Oskaras Dzikevič

Hipijas Didesnysis
Dialoge dalyvavo: Sokratas ir Hipijas

Darbo tikslas:
- Trumpa dialogo analizė, bandant atrasti kūrinio problematiką ir aptariant kai kurias
Platono teorijas arba įsitikinimus išreikštus kūrinyje. Susieti kūrinyje esančius
samprotavimus su Platono filosofija, bandyti prieiti svarias išvadas, naudojantis
sukauptomis apie Platoną žiniomis, bei savo samprotavimais.

Platono teorijos atsispindinčios šiame dialoge:

- Platono idėjų teorija – tai teorija, kuria labiausiai galėtume apibūdinti Platoną, kadangi
tai buvo jo filosofinės sistemos centras, aplink kurį buvo statomas jo visas pasaulio
suvokimas. Platonas, šia savo teorija, teigia, jog be mūsų materialaus, juslinio pasaulio,
egzistuoja dar ir idėjų pasaulis, kuris yra pilnas „idejų“ (gr. eidos – pavidalas, rūšys),
kurios savo ruožtu kiekviena atspindi tam tikrą daiktų klasę, mūsų fiziniame pasaulyje.
Šios idėjos yra tobulumas, pati daiktų esencija, jos yra lyg savoka, kuri aprašo tai, kuo šie
daiktai turįs būti. Idėjos nepriklauso nuo fizinio pasaulio, jos yra amžinos ir patarnavo
kaip pavyzdis mūsų pasauliui, kuris yra tik jų šešėlis.

- Racionalus tyrimo būdas – Kadangi Platonas, didžiąją dalį savo gyvenimo savo mintis ir
filosofijas taikė į idealųjį pasaulį, matydamas jame tobulesnį ir geresnį pasaulį, tai visai
natūralu, kad jis nebevertino empyrinio, juslėmis ir patyrimais grįsto tyrimo. Jam šis
pasaulis nebuvo tikras, jis jį lygino su šešėliais, kurios palieka daiktai, iš kurių mes nieko
negalime spręsti, apie tuos pačius daiktus. Platona tyrimas buvo pagrįstas mąstymu, nes
jis buvo įsitikinęs, kad tik proto dėka, yra įmanoma prisiartinti prie „idėjų“ pasaulio. Jo
naudotas tyrimo būdas buvo dialektika, samprotavimais ir logika pagrįstas minties
procesas, leidžiantis žiūrėti į pasaulį ne per vaizdinius, bet per teiginius ir jų tarpusavio
ryšius.
Trumpa bendra analizė:

- Šiame kūrinyje yra pristatomas pokalbis tarp Sokrato ir Hipijo - vieno iš sofistų,
atvažiavusio aplankyti Atėnų ir sukalbėti čia kalbą. Šio, Sokrato inicijuoto, pokalbio metu
yra svarstomas grožio klausimas, o tiksliau bandoma surasti atsakymą į klausimą – „Kas
yra grožis?“. Nors ir trumpame, bet labai turiningame pokalbyje, galima surasti ir
užuomenų į Platoniškąjį idealizmą, ir priešpriešos tarp empyrinio ir racionalaus tyrimo
būdų, materialaus ir nematerialaus grožio vertinimo.

Klausimynas:
1. Kaip atsispindi „idėjų“ teorija Hipijo pateiktuose grožio sampratose?
2. Kaip atsispindi racionalumo-empyriškumo priešprieša Hipijo pateiktuose grožio
sampratose?
3. Platono trejopas grožio supratimas, kuris atsiskleidžia Sokrato pateiktuose grožio
sampratose?

! Bandant išrafinuoti ir išfiltruoti dialogą, kad prisatymas būtų trumpas ir aiškus, bus
paminėtos tik tos aplinkybės, kurios reikalingos šiam pristatymui, tad ir samprotavimai ir minčių
sekos bus šiek tiek supaprastintos, idant galima būtų suprasti visą šią rašliavą.

Taigi, šiame dialoge kalba vyksta, kaip jau anksčiau yra paminėta, tarp Sokrato ir Hipijo, kuris
yra sofistas, tad viso dialogo metu jis yra pateikiamas kaip paikas, savimi pernelyg stipriai
pasitikintis žmogus. Ir nors dialoge Sokratas ne savo vardu užduoda Hipijui klausimus, bet tai yra
numatoma.
Pirmoji šio dialogo dalis susideda iš užduoto Hipijui klausimo – Kas yra grožis?; ir iš jo
pateiktų ir Sokrato apsvarstytų trijų grožio sampratų:
1. Grožis yra graži mergina.
Sokratas teigė, kad graži mergina, negali būti pats grožis, kaip ir grožis negali būti nei dievų
apdainuota kumelė, nei gražus puodas, ar arfa. Samprotaudamas Sokratas teigė, kad visi gražūs
daiktai gali prarasti savo gražumą, jeigu jie yra palyginami su kažkuo daug gražesniu. Pavyzdžiui
gražus puodas palygintas su gražia mergina, pasirodys bjaurus, o taip pat ir graži mergina palyginus su
dievais taps bjauri. Taip pat jis čia pamini, kad galbūt grožis yra idėją, kuri prisijungusi prie bet kokio
daikto, padaro jį gražiu. Bet Hipijas interperetuoja tai materialiai ir pateikia kitą sampratą:

2. Grožis yra auksas.

Šią antrąją Hipijo sampratą jis kritikuoja klausdamas jo ar Feidijas, kuris buvo dydis skulptorius yra
blogas menininkas, mat jo Atenės skulptūra yra padaryta iš dramblio kaulo, o ne aukso? Hipijas
atsako, kad ir dramblio kaulas ir net akmuo, iš kurių yra padarytos jos akys yra gražu. Po šių
samprotavimo, Sokratas jam primena, kad jie kartu bando surasti atsakymą į klausimą, kas yra
absolutus grožis, kuris pasirodytų visiems ir visada gražus, į kurį jis atsako:

3. Grožis yra būti turtingu ir gerbiamu, sulaukti senatvės, palaidoti tėvus ir būti palaidotam
vaikų.
Į tai Hipijas taip pat prideda, kad tai buvo ir bus gražu, į ką Sokratas atsako klausdamas – Ar ir
Achilui gražu būti palaidotam tėvų (mat Achilui daug gražiau butų mirti mūšio lauke)? Šiuo
klausimu ryškiai rodydamas Hipijo teiginių prieštaravimus.

Šiose teiginiuose mes galime matyti materialų Hipijo žvilgsnį į pasaulį, kuris apsiriboja
jo labai menka patirtimi, kuriai nebūdingas gilesnis apmąstymas. Aprašytame epizode
Sokratas trumpai pamini idėjos sąvoką bandydamas šiek tiek pasufleruoti Hipijui, kas tas
grožis iš tikrųjų galėtų būti, bet šis patarimas Hipijo galvoje nuskamba visiškai kitaip. Šiais
teiginiais Platonas nori mums priminti, koks realiatyvus ir subjektyvus yra juslinis, pasaulis
ir, kad ieškoti jame atsakymų į tokius klausimus kaip – kas yra grožis? yra beprasmiška.
Nors ši išvada nėra prieinama dialoge, bet ji yra numatoma - Platonas bando mums
nurodyti, kad prasmė ir tikrosios žinios yra anapus šio pasaulio ribų, kad tik bandant siekti
idėjų galima pažinti tikrąją daiktų būtį.
Čia paprastiems Hipijo empyriniams pastebėjimams yra priešinamas šaltas mąstymas,
kuris nebeima už gryną, tik iš pirmo žvilgsnio gražiai atrodantį, teiginį. Tai vienu metu yra ir
paraginimas griebtis racionalaus mastymo, kai yra sprendžiami šie klausimai, ir raginimas
būti budriu ir kritišku, bet kokiais gyvenimo atvejais. Iš tikrųjų galima teigti, jog šis dialogas
Platono buvo sukurtas tam, kad jį skaitantiems, būtų aišku tai, kad spręsti apie pasaulį
empyriškai yra pavojinga ir klampu; tai yra Platono juslių kritika, kurioje jis aukština protą,
kaip vienintelį įrankį sugebantį pasiekti tuos atsakymus, kurie yra arčiau tiesos. Šis
metodas yra šaltas įrankis, anuliuojantis, bet kokį elementą, kuris, galėtų privesti prie
neteisingų išvadų.
Tad dabar reiktų pažiūrėti, kokias 4 sampratas siūlo pats Sokratas:

1. Grožis yra tai, kas pritinka

Sokratas, toje dalyje, kur yra sprendžiamas aukso kaip grožio klausimas, įveda savo sampratą
apie grožį, kuri sako, kad daiktas, kuris pritinka yra gražus. Jis duoda pavyzdį sakydamas jog
šaukštas padarytas iš figmedžio daug labiau pritinka viralui maišyti, nei auksinis šaukštas, mat
tas gali sudaužyti puodą.
2. Grožis yra tai, kas pajėgu
Čia jis duoda pavyzdį, sakydamas, kad matančios akys yra gražesnės už aklo žmogaus akis; o
taip pat ir visa kita, kas gali būti pravartu, pavyzdžiui: laivai, indai, įrankiai; visa tai, jeigu yra
pravartu yra gražu. Bet taip pat pajėgti, galima daryti ir blogus dalykus, o juk to negalima,
pavadinti gražiu, tad jis tęsia sakydamas, kad gražus tas pajėgumas, kuris padaro, kažką gero ir
pavadina naudingumu.
3. Grožis yra tai, kas naudinga
4. Grožis yra malonumas gaunamas iš klausymo ir žiūrėjimo
Čia Sokratas, po ilgų samprotavimų prieina išvadą, jog malonumai pasiekiami per klausimą
arba žiūrėjimą yra gražu.

Taigi, ką visą tai reiškia? Nors šie samprotavimai dialoge yra labiau išplėtoti ir paliečia
daugiau nei galima suprasti iš aukščiau apteiktų trumpų apibrėžimų, bet manau šito pakaks, kad
paaiškinti dar vieną skirtumą tarp Sokrato ir Hipijo mąstymo būdų. Taigi ko Hipijas nepastebi
per visą šį pokalbį, nors Sokratas ir bando jam vietomis padėti, yra tai, kad grožio samprata nėra
tokia vienareikšmė ir, kad į ją galima žvelgti, kiek kitaip, o tiksliau – ją dalinant. Taigi į kokais
dalis Sokratas yra padalinęs savo supratimą apie grožį? Jis skiria grožį į: estetinį, naudingąjį,
moralinį.
Taigi pirmojo tipo grožį galima pastebėti pirmajame Sokrato teiginyje, kad gražu yra tai, kas
pritinka; estetinę grožio sampratą, galima suprasti, jam šnekant apie grožį jaučiama beklausant
ir bežiūrint (pavyzdžiui į paveikslus ar skulptūras); ir pagaliau moralinis grožis atsispindi jo
pasakyme apie grožį kaip naudingumą (naudinga, tai kas virsta į gėrį).
Nepaminėta yra tai, kad šiais samprotavimais, jokios išvados taip pat nėra prienamos, visa tai
lieka spręsti skaitytojui, tad galų gale nei Sokrato nei Hipijo sampratos nėra pastatomos ant
pjedestalo, kaip tikrosios, absoliučiausios sampratos. Kai Sokratas pamini savo grožio versijas
priešpastatydamas jas su Hipijaus, jis tai daro tam, kad parodyti grožio, kaip sampratos
sudėtingumą ir painumą, čia ir vėl gi galima būtų daryti tas pačias, jau paminėtas anksčiau
išvadas, apie juslinio tyrimo trukūmus, bet aš tik pažymėsiu Platono, bandymą parodyti, kad
tyriami dalykai yra daugiaspekčiai ir juos reikią žiūrėti ir tirti bandant apčiuopti ir surasti
kiekvieną kampą, kurio tie objektai, galėtų būti tyriami.
Tai kas gi yra gražu? Nors visas dialogas yra skirtas šio klausimo tyrimui, bet šis kūrinys,
išryškėja, kai mes į jį žiūrime kaip į instrukciją, nusakančią mums kaip mes turėtume mąstyti,
kaip analizuoti ir tirti mūsų tyrimo objektus. Grožio samprata bus rasta, jeigu bus naudojamas
protas, o ne juslės, jeigu bus siekiama „idėjos“, o ne jausmų. Atsakymui rasti reikalingas
lankstus protas, galintis žiūrėti naujai, į jau žinomus dalykus. Tad tokia ir yra išvada – protas virš
kasdienių jausmų ir potyrių.