1941 m.

BIRŽELIO
22-2Sd.
 1941 m.
BIRŽELIO
22-25d.

SUDAR~ IR PARENGl:
ANTANAS MARTINIONIS

KARDAS v 1994 1 VILNIUS

 Tautos herojinis aktas

1941 m. birželio 22-25 d. sukilusi lietuvių tauta nusimetė so-

vietinėsokupacijos grandines, atkūrė Lietuvos nepriklausomybę ir
Dailininkė Adolfina MARTINIONJENE valstybingumą.
,,Birželio 23 d. tautos herojiniu aktu buvo grąžinta Lietuvoje tei-
Panaudoti Petro RIMSOS, siškai konstitucinė padėtis, kaip nustatyta paskutinės 1938 metų Lie-
Jono TUMAV/č/AUS ir kt. piešiniai tuvos Konstitucijoje (... ) Birželio 23 d. sukilimu Lietuvos valstybinis
suverenumas buvo atkurtas tiek teisiniu, tiek praktiniu požiūriais"
(Sukilėlis, 1993. Birželio 19).
Tuo galima didžiuotis. Deja, iki štol didvyriškas tautos žygis
nėra tinkamai įvertintas, nors nuo 1990 m. kovo 11 d. jau prabėgo
ne vieneri metai. Nėra deramai prisiminti, pagerbti sukilimo orga-
nizatoriai, vadai ir eiliniai. Neatkurti, nesutvarkyti sovietmečiu su-
naikinti kapai. Nėra memorialinių lentų prle LAF Vilniaus štabo
„Kardo" Nr. 3-4 priedas (kurio nariai buvo areštuoti ir Gorkyje sušaudyti), LAF Kauno šta-
bo, Lietuvos Laikinosios vyriausybės būstinės. Istorijos paminklu
nelaikomas ir Kauno radiofonas, kuriame 1941 m. birželio 23 d. bu-
vo paskelbta, kad sukilusi tauta išsikovojo nepriklausomybę, ir lais-
vai transliuotas Lietuvos himnas. Šio veiklos baro spragas bent iš
dalies taisyti ėmėsi žurnalo „Kardas" redakcija. Jos suburti į vieną
draugiją sukilimo dalyviai 1993 m. birželio 19 d. · Kaune surengė
respublikinį suvažiavimą. Prie „Kardo" redakcijos įkurtas Sukilėlių
klubas. Atlikusi šį organizacinį darbą, redakcija pradėjo rinkti su-
kilėlių prisiminimus, dokumentus, nuotraukas.

Kilo idėja surinktą medžiagą susisteminti ir parengti spaudai.

SUKILIMAS:1941 m. birželio 22-25 d.: dokuplental, prisiminimai (sudarė ir
paruošė A. Martinionis. - Vilnius. Kardas. 1994. - 170 p.
1941 m. birželio sukilimo organizatorių, vadų ir sukilėlių-partizanų pri-
siminimai apie kovas su raudonuoju okupantu. Tokia knyga leidžiama pirmą
kartą.
Taip išleista ši pirmoji knyga apie istorinį tautos sukilimą. Ilgainiui
redakcijoje kaupiantis naujiems sukilėlių prisiminimams, numatoma
išleisti ir antrąją knygą. ·
Šioje knygoje vietoj įvado perspausdintas iš „Lietuvių enciklo-
pedijos" (Bostonas. 1963. T. 29. P. 166-179) Antano Mažiulio
straipsnis apie 1941 m. birželio sukilimą. Kalba netaisyta. Iššifruotos
tik kai kurios santrupos, paaiškintas vienas-kitas žodts. Be to, kny-
5
 goje skelbiamas LietuvitĮ aktyvisttĮ fronto (LAP) steigiamojo susi-
rinkimo protokolo originalas iš Kazio Škirpos knygos „Sukilimas"
(Vašingtonas, 1973. P. 90-95). I nygoje panaudoti 1942 m . .,Karyje"
spausdinti karitĮ prisiminimai apie 1941 m. birželio sukilimą 29 te-
ritoriniame šaulių korpuse, taip pat Rylų Lietuvos partizanų kovas.
Sudarytojas visą medžiagą išdėstė, kiek įmanoma, laikydamasis
aprašomų įvykių chronologinės tvarkos, geografinio nuoseklumo.
Tai padės plačiajai visuomenei geriau sužinoti apie ilgais ne-
laisvės metais slėptą ar klaidingai interpretuotą istorinį faktą: tautos •
kovą su sovietiniais
saugumu, partiniais
okupantais
ir sovietiniais
ir jų režimo :ramsčiais - kariuomene,
aktyvistais.
Laisvę lėmė ryžtas tr,
Sunkiu ir labai atsakingu šiuo darbu, kuriam savo literatūriniu pa-
likimu skatino garbingas mūsų amžininkas Petras Ruseckas, siekiama,
kad tautos karžygių vardai neliktų _istorijos užmarštyje.
ginklo jėga
Nuoširdžiai dėkojame A. Bendinskui, t-arpininkav11siam, o Lietuvos
Vyriausybei, skyrusiai lėšų daliniam knygos leidimo išlaidų apmo- • l
kėjimui. OKUPACINI: SUTEMA
Jeigu skaitytojai, iš šios knygos patyrę, kokia brangia narsuolių
kraujo, gyvybės kaina iškovojama laisvė, ją labiau brangins, redak- 1940 m. Lietuvos okupacija nebuvo visai netikėta: ji dauge-
cija žinos dirbusi ne veltui. lio buvo nuogąstingai suvokiama kaip laikina Antrojo pasaulinio karo
Atsiliepimus, prisiminimus, dokumentus, nuotraukas prašome siųs­ pasekmė. Dar 1939 m. vasarą prof. K. Pakštas su kitais visuomenės
ti adresu: .,Kardas", box 1847, 2043 Vilnius-43. veikėjais Lietuvos vyriausybei pateikė numatomos okupacijos metui
pasiruošimų planą: išvežti svarbiuosius archyvus ir aukso atsargas į
Antanas MARTINJONJS
JAV, išsiųsti uzs1enin kuo daugiau studentų, numatyti egzi-
Zurnalo „Kardas" vyriausiasis reddktorius
linę vyriausybę, kuri perimtų veiklą, jei krašte esamoji nesuskubtų
pasitraukti ir t. t. Bet tuo metu Lietuvos vyriausybė jautėsi dar labai
saugi ir šiems veikėjams patarė nekelti krašte baimės, nors dalį
aukso atsargų išsiuntė į Švediją (vėliau švedai jas atidavė Sovietų
SUTRUMPINIMAI: Sąjungai). Nerimą kėlė 1939 m. rudenį nuogirdomis pasakojama apie
PLP - Pirmojo Lietuvos Ptezidento karo mokykla slaptas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties dalis. Sovietų Są­
LAF - Lletuvią aktyvistų frontas junga neokupuosianti Užnemunės, nes tai esanti Vokietijos įtakos
SD - šaulių divizija sritis ir pan. Dar daugiau nerimo kėlė raudonosios armijos įgulos ir
SP - šaulių pulkas sustiprėjusi komunistų veikla, tvarkoma Sovietų Sąjungos pasiunti-
AP - artilerijos pulkas
Bn - batalionas nybės, nors oficialiai Molotovas patikino kelis kartus Lietuvos vy-
Gen. št. - generalinis štabas riausybę, kad valdymosi būdas yra Lietuvos vidaus reikalast•o pats
Pik. - pulklnJnkas Stalinas žadėjo net Lietuvos komunistus sudrausti. Visuotinio nerimo
Plk. ltn. - pulkininkas leitenantas metu okupacijos grėsmę sutikti ruošėsi pats vienas lietuvis ūkinin­
Mjr. - majoras
Kpt. - kapitonas kas, iš dalies ir darbininkas: 1939 m. Vilniaus krašte be šeimininko
ltn. - Ieltenantas likę ginklai ir šaudmenys buvo slapta įsigyjami ir saugomi. Tai buvo
J. ltn. - Jaunesnysis leitenantas labai svarbu 1941 VI 22 d. sukilimui, nes krašte didžioji dalis suki-
Virš. - viršila lėlių ginklq buvo tie „nereikalingi" lenkų kariuomenės ginklai. Lie-
Psk. - puskarininkis
tuvio nuotaikas okupacijos akivaizdoje ir būsimo sukilimo utuomaz-
Gr. - grandinis
Ell. - eilinis gas liudijo 1940 VI 15 d. vakaras. Išgirdęs per radiją įžygiuojant

' 1
6
 raudono 10s armijo naujus dalinius, kai kuriose vietose savanoriškai
\~Tai mob1liza,-osi, - rinkosi į bendruoju mobillzacijos planu numa-
t}ias rink1mos1 Yietas (prie šaulių bŪnt!, policijos nuovadų ir pan.),
ne per rad1Jo stotis paskelbtai ramiai laikysenai niekas nenorėjo
tikėt.J, norėjo būti vietoje ir kautis su atžygiuojančiu priešu. Pana-
šiai kai kur krašte susirinko ir šauliai, išs1da!Ijo ten buvusius gink-
lus 1r vietomis apsikasė gintis, laukdami, kada Kaune perims kariuo-
menės vadovybę kuris kitas tikras lietuvis. Visi šie savanoriai (Za-
rasų, Rokiškio, Utenos, Telšių ir kt.) su sovietais nesusikovė, nes
Kaunas neprabilo.
Jau pirmosiomis okupacijos dienomis daugelį šaulių namų laikinai
uzėmė ar išplėšė raudonarmieėiai, todėl šauliai ginklų į būstines
negalėjo grązinti ir juos išslapstė. Nuginkluojamų liepos mėn. da~-
gelis šaulių būrių laiku sugebėjo dalį ginklų nuslėpti. Pvz., Zara-
sų aps. karo komendantas pik. Itn. I. K. Pašilys /bolševikų nužudytas
1941 VI 24-25) paliko Zarasų rinktinės šauliams per 200 šautuvų ir
pistoletų. Ne mažiau svarbus buvo studentų medikų Br. Stasiukaičio,
J. Reinio ir kt. jų draugų ateitininkų vad. sanitarinis planas: pati-
kimi studentai medikai ir medikės dar gegužės mėn. išpirko lauko
chirurgijos instrumentus ir susidarė lauko chirurgijai būtinų vaistų
atsargas. Tai įgalino 1941 m. birželyje ne vienam krašto kovotojui
išgelbėti gyvybę. šis Br. Stasiukaičio planas buvo įvykdytas dar prieš
visokią registraciją ir suvaržymus.
Tylusis krašto pasipriešinimas buvo ryškus nuo pat okupacijos
pradzios. Dar 1940 m. birželio mėn. gale Kauno rlarbininkai, išvaryti į
mitingus ir aprūpinfi sovietiniais plakatais, iki mitingų aikštės te-
prinešdavo jų mažą dalį, dažniausiai tiktai V. Krėvės, Zemaitės ir
v. Kudirkos paveikslus, o daugumas likdavo medžių šakose ar šiaip
„nežinia kur" dingdavo. Dar aiškesnį pasipriešinimą reiškė Lietuvos
kariai. Todėl visur buvo suimta ne tik karininkų, bet ir kareivių;
daug jų buvo suimta po vad. liaudies seimo rinkimų (pvz. VII 24 d.
Kauno sunkiųjų darbų kalėjiman atvežta iš Vytenio pulko 10 kari-
ninkų ir 21 kareivis). Toks pat tylus, nors ir su atskirais prasiver-
žimais (ranka rašyti lapeliai, kartais padauginti rotatoriumi, ksilo-
grafu), buvo visuotinis vad. liaudies seimo rinkimų boikotas, kur
atskirose vietovėse tebalsavo vos 6-8%, o visojP. Lietuvoje - apie
15-16% gyventojų. Daugelis į balsavimo vokus kišo laikraščių iš-
karpas ir pan., reikšdami savo protestą. Patys „liaudies seimo" rin-
kimai davė nemaža medžiagos NKVD, nes ji pasiėmė visus nebal-
savusiųjų apylinkės sąrašus ir didelę dalį balsavusiųjų vokų, kurių
dalis buvo sužymėti. Pvz. Ukmergės rinkimų apygarda žymėjo che-
miniais skysčiais ir dar dalį vokų suantspaudavo tik guminiu ants-
paudu, klijų kraštelyje įrašė slaptus numerius, ir šiuos vokus balsa-
vimo būstinėse vienas komunistas davinėjo nepatikimiesiems apy-
8 '
linkės gyventojams, kurių dalį vėliau su1mmeJo ir tardė pagal ras-
tąją voke karikatū_rą ir t. t. Tylusis pasipriešinimas prieš okupantą
augo visą metą, apimdamas vis· daugiau ir daugiau lietuvių, kartais
ir Ueluvos vietinių rusų. Spalio ir gruodžio mėn. pakėlus drabužių,
avalynės ir maisto kainas, atkakliausią, nedtsargiausią okupantui
priešinimąsi reiškė ypač tie darbininkai, kurie pradžioje sovietinei
santvarkai buvo reiškę tam tikros simpatijos. Pats pasipriešinimas
reiškėsi ne tik gausėjančiais vietiniais atsišaukimais prieš bolševiki-
nes šventes, bei itin prieš 1941 m. sausio mėn. rinkimus, kai mitin-
guose darbininkai „peršalę" taip kosėdavo, jog agitatoriaus visai
, nebūdavo girdėti. Ne ~ienoje vietoje rinkimų būstinėse sprogo na-
muose iš rato įvorės pagamintos bombos, buvo įneštos tariamos pra-
garo mašinos dėžėj (senas žadintuvas) etc. Per Vėlines susirinko
žmonių minia Kauno kapinėse, Vilniuje Rasų kapuose, Zarasuose,
Jiezne ir kt. prie karių kapų ir juos papuošė; susirinko gausiai žmo-
nių, bet nesidavė komunistų provokuojami; tai NKVD su didžiu
nuogąsčiu buvo įvertinta: tyli ir neišprovokuojama minia jiems pa-
sirodė baisiausia. Nors stipriai naktį komunistų ir komjaunuolių sar-
gybos saugojo, Vasario 16 d. išvakarėse visoje Lietuvoje buvo iš-
kelta keli šimtai tautinių vėliavų aukščiausiuose medžiuose, dažnai
nugenint šakas, ištepant dar degl:l.tu, derva, tariamai ar tikrai viršū­
nę minuojant; buvo gausiai paskleista įvairių vietoje paruoštų ir iš
kitur gautų atsišaukimų. Taip pat jau nuo 1940 IX mėn. vis dažniau
pasitaikydavo Stalino ir kitų paveikslų išniekinimų, sutaršydavo
nakties metu „raudonąjį kampelį". Nuo 1940 m. lapkričio mėn. pasi-
reiškė ir vienas kitas veiksminis pasipriešinimas: ne vienas suimamas
atsišaudydamas pabėgo, vienas kitas vietinis išdavikas, milicininkas
ar kitas pareigūnas buvo pašalintas. Visus tuos karštus ir neapgalvo-
tus veiksmus vėliau lydėjo įtartinų asmenų sekimai ir suėmimai; re-
tai kada pataikydavo tai padariusį, bet dažniausiai suimdavo taria-
mąjį buožę ir pan., kurio, kartą suimto, jau nebepaleisdavo; tai ge-
riausiai paliudija išlikęs 1941 IV 14 nr. 2/1504 Lietuvos NKVD ko-
misaro Guzevičiaus ir NKVD viršininko Todeso raštas.
REZISTEMCIMISTELKIMASIS
Tylusis krašto pasipriešinimas palengva virto telktiniu. čia vie-
nur, čia kitur būrėsi labai artimų draugų būreliai, dažnai jau turin-
tys ginklų, ir kartais dar gana neatsargiai ieškojo ryšio su kitais
panašiais rateliais. Lietuvos pasiuntinių žygiai užsienyje ir jų
1940 VII-VIII mėn. protestai vad. užsienio reikalų m-jai greit buvo
žinomi visame krašte ir kėlė naujas ateities viltis. 1940 Vili mėn.
Kaune susidarė Lietuvos nepriklausomybės partija - lyga, kuri po
9
vm 15 d. mokytojtĮ suvažiavimo, užhc1igto Li<'l11vns himnu, tur, jo niai, kurie savo atsišaukimėliais, dažnai spausdintomis raidėmis ran-
židinius SitlUliuose Panevėžyj, ir Rok1skyj.,, visc1 l),~a tu> mtL11 ka rašytais, yra dažnai sumaišę NKVD darbą. Pvz. Rokiškyje NKVD
l)uvo sutclkw,1 20 :m ėJSffiCrlŲ, \'dclOVclUjtlllltl Vi<'llO cllScJrgos pusku-, tiek susirūpino „Stalino jaučių" veikla, jog turėjo kcliolika nuola-
1 inink 10, kuric1m buvo pavyk~ i.:au t I Lietuvos ptlsllln trni ų protcstq tinių agentų žydukų ir mokytoją žydą Kliumelį. kuris
nuorcJšus, juos pctJdugmti ir pusk!l'1st1 t<J,10 lX mcn JclU buvo su- 1941 VII 11 d. griebėsi su šeru rašyti provokacinius prieš žydus ir
daryti tokitlis vdrdais ralelidi. Lit'luvm; islcJ1sv1n1mo s gc1 (lyga) Kdu komunistus atsišaukimus, o „platintojus" įrašė į išvežimo sąrašus;
ne ir Vilk1j0Je, Krašto myletoJdl Alylc111:-,clps., l1etuvos mylėto1ų visa tai paaiškėjo, kai vėliau NKVD patalpose rasti tie šero per-
sąjunga Stakliškėse, Mcrkinc ll' 11 I c1zchjt1osc•, Tėvynės my rašyti ir NKVD Stalino jaučių „kontrrevoliucijai" priskirti atsišauki-
lėtajai Miroslave, Laisvės mylėto1u1 Lc1zdquos<' ir Kc1pėiamiestyjP,
mai, dėl kurių NKVD agentų buvo nužudytas ir senukas kunigas
Laisvė>s kovotojai Rok1škyJe, I ,1isv( s :i.vc1lgc1iTPlš1q <1pl., Džiuqds Tel- B. Sveikauskas. Panašiu būdu Lazdijuose Joselis Okuneviėius (Oku-
šių apl., Lietuvos patriotai Luokėje, Geležinis Vilkas Tauragės apl.,
nevič) 1940 m. rudenį provokavo vietos pavasarininkus ir mokslei-
1940 X mėn. Zalgiriečiai ŠimonysP, Utenio vyrai Kupiškyje, Lrtis- vius; jo veiklą suminėjo Maskvai net pats NKVD komisaras Guze-
vės sargt1i Kdmajuose ir L t. Toks „apc1č:1cs" nuolc11hnis organiz;iv1- viėius. Tokių provokacijų būdavo gana dažnai.
masis, rankd rašytų ar paprasta mašinėle'> paclaugintq lapukq sldc1 LAF Kauno padalos organizacinis planas buvo paruoštas labai
dimas dc1žna1 l,uvo labai neatsargus ir n<' v1enc1m kėlė nuogą-;ti, ypuf tiksliai ir apgalvotai. Organizuojant penketukes, buvo parenkami ma-
pajutus NKVD pdstangas padaryti c1gentais kH'kvieną kaimo ama- žiausiai išryškėję• apylinkėje asmenys, nepasireiškę jokioje organi-
tininką, nuesteltų zakristijonus, vMgonminkus ir buv. organizac11ų zacijoje arba šiaip tebuvę eiliniai nariai, pagrindinai iš vidutinių
eilinius lldtius. Todėl aiškios, 01l.?ėllllZUolos, v1c·nmgm, ir c1tsargios f<'- ūkininkų, amatininkų. Miestuose penketukes sudarydavo dažnai vieni
zistenc1jos rūpestis kilo tiek Kaune, tiek V1ln1UJC. 1940 X 9 d. Kc1u- darbininkai. Toks visos LAF organizacijos pagrindimas „neryškia" vi-
ne įvyko vieningos rezistencijos branduolio pt1sitarimas, vėliau ži- suomene ir buvo tas išganingas kelias, kuris leido pasiruošti 1941
nomas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vardu. LAF jungė lah,ves VI 22 d. sukilimui ir perimti visą kraštą vėl į lietuvių rankas.
kovai įvairių politinių bei pctsaulė•žiūrinių m.isistatymq a5-nenis. LAF Vilniaus padala nebuvo tiek laiminga; ją palietė> 1941 VI 7 d.
Tikslingumo ir saugos sumetimais LAF suskaldė savo centrą į Kctt1- suėmimai ir vėlesni trėmimai, tačiau didelę dalį karinių uždavinių ji
no ir Vilniaus padalas. Kaunas perėmė organizacinio LAF tinklo buvo atlikusi. Ji manė, kad šiaurės Lietuva ir Vilniaus kraštas so-
penkiukėmis sudarymą visame krašte. Buvo palikti anksčiau vci~G vietų-vokiečių karo metu turės pakelti sunkiausią sukilimo naštą,
ivairiuvardžiai telkmiai, no1s dažnai VC'ikė ir didesniais vienetais ypač, jei netikėtai sta~ilizuotųsi kur pats frontas; todėl šios sritys
negu penketukai. Taip liko Tauragės apl. Lietuvos apsaugos g~~r- turėjo gauti daugiausia ginklų. Prielaida buvo tiksli. Ypač gerai vei-
dija (skyriai ir Alytaus aps.). Šakių apl. Geležinis Vilkas, tureJęs kė vad. Švenčionėlių bazė: įvairiais būdais gauti buv. Lietuvos
pddt1lų ir Tauragės aps.; Šidulių apl. Lietuvos laisvės armija, ture- kariuomenės ir kt. ginklai dar 1941 II-III iš Švenčionėlių
Jusi savo padalas Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Ztlrasų ir Utenos aps. pasiekė paskirties vietas iki Joniškio. Taip pat nesusektas liko ir
Silalėje veikė Baudžiamasis Lietuvos priešctms burys, Kelmės apl. - Puntuko kelias, veikęs iki Kėdainių, mažai tenukentėjęs ir 1941 VI d.
Lietuvos išlaisvinimo vanagai, Šiaulių apl. - dar Partizanų ly~d \;!,_- vežimų metu, nes buvo „nebuožiškas". 1942 m. suradus Daugpilio
1 iJt1mpol<'Je Gelbėti Lietuvct1 (laisvei) burelis, Telšių ir Luokės apl. ginklų bazę, šie keliai buvo vėl atgaivinti ir veikė iki 1944 VII mėn.
Sa1gonas (legendinis Zemaiėių kumga1kšėio vardas). Kriaunose Tada Kęstučio organizacijos reikalams patikrinęs šiuos abu kelius
Vt1nagai, Salake - Vilkas ir t. t. Šie visi daugiavardžiai mažieji. tel- Nemunis-Matuliauskas (bolševikų agentų nukautas 1943 m. Kamajų
kiniai jau 1941 II mėn. liesiogič.'i ar per kitus priklausė LAF, v1c~a apl.) nerado tik 6 išvežtųjų (tarp jų pagrindinio kelio vado Jono
tik Lietuvos laisvės kovotojų s-ga išliko neįsijungusi iki 1941 IV mcn. Gintynio, vėliau žuvusio Vorkutos sukilime) ir 1941 VI mėn. Duse-
Nuošaliai nuo LAF liko tik labcti mažai turėjusi nariq Juodoji svas: tų apl. žuvusio Svaitučio-Stasiulionio. 1943-1944 m. Nemunio kelių,
likti, į kurią buvo įpyne~ sctvo ntlgus tiesiog vokieėiLĮ pa1eigunui iS kuris siekė Mažeikius ir Kretingą, pravažiavo per 1000 kiaulių ir
Vokietijos. Savaip nuošalyje· buvo palikta ir visose Lietuvos gimna· , grįžo per 6000 ginklų vienetq (vokiškas ar rusiškas automatinis gink-
zijose veik<) įvairidvardžiėll Sldpti moksleivių 1<1tclia1,turėjc.; Vytem 0 : las, tarp jų ir nemažas kiekis kulkosvaidžių). Šiaip šiaurės ir rytų
Gedimino, Vytauto, Vyties, Baltojo 2.irgo, Juodųjų katinų, 2.a!Jos'.~5 Lietuvos LAF grandys atsišaukimus gaudavo Kauno ryšiais, tiktai
karves, Raudonojo kolchozo vyžus (Panevėžyje), Stalino jauci~ nuo 1941 II mėn. įsakyta laikytis Vilniaus. Kaunas įsakė pasiruošti
(Rokiškyje) ir kt. vardus. Tai buvo labai neatsargių idealistLĮ telki· gegužės pradžiai, vėliau - birželio 18-26 d. Vilniaus keliu atėjo
10 11
 šiaurės Lietuvai 1941 IV mėn. galo įsakymas, sudaryti nepatikimųjq
asmenų sąrašus ir sukilimo metu juos išskirti; jį sekė dar griežtesnis
Lietuvos laisvės kovotojų įsakymas.
Kauno ir Vilniaus LAF centrai buvo sutarę sukilimo metu veikti
ir atskirai, žiūrint, kuriam štabui susidarys geresnės sąlygos. Kartu
buvo sutarta ir laikinosios vyriausybės sudėtis, kuri galėjo būti dėl
l~iko i~ vieto~ sąlygų pakeista. Veiklos pradžia ir laikinosios vy-
nausybes sąrasas buvo perduotas užsienyje esantiems diplomatams
būtent dar 1940 IX mėn. sudarytam Lietuvių tautiniam komitetui
(E. Galvanauskui) ir buv. pasiuntiniui K. Škirpai, kuris 1940 XI 17 d.
taip ~at buvo sudaręs LAF štabą Berlyne. Tarp Lietuvos ir Berlyno
LAF stabų buvo palaikomas ryšys, tačiau dėl nepaprastai saugomos
sienos (trys zonos) tas ryšys buvo itin sunkus. Todėl nenuostabu
kad Berlyne LAF veikla dažnai buvo skirtingai suprasta, daugeli~
iš ten ateinančių įsakymų čia negalėjo būti vykdomi, nes būtų reiš-
kę LAF galą, o iš krašto perduodama veikla užsieninei LAF padalai
atrodė palaida ir nesubordinuota LAF vyr. vadui gen. št. pik. K.
Škirpai.
REZISTENCIJOSAUKOS
Jau 1940 VI 16 d. rytą, atvykęs sovietų karių dalinys, iš ūkio
išsive:iė kpt. Balną, kurio likimo niekas ir nebesužinojo; tuo patiu
metu buvo suimtas gen. K. Skučas, A. Povilaitis ir kt. 1940 VII 12-
13 d. visoje Lietuvoje įvykdyti buv. vyriausybės narių, kariškių,
politinių partijų, visuomenės ir jaunimo organizacijų vadovybės ma-
siniai suėmimai, o pagal planą mažesnėse vietovėse suimta po 5-
8 asmenis, dažnai vietinius kooperatininkus. Tada visame krašte bu-
vo suimta per 3000 šviesuomenės ir veikėjų, kurių didelė dalis žuvo
arba buvo išžudyta kalėjimuose, deportuota į Rusiją. šios pirmosios
suėmimų bangos aukos: dr. L. Bistras, dr. Pr. Dielininkaitis, J. Indri-
šiūna~, ~.:· J. Leimonas, A. Merkis, dr. If{; Skrupskelis, J. Statkus,
B. Grebhunas, M. Kalmantas, J. Urbšys ir kt.
Dar didesnės ir skaudesnės buvo slaptosios laisvinimo veiklos
aukos, prasidėjusios 1940 VII 14-15 d. rinkimais. Už vad. liaudies
seimo rinkimų nepasisekimą visoje Lietuvoje buvo suimta apie 400
asmenų, platinusių priešrinkiminius Lietuvos gynimo rinktinės (nuo
VII 8 d.), Salantų kovos būrio (nuo VII 10 d.), Rokiškio Zalgirio
ir kitus vietoje parašytus lapelius, įdėjusių į balsavimo vokus kari-
katūras ir t. t. Daug buvo suimta 1940 X-XI mėn. prieš ir po vad.
S_p~liore~oliu~i_jos šventės; tada daugelyje· vietų nukentėjo ir vie-
tme_s rez1stenc11os grupės. Nauja didelė suėmimų banga nusiaubė
kra~tą 1_940XII- 1941 l mėn., susijusi su sovietinių tarybų lrinki-
mais; taip pat daug suimta prieš ir po Vasario 16 d. ir t. t. Kiekviena
12
su~mimų banga sekė paprastai vietos žmonių ryškesnį rezistencinį
pasipriešinimą (atsišaukimus, tautines vėliavas ir pan.) arba NKVD
agentų suruoštas provokacijas- išplatintus lapelius prieš žydus, la-
pelius su svastikomis ir pan. Ryškesnė vietinių, vėliau LAF, rezisten-
cijos vienetų ir atskirų asmenų veikla reiškėsi ne tik Kaune, Vilniu-
je ir Šiauliuose, bet ir mažesnėse vietovėse, pvz. Salantuose, Rasei-
niuose, Linkuvoje, Vabalninke, Pasvalyje, Panevėžyje, Kupiškyje,
Rokiškyje, Zarasuose, Dusetose-Jūžintose, Daugailiuose-Antalieptėje,
Švenčionėliuose, Salake, Rimšėje, Utenoje, Kaišiadoryse, Paparčiuo­
se, Alytuje, Merkinėje, Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kt.; iš jų
visų buvo suimtos vad. kontrrevoliucinės grupės. Pvz. Alytaus aps.
1941 l mėn. suimti Punios vargonininkas Tamošiūnas, pavasarininkai
J. Laibanis, J. Toluba ir kt., Prienų gimnazistas A. Klimas su drau-
gų būreliu, A. Barzdos (žuvo 1941 VI mėn. Cervenėje) LAF 6 vyrų
grupė. Kaune - 1941 l 9 d. vad. Laisvosios Lietuvos s-gos grupė:
Povilas Malinauskas (g. 1910), dirbęs Eltoje, pas kurį rasta rotatorius,
jam popieriaus, Laisvosios Lietuvos 14 egz., rusiškai leistų I,itovec
atsišaukimų 66 egz., leidinio Laisvosios Lietuvos sąjunga 40 egz.,
J. Jablonskis, dirbęs Eltoje ir buv. Stokholmo pasiuntinybėje, ,,Zai-
bo" ·spaustuvėje dirbę pavasarininkai Kostas Sipkauskas, Vl. Telksnys;
vėliau dar prijungta per 10 Kauno Pilies vyčių kuopos pavasarinin-
kų, _kurie 1938-1940 m. buvo kuopos valdyboj drauge su suimtai-
siais. 1941 11 14-16 d. suimti Laisvės gynimo ratelio nariai: Vyt.
Liepa (17 m.) moksleivis, Ant. Lapinskas (šaulys ir lapelių autorius)
ir Pr. Radvilavičiu:, (17 m.) moksleivis; ji papildyta naujais suėmimais
žmonių, kurie dalyvavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, -
Stp. Leonas (skautas, darbininkų sūnus), AI. Kanclyvis (teisininkas),
moksleivė skautė Eleonora Rūtelionytė (apkaltinta rašiusi atsišauki-
mus), F. Povi!aitis, šaulys ir geležinkelininkas M. Kaminskas; dar su-
imta 11 16 d. 22 val. įvykusios demonstracijos dalyvių - 10 studentų'.
1941 11 mėn. buvo suimti LAF veikėjai: stud. Stasys Tilinskas (žuvo
Cervenėje), stud. J. Reinys ir kt. 1941 IV-V mėn. ,vėl buvo iškrės­
. tos Kauno stalių artelės, rasta atsišaukimų, suimti moksleiviai: M.
Jagučianskis, L. Končivs; suimti studentai ar moksleiviai, priskirti Lie-
tuvos nepriklausomybės partijai, - H. Bliumentalis, Vyt. Svilas, R.
Bortkevičius, Z. Kaulakys, Ed. Bokas, J. Bandžius, A. Gintautas ir kt.
Kauno aps. suimti: moksleiviai Vyt. Jakimavičius (įtartas jau 1940
VII mėn. platinęs atsišaukimus prieš „liaudies seimo" rinkimus),
A. Dalbakys, kalviai: P. Gaučas ir J. Mačenskas. Lazdijuose, kur
visą metą buvo labai gausūs atsišaukimai, 1941 l mėi. suimti: mkt.
A. Rudzikas, P. Zulonas, J. Stabingis, eigulys Stp. Sekmanas, miškų
darbininkai J. Valenta ir lz. Mitūzas, siuvėjas St. Paliktis (atsišau-
kimai buvę rašyti St. Sekmano mašinėle, rasti pas J. Stabingį), taip
pat buvo suimti ir keli pavasarininkai, nes atsišaukimai buvo rasti
13
 buv. jų namo vandeniui nutekėti vamzdžiuose. Marijampolės aps.
1940 IX 8 d. dėl iškeltos tautinės vėliavos suimti broliai Vytautas,
Juozas ir Stasvs Veliuoniškiai. Krosnos ir Liudvinavo apl. lapelių
autorius Vyt. Brizgys pasislėpė, bet buvo suimti Vladas Eidukevi-
ėius, Alb. ir V. Balitai; 1941 l 11 d. iškeltos vėl tautinės vėliavos ir
išplatinti Lietuvai gelbėti komiteto lapeliai. Suimti: K. Kamauskas,
E. Kisieliūtė, kun. Luckus ir kt. Raseinių aps. dėl atsišaukimų suim-
ta 1941 Xl 16 asmenų ir dar prijungta vad. Jurbarko moksleivių
grupė: Vyt. ir Ed. Mockai, Stp. Vaitkevičius, Vl. Paršalis, V. Po-
cius; Kelmės moksleiviai skautai ir šauliai: Ed. Mosliaiskis, Eug. Mer-
kis, Ed. Jokubauskas, L. Karpis ir mkt. J. Rusas, Edm. Mosliaiskis,
J. Kareckas ir kt.; Raseinių moksleiviai: St. Pocius, Pr. Klikna, šau-
liai: Pr. Kmitas, Pr. Mažintis ir kun. Paškevičius, Rokiškio aps.
1940 XI 8 suimti jaunalietuviai ir šauliai, platinę Lietuvos išlais-
vinimo komiteto lapelius, Vl. Statulevičius, Alf. ir J. Šimėnai,
F. Kostėnas, VI. Merkis, moksleiviai: R. Stalenis, Vl, Strumskis,
K. C:ernius ir kt. Telšių aps. nuo 1940 X mėn. labai gausūs saigū­
niečių ir kt. atsišaukimai. Buvo 1940 XI 6 d. suimta vad. Saigūno
grupė: H. Glazauskas, Ant. ėiužas, mkt. And. Čiurinskas (pavasa-
rininkų ir ateitininkų veikėjas), Vyt. Lileikis, Pr. Gužauskas, Zvirgž-
dinas, L. Malakauskas (valsčiaus raštininkas, rašęs atsišaukimus),
z. Tarvainis; prie Saigūno grupės vėliau dar prijungta per 40 as-
menų -visi jie buvo išžudyti Rainiuose. Tauragės aps. vad. 118
Geležinio Vilko brigados buvo suimti moksleiviai: Ant. Juozapaitis,
Pr. Kinderis (skalbėjo sūnus), Alb. Brunevičius, prijungti Šilalės
moksleiviai: Tallat-Kelpša, Vyt. Raudžius, P. Dargis ir kt. Utenos
· aps. 1940 X 20 d. suimtas Debeikių klebonas ir dekanas kun. K. Mi-
kelinskas, kun. Ragažinskas, ūkininkas J. Matulis su sūnumis Jonu
ir Juozu, P. Rasčius, P. Sukys, Anykščių moksleivis Vl. Sližys, visi
apkaltinti platinę vietoje paruoštus atsišaukimus; 1941 V 13 dėl
vad. Orūno Daumanto ir Adrio Vidimanto atsišaukimų suimta Adaš-
kevičienė ir vėliau dar 14 asmenų. 1941 IV 30 d. dėl Tauragės Lie--
tuvos išlaisvinimo grupės suimta Šiaulių apl. 10 asmenų. 1~41 V mėn.
suimta vad. Dusetų-Antazavės-Antalieptės „kontrrevoliucinė" grupė
28 asmenų, kurių dalis VI 24-25 d. sušaudyta Zarasuose. 1941 VI
7 d. susemta dalis Vilniaus LAF štabo, kelios dešimtys pavienių re·
zistentų ir šiaip nieku dėtų asmenų, kurių prof. Ig. Končius, pik.
J. Pelruitis ir dar keli gyvi ·išliko ėervenėj e.
Suvedus 1942 m. pradžioje įvairius duomenis, paaiškėjo, kad LAF
ir kilų rezistencinių padalų bei pavienio pasipriešinimo aukos Kau·
no, Panevėžio, Ukmergės, Šiaulių, Zarasų ir kt. kalėjimuose, Pra·
vieniškėse (apie 450), Rainiuose (72), ėervenėje ir kt. yra daugia~
kaip 1100 žuvusių ir per- 300 išsilaisvino; į šiuos skaičius neįskait~~ 1
kautynėse ir &iaip atsitiktinai sukilimo metu žuvusieji, nei išvežtieJ 1•
14 1
UZSIENIO LIETUVIŲ KOMITETAI
Lietuvos laisvei siekti pdsmntmių pastangomis buvo sudarytas
Lietuvos tautinis komitetas, kuriam pirmininkavo E. Galvanauskas.
Tdč1au dėl visos eiles prif'žascn1 pats komitPtas negalėjo būti paslan-
kus ir pawgus uzmcgzli ryšiams su Lietuva; vokiečių vyriausybė j1
lik pakentė. 1040 XI 17 d. K. $kapa sudarė LAF vyriausiąją vado-
vybę ir rado būdų palaikyti ryšius su L1Ptuva. Pirmąjį ryšį 1940 XII
15 d. su Kauno LAF užmngė kpt. AlbPrtas Svarplaitis, kurį grįž­
tanti NKVD agentas šakiškis vokietininkas sužeidė kirviu ir per-
davė sovietiniams pasienio sargybmiams; H NKVD išvežė iš Kauno
kc1lejimo 1941 VJ men. ir susande. Sekantis ryšininkas buvo kpt.
Bronius Michelevič:ius, iki 1941 V mėn. du kartus perėjęs sieną.
Pirmasis iš Lietuvos LAF štabo narių ryšiui i Berlyno LAF štabą vy-
ko „KBmpis 24". Jis IV 13 d. bandė suĮ:?rįžti Į Lietuvą, čia pakliuvo
į spąstus ir buvo pastebėtas soviPtų pasiPmeėių, sužeistas, bet. dar
spėjo nukauti pasieniečių šunis, suskubo pasislėpti miškelyje. Se-
kančią dieną rastas be sąmonės ir nugabentas Į Tauragės ligoninę,
kur gailestingajai seseriai jis perdavė iš K. Škirpos žinią, kad karas
prasidėsiąs V 1-10 d. 1941 VI 23 d. iš Kauno sunkiųjų darbų ka-
1 ]ėjimo jis išėjo gyvas. K. Škirpa su kitais rūpinosi daugeliu reikalų.
Buvo paruošta atsišaukimų: ,,Į lietuvių tautą", ,.Į lietuvius aktyvis-
tus", ,.Į Lietuvos laisvės kovotojus", .,:2:odis jaunajai Lietuvai", ,,Zo-
dis kultūros kūrėjams", ,.Į Lietuvos maitintojus" ir kt., kurie labai
įvairiais keliais buvo persiųsti į Lietuvą; dėl jtĮ turinio ne kartą bu-
vo įsižeidQs vokiečių gestapas ir LAF vyrus Karaliaučiuje ir Tilžė­
je ne kartą įspėjo. K. Skirpa l 941 I 25 d. vokiečių karinei vadovy-
bei, o vėliau ir kitoms vyriausybės įstaigoms, nedviprasmiškai išdėstė
LAfo laisvos ir nepriklausomos LiPtuvos siekimus, kurios laikinąją
vyriausybę galį pas!celbti sukilėliai. Tuo metu vokiečiq įvairūs pa-
reigūnai sakė, kad bisvos ir nepriklausomos Lietuvos visai nebus, o
lik Osllando sritis karo metu; paskui „Naujoji Europa" būsianti savaip
Hitlerio pertvarkyta pagal tautų „nuopelnus".
l 941 VI 22 d. prasidėjęs Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas teikė
naujtJ vilčn1 Lietuvos laisvei. Pas K. Skirpą susirinkę LAF veikėjai
nusprendė tuojau veikti, ir Lietuvos tautinio komiteto pirm. min.
E. Galvanauskas parašė sutartą rnštą . .,Lietuvos tautinis komitetas
po to, kai Sovi0tų Sąjunga, klastingai sulaužydama visas sutartis su
Lietuva, okupavo mC1sų kraštą, yra perėmQs Lietuvos valstybės rei-
kr1lt1 gynimą ir jungQs lietuviLĮ tautos pastangas išlaisvinti mūsų
krn,štq iš bolševikinės okupacijos ir atstatyti nepriklausomą 'valsty-
hQ ... " Tuo raštu K. Škirpa buvo pakviestas ministru pirmininku.
Jis buvo sudaręs ir laikinąją Lietuvos vyriausybQ: ministras pirmi-
ninkas ir už.sienio reikalų rninistras K. Skirpa, krašto apsaugos -
15
gen. St. Raštikis, vidaus reikalų - plk. adv. P. Gužas, finansų - inž.
E. Galvanauskas, teisingumo - adv. R. Skipitis, žemės ūkio - dr. P,
Karvelis, darbo ir socialinės apsaugos - inž. K. Brunius, švietimo --
dr. A. Maceina, susisiekimo- inž. J. Augustaitis, propagandos --
dr. A. Gerutis, valstybės kontrolierius - K. Zalkauskas (St. Raštikis
II d. 155-156 p.). Tačiau įvykiai Lietuvoje taip susiklostė, kad šiai
Berlyno LAF vyriausybei neteko veiklos pradėti.
SUKILIMAS
1941 VI 7 Vilniaus LAF padalą nusiaubus suem1mais, reikėjo
ir visos Lietuvos LAF tinklą pertvarkyti. Tuojau buvo papildytas
Kauno LAF štabas, ir dabar jis tapo Vyriausiasis LAf- Lietuvos štabas,
kuriam pavaldžios liko ir visos atskiros karinės organizacijos. Siam
štabui vadovavo dr. doc. A. Damušis su L. Prapuoleniu, P. Naručiu,
Br. Stasiukaičiu, iš Vilniaus LAF štabo prisijungusiu dr. Pr. Padaliu
ir kt. 1941 VI 14-22 d. Lietuvoje pradėtieji masiniai trėmimai nau-·
jai palietė ir aparjė viso krašto LAF tinklą. Daugelis vietovių liko
vėl be jokio ryšio, kurio joms nebepavyko atstatyti iki sukilimo,·
nes per 10% visos Lietuvos LAF ir jam pavaldžių organizacijų na-
rių buvo deportuota; buvo atskirų vietovių, kurios neteko LAF iki.
95% savo narių (Kupiškis, Jūžintai). arba likusieji turėjo skubiai
pasitraukti į miškus. Daugiausia nukentėjo tos vietovės, kur dar
1940 IX-XII mėn. buvo susidarę savarankiški daliniai, veikę dešim-
tukėmis ar didesniais vienetais, kur vienetai buvo sudaryti iš buv.
tarnautojų, stambesnių ūkininkų ir visuomenine, ypač kooperatine,
veikla pasižymėjusių asmenų. Išvežimų metu nemaža dalis LAF narių
pasitraukė į miškus ir jau VI 15 d. susikovė su NKVD trėmimo ak·
cijos vienetais, apšaudė sunkvežimius, ir dalis tremiamųjtĮ įstengė
dingti. Tai 1941 VI 21 d. pranešime Maskvai nurodė NKVD komi·
saras Gladkovas (Gladkov). Jis minėjo žuvusius NKVD pareigūnus
Rokiškio, Šiauli,ų, Utenos, Marijampolės ir kt. aps., o Prienų apl.
jau buvęs 20 asmenų dalinys su 2 kulkosvaidžiais ir kitais ginklais.
Kamajų Sile VI 18 d. buvo Nemunio-Matuliausko 47 vyrq su 3
kulkosvaidžiais būrys, ginkluotas granatomis; tai privertė Rokiškio
NKVD sustabdyti bet kokius Rokiškio aps. pietinės srities trėmimus.
Pasitraukusių į miškus LAF vienetų veikla iš dalies paralyžiavo trė·
mimus, ir Maskva juos laikinai sulaikė, iki bus atsiųsti papildorni
kautynėms paruošti NKVD daliniai, kurie turėjo įsakymą tariamai
pasipriešinusiuosius naikinti vietoje.
Trėmimo dienomis buvo gautas pranešimas, kad Vokietijos-Sovie·
tų Sąjungos karas prasidėsiąs VI 18-26d .. Kaunas, pasitaręs su Vil·
niurni, nusprendė, kad greičiausiai bus VI 22 d., sekmadienį, vokie•
16
čių mėgstamą žygiui dieną. Buvo pranešta v1s1ems pasiekiamiems
LAF daliniams, tačiau dėl sua.rdytLĮ ryši,ų tolimesnių, ypač šiauri's
ir rylq Lietuvos victovil1 pranešimas nepasiekė. Nuo VI 18 d. rusų ka-
rinė vadovybė įsakė aptemdyti miestus, bet VI 21 d. vėl atšaukė;
VI 17 d. buvo sulaikiusi į Lietuvą gabenimą kariškių žmonq ir kol-
chozininkų rengti kariniams sutvirtinimams ir išlremtųj1Į ukiams pc
rimti, bet VI 20 d. vėl siuntė į Vokietijos pasienį. Pats karas
VI 22 d. rytą prasidėjo anksti, buvo sunaikinta pasienio u1.tvaros,
bombarduoti Kauno, Vilniaus, Kėdainių, Siaulių (Zoknių) ir kt. aNo-
clromai. Arčiau Vokietijos sienos jau VJ 22 d. spontaniškai vyko su
kilimas, vietos vykdornqjų korr11t<'LLĮ 1r milici1os hūstiniq puolimas,
jtĮ nuginklavimas ir vietos valdžios l LAF rankas pNt•mimas; pasi-
priešinę ginklu sovietiniili parcigiinai, vif'tos komunistai ar pac;tntus
padeginc'.•jQ asmenys buvo naikinami vieto1P, kitus jau VJ 22 d. teisė,
vietos sukilėliLĮ teismas. ArČ'iau VcJkielijos sienos daugelį vic>toviq
vietos sukilėliai isvalė dar VI 22 el. ir patys sutiko atžygiuoj,rnčią
vokiečitf kariuomenQ; vokiečiams tai buvo neįtikėtina. Daug kur
sukilėlius voki0čiai laik0 sovietiniais partizanais, nors jie Mvėjo
bailus raišfius su juodomis TDA (Tautinio Darbo Apsauga). juos
nuginklavo ir vietomis mažai trūko, kacl būtų visus sušaudę;juos
paėmė įkaitais, kaip ir vi~tos kunigus, turtingesnius ūkininkus, gy-
dytojus ir kt. Pirmo smūgio išgąsdinti sov1etq kariuomenės daliniai,
paniškai sutikę sukilėlių šūvius, pajutę sunaikintus ryšius, sten-
gėsi, dažnai į gyventojus šaudydami, kuo skubiau trauktis toliau
.nuo Vokietijos sienos. Maskva įsakė VI 22 d. 19 val evakuoti gi-
lyn i Rusiją 29 šauliq teritorinį korpusą, iš kurio 7000 J000 ten huv.
lietuvitĮ įstengė atsipalaiduoti per 5000 kareivių ir apie 500 kari-
ninkų; atsipalaidavimo metu žuvo 23 karininkai, 6 kariūnai ir 92
kareiviai. Karui prnsidt'>jus, NKVD skubėjo išsiųsti Rusijon kalinius,
dalį jų išvežė iš Kauno kalėjimo ir išžudė Č'ervenėje. Telšių kalinius
nužudė Rainiuos<'; žuclė kalinius Panevėiyje, Zarasuose, Pravieniškė­
se ir kitur.
Kauno LAF numatytas sukilimo planas Kauno mieste buvo sN,-
mingas. Dar VI 22 d. LAF štabo įgaliotinis L. Prapuolenis įsikūrė
vienoje :2aliaknlnio senelių prieglaudoje. Kita štabo dc1lis susitelkė
Chemijos institute- (buv. Ginklavimo valdybos laboratorijos), kur,
nors budėjo komjaunimo dalinys, studentija rūsiuose suslėpė 2 mi-
licijos nuovudas, priklausiusias slaptai LAF. Jie su plk. dr. J. Vėbra
užėmė Kauno radijo stotį Vytauto kalne, o iš Aukštaičių gatvc;s
senelių prieglaudos P. Naručio vadovaujami sukilėliai -- Kauno ra-
diofoną (Daukanto gatvėje). Studentai medikai greitosios pagalbos au-
tomohiliais (B. Stasiukaitis, K. Ambrozaitis) sudarė saugiausius ryši-
ninkus ir suvežiojo radijo sp0cinlistus bei reikalingas dalis pataisyti
Kauna radiofonui. Visa tai buvo allikta VI 22-23 d. naktį. Gerui pa-
p
 ruošti ir ginkluoti sukilėliai nakties metu išsprogdino Vilijampolė]e
centrinę sovietų kariuomenės ryšių stotį, sukeldami visuotinę pani-
ką ne tik Kaune, bet ir Užnemunės bei Zemaitijos kariuomenės jun.
giniuose. Tuo pat metu buvo užimti ir Kauno pašto centriniai rū.
mai su telefono ir telegrafo centrinėmis. Iš čia buvo skubiai pas-
kambinta karo komendantui ir pranešta, kad vokiečiq desantininkai
Kaune, ir stoties veikimas išjungtas. Šio pranešimo suklaidinta Kau-
no sovietų kariuomenės įgula, jau netekusi ryšio su Vilijampole,
paskubomis ėmė evakuotis, sukeldama ir vietos komunistinės vy-
riausybės bei pareigūnq paniką. Ir nors Kaunas dar nebuvo LAF
kontrolėje, tačiau apsispręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybės at-
statymas. Birželio 23 d. apie 3 val. buvo pasirašytas atsišaukimas,
ir 9 val. 20 min. jau LAF štabo įgaliotinis L. Prapuolenis buvo Kauno
radiofone. Kauno radijo stoties vyrai, užėmę dar silpnomis įgulomis
pačią stotį, bijojo, kad sovietai, pajutę vėl veikiančią stotį, nepul-
tų, nes čia išsilaikyti ilgesnėmis kautynėmis nebuvo vilties. Buvo
apsispręsta besąlygiškai skelbti, ir 9 val. 28 min. LAF Vyriausiojo'
štabo vardu įg~liotinis Leonas Prapuolenis paskelbė nepriklausomos
Lietuvos atstatymą ir laikinąją Lietuvos vyriausybę, kurią teko tuo- 1
jau papildyti. Toliau sekė Lietuvos himnas. Kauno radijas tas žinias
nuolatos kartojo, skelbė vokiečių, prancūzų kalbomis. LAF vyr.
štabo žinią - Lietuvos nepriklausomybės atstatymą - išgirdo visa~
Lietuva ir atsakė visuotiniu sukilimu. Kaune buvo išplėšti Parodos
aikštėje sovietų ginklų sandėliai, davę apie 25000 įvairių ginklų, ir
sanitariniais automobiliais, sunkvežimiais išvežioti į numatytas vietas.•
Atkakliausios kautynės VI 23-25 d. vyko šančiuose. Iš Zalia-
kalnio nuskubėję karininkai sutelkė iš vietos kariuomenės sandė-
lių ginklais apsirūpinusius darbininkus. Jie iš Tilkos, Metalo fabri-
kų apšaudė besitraukiančias A. Juozapavičiaus prospektu sovietų
kariuomenės dalis, gynė Kauno geležinkelio stotį ir kt. Sukilėliams
pavyko kautynėse paimti šarvuočių, minosvaidžių ir kt. SovietlĮ
kariuomenės dalys (apie 2-3 divizijos) iš Jiesios bandė laiveliais
keltis per Nemuną, bet jas atrėmė Kranto gatvėse apsikasę sukilė-
liai. Napoleono kalne sovietai telkė artileriją,. kurią minosvaidžių
ugnimi sukilėliai apšaudė iš Sančių, ir sovietų kariuomenės daliniai
pasitraukė iš Jiesios.
Kautynės vyko prie Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto, dėl inž.
P. Vileišio (Vilijampolės) tilto, Kauno radijo stoties, radiofono ir
daugelio kitų pastatų. Palyginti greit Kaunas er.. . kilėlit!
p eJo l su
rankas. Nieko nelaukę sovietų sprogdintojai išsprogdino Žaliąjį, arba
Geležinkelio, tiltą. Dėl Vytauto Didžio)·0 (Alek t O l t·lt 1 0 vy Ico
at-
so
kakl~~s kautynės, kurių metu žuvo ltn. J. Dženkaitis, bet tilto neiš-
gelbeJo;
. pamkos pagauti sovietų kar·ai·
1 1...l 1s
•sprog d.1110e1rauge su l)C ·
zygiuojančia sava kariuomene ši•ų ti'lttĮ
. an k s tyvas susprage 1in1
. ·mas<•
18
buvo tikra palaima Kauno sukilėliams, nes besitraukiančios mifž1-
niškos sovielq kariuomenės dalys iš Užnemunės turėjo aplenkti Kau-
ną. SovicltĮ karių voros puolė per Nemuną, keldamosios laiveliais ir
kitomis priemonc'>mis, hel sukilėliams pavyko 2 dienų nuolatinėmis
lrnulyn&mis juos atmušti; fiu daugiausia sukilėliq :ž.uvo. Ne ma;i1au
žiaurios ir atkaklios kautynės buvo prie Vilijampolės tilto; jį išgel-
IJė,jo, sprogstamąją medžiagą atkirpęs, sukilėlis Juozas Sc1vulionis, bu-
vc;s Vilniaus I I nuovados viršininkas. Išgelbėjo tilt,1, Let žuvo.
Kauno miesto kautynėms vadovavo pik. Butkevičius.
VI 24 el. vakare Kauno sukilėliams buvo pats didžiausias p<1vojus:
prie .Jonavos apsitvarkęs sovietų tankų dalinys ir pėstininkai buvo
gavc; įsakymą atsiimti Kauną. Kauno radijas šaukėsi pagalbos, pra-
nešdamas apie sovietų kariuomenės telkinius; vokiečių kariuomenė
prnnešimais pasinaudojo, ir sovielq tankus užpuolė jų lėktuvai.
Tris dienas Kaune vyko gatvių kautynės, bet visas tris dienas
Kaunas buvo tikrai laisvas, be svetimųjų įsakymų. SvetimųjtĮ nccen-
zūruojamas VJ 25 d. išėjo ir LAF dienraštis „Į Laisvę", turėjęs ir vo-
kieč-iams okupavus Lietuvą didelf's reikšmės. Šiai Kauno laisvei iš-
kovoti reikėjo paaukoti per 200 sukilėlių, per 150 buvo jų sužeista;
laisvės kovai gyvybę paaukojo ir gimnazistas, ir studentas (A. Zi-
vatkauskas, V. 2.ivatkauskas, A. Norkūnas, P. Savulionis), ir VDU
dėstytojas (J. Milvydas), ir paprasčiausias namų sargas (P. Bendins-
kas); tai-Jrnvo visų sutelktinė laisvės auka.
VI 22 d. vakare sukilėliai telkėsi ir Vilniuje, bet veiksmingai
pradėjo veikli tik 23 d. rytą. Jie tuoj perėmė įstair..is ir jq pas-
tatus, dažnai susikaudami ne tik su komunistais, beL ir neuiškiais
..valdžiui" kandidatais - gatvitĮ valkatomis. Buvo sudarytas Vilniaus
miesto komitetas (pirmininkas St. 2.akevičius, Vl. Jurgutis, D. Gruo-
dis, J. _V~ič~itis ir kt.)._ ~miam teko visai savarankiškai reikalus
~varkyt1 t1es10g su vok1ec1ų karine valdžia, neturint tiesioginio ry-
s10 su Kaunu . ir . ten esančia Laikinąja vyriausybe.
Kauno rarl1JU1 paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą,
su~i~o visos Lieluvos LAF tinklas,_ neišskiriant_ nė tolimesniq R?-
~-1sk10-_ZaraslĮ apl., _su.kur~om1s rys~~ buv_o. nut_~ukęs .. Kauno .racliJo
zmi~ Jt~ms _b_u':'_o t1es'.og. 1sakymas _1s~y~ti l m1skus ir pulti savo
apylmkes m1hc1.1os bei kitas komumslmes atsparos victc1s. Tačiau
V_I 23 d .. tose apylinkėse pradėtas sukilimas_ buvo. tikrai pe: ankst~-
vas_~ :--1su~.~:beb:1vo ne?a.sMaukę_ s~ambus sov1ettJ . kanuo~en~s
duhma1, pnes kunuos sukdeltams t1es1og nebuvo galima pnesrnt 1s,
tek k l · · · · · kl · l · . . l. · . P VI 23 . -
šos oms•i )Iat i~s1s La_ickyl1 ir ~usp1s_op_tt1,-
. vz. . . l -h2_4 d. nakt81OMu-
· : 1s uose arp 111 uvos 1r asv1 11110susn111<o urys, per vi-
su, 11 · kl l d · · l · · ··
'.. eg111__ uo ų vyrų, . aug,ausw. pa ~e~us_1ų 1s aerodr~mo stat~bt'..
P11
· ·tmoJo . h1,mcluol
. 10 6 sauluva1s,
. tetmmcw,s
• po
• 6-15 sovmn1, ir 3
pis O 1eta,s bei 4 granatomis buvo nug111kluot1 transportiniai sovietų
19
 sunkvežimiai, įsigyla kelios dešimtys šautuvų, deja, tetureta vos Jl sinkis, Bcr~as.' ii pak~rtojo ir visan:i pasauliui. Laisvos Lietuvos žo-
11 šovinių. VI 26 d. sovietų daliniai apsupo Mūšos miškus, ir išau~cl!paka'.loJo tr pas~~ho spau~a, neisskiriant nė JAV „Ncw York Ti-
gęs per 100 vyrų sukilėlių būrys buvo pasmerktas VI 27 d. mirt nic~"· L'.el~vos suk1l1mą sc1va1p patvirtino Maskva: išplūdo socialis-
1
išsigelbėjo VI 28 d. visai atsitiktinai, jau išbaigę šaudmenis, ku lin('s la1s~cs ~everlą. k'.aštą p~r Maskvos radiją MolotovuS (tai vė­
priartėję vokiečiai ėmė apšaudyti patrankų ugnimi tuos pačius Mū lic.Ju ba~d_e v_el_nune1~t1): ~ava1p sut!ko Lietuvos sukilimą Berlynas;
šos miškus ir kartu juos supti. Panašiai per tas kelias sukilimo die jis sulaike m~rnslrą P!rm1~10ką gen._ st. pik. K. Skirpą, laikinai inter-
nas stipriai kovėsi Vabalninko, Panevėžio, Kupiškio, Anykščių, Ui n;ivo daugeli LAF zmonių, o ats1ųntęs į Kauno radiofoną vieną
palių, Kamajų, Jūžinlų, Duselų, Salako, Daugailių ir Antalieptės leitenantą pranešė, kad Kauną, taiRi, jų supratimu, ir Lietuvą, jau
Zarasų ir daugelio kitų vietovių sukilėliai. Iš jų visų sunkiausia užėmė vokiečiai. Siuo savo žygiu demaskavo visus germanizacijos
kovėsi Rokiškio ir Obelių sukilėliai. Rokiškio sovietų karo lauk siC'l<imus ir lietuviui priminė, kad nors laikinai pasiekta laisvė, bet
komendantas suskubo mobilizaciją paskelbti ir ją vykdyti. ve/ ji Leks dar kartą nelygioje kovoje s<1vo krauju l.1imėti.
ir sovietinis „liaudies tribunolas". VI 25 d. paskelbęs 23 rokiškėnarn;
mirties sprendimus (tarp jų ir pusaklei grytelininkei K. Slamaitei) LAIKINOJI VYRIAUSYB-=
bet puolę Rokiškį sukilėliai minosvaidžiais ir pasiuntę kelis maio!
patrankėlės sviedinius sovietinio štabo link nusmerktuosius išlaisvi, 1941 VI 24 d. rytą susirinko „Zaibo" spaustuvėje pirmojo posė­
no. Aplamai LAF sukilėliai krašto vietoves perėmė į savo rankas džio. Susirinko tik A. Damušis, J. Ambrazevičius, v. Zemkalnis-
veik visur anksčiau, negu vokiečiai atžygiavo. Visi šie sukilėlių' Landsbergis, Pr. Vainauskas ir T AF įgaliotinis L. Prapuolenis, taip
žygiai daugelyje vietų ne tik paskubino sovietinių kariuomenės da, pat iš LAF dar dr. Z. lvinskis, St. Lušys, dr. Pr. Padalis. Į posėdį
linių skubesnę evakuaciją, bet dažnai išgelbėjo ir būrius už neiš- negalėjo atvykti iš Berlyno Laikinosios vyriausybės ministras pirmi-
piltas pyliavas nubaustų ūkininkų, suimtų mobilizacinio amžiau, ninkas K. Škirpa, R. Skipitis, gen. St. Raštikis. Prof. B. Vitkus, J. Ma-
jaunuolių ir šiaip gyventojų, į kuriuos prabėgdami įvairūs sovietų tulionis ir dr. J. Pajaujis tebebuvo nepasiekiami, o VI. Nasevičius
pareigūnai ir komunistai ėmė šaudyti, jų ūkius ir miestelių trobe- ir Vyt. Statkus pasirodė suimti ir NKVD išvežti Maskvos link. Po-
sius deginti. Aplamai sukiliipo pradžioje dalyvavo slaptai ginkluotų sėdį saugojo gausus būrys sukilėlių, pasiryžusių ginklu apginti tuos,
apie 10.000 LAF vyrų, pirmomis dienomis įsijungė apie 50.000 LAF kuriuos vadovauti paskyrė, nes tuo metu Kauno gatvėse dar daug
narių, kurie sau ginklus pasirūpino iš vietos milicijos ar prabėgan· kur tebesikauta. Pirmininkaujančio pare.igos, iki atvyks K. škirpa,
čios sovietinės kariuomenės, ir LAF visame krašte dar susilaukė apie buvo priskirtos švietimo ministrui J. Ambrazevičiui; jam teko šiai
50.000 vyrų, atėjusių pas sukilėlius kovoti už savo krašto laisvę· vyriausybei vadovauti iki jos išsklaidymo - šešias savaites.
juos taip pat apginklavo LAF kovų metu įsigytais ginklais. Taigi, Pirmasis Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo - pastatyti at-
1941 VI 22-27 d. sukilime dalyvavo per 100.000 vyrų, nebūtinai tik vykstančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepri-
lietuvių, nes Rokiškio ir Zarasų aps. prie sukilėlių prisidėjo ir dalis klausoma ir jos vyriausybė jau atstačiusi tvarką įstaigose, įmonėse
sulietuvėjusių rusų. ir iš dalies visame krašte. Todėl skubiai buvo pakviesti trūkstami
Sukilimo aukos per 2700 kautynėse žuvusių, per 1500 ka· vyriausybės nariai: išsilaisvinęs iš NKVD rūsių pik. J. Slepelys vi-
lėjimuose ir šiaip nužudytų, apie 4000 sužeistų. Taigi, šių kelių die· daus reikalų ministrų, dr. Pr. Dielininkaitis (sugrįžęs iš Kauno IX
nų sukilime žuvusiųjų kraujo auka buvo žymiai didesnė negu 1919 forto kalėjimo) laikinai darbo ministru, kol atvyks J. Pajaujis,
- 1923 m. kovų metu. Ir labai prasmingai 1941 VI 26 d. skambėjo Pr. Vainauskui pridėta prekybos ministerija, St. Lušiui laikinai pa-
laikinosios vyriausybės atstovo J. Ambrazevičiaus žodžiai laido· vesta finansų ministerija, teisingumo ministru pakviestas M. Macke-
jant žuvusiuosius Kauno kapinėse bendrame kape: ,,Nebe pirr~as kar· viėius, susisiekimo - inž. A. Novickis, pik. V. Grudzinskas - maisto
tas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių krau· tiekimo ministerijos valdytoju. Birželio 24 d. paskirta sukilėlių jė­
jas reikalingas palaistyti tautos laisvei. .. Tačiau niekados toji duobė goms koordinuoti bei vadovauti Krašto gynimo taryba - gen. S.
nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žeme Pundzevičius, gen. M. Rėkiai tis ir p\k. dr. J. Vėbra; Kauno komen-
yra ištroškusi laisvės ... Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoje visos dantas - pik. J. Bobelis, Kauno burmistras - K. Palčiauskas. Netru-
tautos pasiryžimą gyventi per mirtį". Tai buvo Lietuvos atsakymas k~s bendru susitarimu viceministrais paskirti: švietimo - J. Rainys,
visam pasau_liui, kad ne savanori!';kai įsijungė i Sovietų Sąjungą vidau~ - pik. J. Narakas, prekybos - dr. Pr. Padalis, pramonės -
Kauno sukilelių radijo žodį 1941 VI 23 d. išgirdo Stokholmas, Hel· J · M1kaila, finansų - St. Lūšys, teisingumo - Iz. Kurklielis, susi-

20 21
... siekimo - K. Germanas, komunalinio ūkio arch. V. Švipc1s, ieniė
ūkio - J. Venclova; informacijos direktorius -- .J. Scnkus (pti!>kn~t
tas prie darbo ministerijos), dr. Z. Ivinskis -- tarpžinybinis tc1lkinin.,
kas palaikyti ryšiui su vokiečit! karo įstaigomis. lš sukilimo kilu.'
:5ioji l ietuvos vyriausybė, kuri šešias savaites vc1dovavo, buvo: fllt,
nistras pirmininkas K. Skirpa, švietimo ministras ir vadovavQs vy.'
riausybei J. Ambrazevičius, užsienio re1kalq - H. Skipilis, krašto
apsaugcs - gen. St. Raštikis, vidaus reikalt! -- J. Slepctys, finanstĮ _
J. Matulionis, žemės ūkio - B. Vitkus, teisingumo - M. Mackcvi.
čius, pramonės - inž. dr. A. Damušis, darbo ir socialinės apsaugos-
clr. J. Pajaujis, sveikatos - dr. K. Vencius, komunalinio ūkio (savi-
valdybitĮ) - Vyt. žemkalnis-Landsbergis, susisiekimo - inž. A.
vickis, prekybos ministras ir valstybės kontrolierius Pr. Vainauskas
Tai buvo labai plati koalicija darbo ir kovos reikalui.
Antrasis Laikinosios vyriausybės žygis - tuojau desovietizuoti
Lietuvą. Buvo sugrąžinti Lietuvos įstatymai ir teismai, panaikinta
nacionalizacija ir kolektyvizacija (dar nežinota, kad Vokietija 1941
VI 18 d. nuostatu paskelbė, kad visas Sovietų Sąjungos valstybinii
ir kolektyvinis turtas yra Trečiojo Reicho nuosavybė), grąžinta se•
noji 12 m. pradžios ir vidurinė mokykla; atgaivinti teologijos, fi•
losofijos (VDU) ir miškininkystės fakultetai (VU),' bet palikta Lie•
tuvos mokslų akademija (anksčiau Lituanistikos institutas), Vilniaus
lilharmonija ir kt. Laikinoji vyriausybė, aiškiai atsiribodama nuo
SovicttJ Sąjungos ir jos gyvenimo formq bei būdo, nieku nesianga•
žctvo Vokietijai, išskyrus, kad pasisakė pritarianti kovai prieš bol·
ševizmą.
Treėictsis Laikinosios vyriausybės siekimas buvo spręsti socialinius
kluusimus. Ūkinės gerovės pagrindas - privatinė nuosavybė ir as·
meniška iniciatyva, tačiau palenkta socialiniam teisingumui. Palikta.
lik 50 ha ūkio dydis; pramonė, prekyba ir kapitalas grąžintc1 pri·
valine nuosavybe, kuri apdėta progresyviniais mokesčiais; išlygin·
tas aukštesniųjq ir žemesniqjų tarnautojų at-lyginimo skirtumas, iš·
ryškinta socialinė globa ir t. t.
Vokieč.ių karinei valdžiai Laikinosios vyriausybės darbus jau iš
pirmlĮ dienų trukdant, visi šie nutarimai nebuvo paskelbti, juo labiau
išryškinti, LAF organe „Į Laivę". Tačiau LAF ryšininkai juos išve·
žiojo miestLĮ ir valsčių savivaldybėms bei vietos· komitetams. Todėl
jie buvo žinomi visiems krašto gyventojams. Viešai didesnę jLĮ da-
lį tepaskelbė Panevėžio išlaisvinimo komitetas per P. Būtėno reda·
guojama sc1vailrašlj „Išlaisvintas panevėžietis" ir „P,mevėž.ietis", nes
šis redaktorius įstengė liepos-rugpjūčio mėn. išvengti vokiečiq cen·
zūros.
Sukilimas ir Laikinosios vyriausybė>s c1tsirad1mas Vokielij,ti buvo
nemalonus, iš dalies ir nelauktas. Jau 1941 VI 14 el. ministrc1s K. škif·
22
'
!
pa vokicčiLĮ gestapo buvo įspėtas, kad Vokietijos uzs1enio reikalų
ministerija reikalauja karo atveju neskelbti Lietuvos nepriklauso-
mybės ir nesudaryti vyriausybės. VI 17 d. K. Škirpa iš dr. P. Kleisto
patyrė, kad Pabaltijo krašttĮ likimas dar nenuspręstas. VI 19 d. Skir-
pai pavyko įteikti memorandumą, kur paaiškino, kad sukilę lietu-
viai gali paskelbti Lietuvos vyriausybę. VI 23 d. ministras pirminin-
kas K. Škirpa buvo priimtas fon Grundherr, kuris pareiškė nepasi-
tenkinimą ir susijaudinimą, kad paskelbta Lietuvoje sukilėlių Laiki-
noji vyriausybė; K. Škirpai nebuvo leista išvykti į Lietuvą, ir VI
25 d. pagal Vokietijos užsienio reikalų ministerijos įsakymą jis
buvo internuotas namuose. Ministrą pirmininką K. Škirpą išjungus
0.. iš Laikinosios vyriausybės veiklos, jis VI 24 d. per dr. Pr. German-
tą ir 27 d. per r:en. St. Raštikį pranese Laikinajai vyriausybei
Vokietijos žygius, ir l<au;1e buvo suprasta, koks likimas laukia iš-
l.ovotosios laisvės.
Lietuvoje vokiečių karinė vadovybė Laikinajai vyriausybei buvo
palanki. VI 25 d. Kaune prie Rotušės susitiko Laikinosios vyriausy-
bės atstovai: J. Šlepetys, V. Zemkalnis, Z. Ivinskis ir St. Lušys su
Kauno karo lauko komendantu gen. fon Pohl, kuris pareiškė, kad
su Lietuvos vyriausybe jis negalįs kalbėtis, nes tai „politinis" rei-
kalas, bet priėmė ryšininku Kauno komendantą pik. J. Bobeli, tos
pačios vyriausybės paskirtą. Toliau su gen. fon Pohl ryšį plėtė
jau Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras gen. St. Raš-
tikis, ir buvo padaroma daugiau, negu Berlyno direktyvos jam lei-
do. Vėliau gen. St. Raštikis, susilikęs su Lietuvos kariuomenės vyr.
rabinu Sniegu ir ats. ltn. Goldbergu, kaip su Lietuvos žydtĮ atsto-
vais, su tuo pačiu fon Pohl nuvyko į gen. fon Rocques štabą ir
ten pranešė, kad lietuvių visuomenė ir Laikinoji vyriausybė susirū­
pino dėl vokiečių Lietuvoje pradėtq žydtĮ persekiojimų ir naikinimo
ir prašė tuos žygius sustabdyti.
Vokiečiq gestapas jau prieš sukilimą buvo pradėjęs LAF skal-
dymo veiksmus. Į Kauną atvykęs SS mjr. dr. Greffe gąsdino Laikino-
sios vyriausybės narius represijomis ir mezgė visokias intrigas,
kad patys lietuviai pašalintų „inteligentq" vyriausybę, kuri neturinti
krašte pritarimo, nors tuo metu iš visos Lietuvos jau plaukė vi-
suotinis vyriausybei ir jos darbams pritarimas. Liepos 11 d. iš Ber-
lyno nacionalsocialistų užsienio biuro atsiradęs dr. P. B. Kleist,
J. Ambrazevičiui ir Z. Ivinskiui pareiškė, kad Laikinoji vyriausybė
negali būti vokiečilĮ toleruojama ir turinti persitvarkyti į patikėtinių
tarybą. Visi įvairių vokiečių pareigūnų ir atsitĮstqjų patikėtinių
gąsdinimui Laikinosios vyriausybės žmonių neveikė, ji buvo vienin-
ga ir jautėsi atsakinga tik savo tautai, pasiryžusi būti suimta bei
sunaikinta.
23
 Nepavykus nė dr. Kleistui, tolimesnės veiklos griebėsi klt1ipė.
0 nuo pat pradžios vokiečiq valdžia darė kliūtis, kurstė prieš ją ir
dietis gestap111111kc1sKu1m1c!:>, pc.1s1telkę!:> vad. volde111ėH111inkus. Jau ruošė samdiniq pučą, prieš Laikinosios vyriausybės ir lietuvių tau-
\ II 9 d. Kurmies susi1ddo kelic,l!kd gestc1po c1genttĮ ir kilų kraštu. tos valią be Lietuvos teismo naikino jos tautines mažumas ir Lie-
Linės nuotaikos dSlllelll!, kurie „praše" vok 1eėius ncp1 ipctžinti Lai- tuvos piliečius, įvedė civilfervaltungą, kurio atstovo gen. komisa-
kinosios vyriausybės, nes Ji sudc1rytd be Lietuvos ndciondlistq ir jų ro ctr. A. fon Rentelno pareiškimas, jog Laikinosios vyriausybės
vc1do ž1111os ir, iki prof. A. \'l>ldcma1u1 sugrįžtant, visą vc1lclžią Lie- darbas esąs baigtas ir sudaryta Taryba, padarė visiškai nebeįmano­
tu\'oje sutelkti vokieė1ų kc11mes Vddovybės rdnkose. Liepos 23 d. mą toliau Laikinosios vyriausybės veikimą; dėl to Laikinoji vy-
Kurm1es veiklą pėHėmė 1š Be!lyuu dtvykę, mJr. J. Pyragius. Laiki- riausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos
najai ,·yricusybei mjr. J. Py1ag1dus spaudimui nepaklusus, jis su valią. Rugpjūčio 5 d. vakare Laikinosios vyriausybės nariai padėjo
l. Tauniu, V. Stanev1ėium1 (Sldne1kc1). J. Vok1eta1ėiu, kpt. Kviecins- vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo, bet gestapo pareigūnai kon-
ku 1r kt. volclemann111kc11:,, VII 23 24 d. suruošė pučą. Jie pašalino fiskavo fotografijas, kad jos neliktų dokumentiniu kaltinimu. Rug-
h'.-1uno komendantūros bdlaliono vddą pik. Butkevičių ir jo vieton pjūčio 9 d. Laikinosios vyriausybės pirmininko pareigas ėjęs J. Am-
pasiskyrp mjr. "imkų. Kauno komendantc1s pik. J. Bobelis išsilaikė brazevičius raštu atsakė į gen. komisaro dr. A. fon Rentelno kalbą,
iki 8 ,·al. net1tsistatydinęs ir netvirtino jq kpt. Kviecinsko, o dienos 0 Laikinosios vyriausybės paskutinio posėdžio protokolą, memoran-
metu 1š Kauno komendantwos pasišalino, vengdamos kraujo aukų; dumą Rentelnui ir jam pareiškimą persiuntė buv. ministrui pirmi-
tada puhninka1 Kauno komendantu pct!:>iskyrė. kpt. Kviecinską. Vo- ninkui K. Škirpai, kuris notifikavo visiems Berlyne esantiems sve-
kiečių kc1ro komendanta:, puėininkų nepripažino, bel, vengdamas ges- timų diplomatinių misijų šefams; jie pateko ir užsienių žinių agen-
tapo, visa mandagiai apėjo: padėkojo raštu pik. J. Bobeliui, 0 tūroms. Tų žinių paskelbimas atsiliepė Kaune

'
naujais grasinimais.
su puėminkų kpt. Kv1ecmsku nepalaikė ryšiq. Tie patys pučininkai Po VIII 15 d., kai civilfervaltungas ėmė žydus masiškai žudyti, bu-
suėmė vidaus reikalq ministrą pik. J. Šlepetį ir pasodino į Kauno vęs Laikin6sios vyriausybės pirmininkas J. Ambrazevičius dar. kartą
sunkiqjq darbq kalėjimą, iš kur p1ieš mėnesį jis išsilaisvino iš NKVD protestavo vokiečių įstaigoms prieš Lietuvos piliečių be teismo nai-
rūsių. Taip pat buvo suimtas ir LAF įgaliotinis L. Prapuolenis. Lie- kinimą; į ši protestą, kaip ir į ankstesnius, nesulaukė jokio raštu at-
pos 24 d. puė111inkai užėmė ir „Į Laisvę" redakciją, kur jie norėjo sakymo.
įsodinti tp. Vykintą. Tačidu ė1d reikalus išsprendė vokiečių karo Laikinoji vyriausybė įvykdė tautos patikėtą laisvės gynimą, pa-
cenzūra: išvarė nctujuos1us reddktonus ir įsakė ateiti „Į Laisvę" se- naikino daugelį sovietizacijos padariniq, atstatė krašte tvarką, teisę,
najam redaktoriui J. Virbickui su nauju rinkiniu. Liepos 26--27 d. švietimą ir administraciją taip, jog vokiečiq civilfervaltungui buvo
vėl pučininkai provokavo Laikinąją vyriausybę ir LAF vadovybę; daug nepatogumų tvarkai griauti. Lietuva nuėjo naujai rezistenci-
vėliau patys vokiečiai gestctµininkc1i be sėkmės provokt1vo LAF va- jai - 1941 IX 20 d. LAF pasiuntė Vokietijos vyriausybei memoran-
dovus L. Prapuolenį ir P. Narutį. siūlydami ginklus ir t. t. dumą. Už tai IX 21 d. LAF įgaliotinis L. Prapuolenis suimtas ir iš-
1941 VII 21 d. Hitleris pctsirašė c1ktą, kuriuo sudarė Rytų ministe- vežtas į Dachau, o IX 22 d. uždarytas ir pats LAF, sugebėjęs laiku
riją su A. fo11 Ro!:>enbergu, Osllt1ndo valdytoju Lohse, Lietuvos gen. išskirstyti savo skyrius, sunaikinti dokumentus, paslėpti turėtus
komisaru dr. A. lon Rentelnu ir V lI 25 d. paskelbė visam Ostlandui ginklus ir t. t. 1941 X mėn. persitvarkiusi LAF dauguma pradėjo
c1vilinQ valdžią. Laikinoji vyriausybė VIII 5 d. bandė išsiaiškinti, rezistencijos darbą nauju vardu - išbraukė „AktyvisttĮ" žodį ir vir-
kaip Vokietijos vyriausybė numato benc.lradarbic1uti su Laikinąja vy- to LietuvilĮ Fr~ntu. Likusioji dalis reiškėsi Lietuvos laisvės kovoto-
riausybe ir lietuvių tautd, ir įteikė memorandumą. Gen. komisaras jais, Lietuvos laisvės armijos ir kt. vardais.
clr. A. lon. Rentelnas alsdkė, kad Lietuvos klausimą Hitleris sprę­
siąs po karo, o ddbar suddl'Ollld T c1ryba, kurios gen. tarėju sutiko Antanas Juozas MAZIULJS
būti gen. P. Kubiliunc1s. Buvo kviesti t<lrėjais pasilikti Laikinosios
vyridusybės nc11iai, bet šie g1ieitc1i c.1ls1sc1kė; vėliau tarėju sutiko būti
B. Vitkus (žemės uk10 reikc1lams ir M. Mctckeviėius (teisingumo),
kunų pi1masis buvo µctke1~lt1s kitu, o ėlntrasis suimtas. Rugpjū­
čio 5 d. Laikinoji vyildusybė susiriHku JJdskutinio µosėdžio ir, pa-
ddfius1 o sctvaičių veiklos c1pžvc1lgą, kon:;tdtdvo, kad ji buvo pašauk-
ta Lietuvos sukilėlnĮ ir Jc11buvo palikelct Lieluvo:, suverenumą ginti,
25
24
 ,r<1ciją, valydamiesi nuo prr.1eilies nc::santuikos dulkių. Tokioje
IJt•11cJ1r1
ir Jr.1isvo patriotinio pr.1siryžimo otmosferojc:: gal&jau FJ40 m.
lclpkrir"ir117 d. vakare sukviesti savo privr.1čiame bute Bc::rlyne, Achen-
bdchstrc1ssc l, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) formalios užuomazgos
susirinkimą, nors to sąjūdžio genezė faktiškai buvo prieš 3-4 mėne­
sius. Ji buvo glaudžiai susijusi su mano rizikinga kelione į Kauną
bi1ielio gale ir daug Jukesčių kėlusiu, bet neįvykdytu planu Lietu-
vos suverenumui atkurti 1940 m. liepos mėn., naudojantis lauktu,
lik atidėtu, staigiu Mdskvos-Berlyno pakto žlugimu.
Susirinkime dalyvavo 28 žmonė:s, seniau priklaus~ įvairioms par-
Lietuvių aktyvistų trJoms ar politinėms grupėms, išskyrus gal tik kelis, kurie nepriklau-
sė jokiui parlijai. Č:ičl buvo buv. Lietuvos valstybės vyrų-ministerių,
žymesnių visuomenės veikėjų, intelektualų, kunigų, buv. karininkų
fronto užuomazga ir t. t. Susirinkimui pirmininkavo inž. Ernestas Galvanauskas, Lietu-
vos tautinio komiteto pirmininkas, pagal Lietuvos pasiuntinių ir įga­
liotų ministerių konferencijos Romoje priimtą nutarimą. Zemiau pa-
teikiu protokolinį užrašą, padarytą dr. J. Jurkūno, kuris buvo susi-
Atbėgėliai iš sovietų okupuotos Lietuvos, kurie ėmėsi organizuoti
rinkimo sekretorius.
branduolį Vokietijoje, nebuvo jokie pranaciai, bet buvo blaivūs Lie-
tuvos patriotai, kokia buvo ir visa mūsų tauta. Bet • atbėgėliai L. A. F.
buvo tik vieni iš tų laimingųjų, kuriems pasisekė pasprukti nuo rau- Steigiamojo susirinkimo,
donojo teroro pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais ir rasti įvykusio 1940 m. lapkričio mėn. 17 d., Berlyne,
sau laikiną prieglobstį kaimyno žemėje. Achenbachstr. l,
Socialiniu požiūriu tai buvo visų mūsų tautos sluoksnių m1smys: PROTO KO LA S
jame buvo fizinio darbo žmonių, įvairios padėties buvusių valstybės Susirinkime dalyvavo: pp. min. Škirpa, Galvanauskas, Skipitis,
tarnautojų, karininkų, spaudos atstovų, kultūros darbuotojų, žymes- dr. Karvelis, Viliušis, Dirmeikis, kun. Yla, Pyragius Juozas, Pyragius
nių visuomenės bei politinių srovių veikėjų, buv. valstybės vyrų, Jonus, inž. Brunius, Danta, Našliūnas Jonas, Puodžius Stasys, Džen-
ministrų, taip pat buv. žemvaldžių, industrinių įmonių savininkų, kaitis Juozas, Dženkaitis Jonas, Valiukėnas Antanas, Raila Bronys,
bankininkų ir t. t. Staigiai svetimame krašte atsidūrusių žmonių ne- Maceina Antanas, dr. Brakas, Kavolis Martynas, pulk. Ambraziejus,
pavydėtinos gyvenimo sąlygos juos visus socialiniu atžvilgiu suly- kun. Barauskas, Katilius Juozas, dr. Ancevičius ir dr. Jurkūnas.
gino, kaip niekad anksčiau. Beveik visi jie turėjo griebtis fizinio ar Susirinkimą atidarė min. Skirpa ir jam pirmininkauti pakvietė
pusiau fizinio darbo, kad užsidirbtų lėšų gyvenimui. Nors jie ir ken· p. Galvanauską.
tėjo nuo sunkių materialinių sąlygų, bet nestokojo_ ryžto tėvynei Min. Skirpa, trumpai pabrėžęs, kuriam reikalui jis yra atvykusius
gelbėti. sukvietęs ir pažymėjęs klausimo svarbumą, perskaitė lietuvių akty-
Zinoma, pasitaikydavo atvejų, kai žmonės dėl partinių nesutari· visllJ pagrindinius programinius dėsnius ir būsimojo sąjūdžio tikslus
mų netolimoje praeityje privengdavo ištiesti vienas kitam ranką ar· bei siekimus.
ba sėsti greta vienas kito, nors ir susirinkę aptarti visiems \rienodai
Po savo pranešimo min. Škirpa kvietė dalyvius pasisakyti dėl
svarbių Lietuvos gelbėjimo reikalų. Bet partinių aistrų kerojimui
programos ir dėl būsimojo sąjūdžio organizavimo.
Lietuvos diplomatiniame poste Vokietijoje sąlygų nebuvo. Visiems
buvo gerai žinoma, jog tas postas ne tik nebuvo joks buv. Lietuvos P. in'Ž.. Brunius siūlo LAF programoje smulkiau paliesti darbo
režimo įrankis, bet pr~ešingai - visados objektyviausiai tesi rūpino k l<1usimą. Ypač , esą, reikėtų išsamiai numatyti darbininkų aprup1-
nimą nuosavybe, darbo avansavimo klausimą ir t. t. Jo nuomone,
bendrų Lietuvos interesų ir jos nepriklausomybės gynimu.
reikėtų i atstatytą Lietuvą žiūrėti kaip i socialinQ valstybę. Toliau
Buvo tikrai džiugu matyti, kaip lietuviai, ankščiau nevengę par·
tinių kivirčių, noriai rikiavosi į bendrą frontą bei vieningą organi· p. Brunius iškėlė mintį atkreipti ypatingą dėmesį i atstatytos Lietu-

26 27
 vos teritorinius klausimus. Jo nuomone, alslalyta Lietuva lurėtq su-
jungli visas lieluviq gentis. Jis klausia, ar I nevertėlq galvoti apie
Baltijos valstybių sąjungą.
P. Skipitis manytų, kad nereikėtų šiuo melu diskutuoti programi-
nes detales, bet pirmiausia steigti organizaciją, o paskui diskutuoti
jos pagrindinius klausimus.
P. Maceina pasisako visai priešingai p. Skipičio tezei. Jo nuomone,
visų pirma reikėtų iš pagrindų pasisakyti dėl naujos organizacijos
programos, išdiskutuoti visus jos esminius klausimus, o lik paskum
imti steigti pačią organizaciją. Jei to dabar negalima būtų padaryti,
jis siūlo tam reikalui sušaukti sekantį susiri:il:imą ar kelis susirinki-
mus. Be to, p. Maceina klausia p. minisleq, k<1ip jis esamoje padė­
tyje vaizduojasi mažųjų valstybių padėlį naujosios Europos santvar-
koje. Pasak jo, jei mažosicn~s valstybėms nebūtų lemta naujojoje
Europoje turėti savo nepriklausomybę, lai mūsų darbas negalėtų bū­
ti naudingas.
P. Karvelis palaiko p. Skipičio nuomonę ir nebūtų linkęs pritarti
p. Maceinos nusistatymui. Esą, dabar ne laikas diskutuoti, kokią ma-
žosios valstybės turės padėlį naujojoje Europoje, o lygiai negalima
būtų šiame ar kitame susirinkime smulkiai išdiskutuoti visus prog-
raminius klausimus, bet mes turime stengtis tuojau susiorganizuoti
ir tuo sudaryti reikiamą bazę mūsų, kaip vieneto, tolimesniam vei-
kimui.
P. Pyragius pritaria p. Karvelio nusislatymu1. Esą, jei kam pa-
teikta p. min. Škirpos aktyvistų platforma būtų diskutuotina, tai tas
turėtų padaryti reikiamas išvadas.
Min. Škirpa paaiškina, kad jo pateikta programa dar nėra galu-
tinai apdorota. Duota tik idėja ir pagrindiniai aktyvistų tikslai bei jtĮ
uždaviniai. Programą galutinai turės paruošti tam reikalui sudaryta
speciali komisija. Vokiečiai aktyvistų idėjai rodą palankumo. Tad
mūsų veikimui yra šioks toks plyšelis, kurį reikia išnaudoti. Nors
tuo tarpu mes negalime veikti viešai, bet tai dar nereiškia, kad ne-
galime veikti uždarame ratelyje. Dėl užmačių atstatytoje naujojoje
Lietuvoje stengtis turėti sujungtas visas lietuvių gentis arba juu
dabar eiti prie tam tikro bloko su kitomis Baltijos valstybėmis p. mi-
nisteris manytų, kad dabar bent reikėtų pirmiausia turėti galvoje
mūsų pagrindinį tikslą - aiškiai iškelti Lietuvos valstybės atstatymo
klausimą, o paskui jau spręsti lietuvių giminių sujungimą j vieną
šeimą arba blokavimąsi su kitomis mums giminingomis tautomis.
Esą, nereik.ią nuslysti nuo savo tradicijų ir nuo to, ką esame turėję.
Dėl organizacijos min. Škirpa pareiškė, kad šiuo metu jis manyttl,
kad būtų geriausia, jei jis galėtų sudaryti tam tikrą patikėtinių gru-
pę, kurie sudarys laikiną Aktyvistų vadovybę. Pirmiausia reikėtų
patraukti p-rie mūsų organizacinio darbo lietuvius inteligentus Berly-
28
ne. Eiliniais uždaviniais reikėtų laikyti studijas vokiečių įvairių gy-
venimo sričių ir iš jų pasimokyti, ypač organizacijos. Todėl, ilgai
nelaukdami, aktyvistai turėtų sueiti į kontaktą su atitinkamais vokie-
čių sluoksniais bei įstaigomis. Be to, esą, labai būtų reikalinga neati-
dėliojant užmegzti ryšius su savo idėjos draugais Lietuvoje ir eiti
pas juos su savo propaganda.
P. Galvanauskas manytų, kad šiuo metu nebūtų nei reikalo, nei
galimybės išspręsti mūsų programos klausimą. Esą, šiandien mes tu-
rime kalbėti tik apie organizaciją ir siekti atgauti savo valstybinę
nepriklausomybę, o paskui jau kalbėsime apie smulkmenas. Todėl,
jo nuomone, šiandien reikia, ilgai nediskutavus, sudaryti organiza-
ciją ir reikiamus organus.
P. Dirmeikis konstatuoja, kad būsimasis Aktyvistų sąjūdis bus
pclitinė c,rganizacija ~u tam tikru savo turiniu. Esą, iš programos ma-
tyti, kad mes glaudžiamės prie Vokietijos, ir darosi įspūdis, kad mes
kovosime už vokiečių režimą ir už Vokietijos laimėjimus. Tokiu bū­
du mf1sų or~anizacijos likimas priklausysiąs nuo to, kuo karas baig-
sis. Jam atrodytų, jei Vokietija karą pralaimėtų, tai aktyvistų orga-
nizacija neturėtų idėjinės bazės ir, kaip tokia, turėtų išnykti. Turė­
damas tai galvoje, p. Dirmeikis klausia, ar aktyvistai taps kovoto-
jais dėl Vokietijos ateities, ar ras kitą kelią, kuris, nepriklausomai
nuo bet kurių konjunktūrų, vestų prie epriklausomos Lietuvos at-
statymo.
Min. Škirpa pabrėžė, kad mes turime savo kovą derinti su Vokie-
tijos kova ir tokiu būdu turime su jais bendradarbiauti. Tačiau tai
dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiš­
kai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti
savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą.
E. Galvanauskas, papildydamas min. Škirpos paaiškinimus, pa-
reiškė, jog, jo nuomone, mes vokiečiams praktiškai nieko negalime
padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei
daugiau, nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idea-
las arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų prie-
monės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint, kokia kai-
na, išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos
valstybę.
Pasibaigus pranešimui ir diskusijoms bei paaiškinimams, min. Skir-
pa pakvietė visus dalyvius pasirašyti Lietuvių aktyvistų fronto stei-
giamąjį aktą.
Paskiau min. Škirpa paprašė sutikti būti patikėtiniais: pp. E. Gal-
vanauską, inž. Brunių, R. Skipiti, A. Valiukėną, A. Maceiną ir K. Žal-
kauską.
Susirinkimas baigtas Tautos himnu.
l ietuvitĮ aktyvistų „Steigiamasis Aktas" skamba šitaip:
29
 l
- Mes, žemiau pamasę lietuviai, likimo atblokšti į Vokietijos
sostinę Berlyną, š. m. lapkričio mėn. 17 dieną susirinkę pas p.
K. Škirpą jo bute Achenbachstr. l ir išklausę jo pranešimą apie Ne. ,,.
prikausomos Lietuvos žlugimo priežastis ir apie galimumus b0i kc,.
lius Lietuvos valstybei vėl atstatyti,
reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuviq
tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai už Tėvynės
Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo.
Įsitikinę, kad atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų fronto ideo-
logijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams
siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių aktyvisttĮ frontą ir prisiimame
visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę. I<ova nuo
Tėvynės Lietuvos ir Lietuvių Tautos labui, kviečiame K. Škirpą,
Pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėją-savanorį ir
Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorių, imtis žygių vykdyti mūsų nu-
pirmųjų okupacijos
sistatymą ir vadovauti Lietuvių aktyvistų frontui.
K o V o k!
Tvirtais žingsniais, dienų
Drąsiai pirmyn -
Už naują, laisvą Lietuvą!
Berlynas, 1940 metų lapkričio 17 dieną.
P a r a š a i: Nepriklausomai Lietuvai 1940 metai buvo lemtingi. Sovietų Są­
J. Viliušis, E. Galvanauskas, M. Kavolis, St. Puodžius, P. Skurauskas, jungai jteikus mO.sų vyriausybei ultimatumą, paskutiniajame posė­

J. Pyragius, J. Našliūnas, J. Jur:kūnas, R. Skipitis, Jz. Dženkaitis, dyje prezidentas A. Smetona kėlė klausimą - pasiduoti be pasi-
priešinimo ar priešintis. Neminint diskusijų, rezultatas buvo tra-
K. Brunius, B. Raila, A. Valiukėnas, Jn. Dženkaitis, J. Čiuberkis,
giškas - vyriausybė kapituliavo. Skaudu buvo kiekvienam lietuviui
Jz. Pyragius, M. Kukutis, T. Dirmeikis, St. Yla, A. Maceina, dr. P. Kar-
patriotui, jog tiesa ir teisė privalėjo nusileisti brutaliai jėgai, klas-
velis, A. Danta, pulk. Ambraziejus, kun. Barauskas, J. Katilius,
tai, melui. Tačiau lietuvių tautos sprendimas buvo kitoks: tautą
dr. M. Brakas ir dr. Pr. Ancevičius.
jungė bendras rezistencijos siekimas - atgauti valstybinę nepriklau-
Sutinku: (pas.) K. Škirpa."
somybę.
Kaip tiems, kurių parašai yra po LAF steigiamuoju aktu, taip ir
man pačiam buvo aišku, jog kitaip pasielgti tada nebuvo galima.
Lietuvos diplomatinis postas Berlyne turėjo vadovavimo naštą pri- POGRIND210 PRAD21A
siimti. Tai čia pažymiu ne dėl to, kad man teko griebtis iniciatyvos
priešintis Sovietų Rusijos vykdomai agreSIJaI pneš Lietuvą -
pačiam jdiegti pirmą pogrindžio organizacijos daigą, būnant Kaune Pogrindis kilo iš atskiro individo iniciatyvos, bet ne iš valdžios.
birželio pabaigoje. Man pirmam iš Lietuvos diplomatinių postų už- Okupantas pasiryžo palaužti tautos atsparumą, priešinimąsi. Ypač
sienyje teko pareikšti formalų protestą prieš Lietuvos valstybinės jam buvo pavojinga ginkluota šaulitĮ sąjunga. Marionetinė vyriau-
nepriklausomybės su~riovimą ir paruošti pradinį jos suverenumo sybė paskelbė, kad nuo 1940 m. liepos 13 d. šaulių sąjunga su vi-
atkūrimo planą. Tai pažymiu dėl to, kad šio tikslo siekimas, išnau- sais jos daliniais likviduojama. Likvidaciją reikėjo įvykdyti iki rugsė­
dojant Maskvos-Berlyno pakto eventualų žlugimą, automatiškai jo l el. Bolševikai nujautė, kad šauliai paslėps ginklus. Todėl 1940 m.
vertė Lietuvos postą Berlyne imtis atsakingos veiklos bei vadovavimo liepos 4 d. įsigaliojo pakeistas Karo lauko teismo įstatymo
LAF-tui. 14 paragrafas, numatantis mirties bausmę arba sunkiųjų darbų ka-
lėjimą nuo 2 metų iki gyvos galvos už ginklų negrąžinimą.
Gen. št. pik l(azys šl(IRPA
31
30
 Pogrindininkai žinojo, kokia bausmė jiems gresia, bet apsi.
sprendė - verčiau mirti, bet priešui never~auti. .. • .
Kretingos šaulių rinktinės vadas įspėJo mane, kad 1s sauiitĮ Per.
imčiau visą ginkluotę, o už nuslėpimą būsiu asmeniškai atsakingas,
Nepaklausiau ir likau „liaudies priešu". Gaila buvo šauliams skirtis
su ginklais, bet kitos išeities nebuvo.
Keletą metų tarnaudamas šioje rinktinėje, pažinau šaulius ne tik
tarnyboje, bet ir privačiame gyvenime. Patikimiems šauliams padė.
jau slėpti savus ginklus. Rinktinės ginklų registracijos knygoje,
išregistruodamas šaulio ginklą, žyn.1ėjau ankste~nę_,_ ikiokupac_inę da.
tą. Pirkėjo pavardę įrašydavau pabėgusio Vok1et1Jon, arba Jau mi-
rusio asmens. Sauliai, pasilikę ginklus, įsitraukė į pogrindžio veiklą
ir sudarė pradinį branduolį.
Pogrindžio šovinių atsarga buvo sudaryta iš ekonomijos. Susitarę
su būrių vadais, šaudymo pratimų apskaitoje pažymėdavome dides-
nį skaičių šaulių, dalyvavusių pratybose, ir šovinius nurašydavome.
Likvidacijos metu sandėlyje dar tebebuvo dalis ginklų, paimtų iš
internuotų lenkų karių, kurie liko neužpajamuoti. Komendantūros
ūkvedys sandėlininkas, civilis tarnautojas Antanas Mickevičius per-
davė šauliams ir išvežiojo juos į kaimus. Lengvieji kulkosvaidžiai,
šautuvai, revolveriai, granatos ir šoviniai papildė ginkltĮ atsargas.
Numatant tolesnę veiklą, po rinktinės likvidavimo reikėjo su-
tvarkyti tarpusavio ryšį. Rugsėjo pradžioje susirinkome trejetas:
Stasys Daknevičius - buv. Gargždų šaulių būrio vadas, Petras Leng-
vinas - buv. Vėžaičių šaulių būrio vadas ir aš. Juodu buvo ūki·
ninkai. Aptarėme tolesnę pogrindžio veiklą, p~siskirstėme rajonais.
Turimus ginklus juodu apsiėmė išdalyti pogrindininkams, grupelių
(po 3-4) vadovams. Asmeniškai susitikti buvo pavojinga. Tarpu•
savio ryšiui palaikyti parinkome: su manimi -Aleksą šešką, buv.
Vėžaičių šaulių būrio šaulį, ūkininką, o tarp Daknevičiaus ir Lengvi·
no - Riauką, prekybininką. Dėl pastarojo abejota. Riauka nebuvo
šaulys, ir jį pažinojau tik iš matymo. Daknevičius apibūdino jį kaip
tinkamą veikti pogrindyje. Jis esąs senas Gargždų miestelio gyven·
tojas, namo savininkas, verčiasi prekyba. Nuosavu automobiliu, kol
buvo laisvas Klaipėdos kraštas, vežiodavo keleivius Klaipėclon. Jo·
kiai politinei partijai nepriklausęs ir nebuvo įtartas priešvalstybine
veikla. Enkavedistai buvo jį suėmę ir tardė. Apkaltino šnipinėjimu
kitai valstybei. Kratos metu pas Riauką rado vokiškos valiutos, ~a;
čiau jį išteisino ir paleido. Dabar jis esąs griežtai nusistatęs pnes
okupantus ir klausinėjęs, ar organizuojamas pogrindis, į kurį jis mie·
lai stotų. Argumentavau, jog Riauka bus akylai enkavedislų agentL!
sekamas. Geriau jį palikti be pareig_y. Daknevičius įtikinėjo, jog,
konspiratyviai veikiant, pavojaus nėra, ir Riauka buvo paskirtas ry·
šininku.
:32
BEDARBIS, NKVD AGENTŲ SEKAMAS
1940 m. gruodžio 1 d. buvau paleistas į ats?rgą. Kompensacijos
negavau.
Gruodžio 15 d. gavau pranešimą iš apskrities karinio komisariato,
kad atvykčiau atsiimti tarnybos lapo. Komisariate, laisvai samdomu,
tebetarnavo buvęs komendantūros raštvedys ats. kpt. Juozas Janušo-
nis. Iš jo sužinojau apie komisariate gautą raštą iš Kretingos apsk-
rities NKVD viršininko. Reikalauta tuojau pat pristatyti mano
dabartines šešias nuotraukas. Nujaučiau, kuriam tikslui jos reika-
lingos. Janušoniui pareiškiau, jog tiek nuotraukų neturiu, o foto-
grafuotis nemanau, nes neturiu lėšų, esu bedarbis. Gavęs kompensa-
ciją, reikalavimą įvykdysiu. Jei būtina ir skubu, praneškite, kada ga-
liu nueiti į NKVD, tegul nufotografuoja. Ką pranešė komisariatas,
nežinau, bet iš NKVD reakcijos nesulaukiau. Enkavedistai nuotrau-
ką (grupinę) įsigijo kitu būdu.
Karo pradžioje, grįžęs iš červenės skerdynių, buvusioje NKVD
įstaigoje suradau Kretingos XV šaulių rinktinės tarybos narių 1939
metų nuotrauką, kurioje esu ir aš. Jos antroje pusėje buvo surašytos
rusų kalba narių pavardės ir kai kurių adresai. Saugumo seržanto
Janino užrašyta (raudonu rašalu) rezoliucija Serui. Data - 1941 m.
sausio 20 d. Nuo minėtos dienos turėjau asmeninį „angelą sargą" -
čekistą seklį, netgi ne vieną ...
čekistams pasisekė į pogrindį infiltruoti agentų, kllrių pateikto-
mis zm10mis ir buvo suiminėjami pogrindininkai. Tačiau čekisto
Vildžiūno tvirtinimas, kad buvo suimti visi organizacijos nana1, -
melas. Vokiečių-rusų karui prasidėjus, pogrindininkai partizanai ko-
vojo prieš sovietinę armiją.
PERORGANIZAVIMAS
Dar iki rinktinės likvidavimo susidaręs buvusių šaulių po-
grindis v.eikė savarankiškai. Grąžindamas valdišką turtą, Kaune
nuėjau pas adm. kpt. A. Gedmantą, buvusį Saulių sąjungos vado
adjutantą. Pasiteiravau, ar nėra centrinio pogrindžio organo, kuris
vadovautų visam kraštui. Jis atsakė nežinąs, ar toks organas buvo
sudarytas. Pik. P. Saladžius esąs suimtas ir kalinamas Kauno sun-
kiųjų darbų kalėjime. SaulitĮ sąjungos štabo pareigūnai yra sekami
NKVD agentų, ir niekas nesiima organizuoti. Buvę kariuomenės aukš-
tieji vadai laikosi pasyviai. Vieni nuėjo okupantui tarnauti, o kiti
bėga Vokietijon, tesirūpindami savo asmeniniais, o ne lietuvių
tautos reikalais. Iš patikimų žmonių yra žinoma, kad provincijoje
organizuojamas pogrindis, kuris aktyviai pasireikš, jei kiltų karas.
33
 -
Krntingosapskrityje savarankiškapogrindžio veikla neilgai truko
Gen. št. plk. K. Škirpa Bertyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAFj
l amnestuotas. Su tokia patirtimi ir „nuopelnais" jis kaip tik tiko
dirbti ėekistu.
branduolį iš lietuvių, esančių Vokietijoje, ir numatė gaires tautos [. Einant į miestą, Seras sekė įkandin. Norėdamas atsipalaiduoti
sukilimui, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ryšininkas nuo seklio, sulėtinau žingsnius. Bet jis pralenkęs stabtelėjo prie
atvykę į Kretingos apskriti, suorganizavo LAF pogrindi, į kurį , skersgatvio ir šnairavo į mane, kad nepradingčiau. Taip vienas kitą
įsijungė ir Kretingos apskrities buvę šauliai pogrindininkai. lenkėm, kol pasiekiau Kęstučio ir Laisvės gatvių sankryžą. Atsi-
gręžiau ir žiūrėjau į atsilikusį Irškį (taip jį vadino kretingiškiai).
Supratęs, jog jį stebiu, nebelenkė ir įėjo į miesto ligoninės kiemą.
RYŠYS SU MAZEIKIŲ APSKRITIES KOVOTOJAIS Naudodamasis proga, šero žioplumu, skubiai nužingsniavau gen.
Nagevičiaus gatvėn i vaistininko Kavalčiuko namus, į kapitono Sal-
mino butą.
Veikdami pogrindyje, vadovavomės LAF informacinio biuro Ber- ' Parėjus Salminui, paprašiau paskolinti rikiuotės statutą. Namuose
lyne instrukcijomis. Reikėjo ryšio su kaimyninėmis apskritimis. !, jis jo neturėjo, todėl pažadėjo duoti iš štabo knygyno. Papietavę
Man teko Mažeikiai. l, nuėjome į stabą,
· ir statutą gavau. Salminas turėjo reikalų geležin-
Pasinaudodamas „neribotomis atostogomis", 1940 m. gruodžio 26 d., r kelio stoty, ir drauge nuvykome pro Kretingsodį, aplenkdami mies-
t. y. Kalėdų švenčių metu, drauge su žmona ir uošve išsirengėme I tą. Stotyje susitikom ltn. Kaziubrą, užtvaros vadą. Jis prižiūrėjo ke-
važiuoti i Vilnių. . . : leivių dokumentų tikrinimą. Kretingoje judėjimas buvo suvaržytas,
Trumpam traukiniui sustojus Mažeikiuose, nuėjome su žmona 1 nes okupantai įvedė draudžiamąją zoną ir keleiviai privalėjo gauti.
aplankyti mano bičiuli, mokslo ir idėjos draugą Antaną Kenstavičių. ' leidimus iš atitinkamų įstaigų. Dokumentus tikrino pasienio apsaugos
Vienas kitu pasitikėjome, ir atvirai besikalbant apie okupantų siau- ; kareiviai. Kpt. Salminas patarė užimti vagone vietą anksčiau, nes
tėjimą, jis pareiškė, kad, atėjus momentui, teks su ginklu kovoti prieš stotyje buvo spūstis žmonių ir galėjo pritrūkti vietų. Iki trau-
raudonąjį imperialistą. Jis turįs (Patikimų vyrų, kurie yra įsigiję i kinio i'švažiavimo buvo pusvalandis, ir keleiviai dar nebuvo lei-
ginklų ir šovinių. Veikiąs savarankiškai, nes iš kitur jokių nuro- džiami i peroną. Ltn. Kaziubros lydimi, praėjome pro jo pastatytą
dymų neturįs. Supažindinau jį žodžiu su LAF instrukcijomis ir di- prie durų sargybą ir nužingsniavome i vagoną. Išeidamas iš stoties,
rektyvomis. Nutarėm ryšį palaikyti asmeniškai. ' pamačiau Serą, nuošaliai stovintį ir mane stebintį.
Kretingos apskrities komiteto liaudies švietimo skyriaus vedėjo ·
S. Dumčiaus 1941 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 2 buvau paskirtas ,_ POGRINDININKAS Iš MA2EIKIŲ
nuo vasario 24 d. į Darbėnų Nr. l pradžios mokyklą mokytoju. '
1941 m. kovo pradžioje iš Mažeikių į Įpiltį atvažiavo A. Kens-
tavičius informacijos ir ginklų reikalais. Pagal LAF direktyvą jis
CEKISTŲ „VORATINKLYJEH
l
buvo sudaręs aktyvistų grupes: dvi Mažeikių mieste ir po vieną
šeimininkė, pas kurią nuomojau kambarį, įspėjo, kad esu seka· Tirkšliuose, Ylakiuose, Laižuvoje ir Dapšių kaime, 2.idikų valsčiuje.
mas. Vakarais komjaunuoliai vaikštinėja gatve prie jos namo. Prie Painformavau, kad iš LAF naujų direktyvų neturiu, gavęs -
mano kambario palangės pastebėjo išmintas sniege pėdas. Anks· • nuvešiu. Ginklų gauti iš Vokietijos nesitikima. Kilus karui, teks
nuginkluoti atskirus raudonarmiečius, milicininkus arba užpulti
ėiau to niekuomet nebūdavę. Patarė būti atsargiam, nes bolševikai
nepasitikį mumis, o žydai, anot jos, yra šiais laikais visagaliai ir rei· ginklų sandėlius. Dėl karo netenka abejoti. Visame pasienio ruože
vykdoma intensyvi bunkerių statyba, ir tai daroma ne taikos išlai-
kia jų saugotis. Vakarais niekur neidavau, taip pat joks žmogus
pas mane nesilankydavo. Tad nekreipiau dėmesio. kymui, Vakare svečias išvažiavo namo, o aš pėsčias patraukiau
i Darbėnus.
Kartą nuvažiavęs į Kretingą, geležinkelio stotyje pamačiau če·
kistą Irmą šerą, civiliais drabužiais apsirengusį. Jis tarnavo Kretin· ·
gos apskrities NKVD įstaigoje. 2:inojau jo praeities nusikaltimus. LAF ATSIŠAUKIMŲ
,
PL.ATINIMAS
~~ komunistinę veiklą 1931 m. buvo ištremtas į Varnių koncentra·
1941 m. kovo 24 d. Kretingos turgavietėje sulikau mokytoją
CIJOS stovyklų.1932-1933 m. keturis karlus baustas administracine
P. Bortkevičių, Jokūbavo pradžios mokyklos vedėją, buvusį šios
bauda. 1933 m. nuteistas 6 metus kalėti, bet, atlikęs dalį bausmės,
35
3-4

l
 vietovės šaulių būrio vadą. Jis pakvietė _užei~i pas -~un. Lionginą
Jankauską, kuris gyveno jo namuose, KretmgoJe. NueJau. Bortkev·.
čius jau laukė, o kun. Jankauskas kažką sp_~usdin_o rašomąją rn~.
šinėle. Iš Bortkevičiaus gavau LAF informac1Jos biuro Berlyne at.
sišaukimą. Raginama atsišaukimą multiplikuoti ir platinti Visame
krašte. Pavesta išplatinti Kaune ir Vilniuje. Buvo patogus laikas_
Velykų (bolševikų vadintos pavasario) atostogos. Sutikau.
Atsišaukimų gavau 7 egzempliorius. l egz. iš Bartkevičiaus ir 6
Jš jų sužinojau apie LAF veiklą, politinę padėtį ir vokiečių
kariuomenės pasiruošimą karo veiksmams. Apie mūsų krašto oku-
pantus jie turėjo surinkę tikslių žinių. Zemėlapyje nužymėjo rau-
donarrniečių statomus bunkerius pasienio ruože ir užtvarų bei da-
lill dislokaciją. Kitą naktį grupė buvo pasiruošusi prasiveržti
pro sieną. Vėliau patyriau, kad žygis baigėsi sėkmingai. Iš kelionės
grįžau į namus laimingai - nepatekau čekistams.

egz. davė kun. Jankauskas (vėliau jis pakeitė į Jankaus pavardę.

Pokaryje šis kunigas ilgai buvo BALF'o reikalų vedėjas Brukline. AREŠTAS
Mirė 1968 m. vasario 4 d.).
1941 m. gegužės 5 d., gimnastikos pamokų metu, į salę įžengė
l TOLIMĄ 2YGĮ trys vyrai, vilkintys civiliais drabužiais: saugumo Itn. Novikovas -
!(retingos aps. NKVD viršininkas, čekistas - Mauša Perskis ir Ston-
Dar neišaušus, iš Įpilties nužygiavau į Nausėdų stotelę, kurioje kus.
buvau vienintelis keleivis. Pravažiuodamas Mažeikius, A. KenstaVi- Novikovas, priėjęs ~ie manęs, pareikalavo nutraukti pamoką ir
čiui įteikiau l egz. LAF atsišaukimo, paraginau multiplikuoti ir iš- visus mokinius pašalinti iš salės. Jo reikalavimus įvykdžius, paklau-
platinti apskrityje. sė:
Kaune įteikiau atsišaukimą ats. adm. kpt. Gedmantui. Jis palaikė - Kodėl negrąžiin.ai sportinio mažojo kalibro šautuvėlio?
ryšį su patikimais asmenimis ir pasižadėjo atsišaukimus išplatinti. - Negrąžinau, nes tai nėra ginkJas ir anksčiau nereikėjo gauti
Vilniuje nuvykau pas savo mokslo draugą gen. št. mjr. Vytautą iš jokių įstaigų leidimo jį laikyti. Argi tai nusikaltimas?
Bulvičių. Jis peržiūrėjo savo korespondenciją ir, radęs inkriminuo- - Esame gavę skundą. tad turime atlikti formalumą, padaryti
jančio turinio, krosnyje degino. Jautė, kad čekistai gali daryti kratą. kratą ir surašyti protokolą. Ilgai neužtruksime, galėsite grįžti mo-
Sužinojau, kad ir jis gauna LAF instrukcijas ir yra gerai infor- kyklon.
muotas. Mokytojų kambaryje apsivilkau paltą ir, jų lydimas, ėjau į savo
Gen. št. plk. Antanas Breimelis, paskaitęs LAF atsišaukimą, kambatj. Čia Perskis pakėlė pagalvę ir patikrino patalynę. iovikovas
pažadėjo žodžiu painformuoti savo patikimus ginklo draugus. Pareiš- ėmė vartyti baltinius šeimininkės komodoje. Pareiškiau, kad ba!Hniai
kė, kad, kilus karui, lietuviai kariai neapvils tautos. Bet jei okupa· šeimininkės. Tuomet ji įėjo ir paklausta tai patvirtino. ebekratė,
cija užsitęs, okupantai sunaikins daug lietuvių patriotų. nors lagamine turėjau baltinių ir kitų reikmenų.
Po paviršutiniškos kratos Novikovas pareiškė, kad eisime j mi-
liciją ir jis ten surašys protokolą. Raštinėje jis atsistojo prie manęs
SUSITIKIMAS SU A TĖJUSIAISIAIS Iš ANAPUS ir sušuko:
- Rankas aukštyn! Areštuoju!
. uvykęs į Marijampolę, sutemus, niekam nesakant, vienišas Perskis ir Stonkus atliko kratą: atėmė rankinį laikrodį, plunks-
klampojau purvinu vieškeliu link Vilkaviškio. Buvome su vieti· nakoti, piniginę su asmens dokumentais ir penkiolika rublių. Kratos
niais vadais sutarę, kad prie vieškelio gyvenantis ūkininkas pasi· protokolo nesurašė. Daiktų nebeatgavau -· pasivogė ėekistai.
tiks mane. Slaptažodis - mano pavardė. Praeinant pro sodybą, pra·
dėjo loti palaidi šunys ir atbėgę puolė mane. Tuoj atskubėjo savi·
ninkas ir, juos vydamas, užklausė, kur taip vėlai keliauju ir kas esu. TARDYMAS
Pasakiau pavardę. Nepažįstamasis painformavo, kad vyrai manęs
laukia jo sodyboje.
. Kretingoje čekistai sunešė atimtus mano daiktus į NKVD įstaigą
Seklyčioje susitikau su penkiais vyrais - visi buvo policininkai. ir s~dėjo ant stalo. Novikovas įsakė seržantui Janinui tardyti . .,Kūn­
tarnavę Dirnitravo priverčiamojo darbo stovykloje ir praėjusi ru· sargiai" vienas po kito išsinešdino.
den! pabėgę Vokietijon. Visi buvo ginkluoti parabeliais ir grana· leido atsisėsti. Už nugaros atsistojo šeras. Tardytojas, paėmęs
tomis.
anJcetą, pradėjo klausinėti: vaTdas, pavardė ir t. t. Užpildęs proto-
36
37
kolą, išėjo į kitą kambarį. Seras stvėrėsi „advokatauti". Č:ekist.
žiną visus mano nusikaltimus, tad patariąs viską pačiam pasisaky~
1

ir prisipažinti suklydus,_ nes b?s_i~nti. sum~žinta .bau_smė_, ::ieprisipažjs'.

tant saugumo darbuot0Ja1 tuq z1aunų pnemo111ų tiesai 1sgauti. Jam
)<aip mano pažįstamam, būtų nemalonu matyti tas operacijas. Įėjęs
Janinas nutraukė Sero tauškėjimą, o išgirdęs jį lietuviškai kalbant.
įspėjo, kad įstaigoje privaloma vien tik rusiškai kalbėti. Atsisėdęs už
stalo, kJausinėjo apie kiekvieną kratos metu atimtą daiktą. Tai _
ilga ir nuodobi istorija.
Trečią valandą ryto Novikovas tardymą nutraukė. Užtaisė naga.
ną ir išvedė mane į lauką. Priekyje šaligatviu žingsniavo Janinas, gre-
ta - Tovikovas, o Seras vilkosi iš paskos. Kalėjime čekistai mane
Byla Nr. 34229,
perdavė sargyboo viršininkui, kuris nuvedė į kamerą Nr. 5. Kalėjimas
_, buvusio šv. Antano prieglaudos rūsys.
Vakare vėl tardė Novikovas. Jį iškvietus prie telefono, tardyt.
arba
ėmėsi Perskis. Sį čekistą pažinojau. Beras Mauša Perskis buvo gi·
męs Kretingoje, rabino šeimoje. Dirbo mokytoju
komunistų partijos
ir nuo 1934 m. buvc
narys. Sinagogoje jis turėjo įrengęs slaptą san-
rekviem Tėvui
dėlį. kuriame slėpdavo ko1!1tmistinę literatūrą. 1935 m. už komunisti-
• •
nę veiklą buvo nuteistas 12 metų kalėti, bet 1939 m. amnestuotas
Tarnaudamas NKVD, jis suiminėjo lietuvius, buvusius veikėjus.
1r JO draugams
Gegužės 7 d. tardymą tęsė Novikovas. Kamantinėjo dėl ginklo.
Tą naktį saugomas praleidau sėdėdamas ant kėdės, o ryte išve•
žė į Kauno KVD.
Savo Tėvo nepns1menu. Paskutinį kartą matėmės, kai man buvo
POST SCRIPTUM vienuolika mėnesių. Jo, labai jauno žvalaus vyro, karine uniforma,
padidintas puošniais rėmais portretas visada kabojo mūsų bute.
Minėjau, kad į pogrindininkų grupes enkavedistai infiltravo save Dar nemokėdama rašyti, ant skiautelių popieriaus „rašydavau laiš-
agcnttĮ. Vienas iš jų - ,.Regata" išdavė Stasį Daknevičių (žiauria. kus" tėveliui į Rusiją, o vakarais melsdavausi: ,.Dievuli, duok, kad
nukankintas Rainių miškely, prie Telšių), Petrą Lengviną (slapstė; tėvelis sugrįžtų".

ir išliko nesuimtas, bet jo šeimą išvežė birželio 14 d.) ir Aleksą Sel
ką (irgi slapstėsi ir išliko nesuimtas, bet šeimą deportavo į Rusiją)
Iš rastos buv. NKVD įstaigos byloo sužinota, kad slapyvardžių „Re·
gata" buvo prisidengęs Riauka, gyvenęs Gargžduose, dėl kurio pa·
tikimumo, organizuojant pogrindi, labai abejojau. Buvau teisus -
jis buvo išdavikas. R.iaukos parodymu, jam padėjo rinkti žinias apif
pogrindininkus dar du išdavikai, kurie su NKVD įstaiga tiesiogia
ryšių neturėjo.
Plk. lin. Osvaldas ZADVYDA-
Bet jis negrįžo. 1941 metais mano Tėvas, Lietuvos kariuomenės
leitenantas Juozas Sadzevičius ir septyni jo bendražygiai buvo iš-
vežti ir sušaudyti Gorkio kalėjime. Jie visi buvo Lietuvių aktyvistų
fronto organizatoriai.
U2MIRšTI VARDAI
. 1941 m. birželio 22-25 d. sukilimas aplaistytas narsių vyrų krau-
J~. Tačiau apie pasipriešinimo organizatorius, jq auką savo gyvy-
?es kaina už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iki šiolei mažai ra-
Cta. Š'.ų _žmonilĮ vardai neleistinai užmiršti, neįamžinti. Tiesa, apie
AF Vilniaus štabo veiklą, jo vadq areštus, suminėdamas net ir jq
Pavardes, rašo buvęs sovietinės Lietuvos saugumietis Jonas Vildžiū­
nas savo knygoje „Kova be atvangos". Suprantama, įš savo pozicijų.

36 39
 •
o kokia istorinė tiesa? Kokia buvo LAF veikla ir planai pačio• palaik~s,_ s~~inoll, kuo ji~ _buvo kaltinamas. Po savaitės bylą man
organizacijos užuomazgoje? Koks Vilniaus štabo ir kilų narių li~-~ 1
parode ~1k 1s l_olo, pe_rsk?1lc, kad Tėvas buvo sušaudytas „už kontr-
mas? Praėjus pusei šimtmečio, išmirus daugeliui liudytojtĮ, atoi.a· revoliucinę veiklą, uz tevynės išdavimą". Nurodė Gorkio kalėjimo
minti praeitį su visomis smulkmenomis yra sunku. Tačiau į daugel numerį. Apskritai saugumiečiai buvo gana paslaugūs: pamokė, kur
šių klausimų atsako keturių storų tomų byla Nr. 34229 iš KGB ar~ teirautis Tėvo palaidojimo vietos, nuplėšė nuo bylos ir atidavė
chyvų.
Tėvo kalinio fotografiją, paprašius, perskaitė kitų drauge sušaudy-
Ilgą laiką apie mano Tėvo leitenanto J. Sadzevičiaus likimą nie. tųjų pavardes. KGB jautė savo galą.
ko nežinojome. Molina siuntinėjo laiškus į įvairias įstaigas, ka. Galimybė susipažinti su Tėvo ir jo draugų byla atsirado tik per-
riškių tremties vietas, teiraudamasi apie ji, vis laukdama sugrįžtan. ėmus KGB archyvus. Manau, kad ši byla turėtų sudominti žuvusių­
jų ir drauge kalėjusiųjų artimuosius, istorikus, kariškius.
čio. Laukė visą gyvenimą, net ir sužinojusi, kad nebegrįš, trisdešimt
vienerių metų tapusi našle.
1947 m. kartą ją pakvietė į Panevėžio saugumą (tada gyvenome BYLA „BULVICIUS, KILIUS l DRUGIJE"
tc1mc mieste). Uniformuotas rusas saugumietis perskaitė kažkokį do,
kumentą apie Tėvą ir liepė pasirašyti. Vertėjo nebuvo. Mama rusiš-
kai mokėjo menkai, bet suprato, kad Tėvo gyvujų tarpe nebėra, kad Taip rusiškai užrašyta ant visų keturių bylos tomų. Tai šešioli-
jis karinio tribunolo · nuteistas. Daugiau apie jį viešai buvo baisu kos lietuvių likimas: kova, kančia ir mirtis. Iš jų - devyni Lietuvos
užsiminti. Daugelį metų jautėmės tarsi po Damoklo kardu. ,,Išveš! karininkai:
Atleis mamą iš darbo!". Bet Dievas mus globojo. Aišku, per pen- Kavalerijos kapitonas Izidorius Andriūnas
kiasdešimt metų daug kartų teko pajusti, kad budri sovietinio sau- Majoras Vytautas Bulvičius
gumo akis niekada neleis pakelti galvos. Kapitonas Juozas Killus
1957 m. iš tremties grįžo teisininkas Vladas Nasevičius, kurį su Leitenantas Balys Puodžiūnas
TPvu siejo bendra byla. Jie drauge tame pačiame vagone buvo tre- Leitenantas Juozas Sadzevičius
miami į Rusiją, Gorkio kalėjime iki teismo kalinti vienoje kameroje, Kapitonas Jonas Vabalas
kartu teisti. Dar prieš teismą kameros vyrai pasižadėjo, kad tas, Leitenantas Jonas Valkiūnas
kuris liks gyvas ir grįš į Lietuvą, stengsis pranešti šeimoms apie Leitenantas Aleksas Vainoris
jų artimo žmogaus likimą. Atėjęs į mūsų namus, V. Nasevičius Lakūnas Leonas Zemkalnis.
pirmiausiai atsiklaupė prieš Tėvo portretą, pasimeldė, o paskui pa· Kiti septyni bendrabyliai buvo civiliai:
sakė: Pavilnie geležinkelio stoties viršininkas Jurgis Gobis
- Aš atsiklaupiau prieš kankinį už Lietuvą! Advokatas Aleksas Kamantauskas
Sužinojome, kad Tėvą teisė 1941 m. lapkričio mėnesį, kad su Ekonomistas JonasMorkūnas
juo buvo nuteisti mirti dar šeši kaliniai (vėliau paaiškėjo, kad sep· Mokytojas Stasys Mockailis
tyni). Apie pačią bylą, apie rezistencinę veiklą V. Nasevičius daug Teisininkas Vladas Nasevičius
nepasakojo. Tuo metu jį tebepersekiojo KGB. Jis tvirtino, kad jų Finansų inspektorius Antanas Petkelis
byla jau persiųsta į Vilniaus saugumo rūmus. Dabar gailiuosi, kad Mokytojas Antanas Skripkauskas.
iš to vienintelio gyvo liudytojo neišklausinėjau daugelio dalykų. Vilniaus štabui vadovavo gen. št. majoras Vytautas Bulvičius, jo
Bet tada mums su mama daug ką buvo per skaudu klausyti, o jaJlJ pavaduotoju paskirtas kapitonas Juozas Kilius. Vilniaus pogrindžio
pasakoti. Atmintyje liko tik jo pasakojimo nuotrupos ... c_entre darbavosi ir civiliai. Jų vadovas - Mykolas Naujokaitis, vė­
1990 m. sulaukėme Tėvo reabilitacijos. Tada birželio mėnesi liau Aleksas Kamantauskas. Iš bylos matyti, kad jo pavaduotoju
pirmąsyk pravėriau sunkias Vilniaus saugumo komiteto duris. La· buvo mokytojas Antanas Skripkauskas. 1941 m. sausio mėn. A. Ka-
bai_.~ū~ėjo daugiau sužinoti apie Tėvą - už ką jį ir kitus sušaudė, ma~tauskas pasiūlė į Vilniaus vadovaujantį centrą A. Petkelį, dau-
paziureti, ar jo byla iš. tiesų yra Vilniaus saugume. Eiti į šiuos sia~· ~':11met~- kalėjusį lenkų kalėjimuose už lietuvišką veiklą, ir J. Mor-
bo_ namus ragino ir jau mirties patale gulinti mama. Nors džiauge· .u~ą, taciau jie nebuvo įtraukti, nes neturėjo sovietų valdžios pa-
mes nepriklausomybe, bet čia tebešeimininkavę saugumiečiai 01an ~1hkėjimo. Nuo 1941 m. pavasario iki savo arešto A. Kamantauskas
parodyti Tėvo bylos nenorėjo. Pasakiau, kad noriu parsivežti TėVO ir A. Skripkauskas vadovavo ir Kauno centrui. Ryšį palaikė per mo-

41

L
 '
kytoją iš Lentvario Stasį Mock~i~į. Su~idaryli .apyli_l~rį v,1izclą, kokie keliais susirinkti Rūdninkų (Valkininkų) miškuose. Apsistojus ties
buvo Vilniau~ LAF štabo planai ir veikla, gal1mc1 1s tardymo ptoto. šiUO variantu, kpl. J. Kilius jį svarstė su kpt. P. Gužaičiu ir ltn.
kolų. J. Sodzevičium. Kapitono K. Antanavičiaus į šio plano svarstymą
Ne visi areštuotieji_ ištvė_rė kan~ini~u~, ~si~hologinį ~pauditną neįtraukė, nes jo brolis buvo pabėgęs i Vokietiją ir galėjo būti
tardymo metu. Buvo ir tokių, kune, llkedam1es1 palengvinti savo sekamas NKVD. Antra vertus, keturių žmonių grupė jiems atrodė
dalią, patys savanoriškai parašė parodymus, papildydami nežinoinuis per didelė. . ~uo 1:1_etuk~t. P. Guža_iti~-ir ltn. J. Sadzevičius, savo
veiklos faktais jau turimą NKVD informaciją. ruožtu, pate1ke trec1ą variantą: pras1deius karui, susitelkti Pavilny-
Gerai prisimenu V. Nasevičiaus pasakojimą, kaip vienas kalinys je ir iš čia gintis. Si vietovė iš visų pusių apsupta gamtinėmis
po tardymo buvo leisgyvis įmestas į kamerą. Kiek alsigavr,s, jis pri~štankinėmis kliūtimis, o svarbiausia, čia buvo sovietų armijos
keliais šliaužiojo ir bučiavo savo kameros draugų kojas, maldaucta. šaudmenų sandėliai. Leitenantas J. Sadzevičius tvirtino, kad šiame
mas: .,Brolyčiai, neištvėriau, dovanokit. . . Vidaviau. . . Pasakiau, ką rajone būtų galima išsilaikyti net kokią savaitę. Majoras V. Bul-
žinojau." Ir nė vienas iš kaltinamųjų šioje byloje nuo jo nenusigrę­ vičius šiam planui nepritarė. Pasiginčijus buvo apsistota prie
žė, nepasmerkė, nes visi suprato jo kūno ir sielos kančios dydį. V. Bulvičiaus-J. Kiliaus plano.
(Dabar aš žinau ir jo pavardq. D{'koju Dicv11i, kad tai ne mano Tė­
Kpt. P. Gužaitis ir ltn. J. Sadzevičius gavo užduotį: numatyti pa-
vas. Tikiu, kad Viešpats šiam žmogui atleido, kaip kad jam atleido
sitraukimui iš miesto kelius, parinkti žmones, per kuriuos būtų ga-
jo draugai).
lima palaikyti ryšį su pulkais. Kariuomenės dalis buvo numatyta
Majoras V. Bulvičius palaikė ryšį ir su kariškiais, ir su civiliais
įspėti ar perduoti uždavinius per patikimus divizijos štabo parei-
atstovais. Kapitonui J. Kiliui buvo pavesta numatyti ir parengti
gūnus. Pavyzdžiui, N. pareigūnas gauna visai konkretų pavedimą;
pasipriešinimui žmones iš 29 šaulių korpuso. Kaip matyti iš duotų
vykti į M. dalį ir perduoti kapitonui X, kad slaptai veikiąs štabas
parodymų, tai buvo daroma labai atsargiai, stebint karininktĮ ir
jam įsako vykdyti tokį uždavinį. Ar jis pats asmeniškai tur{ daliai
karių nuotaikas, pasikalbant su jais apie tarptautinę padėtį, nau-
vadovauti, ar pavesti vadovavimą kuriam nors iš vyresniųjų - jo
jąją sovietinę santvarką. Pradėjus galvoti apie konkrečias Vilniuje
reikalas. Drauge jam turi būti nurodytas vienas kitas tos dalies pa-
stovinčioms kariuomenės dalims užduotis, iškilo reikalas į konspi-
tikimas asmuo, kurį jis gali be jokios rizikos pasikviesti į pagalbi-
racinį darbą įtraukti dar vieną kitą patikimą karininką. Tokie buvo
ninkus. Su provincijoje stovinčiomis dalimis buvo planuota pasielgti
179 šaulių divizijos 234 šaulių pulko I bataliono vadas kapitonas
taip: pasiųsti iš štabo į tokią dalį po vieną žmogų, įsakant vyk-
Pranas Gužaitis, kapitonas Kazys Antanavičius ir leitenantas Juo-
ti į artimiausią didesnį mišką, čia išsisklaidyti ir veikti partizaniš-
zas Sadzevičius.
kai.
Pirmiausia reikėjo aptarti, kaip turėtų veikti lietuviškos kariuo-
menės daliniai, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui. To· 1941 m. kovo mėn. perėjęs per sieną Vilniaus štabo viršininkas
dėl 1941 m. sausio mėn. J. Kilius, K. Antanavičius ir J. Sadzevičius M. Naujokaitis iš Berlyno gauna žodinius nurodymus pogrindžio
aptarė pirmąjį kariuomenės veiksmų variantą: staigiai paimti Vil· centrams pagal Vokietijoje išleistą Vyriausiojo štabo instrukciją
niaus miestą i savo rankas, paskiau organizuotai iš miesto išvesti ,,Nurodymai Lietuvai išlaisvinti". Instrukcijoje pasakyta: ,,Vyriau-
lietuviškas dalis į Rūdninkų girią. Paskaičiavę jėgas, jie priėjo sius sukilimo paruošimo organus, būtent - Vilniaus ir Kauno cent-
prie išvados, kad tokio uždavinio įvykdyti

luotos, bet kuriam

nepajėgs. Lietuviškos
kariuomenės kontingentas negausus, o pašonėje buvo gerai gink·
lietuvių karių „kontrrevoliucimam" judėjimui
l rus - reikėtų vieną kitam subordinuoti,
aukščiausiuoju. Subordinacija
laikant Vilniaus
turi būti tokia, kad, vienam jų nebe-
galin,t veikti, tą darbą automatiškai
centrą

perimttĮ antrasis centras. Kiek-

nuslopinti rusų kariuomenės dalys. Reikėjo galvoti apie kitą, pap·
rastesnį variantą, siekiant išvengti skausmingų susidūrimų, saugant
karius nuo išvežimo į Rusijos gilumą.· Kol kas kpt. P. Gužaičiui ir ltn.
J. Sadzevičiui buvo pavesta numatyti ~avus žmones Jrnriuomenės
dalyse.
1941 m. vasario pradžioje mjr. V. Bulvičius ir kpt. J. Kilius su:
planavo kitą kariuomenės veiksmų variantą: pirmąją naktį, karui
prasidėjus, slapta mažais būreliais dingti iš miesto ir aplinldniais
vienas centras plečia savo tinklą ir kuria jam subordinuotus kovos
padalinius provincijoje: Vilniaus centras - Lietuvos rytinėje pusėje,
Kauno - Užnemunėje, 2emaitijoje, Aukštaitijoje". Be to, reikėjo dar
sudaryti tarpinius centrus, kad dėl centralizacijos nebūtų iššifruota
veiklos sistema, išaiškinti jos nariai. Vilniaus centrui buvo subor-
dinuotas Vilniaus rajono centras (pačiame Vilniuje), kuriam pri-
klausė Vilniaus, Trakų ir Ukmergės apskritys. Tarpinį centrą suda-
rė 3-5 žmonės, kurie, savo ruožtu, nustatė apskričių centrų sudėti

42 43

iš 2-3 narių. Centrų nariais ir patikėtiniais turėjo būti parenka .
iniciatyvūs, tvirtos valios, ryžtingi, gabūs vdclovduli žmones. št1'
metu galima tik spėlioti VIiniaus tarpinio centro vddovų pavtlrdio
Suprantama, kad LAF vyriausiasis štabas Bcrlyne Lietuvos po s:
rindžio centrams galėjo duoti tik bendriausio pobūdžio nurodymu~
teoriškai numatyti pasiruošimo sukilimui eigą. Zmonių parinkima~
konspiraciniam darbui, konkretus to darbo organizdvimas ir vykdy.
mas, taikantis prie esamos situacijos, teko kovotojams Lietuvoje.
•
nau, su ku~. dar X-as (Bulvičiaus pavardė išeivijos literatūroje ne-
minima - _b1_Jota pakenkti Lietuvoje likusiems majoro artimiesiems -
D. V.) taresi d~l. V_Yriausybės", - rašo P. Padalis. ,,Jis buvo itin pas-
laptingas, apdainai atsargus, posedžių ir pavardžių vengiąs vyras.
Esu tikr~~• kad, vyriausybės sudėtį sudarant, jis atliko pagrindinį
vaidmen1 .
PRAlŪTINGOJI RADIJO STOTIS

VYRIAUSYBl:S ORGANIZAVIMAS !941 m. pavasarį Vilniaus LAF štabas įsigijo vokišką radijo stoti
,,KCHA". Tai buvo brangus ir labai pavojingas turtas.
Nuo 1941 m. pavasario vadovavimas sukilimo ruošimui visu Palaikyti kontaktus su užsieniu per ryšininkus nepakankamai
svoriu gulė ant mjr. V. Bulvičiaus ir Vilniaus karinio štabo narių operatyvu, todėl radijo ryšys buvo itin svarbus. Juo rūpinosi buvęs
pečių. ors lietuviai ir tikėjosi Vokietijos pagalbos, tačiau bijojo, karo lakūnas technikas L. Zemkalnis, kuris drauge su gen. št. rnjr.
kad ši parama nesibaigttĮ nauja - dabar jau vokiečių - okupacija. V. Bulvičiumi šifruodavo radiogramas. Kodus parūpindavo A. Ka-
Kad užkirtus tam kelią, reikėjo sudaryti Laikiną Lietuvos vyriau- mantauskas.
sybę, kuri, sukilimą laimėjus, pastatytų hitlerinę Vokietiją prieš Atgabenta traukiniu į Vilnių radijo stotis buvo slepiama įvai­
Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą. Šis atsa- riose vietose. Nuo 1941 m. kovo 8 d. - Pavilnyje stoties viršininko
kingas darbas buvo patikėtas Vilniaus kariniam štabui. Apie tai J. Gobio bute. Iš čia per radiją pavyko susisiekti su Vokietija du
sužinota iš Vilniaus LAF pogrindžio vado\/'ybės nario, sėkmingai kartus: kovo 30 d. ir balandžio 6 d. Kiek kartų LAF štabui pavyko
išvengusio arešto, Prano Padalia. P. Padalis konkrečiai prisidėjo išeiti į eterį, nustatyti sunku. Balandžio pabaigoje, atvykus į Lietu-
prie vyriausybės personalinės sudėties parinkimo. Balandžio viduryje vą ryšininkui Taujeniui, buvo i Vokietiją perduotas V. Bulvičiaus
mjr. V. Bulvičius per ryšininką L. Prapuolenį gavo iš LAF štabo nurodymas sutartu laiku, sutarta banga pateikti informaciją taip
Berlyne nurodymą skubiai sudaryti Laikinąją Lietuvos vyriausybę. stipriai, kad ją galėtq priimti paprastu radijo imtuvu.
Vėliau radijo stotis buvo leitenanto J. Valkiūno bute (Uosto g.
Atėjo informacija, kad karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos
prasidės gegužės pradžioje - 1-10 dienomis. Iš Berlyno pageidauta, 20-22), pas Moskalenką (Vyšinskio g. 12a), Lentvaryje pas moky-
toją S. Mockaiti, jo bendradarbę mokytoją Kariniauskaitę ir vėl
kad ministru pirmininku būtų pulkininkas Kazys Skirpa, krašto
apsaugos ministru - generolas Stasys Raštikis, užsienio reikalų mi- Vilniuje pas mokytoją Kriaučiūną (Didžioji g. 24-8). Ji keliaudavo
nistru - Rapolas Skipitis. Kokiais principais vadovaujantis mjr. iš vieno buto į kitą rudame lagamine, kurį seniai buvo pastebėję
V. Bulvičius ir jo štabas sudarė Laikinąją Lietuvos vyriausybę, su- NKVD agentai. Birželio 7 d. NKVD pareigūnai, darydami kratą Ak~
menų gatvėje 3-2 pas L. 2emkalnio bendradarbę Tijūnaitytę, su-
žinome iš P. Padalia pasakojimo K. Škirpai: ,,Supratau, kad tokia
rado „KCHA".
buvo karinio štabo valia - parinkti vyrus kompetentingus pareigoms,
Kad Lietuvoje egzistuoja pogrindis, NKVD jautė nuo pat pirmųjų
visuomenei plačiai žinomus, patriotine drąsa pasireiškiančius, kurie
patriotų veiklos dienų. 1941 m. kovo pabaigoje čekistams pavyko
tuoj pat (po sukilimo - D. V.) galėtų perimti ministerijas. Taip pat,
susekti Kretingos apskrities aktyvistq grupę. Po kelių pogrindinin-
kiek įzfianoma, sutelkti įvairių ideologijų bei politiniq nusistatymų
kų arešttĮ siūlo galas atvedė į Vilnių: KVD išsiaiškino, kad areš-
asmenis, tačiau vengiant siaurai partinių. Sudaryti stiprią darbo ir
tuotasis kretingiškis mokytojas Petras Bartkevičius palaikė ryšį su
kovos vyriausybę. Partinė aritmetika nė į galvą neatėjo. Išsiskyrė·
savo buvusiu mokiniu, Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto
me sutarę pagalvoti apie kandidatus". st_udentu Adolfu Armaliu. Studentą Armalį jie ėmė sekti. Tačiau jo-
Po kelių dienų mjr. V. Bulvičius pranešė, kad karinis štabas nu·
kiq itarlinų kontaktų nebuvo pastebda. Pagaliau vieną balandžio
matęs ministrais prof. B. Vitkų - žemės ūkio, prof. J. Ambrazcvičill
- švietimo, V. 2emkalnį-Landsbergį - komunalinio ūkio, P. Vainaus· ~heną NKVD agentai jį pamatė nepažįstamo, kariškos laikysenos
ką - kontrolės, J. Statkų - prekybos, A. Damušį - pramonės, V. Na· :ioga~s draugijoje. Jiedu sėdėjo „Lokio" bare, kurio šeimininkas
sevičių -vidaus, J. Pajaujį- darbo, J. Matulionį - finansų. ,,Neii· uvo Įtariamas turįs ryšių su „nacionalistais". Nepažįstamasis buvo

44 45

r:d
 L. :2:emkalnis. Nuo tos dienos NKVD ėmė ir jį sekti. Netrukus sek.
liai pastebėjo ir rudąjį lagaminą, kuriame įtarė esant radijo sitĮstu.
vą. Nustatyti jo buvimo vietą sekliams greitai nepavyko. Bet, kai Ia.
gaminas pabuvojo karininko-ryšininko Jono Valkiūno bute, sustip.
rino jų įtarumą. L. Zemkalnis susitikinėdavo su majoru V. Bulviėiu.
mi (abu buvo vedę seseris Danevičiūtes), todėl imta sekli ir pastarąjį,
Kad majoras V. Bulvičius palaiko ryšius su Vokietija, saugumicčiai
įsitikino, patyrę, jog pas jį lankesi ryšininkas Leonas Prapuolenis.
Jis tąsyk pranešė apie geguže: s l- l() dienomis prasidėsiantį karą.
Sekamųjų areštuoti saugumas neskubėjo: norėjo išaiškinti kuo dau.
giau pogrindinės organizacijos narių.
AREŠTAI
Vilniaus LAF narių areštai prasidėjo 1941-ųjq balandžio mėnesį.
Balandžio 16 d. buvo areštuotas leitenantas B. Puodžiūnas, balan-
džio 19 d. -J. Morkūnas. Jie buvo pogrindinio laikraščio „Laisva
Lietuva" platintojai. Beveik po mėnesio (gegužės 22 d.) buvo areš-
tuotas mokytojas S. Mockaitis, gegužės 29 d. - mokytojas A. Skrip-
kauskas, birželio 2 d. - leitenantas J. Valkiūnas, 3 d. -A. Kaman-
tauskas. Taigi birželio pradžioje civiliai štabo nariai (išskyrus V. Na-
sevičių, J. Gobį ir A. Petkelį) buvo jau NKVD rankose. Iš bylos
neįmanoma smulkiau sužinoti jų arešto aplinkybių. Galima papasa-
koti tik apie v. Nasevičiaus areštą, kurį pagal jo paties pasakojimą
aprašė žmona Birutė.
,,1941 m. birželio 20 d. Vladas grįžo iš Kauno į Vilnių ir nakvo-
jo savo bute Rožių alėjoje 4-5. Rytą, pastebėjęs, kad namas
apsuptas, bandė išvengti saugumiečių. Jis išėjo iš namų į universi-
tetą, o iš ten - į Mokslų Akademiją. Visą laiką jautėsi sekamas.
Akademijoje norėjo įeili į prof. Mykolo Biržiškos kabinetą, bet ra-
do jį užrakintą. Tada įėjo į jo brolio prof. Vaclovo Biržiškos kabi·
netą ir puolė prie lango. Kabinetas buvo antrame aukšte. Tačiau po
langais buvo supilta anglių krūva. Vladas bandė langą atidaryti ir
pro H iššokti, bet nespėjo. Staiga pajuto stiprų smūgį į sprandą.
Sekliai, uždėję antrankius, įgrūdo jį į mašiną ir nuvežė į Saugumą".
Vilniaus LAF štabo karininkų areštai vyko 1941 m. birželio l 2-
14 dienomis. Birželio 12 d. areštuotas kpt. J. Kilius, 13 d. - gen. št.
mjr. V. Bulvičius. . madienį prasidės karas
Gegužės pradžioje karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos'.
kaip buvo tikėtasi ir ruoštasi, neprasidėjo. Gegužės 25 d. lictuvišk!
kariuomenės daliniai išvyko į vasaros stovyklas. Rusq vadovybe
29 teritoriniu šaulių korpusu nepasitikėjo. Todėl divizijq kariai bU:
vo išsiųsti į du poligonus: 184 šaulių divizijos į Varėnos, 179-I
Švenčionėlių-Pabradės (Pažeimenės) poligoną.
46
Birželio 14 d. kai kurie karininkai buvo susodinti į sunkvežimį
vykti į „pasitarimą". Tarp jų buvo kapitonai J. Vabalas ir J. An-
driŪnas, leitenantai J. Sadzevičius ir A. Vainoris. Pakeliui jie buvo
staiga apsupti ir nuginkluoti. Surištomis rankomis sumesti į sunk-
vežimį ir atvežti i Vilniaus NKVD požemius. Kapitonui Gužaičiui
prieš pal areštą pavyko pabėgti. Raudonarmietis komjaunuolis kapi-
toną įspėjo, kad yra įsakymas jį sekti ir planuojama areštuoti „už
sabotažą".
VILNIAUS NKVD P0:2:EMIUOSE
1992 m. lapkričio 17 d. Maskvos laikraštis „Izvestija" pacitavo
šiurpų dokumentą-šifrogramą, kurią 1939.01.10 VKP (b) CK slaptai iš-
siuntinr.jo visiems respublikų kompartijos CK sekretoriams, sričių
komitetų sekretoriams ir vidaus reikalų liaudies komisarams:
,,VKP(b) CK aiškina, kad nuo 1937 metų VKP(b) CK leido nau-
doti NKVD praktikoje fizinį poveikį. VKP(b) CK mano, kad fizinio
poveikio metodą būtina taikyti ir ateityje aiškių, nepersiauklėjusių
liaudies priešų atžvilgiu, kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą".
Kas tas „fizinis poveikis"? NKVD praktikoje tai reiškia mušti gu-
mine lazda per nugarą ir vidurius iki sąmonės netekimo, tam tikro-
mis apyrankėmis spausti surakintas rankas, specialiais varžtais myg-
ti vidurinę nosies kremzlę iki pradeda plūsti kraujas, adatomis ba-
dyti panages, lupinėti nagus ar net odą nuo rankų, sukinėti ir lau-
:i.yli blauzdikaulius ir rankų kaulus, tam tikrais spaustuvais spausti
vyrų lyties organus, kankinti elektros srove ir pan. Tokius fizinio
poveikio metodus naudojo Stalino-Berijos NKVD ir Lietuvoje. Juos
patyrė ir areštuotieji LAF vyrai. 2:inoma, tardymų protokoluose bu-
clelitĮ darbo metodai neužfiksuoti. Yra likęs tik Birutės Nasevičienės
užrašytas pasakojimas, kaip tardė jos vyrą:
,,Tardė ilgai. Pirmojo tardymo metu, spaudžiant dešinę ranką, ski-
lo kaulas. Paskui už rankų riešų jį pakabino taip, kad kojų pirštų ga-
lai vos siekė žemę. Kabant sulaužytoji ranka baisiai ištino. Skausmas
buvo neapsakomas. Kadangi Vladas žinojo, kad iš šeštadieno į sek-
(buvo areštuotas birželio 21 d,.- D. V.),
tardxtojui prižadėjo viską pasakyti kitą dieną, kad nebekankintų.
,Jį nulrnbino. Kada atvedė į akistatą majorą Vytautą Bulvičių, jis
buvo visas aplinqs, patamsėjusiu mėlynu veidu. Vladas vos ii pa-
žino. Tardytojas buvo rusas ir rusiškai paklausė Vladą: ,,Ar pažįsti?".
Vladas ats-akė: ,,Tokio Bulvičiaus aš nepažįstu". Kitą dieną prasidėjo
karas".
47

Į TAUTŲ KAU:JIMĄ- RUSIJĄ
1941 m. birželio 23 d. politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir
NKVD rūsių imta gabenti į Vilniaus geležinkeli~ stotį - tremčiai i
Rusiją. Kai šešiolika grandinėmis surakinttĮ LAF stabo orgahizatorių
atgabeno į stotį, juos apsupo azijiečiai sovietų armijos kareiviai. Tuo
metu virš miesto atskridę vokiečių lėktuvai ėmė bombarduou
stoties rajoną. Duota komanda „Gulti!" Visi sukrito ant pilvų.
Kaliniams sužibo viltis, kad jų sargybiniai iš baimės išbėgios. Deja,
antskrydis truko neilgai, iš aikštės pabėgti nepavyko.
Netrukus visus šešiolika vyrų nuvarė prie traukinio. ir sugrūdo
į vieną (pirmąjį) vagoną. Jis buvo pilnutėlis. Prie Naujosios Vilnios,
vėl atskridus vokiečių lėktuvams, traukinys sustojo. Kaliniai vis dar
neprarado vilties, kad jiems kaip nors pavyks pabėgti, ar kas nors
juos išvaduos. Ir iš tiesų, trejetą vagonų atkabino Lietuvos partiza.
nai, bet pirmasis liko. Kaip vėliau paaiškėjo, partizanai manė, kad
pirmajame vagone rusų kareiviai. Kelionės metu kaliniams nedavė
gerti ištisas šešias paras. Visi nusilpo.
„Zmonės šlapinosi sau ant pirštų, ir braukė per lūpas. Trūko ne
tik vandens, bet ir oro. Apie maistą ir kalbos nebuvo. Daug žmonių
mirė, du lenkų karininkai išprotėjo. Po šešių parų, privažiavus rais-
tą, traukinys sustojo ir visiems davė ats.gerti. Po dešimties parų
traukinys pasiekė Gorkį", - apie šią kelionę man asmeniškai yra
pasakojęs a. a. V. Nasevičius.
Atmintyje išliko dar jo pasakojimas apie sargybos žiaurumą ir
baisią neapykantą kaliniams, kuriuos tyčiodamiesi žemindavo, nie·· veiklą ir sovietinės tėvynės išdavimą". Lapkričio 26 d. teismas pra-
kindavo. Pavyzdžiui, sustojus traukiniui viename mieste, mūsų ka·
linius varė iš vieno vagono į kitą surištomis rankomis.
1941 m. liepos 3 d. kalinius atvežė į Gorkio kalėjimo paskirsty·
mo punktą.
GORKIO KAL~JIME
1941 m. liepos 15 d. visus šešiolika Lietuvos aktyvistų pervežė
į Gorkio kalėjimą Nr. l. Kalėjimas, statytas dar carienės Jekaterinos
laikais, buvo tikra tvirtovė - apie pabėgimą nebuvo ko svajo~i.
Drėgnoje kameroje, kur juos laikė, buvo nepaprastai ankšta. (Apie
Gorkio kalėjimą man pasakojo toje pačioje kameroje kalėjęs žu~·
nalistas Kazimieras Umbražiūnas, po daugelio lagerių laimingai gfl'
žęs į Lietuvą): ..
„Kamera buvo skirta 27 žmonėms, o joje gulėjo, sėdėjo ir stoveJO
per 50 kalinių. Naktį žmonės gulėdavo ant gultų ir po gultais, a~t
takelio prie kampe stovinčio kubilo „parašos", kiti ant jos ir sėde·
48
davo. Neb~vo jokio P?talo. Ant šono visi vartėsi tik pagal komandą
_ taip susispaudę guledavo. Kameros langą dengė specialus stogelis,
todėl pro jį negalėjai pamatyti nei žmogaus, nei paukščio. Visus
kankino alkis. Vasaros pabaigoje ir anksti rudenį į kamerą įmesda-
vo purvinų kopūstlapių ir griežčių lapų, kuriais kaliniai gindavosi -
nuo bado. Vėliau ir tų neduodavo. Kai kurie kaliniai alkį malšinda-
vo sūdytu vandeniu, nuo kurio baisiai ištino".
LAF aktyvistai būdavo ilgai tardomi, dažniausiai naktimis. Kiek
kartų juos tardydavo, iš protokolų sunku spręsti, nes bylose dau-
gelio jų jau nėra. Matyt, tardytojas tuo pačiu metu buvo ir budelis,
ne viską spėdavo surašyti. O gal nebuvo ko rašyti, jei nieko naujo
nepavykdavo sužinoti. Savo tėvo bylos segtuve radau 10 kvietimo·
tardymui lapelių (tik nuo rugsėjo 26! O kiek jų buvo anksčiau? -
D. V.).
Kartais tardydavo du kartus per parą. Pavyzdžiui, spalio 7 d. tė­
vą tardė nuo 13 val. 30 min. iki 15 val. 30 min. ir nuo 23 val. iki
24 val. 50 min.
SUDIE, GYVENIME!
1941 m. lapkričio 11 d. Gorkio kalėjimo viršininkas gavo nuro-
dymą
Lietuvos aktyvistų bylą perduoti kariniam tribunolui. Lapkri-
čio 26-27 dienomis įvyko Maskvos karinės apygardos karinio tri-
bunolo teismas. Jam pirmininkavo Siantovič, dalyvu ·o du nariai:
Zapolskij ir Sladkevič. Teisė visus šešiolika „už k atrrevoliucin~
sidėjo 12 val. 30 min. Nuo 15 val. 20 min. iki 16 val. 45 min. skelbta
pertrauka. Kada tą dieną teismas baigėsi, iš dokumentų nustatyti ne-
pavyko. Kaliniams nuosprendis buvo paskelbtas lapkričio 28 d.
V. Nasevičius pasakojo, kad prieš pat teismą vienas is teisiamųj11
sapnavo tokį sapną: juoda višta išperėjo 15 viščiukų. Jš jų aštuoni
buvo juodi, o septyni balti. Iš šešiolikos teisiamtĮjų pagal tą bylą
aštuoniems buvo paskirta mirties bausmė, septyniems skirtingas ka-
linimolaikas, vienas išteisintas.
Sovietinis karo tribunolas nuteisė sušaudyti: V. Bulvičių, A. Gobį,
A. Kamantauską, J. Kilių, S. Mockaitį, J. Sadzevičių, A. Skripkaus-
ką, L. :Zemkalnį. Kalėti nuteisė: J. Valkūną - 20 m., V. Naseviėių -
15 m., J. Vabalą - 10 m., l. Andriūną - 10 m., A. Petkelį - 8. m.,
J. Morkflną - 8 m., 8. Puodžiūną - 7 m., A. Vainoris karinio tnbu-
?01obuvo išteisintas, nes neįrodė, kad jis turėjo ryšių su LAF. Namo
Jo nepaleido. Jis mirė karo kalėjimo ligoninėje. ..
Nežinia, kiek nuteistqjq grįžo į Lietuvą. Kiek man žinoma, gqzo
J, Vabalas ir V. Nasevičius. ·
49
 Po teismo mirtininkus atskyrė. Jie gyveno mirtininkų kamera·
dar dešimt dienų. Vargu ar jie, nusilpę nuo bado ir kančių, lauĮ:
mirties kaip išsivadavimo. Jie buvo jauni, fiziškai stiprūs vyrai, nue
trisdešimties iki keturiasdešimties metų. Tokio amžiaus žmogaus n:
ras gyventi pašėlusiai stiprus.
Kai 1941 m. gruodžio 18 d. nuteistuosius vedė sušaudyti, jų ran.
kos buvo surakintos, o burnos užkimštos guminiais kamščiais, kad
savo bendražygiams negalėtų pasakyti paskutinio „sudie!"
lMOM~S 1$ NUOTRAUKŲ
Kalėjimo nuotraukose jie visi panašūs: vienodi drabužiai, plikai
nuskustos galvos, barzdoti; su iškentėtų tardymų skausmo žymėmis
veiduose, beveik vienodo amžiaus - 30-37 metų. Visi jie buvo drą.
sūs, ryžtingi, iniciatyvūs žmonės. Zodis „Tėvynė" jiems• buvo šven.
tas. Meilę Lietuvai šie vyrai įrodė savo gyvybių ir kraujo kaina.
Jiems visiems tinka schema: patriotas - kovotojas - kankinys.
O pirštų atspaudai byloje liudija, kad jie buvo visiškai nepana•
šūs. Kiekvienas iš jų buvo mažas atskiras pasaulis su savo džiaugs-
mais, rūpesčiais, viltimis, siekiais. Skirtingai jie vaikščiojo, juokėsi,
liūdėjo. Tie maži pasauliai buvo sudaužyti, ir dabar jų niekas nebe-
sulipdys. Praėjus tiek metų, užmaršties dulkėse galima rasti tik
vieną kitą šukelę, galima bandyti surinkti nors po nedidelį jų gy·
venimo fragmentą. Juk buvo žmonės, juk plakė širdys ...
Taigi nors trumpai apie kiekvieną.
Majoras Vytautas Bulvičlus - vienas iš septynių knygnešio Juo·
zo Bulvičiaus iš Bartninkų kaimo vaikų. Tėvo būta šviesaus žmo·
gaus, kuris visą gyvenimą darbavosi Lietuvai: steigė prekybos fir•
mas (Vilkaviškyje įkūrė prekybos bendrovę „Grūdas", rūpinosi že·
mės ūkio produkcijos eksportu), stengėsi šviesti, kultūrinti žmones.
Sūnus Vytautas buvo labai darbštus, pareigingas ir gabus. Būdamas
25 m. gavo kapitono laipsnį, o 30-ties - jau generalinio štabo ma·
joras.
Byloje nei arešto orderio, nei tardymo Vilniuje protokolų nėr~­
Dokumentai pradėti rinkti Gorkyje, kur pažymėta, kad jis ares·
tuotas 1941 m. birželio 13 d. Tačiau, vartant kpt. J. Kiliaus biržel1°
13 d, tardymo protokolą, atrodo, kad V. Bulvičlus galėjo būti areš·
tuotas ir anksčiau. Kpt. J. Kilius savo ranka rašė: ,,Birželio 8 ar 9 d.
apie 17 val. kažkas paskambino iš Pabradės ir prašė įspėti BulvičiŲ,
kad į Pabradę atvykusi jo žmona. Grįžęs iš pasimatymo apie 24 v~I.
papasakojo, kad kai kurie LAF žmonės areštuoti, paimta radijo stotis,
50
gresia pavoju_s L ~emkalniui. Tą pačią naktį V. Bulvičius buvo stai-
ga iššauktas l Vareną ir, kaip vt-liau paaiškėjo, pakeliui areštuotas"
OJy]d,T. l. P. 46).
Skaitant tardymo protokolus, matyti, kaip visą atsakomybės naš-
tą majoras stengėsi užsikrauli ant savo pcčitĮ, kaip drąsiai jis dėstc•
savo pažiūras. Štai ištrauka iš tardymo protokolo (1941 m. rugsr'-
jo 27 d., Gorkio kalėjimas):
Tardytojas: Jūs tvirtinate, kad į kontrrPvoliucinę veiklą jūsų nie-
kos neįtraukė. O kaip jūs tą veiklą prad<'jote?
V. Bu/vičius: Kontrrcvoliurinc; V<'ikla i1Š rraclPjau pats savo ini-
ciatyva.
'fordytojas: Papasakokit0 api0 pri0žastis, clrl kurių pradėjote
kontrr0vol iurinę veik Ią.
V. f3ulvičius: Kontrrcvoliurinc; veiklą prarlc>jau todėl, kad: a) ne-
buvau sovietų valdžios šalininkas norė1au, kari Lietuva būtų dPmo-
kratinė ir savarankiškn; b) žino1a11 r1p1c karo tarp Vokietijos ir So-
viettĮ Sąjungos neišvengiamumą ir, mann apskaičiavimu, jėgos buvo
110 SovietlĮ Sąjungos naudai; c) buvau beveik 1sitikinęs, kad į Lie-
tuvą ateis vokiečiai ir nuvers soviettĮ valdžią. (. .. ) (T. l. P. JO).
Tvirtas ir nepalaužiamas majoras išliko iki galo. Ir kameros drau-
gas V. Nasevičius, ir drauge kalėjęs K. Umbražiūnas prisiminė labai
įspūdingą, jaudinančią majoro Bulvičiau,; kalbą, pasakytą teisme,
prieš paskelbiant nuosprendį. Pasakojo, kad kai kurios buvusios
teisme rusės moterys net ašaras šluostl'>si. ~tai truputic; K. Umbražit1-
no rašyttĮ prisiminimq:
,,Majoras Bulvičius smerkė bolš0vikus už įvykdytas piktadarybes:
- Mes, kariškiai, supratome, kad įsitvirtinusi sovietinė santvarka
lietuviams gyvent neduos, kad politrukų kalbos apie būsimą tautq
draugystę - iliuzija, matėme mums ruošiamą genocidą, todėl rengė­
mės kovai. Kas gi kitas privalo ginti savo tėvynę, jei nP mes - ka-
riškiai. Manau ir jūs - rusai ne kitaip pasielgtumėte, jei jūsų Ru-
siją kas nors pavergtq, taip baisiai nuskurdintą
Aš jums įsakau nutilti piktai sušuko tribunolo pirmininkas.
- Ką, jūs manote, kad po mt1sq mirties neatsiras patriotq mūstĮ
krašte"<Vis vien Lietu a ginkluosis ir· ~ins1s, vis tiek Lifluva 1~y,·11os.
Baigdamas tvirtai šaukiu jus, tauticfiai. i kovą. Valio. nepriklauso-
moji Lietuva!"
Teisme V. Bulvičius tvirtino, kad trisdešimt metq jis buvo auklė­
jamas kita dvasia ir per vieną dieną negalėjo pasikeisti. o Lietuvos
kariai buvo priversti pereiti i sovietinę armiją, nes kitaip su jais
būtų susidorota kaip su liaurlies prieš11is" (T. 3. P. 475).
Majoro gyvybės siūlas nutrūko, kai jam buvo 33 metai. Kristaus
amžius. Lietuvoje liko dvi mažos na/;lait('>s ir jauna našlė, Pareiga
Tėvynei buvo aukščiau už. šeimą.
51
 „Brolis buvo labai šeimyniškas žmogus,_- _prisim':~a V. Bulvičia11s
sesuoA. Kanienl!. - Prieš šventes mes, va1ka1, suvazrnodavome i lė.
vų namus. Turėjome patefoną ir plokštelių, todėl dažnai klausyda.
vomės muzikos. Vytautui gražiausia buvo vargonų muzika".
Tikėkime, kad dangiškieji vargonai jam gaudžia Amžinybėje.
Jurgio Gobio dukros Danutės Gobytės-Daunoravičienės, kuriai tė.
vo arešto dieną tebuvo dešimt metų, prisiminimai:
„Niekada nemačiau tėvo pikto, grubaus. šeimoje nebūdavo jokių
barnių. Vasarą gyvendavome Pavilnyje netoli geležinkelio. Tėvas
labai mylėjo gamtą, buvo aistringas medžiotojas. Gal todėl pas mus
visada stovėjo žalia dėžė su ginklais. Laisvalaikiu jis tapydavo. Mėgo
meną. Prisimenu kartą Pavilnyje mes, vaikai su senele, buvome iš-
siųsti pasivaikščioti. Kai grįžome, krosnyje juodavo sudegintų ir
mamos tebedeginamų popierių pelenai. Tuo metu iš namų išėjo kaž-
koks kariškis.
Vieną dieną tėvas iš darbo negrįžo visą parą. Mama išvažiavo i
Vilnių jo ieškoti. Grįžusi pasakė, kad tėvas areštuotas. tmėme ruoš•
tis tremčiai. Bet mūsų neareštavo ir neišvežė".
J. Gobio bute kurį laiką buvo slepiama radijo stotis. Radijo ryšio
metu jis su šeima užleisdavo namus: išvažiuodavo į savo butą Vil-
niuje, Zygimantų gatvėje. Iš čia pavyko susisiekti su Vokietija.
Perdavinėjo žinias apie sovietų armijos ir ginklų transportą geležin-
keliu. Kadangi būsimiems sukilėliams buvo labai svarbu gauti ginklų,
jie planavo dalį vagonų su ginklais „nuleisti" partizanams. Todėl
Gobio vaidmuo čia turėjo būti nepaprastai svarbus.
Pirmasis jo tardymo protokolas datuotas 1941 m. birželio 3 d.
Tardytojas areštuotąjį klausinėjo tik apie jo turimą revolverį: iš
kur jį gavo?
Įdomu, kad byloje įsegti dviejų liudytojų apklausos protokolai
vieninteliai visose bylose! Feliksas Tamašauskas iš Panevėžio, tebai-
gęs tris klases, vagonų prikabinėtojas. Pažįstamas su Gobiu nuo ta·
da, kai šis dirbo telegrafininku Šiauliuose geležinkelyje. Jis pasakojo,
kad ,, . . . Gobis buvo ištikimas Smetonos režimui ir priešiškai
žiūrėjo į valdžią, (... ) buvo šaulys, tautininkas, prievarta (mano pa·
braukta - D. V.) įtraukdavo į tas organizacijas kitus". Pateikiamas
ir toks „svarus" argumentas: ,,Gobis turėjo ryšį su· slaptąja policija.
Aš pats mačiau, kaip jis ne kartą budėjimo metu užeidavo į policiją,
ir pas jį ateidavo (policininkai - D. V.) į telegrafą" (T. 3. P. 323).
O kitas liudytojas lenkas remontininkas iš Pavilnio Vikentijus
Ryžkovas. Jis kaltino Gobi, kad šis „labai dažnai reiškia nepasiten·
kinimą sovietų valdžia ir visą laiką kalba, kad greit ateis vokieč_i~i
ir mes su bolševikais susidorosime. Ne taip seniai, 1941 m. geguzes
mėn., Gobis išsitraukė iš kišenės revolverį ir sargo Vasilevskio, šve·
derskio ir Gaidukievičiaus akivaizdoje pasakė, kad greitai aš tuo
52
revolveriu nušausiu ne mažiau kaip dešimt bolševikų" (T. 3. P. 326).
J{as žino, kiek šiame liudijime tiesos, tačiau galimas dalykas, kad,
pamiršęs atsa_rgu1:1ą, ..Gob!s taip „palengvino širdį". Suprantama, už
tuos neatsargius zodz1us Jam buvo su kaupu atlyginta.
Aleksq Kamanlauskq Lardė trise: _sovietų Lietuvos prokuroras
v. Niunka, jo pavaduotojas ypatingoms byloms N. Luchšinskis (Luch-
šinskij) ir Vilniaus saugumietis leitenantas Abramovičius (Abramo-
viė). svarbiausias tardymo tikslas - sužinoti, kur paslėpta radijo sto-
tis. Tardomasis vedžiojo už nosies tardytojus, duodamas melagingus
parodymu~. Pagaliau birželio 7 d. ypatingai „gabiam" tardytojui Ab-
ramovičiui pavyko išgauti, kad radijo stotis yra Akmenų gatvėje.
Nuo arešto dienos iki išvežimo į Gorkį praėjo dvidešimt dienų, ta-
čiau tardymo Vilniuje protokolų byloje yra tik du (vienas iš jų -
papildomas).
Apie A. Kamantauską iš gyvų liudytojų pavyko sužinoti nedaug.
Kaunietė dukterėčia A. Gervienė iš savo motinos girdėjusi, kad dė­
dę areštavę darbe: atėję trys civiliais rūbais vyrai ir išsivedę.
A. Kamantausko žmona ir jaunesnysis sūnus Kęstutis (jį tėvas pali-
ko 1,5 metukų) buvo ištremti ir grįžo į Lietuvą tik 1965 metais. Abu
jau mirę. Vyresnysis sūnus Vytautas Uikęs be tėvo 4 metų) dar
prieš motinos tremtį nuskendo. Lieka pridurti kai kuriuos duomenis
iš archyvinės pažymos (T.4. P. 204).
,,A. Kamantauskas gimė 1906 m. Kauno rajone, ūkininko šeimoje,
kurioje augo septyni vaikai. Bc1igęs Kauno universiteto teisės fa-
kultetą, 1929-1930 m. dirbo juristu Užsienio reikalų ministerijoje,
1932-1934 m. - Kauno apygardos teisme. 1934 m. mokėsi Karo mo-
kykloje, o 1935-aisiais išėjo į ą.tsargą leitenanto laipsniu. 1936-1938
metais dirbo juriskonsulto padėjėju darbo rūmuose ir buvo žurnalo
,,Darbas" redaktorius".
Pirmasis kapitono Juozo Kiliaus tardymas arešto dieną (birželio
12 d.) prasidėjo 19 val. Jis buvo ilgas ir, matyt, žiaurus. Tai liudija
tardymo protokolas su vis tais pačiais tardytojo klausimais.
Kapitonas savo pogrindinę veiklą neigė. Liepus išvardyti pažįs­
tamus karininkus, pasakė net 66 pavardes (nesusijusiųjų su pogrin-
džiu).bet apskritai tardytojas nieko nepešė. Kitą dieną antrojo tardymo
metu sutiko duoti parodymus apie pogrindinę organizaciją, nes sa-
kėsi gavęs iš V. Bulvičiaus raštelį, kad prisipažintų.
Apysakoje „Akvariumas" sovietinis šnipas profesionalas Vikto-
ras Suvarovas rašo: ,,Kvailiai sako: yra stiprių žmonių, kurie išken-
čia kankinimus, ir silpnų - palūžtančitĮ. Nesąmonė. Yra gerų ir blo-
gq tarclytojtĮ. . . Patekęs ant konvejerio, tu pasakysi viską, net tai,
ko niekad nebuvo". (Lietuvos aidas. 1992. Gruodžio l). Kapitono Ki-
liaus tardytojai buvo tikrai „geri".
Iš pokalbio su J. Kiliaus žmona:
53
 „Buvo lc1l>c11 rimtas, u;i.dt1ro budo, llJ()kslo žmogus Ma~.t1i kart galulin~. išvadu „tinku aukštesnei vietai". štai ištrauka iš 1936 metų
gyvenc lllL' .• fr, studijavo kc110 mok yklul(' K<1t111e,c1šsu ll1<1~.<.1clukr<•I~ atcstac1JOS lapo, kuri apibudina J. Sadzevičitl kaip žmogų ir kari-
~yvcnc1u II mokyl<>Jct,dU Plunge11•. Vy1t1s l>uvo pdsrnė1i;s l rnoksl ninką:
clcll'hcl, tik 1etkc11l·1dlS dj>lctnkyddV<>. N<'llUJdll( ldll, kr1d Įl!> p11klc1U~:• :•_PraLinės ypatybės: išsimokslinęs, sumanus, greit orientuojasi,
pog11nd11w1 u1gu111ZdCJJc11.T1v:od, pu1 ą kt11tq 11:-. p1 c1še sveikinc1nt,~ plac1os galvosenos.
nežym1<11 pe1duot1 Plungt:-. llllestu bur1111sllu1, su kui 1uu buvolll ge; 1 !šsia~klėjimas: taktiškas, mandagus, tvarkingas, moka laikytis
pc1žįsldmi, k<1žkuk1 pupie11c1us 1utu1Juką .. " viesumoJe.
J. Kiliu!> buvo kil<;!> 1š septyni!> vc11kU!>tu11nC:·1os še1111us. Katldis Moralė: doras, sązrnrngas, teisingas.
ap!>ilankydavu tev1škėje netolt Ruktšktu (;c1JIJ(.il tc•vc1i kcĮ no1s i Būdas: griežtas, bent kiek užsidaręs. Kiek lėtokas.
•. . r Sveikata: gera.
ztnoJo c1pie Ju sldptą vt.:1klą, nL':, l ll4 l m pc1vasa11 mol1nc1 1c1m~<.l-
kiusi: ,,Bėk ! Vok1el1Ją" J<pt Kiltus c1lsctk~s. ,,Mc1rnc1, kc) tu kctlb,11 Neigiami palinkimai: neturi, nepastebėti.
O kc1s bw, su Lietuva?". Valstybiškumas ir tautiškumas: valstybės ir tautos reikalų supra-
Zmonitl, kurie pazmoJu ~IU!>/ Moc:kwt/, sut1kt1 neteku. lš bylos timas geras, atsidavęs jiems be abejingumo.
(T. 1. P. 215 ~53) gahmt1 pt1tv1kt1 k,11 kui 1uos c1nkel111ius duomenis. Tarnybos pareigų supratimas: drausmingas, turi autoritetą, sava-
Gimė 1907 m. Naudžių kc1m1e, Ma11Jampolės apskrityje. Tėvai rnnkiškas, iniciatyvus, pareigingas, punktualus, rūpestingas atžvilgiu
buvo neturtingi, turėjo 3 hc1 žcmt>s. Iš keturių vaikų jis buvo jau. valdinių. Sugeba mokytis, vadovauti ir auklėti".
nidusias. Broliai padėjo mokytis. Baigė Kauno mokytojų seminariją. Antanas Skripkauskas - mokytojas, visuomenės veikėjas, žurna-
Gyveno Lentvc11yje, o dirbo L1u<lv1111šk1ų p1a<l10ės mokyklos vedėju listas, rašytojas ir kovotojas. Mokytojauti pradėjo nuo 1926 m. Dir-
Byloje įst.:gta archyvine pažyma (p. 199) rodo, kad 1934 m. bo įvairiose mokyklose 2emaitijoje, skaitė paskaitas visuomenei.
S. Mockaitis buvo Taulinink q sąjungos Ukmergės apskrities, Pdbais- Anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje: Šiaulių savaitraščiuose
ko sky1 iaus pirmininkds. 1938 m. įstoju į Šiauliq sąjungą. (1939 m. .,Šiaulietis", ,,Siaurės Lietuva", vėliau - ,,Lietuvos žiniose", ,,Lietu•
r,avo 01gc1nizac1jos „JaunoJ1 Lietuva" apdovanojimą, kokį ir už ką
vos aide", ,,XX amžiuje". Buvo Šiaulių literatūrinio žurnalo „Taš-
kas" atsakingasis redaktorius, laikraščių „2emaičių balsas", ,,Mūsų
nenurodyta - D. V.J
Jį areštctvo 1941 m gegužes n d. Mockc11č10 bute NKVD rado balsas" redaktorius. Plačioji visuomenė jį pažinojo kaip romanų
spausdinimo įrengimus, ne!:. Jis rup111os1 pog1 intlžio spauda. Jo bute .,Jis ir moteris" (1931); .,Romanas be moters" (1934), .,Savanoriai aria"
( 1936), ,,Mokytojo dalia" ( 1937) autorių. Jis kūrė ir eilėraščius.
kurį laiką buvo slepiama 1r radijo stotis. Čia dažnai nakvodavo ry•
Prasidėjus raudonajai okupacijai, A. Skripkauskas įsitraukė į po-
šinmka1 iš Vok1etiJos. Pats S. Mocka1lis buvo vienas iš ry~itĮ su Kau-
grindinę veiklą. Jis kūrė LAF padalinius Šiauliuose, Panevėžyje, Uk-
nu koordinatorių. Jis dave ui.duotis nustatyti, kur yra parako san-
dėlidi, parengti geležinkeliu tilto, tunelio užėmimo (arba jų sugadi·
mergėje, būrė žmones i Vilniaus kovotojų grupę. Turėdamas ne-
mažą žurnalistinę patirti, buvo pogrindžio laikraščio „Laisva Lietu•
nimo) planus.
va" redakcijos narys ir aktyvus bendradarbis. Straipsnius pasi-
S. Mockaitis buvo nevl.!U<,s, llepaltk.u še1111us. Sup1antama, liko
rašydavo slapyvardžiu „Džiugas".
jo mokinių, gal dc1r gyvų kovos draugų. Koks išliko jq atmintyje?
Apie šį žmogų literatūros kritikė Dalia Striogaitė rašQ: ,,Šiandien
Prieš mus lik kalinio nuollauka ..
nebespėliokime, kas būtų, jeigu visa būtų susiklostę kitaip, ir jeigu
Juozus Sadzevičius gime 1910 m. Pan1::vež.io apskrities, Smilgių
37-erit1 metų proZif1inkas, jau turintis daug kūrybinės patirties, nebū­
valsčiaus, Jukiškių kaime. Tėvai buvo labai neturtingi, tad vos pen·
tų žuvęs brandžiausiu savo gyvenimo laikotarpiu ... Stebina jo darbš-
kerių metų Juozukas su pora metų vyresne sc-=?sutepradėjo tarnauti: tumas; keturis romanus parašė gana jaunas, maždaug iki trisdešimt
buvo <lliduotas į gretimą kaimą pas ūkininką avių ganyti. .
~vejtĮ metų. Zavi žmogaus gyvenimo ir pažiūrų nuoseklumas, gebė­
Mokyklą baigė Krekenavoje 1927 m. Įstojo i Panevėžio mokytoJ_Ų
Jtmas eili savo keliu ligi galo". (Sušaudyti už meilę Lietuvai. -Šiau-
seminarij4. Mokėsi labai ge1 a1. Ją bc11gė t 931 m. Namiškiai ne~ale·
lių naujienos. 1991. Gruodžio 17).
jo paclėti, todėl gyvenimui užs1di1 IJdavo 1110kydamas kitus. l 933 ~ Štai kaip A. Skripkauską prisimena buvęs politinis kalinys, žur-
baigė PLP kdfo mokyklą (XV laidą). Vėliau dirbo, studijavo auk5• nalistas K. Umbražiūnas: ,,Politinis kalinys - žemaitis iš Mažeikių
tuosius karo mokslus. k~ašto - man ir šiandien stovi aky~e. Tai įdomi žemaitiška asmeny-
Koks buvo karininkas Juozds S<ldzev1č1us, liudija jo ateslctCiJO) be. Jis pirmą kartą su mumis vilniečiais pasitiko Naujuosius 1940
lapo įrašai. Jie visi yra panašūs, nors rašyti įvairių viršininkll, su
55
54
 3.. Vietiniai _gyventolai pasakojo, kad nuo 1937 m. sušaudytus
metus ir vi:.us pavergė savo draugiškumu, patriotiniais pokalbiais
i1f m1rus1us ~a.l1111usvezdavo į šias kapines ir guldydavo į iškastas
Tuo ~1ctu ( 1940), kai. su ~- S~_ripkausku susipa~,inau Vilniuje, ji~ viename ~aprnių kampe, patvoryje, tranšėjas. Pasakojo, kad 1937-
padare mctn v1z1tą, kaip dienrasc10 „Nowo slowo vyr. rcdctktoriui
1938 ~eta1s ~ASDIEN (!J_i bendrą duobę sumesdavo po 40-50 kalr-
Jam buvo smctlsu, kaip aš --- lietuvis redaguoju Amerikos biznieriau~
nit! kunų. ~a.1 _buvo daugiausia politiniai kaliniai. čia juos laidoda-
leidėjo Juozo Kapočiaus dienraštį lietuviška dvasia. Kai aš jam iš-
vo ir !941-aISJaJS.
aiškinau, jis manęs nesmerkė, o atvirkščiai, dar ir pagyrė, kad su
!992 m. birželį _trise (A. Skripkausko sūnus, anūkas ir aš) aplan-
,,tuteišais" randu bendrą kalbą. Su A. Skripkausku arlimiau susipa.
kėme Bugrovo kaprnes. Tai - beveik miesto centre, aptvertos rau-
žinau Gorkio kalėjime. Apskritai, ir šiandien sunku pasakyti, kas
dontĮ plytų tvora caro laikų kapinės, apaugusios dideliais medžiais.
jis daugiau buvo - mokytojas, rašytojas ar kovotojas. Viena drą­
Jos gana tvark_ingos. Bet tas kapinių plotas, kurį mums parodė ka-
siai galiu pasakyti - jis buvo didelis Lietuvos patriotas".
pinit! ?~rbuotoJai--:-- kalinių kampas, - yra tikra šiukšlių, dilgėlių ir
Lietuvoje liko du mažamečiai sūneliai ir žmona - mokytoja. varnalesų karalyste_. Ant kapinių tvoros kažkas baltais dažais išve-
„Tai buvo kokių trisdešimt mett1, aukštokas, stotingas, kariškos džiojo: ,,Sušaudyti komunistų". Tarp dilgėlių pasitaiko cementinių
laikysenos vyras", - taip aprašo Leonq Zemkalnį čekistas L. Vi!džiū­ antkapėlių su geležiniais stačiatikių kryžiais ir užrašais: ,,2.uvo 1937",
nas knygoje „Kova be atvangos" (p. 268). „2uvo 1938", ,,2uvo 1941". Mūsų tėvų kapo, aišku, nė ženklo. O
Karo lakūnas L. Zemkalnis, prasidėjus Lietuvoje sovietmečiui, išė­ jis kažkur čia pat, gal po mūsų kojomis ... Vienas iš tūkstančių be-
jo iš kariuomenės ir dirbo Vilniuje, Geologijos valdyboje techniku- vardžių kapų Rusijos platybėse, apie kurį rašė poetas, vertėjas, iš-
normuotoju. Kartu veikė pogrindyje - rūpinosi radijo ryšiu. 1941m. kentęs kalėjimą ir lagerį, Simas Račiūnas:
birželio pradžioje jis jau žinojo, kad yra sekamas. Nuvažiavęs j Čia guli suversti be jokio karsto -
Kauną, bendražygiams pranešė, kad sulaikyta jo bendradarbė Tijūnai­ Virš jų pūga ledinė sniegq žarsto -
tytė, pas kurią buvo paslėpta radijo stotis. Kaune dvi naktis nak- Lietuvis, suomis, rusas, žydas, lenkas.
vojo ne namuose, o pas žmonos dėdę kapitoną Andriūną. Birželio Čia naktimis vilkai išalkę renkas
11 d. L. 2.emkalnis grįžo į Vilnių. čekistai nebelaukė. Ji, einantį pas Ir staugia it paklaikę prieš mėnulį.
Bulvičiaus seserį, areštavo. O jie čia guli, guli, guli
L. 2.emkalnio tardymo Vilniuje protokolų byloje nėra. Tardymo Be antkapio, be kryžiaus ir b"e vardo.
Gorkyje protokoluose 2.emkalnis vadinamas užsienio žvalgybos agen- Nebuvo net per Vėlines nė karto
tu, klausinėjamas apie radijo stoti, apie perduotą informaciją. Uždegti žvakės artimas atėjęs.
Baisingq Rekviem giedojo vėjas,
L Zemkalnio šeimai pavyko laiku pasitraukti į Vakarus. šiuo me-
Kai Į uos į duobę tarsi malkas mėtė
tu jo žmona jau mirusi, duktė Giedrė gyvena Jungtinėse Amerikos
Po vargo ir kankynių pailsėti.
Valstijose.
Tik neramus tas didelis jų kapas.
BEVARDIS KAPAS Ilsėkitės ramybėje anapus.
(Poezijos pavasaris-92. P. 240)
Sušaudytuosius palaidojo be karstų. Jų vien apatiniais baltiniais
(o gal ir be jų?) pridengtus kūnus sumetė kaip malkas į bendrą duo· 0
bę. Taip laidodavo politinius kalinius. Niekas jų neapraudojo, nie·
kas prie jų kapo duobės nesukalbėjo_ ,,Amžinąjį atilsį". . Šie žmonės tvirtai tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, demokratija.
Jie. d~u? ko nespėjo padaryti, bet buvo patys pirmieji organizuoto
Galima spėti, kad jų palaikai ilsisi Nižnij Novgorode (buv. Gor·
~asipnesinimo prieš raudonuosius okupantus vadovai. Jų atsidavimas
kis), Bugrovo kapinėse. Taip manyti verėia kelios priežastys: 1. 1990
ir _meilė Tėvynei buvo begaliniai, ir auka jų nebuvo beprasmė. Ar
metais rašiau i Gorkio MVD ir į Gorkio kalėjimą Nr. l, prašyda·
~USLĮ Tėvynės istorijoje jų vardai gali būti užmiršti? Ar jie nenu-
ma nurodyti tėvo palaidojimo vietą. Gavau atsakymą, kad jis palai·
sipelnė jų atminimo įamžinimo Lietuvoje?
dotas Bugrovo kapinėse.
2. Tos kapinės yra visai šalia kalėjimo. Dalia SADZEV!č!OTE-VABALIENE
5\J 57
 l)ulis ir Gailiūnas. Viskas koordinuota LJ\F štabe, k~ris palaikė ryšius
su u;isicniu.
Nuo IJJfže~io vidurio, prasidėjus deportacijai, buvo kasdien pa-
t1k1indnias rysys tarp LAF štabo narių. Savaitę nuo birželio 15 d.
v1s1 p1ovincijos LAF štabai buvo pasirengę. Birželio 19 d. buvo
~ušt1uktds provincijos LAF vadų posėdis: dalyvavo vadai iš Aukštai-
tqos Juškct, Vilniaus - Varneckas, 2emaitijos - Noreikos atstovas,
suvt1lk1jos Sapalo ir Pajaujo atstovai. Buvo sutarti galutiniai radi-
JO šc1ukinicti, įsakyta sekti Kauno, Vilniaus ir 31-33 m trumpų ban~ų
racliJ<Į, Birželio 20 d. krašto atstovai grįžo į savo vietas. Sutarta štabo
P.asiruošta viela Kdunc Zaliakalnio senelių prieglaudoje. Birželio 21 d. Kauno
radijo stotis pradėjo duoti pirmus įspėjamuosius signalus.

ir įvykdyta PRADZIA

Tikroji sukilimo pradžios data yra birželio 22 d. Tada, 10 val.,

(Prisimena vienas Iš sukilimo vadų) LAF štabas priėmė bendrą nutarimą: su k i l t i. Po šio posėdžio,
apie 12 val., pagal paruoštą planą visi sukilimo vadai telefonu pra-
nešė, kad yra savo vietose ir laukia 1sakymo. Pirmosios LAF dalinių
Komunistų valdžios įsakymo uždaryti studentų korporacijas ne:
daug kas tesilaikė. Vos keletas iš keliasdešimt korporacijtĮ atidavė paruošlies vietos Kaune buvo šios: rad1Jo dalinys įrengė trumpųjų
bangtĮ radijo stotį Aleksote; pašto ir telegrafo dalinys įsitvirtino pašto
savo vėliavas: visos kitos savo vėliavas slėpė. Jau šis faktas parodė,
centrinėje pozicijoje; greitosios pagalbos mašinos buvo parengtos
kad yra nebijančių ir nepaisančių brutalios prievartos. 1940 m. vasarą,
susirinkę į neoficialų posėdį, ateitini,nkų, varpininktĮ ir kai kurių
darbui; LAF vyrai perėmė Senamiesčio nuovadą; sukilėliai Vilijam-
polėje pagal sutartą Vilniaus ryšininkų pranešimą pasiruošė priimti
tautininkų korporacijų vadai aptarė situaciją ir sutarė tarpusavyje
palaikyti nuolatinį informacinį ryšį. Šitas korporacijų vadų (Studen- iš vokiečių lėktuvų numestus ginklus; LAF vienetai užsimaskavo San-
ėiuose. Specialūs ryšininkai buvo išsiųsti sekti prezidentūros, NKVD
tų koalicijos) posėdis įvyko rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Jame da-
rūmų ir kalėjimo.
lyvavo ateilininkas Zukauskas, varpininkas Vileišis, ramovėnas Ju-
Apie 14-15 val. telefonais gautos iš visų ryšininkų aliarmuojan-
cevičius, tautininkas Valiu.lis ir kiti. Jis buvo svarbus tuo, kad su-
čios žinios: reikalaujama, kad LAF vadai pradėtq sukilimą. Sušauktas
darė pagrindą atsargiai ir ramiai studentijos laikysenai, kėlė vienų
specialus pasitarimas (Drunga, Prapuolenis, Stasiukaitis, Milvydas ir
kitais pasitikėjimą, taip pat leido užmegzti ryšius su profesūra.
Zukauskas), kuriame nutarta:
Lapkričio mėnesio pabaigoje susirinkome į pirmą slaptą pasitari-
Aleksoto LAF radijas turi pradėti transliacijas.
mą: Briedelis, Boruta, Zukauskas, Pajaujis, Sapalas, Damušis. Jame
Aleksoto LAF grupės vadovas R. Satas informavo, kad viskas
buvo aptartas ir priimtas iš užsienio gautas sutartas ženklas TDA
gerai ir uždavinį pradės vykdyti.
(juodomis raidėmis ant balto kaspino) - Tautinio darbo apsauga.
LAF štabe (Zaliakalnio senelių prieglauda) buvo patikrintas visas
Visas pogrindžio organizavimas buvo pagrįstas studentų koa-
namas, areštuoti įtartini ir nepažįstami žmonės, kad niekur nc-
licija. Lietuvių aktyvistų fronto organizacifo (LAF), jungianėid
,š_ei~llir niekam ncpraneštq apie štabo būstinę. Namo tvarka pasi-
visus lietuvius. Studentų koalicija sudarė Kauno LAF vadovybę, kuri
rupmo dr. Marčiukaitis.
išplėtė ryšius i apskritis, miestus, valsčius.
Kaune buvo suorganizuoti šie LAF vienetai: telefonui ir PIRMIEJI PASISEKIMAI
telegrafui užimti (vadovas Rudokas), radijo ryšių ir radijo stočiai
(Ro~as Šatas), policijai (ltn. Juceviėius ir Paukštis, per Valiulį), gink· k ~uo 15 val. Senamiesčio LAr vyrai budėjo milicijos būstmėjc.
lų dirbtuvių ir geležinkelio (ltn. Ant. Norkūnas), g inkų parūpinimui uiią užcmė be aukų. Prie prezidentūros į sargybą pasiųstas žvalgas.
vadovavo ltn. V. Stonis. Greitosios pagalbos dalinys (vadovas Bro· Nuo 15 val. Aleksoto radijas pradėjo 31 m banga transliacijas
rūpinosi Verbickas, Stra· 1
nius Stasiukaitis), spauda ir propaganda ietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Ši stotis veikė, kol rusai išsprog-
58
59
 . 2a 11ąi1
. ·· t'ltą Tiltą išsprogdinus su elektros srove nutrūko ir
dmo 1 • ,
transliacijos. .. . 8 val. Leonas Prapuolerns, igahotas atstovauti suk1lus1a1 hetuv1ų
17 va·l sargybinis iš prezidentūros pranese, kad J. Paleck1s krau.
• mašinas ir ruošiasi greitai pasitraukti. Sta b as ·1sak e· Senam1esėio
·
nas1 b' · · · J. Vėbros ir Lukoševičiaus) lydimas, jis radiofoną saugiai pasiekė.
LAF duoti vyrų, kad padėtų prezidentūros sargy m1u1 arestuoti
J. Paleckj. .
18 val. prezidentūros sargybinis pranešė, kad J. Paleck1s skubiai
pabėgo. Atvykę LAF vyrai užėmė prezid~ntūrą. . plovus nemigo nakti~s išvargintas akis, pradedamas masinis sukilimas.
Ryšininkai prie NKVD informavo apie enkaved1stų panišką bė­
gimą iš rūmų.
19-21 val. LAF štabas gavo žinių, knd sukilėliai perėmė Kauno
radiofoną bei stotį.
23val. Juozas Rudokas raportavo, kad užėmė paštą. Belaisvius
uždarė rūsyje. Išjungdami karir.~ ryšit! <Ci'lrinę, rusiškai pranešė
visiems sovietų kariuomenės punktam•,. hdd „vokiečių desantas
užėmė Kauną" ir ryšių aparatūrą susprogdino. Išjungė visų komunistų
arba įtariamų asmenų telefonus. Paštą, telefoną, telegrafą vi:;iškai
kontroliavo ir galėjo kalbėtis telefonais be šifro.
PIRMADIENIO RYTAS
23 d. 3-6 val. Ad. Damušis, pik. J. Vėbra ir L. Prapuolenis
sėdo galutinai parengti atsišaukimo tekstą, kad jį būtų galima paskelb-
ti tautai, pranešti apie Lietuvos Laikinąją vyriausybę ir pradėti ma-
sinį sukilimą.
Vilijampolės LAF pranešė, kad visą vakarą buvo užėmę aikštę,
Jaukė ir davė ženklus vokiečių lėktuvams, bet nė vienas jų nerea-
gavo ir jokių ginklų nenumetė. Įsakyta daliniui palikti tą arkštę,
pasidalyti į tris dalis: vieni turi atvykti į štabą (ginti radijo stotį).
kiti - perimti Senamiesčio nuovadą, o treti - ginti Vilijampolę bei
tiltą per Nerį. nes iš čia buvo tikimasi ateisiant pirmuosius vokie-
čių dalinius.
Sukoncentruoju visas turimas jėgas radijo stoties ir radiofono.
gynimui, kad būtų užtikrintas radiofono veikimas.
Vilijampolės LAF vyrai, vadovaujami V. Stonio, perėmė radijo
stoties gynybą. Tam tikslui naudojo pik. J. Vėbros pagamintas gra·
natas ir minas, užminavo įėjimus į radijo stotį.
Birželio 23 d. auštant, apie 4-5 val. LAF štabas galutinai pat·
virtino atsišaukimą į tautą ir Laikinosios vyriausybės paskelbimo
tekstą. Apie 6 val. radiofono vyrai pranešė: Kauno radijo stotis pa·
ruošta transliacijai!
LAF štabas nutarė transliaciją pradėti 9 val. Visiems ryšininkams
ir TDA daliniams telefonu buvo duotas įsakymas klausyti Kauno
radijo stoties.
60
LAF spaudos ir propagandos daliniui įsakyta užimti spaustuvę,
pasiruošti laikraščio ir atsiš.au~im~ spausdinimui. . . . . .
tautai, 1š LAF štabo vyko į radiofoną. Trijų vyrų (A. Damušio,
g val. prabilo Kauno radijo stotis. LAF štabo vyrai stovėdami
išklausė Lietuvos himną ir LAF įgaliotinio pranešimą. Ašaroms nu-
1 DA daliniams įsakoma ryšėti raiščius. Daliniai pakviesti burtis.
Pik. J. Bobelis paskiriamas pirmuoju Kauno miesto komendantų.
Kaunas skęsta vėl:avose, imama pulti ir gintis,girdėti šūviai, kurie
jau sklinda iš ginkluotų LAF vyrų komandų.
10-11 val. pavyko užimti rusų kariuomenės ginklų sandėli
Zaliakalnyje, iš kur ginklai masiškai pervežami i sukilėlių būstines.
LAF spaudos ir propagandos dalinys, užėmęs spaustuvę, rengia
laikraštį „Į Laisvę". Čia darbuojasi Valaitis, Verbickas, Strabulis ir
kt. B. Stasiul--aitis vadovauja spaustuvės apsaugai.
Spaudos ir propagandos būriui teko ir kita pareiga: pasiruošti
iškilmingam vokiečių kariuomenės sutikimui. Tuoj pradėti spaus-
dinti sveikinimai, piešti plakatai. Į ši darbą įtraukti vyresnieji moks-
leiviai, kuriuos savo žinioje turėjo Ant. Sapalas.
ZOV A PIRMIEJI SUKIL~LIAI
LAF štabo ir Vyriausybės įsakymai jau buvo perduodami ir per
radiją. Apsaugotas radiofonas ir radijo stotis teikė Kaunui ir
Lietuvai visą informaciją. LAF štabas po 9 val. pasidarė tikras ka-
rinis centras. Č:ia pat prie štabo buvo įkurtas LAF Zaliakalnio dalinys.
Jam vadovauti pavesta ltn. dr. Zinkevičiui. Nestigo savanorių,
nestigo ir ginklų iš rusų kariuomenės sandėlio. Čia pat buvo pradėtas
karinis apmokymas; paimtas i nelaisvę rusų karininkas LAF štabe
mokė vyrus naudoti rusiškos gamybos kulkosvaidžius. Apmokytuosius
tuoj siųsdavome į svarbias vietas. Jos buvo:
l. Vilijampolės tiltas, kurį reikėjo žūtbūt apginti, nes čia tikė-
jomės ateisiant vokiečių kariuomenę.
2. Paštas ir radiofonas.
3. A. Panemune - sulaikyti rusų armijos kėlimasi per Nemunų.
4. Laikraščio „Į Laisvę" spausdinimo vieta, kurios apsauga sus-
tiprinta.
Kauno gatvėse sukilėliai maišėsi su rusų kariais, kurie buvo ge-
~okai sutrikdyti ir veikė gana partizaniškai, daugumas pasiduodami
ir nusiginkluodami.
61
 . LAF štabe buvo gauta žinia apie pirmąją auką _ LAF štabas . persikėlė į spaustuvės ,,2:aibas" p at a lpas ir· pra d eJo
Apie 14 va 1. . J. b .. • . .
•ka Antana Z1vatkauską. 1s uvo 1s stabo siųstas ka· na~Ją savo veiklo~ eta~ą. Bir~e!io 26 d. buvo
studentą tee hm . - _. - . . . .. • . .. tp iškilmingai palaidota
_•. ink• . Senamiescw TDA dahnJ. Skubanti JI nusove 1s pasai apie 120 ~aun~ _z_uvusių suk!lelių. LAF štabas persigrupavo nau-
r) sm as. !. . . • S ·
etrukus pranesta 1s enam1esc10 · · LAF d alinio kur·4 j~m„ darbu1. ~eikeJ? P~_remti Laikinąją vyriausybę ir atlaikyti vo-
rusu kare1v1s. . . .. . . . • 1s
gynė \"ilijampolės tiltą, ~a_d _tiltas. v1s1sk~1 ~ontr~liuo_Jamas. Kai kiec1ų okupacines uzmac1as.
. tiltą gynę raudonarm1ec1a1 pabego, kai kune nusaut1, kai kurie šiandien,
. vertindama
. . .. savo
. 1941
. m . birželio 22- 25 d . su k'I'
I imą, 1·
1e-
kune ·1 . b 1· ..
paimti į nelaisvę. Bet,_ gin?amas. tl tą, zuvo . uvęs. po tCtJ?s tarnau. tuv1~ . tauta ~aiJ _d1dzwot1~, athkusi didelį uždavinį ir laisvajam pa-
tojas Juozas savulioms: !1s nukirpo tilto uzminav1mo laidus ir i~- sau1Iu1 _a_tskleidusi k_om~rn~mo apgaulę ir nacistinės Vokietijos klas-
saugojo jį nuo susprogdinimo. . . . . . • tą. Sukilimas parode d1del1 hetuvit1 solidarumą kovoje dėl laisvės.
Iš šanėių LAF dalinio gauta z1ma apie zuvus1 LAF stabo ryšinin-
ka, studentą techniką Itn. Antaną Norkūną. Jis vadovavo būriui, Pilypas NARUTIS
k~ris neleido sovietų armijai persikelti per Nemuną.
Aleksoto pašlaites nuo rusų karių apvalyti buvo pasiųstas iš štaho
naujas dalinys, į kurį įsijungė ir inž. doc. Juozas Milvydas. čia per
susišaudymą jis žuvo.

SUKILIMĄ LAIMĖJUS

Naktis iš birželio 23 į 24 d. buvo LAF triumfo naktis. Kauną

kontroliavome visą: Zaliakalni, šančius, Vilijampolę ir aerodromą.
Kauno centre plevėsavo trispalvė, per gars:akalbius bm·o tran~liuojd·
mos Kauno radiofono laidos. Spaustuvėje buvo spausdinamas pirma-
sis „Į Laisvę" numeris. Sukilėliai buvo padėties viešpačiai, o besis-
lapstantys rusų kariai - gaudomi ir nuginkluojami.
Birželio 23 d. apie 21 val. LAF štabas nutarė keisti savo būstinę.
Čia pat, Zaliakalnyje, pasirinkome rusų kariuomenės būstinę su lau-
ko radijo stotimi.
Birželio 24 d. rytą išlaisvintame Kaune pasitiko ne tik trispalvės
vėliavos, bet buvo išleistas pirmasis laikraščio „Į Laisvę" numeris.
Šaukiamas pirmasis Laikinosios vyriausybės posėdis. LAF štabas
pasiruošė iškilmingam vokiečių kariuomenės sutikimui. Pirmoji ii·
nia gauta iš Senamiesčio. Pranešta, kad atplaukė vokiečių laivas.
Įsakyta tuoj susisiekti su vokiečiais ir atvežti jų atstovą i radiofoną.
LAF apsaugos lydimas atvežamas pirmasis vokiečių leitenantas Fioh·
ret į radiofoną. Jį pristato. Mūsų nustebimui, to leitenanto pirmieji
žodžiai į mikrofoną buvo:
- Ich habe Stadt Kaunas besetzt (aš užėmiau Kauną).
Reguliarus vokiečių kariuomenės dalinys atvyko į Kauną birželio
25 dieną .
. :_irmasis vokiečių įsakymas buvo: negalite ruošti iškilming~ vo·
kieci~ kariuomenės sutikimo, jokių iškilmių, jokių plakatų, meka~
negali pasirodyti gatvėse, kai žygiuos pirmieji kariuomenės daliniai.

62
 KASTYTIS
ATSTATOMA LAISVA LIETUVA

Susidariusi laikinoji vėl naujai a~imstančios Lietuvos Vyriau-

MATER DOLOROSA
sybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Vals- Rankas po kryžiumi il;kėlus,
Sirdim ir seno veido brnožais,
tybę. • Dangun išlieja savo gėlq,
Lietuvė mater dolorosa . ..
Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entu-
Sūnus už mūsų laisvę krito
ziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pag- Zaliam miške prie didžio kelio
Ir antrq jos sūnelį jauną '
rindais. Prarijo alkanas birželis ...

Ziauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti

O vyras, duoklės nesupylęs,
Saitan ka/ėjiman nuėjo.
savo ateiti tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.
Negrįžo jis, nors vargšė vylė,<;',

Toliau seka parašai Namo paniurusį rugsėjį.

Dukrelę, žentq į Sibirą

Išgrūdo čeko visagalė.
Ne veltui ašarė/ės byra:
Vilnius-Kaunas
Sirdis pakelt kančios negali.
1941 m. birželio 23 d.
Rankas po kryžiumi iškėlus,
Širdim ir seno veido bruožais,
Viena išlieja visq gė/q,
Lietuvė mater dolorosa . ..

1942 m

65
64

Na
 ►
baimę. Tik vėliau suvokėme, kad, vietiniams komunistams pabėgus,
kariuomenės daliniai nežinojo, kur yra radiofonas, o lietuvių kalbos
nemokėdami nesuprato, ką radijas skelbia. Nervams atsileidus, ra-
miai dirbome. Mūsų radijo balsas pakėlė tautą vyti iš savo krašto
sovietinius okupantus.
Tikiu, kad mūsų tuometinės pastangos bus pavyzdys atei-
nančioms lietuvių kartoms, kaip reikia mylėti Tėvynę ir dėl jos au-
kotis.
Balys GRAZULIS

Išvakarėse
Aš buvau 1941-ųjų sukilimo dalyvis. Galėčiau sakyti, kad sukili-
mą ir pradėjau, nes jau birželio 22 d. vakare šeimininkavau Kauno
radiofone.
Apie tai tuojau pranešiau Lietuvių aktyvistų fronto štabui. Kitą
rytą, Leonui Prapuoleniui skaitant Lietuvos valstybės atstatymo dek-
laraciją ir paskiau grojant Lietuvos himną, aš pasirūpinau, kad šis is-
torinis momentas būtų įrašytas į patefono plokštelę. 1944 m., pasi-
traukdamas iš Lietuvos, tą plokštelę su kitomis radiofono archyvo
plokštelėmis paslėpiau. Pernai (1992 m. - red.) plokštelės buvo su-
rastos. Jų restauravimu rūpinosi Vidas Grigoraitis. Gavau praneši-
mą, kad dalis plokštelių jau perrašyta į magnetofono juostas. Perra-
šyta ir ta istorinė plokštelė.
Taigi per sukilimo minėjimą ar per radiją to didingo momento
transliaciją galima būtų pakartoti.
... Birželio 22 d. pavakaryje, sužinojęs, kad iš radiofono komunis-
tai bėga, aš, pasitelkęs keletą draugų, savo iniciatyva užėmiau Kau-
no radiofoną. Per naktį nekantriai laukėme ateinant LAF įgaliotinio.
Kartu su manimi tą· naktį radiofone budėjo Mykolas Survila, Juozas
Bakutis, broliai Juot:as ir Edvardas Andriukaičiai, Nasevičius (vardo
neprisimenu) ir radiofono technikas Vytautas Bagdonavičius. 23 d.
rytą atėjo LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis, lydimas pulkinin~o
Juozo Vėbros ir leitenanto Lukoševičiaus. Tada pradėjome translt.~·
ciją. Į radiofoną pradėjo rinktis tarnautojai. Tuos, kuriuos pazi·
nojau, kuriais pasitikėjau, įsileidau. Martyną Kliausių prašiau orga·
nizuoti programą, o Algirdą Griškėną, būti pranešėju. . .
Kai, išeidamas iš namų, atsisveikinau su žmona ir trijų roen~~ų
sūneliu, buvau tikras, kad jų daugiau nematysiu. Pradėdami radi)~
transliaciją, visi manėme, kad ilgiau negu pusvalandį neišsilaikys;·
me, nes prie radiofono gatvėje stovėjo sovietinių tankų k 0 0 ~; !
Tačiau nebijojome, nes pareigos jausmas buvo stipresnis už mirue
66
 Nuo tada savo bute nenakvodavau. Su žmona ir dukra susitikda-
vc1u jos darbovietėje arba pas pažįstamus, dažniausiai Vilniaus uni-
versiteto sargo J . .Jočiūno šeimoje: jie su mano žmona buvo vaikys-
tės draugai. Kad naktimis galėtume pailsėti, jie man ir mano drau-
gams buvo įrengę gultus universiteto bendrabučio palėpėje. Vaka-
rais dar tebestudijavau ir į darbovietę vykdavau kasdien. Bet darbas
man jau neberūpėjo. Abu su prietelium, vyriausiuoju buhalteriu Ba-
joru (vardo neprisimenu). stebėdavome į jėgainės statybą vedantį
pagrindinį kelią, kad, pasirodžius čekistams, spėčiau sprukti į mišką,
kuris buvo čia pat.
Vilnius- Kaunas Turniškėse
perėmus
dirbau nuo 1940 m. vasaros, nuo tada, kai, čekistams
Lietuvos saugumo departamentą, padaviau pareiškimą pa-
siliuosuoti: žadėdamas pradėti studijas Vilniaus universiteto vakari-
niame skyriuje. Aiškinau:;i, kad, atleistas iš instruktoriaus pareigų ir
Jau prieš 1941 m. birželio 14-ąją visus Lietuvos (tuo labiau Vil-
paskirtas sekliu, negalesiu dirbti pamaininio darbo.
niaus) gyventojus prislėgė artėjančios grėsmės nuojauta. Nerimą
didino žinios, prasiskvęrbiančios į viešumą iš „visiškai slaptų" par- Mane globojo Neries jėgainės statybos vyriausiasis buhalteris
tijos ir vadinamųjų „organų" direktyvų. Bajoras, priėmęs dirbti buhalteriu. Su juo susipažinau ir susidrauga-
vau pirmosiomis dienomis atvykęs į Vilnių, jį grąžinus Lietuvai. Čia
Birželio 14-osios naktį nenakvojau savo bute (Jokūbo gatvėje, prie buvau Saugumo departamento vadovu (A. Povilaičio ir Ypatingojo
Lukiškių aikštės), o su draugais Jonu Bukausku ir Juozapatu Lūža skyriaus viršininko Čioderio) paskirtas organizuoti sostinėje Saugu-
praleidau Turniškių miške, netoli mano darbovietės - Neries jėgai­ mo departamento Ypatingąjį skyrių. Man daug padėjo Bajoras, su-
nės statyboje. Beauštant nemigę per Antakalnį pėdinome į miestą. pažindindamas su vilniečiais lietuviai&, parenkant kadrus. Jis pats
Rūpėjo namiškiai. Tai šen, tai ten dar sutikdavom rusų išklerusių irgi buvo susigundęs dirbti Ypatingajame skyriuje sekliu. Tačiau mo-
karinių sunkvežimių, kurių kėbule, ant ryšulių sėdėjo po kelis ar kydamasis, patyręs šios profesijos subtilybes bei sunkumus, grįžo
net keliolika žmonių. Jie buvo nusiminę, moterys dažniausiai verkė, buhalteriauti. Pasisekus man ištrūkti iš KGB tarnybos, jis priglaudęs
vaikai klykė. Kėbulo priekyje arba kiekviename kampe sto- mane pas save stengėsi išmokyti buhalterystės.
vėjo po raudonarmietį (daugelis jų - azijiečiai) su į sėdinči~os!~s
Prasidėjus represijoms ir tremtims, buvo aišku, kad tokių, kaip
nukreiptais automatais ir šautuvais, ant kurių grėsmingai bl_1zg~JOaš, dienos laisvėje suskaičiuotos. Bajoras pasiūlė, pasiėmus neeilinių
durtuvai. Sunku tada dar buvo mums suprasti tos nakties bolsevikų atostogų, pasirūpinti savo ir šeimos likimu. Jis, išgyvenęs bolševiki-
įvykdytos akcijos prasmę ir mastą. Juk tai, ką mes matėme, _teb_uvo nę Lenkijos ir Vilniaus okupaciją, geriau už mane suvokė apie oku-
nakties sadistinių orgijų tekančios saulės šviesoje blėstantis atšvaitas. pantų taktiką ir žiaurumus.
Vienur čekistai dar daužė ar laužė duris, norėdami patekti i_na· 1941 m. birželio 21 d. kartu su penkiamete dukra Danguole at-
mą ar butą pas savo aukas, kitur jau išvarę į gatvę sutrikdytu_s ~o: vykau į Kauną. Pernakvoję pas seserį. kitą rytą išvykome į žmonos
nes ragino greičiau lipti į sunkvežimius, net prilaikė juos pne sau tėviškę Suvalkijoje (Sasnavos valsč. Subačiškių km.). Ten, senelės glo-
tuvų pritvirtintais durtuvais ar automato vamzdžiu. Neįmanoma bu· bai palikęs dukrą, slapstydamasis pas giminaičius, maniau rasti būdų
vo suprasti:• kodėl ir už ką?! per sieną nusigauti į Vakarus. Turėjau vilties susisiekti su LAF vei-
Mes buvome trise, ir visi su pistoletais. Sutarėme, kad represijų kėju, buv. Saugumo departamento Ypatingojo skyriaus valdininku,
vykdytojams pasikėsinus į mus, savo laisvės pigiai n~atiduosir:: teisininku Mykolu Naujokaičiu. Jis, pradėjęs pogrindinę veiklą Vil-
Pasiekę miesto centrą, susėdę Lukiškių aikštėje ant suohuk?: Jaukti n!uje, palaikė ryšius su LAF vadovybe Vokietijoje. Čekistai išsiaiš-
me, kol mano žmona eis į darbą. Iš jos sužinojome, kad sią naJo· kino jo veiklą ir naktį atėjo areštuoti, tačiau M. Naujokaičiui pasi-
mūsų čekistai neieškojo. (Su J. Lūža gyvenome viename nam~ ė· sekė „iš panosės" pasprukti. Vėliau, mums susitikus, jis sakė pla-
5
kūbo gatvėje, J. Bukauskas - netoliese, Gedimino gatvėje). As'. . nuojąs patekti į Vokietiją, palaikyti ryšius su Lietuvoje likusiais vien-
dęs į autobusą ir Antakalnyje persėdęs į traukinuką, nuvykau l sa lllinčiais, taigi ir su manimi.
vo darbovietę Turniškėse.
68
69
 Birželio 22-osios rytą visus prižadino sprogimai ir pašėlęs lėktu.
vų gausmas. Aerodromo pusėje kilo didžiuliai dūmų stulpai. Buvo
aišku, kad prasidėjo karas, kurio neišvengiamybė buvo ne tik iau.
čiarna,_ be~_ir žinon:ia. Sovietų karo lėktu~~i, ~es~ėję -~akilti j orą,
degė zerneJe. Ir keista: nors karas - baisiausia zmomJos rykštė ir
nelaimė, lietuvių širdyse jis kėlė džiugesį. Vylėmės, kad liksime ne.
išvežti, nenukankinti, nesušaudyti.
Anksti rytą su svainiu Stasiu Pukeliu nuskubėjome į tuberkulio-
zinę (dabar infekcinė) ligoninę Aukštaičių g. aplankyti ir nuramin-
ti ten besigydančios mano sesers Pranutės. Čia pastebėjome kažko-
kį keistą šurmulį. Kieme ir gatvėje buvo daug žmonių, zujo greito-
sios pagalbos mašinos. Iš vienos sanitarai, vilkintys baltais chalatais,
kėlė neštuvus, pridengtus balta marška. Po ja gulėjo kažkokie kam.
puoti daiktai. Tuoj ir paaiškėjo. Svainio sutiktas draugas, PLP karo
mokyklos aspirantas mums pasakė, kad s10Je ligoninėje ir
senelių namuose (kaip ir daug kur Kaune) įsikūrė LAF padalinio šta-
bas. Vietoje ligonio neštuvuose - kulkosvaidis ir šautuvai. Jeigu
raudonarmiečiai pultų, aktyvistai gintų savo būstą.
Aplankęs seserį, svainiui išėjus namo, aš pasilikau čia, su suki-
lėliais. Paaiškėjo, kad Kaune jau yra daug tokių sukilėlių būstinių,
tarp kurių veikia telefono ryšys. Prireikus. vieni kitiems galėjo padė­
ti. Labai trūko ginklų. Iš štabo po du, tris žmones grupelėmis buvo-
me siunčiami į nuošalesnes 2aliakalnio gatves „medžioti" ginklų. Po
miestą slampinėjo (dažnai pavieniai) sovietų kariai. Vieni turbūt jau
dezertyravę, kiti maldaudami iš gyventojų maisto ar degtinės. Su
visais jais nesunku buvo taikiai susitarti, pasiūlant už šautuvą puske-
palį duonos ar šimtgramį degtinės. Beviltiškai išvargę jie dažnai pa·
tys stengdavosi atsikratyti balastu.
Pirmos karo dienos popiečiu man su kitais dviem sukilėliais bu-
vo pavesta apžvalgyti IX forto prieigas Vilijampolėje. Čia pogrin·
džio veikėjai turėjo paslėpę ginklų. Reikėjo sužinoti, ar sovietų ar•
mijos priešlėktuviniai pabūkliai jau iš ten pasitraukė ir ar galima
ginklus pasiimti. Vilijampolės tiltas buvo saugomas patrulių abiejuo·
se Neries krantuose. Ieškodami valtelės persikelti į kitą upės pusę,
pastebėjome, kad tiltas užminuotas. Telefonu greitai pranešėme šta·
bui (vėliau, sukilėliams likvidavus sargybinius ir sprogmenis, tiltas
buvo išgelbėtas). Užtikę valtį, persikėlėme į Vilijampolę. Deja, pa·
matėme, kad priešlėktuviniai pabūklai dar tebesaugo bėgančią ar·
miją ir praskrendančius vokiečių lėktuvus bando „baidyti".
Reik.ėjo apie tai pranešti štabui. Todėl, ieškodami telefono, u~~-
kome į Veterinarijos akademiją. Radome studentų ir dėstytojų, uzsi,
barikadavusių, įsteigusių gynybos štabą ir pasiruošusių kovai. Nors
iš pradžių jie nenorėjo įsileisti mūsų, bet pasiaiškinę, buvome ma·
loniai priimti. Jie neturėjo ryšio su kitais miesto sukilėliais - da.ve·
70
mc jiems tų štabtĮ telefono numerius. Jie šiek tiek turėjo ginklų, ma-
tyt, įsigijo panašiu būdu, kaip ir kili sukilėliai.
Iš užduoties grįžęs į štabą, buvau paleistas namo pailsėti iki kito
ryto. Grįžęs pas svainį i M. Jankaus gatvę, radau šios ir gretimų
gatvių gyventojus sunerimusius. Mat, pasklidęs gandas, esą, greta
įsikūrusios kareivinės užminuotos. Visiems rūpėjo, kas atsitiktų su
kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis ir pastatais. jei traukdamiesi
sovietai susprogdintų kareivines. Jau buvo vėlus laikas, tad susitarė­
me kitą rytą apžiūrėti įtariamas patalpas.
Birželio 23 d. aš, Vincas Uoselis, gyvenęs tame pačiame na-
me, M. Jankaus 15, šio namo savininkas Mačiunskas ir dar vienas
Radvilėnų plento gyventojas nuėjome apžiūrėti kareivinių teritori-
jos. Matėme, kad ten labai mažai likę karių, o ir tie patys palikti
Dievo valiai - ligonys, nepajėgiantys sekti paskui raitus ir motori-
zuotus. Išskyrus Mačiunską, kiti rusiškai nemokėjome. Visos mūsų
žygio viltys buvo sudėtos į jį - stotingą, baltaūsi, baltaplaukį senį,
po Pirmojo pasaulinio karo ištrūkusį iš bolševikinio „rojaus" ir į Lie-
tuvą atsigabenusį rusę žmoną.
Prie vartų nebuvo sargybos. Niekas mums nekliudė apeiti visas
arklides ir teritoriją. Radome kelis raišus arklius ir kelis suvargusius
ligotus kareivėlius. Arkliai, alkani ir ištroškę, tyliai krizendami
šaukėsi pagalbos. Kalbinami kareiviai tylėjo ir buvo nusimi-
nę. Aplankę visus užkaborius, neradome jokių laidų nė sprog-
menų. Prie kareivinių susidūrėme su karininku, kuris kažkur skubė­
jo, ir, jeigu Mačiunskas nebūtų jo užkalbinęs, gal nebūtume paste-
bėti. Mačiunskas kreipėsi į jį: .,Tovarišč major!" Paklausė, kas šiose
kareivinėse esąs vyriausiasis, į ką kreiptis. Mes esantys Lietuvos Lai-
kinosios vyriausybės atsiųsti perimti liekantį kareivinių turtą, kad,
kareiviams išsikrausčius, žmonės jo neišnešiotų. Karininkas prisipa-
žino esąs čia vyriausiasis ir, tuoj išsiėmęs iš per petį kabojusios
planšetės popieriaus lapą, Mačiunskui diktuojant, užrašė, kad karei-
vinių teritoriją su pastatais ir inventorium perduoda Lietuvos vy-
riausybės žinion.
Baigiant rašyti šį primityvų perdavimo aktą, atsidarė vartai ir
kareivinių teritoriją iš Radvilėnų gatvės ėmė riedėti arklių tem-
piami artilerijos pabūklai. Majoras, taręs mums: .,Podoždite!", nus-
~Ubėjo prie artilerijos dalinio vado, o mes paskui jį smukome pro
soninius vartelius į gatvę. Mūsų nuostabai, majoras mūsų nesulaikė,
~ors prie jo šono kabantis naganas tikriausiai buvo užtaisytas. Gal
Jis mus palaikė sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovais, o gal ne-
~-~rėjo daryti skriaudos Lietuvai. Kareivinių vidus liko mūsų neap-
ziurėtas.
. Iš pirmosios karo dienos, praleistos tarp 2:aliakalnio partizanų,
1
iko įsimintinas bandymas raudonarmietį (azijietį), atsilikusį nuo gur-
71
 guolės, priversti iš Savanorių prospektopasukti savo arklius į šonin~
gatve;, kad vežime esančią amuniciją galėtume pristatyti į štabą.
Karys pasirodė „kietas riešutas". Nepaklusęs net keturiems vyrams,
botagu supliekęs arkliams, griebė šalia jo gulėjusį šautuvą, ėmė šau.
dyti į mus, vydamasis nutolusią savo koloną. Iš pakalnės, ties Ze.
maičių gatve artėjančios kolonos bėgliai, išgirdę šūvius, irgi atidengė
į mus ugnį, nors nuo 2:emaičių iki Giedraičių gatvės buvo nearti,
Pasitraukėme be pergalės.
Nemaloniausią įspūdį paliko tą dieną Jonavos gatvės griovyje už.
tiktas sovietų kareivio lavonas. Saulėkaitoje, kruvinas ir juostantis
veidas buvo apgultas musių spiečiaus. Pasidarė sunku, kad gal labai
laukiamas tėvų, artimųjų, nebegrįš namo, paguldęs jauną galvą
svetimo miesto pakelės griovyje už beprotiškas bolševikinių vad4
užgaidas viešpatauti pasaulyje. Mąsčiau ne tik apie karo bepras-
miškumą, bet ir apie naujųjtl fašistinių okupantų kylančią grėsmę.
Nemaža žmonių jų žiaurumus jau buvo patyrę užgrobtame Klaipėdos
krašte. Tačiau Kauno sukilėliai, kaip ir visos Lietuvos žmonės, da•
har gynėsi nuo „nenugalimosios" sovietų armijos, kurios okupaci-
jos žiaurumus tik ką buvo patyrę. Todėl Kaunas nedaug ir tenuken-
tėjo. Jį išgelbėjo sukilėliai savo gyvybės kaina.
Antrąją karo dieną sužinojau, kad per sukilėlitĮ užimtą Kauno
radijo stotį paskelbta apie Laikinosios vyriausybės sudarymą ir kad
huvusieji nepriklausomos Lietuvos policijos tarnautojai kviečiami i
savo tarnybą. Atsisveikinęs su sukilimo štabo nariais, nuvykau j
Saugumo policijos departamento rūmus, savo buvusią darbovietę. Bu•
vo skubama sudaryti Lietuvos Laikinąją vyriausybę ir atkurti val·
džios įstaigas.
Visose rūmų patalpose buvo matyti, kaip skubėta juos apleisti.
Kabinetuose primėtyta daugybė nesunaikintq dokumentLĮ, kai kurie
palikti užrakintuose seiluose, užplombuotuose plastclinėmis ar švi·
ninėmis plombomis.
Didžiausią ir baisiausią įspūdi paliko kieme buvusiame garaže
įrengtos žmonių kankinimo kameros. Nepriklausomybės metais ėia
budėdavo vairuotojai su skubiam išvykimui paruoštais automobi·.
lia1s. Siaubas kaustė protą, žiūrint I šią įrangą. švieži kraujo pėdsa·
kai rodė, kad ir karui prasidėjus čia skubotai buvo žudomi žmonės.
Nusikaltimų pėdsakus vietomis dar bandyta plauti, bet šiurpino po
durimis ir pasieniais sukrešėjusio kraujo sluoksnis. Viduryje patai·
pos esanti kanalizacijos skylė, pridengta stambiomis metalinėmis
grotomis, buvo prigurgėjusi sukrešėjusio kraujo. Pakėlę grotas, pa·
matėme, jog tais krešuliais beveik užkimšta kanalizacija iki gilumi·
nių vamzdžių. O siaube! Kiek čia buvo nukankinta ir išžudyta žrno·
nių, galima tik spėlioti.
72
Buvo aišku, kad patalpos įrengtos specialiai tardomtĮjtĮ kankini-
mui ir žudymui. Plytinės garažo sienos buvo sandariai apkaltos sto-
romis, neobliuotomis, kraujo spalva nudažytomis lentomis. Jos buvo
išvarpytos kulkų, aptaškytos krauju. Tarp plyttĮ sienos ir lentų pa-
liktas apie 8-10 cm tarpas, suprantama, tam, kad kankintojai apsi-
saugotų nuo kulktĮ rikošeto.
Salia garažo esantis, kadaise buvęs budinčiųjų vairuotojtĮ kam-
barėlis irgi buvo įrengtas kankinimams, patogus dar ir tuo, kad per
kelias sienas ir duris joks kankinamojo šauksmas negalėjo prasisk-
verbti išorėn. Čia veikė tikra kankinimq tvirtovė, nenusileidžianti
viduramžitĮ inkvizitoritĮ tvariniams. Tai apversto lovio formos beto-
ninis paaukštinimas su galuose įbetonuotomis keturiomis metalinėmis
grandinėmis pritvirtinti kankinamojo rankoms ir kojoms. Šitaip, be
jokio aukos priešinimosi, budeliai galėjo mėgautis jos kančiomis.
KankinamtĮjų turbūt nepalikdavo gyvų. Nenumarintuosius pri-
baigdavo šūviais gretimoje patalpoje, nes nepasitaikė sutikti tekiti
kalinitĮ, kurie būtų išlikę po čia iškentėtų sadizmo eksperimentt1.
Po mūsų ir kitų kauniečių apžiūros buvo sudaryta komisija ištir-
ti šį unikalų čekisttĮ įrenginį. Tai vėliau aprašyta „Lietuvos archy-
ve". Pirmosiomis karo dienomis Kaune pasklido žinios ir apie Pravie-
niškėse, Panevėžyje, Rainiuose bei kitose Lietuvos vietovėse įvykdy­
tas masines nekaltų žmonitĮ žudynes.
Į sukilimo štabą Aukštaičių gatvėje nebegrįžau. Mat, atkuriant
Saugumo policijos departamentą, buvau įpareigotas organizuoti Ypa-
tingąjį skyritĮ. Jam vadovavau iki 1944 m. balandžio vidurio. Tada
vokiečiai, įsitikinę, kad skyrius jiems nenaudingas, jį panaikino. Sky-
riaus tarnautojai (sekliai) buvo išskirstyti po Kauno apygardos pada-
linius, o mane apygardos viršininkas Čioderis priglaudė raštinėje.
TtĮ pačiq mettJ gegužės pradžioje gestapininkai ėmė persekioti
Lietuvos laisvės kovotoj11 sąjungos (LLKS) narius. Kai areštavo gru-
pės vadovą BronitĮ Budginą ir spaustuvininką Joną Mildažį, su ku-
riais bendradarbiavau pogrindinėje veikloje, pasitraukiau iš darbo-
vietės. Kaip buvo jau įprasta, esant arešto grėsmei, iš pogrindžiui
prijaučiančios gydytojos Agnietės Steponaitienės gavęs fiktyvią ne-
sveikatingumo pažymą, išvykau 2:emaitijon, į savo tėviškG, Čia, būda­
mas arčiau Baltijos jūros, tikėjausi rasti būdą patekti į Švediją.
. Deja, man nesisekė. Pajutęs, kad kažkas šniukštinėja mano pėdas
P_as_lo viršininkas Nausėda). išvažiavau į Suvalkiją. Ten slapsčiausi
lev1škėje (telefoninį pokalbį su KulitĮ policijos nuovada nugirdo
P~s žmonos gimines. Marijampolės apskrityje, netoli Plutiškių, Meš-
vir~~vės grindimis. čia slapsčiausi iki vokiečitĮ •okupacijos pabaigos
~ucitĮ kaime, jos pusbrolis Jonas Mildažys net įrengė slėptuvę po
ir dar du mėnesius sugrįžus sovietiniams okupantams.
73
 Supratęs, jog šią ilgą okupaciją rūsyje neištversiu, įsidar.
binau Jūrės medžio apdirbimo kombinate buhalteriu. Direktorius
v. Zizeliauskas buvo mano bičiulis. Pertvarkant įmonę pagal sovie-
tinę sistemą, buvo įsteigtas planavimo sk~rius.. Mane pa_skyrė to
skyriaus viršininku. Teko vykti į Kauno un~':'ers1tete. ~uruostus kva.
lifikacijos tobulinimo kursus. 1944 m. gruodzIO 2 d. cia buvau areš-
tuotas.
Juozas GRUSYs

Ryžtingai, nedvejojant
Pasprukęs iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, mano bičiuliui
Blynui rekomenduojant, ats. mjr. V. Biknaičio buvau paskirtas Za-
liajame kalne, Jono Jablonskio mokykloje susibūrusių sukilėlių par-
Algis SKINKYS tizanų vadu. Sukilimo veiksmus pradėjau su 7 sukilėliais, o birželio
26 d. jų jau buvo 80 vyrų. Savo pavaduotoju turėjau ats. psk.
LAISVĖS RYTMETYS Kostą Lukštaraupį, kilusį iš Rokiškio apskr., būrio raštininku - poli-
tinį kalinį, kilusį iš Daugėliškio valsčiaus, studentą Ropiniką (vardo

Mes Tau čia daug dainų supynėm
Per šaltas rudenio naktis:
Tu - mūs išvarginta Tėvynė,
Tu - mūsų meilė ir viltis.
Birželis skaisčią savo
[pynė giesmėn vyturių,
Parėjo rytmetys išbalęs
Su laisvės ilgesiu tauriu.
Nuslinko tylūs partizanai
Pro Jauką šnarančių kviečių;
Jutau alsavimą neramų
Iš jų krūtinių degančių.
Krūtinėj virė karštas kraujas,
Virpėjo žvaigždės danguje -
Tai Jie užu Tėvynę kaujas -
Per mirtį neša laisvę jie.
Laukų smūtkeliai susimąsto;
Nužengęs Kristus iš dangaus
Ateina varganas ir basas
l tyras širdis prisiglaust.
neatsimenu). Susidūrimų su priešais metu du sukilėliai buvo lengvai
sužeisti. Prisimenu kai kuriuos ginkluoto susidūrimo momentus.
Mums budint, raudonarmiečiai, atvykę sunkvežimiu, norėjo kai;ką da-
ryti. nebaigtoje statyti Prisikėlimo bažnyčioje. Nespėjo. Iš ten pasi-
tikti mano dviejų partizanų šūviais „nenugalėtieji" nedelsdami su-
dalią šoko į sunkvežimį ir dingo Ukmergės plento link.
Netoli šios nebaigtos statyti ir įrengti bažnyčios buvo mūrinis
namas, vadintas „žydų teatru". Iš to namo pistoletų šūviais kažkas
apšaudė patruliuojančius gatvėje mano partizanus. Tą namą greitai
apsupome. Susėmėme šešis žydus ir, juos nuginklavę, atsivarėme
.
l Jono Jablonskio mokyklą. Sulaikėme nemaža uniformuotų čekistų,
'
kiti spėjo persirengti civiliniais drabužiais.
Kas dvi tris valandas aš turėjau telefonu informuoti savo štabo
vadovybę apie padėtį. Telefono ryšys visą laiką veikė gerai.
Birželio 23 d. apie 23 val. gavau įsakymą 20 ginkluotų sukilėlių
tuojau pasiųsti į Kleboniškes saugoti miesto vandentiekio. Įsakymą
įvykdžiau. Toliau šis būrys savarankiškai palaikė ryšį su štabu. Ką
to būrio vadu aš paskyriau, dabar, praėjus 52 metams, jau nebeat-
simenu.
Pirmus vokiečių karius mano baltaraiščiai sukilėliai sutiko Uk-
mergės plente birželio 24 d. apie 16 val. Tai buvo lik 9 kareiviai.
Nuoširdžiai pasikeista informacija, ir cigaretėmis. Tada štabas man
1942 m. davė įsakymą, kad ginkluoti sukilėliai daugiau į Ukmergės plentą
75
 neitų. Naktį iš birželio 24 d. į 25 d. buvo gautas „ įsakym_a~: Visus AS gimiau l 925 m. vasario 16 d. Alytuje. Tai labai simboliška
Lietuvos policijos tarnautojus tuojau paleisti, kad _Jie sk_ub1a1 grįžtų data ... Tėvą alleidus iš kariuomenės, mane 1941 m. sausio mėn.
į savo buvusios tarnybos vietas ir pareigas. Tokių atsnado net 8 ašalino iš gimnazijos. Tėvas nedirb_o, todėl įsidarbinau Kauno te-
vyrai. . . icfono-telegrafo stotyje ryšininku. Čia atėjo lemtinga birželio 22-oji.
Birželio 25 d. apie 11 val. i Jono Jablonsk10 mokyklą atsikraustė Vakare su bendradarbiais, grįžtančius iš darbo (su tėvais gyvenau
vokiečių majoro vadovaujamas kariuomenės. dalinys. Jų kariai Kaune, A. Panemunėje), prie geležinkelio tilto sulaikė ir nepraleido
mums sukilėliams buvo draugiški. Kitą dieną apie 10 val., sukilimo sovietų karių sargyba. Sugrįžome į miestą, ir visas mūsų būrys per-
vadovybės įsakymu, būrį rikiuote atvedžiau į Kauno karo komen- nakvojome pas vieną bendradarbę.
dantūrą ir visus ginklus atidavėme lln. Garbeniui. Sukilėlius palei- Kitą dieną nugriaudėjo smarkūs sprogimai: padanges išlėkė
dome namo. Jie savo žygdarbį baigė. A. Panemunės, geležinkelio ir Aleksoto tiltai.
Po pietų susiruošiau grįžti namo, nors mieste jau poškėjo šūviai,
Kpt. Antanas KENSTAVIC!US Laisvės aleja traukė padriki, pakrikę raudonarmiečių būriai. Prie
išspogdinto geležinkelio tilto sargybos jau nebuvo. Su manimi kartu
žingsniavo dar vienas nepažįstamas pakeleivis. šančiuose, ties gele-
žinkelininkų namais, nuo Aukštųjų Sančių pasipylė kulkosvaidžio
šūviai.
Geležinkelininkų salė buvo pilna sovietinių kareivių, kurie beldė
į langus ir kvietė mus ateiti. Aš su pakeleiviu kiemais, sodais ir
daržais bėgome prie Nemuno. Už poros šimtų metrų prie kranto sto-
vėjo keltas. Ant jo gulėjo keletas sovietinių karių. Ant kranto bola-

Tėvo pėdomis vo iš lentų suręsta pašiūrė. Vyko smarkus susišaudymas. Tik mes
jau negalėjome suprasti, kas ir į ką šaudo.
Gulėdami stebėjome aplinką, kol supratome, kad ant kelto gulin-
tys kareiviai jau nukauti.
Dažnai susimąstau: vis dėlto esu laimės kūdikis. Siaubingi Šūviams nutilus, mudu greitai pasileidome namų link. Paaiškėjo,
karo verpetai, į kuriuos buvau pakliuvęs, manęs nenusinešė amži- kad už lentinės pašiūrės buvo apsikasę sovietų kariškiai. Kai kurie
nybėn. Kalėdil.mas sovietiniuose lageriuose, įveikiau mirtį. Sulaukiau jų jau buvo nukauti ar sužeisti. Ant kalniuko, ties gyvenamuoju
Tėvynės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Laimingas, kad už namu, darže, apkase įsitvirtinę slėpėsi lietuviai sukilėliai - partizanai.
šią laisvę kovojo Tėvas, jo įkvėptas ir aš, jo sūnus.
Jie, mus pamatę, rankų mostais kvietėsi pas save. Sovietinių karei-
Taigi dvi biografijos: vių apšaudomi, bėgome pas savuosius.
MANO TEVAS, Lietuvos kariuomenės majoras Zenonas Drongis Atsidūrę apkase, gavome po šautuvą, šovinių ir įsitraukėme i
(1895-1975 m.), kovėsi su bolševikais, o vėliau ir su lenkais. 1920 m. kautynes.
baigė karo mokyklą. 1928 m. Klaipėdoje tarnavo 7 pėstininkų Ze- Jei manęs atmintis neapgauna, berods jau 1941 m. birželio 24 d.
maičių kunigaikščio Butegeidžio pulke, vėliau - 6 pėstininkų Pilėnų iš A. Panemunės partizanai spaudė likusius rusų karius Jiesios tilto
kunigaikščio Margio pulke. link. Mes iš šančių savo ginklų ugnimi jiems užtvėrėme kelią. Tuo
1936 m. perkeltas į Kauną. Gavęs majoro laipsnį, dirbo genera- metu aš dar nežinojau, kad A. Panemunės partizanams vadovauja
linio štabo spaudos ir švietimo skyriuje, paskiau perkeltas į PLP ka· mano Tėvas .......:.
Lietuvos Kariuomenės majoras Zenonas Drongis.
ro mokyklą, vadovavo l kuopai. . Naktį prie Napoleono kalno grupė raudonarmiečių bandė forsuo-
1940 m. birželio 15 d. sovietinė okupacija nepalaužė Tėvo, kuns ti Nemuną į šančių pusę. Nepavyko. Mūsų ginkit! ugnis juos sus-
tuo metu buvo jau 2 pėstininkų DLK Algirdo pulko bataliono vadas. tabdė.
Su savo batalionu buvo kilnojamas iš Kauno į Alytų, vėliau - Pal.l· Tos dienos popiečiu „valėme" šančitĮ kareivines, iš kurių dar
radę, pagaliau į Rokiškį. Iš čia 1940 m. gruodžio mėnesį, prieš pat nuaidėdavo pavieniai rusų kareiviq šūviai, nešantys netikėtą mirtį.
šv. Kalėdas, paleistas į atsargą. Nuo tada neturėjo darbo iki sovie· Vokiečiams, užėmusiems Kauną, mes perdavėme visus i nelaisvę
tų-vokiečių karo ...
Paimtus sovietų karius.
76
77
 1941 m. liepos 6 d. ginklus atidavėme centrui, nes laisvės žygį
jau buvome atlikę.
Rudenį įstojau į Kauno IV gimnaziją, kurią baigiau 1943 m.
MANO TEVAS. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Kauno
apskrities viršininko įstaigoje. Kai generolas P. Plechavičius pakvie.
tė Lietuvos vyrus į Vietinę rinktinę, į jos gretas stojo ir Tėvas.
Sovietų kariuomenei artėjant prie Kauno, jis su mama traukėsi i
Vakarus. Nesuspėjo. Netoli Klaipėdos pateko į sovietų saugumo
rankas. Atsidūrė Maskvoje. Vėliau buvo mobilizuotas ir pasiųstas Nemuno'' sukilėlių
bataliono vadu į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją prie Liepojos.
Čia sužeistas ir kontūzytas. Demobilizuotas. 1946 m. vasario mėnesį
ir aš, ir jis buvome areštuoti. Vėliau paleisti. 1948 m. gegužės mė­
"
buryje
nesį Tėvas su motina ištremti į Krasnojarsko kraštą. Grįžo į Lietuvą
tik 1964 m.
Aš, artėjant antrosios okupacijos raudonajai bangai, Zemaitijoje 1940-ieji. Paskelbtas ultimatumas, ir sovietų kariuomenė okupavo
1944 m. rudenį stojau į savanorių pulkus. Tai buvo Tėvynės ap- Lietuvą. :2:iaurios raudonųjų represijos prieš taikius Lietuvos gyven-
saugos rinktinė, kovojusi su raudonaisiais okupantais. Tų ryžtingų tojus vertė mūsų tautą žūtbūt priešintis. Liepos mėnesį aš -Ri-
vyrų batalione, kuriam vadovavo narsus patriotas leitenantas Anta- mantas Eigelis, gimęs 1924 m., kaunietis, - su savo bičiuliu Algirdu
nas Kenstavičius, kovojau ir aš. Kautynės ties Seda ir Barstyčiais Seferiu nutarėme įsijungti į kovą prieš okupantą. Prie mūsų prisidėjo
buvo kruvinos ir žiaurios: mes su savo šautuvais ir kulkosvaidžiais Vytautas Svilas. Jo bičiulis Motiejūnas turėjo rašomąją mašinėlę.
negalėjome sulaikyti rusiškų tankų atakos. Mes spausdinome antisovietinius atsišaukimus ir platinome Kaune.
Atsitraukėme per Klaipėdą ir Kurš.ių neriją iki Rasytės kaimo. Prieš naujuosius mokslo metus Algirdas Šeferis ir Jonas Pušas
či,a rinktinės likiuėiai krovėsi į ba1ržą kelionėn į Labian. Gavau už- Aleksote nupjovė sovietinės armijos štabo telefono laidus. Saugu-
duotį, privalėjau grįžti į Juodkrantę. Atsiskyriau nuo savo ginklo miečiai juos susekė, areštavo ir nuteisė kalėti lageryje.
draugų. Vėliau fronto keliai nuvedė mane iki Varšuvos. Vokiečių Aš persikėliau i Vilnių ir su dviem savo draugais nusipirkome
kapituliaciją sutikau Berlyne. čia pirmą kartą papuoliau į čekistų lietuviškų guminių raidžių žaislinę „spaustuvę". Ja spausdintus an-
nagus. Po dviejų m_ėnesių grįžau į Lietuvą. Prieš išeinant pas rezis- tibolševikinius atsišaukimus į lietuviškąją visuomenę platinome Vil-
tentus į mišką, mane areštavo. 1946 m. gegužės 15 d. karo tribu- niaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
nolas nuteisė 15 m. katorgos, 5 m. tremties ir 5 m. atėmė piliečio Kai 1940 m. spalio pabaigoje Kauno grupę NKVD suėmė, jie
teises. manęs, nors ir buvome pažįstami, neišdavė.
Praėjęs Tėvo kovų ir kančių pėdomis, su juo susitikau tik Sužinojęs, kad kauniečiai areštuoti, slapčiausi pas gimines ir
1971-aisiais. toliau spausdinau atsišaukimus.
1941 m. vasario mėn. atsišaukimais raginau lietuvius kareivius
neduoti priesaikos sovietinei armijai. Mes trys - Antanas Dzevoč­
Zenonas DRONGIS ka, Viktoras Opulskis ir aš, pasiskirstę rajonus, išmėtėme atsišauki-
mus i kareivinių teritorijas.
Viktoras Opulskis su tėvais 1941 m. birželį buvo išvežtas.
Nuo 1941 m. pavasario gyvenau Kaune pas motiną.
.. Jau antrąją karo dieną, t. y. birželio 23-osios rytą, rtuėjau į šan-
:1us pas Stasį Jarašiūną, gyvenusį Vokiečių gatvėje. Čia išgirdome
s~udant. Netrukus atbėgo ginkluotas jaunuolis, kurio prašomi pas-
lepėme jį nuo besivejančių sovietinių kareivių. Paskiau, aptarę rei-
kalus, mes abu su Stasiu nuėjom į kareivinių ginklų remonto dirb-
tuves (dabar ten troleibusų parkas). Nors dirbtuvės degė, bet suspė-
7E.
79
 jome pasiimti šautuvų ir šovinių. Slapstydamiesi ėj~ me ie_škot1 arlj.
miausio sukilėlių būrio. Pakeliui sutikome „Metalo
1 fabriko darbi- Linės vartininką (vėliau sužinojau,
kalėjo sovietiniuose lageriuose).
kad ir Jankauskas, ir V. Svilas

ninką Praną Visockį. dar kelis sukilėlius. Birželio 26 ar 27 d. (jau atėjus vokiečiams) mūsų apie 50 vyrų
Pagaliau suradome „Nemuno" būrį. Iš nosinių pasidarėm baltus būrys buvo išformuotas.

raiščius, kuriuos užsirišom ant kairės rankos, nutarėm kartu kovoti. Mes buvome nepatenkinti, kad daugiau neteko kovoti ir išduo-
šis būrys birželio 23-osios rytą prie Nemuno, ties XII fortu, Kranto tame sukilėlio pažymėjime sutrumpintas veiklos laikas.
gatvėje, kovėsi su raudonarmiečiais, bandžiusiais persikelti J)er Manb sukilėlio pažymėjimo numeris buvo 2081.
upę į miestą. Priešo kariai vieni buvo nukauti, kili - sužeisti.
Rimantas EIGELIS
Po mūšio keltas liko mūsų pusėje.
Po šių kautynių buvome pasiųsti blokuoti Juozapavičiaus prospek-
tą. Sunkųjį kulkosvaidį pastatėm Danų gatvės namo Nr. 13 terasoje,
kad galima būtų apšaudyti prospektą.
Mes keturiese S. Jarašiūnas, aš ir dar du sukilėliai (pavardžių
neatsimenu), užėmėme poziciją prospekte, kad galėtume duoti ženk-
lą vyrams atidengti kulkosvaidžio ugnį. Prospekte, ties kino teatru,
riogsojo apšaudytos okupantų gurguolės likučiai. Netrukus pama-
tėme priešų šarvuotį. važiuojantį Panemunės tilto link. Kulkosvaidi-
ninkai jį apšaudė. Tiltas jau buvo išsprogdintas ir šarvuočiui teko Nepamirštamos dienos
grįžti. Ir vėl sukaleno mūsų kulkosvaidis. šarvuotis sustojo netoli
„Metalo" fabriko, matyt, jo vadai nežinojo, ką daryti. Vyrai privertė
šarvuočio įgulą pasiduoti. šarvuotį nuvairavo į „Metalo" fabriko Birželio 22 d. sekmadienis
tarpuvartę, jo patranką nukreipę priešo pusėn. Dabar „Metalo" suki- Ryte apie 4 val. 30 min. didžiulis trenksmas sudrebino mūstĮ gyve-
lėlių būrys jau tvirtai galėjo apginti kelią į Šančius. Mes grįžome _namąjį namcĮ. Tėvai iškart pabudo, sukilo. Aš, prišokęs prie lango.

prie Nemuno. Kulkosvaidį pastatėm Kranto gatvėje, kad galėtume
apšaudyti upę išilgai. Kitoje Nemuno pusėje pastebėjome kelias ne-
dideles okupacinės armijos grupes. Apšaudomi jie traukėsi nuo upės.
Birželio 23-24 d. naktį grupė sovietinių karių valtimi persikėlė
į mūsų pusę. Reikalavome pasiduoti, bet jie apmėtė mus granatomis.
Tada ginklų ugnimi juos privertėme pasitraukti. Zuvo jų politvado·
vas, kitas sužeistas raudonarmietis pasidavė nelaisvėn, kurį nuga·
beno į ligoninę. Mūsų būrys toliau saugojo Nemuno krantinę nuo
Kranto gatvėje esančio kelto iki lentpjūvės (dabar ten jachtklubas).
Mūsų saugomos zonos. viduryje, ties upės vingiu pastatėme sunkųjį
kulkosvaidį. Juo buvo galima apšaudyti Nemuno aukštupį ir žemupį.
Kiek toliau kitas sukilėlių būrys bazavosi ties susprogdintu gele·
žinkelio tiltu ir neleido priešui persikelti upe į miestą. Šį kulkosvaidį
atsigabeno ir naudojo buvęs Lietuvos kariuomenės liktinis viršila,
(pavardės neatsimenu). Jis su keliais kovotojais, ginkluotais šautu·
vais, sudarė stiprų būrį. Daugumas sukilėlių buvo neseni vyrai,. nel·
gi jaunuoliai. Vyriausias vilkėjo paštininko uniforma. Atrodo, kad
jis buvo 1919 metų nepriklausomybės kovų savanoris.
1941 m. birželio 23 d. prie šio būrio prisijungus kitiems kovoto·
jams, vadu išsirinkome ltn. Jankauską, žinomą Lietuvos futbolo rink·
randu jį ,pravirą. Ziūriu į dangų. Jis giedras.
Po kurio laiko tėvas liepia:
- Juliau, lėk į Juozapavičiaus prospektą, pažiūrck, kas ten de-
dasi.
Prospekte keleiviniai autobusai nebekursavo. Savininkai uždarimė­
jo parduotuvių ir kioskų duris, vitrinas.
Grįžęs namo, radau tėvą, sėdintį prie radijo imtuvo.
- Vokiečiai subombardavo Kauno aerodromą, prasidėjo karas! -
sako jis.
Birželio 23 d.
Išgirdau Drobės gatve kažką važiuojant. Jšbėgęs į kiemą, pama-
čiau keistą reginį: sovietų kareiv.itĮ būrys, apie šimtą ž.moniq, pnaipio-
vę sav,o kerzinių batų aulus, maskatuodami jais, slenka gatve. ša-
ligatvio pakrašči"u klypuoja jų karininkai. Visi išvargę, cjulkėti, pa-
juodę, sunkiai vilkdami kojas, dingsta už gatvės posūkio.
Kurį laiką kieme ir gatvėje tylu. Staiga lyg iš po žemitl mt"1sq
kieme išdygsta politvadovas su savo palydovu - kareiviu. Pradeda
garsiai šaukdamas mums rusiškai aiškinti:
- Duodame dešimt-pookio\ika minučiq pasitraukti. Vėliau mOstĮ
kariai aplies benzinu jūslĮ namus ir padegs. Deginsime visą gatvęl
Traukitės prie Nemuno!

80 81
 Menki juokai. šitie įsiutę šėtonai viską gali padaryti. Jiems nieko rabriko kieme, nieko
nelaukdami, užlipome ant prie tvoros sus-
nėra švento! tatyttĮ didelitl dėžių. Matyt,jomis pasirūpino daarbininkc1i. Dėžės
Nemuno pakrantėje tokių pat pabėgėlių jau ne viena dešimtis. atsLOjo pc1aukštmimq, nuo kurio pro vMtlĮ didelius tarpus galejome
Visi nerimastingai stebi dangų: kada pasirodys juodtĮ dūmų kamu 0 • apšaudyti okupantų karines mašinas.
liai? Mūsų tikslas buvo aiškus ir paprastas: neleisti bėgančws sovie-
Pavakarėje atbėgę į Nemuno pakrantę kaimynai nuramina _ tinės armijos kariams trauktis į Rytus.
sovietų jau nebėra. Keli sukilėliai A. Juozapavičiaus prospekte stebėjo iš A. Pc1nemu-
B i r ž e l i o 2 4 d. nės pusės artėjančias mašinas. Jie mus įspėdavo:
Mums, jauniems nenuoramoms, rupeJo, ar dar yra sovietinių ka- - Pasiruoškite, atvažiuoja!
reivių kareivinėse. Jos pastatytos Kauno priemiestyje, Šančiuose, Mes visi iš savo „barikadų" apšaudydavome pro mus važiuojan-
c1hiejose A. Juozapavičiaus prospekto pusėse. čių okupantų transportą.

Nepriklausomos Lietuvos lai~ais Drobės gatvėje buvo įsikūręs Po kclitĮ valandų sumažėjo mašinų eismas. Pamenu, vienas sunk-
autobatalionas. Čia pastatai vienaaukščiai, mediniai, visa teritorija vežimis~ ~ravažiavęs po geležinkelio tilto apačią, staiga, matyt, ap-
apaugusi didžiuliais medžiais, aptverta aukšta metaline tvora. Civi- sigalvojo, apsisuko ir grįžo atgal, iš kur buv9 c1tvažic1vęs. Gc1lbūt
liams tai neprieinama ir akiai svetima aplinka. Nuo 1940 m. ru- juos sulaikė mūsų šūviai. ..
d0ns šiuose pastatuose šeimininkavo sovietiniai kareiviai. Taip mes budėjome iki gilių sutemų.
Taigi aš su draugais nuskubėjau prie metalinės tvoros. Visi su-
sirinkusieji, seni ir jauni, svarstė: ,.O gal jau išsinešdino?"
Julius čEPĖNAS
Po kurio laiko aš, nesulaukdamas susirinkusiųjų ryžtingų veiks-
mų, staigiai ryžausi lįsti pro šios tvoros tarpą. Nejutau, kaip atsidū­ Bronė KUPRYTĖ
riau anapus tvoros, kareivinių kieme. Laukti nebuvo ko. Greitai
1
pribėgau prie atvertų pastato durų. Dar kartą apsižvalgęs, žengiau ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
i vidų. Č:ia prieblandoje net suvirpėjau iš nuostabos: prieš mano
akis specialioje lentynoje sustatyta visa eilė kariškų šautuvų! Ned- Jūs.kritot už laisvę garbingoj kovoj,
vejodamas užsimečiau po du šautuvus ant vieno ir kito peties ir Gimtosios šalies sakalai.
sprukau laukan. šautuvai sunkūs, ilgi, bėgti dar sunkiau. O mintyse Per amžius lietuviai minės jus dainoj,
sau kartojau: ,.Greičiau, greičiau iš čia!" Pagaliau ir tvora! Garbė jus lydės amžinai.
Už tv,oros stovintys draugai sekė mano žingsnius. Atsidūręs prie
tvoros jiems tuoj išdalijau šautuvus. Pajutau palengvėjimą, giliau Jūs žengėt į kovą, nebojot mirties,
atsikvėpiau, lyg būčiau ištrūkęs iš žvėries urvo.
Kad pančiai nuo rankų nukristų,
Vyrai, įsitikinę, kad raudonųjų okupantų jau nebėra, greitai išsi- Kad viltys sulaukti gražios ateities
nešiojo likusius ginklus. Tokiu būdu, netikėtai, šančių sukilėliai Kiekvieno širdyje nušvistų.
apsiginklavo.
Dar kurį laiką mes apžiūrinėdami vartėme rankose trofėjų. Jau Lietuvai švinta Jaisvužės gaisai -
- Ko mes čia stovime, ko laukiame?! Eime greičiau prie „Me• Užgeso raudona žvaigždė . ..
talo" fabriko, ten daugiau rasime vyrų, galėsime prisijungti, - kai- Pirmus partizanus jau glctudžia k(lpai,
kas pasiūlė. Ir gėlės jiems šnabžda „sudie" .. .
Pasiūlymas be ginčių buvo priimtas. Pasileidom tekini. Po 3-4
minučių atsidūrėme fabriko kieme. Bet nel Jūs gyvensit tarp mūs amžinai:
šančiuose „Metalo" _gaminių fabrikas, iš visų pusių apjuostas Lietuviai jūs· vctrdq minės.
aukšta mūrine tvora, remiasi į A. Juozapavičiaus, Suado, Siūlų ir Karta iš kartos - seni ir vaikai
P1eta1 io gatves. Pro fabriką kieme nutiestas geležinkelis, kurio abu Malda ir dainom palydės. . . .
galai uždaromi aukštais metaliniais vartais. 1942 m.
82 83

• •
Sukilėliai
koyojo v1en1
1989 m. rugpjūčio l d. per televiziją buvo parodyta Varšuvos
sukilimo 45 metų sukakties paminėjimas. Labai gražus, iškilmingas.
Šis sukilimas 1941 m. rugpjūčio mėnesį •buvo vokiečių žiauriai numal-
šintas. Daug žmonių aukų. Lenkams niekas nepadėjo! Sovietinė ar-
mija buvo vos už 8-10 km nuo Va•ršuvos. Juk tik „ranką ištiesk"!
Bet ji leido vokiečiams lenkus žudyti.
Analogiška padėtis buvo ir Lietuvoje. 1941 m. birželio 22 d. su-
kilę Lietuvos žmonės nuvertė nepakenčiamą sovietinį okupantą esant
labai pavojingai situacijai ir jau birželio 23 d. iš Kauno racliofono
paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė 1918 m. vasario
16 d. Akto pagrindu.
Vokiečiai Marijampolę užėmė birželio 22 d. Nuo šio miesto iki
Kauno prieigų apie 50 km. Tačiau jie 11eskubėjo padėti mažai gin-
kluotiems, neprityrusiems sukilėliams, kurių daug žuvo nelygioje
kovoje su iki dantų ginkluotais sovietų kareiviais. Vokiečiai nepadėjo
lietuviams, kaip sovietai lenkams.
Birželio sukilimo tikslą ir prasmę sovietų pa,reigūinai stengėsi su-
menkinti. Tačiau Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Molo-
tovas, per Maskvos radiją 1941 m .. birželio 23 d. baisiai iškonevei-
kęs lietuvius, tuo visam pasauliui paskelbė ir patvirtino, kad lietu-
viai sukilo prie nepakenčiamus okupantus.
Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaro pavaduotojas Lozovs-
kis spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams dėstė, esą, ,,lietuviai
sukilę visai ne prieš sovietus ar jų santvarką, bet prieš jiems gre-
siantį pavojų iš nacių pusės. Esą, paskelbdami nepriklausomybę ir
sudarydami kitą vyriausybę jie tikisi apsisaugoti nuo nacių. Toks
iš lietuvių pusės pasielgimas esąs naivus, nepagelbėsiąs apsisaugoti
jiems nuo naciq ir todėl sukilimas buvęs visai ne vietoje ir nerei-
kalingas" (K. Škirpa. Sukilimas. Vašingtonas, 1969., P. 235).
Lietuvos atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose P. Žadeika ra-
šė: ,,O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos jaunimo
dvasia: prie pirmos progos Lietuvos kariai, šauliai ir moksleiviai
sukilo prieš sovietų tironiją ir visam pasauliui parodė komunisttĮ pro-
84
pagandos melagystę - būk Lietuva savo noru pasidavusi sovie-
tams, parodė ir tai, kaip buvo nepakenčiamas Lietuvos liaudžiai ru-
siškas bolševizmas" (Darbininkas. 1941. Liepos 6).
Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinio prie Ministrų tarybos pava-
duotojas ir LAf štabo viršininkas P. Narušis, duodamas interviu kal-
bėjo: ,, 1941 m. tautos sukilimas atsikratė sovietų okupacijos ir už-
bėgo naciams už akių. Naciams Lietuvos Laikinąją vyriausybę nu-
šali1nus, atsiskleidė nacių kolonizacijos
tikslai". (Lietuvos dienos.
1984. Gegužė. P. 7). .
Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. škirpa 1951 m. birželio 25 d. dip-
JOlnatiniais kanalais inlormavo visų valstybių, užsienio reik.alų tarny-
bas, su kuriomis Lietuva buvo turėjusi diplomatinius santykius, apie
pavykusį Lietuvoje sukilimą prieš bolševikus ir Lietuvos nepriklau-
somybės atstatymą. K. Skirpos teigimu - tai padarė didžiulį įspūdį
pasaulio visuomenei.
Sovietinė spauda, įvairūs sovietiniai veikėjai (A. Sniečkus, M. Ged-
vilas, M. Sumauskas, .T. Paleckis ir kiti) įvairiomis progomis primin-
davo šį faktą, kuris užtraukė vyresniojo brolio nemalonę.
1941 m. birželio sukilimas - Lietuvos istorijos tiesa! esą sukilimas
buvo parengtas vokiečių slaptosioms tarnyboms vadovaujant. Tai
skleidė sovietinės tarnybos, suinteresuotos klastoti tautos herojinio.
akto esmę. Sukilimą organizuoti skatino 1941 m. birželio 14-osios
naktį prasidėjęs masinis žmonių trėmimas; barbariškas nekaltų· žmonių
naikinimas, teroras. Tiems įvykiams jau duotas ne tik Lietuvos, bet
ir viso pasaulio istorikų įvertinimas. Tai vyko viso pasaulio akyse.
Deja, pasaulis tylėjo ir tada, kai: braškėdami tankai niokojo tris Pa-
baltijo nepriklausomas valstybes. Tylėjo Tautų sąjunga, kurios na-
rėmis buvo ir Lietuva, Latvija, Estija.
Sukilėliai Tėvynę turėjo ginti vieni! Bet juos palaikė engiama
tauta. Kur tik pasirodžiusius aktyvistų būrius ar pavienius sukilėlius
lydėdavo motinų ir senelių palaimos žodžiai: ,,Vaikeliai, saugokitės!"
Ir negirdėta nė vieno žodžio, skatinančio žudyti. Tai buvo visuotinis
tautos sujudimas, stengiantis išlikti, apsiginti, o ne pulti. Po Nepri-
klausomybės akto paskelbimo kova gerokai aktyvėjo. Mat, vietiniai
bolševikai, dar nespėję pabėgti, pamatę, kad jiems teks prieš savus
žmones atsakyti už įvykdytas represijas, atkakliai priešinosi: Be to,
sovietinė armija bėgo, pakeliui plėšikaudama, vagiliaudama iš žmo-
nit1, parduotuvių ir net gamyklų.
Bolševikai iš gyvenamųjų ITlamų langų, gatvių kampų šaukė į pa-
vienius ir būriais pasirodančius sukilėlius. Itin atkaklios gatvių kovos
užvirė Kauno senamiestyje, kur gyveno daugiausia ž.ydai. Čia suki-
~ėlius žudė jvairūs buvusios milicijos ir saugumo darbuotojai, parti-
Jos funkcionieriai, sovietinis aktyvas.
Sukilėliai ant rankovių turėjo baltus raiščius ir buvo jiems ge-
ras taikinys. Todėl žuvo daug sukilėlių. Greitai buvo susiorientuota:
85
suklleliams įsakyta nusiimti ra1scius, 1šsiskirstyt1 kuo mažesniais b1i-
nais, užimant namą po namo, kvartalą po kvartalo. Suk1leltai nars1a1
kovojo, ir operacija galutirlai išlaisvinti Kauno senamiestį buvo baig
ta 1941 m. birželio 25 d. rytą.
1941 m. birželio 24 d. po pietų LAF nutarė sukurti savisaugos
batalionus. Sukilėliai turejo savo pasiektus tikslus išsaugoti ir apgin-
ti. Tai padaryti buvo pavesta pik. Andriui Butkevičiui. Pajėgos buv,1
kuriamos iš kariuomenės dalirlių, policijos rezervo kariuomenės šta-
bo patalpose. Imtasi skubiai atkurti policiją.
Rūpintasi, kad nebūtų kerštaujama. Daug neapykantos tvenkėsi Ignaliniečiai pakėlė
buvusių politimių kalinių širdyse.
Kilo nemažai klausimų: ką daryti su tais, kurie atnešė mums
,.saulę" ir su „saule'' nespėjo pabėgli? Ką daryti su saugumiečiais.
ginklą
kalėjimų viršininkais ir prižiūrėtojais, milicijos karininkais, parti-
jos funkcionieriais? Ką daryti_ su įmonių spec. skyrių viršininkais, di-
rektoriais, kurių parašai buvo po tremčiai ir mirčiai pasmerktų žmo- Likimas man lėmė būti vienu iš sukilimo Ignalinoje organizatorių,
nių sąrašais2 o karui prasidėjus, teko vadovauti Ignalinos sukilėlių būriui. Vla-
Birželio 25 d. bolševikų valdžia Lietuvoje buvo nuversta. Liaudies das Nasevičius buvo tas žmogus, kuris tiesiogiai įtraukė mane į
seimas, komisarų taryba pabėgo. 1941 m. sukilėlių gretas.
Sunkia kova sukilėliai laimėjo. Jie ėjo savęs negailėdami. Visi Su Vladu susipažinau 1939 m. vilniečių lietuvių studentų ekskur-
buvo aukštos kultūros, dvasingi. Tai padėjo jiems aukotis, kad kiti sijoje po Lietuvą. Tuo metu jis dirbo Draugijoje užsienio lietuviams
gyventų laisvi. remti reikalų vedėju.
Ekskursijos dalyviams sugrįžus į Vilnių, aš pasilikau dviems mė­
Aleksandras BENDINSKAS nesiams Kaune. Vilniaus universitete studijuodamas agronomiją, tu-
rėjau surinkti medžiagą savo diplominiam darbui „Klaipėdos uosto
reikšmė Lietuvos žemės ūkiui."
Gyvendamas Kaune, dažnokai su Vladu Nasevičium susitikdavau,
susibičiuliavome, įgijau jo pasitikėjimą. Vėliau Ignalirloje dirbau dg-
ronomu.
Atgavus Vilnių, Vladas persikėlė ten gyventi ir dirbti. Mūsų kon-
taktai ypač padažnėjo po 1940 m. sovietinės okupacijos.
Gerai pažinojau Ignalinos apylinkių žmones, o jie - mane. Tada
Vladas Nasevičius LAF vardu pavedė man suorganizuoti Ignalinos
sukilėlių, dažniau vadinusių save partizanais, būrį. Teko sudaryti bū­
rio vadovybę. Užmezgiau konspiracinį kontaktą su vietos mokyto-
jais Dalmantu ir Antanu Prašmuntu. :2:inojau, jog Dalmantas yra Lie-
tuvos kariuomenės atsargos karininkas. Jam teko būrio vado parei-
gos. Su A. Prašmuntu buvome iš tos pačios Mielagėnq parapijos ir
susitikdavome dar gimnazijos laikais.
Veiklos barus pasidalifome taip: abudu mokytojai, gyvenusieji
kaimuose, verbavo sukilimo kovotojus. Man teko palaikyti ryšius su
vadovaujančiu centru, rūpintis sukilimo strategijos bei taktikos klau-
simais. Vėliau pas mane pradėjo lankytis kilęs nuo Linkmenų Lie-
tuvos kariuomenės kadrinis karininkas leitenantas Kazys Gaižulis. Ne-

87
mažai informacijos gaudavau iš jo. Tačiau pagrindinius nurodymus
mūsų būriui teikė Vladas Nasevičius.
Apie vadovybės nurodymus painformuodavau Dalmantą ir Praš-
muntą. Siekdami priimti vokiečių lėktuvus su ginklais, parinkome
didoką miško aikštelę, netoli Dringio ežero ir Mikalinės vienkiemio.
Apie aikštelės vietą nedelsdamas pranešiau V. Nasevičiui ir ją pa-
žymėjau jo topografiniame žemėlapyje, kuris turėjo būti perduotas
i Vokietiją. . grafo laidai. Liko veikiantis tik geležinkelio telefonas, kuriuo palai-
Mūsų planus labai sukomplikavo nelemtoji 1941 m. birželio 14 d.
prasidėjusi žmonių tremtis į Sibirą.
Sužinojau, jog su daugeliu kitų vielos veikėjų išvežtas moky-
tojas Dalmantas.
Po kelių dienų kaip perkūnijos griausmas per Lietuvą nusirito
ilgai laukta žinia: Vokietija pradėjo karo veiksmus prieš Sovietų Są­
jungą. O birželio 23 d. Kauno radijas paskelbė apie Lietuvos valsty-
bingumo atkūrimą, pakvietė patriotus į kovą su okupantais.
Tuomet dar nežinojau, jog čekistas Geršonas Abramavičius 194l
m. birželio 21 d. Vilniuje suėmė Vladą Nasevičių. To nežinojo ir
Kauno sukilėliai.
Esant tokiai situacijai, Ignalinos sukilėlių būrio vadu pasiūliau bū­
ti Antanui Prašmunlui. Jis buvo keleriais metais už mane vyresnis.
Deja, dėl nežinomų man priežasčių jis ne tik vadovauti būriui, bet
ir apskritai dalyvauti sukilime atsisakė. Tad iš planuotos Ignalinos
sukilėlių vadovybės likau aš vienas ir ryžtingai ėmiausi vykdyti LAF
iškeltus uždavinius.
Netrukus apie mane susibūrė kelios dešimtys Dalmanto ir Praš-
munto užverbuotų vyrų. Pirmam pasitarimui susirinkome sename, re-
tame pušyne prie Ignalinos-Vidiškių kelio. Vyrai vieningai mane
išrinko Ignalinos partizanų būriu vadu. Trumpai supažindinęs kovo-
tojus su sukilimo vadovybės uždaviniais ir mano, kaip būrio vado,
sumanymais, paklausiau, kas iš jų turi šaunamuosius ginklus. Paaiškė­
jo, jog esame beveik beginkliai. Be mano revolverio, buvo dar vie-
nas pistoletas, kariškas ir keli mažo kalibro šautuvai. Tikėdamas pr1-
žadais, pasakiau vyrams, jog greit ginklų pakaks - Jaukiamas vokie-
čių desantas.
Įsakiau, pasiskirsčius nedidelėmis grupėmis, stebėti kelius ir iš-
vydus pakrikai besitraukiančius sovietų karius stengtis nuginkluoti.
šiuo būdu ginklų šiek tiek įsigijome. Tačiau gerokai mažiau negu ti-
kėjomės. Besitrauki.antys sovietų kariai dažniausiai jau būdavo ·nu-
ginkluoti.
Kad užmaskuotume ginklų stygių, griebėmės gudrybės: visur
skelbėme, jog sukilėlių pilni miškai. Intensyviai patruliuodami Igna-
linos miestelyje, vis tuos pačius ginklus perduodavome iš rankų i
rankas. Taip sovietų rėmėjų akyse sukūrėme gerai ginkluotų sukilė-
88
JitJ įvaizdį: pastarieji spruko i Rytus, nė nemanydami su mumis stoti
į kovą.
Vieni pirmųjų iš Ignalinos pc1bėgo milicijos. darbuotojai. Jų būs­
tinę dviaukščiame pastate prie geležinkelio stoties užėmė mūsų bū­
rio vyrai. Virš būstinės iškėlėme savo trispalvę. Čia įsikūręs sukilėlių
štabas vykdė laikinosios administracijos funkcijas.
Jau po pirmosios sueigos miške. buvo nukarpyti telefono ir tele-
kėme ryšį su žvalgu Lionium Taškūnu iš Dūdų kaimo.
Nurodęs vyrams, ką jie turi veikti, ėmiausi organizuoti ginklų
desanto priėmimą. Su keliais partizanais išvykau į miško aikštelę prie
Dringio ežero.Laukėme „dovanų iš dangaus". Pagal vadovybės nuro-
dymą sudėstėme lengvai įsiliepsnojančių šakų laužus, sudarančius
raidžių TDA kontūrą. Deja, nieko nesulaukę, sugrįžome į Ignaliną.
Po daugelio metų grįžęs iš lagerių V. Nasevičius man papasako-
jo, jog paruoštų ginklų desantų schemų nepavyko pristatyti vokie-
čiams. Du kartus LAF žygūnai su tomis schemomis bandė pereiti Vo-
kietijos sieną ir abu kartus pateko į sovietinių pasieniečių rankas.
Netrukus patyrėme ir pirmąjį ugnies krikštą. Jau minėtas mūsų
žvalgas L. Taškūnas paskambino iš Lobinių geležinkelio stotelės, jog
nuo Dūkšto pusės Ignalinos link važiuoja rankinė geležinkelio dre-
zina pilna sovietinių kareivių. Paėmę turimus ginklus, keliese bėgte
pasileidome pagelžkele pasitikti nekviestų svečių.
Už poros kilometrų nuo Ignalinos užtikome pasalai tinkamą vie-
tą. Miško pakraštyje, prie aukštoko iškasos šlaito viršaus, sugu-
lėme, paruošėme ginklus ir laukėme. Netrukus iš už posūkio išniro
drezina su kareiviais. Rusiškų pilkų milinių fone išsiskyrė kelios ža-
lios lietuviškos karinės uniformos.
Būdamas tvirtaL įsitikinęs, jog tai lietuviai kariai, prievarta įt­
raukti į sovietų gretas, nesiryžau statyti jų gyvybių į pavojų. Tad
sukomandavau savo vyrams nešauti, o kareiviams rusiškai sušukau:
- Meskite ginklus ir pasiduokite, jūs apsupti!
Buvo praleista puiki proga iš patogios pozicijos atidengti netikė­
tą ugnį i tirštą žmonių masę. Gal, švino gavę ir patyrę pirmuosius
nuostolius, sovietiniai kareiviai būtų metę ginklus. Dabar jie nušoko·
nuo drezinos, sugulė į griovį ir ėmė mus apšaudyti. Trumpas pakri-
kas susišaudymas apsiėjo be aukų.
Staiga pastebėjau, jog du kareiviai šliaužia grioviu, aiškiai siek-
dami patekti mums už nugaros. Sukomandavau trauktis. Pakilę lei-
domės retu pušynu bėgti, o kareiviai mus lydėjo šūvių papliūpomis.
Laimė, kad jie buvo prasti šauliai.
.. Lyg nujausdami, kad iš Dūkšto pusės galima ir vėl sulaukti sve-
cių, nutarėme išardyti geležinkelio bėgius.
89
 Pavakare, mums baigiant bėgių ardymo darbą, iš Ignalinos atsku-
bėjo geležinkelio stotyje budėjęs bendražygis. 2valgas L. Taškūnas
pranešė, kad pro Lobinių geležinkelio stotelę pravažiavo ir mažu
greičių artėja prie mūsų pilnas NKVD kareiviq traukinys.
Pasitraukėme į mišką. Visai sutemus išgirdome lėtą garvežio pūš­
kavimą. Netrukus prapliupo miško kryptimi uraganiška šaunamtJjų
ginklų ugnis. Atvykstantieji aiškiai žinojo apie parengtą pasalą.
Tik tada prisiminėme, jog, bėgius ardant, buvo atėjęs apeiginis
gefežinkelio sargas iš Ignalinos, Sidarkevičius. Jis mums nieko ne-
sakė, o mes į jį nekreipėme dėmesio, naiviai manydami, jog visi vie-
tos gyventojcti palaiko sukilimą.
Išaušus enkavedistčii bėgius susitaisė ir net nuvažiavo į Ignalinos
geležinkelio stotį. Tačiau į miestelį nėjo ir greit sugrįžo, iš kur at-
vykę.
Buvome beveik įsitikinę, jog sovietų karinės pajėgos iš Lietuvos
teritorijos jau visai pasitraukė. Tokią išvadą lyg ir patvirtino minė­
to ešelono atvykimas iš Daugpilio pusės. Tuo tarpu nuo Vilµiaųs
jokio eismo geležinkeliu nebuvo.
Labai sujaudino pasklidęs gandas, jog pro Ginučius vokiečių ka-
riuomenės dalinys nužygiavo Zarasų kryptimi. Nutariau patikrinti.
Savo vietoje palikau buvusį policininką Murauską.
Išvykau dviračiu miško keliukais į Ginučius. Mokykloje radau
viet~s sukilėlių vadą. Jo pavardės nė nesiklausiau. Tai buvo kariš-
kai pasitempęs, bet civiliai apsirengęs vidutinio amžiaus vyras. Prieš
jį ant stalo gulėjo stambus pistoletas. Trumpai prisistačiau ir pasa-
kiau atvykimo tikslą. Jis patvirtino, jog pravažiavo vokiečių moto-
ciklininkai.
Kai papasakojau vyrams naujienas, visi tikėjome, kad iki vokie-
čių pasirodymo Ignalinoje liko kelios dienos, o gal ir valandos. Ta-
čiau įvyko tai, ko jau visai nenujautėme: Ignalinos apylinkes užplū­
do išvargę, panikos apimti sovietų kariai, bėgantys i Rytus.
Anksti rytą pas mane į namus atėjo vienas būrio kovotojas ir
pranešė; kad i šiaurę nuo Ignalinos Ginučių-Vidiškių keliu žygiuo-
ja ištisai kariuomenė.
Eidami mišku, greitai priartėjome· prie tos vietos. Per retą mišką
jau iš tolo pamatėme nenutrūkstamą tankų ir automašinų koloną.
Išgirdome rusiškai tariamas komandas.
Buvo visiškai aišku, kad, eidami pasitikti v·okiečių, netikėtai atsi-
dūrėme prie sovietų kariuomenės. Ji užtvindė visus kelius kelelius.
Ieškoję su mumis kontakto ir nuo saviškių atsilikę kariškiai pasa-
kojo, jog tai buvusios trys sovietų divizijos. Jos anksčiau stovykla-
vusios miškuose, dar nesusidūrusios su vokiečiais, traukė nuo fronto
tolyn.
90
Mūsų sukilėlių būrys atsidūrė labai pavojingoje situacijoje. Nu-
tarėme išsiskirstyti kas sau ir slapstytis, kol padėtis nepasikeis.
Dėl paskleistų gandų apie partizanų gausą nebuvo kas raudonuo-
sius informuoja: visas sovietinis aktyvas jau buvo išbėgęs.
Slapstėmės ir nebandėme, iki kariuomenė pražygiuos, Ignalinoje
rodytis. Tačiau vienas pranešimas mane, paprastai nevengia nlį nzikos,
suviliojo. Grupė sužeistų sovietų kariškių, atsilikusių nuo savo dalinių
ir apsistojusių Ignalinoje, panoro susitikti su vietos partizanų atsto-
vu.
ApžvalgGs vietovę ir patikėjęs, jog klastos nėra, temstant nuėjau
i nurodytą namą.
Susitikimas buvo įdomus. Jo iniciatorius, sužeistas rusas karinin-
kas, pasikvietęs mane į nuošalų kampą, prašė kalbėti tyliai, kad nie-
kas negirdėtų. Dar ne visi čia esantys, pasakė jis, yra praregėję taip,
kaip jis, nors jo kareiviai ir klauso. Mano pašnekovas pasakojo, jog
jis, būdamas sovietinėje bazėje Kaune, turėjo ryšių su lietuvių pa-
sipriešinimo veikėjais, suprato nusikalstamą bolševizmo esmę ir ne-
nori bolševikams toliau tarnauti. Jo žodžiais tariant, ,,Ja vsio pere-
varil" (Aš viską perpratau).
Visi jo grupės sužeistieji apsisprendė su sovietų kariuomene ne-
sitraukti, likti Lietuvoje. Jų visų prašymas - laiduoti, kad lietuvių
partizanai jt! nesušaudys ir nepersekios. Be to, pašnekovas teiravosi,
ar neturime su Kauno partizanų vadovybe telefoninio ryšio. Jis
bandytų susisiekti su savo bičiuliais lietuviais. Pasakiau, jog tokio
ryšio neturime ir nesitikime greit turėti. Mačiau, kaip ta žinia jį nu-
liūdino.
Dėl sužeistojo karininko nuoširdumo man abejonių nekilo. Tad
drąsiai pasisakiau esąs vietos sukilėlių būrio vadas ir pažadėjau sa-
vo globą jam ir su juo esantiems nelaimingiesiems. Apie tolesnį šių
žmonių likimą žinau tik tiek, jog užėję vokiečiai j_uos kažkur išgabe-
no, matyt, į karo belaisvių stovyklą. Duotą jiems pažadą - apsaugoti
nuo lietuvių partizanų - ištesėjau, o toliau jų likimui negalėjau tu-
rėti įtakos., Kai vokiečiai juos vežė, aš jau gyvenau Švenčionėliuose.
Po susitikimo su įdomiu pašnekovu sugrįžau į slaptavietę prie
Zaliojo ežero.
Nesitikėdami, jog mus gali surasti priešai, mes keturi vyrai ra-
miai sau gulėjome kalvelės viršuje ir lepinomės saulės spinduliais.
Staiga: ,.Ruki verch!" (,.Rankas aukštyn!"). Ą.tsigręžę į tą pusę, iš
kurios išgirdome komandą, pamatėme keturis kareivius su atsuktais
i mus šautuvais.
Mes nebuvome a,ptarę, kaįp turėtume panašioje situacijoje elgtis.
Buvę be ginkit! vyrai galėjo tikėtis likti - gyvi, jei pa~iduotų. Tuo
~arpu aš turėjau su savimi pistoletą. Tad mano likimas tokiu atveju
abejonių nekėlė. Tartis, žinoma, nebuvo kada. Lyg susitarę visi pa-
91
- sielgėme
telėjo šūviai:
vienodai: akies mirksniu sprukome į įvairias puses. Drioks-
niekatn nepataikė.
Vėliau sužinojau, jog mano bendrai nuo kareivių pabėgo mišku
be ypatingų įvykių. O man nepasisekė - kareivių vejamas, išbėgau
į netoliese esantį lauką.
Pabėgęs pamačiau, jog iš dešinės pusės pakrikai eina gana daug
kareivių. Jie, išvydę bėgantį civilį, kurį vejasi šaudydami kariškiai,'
ėmė į mano pusę pliekti iš šautuvų ir užkirto man kelią.
Vietovė buvo gerai pažįstama: žinojau, kad kairėje· pusėje, pa-
kalnėje, yra ža1liaisis ežeras. Nenujausdamas, kas bus toliau, išsitrau-
_kiau iš kišenės revolverį ir įmečiau jį į žolę (kitą dieną savo ginklą
atradau). ·
Puoliau i vienintėlę pusę, iš kurios dar nebuvo šaudoma, ežero
link. Prieš akis atsiskleidė žole užžėlusi ežero įlankėlė. Ją perbridau.
Už kelių šimtų metrų buvo pažįstamo ūkininko Viktoro Gaidelio so-
dyba. Tad, perkritęs jauną pušynėli, atsidūriau gerų žmonių glo-
boje.
Čia praleidau dieną ir naktį. Tiktai ryte, patikrinęs, ar arti nėra
nė vieno sovietinio kareivio, sugrįžau Ignalinon.
Pasitraukus di<}žiajam sovietų kariuomenės junginiui, viskas nu-
rimo. Gen. ši. pik. K. šKIRPA Inž. A. DAMUšIS
Iš apskrities centro Švenčionėlių garvežiu su priekyje prikabinta
platforma atvažiavo lietuvišką uniformą vilkintis karys.
Dar prieš karo pradžą iš Itn. Kazio Gaižučio žinojau, jog, vos
karui prasidėjus, Pabradės poligono lietuviai kariai pakels ginklą prieš
sovietinius okupantus.
Atvykėlis greit mane susirado. Prisistatė, kad yra Švenčionėlių
sukilėlių štabo atsiųstas į žvalgybą. Paprašė papasakoti apie mūsų
būrio veiklą. Pasisiūliau vykti su juo į štabą.
· Išvykome. Važiavau platformoje su šūviui paruoštu karabinu
rankose. Mūsų kelio ruožas didžiąja dalimi ėjo miškais, ir dar ga-
lej'ome šusidurtl su pri~šu.
Staiga pamačiau pagelžkeJės taku ateinančius du žmones. Prasi-
lenkiant keleivius pažinau. Tai buvo vilniečiai, mano agron0~~1os
studijų kurso draugai žydai Adleris ir Estera Taicaitė.
Mūsų santykiai Universitete su žydais buvd draugiški. Mes netgi
palaikėme, kai paskutiniais prieškario metais Vilnijos lenkai juos
persekiojo. Visi žydai per paskaitas stovėdavo, nes jiems lenkai ne-
leisdavo auditorijose patiems pasirinkti vietų, o nurodytoje kairėje
pusėje sėdėti jie nesutiko.

i--iežinau, ar sutiktieji mane pažino; bet garvežiui pravažiuojant

akimirksniu dingo miško tankmėje. Man >:,uv9 jų gaila, kad nega-
liu jiems padėti. L. PRAPUOLENIS Pik. inž. J. Vl'.!BRA

92
 Gen. št. mjr. V. BUlVICIUS \. lln. J. SADZEVICIUS
M. NAUJOKAITIS
Inl. P. NARUTIS

Teisininkas P. ŠILAS Katorgininkas J. GRUSYS

Pollc. J. SA VULIONIS
Ltn. J. D2ENKAITIS

•

Sukilėlių eisena į kapines. Kaunas. 1993.06.19
Iškllmlngas aktas kapinėse prie paminklo žuvusiems sukilėliams, jų
palaidojlmo vietoje. Kaunas. 1993.06.19
o
švenčionėfiuose veikė gerai pagal karišką tvarką suorg,mizuotas
ir ginkluotas sukilėlių dalinys. Jis turėjo netgi patranką, prie kurios,
.itsuktos į vakarus, šalia Kaltanėnų vieškelio ir paruostos kovCJs
veiksmams, nuolat būdėjo keli artileristai.
Daugumą Svenėionėlių sukilėlių buryje sudarė lietuviai kariai iš
179 šaulių divizijos, dislokuotos Pažeimenės poligone. Buvo ir vieto„
gyventojų. Tarp jų sutikau ir pažįstamų: buvusį bendradarbį staty-
bos techniką Juozą Vilutį. Būriui vadovavo iš Linkmenų kilęs lei-
tenantas Kardelis.
Stabe beveik visi buvo tos nuomonės. jog jau laikas organizuoti
vietos administraciją. Jų pavedimu, apskrities viršininko pareigas
laikinai ėjo Kaltanėnų valsčiaus Kiškit! kaimo gyventojas, aktyvus
sukilimo dalyvis Vincas Blažys. Jis įpareigojo mane perimti be va-
dovybės likusį vietos žemės ūkio skyrių ir suorganizuoti švenčione­
lių apskrities agronomo įstaigą. Reikejo skubiai apsaugoti nuo iš-
grobstymo įstaigos turtą ir telkti darbuotojus.
Trumpam nuvykęs į Ignaliną. nutariau sukilėlių būrį išformuoti.
Jau buvo atsiųstas policijos nuovados viršininkas, telkiama policija:
ji turėjo iš mūsų perimti svarbią funkciją - saugoti valstybės bei
gyventojų turtą ir palaikyti tvarką.
Taip pat formavosi valsčiaus valdyba ir kilos administracinfs
įstaigos. Kol vokiečiai nesikišo, stengėmės paimti visą krašto val-
dymą i savo rankas.
Sušaukęs sukilimo dalyvius. Tėvynts vardu padėkojau jiems už
pasiaukojimą laisvės reikalui ir pakviPčiau visus imtis atkuriamojo
darbo pagal savo gebPjimus ir galimybes. Būrys išsiskirstė.
Viktoras .HALDl!ŪNAS
 Galvoje ūžė. Nebeišmaniau, kaip padėti namiškiams. Liūdesio
prislėgti ir mano ginklo draugai. Susirūpinę savųjų likimu. O ko-
,,iisaras, jau prieš tai sužinojęs telegramos turinj. mane mėgina ra-
raminti:
- :2:inoma, kad nemalonus dalykas. Greičiausiai tėvai yra kontr-
revoliucionieriai ir sabotažininkai, taigi - liaudies priešai. Aišku,
jiems čia pasilikti negalima, o saugių vietų yra pas mus. Tėvai
ten apsigyvens, o paskui ir pats, draugas kapitone, gavęs atos-

Saldutiškio partizanai togų, galėsi juos aplankyti. Dabar ką gi galiu tau patarti: parašy-
kite raportą, išdėstykite visa tai ir .man įteikite.
• V Birželio 17 d. įteikiau raportą, kuriame, išdėstęs apie tėvus, kaip
pr1es okupantus raudonosios armijos karys reikalavau grąžinti juos namo, nes už jų
likimą aš atsakau.

Birželio 18 d. bataliono vadas praneša, kad korpuso vado įsakymu

esu paleidžiamas iš raudonosios armijos. Iki birželio l 9 d. 10 val.
ryto turiu palikti stovyklą. Perdaviau kuopą. Atraportavau bata-
liono vadui. Mano septyniolikos metų karinė karjera baigta.
V ARl:NOS POLIGONE

Neramios mintys ir slogi nuotaika tada slėgė kiekvieną lietuvį, NAUJOJE APLINKOJE
buvusį Varėnos poligone. Artimieji ginklo draugai, pasižymė}ę pat-
riotiškumu, birželio 14-15 d. žiauriausiu būdu buvo išplėšti iš mūsų
tarpo. Ir mes, dar nepaliesti budelio rankos, kankinomės iš nevilties
.. K!ekvien~ minutę turiu būti pasiruošęs tremčiai. Stovykloje pa-
ir artėjančių nelaimių nuojautos. O dienos ir nuotaikos buvo tikrai
s1hktJ pavoJinga. Draugų padedamas, sprukau į Vilnių, kur visas
be prošvaiščių. Nuolatos persekiojo tremties sii•aubas. Momentais at-
mūsų „kolchozas" (gyvenome trys šeimos) nutarė, kad nedelsdamas
rodė, kad štai jau sustojo sunkvežimis, tave paims ir išveš, o kai
persirengčiau ir pirmuoju traukiniu dumčiau į Saldutiškį. Toje
sumerkdavau akis, rūpėjo tėvai ir artimieji, dėl kurių likimo dar
apyl_ink~je yra daug patikimų žmonių, su kuriais galima pr1adėti
labiau sielojausi, negu dėl savęs.
part1zanunę veiklą. Kito pasirinkimo neturėjau. Nutarta. Bilieta
Birželio 16 d. .,fizpodgotovkos" metu vienas įvykis dar labiau
pirkau Kelionių biure iki Šeduvos, norėdamas supainioti pėdas, kad
pakirto ūpą. Apsilankęs bataliono komisaras Kochonovas davė
n_csusektų, kur iš tikrųjų vykstu. Namiškiams pasakiau, kad, jei bū­
pastabą, kodėl mokau kareivius lietuvišku stiliumi, o nesilaikau
siu paieškomas, pranešttĮ, jog išvykau tvarkyti paliktą išvežtųjų tėvų
Narkomo str. Nr. 30. Aiškinuosi, kad iš karto negalima pradėti jį
turtą. Kadangi, kaip paaiškėjo, mūsų gyvenamasis namas jau buvo
taikyti, nes nebūtų racionalu. Reikia dirbti nuosekliai. Tai Kocho-
sekamas, todėl persirengęs civiliškai laimingai pasiekiau stotį. Į stotį
novui nesuprantama. Prie jaunų kareivių padarė pastabą, patarda-
~~ne palydėjo draugo dukrelė, kuri turėjo artimiesiems pranešti,
mas nesijaudinti, nes atvirkščiai, galima susilaukti nemalonių pa-
Jei mane Vilniuje suimtų. Laimė, viskas pasisekė.
sekmių. Jaučiau, ką reiškia tie jo žodžiai.
- Drauge kapitone, telegrama. . T~igi P?likau Vilnių, nežinodamas, kas manęs laukia naujoje
Gyslose užvirė kraujas. Po vieno nemalonumo - kitas, dar v~~lOJe.Vaziuodamas per, N. Vilnią, mačiau šiurpius vaizdus. Dal!' sto-
didesnis. Nerodydamas susijaudinimo, skaitau: ~-eJo keturi ešelonai su nelaimingaisiais. Valdžiausi, kad nepravirk-
.,Tėvai išvažiavo į Rusiją. Dėdė". Telegramos data birželio 14 d. c_iau. Panašiomis sąlygomis iškeliavo ir mano tėvai. Taip išvažiuoti
15savo krašto grėsė ir mums visiems.
Mano širdį surakino skausmas. Laikiausi, kad netrenkčiau į dantis
ironiškai besišypsančiam komisarui. Būrio vadui įsakiau baigti pa- Švenčionėliuose persėdau į siaurąjį traukinėlį ir po valandos jau
moką. Pasitraukė ir komisaras. buvau Saldutiškyje. Stotyje komposteravau bilietą vienai parai, nu-

94 95
 l
rodydamas, kad važiuosiu į Šeduvą, tuo norėdamas suklaidinti, jei
dar kas mėgintų 'Sekti. Bet laimingai pasiekiau Antalamiesčio kaimą, žinau, iš kur jos liek daug tada prisirinko. Mes visi troškome pra-
dėti darbą - su ginklu kovoti prieš mūsų bendrą priešą. Tačiau netu-
kur gyveno draugo tėvai.
Su tėvais jau buvau seniai pažįstamas. Jie su džiaugsmu mane rime ginklų, o ir kaimynystėje niekur jų negirdėti. Pasinaudoda-
priėmė. Apibūdinęs savo padėtį ir pranešęs, kad karas jau neišven-
mas vienos mokytojos paslaugumu, siunčiau ją į Uteną, prašydamas
giamas, prašiau suvesti mane su patikimais. vyrais lietuviais, tarna- tenai besikuriančių partizanų (apie tai jau žinojau), jei galima, at-
vusiais kariuomenėje, o pats prašiausi paslėpti mane saugioje vie- sit1sti mums i Saldutiškį ginklų.
toje, svarbiausia - kuo toliau nuo vieškelio Kuktiškės - Linkmenys
ir nuo Saldutiškio miestelio. Nutarta, kad geriausia bus maždaug ki-
lometras i šiaurę nuo Antalamiesčio kaimo pas neturtingą ūkininką
R. Persirengęs ūkininko drabužiais ir užsimetęs sermėgą, buvau
KURIAMA RINKTIN~
nuvestas pas R. Atsirado šiaudų kūlys. Užlipau ant pirkios aukšto ir
praleidau naktį. Tą vakarą ginklų laukdamas, turėjau jau 27 vyrus. Daugumas jų
Birželio 21 d. vakare turėjo atvykti mano žmona iš Vilniaus. buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Jie atėjo irgi pasiryžę kirsti
Laukiau jos nekantraudamas, nes jai buvo didelis pavojus. Apie priešą. Per daug nusibodo didžiulis nervų įtempimas. Nutarėme veik-
21 val. pastebėjau, kad ateina mano žmona. Iš žmonos veido išraiš- ti. [š partizanų pasiuntėme žvalgus į Ginučius, Kirdeikius, Linkmenis,
kos supratau, kad įvyko kažkas labai baisaus. Ir neapsirikau. Mano Kaltanėnus, Krivasalį, Labanorą ir Kuktiškes, kviesdami organizuotis
draugas, pas kurio tėvus dabar gyvenau, birželio 21 d. buvo Vilniu- ir atsiųsti pas mus atstovus bendram instruktažui.
je suimtas ir nuvestas į NKVD. Ši žinia pribloškė visus, ypač jo
tėvus, kuriems jis buvo šeimos autoritetas. Ginklų nesulaukėme. Vyrai nervinosi. O naktis baisiai nerami.
Saldutiškio komjaunuoliai ir komunistai slankiojo po kaimus, ne-
šiodami mobilizacijos šaukimus. Jaunimas nežinojo, ką daryti. Tvy-
rojo nusiminimas ir neviltis. Patariau neklausyti šaukimų, laikinai pa-
.tlNIA APIE KARĄ SUKELIA VISUS ANT KOJŲ sitraukti iš namų, telktis aplink vieną kurią nors vietą nežymiais
būreliais. Mes patys, irgi saugumo sumetimais, pakeitėme savo
būstinę net tris kartus. Partizanams per tą laiką teko duoti atski-
Kad karas prasidės, žinojome visi ir jo troškome, nes tas ilgas
rus uždavinius. Jiems pavesta sekti Saldutiškio komunistus ir mili-
laukimas ir nežinia baisiai erzino ir slėgė ūpą, kuris po įvykio su
ciją, einančius kelius iš Kuktiškių, SaJduliškio į Linkmenis, kelius
mano draugu dar labiau nukrito. Tačiau svarbiausia, kad nežinojo-
Molėtai-Labanoras-Kaltanėnai, nukirpti visus pašto telegrafo lai-
me, ar jis prasidės sekmadienį ar pirmadienį.
dus, išardyti tiltus ir, kur įmanoma, medžiais užversti kelius.
Mėtydamas pėdsakus, nenorėjau vienoje vietoje būti, todėl, ilgo-
kai pasislapstęs ant aukšto pas vieną ūkininką, nuvykau į alksny- Praėjo visa naktis. Ginklų dar neturime ir negalime pradėti ak-
ną, kur jaučiausi saugesnis. Tas nerimas širdyje, kurį mačiau ir tyvaus darbo. Anksti, dar auštant, atvyko žvalgai iš Ginučių, Kir-
savo bendraminčių veiduose, nedavė ramumo. Atrodė, tuojau tu- deikių, Linkmenų ir kitų vietų. Pranešė, kad vietose organizuojasi,
ri įvykti dideli dalykai. Tačiau aplinkui buvo ramu, net alksniu- pradeda tvarkytis. Atvykusieji atsinešę ir ginklų. Iš Kirdeikių ir Link-
kai nešlamėjo, o nuo to dar gūdžiau darėsi. Apie 13 val. pašaukia menų trys partizanai ginkluoti. Kiekvienas turi po pistoletą ir dar
mane vardu. Tai mano draugo tė:vas - atrodo susijaudinęs ir apsi- vieną medžioklinį šautuvą. Tai labai nedaug, bet jau pradžia.
džiaugęs. Jis ištraukia iš kišenės raštelį ir rodo. Bombarduoti kai
kurie Sovietų miestai. Vadinasi, karas. Dėkui Dėvui! Zinia apie karą
per radiją nuskambėjo po visą pasaulį. Si žinia mus, išvargintus
raudonųjų okupantų žiaurumo, jų vykdomų represijų, paguodė, nu- SUSITINKU SU MOKYTOJU
ramino, nes teikė vilties išsilaisvinti. Ši žinia mus įkvėpė ir dideliems
darbams. Dabar, naujos dvasios įgavęs, susisiekęs su visais patiki-
maisiais, kuriuos man nurodė draugo tėvai ir kaimynai, pradėjau
Apie konkretq kokį mūsų žygį dar negalėjo būti kalbos. Svar-
konkrečiai galvoti apie darbą. Energijos turėjau baisiai daug. Nc-
biausias mano tikslas dabar buvo dar susitikti su mokytoju, anksčiau
96
97
buvusiu šaulių būrio vadu, labai aktyviu lietuviu, kuris ncsenrn 1 PIRMAS GINKLUOTAS SISIR~MIMAS
buvo ištrūkęs iš NKVD ir slapstėsi Gatakiemio rajone - kcliolika
Apie 8 val. iš Kuktiškių gavau telefoninį pranešimą. Į Saldutiškį,
kilometrų nuo mano būstinės. Mokytojui surasti reikėjo pasiųsti pa-
esą, atvykstanti automatrica su ginkluotais raudonarmiečiais. Iš
tikimą žmogų. Šis žmogus buvo studentė. Ji buvo viena pa- Utenos bėgo keliolika ginkluotų raudonarmiečių ir komunistų. Tuo-
tikimiausių mano ryšininkių. Aš net stebėjausi tokiu merginos drą­ jau pasiunčiama smogiamoji grupė. Apsupamas stoties rajonas ir
sumu ir pasiaukojimu, padedant mums organizuotis. Ji surado puolama automatrica. Mūsiškiai puola su pistoletais. Iš automatri-
mokytoją ir pranešė viską, kaip buvo mano nurodyta. Jau buvo cos smarkiai atsišaudoma, tačiau viduje didelis sumišimas ir blaš-
kymasis. Du bolševikai išvesti iš rikiuotės ir trys paimami nelais-
apie 24 val., kai jis atvyko su septyniolika vyrų, ginkluotų 2
vėn. Drąsesnieji parti7anai šoko į automalricą ir šaudė bėgančiuosius.
šautuvais ir 2 pistoletais. Jau ir mūsų būrys per tą laiką pagausėjo: Jau P.:!ŪSŲ ginklų padaui;;ėjo 5 šautu•;;::s, nema±c kiekiu šovinių ir
turėjome 83 kovotojus, atsirado ir ginklų. Turėjome 7 pistoletus, vie- dviem rankinėmis granatomis. Pajudėjus automatricai, sužeidžia-
ną medžioklinį šautuvą ir :vieną dar iš Didžiojo karo šautuvą su mas pirmas mūsų partizanas Antanas Samsonas. Tuojau juo pasirū­
nupjautu vamzdžiu. Mes jautėmės neblogai apsiginklavę, nes buvo- pino gydytojas, o tuo tarpu organizuojamas platus telefono tink-
las su visais veikiančiais partizanų būriais bei sekimų postais.
me liudytojais, kaip tas ginklų skaičius gausėjo. Mes juk dar taip
Persikeliame būstinę į kitas patalpas, nes Saulių namai stovėjo ant
neseniai buvome visiškai grynomis rankomis. Dabar kovotojų skai- kalno ir čia ilgiau pasilikti atrodė nesaugu.
čiumi sudarėme jau nemažą partizanų būrį.

LeKTUVAI PAKELIA ŪPĄ

UZIMAME SALDUTIŠKĮ Partizanai paštininkai savo uždavinius atliko. Telefonu sus1S1e-
kimas buvo sutaisytas. Dabar beliko toliau veikti, duodant nurody-
mus kaimyniniams partizanų būriams, ir rūpintis tvarkos palaikymu
Pasitarę su mokytoju ir gavę naujų žinių iš apylinkių apie so- miestelyje. Ruošiu pirmąjį gyventojams įsakymą, o čia virš mies-

vietų kariuomenės judėjimą, patyrėme, kad didesnių vienetų apy- telio pasirodo vokiečių lėktuvai. Ūpas pakyla šimtu procentų, bet
linkėje nematyti. Pagaliau ryžtamės. Auštant iš birželio 23 į 24 d. vis tiek neramumas džiovina. Gyvename vandeniu ir papirosais.
keturiomis atskiromis grupėmis iš visų pusių pradėjome supti Sal- Vokiečių lėktuvų ūžesys suteikia mums ypatingos galios. Baigiu
dutiškį. Mūsų sumanytą planą įvykdėme. Po valandos paėmėme
ruošti skelbimą. Daugelį jo egzempliorių išlipiname ant stulpų ir
Saldutiškį be jokių kovų. Milicija, iš kurios labiausiai tikėjomės pa-
medžių. Tai pirmasis mūsų rinktinės įsakymas. Per Kauno radiją
sipriešinimo, pabėgo iš miestelio kartu su komjaunuoliais ir komu- ?ird~jome, kad bolševikai besitraukdami pakelėse žudo gyvento-
nistais. Svarbiausias mūsų uždavinys buvo atliktas. Užėmėme mies- Jus ir naikina jų turtą. Taigi įspėjome gyventojus laikinai pasitrauk-
telį lengviau, negu tikėjomės. Liko apsaugoti nuo sunaikinimo di- ~i ~š namų ir tuo būdu apsisaugoti nuo bolševikų. Turimus ginklus
džiulę keliolikos milijonų rublių vertės lentpjūvę ir apginti miestelį 1r saudmenis prašėme suteikti mūsų rinktinei. Sis įsakymas buvo
r·10 komunisttl ir jų pakalikų. Būrys partizanų buvo pasiųstas sau- P~s_kelbtas visame mūsų rinktinės veikimo rajone - išsiuntinėtas
~cli lcnė;;jūvę, l.:.1rią k::rr.jt:.unu:-liai bandė pade;;;ti, ir pradėjo sui- VISJems mūsų punktams Ginučiuose, Kirdeikiuose ir kt.
minėti nusikaltusius žmones.
Mūsų partizanų dėka greitai
atstatomas telefoninis susisiekimas. PIRMOSIOS MŪSŲ AUKOS
Iš savo būstinės, kurią pasirinkome buv. Saulių namuose, kur jau
plevėsavo trispalvė, daviau įsakymą įvairių vietovių partizanams r Dar labiau ūpą pakelia ir džiaugsmo teikia iš Pažeimenės po-
uži~ti miestelius. Miestelyje tvarkėmės kaip ~eimininkai. Įrengėme dg?no pradedantieji bėgti lietuviai kariai, kurie atvažiuoja su
sekimo postus, pasiųsdami žvalgus ir slapukus, ir organizavome irvie_m sunkvežimiais ir ginklais. Taip beregint didėja mūsų eilės
ginkluotą „smūgio grupę". gmklų kiekis. Pažeimeniškiams įsakau spiestis Linkmenų būryje.
98 99
 Birželio 25 d. jau paslebimos pirmosios besilrauk it1nčios bolšc-
vik q kariuomcnė>s dalys Saldutiškio -Labanoro keliais. S0kimo pos-
t,ii pr,ineša, kdd keliu nuo Utenos l.111kmenq kryptimi vyksl<1 k<'lu-
n gink luotq bolševikų sunk vežim1ai. Lrnkmenq buri ui duodamas jsa-
kymas suruošti pasipriešinimą. Pa1t1za11a1 su sunkvežimiu išvyko
priekin ir smdfk1a ug111m1 apšdude pirmą sunk vežmq, kuriame va-
7.iavo komisarai ir pol!tvadova1. Devyni važiavusieji huvo nukau-
ti vieloje, o du pc1bėgo. Pc11mlas sunkvežimis, daug pistoletų ir
vienas Jegvasis kulkosvaidis. Kili sunkvežimiai, paiulq karštį. su-
skubo apsigręžti ir pasukti Kin.leik1ų link. Bel ir čia juos pasiliko
Ia ik u įspėtas partizanų bū1 ys. Įvykus ka ulynėms, paimamw; vienas
sunkvc;,imis. Kiti du sunkvei1m1ai p1ds1skverbė ir pabėgo Tauragnų
link. Pe1 šias dviejų būnų kautynes buvo da1 labiau papildytas
mūsų karinis inventorius, tačiau čia netekome dviejų savo draugų.
Pirmosiose kautynėse žuvo karys-pdftizanas Petras Bieliauskas, o
antrosiose - psk. Bronius :2:elnys.
Tą dieną susikovė su besilraukidnčiais rusaic; ir Lc1barnoro par-
li7anai, užkliudę juos einc1nčius Molėtl}-Labanoro keliu. Zuvo du
labanoriečiai partizanai Andrius Gasiulis ir Jurgis Bimba. Tą pačią
diena bolševikai traukėsi stambesnėmis pajėgomis. Iš Utenos vo-
kiečių kariuomenės vadovybė kreipėsi į partizanus, prašydama slam-
besniq grupių nekliudyti, kad bolševikai civiliams gyventojams ne-
padarytų didelės žalos.
Vakare mūsų jėgos dar labiau padidėja. Pakrūmiais atskuba
pas mus lietuvių karių iš Pažeimenės ir švenčionėlitĮ poligono. lš
viso Saldutiškio rinktinėje lą vakarą buvo apie 150 žmonit!, iš kuritl
per 50 ginkluotų. Be to, jau lą dieną organizuojama lauko ligoninė,
kuria rūpinasi gydytojais Pleiskys, padedamas vietinių inteligenčių.
Birželio 25 d. vakarą ligoninėje buvo šeši sužeisti - vie„
nas mūsiškis ir penki bolševikai, daug1ctusict ukraimečiai, labai sun-
kiai sužeisti.
MUMS GRESIA APSUPIMAS
Rytojaus dieną, t. y. birželio 26 d., bolševikai lrat1kėsi jau st~m~
biais vienetais. Dabar Jaučiau lctbictu, negu pirma, kaip reikalingi
mums o inklai. Kitokios išeities nėra, kaip pasiųsti sunkvežimi i
švenčio~ėlius. Aplinki111ct1s keliais suvažinėjct sunkvežimis. Parveža
du sovietinius kulkosvaidžius, šaudmenų ir tvarsliavos. Tačiau žinau,
kad ir šių ginklų neužteks. Pasisekus telefonu susisiekti su Vilniumi.'
prašau paremti ginklais ir šaudmenimis. O bolševikLĮ kariuome~e
dideliais vienetais einct visais keliais. Mums gresicl aµsupimds, kuno
100
IJijomės. Dar sykį bandau susisiekti su Vilniumi. Tačiau
JcJ!JicJt1si<1i
ryšys ui:i111t_t1sir mane d~J vis_k<~suiu.ngia su Pabr~de. Čia išgirstu
per 1c1gel1 ir c;uvo ausimis net1k1u: .,Govont Mtnsk . Nieko nedcls-
dc11!1assukau:
Dava1lc Vilno.
Sojcdiniaju.
Ir t1š kalbu su Vilniumi. Nenoriu tikėti, kaip čia galėjo įvykti,
nenori manimi tikėti ir Vilniuje. Dideliam mano ir mano draugq nu-
stebimui, tai nebuvo juokcts. Minskas iš tikrųjų atsiliepė ir, man
švariai rusiškai kalbant, netgi nepagalvojo, kad patarnauja ne rau-
donosios armijos karininkui, bet lietuvių partizam1 rinktinės va-
dui, kuris. iš visq pusiq supamas raudonosios armijos. Prašiau Vil·
nitl aviacijos paramos. Tai būtų buvusi racionaliausia ir greičiau­
sia mums parama. Pulkininkas DabuleviėJus iš štabo pažadėjo
dėti visas pastangas, kad mums pagelbėtų. Mūsų pasikalbėjimas
greitai nutrūko. Ties Kaltanėnais bolševikai perkirpo telefono vie-
las. Už pusvalandžio pamatėme žvalgybinį vokiečių lėktuvą. Jis
žvalgė Molėtų-Labanoro vieškelį. o po keliolikos minučių atskri-
do šeši bombonešiai. Nuo vokiečių bombų sprogimų aidėjo visa
apylinkė. Bolševikams karšta. Jie dar didesniu tempu bėga. Mes
lengviau alsidūstame, bet. pasirodo, apsupimo žiedas dar labiau 1
veržiasi. štabe labiau rūkomi papirosai ir geriamas vanduo. Pa-
vojinga mūsq padėtis kepina vidurius, užsipilame vandeniu, o iš
galvos neišeina mintis ieškoti išeities kelių. Svarbiausiu uždaviniu
laikome apsaugoti Saldutiškio miestelį. Maždaug 4 km nuo Saldu-
tiškio į vakarus, prie Puškorių kaimo ir kelių sankryžos, organizw)-
jame pasi1priešinimą turimais ginklais. Čia mes išdrįsome stoti
prieš daug gausesnį. geriau ginkluotą priešą. Kautynės buvo smar-
kios. Po jtĮ priešas jau .nebedrįso slinkti vieškeliu pro Saldutiškį.
bet pasuko Tauragnų link, kur įsivėlė į kovas tauragniečiai, ma-
nydami, kad priešo pajėgos labai mažos. Sužinojome vėliau, kad
partizanai buvo išblaškyti ir miestelis padegtas.
Nors tos dienos kautynitĮ metu prie PuškoriškitĮ kaimo, be šau-
tuvų, buvo paimta keliolika sunkvcžimiq, tankelis ir didžioji ra-
dijo stotis, bel ginklų vis tiek buvo. per maža. Zuvo ei!. Lašinskas
ir vienas nežinomas I kareivis. ·
Vakare civiliams gyventojams išleidžiamas antras įsakymas, ku-
riuo jie kviečiiami grįžti į savo gyvenamuosius namus, iš kur, be-
sitrakiant bolševikams, buvo pasišalinę. Be to, jie raginami viliojan-
čiu būdu išgauti iš pavienių raudonosios armijos karių ginklų, kei-
čiant juos į maistą, gėrimus ar kitus daiktus. Prie kelitĮ išlipdyti di-
deli plaka.tai, kuriuose bėgantieji rusų kareiviai kviečiami mesti gink·
lus, o ginkluotiems liepiama nesiartinti prie ūkininktĮ sodybų, nes
101
 -
tokiu atveju jų Jauktų mirtis. Tuo būdu mums pasisekė išgauti ke- Tą patį vakarą gavome nauJų žmn1. Mums buvo pranešta, kad
liolika šautuvų. žuvo Labanoro kuopos partizanas Julius Gric1us, Gmučių - Jonas
Grigas ir Albinas Matusev1ėius.
IR TOLIAU RŪPINAMĖS GINKLAIS
PLEVĖSUOJA TRISPALVĖS
Naktį iš birželio 26 i 27 d. mūsų drąsūs
ryšininkai sutvarkė tele-
foninį ryšį su Svenčionėliais. Pavyko susisiekti su Pabradėje esančiu Dar birželio 30 d. ir liepos 1 d. vyko pavienės kautynės 1r buvo
lietuvių daliniu, kurio prašėme paremti mus ginklais ir šaudmenimis. paimta belaisvių. Liepos 2 d. priekiniai mūsų apsaugos postai pra-
Pažadėta atsiųsti po 8 sunkiuosius ir lengvuosius kulkosvaidžius nPi:,t"džil:~ict hn;,1. Pc:s rodo, alvyk.sld voki<.ėiu moturizt·ot.a kariuo-
400 šautuvų, taip pat apie 20 tūkst.. šovinių. Deja, lauktasis trans~ menė. Miestelyje pagyvė>ja nuotaika, iškeliamos vdiavos. Į savo
portas neatėjo. Tik paskui paaiškėjo, kad visa žadėtoji parama buvo būstinę kviečiame vokiečių kariuomenės vadovybę ir suteikiame
pasiųsta mums dviem sunkvežimiais. Tačiau, pasiekus Joniškį. kur plačią informaciją apie bolševikų lFaukimosi kelius ir jų priešinimosi
vyko didžiulės kautynės mūsų partizanų su bolševikais, buvo ne- vietas. Paremiame juos ir šaudmenimis, kurių mums pakako - žadė­
įmanoma važiuoti, todėl grįžta atgal. toji parama iš Pabradės buvo gauta. Vokiečių kariai dėkojo. Jie
Nesulaukę ginklų iš šalies, nutarėme tenkintis savaisiais, kurių stebėjosi, kaip mes, dar neturėję g_inklų, leidomės į tokį pavojingą
pamažu gausėjo. Padėjo mūsų išleistas gyventojams įsakymas ir ra- žygį. Tą dieną žuvo partizanas Stasys Matuzevičius.
ginimai bolševikų kareiviams pasiduoti, metant ginklus. Daugelyje Tačiau ne tik vieni partizanai kovojo su priešu. Su bolševikais
vietų ginklų išsikeitėipe į maistą, kitur gavome iš belaisvių ar iš kovojo visi dori Saldutiškio apylinkės gyventojai lietuviai. Jei ne
pavienėse kautynėse pralaimėjusių bolševikų. Šitaip apsirūpinome tiesiogiai, tai remdami partizanus dvasiškai ir materialiai. Iš jų gau-
ginklais. Kurį laiką nebuvo ypatingų susirėmimų. Pasklidus gandui, ta tikrai didelė parama.
kad Saldutiškyje esą vokiečių desantininkų, didesni bolševikų bū­
riai nebandė keliauti, o mažesni pravažiuodavo miestelį labai greitai
atstatę šautuvus. Mums to ir reikėjo.Mes ramiai rinkome jų sunkve- PARTIZANAI ATIDUODA GINKLUS
žimius ir ginklus į štabą. KOMENDANTŪRAI

lšDAVIMAS Mes savo pareigas atiikome. Apgyneme Saldutiškio miestelį nuo

Iki birželio 29 d. pavakario nesibaigė pavie01a1 susišaudymai.
Pagaliau 12 bolševikų sunkvežimių su 3 šarvuotais automobiliais pa-
vyko prasiveriti Saldutiškio keliu į Link.menų pusę. Apie tai infor-
muoti Link.menų partizanai prie Pažiezdrės kaimo juos pasitiko ug-
n1m1. Priekyje riedėję šarvuoti automobiliai nuvažiavo Kalta-
nėnų-Svenčionėlių link, o sunkvežimiuose buvę kareiviai pra-
dėjo pulti. Cia užvirė smarki kova. Atkaklus parlizanų priešinima-
sis palaužtas tik dviejų vietinių komunistų pastangomis. Jie, gerai
pažinodami apylinkes, bolševikus išvedė per raistus ir užėjo mūsų
partizanams iš užnugario. Tai buvo pirmasis mūsiškių pralaimėjimas,
kurį lėmė klasta. Netekome keturių partizanų: A. Vaiciukonio, J. Ta-
rulio, S. Talčiausko ir A. 2:vogžlio. Tada mes dar labiau saugojomės
įtariamų žmonių ir dar griežčiau vykdėme mūsų išleistą įsakymą Nr. 3,
kuriuo buvo skelbiama kova visiems, iš pasalų norintiems pakenkti
mūsų veiklai.
sunaikinimo ir žudynių, atlikome miestelio ir apylinkių valymo dar-
bus. Visa mūsų rinktinė tose kovose buvo ne lik drąsi ir ištvermin-
ga. 650 vyrų išlaikė didelį tautinio sąmoningumo ir krašto meilės
egzaminą. Juk kovą su okupantu pradėjome beginkliai. Buvome nuo-
latinėje akistatoje su mirtimi. Į tokias pozicijas nebūtų pastačiusi
jokia prievarta.
Partizanai sudėjo ginklus tik tada, kai miestelyje ir apylinkėje
įsivyravo tvarka, rimtis ir civilinė lietuvių valdžia atėjo i išlaisvin-
tas nuo bolševikų sritis.
Kpt. Eugeniju PETRAUSKAS

102

o
 Svainis svečiavosi 5 dienas. Iš kuopos parnešiau pupų (šautuvui
šovinių) liek, kiek galėjo paimli. Apsukrus kuopos ūkvedys psk.
Zubavičius, komisarui reikalaujant atiduoli šovinius, iš kuopų, .,nuš-
vilpė" 3 dėžes po 500 šovinių, kuriuos paslėpė kuopos sandėlyje.
:ZirnitĮ (šovinių pistoletui) daviau, kiek turėjau, savų, be to, pas-
kolinau iš draugų. Pistoleto negalėJau gauti. Bet į pagalbą atėjo
brolis Bronius, tuo laiku Vilniaus pėstininkų mokykloje dirbęs vai•
ruotoju.

Daugailių partizaną Mažiuką „Bebį", įsiuvęs j kelnių juosmenį. .,pupas" ir „žirnius"

supylQS j medinę dėžutę, svainis traukiniu išvyko į Uteną.
- Nieko nebijau, - įtikinėjo išvažiuodamas. - Jei matysiu, kad
kovos užklupo, vieną dėsiu „draugui" į smilkinį, kitą sau, arba nersiu iš
traukinio, nes neilgai teks slapstytis. Dabar vis liek gyvenimo nėra.

NUOTAIKOS BALANDZIO M~NESf

1941 m. vasario mėn. pradžioje i prievarta suproletarintą mano
kambarį Vilniuje, Antakalnio g. 103, įžengė svečias iš tolimų Utenos Berods, 1941 m. kovo pabaigoje lietuvių tautinio korpuso kari-
apylinkių Jonas šeduikis. Jis - mano svainis.
ninkams ir liktiniams puskarininkiams buvo atidarytas kelias į žy-
Svečią priėmiau kukliai. Be jokių užuolankų, pradėjom kalbą mesnes sovietinio „rojaus" vietoves: į Krymą, Maskvą, Leningradą,
apie „draugus", apie „nenugalimą armiją", kuri, kaip ir visur, pro Smolenską. Mat, norėta pademonstruoti, kaip per 6 val. galima 8
Daugailius žygiuodama, nors ir be kovos, pilnas pakeles priguldė aukštų namą iš priemiesčio statyklos atvežli į Kremliaus aikštę ir
sugedusių tankų, padvėsusių arklių, 1š alkio nualpusitĮ raudonar- atvirkščiai.
miečių.
Balandžio 11 d. gavau mėnesį atostogų ir pasirūpinau leidimu
- Svaini, gal turi pupų? - staiga svečias mane paklausė. i Maskvą. Nors pro traukinio langą norėjau susipažinti su „ro-
- Neturiu, -- ramiai atsakiau, manydamas, kad jis nori pupo- jumi kvepiančiais" kolchozais ir proletarų sostine bei patikrinti
mis vakarienės stalą papildyti. komisarų melus.
- Tada gal nors žirnių? .. Tačiau balandžio 13 d. gavau laišką iš namų. Jame rašė: ,.Juo-
Alaus neturėjome, tad nustebęs sakau: .,Juk žinai, kad Vilniuje zai, mus išmeta iš namų. Tavo baldus grobia komjaunuoliai. Duse-
nesėju ir nepjaunu, o pirkti nėra kur. .. " tų partorgas mums uždėjo pyliavą, kuri siekia 39 centnerius javų,
- Mums reikia metalinių pupų ir metalinių žirnitĮ, nes jtĮ ne- daug vilnų·, sviesto ir kt. Buvo blogi metai, neturime. Atvažiuok,
turime. Esi kuopos vadas, tad gali parūpinti. Turime žinių, kad bus gelbėk! .. "
karas. Vadinasi, atima žemę, varo iš gimttĮjų namų. Akyse sužibo aša-
- Vienas šaulys yra komjaunuolis. Iš jo sužinojome, kad ko- rns, širdyje užvirė skausmas ir keršto troškimas. Apie išvykimą ne-
munistams įsakyta, karui prasidėjus, išžudyti šaulių šeimas, sude- pranešęs 297 šaulių pulko štabui, traukiniu per Svenčionis išvažia-
ginti sodyba6, sunaikinti valsčių, paštą, elektros stotis, malūnus. vau į tėviškę.
- Nesnaudžiame ir mes. Ūkininkai susiorganizavo. Parengti Sustojau Utenoje. Čia sutikau mokytoją, ats. j. ltn. Juozą Ma-
planai komjaunuoliams izoliuoti, valsčiui, paštui ir kitoms įstai­ žeiką, buvusį šaulių būrio vadą. Jo bute įsikūręs štabas. Po vieną,
goms užimti. Lietuviškos ir vokiškos vėliavos jau pasiūtos ... Kartą saugodamiesi NKVD, čia rinkosi kolegos, mokytojai, šauliai, ūkinin­
per savaitę iš partizanų štabo gauname žinias, įsakymus •ir išsiun- kai. Nematytu pasiryžimu organizavosi nevežti bolševikams pylia-
čiame, kur reikia. Tik bėda, mūsų „laiškanešys" plikas. Teturi špagą. vos, nešvęsti gegužės 1-osios ir pan. Aš nesikišau. Tik papasakojau
Gal ir jam kokį kišeninį. mažiuką. Jį būtinai reikia aprūpinti, nes apie lietuvių tautinio korpuso karių nuotaikas.
kas naktį nužygiuoja apie 40 km.
105
104
 Gudrus sąmojis, maniau. Jį panaudojome ir Dusetų valsčiaus ūki­
Balandžio 26 d. autobusu iš Utenos vykau į Daugailius. Iš Dau-
gailių pėsčias žygiavau 6 krn į Pikčiūnų kaimą pas svainį. ninkams.
Okio netekimas, molinos išvarymas iš gimtosios trobos ir žemės,
Prie durų pasitiko sesuo Angelė ir verkdama prabilo: ,.Gera!, kad išvedė iš pusiausvyros ir mane. Okininkų ryžtas aršėjo, kova su bol-
atvažiavai, Juozai! Mama kasdien ašaroja ir nežinome, ką su ja da- ševizmu dar daugiau sustiprino ir mano ketinimus. Atvirai skatinau
ryti. Iš namų nevažiuoja, sako, geriau badu mirsiu arba tegu suka- ūkininkus nevežti bolševikams javų, o piemenystės draugus, dabar
poja, sušaudo tie bedieviai, bet savo namuose. . . Gal tu ką nors jau vyrus, instruktavau, kaip padėti vokiečių desantams.
laimėsi". Zarasų komendanto įsakymu, Dusetų partorgas balandžio 30 d.
Atėjo vakaras. Sesuo uždarė langines, uždegė mažą žibalinę lem- mane areštav;> ir išvežė į Zarasus.
putę. Nenorėjo, kad kas žinotų apie mano atvykimą.
- Dėkui už „pupas" ir „žirnius", - juokdamasis kalbėjo svainis OAUCAIL'SKIŲ PAJ?TįZA~~\: STOVYKLAMISKE
Jonas Seduikis. Išsidalijom po lygiai. O „Bebi" (6,35 kai. Brovning
sistemos pistoletas) pas mane nakvojo tik vieną naktį. Labai buvo Gegui:ės 1-ąją nieko naujo neįvyko. Iš apskričių miestų
reikalingas. NKVD išvažinėjo į valsčius ir, partorgams padedant, po vieną šau-
- Esame pasirengę, - toliau kalbėjo svainis. - Paštas mūsų ran- kė ūkininkus į valsčių valdybas. Čia jiems grasimo teismais, besą­
kose. Ten dirba pašto viršininkas Kuzma, iš Drūsėnų kaimo, Anta- Jigiškais areštais, sušaudymu už sabotažą, kankinimais ir t. t.
lieptės valsčiaus. Su paštu ir valsčiumi laikome ryšį. Turime daug Jau, berods, gegužės 3 d. laikraščiai skelbė teismų sprendimus ūki­
šautuvų, pistoletų ir šovinių, granatų. Sekame komjaunuolius. Juk ninkams, kurie atsisakė vežli pyliavas. Prievarta ir nusivylimas ge-
gegužės 1 d. turi prasidėti karas. Ir matysi, Juozai, visi bolševikų gužės 1-ąją daugelį ūkininkų paskatino vežti dalį pyliavos. Gegu-
tankai, visos mašinos pasiliks Lietuvoje. žės 2 d. paleistas iš Zarasų areštinės, mačiau ūkininkų, vežan-
- Ir mes, moterys, eisime, - įsiterpė sesuo Angelė. čių į Uteną po 1-2 centnerius javų. Vežė, karčiai keikėsi ir juo-
kėsi iš bolševikų.
- Nematyta, negirdėta,
kad taip bedieviai užplūstų Europą, -
Daugailiškiai partizanai apie būsimą lietuvių tremtį žinojo Iš an-
stebėjosi Seduikienė,
67 m. amžiaus motina, vyskupo Matulionio
ksto, todėl buvo pasiruošę. Birželio 14 d. anksti rytą, pirmosioms maši-
sesuo. - Dievas turi juos nubausti. Daugailiškiai nė vieno grūdo
noms įvažiavus į Pikčiūnų kaimą, vyrai pro užpakalinius pirkių
tiems vagims neveš.
langus iššokę išbėgiojo ir susirinko Jono šeduikio miške. Pasislėpė
Vakaras ilgas, bet prabėgo
greitai. Spėjau ir aš papasakoti apie šie vyrai: Vacys Maniušis, Norbertas ir Vincas Tumėnas, Leonas
lietuvių karių pasipriešinimą
politvadovams, apie tai, kaip Lenino Kunčius, Jonas ir Mamertas šeduikiai, Antanas Norkūnas, Vincas
kampeliuose Leninui, Stalinui, Vorošilovui, Timošenkai ir kitiems Miškinis, Norbertas ir Povilai Kanapeckai, Petras Lumpiekas, Jonas
jų portretuose išimamos akys, nosys, kaip NKVD suiminėja, tardo, ir Pranas Drungai, Jonas Mikiparavičius, Petras Laurinavičius, Kazys
kankina karius, apie „katiušas" ir kt. Avižienis, Jonas ir Leonas Miškiniai, Bronius Pūslys, Kazys ir Juo-
Balandžio 28 d. duobėtu keliu su svainiu važiavom į mano tėviškę. Zi.lsMediniai ir Jonas Šileikis.
Netoli Daugailių sutikome penkiasdešimtmetį Norkūną, berods iš Komunistai ir NKVD nusivylė, nes namuose nerado nė vieno
Garnių kaimo. Kilo kalba apie pyliavas. vyro. Buvo likę tik maži vaikai, seni vyrai ir moterys. Todėl, nieko
nepešę, grįžo į Uteną tuščiomis mašinomis.
- Nieks neveš, nevešiu ir aš, nes neturiu. O ką turiu, bus ir
man reikalinga, - atsakė simpatingas Norkūnas.
Sustojome Daugailiuose. Kooperatyve išgėrėmė 4 butelius alaus. VALSflAUS UZ~M!MAS,
Sutikome pažįstamų. Visų nuotaika pakili, žmonės ramūs. KOVA D~L TAUTIN~S V~LIAVOS
- Aš pavežu svain,į namo, - draugams kalbėjo Jonas Seduikis.
Birželio 22 d. išsipildė svajonės, bet ryžtingų sprendimų bei veik-
Bet įspėkite visus, kad miškas ties Radeikiais (9 km palei plentą,
smll nebuvo padaryta.
važiuojant iš Utenos į Zarasus) užimtas partizanų. Šiandien grįžo
Birželio 23 d. per Kauno radiją skambėjo Tautos himnas, į lie-
žmogus iš Utenos ir savo akimis matė, kaip buvo nušauti du ūkinin­
tuvius prabilta nauju, laisvu tonu. Tuojau po himno Pikčiūnų kai-
kai, vežusieji pyliavą.
107
106
 Praėjo dar pora diem1. Birželio 25 d. temstant vėl partizanai
mo partizanai susisiekė su Daugailių partianais. Gim<" idėja ui.im-
ti valsčių ir nuginkluoti komunistus. DcwgctilnĮ partizanui p<1,pr,i•H°• šeimininkavo Daugailiuose ir iškėlė lietuvių LautinQ vėliavą. Bir-
paramos. :i.clio 25 26 d. naktį apie 24 val. Daugailius užėmė pirmieji vokiečitl
dcilinia1, kurie drauge veikė su partizanais.
Paremti Daugailių partizanus išvyko šie Juknėnų ir Pikčiūnq
kaimo vyrai: Mamertas ir Jonas Scdu1kiai, Norbertas I<anapcckas,
Juozas ir Kazys Mediniai, Aleksas Šiožin1s ir Antanas Norkūnas. KAUTYNl:S GAIDZIŲ KAIME
Tuo melu Daugailių valsčiuJe posėdžiavo komunistai ir bu-
Priešakiniai motorizuoti vokiečių kariuomenės daliniai, įtemptai
vo sukviesti seniūnaimobilizacijai skelbli. Daugailių parlizanai, ga-
persekiodami bolševikus, pro Daugailius važiavo birželio 25- 26 d.
VQ sustiprinimų, pradėjo labai laiku veikti. Palyginti lengvai pasi-
naktį.
sekė užimti valsčiq, izoliuoti kelis komunistus ir sustabdyti eismą.
Seniūnai nebegalėjo išnešioti mobilizacinitĮ šaukimq. Užėmus valsčių,
Atėjo liepos 15 d. Frontas jau loli, bet miškuose dar tebesiautė
gaujos raudonarmiečių ir komunistų, kurie plėšė vietos gy-
iškelta tautinė vėliava. Ją iškėlė partizanai: Antanas Ruzgas, Bro-
nius Girčys, Kazys Grikepelis ir Jonas Lumbė. ventojus ir kenkė vokiečių motorizuotų jėgų užnugariui. Užpul-
dinėjo automašinas, sargybas, ardė tillus.
Tačiau nežinia, kokiu būdu apie valsčius už.ėmimą sužinojo Ute- Tą pačią dieną, buvęs šaulių būrio vadas Maniušis davė žinią,
nos saugumas. Birželio 23 d. 15 val. iš Utenos alvyko saugumo kad miške prie Sylio ežero esanti pastatyta palapinė, pastebėta
milicija, raudonarmiečių kuopa ir keli tankai. Daugailių partizanai, miegant žmogų ir esąs gerai išminlas takas. Apžvalgius mišką, pra-
vengdami apsupimo, pasitraukė i Pikčiūm1 mišką ir prisijungė prie nešimas papildytas: miške ilsisi raudonarmiečių dalinys, susidedąs
Pikčiūnų partizanų. iš 300 vyrų.
Saugumiečiai tautinę lietuvių vėliavą tuojau nuplėšė. Paskiau Vokiečių kariuomenės dalinių arti nebuvo, todėl rusų kareivius
areštavo Daugailių kleboną, vargonininką ir matininką Kuzmą, kurį sunaikinti ar bent išsklaidyti po apylinkę susirinko partizanai: Jo-
po Daugailius vedžiojo surištą. Utenoje matininkas Kuzma nas ir Mamertas Šeduikiai, Jonas Mikiparavičius iš Juknėnų, Ma-
buvo žiauriai sumuštas ir laukė sušaudymo, bet, kaip ir daugelį niušis, Leonas, Juozas ir Mykolas Kunėiai iš Untilgės, Povilas Mus-
kitų kalinių, jį išleido kalėjimo sargas. teikis, Pranas Rakšys, Antanas Jackūnas, Vladas Deveikis, Mencis,
Adolfas Miškinis, Ardišauskas, Jonas Barkus, Antanas Norkūnas
Birželio 24 d. buvo rengiamas moterų partizanių sąmokslas. An- ir kiti. Iš viso 16 vyrų su šautuvais ir pistoletais. Vadovavo Povilas
gelė šeduikienė-Namajūnaitė, Miškinienė (iš Juknėnų km., nuova-
Mus teikis.
dos viršininko žmona Vilniuje) ir Bronė Juodvalkienė Pikčiūnų vieš-
keliu žygiavo i Daugailius. Apie 17 val. jos pasiekė Daugailių mies- Pasirengę partizanai artinosi prie mišl;{o ir apsupo raudonarmic-
telio pakraščius. Beeidamos sutarė: užimti valsčitĮ, iškelti vėliavą ir čius.Apžvalgyti mišką ir surinkli aiškesnių žinių buvo pasiųstas
sugiedoti Tautos himną. Viršaičiu turėjo būti Miškinienė, padėjėja Tumėnas Leonas, 13 m. amžiaus, beginklis. Vos įėjus žvalgui į miš-
Šeduikienė, sekretore Juodvalkienė. Tačiau sąmokslas nepavyko, nes ką, bolševikai šovė į jį. bet nepataikė. Zvalgas atšoko atgal ir pra-
Daugailiuose šeimininkavo saugumo milicija, bolševikų tankai ir rau- nešė matęs apie 20 vyrų ir miško pakraštyje žibančius durtuvus.
donarmiečiai. Iš tanko šaudė šie Daugailių komunistai: Juozas Kli- Tuo tarpu partizanai nešaudė, nes nematė priešo. Partizanai lau-
bas, milicininkas Br. Sinica, B. Kimsa ir Juodvalkis. Jiems pavyko ap- kė. Tada partizanas Mikiparavičius uzs1manė parūkyti, 1ss1e-
šaudyti kleboniją, bažnyčią, norėjo sudeginti Pikčiūnų ir Juknėnų mė tabokinę ir pradėjo sukti „bankrutkę". Dar valandėlė, ir bolše-
kaimus, bet nespėjo. vikai atidengė stiprią ugnį. Jų grupė iš 70 žmonių megmo pra-
silaužti į vakarus. Pirmasis šūvis sutrenkė partizaną Mikiparavičių
Nieko neveikusios moterys grįžo algai. Parlizanai tebcsislapsle
laip smarkiai, kad jam iš rankų iškrito „bankrutkė" ir tabakinė, ir
miške. Daug drąsiau ir dažniau kartojosi jų ekspedicijos prieš bol-
šlaitu nusirito pas bolševikus.
ševikus. Vienur, kitur nušauti raudonarmiečiai bei vieliniai komu-
nistai. Bolševikai, nors traukėsi alkani, bet šūviai iš kiekvieno miš- Atidengė ugnį ir partizanai. Virė stipri kova. Rusų pusėje jau
kelio nelei<ilo jiems atsiskirti iš vorų ir eiti į kaimus maisto. buvo aukų. Stipriausio šaudymo melu partizanas Mikiparavičius

108 109
prišliaužė prie Jono Šedulkio ir sako: Turiu nuostolių. Mano la-
11
bokinė nelaisvėj pas „draugus". Duok susukt, bus lengvlau mirt".
Kadangi bolševikams teko prasilaužti einant i kalną, jų mėgi­
nimas nepavyko. Čia buvo sužeistas partizanas Antanas Jackūnas
kuris, vokiečitĮ gydomas, pasveik.o.
Po pirmo bandymo ugnis dešimčiai minučių nutraukta. Vėliau ru-
sų karių smūgis buvo nukreiptas į pietus. Jau atrodė, kad jiems pasi-
seks, bet taiklia ugnimi su automatiniu šautuvu gerai veikė par-
tizanas Musteikis, kuris daugiausia nulėmė ir partizanų laimėjimą.
Trečias priešo smūgis buvo nukreiptas i rytus, per krūmus. Krū­
muose pozicijas turėjo partizanai Adolfas Miškinis ir Ardišauskas.
Ir čia jie buvo sutikti stipria kryžmine ugnimi. Tačiau partizanų
šaudmenys baigėsi. Ardišauskas, pritrūkęs šovinių, metė batus,
šautuvą ir pabėgo, išvengdamas mirties. Tačiau nespėjo pasitraukti
pm'lizanas Adoifas Miškinis. kur's Į nJ.garą gavo 7 dūrius.
Zuv~s Adolfui MH,kiniui, krumuose susidarė spraga. Rusų ka-
riai prasilaužė, palikdami aukų, ir pasitraukė krūmais, nes partiza-
nai pritrūko šovinių. 150 raudonarmiečių pro partizanų frontą pa-
bėgo į Rytus.
Liepos 20 d. pro Daugailius traukiesi paskutiniai, kiek didesni,
sumuštos „nenugalimos armijos" likučiai. Jie traukė miškais, be ke-
lių, nedrįsdami užeiti į gyvenvietes, o Daugailių partizanai iš miško
stovyklos grjžo namo. Jie buvo sulysę, barzdoti, bet nepraradę ryžto.
Ltn. Juozas NAMAJ ONAS
1941 m. birželi atvažiavau į Gulbinėnus pasisvečiuoti pas tetas.
Kalp lik tuo melu prasidėjo karas. Vokiečiai dar net Kauno nebu-
vo paėmG, o Gulbinėnų dvaro bokšte partizanai jau trispalvę iškėlė.
Aš ir mano draugai Simukas ir Braškiukas ėjom pro mokyklą, kur
' mokiausi kelerius melus. Kieme sutikom vedėją, kuris, pamatęs ant
dvaro bokšto trispalvę, nutarė tvarkytis pats. Mokykloje dar buvo
likę Lenino, Stalino portretai, o lubos papuoštos raudonomis girlian-
domis.
- Dar čia tos Lenino „žarnos" voliosis! Išnešam viską! - pakvie-
tė mus mokyklos vedėjas.
Mes noriai sutikom ir išnešėm visus tuos popierius iš mokyklos,
išmetėm ir Leniną su Stalinu. Paskui mums pasirodė, kad būtų visai
gražu Leninų ir Staliną ant tvoros pakabinti. Taip ir padarėm.
Tada, radę nugaišusį žv,irblį, prie vieno vado portreto prisegėm.
Nuėjom, o kaip tik tuo metu pro mokyklą važiavo seniūnas iš Krin-
čino. Pamatęs portretus ant tvoros, nulėkė prie telefono ir paskam-
bino į Biržus. Rusai dar nebuvo pasitraukę, ir netrukus ties Gulbi-
nėnais pasirodė sunkvežimis, pilnas kareivių ... Išsigandę pradėjom
bėgti tolyn nuo vieškelio. Kiek pabėgęs atsigręžiau ir matau, kad
sunkvežimis su kareiviais taip pat paskui mus suka! Tada visi puo-
lėme į rugius. Rugiai aukšti, gražūs, o mes bėgam per juos. Vėl
atsigręžęs matau, kad sunkvežimis jau prie rugių lauko, kareiviai
šoka iš sunkvežimio ir bėga paskui mus. O čia tie rugiai baigiasi. ..
Šimukas spėja juose atsigulti ir pasislėpti, o mudu su Braškiuku at-
siduriam dobilienoje. Nupjauti stagarai bado mūsų basas kojas, o
kareiviai užpakalyje šaukia: ,.Stoj, strieliat budu!" Nekreipiam dė­
mesio, skuodžiam toliau. Bet vijikai buvo greitesni, pasiveja ir kapt
už sprando. Taip mudu pagavę klausia, kodėl bėgam, kur gyvenam?
Mes sakom, kad pamatę kareivius nusigandom ... Kur gyvenu, ne-
išsidaviau. Rodyt į dvarą bijojau - dar ims ir nupils, tad tik moste-
lėjau ranka visai į kitą pusę ...

Lemtingos akimirkos O tuo r..etu pas kaimyną šatą buvo apsistoję partizanai, kurie
ir minėtą vėliavą ant dvaro bokšto iškėlė. Dabar jie pamatė, kad
Kai keturiasdešimtųjų vasarą
sovietai nacionalizavo mūsų Gul- mus kareiviai po dobilieną vaikosi, nusigando ir puolė iš Sato so-
binėnų dvarą (Biržų apskr.) ir įsteigė
ten komuną, mane su seserimi dybos į krūmus. Rusai, pamatę bėgant jau suaugusius žmones, ėmė
išvarė karvių ganyti. Mūsų ūkyje. . . Paganėme gal tik kokias dvi juos vytis ir varytis mus į sodybą. Supratę, kad nebepavys, kai
savaites, nes atėjo mokslo metai. Mama, jau prasidėjus žiemai, apsi- kurie kareiviai sugulė ir ėmė šaudyti. Netoli ganėsi arklys, tad vie-
gyveno Vilniuje, tad ir mus nutarė ten pasiimti. Ūkio komisaras ša- nas raudonarmietis užšoko ant jo ir bandė vytis, bet partizanai lai-
karnis jai pasipriešino: ,.Ne, neatleisiu, reikia karves ganyti!" Vis mingai sulindo į mišką. Mane su Braškiuku nuvedė į šato sodybą,
dėlto mama jo nepaisė, pasiėmė mus ir išvažiavo. Gulbinėnuose liko 0 Šimukas taip ir liko pasislėpęs rugiuose. Braškiuką nusivarė už
gyventi tik tetos, kurioms naujoji valdžia paskyrė du kambarius. klojimo, o mane kareivis prie tokių akėčių pastatė. ;itkišo šautuvą
Ten buvo sunešti ir mūsų daiktai - vis dar tikėjomės, kad laikai ir sako:
pagerės ... - Davaj, bieži !
110 111
 Aš stoviu, nes Žinau, kad tada į mane šaus. Kareivis net keletą
žingsnių atsimatavo, lyg tam ir ruošdamasis. Ne, nebėgsiu.
- Davaj, bieži! Davaj ... - ragina mane visai nepiktai.
Zengiu atbulas, iš pradžių lėtai, paskui greičiau, galop apsigrę­
žiu ir begte. . . Maunu vėl į tą patį rugių lauką. Niekas nešaudo.
2iūriu, iš už klojimo ir Braškiukas skuodžia. Pasiekėm rugius. ,,Sta-
sy", - sušunku. Išlenda Šimukas, baltas ir šlapias nuo prakaito. Iš-
siskirstom kas sau. Pareinu į namus, o teta mato, jog aš visai ne-
panašus į žmogų.
- Kas atsitiko? - klausia.
Aš kažką kalbu, bet niekaip negaliu rišlaus sakinio suregzti, pa-
aiškinti. Tris dienas išbuvau lyg nesavas, kol galop atsipeikėjau ir
viską papasakojau ...
Na, o tie kareiviai taip nieko ir nepešė. Jie net į mokyklą ne-
užsuko, vedėjo nelietė. Mes jų dėmesį visai kiton pusėn nukreipėm,
paskui dar partizanai iš po nosies išsprūdo. Taip ir išvažiavo sku-
bėdami, nes laiko nedaug jiems buvo likę.
Kai pasirodė vokiečiai, tą seniūną partizanai čiupo už pakarpos,
nes aptiko išvežti numatytų žmonių sąrašus, o po jais pasirodė esąs
seniūno parašas. Kai partizanai atvažiavo į Berčiūnus, seniūnas, vis-
ką supratęs, puolė į prieangį, e:,iš čia - kopėtėlėm į palėpę. Ten
ir nušovė. Dar buvo toks Dereškiukas, seniūno padėjėjas, bet už
mus ne ką vyresnis. Tam nieko partizanai nedarė, bet už tai jis
turėjo kas dvi savaitės vaikščioti į Krinčiną registruotis. . . Koks
mokyklos vedėjo likimas, nežinau.
Benediktas LADIGA
Užrašė Vidmantas JANKAUSKAS
112
TĖVYNĖS LABUI!
1941-ųjų pradžioje baigiamosios klasės mergaitėms atminčiai
albumėlius įrašiau:
Kai tik ateis didysis uraganas
Ir horizonte kardas sušvytės, -
Kvatosis ąžuolas ir klevas senas,
Iš juoko plyš ir pušys prie Neries.
H Tos eilutės buvo gana prasmingos, prisimenant trumpą šv. Jono
naktį ir mūsų lemtį.
1944 m. birželio 22 d., sekmadienį, prieš vidurnakti, vokiečių
žvalgybiniai lėktuvai virš Kauno kabino raketas.
Į mano kambario langą lengvai pastukseno. Tai buvo Kazys Ože-
lis. Abu ką tik baigėm „Aušros" gimnaziją ir priklausėm LAF. Vėl
pakibusit1 raketų šviesoje pamačiau, kaip aukštas augalotas Kazelis
guviai peržengė mano palangę. Skubėjo, kad kas nors nepastebėtų.
Pirmadienį, birželio 23 d., iš pat ryto nutariau traukti į Chemi:
jos institutą. Eidamas pamačiau griovyje, išilgai Sodininkystės ūkio
tvoros gulinčius, šakomis ir žole užsimaskavusius raudonarmiečius
su šalmais. Jie sužiuro į mane. Aš, apsimetęs, jog jų nepastebėjau,
pasukau į Institutą.
Č:ia sužinojau, kad mūsų sukilimo planas nesugriuvo. Kitu keliu,
pro šv. Antano bažnyčią, Radvilėnų plentu grįžau atgal. Telefonu
apie tai painformavau Kazį.
Aukštaičių gatve, pro Prisikėlimo bažnyčią, ėjau į tikslą - pasi-
imti ginklų. Jau sutikau šautuvais nešinus vyrus. Aukštaičių ( 18) ir
Aušros (23) gatviq sankryžoje esančio namo pusrūsyje buvo tvar-
kingai sudėta daug šautuvq, kuriq vamzdžiai paženklinti Gedimino
stulpais. Ginklus dalijo savanoriams viršila:
- Į mokyklą AukštaičitĮ gatvėje! - nurodinėjo jis.
Mokyklos antrame aukšte buvusioje klasėje stovėjo stalas, tele-
fonas ir pora kėdžių. Savanorius sukilėlius registravo pagyvenęs
113
vienmarškinis kapitonas. Jam pranešiau apie padėlį prie Sodininkys- Kipro Petrausko gatve pamačiau centro link einantį husarą ats.
tės ūkio.
Jl]ajorą Juozą 2labi, geru tamsiu kostiumu, prasegtais marškiniais.
- Kiek jq? - paklausė manęs, jau rinkdamas telefono numerį. _ Einu registruotis! - linksmai pasakė.
Kažkam perdavė mano suteiktas žinias. su paRarba palydėjau žvilgsniu šį husarą, poetą, pasirašinėjusį
Vyrai būriavosi kieme. Karininkas išrikiavo mus, daugiau kaip Juozu 2enge.
20 vyrq. Paklausė, kokius karinius laipsnius turime. Tarp mūstĮ bu- Gal apie 13 val. suzvimbė šūviai prie Kūno kultūros rūmų. Suka-
vo 12 puskarininkiq. Juos sukvietė į štabą, kitiems liepė likti sargy- leno kulkosvaidis. Kiemais, daržais artėjau prie rūmų. Priešo nesi-
boje. malė. Pro Kipro Petrausko namą, pro vaistinę, grįžau į būstinę.
Suformuotame būryje buvo trys karininkai: kapitonas ir du lei- Turbūt apie 15 val. apsistojom Ąžuolyne, nuo Dainų slėnio į kairę.
tenantai. Gavome šovinių ir po asmeninį sanitarinį paketą. Nudiegė Pridengėm kelio atkarpą nuo zoologijos sodo iki geležinkelio stoties.
mano širdi. .. p0 pietų gavom komandą važiuoti i Vilijampolę. Į sunkvežimį suli-
- Čia: vyrai, dėl visko, - paaiškino leitenantas. - Gal reikės pom turbūt 8 vyrai. Priekyje prie kėbulo buvo pritvirtinta trispalvė
kauniečiams suteikti pagalbą ... vėliava.

Ejom sargybas, patruliavom gatvėse, tikrinom buvusios karo po- Važiavom lėtai Aukštaičių, Aušros gatvėmis. Aplinkui šaudė.
licijos kieme sandėliukus. Čia ir likau sargyboje. sunkve7imis sustojo ties operos solisto A. Kučingio narnu, Aušros
Kažkur netoliese, apie vandentiekio bokštą vis garsiau aidėjo g. 13. Pasislėpę už namų kampų, bandėm susigaudyti keistoje situa-
šūviai. Mūsq vyrq grupelė skubėjo jau kairiuoju Aukštaičiq gatvės cijoje: nuo vandentiekio bokšto dulktelėdavo dūmai. Pasirodė, jog
pakraščiu į pagalbą saviesiems. Mačiau, kaip prie Vileišio gatvės šaudė į Prisikėlimo bažnyčios bokštą. Ten pastebėjome žmogaus si-
gale esančios ligoninės bėgo klasės draugas Saulius Laurinaitis su luetą. Į Aušros gatvė» kiemą išbėgęs jaunas husarų karininkas šaukė:
sovietišku šalmu ant galvos. Netrukus jis dviem sanitminiais - Vyrai, ar jie pasiuto. Ką jie daro! Bokšte kelia trispalvę! ..
neštuvais nešinas, grįžo atgal: sužeistas vienas vyras .Ne mūsq būrio. Iš tikrųjų ... pro langą išsiskleidė mūsų tautinė vėliava. Nuščiu­
Mat į sukilėlius šaudė vieno namo palėpėje pasislėpęs politvadovas vom! Vėliavą virš statomos Prisikėlimo bažnyčios bokšto iškėlė ka-
ir vietinis aktyvistas. Juos nutildė, o su jais buvusį trečiąjį sulaikė. ro lakūnas leitenantas Bronius Norkus.
Nakvojau mokykloje ant šiaudq. .. Trys pavienės sukilėlių grupės, neturėdamos tarpusavio ryšio,
Rytą Kauno radijas paskelbė, kad karininkai, viršilos, puskari- matyt veikė savarankiškai.
ninkiai turi registruotis komendantūroje. Kai kuriomis gatvėmis Savanorių prospektu važiavome žemyn. Vyresnysis įspėjo, kad
(Kipro Petrausko ir kt.) sustabdomas eismas. Laukiama pasirodant važiuodami Lukšio gatve ir Vilijampolėje pasilenktume prie bortų.
vokiečių kariuomenės. Vieni turėjome kreipti dėmesį į namų rūsius, kiti - į palėpes. Ve-
Mums ant kairės rankovės įsakoma ryšėti raištį. Mūsų būrys ga- terinarijos akademijos kieme sutikome prof. Zigmo 2ernaičio šeimą
vo geltonos drobės raiščius su tautine vėliavėle. Pakili nuotaika, ir dramos artistę Vosyliūtę-Dauguvietienę.
mes lyg ir kariai! Šypsosi karininkai, šypsomės ir mes! Įvykdę nurodymus, sulipom į sunkvežimį. Ties Vilijampolės tiltu
Duodama komanda: keliems mums sunkvežimiu vykti į netoli vermachto feldfebelis mūsų klausė kelio į Karmėlavą. Pasikrovėm ir
Įgulos bažnyčios esančią valgyklą atvežti maisto. Jo gavome sočiai: jo motociklą.
duonos, sviesto, sūrio, dešros. - Kiek jūsų žuvo? - klausiam vokiečių kareivį.
Vidurdienį patruliavau Aukštaičių gatve iki vandentiekio bokšto Pasakė, joR keturi. Važiuojant Savanorių prospektu, karys kart-
ir Kipro Petrausko gatve iki ligoninės. Baltavo išklijuoti didžiuliai kartėmis valiūkiškai šaudė į viršų ir garsiai juokėsi. Atsipalaidavę
plakatai su rytine radijo informacija. Lėtai žingsniuodamas sutikau kauniečiai irgi šypsojosi. Gerokai už Kauno radom nakčiai sustoju-
gražiu vasariniu kostiumu vilkintį, puikiai nusiteikusį pusamžį, inte- sius feldfebelio kovos draugus.
ligentišką žydų tautybės vyriškį su žmona. Iš tolo jis užkalbino Temo. Virš pievų kilo rūkas. Sargybiniai, ant pečių užsimetę
mane, teiravosi, kuris čia kelias laisvas. Įspėjau, kad lenktų Kipro ?~tklodes, dėmesingai stebėjo pamiškes. Kalbino ir mus pasilikti nak-
Petrausko gatvę ir Savanorių prospektą - gali pasirodyti vokiečių ciai. Bet mums buvo įsakyta grįžti.
kariuomenė. Pasuko i Kauko laiptus. Dingtelėjo širdį, kad tokia n~o- Iš ryto mūsų leitenantas sako:
taika, ko gero, bus savęs raminimas prieš aklą nežinią ... - Eisim, vyrai, į Muravą. Ten, sako, yra palaidų arklių.
1U 115
 Už Kauno, prie šulinio :;usėdam. Kelelus vyrq 1sc•10 apivolRyll
apyltnkQ, šncktelėli su gyventojais. Pro mus i Kuuną VdŽit1vo ver-
machlo mašintl kolona. Vienoje iš jų, Šdlia vairuotojo, vienmarš-
kinis vokiečiq karininkas. skutosi barzdą.
Pagalidu sukilimo kovos baigėsi. Grjžom i miestą.
Rytojaus vidurdienį išleido mus kelioms valandoms j namus. Prie
namq visur plevėsavo trispalvės vėliavos. Nauji plakalai vokiečių
kalba skelbė: .,Kas plėš, bus sušaudytas".
Paskambinau prie dun1. Atidarė tėvas.
- Mano sūnus su šautuvui Su šautuvu parėjo mano sūnus! -
neslėpė pasididžiavimo 56 metų atsargos majoras. švytėjo molina, KARAS! .."
džiaugėsi sesuo.
Iš mūsų namo keturiq šeimq i sukilimą išėjom keturi vyrai: ka-
riūnas Grigaliūnas, abiturientai Petkelis, Kijonka ir aš. Parėjom, ačiū
" Mes, :2:vingių bažnytkaimio (Vainuto vaisė. Tauragės apskr.) bu-
Dievui, visi keturi.
vę šauliai ir jų bedraminčia_i, ja~ 1_941m. ko~? pirmosiomis ?ieno-
Iš ryto mokykloje jau kurdinosi vermachto kariai. Vienmarški-
mis susibūrėme kovoti pries sov1et10ę okupacJJą. Mus sutelke Ste-
niai, įsispyrę į šlepetes, vaikščiojo kieme, prausėsi, grojo lūpine ar-
ponas Tubutis, 1918-1920 m. savanoris. Jis man pavedė surinkti
monikėle.
patikimq vyrų grupę. Pavedimą įvykdžiau. Grupėje, be manęs, buvo
Kieme mus išrikiavo paskutinį kartą.
- Susitiksim, vyrai, - kaip visuomet gerai nusiteikęs, patikino Vincas Stonys, Stasys Gečas, Juozas Gečas (visi iš Stokaičių kaimo).
leitenantas - Ačiū jums! Antanas Stonys (iš Palokyčio kaimo) ir Antanas Vaičiulis (iš Bika-
vienių kaimo). Visi šie kovotojai bendravo tik su manimi. Vadas
- Tėvynės labui! - galinga banga nuvilnijo mūsų atsakymas.
Tubutis palaikė ryšį su Vokietijoje veikiančiais lietuyiais. Galbūt
Stasys RADZEV!čf US gaudavo ir pinigų.
Juozas Marozas vadovavo kitai grupei, kurioje buvo Juozas Slan-
kus, Juozas Šimelis, Masidunskis. Vyrai buvo nuo 20 iki 40 meltĮ
amžiaus.
Pavasa.rėjan~ pas mus irradėjo veikli „sistema trys", kuri ŽvingitĮ
parapijoje jungė apie 200 vyrų. Reikėjo ginklų. Aš turėjau seno
šautuvo metalinę dalį. Mano kaimynas kalvis Bartkus padarė medi-
nę dalį, taip įgijau ginklą. Tačiau jų stigo. Kaip įsigyti? Vienas toks
žygis baigėsi tragiškai.
Vieną 1941-ųjų gegužės vakarą Juozas Ežerskis (buvęs šaulys)
lošė kortomis ir vaišinosi su sovietinės armijos kariškiais, kurie ba-
zavosi apylinkėse. Nusigėrus jiems, iš vieno karininko jis paėmė
naganą. Ryte kariškiai, pasigedę ginklo, prisiminė, su kuo puotavo.
ŽUVO NELYGIOJE KOVOJE Atvažiavo ir J. Ežerskj suėmė. Jis žuvo Tauragės kalėjime 1941 m.
birželio 22 d. vokiečiams apšaudant miestą. Tai buvo mūsų pirmoji
Iki šiol nebuvo žinomas sukilėlis-didvyris, kuris 1941 m. birže- auka.
lio 23 d. iš Zarasų bažnyčios bokšto kulkosvaidžio ugnimi už-
Kai kurie mūsų vyrai kas savaitę ar kiek dažniau eidavo per
tvėrė kelią besitraukiantiems raudonarmiečiams, sovietinei Lietuvos
sieną į Vokietiją. Mes rašydavome, šapirografu daugindavome ir
vyriausybei. TAI PARTIZANAS MOKYTOJAS A. ŠAKALYS. Šis VY_-
Platindavome antisovietinius atsišaukimus. Šapirografą turėjau bū­
ras nelygioje, bet labai garbingoje kovoje žuvo. Amžina jam garbe!
damas šaulių būrio sekretoriumi. Kai sovietai perėmė mūsų būrio
turtą, aš jį pasilikau. Jis mums pravertė ir vokiečių okupacijos me-

116 1:17

tais. Agitavome vyrus nepaklusti vokiečiams, kurie 1942 m. rengė
mobilizaciją jų karinei tarnybai.
~ir~elio 15 d. sekmadienį nuėjau pas mokytoją Antosq Makaraitq.
Susitariau, kad naktį iš pirmadienio į antradienį ji pasiklausys ra-
dijo žinių iš Kauno. Laukėme informacijos apie kilsiantį karą ir su-
kilimą.
Gavau žinią, kad atvažiavo rusų mašina vežli Makarovų šeimos.
Aš skubėjau į jų sodybą. Antosė Makaraitė pasakė, kad jokio pra-
nešimo apie karą nebuvo, tik muzikos programoje vieną dainą „Ože-
lis" kartojo du sykius. Aš ir sakau: ,,Tai yra ženklas, jog tuoj kils
karas!"
Paskutinė savaitė iki karo pradžios mums buvo labai nerami.
Birželio 21-osios naktį susitikome su Juozu Marozu. Jis pranešė, kad
Tubutis Vokietijoje. Turi naktį grįžti. Nemiegojau, vis laukiau Tu-
bučio. Švintant parėjo brolis Pranas. Jis priėjo prie lango ir nuste-
bęs sako:
- :2:iūrėk, kiek daug rakettĮI
Aš prišokau prie lango. Iš tikrtĮjų - visas vakarinis dangaus pak-
raštys raudonas nuo kylančitĮ raketų. Tai gerai matyti, nors iki Vo-
kietijos pasienio 17 kilometrų.
- Karas, - pasakiau broliui.
Netrukus išgirdome lėktuvų ūžesį, kulkų zvimbimą. Išaušus sovie-
tų kariai atvežė dvi mašinas sprogmenų, ir ruošėsi sprogdinti gelž-
betoninį tiltą per Jūros upę.
Atėjo Stasys Tubutis.
- Reikia gelbėti tiltą, - sako jis.
- O kaip tai padaryti? - Ir jam parodžiau du sunkiuosius kul-
kosvaidžius, prie kurių stovėjo po tris karius iš vienos ir iš kitos
tilto pusės.
Viskas vyko labai greitai. Vos spėjome sukristi ant žemės, kai
orą sudrebino sprogimas. Sovietų kariuomenės sunkioji artilerija
apšaudė puolančius vokiečius, ir be paliovos virš mūsų galvų skri-
do ir kažkur sproginėjo sviediniai. Netrukus pamatėme po vieną
kitą vokiečių karį. Matyt, tai buvo žvalgai. Nuvažiavo keletas vo-
kiečių motociklininkų, per brastą įveikę upę. Paskui lyg tvanas į
Rytus ėmė plūsti visų rūšių ginkluotos vokiečių kolonos. Naktį pa-
dangė vėl raudo nuo gaisrų. Atrodė, jog viskas aplinkui liepsnoja.
Išaušo birželio 23-oji. Nuėjau pas kaimyną Juščių. Pas jį per ra-
diją išgirdau pranešimus iš Kauno apie Lietuvos nepriklausomybės
atstatymą. Kauno karo komendanto pik. J. Bobelio įsakymus. Mes,
buvę sukilėliai, pirmiausia susirinkome rusų karių išmėtytus gink-
lus, minas ir minosvaidžius. Pusėtinai apsiginklavome. Organizavome
labdarą, nes buvo tokių šeimų, kurių visas turtas sudegė. Iš parduo-
118
tuvių dalijome cukrų, miltus, druską ir kitus produktus. Prižiūrėjome,
kad būttĮ
tvarka.
Saulių būriui tada vadovavo Antanas Makaras (jis tebegyvena
Amerikoje).
Mūsų sukilėlių veikla tuo ir baigėsi, nes frontas pro mus praėjo
labai greitai, nustumdamas raudonuosius j Rytus.
Per sukilimą Kaune buvo sunkiai sužeistas aspirantas Vy-
tautas Rudminas (jis buvo kilęs iš Bikavienių kaimo). Kariūnas mirė
Kauno ligoninėje.
llntanas KURPALIS
Kovojo, kad butų laisvi
Pagrindinė vokiečių kovos taktika prieš sovietinę armiją buvo
tokia. Dezorganizuotą ir demoralizuotą bolševikinę kariauną jie tarsi
pleištais skaldė. Tankų ir motorizuotų dalinių smūgį telkdavo į svar-
biausias kariuomenės pajėgas. Jas, sumuštas ir suskaldytas į atskiras
dalis, vėl be atvangos puldavo, neduodami atsikvėpti. Posakį „Pra-
kaitas sutaupo kraują" buvo gerai įsisąmoninęs kiekvienas vokiečių
kareivis. Dėl tokios taktikos pavieniai bolševikų daliniai būdavo pa-
liekami likimo valiai ir Lietuvos sukilėliq „globai". Už savo laisvę
su okupantu kovojo ir Lietuvos sukilėliai. Pavyzdžiui, birželio 26 d.
anksti rytą vokiečių daliniai, lydimi Lietuvos sukilėlitJ, įsiveržė į
Zarasus ir tuojau puolė Latvijos link. 50 kilometn1 į vakarus esan-
čioje Utenos apskrityje daugelyje vietų sukilėliai kovėsi su pakri-
kusiais bolševikais ir ginkluotais komjaunuoliais dar ir birželio 29 d.
Todėl nenuostabu, kad Utenos apskrityje žuvo nemaža sukilėlitĮ.
Neužmiršti jie, savo jauną gyvybę paaukoję šventam Tėvynės
laisvės idealui.
Zigmas Ccčergis, partizanas, 26 metų, iš Laičių kaimo, žuvo
194l m. gegužės 25 d. per kautynes su raudonarmiečiais, sunkve-
žimiu važiavusiais per Alantos miestelį. Susirėmimo metu nukautas
ir vienas raudonarmietis.
119
 Laurynas Siuba, parlizanas, 33 melq, iš Bureiki11 kflirno, žuvo
1941 m. birželio 29 d., mėgindamas nuginkluoti
savo kieme lris so-
vietinius kareivius.
Kazys Ramanauskas iš Alantos miestelio, 36 melq. Zuvo 194l m.
birželio 25 d. per partizanų susirėmimą su bėgančiais bolševikais.
Vytautas Vilnonis, 20 melų, partizanas iš Anykščių miestelio. Zu-
vo 1941 m. birželio 24 d. Anykščiuose, saugodamas tiltą per šven-
tąją.
Anupras Kavoliūnas, partizanas, 36 melų, iš Skardžių kaimo, ir
Leonas Miežonis, partizanas, 32 melų, iš Skudutiškio miestelio. Jie
1941 m. birželio 28 d. vežė j Utenos policiją vielos komuni:,tų c1kty-
vistus Grigalių Kozlovą, lvaną Ivanovą ir Anlaną Maželį. Netoli Birželis Trakuose
Šilinės vienkiemio juos pasivijo sovietinių kareivių sunkvežimis. Abu
partizanus suėmė ir nukankino Juodėnų kaimo miške.
Mykolas Vigėlis, partizanas, 27 melų, iš Surviliškio vienkiemio, 1940 m. rudenį pas mane į Trakus užsuko buvęs LAK lakūnas­
žuvo 1941 m. birželio 26 d., mėgindamas nuginkluoti ·rusų kareivius. instruktorius, pirmojo keleivinio lėktuvo „Stepas Darius" pilotas Jo-
Jonas Miškinis, 30 melų, partizanas iš Kapčiuškių kaimo. Zuvo nas Dženkaitis. Jis pakuždėjo:
1941 m. birž!;!lio 26 d. per susirėmimą su ėekistais. - Man pasilikti Lietuvoje pavojinga, manau sprukti į Vokietiją.
Antanas Gogelis, 39 melų, iš Leliūnų kaimo. 2:uvo 1941 m. bir- Tikiu, kad 1941 metais vėl grįšiu ...
želio 23 d. per susirėmimą su ėekistais. Tie žodžiai man buvo neįtikėtini. .. Jonas Dženkaitis savo paža-
Jonas Misiūnas, partizanas. 2:uvo 1941 m. birželio 24 d. 2:elvos dą tesėjo: jau pirmąją karo dieną jis grįžo ir žuvo ...
valsčiaus Rasališkių kaime kovose su bolševikais.
Trakuose susibūręs jaunimas dalydavomės įspūdžiais: ką reiškia,
Adolfas Miškinis, 26 melų, iš Anlalgės kaimo. Besitraukiančių
kai užsienio radijas praneša, kad vokiečiai ir rusai koncentruoja
bolševikų sužeistas, o l 941 m. liepos 23 d. iiauriai nužudytas.
prie sienos kariuomenę, skubiai ~tato įtvirtinimus. Ar tai ne karo
Vincas Bemotas, gyvenęs Utenoje, Baranausko g. 2. Įtartas bu-
pranašai? :2:inojom, kad po Lenkijos per kelias savaites krito Pran-
vęs partizanu, 1941 m. birželio 25 d. bolševikų sušaudytas.
cūzija, Belgija, Olandija. Į Vokietijos pusę perėjo Vengrija, Rumu-
Povilas Juozėnas, iš Spilrėnų kaimo, 30 melų. 2:uvo 1941 m. bir-
nija. 1940 m. vyko karas Jugoslavijoje, Graikijoje. Pagaliau vo-
želio 25 d. per susirėmimą su besitraukiančiais bolševikais.
kiečiai, panaudoję didžiulį oro desantą, kur dalyvavo net sklandy-
Petras Kazakevičius iš Našloniškio kaimo, 28 melų. Zuvo 1941 m.
tuvai, užėmė Kretos salą. ,.O kas bus toliau?" - klausdavome vienas
birželio 25 d. persekiodamas bolševikus.
kilo. ,,Ar Anglijai, Rusijai bus smogtas mirtinas smūgis?" Molotovo-
Juozas Gorskis, 27 melų, iš Gedimino kaimo. Zuvo 1941 m. bir-
Ribentropo paktas apvertė viską aukštyn kojom. Grąžindama Lietuvai
želio 25 d. susišaudymo su bolševikais metu.
Vilnių, Sovietų Sąjunga uždėjo ant jos leteną: buvo palaidota ne-
Napoleonas Juška, partizanas, 26 melų, iš Vyžuonų miestelio. 2.u-
priklausomybė. Prasidėjo išbandymų metai. ..
vo 1941 m. birželio 27 d. Sventupio kaime, Indriškevičiaus lauke
kau(ynėse su raudonarmiečiais. Kartą mano buto draugas ats. j. ltn. Gadliauskas, grįžęs iš Lent-
vario girininkijos, prasitarė (tai buvo jau 1941 m. birželio mėnuo),
Vladas KAZLAUSKAS k<1dkaras greit prasidės. Reikia pasiruošti ir laukti nurodymų.
Mes žinojom, kad pirmiausia bus reikalingi ginklai, nes tu-
rėtus amerikietiškus pistoletus jau buvom priversti atiduoti Trakų
karo komendantūrai. Mano „valteris" taip pat buvo atiduotas. Mums
Patikimi vyrukai iš milicijos sakė turintys . nemaža! m_edž!?k·
linių šautuvų, atimtų iš medžioklės draugiJos nanų, ir siek
liek pistoletų. :2:inojome, kad Trakuose yra 29 teritorinio šaulių kor-
puso 262 pulko, vadovaujamo pik. ltn. Juozo Listopadskio, didžiu-

120 121
 liai ginklų sandėliai. Bet pik. ltn. J. Listopadskis iškviestas į „kur- pravažiuojant PaluknG, girininkiją, kairėje palikome būsimą Afo-
sus", į Maskvą, pulko kariai išvykę i Varėnos poligoną. Trakuose, nino kolūkio gyvenvietG, o dar už kelių kilometrų aš išlipu prie
mūsų laimė, likę vos 50 karių, tarp kurių pora jaunesniųjtĮ kari- TrakLI vieškelio. Apie 7 km teko pėstute nueiti. Pastebėjau keletą sus-
ninkų šeimų. toJUSiŲ sovietinių kariškų sunkvežimių, prikrautų karinės aprangos,
0 su jiliS ir lietuvių karn1. Nedrąsiai priėjęs ir įsitikinęs, kad
Trakuose, kaip ir visoje Vilnijojc, buvo nenormali padėtis. At-
tai tikrai lietuviai, vieną atokiau stovintį paklausiau:
gavus Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi, dalis tarnautojų iš Kaišia-
- Kur važiuojate?
dorių persikėlė į Trakus tik 1940 metų pradžioje, o rusams okupavus
- Į Varėnos poligoną, - sausai atsakė.
Lietuvą ir pertvarkius valstybinį aparatą, į sulenkintus Trakus at-
Ar žinote, kad jau karas. Nevažiuokit tenai, o slėpkitės. Aš
grūdo visokių svieto perėjūnų. Vietos valdžios postus užėmė bol-
jums parodysiu Dargužių kaimą, kur galėsite prisiglausti pas mano
ševikų patikėtiniai: Trakų apskrities viršininku, vėliau - vyk-
pažįstamus ūkininkus, kol praeis frontas, nes Varėnoje dabar su-
domojo komiteto pirmininku tapo aukštadvarietis kalvis Genzelis,
rn,1ištis...
kompartijos sekretoriumi - kaišiadorietis :ž.ydelis Sadzevičius, o ant-
Nesu!dUkGs atsakymo, išsigandau: ar jie manęs nesuprato?
ruoju sekretoriumi - rusas Afoninas (ypač „pasižymėjęs" okupaci-
Po minutės autokolona pajudėjo Varėnos kryptimi.
niais vokiečių ir pokario metais). žemės ūkio skyriaus vedėju - iš
Staiga ausį pasiekė galingas motorų ūžesys. Pakėliau akis ir pa-
Kaišiadorių valsčiaus Paparčių kaimo mažaraštis Steponavičius, mi-
mačiau eskadrilę bombonešių, o virš jų kaip bitelės nardė vokiečių
licijos vadu - Valaitis, kompartijos instruktorium - Pušakovas, ki-
meseriai". Jie skrido Vilniaus kryptimi. Knietėjo palaukti jų skry-
lęs nuo 2:iežmarių, ir daugelis kitų.
~lžio rezultatų. Po keliolikos minučių išgirdau dundesį lyg iš po
Tačiau Trakuose buvo likę, nors ir nedaug, bet puikių vyrų mi-
žemių, paskui į dangų ėmė kilti tamsūs dūmai. Supratau, kad bom-
licijoje, apskrities vykdomajame komitete, banke, teisme, Lietkoop-
bardavo Parubankos aerodromą. Nesulikę ore jokio pasipriešinimo,
sąjungoje ir keletas patikimų kariškių (Brakauskas, Petras C:esnule-
jie greitai grįžo.
vičius, Stasys Jagėla, Monkevičius, vet. gyd. Lapatinskas, Gadliaus-
Aš nužingsniavau į Trakus, pats savo akimis pamatęs vokiečių
kas, agronomas Stonis, Jonas Steikūnas, Stankūnas, Lekavičius, Kuo-
lėktuvus toli nuo Vokietijos sienų.
las). kurie ir sudarė tą 1941 m. sukilimo branduolį.
Saulė kepino. Užėjau į kaimą atsigerti vandens. Lenkė moteriškė
1941 m. birželio 20-21 dienomis aš buvau komandiruotas i Ei-
atnešė man šalto pieno, o sužinojusi, jog einu i Trakus, susirūpinusi
šiškių valsčių. Su valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku buvome
mane perspėjo:
išvažiavę patikrinti keletą kaimų, kaip įvykdyti paruošiami~ji ~t~-
- Vaikine, neik į Trakus, palauk nors kiek, greitai grįš apylin-
tybos darbai grupinės: ~odybose (ten .~u~o numaty.ta ~urt\_?us1-
kės pirmininkas, sužinosime, ar, vyks mobilizacija, ar ne.
muosius kolūkius). Birzeho 22 d. parycia1s abu gqzova Į E1s1skes.
Oras stebėtinai gražus. Judėjimas mažas. Valsčiaus budėtoja jau?a Mano noras kuo greičiau patekti į Trakus, viską lėmė: aš iške-
liavau.
mergytė raportavo savo viršininkui: viskas gerai. Išsiskyręs ~u ~1r-
Parėjęs į namus, radau iš Vilniaus atvažiavusių svečių, kurie ra-
mininku užsukau pas agronomą Juozą Norkūną, kur nus1vahau
dulkes, ~psiprausiau, pavalgiau priešpiečius, pasidalijome naujienomis. miausiai gurkšnojo ir užkandžiavo. Aš, net nepasisveikinęs, sušu-
kau:
Staiga radijas pranešė, kad 12 val. iš Maskvos kalbės Molotovas.
Ką tai galėtų reikšti? . - Mielieji, karas!
Aš, lyg ką nujausdamas, nuskubėjau i kirpyklą nusiskusti. l~ "'.~l. Jie išpūtė akis, tarytum nesuprasdami mano žodžių. Tik, pam~tę
išgirdęs pirmuosius žodžius, kad tarp Ru_sijos ir Voki:ti]?~ p~~s1~eJo mano rimtą veidą, sukluso. Aš trumpai pasakiau, kad karas . Ja_u
karas, skubiai susimokėjęs už patarnavimą, galvotrukcia1s 1sbegau vyksta - tai per radiją pranešė Molotovas. Be to, pats savo ak1m1s
i autobusų stotį. Laimė, gavau bilietą, autobuse _užė~i~u vietą,_ ~~s mačiau, kaip vokiečiai bombardavo Vilniaus Parubankos aerodro~~-
tuojau turėjom išvažiuoti. Staiga autobusų stoti uzpludo nonnc~ų Tik tada svečiai papasakojo, kad jie norėjo važiuoti i Trakus mz.
išvažiuoti minia, nes jau visi kalbėjo: .,Karas! Karas!" Kai kun~ Merkio mašina, bet jų neišleido. Tada nutarė važiuoti trau~in_iu. O
veiduose susirūpinimas, o kitų - lyg džiaugsmo šypsena: o gal tai atvažiavQ su mano draugužiu Gadliausku laiveliais nuplauke Į salą
mūsų išganymas, mūsų viltis, kad vėl bus laisva Lietuva .. ir tenai praleido visą dieną.
Važiuodamas girdžiu kalbant: Merkinės tiltas susprogdintas, ru- lšgirdQ naujieną, svečiai susikrovė savo daiktus ir nutarė eiti ~e
sai pakrikai bėga, tuoj pasirodys vokiečiai, skubėkime. Po valandos i Vilni11, l>et į Briediškių dvarą, už Aukštadvario, pas tėvus (apie
122 123
 •
40 km). Mano įkalbinėjimai nepadėjo. Pasitarę su savo gyventoju - Tu turi žinoti, - pasakė ir nuėjo.
nutarėme šiandien nieko nedaryti, nes visa sovietų valdžia dar bu'. Milicininkai, panikos apimti, pradėjo dezertyruoti. Liko tik buvę
vo savo vietose. Lietuvos policijoje - patikimieji. Namuose mūsų jau geras būrelis,
Pirmadienio, t. y. birželio 23-osios, ryte išėjau pasižvalgyti. Perėjau beveik dešimt vyrų. Praneša mums, kad kariškiai keičia prie kari-
visą miestelį, visur ramu. Grįždamas prie kompartijos ir komjau- nių sandėlitl karinę sargybą patikimais vyrais. Vėliau bus galima
nimo komitetų pastebėjau tris ar keturias l@ngvas automašinas, i prieiti prie sandėlitĮ ir paimti iš ten ginklų, kiek reikalinga. Apie
kurias jau lipo partijos ir valdžios atstovai: į vieną -Šadzeviėius 14 val. per daržus, slapstydamiesi, artėjome prie ligoninės, o už jos
Afoninas ir Narkevičiūtė (komjaunimo sekretorė), i kitą - Trakų čia pat ir kariniai sandėliai. Likus 200 metrų, pastebėjom, kad kiti
saugumas, o į trečią - vykdomoji valdžia: Genzelis, jo sekretorius vyrai, susiradę Lietkoopsąjungos sunkvežimį, su iškelta tautine vė­
ir skyriaus viršininkas Burbulis. Aš neiškenčiau ir priėjęs paklau- liava jau lekia Vytauto gatve ir pasuka ligoninės link. Matome, kad
siau: prie sandėlių vartų stovi viršila, mojuoja ranka, atidaro vartus.
- Jūs išvažiuojate, o mus paliekate be valdžios. Tad ką mums Mes visi, šaukdami „Valio!", jau bėgame pirmyn. Viršila atrakina
daryti? sandėlio duris, mums perduoda sunkiuosius ir lengvuosius kulkos-
Genzelis atsakė: vaidžius, vyrai juos krauna į mašiną. Gauname keletą žiūronų, pis-
- ME's išvažiuojame trumpam, labai greitai grįšime. toletų, pasiimame po keletą granatų.

Tas „greit" užsitęsė daugiau nei 3 metus. Pakrautai mašinai išvažiavus, viršila (pavardės neatsimenu) užra-
Sugrįžęs į namus su Gadliausku dar pereiname Karaimų gatvę iki kina sandėlius ir vartus, palieka sargybą. Vos išėjus iš sandėlių,
tilto. Matome vietinius lenkus su dviračiais važiuojančius už miesto. matom - stovi kariškas sunkvežimis, į kurį lipa rusų kareiviai su
Gauname žinių, kad jie irgi kažkam ruošiasi. Tarp jų štabo ir mies- karininku. Priėjęs viršila sukomandavo:
to zuja be perstojo dviratininkai. Prie rajono vykdomojo komiteto - Esate apsupti, atiduokite ginklus geruoju. Mes jums nieko
susibūrė jau būrelis lenkų ir, matyt, nori užimti valdžios patalpas. nedarysime, tik nuginkluosime.
Čia pasimaišė milicijos viršininkas Valaitis. Mes kreipėmės į ji, kad Rusai, beveik visi naujokai, pamatę prieš save ginkluotus civi-
išsklaidytų lenkus. Čia pat ateina lietuvių karių keturių vyrų lius, turbūt suabejojo, ir vienas jų nusiėmė šautuvą nuo pečių,
patrulis. Pora įkyriausių lenkų bėga į kiemus. Komanda: šaut! Pro skubiai užtaisė. Supratom, kad padėtis kritiška: jų buvo 24, o mūsų
šalį! Kiti lenkai, pamatę, kad ėia nebepajuokausi, issisk.irsto. Mudu 4 ar 5. česnulevičius griebė iš kaimyno šautuvą, ir šūvis. Tuomet
su Gadliausku pasikviečiam pas save į butą porą patikimų milici- pasigirdo pistoletų šūviai. Pasinaudoję sąmyšiu, du kareiviai pra-
ninkų (mudu gyvenome priešais miliciją), ir sakom: dėjo bėgti Vytauto gatvės pusėn. Riktelėjom: ,.Nešaut! Tegul bėgai"
- Vyrai, laikas atėjo, reikia ginklų. Kiti kareivių_i čia pat atidavė savo šautuvus, keletas įbėgo į greta
- Gerai! Gausit! stovintį sandėlį. Įkalbėjom nesipriešinti, ir jie pasidavė. Sužeistąjį
Beeinant į milicijos būstinę, išgirstame prie pašto radijo garsus. kareivį nugabeno į ligoninę. Kitus kareivius nusivedė mūst1 kariai
Kauno radijas pranešė, kad paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės patruliai į kareivines.
atstatymas. Perskaitytas vardinis vyriausybės sąrašas. Nuotaika pakilo. Iki vakaro dar prisidėjo apie pora dešimčių mūsų kareivių, grį­
Pašto viršininkas Kerulis (miręs Čikagoje) atidarė pašto įstaigos žusių iš Varėnos poligono. Mieste patruliavo mūsq karių sustiprin-
langą ir, pastatęs ant palangės radiją, paleido jį visu garsu ... Pro
tas patrulis.
šalį eidamas rusų politvadovas sušuko: ,.Prekratit šum!"
Nors jis nesuprato, bet matyt pajuto, kad čia skamba džiaugsmo Vakare nutarta pasiųsti grupę ginkluotų vyn1 į Užtrakio dvarą,
dainos ir Tėvynės himnas. T-ai išgirdo žmonės. Lietuvis sutikęs lie- turto apsaugai. Ten taip pat buvo keletas mūstĮ k<11riq.Kiti, tarp jq
tuvi bučiavo, tartum šimtmečius nesimatę. Džiaugsmo ašaros ri· ir aš, Miliūnas (sk. aviacijos puskarininkis) ir dar keli vyrai, persikė­
tosi skruostais. Lenkai šovinistai panarino galvas, nes jiems nepasi- lėm per ežero sąsmauką prie buvusio lenkq jachtklubo ir nakčiai
sekė užimti Trakus. Jie pasijuto pralaimėję. išdėstėme du sunkiuosius ir du lengvuosius kulkosvaidžius, nes bu-
Atėję į milicijos vado būstinę, radome savus. Pasirinkome po vo laukiama rusq puolimo nuo Lentvario pusės. Pasilikome budėti.
pistoletą. Ateina dar keletas: Brakauskas, Lapinskas, česnulevičius. Naktis praėjo gana ramiai. Nepaprasta tyla supo mus. Apie pir-
Jie taip pat gauna po pistoletą su šoviniais. Visi grįžtame pas ma- mą ar antrą valandą išgirdau artėjančios valties irklq pliuškenimą.
ne. Pakeliui sutik'au lietuvių karininką ir paklausiau, kur renkamės. Įsiklausiau. TaiĮj, kažkas plaukia ežero pakraščiu. Sušukau: .,Kas
124 125

l
 •
ten?. AtsiliE:pe. Sa\i, bet sunkiai sužeistas užtrakių dvaro agrono- rsnnkus laikinąją valdžią, pradejom nuolat budėti aps~nlH!S vir-
mas Dz1eke,ibus ·. Part1zana1 veže sužeistąjį Į ligonmę.
šuunko 1staig0Je, komendantūroje. Greitai buvo atstatytas ryšys su
I-.:1tą dieną paa1š ·ėJo nelaimės smulkmenos. Apie 24 val. l Už- apskntJes valsdais: V1ev1u, Ziežmanais, Kai.šiadonm1S, Kruomu
tra ·ių d ..·arą ufrlydo rusų sunk\·ežimis su kareiviais. Įvažiavę l par- 5emeliškėmis, Aukštadvariu, Onuškiu, Lentvariu, Rūdi.škemis, Val-
ką, sustoJo \"OS 20 metrų nuo krūmuose užmaskuoto kulkosvaidžio. kininkais, faš1škėm1s. Valsčiuose Jau pirmomJS karo djenomis atsta-
\"yrai lauke, kas bus toliau. Rusų karininkas, priėjęs pne mašinos trtos sanvaldybių funkc1Jos. lš Rūdiškių praneše, kad vos vokiečiai
ž1bmrų pasiiiūreJo Į žemėlapi ir Įlipęs atgal Į5akf' vairuoto1u1 ~TĮil1 išvažiavo 1s Rūdiškių i Trakus, JUOS pasitiko rusų tankai, ir vienas iš
Tuo momentu budmtts praneše agronomui apie pavoJŲ. Sis meko
1 ų tiesioginiu pataikymu nuneše vok1eč1ų lanko bokštą. Bet kiti
nelaukęs šoko per langą (manė, kad rusai eis i vidų). Bet netoliese
keli rusų tankai buvo vok1eė1ų padegli. Toks pat likimas, kaip
sto\·ėjęs rusų kareivis, pamatęs tarp medžių begantj. šovė ir sun-
pranešė iš Lentvario, nutiko ir 8 rusų tankus, kune, pamatę arte-
kiai sužeidė Dziekevičių. Atvežtas j ligoninę jis po keleto valandų janėias vokiečių karines mašinas, IŠlindo iš miško ir megino jas
mirė. Tai buvo pirmoji sukilėlių beprasmė auka. apšaudyt1. Visi rusų tankai buvo sunaikinl!.
Birželio 24 d. po pietų netikėtai pasirodė vokiečių tankas. Jis, Gaila, kad, vokiečiams išvaikius Lietuvos l.,ajkinąją vyriausybę,
pastebėjęs kitoje ežero pusėje prie jachtklubo mūsų išdėstytus kul- visi LAF nariai sukilėliai, kurie atliko savo pareigą tevyne,1, taip
kosvc::džius ir šalia jŲ ei. ,t;us, pa~alvojo, kad tai rusų likučiai. pat ir šauliai, buvo nuginkluoti. Lietuviai vokiečių pažadais nusi-
Tuoj pasuko tanko ,·amzd1 l mūsų pusę. Tai laiku pastebėjo netoli \-ylė. Vėliau sutelkta savivalda jau nebu\·o nepnklausomybes lt.·
vokiečių buvęs Petras česnulevičius, kuris sulaikė vokiečius. Bet sinys, o pasireiškė kaip antroji okupacija.
jei ne Petras, tai kas iš mūsų būtų likę ...
Turbūt trečiadienį. t. y. birželio 25-ąją, Trakų aktyvistai, susirin- Viktoras AS:WEXSKAS
kę burmistro kabinete, dalyvaujant lietuvių visuomenės atstovams,
išrinko laikmąj į miesto merą, kol bus paskirta valdžia. Burmistru
išrinko Trakų mokytojų seminarijos direktorių Mačiulį. o pavaduo-
toju V. Ašmenską. Sudaryta prekybos taškų likvidacinė komisija
(Lielkoopsąjungos). Čia pirmininku išrinko V. Ašmenską, pavaduo-
toju J. Steikūną, o buhalteriu P. česnulevičių. Policijos vadu Aloy-
zą Kuolą, apskrities viršininku - Kapočių. Karo komendanto pareigos
teko ltn. Tarasevičiui, kuris, sutikdamas vokiečius, vos išvengė kul-
kos, paleistos vokiečių karių: tik lengvai sužeidė. Saugumo viršinin-
ku paskirtas Maskvytis.
Bene trečiąją karo dieną rusų karininkų žmonos parodė einantį
rusų politvadovą. Vyrai sulaikė jį ir perdavė pirmam pasitaikiusiam
vokiečių kareiviui. Tai buvo jau vyresnio amžiaus žmogus. Paėjęs LA F pašaukus
porą dešimčių žingsnių, politvadovas staiga kirto vokiečiui per gal- ·
va kuriam net šalmas nukrito, o pats puolė bėgti. Kiek pabėgęs Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, jau 1941 m. bir-
m~tėsi i Bernardinų ežerą ir mėgino su miline plaukti. Bet pakilęs želio 23 d. Kražiuose policijos nuovados viršininku buvęs Pranas Ju-
vokietis paleido mirtiną šūvį ir tas čia pat nuskendo. reviėius sudarė gerai ginkluotą sukilėlių-partizanų būrj. Tokios

Komendantas Tarasevičius paveda V. Ašmenskui suorganizuoti grupės buvo kuriamos ir kituose Kražių valsčiaus miesteliuose: Kark-
Trakų šaulių kuopą. Jau buvo įregistruoti 35 šauliai, kuriems išduo- lėnuose, Pašilėje, Pakražantyje. Pranas Jurevičius, išsikvietęs buv.
ti tarnybiniai lengvieji ginklai. Po Dziekevičiaus žuvimo porą parų Lietuvos kariuomenės karininką, Galinių pradinės mokyklos vedėją,
mokytoją Vytautą Sakalauską, pavedė jam tokią partizanų grupę
teko pabūti Užtrakių dvare. Ten mums gerai talkininkavo· tėvas ir
sūnus iš Ząslių, su kuriais nusifotografavome su visa kautynių ap- sudaryti ir Galiniuose, Pastarasis ėmėsi skubių organizacinių žygių,
ranga: žiūronai, granatos, pistoletas. Galbūt jiedu dar gyvi ir dar ir i grupę įstojo septyni vyrai: broliai Pranas ir Stasys Budreckiai,
turi šią nuotrauką? Petras ir jo brolis šemetulskiai, Vladas Konėius, Bolius Adomaitis ir
Bronius Valiuška. Grupė apsiginklavo iš panikos apimlų besitrau-

127
kiančių rusų kareivių gautais šautuvais. Ši partizanų grupė buvo pa-
valdi Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Kražių valsčiaus partizanų bū­
riui ir veikė Galinių apylinkėse. Galinių partizanai saugojo tiltus,
telefono linijas, svarbius pastatus ir kitus strateginius objektus, kad jų
nesunaikintų besitraukiantys raudonarmiečiai. Partizanai sulaikė ke-
turis dezertyravusius rusų kareivius, kuriuos vėliau perdavė vokiečių
kariuomenei. Be to, grupė areštavo valsčiaus sovietinių kolaborantų
aktyvą, apylinkės pirmininką ir sekretorę.
Kražių valsčiaus partizanų štabas buvo pavaldus LAF atstovui,
Kražių pradinės mokyklos vedėjui Kazimierui Matulevičiui, kuris,
atvykęs iš Kauno, koordinavo partizanų veiklą Kražių valsčiuje.
K. Matulevičius organizavo partizanq grupių sudarymą ir jų apgin-
žeberių partizanai
klavimą, atkūrė Kražių valsčiaus savivaldybę, įsteigė Tautinės dar-
bo apsaugos (TDA) skyrių. Dabartiniame Kelmės rajone, 2 km i šiaurę nuo Užvenčio, yra
Kražių valsčiaus LAF štabo viršininkas buvo Pranas Jurevičius, senovinis 2eberių kaimas, kuriame gyveno pasiturintys ūkininkai,
kurio pavaduotoju ūkio reikalams dirbo Kražių valsčiaus viršaitis vadinti „tūzais", skirtingai nuo kaimyninio Dangnietų kaimo „koji-
Stasys $veikauskas. štabo narys tardymo reikalams -- buvęs Kražių nuktĮ" (atseit, neturtingesnių). Valstiečiai gyveno ramiai, nors labai
policijos vachmistras Leonas Ivoškus-Ivoškevičius, štabo narys ri- daug dirbo, nestokojo rūpesčių, vargų, sėkmių ir nesėkmių.
kiuotės reikalams - mokytojas VytaUias Sakalauskas. Atėjo audringi 1940 metai. Raudonoji armija okupavo Lietuvą.
Vytautas Saka)auskas gimęs 1919 m. Smolensko gubernijoje. Įgi­ Prasidėjo inteligentijos areštai, vieši susidorojimai su „išnaudotojais".
jęs pedagogo specialybę, mokytojavo Kražių valsčiuje. Atsargos lei- Telšių apskrities viršininkas užventiškis Domas Rocius, mieste dienos
tenantas. 1944 m. jis buvo P. Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės metu sutikęs buvusį darbdavį, Spyglių dvaro savininką, teisėją Petrą
rinktinės būrio vadas. Vokiečiams išformavus rinktinę, pateko į vo- Liseckį, visų akivaizdoje nušovė. Užventyje valdžią užgrobė išėję
kiečių kariuomenę, tarnavo statybos bataliono būrio vadu. Pabėgęs iš palėpių komunistai Juozas Grikštas, Antanas Juozapavičius, Teren-
iš vokiečių kariuomenės, pokario metais V. Sakalauskas (,,Strazdo" tijus Priščepionka ir kiti. Jie pradėjo vadinamąją žemės „reformą",
slapyvardžiu) buvo Lietuvos laisvės armijos (LLAR) Šiaulių apygar-
dos štabo komendantas.
konclagerio negrįžo.
Politinė Vorkutos
Enkavedistų areštuotas 1951 m., teistas. Iš

rkonclagerio kalinė kražiškė Stefanija Baldaus-

apiplėšdami didesnius Užvenčio valsčiaus ūkius Užventyje,

savininkų atimta 4500 ha žemės. Pagaliau 1941 m. birželio 14-15

kaitė savo dienoraštyje labai šiltai atsiliepia apie Vytautą Sakalauską.
„ 1941 m. kaitrų liepos popietį supažindino mane su juo. Tai buvo
neau}(štas, atraitotam rankovėm ir gražiai įdegusiu veidu berniukas.
Nevadinu jo vyru, nes nesakytum jį esant aukštesnės kaip penktos
klasės berniuką. Tuo tarpu jis buvo atsargos leitenantas, jau ištisus
metus mokytojavęs Galiniuose ... Norėtų ir svajojęs būti lakūnu ir
lenktyniauti su vėjais ... Seniūnų, valsčiaus tarnautojų ir ūkininkų
atstovų posėdy Vytas tarė drąsų žodį, visus tuo nustebindamas. Ši
žinia mane labai nudžiugino, nes jame pamačiau ne tik žmogaus, bet
ir karšto lietuvio patrioto idealą ... "
Vaclovas RIMKUS
visti širdis sudrebino pagal Maskvos planą raudonosios armijos ir
Spygliuo-
se, 2elviuose, Čekaičiuose, Rapiškiuose ir kitur. Valsčiuje iš teisėtų
d.
l
vietos kolaborantų organizuoto genocido akcija. Areštuotas ir iš-
vežtas visų mylimas Užvenčio pradžios mokyklos mokytojas Alber-
tas Sliažas. Išsiųstas į konclagerį Krasnojarsko krašte Užvenčio paš-
to viršininkas Gasparas Aleksa, o jo žmona Ona, penkiametė duktė
Vitalija ir vienuolikametis sūnus ištremti į Altajaus karštą. Į Rusi-
jos platybes išsiųsti inžinierius Kazys Simkevičius iš LapiškitĮ, Bro-
nislava Babrauskienė su trimis dukromis iš Užvarnio, Feliksas Radze-
vičius iš 2elvių ir keletas kitų žmonių.
1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas
nebuvo netikėtas Lietuvių aktyvistų frontui. Jau pirmosiomis karo
dienomis Užvenčio valsčiaus partizanq būrys, vadovaujamas buvusio
Lietuvos kariuomenės atsargos leitenanto, advokato Romualdo Ko-
lokšos, stojo į ginkluotą kovą prieš besitraukiančius okupantus ir
Užvenčio sovietinius darbuotojus. Užvenčio partizanq būryje kovojo
užventiškiai Juozas čepauskas, Vincas Poškus, Bronius Zablockis.

J2i
 J~em~ talkino Jonas Atkočaitis iš Labūnavėlės kaimo, Leonardas Biels- udonarmicčiai ir vienas paimtas į nelaisvę. Vėlai atėjus pasp1rc1a1,
k'.s 1s Gorainių, Stasys Gedrimas iš Rūdiškių, Kazys Jancius iš Zel-
~~uems rusams pavyko prasiveržti į Užvenčio miškus. Mūšio metu
v1ų, Vin_cas Jarutis i_š_Dan~~i_et~, . Antanas_ Lu~ošius iš Volungių, unkiai sužeisti buvo Kazimieras Navakauskas ir Jonas Jankauskas.
Konstantmas Norkus 1s Kumg1sk1ų 1r daug kitų. Is viso suburta dau- 5
Nuo pat pirmųjų karo dienų Užvenčio valsčiaus viršaičiu dirbo
giau kaip 50 ginkluotų vyrų.
Lietuvių aktyvistų fronto atsiųstas į šias pareigas Vilius Prancūze­
Į būrį įstojo ir 2eberių kaimo vyrai: ūkininkai Stanislovas Bru-
vičius.
žas ir jo sūnus Stasys, Alfonsas Kučinskas, Antanas Mickus, Juoza-
~a~, Kazimieras ir Stanislovas Pilipavičiai, Jonas ir Pranciškus Vasy-
ha1, broliai Stanislovas ir Vaclovas Venckai, taip pat pas Albertą Vaclovas RIMKUS
Grigą dirbęs Jonas Jankauskas. Jie sudarė atskirą LAF Užvenčio
partizanų būrio 2eberių skyrių. Savo skyrininku žeberiškiai išsirin-
ko Kazimierą Pilipavičių.
Jau pirmosiomis karo su Vokietija dienomis Užvenčio partizanai
visame valsčiuje užblokavo svarbius raudonarmiečių ir vietinių ak-
tyvistų pasitraukimo į Rusiją kelius. Šiaulių kelią saugoję partizanai
Leonardas Babravskis, Alfonsas Darkintis ir Mykolas Gališanskis bir-
želio 26 d. Dvarčiaus girelėje pastebėjo įtartiną slapuką, slenkantį
Užvenčio link. Stabdomas jis leidosi bėgti. Teko atidengti ugnį. Pa-
aiškėjo, kad bėgo pas savuosius 2eimelio valsčiaus partorgas Stepo-
nas Juozapavičius.
Dar prieš tai miestelyje patruliavusi partizanų grupė paėmė į ne-
laisvę keletą paviemų besitraukiančių sovietinių kareivių, areštavo
beveik visa bolševikinę valsčiaus valdžią, milicininkus, komunistinės
kuopelės aktyvistus. Buvo areštuotas valsčiaus vykdomojo komiteto
pirmininkas Aleksas Jašniskis, milicininkai Pranas Pocius ir Povilas
šimkus žemės dalijimo komisijos pirmininkas Terentijus Priščepion­
ka boiševikai Antanas Rimkus, Afanasijus Vaškovas, komjaunuo-
liai Antanas Janušas, Vytautas Mažeika, Juozas Jastrauskas, vals•
čiaus vykdomojo komiteto sekretorius ~Jeksas Naranec~~~• a~tyv_i~-
tai: Juozas Norvaišas, Križostonas Janusas, Petras Jurev1cius Jr k1t1.
Iš viso 17 žmonių. Jie visi buvo tardomi, laikomi valsčiaus dabok-
lėje. Apie 100 Užvenčio bolševikų žydų buvo uždaryta i getą, įreng-
tą Užvenčio dvaro barono saI,:-klinė_je. . . .. ..
Nuo teisėto atpildo į RusiJos gilumą pabego Uzvenc10 valsc~aus
partorgas Antanas Juozapavičius, Steponas Ališauskas, Antanas G1ed-
rimas Boleslovas Jadauskas ir keletas žydų.
1941 m. birželio 29 d. pro 2alakius, 2eberius traukėsi nuo Šia?·
girio 14 ginkluotų raudonarmiečių. Jie a~sistojo poil_siui Ze~~r~ų
kaime Mauškalnio papėdėje. Zeberių partizanų grupei da~u~ zm:ą
apie tai aplinkiniams sukilėlių būriams, pirmieji rusų kareivius. u~-
puolė sutelkta ugnimi Viekšnelių (Luokės valsčiaus) ?~rtizan~i .;r
Zeberių vyrai: Jonas Jankauskas, abu Stanislovai Bruzai, Kazn~u ·
ras Pilipavičius ir Vaclovas Venckus bei Dangvietų kaimo pa~tiza-
nas Kazimieras Navakauskas. Susišaudymo metu buvo nukauti du

130
131
 Naktį pakaitomis ėjome sargybą. Būstinę Įsirengėme pienrnes
,,Zemaitija" didžiojoje salėje. Vakare prie mūsq prisidėjo dar du
partizanai. Dabar mūsų jau buvo dvylika. Naktis praėjo ramiai.
Birželio 24 d. 8 val. 30 min. atvažiavo iš Mažeikių traukinys su
rusų kareiviais. Pamatėme ir civilitĮ. Stotyje buvo iškelta Lietuvos
trispalvė. Rusų vyresnieji karininkai klausinėjo, kas iškėlė buržua-
zinę vėliavą? Komjaunuolė ryšininkė nurodė partizaną Dubicką, ku-
ris čia pat patruliavo neginkluotas. Jį ir stoties viršininką Blažalti
rusai suėmė, įsivedė i vagoną. Trispalvę vėliavą nuplėšė, bet savo -
raudonos - nepakabino.

Sukilimas Lušėje Traukinys išvažiavo į Lalviją, į Vainodės stotį. Jam išvažiavus,

partizanai suėmė ryšininkę ir dar keletą įtartinų žmonių. Daugumas
komjaunuolių, žymesnių ir gudresnių partinių jau buvo pabėgę.
Už geros valandos į stotį paskambino Vainodės stoties latvių par-
Birželio 22 d. Ritinės dvaro parke vyko gegužinė. Nuvažiavau. tizanai ir pranešė, kad traukinio neįsileido, todėl jisai atbulas grįž­
Pavakariais išgirdau dundesį. Pasklido kalbos, kad prasidėjo vokiečitĮ­ ta atgal. Ką daryti? Nutarėme partizaną ir stoties viršininką išlais-
rusų karas. Jaunimas greitai išsiskirstė. Dingo ir šventės rengėjai. vinti. Sudarėme veikimo planą. Pirmiausia paskambinome į Zidikus
Pamačiau besibūriuojančius vyrus, kurie tarpusavyje kalbėjosi. Aš ir paprašėme paramos. Zidikų partizanų vadas Klemas Ališauskas
išvažiavau dviračiu namo - į Lūšę. Įsijungiau radiją. Taip, karas
pažadėjo. Paskiau atpalaidavome vieną geležinkelio bėgių liniją ir
prasidėjGs!
apie metrą pasukome į šoną. Sunkųjį kulkosvaidį įkėlėme į pieninės
Naktį negalėjau užmigti. Auštant susitikau su keliais Lūšės šau- antrąjį aukštą, po vieną lengvąjį kulkosvaidį pastatėme taip, kad
lių būrio vyrais. Jie pakvietė mane bendrai kovai prieš okupantus. galėtume šaudyti išilgai griovio. Mes likę 5 vyrai pasirinkome šo-
Sutikau. Būryje buvome septyni vyrai. Kol kas slėpėmės miškelyje. ninę apsaugą, ir su automatais laukėme atvykstančio traukinio.
Taip birželio 23-osios ankstyvą rytą pradėjau partizanauti. Turėjome Netrukus pamatėme atvažiuojantį neprašytą „svečią": keturių va-
4 kariškus šautuvus, 3 pistoletus. Aš buvau apsiginklavęs savo „val- gonų traukinys judėjo 15-20 km per val. greičiu. Paramos iš Zidikų
teriuku". šovinių stokojome. dar nesulaukėme. Buvome 12 „drąsuolių". Traukinys privažiavo iš-
Birželio 23 d. 6 val. pas mus atvyko su dviem vyrais atsargos ardytą liniją, ir už kokių 200 m vagonai susvyravo, o garvežys' nu-
leitenantas H. · Adamkavičius, kuris ėmėsi vadovauti mūsų partizanų virto į griovį. Vagonai kiek pakrypę liko stovėti. Apvirtęs garve-
būriui. žys šnypštė alsuodamas garais. Matomumo beveik neliko. Tuose ga-
Mane su kilu partizanu pasiuntė saugoti kooperatyvo, kuriame ruose atidengėme ginkit! ugnį į priešą. Sukaleno kulkosvaidžiai, su-
dirbau. Anksčiau tarnavęs pasienio policininku Dubickas, vilkintis poškėjo šautuvai, ėmė sproginėti granatos ... Rusai smarkiai atsišau-
sargybos uniformą, su dviem vyrais nuvyko saugoti geležinkelio dė iš vagonų. Geležinkelio pylimo nebuvo matyti. Kova truko, kaip
stoties. vėliau sužinojome, 25 minutes.
Gal 10 val., prisidėjus dar dviems sukilėliams, septyni partizanai Pamatėme atslenkančius civilius: vyrus, moteris, net vaikus. Iš-
su v<!clu išėjo į Pikelių miestelį (už 9 !t:m) pakviesti talkon vietos kėlę rankas atėjo ir raudonarmiečiai. šaudymas aprimo. Parama
būrio, kad padėtų nuginkh:oti rusų karius. Aš pasilikau savo poste. taip ir neatvyko. Apsiėjome ir be jos.
Po pietų vyrai grįžo su dviem vežimais ginklų ir kitos amunici- Prasidėjo belaisvių ėmimas, nuginklavimas, rikiavimas. Tik tada
jos. Patyrėme ir aukų. Du mūsų būrio partizanai buvo lengvai su- atvyko pa,rama iš Židiką Pavėlavus~. Kraunantis jiems į sunkvežimį.
žeisti, o vienas pikelietis sukilėlis žuvo, 4 sužeisti. Rusų karių virš kabinos buvęs kulkosvaidis, neatsargiai elgiantis, staiga iššovė
nukauta vienuolika ir į nelaisvę paimta keturi. ir žuvo partizanas Strikaitis. Du sužeisti.
Dabar praturtėjome ginklais: atsivežė du lengvuosius ir vieną Padedami ŽidiktĮ partizanų, suėmėme visus priešus. Iš viso žuvo
sunkųjį kulkosvaidžius, visi gavome po šautuvą, užtektinai šovinių ir buvo suimta 84 sovietiniai kariai. Rusti žuvo 16 ir 8 buvo sužeisti.
ir granatų. Apie 10 pabėgo. Iš 152 civilių keturi žuvo, 18 buvo sužeista. Paaiš-
132 133
 kėjo, kad tame traukinyje civiliai latviai buvo suimti ir t
į Sibirą. Mes buvome jų išlaisvintojai. remiarni
. ~elaisvius rusu~ ~~darėme girininkijos daržinėje. Pastatėme su
Upnntą sargybą. C1v1hus latvius laikinai globai išdalijome v·et· . s-
latviams ūkininkams. · 1
miams
~uvo liūdn~ ir skaudu - kautynių metu traukinyje žuvo -
pa!:1~an~s Dub1ckas. Stoties viršininkas lengvai sužeistas. lšd~~tl
rysmmke buvo „paslėpta" amžinai... 1e Jonas GRAIC!ONAS
:~~akaryj_e. prie mūsų. prisidėjo d~r 8 vyrai, o kitą dieną net 1
4
sukllehų. Ta1g1 buvome Jau 36 partizanai. TurėJ'ome taJk· · k.
· ·· k • . mm n1 ir
mer~a:c1~, unos dir~o sa~itarėmis: ry~ininkėmis, gamino maistą. MUSŲ GEOGRAFIJA
?·
~1rzel1? 2_~ !:o pietų Įvyko arsesnes kautynės su rusų daliniais.
b_es1trauk1anc1a1S 1s Vain~dės _karo aer~?romo. čia žuvo antras mHsų Skiriu sukilimo dalyviams
gmklo draugas Butkus. Biržeho 26 d. JĮ palaidojome.
. Naktį ~r~ukd.amiesi rusai Palūšės kaime nužudė pora ūkininkų.
Tikrų kaltmmkų neradome, bet įtariamų aptikome. Juos perspėjome. Kai lieku aš vienas,
Mūsų būrys išaugo jau iki 50 vyrų. Mus maitino.net neprašomi, Vienas tarp žmoriių, -
vietos ūkininkai. Beveik kiekvienoje šeimoje buvo po sukilėlį. Nuplaukiu ir Jūra,
Vieną naktį gavome žinią, kad iš Mažeikių miesto mūsų link iš- Plentais nueinu . ..
važiavo trys sunkvežimiai, pilni rusų kareivių, sutvarkyti Lūšės par-
tizanų. Pasiruošėme juos „svetingai" sutikti. Nesulaukėme. Atverčiau žemėlapį,
Du kartus suteikėme pagalbą ir gretimų apylinkių partizanams. Širdžiai taip graudu. -
Po poros savaičių belaisviai rusai buvo išvežti į Mažeikius ir Mūsų žemės krikštytos
atiduoti vokiečiams. Civiliai latviai grįžo namo. Kryžium ir kardu!
Pradėjau vėl dirbti kooperatyve po dvi valandas per dieną. Oki-
ninkarns reikėjo druskos, žibalo, degtukų ir kilų būtiniausių prekių. Įsrutis, V ileika,
Ginkluoti susirėmimai retėjo, kai kurie partizanai buvo paleidžiami Sčara, Deimena.
namo. Tyloje girdėti
Įvyko teismas suimtiems komunistams ir komjaunuoliams. Akty- Pančių aimana . ..
vūs 4 komunistai buvo išvežti į Mažeikius. Iš šešių suimtų komjau-
nuolių keturi prisipažino klydę, prašė pasigailėti ir dovanoti. Jiems Sibiras, Kaukazas,
įkirto po 10 diržų ir paleido namo. Du išvežti į Mažeikių kalėjimą. Argentina, Cili
Taip baigėsi mūsų sukilimo koviniai veiksmai. Priglaudė lietuvį . . .
Zemė kaulus myli . . .
Augustas MYLE
Sujudėjo Nemunas,
Nubloškė ledus ...
Ach, gi jau girdėjai
Pasakų aidus! ..

Geiežiniam Vilkui
Staugiant paryčiu, -
Vyrai savo šalį
Nešė ant pečių ...

135
 Išnešė, aptvėrė
Laikina ežia
Ir parodė patys,
Kaip kovot už ją.

Tėviškės kalnelis,
Kryžius pekelės -
Smelks per širdį laime,
Saulėn pakylės.

Pamiškės pušelė
Sidabru žėrės,
Užsidės lūšnelės
Baltas kepures . ..

Užverčiau žemėlapį, -
Kiek šalių gražių! ..
Tau kitos tėvynės
Nenupirkt grašiu . ..

Iškankinta tavo
Tėviškė graži.
Jq tau savanoriai
Parnešė basi . .

184 ŠD atsipalaidavimas
Senajame Varėnos poligone stovyklavusi 184 šaulių divizija, bū­
dama arčiau Vokietijos pasienio, daug ~reičiau suėjo į sąlytį su
puolančiąja vokiečių kariuomene ir išsigelbėjo nuo atitraukimo į
Rusijos gilumą. Dar birželio 22-osios rytą virš I ir II Varėnos
vyko oro kautynės. Bombarduotas aerodromas, geležinkelio stotis.
Nors komisarai, politvadovai slėpė tiesą, lietuviams buvo aišku,
kad karas prasidėjęs. AĮpie vidudienį, po audringų mitingų ir oficia-
lių pranešimų apie prasidėjusį karą, divizijos pulkai neorganizuoti
vyko iš stovyklos ir pavakare išsidėstė gynimuisi rytiniame Varė­
nės upelio krante. Pulko vadovai sutrikę, praradę orientaciją. Arti-
lerija ir prieššarviniai gi.nk.lai netvarkingi, be šaudmenų. šaulių pul-
kuose vo~ po keliolika tūkstančių šovinių šautuvams ... Granatų taip
Pat neturi. Vis dėlto įsirausę į apkasus, daliniai nekantriai laukė.
Komisarai ir politvadovai buvo suirzę. Netoli Alytaus aidėjo smarkios
«rtilerijos salvės.

136 iTi
ĮIIII' •
taikliai leido paskutinius šovinius. Bolševikai, patyrę nuostolių,
Birželio 23 d. apie 6-7 val. divizijai įsakyta trauktis ValkininktĮ atremti, tačiau bendra padėtis darėsi vis sunkesnė. Kritišku momen-
kryptimi ir, ruoštis gynybai ties Luknės ir Merldo upėmis. Šis įsn­ tu virš stovyklos pasirodė vokiečių lėktuvas. Lietuviai pasiženklino.
kyrnas trauktis buvo papildomai gautas beveik para per vėlai. Mnt, p0 kelių minučių apie I Varėną prasidėjo smarkus susišaudymas.
pirmasis įsakymas, kapitono atsitiktinai gautas armijos štabe Tuo tarpu vokiečių tankai ėmė pulti bolševikus rytiniame Varėnės
Kaune, dar birželio 22 d. apie 9 val. buvo perduotas ne į 29 korpuso upelio krante, o lėktuvas paleido u~nj į miškeliuose priešais st?:
štabą, o vokiečių šarvuotosios voros štaban Alytuje ... Tuo būdu bir- vyklą besislapstančius rusus, kuriuos vokiečių daliniai supo 1s
želio 23 d. jau apie 10 val. Valkininkų kryptimi besitraukiančius vakan1 pusės. Netrukus bolševikų pulkas buvo sunaikintas. Į vo-
kareivius pradėjo puldinėti vokiečių lėktuvai. Dėl šių aplin- kiečių rankas pateko apie 300 belaisvių.
kybių 184 divizijos pulkams toliau Valkininkų trauktis neteko. Nors šiose kautynėse lietuvių auka buvo tokia: trys kariai nukauti,
vėliau ir buvo įsakyta skubiai žygiuoti Vilniaus link, tačiau pul- septyni sužeisti ir vienas dingęs be žinios. Vieno vokiečių karininko
kai galėjo išsisklaidyti po miškus ir galutinai atsiskirti nuo rusų, parodymu, nuo lietuvių kulkų žuvę apie 200 rusų; iš viso puolan-
kuriems toliau trauktis buvo neįmanoma. Birželio 24 d. Valki- ėitJjLI bUVQ 1200.
ninkų stotyje susirinko apie 1500 karių. Vėliau jie laimingai paržy- Apie 7 val. kautynės visiškai baigėsi. Nuotaika stovykloje buvo
giavo į vokiečių kariuomenės užimtą Vilnių.
pakili. .. .
Zinoma, ne visi 184 šaulių divizijos daliniai pagal įsakymą trau- Vėliau po įvairių pertvarkymų, daliniams buvo nurodyta pas1hkt1
kėsi į Valkininkus. Po artimiausius miškus išsisklaidę batalionai stovyklos rajone. Birželio 27 d. buvo suformuotas ir apginkluotas
kareivių, puskarininkių ir karininkų iniciatyva atsipalaidavo nuo po- geležinkelių apsaugos_ batalionas. Birželio 28 d. jis patraukė į Varėnos
litvadovų, nuginklavo kai kuriuos sovietų vadus ir raudonarmiečius, geležinkelio stotį. iš kurios išvyko vykdyti užduočių ilgame gele-
kuriuos vėliau perdavė vokiečiams. žinkelio ruože Varėna-Vilnius. Čią pirmomis savaitėmis beveik kas-
Išgirsta per Kauno radiją džiaugsminga žinia apie Lietuvos išlais- nakt tekdavo kautis su besislapstančiais raudonarmiečiais ir jų talki-
vinimą iš bolševikų vergijos tuojau plačiai pasklido. Lietuvių daliniai ninkais, kurie puldinėjo sargybas ir partulius.
rinkosi į buvusią Varėnos stovyklą. Birželio 23 d. popiete susibūrė Kiti Varėnos stovykloje pasilikę daliniai, čia išgyvenę dar apie
per 250 karių iš buvusių šaulių batalionų, artilerijos pulkų. Vienas porą S<Jvaičių, vėliau išsiskirstė, gavę įvairius uždavinius.
kapitonas pradėjo eiti stovyklos komendanto pareigas. Vakare iš- Apibendrinant aprašytus faktus, galima teigti, jog greitas lietu-
leistas pirmasis įsakymas. Jau buvo sueita į kontaktą su vokiečiais vių dalinių atsipalaidavimas, išsiveržimas iš raudonarmiečių ir polit-
ir bendradarbiaujant pradėta organizuoti stovyklos apsaugą, nes ap- vadovų apsupties, susiorganizavimas Varėnos stovykloje ir bendradar-
linkui dar klaidžiojo daug ginkluotų raudonarmiečių. Svarbiomis kryp- biavimas su vokiečiais leido birželio 24 d. atremti smarkų sovietinės
timis siunčiami patruliai, susisiekiama su vietiniais gyventojais, kurie armijos puolimą. Buvo išgelbėti Varėnos sanatorijoje gydęsi sužeis-
ne sykį pateikė svarbių žinių apie pasirodančius bolševikus. tieji kariai, kiti ligoniai ir medicinos personalas. Taip pat išsaugo-
Gyvai, linksmai leido laiką lietuviai kariai savo stovykloje, ku- tas stovykloje likęs karinis turtas, kuris vėliau labai pravertė.
rioje nebuvo politvadovų ir kitokių šnipų. Suimtieji politvadovai ir
Antra vertus, patys pirmieji puolančios vokiečių kariuomenės da-
belaisviai buvo uždaryti saugioje vietoje. Iš raudonųjų pragaro išsi-
liniai įsitikino, kokie narsūs Lietuvos kariai, pakilę į kovą už savo
laisvinę kariai šnekučiavosi, dalijosi įspūdžiais, išgyvenimais. O jLĮ
laisvę prieš nepalyginamai stipresnį priešą. Nei bolševikini~ ~eror~~•
būta nemažai! Atsiskiriant nuo sovietų, įvykę daug susirėmimų ir
n~i nuolatinė demoralizacija nepalaužė lietuvių. SunĮ<.iai t1ketas 1s-
kautynių. Buvę ir aukų, kurių atminimas pagerbtas.
silaisvinimas buvo jau įvykęs faktas.
Raudonarmiečiai, ypač politvadovai, kartais laikėsi labai atkakliai
ir iki paskutiniųjų.
Kpt. Simas URBONAS
Artėjant birželio 23d. vakarui, visiems rūpėjo apsirūpinti šovi-
niais. Kiekvienam šautuvui tebuvo likę po 8-10 šovinių, o kulkos-
vaidžiams - po 50-70. Nakčiai pastatoma stipri sargyba.
Po vidurnakčio Bobriškės plentu Varėnos link besitraukiantis ru-
sų pulkas pradėjo atakuoti lietuvių sargybas. Ankstų rytą bolš~-
vikų puolimas smarkėjo. Stovykla apšaudyta iš kulkosvaidžitl . 1~
minosvaidžių. Puolama visu vakariniu stovyklos pakraščiu. Gynė1a 1
139
138
 dos. Vokiškoji technika tik gerais keliais gali judėti, o jų Rytuose
nėra.
ruo trumpas pokalbis beveik baigėsi. O jo pasekmės tokios: ma-
joras V. Bulvičius nuėjo dirbti į divizijos štabą, pirmąjį batalioną
perdavQs kapitonui Pr. Gužaičiui. Aš likau pirmojo bataliono vado
pavaduotojas ir kartu pirmos sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos vadas.
Tokį dokumentą, patvirtintą raudonu apskritu antspaudu bei pulko
štabo viršininko majoro P. Ličkaus parašu, esu išsaugojęs.
Birželio 14 dienos areštai mudu su kapitonu Pr. Gužaičiu paliko
.,laisvėje". Po kelįolikos dienų prie manęs priėjęs kpt. Pr. Gužaitis

,,zyalgyba"
V
pasakė:
- Mūsų divizijos štabe vėl areštai.
Ir paminėjo pavardes, atrodo, majorų V. Bulvičiaus ir A. Vaitkū­
Kuriant vadinamąją Liaudies armiją, 1940 metais man buvo pa- no, kapitono J. Kiliaus.
vesta suformuoti pirmojo šaulių pulko pirmą batalioną. Jo bran- Padariau tokią išvadą: ,,penketukų" terminas mūsų žemesmtlJŲ
duolį sudarė l pėstininkų DLK Gedimino pulko pirmasis batalionas, karininkų nebuvo naudojamas. :2:inojome, kad mumis vadovybė suin-
papildytas kariais iš 8 ir 9 pėstininkų pulkų. Po kelių savaičių šio teresuota, kad pilna vieno bataliono (šiuo atveju pirmo bataliono,
bataliono vadu buvo paskirtas generalinio štabo majoras V. Bulvi- dislokuoto Vi,lniaus miesto centre) sudėtis turėjo didelQ reikšmę būsi­
čius. Jis apsigyveno mano bute Kosciuškos g. 6 (dabartinis šio namo mam sukiliIT)Ui.
numeris). Į bataliono karinį parengimą vadas visai nesikišo - buvo
tik stebėtojas. Tuo metu tarp karininkų vyko slapti pokalbiai apie Plk. Ltn. Stasys BALC!ŪNAS
santykius su Berlynu, ryšius su pik. K. Skirpa. Be to, buvo kalbama
inet apie slaptą radijo stotį buvusioje Cvirkos a. esančio namo pa-
lėpėje. Liepos mėnesį majoras· V. Bulvičius man pavedė padaryti ba-.
taliono kariams pranešimą tema: ,,Karo eiga Europoje ir kokios jo
pasekmės". Dar jis asmeniškai man pastebėjo: ,,Ypač pabrėžkite ka-
rą Suomijoje".
Iš jo veiklos ir samprotavimų man aiškėjo, kad generalinio šta-
bo majoras V. Bulvičius yra įslaptintos karininkų grupės veikėjas bei
organizatorius. Tą mėnesį aš pakeičiau butą į Kosciuškos g. 30 (toks Sukilimas Rudiškių
šio namo numeris yra dabar). Čia, septynių kambarių bute, gyveno-
me su kapitono V. Ikamo šeima. Kartą kapi,tonas V. !karnas man
pasakė, kad su manimi slaptai mano bute nori pasikalbėti genera-
linio štabo skyriaus viršininkas pulkininkas A. Sova. Susėdome trise
miške
ir kalbėjome apie būsimą karą. Pulkininkas A. Sova kreipėsi i mane:
- Kapitone Balčiūnai, kaip jūs manote, kokia gali būti karo ei- 297 šaulių pulko vadui gen. št. pik. A Urbšiui birž.elio 12 d. iš-
ga? Kas bus laimėtojas? vykus į „kursus", į jo vietą buvo paskirtas senas rusti papulkininkis
Aš atsakiau: Lysyj.
- Hitleris karą su Sovietų Sąjunga išprovokuos. Karas bus ilgas Birželio 14 d. apie 18 val. apgaulės būdu buvo areštuoti pplk.
ir baigsis Hitlerio pralaimėjimu. Seėkus, ltn. Vykintas ir aštuoni karininkai. Kpt. Balandį ir ltn. Tiškų
- Kodėl jūs taip manote? - gana nepatikliai paklausė pulkinin- sovietiniai kariai suėmė ir išvežė vėliau.
kas A. Sova. Birželio 22 d. po Molotovo kalbos, paaiškėjus, kad Vokietija už-
- Manau, jog šiame kare Sovietų Sąjungą parems Vakarų valsty· PUolė Sovietų Sąjungą ir vyksta karas, 13 val. 30 min. Varėnos sto-
bės: Anglija, JAV, Kanada ... Manau, kad ,Jos šia,galimybe pasinau· vyklos rytiniame pakraštyje pulkas buvo išrikiuotas. Pulko vado pplk.
140
 Lysyj nebuvo. Buvo tik štabo viršininkas pik. ltn. J. Juknevičius ir
komisaras Rudenka. Sis pasakė kalbą.
. Po Rudenkos kalbos pulką išvedė iš stovyklos į susitelkimo viet<Į
pne 128,2 aukštumos, kuri buvo už 4 km į šiaurės vakarus nuo Giu-
ko ežero. Čia vykstant pulkas buvo išskaidytas batalionais. Antrasis
batalionas su kitais neturėjo jokio ryšio. Tai buvo daroma sąmonin­
gai, kad batalionai tarpusavyje nesusitartų ir nesukiltų.
15 val. 30 min. -antrasis batalionas atvyk.o į aukštumą. Vadas kpt.
Tiapkinas, nesusivokdamas aplinkybėse ir iš baimės drebėdamas, įsa­
kė pasiruošti gintis, frontą nukreipiant į Vakarus. Kariai apsikasė ir
laukė komandų. Kuopų vadai gavo po 1500 šovinių (daugiau nedavė),
bet politvadovai neleido jų išdalyti. Bijojo, kad mūsų karių ginklai
neatsigręžtų prieš juos.
Sutemo. Atėjo pirmoji karo naktis. Politvadovai surinko 35 ser-
žan~us ir ke:!etą eilinių h.are;vių, neva da11bams paliktoje stovykloje.
Fa'.c.tišl:ai tui buvo nepatikimi rautlon!esiems vadams kariai. Juos be-
ginklius vesdami numatė sušaudyti.
Vyrai, karininkų įspėti, buvo pasiruošę susidoroti su raudonai-
siais. Matyt, apie tai pagalvojo ir politvadovai, nes atšaukė žygį į
poligono stovyklą.
Naktis praėjo ramiai. Birželio 23 d. ryte bal!alicmas pakilo i žygį.
Tai buvo traukimasis, bėgimas i Rytus. Lietuvos karininkai pagal
žemėlapius nustatė, kad žygio kryptis - Mažieji Poručiai, Jakančiai,
Puodžiai, Polelukių miškas, Kaliančiai, Leipūnai, Pavlovščizna, Ože-
rancai, Dugniai.
Apie 5 val. 30 min. vorą bombardavo vokiečių bombonešiai. Lai-
mingai, be aukų batalionas traukėsi toliau.
Karininkai kūrė pabėgimo planus. Ltn. čyvas, pasinaudojęs pro-
ga, paspruko. Kiti susilaikė, gaila buvo paJikti likimo valiai savo
kareivius.
17 val. 30 min. paaiškėjo, kad vokiečiai supa batalioną.
Brendo pabėgimo mim.tis. Šiai idėjai pritarė kpt. Počebutas, jaun.
ltn. Vogintas. Ruošdamiesi šiam žingsniui, vadai sąmoningai lėtino
žygio tempą, bataliono vadui kpt. Tiapkinui aiškindami tai kareivitJ
nuovargiu.
Apie 20 val. batalionas pasiekė Dugnių mišką. Keliu pravažiavo
keletas tankų, buvo girdėti artilerijos kanonada. Vora sustojo. Sutik·
tas 616 artilerijos pulko kareivis sakė grįžtas iš kautynių Rūdiš­
kių-Jurgelionių rajone. Bataliono vadui lietuviai karininkai sakė
netiesą:
- Mums kelias užkirstas, priešakyje jau vokiečiai. Turime ap·
sikasti miške.
Kapitonas Tiapkinas patikėjo, bet į žvalgybą pasiuntė leitenantą
Plaušinį su jaunų vadų mokyklos kursantų būriu.
142
Lietuviams vadams įsakius, batalionas buvo išdėstytas gynyoaf
ir apsikasė. Pasirengė gintis iš visų pusių, nors bataliono vadas liepė
žygiuoti į plentą Vilnius-Valkininkai. Lietuviai vengė kontakto su iš
fronto bėgančiais raudonųjų daliniais.
Sutemo. Kpt. Počebutas, ltn. Aušiūra ir kiti karininkai susitan:•
kad prieš žygį batalionas išsirikiuos ant plento. Vienam karininkui
davus komandą „žengte marš", visi šoks ir nuginkluos raudonuo-
sius karininkus, politvadovus, raudonarmiečius.
Kažkur vyko smarkios kautynės, kai 22 val. 30 min. batalionas
pradėjo ruoštis žygiui. Kuopos rinkosi į savo vietas. Penktos šaulių
kuopos pirmą būrį su ltn. Kuzničku bataliono vadas pasiuntė į prie-
kį netarpinei apsaugai.
23 val. 20 min. batalionas išsirikiavo. Apsaugos būrys - 500 met-
rų •į rytus. Batalionas artėjo prie jo, nes visi kartu turc':!jo sukilli.
Išėjusį iš miško batalioną sustabdė vakarinfs aikšt.:.s pakraštyje.
Kuopos tvarkėsi. Vyrai jaudinosi, nes atėjo laikas išsivaduoti.
Susitvarkė. Nuaidėjo komanda:
- 2engte, marš!
Batalionas tik subruzdėjo, ir i politvadovų krūtines buvo įremti
<lurt11vai.Vieningai šūktelėjus „ruki v verch!" jie pakėlė rankas.
Sukilėliai atėmė ginklus. Politvadovai ir raudonarmiečiai buvo nu-
ginkluoti.
Tuo momentu iš apsaugos būrio kažkas keletą kartų šovė, buvo
girdėti komanda atakai.
Batalionas traukėsi į saugesnę vietą. Sutikus 616 artilerijos pulko
vadą ir komisarą, į klausimą, kas šaudo, buvo atsakyta: .,Vokiečiai!"
Bataliono branduoliui einant pro 616 artilerijos pulko vadą, vie-
nas iš kareivių jį nudūrė ir nuvertė nuo arklio, nes šis jau buvo
išsitraukęs kardą. Jaun. ltn. Vogintas nušovė komisarą. Pakelyje ka-
reiviai nukovė kelis raitus priešo ryšininkus.
Šis susišaudymas nakties tamsoje suklaidino ltn. Zaronskį, kuris
buvo :;u sun·:.ųjų kulkosvaidžitĮ kuopa. Pamanęs, kad batalionas
pakliuvo į raudonarmiečių pasalą, pasuko tiesiai į Rūdiškes. Taip ši
kuopa atitrūko nuo bataliono. Panašiai atsitiko su kpt. Počebuto ir
ltn. Aušiūros vadovaujamais kariais.
Sovietų karit! nuginklavimo vietoje buvo nukauti bataliono vadas
kpt. Tiapkinas, politvadovai Krasnovas, Zacharovas, politvadovtĮ pa-
vaduotojai Garjonis ir Goldšteinas. Kiek žuvo lietuvių kareiviq -·
nežinoma.
Per miškus, rugitĮ laukus, raistus batalionas žygiavo į Vakarus.
Priešus šlavė be gailesčio ir dvejonių. Pasipainiojo 297 šaulių pulko
!l kuopos polilvadovas Volkovas, kareiviai jį nušovė. Sutiko du
jaunesniuosius leitenantus - ir jų likimas toks pat
14:J
 Birželio 24 d. apie pirmą valandą nakties lietuviškasis batalionas
pasidavė vokiečiams ir buvo nuginkluotas.
Taip baigėsi ryžtingas bataliono sukilimas Rūdiškių miškuose, at-
nešęs jam laisvę.
Kpt. Antanas MARTIN!ON!S
A.čiu Stakėnui!
184 SD 262 pėstininkų pulkui 1941-ųjų vasara prasidėjo Varėnos
poligone. Pulko vadas papulkininkis Juozas Listopadskis buvo pa-
keistas rusų majoru Radčenko, kuris kartu su bataliono komisaru
Suchanovu ir politvadovais rusais įvedė savo sovietinę tvarką, nors
daugumas žemesnio rango karininkų lietuviai.
Aš tarnavau pulko finčllilsų skyriuje, kuriam vadovavo orus, ra-
maus būdo kapitonas Ignas Konlrimas.
Mūsų palapinės tvarkingai išdėstytos tankiame pušyne, paženklin-
tos raudonais plakatais ir šūkiais. Iš visų pusių dvelkė kvapus pušų
ir eglių aromatas, čiulbėjo paukščiai. Kokia puiki, taikinga, graži buvo
gamta. Kaip ji neatitiko niūrios tikrovės, kurioje gyvenome. Juk
oras jau kvepėjo paraku. Užsienio radijas pranešinėjo apie vokiečių
karinių pajėgų telkimą prie Sovietų Sąjungos sienų. Kiekvieną mi-
nutę galėjo prasidėti karas. Nors oficialiai tie gandai apie kilsianti
karą buvo TASS'o paneigti, bet kariai buvo įtarūs, nervingi.
šiek tiek visus apramino žinia, kad birželio 6 d. iš tarnybos pa-
leidžiami 1917 m. šaukimo kariai. ,,Senas vaiskas" grįžo namo. Džiaugs·
mas, širdingi atsisveikinimai malšino rūpestį dėl grėsmės. Tik neil-
gam. Dienos slinko įprasta tvarka. Stovyklą ruošėme naujų karių -
rusų priėmimui. Savaitgalyje vyko kariuomenės apžiūra, dūdų or·
kestrui grojant, kariai defiliavo pro vadų tribūną. Paradui vadovavo
divizijos pulkininkas Vinogradovas.
Visai kitokia nuotaika pulke įsivyravo birželio 14 d. Tik išaušus,
iš lūpų i lūpas ėjo kraupi žinia. Ginkluoti rusų karininkai ir polit•
vadovai, vadovaujami komisaro Suchanovo, naktj slankiojo po pala·
pines, kėlė iš miego, nuginklavo ir išsivedė nežinoma kryptimi dau•
~elį lietuvių karininkų ir karių. Iš karto buvo paskelbta, esą, jie
siunčiami j pasitobulinimo kursus Maskvon. Tačiau greitai sužino·
144
10mc, k~d tą_ naktį _vi_soje.Li~tuvoj_c ~rasidėjo so_viettĮ valdžiai nepa-
tikimų zmomų mas101s trem1mas Į S1b1r<.Į. Tą dieną kartu su lietu·
viais į Sibirą buvo išvežta keli tūkstančiai Lietuvos žydų, sionistais,
l.)uržujais ir kitaip apšauktų piliečių.
Tai sukėlė didelę karių nervų įtampą. Visi pasidarė neramūs dėl
savo rytojaus. . . Įsivyravo slogi atmosfera. Likusiųjų lietuvių kari-
ninkų ir kareivių veidų išraiška rodė liūdesį ir neviltį. Viskas sto-
vykloje pakito. Buvo akivaizdu, kad kilo tarpusavio nepasitikėjimas
ir 1tarumas. Ir aš pajutau, kad pasikeitė kai kurių mano bendra-
darhių lietuvių elgesys su manimi. Jie pradėjo manęs nepastebėti,
vengti pokalbių.
Tą šeštadienį, birželio 14-ąją, pulko štabas bruzdėjo dar dėl vieno
ivykio. Iš Rygos, Pribovo, į mūsų Varenos stovyklą atvyko kažkokia
komisija kovinei parengčiai patikrinti. Vadovavo jai senyvo amžiaus
pulkininkas rusas. Man esant štabe, jis veltui gaišo, lauko telefonu
bandydamas susiskambinti su Ryga. Pulkininkas tūžo, bjauriai ru-
siškai keikėsi, tardamas:
- Su tokiu ryšiu karo nelaimėsi!
Po savaitės (kai prasidėjo karas) įsitikmau, kad jis buvo teisus.
Paskutines dienas iki vokiečių armijos puolimo stovykloje jautė-
si didelis pagyvėjimas. Kariai skubėdami taisėsi palapines ir žemi-
nes. Buvo kalbama, kad mes laukiame beveik tūkstančio rusų karei-
vių naujokų, kurie papildys lietuviškus dalinius.
Praėjo viena savaitė. 1941 m. birželio 21 d., šeštadieni, budėjau
pulko štabe. Stovykloje statybos darbai baigti. Kariai išsiskirstė po
palapines, tvarkėsi, švarinosi, ruošėsi sekmadienio poilsiui. Sėdėjau
„šalaše". Šalia - pailgas stalas, viena taburetė ir trys lauko telefono
&paratai. Virš galvos eglių šakos, lyg permatomas stogas. Pro jas
skverbiasi saulės spinduliai, o naktį - mėnulio švytėjimas, žvaigždžių
žybsniai. Aplinkui laukų tyluma. Tik telefonai skamba be paliovos.
Nesiliovė pasikalbėjimai tarp divizijos štabo ir politimio skyriaus. Vos
spėjau tvarkytis. Apie vienuoliktą valandą vakaro atvyko 41 rusas
leitenantas, ką tik atsiųsti iš karininkų mokyklos. Kadangi jiems vie-
tų palapinėse nebuvo, suguldžiau savo „būstinėje" ant grindų.
Telefono skambučiai kiek aprimo, visi ramiai miegojo. Vidurnakti
valandėlei palikau savo postą. Danties skausmas vertė pakelti
iš miego pulko gydytoją Samuelį Subičių, kuris tablete apmalšino so-
pulį. Šubičius atkreipė dėmesį, kad ore pagausėjo lėktuvų. Jam tas
nepatiko. Aš sakiau, kad tai manevrai, ir skubėjau prie savo posto.
Paalškėjo, kad tai buvo paskutinis mano pasikalbėjimas su tuo gy-
dytoju, kurio vestuvėse vos prieš keletą savaičių šokome ...
Aušta. Aš prie savo stalo stengiuosi įveikti rytmečio snaudulį.
StaiRa prie manęs raitas atjojo jaunesnysis leitenantas Kazys Petrulis.
Jis pažvelgė į dangų ir sako:
- 2iūrėk, kaip lėktuvai danguje kaunasi, kaip tikrame kare.
145
 Tš tikrųjų jie kilo ir leidosi palei1,dami kulklĮ
serijas.
Pamažu nerimas apėmė ir mane. Susirūpino ir karininkai. D
nebuvo keturių, kai telefono skambutis perskrodė tylą. Iš ragelio gi~-r
dėjau griezlą balsą:
- Priimkite telefonogramą! Pulko vadui ir pulko komisarui ne-
delsiant prisistatyti į divizijos štabą.
. ~renkė ragelį. Aš galvotrūkčiais nubėgau į majoro Radčenkos
zemmę. Prikėliau jį iš miego ir įteikiau telefonogramą. Perskaitęs jis
klausia, kas perdavė ir kas pasirašė nurodymą. Pasakiau, kad nP
ž irnciu. Išplūdęs mane rusiškais keiksmažodžiais, jis liepė viską iš-
uiškinti. Grįžau prie aparato skambinti į divizijos šlabą, o iš ten vėl
atsiliepė su keiksmažodžiais: ,,Trukdai ryšį! Trukdai ryšį! .. "
Pagaliau sužinojau, kad kviečia divizijos vadas.
Pulko vadas majoras Radčenko jau pasiruošęs, kviečia komisarn
Suchanovą, ir abu raiti skuba į divizijos štabą. Nelrukus abu grįžt~
nervingi ir sutrikdyti. Nedelsiant liepia sušaukti padalinių vadus. Ko-
misaras uždusęs pribėga prie budinčiojo stalo ir susijaudinęs prane-
ša: .,Karas! Vokiečių fašistai mus išdavė ir puola! .. "
Gavome 20 minučių sutvarkyti aparangai ir rikiuotei. Kai
hegau prašyti šovinių, kurių turėjau tik 5, man atsakė, kad sunkve-
žimiai išvažiavo į Trakus amunicijos parvežti. Sunkvežimiai iš Tra-
kų negrįžo. Amunjcijos nebuvo.
'\ Suirutė kaip reikiant. .. Visi šaukė, šen ir ten bėgiojo, matyt, nie-
kas tiksliai nežinojo, ką reikia daryti. Galų gale išsirikiavome, ko-
misaras pasakė kalbą ir kvietė visus karius ,,pasiaukojamai kovoti,
negailėti gyvybės už tėvynę, už Staliną".
Buvau visiškai apstulbęs. Nežinojau, ko griebtis. Pasąmonėje gal-
vojau, kad dabar man išmušė lemiama valanda. Sovietinė armija pa-
darys galą hitlerininkams, grasinantiems mums visiems.
Pirmos valandos prabėgo nežinomybėje: koks mūsų uždavinys,
niekas nieko nesakė. Ka1Pitonas Ignas Kontrimas, mano šefas, kuris
tarp kitko, per visas šias dienas buvo labai taktiškas, ypač atsi-
žvelgdamas į mano dabartinę nepaprastą padėtį, prabėgom tarė, kad
turime užimli gynybos liniją apie stovyklą. Vėliau - žygiuoti Mins-
ko link ir prisijungti prie kitų sovietinės armijos dalinių. Gandai buvo
prieštaringi. Mums bestovint rikiuotėje, išklausėme Molotovo kreipi-
mąsi į šalies žmones.
Pasibaigus jo kalbai, gavome komandą žygiuoti. Staiga virš mū­
sų pralėkė vokiečių lėktuvų eskadrilė ir čia pat sprogo kelios nu-
mestos bombos. Varėnos pusėje pamatėme būri dulkėtų, piktų, be·
burnojančių, netvarkingai bėgančių kareivių būrį. Tarp jų sužeistas
36-metis prieštankinės baterijos poli.tvadovas Sergejevas. Jis bėgo
kruvinas, rėkavo, keikėsi. Paaiškėjo, kad bombarduota mūsų pulko
artilerijos baterija. Buvo sužeistų ir užmuštų. Tarp jų ir politvadovo
146
pavaduotoj_as_ kau~1ct~s Dembo. Toks vaizdas sukrėtė mane. Pasiju-
tau esąs m1rt1es ak1va1zdoje. Ji galima kiekvieną minutę ...
Tokia. man buvo 1941 m. birželio 22-oji - karo pradžia. Budė­
jimo perduoli nereikėjo. Tai buvo paskutinis mano budėjimas.
... Jau antra diena, kai mes traukiamės, žygiuodami miškais. Pa-
vargę, nemiegoję. Pėstininkai susimaišę su artilerija. Pabūklai pri-
kabinti prie sunkvezimių ir arklių traukiami. Kiainkina troškulys. Ka-
reiviai puldinėja prie kiekvieno pasitaikiusio šulinio. Diena labai
karšta. Kaimiečiai mus stebi su pašaipa.
Kur mes žygiuojame? Susidarė įspūdis, kad mes einame, einame,
bet liekame toje pačioje vietoje. Nematyti nei pulko vado, nei ko-
misaro, nei politvadovų. Kas čia vyksta? Į galvą skverbiasi įtarimai. ..
Kapitonas [glilas Kontrimas priei.na prie ma-nęs ir šnibžda:
- Būk atsargus. Gali susidaryti padėtis, kurioje ir aš negalesiu
tc,:.ipadėti.
Stiprėjo mano įtarumas, kad kažkas vyksta slapta. Greit viskas
paaiškėjo.
Sutemus ilga mūsų kariuomenės vora sustojo miške netoli Val-
·kminkų miestelio. Pranešta, kad čia nakvosime. Visi vos kojas vil-
kome. Poilsis buvo labai reikalingas.
Staiga išgirdome komandą - išsirikiuoti be ginklų. Susiradau
vietą tarp štabo karių, ir čia pat pamačiau plevėsuojančias baatas
paklodes, iškabintas ant medžių. Apstulbau, jausdamas, kad einame
pasiduoti vokiečiams. O kas ten manęs laukia? Prieš rikiuotę atsisto-
jo jaunesnių vadų mokyklos viršininkas papulkininkis Vaznonis. Jis
prabilo į karius maždaug tokiais žodžiais:
- Lietuvos kariai, turiu jums pr,anešti, kad pulko vadas ,pabėgo.
Pulko vado pareigas perimu aš. Šiuo metu, kai aš stoviu prieš jus,
mūsų dalinių atstovai - Lietuvos kariuomenės karininkai - parlamen-
tarai veda derybas su vokiečiais dėl mūstĮ perėjimo jų pusėn. Ka-
riai, tegul niekas nemano, kad mums karas pasibaigė ir galime skirs-
tytis namo. Taip, karas prieš vokiečių armiją mums pasibaigė. Bet
dabar mūsų šventa pareiga yra kartu su vokiečių armija kovoti prieš
bolševikus iki galutinio jų sutriuškinimo ir nepriklausomos Lietuvos
atstatymo. Įsakau visiems grįžti į savo vietas, draudžiu jas palikti.
štabo viršininkui sustiprinti stovyklos sargybą! Už kiekvieną mėgi­
nimą pažeisti šį įsakymą - mirtis!
Pasveikinęs karius su nauja padėtimi, karininkas Vaznonis (Priė­
jo prie rikiuotės ir kiekvienam paspaudė ranką. Ir mano ranką jis
paspaudė ...
Viskas apvirto aukštyn kojom. Pavojus gyvybei pradėjo virsti
realybe. Įpusėjus nakčiai, aš jau buvau saugomas. Greičiausiai mane
bf1tq ištikusi žydų lemtis. Tik begalinis noras gyventi suteikė man
jėgq ir proto orientuotis padėtyje ir ryžtis bėgti. .. Neaprašysiu visti
Pabėgimo smulkmenų, bet laikau savo šventa pareiga paminėti dviejtĮ
147
 sumišęs, aš skaitau: ,,Stron;,as Z~no~as ist ~itau!sche Burg_er u~d
l:etuvių karių pavardes, kurie savo veiksmais leido man pasprukli nac:h sein I-Ie1mat Kauen . Pas1rnsytas kazkok10 grupenhureno,
nuo mirties. Pirmas -- eilinis Jonas Stankevičius, berods, alylišk,s. [Olgt ik
atvirtintas antspaudu ~u sv_ast ~; .. . .
Jis malė, kur aš einu, bet tylėjo. O juk pakako lik ... Antrasis_ P $itas seržanto Stakeno zmomskumas man 1sspaude asaras. Mano
scrža:ntas Juozas Stakėnas. Buvo taip: pasinaudojęs netikėtu mažu k·ngumas buvo begalinis ...
šansu, naktį, kai mūsų dalinyje jau atsirado vokiečiq karininkų, ry- de ~uvusio bendradarbio J. Stak~no pateikt?_s man_pa~ėjimas tada
žausi bėgti. Bėgli bet kur, tik toliau nuo čia esančiq žmon.iq, kurip .. ·krųjų pasirodė kaip angelo siųstas. Su srno pazymeJ1mu man pa-
galėjo kėsintis į mano gyvybę ... 15 kti i·veikti daug kliūčių, daug pavojų ir išlikti gyvam. Su juo man

Deja, pabėgti man šį kartą nepavyko. Mažame miškelyje išvar-

vy oko birželio pabaigoje pasiekti namus Kaune, Ka lv1ų . ga t ve1e
..
pavy . d .k . . . ..
gęs, alkanas, nežmodamas krypties, baisioj nevilty, dviejq ginkluotų •cteliam mano sielvartui, ra au t1 se1mos gnauc1us.. . •
civilių žmonių buvau sulaikytas. Vienas tiesė šautuvą ir norėjo nu- Dl Nežinau, kaip susiklostė Stakėno likimas. Bet už mano gyvybę as
šauti vietoje. Kitas tarė: ,.Ką čia su juo terliotis! Pristatysim jį arnž_inailiksiu jam dėkingas.
štaban!"
Įmetė mane į rusq karių belaisvių stovyklą. Vieną dieną kartu Zunia šTROMAS
su jais, varomas švininiais esesininkų rimbais ir keiksmais, stačiau
tiltą per Merkį. Supratau, kad, bėgdamas visą naktį, toli nenubėgau.
Aš vis sukau ratą apie Valkininkus. Aprašyti tai, ką aš tą dieną ma-
čiau ir 1sgyvenau, užtektų medžiagos visai knygai. Juk visiems ži-
noma, kaip elgėsi vokiečiai su karo belaisviais pirmomis karo die-
nomis.
Kitą dieną buvau kalinamas mažame, be langų, elektros lempute
silpnai apšvies!Jame kambariuke. Man buvo aišku, kad gyvenu pasku-
tines minutes.
Staiga atsivėrė durys ir įėjo seržantas. Įbedžiau į jį akis. Taip,
neapsirikau. ,.Stakėnai, ar neatpažinai?" Stakėnas gerai įsižiūrėjo i
mane: ,.štromai? Iš kur tu čia atsiradai, juk kalbėjo, kad paspru-
kai?"
Aš kreipiausi i' jį maldaudamas, .,Juozai (nesu tikras, kad teisin-
gai pns1menu jo vardą). juk nemažai laiko štabe kartu dirbome, su-
gyvenome, niekados nesipykome. Sudaryk man galimybę dar nors
kartą pamatyti tėvus. Ir jei jau iš tikrųjų lemta numirti, tai nors
kartu su šeima".
Seržantas Stakėnas naiviai šypsodamasis atsakė: .,Tikrai, Stromai,
tavo padėtis negera. Žydai iki šiolei gerai gyveno, dabar kiti pagy-
vens. Na, jeigu iš čia ištrūksi, tave gali kitur pagauti ir nušauti. Da-
bar žydus visur žudo."
Šitie žodžiai, kurie iki š,iol skamba mano ausyse, sukrėtė. Bet aš
vėl kartojau savo prašymą. Pagaliau Stakėnas susimąstė ir pasakė:
.,2mai, luktelėk keletą minučių, tuoj sugrįšiu!"
Aš vėl vienas kambarėlyje. Baisios mintys neduoda ramybės. Pra-
bėgo neišpasakytai ilgos nežinios minutės. Atsidarė durys. Jose Sta-
kėnas, nešinas popieriaus lapu, kurį paduoda man, sakydamas: ,.Su
šiuo pažymėjimu drožk tik pagrindiniais keliais, kur juda vokiečių
kariuomenė. Sustabdys, parodyk, ir paleis".
148

..
 IJi/. Juozas DUB/NSKAS ir ei/. Jonas SKVARIKAS, buv. 294 ŠP
jjjr;iclio 23 d. lietuvių karių kulkosvaidininkų būrys miškais trau-
k(>si Valkininkų link. Vežimėlių nebuvo. Kulkosvaidžius vežti te~o
pdlit•ms kdfeiviams . .Jiems pasiekus Valkininkus, partizam1 pataria-
mi, cilini<1i Kazys Rė1gė1uskas, Juozas Duhinskas, Jonas Skva~ika~,
taip pat Normantas, Paulikas, Kataržis, Venskus nutarė su sov1eta1s
nebesitraukti.
J. Dubinskas ir J. Skvarikas atsiliko nuo savo dalinio, susitiko su
lietuviais purlizanais, gavo iš jų šovinių. Paskiau jie su vienu par-
tiwnu u7.h(•go žygiuojančiam būriui už akių, jį sustabdė ir nugink-
lilVObūrio vadą. Jo padėjr•ją nukovė. Parlizanas lietuvws karius
Musų vyrai prieš nusiveck l miške įkurtą stovyklą. Kr1ri111pernakvojo
me ir kitą dieną vyko į Valkininkus pasiduoti vokiečiams.
Dargužiq kai-

raudonuosius PM<. Stusys URBANAVJČJUS, buv. 234 ŠP

Jis prisimena:
- Karui prasidėjus, gyvenau Laurų dvare netoli Nemenčinės.
Psk. Benediktas GALBOGJS, buv. 297 ŠP (Varėnos poligonas) Matydamas, jog sovietų kareiviai pakrikę, kai kuriuos jų nuginkla-
Birželio 23 d. Varėnos poligone nuginkluojant sovietinius karei- vau. Birželio 23-ąją apie 6 val. ryto kartu su Kaziu Verbausku staiga
vius, j. ltn. Antanas Gulbinas drauge su psk. Benediktu Galbogiu užpuolq 7 kareivius nuginklavome ir uždarėme Laurų dvaro rūsyje.
atiminėjo iš politvadovų šautuvus. Tuo metu pasislėpęs ryšių Vėliau drauge su vokiečių kariais nuginklavome dar nemažai Ne-
kuopos karininkas ltn. Vinogradovas nusitaikė šauti i A. Gulbiną. menčinėje buvusių kareivių. Miestelyje nelikus bolševikų, organiza-
Tai pastebėjęs psk. B. Galbogis nukovė pasikėsinusįjį ir pastarajam vau partizanų būrį. Miške su Česlovu Zevaldu nuginklavome ir vo-
talkinusį politvadovą Vasilevskį. Taip jis išgelbėjo A. Gulbino gy-
kiečit! komendantui pristatėme 12 sovietų karių.
vybę. Birželio 25 d. jau turėjau 13 partizanų. Apie 7 val. ryto ties Lau-
Birželio 24 d. naktį iš posto dingo rusų sužeistas 3 kuopos eil. n1 dvaru pastebėjau sovietų karius prie upės. Apie tai pranešiau Ne-
Dapkus ir eil. Baltrušaitis. Jų ieškoti vyko ltn. Balčiūnas. Savo no- menčinėje vokiečitĮ komendantui, kuris tuoj išsiuntė 10 karinių ma-
ru sutiko eiti drauge su karininku psk. B. Galbogis. (Čia buvę kili šim). Tąsyk buvo suimti 178 okupacinės armijos kovotojai.
kareiviai neišdrįso eiti i priešo pusę dingusiųjų ieškoti). Jis visur bu- Birželio 26 d. man eigulys pranešė, kad Bezdoniq geležinkelio
vo veiklus ir drąsus. stotyje traukinio laukia rusti kareiviai. Tada į savo partizanq bOrį
Liepos 3 d. lietuviai kareiviai saugojo geležinkelį prie Vaitdvos. pasikviečiau kelis vietos gyventojus, sunkvežimiu nuvykome i minė­
Čia pastebėjo aštuonis sovietų kareivius. Psk. B. Galbogis su eil. tą stotį. Pavyko suimti 73 karius, kurių 30 buvo ginkluoti šautuvais.
Simuėiu ir ei!. Zavaliu bandė Juos sulaikyti. Sie atsišaudydami spru- Birželio 27 d. rytą iš 234 šaulių pulko leitenanto sužinojome,
ko. Tačiau lietuviai kareiviai tol juos persekiojo, iki visus aštuonis kad pik. ltn. Juozo Šlepečio vadovaujama lietuvitĮ grupė, bolševikq
paėmė į nelaisvę.
apsupta švenčionėlilĮ rajone, prašo pagalbos. Partizanai, apsiginklavę
Eil. Vytautas BORTKEVJC!US, buv. 184 ŠD žvalgomasis batalio- lengvaisiais kulkosvaidžiais, išvykome į pagalbą. Čia bolševikai bu-
nas (Varėnos poligonas) vo išsklaidyti, apie 80 jtĮ paimta į nelaisvę. Birželio 29 d. partizanams
Birželio 24 d. ties Varėnos poligonu eil. V. JJortkeviėius buvo sar- pavyko suimti dar 43 sovietų karius.
$.!yboje. Visą laiką atidžiai sekė aplinką· ir pranešinėdavo opie
Ei/. Pranas VESULAS, buv. 294 SP (Varėnos poligonas):
pastebėtą sovietų armijos eismą. Prasidėjus kautyrn,ms su sovietais,
- Ouvome miškuose netoli Vulkininkų. Kuopos vadas ltn. Kijaškd
pačiame kovų įkarštyje, V. Bortkcviėius susirado lengvąjį kulkosvai-
di. Kitus kareivius paraginqs rinkti šovinius, kurių lietuviams trūko, (rusas) mūst1 būrį išvedė į poziciją prieš vokiečius, o pats pabėgo:
pats išvyko kautis. Kautynėse dingo be žinios. perplaukė netoli buvusį upelį ir pasislėpė miške.
Mes penkiese taip pat perplaukėme tą upelį. Su ginklais nuvykome
150 i Kuršiq kaimelį ir ten pernakvojome. Kitą dieną su ei\. šiūra bėg-
151
 darni, pamatėme mišku skubantį sovieltl kareivį. Nežinau, nuo rnės turime ir ar esame komjaunuoliai. Iš lietuvių nebuvo nė vieno
k ll- komjaunuolio, tik keli žydukai.
r~~ _mūsų šūvio, jis krito. Priėję vieną kaimą, j. psk Zaleckiui
/lrl-
s1uhus, nukarpėme sovietinės armijos telefonų laidus. Birželio 22-23 _d._politvad~vai ir tie žydukai komjaunuoliai visą
laiką mus persek10Jo. Pagaliau buvome paskirti saugoti sandėlių.
Ei/. Liudas JUNČIUS, buv. 259 SP (Vilnius):
Politvadovas mums įsakė nesimuliuoti ir stovėti sargyboje, nors
. -:- Mūsų politvadovas Sporikinas, sužinojQS, kad vokiečiai jau PN• ir bombarduotų.
zenge sieną, mums išdrožė „pamokslą". Ragino vieningai laikyt
t •·
a must1 vokiečių puolimą ir sulaikyti juos. Tada įsakė pasirengti ž ~
IS Birželio 23 d. atėjo komisaras pakeisti sargybos. Tuomet sukilome
giui. y nuginklavome rusus, iš daboklės paleidome lietuvius, o jon užda~
rėme suimtus sovietų karius.
Tačiau mums vadovavęs psk. Grigaliūnas ir j. psk. Albinas Stau.
gailis davė kitą įsakymą - neiti su raudonaisiais okupantais. Jie mus Vakare kovėmės su rusais, juos apšaudydami nuo Trijų kryžių
suskirstė grupėmis, išdėstė lauke ir liepė atidengti ugnį į rusus kai kalno. Kokia padėtis mieste, - nežinojome. Pas mus atėjęs vienas ci-
šie ateis mūsų varyti. ' vilis partizanas pranešė, kad pro Vilnių atžygiuoja sovietinė divi-
Netrukus taip ir įvyko. Politvadovas Sporikinas atėjo ieškoti kur zija. Daugelis mūsų jau vilkėjome kaip civiliai. Ryžomės gyvi ne-
IT.les dingome. _Jį nukovėme. Sovietų kareiviai, išgirdę šaudymą, puo-
0

pasiduoti ir gintis iš paskutiniųjų. Bet tos tariamos divizijos nesu-

le mus. Mes Juos atmušėme, kelis nukaudami. Kilus nuginklavome laukėme. Viskas praejo laimingai.
ir uždarėme daboklėje.
Eil. Andrius GERVE, buv. Vilniaus pėstininkų mokykla (Švenčio­
Po kautynių gatvėje matėme nemaža jų nukautų kareivių ir su-
nėlių stovykla}.
laužytų mašinų. Staiga pastebėjau stovinčią rusų mašiną, kurios mo-
toras ~ar ~eikė. Sėdau į ją ir nuvairavau į mūsų pulko garažą. l - Tarnavau transporto būryje, kuriame buvo apie 60 lietuvių ir
:nane sa~de, b_et nepataikė. Pastatęs mašiną, išbėgau pro kitą gara- daug rusų. Karui prasidėjus, mes žygiavome Vilniaus link. Savo va-
zo pusę ir susiradęs nukoviau į mane šaudžiusį kareivį. do lietuvio padedami, laimingai atsiskyrėme nuo sovietinės armijos.
Po šio įvykio aš su keliais draugais, j. Itn. Povilo Terezos vado- Net su mumis buvęs rusas politvadovas nesuprato šio mūsų vado
vaujami, tarėmės, ką toliau daryti. Leitenantas davė įsakymą trauk- manevro.
tis į Vilnelės kalvas. Taip ir padarėme. Č:ia mane su ei!. Seniūnu Apie bolševikų nužudytą mūsų mokyklos j. ltn. Vaclovą Levū­
užtiko rusai. ną štai ką girdėjau. Jis buvo sušaudytas mokyklos viršininko įsa­
- Kodėl jūs į mūsų kovotojus šaudote, - klausia jie manęs. kymu už bandymą pabėgti. Karui prasidėjus, jis buvęs atostogose.
- Mes nešaudėme ir nieko nežinome, - atsakėme jiems. Grįžęs i dalį, norėjo susitikti su savo kariais ir juos išvaduoti
- Tai kas čia šaudo? -vėl jie manęs klausia (tuo metu kal- iš sovietinės armijos.
nuose pasislėpė mūsų draugai). Negavę atsakymo, jie pamanė, Vetorinarijos psk. Joną Jonaitį sovietai suėmė dar 1940 m. spalio
kad ten šaudo vokiečių desantai. Rusų vyr. leitenantas įsakė sa- mėnesį. tuoj po įvykusio karit! sukilimo prieš bolševikinę santvarką.
viesiems ir mums kartu trauktis. Mums pagrasino, jeigu bandysime
bėgti, šausiąs. Virš. Alfonsas D/LYS, buvęs 294 SP (Varėnos poligonas}:

Per miškus ir laukus, be jokio poilsio, sovietų kareiviai traukė· - Birželio 23 d. naktį Alytaus plentu be perstojo traukėsi sovie-
si, mus varydami Pabradės link. Pažeimenės stovykloje jie, pastebėję tų kariuomenė. Vargais negalais apie 24 val. mūsų kuopa 56 lietu-
keliu važiuojantį vokiečių motociklininką-žvalgą, pasileido bėgti. viams kariams gavo 520 šovinių. Juos paslėpiau gerai pažįstamo sky-
Mudu, ta proga pasinaudoję, nuo jų atsiskyrėme. rininko apkase ir po vieną patikimą lietuvį karį siuntinėjau po
truputį jų paimli. Taip paskubomis buvo išdalyti lietuviams visi šovi-
Likę laisvi, galvojome, kur dabar eiti. Sutarėme traukti į Vilnių
pas kovojančius draugus. Taip ir padarėme. Laimingai atvykome niai. Šilo veiksmo niekas nepastebėjo.
Mūsų batalione buvo susitarta sukilti ir nukauti okupacinės ar-
pas saviškius.
mijos karius. Rytą 4 val. atjojo vadas Pešechovas ir griežtai įsakė
Eil. Benediktas SABLEV!C!US, buv. 234 SP (Vilnius}: batalionui trauktis į Valkininkų pusę. Tačiau jį. dar nebaigusį duoti
- Dar 1941 m. birželio 20-21 d. mes, kuopos kareiviai, buvo· isakymo, vienas eilinis kareivis nušovė. Tada prasidėjo lietuvių ka-
me pašaukti i raštinę ir klausinėjami: iš kur esame kilę, kiek že- ri11sukilimas.

152 153

Pirmiausia kareiviai nukovė 7 kuopos politvadovo padėjėją Ga-
fonovičių, paskui - bėgantį politvadovą Vinogradovą, apšaudyti ir
kiti raudonarmiečiai. Nė vienas lietuvis nežuvo.
Birželio 24 d. netoli DaugtĮ vyko kautynės su sovietiniais kariais.
Jose žuvo ei!. Dailidė, kilęs nuo Marijampolės. Penki eiliniai buvo
sužeisti. Tai Petras Vyčas, Izidorius Bystaustas, Jonas Paulauskas
Leopoldas Jurgelevičius ir Povilas Straukas. Mūsų lengvojo kulkos~
vaidžio taiklios ugnies paliesti, rusai pasitraukė, palikę du žuvusiuo-
sius. Ei!. Dailidę vietos gyventojai palaidojo netoli Daugų.
Eil. Vincas JUCAJTIS, buv. 259 SP (Pc1žeimenės stovykla):
- Nors okupacinės kariuomenės bataliono vadas ir kiti jo talki-
ninkai griežtai įsakinėjo mums trauktis ir ginklais grasino, bet drą­
sus mūsų kuopos vadas lietuvis, nepaisydamas pavojaus gyvybei, at-
sisakė rusų klausyti ir liepė visai kuopai nuo jų atsiskirti. Tai pa-
darę, Pabradėje kovėmės su atsitraukiančiomis rusų dalimis. Vienų
kautynių metu buvome apsupti. Teko trauktis. Tačiau eiliniai Povi-
las Varanauskas ir Eduardas Astrauskas nesitraukė ir sunkiojo kul-
kosvaidžio ugnimi atkakliai gynėsi. Pagaliau buvo apsupti ir nužu-
dyti. Kautynių metu sužeistas ei!. Valeckas buvo paguldytas į Pab-
radės ligoninę.
Eil. Stasys LENKELAITIS, buv. 259 SP:
- 1940 m. liepos 24 d. už nesutikimą priimti Staline konstitucijos
mūsų 9 pėst. LK Vytenio pulke buvo suimta ir iš pulko išvežta į
kalėjimus 31 karys. Iš jų: 8 karininkai, 2 viršilos, 4 puskarininkiai,
2 aspirantai, 3 grandiniai ir 12 eilinių. Man žinomi šie: aspirantai Ze-
maitis ir Lenkevičius, grandinis štuopys, eiliniai Čiapas, Retnikeris,
Bukaveckas, Varnelis, Stasys Lenkelaitis. Iš šių suimtųjų kai kurie
buvo paleisti, o kitų likimas nežinomas.
Gr. Antanas FAJNOSKEV!Č!US, buv. 294 SP (Varėnos poligonas}:
- Prasidėjus lietuvių karių
sukilimui, mūsų būrio vadas rusas
liepė vienam lietuviui kareiviui išimti iš vežimo kulkosvaidį. Šis
išėmė. Tuomet vadas griebė kulkosvaidį, atgręžė į lietuvius, o tam
pačiam kareiviui įsakė įdėti šovinių kaspiną.
Bet šis kareivis pasielgė priešingai. Savo šautuvą atstatė į vadą,
nors ginklas buvo neužtaisytas. Vadui pasisekė pabėgti, nes tuo pat
metu už minimo kareivio nugaros atsirado 6 kuopos vadas rusas.
Bet čia lietuviui į pagalbą atbėgo kitas lietuvis karys. Abu jie nu-
ginklavo kuopos vadą ir su kitais sovietų kareiviais atidavė vokie·
čiams.
J. psk. Antanas KARPIČIUS, buv. 615 AP (Varėnos poligonas):
- lygiavom su pulku apie 5 km Valkininkų link. Buvo duota$
uždavinys - parengti poziciją gynimuisi. Aš buvau paskirtas į ba-
terijos vado sekyklą.
154
Birželio 23 d. 3 val. ryto gautas naujas įsakymas - trauktis. Apie
5 val. grįžęs į pulko bazavimosi vietą, jau neberadau jo. Nepažįsta­
mas leitenantas pranešė, kad pulkas traukėsi Rūdiškės link. Rusai
vadai ir polilvadovai jau iš vakaro buvę pasišalinę iš baterijos.
Kai aš su keliais kareiviais atvykau prie Rūdiškės, pulkas buvo
jau išsiskirstęs. Tuomet su kareiviais traukėme namų link, bet 'se-
meiiškėse prisijungėme prie lietuvių partizanų.
Mums išvykstant į Rūdiškes, pakeliui buvo sužeistas pulko j. psk.
Petras Račkauskas. Jį nusivežė pulko sanitarinė mašina.
Prisimenant praeitį, 1940 m. rugsėjo pabaigoje buvo suimti j.
psk. Bekeris, eil. Drapaitis. Rusai juos kažkur išvežė.
Eil. Jonas BLAZEV!Č/US, buv. 297 SP (Varėnos poligonas}:
- Būdami sargyboje, mes aštuoniese nutarėme vykti į Varėną
pas vokiečius. Iš Varėnos mokytojo gavome lietuvišką trispalvę, ku-
rią iškėlėme prie Laisvės paminklo ir sugiedojome Lietuvos himną.
Vėliau, atvykus daugiau mūsų karių, gavome vokiečių įsakymą
grįžti į poligoną.
Gr. Julius SODA/TIS, buv. 259 SP (Pažeimenės stovykla}:
•- Kai su pulku traukiausi į Rusiją, už Pabradės buvau nugink-
luotas ir perduotas komjaunuoliams Okiūnui ir Cvirkai saugoti, kad
nepabėgčiau.
Netoli Švenčionių, naudodamasis miškingomis vietovėmis ir pairu-
sia rikiuote, pabėgau iš pulko su savo draugu. Jis turėjo šautuvą, o
aš keletą šovinių. Bėgant neteko su sovietų kareiviais susikauti. Jo-
niškio miestelyje radome kelis mūsų karininkus ir kareivius: prie jų
mes prisijungėme. Joniškyje, suskirstyti grupelėmis, po apylinkes
kovojome su atsitraukiančiais sovietiniais kariais. Čia buvo nukautas
vienas mūsų viršila ir keli eiliniai (pavardžių nežinau).
Po kelių dienų mus puolė stiprios sovietinės armijos pajėgos.
Nesant pakankamai karių, ginklų ir šovinių, traukėmės į Pabradę.
Ties Joniškiu į apsupimą pakliuvo 6 mūsų kariai su dviem lengvai-
siais kulkosvaidžiais, bet pasisekė juos išgelbėti.
Iš žuvusiųjų prisimenu pulko gr. Antaną Jurkonį, kilusį iš Mar-
ginių kaimo (Jiezno valsč., Alytaus aps.). Jis buvo nukautas pir-
mosiomis dienomis Pažeimenės stovykloje. Karui prasidėjus, buvo
išvežtas į Rusiją eil. Antanas Slivinskas, kilęs iš Rašonių kaimo
(Jiezno valsč., Alytaus aps.).
Virš. Stasys TRASKEV!ČIUS, buv. 294 SP pėsčiųjų žvalgų būrio
vadas (Varėnos poligonas)
Birželio 23 d. rytą su kitais lietuviais kariais S. Traškevičius ta-
rėsi,kaip nuginkluoti rusus. 15 val. pasiekus Valkininkus, nuspren-
dė toliau su rusais nesitraukti, nes taip elgtis buvo susitaręs su lei-
tennntais Antanu Danaičiu, Juozu Kalinausku ir kitais kariais.
155
 Išžygiavęssu savo būriu per Valkininkus, pasuko i mišką. Po vo. Atėjęs sovietų komisaras norėjo pašalinti sargybą .. Tuomet lie-
kiečių lėktuvų puolimo, padedamas savo kareivių, nuginklavo rau. tuviai sukilo ir pradėjo nuginkluoti okupantų karius. Prie daboklės
donarmiečius. Dar anksčiau jis nelegaliai buvo gavęs iš kitų daliniti sargyboje stovėjo raudonarmietis. Jis buvo nukautas, ir lietuviai iš
šovinių. Juos slaptai išdalijo savo kareiviams, įsakęs panaudoti, jei daboklės paleisti, o i ją uždaryti okupantJĮ kareiviai.
reikės, nuginkluojant priešus. J. psk. A. Jeznys iš patikimų lietuvių karių sudarė smogiamąjį
Po sutartos komandos energingai ir sumaniai veikė eiliniai Al- būrį. Jo kariai šalino bolševikų sargybas. Vėliau pakilę į Trijų kry-
fonsas Skerstonas, kilęs iš Siaulių miesto, Jonas Matusas iš Šiaulėnų žill kalną, iš ten apšaudė per Antakalnį bėgančius ~audonarmiečius.
valsčiaus, Šiaulių apskrities, Sidaras ir kiti vyrai.
Ei/. P. ST ANK0NAS, buv. atskiras zenitinės artilerijos divizionas
Ei/. MACIULTS (vardas nežinomas), buv. 294 SP 3 kulkosvaidžių (Vilnius)
kuopa (Varėnos poligonas) Atsitraukdamas iš Varėnos poligono, šis divizionas atvyko į Vil-
Kuopos vadas ltn. Stasys Šiliauskas jau pirmąją karo dieną savo nitĮ. Prasidėjus karių sukilimui prieš rusus ir politvadovus, P. Stan-
kareiviams lietuviams paaiškino: savo ginklus gręšime prieš rusus. kūnas drąsiai kovojo, ragino bendražygius nuginkluoti priešo ka-
Tada skyrininkas grandinis Feliksas Pivoriūnas susitarė su savo sky- reivius, pašalinti politvadovus. Operatyviai taip ir buvo padaryta.
riaus eiliniu Mačiuliu, kas kurį okupantų pareigūną turi pulti. Ei/. Vladas JAK0BONJS ir eil. K,:i.ZAKEVlCIUS, buv. 306 pio-
Birželio 23 d. prasidėjo lietuvių karių bėgimas iš kuopos. Iš F. Pi- nierių batalionas (Varėnos poligonas)
voriūno skyriaus pabėgo ei!. Butkevičius. Tai pastebėjęs, politvado-
Eidamas miškeliu prie Paluknės miestelio, bataliono politvadovas
vas puolė F. Pivoriūną, jam grasino ir jau traukėsi pistoletą. Tačiau rengėsi nušauti 306 atskiro pionierių bataliono jaunųjų vadų mo-
ei!. Mačiulis prišoko prie politvadovo ir jam i krūtinę įrėmė savo kyklos vadą kpt. Adolfą švažą ir j. lln. Vincą čerški, jis norėjo
šautuvą. Politvadovas ginklą paliko dėkle ...
batalioną palikti be lietuvių vadų. Politvadovas įsakė pakviesti mi-
Eil. Jonas GEDVILAS, buv. 297 SP 9 š. kuopa (Varėnos poligonas) nėtus karininkus. Apie politvadovo sumanymą ei!. Kazakevičius
Bataliono kareiviai, nugalėję kartu buvusius raudonarmiečius ir pranešė j. ltn. V. čerškiui. Leitenantas nesutnko, tik Kazakevičiui
politvadovu~ ėjo į vokiečių pusę. Netoli Daugų įvyko kautynės. Kol liepė užtaisyti šautuvą ir jį palydėti. Jei kas - nudėti politvadovą.
išsiaiškins, kokia padėtis, batalionas sustojo miške. Čia atsiradę rau- Rusams prisiartinus, netikėtai, lyg iš po žemės išdygo ei!. V. Jakūbo­
donarmiečiai pradėjo šaudyti į lietuvius. Pastarieji atsišaudė, nors nis. Jis puolė politvadovą, parbloškė ant žemės, nuginklavo, o vėliau
pozicijos buvo labai nepalankios; kautynėms netikama žema vieta. perdavė vokiečiams.
Per šias kautynes žuvo ei!. Dailidė, kilęs nuo Marijampolės. Sužeisti
7 kuopos eiliniai Petras Vyčas, Izidorius Bystautas, 9 kuopos eil. Jo- Ei/. Vytautas JURKĖNAS, buv. 303 ryšių batalionas (Vilnius)
nas Paulauskas, Leopoldas Jurgelevičius ir Povilas Straukas. K 9 reivinėse lietuviai kariai tarėsi, kaip sukilti ir nuginkluoti ru-
Kautynių įkarštyje ei!. Jonas Gedvilas, suradęs tinkamą momen- sus karius, komjaunuolius. Ei!. V. Jurkėnas kvietė operacijai vado-
tą ir gerą poziciją,. atidengė lengvojo kulkosvaidžio ugnį į rusus. vauti j. psk. Juozapavičių. Jis buvo poste su komjaunuoliu Šakaliu.
Du nukovė, o kitus privertė trauktis. Einančius į kareivines JuozapaYičių ir Jurkėną užpuolė ir bandė
nuginkluoti sovietų politvadovas ir komjaunuolis. Tačiau Vytautas
Psk. Andrius RUSKYS, buv. 297 ŠP 6 kuopa (Vilnius)
Jurkėnas greit susiorientavo - šovė i politvadovą. Tas krito. Kom-
Prieš traukiantis sovietinei armijai, jų komendantas iš svarbesnių
jaunuolis paspruko.
postų atšaukė sargybinius. Matyt, planavo didesnius sandėlius sus- Tai buvo lyg ženklas, kad atėjo laikas veikli. Pradėta nuginkluoti
progdinti. Puskarininkis Andrius Ruškys tai laiku pastebėjo ir prie vis daugiau rusų karių. Antrasis politvadovas, pajutęs esąs beviltiš-
tų sandėlių pastatė lietuvius karius. Jiems įsakė šauti i kiekvieną,
koje padėtyje, pats nusišovė.
bandantį be jo leidimo artintis prie sandėlių.
Vokiečiams užėjus, netoli sandėlių buvo rasti sovietų karininko Eil. Pranas MILTAUSKAS, ei/. CEILITKA, ei/. KUDZMA, buv. 294
ir politvadovo lavonai. SP (Varėnos poligonas)
J. psk. Adomas JEZNYS, buv. 234 SP (Vilnius) Už Valkininkų lietuviai kariai pradėjo ginkluotus veiksmus, siek-
Birželio 23 d. j. psk. A. Jeznys buvo kareivinitĮ rajono sargybos dami atsiskirti nuo okupacinės kariuomenės. Šie trys vyrai puolė ir
viršininkas. nuginklavo savo kuopos vadą lln. Vasiljevą.

156 157
 ◄
Gr. Petras JARAšJONAS, buv. 294 ŠP (Varėnos poligonas) Užsienyje sukurtos Lietuvių aktyvistų fronto organizacijos atsi-
šaukimas į lietuvių tautą, kviečiantis stoti į kovą su bolševikais,
Šis vyras, kilęs iš Vildūnų kaimo, Joniškėlio valsč., Biržų apsk
okupantais, Lietuvai jau buvo žinomas antrąją Vokietijos-Sovietų
Pamatęs numuštą sovietinį lėktuvą, suprato, kad prasidėjo vokieči r~
r~sų kara~. Nedelsdamas apie tai pranešė ginklo draugams. Tai i~- Sąjungos karo dieną. 1941 m. birželio 23-24 d. laikraštis „Į laisvę"
ir Kauno sukilėlių užimta radijo stotis perdavė Lietuvos žmonėms
girdęs So~1etų Sąjungos AT deputatas ei!. A. Jonaitis, kuopos raštinin-
Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimą.
k_as, k~mJaunuolis ei!. Ripkauskas ir ei!. Križevičius jį įspėjo, gra-
sm?am1, esą, už tokių gandų skleidimą atsidursiąs pas „baltąsias
meskas".
Kaunantis miške už Valkininkų su okupacinės armijos kareiviais
buvo nuginkluotas eil. A. Jonaitis, taip pat politvadovo pavaduo~
tojas Kavaliauskas. Tautiečiai,
Leitenantas Pranas Petruliūnas paklausė Antaną Jonaitį:
- Ar nori likti su mumis, ar pas savo draugus eisi? Vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti.
Kur ėia aš beeisiu, - prislėgtu balsu atsakė deputatas. Lietuvių tauta, Jšvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva, ne-
Vi i areštuotieji buvo perdl.lt>ti vokiečiams. priklausoma. Jau sudaryta Laikinoji Vyriausybė perima valstybės
vairą ir įstaigas i savo rankas.
Gr. Antanas BIRSKYS, buv. ~94 SP l Bn pėsčiųjų žvalgų būrys Grobuonys bėgdami plėšia turtą, naikina įmones, šaudo gyven-
(Varėnos poligonas) tojus.
Šis karys yra kilęs iš Drukčių kaimo, Alsėdžių valsč., Telšių apsk. Tautiečiai, saugokite visuomenės ir privatų turtą. Darbininkai,
Kai prasidėjo karas, būrio, kuriame tarnavo A. Birškys, vadas organizuokite įmonių apsaugą. Valstybės tarnautojai, saugokite savo
B. Garliauskas pasakė: įstaigas ir neišduokite dokumentų bei turto. Lietuvos policininkai,
- Jau atėjo mūsų laukiamoji valanda! savo gyvenamoje vietoje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas.
. Naktį i~ ?irželio 22 į 23 d. leitenantas savo patikimus karius įspė­
JO, kad re,kes nuginkluoti raudonarmiečius.
Išaušus gautas įsakymas žygiuoti link Valkininkų. Už šio mieste-
lio miškelyje būrys sustojo poilsiui. Tuomet ltn. B. Garliauskas vėl
priminė, kad reikės vykdyti
pacinės kariuomenės.
uždavinį - atsiskirti ginklu nuo oku-
Viskas Lietuvai!
Tuo tarpu atėjo bataliono vado padėjėjas rusas karininkas ir įsa­
Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą, rodę savo
kė ltn. B. Garliauskui žygiuoti toliau. Šis tarė, esą, mums gerai ir čia.
drąsą moteris ir vaikus, kurie dar ir dabar dūsta nuo
rpykęs rusas grasino leitenantą nušausiąs. B. Garliauskas atsakė: prieš beginkles
troškulio užkaltuose vagonuose, šiuo metu siaubo apimti netvarkingai
- Pamėginkit, pažiūrėsim, kuris pirmas ...
Įpykęs rusas atsitraukė.
bėga. Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda. Vokiečių tau-
Leitenantas nedelsdamas tarėsi su 1 sunkiųjų kulkosvaidžių kuo- ta su savo šauniąja kariuomene išgelbėjo Europos kultūrą ··ir civi-
lizaciją. Ketvirtį šimtmečio siautėjęs negirdėto žiaurumo raudonasis
pos j. ltn. Jonu Bardzilausku, kaip atlikti uždavinį. Dar paėję apie
kilometrą giliau i mišką, kariai griebė okupantų karius. Ltn. B. Gar-
teroras sudužo į vokiečių kariuomenės ir tautos narsumą ir ryžtin-
gumą. Broliai Lietuviai! Imkitės ginklo ir padėkite vokiečiq kariuo-
liauskas, padedant gr. Ignui Rekašiui, sulaikė politvadovą Doroščen­
menei krašto vadavimo darbe. Neatsiliepkite į bolševikų mobi/iza.
ką. Šis bandė bėgti, bet gr. Joėionis jį nušovė. Ei!. Jonas šerkšnys
nušovė būrio seržantą Suslikovą. Tada buvo nuginkluoti sovietų
einius šaukimus ir slėpkite nuo jų maistą, pašarą, gyvulius. Neleiski-
kareiviai. Jų didelis būrys perduotas vokiečiams. te padeginėti ir naikinti turto. Saugokite įmones ir darbo įrankius,
kenkite raudoniesiems okupantams kaip ir kuo galėdami. Su pasiti-
kėjimu ir dėkingumo džiaugsmu sutikite žygiuojančią vokiečių ka-
Parengė Antanas l\1ART!N!ON!S
riuomenę ir teikite jai visokeriopą paramą.
Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!

159
 <

L_ietuvos Laikinoji Lietuvos Laikinosios

vyriausybė·
vyriausybės uždaviniai

. Li~t~~os __valstybinio suverenwno atkūrimo ryškiausiai suspindu-

1941 m. birželio 24-osios rytą, Kauno gatvėse tebeaidint paskrnems su-
liavusi 1sra1ska buvo sukilimo paskelbtoji nauja Lietuvos Laikinoj)
viams, paskelbtieji Laikinosios vyriausybė::, nariai rinkosi į pirmą]I
vyriausybė, kurios pradinė sudėtis buvo tokia:
posėdį „2aibo" spaustuvėje, Donelaiėio gatvėje, pnesais u111\'ers1te-
Juozas AMBRAZEVIČIUS, l. e. ministro pirmininko pareigas, švie- to rūmus. Nedaug čia jų susirinko. ebuvo paskelbto ministcrio pir-
timo ministras mininko K. Škirpos, užsienitl reikall1 ministerio R. Skipič10 dpsdu~o!>
Rapolas SKIPITIS, užsienio reikalų ministras ministerio gen. St. Raštikio - jie dar tebebuvo laukiami 1š Berly';-io.
Nebuvo nei vidaus, nei prekybos ministerių - jie buvo jau depor
Gen. Stasys RAŠTIKIS, krašto apsaugos ministras tuoti dar prieš sukilimą. Nebuvo darbo ministerio J. Pajaujo, linan-
\'ladas ASEVIČ:IUS, vidaus reikalų ministras s11- J. Matulionio, žemės ūkio - B. itkaus; jie dar buvo provmci-
Mečislovas MACKEVIČIUS, teisingumo ministras joje, bolševiką užimtoje. Bet laukti j11 nebuvo g<llima, kaip nebun 1
galima nė svarstyti, ar ·paskelbtieji prisiimd pareigas. J\fomentas 1.Ju-
Jonas MA TULIO NIS, finansq ministras vo toks, kad kiekvienas jautėsi mobilizuotds ir įpareigotas skubid1
Adolfas DAMUŠIS, pramonės ministras veikti, nors tebuvo čia susirinkę lik komunalinio ūkio mimstcn::,
V. 2emkalnis-Landsbergis, kontrolės ministcris Pr. \'aindu·kas. p1a-
Vytautas STATKUS, prekybos ministras
monės ministeris A. Damušis ir švietimo -J. Ambrazcv1ėtus. Taip
Balys VITKUS, žemės ūkio ministras pat dar buvo LAF įgaliotinis L. Prdpuolenis, Z. lvin kis, t Lukšy-,
Juozas PAJAUJI , darbo ir soc. apsaugos ministras Pr. Padalis ir kitq kovotojlĮ, kurie buvo pasiryžę ginklu veikti, jl'i
būtų mėginama veržtis j vyriausybės užimtą patalpą.
Vytautas LANDSBERGIS-2EMKALN1S, komunalinio ūkio ministras
Iš pradiiq pirmininkaujančiojo par igos skirtos š,·ietimo mimslė·
Antanas OVICKIS, susisiekimo ministras riui J. Ambrazevičiui. Tikėtasi, kad tai truks d i tris dieth\ · iki dl-
h.<17.}
s VE CĮlJS, sv<>ikatos ministras vyks ministcris pirmininkas K. 'kirpd. Kai pdski,rn viltys 1wpds1lL'i·
sino, pirmininkaujantis mėgino jsiūl ,u tdS p,ueigds pribuvusiam
P1anė1s VAI AUSKA , valstybės kontrol1c1ius.
J Mntulioniui, dar vė-litrn iš BNly110 at ykusinm su dideliu v ·ric1u-
K<1i p.1t11skt'JO, jog V. 'tatku5 ir V. Nas('virius NKVD suimli i1 syhint's praktikos Sll.\'lll dpstrngos ministl'riui gt->n. t. Rt1štikiui. Ilt'I
dcpo1 t uoli iš Lietuvos, i jq vietas kooptuoti pik. Jonns šLEPETYS nei vi 'nos, nei k itns n sutiko es«mo ittklo keisti, jc1u matydttmi, \...dd
vidaus 1c1kdhĮ ministro pareigoms, o Pranas VAINAUSl AS pcn'lfl 1\
tėra neilgo laiko klausimas.
pr 'kybos ministro postą.
lll l
wo
~
PIRMAS Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo - pastatyti at. buvo įkurtos ar panaikintos. Vyriausybei tek:o skelbti apie atskirus
vyksianc"·ius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra ncpn. sovietinius įstatymus kaip negaliojdnčius, grąžinti įstatymus, veiku-
ldausoma ir jos vyriausybė jau atstačiusi tvarką įstaigose bei imo. sius Lietuvoje prieš okupaciją, o prireikus teko leisti ir nauJLI pot-
nise. Teko tad skubiai papildyti vyriausybės naritĮ sudėtį admini- varkitĮ. Jais buvo griežtai atsiribota nuo sovietinių gyvenimo lorm11
stracijos reikalui. Buvo sutarta tuojau pal kooptuoti pasiekiamus to. Vieloj „liaudies teismų" ir jtĮ įstatymų grąžinta buvusiLĮ Lictuvo~
lefonu ar kitu būdu iškviečiamus asmenis: buvusį sovietiniame ka- LeismtĮ tvarka; vietoj nacionalizacijos ir kolektyvizacijo~ valstybinis
lėjime, bel jau laisvą M. MackevičitĮ - teisingumo ministerijai, lik gyvenimas vėl grindžiamas privatine nuosavybe ir privatme inic1d·
išsivadavusį iš saugumo kalėjimo rūsių pik. J. Šlepetį - vidaus rei- Lyva, grąžinant žemės, namų, įmonių, kapitalo privatinę nuosavybe;
lrnltĮ ministerijai, inžinierių A. Novickį - susisiekimo, atsvyravusį Grąžintas švietimo srityje 12 melų mokymas vietoj sovietq degr<1-
tiesiai iši devintojo forto kalėjimo dr. Pr. Oielininkaitį - darbo mi- duolo dešimtmečio. Bet palikta sovietų sukurta Mokslų Akademijd,
nisterijui, iki atsiras dr. J. Pajaujis, dr. K. Vencių - sveikatos, Pr. 0 universitetai Vilniuje ir Kaune papildyti trim naujais fakultetais
Vainauskui pridėti prie kontrolės dar prekybos ministerio pareigas. filosofijos, miškininkystės, teologijos.
S. Lušiui perduota finansų ministerija, iki atvyks J. Matulionis, Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos gyvenimo fu1mų, L,11
V. Grudzinskas pakviestas maisto tiekimo valdytoju. Tą pačią dieną, kinoji vyriausybė nieku nesiangažavo Vokietijos atžvilgiu. To ypd
dar vykstant kovoms su bolševikais, buvo paskirta ir paskelbta gink- čiai vengė, nežinodama, kokie santykiai yra Berlyne tarp rniniste1io
luotoms partizanų jėgoms koordinuoti bei vadovauti krašto gynimo pirmininko bei užsienių reikalų ministerio ir Vokietijos vyriausybė~.
taryba - gen. S. Pundzevičius, gen. M. Reklaitis, pik. J. Vėbra, taip Tad tenkinosi dviem aiškiais pasisakymais: pasisakymu už Lietuvo::i
pat Kauno miesto komendantas pik. J. Bobelis ir Kauno burmistras nepriklausomybę,, pritarimu Vokietijos kovai prieš bolševizmą.
K. Palčiauskas. Jau paskiau darbo eigoje buvo paskirti bendru su- TREČIAS vyriausybės siekimas buvo pasireikšti su savu soctalt-
sitarimu viceministeriai: švietimo J. Rainys, vidaus pik. J. Narakas, nin veidu. Ūkiniame gyvenime, pabrėždama privatinės nuosavybės
prekybos dr. Pr. Padalis, pramonės J. Mikai Ia, teisingumo Kurklie- ir privatinės iniciatyvos principą, ji betgi neišleido iš akių socialinės
lis, susisiekimo K. Germanas, komunalinio ūkio architektas V. Švi- lygybės reikalo. Rūpindamasi šalinti socialinės nelygybės pag rindcl,
pas, žemės ūkio J. Venclova, informacijos direktorius J. Senkus, privačios nuosavybės dydį apribojo; pvz., žemės ūkyje vietoj Stei-
kuris priskirtas prie darbo ministerijos. O dr. Z. Ivinskis buvo tarp- giamojo Seimo nustatytos žemės nuosavybės normos 80 ha, o vėles­
žinybinis talkininkas įvairioms ministerijoms palaikyti ryšiams su niais laikais iki 150 ha, Laikinoji vyriausybė nustatė 50 ha (pažymė­
vokiečių įstaigomis. Kai kurios ministerijos sudarinėjo administra- lina, kad ir antrosios sovietinės okupacijos laikais partizanų vadovy-
cinį aparatą provincijai. bės buvo pasisakyta už 50 ha). Stambioji pramonė, prekyba, kdpi·
Sudarytoji vyriausybė bei jos· visas aparatas nebuvo koalicija ta lalas - visa tai grąžinta privatinei nuosavybei, bet apdėta progre-
prasme, kad vyriausybės nariai nebuvo partijų ar grupių deleguoti. syviais mokesčiais. Taip pat socialinės lygybės sumetimais sumažin-
Knalicija betgi buvo kita prasme - buvo sutelkti įvairių ideologijtĮ tas skirtumas tarp tarnautojų aukštųj tĮ ir žemųjų kategorij lJ atiy
ir politinių nusistatymų žmonės darbo ir kovos reikalui. · ginimo. Istorinėje perspektyvoje matyti ryšys tarp Laikinosios vy-
ANTRAS vyriausybės uždavinys buvo atpalaiduoti kraštą nuo riausybės deklaracinių pareiškimų, rodančitĮ jos socialinį veidą, ir
sovietinio režimo pėdsakų. Formaliai atpalaiduoti nebuvo sunku. Juk' tarp tų idėjų, kurios buvo anksčiau skelbiamos programoje „Į or•
lietuvių visuomenė nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjun­ ganiškosios valstybės kūrybą". Tai buvo daroma nesąmoningai, sa-
gą ir jį laikė pasibaigusiu, sovietinei okupacijai pasibaigus. Sukilimo vaime, nes daugelis Laikinosios vyriausybės atstovų buvo išugdyti
faktas dar aktyviau pabrėžė kratymąsi nuo bolševikinės okupacijos los programos idėjų.
ir jos sistemos. O žodžiais tai deklaravo sukilimą vykdęs Aktyvisttl Tačiau ir Laikinosios vyriausybės socialinei programai vyktlyl1, 11
frontas birželio 23 d. ir Laikinoji vyriausybė į tautą atsišaukime, ku·
pačiai vyriausybei išsilaikyti greitai paaiškėjo kltUly~. pd::ildtyto~ V\ 1
ris buvo surašytas greitosiomis tą pačią birželio 24-25 d. naktį
kiečiq Reicho, - jokios nepriklctusomybės ir Jokios vyriausybės .
.,Žaibo" spaustuvėje ant išmėtytų „Tarybų Lietuvos" komplektlJ.
Rytą jis buvo vyriausybės narių papildytas, aprobuotas ir paskelbld'i
Juozus AMBRAZEVICJUS
dienraštyje „Į Laisvę" Nr. 2.
Lietuvos Laikinosios
Tačiau gyvenime teko susidurti su daugeliu sovietinių įstatymų,
vyriausybės ministeris pirmininkas
kuriais jau buvo tvarkomas praktinis gyvenimas ir kuriais įstaigos
162 163
 pastoti. _kelią ?~e~ui. Mums pavyko pranešti vokiečiams apie pavo-
jų, ir 11e pas1rupmo, kad tos divizijos likučiai pasuktų Daugpilio
link.
Kaip sutikote vokiečių kariuomenę?
- Paskutinę dieną prieš vokiečių kariuomenei forsuojant Nemu-
ną ir įžygiuojant į sukilėlių jau išvaduotą Kauną, posėdžiavome mies-
to centre, kur dabar įsikūrusi Kauno savivaldybė. Aptarinėjome, kas
ir kaip turėtų sutikti vokiečių karinę vadovybę. Visi vyriausybės
nariai vieningai nutarė, kad delegacija prisistatys kaip Lietuvos Lai-
Interviu kinosios vyriausybės įgalioti asmenys užmegzti kontaktams ir aptar-
ti santykiams su Vokietijos vermachto vadovybe. Vokiečius pasitikti
be jų tradicinio „Heil Hitler!" Delegac.ijos nariai turi akcentuoti, kad
SU BUVUSIOS LIETUVOS LAIKINOSIOS VYRIAUSYBl:S Laikinosios vyriausybės nariai nori gerų santykių su kariuomenės
vadovybe, išaiškinti, kokia padėtis buvo bolševikams okupavus Lie-
KOMUNALINIO ŪKIO MINISTRU
tuvą, pabrėžti, kad mūsų bendras priešas - SSRS imperializmas. Tuo
V. LANDSBERGIU-:Z:EMKALNIU metu mes manėme, kad vokiečių kariuomenės veiksmai - išvaduo-
jamasis žygis, užkirtęs kelią raudoniesiems galutinai sunaikinti lie-
- Kas Ir kada Jus pakvietė į šios vyriausybės sudėŲ? tuvius kaip naciją. Tada nežinojome, kad tai naujas okupantas, ku-
- Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo organizuojama spontaniš- ris tęs sovietinę okupaciją. Sis okupantas - fašistinis nacionalizmas.
kai. Nebuvo laiko posėdžiauti, aptarti vyriausybės sudėti, jos narių - Rudasis okupantas Iš dailes palaikė raudonojo rezimą. Panaikinęs
kandiclntūras. Kad esu paskirtas ministru, sužinojau gana keistomis Lietuvos vardą, ją pavadinęs „Qstlando" krašto sudėtine dalimi, Lai-
aplinkybėmis. Mane perspėjo, kad išvykčiau iš Vilniaus, nes prasi- kinąją vyriausybę vertė atsistatydinti. Ji nesutiko „save paleisti".
dėjusios bolševikinės represijos neaplenks ir mano šeimos. Ją ap- Todėl rugpjūčio 5 dieną vyriausybės nartai buvo iškviesti pas Lie-
gyvendinau Kačerginėje, o pats su reikalais nuvykau į Vilnių. Man tuvos generalinį komisarą dr. fon Rentelną.
einant Lukiškių aikšte, pro šalį ėjęs nepažįstamas vyriškis tyliai, bet - Taip, tą dieną buvome iškviesti į komisaro būstinę, į buvu-
girdimai, pasakė: ,.Ministre, saugokitės!" Kol aš susigaudžiau, jis sius Prekybos, pramonės ir amalų rūmus. Salėje sustojome į vieną
jau buvo toli. Apie tai, kad užsiiminėsiu komunalinio ūkio reikalais, eilę, o prieš mus - vokiečiai su Rentelnu priešakyje. Mes turėjome
išgirdau Lampėdžiuose birželio 23 dieną per radiją. išklausyti nuosprendį ne tik. vyriausybei, bet ir Lietuvai, jos žmo-
- Kokiomis sąlygomis vyko pirmasis vyriausybės posėdis? nėms. Jis iš rašto, kapodamas ž9džius, vietomis pakeldamas balsą,
perskaitė, kad visą civilinę buvusios laisvos Lietuvos valstybės val-
Birželio 24-osios ankstyvą rytą su vienu pažįstamu
grįžome iš
džią paėmė į savo rankas, kaip Reicho Vokietijos paskirtas genera-
naktinės slėptuvės pas Sofiją Čiurlionienę. Ji
mus pavaišino karšta
arbata ir pasakė, kad man skambino ir prašė užeiti į Felicijos Bort- linis komisaras, ir todėl mūsų, kaip ministrų, veikla laikoma baigta.
kevičienes „Zaibo" spaustuvę. Lydimas pono Zubovo, atėjau. ,.Ačiu Toliau kalbėjo politiniais, ekonominiais, socialiniais, teisiniais klau-
Dievui, nors vienas ministras jau atėjo", - džiaugdamasis sveikinosi simais, baigdamas pasakė: ,.Vokiečių kalba tarnybinė, lietuvių kal-
Juozas Ambrazevičius. Vėliau atėjo kontrolės ministras P. Vainaus- ba yra leistina". Taip Rentelnas atvirai paskelbė naują okupacinį
kas, pramonės - A: Damušis, LAF atstovai, o partizanai stojo sargy- režimą. Po kelių dienų pirmasis Rentelno patarėjas Povilas Kubiliū­
bon. Pirmasis posėdis, kuriam pirmininkavo Ambrazevičius, vyko
nas mane kalbino užimti patarėjo postą. Aš kategoriškai atsisakiau.
mieste aidint šūviams. Partizanai kovėsi su besitraukiančiais raudon- Netarnavau vienam, nenorėjau dirbti ir kitam okupantui.
armiečiais, sovietiniais aktyvistais. Jėgos buvo nelygios. Gavome ži- Interviu užra~ė Antanas MARTĮNIONIS
nią, jog netoli Jonavos, miške, sutelkta raudonųjų pėstininkų divi-
zija ruošiasi pulti Kauną. Tai nieko gero nežadėjo. Vokiečiai į Kau-
ną neskubėjo. Jų mes laukėme, nes tai buvo vienintelė jėga, galinti

164 165
 Drauge kreipiamės į Jus, prašydami:
l. Tarpininkauti, kad 1941 m. birželio 22-25 d. lietuvių tautos
sukilimas ir po jo paskelbta Lietuvos nepriklausomybe, vadovaujant
Uc/u\'iq aktyvistų frontui, būtų kasmet minima kaip valstybinė
švente.
PRIEDAI 2. Skirti lėšų suki/elfų kapams, kuriuos sunaikino sovietiniai van--
dalai, sutvarkyti.
3. Vilniuje, Gedimino pr. 29, kur buvo LAF štabo būstinė, prit-
virtinti memorialinę lentą su nužudytųjų ir nuteisiųjų štabo narių
pavare/ernis, po mirties juos apdovanot( Vyčio Kryžiais. Kaune, Va-
LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTUI sario I6-osios gatvėje, prie buvusio „Lietuvos cukrus" namo, kur vei-
ALGIRDUI BRAZAUSKUI kė Kcwnc LAF štabas, pritvirtinti atminimo lentą.
4. 1941 m. birželio 22-25 d. sukilimo dalyviams suteikti Lietu-
vos nepriklausomybės savanorių kūrėjų statusą, įsteigti sukilimo me-
LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRUI PIRMININKUI dalį.
ADOLFUI šLElEVICIUI 5. Zurnalo „Kardas" redakcijai, kuri rengiasi išleisti su.kilimo da-
lyvių prisiminimus „Sukilimas Lietuvoje (1941-ieji}", suteikti finan-
1941 m. birželio 22-25 d. lietuvių tauta didvyrišku aktu_ suki- sinę paramą.

limu prieš sovietinius okupantus - teisiškai grąžino konstitucinę pa- Laišktzs priimtas Kaune 1993 m. birželio 19 d. LAF TAD narių
dėtį Lietuvoje, teisiniu ir praktiniu požiūriu atkūrė Lietuvos valsty- suvažiavime-minėjime.
binį suverenumą. Suvažiavimo įgaliotiniai:

Tomis dienomis Lietuvių aktyvistų fronto Tautinio darbo apsau- P. Šilas, Kauno sukilėlių grupės vadas, Lietuvos LaJkJnoslos vy-
gos sukilėliai-partizanai, su ginklu rankose grumdamiesi su raudo- riausybės teisingumo vlcemlnlsterls, D. Sadzevlčlūtė-Vaballenė, su-
nąja armija, NKVD, sovietiniu aktyvu, neteko apie 2000 žmonių gy- šaudyto LAf Vilniaus štabo nario ltn. J. Sadzevlčiaus duktė, V. Kaz-
vybių. lauskas.
Vilniaus LAF štabas sukilimo išvakarėse buvo areštuotas ir mett1
pabaigoje Rusijoje, Gorkio kalėjime Nr. 1, jo nariai teisti: aštuoni
sušaudyti, aštuoni nuteisti kalėti.
Sovietmečiu šis istorinis sukilimas buvo traktuojamas kaip pro-
nacistinių jėgų, ,,antiliaudiškas", antisovietinis nusikalstamas aktas.
Šiandien šią mintį kai kurie „ veikėjai" Lietuvoje ir užjūryje mėgi­
na pateikti kaip objektyvų istorinį faktą. GERB. P: ŠILUI, D. SADZEVICI0TEI-VABALIENEI,
Mes, Lietuvių aktyvistų fronto Tautinio darbo apsaugos 1941 m. V. KAZLAUSKUI
birželio 22-25 d. sukilimo dalyviai, 1993 m. birželio 19 d. Kaune
susirinkę paminėti sukilimą, konstatuojame: Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas š. m. birželio 22 d.
- Lietuva sukilimu nusimetė Maskvos 1940 m. birželio 15 d. susitikime su kai kuriais sukilimo dalyviais išreiškė nuoširdžią pa-
okupacinį jungą ir ištaisė istorinę klaidą; gorbq šiam reikšmingam Lietuvos istorijos įvykiui ir jo dalyviams,
- valstybei vadovauti stojo Laikinoji Lietuvos vyriausybė; Ia/p pat didelį susidomėjimą, nes ir du Prezidento pusbroliai yra da-
- fašistiniams okupantams sustabdžius Laikinosios Lietuvos. vy- lyvovę sukilime.
riausybės veiklą, likvidavus Lietuvių aktyvistų fronto štabą ir jo va- Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra tos nuomonės, kad 1941 m.
dovus areštavus, LAF nariai įsijungė į ian/Jnacinę pasipriešinimo kovą; birželio sukilimas buvo teisėtas ir gerai apgalvotas bandymas atkur-
- mes atsiribojame nuo vadinamųjų „baltaraiščių", kurie frontui ti brntaliai sutryptą Lietuvos valstybingumą, kad tai buvo tautos
nutolus i Rytu·s stojo tarnauti hitlerininkams, dalyvavo Lietuvos pi- rec1kcija į vienerius melus trukusią itin skaudžią komunistinę okupa-
liečių genocido akcijose. cf/q, į žiaurias niekuo nenusikallusių gyventojų represijas. Vienas iš
166
167
 ◄

sukilimo
•
laimėjimų - per sukilimą sukurta lietuviškoji administracija
daug kur išsilaikė visą nacių okupacijos laikotarpį, ncl<alaboravo,
0
padėjo tautai kovoti su okupacijos sunkumais. Todėl Vyriausybė
remia ir rems visas pastangas objektyviai ištirti bei nušvies/l suki-
limą ir jo raidq, pagerbti sukilėlius ir įamžinti jų atminimą.
Kitas klausimas - kiek gali Vyriausybė jau šiuo metu padėti ir
kiek ji galės ilgainiui, nes lėšų klausimas dabar yra labai opus.
Manytume, kad nedelsiant reikėtų pradėii sukilėlių kapų tvarkymą,
rengti atminimo lentas svarbiausioms sukilimo organizavimo ar kovq
vietoms pažymėti, suaktyvinti istorinės medžiagos apie sul<ilimq tr
jo dalyvius rinkimą. Gal būtų tikslinga parengti atskirą tomą apie TRUMPAI APIE AUTORIUS
sukilimą serijoje „Nenugalėtoji Lietuva", kurioje skelbiami pogrin-
džio dokumentai.
Dėl atskirų sukilėlių apdovanojimo Vyties Kryžiumi ar kitais or- Vlktoras AŠMENSKAS, lakūnas, sukilimo dalyvis, politinis kalinys. Gyvena
dinais reikėtų pateikti Respublikos Prezidentui konkrečius pasiūlymus. Vilniuje.
Birželio 23-osios paskelbimo valstybine švente, Lietuvos nepri- Stasys BALČIONAS, karininkas, politinis kalinys. Gyvena Vilniuje.
klausomybės savanorių kūrėjų statuso suteikimo sukilimo dalyviams
Aleksandras BENDINSKAS, inžinierius-technologas, visuomenininkas, sukilimo
ir specialaus sukilimo medalio įsteigimo klausimai - Lietuvos Respub- dalyvis, naciLĮ ir bolševikų politinis kalinys, Lietuvos Seimo narys. Gyvena
likos Seimo kompetencija. Vilniuje.
Tikimės, kad 1941 m. birželio sukilimas užims deramą vietq tau- Julius čEPtNAS, sukilimo dalyvis, visuomenininkas. Gyvena Kaune.
tos istorijoje ir visi su juo susiję klausimai bus sėkmingai išspręsti.
Zenonas DRONGIS, sukilimo dalyvis, politinis kalinys, visuomenininkas. Gy-
vena Klaipėdoje.
Lieluv·os Respublikos
Ministras Pirmininkas Rimantas Jurgis EIGELIS, sukilimo dalyvis. Gyvena Kaune.
ADOLFAS ŠLEZEVJČJUS Juozas GRUŠYS, buv. Lietuvos saugumo darbuotojas, visuomenininkas, poe-
tas, sukilimo dalyvis, politinis kalinys. Gyvena Kaune.
Vidmantas JANKAUSKAS, žurnalistas. Gyvena Vilniuje.
Vladas KAZLAUSKAS, docentas, spaudos bendradarbis. Gyvena Vilniuje.
Antanas KENST A VIČIUS, karininkas, buv. šaulių būrio vadas Klaipėdoje ir
i'vfožeikiuose. 1 KVD už LAF veiklą areštuotas, kalintas Kaune. Sukilimo
dalyvis. Gyvena Kanadoje.
Antanas KURPALIS, sukilimo dalyvis. Gyvena Kaune.
Benediktas LADIGA, gen. K. Lacligos sūnus. Tremtinys. Gyvėna Trakų Vokėje,
Vilniaus rajone.
Viktoras MALD2.IONAS, agronomas, visuomenininkas, sukilimo dalyvis. Gy-
vena Kaune.
Antanas Juozas MA2IULIS, tautotyrininkas, visuomenininkas, 1940-1944 me•
tais veikė pogrindyje, buv. .,LietuviLJ enciklopedijos" (JAV) etnografijos
skyriaus redaktorius. Gyvena JAV.
Augustas MYLĖ, tarnautojas, visuomenininkas, sukilimo dalyvis. Gyvena Ka-
nadoje.
Juozas NAMAJONAS, karininkas, karinės spaudos bendradarbis. Likimas ne-
žinomas.
Pliypas NARUTIS 1941 sukilimo metu (tuomet 21 mettĮ studentas) buvo LAF
vyr, štabo įgaliotinio krašte L. Prapuolenio ir Kauno LAF štabuj vadovavusio
168
 ◄

dr. Ad. Damušio pavaduotojas ir pagrin?ini~. ryšininkas su studentija. Per

jo rankas ėjo visa sukilimo Kaune organizac1Ja. Gyvena JAV. Tai vienas i'
pagrindinių 1941 m. birželio 22-25 d. sukilimo Kaune organizatorių. ~ TURINYS
Eugenijus PElRAUSKAS, karininkas, sukilimo dalyvis. Likimas nežinomas.
Tautos herojinis aktas ..................................................................................
.. 5
Sta"sys RADZEVICIUS, buv. dramos aktorius, sukilimo dalyvis. Gyvena Kaune.
Laisvę lėmė ryžtas ir ginkJo jėga ........................................................... . 7
Vaclovas RIMKUS, pedagogas, kraštotyrininkas, visuomenininkas. Gyvena Už.
Lietuvių aktyvistų fronto užuomazga .................................................... .. 26
ventyje, Kelmėsrajone.
Kova nuo pirmųjų okupacijos dienų .......................................................... .. 31
Kazys SKIRPA, gen. št. pik., diplomatas, politika~. 1940 m. lapkričio 17 d. Byla Nr. 34229, arba rekviem Tėvui ir jo draugams ...................... .. 39
Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį, nustatė tautos su-
kilimo gaires. Mirė JAV. Pasiruošta ir įvykdyta ................................................................................... . 58
Atstatoma laisva Lietuva .............................................................................
. 64
Zunta ŠTROMAS, gyveno ir dirbo Kaune. 1990 m. Izraelyje išleido prisimi-
nimų knygą „Katastrofa ir kova". Gyvena Izraelyje. Mater dolorosa ..............................................................................................
.. 65
Išvakarėse ············································································ . 66
..., ...........................
Simas URBONAS, karininkas, daugelį metų redagavo žurnalą „Karys". Mirė
JAV. Vilnius-Kaunas ...............................................................................................
. 68
Laisvės rytmetys ..............................................................................................
.. 74
Dalia V ABAUENE (SADZEVICIUTE), docentė, Vilniaus universitete dėsto Ryžtingai, nedvejojant ................................................................................... 75
anglų kalbą.
Bendradarbiauja spaudoje. Gyvena Vilniuje.
Tėvo pėdomis ..................................................................................................... . 76
Osvaldas 2ADVYDAS, karininkas, visuomenininkas, LAF organizatorius Kre- ,,Nemuno" sukilėlių būryje ...................................................................... .. 79
tingos rajone. NKVD areštuotas, Cervenėje išvengė mirties. Spaudos bendra-
darbis. Mirė 1994 m. JAV. Neužmirštamos dienos .. 81
..................................................................................
Zuvusiems partizanams ............................................................................
.. 83
Sukilėliai kovojo vieni .. 84
............................................................................
Ignaliniečiai pakėlė ginklą . 87
.......................................................................
Saldutiškio partizanai prieš (?kupantus . 94
...............................................
,,Kardo" redakcija jau Išleido: Daugailių partizanų kovos .. 104
.........................................................................
/ Len1tingos akimirkos .. 110
..................................................................................
A. Martinionis. GENEROLO RAŠTIKIO TRAGEDIJA. 1992. 40 p. Tėvvnės labui . 113
..............................................................................................
Zuv~ nelygioje kovoje ......................................................................
.. 116
A. Martinionis. NUTRAUKTI GYVENIMAI (b.- gen. J. Juodišius 117
,,Karas! .. " .......................................................................................................... ..
b. gen. K. Sprangauskas). 1993. 40. p.
Kovojo, kad būtų laisvi .. 119
............................................................................
Gen .. št. plk. A. Malijonis. STIPRESNI UZ MIRTĮ. 1994. 72. p. Birželis Trakuose ...................................................................................
. 121
LAF paša.ukus .. 127
..............................................................................................
Ze6erių partiza,nai .. 129
........................................................................................
Sukilimas Lūšėje ........................................................................................ .. 132
Mūsų geografija ...............................................................................................
. 135
184 ŠD atsipalaidavimas , 137
.............................................................................
,,Zvatgyba" .......................................................................................· 140
Sukilimas Rudiškių mlške ................................................................
.. 141
Ačiū Stakėnui! ............................................................................... .. 144
MūstĮ vyrai prieš raudonuosius ~......................
.................................. . 150
Tautiečiai . 159
...........................................................................................................
Viskas Lietuvai! . 160
...............................................................................................
Lietuvos Laikinoji vyriausyb'ė .................................................. .. 160
Lietuvos Laikinosios vyriausybės uždaviniai ........................................ .. 16t'
Interviu su V. Landsbergiu-Zemkalniu .................· ........................... 164
Duota rinkli 1994 03 07. Pasirašyta spaudai 1994 06 07. Garnitūra ballilrn Priedai . 166
.................................................................................................................
9 p., 10 sp. l. Išleido žurnalo ,,Kardas" redakcija. SL. 54 J. Tiražas 800 egz. TrU111paiapie autorius .. 167
..................................................................................
Kaina sutartinė.