomotas ir žalos padaryta dėl to, kad
nuomininkas jo tinkamai neprižiūrėjo, už žalą atsako nuomininkas. Tokias atvejais svarbu, kas privalėjo rūpintis
tinkama statinio priežiūra. Pavyzdžiui, jeigu nuomos sutartis numatė, kad tiek kapitalinį, tiek einamąjį statinio
remontą atlieka nuomotojas, o žalos padaryta dėl laiku neatliko remonto, atsakys nuomotojas, o ne nuomininkas.
Žiūrint kokia situacija.

14. Ar atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą yra objektyvioji?

Objektyvi atsakomybė susijusi su aplinkos lūkesčiais; Konkrečios čia aptariamos objektyvios atsakomybės
formos yra dvejopos: atskaitomybė ir nustatyta prievolė. Bet kokia objektyvi atsakomybė yra susijusi su
atsakomybe kažkokiam asmeniui ar konkrečiai kolektyvinei institucijai ir atsakomybe už tam tikras
užduotis.

Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei
neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis
nenumato ko kita (CK 6.256 str. 4 d.) čia kaip pavyzdys, kad aiškiau būtų, objektyvioji būtų tada, jei žala
padaroma esant tam tikriems santykiams ir kažkas nėra įvykdoma, šiuo gyvūnu atveju tai galima vadinti
nenugalimos jėgos atveju .(jei kalbama apie laukinius gyvūnus)

Jei tai bus -Naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių

laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių
gyvūnų padarytą žalą. Laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.

Nežinau ar kiek aiškiau, labai klausimas painus, aš supratau taip, kad objektyvioji atsakomybė būna tada , kai
taisyklės, veiksmai yra tiksliai nustatyti ir jei kažkas pažeidžiama už tai privaloma atsakyti, tai taikant čia
gyvūnus, esmė būtų tokia: kad už naminius gyvūnus visada atsako jų šeimininkai, o jei žalą padaro laukiniai
gyvūnai už tai atsako valstybė.

15. Ar Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje numatytas deliktas gali būti taikomas už į kelią išbėgusių
laukinių gyvūnų padarytą žalą?

Ne negali būti taikytinas

6.266 straipsnis. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė

1. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo
ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio
kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje.

Papildomai

Dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo

CK 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų
nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama.
Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala, ir ši žala
jam turi būti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas
įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens
teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į
kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi.
Įstatymo arba jo normos, tiesiogiai nustatančios, kad atlyginama laukinio žvėries padaryta žala ir
nustatytas subjektas privalantis ją atlyginti tuo atveju, kai žala padaryta automobiliui susidūrus su prieš jį
išbėgusiu laukiniu žvėriui, nėra. Taigi, CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria įstatymų ledėjas prisiėmė
pareigą nustatyti laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo tvarką, neįgyvendinta. Tai reiškia, kad šiuo atveju
yra įstatymo spraga, kuri negali paneigti asmens konstitucinės teisės gauti žalos atlyginimą.
.
CK 6.267 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių
gyvūnų padarytos žalos atlyginimas. Pagal savo pavojingumą aplinkai laisvėje gyvenantis laukinis žvėris yra ne
mažiau pavojingas naminiam gyvūnui arba asmens žinioje esančiam laukiniam gyvūnui. Taigi šioje įstatymo
normoje reglamentuojami panašūs santykiai kaip ir CK 6.267 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai turėjo pagrindą
taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją.
Kadangi pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą atsakomybę šalina CK 6.270
straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, svarstytina, ar atitinkamo kelio ženklo ir kitų kelio apsaugos priemonių
buvimas negali būti vertintinas kaip CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatos, atleidžiančios nuo atsakomybės,
taikymas.
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis
civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009.

16. Ar gyvūnai laikytini didesnio pavojaus šaltiniais ir už jų padarytą žalą gali būti atlyginama pagal
Civilinio kodekso 6.270 straipsnyje įtvirtintas taisykles?

Gyvūno savininkui (laikytojui) gali kilti ne tik administracinė, bet ir civilinė atsakomybė. Civilinę atsakomybę
numato LR CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatos, kur nurodoma, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje
esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo LR CK
6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju,
jeigu įrodys buvus force majeure  arba esant nukentėjusiojo tyčiai ar dideliam neatsargumui).

Jei atsitrenka dvi mašinos tuomet bus pagal 6.270 str. 5 d.

17. Kokie teisės aktai reglamentuoja atsakomybę už laukinių žvėrių padarytą žalą? Ar už bet kokių
laukinių žvėrių padarytą žalą kyla deliktinė atsakomybė? Ar laukinių žvėrių išbėgimas į kelią gali būti
laikomas force majeure aplinkybe?

Teismų praktika 3K-3-478/2012

nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad
valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu
įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl
nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų
veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei
nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas.
Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė.

(praktikumo 114psl.)

 Laukinės gyvūnijos įstatymas;

 Medžioklės įstatymas;
 Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymas.

Ne už bet kokių, o tik nurodytų:

CK 6.267 str. 2 d. numatyta, jog laukinių žvėrių padaryta žala yra atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi
atsakomybė už tokių gyvūnų padarytą žalą atsiranda tik tuomet, jei yra priimtas specialus teisės aktas. Žalos
atlyginimo atvejus numato laukinės gyvūnijos įstatymo 24 str.

Gali būti force majeure aplinkybe:

Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą yra netaikoma tokiais atvejais:

1. dėl nenugalimos jėgos;
2. dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio nerūpestingumo
Nenugalimą jėgą (paprastai vartojama force majeure sąvoka) galima apibūdinti kaip nepaprastas aplinkybes, kurių
negalima nei numatyti arba išvengti, nei kokiomis nors priemonėmis pašalinti.
18. Ar už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą atsakingas asmuo gali remtis Civilinio kodekso
6.253 straipsnio 5 dalimi, jeigu žalos atlyginimo reikalauja draudimo bendrovė, užsiimanti rizikų
draudimo veikla ir pagal draudimo sutartį prisiėmusi laukinių gyvūnų turtui padarytų nuostolių
atlyginimo riziką?

Teismų praktika 3k-3-338/2011

Dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį
Teisėjų kolegija nurodo, kad draudimas, kaip veikla, apskritai yra susijęs su atitinkamos rizikos prisiėmimu.
Draudimo sutartis grindžiama būtent tuo, kad draudikas savanoriškai (privalomojo civilinės atsakomybės
draudimo klausimų nagrinėjamos bylos atveju nekyla) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką, įvykus
draudžiamajam įvykiui, sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui sutartyje nustatytą draudimo išmoką (CK
6.987 straipsnis). Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, įstatymo nustatytais atvejais pereina teisė reikalauti
išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui
(subrogacija) reglamentuotas CK 6.1015 straipsnyje. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai
draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgyja subrogacijos teisės. Tarp jų pagrįstai nėra CK 6.253 straipsnio 5
dalyje nurodyto atvejo, nes tai prieštarautų draudimo sutarties esmei. Taigi CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatos
negali būti pagrindas ieškiniui atmesti.

Teismų praktika 3K-3-478/2012

Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl
naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl,
laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis
ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės
atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina
nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas.

19. Kokiomis teisės normomis turėtų remtis asmuo, kuris patyrė žalos, besileisdamas vandens kalneliais
pramogų parke: dėl statinių savininko (valdytojo) atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį ar
dėl atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą pagal Civilinio kodekso 6.270 straipsnį?

3K-3-446-2011

Atsakovas UAB „Druskininkų vandentiekis“ yra verslininkas, kurio veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltinio
naudojimu, todėl jis atsako be kaltės pagal objektyviosios civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.256, 6.266
straipsniai). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žalos, ieškovo patirtos jam naudojantis Druskininkų vandens parko
konstrukcijomis, faktas yra akivaizdus ir byloje neginčijamas. Ieškovas įsigijo bilietą, sumokėjo už leidimąsi
specialiai įrengtais vandens kalneliais ir pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas įvykdys prievolę – užtikrins saugų
nusileidimą ir sustojimą sustabdymo vonioje. Teisėjų kolegija nustatė, kad nukentėjusysis buvo blaivus, laikėsi
vandens parko vidaus taisyklių ir darbuotojo nurodymų, t. y. neatliko jokių neteisėtų ar nerūpestingų veiksmų.
Pažymėjusi, kad, nustačius objektyviosios civilinės atsakomybės sąlygas, būtina tik patikrinti, ar neegzistuoja CK
6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, teisėjų kolegija nurodė,
jog nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodinėjo nenugalimos jėgos aplinkybių, netvirtino, kad ieškovas tyčia siekė
patirti traumą, taip pat nepateikė į bylą duomenų, kurie pagrįstų ieškovo didelio neatsargumo faktą (CPK 12,
178 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, nė viename objektyviame rašytiniame bylos įrodyme nekonstatuota
ieškovo didelio neatsargumo, tyčios ar nenugalimos jėgos faktų, kurie sudarytų pagrindą atleisti atsakovus nuo
civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą,
pakanka nustatyti aplinkybę, jog būtent atsakovo valdomas didesnio pavojaus šaltinis sukėlė ieškovui žalos, o
užtikrinti saugią paslaugą, nepaisant to, turi trūkumų konstrukcijos ar ne, atsakovas privalo visais atvejais

Teismų praktika 3K-3-13/2012

LAT pažymėjo, kad atsakovas, užsiimdamas vandens pramogų parko ir pirčių komplekso organizavimo bei
administravimo veikla, kurioje naudojami vandens nusileidimo kalneliai (tarp jų – kalnelis „Bermudai“, kuriuo
leisdamasi ieškovė patyrė žalos), vykdo rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą,
t.y. valdo didesnio pavojaus šaltinį, todėl, kaip šio valdytojas, yra atsakingas už ieškovės sveikatai padarytą žalą
pagal CK 6.270 str. taisykles be kaltės

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams
(transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų
naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad
žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tai specialus
deliktinės civilinės atsakomybės atvejis, kai skolininkas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo
kaltės nebuvimu. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad šios atsakomybės pagrindas
– rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio
pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų
teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo
reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus
žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia
didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis
prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji
padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su
teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti
saugumo reikalavimai ar ne.

20. Kokie yra didesnio pavojaus šaltinio valdymo požymiai? Ar asmuo gali būti laikomas didesnio
pavojaus šaltinio vadytoju, jeigu jis šį šaltinį valdo faktiškai, tačiau tam neturi teisinio pagrindo ir
atvirkščiai?

Teismų praktika 3K-3-13/2012

Didesnio pavojaus šaltiniu laikoma asmens vykdoma veikla, kuri kelia aplinkiniams didesnį, nei įprasta,
pavojų. Tokia veikla gali būti pavojinga dėl joje naudojamo objekto (daiktų, medžiagų, įrenginių,
mechanizmų ir kt.) arba dėl to, kad asmuo vykdomų procesų negali visiškai kontroliuoti (transporto veikla,
tam tikros rūšies gamyba, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimas ir kt.). Sprendžiant dėl tam tikros veiklos,
kaip keliančios didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio, atsižvelgiama į du pagrindinius kriterijus: 1) itin
didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Nebaigtinis galimų
didesnio pavojaus šaltinių sąrašas įtvirtintas CK6.270 straipsnio 1 dalyje.Dėl veiklos, kaip keliančios
didesnį pavojų aplinkiniams pobūdžio, sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus, teisės
aktuose įtvirtintus pavyzdinius galimų didesnio pavojaus šaltinių sąrašus, teismų praktiką.

Deliktas, kai žala padaroma valdant didesnio pavojaus šaltinį (CK 6.270 str.)

Didesnio pavojaus šaltiniu laikoma veikla, kuri kelia aplinkiniams didesnį nei įprasta pavojų
VEIKLOS TEORIJA (tai tam tikra padidinto pavojaus veikla, kelianti pavojų aplinkiniams asmenims ar jų turtui)

OBJEKTO TEORIJA (tai materialaus pasaulio objektai: daiktai, medžiagos, įrenginiai, kurie dėl

POŽYMIAI:

Būdingi du požymiai – teisinis ir materialusis (faktinis). Abu požymiai būtini, išskyrus įstatymų numatytus
atvejus; Samdant asmeniui darbuotoją

Teisinis ir materialusis požymiai nesutampa (valdytojas yra ne darbuotojas, faktiškai valdantis DPŠ, o asmuo,
samdantis darbuotoją, ir valdantis DPŠ teisėtu pagrindu)

Teismų praktika suformulavo taisyklę, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikytinas asmuo gavęs
teisėtai faktiškai naudoti automobilį ne dėl darbo santykių. (tokiu atveju jis laikomas valdytoju) (moodle)

21. Kaip suprantamas nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas – kaip aplinkybė, šalinanti didesnio
pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę? Ar jis yra preziumuojamas?

Teismų praktika 3K-3-13/2012

Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu, kaip aplinkybe, šalinančia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo
civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui
suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam
asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, pareiga ją
įrodyti tenka žalos padariusiam asmeniui. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal
konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus
šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia
ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos.

6.1014 str. nuostata dėl didelio neatsargumo, kaip atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo pagrindo, gali būti
taikoma tik tokiu atveju, jei įstatymas tiesiogiai konkrečiai draudimo formai ir rūšiai numato tokią galimybę.

Preziumuojamas?

22. Kaip ir kieno kaltė turi būti nustatoma delikto dėl nepilnamečių asmenų padarytos žalos atveju? Kaip
tuomet apibūdinamas priežastinis ryšys?

6.275 straipsnio 1 dalis numato, kad už žalą padarytą, nepilnamečio iki 14 metų amžiaus, atsako jo tėvai arba
globėjai. Komentuojama teisės norma nustato, kad tėvų ir globėjų civilinė atsakomybė atsiranda esant jų kaltei.
Šiuo atveju kaltė suprantama kaip nepakankamas tėvų ir globėjų pareigų vykdymas, nepakankama vaiko priežiūra
ir auklėjimas. Tėvų ir globėjų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str 1d.). Taigi pats žalos padarymo faktas
suponuoja prielaidą, kad tėvų ar globėjų kaltė yra. Tačiau jie gali būti atleisti nuo civilinės atsakomybės, įrodę,
kad jų kaltės nėra. Tėvų ar globėjų nekaltumo įrodymas gali būti tik ekstraordinarios aplinkybės, dėl kurių jie
objektyviai negalėjo ilgai įgyvendinti savo pareigų, pavyzdžiui, ilga ir sunki liga. Negali būti pripažinta
nekaltumo įrodymu nuteisimas, sulaikymas, komandiruotė ir panašiai.

6.275 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, globos institucijų (bendrojo
lavinimo mokyklų - tiek viešų, tiek privačių, vaikų ligoninių, sanatorijų, internatų, globos namų ir t.t) atsakomybė
už žalą, kurią padaro jų prižiūrimas vaikas iki 14 metų. Šios normos taikymui esminę reikšmę turi laikas, kada
padaryta žalos, nes ši teisės norma taikoma tik kai vaikas iki 14 metų padaro žalos minėtų institucijų prižiūrimas,
pavyzdžiui, per pertrauką, pamoką, įvairius renginius, varžybas ir panašiai.

Kaip ir tėvai bei globėjai, šios institucijos atsako tik esant kaltei, tačiau jų kaltė preziumuojama. Aplinkybė, kad
žalos padaryta minėtoms institucijoms prižiūrint nereiškia, jog vaiko tėvai už žalą neatsakys. Žala gali būti ir
netinkamo tėvų auklėjimo bei netinkamos minėtų institucijų priežiūros padarinys. Todėl galima bendra vaiko tevų
ir minėtų institucijų atsakomybė pagal deliktinės atsakomybės taisykles.

Rūpintojai iki 14 metų, globėjai nuo 14 metų.

Iš vadovėlio :

Priežastinis ryšys: Jis yra dvejopo pobūdžio. Pirma, turi būti konstatuota, kad yra priežastinis ryšys tarp
nepilnamečio veikimo ar neveikimo ir žalingų pasekmių. Tokio ryšio nenustačius, neatsiranda civilinė
atsakomybė už nepilnametį asmenį atsakantiems asmenis. Antra, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp tėvų,
globėjų arba isntitucijos veikimo (neveikimo) ir žalos. Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp neteisėtų
atsakovų veiksmų ir žalos nėra tiesioginis. Į jį įsiterpia nepilnamečio netinkami veiksmai, tačiau jie nenutraukia
priežastinio ryšio, o yra tik sudėtinė priežastinio ryšio grandinės dalis.

6.276 straipsnis. Atsakomybė už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą
1. Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais.
2. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo
padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado
ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos
metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos
prižiūrimas.

23. Jeigu žalos padaroma kelių asmenų, iš kurių vienas yra nepilnametis nuo 14-18 metų, veiksmais, kokia
apimtimi turėtų atsakyti Civilinio kodekso 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai: pagal solidariosios
ar pagal dalinės atsakomybės taisykles?

Iš vadovėlio:

Jeigu žala padaryta bendrais keleto nepilnamečių veiksmais, tai jie atsako solidariai. Jų tėvai, globėjai ir kitos
institucijos tiesiogiai arba papildomai atsako dalinės atsakomybės tvarka pagal savo kaltės laipsnį.

Teismų praktika 3K-P-776

Pagal CK 490 straipsnį nepilnametis nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus už padarytą žalą
atsako bendrais pagrindais (CK 483, 493 straipsniai), o tais atvejais, kai nepilnametis neturi turto ar
uždarbio, pakankamo atlyginti jo padarytą žalą, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai, jeigu jie
neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Ši tėvų pareiga pasibaigia, kai žalą padaręs asmuo tampa
pilnametis, įgyja turtą arba uždarbį, pakankamą atlyginti žalą, t.y. tėvų atsakomybė yra subsidiarinė.
Tėvų kaltė suprantama, kaip netinkama nepilnamečio priežiūra arba nevykdymas pareigos auklėti
nepilnametį

Iš civilinės atsakomybės praktikumo:

Civilinės atsakomybės už nepilnamečio nuo 14 iki 18 m. padarytą žalą ypatumai:

Už padarytą žalą atsako nepilnametis (CK 6.276 str. 1d.). pats nepilnametis yra pagrindinis skolininkas
 Papildomai atsako tėvai, rūpintojas arba mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos)
institucijos, jeigu nepilnametis žalos padarymo metu jų prižiūrimas (CK 6.276 str. 2 d.). papildomos atsakomybės
sąlyga- nepilnametis neturi turto arba uždarbio, pakankamo žalai atlyginti. Atsakomybė atsiranda esant
bendrosioms sąlygoms (žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė). Tai nėra atsakomybė be kaltės arba už
svetimą kaltę, tai atsakomybė už kaltais veiksmais, turinčiais kaltės ypatumų, padarytą žalą.

24. Kuo skiriasi civilinė atsakomybė už neveiksnių, ribotai veiksnių ir asmenų, negalinčių suprasti savo
veiksmų reikšmės, padarytą žalą?

Asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pripažinti neveiksniais, negali būti civilinių teisinių santykių
subjektais. Tai reiškia, kad jie negali būti ir nesutartinės civilinės teisinės atsakomybės subjektais. Jų
padaryta žala turi būti atlyginama, todėl numatyta, jog pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atlygina
globėjas ar institucija, privalanti jį prižiūrėti, jeigu jie neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Globėjų ar institucijų kaltė šiuo atveju suprantama kaip nevykdymas priežiūros ar jos nepakankamas
arba aplaidus vykdymas, sudaręs sąlygas žalingiems asmens veiksmams pasireikšti. Jeigu globėjas ar
prižiūrinti institucija įrodys, kad jie ėmėsi visų protingai įmanomų atsargumo priemonių, arba tokių
priemonių negalėjo įgyvendinti dėl svarbių priežasčių, tai jie gali būti atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Neveiksniu pripažinto asmens globėjo ar jį prižiūrinčios institucijos atsakomybės už neveiksnaus asmens

padarytą žalą pagrindas yra jų pačių kalti veiksmai, todėl žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia dėl to, kad
neveiksnus asmuo po to yra pripažįstamas veiksniu.

Įstatymas numato atvejus, kai atsakomybė už pripažinto neveiksniu asmens padarytą žalą gali būti
perkelta pačiam neveiksniam žalą padariusiam asmeniui:
1) jei globėjas mirė;
2) jei globėjas neturi pakankamai lėšų žalai atlyginti.
Žala gali būti perkeliama esant tokioms sąlygoms:
1) kai ji padaryta asmens sveikatai ar gyvybei,
2) žalą padaręs asmuo turi pakankamai lėšų.
Toks atsakomybės perkėlimas laikytinas ne civilinės atsakomybės taikymu, bet socialinės gynybos
priemone, kuri teismo taikoma ypatingais atvejais, siekiant apsaugoti ypač svarbius nukentėjusiojo interesus,
kurie socialiai labai vertingi ir ginami.

Atsakomybė už pripažinto neveiksniu asmens padarytą žalą pagrindu ir tvarką nustato CK 6.278 straipsnis
(CK 491 str.). Jis taikomas tada, kai žalos padarymo metu yra sprendimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Jei
tokio sprendimo nėra, tai atsakomybės taikymas svarstomas kitais pagrindais (atsakomybė už savo veiksmų
reikšmės suprasti negalinčio asmens padarytą žalą ar kt., pvz., žala afekto būklėje).
RIBOTO VEIKSNUMO ASMENS CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ

Asmens veiksnumas gali būti ne visiškas, t.y. jis pripažintas veiksniu ribotai, tam tikrą jo veiksnumą susiaurinant.
Toks asmuo yra visateisis žalos padarymo teisinių santykių subjektas, todėl turi vykdyti prievolę dėl deliktu
padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 6.268 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenys, pripažinti ribotai
veiksniais dėl piktnaudžiavimo alkoholiu arba narkotinėmis, toksinėmis, ar psichotropinėmis medžiagomis,
padarytą žalą atlygina bendrais pagrindais. Asmenų veiksnumas apribojimas siekiant ginti turtinius jo ar šeimos
interesus ir sukelia konkrečius pasekmes - apriboja veiksnumą dėl sandorių sudarymo ar atliekant tam tikrus
teisiškai reikšmingus veiksmus (CK 2.11 straipsnio 2 dalis).
Dalies veiksnumo ribojimas nedaro įtakos šio asmens veiksnumui deliktinių prievolių vykdymo srityje. Šio
asmens rūpintojas neprivalo ribotai veiksnaus asmens prižiūrėti, todėl rūpintojui neatsiranda prievolė
atlyginti žalą.

ATSAKOMYBĖ UŽ ŽALĄ, PADARYTĄ FIZINIO ASMENS, NEGALINČIO SUPRASTI SAVO

VEIKSMŲ REIKŠMĖS

Žalą gali padaryti fiziniai asmenys, esantys jos padarymo metu tokioje būklėje, kai jie nesupranta savo
veiksmų reikšmės ar negali jų valdyti. Baudžiamojoje teisėje ši situacija apibrėžiama kaip nepakaltinamumo
būklė ir yra pagrindas netaikyti baudžiamosios atsakomybės. Civilinėje teisėje yra įtvirtinta tokia pat bendra
taisyklė, kad veiksnus fizinis asmuo (ribotai veiksnus), padaręs žalą tokios būsenos kai jis negalėjo suprasti savo
veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako.Iš šios bendrosios taisyklės numatytos išimtys.

Pirma. Asmuo neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos jis tapo pavartodamas alkoholinius
gėrimus, narkotines, psichotropines, toksines medžiagas ar kitokiu būdu. Atsakomybės pagrindu šiuo atveju yra
asmens išankstinė kaltė, kai jis, vartodamas atitinkamo poveikio medžiagas ar veikdamas kitokiu būdu, privalo
numatyti galimas pasekmes, o tai turi apimti ir galimybę padaryti žalą. Tuo asmuo prisiima žalos padarymo riziką
ir nėra pagrindo jam atsakomybės netaikyti.
Antra. Jei žala padaryta ypatingai svarbiam objektui, teismui leidžiama priteisti visišką ar dalinį žalos
atlyginimą iš asmens, kuris žalos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Įstatyme
(CK 6.268 straipsnio 2 dalyje) nurodytos tokios sąlygos:

1) žala turi būti padaryta asmens sveikatai ar gyvybei;

2) nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis turi būti sunki;

3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis įgalintų priteisti žalos atlyginimą iš jo;

4) tai būtų įmanoma pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir kitas svarbias bylos
aplinkybes.

Trečia. Žalos atlyginimo prievolė gali būti perkeliama nuo žalą padariusio asmens kitiems asmenims.

Išimtis taikoma tik tais atvejais, kai žala padaryta asmens, nesugebančio suprasti savo veiksmų reikšmės ir
jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo.
Tai reiškia, kad žalos padarymas niekaip nėra susijęs su paties žalą padarančio asmens veiksmais, jo būklė
yra sąlygota objektyvių aplinkybių.

Gali būti perkeliama atsakomybė kitiems subjektams, atitinkantiems tokius reikalavimus;

1) jie kartu gyvena su žalą padariusiu asmeniu;

2) jie yra įstatymo numatytame giminystės ryšyje ar santykiuose – tėvai, pilnamečiai vaikai, sutuoktinis;

3) jie žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių pripažinti jį
neveiksniu.

Šių asmenų atsakomybės pagrindas yra jų pačių kaltė už nesiėmimą priemonių. Kaltei nustatyti būtina
gauti duomenų, jog jie žinojo ir suvokė asmens psichinę būklę, o nesiimdami priemonių neveiksniu pripažinti
asmenį neveiksniu, faktiškai sudarė sąlygas, kad niekas neatsako už jo padarytą žalą. Jei psichiškai nesveiku
asmeniu būtų pasirūpinta, pareiga atlyginti žalą tektų jo globėjui ar prižiūrinčiai institucijai pagal CK 6.278
straipsnį. Nepasirūpinimas kartu gyvenančiu psichiškai nesveiku asmeniu, sudarant sąlygas išvengti galimo žalos
atlyginimo, yra pagrindas uždėti jiems prievolę atsakyti už šių asmenų padarytą žalą.

CK 6.268 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų atsakomybės už žalą pagrindas yra jų pačių kaltė. Įstatymo
nuostata šiuo atveju yra ta, kad kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu gyvenantys jo artimiiji turi būti rūpes-
tingi. Pripažinus psichiškai nesveiką asmenį neveiksniu, pareiga atlyginti jo padarytą žalą tenka globėjui ar
prižiūrinčiai institucijai, o nepasirūpinus, kad toks asmuo būtų pripažintas neveiksniu, atsirastų galimybė išvengti
galimo žalos atlyginimo. Dėl to įstatymo normoje nurodytų asmenų nesirūpinimas, kad psichikos ligonis būtų
pripažintas neveiksniu, gali būti pagrindas įpareigoti juos atlyginti psichikos ligonio padarytą žalą. Pagal CK
6.268 straipsnio 4 dalies normos dispoziciją teismas gali priimti tokį sprendimą, nustatęs, kad šie asmenys dar iki
žalos padarymo žinojo ir suvokė asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad jis būtų pripažintas
neveiksniu.

“Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2005.

25. Kokie deliktiniai teisiniai santykiai ir tarp kokių subjektų gali atsirasti būtinosios ginties, savigynos ir
būtinojo reikalingumo situacijose? Ar šiais atvejais skiriasi atsakomybės sąlygos?

Civilinės teisės praktikumas

Subjektai:

Būtinoji gintis:

Prievolės dėl žalos, padarytos būtinosios ginties situacijoje, atlyginimo skolininkais gali būti:
1. Užpuolikas- asmuo, kurio prievolė atlyginti žalą siejama su neteisėtais veiksmais, nuo kurių buvo pagrindas
gintis (CK 6.269 str. 2d.);
2. Neteisėtai besiginantysis- asmuo kurio prievolė atlyginti žalą siejama su neteisėtais veiksmais pasireiškusiais
būtinosios ginties ribų viršijimu (CK 6.263 str. ir kt).

Savigyna:
 Žala, padaryta teisėtai ir pagrįstai panaudojus savigyną, atlyginama asmens, dėl kurio neteisėtos veiklos
buvo taikytos savigynos priemonės (CK 6.269 str. 2d.).
 Žala, padaryta neteisėtai ar be pagrindo panaudojus savigynos priemones, atlyginama neteisėtai
besiginančiojo (CK 6.253 str. 8d.).
Būtinasis reikalingumas:
 Atsakomybė taikoma asmeniui, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo.

Civilinės atsakomybės taikymo sąlygos:

 Būtinoji gintis: civilinės atsakomybės taikymo sąlygos yra bendrosios: žala,neteisėti veiksmai,
priežastinis ryšys, kaltė.
 Savigyna: civilinės atsakomybės taikymo sąlygos yra bendrosios: žala,neteisėti veiksmai, priežastinis
ryšys, kaltė.
  Būtinasis reikalingumas: civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl būtinojo reikalingumo, gali taikyti
teismas esant šioms sąlygoms (CK 6.274 str.): 1) tai reikalinga pagal bylos aplinkybes; 2) tai
neprieštarauja sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

26. Ar žalos, padarytos dėl būtinojo reikalingumo, atlyginimas yra netiesioginės deliktinės atsakomybės
rūšis?
Iš praktikumo:

Būtinasis reikalingumas yra civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė (CK 6.253 str. 6d.)

Civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl būtinojo reikalingumo, gali taikyti teismas esant šioms sąygoms: 1. Tai
reikalinga pagal bylos aplinkybes; 2. Tai neprieštarauja sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

Atsakomybė taikoma asmeniui, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo.

Tai yra atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas.

27. Kaip suprantama ir skirstoma viešoji civilinė atsakomybė?

Teismų praktika  3K-3-91/2010

Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis
asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl
valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės
biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų
yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės
(CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės
sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose
nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo
(neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio
ryšio. Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui
atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė
taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų
valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

28. Jeigu žalos privačiam asmeniui sukelia valstybė ar savivaldybė, kokio pobūdžio teisiniai santykiai,
susiję su tokios žalos atlyginimu, susiklosto: civiliniai ar administraciniai? Kokios kompetencijos teismai
sprenčia šiuos ginčus?

CK komentaras 377 psl.

6.271 straipsnis yra specialioji norma, taikoma kai žalos padaręs viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo
administravimo srityje. Šis straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis-
valstybė ar savivaldybė, padaro žalos kitai šio santykio šaliai- fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nors žalos padaro
valstybė ar savivaldybė, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai.
Tačiau žalos atlyginimo bylas pagal šį straipsnį nagrinėja administraciniai teismai (1999m. sausio 14 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1d. 3p., 18 str. 2d. 5p.).
29. Koks yra žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo
valstybei įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatų dėl viešosios deliktinės atsakomybės santykis

6.272 2d?

?30. Ar Lietuvoje yra atsisakyta imuniteto byloms, susijusioms su žalos, atsiradusios dėl įstatymų
leidžiamosios valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimais?

Draudimo kreiptis tiesiogiai nera,

CK 6.271str. 2d. neapima istatymu leidziamosios valdzios.

?31. Kokias konkrečiais atvejais viešoji atsakomybė yra grindžiama kalte? Kaip kaltė yra atribojama nuo
kitos atsakomybės atsiradimo sąlygos - neteisėtų veiksmų (neteisėtumo)?

Neatsakyta. Rašo tik, kad nėra kaltės...

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas
atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės
tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės.
Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali
pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi
valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo
(administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija).

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar
neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

6.272 str. kaltė turi būti įrodinėjama.

Už įstatymo leidžiamosios valdžios veiksmus galima taikyti deliktinę atsakomybę.

32. Ar asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, gali reikšti reikalavimą valstybei dėl
žalos atlyginimo, jeigu, jo nuomone, nebuvo tinkamai atliktas ikiteisminis tyrimas ir dėl to patirta žalos?
Jeigu taip, koks galėtų būti teisinis tokio reikalavimo pagrindas?

Taip, gali. Valstybė, įgyvendinama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo
užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik
dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai
nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. ( LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m.
liepos 8d. nutartis Nr. 3K-3-364-2008; 2006m. birželio 7d. Nr. 3K-7-183/2006).

Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų
pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai
nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą
užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją. (
LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. lapkričio mėn. 23d. Nr. 3K-3-604/2005).

Teisinis pagrindas: Valstybei taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta (CK 6. 263 straipsnio 1
dalyje).
Svarbu: tik valstybei gali atsirasti prievolė atlyginti žalą, dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų
netinkamo pareigų vykdymo ar nevykdymo, bet ne institucijoms atstovaujančioms valstybę.

Teismų praktika 3K-7-357/2011

Pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško žalos atlyginimo principą – nukentėjusįjį
būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato
ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Civilinėje teisėje turtinė žala suprantama kaip asmens turtiniai
praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Tarp jų – ir išlaidos, patirtos dėl kito asmens neteisėtų veiksmų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant valstybės civilinės deliktinės atsakomybės už žalą, grindžiamą
neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, klausimą, dėl
baudžiamojo proceso civilinių teisinių padarinių sprendžiama remiantis atitinkamomis CK normomis,
reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę žalos atlyginimo forma, ir CPK normomis, nustatančiomis įrodinėjimo
bei įrodymų vertinimo taisykles.

išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus,
kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Taigi valstybės civilinė
atsakomybė už tokio pobūdžio turtinę žalą gali kilti ne tik tais atvejais, kai yra tiesioginis neteisėtų veiksmų ir
prašomos priteisti žalos ryšys, bet ir nustačius netiesioginį priežastinį ryšį

33. Kokios yra valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl psichikos sveikatos
priežiūros reglamentavimo ir organizavimo trūkumų, sąlygos? Ar šio delikto pagrindu gali būti reiškiamas
reikalavimas atlyginti neturtinę žalą?

Sprendžiant apie valstybės pareigą užtikrinti kokybine prasme pakankamą psichinės sveikatos apsaugos
reglamentavimą, susijusį su kitų asmenų (ir pačių ligonių) teise į gyvybės apsaugą (Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnis), tikslinga atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau – EŽTT) praktiką.

Konvencijos 2 straipsnyje nurodyta: kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas.

EŽTT jurisprudencijoje pažymima, kad Konvencijos 2 straipsnio pirmasis sakinys
įpareigoja valstybes – Konvencijos dalyves imtis tinkamų priemonių gyvybei apsaugot.

Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją taikant Konvencijos 2 straipsnį, sprendžiant dėl valstybės ir savivaldybės
atsakomybės konkrečioje byloje, būtina vertinti, ar jų kompetentingos institucijos padarė viską, ko iš jų galima
pagrįstai tikėtis, siekiant išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus gyvybei, apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti.
Vertinant teisinio reglamentavimo pakankamumą, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į kiekybinį reglamentavimo
aspektą ir vertinama ne tik reglamentavimo apimtis, bet ir į kokybinį reglamentavimo pakankamumą. Vienas (bet
ne vienintelis) iš kokybinio reglamentavimo pakankamumo kriterijų gali būti reglamentavimo detalumas. Jei
reglamentuojama sritis yra susijusi su didesne grėsme valstybės saugomoms vertybėms(šiuo atveju – gyvybei),
svarstytina, ar, siekiant didesnio reglamentavimo veiksmingumo,nėra poreikio tokią sritį reglamentuoti detaliau,
kiek įmanoma konkrečiau nustatantvisumą reikiamų organizacinių priemonių, teisių ir pareigų kompetentingiems
asmenimsir kt. (atsižvelgiant į poreikį, gali būti nustatyta tvarka, pagal kurią rinkti duomenis apieligonio
sveikatos būklę, keistis informacija su kitomis gydymo įstaigomis, surinktąinformaciją analizuoti, prognozuoti
galimus ligos paūmėjimus arba juos laiku nustatyti ir
skubiai imtis adekvačių priemonių, kad būtų suteikta reikiama pagalba).

Tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo potencialaus pavojaus, būtina siekti įgyvendinti psichikos sveikatos
priežiūros tikslą – laiku užkirsti kelią psichikos ligos paūmėjimui, dėl kurio ligonis gali tapti pavojingas sau ar
kitiems visuomenės nariams (PSPĮ 1 straipsnio 12 dalis, 27 straipsnis). Valstybės pareiga - sukurti adekvatų
teisinį reglamentavimą, nustatantį priemonių visumą, sudarančią sąlygas šį tikslą pasiekti.Kasatorės nuomone,
Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybėnevykdė įstatyminių pareigų sveikatos priežiūros
srityje, t. y. nesiėmė organizaciniųpriemonių, nesukūrė nurodytam tikslui pasiekti būtino efektyvaus teisinio
reglamentavimo. Minėta, kad teismai, atsakydami į šį kasatorės argumentą, išvardiję atitinkamusteisės aktus,
konstatavo, kad psichikos sveikatos priežiūra yrareglamentuota. Vis dėlto byloje nebuvo analizuota ar egzistavęs
teisinis reglamentavimas yra efektyvus, t. y. ar pakankamai aiškiai nustatė įpareigojimus kompetentingoms
sveikatos priežiūros įstaigoms ir specialistams, ar jis sudarė sąlygas prognozuoti, laiku identifikuoti ir gauti
informaciją apie galimus konkrečių asmenų psichikos ligų paūmėjimus, laiku imti teikti pagalbą, atitinkančią
individualius ligonio poreikius (nebūtinai susijusią su priverstiniu hospitalizavimu), sumažinančią potencialų
ligonio pavojingumą sau ir kitiems asmenims.
Įvertinti psichikos ligomis sergančių asmenų priežiūros teisinio reglamentavimo efektyvumą, valstybės ir
savivaldybės pareigų atlikimą vykdant įstatyme nustatytas funkcijas sveikatos apsaugos srityje galima tik
visapusiškai ištyrus psichikos sveikatos priežiūros teisinio reglamentavimo sistemos praktinį veikimą R. L. ligos
ir nepakaltinamumo būsenos, lėmusios įstatyme draudžiamos veikos padarymą, atveju. Įvertinus reikšmingas
aplinkybes turėtų būti atsakyta  
 Į klausimą, ar šios būsenos nepavyko nustatyti ir užkirsti kelio pavojingai veikai dėl kompetentingų
institucijų kaltės (teisinio reglamentavimo, organizavimo ar sveikatos priežiūros trūkumų), ar šiuo atveju
efektyviai veikiančios sveikatos priežiūros sistemos pagalba nebuvo galimybės tokią būseną nustatyti dėl kitų
objektyvių priežasčių

34. Ar Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytų procesinių veiksmų neteisėtumas turi būti
nustatytas baudžiamojoje byloje tam, kad būtų galima pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo civiline
tvarka?

CK komentaras

Civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir
priežastiniam ryšiui. Teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta
tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo buvo netseitėai nusteistas, nutartimas dėl asmens suėmimo turi
būti panaikinti instancine tvarka dėl to, kad neteisėti, ir panašiai.

35. Kokios aplinkybės turėtų būti vertinamos, siekiant konstatuoti neteisėtus valstybės institucijų veiksmus
baudžiamojo proceso trukmės atžvilgiu? Kokie yra neturtinės žalos, atsiradusios dėl nepagrįstai ilgai
užtrukusio baudžiamojo proceso, atlyginimo kriterijai? Kokio dydžio piniginės kompensacijos yra
priteisiamos nagrinėjant tokios kategorijos bylas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme?

Teismų praktika 3K-7-357/2011

Dėl turtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso
metu, atlyginimo išteisintam asmeniui

Kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų
nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas,
įgyvendinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tokios išlaidos gali
būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja
teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, et pakankama priežastis
tokioms išlaidoms atsirasti. Taigi valstybės civilinė atsakomybė už tokio pobūdžio turtinę žalą gali kilti ne tik tais
atvejais, kai yra tiesioginis neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos ryšys, bet ir nustačius netiesioginį
priežastinį ryšį. Konstatavus, kad teisėsaugos pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo
baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovo teisę į tai, jog jam pareikštą baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų
išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat atsižvelgus į tai, kad asmuo išteisintas nustačius, jog
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pakankamas pagrindas
pripažinti jo teisę į šio baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo
proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis,
kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo
kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų
pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio
neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad
proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų
veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Pažymėtina, kad situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiką
neatliekami jokie procesiniai veiksmai, EŽTT praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą,
vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl
kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą;
baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui. Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms,
kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo

Kai civiline teise tiesiogiai nenumato ka reikia taikyti EŽTT konvencija

LAT‘as, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais
kriterijais (aplinkybės), kurie taikomi EŽTT praktikoje:
1. Konkrečios bylos sudėtingumas;
2. Asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys;
3. Valstybės institucijų elgesys,organizuojant bylos procesą;
4. Baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui.
Kartu LAT‘o jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos
aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo.
EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs
procesas sukelia neturtinę žalą. (EŽTT jurisprudenciją dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su
proceso trukme pažeidimų.)

Nustatant piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį, teismas vadovaujasi (kriterijai):
1. Sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis),
2. Bendraisiais (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje) nurodytais kriterijais,
3. Specifiniais:
vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso
metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys
užtrukusio proceso kontekste,
4. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgdamas į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose.
5. EŽŽT praktika: taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių
bendrą materialinį lygį, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes.

LAT‘o nagrinėtose bylose dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso priteistos tokio dydžio piniginės
kompensacijos už neturtinę žalą:

žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė,
bylos Nr. 3K-7-7/200ų, – procesas truko 5 metus ir 10 mėn.; atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priteista 15 000 Lt
neturtinei žalai atlyginti;

2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009,
– ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip 4 metus, atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį, nesiekiant spartaus
proceso, priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009, – proceso
trukmė – 8 metai, priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010, – proceso
trukmė beveik 3 metai, priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje J. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-284/2010, – vertintas
4 metai ir 9 mėn. proceso laikotarpis, priteista 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti; ir kt.

36. Kokios reikšmės turi nukentėjusiojo savęs apkalbėjimo aktas sprendžiant dėl atskirų viešosios civilinės
atsakomybės sąlygų?

Ka reiskia apkalbeti save?- pateikti kazkokia apie save klaidinga informacija , neigiamas kalbejimas apie save
kuris duotu sau neigiamu padariniu

Negali atimti teises i zalos atlyginima, bet reikia ivertinti kodel zmogus apkalbejo save. Paprastai zalos dydis
sumazinamas arba atsakovas gali buti ir atleistas

37. Kokios yra valstybių narių atsakomybės dėl privatiems asmenims padarytos žalos pažeidus Europos
Sąjungos teisę sąlygos? Koks šios atsakomybės santykis su Europos Sąjungos deliktine atsakomybe? Kokie
teismai (nacionaliniai ar Europos Sąjungos) sprendžia šiuos ginčus?

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100519_095507-07610/DS.005.0.02.ETD

Klausimas iš daktaro disertacijos;D 240 psl, išvadoje, nk gero...

Taikant valstybės atsakomybę už žalą, būtina įrodyti tris atsakomybės sąlygas: pirma, pažeista ES teisės norma
ketinta suteikti teises asmeniui; antra, pažeidimas yra pakankamaiakivaizdus; trečia, tarp ES teisės pažeidimo ir
atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atsakovas siuo atveju valstybe, kuriai atstovauja teisingumo ministeria, reikia kreiptis i nacionalini teisma

Koks šios atsakomybės santykis su Europos Sąjungos deliktine atsakomybe? Kokie teismai (nacionaliniai ar
Europos Sąjungos) sprendžia šiuos ginčus?
ES deliktinė atsakomybė ir valstybės atsakomybė už žalą– dvi savarankiškos deliktinės atsakomybės rūšys,
kylančios iš ES teisės, kurių esmė– teisė reikalauti žalos atlyginimo ES arba valstybei narei pooažeidus ES teisės
normas. Teismas yra nurodęs, kad ES (anksčiau EB) deliktinė atsakomybė atlieka specialią funkciją, kuria
siekiama, kad dėl ES (anksčiau EB) veiksmų asmens patirta žala būtų atlyginta. Kreipiantis į nacionalinį teismą
dėl žalos atlyginimo siekiama, jog būtų atlyginta žala, kurią asmuo patyrė valstybei pažeidus ES teisę.

Taigi abi minėtos atsakomybės rūšys taikomos būtent dėl ES teisės pažeidimo.

Atkreiptinas dėmesys įtai, jog ES deliktinę atsakomybę reguliuoja tik ES teisės normos, o valstybės
atsakomybė už žalą taikoma vadovaujantis tiek ES teise, tiek valstybių narių nacionalinės teisės
normomis.Taip yra todėl, kad tik Teismas kompetentingas nagrinėti bylas dėl žalos atlyginimo, kai ES teisę
pažeidžia Europos Sąjunga. Valstybės atsakomybės už žalą bylas nagrinėja nacionaliniai teismai. Taigi asmuo
negali kreiptis į nacionalinį teismą ir reikalauti žalos iš ES atlyginimo. Asmuo taip pat negali kreiptis į Teismą
reikalaudamas žalos iš valstybės atlyginimo. Todėl Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos atribojimas prieš
kreipiantis dėl žalos atlyginimo yra būtinas.

38. Kokiais atvejais atsakomybė už žalą, padarytą sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu, turi būti
atlyginama ne pagal Civilinio kodekso nuostatas, o taikant specialius įstatymus (Nelaimingų atsitikimų
darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir kt.)?

Tokios žalos atlyginimas egzistuoja sutartiniuose darbo teisiniuose santykiuose. Jis turi ypatumų, todėl
bendrosios civilinės deliktinės atsakomybės taisyklės šiuo atveju yra nepakankamos, tokios žalos atlyginimą
nustatančios teisės normos turi ir privatų, ir viešą pobūdį.

Sveikatos sutrikimai yra neišvengiamai susiję su laikinu arba nuolatiniu darbingumo netekimu. Dėl sveikatos
sužalojimo žmogus gali prarasti gebėjimą būti savarankiškas ir visateisis visuomenės narys, dėl sumažėjusio
darbingumo - prarasti galimybę gauti pragyvenimui reikalingų pajamų ir užsitikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.
Todėl sveikatai padarytos žalos atlyginimas tampa ne tik žalą patyrusio ir atsakingo už žalos padarymą asmens
reikalas, bet ir visos visuomenės rūpestis.

Šiuose įstatymuose (Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 4 dalyje bei 6.284 straipsnio 4 dalyje, Darbo kodekso 248
straipsnio 1 punkte, 249 straipsnyje ir 283 straipsnyje) nustatytas žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo ar
gyvybės atėmimo atveju taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų
atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymo nustatyta tvarka.

Tokiu atvėju, kai apdraustam nuo nelaimingų atsitikimų socialiniu draudimu asmeniui taikomas Nelaimingų
atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytas žalos atlyginimo būdas, t. y.
specialiosios teisės normos. Tačiau, socialiniu draudimu nukentėjusiajam kompensuojama ne visa žala.

39. Kas sudaro žalos, padarytos sutrikdžius nepilnamečio iki 14 metų sveikatą, turinį? Ar atlygintinos žalos
apimtis skiriasi, jeigu yra sutrikdoma nepilnamečio, kuriam jau yra sukakę 14 metų, sveikata?

3k-P-776

 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2001 m.  liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6. 285 straipsnyje nėra nuorodos nei į
nekvalifikuoto darbininko vidutinį darbo užmokestį, nei į vidutinį atlyginimą šalyje. Atlygintinos žalos dydį
kiekvienu atveju atsižvelgdamas į nepilnamečio turėtus sugebėjimus, jo tėvų bei žalą padariusio asmens
turtinę padėtį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes nustato teismas. 
40. Kas yra atsakomybės už žalą, padarytą teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, subjektas: sveikatos
priežiūros įstaiga ar jos darbuotojai (gydytojai ir kt.)?

Jurisprudencija: Civilinės atsakomybės už netinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą taikymo
Lietuvoje ir Italijoje ypatumai.

Lietuvoje civilinė atsakomybė už pacientui padarytą žalą taip pat gali būti dvejopa, nes Civilinis kodeksas skiria
sutartinę ir deliktinę atsakomybę. Pažymėtina, kad teismų praktika nustatė, kad sveikatos priežiūros įstaiga
atsako ne pagal sutartines, o pagal deliktines civilinės atsakomybės taisykles, jeigu dėl žalos, padarytos
pacientui, atsiradimo yra sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltė.

41. Kokios civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodomos, reiškiant ieškinį dėl padarytos žalos teikiant
sveikatos priežiūros paslaugas atlyginimo? Su kokiu subjektu turi būti siejamos šios sąlygos: su sveikatos
priežiūros įstaiga ar jos darbuotojais?

Su priežiūros įstaiga??

Turi įrodyti padarytą žalą, jos dydį, prarastą nedarbingumą, išlaidas dėl padarytos žalos.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 str. „Teisė į žalos atlyginimą“
nurodo, kad Pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas,
atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta šio įstatymo V skyriuje, Civiliniame kodekse, Draudimo
įstatyme ir kituose teisės aktuose.

Ką nurodyti pareiškime Komisijai?

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas
turi būti nurodyta pareiškime.
Pareiškime turi būti nurodyta:
- komisijos pavadinimas;
- pareiškėjo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir
adresas;
- sveikatos priežiūros įstaigos, kurios veika skundžiama, pavadinimas, buveinė;
- aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (faktinis pareiškimo pagrindas), įrodymai,
patvirtinantys pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas (pažeista teisė ir prašomas žalos dydis),
- pridedamų dokumentų sąrašas,
- pareiškimo surašymo vieta ir data.

Prie pareiškimo taip pat gali būti pridedami ir kiti dokumentai, kuriais pareiškėjas grindžia pareiškime išdėstytas
aplinkybes bei įrodinėja patirtą žalą. Tai gali būti: medicininių dokumentų kopijos, Valstybinės akreditavimo
sveikatos priežiūros veiklai tarnybos priimtų sprendimų kopijos; žalą pagrindžiantys dokumentai ar jų kopijos;
dokumentai, įrodantys teisę į žalos atlyginimą ar jų kopijos (sąskaitos-faktūros, kasos aparato kvitai ir kt.);
giminystės ryšius įrodančių dokumentų kopijos ir kt.

42. Kaip suprantamas neteisėtumas kaip gydytojo procesinės atsa komybės sąlyga? Pagal kokius kriterijus
jis nustatomas? Ar procesinės etikos nuostatų pažeidimas gali reikšti gydytojo veiksmų neteisėtumą?
Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar
konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą, dėdamas maksimalias pastangas. Teisėjų
kolegija pažymi, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir
atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir
taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas,
atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų
mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų,
reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje
byloje R. P. v. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2011

Kasacinio teismo praktika, sprendžiant sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų (gydytojų) veiksmais padarytos
žalos atlyginimo klausimus, tarp jų ir gydytojų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus,
yra išplėtota ir nuosekli. Sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų – gydytojų atsakomybė yra specifinė ir pasižymi
tam tikrais ypatumais. Pirma, tai yra viena iš profesinės atsakomybės rūšių. Profesinė atsakomybė pasižymi tuo,
kad asmeniui, atliekant savo pareigas, keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikacijos
reikalavimai nei įprastos civilinės atsakomybės atveju. Tai reiškia, kad asmens veiksmų neteisėtumą gali lemti
bet koks neatidumas, nerūpestingumas,  nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas,
profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. ir kt. v. Všį Marijampolės ligoninė, bylos
Nr. 3K-3-77/2010
43. Kaip apskaičiuojamos negautos pajamos sveikatos sužalojimo atveju? Ar dėl padarytos žalos negautų
pajamų atlyginimo suma yra tapati negautam darbo užmokesčiui? Ar į negautas pajamas turi būti
įskaičiuojami gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčiai?

6.283 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas sudaro nuostolius, padarytus ssveikatos sužalojimi. Pagal šią normą
nukentėjusiamas turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota.
Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda
nukentėjusysis dėl sveikatos sužalojimo, nes jis tampa visiškai ar iš dalies nedarbingas. Skaičiuojant iki
sužalojimo gautas pajamas apskaičiuojamas vidutinis mėnesnio pajamų dydis. Nukentėjusiojo, kuris dirbo pagal
darbo sutartį, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 17d. nutarimu Nr.
100 patvirtintą „Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką“. Nuketėjusiojo, kuris dirbo ne
pagal darbo sutartį, vidutinis mėnesio pajamų dydis apskaičiuojama paskutinių dvylikos iki sužalojimo mėnesių
gautas pajamas padalijus iš dvylikos, o jeigu jis dirbo mažiau kaip dvylika mėnesių- uždirbtą laikotarpį faktiškai
gautas pajamas padalijus iš faktiškai dirbtų mėnesių skaičiaus. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip
pajamų, kurias nukenėjusysis gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas.
Pavyzdžiui, likus dienai iki sužalojimo buvo priimtas nutarimas išrinkti nukentėjusįjį įmonės valdybos
pirmininku, Tačiau dėl sužalojimo šis nutarimas nebuvo įgyvendintas. Šiuo atveju negautas pajamas reikia
skaičiuoti atsižvelgiant į tai, kokias jas nuketėjusysis būtų gavęs dirbdamas valdybos pirmininku. Negautos
pajamos gali būti priteistos periodiniais mokėjimais arba vienkartinė suma (CK 6.288 str. 3 d.).

Jeigu asmuo sužalojant nedirbo ir neturėjo jokių pajamų, negautos pajamos skaičiuojamos atsižvelgiant į
vidutinio tokios pat profesijos ir kvalifikacijos kaip nuketėjusysis darbuotojo darbo užmokestį. Kai nukentėjusysis
neturėjo jokios specialybės ir kvalifikacijos , negautas pajams sudaro minimali mėnesio alga (MMA).

Ar į negautas pajamas turi būti įskaičiuojami gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčiai?

Teismų praktika aiškina šiuo įstatymu, bet tikslaus atsakymo neradau,..

LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMAS

17 straipsnis. Neapmokestinamosios pajamos
1. Neapmokestinamosios pajamos yra šios:
31) sumos turtinei žalai, išskyrus negautas pajamas, atlyginti, teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti,
taip pat išlaidų, susijusių su socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlyginimas pagal Lietuvos
Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas;

44. Ar asmens, kuriam buvo suteiktos nekvalifikuotos sveikatos priežiūros paslaugos, artimieji turi teisę
reikalauti jiems asmeniškai padarytos neturtinės žalos atlyginimo?

Iš vadovėlio:

Taip, gali, nes: dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo kitiems asmenims gali būti padaroma nuostolių arba
neturtinės žalos. Jų nuostoliai pasireiškia išlaikymo netekimu, nes jie netenka maitintojo – asmens, kuris teikė
arba privalėjo teikti išlaikymą. Tai gali būti nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai. Šie asmenys gali
reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo.

45. Ar atvejis, kai socialinio draudimo įstaiga išmoka nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokas,
laikytinas regresu arba subrogacija? Kokios praktinės reikšmės turi tinkamas šių teisinių santykių
kvalifkavimas?
Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą perimdamas jo jau egzistuojančios
prievolės teises. Tokiu atveju nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Asmuo,
turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis
naudos gavėjas (žalą patyręs asmuo) būtų reikalavęs atlyginti žalą iš žalą padariusio asmens (apdraustojo)
draudiko, taigi ieškovo teisinė padėtis atsakovo atžvilgiu yra tokia pati, kokia būtų buvusi žalą patyrusio asmens,
kuriam išmokėtos socialinio draudimo išmokos.

 CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą
atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių
santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai
kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo
prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka
socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė
išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis:
socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo
sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises
ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui
reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo
teisinių santykių reguliavimas.
46. Ar teisiniai santykiai, susiklostantys socialinio draudimo įstaigai pareiškus reikalavimą žalos
padariusio asmens draudikui, kyla delikto pagrindu, ar iš draudimo sutarties?

Teismų praktika 3K-7-368/2012

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lemia objektyvią
būtinybę pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią teisiniai santykiai,
susiklostantys socialinio draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio asmens
draudikui, buvo vertinami kaip deliktiniai, t. y. atsiradę ne draudimo sutarties, o delikto Išplėstinė teisėjų kolegija
išaiškina, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir
pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp
socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai
santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius
reglamentuojančios teisės normos.

„Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui
socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę
apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai
draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius
reglamentuojančios teisės normos“, – naują teismų praktiką ėmė taikyti LAT.

Teismas pažymėjo, kad keičia iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią teisiniai
santykiai, susiklostantys socialinio draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio
asmens draudikui, buvo vertinami kaip deliktiniai, t. y. atsiradę ne draudimo sutarties, o delikto pagrindu.

47. Kokius laidojimo išlaidų atlyginimo principus ir taisykles yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas?

Dianos Karčiauskienės str.

Jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas
už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios
laidojimo išlaidos (CK 6.291 str. 1 d.). Paprastai teismai visada atlygina visas turėtas laidojimo bei kapo
sutvarkymo išlaidas, kurias patvirtina atitinkami dokumentai. Visos kitos išlaidos (vainikai, gėlės, išlaidos
metinėms, kitiems paminėjimams) neturėtų būti atlyginamos.

48. Koks yra Civilinio kodekso Šeštosios knygos III dalies XXII sky riaus ketvirtojo skirsnio „Atsakomybė
už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų“ santykis su IV dalis XXIII skyriaus
ketvirtojo skirsniu,,Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“? Ar šių skirsnių normos gali būti
taikomos kartu su Vartotojų teisių apsaugos įstatymu?

CK 6 knygos XXII skyriaus normomis. Šio skyriaus ketvirtojo skirsnio normos (CK 6.292-6.300 str.)
numato atsakomybę už žalą atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų. CK 6.292 str. 5d. nurodyta,
kad šio skirsnio normos taikomos tik tais atvejais, kai produktai (paslaugos) įsigijami vartojimo, o ne verslo
tikslais. Šio skirsnio normos gina tik vartotoją, t.y. tik fizinį asmenį, kuris įsigijo prekes ar paslaugas savo
asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslui ar savo profesinei veiklai.

49. Kokie yra atsakomybės dėl žalos, atsradusios dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, subjektai?
Ar galima solidari jų atsakomybė (jei taip, kokių subjektų ir kokiais konkrečiais atvejais)?

CK komentaras: 404 psl.

6.292 straipsnio 1 dalyje nurodytas atsakomybės subjektas- už žalą, padarytą vartotojui, atsako nekokybiškos
produkcijos gamintojas arba nekokybiškų paslaugų teikėjas. Gamintojo sampara pateikiama komentuojamo
straipsnio 2 dalyje. Gamintoju pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, pažymėjęs pagamintą prekę savo prekės
ženklu, vardu ar kitokiu skiriamuoju ženklu. Gamintoju laikomas tiek visos prekės, t.y galutinio produkto, tiek jos
sudedamųjų dalių, kompenentų gamintojas arba detalių, žaliavų tiekėjas. Gamintoju taip pat laikomas asmuo,
importuojantis prekes į Lietuvą iš užsienio. Tačiau gamintoju nėra laikomas asmuo, kuris tik įpakavo prekes.

6.296 straipsnis. Solidarioji atsakomybė

Jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų (pavyzdžiui, netinkamos kokybės produkto gamintojo ir asmens,
įkomponavusio šį produktą į kitą daiktą) veiksmų, šie asmenys atsako solidariai.

CK komentaras 407 psl:

6.296 str: Dėl prekių gamybos ir paslaugų srities specializacijos ir kooperavimosi daugelis prekių yra ne vieno, o
kelių asmenų veiklos rezultatas. Neretai prekę sudaro keletas komponentų, kuriuos yra pagaminę skirtingi
gamintojai. Tokiais atvejais gali būti sunkiau nustatyti, dėl kurio gamintojo veiksmų atsirado prekės trūkumai.
Todėl siekiant apsaugoti vartotojo interesus komentuojamame straipsnyje nustatyta visų atitinkamos prekės
(paslaugos) gamintojų solidarioji atsakomybė. Ši taisyklė taikoma ir kai prekę į Lietuva importavo keli
importuotojai.

50. Ar asmuo turi teisę į žalos atlyginimą dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, kai jo su
gamintoju nesieja jokie sutartiniai santykiai?

Nr. 3K-3-458/2005. Pažymėtina, kad tokiu atveju gamintojo atsakomybė yra objektyvi ir kyla be kaltės, t.y.
pakanka įrodyti žalos padarymo faktą, prekės ar paslaugos nekokybiškumą ir priežastinį žalos ir prekės ar
paslaugos nekokybiškumo ryšį (CK 6.295 str.). Šiuo atveju nereikalaujama, kad vartotoją su gamintoju sietų
sutartiniai santykiai. Vartotojas (fizinis asmuo) turi teisę į žalos atlyginimą tiek tais atvejais, kai jis buvo prekių
ar paslaugų pirkėjas ar užsakovas, tiek tais atvejais, kai jo su gamintoju nesieja jokie sutartiniai santykiai. Tokią
išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (c.b. Nr. 3K-3-458/2005).

51. Kaip paskirstoma įrodinėjimo našta delikto dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų atveju? Ar
tuo atveju, kai skiriasi už žalos atsiradimą atsakingi asmenys (pvz., gamintojas, importuotojas, produktą
realizavęs asmuo ir kt.), taikomos analogiškos taisyklės?

+52. Ar atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, yra griežta? Ar ji
priskirtina prie absoliučios atsakomybės atvejų?

Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų, yra “griežta atsakomybė”, t.
y. atsakomybė be kaltės. Todėl už tokią žalą civilinė atsakomybė taikoma, esant trims sąlygoms: neteisėti
veiksmai (netinkamos kokybės produktas), žala, priežastinis ryšys tarp netinkamos kokybės produkto ir
atsiradusios žalos.

Šias aplinkybes turi įrodyti nukentėjęs asmuo (CK 6.295 str., Direktyvos 85/372/EEB 4 str.).

Mantas Ulozas : GAMINTOJO CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ NETINKAMOS KOKYBĖS PRODUKTAIS

PADARYTĄ ŽALĄ: TAIKYMO SĄLYGOS BEI ATLEIDIMO NUO JOS KAI KURIE PROBLEMINIAI
ASPEKTAI:

Ne išimtis yra ir gamintojo civilinės atsakomybės dėl netinkamos kokybės produkto ar paslauga padarytos žalos
atveju. Nors šis deliktas yra griežtos atsakomybės, tačiau ir šiuo atveju atsakomybė nėra absoliuti – įstatyme taip
pat nustatyti atvejai, kada gamintojas nuo jos atleidžiamas (LR CK 6.298 straipsnis).
53. Ar atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, subjektai gali
būti atleidžiami nuo jos remiantis bendraisiais atleidimo pagrindais, numatytais Civilinio kodekso 6.253
straipsnyje?

Taip, vadovėlyje viena iš išvardintų sąlygų, kada gali būti atleidžiama nuo atsakomybės sutampa su CK 6.253 str.
1 dalimi: kokybė pablogėjo dėl valstybės institucijų privalomų nurodymų laikymosi. Turi būti įrodyta, kad žala
atsiradusi dėl valstybės veiksmų – privalomų nurodymų, kuriuos subjektas turėjo vykdyti ir negalėjo ginčyti.

54. Ar gali būti atlyginama dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų atsiradusi neturtinė žala, jeigu
tiesioginės žalos asmens sveikatai ar gyvybei nėra padaroma?

Neaisku

Negali but atlygintina,nes

civilines atsakomybes praktikumas122psl.

Zalos savoka apima pagal 6.299str.

 Pasireiskusi gyvybes atemimu ar sveikatos suzalojimu
 Zala padaryta nukentejusiojo asmens turtui

55. Koks yra delikto, kai žalos padaroma dėl klaidinančios reklamos, ir atsakomybės, atsirandančios dėl
netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, santykis? Kokios teisės normos turi būti taikomos, jeigu
netinkama produkto kokybė yra nulemta klaidinančios jo reklamos?

MRU vadovėlis: 255 psl.

Skirtumas nuo atsakomybės dėl netinkamos kokybės paslaugomis arba produkcija padarytos žalos atlyginimo
yras tas, kad klaidinančia reklama gali būti padaroma žalos nepriklausomai nuo prekių kokybės reikalavimų
pažeidimų. Atsakomybė atsiranda ne dėl prekių arba paslaugų kokybės, o dėl to, kad iškraipoma informacija apie
prekę arba paslaugą, teikiamą vartotojui, iš iškraipymas nesąžingai palenkia vartoti tą produktą arba paslaugas.
Dėl to vartotojas ir rinkos dalyviai gali patirti žalos ar kitų nuostolių.

Antra klausimo dalis?

56. Kaip suprantama žala, atsirandanti dėl klaidinančios reklamos? Ar šio delikto atveju gali būti
atlyginama neturtinė žala?

(praktikumas 100-101psl.)

Klaidinanti reklama yra bet kokios formos ir bet kokiomis perdavimo priemonėmis skleidžiama su ūkine
komercine, finansine ir profesine veikla susijusi informacija, kuria siekiama skatinti prekių ar paslaugų
pardavimą.

Gali būti atlyginama neturtinė.

Žala gali būti padaroma juridinio ar fizinio asmens turtui arba asmenybei, taip pat gali būti pakenkti turtiniai
asmens interesai, kurie vertintini kaip nuostoliai. Klaidinančia reklama gali būti padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Neturtinė žala atlyginama tuomet, kai dėl klaidinančios reklamos ši žala atsirado asmens sveikatai ar gyvybei.
(CK 6.250str. 2d.)
57. Kokia yra subjektų, atsakingų už klaidinančia reklama padarytos žalos atsiradimą, atsakomybės
apimtis: solidarioji ar dalinė?

http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:OX86PT0Qff0J:vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-
0001:E.02~2006~D_20060505_132723-90712/DS.005.0.01.ETD+&cd=2&hl=lt&ct=clnk&gl=lt
Įrodžius, kad reklaminės veiklos dalyviai nesiėmė minėtų priemonių, galima konstatuoti jų nesąžiningumą.
Pažymėtina, kad įrodžius reklamos gamintojo, tarpininko ar skleidėjo nesąžiningumą, jie turėtų atsakyti solidariai
su reklamos davėju, jeigu, žinoma, jam nepavyktų įrodyti savo nekaltumo
Praktikumas

Atsakomybė taikoma tuomet, kai nesąžiningai skleidžiama ir naudojama tam tikra informacijos dalis- reklama-
padaro žalos. Skirtumas nuo atsakomybės dėl blogomis apaugomis ar produkcija padrytos žalos atlyginmas yra
tas, kad klaidinančia reklama gali būti padaroma žalos, nesvarbu, pažeisti prekių kokybės reikalavimai ar ne.
Atsakomybė atsiranda ne dėl prekių ar paslaugų kokybės, o dėl to, kad iškraipoma informacija apie prekę arba
paslaugą, teikiamą vartotojui ir iškraipymas nesąžiningai palenkia vartoti tą produktą arba paslaugas.
Prievolės subjektai
 Kreditorius yra asmuo, kurio reikalavimas kilęs dėl klaidingos reklamos poveikio padarytos žalos. Tai
gali būti:
 Prekės vartotojas
 Komercinės veiklos dalyvis
Skolininkas yra nesąžiningai veikiantis reklamos kaip informacijos skleidimo dalyvis. Tai gali būti :
1. Reklamos davėjas
2. Reklamos gamintojas
3. Reklamos skleidėjas
4. Reklamos tarpininkas
 Civilinė atsakomybė taikoma bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais t.y. esant žalai, neteisėtiems
veiksmams, priežastiniam ryšiui, ir klatei.

58. Kaip atsakomybę už žalą aplinkai galima atriboti nuo atsakomybės už realią žalos grėsmę? Kaip abiem
šiais atvejais yra apskaičiuojamas žalos dydis?

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6. 249 straipsnio 3 dalimi, pagal
kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo
tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas
arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Taip pat žala gali būti priteista kaip išlaidos, susijusios su
prevencinių priemonių, skirtų sumažinti žalą aplinkai ar užkirsti kelią jos atsiradimui, taikymu. Tada taikoma CK
6. 249 straipsnio 4 dalis. Pastarasis atvejis laikytinas civiline atsakomybe už realią žalos grėsmę Aplinkos
apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies prasme. Atskiriant civilinę atsakomybę už žalą aplinkai nuo civilinės
atsakomybės už realią žalos grėsmę, darytina išvada, kad pirmoji atsakomybė sietina su neigiamais
padariniais aplinkai ir dėl to jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, o antroji –
su prevencijos priemonių taikymo išlaidų atlyginimu.

Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6. 249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo
įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas
įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai
gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui,
žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui,
intelektinei nuosavybei). Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas
žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1. 5
straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų
nuostatas. Dėl to teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo
dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus
dydžius.

59. Kokios civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nustatytos dėl žalos aplinkai atlyginimo?

Teismų praktika 70 nutartis

Iš galiojančių materialinės teisės ir proceso teisės normų analizės darytina išvada, kad, siekdamas įrodyti žalą,

kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos
padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos
dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku.
Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai,
energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei
nuosavybei). Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos
apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas.