Literatūrinis bendraautoris

P. K I R I J E N K A
 MUMS SPALIS RODĖ KELIĄ

Spalio Socialistinė revoliucija! . . Žinia apie ją skrie­

jo virš susigūžusių, kaizerinių okupantų prislėgtų Lie­
tuvos miestų ir kaimų. Turguje, krautuvėje, gatvėje —
visur žmonės kalbėjo apie Leniną, apie Tarybų Rusijos
vyriausybės pirmuosius dekretus dėl taikos ir žemės.
Jau lapkričio pabaigoje apie Rusijos darbininkų per­
galę sužinojo ir Ukmergės darbo žmonės. Čia tuo metu
Komunistų partijos organizacijos dar nebuvo. Revoliu­
cinį darbą dirbo pavieniai sąmoningesni darbininkai ir
inteligentai. Vienas iš jų buvo batsiuvys Mendelis Gar-
bas, gerai pažinojęs Vincą Kapsuką.
Kartą Garbas grįžo iš Vilniaus gerai nusiteikęs. Su­
sirinkome pas jį pasikalbėti.
— Turiu svarbią naujieną, vyrai,— pasakė jis.—
Vilniuje pasitaikė skaityti „Tiesą“. Ar jūs žinote, kas
rašo?
— Kas? Kas? — nerimavo klausytojai.
— Vincas Kapsukas. Ir ką jis rašo! „Gal būt, šis
„Tiesos“ numeris pasieks ir Lietuvos darbo žmo­
nes. . .“— mintinai ėmė cituoti Garbas.
Tą vakarą jis papasakojo apie Vinco Kapsuko
straipsnį, išspausdintą 1917 metų gruodžio 23 dienos
„Tiesoje“ . Straipsnyje buvo kalbama, kad Rusijos dar­
bininkai, kareiviai ir darbo valstiečiai iš pagrindų su-

3
griovė kapitalistinę santvarką ir visą valdžią paėmė
į savo rankas, kad Spalio revoliucija neša tautoms lais­
vę ir nepriklausomybę.
— V. Kapsukas šaukia Lietuvos darbo žmones ne­
remti kairių, biržiškų ir janulaičių, bet palaikyti Rusi­
jos darbininkus, kartu su jais siekti bendro tikslo. Va­
dinasi,— kalbėjo Garbas,— ir Lietuva yra svarbių re­
voliucinių įvykių išvakarėse. Ne šiandien, tai rytoj ir
čia įsiliepsnos revoliucija.
— Kad tik greičiau,— pastebėjo kažkas.
— Kantrybės, vyrai! Ne vienu kirčiu medis nuker­
tamas.
Mendelis Garbas kalbėjo draugams, kad Lietuvos
darbo žmonės turi išvyti okupantus, nusikratyti vieti­
niais išnaudotojais, kad valdžia turi būti liaudies ran­
kose.
— Išsisklaidę kas sau, mes to tikslo nepasieksime,—
aiškino jis.— Turime organizuotis, sukurti nelegalią
revoliucinę organizaciją, kuri vadovautų darbo žmonių
kovai.
Tačiau partinę organizaciją Ukmergėje pavyko su­
kurti ne iš karto. Si Garbo mintis buvo įgyvendinta tik
1918 metų pabaigoje, kai po Bresto taikos į Ukmergę
atvyko būrys karo pabėgėlių — darbininkų, valstiečių,
inteligentų, carinės armijos kareivių. Daugelis iš jų bu­
vo Spalio revoliucijos liudininkai ir aktyvūs jos daly­
viai. Jie atnešė gyvą tiesos žodį apie Komunistų par­
tiją, apie Tarybų Rusijos kovą prieš kontrrevoliucio­
nierius ir interventus. Jie buvo pasiryžę sekti Rusijos
darbininkų pavyzdžiu: išvyti okupantus, nuversti iš­
naudotojus ir sukurti liaudies valdžią.
Tarp atvykusiųjų buvo ir Vaclovas Klimaševskis,
patyręs revoliucionierius, Komunistų partijos narys.

4
Tuo laiku jam dar nebuvo sukakę nė keturiasdešimties
metų, bet jis jau turėjo nemažą revoliucionieriaus pa­
tyrimą. Caro ochrankos persekiojimai, kalėjimas, pa­
galiau ketveri metai apkasuose, kova už Tarybų val­
džią Rusijoje užgrūdino jį, praplėtė jo akiratį.
Prieš ketverius metus, kai jis buvo mobilizuotas
į caro kariuomenę, Ukmergėje liko jo šeima — žmona
ir du vaikai. Ir štai jis vėl namuose. Būdamas tekin­
tojas, V. Klimaševskis pradėjo dirbti mechaninėse dirb­
tuvėse. Vakarais Ramygalos gatvėje, 10-me numeryje,
kur gyveno Klimaševskių šeima, dažnai susirinkdavo
svečių. Susirinkusieji svarstydavo pogrindinės komu­
nistų kuopelės įsteigimo klausimą. Klimaševskis su sa­
vo draugais aplankydavo seną revoliucinio judėjimo
dalyvį M. Garbą, kuris tuo metu sunkiai sirgo ir ne­
galėjo dalyvauti pogrindiniame darbe, bet savo pata­
rimais padėjo nemaža.
Paskutinėmis rugsėjo dienomis Ukmergę pasiekė ži­
nia, kad Vilniuje ruošiamas Lietuvos Komunistų parti­
jos pirmasis suvažiavimas. Ukmergės komunistai de­
legatu į suvažiavimą pasiuntė siuvėją Petrą Meilų.
Pirmasis Lietuvos Komunistų partijos suvažiavimas
įvyko 1918 metais spalio 1—3 dienomis vokiečių oku­
puotame Vilniuje. Grįžęs delegatas pasakojo, kaip vyko
suvažiavimo darbas, kokie priimti nutarimai. Jiems vie­
ningai pritarė visi Ukmergės komunistai.
Iš Vilniaus Petras Meilus atsivežė literatūros ir at­
sišaukimų, kurie buvo išplatinti Ukmergėje. Atsišauki­
muose partija ragino darbo žmones ryžtingai kovoti
prieš okupantus, už Tarybų valdžią. Po suvažiavimo
komunistų veikla sparčiai plėtėsi, didėjo jų įtaka dar­
bo masėms.

5
 Su nepaprastu pakilimu darbo žmonės sutiko Lietu­
vos Laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų
valstiečių valdžios išleistą manifestą, kuris paskelbė,
kad Lietuvoje nuversta okupantų valdžia ir kaizerinė
Lietuvos „taryba“ ir kad įkuriama Tarybų valdžia.
Tačiau žiaurus okupantų režimas neleido Ukmergėje
tuojau pat įkurti Tarybų valdžios. Vokiečiai persekiojo
visus, kas priešinosi okupaciniam režimui, žiauriai bau­
dė -tuos, kurie prijautė Rusijos revoliucijai.
Siautėjantiems okupantams aktyviai talkininkavo
lietuvių buržuaziniai nacionalistai ir dvasininkai. Vie­
tinė buržuazija, norėdama sumažinti socialistinės re­
voliucijos įtaką, visaip šmeižė bolševikus ir Tarybų
Rusiją, sekė ir išdavinėjo okupantų komendantūrai ko­
munistus, revoliucinius darbininkus ir inteligentus.
Matydama, kad vien šmeižtu nepavyks atitraukti
darbo žmonių nuo revoliucinės kovos, Ukmergės bur­
žuazija, susitarusi su okupantais, per parapijų komite­
tus pradėjo kurti savo valdžios organus. 1918 metų
lapkričio 24— 25 dienomis sušauktame apskrities pa­
rapijinių komitetų susirinkime buvo nutarta organizuo­
ti miesto ir apskrities policiją. Policijos viršininku bu­
vo paskirtas Pr. Kuzma. Vyresniuosius ir eilinius poli­
cininkus tiek Ukmergėje, tiek miesteliuose ir kaimuose
parinkdavo patys parapijų komitetai.
Tomis pačiomis lapkričio dienomis okupantai ap­
ginklavo policiją ir perdavė jos žiniai miesto kalėjimą.
Lietuvių nacionalistai iš kailio nėrėsi, stengdamiesi tin­
kamai atsidėkoti okupantams. Nors mieste ir ypač jo
apylinkėse siautė plėšikų gaujos, kurios užpuldinėdavo
gyventojus, atimdamos paskutinį duonos kąsnį, policija
nekovojo su jomis, nesiėmė jokių priemonių. Svarbiau­
sias jos tikslas buvo slopinti revoliucines nuotaikas ir

ь
išsaugoti buržuazinę valdžią. Mieste vyko masiniai
areštai. Vienas pirmųjų buvo suimtas Vaclovas Klima-
ševskis. Ginkluoti policininkai jį paėmė tiesiai iš darbo.
Tačiau okupantų ir vietinės kontrrevoliucijos pa­
stangos pasirodė bergždžios. Mums buvo žinoma, kad
Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir daugelyje kitų Lie­
tuvos miestų, apskričių ir valsčių jau įsikūrė Tarybų
valdžia. Si džiugi žinia kėlė darbo žmonių revoliucinę
nuotaiką, stiprino jų viltis.

* *
*

Vakare į duris kažkas pasibeldė. Kai motina atidarė,

ant slenksčio pamačiau vaikystės dienų draugą, odos
fabriko darbininką Abelį Baką. Apšerkšniję jo ilgi juo­
di ūsai atrodė lyg sidabriniai.
— Sveikas, prieteliau! — šūktelėjo jis nuo durų.—
Ko sėdi namuose? Eime į miestą!
Aš klausiamai žvilgterėjau jam į akis.
— Eime, eime, yra naujienų.
Išėjome į gatvę. Pro ploną, jau daugelį metų dėvi­
mą mano paltą skverbėsi įkyrus sausio šaltis. O mano
draugas buvo linksmas, atrodė, šalčio jis visai nejaučia.
Plačiai skėsčiodamas rankomis, jis tyliai kalbėjo:
— Girdėjai? Raudonoji Armija ateina.
— Iš kur žinai?
— Odininkai šneka. Sako, jau visai arti.
Šaligatviais neramiai zujo vokiečių kareiviai. Jie
skubėjo komendantūros kryptimi. Ta linkme patraukė­
me ir mes, tikėdamiesi pamatyti, ką veikia vokiečiai.
Prie komendantūros stovėjo keli vežimai. Kareiviai
vilko kažkokias dėžes ir krovė jas į roges.

7
 — Halt! Zuriick!1 — pasigirdo grubus balsas, kai
mes prisiartinome.
Pasukome atgal ir kiek paėjėję sustojome.
— Sprunka, prakeiktieji,— praeidama pro šalį, pa­
stebėjo moteriškė.— Nešdinkitės! Užteks gerti mūsų
kraują.
Komendantūros link nuvažiavo dar vienas vežimas.
Jame pamatėme kulkosvaidį ir keletą šautuvų.
— Nepanašu, kad jie nešdintųsi,— pastebėjo Ba­
kas.— Atrodo, žalčiai, priešintis ruošiasi.
Abelis Bakas buvo bene penkeriais metais vyresnis
už mane. Gal būt, dėl to beveik visuomet Sutikdavau
su jo samprotavimais ar išvadomis. Pritariau jam ir šį
kartą, kai jis pasakė, jog, prasidėjus kautynėms, mes
turėsime padėti raudonarmiečiams, kad pavartoti gink­
lą rengiasi ir odos fabriko vyrukai.
— Kai išgirsi šaudant,— pasakė jis atsisveikinda­
mas,— skubėk prie mūsų fabriko. Ateisi?
— Būtinai,— tvirtai atsakiau, nors dar neįsivaizda­
vau, kaip mes, beginkliai, galėsime padėti.
švintant tylą perskrodė šūvis, trinktelėjo antras,
trečias. Nuaidėjo garsus granatos sprogimas. Čiupau
savo paltą ir kepurę.
— Kur tu, vaikeli? Neik, dar užmuš. . .
Nieko neatsakęs motinai, nėriau pro duris. Šūvių
daugiau nesigirdėjo. Tik rytmečio tyloje garsiai kauk­
šėjo kaustyti vokiečių batai. Krito į akis, kad okupan­
tai skubėjo ne ta kryptimi, iš kur nuaidėjo šūviai,
o į priešingą pusę.
Praėjo vos keliolika minučių, o mieste jau nebeliko
nė vieno okupanto. Vėliau paaiškėjo, kad vokiečių ko-
1 Stok! Atgal! (vok.)

H
mendantas nė nemanė priešintis. Kai Raudonosios Ar­
mijos dalinio žvalgai susišaudė su komendantūros sar­
gyba, jis įsakė trauktis Kėdainių vieškeliu. Drauge su
okupantais pabėgo ir Ukmergės policininkai.
Miesto gyventojai nuoširdžiai sveikino raudonar­
miečius. Atsidarė kalėjimo durys, išleisdamos į laisvę
komunistus ir „nusikaltėlius“ . Gatvėse suskambo links­
mos dainos. Ukmergiečiai džiaugėsi, kad pagaliau bai­
gėsi okupantų ir buržujų viešpatavimas.
Po pietų skubėjome į mitingą (jis įvyko 1919 me­
tų sausio 2 dieną). Kai atėjau į „Aido“ salę, ji jau buvo
pilnutėlė žmonių. Čia susirinko odos fabriko, mechani­
nių dirbtuvių darbininkai, miesto gyventojai, raudon­
armiečiai. Visų nuotaika pakili.
Mitingą atidarė komunistas S. Bendorius-Bendora-
vičius.
— Draugai ir draugės! — pradėjo jis.— Vilniuje su­
daryta Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir
valstiečių vyriausybė, kurios pirmininkas yra Vincas
Mickevičius-Kapsukas. Ją pripažino Tarybų Rusija
specialiu dekretu, kurį pasirašė Vladimiras Iljičius
Leninas. . .
Salė sujudo. Iš daugelio krūtinių išsiveržė galinga,
visiems pažįstama melodija:
Nei dievas, caras, nei galiūnas
Mums išvadavimo neduos.
Vaikai garbingosios Komunos
Save iš skurdo išvaduos!
Internacionalui nuskambėjus, S. Bendorius-Bendo-
ravičius tęsė:
—■ Šiandien ir pas mus didi šventė: iš Ukmergės
išvyti kaizeriniai okupantai. Yra pasiūlymas paskelbti
Tarybų valdžią Ukmergės mieste ir visoje apskrityje.

9
 Susirinkimo dalyviai pasiūlymą priėmė audringais
plojimais. Čia pat ukmergiečiai išrinko ir savo valdžios
organą — revoliucinį komitetą. Į jo sudėtį įėjo tik ką
iš kalėjimo išlaisvintas Vaclovas Klimaševskis, Petras
Meilus1 ir kiti. Kiek vėliau Klimaševskis perėjo į kitą
darbą. Revoliucinio komiteto sudėtis pasikeitė: jame
dirbo J. Pūkas, A. Regratis-Slaitas, S. Bendorius-Ben-
doravičius2 ir kiti.
Tuo pat metu Ukmergėje susikūrė partijos apskri­
ties komitetas, kurio sekretoriumi buvo išrinktas se­
nas bolševikas V. Brigmanas.
Revoliuciniame komitete buvo keli komisariatai:
karinis, finansų, maisto, socialinio draudimo, sveikatos
apsaugos, darbo, švietimo ir kiti. Maisto komisaru Uk­
mergės mieste buvo paskirtas siuvėjas Ch. Lincas,
apskrityje — mokytojas K. Siekus, socialinio draudi­
mo — dažytojas B. Baronas. Kitų komisarų pavardžių
nebeprisimenu.
Tarybų valdžios organai susikūrė ir visuose apskri­
ties valsčiuose. Jie rūpinosi darbo žmonių reikalais,
ryžtingai kovojo su kontrrevoliucija, banditais ir plė­
šikais.
* *
*

Miestas atgijo. Džiaugsmo netrūko kiekvienoje dar­

bininko šeimoje. Ypač džiaugėsi nauju gyvenimu, švie­
sia ateitimi miesto jaunimas. Gatvėse ir namuose ne­
retai skambėdavo tuo metu jau plačiai žinoma „Varšu­
vietė“ ir kitos revoliucinės dainos. Su daina jaunimas

1 P. M e i l ų 1919 m. baltieji sušaudė.

2 B e n d o r i u s - B e n d o r a v i č i u s žuvo 1919 m., trau­
kiantis Raudonajai Armijai iš Lietuvos.

10
ėjo į mitingus, į vakaruškas, pas pažįstamus ir arti­
muosius. Iki vėlyvos nakties iš „Aido“ salės sklisdavo
muzika, juokas. Į vakarus ateidavo ir raudonarmiečiai,
iš kurių jaunimas mokėsi naujų revoliucinių dainų.
Pertraukų metu buvo kalbama apie revoliucinio komi­
teto nutarimus, apie darbą įmonėse, miesto naujienas.
— Ar seniai dirbate astuonias valandas? — paklausė
Baranauskas vyruko iš mechaninių dirbtuvių.
— Jau antra savaitė.
— Kaip jaučiasi dirbtuvių savininkas?
— Ponas Turčinskis? Et, praėjo tie laikai, kai jis
mums ant sprando jodinėjo. Dabar mūsų viršus. Jį
revkomas išgrūdo lauk, o jo name sutvėrė komuną.
— Išvarė? Patį Turčinskį? — nustebo kažkas.
— Taip jam ir reikia!
— O tu irgi komunoje gyveni? — teiravosi mergina.
— Žinoma.
— Ir nebijai?
— O ko man bijoti?
— Sako, komunoje žmonės uždarbius į krūvą deda,
srebia iš vieno puodo ir miega drauge.
— Plepalai. Ateik, savo akimis pamatysi.
O kitame jaunimo būrelyje vaikinas papasakojo:
— Eidamas šičia, sutikau senuką Girinį. Jis kažkur
labai skubėjo. „Kur trauki, dėduk?“— paklausiau jo.
„Taigi, sūneli, skubu,— senukas ištraukė iš užančio
kažkokį popierių ir sako: —■Davė dievas, susilaukiau.“ —
„Ko susilaukei?“—„Ė-ė, sūneli! Tiek metų vargau be
savo pastogės. Ir štai dabar turiu namą!“— „Ar patin­
ka?“—„Nieko sau. Langus pataisysiu ir gyvensiu į svei­
katą.“ Čia kur buvus kur nebuvus atsirado davatkėlė
ir įsiterpė: „Ar ne per anksti, Girini, pradėjai kurtis?“

n
Senis supyko ir kad suriks: „Mauk iš čia, ragana, ne
tavo reikalas!“
Merginos ir vaikinai garsiai nusikvatojo, o vyrukas
tęsė toliau:
— Pasirodo, senukui revkomas atidavė nedidelį me­
dinį namuką, kuriame gyveno vyresnysis policininkas.. .
Iš „Aido“ salės skirstėmės, dainuodami vieną la­
biausiai mėgstamų mūsų dainų:
Mes tvirtadvasiai, kalviai jaunieji,
Raktus prie laimės kalame mes.
Aukštai iškilkit, kūjai sunkieji,
Vergų retežiai sutrupės, trupės, trupės...

Kam galėjo ateiti į galvą, kad vėliau, pogrindžio

dienomis, surenkant reakcijos išsklaidytus komunistus,
o taip pat ieškant prijaučiančių mums žmonių, „Var­
šuvietės“ ir „Kalvių“ motyvai taps geriausiais mūsų
paroliais?
* *

Tarybų valdžios dienomis Ukmergės revoliucinis

komitetas nuveikė gana didelį darbą. Visose įmonėse
ir įstaigose Darbo komisariatas įvedė aštuonių valandų
darbo dieną, nustatė darbo užmokesčio minimumą ir
griežtai reikalavo iš savininkų laikytis šios tvarkos.
Revoliucinis komitetas nacionalizavo pabėgusių iš
Ukmergės turtuolių gyvenamuosius namus ir apgyven­
dino juose darbininkų šeimas. Be to, kai kurios stam­
besnės įmonės taip pat buvo nacionalizuotos, ir jas ėmė
tvarkyti darbininkų komitetai.
Į darbininkų rankas perėjo ir mechaninės dirbtu­
vės. Šių dirbtuvių darbininkai nutarė organizuoti ga-

12
mybinę komuną ir išrinko valdybą su Vaclovu Klima-
ševskiu priešakyje. Palaikydamas darbininkų iniciaty­
vą, Darbo komisariatas iškėlė dirbtuvių savininką Tur-
činskį iš dviejų aukštų namo ir jame apgyvendino ko­
munos narių šeimas. Komunoje buvo įrengta virtuvė,
valgykla ir sandėlys produktams. Be to, buvo organi­
zuota priežiūra vaikų, kurių motinos dirbo gamyboje.
Sis mūrinis dviaukštis namas dar ir dabar stovi
Ukmergėje (Vytauto gatvė, 60 nr.), nebyliai priminda­
mas apie čia buvusią komuną.
Finansų komisariatas apdėjo vietinę buržuaziją mo­
kesčiais. Maisto komisariatas konfiskavo produktus iš
spekuliantų, pirklių ir dvarininkų. Visa tai leido mies­
to gyventojus aprūpinti maisto produktais, drabužiais
ir avalyne.
Socialinio draudimo komisariatas skyrė pinigines
pašalpas invalidams, seneliams ir našlaičiams. Sveika­
tos apsaugos komisariatas paėmė savo žinion ligonines,
nacionalizavo vaistines ir įvedė nemokamą gydymą.
Revoliucinio komiteto komisariatai rūpinosi, kad bui­
tinės darbo žmonių sąlygos pagerėtų, kad gyvenimas
mieste kuo greičiau įeitų į normalias vėžes.

KONTRREVOLIUCIJAI SPAUDŽIANT

Tylus balandžio vakaras. Pamažu geso žiburiai gy­

ventojų languose. Bet gatvėse vis dar zujo žmonės. Vi­
sus jaudino baisios ir labai prieštaringos žinios apie
Vilnių.
— Pilsudskininkai užgrobė Vilnių,— kalbėjo vieni.
— Netikėkite! Viskas klojasi gerai: buvo užėmę,

13
bet, kaip ir per Naujuosius Metus, neilgai šeiminin­
kavo.
— Vilnius buvo ir yra tarybinis! — sakė kiti.
Nespėjome pasidžiaugti paskutine žinia, kaip staiga
išgirdome kitą, dar baisesnę už pirmąją:
— Vilnius užimtas, Tarybų Lietuvos vyriausybė
areštuota...
Žmonės stovėjo šaligatviuose ir neramiai šnekučia­
vosi.
— Eime, vis turi būti kokia žinia,— pasakė kažkas.
Žmonės pasuko į Kauno gatvę. Vieni ėjo į partijos
apskrities komitetą, kiti — į Ukmergės revoliucinį ko­
mitetą. Visi norėjo sužinoti tiesą apie paskutinius įvy­
kius.
Drauge su kitais jaunuoliais nuėjau į revoliucinį
komitetą. Viduje jau buvo gana daug žmonių. Žvilgte­
lėjęs viską supratau iš jų veidų. Klausti nebereikėjo.
Juozas Pūkas atrodė susirūpinęs, bet pasakė gana ra­
miai:
— Vilniuje pilsudskininkai.
Sugrįžau namo labai prislėgtas.
Žinia apie Vilniaus užgrobimą pasitvirtino. Tai pa­
liudijo atvykusieji iš Vilniaus partiniai ir tarybiniai
darbuotojai.
Vėliau paaiškėjo, kad Lenkijos legionai, vykdydami
Antantės imperialistų planą, 1919 metų balandžio mė­
nesį pradėjo platų puolimą Baranovičių—Lydos kryp­
timi. Jų tikslas buvo užgrobti Tarybų Lietuvos sostinę
Vilnių. Šitą frontą Antantės imperialistai laikė labai
svarbiu. Dėl to čia buvo nukreiptos gerai apginkluotos,
stiprios karinės lenkų jėgos.
Raudonosios Armijos daliniai, miesto darbininkai,
partinis, tarybinis ir komjaunimo aktyvas atkakliai gy-

14
nė savo sostinę. Prasidėjo tris dienas trukę mūšiai dėl
kiekvienos gatvės, dėl kiekvieno namo. Tačiau Vilniaus
gynėjų jėgos ir skaičiumi, ir apginklavimu buvo žymiai
silpnesnės už interventų. Balandžio 21 dieną pilsudski-
ninkai palaužė pasipriešinimą ir užgrobė Vilnių.

Balandžio 22 diena. Ukmergėje pavasaris. Už Šven­

tosios pasirodo pėsti ir važiuoti žmonės. Jie vis artėja
prie miesto. Tai raudonarmiečiai, partiniai ir tarybi­
niai darbuotojai, pasitraukę iš baltųjų lenkų okupuoto
Vilniaus. Tarp jų — ne vienas ir sunkiai sužeistas.
Partijos apskrities komitetas pavedė mums, jaunuo­
liams, pasirūpinti atvykusiųjų poilsiu ir nakvyne. Ener­
gingai ėmėmės darbo. Pirmiausia nuvežėme į ligoninę
sužeistuosius. Juos globoti sutiko ligoninės medicinos
seserys Sara ir Berta Gordonaitė. B. Baranauskas ir
A. Bakas ieškojo svečiams prieglaudos pas miesto gy­
ventojus. Ukmergiškiai mielai priiminėjo atvykusiuo­
sius ir stengėsi sudaryti kiek galima patogesnes sąly­
gas.
Tuo pat vieškeliu atidardėjo pora arklių pakinkyta
brička. Bričką lydėjo keletas ginkluotų žmonių. Žaibo
greitumu pasklido žinia, kad iš Vilniaus atvyko Vincas
Kapsukas.
Vakare nuėjau į Daugpilio gatvę pas M. Garbą.
Dideliame Garbo kambaryje sėdėjo žmonės. Neaukšto
ūgio vyras, žingsniuodamas po kambarį, karštai kal­
bėjo. Sustojau koridoriuje, nedrįsdamas įeiti į vidų.
— Ukmergė,— išgirdau aš,— netrukus atsidurs ga-

15
na sunkioje padėtyje. Nuo Kėdainių jai gresia vokiečiai,
o prie Širvintų artinasi lenkų legionieriai. ..
Iš kambario išėjo G. Garbienė.
— Prašau netrukdyti,— tyliai pasakė ji,— draugas
Kapsukas dabar neturi laiko, ateikite vėliau.
Pasirodo, tuo metu V. Kapsukas su mūsų draugais
svarstė busimojo pogrindinio darbo reikalus Ukmer­
gėje.
Po kelių dienų miesto darbo žmonės susirinko į mi­
tingą. Mitingas įvyko toje vietoje, kur šiuo metu yra
Brolių kapai. Čia suėjo mechaninių dirbtuvių, odos fab­
riko ir kitų smulkių įmonių darbininkai, miesto gyven­
tojai ir raudonarmiečiai.
—■ Stumkimės arčiau,— šnibždėjo A. Bakas,— kal­
bės draugas Kapsukas.
Daugelis iš mūsų tomis dienomis pirmą kartą matė­
me Kapsuką ir klausėmės jo kalbos. Tas susitikimas
vyko labai sunkiu istoriniu momentu ir jis visam gy­
venimui pasiliko mano atmintyje.
. . . Tribūnoje — neaukšto ūgio žmogus. Jo trumpi
plaukai, aukštyn sušukuoti, kakta aukšta ir lygi, žemyn
nukarę ūsiukai. Atviras žvilgsnis, tamsios akys protin­
gai ir maloniai švyti. Kalbėdamas plačiai mosikuoja
stipriomis rankomis, lyg norėdamas aprėpti visą mi­
tingą.
Savo kalboje V. Kapsukas demaskavo Amerikos,
Anglijos ir Prancūzijos imperialistus, kaip aršiausius
lietuvių tautos priešus, su didžiausia neapykanta kal­
bėjo apie lietuvių buržuaziją ir sociališdavikus, kurie
pardavė Lietuvą užsienio imperialistams. Gerai atsime­
nu, kaip jis sakė, kad, gindami Vilnių, žuvo daug iš­
tikimų sūnų, kad į žuvusių vietą ateina nauji kovotojai,

16
kad kiekvieno darbo žmogaus pareiga nestovėti nuoša­
ly, o su ginklu rankose ginti Lietuvos Tarybų respub­
liką.
V. Kapsukas kalbėjo aistringai ir labai įtikinamai.
Jo žodžiai giliai įstrigo į mano sąmonę. Nuėjęs ant
Šventosios kranto, ilgai galvojau apie Kapsuko kalbą
mitinge. Dar nuo vaikystės metų visa savo vaikiška sie­
la neapkenčiau buržujų. Skurdas ir vargas lydėjo kiek­
vieną mano žingsnį. Sulaukęs dešimties metų, buvau
priverstas pradėti dirbti, o mano vienmečiai, turtuolių
vaikai, buvo sotūs, gerai apsirengę ir galėjo lankyti
mokyklą. Sėdėdamas ant kranto, prisiminiau vargšę
savo motiną; ji už grašius siūdavo rūbus turtuoliams,
kad kaip nors išmaitintų savo šeimą. Kartą motina nu­
ėjo pas vieną buržujų pasiklausti, ar nereikia jam dra­
bužių siūti. Tas niekšas ne tik nedavė darbo, bet dar
užpiudė motiną šunimis. Tik kaimynės padedama ji
parėjo namo. Tą atsitikimą aš labai skaudžiai pergy­
venau.
Galvodamas apie V. Kapsuko žodžius mitinge, įsi­
tikinau, kad tiktai komunistai yra tikri paprastų žmo­
nių bičiuliai, nes tik jie vieni, nesigailėdami savo gyvy­
bės, kovoja už darbo žmonių reikalus. Taip besvarsty-
damas, nusprendžiau, jog visą savo gyvenimą turiu
eiti su jais išvien. Neužilgo po to įstojau į Lietuvos Ko­
munistų partiją.
Ukmergės darbo žmonės šiltai atsisveikino su
V. Kapsuku; kai jam teko išvažiuoti į Uteną. Iš ten jis
toliau vadovavo kovai už Tarybų valdžią. Dalis atvy­
kusių iš Vilniaus komunistų V. Kapsuko nurodymu pa­
siliko Ukmergėje, o kiti slaptai perėjo frontą ir nu­
vyko į Kauną dirbti partinio pogrindinio darbo.

Kareivinėse neramu 17
 * it

V. Kapsuko įspėjimas dėl gresiančio Ukmergei pa­

vojaus pasitvirtino. 1919 metų gegužės 3 dieną vokie­
čiai okupantai ir lietuviai nacionalistai pradėjo pulti
Ukmergę nuo Kėdainių. Gerai ginkluoti priešo daliniai
gegužės 4 dieną užgrobė miestą. Kaip kitur, taip ir čia
okupantai valdžią perdavė lietuvių buržuazijai.
Lietuvos buržuazinė vyriausybė ėmė kurti valsty­
binį aparatą, žvalgybą ir kitus organus iš pikčiausių
Tarybų valdžios priešų, tarp kurių buvo pabėgę iš Ru­
sijos darbo žmonių budeliai, caro laikais persekioję,
kankinę ir šaudę revoliucionierius, o taip pat įvairaus
plauko elementai iš Vokietijos, Amerikos, Prancūzijos
ir kitų šalių. Jie troško keršyti darbo žmonėms, sten­
gėsi žiauriausiu būdu nuslopinti Lietuvos revoliucinį
judėjimą, kad tik išsaugotų savo kailį.
Apie tai, kaip atrodė anais metais žvalgybos apa­
ratas, atvirai rašo savo atsiminimuose žvalgybos dar­
buotojas Br. Vėžys:
„1919 metais rugpiūčio 1 d. iš Kauno karo komen­
dantūros mokomosios komandos buvau komandiruotas
į generalinio štabo žvalgybos skyrių. Kas buvo toji
įstaiga, kokios jos funkcijos, sužinojau ir supratau tik
po keleto dienų. Pirmomis dienomis labai nejaukiai jau­
čiaus, kuone visur girdėjau rusų kalba minint bolše­
vikus. .. ir šnipus.
Lietuviais tąsyk tebuvo viršininkas M. Lipčius kari­
ninko uniformoje ir jo sekretorius A. Chmieliauskas.
Gretimame kambaryje su užrašu duryse „Įeiti griež­
tai uždrausta“ sėdėjo aukštas, storas, rusiškai kalbąs
pulkininkas. Tai buvo Sizych, žvalgybos skyriaus in-

18
struktorius. Kitame kambaryje sėdėjo Drelingas, senu­
kas rusas Kublickis, rusas Žukovas ir pora raštininkų.
Kiek vėliau skyriun atvyko nauji karininkai ir val­
dininkai, tarnavę rusų, vokiečių kariuomenėse, žandar­
merijose ir ochrankose: papulkininkis Zareckas, kapito­
nas Dunajevas, pulk. Oržechauskas, Veingardas, Fon
der Ley, Povorovič, Lazarev, Lukaševič ir kt.
. . . Nuo 1920 m. sausio mėn. 1 d. esu skiriamas nau­
jai organizuojaman Šiaulių žvalgybos punktan ypatin­
giems reikalams valdininku. Punkto viršininku paskir­
tas Fon der L ey ... Fon der Ley pasivadino Duonelai­
čiu.“1
Tokie buvo Lietuvos buržuazinės valdžios sargai.
* *

*
Ukmergės miesto ir apskrities kariniu komendantu
buvo paskirtas Lenkijos karininkas dvarininkas Reka-
la, jo pavaduotoju — lenkų dvarininkas Kulviecas, vy­
resniuoju komendantūros puskarininkiu — buvęs caro
dragūnų eskadrono viršila Romeika. Kokie tai buvo
karininkai, netrukus pajuto ant savo sprando komen­
dantūros kareiviai ir miesto gyventojai.
Komendantūros kuopą sudarė kontrrevoliucingi ka­
rininkai, buožiniai elementai, o nežymią jos dalį — sa­
vanoriai — bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, kuriuos
buržuaziniai nacionalistai ir dvasininkija priviliojo, ža­
dėdami nemokamai žemės, miško trobesių statybai ir
atleisti ūkius nuo mokesčių bei rekvizicijų. Vėliau ko­
mendantūros kuopa buvo papildyta prievarta mobili­
zuotais darbininkais ir valstiečiais.
1 Lietuvos policija 1918—1928. VRM Piliečių apsaugos de­
partamento leidinys, 1930 m., 237—238 psl.

19
 Kartu su okupantais ir buržuaziniais nacionalistais
į Ukmergę atėjo baisaus teroro dienos. Buržuaziniai
nacionalistai ėjo iš vieno namo į kitą ir visus įtariamus
suiminėjo. Įsiveržę į komunos namą, jie išvaikė moteris
ir vaikus, areštavo daug buvusių komunos narių, tarp
kurių buvo ir Klimaševskienė. Visi įtariami prijaučiu
Tarybų valdžiai buvo mušami, kankinami ir žudomi.
Tai ne pavieniai atsitiktiniai faktai, tai buvo kru­
vinasis teroras, vykdomas buržuazinės vyriausybės nu­
rodymu. Buržuazinė valdžia netgi nurodė, kaip elgtis
su tais darbininkais ir valstiečiais, kurie buvo prisidė­
ję prie Tarybų valdžios sukūrimo. Nurodymuose buvo
sakoma, kad visi tie žmonės turi būti suimami ir laiko­
mi koncentracinėse stovyklose, o aktyviau pasireiš­
kę — tuojau teisiami.1

PIRMIEJI ŽINGSNIAI POGRINDYJE

Kad ir koks siautė teroras, kad ir buvo žudomas ir

kalinamas kiekvienas pilietis, įtariamas esąs komunis­
tas, vis dėlto Komunistų partija nebuvo likviduota. Už­
gniaužus Tarybų valdžią, komunistai pasitraukė į po­
grindį, pradėjo nelegaliai leisti atsišaukimus ir laikraš­
čius.
Komunistinė spauda demaskavo žvėrišką lietuvių
buržuazijos terorą, ragino darbininkus ir darbo vals­
tiečius nenuleisti rankų, kovoti ir ruoštis nuversti bur­
žuaziją. Lietuvoje tai buvo vienintelė revoliucinė par­
tija, kuri vedė darbo žmones teisingu keliu, kuri ragi­
no lietuvių liaudį išsivaduoti iš ekonominės priespau­
dos ir politinio beteisiškumo.
1 Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 m., 11 nr.

20
 Ukmergėje buvo įkurtas partijos parajonio komite­
tas, kurio sekretorium LKP Kauno rajono komitetas
patvirtino A. Utenskį.
A. Utenskis buvo Vilniaus darbininkas, atvykęs į
Ukmergę balandžio 22 dieną drauge su besitraukian­
čiais raudonarmiečiais, partiniais ir tarybiniais darbuo­
tojais. Parajonio komitetas organizavo mieste keletą
pogrindinių partinių kuopelių. Vienoje iš jų teko dirb­
ti ir man.
. . . Vėlai vakare, smulkiai dulkiant lietui, susirinko­
me konspiratyviame bute. Čia atėjo B. Baranauskas,
S. Gordonaitė, A. Bakas, B. Gordonaitė, G. Vidisaitė
ir aš. Parajonio komiteto sekretorius A. Utenskis pra­
dėjo susirinkimą. Tai buvo pirmasis mūsų susirinkimas
pogrindžio sąlygomis.
— Jūs visi esate komunistai,— pasakė jis,— suda­
rote vieną pogrindinę kuopelę. Be jūsų veikia ir kitos
kuopelės, bet konspiracijos sumetimais jūs nieko apie
jas neprivalote žinoti. .. Buržuazija šaukia, kad Ko­
munistų partija sunaikinta. Savo veikla mes turime
įrodyti darbo masėms, kad tai yra grynas melas, kad
mūsų partija gyva ir tęsia pradėtąją kovą, kad ji vie­
nintelė partija, kuri gina darbo žmonių reikalus, dirb­
dama sunkiomis pogrindžio sąlygomis.
Partinės kuopelės sekretorium buvo išrinkta Sara
Gordonaitė. Parajonio komiteto sekretorius trumpai
apibūdino kuopelės uždavinius: užmegzti ryšius su dar­
bininkais ir tarnautojais, aiškinti jiems partijos politi­
ką, organizuoti jų kovą prieš išnaudotojus ir buržuazi­
jos diktatūrą, pasakoti tiesą apie Tarybų Rusiją,
žadinti neapykantą Antantės imperialistams ir jų pa­
kalikams — lietuvių buržuaziniams nacionalistams, dar­
bo žmonių priešams. Pagaliau reikėjo užmegzti ryšius

21
su aplinkinių dvarų žemės ūkio darbininkais ir maža­
žemiais valstiečiais, sukurti komendantūros kuopoje
partinę kuopelę.
Iš pirmo žvilgsnio mums, jauniems komunistams,
šie uždaviniai pasirodė labai sudėtingi, sunkūs. Tačiau,
kaip parodė pats gyvenimas, jie buvo kasdieniniai, bū­
tini ir neatidėliotini.
Antrasis susirinkimas įvyko ligoninės patalpose, kur
dirbo mūsų kuopelės sekretorė. Ištisą vakarą nagrinė­
jome Komunistų partijos įstatus ir išėjome, džiaugda­
miesi, kad įsigijome naujų žinių apie partiją, apie jos
narių pareigas.
Netrukus mūsų kuopelei atsirado ir konkretus dar­
bas: parajonio komitetas iš Kauno gavo nelegalios par­
tinės literatūros, kurią reikėjo išplatinti. Jokio patyri­
mo šioje srityje tuomet neturėjome. Todėl susirinkę
ėmėme tartis, kaip reikėtų veikti.
Pasvarstę nusprendėme eiti poromis — vyras ir mo­
teris; taip bus mažiau įtarimo, iš šalies atrodys, kad
jaunuolis su mergaite išėjo pasivaikščioti. Pasiskirstė­
me ir gatves: A. Bakas ir G. Vidisaitė turėjo platinti
atsišaukimus Ramygalos ir Egipto gatvėse, o kadangi
Bakas gyveno Saukuvos vienkiemyje, tai jis sutiko pa­
ėjėti dar Taujėnų miestelio kryptimi ir aprūpinti lite­
ratūra Radvilos dvaro kumečius. B. Baranauskas ir
B. Gordonaitė pasirinko Kalėjimo gatvę; man su
S. Gordonaitė teko trys gatvės — Pirties, Daugpilio ir
Bažnyčios.
Pirmąją užduotį įvykdėme sėkmingai. Anksti rytą
visas miestas žinojo apie komunistinius atsišaukimus
ir slaptai nuo žvalgybos agentų bei komendantūros pat­
rulių svarstė jų turinį.

22
 Krautuvėlėje, kuri stovėjo priešais kalėjimą ir ku­
rioje dirbo komunistas Teinavičius, suėjo keli darbi­
ninkai.
— Girdėjai, kas mieste dedasi? — paklausė vienas.
— Kaipgi, visa žvalgyba iš kailio neriasi, ieškodama
komunistų.
— O tu anądien sakei, kad visi komunistai už gro­
tų,— žmogus mostelėjo kalėjimo link.
— Ne, brač, komunistai nepasiduos. Tai ne tokie
žmonės.
Sitoki pasikalbėjimai mus džiugino, skatino nau­
jiems darbams. Po kiek laiko mes ir patys įsitikinom,
kad kuo daugiau mieste pasirodo mūsų literatūros, tuo
daugiau atsiranda žmonių, pritariančių mūsų idėjoms,
tuo labiau darbo žmonės pradeda ieškoti ryšių su ko­
munistais. '
Partinės kuopelės susirinkimai būdavo gana dažni.
Kartais rinkdavomės konspiratyviame bute, kuris
buvo Daugpilio gatvėje. Tuomet pas mus ateidavo
parajonio komiteto darbuotojas Suchovickis — inteli­
gentiškos išvaizdos, aukštas, su ruda barzdele vyras.
Laikydamas rankas už nugaros, jis žingsniuodavo po
kambarį ir tyliai skaitydavo paskaitą. Paskaitų temati­
ka būdavo įvairi: apie tarptautinę padėtį, apie pirmuo­
sius Tarybų valdžios žingsnius Rusijoje, apie revoliucinį
judėjimą Vakarų kapitalistinėse šalyse.
Kartais rinkdavomės ligoninėje, nagrinėdavome Ko­
munistų partijos programą, susipažindavome su kai
kuriais Markso ir Engelso veikalais.
Didelę įtaką mūsų pogrindinei veiklai darė senas
revoliucionierius Mendelis Garbas. Tai buvo malonios
išvaizdos, neaukšto ūgio, liesas, visai jau pražilęs žmo-

23
gus, ramių juodų akių, apsivilkęs ne tai švarku, ne tai
apsiaustu. Mes, jauni partijos nariai, laikėme jį ne tik
vyresniuoju draugu, bet ir mokytoju, kuris turėjo di­
delį nelegalaus darbo patyrimą.
Tuo metu M. Garbas praktiškai pats dirbti jau ne­
begalėjo. Ilgametė revoliucinė veikla, kalėjimai, ištrė­
mimai buvo pakirtę jo sveikatą, jis susirgo plaučių liga
ir ištisas savaites nekeldavo iš lovos.
Kai partija perėjo į nelegalią padėtį, M. Garbas
ėmė rūpestingai globoti jaunus pogrindininkus. Jis daž­
nai kviesdavosi pas save, konkrečiais pavyzdžiais mo­
kė, kaip laikytis partinės konspiracijos, kaip dirbti po­
grindinį darbą. Dar ir šiandien prisimenu -jo papasako­
tus kovos epizodus iš darbininkų judėjimo Lietuvoje
1890— 1900-taisiais metais, iš pirmųjų profesinių są­
jungų veiklos, apie tų metų streikus ir darbininkų ko­
vos metodus prieš streiklaužius, apie Pirmosios Gegu­
žės darbininkų demonstraciją Vilniuje, įvykusią 1899
metais.
Įdomiai jis pasakojo apie jauną, ryžtingą revoliu­
cionierių Feliksą Dzeržinskį, vieną iš įžymiausių dar­
bininkų revoliucinio judėjimo organizatorių Vilniuje
ir Kaune 1896— 1897 metais. M. Garbas asmeniškai su
juo buvo pažįstamas. Pasakojo taip pat apie savo revo­
liucinį darbą drauge su Vincu Kapsuku 1903— 1905
metais, apie tremtinių gyvenimą Sibire ir apie pirmą­
ją savo pažintį ten su Jakovu Sverdlovu.
Kartą M. Garbas ėmė pasakoti apie Ukmergės
miestą.
— Jums, jauniems revoliucinio judėjimo dalyviams,
reikia gerai pažinti savo miestą,— pradėjo jis.— Vilk-

-24
mergė1 vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Jis turi
savo istoriją ir revoliucines tradicijas.
Tais laikais, kai dar nebuvo geležinkelių, miestas
labai sparčiai augo. Kitaip negalėjo ir būti, nes Uk­
mergė stovėjo vieškelių sankryžoje. Per Ukmergę net
iš Peterburgo dardėjo vežimai, prikrauti prekių, kurias
Rusijos pirkliai gabeno į Vakarų Europos šalis; per čia
ėjo kelias iš Rygos į Vilnių, Minską, Smolenską,
Maskvą.
Visa tai sudarė įmonių savininkams ir amatininkams
labai palankias sąlygas vystyti vietinę pramonę. Čia
įsikūrė mechaninės dirbtuvės, kelios šerių ir linų ap­
dirbimo įmonės, trys odos apdirbimo fabrikai, batsiu­
vių ir kitos dirbtuvės. Padėtis pasikeitė, tik atsiradus
geležinkeliui. Įmonių savininkai stengėsi pasinaudoti
patogesniu ir pigesniu susisiekimo būdu, dėl to jie ne
tik nesteigė naujų įmonių Ukmergėje, bet stengėsi per­
kelti senąsias arčiau geležinkelio. Vienas iš pirmųjų
odos apdirbimo fabriką iš Ukmergės į Šiaulius perkėlė
fabrikantas Frenkelis.
Miestą supo stambūs dvarai, kurie teikė pramonei
žaliavą ir žemės ūkio produktus.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Ukmergėje gyve­
no jau daugiau kaip 12 tūkstančių gyventojų, iš kurių
žymią dalį sudarė darbininkai ir smulkūs amatininkai.
Daugelis darbininkų buvo dirbę stambesniuose Vakarų
valstybių centruose ir ten susipažinę su darbininkų
judėjimu ir jų kovos formomis. Dėl to čia gana anksti
susikūrė socialistinės organizacijos, o po 1900-jų metų
jau veikė gana pajėgi Rusijos socialdemokratų darbi­
ninkų partijos organizacija.

1 Taip tuo metu vadinosi Ukmergės miestas.

25
 Vienu iš aktyvių šios organizacijos veikėjų buvo
Osipas Piatnickis1, gimęs Ukmergėje staliaus šeimoje.
Ukmergėje jis pradėjo revoliucinį darbą. Drauge su ki­
tais socialdemokratais Piatnickis gabendavo spausdina­
mą užsienyje lenininę „Iskrą“ nuo Vokietijos sienos iki
Vilniaus. Toks darbas reikalavo be galo daug drąsos,
atkaklumo ir ištvermės.
M. Garbas papasakojo, kaip 1901 metų rudenį Piat­
nickis išvyko į Kybartus, Vokietijos pasienyje, atgaben­
ti nelegalios literatūros. Ten buvo gautas didelis siun­
tinys, kuriame buvo „Iskra“ nuo pirmojo iki septintojo
numerio ir Markso brošiūra „Klasių kova Prancūzijo­
je “ . Kilo klausimas, kaip gabenti? Geležinkeliu negali­
ma, nes stotyse žandarai tikrindavo keleivių bagažą.
Liko viena išeitis — važiuoti arkliais.
Vežimą susirasti pasirodė nesunku, nes tuo metu
Kybartų—Marijampolės—Kauno ruožu važinėjo nuola­
tiniai vežikai. Vėlai naktį Piatnickis pasiekė Kauną.
Ant tilto vežimą netikėtai sulaikė muitininkai. Jie atrišo
siuntinį ir, pasišviesdami degtukais, ėmė žiūrinėti „Isk-
rą“ ir Markso brošiūrą. Atrodė, areštas neišvengiamas.
— Velniai griebtų,— tarė pagaliau muitininkas,—
nieko nesuprantu! Lig šiol kontrabanda veždavo tik
prekes, o čia. . . laikraščiai, knygutės. Reikės palaukti
ryto, išaiškinsime.
Piatnickis suprato, kad muitininkas nenusimano, ko­
kia tai literatūra. Bet laukti iki ryto buvo pavojinga.
— Čia ne kontrabanda. Situos laikraščius anksti ry­
tą turi pardavinėti Kauno kioskai. Jei pasivėlinsiu, man
1 P i a t n i c k i s , įžymus Komunistų partijos veikėjas, gimė
1882 metų sausio 30 dieną. Po Spalio Socialistinės revoliucijos
jis dirbo Maskvos partinės organizacijos sekretoriumi, buvo
TSKP Centro Komiteto narys, vėliau Komunistų Internaciona­
lo Vykdomojo Komiteto sekretorius. Mirė 1939 m. spalio 30 d.

26
 teks atsakyti, ir, kas žino, gali ir jums, ponas muiti­
ninke, būti nemalonumų,— drąsiai rėžė jis muitinin­
kui ir čia pat įspraudė jam į delną auksinį pinigą...
„Iskra“ sėkmingai pasiekė Vilnių, o iš ten pogrindi­
ninkai gabeno ją į kitus miestus.
— O koks tolimesnis Piatnickio likimas? — nekant­
raudamas paklausiau Garbo.— Kur jis dabar?
— Piatnickis buvo suimtas Vilniuje. Ilgą laiką sė­
dėjo caro kalėjimuose, vėliau buvo ištremtas. Dabar
jis dirba Maskvoje atsakingą partinį darbą,— užbaig­
damas pasakė Garbas.
1924 metais aš susitikau su O. Piatnickiu viename
Pamaskvės vasarnamyje, kur jis gyveno drauge su
V. Kapsuku.
. . . Po tokių pasikalbėjimų su senu revoliucionie­
rium pasidarydavo tarsi drąsiau, mes sužinodavome vis
ką nors naujo apie pogrindinį darbą. Tačiau netrukus
mums teko atsisveikinti su M. Garbu. Partijai pave­
dus, jis išvyko į Tarybų šalį gydytis, o 1931 metais po
sunkios plaučių ligos mirė Maskvoje.

* *
*

Beveik tuo pat metu Ukmergėje susikūrė ir kom­

jaunimo kuopelė. Ją sudarė A. Pikas, J. Žargonas,
J. Rogovas ir S. Chaimovičius. Tačiau gyvavo kuopelė
r neilgai. Kartą, 1921 metų pradžioje, komjaunuoliai su­
sirinko J. Rogovo bute į politinius užsiėmimus. Sužino­
jusi apie tai, žvalgyba apsupo namą ir juos visus
suėmė.
Pirmosios komjaunimo kuopelės narių likimas susi­
klostė įvairiai. Iki 1922 metų visi jie sėdėjo Kauno ka-

27
Įėjime, po to buvo išleisti iki teismo dienos. LKP Cent­
ro Komitetui leidus, beveik visi šie komjaunuoliai iš­
vyko į Tarybų šalį mokytis. J. Žargonas ir J. Rogovas
baigė Maskvoje aukštąją mokyklą ir dirbo vienas Turk­
mėnijoje, o antras Urale. S. Chaimovičius, baigęs Mask­
voje Vakarų tautinių mažumų komunistinį universitetą,
išvyko į Lenkiją dirbti pogrindinio darbo ir 1927 metais
mirė kalėjime.
Antroji komjaunimo kuopelė Ukmergėje susikūrė
kiek vėliau. Joje dirbo M. Ukmergiškis, Ch. Levinas,
T. Vaineris, Ch. Frakeris, I. Kolosas ir S. Rapoportai-
tė, o vėlesniais metais — A. Guzevičius, R. Šarmaitis
ir J. Jurginis.

KOMENDANTŪROS KUOPA

Aikštėje išrikiuoti kareiviai. Peržvelgus juos, krin­

ta į akis marga jų apranga; atrodo, lyg čia būtų išri­
kiuoti šykštaus dvarininko sūnūs, posūniai ir kumečiai.
Vieni dėvi naujutėles uniformas ir avalynę, jų veidai
sotūs, jie patenkinti savimi. Tai buržujų ir buožių nu-
penėtiniai. Kiti vilki apnešiota uniforma, sulopytomis
kelnėmis ir batais. Tai suklaidinti savanoriai, atėję į
kariuomenę žemės ieškoti. Rikiuotėje matyti ir visai
apdriskėlių, apautų klumpėmis. Nesunku atspėti, kad
tai prievarta mobilizuoti darbininkai bei valstiečiai.
Priešais rikiuotę, išdidžiai užrietęs nosį, vaikšto ka­
riška lenkų uniforma apsirengęs dvarininkas Rekala —
Ukmergės komendantas. Kiekvienu savo žodžiu, kiek­
vienu judesiu jis stengiasi parodyti, kokia bedugnė ski­
ria jį nuo šitų kareivių.
— Jūs turite būti dėkingi mums, kad mes padeda-

28
 me Lietuvai kurti kariuomenę. Be mūsų pagalbos jūs
pražūtumėt,— šiurkščiu balsu kerta jis.
— Tamsta sotus, bepigu taip šnekėti,— pasigirdo iš
kairiojo rikiuotės sparno.
— Tylėt, šunsnukiai! — suriaumojo komendantas
lenkiškai.
Kareiviai išsitempė kaip styga. Įsiviešpatavo kapų
tyla. Komendantas tęsė:
— Mūsų aršiausi priešai — bolševikai. Mes juos tu­
rime nušluoti ir nušluosime nuo dievo sutvertos žemės
paviršiaus. Lenkijos legionai jau pasiruošę. Jie eis iš­
vien su vokiečiais, amerikiečiais, anglais ir sutriuškins
rusus — nepraustaburnius. Šitame šventame kare tu­
rės dalyvauti ir Lietuvos kariuomenė.
— Numirti suspėsime! O kaip dėl žemės savano­
riams? — pasigirdo prislėgtas, nedrąsus balsas.
Komendantas vėl įsiuto.
— Ką, po velnių, ar jūs jau užmiršote, kad esate
kariuomenėje! Na, kas čia norėjo žemės? Tris žings­
nius pirmyn — marš! — suriaumojo jis, neatitraukda­
mas nuo kareivių savo nejudrių alavinių akių.
Kareiviai, sunkiai alsuodami, „rijo“ akimis savo va­
dą, bet niekas nepajudėjo iš vietos.
— Ot kiaulės... šunsnukiai! — nusikeikė komen­
dantas.— Ponas Romeika!
— *Aš, ponas komendante! — sudaužęs kulnimis,
pagarbiai raportavo vyresnysis puskarininkis.
r — Surasti tą niekšą ir prideramai nubausti.
— Bus įvykdyta, ponas komendante!
Išliejęs tulžį, Rekala tęsė pamokslą:
— Aš ne kartą esu sakęs, kad svarbiausias jūsų
priešas yra bolševikų agentai. Jie slapstosi miestuose,
kaimuose, miškuose ir iš pasalų užpuldinėja jus, ka-

29
J

reivius. Komendantūros šventa pareiga išgaudyti agen­

tus ir negailestingai su jais susidoroti. Artimiausiom
dienom mes vėl eisime jų medžioti. Būkite drąsūs ir
ištvermingi! Žemę gausite tiktai už nuopelnus. . .
Panašias dvarininko Rekalos kalbas kareiviai gir­
dėdavo gana dažnai. Prie to dar reikia pridurti, kad
kas sekmadienį ir kas šventadienį išrikiuoti kareiviai
buvo vedami į bažnyčią. Kunigo pamokslai maža kuo
skyrėsi nuo komendanto prakalbų. Žodžiu, ir komen­
dantas su savo karininkais, ir dvasiškas tėvelis visais
būdais stengėsi kurstyti kareivių neapykantą Tarybų
Rusijai, komunistams, visiems tiems, kurie kovoja dėl
darbo žmonių laisvės.

* *
*

Po Rekalos prakalbos užsiėmimą tęsė Romeika. Jis

elgėsi su kareiviais taip, kaip buvo elgiamasi caro ka­
riuomenėje.
— Klumpės! — komandavo jis, — tris žingsnius
pirmyn!
Pagal tą įsakymą kareiviai, kurie avėjo klumpėmis,
išeidavo iš rikiuotės. Jie buvo siunčiami vežti vandens
į kareivines, valyti išviečių, piauti malkų, plauti grindų.
Su likusiais Romeika vedė rikiuotės užsiėmimus.
Apmokymas vyko lenkų kalba. Kadangi dauguma ka­
reivių buvo iš Lietuvos kaimų, jie mokėjo tik gimtąją
kalbą ir karininkų įsakymų dažnai nesuprasdavo. Ta­
tai duodavo progos Romeikai ir į jį panašiems svetim­
šaliams karininkams visaip tyčiotis iš kareivių, įžeidi­
nėti juos.
Kartą, Romeikai sukomandavus „dešinėn“ , dalis

30
kareivių pasuko į priešingą pusę. Tai labai įsiutino vy­
resnįjį puskarininkį.
— Palaukite, chamai, aš jus išmokysiu...
Čia jis prisiminė, kaip tokiais atvejais buvo elgia­
masi caro kariuomenėje, ir įsakė „nusikaltusiems“ at­
sinešti po glėbį šieno ir šiaudų. Kai kareiviai atnešė, jis
liepė prisirišti prie vienos kojos šieno, o prie antros
šiaudų. Po to kiekvienam skyrininkui įsakė atskirai
tęsti rikiuotės užsiėmimus.
Tokios paniekos niekas iš vietinių Ukmergės gy­
ventojų dar nebuvo matęs.
— Sienas! Šiaudai!
— Šiaudai! Sienas! — skambėjo aikštėje skyrinin­
kų komandos.
Romeika stovėjo vidury aikštės ir paniekinamai
žvengė. Bet pasirodė jam ir to per maža. Su šompolu
rankoje jis prisiartino prie vieno skyriaus.
— Vikriau, drambliai! Sienas! Šiaudai! — koman­
davo jis, šerdamas šompolu čia vienam, čia kitam ka­
reiviui per blauzdas.
Taip Romeika ėjo nuo vieno prie kito skyriaus ir
„mokė“ kareivius.
* *

Tą dieną kuopa vėlai vakare grįžo po užsiėmimų į

kareivines. Kareiviai, neramiai šnekučiuodamiesi, lopė
fsuplyšusius rūbus.
— Na, vyručiai, — kalbėjo vidutinio ūgio, šviesių,
truputį garbanotų plaukų kareivis,— šį vakarą lauksi­
me spektaklio.
Kareivio užuominą visi suprato: bus egzekucija už
incidentą su komendantu.

31
/

— O gal šį kartą prašvilps?

— Kaipgi, lauk!
— Teisybę sakai, Romeika turi gerą progą nulupti
kareiviui kailį.
— O iš kur jis žino, kas susikirto su komendan­
tu? — paklausė naujokas.
— Et brolau, pamatysi, kaip greit jis suras kalti­
ninką.
Staiga atsidarė durys, ir kareiviai pamatė Romeiką
su dviem skyrininkais. Visi pašoko, išsitempė, atiduo­
dami jam. pagarbą. Skyrininkai stovėjo prie durų, o vy­
resnysis puskarininkis nervingai žingsniavo po karei­
vines, žvelgdamas čia vienam, čia kitam į akis.
—■ Kas šiandien nusikalto? Kieno eilė lįsti į krosnį?
Aplinkui viešpatavo tyla, tik labai garsiai trinkčiojo
puskarininkio batai. Pagaliau Romeika sustojo prie
šviesiaplaukio, truputį garbanoto kareivio.
—- Kas komendantui šunybę iškrėtė?
— Nežinau, ponas vade.
— Nežinai?
— Taip, ponas vade.
— Na, ką gi. Matyt, šiandien tavo eilė,— šaltai tarė
Romeika.— Ei vyručiai, numaukite jam kelnes!
— Už ką gi mane, ponas vade? — maldavo kareivis.
— Ogi už tai, kad kitą kartą girdėtum, kas šuny­
bes daro rikiuotėje.
Skyrininkai akimirksniu prišoko prie šviesiaplau­
kio, nutempė jį prie krosnies ir jo galvą įstūmė į kros­
nį. Romeika pradėjo mušti šompolu per nuogas kojas,
per kulnis. Skausmo apimtas kareivis dejavo, šaukė iš
visų jėgų, bet iš krosnies tesklido silpnas, prislėgtas jo
balsas. Romeika mušė tol, kol kareivis neteko sąmonės.
Panašios egzekucijos vykdavo gana dažnai. Bau-

32
 džiami būdavo kareiviai, neįvykdę įsakymų, neatidavę
pagarbos vyresniesiems arba už bet kokį nepaklusnu­
mą bei prieštaravimą. Nenorėdami, kad už kareivinių
sienų girdėtųsi mušamų kareivių vaitojimai, karininkai
egzekucijos metu jų galvas įgrūsdavo į krosnį.

MIRTIES KELIU

Pavasario rytas. Perrėkdami vieni kitus, čirškia

žvirbliai. Jie džiaugiasi saulėtu pavasariu.
Šaligatvyje stovi minia žmonių. Ji vis didėja. Bet
šį kartą nesigirdi linksmų pokštų. Žmonių nedžiugina
saulėtas pavasaris. Jų veidai rūstūs. Pašnabždomis kal­
bėdamiesi, jie žiūri išilgai gatvės, kur stūkso kalėji­
mas. Mes taip pat įsispraudėme minion ir sužiurome į
tą pusę. Iš ten gatvės viduriu artėjo neįprasta, bet šio­
mis dienomis dažnai žmonių stebima, eisena: kareiviai,
atkišę durtuvus, varė suimtuosius.
— Veda. . . vėl mirties keliu,— išgirdau šalia savęs
prislėgtą balsą.
„Mirties keliu“ žmonės vadino vieškelį Ukmergė—
Šėta—Kėdainiai. Šiuo keliu dažnai buvo varomi grupė­
mis areštuoti tarybiniai ir partiniai darbuotojai. Nors
komendantūra viešai skelbdavo, kad kaliniai varomi
į Kėdainių teismą bei į to miesto kalėjimą, ukmergie-
r čiai žinojo, kad nė viena tokia grupė Kėdainių nepasie­
kė, kad žmonės būdavo nužudomi varant, dažniausiai
prie Šėtos senųjų kapinių. Tokiais atvejais kareivių sar­
gybai visuomet vadovaudavo pats komendantas.
Todėl ir šį kartą, pamatę prie sargybinių Rekalą,
žmonės neabejodami prabilo apie mirties kelią.

П Kareivinėse neramu 33
 — Žiūrėk, rodos, komunos pirmininkas,— vėl išgir­
dau.
— Taip, tai Klimaševskis.. .
Jis ėjo pasmerktųjų priešakyje. Ir žmonės pažino jį
iš aukšto ūgio ir tamsių plaukų, išlindusių iš po ke­
purės.
— Kaipgi tai atsitiko? Juk jis pasitraukė su raudon­
armiečiais!
Taip, jis pasitraukė... Bet ukmergiečiai nežinojo,
kad,, besitraukiant Utenos link, Klimaševskį pasivijo
žinia apie žmonos areštą, apie mažus vaikučius, išvytus
iš komunos namo ir pasilikusius be globos. Jis grįžo
į Ukmergę, tikėdamasis išgelbėti juos... Ir štai atsidūrė
priešų naguose.
Nežinojo taip pat ukmergiečiai ir apie kančias, ku­
rias teko pergyventi Klimaševskiui per dešimtį kalėji­
me dienų. Jį tardė pats komendantas. Nė vienas tardy­
mas nepraėjo be grasinimų ir kankinimų. Iš pradžių
Rekala reikalavo išduoti komunistus, pasilikusius dirb­
ti Ukmergėje pogrindinį darbą. Bet, kai iš to nieko ne­
išėjo, pareiškė:
— Šiandie tu, šunsnuki, dar gali išgelbėti savo gy­
vybę, bet rytoj bus per vėlu. Pagalvok...
— Man nėra ko galvoti.
— Užčiaupk nasrus! Su tavim kalba karininkas! —
susierzino Rekala.
— Karininkas galėtų mandagiau kalbėti.
— Tai klausyk gi: esi lenkas, man gaila tavęs. Jei­
gu tu viešai išsižadėtum bolševikiškų idėjų, aš duo­
čiau tau gerą darbą. O jei neišsižadėsi, tai...
— Žinau... tai sušaudysit,— ramiai pasakė Klima­
ševskis.

34
 — Išvesti! — paliepė komendantas sargybiniui, ro­
dydamas pirštu į Klimaševskį.
. . . Jis eina mirties keliu. Eina, aukštai iškėlęs gal­
vą, ir kas žino, apie ką jis galvoja. Bet jei būtų galima
pasiklausyti jo minčių, mes neabejojame, kad mus pa­
siektų šitokie žodžiai:
„Draugai mano brangieji! Aš žinau, kad tai paskuti­
nės mano valandos. Bet aš neprašiau ir neprašysiu prie­
šų malonės. Kova tik prasideda. Tikiu, kad mūsų vieton
ateis dešimtys ir šimtai naujų kovotojų, kurie bus už
mūs stipresni. Todėl ir mirdamas jaučiuosi nugalėto­
ju. . . “
Akimis toli palydėjome artimus draugus, kurie dar
prieš dvi savaites buvo mūsų vadovai. Grįžome namo
apimti liūdesio, nepaprasto širdies skausmo, kad ne­
galėjome jų išgelbėti, kad daugiau niekuomet jų ne­
bepamatysime.
O tuo tarpu sargybiniai varė pasmerktuosius vis to­
liau ir toliau nuo Ukmergės. Po kelių dienų sužinojome,
kad netoli Sėtos komendantas Rekala savo aukų skai­
čių padidino dar dviem žmonėm.
Kelyje sargybiniai sutiko du vyriškius. Pastarieji
buvo apiplyšę ir taip išvargę, kad vos laikėsi ant ko­
jų. Tai buvo rusai, karo belaisviai. Jie iš Vokietijos
keliavo į savo gimtinę, pas šeimas ir vaikus.
— Stok! Kas per vieni? — suriko Rekala.
r — Rusai. Einame iš vokiečių nelaisvės į tėviškę.
— Cha, cha-cha! Meluok sveikas.
— Garbės žodis, ponas karininke.
— Netikiu! Jūs bolševikų šnipai.. . Suimti!
Taip kartu su Ukmergės revoliucionieriais jie buvo
atvaryti į Sėtą. Vakare sargyba nuvarė visus už senųjų
kapinių ir privertė kasti duobę. . . Giedrią naktį per
visą apylinkę nuaidėjo šūviai. Vienu paskutiniųjų krito
Vaclovas Klimaševskis, gal būt, todėl, kad turėjo stip­
rią sveikatą, o gal todėl, kad tik paskutinė kulka patai­
kė į jį.
Tą kartą buvo sušaudytas taip pat Ukmergės revo­
liucinio komiteto darbuotojas Kazys Kumetis, Taujėnų
valsčiaus milicijos viršininkas Levinas, milicininkas
Pinčiukas ir kiti.

GRETOS AUGA

Per trumpą laiką darbas pogrindyje pagyvėjo. Mes

įsigijome jau šiokį tokį patyrimą, ypač platinant nele­
galią spaudą. Vis glaudesni darėsi mūsų ryšiai su dar­
bininkais, tarnautojais ir darbo valstiečiais.
Užgniaužus Tarybų valdžią, į Ukmergę atvyko ne­
maža naujų žmonių iš kitų apskričių ir pradėjo dirbti
įvairiose įstaigose. Jų tarpe buvo ir komunistų, kurie,
neturėdami ryšių su parajonio komitetu, tam tikrą lai­
ką negalėjo aktyviai dirbti partinio darbo.
Mūsų kuopelės draugams pavyko susipažinti su vie­
nu tokiu komunistu. Tai buvo apskrities girininkijos
tarnautoja Elena Petniūnaitė.
— Aš jau seniai ieškau ryšių su partija,— skundėsi
ji,— bet vis kažkaip nesiseka.
Susipažinome arčiau. Pasirodė, kad Elena turi jau
geroką partinio darbo patyrimą. Ji dalyvavo Petrogra­
de Spalio revoliucijoje. Grįžusi į Lietuvą, padėjo kurti
Tarybų valdžią Utenoje, ten pat dirbo revoliuciniame
komitete. Užgniaužus Tarybų valdžią, E. Petniūnaitė
iš Utenos turėjo pasitraukti ir slapstytis nuo žvalgy­

36
bos agentų. Taip ji atsidūrė Ukmergėje ir per pažįsta­
mą žmogų gavo darbą girininkijoje.
Po kurio laiko mes vėl su ja susitikome. Dabar jau
galėjome kalbėtis drąsiai ir atvirai, nes žinojome, kad
Elena buvo teisybę apie save papasakojusi.
— Kaip sekasi? — pasiteiravome.
— Turiu ištikimų draugų, kurie padės mūsų darbe.
— Tai džiugi naujiena! Kas jie?
— Jankūnas iš miesto savivaldybės, Gribulis —
valsčiaus savivaldybės sekretorius ir Snieška iš Uk­
mergės pašto.
Teiraujamės apie kiekvieną draugą atskirai. Pasiro­
do, kad jie visi jau turi partinio darbo patirtį.
— Taip, mes nesėdėjome rankų susidėję,— pastebi
Petniūnaitė,— dirbome, kiek sugebėjome.
Toliau ji papasakojo, kiek ir kokios nelegalios spau­
dos jie buvo išplatinę. Mums paaiškėjo dar viena džiu­
gi staigmena: pasirodė, kad literatūra, kurią mes pla­
tinome, patekdavo į rankas ir šiems draugams. Jie pla­
tino ją tarp tų gyventojų sluoksnių, su kuriais mes dar
neturėjome ryšių.
Kiek vėliau, po tam tikrų parajonio komiteto pa­
tikrinimų, šie draugai organizavo atskirą partinę kuo­
pelę, kurios sekretorium ilgą laiką dirbo Elena Pet­
niūnaitė. Įsikūrus naujai partinei kuopelei, partijos ry­
šiai su darbo žmonėmis sustiprėjo ne tik mieste, bet ir
toli už jo ribų. E. Petniūnaitė ir jos draugai daugiausia
bendravo su valstiečiais.
Girininkijoje visuomet būdavo gausu lankytojų.
Pėsti ir važiuoti valstiečiai čia atvykdavo su savo bė­
domis. O bėdų jie turėjo daug, nors su vežimu vežk.
Vokiečių okupacijos metais kaimuose buvo sunaikinta
daug ūkio trobesių. Jiems atsistatyti reikėjo miško me­
džiagos.
— O kad matytumėt,— pasakojo Elena,— kokiais
vežimais atvažiuoja žmonės iš kaimo! Išdilę ašys, ste­
bulės, sulūžę vežėčios.. . O arkliukai — tikri stipenos!
Tai okupacijos pasekmės. Vokiečių verčiami, darbo
valstiečiai vežė Lietuvos mišką prie upių ir geležinke­
lio stočių. Iš ten jis plaukė į Vokietiją. Per okupacijos
metus valstiečių vežimai išgvero, o naujų įsigyti jie
negalėjo. Šita bėda taip pat vertė juos kreiptis į giri­
ninkiją.
Valstiečiai dažnai nusiskųsdavo, kad girininkija
blogai tvarko reikalus; tiems, kurie turi daug arklių ir
galėtų iš toliau parsivežti medžių, skiria kirsti mišką
arčiau kelio, arčiau jų ūkių. O mažažemiams — už 30—
40 kilometrų, kur prie kirtimo vietos netgi privažiuoti
negalima.
E. Petniūnaitė labai sumaniai, bet atsargiai aiškino
valstiečiams, kad girininkijos direktoriui Boginskiui,
kaip ir visiems buržujams, rūpi ne mažažemių reikalai,
o savo kišenė. Dėl to jis už kyšį dvarininkui ir buožei
pataikauja, o darbo žmogų, kuris neturi iš ko duoti
kyšio, skriaudžia.
Buvo ir tokių valstiečių, kurie skundėsi visai nega­
vę miško. Boginskiui atsisakius duoti paskyrą, jie su-
važinėję ir į Kauną, į atitinkamą departamentą. Bet ir
iš ten grįžę tuščiomis. O tą pačią dieną vienam pirkliui
buvę parduota daug miško gabenti į Vokietiją.
— Ir gyvenk, žmogau, kaip nori,— skėsčiojo ran­
komis valstietis.— Vienam viską, o kitam — špygą.
Kartu su Petniūnaite gerai dirbo ir kiti komunistai.
Jie taip gudriai įdėdavo atsišaukimus ir pogrindinę

38
spaudą į valstiečių vežimus, kad tie, parvykę namo,
būtinai tokias „dovanas“ surasdavo.
Buvo nemažai tokių atsitikimų, kai valstiečiai, ko­
munistų sumaniai paagituoti, savo reikalavimus orga­
nizuotai pateikdavo Boginskiui. Bijodamas, kad nepra­
sidėtų valstiečių bruzdėjimai, jis būdavo priverstas nu­
sileisti: dažnai vieniems valstiečiams tolimas kirtimo
vietas pakeisdavo artimesnėmis, o tiems, kuriems miš­
ko išvis nebuvo skyręs, išduodavo paskyras.
Į valsčiaus savivaldybę, kurioje dirbo Bronius Gri-
bulis, taip pat kasdien užsukdavo valstiečiai. Jie pasa­
kodavo apie sunkų gyvenimą, apie nuolat didinamas
rekvizicijas valdžios aparatui ir kariuomenei išlaikyti.
Tokių rekvizicijų valstiečiai, ypač mažažemiai, negalė­
davo pakelti. Iš jų jėga būdavo atimami paskutiniai
maisto ištekliai, o neretai — ir gyvuliai. Patys valstie­
čiai už nepaklusnumą būdavo baudžiami.
— Kurgi tai matyta,— skundėsi jie,— vieni užei­
na,— rekvizuoja kažkokiai komendantūrai ir jokių po­
pierių neduoda. Rytoj ateina kiti — pėstininkų pulkui
duok. Kada gi bus galas?
— Dar gerai, jeigu yra iš ko duoti,— kalbėjo kiti,—
o jei negali — mokėk pabaudą. Nesumokėjai — į kalė­
jimą grūdžia.
— Tur būt, nežino mūsų valdžia, ką šitie sukčiai
išdarinėja. Ponas sekretoriau, parašykite mums skun­
dą. . .
Tokių prašymų buvo labai daug. Parajonio komi­
tetas pasiūlė Broniui Gribuliui be jokio atlyginimo ra­
šyti skundus visiems valstiečiams, kad jie patys įsiti­
kintų, jog jų skundai nieko nepadeda ir kad priespaudą
kelia ne vietiniai pareigūnai,— valstiečių visų vargų ir
nelaimių kaltininkas yra pati buržuazinė valdžia. Bro-
 nius Gribulis, rašydamas skundus, pasižymėdavo visų
valstiečių adresus ir pranešdavo juos mums. Parsiga­
benę iš Kauno literatūros, mes pagal tuos adresus iš-
siuntinėdavome laikraščius ir proklamacijas, kuriose
buvo aiškinama darbo valstiečių vargingo gyvenimo
priežastys.
Ukmergės apylinkėje gyveno gana daug valstiečių,
kurie 1914 metais buvo mobilizuoti į caro kariuomenę.
Kai kurie iš jų prijautė komunistų idėjoms, buvo da­
lyvavę Spalio revoliucijos mūšiuose.
Komunistas Gribulis tokius žmones pamokydavo
agituoti kareivius, atvykstančius rekvizuoti. Aplink jį
susispietusiems aktyvistams jis dažnai duodavo nelega­
lios spaudos, kurią jie vėliau įvairiais būdais pakišdavo
kareiviams. Patys neseniai nešioję kareivišką milinę,
jie lengviau surasdavo bendrą kalbą su kareiviais. Ir
neretai atsitikdavo taip, kad kareiviai atsisakydavo rek­
vizuoti produktus ir tuščiomis grįždavo atgal.

* *
*

Ukmergės partinė organizacija tuo pat metu rūpi­

nosi steigti profesines sąjungas. Jau 1920 metų gegu­
žės mėnesį čia veikė stipri profesinių sąjungų organi­
zacija, turėjusi įvairias sekcijas: batsiuvių, siuvėjų,
odos apdirbimo darbininkų, prekybos tarnautojų ir ki­
tas. Buvo organizuota taip pat ir žemės ūkio darbinin­
kų profesinė sąjunga.
Beveik visos profesinės sąjungos buvo komunistų
įtakoje, komunistai vadovavo jų darbui. Šios organiza­
cijos gynė darbininkų reikalus, telkė juos į ekonominę
ir politinę kovą prieš darbo masių išnaudotojus.

-40
 Tuo metu Lietuvos buržuazinė valdžia dar negalėjo
atvirai kovoti su profesinėmis sąjungomis. Todėl ji
stengėsi padaryti jas paklusnias. Siame niekšiškame
darbe buržuazijai talkininkavo socialdemokratų vado­
vybė, kurią liaudis pravardžiavo sociališdavikais.
Ukmergės buržuazija, nepajėgdama pati dezorgani­
zuoti profesinių sąjungų darbo, prašė pagalbos iš Kau­
no. 1920 metų birželio mėnesį į Ukmergę atvyko keli
socialdemokratų partijos atstovai. Buvo sukviestas pro­
fesinių sąjungų atstovų susirinkimas. Susirinkime so-
ciališdavikai mėgino skaldyti profesines organizacijas,
kad lengviau galėtų atitraukti jas nuo komunistų įta­
kos; jie visaip šmeižė Tarybų Rusiją, atvirai minėjo
komunistus, kurie dirbo profesinėse sąjungose, tuo pa­
dėdami žvalgybai.
Išėjo kalbėti jaunas, išblyškęs vyrukas su randu
ant kaklo. Iš pradžių manėme, kad tai irgi socialde­
mokratas. Bet iš pirmųjų jo žodžių supratome, kad jo
kalba, kaip diena nuo nakties, skiriasi nuo socialde­
mokratų.
— čia jau kalbėjo ponai iš Kauno,— pradėjo jis.—
Kaip matote, jiems rūpi ne jūsų, bet turtuolių reika­
lai. Jie bijosi politikos, pataria jums nesikišti į po­
litiką, nestreikuoti, būti paklusniais ponų tarnais.
Tuomet ponai susimylės ir numes jums, kaip šunims,
apgraužtą kaulą. . .
■
— Iš kur tu atsiradai?
— Kas tu toks? — triukšmavo socialdemokratai ir
jų padėjėjai, stengdamiesi sutrukdyti jo kalbą.
Tačiau jau pirmieji kalbėjusio vyruko žodžiai pa­
traukė klausytojų dėmesį. Jis drąsiai, atvirai ir su­
prantama kalba pareiškė tai, apie ką galvojo dauguma
susirinkusiųjų.

4)
 — Netrukdykit! Tegu kalba! — pasigirdo iš visų
pusių balsai.
— Tai komunistas! Neklausykite jo! — nerimavo
socialdemokratai. Bet niekas jų nepaisė.
— Kalbėk toliau!
— Drožk jiems į kailį!
Ir kalbėtojas, nelaukdamas, kol visai nusiramins
susirinkusieji, rėžė toliau:
— Iš ponų malonės nesulauksime! Vadinasi, mes
patys turime organizuotai kovoti, kad būtų sutrumpin­
ta darbo diena, padidintas darbo užmokestis, turime
reikalauti, kad Lietuva greičiau pasirašytų sutartį su
Sovietų Rusija ir greičiau pradėtų su ja prekiauti. Tuo­
met visos mūsų įmonės galės pradėti veikti ir galės
aprūpinti darbu bedarbius.
Socialdemokratų kėslai suskaldyti profesines sąjun­
gas buvo sužlugdyti. Komunistai ir toliau rūpestingai
aiškino profesinių sąjungų vaidmenį, demaskuodami
buržuazijos ir jos pagalbininkų — socialdemokratų mė­
ginimus pasukti jas iš revoliucinio kelio.
Po susirinkimo susidomėjau kalbėjusiu jaunuoliu.
Sutikęs Eleną Petniūnaitę, paklausiau:
— Ar pažįsti tą vyruką, kuris taip karštai gynė
susirinkime profsąjungas?
Jos atsakymas labai nustebino ir kartu nudžiugino
mane.
—■ Pažįstu,— ramiai atsakė ji,— mano brolis Balys
Petniūnas. Jis tik ką atvyko ir dar nespėjo prisistatyti
parajonio komitetui.
Vėliau, dirbdamas Ukmergėje, Kaune, Vilniuje, ge­
rai pažinau B. Petniūną. Jis buvo partijos narys nuo
1918 metų. Vokiečių okupacijos metu B. Petniūnas dir­
bo pogrindinį darbą Kaune. 1918 metų pabaigoje buvo

42
kartu su kitais Kauno Darbininkų tarybos deputatais
areštuotas. Išėjęs iš kalėjimo, B. Petniūnas vėl įsijungė
į pogrindinį darbą.
Ukmergėje B. Petniūnas padėjo parajonio komite­
tui išplėsti profesinių sąjungų darbą, ypač žemės ūkio
darbininkų tarpe, padėjo įtraukti į Komunistų partijos
eiles labiau susipratusius darbininkus ir darbo valstie­
čius. Pogrindinį darbą čia jis dirbo iki 1921 metų pra­
džios. Po to, Lietuvos Komunistų partijos Centro Ko­
mitetui pavedus, persikėlė į Kauną. Drauge su K. Po­
žėla Kaune jis ruošė „Kareivių tiesai“ medžiagą, o taip
pat padėdavo partinėms kuopelėms tvarkyti darbą re­
akcijos siautimo sąlygomis.
Gavęs žinią apie komunistų suėmimus Panevėžyje,
Centro Komitetas pasiuntė Balį Petniūną dirbti Pa­
nevėžio rajono komiteto sekretorium. 1921 metais
B. Petniūnas buvo išrinktas delegatu į Lietuvos Komu­
nistų partijos trečiąjį suvažiavimą, kuris įvyko Kara­
liaučiuje. Kartu su kitais suvažiavimo delegatais jis
buvo Vokietijos valdžios organų suimtas. Bet, Tarybų
Rusijai tarpininkaujant, suvažiavimo dalyviai gavo lei­
dimą išvykti į Maskvą. Dėl tam tikrų priežasčių jis ne­
begalėjo grįžti į Lietuvą dirbti pogrindinio darbo. Ta­
rybų Rusijoje jis ėjo atsakingas pareigas įvairiose
valstybinėse įstaigose. Šiuo metu B. Petniūnas yra per­
sonalinis pensininkas, gyvena Vilniuje, aktyviai daly­
vaudamas miesto partinės organizacijos gyvenime.

MIESTO PASTAS MŪSŲ RANKOSE

Ukmergės parajonio komiteto sekretorius A. Utens-

kis Centro Komiteto nurodymu išvyko į Vilnių. Sekre­
toriaus pareigos buvo pavestos man. Tuo metu Ukmer-
 gės parajonio komitetas žymią dalį nelegalios litera­
tūros platino per paštą. Literatūrą atiduodavome ko­
munistui Snieškai, kuris dirbo laiškininku, ir jis, savo
aktyvo padedamas, platino ją.
Kartą Snieška pranešė parajonio komitetui:
— Vienas iš mano vyrukų labai prašo supažindinti
jį su komunistais.
— Ko jam prireikė?
— Nesakė, bet įspėjo, kad turįs labai skubų ir
svarbų reikalą.
— Kas jis per vienas? — paklausėme Snieškos.
— Vyrukas, atrodo, rimtas, jau seniai padeda mums
platinti nelegalią literatūrą. Aš juo visiškai pasitikiu.
Tai Pikas. Dirba jis pašte, nešioja telegramas ir, reika­
lui esant, kviečia piliečius į pasikalbėjimus telefonu.
Nutariau pasikalbėti su tuo vyruku. Jis papasakojo
štai ką:
— Naktį budėjau pašte. Buvo atėjęs žvalgybos vir­
šininkas, skambino į Kauną. Mat, žvalgyba dar neturi
savo telefono. Žvalgybininkas kalbėjo vokiškai.
— Ar tu moki vokiečių kalbą?
— Taip, aš juk vietinis vokietis.
— Ką kalbėjo žvalgybininkas?
— Jis pranešė, kad Ukmergėje platinama daug bol­
ševikų proklamacijų, diktavo įtariamų žmonių sąrašą
ir pasakė, kad areštuosiąs juos.
— Ar atsimeni pavardes?
— Ne visas.
A. Pikas atsiminė gana daug pavardžių. Tačiau tarp
jų, mūsų laimei, nebuvo nė vieno komunisto. Mes pa­
dėkojome A. Pikui už svarbias žinias, susitarėme ir to­
liau palaikyti ryšius. Vėliau A. Pikas buvo priimtas
į komjaunimą ir aktyviai dirbo pogrindinį darbą.

44
 Netrukus mums teko susipažinti ir su kitais pašto
darbuotojais. Tas pats Snieška vėl atėjo su naujieno­
mis.
— Gavau atsišaukimus,— pasakojo jis,— ir atsar­
giai dėliojau juos į laikraščius, prieš įteikdamas savo
klientams. Visai nepastebėjau, kai prie manęs priėjo
pašto viršininkas Bedorfas. Paėmė iš mano rankų atsi­
šaukimą, paskaitė jį ir grąžino man. Maniau, išplūs,
išvarys iš darbo, o jis, nė žodžio nepasakęs, nuėjo į savo
kabinetą.
— Būk atsargesnis,— patarėme jam.— Tau nieko
nesakė, bet žvalgyba, gal būt, jau žino.
Kurį laiką mes sekėme J. Bedorfą, bet nieko įtar­
tino nepastebėjome. Panašią naujieną kiek vėliau pra­
nešė ir Elena Petniūnaitė. Eidama gatve, ji įmetė į paš­
to dėžutę laišką. Tai pastebėjęs, J. Bedorfas pasivijo ją
ir gana atsargiai įspėjo:
— Aš jums patarčiau nesiuntinėti paštu savo lite­
ratūros, nes dabar kasdien paštą lanko žvalgybos agen­
tas, gaunamus bei siunčiamus laiškus tikrina.
Bedorfas manęs nepažinojo, dėl to nutariau atvirai
su juo pasikalbėti.
Nuėjau į paštą.
— Turiu svarbų reikalą,— pasakiau jam,— ar ne­
galėtume pasikalbėti?
Bedorfas sutiko, ir mes nuėjome takeliu per sodą
prie Šventosios. Saulė palengva leidosi už tolimų, pa­
mėlusių miškų, Šventosios vandenis nutvieksdama
rausvomis atošvaistėmis.
— Gražus vakaras,— pradėjau aš, mėgindamas už­
megzti kalbą.
Bedorfas atidžiai pažvelgė į mane, bet nieko neat-

45
sakė. Tik po to, kai sužinojo, kas aš esu, pradėjo kal­
bėti atvirai.
Prie Tarybų valdžios J. Bedorfas pradėjo dirbti
Ukmergėje pašto viršininku. Užėjus baltiesiems, nepa­
sitraukė, nes tikėjosi, kad tai laikinas dalykas. Bet su­
siklostė kitaip.
— Ir štai išeina, kad dirbu buržuazinės valdžios
naudai. Kaipgi kitaip? Gauname buržuazinę spaudą,
platiname ją. Ateina žvalgybos viršininkas, maloniai
duodame jam naudotis telefonu, o jis gauna instrukci­
jas, kaip su komunistais susidoroti... Ačiū jums, drau­
ge, kad pas mane atėjote. Prašysiu patarimo — ką dary­
ti? Aš nusistatęs ieškoti kito darbo, o jei nepasisektų,
pabėgsiu į Tarybų Rusiją.
Su Bedorfu susitarėme, kad jis nuolat informuos
mus apie žvalgybos viršininko pasikalbėjimus su Kau­
nu, o dėl jo tolesnio darbo pašte gaus nurodymus vė­
liau.
Dabar, kai paaiškėjo, kad ir Bedorfas savas žmo­
gus, visas paštas atsidūrė mūsų rankose. O tai buvo
labai svarbu. Reikėjo pranešti apie tai partijos Kauno
raikomui ir Centro Komitetui. Tik iš ten mes galė­
jome gauti patarimų, kaip tikslingiau pasinaudoti Uk­
mergės paštu.
Tomis dienomis į Ukmergę atvyko partijos kurjerė
Felicija Dokalskaitė. Ji atvežė mums pogrindinės lite­
ratūros ir įvairių instrukcijų. Mes prašėme ją papasa­
koti Centro Komitetui apie visus mūsų reikalus ir ypač
apie paštą.
Kelioms dienoms praslinkus, į Ukmergę .atvyko
Centro Komiteto atstovas Dervilas-Sadauskas. Mes su­
pažindinome jį su komunistų darbu Ukmergėje. Išklau­
sęs samprotavimų apie pašto viršininką ir žvalgybos

46
pasikalbėjimus su Kaunu, Dervilas-Sadauskas susi­
mąstė.
— Bala žino,— pagaliau tarė jis,— kas čia deda­
si! Pirmas klausimas — ar galima pasitikėti Bedorfu?
Antras — kuriems galams žvalgybai prireikė viešai kal­
bėti telefonu? Ar nėra čia kokių spąstų?
Dervilas-Sadauskas vėl susimąstė.
— Ar žino Bedorfas, kad šiandie turime susitik­
ti? — paklausė jis.
— Ne, nežino.
— Pasikalbėti, patyrinėti kas ir kaip, žinoma, bū­
tinai reikia,— tyliai tarė jis.— Eime!
Buvo susitarta susitikti toje pačioje vietoje ant
upės kranto. Pasikvietėme ir kuopelės narį B. Bara­
nauską, kuris, pasislėpęs krūmuose, stebėjo, ar neseka
žvalgybos agentai Dervilo-Sadausko. Darbininkas
B. Baranauskas, stuomeningas, gražiai nuaugęs stipruo­
lis, buvo pasiruošęs, reikalui esant, padėti draugams.
Nuėjau į paštą. J. Bedorfas labai apsidžiaugė, suži­
nojęs, kad su juo nori pasimatyti Centro Komiteto at­
stovas.
Pasikalbėjimas užtruko daugiau kaip valandą. Cent­
ro Komiteto atstovas pažymėjo, kad Ukmergės partinė
organizacija, susirišdama su pašto darbuotojais, atliko
labai svarbų darbą, tik reikia mokėti tinkamai pasinau­
doti. Jis susitarė, kad J. Bedorfas neieškos kito darbo,
paštas turės būti naudojamas LKP Centro Komiteto at­
sakingų darbuotojų susitikimams su Ukmergės komu­
nistais.
Mums buvo nurodyta, kad konspiracijos sumetimais
neplatintume per paštą literatūros ir kad nutrauktume
su paštu bet kokius ryšius. Buvo taip pat pasiūlyta Be-

47
dorfo į partinės kuopelės sudėtį neįtraukti, o ryšius
su juo turėjo palaikyti parajonio komiteto narys.
J. Bedorfas ir vėliau aktyviai dirbo pogrindinį dar­
bą. Po kelių metų jis buvo atleistas iš pašto viršininko
pareigų. J. Bedorfas mirė 1958 metais Kaune.

Į KAREIVINES!

Ukmergėje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, vos

tik užgniaužus Tarybų valdžią, buvo įvestas karo sto­
vis. Visą valdžią į savo rankas paėmė karinė komen­
dantūra. Komendanto įsakymus privalėjo vykdyti visi
gyventojai ir visos organizacijos. Gyventojams buvo
uždrausta vaikščioti po miestą nuo 11 valandos vakaro
iki 6 valandos ryto. Už karinio-policinio režimo nesi­
laikymą komendantas galėjo bausti piliečius kalėjimu,
ištrėmimu iš gyvenamosios vietos ir mirtimi.
Be to, buržuazinė vyriausybė išleido įsakymą, kuris
skelbė, jog civiliams gyventojams įvedami kariniai teis­
mai ir padidinamos bausmės už politinius nusikalti­
mus.
„Už agitaciją kariuomenės tarpe, kurstančią prie
aktingo valstybės įsakymų nepildymo ar vyriausybei
priešinimosi, prie aktingo prieš valstybės tvarką ėji­
mo, prie sukilimo prieš vyriausybę, prie sudarymo bol-
ševistinių ir kitų Lietuvos valdžiai priešingų organi­
zacijų, jei prasikaltėlis ant karštų pėdų susektas, vis
viena, ar tai bus kareivis, ar civilis žmogus, baudžiaifias
nuo dvejų metų kalėjimo iki mirties.“ 1
Tačiau jokie įsakymai, jokie grasinimai negalėjo
pogrindininkams užkirsti kelio į kareivines. Kai tik

1 Laikinosios Vyriausybės Žinios. 1919 m., 8 nr.

48
sustiprėjo šiek tiek Ukmergės pogrindinės partinės
kuopelės, buvo gautas partijos rajono komiteto nuro­
dymas užmegzti ryšius su kareiviais, platinti tarp jų
nelegalią spaudą, organizuoti komendantūros kuopoje
komunistų kuopelę.
Dirbti su kareiviais buvo pavesta trims komunis­
tams — L. Perkuliui, P. Teinavičiui ir man.
Nuo ko pradėti? Kaip prasiskverbti į kareivines ir
rasti takelį į kareivio širdį? Atsakymo į šį klausimą
teko ieškoti patiems. Žinodami, kad kareivių užsiėmi­
mai dažniausiai vyksta Arklių aikštėje ir turgavietėje,
mes susitarėme išplatinti ten atsišaukimus. Sudėlioję
juos į vokus arba į papirosų dėžutes, nakties metu
išmėtėme užsiėmimų vietose, kad atėję kareiviai juos
rastų.
Rytą iš tolo stebėjome, kaip keli kareiviai pertrau­
kos metu surado mūsų „dovanas“ ir įsikišo į kišenę.
Tačiau kitą dieną labai nustebome, pamatę, kad gink­
luoti komendantūros pareigūnai, prieš atvarant karei­
vius, iššniukštinėjo aikščių teritoriją ir surinko visus
mūsų atsišaukimus. Pradžia buvo nesėkminga, teko
ieškoti kitų spaudos platinimo formų.
Susitarėme . pasiskirstyti rajonais. Komunistas
L. Perkulis, gyvendamas arti kareivinių, apsiėmė ten
platinti atsišaukimus. Man buvo pavesta gerai susipa­
žinti su tilto sargybos būstine, kuri buvo Vilniaus gat­
vėje, privačiame name. Su šio namo šeimininkais susi­
pažinau gana greitai, ir mano nuolatiniai atsilankymai
nesukeldavo įtarimo. Sužinojau taip pat, kada keičiasi
sargyba.
Pirmiausia nusprendžiau išplatinti „Kareivių tiesą“
tose gatvėse, pro kur grįždavo kareiviai iš sargybos. Sį4

4 Kareivinėse neramu 49
uždavinį labai sumaniai atliko komjaunuoliai A. Pikas
ir J. Žargonas. Po kurio laiko jie pranešė:
—•Viskas tvarkoj, dovanos įteiktos.
— Gerai, sekite toliau.
Kiekvieną kartą kareiviai, eidami iš sargybos, ras­
davo voką arba papirosų dėžutę. Vieni įteikdavo „ra­
dinį“ sargybos viršininkui, kiti paskubomis slėpė savo
kišenėje.
Pirmasis „Kareivių tiesos“ numeris išėjo 1920 metų
gegužės mėnesį. Jis aiškino kareiviams Lietuvos bur­
žuazinės armijos tikslą.
„Lietuvos kariuomenė,— buvo rašoma laikraštyje,—
sutverta Lietuvos buržuazijos su Amerikos ir Anglijos
kapitalistų pagalba darbininkų revoliucijai pasmaugti
Lietuvoje, kovai su Raudonąja Armija, kovojančia už
darbininkų ir valstiečių išvadavimą iš dvarininkų,
fabrikantų, pirklių ir kitų siurbėlių vergijos ir, buržua­
zinės valdžios sutvirtinimui, sudaryta pradžioje iš ap­
gautų kunigų pamokslais savanorių, o paskui padidinta
tuo pačiu metu apviltais mobilizuotais darbininkais ir
valstiečiais.“
Kartą mačiau, kaip sargybos viršininkas skaitė „Ka­
reivių tiesą“ , įdėjęs ją į buržuazinį laikraštį, o kitą
kartą nugirdau dviejų sargybos kareivių pokalbį. Su­
sėdę kieme, pašiūrėje, jie pašnabždomis svarstė „Ka­
reivių tiesos“ žinutę.
— Žiūrėk,— sako vienas,— apie mus rašo!
— Nagi paskaityk, tik tyliau.
— Kareivio padėtis šioje kuopoje,— skaitė karei­
vis,— niekuo nesiskiria nuo priklydusio šuns gyvenimo
pas bankrutuojantį dvarininkėlį...
— Teisybė! Toliau skaityk.
— Daug kareivių baigia nešioti tuos rūbus, kuriais

50
aprėdė juos tėveliai, išleisdami į kariuomenę. Kariškų
drabužių neišduoda. O tuos kareivius, kuriuos aprėdo
kariniais rūbais, tai paliuosuodami nuvelka ir paleidžia
driskiais. Avalynės neišduoda, daug kareivių basų. Jei
kareivis, būdamas basas, atsisako, esant šaltam orui,
eiti tarnybą, tai tokį tuojau stato po šautuvu. ..
— O tai bent laikraštis!
— Taigi, brolau, rėžia teisybę.
— Ką darys Rekala, kai sužinos?
— Pasius.
— Kas ten toliau rašoma?
— Nežiūrint to, kad iš mūsų tėvelių,— skaitė ka­
reivis,— rekvizuoja visą maistą, kurį tik randa, mus
maitina žirniais ir silkių sriuba. O neatidavusius vy­
resniajam pagarbos kareivius taip pat stato po šau­
tuvu.
— Slėpk, kažkas ateina. . .
— Gale dar parašyta,— kuždėjo kareivis.— Drauge
kareivi! Perskaitęs „Kareivių tiesą“, perduok kitam. . .
— Kaipgi ją perduosi?
— Labai paprastai, pakišk kam nors po pagalviu.
Tuo būdu aistringas partijos žodis ėmė pasiekti ka­
riškomis milinėmis aprengtų darbininkų ir valstiečių
širdis.
Vieną dieną sargybos viršininkas mane labai nuste­
bino.
— Ar negalėtum, ponas, parodyti man, — pasakė
jis,— kur gyvena batsiuvys. Gal gaučiau pasiskolinti
kurpalius, reikia kareivių batus taisyti.
Sunku buvo suprasti, ar jis įtaria mane esant ko­
munistu ir nori pasišnekėti, o, gal būt, yra paruošęs
provokaciją. Bet aš, norėdamas paslėpti savo sumišimą,
drąsiai atkirtau:

51
 — Prašau tamsta, eime!
Išėjome. Atsargiai apsidairau, rodos, nieko įtartino.
Pasukau Pakalnės (dabar Zajančkausko) gatve. Karei­
vis pirmas užmezgė pokalbį.
— Taigi,— sako jis,— be avalynės bėda ir su ava­
lyne bėda.
— Kaipgi taip?— nesupratau aš.
— Mat, amerikonai parduoda Lietuvai užsigulėju­
sią, supuvusią prekę. Manęs neapgausi, aš iš mažens
batsiuvys ir nusimanau, kur kokia oda. Argi tai avaly­
nė? Vieni juokai — apsiavei, ir kai tik į purvą, tuoj iš­
sižioja, kaip pas mus sakoma, tuoj košės prašo. O čia
dar ir mūsiškiai intendantai rankas pasišildo. Va, žiū­
rėkit, kokie šposai,— jis parodė savo naujo bato padą,
ant kurio buvo likusi tik puspadžio žymė.
— Kam gi jiems to puspadžio prireikė?
— Žinoma kam, parduos,— kareivis nusišypsojo.
Toks pasikalbėjimas man patiko. Apie provokaciją
aš nebegalvojau, tik laukiau, kad sargybos viršininkas
pasuktų kalbą labiausiai mane dominančiu klausimu,
būtent, apie nelegalią spaudą. Bet apie ją jis neužsi­
minė. Pasiskolinę kurpalius ir kitus įrankius, ta pačia
gatve grįžome atgal.
Dabar sargybiniai pertraukų metu patys taisėsi ba­
tus. Kartą atėjęs aš pastebėjau, kad vienas kareivis iš
tų, kurie aną dieną pašiūrėje skaitė „Kareivių tiesą“ ,
vikriai dirba yla ir plaktuku.
— O, iš tamstos būtų geras šiaučius! — pasisveiki­
nęs pagyriau jį.
— Ką manai, buvau ir šiaučium, dirbau ir rimtesnį
darbą, o dabar užsimoviau sermėgą ir tiltą saugau.
— Tai čia, tur būt, visi šiaučiai susirinko?
— Ne, tik mudu su viršininku.

52
 Kalba nutrūko. Kareivis sėdėjo susilenkęs ir kalė
vieną po kitos medines vineles į bato padą. Tuo metu
aš prisiminiau revoliucines dainas, kurias taip mėg­
davome dainuoti Tarybų valdžios dienomis. Norėjau
patikrinti, ar žino kareivis jas. Jei žino, galima neabe­
joti, kad jis dalyvavo revoliuciniame judėjime. Tyliai
ėmiau švilpauti „Varšuvietės“ motyvą. Kareivis pritarė
man. Valandėlę lukterėjęs, pradėjau „Kalvių“ motyvą.
Kareivis vėl prisidėjo. Aš neiškenčiau:
— Iš kur tamsta moki šias dainas?
— O iš kur ponas jas moki? — paklausė jis.
— Šias dainas girdėjau Vilniuje, kai ten buvo Ta­
rybų valdžia. Jas dainavo darbininkai demonstracijų
metu ir klubuose,— atsakiau.
— O aš išmokau savo miestelyje, kai pas mus buvo
Tarybos.
Mūsų pašnekesys vėl nutrūko. Kadangi buvome
vienu du, mane ėmė noras prieiti prie jo, paspausti
ranką ir prašnekti atviriau. Bet, prisiminęs vyresniųjų
draugų įspėjimus, kad pogrindyje svarbiausia yra kon­
spiracija, kad vienas neatsargus žingsnis gali su­
trukdyti įvykdyti svarbų partijos pavedimą, susilai­
kiau ir nusprendžiau pirma išsiaiškinti, kas tai per
žmogus, ir tik po to veikti.
Iš kitų kareivių sužinojau, kad šio sargybinio pa­
vardė Steponavičius, gimęs ir užaugęs jis Anykščiuose.
Bet daugiau apie jį nepatyriau nieko.
Kelioms dienoms praslinkus, Steponavičius sutiko
mane ir pareiškė:
— Viršininkas pavedė man grąžinti paskolintus
kurpalius. Gal kartu nueitume?
Aš sutikau, bet atsargumo dėlei lydėjau jį pas bat­
siuvį visai kitais skersgatviais. Užkampyje, kur nesi-

33
matė pašalinių žmonių, Steponavičius pasiūlė pailsėti.
Susėdome ant šaligatvio. Kareivis atsargiai išėmė iš
marškinių rankovės rūpestingai sulankstytą „Kareivių
tiesą“ ir ištiesė man:
— Žiūrėkite, kokią štuką suradome, eidami iš sar­
gybos.
Šį „Kareivių tiesos“ numerį mes prieš kelias dienas
buvome išplatinę. Aš pažiūrėjau į lapelį taip, lyg ma­
tyčiau jį pirmą kartą, ir patariau kareiviui būti atsar­
giam, nes girdėjęs, kad už tokias „štukas“ griežtai
baudžiama. Jis užsmaukė kepurę ant kaktos ir pasikasė
pakaušį.
Apie A. Steponavičių daugiau sužinojome Kaune.
Nuvykęs į Kauno rajono komitetą parsigabenti pogrin­
dinės literatūros, papasakojau apie Ukmergės komen­
dantūros kuopą, apie tai, kad kareiviai jau skaito atsi­
šaukimus ir „Kareivių tiesą“, užsiminiau ir apie Ste­
ponavičių.
Rajono komitetas užklausė Centro Komitetą. Ten
tuo metu dirbo anykštėnas Rudašauskas, kuris asme­
niškai pažino A. Steponavičių. Rudašauskas papasako­
jo, kad batsiuvys A. Steponavičius yra partijos narys,
tarybiniais metais Anykščiuose gerai dirbo milicininku.
Vėliau slapstėsi, o per mobilizaciją pateko į kariuome­
nę. Juo visiškai galima pasitikėti.
Dabar man pasidarė aiški A. Steponavičiaus užuo­
mina: „buvau ir šiaučium, dirbau ir rimtesnį darbą“ . . .
Sugrįžęs į Ukmergę, gana greit radau progą vėl
susitikti su Steponavičium.
— Na, dabar kalbėsime atvirai,— pasakiau jam.—
Aš esu partijos parajonio komiteto atstovas. Apie jus
žinau viską. .. Gerai kovojote už Tarybų valdžią
Anykščiuose. Dabar reikės tęsti kovą...

54
 Jis tvirtai paspaudė man ranką. Mes nuoširdžiai
juokėmės iš to, kaip vienas kitą medžiojome ir kaip
vienas kito saugojomės.
— Kuopoje, — pasakojo A. Steponavičius, — dirbti
galima, yra daug prijaučiančių kareivių. Kitaip ir būti
negali. Jūs, tur būt, nežinot, kaip tie karininkai nieki­
na mus — lietuvius. O pažiūrėkite, kokia kareivių būk­
lė? Kone trečdalis neturi avalynės, baltinių, patalynės,
dėvi suplyšusią uniforma. Maitina taip, kad blogiau ir
sugalvoti negalima. ..
Apie sunkią kareivių padėtį mes žinojome labai ge­
rai. Buržuazinei vyriausybei svyruojant, ar priimti Ta­
rybų Rusijos pasiūlymą sudaryti taiką, ar drauge su
Lenkija, Antantės imperialistams spaudžiant, kariauti
su Rusija, kariuomenės aprūpinimas ėjo vis blogyn.
Mat, Antantės imperialistai, norėdami priversti Lie­
tuvos buržuazinę vyriausybę besąlygiškai vykdyti jų
planus, nutraukė maisto ir aprangos tiekimą kariuo­
menei. Dėl to jau 1919 metų pabaigoje maistas visuose
kariniuose daliniuose žymiai pablogėjo.
A. Steponavičius papasakojo, kad komunistų atsi­
šaukimai ir „Kareivių tiesa“ jau seniai pasiekią karei­
vines, kad dirbti jam padedą du kareiviai (pavardžių
nebeprisimenu), kad jau dabar juos galima priimti
į partijos eiles ir įkurti kareivinėse partinę pogrindi­
nę kuopelę. Sis pasiūlymas po tam tikrų patikrinimų
buvo įgyvendintas — komendantūros kuopoje pradėjo
veikti komunistų kuopelė.
* *
*

Miesto restorane dažnai girtavo komendantas Re-

kala, jo pavaduotojas Kulviecas, dvarininkas Radvila ir

55
žvalgybos viršininkas Vengardas. Parajonio komitetas
pavedė komunistui L. Perkuliui „prižiūrėti“ šią kom­
paniją. Po kelių dienų jis atėjo į konspiratyvų butą
su labai svarbia informacija.
L. Perkulis pranešė, kad vakar jie iki vidurnakčio
ūžė restorane ir visai nusilakė. Labiausiai triukšmavo,
sunkiai apversdamas liežuvį, komendantas Rekala. Jis
kumščiavo į pašonę čia vieną, čia kitą ir vogrojo kva­
todamas:
Ponai! — švokštė jis,— nė vienas bolševikų agen­
tas gyvas neišsprunka iš mano rankų. Tai ne plepalai. . .
Palaukite, tuojau jūs įsitikinsite.
Rekala atsisegė frenčių ir iš apatinės kišenės išsi­
traukė aptrintą užrašų knygutę.
— Štai, žiūrėkite, šita savo ranka,— jis iškėlė su­
spaustą kumštį,—■aš nudėjau.. . kiekgi, a-a, trisdešimt
aštuonis bolševikų agentus! Tai, brač, ne juokai!
— Valio mūsų didvyriui, ponui Rekalai! — patai­
kaudamas šaukė žvalgybos viršininkas.
— Ponai, tai ne bet kokie agentukai — nususėliai,
tai tūzai, koziriai! Va, skaitykit: Klimaševskis, Kume­
tis. .. Ir koks nachalas tas Klimaševskis! Mirtis prieš
akis, o jis prakalbą pradėjo. Kniazius Radvila buvo liu­
dininkas. . . Palaukit, ką ten tas šunsnukis pliurpė:
„Kareiviai! Susipraskite, jūs tarnaujate kapitalis­
tams. . . “ O tie kareiviai tik pykšt, pokšt — ir galas.
Dvarininkas Radvila, kaip ir pridera tikram šlėk­
tai, išdidžiai suko ilgus ūsus ir su šypsena sekė Reka-
los tauškalus.
— Nesigirk, ponas Rekala,— pagaliau tarė jis,— ne
visi „pykšt, pokšt“ . Bolševiko žodžiai visgi įgėlė širdį
dviem tavo kareivėliam, jie metė šautuvus ir — į šalį.
Teko tau pačiam griebtis ginklo ir nutildyti kalbėtoją.

56
 — Tai niekis! Konvojuje daugiau tokių kareivių’,
nebėra. Tokie dabar išvietes valo. Atminkite mano žodį,
po kelių dienų apskrityje nebus nė vieno bolševiko.
— Kurgi jie dėsis? — vėl įsiterpė Radvila,— visas;
miestas išklijuotas bolševikų atsišaukimais. Atsišauki­
mai jau pasirodė ir Taujėnuose, ir mano dvare.
Paskutiniai žodžiai ūmai įsiutino komendantą.
— Tai tu šitaip vykdai mano įsakymą?! — paraudęs
suriko jis ant žvalgybos viršininko Vengardo ir smogė-
kumščiu jam į veidą.
— Cha-cha-cha! — garsiai kvatojo Radvila.— Kam*
taip smarkiai?
Žvalgybos viršininkas svirduliuodamas atsistojo, jis-
negalėjo atsipeikėti po nelaukto smūgio.
— Ponas komendante,— tarė jis pagaliau,— nuo'
šios dienos aš kontroliuosiu visas gatves ir aikštes. Bet
man trūksta žmonių.
— Che, trūksta... Gerai, duodu tau būrį kareivių,
ir įsakau šaudyti vietoje kiekvieną, kurį sučiupsi su.
proklamacijomis. Neįvykdysi, aš tave patį patupdysiu.
į kalėjimą.
— Bravo, ponas komendante! — plojo Radvila.
* *

Parajonio komitetas laiku įspėjo pogrindines kuo­

peles apie komendantūros ir žvalgybos ketinimus su­
stiprinti miesto apsaugą. Pogrindininkai ėmė dirbti at­
sargiau, ir žvalgybai nepavyko sučiupti nė vieno mūsų.
draugo, nors atsišaukimai, kaip ir anksčiau, nuolat pa­
sirodydavo mieste.
Sustiprinta apsauga nenutraukė taip pat mūsų dar­
bo kareivinėse. Kadangi tuo metu jau buvo susikūrusi

5?
kareivių partinė kuopelė, mums nebereikėjo platinti
kareiviams skirtos spaudos prie kareivinių ir prie sar­
gybos būstinės, ji patekdavo tiesiai į kareivines. Visą
organizacinį ir politinį darbą kareivinėse dirbo po­
grindinė kareivių kuopelė.
Atsišaukimuose ir per „Kareivių tiesą“ kareiviams
buvo aiškinama, kokia sunki ir beteisė yra jų tėvų —
valstiečių padėtis, kaip iš jų rekvizuojamas paskutinis
duonos kąsnis, kaip sukčiauja intendantai ir kiti pa­
reigūnai, kurie spekuliuoja rekvizuotais produktais
juodojoje rinkoje, valstiečių bei kareivių sąskaita susi­
kraudami sau didelius turtus. Komunistinė spauda aiš­
kino, kieno reikalus gina buržuazinė kariuomenė, ir
kvietė kareivius atsisakyti rekvizuoti, organizuotai rei­
kalauti pagerinti jų būklę, pašalinti karininkus, kurie
žiauriai elgiasi su kareiviais, o jei būtų nepatenkinami
reikalavimai, neiti į sargybą, į užsiėmimus ir neklau­
syti karininkų įsakymų.
Ukmergės komunistai stengėsi išnaudoti visus gali­
mumus, kad kuo daugiau pogrindinės spaudos patektų
į kareivines. Gerai prisimenu tokį epizodą. 1919 metų
pabaigoje Ukmergės buržuazija gavo leidimą šaukti
susirinkimus ir juose varyti antitarybinę propagandą.
Susirinkimai vykdavo „Aido“ salėje. Norint patekti
į susirinkimų vietą, reikėjo eiti pro kareivinių tvorą.
Tai buvo geriausia proga įmesti nelegalios literatūros
į kareivinių kiemą. Todėl mes ėmėme kiekviena proga
lankytis tuose susirinkimuose.
Iš pradžių sekėsi labai gerai. Įmesti per tvorą ry­
šulėliai patekdavo į kareivių — komunistų rankas, ir
tuo būdu mūsų atsišaukimai ir laikraščiai pasklisdavo
po kareivines. Bet kartą tokį literatūros ryšulėlį rado

58
skyrininkas, kuris tučtuojau pranešė vyresniajam pus­
karininkiui Romeikai.
Romeika suprato, kad uždraustą literatūrą per tvo­
rą bus įmetę susirinkimo dalyviai, ir tvirtai nusprendė
jiems atkeršyti. Apginklavęs grupę ištikimų kareivių,
jis įsiveržė į „Aidą“ .
— Tuojau išsiskirstykite! — pareikalavo jis ir drau­
ge su kareiviais buožėmis ėmė stumti susirinkusius iš
salės.
Prie Romeikos priėjo vienas iš susirinkimo organi­
zatorių — Zeldovas.
— Jūs už tai atsakysite,— suriko jis,— susirinki­
mus leido apskrities policija ir komendantūra.
Bet įsikarščiavęs Romeika nieko negirdėjo. Akimir­
ksniu jis išsitraukė revolverį ir čia pat nušovė Zeldovą.
Šį faktą mes taip pat panaudojome, demaskuodami
karinį-policinį Lietuvos režimą, ragindami kareivius
atkakliau kovoti ir reikalauti pašalinti reakcingus ka­
rininkus. Komunistinė literatūra, patenkanti į karei­
vines, buvo godžiai skaitoma ir platinama. Didėjo ka­
reivių politinis aktyvumas, augo jų nepasitenkinimas
esama padėtimi.
Visų pirma kareiviai ėmė individualiai priešintis
savo viršininkams: neklausė jų nurodymų, nevykdė
įsakymų, ginčijosi su jais. Buvo nemaža atsitikimų, kai
kareiviai, patruliuodami mieste, paleisdavo žmones, su­
laikytus už karinio režimo pažeidimą.
Įvyko taip pat nemaža grupinių pasipriešinimų: ka­
reiviai atsisakė vykdyti rekvizicijas, dukart protestavo,
kad duodamas blogas maistas. Radę išvirtoje mėsoje
kirminų, kareiviai nuėjo į virtuvę, užmovė vyresnia­
jam virėjui ant galvos maišą ir smarkiai apkūlė jį,
o pagamintus pietus išvertė lauk.

59
 Kuopoje žymiai paaštrėjo antagonizmas tarp karei­
vių ir karininkų. Čia pažymėtinas toks faktas. Vėlai
vakare į kareivines įėjo Romeika. Iš pažiūros jis buvo
kokių trisdešimt penkerių metų amžiaus — aukštas, lie­
sas, truputį įdubusia krūtine ir gyslotomis rankomis.
Romeika užeidavo į kareivines dažnai, norėdamas pasi­
klausyti, ką kalba kareiviai. Bet šį kartą kareiviai jam
paruošė netikėtą siurprizą. Vienas kareivis užmetė Ro-
meikai ant galvos antklodę, o kiti pribėgę nutempė jį
prie. krosnies ir atliko egzekuciją, kurią jis taip mėgo
taikyti kareiviams. Pirmą kartą komendantūros gyve­
nime kareiviai mušė savo karininką, mušė iš visos šir­
dies, įkišę jo galvą į krosnį, su kiekvienu smūgiu pri­
mindami jam savo skriaudas:
— Čia tau už egzekucijas!
— čia tau už šieną!
— Čia už šiaudus!
— Čia už šompolus per blauzdas!
Gandai apie šitą egzekuciją iš pat ryto plačiai pa­
sklido tarp kareivių. Kartu atėjo ir kita žinia: Romeika
atleistas iš komendantūros kuopos.
. . . 1921 metų rudenį, nelegaliai atvykęs į pilsudski-
ninkų užgrobtą Vilnių, aš vėl pamačiau Romeiką. Apsi­
vilkęs Lenkijos policininko uniforma, jis budėjo Mic­
kevičiaus gatvėje (dabar Stalino prospektas) ir atidžiai
sekė praeivius.

TAUJĖNŲ KOMUNISTAI

Pašto darbuotojas komjaunuolis A. Pikas vėl pra­

nešė mums svarbią naujieną. Jam budint, vėlai vakare
į paštą atėjęs žvalgybos viršininkas, skambinęs į Kau­
ną ir, kaip ir aną sykį, kalbėjęs vokiškai. Žvalgybos

60
viršininkas papasakojo, kad Radvilos dvare ir Tau­
jėnų miestelyje pradėjo veikti dvi komunistų kuo­
pelės: vienai vadovauja provizorius A. Karosas, o ant­
rai — siuvėjas M. Rimavičius.
— Ką atsakė Kaunas? — nekantravome mes.
— Liepė tučtuojau per Karosą ir Rimavičių susekti
kitus komunistus, padaryti kratą ir visus areštuoti.
Apie šias dvi kuopeles parajonio komitetas nieko
nežinojo, nes su jomis jokių ryšių neturėjo. Organiza­
cijos susikūrė šitaip. Mūsų partinės kuopelės narys
A. Bakas platino literatūrą ne tik Ukmergėje, bet ir
kaimuose, pasiekdamas net Taujėnų miestelį. A. Karo­
sas ir M. Rimavičius, radę mūsų atsišaukimus, daugino
juos ir platino Radvilos dvare ir miestelyje. Vėliau
vienas ir antras subūrė aplink save po keletą ištikimų
draugų ir sukūrė pogrindines kuopeles. Pogrindinį dar­
bą jie dirbo neatsargiai, neprisilaikydami konspiraci­
jos. Todėl apie jų veiklą gana greit sužinojo žvalgyba.
Parajonio komitetas pavedė man nuvykti į Taujė­
nus ir vietoje išsiaiškinti. Vieną ankstų rytą priėjau
prie miestelio, bet ne nuo Ukmergės, o nuo Raguvos
pusės. Įėjęs į pirmą pasitaikiusią trobelę, pasisakiau,
kad esu siuvėjas, susirgau ir keliauju pas Taujėnų gy­
dytoją. Seimininkas ir šeimininkė labai gražiai sutiko
mane ir paaiškino, kad miestelyje gydytojo nėra, bet
yra labai geras felčeris ir vaistinė, kurioje galima bus
gauti vaistų.
Įeidamas į miestelį, apsirišau veidą ir atrodžiau kaip
tikras ligonis, kuriam skauda dantys. Vaistininkas jau
buvo atidaręs savo vaistinę ir laukė klientų.
— Jūsų pavardė Karosas? — paklausiau jo.
— Tas pats. Dovanokite, bet aš jūsų nepažįstu.

61
 — Aš iš partijos parajonio komiteto.
Iš Karoso rankų iškrito kažkoks instrumentas. Jis
stipriai griebė mane.
— Kokia laimė! — ištrūko jam.— Mes seniai ieško­
me ryšių su parajonio komitetu! Buvau Kaune, dukart
Ukmergėje, tikėdamasis susitikti ką nors iš pažįstamų,
bet nepasisekė. ..
Jis papasakojo kuopelės susikūrimo istoriją ir apie
jos atliktą darbą.
— Užgniaužus Tarybų valdžią,— sakė jis,— netru­
kus Taujėnuose kažkas pradėjo platinti nelegalią spau­
dą. Atsišaukimus dažniausiai surasdavome anksti rytą
ketvirtadieniais, kai žmonės važiuodavo į Ukmergės
turgų, ir sekmadieniais, kai žmonės eidavo į bažnyčią.
Negalėdami betarpiškai užmegzti ryšių su partijos ko­
mitetu, mes nutarėme susekti platintoją ir per jį pra­
nešti apie kuopelę. Bet ir šis sumanymas pasirodė
bergždžias, nors atsišaukimus nuolat rasdavome mies­
telio gatvėse.
— Ar yra Taujėnuose siuvėjas Rimavičius? — pa­
klausiau.
■— Taip. Jis vadovauja kitai partinei kuopelei.
— Veikiausiai irgi toks pat konspiratorius, kaip ir
pats?
— Dovanokite, nesupratau.
— Jūs visai nesilaikote konspiracijos,— paaiškinau
jam.— Vos tik pradėjo veikti kuopelės, o žvalgyba jau
sužinojo, kad vienai vadovauja Karosas, o antrai —
Rimavičius. Štai kad ir dabar: kodėl jūs taip lengvai
patikėjote, kad aš esu parajonio komiteto atstovas? Juk
taip galėjo ateiti ir žvalgybos agentas!
Pasikalbėjimas su A. Karosu užtruko. Teko išaiš­
kinti draugų klaidas ir įspėti, kad jie būtų pasiruošę
sutikti nekviestus svečius iš žvalgybos, kad gerai pa­
slėptų turimą literatūrą, nebedarytų komunistų sueigų,
ir susitikimų, o dėl tolesnio partinio darbo lauktų pa­
rajonio komiteto nurodymų.
Per tą pasikalbėjimą sužinojau, kad A. Karosas Ta­
rybų valdžios metais dirbo Švenčionyse revoliucinio
komiteto nariu. Užgniaužus Tarybų valdžią, jis atvyko
į Taujėnus ir gavo darbą vietinėje vaistinėje.
— Turiu jums pranešti,— pasakė jis,— kad yra dar
vienas draugas, kuris taip pat ieško ryšio su parajonio-
komitetu.
— Kas toks?
■ — Edvardas Makštys, mano geras pažįstamas, kartu
dirbome Švenčionių revkome.
— Kur jis yra?
— Jis dirba Kovarsko pašte. Žinau, kad Makštys
taip pat organizavo komunistų kuopelę,— atsakė Ka­
rosas.
Tai buvo dar viena staigmena. Kovarską aptarnau­
davo Ukmergės parajonio komitetas. Bet kad ten jau
yra partinė kuopelė, parajonio komitetas nežinojo.
— Gerai, patikrinsime,— atsakiau jam.
Sugrįžęs į Ukmergę, apie tai papasakojau parajo­
nio komitetui. Patikrinome. A. Karoso žinios buvo vi­
siškai teisingos. E. Makštys, subūręs apie save keletą:
ištikimų, revoliucingai nusiteikusių draugų, platina
partinę spaudą, atsišaukinjps, skleidė revoliucines pa­
žiūras. Parajonio komitetas ryšius su E. Makščių pa­
laikydavo per Ukmergės pašto viršininką J. Bedorfą ir
E. Petniūnaitę.
Kartą E. Petniūnaitei buvo pavesta pranešti
E. Makščiui, kad jį skubiai kviečiąs K. Požėla į Kauną.

63-
 Vėliau sužinojome, kad E. Makštys yra iškeltas kan­
didatu į seimą kuopininkų sąrašuose.
E. Makštys dirbo Kovarsko pašte iki 1922 metų sau­
sio 21 dienos. Vėliau gavo darbą Anykščių vidurinėje
mokykloje ir iš Kovarsko išsikėlė. Nuvertus fašistinę
•diktatūrą Lietuvoje, jis buvo paskirtas Kretingos ap­
skrities žemės ūkio komisijos pirmininku, o kiek vė­
liau — Kretingos apskrities vykdomojo komiteto pir­
mininku. Šiose pareigose Makštį užklupo Didysis Tė­
vynės karas. 1941 metų liepos 12 dieną hitleriniai oku­
pantai jį sušaudė.
* *
*

Dabar reikėjo aptarti, kokiu būdu bus palaikomi

ryšiai su parajonio komitetu. Aišku, kad nei Karosas,
nei Rimavičius pasirodyti Ukmergėje negalėjo, nes
juos veikiausiai jau sekė žvalgyba. Reikėjo surasti ma­
žai žinomą, bet ištikimą eilinį komunistą.
Ryšininku A. Karosas pasiūlė kumetį A. Valiukonį.
Su juo susitikau tą pačią dieną. Visa Valiukonių šeima,
jis ir dvi seserys, dirbo Radvilos dvare. Gyveno jie pa­
miškėje, apie pusantro kilometro nuo dvaro, sename
-barake. Barako sienos buvo taip supuvę, kad vos lai-
kėsi, paremtos ramsčiais. Šitaip skurdžiai gyveno be­
veik visi Radvilos kumečiai.
— Šis niekšas,— su pasipiktinimu kalbėjo A. Va-
iiukonis apie dvarininką Radvilą,— keršija kumečiams
už tai, kad Tarybų valdžios dienomis jie buvo persi­
kėlę į dvaro rūmus, ir už tai, kad jie padėjo Taryboms
rekvizuoti jo grūdus, mėsą, pašarą, gyvulius. Už menk­
niekį dvarininkas skundžia darbininkus žvalgybai, o ta
nesivaržo: ar kaltas, ar ne — grūda kalėjiman. Daug
nekaltų žmonių jau suimta, o kiek slapstosi miškuose.
Iš to pasikalbėjimo padarėme vieną išvadą — reikia
organizuoti dvaro darbininkus ir bendromis jėgomis
priešintis dvarininko eksploatacijai ir sauvaliavimui,
reikia kovoti, kad būtų pagerintos kumečių darbo ir
gyvenimo sąlygos. Tokį uždavinį galėjo atlikti tiktai
stiprios pogrindinės komunistų kuopelės.
Susitarėme su A. Valiukoniu, kad artimiausią tur­
gaus dieną, ketvirtadienį, jis atvyks į Ukmergę ir iš
parajonio komiteto gaus reikiamus nurodymus dėl
kuopelių veiklos. Apie jo išvykimą į Ukmergę, išskyrus
Karosą, niekas neturėjo žinoti. Ukmergėje jis turėjo
užeiti į vaistinę, kuri buvo Ramygalos gatvėje. Tuo
atveju, jeigu aš jį sutiksiu, laikydamas kairėje ranko­
je nosinę, vadinasi, viskas tvarkoje, ir mes vykstame
į susitikimo vietą. Bet jeigu mano rankos bus tuščios,—■
susitikimas atidedamas sekančiai turgaus dienai.
Atvykęs į Ukmergę, papasakojau parajonio komi­
tetui apie padėtį Taujėnuose, pranešiau, kada ir kur
atvyks Vyšininkas. Parajonio komiteto sekretorius
Utenskis susimąstė:
— Mes, žinoma,— pasakė jis,— neturime pagrindo
nepasitikėti Valiukoniu. Bet neužmirškime, kad gyve­
name pogrindžio sąlygomis, kad ne pro šalį apsidrausti
nuo bet kokių netikėtumų. Sakai, jaunas pogrindinin­
kas. . , Juk gali taip susiklostyti, kad Valiukonis, pats
to nenorėdamas, išsiduos.
Man' buvo pavesta pasirūpinti, kaip geriau ir sau­
giau susitikti su Valiukoniu ir išvengti netikėtumų,
apie kuriuos kalbėjo Utenskis. Sutartą ketvirtadienį
išėjau į priemiestį prie vieškelio Ukmergė—Taujėnai.
Sustojau pas partinės organizacijos narį Baką ir iš jo 5

5 Kareivinėse neramu 65
namo stebėjau einančius į miestą žmones. Netrukus pa­
mačiau man pažįstamą aukštą, liesą vyrą, plačiai žings­
niuojantį dulkėtu keliu. Tai buvo Valiukonis. Nieko
įtartino nepastebėjęs, išėjau paskui jį ir Ramygalos
gatvėje nėriau į vaistinę. Apsižvalgęs viduje, išsitrau­
kiau nosinę ir daviau Valiukoniui ženklą eiti paskui
mane. Bet čia įvyko kažkas nesuprantamo. Valiukonis
visai nereagavo į sutartą ženklą ir pasiliko vaistinėje.
Pasirodo, jis nepažino manęs, nes šį kartą mano veidas
nebuvo užrištas, be to, dėvėjau jau kitus drabužius.
Teko vėl sugrįžti į vaistinę.
Kurį laiką žingsniavome kartu Egipto gatve, aš
priekyje, o Valiukonis keliasdešimt žingsnių iš paskos.
Iš Daugpilio (dabar Vytauto) gatvės pasukome į Pirties
gatvę, o iš ten įlipome į kalną, kur mūsų laukė para-
jonio komiteto darbuotojai Utenskis ir Solovjovas.
Ryšininku A. Valiukonis dirbo gana ilgai ir savo
pareigas bei pavedimus atlikdavo visuomet rūpestingai
ir sąžiningai. Karosą ir Rimavičių nuo partinio darbo
teko laikinai atleisti, kadangi juos sekė žvalgyba. Jiems
buvo pavesta organizuoti žemės ūkio darbininkų pro­
fesines sąjungas. Netrukus daugelis taujėniškių draugų
buvo priimti į partijos eiles; pogrindinės organizacijos
sustiprėjo, ir jų veikla žymiai išsiplėtė.
Po kiek laiko A. Valiukonis vėl atvyko į Ukmergę.
Jis informavo parajonio komiteto darbuotojus apie nu­
veiktą darbą ir pranešė, kad Taujėnų komunistai prašo
atsiųsti atstovą, kuris papasakotų apie tarptautinę pa­
dėtį ir apie padėtį pilietinio karo frontuose. Parajonio
komitetas pavedė Sarai Gordonaitei paruošti praneši­
mą, o man — atlikti visą organizacinį darbą.
Taujėniškių komunistų sueiga įvyko miške, esan­
čiame tarp Taujėnų ir Kovarsko. Rinkomės pagal visas

66
konspiracijos taisykles. Niekas iš anksto nežinojo, kur
bus susirinkimas. Kiekvienas ėjo į nustatytą susitikimo
vietą, o iš ten draugai juos lydėjo toliau. S. Gordonaitė
padarė gana įdomų pranešimą, o aš papasakojau susi­
rinkusiems apie partinį darbą kareivių tarpe ir Uk­
mergės mieste.
Po pranešimo užsimezgė įdomus pasikalbėjimas.
Komunistai pasakojo apie sunkią valstiečių, ypač ma­
žažemių, būklę. Mažažemių valstiečių ūkiai labai ken­
tėjo nuo vis didėjančių rekvizicijų Lietuvos buržuazi­
nei kariuomenei. Rekvizitoriai gana dažnai iššluodavo
iš aruodų paskutinę grūdų saujelę, atimdavo paskutinį
duonos kepalą. Be to, pačiame darbymetyje versdavo
valstiečius savo arkliais nemokamai vežti rekvizuotus
produktus į miestą. Biednuomenė vargo, o aptukę buo­
žės vis didino savo turtus.
Daug buvo pasakyta karčių žodžių ir apie Radvilos
dvaro kumečių gyvenimą. Kumečiai su šeimomis gy­
veno griūvančiuose barakuose, drėgnose žeminėse, o kai
kurie neturėjo net ir tokios pastogės. Dirbo tiek, kiek
įsakydavo dvarininkas ir jo ištikimi tarnai.
— O atlyginimas,— kalbėjo vienas draugas,— vie­
nos ašaros. Dvarininkas taip ėda mus, kad kantrybei
tikrai kada nors ateis galas. Daug kas griežia dantį,
ruošiasi nušauti Radvilą. O ką jūs manote, užmuš, tik­
rai užmuš!
— Prašom išaiškinti, ką turi daryti šituo atveju ko­
munistai? — paklausė antras.
Tik dabar pastebėjau, kad kai kurie draugai į susi­
rinkimą atvyko ginkluoti. Vienas turėjo vokišką šau­
tuvą, antras — kelias granatas, o trečias laikė pasidėjęs
karabiną. Pasirodė, kad juos persekiojo dvarininkas, ir
jie buvo priversti slapstytis miškuose. Vienas iš jų pa­
aiškino:
— Be ginklo mums negalima, sučiups tie niekšai.
O šitaip gyvų mūsų nepaims.
— Radvilai aš tikrai paleisiu kulką į kaktą,— pa­
sakė antras.
Tokios buvo Taujėnų komunistų nuotaikos.
Mes aiškinome, kad Komunistų partija griežtai
smerkia terorą prieš atskirus asmenis, kad toks kovos
metodas žalingas revoliuciniam darbininkų judėjimui.
Jis atitraukia darbo masių dėmesį ir jėgas nuo tikrai
revoliucingų veiksmų. Komunistų partija organizuoja
darbininkus, darbo valstiečius, kareivius ir rodo jiems
kovos kelią — kaip sugriauti kapitalistinę santvarką ir
įvesti proletariato diktatūrą.
Atrodė, kad mes įtikinome draugus, kad jie, supratę
savo klaidą, ir įtūžusius Radvilos dvaro darbininkus
įtrauks į bendrą kovą prieš buržuazinę santvarką. Ta­
čiau pasikėsinimas nužudyti Radvilą visgi įvyko.

* *
*

Brolio veikiama, į pogrindinį darbą įsitraukė ir vy­

resnioji Valiukonytė. Ji dažnai, grįždama iš Ukmer­
gės, užsukdavo į konspiratyvų butą pasiimti nelega­
lios literatūros. Taujėnų komunistai platino spaudą vi­
same valsčiuje.
1920 metų birželio pradžioje O. Valiukonytė mums
pranešė nemalonią naujieną.
— Vakar pas mus buvo žvalgybininkas su dviem
kareiviais,— pradėjo ji,— darė kratą.
— Ar ką nors surado?

68 .
 — Nieko nerado, bet. . . brolį areštavo. Jis dabar
Ukmergės kalėjime.
— Ar pas kitus darė kratą? — paklausėme jos.
— Ne, tiktai pas mus.
— Labai keista. Vadinasi, Valiukonį kažkas išda­
vė,— nusprendė parajonio komiteto sekretorius Utens-
kis.
A. Valiukonis buvo ryšininkas ir pažino kai kuriuos
Ukmergės komunistus. Jo areštas sudarė didelį pavojų
parajonio komitetui. Buvo nutarta kuo greičiau išaiš­
kinti, už ką areštuotas Valiukonis ir kas jį išdavė. Bet
kaip visa tai padaryti? Reikėjo visų pirma pasimatyti
su pačiu Valiukoniu ir pasiteirauti, ką jis žino apie
savo bylą.
Sudarėme pasimatymo planą, kuris puikiai pavyko..
Priešais kalėjimą gyveno komunistas Teinavičius..
Jo motina turėjo nedidelę privačią produktų krau­
tuvėlę. Čia ateidavo produktų pirkti kalėjimo prižiū­
rėtojai ne tik sau, bet už tam tikrą atlyginimą ir kali­
niams. O jeigu suimtųjų giminės duodavo prižiūrėtojui
kyšį, pastarasis atvesdavo į krautuvę ir kalinį. Mat, ka­
lėjimo sargai labai mėgo lašinius, sviestą, tabaką ir
degtinę.
Parajonio komitetas nutarė pasinaudoti šita krautu­
ve. Buvo susitarta, kad į pasimatymą ateis O. Valiuko-
nytė ir pasivadins Valiukonio žmona. Tuo metu, kai
Valiukonytė jau sėdėjo krautuvėje, įėjo vyresnysis ka­
lėjimo prižiūrėtojas. Teinavičius žinojo, kad šis dažnai
išmeta stikliuką ir jau gerokai įsiskolinęs jo motinai,.
Todėl nesivaržydamas pradėjo: V
— Labai malonu, kad ponas laiku užsukote. Štai
koks reikaliukas. . .
 Tokia pasikalbėjimo pradžia priminė prižiūrėtojui
skolas, todėl jis mėgino užbėgt krautuvės šeimininkams
už akių:
— Atleiskite, aš šiandien neturiu, atsiskaitysiu
penktadienį.
— Tai niekai, mes palauksime. Čia kitoks reikaliu­
kas,— kalbėjo Teinavičius.— Štai šita raudonskruostė
ponia trokšta su savo vyru pasimatyti.
— Hm. . . prižiūrėtojas dėjosi susimąstęs ir net
pasikasė pakaušį.
O. Valiukonytė atsistojo ir prisistatė:
— Valiukonienė.
— Ne, gražuole, negaliu. Čia nevalia!
— Ponuli,— maldavo Valiukonytė,— pasigailėk ma­
nęs nelaimingos. Niekas nesužinos. Aš ir lašiniukais
pavaišinsiu ir sviestučiu, o gal čia ir pusbuteliukas at­
sirastų,— mergina nusijuokė savo trumpu, skambiu
juoku.
Žinoma, prižiūrėtojas protestavo tik dėl akių. Po
kelių minučių A. Valiukonis jau buvo krautuvėje. Tei-
navičienė tuojau ėmė globoti prižiūrėtoją, o Valiukonis
su sesute įėjo į atskirą kambarį, kuriame, iš anksto pa­
sislėpę, mes jo laukėme.
A. Valiukonis papasakojo, kad 1920 metų birželio
6 dieną pas jį atėjęs Vladas Žižius ir primygtinai įkal­
binėjęs nušauti dvarininką Radvilą. „Šiandie puikiausia
proga,— kalbėjo jis,— vakare dvarininkas važiuos iš
Ukmergės, ot, mes jį švinu ir pavaišinsime.“
Valiukonis ilgai atsisakinėjo. Tačiau, būdamas jau­
nas komunistas ir nesusivokdamas, kodėl komunistų
partija nepalaiko individualinio teroro, nusileido. Ne­
trukus jie abudu jau gulėjo krūmuose prie vieškelio ir
laukė parvažiuojančio dvarininko.

70
 Artėjo vakaras. Buvo tylu ir tvanku. Vakaruose
liepsnojo saulėlydis, o dangumi driekėsi tamsiai rausvi
ruožai. Juodu gulėjo ir laukė. Pakalnėn, keldama dul­
kes, leidosi brička. Dvarininkas lyg niekur nieko va­
žiavo iš Ukmergės į Taujėnus. Buvo susitarta, kad iš­
šaus Žižius, bet paskutiniu momentu jis tarsi išsigando
ir atsisakė:
— Imk šautuvą, nes aš nepataikysiu. . . Imk grei­
čiau,^— ragino jis.
Tuo metu dvarininko brička jau dardėjo pro šalį.
Valiukonis griebė šautuvą ir paskubomis iššovė. Pro
parako dūmus jis pastebėjo krintančią skrybėlę nuo
dvarininko galvos ir daugiau nieko. Vežikas sukirto
arkliams, ir brička dingo iš akių...
Kai ėmė tirštėti sutemos, A. Valiukonis parėjo na­
mo. Prieš auštant atvyko žvalgybininkas su kareiviais
ir jį areštavo.
Pasirodė, kad nuo šūvio nukentėjo tiktai dvarininko
skrybėlė. Atvykęs į dvarą Radvila liepė patikrinti, ku­
rių kumečių šūvio metu nebuvo namuose. Trūko tiktai
dviejų: Žižiaus ir Valiukonio.
Mums buvo įtartina, kodėl vieną iš jų taip skubiai
aplankė žvalgyba ir areštavo, o antrą paliko ramybė­
je. Patikrinus pasirodė, kad žvalgyba su kunigo pagal­
ba buvo užverbavusi 2ižių, o šis išprovokavo Valiuko-
nį ir išdavė jį. Jis išdavė žvalgybai ir aktyvų Taujėnų
komunistą siuvėją M. Rimavičių. Parajonio komitetas,
tvirtai įsitikinęs, pašalino provokatorių iš partijos eilių.
A. Valiukonį teisė Karinis tribunolas ir nubaudė še-
šeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Nuo 1920
metų pabaigos iki 1924 metų liepos 17 dienos jis sėdė­
jo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kalėjimas tuo me­
tu buvo kimšte prikimštas, jame iš viso buvo sugrūsta

7t
daugiau kaip 1200 žmonių. Tarp nuteistųjų buvo apie
200 politinių kalinių ir apie 40 procentų kareivių, nu­
baustų už dezertyravimą, už karinių įsakymų nevyk­
dymą ir už komunistinės spaudos skaitymą.
1924 m. liepos 17 dieną kriminaliniai kaliniai orga­
nizavo pabėgimą iš kalėjimo. Drauge su jais pabėgo du
komunistai — Valiukonis ir kuopininkas iš Biržų. Ka­
dangi Valiukonio sveikata buvo labai pašlijusi, LKP
Centro Komitetas padėjo jam išvykti į Tarybų Są­
jungą’.
. . . 1924 metų liepos 24 dieną aš nelegaliai kelia­
vau į Maskvą, į Lietuvos Komunistų partijos ketvirtą­
jį suvažiavimą. Netoli Latvijos—Tarybų Sąjungos sie­
nos, miške, atsitiktinai užtikau gulintį žmogų. Tai buvo
A. Valiukonis. Sunki kelionė taip išvargino ligonį, kad
jis jau nebegalėjo pastovėti ant kojų. Liguistas, išvar­
gęs jis visgi pasiekė laisvąją šalį — Tarybų Sąjungą,
kurią tuo laiku svajojo pamatyti kiekvienas pogrindi­
ninkas. Pasigydęs ir pailsėjęs, Valiukonis pradėjo dirb­
ti viename Maskvos fabrike. Apie tolesnį jo gyvenimą
žinių neturiu.
* *

Panašių atsitikimų, kai Ukmergės parajonio komi­

tetas nežinodavo apie veikiančias kaimuose bei mieste­
liuose pogrindines kuopeles, buvo ir daugiau. Tiesa,
tokie faktai pasitaikydavo tik pirmaisiais metais po to,
kai buvo užgniaužta Tarybų valdžia, nes kai kurių
miestelių komunistai, įsigalėjus reakcijai, užsikonspi­
ravo, neužmezgę ryšio su partiniais vadovaujančiais
organais.

П
 Pavyzdžiui, visai atsitiktinai sužinojome apie po­
grindinę komunistų veiklą Gelvonuose. Atvykęs iš Gel­
vonų vienas pažįstamas kalbėdamas pasakė:
— Žiūrėkite, buržujai rašo, kad Lietuvoje nebėra
komunistų. O čia kas?
Jis ištraukė iš kišenės atsišaukimą. Perskaitę įsi­
tikinome, kad atsišaukimas tikrai komunistų rašytas.
Kartu, žinoma, nustebome, kaip jis atsirado Gelvonuo­
se. Juk tokio turinio atsišaukimų mes dar neplatinome
savo parajonio teritorijoje. Pranešėme Kauno rajono
komitetui. Netrukus gavome atsakymą, kad Gelvonuo­
se yra pogrindinė kuopelė, kuri anksčiau nelegalią li­
teratūrą gaudavo iš Jonavos parajonio komiteto, o da­
bar perduodama Ukmergės parajoniui, kaip esanti jo-
teritorijoje.
Gelvonų pogrindinėje kuopelėje buvo S. Ramanaus­
kas, Z. Kotas, J. Aronas ir K. Osižas. Kuopelės sekre­
torium buvo J. Sochatas, kurį vėliau LKP Centro Ko­
mitetas iškėlė1 Kauno miesto komiteto sekretoriumi.
Drauge su juo man teko dirbti keletą metų Kaune.

SEPTINTASIS PĖSTININKŲ PULKAS

1919 metų vasarą Raudonoji Armija atrėmė pačius,

didžiuosius užsienio interventų ir Rusijos vidaus kontr­
revoliucinių jėgų puolimus. Tuo laiku, kai Tarybų
šalis mobilizavo visas savo jėgas ir triuškino Kolčako,
Judeničo ir Denikino gaujas, Amerikos ir Anglijos
imperialistams kartu su Lietuvos buržuazija pasisekė-
paskandinti kraujuje Tarybų valdžią Lietuvoje ir nu­

1 Tuo metu LKP miesto komitetai buvo pavaldūs partijos

rajono komitetams.
stumti negausius raudonarmiečių dalinius už Daugu­
vos. Karo veiksmai Lietuvos teritorijoje tuomet beveik
visai nurimo.
Pasinaudodama tokia padėtimi, Lietuvos buržuazija
skubėjo įtvirtinti savo diktatūrą — formavo kariuome­
nę ir plėtė baltąjį terorą. Tačiau savo jėgomis išlaikyti
valdžią, savarankiškai sukurti kariuomenę Lietuvos
buržuazija nepajėgė. Ji kreipėsi į Antantės valstybes ir
prašė jų pagalbos. Antantės imperialistai labai palan­
kiai sutiko Lietuvos buržuazijos prašymą, nes jų inter­
vencijai prieš Tarybų Rusiją buvo labai reikalingos Pa­
baltijo šalys.
Pasibaigus imperialistiniam karui, Antantės valsty­
bės pareikalavo iš naujosios Vokietijos vyriausybės pa­
likti savo okupacinę šeštąją armiją, generolo fon der
Golco vadovaujamą, Pabaltijo krašte. Šiai armijai,
susidedančiai iš 75 tūkstančių kareivių, buvo pavesta
nuslopinti revoliucinį judėjimą Pabaltijo valstybėse.
Vokiečių okupantų veiksmais Antantės imperialistai
buvo labai patenkinti.
Lietuvos buržuazijai, kuriančiai kariuomenę, impe­
rialistai nesigailėjo ginklų, šaudmenų ir įvairių karinių
medžiagų. Jie suteikė taip pat ir finansinę paskolą. Po
to viena paskui kitą pradėjo važiuoti į Lietuvą Antan­
tės karinės misijos. 1919 metų pradžioje į Kauną at­
vyko Prancūzijos karinė misija, vadovaujama pulki­
ninko Rebulio ir tuo pat metu — Amerikos misija, va­
dovaujama pulkininko Gryno. Netrukus pasirodė ir
Anglijos karinė misija. Antantės karinės misijos faktiš­
kai valdė Lietuvą, jos kišosi į vidaus gyvenimą, rikiavo
karinius dalinius ir faktiškai tvarkė juos.
1919 metų lapkričio mėnesį į kariuomenę buvo mo­
bilizuoti vyrai, gimę 1898, 1899 ir 1900 metais. Tuo

'.74
būdu negausios buržuazinės kariuomenės gretos labai
padidėjo. Karinės įgulos tuo metu jau buvo Kaune,
Marijampolėje ir Kaišiadoryse. Atskiri daliniai stovėjo
Šiauliuose, Panevėžyje, Radviliškyje, Vilkaviškyje ir
Kėdainiuose.
Vadovaudami buržuazinės Lietuvos kariuomenei,
Antantės karininkai kaip galėdami stengėsi paversti
kareivius aklu buržuazinės valdžios įrankiu, kurį gali­
ma būtų bet kada panaudoti grobikiškiems puolimams
prieš Tarybų šalį. Šito jie reikalavo ir iš lietuviškosios
kariuomenės vadovybės.
* *
*

Septintasis pėstininkų pulkas buvo suformuotas Uk­

mergėje 1920 metų pradžioje, o pulko vadu paskirtas
buvęs caro kariuomenės pulkininkas, lenkas dvarinin­
kas Adamkevičius.
Kareiviai buvo apgyvendinti ketveriose kareivinė­
se — Vytauto, Deltuvos ir Kalėjimo gatvėse. Vienas
batalionas stovėjo priemiestyje, Vaitkuškio dvare. Pul­
ko sudėtis buvo tokia pat marga, kaip ir komendantū­
ros kuopos.
Atvykęs į Ukmergę, pulko vadas Adamkevičius pa­
skelbė, kad miesto apsauga rūpinsis ne komendantūra,
o pulko vadovybė. Tačiau nuo to miestiečių gyvenimas
nė kiek nepagerėjo. Karo stovis mieste buvo dar labiau
sustiprintas. Nuo 23 valandos iki ryto kareiviai patru­
liavo mieste. Visus gyventojus, kurie išdrįsdavo tuo
metu pasirodyti gatvėje, sulaikydavo ir nuvarydavo
į kalėjimą.
Partija įpareigojo Ukmergės komunistus sukurti
septintame pulke pogrindines kuopeles, platinti karei­
vinėse Komunistų partijos atsišaukimus ir „Kareivių
tiesą“ . Tačiau užmegzti ryšius su kareiviais buvo ne
taip lengva. Daliniuose viešpatavo kumščio drausmė,
kareiviams buvo griežtai uždrausta bendrauti su mies­
to gyventojais. Tačiau Ukmergės komunistai, pasirem­
dami partinio darbo patyrimu komendantūros kuopoje,
nugalėjo visas kliūtis.
Susipažinome su Vincu Ambrazu. Tai buvo daug ką
matęs ir girdėjęs kareivis. Imperialistinio karo metu
Vincas Ambrazas atsidūrė Rusijos gilumoje, dirbo te­
kintoju metalurgijos įmonėje Mariupolyje. Vėliau jis
buvo Spalio Socialistinės revoliucijos dalyvis, kovėsi
Raudonosios Armijos eilėse prieš baltagvardiečių ge­
nerolų Kaledino ir Judeničo gaujas. Ambrazas atvyko
į Lietuvą, pasiryžęs ir čia kovoti už Tarybų valdžią.
Tačiau Tarybų valdžia Lietuvoje buvo užgniaužta. Po
to V. Ambrazas buvo mobilizuotas į buržuazinę kariuo­
menę ir tarnavo Kauno įguloje. Vėliau dalyvavo karei­
vių sukilime.
Tuo metu, kai Ukmergės parajonio komitetas susi­
pažino su Ambrazu; jis jau buvo Komunistų partijos
narys. V. Ambrazas padėjo mums surasti ir daugiau
revoliucingai nusiteikusių kareivių, kurie vėliau buvo
priimti į partijos eiles. Per trumpą laiką pėstininkų
pulke buvo suorganizuotos dvi pogrindinės komunistų
kuopelės. Komunistai kareiviai platino kareivinėse ne­
legalią literatūrą, organizavo korespondencijas į „Ka­
reivių tiesą“ .
Kartą iš Kauno atvyko partijos kurjerė Felicija Do-
kalskaitė. Ji atgabeno naujų atsišaukimų, „Kareivių
tiesą“ ir labai mus nudžiugino atvežtomis žiniomis.
— Septintajame pulke,— pasakė ji,— yra vienas
komunistas. Centro komitetas siūlo jums surasti jį ir

76
bendromis jėgomis toliau stiprinti politinį darbą karei­
vių tarpe.
Mes susirūpinome: kokiu būdu galėsime susisiekti su
dar nepažįstamu mums komunistu. Pulko vadovybė
neišleidžia kareivių į miestą, o civilių gyventojų neįsi­
leidžia į kareivines. Konspiracijos sumetimais negalima
buvo įpareigoti ir Vinco Ambrazo, nes jis tarnavo kita­
me dalinyje ir taip pat nepažinojo to žmogaus.
— Aš jums padėsiu,— pasisiūlė Felicija.
— Ne, rizikuoti partijos kurjeriui negalima,— pa­
stebėjo Utenskis,— mes patys susitvarkysime.
— Čia nėra jokios rizikos,— įrodinėjo ji.— Aš pa­
žįstu tą žmogų. .. Pagaliau argi maža seserų atvažiuo­
ja aplankyti savo brolių?
Felicijos Dokalskaitės išvaizda nekėlė jokių įtari­
mų. Ji buvo liekna, dėvėjo geros medžiagos paltą ir
puikią skrybėlaitę. Felicija taip meiliai šypsodavosi,
kad retai kuris karininkas susilaikydavo, neužkalbinęs
jos. Kai reikėdavo, mokėjo ji net koketuoti, nors kas­
dieniniame gyvenime buvo labai rimta moteris. Ap­
svarstęs Felicijos pasiūlymą, parajonio komitetas su­
tiko.
Dokalskaitė drąsiai priėjo prie kareivinių vartų.
Sargybinis pastojo jai kelią.
— Būk gerutis,— pasakė ji švelniai,— iškviesk man
sargybos viršininką.
Sargybinis metė į ją žvilgsnį, kurį laiką abejojo, bet
viršininką pakvietė. Atėjo karininkas, kuriam Felicija
trumpai išaiškino savo reikalą: yra atvažiavusi iš toli
ir norinti būtinai pasimatyti su savo broliu. Argi galėjo
jaunas karininkas atmesti tokį menką malonios moters
prašymą. Susitikimas įvyko. Felicija pasakė kareiviui

77
komunistui parolį ir kada jis turi susitikti su parajonio
komiteto atstovu.
Kelioms dienoms praslinkus, Felicijos „brolis“ atėjo
pas mus. Tai buvo Juozas Vitas (tikroji jo pavardė ■—
Jonas Valūnas), energingas jaunuolis, gabus organiza­
torius.
Gimė J. Vitas 1899 metais sausio 9 dieną Varanaus-
ko kaime, netoli Alytaus. Sunki ir varginga buvo jo
vaikystė. Nuo šešių metų amžiaus jis pradėjo tarnauti
buožėms, vėliau ketverius metus dirbo pas siuvėją. Pir­
mojo pasaulinio karo metu J. Vitas išvyko į Rusiją, ir
ten šešiolikmetis jaunuolis buvo mobilizuotas į caro
kariuomenę.
Savo politinį gyvenimą Juozas Vitas pradėjo Spa­
lio Socialistinės revoliucijos dienomis. Jis gynė jaunąją
tarybinę respubliką nuo interventų ir kontrrevoliucio­
nierių pasikėsinimų, pilietinio karo metais kovojo Rau­
donosios Armijos eilėse prieš Kornilovą, haidamakus.
vokiečius, Krasnovą ir Denikiną.
Žinia apie Tarybų valdžios paskelbimą Lietuvoje
Juozą Vitą pasiekė pilietinio karo metu Pietų fronte.
Jis tuojau kreipėsi į savo vadovybę, prašydamas per­
kelti į Vakarų frontą. Prašymas buvo patenkintas —
J. Vitą paskyrė į šio fronto Pirmąjį skrajojantį parti­
zanų būrį.
1919 metų pradžioje Raudonajai Armijai pasiekus
Alytų, Juozui Vitui su kitu raudonarmiečiu buvo pa­
vesta pereiti frontą, nuvykti į baltųjų užimtą Alytų,
susirišti su pogrindine partine organizacija ir sudaryti
mieste partizaninį būrį. Raudonajai Armijai pradėjus
puolimą fronte, partizanai turėjo atidengti ugnį pa­
čiame Alytuje.
Šitą atsakingą uždavinį Juozas Vitas įvykdė suma-

78:
niai ir sėkmingai. Perėjęs frontą, niekieno neįtariamas,
jis iš Butrimonių kartu su policininkais nekliudomai
pasiekė Alytų. Mieste J. Vitas susisiekė su nelegalia
partine organizacija, surinko žinių apie priešo karinius
dalinius ir, kartu su vietiniais komunistais, kelis kartus
ten ir atgal perėjęs fronto liniją, atgabeno ginklus. Ap­
siginklavę Alytaus darbininkai suteikė Raudonajai Ar­
mijai didelę pagalbą, užimant miestą.
Fronte Juozas Vitas buvo ne tik puikus kovotojas,
bet ir gabus propagandininkas. Per vietinius gyvento­
jus jis susirišdavo su eiliniais priešo kareiviais ir aiš­
kindavo opius visiems kariams klausimus. Suagituoti
priešo kareiviai patys padėdavo jam platinti komunis­
tinę literatūrą, organizuodavo pasikalbėjimus.
Atsidūręs fronte prieš baltuosius latvius, J. Vitas
nueidavo ir į jų apkasus. Vieno tokio apsilankymo me­
tu jį užklupo buržuazinės Latvijos karininkai ir paėmė
į nelaisvę. Pusantro mėnesio tardė Latvijos žvalgyba.
Bet jai nepavyko išgauti, kokiu reikalu Juozas Vitas
buvo atvykęs į latvių dalinį. Vėliau, kaip Lietuvos pi­
lietis, jis buvo perduotas buržuazinei Lietuvos vyriau­
sybei.
1920 metų pradžioje Juozas Vitas buvo mobilizuo­
tas į Lietuvos buržuazinę kariuomenę ir paskirtas tar­
nauti į septintąjį pėstininkų pulką. Atsidūręs tarp ka­
reivių, jis tuoj pat ėmėsi pogrindinio revoliucinio dar­
bo. Kai mes su juo susipažinome, jis jau buvo sukūręs
nelegalią partinę kuopelę.
* *

Ukmergės parajonio komiteto konspiratyvus butas

buvo įrengtas miesto ligoninėje, kurioje dirbo abidvi

79
medicinos seserys komunistės Gordonaitės. Konspiraty­
viam butui čia buvo labai patogi vieta. Ligoninė stovėjo
miesto pakraštyje. Į ją buvo galima patekti iš Daugpi­
lio gatvės, o išeiti per sodą į Kalėjimo gatvę. Be to, li­
goninėje galima buvo apnakvinti draugus, atvykstan­
čius iš Centro Komiteto arba iš partijos rajono komi­
teto.
Kartą į konspiratyvų butą su LKP Centro Komiteto
slaptažodžiu atvyko septintojo pulko kareivis Fiodoras
Kaplanskis. Jis pasirodė gerai apsišvietęs, neblogai
orientavosi Komunistų partijos strategijos ir taktikos
klausimuose.
Spalio Socialistinę revoliuciją Kaplanskis sutiko
būdamas Maskvos universiteto trečio kurso studentas.
1918 metais atvyko į savo gimtinę — Gardino miestą.
Ten jis organizavo komunistų kuopelę ir buvo jos sek­
retorius. Baltiesiems lenkams užpuolus Lietuvą ir Bal­
tarusiją, F. Kaplanskis buvo priverstas pasitraukti iš
Gardino. LKP Centro Komitetas pavedė Kaplanskiui
įstoti į Lietuvos buržuazinę kariuomenę dirbti pogrin­
dinio darbo kareivių tarpe.
Kaip ir kituose buržuazinės kariuomenės daliniuose,
dauguma septintojo pėstininkų pulko kareivių ne­
mokėjo rašyti. Todėl Kaplanskį, kaip buvusį studentą,
paskyrė kareivių kiosko vedėju. Jam buvo leista apsi­
gyventi mieste, privačiame bute. Tuo būdu jis turėjo
palankias sąlygas dirbti partinį darbą. Kadangi karei­
viai dažnai ateidavo į kioską nusipirkti įvairių buitinių
reikmenų, Kaplanskis ten padarė susitikimų vietą. At­
ėję kareiviai komunistai informuodavo jį apie padėtį
daliniuose, apie atliktą darbą ir gaudavo nelegalią li­
teratūrą.

80
 Per trumpą laiką beveik visuose pulko daliniuose
buvo sukurtos pogrindinės kuopelės. Parajonio komite­
tas patvirtino pulko partinio komiteto sudėtį: Vincas
Ambrazas — pirmininkas, Fiodoras Kaplanskis — sek­
retorius ir Juozas Vitas — komiteto narys.
Pulko partinis komitetas ėmė vadovauti pogrindinių
kuopelių darbui kareivinėse. Dabar šiek tiek pasikeitė
ir parajonio komiteto darbas. Mums jau nebereikėjo
platinti literatūros prie kareivinių ir kareivinėse. Visa
tai darė patys kareiviai. Jie rūpinosi taip pat ir parti­
nių gretų augimu. Politinis darbas pulke plėtėsi diena
iš dienos, didėjo komunistų įtaka kareiviams.

PLATINANT ATSIŠAUKIMUS

Tai įvyko 1920 metų balandžio 20 dieną. Mes gavo­

me naujų Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimų,
kuriuos reikėjo išplatinti mieste. Vakare Ukmergės ko­
munistai ėmėsi darbo. Buvo sutarta, kad kiekvienas
draugas, įvykdęs užduotį, ne vėliau kaip dešimtą va­
landą vakaro ateis į klubą, ir tuo būdu bus žinoma, ar
visur sėkmingai išplatinti atsišaukimai. Vakarais klube
būdavo gana daug žmonių, todėl ir mūsų čia niekas
neįtardavo.
Kai parajonio komiteto sekretorius Utenskis pasi­
žiūrėjo į laikrodį, buvo jau ketvirtis po dešimtos, o nuo
vienuoliktos valandos mieste buvo paskelbta karo sto­
vis. Tačiau du mūsų draugai dar nebuvo grįžę. Niekas
nežinojo, kas jiems atsitiko.
Utenskis tylėjo, bet mes matėme, kad jis jaudinosi.
Tylėjo ir visi kiti. Pogrindžio dienomis, kai kiekviena-6

6 Kareivinėse neramu 81
me žingsnyje grėsė pavojus, komunistai labai susidrau­
gavo. Kiekvienas jautė, kad jis yra vieningos kovotojų:
šeimos narys, kad vienas atsakingas už visus ir visi už
vieną. Todėl taip nekantriai laukėme grįžtant draugų.
— Metas būtų ir jiems,— pagaliau tarė Utenskis.
— O gal dar nespėjo susitvarkyti?
Parajonio komiteto sekretorius metė žvilgsnį į
mus — jis apie kažką įtemptai galvojo. Pagaliau man
buvo pavesta nuvykti į odos fabriko rajoną ir sužino­
ti, kas ten atsitiko.
Patikrinau gana greitai. Pasirodė, kad platinti atsi­
šaukimus draugams kažkas sutrukdė. Tačiau jie savo
uždavinį įvykdė. Baigę klijuoti atsišaukimus apie vie­
nuoliktą valandą, jie jau nebegalėjo ateiti į sutartą
vietą.
Aš klampojau siaurute Kalėjimo gatvele savo namų
link. Tai šen, tai ten ant tvorų ir vartelių baltavo at­
sišaukimai. Širdyje džiaugiaus ■— tai mūsų komunistų
darbas.
— Stok! Rankas aukštyn! — staiga suriko kažkas.
Iš tamsos išniro du kareiviai ir, atstatę durtuvus,
skubėjo prie manęs. Sustojau. Vienas kareivis, prikišęs
nosį prie pat mano veido, pasakė:
— Taip, tai šitas žaltys prilipdė lapelius.
— Suimkime jį,— pritarė antrasis.
Iš patrulių drabužių supratau, kad pakliuvau į prie­
šų rankas. Puikiai žinojau, kad buržuazinei Lietuvos
kariuomenei labai trūksta aprangos, todėl kareivių dra­
bužiai labai įvairavo. Amerikonišką ar anglišką karinę
uniformą gaudavo tiktai buržujų ir buožių sūneliai. Su­
pratau, kad jokia agitacija manęs nebeišgelbės. Vis dėl­
to pamėginau juos užkalbinti.

82
 — Atleiskite, apie kokius lapelius kalbate?
Vietoj atsakymo, gavau stiprų smūgį buože į nugarą
ir vos išsilaikiau ant kojų.
— Tylėk, marš pirmyn!
— Trenk jam, gyvatei! — Antras smūgis — į petį.
Einame tamsia, vingiuota Kalėjimo gatve. Po kojo­
mis telkšo purvas.
Pradėjau galvoti, jog mano reikalai blogi. Kareiviai
tikriausiai praneš, kad esu sugautas, klijuojant atsišau­
kimus, ir, žinoma, visi jais patikės. O čia dar atsiminiau
buržuazinės valdžios įsakymą: „jei prasikaltėlis ant
karštų pėdų susektas, vis viena, ar tai bus kareivis, ar
civilis žmogus, baudžiamas nuo dvejų metų kalėjimo
iki mirties“ . Aišku, kad už atsišaukimus, kuriuose par­
tija demaskuoja Lietuvos buržuazinės valdžios ruoši­
mąsi pulti Raudonąją Armiją, dviem metais neatsi­
pirksi.
Eidamas apgalvojau visas galimas išeitis. Pabėgti?
Bet kaip? Nepavyks, nes kareiviai seka kiekvieną ma­
no judesį. Nepaprastai įtempęs jėgas, stengiausi prisi­
minti, ar nėra mano kišenėse kokio nors popiergalio ar
užrašo, kuris galėtų sukompromituoti mane bei mano
draugus. Staiga man pasirodė, kad turiu dar vieną atsi­
šaukimą. Bet ne, be galo patenkintas įsitikinau, kad
kišenėse nieko nėra, kad atsišaukimų prie savęs nebe­
turiu nė vieno.
Nespėjome išeiti į Vilniaus gatvę, kai mus pasitiko
dar vienas ginkluotas kareivis.
— Kur jį sulaikėte? — paklausė jis.
— Prie odos fabriko. Lapelius klijavo.
Įsižiūrėjau į kareivį, ir mes vienas kitą pažinome.
Tai buvo patrulių viršininkas Juozas Vitas. Tačiau abu

83
dėjomės nepažįstami. Kaip ir pridera viršininkui, jis
priėjo prie manęs ir, kumštelėjęs pašonėn, tarė:
— Už tuos lapelius aš tau kailį nulupsiu!
Čia vienas kareivis vėl užsimojo buože, bet Vitas
jį sulaikė.
— Negaiškite laiko, vyrai,— pasakė jis,— žygiuoki­
te atgal ir toliau tęskite tarnybą.
Dabar mane vedė Vitas. Vilniaus gatve ėjome, lai­
kydamiesi tam tikro atstumo: aš ėjau kaip areštuota­
sis, o jis kaip sargybinis. Kai pasukome į tamsų skers­
gatvį, jis sustojo ir, stipriai pabučiavęs mane, pasakė:
— Šitokių kareivėlių reikia saugotis, tai ištikimiau­
si Adamkevičiaus šunys. Ar labai apdaužė?
— Niekai. ..
Iki pat savo namų ėjau ramus, mane lydėjo ištiki­
mas draugas.
. . . Po tų įvykių praslinko keturiasdešimt metų. Ir
štai vėl žingsniuoju tomis pačiomis Ukmergės gatvė­
mis. Tarybų valdžios metais neatpažįstamai pasikeitė
miesto išvaizda.
Jeigu Ukmergėje dabar paklausite, kur yra Kalėji­
mo gatvė, tai retas žmogus galės atsakyti į šį klausi­
mą. Kalėjimo gatvės nebėra, yra Paupio gatvė. Tiesa,
ji dar negrįsta ir neasfaltuota. Bet kartu su senu pa­
vadinimu išnyko jos mažos pakrypusios lūšnelės, kurio­
se gyveno darbininkai. Jie gyvena dabar naujuose na­
muose. Kalėjimo pastatai seniai išardyti ir pritaikyti
gyvenamiesiems butams. Kitaip dabar atrodo ir karei­
vinių pastatas ties buvusiu kalėjimu. Jis rekonstruotas,
pertvarkytas, su didele iškaba virš durų: „Ukmergės
miesto ligoninė“ .

«4
 PULKO KOMUNISTAI VEIKIA

Vytauto (buvusioje Daugpilio) gatvėje, 18-tame nu­

meryje, dar iki šiol kieme tebestovi vienaaukštis mū­
rinis namukas. 1920 metais jame buvo įrengtas antrasis
Ukmergės komunistų konspiratyvus butas. Čia vykda­
vo parajonio komiteto pasitarimai, čia susitikdavome su
kareiviais komunistais ir aptardavome tolesnio darbo'
gaires.
1920 metų vasarą aplankęs šį mūrinį namelį, Juo­
zas Vitas papasakojo mums, kad vieną kartą, atėję pu
užsiėmimų, daugelis kareivių rado po savo pagalviais:
atsišaukimus.
— Klausykite, kas čia parašyta,— Juozas Vitas iš­
sitraukė atsišaukimą ir ėmė mums skaityti:
„Draugai kareiviai! Laikas jau mums susiprasti.
Kauno buožių seimas išdalino darbininkams ir karei­
viams dalį dvarų ir rengiasi visus dvarus išdalinti. Ne­
duokime dalinti dvarų! Jei dvarus išdalins, tai Lietu­
voje visi bus ūkininkai, nebus proletariato, negalėsime
tverti komunų. . .
Lietuvoje kasdien viskas pinga ir pinga. Taip to­
liau negali būti, kad vien tik Lietuvoj būtų geras gy­
venimas. Lietuva turi paimti ant savęs dalį Rusijos
skurdo, savo duona turi penėti alkstantį Rusijos pro­
letariatą.
Lietuvos darbininkai dabar dirba 8 valandas, o Ru­
sijos proletariatui reikia dirbti po 14 valandų. Ar tai
lygybė?“
Viršuje lapelio buvo užrašyta: „Perskaitęs perduok
kitam“, o po tekstu parašas: „Lietuvos Komunistų par­
tija“.

85.
 Jau iš pirmųjų atsišaukimo eilučių buvo aišku, kad
tai buržuazijos provokacija, kad čia jos pastangos su­
kompromituoti Komunistų partiją, sumažinti jos įtaką
kareiviams.
— Kaip reagavo kareiviai į šitą šlamštą? — paklau­
sė Utenskis.
Žinoma, kai kuriuos atsišaukimas suklaidino,—
pasakojo Juozas Vitas.— Jie ėmė kalbėti: „Jeigu jau ir
komunistai priešinasi dvarų dalinimui, tai žemės mes
tikrai negausime.“
Išaiškinti atsišaukimo kūrėjus mums padėjo „Karei­
vių tiesa“ . 1920 metų trečiajame šio laikraščio nume­
ryje buvo pranešta, kad provokacinį atsišaukimą Ko­
munistų partijos vardu išleido krikščioniška Šiaulių
žvalgyba. Matyt, šis provokacinis kūrinys patiko Lie­
tuvos buržuazinei vyriausybei, todėl ji liepė išspaus­
dinti atsišaukimo didelį tiražą ir išsiuntinėti į karinius
dalinius.
Septintojo pulko komunistai papasakojo kareiviams
visą tiesą apie žvalgybos provokaciją ir išaiškino jiems,
kodėl kareiviai negaus žadėtos žemės. Čia jiems daug
padėjo „Kareivių tiesos“ medžiaga.
„Gerai visi žinome,— buvo rašoma kareivių laik­
raštyje1,— kad Lietuvos buržuazija, kada jai reikėjo
organizuoti armiją, prižadėjo kareiviams žemės. Mes,
komunistai, jau tada įrodinėjome, kad buržuazija tik
apgaudinėja kareivius, o žemės niekad neduos; karei­
vis jos gaus tik tiek, kiek reikalinga kapui.
Dabar visi mato, kad mes neklydome, nes taip ir
atsitiko, žadėtos žemės niekas nedavė, visa žemė po se­
novės dvarininkų ir storakaklių rankose, tik darbinin-

1 „Kareivių tiesa“. 1920 m., 1 nr.

86
kai, mažažemiai ir kareiviai jos nemato. Buržuazija
panaudojo kareivius kaip aklą įrankį, kad dar stipriau
užsirioglintų ant darbo minių sprando. Kada buržuazija
pajuto savo galią, dabar ji jau nekalba apie žemę.“

* *
*

Kartą aš užsukau į tilto sargybos būstinę. Einant

pro šalį, netikėtai suskambo liaudies daina. Ją užtrau­
kė kareiviai iš visos krūtinės:
Pardaviau, pardaviau,
Už šimtą rublelių pardaviau.
Nupirkau, nupirkau,
Sau ristą žirgeli nupirkau.
Nujojau, nujojau,
Pas jauną mergelę nujojau...

Įėjau į vidų. Staigiai prasidėjusi daina iš karto nu­

trūko.
— Draugai, tęsime pasikalbėjimą. Šituo žmogum
galime pasitikėti,— pasakė Vincas Ambrazas, rodyda­
mas į mane.
Vincas Ambrazas mokėjo laikytis konspiracijos ir
viską darė taip, kad reakcinė pulko vadovybė su Adam-
kevičium priešakyje juo visiškai pasitikėjo ir netgi pa­
siuntė reikiamus dokumentus į Kauną, kad jam būtų
suteiktas puskarininkio laipsnis. Ir šį pasikalbėjimą
Ambrazas ruošė labai atsargiai. Jam pavyko į sargybos
būrį parinkti daugiausia komunistus. Tuos kareivius,
kurie čia pateko atsitiktinai ir galėjo trukdyti, Ambra­
zas pasiuntė į sargybą. Pasikalbėjimo metu prie kiek­
vieno lango sėdėjo kareivis komunistas ir stebėjo, kas

87
dedasi gatvėje. Pamatęs mane ateinant, vienas iš tų
kareivių davė ženklą, ir visi uždainavo liaudies dainą.
Vincas Ambrazas pasakojo apie Kauno įgulos ka­
reivių sukilimą, kuriame jis pats dalyvavo.
— Kauno įgulos kareiviai,— sakė Ambrazas,— su­
kilo, nepakęsdami savo sunkios, beteisės padėties, žiau­
raus kareivinių režimo ir sunkių gyvenimo sąlygų.
Ko reikalavo kareiviai? Jie reikalavo paleisti poli­
tinius kalinius, sudaryti taiką su Tarybų Rusija, pri­
pažinti kareivių pulkų ir kuopų komitetus, suteikti ka­
reiviams rinkimų teisę ir pagerinti jų padėtį, atimti iš
dvarininkų žemę ir išdalyti ją žemės ūkio darbinin­
kams, mažažemiams ir kareiviams be jokio atlyginimo.
Sukilėliai didvyriškai kovėsi vasario 22 dieną ir
naktį. Pristigę šaudmenų, apsupti, vasario 23 dieną jie
buvo priversti nutraukti priešinimąsi. Malšinti sukili­
mą padėjo ir „svečiai“ iš užsienio, tarp jų ir tie, kurie
ne kartą buvo atvykę inspektuoti septintojo pulko —
majoras Izbelas, kapitonai Pereira ir Bosuelas.
Visi daliniai, dalyvavę sukilime, buvo nuginkluoti.
Sukilimo vadovus buržuazinė vyriausybė liepė sušau­
dyti, keletą šimtų kareivių įmetė į kalėjimą.
Vinco Ambrazo pasakojimo apie kareivių sukilimą
komunistai klausėsi labai susidomėję. Man taip pat
buvo įdomu išgirsti tiek įdomių smulkmenų, kurių nie­
kas iš mūsų pogrindininkų tuo metu dar nežinojo. Am-
brazui nutilus, kurį laiką viešpatavo tyla. Ją nutraukė
prie lango sėdėjęs kareivis.
— Kaip tai atsitiko? Kodėl sukilėliai pralaimėjo? —
paklausė jis.
Atsakyti į šį klausimą buvo ne taip lengva. Nei
Ambrazas, nei aš, nei visas mūsų parajonio komitetas

88
tuo metu dar nebuvome skaitę Lenino veikalų apie
ginkluotąjį sukilimą. Todėl Vincas Ambrazas atsaky­
damas nurodė dvi pralaimėjimo priežastis: partinio va­
dovavimo stoką ir nebuvimą gerų ryšių tarp sukilusių
dalinių, kurie dėl to negalėjo sutartinai veikti.
Tik žymiai vėliau supratome, kad toks atsakymas
buvo neteisingas. Susipažinę su lenininiais nurodymais,
mes tik tada sugebėjome teisingai įvertinti Kauno
įgulos kareivių sukilimo pralaimėjimo priežastis. Vė­
liau plačiai aiškinome kareiviams, kad Leninas, vertin­
damas 1905 metų revoliucijos gruodžio mėnesio Mask­
vos sukilimo pamokas, rašė: „Gruodis vaizdžiai pa­
tvirtino dar vieną gilų ir oportunistų pamirštą teiginį
Markso, rašiusio, kad sukilimas yra menas ir kad svar­
biausioji šio meno taisyklė yra žūtbūtinai drąsus, nepa­
lenkiamai ryžtingas puolimas.“ 1
Kauno įgulos kareivių sukilimas prasidėjo gaivališ­
kai, be paruošto plano, be reikiamo, gerai organizuoto
vadovavimo. Vasario 21 dieną kareiviai ruošėsi tik
ginkluotai demonstracijai, bet nesirengė nuversti bur­
žuazinės valdžios. Mintis nuversti valdžią gimė vasario
22 dieną, kai susidarė revoliucinis komitetas ir kai su­
kilėlius ėmė pulti kontrrevoliucinės malšintojų dalys.
Tuo būdu sukilėliai ginklus pavartojo tik gindamiesi,
nors galėjo iš karto pradėti puolimą.
Sukilėliai neturėjo tvirtų, nuolatinių ryšių su Ko­
munistų partija, o tai ir buvo pagrindinė sukilėlių ne­
ryžtingumo priežastis. Kadangi sukilimo išvakarėse
buvo areštuota daug komunistų,— Kauno miesto par­
tinė organizacija buvo labai susilpnėjusi ir ji negalėjo
tvirtai vadovauti sukilėliams.

1 V. I. Leninas, Raštai, XI t. Vilnius, 1952 m., 146 psl.

 * *
*

Būdamas tilto sargybos viršininku, Vincas Ambra-

zas suruošė dar vieną įdomų pasikalbėjimą — apie sep­
tintojo pulko kareivių gyvenimą. Sį kartą kalbėjo pa­
tys kareiviai. Jie pasakojo, kad kareivių gyvenimas
kiekvieną dieną vis labiau varžomas, drausmė vis ašt­
rėja. Už mažiausią nusikaltimą kareiviai tuojau statomi
po šautuvu arba grūdžiami daboklėn.
— O su pagarbos atidavimu,— prabilo kitas karei­
vis,— tiesiog juokai. Labai teisingai rašo „Kareivių
tiesa“ :
Slenka gatvėm’s generolai,
Leitenantai, kapitonai...
Pagarbos neatiduosi,
Į kalėjimą nuvažiuosi.'

Įdomų atsitikimą papasakojo kitas kareivis.

— Sunkiai susirgo mūsų būrio kareivis Rutkaitis.
Visokių ligų dabar pas mus yra. Kiek jau mirė karei­
vėlių ir kiek dar jų mirs! Būrio vadas susirūpino. Mat,
jis pabūgo, kad ir Rutkaitis gali šaukštą padėti. Pa­
kvietė kunigą. . .
— Žaltys, čia geresniu maistu reikia rūpintis, o jis
dvasišką tėvą šaukia.
— Netrukdykit! Pasakok, kaip toliau.
— Rutkaitis,— tęsė kareivis,— kaip geras katalikas,
prisipažino per išpažintį, kad skaitydavęs komunistų at­
sišaukimus ir „Kareivių tiesą“ ir galvojęs, kad reikia
kovoti prieš Lietuvos buržuazinę valdžią. Jis manė,
jog skaityti uždraustą literatūrą yra didžiausia nuodė-1

1 „Kareivių tiesa“, 1920 m., 5 nr.

90
mė, o kai prisipažins, dvasiškasis tėvas atidarys jam
dangaus vartus.
Klausytojai garsiai nusikvatojo. Juokui nurimus,
kareivis tęsė:
— Žinoma, dangauą vartai Rutkaičiui neatsidarė.
Jis labai nustebo, kad pagijęs turėjo stoti į teismą ir
savo išpažinties žodžius išgirdo iš prokuroro lūpų.
Užuot patekęs į dangaus karalystę, jis buvo penkiems
mėnesiams uždarytas į kalėjimą.
— Tai labai ryškus faktas, draugai,— pasakė Vin­
cas Ambrazas.— Papasakokite apie tai kareiviams, lai
saugoj asi dvasiškų tėvelių.
— Pasakykite, kodėl kareivių neišleidžia iš karei­
vinių? — paklausė vienas kareivis.
— Aišku, kodėl,— atsakė jam Ambrazas.— Dvari­
ninkai, turtuoliai, kunigai ir buožės, kurie sėdi seime,
tokiu būdu mano atskirti kareivį nuo jo brolio darbi­
ninko ir mažažemio, paversti jį ištikimu buržuazijos
tarnu. Bet iš to nieko nebus. Ateis laikas, kai darbinin­
kai, kareiviai ir mažažemiai susivienys po Komunistų
partijos vėliava ir išeis į lemiamą mūšį. Tiktai nuver-
tę buržuazijos valdžią, išvaikę Kauno seimą, darbinin­
kai, kareiviai ir mažažemiai paims žemę, fabrikus ir
visus turtus į savo rankas.

* *
*

Vis dažniau ir dažniau iš Kauno į septintąjį pėsti­

ninkų pulką atvykdavo užsienio misijų atstovai. Pava­
sarį mes matėme tik kapitonus Bosuelą ir Pereirą, vė­
liau atvyko pulkininkas Uokeris, majoras Izbelas ir kiti.
Visi jie reikalavo, kad pulko vadovybė neatidėliodama

91
sustiprintų kareivių kovinį parengimą. O pulko vado­
vybė buvo paklusni.
Seniau ir komendantūros kuopoje, ir septintajame
pulke vykdavo tiktai rikiuotės užsiėmimai, ir kareiviai
buvo mokomi valdyti šautuvą, pabar pulko daliniai vi­
są dieną, nuo ryto iki vėlyvo vakaro, praleisdavo už­
miestyje. Kareivius mokė puolimo taktikos, šaudyti iš
patrankų, kulkosvaidžių, pistoletų, mokė svaidyti gra­
natas. O misijų karininkai vis reikalavo: šovinių nesi­
gailėti* Ir, žinoma, niekas jų nesigailėjo.
Amerikos, Anglijos ir Prancūzijos karinių misijų
atstovams spaudžiant, pulke buvo organizuota moko­
moji kuopa. Joje skubiai imta ruošti skyrininkus ir
jaunesniuosius karininkus visiems pulko daliniams.
Kuopos vadu buvo paskirtas leitenantas Daukšis, kuris
ypatingai žiauriai elgėsi su kareiviais, o vyresniuoju
kuopos puskarininkiu — Vincas Ambrazas.
Savo paskyrimą į mokomąją kuopą Ambrazas labai
sumaniai panaudojo partiniam darbui. Būdamas par­
tinio pulko komiteto pirmininkas, galėjo palaikyti glau­
desnius ryšius su kitų dalinių kareiviais. Mokomoje
kuopoje jis sudarė gana didelę kareivių grupę, kurią
pradėjo ruošti pogrindiniam darbui. Ta grupė ir į ka­
rinius užsiėmimus eidavo atskirai. Išrikiuodavo karei­
vius puskarininkis V. Ambrazas ir išsivesdavo į seną­
sias kapines. Ten vykdavo ne tik kariniai apmokymai,
bet ir nelegalūs politiniai pasikalbėjimai.
Pasibaigus mokymo kursui, kareiviams buvo suteik­
iąs skyrininkų laipsnis. Visi jie išsiskirstė po įvairius
pulko dalinius. Tačiau žymi jų dalis, Ambrazo pastan­
gų dėka, buvo ne šiaip sau skyrininkai, bet klasiniu
atžvilgiu susipratę draugai, kuriais partinis pulko ko­
mitetas galėjo remtis ir pasitikėti.

92
 Pulko vadovybė skubėjo: vos spėjusi išleisti pirmą­
ją skyrininkų laidą, ji vėl sukomplektavo mokomąją
kuopą. Užmiestyje, poligonuose be paliovos pokšėjo
šūviai. Mums buvo aišku, kad pulkas paskubomis ruo­
šiamas kariniams veiksmams. Prieš ką kariaus? Gal
prieš Lenkiją? Ne! Amerika, Anglija ir Prancūzija la­
biau rėmė Lenkiją, negu Lietuvą, kadangi Lenkija bu­
vo labai paklusnus ir, be to, piktas Antantės šuniukas.
Vadinasi, septintąjį pulką, kaip ir kitus Lietuvos dali­
nius, Antantės karinės misijos, vietinių buržuazinių na­
cionalistų padedamos, ruošė kovai prieš Tarybų Rusiją.
Raudonoji Armija tuo metu jau buvo sustabdžiusi bal­
tųjų lenkų dalinius, dalyvavusius trečiajame Antantės
žygyje, ir pradėjusi triuškinti juos visu frontu.
Iš tikrųjų Ukmergės parajonio komiteto spėjimai
pasitvirtino. Fiodoras Kaplanskis informavo mus, kad
budėjęs kareivis komunistas girdėjo štabo viršininko
pasikalbėjimą su artilerijos dalinio vadu,' jog pulkas
artimiausiu laiku žygiuos į kautynių lauką prieš bol­
ševikus. Si žinia mus labai sujaudino. Neatidėliodami
surengėme pulko partinio komiteto nelegalų posėdį,
kuriame dalyvavo ir Ukmergės parajonio komiteto at­
stovai. Apsvarstę padėtį, posėdžio dalyviai nutarė su­
žlugdyti užsienio karinių misijų ir Lietuvos buržuazi­
nės vyriausybės antitarybinius planus.
Buvo paruošti du pasipriešinimo variantai. Pir­
mas — pulkui gavus įsakymą žygiuoti į frontą, prade­
damas ginkluotas sukilimas, izoliuojama pulko vado­
vybė ir reakcingi karininkai, užimami ginklų sandėliai,
telegrafas, paštas ir miesto įstaigos. Komunistai turi
paimti į savo rankas pulko ir viso miesto vadovavimą.
Antras variantas — ginkluotas sukilimas pradedamas
tik tuomet, kai pulkas nužygiuos prie fronto linijos.

93
 Man buvo pavesta nuvykti į Kauną ir informuoti
LKP Centro Komitetą apie padėtį septintajame pulke,
apie mūsų nutarimus ir gauti nurodymų dėl tolesnės
mūsų partinės organizacijos veiklos.
Sekančią dieną pasiekiau Kauną. Susiradęs Centro
Komiteto ryšininkę Vidisaitę, paprašiau, kad ji suves­
tų mane su CK atstovu. Dar tą pačią dieną Vidisaitė
lydėjo mane į Centro Komiteto konspiratyvų butą. Per­
ėjome vieną kiemą, pasukome į antrą, užėjome į kaž­
kokią ’ krautuvėlę. Ir tik įsitikinę, kad žvalgybininkai
mūsų neseka, išėjome į Laisvės alėją prie miesto sodo.
Iš Laisvės alėjos vėl pasukome į kiemą, kuriame stovė­
jo nedidelis medinis namukas. Įėjome į vidų. Kambaryje
sėdėjo mergina, apsivilkusi tamsia suknele. Man pasi­
rodė, kad šią melsvų akių merginą esu kažkur matęs.
Bet k ur?.. Ir štai prieš akis iškilo tokia pat mergaitė. . .
1919 metų pradžia, Ukmergė. . . Taip, tai buvo ji, Genė
Tautkaitė. Dabar ji dirbo Centro Komiteto aparate.
— Jūs iš Ukmergės? — paklausė ji nusišypsodama.
— Iš Ukmergės.
— Girdėjau, kad atvykote kariškių reikalais. Tai
labai gerai. Bet Ukmergėje silpnai veikia komjaunimo
kuopelės. Kaimo vietovėse jų beveik nėra. Tuo pasi­
naudos buržuazinės partijos ir vilios jaunimą i savo
eiles. Komjaunimas — mūsų partijos rezervas. Prašau
atkreipti į tai rimtą dėmesį.
Mums besikalbant, įėjo žmogus su barzdele ir tam­
siais antakiais. Jį pažinau tik tada, kai nusiėmė akinius.
Tai buvo Kazimieras Stasiulis, vienas iš geriausių ma­
no partinių mokytojų. Laisvu laiku jis pasakodavo apie
savo pogrindinį darbą, apie savo gyvenimą. Iš tų pasi­

94
kalbėjimų žinojau, kad jo gimtinė — Slėpsnių kaimas
Šiaulių apskrityje, kad tėvai — žemės ūkio darbinin­
kai — gyveno labai skurdžiai. K. Stasiulis .pradėjo re­
voliucinį darbą 1904 metais Šiauliuose. Reakcijos me­
tais emigravo į Ameriką ir sugrįžo tik po Vasario revo­
liucijos, nuvertusios carizmą Rusijoje.
Spalio Socialistinę revoliuciją K. Stasiulis sutiko
Smolenske ir ten su ginklu rankose kovojo dėl jos per­
galės. Tuo metu Smolenske gyveno apie pustrečio tūks­
tančio lietuvių, evakuotų 1915 metais, prieš ateinant
į Lietuvą okupantams vokiečiams. Lietuvių tarpe vyko
aštri klasių kova. Buržuazijos ir dvasininkijos organi­
zacijos stengėsi kuo daugiau lietuvių darbininkų ati­
traukti nuo bolševikų.
Kazimieras Stasiulis Smolenske įstojo į lietuvių so­
cialdemokratų organizaciją ir pradėjo ryžtingai kovoti,,
kad ji pasidarytų revoliucinga. Po kurio laiko iš šios
organizacijos pasitraukė buržuaziniai inteligentai, ir ji
įsiliejo į Rusijos bolševikų partiją.
Įsikūrus Tarybų valdžiai Lietuvoje, K. Stasiulis
1919 m. pradžioje partijos nurodymu atvyko į Vilnių.
Čia jis buvo paskirtas Revoliucinio tribunolo pirminin­
ku ir ryžtingai kovojo prieš kontrrevoliucijos jėgas.
Imperialistiniams interventams ir lietuvių kontrrevo­
liucionieriams užpuolus jauną Tarybų Lietuvos respub­
liką, jis, kaip karinis komisaras, atkakliai kovojo su
priešais. Užgniaužus Tarybų valdžią Lietuvoje, K. Sta­
siulis kartu su Lietuvos Raudonosios Armijos daliniais
pasitraukė į Tarybų Rusiją.
1920 metais Kazimieras Stasiulis atvyko į Lietuvą
dirbti pogrindinį partinį darbą. Prieš išvykdamas iš
Maskvos, jis drauge su V. Kapsuku buvo pakviestas pa­
sikalbėti su V. I. Leninu.

95
 . . . Aš papasakojau K. Stasiuliui apie septintąjį pės­
tininkų pulką ir apie mūsų nutarimus. Išklausęs jis
pastebėjo, kad LKP Centro Komitetas žino revoliuci­
nes kareivių nuotaikas, apie tai žino ir Lietuvos bur­
žuazinė vyriausybė. Todėl ji visuose miestuose skubiai
stiprina žvalgybos organus. Ruošiasi artimiausiu laiku
pakeisti žvalgybos viršininką taip pat ir Ukmergėje.
Reikia manyti, jog buržuazija laukia palankaus mo­
mento, kad galėtų suduoti naują smūgį revoliuciniam
judėjimui. Komunistai turi būti viskam pasiruošę.
Toliau ėmėme kalbėti apie mūsų planus dėl gink­
luoto sukilimo. K. Stasiulis nurodė, kad apie ginkluotą
sukilimą šiuo metu negali būti nė kalbos, nes tokį su­
kilimą, pradėtą izoliuotai nuo kitų karinių dalinių bei
miestų, mes neišvengiamai pralaimėtume.
— Kad pulkas ruošiasi žygiui, tai visiškai aišku,—
kalbėjo jis toliau.— Kur jis persikels, jūs nežinote.
Vadinasi, reikia iš anksto paruošti ryšius. Kur bebūtų
pulkas, ryšys su pulko komitetu negali nutrūkti nė
vienai dienai. Praneškite apie tai parajonio komitetui.
— Bus padaryta.
— Jums pačiam pavedama išvykti į Utenos—Šven­
čionėlių ruožą, sužinoti, kokie ten yra kariniai daliniai,
nuvežti jiems literatūros. Vėliau apie viską informuo­
kite Centro Komitetą.
Tą dieną iš Kauno pargabenau į Ukmergę nelegalią
literatūrą. Dalį jos gavo septintojo pulko komunistai,
o likusią palikau dar nežinomo man karinio dalinio ka­
reiviams. Pranešęs Ukmergės parajonio komitetui ir
partiniam pulko komitetui apie LKP CK nurodymus,
pasisamdžiau vežiką ir išvažiavau Utenos link.

96
 KALTANĖNŲ KOM ENDANTAS

Sužinoti, koks karinis dalinys yra Utenos— Švenčio­

nėlių ruože, buvo nesunku. Ten stovėjo trečiasis pės­
tininkų pulkas, kurio batalionai ir kuopos buvo išsidės­
tę miesteliuose ir šiek tiek didesniuose kaimuose.
Turėdamas patyrimą, gana greitai išplatinau atsivežtą
literatūrą. Tačiau žymiai sunkiau sekėsi suorganizuoti
partinę kuopelę.
Buvo saulėta priešpietė, kai priėjau Kaltanėnus.
Pūtė švelnus pavasario vėjelis, o žydrame danguje či­
reno vieversėliai. Man kažkodėl atrodė, kad Kaltanė­
nuose, kur buvo, rodos, net dvi trečiojo pulko kuopos,
galėsiu greičiau susirasti reikiamas pažintis. Įėjau į
miestelį. Nespėjau nė kaip reikiant apsidairyti, kai ša­
lia savęs išgirdau:
— Stok!
Lengvai krūptelėjau, bet neatsigręždamas žingsnia­
vau toliau, lyg tai lietė ne mane, o kažką kitą.
— Stok, sakau!
Sustojau. Prie manęs priėjo užsienietiška uniforma
apsivilkęs kareivis.
— Kas toks? Kodėl nesustojai? Kur keliauji? — bė­
rė jis klausimus.
— Kriaučius. Ieškau darbo,— atsakiau.
— Parodyk pasą!
Pavartęs mano pasą, kareivis metė į mane piktą
žvilgsnį.
— Mat, rupūžė, net iš Ukmergės atsibaladojo. Žy­
giuok komendantūron! — riktelėjo jis, kišdamasis ma­
no pasą į kišenę.
Kareivis ėjo iš paskos ir visą kelią murmėjo:7

7 Kareivinėse neramu 97
 — Yra ir pas mus tokių žmonių, kad juos giltinė
rautų, katrie vadina save vyrais, o kariuomenės bijo
kaip velnias kryžiaus. Visokiais būdais išsisukinėja.
■
— Kas išsisukinėja? — nesupratau aš.
— Ogi tokie, kaip tu... Paškuda tu, o ne kriaučius.
Duotų man valią, aš tuoj susidoročiau su tokiais. Šimtą
rykščių — ir į daboklę utėlių šerti.
Žvilgtelėjau į kareivį. Jis kalbėjo karštai, žybčioda-
mas jaunomis, kaitriomis akimis.
Komendantūroje tardė mane Kaltanėnų komendan­
tas. Jis sėdėjo prie stalo ir iš lėto, tingiai vartė mano
pasą. Žiūrėjau į jo ilgus, tamsius plaukus, tvarkingai
sušukuotus į viršų, į jo melsvas akis, kai jis retkarčiais
pažvelgdavo į mane, ir spėliojau, koks likimas manęs
laukia.
— Jūs žinote, kad čia pasienio ruožas? — pagaliau
paklausė.
Iš tikrųjų žinojau, kad ši vietovė vadinama pasieniu,
kadangi netoli stovi Raudonosios Armijos daliniai, ku­
rie išvijo baltuosius lenkus iš rytinių Lietuvos rajonų,
bet į jo klausimą atsakiau kitaip:
— Man ir į galvą neatėjo, kad čia gali būti pa­
sienis.
— Kaip jūs čia patekote?
— Aš siuvėjas. Ieškodamas darbo, einu iš vieno so­
džiaus į kitą, siuvu ūkininkams rūbus.
Jeigu kas nors panorėtų įsitikinti, ar tikrai esu siu­
vėjas, parodyčiau žirkles, antpirštį, daugybę adatų ir
įvairių spalvų siūlų.
— Labai jau iš toli tamsta atkeliavai, net iš Ukmer­
gės,— nusišypsojęs pridūrė komendantas.
— Ką darysi, visur tenka darbo ieškoti,— atsakiau
jam.

08
 — Kodėl jūs ne kariuomenėje? — staiga paklausė
komendantas.
— Išlaikau senutę motiną, nuo karo tarnybos esu
atleistas.
— Prašau parodyti liudijimą.
— Neturiu. Beieškodamas darbo, nespėjau išsiimti.
Komendanto akyse pastebėjau abejonę. Surašęs
trumpą tardymo protokolą, jis liepė išeiti į koridorių
ir palaukti. Koridoriuje radau ginkluotą sargybinį. At­
sisėdau ant suolo ir susimąsčiau. Pirmą kartą sutikau
tokį komendantą, kuris kalbėjosi su manim mandagiai
ir ramiai, nekoliojo, nemušė ir negrasino sušaudyti. Iš
tikrųjų buvo labai keista. Bet kokį sprendimą jis man
ruošia?
— Prašau įeiti! — atidaręs duris, pakvietė komen­
dantas.
Įėjau į jo kabinetą ir sustojau prie durų.
— Prašau sėsti. Aš tamstą sulaikau ir siunčiu į
Kauną. Ten išaiškins, kas jūs per žmogus: ar dezerty­
ras, ar išsisukinę j ate nuo karinės tarnybos, ar iš tikrų­
jų siuvėjas. Po pusvalandžio pats važiuoju į Kauną, ta
proga nuvešiu ir jus.
Vėl išėjau į koridorių. Mane saugojo tas pats sar­
gybinis. Buvo aišku, kad Kaune gero nesusilauksiu. Ką
daryti? Mano nuotaika buvo labai bloga, kokia esti ko­
munisto, jaučiančio, kad dėl savo neatsargumo jis ne­
atliko svarbaus partinio uždavinio.
Prie komendantūros privažiavo du valstiečių veži­
mai. Į vieną įsėdo komendantas, o į antrą aš ir sargybi­
nis, kuris saugojo mane komendantūros koridoriuje.
Kai tik išvažiavome iš miestelio, ėmiau galvoti, kaip
čia pabėgti. Jei pabėgti pasisektų, bavau tvirtai pasiry­
žęs eiti į kitus miestelius bei kaimus, kuriuose stovėjo

99
trečiojo pulko daliniai, ir ten užmegzti ryšius su karei­
viais. Svarbiausia — įvykdyti partijos pavestą užda-
vinį.
Važiuodamas stebėjau, kas tokie mano bendrakelei­
viai. Vežikas buvo liesas, baltaplaukis, kokių keturio­
likos metų berniukas; jis buvo basas, dėvėjo drobiniais
marškiniais ir tokiomis pat kelnėmis. Per visą kelionę
berniukas nė karto nepažvelgė nei į mane, nei į sargy­
binį, tik be paliovos ragino arklį, bijodamas atsilikti
nuo dardančio priekyje vežimo. Aišku, kad jis man
nieko blogo negalėjo padaryti.
O ginkluotas kareivis? Kas jis per žmogus? Sargy­
binis sėdėjo vežime, stipriai laikydamas šautuvą, ir se­
kė kiekvieną mano judesį. Žinoma, jam įsakyta saugoti
mane ir, gal būt, įspėta, kad aš esu didžiausias nusi­
kaltėlis. Man buvo labai svarbu žinoti, ar jis yra darbo
žmogus, ar toks pat, kaip anas, kuris sulaikė mane
miestelyje ir grasino pavaišinsiąs rykštėmis. Kaip jis
nusiteikęs? Tyliai ėmiau švilpti „Varšuvietės“ moty­
vą. Jeigu kareivis kilęs iš tų vietų, kur buvo įkurta
Tarybų valdžia, be abejonės, žinos šią dainą ir, gal būt,
pritars man arba uždraus. Tačiau kareivis visai nere­
agavo į revoliucinės dainos motyvą. Vadinasi, dainos
jis nebuvo girdėjęs. Tuomet pradėjau klausinėti, ką
jam rašo namiškiai, ar gavo jie žemės.
— Girdėjau, kad kareivių šeimų ūkiams dabar jau
nebereikia mokėti mokesčių ir jie atleisti nuo visų
prievolių. Ar teisybė? — paklausiau jo.
Kareivis kažkaip susijaudino ir į klausimą atsakė
gana šiurkščiai:
— Pažadai pažadais ir pasiliko. Žadėjo žemės, ža­
dėjo nuo mokesčių atleisti, bet niekas nieko negavo.
Dabar grūda į kalėjimą visus, kurie išdrįsta reikalauti

100
žadėtosios žemės. Pasodino šešiems mėnesiams ir mano
tėvelį.
— Žiūrėk tu man,— pastebėjau aš,— pažadų nete­
si. Juk tai apgavystė!
— Tikra apgavystė.
— Skaičiau laikraščiuose,— ėmiau atsargiai aiškin­
ti kareiviui,— kad Rusijoje bolševikai irgi žadėjo duo­
ti žemės. Bet jie neapgavo žmonių,— kai tik paėmė val­
džią, tai visus dvarus išdalino valstiečiams.
— Gali būti,— abejingai pritarė kareivis.
— O iš kur tamsta kilęs?
— Nuo Raseinių.
— Savanoriu kariuomenėje, ar kaip?
— Ne! Savanoriu neičiau už jokius pinigus. Mobi­
lizavo. Tarnavau Raseinių komendantūroje, o štai da­
bar jau dvi savaitės, kaip mūsų komendantūra kartu
su komendantu perkelta šičia. Mums sakė, kad bolševi­
kai greit išeis iš Švenčionėlių valsčiaus, ir mes turėsi­
me jį užimti, o jei neužimsime mes, tai, girdi, lietu­
viški komunistai užims.
—■Argi tamsta taip pat bijai komunistų? — pa­
klausiau jo.
Kareivis nusišypsojo ir abejingai atsakė:
— Ne, ko man jų bijoti.
— O kas per žmogus jūsų komendantas? — paklau­
siau kareivio.
— Kas jį žino. Atrodo, kad geras, kareivių ne­
skriaudžia, kumščio nevartoja.
Po šitokio pasikalbėjimo sargybinis jau nebežiūrėjo
į mane kaip į nusikaltėlį. Jis pasijuto laisviau, šautuvą
pasidėjo greta, nebijodamas, kad juo galiu pasinaudo­
ti aš. Man atėjo į galvą mintis, kad su šiuo kareiviu

101
galima susitarti. Gal būt, jis geruoju leis pabėgti. Bet
prisiminęs, kad mano pasas ir protokolas guli komen­
danto kišenėje, tos minties atsikračiau. Reikėjo sugal­
voti ką nors kita.
Pavakary atvykome į Uteną ir apsistojome nakvy­
nės namuose. Komendantas liepė man ir sargybiniui
sėsti arčiau durų, o pats nuėjo prie kito stalo, kur valgė
keli vyriškiai, ir užsisakė vakarienę. Netrukus tarp jų
užsimezgė pokalbis. Matyt, su komendantu sėdėjo inte­
ligentai, nes buvo kalbama apie literatūrą, apie Tols­
tojaus, Čechovo ir Gorkio kūrybą. Įsiklausiau ir labai
nustebau, kad komendantas kitaip vertino šių įžymių
rusų klasikų kūrybą, negu sėdėję su juo žmonės. Jo
mintys buvo artimos mums, komunistams. Čia prisimi­
niau Kazimiero Stasiulio įspėjimą, kad kariuomenėje
yra kairiųjų eserų ir kairiųjų socialdemokratų, su ku­
riais, progai pasitaikius, reikia užmegzti ryšius ir juos
patraukti į savo pusę. Besiklausydamas komendanto
pasikalbėjimo ir prisiminęs, ką buvo sakęs apie jį sar­
gybinis, pagalvojau, kad jis gali būti vienas iš tokių.
O jeigu jis ne eseras ir ne socialdemokratas, tai žmo­
gus, pritariantis komunistinėms idėjoms. Todėl, dar te­
bebūnant karčiamoje, subrendo naujas planas.
Po dviejų valandų važiavome toliau, Ukmergės
kryptimi. Netrukus įvažiavome į mišką. Kelias tai kilo
į kalnelį, tai vėl leidosi žemyn. Diena geso, ir ant ap-
rimusio miško leidosi vakaras. Buvo vėsu, iš miško
plaukė drėgmė ir kartais pūstelėdavo gaivus vėjelis.
Vakaro tyloje toli girdėjosi ratų klegesys ir burkuojan­
tis stebulių girgždėjimas. Sargybinis užsisegė milinę ir
po valandėlės pradėjo knarkti.
Pravažiavome Leliūnus. Aš pastebėjau, kad komen­
dantas eina paskui savo vežimą. Proga puiki — sargy­

102
binis miega, o komendantas žygiuoja vienas. Pasiryžau
veikti. Išlipęs iš vežimo, pasivijau komendantą.
— Aš ne dezertyras,— atvirai pradėjau aiškinti
jam.— Aš komunistas, ėjau partijos reikalais, o jūsų
kareivis sulaikė mane. Žinau, kad tamsta buvote Ra­
seinių komendantu, girdėjau jūsų pasikalbėjimą Utenos
karčiamoje, žinau, kad pritariate mums. Todėl drįstu
prašyti — paleiskite mane.
Taip kalbėdamas, ėjau greta jo ir atidžiai sekiau de­
šinę jo ranką. Jeigu jis griebtųsi revolverio, tai buvau
pasiruošęs pulti, nuginkluoti jį ir pabėgti. Bet ne, de­
šinė komendanto ranka nepajudėjo. Jis suraukė tan­
kius antakius ir žiūrėjo kažkur į tolį.
— Kodėl apie tai nepasakėte Kaltanėnuose? — pa­
galiau paklausė jis.
— Negalėjau, nes tuo metu apie tamstą nieko dar
nežinojau.
— Na, gerai. Tikėsime, kad jūs komunistas. O ką
iš žinomų komunistų pažįstate Kaune?
Toks klausimas man pasirodė įtartinas. Bet aš, te-
besekdamas komendantą, atsakiau:
— Pavardžių minėti neturiu teisės. Galiu tik pasa­
kyti, kad pažįstu vieną žmogų su barzdele.
— Su barzdele? Ir aš jį pažįstu. Jis neaukšto ūgio,
šviesiaplaukis, taip?
— Teisingai.
Komendantas vėl susimąstė.
— Kaipgi man jus paleisti? — tyliai paklausė pats
save.— Juk kareivis gali įskųsti!
— Už mane atsako ne komendantas,— pareiškiau
jam,— o sargybinis. Juk jam bus nemalonu ir pavojin­
ga prisipažinti, kad užmigo tarnybos metu ir pražiop­
sojo areštuotąjį.

103
 — Na, tiek to,— komendantas išsiėmė iš kišenės
mano pasą ir kartu su tardymo protokolu atidavė man,
pridūręs,— mauk į mišką, kad ir vežikai nepastebėtų.
Paskubomis paspaudžiau jam ranką ir nėriau į miš­
ką. Apeidamas gyvenamąsias vietoves, be ypatingų
nuotykių atvykau į Taujėnus. Sis miestelis buvo labai
gerai pažįstamas. Jo apylinkių laukais, keliais ir take­
liais buvau daug kartų vaikščiojęs. Per O. Valiukonytę
susisiekiau su Ukmergės parajonio komitetu. Tuo metu
į Ukmergę buvo atvykęs LKP Centro Komiteto atsto­
vas K. Stasiulis. Papasakojau jam viską apie kelionę į
Kaltanėnus ir gavau naujų nurodymų.
Vėliau, būdamas Kaune, sužinojau komendanto pa­
vardę. Tai Adolfas Kondratas. Formaliai jis nepriklau­
sė Komunistų partijai, bet rėmė ją. 1921 metų pra­
džioje antrą kartą sutikau Adolfą Kondratą jau Kaune.
Mes viens kitą pažinome. Jis pakvietė mane į svečius,
ir mudu linksmai praleidome vakarą.
Pirmaisiais Tarybų valdžios metais Adolfas Kondra­
tas dirbo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos aparate. Vė­
liau jis buvo Lietuvos Socialinio aprūpinimo ministro
pavaduotoju. Šiuo metu personalinis pensininkas
A. Kondratas gyvena Kaune.

ŽVALGYBOS VIRŠININKAS

Ukmergė. Kauno gatvės 14 numeris. Daugiau kaip

prieš keturiasdešimt metų čia buvo įkurta žvalgyba.
Miesto gyventojai, vieni iš neapykantos, kiti iš baimės
stengėsi iš tolo apeiti šį namuką, vengė susitikti su jo

104
darbuotojais — žvalgybininkais. Kiek skriaudų, kan­
čių ir nelaimių atnešė šis namas darbo žmonėms!
Tarybų valdžios metais buvusiame žvalgybos pasta­
te organizuotas kraštotyros muziejus. Jį gausiai lanko
miesto gyventojai, kolūkiečiai ir svečiai, atvykstą į Uk­
mergę.
Greta kitų eksponatų muziejaus darbuotojai surin­
ko daug dokumentų, pasakojančių apie Ukmergės ap­
skrities darbo žmonių kovą už Tarybų valdžią.
Pasitaikius progai nuvykti į Ukmergę, aplankiau šį
muziejų. Kiekvienas eksponatas priminė man pogrin­
džio dienų draugus, jų nuveiktus darbus. Daugelio iš-
tų draugų šiandien jau nebėra gyvųjų tarpe. Štai „Uk­
mergės laukų darbininkų susirinkimo rezoliucija“ , ku­
rioje valstiečiai sveikino Spalio Socialistinę revoliuciją.
Toliau kovų dokumentai, kurie primena mums, kaip
Ukmergėje, Vepriuose, Siesikuose, Vidiškiuose ir kituo­
se miesteliuose susikūrė Tarybos. Čia pat fotonuotrau­
kos. Vienoje iš jų matome Ukmergės darbo žmonių ir
raudonarmiečių mitingą, kuriame kalbėjo atvykęs iš
Vilniaus Vincas Kapsukas.
Muziejus priminė man žvalgybos viršininką Vincą
Griganavičių. Jis dirbo šiame name 1920 metais. V. G ri-
ganavičių atsiuntė čia buržuazinė vyriausybė, norėda­
ma sustiprinti kovą prieš revoliucinį judėjimą Ukmer­
gėje. Tuo pat metu buvo pakeisti ir kai kurie kiti žval­
gybininkai. Mes, pogrindininkai, netrukus kiekvieną iš
jų gerai pažinome. Tačiau su žvalgybos viršininku pir­
mą kartą teko kaip reikiant susipažinti tiktai Kaune.
1920 metų pavasarį nuvykau į Kauną. Sutikęs Ka­
zimierą Stasiulį, pasiskundžiau, kad septintojo pulko-
kareiviai reikalauja daugiau komunistinės literatūros,

105
o mes gauname jos labai mažai ir negalime jų paten­
kinti.
— Ką daryti?
— Nenusiminkite, — pasakė K. Stasiulis, — pasi­
stengsime jums padėti.
Sekančią dieną iš ryto jis pranešė, kad turiu tuo­
jau eiti į konspiratyvų butą pasiimti literatūros. Pra­
nešė taip pat slaptažodį ir atsiliepimą. Butą gerai žino­
jau, nes jame jau keletą kartų buvau lankęsis. Jis buvo
įrengtas Kalėjimo skersgatvyje (dabar Spaustuvininkų
gatvė), mažoje krautuvėlėje, kurios savininkas buvo
geležinkelininkas komunistas J. Cegalevičius. Prekiavo
jis šokoladu, saldainiais, kiaušiniais, tabaku, degtukais
ir kitomis smulkmenomis. Žinoma, iš tos prekybos
J. Cegalevičius turėdavo nuostolių, bet, partijai pave­
dus, reikėjo „prekiauti“. Konspiratyviam butui sunku
buvo surasti patogesnę ir saugesnę vietą, kaip ši krau­
tuvėlė: į ją galima buvo įeiti iš Kęstučio gatvės, o iš­
eiti į Nemuno krantinę.
— Ar atsirastų pas jus ko nors užvalgyti? — pa­
klausiau J. Cegalevičių.
— Jeigu norite, galime iškepti kiaušinienės.
Toks buvo sutartinis dialogas. J. Cegalevičius pa­
kvietė mane į mažąjį kambarėlį, kuriame stovėjo sta­
las ir kelios taburetės, o pats išėjo vėl į krautuvėlę.
Sėdėdamas kambarėlyje, laukiau „kiaušinienės“ , kitaip
sakant, kol bus paruošta nelegali literatūra.
Trinksėjo krautuvėlės prieangio durys. Vieni pir­
kėjai išeidavo, kiti įeidavo. Staiga atsivėrė ir mano
kambarėlio durys. Tikėjausi išvysiąs J. Cegalevičių,
bet kai ant slenksčio pamačiau Ukmergės žvalgybos
-viršininką Griganavičių, mane nukratė šiurpas. Tačiau
susivaldžiau ir stengiausi nuslėpti susijaudinimą. Dar

406
labiau nustebau, kai V. Griganavičius priėjo prie ma­
nęs ir taisyklinga rusų kalba prašneko:
— Vam vručat sviortok s literatūroj dlia dostavki
v Ukmerge. No poskolku na stancijach pasažirov pro-
veriajut, sviortok otdadite mne. Ja vam vernu jevo
v Ukmerge.
Keista ir nuostabu, iš kur žvalgybininkas susekė,
kad turiu vežti literatūrą! Juk apie tai žinojo tik
K. Stasiulis ir krautuvėlės šeimininkas. Šiais draugais
aš visiškai pasitikėjau. Dėl to juo labiau viskas atrodė
nesuprantama. Mano širdis smarkiai plakė, o kumščiai
savaime susigniaužė. Pašokau nuo taburetės, pasiruo­
šęs smogti žvalgybininkui ir sprukti pro langą. Laimei,
laiku susivaldžiau.
— Nesuprantu, ko tamsta norite? — paklausiau lie­
tuviškai.
Tuomet Ukmergės žvalgybos viršininkas pakartojo
tą patį lietuviškai:
— Jums įteiks nuvežti į Ukmergę ryšulį literatū­
ros. Kadangi stotyse keleiviai tikrinami, ryšulį atiduo­
kite man. Aš jį grąžinsiu jums Ukmergėje.
— Į Ukmergę aš nesiruošiu ir jokios literatūros ne­
turiu,— atkirtau jam.
— Argi?
— Sakykite, ko tamstai iš manęs reikia?
Žvalgybos viršininkas dar kartą pasižiūrėjo į mane
savo melsvomis akimis ir, kažkaip keistai nusišypsojęs,
išėjo iš kambarėlio.
— Tfu, kokia velniava, bet kuo gi aš kaltas? Ne­
jaugi tas niekšas susekė? — kalbėjau pats sau.
Netrukus jis grįžo drauge su Cegalevičium, kuris
laikė rankose ryšulį. Tatai mane vis&i pritrenkė. Mano
akyse J. Cegalevičius atidavė nelegalią literatūrą tie-

107
šiai žvalgybininkui į rankas. Aš žiūrėjau į savo draugą,
vis dar nieko nesuprasdamas.
— Jums nėra ko būkštauti,— pagaliau tarė Cega-
levičius.— Sis žvalgybininkas tikrai jums padės. Susi­
tarkite, kur ir kokiu būdu atsiimsite iš jo ryšulį.
Mes važiavome vienu traukiniu, viename vagone,
bet dėjomės nepažįstami. Kelionė praėjo be ypatingų
nuotykių. Atgabenta literatūra buvo išplatinta. Tačiau
ir po to dar ilgai mane kankino klausimas: kas tai per
žmogus? Jei jis tikras žvalgybininkas, tai kodėl padėjo
gabenti nelegalią literatūrą? Iš kur jis sužinojo, kad
aš turėjau vežti literatūrą?
Nuvažiavęs į Kauną, vėl susitikau su K. Stasiuliu.
— Pasakysiu jums kai ką, kas jus, esu tikras, ne
tik nustebins, bet ir sukrės,— pradėjau aš.
— Kas atsitiko?
Papasakojau K. Stasiuliui apie V. Griganavičių ir
išdėsčiau visus savo abejojimus.
— Ir tiek? — paklausė jis nusišypsojęs.— Na, ką
gi, tur būt, teks paslaptį išduoti... Dirbti į žvalgybą
Griganavičių pasiuntė partija.
K. Stasiulis papasakojo man, kad kovarskietis Gri-
ganavičius nuo 1917 metų yra bolševikų partijos narys,
kad aktyviai dalyvavo 1918— 1919 metų revoliuciniame
judėjime Lietuvoje, su ginklu rankose gindamas Tary­
bų valdžią. Kai lietuviškoji buržuazija, užsienio impe­
rialistų padedama, pasmaugė Tarybų valdžią, V. Gri-
ganavičius su Raudonąja Armija atsitraukė į Zarasus
ir ten kurį laiką dirbo revoliuciniame komitete. Vėliau
dirbo pogrindinį partinį darbą įvairiuose Lietuvos ra­
jonuose.
Kalbėdamas K. Stasiulis pabrėžė, kad Griganavi-
čiaus darbas žvalgyboje partijai yra labai svarbus ir

108
kad apie jį turi žinoti kuo mažiau žmonių. Todėl Uk­
mergėje apie Griganavičių buvo pasakyta tik partinės
kuopelės sekretorei S. Gordonaitei ir man.
Susitikdavome su Griganavičium du—tris kartus
per savaitę, dažniausiai anksti rytą prie Šventosios. Aš
papasakodavau apie savo darbą pogrindyje, o jis supa­
žindindavo su žvalgybininkų agentūros pranešimais.
Kartais, kai reikėdavo skubiai susitikti, Griganavi-
čiaus lange (dabartinio kraštotyros muziejaus patalpo­
se) atsirasdavo du dideli buteliai su rašalu. Reiškia, tą
vakarą turėdavau aplankyti jį žvalgybos patalpose.
Įeidavau pas jį ne iš gatvės, o iš sodo, saugodamasis ne
tiek žvalgybininkų, kiek savo draugų. O saugotis jų
reikėjo. Pastebėję, kad lankausi tokioje įstaigoje, jie
įtartų mane esant išdaviką, ir tai labai sukomplikuotų
mano, kaip pogrindininko, darbą ir gyvenimą.
Per pasimatymą Vincas Griganavičius skaitydavo
man agentūrinius pranešimus apie miesto komunistų
veiklą. Žvalgybininkai buvo surašę daug žmonių, ku­
rie savo iniciatyva platino nelegalią spaudą, prijautė
Komunistų partijai, nors su ja ryšių ir neturėjo. Ne­
paisant to, žvalgybininkai laikė juos komunistais. Tame
sąraše buvo nemaža ir tokių, kurie nieko bendro su
revoliuciniu judėjimu neturėjo, tik kartais neatsargiai
prasitardavo prieš buržuazinę santvarką. Įdomiausia,
kad sąraše nebuvo įtraukta nė vienos tikro komunisto
pavardės. Iš to padarėme išvadą, kad tuo metu Ukmer­
gės žvalgybininkai nebuvo susekę nė vieno komunisto.
•k *

*
Saulėtas vasaros rytas. Aplinkui tylu, tik kažkur
aukštai čireno vieversėlis. Mes sėdėjome ant Sven-

109
tosios kranto. Vincas Griganavičius pasakojo paskuti­
nes žvalgybos naujienas. Netikėtai iš krūmų išėjo jau­
na mergina. Mes ją iš karto pažinome. Tai Liuba Le-
vinaitė. Ji buvo vienintelis liudininkas, kuris matė ma­
ne, komunistą, bendraujantį su žvalgybos viršininku.
Liuba įtariamai pažvelgė, suraukė antakius ir ne­
pasisveikinusi praėjo pro šalį.
— Panele Liuba! — sušuko Griganavičius,— o kur
labas rytas? Ar jau ir savų nebepažįsti?
— .Labas, ponai,— kažkaip nenoromis atsakė ji ir
nužingsniavo toliau.
Liubai tuo metu buvo maždaug septyniolika metų,
bet ji atrodė vyresnė. Ji pažinojo žvalgybos viršininką
Griganavičių, susitikdavo su juo vakaruškose, šokda­
vo. Iš vakaruškų Griganavičius dažnai palydėdavo ją
į namus, ir ji labai džiaugdavosi, kai „plepys“ žval­
gybininkas „išplepėdavo“ kokią nors paslaptį. Apie tai
Liuba tučtuojau pranešdavo savo broliui, kuris dirbo
mechaninėse dirbtuvėse tekintoju ir palaikė ryšį su
pogrindininkais. Visa tai žinojo ir Griganavičius, todėl
neatsitiktinai ir draugavo su Liuba.
Liuba žinojo taip pat, kad aš komunistas. Dabar ji
pagalvos, kad aš išdavikas, praneš savo broliui, ir, gal
būt, jau šiandieną apie tai sužinos visi pogrindininkai.
— Mūsų padėtis nepavydėtina,— pasakė Grigana­
vičius,— arba jūs būsite nekaltai įtariamas, arba paaiš­
kės, kad aš esu komunistas, ir tuomet jau nebegalėsiu
dirbti žvalgyboje.
— Ji praneš. Aš ją suprantu, labai gerai suprantu.
Pamatęs komunistą, draugaujantį su žvalgybininku, bet
kas suprastų, kad jie ne apie meilę šneka,— pastebė­
jau aš.
— Tai ką darysime? — paklausė jis.

no
 Aš prisiminiau, kad apie Griganavičių, be manęs,
žino dar partinės kuopelės sekretorė S. Gordonaitė.
Reiškia, ji viena ir gali mums padėti.
Savo sumanymą papasakojau Griganavičiui. Jis
man pritarė. Tą pačią dieną S. Gordonaitė susitiko su
Liuba ir įtikino ją, kad pasikalbėti su žvalgybos vir­
šininku man buvo pavedusi partinė kuopelė ir kad apie
tai niekas neturi žinoti. Tik tokiu būdu buvo išblaškyti
Liubos įtarimai, ir ji vėl ramiai galėjo susitikinėti su
Griganavičium.
Kartą Griganavičius lyg ir netyčia prasitarė Liu-
bai, kad naktį žvalgybininkai darys kratą pas Sarą
Gordonaitę. Jis nė kiek nenustebo, kai Liuba nepaste­
bėta dingo iš vakaruškos. Gordonaitė gerai pasiruošė-
pasitikti „svečius“ . Žvalgybininkai nerado pas ją jokios,
kompromituojančios medžiagos.
Liuba Levinaitė nuoširdžiai dirbo partinį pogrindinę
darbą. Tais metais ji buvo priimta į komjaunimą,
o vėliau — į Komunistų partijos eiles. Nelengvą kelią
ji nuėjo, kol buvo atkurta Tarybų valdžia Lietuvoje.
Šiuo metu L. Levinaitė-Tiraspolskienė yra perso­
nalinė pensininkė, kaip ir seniau, aktyviai dalyvauja
partiniame gyvenime.

* *

Žvalgybos patalpos dažnai buvo ir komunistų susi­

tikimų vieta. Čia apsistodavo atsakingi partiniai dar­
buotojai, atvykę iš Kauno, arba važiuojantieji per Uk­
mergę iš Kauno į Vilnių. Jų saugumu rūpindavosi pats
žvalgybos viršininkas.
Gerai prisimenu vieną atsitikimą. Partijos siunčia­

n ti
mas K. Stasiulis, važiuodamas į Vilnių, kuriam laikui
apsistojo Ukmergėje. Čia jis nusiėmė juodą dirbtinę
barzdelę, nusikirpo plaukus ir nusiskuto ūsus. Be gri­
mo ir barzdelės jis atrodė visai kitaip. Dabar net kau­
niškiai būtų nebegalėję jo pažinti.
Vidurdienį sutikau K. Stasiulį ir V. Griganavičių
Daugpilio gatvėje. Jie vaikštinėjo po miestą ir kažką
svarstė. Keista buvo matyti atsakingą LKP Centro
Komiteto darbuotoją, žingsniuojantį greta žvalgybos
viršininko. Nesusilaikęs nusišypsojau, o tai pastebėjo
Stasiulis.
Vakare, kai susitikau jį konspiratyviame bute, pa­
klausė:
— Kaip jums patinka, kai aš be barzdos vaikštau
po miestą su žvalgybos viršininku?
— Nereikėtų rizikuoti.
— Bet kodėl jūs nusišypsojot? Negerai, tai konspi­
racijos pažeidimas. . .
Sekančią dieną K. Stasiulis išvyko į Vilnių.

* *

f *
Skirdama Griganavičių Ukmergės žvalgybos virši­
ninku, buržuazinė vyriausybė tikėjosi sustiprinti čia
žvalgybą, nuslopinti mieste ir apskrityje revoliucinį
judėjimą. Tačiau iš tikrųjų jie nieko nepasiekė. Tau­
jėnų dvarininkas Radvila vis dažniau skundėsi Kau­
nui, kad žvalgyba nesugeba kovoti su bolševikais, kad
bolševikai ir toliau tebeplatina savo atsišaukimus, kad
jų įtaka kumečiams ir valstiečiams ne mažėja, o didė­
ja. Panašius skundus siuntė į Kauną ir septintojo pulko
vadas Adamkevičius.

11?
 Tuomet buržuazinė vyriausybė griebėsi dar vienos
priemonės: žvalgybos viršininko pavaduotoju atsiuntė
centrinės žvalgybos darbuotoją Spiridonovą. Šis bude­
lis turėjo didelį patyrimą kovoti su revoliuciniu judė­
jimu. Jis ilgą laiką dirbo caro ochrankoje, aktyviai da­
lyvavo, malšinant 1905 metų revoliuciją. Vėliau kurį
laiką buvo Ukmergėje. 1915 metais, kai vietiniai so­
cialistai surengė Dūkšto miške nelegalią gegužinę, jis
susekė ją ir organizuotai užpuolė. Po to sekė areštai
ir tardymai.
Atvykęs į Ukmergę, Spiridonovas uoliai griebėsi
darbo. Jis susirado senus pažįstamus, kruvinų savo
darbelių bendrininkus ir, jų padedamas, mėgino pra­
siskverbti į pogrindininkų eiles. Jo pagrindiniai darbo
metodai buvo provokacijos, šantažas, grasinimai ir kan­
kynės.
Prisimenu tokį įvykį. Iš Vilniaus, kuris tuo metu
buvo baltųjų lenkų užgrobtas, perėjo sieną ir atvyko
į Ukmergę Joselis ir Milšteinaitė. Joselis ėmė lankyti
darbininkų klubą ir kiekvienam pasakoti, kad Vilniuje
jis dalyvavęs revoliuciniame judėjime, kad lenkai pra­
dėję jį persekioti ir, vengdamas arešto, jis iš ten išsi­
nešdinęs. Joselis prašė padėti jam susirišti su komu­
nistais. Kažkas juo patikėjo ir pasakė S. Gordonaitės
pavardę. Joselis pasigyrė bendrakeleivei Milšteinaitei,
kurią Spiridonovas jau kelis kartus buvo kvietęs į žval­
gybą.
Žinodamas, kad Milšteinaitė nelegaliai perėjo sieną,
Spiridonovas pareiškė:
— Jeigu tu man padėsi Ukmergėje surasti bent vie­
ną komunistą, aš leisiu tau keliauti toliau į savo gim­
tinę — Šiaulius. O jei ne — grąžinsiu tave lenkams,
pranešiu, kad perėjai sieną šnipinėjimo tikslais. Žinok,

h Kareivinėse neramu m
kad lenkai tavęs nepasigailės — pastatys prie sienos
ir. .. Milšteinaitės nėr.
Milšteinaitė papasakojo jam apie S. Gordonaitę.
Spiridonovas tuojau nusprendė padaryti kratą Gordo-
naitės namuose, tarnyboje ir, ką ten berastų, areštuoti
ją. Tačiau, Griganavičiaus įspėta, Gordonaitė laiku ati­
davė pogrindinę literatūrą kitiems komunistams, o pati
slapta išvyko iš Ukmergės.
* *

Paskutinį kartą susitikau su Vincu Griganavičium,

rodos, 1920 metais liepos mėnesį. Iš pirmo žvilgsnio
pastebėjau, kad jis kažko labai susijaudinęs.
— Štai ir viskas. Toliau dirbti žvalgyboje nebega­
liu,— pradėjo jis.
— Kas atsitiko?
Kadangi reikalas pasirodė labai rimtas, nusivežiau
jį į konspiratyvų butą, norėdamas pasitarti su parajo-
nio komiteto darbuotojais. Griganavičius papasakojo,
kad, atvykus Spiridonovui, jie viens kitą pažino. Mat,
1919 metais šiam provokatoriui buvo pavykę Zarasuo­
se prasiskverbti į revoliucinį komitetą, kuriame dirbo
ir Griganavičius. Sutikęs Griganavičių Ukmergėje, Spi­
ridonovas iš pradžių galvojo, kad pastarasis, išsižadėjęs
komunistinių idėjų, nuoširdžiai palaiko buržuazinę san­
tvarką. Tokių atsitikimų tais metais iš tikrųjų būdavo.
Tiesa, iš Komunistų partijos pasitraukdavo ne komu­
nistai, o prisiplakėliai. Tačiau, šiaip ar taip, bet Spiri­
donovas ne iš karto pranešė apie Griganavičių Kauno
centrinei žvalgybai. Jis iki paskutinių dienų stebėjo Gri­
ganavičių, o pastarasis sekė kiekvieną Spiridonovo
žingsnį.

114
 — Šiandien,— pasakė Griganavičius,— Kauno cent­
rinė žvalgyba jau žino, kad esu komunistas ir kad iš­
vien dirbu su komunistais. Dabar kiekvieną valandą
galima laukti įsakymo mane areštuoti.
Parajonio komitetas pasiūlė Griganavičiui kuo grei­
čiau išvažiuoti iš Ukmergės į Širvintas ir laukti LKP
Centro Komiteto nurodymų. Po kelių dienų, partijai
pavedus, jis atvyko į Vilnių. Vėliau V. Griganavičius
išvyko į Tarybų Rusiją ir ilgą laiką ten dirbo atsakin­
gą darbą. Ten jis ir mirė.
Komunisto Vinco Griganavičiaus darbas apskrities
žvalgybos viršininko pareigose buvo bene vienintelis
faktas visoje LKP istorijoje.

VILNIAUS KRYPTIMI

1920 metų pavasarį Raudonoji Armija sustabdė bal­

tųjų lenkų puolimą ir pradėjo kontrpuolimą. Per trum­
pą laiką nuo legionierių buvo išvaduota Ukraina ir
Baltarusija. Tais pačiais metais liepos 14 dieną Rau­
donosios Armijos daliniai išvijo lenkus iš Lietuvos sos­
tinės Vilniaus.
Lietuvos buržuazinė vyriausybė, vykdydama Ame­
rikos, Anglijos ir Prancūzijos karinių misijų direkty­
vas, pasiuntė savo karinius dalinius į Vilnių ir į kitus
rajonus, kuriuos laikinai buvo užėmusi Raudonoji Ar­
mija. Buržuazinės Lietuvos kariuomenė turėjo padėti
baltiesiems lenkams kovoti prieš Tarybų Rusiją. Įsa­
kymą žygiuoti į pafrontę gavo ir septintasis pėstininkų
pulkas.
Kur išvyko iš Ukmergės šis pulkas, sužinojome per
paštą. Pašto darbuotojas komunistas Snieška perdavė
parajonio komitetui laišką, adresuotą Marytei Straz­
dienei. Laiške buvo parašyta:
„Brangioji mano Maryte! Esu gyvas ir sveikas, bet
labai pasiilgau tavęs. Būtinai atvažiuok pas mane ir,
jei galėtum, atvežk man naminio tabako ir bent kiek
lašinių. Gyvenu Giedraičiuose. Čia surasti mane ne­
sunku. Karštai bučiuoju tave, tavo Alfonsas.“
Žinoma, jokios Strazdienės nei Alfonso iš tikrųjų
nebuvo. Tai buvo šifruotas Vinco Ambrazo laiškas. Iš
jo sužinojome, kad septintasis pulkas jau yra Giedrai­
čiuose, o tabaku buvo pavadinta nelegali literatūra.
Pulko komunistai prašė aplankyti juos ir atvežti kuo
daugiau spaudos.
Gabenti nelegalią literatūrą į Giedraičius parajonio
komitetas pavedė man. Kadangi jokių transporto prie­
monių neturėjome, o dėl lėšų stokos negalėjome pasi­
samdyti vežiko, man teko eiti pėsčiam ir ant savo
kupros vilkti literatūrą. Keliavau beveik dvi dienas,
bet Giedraičius pasiekiau laimingai. Miestelyje susto­
jau užvažiuojamuose namuose. Namo savininkas turėjo
įvairių smulkių prekių krautuvėlę. Kadangi čia nuolat
užsukdavo pašaliniai žmonės, tai ir mano pasirodymas
negalėjo būti įtartinas. Įėjęs į vidų, paklausiau, ar ne­
galima čia pavalgyti ir apsistoti kelioms dienoms. Šei­
mininkas priėmė mandagiai, bet, valgant pietus, pa­
klausė:
— Iš kur tamsta ir kokiais reikalais atvažiavai?
— Mano reikalai labai svarbūs,— atsakiau jam,—
dvaruose supirkinėju kariuomenei maisto produktus.
— Gerą darbą turite.
— Ar ponui nekliudys, jeigu pas mane čia užeis vie­
nas kitas karininkas ar kareivis intendantas? — pa-
*

П6
klausiau šeimininko.— Žinote, man vienam sunku, rei­
kia pasitarti, o kartais ir kareivių pagalbos prašyti.
— Prašom, prašom, man visai netrukdys,— nuošir­
džiai atsakė jis.
Vincą Ambrazą sutikau miestelyje. Atėjau su juo
į užvažiuojamąjį namą. V. Ambrazas papasakojo, kad
žinia apie sėkmingą Raudonosios Armijos puolimą prieš
ponų Lenkiją sukėlė kareivių revoliucines nuotaikas.
Karininkų tarpe buvo jaučiamas kažkoks sumišimas.
Bijodami kareivių bruzdėjimo, karininkai vis dažniau
užsimindavo apie žemės reformą, stengėsi pagerinti
maitinimą.
Palikęs Ambrazui literatūros, keliavau toliau. Pa­
beržėje aplankiau Juozą Vitą. Po to išvykau į Jeruza-
limkos rajoną, kur pirmajame batalione tarnavo ko­
munistas Stražas. Jį suradau pasienio sargyboje. Stra-
žas ėjo sargybos viršininko pareigas. Jo būrys saugojo
sieną tarp Lietuvos teritorijos ir, Vilniaus krašto, ku­
riame tuo metu buvo Raudonoji Armija.
— Kaip sekasi pasieniečiams? — paklausiau jo.
— Gerai. Mes čia tikri šeimininkai.
— O ką jūs saugojate?
— Mums įsakyta neleisti žmonėms pereiti į aną
pusę, o tuos, kurie eitų iš ten, sulaikyti ir nuvaryti
į žvalgybą arba į štabą,— aiškino Stražas.
— Oho, pasirodo, jūs labai bijote bolševikų!
— Mes savaip vykdome šitą įsakymą,— kalbėjo
jis.— Štai vakar vakare kareivis Lukaitis sulaikė du
vyrus su maišais. Jie mėgino slapta pereiti sieną. Pa­
tikrino. Pasirodo, eina vyrukai iš Vilniaus, nešasi ta­
rybinius laikraščius, brošiūrėles.
— Ir nutempė į žvalgybą?
— Ne, mano vyrukai ne tokie kvaili. Į žvalgybą jie

117
veda spekuliantus, o tokius, kaip anie du, palydi to­
liau, parodydami saugesnius takus. Už tai gauna dova­
nų — laikraščių, knygučių.
Stražas išsitraukė iš kišenės laikraštį „Krasnoje
znamia“ („Raudonoji vėliava“ ) ir padavė man. Sėdė­
dami pievelėje, mes ilgai kalbėjomės apie partinį dar­
bą, apie tai, kaip saugiau gabenti nelegalią spaudą per
sieną į Lietuvos pogrindį.
Staiga pribėgo uždusęs kareivis.
Ponas viršininke,— kreipėsi jis į Stražą,— sulai­
kiau tvarkos pažeidėjus.
— Kas tokie?
— Sako, iš pirmosios kulkosvaidžių kuopos. Buvo
svečiuose pas raudonuosius.
— Gerai, atvesk juos.
Kareivis sudaužė kulnimis ir dingo iš akių.
— Koks drausmingas,— pastebėjau.— Tokiam pa­
kliūsi, tai jau nebepaleis.
— Čia buožiukas, jis šita santvarka labai patenkin­
tas. Būryje tokių yra tik vienas kitas. Bet mes gerai
sugyvename,— Stražas nusišypsojo.—■Jų pareiga su­
laikyti, o ką mes toliau darysime, ne jų reikalas.
Iš krūmų pasirodė trys augaloti vyrai. Atkišęs šau­
tuvą, juos lydėjo tas pats kareivis.
— Štai jie! — tarė kareivis.
— Ačiū už gerą tarnybą! Palik juos čia ir eik į savo
vietą,— pasakė Stražas.
Kai sargybinis nutolo, jis kreipėsi į kareivius:
— Sėskite, vyrai.
Kareiviai susižvalgė ir nedrąsiai atsisėdo šalia mūsų.
— Į štabą aš jūsų nevarysiu, galėsite eiti į savo
dalinį. Bet papasakokite mums, ką matėte, ką gero gir­
dėjote.

118
 — Aš mažai supratau,— pradėjo vienas,— va, jis
moka jų kalbą, tegul ir pasakoja.
Antras kareivis būkštaudamas pradėjo:
— Mes šiaip sau... nuėjome tik paklausti raudon­
armiečių. ..
— Nebijokite, vyrai, kalbėkite drąsiau,— pasiūlė
Stražas.
— Taigi, nuėjome pasiklausti,-— tęsė kareivis,— ar
tikrai Rusijoje išdalino valstiečiams dvarininkų žemę.
— O ką jums sakė raudonarmiečiai? — paklausė
Stražas.
— Sako, tikrai išdalino. Vienas raudonarmietis taip
pasakė: „Nesomnevajsia, bratok, moj batjko tože polu-
čil desiat desiatin.“1 O kaip tamsta galvoji, ar jie kar­
tais nemeluoja? — kreipėsi jis į Stražą.
— Aš manau, kad teisybę sako. Rusijoje dvarų že­
mė tikrai išdalinta valstiečiams.
Įsidrąsinę kareiviai pradėjo kalbėti visi, kartais net
nutraukdami vienas kitą.
— Aš paklausiau raudonarmiečio,— ėmė pasakoti
visą laiką tylėjęs kareivis,— ar jie nugalės lenkus?
O jis atsakė: „Mes sumušėme Judeničą, Denikiną, Kol-
čaką. Sutriuškinsime ir lenkų ponus!“ Tada aš jam ir
sakau, kad Judeničą gerai aptašėte, mes tikime, nes jo
skeveldra net į mūsų pulką atlėkė...
— Kokia skeveldra? — nesuprato Stražas.
— Ogi mūsų kulkosvaidžių kuopos vadas Kutaso -
novas. Jis iš sumuštos Judeničo armijos atbėgo... Aš
dar paklausiau raudonarmiečio, o kaip su lenkais. Juk
jiems padeda ir anglai, ir prancūzai, ir amerikonai.

1 Neabejok, brolau, mano tėvas taip pat gavo dešimtį de­

šimtinių (rus.).

1 14
Raudonarmietis nusišypsojęs pasakė, kad jie vis tiek
juos sumušią.
— Jau rengėmės keliauti atgal,— pridūrė kitas ka­
reivis,— tik staiga atbėgo toks jaunas, neaukštas, bet,
matyt, smarkus raudonarmietis ir šaukia:
— Palaukite, aš noriu jus kai ko paklausti!
Sustojome. Pribėgęs kareivis karštai pasisveikino,
net apkabino, o paskui paklausė:
— Sakykite, už ką jūs rengiatės kariauti?
-r- Už tėvynę,— atsakėme.
— Eh, kakije vi nesoznatelnyje!1— palingavo galva
raudonarmietis.— Ne už tėvynę, o už tai, kad buržujai
ir buožės galėtų nunerti jums kailį! Pas mus Rusijoje
visi dirba, niekas iš svetimo prakaito negyvena. Mes
patys sau ponai. O kaip pas jus? Pagalvokite apie tai
ir padarykite, kaip mes padarėme.
— Na, gerai, vyrai,— pagaliau tarė Stražas,— eikite
į savo kuopą, papasakokite savo draugams. Tik saugo­
kitės karininkų ir niekam nesigirkite, kad pasienio
sargyba pasigailėjo jūsų.

* *
*

Visuose septintojo pėstininkų pulko daliniuose vieš­

patavo pakili revoliucinė nuotaika. Kareiviai stengda­
vosi susitikinėti su raudonarmiečiais, draugauti su jais.
Raudonarmiečiai duodavo lietuviams kareiviams skai­
tyti tarybinę spaudą, pasakodavo apie Tarybų Rusijos
darbininkų ir valstiečių gyvenimą.
Gal būt, norėdamas sukiršinti lietuvius kareivius su
raudonarmiečiais, o gal norėdamas padėti baltiesiems

1 Ech, kokie jus nesusipratę (rus.).

lenkams, pulko vadas Adamkevičius įsakė padalinių
vadams plėšti raudonarmiečių gurguoles, atiminėti ark­
lius, ginklus, o pasitaikius progai, drauge su lenkais
pulti atskirus Raudonosios Armijos dalinius.
Atsimenu tokį faktą. Viename fronto bare raudon­
armiečiai smarkiai apdaužė baltųjų lenkų dalinį. Ten
netoli stovėjo septintojo pulko aštuntoji kuopa. Jos va­
das, majoras Rėklaitis, pasiūlė lenkams paramą. Bal­
tieji lenkai mielai sutiko.
Rėklaitis išrikiavo kuopą ir pradėjo įrodinėti karei­
viams.
— Mūsų žvalgai pranešė,— kalbėjo jis,— kad rau­
donieji, sumušę lenkų pulką, rengiasi nuginkluoti mus
ir paimti į nelaisvę. Nelaukdamas, kol jie užpuls, įsa­
kau drauge su lenkais atakuoti raudonarmiečius. ..
— Mes nekariausime su raudonarmiečiais! — pasi­
girdo iš rikiuotės.
— Tai išdavystė!
— Mūsų priešai — pilsudskininkai!
— Tylėt! Jūs esate rikiuotėje, o ne bolševikų mi­
tinge! — šaukė Rėklaitis.— Jeigu mes stovėsime nuo­
šaly, tai lenkai atsitraukdami sutriuškins ir mus.
— Tegu pamėgina!
— Kai raudonieji iš vienos pusės, o mes iš kitos
juos suremsim, tai ne mums, o ponams lenkams bus
galas!
Taip ir nepavyko priversti kareivių eiti prieš Rau­
donąją Armiją. Majorui Rėklaičiui įsakius, kuopa išsi­
skirstė. Bet po kurio laiko kareivius vėl išrikiavo. Da­
bar jie visą valandą žygiavo pafrontės keliais. Paga­
liau sustojo viename dvare. Kareiviai grupėmis svars­
tė, kuriems galams juos čia atvarė. Tačiau, nieko įtar­
tino nepastebėję, nusiramino.

121
 Vakaras atnešė netikėtus įvykius. Iš visų pusių pra­
dėjo pokšėti šūviai.
— Apsupo, apsupo! — suriko kažkas.
— Kas apsupo?
— Nagi, šlėktos.
— Mėgina paimti nelaisvėn!
— Nepasiduokime!
Šūviai tratėjo vis dažniau ir dažniau. Po pusvalan­
džio beveik visa kuopa išėjo iš apsupimo, nes lenkų
grandinė pasirodė labai skysta. Pas lenkus pasiliko ma­
joras Rėklaitis su kai kuriais karininkais bei kareiviais,
12 kulkosvaidžių, 86 arkliai ir gurguolės.
Visi aštuntosios kuopos kareiviai perėjo į Raudono­
sios Armijos pusę ir kelias savaites drauge su raudon­
armiečiais kovėsi prieš baltuosius lenkus. Vėliau į tą
Raudonosios Armijos dalinį atvyko septintojo pulko
karininkai. Jie ėmė kalbinti kareivius grįžti atgal. Dau­
guma kareivių sutiko. Kai grįžo į septintąjį pulką, lyg
niekur nieko juos pasveikino majoras Rėklaitis.
— Sveikas, pardavike! — atsakė kareiviai.
Lietuvos kariuomenės vadovybė nė nemanė pa­
traukti išdaviko Rėklaičio atsakomybėn. Už pasiryžimą
kovoti prieš Raudonąją Armiją jį paskyrė penktojo pės­
tininkų pulko vadu.

* *
*

Komunisto Stražo padedamas, Jeruzalimkos rajone

perėjau sieną ir atvykau į Vilnių. Po ilgos pertraukos
pirmą kartą atsidūriau laisvoje teritorijoje, kur buvo
galima atsikvėpti nuo įtempto pogrindinio darbo, lais­
vai kalbėti ir vaikščioti po miestą.

122
 Vilniuje sutikau K. Stasiulį, kuris persikėlė čia iš
Kauno. Dirbo jis ir gyveno „Zoržo“ (dabar Vilniaus)
viešbutyje. Ten pat dirbo ir gyveno LKP Centro Ko­
miteto nariai: Vincas Kapsukas, Zigmas Angarietis ir
kiti. Mieste vėl susikūrė Tarybų valdžios organai, buvo
spausdinami partiniai laikraščiai-—„Komunistas“ , „Rau­
donoji vėliava“ , „Tiesa“ ir kiti.
Ilgai kalbėjomės su K. Stasiuliu apie pogrindinį
darbą, apie padėtį septintajame pėstininkų pulke.
— Šiai dienai užteks,— pagaliau tarė Stasiulis.—
Eik, drauguži, gerai pailsėk, o rytoj iš pat ryto prašau
vėl ateiti.
Kitą dieną anksti rytą atėjau į viešbutį, tačiau
K. Stasiulio neberadau. Jis jau buvo išėjęs su reika­
lais. K. Stasiulio laukė du raudonarmiečiai. Laukiau ir
aš. Tarp mūsų užsimezgė įdomus pokalbis. Aš teiravau­
si apie Tarybų Rusijos gyvenimą, o jie mielai man pa­
sakojo. Man rūpėjo sužinoti, kaip dirba profsąjungos,
komjaunimas, partinės kuopelės, kaip tvarkosi įmonės
be kapitalistų. Kiekvieną jų žodį stengiausi įsiminti,
kad galėčiau vėliau papasakoti kareiviams.
Po valandėlės sugrįžo ir Stasiulis.
— Gerai, kad tu jau čia,— pasakė jis.— Eime pas
draugą Kapsuką. O jums, draugai, teks truputį pa­
laukti.
V. Kapsukas priėmė mus labai draugiškai. Man kri­
to į akis, kad per praėjusius metus jis labai pasikeitė,—
paseno, sublogo. Juoda barzda darė jį visai nepanašų į
tą Kapsuką, kuris buvo Ukmergėje 1919 metų balan­
džio mėnesį. Tačiau balsas buvo toks pat ryžtingas ir
tvirtas, kaip ir seniau.
Iš pradžių aš labai jaudinausi, kadangi pirmą kartą
kalbėjau su V. Kapsuku. Tačiau šiltas, draugiškas jo
elgesys nuramino mane. Pasijutęs drąsiau, nesivaržyda­
mas atsakinėjau į V. Kapsuko klausimus.
Atidžiai pažvelgęs į mane, jis pasakė:
— Tave, drauguži, aš kažkur esu matęs, bet nebe­
galiu prisiminti kur.
— Pas Garbą, draugas Kapsukai, pereitais metais.
V. Kapsuko veidas nušvito malonia šypsena.
— Taip, prisimenu. Jaunas vyrukas stovėjo korido­
riuje. Garbienė vos išprašė jį. Mat, tuomet mes svars­
tėme Ukmergės pogrindžio reikalus.
Po to V. Kapsukas paprašė papasakoti apie septin­
tąjį pėstininkų pulką, apie pulko partinio komiteto
veiklą.
— Ar jūs pažįstate pulko vadą? Ar žinote, iš kur jis
kilęs, kaip elgiasi su kareiviais? — netikėtai paklausė
jis-
Prisipažinau, kad pulko vadą tikrai nelabai pažįstu,
bet viską, kas apie jį yra mums žinoma, panaudojame
agitaciniam darbui. Tačiau toks atsakymas Kapsuko ne­
patenkino. Jis vėl paklausė:
— Kokius faktus jūs panaudojote?
Papasakojau, kad vieną šeštadienio vakarą Ukmer­
gės restorane buvo nukautas pulko intendantūros kari­
ninkas Fridmanas, ėjęs kasininko pareigas. Jį užmušė
žinomas girtuoklis intendantas Kavaliauskas.
Pulko vadas Adamkevičius su Kavaliausku geri bi­
čiuliai ir bendrai vogė intendantūros turtą. Jie dažnai
girtuokliaudavo, imdami iš kasos pinigus ir išduodami
Fridmanui parašus. Artinosi revizija intendantūroje ir
pulko kasoje. Fridmanas reikalavo grąžinti pinigus. Bet
skolininkai vietoj pinigų galėjo atiduoti tik tuščius bu­
telius nuo degtinės. Neturėdami kaip išsisukti, jie nu­
žudė Fridmaną, o raštus su savo parašais sunaikino.

124
Kavaliauską, nušovusį Fridmaną, Adamkevičius išteisi­
no. Sį faktą mes plačiai išaiškinome kareiviams.
Draugas Kapsukas pritarė mums ir nurodė, kad pa­
našių faktų nereikia praleisti nepanaudojus agitacinia­
me darbe. Bet kartu jis dar pabrėžė, kad komunistai
turi geriau pažinti Lietuvos karinių dalinių vadus.
— Adamkevičius,— kalbėjo toliau Kapsukas,— yra
buvęs caro kariuomenės pulkininkas, stambus Lenkijos
dvarininkas, žinomas kaip žiaurus valstiečių išnaudoto­
jas, kraugerys. Kad mūsų darbas būtų veiksmingesnis,
nuolat stiprėtų klasinis kareivių susipratimas, mes tu­
rime jiems pasakoti ne vien apie karininkų sukčiavi­
mus, bet ir aiškinti, jog kareiviai savo klasine padėti­
mi kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo adamkevičių,
jog jie, kaip ir visi darbo žmonės, iš buržujų negali
laukti jokių malonių.
V. Kapsukas labai susidomėjo septintojo pulko ka­
reivių broliavimusi su raudonarmiečiais.
— Kareivių susitikimus su raudonarmiečiais,— pa­
sakė jis,— reikia organizuoti kur tik galima ir kuo daž­
niau. Čia be galo svarbi ir veiksminga agitacinė prie­
monė.

PARTIZANINIO JUDĖJIMO ŠTABAS

Kai imperialistai pasmaugė jauną Tarybų valdžią

Lietuvoje, žymi dalis revoliucinio judėjimo dalyvių
buvo priversta gyventi nelegaliai, slapstytis, kaitalioti
savo gyvenamąją vietą. Kadangi nelegalios partinės
kuopelės provincijoje buvo silpnos, tokie žmonės ne­
galėdavo užmegzti ryšių su partija ir įsijungti į pogrin­
dinį darbą.
 Raudonajai Armijai išvadavus Vilnių, šie revoliu­
cionieriai pereidavo sieną ir vykdavo į laisvąjį miestą.
Vilniuje jie stengdavosi susisiekti su LKP Centro Ko­
mitetu, o nesurasdami jo, kreipdavosi į miliciją, į laik­
raščių redakcijas, į Raudonosios Armijos dalinio ypa­
tingąjį skyrių, kuris tuomet buvo dabartinio valstybi­
nio banko patalpose. Susižinoję, kur yra Centro Komi­
tetas, jie grupėmis ėjo į „Žoržo“ viešbutį pas V. Kap­
suką. Centro Komitetas skirdavo jiems darbą, pasirū­
pindavo, kad sėkmingai pereitų sieną ir, grįžę į bur­
žuazinę Lietuvą, dirbtų pogrindinį darbą.
Reikėjo specialaus organo, kuris rūpintųsi žmonių
persiuntimu į buržuazinę Lietuvą ir komunistine lite­
ratūra pogrindinėms partinėms kuopelėms. Tuo tikslu
Vilniuje buvo įsteigtas Partizaninio judėjimo štabas.
Stabo viršininku LKP Centro Komitetas paskyrė
K, Stasiulį, jo pavaduotoju — Pupko-Firiną, sekreto­
re — pabėgusią iš Ukmergės žvalgybos nagų S. Gordo-
naitę.
Partizaninio judėjimo štabas įsikūrė prie Lukiškių
(dabar Lenino) aikštės, trijų aukštų mūriniame name.
Šio namo pusrūsyje buvo įrengtas rūbų sandėlis. Ten
visi draugai, siunčiami į pogrindį, gaudavo naujus dra­
bužius. Pirmame aukšte buvo erdvus laukiamasis, ant­
rame — priimamieji kambariai ir trečiame aukšte —
štabo darbuotojų kabinetai. Stabo sekretorė S. Gordo-
naitė aprūpindavo siunčiamuosius atitinkamais doku­
mentais ir pinigais.
Partizaninio judėjimo štabas pavedė M. Juškevičiui
ir man organizuoti septintojo pulko teritorijoje sienos
perėjimo punktus, kad per juos galima būtų nuolat
siųsti žmones į pogrindinį darbą, o taip pat gabenti
literatūrą.

126
 Komunistas M. Juškevičius buvo bene dešimčia me­
tų vyresnis už mane. Prieš pirmąjį pasaulinį karą jis
buvo emigravęs į Angliją ir ten ilgą laiką dirbo anglies
kasyklose. Po Vasario revoliucijos M. Juškevičius grįžo
į Rusiją ir su ginklu rankose dalyvavo Spalio revo­
liucijoje. Partijai pavedus, 1920 metais jis atvyko į
Vilnių ir čia pradėjo dirbti Partizaninio judėjimo šta­
be. Turėdamas didelį partinio darbo patyrimą, stiprią
sveikatą ir gerai mokėdamas lietuvių ir lenkų kalbas,
jis buvo labai reikalingas štabui. M. Juškevičius suge­
bėdavo susitarti su vietiniais gyventojais, kad jie iki
vakaro paslėptų mus ir gabenamą literatūrą nuo žval­
gybininkų akių. Būdavo, kad gabenant literatūrą blo­
gais keliais, įklimpęs arklys nepajėgdavo ištraukti ve­
žimo. Tuomet Juškevičius įremdavo savo petį į vežimą
ir išstumdavo jį.
Pirmąjį kartą pro septintojo pulko postus keliavau
kartu su M. Juškevičium. Jeruzalimkoje susitikome su
Strąžu ir kartu nužiūrėjome sienos perėjimo punktus,
o taip pat aptarėme, kaip geriau gabenti literatūrą iki
antrojo bataliono, kuriame buvo Juozas Vitas. Sauges­
nius takelius iki trečiojo bataliono, kuriame tarnavo
Vincas Ambrazas, padėjo surasti Juozas Vitas. O Amb-
razas lydėjo toliau, iš Giedraičių iki Širvintų.
Vėliau tais pačiais keliais ėjome jau su dideliais
pundais literatūros, širvintuose literatūrą priimdavo
komunistai Gurvičius, Rabinovičius ir Segalis. Dalį jie
pasilikdavo platinti vietoje, o likusią gabendavome to­
liau. Iki Širvintų, kol septintojo pulko komunistai ly­
dėdavo mus, veždavome literatūrą vežimais, bet toliau
šitaip keliauti būdavo pavojinga. Todėl Širvintų komu­
nistai turgaus dienomis nupirkdavo kiaušinių ir ketu­
rias arba penkias tuščias dėžes. Ant dėžės dugno dė-

vn
davome literatūrą, o iš viršaus — keletą eilių kiauši­
nių. Šitaip paslėpę, arkliais keliaudavome per Bagas-
loviškes, Gelvonus, Jonavą į Kauną. Nugabentas dėžes
Kaune palikdavome konspiratyviame bute.
Vilniuje komunistai turėjo savo žinioje spaustuves
ir pakankamą popieriaus atsargą. Medžiagą spaudai
ruošė V. Kapsukas, Z. Angarietis ir kiti. Gana daug ko­
respondencijų ir žinučių atsiųsdavo nelegaliai miestų,
kaimų ir karinių dalinių komunistai. Literatūra buvo
spausdinama lietuvių, lenkų, žydų ir kitomis kalbomis
ir siuntinėjama po visą Lietuvą.
Iš Vilniaus gabenome žurnalą „Komunistas“ , laik­
raščius — „Kareivių tiesą“, rusų kalba „Krasnoje zna-
mia“ („Raudonoji vėliava“ ), „Zvezda“ („Žvaigždė“),
„Krasnoje znamia molodioži“ („Jaunimo Raudonoji
vėliava“ ), žydų kalba „Di roite fone“ („Raudonoji vė­
liava“), lenkų kalba „Do vaiki“ („Į kovą“) ir daugybę
įvairių brošiūrų.
Kelionė su literatūra ne visuomet baigdavosi lai­
mingai. Kartais mus užklupdavo sargybiniai. Pavykda­
vo kai kuriuos kareivius suagituoti, ir jie, įsitikinę, kad
mes ne kontrabandininkai, praleisdavo. Buvo ir tokių
kareivių, kurie nepasiduodavo agituojami. Tuomet išsi-
pirkdavome geroka suma pinigų.
Tačiau vėliau, kai pulko vadovybė susigriebė, kad
per sieną į Lietuvą plaukia komunistinė literatūra,
sustiprino pasienio sargybą — pastatė ištikimus buržua­
zinei valdžiai kareivius. Dabar mūsų darbas pasidarė
kur kas sunkesnis ir pavojingesnis. Vienas kitas drau­
gas įkliuvo ir buvo areštuotas. Mes pradėjome vis daž­
niau prašyti kareivių komunistų pagalbos. Kareiviai, iš
anksto žinodami, kokiais takeliais eisime, laukdavo mū­
sų, o sulaukę lydėdavo toliau po šautuvu, kaip areštuo-

128
tuosius. Komunistas Stražas mus lydėdavo nuo Jeru-
zalimkos iki Paberžės, Vitas arba Budrevičius nuo Pa­
beržės iki Giedraičių, o Ambrazas — iki Širvintų.
Aišku, kad padėdami mums, septintojo pulko komu­
nistai kiekvieną kartą rizikuodavo savo laisve, o gal ir
gyvybe. Visi supratome,— jei kareivis, lydėdamas mus,
susitiktų karininkus, ir šie, pastebėję, jog mes vedami
ne į štabą, patikrintų ryšulius, jis būtų karo teismo
teisiamas kaip didžiausias nusikaltėlis. Bet mūsų ko­
munistai buvo viskam pasiruošę, reikalui esant, net
ginklą panaudoti.
Kartą Vincas Ambrazas lydėjo mane įprastu marš­
rutu. Ties Sirvintais pastebėjome du vežimus su ka­
riškiais. Išėjau į priekį, viena ranka laikydamas ki­
šenėje revolverį, o Ambrazas, atstatęs šautuvą, ėjo iš
paskos. Vežimai prisiartino. Priešakiniame vežime sė­
dėjo skyrininkas ir eilinis, o antrame — du eiliniai ka­
reiviai. Pravažiuodamas skyrininkas sušuko Ambrazui:
— Sustok!
Sustojome. Sustojo ir jie. Prie manęs artinosi gink­
luotas skyrininkas ir du kareiviai.
— Vyrai, pačiupinėkime ką šis kipšas krepšyje
tempia.
Nežinau, kaip jautėsi Ambrazas, bet aš, prisipažįstu,
beveik apmiriau. Kažkoks siaubas apėmė mane. Prieš
akis stovėjo visiškai realus ir nepašalinamas pavojus.
Keturi ginkluoti — prieš du! Bet apie save nebuvo ka­
da galvoti. Labiausiai rūpėjo, kas bus Ambrazui, kai
mano ryšulyje skyrininkas suras komunistinę litera­
tūrą.
— Neliesk! — išgirdau Ambrazo balsą. — Aš atsa­
kau už areštuotąjį!
— Nusispiaut man į tavo atsakomybę!9

9 Kareivinėse neramu 129

 Skyrininkas buvo jau visai arti manęs. Paskui jį
sekė kareiviai.
— Sausiu, jei kas pabandys prisiliesti! Nė iš vie­
tos! — sušuko Ambrazas.
Skyrininkas iš pradžių sumišo. Bet, išvydęs prieš
save šautuvo vamzdį ir susidūręs su rūsčiu Ambrazo
žvilgsniu, pasisuko ir nuėjo prie vežimo.
— Tegu jį aitvaras,— murmėjo jis.— Toks padūkė­
lis iš tikrųjų gali nušauti. Važiuokime!
Tik V. Ambrazo pasiryžimas iki galo įvykdyti ko­
munisto pareigą tą sykį išgelbėjo mus abu.
Nelegali literatūra buvo gabenama ne vien per sep­
tintojo pulko teritoriją. Kiti Partizaninio judėjimo šta
bo darbuotojai taip pat vežė literatūrą. Jiems padėjo
kitų dalinių kareiviai komunistai. Pogrindininkų pasi­
aukojamo darbo dėka aistringas Komunistų patrijos
žodis pasiekė vis platesnius Lietuvos darbo žmonių
sluoksnius.
* *

Nugabenęs literatūrą į paskirtą vietą, anksti rytą

sugrįžau į Partizaninio judėjimo štabą. Kazimieras Sta-
siulis buvo jau darbe. Papasakojau jam, kaip pavyko
kelionė ir kaip perėjo sieną komunistai, pasiųsti į po­
grindinį darbą. K. Stasiulis pakvietė mane pusryčiauti.
Valgėme juodą, džiovintą duoną ir rūkytą žuvį. Tokie
pusryčiai tada man atrodė labai puikūs, kadangi ne
visada būdavau sočiai pavalgęs.
Po pusryčių K. Stasiulis ėmėsi vėl darbo, o man lie­
pė palaukti priimamajame kambaryje. Netrukus pas jį
atėjo du raudonarmiečiai. K. Stasiulis pakvietė ir mane.

130
 Mums trims buvo pavesta naktį sekti telefono liniją
Vilnius—Kaunas ir paklausyti, apie ką kalbės Kauno
buržuazinė vyriausybė su savo įgaliotiniu Vilniuje. Visi
trys buvome įvairių tautybių žmonės — lietuvis, lenkas
ir žydas. Stasiulio nuomone, mes turėjome sėkmingai
įvykdyti pavestą uždavinį, nes kalbama galėjo būti ne
vien tik lietuvių kalba.
Pažvelgęs į mane, Stasiulis nusišypsojo.
— Tau, vyruti,— pasakė jis,— taip pat teks užsi­
vilkti raudonarmietišką milinę ir, žinoma, nusikirpti
plaukus.
Uniformą gavau čia pat Partizaninio judėjimo šta­
be. Susitarėm susitikti bendrabutyje, kuris tuo metu
buvo dabartinės Konservatorijos rūmuose, o pats nu­
ėjau ieškoti kirpėjo. Sugrįžęs į bendrabutį, išvaliau šau­
tuvą, užsivilkau uniformą ir žvilgterėjau į veidrodį.
Į mane žiūrėjo nepažįstamas ginkluotas raudonarmie­
tis. Pasididžiuodamas pagalvojau: „Štai ir aš esu žmo­
gus su šautuvu, tikras revoliucijos karys.“
Pasiruošę išėjome į kiemą. Kieme mūsų laukė trys
pabalnoti arkliai. Man dar niekad nebuvo tekę sėdėti
ant arklio, todėl ne iš karto pavyko įlipti į balną. Ma­
no bendrakeleiviai, matydami tai, linksmai nusišypsojo.
Vyresnysis, nieko nelaukęs, tuojau pasuko arklį prie
manęs.
— Nenusimink, drauguži, priprasi,— kalbėjo jis.—
Sėdėk drąsiai, o jei ko, čiupk už karčių!
— Aš nesibijau,— atsakiau gana abejingai.
Jojome Vilniaus gatvėmis. Iš Pylimo (dabar Kom­
jaunimo) gatvės pasukome į Mažąją Pohulianką (Ka­
linausko), toliau į Didžiąją Pohulianką (dabar Basana­
vičiaus gatvė). Kol jojome žingsniu, mano savijauta
buvo puiki. Aš pradėjau galvoti, kad joti žymiai geriau,

131
negu eiti pėsčiam. Per trumpą laiką buvau daug iš­
vaikščiojęs Lietuvos keliais, vykdydamas partijos už­
duotis, ir nežinia, kiek dar jais teks vaikščioti. „Argi
bloga būtų turėti tokį arkliuką? — galvojau sau. —
Jis ir sunkumą didesnį pakeltų, ir iš bėdos jo greitos
kojos išgelbėtų.“
Prijojome Baltuosius stulpus. Miesto riba baigėsi.
Toliau ėjo vieškelis. Po arklių kojomis telkšojo purvas.
Staiga vyresnysis davė ženklą „šuoliu pirmyn!“. Drau­
gai paragino arklius, o man net ir to nereikėjo. Mano
arkliukas, nenorėdamas atsilikti, šuoliavo paskui.
Abiem rankom įsikibau į karčius, bijodamas nukristi.
Nujojus keletą kilometrų, man ėmė skaudėti petys, kurį
negailestingai trankė tabaluojantis šautuvas. Tačiau
buvau labai patenkintas, kad vykstu su prityrusiais
žvalgais vykdyti svarbaus uždavinio.
Toje vietoje, kur šiuo metu yra Vilniaus šiluminė
elektros stotis, iš abiejų vieškelio pusių augo miškas.
Siauru taku pasukome į kairę. Temo. Sustojome miške,
pririšome arklius ir, pasirinkę nuošalesnį telefono stul­
pą, ėmėmės darbo. Vienas draugas įlipo į stulpą ir su­
jungė mūsų aparatą su vielomis. Dvi naktis budėjome
prie telefono aparato. Kaunas su Vilniumi kalbėjosi
daugiausia lenkiškai. Pasikalbėjimų turinys mums buvo
labai svarbus. Pasitvirtino, kad naktimis telefonas nau­
dojamas šnipinėjimo tikslams, o taip pat įvairioms de­
ryboms su baltaisiais lenkais. Derybas Lietuvos bur­
žuazinė vyriausybė vedė per savo įgaliotinį Vilniuje.
Prisimenu, per vieną tokį pasikalbėjimą Lietuvos
įgaliotinis pranešė savo vyriausybei, kad baltieji lenkai
reikalauja padėti kovoti su bolševikais. Bet mes žino­
jome, kad to reikalauja visų pirma Antantės karinės
misijos, kurios atitinkamą spaudimą betarpiškai daro

132
Lietuvos buržuazinei vyriausybei, o taip pat veikia per
baltuosius lenkus.
Įvykdę uždavinį, prieš rytą grįžome atgal. Iš visų
jėgų stengiausi laikytis balne, bet nuo kiekvieno kres­
telėjimo skaudėjo visą kūną. Buvome nepaprastai iš­
vargę, tačiau patenkinti, kad gerai pasisekė atlikti Par­
tizaninio judėjimo štabo uždavinį.

RUOŠIAMĖS GINKLUOTAM SUKILIMUI

1920 metų rugpiūčio mėnesį susidarė palankios są­

lygos ginkluotam sukilimui. Raudonoji Armija sėkmin­
gai kovojo su Lenkijos ponais, vydama jų kariuomenę
Varšuvos link. Raudonarmiečių laimėjimai sukėlė nau­
ją revoliucinį pakilimą Lietuvoje.
Beveik visuose Lietuvos kariuomenės daliniuose įsi­
kūrė pogrindinės kuopelės. Komunistai giliai įleido
šaknis kariuomenėje. Revoliucinis darbininkų pakili­
mas stambesnėse įmonėse pasireikšdavo ekonominiais
ir politiniais streikais. Miesto darbininkų pavyzdžiu se­
kė žemės ūkio darbininkai ir kaimo biednuomenė. Kai
kur valstiečiai atsiimdavo žemes, kurias iš jų buvo
atėmę dvarininkai bei buožės, ganė savo gyvulius dva­
rininkų pievose ir žemėse. Visa tai rodė, kad tomis die­
nomis darbininkai, kareiviai ir darbo valstiečiai ruošėsi
atkurti Lietuvoje Tarybų valdžią.
Bręstant revoliucinei situacijai, Lietuvos Komunistų
partija ėmė ruoštis ginkluotai kovai su buržuazija. Kiek
prisimenu, buvo numatyta pradėti sukilimą rugpiūčio
29 dienos rytą. Lietuvos Komunistų partijos Centro
Komitetas telkė Kaune partijos jėgas, kvietė iš kitų
miestų revoliucionierius-profesionalus.
Kaune veikė Lietuvos Komunistų partijos Centro

133
Biuras. Jo sudėtyje tuo metu buvo Karolis Požėla, Balt­
rus Matusevičius (slapyvardis Vladas), Antanas Nied­
varas (slapyvardžiai Petras, Jonas Bučiukas), Kazimie­
ras Stalius, Jakovas Vainšteinas ir kiti. Centro Biuro
darbe dalyvavo taip pat LKP Kauno rajono komiteto
sekretorius S. Lipkinas ir Komjaunimo Sąjungos vado­
vas Juozas Greifenbergeris.
Iš kaimų ir miestelių į Vilnių ir Kauną dažnai at­
vykdavo revoliucinių darbininkų ir valstiečių delega­
cijos klausti patarimų, kaip organizuoti kovą prieš bur­
žuazinę santvarką, prašyti partinės literatūros bei
ginklų.
Kaune buvo įsteigtas platus tinklas konspiratyvių
butų, nelegalių susitikimo vietų, nelegalių sandėlių lite­
ratūrai ir ginklams laikyti. Ypač svarbų vaidmenį su­
vaidino 1905 metų revoliucijos dalyvės Emilijos Šimai­
tės organizuotas konspiratyvus butas. Jame susitikda­
vo vien tik Centro Biuro nariai ir atsakingi partijos
darbuotojai. Butas buvo labai patogioje vietoje. Iš jo
per kiemus galima buvo išeiti į keturias gatves. Emilija
Šimaitė ne tik tvarkydavo šitą butą, bet ir vykdydavo
atsakingas Centro Biuro užduotis — palaikydavo ry­
šius su pogrindininkais, perduodavo literatūrą par­
tinėms organizacijoms. Susižavėję Šimaitės gabumais
konspiruotis, mes, jaunesnieji pogrindininkai, vadinda­
vome ją konspiracijos profesorium ir mokėmės iš jos
dirbti.
Nelegalius susitikimus skirdavome nuošaliai esan­
čiose privačiose krautuvėse, kirpyklose, siuvyklose, ba­
tų remonto dirbtuvėse, vaistinėse, žodžiu, tokiose vieto­
se, kur naujo žmogaus pasirodymas nesukeldavo įtari­
mo. Literatūros bei ginklų sandėliai Kaune man buvo
žinomi keli — Palangos gatvėje, Kalėjimo skersgatvyje

134
(dabar Spaustuvininkų gatvė), Panevėžio ir Sodų gat­
vėse. Čia atvykdavo komunistai iš karinių dalinių, at­
veždavo ginklų, o taip pat ir korespondencijų pogrin­
dinei spaudai.
Besiruošiant ginkluotam sukilimui, Kauno komu­
nistams buvo labai svarbu apgyvendinti atvykstančius
čia draugus. O žmonių tomis dienomis atvažiuodavo
daug, nes partija kvietė komunistus iš įvairių miestų.
Be to, buvo atsiųstos dvi smogiamosios komandos, su­
darytos vien iš komunistų, kurioms vadovavo Pupko-
Firinas. Jų uždavinys — prasidėjus ginkluotam sukili­
mui, suduoti priešui pirmąjį smūgį.
Jau liepos mėnesį Komunistų partija pradėjo rengti
darbo žmones ginkluotam sukilimui. Lietuvos ir Bal­
tarusijos Komunistų partijos Lietuvos Centro Biuro
1920 metų liepos 12 dienos atsišaukime buvo rašoma:
„Lietuvos darbininkai, bežemiai, mažažemiai ir ka­
reiviai!
Išmušė valanda paskutinio sprendžiamojo mūšio už
Lietuvos darbo žmonių išlaisvinimą iš buržuazijos ir
dvarininkų vergovės.
Nenugalima Raudonoji Armija, savo krūtine ginan­
ti Socialistinę revoliuciją, sudavė mirtiną smūgį lenkų
baltagvardiečių bandoms. Jos išvytos iš Daugpilio,
Minsko ir bėga iš Vilniaus. Ir štai Rusijos darbininkų
ir valstiečių pergalėmis ruošiasi pasinaudoti Lietuvos
buržua ir dvarininkas.
Lietuvos valdžia ir seimas, kurie neseniai vedė
slaptas derybas su Lenkijos valdžios agentais dėl bend­
ro karo prieš Rusiją, nori uždėti savo leteną ant naujų
šimtų tūkstančių Lietuvos darbininkų ir valstiečių.
Lietuvos darbo žmonės ir kareiviai! Neleiskite, kad
tas įvyktų. Ne dėl to mes kentėjome be žemės, kad

135
dabar, kai prisiartino broliška Raudonoji Armija, Lie­
tuvos dvarininkai ir buržujai dar labiau sustiprintų
savo viešpatavimą. Kaip tik dabar išmušė valanda ir
mūsų išsiliuosavimui! . .
Darbininkai, mažažemiai ir kareiviai! Komunistų
partija, kuri stovi Jūsų reikalų sargyboje, sako Jums:
„Dabar arba niekuomet!“ Arba dabar, bėgant lenkų
baltagvardiečiams, pasikels ir Lietuvos pulkai, lauko
darbininkai ir mažažemiai išvys dvarininkus ir buožes
ir pasiims sau visas žemes, arba valdžia dar ilgam pasi­
liks viešpataujančios klasės rankose. . .
Draugai kareiviai! Pasukime durtuvus prieš savo
dvarininkus ir buržujus, ištieskime brolišką ranką rau­
donarmiečiui! Išvysime dvarininkus ir kapitalistus kaip
iš Kauno, taip ir iš Vilniaus!
Lietuvos darbo žmonės! Komunistų partijai vado­
vaujant, tuojau į kovą! Tegul pagaliau ir Lietuvą nu-,
šviečia proletarų revoliucijos žiburiai! Įkurkime ir Lie­
tuvoje darbininkų, mažažemių ir kareivių Tarybų val­
džią!
Tegyvuoja darbininkų, kareivių ir valstiečių sukilimas!
Salin kontrrevoliucinį seimą ir valdžią!
Tegyvuoja proletariato diktatūra!
Visa žemė, fabrikai ir visi turtai — darbo minioms!
Tegyvuoja Lietuvos Raudonoji armija!
L. ir B. K o m u n i s t ų P a r t i j o s L i e t u v o s
Centro Biuras“

* *

1920 metų rugpiūčio pirmomis dienomis mane iš­

kvietė į Partizaninio judėjimo štabą. Ten įteikė šifruo-

136
 tą raštą ir supažindino su jo turiniu. Jame buvo para­
šyta, kad man pavedama žodžiu pranešti Centro Biu­
rui apie svarbius partijos nurodymus ir leidžiama da­
lyvauti Centro Biuro posėdžiuose, šį raštą turėjau
įteikti Centro Biuro sekretoriui Baltrui Matusevičiui.
Atvykęs į Kauną, susiradau Panevėžio gatvėje de­
vintąjį namą. Jame buvo iš anksčiau man žinomas
konspiratyvus butas, kurį įrengė komjaunuolė Rada
Vidisaitė — jaunesnioji Goldos Vidisaitės sesuo. Su
pastarąja man buvo tekę dirbti partinį darbą Ukmer­
gėje pirmomis pogrindžio dienomis. Kadangi šis konspi­
ratyvus butas anuomet vaidino nemažą vaidmenį, no­
risi bent trumpai papasakoti jo atsiradimo istoriją.
Komunistė Goldą Vidisaitė pradėjo ruošti pogrin­
diniam darbui savo jaunesniąją seserį Radą. Netrukus
Rada įstojo į komjaunimą, ėmė platinti pogrindinę lite­
ratūrą, lankyti nelegalius susirinkimus. Apie tai suži­
nojo tėvai, kurie buvo labai dievobaimingi. Jie tvirtai
nusprendė išvežti Radą į Kauną, apgyvendinti pas
gimines Panevėžio gatvėje ir leisti mokytis į gimnaziją,
tikėdamiesi tuo būdu išsaugoti nors jaunesniąją savo
dukrą nuo komunistų įtakos. Rada kreipėsi į LKP Uk­
mergės parajonio komitetą, prašydama patarti, ką ji
turinti daryti. Buvęs tuo metu Ukmergėje partijos
Kauno rajono komiteto sekretorius S. Lipkinas, išklau­
sinėjęs kur ji Kaune apsistos, patarė būtinai važiuoti
ir toliau palaikyti ryšius su pogrindininkais. Pasirodo,
kad jis gerai pažino tą Kauno rajoną ir žinojo netgi tą
namą, kuriame ji-turėjo gyventi. Jau tada jam kilo
mintis, kad ten bus galima įrengti konspiratyvų butą.
Panevėžio gatvėje devintasis namas iš tiesų buvo
labai patogus pogrindininkų reikalams. Į jį galima bu­
vo patekti iš dviejų gatvių, o per gretimą kiemą išeiti

137
į Rotušės aikštę. Be to, šeimininkų ištisas dienas nebū­
davo namie, ir bute šeimininkavo viena Rada. Jame
susitikdavo atsakingi partijos darbuotojai su partinių
komitetų bei kuopelių atstovais. Čia ir aš sutikau Cent­
ro Biuro sekretorių B. Matusevičių.
Rugpiūčio mėnesį, prisimenu, dalyvavau bene tri­
juose Centro Biuro posėdžiuose. Vienas toks posėdis
įvyko Vilniaus gatvėje, dvidešimt pirmojo namo antra­
me aukšte, dantų gydytojo bute. Pirmininkavo neaukš­
to ūgio, šviesiaplaukis draugas su barzdele. Tai ir buvo
B. Matusevičius.
Matusevičius kalbėjo karštai, iš jo akių tryško užsi­
degimas ir ryžtas. Posėdyje buvo svarstomi partinių
organizacijų uždaviniai ryšium su revoliucinio judėji­
mo pakilimu. Apibendrindamas visas dalyvių kalbas,
B. Matusevičius išryškino svarbiausius klausimus, iš­
kėlė konkrečius uždavinius kiekvienam partijos rajonui
bei parajoniui. Besiklausydami B. Matusevičiaus, su­
sidarėme įspūdį, kad jis puikus organizatorius, plataus
akiračio partinis darbuotojas.
Kitame Centro Biuro posėdyje iškilo revolicinių
darbininkų ir vargingųjų valstiečių karinio apmokymo
klausimas. Kadangi specialių instruktorių tam reikalui
nebuvo, Centro Biuras partinėms kuopelėms pasiūlė
panaudoti buvusius kareivius, o taip pat 1918—-1919
metų revoliucijos dalyvius.
Prisimenu, viename posėdyje buvo svarstomi at­
skiri sukilimo momentai, pavyzdžiui, kaip užimti Kau­
no sunkiųjų darbų kalėjimą, kaip apginkluoti politinius
kalinius, kad jie galėtų prisidėti prie sukilimo. Buvo
susitarta, kad kalėjimą turės užimti dvi ginkluotos gru­
pės. Viena grupė, išsidėsčiusi Kalėjimo skersgatvyje,
įmes per sieną į kalėjimo kiemą keletą granatų. Paki­

138
lūs aliarmui, kalėjimo apsauga, be abejonės, skubės į
sprogimo vietą. Tuo pasinaudos komunistas (jo pavar­
dės nebeprisimenu, partijos nurodymu jis dirbo kalė­
jimo prižiūrėtoju) ir nuginkluos sargybinį; atidaręs
vartus, jis įleis į kalėjimą antrąją ginkluotą grupę.. .
Kaune tuo metu veikė junkerių mokykla, ruošusi
dvarininkų, miesto buržujų ir buožių sūnelius karinin­
kais. Si mokykla buvo buržuazinės vyriausybės ištiki­
mas ramstis, kovojant prieš revoliucinį judėjimą. Ta­
čiau į mokyklą kartais patekdavo ir neturtingųjų vai­
kai. Nežiūrint sunkių sąlygų, gerai užsikonspiravusi,
mokykloje veikė partinė kuopelė, kuriai vadovavo kur­
santas Karolis Bakšys. Buvo numatyta, kad mokyklos
komunistai padės nuginkluoti junkerius, kad šie nega­
lėtų padėti buržuazinei vyriausybei.
Čia buvo numatytos tik atskiros sukilimo operaci­
jos. Ginkluoto sukilimo tikslas buvo suimti buržuazinę
vyriausybę, užimti geležinkelio stotį, paštą bei tele­
grafą, bankus, elektrinę, įmones, miesto transportą ir
kitas politines bei ekonomines pozicijas ir atkurti Ta­
rybų valdžią. Sukilimo dienos mes visi nekantriai lau­
kėme, kruopščiai ruošdamiesi sprendžiamajai kovai.

* *
*

Be galo svarbų darbą dirbo tie komunistai, kuriems

buvo pavesta gabenti ginklus į Kauną, o taip pat tie,
kurie turėjo juos saugoti pogrindiniuose sandėliuose.
Rizikuodami kiekviename žingsnyje savo gyvybe, jie
drąsiai vykdė partijos užduotis. Čia trumpai papasa­
kosiu apie tų komunistų žygdarbius, su kuriais tuo me­
tu susitikdavau, o dažnai ir padėdavau jiems.
 . . . Kartu su kitais draugais Eusiejų Kacą skubiai
iškvietė iš Radviliškio Šiaulių raikomas. Jį pasitiko ra­
jono komiteto darbuotojas Balvočius.
— Kaip sekasi, vyruti? — paklausė jis.
E. Kacas papasakojo, kad viskas, ką jam buvo pa­
vedusi partija, padaryta: Radviliškio mieste ir komen­
dantūroje suorganizuotos partinės kuopelės, komunis­
tai platina partinę literatūrą ir dirba agitacinį darbą.
— Labai gerai, kad padirbėjai išsijuosęs,— pastebė­
jo Balvočius,— dabar draugas Petras1 kviečia tave į
Kauną.
— Argi jis Kaune? ■— nustebo Kacas.
— Taip. Petras dirba Centro Biure.
— Džiugi naujiena!
— Mūsų partijos Centro Biuras,— kalbėjo toliau
Balvočius,— mobilizuoja komunistus dideliam darbui —
pasiruošti ginkluotam sukilimui.
— Pats laikas, draugas Balvočiau. Radviliškio dar­
bininkai ir kareivėliai pritars.
— Gerai. Į Radviliškį mes pasiųsime rajono komi­
teto narį ir to užteks. Bet partijai dabar svarbu sustip­
rinti savo eiles Kaune, kur sėdi buržujų valdžia. Iš
Šiaulių į Kauną vyksta keli komunistai. O ką tu ma­
nai, ar galėsi važiuoti?
— Galvoti čia nėra ko. Aš pasiruošęs,— atsakė Ka­
cas.
Partijos Šiaulių rajono komitete jis gavo pinigų ke­
lionei ir susitikimo adresus. Anksti rytą Kacas išvyko.
Dar tą pačią dieną jis pasiekė Kauną, susirado Vilniaus
gatvėje dvidešimt trečią namą ir reikiamą butą. Gyve­

1 Antanas Niedvaras.

140
nęs ten batsiuvys padėjo jam susitikti su Antanu Nie­
dvaru.
E. Kacui buvo pavesta vykti į Vilnių ir padėti ga­
benti į Kauną ginklus. Vilniuje jis aplankė Zigmą An-
garietį ir Kazimierą Stasiulį, kurie davė jam nemaža
praktiškų patarimų. Po to A. Utenskis, anksčiau dirbęs
Ukmergės parajonio komiteto sekretorium, palydėjo jį
į sandėlį ir supažindino su draugais, kurių žinioje bu­
vo ginklai. Utenskis jam papasakojo, kad Butrimonyse
gyvena senas kontrabandininkas su sūnum, kad turi
gerus arklius ir gerai žino kelią į Kauną. Su kontraban­
dininku buvo susitarta, ir jis sutiko gabenti ginklus.
Daug kartų Kacas atliko sunkią ir pavojingą kelio­
nę, veždamas ginklus. Kiekvieną kartą jis turėdavo su­
galvoti vis naują konspiracijos būdą, kad neįtariamas
galėtų viešai važiuoti per kaimus ir miestelius, nepai­
sydamas žvalgybininkų ir karinių patrulių.
Po vienos tokios kelionės sutikau E. Kacą Kaune.
Ant dviejų dulkėtų vežimų, kuriais jis atkeliavo, buvo
tvarkingai sudėtos deguto statinės. Statinių savininkas
buvo tikrai panašus į apsukrų biznierių, kuris parduo­
da ir supirkinėja viską, kad tik daugiau išsunktų pini­
gų. Pagal dokumentus jis buvo pirklys, gimęs 1893 me­
tais Vilniuje. Kam galėtų ateiti į galvą, kad jo veža­
mose statinėse ne degutas, o gražiai sudėlioti revol­
veriai, granatos ir šoviniai.
— Sveikas, pirkly! — pasveikinau Kacą. — Ar de­
gutą parduodi?
— Parduodu.
— O pirkėjų ar daug turi?
— Su pirkėjais, brolau, kalbėtis vienas malonu­
mas,— pasakė jis nusišypsojęs.— Kur kas blogiau, kai
revizoriai užklumpa.

141
 Iš karto aš nesupratau, apie kokius revizorius jis
kalba.
— Kas atsitiko? — paklausiau.
Į pasikalbėjimą įsiterpė senis vežikas.
— Nieko baisaus,— pasakė jis,— prie Butrimonių
mus sulaikė aficieriai.
Vežikas ėmė pasakoti viską nuo pradžios, artistiškai
pamėgdžiodamas karininkus. Vėjelis taršė jo barzdą,
kedeno žilus plaukus, o jis pasakojo.
. .. Diena ėjo vakarop. Kelias vingiavo per krūmokš­
nius. Iki Butrimonių buvo likę vos keli varstai. Ir stai­
ga iš už vingio pasirodė du poriniai vežimai, grūste
prigrūsti karininkų. Mat, ir ten tuo metu stovėjo Lie­
tuvos buržuazinės armijos dalinys.
— Mes pasukome į šalį, duodami ponams kelią,—
pasakojo toliau vežikas,— ir vis dėlto priešakinis veži­
mas vos vos neužkliudė mūsiškio. Sėdėjęs vežime pa­
pulkininkis piktai pažiūrėjo į mus ir suriko: „Stok!“
Mes sustojome. Papulkininkis priėjo prie mūsų. „Ką
vežate?“ — paklausė. Mano širdis virptelėjo, bet aš jam
atkirtau: „Degutą, ponas aficieriau.“ — „O čia kas per
žmogus?“ — paklausė, rodydamas į mano keleivį.—
„Pirklys, ponas aficieriau.“ — „Parodyk dokumen­
tus!“ — pareikalavo papulkininkis iš Kaco.
Pavartęs dokumentus, jis grąžino atgal, giliai įkvė­
pė oro ir susiraukė. Matyt, nepatiko jam mūsų kvapas.
„Mauk, seni, iš čia su savo smirdančiom bačkom! —
suriko jis.— Jei dar sykį po kojom pasipainiosi, tai ži­
nok, kad turėsi didelių nuostolių.“
Papulkininkis įsėdo, ir jo vežimas nudardėjo. Mums
nespėjus pasijudinti, greta sustojo antras kariškių ve­
žimas. „Tėvai, lukterk!“ — pasigirdo iš vežimo. „Ko

142
reikia? Ponas aficierius jau patikrino“ ,— mėginau išsi­
sukinėti aš.
Karininkas mus vis tiek sulaikė. Veikiausiai jis tar­
navo intendantūroje, nes visiškai rimtai ėmė derėti de­
gutą. „Dovanok, ponas, degutas jau parduotas“, — pa­
sakiau jam. Bet intendantas neatsitraukė. Jis siūlė vis
didesnę ir didesnę pinigų krūvą, pasiteisindamas, kad
seniai ieškąs deguto ir vis nepasitaikanti proga. Kai
mes griežtai atsisakėme pinigų, jis supyko. „O tu, se­
nas kipše, nenori padėti nepriklausomos Lietuvos ka­
riuomenei?“ Čia nebeišlaikė ir mano pirklys,— pasako­
jo toliau vežikas, su šypsena pažvelgęs į Kacą.— Jis
priėjo prie intendanto ir ramiai pasakė jam: „Ponas
karininke! Nekaltą žmogų kamantinėj i. Degutą esu
nupirkęs aš. Pagal sutartį senis veža jį man. Štai ma­
no dokumentai.“ „Man jie nereikalingi,— atkirto inten­
dantas.— Jeigu tau rūpėtų tėvynė, o ne spekuliacija, tu
perleistum degutą mums.“ — „Negaliu!“ — ryžtingai
atsakė mano pirklys. „Negali?“ — Intendantas pasijuko
į savo vežimą: „Vyrai, eikite čia!“ Šešetas karininkų
apsupo mus. „Paskutinį kartą klausiu: parduosi mums
degutą ar ne?“ — Susiaurėjusios intendanto akys pa­
šaipiai blizgėjo iš po tankių antakių. Buvo aišku, kad
jis sugalvojo iškrėsti mums kažkokią šunybę. „Ne!“ —
atsakė mano pirklys. „Vyrai, girdėjote?“ —• „Girdėjo­
me!“ — „Išverskime lauk šitą smarvę“ ,— suriko in­
tendantas. „Ką gi, reikalas šventas“ , — burbtelėjo ki­
tas karininkas, eidamas prie mūsų bačkų. Jo pavyzdžiu
sekė kiti.
„Atrodo, priėjome liepto galą“ , — pagalvojau aš.
Man akyse jau vaidenosi: karininkai nuima viršutinę
bačką, ištraukia kamštį ir iš jos liejasi švariausias de­
gutas. O kas bus, kai iš kitų bačkų pasipils ne degutas,

143
 o ginklai? Gal būt, mus vietoje sušaudys, o gal būt,
nusives tardyti. Taip begalvodamas, žiūriu, mano pirk­
lys prieina prie intendanto ir piktai rėžia: „Ponai, jūsų
valia, darykite ką norite, bet atsiminkite, kad jau rytoj
apie jūsų žygdarbius sužinos gynybos ministeris.“ —
„Cha-cha-cha,— plyšojo iš juoko intendantas.— Ar jūs
matėte tokį drąsuolį? Jis eis pas ministerį! Ogi minis­
teris ir artyn jo neprisileis. Verskime! . .“
Ligi šiol tylėjęs Eusiejus Kacas įsiterpė į vežiko
pasakojimą:
— Ką ir kalbėti, įvarė jie mums baimės. Bet vis­
kas gerai pasibaigė. Sis senis gudriai išsisuko, pažadė­
jęs po dviejų dienų nuvežti kariškiams tris bačkas de­
guto.
* *

Atvežtus į Kauną ginklus ir nelegalią literatūrą

draugai palikdavo paskirstymo punktuose, kurie daž­
niausiai būdavo užvažiuojamuose namuose miesto pa­
kraščiuose. Iš paskirstymo punktų ginklus bei literatū­
rą į sandėlius konspiracijos sumetimais gabendavo pa­
tys sandėlių vedėjai.
Vieną ginklų sandėlį tvarkė Grigorijus Moskovičius.
Sandėlis buvo įrengtas prie pat mažojo turgaus (dabar
K. Požėlos gatvė), šešioliktojo namo kieme. -Grigorijus
Moskovičius daug ir sumaniai dirbo, kol jį sutvarkė.
Ginklų ir literatūros į sandėlius reikėdavo gabenti
gana daug, todėl apsieiti be savo transporto buvo ne­
įmanoma. Partijos Kauno rajono komitetas nupirko
arklį ir vežimą. „Vežiku“ buvo paskirtas G. Moskovi­
čius, kroviku — Benjaminas Zivas. Moskovičius, tru­
putį pavaidindamas, mokėjo dirbti kaip tikras vežikas,

144
arklio savininkas. Važiuodamas prieš kalną, jis visuo­
met, petį įrėmęs, stumdavo vežimą.
— No, baltuti, trauk smagiau! — ragindavo jis.
Baltasis arklys buvo jau senas ir, žinoma, prieš kal­
ną vežti jam buvo sunku. Bet kai Moskovičius pastū­
mėdavo vežimą, arkliukas paspartindavo žingsnį. Iš
šalies žiūrint, galima buvo pagalvoti, kad vežikas rū­
pestingas ir tikrai gailisi savo arkliuko. O kai arti žmo­
nių nebūdavo, Moskovičius juokaudavo:
— No, baltuti, trauk! Juk tu .būsi istorinis.
— Taip, tur būt, vienintelis Lietuvoje arklys, ku­
ris įeis į istoriją,— visiškai rimtai atsakydavo Zivas.
Baltąjį Moskovičiaus arklį mes dažnai matydavome
Kauno gatvėse. Jie nuvažiuodavo į paskirstymo punk­
tą, Zivas pakraudavo „deguto“ statines su ginklais ar­
ba „miltų“ maišus su nelegalia literatūra, ir Mosko­
vičius apsidairydamas keliaudavo į sandėlius. Jis netu­
rėjo įprastų maršrutų, o kiekvieną kartą važiuodavo
vis kita gatve, čia užsukdamas į kokį nors kiemą, čia
sustodamas ant šaligatvio ir paduodamas arkliui šieno
ar avižų. Iš tikrųjų arklys būdavo sotus, bet Moskovi-
čiui reikėdavo sustojus apsižvalgyti, ar nėra policijos
seklių.
Kartą atgabenau keletą dėžių kiaušinių. Su Mosko-
vičium buvo sutarta susitikti Kauno turguje. Vos įva­
žiavus į turgų, mane apsupo spekuliantai, siūlydami
vienas už kitą didesnę kainą. Bet štai priėjo dar vienas
pirklys ir pasiūlė tokią kainą, kurią išgirdę, spekulian­
tai tik išsižiojo.
— Perku kiaušinius kariuomenei,— pareiškė jis,—
mūsų nepriklausomosios tėvynės labui. Ei vežike,
trauk čia savo tarataiką!
Jis pamojo Moskovičiui. Sis žmogus buvo nepažįs-

10 Kareivinėse neramu 145

tarnas, bet aš žinojau, kad turguje turiu „parduoti kiau­
šinius“ tik tam pirkėjui, kuris pirks juos „tėvynės la­
bui“ . Jeigu Moskovičius nesiderėdamas privažiuos, va­
dinasi, jis pažįsta tą žmogų, ir aš galiu neabejodamas
„parduoti“ kiaušinius su dėžėmis.
Laisvu laiku Moskovičius susiderėdavo su krautu­
vių savininkais ir vežiodavo jiems silkes, miltus ir ki­
tus produktus. Tai padėdavo nuslėpti nuo pašalinių
akių tikrąjį vežiko ir baltojo arkliuko vaidmenį.
Nemaža darbo Grigorijus Moskovičius turėdavo ir
sandėlyje. Į jo rankas patekdavo įvairiausių sistemų
revolveriai, šoviniai ir granatos. Reikėjo gerai nusima­
nyti apie karinę techniką, kad sugebėtum kiekvieną
ginklą išardyti, išvalyti. Ginklai turėjo būti paruošti,
kad, reikalui esant, galima būtų jais naudotis. Čia jam
padėjo Antano Niedvaro atsiųstas kariškis Bogdanovi-
čius. Jis supažindino Moskovičių su visomis ginklų rū­
šimis, išmokė, kaip reikia juos saugoti.
Nepaisydamas kiekviename žingsnyje tykančių pa­
vojų, Moskovičius kas dieną labai daug dirbdavo, bet
niekada nesiskųsdavo. Atvirkščiai, apie savo nepasise­
kimus arba rizikingus žingsnius jis pasakodavo links­
mai, ir jo žodžiuose visai nesijausdavo baimės dėl savo
likimo.
Smogiamųjų komandų nariai buvo priskirti prie ne­
legalių sandėlių, kur sukilimo išvakarėse jie turėjo ap­
siginkluoti. Moskovičiui Antanas Niedvaras paskyrė
dvidešimt penkis žmones. Su kiekvienu komandos na­
riu Moskovičius asmeniškai susipažino, apgyvendino
juos nelegaliuose butuose, paskirtą valandą pasiruošęs
apginkluoti.
Tačiau šio sandėlio patalpomis neilgai naudojosi
Komunistų partija. 1921 metų pavasarį, sustiprėjus re-

146
akcijai, sandėlį reikėjo nedelsiant iškelti. Moskovičiui
buvo pavesta evakuoti ginklus.
Už dviejų ar trijų namų nuo šio sandėlio buvo įsL
kūręs policijos skyrius. Iškilo rimtas klausimas, kaip
išvežti ginklus. Moskovičius ir šį uždavinį atliko sėk­
mingai. Jis sudėjo ginklus į tuščias deguto statines;
Dienos metu prie sandėlio privažiavo du vežimai, į ku­
riuos krovikai visiškai atvirai pakrovė statines ir, po­
licijos neįtariami, nuvažiavo savo keliais.

* *

Iš kur ir kokiu būdu Lietuvos Komunistų partija

gaudavo ginklus? Yra žinoma, kad po pirmojo impe­
rialistinio karo Lietuvos teritorijoje pasiliko daug įvai­
rių ginklų, kuriuos gyventojai buvo paslėpę ir dabar
pardavinėjo. Specialiai paskirti partiniai darbuotojai
supirkinėdavo ginklus, patys juos remontavo ir sau­
gojo. Tai buvo pirmasis ginklų šaltinis.
Antrasis šaltinis — Lietuvos buržuazinė kariuome­
nė. Pasiruošimo ginkluotam sukilimui metu beveik vi­
suose kariniuose daliniuose jau veikė nelegalios komu­
nistų kuopelės. Kareiviai komunistai ne vien tik pla­
tino nelegalią literatūrą, dirbo agitacinį darbą, bet ir
rėmė mus ginklais. Palyginti daug ginklų gavome iš.
antrojo, penktojo, septintojo ir kitų pėstininkų pulkų.
Penktajame pėstininkų pulke tarnavo daugiau kaip
trisdešimt komunistų. Ten, kaip ir kituose pulkuose,
buvo sudarytas partinis komitetas, kuriam vadovavo
energingas ir gabus organizatorius K. Bakšys, neseniai
baigęs junkerių mokyklą. Į Kauną jis atsiuntė keletą
transportų su ginklais.

147
 Devintajame pėstininkų pulke partinei organizaci­
jai, susidedančiai iš penkiolikos komunistų, vadovavo
kuopos vadas komunistas Juozas Račgus; daugelis po­
grindininkų jį pažinojo Povilo slapyvardžiu. Kartą jis
mus labai nudžiugino, atsiuntęs su kareiviais į Kauną
dvylika dėžių granatų ir trisdešimt penkis šautuvus su
šoviniais.
Juozas Račgus nuėjo sunkų pogrindininko kelią.
Todėl man norisi šiek tiek smulkiau papasakoti apie
jo veiklą ir gyvenimą.
J. Račgus, kaip ir daugelis kitų Lietuvos gyvento­
jų, 1912 metais priverstas buvo emigruoti į užsienį. Iš
pradžių jis dirbo Argentinoje, ieškojo „laimės“ Angli­
joje, o vėliau Prancūzijoje. Prasidėjo pirmasis impe­
rialistinis karas. Prancūzijos vyriausybė mobilizavo
į kariuomenę visus šaukiamojo amžiaus vyrus. Apsivil­
ko kareivio milinę ir J. Račgus. Kariuomenėje jis baigė
specialius kulkosvaidininkų instruktorių kursus ir gavo
pažymėjimą.
Po Vasario revoliucijos J. Račgus ne kartą bandė
grįžti į Rusiją, o iš ten — į Lietuvą. Tokia proga pasi­
taikė jam tik 1918 metų pabaigoje. Atvykęs į Lietuvą,
jis aktyviai dalyvavo 1918— 1919 metų revoliuciniuose
įvykiuose, dirbdamas Kariniame komisariate, padėda­
mas Lietuvos Komunistų partijai ir Lietuvos Tarybinei
vyriausybei kurti lietuviškuosius Raudonosios Armijos
dalinius.
1919 metų birželio mėnesį Lietuvos Komunistų par­
tijos Centro Komitetas pasiūlė Juozui Račgui įstoti
į buržuazinę kariuomenę dirbti pogrindinį partinį dar­
bą. Stojant į kariuomenę, jam labai padėjo Prancūzijos
armijos pažymėjimas. J. Račgus buvo paskirtas devin­
tojo pėstininkų pulko trečiosios kuopos vadu.

148
 Netrukus šiame pulke pradėjo veikti komunistų
kuopelė; jos įtaka kareiviams vis didėjo. Ypač pa­
sižymėjo kuopelės nariai: Kuratas, Juozas Kairys, Sta­
nislovas Klimas ir kiti. Kuopelės sekretorius J. Račgus
nuolat palaikė ryšius su Centro Biuro darbuotojais An­
tanu Niedvaru, Svoteliu-Proletaru ir kitais.
Praslinko pusė metų. Ir štai visai netikėtai užklupo:
pirmoji nesėkmė. Kartą drauge su kitais karininkais
jis nuvyko į Naujamiestį ir gatvėje akis į akį susidūrė
su kapitonu Petru Januškevičium, ėjusiu tenai žval­
gybos viršininko pareigas. Žvalgybininkas iš karto pa­
žino Račgų.
— Sveikas, ponas Račgau! - pašaipiai tarė Januš­
kevičius.— Kaip gyvuoji?
— Nieko sau,— ramiai atsakė Račgus, galvodamas,
kaip čia geriau išsisukti iš šios padėties.
— Matau, kad gerai,— tęsė žvalgybininkas.— Oho,
pasirodo, tu jau kuopos vadas! Kur tu išmokai taip
maskuotis?
— Tik jau ne pas tave, kapitone.
— Rankas aukštyn! Aš areštuoju tave, bolševike!
Rankos Račgaus klausė nenorom. Dešinė pati sa­
vaime slinko prie revolverio. Tačiau susikibti su žval­
gybininku neleido aplinkybės, nes greta stovėjo kariš­
kiai, kurie, be abejonės, palaikytų žvalgybos viršininką.
„Reikia elgtis taip, kad žvalgyba niekuo negalėtų,
manęs įtarti!“ — pagalvojo Račgus, stovėdamas prieš,
pistoleto vamzdį, ir pakėlė rankas.
Iš kažkur atsirado dar vienas žvalgybininkas. Akies-
mirksniu iš Račgaus buvo atimtas revolveris, iškratytos
kišenės. Tačiau padaryta krata nieko nedavė. Kadangii
žvalgyba nesugebėjo įrodyti pulko štabui, kad suimta­

is
sis kuopos vadas tebesilaiko komunistinių idėjų arba
varo kareivių tarpe komunistinę agitaciją, pulko vadas
pareikalavo išleisti Račgų iš kalėjimo.
J. Račgus vėl sugrįžo į devintąjį pėstininkų pulką.
Bet dėl visa ko pulko vadas Jakovičius atleido jį iš
kuopos vado pareigų ir paskyrė kulkosvaidininkų in­
struktorium, šitokiu būdu norėdamas izoliuoti jį nuo
kareivių ir panaudoti tik kaip karinį specialistą.
Sustiprinęs konspiraciją, Juozas Račgus dar ener­
gingiau ėmėsi darbo. Pulke nuolat vyko slapti partiniai
susirinkimai, buvo užmegzti ryšiai su antrojo, penkto­
jo ir kitų pėstininkų pulkų komunistais. Kariškiai ko­
munistai, kaip ir mes,, kruopščiai ruošėsi ginkluotam
sukilimui.
Tuo metu devintasis pėstininkų pulkas stovėjo Pa­
nevėžyje. Mieste buvo įvestas griežtas karo stovis. Ne­
paisant to, gatvėse dažnai pasirodydavo atsišaukimai ir
komunistiniai laikraščiai. Žvalgybininkai ištisomis nak­
timis slankiojo gatvėmis, tykodami „kramolinės“ lite­
ratūros platintojų, bet jų darbas buvo bergždžias.
1920 metų rudenį pulko vadovybė J. Račgų pasiuntė
į Kauną susitarti dėl ginklų remonto. Jis įsėdo į tuščią
keleivinio vagono skyrių. Kai traukinys pajudėjo, į ku-
pę įėjo Panevėžio žvalgybos viršininkas kapitonas Nas-
vytis. Kurį laiką Račgus įtariamai žvilgčiojo į žvalgy­
bininką, bet, pastebėjęs, kad tasai prieš kelionę yra
gerokai „pasistiprinęs“ , nusiramino. Tarp jų užsimezgė
pokalbis.
— Ne, brolyti,— įrodinėjo Nasvytis,— mums kur
kas sunkiau dirbti, negu jums. Kariškių reikalas pa­
prastas: mokyk sau ramiai kareivėlius šaudyti, o užėjo
karas — prieš tave visiškai aiškus priešas, pulk jį, triuš­
kink. O mes? Naktimis nemiegame, sekame, ieškome,

150
ir dažniausiai visos pastangos nueina velniop. Su bol­
ševikais pasiutusiai sunku kovoti.
— Argi tikrai jau taip sunku? Tur būt, perdedi, po­
nas kapitone? — nusišypsojo Račgus.
— Ką ir kalbėti, kieti bestijos! Po dešimtos niekam
nevalia gatvėje pasirodyti, mano žmonės seka kiekvie­
ną gatvę, ir jūsų kareiviai patruliuoja. O kas iš to?
Bolševikai vis tiek proklamacijas išklijuoja.
Kapitonas Nasvytis nežinojo, kad šneka su tuo pa­
čiu žmogumi, kuris drumsčia žvalgybos ramybę. Jis
nežinojo taip pat, kad atsišaukimus klijavo patys ka­
reiviai patruliai.
Kaune J. Račgus susitarė dėl devintojo pulko ginklų
remonto. Tuo pat metu jis pažadėjo Centro Biurui,
kad, gabendamas sugedusius ginklus, atsiųs ir sveikų.
Kartą prie sugedusių šautuvų jis pridėjo keletą
sveikutėlių, prie sugadintų granatų — dvi dėžes visai
tinkamų, surašė detektyvinį aktą ir, komunistų Kurato
ir Kairio lydimas, traukiniu išvyko į Kauną. Kaišiado­
ryse prie jų vagono priėjo miesto žvalgybos viršininkas
ir pareikalavo leisti patikrinti, ką jie vežą. Toks pa­
tikrinimas būtų pavojingas, nes žvalgyba susidomėtų,
kodėl kartu su sugedusiais vežami geri ginklai. Kura-
tas ir Kairys griežtai atsisakė be vado žinios įsileisti
į vagoną.
— Kur jūsų vadas? — šūkavo žvalgybininkas.
Supratęs, koks reikalas, Račgus pasislėpė.
—• Į stotį nuėjo,— atsakė kareiviai.
Žvalgybininkas nuskubėjo į stotį, bet greitai vėl su­
grįžo ir, grasindamas ginklu, mėgino įsiveržti į vago­
ną. Kareiviai parengė šautuvus ir įspėjo, kad jeigu jis
lips, tai gaus švino paragauti. Tuo metu sušvilpė gar­
vežys, vagonai iš lėto pradėjo slinkti pro stotį. Karei­

151
viai stovėjo tambūre prie langelio ir pašaipiai žiūrėjo
į žvalgybos viršininką. Jie džiaugėsi, kad taip lengvai
atsikratė neprašyto svečio, kad dabar kelionė pasibaigs
laimingai.
Tačiau Račgus buvo kitokios nuomonės.
— Esu tikras,— pasakė jis draugams,— kad šitas
judošius paskambins į Kauną. Ten mums nebepavyks
išsisukti.
Buvo susitarta, kad Juozas Kairys su sveikais gink­
lais pasiliks Palemone ir keliaus į Kauną, pasisamdęs
vežiką. Šitaip kariškiai išsigelbėjo iš bėdos. Kaune iš
tikrųjų žvalgybininkai įsiveržė į vagoną, bet nieko
įtartino nesurado.
1921 metų pavasarį į devintojo pulko partinę orga­
nizaciją prasiskverbė provokatorius. Balandžio 11 dieną
prasidėjo areštai. Kartu su kitais kareiviais komunis­
tais buvo areštuotas ir J. Račgus. Visi areštuotieji
buvo išvežti į Kauno karinį kalėjimą. Po mėnesio juos
pasiekė žinia, kad buržuazinė vyriausybė ketina už
komunistinę veiklą visus juos sušaudyti.
Kariškiai komunistai susitarė pabėgti iš kalėjimo.
Vėlai vakare, kai sargybinių komanda susirinko savo
būstinėje ir kalinių saugoti pasiliko tik atskiri sargy­
biniai, pasmerktieji nusprendė pabėgti. Jie staigiai už­
puolė du sargybinius, nuginklavo juos ir, išbėgę su
šautuvais į kalėjimo kiemą, atidengė intensyvią ugnį
į sargybos būstinę. Sargyboje prasidėjo panika. Pasi­
naudodami tuo, kariškiai komunistai perlipo kalėjimo
sieną ir išsisklaidė.
J. Račgus tą pačią naktį atvyko į Svotelio-Proletaro
nelegalų butą, bet pasirodė, kad pastarasis buvo jau
areštuotas. Teko ieškoti kitų adresų. Antrasis nelegalus

152
butas, kurį žinojo Račgus, buvo Žaliakalnyje. Per kie­
mus, takeliais, skersgatviais, vengdamas didesnių gat­
vių, jis, vos laikydamasis ant kojų, pagaliau pasiekė
tikslą. Jį sutiko kokių šešiasdešimties penkerių metų
pogrindininkas. Išklausinėjęs kas ir kaip, senukas liepė
Račgui gulti pailsėti, o pats, apsiginklavęs revolveriu
ir dviem granatom, visą naktį budėjo prie namo. Anksti
rytą, aprengęs Račgų civiliais rūbais, senukas palydėjo
jį į kitą saugesnį nelegalų butą.
Po tų įvykių kelis mėnesius Račgui teko gyventi gi­
liame pogrindyje, kol atsirado proga išvykti į Tarybų
Rusiją. Tarybų Sąjungoje J. Račgus dirbo atsakingą
vadovaujantį darbą. Po sunkios ligos mirė Vilniuje
1956 metais.
•fr *

Paruoštais ginklais mums, deja, neteko pasinaudo­

ti. Pasikeitus tarptautinei padėčiai, Lietuvos Komunistų
partijos Centro Komitetas nutarė pasiruošimą gink­
luotam sukilimui nutraukti.
Į Lietuvos miestus, į karinius dalinius buvo pasiųsti
specialūs kurjeriai, kurie turėjo pranešti partinėms or­
ganizacijoms apie Centro Komiteto nutarimą ir apie
nurodymus dėl tolesnio partinio darbo. Kaune ir kitur
buvo pertvarkomas pogrindinis partinis darbas, dar la­
biau stiprinama konspiracija, keičiami nelegalūs butai
ir komunistų susitikimo vietos.
Iš sandėlių reikėjo išvežti ginklus ir paslėpti taip,
kad jie nepakliūtų į žvalgybos rankas. Reikia pažy­
mėti, kad ginkluoto sukilimo paruošimo dienomis žval­
gybai nepavyko susekti nė vieno mūsų ginklų sandėlio.

153
Tik žymiai vėliau, berods, 1921 metų sausio mėnesį,
Kaune vienas sandėlis, kiek man yra žinoma, buvo
žvalgybos užtiktas.
Partijai pavedus, minimą sandėlį įsteigė jauni po­
grindininkai — stalius Aronas Levinas ir siuvėja Basia
Savleraitė. Jie išsinuomojo Palangos gatvėje (3 nr.)
didelį butą, kuriame atidarė krautuvę, prekiavo smul­
kiomis galanterinėmis prekėmis ir kai kuriais produk­
tais. Krautuvės iškaba buvo užmaskuotas nelegalus
ginklų sandėlis. Darydama kratą, žvalgyba surado san­
dėlyje literatūros ir ginklų. Basią Savleraitę, kaip buto
šeimininkę, areštavo. Per tardymus ir teismą mergina
laikėsi tvirtai — nė vieno pogrindininko neišdavė. Karo
teismas nuteisė ją, kaip nepilnametę, penkeriems me­
tams sunkiųjų darbų kalėjimo. Sėdėti jai teko neilgai.
Tarybų Rusija iškeitė ją drauge su kitais politiniais
kaliniais, ir ji išvyko į Maskvą. Baigusi aukštąją mo­
kyklą, visą laiką ten ir dirbo. Šiuo metu B. Savleraitė
yra personalinė pensininkė.
Arono Levino kratos metu namuose nebuvo. Tik
taip jis ir išsigelbėjo nuo kalėjimo. Levinas nelegaliai
apsigyveno kitoje vietoje ir tęsė partinį darbą. Vėliau
išvyko į Maskvą. Levinas žuvo mūšiuose Didžiojo Tė­
vynės karo metais.
Nutraukus pasiruošimą ginkluotam sukilimui, Lie­
tuvos Komunistų partija visą savo dėmesį nukreipė
į organizacinį ir agitacinį darbą profsąjungose ir kitose
legaliose organizacijose. Kasdieniniame savo darbe ko­
munistai drąsiai demaskuodavo antiliaudinę Lietuvos
buržuazijos veiklą, kėlė darbo žmonių klasinį sąmo­
ningumą, vadovavo liaudies masių kovai prieš beteisiš­
kumą ir priespaudą.

154
 G IM N A Z IS T Ė

Vakaras buvo šaltokas. Šaligatviuose čia vienur, čia

kitur stovėjo išsišakojusios liepos. Vėjas nešiojo pas­
kutinius rudens lapus, švilpavo nuogose medžių šako­
se. Pasistatęs milinės apykaklę, žingsniavau senamies­
čio gatvėmis. Šiame Kauno rajone gyveno daugiausia
darbininkai bei miesto biednuomenė, čia buvo keli
Kauno rajono komiteto konspiratyvūs butai.
Pasukęs skersgatviu, sutikau mergaitę su vadovė­
liais po pažastimi. Ji buvo neaukšta, apsivilkusi geros
medžiagos paltuką, kuris jai labai tiko. Vėjas taršė
tamsių plaukų kasytę. Merginos veidas pasirodė man
lyg kur matytas, bet aš ne iš karto prisiminiau, kur ir
kada. Pasirodė, kad jau nebe pirmą kartą sutinku ją
senamiesčio gatvėse. Kaip ir kitados, praeidama pro
šalį, ji įsmeigė į mane juodas, smalsias akis ir, pasi­
taisiusi slystančias iš po pažasties knygas, nuskubėjo
toliau.
Aš buvau tikras, kad ji yra iš turtingos šeimos, bet
man buvo įdomu, kas ji per viena ir koks reikalas veda
ją į darbininkų kvartalą? Ypatingai sunerimau po to,
kai vieną kartą sutikau ją prie pat mūsų konspiraty­
vaus buto. Tvirtai nusprendžiau pasitarti su vyresniai­
siais komunistais ir išsiaiškinti. Tačiau to nereikėjo.
Kitą dieną aplankiau senamiesty komjaunimo darbuo­
tojų susitikimo vietą. Tai buvo nedidelis kambariukas
pastogėje, kur tuomet gyveno Rada Vidisaitė. Mums
besišnekant, pasigirdo bildesys į kambario sieną. Taip
galėjo belstis žmogus, kuris ne kartą čia yra buvęs ir
gerai žino, kaip reikia pasibelsti, kad jį įleistų.
Rada atidarė duris. Aš labai nustebau, pamatęs ant
slenksčio tą pačią mergaitę su kasyte, kurią dažnai

155
sutikdavau senamiestyje. Mergaitė taip pat nustebo,
pamačiusi mane. Rada mus supažindino.
— O aš kažkodėl visai neabejojau, kad jis yra mū­
siškis,— pasakė ji ir nusikvatojo trumpai ir skambiai.
Mergaitė padėjo ant stalo vadovėlius, atsisegė paltą
ir iš po pamušalo ištraukė smulkiai prirašytą popieriu­
ką. Atlikusi visa, kas jai buvo pavesta, pasikišo po pa­
žastimi vadovėlius ir, linksmai nusišypsojusi, išėjo pro
duris.
yėliau daugiau sužinojau apie šios mergaitės gyve­
nimą. Tai buvo Marija Chodosaitė. Pasirodė, kad ne
toks jau linksmas buvo jos asmeniškas gyvenimas, kaip
atrodė iš šalies. Marija Chodosaitė tuo metu mokėsi
aštuntoje gimnazijos klasėje. Nuo 1919 metų ji pradėjo
dirbti pogrindinį darbą, įstojo į komjaunimą, platino
atsišaukimus, dalyvavo politiniuose rateliuose. Jos tė­
vas buvo stambus pirklys. Kaip ir visi kapitalistai, Cho-
dosas baisiausiai neapkentė komunistų. Motina, būda­
ma labai dievobaiminga ir tėvo despotizmo prislėgta,
aklai laikėsi jo pažiūrų.
Kai tėvai sužinojo, kad Marija „susidėjusi“ su bol­
ševikais, jos gyvenimas namuose virto tikru pragaru.
Iš pradžių visi namiškiai ją įkalbinėjo geruoju, prašė,
maldavo išsižadėti bolševizmo. Bet kai iš to nieko ne­
išėjo, tėvas ėmė taikyti fizines priemones. Jis uždraudė
įleisti ją į namus, jeigu tik Marija šiek tiek vėliau par­
eidavo. Tokiais atvejais niekas iš namiškių neturėjo tei­
sės atidaryti jai durų. Šaltomis naktimis jai ne kartą
teko nakvoti ant laiptų.
Tačiau mes visada matydavome ją linksmą, girdė­
davome skambų jos juoką. Tik vieną kartą, kai jau vi­
sai išseko kantrybė, sutikusi Juozą Greifenbergerį, ji
pravirko.

156
 — Nebegaliu toliau taip gyventi,— pro ašaras kal­
bėjo ji,— aš turiu palikti tėvo namus.
— Palauk, nesikarščiuok.
— Jums gerai šitaip kalbėti, o aš tame pragare dau­
giau nebegaliu būti. Aš eisiu dirbti, dirbsiu bet kuo.
— Ne, tu privalai pasilikti namuose.
— Kodėl? — nustebo jauna pogrindininke.
— Taip patogiau ir partijai, ir tau asmeniškai. Jeigu
tu išeisi iš namų,— aiškino toliau Greifenbergeris,—
mes neteksime saugios vietos, kurioje iki šiol laikėme
partinius dokumentus. Juk pas tavo tėvą policija ne­
ateina kratos daryti. Supratai? Tu turi pasilikti, kad
galėtum baigti gimnaziją. Šitaip reikia galvoti.
Argumentai atrodė labai rimti. Marijai teko sutikti
su esama padėtimi,— ji liko tėvų namuose.
Kartą Chodosas ėmė ruoštis prekybos reikalais
į Berlyną. Įsitikinęs, kad nei geruoju, nei kumščio jėga
jam nepavyks nukreipti dukros į „teisingą“ kelią, jis
nusprendė išsivežti ją į Berlyną. Tėvas tikėjosi, kad,
gal būt, šitokiu būdu pasiseks atplėšti ją nuo komu­
nistų.
— Ruoškis, važiuosi su manim,— pareiškė jis.
— Man Berlynas nerūpi, man mokytis reikia,— at­
sikirto Marija.
—: Nutilk! Kaip pasakyta, taip ir bus,— nervingai
barbendamas į stalą pirštais, sušuko jis.
Buvo aišku, kad tėvas nenusileis, privers važiuoti
į Bęrjypą. Bet Marija galvojo, kad negalima tokiu sun­
kiu momentu mesti pogrindininko darbo, važiuoti į sve­
timą; miestą ir dykinėti ten ištisas dienas. Ką pasakys
draugai apie tokį jos poelgį? Ir vėl atėjo mintis bėgti
iš namų. Pasitarė su vyresniaisiais partiniais darbuoto­

157
 jais. Jie patarė važiuoti su tėvu be jokių kalbų, bet
kelionę panaudoti partijos reikalams.
M. Chodosaitei buvo pavesta surasti Berlyne Komu­
nistinio Jaunimo Internacionalo darbuotojus, įteikti
jiems ataskaitą apie Lietuvos komjaunimo darbą, gauti
pinigų pogrindiniam darbui, atvežti komjaunuoliškų
ženkliukų ir marksistinės literatūros.
Pogrindininkai buvo patenkinti Chodosaitės kelione
į Berlyną. Atėjusi į konspiratyvų butą, ji pasakojo
Juozui Greifenbergeriui ir Eugenijai Tautkaitei:
— Berlyne apsistojome dideliame viešbutyje. Iš
ryto tėvas išeidavo prekybos reikalais, o man griežtai
įsakydavo laukti jo. Kol jis sugrįždavo, ieškodama rei­
kalingų adresatų, pėsčia išvaikščiodavau kiekvieną kar­
tą geroką miesto dalį. Viskas ėjo gerai. Bet vieną sykį
pavėlavau sugrįžti į viešbutį. Tėvas baisiai supyko ir
ilgai barėsi. Jis pradėjo spėlioti, ar tik aš ir čia nesu
susiuosčiusi su bolševikais. Būkštaudama, kad gali pa­
tikrinti mano bagažą, ėmiau kiek galėdama įtikinėti jį,
kad buvau paklydusi mieste. Ir, atrodo, man tai pasi­
sekė. Ženkliukus prisegiau po palto pamušalu, knygas
susidėjau į dėžutes, kuriose vežiausi avalynę sau ir
seserims, o pinigus suvyniojau į ryšuliuką. Šis ryšuliu­
kas man daug baimės įvarė muitinėje. Tėvo bagažo
vokietis muitininkas beveik netikrino, praleido jį iš
karto, o mano ėmė tikrinti. Atrišęs ryšuliuką ir pama­
tęs tiek daug markių, paklausė: „Čia tavo pinigai?“—
„Mano“ ,— atsakiau aš.—„Pinigų vežtis iš Vokietijos
neleidžiama. Konfiskuoju!“ — kategoriškai pareiškė
muitininkas.
Vokietis ėmė skaičiuoti markes, o aš įtemptai gal­
vojau, kaip išgelbėti partinę kasą. Nesulaukęs manęs,
tėvas sugrįžo į muitinę ir, žvilgterėjęs į pinigų krūvą,

158
susiraukė. Jam, stambiam pirkliui, nemalonu buvo, kad
įkliuvo jo duktė. Todėl skubėjo gelbėti savo garbę. „Po­
nas muitininke! — kreipėsi jis,— čia mana dukrelė ir
pinigai mano.“ Jis žinojo, kad pirkliams leidžiama iš­
vežti bet kokią pinigų sumą. Nelaukdamas muitininko
atsakymo, tėvas sukišo visą krūvą markių į savo laga­
minėlį. Muitininkas mandagiai atsiprašė: „Dovanokit,
bet ji nieko man nesakė.“— „O aš maniau, kad jūs ži­
note, kas aš esu“ ,— atsakiau jam.
Pasakojimas apie šiuos kelionės nuotykius sukėlė
linksmą juoką. Pagaliau E. Tautkaitė paklausė:
— Kaip tau pavyko išgauti iš tėvo pinigus?
—•Ne iš karto atidavė. Jis neabejojo, jog pinigus
vežu partijos reikalams, ir kategoriškai pareiškė, kad
jų man negrąžinsiąs. Bet iš mano užuominų suprato,
kad jeigu jis šitaip pasielgs, tai atsiras žmonių, kurie
sugebės pinigus išreikalauti.
. .. Kartą Chodosaitei buvo pavesta pasitikti gele­
žinkelio stotyje važiuojančius iš Vokietijos į Tarybų
Rusiją Komunistinio Jaunimo Internacionalo darbuo­
tojus Becherį, Milensą ir Ciglerį. Į Kauną traukinys
turėjo atvykti anksti, apie šeštą valandą ryto. Ji pasi­
ruošė rūbus iš vakaro, tikėdamasi išeiti iš namų, nie­
kieno nepastebėta. Bet atsitiko kitaip. Vos spėjo ap­
sivilkti paltą, ir duryse pasirodė tėvas.
— Kur tu, valkata, rengiesi! — šaukė jis.
— Aš turiu išeiti.
— Tuojau nusivilk! — jis užsimojo kumščiu, bet
Marija, vikriai pasisukusi, išvengė smūgio. Tuomet
Chodosas šoko vytis, norėjo nutverti už skverno, bet ir
iš to nieko neišėjo. Sunkiai kvėpuodamas, jis sustojo
prie stalo. Marija dar niekad nebuvo mačiusi jo taip
supykusio.

159
 — Tai tu šitaip! — pro dantis sušvokštė jis.— Vis
tiek aš tavęs neišleisiu.
Marija pamatė prieš save ištiestą drebančią tėvo
ranką ir. .. revolverio vamzdį. Kas žino, kuo visa tai
būtų pasibaigę, jeigu nebūtų įsikišusi Marijos sesutė.
Kaip strėlė įlėkė ji iš gretimo kambario ir pakibo tėvui
ant ištiestos rankos.
— Tėveli, nešauk! — suriko ji.
Pasinaudojusi tuo, Marija nėrė pro duris. Partijos
uždavinį ir šį kartą ji įvykdė.
Su savo namiškiais Marija kovojo dėl teisės skaityti
marksistinę literatūrą, dalyvauti pogrindiniame darbe.
Stojusi į sunkų pogrindininkės kelią, ji be atodairos,
drąsiai ėjo tuo keliu. Daug sunkumų teko jai nugalėti,
bet ji nenusivylė, tik užsigrūdino, tapo prityrusi po­
grindininke, kovotoja už darbo žmonių reikalus. Šiuo
metu M. Chodosaitė dirba Lietuvos TSR Ministrų Ta­
rybos aparate, yra aktyvi partinio gyvenimo dalyvė.

VILNIAUS POGRINDYJE

Tarybų Rusija pagal susitarimą grąžino Lietuvai

išvaduotą nuo baltųjų lenkų Vilnių. 1920 metų rugsėjo
27 dieną iš Vilniaus pradėjo evakuotis Raudonosios
Armijos daliniai. Iš įvairių pusių į miestą žygiavo Lie­
tuvos buržuazinė kariuomenė, iš Kauno persikėlė vy­
riausybė su visu policijos ir žvalgybos aparatu.
Prieš tai atvykęs į Vilnių, kartu su kitais mūsų
draugais buvau visų tų įvykių liudininkas. Stebėjau,
su kokiu liūdesiu atsisveikino miesto darbo žmonės
pasitraukiančius Raudonosios Armijos dalinius. Rau­
donarmiečiai žygiavo stoties link, o iš Antakalnio, iš
Kalvarijos gatvės į centrą ėjo buržuazinės kariuomenės

160
daliniai. Komunistai, kuriems konspiracijos sumetimais
negalima buvo pasilikti Vilniuje, taip pat traukė sto­
ties kryptimi.
Sustojau prie „Žoržo“ viešbučio, kuriame buvo įsi­
kūręs Komunistų partijos centro Komitetas. Prie vieš­
bučio susirinko minia, čia pat stovėjo nedidelis raudon­
armiečių raitelių būrys ir sena lengvoji mašina. Centro
Komiteto kambariai jau buvo tušti: vieni draugai užsi­
konspiravo, pereidami į nelegalią padėtį, kiti visai iš­
vyko iš miesto. Koridoriuje pamačiau Z. Angarietį. Jis
energingai kalbėjosi su draugais, duodamas nurody­
mus bei patarimus dėl tolesnio partinio darbo. Štai jis
išima iš portfelio ant plono popieriaus smulkiai para­
šytą raštą ir, įteikdamas jį vienam draugui, sako:
— Kaune perduokit Petrui, neužmirškite žodžiu
pranešti jam CK nurodymų.
Draugas atsisveikinęs dingsta už durų. Z. Angarietis
prieina prie kitų draugų, kažko lūkuriuojančių prie
durų.
— Na, o jūs ko laukiate? — klausia jis.— Jums aiš­
kiai pasakyta — palikite Vilnių!
— Mes su jum is...
Bet Z. Angarietis nesiima įrodinėti.
— Be jokių kalbų, draugai!— griežtai sako jis.—
Argi nematote, kad tuojau užeis baltieji?
Sėsdamas į mašiną, draugas Angarietis visiems
mums paspaudė rankas ir palinkėjo sėkmės partiniame
darbe. Suūžė motoras, mašina ėmė slinkti pirmyn.
Žmonės ėjo iš paskos, mosikuodami kepurėmis, ranko­
mis, skarutėmis. Šis vaizdas visam gyvenimui pasiliko
mano atmintyje. Palydėjęs išvažiuojančius draugus,
žingsniavau atgal, apimtas didžiausio liūdesio ir nepa­
prasto širdies skausmo. Mes netekome Lietuvoje pasku-

U Kareivinėse neramu 161

tinio laisvo kampelio, kuriame ligi tol plevėsavo rau­
donoji vėliava, kur dirbo ir gyveno mūsų vyresnieji
kovos draugai, mūsų vadovai, galėję bet kuriuo klau­
simu mums draugiškai patarti, pamokyti, kur buvo
spaudos leidimo bazė, vyko Komunistų partijos Centro
Komiteto posėdžiai bei pasitarimai.
* *
•k

Einu Vilniaus gatvėmis, o miesto gyvenimo jau ne­

beatpažįstu: ten, kur visai neseniai buvo minios žmo­
nių, kur skambėjo linksmos revoliucinės dainos, dabar
vaikšto policininkai ir kariniai patruliai. Namuose pra­
sidėjo kratos ir suėmimai. Užsidarė vakarinės mokyk­
los, klubai. Komunistų partija dirba nelegaliai.
Aš žinojau, kad vadovauti nelegaliam partiniam
darbui Vilniuje pasiliko K. Stasiulis, M. Juškevičius
ir kiti mūsų draugai. Bet kad čia pasiliko ir Vincas
Kapsukas, sužinojau tik žymiai vėliau. Šitas faktas bu­
vo gerai užkpnspiruotas. Visas miestas buvo įsitikinęs,
kad jis tikrai išvyko. Žmonės kalbėjo, jog savo akimis
matę, kai jis įsėdęs į bričką ir išvažiavęs su Raudo­
nosios Armijos daliniais.
V. Kapsukas ir Z. Angarietis iš anksto paruošė par­
tines organizacijas pogrindiniam darbui. Rūpestingai
buvo parinkti partiniai kadrai, išspausdinta gana daug
nelegalios partinės literatūros, kuri buvo saugoma gerai
paslėptuose sandėliuose. Iš anksto buvo pasirūpinta
taip pat konspiratyviais butais ir susitikimų vietomis.
Komunistų partijos Centro Komiteto nurodymu be­
veik visi nelegalaus Centro Biuro nariai iš Kauno per­
sikėlė į Vilnių. Čia atvyko Baltrus Matusevičius, Ja­
kovas Vainšteinas ir kiti.

162
 Tęsėme darbą Vilniuje naujomis sąlygomis: orga­
nizavome mieste pogrindines komunistų kuopeles, pla­
tinome nelegalią spaudą, iš naujo kūrėme profesines
sąjungas ir kitas pusiau legalias organizacijas. Kartu
su kitais draugais man buvo pavesta stiprinti pogrin­
dines partines kuopeles ir organizuoti partinį darbą
buržuazinės kariuomenės daliniuose.
Saulėtos dienos popiete ėjau Didžiąja gatve. Visai
netikėtai pamačiau vidutinio ūgio žmogų, užsimetusį
ant pečių lenkišką lietpaltį. Jis atrodė man labai pa­
žįstamas. Įsižiūrėjau atidžiau. Taip, tai buvo jis. Išvaiz­
da kita, bet akys buvo tos pačios, gerai mums pažįs­
tamos. Sutikęs K. Stasiulį, paklausiau:
— Vakar mačiau Kapsuką. Kada jis čia atvažiavo?
— Apsirikai, vyruti. Kapsuko Vilniuje nėra.
Atidžiai pažvelgęs Stasiuliui į akis, supratau, kad
konspiracijos sumetimu jis nenori apie tai kalbėti. Ir
tikrai neapsirikau. Po kelių dienų, kai mes ruošėme
aštuonių miesto kuopelių atstovų susirinkimą, K. Sta-
siulis man pareiškė:
—■ Jums pavedama palydėti į susirinkimą draugą,
kurį sutikote Didžiojoje. Nei pavardės jo, nei vardo
niekur neminėkite.
V. Kapsuką sutikau prie Naugarduko (dabar Par­
tizanų) gatvės kampo, kur šiuo metu yra „Pionieriaus“
kinas. Į susirinkimą ėjome tamsiomis gatvelėmis, o to­
liau — per daržus. Patamsyje įkritau į kažkokią duobę.
Veikiausiai tai buvo bulvėms žiemoti iškasta duobė.
V. Kapsukas ištiesė man ranką ir padėjo išlipti. Minu­
tėlę pastovėjome, įsiklausydami, ar negirdėti iš paskos
žingsnių. Tamsoje viešpatavo tyla. Pagaliau V. Kapsu­
kas tarė:

163
 — Ateis laikas, kai ir Vilniuje darbininkai pasida­
rys šeimininkais. Jie panaikins tamsius priemiesčio
kvartalus, pastatys darbo žmonėms naujus, šviesius na­
mus, kuriuose skaisčiai švies elektra. Tokiuose šiukš­
lynuose, kaip šis, išaugs nauji fabrikai, gamyklos,
dirbtuvės. Vilnius bus ne vien tik Tarybų Lietuvos
sostinė, bet ir pramonės centras.
Šiais žodžiais V. Kapsukas išreiškė visų Lietuvos
komunistų svajonę, visų pogrindininkų kovos tikslą.
Partinio aktyvo susirinkime V. Kapsukas papasa­
kojo apie to meto įvykius ir apie Lietuvos Komunistų
partijos uždavinius. Raudonajai Armijai pasitraukus,
tai buvo pirmasis nelegalus partinio aktyvo susirinki­
mas Vilniuje.
* *
*

Lietuvos buržuazinė vyriausybė tęsė derybas su

baltaisiais lenkais. 1920 metų spalio 7 dieną Suvalkuo­
se ji pasirašė su Lenkija paliaubų sutartį, pagal kurią
turėjo būti nutraukti karo veiksmai, nustatyta demar­
kacijos linija. Sutartyje buvo pripažinta, kad Vilnius
ir visas Vilniaus kraštas turi priklausyti Lietuvai. Bet
Lenkija nė nemanė laikytis sutarties, o buržuazinė
Lietuva visai nepasistengė sustiprinti savo pozicijų
prieš lenkus. Kaip ir pirmiau, Lietuvos kariuomenėje
vadovaujantis vaidmuo priklausė Lenkijos šalininkams
bei jos agentams.
Suvalkų sutartis, praslinkus kelioms valandoms po
jos pasirašymo, buvo sulaužyta. Baltųjų lenkų legio­
nieriai pradėjo pulti Lietuvos buržuazinę kariuomenę.
Lenkijos spauda, o kartu su ja ir kai kurie Lietuvos
buržuaziniai laikraščiai rašė, kad karo veiksmus sau-

164
vališkai pradėjęs generolas Želigovskis be Lenkijos vy­
riausybės žinios, kad tai esąs vietinio pobūdžio konflik­
tas, kuris greitu laiku būsiąs sureguliuotas. Tačiau Že­
ligovskiui niekas netrukdė žygiuoti pirmyn. Netgi Lie­
tuvos vyriausybė nesuorganizavo jam bent kiek
rimtesnio pasipriešinimo. Prasidėjus lenkų puolimui,
daugelis karininkų perėjo priešo pusėn. Lietuvos ka­
riuomenė traukėsi Kauno link. Pasinaudodamas tuo,
generolas Želigovskis skubėjo užgrobti Vilnių.
Vilniaus darbo žmonės, neužmiršę 1919 metų ba­
landžio mėnesio lenkų žiaurumų, nieko geresnio ne­
laukė iš jų ir šį kartą. Mieste kilo panika, kuri dar
labiau išsiplėtė, kai legionieriai pasiekė Vilniaus pa­
kraščius. Lietuvos ministrai ir valdininkai specialiu
traukiniu paspruko į Kauną. Pėsti ir važiuoti bėgo iš
miesto gyventojai, kurių dauguma buvo jaunimas.
1920 metų spalio 9 dieną baltieji lenkai užgrobė
Vilnių.
Reikėjo apsaugoti partinius kadrus nuo areštų ir su­
šaudymų. Centro Komitetas įpareigojo K. Stasiulį,
B. Matusevičių, J. Vainšteiną ir kitus nedelsiant išvyk­
ti iš Vilniaus. Man, gerai žinančiam kelią, buvo paves­
ta lydėti juos iki Kauno. Kadangi jokio transporto ne­
buvo, ėjome pėsti per Širvintas, Ukmergę, Jonavą. Pa­
keliui miesteliuose ir kaimuose turėjau pažįstamų žmo­
nių. Pas juos apsistodavome nakvynei ir poilsiui.

RAUDONOSIOS ARMIJOS DALINIAMS

PASITRAUKUS

Kol Raudonosios Armijos daliniai stovėjo Lietuvos

teritorijoje, buržuazinė vyriausybė nedrįso imtis ma­
sinių represijų prieš komunistus ir revoliucingai nusi­

165
teikusius darbininkus bei valstiečius. Lietuvos buržua­
zija, stengdamasi įtvirtinti savo santvarką, spaudoje
ir per valstybės vadovus skelbė apie demokratines lais­
ves, apie tautos teises, nesigailėjo gražių pažadų darbo
žmonėms, ketindama pagerinti ekonominę ir politinę
jų padėtį.
Tačiau visi tie pažadai nuėjo niekais, kai Raudono­
sios Armijos daliniai pasitraukė iš Lietuvos. Žvalgyba
suiminėjo darbo žmones visoje Lietuvoje. 1921 metų
sausio pradžioje, kai Lietuvos darbininkai ruošėsi pa­
minėti Vokietijoje nužudytų komunistų Karlo Lib-
knechto ir Rozos Liuksemburg mirties metines, žval­
gyba suėmė daug komunistų ir revoliucinio judėjimo
dalyvių Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Kalvarijoje,
Marijampolėje, Rokiškyje, Vilkaviškyje ir daugelyje
kitų miestų. Suimtieji buvo baudžiami sunkiųjų darbų
kalėjimu arba šaudomi.
1921 metų sausio 15 dieną Kaune buvo suimti kai­
riųjų profesinių sąjungų veikėjai, uždarytos profesinės
sąjungos Ukmergėje, Marijampolėje, Rokiškyje ir ki­
tur. Buvo uždrausti taip pat darbininkų laikraščiai —
„Darbininkų žodis“ , „Viltis“, „Mūsų žodis“ ir kiti.
Drauge su darbininkais prieš Lietuvos buržuazijos
politiką kovojo ir darbo valstiečiai. Gyvybinis klausi­
mas jų kovoje buvo žemė, kurią buvo užgrobę dvari­
ninkai. Nerasdami teisybės buržuazinės valdžios orga­
nuose, darbo valstiečiai kai kuriuose kaimuose patys
atsiėmė iš dvarininkų tą žemę. Buržuazinė vyriausybė
pasiuntė į tokius kaimus baudžiamuosius būrius, kurie
žvėriškai susidorojo su valstiečiais, atimdami iš jų dar
jų senelių dirbtą žemę ir atiduodami ją dvarininkams.
Tą pačią sausio 15 dieną Kaune visose gatvių san­
kryžose pasirodė karinės policijos patruliai ir. pulko

166
„Geležinis vilkas“ kareiviai. Miestas buvo izoliuotas
nuo Šančių, kadangi ten stovėjo kariniai daliniai. Ka­
reivines apsupo ištikimi buržuazinei valdžiai kariniai
daliniai. Buvo pradėta masiškai suiminėti revoliucinius
kareivius — per kelias represijų dienas areštuota šim­
tai žmonių. Jų daugumą sudarė Kauno įgulos kareiviai.
Tomis sunkiomis dienomis mes išplatinome Lietuvos
Komunistų partijos kovingą atsišaukimą. Jame buvo
rašoma:
„Draugai darbininkai, mažažemiai ir kareiviai!
Lietuvos buržuazijos šėlimas pasiekė aukščiausio
laipsnio. Dvarininkų, pirklių, fabrikantų, klebonų ir
buožių valdžia nori visai susidoroti su darbininkų kla­
se. Tapo pasmaugtas visas legalus darbininkų gyveni­
mas. Beveik visoje šalyje išgriautos profesinės sąjun­
gos, išplėšti darbininkų klubai, uždaryti jų laikraščiai.
Kalėjimai pilni prikimšti darbininkų.
Kaip pašėlę budeliai elgiasi su savo aukomis. Kau­
ne, Utenoj, Panevėžyje šimtai suimtųjų baisiausiai
kankinami — mušami šautuvų drūtgaliais, šompolais,
plakami vielų nagaikomis, kariami, badu marinami...
Buržuazija griebiasi paskutiniųjų priemonių savo ko­
voj. Baisiausiu teroru, lavonų kalnais, kraujo upėmis
ji stengiasi atitolinti neišvengiamo savo žuvimo dienas.
Bet tai tik paskutinis budelių šėlimas. Kulkomis,
kalėjimais, rykštėmis nenugalės jie darbininkų klasės.
Darbininkų kovoje' prieš buržuaziją gali laimėti tik
darbininkai.
Draugai darbininkai, mažažemiai ir kareiviai! Mūsų
priešai puola mus. Nė žingsnio atgal! Vietoj išgriautų
organizacijų kurkime naujas, vietoj žuvusių draugų
stokime kiti. Susispietę po raudonąja Komunistų parti­
jos vėliava, į kovą, draugai!

167
 Šalin budelių valdžią!
Salin buržuazijos viešpatavimą!
Tegyvuoja darbininkų, mažažemių ir kareivių val­
džia!
Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!“

* *

Represijos prasidėjo taip pat ir septintajame pėsti­

ninkų pulke. Pulko vadovybė drauge su žvalgyba ėmė
valyti dalinius nuo revoliucinių elementų. Žvalgybi­
ninkai sekė kiekvieną kareivį bei karininką. Apsivilkę
milinėmis, jie ateidavo į kareivines ir, apsimesdami ka­
reivių bičiuliais, gaudydavo kiekvieną neatsargų ka­
reivio žodį, išdavinėdavo revoliucingai nusiteikusius
kareivius. Vieni kareiviai būdavo areštuojami čia pat
ir vežami į kalėjimą, kiti, kuriuos areštuoti nebuvo
pagrindo, bet kuriuos pulko vadovybė laikė neištiki­
mais, būdavo šalinami iš pulko.
Dar 1920 metų rugpiūčio mėnesį vienas iš pirmųjų
buvo atleistas pulko partinio komiteto sekretorius Fio­
doras Kaplanskis. Pasitraukęs iš dalinio, jis kurį laiką
dirbo nelegalų darbą Ukmergėje, o vėliau Centro Ko­
mitetas iškvietė jį į Kauną. Ten jis dirbo Centro Komi­
teto kariniame skyriuje. Kaune Kaplanskis apsigy­
veno Laisvės alėjoje (dabar Stalino prospektas) pas
mūsų draugą, tarnavusį policijoje. Gyvendamas čia,
Kaplanskis daug dirbo, rašė straipsnius į komunistinę
spaudą, ruošė įvairius dokumentus Centro Komiteto
kariniam skyriui.
1921 metų sausio pradžioje grobikai apiplėšė vieną
pirklį, gyvenusį Laisvės alėjos rajone. Kriminalinė po­

168
licija, ieškodama nusikaltėlių, darė kratas visame-
kvartale. Vėlai vakare policininkai pasibeldė į butą,,
kuriame gyveno Kaplanskis. Jis durų neatidarė. Ma­
nydamas, kad žvalgybai pavyko susekti jo gyvenamąją
vietą, Kaplanskis pradėjo skubiai naikinti partinius do­
kumentus. Jis girdėjo — už durų policininkai garsiai
keikėsi, trypė kojomis ir daužė duris. Kai jie įsiveržė
į butą, krosnyje jau baigė degti Kaplanskio rankraščiai.
Policininkai suprato, kad aptiko ne vagį, o konspira­
tyvų komunistų butą.
— Ką jūs čia darote? — paklausė vyresnysis.
— Darau tai, ką privalo daryti kiekvienas komu­
nistas, kai žvalgyba ateina jo areštuoti,— ramiai atsakė-
Kaplanskis, žarstydamas krosnyje popierių pelenus.
— Rankas aukštyn! — suriko antrasis policininkas,,
atstatydamas revolverį.
Policininkai iškvietė žvalgybą, kuri, padariusi kra­
tą, čia pat suėmė Kaplanskį. Žvalgyboje jis sėdėjo
vienutėje. Netrukus sužvangėjo raktai, ir duryse Kap­
lanskis pamatė du žvalgybininkus. Jie atidžiai žiūrėjo-
į jį. Vienas žvalgybininkas išsitraukė iš kišenės nuo­
trauką ir padavė ją antrajam. Kaplanskis išgirdo:
— Tas pats! Velniai jį griebtų!
— Puiku! Tu, vyruti, iš Ukmergės išsprukai, bet
iš mūsų kažin ar tau pasiseks.. .
Prasidėjo Kaplanskio tardymai. Susivokusi, kad čia
yra ne šiaip sau eilinis komunistas, o žmogus, daug ži­
nąs apie Lietuvos Komunistų partiją, žvalgyba sten­
gėsi priversti jį išduoti Centro Komiteto darbuotojus
ir nelegalias spaustuves.
— Geruoju atsakinėsi ar per prievartą? — nusišyp­
sojo žvalgybininkas, kai Kaplanskį atvedė į tardymo-
kamerą.

169
 Kaltinamasis gūžtelėjo pečiais.
— Komunistas?
— Taip.
Į kamerą įėjo dar du žvalgybininkai. Dabar jie buvo
trys ginkluoti prieš vieną beginklį, kurio ir rankos
buvo surakintos.
— Kur spausdinama „Kareivių tiesa“ ?
— Kas ją redaguoja?
— Kur yra komunistų Centro Komitetas?
Tokius klausimus bėrė tardytojai.
— Įspėju,— pasakė vyresnysis žvalgybininkas,—
kad nuoširdus prisipažinimas palengvins jums bausmę.
— Į šiuos klausimus, o taip pat ir į panašius kitus
atsakinėti griežtai atsisakau,— pareiškė Kaplanskis.
— Mes priversime!
Sužvėrėję žvalgybininkai kelias paras žauriausiais
būdais •kankino komunistą Kaplanskį, mušė jį gumi­
nėmis lazdomis, išsukinėjo rankas ir kojas. Ne kartą
Kaplanskis buvo netekęs sąmonės. Vos spėjusį atsipei-
bėti, žvalgybininkai vėl tardė, minėdami komunistų
pavardes ir jų partines pareigas. Tačiau jokių žinių
išgauti jiems nepasisekė. Jis pasiliko nepalaužiamas,
iki galo ištikimas darbo žmonėms ir Komunistų par­
tijai.
Iš tardymo Kaplanskis jau nebegrįžo — jį žvėriškai
nukankino žvalgybininkai.
Vėliau kuopininkų frakcija užklausė Lietuvos
seimą:
— Kas atsitiko Kaplanskiui, kur jis dingo?
Buržuazinė vyriausybė į šį klausimą atsakė perdėm
melagingai. Buvo pranešta, kad Kaplanskis, kaip ne
Lietuvos pilietis, yra išsiųstas į Lenkiją. Ji šmeižtu

170
stengėsi . pridengti nuo darbo žmonių kruvinus savo
žvalgybos darbelius.
Drauge su Kaplanskiu buvo areštuotas ir jo drau­
gas už tai, kad, tarnaudamas policijoje, buvo leidęs
komunistams įrengti pas save konspiratyvų butą. Jį
taip pat žiauriai kankino Kauno žvalgyba. Išėjęs iš
kalėjimo ir atleistas iš policijos aparato, kaip žmogus
neištikimas buržuazinei valdžiai, jis ilgą laiką negalėjo
gauti darbo..
1957 metais man teko dalyvauti Baltarusijos TSR
Mokslų akademijos sesijoje, skirtoje Spalio Socialis­
tinės revoliucijos keturiasdešimtmečiui paminėti. Sesi­
ja įvyko Gardine. Minėdami daug kitų revoliucionierių,
sesijos dalyviai kalbėjo ir apie Fiodorą Kaplanskį.
F. Kaplanskis, prieš atvykdamas į Lietuvą, buvo Gar­
dino partinės organizacijos kūrėjas ir pirmasis jos sek­
retorius.
* *
*

Jau 1920 metų pabaigoje smarkiai pablogėjo ka­

reivių būklė, paaštrėjo daliniuose drausmė. Karininkai
gavo platesnes teises ir visai atsisėdo kareiviams ant
sprando. Jei kareivis pasiskųsdavo dėl blogo maisto
arba neatiduodavo karininkui pagarbos, keliolikai va­
landų būdavo statomas po šautuvu. Be to, septintajame
pėstininkų pulke buvo organizuota drausmės kuopa,
kurioje netrūkdavo „nusikaltėlių“. Iš ryto iki vėlyvo
vakaro jie dirbdavo sunkius darbus, o maitinami buvo
silkių sriuba, duonos plutele ir vandeniu.
Tais pačiais metais septintajame pėstininkų pulke
buvo įvesta viduramžiška bausmės forma — plakimas
rykštėmis.

171
 . . . Po užsiėmimų ryšių kuopos kareiviai vakare su­
grįžo į kareivines. Kitados kareiviai gaudavo šiokią
tokią vakarienę, šį kartą jiems buvo pasiūlytas skystas
pupelių srėbalas.
— Duonos jau nebėra,— pasakė kareiviams ryšių
kuopos vadas,— gausite ją rytoj pusryčiams.
Kareiviai pradėjo nerimauti.
— Ponas vade! — šaukė jie,— nuo tokio ėdalo grei­
tai kojų nebepavilksime.
—r Tylėt! Rykite, kas paduota, ir marš miegot!
— Nešaukite, mes ne gyvuliai,— atsiliepė kažkas.
— Tegu šunys laka šitas pamazgas, o mums duoki­
te, kas priklauso.
Ryšių kuopos vadas įsiuto.
— Kas čia maištauja!— suriko jis.
Priešais vadą išniro stambi kareivio Berulio figūra.
— Nagi aš,— ramiai atsakė kareivis.
— Tu? Še tau, nepraustburni!
Gavęs stiprų smūgį per veidą, Berulis susvirdulia-
vo, bet tą pat akimirką jis taip smogė kumščiu kuopos
vadui, kad šis neišsilaikė ant kojų. Kuopos vadas grie­
bėsi ginklo, bet nespėjo išsitraukti,— pribėgę kareiviai
Šeškus ir Kasparas nutvėrė jį už rankų.
Kareiviai, gerokai apdaužę savo vadą, išpylė lauk
skystą pupelių sriubą. Kitą dieną buvo paskelbtas pul­
ko vado Adamkevičiaus įsakymas: penki kareiviai
dviem savaitėm buvo pervedami į drausmės kuopą.
Atskirai buvo paskirta bausmė „maišto iniciatoriams“ .
„Ryšių kuopos eilinius,— skelbė įsakymas,— Beru-
lį, Šeškų ir Kasparą, sukėlusius kuopoje maištą, skiriu
nubausti trisdešimčia rykščių kiekvieną.“
Tokie įsakymai, kuriais kareiviams būdavo skiriama
nuo dešimties iki penkiasdešimties rykščių, pasirody-

172
davo beveik, kas savaitę. Kareivius plakdavo specialiai
sudaryta drausmės kuopoje komanda, o smūgius skai­
čiuodavo drausmės kuopos vadas. Jeigu kartais jam
atrodydavo, jog smūgiai nepakankamai stiprūs, jis vi­
sada pridėdavo dešimtį rykščių nuo savęs.
Už ką buržuazinėje kariuomenėje būdavo baudžia­
mi kareiviai? Rykštėmis dažniausiai buvo plakami tie,
kurie skaitė komunistinę spaudą, pritarė komunistų
idėjoms arba ragino savo draugus reikalauti geresnių
gyvenimo sąlygų.
Gerai prisimenu, ką vieną kartą aiškino man Juozas
Vitas.
Kai Raudonosios Armijos daliniai dar buvo Lietu­
voje, tai lietuvių karininkai bijojo savo kareivių. Jie
buvo priversti nepastebėti,, jog neatiduodama pagarba
arba kad kareiviai skaito komunistinę literatūrą. Už­
tat, kai Raudonoji Armija pasitraukė, Lietuvos kari­
ninkai pasidarė drąsuoliai ir kuo žiauriausiai pradėjo
keršyti kareiviams už senus ir naujus „nusikaltimus“ .
Kareivis Kazys Rutkauskas šiek tiek mokėjo rusiš­
kai. Septintajam pulkui stovint pasienyje, Rutkauskas
kelis kartus buvo susitikęs su raudonarmiečiais. Su­
grįžęs jis pasakodavo, kad raudonarmiečių vadai visai
nepanašūs į septintojo pulko karininkus. Ten būrių,
batalionų, kuopų vadai elgiasi su eiliniais kaip su sau
lygiais. Jis pats matęs, kaip raudonarmietis priėjęs
prie kuopos vado ir nesivaržydamas paprašęs užsirū­
kyti. Kuopos vadas dėl to neužpykęs, o ištraukęs iš ki­
šenės papirosus ir pavaišinęs visus šalia stovėjusius
eilinius. Rutkausko pasakojimą girdėjo tada ir septin­
tojo pulko karininkai, bet, sukandę dantis, tylėjo. Tik
vėliau jie surado progą atkeršyti jam.
Kartą kareiviai pareiškė nepasitenkinimą, kad kari-

173
ninkai nesirūpina pagerinti maisto. Nesivaržydamas bū­
rio vado, įsiterpė ir Rutkauskas:
— Nebūkime kvailiai. Argi jiems rūpi tušti mūsų
vėdarai. Juk jie patys sotūs! Ot, kad ir pas mus kaip
pas rusus karininkai su eiliniais iš vieno katilo valgytų,
tai būtų visai kitokie pyragai.
— Užsičiaupk! — suriko būrio vadas. — Palauk tu,
velnio išpera, šitos kalbos tau krauju atsirūgs.
Iš tikrųjų jos ir atsirūgo. Kitą dieną buvo paskelb­
tas .įsakymas:
„Trečiojo būrio eilinį Kazį Rutkauską už bolševi­
kinę propagandą nubausti keturiasdešimčia rykščių.
Pulko vadas Adamkevičius.“
. . . Buvo ir daugiau panašių atsitikimų. Eilinis Sta­
sys Vailokas, sėdėdamas'prie savo lovos, vartė sulam­
dytą, skylėtą laikraštį.
— Ką čia skaitai? — paklausė skyrininkas.
— Ogi štai, suradau koridoriuje.
Skyrininkas atidžiai ėmė žiūrinėti laikraštį. Tai bu­
vo senas „Kareivių tiesos“ numeris.
— Meluoji! Tokie laikraščiai koridoriuje nesimėto.
— Garbės žodis!
— Geriau būtų, jei prisipažintum, kur gavai,— pri­
dėjo skyrininkas, kišdamasis laikraštį į kišenę.
Tą pačią dieną Stasį Valioką tardė žvalgyba, bet
nieko neišgavo. Iš tikrųjų jis laikraštį buvo atsitiktinai
radęs, o apie komunistus nieko nežinojo. Nežiūrint
to, pulko vadas Adamkevičius vien už komunistinio
laikraščio skaitymą nubaudė Valioką penkiasdešimčia
rykščių.
Tokių faktų pulko komunistai nepraleisdavo nepa­
pasakoję: aiškindami juos, jie stengėsi kelti kareivių
klasinį sąmoningumą. „Kareivių tiesa“ , kalbėdama apie

174
kumščio drausmę Lietuvos buržuazinėje kariuomenėje,,
ragino kareivius:
„Kareivi! Kada oficeris tyčiojasi iš tavo draugo,,
muša jį, areštuoja, nedaleisk to! Stokite visi už vieną?.
Gana drebėti prieš ponus!“ 1

* *
*

Buržuazinės vyriausybės represijos, komunistų, re­

voliucingai nusiteikusių darbininkų ir valstiečių areštai
įbaugino nepastovius elementus, kurie revoliucinio ju­
dėjimo pakilimo metu buvo prisiplakę prie Komunistų,
partijos. Išsigandę žiaurių bausmių, jie pasitraukė iš
partijos eilių, atsisakydami toliau dalyvauti revoliuci­
nėje kovoje.
Lietuvos žvalgyba šantažais ir grasinimais vertė to­
kius žmones ištikimai dirbti buržuazijos naudai. Jų pa­
dedama, žvalgyba kartais prasiskverbdavo į pogrin­
dines komunistų kuopeles ir tuomet padarydavo daug
žalos.
Ukmergės apskrities žvalgybos viršininkas, prityręs
provokatorius ir darbo žmonių budelis Spiridonovas,
dar caro Rusijoje buvo įsisavinęs šiuos šlykščius darbo
metodus. 1921 metų balandžio pradžioje jis išsikvietė
savo agentą Aukštuolį, septintojo pėstininkų pulko
žvalgybininką, ir pareiškė jam:
— Jeigu visi taip dirbtų, kaip tu, tai bolševikai se­
niai sėdėtų ant mūsų sprando!
— Dovanokite, ponas viršininke...
— Dovanosiu tada, kai pulke komunistus išgaudy-
si,— šiurkščiai atkirto Spiridonovas.— Ponas Adamke-

1 „Kareivių tiesa“ . 1921 ш., 1 nr.

175
•vičius skundžiasi, kad komunistai visai suįžūlėjo, o jūs
ten sėdite ir pakaušius kasotės.
— Dovanokite, ponas viršininke, netrukus visi ko­
munistai bus mūsų rankose.
— Vieni plepalai!
Spiridonovas nervingai žingsniavo po kambarį, o
.Aukštuolis kaip ištikimas šuo sekė išplėstomis akimis
savo šeimininką, pasirengęs vykdyti kiekvieną jo įsa­
kymą.
Jeigu tu,— pagaliau pradėjo Spiridonovas,— per
■dvi dienas nesurasi man kariškio, kuris seniau buvo
komunistas, aš tave patį pasodinsiu į kalėjimą. Supra­
tai?
— Supratau, ponas viršininke! Žinau tokį žmogų.
— Zinai? — Spiridonovas atsisėdo prie stalo ir jau
:švelniau paklausė: — Kas toks?
— Mokomosios kuopos jaunesnysis puskarininkis
Vladas Juozapavičius. Jis seniau priklausė Komunistų
partijai, o dabar išsižadėjo ir pasidarė doras žmogus.
— Palauk,— nutraukė Spiridonovas.— Man nesvar­
bu, ar jis doras, ar sukčius. Svarbu, kad jis buvo komu­
nistas. Ką daugiau žinai apie jį?
Aukštuolis papasakojo, iš kur kilęs Juozapavičius,
nuo kurio laiko priklausė Komunistų partijai ir ką vei­
kia šiuo metu.
— Puiku! Pasirūpink, kad rytoj po pietų aš galė­
čiau susitikti su tuo Juozapavičium. Na, kad ir Lukojų
■dvare. Bet apie tai niekas neturi žinoti. Supratai?
— Klausau, ponas viršininke.
Numatytas susitikimas įvyko. Tačiau Spiridonovas
juo buvo nepatenkintas, nes Juozapavičius kategoriškai
atsisakė bendradarbiauti su žvalgyba. Jis vėl išsikvietė
Aukštuolį.

U76
 — Šiąnakt,— įsakė jam Spiridonovas,— suimk iš
mokomosios kuopos penketą kareivių, tarp kurių turi
būti ir jaunesnysis puskarininkis Juozapavičius, ir at­
varyk juos į Ukmergę. Supratai?
— Bus įvykdyta, ponas viršininke!
Ukmergės kalėjime suimtuosius kareivius patalpino
įvairiose kamerose, tačiau jais niekas nesidomėjo. Tik
Juozapavičių tardė pats Spiridonovas.
— Sveikas, „prieteliau“ . Mes jau antrą kartą, be­
rods, susitinkam! Sėskis.
Juozapavičius atsisėdo.
— Kokia savijauta? Ar blakės netrukdė miegoti? —
pašaipiai paklausė Spiridonovas.
— Nesuprantu. Ko jūs iš manęs norite?
— Nesupranti? — dėjosi nustebęs žvalgybos virši­
ninkas.— Niekis, brolau, viskas tuojau paaiškės.. Vedęs?
— Ne.
— Tėvelius turi?
— Turiu.
— Tai susijaudins nabagėliai, kai sužinos, kad jų
sūnelis komunistas, tupi kalėjime, ir graudžiai apsi­
verks, kai juos pasieks žinia, jog jis sušaudytas.
— Ko jūs norite? Aš juk ne komunistas!
— Ne komunistas, sakai? Cha-cha-cha! Kas tau pa­
tikės.
— Tai visi žino.
— Na, gerai. Kalbėkime atvirai. Mes apie tave vis­
ką žinome. Gerai pasielgei, išsižadėjęs komunistinių idė­
jų. Dabar turi geras perspektyvas: esi puskarininkis,
mes tau padėsime, neužilgo tapsi karininku, o kas žino,
gal ir pulkininku ar generolu. Tavo tėveliai irgi ramiai
sau dirba žemelę ir valgo dievo duonelę. Bet tu priva-

12 Kareivinėse neramu 177

lai padėti mums išgaudyti komunistus septintajame
pulke. Supratai?
— Ne, aš negaliu.
— Neužmiršk, kad tu buvai komunistas, o su ko­
munistais žinai, ką mes darome?
— Žinau, užtat aš nebepriklausau jokiai partijai. Aš
noriu ramiai gyventi, ir jūs manęs nepriversite.. .•—
pradėjo karščiuotis Juozapavičius. Bet žvalgybos virši­
ninkas neleido jam baigti.
— Ramiau, nesikarščiuok. Jeigu tu nesutiksi mums
padėti, mes tave sušaudysime kaip komunistą, o tavo
tėvų ūkis bus konfiskuotas. Dėl tavęs tėveliai išeis el­
getauti. Supratai?
Juozapavičius, nuleidęs galvą, tylėjo. Iš ilgametės
praktikos Spiridonovas žinojo, ką reiškia toks žmogaus
elgesys. Vadinasi, jo valia jau palaužta. Dar vienas stai­
gus smūgis, ir šis ištižėlis bus susuktas į ožio ragą.
į kabinetą įėjo du augaloti žvalgybininkai.
— Paprašykite jį prabilti,— parodė Spiridonovas į
Juozapavičių.
Žvalgybininkai griebė tardomąjį, užlaužė jam ran­
kas ir pradėjo mušti. Juozapavičius kelis kartus aikte­
lėjo ir neteko sąmonės. Atsipeikėjo atskirame kamba­
rėlyje. Baisiai skaudėjo šonkaulius, krūtinę ir rankų
sąnarius. Nespėjo nė apsidairyti, o Spiridonovas jau
vėl jį kviečia.
— Nebūk toks užsispyrėlis. Mes daug nereikalauja­
me: išvardink komunistus, kuriuos pažįsti, ir keliauk
sau sveikas. Sutinki? Vėl tyli! Tai gal iš naujo pradė­
sime visą ceremoniją?
Atsidarė durys, ir Juozapavičius pamatė vėl tuos
pačius petingus žvalgybininkus, kurie šį kartą buvo su

178
šompolais. Jiems prisiartinus, Juozapavičius žengė ke­
lis žingsnius atbulas ir isteriškai suriko:
— Nemuškite! A š . .. aš... sutinku.
Tą dieną Spiridonovui buvo jau žinoma, kad pulko
komunistams vadovauja prieš metus įkurtas partinis
komitetas. Tačiau, kiek jame žmonių, kas jie tokie, jis
nesužinojo, nes Juozapavičius pažinojo tik Vincą Am-
brazą. Jį jis ir išdavė. Užsirašė Spiridonovas ir dar
trijų eilinių komunistų pavardes.
— Pradžia gera,— pasakė Spiridonovas.— Tikėsi­
mės, kad toliau tau seksis dar geriau. Pasirašyk!
Juozapavičius neperskaitęs pasirašė pasižadėjimą
bendradarbiauti žvalgyboje. Po to Spiridonovas jau v i­
siškai atvirai pasakė, kad Juozapavičiaus suteiktos ži­
nios niekam nevertos, nes suimti tris eilinius komu­
nistus, o iš komiteto tik vieną Ambrazą — neįdomu.
Jis pareiškė, kad Juozapavičius privalo atgauti pulko
komunistų pasitikėjimą ir padėti žvalgybai suimti visą
partinį komitetą.
— Supratai? — paklausė žvalgybos viršininkas.
— Ne, negalėsiu. Manim niekas nebepasitikės. Ko­
mitetas ir artyn manęs nebeprisileis.
—■ Nesisielok. Pasitikėjimą atgauti mes tau padė­
sime. Tu iš čia išeisi ne vienas, o su savo pulko karei­
viais. Be to, po kurio laiko bus suimta antra grupė ka­
reivių, kurioje mes surasime ir tris eilinius komunistus,
apie kuriuos tu pranešei. Vienas iš komunistų pas ma­
ne ant stalo, žinoma, dėl mano „žioplumo“ , turės pro­
gos pamatyti savo draugo pasirašytą pasižadėjimą tar­
nauti mums. Čia pat jis perskaitys ir mano raštą, kad
iš Juozapavičiaus nieko nepavyko išgauti. Vadinasi, pa­
darysime viską, kad tu jų akyse būtum švarutėlis kaip
ašara.

179
 Nuo tos dienos Vladas Juozapavičius pasidarė pro­
vokatorius ir ištikimai tarnavo žvalgybai.
* *
*

Nuo 1921 metų pradžios septintojo pėstininkų pulko

partiniame komitete dirbo Vincas Ambrazas, Juozas Vi­
tas ir Leonas Budrevičius. Partijos Ukmergės parajo-
nio komitetas palaikyti ryšį su pulko komunistais buvo
pavedęs Elenai Petniūnaitei.
1921 metų gegužės mėnesį Elena Petniūnaitė atvy­
ko į Gelvonus, kur tuo metu stovėjo septintasis pėsti­
ninkų pulkas. Čia turėjo įvykti pulko partinio komite­
to posėdis. Provokatorius Vladas Juozapavičius, žval­
gybos padedamas, vėl buvo įgijęs komunistų pasitikėji­
mą ir iš kailio nėrėsi, norėdamas surinkti kuo daugiau
žinių apie pulko komunistus, o atėjus tinkamam mo­
mentui, visus juos išduoti žvalgybai. Jis jau buvo susi­
pažinęs su visais partinio komiteto nariais, taip pat
su Elena Petniūnaite, Ukmergės valsčiaus savivaldybės
sekretorium Bronium Gribuliu ir su kareiviais komu­
nistais.
Atėjo pasitarimo diena. Komiteto nariai susirinko į
paskirtą vietą ir pradėjo darbą. Netrukus į duris kaž­
kas pasibeldė. Tai buvo žvalgyba. Pasirodė, kad visas
namas apsuptas didelio kareivių būrio. Išsigelbėti nė
vienam pasitarimo dalyviui nepasisekė — visi jie bu­
vo areštuoti. Tą pat valandą buvo suimtas ir Bronius
Gribulis, nors ten ir nedalyvavo.
Kareivius komunistus žvalgyba uždarė pulko da­
boklėje kiekvieną atskirame kambaryje ir pastatė stip­
rią sargybą. Buvo nutarta suimtuosius anksti rytą iš­
vežti į Ukmergę, o iš ten — į Kauną.

180
 Juozas Vitas visada turėjo didelį autoritetą kareivių
tarpe, mokėdavo rasti su jais bendrą kalbą. Ir šį kartą
jis pradėjo kalbinti sargybinį, kad paleistų. Sargybinis
beveik sutiko, bet būkštavo dėl savo likimo.
— Už tai mane sušaudys,— sakė jis.
— Nebijok, nesušaudys. Klausyk, ką aš tau pasaky­
siu. Dabar vėlyva naktis. Nuvesk mane į išvietę. Aš
eisiu vienais apatiniais. Kam gali ateiti į galvą, kad
žmogus tik su apatiniais baltiniais gali pabėgti?
Sargybinis suprato J. Vito planą ir išvedė jį vien­
marškinį. Neįeidamas į vidų, J. Vitas išėmė išvietės
langelį su rėmeliu, o dureles pro langelį užkabino iš
vidaus.
— Lik sveikas, drauguži,— pašnibždomis tarė jis ir
dingo tamsoje.
Po geros valandos sargybinis iššovė į viršų, sukel­
damas aliarmą. Subėgo karininkai.
— Kas atsitiko? — klausinėjo jie.
— Iš išvietės pabėgo, žaltys. Šoviau, bet argi tokio­
je tamsoje pataikysi!
O tuo tarpu J. Vitą jau globojo gyventojai. Jie ap­
rengė jį kumečio rūbais ir palydėjo į mišką. Po to įvy­
kio beveik ištisus metus jis dirbo pogrindinį darbą Kau­
ne. Tačiau, kai žvalgyba ir čia suuodė ir pradėjo jį per­
sekioti, LKP Centro Komitetas pasiūlė jam išvykti į
Tarybų Rusiją. 1921 metų rugpiūčio 16 dieną su Ka­
rolio Požėlos pasirašytu mandatu J. Vitas nelegaliai
perėjo sieną ir išvažiavo į Maskvą.
1922 metų rudenį Juozas Vitas įstojo į Vakarų tau­
tinių mažumų komunistinį universitetą. Besimokyda­
mas jis aktyviai dirbo visuomeninį darbą, buvo neeta­
tinis partijos Baumano rajono komiteto instruktorius
Maskvoje.

181
 1924 metais man teko dalyvauti pirmajame MOPR’o
kongrese. Kongresas įvyko Maskvos Didžiajame teatre.
Tuo metu, kai iškilmingame posėdyje kalbėjo viena
įžymiųjų tarptautinio komunistinio judėjimo veikėjų
Klara Cetkin, netoli savęs pamačiau Juozą Vitą. Per
kongreso pertraukas daug kalbėjome, prisimindami ko­
vą už Tarybų valdžią Lietuvoje ir kovos draugus, dir­
bančius sunkiomis pogrindžio sąlygomis.
J. Vitas tebepuoselėjo viltį, jog ateis laikas, kai Lie­
tuvoje vėl bus atkurta Tarybų valdžia.
Vakarų tautinių mažumų komunistinį universitetą
Juozas Vitas baigė 1925 metais. Tais pat metais parti­
ja pasiuntė jį dirbti į Tūlos miestą. 1928 metais jis įsto­
jo į Elektrotechnikos institutą, kurį baigęs, gavo inži­
nieriaus elektriko diplomą. Kaip inžinierius, jis dirbo
Jaroslavlyje, Gorkio srityje, Oriole ir Leningrade.
1940 metais, atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje,
J. Vitas atvyko į Vilnių. Čia jis buvo pirmuoju Vilniaus
miesto Vykdomojo komiteto pirmininku. Vokiečių fa­
šistams okupavus Tarybų Lietuvą, jis pasiliko dirbti
pogrindyje, vadovaudamas partiniam darbui ir parti­
zaniniam judėjimui Vilniaus krašte. Jau 1942 metais
J. Vitas subūrė lietuvių antifašistines grupes į vieną
organizaciją, pasivadinusią „Lietuvos išlaisvinimo są­
junga“ , ir sujungė ją su „Lenkų patriotų sąjunga“ , va­
dovaujama J. Pševalskio, o taip pat ir su žydų pogrin­
dinėmis antifašistinėmis grupėmis.
1943 metų pavasarį Vilniuje įvyko antifašistinių
organizacijų atstovų pasitarimas, kuriame, J. Vitui pa­
siūlius, buvo išrinktas Lietuvos Komunistų partijos
Vilniaus miesto komitetas. To komiteto sekretorium
vienbalsiai buvo išrinktas J. Vitas, turėjęs slapyvar­
džius „Dėdė Juozas“ ir „Senis“ . Komiteto veikla greitu

182
laiku apėmė ne tik Vilniaus kraštą, bet ir didesnę dalį
Lietuvos teritorijos. J. Vitas siuntė ryšininkus, ginklų
ir spaudos transportus, o dažnai ir pats važinėdavo dvi­
račiu į Kauną, Alytų, Ukmergę ir į kitus miestus.
Hitlerininkai iš kailio nėrėsi, norėdami susekti an­
tifašistinių organizacijų centrą, susidoroti su komiteto
nariais. Vilniuje prasiskverbti į antifašistinę organiza­
ciją fašistams padėjo gestapo agentas Vaitkevičius. Pra­
sidėjo areštai. Į gestapo nagus pakliuvo kai kurie ko­
miteto nariai. Tačiau gestapininkai labiausiai ieškojo
komiteto vadovo Dėdės Juozo.
1943 metais birželio 19 dieną, apie šeštą valandą va­
karo, einant Juozui Vitui Pilies (dabar Gorkio) gatve,
staiga iš pravažiuojančios mašinos iššoko keli ginkluoti
gestapininkai ir puolė prie J. Vito. Jis griebėsi ginklo,
norėdamas ištrūkti. Tačiau nepasisekė.
Nepaisydamas baisiausių kankinimų, J. Vitas gesta­
pininkams nieko nepasakė nei apie save, nei apie anti­
fašistines organizacijas. Gestapininkai jį nužudė.
* *
*
Suimtieji Gelvonuose septintojo pėstininkų pulko
komunistai, o kartu su jais Elena Petniūnaitė ir Bro­
nius Gribulis buvo nugabenti į Kauno sunkiųjų darbų
kalėjimą. Tardymas užsitęsė. Pagaliau, praėjus išti­
siems metams, suimtiesiems buvo sudarytas kaltinimo
aktas. Jame buvo rašoma:
„Kaltinimo aktas
Apie septintojo pulko jaun. puskarininkį Vincą Am-
brazą, kareivius Leoną Budrevičių ir Joną Aleksandra­
vičių ir piliečius Bronių Gribulį ir Eleną Petniūnaitę.

183
 Nuo 1921 metų septintajame pėstininkų pulke daž­
nai buvo pastebėta apie kareivines ir net pačiose ka­
reivinėse išmėtyta komunistinė literatūra — atsišauki­
mai, knygutės ir laikraščiai.
Ypatingai dažnai ir daug atsirasdavo bolševistinio
laikraščio „Kareivių tiesa“ , kuriame pasirodydavo
straipsnių apie to pat pulko mokomąją kuopą ir apie
tokius atsitikimus, kuriuos galėjo žinoti tiktai tos kuo­
pos kareiviai.
Mokomosios kuopos vadui leitenantui Chamauskui,
pradėjus sekti bolševistinės literatūros platintojus, kai
kurie kareiviai pranešė, kad kuopos jaun. puskarininkis
Vincas Ambrazas užsiima komunistinės agitacijos dar­
bais, turi daug visokių pažįstamų ir pinigų.
1921 metais, perėjus pulkui į Gelvonų valsčių, vie­
ną kartą, kuopai išvykus užsiėmimuosna, leitenantas
Chamauskas, apžiūrėdamas kareivių kambarius, paste­
bėjo ties jaun. puskarininkio Ambrazo lova ant staliuko
laišką bolševistinio turinio, rašytą panelei Elenai Pet-
niūnaitei.
Pažiūrėjus giliau į jaun. puskarininkio Ambrazo lo­
vą, po patalyne buvo rasta paslėpti seni numeriai bol­
ševistinės „Kareivių tiesos“ ir vienas numeris rusų
bolševikų laikraščio „Pravda“, o taipogi sąrašas asme­
nų, kurie prie bolševikų galėtų pulke užimti tam tik­
ras vietas. Tame sąraše buvo pažymėtos kareivių Bud-
revičiaus ir Aleksandravičiaus pavardės.
Aukščiau minėtą patvirtino savo parodymais pulki­
ninkas Adamkevičius, leitenantai Chamauskas, Sodeika
ir Viršila.
Liudininkas Juozapavičius parodė, kad, jam tarnau­
jant septintojo pėstininkų pulko mokomojoje kuopoje,
Vincas Ambrazas padavė jam „Kareivių tiesą“ , patar­

184
damas susipažinti su jos turiniu. Juozapavičiui perskai­
čius ir į Ambrazo klausimą,— ar jis sutinka su jos
turiniu,— atsakius teigiamai, Ambrazas pasiūlė įsira­
šyti į Komunistų organizaciją, kuriai priklauso, apart
Ambrazo, to paties pulko kareivis Budrevičius, vals­
čiaus sekretorius Gribulis ir miškų urėdijos tarnautoja
Elena Petniūnaitė. Pastarieji trys taip pat duodavo jam,
Juozapavičiui, komunistinės literatūros, daugiausia
„Kareivių tiesos“ .
Patraukti tardyman kaipo kaltinami Ambrazas,
Budrevičius, Aleksandravičius, Gribulis ir Petniūnaitė
kaltais neprisipažino.
Remiantis virš išdėstytu, septintojo pėstininkų pul­
ko kareiviai Ambrazas Vincas, Mateušo s., 21 metų am­
žiaus, Budrevičius Leonas, Konstantino s., 20 metų
amžiaus, Aleksandravičius Jonas, Juozo s., 25 metų
amžiaus, ir piliečiai Gribulis Bronius, Karolio s., 26 me­
tų amžiaus, ir Petniūnaitė Elena, Igno d., 26 metų
amžiaus, kaltinami tuo, kad 1921 metų gegužės mėnesį
septintajame pėstininkų pulke, esant karo stoviui, pri­
gulėdami bolševikų komunistų organizacijai, kurios,
kaip jie žinojo, tikslas yra nuversti esamas Lietuvos
valstybėje visuomenės sutvarkymas, platino neviešai
kareivių tarpe nuomones, kurstančias nugriauti esamą
tvarką, skleisdami „Kareivių tiesą“ ir kitus komunistų
raštus.
Einant laikin. armijos teismo įstatu, ši byla priva­
lo būti sprendžiama kariuomenės teisme.
Surašyta 1922 m. birželio mėn. 9 d. Kaune.“
1923 metų kovo 27 dieną Kaune įvyko kariuomenės
teismas. Septintojo pulko partinio komiteto pirmininkas
Vincas Ambrazas buvo nubaustas penkiolika metų sun­
kiųjų darbų kalėjimo.

185
 Kauno kalėjime jis sėdėjo dvejus metus. Išvadavo jį
iš kalėjimo Tarybų Rusija, kuri tais metais iškeitė di­
delę grupę politinių kalinių. Atvykęs į Maskvą,
V. Ambrazas įstojo mokytis į Vakarų tautinių mažumų
komunistinį universitetą. Mokėsi jis labai gerai ir ak­
tyviai dirbo partinį bei visuomeninį darbą. Laisvu nuo
paskaitų metu jis, Komunistų partijos Baumano rajo­
no komitetui pavedus, važiuodavo tai į vieną, tai į kitą
įmonę padėti partinėms organizacijoms dirbti masinį
agitacinį darbą darbininkų tarpe.
Vincas Ambrazas gan sėkmingai baigė universitetą
ir buvo paliktas jame dirbti dėstytoju. Pirmojo penk­
mečio metais, partijai pavedus, jis nuėjo dirbti į tary­
binį aparatą. V. Ambrazas nesulaukė Tarybų valdžios
atkūrimo dienos Lietuvoje. Jo gyvenimas netikėtai nu­
trūko.
Septintojo pėstininkų pulko partinio komiteto narys
Leonas Budrevičius už priklausymą Komunistų parti­
jai ir už revoliucinę veiklą Kariuomenės teismo buvo
nuteistas penkeriems metams sunkiųjų darbų kalėji­
mo. Išėjęs iš kalėjimo, jis vėl įsijungė į revoliucinį ju­
dėjimą. Po kurio laiko Leonas Budrevičius išvyko į
Klaipėdą. Apie tolesnį jo likimą žinių neturiu.
Komunistas Bronius Gribulis nesulaukė teismo die­
nos. Sunkus kalėjimo režimas pakirto jo sveikatą —
jis susirgo plaučių liga. Tačiau Kauno kalėjimo bude­
liai, norėdami nusikratyti šiuo atkakliu revoliucinio
judėjimo dalyviu, nepripažino, kad jis serga, ir netei­
kė jam jokios medicinos pagalbos. 1922 metais Bronius
Gribulis mirė.
Už revoliucinį darbą kareivių tarpe Elena Petniū-
naitė buvo nuteista penkiolika metų sunkiųjų darbų

186
kalėjimo. Būdama Kauno kalėjime, ji pasižymėjo savo
idėjiniu tvirtumu ir nepalenkiamu pasiryžimu kovoti
dėl buržuazinės santvarkos nuvertimo. Kalėjime ji stu­
dijavo marksizmo-leninizmo kūrinius, sutvirtėjo poli­
tiškai. 1926 m. kartu su kitais politiniais kaliniais ji
išėjo iš kalėjimo.
1927 metais Elena Petniūnaitė Lietuvos Komunis­
tų partijos Centro Komiteto nurodymu išvyko į Tary­
bų Sąjungą. Ten ji įsijungė į socializmo statybos dar­
bą. Be to, ji visada palaikė glaudžius ryšius su lietu­
vių organizacijomis, aktyviai rėmė ir platino lietuvių
komunistinę literatūrą.
Šiuo metu Elena Petniūnaitė-Vilūnienė yra perso­
nalinė pensininkė, gyvena Vilniuje.
Kareivio Aleksandravičiaus tolesnis likimas neži­
nomas.
* *
*

Su provokatorių pagalba suėmusi septintojo pėsti­

ninkų pulko partinį komitetą, žvalgyba viešai džiūgavo
ir gyrėsi, kad pulkas išvalytas, kad visi bolševikai su­
tvarkyti. Tačiau jpulko vadovybė buvo kitokios nuo­
monės. Nors pulkas buvo sustiprintas karininkais, buo­
žių ir buržujų sūneliais, o taip pat labai praskiestas
naujokais, visiškai pasitikėti savo pulku ji negalėjo.
Revoliucinės tradicijos giliai įleido šaknis. Juozo
Vito, Vinco Ambrazo, Fiodoro Kaplanskio, Leono Bud-
revičiaus ir kitų vardai buvo gyvi kareivių atmintyje.
Komunistai, kurie išvengė suėmimų, nešė aukštai iškėlę
Komunistų partijos vėliavą. Suimtųjų vietą užėmė kiti
kovotojai. Po suėmimo, praslinkus vos mėnesiui, jie

187
priminė buržujams, kad komunistai nesunaikinti, kad
pradėta kova tęsiama toliau.
Po kurio laiko septintasis pėstininkų pulkas buvo
perkeltas į Klaipėdą. Ten vietinė buržuazija darbininkų
streiko metu mėgino kareivius panaudoti kaip streik­
laužius ir sužlugdyti streiką. Tačiau iš to nieko neišėjo.
Pulko daliniuose prasidėjo bruzdėjimai, dauguma ka­
reivių palaikė Klaipėdos darbininkus ir atsisakė eiti
dirbti.
Netrukus po to vienoje kuopoje pasirodė daug ko­
munistinių atsišaukimų. Apie tai sužinojo kuopos vado­
vybė. Kuopos vadas išrikiavo kareivius ir po prideramo
pamokslo įsakė:
— Kas matė bolševikinius atsišaukimus — išeiti iš
rikiuotės!
Įsiviešpatavo tyla. Tokių „savanorių“ , kurie būtų
matę arba skaitę komunistinius atsišaukimus, neatsi­
rado. Įpykęs kuopos vadas įsakė visiems kareiviams
prisipilti kuprines smėlio.
— Užsidėti kuprines!
Įsakymą kareiviai įvykdė.
— Ramiai! Stovėsite penkias valandas, kol neišduo-
site proklamacijų platintojų.
Kareiviai savo vado nepakluso. Vienas paskui kitą
nusimetė kuprines ir, išbėrę smėlį, sugrįžo į karei­
vines.
Slinko metai. 1918— 1919 metų revoliucijos ir Kau­
no įgulos kareivių sukilimo dalyviai buvo demobilizuo­
jami. Sugrįžę iš kariuomenės į savo gimtuosius miestus
ir kaimus, jie tęsė kovą, skleidė darbo žmonių tarpe
Didžiojo Spalio idėjas. Jie organizavo profesines sąjun­
gas, pogrindines partines ir komjaunimo kuopeles, va­
dovavo joms.

188
 KAUNO SUNKIŲJŲ DARBŲ KALĖJIME

1920 metų rudenį daugelyje Lietuvos miestų žval­

gyba masiškai suiminėjo komunistus. Kiek man buvo
žinoma, tuo metu Kupiškyje buvo areštuoti trys komu­
nistai, Šiauliuose žvalgybai pavyko suimti Balvočių ir
dar kelis komunistus, iš Utenos gavome žinią, kad ten
areštuota net šeši žmonės.
Tai vienur, tai kitur žvalgybai pavykdavo susekti
konspiratyvius butus, kuriuose susitikinėdavo Centro
Komiteto darbuotojai su partijos rajonų bei parajonių
komitetų nariais arba į kuriuos atvykdavo partijos kur­
jeriai su direktyvomis iš Centro. Po suėmimų kai kur
nutrūkdavo vietinių partinių organų ryšiai su Centro
Komitetu. Partija skubiai siųsdavo į tokius miestus
savo atsakingus darbuotojus atstatyti ryšius su parti­
niais komitetais.
Tų pačių metų lapkričio 14 dieną Kaune buvo su­
imtas Kazimieras Stasiulis. Ši žinia mus labai sujau­
dino, nes K. Stasiulis buvo ne tik mūsų vadovas, bet
ir nuoširdus draugas. Mes, jauni komunistai, ilgai su­
kome galvą, kaip išgelbėti K. Stasiulį.
Areštavus K. Stasiulį, buržuazija džiūgavo, kad pa­
vyko suimti nuo seniau žvalgybos ieškomą ir žinomą
aktyviausią komunistų veikėją Stasiulį-Sostaką-Kaupą,
kuris buvęs karių komunistų organizacijos steigėjas,
per kurį visos organizacijos palaikydavę ryšius su Ta­
rybų Rusija. Žvalgyba gyrėsi, kad Stasiulis jau buvęs
vieną kartą suimtas, bet pabėgęs, kad šį kartą jis jau
nebepabėgsiąs, kad kartu su juo suimta dar devynio­
lika kareivių komunistų.1

1 Žr. Lietuvos policija, 1918—1928. VRM Piliečių apsaugos

departamento leidinys, Kaunas, 1930 m., 217—218 psl.

189
 Mes žinojome, kad Stasiulį žvalgyba atkakliai per­
sekiojo. Žvalgybininkai ieškodavo jo gatvėse, restora­
nuose, teatruose, butuose. Ir vos tik užtikdavo jo pėdas,
jis ir vėl dingdavo. K. Stasiulis pakeisdavo savo iš­
vaizdą: nusiskųsdavo barzdelę, vietoj akinių užsidė­
davo pensnę ir, įsigijęs kitus dokumentus, vėl išnyk­
davo iš akių.
Lietuvos buržuazinė valdžia turėjo Stasiuliui ypa­
tingas sąskaitas. Jai buvo žinoma, kad Stasiulis akty­
viai kovojo dėl Tarybų valdžios įkūrimo Smolenske,
kad jis vienas iš aktyviausių Tarybų valdžios įkūrėjų
Vilniuje, kad ten jis dirbo Karinio tribunolo pirminin­
ku, ryžtingai kovodamas su darbo žmonių priešais.
Susekusi K. Stasiulio butą, žvalgyba mobilizavo
gausias policijos jėgas ir kareivių būrį, apsupo visą
miesto kvartalą, kuriame jis gyveno. Areštuotą K. Sta­
siulį ginkluoti policininkai ir kareiviai varė į žvalgybą.
Du žvalgybininkai laikė jį už rankų, o vienas už apy­
kaklės, bijodami, kad jis vėl nepaspruktų.
Siaučiant reakcijai, Lietuvos Komunistų partija
pradėjo keisti darbo metodus, stiprinti savo eiles. Re­
voliucinio pakilimo metu įgijusius populiarumo komu­
nistus dabar reikėjo arba perkelti į kitus miestus, arba
laikinai atitraukti juos nuo vadovaujamo partinio dar­
bo. Ypač svarbu buvo kuo greičiau tai padaryti kari­
niuose daliniuose, nes ten žvalgyba sekė kiekvieną
šiek tiek pažangesnį kareivį bei karininką.
Man buvo pavesta atlikti šį darbą Šiauliuose ir pir­
majame pėstininkų pulke, kuris tuo metu stovėjo ties
Ukmerge. Į Šiaulius nuvykau be jokių nuotykių. Ten
sukviečiau rajono komiteto posėdį, kuriame dalyvavo
komiteto sekretorius Abramavičius, komiteto nariai
P. Norkūnas, P. Pajuodis ir komjaunimo komiteto sek­

190
retorius K. Každalis.1 Posėdyje kalbėjau apie pogrin­
dinį darbą kareivių tarpe ir apibūdinau tolesnius už­
davinius. Sutarėme, kas ir kaip ateityje palaikys ry­
šius su komunistais kareiviais.
Po to išvykau į Ukmergę. Netoli Vaitkuškio dvaro
susitikau su pirmojo pėstininkų pulko partinio komi­
teto sekretorium N. Kaganu. Mes aptarėme, kaip reikia
sustiprinti partinį darbą ir konspiraciją, pablogėjus pa­
dėčiai, kad pogrindininkai išvengtų suėmimo. Tuos ko­
munistus, per kuriuos iki šiol palaikėme ryšius su par­
tiniais organais, nusprendėme panaudoti kitam darbui,
o ryšininkais paskirti jaunus komunistus, kurių žval­
gyba dar neįtarė.
Atlikęs partinį uždavinį, turėjau grįžti į Kauną, bet
jau negalėjau. Prieš išvykdamas į Šiaulius, ką tik bu­
vau persirgęs vidurių šiltine ir dabar po sunkios kelio­
nės pajutau, kad liga paliko blogas pasekmes: ėmė taip
skaudėti kojas, jog nebegalėjau pajudėti iš vietos. Pa­
siėmiau lazdą ir vargais negalais nukebekštavau pas
gydytoją vaistų prašyti. Tuomet man nė į galvą ne­
atėjo, kad, viešai pasirodydamas mieste, darau nepatai­
somą klaidą. Kažkoks niekšas, pažinęs mane, pranešė
žvalgybai. Kai išėjau iš gydytojo, prie vartelių jau lau­
kė ginkluotas žvalgybininkas.
— Parodyk dokumentus! — pareikalavo jis.
— Juk matai, kad esu ligonis. Kokių dar dokumen­
tų prireikė? — atsikirtau.
— Ligonis ar sveikas — man vis tiek. Duok doku­
mentus!

1 Vėliau P. Pajuodis susidėjo su trockistais ir už tai buvo

pašalintas iš partijos eilių; K. Každalis iš revoliucinio judė­
jimo pasitraukė.

191
 Parodžiau pasą. Žvalgybininkas dirstelėjo į jį ir pa­
reiškė:
— Areštuoju. Ženk pirmyn!
Nuvarė į žvalgybą, iškratė, bet nieko kompromi­
tuojančio nerado. Tačiau vis tiek kaltino, jog aš plati­
nąs bolševikinę literatūrą. Buvau pasodintas į Ukmer­
gės kalėjimą, o vėliau kartu su kitais suimtaisiais iš­
vežtas į Kauną.

* *
*

Kauno kalėjime prižiūrėtojas įstūmė mane į pa­

skirstymo kamerą. Paskui mane trinktelėjo sunkios du­
rys, sužvangėjo raktai. Apsidairiau. Kamera buvo
įrengta giliame rūsyje su mažyčiais langeliais į kiemą.
Vieninteliai baldai — ištisi gultai ir dvokiantis kibiras.
Ant gultų tįsojo keletas kalinių.
— Vyrai, naujokas! — suriko vienas.
Lyg pagal komandą visi atsisėdo ir sužiuro į mane.
Pažįstamų jų tarpe nebuvo. Pasirodė, kad visi jie kri­
minaliniai nusikaltėliai.
— Ruoškime krikštynas,— pasiūlė antras.
Tuo metu kalėjimuose buvo paplitęs įprotis „krikš­
tyti“ naujokus kalinius: atvykėlį parblokšdavo ant že­
mės, pakeldavo marškinius ir skausmingai mušdavo per
ištemptą pilvą. Po tokio „krikšto“ naujokas buvo lai­
komas saviškiu.
Nuo egzekucijos mane išgelbėjo kriminalinių vyres­
nysis. Sužinojęs, kad esu politinis kalinys, jis įsakė ne­
liesti manęs. Tai buvo recidyvistas Valadka.
— Politinius mes gerbiame,— išdidžiai pasakė jis.
Jis netgi mėgino mane įtikinti, kad ir jie, krimina-

192
liniai, taip pat kovoją prieš turtuolius, bet darą tai sa­
votiškais metodais.
— Iš paprastų žmonių aš nevagiu,— aiškino jis.—
Atvirkščiai, jeigu man pasiseka iš turtuolio nudžiauti
prikimštą piniginę, tai pasidalinu su skurdžiais.
Valadka papasakojo man, už ką jis šį kartą pakliu­
vo į kalėjimą.
— Labai patiko man vieno kupčiaus šėpelė. Aš ži­
nojau, kad joje pinigėlių grūste prigrūsta. Nutykojęs
momentą, įlindau į rūmus. Užraktas pasirodė gudrus,
užsienietiškas. Bet tai niekis. Pakrapštinėjau pakrapšti-
nėjau, džingt ir atsidarė durelės. . . O įkliuvau labai
kvailai: gatvėje sulaikė policininkai ir nuvarė į polici­
ją. „Iš kur tiek pinigų?“ — klausia manęs. „Ne jūsų rei­
kalas, čia mano pinigai“ ,— atsakiau jiems. Na, žinoma,
netrukus prisistatė ir pinigų šeimininkas. . . Tai matai,
brolyti, kokie reikalai — taikiau į balių, o pakliuvau
už grotų.
Vėliau mes panaudojome Valadką ryšiams tarp ka­
linių palaikyti.
* *
•k

Mane perkėlė į politinių kalinių kamerą (74 nr.),

kuri buvo pilnutėlė žmonių. Nors Lietuvoje buvo daug
kalėjimų, bet juose neužtekdavo vietos visiems kovo­
jantiems prieš buržuazinę santvarką. Todėl vietoje vie­
no aukšto gultų, visose kamerose buvo įrengti trijų
aukštų. Tuo būdu, Kauno kalėjime tilpo ne 800, o žy­
miai daugiau kalinių. Vienam kaliniui tekdavo po vie­
ną-du kvadratinius metrus ploto. Kvėpuoti buvo labai
sunku, o miegoti visai neįmanoma, nes ant viršutinių
gultų buvo nežmoniškai tvanku, o ant apatinių iš vir­

13 K areivinėse n e ram u 193

šaus sėdo dulkės, byrėjo šiaudai. Be to, priešais mūsų
kamerą buvo išvietė. Iš jos dieną ir naktį sklido bai­
siausia smarvė.
Kameroje suradau pažįstamų draugų. Iš jų sužino­
jau visas kalėjimo naujienas ir kas dar iš pažįstamų
draugų sėdi kitose kamerose. Draugai papasakojo, kad
yra sudarytas partinis kalėjimo komitetas, kurio pirmi­
ninku išrinktas Kazimieras Stasiulis. Nepaisydamas
sunkių kalėjimo sąlygų, jis ir čia buvo energingas ir
gabus organizatorius. K. Stasiulis vadovavo politiniams
kaliniams, palaikė ryšius su Kauno partine organiza­
cija.
Ant kameros lubų pastebėjau violetiniu rašalu nu­
pieštą penkiakampę žvaigždę ir keletą šūkių. Matyt,
paišyta buvo jau seniai, nes po to sienos ir lubos buvo
kelis kartus dažytos. Tačiau cheminis rašalas taip giliai
įsigėrę, kad jokios'kalkės nepadėjo. Be ypatingų sun­
kumų perskaičiau šūkių žodžius: „Salin buržujus ir
dvarininkus!“, „Tegyvuoja Tarybų valdžia!“
—■ Tai Stasiulio darbas,— pastebėjo P. Norkūnas.
Draugai papasakojo, kad šioje kameroje sėdėjo
K. Stasiulis ir kiti. Artėjo 1921-ieji Naujieji Metai. Ka­
liniai susimąstė, kaip juos sutikti, kuo papuošti kame­
ras. Iniciatyvą į savo rankas paėmė K. Stasiulis. Tik
jam vienam žinomu būdu gavo iš draugų, esančių lais­
vėje, du cheminius pieštukus. Iš jų buvo padarytas tirš­
tas violetinis rašalas ir pagamintas teptukas.
Visa kita atliko Eusiejus Kacas. Kaliniai neabejojo,
kad kalėjimo administracija žiauriai atkeršys jiems už
kameros „papuošimą“ . Todėl reikėjo imtis tam tikrų
atsargumo priemonių.
— Neskubėk,— patarė K. Stasiulis Kacui.— Užsi­
mauk savo pirštines.

194
 Kacas užsimovė odines pirštines, stebuklingai išli­
kusias kišenėje po kratos, ir, draugų padedamas, gra­
žiai išpaišė ant lubų penkiakampę žvaigždę ir išrašė šū­
kius. Likusį rašalą, teptuką ir pirštines jis išmetė į dvo­
kiantį kibirą.
Išaušus rytui, pusryčius atnešęs kalėjimo prižiūrėto­
jas pastebėjo ant lubų žvaigždę, bet kaliniams nepasa­
kė nė žodžio. Po kelių minučių atėjo kalėjimo viršinin­
ko padėjėjas Sabašas ir vyresnysis prižiūrėtojas Stanis-
lovaitis. Jie tylėdami, užvertę galvas, apžvelgė lubas
ir sienas.
— Kas jums davė tiek dažų? — paklausė Sabašas.
— Čia mūsų reikalas,— ramiai atsakė Stasiulis.
Patrypčioję kameroje, kalėjimo tarnai ėmė ieškoti
dailininko, ant kurio galima būtų išlieti pyktį. Nors bu­
vo apžiūrėtos visų kalinių rankos, rūbai, tačiau rašalo
žymių nebuvo rasta.
— Uždaryti kamerą! — išeidamas suriko Sabašas.
Kamerą užrakino. Bet žinia apie penkiakampę
žvaigždę ir revoliucinius šūkius plačiai pasklido ne tik
politinių, bet ir kriminalinių kalinių tarpe. Kai Stasiulį
su draugais išvesdavo pasivaikščioti, kiti kaliniai, pra­
eidami pro septyniasdešimt ketvirtąją kamerą, neboda­
mi prižiūrėtojų smūgių, stengdavosi nors viena akimi
žvilgtelėti į jos lubas.
Apie pietus atėjo ir kalėjimo viršininkas.
— Kas pripeckiojo? —- plačiai išplėtęs akis, šaukė
jis. Iš pykčio jo stora apatinė lūpa dar labiau atvėpo.
Kaliniai tylėjo.
— Na, gerai,— tęsė jis daug ramesniu balsu.— „Te­
gyvuoja Tarybų valdžia“ — čia jūsų lozungas. Garbin­
kite savo numirusią valdžią, kiek jums patinka. O kam

195
gi čia „Salin buržujus ir dvarininkus“ ? Ką jūs, suskiai,
galite padaryti jiems, patys sėdėdami už grotų?
— Vadinasi, galime, jei jūs taip bijote mūsų,— at­
sakė kažkas.
— Tylėk, driskiau! Jeigu neišduosite kaltininkų, vi­
si supusite karceriuose.
— Jūsų valia, ponas viršininke,— ramiai atsakė
Stasiulis,— bet neužmirškite, kad mes ne našlaičiai. ..
Tą pat dieną kalinius perkėlė į kitas kameras, o sep­
tyniasdešimt ketvirtąją ėmė remontuoti. Tačiau, kai tik
sienos išdžiūvo, penkiakampė žvaigždė ir šūkiai vėl iš­
ryškėjo. Man neilgai teko toje istorinėje kameroje sė­
dėti. Bet ir per tą trumpą laiką mes buvome dukart
iškraustyti į rūsį ir dukart buvo tepliojamos lubos krei­
da su kalkėmis, o šūkių žymės visgi pasiliko. Tuomet
kalėjimo administracija nusprendė perkelti į šią kame­
rą kriminalinius, o mus — į septyniasdešimt šeštąją.
Aišku, kad už įvykį septyniasdešimt ketvirtojoje
kameroje kalėjimo administracija ruošėsi žiauriai nu­
bausti politinius kalinius. Bet nespėjo, nes atėjo nau­
ji, dar svarbesni įvykiai, kurie sukėlė jai dar didesnių
rūpesčių.
* *
*

Kiekvienoje politinių kalinių kameroje buvo organi­

zuotas politkalinių kolektyvas. Jam vadovavo kalinių
išrinktas vyresnysis. Viską, ką kaliniai gaudavo iš lais­
vės,— produktus, tabaką atiduodavo vyresniajam, ku­
ris išdalindavo lygiomis dalimis kolektyvo nariams. Kai
į kamerą atvykdavo nepažįstamas politinis kalinys, vy­
resnysis susirišdavo su partiniu kalėjimo komitetu ir

19(3
išsiaiškindavo, ar galima tą draugą priimti į politkali­
nių kolektyvą.
Tačiau klausti tekdavo labai retai, K. Stasiulis su­
gebėjo taip organizuoti komiteto darbą, kad, atvykus
politinių kalinių naujai grupei, komitetas jau turėda­
vo reikiamas žinias apie juos ir pranešdavo į atitinka­
mas kameras.
Mūsų kameros draugai išrinko mane vyresniuoju.
Aš padalindavau gautus iš laisvės produktus į tiek da­
lių, kiek kameroje būdavo žmonių. Papildomų produk­
tų gavimas turėjo mums didelės reikšmės, nes kalėjimo
maistas buvo be galo blogas. Tačiau paskirstytus į por­
cijas produktus paprastai įteikti kaliniams buvo neįdo­
mu, kasdieniška. Todėl mūsų kameroje, kaip ir kitose,
buvo įvestas savotiškas produktų dalinimo būdas. Vie­
nas iš draugų atsisukdavo į mane nugara, o aš, rodyda­
mas pirštu į valgio gabalėlius, klausdavau:
— Kam?
Nusigręžęs nuo manęs draugas po kiekvieno klausi­
mo minėdavo pavardes:
— Norkūnui! Mickevičiui!
Kiti kolektyvo nariai taip pat netylėdavo. Kiekvie­
nos porcijos įteikimą jie palydėdavo draugiškais pokš­
tais. Tuo būdu kasdienišką, nuobodų kalėjimo gyveni­
mą retkarčiais pakeisdavo linksmo juoko valandėlės.
Kokiu būdu politiniai kaliniai palaikydavo ryšį tarp
kamerų ir su Kauno rajono komitetu?
Politiniai kaliniai buvo uždaryti už daugelio storų
kalėjimo durų su sunkiomis spynomis, juos saugojo
ginkluoti sargai viduje ir iš lauko, o pro durų langelį
kalinių gyvenimą sekė prižiūrėtojai. Nepaisant to, po­
litiniai kaliniai nuolat informuodavo Kauno partinę or­

io?
ganizaciją apie įvykius ir savo gyvenimą ir dažnai gau­
davo iš jos nurodymus bei patarimus.
Partijai pavedus, kalėjimo prižiūrėtoju atėjo dirbti
ištikimas mums draugas. Tai buvo aukšto ūgio, liesas,
kokių trisdešimties metų vyras. Ilgametis konspiraty­
vus darbas padarė jį niūrų ir, kaip atrodė iš šalies, pik­
tą, beširdį. Savo išvaizda jis visai nesiskyrė nuo sužvė­
rėjusių kalėjimo prižiūrėtojų. Jis labai mažai kalbėda­
vo, bet puikiai vykdė rizikingas partines pareigas. Sis
žmogus palaikė ryšį tarp partinio kalėjimo komiteto ir
LKP Kauno rajono komiteto. Kalėjimo administracija
bijojo politinių kalinių įtakos kalėjimo darbuotojams.
Todėl ji dažnai kaitaliodavo prižiūrėtojus, perkeldama
juos iš fligelio į fligelį, iš vieno aukšto į kitą.
Vieną gražią dieną naujasis prižiūrėtojas pradėjo
dirbti mūsų koridoriuje. Partinis komitetas pavedė man
perduoti per jį tam tikras žinias. Apie tai buvo įspėtas
ir jis. Paruošęs šifruotą raštelį, laukiau progos atiduo­
ti. Vakare „kalifaktorius“ (taip vadinome kriminalinius
kalinius, maisto išnešiotojus) atnešė vakarienę. Aš pa­
stebėjau, kad jį lydi mano laukiamas žmogus.
Iki šiol ne kartą teko matyti šį prižiūrėtoją, bet nė
karto neteko pagauti jo žvilgsnio. Šį kartą iš po tankių
antakių jis taip aištriai pažvelgė į mane, jog aš iš kar­
to supratau, kad jis turi man kažką perduoti. Palau­
kiau, kol dauguma mano draugų pradėjo vakarieniau­
ti, ir tik tuomet priėjau prie „kalifaktoriaus“ . Viena
ranka paėmiau vakarienės davinį, o antrąja įspraudžiau
į prižiūrėtojo ranką suvyniotą popieriuką ir tą pat aki­
mirką pajutau savo rankoje papirosą. Įduodamas bei
gaudamas partinį paštą, turėjau saugotis ne tik „kali-
faktoriaus“ , bet ir savo kameros draugų, kurie konspi-

198
racijos sumetimais taip pat neturėjo žinoti, per ką pa­
laikomi ryšiai.
Tais metais kalėjime buvo dar vienas. ryšininkas.
Tai Valadka. Su juo aš susipažinau paskirstymo kame­
roje. Kalėjime jis įsitaisė „kalifaktorium“ .
Kartą išvietėje užtrukau ilgiau, negu kiti kaliniai,
ir išeidamas susidūriau akis į akį su Valadka.
— Ar vis dar tebegerbi politinius? — pajuokavau.
— Koks čia juokas! — užsigavo Valadka.
Buvau jau beeinąs pro šalį, bet jis mane sulaikė ir
skubėdamas pradėjo kalbėti:
— Žinau, jums reikalingi ryšiai su laisve. Galiu
jums padėti, turiu ištikimą žmogų.
— Kas per žmogus?
Valadka paminėjo vardą, pavardę ir adresą.
— Gerai. Kai prireiks, aš tave surasiu,— pasakiau
jam.
— Tai gal manimi nepasitiki? — Iš jo žodžių paju­
tau, kad įsižeidė.
Aš beveik tikėjau ir norėjau jį nuraminti, bet prie­
šais pasirodė prižiūrėtojas, ir mūsų pasikalbėjimas nu­
trūko. Sugrįžęs į kamerą, parašiau šifruotą raštelį
K. Stasiuliui ir išdėsčiau, ką buvau girdėjęs. Stasiulis
apie tai pranešė Kauno rajono komitetui. Pasirodė, kad
tuo žmogumi, apie kurį kalbėjo Valadka, iš tikrųjų ga­
lima pasitikėti, nors jis ir nedalyvavo pogrindiniame
darbe. Kauno komunistai gan ilgą laiką per jį siuntinė­
jo politiniams kaliniams nelegalią literatūrą, o per Va-
ladką mes ją perduodavome iš fligelio į fligelį, iš ka­
meros į kamerą.
Nelegali spauda patekdavo į kalėjimą ir kitais ke­
liais. Kauno darbininkai skardininkai pagal komunistų
užsakymą pagamino indą su dviem dugnais. Tarp dug-
nų tilpdavo partinis paštas, o pačiame inde — farširuo­
ta žuvis ar cepelinai. Indo kalėjimo prižiūrėtojai nie­
kuo neįtardavo, bet tas draugas, kuris jį gaudavo, ras­
davo visą nelegalios literatūros siuntą. Sis indas gan
ilgai tarnavo politiniams kaliniams, kol pagaliau žval­
gyba paslaptį vis dėlto atidengė.

* *

Artėjo Karlo Libknechto ir Rozos Liuksemburg nu­

žudymo metinės. Partinis komitetas ruošėsi paminėti
tą dieną. Nežinau kaip, bet K. Stasiulis gavo raudonos
medžiagos gabalėlį ir trumpą lazdelę. Jo planas buvo
toks: pasivaikščiojimo metu organizuoti politinių kali­
nių demonstraciją.
Revoliucinėms datoms ruošėsi ne tik politiniai kali­
niai, bet ir kalėjimo administracija. Sį kartą ji pasi­
kvietė į pagalbą karinės policijos dalinį, ginkluotą šau­
tuvais ir netgi kulkosvaidžiais.
Prieš pietus dalis politinių kalinių buvo išleista pa­
sivaikščioti. Kieme stovėjo žabų vežimas. Eidamas pro
šalį, K. Stasiulis vikriai užšoko ant vežimo. Politiniai
kaliniai apsupo jį. Negaišdamas laiko, Stasiulis pasakė
trumpą, aistringą kalbą.
— Šiandien mes minime proletariato vadų,— pasa­
kė jis,— Karlo Libknechto ir Rozos Liuksemburg nu­
žudymo metines. Amžina šlovė žuvusiems revoliucio­
nieriams!
Atsidarė ne tik politinių, bet ir kriminalinių kalinių
kamerų langai. Kaliniai mosavo rankomis, šaukė
„Valio!“
s — Dar glaudžiau suburkime savo gretas,— tęsė

2011
jis,— stiprinkime kovą! Ateis laikas, ir mes atsiskaity-
sime su kraugeriais. Salin buržujų valdžią!
Mitingas įvyko taip staigiai, kad niekas nespėjo su­
trukdyti. Į kiemą bėgte išbėgo kalėjimo viršininkas.
— Kas čia dedasi! — šaukė jis, grūmodamas kumš­
čiais.— Visi į kameras!
Bet kaliniai jo neklausė. Jie išsirikiavo po keturis.
Priešakyje ėjo Kazimieras Stasiulis, greta Eusiejus Ka­
cas su iškelta raudonąja vėliava. Si negausi kolona, ne­
kreipdama dėmesio į kalėjimo viršininko šūkavimus,
pajudėjo pirmyn. Kazimieras Stasiulis ryžtingai, visu
balsu užtraukė „Kovoj jūs pražuvot, mielieji drau­
gai. . .“
Visa kolona dainavo šią puikią revoliucinę dainą,
su kuria buvo susiję daugelis šaunių proletariato ko­
vos ir pergalių įvykių. Jos melodija sklido taip pat iš
kamerų langų. Vadinasi, visi kaliniai pritarė demon­
strantams.
— Nutilkit, biaurybės! — šaukė prišokęs prie Sta-
siulio kalėjimo viršininkas.
— Nutilsim, kai baigsim,— ramiai atsakė Stasiulis.
Staiga į kalėjimo kiemą įsiveržė ginkluotų polici­
ninkų būrys. Buožėmis ir durtuvais jie pradėjo stumti
kalinius į kameras. Kieme daina nutrūko, bet ji tebe­
sklido iš kamerų. Kamerose politiniai kaliniai sugie­
dojo ją nuo pradžios iki galo, nepraleidę nė vieno
posmo.
Tą dieną kitų politinių kalinių administracija neiš­
leido pasivaikščioti. Demonstracijos dalyvius nubaudė
karceriu, o Stasiulį ir Kacą uždarė į vienutes.
Per tuos įvykius Eusiejų Kacą kalėjime pamačiau
pirmą kartą. Kameros draugai papasakojo apie jo
areštą.

201
 Tai buvo 1920 metų gruodžio 23 dieną. Jis vežė di­
delį lagaminą, pilną nelegalios literatūros. Atsisveiki­
nęs su vežiku, pasuko į kiemą.
— Stok!
Priešais jį išdygo žvalgybininkai su revolveriais.
Vienas griebė Kacą už rankos, o antras pareikalavo pa­
so. Pasas buvo tvarkoje, bet tai dar nieko nereiškė.
— Imk savo lagaminą ir eime! — pasakė žvalgybi­
ninkas.
Žvalgybininkai vedė Laisvės alėja. Kacas iš pra­
džių galvojo, kad jokios išeities nėra. Bet, žvilgtelėjęs
į anapus gatvės, jis atpažino namą, kurio kiemas vedė
į kitą gatvę; ten buvo neaukšta tvora, o už jos vėl per­
einamas kiemas. Galvoje šmėkštelėjo išsigelbėjimo pla­
nas.
„Et,— pagalvojo jis,— kas bus, tas bus. Ar taip, ar
taip galas. Mėginsiu!“
Kacas atsargiai pasižiūrėjo atgąl. Žvalgybininkai
nerūpestingai žingsniavo paskui jį greta viens kito.
Jiems atrodė, kad lagaminas sunkus, todėl sulaikytasis
nepabėgs. Kacas staigiai pasisuko ir iš visų jėgų sviedė
sunkų lagaminą žvalgybininkams po kojomis. Vienas iš
jų pargriuvo, o antras griebėsi už sužeisto kelio. Tuo
pasinaudojęs, Kacas spruko skersai Laisvės alėjos tie­
siai į pažįstamą namą. Tačiau pabėgti nepavyko. Atsi­
peikėjęs žvalgybininkas ėmė vytis, šaukdamas:
— Laikykit, laikykit vagį!
Tais metais įvairaus plauko plėšikų buvo gana daug
ir jie skriaudė gyventojus. Žmonės buvo jais labai
pasipiktinę ir, progai pasitaikius, žiauriai bausdavo.
Todėl žvalgybininko provokacija pasisekė. Važiavę
priešais malkų vežikai pastojo „vagiui“ kelią. Kacas

20 2
mėgino prasiskverbti pro vežikų grandinę, bet jie nu­
tvėrė jį už rankų ir ėmė mušti.
Sumuštą, su didžiausia mėlyne paakyje Kacą atve­
dė į žvalgybą. Prasidėjo tardymas: iš kur gavo litera­
tūrą, kur ir kam turėjo ją įteikti. Nieko neišklausę,
pradėjo mušti. Žvalgybos kambaryje buvo net penki
žvalgybininkai, ir visi jie pakaitomis mušė vieną be­
ginklį žmogų. Mušė per galvą, per veidą, per sprandą.
Kai jis pargriūdavo, spardė kojomis. O jis, kietai su­
čiaupęs krauju pasruvusias lūpas, tylėjo. Kai tardo­
masis netekdavo sąmonės, jį atgaivindavo vandeniu ir
vėl tardydavo ir mušdavo.
— Aš komunistas, nieko neišduosiu. Galite mušti
kiek norite,— nusilpusiu balsu tarė jis ir neteko są­
monės.
Sukruvintą žvalgybininkai jį nuvilko į specialų
kambarį, o kitą dieną nugabeno į Kauno sunkiųjų dar­
bų kalėjimą. Norėdama izoliuoti Kacą nuo kitų komu­
nistų, kalėjimo administracija uždarė jį į kamerą, ku­
rioje sėdėjo Lenkijos šnipai. Pasivaikščiojimo metu pro
langą jį pažino Balvočius, kuris tuojau pranešė komite­
to pirmininkui K. Stasiuliui. Politiniams kaliniams pa­
reikalavus, kalėjimo administracija Kacą atkėlė į sep­
tyniasdešimt ketvirtąją kamerą, kurioje prieš Naujus
Metus jis nupiešė ant lubų penkiakampę žvaigždę.

* *
*

Kauno sunkiųjų darbų kalėjime man teko keturis

kartus badauti. Pirmuosius du bado streikus politiniai
kaliniai paskelbė, protestuodami prieš karo lauko teis­
mo nuosprendį — sušaudyti revoliucinio judėjimo da­
lyvius: A. Fedaravičių-Kvedarą, A. Manelį, Balvočių
ir devyniolikos metų jaunuolį A. Močių.
Už komunistinę veiklą kareivių tarpe A. Fedaravi­
čių-Kvedarą netrukus po teismo sušaudė. Andrius Ma­
nelis sėdėjo Kauno kalėjime. Pas jį žvalgyba buvo ra­
dusi penkis „Kareivių tiesos“ numerius ir keletą šo­
vinių.
Manelis buvo žemo ūgio, dėvėjo suplyšusiais kai­
miškais rūbais, avėjo klumpėmis. Tai buvo mažaraštis
žemės -ūkio darbininkas. Tačiau, stojęs į revoliucinės
kovos kelią, jis buvo pasiryžęs atkakliai kovoti prieš
išnaudotojus.
Sužinojęs, kad ginkluoti sargybiniai ateis išvesti jį
sušaudyti, jis dantimis ištraukė iš gultų keletą vinių ir
kumščiu įkalė jas į spyną, kad budeliai negalėtų atra­
kinti kameros durų. Duris, žinoma, atidarė. Trys sar­
gybiniai vilkte išvilko Manelį iš kameros. Tą pačią die­
ną jis buvo sušaudytas.
Protestuodami prieš šiuos žvėriškumus, politiniai
kaliniai paskelbė vienos dienos bado streiką.
Balvočius ir Močius buvo teisti Šiauliuose. Senose
Šiaulių kapinėse žvalgybai pavyko susekti slaptą san­
dėlį, kuriame buvo slepiama nelegali literatūra, gink­
lai ir sprogstamoji medžiaga. Sandėlis buvo įrengtas
kažkokio grafo seniai užmiršto antkapio rūsyje. Bal­
vočius padarė raktą ir atrakino rūsį. Jame buvo labai
patogu laikyti ne tik ginklus ir kitką, bet, esant reika­
lui, ir pasislėpti nuo žvalgybos.
Šiaulių žvalgybai nepavyko įrodyti, kad tą sandėlį
tikrai įrengę Balvočius ir Močius. Tačiau ir žvalgybai,
ir teismui labai svarbu buvo susidoroti su šiais akty­
viais ir atsidavusiais revoliucinio judėjimo dalyviais.
Po teismo Balvočius ir Močius buvo pervežti iš

204
Šiaulių į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Tomis die­
nomis Lietuvos Komunistų partija plačiai organizavo
darbininkų protestus prieš buržuazinės vyriausybės
žvėriškumus. Prie tų protestų prisidėjo ir Kauno kalė­
jimo politiniai kaliniai. Reikalaudami atšaukti mirties
bausmę Balvočiui ir Močiui, jie paskelbė bado streiką.
Mirties nuosprendis nepalaužė pasmerktųjų dva­
sios. Jie įsijungė į politinių kalinių kolektyvą ir gyve­
no bendrais jo interesais. Per pasivaikščiojimus jie vi­
suomet būdavo drauge: Balvočius aukštas, petingas,
pagyvenęs vyras, o greta jo — jaunas, vikrus jaunuo­
lis Močius. Užrietęs galvą, jis žiūrėdavo į akis savo
vyresniajam draugui ir su pasitikėjimu klausėsi jo.
Darbininkų ir politinių kalinių protestai suvaidino
savo vaidmenį: mirties nuosprendis Balvočiui ir Močiui
buvo pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos. 1923 metais
jiedu priėmė Tarybų Rusijos pilietybę ir išvyko į Mask­
vą. Vėliau Balvočius apsigyveno Leningrade ir dirbo
įmonėje, kurioje jis buvo dirbęs dar prieš Spalio revo­
liuciją. Po sunkios ligos 1935 metais Balvočius mirė.
Apie Adolfo Močiaus tolesnį likimą sužinojau, tik
praslinkus keturiasdešimčiai metų. Nuvykęs į Šiaulius,
aplankiau Smėlių gatvėje nuo senų laikų pažįstamą
namuką (10 nr.), kuriame tebegyveno 84 metų amžiaus
Adolfo motina.
— Gerai atsimenu, — pasakojo Močienė, — buvo
šalta, vėjuota diena. Žvalgybininkas nuvarė mane į
žvalgybą. Kai pamačiau Adoliuką ir savo akimis neti­
kėjau: jis buvo baisiai sumuštas. „Už ką tave?“ — pa­
klausiau jo.— „Nežinau, mamyt.“ Čia priėjo prie manęs
žvalgybininkas ir pro dantis iškošė: „Meluoja! Jis vis­
ką žino. Tu, ragana, bolševiką išperėjai. Jeigu prisipa­
žins, galėsi jį pasiimti, o jeigu ne, tai užmušiu tavo

2 0 r>
akyse.“ Žvalgybininkas ėmė mušti Adolfą revolveriu
per veidą, per galvą. Man buvo taip baisu, kad nebeiš­
kenčiau ir, ne savo balsu surikusi, rankomis užsidengiau
akis. O sūnelis nė žodžio jiems nepasakė. Kai žvalgy­
bininką kažkas iškvietė, Adolfas man pašnibždėjo:
„Mamyt, neužmiršk — mane išdavė Klemensas Sirevi-
čius.“
. . . Senutė Močienė parodė man keletą Adolfo laiš­
kų ir nuotraukų, atsiųstų iš Tarybų šalies. Močius bai­
gė karinę mokyklą ir tapo Raudonosios Armijos kari­
ninku. 1946 m. jis sunkiai susirgo ir mirė, turėdamas
jau pulkininko laipsnį.
Trečiasis badavimo streikas Kauno kalėjime truko
šešias paras. Jis prasidėjo ryšium su Pirmosios Gegu­
žės švenčių minėjimu.
Švenčių išvakarėse partinis komitetas nutarė kalė­
jime būtinai švęsti Gegužės Pirmąją. Balandžio pabai­
goje daugelis iš mūsų gavome nuo draugų, pažįstamų
bei giminių maisto produktų siuntas, o politinės kali­
nės, be to, dar pagalvius. Kalėjimo prižiūrėtojams nė
į galvą neatėjo, kodėl būtent šiomis dienomis į kalėji­
mą moterims siunčiami pagalviai. O paslaptis buvo ta,
kad visų pagalvių impilai buvo raudono audeklo, iš ku­
rių mūsų moterys pasiuvo politiniams kaliniams kaspi­
nėlius ir beveik kiekvienai kamerai raudoną vėliavėlę.
Gegužės Pirmąją atsikėlėme labai anksti. Per pus­
ryčius „kalifaktorius“ slaptai padavė man Stasiulio
raštelį. Jis rašė:
„Draugai! Sveikinu Jus su Gegužės Pirmąja! Kalė­
jimą apsupo ginkluoti karinės policijos daliniai. Aplink
kalėjimą pastatyti kulkosvaidžiai. Nežiūrint to, mes
švęsime savo šventę taip, kaip esame nutarę. Tegyvuo­
ja Gegužės Pirmoji — tarptautinė proletariato šventė!“
 Tokie pat rašteliai buvo pasiųsti ir į kitas politinių
kalinių kameras.
Po pusryčių mūsų kameros draugai išsivalė rūbus,
prisisegė raudonus kaspinėlius, iškabino vėliavėlę. Visų
nuotaika buvo šventiška. Mes pasveikinome vieni kitus
ir pradėjome dainuoti. Dainavome įvairiomis kalbomis
„Varšuvietę“ , „Marselietę“ ir kitas revoliucines dai­
nas. Kalėjimo prižiūrėtojas retkarčiais atidarydavo du­
ris, reikalaudamas nutraukti dainą.
— Netrukdykite mums, šiandien mūsų šventė,—
atkirsdavome jam.
Revoliucinės dainos sklido ir iš kitų politinių kali­
nių kamerų. Po pietų visose kamerose įvyko praneši­
mai, pasikalbėjimai, vyresnieji draugai pasakojo savo
atsiminimus apie Gegužės šventes. Mūsų kameroje kal­
bėjo Spalio socialistinės revoliucijos dalyvis Tomas
Vizgirdas. Jis papasakojo, kaip ši šventė buvo šven­
čiama Petrograde caro laikais ir Tarybų valdžios me­
tais.
Už visa tai administracija nedovanojo politiniams
kaliniams. Jau sekančią dieną daugelis mūsų draugų
atsidūrė karceriuose, o likusiems kamerose buvo įves­
tas karcerio režimas. Kalėjimo administracija liepė iš­
nešti iš kamerų patalynę ir visam mėnesiui uždraudė
gauti siuntas, laiškus, laikraščius ir knygas.
Partinis kalėjimo komitetas informavo Kauno par­
tinę organizaciją apie kalinių padėtį ir, gavęs jos sutiki­
mą, paskelbė bado streiką. Politiniai kaliniai reikalavo
panaikinti karcerio režimą, grąžinti draugus iš karce­
rio į kameras, pagerinti maitinimą, grąžinti atimtas
knygas.
Bado streikui vadovavo partinis kalinių komitetas,
kurį sudarė tuo metu K. Stasiulis, B. Mickevičius ir

207
Ananjevas. Kalėjimo administracija jau pirmomis strei­
ko dienomis mėgino suskaldyti politinių kalinių kolek­
tyvą. Šantažu ir apgavystėmis ji norėjo priversti, kad
bent atskiros kameros nutrauktų badavimą. Tačiau pro­
vokacijos nepavyko, nes politiniai kaliniai jokių de­
rybų su ja nevedė, sakydami, kad tik komitetas yra
įgaliotas spręsti streiką liečiančius klausimus.
Sunkiai slinko bado dienos. Pirmąją dieną mūsų sa­
vijauta nepasikeitė. Mes, kaip ir anksčiau, jautėmės
gerai, buvome linksmi. Antroji diena pasirodė sunkes­
nė — visus labai vargino alkis. Kalėjimo administra­
cija, tikėdamasi palaužti silpnesnių kalinių ištvermę,
įsakė gaminti geresnį maistą, kurio skanus kvapas ža­
dino apetitą. Tačiau ir iš to sumanymo nieko neišėjo —
tarp mūsų neatsirado nė vieno silpnadvasio. Trečią ir
ketvirtą dieną valgyti jau nebesinorėjo. Jėgos išseko.
Nebegalėdami atsikelti, ištisas dienas gulėjome ant
plikų gultų.
Mus jaudino moterų likimas, nes tarp jų buvo ne­
maža ligonių: Bartkaitė, Merkytė, Savleraitė ir kitos.
Pro siaurą kalėjimo langelį skverbėsi pavasario
saulės spinduliai. Saulė viliojo pasivaikščioti, bet mes
jau nebegalėjome. Tomas Vizgirdas, ilgai žiūrėjęs į lan­
gelį, pagaliau atsisėdo ant gultų. Mes nesupratome, ką
jis sumanė. O jis vargais negalais nulipo ir prišliaužė
prie lango. Moterų kameros langai buvo priešais mūsų
kamerą. Pastebėjęs lange pažįstamą draugę, jis ėmė
kalbinti ją pirštų pagalba.
— Su kuo kalbėjaisi? — paklausėme jį, kai sugrįžo
į savo vietą.
— Pasiunčiau draugėms linkėjimus,— sunkiai kvė­
puodamas, tyliai atsakė jis.— Paklausiau, kaip savi­
jauta.

208
 Tą pačią dieną kovos draugės atsiuntė laiškutį. Jos
rašė:
„Brangūs draugai! Mums yra žinoma, kad jūs rū­
pinatės mūsų sveikata. Nuoširdžiai dėkojame. Kaip ten
bebūtų, mes, kaip ir jūs, pasiryžusios laikytis iki galo.
Visų mūsų sveikata kol kas yra pakenčiama. Linkime
jums, kovos bičiuliai, geros sveikatos ir būtinai laimėti
šį streiką.“
LKP Kauno rajono komitetas atsišaukimuose ir ki­
toje nelegalioje spaudoje plačiai papasakojo darbo
žmonėms apie Kauno kalėjimo politinių kalinių būklę,
apie tai, kad, protestuodami prieš kankinimus, jie pa­
skelbė badavimą. Prasidėjo darbininkų protestai ir rei­
kalavimai pagerinti politinių kalinių sąlygas.
Kalėjimo administracija, matydama, kad politiniai
kaliniai organizuotai kovoja, kad juos palaiko miesto
darbo žmonės, buvo priversta nusileisti ir daugumą rei­
kalavimų patenkinti.
Politiniai kaliniai laimėjo streiką. Jis dar labiau už­
grūdino mus, dar glaudžiau sutelkė mūsų gretas. Ta­
čiau streikas neapsiėjo be aukų. Komunistas kareivis
Vlasovas badavimo išvakarėse per tardymus buvo
smarkiai sumuštas. Atsižvelgdamas į jo silpną sveikatą,
partinis komitetas patarė jam nebadauti. Bet Vlasovas
nepanorėjo išsiskirti iš kolektyvo. Badavimas visai pa­
laužė jo sveikatą. Po streiko jis sunkiai susirgo ir mirė.
Po šių įvykių praėjo vos trys mėnesiai. Nespėjome
kaip reikiant pataisyti sveikatos, ir vėl atėjo laikas su­
siremti su budeliais.
Kalėjime sėdėjo komunistas Petras Varkalis iš Ku­
piškio. 1921 metų liepos mėnesį jį teisė karo lauko
teismas. Kaltinamasis teisme puikiai laikėsi, daugiau
kaltino teismą, buržuazinę santvarką, negu pats gy-

14 Kareivinėse neramu 209

nėši. Grįžęs į savo kamerą, P. Varkalis visiškai ramiai
pasakojo draugams apie teismo eigą ir apie tai, kad
vien tik už priklausymą Komunistų partijai teismas
nutejsė jį mirti.
Septyniasdešimt aštuntoje kameroje po teismo jis
gyveno dar dvi dienas. Tai buvo geležinės valios žmo­
gus. Ir mirties akivaizdoje P. Varkalis buvo ramus,
draugiškas, šnekus. Mes didžiavomės savo kovos draugo
ištverme ir didvyriškumu.
P. Varkalis kelis kartus buvo nuvestas į kalėjimo
kontorą. Administracija ir buržuazijos tarnai, socialde­
mokratų partijos atstovai, prisispyrę siūlė jam rašyti
prezidentui malonės prašymą.
— Iš savo klasinių priešų mes malonės neprašo­
me,— atsikirsdavo jis.
Į antrosios dienos pabaigą prižiūrėtojai izoliavo
Petrą Varkalį nuo politinių kalinių kolektyvo, paso­
dindami jį į vienutę. Vakare gavome žinią, kad naktį
jį ruošiamasi sušaudyti. Si žinia sukėlė didelį pasipik­
tinimą. Visą naktį nesumerkėme akių.
Staiga nakties tyloje koridoriumi nuaidėjo žodžiai:
„Likite sveiki, draugai!“
Pažinome komunisto P. Varkalio balsą. Tuo pat me­
tu jis skambiu balsu užgiedojo „Internacionalą“ . Jo žo­
džius pagavo visi politiniai kaliniai ir net kai kurie kri­
minaliniai.
In-ter-na-cio-na-le
Žm o-ni-jos at-gai-va!
Iš visų kamerų skambėjo tie puikūs žodžiai, susi­
liedami į vieną galingą melodiją, nuo kurios, atrodė,
drebėjo kalėjimo sienos. Per kameros langą matėme,
kaip vedė Varkalį per kiemą ir kaip už vartų perdavė
į ginkluotų policininkų rankas. . .

210
 Ir vėl kalėjime įsiviešpatavo tyla. Slinko ilgos mi­
nutės. Ir štai nakties tyloje iš Mickevičiaus slėnio pu­
sės išgirdome šūvius. Supratome, kad šią akimirką krito
vienas iš mūsų kovos draugų. Kažkas, giliai atsidusęs,
iškošė pro sukąstus dantis:
— Prakeiktieji!
Tomas Vizgirdas iš visos krūtinės užtraukė:
Kovoj jūs pražuvot, mielieji draugai.
Už laisvę, lygybę, brolybę! I
Iš meilės žmonijos, draugai karžygiai.
Aukojote savo liuosybę...

Nakties metu administracija nė nemėgino kalinių

raminti. O mūsų veidai buvo rūstūs, kumščiai sugniauž­
ti. Kaip kovos šūkį traukėme paskutinius dainos žo­
džius:
Prieš savo skriaudėjus sukils vargdieniai.
Jų sostus ranka vers galinga.
Sudie jums, draugai, nepražus jūs darbai:
Aprinkot sau kelią teisingą.

Dabar moterys pradėjo giedoti „Internacionalą“ .

Prisidėjome ir mes. Pasipiktinimas augo kiekvieną mi­
nutę. Giedodami „Internacionalo“ žodžius „O trenk,
perkūne, trenk smarkiau!“ , politiniai kaliniai, pagriebę
suolus, taburetes, ėmė daužyti geležines duris. Iš ka­
merų girdėjosi šūkiai:
— Salin budelius!
— Salin buržujus!
— begyvuoja Komunistų partija!
Kaliniai nurimo tik auštant. Sėdėjome visi nuliūdę,
nesinorėjo nei miegoti, nei kalbėti. Kalėjimo korido­
riuose viešpatavo tyla. Bet tai buvo tyla prieš audrą.
Per ryšininką gavau žinią, kad kieme ir kontoroje pil-

211
na karinės policijos. Vadinasi, administracija ruošiasi
represijoms.
Tomas Vizgirdas, metęs žvilgsnį į draugus, pasakė:
— Draugai! Nebūkime ištižėliai. Nenusiminkime,
taupykime jėgas. Gal būt, jau šiandien mums teks vėl
stoti į mirtiną kovą.
Visi sužiurome į jį, laukdami, ką jis dar pasakys.
O Vizgirdas pavaikštinėjo po kamerą ir tęsė toliau.
— Mūsų poetas Julius Janonis yra parašęs labai
teisingą eilėraštį. Kai prisiminiau tą eilėraštį, man net
pasirodė, kad jis yra parašytas šįryt ir skirtas kaip tik
mums.
Mes žinojome, kad Tomas Vizgirdas iki 1918 metų
gyveno Petrograde, dažnai susitikdavo su Janonių ir
daugelį jo eilėraščių mokėjo mintinai. Draugų prašo­
mas, Vizgirdas ėmė deklamuoti:
Neverkit pas kapą narsiųjų draugų:
Kas krito kovoj, tie didvyriai.
Kiekviena kova reikalinga aukų —
Laimingi už laisvę numirę.

Nelaistykit kapo gailiąja rauda,

Bet tęskit pradėtą jų žygį:
Pasiektas jo tikslas minės visada
Padėjusį galvą karžygį.

Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,

Bet kovą, vien kovą lig galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.

Po pusryčių atėjo ginkluotų policininkų lydimi pri­

žiūrėtojai ir, grasindami šautuvais, varė kalinius į kar­
cerius ir rūsius. Visus sukišti į karcerius buvo neįma­
noma, todėl likusiems kamerose kaliniams administra-

212
eij a įvedė karcerio režimą. Kaliniai pareikalavo iškvies­
ti kalėjimo viršininką. Viršininkas atėjo, bet į jokias
kalbas nesileido.
— Už tvarkos pažeidimą,— išdidžiai pasakė jis,—
įvedamas karcerio režimas.
Protestuodami kaliniai vėl paskelbė bado streiką,
kuris truko devynias paras. Žinoma, šį kartą mes bu­
vome fiziškai žymiai silpnesni, negu pirmųjų badavimų
dienomis. Nežiūrint to, buvome pasiryžę kovoti iki
galo.
Streiko dienomis mūsų kameras dažnai aplankydavo
prokuratūros pareigūnai; jie siūlė, įkalbinėjo kalinius
nutraukti streiką. Atsimenu, kartą į mūsų kamerą įėjo
prokuroras su vyresniuoju prižiūrėtoju.
— Ką, jūs dar tebestreikuojate? — lyg nustebęs pa­
klausė jis.— Jūsų kaimynai jau antra diena valgo ir
siuntinius iš laisvės gauna. Laikas ir jums susiprasti.
Bet mes nepasidavėme. Tokios provokacijos mums
buvo puikiai žinomos.
Prokuroras aplankė taip pat ir partinio komiteto
pirmininką Stasiulį. Be jokių ceremonijų jis reikalavo,
kad būtų nutrauktas badavimas.
Buržuazinė vyriausybė siųsdavo prokurorą į kalėji­
mą ne dėl to, kad ji rūpinosi kalinių likimu, o dėl to,
kad bijojo prarasti ir be to netvirtą savo autoritetą
krašto viduje ir užsienyje. Apie politinių kalinių kovą
ir revoliucinių darbininkų žudymus plačiai žinojo Lie­
tuvos darbo žmonės, apie tai rašė taip pat užsienio
spauda.
Politinių kalinių tarpe buvo nemaža valstiečių — re­
voliucinio judėjimo dalyvių. Nors jie nepriklausė Ko­
munistų partijai, bet kalėjime susidraugavo, išvien ba-

213
 daudavo su mumis ir palaikydavo komunistų reikala­
vimus.
Mūsų kameroje sėdėjo Utenos apskrities valstie­
čiai — Petkevičius, Čipkus, tėvas ir sūnus Ruzgai. Juos
suėmė revoliucinį judėjimą malšinusi baudžiamoji eks­
pedicija ir per tardymus labai sumušė. Budeliai barstė
druska jų kruvinas žaizdas ir visaip tyčiojosi iš suim­
tųjų. Aš susidraugavau su seniu Petkevičium ir vadi­
nau jį tėveliu, o jis mane — sūneliu.
Gulėdamas ant gultų greta manęs, jis kartais pa­
klausdavo:
— Na, kaip sekasi, sūneli? Ar dar gyvas?
— Laikausi,— atsakydavau aš.— O kaip jūsų, tė­
veli, sveikata?
j — Nieko sau, valgyti jau visai nebesinori.
. . . Paskutinį kartą sutikau Petkevičių 1949 metais
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume. Už
dalyvavimą 1918— 1919 metų revoliuciniame judėjime
kartu su kitais senais pogrindininkais jis buvo apdova­
notas ordinu. 1952 metais Petkevičius mirė, sulaukęs
80 metų amžiaus.
Gerai prisimenu taip pat senąjį ir jaunąjį Ruzgus.
Ruzgaus sūnus buvo stiprios sveikatos, bet silpnos dva­
sios vyras. Jį kamavo alkis ir baugino mirtis. Todėl jis
dažnai niurnėdavo, skųsdavosi, kad toliau nebeišlaiky­
siąs bado. Tokiais atvejais Ruzgus — tėvas — labai pyk­
davo, grasindamas jam, kad, jeigu šis palies maistą,
bus laikomas išdaviku.
Devintos dienos pabaigoje koridoriuje išgirdome
žingsnius. Du prižiūrėtojai įvedė į mūsų kamerą Kazi­
mierą Stasiulį, kuris taip, kaip ir mes, buvo išblyškęs
ir labai nusilpęs.
— Sveiki, draugai! — pasveikino jis ir čia pat pra-

214
nešė džiuginančią naujieną: streikas laimėtas, badavi­
mas nutraukiamas.
Mes taip buvome nusilpę, kad dar kelias dienas ne­
galėjome atsikelti nuo gultų. „Kalifaktoriai“ kiekvie­
nam paduodavo maistą. Pirmą kartą po badavimo iš­
ėjus pasivaikščioti, partinio komiteto sekretorius Balys
Mickevičius paskubomis man pasakė, kad dalį politi­
nių kalinių administracija ruošiasi perkelti į Šiaulių
kalėjimą, stengdamasi pakirsti jų organizuotumą ir
vienybę. Jis pridūrė, kad greičiausia gali būti išvežtas
visas partinis komitetas. Balys Mickevičius perdavė
man priešmirtinį Petro Varkalio laišką ir pavedė, pasi­
taikius progai, persiųsti jį Lietuvos Komunistų partijos
Centro Komitetui. Atsisveikindamas Varkalis rašė:

„Mylimi tėveliai, broliai ir sesiulės!

Rašau Jumis šį laišką 17 birželio, septintą valandą
vakaro, „pranešdamas Jumis savo meilę ir apgailėda­
mas Jūsų skausmus, vargus ir klapatus. Jūsų aš gavau
laiškus, daugelį gastinčių. Tariu Jumis širdingą ačiū
užu visus Jūsų rūpesnius. . . Mano Tėvelis, Motinėlė,
broliukai Poviliukas ir Joniukas, sesutės Onytė, Elž-
bietytė ir Paulinytė užu mane daug vargo turėjote, per-
siverkėte. . . Vėlinu Jumis laimingo, šviesaus gyvenimo.
Dabar aš pranešu Jumis. . . skaudžią naujieną: aš
sveikinu Jumis paskutinį kartą. 17 birželio, penktą va­
landą po pietų, esmu nuteistas mirti. Dar turiu gyventi
48 valandas, tai šiuo laiku aš nors mintimis aplankau
Jumis ir atsisveikinu paskutinį syk į.. .
Sakau sudieu Jumis, seni tėveliai, broliukai ir se­
siulės. .. Prašau dovanoti, jeigu kuo prasikaltau. Su­
dieu visiems kaimynams ir pažįstamiems, visiems mano

215
nuo jaunų dienų draugams ir giminėms... Mane pa­
smerkė užu mano idėjų... Bučiuoju Jumis karštai.“
Petro Varkalio laišką ilgą laikė slėpiau kameroje,
po skarda ant lango. Šiuo metu laiško originalas yra
Partijos istorijos institute prie LKP CK.

* *

Kąlėjime mes mokėmės marksizmo-leninizmo, lie­

tuvių, rusų kalbų, aritmetikos, istorijos. Septyniasde­
šimt šeštojoje kameroje lietuvių ir rusų kalbų mokė
Zigmas Mickevičius, šešiasdešimt penktojoje ■— jo bro­
lis Balys Mickevičius, septyniasdešimt aštuntojoje —
Ananjevas. Organizuotai buvo skaitomi laikraščiai,
ruošiamos politinės informacijos.
Didelį vaidmenį, auklėjant mus, jaunus komunistus,
suvaidino vyresnieji draugai: K. Stasiulis, A. Kovalė-
lis, P. Pajarskis, K. Naukaitis, T. Vizgirdas ir kiti. Mes
su nepaprastu įdomumu klausydavomės savo draugų,
nuėjusių ilgą revoliucinės kovos kelią. Pasakodami
apie savo gyvenimą, jie kalbėdavo apie partinį darbą
gilaus pogrindžio ir revoliucijos pakilimo dienomis,
aiškindavo Komunistų partijos taktiką įvairiais visuo­
menės vystymosi etapais, mokė, kaip savarankiškai gi­
linti politines bei bendro lavinimosi žinias. Kalėjimas
buvo pirmasis mano universitetas.
Atmintyje ilgam išliko šviesus K. Stasiulio paveiks­
las. Dar pogrindžio dienomis dažnai tekdavo su juo
susitikti. Tačiau tie susitikimai būdavo labai trumpi,
dalykiški. Kalėjimo sąlygomis K. Stasiulio, kaip parti­
nio vadovo, vaidmuo visapusiškai atsiskleidė. Būdamas
partinio komiteto pirmininku, sugebėjo nuostabiai va-
dovauti kalinių gyvenimui, jų mokymuisi ir kovai.
K. Stasiulis pažinojo beveik visus politinius kalinius.
Per pasivaikščiojimus jis prieidavo čia prie vieno, čia
prie kito, pasikalbėdavo, paklausdavo apie sveikatą,
nuotaiką ir tuo pat metu pranešdavo paskutines politi­
nes naujienas.
Atsimenu, kartais vakare, kai kalėjime įsiviešpatau­
davo tyla, mus pasiekdavo gražūs dainos žodžiai ir
melodija: „Klausyk, klausyk!“ Daina šaukė į kovą,
į laisvę, į šviesiąją ateitį. Ją dainuodavo rusiškai Kazi­
mieras Stasiulis, o mes savo kamerose klausydavome,
beveik sulaikę kvėpavimą. Dainos melodija man taip
patiko, kad dažnai dar ir dabar skamba ausyse.
1923 metais Kazimieras Stasiulis buvo nuteistas
mirti. Jį išgelbėjo Tarybų Rusija, suteikusi jam tary­
binę pilietybę. K. Stasiulis išvažiavo į Maskvą. Tačiau
mūsų draugystė nenutrūko. Kai tik man pasitaikydavo
proga nuvykti į Tarybų šalį, visuomet susitikdavau su
Stasiuku. Jis pasikviesdavo ir kitus buvusius Kauno-
kalėjimo politinius kalinius. Visi drauge prisimindavo­
me praėjusius kovos metus, sunkias kalėjimo dienas.
Draugų prašomas, Stasiulis tokius pasikalbėjimus baig­
davo mūsų mylima daina „Klausyk, klausyk“.
Tarybų Rusijoje K. Stasiulis dirbo atsakingą darbą
ir visada jis buvo pavyzdys jauniems partijos na­
riams.
Vėliau, prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, sutikau
jį Lietuviškame junginyje. Jis dirbo Karinio tribunolo
pirmininku. Nepaisydamas savo silpnos sveikatos,
K. Stasiulis daug dėmesio skyrė junginio karių auklė­
jimui.
1956 metų gruodžio 5 dieną Pamaskvėje K. Stasiu­
lis mirė. Mes, K. Stasiuko kovos draugai, palaidojome
jį prie Maskvos, Ramensko rajone, Vereikos kaimo ka­
pinėse.
Didelę įtaką politiniams kaliniams darė taip pat ir
Antanas Kovalėlis. Praėjęs turtingą gyvenimo mokyk­
lą, jis savo žiniomis dalinosi su mumis: aiškindavo
marksizmo-leninizmo klausimus, pasakodavo apie Ru­
sijos darbo žmonių kovą dėl Tarybų valdžios.
A. Kovalėlis 1916 metais įstojo į pogrindinę bolše­
vikų partiją, dirbdamas dar Petrograde, metalo fabri­
ke. Jis aktyviai dalyvavo Vasario ir Didžiojo Spalio
revoliucijose, Raudonosios Armijos eilėse gynė jauną
Tarybų respubliką nuo kontrrevoliucionierių antpuolių.
1920 metais A. Kovalėlis atvyko į Lietuvą dirbti
pogrindinio partinio darbo. Kurį laiką dirbo LKP Ute­
nos parajonio komitete. Už revoliucinę veiklą 1920
metų lapkričio 11 dieną jis buvo suimtas ir Kariuome­
nės teismo nuteistas aštuoneriems metams kalėti.
Tarybų valdžios metais A. Kovalėlis dirbo atsakingą
darbą. Mirė Vilniuje 1959 m. lapkričio 7 d.

VĖL VILNIUJE

Lietuvos kalėjimuose buvo laikoma gana daug žmo­

nių, kuriems teismas negalėjo sudaryti kaltinamojo
akto, kadangi neturėjo jokių įrodymų, jog jie revoliu­
cinio judėjimo dalyviai arba priklauso Komunistų par­
tijai. Buržuazinė vyriausybė, stengdamasi sumažinti
visuomenės pasipiktinimą savo politika, 1921 metų va­
sarą tokius kalinius sutiko išleisti už užstatą. Vadinasi,
kalinys buvo išleidžiamas iš kalėjimo iki teismo, bet
užtai jis turėjo po du kartus per savaitę pasirodyti
žvalgybai.

218
 Drauge su kitais politiniais kaliniais buvau išleistas
iki teismo ir aš. Keletą dienų gyvenau Kaune, o po to
išvykau į Ukmergę aplankyti motinos. Ukmergėje nė
vieno pažįstamo draugo nebesuradau. Vieni buvo išvy­
kę, kiti suimti. Pogrindinį darbą čia dirbo jau kitos
kartos žmonės.
Viešėti pas motiną teko neilgai. Lietuvos Komu­
nistų partijos Centro Komitetas iškvietė atgal į Kauną
"tolesniam darbui. Kaune užėjau į konspiratyvų butą
pas Radą Vidisaitę. Vakare atėjo „Barzdotasis Vikto­
ras“ (taip pogrindininkai tada vadino Juozą Greifen-
bergerį), Komjaunimo Centro Komiteto atstovas. Šiltai
pasisveikinęs, Juozas pranešė, kad Komunistų partijos
Centro Komitetas siunčia mane į lenkų okupuotą Vilnių
dirbti pogrindinį darbą.
— Vilniuje šiuo metu susidarė labai sunki padė­
tis,— pridūrė J. Greifenbergeris.— Reikės daug padir­
bėti, kol sustiprės partinių ir komjaunimo kuopelių
darbas. Bet apie tai plačiau jums papasakos „Senis“ , su
kuriuo pasimatysite rytoj vakare žinomoje jums susi­
tikimų vietoje „aukštyn-žemyn“ .
Juozas Greifenbergeris išėjo. Pasilikau konspiraty­
viame bute laukti rytojaus, nes pasirodyti mieste die­
nos metu buvo pavojinga. Galvojau apie būsimą susi­
tikimą su „Seniu“ — Karoliu Požėla, kurį tuo metu jau
gerai pažinojau.
Prisimenu,— pirmą kartą sutikau Karolį 1920 metų
pradžioje, kai Kauno rajono komitetas pasiuntė mane
į Raseinius atvežti iš ten nelegalios literatūros. Rasei­
niuose susiradau darbininko komunisto Juozo Kalendos
butą. Mane pasitiko aukšto ūgio, liesas vyras. Jis pa­
davė literatūrą ir papasakojo, kokiu maršrutu turiu ją

219
vežti į Kauną. Tuomet man ir į galvą neatėjo, kad tai
buvo Karolis Požėla.
Antrą kartą Karolį Požėlą sutikau Kaune, konspi­
ratyviame bute. Tada aš jau žinojau tikrą jo vardą ir
pavardę. Vėliau matydavau Karolį Centro Biuro posė­
džiuose, vieną kartą klausiau jo pranešimo apie padėtį
vietinėse organizacijose. Karolis Požėla tada kalbėjo
apie kiekvieną rajoną, parajonį be jokių užrašų, be jo­
kio raštelio, minėdamas daug pavardžių, faktų ir įvy­
kių. Mane tatai nustebino, aš susižavėjau tokia puikia
žmogaus atmintimi.
Kartą jis pasiuntė mane į karinį dalinį, stovėjusį
Žemaitijoje. Vietoj slaptažodžio jis įteikė pusę atviru­
ko. Pastebėjęs, kad man neaišku, Karolis nusišypsojęs
pasakė:
— Antra dalis yra pas tą draugą, su kuriuo susi­
tiksi.
Tokiu savotišku paroliu mes po to naudodavomės
gana dažnai. Imdavome atviruką, dažniausiai religinio
turinio, užrašydavome ant jo sveikinimo žodžius ir
perkirpdavome į dvi dalis. Susitikę nepažįstami žmo­
nės, sudėdavo abi atviruko dalis ir, jeigu kirpimo linija
sutapdavo, ramiai šnekėdavosi apie partinius reikalus.
. . . Atėjo sutarta valanda. Aš sutikau Karolį Požėlą
ant laiptų, kuriais kauniškiai eidavo iš Ožeškienės gat­
vės į Žaliakalnį. Šią vietą mes vadinome susitikimų
punktu „aukštyn-žemyn“ . Jau sutemo. Palypėję į Ža­
liakalnį, kur Požėla gerai žinojo kiekvieną gatvelę, kie­
mą, daržą, apie pusantros valandos šnekučiuodami ra­
miai vaikštinėjome. Mes ėjome iš vienos gatvelės į kitą.
Karolis smulkiai klausinėjo apie politinius kalinius,
apie jų sveikatą, nuotaikas, apie tai, kas dar gali būti
išleistas už užstatą. Jis papasakojo man apie padėtį

220
Vilniaus partinėje organizacijoje. Dėl pablogėjusios
sveikatos Vincas Kapsukas buvo išvykęs iš Vilniaus,
Antanas Niedvaras areštuotas, suimta taip pat daug
partinio ir komjaunimo aktyvo. Karolis taip smulkiai
viską žinojo, jog man atrodė, kad jis pats ką tik iš ten
grįžęs.
— Tarp kitko,— pasakė jis baigdamas,— Vilnius
yra vienas iš tokių punktų, per kurį partiniai darbuo­
tojai iš Vakarų vyksta į Kominterną, o iš Kominter-
no — į Vakarus. Vadinasi, pirmiausia reikia pasirūpin­
ti, kad būtų visiškai saugios susitikimų vietos. Apie jų
tinklą praneškite Centro Komitetui. Ar viskas aišku?
— Taip.
— Dar štai kas,— kiek pagalvojęs, tęsė jis,— Nie­
dvaras sėdi Lukiškių kalėjime. Jo tikros pavardės bal­
tieji lenkai nežino ir neturi žinoti. Atsiminkite, kad
reikia jam padėti, pasiųskite produktų, drabužių.
— Pasistengsiu viską padaryti.
— Tuomet laimingos kelionės!
Karolis ištraukė iš švarko kišenės dešimt dolerių ir
ištiesė man.
— Čia kelionei ir partiniams reikalams,— paaiškino
jis.— Taupykite, daugiau atsiųsti greitai negalėsime.
— Kaip nors išsiversim ir su šitais,— atsakiau jam.
— Mat, netikėtas dalykas įvyko,— kalbėjo toliau
Karolis.— Neseniai pasiuntėme į Vilnių kurjerį su pi­
nigais, bet, pasirodo, jis neišsisaugojo, pakliuvo į žval­
gybos nagus. Dabar nežinia, kada vėl turėsime pinigų.
Karolis atsisveikino ir nuėjo į miestą vienas take­
liais ir skersgatviais. Aš žingsniavau gatve ir galvo­
jau, kaip pasiekti Vilnių, kaip išsaugoti gautus pinigus
tuo atveju, jeigu žvalgyba sulaikytų. Pagaliau sugal­
vojau. Nuėjau pas pažįstamą batsiuvį, ir jis, įdėjęs

221
pinigus į mano bato kulnį, taip gudriai uždėjo odos lo­
pinį, kad jokia krata buvo nebepavojinga.
Iš Kauno keliavau gerai pažįstamais keliais per
Ukmergę ir Širvintas. Širvintose buvo vadinamoji ne­
utralioji zona tarp Lietuvos ir Lenkijos. Čia gyvenau
dvi dienas, susitikau pažįstamus komunistus pogrindi­
ninkus. Jie nusakė, kur yra lenkų pasienio punktai ir
pro kur geriau keliauti toliau. Aplenkdamas didesnius
miestelius ir kaimus, be jokių nuotykių perėjau sieną
ir pasiekiau Vilnių. Miestas buvo gerai pažįstamas. To­
dėl netrukus susiradau konspiratyvų butą, kuris buvo
Ukmergės gatvėje, dešimtajame name. Mane sutiko jau­
na mergina. Pasakiau slaptažodį. Mergina vos pastebi­
mai krūptelėjo, bet, atidžiai apžvelgusi mane, drąsiai
ištarė atsakymo žodžius. Sį konspiratyvų butą laikė
komjaunuolė Mira Levinson.
Kitą dieną išėjau į miestą. Gatvėse stoviniavo veži­
kai, ieškodami keleivių. Įmonės nedirbo. Buvo daug
bedarbių. Tai šen, tai ten pasitaikydavo įtartinų vyru­
kų gaujos. Jie dainavo nacionalistines dainas, daužė
langus, ragino lenkus eiti užkariauti Kauną. Policinin­
kai nekliudė tokiems šarlatanams terorizuoti gyven­
tojų.
Po kelių dienų Mira man pranešė, kad dešimtą va­
landą ryto Algirdo gatvėje manęs lauks Vilniaus krašto
partinio komiteto atstovas. Susitikti buvo numatyta
toje vietoje, kur šiuo metu yra mokykla. Tokiose gat­
vėse, kaip Algirdo, Mindaugo, anuo metu buvo labai
mažai žmonių, dėl to susitikinėti jose buvo gana pato­
gu. Tik retkarčiais ten nudardėdavo koks nors vežimas
arba praeidavo vienas kitas žmogus. Tokio tylaus už­
kampio šiandien visame Vilniuje nebesurasi. Tarybi­
niais metais šiame rajone išaugo pramonės įmonės—

222
„Sparta“, „Elfą“ , o gatvėse prasidėjo toks automašinų
ir žmonių judėjimas, kokio anais metais nebuvo netgi
centrinėse miesto gatvėse.
Eidamas į susitikimą, aš žinojau, kaip atrodo par­
tinio komiteto atstovas ir kad jo slapyvardis Abo (tik­
rosios pavardės nebeprisimenu). Kalbėjomės ilgiau
kaip valandą. Abo man papasakojo apie masinius areš­
tus Vilniuje, apie tai, kad žvalgyba susekė kai kuriuos
nelegalius sandėlius ir konspiratyvius butus. Bet gerai
užkonspiruota spaustuvė tebeveikė. Čia buvo spausdi­
namas laikraštis „Raudonoji vėliava“ . Man buvo pa­
vesta organizuoti naujus nelegalios literatūros sandė­
lius, padėti gabenti partinę literatūrą iš Tarybų Bal­
tarusijos į Vilnių ir platinti ją baltųjų lenkų okupuo­
tuose rajonuose. Be to, reikėjo surasti naujus konspi­
ratyvius butus, kuriuose galėtų apsistoti atvažiuojan­
tieji iš kitur pogrindininkai bei vadovaujantieji parti­
niai darbuotojai.
* *

Vilniuje greitai apsipratau. Užsiauginau juodus

ūsus, ilgus plaukus, dėvėjau taip, kaip ir dauguma vil­
niečių. Todėl bet kuriuo laiku išeidavau į miestą, ne­
bijodamas, kad mane gali atpažinti kas nors iš nepa­
geidautinų žmonių. Buvau tikras, kad visi, kurie mane
yra matę prieš keletą metų, dabar nebepažintų.
Tačiau vienas įvykis sudrumstė ramybę. Kartą ėjau
Pylimo gatve. Žvilgterėjęs į priešingą pusę, pamačiau
gražiai apsirengusį vyruką. Tai buvo tas pats Valadka,
su kuriuo keletą dienų buvo tekę sėdėti Kauno kalėji­
mo paskirstymo kameroje. Jis mane taip pat pažino ir
be jokių ceremonijų sustabdė.

22a
 — Sveikas, prieteliau! — pasakė jis, ištiesdamas de­
šinę.
Valadka vilkėjo naujutėlaitę eilutę, švietė balta
krakmolyta marškinių apykaklė. Kas galėtų pagalvoti,
kad tai vagis profesionalas! Toks susitikimas man buvo
nemalonus, nenorėjau, kad jis žinotų, jog esu Vilniuje.
Antra vertus, su jo kompanija visai atsitiktinai ir aš
galėjau pakliūti į policiją.
— Sveikas. Ką čia veiki?
— Mano amatas tas pats. O tamsta čia irgi su rei­
kalais?
— Taip. Savo reikalais,— abejingai atsakiau jam.
— Suprantu,— tarė Valadka ir tyliai pridūrė: —
Gal pasas reikalingas?
— Ne.
— Ką, vis dar nepasitikit manim? O gal prisirašyti
Vilniuje reikia? Aš sutvarkysiu, nė pelė necyptels.
— Labai ačiū, bet man nieko nereikia.
Atsisveikinęs nuėjau savo keliais, galvodamas, kaip
čia atsikratyti juo; pasinaudoti jo paslaugomis pogrin­
džio sąlygomis buvo labai rizikinga. Bet atsikratyti,
pasirodė, ne taip jau paprasta. Praslinkus vos mėnesiui,
jį vėl sutikau, šį kartą Algirdo gatvėje.
— Aš jūsų ieškau visame mieste,— pradėjo jis pa­
šnibždomis.
— Kas atsitiko?
— Didelė nelaimė.
— Jūs manote, kad galėsiu padėti? — paklausiau aš.
— Ne! Aš jums noriu padėti.
— Nieko nesuprantu.
— Tuojau suprasite. Naugarduko gatvėje jūs sle­
piate savo proklamacijas. Kuo greičiau išvežkite jas
kitur.

224
 — Iš kur apie tai sužinojai? — neiškenčiau aš.
— Iš kur žinau, ne jūsų reikalas. Aš jums sakau,
kuo greičiau išvežkite. Kitaip gali žūti ne tik prokla­
macijos, bet gali įkliūti ir jūsų žmonės. Gal netikit,
kad buvau jūsų slėptuvėje? Pažiūrėkit!
Valadka atsisegė švarką ir parodė laikraštį „Rau­
donoji vėliava“ . Mane apėmė siaubas, nes toje gatvėje
iš tikrųjų buvo mūsų sandėlis. Reikėjo priversti Va-
ladką, kad jis be užuominų pasakytų, iš kur žino
apie gresiantį pavojų.
— Pasakyk žmoniškai, koks reikalas? O jei nepasa­
kysi, tai eik po velnių!
— Gerai, gerai. Aš nenorėjau visko pasakoti, nes
mes irgi turime savų paslapčių. Bet dabar klausykit.
Tame name mano vyrukai sekė vieną turtingą butą.
Jiems krito į akis, kad pusrūsį lanko vis tie patys žmo­
nės: įeina ir išeina kažkaip vogčiomis. Ką jie ten daro?
Tur būt, netikrus pinigus,— pradėjo įtarinėti. O aš,
kvailys, irgi patikėjau. Sutarėme apiplėšti „pinigų“
dirbtuvę. Vėlyvą naktį atrakinome pusrūsį ir ... Štai
kokius pinigus radome. Jokių žymių ten nepalikome.
Jūs netgi neįtarsite, kad slėptuvėje lankėsi pašaliniai
žmonės. Tačiau aš nesu tikras, kad viskas taip ir praeis:
kas nors iš vyrukų gali išduoti jūsų turtą, norėdamas
iš policijos užsidirbti vieną kitą grašį...
Išduos ar neišduos, spėlioti nebuvo reikalo. Sandėlį
skubiai perkėlėme į saugesnę vietą.
•k *

Vilniuje buvo organizuotas platus nelegalios litera­

tūros sandėlių tinklas. Sandėliai buvo įrengti Naugar­
duko (dabar Partizanų), Subačiaus, Stiklo, Antakalnio

15 Kareivinėse neramu 225

ir kitose gatvėse. Saugoti ir platinti nelegalią literatūrą
parinkome ištikimus ir drąsius draugus iš komunistų
ir nepartinių tarpo.
Pogrindiniam partiniam darbui prieš kurį laiką čia
vadovavo Vincas Kapsukas. Jo ištikimi pagalbininkai
buvo K. Nakutaitė, M. Juškevičius, Z. Žindauskaitė ir
daugelis kitų. Nors dabar V. Kapsuko Vilniuje jau ne­
bebuvo, tačiau visame partijos darbe jautėsi jo stilius,
jo ilgametės revoliucinės praktikos išbandyti metodai:
griežta konspiracija, partinė drausmė, ieškojimas naujų,
efektyvesnių nelegalaus darbo formų, mokėjimas su­
maniai panaudoti partijos reikalui ne tik draugus, bet
ir priešus.
Iš Tarybų Baltarusijos į Vilnių dideliais kiekiais
buvo gabenami laikraščiai: „Soveckaja Bielarus“ („Ta­
rybų Baltarusija“), „Zviazda“ („Žvaigždė“), „Komu-
nist“ („Komunistas“), „Mlot“ („Kūjis“) ir kiti. Juos
gabendavome ne vien tik nelegaliais būdais, ne vien
tik pogrindininkų jėgomis. Čia mums dažnai padėdavo
ir Vilniaus pirkliai, kurie tuo metu laisvai galėjo lan­
kytis Tarybų Baltarusijoje. Vilniaus komunistai susi­
tarė su keliais pirkliais, kad pastarieji nuolat vežiotų
iš Tarybų Baltarusijos nelegalią literatūrą. Aišku, kad
pirkliai buvo mūsų klasiniai priešai, nė vienas iš jų idė­
jiškai nepalaikydavo komunistų, bet viską nulemdavo
jų gobšumas — už gerą honorarą jie sutikdavo.
Tačiau ir čia reikėjo laikytis griežtos konspiracijos.
Pirkliai savo honorarą gaudavo Tarybų Baltarusijoje
ir tik su rašteliu, jog mes literatūrą tikrai gavome. Kad
negalėtų suklastoti parašų, mes kas dešimt dienų juos
keisdavome, pranešdami apie tai Tarybų Baltarusijos
komunistams šifruotais raštais.
Su pirkliais mūsų santykiai buvo tokie: pirkliai nie-

226
ko nežinojo apie pogrindinį partinį aparatą, nelegalius
sandėlius, nežinojo, kaip ir kur platinama jų atgabenta
literatūra. Kartu su prekėmis jie atveždavo komunis­
tinę literatūrą į savo krautuves. Iš ten specialiai pa­
skirti draugai dalimis nunešdavo ją į nelegalius sandė­
lius. Iš Vilniaus komunistinę literatūrą gabendavome
toliau, į baltųjų lenkų okupuotus rajonus, į Gardiną,
Lydą, Ašmeną, Švenčionėlius ir retkarčiais netgi į Var­
šuvą.
Gerai prisimenu, kaip buvo gabenama spauda į Aš­
meną. Ašmenoje gyveno komunistas Kviatkovskis. Tai
buvo aukštas, petingas vyras, kuris visuomet dėvėdavo
demobilizuoto Lenkijos karininko uniformą. Jis buvo
linksmas, energingas ir kartu nuoširdus pogrindinin­
kas. Jo tėvas dirbo ten pat geležinkelio iešmininku.
Būdamas Vilniuje, Kviatkovskis pranešdavo mums,
kada budės jo tėvas. Sutartos dienos vakarą mūsų
draugai su literatūra važiuodavo į Ašmeną. Ten išlipę,
jie eidavo geležinkeliu iki iešmo. Palikę siuntas ieš­
mininkui seniui Kviatkovskiui, jie sugrįždavo į Vilnių.
Jaunasis Kviatkovskis atsiimdavo iš tėvo literatūrą ir
išplatindavo ją miestelyje bei kaimuose.
Ašmenoje buvo keli vežikai, kuriais Kviatkovskis
pasitikėdavo. Jie dažnai atvažiuodavo į Vilnių prekių
ar maisto produktų. Kartu su prekėmis parveždavo
ir komunistinę spaudą. Tai buvo antrasis būdas gabenti
literatūrą į Ašmeną.
* *

Į krautuvėlę, kurioje dirbo mūsų ryšininkė Mira

Levinson, kartą įėjo sena moteris su rožančium ir stora
maldaknyge rankose. Ji atsisėdo prie staliuko ir pa-

227
prašė bulkutės ir limonado. Iš pradžių Mira nekreipė
į ją dėmesio. Per dieną visokių žmonių užeina — vieni
ko nors nusipirkti, kiti užkąsti. Senutė patylomis sė­
dėjo, kramtė bulkutę, užgerdama limonadu. O kai
krautuvėje nebeliko nė vieno pirkėjo, ji prabilo:
— Dukryt, ar toli nuo čia šventieji Aušros vartai?
— Visai greta.
— Tai gerai. . . Eisiu pasimelsiu viešpačiui dievui.—
Tarp šių žodžių ji įterpė mūsų slaptažodį.
Išgirdusi iš senos moters, kuri tikrai buvo panaši
į davatką, lūpų partinį slaptažodį, Mira įtariamai pažiū­
rėjo į ją, bet į parolį neatsakė.
— Eisiu. O vakare, jei dievas duos sveikatos, pasi­
meldusi vėl užeisiu pas jus,— kiek lukterėjus pasakė
ji.'— Gerai?
— Prašom, mūsų durys visada atdaros.
Tą pat dieną, pamačiusi mane, Mira skundėsi:
— Labai- įtartina žmogysta. Ji tikra davatka. Bet
iš kur sužinojo mūsų slaptažodį? Ko jai čia prireikė?
Į šiuos klausimus sunku buvo ką nors atsakyti. No­
rėjau savo akimis pamatyti „davatką“. Todėl vakare
užsukau į tą krautuvėlę papirosų. Mira akimis parodė
sėdinčią už staliuko „davatką“ . Žvilgtelėjęs į ją, iš kar­
to labai apsidžiaugiau — už staliuko sėdėjo mano sena
pažįstama Emilija Šimaitė. Tomis dienomis ji dirbo
partijos kurjere, palaikė ryšį su Vilniaus Komunistų
organizacija. Mes nuvykome į konspiratyvų butą ir il­
gai kalbėjomės apie partinio gyvenimo naujienas. Ji
pasakojo apie komunistų darbą Kaune, apie Kauno po­
litinių kalinių gyvenimą. Aš prašiau pranešti Karoliui
Požėlai, kad Centro Komiteto nurodymai, apie kuriuos
jis kalbėjo susitikimų punkte „aukštyn-žemyn“ , Vil­
niuje sėkmingai vykdomi.

228
 Emilija Šimaitė pirmoji man pranešė, kad Kara­
liaučiuje nelegaliai įvyko III-asis Lietuvos Komunistų
partijos suvažiavimas ir kad, svarstant paskutinį die­
notvarkės klausimą, į suvažiavimo patalpas įsiveržė
vokiečių policija ir beveik visus suvažiavimo dalyvius
suėmė. Buvo labai gaila, kad tuomet ji nieko negalėjo
papasakoti apie suvažiavimo nutarimus ir apie jo dele­
gatų tolesnį likimą.
Pasikalbėjimo pabaigoje Emilija Šimaitė paėmė
į rankas savo maldaknygę. Aš nustebau, pamatęs, kaip
gudriai į maldaknygės viršelį buvo įklijuotas šifruotas
raštas.
— Perduokite jį partiniam komitetui,— pasakė ji.
Emiliją Šimaitę išlydėjome iš Vilniaus, bet dažnai
vis dar prisimindavome. Mes žavėjomės jos gabumais
konspiruotis,— šį kartą ji meistriškai atliko partijos
kurjerės uždavinį. Vaidindama davatką, Emilija atvy­
ko iš Kauno į Vilnių ir nė vienam žvalgybininkui ne­
sukėlė nė mažiausio įtarimo.
Šifruotame Centro Komiteto rašte, kurį įteikė
mums Emilija, buvo duotos tolesnės Vilniaus pogrin­
dininkų darbo direktyvos. Be kita ko, jame buvo pa­
rašyta, kad Borysas Oršanskis perkeliamas į Kauną.
B. Oršanskis dirbo Vilniuje, buvo partijos komite­
to narys, žurnalistas, palaikė glaudžius ryšius su re­
dakcijomis, profsąjungomis ir įvairiomis kultūrinėmis
inteligentų organizacijomis. Jis labai puikiai mokėjo
suderinti nelegalias partinio darbo formas su lega­
liomis.
Gaila buvo skirtis su B. Oršanskiu. Mes susidrau­
gavome pogrindžio sąlygomis, drauge buvom pergy­
venę nemaža sunkumų. Prisimenu tokį atsitikimą. Iš­
seko mūsų lėšos, ir mes nebeturėjome iš ko gyventi.

229
Darbo ieškoti aš negalėjau, nes gyvenau nelegaliai. Pa­
dėtis atrodė beviltiška. Tačiau B. Oršanskis surado iš­
eitį. Pas prijaučiančius partijai žmones jis paskolino
šiek tiek pinigų, bet jų buvo taip maža, jog mes nė
karto negalėjome sočiai pavalgyti. Taupydami skolin­
tus pinigus, mudu valgėme vieną kartą per dieną po
dvi bulves ir po vieną gabaliuką silkės. Taip gyveno­
me, kol gavome pinigų savo išlaidoms ir partiniams
reikalams.
B. Oršanskis buvo vyresnis už mane beveik dvide­
šimčia metų. Pogrindinį darbą jis dirbo dar caro lai­
kais. Iš jo galėjau visuomet tikėtis paramos bei pa­
tarimų. Palydėjęs jį iš Vilniaus, nuoširdžiai linkėjau
geros sveikatos ir kuo geriausių pasisekimų pogrindi­
niame darbe.
* *

Komunistai pogrindininkai tuo metu nemažą dė­

mesį skyrė komjaunimo darbui. Po masinių areštų kai
kurios komjaunuolių kuopelės buvo iširusios, kai ku­
rios prarado ryšį su Komjaunimo miesto komitetu. To­
dėl visų pirma reikėjo sustiprinti Komjaunimo mies­
to komitetą, papildyti jo sudėtį, atnaujinti jo ryšius
su komjaunimo kuopelėmis, su įmonių bei įstaigų
jaunimu.
Varšuvos ir Vilniaus buržuazija tuo metu savo
spaudoje gyrėsi, kad Vilniaus partinė ir komjaunimo
organizacijos esą sutriuškintos, kad policija suėmusi
keturiasdešimt komunistų ir jų vadovą Semioną1, kuris
esąs lenkų kilmės, bet atsiųstas iš Petrogrado. Esą

1 Tai buvo A. Niedvaras-Bučiukas.

230
konfiskuota visa bolševikinė literatūra, kurios rasta
net trisdešimt pūdų, ir pagaliau, kad komunistų veik­
lai padarytas galas.
Visa tai buvo vien tik žodžiai. Suėmimų pasekmės,
žinoma, buvo skaudžios, bet jas gana greitai likvida­
vome. Vėl pradėjo veikti siuvėjų, prekybos darbinin­
kų, įmonių darbininkų ir batsiuvių komjaunimo kuo­
pelės. Komjaunuoliai vėl karštai ėmėsi platinti nele­
galią literatūrą.
— Įrodykime buržujams, — kalbėjo jie, — kad
komunistų ir komjaunuolių organizacijos tebegyvuoja!
Nėra tokios jėgos, kuri galėtų jas sunaikinti!
Nelegalią spaudą komjaunuoliai platindavo įvairiais
būdais. Jie klijuodavo laikraščius, atsišaukimus ant
stulpų, ant durų, išmėtydavo gatvėse bei aikštėse, daž­
niausiai darbininkų kvartaluose. Vilniaus komjaunuo­
liai buvo sugalvoję dar vieną būdą, kurio tuo metu
nežinojo kitų miestų nelegalios spaudos platintojai. Jie
susukdavo laikraštį arba atsišaukimą vamzdeliu ir
įkišdavo į langinių kaiščio skylę. Uždarydamas langi­
nes, šeimininkas sklendės kaiščiu įstumdavo popierių
į vidų. Jeigu raštas būdavo įdedamas į skylę vėlai,
esant uždarytoms langinėms, tai jis iškrisdavo rytą,
atidarinėjant jas. Šiaip ar taip, o nelegalus laikraštis
arba atsišaukimas vis tiek patekdavo gyventojams tie­
siog į rankas, ir jie galėdavo jį perskaityti, niekieno
netrukdomi.
Buvo keletas atsitikimų, kai komjaunuoliai, keršy­
dami policijai, priklijuodavo atsišaukimus ant policijos
durų arba net įmesdavo į policijos patalpas. Partija
nurodė, kad tokie metodai yra klaidingi, kad iš jų gali
būti ne tiek naudos, kiek žalos. Todėl nuo jų buvo
visiškai atsisakyta.
 Komjaunuoliai stengdavosi ir materialiai paremti
politinius kalinius bei jų šeimas. Jie rinkdavo pinigus,
rūbus ir avalynę iš darbininkų, tarnautojų, liberalios
inteligentijos ir smulkių krautuvininkų. Surinktos lė­
šos buvo skiriamos politinių kalinių maistui, jų šei­
moms remti, o neretai už tuos pinigus buvo samdomi
advokatai.
Atvykęs į Vilnių, ėmiau galvoti, kaip susisiekti su
Antanu Niedvaru. Tuomet jis sėdėjo Lukiškių kalėji­
mo ' vienutėje. Kalinių sąrašuose A. Niedvaras figū­
ravo Semiono vardu. Žvalgyba visokiomis priemonė­
mis stengėsi iššifruoti jo tikrąją pavardę. Tačiau iš to
nieko neišėjo.
Aš žinojau, kad A. Niedvaras kenčia šaltį, nes į ka­
lėjimą pateko tik su vasariniais drabužiais. Reikėjo
pasiųsti ir maisto produktų. Pradėjome svarstyti, kas
galėtų perduoti jam bent vieną siuntinėlį? Vilniuje
A. Niedvaras giminių neturėjo, o iš pašalinio žmogaus
kalėjimo administracija siuntinių nepriimdavo. Antra
vertus, toks žingsnis pakenktų ir lankytojui, ir kali­
niui. Vadinasi, reikėjo ieškoti kitokių kelių.
Kažkas pasiūlė kreiptis į jo buto šeimininkę. Ka­
dangi A. Niedvaro šeimininkė buvo labai geros nuo­
monės apie savo nuomininką, ji sutiko nunešti į kalėji­
mą maisto produktų siuntinėlį. Sužinoję, kad siunti­
nėlis įteiktas, tokiu pat būdu pasiuntėme jam šiltus
rūbus ir baltinius.
A. Niedvaras (Jonas Bučiukas) sėdėjo vienutėje iki
1923 metų pradžios. Tarybų Rusijai pasikeitus politi­
niais kaliniais su Lenkija, J. Bučiukas drauge su Len­
kijos seimo deputatu komunistu Dombaliu išvyko
į Tarybų Sąjungą. Man ne kartą teko susitikti su
J. Bučiuku, kai jis buvo Maskvoje ir vėliau, kai Mins­

232
ke redagavo laikraštį „Raudonasis artojas“ . 1939 me­
tais J. Bučiukas mirė.
* *
*

Vilniuje gana patogi susitikimų vieta buvo Pylimo

(dabar Komjaunimo) gatvėje namas, kuriame šiuo me­
tu yra LKP Vilniaus miesto Tarybų rajono komitetas.
Šio namo antrame ir trečiame aukštuose gyveno pirk­
liai ir kiti spekuliantai verteivos, o pirmame aukšte
buvo privati krautuvėlė. Čia mes ir pasitikdavome
draugus, atvykstančius pogrindiniam darbui.
Vieną balandžio vakarą mūsų ryšininkas pranešė,
kad atvyksta vienas iš draugų. Sutartu laiku atėjau
į krautuvėlę. Po kelių minučių įėjo jaunas, nedidelio
ūgio vyrukas. Aš sėdėjau prie staliuko. Ryšininkas aki­
mis parodė jam mane. Vyrukas atsisėdo prie gretimo
staliuko ir tyliai ištarė slaptažodį. Iš pirmo žvilgsnio
jis man pasirodė pažįstamas. Žiūrėdamas į jo melsvas
akis ir šviesius, trumpai nukirptus plaukus, norėjau
prisiminti, kur ir kada esu jį sutikęs. Atvykėlis atrodė
toks jaunas, jog aš pagalvojau, kad jis būsiąs atsiųs­
tas dirbti komjaunimo darbą.
— Tai ką, Moricai? Nepažįsti manęs? — tyliai pa­
klausė jis.
Iš kur jis žino mano pogrindžio slapyvardį? Per
praėjusius dvejus metus aš buvau pakeitęs savo iš­
vaizdą. Man atrodė, kad juodi ūsai, ilgi plaukai darė
iš manęs pagyvenusį žmogų, nepanašų į tą jauną po­
grindininką, turėjusį Morico slapyvardį. Pasirodo, kly­
dau.
Jaunuolis šypsojosi patenkintas ir klausiamai žiū­
rėjo į mane. Jo klausiamas žvilgsnis ir balsas priminė

233
man Centro Biuro posėdžius Kaune. Aš jau nebeabe-
jojau, kad su manimi kalba Baltrus Matusevičius,
nors savo išvaizda jis buvo visai nepanašus į tą Ma­
tusevičių, kuris vadovavo Centro Biuro posėdžiams
ir kurį prieš dvejus metus kartu su kitais draugais ly­
dėjau į Kauną.
— Draugas Vladai! Tu? — apsidžiaugiau netikėtu
susitikimu.
— Kaip matai, esu gyvas ir sveikas.
Laikinai apgyvendinau Matusevičių savo bute Sa­
vičiaus gatvėje. Butas mums, pogrindininkams, buvo
labai patogus. Į namą galėjome patekti iš įvairių pu­
sių, nes aplinkui buvo pereinami kiemai, per kuriuos
išeidavome į gatvę arba į gretimus skersgatvius. Va­
dinas, konspiracijos sumetimais galima buvo vienu ke­
liu išeiti, o kitu sugrįžti. Tuo atveju, jeigu iš paskos
sektų šnipas, galėjome, neužsukdami į butą, paslėpti
savo pėdsakus. Vėliau Matusevičius apsigyveno pas
šio namo kiemsargį, pasivadinęs mokytoju.
B. Matusevičių LKP Centro Komitetas atsiuntė
į Vilnių stiprinti partinį darbą. Jis papasakojo mums
apie Lietuvos Komunistų partijos trečiąjį suvažiavi­
mą, apie jo nutarimus, apie suvažiavimo delegatų su­
ėmimą ir tolesnį jų likimą.1
Trečiasis suvažiavimas įvyko 1921 metų spalio 24—
29 dienomis Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas). Į su­
važiavimą nelegaliai nuvyko delegatai iš Lietuvos ir
Tarybų Rusijos. Jo darbui vadovavo Vincas Kapsukas.
Svarbiausi suvažiavime klausimai buvo: Centro Komi­
teto ataskaita, einamasis momentas ir partijos uždavi­

1 Tarybų Rusijai tarpininkaujant, suvažiavimo dalyviai ga­

vo leidimą išvykti į Maskvą.

234
niai, darbas profesinėse sąjungose, žemės klausimas,
darbas kaime, komjaunimo darbas.
Tais metais Lietuvos Komunistų partijoje buvo ga­
na sunki padėtis. Revoliuciniam judėjimui atslūgus,
siaučiant reakcijai, dalį partijos narių buvo apėmusios
nusivylimo nuotaikos. Nesuprasdami tarptautinės pa­
dėties ir Lietuvos vidaus padėties pasikeitimo esmės,
nematydami revoliucinės kovos perspektyvų, kai kurie
mūsų draugai „susirgo“ pasyvumo liga, neteko ryšių
su darbo masėmis. Smulkiaburžuaziniai elementai, pra­
siskverbę į partiją revoliucinio pakilimo dienomis, da­
bar pasitraukė iš partijos, o kai kurie netgi pasidarė
išdavikai.
Baltrus Matusevičius lankėsi čia vienoje, čia kitoje
partinėje kuopelėje, aiškindamas trečiojo suvažiavi­
mo nutarimus. Vilniaus mieste organizavo partinę
konferenciją, kurioje padarė išsamų pranešimą apie
suvažiavimo nutarimus ir apie tarptautinę padėtį. Su­
važiavimo nutarimų įsisavinimas padėjo mums nuga­
lėti oportunistines nuotaikas, įkvėpė pasitikėjimo sa­
vimi ir dar didesnį atkaklumą kovoti už darbo žmonių
reikalus. Lietuvos Komunistų partijos trečiasis suva­
žiavimas nurodė mums visiškai aiškias perspektyvas,
iškėlė konkrečius aktualius ir visiems suprantamus
uždavinius.
B. Matusevičius turėjo didelės įtakos ir man, kaip
pogrindininkui. Laisvu laiku mes dažnai susitikdavo­
me, kelis kartus aplankėme Vingio parką, Karoliniškių
kalnus, ieškodami patogių vietų busimosioms geguži­
nėms bei susirinkimams. Jis mokė mane rusų kalbos,
matematikos, mokė savarankiškai studijuoti marksizmą.
B. Matusevičius įtikino mane, kad teorinės žinios yra
būtinos revoliucionieriui — praktikui, kad teorijos

235
klausimus partijoje turi nagrinėti ne vien specialiai
tam darbui atsidėję draugai, bet visi komunistai. Aš
jam esu labai dėkingas — jis mane daug ko išmokė,
padėjo išplėsti politinį akiratį.
Vėliau Baltrus Matusevičius išvyko į Tarybų Ru­
siją. Jis dirbo atsakingą partinį darbą Tarybų Balta­
rusijoje, Maskvos srityje ir kitur. B. Matusevičius mirė
1938 metais.

Į MASKVĄ!

Nelengva buvo pogrindžio sąlygomis kelti savo po­

litinį lygį, o gyvenimas ir mūsų darbas reikalavo vis
daugiau ir daugiau žinių. Aš vis dažniau pajusdavau,
kad teorinių žinių, įsigytų per ketverius pogrindžio
metus ir Kauno kalėjime, man jau nebepakanka. Todėl
ėmiau galvoti apie išvykimą mokytis į Tarybų Rusiją.
Ir štai mano svajonė išsipildė. 1922 metų rudenį
partijos komitetas pasiuntė mane ir dar vieną komu­
nistą vilnietį mokytis į Maskvą.
Nelegaliai gyvenančiam žmogui iš Vilniaus viešai
važiuoti traukiniu buvo neįmanoma. Visus keleivius,
vykstančius į rytus, žvalgyba sekė, stotyse dažnai
tikrindavo dokumentus. Todėl buvo sutarta, kad į trau­
kinį įlipsiu Naujoje Vilnioje, pažįstamas palydovas pa­
slėps mane savo kūpėję ir nuveš iki Lenkijos — Tary­
bų Rusijos sienos.
Į Naująją Vilnią nuėjau pėsčias. Palydovas atidarė
duris iš priešingos vagono pusės. Įlipęs palindau po
suolu, o jis apklostė mane čiužiniais ir antklodėmis.
Taip nepatogiai važiavau visą kelią. Girdėjau, rodos,
Molodečne policininkai atėjo į palydovo kupę ir pa­
klausė:

236
 — Ar pašalinių nėra?
— Nėra,— atsakė šis.
Traukinys artėjo prie sienos. Apie tai palydovas
pranešė sutartu ženklu. Kažkokioje stotelėje jis mane
išleido, mostelėjęs ranka, kad greičiau dingčiau iš sto­
ties. Bet netoli ėjau vienas. Mane pasitiko augalotas
vyras auliniais batais. Jis pirmas pasakė slaptažodį ir,
įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, pridūrė:
— Na, tai ką gi, drauge, eime!
Ėjome tylėdami. Nepažįstamasis neklausinėjo ma­
nęs, kur ir iš kur keliauju, o aš neklausinėjau jo, kur
jis mane veda. Žygiavome į rytus stačiai per krūmus,
pelkes, neieškodami nei kelio, nei takelių. Pagaliau
priėjome gana platų upeliūkštį. Palydovas užsivertė
mane, lyg maišą, ant savo kupros ir įbrido į vandenį.
Upeliūkštis buvo visai negilus, ir mes lengvai pasie­
kėme kitą krantą. Sustojome krūmuose.
— Toliau keliauk vienas. Čia jau Tarybų žemė!
Jis stipriai paspaudė man ranką, praskleidęs krū­
mo šakas, apsidairė ir nubrido atgal per upelį.

* *

Atvykęs į Maskvą, nuėjau pas Z. Angarietį. Z. An-

garietis sutvarkė mano mokslo reikalus ir paskambino
V. Kapsukui.
— Užeikite pas draugą Kapsuką,— pasakė jis.—
Jis gyvena čia pat, antrame aukšte, dešimtajame kam­
baryje.
Labai apsidžiaugiau, kad vėl pamatysiu tą malonų,
nuoširdų žmogų. Kai įėjau, V. Kapsukas atsistojo ir
karštai paspaudė ranką.

237
 — Sveikinu! Sveikinu, laimingai atvykus!
V. Kapsukas domėjosi viskuo: kaip veikia profesi­
nės sąjungos, kaip atrodo nelegali spaustuvė Vilniuje,
ar pakanka popieriaus, šrifto, kokią įtaką darbo žmo­
nėms daro nelegalūs laikraščiai bei atsišaukimai, kaip
palaikomi ryšiai su politiniais kaliniais bei jų šeimo­
mis, kaip veikia partijos Vilniaus miesto komitetas ir
net atskiros kuopelės, pavyzdžiui, geležinkelininkų ir
Vilniaus universiteto studentų. Ypač domino jį pogrin­
dinių kuopelių ryšiai su masėmis, konspiratyvių butų
tinklas, partinės literatūros gabenimo iš Tarybų Bal­
tarusijos į Vilnių būdai, nelegalios spaudos sandėliai.
Kalbėjomės iki vėlyvo vakaro. Žvilgtelėjęs į laik­
rodį, norėjau atsisveikinti, bet V. Kapsukas pasiprie­
šino.
— Nė negalvok,— pasakė jis,— pernakvosi pas mus.
Susėdome vakarieniauti. Aš jaučiausi nesmagiai.
Man atrodė, kad, pasilikdamas nakvoti, varžau kuk­
liai gyvenančią Kapsuko šeimą. Bet V. Kapsuko ir jo
žmonos Elenos nuoširdumas išsklaidė mane slėgusią
nuotaiką.
Man paklojo ant sofos. Per ilgą kelionę mano bal­
tiniai buvo praradę pirmykštę spalvą. Tai pastebėjo
V. Kapsukas. Iš kito kambario jis atnešė švarius ir
liepė persirengti. Mėginau atsisakinėti, b et...
— Apsivilk, drauguži, be jokių ceremonijų,— pa­
sakė jis.— Žinau, kad antros poros neturi.
Kitą dieną nuvykau į Vakarų tautinių mažumų ko­
munistinį universitetą. Universiteto studentų daugumą
tuo metu sudarė Spalio Socialistinės revoliucijos ir pi­
lietinio karo dalyviai, o taip pat Vakarų kapitalistinių
šalių revoliucinio judėjimo veteranai.

238
 Lietuvių sektoriaus studentų sudėtis taip pat buvo
labai įvairi. Pasibaigus pilietiniam karui, čia atvyko
nemaža žmonių iš fronto. Jų tarpe buvo J. Ramanaus­
kas, nuėjęs sunkų pilietinio karo kelią Budiono raite­
lių armijoje, trylika kartų priešų sužeistas. Drauge su
juo iš kitų Raudonosios Armijos dalinių atvyko mo­
kytis K. Andriatis (dabar jau miręs), A. Braknys (šiuo
metu dirba Lietkoopsąjungoje), P. Karaliūnas (dirba
vienoje Vilniaus gamykloje), S. Petrikas (dabar pensi­
ninkas, gyvena Vilniuje) ir kiti. Šiame sektoriuje mo­
kėsi lietuviai komunistai ir komjaunuoliai, gyveną
Tarybų Rusijoje, o taip pat atvykę iš Lietuvos pogrin­
džio bei jos kalėjimų: V. Ambrazas, L. Lukošius (Dab-
kus), J. Vitas, A. Daukša, A. Dabulevičius, Z. Žindaus-
kaitė, K. Rimkus, F. Vaišnoras ir kiti.
Universiteto partinės organizacijos sekretorium tuo­
met buvo išrinktas P. Fedoravičius (dabar pensininkas,
gyvena Vilniuje).
Iš pat pirmųjų dienų ėmėmės mokslo. Universitete
studentams greta bendro lavinimosi dalykų, buvo dės­
tomas marksizmas-leninizmas, istorija, politinė ekono­
mija. Mes stengėmės veltui nepraleisti nė vienos va­
landėlės. Pasibaigus paskaitoms, konsultacijoms, vaka­
rais ištisas valandas praleisdavome skaityklose, biblio­
tekose. Vieną kartą per savaitę būdavo ruošiamos eks­
kursijos į Maskvos įmones. Ekskursijų metu savo aki­
mis pamatydavome, kaip tvarkomas darbas įmonėse
be kapitalistų, kaip organizuojamas jose politinis ma­
sinis darbas.
Dauguma studentų laisvu laiku dirbdavo neetati­
niais Komunistų partijos Maskvos miesto Baumano ra­
jono komiteto, kiti Maskvos miesto komiteto instruk­
toriais. Jie dažnai lankydavosi įmonėse, padėdami pir-

239
minėms partinėms kuopelėms organizuoti įvairias ma­
sines priemones, agitacijos bei propagandos darbą.
Įdomias paskaitas, gerokai praplėtusias mūsų aki­
ratį, skaitė vadovaujantieji draugai studentų susirin­
kimuose. Per trumpą mokymosi laiką man teko klau­
sytis J. Jaroslavskio, A. Bubnovo, A. Lunačarskio ir
N. Semaškos paskaitų. Glaudžius ryšius su studentais
visuomet palaikydavo V. Kapsukas ir Z. Angarietis.
Per paskaitas arba šiaip draugiškų pasikalbėjimų me­
tu. jie su nepaprasta meile kalbėdavo apie Lietuvos
darbo liaudį, apie Lietuvos Komunistų partiją, atkak­
liai kovojančią žiaurių persekiojimų sąlygomis. Jie
stengėsi, kad visi mes gerai suprastume 1918—1919
metų revoliucijos Lietuvoje pralaimėjimo priežastis,
kad įsigytas žinias mokėtume kuo geriau panaudoti
revoliuciniame pogrindiniame darbe.
Nors ir labai būdavau užsiėmęs, vis tik ilgėdavausi
Lietuvos, pasilikusių draugų. Norėjosi kuo greičiau
grįžti, susitikti su pogrindininkais, pasinerti į pogrin­
dinį darbą. Todėl ir studentavimo dienomis stengiaus
kuo galėdamas padėti partinei organizacijai, kuri pa­
siuntė mane mokytis: platinau komunistinę literatūrą
Maskvos lietuvių tarpe, rinkau lėšas Lietuvos politi­
niams kaliniams remti.
* *
*

Greitai prabėgo studentavimo metai. 1923 metų

rugsėjo pirmoje pusėje mane pasikvietė universiteto
rektorius J. Marchlevskis.
— Rytoj,— pasakė jis,— užeikite į Kominterno
Vykdomąjį Komitetą pas draugą Kapsuką. Beje, ar
pažįstate jį?

240
 — Pažįstu.
— Vadinasi, eikite iš pat ryto. Sektoriaus vadovy­
bė apie tai žino, todėl dėl užsiėmimų nesirūpinkite.
. . . Ir štai aš vėl pas Kapsuką. Sį kartą jis priėmė
Kominterno patalpose. V. Kapsukas pasitiko mane vi­
dury kabineto. Šiltai pasisveikinęs, pasodino ant sofos,
o pats atsisėdo greta. Aš pasakojau jam, kad per va­
sarą drauge su kitais studentais dirbau tarybiniame
ūkyje, kad šeštadieniais skaitydavome gyventojams pa­
skaitas, laikraščius. Žodžiu, buvau ir padirbėjęs, ir pail­
sėjęs labai puikiai.
— Na, o pogrindinio darbo dar nepasiilgai? — pa­
galiau paklausė jis.
Prisipažinau, kad apie tai dažnai galvodavau.
V. Kapsukas pasakė, kad teks nutraukti mokslą, nes
partija siunčia į Lietuvą pogrindiniam darbui.
—'J ū s dar jaunas žmogus,— pridūrė jis,— pasimo­
kyti suspėsite.
V. Kapsukas davė literatūros, kad plačiau galė­
čiau susipažinti su paskutiniais įvykiais Lietuvoje ir
ypač Vokietijoje.
— Smulkiau apie Lietuvos Komunistų partijos pa­
dėtį,— pasakė jis,— ir kokį darbą teks dirbti, papa­
sakos draugas Angarietis. Bet išvažiuodamas dar kar­
tą užsuk pas mane. Gerai?
— Būtinai,— atsakiau.
Tą pat dieną mane priėmė ir Z. Angarietis. Jis gy­
veno ir dirbo Gorkio gatvėje, viešbutyje. Z. Angarietis
trumpai, bet labai ryškiai apibūdino ekonominę ir
politinę Lietuvos padėtį, Lietuvos Komunistų partijos
pagrindinius uždavinius.
— Dar štai koks reikalas,— baigdamas pasakė
Z. Angarietis.— Kiekvienas profesionalas revoliucio­

Hj K areivin ėse n e ra m u 241

nierius nelegaliomis sąlygomis turi pats mokėti spaus­
dinti literatūrą. Ar jums teko dirbti spaustuvėje?
— Niekada.
— Taigi, laiko labai maža. Bet per dvi—tris sa­
vaites jūs turite gerai išmokti spaustuvininko amatą.
Z. Angarietis iškvietė J. Žagą (slapyvardis Arbuzu-
kas). Pastarasis turėjo būti naujos mano profesijos
mokytojas.
Su J. Žagu, užlipę į pastogės aukštą, įėjome į mažą
kambariuką. J. Žagas uždegė šviesą. Apsidairiau. Kam­
barėlis buvo be langų, sienos išmuštos stora, minkšta
medžiaga, ant grindų kilimėlis, viduryje stovėjo staliu­
kas ir dvi taburetės.
— Štai čia mes dirbsime,— pasakė jis, skėstelėjęs
rankomis, lyg norėdamas aprėpti visą kambariuko vidų.
— Čia? — nustebau aš.— O kurgi mašina, šriftas?
— Viskas yra šitame kambarėlyje. Pamėgink su­
rasti.
Kilsterėjęs kilimėlį, apžiūrėjau grindis. Nieko ne­
buvo. Pagalvojau, gal sienose įtaisytos spintelės. Ap­
žiūrėjau visas sienas, bet nieko nesuradau. Sienos bu­
vo tinkuotos. Po staliuku taip pat nieko nesimatė.
J. Žagas šypsodamasis nukėlė staliuko viršų.
— Štai, žiūrėk, kur paslėpta spaustuvė,— pasakė
jis.— Panašiai reikės spaustuves įrengti ir Lietuvoje.
Staliuko viduje pamačiau gana daug šrifto, volelį,
dažus ir įvairius kitus spaustuvininko reikmenis.
Dirbome labai įtemptai — po aštuonias ir dešimt
valandų kasdien. Praėjo vos dvi savaitės, o aš jau gerai
žinojau kasą, mokėjau surinkti žinutės tekstą, paruoš­
ti dažus, naudotis voleliu. Mano darbą trukdė viena
kliūtis — špagatas, kuriuo spaustuvininkai visada suri­
ša skiltis. Man jis buvo per silpnas. Kai tik šiek tiek

242
įtempdavau, jis trūkdavo, o raidės pabirdavo ant
grindų. Tačiau išmokau ir šią kliūtį nugalėti.
Kartą visiškai savarankiškai surinkau šešetą žinu­
čių, pagal visas poligrafininkų taisykles sulaužiau, pa­
rinkau atitinkamą šriftą antraštėms ir padariau keletą
atspaudų. Savo „diplominį darbą“ parodžiau Z. Anga-
riečiui. Jis labai atidžiai peržiūrėjo kiekvieną skiltelę
ir pasakė:
— Tai, žinoma, dar ne pirmos rūšies darbas. Trūks­
ta įgūdžių, bet juos įsigysite, dirbdamas pogrindyje.
Z. Angarietis davė daug praktiškų patarimų dėl
būsimo mano darbo pogrindyje ir baigdamas paklausė:
— Na, o kaip galvojate Kaune užmegzti ryšius su
Komunistų partija?
— Kaune asmeniškai pažįstu keletą komunistų.
Manau, kad su jų pagalba nesunku bus įsitraukti į par­
tinį darbą,— atsakiau jam.
— Ne, šitaip negerai,—■griežtai pasakė jis.— Pas­
taruoju metu kai kurie mūsų draugai areštuoti, kitus
seka žvalgyba. Šitaip ieškodami ryšių, ir patys atsi­
dursite žvalgyboje. Atsiminkite, kad nei pažintimis,
nei iš seniau jums žinomais konspiratyviais butais jo­
kiu būdu negalima naudotis. Netrukus ateis Albinas1,
duos jums „javką“ ir slaptažodį. Veikite tiktai taip,
kaip jis nurodys.
Albinas atėjo gana greitai. Sužinojau, kad jis pats
vyksta į Lietuvą, bet važiuoja traukiniu, legaliai. Va­
dinasi, Albinas bus Kaune žymiai greičiau, negu aš.
— Kaune,— pasakė Albinas,— ateikite į spaustuvę
Ožeškienės gatvėje, iškvieskite raidžių rinkėją Boka-

1 A l b i n a s — F. Abramavičius, tuo laiku jis buvo LKP

Centro Komiteto narys.

24Л
bulskį. Slaptažodis: „Jus sveikina dėdė Mykolas“ , at­
sakymas: „Aš jo penkta diena laukiu.“
Tačiau, kaip pasirodė, Bokabulskis man negalėjo
padėti...
* *

Išvažiuodamas nuėjau pas V. Kapsuką, grąžinau

literatūrą, padėkojau už rūpesčius.
,— Na, o spausdinti išmokai? — paklausė jis.
— Šiaip taip išmokau.
— Puiku. Pogrindiniam darbui tai be galo svarbu.
Kapsukas apžvelgė mane nuo galvos iki kojų ir vėl
paklausė:
— Pasiruošei keliauti, o ar turi tinkamus rūbus?
— Tik tie, kuriuos vilkiu.
— Tai blogai. Šitaip apsirengęs, pakliūsi žvalgybai
stačiai į nagus.
Tokius drabužius, kaip mano, dėvėjo dauguma mūsų
studentų. Juos meŠ gaudavome universitete, ir jie at­
rodydavo lyg savotiška studentiška uniforma.
Kapsukas kažkur skambino, kažką įtikinėjo. Po to
aš gavau naują paltą ir keletą metrų vilnonės medžia­
gos eilutei. Kai paskutinį kartą užėjau pas V. Kap­
suką, jis patenkintas apžiūrėjo mane.
—■ Dabar pakalbėkime, kuriuo keliu manote vyk­
ti? — paklausė jis.
— Per Baltarusiją į Vilnių, o iš ten į Širvintas ir
Ukmergę.
V. Kapsukas susimąstė.
— Prieš kurį laiką per Vilnių vykdavo dauguma
mūsų draugų,— pagaliau tarė jis,— bet dabar šis ke­
lias labai rizikingas. Vilniuje kai kurie komunistai

244
areštuoti. Be to, Vilniaus krašto partinė organizacija
perėjo Lenkijos komunistų partijos žinion, kai kurios
senosios „javkos“ (susitikimų vietos) nustojo veikti,
o apie naujas mes dar nieko nežinome. Siūlyčiau tokį
maršrutą: nuo Tarybų sienos vykti per Latgaliją iki
Daugpilio, o iš Daugpilio į Zarasus.
V. Kapsukas išėmė iš stalčiaus Pabaltijo žemėlapį,
ir mes ėmėme tyrinėti jį. Tuo būdu gavau tik bendrą
savo kelionės charakteristiką; smulkiau turėjo papa­
sakoti draugas, kuriam buvo pavesta lydėti mane iki
Latvijos sienos. V. Kapsukas apkabino mane ir pabu­
čiavo, linkėdamas geriausių pasisekimų kelionėje ir
pogrindiniame darbe.
— Perduokite labų dienų draugams,— pasakė jis,
spausdamas ranką.

KELIAS Į POGRINDĮ

Maskvoje gyvenau paskutines valandas.

Bilietą į traukinį jau turiu kišenėje. Išeinu į miestą
paskutinį kartą žvilgtelėti į istorines ir kitas mano mė­
giamas vietas. Žvilgsniu atsisveikinu su universitetu,
su jo bendrabučiais. Štai Raudonoji aikštė. Čia man
teko pirmą kartą gyvenime legaliai, linksmai ir iškil­
mingai švęsti Gegužės Pirmąją. Tai buvo 1923 metai.
Einu plačiomis, triukšmingomis gatvėmis aplink
Kremlių, mintyse dėkodamas Komunistų partijai, Ta­
rybinei vyriausybei ir mylimajai Maskvai už svetingu­
mą, mokslą ir širdingą mūsų globojimą.
Baltarusijos stotyje įsėdau į traukinį „Maskva —
Polockas“ . Manęs niekas nepalydėjo, nors Maskvoje
buvo gana daug pažįstamų, su kuriais drauge dirbau

245
pogrindinį darbą Lietuvoje arba mokiausi universitete.
Konspiracijos sumetimais niekas neturėjo žinoti, kad
aš išvykau.
Garvežio švilpukas. Vagonai iš lėto ėmė slinkti pro
peroną.
— Lik sveika, Maskva! Kažin, kada dabar tave vėl
pamatysiu?
Traukinys lekia jau priemiesčio gatvėmis, o kelei­
viai vis dar tebestovi prie vagonų langų. Kažkas už­
traukia linksmą dainą apie liepsningas pilietinio karo
dienas, apie tai, kaip raudonarmiečiai, Budiono armijos
raiteliai, sutriuškinę baltagvardiečių ir užsienio inter-
ventų gaujas, iškėlė raudonąją vėliavą su piautuvu ir
kūju. Dainą pagauna visas vagonas.
Baigę dainuoti, mano bendrakeleiviai ima kalbėti
apie savo reikalus. <Iš jų pokalbių nesunku atspėti, iš
kur jie ir kokioje liaudies ūkio srityje dirba. Keli dar­
bininkai ir vadovaujantieji darbuotojai yra iš Jarcevo
audimo fabrikų. Jie dalyvavo Maskvoje pasitarime ga­
mybiniais klausimais ir dabar svarsto, kaip padidinti
audinių gamybą. Greta sėdi tarybiniai darbuotojai, ku­
riuos partija pasiuntė dirbti į Vitebsko sritį. Dar ir
šiandien gerai prisimenu jauną, energingą vyruką ir
antrą pagyvenusį žmogų su ilgais užsirietusiais ūsais.
— Vis dėlto negerai, kad vadovybė mane siunčia
į kaimą,— karščiavosi jaunuolis.— Savo tėviškėje —
Jaroslavlyje — aš būčiau kur kas naudingesnis.
— Netiesa,— įrodinėjo ūsorius,— tėviškė tarybi­
niam žmogui visur, kur yra Tarybų valdžia. Supranti?
Nebijok darbo ir kaime,— jis baisus tik bailiams ir bal­
tarankiams.
Klausydamas jų, galvojau apie save. Kaip gražiai,
kaip teisingai pasakė tas simpatiškas ūsorius: „Tėviškė

?4P>
visur, kur yra Tarybų valdžia!“ Apmaudu buvo, kad
šių puikių žodžių nesupranta tas vyrukas. Man norė­
josi pasakyti jam:
„Ko tu verkšleni, važiuodamas į tarybinį kaimą? Ką
pasakytum, jeigu tave siųstų į tokį kaimą, kurį dar
tebevaldo išnaudotojai, kur reikia dar ilgus metus ko­
voti, kad būtų atkurta Tarybų valdžia?“ Bet pasakyti
šitaip, žinoma, negalėjau.
Iš kito vagono galo pasigirdo jau naujos dainos žo­
džiai:
Per pakalnes ir per slėnius
Mes žygiuojame pirmyn...

Dainos melodiją pagavo ir mano bendrakeleiviai.

Drauge su kaimynais iš visos krūtinės užtraukiau ir aš:
Kad. baltuosius nugalėję,
Prasimuštum pajūrin...

Tai buvo paskutinės valandos, kai, niekieno neper­

sekiojamas, galėjau dainuoti revoliucines dainas.

* *

Vieną tamsią spalio naktį specialiai paskirtas drau­

gas palydėjo mane iki Latvijos sienos.
— Čia baigiasi Tarybinė žemė,— pasakė jis.— To­
liau keliaukite vienas. Iš kairės ir dešinės — latvių sar­
gybos. Apie dešimt kilometrų eikite tiesiai, po to pa­
sukite į kairę ir eikite iki vieškelio. Toliau laikykitės
visą laiką vieškelio. Pasienio kaimuose nesirodykite,
pavojinga...
Stovėjome miške. Merkė smulkus rudens lietus.
Retkarčiais tylą sudrumsdavo suklykęs nakties paukštis.
 — Laimingos kelionės! — pasakė palydovas.
Paspaudžiau jam ranką ir triskart karštai pabučia­
vau — tai buvo atsisveikinimas su mylimos šalies at­
stovu.
— Lik sveika, brangioji Tarybine žeme!
Praėjo keliolika minučių, o aš jau buvau kitapus
sienos tarp nepažįstamų, svetimų žmonių. Sunku žo­
džiais išreikšti komunisto jausmus, kai jis staiga iš
laisvos žemės patenka į visiškai priešingas sąlygas, kur
turi'saugotis kiekvieno sutikto žmogaus. Svetimoje že­
mėje netgi lietus atrodė labai nemalonus, be galo įky­
rus. Jis taip įsismagino, jog ir galo nesimatė.
Žingsniuoti buvo labai sunku, kojos giliai klimpo į
ištižusį durpių purvą. Tačiau teko iš visų jėgų skubėti,
nes, kol išauš rytas, reikėjo nueiti bent penkiolika kilo­
metrų nuo sienos.
Mano tikslas buvo ne vien tik pereiti Tarybų Rusi­
jos sieną ir per Latviją nuvykti į Lietuvą, o ir atidžiai
ištirti kelionės aplinkybes: kur galima apsistoti nakvy­
nei, kokių vietovių turi ypatingai vengti pogrindinin­
kai, keliaudami iš Lietuvos į Tarybų šalį ir atgal. Vie­
nu žodžiu, atvykęs į Kauną, turėjau smulkiai viską pa­
pasakoti.
Rytui išaušus, lietus dar smarkiau pylė. Mano rū­
bai buvo kiaurai peršlapę. Pastebėjęs šakotą eglę, nu­
sprendžiau sustoti. Norėjosi bent kiek pasislėpti nuo
lietaus ir šiek tiek atsikvėpti. Atsirėmiau nugara į eglės
kamieną ir visai nepajutau, kaip pradėjau snausti. Bet
kas tai? Kur skamba varpelis? Gal sapnuoju? Įsiklau­
siau. Ne, tai ne sapnas. Krūmuose iš tikrųjų skambėjo
varpelis, o netoli atsiliepė ir kitas. Nieko nelaukdamas,
šokau į krūmų tankmę. Praskleidęs šakas, apsidairiau.
Pievelėje ganėsi keli arkliai, kitoje pusėje už krūmų
taip pat baltavo arklio nugara. Išgirdau ir piemenis.
„Tiek daug arklių negali turėti paprastas valstie­
tis,— pagalvojau.— Vadinasi, jie priklauso arba kokiam
nors turtuoliui, arba pasieniečiams.“ Reikėjo trauktis
iš čia.
Per krūmus pasukau į kairę, aplenkiau arklių ga­
nyklą ir išėjau prie vieškelio. Nuėjęs kelis kilometrus,
šalia vieškelio, giliau miške, pamačiau vienišą namuką.
Iš jo kamino kilo tiršti dūmai. Labai norėjau sušilti,
išsidžiovinti drabužius ir pailsėti. Nutariau prieiti ar­
čiau apsižvalgyti.
Namukas stovėjo miške, arti jo visai nebuvo dirba­
mos žemės, tiktai nedidelis daržas. Visa tai rodė, kad
jame gyvena eigulys. Prisiminiau, kad draugai nė kara­
tą yra įspėję, jog pasienio eigulių reikia ypatingai
saugotis; jie paprastai būna užkietėję nacionalistai ir
bendradarbiauja su žvalgyba. Iš tolo apėjau šį namuką
ir tik po gero pusvalandžio vėl išėjau prie vieškelio.
Kuo toliau ėjau, tuo retesni darėsi pakelės krū­
mokšniai. Miškas pasiliko toli iš dešinės. Priešais vieš­
keliu pamačiau šuoliuojančius du raitelius. Atsiguliau
krūmuose ir įtemptai stebėjau. Kas jie tokie? Ar paste­
bėjo mane? Jei pastebėjo,— blogai. Pabėgti tokiuose re­
tuose krūmuose būtų nebeįmanoma. Du ginkluoti pasie-
/ _
niečiai nušuoliavo pro šalį. Atsikvėpiau visa krutinę,—
jie nieko nepastebėjo ir nieko neįtarė. Dabar galėjau
keliauti vėl toliau.
Apie vidurdienį pasiekiau Kreslavą. Miestelyje tą
dieną buvo gana daug žmonių, todėl mano pasirodymas
negalėje) kelti įtarimo. Miestelio pakraštyje ėmiau dai­
rytis, ieškodamas, kur galima būtų apsistoti ir pernak­
voti. Kairėje pastebėjau nedidelį namą. Aplink jį gu-
Įėjo netvarkingai išmėtytos malkos. Pajutau skanų ke­
pamos duonos kvapą. Kurį laiką stebėjau šį namą, kol
galutinai įsitikinau, jog čia gyvena privatininkas duon­
kepys. Įėjau į vidų.
— Sveiki gyvi! — pasveikinau.
Mane pasitiko namų šeimininkė.
— Sveikas tamsta,— atsakė ji.—-Su kokiu reikalu
pas mus?
— Reikalas labai paprastas,— pradėjau iš lėto, no­
rėdamas įsitikinti, kas dar gyvęna šiame name.
Tuo metu iš virtuvės išlindo visas miltuotas šeimi­
ninkas. Tai buvo neaukšto ūgio, raumeningų rankų,
vidutinio amžiaus vyras.
— Esu kriaučius. Kaimuose siuvu rūbus. Mane išti­
ko nelaimė: sunkiai susirgo motina. Teko palikti savo
siuvamąją ir neužbaigtą darbą. .. Nežinau, ar rasiu ją
dar gyvą.
— Tu pamanyk, kokia nelaimė! — lingavo galvą
šeimininkė.— Bet kuo gi mes tau, vargšeli, padėsime?
— Man nieko nereikia,— nuraminau.— Norėčiau
sušilti ir pernakvoti.
Seimininkai sutiko. Nors ir kažin kaip norėjau mie­
go, bet neguliau tol, kol neišsiaiškinau, kas per vieni
namo šeimininkai. Besikalbant paaiškėjo, kad jie yra
paprasti miestelio gyventojai, kad, prekiaudami duona,
jie šiaip taip suduria galą su galu. Padžioviau šlapius
drabužius ant šiltos krosnies ir pats ten pat atsiguliau.
Anksti rytą pradėjau klausinėti šeimininkus, kaip
lengviau pasiekti Daugpilį. Pasirodė, kad Kreslavos
vežikai gana dažnai važinėja į Daugpilį prekių. Vadi­
nasi, galima nuvykti ten arkliais arba traukiniu.
— O kuo pigiau? — paklausiau.
— Žinoma, arkliais,— atsakė šeimininkas.— Į aną

250
pusę vis vien važiuoja tuščiais vežimais, tai kam gi jie
ims brangiau.
Man rūpėjo dar vienas klausimas: kur dažniau tik­
rinami keleivių dokumentai. Bet kaip paklausti, kad
šeimininkas manęs neįtartų. Bešnekėdamas aš lyg tarp
kita ko pasakiau:
— Neseniai pasibaigė mano paso terminas. Kažin ar
didelę pabaudą reiks sumokėti, jeigu patikrins doku­
mentus?
— Važiuokite arkliais, tai jūsų dokumentų niekas
ir netikrins. Traukiniuose policija dažnai tikrina.
Atsakymas mane visiškai patenkino. Pats duonke­
pys padėjo susirasti ir vežiką. Kelionė į Daugpilį bai­
gėsi puikiai. Priemiestyje vežikai sustojo prie karčia-
mos arklių šerti, o aš nuėjau į miestą vienas. Turguje
sutikau vežikus iš Zarasų. Sužinojau, kad jie čia dažni
svečiai, pažįstami su lietuvių ir latvių pasieniečiais, kad
vežioja ne vien tik prekes, bet kartais ir keleivius,
neturinčius oficialių leidimų. Zarasiečių buvo trys ve­
žimai. Susitaręs su vienu pagyvenusiu vežiku, paklau­
siau jo:
— O kaip pervažiuosime sieną?
— Nesirūpink,— ramiai atsakė jis.— Čia mano rei­
kalas, o tavo reikalas sumokėti man pinigus.
Artėjant prie latvių sienos, vežikas įbruko man į
rankas vadžias ir botagą.
— Važiuok paskui aną vežimą nesidairydamas,—
pasakė jis, o pats išlipo ir įsėdo į kaimyno vežimą.
Pasienietis, pagalvojęs, kad aš vežikas, neatkreipė
į mane jokio dėmesio. Taip pravažiavome ir pro Lietu­
vos sargybą.
Zarasuose “pernakvojau pas vieną kalvį, o anksti
rytą keliavau toliau. Ėjau pėsčias daugiau kaip po sep-

251
 tyniasdešimt kilometrų per dieną. Antros dienos vakare
pasiekiau Ukmergę. Čia reikėjo susirasti nakvynę ir
gerai pailsėti. Ukmergė — mano gimtinė; kiekviename
žingsnyje mane galėjo kas nors pažinti. Vadinasi, rei­
kėjo labai saugotis — niekas neturėjo žinoti, kad grį­
žau į Lietuvą.
Palaukęs, kol sutemo, nusprendžiau eiti pas pažįs­
tamą mokytoją Saulinskį. Jis seniau palaikydavo ko­
munistus. Miesto pakraščiais prisėlinau prie jo namu­
ko. Apėjęs aplinkui, žvilgtelėjau pro langą. Seiminin­
kas buvo namuose. Įėjau į jo butą.
— Tamsta pas mane? Prašom, prašom.
Supratau, kad Saulinskis manęs nepažino.
— Pas jus. Su reikalu,— atsakiau nusišypsodamas.
Pažvelgęs man į akis ir, matyt, tik dabar pažinęs,
mokytojas labai susijaudino.
— Tai jū s?. . komunistas? . . — vos ištardamas žo­
džius, prabilo jis.
— Neapsirikote, tai aš.
— Pas mane negalima, negalima,— kartojo jis.—
Išeikite tuojau. Užtenka to, kad mane seka. . .
— Nebijokite, man nieko nereikia.
— Tai ko jūs atėjote?
—■Padėk man susirasti nakvynę pas tokį žmogų,
kuris manęs nepažįsta, bet kuriuo tu visiškai pasitiki.
Galėsi? — vos susivaldydamas iš pykčio, pasakiau jam.
Saulinskis susimąstė, jo rankos jau nebedrebėjo.
— Gerai. Galite manimi pasitikėti. Eime į Ramy­
galos gatvę.
Išėjome. Nors gatvės buvo labai tamsios, bet Šau-
linskis iš pat pirmų žingsnių griebėsi atsargumo prie­
monių: jis ėjo priešakyje vienu šaligatviu, o man liepė
sekti iš paskos kitu šaligatviu.

252
 Nakvynei vieta buvo parinkta labai patogi — miesto
pakraštyje, pas odos fabriko darbininką. Per naktį ga­
na gerai pailsėjęs, galėjau keliauti toliau.

KAUNE

Pagaliau aš Kaune. Ilgą, be galo ilgą kelią nuėjau

pėsčias. Iki šiol viskas klojosi kuo geriausiai. Kažin
koks likimas laukia manęs Kaune?
Į miestą įėjau nuo Jonavos pusės. Pirmiausia reikė­
jo susitvarkyti, kad savo išvaizda nesiskirčiau nuo kau­
niškių. Užėjau į priemiesčio kirpyklą, apsikirpau, nu­
siskutau barzdą, palikdamas mažiukus ūselius. Dabar
galėjau eiti į susitikimo vietą, kurią man buvo nurodęs
Albinas dar Maskvoje.
Spaustuvę Ožeškienės gatvėje susiieškojau greitai.
Paprašiau sargą iškviesti Bokabulskį. Netrukus iš
spaustuvės išėjo išblyškęs, liesas vyrukas.
— Ponas Bokabulskis?
— Taip, aš,— jis draugiškai nusišypsojo.— Tai gal
su kokiu reikalu?
— Žinia, kad nepasiplepėt atėjau. Jus sveikina dėdė
Mykolas.
Vyrukas gūžtelėjo pečiais, jo veidas staiga surim­
tėjo.
— Dovanokite, bet aš jokio dėdės Mykolo neturiu
ir nelaukiu.
Aš dar nespėjau suprasti, kas atsitiko, bet vien dėl
to, kad iš Bokabulskio neišgirdau sutarto atsakymo į
slaptažodį, man plaukai ant galvos pasišiaušė. Kaip su­
prasti jo žodžius, kad jokio dėdės neturi ir nelaukia?
Nejaugi Albiną žvalgyba būtų susekusi ir suėmusi, ir

25 3
jis nespėjo duoti nurodymų Bokabulskiui? O gal Boka-
bulskis duoda suprasti, kad nešdinčiausi iš čia kuo grei­
čiau? Dėl visa ko aš dar kartą paklausiau:
— Tikrai neturite dėdės?
— Kartoju: jokio dėdės Mykolo neturiu.
— O gal visgi yra toks dėdė? Prašau prisiminti, po
keletos valandų vėl ateisiu.
Bokabulskis, nuleidęs galvą, skubėjo į spaustuvę.
Aš išėjau į miestą. Norėjau eiti pas pažįstamus, bet,
prisiminęs Z. Angariečio nurodymus, susilaikiau. Ką
gi daryti? Ilgiau vaikštinėti po miestą negalima,— kas
nors gali pažinti mane. Vadinasi, nori ar nenori reikia
dar kartą eiti į Ožeškienės gatvę. Galvojau, kad gal Bo­
kabulskis dėl nežinomų priežasčių neišdrįso manęs pri­
imti, bet jau pranešė Centro Komitetui, ir dabar aš ten
sutiksiu partijos atstovą.
Su ta mintimi vėl atėjau į spaustuvę. Šį kartą Bo­
kabulskis buvo labai susijaudinęs. Piktai žvilgtelėjęs
į mane, jis atrėžė:
— Nesuk man galvos, netrukdyk dirbti. Jeigu aš
tave čia pamatysiu dar kartą, pranešiu policijai.
Padėtis atrodė beviltiška. Nusprendžiau eiti nakvoti
pas Grigorijaus Moskovičiaus tėvus. Ir štai, eidamas
Lukšio (dabar K. Požėlos) gatve, visai netikėtai pama­
čiau Albiną. Pastebėjo ir jis mane. Prisilaikydami kons­
piracijos, kurį laiką ėjome toli vienas nuo kito, o po to
pasukome į kažkokį didelį namą ir ant laiptų karštai
pasisveikinome.
Paaiškėjo, kad Albinas dėl tam tikrų priežasčių ne­
galėjo numatytą dieną išvykti iš Maskvos ir kad į Kau­
ną jis atvyko ką tik. Dėl to su L. Bokabulskiu išėjo ne­
susipratimas. Albinas pakvietė mane pas save pietauti,
o po to apgyvendino viename iš nelegalių butų.

254
 L. Bokabulskis tuo metu buvo Komjaunimo Centro
Biuro narys ir atsidavęs dirbo pogrindinį darbą. Ta­
čiau, neturėdamas jokių nurodymų, vengdamas provo­
kacijos, su manimi kitaip pasielgti negalėjo. Vėliau su
juo teko daug kartų susitikti, atliekant partijos uždavi­
nius. Kadangi L. Bokabulskis sirgo džiova, LKP Cent­
ro Komitetas pasiuntė jį į Tarybų Sąjungą gydytis. Bet
buvo jau per vėlu,— išgydyti nepavyko. 1929 metais
L. Bokabulskis mirė Minske.

* *
*

Tais metais ekonominė Lietuvos padėtis buvo gana

sunki. Kai kurios pramonės įmonės tebebuvo uždarytos,
o kitos dirbo nepilnu krūviu. Miestuose ir kaimuose
buvo daug bedarbių. Be galo skurdžiai gyveno ir tie,
kurie turėjo darbą. Todėl tai šen, tai ten vyko streikai,
bruzdėjimai, tai vienur, tai kitur įvairiomis formomis
reiškėsi vargingųjų valstiečių nepasitenkinimai.
Buržuazinė vyriausybė vis labiau stiprino represi­
jas prieš revoliucinį judėjimą. Pasiremdama nauja
konstitucija, buržuazija visiškai užgniaužė darbininkų
spaudą, išardė profesines sąjungas, suėmė ir pasodino
į kalėjimą trisdešimt darbininkų kandidatų į seimą, ka­
reiviams įvedė dar žiauresnę drausmę, mažažemiams
vietoj žadėtos žemės ir miško įvedė baudžiamųjų eks­
pedicijų rykštes, šompolus ir padidino rekvizicijas.
Lietuvos Komunistų partija plėtė savo įtaką darbo
masėms, organizuodama vis daugiau komunistų kuope­
lių miestuose ir kaimuose, platindama vis daugiau ne­
legalios partinės literatūros. Pagrindinis Komunistų
partijos tikslas buvo sudaryti bendrą kovos frontą —

255
tvirtą darbininkų, mažažemių valstiečių ir revoliucinių
kareivių sąjungą ir ruošti darbo mases lemiamai kovai
prieš išnaudotojus.
O reakcija šėlo. Be jokių įrodymų, vien įtardama
priklausymu Komunistų partijai, žvalgyba suiminėjo
darbininkus ir mažažemius valstiečius. Kalėjimai buvo
prikimšti, dauguma politinių kalinių buvo laikomi be
teismo nuosprendžių.
Tomis dienomis, kai aš atvykau, Kauno kalėjime
streikavo politiniai kaliniai. Lietuvos Komunistų parti­
jos Centro Komitetas išleistame „Spartako“ spaustuvė­
je atsišaukime rašė:
„Kauno kalėjime septyniasdešimt politinių kalinių
paskelbė bado streiką!
Be jokių įrodymų, vien įtardama priklausymu Ko­
munistų partijai, Lietuvos „demokratinė“ vyriausybė
ištisus mėnesius ir metus laiko kalėjimuose dešimtis
darbininkų ir bernų. Neturėdama faktinės medžiagos,
žvalgybinės inkvizicijos ir kankinimų pagalba ji sten­
giasi priversti suimtus darbininkus prisiimti žvalgybos
išgalvotas jiems nuodėmes.
Tuo būdu jau beveik pusę metų sėdi kalėjime tris­
dešimt darbininkų — kandidatų į seimą vien už tai,
kad jie išdrįso eiti į seimą darbo žmonių interesų ginti.
Dešimtys darbininkų sėdi kalėjime vien už tai, kad jie
išdrįso streikuoti, o žvalgyba už tai palaikė juos ko­
munistais.
Politiniai kaliniai neteko kantrybės. Jie pasiryžo
arba mirti nuo bado, arba pasiekti, kad buržuazija lai­
kytųsi bent savų įstatymų. Tokia pat padėtis yra Šiau­
lių, Panevėžio ir kituose kalėjimuose.
Gražūs buržuazijos žodžiai apie teisingumą, teisėtu-

25 6
mą ir lygybę yra tik skraistė buržuazinės žvalgybos
šompolams ir rimbams pridengti.
Mūsų draugai „demokratinės“ Lietuvos kalėjimuose
pradėjo žūtbūtinę kovą ne tiktai už save, bet ir už mus.
Jei politiniai kaliniai pralaimės savo kovą, valdžios
savivaliavimas dar labiau padidės, darbininkai dar la­
biau bus persekiojami.
Politiniai kaliniai reikalauja, kadi tie, kurie sudarė
Lietuvos konstituciją, laikytųsi joje užrašytų nuostatų.
Todėl ne tik darbininkai, bet visi sąžiningi demo­
kratai, visi pažangūs Lietuvos žmonės turi remti poli­
tinių kalinių kovą, nes jie kovoja prieš sauvalę, prieš
šompolų ir rimbų valdžią.
Visi protestuokite! Materialiai ir moraliai remkite
suimtuosius kovotojus! Visur organizuokite pinigų rink­
liavas suimtiesiems!
Salin šompolų ir rimbų demokratija!
Tegyvuoja suimtieji mūsų kovotojai!
Tegyvuoja Lietuvos darbininkų ir vargingųjų vals­
tiečių valdžia!“
* *

Kelioms dienoms praslinkus, susitikau su Karoliu

Požėla, kuris tuo metu jau buvo Lietuvos Komunistų
partijos Centro Komiteto sekretorius. Jis atrodė išvar­
gęs ir dar labiau suliesėjęs, negu anksčiau. Pastaruoju
laiku žvalgybai pavyko susekti dvi pogrindines spaus­
tuves ir suimti keletą komunistų, vadovavusių nelega­
liam partiniam darbui. Visa tai labai sunkiai pergyveno
K. Požėla. Dažnai jis nemiegodavo po keletą naktų,
lankydamas tai vieną, tai kitą partijos rajono komitetą
bei pogrindines komunistų kuopeles.

17 Kareivinėse neramu 257

 Darbo ir rūpesčių K. Požėla turėjo labai daug, ta­
čiau jis niekuomet nenusimindavo, visada būdavo ener­
gingas ir nepaprastai draugiškas. K. Požėla šiltai pa­
sveikino mane, laimingai atvykusį į Lietuvą, paprašė
papasakoti, kaip sekėsi mokslas Maskvoje, kaip mes,
studentai, siedavome teorines žinias su praktiniu darbu,
klausinėjo taip pat ir apie asmeninį gyvenimą. Kiek­
viename jo klausime jutau draugiškumą, jautrumą ir
nuoširdų susirūpinimą jaunesniojo draugo likimu.
’— Na, o kaip pavyko kelionė? — pagaliau paklau­
sė jis.
Atsakydamas į šį klausimą, pasakojau, kaip atrodo
kelias nuo Tarybų Rusijos sienos per Latviją į Zarasus,
paminėjau ir eigulio sodybą, ir arklių naktigonę, ir du
raitelius — pasieniečius. K. Požėla stengėsi įsiminti
viską apie šį kelią, net ir mažiausias smulkmenas, kad,
reikalui esant, Komunistų partija galėtų juo pasinau­
doti. Vėliau per Latgaliją ir Daugpilį į Tarybų šalį ir
atgal ėjo daugelis mūsų pogrindininkų. Šis kelias tar­
navo mūsų partijai iki pat 1940 metų.
— Dabar dėl jūsų darbo,— tęsė toliau K. Požėla.—
Centro Komitetas patvirtino jus Šiaulių raikomo sek­
retorium.
K. Požėla suglaustai apibūdino rajono teritoriją, ku­
ri buvo iš tikrųjų labai didelė: šiaurėje siekė už Ma­
žeikių, pietuose — už Tauragės, vakaruose — už Kre­
tingos ir rytuose — už Biržų. Šioje teritorijoje Tarybų
valdžios metais įkurta net šešiolika administracinių ra­
jonų. K. Požėla papasakojo taip pat ir apie Šiaulių
partinę organizaciją, apie kiekvieno parajonio komite­
to darbą, apie kai kurių partinių kuopelių veiklą įmo­
nėse bei miesteliuose.

258
 — Neužmirškite,— pridūrė jis,— kad Šiauliuose yra
aštuntasis pėstininkų pulkas, o Radviliškyje geležinke­
lio batalionas. Darbui tarp kareivių Centro Komitetas
skiria daug dėmesio. Sustiprinkite ir šį cįarbą.
— Pasistengsiu, draugas Požėlą. Šioje srityje šiokį
tokį patyrimą jau turiu.
K. Požėla susirūpino ir dėl mano kelionės į Šiau­
lius.
— Būkite atsargus,— sakė jis,— iš Kauno trauki­
niu jokiu būdu nevažiuokite. Stotyje pilna viešosios ir
slaptosios policijos. Todėl lipkite į traukinį mažoje sto­
telėje.
Atsisveikindamas K. Požėla patarė, važiuojant į
Šiaulius, pasiimti nelegalios literatūros. Jis davė adre­
są ir pasakė slaptažodį. Nuėjau į konspiratyvų butą.
Gerokai nustebau ir sykiu apsidžiaugiau, sutikęs ten
seną pažįstamą — Emiliją Šimaitę.
— Sveika gyva,— tariau, karštai spausdamas ranką.
— Sveikas, sveikas! Į kelionę, kaip regiu, išsiruo­
šei?
— Į kelionę.
— Na, ką gi, paruošiu lauktuvių.
Emilija Šimaitė atrinko gana daug laikraščių ir at­
sišaukimų. Pažvelgus į mano tuščias rankas, nustebo:
— O kur susidėsi?
— Ką nors sugalvosime.
Nusimečiau švarką, marškinius, apsivyniojau aplink
juosmenį literatūra ir stipriai susiveržiau diržu. Kelis
kartus pasilenkiau, pasišokėjau — literatūra netrukdė
judėti. Šimaitė žiūrėjo į mane ir šypsojosi.
— Na, kaip atrodau? — paklausiau.
— Siek tiek aptukai, o šiaip nieko įtartino.

259
 NAUJOS PAREIGOS

Paklausęs K. Požėlos patarimo, iš Kauno išėjau pės­

čias. Apie vidurdienį priemiesčio stotelėje įsėdau į trau­
kinį. Vagone keleivių buvo ne per daug. Monotoniškai
dundėjo traukinio ratai. Keleiviai vieni snūduriavo, kiti
šnekėjosi apie blogą tų metų derlių, apie rinkimus į sei­
mą, o aš galvojau, kaip pradėsiu pogrindinį darbą par­
tijos Šiaulių rajono komitete.
Pradžioje bene sunkiausia bus užmegzti ryšius su
miesto komunistais. Prisiminiau K. Požėlos įspėjimą,
kad Kazys Preikšas kalėjime, o Aiziką Lifšicą ir kitus
komunistus seka žvalgyba, kad betarpiškai pas juos ne­
galima kreiptis, kad reikia gerai apgalvoti pirmuosius
žingsnius. Man rūpėjo susirasti saugesnę vietą, kur ga­
lima būtų paslėpti nelegalią spaudą, kelioms dienoms
sustoti, apsižvalgyti.
Prisiminiau batsiuvį komunistą Karolį Boreiką ir
lietuvių kalbos mokytoją Kovalskį. Galima būtų pas
juos apsistoti. Bet jau treti metai, kaip nesu nieko gir­
dėjęs. Jeigu jie nesuimti, tai gal ir paskui juos žvalgy­
bos sekliai slankioja. Ne, šiaip ar taip, toks planas
netiko.
Kadaise, lankydamasis šeštajame pėstininkų pulke,
buvau susipažinęs su kareiviu Gordonu. Prisiminiau,
kaip jis pasakojo apie savo tėvą, kuris Šiauliuose, neto­
li stoties, turėjo nuosavą lentpiūvę, kvietė į svečius.
Praėjo jau treji metai. Dabar jis veikiausiai demobili­
zavosi ir gyvena namuose. Nusprendžiau eiti pas Gor-
doną.
Lentpiūvės kieme pamačiau krūvas rąstgalių, lentų,
bet daugiau nieko nesimatė. Literatūrą paslėpiau po

260
lentomis ir ėjau ieškoti žmonių. Mane pasitiko senis
Gordonas.
— Pas mane? Su reikalais? — paklausė jis.
Sužinojęs, kad nesu užsakovas, o atėjau jo sūnaus
aplankyti, jis, įtartinai pasižiūrėjęs, paklausė:
— Iš kur pažįsti jį?
— Susipažinau šeštajame pulke.
— A-a, vadinasi, ginklo draugai,— apsidžiaugė se­
nis.— Prašom, prašom į vidų.
Senis papasakojo, kad sūnus jau metai kaip grįžo iš
kariuomenės, dirba kine administratorium, kad iš dar­
bo pareina labai vėlai.
— Ar kinas toli? — paklausiau senio.
— Vilniaus gatvėje.
Lentpiūvės savininkas papasakojo, kaip surasti ki­
no teatrą.
— Na, tai aš pats nueisiu pas jį.
Gordonas, būdamas šeštojo pulko kareivis, remda­
vo komunistus, padėdavo platinti atsišaukimus, nelega­
lius laikraščius. Įdomu buvo sužinoti, kokių pažiūrų jis
dabar ir ar galima juo pasitikėti?
— O-o, senas pažįstamas! Kokie vėjai atnešė? —
kalbėjo Gordonas sveikindamasis.
— Kvietei į svečius, štai ir atvažiavau.
— Labai gerai!
Kino teatre jis turėjo nedidelį kambariuką. Ten už­
sidarę, mes ilgai kalbėjomės, prisimindami gyvenimą
kareivinėse, bendrus pažįstamus Šiauliuose. Tarp kitų
jis paminėjo ir Aiziko Lifšico pavardę, kurį pažinojo,
kaip prekybinių darbuotojų profesinės sąjungos sekre­
torių. Ilgiau pasikalbėjęs, supratau, kad Gordonas tebe­
remia komunistus lėšomis, leidžia jiems susitikti šiame
kambarėlyje, padeda saugoti nelegalią spaudą.

261
 — Ar galėtų Lifšicas ateiti čia?
— Galiu pakviesti.
Su A. Lifšicu susipažinau dar 1920 metais Kaune.
Jis tuomet buvo komjaunuolis, drauge su kitais pogrin­
dininkais platindavo nelegalią spaudą, gabendavo į
Kauną ginklus, padėdavo apgyvendinti nelegalius par­
tinius darbuotojus. Vėliau Centro Komitetas pasiuntė
jį į Šiaulius stiprinti partinį darbą.
Aizikas Lifšicas atėjo į paskutinį seansą. Gordonas
mums netrukdė. Jis išėjo, palikęs mus kambarėlyje vi­
sai nakčiai. Kai kino salė ištuštėjo, mes sugulėme kam­
barėlyje ant grindų ir kalbėjomės iki ryto.
Kitą dieną Zubovo (dabar K. Požėlos) parke susiti­
kau su D. Vilimu1. Jis papasakojo apie darbininkų pa­
dėtį Šiauliuose, apie bedarbių gyvenimą.
— Na, o kaip pats vertiesi? — paklausiau Vilimo.
— Darbo neturiu, bet šiaip taip verčiuosi. Namuo­
se gaminu žaisliukus, o sesuo pardavinėja. Iš to ir gy­
vename.
Su draugais susitarėme artimiausiu laiku surengti
partijos rajono komiteto posėdį.
Vilimas ir Lifšicas buvo patvirtinti partijos rajono
komiteto nariais. Vėliau, kai Kazys Preikšas išėjo iš
kalėjimo, jis taip pat buvo rajono komiteto narys.

* *

Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, darbininkų pa­

dėtis buvo labai sunki. Tuo metu mieste veikė Frenke­
lio ir Nuroko odos fabrikai, geležinkelio dirbtuvės, me­

1 D. Vilimas vėliau pasitraukė iš revoliucinio judėjimo.

262
džio apdirbimo dirbtuvės, skudurų perdirbimo dirbtu­
vė, nedideli saldainių fabrikai „Birutė“ , „Rūta“ ir ke­
letas labai smulkių pusiau amatininkiškų įmonėlių.
Dėl žaliavos stokos dauguma įmonių dirbdavo tik
tris dienas per savaitę, o į darbą priimdavo daugiausia
moteris ir paauglius, kurie dirbdavo 10— 12 valandų
į dieną. Jiems mokėdavo per pusę mažiau, negu vy­
rams.
„Darbininkų ir žemesniųjų tarnautojų padėtis tiek
mieste, tiek sodžiuje,— rašė laikraštis „Darbininkų at­
stovas“ ,— darosi vis sunkesnė ir sunkesnė. Jei mes su­
lyginsime savo uždarbius dabar ir prieš imperialistinį
karą, jei atsižvelgsime į be galo pakilusį brangumą,
tai pamatysime, kad dabar darbininkų ir visų žemes­
niųjų tarnautojų padėtis daug blogesnė, negu tuomet
buvo. Ypatingai paskutiniais mėnesiais, net trigubai
pakilus brangumui, darbininkų padėtis pasidarė nepa­
kenčiama“1.
Dar skurdžiau gyveno bedarbiai, kurių skaičius vis
didėjo. Ištisas dienas jie vaikštinėdavo po miestą, ieš­
kodami, kur galima būtų užsidirbti bent skatiką duonos
kąsniui. Šitokia padėtimi naudodavosi kapitalistai. Jei­
gu darbininkas kuo nors neįtikdavo, be jokių ceremo­
nijų atleisdavo jį iš darbo, pasamdydami kitą. Darb­
daviai mažino darbininkams atlyginimą, didindami jų
išnaudojimą.
Partijos rajono komiteto uždavinys buvo sustiprin­
ti nelegalias partines bei komjaunimo kuopeles, išplės­
ti jų įtaką profesinėms sąjungoms, organizuoti darbi­
ninkų pasipriešinimą išnaudotojams.

1 „Darbininkų atstovas“. 1922 m., nr. 8. Dvisavaitinis Dar­

bininkų profesinių sąjungų organas.

263
 Nors komitetą sudarė tik keturi žmonės, tačiau su­
kviesti posėdį būdavo ne taip lengva. Mieste susirinkti
negalėjome. Kai tik pasirodydavo Kazys Preikšas, jį
imdavo sekti žvalgybos šnipai ir atsitraukdavo tik tuo­
met, kai jis sugrįždavo į Guberniją.
Žvalgyba nepaleisdavo iš akių taip pat ir Aiziko
Lifšico. Jei K. Preikšas buvo aukštas, energingas, krin­
tąs į akis vyras, tai Lifšicas, atvirkščiai, buvo liesas,
mažiukas. Dėl to jį šnipai taip pat greitai pastebėdavo.
Prisimenu. Vienas rajono komiteto posėdis įvyko
Gubernijoje. Šaltą vėjuotą rudens dieną, kai sutirštė­
jusioje prietemoje ėmė dulkti tankus lietus, susitikome
Dvaro ir Lauko gatvių sankryžoje.
Ėjome išilgai geležinkelio. Beeidamas papasakojau
draugams apie paskutinius LKP Centro Komiteto nu­
rodymus. Čia pat pasiskirstėme pareigomis. K. Preikšui
buvo pavesta vadovauti darbui profesinėse sąjungose ir
nelegalių partinių kuopelių veiklai Gubernijoje; A. Lif-
šicui — dirbti profesinėse sąjungose ir komjaunimo or­
ganizacijoje. Be to, jiedu turėjo atstovauti Komunistų
partiją derybose su socialdemokratų lyderiais. D. Vi­
limui buvo pavesta palaikyti ryšius su miesto pogrin­
dinėmis komunistų kuopelėmis, o taip pat organizuoti
naujas kuopeles tose įmonėse, kuriose komunistų dar
nebuvo. Aš buvau atsakingas už raikomo veiklą ir turė­
jau rūpintis pogrindiniu darbu aštuntame pėstininkų
pulke ir geležinkelių batalione.-
Netrukus mums į pagalbą LKP Centro Komitetas
atsiuntė komunistą L. Stankų. Tai buvo lėtas, bet rim­
tas pogrindininkas, mokėjęs apgalvotai dirbti. Partijos
rajono komitetas kooptavo jį į savo sudėtį, pavedęs rū­
pintis parajonių komitetais ir darbu valstiečių tarpe.

264
 * *
*

Aštuntasis pėstininkų pulkas stovėjo Šiauliuose.

Pulko štabas ir pirmasis batalionas buvo pačiame mies­
te, antrasis batalionas — Gubernijoje ir trečiasis bata­
lionas — Biržuose.
Buržuazinė vyriausybė buvo įsitikinusi, kad šiuo-
pulku visuomet galima pasitikėti. Pulkas aktyviai da­
lyvavo, malšinant Kauno įgulos kareivių sukilimą, po
to jis buvo sustiprintas reakciniais karininkais ir žval­
gybos agentais.
Buržuazinė valdžia pulko ginklais mėgino įbauginti
ir Šiaulių darbininkus. Tuo tikslu kareivių užsiėmimai
beveik visuomet vykdavo prie stambesnių įmonių. Ka­
reiviai buvo mokomi naudotis durtuvais, atakuoti dar­
bininkų kvartalus, o vakarais daliniai žygiuodavo gat­
vėmis, dainuodami nacionalistines dainas. Revoliucingai
nusiteikę kareiviai iš kitų Lietuvos kariuomenės dalių
buvo siunčiami „perauklėti“ į aštuntąjį pulką. Čia
buvo įvesta žiauri drausmė, „nusikaltę“ kareiviai tu­
rėjo dirbti sunkiausius darbus — vandenį vežti, išvie­
tes ir kareivines valyti, bei malkas piauti.
Čia buvo atvarytas „perauklėti“ būrys kareivių iš
pirmojo pėstininkų pulko, kurie, pasipiktinę būrio va­
do Čiurlionio veiksmais, gerokai buvo apkūlę jį. Į šį
pulką buvo atvaryta „perauklėti“ nemaža Širvintų ko­
mendantūros kareivių, sukėlusių bruzdėjimą dėl blogo
maisto.
Prisiminiau Karolio Požėlos nurodymus, kad, dir­
bant aštuntajame pulke, ypač daug dėmesio reikia skir­
ti kareiviams, atvežtiems čia „perauklėti“ iš kitų dali­
nių. K. Požėla tuo metu pasakojo, kad ir caro valdžia

265.
.„neištikimus“ kareivius taip pat siųsdavo į reakcinius
•dalinius „perauklėti“ . Tačiau laukiamų rezultatų nepa­
siekdavo: revoliucingai nusiteikę kareiviai atverdavo
•akis apmulkintiems savo draugams, ir revoliucinės idė­
jos tuo būdu tik plėtėsi, apimdamos vis didesnį kareivių
skaičių.
Dirbdamas Šiauliuose, aš kaip tik galvojau, kad ši­
tokia proga reikia būtinai pasinaudoti ir kad Šiaulių
partinei organizacijai reikės dar daug padirbėti, kol
pulkas pasidarys nebepaklusnus buržuazinei valdžiai.
•k k

Ryšius su partiniu pulko komitetu palaikė Emilija

Stankaitė, Gubernijoje — Julija Preikšaitė. Ir viena, ir
antra atsidavusios dirbo atsakingą ir kartu labai pavo­
jingą darbą. Jos susitikinėdavo su kareiviais komunis­
tais, aprūpindavo juos nelegalia literatūra, gaudavo iš
jų korespondencijas „Kareivių tiesai“ .
Man reikėjo kuo greičiau pasimatyti su aštuntojo
pulko komiteto pirmininku, tačiau pasirodė, kad ne taip
lengva. Tuo metu beveik į kiekvieną kuopą ir būrį bu­
vo atsiųsti kareivių milinėmis apsirengę žvalgybininkai.
Jie klausydavosi, apie ką šneka kareiviai, o kartais pa­
tys skaitydavo kareiviams komunistinę literatūrą ir vi­
sus prijaučiančius išdavinėdavo. Kareivius, gavusius
leidimą išeiti į miestą, šnipai sekdavo, kur jie eina ir
su kuo susitinka.
Susitikti su pulko komiteto pirmininku — Vincu
Siriajevu padėjo E. Stankaitė. Aš iš anksto žinojau,
kaip jis atrodo. Kartą netgi buvau matęs jį mieste.
V. Širiajevas buvo kilęs nuo Zarasų, gerai mokėjo kal­
bėti rusiškai ir lietuviškai.

266
 Temstant nuėjau į pasimatymo vietą. Partinio komi­
teto pirmininkas atėjo paskirtu laiku. Įsitikinęs, kad jo
niekas neseka, pasirodžiau ir aš.
— Ar užsirūkyti turite? — paklausė priėjęs Vincas.
— Turiu, bet degtukų nėra.
— Ir aš jų neturiu.
Sis sutartinis dialogas reiškė, kad viskas tvarkoje,
kad galima kalbėtis apie partinius reikalus. V. Širia-
jevas papasakojo, kaip organizuotas partinis darbas da­
liniuose, kaip jie gauna nelegalią- literatūrą ir kaip ją
platina. Man kažkodėl pasirodė, kad pulko komunistai
nepakankamai gerai laikosi konspiracijos.
■
— Beje, kaip jus vadina kareiviai komunistai? —
paklausiau.
— Labai paprastai — Vincas Siriajevas,— lyg nu­
stebęs atsakė jis,— o kai kreipiasi tarnybiniais reika­
lais, tuomet „ponas vyresnysis raštininke“ .
— Negerai. Šitaip, ko gero, galima sužlugdyti visą
komiteto darbą.
Vincas žiūrėjo į mane vis dar nesuprasdamas.
— Nuo šios dienos jūs nebe Vincas ir nebe Siriaje­
vas, o Feliksas. Jūsų tikrąją pavardę gali žinoti tik
pulko komiteto nariai, o kiti komunistai — tik slapy­
vardį.
Pabrėžiau, kad pogrindyje griežta konspiracija yra
vienas iš svarbiausių dalykų. Komunistas gali žinoti
apie partinę organizaciją tik tiek, kiek to reikalauja
partinis darbas. Kitaip žvalgyba gali vienu smūgiu su­
sidoroti su visa organizacija.
— Tai sutarėm, susitvarkysite?
— Žinoma. Kodėl man tai anksčiau į galvą neatėjo!
. — Be to,— kalbėjau toliau,— reikalaukite iš visų
savo komunistų griežtai laikytis konspiracijos. Atsių­

267
siu jums „Kareivių tiesos“ numerį, kur rašoma konspi­
racijos klausimais, gerai išstudijuokite jį.
Priminiau taip pat, kad Feliksas — įžymaus revo­
liucionieriaus Dzeržinskio vardas. F. Dzeržinskis pui­
kiai atliko savo pareigą liaudžiai, vadinasi, ir jis turįs
pateisinti šį vardą.
Po mūsų pasikalbėjimo pulko komitetas padarė rim­
tas išvadas, nepalyginamai sustiprindamas konspiraciją.
Būdamas vyresniuoju raštininku, Feliksas palaikė ryšį
su visais pulko padaliniais, gerai organizavo nelegalios
literatūros platinimą. Jis pasidarė aktyvus „Kareivių
tiesos“ korespondentas. K. Požėla visuomet būdavo
patenkintas, kai gaudavo korespondenciją, Felikso pa­
sirašytą.
— Tai labai puiku,— sakydavo jis,— labai svarbu,
kad kareiviai, skaitydami laikraštį, visuomet rastų ži­
nučių ir apie savo dalinį.
Vėliau su Feliksu susitikdavau gana dažnai. Aš jam
perduodavau Centro Komiteto bei partijos rajono ko­
miteto nurodymus, o jis pranešdavo apie partinį dar­
bą pulke. Papasakojau jam taip pat, kaip mes dirbome
septintajame pėstininkų pulke ir kaip, atsiradus provo­
katoriui, žvalgybai pavyko vienu kartu suimti visą
partinį komitetą ir kai kuriuos eilinius komunistus.
Kartą, vaikščiodamas su Feliksu, prisiminiau pirmą­
ją pažintį su V. Kapsuku ir papasakojau, kokius reika­
lavimus jis kėlė komunistams, dirbantiems buržuazi­
nės armijos daliniuose. V. Kapsukas pirmiausia reika­
lavo, kad komunistai keltų klasinį kareivių sąmonin­
gumą, kad išaiškintų jiems, koks skirtumas yra tarp
jų ir kariuomenės vadų. Čia pat paklausiau, ką pats
Feliksas žino apie pulko vadus.
Pasirodė, kad Feliksas daug ką žinojo ir apie savo

268
pulko vadus, ir apie Lietuvos kariuomenės vadą Žu­
kauską. Jis papasakojo, kad aštuntojo pulko vadas nuo
1920 metų yra Sumskis, buvęs carinės armijos pulki­
ninkas. Kad jis esąs labai žiaurus netgi karininkų at­
žvilgiu ir kad tas jo žiaurumas būna kartais anekdoti­
nio pobūdžio.
Kartą pas Šumskį įbėgo susijaudinusi viešųjų na­
mų savininkė.
— Ko, ponia, norite? — nesulaukęs, kol moteris at­
sikvėps, paklausė Sumskis.
— Aš. . . aš nieko nenoriu. Aš reikalauju! ■— šau­
kė ji.
— Ko jūs reikalaujate?
— Kurgi tai matyta? Atėjo jūsų du karininkai, pa­
sinaudojo mano namų paslauga, bet nesumokėjo. Jie
galvoja, kad man nieko nekainuoja išlaikyti tas merg­
šes. . . Aš reikalauju!
— Ponia, kaip jų pavardės?
— O iš kur aš žinau.
— Susimildama, pasakykite bent, kaip jie atrodo?
— Nagi labai paprastai: vienas toks aukštas, o ant­
ras. . . antras nedidukas, jaunas.
— Taip, taip. Vienas aukštas, antras žemas. . . Gali­
te eiti, ponia, šiandien jie jums atsilygins.
Kai nekviesta viešnia išsinešdino, Sumskis priėjo
prie lango.
— Ei pasiuntiny! — sušuko jis.
— Klausau, ponas pulkininke!
— Tučtuojau pakviesk anuos karininkus, matai,
tuos, kurie stovi kieme.
Įėjo du karininkai.
—■ Jūs, šunsnukiai, su prostitutėmis valkiojatės, o
kas mokės? — pradėjo šaukti pulkininkas.

269
 — Ponas vade, aš nei vakar, nei šiandien nebuvau
mieste, be to, aš vedęs,— teisinosi vienas.
— Aš taip pat turiu šeimą, o mieste jau penkta die-
ne nesu buvęs,— pridūrė antras.
— Iš akių matau, kad jūs sukčiai. Malonumų ieško­
te, o užmokėti nenorite.
— Ponas vade, tai klaida. ..
— Tylėt! Duodu trisdešimt minučių — sumokėkit
ir praneškit man. Įspėju, kad čia dar ne viskas: aš jus
nubausiu atskiru įsakymu.
Štabo pasiuntiniai plačiai paskleidė žinią apie šią
komediją pulko daliniuose. Jauni karininkai tapo pašai­
pos objektu.
Pulkininkas Šumskis beveik niekuomet nesisteng­
davo surasti tikrųjų kaltininkų. Jis dar carinėje armi­
joje įprato šitaip galvoti: jei yra nusikaltimas, tai turi
būti ir bausmė. Visiškai nesvarbu, kas bus nubaustas —
tikrieji kaltininkai ar atsitiktiniai asmenys.
Apie aštuntojo pulko vadų žiaurumus ir kitus pa­
našius faktus patariau Feliksui rašyti į „Kareivių
tiesą“ .
Niekuo nesiskyrė nuo Šumskio ir jo padėjėjai. Pul­
kininko adjutantas Kamarauskas nuolat pynė intrigas,
skųsdamas pulko vadui atskirus karininkus. Neatsili­
ko nuo Kamarausko ir vyresnysis leitenantas Tim-
beris, kuris, norėdamas iškilti, taip pat pranešinėjo pul­
ko vadui, apie ką karininkai kalba, kokios jų nuotai­
kos.
Pulko vado pavaduotojas majoras Jurgaitis, stam­
bus buožė nuo Linkuvos, be galo žiauriai elgdavosi su
kareiviais. Tačiau su karininkais jis būdavo mandagus,
stengdavosi draugauti, įsigyti jų pasitikėjimą. Visa tai

270
jis darė karjerizmo sumetimais, norėdamas artimiau­
siu laiku pats užimti pulko vado kėdę.
Bataliono vadai Sobeckas, vokietis Sanginas ir kiti
taip pat buvo reakcingai nusiteikę, kumščio ir šompolo
drausmės šalininkai. Jie už kiekvieną menkniekį žiau­
riai bausdavo kareivius.
Tuo metu pulke buvo jau nemaža ir jaunų karinin­
kų, neseniai baigusių karininkų mokyklą. Jų darbo
metodai, pažiūra į kareivius skyrėsi nuo senųjų kari­
ninkų. Jie stengėsi geruoju gyventi su kareiviais, griež­
tai kritikavo fizinės bausmės ir kumščio drausmę.
Žinoma, pakeisti tvarką pulke jaunieji negalėjo, nes va­
dovaujančias vietas buvo užėmę reakcingieji karinin­
kai. Tačiau ir su jaunesniųjų nuomone pulko vadovybė
turėjo skaitytis. Pavyzdžiui, jaunieji karininkai atvi­
rai ėmė kovoti su antrojo bataliono vadu vokiečiu San-
ginu, kuris, taikydamas vokiškus kareivių apmokymo*
metodus, mušė kareivius. Pulko vadovybė bataliono*
vadą turėjo atleisti.
Vienas iš progresyvesnių jaunųjų karininkų buvo
Petras Sargelis. Savo būryje jis griežtai uždraudė sky­
rininkams grubiai elgtis su kareiviais ir vartoti kumštį.
Maitinami kareiviai buvo taip pat gana blogai. Bū­
rio vadas pats vienas čia maža ką galėjo padaryti.
— Ponas vade,— kreipdavosi į Sargelį kareiviai,—
atsibodo toks maistas: iš ryto kruopos, per pietus kruo­
pos, vakarienei vėl kruopos.
Už tokius žodžius kituose daliniuose kareiviai būda­
vo žiauriai baudžiami — geriausiu atveju vadai juos;
skaudžiai apibardavo, bet dažniausiai duodavo į spran­
dą ir pastatydavo po šautuvu. Tačiau Petras Sargelis ir
čia rasdavo kitokią išeitį. Jis susitardavo su kaimo gy­
ventoj ais ir iškeisdavo kruopas j mėsą, bulves, dar­
žoves.
1940 metais Petras Sargelis nesvyruodamas perėjo
Tarybų valdžios pusėn, o prasidėjus Didžiajam Tėvynės
karui, su ginklu rankose gynė Tarybų šalį nuo fašisti­
nių grobikų.
1923 metais prasidėjo revoliucija Vokietijoje. Vie­
nur viršų ėmė buržuazija, kitur darbininkai. Prancūzi­
ja ir. Lenkija ruošėsi su ginklu įsikišti į Vokietijos vi­
daus- reikalus ir paremti Vokietijos kapitalistus. Jos
spaudė ir Lietuvą, kad ir ši prisidėtų prie jų.
Tokiai taktikai pritarė visi reakcingieji pulko kari­
ninkai, tačiau visai kitaip į visa tai žiūrėjo jaunesnieji.
Tuo metu „Kareivių tiesa“ išspausdino pažangiųjų ka­
rininkų atsišaukimą, kuriame buvo kalbama:
„Mūsų šalies nepriklausomybė pavojuje. . . Gobšioji
Lenkija, pasinaudodama laikinu Vokietijos susilpnėji­
mu, mėgins užgrobti Rytų Prūsus. Į tą avantiūrą Len­
kija ir Prancūzija nori įvelti ir mūsų kraštą, žadėdamos
neva atiduoti mums Tilžę.
Mes, lietuviai karininkai, stovėdami Lietuvos ne­
priklausomybės sargyboje, jau iš anksto turime pasa­
kyti, kad šioje avantiūroje nedalyvausime.
Mes ryžomės kreiptis šiuo laišku į visus karininkus,
ginklo draugus, nes fnatome ir girdime, kaip aukštes­
niųjų karininkų tarpe plečiasi kalba apie karą drauge
su Lenkija ir Prancūzija prieš Vokietiją.“ 1
Jaunieji karininkai svarstė atsišaukimą ir jam pri­
tarė. Lietuvos Komunistų partija šioje kovoje palaikė
pažangiuosius karininkus.

1 „Kareivių tiesa“. 1923 m., 6 nr.

272
 * *

Žingsnis po žingsnio tvirtėjo ir plėtėsi partinis dar­

bas kareivių tarpe. Komunistai dirbo ne tik Šiaulių
bei Gubernijos kariniuose daliniuose, jie pasiekdavo
Biržų batalioną ir Radviliškio geležinkelio batalioną.
Pagrindinis šio darbo uždavinys buvo demaskuoti bur­
žuazijos melą apie Tarybų šalį, konkrečiais pavyzdžiais
parodyti sunkų ir skurdų Lietuvos darbininkų ir darbo
valstiečių gyvenimą, visokeriopai kelti klasinį kareivių
sąmoningumą, ruošti juos, kad jie revoliucinių švenčių
dienomis nekeltų ginklo prieš demonstrantus.
„Kareivių tiesoje“ vis dažniau pasirodydavo žinutės
apie aštuntojo pulko kareivių gyvenimą, vis daugiau ir
daugiau nelegalios literatūros patekdavo į kareivines.
Platinant nelegalią literatūrą, didelį darbą atliko
J. Preikšaitė. Literatūrą kareiviams ji įteikdavo įvai­
riais būdais. J. Preikšaitė žinojo, kad kareiviai labai
mažai gauna tabako, kad, pristigę jo, rankioja gatvėse
nuorūkas. Tais atvejais, kai būdavo numačiusi susitikti
su rūkančiu kareiviu, ji iš anksto padėdavo gražioje
papirosų dėžutėje „Kareivių tiesą“. Bevaikščiodamas
kareivis pastebėdavo dėžutę.
— Kaip puiku, tuojau mes užsirūkysime,— sakyda­
vo jis, imdamas dėžutę.
Bet štai vietoj papirosų — laikraštis. Kareivis ima
jį vartyti.
— Parodyk, ką ten radai? — klausia J. Preikšaitė.
— Kažkoks laikraštis.
J. Preikšaitė lyg netyčia atkreipia kareivio dėmesį
į žinutę, kurioje pasakojama apie sumuštą aštuntojo
pulko kareivį. Abu skaito.

18 Kareivinėse neramu 273

/
 — Nejaugi tai tiesa? — klausia ji.
— Tikra tiesa,— atsako kareivis ir, kišdamas laik­
raštį į kišenę, priduria: — parodysiu kitiems.
— Būk atsargus, žiūrėk, kad neįskųstų tavęs.
Kareivinėse jokie pasilinksminimai nebuvo organi­
zuojami, todėl kareiviai stengdavosi lankytis Guberni­
jos jaunimo vakaruškose. Ir šita proga J. Preikšaitė
pasinaudodavo. Kol susirinkusieji šokdavo bei dainuo­
davo, ji išdėliodavo „Kareivių tiesą“ taip, kad karei­
viai pertraukos metu, kur jie bepasisuktų, būtinai ras­
tų laikraštį. Kai kurie, pamatę nelegalų laikraštį,
numesdavo jį ir tučtuojau išeidavo iš vakaruškų. Ta­
čiau dauguma elgėsi kitaip: jie atvirai skaitydavo „Ka­
reivių tiesą“ , keisdavosi nuomonėmis, o išeidami nusi-
nešdavo laikraštį į kareivines. Po tam tikrų patikrini­
mų kai kuriuos tokius kareivius įtraukdavome į po­
grindinį darbą.
Žinia apie nelegalios literatūros pasirodymą karei­
vinėse pasiekė ir pulko vadą Sumskį. Jis susišaukė vi­
sus karininkus ir pradėjo graudenti:
— Mūsų pulkas,— pasakė Sumskis,— iki šiol buvo
laikomas vienu iš geriausiųjų ir ištikimiausiųjų. Mūsų
daliniuose niekuomet nebuvo komunistų. Aš tikiu, kad
ir dabar pulke nėra nė vieno komunisto. Proklamacijos
parnešamos iš miesto. Bet šiaip ar taip, o pulkas pra­
deda prarasti savo puikias tradicijas.
Sumskis kalbėjo, kad komunistai mieste susitinka su
kareiviais, kursto juos prieš esamą santvarką. Norėda­
mas, kad pulkas atgautų savo „puikias tradicijas“ ,
Sumskis įsakė karininkams leisti kareiviams išeiti į
miestą tik ypatingais atvejais ir tik tiems, kuriais gali­
ma visiškai pasitikėti. Raitelių būrio vadui buvo įsakytą
su savo kareiviais patruliuoti mieste ir sekti, kad karei­

274
viai nesilankytų „komunistiniame klube“ (taip jis vadi­
no profesinių sąjungų klubą). Be to, Sumskis pareika­
lavo, kad Gubernijoje visiems kareiviams būtų katego­
riškai uždrausta bendrauti su gyventojais. Už nepaklus­
numą bei uždraustos literatūros skaitymą buvo įsakyta
bausti kiekvieną kareivį taip, kad ir kitiems būtų iš ko
pasimokyti.
Taip pulko vadovybė mėgino apsiginti nuo komu­
nistinių idėjų kareivinėse. Bet nieko iš to neišėjo.
Tiesa, pulke atsirado nemaža karininkų, kurie ėmė
uoliai vykdyti pulko vado įsakymą. Už menkiausią
prasižengimą jie žiauriai bausdavo kareivius.
Kartą, nusipirkę duonos, du kareiviai ėjo į savo
dalinį. Jie nepastebėjo, kaip iš už kampo išlindo kapi­
tonas Janavičius. Kareiviai sumišę neatidavė jam pa­
garbos.
— Kur valkiojatės, biaurybės! — sušuko kapito­
nas.
— Duonos buvom pirkti.
— Juk neužtenka „pajkos“ 1. ..
— Aš jums parodysiu „pajkas“ ! O kodėl pagarbos
neatidavėte?
Kapitonas Janavičius čia pat juos areštavo ir nu­
varė pas pulko vadą Sumskį. Pulko vadas įsakė atimti
iš kareivių nusipirktą duoną ir keturiolikai parų paso­
dinti į daboklę.
Devintosios kuopos viršila Juozas Petrutis taip pat
garsėjo savo žvėriškumu: jis dažnai kareivius mušda­
vo. Smarkiai nukentėjęs nuo jo kumščių kareivis Bra-
čas parašė skundą kuopos vadui. Kitą dieną į kareivi­
nes atbėgęs pasiuntinys garsiai pranešė:

1 P a j k a — davinys.

27Š
 , — Kareivi Bračai, pas poną kuopos vadą!
Kuopos vadas į jokias kalbas nesileido. Jis trum­
pai pasakė:
— Už skundą šį kartą duodu tau tris paras dabok­
lės. Atsimink, kad kitą kartą už tokį skundą atiduosiu
į. teismą.
Tokie buvo skundo rezultatai. Pulko vadovybė, pa­
laikydama karininkus, skatino jų žvėriškumus. Pavyz­
džiui, trečiosios kuopos karininkas Jankauskas už žiau­
rų elgesį su kareiviais buvo pakeltas į vyresniuosius
leitenantus. Jankauskas už bet kokį prasikaltimą sta­
tydavo kareivius po šautuvu su pilna apranga ir dar
pridėdavo dešimt arba dvylika plytų. Vieną dieną taip
stovėjo aštuoni kareiviai net po dvylika valandų. Kai
kurie neišlaikė ir apalpo.
Apie sunkias kareivių gyvenimo sąlygas rašė „Ka­
reivių tiesa“ . Nelegalus laikraštis skatino kareivius or­
ganizuotai priešintis karininkams, reikalauti geresnio
maisto ir padoresnių gyvenimo sąlygų. Laikraščio įta­
ka kareiviams vis didėjo. Tai vienur, tai kitur pasi­
reikšdavo kareivių nepasitenkinimas.
Prisimenu tokį įvykį. Vienas leitenantas kažkokiu
reikalu pasikvietė kareivį Kostą Jurkūną. Kareivis,
nors ir suprato, kad leitenantas girtas, tačiau atsistojo
ramiai“ ir laukė įsakymo. Kokia širšė įgėlė leitenantą,
nežinia, bet jis nei iš šio, nei iš to ėmė šaukti:
— Kaip stovi, mužike! — ir trenkė kareiviui į vei­
dą.
— Už ką, ponas leitenante?
! — Už ką? Aš tave išmokysiu, kaip gerbti kari­
ninką!
Leitenantas vėl užsimojo, bet nespėjo. Jurkūnas taip
trenkė atgal, kad tasai nebeišsilaikė ant kojų. Gerokai

276
apdaužęs savo karininką, kareivis išėjo. Tą pačią dieną
jį pasodino į daboklę. Už nepaklusnumą, drausmės pa­
žeidimą ir nepagarbų elgesį su leitenantu, o iš tikrųjų
už mėginimą apginti savo teises karo lauko teismas nu­
teisė Kostą Jurkūną sušaudyti. Nuosprendis buvo paJ
skelbtas visiems kareiviams.
Si žinia daugumą kareivių labai sujaudino.
— Kaip žiauru! — kalbėjo vieni.
— Taigi, už tokį nusikaltimą ir daboklės pakak­
tų,— sakė santūresni kareiviai.
— Ne, eime pas pulko vadą ir protestuokime! —j
reikalavo kiti.
Nei pas pulko vadą, nei pas batalionų vadus niekas
nenuėjo,— visi lūkuriavo, kas bus toliau.
Karo lauko nuosprendį įvykdyti buvo pavesta tam
pačiam leitenantui. Jis pasirinko labiausiai ištikimų ka­
reivių skyrių ir išvedė pasmerktąjį už miesto. . . Ka­
riška komanda. Sutartinis aštuonių šautuvų šūvis. Lei­
tenantas patenkintas. Bet kas tai? Pasmerktasis, nors
ir išblyško, bet tebestovi. Leitenantas ne iš karto su­
prato, kas atsitiko. O kai suprato, kraujas jo gyslose su­
stingo. Vadinasi, kareiviai maištauja,— jie taikė virš
Jurkūno galvos.
— Po velnių! — sušuko jis ir griebėsi ginklo, no-f
rėdamas savo ranka nušauti kareivį. Bet, pamatęs rūsJ
čius kareivių veidus, leitenantas sumišo. „Iš jų visko
galima susilaukti!“ — galvojo jis, slėpdamas ginklą.
Kareivis Jurkūnas buvo grąžintas į daboklę. Vakare
šnipai pranešė leitenantui ir kuopos vadui, kad karei­
vinėse neramu, kad atvirai kalbama, jog nuosprendis
neteisingas. Ir jeigu Jurkūnas, norėjęs tik apsiginti nuo;
girto karininko, visgi bus sušaudytas, gali būti didelių
nemalonumų.

277
 Tą patį vakarą kuopos vadas ir leitenantas parašė
ilgą raportą pulko vadui. Ką jie rašė, nežinia, tačiau
mirties nuosprendis Jurkūnui po kelių dienų buvo pa­
keistas kalėjimu iki gyvos galvos. Vėliau kareivis Jur­
kūnas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo parašė savo
draugams laišką, dėkodamas už išgelbėtą gyvybę.
Prisimenu dar vieną įvykį. Septintoji kuopa stovėjo
kaime, toli nuo kitų pulko dalinių. Kaip kitur, taip ir
septintojoje kuopoje kareivių maistas buvo nepaken­
čiamas. Kareiviai dažnai gaudavo sugedusią mėsą. Pul­
ko vadovybė apie tai žinodavo, bet kaltininkų nebaus­
davo.
Kartą pas majorą Jurgaitį atėjo intendantas ir klau­
sia:
— Ponas majore, ką darysime, mėsoje kirminai įsi­
veisė?
— O ar daug kirminų?
Pusėtinai.
— Na, jei pusėtinai, tai nieko neatsitiks,— kareiviai
suvalgys.
Taip rūpinosi pulko vadovybė kareivių maitinimu.
Septintosios kuopos kareiviai, be to, buvo labai ne­
patenkinti kuopos vado Grigaliūno elgesiu. Kartą po
pietų kuopa turėjo eiti į užsiėmimus. Grigaliūnas išri­
kiavo kareivius ir sukomandavo „dešinėn!“ Tačiau tik
vienas kitas kareivis pakluso komandos. Kiti stovėjo
kaip stovėję.
— Kas tai? — subliovė jis.— Streikas? Aš jus visus
kalėjime supūdysiu!
Visai netikėtai iš įvairių rikiuotės vietų pasigirdo
pikti balsai:
— Nešauk, mes ne bailiai!
— Gana kirmėlėmis šerti!

278
 ^ Kumščius priturėk!
— Ar ne per dažnai mus daužai!
Kuopos vadas Grigaliūnas suprato, kad jo reikalai
blogi. Jei arti būtų kitas dalinys, tai kuopą galima būtų
nuginkluoti, rėksnius nubausti, ir tuo viskas pasibaig­
tų. Bet ką daryti dabar? Įsakymo kuopa neįvykdys, tai
visiškai aišku. O jei sužinos pulko vadovybė, kad jis,
Grigaliūnas, nepajėgė sutvarkyti savo kareivių, teks
atsisveikinti su kariškio karjera. Taip samprotaudamas,
Grigaliūnas pakeitė taktiką.
— Sakote, maistas blogas. Tai kam čia triukšmau­
jate rikiuotėje? Galima apie tai ramiai pakalbėti. Pasi­
žadu jums, kad maistą pagerinsime. Nuo šios dienos
uždrausiu, griežtai uždrausiu ir kumštį vartoti.. .
Už panašius įvykius pulko vadovybė kaltindavo ko­
munistus ir visų pirma „Kareivių tiesą“ . Sumskis siun­
tinėjo raportus Lietuvos kariuomenės vadui Žukaus­
kui, kuriuose skundėsi, kad negalįs apsiginti nuo ko­
munistinės literatūros.
O Žukauskas su „Kareivių tiesa“ turėjo savo są­
skaitą. Kareivių laikraštis jį nuolat demaskuodavo,
kaip Lenkijos šnipą. Todėl Žukauskas kreipėsi į Mi­
nistrų kabinetą ir, nurodęs, kad „Kareivių tiesa“ kir­
šina prieš jį kareivius, reikalavo kuo greičiau likviduo­
ti tą laikraštį. Ministrų kabinetas, apsvarstęs šį klausi­
mą, pavedė pačiam Žukauskui surasti, kur spausdina­
mas laikraštis. Visų pulkų vadams buvo duotas įsaky­
mas ištardyti kareivius, svarbiausia sužinoti, iš kur
gaunama „Kareivių tiesa“ ir kur ji spausdinama. Be
to, Žukauskas paskelbė: kas nurodysiąs nelegalaus
kareivių laikraščio spaustuvę, gausiąs daug pinigų,
o jei pasiseksią likviduoti tą spaustuvę, tai jis, Žukaus­

279
kas, įrengsiąs kiekviename dalinyje po keletą spaustu­
vių kareivių laikraščiams spausdinti.
Žinoma, žvalgyba dėjo visas pastangas, stengdama­
si susekti, kur spausdinama „Kareivių tiesa“ , bet tos
pastangos buvo bergždžios. Laikraštis įspėjo kareivius:
„Primename draugams kareiviams: Žukauskas įsakė
pagauti „Kareivių tiesos“ spaustuvę; jei kas nors klau­
sinės, iš kur gaunate „Kareivių tiesą“, niekam nieko
nereikia kalbėti, nors tai būtų ir geriausias jūsų drau­
gas.“ 1
* *

1924 metų balandžio 22 diena aštuntojo pulko ka­

rininkams atnešė daug rūpesčių ir nemalonumų. Tą
dieną Sumskis gavo beveik iš visų kuopų pranešimus,
kad kareivinėse pasirodė „Kareivių tiesa“ ir komunis­
tiniai atsišaukimai.
— Ponas vade,— pranešė antrosios kuopos vadas
Kedžys,— proklamacijų visur tiek daug, kad nežinia,
už ko griebtis.
— O kaip kareiviai reaguoja? — paklausė Sumskis.
— Ponas vade, kareivių nuotaikos nesveikos.
Kitos kuopos vadas papasakojo, kad kareiviai net
taip kalba,— jei, girdi, vadovybė juos varytų vaikyti
arba šaudyti demonstruojančių darbininkų, tai reikia
visiems griežtai atsisakyti ir užstoti demonstrantus.
Visi šie pranešimai buvo teisingi. „Kareivių tiesa“
ir komunistiniai atsišaukimai pažadino kareivių revo­
liucinę dvasią. Lietuvos Komunistų partija per spaudą
aiškino kareiviams Gegužės Pirmosios reikšmę ir ra-

1 „Kareivių tiesa“. 1924 m., 2 nr.

280
gino juos švęsti drauge su darbininkais, ragino sudaryti
bendrą darbininkų, kareivių ir darbo valstiečių kovos
frontą.

Ši a u l ių p o g r i n d i n i n k a i

Tuo metu Šiauliuose jau buvo 8 nelegalios partinės

ir 12 komjaunimo kuopelių. Komunistai ir komjaunuo­
liai palaikė ryšį su darbininkais, tarnautojais ir moks­
leiviais, dirbdami agitacinį darbą ir platindami nele­
galią spaudą.
Vienoje kuopelėje, kuriai vadovavo Aizikas Lifši-
cas, dirbo Emilija Stankaitė. Į revoliucinį judėjimą ji
įsitraukė dar 1917 metais Maskvoje, dalyvavo Spalio
revoliucijos mūšiuose. Spalio Socialistinės revoliucijos
pergalė paskatino E. Stankaitę grįžti į gimtinę ir kartu
su visais darbo žmonėmis kovoti už Spalio idėjų per­
galę Lietuvoje. Gyvendama Maskvoje, ji susipažino su
Komunistų partijos tikslais ir įsitikino, kokį didelį
vaidmenį komunistai vaidina darbo žmonių gyvenime.
Atvykusi į Šiaulius, Emilija Stankaitė įstojo į par­
tijos eiles ir, negailėdama sveikatos ir jėgų, dirbo par­
tinį darbą. Partijos rajono komitete ji gaudavo nele­
galią spaudą — „Komunistą“ , „Kareivių tiesą“ , „Bal­
są“ , atsišaukimus ir perduodavo visa tai į kareivines.
Be to, Emilija Stankaitė dirbo miesto įmonėse, pla­
tindama nelegalią literatūrą ir palaikydama ryšį su
miesto partinėmis kuopelėmis.
Emilija Stankaitė jau Šiauliuose pasižymėjo, kaip
energinga, ryžtinga ir drąsi pogrindininke. Prisimenu,
kartą vienam komunistui buvo pavesta paimti iš gele­
žinkelio stoties nelegalios literatūros siuntinį. Dėl kaž-

281
kokių priežasčių tą dieną jis negalėjo nuvykti į stotį
ir paprašė Stankaitę.
Žvalgybos agentai Stankaitę gerai pažinojo. Todėl
pasiimti siuntinį jai buvo labai rizikinga. Nieko nepai­
sydama, pasisamdė vežėją ir nuvažiavo į stotį. Stotyje
ji paprašė nešiką atnešti iš bagažinės siuntinį. Nešikas
siuntinį atnešė, bet čia pat pastebėjo:
— Kibą akmenų prigrūdai, kad toks sunkus?
Stankaitę nieko neatsakė, čiupo siuntinį, sėdo ir nu­
važiavo. Literatūra buvo nuvežta į sutartą vietą.
Sutikęs Stankaitę, padariau jai rimtą pastabą už
tai, kad be leidimo ėmėsi darbo, kuris buvo pavestas
specialiai paskirtam žmogui.
Drauge su partijos rajono komiteto nariais aktyviai
dirbo eiliniai komunistai: darbininkas Adomaitis, mo­
kytojos Marijampolskaja ir Seva Mandel, krovikas Le-
vinas ir kiti. Jie platindavo nelegalią spaudą, dirbdavo
aiškinamąjį darbą, rinkdavo lėšas politiniams kaliniams
ir jų šeimoms remti.
Daug nuveikė Šiaulių komjaunuoliai. Komjaunimo
rajono komiteto sekretorė tuo metu buvo Janina Bal-
dauskaitė. Ji gerai vadovavo komjaunimo kuopelių
darbui, aprūpindavo kuopeles nelegalia literatūra, ruoš­
davo jaunuolius ir merginas stoti į komjaunimą.
Gerai dirbo komjaunimo organizacija, kuriai vado­
vavo Kazys Šimkus. Jis pats palaikydavo glaudžius
ryšius su jaunimu, o taip pat dirbdavo profesinėse są­
jungose.
K. Šimkus kilęs iš darbininkų. Kartūs buvo jo vai­
kystės ir jaunystės metai. Nepilnametis, silpnos svei­
katos vaikinas atiduodamas pas batsiuvį amato moky­
tis. Batsiuvys iš pat pradžių pareiškė, kad vaikinas tu­

282
rėsiąs dirbti dvejus metus veltui, kitaip nieko neiš­
eisią.
Tačiau mokyti amato batsiuvys nė nemanė. Jis iš­
naudodavo paauglį įvairiems pagalbiniams darbams —
vandenį nešti, grindis plauti, krosnis kūrenti. O po
metų jis ėmė mušti ir visaip tyčiotis. Netrukus savi­
ninkas savo tikslą pasiekė: jaunuolis neišlaikė „mokslo“
sąlygų — pusantrų metų dirbęs be jokio atlyginimo,
pabėgo. Tas pats pasikartojo ir medžio apdirbimo dirb­
tuvėje. Ten paaugliams arba visai nemokėdavo atlygi­
nimo, arba mokėdavo labai mažai. Tik vėliau, jau šiek
tiek paūgėjęs, K. Šimkus antrą kartą stojo dirbti į Poš­
kaus avalynės dirbtuvę. Atkakliai dirbdamas, jis pasi­
darė geras batsiuvys.
Tačiau padirbėti ramiai ilgesnį laiką retai kada pa­
sitaikydavo. Už profsąjunginę ir komjaunimo veiklą jis
ne kartą buvo kalinamas. Išėjęs iš kalėjimo, vėl ieško­
davo darbo ir vėl eidavo dažniausiai į Poškaus dirbtuvę.
— Kaip žmogus, tu man visai nereikalingas,— pa­
niekinamai rėždavo Poškus,— tu kurstai darbininkus,
bet man reikalingos auksinės tavo rankos. . .
Po Janinos Baldauskaitės arešto Kazys Šimkus bu­
vo patvirtintas komjaunimo rajono komiteto sekreto­
rium, o vėliau Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto
sekretorium ir LKP Centro Komiteto nariu.
Gerai pasireiškė taip pat komjaunuoliai pogrindi­
ninkai: L. Abramsonaitė, J. Seraitė, K. Lisonaitė-Ku-
činskienė ir kiti. Jie taip puikiai buvo įgudę platinti
nelegalią spaudą, kad nepražūdavo veltui nė vienas
atsišaukimas.
Mano atmintyje ilgam išliko komjaunuolės Gesės
Glezerytės paveikslas. Tai buvo labai drąsi ir be galo
atsidavusi Komunistų partijai mergina. Atsimenu, vie­

283
ną kartą reikėjo skubiai išplatinti atsišaukimus, bet
nebuvo kam, nes vieni komjaunuoliai buvo suimti, o ki­
tiems buvo pavesti taip pat svarbūs uždaviniai. Kaip
tik tomis dienomis buvo miręs Glezerytės tėvas. Ne­
paisydama sunkios nelaimės namuose, ji pirma įvykdė
partijos uždavinį ir tik po to laidojo tėvą.
G. Glezerytė daug metų išbuvo fašistiniame kalėji­
me. Kai prasidėjo Didysis Tėvynės karas, ji pasisiūlė
savanore vykti į priešo užnugarį dirbti pogrindinį dar­
bą. Vokiečių fašistų apsupta, ji žuvo Vilniuje rūsčiomis
Didžiojo Tėvynės karo dienomis.
Didelę paramą pogrindininkams teikdavo prijau­
čiantieji Komunistų partijai žmonės, kurių buvo kur
kas daugiau, negu komunistų bei komjaunuolių. Spaus­
tuvės savininkai Simkauskas ir Savičius, dar gyvenda­
mi Raseiniuose, išmokė K. Požėlą spaustuvininko ama­
to, o taip pat spausdindavo pas save daug nelegalios
literatūros.
Vėliau Simkauskas ir Savičius perkėlė spaustuvę
į Šiaulius. K. Požėla pasiūlė mums susitarti su jais ir
toliau bendradarbiauti. Jie apsiėmė spausdinti leidžia­
mą Šiauliuose darbininkų spaudą. Kadangi cenzūra
dažnai konfiskuodavo mūsų pusiau legalų laikraštį, tai
Simkauskas ir Savičius darydavo šitaip: beveik visą ti­
ražą atiduodavo mums, o nežymią jo dalį palikdavo
cenzoriams tikrinti. Taigi nors laikraštis būdavo dažnai
konfiskuojamas, bet jis visuomet pasiekdavo skaitytoją.
Kartais spaustuvė būdavo mūsų susitikimų vieta.
Atvykę iš parajonių komunistai ateidavo į spaustuvę ir
per darbininkus susirišdavo su partijos rajono komi­
tetu. Be to, spaustuvės darbininkai, savininkams lei­
džiant, duodavo mums šriftą, kurį mes siųsdavome
į Kauną.

28 4
 Mokytojas Kovalskis gimnazijoje sutvėrė komjau­
nuolių kuopelę, rinkdavo lėšas MOPR’ui mokytojų tar­
pe. Daug padėdavo mums krautuvėlės savininkas Stan­
kus. Pas jį mes slėpdavome nelegalią literatūrą, pas jį
apsistodavo komunistai, atvykę iš parajonių komitetų.
Vilimo sesuo, nors buvo nepartinė, pardavinėdama tur­
guje brolio pagamintus žaislus, platindavo atsišauki­
mus bei komunistinius laikraščius.
Komunistų partija buvo nurodžiusi prieš išnaudo­
tojus kovoti bendromis jėgomis su kitų partijų darbi­
ninkais. Šiauliuose Darbo federacija turėjo darbinin­
kams labai maža įtakos. Žymiai daugiau darbininkų ėjo
paskui socialdemokratus. Mes stengėmės išvien kovoti
su darbininkais socialdemokratais už aštuonių valandų
darbo dieną, už tai, kad būtų panaikintas nedarbas, už
bendras profesines sąjungas, už darbo užmokesčio pa­
didinimą, amnestiją politiniams kaliniams ir 1.1.
Tačiau, jeigu su kitų partijų darbininkais komunis­
tai beveik visuomet rasdavo bendrą kalbą, tai su jų va­
dovais susitarti būdavo visiškai neįmanoma, nes jie nė
negalvojo ginti darbininkų reikalų. Socialdemokratų
lyderiai Bielskis, Venclauskas ir kiti stengėsi kurti savo
profesines sąjungas, skaldyti darbininkų jėgas, ardyti
vieningą darbininkų frontą prieš išnaudotojus. Kai pa­
tys jie nepajėgdavo atlikti šio niekšiško darbo, pasi­
kviesdavo talkon seimo narį socialdemokratą Joną
Markelį. Su žvalgybos pagalba socialdemokratams kar­
tais pavykdavo užgrobti vadovavimą profesinėms są­
jungoms į savo rankas, tačiau neilgam.
Partijos rajono komitetas daug dėmesio skyrė poli­
tiniam švietimui. Komunistai ir komjaunuoliai, norėda­
mi sėkmingai dirbti aiškinamąjį darbą, turėjo nuolat
plėsti politinį savo akiratį, kad galėtų gerai orientuotis

285
vidaus ir tarptautinėje padėtyje. Pavyzdžiui, visa bur­
žuazinė spauda, pradedant krikščionių demokratų laik­
raščiais ir baigiant „Socialdemokratu“ , šmeiždavo Ta­
rybų šalį, stengdavosi iškraipyti jos vidaus ir užsienio
politiką. Vadinasi, komunistai ir komjaunuoliai turėjo
atskleisti buržuazijos melą, pasakyti darbo žmonėms
tikrą tiesą apie Tarybų šalį. Jie skaitydavo komunis­
tinius laikraščius —„Tiesą“ , „Komunistą“ , „Pravdą“ —
bet nepraleisdavo ir buržuazinės spaudos, kad galėtų
duoti_ reikiamą atkirtį buržuazijos šmeižtams. Tenka
pažymėti, kad „Pravdos“ mes gaudavome vienintelį
egzempliorių visam rajonui. Norėdami išsaugoti jį šiek
tiek ilgesnį laiką, apklijuodavome jo kraštus ir vidurį
popierium.
Komunistų ir komjaunuolių užsiėmimai vykdavo
kuopelėmis po tris—penkis žmones. Kuopelių sekreto­
riams užsiėmimai buvo organizuojami atskirai. Be to,
komunistai ir komjaunuoliai individualiai ir grupėmis
dirbo aiškinamąjį darbą tarp darbininkų ir tarnautojų.
Gubernijoje politiniam mokymui vadovavo Kazys
Preikšas, aš — politiniams užsiėmimams Šiaulių parti­
nėse kuopelėse, Aizikas Lifšicas — komjaunimo kuope­
lėse.
Tuo metu Šiauliuose policijos priežiūroje gyveno
B. Pušinis. Kankinimai, kalėjimai ir badavimai buvo
pakirtę jo sveikatą, ir jis sunkiai sirgo. Šiaulių partinė
ir komjaunimo organizacijos kiek galėdamos globojo li­
gonį komunistą. Ypač rūpinosi juo Emilija Stankaitė.
Ji ir baltinius jam skalbdavo, ir valgyti išvirdavo. Kai
mes slapta aplankydavome B. Pušinį viešbutyje, jis vi­
suomet prašydavo papasakoti apie partinį darbą.
Siek tiek pasveikęs, B. Pušinis pats ėmėsi darbo. Jis
ne tik padėdavo organizuoti komunistų ir komjaunuolių

286
politinį mokymą, bet slapta eidavo į Guberniją, kal­
bėdavosi su darbininkais, patardavo, kaip geriau orga­
nizuoti profesinių sąjungų darbą. Profsąjungos narių
susirinkimų išvakarėse B. Pušinį aplankydavo K. Preik­
šas ir A. Lifšicas. Jie drauge apsvarstydavo komunistų
taktikos klausimus profesinėse sąjungose. Ruošdami
partijos raikomo posėdžius, mes kviesdavome ir B. Pu­
šinį, drauge svarstydavome einamuosius reikalus.
B. Pušinis pasidalindavo su mumis, jaunais komunis­
tais, savo ilgamečiu pogrindinio darbo patyrimu.
* *
*
Netrukus išvykau į Kauną su ataskaita LKP Centro
Komitetui apie atliktą darbą. Tai buvo pirmoji mano
ataskaita, dirbant Šiauliuose. Po to teko kas mėnesį va­
žiuoti į Kauną informuoti Centro Komitetą.
Beveik kiekvieną kartą Kaune susitikdavau su Ka­
roliu Požėla. Mes šnekėdavomės ištisas valandas. Šiau­
liuose jis pažinojo daug komunistų ir šiaip darbininkų,
todėl domėjosi jų partiniu darbu bei asmeniniu gyve­
nimu. Neatmenu nė vieno atsitikimo, kad K. Požėla ne­
būtų priminęs mums apie darbą kareivinėse arba apie
komunistus, kalinamus Šiaulių kalėjime. Jis reikalau­
davo, kad mes palaikytume kiek galima glaudesnius
ryšius su politiniais kaliniais, o taip pat materialiai
remtume jų šeimas.
K. Požėla vieną kartą pastebėjo, kad partijos Šiau­
lių rajono komitetas nesirūpina parajonių komitetų
veikla, ir pasiūlė artimiausiu laiku aplankyti parajonių
komitetus, visų pirma Žemaitijos. Išvažiuojant patarė
pasikalbėti su Juozu Greifenbergeriu, kuris neseniai
ten lankėsi.

28?
 Partijos Šiaulių rajono komitetui priklausė Mažei­
kių, Joniškio, Biržų ir Radviliškio parajonių komitetai.
Mažeikių parajonyje nelegalios partinės kuopelės veikė
Akmenėje, Skuode, Sedoje, Mosėdyje, Tirkšliuose ir
Ylakiuose. Joniškio parajonio komitetui priklausė Ža­
garės, Linkuvos ir kitų miestelių bei kaimų partinės
kuopelės. Radviliškio parajonio komitetas buvo sutvė­
ręs partines kuopeles geležinkelio batalione, Šeduvoje
ir Baisogaloje, o Biržų parajonio komitetas — Biržuose,
Paberžėje, Pasvalyje, Pakruojyje ir kai kuriuose kai­
muose.
Prieš išvykdamas iš Kauno, susitikau su Juozu Grei-
fenbergeriu. Jis papasakojo smulkiau apie Žemaitijos
parajonių komitetus, paminėjo pavardes komunistų,
kuriais galima pasiremti, stiprinant pogrindinį darbą.
Kaune dar gavau paskaityti „Pravdą“ , ,,Izvestijas“ ,
„Kominterną“ , „Komunistą“ . Tuo metu paskaityti ta­
rybinius laikraščius man buvo labai svarbu, kadangi
juos gaudavome retai ir ne visus.

ŽEMAITIJOS KELIAIS
Šiauliuose įvyko partijos rajono komiteto posėdis.
Komiteto nariai atsiskaitė apie atliktą darbą mieste,
■o aš informavau apie kelionę į Kauną, apie LKP Centro
Komiteto nurodymus. Po to ėmiau ruoštis kelionei
į Žemaitiją.
Sėsti į traukinį Šiauliuose buvo neatsargu. Norėda­
ma sučiupti nelegalios literatūros gabentojus, žvalgyba
sekė čia kiekvieną keleivį, tikrindavo dokumentus ir
visus įtartinus keleivius suiminėdavo. O keleivių būda­
v o labai maža, todėl pasprukti nuo žvalgybininkų sun­
kiai pavykdavo.

■288
 Nutariau eiti pėsčias iki Kuršėnų, o iš ten traukiniu
į Mažeikius. Nelegalią literatūrą, kurią turėjau vežti
į Žemaitiją, saugojo Baldauskas. Tai buvo geležinkeli­
ninkas, senas revoliucionierius, dar 1905 metais Liepo­
joje dalyvavęs revoliuciniame judėjime. Jis gyveno
priemiestyje, mažoje sukrypusioje lūšnelėje.
Iš vakaro nuėjau pas Baldauską, pernakvojau,
o anksti rytą, pasiėmęs literatūrą, keliavau į Kuršėnus.
Po gero pusvalandžio kelias įvedė į mišką. Čia vieš-
keliukas buvo toks siauras, kad sunkiai galėjo prasi­
lenkti du vežimai. Eidamas mišku, staiga pastebėjau
kirviu nešiną žmogų, besiartinantį prie manęs. Trekš-
telėjo šakelė. Žvilgtelėjęs atgal, pastebėjau dar vieną
augalotą vyrą, einantį iš paskos.
— Lukterk, prieteliau! — šūktelėjo vienas.
Sustoti neturėjau jokio noro, bet ir bėgti jau buvo
vėlu. Du vyrai su kirviais stovėjo šalia manęs. „Kas
jie? Ko jie nori iš manęs? — pagalvojau aš. — Ne­
jaugi šnipai?“
Sveikas, prieteliau! — pasisveikino antras.
— Sveiki, sveiki.
— Gal turi užsirūkyti?
Aš nerūkydavau, bet papirosų visuomet turėdavau.
—■Prašau.
Kol jie degėsi papirosus, aš apsižvalgiau. Vyrai bu­
vo apsivilkę drobiniais marškiniais ir tokiomis pat kel­
nėmis, susijuosę virvagaliais ir apsiavę klumpėmis.
„Miško kirtėjai? — pagalvojau aš.— Negali būti,
nes čia kirtimų nėra.“
Keista buvo dar ir tai, kad jie išlindo iš krūmų ne­
tikėtai— vienas iš priekio, o antras iš užpakalio. Už­
sirūkę be jokių ceremonijų mano papirosus įsidėjo į ki­
šenę.

19 Kareivinėse neramu 289

 — Kur keliauji, prieteliau? — pūsdamas pro nosį,
paklausė pirmasis.
— Esu mokytojas, einu į Kuršėnus.
— O ką čia nešies? — griebdamas ryšulėlį, paklau­
sė antras.
—■ Čia knygos, sąsiuviniai.
— Pažiūrėsime, kokios čia knygos. Eime toliau nuo
kelio! — pasakė tas pats žmogus, parodęs į krūmų tan­
kumą.
Išeities nebuvo, reikėjo paklusti. Vienas iš jų ėjo
priekyje, o antras, mosuodamas kirviu, iš užpakalio.
Krūmuose atrišo mano ryšulėlį ir nustebo, pamatę laik­
raščius ir žurnalus. Vienas, paėmęs žurnalą, iš lėto
perskaitė antraštę:
— Ko-mu-nis-tas.
Antrasis vartė „Tiesą“ .
— Štai koks tamsta mokytojas,— nustebo abu.
Pastebėjęs, kad jų kalbos tonas sušvelnėjo, nesivar­
žydamas paklausiau:
— Dabar jūs žinote, kas aš esu, bet kas jūs tokie?
Vyrai geraširdiškai nusišypsojo. Vyresnysis žmogus
ėmė pasakoti:
— Mes bedarbiai. Ne iš gero gyvenimo išėjome
į mišką. Vaikai išpurto iš bado, duonos kąsnio negalė­
jome jiems uždirbti. Čia mes didelės skriaudos neda­
rome. Pasitinkame ūkininkus, į turgų važiuojančius,
geruoju paprašome, o jei kuris neduoda, iškratome ve­
žimą, patys atsipiauname sūrio, duonos, lašinių. Na, ko­
kia gi čia skriauda? ..
Sužinoję, kad keliauju iš toli, jie pavaišino mane
lašiniais su duona. Atsisakyti negalėjau, nes buvau ge­
rokai išalkęs. Atidavė man ir papirosus. Po to susi­
tvarkiau savo ryšulėlį ir atsisveikinęs keliavau toliau.

290
 Kuršėnuose sustojau pas komjaunuolį M. Ventą. Jis
dar tą pačią dieną vakare sušaukė dviejų komjaunimo
kuopelių susirinkimą. Jauniems pogrindininkams papa­
sakojau apie vidaus ir tarptautinę padėtį, apie jų konk­
rečius uždavinius pogrindiniame darbe. Palikęs kom­
jaunuoliams nelegalios literatūros, traukiniu išvažiavau
į Mažeikius.
Anksti rytą buvau jau Mažeikiuose. Nesunkiai susi­
radau Laisvės gatvėje reikalingą namą. Žvilgtelėjau
į langus — ant vieno lango stovėjo dvi didelės gėlės,
o ant kitų nieko nesimatė. Tai buvo ženklas, kad viskas
tvarkoje, galima įeiti. Pasibeldžiau. Duris atidarė juo­
daakė, kokių dvidešimties metų mergaitė.
— Aš siuvėjas, imu nebrangiai.
Mergaitės akys nušvito. Ji čiupo mane už rankos ir
įtempė į vidų. Namuose ji buvo viena, todėl, nespėjusi
iki galo ištarti atsakymo į slaptažodį, džiaugsmingai
prabilo:
— Kaip puiku, kad jūs atvažiavote! Mes seniai lau­
kiame. Jau galvojome, kad visus suareštavo prakeik­
tieji.
— Visų nesuims, rankos per trumpos,— atsakiau jai.
— Duokite greičiau literatūrą,— karštai kalbėjo
ji.— Čia mes patys viską sutvarkysime, o jūs pailsė­
kite ir keliaukite toliau savo reikalais.
Tai buvo komjaunuolė Leja Gafanovičiūtė. Mane
sužavėjo jos energija, ryžtingumas, jos revoliucinė dva­
sia. Aš neabejojau, kad ši mergaitė padarys viską taip,
kaip ji pasakė.
Keliaudamas į Tirkšlius, prisiminiau K. Požėlos ir
J. Greifenbergerio įspėjimą, kad čia reikia būti labai
atsargiam, nes vietinė žvalgyba atidžiai seka kiekvieną
naują žmogų. Todėl konspiracijos tikslu pasisakiau vie-

291
 tiniams turtuoliams, kad supirkinėju kariuomenei gy­
vulius, kad keliauju į Telšius, bet užsukau ir čia pasi­
klausinėti. Žinia apie gyvulių supirkėją labai greitai
pasklido miestelyje, ir į mane pradėjo kreiptis gyven­
tojai su pasiūlymais. Todėl ir žvalgyba neatkreipė jo ­
kio dėmesio.
Kiek palaukęs, nuėjau į kooperatyvą, kur buvo pa­
skirta susitikimo vieta. Labai nustebau, pamatęs čia
seną pažįstamą Kazį Pocių, nes, išvažiuojant man iš
Maskvos, jis dar tebesimokė. Čia pat kooperatyve dirbo
ir komunistas Vladas Valatkevičius. Drauge su K. Po­
cium jis sugebėjo sunkiausiomis sąlygomis atkurti ne­
legalias partines kuopeles ir plačiai išvystyti jų darbą.
Tą vakarą kalbėjomės visi trys gana ilgai. Aš suži­
nojau apie Vlado Valatkevičiaus nueitą sunkų kovos
kelią.
— Pradžioje,— pasakojo jis,— mūsų buvo nedaug.
Neturėjome, kas mums vadovautų, nurodytų, kokiu ke­
liu reikia eiti. Bet patsai gyvenimas parodė teisingą
kryptį. Pagaliau susikūrė partinė kuopelė.. . O vėliau
išvaikėme buožių sudarytą savivaldybę ir išrinkome
valsčiaus komitetą.
Tarybų valdžia gyvavo neilgai. 1919 metų sausio
4 dieną, tuo metu, kai posėdžiavo komitetas, kai jo pir­
mininkas Antanas Miknys skirstė komiteto nariams už­
duotis, su trenksmu atsivėrė durys ir pasigirdo Ple­
chavičiaus balsas: „Rankas aukštyn!“
Nutratėjo šūviai, komiteto nariai šoko pro langą.
Bet namas, kuriame vyko posėdis, pasirodė apsuptas.
Nuo banditų ginklo vietoje krito Silvestras Gabalis.
Banditams į nagus papuolė sunkiai sužeistas Antanas
Miknys. Jis mirė kalėjime.
Valsčiaus taryba buvo paskandinta kraujyje. Žuvo

29 2
 aktyviausi kovotojai už Tarybų valdžią. Vladas Valat-
kevičius tomis dienomis buvo išvykęs į Mažeikius, to­
dėl nepateko į Plechavičiaus gaujos kruvinas rankas.
— Ką reikėjo daryti? — pasakojo toliau Valatkevi-
čius.— Eiti į kaimą, reiškia, nešti savo gyvybę tiesiai
Plechavičiui į nagus. Slapstytis ir laukti geresnių lai­
kų — sąžinė neleido. Nutariau žūt būt susirišti su
draugais ir kovoti toliau.
Taip V. Valatkevičius atsidūrė Žemaičių pulke, da­
lyvavo mūšiuose dėl Tarybų valdžios. Užgniaužus Ta­
rybų valdžią Lietuvoje, jis slapstėsi, bet, susirišęs su
kitais komunistais, įsitraukė į pogrindinį darbą.
Pasinaudojęs pirmojo seimo paskelbtąja amnestija,
Vladas Valatkevičius legalizavosi ir pradėjo dirbti
Tirkšlių kooperatyve. Bet ir čia nenutraukė pogrindi­
nio darbo. Kooperatyvas pasidarė komunistų susitiki­
mų vieta. Čia nepažįstami pogrindininkai, pasakę slap­
tažodį, palikdavo Valatkevičiui nelegalią literatūrą.
Tirkšliuose dažnai pasirodydavo atsišaukimai, kartais
suplevėsuodavo raudonoji vėliava. Žvalgyba iš kailio
nėrėsi, ieškodama kaltininkų. Ne kartą ji aukštyn ko­
jom pervertė ir Valatkevičiaus butą, bet nieko nerado.

* *

V. Valatkevičius ir K. Pocius tą pačią dieną padėjo

man susitikti su parajonio komiteto sekretorium Jonu
Taurinsku. Naktį pas jo kaimyną Praną Taurinską įvy­
ko vienos komunistų kuopelės susirinkimas.
Namas stovėjo pamiškėje, dėl to susirinkimui vieta
buvo labai saugi. Dideliame kambaryje susėdo 8 žmo­
nės. Susirinkimą atidarė Jonas Taurinskas, o toliau pa­

293
prašė kalbėti mane. Aš pasakojau apie vidaus ir tarp­
tautinę padėtį, apie LKP Centro Komiteto iškeltus už­
davinius parajonių komitetams. Po pranešimo pasipylė
begalė klausimų: ar visa žemė išdalinta valstiečiams
Tarybų šalyje, kas tai per naujoji ekonominė politika,
kokia darbo diena Tarybų šalies fabrikuose. Susirin­
kusieji klausė taip pat, ar teko matyti Z. Angarietį ir
V. Kapsuką, kaip jų sveikata.
Kadangi buvau skaitęs nemaža tarybinių laikraščių,
dabar konkrečiais faktais galėjau atsakinėti į klausi­
mus. Susirinkimas užsitęsė iki ketvirtos valandos nak­
ties. Jau visai prieš pabaigą vienas augalotas, su ilgais
ūsais vyras (jo pavardės nebeprisimenu) paklausė:
— O kaip gyvuoja Semionas Michailovičius?
Pradžioje nesupratau, apie kokį Michailovičių klau­
siama, bet greitai susivokiau, kad tai Budiono tėva-
vardis. Ėmiau pasakoti, kaip pirmą kartą pamačiau Bu-
dioną Maskvoje per mitingą, kaip šiltai jį žmonės su­
tiko, kaip pamačiau jį antrą kartą Gegužės Pirmosios
dieną Raudonojoje aikštėje.
Ūsorius papasakojo, kad jam teko tarnauti Budiono
raitelių armijoje, dalyvauti kautynėse su baltagvardie­
čiais ir kad jis iki šiol negalįs užmiršti nei paties Bu­
diono, nei jo armijos narsių žygių.
Sis susirinkimas buvo bene vienintelis atsitikimas,
kai aš pažeidžiau konspiraciją. Tai įvyko, gal būt, todėl,
kad Kazys Pocius kai ką papasakojo apie mane, ir
draugai ėmė klausinėti konkrečiai apie Tarybų šalies
gyvenimą; o, gal būt, mane paveikė pakili susirinkusių
komunistų dvasia. Šiaip ar taip, bet, atsakydamas
į klausimus, prisipažinau, kad turėjau laimės būti
Maskvoje, matyti Komunistų partijos ir Tarybinės vy ­

29 4
riausybės vadovus, susipažinti su Tarybų šalies darbi­
ninkų ir valstiečių gyvenimu.
Po to panašūs susirinkimai buvo surengti ir kitose
partinėse kuopelėse. Tuose susirinkimuose dalyvavo
Vladas Valatkevičius, Kazys Pocius, Domas Juočys, ne­
partinis Pranas Taurinskas. Kitų dalyvių pavardžių ne­
beprisimenu.
Jonas Taurinskas buvo pasiturintis valstietis. Gyve­
no jis miške, už trijų kilometrų nuo Tirkšlių, Plienakių
kaime. J. Taurinskas iki galo buvo atsidavęs mūsų par­
tijai ir kiek galėdamas padėdavo jai. Vėliau mes jį ko­
optavome į partijos Šiaulių rajono komiteto sudėtį.
Būdamas rajono komiteto narys, Jonas Taurinskas
dar aktyviau ėmėsi darbo — rūpinosi partijos eilių au­
gimu, platino nelegalią spaudą, agitavo valstiečius prieš
buržuazinę santvarką. Tuo pat metu jis buvo puikus
konspiratorius. Kai J. Taurinskas sužinodavo, kad iš
Mažeikių į Tirkšlius atvyko žvalgybininkai, jis per šei­
mos narius įspėdavo komunistus ir padėdavo jiems pa­
sislėpti. J. Taurinskas turėjo didelį autoritetą gyven­
tojų tarpe, todėl 1940 metais buvo išrinktas deputatu
į Liaudies seimą.
Lietuvos buržuaziniai nacionalistai negalėjo dova­
noti J. Taurinskui už tai, kad jis ilgus metus tarnavo
liaudžiai, kovojo prieš fašistinę santvarką. 1941 m.,
prieš pat karą, kai J. Taurinskas su visa šeima išvyko
iš Plienakių, jie sudegino jo trobesius. Buržuaziniai na­
cionalistai sudegino taip pat ir Prano Taurinsko sodybą.
Iš Tirkšlių per Židikus keliavau į Ylakius. Atsisvei­
kinant Kazys Pocius pranešė man, kad Ylakiuose taip
pat sutiksiu pažįstamą žmogų — komunistą Liudą Lu­
košių (Dabkų), su kuriuo buvau mokęsis Maskvoje. Ne­

295
toli Ylakių šalia kelio stovėjo didelis kryžius. Prie jo
suradau tuščią papirosų dėžutę. Tai buvo sutartas ženk­
las, nurodantis kelią pas Lukošių.
Su Liudu Lukošium susitikome kaip seni pažįstami,
draugai. Lukošius buvo 1918— 1919 metų revoliucinių
įvykių dalyvis. Vėliau kartu su Juozu Greifenbergeriu
jis važinėjo po Žemaitiją, atgaivindamas ryšius su par­
tinėmis kuopelėmis, iš naujo organizuodamas pogrindi­
nį darbą. Už komunistinę veiklą L. Lukošius buvo ne
kartą- suimtas, ilgą laiką kalinamas fašistiniuose kalė­
jimuose. Tarybų valdžios metais jis dirbo atsakingą
darbą — buvo rajono vykdomojo komiteto pirminin­
kas, kolūkio pirmininkas ir tuo pat metu Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos deputatas, prezidiumo narys,
dalyvavo TSKP X X suvažiavime delegatu nuo Lietu­
vos partinės organizacijos.
Liudas Lukošius papasakojo apie Ylakių partinių
kuopelių veiklą. Čia, kaip ir Tirkšliuose, įvyko partinių
kuopelių nelegalūs susirinkimai, kuriuose dalyvavo
Liudas Lukošius, Juozas Milvydas, Antanas Milvydas,
Leonas Milvydas, Antanas Seputa, Vladas Butkus, Ka­
zys Momgaudis, Juozas Serapinas, Stepas Petrulevičius
ir kiti.
Tirkšliuose politinis masinis darbas buvo dirbamas
vien partinėse kuopelėse bei Komunistų partijai prijau­
čiančių gyventojų tarpe, o Ylakių komunistai turėjo
žymiai didesnę įtaką valstiečiams. Ylakių kooperatyvas,
kuris turėjo apie keturis šimtus narių, buvo komunistų
rankose. Kooperatyvo valdybos pirmininku nariai iš­
rinko komunistą Juozą Milvydą. Kooperatyvas supir­
kinėdavo iš valstiečių žemės ūkio produktus, skolinda­
vo mažažemiams žemės ūkio inventorių. Prie koopera­
tyvo buvo organizuota pieno produktų perdirbimo

296
bendrovė, kuriai vadovavo komunistas Antanas Mil­
vydas.
Po trijų dienų Liudas Lukošius palydėjo mane
į Daktarų kaimą. Ten mes apsistojome pas 1905 metų
revoliucijos dalyvį Praną Kataržį. Jo namuose įvyko
keli partinių kuopelių susirinkimai. Kol rinkdavosi
komunistai, jis uždarydavo savo piktus šunis į pirtį,
kad jie lodami neatkreiptų kaimynų dėmesio. Tačiau,
prasidėjus susirinkimui, šunys lakstydavo aplink na­
mus ir, jeigu kas nors prisiartindavo prie namų, jie
imdavo įnirtingai loti. Tuo būdu susirinkimo dalyviai
iš anksto žinodavo apie pašalinio žmogaus atvykimą.
Pranas Kataržis dirbo pogrindinį darbą iki 1940
metų. Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, Lietuvos
buržuaziniai nacionalistai drauge su vokiečių fašistais
nužudė jį.
Po kelių dienų pasiekiau Mosėdžio miestelį. Karolio
Požėlos nurodymu čia turėjau susitikti su komuniste
Jurgaitiene. Tik įžengęs į miestelį, sužinojau liūdną
naujieną — Jurgaitienė suimta. Vargais negalais pa­
vyko užmegzti ryšį su Mosėdžio komunistais. Partinės
kuopelės susirinkimą organizavo komunistas Pranas
OdinasL
Vėliau teko dar kartą aplankyti Žemaitijos parajo-
nių komitetus. Tačiau maršrutas buvo jau kitas: Ma­
žeikiai, Ylakiai, Telšiai, Seda, Viekšniai ir Akmenė.
Tuo metu Telšiuose, Sedoje ir Viekšniuose žvalgyba
buvo suėmusi daug komunistų, liko labai neskaitlingos
partinės kuopelės. Todėl partijos Šiaulių rajono komi­
tetas likusioms partinėms kuopelėms iškėlė uždavinį
įtraukti į partijos eiles naujus žmones.1

1 P. Odiną sušaudė buržuaziniai nacionalistai Didžiojo Tė­

vynės karo metu.

29?
 Akmenėje buvo dvi partinės kuopelės, kurioms va­
dovavo Robertas Baladis. čia gyveno gana daug lat­
vių, 1905 metų revoliucijos dalyvių, kurie, reakcijai
siaučiant, buvo pabėgę iš Latvijos. Jie ir čia dalyvavo
revoliuciniame judėjime.
Akmenę supo gražus miškas, kuriuo ne kartą pa­
sinaudodavo komunistai. Robertas Baladis papasakojo,
kad prieš metus šiame miške sėkmingai įvyko Mažei­
kių parajonio partinė konferencija. Man labai patiko
šis tąnkus pušynas su mažiukėmis lankelėmis, kurias
pati gamta buvo paruošusi nelegalioms sueigoms.
Po kurio laiko aplankiau Biržus, Pakruojį ir Pasva­
lį. Šiuose miestuose partinės kuopelės dirbo labai silp­
nai, o kai kur buvo visai iširę. Partijos Šiaulių rajono
komitetas pasiuntė į šiuos miestus ištikimus komunis­
tus ir komjaunuolius, o taip pat panaudojo Biržuose
stovėjusio aštuntojo pulko bataliono kareivius komu­
nistus partiniam darbui stiprinti.
Žymiai geresnė padėtis buvo Radviliškyje. Ten ko­
munistai buvo plačiai išvystę darbą geležinkelio ba­
taliono kareivių tarpe. Partiniam darbui vadovavo Rad­
viliškio partinės kuopelės sekretorė Berta Seraitė ir
bataliono partinės kuopelės sekretorius I. Chackelevi-
čius. Be to, į Radviliškį dažnai nuvažiuodavo rajono ko­
miteto narys D. Vilimas, kuris pats neseniai buvo ka­
reivis.
Didelį dėmesį Radviliškio komunistai skyrė depo
darbininkams. Tiesa, ten partinės kuopelės dar nebu­
vo, bet buvo nemaža darbininkų, prijaučiančių Komu­
nistų partijai. Platindami nelegalią literatūrą, mes
stengėmės ir depe organizuoti partinę kuopelę.
Radviliškyje buvo gana stipri komjaunimo organi­
zacija. Komjaunuoliai platindavo nelegalią spaudą,

298
rengdavo revoliucinių švenčių šventimą, iškabindavo
raudonas vėliavas.
Beveik visur, kur teko lankytis, girdėjau nusiskun­
dimą, kad trūksta partinės literatūros. Žadėjau šį klau­
simą iškelti LKP Centro Komitete, nes pogrindiniame
darbe komunistinė literatūra vaidino didelį vaidmenį.

* *
k

Sugrįžęs į Šiaulius, surengiau partijos rajono ko­

miteto posėdį. Susirinkome Smėlių gatvėje (10 nr.), pas
Močiaus tėvus. Posėdyje Kazys Preikšas ir Aizikas Lif-
šicas papasakojo apie darbą profesinėse sąjungose ir
darbininkų tarpe, Domininkas Vilimas — apie nelegalių
partinių kuopelių darbą. Aš papasakojau apie parajo-
nių komitetus. Atskirai susitikau su aštuntojo pulko
partinio komiteto pirmininku Feliksu, kuris papasako­
jo apie atliktą darbą kareivių tarpe ir įteikė korespon­
dencijas „Kareivių tiesai“ .
Dabar reikėjo ruoštis ataskaitai LKP Centro Ko­
mitete.
•k k

Centro Komitetui smulkiai papasakojau apie Žemai­

tijos partinių kuopelių darbą, apie jų rūpesčius ir trū­
kumus.
— Partinės kuopelės,— pasakiau baigdamas,— rei­
kalauja kuo daugiau komunistinės literatūros. Jos vi­
sur trūksta. Ar negalima būtų pasiųsti daugiau atsi­
šaukimų ir laikraščių?
— Ne, šiuo metu negalima,— atsakė J. Greifen-

299
bergeris.— „Spartako“ spaustuvė nepajėgia aprūpinti
visų rajonų.
Karolis Požėla pridūrė:
— Greitu laiku nelegali literatūra bus gabenama
iš Vokietijos. Centro Komitetas paveda jums nuvykti
į Raseinius, Tauragę ir Smalininkus organizuoti lite­
ratūros priėmimo punktus, o taip pat susipažinti su tų
miestų partinių kuopelių darbu.
— Gerai. Aš sutinku.
Raseiniuose buvo dvi partinės kuopelės. Komunis­
tai palaikė glaudžius ryšius su miesto darbininkais bei
amatininkais, tačiau su darbo valstiečiais neturėjo jo ­
kių ryšių. Partinių kuopelių susirinkimuose susitarė­
me, kad jos pasistengs, jog komunistinė literatūra ar­
timiausiu laiku pasiektų ir darbo valstiečius. Kai antrų
kartą apsilankiau Raseiniuose, partinės kuopelės jau
buvo užmezgusios ryšį su Šimkaičių ir Nemakščių gy­
ventojais.
Raseiniuose sutikau buvusį ketvirtojo pulko kareivį
J. Leviną, kuris 1920 metais aktyviai dirbo partinį dar­
bą. Su Levinu susitarę, jo bute įrengėme nelegalios
literatūros priėmimo punktą.
Nuvykęs į Tauragę, užėjau pas dantų gydytoją Sto-
lovą.
— Man skauda tris dantis. Ar negalėtumėte jų iš­
gydyti? — paklausiau.
— Ne. Iš karto trijų išgydyti negalima. Neišlaiky­
site.
Toks buvo sutartinis dialogas, kuris reiškė, kad
galima šnekėti ir apie pogrindinius reikalus.
Stolovas buvo žemo ūgio, kokių keturiasdešimt
penkerių metų amžiaus. Jis buvo politiškai gerai išsi­
lavinęs. Aplink jį spietėsi Komunistų partijai prijau­

300
čiantieji miestelio inteligentai, kurie irgi padėdavo
šelpti politinius kalinius. Su Stolovu susitarėme ir jo
bute padaryti nelegalios literatūros priėmimo punktą.
Stolovas turėjo dvi dukras, abi jos buvo aktyvios
komjaunuolės. Išvažiavę mokytis į Kauno universitetą,
jos nelegaliai dirbo LKJS Centro Komiteto aparate.
Pats Stolovas dirbo pogrindinį darbą iki Tarybų val­
džios atkūrimo. 1941 metais jį nužudė buržuaziniai na­
cionalistai.
Smalininkuose susipažinau su komunistu L. Gyliu.
Jam b;.v; pavesta susirišti su Tilžės partine organi­
zacija ir padėti gabenti nelegalią literatūrą per sieną.
Sį uždavinį Gylys atliko gerai.
LKP Centro Komitetas pavedė man nuvykti taip
pat į Klaipėdą. Tuo metu Klaipėdoje komunistinės
organizacijos dar nebuvo, viešpatavo unionistai, anar­
chistai ir socialdemokratai. Jie skaldė darbininkų jė­
gas, trukdė jiems kovoti su išnaudotojais. Prieš kurį
laiką į Klaipėdą Centro Komiteto buvo pasiųsta Rada
Yidisaitė. Tačiau tokiomis sunkiomis sąlygomis jai ne­
pavyko sukurti komunistinės organizacijos. Buvo susi­
dariusi Komunistų partijai prijaučiančių grupė, kuriai
vadovavo vienas darbininkas. Bet jos nariai nežinojo
nei konspiracijos principų, nei savo uždavinių bei tiks­
lo. Susitikę su šios grupės vadovu, nutarėme sušaukti
susirinkimą.
Grupės susirinkime papasakojau draugams apie Ko­
munistų partijos tikslus ir uždavinius. Pabrėžiau, kad
grupės nariai yra pogrindininkai ir privalo laikytis
griežtos konspiracijos. Vėliau dauguma šios grupės
draugų tapo komunistais.
Klaipėdoje susipažinau su popieriaus-celiuliozės
fabriko darbininku Martynu Jonelaičiu. Jis buvo akty­

301
vus veikėjas, kiekviena proga stengdavosi aiškinti
Klaipėdos darbininkams, kad socialdemokratai ir „unio-
nistai“ ardo darbininkų, kovojančių prieš reakciją, ei­
les, kad jiems reikia sutrukdyti ir kad tai padaryti gali
tik kovinga komunistinė organizacija.
Komunistinė organizacija Klaipėdoje buvo sukurta
1923 metais. Vienu iš aktyviausių jos veikėjų buvo
M. Jonelaitis. Šią organizaciją jis atstovavo LKP IV
suvažiavime.

GEGUŽĖS PIRMOJI

1924 metų Gegužės Pirmosios išvakarėse daug dar­

bo turėjo partijos rajono komitetas, partinės ir kom­
jaunimo kuopelės. Reikėjo pasiruošti Gegužės Pirmo­
sios šventei. Komiteto nariai Kazys Preikšas ir Aizikas
Lifšicas, susitikdami su darbininkais socialdemokra­
tais, plačiai aiškino Gegužės Pirmosios reikšmę ir siū­
lė švęsti drauge. Tačiau socialdemokratų lyderiai
Bielskis ir Venclauskas, sužinoję apie tai, šaukė:
— Tėvynė pavojuje! Demonstraciją ruošia Maskvos
agentai komunistai — ji gali virsti ginkluotu sukilimu.
Nė vienas socialdemokratas, nė vienas doras darbinin­
kas negali dalyvauti demonstracijoje.
Tačiau komunistams pavyko susitarti su eiliniais
socialdemokratais. Pamatę tai, socialdemokratų vadai,
bijodami prarasti visiškai savo autoritetą, nutarė ir jie
dalyvauti šventėje, bet mitingą ir demonstraciją pra­
vesti socialdemokratų dvasioje.
Partinis rajono komitetas pavedė komjaunuoliams
susitarti su socialdemokratų jaunimo sąjunga „Žiežir-

302
ba“ ir su moksleiviais, kad jie taip pat dalyvautų mi­
tinge ir demonstracijoje.
Gegužės pirmosios išvakarėse mieste buvo neramu.
Žvalgyba darė kratas, sekė komunistus ir komjau­
nuolius, kurie kalbėjo profesinėse sąjungose, kviesda­
mi dalyvauti Gegužės Pirmosios demonstracijoje. Sau­
lių organizacijos nariai patruliavo mieste — jie stengė­
si sutrukdyti platinti proklamacijas ir neleisti iška­
binti raudonas vėliavas. Švenčių išvakarėse žvalgyba
buvo išsikvietusi manufaktūros krautuvių savininkus;
ir griežtai įspėjusi, kad jie privalo pranešti apie visus
pirkėjus, kurie nusipirks bent gabaliuką raudonos me­
džiagos.
Sužinoję apie tai, mes pasiuntėme G. Glezerytę-
į Kuršėnus. Ten ji visiškai laisvai nupirko raudonos
medžiagos, o komjaunuoliai pasiuvo vėliavas ir iš anks­
to numatė, kur jas reikėtų iškabinti. Naktį į Gegužės
Pirmąją komunistai ir komjaunuoliai apėjo visus dar­
bininkų kvartalus ir išplatino atsišaukimus.
Nežiūrint visų priemonių, kurių ėmėsi aštuntojo*
pulko vadovybė, balandžio 30 dieną atsišaukimai pasi­
rodė ir kareivinėse, o naktį virš kareivinių suplevėsavo
dvi raudonos vėliavos. Vėliavas karininkai pastebėjo
tik septintą valandą ryto. Pulko vadovybė drauge su
žvalgyba priėjo išvadą, kad kareivių negalima siųsti
prieš demonstrantus, nes jie patys gali pereiti į de­
monstrantų pusę. Iš karininkų sudarytos specialios ko­
mandos nuginklavo kareivius, atėmė iš jų netgi ava­
lynę. Vėliau kareivinės buvo apsuptos kulkosvaidžių
grandine, ir nė vienas kareivis ištisą dieną nebuvo iš­
leistas į miestą. Kovai su demonstrantais skubiai buvo
iškviesti policininkai iš artimiausių miestų bei mies­
telių.

30»
 Daug baimės tomis dienomis turėjo Šiaulių buržu­
jai. Jie patys skleidė įvairiausius gandus ir, pabūgę
jų, ėmė kraustytis iš Šiaulių. Skubiai važiavo iš čia
įmonių, krautuvių savininkų ir netgi kai kurių kari­
ninkų žmonos su vaikais.

* *

Išaušo Gegužės Pirmosios rytas. Pavasariškai kai­

tino saulė. Socialdemokratų vadovas Bielskis pastebėjo
ant alaus gamyklos plevėsuojančią raudonąją vėliavą.
Ant jos didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Tegyvuo­
ja Lietuvos Komunistų partija!“ Bielskis, nieko ne­
laukdamas, iškvietė darbininkus.
— Nuimkite, tučtuojau nuimkite! — įsakė jis.
Darbininkai nepajudėjo iš vietos.
— Sakau, nuimkite! Jei įsikiš policija, bus blo-
.gai — gali visai nekaltas žmogus įkliūti.
Pagyvenęs darbininkas pakrapštė pakaušį ir ramiai
atsakė:
— Jeigu tave ji gąsdina, tai lipk ir nuimk.
— Tikra teisybė,— pridūrė antras,— negi mes ją
iškabinome, kad turime nuimti.
Tuomet Bielskis pranešė policijai. Netrukus atjojo
policininkai ir vėliavą nuėmė.
— Tfu, kad tu prasmegtum, — nusispiovė žilste­
lėjęs darbininkas, — bijo raudono audeklo kaip velnias
kryžiaus. O dar socialdemokratas!
Raudonos vėliavos buvo iškabintos taip pat ant
Frenkelio ir Nuroko fabrikų. Policija ir jas nuėmė.
Bet pasirodė, kad dar ne viskas. Prie policininkų at­
skubėjo uždusęs šaulys.

304
 — Ponas policininke, tenai ant šulinio yra dar vie­
na,— pranešė jis.
—r Kodėl nenuėmei?
— Negalima pasiekti, ponas policininke.
Policininkai nujojo į priemiestį. Dar iš tolo jie pa­
matė minią žmonių. Viršum jų galvų plevėsavo rau­
dona vėliava. Prijojo arčiau. Ant svirties nebuvo nei
kibiro, nei grandinės. Svirtis su raudona vėliava buvo
iškilusi į viršų, ir nei pasiekti, nei palenkti jos nebuvo
įmanoma. Policininkai pareikalavo kopėčių, bet kopė­
čių neatsirado.
— Plūkią! — suriko vyresnysis.
Prie šulinio policininkai pastebėjo priklijuotą lape­
lį. Vienas iš jų pusbalsiu perskaitė: „Kam brangi gy­
vybė, neliesk šios vėliavos.. . “ Tai buvo mūsų komjau­
nuolių darbas.
— Biaurybės, ką sugalvojo,— murmėjo policinin­
kas, traukdamasis į šalį.
Vyresnysis įsakė policininkui nupiauti svirtį.
—? Negaliu, ponas vyresnysis. Aš turiu du vaikus.
— Bailys,—■supyko vyresnysis.— Salin iš čia!
Vyresnysis policininkas drauge su šauliu nupiovė
svirtį ir tik tuomet nuplėšė vėliavą.

* *
*

Dešimtą valandą ryto Šiaulių darbininkai pradėjo

rinktis į mitingą. Apie vienuoliktą valandą didžiulė
„Fantazijos“ kino teatro salė buvo pilnutėlė žmonių.
Kam neužteko vietos viduje, stovėjo lauke.
Mitinge į prezidiumą išėjo socialdemokratų vadovai
Bielskis ir Venclauskas. Kai jie užėmė vietas, staiga
vienas darbininkas iškėlė raudoną vėliavą ir palengva

20 Kareivinėse neramu (305

nunešė ją į prezidiumą. Darbininkai sutiko raudoną
vėliavą plojimu ir kelis kartus sutartinai sušuko „Va­
lio!“ Tuo pat metu virš mitingo dalyvių galvų iškilo
dar kelios raudonos vėliavos.
Socialdemokratų vadovai mėgino paimti vadovavi­
mą į savo rankas. Jie kalbėjo, kad darbininkai neklau­
sytų komunistų, kad socializmą galima įgyvendinti be
revoliucijos, palaipsniui. Be to, jie niekino ir šmeižė
Tarybų šalį. Tačiau dauguma mitingo dalyvių neklausė
ir nušvilpė juos. Iš balkono ant susirinkusiųjų galvų
pasipylė komunistiniai atsišaukimai.
Tuomet išėjo kalbėti komunistas Kazys Preikšas.
— Socialdemokratų vadovai, — pasakė jis, — ragina
darbo žmones eiti klaidingu keliu, nekovoti prieš iš­
naudotojus, o taikiai sugyventi su jais. Socializmas
pats savaime neateis, jį reikia iškovoti, nuversti kapi­
talizmą ir paimti valdžią į savo rankas. Tik komunis­
tai yra tikri darbo žmonių bičiuliai. Nepaisydami
žiaurių persekiojimų, jie atkakliai gina darbo žmonių
reikalus, veda teisingu kovos keliu. Tik per kovą dar­
bo žmonės gali nusimesti kapitalizmo jungą.
Mitingo dalyviai karštai pritarė K. Preikšo žo­
džiams.
Po to kalbėjo Aizikas Lifšicas. Jis papasakojo apie
Gegužės Pirmosios istoriją ir reikšmę, atskleidė išda­
vikišką socialdemokratų lyderių politiką, kvietė darbo
žmones sustiprinti kovą prieš išnaudotojus, reikalauti
išleisti politinius kalinius, suteikti darbo žmonėms de­
mokratines teises: žodžio, spaudos, susirinkimų bei
demonstracijų laisvę, o taip pat įvesti darbininkams
aštuonių valandų darbo dieną.
Po mitingo buvo numatyta organizuotai žygiuoti
nuo kino teatro iki profesinių sąjungų namų. Tačiau

306
raitoji policija dar prieš mitingo pabaigą išvaikė dar­
bininkus, stovėjusius lauke. Kai iš salės pradėjo eiti
mitingo dalyviai, tarpduryje pasirodė stiprus policijos
būrys, kuris sulaikė demonstrantus ir privertė eiti
pro duris tik po du žmones. Gatvėje kiekvieną mitinga
dalyvį policija kratė, ieškodama vėliavų.
— Išsiskirstykite! — šaukė policininkai.
— Eikite namo, kol kailis sveikas!
Tačiau policininkų niekas neklausė. Išsiskirstę vie­
noje vietoje, demonstrantai rinkosi kitur. Nė viena ko­
munistų vėliava nepakliuvo į policininkų rankas. Jas
sugebėjo slapta išnešti komjaunuolės Baldauskaitė ir
Glezerytė.
Netrukus prie kino teatro vėl susirinko minia dar­
bininkų. Nepajėgdama sutvarkyti žmonių, policija iš­
kvietė ugniagesius. Demonstracija buvo sutrukdyta. Po­
licija suėmė keturis mūsų draugus: . K. Preikšą, A. Lif-
šicą, darbininką Sulmaną ir komjaunuolį Lukoševičių.
Darbininkai susirėmė su policija, norėdami išlaisvinti
areštuotus draugus, apdaužė policininkus akmenimis,
keletą policininkų nuginklavo. Bet jėgos buvo nely­
gios — išgelbėti suimtųjų nepavyko.
Nors po mitingo mūsų gretos sumažėjo, tačiau visur
jautėsi pakili kovos nuotaika, padidėjo komunistų ir
komjaunuolių autoritetas, pakilo darbininkų politinis,
ir klasinis sąmoningumas.
Kitą dieną į partijos rajono komitetą atėjo pulką
partinio komiteto pirmininkas Feliksas. Jis papasakojo,
kas vyko pulke ir kokios buvo kareivių ir karininkų
nuotaikos.
Pulko vadas Šumskis buvo labai įsiutęs ir tokių įvy­
kių visai nelaukė. Kitą dieną jis susikvietė karininkus
ir pradėjo skųstis:

307
 — Ponai karininkai, kaip galėjo atsitikti, kad mes
susilaukėme tokių gėdingų dienų! Seniau pulkas did­
vyriškai susidorodavo su komunistais, o dabar pačiame
pulke priviso komunistų kaip kirmėlių. Proklamacijos,
raudonos vėliavos... Kareivių mes nebegalėjome pa­
siųsti prieš demonstrantus. .. Negalėjome panaudoti ir
karininkų, nes jie turėjo saugoti kareivius, kad tie,
išėję į gatvę, neprisidėtų prie darbininkų. Bus labai
blogai, jeigu apie tai sužinos ponas Žukauskas. O jis
tikrai sužinos, nes „Kareivių tiesa“ pasigardžiuodama
rašys.'Juk jūs žinote, kaip neapkenčia ponas Žukauskas
šio laikraštpalaikio.
Sumskis neapsiriko. Apie įvykius pulke Žukauskas
netrukus sužinojo ir parašė pulko vadui papeikimą.
— Kol jūsų pulke bus bent vienas komunistas, aš
pas jus neatvažiuosiu,— pasakė jis Sumskiui.
Pasitarime karininkai kalbėjo, kaip sustiprinti
represijas, kaip išgaudyti ir sušaudyti komunistus, kaip
nubausti visus kareivius, kurie eina komunistų pėdo­
mis.
Partijos Šiaulių rajono komitetas pavedė Feliksui
pranešti kareiviams, kad darbininkai didžiuojasi jais ir
yra įsitikinę, jog ir ateityje kareiviai palaikys revoliu­
cinius darbininkus ir darbo valstiečius. Partinis ko­
mitetas pasiuntė aštuntojo pulko kareiviams padėką
ir nuoširdų sveikinimą.

SKUBU Į CENTRO KOMITETĄ

1924 metų birželio pradžioje LKP Centro Komiteto

kurjeris pranešė, kad K. Požėla skubiai kviečia mane
atvykti į Kauną. Toks skubus kvietimas mane sujau­

308
dino, nes visai neseniai buvau atsiskaitęs Centro Ko­
mitete. Greitai susiruošiau ir išvykau.
Atsargumo dėlei važiavau traukiniu iki Radviliškio.
Ten įsėdau į kitą, o Šeduvoje persėdau į traukinį
Obeliai—Kaunas. Tačiau Amaliuose išlipau ir į Kauną
atkeliavau pėsčias.
LKP Centro Komiteto būstinė buvo giliame pogrin­
dyje. Centro Komiteto sudėtyje tuomet buvo 7—9 na­
riai, bet kai kurie plačiai žinomi Centro Komiteto na­
riai gyveno užsienyje. Taigi Kaune būdavo tik trys
arba keturi. Žvalgyba dėjo visas pastangas, norėdama
surasti Centro Komiteto būstinę. Komunistams, palai­
kiusiems su Centro Komitetu ryšį, reikėjo dirbti labai
atsargiai.
Kokiu būdu mes surasdavome Kaune Centro Ko­
mitetą? Avalynės krautuvėje dirbo pardavėja Tamara
Nasančiukaitė — Komjaunimo Centro Komiteto narys.
Užėjęs į šią krautuvę, aš pradėdavau derėti avalynę.
Per tą laiką Tamara spėdavo pasakyti, kur ir kada
galima susitikti. su Centro Komiteto atstovu. Antrasis
Centro Komiteto ryšininkas, darbininkas geležinkeli­
ninkas, kurį aš pažinojau, gyveno Žaliakalnyje. Tais
atvejais, kai nepavykdavo surasti nė vieno ryšininko,
eidavau į Albino (Abramavičiaus) butą, ir jis sutvar­
kydavo visus reikalus. Bet taip darydavau tik pačioje
pradžioje. Vėliau man nebereikėjo naudotis ryšininku
paslauga.
Gegužės pradžioje su ataskaita atvykau į Kauną.
Ryšininkas pranešė, kad turiu pasimatyti su K. Požėla
susitikimų punkte „aukštyn-žemyn“ . Sutartu laiku aš
nuėjau į paskirtą vietą, bet Karolio neradau. Nerimau­
damas vaikščiojau gatve — kas galėjo atsitikti?

309
 — Ponas, gal degtukų turite? — staiga išgirdau ša­
lia savęs.
Žvilgtelėjęs pamačiau K. Požėlą.
—• Dovanokit,— pasakė jis pašnibždomis,— turiu
labai svarbų reikalą, todėl norėjau pirma įsitikinti, ar
niekas mūsų neseka. Na, o dabar eime, parodysiu, kur
gyvenu. Kai kitą kartą atvyksite į Kauną, užeikite tie­
siai į namus.
K. Požėla pasuko tamsiais Žaliakalnio skersgat­
viais. •Aukšta tvora. Žalios spalvos varteliai.
— Štai čia įkiškite ranką,— pasakė jis, rodydamas
vartelius.— Ką pajutote?
— Aštri vinis.
— Teisingai. Tai sutartinis ženklas. Jei vinis yra,
galima įeiti, o jeigu nėra, tai arba aš išėjęs, arba. ..
Žodžiu, tuomet ieškokite Centro Komiteto per ryši­
ninkus.
Atidarę vartelius, takeliu ėjome į namuką, kuris
buvo sodelio gilumoje. Takelį supo žydinčios obelaitės,
o tarp jų — daržovių lysvės. Įėjome į kambarį. Medinė
lova, baltu popierium uždengtas staliukas, trys tabu­
retės,— tokie buvo K. Požėlos kambario baldai.
— Prašau, sėskitės už stalo ir papasakokite, kas
naujo, kaip praėjo Gegužės Pirmosios šventės.
Aš ėmiau tyliai pasakoti, o K. Požėla užkaitė ne­
skustų bulvių ir pradėjo valyti silkę. Norėjau padėti
jam paruošti vakarienę, bet jis užprotestavo:
— Ne, tai ne svečio reikalas. Sėdėkite ir pasako­
kite.
Kaip demonstrantai bandė išlaisvinti areštuotus
draugus per Gegužės Pirmąją? Ką darė kareivinėse
uždaryti kareiviai? Kokios darbininkų nuotaikos po

310
Gegužės Pirmosios švenčių? Tokius ir daugelį kitų
klausimų išgirdau iš K. Požėlos. Stengiausi kuo tiks­
liau ir kuo plačiau į juos atsakyti. K. Požėla papasa­
kojo, kaip praėjo Gegužės Pirmoji Kaune ir kituose
miestuose.
— Gegužės Pirmoji,— pasakė jis,— parodė, kad
Lietuvos darbininkų akys vis plačiau atsiveria, jie da­
rosi vis aktingesni ir sąmoningesni. Labai džiugu, kad
dalis kariuomenės taip pat susvyravo, kad ji nėra iš­
tikimas buržuazijos tarnas.

. . . Šįkart iškviestas ėjau tiesiai pas K. Požėlą į na­

mus. Jis sėdėjo prie staliuko ir kažką rašė. Karolis
atrodė labai pavargęs, sublogęs. Kaip visuomet, jis
ėmė klausinėti apie pogrindinį darbą Šiauliuose.
— Centro Komitetas nutarė,— pasakė jis baigda­
mas,— sušaukti ketvirtąjį suvažiavimą. Kada ir kur jis
įvyks, sužinosite vėliau.
Tai buvo nelaukta naujiena. Sulaikęs kvapą, klau­
siausi, o jis aiškino toliau:
— Jau dabar reikia pradėti ruoštis suvažiavimui.
Nuo to, kaip pasiruošime, priklausys, ar įvyks suva­
žiavimas, ar ne. Konspiracijos sumetimais niekas, net­
gi komunistai, kol kas neturi žinoti, kad ruošiamasi
suvažiavimui. Artimiausiu laiku suruoškite partines
parajonių konferencijas, po to partinę rajono konferen­
ciją. Beje, kur galvotumėt geriau pravesti rajono kon­
ferenciją? Aš nepatarčiau daryti Tirkšlių rajone. Ko
gero, ten gali užtikti žvalgyba.
Prieš mano akis iškilo Akmenė, Robertas Baladis,
ir aš neabejodamas atsakiau:
— Manau, kad geriausia vieta mūsų konferenci-

311
jai — Akmenės miškas. Neseniai pats ten buvau, savo
akimis mačiau, labai tinkama vieta.
K. Požėla sutiko su šiuo pasiūlymu. Jis davė dar
daug kitų patarimų dėl konferencijų organizavimo ir
delegatų rinkimų.
Šiauliuose prasidėjo pasiruošimas LKP ketvirtajam
suvažiavimui. Mes pasigedome geriausių mūsų draugų —
Kazio Preikšo ir Aiziko Lifšico. Juos areštavus, sušlu­
bavo darbas profesinėse sąjungose ir kai kuriose par­
tinėse' kuopelėse. Socialdemokratų lyderiai iš kailio
nėrėsi, stengdamiesi patraukti į savo pusę darbininkus,
šmeižė komunistus ir Tarybų šalį. Ypatingai uoliai
darbavosi seimo deputatas Jonas Markelis; jis nega­
lėjo atleisti darbininkams socialdemokratams už
bendrą frontą su komunistais Gegužės Pirmosios die­
nomis.
Partijos rajono komiteto nariai pasiskirstė pareigo­
mis. Man teko vėl išvažiuoti į parajonių komitetus or­
ganizuoti partines konferencijas. Partinėse parajonių
konferencijose buvo svarstyti šie klausimai: partijos
parajonio komiteto ataskaita apie darbą profesinėse są­
jungose, valstiečių ir jaunimo tarpe. K. Požėlos nu­
rodymu ypatingas komunistų dėmesys buvo atkreiptas
į šaukiamojo amžiaus jaunuolius, norėjosi paruošti re­
zervą pogrindinei veiklai kariuomenėje. Konferencijo­
se buvo išrinkti parajonių komitetai ir delegatai į par­
tinę rajono konferenciją.
Kaip ir buvo kalbėta su K. Požėla, partinę rajono
konferenciją nutarėme sušaukti Akmenės miške, Jo­
nui Taurinskui ir Robertui Baladžiui buvo pavesta iš
anksto surasti konferencijai tinkamą vietą. Paskirtą
dieną, anksti rytą, jie jau laukė miške delegatų.
 Anksti rytą prasidėjo konferencija. Joje dalyvavo
iš Žemaitijos J. Taurinskas, K. Pocius ir J. Milvydas,,
iš Joniškio atvyko J. Garadauskas, iš Biržų — Kaza­
kevičius, iš Radviliškio — J. Baldauskaitė. Iš Šiau­
lių miesto partinės organizacijos delegatais buvome
D. Vilimas ir aš.
Atidarant konferenciją, buvo pasiūlyta tylos minute
pagerbti Vladimiro Iljičiaus Lenino atminimą. Įsivieš­
patavus rimčiai, delegatai sužiuro į didžiojo vado pa­
veikslą, kurį buvom pritvirtinę prie pušies.
Konferencija tęsėsi iki vėlyvo vakaro. Pertraukų,
metu J. Taurinskas ir R. Baladis patikrindavo, ar nėra
arti pašalinių žmonių. R. Baladis, kaip rūpestingas šei­
mininkas, vaišino delegatus duona, sviestu, pienu ir
bulvėmis.
Konferencijoje buvo svarstomi tie patys klausimai,
kaip ir partinėse parajonių konferencijose.
Konferencija išrinko partijos rajono komitetą, į kurį
įėjo D. Vilimas, J. Garadauskas, J. Milvydas, J. Tau­
rinskas ir aš. Čia pat rajono komiteto nariai pasiskirstė-
pareigomis. Delegatais į LKP ketvirtąjį suvažiavimą
buvo išrinkti J. Garadauskas, B. Pušinis ir aš.
Vėlai vakare dalyviai sustojo rateliu ir tyliai ėmė
giedoti „Internacionalą“ . Labai sunku buvo susilaikyti,
neužtraukus kovingų himno žodžių iš visos krūtinės.
— Tyliau, draugai, tyliau! — ramino delegatus
Taurinskas.
Sugiedoję „Internacionalą“ , konferencijos dalyviai
stipriai paspaudė vienas kitam ranką ir išsiskirstė
įvairiais takeliais. Mes džiaugėmės ir didžiavomės, kad
pasisekė laimingai pravesti partinę rajono konferen­
ciją.

313;
 v £l į k e l io n ę

Neilgai užtrukęs Šiauliuose, išvykau į Kauną. Kau­

ne turėjau gauti nukreipimą į LKP ketvirtąjį suvažia­
vimą.
Kaip visuomet, išlipau iš traukinio Amalių stote­
lėje ir pėsčiomis drožiau į Kauną. Priemiestyje paste­
bėjau civilius žmones su šautuvais. Pamaniau, kad
tikriausiai šauliai treniruojasi, bet dėl visa ko pasu­
kau į Mickevičiaus slėnį. Nusprendžiau kita gatve įeiti
į miestą. Bet netrukus ir čia pastebėjau tokį pat vaiz­
dą: policininkai drauge su ginkluotais civiliais tikrino
dokumentus. „Kas per velniava,— galvojau pats sau.—
Nejaugi žvalgyba būtų suuodusi apie mūsų suvažia­
vimą ir, žinodama, kad visi delegatai turi atvykti
į Kauną, pradėjo gaudyti.“
Susiradau saugesnę vietą ir ėmiau stebėti, ką daro
sargyba, tikrindama dokumentus. Netrukus supratau,
kad tikrinami dokumentai tik tų, kurie išvyksta iš
miesto, bet tie, kurie įvažiuoja arba įeina į miestą,
praleidžiami laisvai. Kodėl taip daroma, buvo visiškai
nesuprantama. .--f
Kaune K. Požėlos jau nebebuvo. Sutikau tik Centro
Komiteto narį Abramavičių (Albiną).
— Kas čia darosi? —■paklausiau jo.— Gal karo sto­
vis įvestas?
— Ne, šiąnakt kalėjime buvo kriminalinių kalinių
sukilimas. Daugelis jų pabėgo. Politiniai kaliniai suki­
lime nedalyvavo, bet du komunistai taip pat pabėgo.1
Dabar štai policininkai darbuojasi.
Gavęs Kaune dokumentus, išvykau į Radviliškį.

1 Tąkart iš kalėjimo pabėgo Taujėnų komunistas Valiu-

konis ir kuopininkas iš Biržų. Apie juos buvo kalbėta anksčiau.

314
Ten Garadauskas jau laukė manęs. Mes sėdome į trau­
kinį ir važiavome iki Obelių, o toliau ėjome jau pėsti
Zarasų kryptimi. Netoli Zarasų pasukome prie ežero.
Jį reikėjo apeiti, o už jo jau buvo Latvijos siena. Prie
pat ežero iš slėnio pasirodė kaimiškas vežimas. Nuo
vežimo nušoko vyrukas su lietpalčiu ant rankos. Jis
paskubomis užmokėjo vežikui ir nužingsniavo į tą pu­
sę, į kurią ir mums reikėjo eiti. Pasislėpę, sekėme jį ir
tyliai šnekučiavomės.
— Apsivilkęs nekaimiškai, — pastebėjo Garadaus­
kas.
—•Tikriausiai žvalgybininkas,— suabejojau aš.
— Gali būti,— ramiai atsakė Garadauskas.
— Eime,— pasakiau jam.— Jis vienas, jei ko — be
triukšmo sutvarkysime.
Tačiau to įtartino žmogaus mes daugiau nematėme.
Atsidūrę Latvijos teritorijoje, išėjome prie plento Za­
rasai—Daugpilis. Priėję Kreslavos miestelį, pasukome
į kairę, nenorėdami susitikti su miestelio policija. Jau
temo, kai pasiekėme kaimą. Jautėmės labai pavargę,
išalkę.
— O ką, jeigu užeitume paprašyti valgyti,— prabilo
Garadauskas.
— Užeikime. Tik neužmiršk, kad mes — buvę Ru­
sijos kareiviai, keliaujame iš vokiečių nelaisvės.
— Bet aš rusiškai nemoku.
— Nieko. Pats esi totorius, rusiškai tikrai nemoki.
Kalbėsiu su žmonėmis aš.
Taip ir padarėme. Pasirinkę vargingesnio gyventojo
namus, pasibeldėme. Duris atidarė pagyvenusi mo­
teris.
— Kas jūs tokie ir kur keliaujate? — paklausė ji.

315
 — Iš Vokietijos, mamyt,— atsakiau jai.— Belaisviai,
einame štai į savo gimtąją Rusiją.
— Iš Vokietijos? — nustebo ji.
— Taip, mamyt.
— Sūneliai, gal kartais mano Andriušą buvote su­
tikę?
Mes supratome, kad čia gyvena rusų tautybės šei­
ma.
Moteris pasakė jo pavardę, ėmė pasakoti, kaip jis
atrodo. Iš jos akių riedėjo graudžios ašaros. Ji tikėjosi,
kad mes ją galėsime kuo nors nudžiuginti.
— Mamyt,— pradėjau aš,— ten daug yra Andriušų
ir, kas žino, gal ir jūsiškis tenai. Gal ir jis šitaip, kaip
mes, paslapčiomis pareis namo.
Šeimininkai mus pavalgydino ir nuvedė į daržinę
ant šieno.
Išsimiegoję anksti rytą keliavome toliau. Jie davė
savo giminaičio adresą, kuris gyveno prie pat Latvi­
jos — Tarybų Sąjungos sienos, ir užtikrino, kad jis pa­
dės mums keliauti toliau.
Giminaitį suradome gana greitai. Sužinojęs, kad
esame belaisviai, nakvojome pas jo dėdę, jis sutiko pa­
dėti pereiti sieną.
— Eime! — ryžtingai pasakė jis.
— Kaip tai? Dienos metu? —•nustebome mes.
— Žinoma. Kas gi čia tokio?
Per krūmus priėjome labai arti sienos. Čia ganėsi
jo arkliai.
— Sieną pereisite šičia,— parodė jis ranka į krūmų
tankumyną.— Matote eglę? Ten jau sovietų žemė. Aš
eisiu prie savo arklių. Kai pasienietis nueis į aną galą,
duosiu ženklą. Pasilenkite ir greit greit į aną pusę.
Viskas įvyko taip, kaip numatė šis vyrukas. Štai

3!6
mes jau laisvoje tarybinėje žemėje. Čia nėra ko sau­
gotis. Kai tarybinis pasienietis sušuko —„Rankas aukš­
tyn!“ , mes ramiausiai įvykdėme jo įsakymą.
. . . Atvykome į Polocko stotį. Perone stovėjo trau­
kinys „Polockas — Maskva“ . Įėję į vagoną, be galo
nustebome — vagone sėdėjo tas pats vyrukas su liet­
palčiu, : kurį matėme prie Zarasų ežero.
— Mes, atrodo, pažįstami,— pastebėjau aš.
— Gali būti,— ramiai atsakė jis ir daugiau nė žo­
džio neištarė iki pat Maskvos.

SUSITIKIMAI s u z. a n g a r i e Ciu ir v . k a p s u k u

Iš stoties važiavome į viešbutį, kuriame gyveno ir

dirbo Z. Angarietis. Prie pat viešbučio Gorkio gatvėje
vėl sutikome vyruką su lietpalčiu ant rankos. Tie su­
sitikimai pasirodė įtartini, todėl atėję papasakojome
Z. Angariečiui. Z. Angarietis nusišypsojęs pasakė, jog
tas vyrukas yra toks pat suvažiavimo delegatas, kaip
ir mes. Čia pat sužinojome, kad K. Požėla ir J. Grei-
fenbergeris jau seniai Maskvoje ruošia suvažiavimui
medžiagą.
Z. Angarietis ir V. Kapsukas, išgirdę, kad visiems
delegatams iš Lietuvos pavyko laimingai pereiti sieną
ir pasiekti Maskvą, džiaugėsi. Žinoma, revoliucinio
judėjimo veteranams, pergyvenusiems kartu su Lie­
tuvos Komunistų partija revoliucijos pakilimą ir ato­
slūgį — buvo kuo džiaugtis.
Z. Angarietis pasakė, kur ir kada mes susitiksim,
kur paruošta nakvynė ir kad po kelionės reikia gerai
pailsėti. Man liepė kitos dienos vakare aplankyti

317
V. Kapsuką. Tai mane labai džiugino, ir aš nekantriai
laukiau paskirtos valandos.
V. Kapsukas sutiko mane šiltai, draugiškai, jo nuo­
taika buvo pakili. Jis pasiūlė važiuoti drauge į vasar­
namį, kuris buvo pamaskvėje, netoli Kliazmos miesto.
Tramvajumi nuvažiavome iki Jaroslavo stoties. V. Kap­
sukas patarė kelionės metu apie partinius reikalus ne­
kalbėti. Abu skaitėme laikraščius — jis „Pravdą“, o aš
„Kominterną“ ir „Komunistą“ . Iš Maskvos priemiesčio
traukiniu važiavome iki Kliazmos, o iš ten pėsti — į
vasarnamį.
Netrukus priėjom nedidelį namuką. Jis stovėjo ato­
kiau nuo kelio tarp retų, bet didelių medžių.
— Štai ir mūsų vasarvietė,— pasakė V. Kapsukas.
Namukas niekuo nesiskyrė nuo kitų — mažiukas.
vienaaukštis, medinis. Jis buvo visai nepanašus į bur­
žujų vasarnamius, kurių tiek daug teko matyti Lietu­
voje. V. Kapsuko šeima užėmė tik pusę šio namuko,
du mažiukus kambarėlius. Viduje taip pat viskas atro­
dė labai kukliai: paprastas stalas, taburetės, medinės
lovos.
— O kas anam gale gyvena? — paklausiau V. Kap­
suką.
— Čia vasaroja Piatnickis.
—■ Piatnickis? — nustebau.
— Taip. Atsakingas Kominterno darbuotojas. Gal
pažįsti jį? Jis juk irgi ukmergiškis.
— Ne, nepažįstu, bet daug apie jį pasakojo Mes-
kupienė, Garbas, Garbienė. Norėčiau pamatyti.
— Gerai, gerai. Šiuo metu jo nėra, bet kai tik pa­
reis, būtinai supažindinsiu,— pasakė V. Kapsukas.
Po vakarienės išėjome pasivaikščioti. V. Kapsukas
pirmiausia paklausė, kaip pasisekė kelionė į Lietuvą

318
1923 metais ir kaip dabar perėjome sieną. Sužinojęs,
kad šį kartą per Latvijos — Tarybų Sąjungos sieną
ėjome dienos metu, padarė pastabą, jog čia nėra jokio
didvyriškumo, jog tai visiškai bereikalinga, netgi žalin­
ga rizika, kurios komunistai privalo vengti.
Ilgai kalbėjomės apie pogrindinį darbą Šiauliuose.
V. Kapsukas klausinėjo apie odos pramonės darbininkų
gyvenimą, ypatingai apie fabrikanto Frenkelio įmonės
darbininkus, teiravosi, ar pilnu krūviu dirba įmonė,
iš kur gaunama žaliava, kaip realizuojama gatava pro­
dukcija, kiek įmonėje dirba vyrų, moterų ir paauglių,
kiek jie uždirba, kiek darbininkų yra įstoję į profesinę
sąjungą, čia pat jis pastebėjo, kad komunistai pogrin­
dininkai turi dažniau lankyti darbininkus namuose, ati­
džiau stebėti proletariato gyvenimą, kad geriau galėtų
organizuoti darbo žmonių kovą su išnaudotojais.
V. Kapsukas paprašė smulkiai papasakoti, kaip reaguo­
ja darbininkai socialdemokratai ir darbininkai, priklau­
santieji Darbo federacijai, į Komunistų partijos šūkį
dėl bendro kovos fronto prieš buržuaziją, klausinėjo,
kaip mes organizavome Gegužės Pirmosios šventes
Šiauliuose.
V. Kapsukas labai domėjosi pogrindininkų asmeni­
niu gyvenimu, jų sveikata. Jis klausinėjo apie pogrin­
dininkus taip, kaip klausinėtų tėvas apie savo sūnus, ir
labai susirūpino, kai prasitariau, jog vienas mūsų ko­
munistas (Liudas Lukošius) sunkiai sergąs.
— Na, o kaip pogrindininkai politiškai šviečiasi? —
pagaliau paklausė jis.
Papasakojau, kaip mes organizavome Šiauliuose po­
litinį komunistų ir komjaunuolių mokymą.
— Kokius laikraščius skaito komunistai?

319
 Sužinojęs, kad kai kurie komunistai ir komjaunuo­
liai neskaito buržuazinės spaudos, V. Kapsukas pasakė:
— Labai negerai. Buržuazinius laikraščius reikia
būtinai skaityti. Žinote, yra tokia gyvenimo taisyklė:
norint nugalėti priešą, reikia gerai jį pažinti, reikia ži­
noti, ką jis daro šiandien ir ką darys rytoj.
Jau buvo vėlus vakaras. Aš norėjau atsisveikinti ir
vykti į savo nakvynės vietą. Bet apie tai nei V. Kap­
sukas, nei jo žmona Elena ir klausyti nenorėjo. Teko
pasilikti nakvoti. Anksti rytą priemiesčio traukiniu
grįžome į Maskvą.
— Susitarsime šitaip,— kalbėjo V. Kapsukas,— die­
ną jūs pavaikščiosite po miestą, aplankysite muziejus,
•o vakare vėl prašau pas mane. Centro Komitetas pave­
dė man padaryti suvažiavime pranešimą apie Komu­
nistų partijos darbą kariuomenėje. Todėl noriu pasikal-
Lėti su jumis kai kuriais klausimais.
Žinodamas apie V. Kapsuko silpną sveikatą, pasiū­
liau:
— Gal man užeiti pas jus į Kominterną, o vakare,
draugas Kapsukai, pailsėtumėte?
Jis nusišypsojo ir pasilenkęs pašnibždėjo man į
ausį:
— Maskvoje mums kur kas lengviau dirbti, negu'
jums buržuazinės Lietuvos pogrindyje. Lauksiu vaka­
re. Į Kominterną nė negalvokite užeiti, įspėsiu sargybi­
nį, kad neįleistų,— juokaudamas pridėjo jis.
Vakare aš vėl buvau V. Kapsuko vasarnamyje. Jis
atsivežė beveik visus tų metų „Kareivių tiesos“ nume­
rius. V. Kapsukas skaitė korespondencijas apie aštun­
tąjį pėstininkų pulką ir reikalavo plačiau nušviesti mi­
nimus jose dalykus. Ypatingai jis susidomėjo Gegužės
Pirmosios įvykiais kareivinėse.

320
 Aš smulkiai pasakojau apie pogrindinį darbą karei­
vinėse, apie aštuntojo pulko partinio komiteto veiklą,
apie pulko vadovybės mėginimus neįsileisti „Kareivių
tiesos“ , apie represijas, kurios prasidėjo pulke po Ge­
gužės Pirmosios švenčių. Daug šių faktų V. Kapsukas
panaudojo savo pranešime LKP ketvirtajame suvažia­
vime.
Nors V. Kapsukas turėjo labai daug darbo, suva­
žiavimo išvakarėse surado laiko pasišnekėti beveik su
visais delegatais.
Z. Angarietis ir V. Kapsukas pasirūpino, kad suva­
žiavimo dalyviai kultūringai praleistų laiką Maskvoje.
Delegatai aplankė muziejus, teatrus, kinus ir istorines
Maskvos vietas. Prisimenu, kokį gilų įspūdį padarė
mums spektaklis „Liubov Jarovaja“ . Mes nuoširdžiai
dėkojome partijos vadovams už parodytą rūpestingumą.

KETVIRTASIS SUVAŽIAVIMAS

1924 metų liepos 17 dieną susirinkome Kominterno

posėdžių salėje. Viso buvo 17 delegatų: 11 turėjo spren­
džiamąjį balsą, o kiti — patariamąjį. Suvažiavimo da­
lyviai su sprendžiamuoju balsu buvo Angarietis, Kap­
sukas, Požėla, Greifenbergeris, Šyvis, Pušinis, Kapla-
nas, Knorinas, Garadauskas, Jonelaitis ir dar vienas
draugas iš Klaipėdos, kurio pavardės nebeprisimenu.
Suvažiavime taip pat dalyvavo drg. drg. Sniečkus, Ma­
tusevičius, Girinis, Pileris, Kubickis ir Rasikas, be to,
Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos Komunistų par­
tijos atstovai ir kai’ kurie atsakingi Kominterno vyk­
domojo komiteto darbuotojai.
Suvažiavimą atidarė Z. Angarietis.

21 Kareivinėse neramu 321

 — Draugai,— kreipėsi jis,— visai neseniai, vos prieš
trejus metus, įvykęs Lietuvos Komunistų partijos tre­
čiasis suvažiavimas konstatavo sunkią padėtį mūsų par­
tijoje, pažymėjo, kad partija pergyvena krizę. Bet per
laikotarpį, praėjusį nuo trečiojo suvažiavimo, Lietuvos
Komunistų partija, nepaisydama žiauraus teroro, tęsė
darbą toliau, apvalė savo eiles nuo prasiskverbusių į
ją smulkiaburžuazinių, oportunistinių elementų. Parti­
nė organizacija šiuo metu turi tvirtą proletariato bran­
duolį, ji sustiprėjo organizaciniu ir idėjiniu atžvilgiu.
Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto vardu
leiskite ketvirtąjį suvažiavimą laikyti atidarytu.
Pradėdamas suvažiavimo darbą, Z. Angarietis pa­
siūlė pagerbti šviesų viso pasaulio darbo žmonių vado
didžiojo Lenino atminimą. Atsistojo visi suvažiavimo
dalyviai. Jų tarpe buvo senieji revoliucionieriai —
Latvijos komunistų partijos atstovas P. Stučka, Z. An­
garietis, V. Kapsukas ir kiti, drauge su Vladimiru Ilji-
čium nuėję sunkų kovų, kalėjimų ir ištrėmimų kelią,
drauge su juo kovoję už Spalio Socialistinės revoliuci­
jos pergalę. Jie ypač sunkiai pergyveno vado mirtį.
Tačiau ir senieji revoliucionieriai, ir mes, jauni komu­
nistai, tikėjomės, kad Lenino įkurta Komunistų partija
sugebės nugalėti sunkumus ir kitose šalyse ir sukurs
tokią darbininkų ir valstiečių valstybę, apie kurią sva­
jojo Leninas.
Suvažiavimo dalyviai išklausė LKP Centro Komite­
to politinės ir organizacinės veiklos ataskaitą. Praneši­
mus šiais klausimais padarė Z. Angarietis ir K. Požėla.
Apibendrinęs politinę padėtį Lietuvoje, Z. Angarietis
nurodė, kad tuo metu prie valdžios buvusi krikščionių
demokratų partija, kuri atstovavo monopolinį spekulia­
cinį kapitalą, nesugebėjo atkurti šalies ekonomikos.
Tokios pramonės šakos, kaip metalo, odų apdirbimas ir
kitos, merdėjo, įmonės mažino darbininkų skaičių. Pa­
vyzdžiui, sumažėjus krovinių ir keleivių pervežimams,
1924 metų pradžioje 10 procentų geležinkelių darbinin­
kų ir tarnautojų buvo atleista iš darbo.
Darbininkų padėtis ne tik nepagerėjo, bet žymiai
pablogėjo. Visus ekonominius laimėjimus, iškovotus
1919— 1920 metais, dabar buržuazija, Darbo federacijos
ir socialdemokratų lyderių padedama, atėmė. Darbinin­
kai dirbo po 10 ir net po 12 valandų, įmonėse buvo iš­
naudojami vaikai ir moterys, darbo užmokestis žymiai
mažesnis, negu prieš imperialistinį karą, o tuo tarpu
reikalingiausių produktų kainos buvo kartais net dvi­
gubai didesnės.
Krikščionių demokratų valdžia suvaržė ir politines
darbo žmonių teises: uždarinėjo profesines sąjungas,
uždraudė legalią darbininkų spaudą, susirinkimus, ne­
leidžiama buvo kurti darbo valstiečių sąjungų, orga­
nizuoti bedarbių .šelpimo.
Tačiau, nežiūrint buržuazijos teroro, Komunistų
partijos eilės stiprėjo. Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Pa­
nevėžio stambesnėse įmonėse susikūrė partinės kuope­
lės. Tai sustiprino partijos ryšius su darbininkais, pa­
didino partijos vaidmenį darbininkų kovoje dėl savo
kasdieninių reikalų.
Suvažiavimas iškėlė uždavinį sukurti partines kuo­
peles visose svarbesnėse įmonėse, artimiausiu laiku pa­
dvigubinti partijos eiles, pasiūlė kovoti dėl bendro visų
darbininkų fronto prieš buržuaziją, visų pirma, dėl
vieningų profesinių sąjungų sukūrimo, kurias skaldė
Darbo federacija ir socialdemokratų lyderiai. Lietuvos
Komunistų partijai, kaip pagrindinis uždavinys, buvo

323
 iškelta — užkariauti darbininkų klasės ir vargingųjų
valstiečių daugumą.
Suvažiavimas priėmė manifestą, kuris šaukė darbo
valstiečius į glaudžią kovos sąjungą su darbininkais.
„Tik susiorganizavę ir stoję į griežtą kovą prieš savo
išnaudotojus ir budelius išvien su darbininkais,— sa­
koma manifeste,— jūs galėsite prašalinti valdininkų
sauvalę, pasiliuosuoti nuo nepakeliamų mokesčių naš­
tos ir užkrauti juos ant spekuliantų ir buožių. Tik tada
galės būti tikrai išrištas darbininkų ir mažažemių nau­
dai ir žemės klausimas. Žemė bus atimta nuo senųjų ir
naujųjų dvarininkų, spekuliantų ir kunigų su visomis
trobomis, gyvuliais bei padargais ir išdalinta be jokio
atlyginimo darbininkams ir mažažemiams“ 1.
Didelį įspūdį man padarė Latvijos Komunistų par­
tijos sekretorius P. Stučka, sveikinęs mūsų suvažiavi­
mą. Šis senas revoliucinio judėjimo dalyvis, dar 1906
metais, dirbdamas Petrograde, susipažino su Leninu.
Visą savo gyvenimą P. Stučka atidavė revoliucinei
veiklai, kovai dėl darbo žmonių reikalų. Sulaikęs kva­
pą, klausiausi jo aistringos kalbos. Jis pasakojo apie
Latvijos darbo žmonių kovą prieš buržuaziją, apie Ko­
munistų partijos veiklą, apie tai, kad Latvijos darbo
žmonės visuomet palaikė ir ateityje palaikys Lietuvos
darbininkų revoliucinę kovą.
Delegatus sveikino taip pat Estijos Komunistų par­
tijos atstovas Riastas, Suomijos komunistas — Maneris
ir Lenkijos Komunistų partijos atstovas.
V. Kapsukas suvažiavime padarė pranešimą apie ei­
namąjį momentą ir mūsų uždavinius, apie organizaci­
nius klausimus ir apie Komunistų partijos darbą

1 LKP ketvirtojo suvažiavimo manifestas. Kaunas, 1924 m.

324
 kariuomenėje. Su didžiausiu įdomumu klausėme jo pa­
sakojimo apie kitų buržuazinių šalių Komunistų parti­
jos patyrimą, dirbant kariuomenėje. Jis paminėjo daug
faktų ir epizodų iš Rusijos komunistų veiklos caro ka­
riuomenėje, apie kuriuos mes, jauni komunistai, išgir­
dome tuomet pirmą kartą. Viena iš pagrindinių Spalio
Socialistinės revoliucijos laimėjimo priežasčių, aiškino
Kapsukas, buvo ta, kad ją parėmė kareiviai — pilko­
mis milinėmis apvilkti darbininkai ir valstiečiai.
Savo pranešime V. Kapsukas pažymėjo, jog Lietu­
vos Komunistų partijos įtaka kariuomenėje žymiai pa­
didėjo, kad atskiruose daliniuose kareivių nuotaika la­
bai revoliucinga. Tačiau dar ne viskas padaryta: reikia
stengtis, kad kiekviename dalinyje būtų komunistų
kuopelė, kad sustiprėtų komunistų įtaka kareiviams.
Suvažiavimo nutarimai daugelį metų buvo mūsų
darbo kovinė programa.
Anksčiau dažnai tekdavo girdėti apie Vilhelmą Kno-
riną kaip apie gabų organizatorių, marksistiškai pasi­
ruošusį partijos darbuotoją. 1919 metais jis dirbo Vil­
niuje Liaudies Komisarų Taryboje, buvo Lietuvos ir
Baltarusijos Komunistų partijos Centro Komiteto sek­
retorius. Tų pačių metų liepos mėnesį ir 1920 metų
kovo mėnesį Lietuvos ir Baltarusijos partinė organiza­
cija buvo pasiuntusi jį į VIII ir IX Tarybų Rusijos Ko­
munistų partijos suvažiavimus. Vėliau jis buvo laikraš­
čių „Zviazda“ („Žvaigždė“ ) ir „Zapadnaja Komuna“
(„Vakarų Komuna“), kuriuos gabenome iš Baltarusijos
į Vilnių, atsakingas redaktorius.
Nuo 1922 metų V. Knorinas dirbo atsakingą darbą
TSKP Centro Komitete. Nors ir labai apkrautas darbu,
jis nenutraukė ryšių su Lietuvos Komunistų partija ir
kiek galėdamas visuomet padėdavo jai.

325
 V. Knoriną pamačiau pirmą kartą ketvirtajame su­
važiavime ■ — jis kalbėjo apie partijos programą ir įsta­
tus. Įsitikinau, kad, apibūdindami jį, kaip gabų partijos
teoretiką, draugai neklydo. Vėliau Maskvoje išėjo iš
spaudos V. Knorino suredaguotas TSKP istorijos va­
dovėlis.
Suvažiavime pirmą kartą sutikau ir A. Sniečkų. Jis
buvo vienas iš jaunesniųjų komunistų, bet jau turėjo
gerą revoliucinio darbo patyrimą. LKP Centro Komi­
tetas sudarė grupę draugų — F. Vaišnoras, J. Vitas,
E. Eimutis ir kiti — ir jiems pavedė organizuoti Smo­
lenske „Tiesos“ , „Komunisto“ ir Lenino veikalų leidi­
mą ir šių leidinių gabenimą į Lietuvos pogrindį. Anta­
nas Sniečkus vadovavo šios grupės darbui. Suvažiavi­
me jis buvo išrinktas redakcinės komisijos nariu.
Suvažiavimas apsvarstė taip pat einamąjį momentą
ir partijos uždavinius, partijos programos ir įstatų
klausimus; iškėlė komunistų uždavinius, dirbant ka­
riuomenėje, profesinėse sąjungose, savivaldybėse, vals­
tiečių ir jaunimo tarpe; pabrėžė agitacijos ir propagan­
dos, o taip pat partinės spaudos reikšmę ir nurodė
smulkiaburžuazinius nukrypimus literatūroje.
Ketvirtasis suvažiavimas išrinko naują LKP Centro
Komitetą, į kurio sudėtį įėjo Z. Angarietis, V. Kapsu­
kas, K. Požėla, J. Greifenbergeris, F. Abramavičius,
V. Knorinas, S. Girinis, J. Vilčinskas ir kiti. Baigiant
suvažiavimą, atvyko Kominterno Vykdomojo Komiteto
prezidiumo narys D. Manuilskis. Pasveikinęs suvažia­
vimo dalyvius, D. Manuilskis glaustai apžvelgė tarp­
tautinę padėtį. Mes su nepaprastu įdomumu klausėmės
apie Pabaltijo valstybes. Jis taip išsamiai papasakojo
apie Lietuvą, Latviją, Estiją, kad galima buvo pagal­
voti, jog jis tik ką grįžęs iš tų valstybių. Sužavėtas jo

326
žinojimo ir sugebėjimo patraukti klausytojų dėmesį, aš
visais vėlesniais metais sekdavau tarybinėje spaudoje
D. Manuilskio straipsnius bei spausdinamus praneši­
mus. Pasinaudojęs jais, ne kartą ruošiau pranešimus
tarptautiniais klausimais ir skaičiau juos partinėse kuo­
pelėse.
Taip, tai buvo įžymus Tarybų Sąjungos Komunistų
partijos ir tarptautinio darbininkų judėjimo veikėjas.
Įstojęs į partijos eiles dar 1903 metais, jis dirbo pogrin­
dinį darbą Petrograde, Daugpilyje, Maskvoje, Kronš-
tadte, Kijeve ir kituose miestuose. Po Spalio revoliuci­
jos D. Manuilskis dirbo atsakingą darbą Ukrainoje, ilgą
laiką buvo TSKP Centro Komiteto narys. 1922 metais
Komunistų partija pasiuntė jį dirbti į Kominterną. Čia
jis pasižymėjo, kaip nenuilstamas tarptautinio darbi­
ninkų judėjimo vadovas.
Liepos 21 dieną suvažiavimas baigė darbą. Tai buvo
paskutinis suvažiavimas pogrindžio sąlygomis, jis su­
vaidino didelį vaidmenį LKP kovoje prieš buržuazinę
diktatūrą. Apsišarvavę LKP ketvirtojo suvažiavimo
nutarimais, komunistai sunkiomis reakcijos sąlygomis
sėkmingai vadovavo darbo žmonių kovai ir atvedė juos
prie didžiosios pergalės — nuvertė fašistinę valdžią ir
atkūrė Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką.
Jau suvažiavimui pasibaigus, kartą V. Kapsukas
įteikė mums pakvietimus į Profinterno kongresą. Kong­
resas vyko Maskvoje, profesinių sąjungų rūmuose.
Mums buvo įdomu išgirsti daugelio kapitalistinių šalių
delegatus, pasakojančius apie kitų šalių darbininkų ko­
vą su kapitalistais. Mes praturtinome savo žinias pro­
fesinių sąjungų veiklos srityje ir pasinaudojome jomis
tolimesniame savo darbe.
Po to drauge su kitais suvažiavimo delegatais da-

327
lyvavome Pirmojoje tarptautinėje MOPR’o konferenci­
joje, kuri vyko Didžiajame teatre. Salė buvo pilnutėlė
žmonių, čia dalyvavo delegatai iš daugelio kapitalistinių
šalių. Laukdami pradžios, įvairiomis kalbomis jie dai­
navo revoliucines dainas. Audringais plojimais konfe­
rencijos dalyviai sutiko įžymią tarptautinio proletaria­
to veikėją Klarą Cetkin.
— Tegyvuoja Tarybų Sąjunga!
— Tegyvuoja Vokietijos Kompartija!
— Tegyvuoja pasaulinė revoliucija!
Klara Cetkin kalbėjo vokiškai. Dauguma konferen­
cijos dalyvių nemokėjo vokiečių kalbos, tačiau kai ji
minėdavo Tarybų Sąjungą bei Lenino vardą, visi ilgai
plodavo.
Šioje konferencijoje mes sužinojome nemaža naujo
apie MOPR’o organizacijų veiklos formas. Sugrįžę į.
Lietuvos pogrindį, panaudojome jas konkrečiame darbe.
Be to, Maskvoje mes susitikome su daugelio įmo­
nių darbininkais, dalyvavome jų mitinguose, klausėmės
užsienio komunistų partijų įžymių veikėjų pasisaky­
mų — Toljačio, Piko, Katajamos, Kašeno ir kitų.

OSIPAS PIATNICKIS

Vakare Jaroslavo stotyje sėdau į priemiesčio trau­

kinį, ėjusį iki Kliazmos. Reikėjo atsisveikinti su V. Kap­
suku ir, jeigu bus proga, pasimatyti su O. Piatnickiu.
Prisiminiau I. Meskupo motinos, tikros O. Piatnic-
kio sesers, pasakojimą apie tris jos brolius. Visi jie nuo
pat jaunystės dienų dalyvavo revoliuciniame judėjime.
Tačiau jaunesnysis brolis Osipas, dirbęs siuvėju, ne­
trukus parodė nepaprastus gabumus šioje srityje ir po

328
 kelių metų toli pralenkė savo vyresniuosius brolius.
Dirbdamas pogrindinį darbą Šiauliuose ir Kaune, aš ne
kartą buvau skaitęs O. Piatnickio, kaip Kominterno dar­
buotojo, straipsnius „Pravdoje“ ir žurnale „Komin-
ternas“ . Straipsniai būdavo parašyti paprasta, supran­
tama kalba, pagrįsti įdomiais faktais, išsamiai nušvies­
davo kapitalistinių šalių Komunistų partijos uždavi­
nius.
Kai atvažiavau, V. Kapsukas buvo jau vasarnamyje.
Jis paklausinėjo, kokius įspūdžius padarė mums, po­
grindininkams, Maskvos įmonės ir jų darbininkai ir
kada ruošiamės keliauti į Lietuvą. Neužmiršo ir savo
pažado — supažindinti su O. Piatnickiu.
— Berods, norėjai su Piatnickiu pasimatyti,— pa­
sakė jis, baigdamas.— Tuojau pažiūrėsiu, ar jis yra.
V. Kapsukas išėjo į koridorių, ir tuoj pat išgirdau
jo balsą:
— Osipai Aronovičiau! čia yra draugas iš Ukmer­
gės, nori su jumis susitikti.
— Iš Ukmergės? — atsiliepė nepažįstamas balsas.—
Tuojau einu.
Su V. Kapsuku į kambarį įėjo vidutinio ūgio, ener­
gingas žmogus. Maloniai šypsodamasis, jis įsmeigė akis
į mane. Susipažinome.
— Po daugelio metų,— pasakė O. Piatnickis,— la­
bai malonu susitikti draugą iš savo gimtojo miesto. At­
siprašykime draugą Kapsuką ir eime pas mane pasi­
kalbėti.
O. Piatnickis prisiminė visas stambesnes Ukmergės
įmones, domėjosi, kaip jos dirba, kaip gyvena darbi­
ninkai, ar dalyvauja revoliuciniame judėjime, ar yra
įmonėse partinės kuopelės. Sužinojęs, kad esu partijos
Šiaulių rajono komiteto sekretorius, ėmė klausinėti

329
apie Frenkelio ir kitas Šiaulių įmones, apie jų darbi­
ninkus. Aš papasakojau, kaip šventėme Gegužės Pirmą­
ją Šiauliuose, apie aštuntojo pulko kareivių solidaru­
mą su darbininkais.
— Tai labai svarbu,— pasakė jis.— Papasakokite
smulkiau apie komunistų darbą kareivinėse.
Kai papasakojau apie pogrindinį darbą Ukmergės
septintajame pulke ir Šiaulių aštuntajame pulke, jis
vėl paklausė:
— Ar galėtumėte apie visa tai papasakoti užsienio
kompartijų atstovams?
Aš sutikau.
O. Piatnickis teiravosi, kaip gabenama ir platinama
Lietuvoje nelegali literatūra. Aš jam papasakojau, kad
daugelis atsišaukimų ir kai kurie laikraščiai spausdi­
nami vietoje, bet nemažai nelegalios spaudos gaunama
ir iš užsienio.
O. Piatnickis pats ilgą laiką dirbo pogrindyje, pa­
dėdamas gabenti lenininę „Iskrą“. Prisiminęs anuos
laikus, jis papasakojo apie savus nelegalios spaudos ga­
benimo metodus ir keletą konkrečių epizodų iš savo
veiklos.
— Kartą „Iskrą“ gabenau iš Jurbarko,— kalbėjo
O. Piatnickis.— Gruodis tais metais buvo šaltas, vėjuo­
tas. Vežė pasamdyti kaimiečiai. Nors oras buvo subiu-
ręs, smarkiai pustė, kelionė iki Kauno praėjo be nuo­
tykių.
Visos bėdos prasidėjo Kaune. Neturėdamas pinigų
užmokėti vežikams, norėjau užeiti į konspiratyvų butą,
kuriame gyveno vienas vadovaujančių partijos darbuo­
tojų. Dar iš gatvės pamačiau ant lango gėlę. Tai buvo
sutartas ženklas, kad pavojaus nėra. Įžengiau į korido­

330
rių. Pribėgęs kiemsargis sulaikė ir pašnibždomis įspėjo,
kad neičiau, nes ten laukia žandarai.
Pasirodė, kad partijos darbuotojas buvo areštuotas,
o jo kambaryje žandarai suruošė spąstus.
Pogrindinės literatūros pasiimti iš Vilniaus turėjo
atvykti kariškiai. Nieko nežinodami, kad konspiratyvus
butas susektas, jie patektų į žandarų nagus. Todėl ke­
liauti toliau negalėjau. Reikėjo pasilikti Kaune, įspėti
kariškius, įrengti kitą konspiratyvų butą ir atstatyti
nutrūkusius ryšius.
Kaune sutikau du pažįstamus draugus. Vienas iš jų
buvo metalistas Solomonas Roguta. Jie sutiko nugaben­
ti arkliais du ryšulius „Iskros“ į Ukmergę. Sekmadienį
S. Roguta su draugu pasiekė Ukmergę. Rogės, pakinky­
tos pora gerų arklių su žvangučiais, įlėkė į miestą. Tie
nelemti žvangučiai ir pražudė visą reikalą.
— Kas drįsta neklausyti mano įsakymo! — suriko
viršininkas.— Sulaikyti!
Žandarmerijos viršininkas buvo uždraudęs mieste
važinėti su žvangučiais. Šita teise naudojosi tik jis pats.
Žandarai galvotrūkčiais šoko gaudyti įsakymo pažei­
dėjus.
— Stok! Stok! Sausiu! — šaukė jie.
Rogės sustojo. Jas apsupo žandarai.
— Kas leido važinėti su skambučiais?
Draugas, važiavęs su Roguta, išlipo iš rogių ir, pasi­
ėmęs vieną „Iskros“ ryšulį, ramiai nužingsniavo gatve.
S. Rogutą žandarai sulaikė ir nusivedė į policiją. Kai,
iškratę jo bagažą, surado nelegalią literatūrą, visa žan­
darmerija pakilo ant kojų ieškoti antrojo keleivio. Bet
jis kaip į žemę prasmego. „Iskra“ , kurią jis išgelbėjo,
pasiekė tikslą.
Rogutą ilgai kankino. Ukmergiečiai ne kartą matė,

331
kaip jį, pusnuogį, sumuštą, per šaltį ir pusnis varė iš
kalėjimo tardyti. Tardytojai reikalavo pasakyti, kur
jis gavo literatūrą, kas buvo antrasis keleivis, per kur
„Iskra“ gabenama iš užsienio į Rusiją. Vėliau jis buvo
išvežtas į Kauno kalėjimą. Ten, neišlaikęs žiaurių kan­
kinimų, S. Roguta pasikorė.
Draugų raginamas,— tęsė O. Piatnickis, — pagaliau
baigiau rašyti atsiminimų knygutę. Jei bus įdomu, pa­
skaitykite.
Jis davė man pluoštą mašinėle rašytų atsiminimų.
„Bolševiko užrašai“ — taip buvo pavadinta knygutė.
Savo atsiminimuose O. Piatnickis rašė apie revoliucinį
judėjimą kai kuriuose Lietuvos ir Rusijos miestuose,
pasakojo apie darbininkų gegužines 1905 metų revoliu­
cijos išvakarėse, apie nelegalios literatūros gabenimą.
Sugrįžęs į Šiaulius, visa tai papasakojau kitiems drau­
gams. Vėliau savo darbe mes stengėmės pasinaudoti ir
O. Piatnickio aprašomais konspiracijos metodais.
O. Piatnickio prašomas, kalbėjau užsienio komparti­
jų atstovų pasitarime. Pasitarime dalyvavo Prancūzi­
jos, Italijos, Vokietijos, Belgijos, Lenkijos, Latvijos ir
kitų šalių komunistai. Jie labai susidomėjo mūsų dar­
bu kareivių tarpe. Po informacijos komunistai įvairio­
mis kalbomis apibėrė mane klausimais, į kuriuos atsa­
kinėjau su vertėjų pagalba ištisą valandą.

„ZINGERIO" FIRMOS AGENTAS

Iš Maskvos į Lietuvos pogrindį sugrįžome tais pa­

čiais keliais. Šiauliuose įvyko partijos rajono komiteto
posėdis. Aš papasakojau apie LKP ketvirtojo suvažia­
vimo darbą ir jo nutarimus.

332
 Partijos Šiaulių raikomo darbuotojas L. Stankus
buvo areštuotas. Dar Maskvoje būdamas, prašiau LKP
Centro Komitetą skirti į Šiaulius dar vieną komunistą
ir pasiūliau Povilą Karaliūną. Centro Komitetas suti­
ko, ir P. Karaliūnas netrukus įsijungė į partijos Šiaulių
rajono komiteto darbą.
Rajono komiteto nariai išvyko į parajonių komite­
tus aiškinti LKP ketvirtojo suvažiavimo nutarimus.
Man reikėjo susitikti su miesto komunistais, o taip pat
pasikalbėti su darbininkais. Tačiau pasirodyti viešai
gatvėse buvo rizikinga, nes kiekvieną naują žmogų
gyventojai greitai pastebėdavo ir imdavo teirautis, kas
jis, iš kur atvykęs. Ilgai sukau galvą, ką čia reikėtų pa­
daryti, kad galėčiau lankytis darbininkų kvartaluose
ne tik naktį, bet ir dienos metu.
Man padėjo komjaunuoliai. Kartą po susirinkimo
vienas komjaunuolis paklausė:
— Jūs labai panašus į „Zingerio“ firmos agentą.
Gal jis jūsų giminaitis?
— Kas tai per agentas? — nesupratau.
— Nepažįstate? Jį visas miestas žino. Vaikštinėja
po butus, siūlydamas siuvamąsias mašinas.
Mintis, kad esu panašus į „Zingerio“ firmos agen­
tą, man patiko. Ėmiau galvoti, kad šis jaunuolis bus
užvedęs mane ant kelio.
— Kur galėčiau pamatyti minėtą agentą? — paklau­
siau kitą kartą komjaunuolį.
— Jeigu jis reikalingas, galim sužinoti,— atsakė
komjaunuoliai.
Kitą dieną jie parodė „Zingerio“ firmos agentą val­
gykloje. Įsitikinau, kad iš tikrųjų esu nepaprastai į jį
panašus. Reikėjo tik užsiauginti ūsiukus, žandenas, gau­
ti žalią skrybėlę, tokį pat senovišką paltą, portfelį,—

333
ir „Zingerio“ firmos agentas turės antrininką. Gana
greit sutvarkiau visus šiuos reikalus.
— Jūs panašūs kaip dvyniai,— sakė man komunis­
tai.
Dabar galėjau laisvai vaikščioti po miestą, kalbėtis
su darbininkais. Eidavau visuomet į tas gatves, kurias
jau buvo apėjęs „Zingerio“ firmos agentas. Gyventojai
neatskirdavo manęs nuo tikrojo agento. Kartą Smėlių
gatvėje susitikusi mane moteriškė pasakė:
— Sveikas tamsta. Dovanokite, kad nesumokėjau
už mašiną. Mano vyras greit gaus darbą, tada sumokė­
siu iš karto.
— Niekis, palauksim,— nuraminau ją.
Kitoje gatvėje taip pat buvau pripažintas firmos
agentu.
— Prašom, ponas, užeiti,— kvietė moteriškė.— Šian­
dien turiu pinigų, galiu sumokėti dešimt litų.
Pinigų paimti, žinoma, negalėjau. Bet greitai susivo­
kiau, kaip išsisukti iš padėties.
— Ateisiu rytoj,— pasakiau jai.— Dabar neturiu
kvitų knygutės.
Taip dirbau gana ilgai. Tačiau vieną gražią dieną
teko skubiai paslėpti žalią skrybėlę, paltą ir nusiskus­
ti žandenas bei ūsus.
Nelaimė užgriuvo visai netikėtai. Kartą rajono ko­
miteto ryšininkas įteikė man raštelį ir pasakė, kad jį
atnešęs nepažįstamas žmogus. Palikęs raštelį, tas žmo­
gus tuojau išėjęs, matyt, bijodamas, kad jo nesusektų
žvalgyba.
— Aš spėju,— kalbėjo ryšininkas,— kad šis žmo­
gus greičiausiai bus ką tik išleistas iš kalėjimo, nes jis
atrodė labai išblyškęs ir sublogęs.
Raštelis buvo parašytas pieštuku ant sulamdytos

334
laikraščio skiautelės: „Jus išdavė. Jei dar ne vėlu, pa­
sislėpkite.“ Niekas nepasirašė, bet aš kažkodėl iš karto
pagalvojau, kad šis raštelis bus iš Šiaulių kalėjimo.
— Vadinasi, atsirado provokatorius,— tariau pats
sau.
Dirbant Šiauliuose, pirmą kartą ištariau tą šlykštų
pogrindininkams žodį. Bet kas provokatorius, sužino­
jau tik vėliau.
Po LKP ketvirtojo suvažiavimo J. Garadauskas Jo­
niškyje buvo suimtas. Žvalgyba jį žiauriai kankino,
panaudodama net elektros srovę. Neišlaikęs kankinimų,
J. Garadauskas prisipažino, kad buvo LKP ketvirtojo
suvažiavimo delegatu. Išdavė jis ir mane. Tačiau, ne­
žinodamas tikrosios mano pavardės ir kur gyvenu Šiau­
liuose, tegalėjo pasakyti žvalgybai, kaip atrodau, ko­
kiais drabužiais vilkiu.
Kai J. Garadauską atvarė į Šiaulių kalėjimą, jis
tuojau papasakojo draugams apie savo nusikaltimą ir
prašė įspėti Šiaulių rajono komitetą. Politiniai kaliniai
atsiuntė man raštelį...
J. Garadauskas iš partijos buvo pašalintas.
Šiaulių žvalgyba mobilizavo visą policiją ir visame
mieste ėmė ieškoti rajono komiteto sekretoriaus, dėvė­
jusio senovišką paltą ir žalią skrybėlę. Tą dieną aš ne-
pasirodžiau mieste. Žvalgybininkai susekė „Zingerio“
firmos agentą ir, manydami, kad jis yra rajono komite­
to sekretorius, suėmė jį. Vėliau, išėjęs iš kalėjimo, jis
papasakojo savo pažįstamiems, kaip visa tai atsitiko.
Išėjęs iš vieno darbininko namų, agentas pamatė du
žvalgybininkus.
— Stok! Rankas aukštyn!
— Ponai, už ką jūs mane?
— Užsičiaupk! Pirmyn marš!

335
 Žvalgybos viršininkas Milkindas apsidžiaugė, kad
pagaliau rajono komiteto sekretorius sučiuptas.
— Komunistas? Raikomo sekretorius? — paklausė
jis firmos agentą.
— Ponas viršininke, aš firmos agentas, komunistų
visai nepažįstu.
— Meluok sveikas. Mes žinome, kokios firmos agen­
tas. Pasakyk, ponas sekretoriau, ar geruoju atsakinėsi,
ar reikės prašyti?
— Viską pasakysiu.
— Puiku. Maskvoje buvai?
— Neteko, ponas viršininke.
— Ak šitaip, neteko, sakai?
Milkindas iš lėto priėjo prie tardomojo ir smogė
jam kumščiu į krūtinę. Tardomasis nugriuvo.
— Už ką? — atsipeikėjęs paklausė jis. — Juk tei­
sybę sakau.
— Teisybę? Ir suvažiavime nebuvai?
— Nebuvau, ponas viršininke.
— Aš tau parodysiu teisybę! Ei vyrai!
Įėjo du žvalgybininkai su guminėmis lazdomis.
— Lupkite, kol prisipažins.
Tik įsikišus rabinui ir įrodžius, kad suimtasis yra
„doras“ , dievobaimingas žmogus, nieko bendro neturįs
su komunistais, žvalgyba suprato savo klaidą ir „Zin­
gerio“ firmos agentą paleido.

KAUNO POGRINDYJE

1924 metų gruodžio mėnesį atvykau į Kauną pra­

nešti Centro Komitetui apie atliktą darbą, vykdant
LKP ketvirtojo suvažiavimo nutarimus.

336
 — Kaip dirba Karaliūnas? — paklausė K. Požėla.
— Gerai.
— Centro Komitetas nutarė perkelti jus į savo apa­
ratą, o Karaliūną patvirtinti Šiaulių rajono komiteto
sekretoriumi.
Gaila buvo skirtis su Šiauliais, kur pažinau daug
gerų žmonių, komunistų ir nepartinių. Gaila buvo pa­
likti Žemaitijos parajonius, kur tiek daug išvaikščio­
jau, stiprindamas partinių kuopelių darbą. Tačiau, vyk­
dant Centro Komiteto nurodymą, su Šiauliais teko at­
sisveikinti.
— Centro Komiteto aparate,— tęsė toliau K. Požė­
la,— labai maža žmonių, todėl reikės dirbti vienam už
tris. Jūs būsite Kauno rajono komiteto sekretorius,
Centro Komiteto karinio skyriaus sekretorius ir parti­
nės technikos vedėjas.
Kokia padėtis tuo metu buvo Kaune? Rinkimų kam­
panija į seimą parodė, kad komunistų partijos įtaka
masėms smarkiai padidėjo. Pavyzdžiui, už kuopininkus
balsavo žymiai daugiau žmonių, negu už socialdemo­
kratus. Po Talino darbininkų sukilimo pralaimėjimo
Lietuvos vyriausybė, bijodama, kad sukilimas neprasi­
dėtų ir Kaune, ėmė masiškai suiminėti revoliucingus
darbininkus. Buvo suimti kuopininkų kandidatai į de­
putatus ir daug darbininkų, dalyvavusių rinkimų kam­
panijoje. 1924 metais per Gegužės Pirmosios demonst­
raciją buvo areštuoti devyniasdešimt šeši žmonės, tarp
kurių buvo daug komunistų bei komjaunuolių.
Pabūgęs represijų, pabėgo iš partijos Kauno rajono
komiteto darbuotojas Spunderis, o raikomo narys
Jankelevičius pasižadėjo bendradarbiauti su žvalgyba.
Vadovaujantis LKP ketvirtojo suvažiavimo nutarimais,
reikėjo apvalyti Kauno partinę organizaciją nuo svy-

22 K areivin ėse neram u 337

 mojančių ir svetimų elementų, pakeisti konspiratyvius
butus ir susitikimo vietas, organizuoti naujus nele­
galios literatūros saugojimo punktus.
Su Kauno miesto komiteto sekretorium J. Sochatu
aplankiau visas partines kuopeles. Supažindinome ko­
munistus su LKP ketvirtojo suvažiavimo nutarimais ir
pabrėžėme, kad kiekvienas komunistas turi paruošti
į partiją po du darbininkus. Buvo nutarta partinių kuo­
pelių susirinkimus rengti dukart per mėnesį. Vienas
susirinkimas turėjo būti skirtas partiniam švietimui ir
LKP ketvirtojo suvažiavimo nutarimų svarstymui,
o antrasis — einamiesiems partiniams reikalams.
Norėdamas operatyviai vadovauti partiniam darbui,
K. Požėlos patariamas, aš dažnai susitikdavau su mies­
to komiteto sekretorium J. Sochatu. Susitikdavome
viešojoje skaitykloje Ožeškienės gatvėje. Skaityklos ve­
dėja buvo komjaunuolė Marytė Kramaitė. J. Sochatas
informuodavo apie partinių kuopelių veiklą, o aš pra-
nešdavau jam Centro Komiteto bei rajono komiteto
nurodymus.
Šančiuose buvo įkurtas parajonio komitetas. Kadan­
gi Šančiuose spietėsi daugiausia Kauno darbininkų,
Centro Komitetas pavedė rajono komitetui betarpiškai
vadovauti šiai partinei organizacijai „Metalo“, „Dro­
bės“ , linų apdirbimo, pabėgių mirkymo dirbtuvėse jau
tada buvo nemaža proletariato. Bet daugiausia darbi­
ninkų dirbo plačiųjų ir siaurųjų geležinkelių dirbtu­
vėse. Be to, Šančiuose stovėjo apie du trečdaliai Kauno
įgulos kareivių.
Šančių parajonio komiteto sekretorius tuo metu bu­
vo Juozas Stimburys. Jis taip pat buvo ir rajono ko­
miteto narys. Baigęs dešimties valandų darbo dieną
pabėgių mirkymo dirbtuvėje, J. Stimburys dažnai sku­

338
bėdavo į sutartą vietą. Susitikdavome su juo dažniau­
siai ant kalniuko, po aukšta pušimi, kai kada prie Na­
poleono kalno, o kartais tarp geležinkelio tilto ir Til-
manso fabriko.
Visuomet būdamas kunkuliuojančio gyvenimo sū­
kuryje, J. Stimburys įgijo turtingą pogrindininko pa­
tirtį, gerai žinojo darbininkų reikalus, jų nuotaikas.
Susitikimai su juo padėdavo ir man geriau pažinti
Kauno darbininkų gyvenimą, papildyti savo partinio
darbo patyrimą.
Tuo metu Šančiuose beveik visose stambesnėse
įmonėse buvo nelegalios partinės kuopelės. Šančių pa­
rajonis apėmė Šančius, Petrašiūnus ir Panemunę. Pa­
bėgių mirkymo dirbtuvių nelegalios kuopelės susirin­
kimai vykdavo sename prekiniame vagone, kuris sto­
vėjo šios dirbtuvės kieme. Jame sėkmingai praėjo netgi
Šančių parajonio partinė konferencija.
Kitos partinės kuopelės rinkdavosi Aukštuosiuose
Šančiuose. Ten taip pat buvo labai patogi susirinki­
mams vieta. Buvusiame hipodrome augo didelis, šako­
tas ąžuolas. Sėdėdami po ąžuolu, komunistai matydavo
kiekvieną, kas eidavo iš Šančių pusės, o patys būdavo
nepastebimi. Jei kartais netikėtai pasirodydavo nepa­
žįstamas žmogus, sėdintieji tuojau pradėdavo lošti kor­
tomis ir šnekėtis pašalinėmis temomis.
Šančių parajonio partinėse kuopelėse J. Stimburys
įvedė tokią tvarką — komunistai, eidami į susirinki­
mus, neturėdavo su savim nelegalios literatūros ir jo ­
kios kitos medžiagos, liudijančios apie priklausymą
Komunistų partijai. Nelegalią literatūrą gaudavo po
susirinkimo. J. Stimburys iš anksto paslėpdavo atsi­
šaukimus bei komunistinius laikraščius ant kapinių.
Susirinkimui pasibaigus, atskirai kiekvienam komunis-
tui pranešdavo, kurioje vietoje padėta jam skirta ne­
legali spauda.
* *

Lietuvos Komunistų partija skyrė didelį dėmesį po­

grindinei spaudai. Mes vadovavomės didžiojo Lenino
žodžiais, kad spauda yra ne tik kolektyvinis propagan­
dininkas ir agitatorius, bet taip pat ir kolektyvinis or­
ganizatorius. Jau tuomet žinojome, kokį milžinišką
vaidmenį suvaidino lenininė „Iskra“ , o vėliau „Pravda“
kovoje už revoliucinės marksistinės partijos sukūrimą
Rusijoje.
Dirbdamas pogrindyje, K. Požėla išmoko pats
spausdinti laikraščius bei atsišaukimus. Mes, jauni ko­
munistai, sekėme jo pavyzdžiu. Spaustuvininko darbo
pradėjau mokytis dar Maskvoje. Šiauliuose, Simkausko
ir Savičiaus spaustuvėje, toliau kėliau savo kvalifika­
ciją.
Tais metais visoje Lietuvoje turėjome vienintelę
„Spartako“ spaustuvę, kurioje buvo spausdinami nele­
galūs laikraščiai. Spaustuvės įrengimai buvo labai pri­
mityvūs, todėl draugai joje dirbdavo beveik ištisas pa­
ras ir vis tiek nepatenkindavo pogrindžio poreikių —
kiekvieno atsišaukimo, laikraščio jie išspausdindavo
vos 2000—3000 egzempliorių.
„Spartako“ darbą tvarkė Emilija Šimaitė, rinkėju
dirbo Arbuzukas, o vėliau Garelis. Vėlai vakare kuris
nors spaustuvės darbuotojas nunešdavo leidinius į pa­
skirtą vietą. Ten jo laukdavo nelegalios spaudos pla­
tintojai. Tai būdavo vienintelė proga spaustuvės dar­
buotojams pailsėti, pakvėpuoti tyru oru. Sunkios darbo
sąlygos kenkė E. Šimaitės sveikatai. Kartais ji susirg-

340
davo, ilgą laiką negalėdavo dirbti. Tokiais atvejais
spaustuvininkams padėdavo J. Greifenbergeris ir
F. Abramavičius.
Atsimenu, į „Spartaką“ užsuko K. Požėla. Pastebė­
jęs, kad E. Šimaitės nėra, jis nusimetė nuo pečių jau
gerokai apnešiotą lietpaltį ir pats ėmėsi darbo.
— Štai ką, vyrai,— pasakė jis,— pagalvokime, kaip
sumažinti „Spartako“ apkrovimą. Kur galima būtų
įsteigti jo filialus.
Naujus spaustuvės filialus padėjo įrengti Centro
Komiteto ryšininkė Tamara Nasančiukaitė. Kaip jau
buvo minėta anksčiau, ji dirbo avalynės parduotuvėje.
Pavasarį šios parduotuvės savininkas drauge su savo
kaimynu visai vasarai išsiruošė į kurortą. Saugoti bu­
tus turtuoliai pavedė Tamarai. Be jokios baimės įren­
gėme juose du spaustuvės filialus. Kam galėjo ateiti
į galvą, kad buržujų butuose gali būti komunistų
spaustuvės?
Viename filiale buvo saugojamas popierius. Čia pat
jį supiaustydavome pagal reikiamą formatą. Paruoštus
popieriaus lapelius Tamara sudėdavo į pintinę, iš vir­
šaus apkraudavo produktais ir nugabendavo į antrąjį
filialą. Ten iš „Spartako“ spaustuvės jau būdavo at­
neštas atsišaukimo rinkinys, reikėdavo tik išspausdinti.
Spausdinimo filiale dirbdavome trise: komunistė
M. Ginzburgaitė iš Molėtų, V. Kličmanaitė ir aš. Darbą
buvome pasiskirstę: viena moteris paruošdavo popie­
riaus lapus, antra rūpindavosi dažais, o aš spausdinda­
vau. Išspausdintos literatūros bute nelaikydavome.
Ateidavo Tamara, susidėdavo ją į pintinę, iš viršaus
apkraudavo bulvėmis, svogūnais ir nunešdavo į paskir­
tą vietą.
 Atiduodama dalį šrifto į filialą, „Spartako“ spaustu­
vė pati jo dažnai pritrūkdavo. Komunistai ir komjau­
nuoliai susirūpino, kaip padidinti „Spartakui“ šrifto
atsargą. Rizikuodami savo laisve, jie įvairiais būdais
išnešdavo šriftą iš privačių spaustuvių. Čia mums daug
padėjo L. Bokabulskis, Z. Švarcbergas, V. Šumauskai-
tė, M. Slivka ir broliai Eugenijus ir Jokūbas Vicai. Ta
pati Tamara, susitarusi su kuriuo nors spaustuvininku,
kaip „sužadėtinė“ nunešdavo jam pusryčius arba pie­
tus,. o tuščiuose induose parsinešdavo šrifto.
Įrengę „Spartako“ filialus, mes padidinome nelega­
lios literatūros tiražą. Tačiau tie filialai egzistavo tik
vasaros metu, o žiemą mes vėl pritrūkome atsišau­
kimų. Todėl Kauno rajono komitetas kreipėsi į Centro
Komitetą, prašydamas įrengti antrąją spaustuvę, kuri
galėtų dirbti ištisus metus. K. Požėla palaikė mūsų
pasiūlymą.
— Gerai pagalvokite,— patarė jis,— kur galima
būtų įkurdinti naująją spaustuvę. Pageidautina, kad
joje dirbtų komunistai, atvykę iš kitur, kurių Kaune
niekas nepažįsta.
Netrukus gimė ir konkretus spaustuvės planas. Ją
numatėme įrengti Aleksote, užmiestyje, mediniame na­
me, kurio šeimininkas sutiko nebrangiai išnuomoti tuš­
čią butą. Spaustuvei vadovauti pasiūlėme pakviesti
vieną komunistę iš Kovarsko. K. Požėla pritarė.
— Būtų gerai užsakyti spaustuvei tokį pat staliuką,
kokį parodė Maskvoje Arbuzukas,— pasakiau aš.
— Kokį staliuką? — susidomėjo K. Požėla.
— Staliukas labai patogus. Jo viduje telpa nedidelė
šrifto kasa, dažai ir volelis.
Tokį kombinuotą stalą užsakėme staliui komunistui
Povilui, pas kurį buvo Centro Komiteto konspiratyvus

Э42
butas. Žiemą stalas buvo pagamintas. Drauge su Povilu
rogelėmis nugabenome jį į Aleksotą. Rinkėju buvo pa­
skirtas M. Slivka. Jis dešimt valandų dirbdavo priva­
čioje spaustuvėje, o po to ateidavo pas mus spausdinti
nelegalios literatūros. Vėliau iš Gelvonų atvyko komu­
nistas Aronas, kuris taip pat pradėjo dirbti spaustuvi­
ninku. Pirmieji naujosios spaustuvės leidiniai buvo keli
rajono komiteto atsišaukimai ir vienas numeris laik­
raščio „Proletarų signalas“ žydų kalba.
Ruošiantis Gegužės Pirmosios šventėms, spaustuvėje
padidėjo darbo. Spaustuvininkams kartais ateidavo pa­
dėti M. Chodosaitė ir S. Meskupienė. Privačių spaustu­
vių darbininkai komunistai Svarcbergas ir broliai Vicai,
pasinaudodami žurnalo „Kominternas“ viršeliu, paga­
mino klišę ir įmontavo į Gegužės Pirmosios atsišauki­
mą. Klišėje buvo vaizduojami įvairių tautybių žmonės,
apsivilkę tautiniais drabužiais, solidarumo demonstra­
cijoje. Atsišaukimas padarė didelį įspūdį Kauno darbo
žmonėms.
Naujoji spaustuvė veikė Aleksote iki 1926 metų bir­
želio mėnesio. Pastebėjome, kad namo savininkas kaž­
kaip įtartinai pradėjo žiūrėti į savo nuomininkus. Kar­
tą, sutikęs spaustuvės vedėją, jis paklausė:
— Dovanokite, ponia, noriu paklausti, kodėl jūs visą
dieną deginate primusą?
Toks klausimas spaustuvės darbuotojams nebuvo
netikėtas. Nors kambario sienos buvo rūpestingai iš­
muštos minkšta medžiaga, tačiau spausdinimo bildesys
pasiekdavo šeimininkus. Kad jie nesusivoktų, kas ten
veikiama, degindavome primusą.
— Seimininkei visada darbo atsiranda,— atsakė
spaustuvės vedėja,— tai pietus išvirk, tai vandens pa-
šildyk rūbams skalbti. . .
 — Netikiu,— piktai tarė namo savininkas.— Mūsų
šeima kur kas didesnė, o primusas dega ne daugiau
kaip dvi valandas per dieną.
— Negailėk tamsta mano žibalo,— atsikirto ji.
— Man ne jūsų žibalas rūpi. Man gaila savo namo.
Primusas, per daug įkaitęs, kada nors sprogs. Namą
sudeginsite,— kas už tai atsakys?
— Nieko neatsitiks jūsų namui,— mėgino raminti
savininką spaustuvės vedėja, bet jis pasirodė nesukal­
bamas.
— Jeigu ponia turi tiek darbo, tai pasiieškok buto
mūriniame name,'— griežtai pasakė jis.— Aš nerizikuo­
siu savo turtu.
Spaustuvės darbuotojai žinojo, kad primuso ilgai
deginti negalima, kad jis gali sprogti, todėl jie turėjo
ne vieną, bet kelis primusus, kuriuos degindavo pakai­
tomis. Tačiau kitos išeities nebuvo — teko ieškoti nau­
jų patalpų.
Neužilgo spaustuvė buvo perkelta į Jonavos gatvę,
į darbininko Šimonio butą. Ji egzistavo iki 1927 metų
pabaigos.

SPAUDA IS UŽSIENIO

Nepaisant visų mūsų pastangų, partinėms kuope­

lėms labai trūko komunistinės literatūros. Todėl
V. Kapsukui ir Z. Angariečiui pasiūlius, dalis nelega­
lios literatūros pradėta spausdinti Smolenske. Ten išei­
davo „Tiesa“, „Kareivių tiesa“ , „Darbininkų jauni­
mas“ , „Komjaunimo tiesa“ , žurnalai „Kibirkštis“ , „K o­
munistas“ ir kiti. Visa ši spauda kartu su tarybiniais
laikraščiais ir žurnalais — „Pravda“ , „Izvestijos“ ,
„Komsomolskaja pravda“ , „Kominternas“ , „Bolševi­
kas“ — buvo siunčiama į Vokietiją. Iš čia per sieną ko­
munistai gabendavo ją į Lietuvą. Komunistinė litera­
tūra buvo gabenama dviem keliais: Vokietijoje iš Eitkū­
nų miestelio (dabar Kaliningrado sritis)— į Kybartus,
Vilkaviškį iki Kauno; iš Tilžės (dabar Sovietskas)—
į Pagėgius, Klaipėdą, Šiaulius ir Kauną.
Centro Komitetas pasiuntė mane į Vilkaviškį pa­
dėti gabenti literatūrą per sieną. Čia susirišau su ko­
munistais ir komjaunuoliais, gyvenusiais pasienio mies­
tuose — Virbalyje ir Kybartuose. Jie padėjo man per­
eiti Lietuvos—Vokietijos sieną, nuvykti į Eitkūnus ir
ten susitikti su vietinės partinės kuopelės sekretorium
Valteriu Pavlovskiu. Tai buvo kokių trisdešimties me­
tų darbininkas, krosnininkąs, .energingas vyras.
Pasikalbėjęs supratau, kad Vokietijos komunistai,
dirbantieji legaliomis sąlygomis, visai nesupranta spe­
cifiškų pogrindžio reikalavimų, o bendradarbiaudami
su mumis, nesilaiko jokių konspiracijos taisyklių.
— Kieno adresu jūs gaunate literatūrą? — paklau­
siau jo.
— Iš Tarybų šalies?
— Taip. Tarybinę literatūrą.
— Paštu visa literatūra ateina į Eitkūnus mano
vardu. Aš skirstau ją ir pats išnešioju į persiuntimo
punktus. O toliau — arba mūsų žmonės nugabena ją
per sieną, arba ateina jūsiškiai ir patys pasiima siun­
tinius.
— Ne, šitaip dirbti negalima — tai pavojinga Lie­
tuvos komunistams,— pastebėjau aš.— Paštą jūs turite
gauti ne savo miestelyje, bet, pavyzdžiui, Instenburge.
Siuntiniai turi būti ne vien jūsų, bet ir kitų komunistų
vardu. Komunistai, gavę siuntas, neturi teisės patys

345
nešti į persiuntimo punktus. Sitai turi atlikti jau kiti
žmonės.
— Kodėl jūs kalbate apie tokius dalykus? — nuste­
bo Valteris.— Juk pas mus Komunistų partija legali?
— Pavydžiu jums, kad galite dirbti legaliai,— pa­
sakiau jam,— bet jūs, draugai, užmirštate, kad Lie­
tuvos Komunistų partija yra giliame pogrindyje. Mes
turime žinių, kad Lietuvos žvalgyba susitarė su Vo­
kietijos policija bendradarbiauti ir kovoti su komu­
nistinės literatūros platintojais. Taigi jūsų policijai bus
nesunku susekti, ką daro Valteris Pavlovskis su gau­
nama iš Tarybų Sąjungos literatūra. O Lietuvos žval­
gyba, turėdama siūlo galą, sužinos, kaip ta literatūra
pereina per sieną ir kas ją toliau gabena. Tuo būdu
daug mūsų draugų gali atsidurti kalėjime, o kiti ilgą
laiką negaus tarybinės spaudos.
Valteris Pavlovskis pripažino, kad jis tikrai apie
Lietuvos komunistus nepagalvojęs ir kad buvęs nepa­
kankamai atsargus. Ateityje pažadėjo pertvarkyti savo
darbą.
Pergabentą per sieną literatūrą išskirstydavome
į saugojimo punktus, kurie buvo Virbalyje ir aplin­
kiniuose kaimuose. Specialiai literatūrą gabenti paskir­
ti komunistai ir komjaunuoliai atvykdavo čia ir vežda­
vo ją į Kauną ir kitus miestus. Gabenant literatūrą per
sieną, ypač pasižymėjo komunistai ir komjaunuoliai
J. Linkaitis, R. Romaitė, B. Šulcas, V. Peičaitis, sese­
rys Vilenskytės, L. Gylys ir kiti.
Vokietijoje, Širvintų miestelyje, kuris buvo priešais
Kudirkos Naumiestį, su Valterio Pavlovskio pagalba
organizavome dar vieną nelegalios literatūros gabenimo
punktą. Susitarėme su pasienio gyventojais, nuomoju­

346
siais Vokietijos teritorijoje pievas, kad jie už tam tikrą
atlyginimą perveš per sieną komunistinę literatūrą.
Vokiečių pasienio sargyba labai uoliai sekdavo, kad
nebūtų vežamos kontrabandinės prekės. Apie tai pui­
kiai žinojo mūsų literatūros vežikai. Todėl jie vežimuo­
se padarė dvigubus dugnus ir ramiai važiuodavo pro
pasienio sargybą. Sargybiniai, paėmę ilgas šakes, rū­
pestingai išbadydavo šieną, bet literatūros paprastai ne­
rasdavo.
Tačiau Lietuvos pasienio miestelių žvalgyba, nu­
jausdama, kad komunistinė spauda plaukia iš Vokieti­
jos, dieną naktį ieškojo literatūros gabentojų.
Kartą, grįždamas iš Eitkūnų, atgabenau į Kybartus
du siuntinius literatūros. Palikęs juos saugojimo punk­
te, nuėjau pas Vilenskytes susitarti, kad kitą dieną jos
pervežtų iš Vokietijos kai kuriuos Lenino veikalus. Vi-
lenskienė kepdavo ir pardavinėdavo duoną, pas ją už­
eidavo žmonės arbatos išgerti, o kartais ir pavalgyti.
Todėl ir mano pasirodymas negalėjo būti įtartinas.
Su seserimis Vilenskytėmis atsisėdau prie staliuko
arbatos išgerti. Pradėjome kalbėtis. Staiga kažkas gar­
siai pasibeldė, ir pro duris įsiveržė du nepažįstami
civiliai. Įdėmiai apžiūrėję visus, jie sustojo prie ma­
nęs.
— Kas toks? Ką čia veiki? — grubiai paklausė vie­
nas.
— Siuvėjas. Iš Kauno. Geriu arbatą.
— Čia jūsų pažįstamas? — kreipėsi žvalgybininkas
į Mirą Vilenskytę.
— Ne, pašalinis žmogus.
— Parodykite pasą! — įsakė jis man.
Žvalgybininkas ilgai vartė savo rankose pasą. Pa­
galiau įsidėjo jį į kišenę ir tarė:

•347
 — Rytoj ateikite į žvalgybą.
Tuo metu man buvo visiškai nesuprantama, kodėl
žvalgybininkas patikrino tiktai mano dokumentus? Jei­
gu jis mane įtarė, tai kodėl neareštavo, o pasitikėjo,
kad pats ateisiu į žvalgybą? Šiaip ar taip, bet ilgiau pa­
silikti Kybartuose negalėjau: jeigu žvalgyba paskam­
bins į Kauną, tai gaus atsakymą, kad nurodytu adresu
toks pilietis negyvena, ir, gal būt, įsakys suimti. Ne­
gaišdamas nė minutės, pasukau per miestelio daržus ir
nužingsniavau Vilkaviškio link.
Vilkaviškyje apsistojau pas komjaunimo rajono ko­
miteto sekretorių. Nusiskutau barzdą, ūsus, užsidėjau
pensnę ir be paso išvykau į Kauną.
Žymiai vėliau draugai papasakojo, kas tą dieną vy­
ko Kybartuose. Pasirodo, kai tik aš išėjau iš Vilensky-
čių, pas jas įsiveržė vėl tie patys žvalgybininkai.
— Kur jūsų svečias? — paklausė jie.
— K oks?— nesuprato Vilenskienė.
— Nagi, iš kurio pasą atėmiau.
— Pavalgė ir išėjo.
— Kur išėjo?
— O kas jį žino.
Nieko nepešę, žvalgybininkai skubiai pranešė savo
viršininkui, kad įtartinas „tipas“ pasislėpė.
— Kvailiai! — šaukė žvalgybos viršininkas. — Ka­
da aš jus išmokysiu dirbti! Nereikėjo paso imti, o jį
patį atvesti. Kuriems galams reikalingas šis suklastotas
pasas! Jeigu jo nesuieškosite, aš jus areštuosiu!
Draugai taip pat papasakojo, kad tą dieną Kybartų
žvalgybininkai ieškoję kažkokio žmogaus, kuris perėjęs
sieną su nelegalia literatūra. Todėl žvalgybininkai tik­
rinę visų nepažįstamų piliečių dokumentus. Užklupę
mane pas Vilenskytę, jie pažiūrėjo ir mano pasą, bet

348
įsitikinę, kad esu nepanašus į ieškomą žmogų, nesuėmė,
o tik atėmė dokumentus. Kybartų žvalgybos viršinin­
kas, susiskambinęs su Kaunu, gavo įsakymą suimti ma­
ne ir pristatyti į Kauną.
. . . Kauną pasiekiau laimingai. Netrukus vėl išsi­
ruošiau į kelionę, šį kartą į Klaipėdos kraštą taip pat
spaudos gabenimo reikalais. Tuo metu Klaipėdoje buvo
J. Greifenbergeris. Jis čia rūpinosi ne vien tik partinių
kuopelių stiprinimu, bet ir komunistine literatūra.
Susitikęs mane, J. Greifenbergeris papasakojo, ką
jis nuveikė Klaipėdoje ir ką dar reikia padaryti.
— Pasistenkite,— sakė jis,— sudaryti kuo platesnį
persiuntimo punktų tinklą. Tai labai svarbu — žvalgy­
ba, susekusi vieną persiuntimo vietą, negalės vienu
smūgiu paraližuoti viso darbo.
— Viskas aišku, draugas Greifenbergeri.
— Dar štai kas, — tęsė jis, — būkite atsargus, nes
Vokietijos komunistai dirba perdaug atvirai. Tai mums
labai pavojinga.
Aš papasakojau, kad su panašiais faktais esu jau
susidūręs Kybartuose ir kad ten esu daug ką pertvar­
kęs. J. Greifenbergeris pritarė man, bet nurodė, kad ir
čia reikia kuo greičiau pertvarkyti literatūros perveži­
mo sistemą.
Dirbant Klaipėdoje, man padėjo komunistas L. Gy­
lys. Kadaise jis aktyviai dirbo Šiaulių profesinėse są­
jungose. Tačiau, kai prasidėjo kairiųjų darbininkų per­
sekiojimai ir areštai, jis pabėgo ir dabar pusiau legaliai
gyveno Smalininkuose. L. Gylys supažindino mane su
Tilžės komunistais, kurių tarpe buvo ir „Rot fronto“ 1
1 „R o t f r o n t“ — Komunistų Partijos vadovaujama dar­
bininkų klasės kovos organizacija.

349
organizacijos vadovas. Jau iš pirmųjų žingsnių supra­
tau, kad Tilžės komunistai dirba dar blogiau, negu Eit­
kūnų.
Su „Rot fronto“ vadovu susitariau susitikti Lietuvos
teritorijoje, viename bare ties Pagėgiais. Sutartu laiku
drauge su L. Gyliu atėjau į susitikimo vietą, bet „Rot
fronto“ vadovo dar neradau. Po gero pusvalandžio įėjo
su ryšuliais trys augaloti vyrai, o tarp jų ir laukiamas
vadovas. Svečiai be jokių ceremonijų priėjo prie mūsų.
— .Sveiki, draugai! — pusbalsiu prabilo jie.
— Sveiki, sveiki.
— Ką turite ryšuliuose? — paklausė Gylys.
— Žinia ką, literatūrą.
L. Gylys tik sužaibavo akimis, jo veidas staiga iš­
blyško ir pasidarė nepaprastai rūstus. Aš mačiau, kiek
daug ištvermės jam reikėjo, kad susivaldytų, neiško-
liojęs svetimšalių draugų už neatsargumą. Nė žodžio
netaręs, Gylys čiupo ryšulius ir dingo.
— Kodėl tas draugas įsižeidė? — paklausė vienas
vokietis.
— Kaip jūs dirbate! Šitaip galite tik pakenkti
mums,— išėjęs iš baro, pradėjau rėžti jiems.— Tai meš­
kos patarnavimas.
Netrukus grįžo ir Gylys. Nesikarščiuodamas jis pra­
dėjo aiškinti vokiečiams.
— Mes tikime,— pasakė jis,— kad jūs iš visos šir­
dies norite padėti, bet mums netinka legalūs jūsų dar­
bo metodai. Supraskite patys: viešai įteikti komunistinę
spaudą pogrindininkams yra tas pats, kaip ateiti į žval­
gybą ir pirštu parodyti — štai jis komunistas, suimki­
te jį.
Tilžės komunistai samprotavo panašiai kaip ir Eit­
kūnų. Bet pagaliau ir jie suprato, ko iš jų norima, ir

350
 sutiko su mūsų pasiūlymais. Vėliau klaidų dar pasitai­
kydavo, tačiau tik atskirais atvejais.
Po kurio laiko susipažinau su vokiečiu komunistu
Huheliu. Susitarėme su žvejais, ir jie už tam tikrą at­
lyginimą sutiko valtimis pervežti mūsų siuntinius per
Nemuną į Lietuvos krantą. Tačiau su Huheliu neilgai
bendradarbiavome. Sužinoję, kad dalį honoraro, skirto
žvejams, jis pasisavina, atsisakėme jo paslaugų, o lite­
ratūrą pradėjome gabenti per kitą vietą. Po to man
į pagalbą J. Greifenbergeris atsiuntė Klaipėdos komu­
nistą Ch. Kacą.
Ch. Kacas buvo neaukšto ūgio, plačiapetis, kokių
dvidešimt penkerių metų vyrukas. Nors ir sunku būda­
vo gabenti literatūrą, bet jis dirbo taip, kaip pridera
tikram komunistui. Gavę iš žvejų sunkius spaudos ry­
šulius, užsidėję juos ant pečių, mes nešdavome kelio­
lika kilometrų per pievas ir pelkes iki nedidelės stote­
lės netoli Šilutės. Visą šį darbą atlikdavome naktimis.
Prisimenu, kartą labai pavargome. Saulė jau pakilo
viršum tolimo miško. Ką daryti, kur pailsėti, kad atei­
nančią naktį vėl būtume darbingi. Nuošaliai nuo kaimo
pamatėme vienkiemį. ,
— Eime, vis kur nors prisiglausime,— pasakė Ch.
Kacas.
— Pabandykime.
Šalia gyvenamojo namo stovėjo daržinė. Atsargiai
prisėlinę, įslinkome į vidų ir įlindome į šieną. Atrodė,
kad niekas mūsų nepastebėjo. D eja... Pavakare atėjo
policininkas.
— Kas per vieni? Prašau dokumentus! — pareika­
lavo jis.
Pavartęs mūsų pasus, jis išėjo. Paklausėme šeimi­
ninkės, ko ieškojo policininkas.

3S1
 — Naktį,— pasakė ji,— čigonai pavogė arklius.
Žmonės matė, kai jūs pasislėpėt mūsų daržinėje, pagal­
vojo, kad, gal būt, čigonai, ir pranešė policijai.
Komunistinė spauda Klaipėdoje buvo skirstoma ir
gabenama į Šiaulius, Panevėžį, Radviliškį ir Kauną.
Buvo sudarytas dar vienas literatūros gabenimo marš­
rutas: Tilžė— Smalininkai—Sudargas—Jurbarkas—Kau­
nas. Dabar spauda jau nebeužsigulėdavo saugojimo
punktuose, o gana greitai pasiekdavo skaitytoją. Žy­
miai padidėjo ir spaudos kiekis. Jei seniau Centro Ko­
mitetas galėdavo duoti rajonams tik po vieną „Prav-
dos“ egzempliorių, tai dabar jie gaudavo aštuonis, o
kartais ir dešimt egzempliorių. Pogrindininkai daugiau
gaudavo taip pat „Tiesos“ , „Komunisto“ , „Kibirkšties“
ir kitų laikraščių bei žurnalų.

JIS GIMĖ NELAISVĖJE

Parvažiavęs iš Klaipėdos į Kauną, vėl pasinėriau į

pogrindinį darbą. Po trijų dienų prie Napoleono kalno
susitikau su Ž. Žibenyte. Tai buvo jauna ir labai ener­
ginga pogrindininke. Jai buvo pavesta palaikyti ryšius
su Kauno kalėjimo politinėmis kalinėmis, rūpintis lite­
ratūros bei siuntinių perdavimu. Ž. Žibenytė gerai ži­
nojo, kas dedasi kalėjime. Ji smulkiai pasakojo man
apie kalinamų komunisčių gyvenimą. Tuo metu politi­
nių kalinių tarpe buvo ir mano žmona V. Kličmanaitė.
Todėl, klausydamas jos, nekantriai laukiau žinių ir apie
žmoną; mane labai graužė nerimas, kadangi ji į kalėji­
mą pateko nėščia. O Žibenytė vis pasakojo, kaip kali­
nėms perduodama nelegali literatūra, siuntiniai ir tik
baigdama pridūrė:

352
 — Labai sunki Kličmanaitės padėtis. Ji netrukus
turės gimdyti. Politiniai kaliniai reikalauja perkelti ją
į ligoninę, bet administracija nesutinka. Nežinau, kuo
visa tai pasibaigs?
Kaip V. Kličmanaitės reikalai tuo metu klostėsi ka­
lėjime, sužinojau tik žymiai vėliau.
. .. Vieną vėlyvą vakarą prižiūrėtojas įgrūdo V. Klie-
manaitę į vienuoliktąją kamerą. Dabar kameroje buvo
20 moterų. Jų tarpe Vera surado nemaža pažįstamų
draugių: Chodosaitę, Aleksandravičiūtę, Narvidaitę ir
kitas. Draugiškai ir svetingai sutiko politinės kalinės
naujokę.
— Ar jau buvo teismas? — paklausė M. Chodosaitė.
—■Taip. Gavau penkerius metus.
— Budeliai — verčia moteris kalėjimuose gimdy­
ti,— pastebėjusi naujokės nėštumą, pasakė Narvidaitė.
— Ką darysi, teks kalėjime pagimdyti,— ramiai at­
sakė Kličmanaitė.
V. Kličmanaitė nenusiminė, ji visada būdavo links­
ma, kupina energijos, pasiruošusi pakelti bet kokius
sunkumus. Nenusiminti ir kovoti išmokė ją pats gy­
venimas. V. Kličmanaitė gimė darbininko šeimoje, su­
sidedančioje iš aštuonių žmonių. Tėvo uždarbis buvo
menkas, todėl iš pat mažų dienų vaikai turėjo patys
užsidirbti. Vos sulaukusi dešimties metų, pradėjo dirb­
ti ir Vera. Iš pradžių tarnavo pas turtuolius, vėliau dir­
bo Panevėžyje įvairiose įmonėse, čia ji įstojo į komjau­
nimą, o po kurio laiko — ir į Komunistų partijos eiles.
Dabar ji jau antrą kartą buvo patekusi į kalėjimą.
Artėjo gimdymo diena. Vienuoliktosios kameros
draugės susirūpino, kaip ji gimdys kameroje. Oras
tvankus, nešvaru, ankšta... Kameros kolektyvas pa­
reikalavo iškviesti vyresnįjį prižiūrėtoją.

23 Kareivinėse neramu 353

 — Mes reikalaujame perkelti Kličmanaitę į ligoni­
nę,— pareiškė jam.
—•Niekis,— pašaipiai atsakė prižiūrėtojas,— pagim­
dys ir kameroje.
— Juk tai neįmanoma,— įrodinėjo M. Chodosaitė,—
gimdydama gali užsikrėsti!
— Ne kažin koks nuostolis. Jei numirs, tai vienu
bolševiku bus mažiau,— atsakė prižiūrėtojas.
— Tikras niekšas! — piktinosi politinės kalinės.
Iš visa ko buvo matyti, kad kalėjimo administracija
neleis gimdyvės į ligoninę. Tačiau vienuoliktosios ka­
meros draugės nenusiramino, jos ėmė reikalauti atsiųsti
į kamerą gydytoją arba akušerę. Moterų reikalavimą
palaikė visi politiniai kaliniai. Vietoj gydytojos admi­
nistracija atsiuntė vieną kriminalinę kalinę, kuri buvo
nuteista už nevykusius abortus.
Gimdymo metu administracija V. Kličmanaitę per­
kėlė į vienutę. Drauge su ja, politiniams kaliniams rei­
kalaujant, į vienutę buvo perkelta M. Chodosaitė, kuri
turėjo prižiūrėti ligonę.
Birželio 20 dienos rytą politinius kalinius pasiekė
žinia — V. Kličmanaitę pagimdė sūnų. Savaip dėl šio
įvykio susirūpino kalėjimo administracija.
— Sūnų reikia krikštyti,— kategoriškai pareiškė
vyresnysis prižiūrėtojas.
Į vienukę atėjo kunigas, bet, nieko nepešęs, turėjo
išsinešdinti. Tuomet pasirodė popas, o popą pakeitė ra­
binas. Visiems šiems dievo tarnams komunistė motina
griežtai atsakė:
— Nešdinkitės iš čia, sūnaus aš nekrikštysiu!
V. Kličmanaitę vėl grąžino į vienuoliktąją kamerą.
Politiniai kaliniai nutarė iškilmingai atžymėti naujo

354
žmogaus gimimą. Iš įvairių kamerų buvo gauta maisto
produktų, iš laisvės draugai atsiuntė ženkliuką su
Lenino paveikslu ir gėlių puokštę. Tą dieną vienuolik­
tosios kameros moterys nuoširdžiai sveikino V. Kličma-
naitę ir linkėjo jai geriausių pasisekimų bendroje kovo­
je ir asmeniniame gyvenime.
— Gimdyti kūdikį,— kalbėjo M. Chodosaitė,— kalė­
jimo sąlygomis buvo labai sunku, bet išauklėti jį kapi­
talizmo sąlygomis bus dar sunkiau. Vis dėlto mes tiki­
mės, kad draugė Kličmanaitė išauklės sūnų komunisti­
ne dvasia.
Karštai ir nuoširdžiai kalbėjo taip pat ir kitos drau­
gės. V. Kličmanaitė padėkojo joms už šiltus, nuošir­
džius sveikinimus ir pasižadėjo auklėti sūnų taip, kad
jis būtų ištikimas darbo žmonėms, kad jis tęstų pra­
dėtąją kovą.
— Kokį vardą išrinkti sūnui? — šis klausimas bu­
vo svarstomas visose politinių kalinių kamerose.
Pagaliau buvo sutarta vadinti Politaru1. Iš laisvės
draugai atsiuntė pintinę, kuri buvo naudojama kūdikiui
vietoj vežimėlio. Politaras, kaip naujas politinis kali­
nys, gaudavo taip pat ir maisto produktus.
Po kurio laiko liaudininkų ir socialdemokratų val­
džia, darbo žmonių spaudžiama, paskelbė politiniams
kaliniams amnestiją. Motina su kūdikiu išėjo į laisvę.
Vėliau ji išvyko į Maskvą. Politarui plačiai atsivėrė
durys mokytis ir dirbti. Jis buvo pionierius, komjau­
nuolis, o dabar — Komunistų partijos narys. Didžiojo
Tėvynės karo metais Politaras su ginklu rankose gynė
Tarybų valdžią nuo fašistinių grobikų. Po karo jis bai­

1 P o 1i t a r — sutrumpinti du rusiški žodžiai: političeskij

arėsiant.

355
gė aukštąją mokyklą ir šiuo metu dirba inžinierium
projektavimo institute.
Vera Kličmanaitė-Kaplanienė yra pensininkė, gy­
vena Vilniuje.

ĮVYKIAI KAUNO ĮGULOJE

Krikščionių demokratų valdžios represijos prieš re­

voliucinius darbininkus ir valstiečius palietė taip pat
ir kariuomenę. Revoliucingai nusiteikę kareiviai buvo
areštuojami ir kalinami, o kiti, prieš kuriuos nebuvo
jokių įrodymų, šalinami iš kariuomenės. Šios represijos
žymiai susilpnino kareivių partines kuopeles. Be to, su
Alytaus, Marijampolės, Klaipėdos ir Vilkaviškio kari­
nių dalinių komunistais Centro Komiteto ryšys visai
nutrūko.
LKP Centro Komiteto karinis skyrius ėmėsi prie­
monių ne tik atstatyti ryšius, bet ir žymiai išplėsti par­
tinį darbą kareivių tarpe. Pagrindinis mūsų tikslas bu­
vo sudaryti partines kuopeles visuose kariniuose dali­
niuose ir patraukti kareivių daugumą savo pusėn.
Komunistai gana sėkmingai dirbo ketvirtajame pės­
tininkų pulke, kuris dislokavosi Panevėžyje. Ten visuo­
se batalionuose buvo partinės kuopelės, todėl ir nele­
gali literatūra kareiviams buvo plačiai žinoma. Partijos
pulko komiteto pirmininku dirbo M. Josmantas. Jis
mokėdavo konspiruotis, mokėdavo panaudoti savo bat­
siuvio specialybę ryšiams palaikyti su visais pulko ba­
talionais bei kuopomis.
Tame pat pulke aktyviai dirbo komunistai M. Venta,
Z. Sapiras ir Z. Levitas. Vėliau į pulką atvyko Kazys
Preikšas. Operatyviai vadovavo kareivių komunistų

356
darbui partijos Panevėžio rajono komitetas. Komiteto
sekretorius M. Birgeris nuolat atvykdavo į Centro Ko­
mitetą su ataskaita, kurioje svarbią vietą užimdavo
pulko komunistų veiklos klausimai. Beveik kiekvieną
kartą jis atsiveždavo taip pat ir korespondencijų „Ka­
reivių tiesai“ .
1925 metų birželio mėnesį Centro Komiteto karinis
skyrius užmezgė ryšį ir su Ukmergės, Marijampolės ir
Klaipėdos karinių dalinių komunistais. Nors tuo metu
šiuose daliniuose partinių kuopelių dar nebuvo, tačiau
tarnaujantieji juose komunistai gaudavo nelegalią
spaudą ir platindavo ją kareivinėse.
Kauno įgulą sudarė apie 16 dalinių. Beveik su vi­
sais jais Centro Komiteto karinis skyrius palaikydavo
ryšį. Antrajame pėstininkų pulke partijos komiteto.pir­
mininku buvo Albertas Dambrauskas. Iš pat jaunų die­
nų jis pradėjo revoliucinę veiklą. Būdamas aštuonioli­
kos metų, A. Dambrauskas įstojo į komjaunimą, dirbo
pogrindinį darbą savo gimtajame Kėdainių mieste, po
to išvažiavo į Kauną.
1924 metais A. Dambrauskas buvo pašauktas į
kariuomenę. Nors jis buvo siuvėjas, tačiau vilko eili­
nio kareivio jungą rikiuotėje. Iš pat pirmų dienų jis
ir čia įsitraukė į pogrindinį darbą.
A. Dambrausko kuopos vadas buvo dvarininkas fon
Šilingas nuo Kėdainių. Jis teigė, kad su kareiviais rei­
kią visą dieną užsiiminėti, gerai išvarginti, tai jiems nė
į galvą neateis „kramolinės“ mintys. Todėl vadas po
dešimt valandų į dieną laikydavo kareivius rikiuotėje,
toliausiai su jais žygiuodavo, o vakare išvesdavo pasi­
vaikščioti ir šaukdavo:
— Dainą!
Dainuoti galima buvo tik nacionalistines dainas. Iš­

337
vargę kareiviai nepajėgdavo sutarti, tuomet Šilingas
pakeisdavo įsakymą:
— Nutraukti dainą! Bėgte, marš!
Šitą išmonę kareiviai vadindavo „velnio šokiu“ .
Bėgti reikėdavo keletą kilometrų — nuo Šančių gele­
žinkelio tilto iki Panemunės tilto. Tai būdavo sunkus
„šokis“ , ir daugelis kareivių neištvėrę iškrisdavo iš ri­
kiuotės.
Kartą „velnio šokis“ neįvyko. Gavusi įsakymą „Bėg­
te — marš!“, kuopa išgirdo ryžtingą balsą:
— Sustokit! Visi į kareivines!
Visa kuopa, kaip vienas žmogus, sustojo, o po to nu­
žygiavo į kareivines. Bet Šilingas nė nemanė nusileisti.
Kareivinėse jis vėl išrikiavo visą kuopą.
— Kas sustabdė kuopą? — klausė jis. — Kas
laužo drausmę?
Kareiviai tylėjo, nors daugelis iš jų žinojo, kad kuo­
pą pasuko į kareivines Dambrausko balsas.
— Jeigu neišduosite iniciatoriaus, visą kuopą nu­
varysiu į drausmės batalioną. Girdite?
— Blogiau kaip čia nebus,— sumurmėjo kažkas ri­
kiuotėje.
— Kas šitaip drįsta kalbėti?! — šaukė Šilingas.
Vėl įsiviešpatavo mirtina tyla.
— Na, gerai. Kaltininką vis tiek surasime. Išsiskirs­
tyt!
Apie vidunaktį budintis pažadino A. Dambrauską
ir palydėjo į kanceliariją, kur jo laukė du ginkluoti
karininkai.
— Tu sulaikei kuopą? — paklausė vienas.
— Ne.
— O kas?
— Patamsyje nepastebėjau.

358
 — Meluoji tu, bolševike! — suriko antras ir smo­
gė Dambrauskui per veidą.
A. Dambrauskas susvyravo, bet išsilaikė ant kojų.
— Nieko nežinau. Ir aš ne bolševikas.
— Mes viską apie tave žinome. Geriau prisipažink.
Tu sėdėjai kalėjime, kaip komunistas, o kai išėjai, pa­
tekai į kariuomenę. Taip ar ne?
— Kalėjime sėdėjau, teisybė.
— Dabar čia proklamacijas platini, kiršini karei­
vius. Taip?
— Nieko nežinau.
— Meluoji, žalty! — suriko antras karininkas ir vėl
smogė tardomajam per veidą.
— Jeigu neprisipažins, sušaudysime,— pasakė kitas,
išsiimdamas revolverį.
Nei smūgiai, nei grasinimai nepadėjo — Dambraus­
kas neprisipažino. Kelioms dienoms jis buvo pasodin­
tas į daboklę, o po to perkeltas į kitą kuopą. Vėliau
antrojo pulko vadovybė pavedė A. Dambrauskui vien
tik siuvėjo darbą. Jis siūdavo karininkams karinę ap­
rangą ir netrukus pagarsėjo kaip geras specialistas.
Dabar A. Dambrauskas dažnai gaudavo leidimą išeiti
į miestą. Pasinaudodamas tuo, jis palaikydavo glau­
džius ryšius su Centro Komiteto kariniu skyriumi.
Kariniam skyriui pavedus, jis aplankydavo Panemunės
artilerijos pulką, husarų dalinį, kuris stovėjo Žaliakal­
nyje, ir penktąjį pėstininkų pulką, įteikdavo šių dali­
nių komunistams nelegalią literatūrą, informuodavo
juos apie Centro Komiteto nutarimus bei nurodymus.
Kartais Kauno rajono komitetas suruošdavo užmies­
tyje atskirų dalinių partinių kuopelių pasitarimus. Prie
šio darbo aktyviai prisidėdavo ir A. Dambrauskas. Pa­
sitarimuose kareiviai komunistai pasidalindavo darbo

359
patyrimu, o taip pat išklausydavo rajono komiteto at­
stovo pranešimą apie einamąjį momentą ir Lietuvos
Komunistų partijos uždavinius.
Drauge su Dambrausku gerai dirbo pogrindinį dar­
bą N. Jubileris, D. Kučinskas, J. Kasperaitis ir kiti.
Jie platindavo kareivinėse nelegalią spaudą, aiškindavo
kareiviams Komunistų partijos politiką, o kartais, per­
sirengę civiliais rūbais, dalyvaudavo miesto darbininkų
susirinkimuose.
Kartą Centro Komiteto karinis skyrius pavedė
A. Dambrauskui drauge su kitu kareiviu komunistu
nueiti į Aleksotą, kur buvo šaukiamas mitingas ryšium
su rinkimais į miesto savivaldybę. Draugai apsirengė
civiliais drabužiais ir nuėjo. Mitinge A. Dambrauskas
pasakė karštą kalbą, demaskavo krikščionių demokratų
antiliaudinę politiką, kviesdamas išrinkti į savivaldybę
tokius atstovus, kurie rūpintųsi darbo žmonių reikalais.
Žvalgyba norėjo A. Dambrauską areštuoti mitingo
metu, tačiau darbininkai jį apgynė. Po dviejų savaičių
jis buvo suimtas kareivinėse ir nugabentas į šeštąjį
fortą. Tą pačią naktį buvo areštuoti ir kitų dalinių ko­
munistai.
Žvalgybininkai spėliojo, kad A. Dambrauskas kal­
bėjęs mitinge ir platinęs nelegalią literatūrą kareivi­
nėse, bet- įrodymų neturėjo. Kankinimais ir grasini­
mais mėgino priversti jį prisipažinti.

* *

Kartą J. Stimburys į susitikimą atėjo su draugu.

— Tai mūsų parajonio komiteto narys,— pasakė jis.
Priešais mane stovėjo vyrukas, tamsios akys rodė

360
jo atkaklumą. Nežinau, ar jis pažino mane, ar ne, bet
aš prisiminiau jį iš karto. Prisiminiau kelionę į LK P
ketvirtąjį suvažiavimą, ežerą ties Zarasais ir jauną vy­
ruką su lietpalčiu ant rankos. Aš ir Garadauskas tuo­
met palaikėme jį šnipu, bet Z. Angarietis išblaškė mū­
sų įtarimus. Štai dabar tas pats „įtartinas“ vyrukas sto­
vėjo šalia manęs.
Tai buvo šaltkalvis Petras Šyvis, jaunas, energin­
gas, neaukšto ūgio žmogus. Vėliau su juo dažnai susi­
tikdavome ir labai susidraugavome. Atsimenu, kartą aš
pasakiau, kad šeštajame forte sėdi kareivis Dambraus­
kas, bet iki šiol nepavyksta užmegzti su juo ryšio.
— Šeštajame forte?
— Taip, o ko nustebai?
— Esu pakviestas ten vandentiekį taisyti. Damb­
rauską pažįstu, pasistengsiu pasimatyti su juo.
Kitą kartą, sutikęs mane, P. Šyvis papasakojo, kad
Dambrauskas forte dirba siuvėju, kad pasimatyti su
juo buvę nesunku, nes jis siuvęs ne kameroje, o kori­
doriuje.
— Prašė pranešti, kad kaliniai pasiilgę dovanų,—
pridūrė P. Šyvis.
— O kaip perduoti? Tur būt, tu jau baigei remon­
tuoti, ir tavęs daugiau ten neįleis?
— Ne, nebaigiau. Vandentiekis — labai sudėtingas
daiktas, argi suprasi iš karto, kur sugedę,— šypsodama­
sis kalbėjo Šyvis.— Pirma viską išardžiau, o po to pra­
nešiau forto vyresnybei, kad darbo užteks visai savai­
tei. Žinoma, viršininkas labai užpyko, bet ką padary­
si — vandentiekis jau išardytas...
P. Šyvis daugiau kaip savaitę „remontavo“ vanden­
tiekį ir tuo pat metu įteikdavo atsišaukimus ir „Karei­
vių tiesą“ Dambrauskui, o šis platindavo šeštojo forto
kamerose.
A. Dambrauskas sėdėjo forte apie šešis mėnesius.
Kaltinamasis aktas jam nebuvo sudarytas, todėl jis
buvo paleistas ir vėl sugrįžo į savo kuopą. Kol A. Damb­
rauskas sėdėjo kalėjime, jo partines pareigas ėjo ka­
reivis komunistas N. Jubileris. Tačiau jis retai kada
gaudavo leidimą išeiti į miestą, todėl mūsų susitikimai
su juo būdavo atsitiktiniai, o kareivinėse mažiau pasi­
rodydavo atsišaukimų bei laikraščių.
Reikėjo kuo greičiau susitikti su A. Dambrausku,
sužinoti, kas naujo kariniuose daliniuose, o, svarbiau­
sia, pranešti apie provokatorių, kurio turi saugotis ka­
reiviai komunistai.
Šančių stiklo gamykloje tuo metu dirbo jaunesny­
sis Dambrausko brolis. Jis man padėjo susitikti su
A. Dambrausku.
— Kas gero? Kas naujo? — paklausiau jo.
— Naujienų yra,— pradėjo jis.— Jubileris įkūrė
naują partinę kuopelę. Tiesa, ji dar nepatvirtinta, bet
jau egzistuoja.
— Tai puiku! Gerai patikrinkite žmones, po to pa­
tvirtinsime.
— Turiu prašymą,— tarė jis.— Duokite daugiau li­
teratūros.
— Gerai. Šį reikalą sutvarkysime. Yra paskirti
nauji žmonės, kurie palaikys ryšį su jumis ir aprūpins
literatūra. Dar vienas klausimas. Turime žinių, kad su
naujokais į jūsų pulką atvyko provokatorius — Stasys
Daugmantas. Anksčiau jis buvo Panevėžyje ir ten iš­
davė ne vieną komunistą. Atsiminkite jo pavardę, pa­
tikrinkite, kuriame jis padalinyje, ir įspėkite kareivius,
kad saugotųsi jo.

362
 Nebaigęs pasakoti, žvilgterėjau į Dambrauską ir
nustebau. Jis kažkaip staiga pasikeitė, atrodė susijau­
dinęs.
— Kas atsitiko? — paklausiau jo.
— Tai judošius, jis jau įlindo į tą pačią kuopelę,
apie kurią tik ką pasakojau,— sukandęs dantis, pasakė
Dambrauskas.
— Kaip tai atsitiko?
— Labai paprastai. Kareivius nuvedė į pirtį, kuri
yra Kalėjimo gatvėje. Kadangi tuo metu ji buvo užimta,
teko ilgai laukti. Belaukiant prieina prie Jubilerio nau­
jokas ir tyliai sako, rodydamas į kalėjimą: „Štai ta
prakeikta vieta, kur kankinami mūsų broliai!“ Žinoma,
N. Jubileriui toks išsireiškimas patiko. Jis per kitus
kareivius sužinojo, kad naujoko pavardė Daugmantas,
ir ėmė dažniau susitikinėti su juo, kalbėtis. Daugman­
tas kritikuodavo buržuazinę santvarką, kariuomenės
tvarką, mielu noru skaitydavo nelegalią literatūrą. Ju-
bileris, niekuo neįtardamas, įtraukė jį į naują kuopelę.
— Liūdni reikalai,— pastebėjau aš.— Kuopelę rei­
kia kuo greičiau paleisti ir izoliuoti provokatorių.
Tačiau įvykiai vystėsi žymiai greičiau.
Po to, kai Stasys Daugmantas-Petrulis Panevėžyje
buvo demaskuotas ir pasidarė žvalgybai nebereikalin­
gas, ji skubiai aprengė jį kareivio miline ir atgabeno į
antrąjį pulką. Jis sakėsi esąs pašauktas į kariuomenę,
provokavo kareivius, teikdamas žvalgybai būtas ir ne­
būtas žinias. Savo darbą jis kartais atlikdavo grubiai,
ir dėl to kareiviai jį pradėjo įtarinėti.
Kartą sutemus vienas kareivis pakvietė Daugmantą
pasivaikščioti prie Nemuno, norėdamas paklausti jo, iš
kur žvalgyba sužinojo, kad juodu skaitė komunistinį
atsišaukimą. Daugmantas sutiko. Matyt, jis buvo nera­

363
mus, nes besiartindamas prie krūmų, Daugmantas, stai­
ga pasisukęs į kareivį, sušuko:
— Žinau, kur tu mane vedi. .. Še tau!
Daugmantas šovė į kareivį, bet nepataikė. Kareivis,
supratęs, kad turi reikalą su provokatorium, taip pat
pavartojo ginklą. Sužeistas provokatorius pargriuvo ir
iš visų jėgų ėmė šaukti pagalbos. Kareivis mėgino dar
kartą iššauti, bet šovinys įstrigo. Tuo tarpu nuo karei­
vinių į susišaudymo vietą skubėjo kariškiai. Matyda­
mas, kad gali būti blogai, kareivis pasislėpė ir į pulką
nebegrįžo.
Kaltininko pagauti nepasisekė. Tuomet provokato­
rius Daugmantas išdavė N. Jubilerį ir tris kareivius ko­
munistus ir apskundė juos kaip pabėgusio kareivio tal­
kininkus. Per tardymus N. Jubileris savo akimis matė,
kad visi atsišaukimai bei laikraščiai, kuriuos jis buvo
davęs skaityti Daugmantui, dabar buvo žvalgybos ran­
kose. Kareivius teisė karo lauko teismas.
1925 metų spalio 28 dieną laikraštis „Rytas“ iš­
spausdino Kauno miesto ir apskrities karo komendanto
Braziulevičiaus skelbimą, kuris pranešė šiurpią žinią:
„Skelbiu Kauno miesto ir apskrities ir Trakų ap­
skrities gyventojams, kad karo lauko teismo sprendimu
iš/'šT'm. spalio 23 dienos šiandien buvo sušaudytas
N. Jubileris už dalyvavimą komunistų slaptoje organi­
zacijoje ir pasikėsinime nužudyti antrojo pėstininkų
pulko eilinį Stasį Daugmantą.“ 1
Kiti trys kareiviai, kurie buvo naujos kuopelės su­
dėtyje ir kuriuos išdavė Daugmantas, buvo nuteisti po
dešimt metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Tokiomis priemonėmis krikščionių demokratų val-
1 „Rytas“. 1925 m., spalio 28 d., 238 (543), nr. 4 psl.

364
džia siekė įbauginti darbo žmones, paraližuoti revoliu­
cinį judėjimą. Tačiau Komunistų partija turėjo daug
atsidavusių žmonių, kurie, nepaisydami pavojų, atkak­
liai kovojo. Tikri pogrindinio darbo entuziastai tuo me­
tu buvo komunistai ir komjaunuoliai V. Šumauskaitė,
Z. Sapiras, O. Stimburienė, V. Šyvytė, V. Kličmanaitė
ir daugelis kitų. Jie padėdavo Centro Komitetui ir Kau­
no rajono komitetui palaikyti nuolatinį ryšį su kari­
niais daliniais, aprūpindavo kareivius komunistus nele­
galia literatūra, pranešdavo karinėms partinėms kuo­
pelėms vadovaujančių partinių organų direktyvas bei
nurodymus.

RINKIMŲ IŠVAKARĖSE

Artėjo rinkimai į trečiąjį seimą. Komunistai suak­

tyvino savo veiklą — jie kiekviena proga stengėsi de­
maskuoti krikščionis demokratus. Iš kitos pusės krikš­
čionis demokratus kritikavo socialdemokratai ir liaudi­
ninkai. Norėdami per rinkimus gauti kuo daugiau balsų,
jie nesigailėjo gražių žodžių, žadėdami darbo žmonėms
sutrumpinti darbo dieną, įvesti demokratines laisves ir
kita. Rinkimų išvakarėse krikščionių demokratų val­
džia jautėsi kaip ant vištos kojos. Valdžios atstovai rei­
kalavo iš vidaus reikalų ministro sustiprinti kovą su
komunistais ir su revoliucingai nusiteikusiais darbinin­
kais bei valstiečiais.
Vidaus reikalų ministras, išsikvietęs žvalgybos dar­
buotojus, iki vėlyvos nakties svarstė susidariusią pa­
dėtį. Buvo susitarta prie įmonių pastatyti seklius, su­
imti komunistų vadus, likviduoti spaustuvę, neleisti
darbininkų mitingų, suiiminėti agitatorius. Tais atve­

365
jais, kai bus areštuojami eiliniai komunistai, nelaikyti
jų ilgai žvalgyboje, o išleidus sekti, kad galima būtų
likviduoti visas komunistų kuopeles.
Lietuvos Komunistų partija, nors ir buvo žiauriai
persekiojama, aktyviai dalyvavo rinkiminėje kampa­
nijoje. Labai nedaug buvo atsitikimų, kai žvalgybai pa­
vykdavo sutrukdyti mūsų rinkiminius mitingus. Mi­
tingai būdavo ruošiami prie didesnių įmonių. Prieš
darbo pabaigą komunistai ateidavo prie įmonės vartų.
Kai darbininkai pradėdavo eiti pro vartus, komunistai
užlipdavo ant kokio nors pakilimo ir pasakydavo trum­
pą, aistringą kalbą, kviesdami darbininkus į kovą dėl
demokratinių laisvių, ragindami juos susivienyti ir pa­
daryti galą krikščionių demokratų reakcijai. Mitingas
trukdavo ne ilgiau kaip penkias minutes. Todėl atvy­
kusi policija jau neberasdavo nei kalbėtojo, nei klausy­
tojų.
Rinkimų išvakarėse šnipai dar labiau sujudo. Suse­
kusi komjaunimo rajono komiteto narius E. Vicą ir
Z. Švarcbergą, žvalgyba juos areštavo. Nors ji gerai
žinojo, kad jie yra pogrindininkai, tačiau, vykdydama
vidaus reikalų ministro įsakymą, ištardžiusi juos išlei­
do. Tą pat dieną abu draugai pastebėjo, kad jų namą
saugo du šnipai. Vicas ir Švarcbergas nutarė „pave­
džioti“ juos po miestą, pažiūrėti, ką jie darys. Draugai
išvaikščiojo visas gatves, aplankė dešimtis krautuvių,
turgų, kinus, tačiau šnipai visur sekė jų pėdomis.
Kad susipažintų su Vicu ir Svarcbergu visi šnipai,
žvalgyba kaitaliodavo savo agentus. Kasdien ateidavo
pogrindininkų sekti vienas senas, o kitas naujas šnipas.
Mes taip pat naudojomės šia proga, norėdami pažinti
žvalgybos seklius. Paskui jų pavardes paskelbėme po­
grindinėje spaudoje.

366
 Tuo metu gyvenau Kaune, Malūnų gatvėje, nedide­
lio medinio namelio pusrūsyje. Mano langelio viršuti­
nė dalis vos dvidešimčia centimetrų buvo iškelta virš
šaligatvio. Žiūrint pro langelį, galima buvo pamatyti
tik praeinančių žmonių kojas. Taip gyveno dauguma
mūsų pogrindininkų.
Vieną vakarą į mano langelį kažkas pasibeldė. Ka­
dangi bildesys nepasikartojo, o žmogaus žingsniai nuto­
lo, neatkreipiau į tai dėmesio, galvodamas, kad koks
nors praeivis netyčia užkliudė koja. Tačiau po kurio
laiko bildesį vėl išgirdau visiškai aiškiai.
Išėjęs į gatvę, pažinau K. Požėlą ir K. Matulaitytę.
Praeidamas pro šalį, Karolis tyliai pasakė:
— Žvalgyba sužinojo, kad kažkur čia gyvena Cent­
ro Komiteto darbuotojas. Jus seka. Tučtuojau persi-
kraustykite į kitą butą.
— Gerai, draugas Požėla.
— Ar turite kur persikelti?
— Turiu.
Tomis dienomis žvalgyboje dirbo mūsų žmogus. Jis
pranešdavo Centro Komitetui apie viską, ką sužinoda­
vo iš žvalgybininkų.
Tą patį vakarą persikrausčiau kitur. Vėliau draugai
pasakojo, kad ištisą mėnesį šnipai sukinėjosi Malūnų ir
Seimo gatvėse, ieškodami, kur gyvena Centro Komiteto
darbuotojas.
Būdavo atsitikimų, kai žvalgyba pasiųsdavo savo
agentus į partines kuopeles. Dėdamiesi ištikimais darbo-
žmonių bičiuliais, jie stengdavosi pažinti kuo platesnį
komunistų ratą, o paskui išduodavo juos žvalgybai.
Kartą du mūsų pogrindininkai supažindino mane su
jaunu vyruku, atvykusiu iš Garliavos. Tai buvo Alfon­
sas Žibąs. Aš susitikau su juo du kartus, daviau jam

367
nelegalios literatūros. Žibąs gerai mokėjo vaidinti ko­
munisto vaidmenį, nes nei aš, nei kiti draugai niekuo
jo neįtarėme.
Vienoje Kauno gatvėje buvau paskyręs su Žibu tre­
čiąjį susitikimą. Tačiau draugas, dirbęs žvalgyboje,
pranešė, kad žvalgybai yra žinoma, kur ir kada mes tu­
rime susitikti. Į susitikimą nenuėjau, mėginau įspėti ir
pogrindininkus, kurie mane supažindino su Žibu. Bet
buvo per vėlu: abu jie buvo jau suimti. Vėliau sužino­
jau, kad žvalgyba dar kelis metus ieškojo Centro Ko­
miteto darbuotojo pagal provokatoriaus Žibo nurodytas
žymes: ant nosies karpa, auksinė danties karūnėlė. Aš
pasirūpinau kuo greičiau pašalinti esamas žymes.
1926 metų balandžio 24 dieną žvalgyba susekė ir
areštavo K. Požėlą, o sekančią dieną buvo suimtas ir
J. Greifenbergeris. Jų suėmimas rinkiminės kampanijos
metu buvo didelis smūgis mūsų partijai. Mes, jauni
Centro Komiteto darbuotojai, netekome vadovybės, ne­
turėjome su kuo pasitarti, ypač kai į Kauną atvykdavo
draugai iš partijos rajonų komitetų su įvairiais praktiš­
kais klausimais.
Tačiau net ir storos kalėjimo grotos negalėjo izo­
liuoti K. Požėlos ir J. Greifenbergerio nuo partijos,
nuo liaudies. Išnaudodami visas progas, mes informuo­
davome juos apie savo darbą, o jie iš kalėjimo pradėjo
vadovauti partiniam gyvenimui. Kaip ir anksčiau,
stengdavomės prie įmonių vartų rengti trumpus mitin­
gus. Komunistai organizuodavo nelegalius susirinki­
mus, aiškindavo darbininkams savo programą, demas­
kuodavo krikščionių demokratų politiką.
Prisimenu, tomis dienomis sutikau J. Stimburį.
— Kaip reikalai Šančiuose?
— Sekasi neblogai,— atsakė jis.— Nors mūsų gre-

368
tos sumažėjo, bet darbą dirbame. Šančių darbininkai
nusiteikę nebalsuoti už kademus.
— Tai gerai. O kaip jūsų paties reikalai?
— Mane taip pat medžioja. Nakvoju įvairiose vie­
tose.
Apie panašias nuotaikas — nebalsuoti per rinkimus
4iž krikščionis demokratus — pranešdavo mums ir kitų
Kauno partinių kuopelių, o taip pat įvairių rajonų ko­
mitetų atstovai. Tokios žinios džiugino mus, kėlė pasi-
Tyžimą atkakliau kovoti prieš klerikalų reakciją.
Sužinoję, kad krikščionys demokratai ruošiasi nu­
teisti K. Požėlą ir J. Greifenbergerį ilgiems metams ka­
lėti, LKP Centro Komiteto ir partijos Kauno rajono
komiteto darbuotojai nutarė padėti jiems pabėgti
iš kalėjimo dar prieš teismą. Du komunistai, ap­
siginklavę ir apsirengę žvalgybininkų uniforma, turėjo
ateiti į kalėjimą ir pateikti orderį vesti K. Požėlą ir
J. Greifenbergerį į žvalgybą tardyti. Žvalgyboje prie
telefono turėjo budėti dirbęs ten mūsų draugas. Jei ka­
lėjimo budintysis norėtų pasitikslinti, ar tikrai yra iš­
duotas orderis, jis turėjo patvirtinti.
Tačiau netrukus Lietuvos vidaus padėtis pasikeitė.
Šio sumanymo mes atsisakėme ir ėmėme kovoti už tai,
kad būtų išlaisvinti visi politiniai kaliniai.

Rinkimai į trečiąjį seimą, įvykę 1926 metų gegužės

8— 10 dienomis, buvo rimtas krikščionių demokratų
pralaimėjimas. Po rinkimų buvo sudaryta nauja vy­
riausybė iš liaudininkų ir socialdemokratų su K. Gri­
nium ir M. Sleževičium priešakyje. Rinkimų išvakarė-

24 Kareivinėse neramu 369

se liaudininkų ir socialdemokratų vadai mėgdavo girtis,,
kad jie įvesią astuonių valandų darbo dieną, demokra­
tines laisves, išleisiu iš kalėjimų politinius kalinius. Dė­
josi esą tokie dideli demokratai, kad nepabijosią net le­
galizuoti Lietuvos Komunistų partiją.
Tačiau tų partijų vadai, atsidūrę valdžioje, neskubė­
jo vykdyti savo pažadų. Dar daugiau, jie išleido slaptą
įsakymą nelegalizuoti ne tik Komunistų partijos, bet ir
visų kitų kairiųjų darbininkų organizacijų. Socialde­
mokratų vadai ir toliau stengėsi skaldyti profesines są­
jungas, užgniaužti jose komunistų įtaką. Vidaus rei­
kalų ministro socialdemokrato Vlado Požėlos nurody­
mu profesinių sąjungų ir šiaip darbininkų susirinki­
mus lankydavo žvalgybos agentai ir sekdavo visus re­
voliucingai nusiteikusius darbininkus bei komunistus.
Esant tokioms sąlygoms, vis dažniau pasigirsdavo
darbininkų ir pažangios inteligentijos balsas, griežtai
reikalaujantis iš liaudininkų ir socialdemokratų vadų
įvykdyti savo pažadus.
Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komite­
tas kartu su miesto komitetu nutarė birželio 13 dieną
Rotušės aikštėje sušaukti mitingą, o po to suruošti de­
monstraciją. Paskirtą dieną nuo pat ryto darbininkai
pradėjo rinktis aikštėje. Daugelis iš jų čia atėjo tiesiog;
iš darbo.
Rotušės salėje tuo metu vyko bedarbių susirinki­
mas, kurį buvo sukvietę, masių spaudžiami, socialde­
mokratai. Komunistai pasiūlė susirinkimą perkelti
į aikštę ir bendrame mitinge pakalbėti opiausiais darbo
žmonių klausimais. Tačiau socialdemokratų vadai su
tuo nesutiko. Tada komunistai betarpiškai kreipėsi
į susirinkimo dalyvius, kviesdami juos prisidėti prie

370
darbininkų mitingo. Bedarbiai vienas po kito apleido
salę.
Rotušės aikštėje mitingo dalyvių skaičius vis augo
ir augo. Virš minios galvų suplevėsavo raudonos vė­
liavos. Vieną raudonąją vėliavą laikė aukštai iškėlęs
Jokūbas Vicas.
— Liaukitės! Ką čia sugalvojot?! — rėkavo social­
demokratų vadovai, apleisdami mitingą.
Iš Rotušės salės balkone kalbėjo kuopininkai, tik
vakar išėję iš kalėjimo, ir profesinių sąjungų darbuoto­
jai. Komunistų iškeltiems šūkiams karštai pritarė mi­
tingo dalyviai.
DARBO IR DUONOS!
LAISVĘ POLITINIAMS KALINIAMS!
ASTUONIŲ VALANDŲ DARBO DIENĄ!
ŽEMĘ TIEMS, KURIE JĄ DIRBA!
Šie lozungai sklido po visą aikštę. Jie kėlė darbo
žmonių revoliucinę nuotaiką, kvietė darbininkus kovo­
ti ir priversti liaudininkų bei socialdemokratų vadus
įvykdyti savo pažadus.
Susibūrę į koloną, mitingo dalyviai su raudonomis
vėliavomis patraukė Vilniaus gatve į Laisvės alėją.
Į demonstrantų eiles įsiliedavo vis nauji ir nauji dar­
bininkų bei tarnautojų būreliai. Tai buvo didinga, il­
gai trukusi demonstracija, kokios mes, pogrindininkai,
jau seniai buvome pasiilgę.
Policija puolė demonstrantus, tačiau išsklaidyti jų
nepavyko. Tuomet buvo iškviestas husarų dalinys ir
ugniagesiai. Bet ir vieni, ir , antri, demonstrantų revo­
liucinių nuotaikų patraukti, nevykdė duoto įsakymo.
Demonstrantai artėjo prie kalėjimo. Staiga jų gre­
tose pasigirdo nauji šūkiai, apie kuriuos nebuvo kalbė­

371
ta rajono komiteto ir miesto komiteto darbuotojų pa­
sitarime. Kažkas šaukė atimti iš buržujų duoną ir: iš­
dalinti ją bedarbiams. Pirmose demonstrantų eilėse pa­
mačiau pagyvenusį žmogų, kuris šaukė:
— Eime prie sovietų atstovybės!
Aš jį tuoj pat pažinau. Tai buvo vienas iš tų žval­
gybininkų, kurie sekė E. Vico ir Z. Švarcbergo butą.
Pažino jį ir kiti demonstrantai.
— Salin provokatorių! — sušuko kažkas.
Keletas stiprių darbininkų čiupo šnipą už pakarpos
ir išstūmė iš demonstrantų eilių.
Visa tai buvo ne kas kita, kaip krikščionių demo­
kratų ir žvalgybos agentų mėginimai sukompromituoti
demonstraciją. Jie tuo norėjo išprovokuoti nereikalin­
gus darbininkų išsišokimus, sutrukdyti demonstracijos
planą ir, pasukus eiseną prie Tarybinės atstovybės, iš­
pilti dar vieną pamazgų kibirą ant Tarybų šalies. Tuo
būdu jie būtų turėję progos susidoroti su demonstraci­
jos dalyviais kaip su Maskvos agentais.
Atėję prie kalėjimo, demonstrantai surengė mitin­
gą. Čia vėl buvo pasakytos trumpos, aistringos kalbos.
— Išleiskite politinius kalinius! — reikalavo de­
monstrantai.
Darbo masių spaudžiama, liaudininkų ir socialde­
mokratų vyriausybė paskelbė amnestiją politiniams
kaliniams, kuriuos krikščionys demokratai buvo pa­
smerkę ilgiems metams kalėti. Į kovotojų rikiuotę vėl
stojo K. Požėla, J. Greifenbergeris, P. Glovackis, kuopi­
ninkai I. Gaška, P. Vilūnas, J. Daubaras ir daugelis
kitų.
Liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė turėjo
atsižvelgti į nepaprastai pakilusį darbo masių politinį
aktyvumą, ji įvykdė ir kai kuriuos kitus reikalavimus.

‘ 372
Lietuvoje buvo panaikintas karo stovis, buvo suteiktos,
nors ir gana ribotos, demokratinės laisvės. Pradėjome
leisti taip pat keletą legalių darbininkų laikraščių, ku­
rių tarpe buvo ir „Profsąjungų vienybė“ . Liaudininkų
ir socialdemokratų vyriausybė sudarė su Tarybų Są­
junga nepuolimo sutartį ir pradėjo derybas ekonominių
santykių nustatymo klausimais. Tais metais komunis­
tai atliko didelį darbą, renkant delegacijas į Tarybų
šalį. Delegacijos buvo renkamos bendruose atskirų pro­
fesijų darbininkų susirinkimuose. Mes stengėmės, kad
į delegacijų sudėtį būtų išrinkti tik pažangūs ir sąmo­
ningi darbininkai ir darbininkės.
* *

1926 metų vasarą žymiai išsiplėtė komunistų kuo­

pelių ratas; jos buvo sudarytos beveik visose stambes­
nėse Kauno įmonėse. Kauno rajono komiteto partinėse
kuopelėse buvo apie pusantro šimto komunistų, iš ku­
rių daugiau kaip šimtas dirbo pačiame Kaune. Žiūrint
šių dienų akimis, gali pasirodyti, kad tai nežymūs skai­
čiai, tačiau tų dienų sąlygomis — didelis laimėjimas.
Komunistai dirbo profesinėse sąjungose, platino ko­
munistinę spaudą, nuolat ruošdavo partinių kuopelių
susirinkimus bei pasikalbėjimus su darbininkais ir tar­
nautojais.
Komunistų partijos įtaka darbo masėms didėjo die­
na iš dienos. Pagrindinis mūsų partijos uždavinys tuo»
metu buvo — užkariauti darbininkų daugumą, kovoti
už bendrą darbininkų frontą prieš fašizmą. Vykdyda­
ma šį uždavinį, Komunistų partija pasiekė žymių lai­
mėjimų. Pavyzdžiui, 1926 metų vasarą Kaune jau buvo
apie dešimt tūkstančių profesinės sąjungos narių. Dau-

373
 gumai profsąjungos organizacijų vadovavo komunis­
tai. Tų pačių metų lapkričio 28 dieną socialdemokratai
sušaukė mitingą, kuriame dalyvavo apie du tūkstančiai
žmonių. Už socialdemokratų rezoliuciją balsavo vos de­
vyniasdešimt mitingo dalyvių, o visi kiti pritarė ko­
munistų pasiūlytai antifašistinei rezoliucijai.
Spaustuvininkų profesinėje sąjungoje aktyviai
veikė komunistai M. Sumauskas, E. ir J. Vicai, L. Bo-
kabulskis, M. Slivka, V. Sumauskaitė, Z. Svarcbergas
ir kiti, metalistų tarpe — M. Nemeikšis, J. Vilčinskas
ir J. Stimburys, statybininkų profesinėje sąjungoje —
N. Sutašekas, maisto darbininkų ir tarnautojų —
L. Aleksandravičiūtė, J. Stoklickis, S. Maiminas, R. Car-
nas, A. Portnovas ir daugelis kitų.
1926 metų vasarą Lietuvoje praėjo banga streikų,
juose dalyvavo dauguma darbininkų. Revoliucinio ju­
dėjimo pakilimas ir Komunistų partijos įtakos didėji­
mas įbaugino liaudininkų ir socialdemokratų vadus. Jie
pradėjo aštriau kovoti prieš kairiuosius darbininkus,
•uždarinėti profesines sąjungas, visais būdais trukdyti
Lietuvos Komunistų partijai sudaryti bendrą darbo
žmonių frontą kovoje prieš reakciją, kylančią fašizmo
grėsmę.
Komunistų partija jau tuo laiku savo atsišaukimuo­
se ir periodinėje spaudoje įspėjo darbo mases apie gre­
siantį fašistinio perversmo pavojų. Ji ragino visus ko­
munistus, visas partines kuopeles stiprinti kovą prieš
fašizmą, stiprinti bendrą darbininkų frontą. Komunistai
reikalavo uždrausti fašistines organizacijas, apvalyti
valstybinį aparatą ir kariuomenę nuo fašistinių ele­
mentų, tačiau liaudininkų ir socialdemokratų vadai ne­
klausė, o, atvirkščiai, visa savo vidaus politika padėjo
reakcijos jėgoms sustiprėti.

374
 M E S K O V O S IM E T O L IA U

Vykdydamas LKP Centro Komiteto uždavinius, ilgą

laiką užtrukau rajonų ir parajonių partinėse organiza­
cijose. Aplankiau Panevėžį, Uteną, Rokiškį ir Zarasus.
Greta kitų darbų man buvo pavesta padėti vietinėms
kuopelėms geriau organizuoti komunistų ir komjau­
nuolių politinį mokymąsi, o taip pat nelegalios literatū­
ros platinimą.
Į Kauną sugrįžau gruodžio 17 dienos rytą. Miestas
atrodė neramus. Tai vienur, tai kitur gatvių sankryžose
mačiau kulkosvaidžius, daug policininkų, kažkur sku­
bančius žvalgybos agentus. Pirmas kilęs klausimas —
kas atsitiko? Kodėl mieste įvestas karo stovis?
Namo neskubėjau. Vaikščiojau po miestą, stengda­
masis nesirodyti tose pačiose vietose. Gatvės buvo tuš­
tokos, ir niekur negalėjau surasti vietos sustoti ir apsi­
žvalgyti. Pagaliau nutariau užsukti pas pažįstamą, pri­
jaučiantį komunistams darbininką Perevoznikovą.
Trumpai pasisveikinęs, iš karto paklausiau:
— Susimildamas, pasakyk, kas čia dedasi?
— Tautininkai užgrobė valdžią,— pradėjo jis.— Aš
pats netikėjau, bet tik ką buvau mieste, skaičiau jų
proklamacijas ir savo akimis mačiau, kai varė suim­
tuosius.
Kad fašistai jau seniai ruošė sukilimą, mes žinojo­
me, bet kad tai jau šiandien įvyko, aš vis dar netikė­
jau.
— Jums taip pat nėra reikalo rizikuoti,— tęsė jis
toliau.— Kodėl taip atvirai vaikštote po miestą? Ži­
note, mano akyse patikrino vieno žmogaus dokumen­
tus, iškratė kišenes ir suėmė.

375
 Perevoznikovas paskolino man savo drabužius. Per­
sirengęs vėl išėjau į miestą. Mieste tebebuvo karo sto­
vis: Skersgatviais ir daržais nuėjau į Žaliakalnį. Ten
pas komunistą Radzevičių nuo senų laikų buvo konspi­
ratyvus butas.
Radzevičius dirbo geležinkelio šaltkalviu. Pas jį
ateidavo K. Požėla, J. Greifenbergeris ir J. Vilčinskas.
Tai buvo atsidavęs partijai darbininkas, jo butas ilgai
tarnavo mums ir po fašistinio perversmo. Čia vėles­
niais laikais galima buvo sutikti A. Sniečkų, K. Didžiu­
lį, M. Sumauską ir J. Stimburį. Per Radzevičių ir jo
šeimą susisiekdavome ir su kitais Centro Komiteto na­
riais.
Žaliakalnyje sutikau J. Sochatą. Jo paraudusios,
aptinusios akys sausai spindėjo.
— Kur keliauji? — paklausiau jo.
Į klausimą jis neatsakė, o iš karto ėmė kalbėti apie
susidariusią padėtį.
— Blogi reikalai,— pradėjo jis,— mieste masiniai
areštai. . . Žmonės jau šneka, būk visi komunistai
areštuoti.
— Visų nesuims, rankos per trumpos.
— Ir aš taip manau. Bet areštavo daug žmonių.
Šįryt suimti Požėla, Greifenbergeris, Giedrys, čarnas,
Abramavičius, Glovackis, Adomauskas. ..
Naujienos buvo liūdnos. Po perversmo, praslinkus
vos kelioms dienoms, fašistai areštavo daugelį komu­
nistų ir komjaunuolių, kelis šimtus revoliucingai nusi­
teikusių darbininkų ir valstiečių, uždarė profesines są­
jungas, likvidavo visą legalią darbininkų spaudą. Va­
dinasi, jau pačią pirmąją perversmo dieną pagrindinį
smūgį jie nukreipė prieš Lietuvos Komunistų partiją,
pasiryžę visiškai ją sunaikinti.
 — Eime pas Radzevičių, gal sutiksime ką nors iš
Centro Komiteto narių,— pasiūliau jam.— Reikia pa­
sitarti dėl tolesnio darbo.
Radzevičius sutiko mus susijaudinęs. Jis taip pat
jau viską žinojo. Iš jo mes dar kartą išgirdome apie
mūsų kovos draugų, mylimų vadovų, suėmimą, apie
masinius areštus mieste.
— O kaip mūsų spaustuvė? — paklausiau jo.
— Spaustuvė gyvuoja. Šimaitė ir Garelis laukia
darbo.
—•Nors viena džiugi naujiena,— pasakė lyg pats
sau Sochatas.
Visi draugai galvojo vienodai: Komunistų partijai
atėjo sunkios dienos, bet negalima nusiminti, reikia
kovoti toliau, reikia parodyti darbo žmonėms, kad par­
tija gyvuoja, kad fašistai jos niekuomet nesunaikins.
Netrukus čia užsuko vienas Centro Komiteto narys.
Pasitarę nusprendėme, kad svarbiausias komunistų už­
davinys, pasikeitus sąlygoms, yra išsaugoti ir sustiprin­
ti partijos eiles, atstatyti ir išplėsti komunistų ryšius
su darbo masėmis.
Bendromis jėgomis parašėme atsišaukimą. Komu­
nistai Šimaitė ir Garelis gana greitai išspausdino jį ir
įteikė platintojams. Neįmanoma aprašyti, su kokiu ne­
paprastu džiaugsmu sutiko pogrindininkai ir kairieji
darbininkai pirmuosius mūsų atsišaukimus.
„Mūsų partijoje,— skaitė jie atsišaukime,— neturi
būti nusiminimo, jei net ji daugiausia nukentėtų nuo
reakcijos. Mūsų partija turi rodyti didžiausio aktin-
gumo, daugiausia veiklumo. Visur, kur tik galima, mū­
sų partijos organizacijos turi imti iniciatyvą kovai prieš
fašizmą ir fašistų valdžią, turi šaukti plačiausius sluoks­
nius į tą kovą.

377
 Kartu reikia gerai užkonspiruoti partijos organizaci­
jas, visur, kur tik galima, organizuoti slaptas spaustuves
ir leisti lapelius, aiškinančius fašistų sukilimo prasmę,
šaukiančius į kovą prieš fašizmą.
Salin fašizmas!
Salin fašistų valdžią!
Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!“
Mūsų atsišaukimai įtikino darbo žmones, kad parti­
ja gyva, kad ji atstatys savo jėgas ir ryžtingai kovos
toliau už darbo žmonių reikalus.
Vėliau aplankiau nelegalios spaudos saugojimo vie­
tas ir, įsitikinęs, kad jų fašistai nepalietė, vėl sugrį­
žau pas Radzevičių, čia jau radau Centro Komiteto
atstovą ir J. Stimburį. Jis papasakojo apie savo kelionę
į Kėdainius, apie susitikimus su kareiviais, apie tai,
kaip reaguoja darbo žmonės į fašistinį perversmą. .
Mes ilgai svarstėme, kodėl fašistams per trumpą
laiką pavyko suimti Komunistų partijos vadovus ir
daugelį komunistų bei komjaunuolių. Ir tik dabar su­
pratome, kas įvyko. Juk liaudininkų ir socialdemokra­
tų valdymo metu K. Požėla, J. Greifenbergeris,
K. Giedrys viešai kalbėdavo mitinguose ir susirinki­
muose. Tada legalizavosi ir daug kitų komunistų. Po­
grindyje faktiškai pasiliko tik vienas kitas Centro Ko­
miteto narys, vienas kitas CK aparato darbuotojas ir
visos partinės spaustuvės.
Pasinaudodamas tokia padėtimi, socialdemokratų
vidaus reikalų ministras Vladas Požėla sykiu su žval­
gyba sudarė komunistų ir kairiųjų darbininkų sąrašus
ir susekė, kur jie gyvena. Tai buvo dar viena išdavys­
tė, dar viena paslauga fašistams. Žvalgyba po pervers­
mo, turėdama visas žinias savo rankose, pradėjo ma­
sinius areštus, visų pirma suėmė Komunistų partijos:
vadovus.
Nepaisant žvėriškų reakcijos priemonių, Lietuvos
Komunistų partija nenutraukė savo veiklos. Suimtų bei
žuvusių draugų vietą užimdavo vis nauji kovotojai. Ne­
delsiant buvo atstatyti ryšiai su partinėmis kuopelė­
mis, organizuotas nuolatinis atsišaukimų ir nelegalių
laikraščių spausdinimas.
Iš Maskvos į Lietuvos pogrindį atvyko draugai
A. Sniečkus ir P. Jankauskas. Į Centro Komiteto sudėtį
buvo kooptuoti K. Didžiulis, J. Stimburys ir aš. Tuo
būdu Centro Komiteto sudėtis po fašistinio perversmo
buvo tokia: V. Kapsukas, Z. Angarietis, K. Didžiulis,
A. Sniečkus, J. Stimburys, Ch. Kaplanas ir kai kurie
kiti. Naujo vadovaujančio partinio organo sudarymas
žymiai pagyvino pogrindinį darbą.
Nors A. Sniečkus tuomet buvo dar jaunas žmogus,
tačiau gana gerai orientavosi teoriniuose bei prakti­
niuose partinio darbo klausimuose. Aš žavėjausi jo ži­
niomis, žavėjausi tuo, kad jis, eilę metų gyvenęs toli
nuo Lietuvos, gerai žinojo padėtį Lietuvos Komunistų
partijoje. Į Centro Komiteto posėdžius A. Sniečkus vi­
suomet ateidavo, gerai apgalvojęs svarstomus klausi­
mus.
Aptaręs pogrindinį darbą kituose Lietuvos miestuo­
se, Centro Komitetas nusprendė pasiųsti į pagalbą vie­
tinėms partinėms organizacijoms prityrusius pogrindi­
ninkus. Vykdydama šį nutarimą, į Klaipėdą išvyko
M. Chodosaitė. Ji buvo patvirtinta Klaipėdos krašto
partinio komiteto sekretore. Į Šiaulius Centro Komi­
tetas nukreipė E. Bilevičių, K. Didžiulis buvo perkeltas
į Kauną. Kiti draugai išvyko į Panevėžį, Marijampolę,
Kėdainius ir į kitus miestus.

379’
 Gruodžio 27 dieną mūsų pogrindininkus pasiekė
baisi žinia: fašistiniai budeliai nužudė keturis revoliu­
cionierius— Karolį Požėlą, Juozą Greifenbergerį, Kazį
Giedrį ir Rapolą Čarną. Mes netekome ne tik geriausių
savo draugų, partinių vadovų, bet ir ištvermingų, visų
mylimų kovotojų už Lietuvos darbo žmonių laisvę ir
laimę. Kitą dieną LKP Centro Komtetas slapta gavo iš
kalėjimo paskutiniuosius, priešmirtinius nužudytųjų
revoliucionierių laiškus. Centro Komiteto nurodymu
laiškai buvo išspausdinti ir plačiai paskleisti Lietuvos
pogrindyje.
•k "k

Kartu su kitais komunistais gruodžio 17 dieną btlvo

numatyta areštuoti taip pat P. Vilūną ir J. Kalendą.
Žvalgyba žinojo, kur jie gyvena, tačiau jų nesučiupo,
nes jie tą naktį nenakvojo namuose. Dabar prie jų na­
mų nuolat stovėjo žvalgybos sekliai, bet pastangos bu­
vo bergždžios. Mes gerai užkonspiravome abu komu­
nistus. P. Vilūną apgyvendinome pas vieną darbininką,
o J. Kalendą — Sinjorų šeimoje.
Su P. Vilūnu žvalgyba turėjo ypatingas sąskaitas.
Kadaise jis buvo kunigas, vėliau išsižadėjo dievo, nu­
simetęs juodą sutaną, ėmė negailestingai ir labai suma­
niai demaskuoti religijos tarnus. Jis konkrečiais fak­
tais įrodinėjo, kad dvasininkai mulkina darbo žmones,
kad religija, būdama viešpataujančių klasių įrankis,
darbo žmones stengiasi padaryti paklusniais eksploata­
torių valdžiai. Apie tai P. Vilūnas kalbėdavo darbinin­
kų susirinkimuose, prie bažnyčių, turguose — visur,
kur susirinkdavo šiek tiek daugiau žmonių. Dirbdamas
antireliginį darbą, jis pasidarė labai populiarus darbo

380
žmonių tarpe. Per rinkimus į seimą jo pavardė buvo
kuopininkų sąrašuose.
Dabar laikraščiuose pasirodė skelbimai, mieste buvo
išklijuotos afišos. Žvalgyba siūlė daug pinigų, kas pra­
neš, kur slapstosi P. Vilūnas ir J. Kalenda.
1927 metų vasario mėnesį Centro Komitetas pavedė
man padėti P. Vilūnui išvykti į Vokietiją. Ilgai galvo­
jau, -kaip atlikti šią užduotį. Žinojau, kad beveik visi
žvalgybos agentai pažįsta jį, todėl kai tik jis pasirodys
mieste, bus tuojau sučiuptas. Reikėjo veikti labai atsar­
giai. Iš anksto apgalvojau, kaip išeiti iš miesto. Kelis
kartus pats patikrinau ir po to iškviečiau draugą iš
Kybartų. Jis atvažiavo rogėmis ir laukė mūsų sutartoje
vietoje ties Aleksotu.
Apie tai pranešiau P. Vilūnui. Jis greitai susiruošė,
ir mes išėjome į miestą. Apsukome didelį ratą, eidami
siauromis gatvelėmis, pralįsdami pro kiemus, kol pa­
galiau išėjome prie senųjų Aleksoto kapinių. Jei pri­
kibtų žvalgybos agentai, mes buvome pasiruošę gintis.
Atvykęs draugas laimingai nuvežė P. Vilūną pro
Marijampolę iki Kybartų. Kybartuose jį sutiko komu­
nistas Šulcas ir padėjo pereiti Lietuvos—Vokietijos sie­
ną.
Kurį laiką P. Vilūnas dar gyveno Karaliaučiuje,
o vėliau išvažiavo į Tarybų Sąjungą. J. Kalenda per
Latviją slaptai taip pat išvyko į Tarybų Sąjungą.

* *

Po fašistinio perversmo Kaune labai sunku buvo

surasti saugią vietą, kur galėtų susitikinėti Centro Ko­
miteto nariai arba pogrindininkai. Seniau Kaune buvo

381
gana daug konspiratyvių butų, bet po perversmo kai
kuriuos susekė žvalgyba, o kitų netekome dėl to, kad
reakcijos įbauginti butų savininkai atsisakė su mumis
bendradarbiauti.
Tuomet mes vėl prisiminėme Kleboniškių kaimą.
1925 metais ten sėkmingai praėjo komjaunimo Kauno
miesto konferencija, kartais vykdavo nelegalių parti­
nių kuopelių susirinkimai, dirbdavo politinio lavinimo­
si rateliai. Man buvo pavesta nuvykti apsižvalgyti, kaip
atrodo kaimas po fašistinio perversmo.
Kleboniškės — nedidelis kaimelis. Keliasdešimt
kuklių namukų nuo seno stovi ant Neries kranto. Iš
čia iki Kauno per mišką vingiuoja septynių kilometrų
siauras vieškeliukas. Nei policininkų, nei žvalgybininkų
kaime nebuvo. Kleboniškės labai tiko nelegaliam cent­
rui: iš vienos pusės — Neris. Esant pavojui, galima būtų
nusiirti į priešingą krantą ir pasislėpti. Kaimą supa
tankus pušynas. Daugeliu takelių į šį mišką galima nu­
sileisti iš Žaliakalnio. Čia buvo labai patogu tuo, kad
žmogus, niekieno nepastebėtas, galėjo pasiekti kaimą.
Aukštumėlė, daubelė, vėl aukštumėlė, vėl daubelė.
Toks visas miškas, o kai kur daubele galėjai eiti net
keletą kilometrų. Miške žmonių pasitaikydavo retai,
nes čia vykdavo kariniai užsiėmimai, buvo kelios šau­
dyklos, todėl tam tikroje miško dalyje buvo uždrausta
zona.
Kiek atokiau nuo kelio, prie pat miško, stovėjo ne­
didelis namukas. Susipažinom su šeimininke. Tai buvo
Kamarauskienė — paprasta neturtinga kaimo gyvento­
ja. Ji vertėsi daržovėmis ir pieno produktais.
— Ar atvažiuoja kauniškiai vasaroti? — paklausiau
jos.

382
 — Kaipgi, atvažiuoja. Žmonėms nusibosta miestas,
tai vasarą į kaimą sprunka.
— Išnuomokite man, ponia Kamarauskiene, savo
namuką.
•
— Galiu, kodėl ne,— atsakė ji.— Tik, ponas, pirma
apsidairykite. Mūsų kaime yra daug geresnių namų.
— Ne, man geras ir jūsų.
Kamarauskienė sutiko nebrangiai išnuomoti vasarai
visą savo namą. Centro Komitetui pavedus, viename
namo gale apsigyveno Vera Kličmanaitė su mažiuku
Politaru, o antrame gale — Aizikas Lifšicas. Siame na­
me rinkdavosi Centro Komiteto darbuotojai — A. Snieč­
kus, K. Didžiulis, P. Jankauskas ir kiti. Čia vykdavo
Centro Komiteto posėdžiai, partinių kuopelių sekreto­
rių .pasitarimai, draugai, rašydavo atsišaukimus ir siųs­
davo į „Spartako“ spaustuvę. Čia atvykdavo komunis­
tai iš partinių kuopelių, gaudavo nelegalią literatūrą,
direktyvas tolesniam darbui.

KARO LAUKO TEISMAS

Sunkiomis reakcijos sąlygomis nenutrūko komunis­

tinės literatūros gabenimas iš užsienio. Į Lietuvos po­
grindį tebeplaukė išversti į lietuvių kalbą ir spausdi­
nami užsienyje Lenino kūriniai, brošiūros ir atvirukai
su keturių nužudytųjų komunistų paveikslais, laikraš­
čiai ir žurnalai lietuvių kalba, kuriuose buvo nagrinė­
jami LKP uždaviniai naujomis sąlygomis. Iš Tarybų
Sąjungos buvo gabenama „Pravda“ , „Izvestijos“ , „Bol­
ševikas“ , „Krokodilas“ ir kita periodinė spauda. Iš Ky­
bartų į Kauną komunistinę literatūrą pogrindininkai

383
veždavo dideliais kiekiais, o iš čia ji pasklisdavo po
visą Lietuvą.
Tačiau ne visuomet pasisekdavo nugabenti literatū­
rą į paskirtą vietą. Kartais žvalgybininkams pavykdavo
sulaikyti literatūros gabent ojus. Žvalgyba, norėdama
parodyti plačiajai visuomenei, jog ne veltui išleidžia­
mos didelės lėšos išpūsto žvalgybos aparato išlaikymui,
skelbdavo spaudoje labai perdėtus faktus. Pavyzdžiui,
jei pasisekdavo konfiskuoti dešimt egzempliorių nele­
galių laikraščių tai pranešdavo, kad surasta jų tūks­
tantis, o šimtas egzempliorių pavirsdavo jau dešimtimis
pūdų nelegalios literatūros.
Vieną kartą žvalgybai iš tikrųjų pavyko sučiupti di­
delį nelegalios literatūros transportą. Tą kartą nuo V o­
kietijos sienos į Kauną literatūrą turėjo atvežti viena
komunistė. Bet kelionėje ji susirgo. Vežamus siuntinius
draugai nugabeno į kaimą prie Kybartų ir paslėpė pas
pažįstamą valstietį, pranešdami apie tai Centro Komi­
tetui. Man buvo pavesta pasirūpinti, kad šie siuntiniai
būtų atgabenti į Kauną.
Gegužės pabaigoje Kaune sutikau Ch. Rozentalytę.
Ji buvo vilkaviškietė, gerai pažinojo Kybartų ir kitas
pasienio apylinkes. Gyvendama ten, ji padėdavo komu­
nistams pereiti Lietuvos—Vokietijos sieną, gabenti ko­
munistinę literatūrą iš pasienio į saugojimo punktus.
Persikėlus į Kauną, ji taip pat pasirodė kaip energinga
ir drąsi pogrindininke, sumaniai vykdanti partijos ir
komjaunimo užduotis. Atrodė, kad Rozentalytei galima
pavesti šį uždavinį.
— Ar savo gimtinės nepasiilgai? — paklausiau jos.
— Ne, juk aš neturiu nei tėvo, nei motinos, ir gi­
minių ten nebėra.
— Na, o jeigu reikėtų, ar galėtum nuvažiuoti?

364
 — Aš komjaunuolė, visada pasiruošusi padėti mūsų
partijai.
— Jei taip, tai kalbėkime apie reikalą.
Neminėdamas kaimo pavadinimo, trumpai papasa­
kojau, koks atsakingas ir kartu pavojingas darbas jos
laukia. Bet Rozentalytė nesvyruodama atsakė:
— Atvešiu, nors vienai bus sunkoka.
— Dėl to gali nesirūpinti,— pasakiau jai,— turėsi
pagalbininką.
Ch. Rozentalytės kandidatūrą aptarėme rajono ko­
miteto posėdyje. Visi pritarė. Jai turėjo padėti M. Ra­
tas. Jo kandidatūrą taip pat patvirtino partijos rajono
komitetas. Po to supažindinau Rozentalytę su Rafu ir
dar kartą paaiškinau uždavinį. Patarėme jiems neva­
žiuoti iki Kybartų, o išlipti Alvito geležinkelio stotyje.
Taip jie ir padarė. Kaimas, kuriame buvo palikta
literatūra, neartimas, bet jie neklaidžiodami surado jį.
Valstiečio padedami, jie siuntinius nugabeno į Alvitą
ir įsėdo į traukinį. Kelionė praėjo ramiai. Tačiau Kau­
no stotyje Ch. Rozentalytę ir M. Rafą netikėtai sulaikė
žvalgyba su visu šimtu kilogramų nelegalios literatū­
ros. Abu buvo nugabenti į žvalgybą. Žvalgybininkai
sudėliojo literatūrą į aukštą krūvą, taip, kad matytųsi
laikraščių ir žurnalų pavadinimai, ir prie jos nufoto­
grafavo suimtuosius. Prasidėjo tardymas. Jauni po­
grindininkai buvo iš anksto susitarę, ištikus nelaimei,
nieko neišduoti, nesakyti, kur gavo literatūrą. Rozen­
talytė ir Rafas nepažįstami, susipažino traukinyje. Jis
tik iš mandagumo norėjęs padėti jaunai mergaitei iš­
nešti iš vagono daiktus. Koks jo reikalas, ką ji vežasi?
O ji? Ji irgi nežinojo, kas yra ryšuliuose. Juos įteikė
tėvo pažįstamas, prašė nuvežti į Kauną, žadėdamas už
tai gerai atsilyginti. Kuo jis vardu, ji nežinanti, nes,

25 Kareivinėse neramu 385

kai tas žmogus ateidavo pas Rozentalį, ji visai maža
buvusi. O kai tėvas mirė, tas žmogus daugiau nebeatei­
davęs. ..
Iš žvalgybos suimtieji buvo nugabenti į kalėjimą.
Teismo ilgai laukti nereikėjo. 1927 metų birželio 27 die­
ną kalėjimo viršininko pavaduotojas Korsakevičius iš­
vedė juos į kiemą. Pamatę kareivius, draugai suprato,
kad atėjo teismo diena.
— Kodėl taip mažai kareivių iškvietėt, argi daugiau
neątsirado? — pasityčiodama paklausė Rozentalytė.
— Tylėk, ragana! Pažiūrėsime, kaip tu juokausi,
sugrįžusi iš teismo,— piktai atšovė Korsakevičius.
Į teismą varė septyni kareiviai su atlenktais šautu­
vų durtuvais. Nors ir buvo ankstyvas rytas, gatvėse
jau vaikščiojo žmonės.
— Žiūrėk, ponia,— tarė pagyvenusi moteriškė,—
tokius jaunus, o jau į skerdyklą varo.
— Ką ir kalbėti, dabar dar ne to susilauksime,—
atsakė kita.
Suimtuosius sargybiniai nuvarė į vieną Panemunės
karinį dalinį, kur posėdžiavo karo lauko teismas. Teis­
mo salėje sėdėjo daug karininkų ir kareivių. Matyt, jie
buvo pakviesti čia, kad savo akimis galėtų pamatyti,
kaip baudžiami komunistai ir tie, kurie eina jų pėdo­
mis. Teismas truko labai trumpai.
— Nuo kurio laiko esi Kominterno agentė? — pa­
klausė Rozentalytės teismo pirmininkas.
— Aš ne agentė.
— Nemeluok, mes vis tiek viską žinome! Nuo kurio
laiko priklausai Komunistų partijai?
— Visai nepriklausau.
— Ar tu žinai, kad Kominterno agentus ir komu-

386
nistus, kurie gabena į Lietuvą priešvalstybinę literatū­
rą, mes šaudome?
— Ne, apie tai negirdėjau.
— Tu jauna, naivi mergaitė, beje, kiek tau metų?
— Devyniolika.
— Na, matai, devyniolika metų! Kažkas tave suklai­
dino, išvedė iš kelio, o tu suviliojai šį jauną vyruką.
Pasakyk, kas tau davė šitą literatūrą, ir jus abu palei­
sime.
— Aš jau sakiau, kad visai nežinojau, kas yra ry­
šuliuose. ..
— Tai sena pasaka. Labai gaila, kad nenori prisi­
pažinti. Esi graži mergaitė, galėtum susirasti sau puikų
jaunikį ir gyventum ramiai, laimingai. Na, o jei nepri­
sipažinsi, tai mes tave sušaudysime. O jei nesušaudysi-
me, tai kirmysi kalėjime ir liksi senmergė. Juk tikra
tragedija, kai tokia daili mergaitė tampa senmerge!
Man gaila tavęs. . .
— Jeigu gailitės, tai neteiskite,— atšovė Rozeuįa-
lytė.
Tardymas pasibaigė. Prokuroras kalbėjo labai trum­
pai. Jis pareikalavo pačios griežčiausios bausmės. Teis­
mas išėjo pasitarti ir labai greitai sugrįžo. Iš visa ko
buvo matyti, kad teisiamųjų likimas iš anksto nuspręs­
tas. Tačiau ši komedija buvo reikalinga, norint paro­
dyti kariškiams, kaip mandagiai elgiasi karo lauko teis­
mas su komunistais. Tik jie patys, nedorėliai, nepuola
ant kelių ir nemaldauja, o verčia teismą, budintį valsty­
bės saugumo sargyboje, negailestingai juos bausti.
Ch. Rozentalytė ir M. Rafas buvo nuteisti kalėti
sunkiųjų darbų kalėjime iki gyvos galvos. Tačiau kaip
nepilnamečiams bausmė buvo sumažinta iki penkioli-

387
kos metų. Po teismo su ta pačia sargyba abu jie grįžo
į kalėjimą. Ch. Rozentalytė sėdėjo Kauno, Zarasų, Uk­
mergės ir Bajorų kalėjimuose. Hitlerinės okupacijos
metais Kauno gete žuvo Rozentalytės kovos draugas
M. Rafas.
Šiuo metu Rozentalytė yra pensininkė, gyvena
Vilniuje.

SUNKIU KELIU

Sustiprėjus partiniam darbui, naujomis sąlygomis

kilo reikalas sušaukti LKP penktąjį suvažiavimą. Cent­
ro Komitetas davė nurodymą ruošti parajonių ir ra­
jonų partines konferencijas.
Pradėjo ruošti konferenciją ir Kauno rajonas. Ta­
čiau pačiame Kaune, kur dabar dvigubai daugiau buvo
žvalgybos agentų ir policininkų, konferencija įvykti
negalėjo. Visi komiteto nariai teigė, kad ją reikia ruošti
užmiestyje. Pasitarę su A. Sniečkum, K. Didžiuliu ir
J. Stimburiu, konferenciją numatėme pravesti kur nors
miške, Nemuno pakrantėje.
Kitą dieną, įsėdęs į garlaivį, nuplaukiau iki Sere­
džiaus. Apėjau visas miestelio apylinkes, apžiūrėjau ir
vieną vietą buvau jau beveik išsirinkęs. Tai buvo tan­
kus, niekieno nelankomas miškas. Tačiau iš dalies čia
buvo nepatogu — aplinkui mišką niekur nebuvo žmo­
nių. Vadinasi, mūsų pasirodymas neišvengiamai sukeltų
įtarimą.
Persikėlęs į dešinįjį Nemuno krantą, keliaudamas
pėsčias, suradau tinkamesnę vietą — miške tarp Ku­
lautuvos ir Kačerginės. Prisilaikydami visų konspiraci­
jos taisyklių, vieną sekmadienio rytą atvyko čia aštuo-

388
ni delegatai. Konferencijoje dalyvavo Centro Komiteto
atstovas K. Didžiulis, iš Kauno partinės organizacijos
N. Sutašekas, F. Zaraitė ir Ch. Kaplanas, iš Šančių
partinės organizacijos — M. Nemeikšis, iš Vilkijos —
A. Mileika, iš Ukmergės — Gimnazistas (slapyvardis).
Prieš pradėdami konferencijos darbą, prie storos
pušies pritvirtinome keturių nužudytų komunistų pa­
veikslą. Konferencijos dalyviai tylos minute pagerbė jų
šviesų atminimą. Vienas iš dalyvių ėmė skaityti K. Po­
žėlos priešmirtinį laišką.
„Viešas žodis draugams,— miško tyloje suskambėjo
balsas.— Draugai! Dirbau, kiek galėjau, mirštu už mūsų
bendrą tikslą. Linkiu ir jums dirbti, dirbti, kovoti iki
laimėsite.“
Šie brangūs, jaudinantys žodžiai šaukė mus nesigai­
lėti jėgų, kovoti už liaudies laimę iki galutinės per­
galės.
Konferencija dirbo nuo dešimtos valandos ryto iki
septintos valandos vakaro. Buvo apsvarstyta praneši­
mas apie Lietuvos vidaus bei tarptautinę padėtį, LKP
uždaviniai ir Kauno rajono komiteto ataskaita. Rajono
komiteto nariais konferencija išrinko K. Didžiulį,
J. Stimburį, Ch. Kaplaną, M. Nemeikšį ir L. Aleksan­
dravičiūtę. Delegatais į LKP penktąjį suvažiavimą —
J. Stimburį, L. Aleksandravičiūtę ir Ch. Kaplaną.
Baigę darbą, konferencijos dalyviai susitarė palikti
keturių nužudytų komunistų paveikslą, o po juo me­
džio žievėje išpiaustyti konferencijos datą. Tai buvo
labai naivu ir rizikinga, bet mes norėjome, kad žmonės,
pamatę šią pušį ir ant jos plakatą, dar kartą įsitikintų,
jog komunistai ne tik gyvuoja, bet ir konferencijas
rengia.

389
 * *

Sėkmingai praėjo konferencijos ir visuose kituose

rajonuose. Centro Komitetas priėmė nutarimą suva­
žiavimą ruošti Maskvoje. Visų delegatų laukė sunki
kelionė per sieną. Vykti senuoju maršrutu per Zara­
sus į Daugpilį mes jau nebegalėjome, nes jį gerai ži­
nojo žvalgyba, ir buvo sustiprinta pasienio sargyba.
Po vieną ir po du delegatai ėjo įvairiais keliais. Bet
pagrindinis kelias — nuo Obelių per Lietuvos—Latvijos
sieną.
Keliavau drauge su L. Aleksandravičiūte. Atvyko­
me į Obelius. Naktį palydovas padėjo mums pereiti
sieną. Prieš auštant išėjome į Daugpilio plentą. Tąsyk
Daugpilyje, matyt, buvo turgaus diena, nes plentu ėjo
žmonės su ryšuliais, dardėjo pakrauti vežimai. Įsimai­
šius tarp žmonių, ir mums keliauti buvo nepavojinga.
Per Latviją nesustodami ėjome ištisą dieną kai kur
takeliais, kai kur laukais, bridome per pelkes, bet vis
pirmyn ir pirmyn rytų kryptimi. Pagaliau nuovargis
ėmė nugalėti mus. Ypač pavargo nepratusi prie tolimos
kelionės L. Aleksandravičiūtė.
— Kur jūs mane tempiate? — pagaliau neišlaikė ji,
pasiruošusi atsisėsti.— Jau laikas būtų pailsėti.
Man buvo gaila jos, bet ką darysi? Vietovė atvira,
atsisėsi, ir tuojau tave apims miegas.
— Ne, čia ilsėtis pavojinga.
— Pasigailėkite, nebeturiu jėgų.
Paėmiau ją už rankos, ir ji svyruodama paklusniai
ėjo toliau. Tik vėlai vakare, pasirinkę sausą miškelį,
atsisėdome pailsėti. Bematant užmigome. Vasaros nak­
tis — ne naktis, tuo labiau pavargusiam žmogui. Vos

390
užsimerkei, ir jau aušta. Žygiuojame toliau. Apėjome
Kreslavos miestelį. Kelias man gerai pažįstamas, juk
jau ketvirtą kartą einu šiomis vietovėmis.
Siena jau arti. Tai paskutinis ir, galima sakyti,
svarbiausias kelionės etapas. Priėjome kaimą. Čia gy­
veno valstietis, kuris turėjo padėti mums pereiti sieną.
Bet kaime mūs laukė liūdnos naujienos: reikalingas
mums žmogus neseniai buvo iškeltas į Latvijos gilumą.
Apsižvalgę patraukėme arčiau sienos, į miškelį. Vos
įėję į miškelį, susidūrėme su dviratininku. Tai buvo
Latvijos policininkas.
— Stok! Rankas aukštyn! — šūktelėjo jis.
Sustojome. Besiartindami prie sienos, buvom susi­
tarę, kaip atsakinėsime, jeigu mus sulaikytų latviai:
mes nepažįstami, susitikome kelionėje, pabėgėliai iš Ta­
rybų Sąjungos.
— Kas tokie?
Pasisakėme. Policininkas ėmė kratyti mūsų kišenes,
veikiausiai, tikėdamasis rasti ginklą ar kokių įtartinų
daiktų. Tačiau aptiko tiktai keletą dolerių ir daugiau
nieko.
— Meluojate,— pasakė policininkas,— jūs ne iš Ru­
sijos, o į Rusiją ėjote!
Mes stengėmės įtikinti jį, kad tikrai esame pabėgė­
liai, netgi prašėme palikti Latvijoje, neišduoti bolše­
vikams, bet iš to nieko neišėjo. Policininkas netikėjo.
Jis nuvarė mus į pasienio sargybą ir paliko pasienio
sargybos viršininko žiniai. O šis čia pat ėmė mus tar­
dyti, grasindamas ir koliodamas paskutiniais žodžiais.
Iš to, kaip jis gerai mokėjo rusų kalbą, iš jo manierų,
galima buvo spėti, kad jis yra buvęs caro žvalgybinin­
kas, baltagvardietis, pabėgęs nuo Tarybų valdžios
į Latviją.

391
 — Tu bolševikas! — šaukė jis.— Prisipažink, o jei
ne, sušaudysiu!
— Ne, aš ne bolševikas,— įrodinėjau jam.— Aš bė­
gu nuo bolševikų.
— Netikiu! Tu, svolačiau, esi bolševikų šnipas.
Atsistok!
Atsistojau!
— Tris žingsnius pirmyn, marš!
Žengiau keletą žingsnių ir sustojau. Toliau žengti
nėra kur — prieš mane medinė siena. Sargybos virši­
ninkas stovi iš užpakalio. Ką jis sugalvojo? Išgirdau,
kaip trakštelėjo revolverio gaidukas. Nejaugi atėjo
galas?
— Paskutinį kartą įspėju: prisipažink, kitaip sušau­
dysiu,— nuaidėjo jo sunkūs žodžiai.
— Aš teisybę kalbu,— atsakiau, pasukdamas galvą
i ji-
— Neatsisukinėk! Skaičiuoju iki trijų: viens. ..
du. . . trys.
Apkurtinantis šūvis. Kambaryje jis atrodė ypač gar­
sus. Pajutau, kaip kulka viršum galvos įsmigo į sieną,
kaip smulkūs medžio trupinėliai pabiro man ant akių. . .
Liepia atsisėsti.. . Sargybos viršininkas žiūri į mane ir
šypsosi. Tardo toliau. Išgirdęs, kad esu iš Vitebsko, ėmė
smulkiai klausinėti apie šį tarybinį miestą. Aš Vitebską
gerai pažinojau, todėl ramiai atsakinėjau į klausimus.
Matyti, šis miestas buvo žinomas ir jam, nes klausinėjo
apie gatves, įmones, kaip jos atrodo dabar, Tarybų
valdžios metais.
Mano žinios apie Vitebską, tur būt, įtikino pasienio
sargybos viršininką, jog mes iš tikrųjų esame pabėgę
iš Tarybų Sąjungos. Jis kruopščiai surašė į protokolą
visus mūsų parodymus ir nugabeno į Daugpilį. Ten

392
mus tris dienas išlaikė tvirtovėje. Per tą laiką žval­
gyba įsitikino, kad nesame Latvijos komunistai.
— Jums teks sumokėti piniginę pabaudą už sienos
pažeidimą,— pasakė tardytojas, įsidėdamas į kišenę vi­
sus mūsų dolerius.
Ketvirtą dieną buvome atvežti į tą pačią pasienio
sargybą.
— Latvija,— pasakė sargybos viršininkas,— yra su­
dariusi sutartį su Tarybų Sąjunga, pagal kurią abi šalys
įsipareigojo grąžinti viena kitai žmones, nelegaliai per­
einančius sieną. Mes turime vykdyti šią sutartį. Šian­
dien jus perduosime į bolševikų rankas.
Tos pačios dienos vakare mes jau buvome tarybinė­
je žemėje.

LKP KETVIRTOJI KONFERENCIJA

Atvykę į Maskvą, vėl susitikome su mūsų partijos

vadovais V. Kapsuku ir Z. Angariečiu. Jie klausinėjo
apie priešmirtines keturių nužudytųjų komunistų die­
nas, apie masinių suėmimų priežastis, apie socialdemo­
kratų vadų išdavikiškumą. Mes matėme, kaip skaus­
mingai jie pergyvena fašistinį perversmą Lietuvoje ir
geriausiųjų draugų nužudymą. Tačiau jų kalbose ne­
buvo nusivylimo nuotaikų. Delegatus jie sutiko nepa­
prastai džiaugsmingai. Pats delegatų atvykimas į Mask­
vą liudijo, kad, nežiūrint baltojo teroro, nežiūrint di­
džiausių sunkumų, Lietuvos Komunistų partija kovoja
toliau, vykdo garbingą savo pareigą Lietuvos liaudžiai.
Kadangi sunkiomis pogrindžio sąlygomis ne visi dele­
gatai galėjo atvykti į Maskvą, buvo nutarta vietoje su­
važiavimo sušaukti partinę konferenciją.

393
 LKP ketvirtoji konferencija įvyko 1927 metų rug­
sėjo 10 — spalio 1 dienomis Maskvoje, partinių darbuo­
tojų kursų patalpose. Konferencija vyko partijos suva­
žiavimo teisėmis. Joje dalyvavo dvylika delegatų ir
daug svečių. Delegatai — Z. Angarietis, V. Kapsukas,
L. Aleksandravičiūtė, K. Didžiulis, I. Gaška, P. Dūda,
Ch. Kaplanas, B. Pušinis, V. Simensas, J. Stimburys,
P. Jankauskas ir kiti.
Centro Komiteto vardu konferenciją atidarė Z. An­
garietis. Pradėdami darbą, delegatai tylos minute pa­
gerbė šviesų žuvusių draugų atminimą. Tą valandėlę
mūsų akyse vėl iškilo brangūs K. Požėlos, J. Greifen-
bergerio, R. Čarno ir K. Giedrio paveikslai. Juk visai
neseniai, vos prieš trejus metus, K. Požėla ir J. Grei-
fenbergeris buvo čia pat Maskvoje ir ruošė LKP ketvir­
tąjį suvažiavimą.
Į prezidiumą konferencija išrinko Z. Angarietį,
V. Kapsuką, K. Didžiulį, J. Stimburį ir P. Dūdą. Į man­
datų komisijos sudėtį įėjo Ch. Kaplanas, P. Jankauskas
ir dar vienas draugas, kurio pavardės neprisimenu. Po
to buvo išrinktos komisijos visais dienotvarkės klausi­
mais paruošti rezoliucijas. Konferenciją sveikino Len­
kijos, Estijos, Latvijos ir Suomijos Komunistų partijų
atstovai.
Ataskaitą apie LKP Centro Komiteto politinę veiklą
padarė Z. Angarietis. Jis savikritiškai išanalizavo parti­
jos darbą nuo 1924 metų pabaigos iki LKP ketvirtosios
konferencijos dienų ir atskleidė padarytų klaidų ir trū­
kumų priežastis.
Pranešėjai Z. Angarietis ir V. Kapsukas, o taip pat
delegatai, dalyvavę diskusijose, savo kalbose pabrėžė,
kad svarbiausia stiprinti Lietuvos Komunistų partiją,
kelti jos narių idėjinį ir teorinį auklėjimą.

394
 „Visapusiškas organizacinio darbo sustiprinimas,—
buvo nurodyta konferencijos nutarimuose,— dabartiniu
laiku turi ypatingai svarbią reikšmę Lietuvos Komu­
nistų partijai. Stovintis priešaky neišvengiamas repre­
sijų padidėjimas — iš visos partijos, iš kiekvieno par­
tijos komiteto, iš kiekvieno partijos nario reikalauja
nepaprasto veiklumo visame darbe, o tatai savo keliu
reikalauja suderinti viso partinio aparato, o taipogi bu­
vimo partijos eilėse maksimalaus susiglaudimo, pilnos
vidujinės vienybės ir geležinės, tikrai bolševistinės
disciplinos“.1
Konferencija nurodė, kad pagrindinis partijos užda­
vinys yra mobilizuoti plačiąsias mases kovai už fašisti­
nės diktatūros nuvertimą, už darbininkų ir valstiečių
valdžios atkūrimą. Partija turėjo vadovauti masėms ir
kovoje dėl ekonominių ir politinių darbininkų bei vals­
tiečių reikalavimų, derinti nelegalų darbą su legaliu,
kurti viešas ir slaptas profesines sąjungas, veikti visur,
kur tik yra darbo žmonės, rodyti jiems tikrąjį kelią
į išsivadavimą.
Delegatai išklausė taip pat V. Šimenso išsamų ir
įdomų pranešimą apie Lietuvos komjaunimo veiklą ir
LKP vadovavimą jo darbui.
Konferencijos pabaigoje įdomią kalbą pasakė Kom-
interno atsakingas darbuotojas O. Kusinenas. Pasvei­
kinęs delegatus, jis suglaustai apibūdino kai kuriuos
tarptautinius klausimus, ypatingai pabrėždamas, kad
tarptautinė padėtis aštrėja, kad imperialistai žvangina
ginklus, ruošdami naują karą prieš pirmąją pasaulyje
darbininkų ir valstiečių valstybę. O. Kusinenas anali­
zavo Bulgarijos, Lenkijos ir Pabaltijo šalių Komunistų
1 LKP ketvirtosios konferencijos rezoliucijos. 1928 m.,
10 psl.

395
partijų darbo trūkumus, nurodydamas, kad jie dauge­
liu atvejų yra būdingi ir Lietuvos Komunistų partijai.
Šioje konferencijoje buvo išrinktas naujas LKP
Centro Komiteto sąstatas, į kurį įėjo V. Kapsukas,
Z. Angarietis, A. Sniečkus, K. Didžiulis, A. Lifšicas,
I. Gaška, E. Bilevičius, J. Stimburys ir kiti.
Konferencijos nutarimai turėjo didelę reikšmę toles­
nei LKP veiklai. Po konferencijos Lietuvos pogrindi­
ninkai išplėtė savo darbą, toliau stiprino partijos eiles.
Sustiprino savo veiklą ir rajonų bei parajonių komite­
tai, įsikūrė nemaža naujų nelegalių partinių ir komjau­
nimo kuopelių, pagerėjo darbas kariuomenėje, buvo iš­
plėstas komunistinės literatūros leidimas ir platinimas.

* *

Pasibaigus konferencijai, man pranešė, kad reikia

nueiti pas V. Kapsuką pasikalbėti. Bet pasikalbėjimas
neįvyko. V. Kapsukas, atidžiai pažvelgęs į mane, susi­
rūpino:
— Kas atsitiko? Kodėl taip blogai atrodote?
— Esu sveikas, nieko nejaučiu,— atsakiau, nors iš
tikrųjų tuo metu savijauta buvo labai bloga.
V. Kapsukas parašė raštelį ir įteikdamas pasakė:
— Eikite į Kremliaus polikliniką.
Patikrinimo rezultatus gydytojai pranešė V. Kap­
sukui. Tą pat dieną jis išrūpino kelialapį į Pamaskvės
sanatoriją. Nors V. Kapsukas buvo labai apsikrovęs
darbais, jis surasdavo laiko atvykti į sanatoriją pasi­
kalbėti su gydytojais. Sanatorijoje ilsėjausi ir gydžiau­
si du mėnesius.

396
 Vėliau LKP Centro Komiteto nutarimu buvau pa­
liktas Maskvoje mokytis ir gydytis. Kauno rajono ko­
miteto sekretoriumi vietoje manęs Centro Komitetas
paskyrė J. Stimburį.

VILTYS VIRTO TIKROVE

Pagaliau atėjo džiaugsmo kupinos dienos. Visa tai,

už ką kovojo pogrindininkai, apie ką jie svajojo, ko
giliai troško Lietuvos darbo žmonės, virto tikrove, gy­
venimu. Subyrėjo fašistinė diktatūra, Komunistų parti­
ja paėmė vadovavimo vairą į savo tvirtas rankas. Vaka­
rykščiai pogrindininkai tapo ministerijų, įmonių, įstai­
gų vadovais, atsistojo darbo žmonių kovos priešakyje
ir veda lietuvių liaudį į naują, šviesią ateitį, į komu­
nizmą.
Dar neseniai pogrindininkai komunistai slaptai vyk­
davo iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, platindami ne­
legalią spaudą, slaptai rengdavo partinius susirinkimus,
konferencijas, suvažiavimus. Kokie pasakiški pasikeiti­
mai įvyko nuo tų metų!
Šiandieną kiekviename Lietuvos kampelyje virte
verda gyvenimas, darbo žmonės pagrįstai didžiuojasi
savo pasiekimais.
Neseniai aplankiau daugelį vietovių, kuriose teko
dirbti pogrindinį darbą, norėdamas savo akimis pama­
tyti, kaip pasikeitė darbo žmonių gyvenimas tarybiniais
metais. Štai pogrindžio dienomis tiek kartų matyti
Tirkšliai. Čia kadaise buvo Mažeikių parajonio komiteto
centras.
Nors iš Mažeikių į Tirkšlius dabar nuolat kursuoja
keleiviniai autobusai, tačiau nutariau eiti pėsčias. Pri­

397
simenu, kadaise Mažeikių miesto riba baigdavosi prie
geležinkelio pervažos. Dabar pervažą jau praėjau, o
miesto gatvė veda vis toliau ir toliau. Tarybiniais me­
tais Mažeikiai išsiplėtė, pajaunėjo.
Tirkšliuose susitikau seną kovos draugą Liudą Dab-
kų (Lukošių), buvusį Mažeikių parajonio komiteto narį.
Karštai pasisveikinę, mes išvaikštinėjome visą mišką,
kuriame kadaise nuo žvalgybos slapstėsi komunistai.
Aplankėme Jono ir Prano Taurinskų gyvenvietę, nors
nei jų pačių, nei jų namų ten jau nebebuvo.
Tirkšliai — dabar stambaus „Jaunosios Gvardijos“
kolūkio centras.
Žiūriu į laukus ir neatpažįstu. Ten, kur seniau at­
skirais lopinėliais buvo išsimėtę rugių, avižų, miežių
sklypeliai, dabar šnara kukurūzų laukai, mėlynai ban­
guoja, kiek tik akimi užmeti, linų jūra. O rugiai? Argi
palyginsi juos su pavienio valstiečio rugiais?
Pastebėjęs, kad susidomėjau traktoriais, L. Dabkus
apibėrė mane skaičiais.
— Kolūkis turi penkiolika traktorių, vieną kombai­
ną, penkis sunkvežimius ir dvi lengvąsias mašinas.
— Su tokia technika,— pastebėjau,— galima neblo­
gai dirbti. Seniau nė vienas Lietuvos dvarininkas netu­
rėjo tokių mašinų.
— O mes nesiskundžiame.
Prisiminęs, kad buržuaziniais laikais dauguma
Tirkšlių gyventojų jau pavasarį suvalgydavo paskutinę
dirsinės duonos riekelę ir, stipriau diržu suveržę pilvą,
laukdavo naujo derliaus, paklausiau:
— Na, o kaip kolūkiečiai gyvena?
— Kaip gyvena? Eime.
— Kur?
— Pažiūrėti, kaip mes dabar gyvename.

398
 Prie kelio stovėjo nauji namai. Įėjome į vidų. Palu­
bėje pamačiau elektros lemputę, paspaudžiau jungiklį.
Namo šeimininkas kolūkietis Rimkus nusišypsojęs čia
pat pastebėjo:
— Galite netikrinti, mūsų elektrinė veikia puikiai.
Naujus namus yra pasistatę trisdešimt kolūkiečių
šeimų — visur elektra, radijas. Pastatytos naujos, erd­
vios karvidės ir kiaulidės. Visas darbas jose mechani­
zuotas, įrengtos automatinės girdyklos, gyvulių šėrė­
jams jau nebereikia nešioti pašaro — jis paduodamas
automatiškai. 1959 metais „Jaunosios Gvardijos“ kol­
ūkis gavo daugiau kaip du milijonus rublių pajamų.
Dabar jo pajamos žymiai didesnės.
Šių dienų Tirkšliai yra kultūrinis židinys. Jei seniau
apie knygą bei laikraštį žmonės galėdavo tik svajoti, tai
dabar čia įrengta gera biblioteka, kurioje yra daugiau
kaip trylika tūkstančių knygų. Biblioteka naudojasi
septyni šimtai skaitytojų. „Jaunosios Gvardijos“ kol­
ūkiečiai yra užsiprenumeravę pusketvirto tūkstančio
egzempliorių laikraščių bei žurnalų.
Tirkšliuose yra gera mokykla, kurioje mokosi virš
trijų šimtų vaikučių, įrengtas vaikų darželis, atidarytos
kelios produktų ir pramonės prekių parduotuvės. Taip
atrodo šių dienų Tirkšliai.
Kiek Lietuvos takelių teko išvaikščioti pogrindžio
dienomis! Kai dabar pažvelgi į praeitį, į nueitą kelią,
atrodo viskas buvo taip neseniai. Bet koks milžiniškas
atstumas skiria mus nuo tų dienų!
Taip! Daug metų praėjo. Ir štai aš vėl žingsniuoju
žilojo Vilniaus gatvėmis. Prieš mano akis, lyg kino
juostelėje, vienas po kito plaukia tų neramių dienų
kovos kadrai, iškyla kovos draugų atvaizdai, kurių jau
nebėra gyvųjų tarpe. O ausyse tebeskamba V. Kapsuko

399
tylūs, pranašiški žodžiai apie Vilnių, kuriuos jis ištarė
prieš keturiasdešimt metų, kai lydėjau jį į nelegalų
partinio aktyvo susirinkimą:
„Ateis laikai, kai darbininkai ir Vilniuje taps šeimi­
ninkais, priemiesčio šiukšlynuose išdigs nauji fabrikai,
gamyklos, gyvenamieji namai, kai Vilnius bus ne tik
Tarybų Lietuvos sostinė, bet ir industrinis centras..
Tokie laikai atėjo. Vietoje griuvėsių, kuriuos paliko
hitlerininkai, atsitraukdami iš Vilniaus Didžiojo Tėvy­
nės 'karo metu, išaugo ištisos gatvės naujų daugiaaukš­
čių namų, kuriuose apsigyveno darbininkai ir tarnauto­
jai. štai, pavyzdžiui, senasis Antakalnio rajonas. Ten,
kur kadaise matėme vieną kitą su pakrypusiu stogu
lūšnelę, dabar iškilo ištisas naujų daugiaaukščių namų
miestelis su naujomis parduotuvėmis, kino teatru, vai­
kų darželiais.
O Užupio rajonas? Buržuaziniais laikais jis garsėjo
nepaprastu gyventojų skurdu ir daugybe viešųjų namų,
kuriuose puotaudavo turtuoliai ir karininkai. Šis už­
kampis virto pramoniniu rajonu, kuriame įsikūrė šešios
stambios įmonės: Elektros skaitiklių gamykla, Konservų
fabrikas, Vito vardo kailių apdirbimo fabrikas, baldų
kombinatas „Beržas“ , verpimo ir audimo kombinatas
„Audėjas“ ir Gelžbetonio konstrukcijų gamykla. Pra­
monės įmonės pastatė ištisus gyvenamųjų namų kvar­
talus, kuriuose apgyvendino savo darbininkus. Šiame
rajone įrengta erdvi, šviesi valgykla, krautuvės, klu­
bas, ambulatorija ir kita.
Vilnius iš tikrųjų tapo Tarybų Lietuvos industriniu
centru. Miesto pramonės bendrosios produkcijos gamy­
ba palyginti su 1939 metais padidėjo net dvidešimt du
kartus. Išaugo visiškai naujos pramonės šakos, tokios,
kaip staklių, mašinų prietaisų.

400
 Toje vietoje, kur prieš keturiasdešimt metų V. Kap­
sukas kalbėjo apie busimąsias, darbininkų valdomas
įmones, šiandien yra stambiausias Lietuvoje siuvimo
fabrikas — „Lelija“ , didžiausia Europoje Grąžtų ga­
mykla, išaugo naujos gatvės, nauji daugiaaukščiai mū­
riniai namai.
Kaip niekada, Tarybų valdžios metais žilajame Vil­
niuje sutartinai skamba lietuvių liaudies ir tarybinės
dainos, šlovinančios darbo žmogų. Bet mūsų liaudis
niekuomet neužmirš, kad naujas gyvenimas iškovotas
rūsčių kovų ir daugelio aukų kaina. Ji niekuomet ne­
užmirš savo sūnų ir dukrų, žuvusių 1905 metų revoliu­
cijos ir Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos
dienomis, o taip pat sunkiais pogrindžio metais dėl sau­
lėto Tėvynės rytojaus. Šviesūs revoliucionierių pavyz­
džiai šiandien įkvepia mūsų respublikos žmones nau­
jiems darbo žygiams.
Vakarais gražiai šviečia Vilniaus naujų statybų ži­
buriai. Tai mūsų šviesiosios, liaudies išsvajotos komu­
nistinės ateities žiburiai.
 T U R I N Y S

Mums spalis rodė kelią - - - - - - - - - - - 3

Kontr r evoliucijai spaudžiant - - - - - - - - - 13
Pirmieji žingsniai pogrindyje - - - - - - - - - 20
Komendantūros kuopa - - - - - - - - - - - 28
Mirties keliu - - - - - - - - - - - - - - 33
Gretos auga - - - - - - - - - - - - - - - 36
Miesto paštas mūsų rankose - - - - - - - - - 43
Į kareivines! - - - - - - - - - - - - - - - 48
Taujėnų komunistai - - - - - - - - - - - - 60
Septintasis pėstininkų pulkas - - - - - - - - - 73
Platinant atsišaukimus - - - - - - - - - - - 81
Pulko komunistai veikia - - - - - - - - - - - 85
Kaltanėnų komendantas - - - - - - - - - - - 97
Žvalgybos viršininkas - - - - - - - - - - - 1 0 4
Vilniaus kryptimi - - - - - - - - - - - - - 115
Partizaninio judėjimo štabas - - - - - - - - - 125
Ruošiamės ginkluotam sukilimui - - - - - - - - 133
Gimnazistė - - - - - - - - - - - - - - - 155
Vilniaus pogrindyje - - - - - - - - - - - - 160
Raudonosios armijos daliniams pasitraukus - - - - 165
Kauno sunkiųjų darbų kalėjime - - - - - - - - 189
Vėl Vilniuje - - - - - - - - - - - - - - - 218
Į Maskvą - - - - - - - - - - - - - - - - 236
Kelias į pogrindį - - - - - - - - - - - - - 245
Kaune - - - - - - - - - - - - - - - - - 253
Naujos pareigos - - - - - - - - - - - - - 26t
Šiaulių pogrindininkai - - - - - - - - - - - 281
Žemaitijos keliais - - - - - - - - - - - - - 288
Gegužės pirmoji - - - - - - - - - - - - - 302
Skubu į Centro Komitetą - - - - - - - - - - 308

402
Vėl į kelionę - - - - - - - - - - - - - - 314
Susitikimai su Z. Angariečiu ir V. Kapsuku - - - - 317
Ketvirtasis suvažiavimas - - - - - - - - - - - 321
Osipas Piatnickis -- - - - - - - - - - - - 328
„Zingerio“ firmos agentas - - - - - - - - - -332
Kauno pogrindyje -- - - - - - - - - - - - 336
Spauda iš užsienio - - - - - - - - - - - - - 344
Jis gimė nelaisvėje - - - - - - - - - - - - 352
Įvykiai Kauno įguloje - - - - - - - - - - - 356
Rinkimų išvakarėse - - - - - - - - - - - - 365
Mes kovosime toliau - - - - - - - - - - - - 375
Karo lauko teismas - - - - - - - - - - - - 383
Sunkiu keliu - - - - - - - - - - - - - - - 388
LKP ketvirtoji konferencija - - - - - - - - - 393
yiltys virto tikrove - - - - - - - - - - - - 397
 X. К а п л а н а с
В КАЗАРМАХ НЕ СПОКОЙНО
На литовском языке

Redaktorė J . G rig ie n ė
Dailininkė L . P u o d iiū n a itė
Techn. redaktorė J. A b ro m a vič ie n ė
Korektorės D . Z ie m e lie n ė ir L. G ie b lik ie n ė

Pasirašyta spaudai 1961.IV.29. LV 08911. Leidinio Nr. 3183.

Tiražas 8000 egz. Popierius 84 x 108 l/az — 6,313 pop. 1. =
20,70 sp. 1. + 24 įklijos, 17,5 leid. 1. Spausdino Valstybinė
,.Raidės" spaustuvė Kaune, Spaustuvininkų g. 11.
Užsak. Nr. 674.
Kaina 85 kp

7—3