,,MIŠKAIS ATEINA RUDUO“

Knygos aprašymas
„Penkioliktus metus eidamas, turėjau ne tik sau duoną užsidirbti, bet ir motinai
padėti, nes tėvas paliko gaują alkanų vaikų.“
„Pats ne tik galvą, bet ir liežuvį turi. Ir nuovoką tvirtą. Derėkis už mus, Petrai.“
„Anksčiau jis tejautė pavydą, matydamas jį tokį, koks patsai slaptai vylėsi kada nors
patapti.“
„Viskas ėjo iš prievartos, iš amžino trūkumo, iš nesibaigiančio vargo.“
„Pasiutimo kipšai jos akyse, ir kaklo iškirpimas – kaip nušviesta aikštelė vidury
miško, kur norėtum prikristi poilsio atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai kalbasi su
Petru.“
‚Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė
alksnynėlyje, kaip svyrančio ant vandens gluosnio šakelė, tirštai nukibusi geltonomis
plyštančių pumpurų spurgomis, į kuria suskrido pirmosios bitės.“
„Otri darbininkė buvo Zuzana. Tvirta, patvari, išmoninga ūkės darbuose, paklusni ir
nuolanki tėvams. Ir dievobaimingai išauginta, nedrįstanti pakelti akių į jaunikį,
kriošintį krikštasuolėje, ir į piršlį, liežuviu keliantį vėją senojoj troboj.“
„Ji pažvelgė į jo mažas ir darbo nesuvargintas rankas ir pajuto jų prisilietimo šaltį taip
gyvai, taip purtančiai, jog niekad jo vėliau nebeatsikratė.“
„Juodi grubūs nagai plėšė jos širdį ir traukė per gerklę. Tie nagai buvo džiūgaują
motinos žodžiai.“
„Tegul nesiūlo laimių, kai laimę jau ji pati laikė savo rankose, ir laimės rankos glėbė
ją taip karštai, taip kietai, kad ji begalėjo tik numirti.“
„Ji nereikalavo jokių priesaikų ir patvirtinimų. Ji tikėjo viskuom ir kitaip negalėjo.“
„Knygos jį buvo apgadinusios, duodamos ne tikrovę, o tik jos atšvaitus, krintančius į
jo jautrią ir imlią jaunystės širdį.“
„Tyčia jis būtų daręs, tyčia, kad įrodytų savo valią ir nepriklausomumą. Toks jau jo
būdas, ir tokie įpročiai nuo mažens.“
„Tik Monikos, tik jo jaunosios, jo numylėtos žmonos daili koja niekad nebuvo
užlipusi ant stangios ežios žolės.“
„Ji tikėjo gyvenimu. Ji tikėjo meile. Ji pati mylėjo. Kas jai pasakys, jog yra kitaip? Ji
pati turės visa tai patirti. Ūkai aptemdys jos akis. Bet ji išliks. Su savo šypsena, su
tąja nepalyginama giedra ir pavasario saule akyse.“
Aforizmai:
1. O kepurės su žvaigždėm ir auksiniais šniūrais vožiamos ant tuščių puodynių.
Gerai galvai to nereikia. Ji pati per save pagarbą kelia, nors ir nuplikusi būtų
taip kaip mano.
2. Darbas nėra pramoga ir pasimėgavimas. Darbas dažniausiai prievarta ir
išnaudojimas.
3. Dvaras dvaru, o iš darbininko atsiima, kas reikia.
4. Moteriškė tai juk namo širdis, raktas, dvasia.
5. Geriau už seno lazdos nei už jauno botago.
6. ...laimė pati viena nykiai klaidžioja ir paklysta.
7. Laikraštis – tai lazda varginančiam gyvenimo kely.
8. Mat gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą
ir išstumia visa, kas nereikalinga ir negera.
9. Moterim niekad nepasiklauk, nes nežinai, ką ji mano ir ką sumanys ryt.
10.Du kartu gyvenime žmonės tampa neatsikriamai panašūs. Prieš mirtį senatvėje
ir ką tik užgimę.