http://avatara.

lt
Elisabeth
BADINTER

Iš prancūzų kalbos vertė

VIOLETA TAURAGIENĖ
 http://avatara.lt
UDK 159.92-055 Elisabeth Badinter. XY. DE L'IDENTITE M A S C U L I N E
Ba85 Ėditions Odile Jacob, 1992
15, Rue Souflot, 7 5 0 0 5 Paris

PADĖKOS ŽODIS

Ši knyga - šešių seminarų, kuriuos vedžiau Aukštojoje politech­

nikos mokykloje, rezultatas. Darbo pradžia buvo sunki. Kartais
patirdavau kaltės jausmą dėl to, jog, negalėdama pasiūlyti jokių
kitų, kvestionuoju tradicinius vyriškumo kriterijus. Esu dėkinga
savo studentams už jų kantrybę, ypač tiems, kurie padėjo man
aiškiau suvokti šią problemą.
Be sudėtingos temos, dar susidūriau ir su dokumentaci­
jos problema, kurios nebūčiau galėjusi išspręsti, jei man nebūtų

www.avatara.lt
© Ėditions Odile Jacob, 1992
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Violeta Tauragienė, 2 0 0 3
ISBN 5-415-01709-7 © Leidykla VAGA, 2 0 0 3
draugiškai padėję daugelis bičiulių. Pirmiausia dėkoju Mariet-
te'ai Job, kuri su jai būdinga enciklopedine kultūra padėjo man
surasti romanus, galinčius nušviesti vyriškosios dalios proble­
mas. Už tą patį dėkoju ir Claude'ui Durandui. Norėčiau padėkoti
ir savo bičiuliams Arno Mayeriui, Marilyn Yalom, Murielei Joli-
vet, Tomui Bishopui iš Jungtinių Valstijų, kuriuos varginau pra­
šydama atsiųsti vertingos angliškos ir amerikietiškos medžiagos,
ir ypač Nicolasui Rachline'ui, kurio paslaugumu taip dažnai nau­
dojausi. Galiausiai jaučiuosi labai skolinga Michėlei Bleustein-
Blanchet, Meretei Gerlach-Nielsen ir Pierre'ui Barillet'ui, kurie ne
kartą su neišsenkama kantrybe perskaitė šį rankraštį ir davė man
vertingų patarimų. Visiems, tarp jų ir Guy Taieb'ui, Michėlei Rėser-
vat bei Isabellei Simon, dėkoju iš visos širdies.

5
http://avatara.lt

Mano sūnui Benjaminui,

padovanojusiam šios knygos pavadinimą

XY - tai vyro chromosomų formulė . Jeigu neatsitinka kas nors

1

netikėta, šios dvi chromosomos paleidžia į darbą visus lytinių

skirtumų mechanizmus, kurie ir nulemia, kad vyras - ne moteris.
Galutinai identifikuotos 1956 metais , lytinės chromosomos ge­
2

netiškai apibūdina vyro lytį ir simbolizuoja vyro istorijos pra­

džią. Tačiau nors XY - pirminė priklausymo vyriškajai lyčiai są­
lyga, jos nepakanka vyrui apibūdinti. Esama fiziškai normalių
XY formulės asmenų, kurie nepripažįsta savo vyriškosios tapaty­
bės, ir tokių, kurie įgyja šią tapatybę nepaisydami genetinių ano­
malijų. Tapimas vyru susijęs su psichologiniais, socialiniais ir
kultūriniais veiksniais, kurie neturi nieko bendra su genetika, ta­
čiau vaidina ne mažiau reikšmingą vaidmenį nei ji, o gal net ir
reikšmingesnį. Nuo formulės XY iki vyro evoliuciją vainikuojan­
čio vyriškosios tapatybės pojūčio driekiasi ilgas ir duobėtas ke­
lias. Priešingai nei buvo manoma daugelį amžių, tas kelias - il­
gesnis ir sunkesnis už moters nueitą kelią.
Dar visai neseniai juodasis žmonijos kontinentas buvo

1
XX - moters chromosonvų. (Čia ir toliau - autorės pastabos.)
2
Plg. H. J. Tjio ir A. Levant mokslo darbus, atliktus Švedijoje,
Hereditas, 4 2 , 1, 1956.

7
 http://avatara.lt
moteris, ir niekam nekilo minties kvestionuoti vyrą. Vyriškumas
atrodė savaime suprantamas: toks švytintis, natūralus ir priešin­
gas moteriškumui. Pastarieji trys dešimtmečiai į druzgus sumalė
tuos tūkstantmečius akivaizdžiais atrodžiusius dalykus. Nuta­
rusios naujai apibrėžti savo esatį, moterys privertė tą patį padary­
ti ir vyrus. XY išlieka kaip pastovus dydis, bet vyriškoji tapatybė -
jau nebe ta, kuri buvo. Tai įrodymas, kad ji nebuvo įrašyta mar­
muro lentelėse.
Neabejotinais laikytų intymiausių dalykų peržiūrėjimas -
visada ilgas ir skausmingas. Pakanka perskaityti pastarųjų metų
vyrų romanus, kad tuo įsitikintum. Bet šitas perstatymo darbas Prologas
niekad nebūna pradedamas atsitiktinai. Jo imamasi tada, kai do­
minuojantis modelis prieina savo ribas. Toks atvejis yra ir tradici­
nio vyriškumo modelis, atitrūkęs nuo esamos tikrovės, palyginti
su moterų evoliucija, ir tapęs tikro luošinimo šaltiniu, ką vyrai jau VYRIŠKOJI MĮSLĖ
pradeda suvokti. Senasis vyras miršta, užleisdamas vietą kitam,
skirtingam, gimstančiam mūsų akyse, jo kontūrai dar tiktai ryškė­ Didysis X
ja. Si knyga parašyta tuo tarpiniu laikotarpiu, kai viskas jau nebe­
labai aišku ir kai žinojimo stoka kartais privalo būti laikinai pa­
keista vaizduote. Jos autorė moteris, kalbėdama apie vyrus, visiškai
suvokia savo galimybes.

8
http://avatara.lt

KAS YRA VYRAS?

Kas sudaro vyro patino esmę? Mes spontaniškai patikime amži­

nuoju vyriškumu per daug nesusimąstydami dėl Rousseau pa­
stabos: „Patinas būna patinu tik tam tikromis akimirkomis, pate­
lė yra patelė visą savo gyvenimą ar bent jau visą savo jaunystę ". 3

Ne itin linkę kelti klausimus apie kintančią tikrovę, norime tikėti

universaliu ir nekintamu vyriškumo (patiniškumo) dėsniu, me­
tančiu iššūkį laikui, erdvei ir gyvenimo tarpsniams. Šį dėsnį ap­
tinkame gamtos, kur demonstruojamas lyčių skirtumas, nustaty­
toje tvarkoje. Vos vaikas gimsta, jis iš karto priskiriamas kuriai
nors lyčiai. O jei iškyla abejonių, anatomijos stoką pakoreguoja
genetika.
Vis dėlto tie nuolat primenami akivaizdūs dalykai ne­
pajėgia likviduoti vis kylančių klausimų. Kasdienė kalba išduo­
da mūsų abejones ir netgi nerimą, kai prabylame apie vyriškumą
kaip apie tam tikrą tikslą ir tam tikrą pareigą. Apie buvimą vyru
noriau pasakoma liepiamąja nuosaka nei esamąja. Mūsų taip daž­
nai girdimame paraginime: „Būk vyras" numanoma, jog būti vy­
ru nėra savaime suprantamas dalykas, jog vyriškumas, ko gero,
nėra jau toks natūralus, kaip norima įteigti. Tasai paraginimas

3
Emile, Livre V. La Plėiade, Gallimard, 1969, p. 697.

11
 http://avatara.lt
bent jau reiškia, kad nepakanka turėti Y chromosomą ar vyriškus
lytinius organus norint apibrėžti žmogaus patiną. Buvimas vyru
numano darbą, pastangą, kurių, regis, nereikalaujama iš moters.
Kur kas rečiau išgirstam sakant: „Būk moteris" kaip raginimą
laikytis įprastos tvarkos, tuo tarpu berniukui, paaugliui ir net su­
augusiam vyrui toks paraginimas - labai dažnas daugumoje vi­
suomenių . Ne visiškai tai suvokdami, mes elgiamės taip, tarsi
4
moteriškumas būtų natūralus, taigi ir neišvengiamas, o vyrišku­
mą reikia įgyti ir už jį brangiai sumokėti. Pats vyras ir jo aplinki­
niai taip neužtikrinti dėl lytinės jo tapatybės, kad jis privalo įro­
dyti savo vyriškumą. „Įrodyk, kad esi vyras" - nuolatinis iššūkis
vyrui. Kad tai įrodytų, jis patiria išbandymus, kurių nežino mote­
ris. Menstruacijos atsiranda savaime, be jokių pastangų, gerai,
jeigu be skausmo, ir štai mergaitė jau paskelbta moterimi visiems
laikams. Nieko panašaus mūsų laikais neatsitinka Vakarų civili­
zacijos jaunuoliui. Ne todėl, kad jau būtų išnykęs archajinis po­
reikis įrodyti vyriškumą. Tiesiog dar niekada nebuvo tokio di­
džiulio prieštaravimo tarp būtinybės pademonstruoti savo lytį ir
tikrų, galutinių to fakto įrodymų stokos.
Painiava pasiekia viršūnę, kai šnekamojoje kalboje mie­
lai vartojamas pasakymas vyras, tikras vyras, norint apibūdinti
vyrišką vyrą. Ar šitai reiškia, kad kai kurie žmonės tiktai išoriškai
panašūs į vyrą, o iš tikrųjų - netikri vyrai? Kai kas šiandieną
skundžiasi, esą moterys - jau nebe moteriškos, bet jos retai kada
suabejoja savo tapatybe. Priešingai, dažniausiai vyrai patys iš­
skiria save, pridėdami tą kokybinę etiketę: tikras. Būtent jie pa­
slapčia klausia savęs, ar iš tikrųjų nusipelnė tokio pažyminio.
Žodžiais pareiga, įrodymai, išbandymai pasakoma, jog iš
tikrųjų esama uždavinio, kurį turi įvykdyti, kad taptum vyru. Vy­
riškumas nėra duotas iš karto, jį reikia sukurti, tarkim, „pagamin­
ti". Taigi vyras yra savotiškas dirbtinis kūrinys, ir, kaip toks, visada
4
David D. Gilmore, Manhood in Ihe Making. Cuttural Concepts of
Masculinity, Yale University Press, 1990, p. 2.
12
rizikuoja būti demaskuotas. Kaip turintis gamybos defektų, kaip
stokojantis vyriškų mechanizmų, trumpai tariant, kaip nepavy­
kęs vyras. Toji iniciatyva tokia negarantuota, jog sėkmė nusipel­
no būti labiau įvertinta. Kaip sako Pierre'as Bourdieu: „Norint
pagirti vyrą, pakanka pasakyti, kad „jis v y r a s " . Tai vyriškojo 5
illusio formulė. Taip Bourdieu pabrėžia jaudinančią pastangą
išsilaikyti vyro idėjos aukštumoje ir kančią dėl negebėjimo tai
padaryti.
Prie šios kančios prisideda dar ir kita. Šiandieną nebeli­
ko gairių, ir XX amžiaus pabaigos vyras nebemoka savęs apibrėž­
ti. Į klausimą „kas yra vyras?" Gūnteris Grassas atsako: „apmau­
džios kančios buveinė... likimo žaisliukas... nerimo ir nevilties
teatras ". Tie žodžiai buvo pasakyti aštuntajame dešimtmetyje, tuo
6
metu, kai vyrai pradėjo kelti savo tapatybės klausimą. Imdami
pavyzdį iš feminisčių, garsiai ir tvirtai užginčijusių tradiciškai
joms priskirtus vaidmenis, kai kurie vyrai teigia norį išsilaisvinti
iš vyriškojo illusio varžtų. Socialinių mokslų teoretikai Jungtinėse
Valstijose pradėjo kelti idealaus vyro vaidmens, nulėmusio vyrų
alienaciją ir nesusikalbėjimą su moterimis, klausimą. Aštuntajam
dešimtmečiui, kuriame pasirodė pirmieji moksliniai darbai apie
vyriškumą , būdingas aistringas visų demaskavimų tonas. Jau­
7
čiamas savotiškas įnirtingas džiaugsmas kvestionuojant normą
parodant ir visus prieštaravimus, kuriais ji slegia vyriškosios ly­
ties atstovą. Tačiau po malonumo, kuris buvo patirtas demaska­
vus vyriškumą ir sugriovus vyriškąjį modelį, devintasis dešimt­
metis tapo slogaus netikrumo ir nerimo laikotarpiu. Pasirodė, jog
5
P. Bourdieu, „La domination masculine", Actes de la recherche en
sciences sociales, n° 84, septembre 1990, p. 2 1 .
6
Giinter Grass, Le Turbot, 1997, trad. francaise, Seuil, 1979, p. 238.
7
Išskyrus M a r c o F e i g e n - F a s t e a u knygą Le Robot mate, išleistą
1974 metais JAV ir 1980 metais Prancūzijoje leidyklos Denoel-Gontier, kiti
darbai neturėjo garbės būti išversti. Turime galvoje VVarren Farrel, The Libe-
rated Man (1975), J. Pleck ir J. Savvyer, Men and Masculinity (1974) ir D. David
ir R. Branon, The Forty-nine Percent majority (1976).
13
 http://avatara.lt
kaip niekada anksčiau vyras tapo ne duotybe, o spręstina proble­
ma. Australietė Lynne Segal ir amerikietė Catherine Stimpson ,
8 9
dvi subtilios vyrų problemos specialistės, konstatuoja tą patį da­
lyką: „Vyras tapo tikra paslaptimi".Tai, kas sudaro jo esmę, jo
vyriškumą, taip pat verčia suabejoti jo vientisumu. Klasė, amžius,
rasė ar seksualinės preferencijos tampa vyriškosios diferenciaci­
jos veiksniais, ir anglai bei amerikiečiai jau kalba apie vyriškumą
tik daugiskaita.
Prancūzų mokslininkai tais klausimais yra santūrūs , 10
užtat daugelis romanistų pajuto, kokie jie opūs, ir savo sąmyšį
išreiškia paprastais žodžiais. Vienas jų - Philippe'as Djianas.
Romane Lent dehors, kur pasakojama vyro istorija nuo vaikystės
iki brandos metų, herojus konstatuoja: „Daug metų įsivaizda­
vau, jog moteris - visiška paslaptis. O šiandien man sunku su­
prasti save kaip vyrą... Manau, galiu suprasti, kam reikalinga
moteris, bet vyras, kam jis iš tikro reikalingas? Ką reiškia: aš -
vyras?" P. Djianui vyras - juodasis kontinentas. Jis skinasi kelią
į priekį be kompaso . 11
Prieš trisdešimtį metų tokie svarstymai dar būtų neįsi­
vaizduojami. Vyrai taip puikiai žinojo kas esą, kad niekas net
nemanė kelti vyriškosios tapatybės klausimo. Kas gi nutiko, kad
prie to buvo prieita? Daugelis kaltina septintojo dešimtmečio fe­
minizmą, esą jis „destabilizavo sureguliuotas priešpriešas ir su­
jaukė stabilias gaires" . Iš teisybės vakarietiškas feminizmas kal­
12
tas ne tiek dėl to, kad sujaukė gaires, kiek dėl to, kad parodė, jog
karalius nuogas. Padariusios galą vaidmenų skirtumui ir siste-
8
Lynne Segal, Slow Motion. Changing Masculinities, Changing Man.
Virago Press, Grande-Bretagne, 1990, ir Rutgers University Press, p. IX.
9
Catherine Stimpson, įžanga H a r r y Brod (leid.), The Making of
Masculinities. The New Men's Studies, USA U n w y n H y m a n Inc., 1987, p. XI.
10
Atiduokime pagarbą tos srities pradininko d'Emmanuel Rei-
naud veikalui La Sainte virilitė, ėd. Syros, 1981.
11
Philippe Djian, Lent dehors, Bernard Barrault, 1991, p. 44, 63.
12
Gilles Lipovetsky, L' Ere du vide, Gallimard, 1983, p. 80.
14
mingai įsitvirtinusios visose srityse, kurios anksčiau buvo skirtos
tik vyrams , moterys sunaikino visuotinę vyriškumo charakteris­
13
tiką: vyro pranašumą moters atžvilgiu. Nuo pat patriarchato atsi­
radimo vyras visada buvo apibrėžiamas kaip privilegijuotasis,
apdovanotas kažkuo daugiau, moterų nesuprantamas. Jis tariasi
esąs stipresnis, protingesnis, drąsesnis, atsakingesnis, kūrybinges­
nis arba racionalesnis. Ir tasai -esni's pateisina hierarchinį jo ryšį
moters atžvilgiu ar bent jau judviejų ryšius. Pierre'as Bourdieu
pažymi, jog „būti vyru - reiškia iš karto užimti tokią padėtį, kur
numatyta valdžia" . Jis prieina prie teisingos išvados, kad „vy­
14
riškasis illusio sudaro libido dominandi pagrindą". Bet galima ap­
versti aukštyn kojom tą teiginį ir pasakyti, kad libido dominandi
pagrindžia vyriškumą, nors ir koks jis būtų iliuzinis. Ir net jeigu
„dominuojantis yra dominuojamas savo dominavimo", pastara­
sis yra aukščiausias vyriškosios tapatybės kriterijus. Jai tolydžio
nykstant, atsiranda definicinė tuštuma. Yra dėl ko apsvaigti vi­
siems tiems jauniems vyrams, kurie plaukia akipločiu, norėdami
išvengti dviejų povandeninių uolų: būti nepakankamai arba per
daug vyriški.
Permąstyti vyriškumo problemą - skubi būtinybė, kurią
amerikiečiai pastebėjo anksčiau už visus kitus. Jie davė pagrindą
atsirasti Vyrų studijoms, kurios dabar jau klesti tiek Anglijoje, tiek
Jungtinėse Valstijose , Australijoje ir kiek menkiau Šiaurės šaly­
15
se. Daugiausia šie nauji klausimai kyla anglų ir amerikiečių kraš­
tuose, matyt, todėl, kad jų civilizacija visada buvo apsėsta vyriš­
kumo, kaip liudija tų kraštų istorija, menas ir kultūra. Šie vyrai
turėjo reikalo su kitokiomis moterimis nei prancūzai. Jiems reikė­
jo atsilaikyti prieš kur kas radikalesnį ir galingesnį feminizmą,
kurio istorines ir psichologines šaknis dar privalu surasti. Ameri-
13
E. Badinter, L'un est Vautre: des relations entre hommes et femmes,
O. Jacob, 1986, 3-ia dalis, lyčių p a n a š u m a s .
14
Op. cit., p. 21.
15
Jungtinėse Valstijose yra daugiau nei 200 Vyrų studijų katedrų.
15
 http://avatara.lt
kiečių feministės dažnai priekaištauja prancūzėms dėl jų bendri­
ninkavimo su vyrais. Tiesa, kad, nepaisant polemikų ir kritikavi­
mo, supriešinusių vyrus su moterimis, prancūzė niekada nebuvo
visiškai nutraukusi dialogo su savo bendrininku. Lyčių solidaru­
mas atlaikė viską, net ir aštriausius tų problemų kvestionavimo
laikotarpius. Vyriškumas mažiau kvestionuojamas šioje Atlanto
pusėje, vyrų smurtas čionai ne toks stiprus, ir vyrai čia mažiau
bijo moterų, ir atvirkščiai. Rezultatas - vyriškumo problema čia
keliama ne taip aštriai kaip kitur, nors tai nekliudo jai kankinti
mus visus, vyrus ir moteris.
KAI VYRAS BUVO VYRAS
Prancūzų kalboje - ir dabar, ir anksčiau - tuo pačiu žo­
džiu įvardijamas tiek vyras, tiek žmogus. Jei norime būti suprasti,
dažnai privalome patikslinti tą sąvoką, nesvarbu, ar rašome ją
didžiąja ar mažąja raide. Taigi prancūzai tik patvirtina nuo seno­
vės graikų laikų atsiradusią tendenciją sutapatinti tas dvi reikš­
mes. Vyras (vir, pranc. - l'homme) suvokiamas kaip universalus
(homo). Jis laikomas tobuliausiu žmonijos atstovu. Referencijos
kriterijumi. Vakarų filosofijai būdingi du išoriškai skirtingi po­
žiūriai į lyčių dvilypumą . Pirmenybė teikiama arba panašumo
16
modeliui, arba linkstama priimti priešingumo modelį. Tačiau
abiem atvejais teigiama vyro viršenybė, pateisinanti jo dominavi­
mą moters atžvilgiu.
16
Šita pastraipa inspiruota puikaus amerikiečio Thomaso Laqu-
eurio veikalo Making Sex, Body and Gender from Greeks to Freud. H a r v a r d
University Press, 1990. Prancūziškai jis buvo išleistas po to, kai buvo para­
šytos šios eilutės, pavadinimu La Fabriąue du sexe. Essai sur le corps et le genre
en Occident, Gallimard, 1992.
16
Anot Thomaso Laqueur'o, one sex model, vienos lyties
modelis, dominavo filosofijoje iki XVIII amžiaus pradžios. Vė­
liau, nors tasai modelis vienur kitur dar pasirodo, - o būtent
Freudo filosofijoje, - šiaip jau įsivyrauja dviejų priešingų lyčių
modelis, nustelbęs visus kitus požiūrius XIX ir XX amžiais, iki
pat mūsų dienų.
Ką reiškia tasai one sex model, ir kaip dar būtų galima
kalbėti apie lyčių dvilypumą? Ganėtinai ilgai mes buvome įpratę
manyti, kad moterų lytiniai organai tokie patys kaip vyrų, skirtu­
mas tik tas, kad jie kūno viduje, o ne išorėje . 17
Kaip nurodo Thomas Laqueur, prieš Šviečiamąjį am­
žių lytis arba kūnas buvo suvokiami kaip epifenomenas, tuo tar­
pu giminė, kurią mes laikome kultūrine kategorija, buvo pirminė
ir pirmapradė duotybė. Būti vyru ar moterimi pirmiausia reiškė
rangą, padėtį visuomenėje, kultūrinį vaidmenį, o ne biologiškai
priešingą būtybę. Tačiau šis lytinio vienodumo modelis sukuria
kokybinį dualizmą, kurio švytinčiu poliumi yra vyras. Nepri­
klausomai nuo to, kad lyčių skirtumai tėra tik laipsnio, o ne pri­
gimtiniai skirtumai, hierarchija vis tiek išlieka. Moteris yra ma­
tuojama vyro tobulumo matu. Ji - vyro priešingybė, vadinasi, ji
ne tokia tobula.
XVIII amžiaus pabaigoje skirtingų horizontų mąstytojai
atkakliai teigia, kad tarp lyčių esama radikalaus skirtumo, ir pa­
grindžia tuos teiginius naujais biologijos atradimais. Nuo laips­
nio skirtumų prieinama prie prigimtinių skirtumų. 1803 metais
Jacques-Louis Moreau įnirtingai prieštarauja Galienui. Lytys ne
17
Geriausiai mintį apie moteriškųjų ir vyriškųjų reprodukcijos
organų struktūrinį tapatumą išrutuliojo Galienas. Jis iškėlė tezę, esą mote­
rys - tai iš esmės v y r a i , k u r i e m s stinga vitališko karščio, tos t o b u l u m o
žymės. Toji karščio stoka ir buvo priežastis, dėl kurios moterų buvo sulai­
kyta viduj tai, kas v y r o yra išorėje. Šiuo požiūriu vagina suvokiama kaip
vidinis penis, gimda kaip kapšelis, kiaušidės kaip sėklidės. P a g r į s d a m a s
s a v o teorijas, Galienas rėmėsi aleksandriečio anatomisto Herofilo skrodi­
mais, atliktais III amžiuje prieš Kristų.
 http://avatara.lt
tik skirtingos apskritai, bet skiriasi visais kūno ir sielos požiū­
riais, taigi fiziškai ir moraliai . Tai radikalus dimorfizmo trium­
18
fas. Priešingai nei buvo ankstesniame modelyje, dabar realus tampa
kūnas, o jo kultūrinės reikšmės tampa epifenomenais. Biologija
tampa epistemologiniu socialinių nurodymų pagrindu. Moterį
apibūdinančios gimda ir kiaušidės įtvirtina savo motiniškąją
funkciją ir paverčia moterį būtybe, visais atžvilgiais priešinga sa­
vo bendrakeleiviui . Lyčių nevienarūšiškumas lemia ir skirtingą
19
jų dalią bei teises. Vyrai ir moterys evoliucionuoja dviejuose skir­
tinguose pasauliuose ir beveik nesusitinka... išskyrus reproduk­
cijos momentą. Stipri savo generavimo galia moteris tampa namų
židinio šeimininke, vadovauja vaikų auklėjimui ir neginčijamai
įkūnija moralės dėsnį, lemiantį deramus papročius. Vyrui tenka
likęs pasaulis. Gamyba, kūryba, politika ir su jomis susiję įsipa­
reigojimai, taigi visuomeninė sfera - jo prigimtinė terpė.
Kai kurie mąstytojai regėjo toje vyriškojo ir moteriškojo
pasaulių dichotomijoje galimybę realizuoti tam tikrą idealą: lytys
papildo viena kitą, ir tai yra harmonijos tarp vyro ir moters garan­
tas. Kalbant šiuolaikine kalba, tai reikštų „lygybę esant skirtu­
m a m s " . Šio modelio advokatai, kurių didžioji dauguma gyveno
XIX amžiuje, teigė, jog nebegalima kalbėti apie lyčių nelygybę,
kadangi lytys - nelyginamos kategorijos. Tas skirtumas, drau­
džiantis lyginti panariui, panaikino vyro kaip referento statusą.
Šitas gražus ideologinis diskursas, teikiantis tiek paguodos vy­
rams, kadangi draudžia moterims susitikti su jais jų teritorijoje,
18
Savo Histoire naturelle de la femme (Prigimtinėje moters istorijoje)
J a c ą u e s - L o u i s M o r e a u ( 1 7 7 1 - 1 8 2 6 ) v y r o ir m o t e r s santykius aprašo kaip
„prieštarų ir kontrastų seką". Th. Laqueur, op. cit., p. 5.
19
1889 metais biologas Patrick Geddes manė atradęs tam galuti­
nį įrodymą, kai ištyrinėjo mikrokospu moteriškąsias ir vyriškąsias ląsteles.
Pirmosios yra „pasyvesnės, konservatyvesnės, apatiškesnės ir pastovesnės",
tuo tarpu vyriškosios ląstelės yra „aktyvesnės, energingesnės, nekantresnės,
aistringesnės ir įvairesnės", ibidem, p. 6.
18
maskuoja kur kas mažiau demokratišką tikrovę. Nors ir stengiasi
to išsiginti, vyras lieka kriterijumi, pagal kurį matuojama moteris.
Jis - Vienis, aiškus, skaidrus, įprastas. Moteris - Kita, svetima ir
nesuprantama . Galiausiai, kad ir koks modelis būtų sugalvotas
20
lytims suvokti, - panašumas ar skirtingumas, - vyras visada pri­
sistato kaip tobuliausias, absoliutus žmonijos pavyzdys, lemian­
tis moters padėtį.
Naujovė, atsiradusi drauge su Vyrų studijomis, sekusio­
mis po Moterų studijų, yra garsiai paskelbtas ryžtas padaryti galą
tai tūkstantmetei schemai. Kaip rašo Harry Brodas: „Tradicinės
vyro, laikomo žmonijos norma, analizės svarstymuose faktiškai
sistemingai atmetamos tos vyro savybės, kurios būdingos jam kaip
vyrui ". Michaelis Kimmelis iškėlė aikštėn tradicinį vyriškosios
21
giminės „nematomumą", taip prisidėjusį prie jos susitapatinimo
su žmogaus kategorija. Pernelyg dažnai, teigia autorius, „mes trak­
tuojame vyrus taip, tarsi jie neturėtų giminės, tarsi jie būtų tik
visuomenės personažai... tarsi jų asmeninė giminės patirtis būtų
n e s v a r b i " . Šių žodžių autorius sakosi tai suvokęs klausydama­
22
sis vienos baltaodės ir juodaodės moterų diskusijos; diskusijos
tema buvo: ar lytinis panašumas yra svarbesnis už rasinius skir­
tumus. Baltaodė tvirtino, jog tai, kad jos yra moterys, daro jas soli­
darias, nepaisant skirtingos odos spalvos. Tačiau juodaodė su
tuo nesutiko.
„- Ką matote, kai iš ryto žiūrite į save veidrodyje?
- Aš matau moterį, - atsakė baltaodė.
- Va čia ir yra visa bėda, - atsakė juodaodė. - O aš ma­
tau juodaodę. Man rasė matoma kiekvieną dieną, nes tai mano
20
Annelise M a u g u e , L'ldentitė masculine en crise au tournant du
siėcle, R i v a g e s / H i s t o i r e , 1987, p. 7.
21
H a r r y Brod (ed.) The Making of Masculinities. The New Man's
Studies. Boston, Unvvin H y m a n , 1987, p. 2.
22
Michael S. Kimmel ir Michael A. Messner, Men's Lives, Macmil-
lan, N. Y „ 1989, p. 3.
19

kliauda šioje visuomenėje. O jums jūsų rasė nematoma, būtent
todėl mūsų sąjunga man visada atrodys truputį dirbtinė ."
Tada Kimmelis suprato, jog, žiūrėdamas į save iš ryto
veidrodyje, jis matė „žmogų: žmogų, galimą apibendrinti visuoti­
nai. Tiesiog asmenį". Tai, kas buvo paslėpta, - kitaip tariant, kad
jis ir giminės, ir rasės atstovas, - tapo šokiruojančiai matoma. So-
ciologiškai tokį apakimą galima paaiškinti tuo, kad labai dažnai
mes nematome mums suteiktų privilegijų, sako Kimmelis. Daugu­
mai mūsų šiandien vyras nebėra Vyras. Patinas - tai aspektas,
apibūdinantis priklausymą žmogaus giminei, o vyriškumas -
racionali koncepcija, kadangi jis apibrėžiamas tik lyginat jį su mo­
teriškumu. Anglai ir amerikiečiai atkakliai perša mintį, kad vyriš­
kumo kaip tokio nėra : „Vyriškumas ir moteriškumas - raciona­
24
http://avatara.lt
lengvai paaiškinama privilegijuota jų padėtimi tokio tipo visuo­
23
menėje. Tačiau didžiosios vyriškumo krizės - tai ne tik su val­
džia susiję reikalai. Pamatysime, kad psichologija iš esmės pa­
aiškina tuos dalykus. Priešingai, nei buvo tikima patriarchalinėje
visuomenėje, pirmieji žmonijos referentai yra ne vyrai, o mote­
rys. Vyrai apibūdina save lygindamiesi su jomis ir jų fone. Bent
jau taip buvo iki šiol. Tačiau te vyrai nusiramina: dabartinė kri­
zė turi precedentų.
VYRIŠKUMO KRIZES PRECEDENTAI

lios konstrukcijos... „Patinas" ir „patelė" 25

gali turėti universalias
charakteristikas, tačiau niekas nesupras socialinės vyriškumo ar
moteriškumo konstrukcijos, jei tos sąvokos bus atsietos ".
Anaiptol nesuvokiamas kaip absoliutas, vyriškumas, ta
vyro savybė, yra sykiu reliatyvus ir reaktyvus. Tiek, kad, pasikei­
tus moteriškumui - dažniausiai, kai moterys nori iš naujo api­
brėžti savo tapatybę, - vyriškumas destabilizuojamas.
Patriarchalinių visuomenių istorija įrodo, kad didžią­
sias peržiūras visada inicijuoja moterys. Toli gražu ne vyrai. Tas
Tos, kurių atbalsiai mus pasiekė, turi bendrų bruožų.
26
Jos atsiranda rafinuotos civilizacijos šalyse, kur moterys naudo­
jasi didesne laisve nei kitur. Krizės, išreiškiančios būtinybę keisti
įsivyravusias vertybes, yra ideologinių, ekonominių ar socialinių
sukrėtimų padarinys. Jos turi poveikio šeimos ir darbo arba jų
abiejų organizavimui. Tačiau savo socialiniu ribotumu abi anks­
tesnės krizės skiriasi nuo tos, kurią regime šiandieną. XVII ir XVIII
amžiuje ta krizė apima tik viešpataujančias klases, aristokratiją ir
miesto buržuaziją . Plačiau išplitusi ir pagilėjusi XIX amžiuje,
27

vyriškumo krizė išsiliejo į du didžiulius vienas po kito sekusius

23
Ibidem.
pasaulinius karus.
24
Nors prancūzų kalboje žodis „virilitė" (vyriškumas) pirmiau­
sia simbolizuoja v y r o atributų ir fizinių bei lytinių bruožų visumą, jis vis
dėlto vartojamas ir bendresne „to, kas būdinga v y r u i , " bei vyriškumo sino­
nimo prasme. Anglų ir amerikiečių kalbose tas žodis, priešingai, apsiriboja Vyriškumo krizė XVII ir XVIII amžiuje Prancūzijoje ir
tik pirma reikšme ir amerikietės feministės nurodo mačistinę, t. y. ideologi­
Anglijoje
jos, pripažįstančios v y r o viršenybę visuomenėje, p r a s m ę žodyje virility ir
vengia jį vartoti.
Pirmojo vyrų vaidmens ir vyriškosios tapatybės peržiū­
25
Amerikiečių kalbos žodžių „patinas" ir „patelė", apibūdinan­
čių fizines ir biologines vyro ir moters savybes, atitikmuo. rėjimo ištakos susijusios su prancūzų Preciozėmis. Joms taikomų
26
Michael S. Kimmel (ed.), Changing Men. New Direclions in rese-
arch on Men and Masculinity, Sage Publications, 1987, p. 12. 27
Tais laikais kaimiečiai sudarė 8 0 % Prancūzijos gyventojų.

20 21

šiurkščių juokų brutalumui prilygsta nebent nerimas, kurį jos su­
kėlė savo reikalavimais, pavadintais „beprotiškais". Prancūzų
precioziškumo apogėjus - 1650-1660 metai. Jis atsirado kaip re­
akcija į Henriko IV dvaro ir Frondos (1648-1652) vyrų šiurkštu­
mą. Jis - pirmoji feminizmo apraiška Prancūzijoje ir pas mūsų
kaimynus anapus Lamanšo. Šios dvi šalys iš tikrųjų buvo žino­
mos kaip liberaliausios Europoje moterų atžvilgiu. Priešingai nei
jų sesės Viduržemio jūros pakrantėse, prancūzė ir anglė turėjo
visas judėjimo ir bendravimo su pasauliu laisves. Ir viena, ir kita,
jeigu priklausė viešpataujančioms klasėms, naudojosi išskirtiniu
tų laikų privalumu - buvo atleistos nuo motinystės rūpesčių .
Preciozė - emancipuota moteris, siūlanti feministinius
sprendimus savo emancipacijos troškimui įgyvendinti ir apver-
čianti aukštyn kojom tradicines visuomenės vertybes. Ji kovoja už
naują moters idealą: moters, siekiančios galimybės visuomeniš­
kai kilti ir geidžiančios teisės į žmogaus orumą. Ji reikalauja teisės
siekti žinių ir puola pagrindinį falokratinės visuomenės ramstį -
santuoką. Nusistačiusios prieš tėvo ir vyro autoritarizmą, precio-
zės ryžtingai priešinasi sutartinei santuokai ir motinystei . Jos 29
kovoja už teise į bandomąją santuoką ir į jos nutraukimą gimus
paveldėtojui, kuris paliekamas globoti tėvui. Nenorėdamos atsi­
sakyti jokios laisvės nei meilės, jos liaupsina švelnius platoniš­
kus jausmus. „Aš noriu, - sakė panelė de Scudėry, - turėti meilužį,
neturėdama vyro, ir noriu tokio meilužio, kuris, pasitenkindamas
tuo, kad turi mano širdį, mylėtų mane iki mirties." Kitaip tariant,
tai situacija, priešinga įprastiniams vyro ir moters, kurie tuokiasi
be meilės, ryšiams. Anot preciozių, meilė - pirmiausia vyro meilė
28
Įgijusi t a m tikrą visuomeninį statusą, p r a n c ū z ė n u s i s a m d o
žindyvę, kuri rūpinasi jos vaiku. Elisabeth Badinter, L'amour en plus: histoire
de l'amour materml du XVII au XX siėcle. F l a m m a r i o n , 1 9 8 0 , plg. pirmąją
dalį: L ' A m o u r Absent.
29
G. Mongrėdien. Les prėcieux et les precieuses, Mercure de France,
1939, p. 1 4 9 - 1 5 0 , apie aštrią santuokos kritiką: v y r a s , vaikai, sutuoktinių
artimieji negailestingai priskiriami prie moters skriaudėjų.
22
http://avatara.lt
moteriai, o ne atvirkščiai. Reikalaudamos iš mylinčio vyro beribio
nuolankumo, artėjančio prie mazochizmo, jos apverčia aukštyn
kojom dominuojančio vyro, t. y. brutalaus ir reiklaus vyro arba
šiurkštaus sutuoktinio, kuris mano, kad jam viskas leista, modelį.
Vos keletas preciozų vyrų sutiko priimti tas naujas tai­
sykles. Jų skaičius buvo menkas, juolab menkesnė buvo jų įtaka.
Jie mėgdžiojo rafinuotą moterišką madą - ilgas perukas, ekstra­
vagantiškos plunksnos, antkrūtinis, muselės ant veido, kvepalai,
skaistalai. Vyrai, norintys, kad juos laikytų elegantiškais, dabar
jautė pareigą atrodyti civilizuoti, mandagūs ir delikatus. Jie susi­
28 laikydavo nedemonstravę pavydo ir atsisakydavo namų tirono
vaidmens. Nepastebimai moteriškosios vertybės buvo taip ugdo­
mos „padorioje visuomenėje", kad vėlesniame amžiuje tapo do­
minuojančiomis. Dabar žinome, kad preciozės nebuvo juokingas
mikrokosmas. Joms parodytas pasipriešinimas ir pašaipos tėra
didžiulės jų įtakos požymis.
Įdomu, kad ginčas dėl vyriškosios tapatybės Anglijoje
buvo kur kas raiškesnis, palyginti su Prancūzija, sakytum, tas
vyriškumo šėlas jau kankino mūsų draugus anapus Lamanšo kur
kas labiau. Tiesa, anglių feminisčių ir prancūzių feminisčių rei­
kalavimai skyrėsi. Greta laisvės anglų feministės reikalavo visiš­
kos seksualinės lygybės, kitaip tariant, teisės į orgazmą , ir teisės
30
nebūti paliktos, kai tapdavo nėščios. Sociologas M. Kimmelis, do­
mėjęsis vyriškumo istorija Anglijoje, yra tos nuomonės, kad Di­
džioji Britanija 1688-1714 metais (anglų Restauracijos laikotar­
piu) patyrė tikrą vyriškumo krizę. Konstatuojamos „pastangos iš
naujo aptarti vyro ir moters vaidmenį santuokoje, šeimos ir lyčių
problemas" . 31
Vyriškumo sąvoka tampa ginčo objektu. Moterys nebe-
pasitenkina tuo, kad būtų patvirtinta geismų ir teisių lygybė, jos
30
Sylvia's Complaint, 1688, pacituotas M. Kimmelio, „The Con-
temporary „Crisis" of Masculinity", in H a r r y Brod, op. cit., p. 132.
31
Ibidem, p. 133.
23
 http://avatara.lt
taip pat teigia norinčios, kad vyrai būtų švelnesni, moteriškesni. Į
tai pamfletininkai atsako, esą tai jau įvykę ir vaidmenų inversija
prasidėjusi. „Feminizuoto" vyro, kuriam būdingos moteriškos ma­
nieros, portretas kelia baimę dėl homoseksualumo, nors tokių ap­
raiškų Prancūzijoje tarp preciozių dergėjų nesimato. Anglų Res­
tauracijos „naujasis vyras" - vyras, turįs homoseksualių polinkių,
toks pat tuščias, apgailėtinas ir žavingas kaip moteris. Gailimasi
moterų, kurias paliko vyrai , ir giežiamas apmaudas ant labai
32
sparčiai vykdomos urbanizacijos. Mieste, visų ydų buveinėje, mo­
terys, prižiūrimos mažiau nei kaime, tampa visų pagundų objek­
tu. Anglai iškart įžvelgia tame pragaištingą prancūzų mados įta­
ką anglų papročiams.
Netrukus kai kuriuose pamfletuose pradedamas įžvelg­
ti vyrų feminizacijos ir išdavystės, tradicinio vyriškumo ir patrio­
tizmo ryšys . 33
Prancūzijoje papročių ir vyrų feminizacija iš tikrųjų ne­
sukėlė tokios pačios reakcijos. Švietimo amžius atskleidė pirmą­
ją spragą vyriškumo istorijoje. Tai feministiškiausias mūsų isto­
rijos periodas iki nūdienos. Viena vertus, vyriškosios vertybės
32
„Ladies this w a s ill luck, but you
have much the vvorser of the two;
The world is chang'd I knovv not how,
For men kiss men, not VVomen n o w : "
(Ponios, tai b u v o nesėkmė, bet jums / teko kur kas blogesnė
[dalia] iš dviejų; / Pasaulis pasikeitė, net nežinau kaip, / N e s vyrai bučiuo­
ja vyrus, o ne Moteris dabar.
Ibidem, p. 135.
33
„So strangely does Parisian air
Change English youth, that half a year
Makes them forget all native custom
To bring French modes, and Gallic Lust home;
Nothing vvill these Apostates please
But Gallic health and French desease."
Kimmel, ibidem, p. 135.
24
nublanksta ar bent jau nebeafišuojamos. Karas tampa nebesvar­
bus, kaip ir kitados jo turėtas statusas. Medžioklė tapo pramoga.
Aukštuomenės jaunimas didžiąją laiko dalį praleidžia moterų sa­
lonuose ar buduaruose, užuot treniravęsis įgulose. Kita vertus,
moteriškos vertybės braunasi į aristokratijos ir aukštosios buržu­
azijos pasaulį. Žodžių ir manierų delikatumas tampa svarbesni
už tradicinius vyriškumo bruožus. Galima sakyti, jog viešpatau­
jančiose klasėse lyčių bendrumas tampa svarbesnis už opozicinį
dualizmą, šiaip jau būdingą patriarchatui.
1789 metų revoliucija padarys tai evoliucijai galą. Kai
moterys viešai pareikalauja piliečių teisių, Konventas vienbalsiai
atsako joms neigiamai . Deputatai, nepažinę Senojo Režimo švel-
34
nybių, vėl atkakliai teigia esant lyčių skirtumą ir radikalų jų dife-
rencialumą. Artimumas, panašumas ir priešprieša kelia jiems siau­
bą ir skatina autoritariškas ir netgi grėsmingas reakcijas.
Palikusios namų židinį, moterys tampa pavojingos viešajai tvar­
kai. Jos raginamos nesipainioti į vyrų reikalus, joms draudžiama
menkiausia veikla, jeigu ji nėra susijusi su namų priežiūra ar mo­
tinyste. Sustiprintas Napoleono kodekso ir patvirtintas XIX am­
žiaus ideologijos opozicinis dualizmas gyvuos beveik šimtą me­
tų, kol rasis nauja vyriškumo krizė, pasireiškusi plačiau ir giliau
nei ankstesnioji.
Vyriškumo krizė XIX ir XX amžiaus sandūroje
Ši krizė ištiko tiek Europą, tiek Jungtines Amerikos Vals­
tijas. Visos šios šalys patyrė panašius ekonominius ir socialinius
sukrėtimus, susijusius su naujomis industrializacijos ir demokra­
tijos reikmėmis. Vyrų gyvenimas keičiasi, vėl pasigirsta feminis­
čių reikalavimai, ir vėl nubunda vyriškas nerimas. Tačiau, nelygu
34
Condorcet, Prudhomme, Guyomar..., paroles d'hommes (1790-1793).
Prėsentėes par Elisabeth Badinter, P. O. L., 1989.
25

šalis, Prancūzija, Austrija ar Jungtinės Valstijos, šis nerimas įgyja
pakankamai skirtingas formas priklausomai nuo tų šalių istori­
jos ir kultūros.
Annelise Maugue pirmoji ėmė tyrinėti tapatybės krizę,
pradėjusią kankinti mūsų bendrapiliečius prieš šimtmetį . Per
keleto kartų gyvenimo laikotarpį, 1871-1914 metais, susiformavo
naujas moters tipas, sukėlęs grėsmę nustatytoms lyčių riboms.
Respublikoniškoji ideologija leido mergaitėms išsimokslinti. Uni­
versiteto suole atsirado vietos ir joms. Jos tampa profesorėmis,
daktarėmis, advokatėmis ar žurnalistėmis. Jos reikalauja, kad joms
būtų suteiktos visos pilietinės teisės, siekia užsidirbti gyvenimui
už šeimos ribų ir pareiškia: „Už vienodą darbą - vienodas atlygi­
nimas". Daugumas vyrų priešiškai reaguoja į moterų emancipa­
cijos judėjimą. Ne tik tradicinė katalikiška srovė ar darbininkų,
bijančių moterų kaip konkuruojančios darbo jėgos, judėjimas, bet
ir tokie įsitikinę respublikonai, kaip Anatole'is France'as ar Emi-
le'is Zola, visi šie vyrai „jaučiasi ne tiek paprastos evoliucijos,
kiek tikros dalykų permainos dalyviai" . Nuo pat socialinės ska­
36
lės viršaus iki jos apačios jie jaučia, kad jų tapatybei gresia pavo­
jus, kurį sukėlė ši nauja būtybė, norinti veikti taip pat, kaip ir jie,
būti tokia pati, kaip ir jie, ir jiems net kyla klausimas, ar nebus
priversti „vykdyti moteriškas užduotis, žodžiu, o didžiausias
siaube, tapti moterimis"!
Moterys toli gražu nejaučia baimės, kurią vyrams kelia
lyčių panašumas. Jie suvokia moterį kaip „mirtinas pinkles" ,
kurios nulems jų specifikos išnykimą. Kaip teisingai pažymi An­
nelise Maugue, vyrus apninka baimė. Barbey d'Aurevilly, vyrų
35
L'Identitė masculine en crise au tournant du siėcle, Rivages/Histoi-
re, 1987. Ir „ L ' E v e nouvelle et le vieil A d a m , identitės sexuelles en crise"
rinkinyje Histoire des femmes, parengtame Georgės Duby ir Michelle Perrot, le
XIX siėcle, tome 4, Plon, 1991, p. 5 2 7 - 5 4 3 .
36
Annelise M a u g u e , „L'Eve nouvelle et le vieil A d a m , identitės
sexuelles en crise", op. cit., p. 528.
37
A. Maugue. L'Identitė masculine en crise, op. cit., p. 37.
26
http://avatara.lt
šauklys, niūriai pranašauja: „Ateis diena, kai Marie d'Agoult bus
Moralės ir politikos mokslų akademijos narė, George Sand - Pran­
cūzų akademijos, Rosa Bonheur - Dailiųjų menų akademijos, o
mes, vyrai, virsime uogienes ir marinuosime agurkus. " Dėl to 38
35
paties nerimauja ir Albertas Cimas ar Octave'as Mirbeau, kurie
bijo ne tik to, kad gaus virti uogienes, bet ir to, kad jiems teks
„žindyti būrius vaikų ". Vyras jaučia pavojų, gresiantį jo galioms,
39
jo tapatybei ir jo buičiai. Tos baimės juoba nepagrįstos, kad anų
laikų moterys neatsisako nei šeimos, nei motinystės, nei pasiau­
kojimo, kuris eina išvien su tais dalykais. Bet: „Niekas negelbsti,
nei moterų poelgiai, nei kalbos (raminančios) nenuramina vyriš­
kųjų baimių ir iki 1914 metų tarp abiejų lyčių rutuliojasi neįtikėti­
nas kurčiųjų dialogas ". 40
Vyrų baimė, kurią sukėlė Naujoji Ieva, randasi ir iš kitų
šaltinių, kurie supriešina juos su ja. Vis daugiau vyrų dirba fabri­
kuose ir vykdo mechanines pasikartojančias užduotis arba admi­
nistracinį darbą ir jaučia monotonišką jo rutiną; tokiame darbe jie
neberanda galimybių išryškinti savo tradicines ypatybes. Kad už­
sidirbtum pragyvenimui, nebereikia nei jėgos, nei iniciatyvos, nei
vaizduotės. Barrėsas gali šaipytis iš tarnautojų, tų „pusiau pati­
n ų " , kuriems, kaip moterims, terūpi tik saugumas, ir priešinti
jiems anų laikų vyrus, kurie gyveno „su šautuvu rankoje", „pli­
komis rankomis susiremdavo su g a m t a " . Vyriškumo krizė pa­
41
siekė viršūnę. Deja, būtent karas žaibiškai padarys galą vyriš­
37
koms baimėms. Vėl atgavę tradicinį kario vaidmenį, tie vargšai
jauni pašauktiniai išvyks į frontą, įsikišę į šautuvą po gėlę, tary­
tum džiaugdamiesi, kad jiems vėl suteikta proga pagaliau tapti
vyrais, tikrais vyrais... Vis dėlto Prancūzijoje vyriškosios tapaty-
38
Les Bas Ueues, 1878, ibidem, p. 52.
39
Ibidem, p. 52. Daugelis m o t e r ų rašytojų antifeminisčių įneša
s a v o indėlį į tą vyrišką pasipriešinimą, p v z . , Ida Sėe, te Devoir maternel
(1911) ar Colette Yver, Les Cervelines (1908).
40
Annelise Maugue, „La nouvelle Eve... „op. cit., p. 534.
41
A. Maugue, p. 73.
27
 http://avatara.lt
bės krizė buvo ne tokia aštri, kaip kitose šalyse. Didžiausi pran­
cūzų rašytojai mizoginai niekada nepasiekė tokių viršūnių, kaip
koks nors Schopenhaueris, koks nors Nietzsche ar koks nors
VVeiningeris.
Jacques'as Le Rideris pabrėžia, jog vyriškumo krizė mū­
sų amžiaus pradžios Vienoje išryškėja bendrosios krizės konteks­
te . Prie Habsburgų imperijos suirimo ir prie „grįžimo į save" Vie­
42
nos intelektualai dar priduria subjekto susiskaidymą . Kalbama 43
jau net ne apie subjektą, o apie „Tai", apie „Aš" ir apie „Virš-Aš".
Austras vyriškosios giminės pilietis regi „permanentinę tapatybės
krizę" , puikiai pailiustruotą Žmoguje be savybių , jis atsisako sku­
44 45
botų identifikacijų ir pasirengia laukti. Tai be galo nepatogi padė­
tis, nes „dekonstrukcijos" laikotarpiu, tai, kas įgyta, kvestionuoja­
ma, gairės išskysta, ir niekas nebemoka apibrėžti savęs.
Vienos intelektualui nerimą kelia ne tiek tradicinės pro­
letarinės šeimos ląstelės iširimas, kiek viduriniosios buržuazijos
moterų emancipacija (itin sparčiai progresuojanti). Ši moteris, ne­
priklausoma, aktyvi ir kelianti reikalavimus, - priešingybė tos švel­
nios ir pasyvios moters, apie kurią jie svajoja. Kaip ironiškai pažymi
Robertas Musilis: „Ką reiškia „motinos įsčių ilgesys" civilizacijoje,
kur moteris radikaliai suvyriškėjo ir kur moteriškumas jau anaip-
42
Visa ši p a s t r a i p a d a u g i a u s i a remiasi J a c q u e s ' o De Riderio,
vieno geriausių p r a n c ū z ų specialistų, rašiusių apie Vienos moderniuosius
laikus, darbais, būtent: Modernitė viennoise et crises de l'identitė, P U F / P e r -
spectives critiques, 1990; Le Cas Oito Weininger, racines de Vantifėminisme et de
l'antisėmitisme, P U F / P e r s p e c t i v e s critiques, 1982; „Ludvvig VVittgenstein et
O t t o VVeininger", in Wittgenstein et \a critiąue du monde moderne, La lettre
volėe, Bruxelles, 1990, p. 4 3 - 6 5 , „Otto VVeininger: Fėminisme et virilitė a
Vienne", LTnfini, n°4, automne 1983, p. 4 - 2 0 ; „Misėres de la virilitė a la belle
ė p o q u e " , Le Genre humain, n°10, 1984, p. 1 1 7 - 1 3 7 .
43
Bruno Bettelheim, Le Poids d'une vie, collection „ R ė p o n s e s " ,
Robert Laffont, 1 9 9 1 , p. 1 5 - 4 0 .
44
J. Le Rider, Modernitė viennoise, p. 55.
46
Roberto Musilio ( 1 8 8 0 - 1 9 4 2 ) romano, išleisto 1930 ir 1933 me­
tais, p a v a d i n i m a s .
28
tol ne prieglobstis v y r u i " ? Emancipuota moteris, įtariama esan­
46
ti feministė, tai - „vyras moters kūnu, tokia virago"* . Tas monst- 7
riškumas gimdo kitą monstriškumą - sumoteriškėjusi vyrą, deka­
dentą par excellence. Otto VVeiningeris, obsesijų v a l d o m a s
mizoginas, liūdnai konstatuoja: „Esama epochų... kuriose gimsta
daugiau vyriškų moterų ir daugiau moteriškų vyrų. Būtent tai
vyksta šiandien... Jau keletą metų pastebimas ryškus tiek „den-
dizmo", tiek homoseksualizmo išplitimas negali būti paaiškina­
mas niekuo kitu, kaip tik visuotine feminizacija . Karlas Krausas 48
savo ruožtu stoja prieš modernistinį androgino kultą, kitaip ta­
riant, prieš miglotumo, neaiškumo „tarpinių formų" kultą . Freu- 49
do pateikta ir VVeiningerio atkartota biseksualumo koncepcija
priverčia tiek vienus, tiek kitus kritiškai apmąstyti neįveikiamas
savo moteriškumo apraiškas. Ji kelia nerimą didžiai vyrų inteli­
gentijos daliai, kuri suvokia, kad vyriškumas niekada nebūna
įgytas galutinai.
Jeigu viena iš dominuojančių literatūros, sukurtos vo­
kiečių kalba, temų yra moters baimė, tai faktas, kad VVeiningeris
yra pasiekęs mizoginijos paroksizmą, nekelia jokių abejonių. Jis
žino, kad moteriškumas, kas akimirką gresiantis vyriškajam ide­
alui, slypi jame pačiame. Tačiau ne jis vienas šaukte šaukia apie
siaubą, kurį jam kelia moteris, ir ne jis vienas išreiškia tapatybės
negalavimus. Kūrinių, šmeižiančių moteriškąją lytį, pagausėjimas
būdingas XIX amžiaus pabaigai, kaip pažymi J. Le Rideris . Po 50
46
„Oedipe m e n a c ė " , in Oeuvres prė-posthumes, Setiil, 1931, išvers­
ta Ph. Jaccotteto 1 9 6 5 metais.
47
Jacques Le Rider, Le Cas Otto Weininger, p. 67.
48
O t t o VVeininger, Sexe et caractėre, išversta iš vokiečių kalbos
Danielio Ranaud, įžanginis žodis Rolando Jaccardo, L'Age d'Homme, 1989,
p. 73.
45
J. Le Rider, L'lnfini, op. cit., p. 14. Kaip „tarpinės formos" yra
s u v o k i a m a s h o m o s e k s u a l u m a s , kitaip tariant, y d o s , d e k a d a n s a s arba gė­
dinga liga.
50
Plg. Le Cas Otto Vfeininger, op. cit., p. 7 1 - 7 6 .
29

filosofų 51
psichologai ir biologai, taip pat istorikai bei antropolo­
gai įrodo esą be galo aršūs antifeministai. Visi iš kailio neriasi
stengdamiesi įrodyti, ir jiems tai pasiseka, kad ontologiškai mote­
ris yra žemesnis padaras . Moteris artima gyvuliui ir negrui : ji
52
vadovaujasi savo primityviais instinktais, pavydu, tuštybe, žiau­
rumu. Kadangi ji turi vaikišką sielą ir kadangi gamta apdovanojo
ją motinišku instinktu (beje, kaip ir visas žinduolių pateles), vie­
nintelis jos tikras pašaukimas - motinystė. Taigi visos moterys,
kurios tariasi esančios emancipuotos, - prastos motinos: jos di­
džiai nervingos būtybės su išsigimusiu kūnu...
Siūlomi vaistai varijuoja iki kraštutinumo. Daugumas
vyrų, sekdami Nietzsche ir VVeiningeriu, skelbiasi esą šalininkai
grįžimo prie sveikos lyčių vaidmenų poliarizacijos. Kad vyrai ga­
lėtų susigrąžinti vyriškumą, pirmiausia reikia, kad moterys su­
sigrąžintų gamtos joms nustatytą vietą. Tik lytis skiriančių ribų
51
Arthur Shopenhauer, „Essai sur les femmes", Parerga & Parali-
pomena (1851), vertimas Jean Bourdeau, Didier Raymondo išplėstas ir su jo
įžangos žodžiu, Actes Sud, 1981. Friedrich Nietzsche, Par-dela le Bien et le
Mal, 1 8 8 6 , ėd. 1 0 / 1 8 , 1 9 5 1 , p a r a g r a f a i 2 3 8 - 2 3 9 .
52
Daktaro Paulio Juliuso Moebiuso traktatas Sur l'imbėcilitė phy-
siologiąue de la femme („Apie fiziologinę moters silpnaprotystę") buvo tikras
bestseleris. Išleistas 1900 metais, nuo 1900 iki 1908 metų jis buvo perleistas
d e v y n i s k a r t u s ir sulaukė tokio pat pasisekimo, kaip ir Sexe et caractėre
(1903). Kaip nurodyta pavadinime, jame keliamas moters „silpnaprotystės",
taigi ir jos negalėjimo būti atsakinga už savo poelgius teisiškai klausimas.
„Ją galima apibrėžti, suradus jai vietą per vidurį tarp kvailumo ir norma­
laus elgesio. Derėtų atsisakyti abstrakčios „žmonių giminės" idėjos ir pra­
dėti kalbėti apie žmonių gimines. Palyginti su v y r o elgesiu, moters elgesys
atrodo patologiškas, kaip patologiškas yra negrų elgesys, palyginti su eu­
ropiečių elgesiu", - rašo Moebius. Pacituota J. Le Riderio, Le cas Otto VVei­
ninger, op. cit., p. 75.
53
Prancūzijoje Durnas sūniis lygino moteris su „Rausvos spal­
vos r a u d o n o d ž i a i s " arba su „ n e g r ė m i s , kurių rankos baltos ir p u t l i o s " .
N o r s W. Vogtas arba Baudelaire'as lygina moterį su ž y d u , kuriam ji pri­
lygsta gebėjimu prisitaikyti, nekuklumu ir v e i d m a i n y s t e , tokia analogija
kur kas rečiau pateikiama prancūzo plunksnos nei austro arba vokiečio.
30
http://avatara.lt
atkūrimas išlaisvins vyrus nuo jų tapatybinių baimių. Paskui ma­
syvus jų prigimtinio biseksualumo nuslopinimas atliks visa kita.
Tai garsiosios Alfredo Adlerio formulės vyriškasis protestas pras­
53
mė. Priešingoje pusėje kai kurie marginalai 54
ragina vyrus atsi­
kratyti dirbtinio ir juos engiančio vyriškumo ir kuo greičiau susi­
grąžinti savo pirminį moteriškumą. Tačiau jų niekas neišgirsta. O
moterys, viešai pasisakančios šia tema, neturi jokios įtakos vyriš­
koms baimėms. Lou Andreas-Salomė, nors ir vaidina „vienašališ­
ką nusiginklavimą" ir „dėvi žavingą amžino moteriškumo kau­
kę, kad numaldytų amžinas vyrų dvejones dėl jų vyriškumo" , 55
nieko nenuveikia. Dar mažiau poveikio turi aiškiaregiškas Ro-
sos Mayreder, feministės iš Vienos, ginančios vyriškumo ir mo­
teriškumo sintezę, taikomą individams, išsilaisvinusiems iš sa­
vo lytinių charakteristikų, diskursas . Šitas tikrojo androginato
56
gynimas negalėjo išprovokuoti nieko kito, kaip tik papildomas
vyriškas baimes.
Stipresnė nei prancūzų, austro-vokiečių vyrų baimė dėl
tapatybės neišnyks ir atsiradus nacizmui, o bendresniu mastu -
europiniam fašizmui. Hitlerio įžengimas į valdžią nesąmoningai
nuskardėjo kaip vyriškosios restauracijos pažadas. Klausas The-
weleitas 57
puikiai parodė, kad perdėtas nacizmo herojų vyrišku­
mas slėpė savyje trapų „aš" ir dideles seksualines problemas.
Prancūzų atvejis buvo ne visai toks. Nors Prancūzija ir neišvengė
fašizmo viruso, jos istorija skiriasi nuo Italijos ar Vokietijos istori­
jos, ir prancūzus „persekioja įkyrus noras atmesti ir atskirti" . 58
54
Ypač Georgas Groddeckas ir Otto Grossas.
55
„Misėres de la virilitė", in Le Genre humain, op. cit., p. 119.
56
Apie Rosa Mayreder žr. J. Le Ryder, Modernitė viennoise, op. cit.,
p. 1 8 6 - 1 8 9 ; Le Cas Otto VVeininger, op. cit., p. 1 6 5 - 1 6 6 ; Le Genre humain, op.
cit., p. 1 2 9 8 - 2 9 .
57
Klaus Theweleit, Male Fantastes, amerikietiškas vertimas Step-
hen C a r w a y , University of Minnesota Press, 1987, vol I: VVomen, Floods,
Bodies, History.
58
Annelise M a u g u e , L'Identitė masculine, op. cit., p. 159.
31
 http://avatara.lt
Priešingai nei anglosaksai, pasirinkę lyčių atskyrimą ir perdėto
vyriškumo idealą, prancūzai pasirinko derybas ir išoriškai ne to­
kį mačistinį elgesį.
Jungtinės Valstijos savo ruožtu irgi patyrė didžiulę vy­
riškumo krizę. Kai kurie amerikiečių istorikai datuoja jos pradžią
1880 metais , kiti - 1 8 9 0 metais . Visi dėsto apie tuo metu atvirai
59 60
reiškiamą Amerikos „sueuropinimo" baimę, o tai buvo kultūros,
taigi ir amerikiečio vyro, feminizavimo sinonimas. Pastarasis XIX
amžiuje dažnai didžiuodavosi, kad išvengė europietiškos civili­
zacijos v a n g u m o . Iki šio amžiaus pradžios amerikietiškas vy­
61
riškumas turėjo daug progų pasireikšti. Geografinė ekspansija -
Šiaurės Amerikos Vakarų užkariavimas, vietinių tautų „sutram­
d y m a s " bei urbanistinis vystymasis, - drauge su sparčiu ekono­
mikos augimu ir pramoninės infrastruktūros plėtra davė peno vy­
riškajam optimizmui, susijusiam su galimybėmis prasisiekti
visuomenėje . Iki Secesijos karo (1861-1865) 8 8 % vyrų buvo ūki­
62
ninkai, amatininkai arba nepriklausomi prekybininkai. 1910 me­
tais šitaip gyveno jau mačiau kaip trečdalis amerikiečių. 63
Indust­
rializacija labai greitai primetė savo suvaržymus - mechaninius,
rutiniškus bei darbo padalijimo uždavinius - ir darbininkai pra­
rado bet kokią savo darbo organizavimo ir jo rezultatų kontrolę.
Kaip ir Europoje tokią ekonominę mutaciją lydėjo perver­
smas šeimos gyvenime ir vertybių skalėje, itin sustiprinę vyriškas
59
Mihael S. Kimmel, „The ontemporary 'Crisis' if Masulinity in
Historial P e r s p e c t i v e " , in Brod, op. cit., p. 1 4 3 - 1 5 3 .
60
Peter G. Filene, Him/Her/Self. Sex Roles in Modern America, 1974,
2-asis leidimas 1986, The John Hopkins University Press, B a l t i m o r e / L o n -
don; Joe L. Dubbert, „Progressivism and the Maculinity Crisis" in The Ame­
rican Man, ėd. E. et J. Pleck, Prentice-Hall inc, N e w Jersey, 1980, p. 3 0 3 - 3 1 9 .
61
Joe L. Dubbert, „Progressivisme and the Masculinity C r i s i s " ,
op. cit., p. 3 0 8 .
62
Mihael S. K i m m e l , „The C o n t e m p o r a r y Crisis of Masculini­
t y . . . " , in Brod, op. cit., p. 138.
63
Ibidem, p. 138.
32
baimes. Priversti dirbti kaskart vis toliau nuo šeimos židinio,
vyrai turėjo atsisakyti vaikų auklėjimo ir visą jo atsakomybę per­
leisti žmonoms. Tėvystė tapo „sekmadienine institucija" , o nau­ 64
jasis vyriškumas buvo tapatinamas su sėkme, kurią simbolizuo­
ja pinigai. Vyriškumo krizė pradėjo reikštis itin ryškiai, kai
moterys, kaip ir Europoje, pradėjo siekti kitų vaidmenų nei moti­
nos ir namų šeimininkės. Garsiau negu Europoje 65
jos skundžiasi
nuovargiu atliekant tas užduotis ir maištauja prieš konvencio-
nalumus. Nusivylusios, prislėgtos jos ėmė priešintis kurdamos
moterų klubus, siųsdamos savo dukteris į koledžus 66
ir dirbda­
mos ne namuose. Amerikietė moteris, laikanti save nepriklausoma,
reikalauja galimybės likti netekėjusi arba ištekėti iš meilės ir savo
noru. Ištekėjusi ji gimdo mažiau vaikų, neketina atsisakyti savo
laisvės ir nuolankiai paklusti vyrui. Ji reikalauja skyrybų teisės,
galimybės aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir, savai­
me aišku, teisės balsuoti. Kaip ir Europoje, vyrai atvirai pasiprieši­
na tokiam moters idealui. Jie kaltina Naująją Ievą egoizmu, tuo,
kad ji darko savo lytį, palieka namus ir kelia pavojų šeimai. Tos
moterys laikomos „trečiąja lytimi", arba „vyriškomis lesbietėmis" . 67
64
Peter G. Filene, op. cit., p. 7 8 - 7 9 .
65
Priešingai nei Europa, JAV jau buvo patyrusi vieną tarnaičių
krizę. N u o 1890 metų moterų knygose ir žurnaluose karčiai skundžiamasi,
jog trūksta tarnaičių ar bet kokios kitos pagalbos namų ruošoje, ir tai verčia
n a m ų šeimininkę atlikti pasikartojančias užduotis. Tuo pačiu metu E u r o ­
poje net ir gana kukliai gyvenančios šeimos naudojasi tarnaitės paslaugo­
mis, kaip tai liudija, p a v y z d ž i u i , Emilio Zola Rugon-Makarai ( 1 8 7 1 - 1 8 9 3 ) .
66
JAV lankyti koledžą - reiškė palikti tėvų namus ir bendrauti su
priešinga lytimi studijuojant, sportuojant ir visuomeniniame gyvenime. 1890
metais koledžuose 1 3 0 0 0 berniukų t e k d a v o 3 0 0 0 m e r g a i č i ų . X X a m ž i a u s
pradžioje jos s u d a r ė 4 0 % iš visų, gavusių diplomus, ir nebeketino grįžti
n a m o atlikti tų u ž d u o č i ų , kurias atliko jų motinos. P. Filene teigia, kad
1 8 8 0 - 1 8 9 0 metais dirbančiųjų moterų skaičius daugiau negu padvigubėjo.
1 9 0 0 - 1 9 1 0 metais jis i š a u g a dar 5 0 % . Filene, op. cit., p. 26 ir Mihael S.
Kimmel, op. cit., p. 144.
67
M. Kimmel, op. cit., p. 144.
33
 http://avatara.lt
Skyrybų pagausėjimas: 7000 - 1860 metais, 56000 - 1900 metais
ir 100000 - 1 9 1 4 metais bei gimstamumo sumažėjimas 68
paskati­
na atsirasti tūkstančius straipsnių apie šeimos irimą. 1903 metais
Teodoras Ruzveltas paskelbia, kad amerikiečių rasė - ant savižu­
dybės slenksčio. Net demokratai, palaikantys sufražistes, sutiko,
kad moterys nužengė jau pernelyg toli. O iš tikrųjų, juo garsiau ir
stipriau moterys reiškė savo reikalavimus, juo labiau ėmė ryškėti
vyrų pažeidžiamumas: vyro vaidmuo tapo nebeiškus, atsirado
paniška feminizacijos baimė , vidutinis 1900 metų amerikietis
69
nebežino, kaip būti vyru, vertu to vardo.
Priešingai nei daugelis europiečių, amerikiečiai kaltino
ne tiek moteris, kiek kultūros feminizavimą. 70
Tėvai įspėjami apie
pavojų, kuris jiems gresia išauginus išlepintus berniukus ir prie­
kaištaujama motinoms, žlugdančioms savo sūnų vyriškumą, ki­
taip tariant, jų gyvybingumą. Liaupsinamas lyčių ir užsiėmimų
atskirumas. Futbolas, beisbolas tampa be galo populiarūs, matyt,
todėl, kad, kaip 1909 metais pažymėjo vienas žurnalistas: „Fut­
bolo aikštė (tas sportas ypač smurtingas) - tai vienintelė vieta,
kur vyriškoji viršenybė yra neginčijama ". Siekiant tų pačių tiks­
71
lų įsteigiama berniukų skautų institucija, kuri numato tikslą „iš­
gelbėti berniukus nuo miesto civilizacijos supuvimo" 72
bei išauk­
lėti juos vyriškais vyrais. Amerikiečių herojus tais laikais -
Teodoras Ruzveltas, Jungtinių Valstijų prezidentas nuo 1901 iki
1908 metų, kadangi jis įkūnija tradicines vyriškąsias vertybes.
Kviesdamas amerikiečius vėl pasitelkti triūsą ir drąsą, puoselė­
damas andainykštį lyčių vaidmenų pasiskirstymą ir pabrėždamas
68
1800 metais 1000 motinų t e k d a v o 1300 m a ž i a u nei penkerių
metų vaikų, 1900 metais jų skaičius sumažėjo iki 700, ibidem, p. 40 ir 4 1 .
69
Henry Jameso knyga Bostonietės (1886) iliustruoja tą feminiza­
cijos baimę.
70
M. Kimmel, op. cit., p. 146.
71
The Independent, cituojama Joe. L. Dubberto, op. cit., p. 308.
72
Filene, Peter G., op. cit., p. 95. Berniukų skautų institucija buvo
įkurta Anglijoje 1908 metais generolo Roberto Baden-Powelo.
34
šventą amerikiečių moterų motinystės misiją, prezidentas pila bal­
zamą ant vyriškų žaizdų. Ir vis dėlto vyrų psichinė krizė lieka iki
galo neįveikta. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jie vis dar ne­
turi atsakymo į šiuolaikinio vyriškumo dilemas. Prisidengę fan-
tazmų sublimacijomis, literatūroje pasirodo nauji herojai. Atgai­
vinami laukiniai Vakarai ir sukuriama mįslinga kaubojaus, par
excellence vyriško vyro, figūra: „smurtingas, tačiau garbingas, ne­
nuilstamas kovotojas, apsiginklavęs savo fališkuoju revolveriu,
ginantis moteris ir niekada jų neprijaukinamas" . Viduriniosios 73
klasės tikrąja to žodžio prasme puola skaityti tas naujas knygas,
kaip ir Tarzano seriją, spausdinamą nuo 1912 metų Edgaro Rice
Burroughso, parduodamą 36 milijonų egzempliorių tiražu! Ne­
paisant viso šito, daugeliui vyrų nepavyksta sutramdyti savo bai­
mių. Tik JAV įstojus į karą 1917 metais, daugeliui vyrų tai tapo
įtampos iškrova ir „vyriškumo testu". Įsitikinę, kad kaujasi už tei­
sų reikalą, vyrai galėjo išlaisvinti iš varžtų susikaupusį smurtą ir
galiausiai įrodyti sau, kad jie - tikri vyriškosios lyties atstovai . 74
Galiausiai vyriškumo krizė, įsisiautėjusi amžiaus pra­
džioje, buvo žaibiškai likviduota karo. Rimtoms ligoms reikia rimtų
vaistų! Tačiau karas tik užmaskavo esmines problemas, kurių iš­
spręsti nepavyko ir kurios šiandien atgyja visu savo aštrumu. Nuo
Antrojo pasaulinio karo kataklizmo, kur supervyriškumas buvo
pademonstruotas su visa savo patologija, karas nebeatrodo esąs
vaistas nuo vyriškumo negalių. Mes ir vėl susiduriame su vyro
problema, negalėdami rasti būdų ją apeiti. Rimta polemika, už-
73
Ibidem, p . 94. Pirmasis tokio pobūdžio romanas buvo Ovveno
VVistlerio Virdžinietis (1902). Jis sulaukė didžiulio pasisekimo. Per nepilnus
m e t u s buvo išleista 15 tokio pobūdžio romanų.
74
Pakanka perskaityti rašytojo Johno Dos P a s s o s o laiškus, kad
tuo įsitikintum. Pasiųstas kautis į Prancūziją, jis r a š o persunktus aistringo
smurtingumo laiškus. Jis prisipažįsta s a v o draugui McCombui, kad nieka­
da nebuvo toks laimingas kaip kovos ugnyje: „Aš nuolat patinti jaudtilingo
s v a i g u l i o poreikį, kurį suteikia stiprus b o m b a r d a v i m a s . . . t a d a jaučiuosi
kur kas gyvesnis nei bet kada anksčiau". Kitaip tariant, tada jaučiuosi esąs
tikras vyras, Peter G. Filene, op. cit., p. 101.
35
 http://avatara.lt
megzta įvairių feministinių srovių, prasidėjo pačioje „vyro" stu­
dijų šerdyje. Statoma suma - esmiška visiems, kadangi priklauso­
mai nuo to, kuris požiūris paims viršų, priklausys būsimoji peda­
gogika, lyčių santykiai, taigi ir politika.
ŠIUOLAIKINĖ POLEMIKA:
PERNELYG APIBRĖŽTAS AR NEAPIBRĖŽTAS VYRAS?
Ar vyriškumas - biologinė duotybė, ar ideologinė kon­
strukcija? Sis klausimas supriešina biologinio determinizmo gy­
nėjus su kultūrininkais, kurie šiandien Jungtinėse Valstijose va­
dinami „konstruktyvistais". Priešingai, nei atrodo iš pažiūros,
tai ne vien tiktai ginčas tarp ankstesnių laikų ir nūdienos atstovų,
tarp tradicionalistų ir liberalų, tas ginčas supriešina ir dvi šiuo­
laikines feministines sroves, kurios, tiek viena, tiek kita, tariasi
įsteigusios lyčių lygybę: viena absoliutaus abiejų lyčių dualizmo
pagrindu, kita - lyčių panašumo ir žmonių giminės tipų begaly­
bės pagrindu.
Diferencialistai, arba amžinasis vyriškumas
Siuo pavadinimu save įvardijo visi tie, kurie mano, kad
neįveikiamas lyčių skirtumas - kiekvienos jų likimų ir lyčių tar­
pusavio santykių ultima ralio. Būtent biologija, kaip paskutinė in­
stancija, apibrėžia vyriškumo ir moteriškumo esmę. Šis požiūris
išgyveno antrąją jaunystę, kai 1975 metais E. O. VVilsonas įkūrė
sociobiologiją . Šis mokslininkas (kurio specializacija - vabzdžių
75
75
E. O. VVilson, Sochbiologie: The New Synthesis, Harvard Univer­
sity Press, 1975. Ir On Human Nature, H a r v a r d University Press, 1978. So­
ciobiologiją jis apibrėžia kaip „sisteminę visų socialinių elgsenų biologinių
p a g r i n d ų studiją".
36
elgsenos tyrinėjimas) ir jo mokiniai įsitikinę, jog visas žmonių
elgsenas galima paaiškinti genetinio paveldėjimo ir neuronų funk­
cionavimo sąvokomis. Būdami paskutinieji Darvvino teorijos pa­
veldėtojai, jie mano, kad mūsų elgseną diktuoja evoliucija ir būti­
nybė prisitaikyti.
Sociobiologinės teorijos, akivaizdžiai daug populiares­
nės anglų kalba kalbančiose šalyse nei Prancūzijoje , teigia prin­ 76
cipą, jog lytis - „antivisuomeniška jėga". Abi lytys sukurtos ne
tam, kad sutartų, o vien tik reprodukcijai. Ir būtent opozicinėje jų
strategijoje, susijusioje su reprodukcija, randamas galutinis jų pri­
gimties paaiškinimas. Jeffrey'us YVeeksas humoristiškai teigia:
„Visi skirtumai prasideda ir baigiasi kiaušidėmis ir sėklidėmis" . 77
Iš tam tikro kiaušinėlių ir spermatozoidų kiekio ekstrapoliuojami
numanomi prigimtiniai vyrų ir moterų charakteriai. Jos laikomos
iš prigimties „droviomis, sudėtingomis, smulkmeniškomis". J i e -
„nepastoviais ir sugulančiais su bet k u o " . Kitas postulatas, iš­
78
vestas iš kiaušinėlių, kuriuos turi patinas ir patelė, kiekio - neiš­
vengiamos patinų varžybos siekiant užvaldyti ribotą moterų re­
produkcinį potencialą! Šiose v a r ž y b o s e nugali stipriausi ir
agresyviausi patinai. Ir būtent tas paveldimas vyriškas agresyvu­
mas sukuria biologinius patinų dominavimo patelėms, vyrų hie­
rarchijos ir gebėjimo varžytis bei karo p a g r i n d u s . Davidas Ba-
79
rashas netgi ėmėsi įrodyti, kad išprievartavimas - natūralus dalykas
v y r u i . Pasitelkdamas pavyzdžius iš gyvūnų (bičių, žemės
80
76
Išskyrus Desmondą Morrisą, kurio Le Singe nu (Plika beždžionė)
sulaukė atviro pasisekimo, Lionelį Tigerį (Men in*Grouvs) 1964 ir E. O. Wil-
soną, išverstus į p r a n c ū z ų kalbą, jomis s u s i g u n d ė tik naujosios dešinės
teoretikai.
77
Jeffrey VVeeks, Sexualiiy and ils Discontents, Routledge & Kegan,
1 9 8 5 , antrasis leidimas 1 9 8 9 , p. 114.
78
Ruth Bleier, Science and Gender. A Critique of Biology and its
Theorie on Women, P e r g a m o n Press, p. 19.
79
Ibidem, p. 20.
80
D. Barash, The Wisperings VJithin, Harper & Row, 1979, p. 3 0 -
31. Barasho knygos JAV labai populiarios ir sykiu labai kritikuojamos.
37
 http://avatara.lt
kirmėlių, ančių...) ir augalijos (jis kalba apie tai, kad gėlės patinai
išprievartauja gėles pateles!!) pasaulio, jis teigia prievartautojo
nekaltumą ir netgi gieda jam ditirambus. Jis tvirtai teigia, kad prie­
vartautojai tėra tik nevalingi aklo genetinio impulso įrankiai. Prie­
vartavimas - nesąmoninga reprodukcijos reikmė ir tokiu būdu,
kalbant biologiškai, jis naudingas ir neišvengiamas.
Galima būtų pasijuokti iš tų teorijų, jeigu jos ir dabar
neturėtų savo publikos anglų ir amerikiečių šalyse. Tad paliki­
me nuošalėje sociobiologus, kurie remiasi vabzdžiais bei olų gy­
venimo laikotarpiais, ir atsigręžkime į feministes diferiancialis-
tes, kurios, apibrėždamos moterį ir vyrą, irgi šaukiasi biologinio
determinizmo. Nors tų dviejų minties srovių tikslai visiškai prie­
šingi, jų atstovai vienodai tiki, jog egzistuoja nekintama lyčių
esmė. Pirmieji ja grindžia amžinąją vyrų viršenybę, antrosios,
priešingai, mano, jog tas radikalus skirtumas - platus išgrįstas
kelias į lyčių lygybę.
Feministinis diferencializmas atsirado aštuntojo dešimt­
mečio pabaigoje nusivylus universaliuoju feminizmu, plačiai įsi­
vyravusiu nuo tų laikų, kai Simona de Beauvoir pradėjo skelbti
nevienodumo politiką, pagrįstą panašumo filosofija. Jai buvo prie­
kaištaujama, esą ji neišsprendė esminių problemų. Konstatavu­
sios, jog moterys neką telaimėjo iš to režimo, nebent tik dvigubą
darbo dieną, prasčiausiai atlyginamas profesijas ir stipresnį nei
bet kada vyrų spaudimą, kai kurios moterys priėjo prie išvados,
kad jos nužingsniavo neteisingu keliu. Jeigu lygybė pasirodė esanti
tik apgaulė, tvirtino jos, vadinasi, skirtumai nei pripažinti, nei į
juos atsižvelgta. Kad susilygintų su vyrais, moterys gavo išsiža­
dėti savo moteriškosios esmės ir tapti blyškiomis savo šeiminin­
kų kopijomis. Prarasdamos tapatybę, jos išgyvena baisiausius su­
varžymus ir, pačios to nesuvokdamos, sudaro sąlygas pergalingai
įsigalėti vyriškajam imperializmui . Diferencialistės, dar vadi-
81
81
Pirmos Jungtinėse Valstijose šią poziciją palaikė separatistės
lesbietės. Jomis pasekė kitos, laikiusios save radikalesnėmis. Prancūzijoje
šią minties srovę įkūnija Luce Irigaray.
38
narnos feministėmis maksimalistėmis 82
arba nacionalistėmis , 83
siekdamos susigrąžinti moters esmę, vėl akcentavo kūno skirtu­
mus, o pastaruoju metu dar ir specifišką moterų pasąmonę. Vulva -
tai moters metonimija , kaip kitados XIX amžiaus medikams ir
84
filosofams ja buvo kiaušidės. Visiškai natūraliai vėl atkuriama
motinystės garbė. Netgi nepaisant to, kad Luce Irigaray skelbia
teisę į skaistybę , regime sugrįžusį polinkį garbinti aukštąją mo­
85
tinystę. Motinystė - tikroji moterų dalia, jų galios, jų laimės sąly­
ga ir pažadas regeneruoti taip vyrų niokojamą pasaulį. Feminis­
tės diferencialistės liaupsina lyčių atsiskyrimą ir skatina moteris
teikti pirmenybę tarpusavio ryšiams. Adrienne Rich nuo 1976 me­
tų 86
ir Luce Irigaray motinos ir dukters ryšyje mato žmogaus po­
ros kvintesenciją, moterų jėgos ir draugystės pagrindą ir pamati­
nį atsakymą pasaulyje dominuojančiam patriarchatui . Sekdama 87
savo logika iki galo, A. Rich neatmeta heteroseksualumo, bet kvie­
čia moteris pripažinti savo latentinį homoseksualumą . 88
82
Tas p a v a d i n i m a s sukurtas C a t h e r i n e Stimpson 1980 m e t a i s ,
norint išskirti feministes, kurios, kitaip nei minimalistės, akcentuoja lyčių
skirtumus.
Plg. Ti-Grace Atkinson, „Le Nationalism fėminin", in Nouvelles
83
questions feministes, n°13, 1984, p. 5 - 3 5 .
84
Maryse Guerlais, „Vers une nouvelle idėologie du droit statu-
taire: le temps de la diffėrence de L u c e I r i g a r a y " , in Nouvelles questions
feministes, n ° ° 1 6 - 1 7 - 1 8 , 1991, p. 71.
85
Le Temps de la diffėrence, Le Livre de Poche, 1989, p. 71.
86
A. Rich. Naitre d'une femme, 1976, prancūziškas vertimas 1980,
Denoėl/Gonthier.
Tuo pačiu L. Irigaray kviečia dukteris likti savo motinų ster­
87
blėje ir sekti „didžiosiomis mitologinėmis m o t i n ų - d u k t e r ų p o r o m i s : De-
m e t r a - K o r a , Klitemnestra-Ifigenija, J o k a s t e - A n t i g o n e " . Ž e n g d a m a dar to­
liau, ji reikalauja sukurti išskirtinai moteriškus kalbą ir civilinį kodeksą.
L y č i ų nevienodumo strategija, išrutuliota iki paskutinės ribos, galiausiai
priveda prie moterų pasaulio sukūrimo. Tai, jos nuomone, vienintelis bū­
d a s pasipriešinti „patriarchalinei kultūrai, pagrįstai aukojimu, nusikalti­
mu ir karu". Plg. Le temps de la diffėrence, op. cit., p. 23 ir 27.
88
„Compulsory Heterosexuality and Lesbian Existence", in Signs,
5, 1980, p. 6 3 1 - 6 6 0 . Šis straipsnis sukėlė daug triukšmo JAV.
39
 http://avatara.lt
A. Rich buvo labai skaitoma, tačiau labai menkai seka­
ma. O ginocentrinė maternalistinė ideologija, priešingai, susi­
laukė šiokio tokio pasisekimo. Ji ne tik pateisina moralinę mote­
rų v i r š e n y b ę vyrų a t ž v i l g i u , bet ir p a g r i n d ž i a daugelį jų
prerogatyvų. Kadangi moterys natūraliai yra „motiniškos", ki­
taip tariant, švelnios, taikios, šiltos, iš karto daroma išvada, kad
jos - šviesus žmonijos rytojus. Motinystė - iki šiol laikyta asme­
niniu ryšiu - privalo būti suvokiama kaip viešosios sferos mo­
delis . Ji pateiks visiškai naujos valdžios ir pilietiškumo kon­
89
cepcijos pagrindus. „Pilietis bus mylintis žmogus... atsidavęs
tokiai pažeidžiamai žmogaus gyvybei ginti . Kitaip tariant, pa­ 90
sauli išgelbėti gali tik motinos.
Šita tema buvo pasigriebta ir toliau išrutuliota „ekofe-
minisčių" . Anot jų, moteris įkūnija gamtą ir gyvybę, tuo tarpu
91
vyrai lieka nustumti į kultūros ir mirties pusę. Ši dichotomija bu­
vo madinga Prancūzijoje 92
dar prieš tai, kai buvo pradėta kalbėti
89
R e m d a m o s i N a n c y C h o d o r o w ar C a r o l Gilligan darbais, ku­
riuose vyrauja tendencija įrodyti „socialinį" ir moralinį moterų pranašumą,
feministės „maternalistės" skelbia, kad motiniška moterų patirtis suteikia
joms moralinę galią, kuri pati viena gali pasipriešinti individualistiniam
liberalaus patino pasauliui. Žr. N a n c y Chodorovv, The Reproduction of Mot-
hering, University of California Press, 1978. Šitoje knygoje autorė stengiasi
parodyti, kad moterų gebėjimas komunikuoti ir užmegzti ryšius su kitu yra
kur kas pozityvesnė ž m o g a u s savybė nei vyriškasis poreikis atsitolinti. Žr.
taip pat Carol Gulligan, In a Different Voke, Harvard-University Press, 1982,
pranc. vertimas, Une si grande diffėrence, Flammarion, 1986.
90
Mary G. Diez, „Feminism and Theories of Citizenship", in Gen-
der Politics and Pomer, Y. Onvvay, S. bourque & J. W. Scott eds., University of
Michigan Press, 1987, p. 11.
91
Linda Birke, op. cit., p. 1 1 6 - 1 2 5 .
92
Plg. žurnalą Sorciėres, ypač 1980 metų Nr. 20, „La nature assa-
s i n ė e " , kur reikalaujama s u t a p a t i n i m o m o t e r i s / g a m t a . Ten kritikuojama
biseksualumo sąvoka, įtariant ją išstūmus moteriškumą, p. 15. Žr. taip pat
tos pačios krypties žurnalą Le Sauvage ir daugelį kitų kūrinių, kurie šlovina
moters kūną, menstruacijas ir gimdą. Iš inercijos net buvo pervertintas tar­
naitės darbas, kaip ramesnis ir artimesnis gamtai nei v y r ų atliekamas dar­
bas. Plg. Annie Lecrerc, Paroles de femmes, Grasset, 1976, p. 114.
40
apie apvaisinimą in vitro. Ją atgaivino moterų baimė išvysti, kad
iš jų atimama gimdymo funkcija. Buvo prisiminta medicinos vy­
riškojo personalo galia moterų pilvui ir dirbtinės motinystės ma­
šinos baubas, paskutinė tirono patino gudrybė siekiant išstumti
savo priešę. Apimtos susirūpinimo paklusti gamtai, kai kurios iš
tų feminisčių, buvusios kovotojos už kontracepcijos priemones ir
abortus, dabar kelia klausimą, ar tai teisėta. Priešingos viskam,
kas gresia gyvybei, ekofeministės tariasi susirūpinusios aplinko­
sauga ir būtybių grandies visuma. Priešiškos XVII amžiaus gyvū-
no-mašinos teorijai, jos suvokia žmogų kaip nesiskiriantį nuo ki­
tų gyvūną. D a u g u m a s jų peržengia paprastos simpatijos
kenčiančiai gyvūnijai ribas ir atkakliai pabrėžia moterį ir gyvū­
nus siejančius r y š i u s n u k r e i p t u s prieš vyrą. Viena iš jų perša
93
mintį, esą „simpatija, kurią daugelis moterų jaučia gyvūnams,
susijusi su tuo, kad ir jos, ir jie yra vyrų aukos ". Iš to seka išvada,
94
jog, norint likviduoti patriarchatą (gamtos eksploatatorių), „rei­
kia įsisąmoninti nežmonių kančias" 95
lygiai kaip ir visų vyrų en­
giamų mažumų kančias. O tai tolygu nutraukti gyvūnų grandinę
ties vyru, tokiu ištvirkusiu gyvūnu, kad jis nebepriklauso gamtos
pasauliui. Moteris ir gyvūnas skiriasi tik laipsniškai, tuo tarpu
moteris ir vyras skiriasi iš prigimties. Čia vėl regime tą pačią kal­
bą, kaip ir sociobiologų, kurie gali lyginti bitę ir moterį, bet tik jau
ne vyrą ir moterį.
Remdamiesi biologinio determinizmo principu, tiek so-
ciobiologija, tiek diferiancialistinis feminizmas pasiekia tokį patį
rezultatą: viena visada yra vertinama kito sąskaita. Šitaip regint
dalykus, vyrams ir moterims derėtų bendrauti tik tiek laiko, kiek
93
Plg. A Brovvn, Who Cares for Animals? H e r n e m a n n , L o n d o n ,
1 9 7 4 , p. 1 - 3 5 .
94
Carol A d a m s , „The Oedipus Complex: Feminism and Vegeta-
rianism", in The Lesbian Reader, G. Covina & L. Galana (eds), A m a z o n Press,
Oakland California, 1 9 7 5 , p. 1 4 9 - 1 5 0 .
95
Norma Benney, „Ali of one Flesh : The Rights of Animals", in
Caldecott & Leland, pacituota Linda'os Birke, op. cit., p. 121.
41
 http://avatara.lt
jo reikia apvaisinimui... Esencializmas neišvengiamai baigiasi iš­
siskyrimu ir blogiausiu atveju - engimu. Jis gali pasiūlyti tik ribo­
tą gamtos ir žmogaus galimybių perspektyvą. Viskas įrašyta iš
anksto, neturint galimybių nei ką pakeisti, nei kurti. Vyras ir mo­
teris, iš anksto determinuotos ir netgi perdėm determinuotos sche­
mos kaliniai, jaučiasi amžiams pasmerkti vaidinti tuos pačius
vaidmenis. Amžiais pradėti vėl iš naujo tą patį karą.
Konstruktyvistai, arba pratrukęs vyriškumas
Šiuo metu Men's Studies specialistai sutinka, kad reikia
atmesti unikalaus vyriškumo idėją. Suformuoti humanitarinių
mokslų, jie užginčija pirminį biologijos vaidmenį ir stengiasi įro­
dyti žmogaus plastiškumą. Gerai išmanantys socialinės ir kultū­
rinės antropologijos veikalus, visus naujus istorinius ir sociologi­
nius tyrinėjimus vyriškumo tema (moteriškumo irgi), jie prieina
prie išvados, jog universalaus vyriškumo modelio, galiojančio vi­
siems laikams ir visoms vietovėms, nėra. Anot jų, vyriškumas -
tai ne tam tikra esmė, o ideologija, kuri stengiasi pateisinti vyrų
dominavimą. Jos formos keičiasi (kas bendra tarp viduramžių ka­
riūno ir 1960 metų šeimos maitintojo?), išliko tik vyro valdžia mo­
teriai. Tačiau šiandien, kai ši valdžia trupa mūsų akyse, kas lieka
iš tikrojo vyriškumo?
Prieš pusę amžiaus amerikiečių antropologė Margaret
Mead atvėrė kelią minčiai apie vyriškumų įvairovę. Tyrinėdama
septynias Pietų jūrų tauteles , ji iškėlė aikštėn didžiulę vyriškų ir
96
96
L'un et l'autre sexe, išspausdinta 1948 metais ir į p r a n c ū z ų
kalbą išversta 1966 leidyklos Denoėl/Gonthier. Neseniai pasirodę kritiniai
straipsniai garsiausios jos knygos (Corning of Age in Samoa, 1928, prancūziš­
kas vertimas, Moeurs et sexualitė en Oceanie, Terre humaine, Plon, 1963) ne­
kvestionuoja jos paskutinių veikalų apie giminių įvairovę vertės, plg. Dereck
Freeman, Margaret Mead and Samoa, the Making and Unmaking of an Antropolo-
gical Myth, H a r v a r d University Press, 1983.
42
moteriškų vaidmenų bei stereotipų, taip pat vyrų ir moterų san­
tykių įvairovę. Kas bendra tarp vyriškosios lyties atstovo Ara-
pesho, meno mylėtojo, kuris bemeilija būti primuštas, užuot ko­
vęsis, ir greitai įsiplieskiančio bei agresyvaus kario Mundu-
gumoro, kuris valgydavo pagautą priešą kalbėdamas ir juokda­
masis ? Kaip palyginti iatmulių berniukų seksualinę narsą su
97
tchambulių drovumu?
Naujesni mokslo darbai rodo, kad vyrų įvairovė vis dar
egzistuoja vienam kitam pasaulio krašte, nepaisant jo greito va-
karėjimo. Davidas Gilmore 98
pateikia tų modelių įvairovę, jis pra­
deda nuo Viduržemio jūros pietinių regionų, paskui pereina prie
samburu genčių vyrų Rytų Afrikoje, prie Naujosios Gvinėjos gen­
čių atstovų, taitiečių, Amerikos žydų ir daugelio kitų. Vienur vy­
rai šiurkštesni, ir jų vyriškumas kelia jiems nerimą , jie nurodo 99
visus menkiausius skirtumus tarp savęs ir moterų. Kitur jie - švel­
nūs ir nuolankūs, atrodo moteriški, remiantis šiuolaikiniais krite­
rijais, taikiai išgyvenantys lyčių nevienodumą . Kuo tampa na­ 100
tūralaus vyrų agresyvumo mitas, pažvelgus į mažytę semajų
bendruomenę vidurio Malaizijoje , vieną taikiausių pasaulio
101
97
M. Mead, op. cit., p. 67 ir 70.
98
David A., Gilmore, Manhood in the Making. Cultural Concepts of
Masculinity, Yale University Press, 1990.
99
Pavyzdžiui, Naujosios Gvinėjos genčių vyrai. Žr. Maurice Go-
delier, La Production des grands hommes, Fayard, 1982. Šioje knygoje pateikti
a u t o r i a u s pastebėjimai apie barujų gentis, u ž r a š y t i 1 9 6 7 ir 1 9 7 5 m e t a i s ;
Gilbert H. Herdt, ed., Rituals of Manhood. Mate Initiation in Papua New-Gui-
nea, Universiti of California Press (1982).
100
Apie tahitiečius žr. Robert Levy, Tahitians, Mind and Experience
with the Society lslands, University of Chicago Press, 1973.
101
Semajai mano, kad agresyvumas - baisiausia iš visų negandų
ir s u ž l u g d o kito ž m o g a u s viltis, taigi yra absoliutus blogis. Todėl jie nei
p a v y d i , nei trokšta valdžios, nei rodo panieką. Jie u g d o savybes, kuriose
nenumatyta konkurencija, yra veikiau p a s y v ū s , drovūs ir mielai susinive­
liuoja prieš kitus, vyrus ar moteris. Jiems mažai terūpi lyčių skirtumas, jie
nedaro jokio spaudimo savo vyriškosios lyties vaikams, kad jie skirtųsi nuo
43

populiacijų? Negali susilaikyti neuždavęs sau klausimo apie vy­
riškumo „prigimtį" ir kilmę. Kuris gi vyriškesnis: Rambo, jaunųjų
amerikiečių herojus, ar Semajų žmogelis? Kuris iš jų normalesnis,
artimesnis gamtos? Kuris iš jų patyrė didžiulį savo aplinkos ir
auklėjimo spaudimą? Kuris iš jų labiausiai nuslopino dalį savęs?
Nėra jokio reikalo lakstyti po pasaulį, kad konstatuo­
tum vyriškų modelių įvairovę. Mūsų visuomenė - gera tos įvairo­
vės stebykla. Vyriškumas skiriasi priklausomai nuo epochų, bet
taip pat ir nuo vyro socialinės klasės , rasės 102 103
ir a m ž i a u s
Taps aišku, kad garsūs Simonos de Beauvoir žodžiai
taikytini ir vyrui: vyru negimstama, juo tampama. Kas, regis, įro­
dyta a contrario Victoro de l'Aveyrono ir Gasparo Hauserio, lauki­
nių XIX amžiaus vaikų, užaugusių be jokio sąlyčio su žmogumi.
Teisybė, tų vaikų stebėtojai nelabai domėjosi seksualinės tapaty­
bės problemomis. Tačiau jų santykiuose jos buvo ryškios. Būtent
Gasparas Hauseris nori dėvėti mergaitės drabužius, nes jie jam
atrodo gražesni. „Jam sakoma, kad jis privalo tapti vyru, o jis tai
neigi ." Viktoras, kurį daktaras Itardas aprašo kaip apsėstą stip­
105
rių seksualinių impulsų, nerodo jokios preferencijos vienai ar ki­
tai lyčiai. Jo geismas nediferencijuotas, ir tai neturi stebinti, teigia
daktaras 1801 metais „žmoguje, kuris nebuvo auklėjamas taip,
kad atskirtų vyrą nuo moters ". 106
Jei vyriškumo išmokstama ir jis sukonstruojamas, nėra
jokios abejonės, kad jis gali kisti. XVIII amžiuje vyras, vertas to
mergaičių ir taptų m a ž a i s šiurkštuoliais. Plg. D. Gilmore, op. cit., p. 2 0 9 -
2 1 9 . Žr. taip pat Robert K. Dentan, The Seniai : A Non Violent People of
Malaysia, N. Y. Holt, Reinehart and VVurston, 1979.
102
Anthony Astrachan, How Men Feel, N. Y. Anchor P r e s s / D o u b l e
day, 1986.
Robert Staples, „Stereotypes of Black Male Sexuality", in Men's
103
Lives, op. cit., p. 4.
104
Žr. 2-osios dalies skyrių 2.
105
Lucien Malson, Les Enfants Sauvages, collection 1 0 / 1 8 , 1 9 6 4 ,
p. 8 1 - 8 2 .
106
Ibidem.
44
http://avatara.lt
vardo, galėjo viešai verkti ir būti išmuštas karščio; XIX amžiaus
pabaigoje jam tai jau nebeleidžiama, kadangi tai gresia jo vyriško
orumo praradimu. Taigi, tai, kas sukonstruota, gali būti sugriau­
ta, kad galima būtų sukonstruoti iš naujo. Tačiau radikaliausi
„konstruktyvistai", įkvėpti J. Derrida'os, kreipia dėmesį tik į grio­
vimą. Svarbu galutinai sugriauti lyčių dualizmą 107
ir netgi lytis ,
108
kurios tėra tik ideologinės priešpriešos, visada siekiančios engti
viena kitą. Šiuo požiūriu jie siekia vienąkart visiems laikams atsi­
104
. kratyti seksualinio tapatumo problemų - neišskiriant nė trans-
seksualų 109
- ir įsteigti visiškos laisvės režimą.
Taigi abi pozicijos yra nesutaikomos. Atsidūrus tarp bio­
loginio determinizmo gynėjų, kurie piešia amžinojo patino por­
tretą, ir jų priešininkų, kurie ramiai skelbia, kad „vyriškoji lytis
neegzistuoja , apima jausmas, kad vyriškoji mįslė yra paslap­
110
tingesnė nei bet kada. Ar vyras - tai klausimas, neturintis atsaky­
mo? Žymintysis be žymimojo? Ir vis dėlto žinome, kad esama dviejų
lyčių ir kad vyras nėra moteris. Su nedidelėmis išimtimis visada
galima atskirti juos vieną nuo kito. Jeigu elgsenų įvairovė panei­
gia biologinį pranašumą, vyriškumų įvairovė neturėtų trukdyti
bendriems bruožams ir net slaptiems susitarimams. Būtent pasta­
ruosius dabar ir patyrinėsime.
107
S. Kessler & McKenna, Gender : An Ethno Methodical Approach,
N. Y., 1978, John VViley. Jos vėl kvestionuoja giminių, priešingų kategorijų
dualizmą, lygiai kaip Holly Devor, Gender Blending. Confronting the Limits of
Duality, Indiana University Press, 1989, p. 3 3 .
106
Judith Butler, Gender Trouble. Feminism and Subversion of Identi-
ty, Routledge, 1990. Jos tikslas - destabilizuoti skirtumą. Ji atkakliai teigia,
kad ir pats kūnas yra konstrukcija, p. 8.
lm
Marčia Yudkin, „Transsexualism and VVomen : a Critical Per-
s p e c t i v e " , in Feminist Studies, octobre 1978, vol. 4, n°3, p. 9 7 - 1 0 6 .
110
Mare Chabot, „Genre masculin, genre flou". Paskaita Lavalio
universitete Kvebeke 1990 metais, kurią autorius maloniai man atsiuntė.
Dabar ji išspausdinta leidinyje Des hommes et du masculin, Bief, P r e s s e s
Universitaires de Lyon, Ier trimestre 1992, p. 1 7 7 - 1 9 1 .
45
http://avatara.lt

Pirmoji dalis

SUKONSTRUOTI VYRIŠKOSIOS GIMINĖS PADARĄ

(Y)
http://avatara.lt

VYRIŠKOJI TAPATYBĖ

Lytinės tapatybės problematika

Susirūpinimas dėl lytinės tapatybės - palyginti naujas dalykas.

Iki XIX amžiaus, susidūrus su interseksualumo atvejais , buvo 1

manoma, kad toks žmogus gali pakeisti lytinę tapatybę be didelių

vidinių perversmų. Herculine'a Barbin , netikras vyriškas her­
2

mafroditas, tragiškai paneigė šitą išimtinai socialinį lytinės tapa­

tybės suvokimą.

1
E s a m a dviejų interseksualumo rūšių, keliančių tapatybės pro­
blemų. Vienu atveju išoriniai lytiniai organai jau iš karto atrodo dvipras­
miškai. Kitu atveju išoriškai jie panašūs į normalius, tačiau antrinių seksua­
linių bruožų evoliucija brendimo laikotarpiu nesiderina su išorinėmis jų
apraiškomis. Plg. Lėon Kreisler, „Les intersexuels avec ambigultė gėnitale",
in La Psichiatrie de 1'enfant, vol. XIII, fasc. 1, 1970, p. 5-127.
2
Michel F o u c a u l t (ėd.), Herculine Barbin, dite Alexina B., Galli-
m a r d , 1978. š i a m e tekste pateiktas dienoraštis ir medicininė-teisinė byla
vyriškojo hermafrodito, kuris, gimęs 1838 metais, buvo paskelbtas mergai­
te ir, pasibaigus paauglystei, buvo priverstas oficialiai pakeisti s a v o tapa­
tybę, kai pasirodė, jog jis turi daugiau vyriškų bruožų nei moteriškų. Tas
psichinis šokas buvo toks didžiulis, kad 1868 metais, negalėdamas susitai­
kyti su savo naująja vyriškąja tapatybe, jis nusižudė.

49

Nuo to laiko, kai pasirodė Eriko Eriksono darbai, žino­
me, kad tapatybės (socialinės ar psichologinės) įgijimas - be galo
sudėtingas procesas, susidedantis iš pozityvaus priskyrimo ir ne­
gatyvaus atskyrimo sąsajų. Save apibrėži, remdamasis tuo, kad į
vienus esi panašus, o nuo kitų skiriesi . Lytinės tapatybės jaus­ 4 5
mas irgi paklūsta šiam procesui.
Jau Freudui identifikavimas buvo raktas į tapatybės,
daugialypės pagal savo apibrėžimą, koncepciją . E. Eriksonas prie 6
jos pridūrė ir diferenciacijos koncepciją. Šiandien visi psicholo­
gai pripažįsta šito antrojo principo, į kurį prieš trisdešimt metų
dar nelabai tebuvo atsižvelgiama, svarbą. Žinoma, kad mažas vai­
kas gali skirti savo lytinę tapatybę, tiek atsiskirdamas nuo prie­
šingos lyties atstovų, kiek ir susitapatindamas su tos pačios kaip
ir jo lyties atstovais? J. Money ir A. Ehrhardt atkakliai teigia ne­
7
gatyvaus kodo reikšmę. Esą jis ne tik ne „tuščias", bet sykiu yra
3
Erik Erikson, Childhood and Society, 1950, ir ypač Identity and the
Life Cycle, 1959, perleista 1980 W.W. Norton & C o m p a g n y N.Y.
4
Alex Muchielli, L'Identitė, collection „Que Sais-Je?", P U F , 1986.
5
J a m a p r a š y t i amerikiečiai turi tikslesnį ž o d y n ą nei mūsiškis
(t.y. p r a n c ū z ų - vert.). R o b e r t a s Stolleris, t r a n s s e k s i i a h i m o s p e c i a l i s t a s ,
1963 metais pareikalavo, kad būtų skiriami lytis, giminė ir giminės tapa­
t u m o branduolys. Žodis lytis (patino arba patelės būvis) nukreipia mus į
biologijos sritį. Norint nustatyti lytį, reikia išanalizuoti chromosomas, iš­
orinius ir vidinius lytinius organus, gonadas, hormonų būklę bei antrinius
lytinius b r u o ž u s . Giminė turi psichologines arba kultūrines konotacijas.
Giminės tapatybė prasideda nuo suvokimo, kad priklausai vienai lyčiai, o
ne kitai. Giminės tapatumo branduolys - tai įsitikinimas, kad tavo priskyri­
mas vienai arba kitai lyčiai buvo teisingas. Suvokimas „aš esu vyriškosios
giminės a t s t o v a s " įsitvirtina prieš sukankant dvejiems m e t a m s ir išlieka
nepakitęs.
6
„Identifikacijos faktas, matyt, leidžia pažodinę pasakymo: psi­
chinių asmenybių d a u g i n g u m a s v a r t o s e n ą " in Naissance de la psychanalyse,
pastabos, pridėtos prie 1897 metų gegužės 2-osios dienos laiško, P U F , 1986,
p. 176.
7
J. Money & A. Ehrhardt, Man & Woman; Boy & Giri, The John
Hopkins University Press, 1972, ėd. 1972, p. 13.
50
http://avatara.lt
3 modelis to, ko nereikia daryti ir ko galima tikėtis iš kitos lyties.
Net jei kultūriniai skirtumai tarp lyčių santykiškai sumažėję, jų
lieka ganėtinai dvigubo kodavimo išsaugojimui. Tatai įrodo, kaip
svarbu pripažinti „giminių dualizmą", kad vaikas įgytų aiškų
tapatybės jausmą.
Vyriškosios tapatybės sunkumai
J. Money pabrėžė, jog lengviau „padaryti" moterį nei
vyrą . Vyriškoji evoliucija iš tikrųjų yra via difficilior . Kelias nuo
8 9
koncepcijos XY iki brandaus vyriškumo nusėtas kliūčių. Spino-
zos žodžiai „kiekvienas nustatymas - tai paneigimas" labiau 10
taikomas jam nei jai. 1959 metais amerikiečių psichologė Ruth
Hartley suvokia, kad mažas berniukas apibrėžia save pirmiausia
neigiamai: „Vyriškosios lyties atstovai dažniausiai sužino, kuo
jie neturi būti, kad būtų vyriški, prieš sužinodami, kuo gi jie gali
būti... Daugumas berniukų vyriškumą apibrėžia paprasčiausiai
taip: tai, kas nėra moteriška ". Tie žodžiai tokie teisingi, jog gali­
11
ma būtų pasakyti, kad nuo pat vaisiaus užsimezgimo vyriškasis
embrionas „kovoja", kad nebūtų moteriškas. Gimęs iš moters, mo­
ters pilve išnešiotas vyriškosios lyties vaikas, priešingai nei mo­
teriškosios lyties, didžiąją savo gyvenimo dalį yra pasmerktas di­
ferenciacijai. Jis negali egzistuoti kitaip, kaip tik priešindamasis
savo motinai, savo moteriškumui, savo pasyvaus vaiko daliai.
Norėdamas išreikšti savo vyriškąją tapatybę, jis turės įtikinti save
ir kitus trissyk: kad jis nėra moteris, kad jis nėra vaikas, kad jis
8
Ibidem, p. 19.
' J. Le Rider, „Misėres de la virilitė ą la belle ė p o ą u e " , in Le Genre
humain, op. cit., p. 121 ir 122.
10
Laiškas Jarig Jelles, H a g a , 1674 metų birželio 2-oji.
11
R.E. H a r t l e y , „Sex Role Pressures in the Socialization of the
Male Child", in Psychological Reports, 5, 1959, p. 458.
51
 http://avatara.lt
nėra homoseksualus. Iš čia ir randasi neviltis tų, kuriems nepa­
vyksta realizuoti to trigubo paneigimo (užsigynimo?), kaip tai ge­
rai parodyta autobiografiniuose Edmundo VVhite'o 12
romanuose.
Jų herojus, visą jaunystę nekentęs savo homoseksualumo, taip
norėtų būti „suaugęs, vyras ir heteroseksualus" , jo akyse tai - 13
tobulumo, tvirtumo ir orumo sinonimai. Tačiau jis nėra nė vienas
iš trijų ir turi prisiimti gėdą norėti būti globojamas kaip vaikas.
Kitas sunkumas, būdingas vaiko vyriškumui, yra tai,
kad jis ne toks pastovus ir ankstyvas, kaip mergaitės moterišku­
mas. Ilgai buvo tikėta, kad jis - pirminė ir gamtos nulemta būse­
na. O iš tikrųjų, jis antrinis, sunkiai įgytas ir trapus. Todėl šian­
dieną visi pripažįsta Helenos Hacker pasakytų žodžių tiesą:
„Apskritai vyrams vyriškumas yra svarbesnis, nei moterims mo­
teriškumas ". 14
Nuo tada, kai buvo iškelti aikštėn sunkumai, susiję su
vyriškąja tapatybe, niekas nebelaiko vyro stipriąja lytimi. Priešin­
gai, jis apibrėžiamas kaip silpnoji lytis , turinti daugybę fizinių
15
ir psichinių silpnybių. Jau gimdoje vyriškosios lyties atstovui ten­
ka išgyventi daugiau sunkumų: „Panašu, kad vyriškosios lyties
embrionas, paskui gemalas lengviau pažeidžiami nei moteriško­
sios lyties embrionas ir gemalas. Tas pažeidžiamumas išlieka pir­
maisiais gyvenimo metais ir vėliau, o preferencinis mirtingumas,
statantis vyriškosios lyties kūdikius į nepalankią padėtį, regimas
12
Plg. A Boy's Oum Story, Picador Pan Books, 1982, pranc. verti­
mas Un Jeune Americain, Mazarine, 1984. Žr. taip pat jo tęsinį : La Tendresse
sur la peau, Ch. Bourgois, 1988.
13
La Tendresse sur la peau, p. 144-145.
14
Helen Mayer H a c k e r , „The N e w Burdens of Masculinity", in
Marriage et Family Living, vol. XIX, August 1957, n°3, p. 2 3 1 .
15
Plg. Lynne Segal, Slow Motion. Changing Masculinities, Rutgers
U n i v e r s i t y Press, 1 9 9 0 , p. 7 5 ; Gerald F o g e l (ed.), The Psychology of Men,
Basic Books, N.Y. 1986, p. 6; John Munder Ross, „Beyond the Phallic Illu-
sion", in Fogel (ed.)
52
visą jų gyvenimą ". Prancūzijoje moteris šiandien gyvena viduti­
16
niškai aštuonerius metus ilgiau nei vyras. Viena to fizinio pažei­
džiamumo priežasčių, matyt, yra nulemta vyrų psichinio trapu­
mo, kuris per pastaruosius dvidešimt m e t ų pastebimesnis.
Paskirstę psichinius negalavimus pagal lytis, iki paauglystės ma­
tome neproporcingai didelį vyriškosios lyties sergančiųjų 17
skai­
čių. Berniukai sudaro beveik du trečdalius ateinančių konsultuo­
tis Prancūzijoje ir kitose šalyse . Pasibaigus paauglystei, ta
18
proporcija sumažėja ir kartais netgi apsiverčia, priklausomai nuo
psichinių ligų.
Aiškindamas berniukų persvarą vaikų dažniausiai pa­
sitaikančiose psichopatologijose, Leonas Eisenbergas pasiūlė ke­
letą hipotezių. Pirmiausia - genetinis pažeidžiamumas: kadangi
vyras turi tik vieną chromosomą X, pastaroji akcentuoja visus
16
Jacąues Ruffiė, Le Sexe et la mort, Odile Jacob, 1986, p. 81: in
utero miršta daugiau berniukų nei mergaičių. Be to, 1991 metais socialinis
d r a u d i m a s p r a n e š ė , kad vyriškosios lyties kūdikis nuo 0 iki 12 mėnesių
kainavo tautai 1714 F daugiau nei mergaitė per tokį patį laikotarpį. Bran­
džiame laikotarpyje vyrų santykis, palyginti su moterimis, - apie 100 iki 50
metų (nors gimsta d a u g i a u berniukų nei m e r g a i č i ų : nuo 104,5 iki 108,3
berniukų 100-ui mergaičių priklausomai nuo laikotarpio ir šalies), tačiau,
sulaukus 60 m e t ų , 100-ui m o t e r ų lieka 92 v y r a i . Sulaukus 70 m e t ų - 79
vyrai, o sulaukus 80 metų - 58 vyrai. Recensement francais, 1990.
17
Philippe Chevalier, „Population infantile consultant pour des
troubles p s y c h o l o g i ą u e s " , in Population, mai-juin, 1 9 8 8 , n°3, p. 6 1 1 - 6 3 8 .
Pergrupavęs 18 statistinių studijų apie vaikus, kuriems teikiamos psicholo­
ginės konsultacijos, jis išskiria tokius bendrus bruožus: berniukų persvara
ir mokyklos kaip stimulo, atsiradant toms problemoms, v a i d m u o .
18
Ibidem, p. 615 ir 616. Žr. taip pat nuodugnų amerikiečio psi­
chiatro Leono Eisenbergo straipsnį, „La Rėpartition diffėrentiele des troub­
les psychiąues selon le s e x e " , in Le Fait fėminin (ėd. Evelyne Sullerot), Fay-
ard, 1978, p. 313-327: „JAV visuotinė ateinančių gauti psichologinę
konsultacija vaikų iki 14 metų (berniukų ir mergaičių) proporcija yra tokia:
2,5 berniuko tenka vienai mergaitei. Tarp 14 ir 17 metų, apsilankymų pas
gydytoją proporcija d a u g m a ž susilygina.
53
 http://avatara.lt
pragaištingus kiekvieno patologinio alelio 19
padarinius tai chro­
mosomai. Kita vertus, chromosomos Y dėka tik patino gemalas
yra atviras kanalų maskulinizuojančios substancijos ir testoste­
rono sekrecijai. Beje, psichoanalitikai gerai žino, kad iškrypimai
dažniausiai būna vyriški. Fetišizmas, transvestizmas ar transsek-
sualizmas susiję daugiausia su vyrais, tarytum „gamtai būtų sun­
I skyrius
kiau identifikuoti patiną palyginti su p a t e l e " . 20

Vyrų išgyvenami sunkumai akivaizdūs. Ypač mūsų die­

Y, ARBA LYTINIS DUALIZMAS
nomis ir mūsų kraštuose, kur valdžia, saugojusi juos tarsi šarvai,
trupa į druzgus. Nebeturėdamas tūkstantmečius gyvavusių ap­
saugos priemonių, vyras rodo savo žaizdas, dažnai atviras. Pa­
kanka susipažinti su pastarųjų penkiolikos metų europietiškąją
ir amerikietiškąja vyrų literatūra, kad apčiuoptum visą paletę jį
Evoliucija nustatė dvi žmonių rūšies lytis, išskirdama 23-iąją
apninkančių jausmų: pyktį, baimę, moterų baimę, negalę, gairių
jų chromosomų porą. XX - moters. XY - vyro. Vaiko lytis nusta­
praradimą, neapykantą sau pačiam ir kitam, ir pan. Vienas vi­
toma pagal spermatozoido, kuris apvaisina kiaušinėlį, chro­
siems tiems tekstams būdingas bruožas - verkiantis vyras . 21

mosominę f o r m u l ę . Vadinasi, patiną gimdo patinas.

1

Nors chromosoma Y dar neišdavė visų savo paslap­

čių , genetika, ir ypač chromosominių anomalijų tyrimai, jau
2

pateikė daug peno apmąstymams apie vyrų skirtingumą, jų tra­

pumą ir savotiškai antrinį vyriškumo pobūdį. Dabar mes žino­
me, kad žmonės gali gimti su trūkstama arba su papildoma
chromosoma. Galima gyventi tik su viena X ( 4 4 X O ) 3
arba su

1
S p e r m a t o z o i d a s , turintis c h r o m o s o m ą X, sukuria moteriško­
sios lyties embrioną, o spermatozoidas, turintis chromosomą Y, - vyriško­
sios lyties embrioną.
2
Būtent visumos tų veiksnių, kurie dalyvauja gonadinės diferen­
19
Alelis - simetrinis kito geno genas, išsidėstęs antrąją tos poros
ciacijos programoje.
chromosomą atitinkančioje vietoje. Plg. Fait fėminin glosarijų, op. cit., p. 517.
3
4 4 X O , arba Turnerio sindromas, p a d e d a atsirasti m o t e r i š k o
20
J. Money ir A. Ehrhardt, op. cit, p. 148.
tipo ž m o g u i . Jis paliečia vieną iš 2700 m o t e r ų ir, regis, nesudaro kliūčių
21
Daugiau kaip šimte v y r ų parašytų romanų m a ž d a u g du treč­
vaisingumui.
daliai vaizduoja herojų, verkiantį vieną ar kelis kartus...

54 55
 http://avatara.lt
trimis X (44XXX) . Sutinkame ir vyriškojo tipo XYY arba XXY
4 5

žmonių. Tačiau gamta niekada nesukuria žmogaus su vienu ar

keliais Y, be X. Turnerio sindrome ( 4 4 X 0 ) , ta vienintelė X gali būti
perduota arba tėvo, arba motinos, tačiau abiem atvejais ta X, regis,
reprezentuoja esminį žmonijos bruožą - tai, be ko žmogus yra
neįmanomas. Tuo tarpu Y simbolizuoja vyriškosios lyties skirtu­
mą, ir tiktai jį, jos buvimas, būtinas „sukurti" vyrą, yra anaiptol
nepakankamas vyriškajai tapatybei apibrėžti.

PRENATALINIS XY IŠSIVYSTYMAS:
„KOVA, VYKSTANTI KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ" 6

Lytinė diferenciacija, kuri nulėmė kūdikio atsiradimą iš

embriono XY, civilinės būklės aktuose paskelbiama kaip vyriškosios
lyties, vyksta etapais, kuriuos galima pavaizduoti tokia schema:
Ši įvykių grandinė, atvedanti prie lyčių diferenciacijos,
gali būti palyginta su „estafetės bėgimu" ta prasme, kad kiekvie­
7

nas jos etapas priklauso nuo gerai „nubėgto" ankstesnio etapo.

4
4 4 X X X - citogenetinis ankstesniojo atvejo variantas, paliečian­
tis vieną moterį iš 5 0 0 , nesukeliantis problemų vaisingumui. Šie ir tolesni
p a r o d y m a i paimti iš N a c e r i o Abbaso, Colino Bichopo ir M a r c o Fellous
straipsnio „Le dėterminisme genėtiąue du s e x e " in La recherche, La Sexua-
Pamatysime, kad embrionas XY vystosi sudėtingiau, taigi labiau
priklauso nuo atsitiktinumo nei embrionas XX.
Vyriškosios lyties atstovas XY turi visus genus, kuriuos
turi moteriškosios lyties atstovė XX, be to, jis paveldi chromoso­
mos Y genus . Tam tikra prasme patinas yra patelė plius dar kaž­
8

litė, n ° 2 1 3 , sept. 1 9 8 9 , p. 1 0 3 6 - 1 0 4 6 . 5
5
XYY paliestų vieną vyrą iš 500. Tai normalus ir vaisingas sub­
jektas. X X Y (Klinefelterio sindromas) - irgi vyriškas tipas, su nedideliu
peniu, atrofavusiomis sėklidėmis ir sterilumo problemomis. Šis atvejis ga­
lėtų paliesti vieną iš 700 vyrų.
6
Tolesni s a m p r o t a v i m a i pasiskolinti iš šių straipsnių: Alfredo
Josto " L e dėveloppement sexuel prėnatal", in Le fait fėminin, op. cit., p. 8 5 -
9 0 ; Susomo O h n o „La base biologiąue des diffėrences s e x u e l l e s " , ibidem,
p. 5 7 - 6 5 ; John Money & Anke A. Ehrhardt, op. cit.; Bernard Vigier et Jean-
Yves Picard, „ L ' A M H : hormone clė de diffėrenciacion sexuelle", in Science &
Vie, L'un et Vautre sexe, op. cit.; Anne Fausto-Sterling, op. cit.; Betty Yorburg,
Sexual Identity, J. VViley & Sons, N.Y., London, 1974; J. Ruffiė, op cit.
kas. Tačiau tai reiškia, kad patelės lytis yra ir pamatinė visiems
žinduoliams, kitaip tariant, pamatinė embrioninė programa,
7
J. Money ir A Ehrhardtas, op. cit., p. 3 ir 4.
8
Chromosoma Y turi daugybę genų neproporcingai savo m a ž u ­
mui. 1990 metiĮ liepą anglų mokslininkai identifikavo geną, kuris nukreipia
embriono vystymąsi vyriška linkme. Tai vadinamasis SRY genas, kuris, pra­
ėjus m a ž d a u g 8 savaitėm po apvaisinimo, išskiria cheminius signalus. Tie
signalai veikia lytines liaukas taip, kad jos tampa sėklidėmis, o ne kiaušidė-
mis (Nature, 1990, liepos 19).

56 57

orientuota gaminti pateles . Vienintelis Y vaidmuo - nukreipti
9
kita linkme spontanišką embrioninės, dar nediferencijuotos go­
nados tendenciją kurti kiaušidę ir priversti ją kurti sėklidę. Įvai­
rios sėklidės ląstelės pradeda vykdyti specializuotas funkcijas,
kurių svarbiausioji - vyriškojo hormono testosterono gamyba. Be­
je, jeigu XX gemalui nuolat įšvirkščiamas testosteronas, jis, nors
ir turi kiaušides vietoj sėklidžių, išugdo vyriškų bruožų visumą,
neišskiriant varpos bei genitalinio trakto. Ir priešingai, jeigu Y
genas, nulemiantis sėklidės atsiradimą, yra panaikinamas muta­
cijos būdu arba pristigus testosterono, XY ląstelės vietoj sėklidžių
sukuria kiaušides, ir gemalas vystosi kaip patelė.
Prieš keturiasdešimt metų Alfredas Jostas, kurio atradi­
mai užsikariavo autoritetą visame pasaulyje, ištyrė genitalinių
liaukų vaidmenį realizuojant „kūniškąją lytį", chirurgiškai iškast­
ravęs triušio gemalą dar prieš prasidedant lytinei diferenciacijai
(19-ąją nėštumo dieną iš 32-jų dienų): visi kastruoti gemalai išsi­
vystė kaip patelės, nepriklausomai nuo genetinės lyties. Josto iš­
vados yra neatšaukiamos: „Patino gemalinė sėklidė turi aktyviai
priešintis moteriškųjų struktūrų realizavimuisi... Patinas save ku­
ria, priešindamasis pamatiniam embriono moteriškumui... Vystymosi
raidoje tapimas patinu - tai kova, vykstanti kiekviena akimirką ".
Menkiausias sėklidžių nusilpimas kelia pavojų, kad gemalas bus
daugiau ar mažiau feminizuotas, taigi daugiau ar mažiau anor-
malus genitalijų požiūriu.
' Biologai nurodė „priežastį", dėl kurios patelė renkamasi kaip
pamatinė lytis tarp žinduolių: „Embrionai auga motinos gimdoje, ir gemalo
vystymuisi gali turėti įtakos moteriški motinos hormonai (estrogenas ir pro­
gesteronas). Jeigu patelės gemalo išsivystymas priklausytų nuo moteriškųjįĮ
hormonų, grėstų nuolatinis pavojus, kad vyriškieji embrionai bus feminizuoti
tiek pat, kiek ir moteriškieji embrionai. O tai įmanoma tik programuojant
bazinę embrioninę schemą kaip moterišką: kad, jei nesikišamą, žinduolio
embrionas automatiškai išsivysto į patelę", Susomo Ohno, op. cit., p. 61.
10
Le Fait feminin, op.cit., p. 8 6 - 8 7 . Išskirta mūsų.
58
http://avatara.lt
Pirmosiomis savaitėmis embrionai XX ir XY anatomiškai
yra identiški, turintys tiek moteriškus, tiek vyriškus kanalus . Sek­ 11
sualiai jie bipotencialūs. Vyriškajame gemale diferenciacija prasi­
deda maždaug ketvirtą dieną, tuo tarpu moters gemale prasideda
tik po antro mėnesio, sakytum, pamatinis moters programavimas
turėtų susikirsti su ankstyvąja vyrų programavimo stadija: „Chro­
mosomos Y buvimas nulemia greitą apmatinę maskulinizaciją,
kuri, be tokio poveikio, evoliucionuotų į kiaušidinį tipą ". Po to 12
eina lytinio išsivystymo „kritinių fazių" seka; jo etapai negali bū­
ti realizuoti nei prieš deramą momentą, nei po jo.
Visa tai perša mintį, kad alternatyvinis „patino ar pate­
lės" modelis turi ribas. Nepaisant to, kad embrionai XX ir XY iki
šeštos savaitės anatomiškai yra vienodi, kad vyras ir moteris turi
bendrus lytinius hormonus - skiriasi tik jų kiekis , - genetinių 13
anomalijų dėka atsiranda individai, kurių lytį ir giminę nustatyti
labai sunku. Šie ambivalentiškumai ir dviprasmybės atveria du­
ris daugybei interpretacijų. Lyčių panašumo gynėjai randa sau
11
Vienas h o r m o n a s , „Anti-Mūllerinis H o r m o n a s " , A M H , išski­
riamas gemalinės sėklidės ir nepakankamai subrendęs atlieka draudėjo vaid­
10 menį: jis neleidžia vyriškam gemalui išrutulioti kiaušintakio ir gimdos užuo­
m a z g ų , kitaip dar v a d i n a m ų Mūllerio kanalais. Savo ruožtu testosteronas
užtikrina VVolffo kanalų išsaugojimą, urogenitalinio sinuso ir išorinių lyti­
nių organų maskulinizaciją. „Genetiškai vyriškajame gemale vidinė vysty­
mosi p r o g r a m a yra sujaukta... moteriškajame g e m a l e genitalinių o r g a n ų
vystymasis paprasčiausiai vyksta pagal iš anksto nustatytą p r o g r a m ą , ne­
įsiterpiant į ją specifiniams feminizuojantiems veiksniams", plg. gydytojus
Bernard Vigier ir Jean-Yves Picard, op. cit., p. 24.
12
A. Jost, op. cit., p. 87.
13
Tiek vienų, tiek kitų kraujyje randama tiek androgenų (vyriš­
kųjų hormonų), tiek estrogenų ir progesterono (moteriškųjų hormonų). Ta­
čiau vyras gamina m a ž d a u g šešis kartus daugiau testosterono nei moteris.
Kaip atkreipė dėmesį Betty Yorburg, „kvalifikuoti androgenus ir estroge­
nus, išskiriamus vyri} ar m o t e r ų , - n e p a t i k i m a s d a l y k a s , kadangi abiejų
tipų hormonai yra gaminami ir vyrų, ir moterų, tik skirtingais kiekiais", in
Sexual Identity, op. cit., p. 20.
59

argumentų įrodinėdami, jog tai, kas jungia lytis, yra kur kas svar­
biau nei tai, kas jas skiria . Kiti, remdamiesi anomalijomis, dėl
14
kurių atsiranda vyriški ar moteriški pseudohermafroditai, gina
lyčių daugybiškumo tezę. Tačiau ar galima remtis anomalija, kuri
randasi, nelygu atvejis, kas 10 000 arba 30 000 gimimų, nepaisant
pačių bendriausių atvejų? Žinoma, lytinis dualizmas nėra abso­
liutus, ir jau kur kas mažiau radikalus, negu galvojama. Bet, net
sušvelnintas ir santykiškas, jis vis dar egzistuoja kaip žmonijos
konstanta. Tokiu mastu, kad visi pasiduodame neįveikiamai ten­
dencijai jį sustiprinti vos vaikui gimus.
TĖVŲ POŽIORIS
Dažniausiai, kai po gimimo lytis nustatoma savaime,
vaikas, paskelbtas esąs vyriškosios arba moteriškosios lyties civi­
linės būklės aktuose, iš karto suvokiamas kaip toks savo aplinkos
ir pirmiausia savo tėvų. Tėvų požiūris į kūdikio lytį ir įsitikini­
mas jos atžvilgiu visiškai nulemia pastarojo lytinės tapatybės plė­
totę. Tas veiksnys yra netgi pats svarbiausias, kaip matysime, kai
kalbėsime apie interseksualius vaikus. Pasirodo, kad žmonės turi
neįveikiamą tendenciją „klijuoti lyčių etiketes" vieni kitiems, o
ypač kūdikystėje, ir tai būna lydima skirtingo elgesio, priklauso­
mai nuo vaikui pripažintos lyties.
Praėjus parai po to, kai gimė kūdikis, Zella Luria ir Jef-
frey Rubinas klausinėjo tėvų ir motinų nuomonės apie jų vaiką .
14
Anne Fausto-Sterling, op. cit., p. 85.
15
Zella Luria, „Genre et ėtiąuetage : l'effet Pirandello", in Le Fait
fėminin, op. cit., p. 237. Žr. taip pat B. I. Fagot, „Sexes Differences in Tod-
dlers' Behavior and Parental r e a c t i o n " , in Developmental Psychology, 1 9 7 4 ,
10, p. 5 5 4 - 5 5 8 . Taip pat „Sex-related Srereotyping of Toddlers' Behaviors",
in Developmental Psychology, 1973, 9, p. 4 2 9 .
60
http://avatara.lt
Tėvai buvo matę savo vaiką pro stiklą, motinos buvo vieną kartą
laikiusios jį rankose. Kūdikiai, berniukai ir mergaitės, buvo vie­
nodo ūgio ir svorio, visi buvo normalūs ir gimę laiku. Tėvų ap­
klausos rezultatai labai iškalbingi. „Tėvai dažniausiai vartoja žo­
dį „didelis", apibūdindami tiek berniukus, tiek mergaites, ir
žodžius „daili", „meilutė", „gražutė", apibūdindami pastarą­
sias... Mažosios mergaitės turėjo „subtilius bruožus", o mažieji
berniukai - „ryškius bruožus", mažosios mergaitės buvo „ma­
žos", maži to paties ūgio berniukai buvo „dideli". Abu tėvai sten­
giasi sutalpinti savo kūdikį į stereotipus, tačiau visos apklausos
rodo, kad tėvo ši tendencija ryškesnė . Visi šie tyrimai rodo iš­
16
skirtinę aplinkos požiūrio į vaiką reikšmę. Vos vaikui gimus, mes
jį išmokome suvokti - gestais, balsu, žaislų ir drabužių parinki­
mu, - kuriai lyčiai jis priklauso. Tačiau iš tikrųjų suvokiama, ko­
kią įtaką turi toks išmokymo fenomenas, tik tada, kai vaiko lytis
sukelia problemų.
Kai išoriniai lytiniai organai yra dviprasmiški nuo pat
gimimo, tėvai mūsų dienomis privalo atidėti civilinės būklės re­
gistravimą iki bus baigti išsamiausi tyrimai . Jeigu kūdikis yra 17
16
Eksperimentas, pavadintas kūdikis X, kuriame buvo panaudo­
tos tos pačios p a r a d i g m o s , priveda prie tokių pačių išvadų. Eksperimento
objektas - kūdikis, nuo galvos iki kojų aprengtas geltonai. Keturiasdešimt
du suaugusieji p a d a l y t i į tris grupes. Pirmajai grupei p a s a k o m a , kad tai
mergaitė, antrajai, - kad tai berniukas, o trečiajai, kad tai - trijų mėnesių
vaikas, nepatikslinus jo lyties. Paskui suaugusiųjų p a p r a š o m a pažaisti su
tuo vaiku. Kaip ir ankstesniu atveju, ryškiausias rezultatas b u v o tai, kad
suaugusiųjų santykis su vaiku yra skirtingas priklausomai nuo to, ar jie
turi reikalo su berniuku, ar su mergaite. Kai ši informacija nebūdavo suteik­
15
ta, v y r a i n e r i m a v o labiau nei m o t e r y s , ir daugelis eksperimento d a l y v i ų
priskirdavo kūdikiui lytį, „pateisindami tą pasirinkimą stereotipus atitin­
kančiais p o ž y m i a i s " , p a v y z d ž i u i , p a g a l kūdikio stiprumą ar trapumą...
C.A. Seavey, P.A. Katz & S.R. Zalk „Baby X : The Effect og Gender labels on
Adult Responses to Infants", in Sex Roles, 1975, 1, p. 1 0 3 - 1 1 0 .
17
Interseksualumo specialistai stengiasi nurodyti vaiko lytį kaip
galima greičiau ir kaip galima anksčiau pradėti chirurginį ir hormoninį gy-
61
 http://avatara.lt
XX, chirurginis gydymas gali prasidėti gana anksti, bet jeigu jis
yra XY, reikia gerokai palūkėti . Visi diagnostikai reikalingi tyri­
18
mai gali užtrukti kelis mėnesius. Gydytojai atkakliai prašo tėvų
laikyti savo vaiką neutralios giminės ir nepasiduoti nenumaldo­
mai tendencijai priskirti jam kurią nors lytį, kad nereikėtų keisti
elgsenos, jei atsitiktų klaida. Tačiau patirtis rodo, kad Prancūzi­
joje, net jei tėvai gali parinkti vaikui neutralų vardą - pavyzdžiui,
Dominique arba Claude - jie nesugeba kiek ilgėliau ištverti neži­
nios. Kaip ir medikų komanda, kuriai tas vaikas patikėtas. Ga­
liausiai dviprasmiškos lyties vaikas labai dažnai priskiriamas
tai lyčiai, kurią jam parenka tėvai.
Kūnas yra pirminės tapatybės šaltinis, o lytinis organas -
labai greitai išskirtine tampanti investavimo zona, lyties suteikia­
mos tapatybės toliausia kilmė. Ir vis dėlto mums yra tekę matyti
berniukų, įgijusių vyriškąją tapatybę, nors jie ir neturėjo penio ,
tarytum kitos jėgos (biologija ir tėvų elgesys) būtų perėmusios
trūkstamo organo estafetę. Esama ir atvirkštinio atvejo, kai biolo­
giškai normalus berniukas (kurio keturios lytys - genetinė, gona-
dinė, kūniškoji ir užrašytoji į civilinės būklės aktą - visiškai ati­
tinka viena kitą) nuo ankstyvos vaikystės jaučiasi esąs mergaite.
dymą. Tačiau diagnozės nenustatysi per vieną dieną. Tam reikia chromoso­
mų ištyrimo, citologinių paieškų, hormonų, gonadotropino ir steroidų įver­
tinimo, apžiūrėjimo rankomis ir peršvietimo rentgenu. Plg. Suzanne J. Kes-
sler, „The Medical Construction of Gender: Case management of Intersexed
Infants", in Signs, vol. 16, n °1, 1990 ruduo, p. 3 - 2 6 .
18
Jeigu nusprendžiama, kad kūdikis yra vyriškosios lyties, pirma­
sis penio a t s t a t y m o etapas prasideda jau pirmaisiais metais. Paskui tas
chirurginis įsikišimas papildomas kitomis operacijomis, vaikui dar nepradė­
jus lankyti mokyklos. Jeigu nusprendžiama, kad jis moteriškosios lyties, vul-
vos operacija ir klitorio sumažinimas gali būti atlikti jau trečią mėnesį. Leng­
viau suformuoti moteriškuosius lytinius organus, panašesnius į normalius,
nei vyriškuosius lytinius organus. Vis dar nepavyksta sukurti išoriškai ir
funkciškai normalaus penio. Plg. Suzanne J. Kessel, op. cit., p. 6 ir 8.
19
Robert Stoller, Recherches sur l'identitė sexuelle, op. cit., p. 6 0 - 7 0 .
62
Tai labai retas transseksualumo atvejis, berniukams jis pasitaiko
keturiskart dažniau nei mergaitėms. Stolleris ypač domėjosi itin
jaunų berniukų, kuriems jausmas, esą jie yra mergaitės, atsiranda
ankstyvoje vaikystėje, suėjus dvejiems ar trejiems metams, atveju.
Visi jie tapatinasi su moterimis, persiima moteriškomis maniero­
mis, interesais ir fantazmais. Jų vis stiprėjantį polinkį į transves-
tizmą ir moterišką elgseną riboja tik bendravimas su šeima, kai ši
sutinka arba nesutinka, kad vaikas elgtųsi kaip moteris. Tie maži
berniukai taip stulbinamai greitai išmoksta moteriškų pozų, kad
jos atrodo kone natūralios. Kai kurie parodo akivaizdžių moteriš­
kumo ženklų net nesukakus metams. Visų tų vaikų šeimos kon­
tekstas ypatingas . 20
Kas gi verčia tuos mažus patinus manyti, prieštarau­
jant visai anatominei akivaizdybei, kad jie yra patelės? Anot Stol-
19
lerio, panašu, kad tai yra perdėtas susitapatinimas su motina,
susijęs su pastarosios negebėjimu leisti sūnui atsiskirti nuo jos
kūno. Laikydama jį prie savęs ištisą dieną, ji išprovokuoja tai, kad
„aš" ribos tarp jos ir jos sūnaus susipina. Ši kraštutinė simbiozė,
trunkanti kelis metus, panaikina visas įtampas, visus konfliktus,
būtinus psichoseksualiniam vystymuisi, tokius, kaip kastravimo
baimė, faliniai fantazmai arba neurotinės gynybos reakcijos. Ser­
gantys psichozėmis, užsispyrėliškai besipriešinantys bet kokiam
gydymui psichoanalize, tie suaugę transseksualai - „keista gam­
tos klaida" - reikalauja pakeisti jų lytį, kad galėtų nusiraminti.
Toks retas transseksualų atvejis (Prancūzijoje jų tik keli šimtai)
nusipelnė tuo, kad iškėlė lyties apibrėžimo klausimą. Kuri iš ke-
20
Labai biseksuali motina, iš pažiūros moteriška, seksualiai neut­
rali, linkusi į depresijas, visiškai nesidominti seksualiniu gyvenimu ir nejau­
čianti jokio ypatingo prieraišumo vaiko tėvui, kupina itin stipraus nepasi­
tenkinimo jausmo. Tėvas, niekur nedalyvaujantis nei fiziškai, nei emociškai,
jis nė trupučio nesijaudina matydamas, kad sūnus rengiasi kaip mergaitė ir
elgiasi neįprastai. Robert Stoller, Recherches sur l'identitė sexuelle, op. cit.,
p. 119-122.
63

tūrių lyčių (genetinė, gonadinė, kūniškoji ar psichinė ) anomali­
jos atveju prioritetiškai apibrėžia žmogų? Iki mūsų dienų čia vy­
rauja didžiausia painiava. Greta vis dar rodomo psichoanalitikų,
psichiatrų ir teisininkų nepritarimo, neseniai vykusi polemika dėl
genetinio testo, taikyto Albertvilio olimpinių žaidynių moterims
atletėms, tik dar labiau padidina tą netikrumą. Kai kuriems gene­
tikams paskutinis asmens lyties įrodymas yra tai, kad buvo atras­
tas genas SRY (chromosomoje Y), vadovaujantis jaunojo embrio­
no sėklidžių formavimuisi. Kitiems taip neatrodo, kadangi čia
esama daugelio išimčių: genas SRY, žinoma, yra būtent tas genas,
kuris užveda vyriškėjimo proceso mechanizmą, tačiau kartais
taip atsitinka, kad jis funkcionuoja netobulai, ir tada gemalas
virsta moterišku: asmeniui suteikiama vagina ir moteriška iš­
orė . Genetinei lyčiai genetikas Axelis Kahnas bemeilija taikyti
22
http://avatara.lt
21
Kad jaustumeisi vyras, nepakanka būti XY ir turėti funk­
cionalų penį. Priešingai, gali jaustis esąs vyras, nepaisant įvairių
anomalijų ar funkcionavimo sutrikimų. Tačiau didžiulei daugu­
mai pirmasis fundamentalus vyriškosios diferenciacijos etapas
prasideda nuo XY ir baigiasi jų tėvų požiūriu. Tos fazės metu,
gemalas, regis, „turėjo kovoti", anot A. Josto, kad nepaklustų mo­
teriškojo vystymosi programai. Ta grynai biologinė kova yra nie­
kis, palyginti su tuo, ką vyriškosios lyties vaikas turės ištverti nuo
pat gimimo, ir ganėtinai ilgai, kad taptų vyru.

gonadinį kriterijų: „Varžybų lygmeniu skirtumą tarp vyro ir mo­

ters lemia vyriškas hormonas testosteronas. Būtent jis sąlygoja
raumenų galią ir suteikia vyrams pranašumą, kaip tai žinoma
dopingo specialistams ". 23

Belieka sužinoti, ar, atsietas nuo sportinių varžybų sri­

ties, vyriškasis hormonas iš tikrųjų yra paskutinis lyčių skirtumo
kriterijus. Itin abejotina. O nesant absoliutaus tikrumo, pakantu­
mas pageidautų, kad vardan individo interesų kiekvienu atveju
būtų nutarta atskirai, užuot rėžte nurėžus dėl iš visų pusių ginči­
jamų principų.

21
Civilinės būklės akte įrašyta lytis, kuri čia s u v o k i a m a kaip
asmeninis tapatybės jausmas, kitaip tariant, anot Stollerio terminologijos,
giminės t a p a t u m o branduolys.
22
„Feminizuojančių sėklidžių" atvejis: čia turimi galvoje tie XY
subjektai, kuriems budinga visiškai moteriška išvaizda. Tai moterys - kar­
tais labai gražios, - kurių išorinės genitalijos atrodo esančios moteriškos, jų
morfologinis išsivystymas - tobulai moteriškas, bet ištyrus pasirodo, kad
jos turi vyrišką chromosomų sąrangą ir vyrišką vidinį genitalinį aparatą.
23
Liberation, 1992 metų sausio 28-oji. Išskirta mūsų.

64 65
 http://avatara.lt
II skyrius
VYRIŠKOJI DIFERENCIACIJA
Suformuoti patiną reikalauja gamtos duomuo, universalus ir ne­
išvengiamas: jo motinos įsčios. Toji ypatybė, kad berniukas fiziš­
kai ir psichiškai yra maitinamas priešingos lyties atstovo, jo dalią
nulemia kur kas kompleksiškiau ir dramatiškiau negu mergaitės
dalią. Juolab kad patriarchalinėj sistemoj, kuri viešpatavo pasau­
lyje ištisus tūkstantmečius, buvo garbinamas būtent tasai radika­
lus lyčių vaidmenų ir tapatybių skirtumas.
Esant tokiai schemai, vyriškosios lyties vaikas yra pa­
kaitomis viskas ir jo priešingybė. Moteriškas pagal kilmę, jis turi
palikti savo pirmąją tėvynę, kad prisiimtų kitą, kuri jam priešinga
ir netgi priešiška. Šitas jam primestas atsiplėšimas yra ir didžiai
pageidaujamas...
66
DIADA MOTINA/SUNUS,
ARBA MEILĖS DUETAS
Pradinis susiliejimas
Devynis mėnesius gyvendamas motinos gimdoje, vai­
kas susilieja su ja į visetą. Jau seniai žinome, kad gemalo gerovė
priklauso nuo motinos gerovės. Šokas, depresija arba stiprios emo­
cijos persiduoda ir jam. Tačiau dar nežinome, kiek priešistorė nu­
lemia individo gyvenimą. Ar nebaigtas neurologinis išsivystymas
leidžia kalbėti apie urvo laikų atmintį? Ar devyni mėnesiai, pra­
leisti motinos įsčiose, nepalieka neišdildomo moteriško įspaudo
gimsiančiam vaikui?
Nemaža psichologų griebėsi šitos įspaudo koncepcijos -
atėjusios iš etologijos, - norėdami aprašyti motinos įtaką savo
mažyliui ir jo prisirišimą prie motinos . Pirmosiomis savaitėmis
1
po gimdymo simbiozė motina/vaikas vis dar tęsiasi, kiek tai lei­
džia gyvenimas ne gimdoje. Per tuos pirmuosius mėnesius vai­
kas, būdamas visiškai priklausomas nuo motinos, atsiskiria nuo
jos tik labai pamažėle . 2
„Čia įsišaknija galingiausia ir tobuliausia meilė, kokia
tik duota pažinti žmogui." Nuo apsikumščiavimo iki malonaus
suartėjimo ryšys su motina yra „unikalus, su niekuo nepalygina­
mas, nesugriaunamas, ir abiem lytim jis tampa pirmos ir stipriau-
1
John Bovvlby, Attachement ei perte, vol. I, L'Attachement, P U F ,
1978, ir P.H. Hary, „Theory and Evidence of Imprinting in H u m a n Infanfs"
in Journal of Psychology, 46, 1958, p. 1 5 5 - 1 6 6 .
2
„Libidiniškas prisirišimas, susijęs su fa simbioze,... gina rudimen­
tinį „aš" nuo bet kokios per ankstyvos ar nesušvelnintos įtampos"; M. Mahler,
Psychose infanlile, Payot, 1982, p. 2 1 - 2 2 . Kai kurie autoriai pastaruoju metu
kritikavo simbiozės sąvoką, pavyzdžiui, Daniel Stern, Interpersonal World of
the Infani, N.Y., Basic Books, 1 9 8 5 , p. 10. Jo n u o m o n e , kūdikio sąmonėje
niekada nepainiojama „ a š " ir „kitas".
67
 http://avatara.lt
sios meilės objektu, visų paskesnių meilės ryšių prototipu "'. Mo­ ra vienodi berniukams ir mergaitėms. Mergaitei - tai jos susitapa­
tina nesitenkina tuo, kad maitina vaiką, ji juo rūpinasi ir sukelia tinimo su savo pačios lytimi pagrindas, tuo tarpu berniukui -
jam įvairiausių fizinių pojūčių. paskesnių vaidmenų apvertimas. Kad taptų vyras, jis privalės iš­
Si absoliuti vaiko meilė motinai buvo tūkstančius kartų mokti atsiskirti nuo motinos ir nustumti giliai savin tą žavingą
šlovinama, ypač vyriškosios lyties rašytojų . Jeigu motinos meilė
4 pasyvumą, kai susiliedavo su ja į visetą. Erotinis motinos ir vaiko
gali būti išgyventa mažo berniuko kaip „laimės pakilumas" , ji 5 ryšys neapsiriboja oraliniais pasitenkinimais. Būtent ji savo rū­
gali būti išjausta ir kaip grėsmė nuo tada, kai motina nebeatsako pesčiu pažadina jo juslingumą, išmoko pajusti malonumą ir my­
į savo mažylio aistrą, pernelyg stiprią arba nepakankamą, jį pa­ lėti savo kūną. Gera motina paprastai yra kraujomaišininkė ir
tenkinančiu būdu. Tinkamas motiniškos meilės saikas yra ypač pedofilė". Niekam neateitų į galvą dėl to skųstis, tačiau visi nori
lemtingas, kai susiduriame su motinos meile vyriškosios lyties tai užmiršti, neišskiriant ir pačios motinos su sūnumi. Normalio­
vaikui. Per daug meilės gali sutrukdyti jam tapti vyrišku, tačiau mis sąlygomis motorinis ir psichinis vaiko vystymasis leidžia jam
per menkas jos kiekis gali padaryti jį ligonį. pamažu atsiskirti nuo motinos. Tačiau kai motinos meilė būna
Nuo pat gimimo vyriškosios lyties kūdikis, savaime su­ pernelyg stipri, pernelyg kupina dėkingumo, kam tada vaikui no­
prantama, yra apimtas pirmykščio pasyvumo, visiškai priklauso­ rėti ištrūkti iš tos nuostabios diados? Atvirkščiai, jei ši totali meilė
mas nuo tos, kuri jį maitina. Jau Groddeckas pažymėjo, kad, „žin­ nebuvo abipusė, likusią savo gyvenimo dalį vaikas praleis skaus­
dydama kūdikį, motina yra duodantysis vyras, o kūdikis - mingai jos ieškodamas.
priimančioji moteris" . Šis pats pirmasis erotinis ryšys išmoko jį
6 7 Žmogaus (vyro ar moters) prigimčiai būdinga pradėti
pasyvios priklausomybės nirvanos ir paliks neišdildomus pėd­ savo gyvenimą pasyviu meilės ryšiu ir rasti jame malonumo, būti­
sakus suaugusiojo psichikoje . Tačiau tos patirties padariniai nė-
8 no tolesniam vystymuisi. Iki šiol manėme, kad tiktai motinai pri­
valu įkūnyti meilės polių. Jeigu neįmanoma įsivaizduoti, kad ji
liautųsi juo buvusi, vis dėlto nėra tikra, jog išskirtinis jos tėte-a-
3
Freud, Abrėgė de psychanalyse, 1940.
4
Philipas Rothas autobiografijoje regi save „lepinamu pupuliu­
tete su sūnumi pastarajam būtų tiktai naudingas.
ku... vyriškosios lyties kūdikiu, besimokančiu rausti s a v o urvą motinos
kūne, visomis savo nervų galūnėmis susijusiu su jos šypsena ir jos ruonio
odos a p s i a u s t u " , in Les Faits, Gallimard, 1990, p. 3 0 . Pirminis berniuko moteriškumas
5
A u s t r ų rašytojo Peterio Rosei p a s a k y m a s knygoje Homme et
femme S.A.R.L., F a y a r d , 1987, p. 179.
Persmelktas moteriškumo per visą savo gyvenimą gim­
6
Georg G r o d d e c k , Le Livre du ca, 1923, pranciiziškas vertimas
Tel, Gallimard, 1978. doje, paskui susitapatinęs su motina vos tik gimęs, mažasis vyriš­
7
S i g m u n d F r e u d , Introduction a la psychanalyse, P a y o t , 1 9 7 0 , kosios lyties atstovas negali vystytis kitaip, kaip tik tapdamas
p. 293; kai vaikas pasisotinęs užmiega prie motinos krūties, jam būdinga lai­ priešingybe tam, kuo jis yra iš pradžių. Šitas žmogaus kūdikio
minga pasitenkinimo išraiška, kurią vėliau regime po lytinio pasitenkinimo.
8
Ibidem, p. 2 9 4 : „Nesugebėsiu ganėtinai tiksliai perteikti šio
pirmojo objekto - motinos krūties - svarbos visiems vėlesniems seksualinio
9
Pat C o n r o y drauge su daugeliu kitų specialistų primena „ne­

objekto ieškojimams, nuo gilios įtakos, kurią ji turi visoms transformacijoms kaltą motiniškos meilės g u n d y m ą " , in Le Prince des marėes, pranc. vertimas,

ir substitucijoms, iki pačių toliausių mūstĮ psichinio gyvenimo sričių". Presses de la Renaissance, 1988, p. 110.

68 6M
 http://avatara.lt
protomoteriškumas specialistų vertinamas skirtingai. Vienų nuomo­
ne, jis palankus mergaitės vystymuisi ir yra kliuvinys berniuko vys­
tymuisi. Kiti mano, kad jis vienodai naudingas abiem lytims.
Vyriškosios lyties kūdikio protomoteriškumo koncepciją
pirmą kartą priminė Stolleris, atsakydamas į Freudo sukurtas įgim­
to vyriškumo teorijas. Tuo Stolleris įvykdė radikalią revoliuciją:
Freudas pradinį biseksualumą supaprastino iki vyriškumo pri­
mato (pirmaisiais dviem gyvenimo metais), o amerikiečių psichiat-
ras-psichoanalitikas, priešingai, mano, kad pradinis biseksualu-
mas supaprastėja iki moteriškumo primato.
Anot Freudo, kad protomoteriškumas išnyktų, maža mer­
gaitė turi įveikti daugiau kliūčių nei mažas berniukas . Jis manė, 10
kad „vyriškumas - pradinė, natūrali abiejų lyčių giminės tapaty­
bės būsena ir kad jis yra rezultatas pirmojo berniuko ryšio su mo­
tina kaip su heteroseksualiu objektu ir pirmojo mergaitės ryšio su
ja kaip su homoseksualiu objektu ". Stolleris priekaištauja Freu-
11
dui, jog šis nepaisė pradinio gyvenimo etapo, stimuliuojamo sim­
biozės motina/kūdikis nulemto susiliejimo. Kadangi moterys sa­
vo moteriškumą priima spontaniškai ir joms dėl to nekyla jokių
abejonių, jų giminės tapatybė yra įsišaknijusi kur kas tvirčiau
nei vyrų. Ši ikižodinė identifikacija, tik dar labiau sustiprinanti
jų moteriškumo apraiškas, berniukams tampa kliūtimi, kurią rei­
kia įveikti.
Nors berniukas ir mergaitė turi įveikti tuos pačius atsi­
skyrimo ir individualizavimosi etapus , vyriškosios lyties kūdi­
12
kis susiduria su sunkumais, kurių kitos lyties atstovės nepažįsta.
Tyrinėdamas transseksualius vyrus Stolleris atskleidžia per didelės
motinos ir sūnaus simbiozės pavojus. „Juo ilgiau motina vilkina tą
10
Janine Chasseguet-Smirgel, „Masculin et fėminin", in Les Deux
arbres du jardin, Des Femmes, 1988. Ir Robert Stoller, „Fėminitė primaire", in
L'Excitation sexue\\e, P a y o t , 1984, p. 5 9 - 8 2 .
11
R. Stoller. Masculin ou feminin, P U F , 1989, p. 3 0 7 - 3 0 8 .
12
Plg. M. Mahlerio darbus.
70
simbiozę - santykiškai normalią pirmosiomis savaitėmis arba
pirmaisiais mėnesiais, - juo daugiau rizikos, kad moteriškumas
infiltruos giminės tapatybės branduolį ". Kadangi šis procesas re­
13
gimas daugumoje motiniškų ryšių pačiais menkiausiais lygmeni­
mis, priduria Stolleris, galimas daiktas, kad būtent čia glūdi homo­
seksualumo baimių, kur kas ryškesnių tarp vyrų nei tarp moterų,
pradžia, taip pat „šaknys to, kas vadinama vyriškumu, - siekio
būti stipriam, nepriklausomam, kietam, žiauriam, poligamiškam,
mizoginiškam ir ištvirkusiam". Tiktai tuomet, jei gali nesunkiai
atsiskirti nuo savo motinos moteriškumo ir pateliškumo, berniu­
kas pajėgs išsiugdyti „tą vėlesnę giminės tapatybę, kurią vadiname
vyriškumu. Tiktai tuomet jis matys savo motiną kaip atskirą, hete-
roseksualų objektą, kurio galės g e i s t i " . 14
Geriau nepasakysi apie tai, kad vyriškumas yra antri­
nis ir „reikalingas sukurti". Jis gali būti pastatytas į pavojų pirmi­
nio, tikro ryšio su motina . 15
Homoseksualinis ryšys motina /duktė nuo pat pirmųjų
mėnesių tik stiprina mergaitės tapatybės pojūtį, o mažasis ber­
niukas turi padaryti viską, kad sunaikintų savo protomoteriškus
instinktus. Elgesys, kurį bendruomenės apibrėžia kaip deramai
vyrišką, susidaro iš gynybos m a n e v r ų : moterų baimės, baimės
16
parodyti menkiausią moteriškumą (kad ir kuo jis pasireikštų, ne­
išskiriant nė švelnumo), pasyvumo arba rūpinimosi kitais bai­
mės, ir, savaime suprantama, baimės būti geidžiamam kokio nors
vyro. Iš visų šitų baimių Stolleris išveda eilinio vyro elgesio pavi­
dalus: „Būti šiurkščiam, triukšmingam, karingam; blogai elgtis
13
R. Stoller, „Faites et Hypothėses. Un examen du concept freu-
dien de bisexualitė", in Nouvelle revue de psychanalyse, n°7, 1973. Gallimard,
p. 150.
14
Ibidem, p. 151. Išskirta mūsų.
15
Ibidem: „Patyrimas, paženklintas palaimos, kuri, nors ir palai­
dota, tačiau vis dar aktyvi tapatybės šerdyje, visą gyvenimą bus tarsi įmag­
netintas židinys, traukiantis individą regresuoti to pirmykščio ryšio link".
,6
R. Stoller, Masculin ou feminin, op. cit., p. 3 1 0 - 3 1 1 .
71

su moterimis ir jas fetišizuoti; ieškoti tik vyrų draugystės, bet kar­
tu nekęsti homoseksualų; šiurkščiai kalbėti; kritikuoti moterų už­
siėmimus. Pirmoji vyro pareiga - nebūti moterimi ". 17
Stolleris pradinį moteriškumą suvokia veikiau kaip kliū­
tį, o moterys psichologės jį vertina kaip didelį berniuko pranašu­
mą. Motiniškoji simbiozė palanki abiem lytims, nes ji - būsimojo
suaugusio žmogaus brandinančių jausmų, švelnumo ir prieraišu­
mo pagrindas. Ji neatsiejama nuo pozityvios ir šiltos elgsenos 18
vėlesnių žmonių santykių medaus. Ir jeigu vaikui teko nelaimė
turėti „šaltą" motiną, suaugęs jis nesugebės išreikšti elementarių
savo jausmų ir dažnai puoselės nenumaldomą neapykantą sau ir
moterims.
Margarete Mitscherlich žengia toliau teigdama, jog mū­
sų visuomenė per anksti reikalauja iš berniuko, kad jis atsisaisty-
tų nuo motinos ir prisiimtų vyrišką elgesį. Būtent todėl, kad susi­
tapatina su žindyve - šiuo atveju motina, - vaikai ir įveikia savo
baimes ir sielvartus. Jie interiorizuoja motinos, kuri juos paguo­
džia ir nuramina, poelgius ir tampa pajėgūs įveikti neapykantą
jaunesniam vaikui, kurio atžvilgiu iš dalies jausis kaip motina .
Phyllis Chesler kalba apie berniukus, pernelyg anksti atplėštus
nuo motinų, kaip apie „gimdos netekusius padarus" . Šioms au­ 20
torėms pirminis ryšys su motina yra tiesiog vyro žmogiškosios
tapatybės sąlyga. Jeigu ryšys prastas arba jeigu susitapatinimas
17
Ibidem, p. 3 1 1 . Išskirta mūsų.
18
Miriam M. Johnson, Strong Mothers, Weak Wives, University of
California Press, 1988, p. 109.
19
„Tai, kad jis interiorizuoja pozityvius motinos poelgius, sutei­
kia vaikui galimybę įgyti pirmąsias psichines struktūras, kurios ir yra prie­
laida atsirasti savigarbai. Be to, pernelyg anksti verčiant vaiką atsisakyti
susitapatinimo su motina, s u j a u k i a m a s jo gebėjimas ugdyti atmintį, kuri
prireikus kiekvieną kartą leistų jam prisiminti g u o d ž i a m a s ir r a m i n a m a s
motinos funkcijas." Helga Dierichs & Margarete Mitscherlich, Des Hommes,
Ed. des F e m m e s , 1983, p. 4 9 - 5 0 .
20
Phyllis Chesler, La Mdle dorine, Ed. des F e m m e s , 1983, p. 53.
72
http://avatara.lt
neįmanomas, vaikas, siekdamas tapti vyriškosios lyties atstovu,
susidurs su visais sunkumais.
Vienas iš susidomėjimo simbiotiniu motinos ir sūnaus
ryšiu padarinių yra naujai pripažinta priešedipinės fazės svar­
ba. Freudas prisiminė ją pavėluotai , kalbėdamas apie moteriško
21
seksualumo specifiką, „užsifiksavime ties motina" jis regėjo būti­
ną mažos mergaitės moteriškumo atsiradimo priešistorę. Freudas
- nedaug kalba apie tą berniukų fazę: „Ji irgi egzistuoja, tačiau yra
trumpesnė, ne tokia turtinga padarinių ir sunkesnė atskirti nuo
oidipiškos meilės, kadangi objektas lieka tas p a t s " . Tą archajiš­
22
ką periodą ryškiai nušvietė Melanie Klein ir jos sekėjos anglės ir
amerikietės, o ypač tie, kurie domėjosi vyriškosios tapatybės susi­
formavimu. 1967 metais psichoanalitikas Ralphas Greensonas,
dirbęs su Stolleriu, kai šis tyrinėjo transseksualus, viename pra­
nešime 25-jame psichoanalitikų kongrese atkreipia dėmesį, kaip
svarbu jaunam berniukui „atsitapatinti" nuo motinos . 23
Amerikiečių psichoanalitikų nuomone, oidipiškasis eta­
pas mažam vyriškosios lyties atstovui apskritai ne toks pavojin­
19 gas nei ikioidipinė fazė, kadangi pagrindinis pavojus berniukui
yra ne tiek tėvo kastravimo baimė, kiek dviprasmiškas geismo ir
baimės jausmas motinai: neišraunamas noras grįžti į motiniškąją
simbiozę ir baimė atkurti archajišką vienovę . Vyriškosios tapa­
24
tybės sukūrimas priklauso nuo tinkamo šio konflikto sprendimo.
21
S. Freud, Nouvelles confe rences sur la vsychanalyse, 5-e confėrence
sur la fėminitė, 1931, ed. fr. Coli. Idėes, Gallimard, 1971, p. 157.
22
J. Laplanche ir J.-B. Pontalis, Vocabulaire de vsychanalyse, P U F ,
1967, Art. Prė-oedipien.
23
Įvykusios 1967 metų liepą Kopenhagoje konferencijos praneši­
mai buvo išspausdinti pavadinimu „Dis-Identifying from Mother: its Spė­
riai Importance for the Boy", in International Psycho-Analytic Journal, vol. 49,
1968, p. 3 7 0 - 3 7 3 .
24
Gerald Fogel (ed.), The Psychology of Men, N.Y., Basic Books,
1 9 8 6 , p. 10.
73
 http://avatara.lt
Berniukas motinos visatoje
Simbiozės motina/sūnus trukmė be galo skiriasi pri­
klausomai nuo epochos, o šiandien - priklausomai nuo kultūros.
Juo ta simbiozė ilgesnė, intymesnė ir yra abipusio malonumo šal­
tinis, juo didesnė galimybė, kad berniukas taps moteriškas."Šis
poveikis truks tuo ilgiau, jei vaiko tėvas nenutrauks to susiliejimo
kiekybiškai ir kokybiškai ". 25
Toji pamoka nesena ir neliečia nūdienos industrinių vi­
suomenių. Kadangi moterys iš esmės pakeitė savo gyvenimo bū­
dą, jų simbiozė su vaikais tapo kur kas trumpesnė. Nuolat daugė­
jant motinų, dirbančių ne n a m i e , apribojamos jų žindymo
galimybės, o drauge su jomis ir pailginimas to apsikumščiavimo
susiliejant su savo kūdikiu. Tai daryti verčia ekonominės reik­
mės, tačiau kartu matyti ir kaskart vis menkesnis jų noras, kad tai
truktų ilgiau nei pirmuosius mėnesius po vaiko gimimo. Rūpini­
masis vaiku atitraukia ją nuo kitų rūpesčių, profesinių, kultūri­
nių ir visuomeninių. Labai greitai vaikas patiria atsiskyrimo su­
keltą nusivylimą, ima maitintis įvairiu maistu, išvysta kitus veidus,
ne vien tik motinos. Motinoms, kurios visiškai pasišvenčia savo
mažyliui, atsiskyrimo valandą paskambina mokyklos skambutis.
Nors Prancūzijoje mokykla privaloma tik nuo šešerių metų, vai­
kus įprasta siųsti į ją nuo trejų ir net anksčiau... Tarsi netyčia,
pasibaigus ikioidipiniam periodui!
Kitame pasaulio gale gausių karingų Naujosios Gvinė­
jos 26
genčių motinos su savo sūnumis elgiasi visiškai kitaip. Visų
25
R. Stoller, Masculin ou Feminin, op. cit., p. 309.
26
M. Godelier, La production des grands hommes, op. cit., ir Gilbert
h. Herdt, Rituals of Manhood. Male Initiation in Papua New Guinea, op. cit. Žr.
taip pat Roberto Stollerio ir Guilberto H. H e r d t o straipsnį „The Develop-
ment of Masculinity : a Cross-Cultural Contribution", in Journal of the Ame­
rican Psychoanalytic Association, 1 9 8 2 , n°30, p. 2 9 - 5 9 , išversta į p r a n c ū z ų
kalbą rinkinyje Masculin au Feminin, op. cit., p. 3 0 7 - 3 3 8 .
74
pirma postpartum tabu 27
prisideda prie poros motina/vaikas su­
stiprinimo.
Naujasis sambių ar barujų genčių tėvas privalo vengti
motinos ir vaiko pirmiausia todėl, kad tiek viena, tiek kitas gali
užteršti jau vien motinos užkratais gimdant, ir todėl, kad seksua­
linis jaudulys, atsiradęs stebint žindymą, gali priversti jį sulau­
žyti tabu ir sukelti kūdikio ligą arba mirtį.
Iki nujunkymo tėvas mažai temato savo vaiką. Sambių
genties atstovai linkę manyti, kad pirmuosius devynis mėnesius
kūdikis yra motinos kūno tęsinys. Vaikas gali prieiti prie motinos
krūties kada tik panorėjęs, kartais net ir sulaukęs trejų metų. Jis
gyvena ant jos rankų, kūnas prie kūno, ir miega nuogas drauge su
ja iki nujunkymo. Vėliau berniukai ir mergaitės miega atskirai
nuo motinos, bet vos už trisdešimties ar šešiasdešimties centimet­
rų. Laikui bėgant berniukai tėvų paskatinami miegoti toliau nuo
motinos, bet vis dar ne namų „vyriškoje erdvėje". Nepaisant to,
kad ryšiai su tėvu tolydžio stiprėja, berniukai ir toliau gyvena su
motina, broliais ir seserimis iki septynerių ar dešimties metų.
Naujosios Gvinėjos gentys, suvokiančios berniuko fe­
minizacijos pavojų, atlieka iniciacijos ritualus, dažniausiai labai
ilgus ir traumuojančius priklausomai nuo ryšio motina/sūnus,
kurį reikia nutraukti, stiprumo. Vėliau pamatysime, kaip to ritua­
lo metu vaikas jėga atskiriamas nuo motinos, siekiant išplėšti jį iš
meilės kupino jos glėbio.
Amerikietiškasis momizmas, regimas nuo XIX amžiaus,
industrinės visuomenės atsiradimo pradžios, - kitas užsitęsusio
susiliejimo su motina pavidalas, nors ir šiek tiek menkesnis. Po
apsikumščiavimo prasideda tėte-a-tėte su visagale moterim, kuri
neapsieina nesukėlusi sūnums problemų. Jei nėra tėvų, „sūnūs
dūsta nuo globėjiškos motinų m e i l ė s " . Vyriškos identifikacijos
28
27
Jais sutuoktinių porai draudžiama bet kokia seksualinė veikla,
kol vaikui nesukako metai.
28
Joe I. Dubbert, Shaping the Ideal During the masculine Centu-
r y " , in A Man's Place, op. cit.
75
 http://avatara.lt
stoka pajuntama žiauriai, ypač tada, kai papročiai toleruoja, kad savo motinos", pasak jo seno draugo Dos Passoso. Persekiojamas
motina iki šešerių metų rengtų savo mažą berniuką kaip mergai­ jos atvaizdo ir gilaus moteriškumo geismo visą gyvenimą, jis, jau
tę, kaip tai buvo, pavyzdžiui, su Franklinu D. Rooseveltu, arba suaugęs, niekada nėra įvardijęs jos kitaip, kaip tik žodžiais: „Ta
kai ji jam užaugina ilgas garbanas... Kai kuriems berniukams taip bjaurybė..."
ir nepavyksta atsikratyti tų padarinių: pvz., Ernestas Heming-
vvay'us, visą gyvenimą turėjo lytinės tapatybės rūpesčių. Anot jo
biografo 29
Kennetho Lynno, rašytojo motina, stipri, valdinga ir
vyriška asmenybė, daugelį metų įsivaizdavo, kad jis mergaitė. Ji
PERPJAUTI GYVASTĮ,
ne tik rengė, šukavo jį kaip jo vyresnę „dvynukę" seserį ir elgėsi
ARBA BŪTINYBĖ IŠDUOTI MOTINĄ
su juo kaip su ja, bet ir padarė mažąjį Ernestą labai priklausomą
nuo savo įnorių. Šešis mėnesius jis miegojo motinos lovoje, kur ji
leisdavo glostyti jai veidą, glaustis prie jos ir iki soties čiulpti jos
Vyriškosios tapatybės esmę (kaip priešingybė moteriš­
gausias krūtis. „Jis patenkintas, kad miega su savo mamyte ir
kajai tapatybei) sudaro atsiskyrimas nuo motiniško moterišku­
žinda kiaurą naktį", pasižymi ji laiminga savo dienoraštyje. Nors
rašytojo tėvas buvo silpnas, neturintis autoriteto ir sunkus neuro- mo, jausmas, kad jis priklauso vyrų grupei, conditio sine ąua non. Jų

tikas , matyt, būtent jo įsikišimams Ernestas Hemingvvay'us turi

30
būti dėkingas už tai, kad netapo labiau pažeistas . Vaikystėje jis
31
buvo susijęs su tėvu tikrais švelnios meilės saitais: saugantis sū­
nų nuo visų tų dalykų, kurie galėjo supriešinti jį su vyriškumu,
tėvas nuo trejų metų vesdavosi jį meškerioti ir medžioti. Bet, nors
tėvui ir pavyko išgelbėti berniuką nuo visų blogiausio, jis nebuvo
toks stiprus, kad visiškai išlaisvintų jį nuo motinos poveikio,
pats būdamas kastruota savo žmonos auka. Kad atsispirtų mo­
tinai, Ernestas Hemingway'us neturėjo kitos išeities, kaip tik bėg­
ti ir jos nekęsti taip, „kaip dar niekada žmogus nėra nekentęs
panašumas ir solidarumas konstatuojamas nušalinant moteris,
visų pirma pirmiausiąją iš jų, motiną. Vieni šiuo atveju kalba apie
išdavystę, kiti apie simbolinę žmogžudystę. Tai perša mintį, kad
Freudo minėtoje pirmykštėje ordoje matricidas buvo ankstesnis
už patricidą.
Kaip gerai įžvelgė Hermannas Burgeris, kiekvienas vy­
ras susiduria su šia problema: „Viena vertus, reikia aktyviai veik­
ti prieš savo motiną; kita vertus, - pasyviai dėl jos kentėti... Mes
privalome ją nužudyti ir numirti dėl jos. Tai darydamas, vyras
privalo saugotis užgauti savo moterišką sielą ". 32

29
Kenneth S. Lynn, Hemingtoay, 1987, išversta į pranc. kalbą A. Wic-
ke & Mare Amfreville, Payot, 1990, p. 4 3 - 4 4 . Atsiskyrimo skausmas
30
Jis nusižudė 1928 metų grtiodžio 6-ąją, paleidęs sau j galvą
revolverio kulką. Skaitydamas iš naujo Virginios VVoolf romaną „Į švytu­
31
Be kai kurių Hemingvvay'aus novelių, tokių kaip Edeno sodas,
rį" P. Bourdieu primena „peilio, arba ašmenų, metaforą, kuri su-
parašytų gyvenimo pabaigoje, kur atspindėti tikri transseksualiniai fantaz-
mai, paliudijimo, nekyla jokių abejonių, kad psichologinis jo motinos (ho­
moseksualios) portretas visiškai atitinka R.Stollerio aprašytą transseksua- 32
Herman Burger, La Mere artificielle; 1982; pranc. vertimas, Fay-
laus berniuko motinos tipą. ard, 1 9 8 5 , p. 197. 1942 metais gimęs autorius 1989 metais nusižudė.

76
77
 http://avatara.lt
sieja vyro vaidmenį su nukirtimu, smurtu, žudynėmis, kitaip ta­
riant, su ta kultūrinės tvarkos puse, kuri sukurta priešinantis pir­
miniam susiliejimui su motiniška prigimtimi" . 33
Peilis, arba ašmenys, ne tiktai primena virkštelės nu­
kirtimą, reikšmingą abiem lytims, jie byloja ir apie tą antrąjį išsi­
skyrimą su motiniškuoju moteriškumu, kurį išreiškia apipjaus­
tymas. Ar jis būtų atliktas praėjus vos kelioms dienoms po
gimimo, ar sulaukus trejų, ketverių metų arba paauglystės, jo
tikslas visada tas pats - sustiprinti berniuko vyriškumą. Kadan­
gi tai yra simboliškas kastravimas, jis patraukė daugelio psicho­
analitikų dėmesį. Theodoras Reikas, Gėza Roheimas, Hermanas
Numbergas ar Bruno Bettelheimas įrodė, kad jis atskirdavo ber­
niuką nuo motinos ir įvesdindavo į vyrų bendruomenę. Be to, jis
pažymi penio svarbą.
Bettelheimas pabrėžia, kad berniukui „išlaisvintos iš
apyvarpės liaukos rodymas yra dalis tų pastangų, kurias jis de­
da, stengdamasis patvirtinti savo vyriškumą. Šiuo požiūriu api­
pjaustytas berniukas turi aiškių privalumų: jo liauka matoma, o
tai dažniausiai laikoma tikresnio vyriškumo ž e n k l u " . Number­34
gas pabrėžia atgimimo fantazmą, lydintį apipjaustymą: apipjaus­
tytas vaikas atgimsta be apyvarpės ir taip tampa vyru . Groddec- 35
ko nuomone, žydų apipjaustymas - biseksualumo nuslopinimas,
tuo jie skiriasi nuo visų kitų žmonių: „Apyvarpė nupjaunama
norint sunaikinti visus moteriškumo pėdsakus skiriamajame vy­
riškumo ženkle, nes apyvarpė yra moteriška, ji yra vagina, į kurią
įsprausta vyriškoji liauka... anot žydų tradicijos, apipjaustydami
apyvarpę... jie panaikina vyro biseksualumą, jie panaikina mote­
riškus vyriškumo bruožus. Taip jie išsižada įgimto panašumo su
33
P.Bourdieu, „La domination masculine", in Actes de la recherche,
n°84, op.cit., p. 23.
34
B.Battelheim, Les Blessures symboliques, Gallimard, 1971, p. 39.
35
H. Numberg, Problems of Bisexuality as Reflected in Circoncision,
Imago Publishing Co. London, 1949, p. 8.
78
dievu biseksualios dievybės labui. Pasitelkęs apipjaustymo ritua­
lą, žydas tampa tiktai ž m o g u m i " . 36
Apipjaustymas, simbolinis dieviškojo biseksualumo iš­
sižadėjimas yra sykiu žmogiškojo ir vyriškojo baigtinumo požy­
mis. Laikantis žydiškos tradicijos, jis vykdomas praėjus aštuo­
nioms dienoms po gimimo ir įsiterpia į stipriausią simbiozės
motina/sūnus momentą. Ką tik gimęs kūdikis dar yra motinos
kūno dalis. Kai vyrai ateina paimti iš jos vaiką, kad atliktų api­
pjaustymą, jie tuo pareiškia motinai, kad berniukas dabar jau pri­
klauso jiems, o ne jai. Apipjaustymas žeidžia tiek sūnų, tiek ir
motiną, kuri jaučiasi taip, tarsi jai būtų amputuota jos kūno dalis.
Kad ir koks būtų skausmingas, šis atskyrimas „peiliu" nėra vien
tik ženklas, kad susiliejimui su motina atėjo galas, jis taip pat
simboliškai reiškia, kad tėvas atgauna sūnų, tai pirmas lyčių dife­
renciacijos aktas.
Treji metai po berniuko gimimo yra būtinas laikas sū­
nui atsiskirti nuo motinos psichologiškai. Tam jis privalo sutvir­
tinti juos skiriančias ribas, „padaryti galą jų pirmajai meilei ir jų
empatinio ryšio pojūčiui ". Berniukas privalo išrutulioti vyriš­
37
kąją tapatybę, nepalaikydamas tokio artimo ir nuolatinio ryšio su
tėvu, kaip kad duktė palaiko jį su motina. Nancy Chodorovv kon­
statuoja, kad, jei nėra stipraus asmeninio susitapatinimo su vyru,
„maži neturintys tėvų (kas būdinga šiuolaikinei šeimai) berniu-
36
G. G r o d d e c k , „ L e double sexe de l'ėtre h u m a i n " , i š v e r s t a s
R. Levvinterio, in Nouvelle revue de psychanalyse, n°7, 1973, pavasaris, p. 194.
Tekstas išspausdintas in La Maladie, Vari et le symbole, Gallimard, 1969. R. Lewin-
teris patikslina, kad judaizmas reiškiasi kaip iki kraštutinumo užaštrintas
uniseksualumo teigimas, įvestas pasinaudojus gudrybe, jis paskirsto vyriš­
kus ir moteriškus vaidmenis „taip, kad jie būtų visiškai vienprasmiški, ...
a p i p j a u s t y m a s iš tikrųjų yra žmogiškojo ketinimo simbolis, kai ž m o g u s
visiškai užtikrina s a v o baigtinumą begalybės a t ž v i l g i u " . P l g . „ G r o d d e c k :
(anti)judaisme et b i s e x u a l i t ė " , in Nouvelle revue de psychanalyse, op. cit.,
p.199-200.
37
Carol Gilligan, Une si grande diffėrence, Flamarion, 1986, p. 21.
79
 http://avatara.lt
kai vyriškumo idealą išsiugdo tapatindamiesi su jo kultūriniais Vyriškumas: reakcija, protestas
įvaizdžiais ir rinkdamiesi vyriškumo modeliu garsius žmones ". 38

Sunkiausias jiems yra tas išsitapatinimo aktas, kurį lydi gausybė Vyriškas vyras įkūnija veiklą. Tačiau ta veikla iš tikrųjų

moteriškumo paneigimų ir atmetimų, negaunant veiksmingos pa­ tėra reakcija į naujagimio pasyvumą ir bejėgiškumą. Vyrų užsi­

ramos iš pozityvaus susitapatinimo modelio. Tokia yra vyriško­ grobtas veiklos monopolis nėra sąlygojamas socialinės būtiny­

sios tapatybės įgijimo pradžia, veikiau negatyvi nei pozityvi, ak­ bės. Vyriškumo normų interiorizavimas reikalauja papildomo pa­

centuojanti atsiskyrimą, nusišalinimą nuo kitų ir prieraišumo syvių geismų, būtent geismo būti motiniškai g l o b o j a m a m ,

ryšių išsižadėjimą. Moteriškosios identifikacijos procesai pagrįs­ nuslopinimo. Vyriškumas, kuris nesąmoningai konstruojamas vi­

ti ryšių užmezgimu, o vyriškosios - opoziciniai. sais pirmaisiais gyvenimo metais, laikui bėgant stiprėja ir iš­

Įkvėpta Chodorow darbų, Lilian Rubin pasitelkė jų iš­ sprogsta tikrąja žodžio prasme paauglystėje. Tai laikotarpis, kai

vadas ir jas pritaikė suaugusiam vyrui. Jos nuomone, vyriškąjį kančia ir moteriškumo bei pasyvumo baimė pradeda darytis aki­

agresyvumą moterų atžvilgiu galima paaiškinti kaip reakciją į tą vaizdžios. Daugumas jaunuolių kovoja su ta vidine kančia dar

priešlaikinę netektį ir ją lydintį išdavystės jausmą, kad panieka labiau tvirtindami vyriškumo pylimus.

moteriai randasi iš vidinio lūžio, kurio pareikalavo tas atsiskyri­ Si reakcija - ilga kova, išryškinanti nuostabų dvipras­

mas. Si panieka, anot jos, randasi iš baimės, o ne iš arogancijos, iš miškumą. Pasyvumo ir moteriškumo baimė juolab stipresnė, kad

„baimės, kurią jaučia vaikas, patirdamas, kad jam privalu atstumti būtent šiedu vyro geismai yra stipriausi ir labiausiai slopinami.

visagalį motinos buvimą šalia ". 39 Nesibaigianti kova niekada nėra laimima iki galo, - kaipgi galė­

Net ir visiškai nuslopinta motiniška simbiozė įkyriai tum visiems laikams išsižadėti Edeno prisiminimo. Nors realia­

persekioja vyro pasąmonę. Kadangi tūkstantmečius vyrai buvo me gyvenime vyrai vargais negalais atsispiria retai kada skelbia­

auginami tik moterų, jie privalo išeikvoti gausybę energijos, kad mam regreso troškimui, jis gali atvirai pasireikšti romane. Daugelis

atsitvertų nuo jų sienomis. Laikyti moteris nuošaly - vienintelis romanistų prisimena motinos įsčių ilgesį. Romane Le Rcve du sin-

būdas išgelbėti savo vyriškumą. Tai žinojo jau Rousseau, kai kvietė ge fou 41
suaugusieji lyginami su atsisakančiais augti mažaisiais

vyrus ir moteris „gyventi paprastai atsiskyrus... Jie patiria tokią Piteriais Penais. Dar aiškiau šis autorius pavaizduoja „užsispy­

pačią žalą, ir netgi didesnę nei jos, nuo pernelyg artimo bendravi­ rėlį suaugusįjį, atkakliai siekiantį prasibrauti pro mažytes duris,

mo. Jos taip nepraras nieko kito, tik savo įpročius, o mes prarasi­ pro kurias, būdamas vaikas, jis įėjo... pro tą angą (motinos lytį),

me sykiu ir mūsų įpročius ir mūsų konstituciją. Nebenorėdamos pro kurią praeinama tik vieną kartą ir tik viena kryptimi". Tasai

kęsti išsiskyrimo, negalėdamos tapti vyrais, moterys mus paverčia pats geismas išreikštas nuostabioje Gūnterio Grasso freskoje Tur-

moterimis ".40 bot šeima. Vyrai - ne kas kita kaip kūdikiai, svajojantys apie moti­
ną su trimis krūtimis. „Jie jaučia būtinybę kasdien žįsti, net ir tie
38
Nancy Chodorow, The Reproduction of Mothering, Psychoanalysis kretantys seniai... Prie krūties vyrai jaučiasi pavalgę, patenkinti,
and the Sociology of Gender, 1978, University of California Press, ėd. 1979, p. 176. saugomi. Jiems nieko nereikia spręsti... jie gyvena išlaisvinti nuo
Jos tyrinėjimai iš dalies remiasi R. Stollerio mokslo darbais.
39
Lillian Rubin, Des Etrangers intimes, Robert Laffont, 1986, p. 69-70.
40
J.-J. R o u s s e a u , Lettre a d'Alemliert, 1 7 5 8 , G a r n i e r - F l a m a r i o n ,
41
Christopher Frank, Le Reve du singe fou, Seuil, 1976, Livre de

n ° 1 6 0 , 1967, p. 1 9 5 - 1 9 6 . Išskirta m ū s ų . P o c h e , 1 9 8 9 , p. 3 3 , 107, 1 1 6 , 140.

80 81
 http://avatara.lt
įsipareigojimų ." Toks pat geismas, tik šįkart sutvardytas, regi­
42
mas romane „La Mere artificielle: „Trauk velniai tuos amžinus ma-
manezijos nuliūdintų vyrų-kūdikių verkšlenimus... jie norėtų pa­
bėgti į savo motinos pilvą. Pakalbėkim galiausiai atvirai apie
papamnezę !.." 43
Philipas Rothas pasielgė dar geriau: jo herojus Davidas
Kepeshas pavirto milžiniška moters krūtimi. Nebepakęsdamas sa­
vo vyriškumo ir neįtikėtinos savitvardos, kurios reikalauja, jis pa­
sineria į kliedesius, kurie jam leidžia pasimėgauti visais totalios
impotencijos malonumais . Noras sugrįžti prie motinos krūties
44
arba žindomo kūdikio būsenon... į tas pirmąsias gyvenimo valan­
das, kai kūdikis yra krūtis. Išskyrus šį romantišką kliedesį, visa
Ph. Rotho kūryba pasakoja apie negailestingą karą, kurį suaugęs
vyras kariauja su bejėgiu ir priklausomu kūdikiu: „Vyro balsas
atmeta neatsakingumo gundomą vaiką ". 45
Kad atsiduotum tokioms regresyvioms fantazijoms, rei­
kia būti jau truputį nutolusiam nuo savo baimių. Gal šiuolaikinė
vyriškumo ir moteriškumo peržiūra atlaisvina represijos mazgą,
kuris dar prieš dvidešimt metų taip smaugė vyrą. Tačiau ne visi
sugeba matyti save taip aiškiai. Pažeidžiamiausi ir labiausiai ken­
čiantys gali atlaikyti savo vyriškumą ir kovoti su nostalgišku mo­
tiniškų įsčių geismu tik jausdami neapykantą moteriškajai lyčiai.
42
Gūnter G r a s s , Le Turbot, 1 9 7 7 , pranc. v e r t i m a s , Seuil, 1 9 7 9 ,
p. 2 5 - 2 9 .
43
Hermann Bnrger, La Mere artificielle, 1982, pranc. vertimas, Fa-
yard, 1985, p. 75-76.
44
Kodėl krūtis? - klausia jis savęs. Geismas, persunktas palai­
mingos inercijos, siekimas tapti didžiuliu kūnu-maiSu, be smegenų, pasy-
vhx, nejudriu, veikiamu, užuot veikiančiu? Tas ilgas žiemos miegas mote­
riškos anatomijos kalnuose? ... Krūtis, kokonas, pagalvė tos kišenės, kur aš
turškiausi a m n i o t i n i a m e s a v o motinos skystyje, in Le Sein, 1 9 7 2 , pranc.
v e r t i m a s , Gallimard, 1 9 7 5 , p . 1 0 2 - 1 0 7 .
45
Philip Roth, Ma vie d'homme, 1974, pranc. vertimas, Gallimard,
1 9 7 6 , p. 78.
82
Prisimename, kokį pasišlykštėjimą jautė Baudelaire'as: „odos mai­
šui... pilnam pūlių". Vienas paauglys, pirmą kartą besimylintis
su vyresne už save mokytoja, kuri primena jam motiną, jaučia tokį
patį pasišlykštėjimą moters lytimi: „šiltas, lipnus latakas... noras
vemti... jautiesi traukiamas iš vidaus... jautiesi bjauriai" . Tai po­ 46
jūčiai, kuriuos patiria daugumas paauglių, kai atveria sau lytinį
aktą, vėliau, vyriškumui sustiprėjus, jie sušvelnėja.
Vadinasi, nuo vaikystės iki brandos, o kartais ir visą
gyvenimą, vyriškumas yra veikiau reakcija nei adhezija. Mažas
berniukas veikia priešindamasis: aš - ne mano motina, aš - ne
kūdikis, aš - ne mergaitė, skelbia jo pasąmonė. Kaip sakė Alfre­
das Adleris, vyriškumo atsiradimas praeina vyriškojo protesto lai­
kotarpį. Žodis „protestas" nurodo, kad atsikratyta abejonės. Skel­
bi savo nekaltumą, kai esi įtariamas esąs kaltas. Sauki apie jį
garsiai ir stipriai, kad įtikintum kitus, jog nesi toks, kokiu tave
laiko. Lygiai taip ir mažas berniukas (paskui vyras) įtikinėja esąs
vyras, kadangi vis dar kyla įtarimas dėl jo moteriškumo. Bet šįkart
abejoja veikiau jis pats negu kiti. Jis turi įtikinti save patį, kad yra
nekaltas, kitaip tariant, kad yra autentiškas vyras.
Šis protestas pirmiausia nukreiptas į motiną. Jis suside­
da iš trijų sprendinių: Aš nesu ji. Aš nesu toks, kaip ji. Aš esu
prieš ją.
Motinos išdavimas ir nužudymas
Atsiskyrimo nuo motinos tema švytuoja tarp dviejų vie­
na kitą papildančių temų: mylimos motinos (geros motinos) išda­
vimas, įkyriai persekiojantis Philipą Rothą, ir išsilaisvinimas iš
motiniškos priespaudos (bloga motina, per daug valdinga ir su­
kelianti frustraciją), - nūdienos vokiečių kalba rašančių rašytojų
46
Michka Assayas, Les Annėes vides, L'Arpenteur, 1990, p. 3 8 - 3 9 .
83
 http://avatara.lt
obsesija . Priklausomai nuo vyraujančio motinos įvaizdžio (nors
47
viena ir kita visada sumišę) visada pabrėžiamas arba kaltumas,
arba agresyvumas. Freudas priskyrė vyrui „normalią panieką"
moteriai, sąlygojamą to, kad ji neturi penio, tačiau Janine Chasse-
guet-Smirgel, subtilesnė už metrą, pastebėjo „už tos skelbiamos
paniekos... galingą geidžiamos ir siaubą keliančios motinos įvaiz­
d į " . Ji kelia siaubą, nes simbolizuoja mirtį, grįžimą atgal, įtrau­
48
kimą vidun godžios gimdos . 49
Psichologai dažnai primindavo motinos išdavystės te­
mą. Suaugęs vyras nepasitiki moterimis, prisimindamas savo mo­
tiną, kuri išdavė meilę jam pamažėle atiduodama jį vyrų pasau­
liui. Tačiau esama ir kito pobūdžio išdavystės, kuri labai subtiliai
parodoma visuose Ph. Rotho kūriniuose: kai sūnus išduoda moti­
ną. Sitai jam jau - tikras skandalas, kur kas didesnis nei patiniš­
kas falocentrizmas . Negali tapti vyru, neišdavęs motinos, „nenu-
50
kirtęs vaikystės meilės saitų . Vyriškumas, kaip sako Rothas, -
51
„pasakyti „ n e " savo motinai, kad galėtum pasakyti „ n e " kitoms
moterims". Arba dar: „būti mažiausiam - tai būti jos Philipu, bet...
mano istoriją pradeda ir iš vietos išjudina tas faktas, kad aš esu jo
(savo tėvo) Rothas ". Portnoy'us konsultuojasi su psichoanaliti­
52
ku, norėdamas, kad tas suteiktų jam vyriškos galios: „Padarykite
Be kitų autorių, motinos n u ž u d y m o temą r a n d a m e Gunterio
47
Grasso, Michaelio Krūgerio, Peterio Rosei, Hermanno Burgerio ar Thomaso
Bernhardo kuriniuose.
48
J. Chasseguet-Smirgel, op.cit., p. 62.
49 Psichoanalitike, beje, pabrėžia, jog vienas iš dažniausiai iš­
g i r s t a m ų p r a n c ū z ų kalbos liapsusų yra žodis „ m i r t i s " , p a v a r t o t a s vietoj
ž o d ž i o „ m o t i n a " . Neatsitiktinai „didieji rašiniai apie moteriškumą (Freu­
do) yra įvado į mirties instinktą amžininkai ir neginčijamai yra paženklinti
mirties a t s p a u d u " , Ibidem, p. 85 ir 86.
50
Ph. Roth, La contre-vie, 1986, pranc. vertimas 1989, Gallimard,
p. 246 ir 248.
51
Ph. Roth, Mo Vie d'homme, 1974, pranc. vertimas 1976, Galli­
m a r d , p. 2 4 6 ir 279.
52
Ph, Roth, Les Faits, p. 30.
84
mane stiprų, padarykite mane visavertį ". Kitaip tariant, padėki­
53
te man išduoti savo motiną. Jis jaučiasi pernelyg kaltas prieš ją,
kad drįstų išsigauti iš jos orbitos, iš jos kūno ir tapti vyru. Su
paaugliu ji vis dar elgiasi su juo tarsi su savo kūdikiu ir, jam
pareiškus menkiausią norą būti autonomiškam, verkia... Ją išduo­
ti - tai, be menkiausios abejonės, sukelti jos ašaras, savo kaltės
jausmą, siaubą ir baimes. Portnoy'aus drama susijusi ne tiek su
motinos visagalyste ir tėvo negale, kiek su tuo, kad ji laiko jį „savo
mylimuoju", ir jis tai žino. Tačiau jis gali norėti išsaugoti tą padė­
tį tik tol, kol jis - jos kūdikis.
Rezultatas: sulaukęs ketverių metų, jis jau vargiai žino­
jo, kokiai lyčiai priklauso . Prisimena, kad, pradėjus eiti devin­
54
tuosius metus, kai nenusileido viena sėklidžių, jį apėmė siaubin­
ga baimė: „O jeigu man, be to, pradės augti krūtys? O jeigu mano
penis sudžius, taps lūžus ir vieną dieną besišlapinant liks ranko­
je? Tada aš tapsiu mergaite ". Mergaitė arba kūdikis: tai kliūtys,
55
kurias berniukas turi pašalinti, norėdamas tapti vyru. Abiem at­
vejais svarbu nutraukti ryšius su motina. Bet kaip tą padaryti, jei
ji grasina atimti savo meilę ir netgi jį kastruoti ? Ji, „kutendama 56
jam uodegėlę", išmokiusi jį šlapintis stovint..." josios ranka, už­
dėta ant mano koto, matyt, vaizduoja mano a t e i t į ! " 57
Kaltės jausmą pakeičia agresyvumas ir neapykanta.
Ph. Rothas jų irgi neišvengia. Jis įnirtingai kovoja su motinos vi­
sagalyste, trukdančia jam augti. Neįveikęs jos toje kovoje, jis liko
be pautų. Suaugęs jisai paklūsta visoms moterims, kurias myli:
apimtas negalės, mazochistas , „jis švelniai pabruka uodegą, ne-
58
53
Ph. Roth, Portnoy et son comp]exe, 1967, pranc. vertimas 1970,
„ F o l i o " , p. 56.
54
Ibidem., p. 65.
55
Ibidem., p. 5 8 - 5 9 .
56
Ibidem., p. 6 3 - 6 4 . Motina grasina jam peiliu, kai jis nenori
valgyti!
57
Ibidem., p. 1 8 4 - 1 8 5 .
58
Plg. Ma vie d'homme ir Professeur de dėsir.
85
 http://avatara.lt
lyginant bejėgis malonus berniukas" . Jis tapo žindukliu egoma-
59
niaku" , kuriam žinoma tik vienui viena apsigynimo priemonė:
60
paversti visas moteris „seksualiniais masturbaciniais objektais".
Kiti dar brutaliau išreiškia savo neapykantą ir motinžudystės bū­
tinybę. Romane Le Turbot tai pasakyta atvirai: vyriškasis aktas par
excellence - motinos nužudymas . Jei nėra to steigiamojo akto, ku­
61
ris priverčia vyrą išeiti iš tamsios motinos įsčių priešistorės, mir­
tis įveikia gyvenimą.
Literatūroje motinos paneigimų gausu. Kiekvienas sten­
giasi perrėkti ir perverkšlenti kitą. M. Krūgeris paaiškina motiniš­
ką mūsų laikų vyrų kompleksą. Vyras-kūdikis serga pragariška
simbioze. Jis jaučiasi esąs menkysta, mazgotė be tapatybės, ryte
ryjamas visagalės motinos ir moterų budelių . Peteris Rosei su 62
siaubu pasakoja apie vyrą, kaip vaikas išsigandusį moters-dei-
vės, nepriklausomos ir žiaurios. Negalėdamas jos užmušti, jis ją
fetišizuoja, priima vieną jos dalį, atmesdamas visumą . Motina- 63
deivė meta burtus: ji trukdo savo sūnui augti ir padaro jį impoten­
tu . Geriausiai visagalės motinos ir jos sūnaus, amžino žindančio
64
kūdikio, portretą nupiešė Šiaurės Portnoy'us, rašytojas Knutas Fald-
bakkenas romane Le Monarąue (norvegiškos knygos pavadinimas
Bad Boy): impotentas, apatiškas, be tapatybės, mazochistas, pasy­
vus, jis niekina pats save, nes bijo visko, net savo paties šešėlio.
M
Ma vie d'homme, op.cit., p. 2 7 1 - 2 7 2 .
60
Ibidem, p. 234. Žindančio kūdikio tema nuolat atsikartoja P. Rot-
ho kūriniuose, y p a č romane La Lecon d'anatomie, kuriame pasakojama siau­
binga jo depresijos istorija, p. 387, 4 4 9 , 622, 697.
61
Gūnter Grass, op.cit., p. 294.
62
Pourquoi mot? Et autres rėcits ( 1 9 8 4 - 1 9 8 7 ) , pranc. vertimas, le
Seuil, 1 9 9 0 , p. 2 1 - 3 9 .
63
Homme et femme SARL, op. cit.
64
H.Burger, La Mere artificielle, op. cit., p. 2 6 2 ; Saul Bellow, Au-
jourd'hui le jour, Gallimard, 1962, p. 109; Pat C o n r o y , Le Prince des marėes,
Presses de la Renaissance, 1988, p. 2 2 5 - 2 2 7 ; Knut Faldbakken, La Sėduction,
Presses de la Renaissance, 1990, p. 131 ir 215.
86
Faldbakkeno romanų herojai verkia iš negalės kaip žindomi kūdi­
kiai ir išgyvena homoseksualius epizodus. Tik kito vyro kūnas gali
nuraminti vyrą-žinduklį, draskomą gilios depresijos.
Vyrų romanai nuo Šiaurės iki Pietų ir nuo Rytų iki Va­
karų paskleidė kastruotojos ir mirtį nešančios motinos temą, ji
tapo viena plačiausiai paplitusių šiuolaikinėje literatūroje. Rung­
tyniaujama, kas įtaigiau demaskuos tas „lipniai saldžias nuo su­
sirūpinimo" 65
moteris, kurios pagimdo vyrus-kūdikius . Tėvai, 66
jeigu jie nėra mirę, aprašomi kaip tuščiaviduriai šešėliai: nesuke-
liantys jokių jausmų, apgailėtini, pažeminti, niekinami. Nesuge­
bantys išplėšti savo sūnaus iš mylinčių motinos nagų. Rezulta­
tas: skirtingi tų romanų herojai prastai teišsikapsto iš tos padėties.
Buvo kalbėta apie negalę, depresiją, homoseksualius epizodus,
savižudybes arba beprotybę, tačiau ir kastruoto vyro agresyvu­
mas gali išsilieti išorėn. Jis elgiasi su moterimis kaip su išmesti-
nais daiktais, tampa sadistu arba žudiku. Romano Fausse note 67
herojus, užplūstas simbiotinės, geidulingos savo motinos meilės,
tampa moterų žudiku. Tas šviesiaplaukis neaiškios lyties efebas,
vaikiškas ir moteriškas, baigs savo dienas užmuštas motinos, ku­
ri tuo gestu paženklins paskutinę savo globą (nuo teisingumo) ir
„antropofagišką" motinišką užvaldymą. Yra ir tokių, kurie svajo­
ja užmušti savo motiną , kad galėtų išgiežti visą susikaupusią
68
65
Faldbakkeno pasakymas, Le Monarąue, op cit,, p.17. Žr. taip pat
Dominiąue Fernandez, L'Ecole du Sud, Grasset, 1991; Vitaliano Brancati, Les
Annees perdues, F a y a r d , 1 9 8 8 ; Philippe Sollers, Femmes, G a l l i m a r d , 1 9 8 3 ;
Roland Jaccard, Les Chemins de la desillusion, Grasset, 1979 ir Lou, Grasset,
1982; H e r v ė Guibert, Mes parents, Gallimard, 1986.
66
Christian Giudicelli, Stations balneaires, Galimard, 1988; Ludo-
vic Janvier, Monstre, va!, Gallimard, 1988; Francois VVeyergans, Le Pitre, Gal­
limard, 1973 ir jo kūrinių v i s u m a ; E d g a r Smadja, Lubie, B.Barrault, 1 9 9 0 ;
Alfredo Brice-Echenique, L'Ultime dėmėnagement de Felipe Carillo, Presses de
la Renaissance, 1990.
67
Roland Clement, Fausse note, ėd. Phėbus, 1990.
68
Renė Beletto, La Machine, POL, 1990.
87
 http://avatara.lt
neapykantą, ir tokių, kurie ją iš tikrųjų užmuša . Kerintis Ludovi-
69
co Janviero sūnus žudikas - prieš laiką pagimdyto vyro karikatū­
ra: bailys, greitai supykstantis, minkštas, glebus, storas, mėgstan­
tis savo ekskrementus, jis visada dėjosi egzistuojąs. Jis kalba apie
save moteriškąja gimine, beje, jis ir panašus į moterį, turi krūtis ir
klubus. Žudydamas motiną, jis tikėjosi išsilaisvinsiąs iš savo eg­
zistencijos baimės. Tačiau tai padaręs patenka į kalėjimą. Prisi­
mena „meilės klijus" ir mėgaujasi mintimi apie nėščią vyrą, kuris
galėtų suteikti „vyrišką aplinką" vyriškosios lyties kūdikiui.
Iš teisybės, praleidus tinkamą momentą, santykių su mo­
tina nutraukimas neįmanomas be terapeutinės pagalbos. Ir netgi
tokiu atveju užsitęsusi simbiozė sukelia sunkias komplikacijas.
Nesėkmingas atsiskyrimas pagimdo dar baisesnį sąmyšį. Nuo
transseksualumo iki psichozės (nei kraujomaišos uždraudimas,
nei tėviškoji kastracija), patiriant daugybę tapatybiškų ir su elge­
siu susijusių negalavimų: „hegemonišką vyriškumą" , panieką 70
moterims, nesuvaldomą agresyvumą, „tėvo a l k į " 71
ir 1.1.
Visa šitai, regis, pateisina Naujosios Gvinėjos genčių,
bijančių mirtinos motinų įtakos savo sūnums, nuostatą. Būtent
todėl, kad jos trukdo jiems augti ir tapti vyrais, suaugę vyriško­
sios lyties atstovai turi atsiplėšti nuo jų žiauriausiu būdu.
69
Ludovic Janvier, Monstre, va!, Gallimard, 1988.
70
R.Connel, „A VVhole New VVorld: Remaking Masculinity in the
Context of Environmental M o v e m e n t " , Gender & Society, vol. 4, n°4, 1990,
dėcembre, p. 4 5 9 .
71
Fsther and Child, Stanley H. Cath., Aląn R.Gurvvitt, John Mun-
der Ross-little, eds Brown a n d C o m p a n y , Boston, 1982, p. 163.
88
GYVYBIŠKA DIFERENCIACIJOS BŪTINYBĖ
Lyčių skirtumas įvairuoja priklausomai nuo visuome­
nės. Ryški arba vos pastebima svetimtaučio stebėtojo akiai (mūsų
visuomenėse šiandien kartais sunku atskirti jaunuolį nuo mergi­
nos), vėlyva (Taitis) ar ankstyva (pavyzdžiui, Vakarų visuomenė­
se iki 1900 metų) lyčių diferenciacija - visuotinis reiškinys. Žino­
ma, visuomenė evoliucionuoja lėtai, ir populiariausia žiniasklaida
vis dar platina tradicinius vyriškus ir moteriškus stereotipus. Ta­
čiau jau laikas pripažinti, kad socialinio to reiškinio paaiškinimo
nebepakanka. Priešinimosi apraiškos yra ir psichologinės, ir, kaip
tokios, jos neatsitiktinės. Poreikis atsiskirti nuo kitos lyties - ne
auklėjimo padarinys, o iš senovės atėjusi reikmė. „Daugumas vi­
suomenių naudoja lytį ir giminę kaip pagrindinę pažinimo sche­
mą savo aplinkai suprasti. Žmonės, daiktai, idėjos visuotinai skirs­
tomi į vyriškus ir m o t e r i š k u s " . Vaikai jais naudojasi ne tik
72
suvokdami pasaulį, bet ypač suvokdami save. Pažinimo aktas pra­
sideda nuo skirstymo ir klasifikacijos, bet pirmiausia nuo dualiz­
mo. Vaikas išmoksta skirstyti žmones ir daiktus į dvi grupes, vie­
ną panašią - į jį, o kitą - priešingą.
Kitas duomuo, būdingas ankstyvajai vaikystei, - polin­
kis apibrėžti Būtybę pagal tai, ką ji Daro. Į klausimą: kas yra vyras
ar moteris, vaikas atsako vardydamas vaidmenis ir funkcijas, daž­
niausiai stereotipiškus ir opozicinius. Štai kodėl lyčių vaidmenų
teorijos kritika Jungtinėse Valstijose , teisėta suaugusių vyro ir
73
moters atžvilgiu, turėtų būti sušvelninta vaiko atžvilgiu. Jeigu vi­
siškai normalu mokyti tų pačių dalykų abiejų lyčių vaikus, lygiai
taip pat būtina palikti kiekvienai iš jų galimybę išreikšti savo skir-
72
Holly Devor, Gender Blending, Indiana University Press, 1989,
p. 4 6 .
73
Plg. Joseph H. Pleck, The Myth of Masculinity, The MIT Press,
Cambridge, Mass., 1981 ir daugelį straipsnių.
89
 http://avatara.lt
tuma ir savo priešingybę. Nors tėtis ir mama abu yra tarnautojai
arba gydytojai, dalijasi buitiniais ir šeimos rūpesčiais, mažas vai­
kas visada jaus poreikį surasti juos skiriantį kriterijų (tegu ir įsi­
vaizduojamą), kuris padės jam atsiskirti nuo vieno ir susitapatin­
ti su kitu.
Visuotinis lytinis vaikų atskyrimas
Visose žmonių visuomenėse esama momento, kai vyriš­
kosios ir moteriškosios lyties vaikai atsiskiria vieni nuo kitų, kad
suformuotų vienos lyties grupes. Net Taityje, kur lytinis skirtu­
mas vienas neryškiausių pasaulyje, berniukai ir mergaitės liauja­
si žaidę drauge ankstyvojoje paauglystėje . Sulaukę dešimties
74
dvylikos metų, jie pradeda atsiskirti vieni nuo kitų ir iki penkioli­
kos šešiolikos metų berniukai nebendrauja su mergaitėmis. Tai
„homoseksualių" draugysčių, tokių svarbių stiprinant lyties ta­
patybę, metas. Vakarų visuomenėse lyčių atsiskyrimas prasideda
daug anksčiau ir trunka kur kas ilgiau. Viename iš neseniai pasi­
rodžiusių straipsnių E. Maccoby, daug tyrinėjusi šį klausimą ir
gerai išmananti šiuolaikinę literatūrą ta tema, gali patvirtinti:
„Nuo ankstyvosios vaikystės iki brandos amžiaus vaikai iš es­
mės persigrupuoja pagal lytį ". Tyrinėdamos trukmę, Maccoby ir
75
Jacklin (1987) konstatavo, kad ketverių su puse metų vaikai vaikų
74
Robert L e v y , Tahiiians, Mind and Experience in the Society Is-
lands, University of Chicago Press, 1973, p. 1 8 9 - 1 9 0 .
75
E. Maccoby, „Le sexe, catėgorie sociale", in Actes de la recherche
en sciences sociales, n°83, juin 1990, p. 16. Maccobi naudojasi Lurijos ir Herzo-
go (1985) darbais, Barry Thorne'o straipsniu „Girls and Boys Together, but
Mostly A p a r t " , 1986, perspausdintu Men's Lives, op. cit., p. 1 3 8 - 1 5 3 , taip
pat savo paties tyrinėjimais drauge su Jacklin „The Psychology of Sex Diffė­
rence, op. cit., 1974 ir „Gender Segregation in Childhood", in E.H. Reese (ed.),
Advances in Child Development and behavior, vol. 20, p. 2 3 9 - 2 8 7 , N.Y. Acade-
mic Press, 1987.
90
darželyje praleisdavo triskart daugiau laiko žaisdami su tos pa­
čios lyties vaikais nei su priešingos lyties partneriais. Šešerių su
puse metų vaikų tas santykis pasikeičia į vienuolika su vienu.
Atskyrimas būna dar aiškesnis situacijose, kurios nėra
suaugusiųjų struktūruojamos. Beje, jeigu pastarieji nužengia per
toli mėgindami suartinti abi lytis, vaikai pradeda rodyti pasiprie­
šinimą. Tarp šešerių ir dvylikos metų berniukai ir mergaitės vengia
mišrių grupių. B. Thorne, beje, pabrėžė tuo laikotarpiu pagausėjus
pašaipų, kuriomis vaikai apiberia tą, kuris parodo susidomėjimą
kitos lyties vaiku. Anot Maccoby, noras vengti kitos lyties vaikų
niekaip nesusijęs su suaugusiųjų spaudimu. Kad ir kaip mokykla
stengtųsi pagausinti mišrios veiklos, tos pastangos būna veiksmin­
gos tik laikinai: vaikai visada sugrįžta prie atskyrimo modelio.
Polinkis rinktis tos pačios lyties žaidimo partnerius pa­
sireiškia labai anksti. Maccoby primena vieną tyrimą dideliame
Kanados vaikų lopšelyje (1984), atliktą su vaikais nuo vienerių
iki šešerių metų. Sulaukusios maždaug dvejų metų, mergaitės pra­
deda bendrauti su kitomis mergaitėmis, o berniukai aktyviai ieš­
ko tos pačios lyties partnerių tik sulaukę maždaug trejų metų.
Penkerių metų jie pranoksta mergaites polinkiu turėti tos pačios
lyties draugų. Maccoby ir Jacklin (1987), be to, pastebėjo, kad ben­
dravimo lygis buvo kur kas aukštesnis nemišriose porose: berniu­
kai gerokai visuomeniškai aktyvesni, kai žaidžia vienas su kitu
nei tada, kai žaidžia su mergaite. Nuo trisdešimt trijų mėnesių jų
žaidimų stilius yra skirtingas, ir vaikai geriau prisiderina prie tos
pat lyties vaikų žaidimo stiliaus. Mergaitės žaidžia ne pasyviai,
tačiau joms nebūdingas toks fiziškas ir brutalus žaidimo būdas
kaip berniukams . 76
76
Vienoje studijoje apie darželinio amžiaus vaikus B. Fagot tei­
gia, kad berniukai ir mergaitės palankiai reaguoja į „pastiprinimus" iš es­
mės tik tada, kai jie ateina iš tos paties lyties vaikų, tačiau beveik visai
nereaguoja, kai jie atsiranda iš priešingos lyties vaikų. Vis dėlto pastebėta,
kad mergaitės yra jautresnės berniukų įtakai nei pastarieji mergaičių įtakai.
Berniukai ir mergaitės suformuoja skirtingų kultūrų grupes: dominavimas,
91
 http://avatara.lt
NIOKOJANTIS MOTINIŠKOJO
Anot Maccoby ir Jacklin, lytinio atskyrimo pagrindai jau
INSTINKTO MITAS
būna susiklostę dar prieš vaikams pradėjus lankyti mokyklą. Jie
pasirodo nuo tada, kai šie jau stovi ant gebėjimo teisingai skirsty­
ti pagal lytį tiek kitus, tiek save slenksčio. Konstatuoti berniukų ir
mergaičių grupių skirtumai susidėtų iš trijų pagrindinių veiks­ Jau turėjome progos parodyti, jog motiniškojo instinkto
nių: vaiko socializacija pagal jo lytį nuo pat gimimo (tačiau ji labai teorija buvo paneigta elgsenų istorijos . Atstumiantis ir moterų 79

skiriasi priklausomai nuo tėvų, nuo šeimos); biologiniai veiksniai ;
galiausiai dar mažai ištirti pažintiniai veiksniai: vaikai gali at­
skirti berniukus nuo mergaičių dar prieš suvokdami genitalijų
skirtumus . 78
Šis reiškinys, regimas visais laikais ir visur, turėtų pa­
skatinti lytinio dualizmo niekintojus elgtis apdairiai. Nors teisy­
bė, kad patriarchato jie buvo naudojami kaip siaubingas ginklas
prieš moteris, ne mažiau tikra, jog tai - elementarus vaiko tapaty-
binės sąmonės duomuo. Šitai neigti reikštų patirti lytinės painia­
vos riziką, kuri niekada nebuvo palanki taikai tarp vyrų ir mote­
rų. Pripažinti jam būtino etapo statusą, ko gero, yra vienintelis
būdas vėliau pripažinti bendrą biseksualumą, kitaip tariant, ly­
čių panašumą.
77 kaltės jausmą lemiantis motiniškojo instinkto mitas atsiskleidžia
kaip niokojantis vaikų, ypač berniukų, atžvilgiu.
Motiniškojo instinkto teorija postuluoja, jog tiktai moti­
na geba rūpintis žindomu kūdikiu ir vaiku, kadangi taip jau nu­
lemta biologijos. Pora motina/vaikas neva sudaro idealų visetą,
kurio niekas negali ir neturi trikdyti. Palaikant to išskirtinio vai­
ko prisirišimo 80
prie motinos ir natūralaus pastarosios polinkio
rūpintis vaiku idėją, įteisinamas tėvo nušalinimas ir juolab su­
stiprinama simbiozė motina/sūnus. Kitaip tariant, pailginamas
berniuko protomoteriškumas tėviškosios identifikacijos sąskaita.
Anglų psichoanalitikai buvo karšti šitos teorijos šalininkai. Jų
nupieštas portretas - ideali, visiškai atsidavusi savo mažyliui mo­
tina, kurios interesai neva absoliučiai sutampa su jos vaiko inte­
resais . Kai M. Mahleris priminė normalią „autistinę" žindomo
81

kūdikio fazę, VVinnicottas išrutuliojo mintį apie atitinkamą moti­

nos būklę - apie naujosios gimdyvės „normalią ligą", kurią suda­
ro psichinė atsitraukimo, atsiribojimo būsena, toks šizoidinis epi­
zodas" 82
. Faktiškai įmotė ar bet kuri kita moteris, sutinka

hierarchija, įsakymai, pasigyrimai, grasinimai būdingi pirmiesiems, tuo tarpu

mergaitės dažniausiai išreiškia savo sutikimą, noriau suteikia žodį kitam ir
79
E.Badinter, L'Amour en plus. Histoire de l'amour maternel du XVII
ne tokios jautrios hierarchijai. In „Beyond the Reinforcement Principle : Anot-
au XX siėcle, Flamarion, 1980.
her Step Tovvard U n d e r s t a n d i n g Sex R o l e s " , in Developmental Psychology,
2 1 , 1 9 8 5 , p. 1 0 9 7 - 1 1 0 4 .
80
John Bowlby, VAttachement, P U F , 2 vol., 1978.
81
D. VVinnicott, „La P r ė o c c u p a t i o n maternelle p r i m a i r e " , 1 9 5 6 ,
77
Money ir Ehrhardtas mini grupę mergaičių, kurios patyrė pre­
natalinę androgenizaciją ir skyrėsi nuo kitų m a ž ų mergaičių tuo, kad buvo in De la Pėdiatrie d la psychanalyse, P a y o t , 1 9 7 8 , p. 1 6 8 - 1 7 4 . T a i p p a t

labiau linkusios rinktis žaidimo partneriais berniukus. Alice Balint „ L o v e for the Mother and Mother L o v e " , in M. Balint (ed.),
78
Kategorijos „patinas" ir „patelė" yra fundamentalios binarinės Primary love and Psycho-Analytic Techniąue, N.Y. Liveright Publishing,

kategorijos, įgytos kur kas anksčiau nei kategorijos „vyriškasis" ir „mote­ 1965, p. 9 1 - 1 0 8 .

riškasis", tokios išskydusios ir santykiškos visumos.

82
Ibidem, p.170.

92
93

VVinnicottas, galėtų patirti tą gerą „ligą" - motinos instinktą. Ta­
rytum pakanka gimti moterim, kad būtum motiniška !
Iš tikrųjų tik viena žmonių kategorija laikoma nesuge­
banti jausti pirmykščio motiniško jausmo, - vyrai ir ypač tėvai.
VVinnicottas ne tik sutinka su mintim, jog „kai kurie tėvai niekada
nesidomi savo kūdikiu" , mintį apie tėviškos meilės atsitiktinu­
84
mą jis nurutulioja taip toli, kad nė nemirktelėjęs priduria: „Jeigu
tėvas yra ir nori pažinti savo vaiką, vaikui pasisekė" . Apskritai
daugelio klasikinių psichoanalitikų nuomone, tėvas negali ir ne­
turi pakeisti motinos. Ir netgi dalytis motinystės rūpesčiais. Jis
turi likti galimu vaiko neapykantos nutekamuoju vamzdžiu , tik­
rovės principo įkūnijimu , o motinai palikti privilegiją bei įparei­
87
gojimą įkūnyti malonumo principą. Įstatymo atstovas, tėvas turi
mokėti išlaikyti nuotolį. Dar visai neseniai buvo galima išgirsti
Francoise Dolto iškilmingai skelbiant eteryje: „Tėvams ypač svar­
bu įsisąmoninti, kad jie žodžiu, o ne fiziniu sąlyčiu gali užsitar­
nauti savo vaikų meilę ir pagarbą" . Kaip geriau galėtum pasa­
88
kyti, kad tėvui nepatartina persiimti motiniškais rūpesčiais ir
švelnumu mažyliui, kad taip jis prarastų vaiko akyse savo pu­
siausvyros steigėjo statusą? Tėvo meilė neva turi tą ypatybę, kad ji
pasireiškia tik per nuotolį. Protas - būtinas tarpininkas tarp jo ir
jo vaiko, būtent jis ir leidžia išsaugoti tą nuotolį . Kol vaikui su-89
H. Deutch apibrėžia normalią, „moterišką" moterį taip: toji,
83
kuri, padedant harmoningai narciziškų ir mazochistinių polinkių sąveikai,
yra sukurta kentėti. Narcizišką norą būti mylimai motiniška moteris paver­
čia savojo „ a š " transformacija į vaiką, kuris tėra tik tojo „ a š " pakaitalas,
Psychologie des femmes, P U F , 1 9 4 9 , II, p. 45.
84
D. VVinnicott, L'Enfant et sa famille, Payot, 1973, p. 1 1 7 - 1 1 8 .
Ibidem, p. 120.
85
86
Ibidem, p.120. „Pranašumas turėti du tėvus: vienas gali būti ir
toliau jaučiamas kaip mylintis, tuo tarpu kitas yra nekenčiamas."
87
Alice Balint, ov.cit., p. 9 8 - 1 0 0 .
88
F. Dolto, Lorsąue l'enfont yaraii, t. II, Le Seuil, 1978, p. 7 1 - 7 2 .
89
E: Badinter, L'Amour en plus, op.cit., p. 3 2 1 - 3 2 3 .
94
http://avatara.lt
kanka vieneri metai, tėvas turėtų vaidinti labai menką vaidmenį.
83
Šita tėvystės koncepcija, visais atžvilgiais patogi patriarchalinei
tradicijai, galiausiai sustiprina diadą motina/vaikas ir ypač dia­
dą motina/sūnus. Kadangi visada buvo postuluojama, jog moti­
na apdovanota nuostabiu instinktu, buvo manoma, kad ji moka
juo naudotis, suteikdama būtiną meilės „dozę" kiekvienam vaiko
vystymosi etapui. Atėjus reikiamam metui, ji turėtų paskatinti sa­
85
vo mažylį išeiti iš tos simbiozės ir atsiskirti nuo jos pačios. Faktiš­
kai buvo manoma, kad motinos meilė - tai tarsi motinos pienas: ji
natūraliai prisitaiko prie evoliucinių vaiko reikmių.
86
Iš tikrųjų yra visai kitaip. Motinos meilė - be galo sudė­
tinga ir netobula. Anaiptol ne instinktas, ji yra sąlygojama tiekos
veiksnių, nepriklausomų nuo motinos „geros prigimties" arba
„geros valios", kad veikiau reikėtų mažo stebuklo, kad toji meilė
būtų tokia, kokią ją aprašo. Ji priklauso ne tik nuo kiekvienos mo­
ters asmeninės istorijos (gali būti bloga arba vidutiniška motina
iš kartos į kartą), nėštumo atsitiktinumo, jos noro turėti vaiką, jos
santykių su vaiko tėvu, bet ir nuo daugelio socialinių, kultūrinių,
profesinių veiksnių ir pan.
Žinoma, pasitaiko nuostabių motinų, suteikiančių savo
vaikui, ko jam reikia, kad jis būtų laimingas, nebūdamas jos kali­
niu, apsaugančių jį nuo frustracijų arba kaltės jausmo pertekliaus,
nuo jo vystymosi stabdžių. Bet, kaip ir didžios aktorės, tos „ga­
bios" moterys - tai stebuklingos išimtys, kurios patvirtina sun­
kios, neužtikrintos ir dažniausiai nesuteikiančios pasitenkinimo
tikrovės taisyklę. Paklausti apie motiną, vyrai ir moterys beveik
visada apibūdina ją žodžiais „per daug" arba „nepakankamai".
Per daug esanti arba per daug nesanti; per daug šilta arba per daug
šalta; per daug mylinti arba per daug abejinga; per daug atsidavusi
arba per daug egoistė; per daug motina daugeliui sūnų arba nepa­
kankamai motina dukroms, kurios tuo skundžiasi (kaip pastebėjo
Freudas), gulėdamos ant psichoanalitiko sofos. Gera motinystė -
beveik neįmanoma misija, kuri įrodo - jeigu to dar reikia, - kad
tuose reikaluose nesama instinkto. Paslaptis, kurios negalima iš-
95
 http://avatara.lt
mokti, yra tas „deramas nuotolis", kurį mini Lėvy-Sraussas, kal­
bėdamas apie tai, kaip išvengti rasizmo ir karo. Nei pernelyg arti­
ma, nei pernelyg nutolusi, gera motina išsaugo vidinę savo vaikų,
ypač sūnų, ramybę. Pastarajam „deramas nuotolis", skiriantis jį
nuo motinos, lemia jo vyriškosios tapatybės pojūtį ir jo paskes­
nius ryšius su moterimis.
Juo labiau motinos slegia savo sūnus, juo labiau jie bijo
III skyrius
moterų, bėga nuo jų arba jas engia. Tačiau, užuot kaltinus „kast­
ruojančias" motinas, kad jos gimdo sūnus, diskriminuojančius
„VYRĄ GIMDO VYRAS"
moteris (numanoma, kad būtent moterys kaltos dėl moterų nelai­
mių) , laikas padaryti galą išskirtiniam motinos rūpinimuisi vai­
90

ku, kad būtų nutrauktas tas ydingas ratas.

Šiandien žinome, kad vyrai taip pat gerai prižiūri vai­
kus, kaip ir moterys, kai to reikalauja aplinkybės . Tėvas toks pat
91

Šie Aristotelio žodžiai buvo pasakyti apie žmonių giminės repro­

jautrus, mylintis ir supratingas kaip ir motina, kai jis mobilizuoja
dukciją. Jie reiškė, kad būtent vyras, patinas, perduoda vaikui žmo­
savo moteriškumą . Reikia tiktai, kad motina, išsilaisvinusi iš
92

giškąjį pradą. Juos galima išgirsti šiandien ugdant vyrų giminę.

mitinio instinkto, sutiktų dalytis savo dalia su tėvu 93
ir kad pasta­
Dabar jau žinome, kad vyriškoji lytis, apibūdinta chro­
rasis nebebijotų savo motiniško moteriškumo. Vėliau pamatysi­
mosomos Y, perduodama tėvo. Būtent jis, suteikiantis gyvybę, ar
me, kad tėvo nebuvimo padariniai sūnui yra sunkesni iki jam su­
bet kuris kitas vyras (netgi vyrų grupė), įkūnijantys tėvo įvaizdį,
kanka penkeri metai nei vėliau. Dar vienas mūsų įsitikinimų
privalo baigti vyriškąją diferenciaciją. Visada būtina padėti vai­
paneigimas.
kui pakeisti savo pirminę moteriškąją tapatybę į antrinę vyrišką­
ją. Patriarchalinėje sistemoje vyrai naudojosi įvairiais metodais,
kad ir jauną berniuką paverstų vyru, „tikru vyru". Nepriklauso­
mai nuo to, ar susiduriame su iniciacijos ritualais, su homoseksu­
alia psichologija ar priešinimu su sau lygiais, visos tos instituci­
jos įrodo, kad vyriškoji tapatybė būna įgyta didelių sunkumų kaina.
Beje, tie sunkumai turi tris bendrus bruožus.
Pirmasis - mintis, jog reikia peržengti tam tikrą kritinį
slenkstį. Prasidedant paauglystei, berniukui iškyla uždavinys iš­
90
VViliam Ryan, Blaming the Victime, N.Y. Pantheon, 1970.
91
Žr. II, skyrius 2. bristi iš nediferencijuotos vaikystės. Daugelyje visuomenių ma­
92
Barbara J. Risman, „Intimate Relationship from a Microstruc- noma, jog tapti suaugusiu vyru yra problemiška. Priešingai nei
tural Perspective : Men who Mother", in Gender & Society, vol. 5, n ° l , March „moteris, kuri yra, vyras privalo būti sukurtas. Kitaip tariant, menst-
1987, p. 6 - 3 2 .
93
Arba kiekvienu vyru, kuris įkūnija tėvo įvaizdį. 1
Aristotelis, Metafizika, Z, 7, 1032a, 25.

96
07
 http://avatara.lt
ruacijos, kurios atveria paauglei galimybę turėti vaikų, sukuria
jos moteriškąją tapatybę; čia turime reikalo su natūralia iniciacija,
kuri padeda jai pereiti iš merginos būvio į moters; vyro atveju,
priešingai, edukacinis procesas turi perimti estafetę iš gamtos" . 2
Kitaip tariant, vyro tapimas vyru yra voliuntaristinė kūryba, ir
drauge su G. Corneau galima savęs paklausti, ar sūnų vyrišku­
mas kada nors atsiskleistų, jei nebūtų forsuojamas tam tikru sū­
naus vystymosi etapu.
Antras bendras skirtingų vyriškumo pedagogikų bruo­
žas - išbandymų būtinybė. Vyriškumas išsikovojamas po ilgos
kovos (su savimi pačiu), kuri dažnai būna susijusi su fiziniu ir
psichiniu skausmu. Kaip pažymi Nicole Loraux, kalbėdama apie
Romos respublikos pradžią, „vyriškumas išskaitomas atvirame
k ū n e " . Kario randai liudija žaizdas ir pralietą kraują, įrodan­
3
čius žmogaus ir piliečio vertę. „Skausmas - pirmiausia moterų
reikalas... vyras privalo jį niekinti, kad nepasirodytų nuvyriškė-
jęs ir nužemintas iki moteriškosios dalios" . Moralinio ir fizinio
4
stojiškumo išmokstama laikui bėgant ir patiriant išbandymų. Sa­
ve kurdamas jaunuolis dažnai susiduria su nepaprasto žiauru­
mo situacijomis. Net jeigu šiandien esam linkę suvokti tik sadisti­
nį ir negatyvų to reiškinio aspektą, pabrėžtina, kad tų išbandymų
tikslas visada vienas - sustiprinti vyriškumą, kuriam, be jų, grės­
tų pavojus susilpnėti ir netgi niekada neišvysti pasaulio.
Trečias bendras tradicinis vyriškumo formavimo bruo­
žas - tėvai čia nevaidina jokio vaidmens arba labai menką. Iš es­
mės jaunuolių maskulinizacijos imasi vyresni jaunuoliai arba su­
augę vyrai. Inicijuotas mentoriaus arba senolių grupės, jaunuolis
2
Guy Corneau, Pere manquant, fils manquė. Que sont les hommes
devenus? Les ėditions de l ' H o m m e , Montrėal, 1989, p. 2 1 . Išskirta mūsų.
3
N. L o r a u x , „Blessures de v i r i l i t ė " , in Le Genre humain, n ° 1 0 ,
op.cit., p. 39.
4
G e o r g ė s D u b y , Mate Moyen Age, C h a m p s / F l a m a r i o n 1 9 9 0 ,
p. 205-206.
98
grįžta į vyrų pasaulį ne to, kuris davė jam gyvybę, o kitų malone.
Tarytum tėvas bijotų suteikti sūnui skausmo ar malonumo. Įstum­
tas į kampą atpildo baimės ir homoseksualios kraujomaišos siau­
bo, jis jau nuo seno pasirinko susilaikymą ir nuotolio išsaugoji­
mą. Remdamasis gausia antropologine medžiaga, Th. Reikas
iškelia mintį, kad jausmais sūnui tėvas atgaivina dviprasmišką
jausmą savo paties tėvui. Iš to randasi atpildo baimė, taip tiksliai
pastebėta Otto Ranko: „Sūnus, jaučiantis priešiškas paskatas tė­
vui ir turintis jas slopinti, pats tapęs tėvu, bijos analogiško savo
sūnaus elgesio, skatinamo to paties pasąmonės komplekso" . Jį 5
būtų galima pavadinti Izaoko kompleksu. Beje, J. Pleckas pabrė­
žia kontrastą tarp tradicinio vyriško vaidmens, kuris numano stip­
rius emocinius vyrų ryšius (ritualizuotos formos riboja jų intymu­
mą), ir šiuolaikinio vyriško vaidmens, kur jausminiai vyrų ryšiai
silpni, o dažnai jų išvis nėra . Vieną iš tokio skirtingo elgesio prie­
6
žasčių nulemia, ko gero, tas faktas, kad naujųjų laikų jaunuolis
nebeturi iniciatoriaus ir kad jo tėvas negali atlikti tos pareigos.
Homofobai tėvai bijo pernelyg artimų kontaktų su sūnumis.
INICIACIJOS RITUALAI
Bendras jų tikslas - pakeisti berniuko statusą ir tapaty­
bę, kad jis atgimtų kaip vyras. Kai kuriose bendruomenėse - pa­
vyzdžiui, foksų gentyje Ajovoje - būti tikru vyru laikoma The Big
Impossible . Tai pavyksta tik kai kam iš elito. Tačiau daugelyje ri-
7
5
Pacituota H e r m a n o N u m b e r g o , „ T e n t a t i v e s de rejet de la cir-
concision", in Nouvelle revue de la psychanalyse, n°7, 1973, op. cit., p. 208.
6
J. H. Pleck, „Man to Man. Is Brotherhood Possible?" in N. Gla-
zer-Malbin (ed.), Old Family/New Family: Interpersonal Relationships, N.Y.,
Van Ostrand Reinholds, 1 9 7 5 .
7
David Gilmore, op. cit., p. 3 1 9 .
99
 http://avatara.lt
tualinių visuomenių, vyriškumas yra iššūkis, į kurį, vyresniųjų
priversti, atsako visi berniukai. Vienaip ar kitaip, išbandymams
pasibaigus, ta transmutacija įvyksta: berniukai pasijunta vyrais.
Tačiau kokia kaina! Tai tikra pirminės patelės būsenos priešingy­
bė, ta proga buvo kalbėta apie „radikalią resocializacijos chirur­
giją" . Ją sudaro trys etapai, vienas už kitą skausmingesni: atsi­
8
skyrimas nuo motinos ir moteriškojo pasaulio; persikėlimas į
nežinomą pasaulį; dramatiškų viešų išbandymų atlaikymas.
Trys etapai
The son ofafemale is the shadoiv ofthe male . Šitie Shakes-
9
peare'o žodžiai yra nuoširdžiai pajausti daugumos ritualinių pa­
triarchalinių visuomenių. Tai, kad moteriškoji lytis suteršia vy­
riškąją, ir ypač kad motinos suteršia savo sūnus, - sena obsesija,
regima tokiose skirtingose kultūrose, kaip XVIII Rousseau idėjų
amžius, amerikiečių Marines arba Naujosios Gvinėjos gentys: vi­
sur vyrauja mintis, esą neatimti iš motinų, sūnūs niekada negalės
tapti suaugusiais vyrais. Ar tai būtų Rytų Afrikos samburai ar
kikujai, Naujosios Gvinėjos barujai ar sambiai, ar daugelis kitų
genčių, pirmasis vyriškosios iniciacijos aktas - tai berniukų at-
plėšimas nuo motinos, paprastai atliekamas, kai jie sulaukia sep-
tynerių-dešimties metų.
Sambių gentyje Naujojoje Gvinėjoje berniukų iniciacijos
pradžią paskelbia fleitų garsai. Netikėtai atplėšti nuo motinų, jie
nuvedami į mišką. Ten tris dienas jie plakami iki kraujų, kad atsi­
vertų oda ir taip būtų paskatintas augimas. Juos plaka dilgėlėmis,
verčia kraujuoti iš nosies, kad atsikratytų moteriškų skysčių, ku­
rie jiems trukdo vystytis. Trečią dieną atskleidžiama fleitų pa-
8
G. Herdt, op. cit., p. 319.
9
M o t e r s / P a t e l ė s sūnus yra v y r o / p a t i n o šešėlis. Shakespeare,
Henrikas IV, II veiksmas.
100
slaptis, kurios jiems niekad nevalia atskleisti moterims, - už tai
gresia mirties bausmė. Vėliau klausinėjami Gilberto Herdto 10
jau­
nieji inicijuotieji sakė patyrę išsiskyrimo su motina traumą, ap­
leistumo ir nevilties jausmą. Vienas iš vyriškosios iniciacijos tiks­
lų ir yra būtent brutaliai ir radikaliai ištraukti juos iš mylinčių
motinų glėbio.
Nuo pat išsiskyrimo berniukai, gresiant baisiausioms
sankcijoms, nebekalbės apie motiną, jos nelies, į ją nežiūrės, kol
pasieks galutinę vyro būklę, kitaip tariant, kol patys taps tėvais.
Tik tuomet jiems bus galima panaikinti motinos tabu, pasiūlyti jai
žvėrienos, su ja kalbėtis ir valgyti jai esant. „Motina - pirmoji
moteris, kurią barujai palieka savo gyvenime, ir paskutinė, kurią
jie vėl s u r a n d a " .11
Kitas etapas ženklina persikėlimą iš moteriško pasau­
lio, kurį privalu palikti, į vyrų pasaulį, kurį privalu priimti, gre­
siant egzistencijos nutraukimui. Šis visuomeninės ir psichologi­
nės tapatybės pasikeitimas primena imigraciją iš vienos šalies į
kitą. Prisiimtosios šalies kalba, papročiai ir politika visais atžvil­
giais priešingi tiems, kurie buvo gimtinėje. Norint persikelti iš vie­
nos į kitą, būtina padaryti didžiulį lankstą. Jis gali trukti penke­
rius, dešimt ar penkiolika metų, kuriuos skiria didžiulės, etapus
ženklinančios ceremonijos. Barujų genties berniukui, kad jis būtų
atskirtas nuo motinos, atsietas nuo moteriško pasaulio ir vėl pa­
ruoštas bendrauti su moterimis po vedybų, reikia dešimties metų
lyčių atskyrimo, keturių didelių ceremonijų, kurias skiria kelerių
metų tarpas.
Dar prieš prasidedant pirmajai ceremonijai, naujokai,
ką tik atplėšti nuo motinų, iš pradžių būna nušalinami kelioms
dienoms (barujų gentyje) arba kelioms savaitėms (hopių gentyje) į
nežinomą vietą. Palikti visiškai be nieko, neturėdami nei valgyti
nei gerti, dažnai ir be drabužių, jauni berniukai, ištikti šoko, per-
10
G. Herdt, op. cit., p. 5 8 - 5 9 .
11
M. Godelier, La Production des grands hommes, Fayard, 1982, p. 72.
101
 http://avatara.lt
eina neišvengiamą pradinę fazę, kai jie yra niekas. Nei savo moti­
nos, nei savo tėvo vaikai, šitie berniukai yra betwixt-and-between ,
atsidūrę tikrąja tų žodžio prasme tarp vieno ir kito: konjunktūrinė
būklė ir būtina ne-tapatybė , rodantys, jog moteriškas motinos
13
vaikas privalo iš pradžių numirti, kad paskui galėtų gimti vyriš­
kosios giminės vaikas.
Trečiasis būdingas vyriškosios iniciacijos bruožas -
žiauriausių išbandymų, dažnai dramatiškų ir visada viešų, per­
ėjimas. Skarifikacija, apipjaustymas dar nesulaukus paauglystės,
penio subincizija , ypač australų aborigenų gentyse, nuplakimas
14
iki kraujų, įvairių kūno dalių sužeidimas. Netgi švelnūs androgi-
nai taitiečiai praktikuoja savotišką apipjaustymą jauniems ber­
niukams kaip perėjimo ritualą. Priešingai nei daugelis ritualų, ta
operacija vykdoma uždarai, jos nedramatizuojant. Vadinasi, no­
rint tapti suaugusiu vyru, čia irgi reikia, kad tekėtų kraujas... Psi­
choanalitikai dažnai tyrinėdavo tas „simbolines žaizdas" kaip
atspindį vyrų noro turėti moterų užsigrobtą gimdymo galią. Ta­
čiau čia mus veikiau domina ne pralietas kraujas, o dramatiška­
sis to išbandymo aspektas ir jo paliktas randas. Antropologas
D. Gilmoras, suregistravęs skirtingus vyriškumo išbandymus ka­
ringose (pavyzdžiui, samburų Rytų Afrikoje, Naujosios Gvinėjos
12
Pavadinimas knygos, išleistos Louise Carus Mahdi, Steven Foster
& Meredith Littel, Patterns of Masculine and Feminine Initiations, Illinois, Open
Court, 1987.
13
Anot Victoro Turnerio, kuris atkartojo Van Gennepo tyrimus,
iniciacijos simboliai yra paimti iš biologijos, iš mirties, iš irimo arba mode­
liuojami pagal nėštumo procesą. Victor Turner The Forest of Symbols : Aspects
of Ndembu Ritual, Ithaca and London, Cornell University Press, 1967, p. 95...,
p a c i t u o t a J a n O. Stein & M u r r a y Stein, in Betwixt-and-Between, op. cit.,
p. 291-292.
14
Tai gilus penio įpjovimas per vidurį, kol pasiekiamas šlapim­
takis, jo ilgis gali siekti nuo kelių centimetrų iki viso penio ilgio, nuo liaukos
iki kapšelio. Subincizuotieji šlapinasi pritūpę, kaip moterys, turi sumažin­
tus reprodukcijos gebėjimus ir radikaliai deformuotą penį. Dažnai tas ran­
das būna vėl atveriamas per ritualinius kraujo nuleidimus.
102
genčių) arba taikingose (masajų arba bošimanų Afrikoje) tautose,
12
pastebi, kad tie išbandymai yra tarsi „konfrontacijos, suvaidintos
viešoje scenoje" . Jie suteikia jaunam berniukui progą visiems pa­
15
rodyti, koks jis drąsus, kartais jo romią reakciją į skausmą , ir 16
visada - panieką mirčiai. Akistata su mirtimi, kurią išreiškia fizi­
nis skausmas ir vienišumo jausmas, ženklina vaikystės arba pri­
klausymo motinai pabaigą ir įžengimą į diametraliai priešingą
vyrų pasaulį. Randai, likę ant kūno, - nepažeidžiami įrodymai
visiems laikams to pasikeitimo, įvykdyto operacijos, apie kurią
sužino ir kurią pamato genties žmonės.
Daugiau ar mažiau žiaurios ir dramatiškos iniciacijos
apeigos vis dar egzistuoja daugybėje bendruomenių. Karingų
Naujosios Gvinėjos genčių apeigos, be abejonės, vienos ilgiausių
ir paliekančių didžiausias traumas, kokias tik jaunuolis gali patir­
ti. Tačiau jos atitinka bendruomenės išlikimo reikalavimus ir ypač
tą išskirtinį ryšį, kuris sieja berniuką su motina. Ar tai būtų barujai,
sambiai, bušamai ir pan., visuomet svarbiausia malonius berniu­
kus paversti žiauriais kariais ir išvalyti vaiką nuo visų moteriškų
fluidų, esencijų ir galių, kurios jam trukdo augti. Tačiau bimin-
kukusminų apeigos - vienos baisiausių ir pamokomiausių . 17
Bimin-kukusminai skiria be galo daug laiko ir energijos
vyriškiesiems ritualams. Jie susideda iš ne mažiau kaip dešimties
etapų, kurie trunka nuo dešimties iki penkiolikos metų. Jau atimti
iš motinos, berniukai (nuo septynių iki dešimties metų) klausosi
iniciatorių giesmės, kurioje jie įvardijami kaip purvinos, užterš­
tos moteriškomis substancijomis būtybės . Siaubo apimti berniu­
18
kai išrengiami, jų drabužiai sudeginami, ir moterys iniciatorės
15
D. Gilmor, op.cit., p. 1 2 - 1 4 .
16
Per apipjaustymą jaunasis masajis neturi teisės net sudrebėti
ar sumirksėti, kad nepadaryti! gėdos savo šeimai.
17
Pateikiame šį aprašymą, pasiskolinę jį iš Fitz John Porter Pode
veikalo, „The Ritual Forging of Identity : Aspects of Person and Self in Bimin
Kukusmin Male Initiation", in Rituals of Manhood, op. cit., p. 1 0 0 - 1 5 1 .
18
Motinos vadinamos „šėtoniškomis teršėjomis".
103
 http://avatara.lt
juos numazgoja, ištrindamos jų kūnus geltonu laidotuvių purvu,
tolydžio kartodamos užgaulias pastabas apie jų lytį. Toks žemi­
nantis išbandymas yra palydimas iniciatorių kalbų, kurios skel­
bia, kad jie bus nužudyti, nes yra nusilpninti ir užteršti savo mo­
tinos. Itin nervingi vaikai pradeda verkti, ir riksmai padvigubėja,
kai jiems iš galvos paleidžiamas kraujas. Juos paskutinį kartą pa­
rodo motinoms, kurios irgi verkia ir pradeda gedėti.
Paskui berniukus nuveda toliau į mišką ir staiga ima
plakti lazdomis, kol jų kūnai lieka išvagoti juostų. Po to jie žemi­
nami ir niekinami kone be pertraukos keturias dienas. Tolydžio
elgdamiesi su jais kaip su „užterštais" ir prieš laiką pagimdytais,
iniciatoriai kaitalioja plakimą deginančiomis dilgėlėmis, nuo ku­
rių kūnas srūva kraujais, su vėmulį keliančiu maistu, kad jie išsi­
valytų nuo visų moteriškų substancijų, susikaupusių nuo gimi­
mo. Kad priverstų išsivemti, juos per jėgą girdo kiaulės krauju ir
srutomis. Skausmas ir nesiliaujančių vėmulių dvokas, purvas,
šauksmai ir neatstojantis siaubas priveda vaikus prie visiškai ap­
gailėtinos fizinės bei psichinės būsenos. Vos pasibaigus pirmam
išbandymui, jie verčiami valgyti draudžiamą „patelių" maistą,
kuris dar labiau sustiprina paniką ir sukelia naujus vėmimo prie­
puolius. Po kelių valandų atvangos iniciatoriai įpjauna jiems bam­
bą (kad sunaikintų menstrualines liekanas), ausies spenelį ir de­
gina plaštakas. Surinktu krauju vėliau suvilgomas jų penis. Jiems
sakoma, kad šitas kraujas (moteriškas) ištirpins penį, ir kai šis,
susilietęs su krauju, susitraukia, jie žeminami.
Anot tas ceremonijas stebėjusių antropologų, vaikai pa­
tiria neapsakomą šoką. Daugumas kraujuodami nualpsta, juos
apima totali isterija. Tada stoja akimirka, kai iniciatoriai paskel­
bia, esą jie mirštą... Paskui jie slaugomi, jiems suteikiamas vyriš­
kas vardas ir tolydžio įpjaunami smilkiniai. Nepaisant vyresnių­
jų suteiktos pirmosios pagalbos, naujokus iš nevilties ir baimės
ištinka prostracija. Tokie pagrindiniai įvykiai, atskiriantys pir­
mąjį iniciacijos apeigų etapą, po kurio seka daugelis kitų.
104
F. J. Porteris Pode'as apklausė inicijuotuosius ir inicia­
torius, ką kiekvienas jautė per tuos išbandymus. Konstatavęs bai­
sias vaikų traumas, kai juos ištinka isterija ar jie netenka sąmo­
nės, jis paklausė suaugusiųjų, ar jų nepaveikė tokie kankinimai.
Daugelis prisipažino apgailestaują dėl tų kančių. Tačiau manė
jas esant būtinas berniukams. Anot jų, alternatyvos toms kančioms
nėra. Tokią kainą reikia sumokėti, norint pereiti iš moteriško pa­
žeidžiamumo būsenos į galingo vyro būseną. Apklausti po pir­
mųjų išbandymų, inicijuotieji prisipažino patyrę giliausią nevil­
tį, įtūžį, jausmą, kad motina išdavė jų neapgynusi, ir priešiškumą
tėvui, kankintojų bendrininkui. Tačiau daugumas inicijuotųjų
prisipažino drauge patyrę ir išdidumo jausmą, kad tai ištvėrė.
Sunkiausiai ištverusieji tuos išbandymus, buvo motinos labiau­
siai lepinami, patys moteriškiausi. Jie sakė, jog kažkas juose pa­
laužta. Jie nupjovė virkštelę ir jaučia naują vyrišką solidarumą.
Jis buvo sukurtas neginčijamos galios ir atsiskyrimo nuo mote­
riško pavojaus.
Apeigų pamokos
Pirmoji - vyriškumas - buvo įgytas tik aplinkiniu keliu
ir juo skausmingesnių, juo ilgiau truko simbiozė motina/sūnus.
Kad įvyktų radikali resocializacija, apie kurią kalba G. Herdtas,
berniukas privalo „išjudinti pačias gyvybės ir mirties d u r i s " .
19
Sambių inicijuotieji, kaip ir visi inicijuotieji iš rytinių Naujosios
Gvinėjos aukštumų, pasisako biją žūti per kraujo nuleidimus.
Reikia atsižvelgti į tai, kad šitos apeigos liečia berniu­
kus. Mergaitės turi teisę į kur kas trumpesnes ir ne tokias skaus­
mingas ceremonijas. Maurice'as Godelier'as netgi suabejoja, ar
galima kalbėti apie „tikrąją moterų iniciaciją" . Kaip būtų gali-
20
19
G. Herdt, op.cit., p. 3 1 - 3 2 .
20
M. Godelier, op. cit., p. 84.
105
 http://avatara.lt
ma lyginti dešimt lyčių atskyrimo metų ir keturias dideles cere­
monijas, kuriais berniukas atskiriamas nuo motinos, su dviem
savaitėm, kurios būtinos, kad paauglė taptų pasiruošusia san­
tuokai mergina? Paauglės tik kelias dienas praleidžia išskirtinai
moteriškame pasaulyje prieš vėl sugrįždamos į tą pačią šeimyniš­
ką kasdienybę. Jos pradeda dažniau lankytis savo būsimo vyro
tėvų šeimose ir atlieka jose daugiau darbų.
Šios apeigos, galinčios pasirodyti industrinių visuome­
nių skaitytojui tiek pat keistos, kiek ir barbariškos, - vienas iš
galimų atsakymų į berniukų visuotinai jaučiamą poreikį: būti pri­
pažintiems vyrais, būti vieniems iš tų, kurie įveikė silpnumą ir
priklausomybę nuo vaikystės. Šiandien, mūsų bendruomenėse,
kur apeigos prarado savo prasmę, tas perėjimas kur kas proble-
matiškesnis, kadangi jis nėra patvirtintas aiškių įrodymų. Jungti­
nėse Valstijose labai daug dėmesio skiriama tiems jaunuoliams,
kurie nenori suaugti ir tapti įsipareigojimus priimančiais vyrais.
Vieni šiuo atveju kalba apie Piterio Peno kompleksą , kiti - apie 21
pleibojų kultūrą , kai vyrai, kaip paaugliai, atsisako bet kokių
22
emocinių ryšių su moterimis. Būtent dėl to daugelis amerikiečių
vyrų prisipažįsta jaučią senovės iniciacijos apeigų nostalgiją.
Mūsų priešindustrinės bendruomenės irgi jas praktika­
vo, kaip liudija G. Duby aprašytas riterio sūnaus auklėjimas vi­
duramžiais . Prancūzijoje ši vyriškoji iniciacija ne tėvų namuose
23
21
Didelio pasisekimo sulaukusios Dan Kiley knygos pavadini­
mas. Išleista Niujorke., Dodel, Mead & Co, 1983.
22
Barbara Ehrenreich, The Hearts of Men : American Dreams and the
Flight from Committement, N.Y., Doubleday, 1983.
23
Guillaume le Marėchai ou le meilleur chevalier du monde, Fayard,
1984, p. 82: „Riterių sflnfls tais laikais (XII amžiuje) anksti palikdavo tėvų
n a m u s ; jie v y k d a v o kitur m o k y t i s gyventi, o tie, kurie buvo ne vyriausi,
p a l i k d a v o tėvų namus, išskyrus kokį laimingą atsitiktinumą, visiems lai­
kams. Sulaukę aštuonerių, dešimties metų, jie būdavo atskiriami nuo moti­
nos, seserų, nuo savo kraujo m o t e r ų , tarp kurių ligi tol g y v e n o ir kurios
jiems b u v o brangios... D v i g u b a s ryšių n u t r a u k i m a s - su gimtaisiais na­
mais, su moteriška vaikų kambario aplinka. Ir labai staigus perėjimas į kitą
pasaulį: raitelių būrio, arklidžių, ginklų, medžioklės, pasalų ir vyriško šėlo".
106
išsilaikė kitokiomis formomis. Nuo XVII amžiaus mokyklų inter­
natai perima estafetę iš tėvų, turinčių tam materialinių galimybių,
ir taip trunka iki XIX amžiaus, kuriame susiformuoja tėvų auklė­
jimas. Anglo-amerikietiškose šalyse, kuriose vyriškumo obsesija
buvo stipresnė, maskulinizacijos apeigos išliko ilgiau. Modernio­
joje Anglijoje gentry vaikai, kaip ir Rytų Afrikos ar Naujosios Gvi­
nėjos vaikai, buvo atskiriami nuo motinos ir šeimos židinio nuo
pat ankstyvo amžiaus. Išsiųsti į garsiąsias public boarding schools,
jie patirdavo nepaprastai žiaurias vyresniųjų patyčias, kurias su­
darė fizinis smurtas, teroras ir pažeminimai. Jų tėvų nuomone, tai
buvo vienintelis būdas padaryti juos žmonėmis, vertais valdyti
Britų imperiją. Anglų mokyklų drausmė pagarsėjo begaliniu
griežtumu, privalomais komandiniais žaidimais, visiškai kariška
drausme bei mokymu, negausiu maistu, trumpai tariant, spartie-
tiškomis sąlygomis. Anot Christine Hevvard, „savo viršūnę žiau­
rumas tose mokyklose pasiekė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o po
1920 metų pradėjo mažėti" . To laikotarpio vyrų autobiografijose
24
ryškėjo skausmo ir destrukcijos potyris , išlikdavę dar ir bran­
25
džiame amžiuje. Anglų rašytojas Geraldas Brennanas prisipaži­
no, jog sunkiausiomis Pirmojo pasaulinio karo valandėlėmis jis
guosdavosi mintimis esąs bent jau nebe Radley mokykloje. Karas -
švelnesnė patirtis negu mokykla!.. Net ir karalienės Viktorijos lai­
kų Anglijoje, civilizacijoje, kuriai nebuvo būdingi kraštutinumai,
vyriškumas „buvo dirbtinis produktas, įgytas griežtu muštru ir
siaubingais išbandymais" . 26
Šiandien dar randame tų vyriškosios iniciacijos reliktų
kai kuriuose kariniuose padaliniuose. Prancūzijoje kareivių ap­
mokymas svetimšalių legione pagarsėjęs kaip vienas iš sunkiau­
sių. Jungtinėse Valstijose „vyriškiausiomis" laikomi Marines. Šauk-
tiniams ten taikomas režimas daugelio mūsų dienomis laikomas
24
Christine Hevvard, Making a Man of Him, London, Rontledge,
1988, p. 55. Ir Lynne Segal, Slow Motion, op.cit., p. 108.
25
Lynne Segal, ibidem, p. 1 0 8 - 1 0 9 .
26
David Gilmore, op. cit., p. 18.
107
 http://avatara.lt
nežmonišku: geležinė drausmė, patyčios ir pažeminimai, kuriuos
patiria naujokai, vargiai sugebantys miegoti ir valgyti. Nuolat lai­
komiems „mazgotėmis" ir „kiaurašikniais", jiems tenka patirti
begales patyčių nė nemirktelėjus. Tokiomis sąlygomis gimsta nau­
jasis vyras, tikras vyras, atsikratęs bet kokio moteriško užkrato . 27
Homofobija ir mizoginija - sudėtinė amerikiečių Marines, besiva­
dinančių savanoriais, dalis: „Jei norite sukurti žudikų grupę, nu­
žudykite juose moterį", - sako jie . Patas Conroy'us knygoje Le
28
grand Santini 29
smulkiai aprašė, kaip šiurpiai buvo auklėjamas
jaunuolis, kurį tėvas, tironiškas Marine, laiko vienu iš savo šauk-
tinių. Fizinis ir žodinis smurtas išduoda tėvo obsesiją, kad sūnus
gali neatitikti vyriškojo kareivio modelio. Jis moko jį niekinti mo­
teris (tinkamas krušti), egzaltuotų apatinės kūno dalies džiaugs­
mų, pasibaisėjimo viskuo, kas bent kiek primena moteriškumą,
švelnumą ar pagarbą kitam žmogui. Aštuoniolikmetį jaunuolį tė­
vas verčia gerti ir rūkyti (vyriškumo požymiai), kol šis tampa ligo­
nis. Jis nuolat priekaištauja jam dėl vyriškumo stygiaus: jis perne­
lyg jau savo motinos sūnus, ir nepakankamas savo tėvo vaikas...
HOMOSEKSUALINĖ PEDAGOGIKA
Pasakymas „homoseksualinė pedagogika" gali sutrik­
dyti. Šiuo atveju ji nereiškia kokio nors prozelitizmo siekiant pa­
daryti jaunuolius išskirtiniais homoseksualais, juo mažiau jos tiks-
27
Ray Raphael, The Men from the Boys, op. cit., p. 29.
28
Cooper Thompson, „A N e w Vision of Masculinity", in Men's
Lives, op. cit., p. 587. Žr. taip pat W. Arkin ir Lynne Dobrofsky, „Military
Socialization and Masculinity", in Journal of Sočiai Issues, vol. 34, n ° l , 1987,
p. 151-168.
29
Išspausdintoje JAV 1976 ir 1976 Prancūzijoje leidyklos Presses
de la Renaissance.
108
las - erotikos meno pagrindų perdavimas. Homoseksualinė pe­
dagogika, tokia, kokia ji buvo praktikuojama senais laikais ir šian­
dien praktikuojama kitose kultūrose, - tai vyriškumo mokymas
per homoseksualumą. Daugeliui mūsų ta mintis atrodo keista,
tačiau ji turi savyje tam tikros tiesos.
Homoseksualinė pedagogika daug senesnė, nei dažnai
manoma , ji atsiranda visuomenėse, kur vyriškumas turi abso­
30
liučios moralinės vertės statusą. Kaip pažymi Johnas Boswellas,
senovės tautose dažniausiai vyravo supratimas, kad vyrai, my­
lintys kitus vyrus, yra vyriškesni nei jų homologai heteroseksua-
lai. Ir loginis to argumentas (į kurį galima žiūrėti skeptiškai) - esą
vyrai, kurie mylėjo vyrus, stengsis į juos lygiuotis ir būti tokie
kaip jie, tuo tarpu vyrai, kurie mylėjo moteris, taps tokie, kaip jos,
kitaip tariant, „sumoteriškės" . 31
Iš tikrųjų daugelis Senovės Romos imperatorių oficia­
liai praktikavo homoseksualius santykius. Antinojus, išmintingo
imperatoriaus Hadriano numylėtinis, po ankstyvos savo mirties
netgi tapo oficialaus kulto objektu . Septynis šimtmečius prieš
32
tai homoseksualūs santykiai buvo laikomi tokie taurūs, kad buvo
uždrausti vergams. Kaip rašo Michelis Foucault: „Meilė berniu­
kams buvo laisva praktika... ne tiktai leidžiama įstatymų, bet ir
pripažinta viešosios nuomonės. Negana to, ji buvo stipriai remia-
30
Bernard Sergent, L'Homosexualitė iniiiatiąue dans l'Europe ancien-
ne, P a y o t , 1986.
31
Platono „Puotoje" Aristofanas biitent tai ir sako, kai primena
savo kalboje vyriškosios lyties androginvis: „Tie, kurie yra pusė vyriškosios
lyties atstovo... myli vyrus ir jiems malonu gulėti su jais ir būti jįj glėbyje...
yra geriausi, nes jie vyriškesni iš prigimties. Kai kas sako, kad jie neturi
gėdos, tai klaida: jie veikia šitaip anaiptol ne iš begėdiškumo, o iš narsos,
drąsos ir vyriškumo... ir įtikinamas to įrodymas yra tai, kad, pasiekę bran­
dos, tokios prigimties jaunuoliai yra vieninteliai, kurie pasišvenčia valsty­
bės v a l d y m u i " , Garnier-Flamarion, n°4, 1964, 192a, p. 51.
32
Paul Veyne, „L'homosexualitė a R o m e " , in Sexualitės oceidenta
les, Communications, 3 5 , Setiil Points, 1984, p. 43. Antinojus nusiskandino
122 metais.
10"
 http://avatara.lt
ma įvairiose institucijose (karinėse ar pedagoginėse)... tai buvo
kultūros aspektu didžiai vertinama praktika" . 33
Kitose labai skirtingose visuomenėse, kur vyriškumas
turi, jei ne moralinės vertės, tai bent jau didelės vitalinės reikšmės,
homoseksualinė pedagogika yra berniukų tapimo vyrais paslap­
tis. Tai regime karingose sambių ir barujų gentyse, apsėstose vy­
riškumo manijos: vyriškumas jose laikomas jų išgyvenimo sąly­
ga. G y v e n d a m o s labai sunkioje geografinėje ir žmogiškoje
aplinkoje, tos mažos tūkstančio ar dviejų tūkstančių žmonių ben­
druomenės, kitados nuolatos kariaudavusios, išgyveno tik dėl kie­
to savo vyrų būdo. Kitaip tariant, homoseksualumas jiems nedera
su moteriškumu. Priešingai, jiems jis - neišvengiamas etapas per­
einant į heteroseksualinį vyriškumą.
Vyriškumas: žinios, perteikiamos per intymius ryšius
Jau buvo pabrėžtas mergaitės pranašumas įgyjant mo­
teriškos tapatybės pojūtį nuolat kontaktuojant su motinos kūnu.
Tasai kontaktas nėra neutralus, kaip tai atrodė Rousseau. Kas
tinka mergaitei, turėtų tikti ir berniukui. Artimas ryšys su suau­
gusiu vyru turi sustiprinti jo tapatybę ir panaikinti netikusius
įpročius, įgytus iš kūniško artumo su motina. Kaip pažymi Jungo
mokyklos psichoanalitikas Guy Corneau, „matyti kitus vyrus...
juos liesti, su jais kalbėti, kiekvienam jų reiškia patvirtinti savo
vyriškąją tapatybę" . 34
Tačiau vyriškumas nėra tik tapatybės pojūtis, tai ir ži­
nios, perteiktos per iniciacijos (Senovės Graikija) bei intymius san­
tykius; tai ir biologinė tikrovė. Sambiams jaunųjų vyriškosios ly­
ties atstovų kūnai neišskiria spermos taip natūraliai, kaip kad
mergaičių paauglių mėnesinės kraują. Tik jaunų vyrų feliacija ga-
33
Michel Foucault, L'usage des plaisirs, Gallimard, 1984, p. 211.
34
Guy Corneau, op. cit., p. 74.
110
li suaktyvinti berniukų spermos išskyrimą. Pradedant graikais ir
baigiant sambiais, pradedant romėnais ir baigiant viduramžių
skandinavais, pradedant japonų samurajais ir baigiant barujais,
visi manė, kad tikrasis vyriškumas atsiranda iš intymių dviejų
vyrų santykių.
Anot Foucault, savo paties nesuprantamumą įveiki per
seksą. Taigi „Graikijoje tiesa ir seksas susiliedavo į pedagogikos
formą perduodant vertingas žinias susilietus kūnais; seksas bu­
vo tas ramstis, kuriuo buvo naudojamasi perteikiant žinias" . 35
Pradedant kario parengimu šventajam batalionui senovės Tėbuo­
se 36
ir baigiant garbingo atėniečio ugdymu, viso vyriško auklėji­
mo didžią dalį sudarė iniciaciniai ir pedagogiški homoseksuali­
niai santykiai, vertinti kaip institucija . „Spartoje berniukai
37
vyresniųjų buvo mokomi muštis nuo septynerių metų. Sukakus
dvylikai metų, tie, užsitarnavusieji gerą vardą, susirasdavo prie­
raišių meilužių; vyresnieji savo ruožtu dar labiau jais sekdavo,
lankydavosi gimnastikos salėse ir stebėdavo jų kovas bei pašai­
pas, kuriomis jie keisdavosi. Nors ta priežiūra būdavo tik pavir­
šutiniška, visi savotiškai laikydavo save visų jaunuolių tėvais,
prižiūrėtojais ir vadais ." 38
Taigi berniukai susirasdavo meilužį, ir į tai būdavo žiū­
rima kaip į auklėjimo sudedamąją dalį. Tų santykių tikslas būda­
vo aiškus: „išgauti iš vaiko viską, kas įmanoma geriausia". Toks
yra meilužio, eras to, eromeno mokytojo, tikslas. Atėnuose, kur pe-
35
Michel Foucault, La Volonte de savoir, Gallimard, 1976, p. 82.
36
Plutarchas Pelopido gyvenime kuo smulkiausiai aprašo šventąjį
TėbiĮ batalioną, karinį dalinį, kurį sudarė trys šimtai elito vyrų, erastų (ini­
ciatorių) ir jų inicijuojamųjų eromenų. Šita kariuomenė, sudaryta iš meilės
ryšiais susijusių v y r ų , buvo nepalaužiamai darni.
37
Platonas primena, kad Elidėje, Beotijoje ir Spartoje suaugusio­
jo ir jaunuolio santykiai yra privalomojo seksualinio pobūdžio, tuo tarpu
Atėnuose „šita taisyklė turi savo a t s p a l v i ų " , Puota, 182b.
38
Plutarchas, Likurgo gyvenimas, X V I - X I X , pacituotas B. Sergen-
to, op. cit., p. 7 5 - 7 6 .
111
 http://avatara.lt
derastija tapo visuotiniu reiškiniu ir kur karas nebebuvo jos
priežastis, pedagoginis homoseksualinių santykių pobūdis išli­
ko. Jei nėra specialių mokytojų, „kai tik edukacinę funkciją iš šei­
mos nario, susijusio su auklėjamuoju kraujo ryšiais, perima sveti­
mas žmogus ar šeimos narys, nesusijęs su juo kraujo ryšiais, ją
visada papildo erotinė dimensija su seksualiniais įsipareigoji­
mais arba be j ų " . Netgi Aristofanas, konservatorius, šlovinantis
39
skaisčius senovės Atėnų papročius, susijaudina dėl tokios eroti­
nės atmosferos: „Pas gimnastikos mokytoją atvangos valandėlė­
mis vaikai turėdavo ištiesti koją į priekį, kad neparodytų sveti­
m i e m s nieko šokiruojančio. Tais laikais berniukas niekada
neįsitrindavo aliejais žemiau bambos: užtat koks gaivus pūkas
dengė jo organus - stačiai aksomas, rasa, tarsi ant p e r s i k o ! "
Anot Sergento, didysis auklėjimo principas yra toks: su­
augęs vyras, garbingas pilietis, perduoda mokiniui, artėjančiam
prie pilietinės brandos, savo arėte, kitaip tariant, savo dorybes,
savo nuopelnus, savo drąsą, savo išmintį ir savo garbę. Ir šitas
erasto dorybių perdavimas jaunajam eromenui nuo seno vykdo­
mas per kūniškus ryšius. Nors Sokratas ir liaupsina dvasinę mei­
lę labiau nei kūniškąją, meilės ryšys tarp vyrų Graikijoje taip ir
liko vyriškosios pedagogikos įvadu.
Barujų ir sambių gentyse didžioji vyriškumo paslaptis -
kurios neturi žinoti jokia moteris, - jog „sperma suteikia vyrams
galią padaryti taip, kad berniukai atgimtų iš savo motinos įsčių
vyrų pasaulyje ir tiktai vyrų dėka. Toji švenčiausia paslaptis -
kad jauni inicijuojamieji yra penimi vyresniųjų sperma ir nuolat
ryja ją daugelį metų tam, kad užaugtų didesni už moteris ir ge­
bantys jas valdyti ". Remiantis kraujo ir spermos analogija, ma-
41
39
B. Sergent, op. cit., p. 120.
40
Aristofanas, Debesys, 9 7 3 - 9 8 3 . Pacituota B. Sergento, op. cit.,
p.121.
41
M. Godelier, op. cit., p. 9 1 - 9 2 . Sis p a p r o t y s , išnykęs barujų
gentyse 1960 metais, atvykus europiečiams, išlikęs dar 20-yje kitų genčių,
gyvenančių sunkiau prieinamuose kalnuose ir miškuose. Jis dar išlikęs sam-
112
nytina, kad Afrikos kikujų ritualas turi panašią funkciją. Genties
senoliai užtikrina „vyrų maitintojų" vaidmenį. Visi iš eilės tuo
pačiu išgaląstu peiliu įsipjauna ranką ir duoda išgerti savo krau­
jo jaunuoliams. Taip pastarieji tampa vyrais . Abiejų apeigų at­
42
veju numanoma, kad žindant motinos pieną moteriškėjama, o ge­
riant vyriškąjį skystį vyriškėjama. Ši mintis labai artima prietarui,
gyvavusiam dar XVIII amžiaus Prancūzijoje, kuriuo remiantis bū­
davo parenkama žindyvė. Buvo taip smarkiai tikima, kad žin­
dantis kūdikis persiima tos, kurios krūtį žįsdavo, būdu, jog žin­
dyvė buvo parenkama pagal temperamentą, o nuo karvės ar ožkos
pieno buvo griežčiausiai susilaikoma.
Sambių gentyse tapatybė, perduota su sperma, išugdo
40
ritualizuotą homoseksualinę feliaciją. Tą nuolatinį apvaisinimą
vyrai laiko vienintele priemone, padedančia berniukams augti ir
įgyti vyriškąją kompetenciją. \ trečią dieną po iniciacijos jiems
duodamos fleitos su nešvankiais užrašais, kad įsidėtų jas į bur­
ną. Jei vaikas atsisako tai daryti, iniciatorius panaudoja jėgą. Vė­
liau feliaciją ir kopuliacija yra privalomos kaip ritualas. Berniu­
kai praktikuoja feliaciją tik su jaunais nevedusiais vyrais,
neturėjusiais lytinių santykių su moterimis, taigi jų neapkrėstais.
Tačiau toji feliaciją nėra abipusė. Spermos tiekėjai patys jos ne­
gauna. Geisti čiulpti dar nesubrendusio berniuko penį būtų iš­
krypimas... Kita vertus, ritualizuoti homoseksualiniai santykiai
yra griežtai struktūruoti kraujomaišos draudimo, kuris sulaiko
nuo tokių ryšių giminystės saitais susijusius vyrus. Trečioje ini­
ciacijos stadijoje, sutampančioje su brandos amžiumi, jaunieji pa­
augliai savo ruožtu tampa spermos tiekėjais naujajai inicijuoja­
mųjų grupei. Tuo laikotarpiu visi ryšiai su moterimis būna
draudžiami, ir berniukams daromas didžiulis visuomeninis spau­
dimas, kad jie prisitaikytų prie savo kaip čiulpėjo vaidmens.
bių gentyse. Amerikiečių antropologas G. Herdtas yra stebėjęs jį praktikuo­
jant su visomis smulkmenomis.
42
Robert Bly, „Initiations masculines c o n t e m p o r a i n e s " , in Gui
des-ressources, vol. 4, n°2; Montrėal, novembre-dėcembre 1988.
113
 http://avatara.lt
Fleitų ritualas leidžia jaunuoliams pereiti nuo berniukų
prisirišimo prie motinos prie prieraišumo viengungiams. Fleita -
tai drauge krūties ir falo substitutas, paslaptis, kuri suvienija tė­
vus ir sūnus prieš motiną. G. Herdtas mano, jog fleitos ritualas
patvirtina, kad tarp griežėjo fleita ir motinos figūros susikūrė
įsivaizduojamas izomorfizmas, lygiai kaip susikūrė izomorfiz-
mas tarp fleitos čiulpėjo ir vaiko įvaizdžio. Šioje fantazmų kupi­
noje sistemoje užsimezga asociacija tarp patyrimo, gauto čiul­
piant motinos krūtį, ir patyrimo čiulpiant iniciatoriaus penį .
Fleita laikoma priemone apsiginti nuo nerimo, kurį sukėlė moti­
nos praradimas.
Paversti berniukus, pernelyg prisirišusius prie motinos,
vyriškais ir agresyviais kariais - nelengvas uždavinys. Tačiau
sukurti vyriškąją tapatybę, kuri padaro vyrus, iš pradžių erotiš­
kai jaudinamus berniukų, heteroseksualais, moterų meilužiais, -
dar didesnis iššūkis.
Homoseksualinės pedagogikos sąlygos
Homoseksualinė pedagogika griežtai reglamentuota.
Inicijuojamojo amžius ir statusas, tos iniciacijos praktikos ir tiks­
lai susiję su begale rekomendacijų.
Šie privilegijuotieji santykiai pirmiausia numano part­
nerių amžiaus skirtumą, o drauge - ir statuso skirtumą. Vienas -
dar visiškai jaunas, nebaigęs formuotis, kitas laikomas jau suau­
gusiu. Nuorodos į tikrąjį partnerių amžių senovės Graikijos teks-
"„Psichologiškai traumuojančiame atsiskyrimo nuo motinos
kontekste sambių rituale fleita naudojama kaip priemonė palengvinti bejė­
giškumo ir baimės jausmą ir pakeisti motiną, kaip geidautiną prisirišimo
objektą, siūlant inicijuojamajam kultūriškai vertinamą penį ir homoseksua­
linius santykius kaip jausminius motinos krūtų ir visos motinos substitu­
t u s " , G. Herdt, op. cit., p. 79.
114
tuose dažnai labai apytikrės . Tačiau lemiamas momentas, vari­
44
juojantis priklausomai nuo paauglio, - barzdos atsiradimas. Pa­
gal antikinę tradiciją tam reiškiniui suteikiama vyriškumo radi­
mosi prasmė. Kita vertus, ir pats erastas - kaip ir sambių arba
barujų viengungis, - jaunas žmogus. Anot įstatymų valdžios at­
stovo, „normalus" atėnietis, perkopęs per ketvirtą dešimtį, jau ne-
begeidžia jaunų berniukų . Apskritai erastas tėra nedaug vyres­
45
nis už eromeną.
43
Seksualumas, teigia M. Foucault, tai - „itin turiningas
pereinamasis punktas užmegzti galingiems ryšiams " . Jis tam­ 46
pa dar turiningesnis, kai susikuria pedagoginį tikslą. Ryšiai tarp
erasto ir jo eromeno nėra ryšiai lygaus su lygiu. Kaip ir sambių
viengungio ryšiai su jaunuoju inicijuojamuoju. Nors fleitų paslap­
tis skelbia vyriškąją hegemoniją, pirmiausia ji yra vyrų hierarchi­
jos simbolis. Ši seksualinė ir psichologinė subordinacija - būti­
nas etapas įgyjant dominuojančiojo statusą, kuris sudaro
vyriškosios tapatybės jausmo esmę. Iš dar neperėjusio į paauglys­
tės amžių graikų berniuko tikimasi drovumo ir diskretiškumo,
kuris dera prie vaiko (pais) statuso. Prie amžiaus skirtumo dera
jausmų skirtumas. Erastas yra kupinas tikrų jausmų, o eromenas,
priešingai, jaučia tik draugystę (philia), laisvą nuo bet kokių sek­
sualinių konotacijų . Pajutęs seksualinių santykių skonį, jis tam­
47
pa iškrypėliu. J seksualinį erasto patrauklumą eromenas atsako
susižavėjimo ir dėkingumo jausmu savo vyresniajam draugui.
Abiejų partnerių vaidmenys yra sutvirtinti praktikos.
Erasto pozicija iniciatyvinė, ir tai jam suteikia teisių bei įsiparei-
44
F. Bouffiėre, Eros adolescant. La pėdėrastie dans la Grėce antiąue,
Paris, Belles Lettres, 1 9 8 0 , p. 6 0 5 - 6 0 7 .
45
B. Sergent, op. cit., p. 113.
46
M. Foucault, La Volontė de savoir; op. cit., p. 136.
47
„Berniukas, santykiaujantis su vyru, nejaučia, kaip moteris, mei­
lės d ž i a u g s m ų , jis su pasninkaujančio ž m o g a u s šaltumu stebi apgirtusį
nuo meilės v y r ą . " Plg. Ksenofonas, Puota, VIII, 21.
115

gojimų . Skirtingai nuo priverstinės berniukų feliacijos Naujojoje
48
Gvinėjoje, Atėnų papročiai reikalavo gerbti jaunuolio laisvę. Jam
nebuvo galima taikyti - jeigu jis gimė ne vergas - jokios statutinės
prievartos. Reikėjo mokėti jį įtikinti. Ankstesniais laikais berniu­
kai, priešingai, būdavo grobiami, o erastai, lyginami su medžioto­
jais, laikydavo eromeną savo auka. Tačiau, sąmoningai ar nesą­
moningai, homoseksualinė pedagogika visada turi vieną tikslą -
išmokyti vyro vaidmens. Ar tai būtų daroma gera valia, ar varu,
suaugęs vyras moko jaunesnįjį save tramdyti, o tai apibrėžia vy­
riškumą. Jis yra tėvo (prigimtiniai tėvai turi kitų rūpesčių ) ar
vyresniojo brolio, netgi uošvio substitutas. Tačiau jis turi išskirti­
nį privalumą: skirtingai nei minėtos trys šeimos figūros - jisai
prieina prie berniuko kūno ir gali perteikti žinias štai tokiu mums
mįslingu būdu.
Paskutinė homoseksualinės ir iniciacinės pedagogikos
santykių sąlyga - jie gali būti tik laikini. Kad ir kokia didelė būtų
erasto aistra, ji privalo pereiti į draugystę, vos tik pasirodžius
pirmiesiems eromeno barzdos plaukams. Daugelis graikų tekstų
kritikuoja prastus erastus, kurie ištęsia erotinius santykius už bū­
tinybės ir leistinumo ribų. Suaugusiųjų meilė nebeturi nieko ben­
dra su iniciacija ir lengvai tampa kritikos bei ironijos objektu. To
priežastis - įtarimas pasyvumu, kuris visada smerkiamas, kai jį
rodo laisvas žmogus, ir ypač rimtai, kai tai daro suaugęs žmogus.
48
„Jam reikia demonstruoti s a v o įkarštį, jam taip pat reikia jį
tramdyti; jam reikia dovanoti dovanas, būti paslaugiam; jam reikia vykdyti
tam tikras funkcijas mylimojo atžvilgiu; ir visa tai įgalina jį laukti teisingo
atpildo. Eromenas, tasai, kuris yra mylimas ir merginamas, privalo saugo­
tis, kad nepasiduotu pernelyg lengvai... privalo reikšti dėkingumą UŽ tai, ką
meilužis jam padarė... Seksualiniai santykiai neatsirasdavo patys s a v a i m e ;
juos turėjo lydėti susitarimai, taisyklės, elgesio būdai, manieros, rafinuotas
delsimo ir vingrybių, kurių tikslas - nutolinti baigiamąją akimirką, žais­
m a s " , M. Foucault, L'Usoge des plaisirs, op. cit., p. 217.
49
Platono Paleistųjų p r a d ž i a , 1 7 9 c - d , p a c i t u o t a s B.Sergento, op.
cit., p. 120.
116
http://avatara.lt
Naujosios Gvinėjos genčių atstovai, kur kas griežtesni nei seno­
vės graikai, iš esmės draudžia homoseksualius santykius tarp
suaugusiųjų, jie laiko juos iškrypimu.
Homoseksualumas-etapas žengiant į heteroseksualumą
Homoseksualūs santykiai - pereinamoji praktika, tačiau
ji būtina siekiant heteroseksualaus vyriškumo. Tai, kas mums ga­
49
li atrodyti paradoksalu, kitose civilizacijose taip neatrodo. Grai­
kų tekstai - kategoriški: nėra dviejų skirtingų geismų rūšių, ho­
moseksualaus ir heteroseksualaus, yra tik vienas geismas, susijęs
su gražiu objektu . Tas pats vyras gali, nelygu jo noras, įsimylėti
50
kurtizanę arba paauglį . Tarp šių dviejų išskirtinių pasirinkimų
51
priešpriešos nėra. Michelis Foucault čia mato įrodymą buvus tam
tikro graikų biseksualumo, kuris jiems nenumanė „dvigubos, dvi­
prasmiškos ir biseksualios geismo struktūros" . Berniukų ar mer­52
gaičių pasirinkimas buvo „skonio reikalas"... neturintis nieko ben­
dro su tipologija, susijusia su pačia individo prigimtimi... čia
veikiau buvo įžvelgiami du būdai pasinaudoti „savo malonumu".
Kitaip tariant, biseksualumas be tapatybės implikacijų. Beje, Ze­
nonas, stoicizmo pradininkas, siūlė rinktis seksualinius partne­
rius ne pagal giminę , o pagal asmeninius bruožus.
53
R. Stolleris ir G. Herdtas, drauge tyrinėję sambių apeigų
reikšmę, mano, kad tos homoseksualinės praktikos vertintinos
kaip įvadas į erotizmą. Stebėdamas ceremoniją su fleitomis dvie­
juose skirtinguose įšventinimuose, G. Herdtas prisipažįsta, kad jį
50
K. J. D o v e r , Homosexualitė greąue, La Pensėe S a u v a g e , 1 9 8 2 ,
p. 86: „Aliuzijos į geismus, kurie jaučiami gražiems žmonėms, visada dvi­
prasmiškos, nes daugiskaitos genetyvas turi vienodą vyriškosios ir moteriš­
kosios giminės formą".
51
Diogenas Laercijus, Filosofų gyvenimas, IV, 7, 49.
52
M. Foucault, L'Usage des plaisirs, op. cit., p. 2 0 8 - 3 0 9 .
53
J. Bosvvell, op. cit., p. 130.
117
 http://avatara.lt
intuityviai pritrenkė kažkas neišsakyta: įšventintojai atskleisda­
vo „erotinius penio lūpų komponentus, kitaip tariant, penio erek­
ciją, seksualinius impulsus, sėklos išsiliejimą, ypač homoseksua­
linę veiklą ir bendriau - genitalinj erotizmą" . Tvirta ritualizuoto
54
vyriškumo struktūra leidžia „sambių vyriškosios lyties atstovams
būti jaudrinamiems iš pradžių berniukų, kaip seksualinių objek­
tų, paskui moterų, kurių lūpos, vagina ir kūnas yra įaudrinantys,
pavojingi, fetišizuojami" . Net jeigu tas ritualinis kultas laikinai
55
sustabdo heteroseksualumo vystymąsi trimis mechanizmais (ins­
titucionalizuota feliacija, moterų vengimo tabu ir baime, kad su­
mažės spermos), jo funkcija - ugdyti nuožmius kariūnus bendruo­
menei ginti, bet sykiu ir heteroseksualius vyrus, kad būtų
užtikrinta jos reprodukcija. Viena neapsieina be kito, kaip homo­
seksualumas be heteroseksualumo. { ši konstatavimą, padarytą
stebint skirtingas nuo mūsiškių bendruomenes, kai kurie specia­
listai pradeda atsižvelgti. E. James Anthony konstatuoja: „Ilgai
praktikuojamas homoseksualumas vaikystėje ir paauglystėje ne­
turi reikšmingo poveikio prisitaikymui prie heteroseksualumo su­
brendus" . 56
Sis įvadas į homoseksualumą ugdant berniuką, ko gero,
yra viena iš sumenkinto tėvo vaidmens priežasčių. Už Platono
Paleistuosiuose pavaizduotų ar nūdienos tėvų, kurie prisipažįsta
esą pernelyg užsiėmę, kad auklėtų sūnus, loginių argumentų sly­
pi tėviškojo homoseksualumo baimė, sustiprinta kraujomaišos
siaubo. Motinai, artimai bendraujančiai su dukra, nėra ko bai­
mintis , o pedofilas tėvas priklauso didžiųjų iškrypėlių kategori­
57
jai. Gal, siekdamos išvengti visų pagundų, kai kurios bendruo-
54
G.Herdt, op.cit., p. 69.
55
R. Stoller, Masculin ou feminin, op. cit., p.
56
E. James Anthony, „Afterword", in Father and Child (eds S. Cath,
A. Gurvvitt & J. M u n d e r R o s s ) , Little Brovvn & C o m p a n y , Boston, 1 9 8 2 ,
p. 5 7 5 .
57
M. Johnson, op. cit., p. 1 0 8 - 1 0 9 , apie motinos erotizmą ir gei­
dulingumą vyriškosios ir moteriškosios lyties jos vaiko atžvilgiu.
118
menės naudojosi pašalinių iniciatorių pagalba. Pastarieji perima
estafetę iš motinos ir tampa neįmanomo įsivaizduoti tėvo pedofi-
lo pakaitalu. Dažnai iniciatorius - daugiskaitos asmuo. Barujų ir
sambių inicijuojamieji turi homoseksualius santykius su dauge­
liu viengungių, nė vienam iš jų „nepriklausydami". Kitos ben­
druomenės, nepraktikuojančios inicijavimo apeigų, irgi mano, kad
vieno tėvo sūnui nepakanka. Suzanne Lallemand, etnologe afri-
kanistė, dirbusi Aukštutinės Voltos kaime su mosiu genties vals­
tiečiais, pažymi, kad kiekvienas vaikas turi po tuziną tėvų, kurie
su juo bendrauja šeimos aplinkoje. Padidintoje šeimoje, gyvenan­
čioje didžiuliame mosiu pastate, visi vyrai, artimi ar ne tokie arti­
mi, yra vaikams tėvai ir labai dažnai mylimiausias vaiko tėvas
būna ne tas, kuris jį pradėjo . 58
Mūsų industrinėms visuomenėms vis labiau tolstant nuo
afrikietiškų, arba ritualinių, sprendimų, kaip liudija labai spar­
tus monotėviškų šeimų gausėjimas ir bendruomeninių pastangų
nesėkmė, - kai kurie amerikiečių psichoanalitikai kviečia sugrįžti
prie senosios vyriškojo mentoriaus , išmintingo patarėjo, vado­
59
vaujančio jaunuoliui ir mokančio jį protingai naudotis savo paty­
rimu, institucijos. Robertas Bly, vieno Jungtinių Valstijų bestse­
lerio 60
apie vyriškosios tapatybės formavimąsi autorius, mato tame
vienintelį daugelio problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai
amerikiečiai vyrai, sprendimą. Ne toks mistiškas ir mitiškas, kaip
labai jungiškas R. Bly, Samuelis Oshersonas prieina prie tokių
pačių išvadų. Jis remiasi daugeliu studijų, kurios įrodo, kad jau­
nuoliai, vadovaujami vyresnio asmens, universiteto profesoriaus
58
Anot mosiiĮ, „vakarietiškos šeimos labai negausios... Kaip tapti
vyru aplinkoje, kur tau skirtas tik vienas tėvas? Ir ką daryti, jei pastarasis
tau netinka?" S.Lallemand, „le b.a.ba africain", in Autrement, n°61, birželis
1984; Pėrės et Pils, p. 180.
59
Odisėjos personažo vardas, išpopuliarintas Fenelono Telemache.
60
Iron John, a Book about Men, Addison-VVesley, 1 9 9 0 , ši k n y g a
ilgus m e t u s b u v o New York Times book reviem bestselerių sąraše. Dabar ji
išversta j prancūzų kalbą pavadinimu L'homme sauvage et l'enfant, Seuil.
119
 http://avatara.lt
ar labiau patyrusio toje srityje žmogaus, geriau susitvarko savo
gyvenimą ir yra brandesni už tuos, kurie mentoriaus neturėjo .
INDUSTRINĖS VISUOMENĖS:
VEIKIAU BENDRAI NEGU TĖVAI
Istorijos ironija: freidistinė teorija apie sūnaus susita­
patinimą su tėvu edipiškai santykiaujant pasirodo būtent tuo
metu, kai miestuose tėvai masiškai palieka šeimos pastogę ir
vyksta uždarbiauti kitur ir kai atskyrimo nuo motinos apeigos
visur po truputėlį nyksta. Riterio sūnus lieka namuose, kuriuos
valdo motina. Branduolinė šeima dažnai susitraukia iki dueto
motina/vaikai.
Tėvo liga
Industrinė visuomenė nuo XIX amžiaus vidurio palieka
šeimoje naujų bruožų įspaudus. Ji verčia vyrus dirbti kiaurą die­
ną ne namuose: manufaktūrose, šachtose, kontorose ir pan. Mies­
to šeimose tėvų ryšys su vaikais smarkiai sumenkėja, ir tėvas tam­
pa tolimu personažu, kurio užsiėmimai jo palikuonių akyse dažnai
atrodo paslaptingi. Naujoji darbo organizacija de facto radikaliai
atskiria lytis ir jų vaidmenis. XVIII amžiuje vyras ir žmona, pade­
dami savo vaikų, dirbo petys į petį ūkyje, turguje ar parduotuvėje,
o po penkiasdešimties metų pasaulis pasidalija į dvi nevienaly­
tes sferas, kurios visai nesusisiekia: privačią šeimos židinio sferą,
kuriai vadovauja motina, ir visuomeninę bei profesionalią sferą, -
61
Samuel Osherson, Finding our Fathers, The F r e e Press, 1 9 8 6 ,
p. 4 4 - 4 5 .
120
išskirtinę vyrų viešpatiją. Vienoje pusėje - moteris motina ir na­
61
mų šeimininkė, kitoje - vyras darbininkas ir maitintojas (bread-
luinner). Anot J. J. Rousseau, ji privalo įkūnyti moralės ir meilės
dėsnius, jis - politinius ir ekonominius.
Juo labiau amžius žengia į priekį, juo mažiau šeimos
vadovėliuose 62
minimos tėvų pareigos, ir dargi, priešingai, šei­
mos santykiai juose pateikiami taip, tarsi motinas pati apvaizda
būtų apdovanojusi savybėmis, būtinomis auklėti abiejų lyčių vai­
kus. Europoje, kaip ir Jungtinėse Valstijose, įsivyrauja geros moti­
nos, kūnu ir siela atsidavusios savo vaikams, mada. Nors Pran­
cūzijoje iš tikro labiau akcentuojamas šventasis motinos instinktas,
o puritoniškoje Amerikoje šlovinamas motinos moralinis tyrumas,
tiek vienur, tiek kitur regime padidėjus motiniškos atsakomybę.
Prie žindymo funkcijos prisidėjo auklėjamoji, dažnai ir mokomo­
ji . Atitolinusi sūnų nuo tėvo, industrinė visuomenė sugriovė pa­
63
triarchalinę valdžią. Baigta su visagaliu patriarchu, kuris diktuo­
ja, kaip elgtis, savo žmonai ir vaikams . 64
62
Madinga XIX amžiaus literatūra tiek Europoje, tiek Jungtinėse
Valstijose. Plg. Peter N. Stearns, Be a Man! Malęs in Modern Society, 2-asis
leidimas, Holmes & Meier, 1990, p. 57: čia p a ž y m i m a , kad tėvai dar buvo
plačiai minimi 1 8 3 0 - 1 8 4 0 metais, o po to kaskart vis mažiau.
63
Tėvo įvaizdis, priešingai, apsiblausia. Jo reikšmė ir autoritetas,
tokie dideli XVIII amžiuje, mažėja. D a u g i ų d a u g i a u s i a jis a p i b ū d i n a m a s
kaip šeimos aprūpintojas ir jam suteikiamas paskutiniojo drausmės arbitro
autoritetas („Pasakysiu tėvui, kai jis p a r g r į š " ) . Blogiausiu atveju, jei jis
nedirba, kaip p r a n c ū z a s rantjė, be jokios gėdos paskelbiama, kad jis turi
geresnių užsiėmimų ir kad bet kuriuo atveju: „Jis visiškai netinka tam sub­
tiliam darbui (savo vaiko moraliniam ir fiziniam auklėjimui)". Plg. E. Ba-
dinter, L'Amour en plus, op. cit., p. 2 5 2 - 2 8 0 .
64
Prancūzijoje jį kaskart vis labiau pakeičia valstybė. Mokykla
perduoda sūnui žinias, kurių dažniausiai tėvai neturi, ir naujos institucijos,
vaikystės saugotojos, pamažėle prisiima senąsias jų funkcijas ir prerogaty­
vas. Visuomeninės apklausos, teisėjai, „lankančios medicinos s e s e r y s " iš
arti stebi bejėgį ir „niekingą" tėvą. 1889 ir 1898 metų įstatymai, apriboję
tėvų teises, taip pat visuomeninės apklausos apibendrinimas 1912 metais
galutinai apkarpo tūkstantmetes tėvo galias.
121
 http://avatara.lt
Nors tarp buržuazijos avangardo atstovų mylinčio tėvo
įvaizdis 65
turi tendenciją būti pakeistas tėvo, besidarbuojančio su
rykšte, įvaizdžiu, daugeliui vyrų trukdoma būti tėvais, kitai dau­
gumai tai nė motais. Peteris Stearnsas pažymėjo, kad visa tai su­
tampa su tradicinio vyriškumo apibrėžimo pakitimu. Fizinę jėgą
ir garbę pakeitė sėkmė, pinigai ir prestižinis darbas, pateisinan­
tys tėvo nutolimą nuo vaikų. Šis autorius teigia, kad XIX amžiaus
pabaiga labiau traumavo vyrus nei XX amžius . Jungtinėse Vals­ 66
tijose 1929 metų krizė galutinai pažemino tėvus. Bedarbiai, pri­
versti ilgą laiką tūnoti namuose, jie prarado pasitikėjimą savim ir
jautė, kad jų vyriškumas pažeistas. Juoba kad ketvirtojo dešimt­
mečio amerikiečių filmai plačiai paskleidė career ivoman įvaizdį.
Galiausiai du tėvo įvaizdžiai įsivyrauja Jungtinėse Vals­
tijose ir kiek mažiau Europoje: nutolęs, nepasiekiamas tėvas ir
praradęs vyriškumą bei niekinamas tėvas. Ir iš tikrųjų, nuo XIX
amžiaus pabaigos anglosaksų literatūra - tai ilgas skundas, ku­
riuo kreipiamasi į tėvą. Neseniai Shere Hite įvykdyta apklausa
patvirtina, kad beveik nėra vyrų (iš 7000 apklaustųjų), kurie prisi­
pažintų buvę ar esą artimi savo tėvui... labai nedaugelis iš jų pri­
simena, kad tėvas laikė juos ant rankų ar glamonėjo, tuo tarpu jie
labai gerai prisimena buvę jo mušami ar baudžiami ... 67
65
G u s t a v e D r o z , Monsieur, Madame et Bėbė, 1866. Knyga turėjo
milžinišką pasisekimą ir buvo perleista daugybę kartų.
66
P. Stearns, op. cit., p. 156. „ N e b u v o nieko dramatiškesnio už
v y r ų darbo atskyrimą n u o šeimos židinio, už po to sekusią p a t r i a r c h a t o
eroziją".
67
Shere Hite, Le Rapport Hite sur les hommes, 1 9 8 1 , v e r t i m a s į
pranc. kalbą, R. Laffont, 1983, p. 4 1 - 4 5 . Kadangi mūsų šalyje nebuvo atlikta
panašiiĮ t y r i m ų , sunku ekstrapoliuoti Hite rezultatus p r a n c ū z ų atvejui.
Nors menkai žinomas jų ryšys su tėvu, užtat gerai žinoma, kad ryšys v y r a s /
moteris Prancūzijoje skiriasi nuo analogiško ryšio JAV. Prancūzės motinos
įvaizdis nėra tasai visagalės amerikietės motinos įvaizdis, kuris atsirado
XIX amžiuje. Galiausiai gerai žinoma amerikiečio baimė būti „mama's boy"
neturi prancūziško ekvivalento. Čia veikiau kalbama apie „tėtės s ū n ų " , ir
tasai pasakymas veikiau išreiškia socialinę padėtį nei psichologinį ryšį.
122
Nuo XIX iki XX amžiaus amerikiečių tėvų eoliucija bu­
vo paženklinta įvairaus jautrumo ir įvairios kultūros vyrų. XIX
amžiaus pradžioje Henrio ir VVilliamo Jamesų tėvas Henris Jame-
sas (Vyresnysis) karčiai skundėsi puritonišku griežto ir jam toli­
mo tėvo auklėjimu. Pastarasis, kuriam labiau už viską rūpėjo iš­
plėsti savo komercinę galią, nedaug laiko teskyrė savo gausiems
palikuonims, tik uoliai mokė juos presbiterioniškų gero elgesio
taisyklių. Vėliau sūnus visą gyvenimą prisimins tuos sekmadie­
nius, kai vaikai buvo mokomi „nežaisti, nešokti, neskaityti pasa­
kų ir netgi netikrinti namų darbų, užduotų pirmadieniui" . Tė­ 68
vas sūnui - nepermaldaujamas, nepasiekiamas Dievas. Baisus
žmogus, apie kurį sūnus vėliau pasakys: „Neprisimenu, kad jis
būtų kada klausęs manęs, ką darau už namų sienų, apie mano
draugus, arba kad jam kada nors būtų rūpėję mano mokymosi
rezultatai" . Šitas vaikas, kentėjęs nuo autoritarinio patriarcho ir
69
nutolusios motinos, tapo „nepaprastai švelniu" tėvu . Tuo tar­ 70
pu vaikai griežtai jį smerkia už visišką paklusnumą žmonai.
Anot H. Jameso (jaunesniojo) biografo, motina užgožė visą šeimą,
kartu ir tėvą, kuris egzistavo tik jai ir jos dėka. Retrospektyviai
Henris Jamesas prisimena jos „plačiai atvertą ir kartu klastingai
suglėbiančią sterblę... Ji buvo jis (Henry's Jamesas tėvas), ji buvo
kiekvienas iš m ū s ų " . Savo tėvų santykius jis regėjo kaip dvi­
71
prasmiškus ir atvirkštinius: „Tėvas stiprus, vyriškas ir vis dėlto
silpnas, moteriškas švelnumu ir prisitaikėliškumu, jis nesipriešin­
damas nusileisdavo vaikams; motina, stipri, ryžtinga, tačiau ne­
protinga ir nenuosekli". Būsimasis romanistas taikstėsi su moti­
nos valdingumu ir autoritetu, bet nesitaikė su tėvo priklausomybe
nuo m o t i n o s . Toji priklausomybė lėmė kad sūnui moterys kėlė
72
68
Lėon Edel, Henry james. line vie, Seuil, 1990, p. 14.
69
Ibidem.
70
Ibidem, p. 21.
71
Ibidem, p. 26.
72
„Jis netgi kurį laiką tikėjo, kad vyrai semiasi stiprybės iš mo­
ters, kurią veda, ir kad moterys savo ruožtu gali atimti iš vyrų jų jėgas ir
sykiu gyvybę... Jis manė, kad taip buvo su jo t ė v u " , Ibidem, p. 2 8 - 2 9 .
123
 http://avatara.lt
siaubą ir jis nugyveno visą amžių susilaikydamas nuo lytinių san­
tykių. Ar šitai reiškia, kad švelnus tėvas padaro daugiau žalos už
nutolusį ir autoritarišką tėvą?
Perskaičius Ernesto Hemingvvay'aus^ar kitų garsių
amerikiečių biografijas, paaiškėja, kad visagalė motina, kuri nesi­
liauja kastravusi savo aplinkos, ir tėvas, apsėstas negalės jaus­
mo, pagimdo labai nejaukiai besijaučiančius vaikus. Priešingai
nei H. Jamesas, kuris saikingai seikėjo žodžius, Hemingway'us
neslėpė nei savo paniekos tėvui, nei neapykantos motinai. Teisy­
bė, tėvas, sergantis maniakine depresija, galėjo būti labai griežtas
sūnui. Visai kitoks tėvas, aprašytas Philipo Rotho kūriniuose: vy­
ras, atsidavęs saviškiams, amžinai jaučiantis nepasitenkinimą,
baikštus, „neišmanėlis, eksploatuojamas, anonimiškas". Port-
noy'us nesivaržo kalbėti apie nuolat kenčiantį nuo vidurių už­
kietėjimo tėvą, fiziškai apgailėtiną, neatsilaikantį prieš savo žmo­
ną - „narsią, energingą, gal pernelyg tobulą". Aprašytas
psichoanalitikui kaip „bukagalvis, netikša, miesčionis... anaip­
tol ne King Kongas", tėvas, sūnaus akimis, atrodo apgailėtinas, ir
sūnus verkia dėl to iš įsiūčio . Net jeigu kituose Ph. Rotho roma­
74
nuose toji įkrova ir menkesnė, tėvas visada aprašomas kaip švel­
nus, beveidis vyras, neturintis nei prestižo, nei autoriteto.
Pernelyg nusišalinęs ar pernelyg įprastas, pernelyg kie­
tas ar pernelyg švelnus, pernelyg autoritariškas ar stingantis au-
toritariškumo, tėvas irgi, regis, sunkiai randa tinkamą nuotolį,
skiriantį jį nuo sūnaus. Ko gero, pernelyg skubotai visomis tėvo
nuodėmėmis buvo apkaltinta kastruojanti „rajūne" 75
motina, kaip
73
H e n r y ' s Jamesas g y v e n o 1 8 4 3 - 1 9 1 6 metais, o Hemingvvay'us
1899-1961 metais.
71
Be pinigiĮ, neišsimokslinęs, be jokios kultūros, be išminties,
tačiau tas švelnus ir jautrus tėvas „neturėjo jokios galios vadovauti, nuro­
dinėti ir engti. Jis pats buvo engiamas... Jis neturėjo nei koto, nei pautų... O
kad mano tėvas būtų buvęs mano motina! O m a n o motina - mano t ė v a s ! " ,
in Le complexe Portnoy, op. cit., p. 1 2 - 2 4 , 42, 5 9 - 62.
75
David Cooper, Mort de la famille, Seuil, 1972, p. 110.
124
tai padarė anglų antipsichiatrijos atstovai 1960-1970 metais.
Smurtingas moterų užsipuolimas ir ypač kategoriškas motinų pa­
smerkimas, inicijuotas R. D. Laingo ir S. Cooperio, primena vei­
kiau sąskaitų suvedimą, nei paaiškina tėvo sudarytas kliūtis. Ta­
čiau nepriklausomai nuo to, ar tėvui keliami kaltinimai, ar jis
apverkiamas kaip pasimetęs ir sužeistas , industrinėje visuome­
76
nėje daugelis berniukų neberanda jame tapatybės modelio. Jie ieš­
ko jo grožinėje literatūroje, o dar labiau kine. Legendinis kaubo­
jaus įvaizdis, nuotykių ieškotojų figūros, visi tie Rambo ir kiti
Terminatoriai, taip pat juos įkūnijantys aktoriai tapo tėvų pakai­
talais mūsų sūnums. Bet dar labiau už tuos nerealius supervy-
riškus herojus, geriausiais susitapatinimo modeliais berniukams
tapo jų bendrai.
Bendrų reikšmė
Matėme, kad jau vaikų darželyje berniukai ir mergaitės
linkę žaisti su tos pačios lyties vaikais. Ši tendencija jungtis pagal
lytį paryškėją suėjus šešeriems septyneriems metams, trunka iki
paauglystės ir sukuria labai skirtingas subkultūras. Amerikietis
Gary Alanas Fine'as domėjosi mažų berniukų polinkiu į dirty
play , kitaip tariant, į smerktinus suaugusiųjų akimis užsiėmi­
77
mus, pradedant akmenų svaidymu į varles, kaip šitai pastebėjo
jau Plutarchas, ir baigiant agresyviais keiksmažodžiais, papil­
dant visa šitai nenutrūkstamomis kalbomis apie seksą. Fine'o nuo­
mone, visa tai atskleidžia ne tiek prigimtinį agresyvumą, kiek vi­
suomeninį norą patvirtinti savo vyriškąją tapatybę. Dirty play
76
Ši tema vis labau plinta Šiaurės Amerikoje, kaip liudija kvebe-
kiečio Guy Corneau ir amerikiečių R. Bly, Franklino Abbotto, S. Oshersono
ar Johno Lee esė. Žr. taip pat Helgos Dierichs ir M a r g a r e t ė s Mitscherlich
v y r ų apklausą, atliktą Vokietijoje 1980 metais.
77
Gary Alan Fine, „The Dirty Play of Little Boys", in Men's Lives,
p. 1 7 1 - 1 7 9 .
125

eksteriorizuoja statusą, ir jo tikslas ne tiek užgauti, kiek įgyti pri­
pažinimą už savo narsą. Ikipaaugliško amžiaus vaikų polinkis į
triukšmingą veiklą, nešvarius žaidimus ir nešvankybes - kitas
būdas patvirtinti savo vyriškumą, kaip kontrastą motiniškai mo­
teriškai aplinkai, kur visa šitai draudžiama. Tai elgsena, išliekan­
ti ir daugelio suaugusių vyrų aplinkoje, kai tik jie pasilieka vieni,
kaip tai galima pastebėti sporto įstaigų drabužinėse .
Bendrų draugija berniukams svarbesnė nei mergaitėms,
http://avatara.lt
poveikio, jie bijojo, kad jauni berniukai nebeturės progos išmokti
būti vyrais. Pamažėle jie ėmė siūlyti naują vyro idealą, kuris pa­
ryškino moralinį ir fizinį savęs įtvirtinimą. „Palyginti su ankstes­
niuoju vyro idealu, šlovinusiu kai kuriuos pasyvius bruožus, pa­
vyzdžiui, gailestingumą, taupumą ir stropumą, dabar veikiau
renkamasi energiją, jėgą ir savitvardą. Theodoras Roosveltas tam­
78
pa „stulbinamai vyriško vyro" modeliu: gundantis, individualis­
tas, atletiškas, mokantis tvardytis ir, reikalui esant, agresyvus ". 81

jie noriai ieško grupinės veiklos ir kolektyvinio sporto. Rėgine'os
Boyer apklausa, tirianti penkiolikmečių-devyniolikmečių licėjaus
mokinių mergaičių ir berniukų veiklą, rodo, kad visose klasėse
berniukai praleidžia daugiau laiko su savo bendrais nei mergai­
tės 79
vidutiniškai viena valanda per dieną. Priklausomai nuo
socialinės kilmės, berniukai mėgsta rinktis kavinėje, sporto aikš­
telėse arba pramogų vakaruose, o mergaitės labiau mėgsta skai­
tyti, ilgai kalbėtis telefonu 80
ir daugiau laiko praleidžia su šei­
mos nariais.
Bet kokio pobūdžio berniukų būriai, šutvės, komandos
ir grupės ne tiek išreiškia bandos instinktą, būdingą jų lyčiai, kiek
poreikį nutraukti ryšius su šeimynine moteriška kultūra, kad bū­
tų galima sukurti kitą, vyrišką. Jei nėra veiksmingo tėvo sukurto
vyriškumo modelio, jauni vyriškosios lyties atstovai buriasi kurio
Be to, kaip niekada anksčiau pabrėžiamas ir sugriežtinamas ly­
čių vaidmenų skirtumas.
Tuo susirūpinimu paaiškinamas ir berniukų skautų
institucijos atsiradimas 1910 metais. Jungtinių Valstijų preziden­
tas buvo ir jos garbės prezidentas. Organizacijos tikslas toks: „Pa­
daryti iš mažų berniukų didelius vyrus ir kovoti su feminizuojan-
čiomis jėgomis". Kad to pasiektų, vienodo amžiaus berniukai buvo
suvienyti į sargybos būrius, už kuriuos atsakingas buvo koks nors
suaugęs vyras, privalėjęs skatinti komandinę dvasią ir vyrišku­
mą visokiausiomis formomis ir netoleruoti „sumoteriškėjimo". Iš­
bandymai, iššūkiai, drausmė, moralinis griežtumas ir ypač gyve­
nimas bendrai be jokių moterų yra skautizmo metmenys.
Dėl tų pačių priežasčių nepaprastai išpopuliarėjo ko­
lektyvinio sporto rūšys, tai išliko iki šių dienų . Sportas, skati­ 82

nors iš vyresnių, stipresnių, mitresnių, savotiško vyresniojo bro­
lio, lyderio, kuriuo žavimasi, kurio elgesys pamėgdžiojamas ir
kurio autoritetas pripažįstamas, paliepimu.
Praėjusio amžiaus pabaigoje, spartėjant industrializa­
cijai, amerikiečiai vyrai vis atviriau nerimavo dėl savo sūnų vy­
riškumo. Įbauginti feministinių kalbų, sunerimę dėl šeimos ir mo­
kyklos auklėjimo feminizavimo, taip pat ir dėl stipraus motinos
nantis konkurenciją, agresiją ir smurtą, buvo - o Jungtinėse Vals­
tijose tebėra - laikomas geriausia iniciacija į vyriškumą. Būtent
sporto aikštelėje ikipaaugliško amžiaus amerikietis berniukas lai­
mi savo vyriškumo galonus. Joje jis viešai parodo panieką skaus­
mui, kad valdo savo kūną, atsparumą smūgiams, norą laimėti ir
sutriuškinti kitus. Trumpai tariant, kad jis ne kūdikis, ne mergaitė,

78
Plg. Pat Conroy, Le grand Santini, op. cit,, p. 261.
79
Regine Boyer, „Identitė masculine, identitė fėminine parmi les
l y c ė e n s " , in Revue francaise de pėdagogie, n°94, j a n v i e r / m a r s 1991, p. 16.
80
Michel Bozon, „Les loisirs forment la j e u n e s s e " , in Donnėes
sociales, 1 9 9 0 , p. 2 1 7 - 2 2 2 .
81
Jeffrey P. H a n t o v e r , „The Boy Scouts and the Validation of
Masculinity", in Journal of Sočiai Issues, vol, 34, n ° l , 1978.
82
A m e r i k i e č i ų istorikas R o t u n d o p a ž y m i , kad nuo 1860 m e t ų
berniukų k o l e d ž u o s e ir d a u g u m o j e miestų r e n g i a m o s beisbolo ir futbolo
varžybos bet kurios kilmės jaunuoliams, in „Boy Culture...", op. cit., p. 34.

126 127

ne koks nors homoseksualas , o „tikras vyras". Sporto aikštelės
83
ir drabužinės, be to, yra tos vietos, kur nevienalytiškumas neįma­
nomas, tai gryniausio mačizmo mikrokosmai, neturintys tikrų ek­
vivalentų kasdieniame gyvenime . 84
Kolektyvinio sporto ugdymas JAV turi bendrų bruožų
su iniciacijos ritualais, apie kuriuos kalbėjome aukščiau. Sociolo­
gas Mike'as Messneris, paskyręs šiai temai daug straipsnių, pa­
aiškino ryšį, siejantį sportinį ugdymą su vyriškumo konstravimu.
Jis pasakoja, kaip pats, būdamas aštuonerių metų berniukas, pir­
mą kartą atsidūręs beisbolo aikštelėje, buvo sudrausmintas savo
tėvo-trenerio už tai, kad sviedė kamuolį „kaip mergaitė" . Vė­ 85
liau, apsvarstydamas baimes, sukeltas tėvo konstatavimo, ir apie
vargus, kuriuos patyrė siekdamas adekvataus vyriško mosto, Mes­
sneris padarė du įdomius pastebėjimus. Iš pradžių būtent siaubin­
ga baimė būti mergaite paskatino jį išmokti žaisti beisbolą. Paskui
jis pastebėjo, kad „moteriškas" būdas mesti sviedinį anatomiškai
buvo natūralus rankos mostas, tuo tarpu „vyriškasis" būdas toks
nebuvo ir galiausiai iškreipdavo rankas ir pečius. Šis pastebėji­
mas privertė vaikų beisbolo lygas uždrausti tuos mostus. Nepai­
sant to, skausmas lieka pagrindinis veiksnys ugdant sportinį vy­
riškumą. Sociologas Don Sabo susumavo fizinę žalą, kurią patyrė
jaunystėje žaisdamas futbolą, ir priežastis, skatinusias jį kęsti
skausmą nuo aštuonerių metų: „Aš žaidžiau, norėdamas gauti
atpildą. Laimėti sporte reiškė įsigyti draugų ir užsiimti vietą tarp
vyrų. Sėkmė mane pakeitė: aš buvau ne tiek aš pats, kiek vyresnie­
ji mano bendrai ir mano herojus Butkus... Būdamas paauglys, ti­
kėjausi, kad sportuodamas patrauksiu į save merginų dėmesį" .
83
Gary Alan Fine, „Little League Base-Ball and Growing up ma­
l ė " , in Men in Difficult Times, ed., Robert A. Levvis, 1981, p. 67.
84
Žr. sporto įstaigų drabužinių aprašymą, kur viešpatauja kvai-
tinantis mačizmas, Pato C o n r o y ' a u s knygoje Le Grand Santini, op. cit.
85
M. Messner, „Ah, Ya Throw Like a Giri", in F. Abbott (ed.), New
Men, Neiv Minds, op. cit., p. 4 0 - 4 2 .
86
Don Sabo, „Pigskin, Patriarchy and P a i n " , in F. Abbott (ed.),
op. cit., p. 47.
128
http://avatara.lt
To padarinys buvo, kad Don Sabo išmoko viską ištverti
nerodydamas, kad jam skauda, visai kaip tie jaunieji inicijuotieji:
skaudžiausius sužeidimus, sulaužytus kaulus, mėlynes po aki­
mis, sutrupintą nosį: „Skausmas ir sužeidimai - tai žaidimo da­
lis". Norėdamas tapti komandos kapitonu, jis buvo „fanatiškai
agresyvus ir negailestingas varžovas". Pagaliau tapo vyru! Arba
tiksliau, anot Sabo, vyru patriarchalinės sistemos, kuri numano
ne tik vyrų dominavimą moterų atžvilgiu, bet ir dominavimą tarp
vyrų, kur mažuma primeta savo valią daugumai. Remiantis tokia
ideologija, berniukas mokomas, kad kęsti skausmą yra narsu ir
vyriška, „kad skausmas tai gerai, o malonumas - blogai, kaip tai
aiškiai rodo tūkstantį kartų kartojamas trenerių principas: no
pain, no gain" . Jis taip pat yra skatinamas laikyti savo kūną
87
įrankiu, mašina, net ranka, naudojama smogti priešininkui, „yra
tik daiktas" . 88
M. Messneris pažymi, kad tokia vyriškumo koncepcija,
konkurencinė, hierarchinė ir agresyvi, nėra palanki susikurti ar­
timus draugiškus ir tvarius santykius su kitais vyrais. Vis dėlto,
nepaisant paskelbtos homofobijos, kolektyvinio sporto rūšys, su­
teikiančios vyrams galimybes liestis vienam su kitu ir susikibti,
neįtariant homoseksualių paskatų, faktiškai yra proga pasireikšti
vyriškajam erotizmui, juoba stipresniam, kad jis yra nesuvoktas.
To įrodymas: tie futbolo ar regbio žaidėjai, apsikabinantys vienas
su kitu už kaklo ar už liemens, tapšnojantys vienas kitam, švel­
niai plekšnojantys per sėdmenis priešais milijonus televizijos žiū­
86 rovų kiekviena proga ir be menkiausio varžymosi.
Amerikiečių literatūra, autobiografinė ar neautobiogra-
finė, turtinga pasakojimų apie berniukų, kuriuos pakeitė vyriškos
sporto rūšys, vaikystę ir paauglystę. Kartais tas iniciatorius yra
tėvas, tačiau dažniausiai vyriškumą įkūnija ir tėvo pakaitalo
87
Ibidem, p. 48.
88
M. Mesner, „The Life of a Man's Seasons", in Changing Men (ed.
M. Kimmel), op. cit., p. 59.
129
 http://avatara.lt
vaidmenį atlieka mįslinga trenerio figūra. Ar turima reikalo su R. Raphaelių, R. Bly'ų, R. Moore'ų, D. Gillette'ų 95
ir kitų Jungo
amerikietiškuoju futbolu (Thomas Faberis ar Patas Conroy'us ), 89
pasekėjų, kurie skelbia poreikį sukurti naujus iniciacijos ritualus.
su krepšiniu (Johnas Updike'as ) ar beisbolu (Philipas Rothas ar
90
Bet kaip atsispirti baimei, kad naujovių regimybė kamufliuoja se­
Edmundas VVhite'as ), visi sutartinai šlovina sportą, kuris buvo
91
nus patriarchato receptus, kurių taip sunku buvo atsikratyti. Be­
tikrasis jų vyriškosios iniciacijos ritualas. Net jeigu šiandien sporto siilgintieji ritualų privalo nepamiršti, kad pastarieji visada nu­
mitologija nebeturi tokios pačios įtakos berniukų auklėjimui, ji mano radikalią priešpriešą moterims, palaikomą viršenybės
vis dėlto lieka stipri, ji - vyriškumo ir sėkmės sinonimas. „Spor­ jausmo ir paniekos, kuriuos vėliau buvo sunku nuslopinti. Bet
tas, - konstatuoja Beudelotas ir Establetas, - viena iš šiuolaikinės mes nebenorime tokių vyrų santykių su moterimis. Ir neapgailes­
varžybų kultūros sudedamųjų dalių. Jis vienija visų socialinių taujame dėl to senųjų laikų vyro, kuris miršta mūsų akyse.
klasių žmones. Nors moterys jam atsiduoda tik tada, kai jis atsi­
Robertas Bly sulaukė didžiulio pasisekimo tarp ameri­
kratęs savo varžybinių ingredientų, treniruotes jos mėgsta su var­
kiečių vyrų, vėl prabilęs apie diados m o t i n a / s ū n u s sutraukymą
žybų elementais . Tas teiginys patvirtintas Bozono studijos apie
92

ir apie mentoriaus (jo?) vaidmenį, bet nematė, kad šiandien vy­

jaunų prancūzių laisvalaikį . 93

riškumas jau visiškai kitoks, negu buvo vakar: įvairialypis, subti­

Šiandieną inicijuojantys smurtingi sportiniai išbandy­
lus, neatsiejamai susijęs su moteriškumu. Rytojaus vyriškumas
mai yra užginčyti tų, kurie mano, kad vyriškumas, pagimdytas
bus ne tiek svetimųjų atlikto brutalaus ryšių su moterų pasauliu
tokios praktikos, primena seną jiems nepriimtiną patriarchalinį
nutraukimo rezultatas, kiek tėvo beprecedentinės intervencijos nuo
modelį. Tačiau XX amžiaus pabaigoje daugelis vyrų kalba ir apie
pat kūdikio gimimo padarinys. Naujasis vyriškumas bus menkai
savo andainykščių ritualų, kai vyriškas išbandymas stiprino jų
panašus į senąjį, ir vis dėlto jis bus kupinas jėgos ir trapumo.
tapatybę, ilgesį. Alainas Finkielkrautas, prisipažįstantis nebeži­
nąs, kas yra vyriška, apgailestauja ne dėl to, kad išnyko senoji
vyrų galia, bet kad išnyko tasai „vyriškasis cogito: aš save de­
monstruoju, vadinasi, esu" . Kitapus Atlanto kaskart daugėja tokių
94

89
Thomas Faber, La Course du chien, Gallimard, 1986; Pat Conroy,
Le Grand Santini, op. cit.
90
John Updike, du pirmieji tomai iš Rabbit serijos, Gallimard.
91
Ph. Roth, Portnoy ir Grand roman amėricain, Gallimard; Edmund
VVhite, Un jeune Amėricain, Mazarine, 1984.
92
C. Baudelot, R. Establet, AUez les filles!, Seuil, 1992, p. 227.
93
„Vaikinai masiškai įsitraukia į sportinę veiklą atvirame ore ir į
su ja susijusiomis visuomeniškumo apraiškomis: į futbolą ir į žaidimus su
kamuoliu... Jaunimo įsitraukimas į sportinių renginiiĮ stebėjimą irgi yra
vyriškas, grupinis fenomenas... Visada esama vyriškos tendencijos teigti
save fizinėje veikloje ne n a m u o s e bendrų grupėse, kurios nebūtinai būna
m i š r i o s " , op. cit., p. 2 2 1 .
94
A. Finkielkraut, „La nostalgie de l'epreuve", in Le Masculin; Le 95
R. Moore ir D. Gillette, King, Warrior, Magician, Lover. Rediscove-
genre humain, n°10. ring the Archetypes of the Masculine Nature, Harper San Francisco, 1990.

130 131
 http://avatara.lt
seksualas, jau užtikrina vyriškumą. Tai paliudija, a amtrario, ne­
seniai atliktas vieno vyrų žurnalo tyrimas . Į klausimą: „Ar dar
1

laikote save vyru, jei turite homoseksualinių patyrimų?" 57% ap­

klaustųjų vyrų atsakė „ne".
Šiandien heteroseksualumas mums atrodo esąs vienas
akivaizdžiausių vyriškosios tapatybės bruožų ir yra suvokiamas
IV skyrius kaip natūrali duotybė, o mūsų protėviai taip manė ne visada.

TAPATYBĖ IR SEKSUALINĖS PREFERENCIJOS

PASTAROJO METO AKIVAIZDYBĖ

Šiandien vienas akivaizdžiausių vyriškumo bruožų - heterosek­

Sodomito statusas iki XIXamžiaus
sualumas. Giminės apibrėžime spontaniškai numanoma seksua­
linė pakraipa: kas ką daro ir su kuo? Vyriškoji tapatybė asocijuo­
Sodomija - „sąmoningai neaiški kategorija" , reiškianti2

jasi su u ž v a l d y m u , p a ė m i m u , įsibrovimu, d o m i n a v i m u ir
seksualinį (nebūtinai analinį) - vyrų, vyrų ir gyvulių, vyrų ir mo­
įsiteisinimu, jeigu reikia, jėga. Moteriškoji tapatybė - su buvimu
terų bendravimą, kuris meta iššūkį reprodukcijai. M. Foucault at­
užvaldyta, klusnia, pasyvia, nuolankia. Seksualinis „normalu-
kreipia dėmesį, kad ji buvo įtraukta į rimtų nuodėmių sąrašą gre­
m a s " ir seksualinė tapatybė susiję su vyro dominavimo moters
ta atgrasaus ištvirkavimo (lytiniai santykiai už šeimos ribų),
atžvilgiu kontekstu. Šitaip žvelgiant į problemą, homoseksualu­
svetimavimo, žmogaus pagrobimo, dvasinės ar kūniškos kraujo­
mas, kur numanomas vyro dominavimas vyro atžvilgiu, laiko­
maišos bei abipusių glamonių. Nors apie tuos „nedorėlius" no­
mas, jei ne protine liga, tai bent jau giminės tapatybės sutrikimu.
riai kalbama, siekiant juos įvardyti, sodomitai nepatenka į jokią
Heteroseksualumas - trečias negatyvus tradicinio vy­ tikslią klasifikaciją. Klausdamas savęs, kas gi yra tas keistas nu­
riškumo įrodymas. Po atskyrimo nuo motinos (aš nesu jos kūdi­ sikaltimas, baudžiamas ugnimi, Montesquieu, pripažįsta, „jog la­
kis), esminio skirtumo nuo moteriškos lyties suvokimo (aš nesu bai dažnai jis yra neaiškus" . 3

mergaitė) berniukas privalo įrodyti (sau), kad jis nėra homosek­ Senojo Režimo laikais sodomija buvo draudžiama dėl re­
sualas, taigi, kad jis nenori geisti kitų vyrų, nei būti jų geidžia­ liginio pobūdžio motyvų. Ji buvo vadinama „nebylia nuodėme"
mas. Mūsų civilizacijoje vyrauja mintis, kad iš tikrųjų esi vyras,
1
Lui, n°50, dėcembre 1991.
jei geidi moters. Tarsi moters užvaldymas sustiprintų tą geidžia­
2
Jeffrey VVeeks, op. cit., p. 90.
mą skirtumą, nutolindamas tapatybės šmėklą: turėti'moterį, kad 3
Montesąuieu, L'Esprit des lois, 1748, knyga XII, skyrius 6. Paci­
nebūtum moteris. Kai kas mano, jog vien tas faktas, kad nesi homo- tuota Pierre'o Hahno, Nos Ancetres les pervers, Olivier Orban, 1979, p. 19.

132 133

arba „šlykščia yda", kurią veikiau reikia slėpti nuo žmonių . No­
rėdamas parodyti, kokia neaiški yra sodomijos koncepcija, Pier­
re'as Hahnas vykusiai pasinaudojo nuodėmklausių vadovėliais.
Taip tėvo L. M. Sinistrati d'Ameno Traktate apie sodomiją (XVIII
amžiaus vidurys) konstatuojami menki skirtumai, kurie tačiau
kelia nuostabą XX amžiaus skaitytojui. Anot mokslingojo bažny­
tininko, sodomija apibūdinama kaip kūniškas ryšys tarp dviejų
vyrų arba dviejų moterų, tačiau bet kokie „homoseksualiniai"
veiksmai nėra apibūdinami kaip nusikaltimas. Kad nusikaltimas
būtų konstatuotas, turi įvykti sueitis, penis turi būti įvestas į ana­
linę angą, „kad būtų galima atskirti tai nuo paprasto suglebimo
(poliucijos, masturbacijos), atsiradusios abipusiškai santykiau­
jant vyrui su vyru, moteriai su moterim" . Nuodėmė įvyksta tada,
5 Nors Rousseau, Voltaire'as, Condorcetas neslėpė pasibjaurėjimo,
kai apsirinkama anga! Anot kai kurių gydytojų, tam reikėję, kad
„vyro varpa būtų reguliariai įvedama į užpakalinę angą ir sėkla
išliejama jos viduje. Tai ir buvo „tobula sodomija", kurios nuodė­
mę nusidėjusiajam galėjo atleisti tik popiežius arba vyskupas" .
Ir priešingai, jeigu vyras sueidavo per užpakalinę angą su moteri­
mi, tokia sodomija buvo „netobula", ir tokią nuodėmę galėjo at­
leisti paprastas nuodėmklausys . 7 dorcetas, toks jautrus Žmogaus teisių sąvokai, siūlo nelaikyti so­
4
Pierre'as H a h n a s pasakoja, kad XVIII amžiaus pradžioje sodo­
mija, regis, b u v o laikoma kilmingųjų privilegija. Revoliucijos i š v a k a r ė s e
padėtis pasikeitė. Mouffle d' Angerville, praradęs visas iliuzijas, pripažįs­
ta: „Ši yda, kitados vadinta gražia yda (ką tada reikėtų galvoti apie šlykš­
čią y d ą ? ) , nes b ū d a v o priskiriama tik aristokratams, intelektualams arba
A d o n i a m s , t a p o tokia m a d i n g a , kad šiandien nebeliko tokio v i s u o m e n ė s
sluoksnio, pradedant kunigaikščiais ir baigiant tarnais ir liaudimi, kuris
nebūtų ja užsikrėtęs", op. cit., p. 9 0 - 9 1 .
5
Pacituota P. H a h n o , p. 2 1 - 2 2 .
6
Ibidem, p. 22.
7
Pierre'as H a h n a s atkreipia dėmesį ir į kitą trikdantį dalyką: į
moterų sodomiją, kuri jau tada stebino dorą XVIII a m ž i a u s bažnytininką.
Norint suprasti, kas yra m o t e r ų sodomija, reikia prisiminti, kad iki XVII
a m ž i a u s imtinai moteriškoji lytis yra suvokiama kaip analogiška vyriška­
jai. Šiuo požiūriu klitoris tapatintinas su peniu, ir pastarojo bruožai - nors
134
http://avatara.lt
4 XVIII amžiuje tas nusikaltimas pereina į pasaulietinių
nusikaltimų kategoriją, ir žodynas pasikeičia: kaskart vis mažiau
kalbama apie sodomitus (atmetama nuoroda į Bibliją), kaskart vis
dažniau minimi pederastai (ypač nuo 1730 metų), arba nedorėliai
(policijos žargonas) . Maurice'o Leverio nuomone, homoseksua­
8
linio prasižengimo, kuris tampa „filosofine nuodėme" prieš vals­
tybę, tvarką, gamtą (kalbama ir apie „antifizinę" meilę), supasau-
lietinimas desakralizuoja ydą, kuri jau nebeatsiduoda maištu.
Nusikaltimas tampa banalus, jis jau - tik paprastas prasižengi­
mas. Kad ir ką manytų filosofai, homoseksualumas niekada ne­
buvo apibūdinamas kaip kokia ypatinga tapatybė. Sodomija - lai­
kinas nukrypimas nuo normos, panieka gamtai. Nieko daugiau.
kurį jiems patiems sukeldavo tokia praktika, jie niekada nemėgi­
no apkaltinti „nusikaltėlio". Priešingai. Voltaire'as pabrėžia, kad
čia esama nesusipratimo: „Jaunieji mūsų vyrai, auginami drauge,
6 jausdami skleidžiantis savyje tą gamtos jiems suteiktą jėgą ir ne­
rasdami objekto savo instinktui išlieti, puola į save panašų" . Nėra 9
dėl ko pasmerkti žmogų visam gyvenimui! Voltaire'o draugas Con­
domijos kriminaliniu nusikaltimu, nes „ji nesusijusi su smurtu" . 10
Neginčijamai pakančiausias iš visų buvo Diderotas. Jo
plunksnos dėka, būtent Pokalbyje, kuris yra D'Alamberto sapno tę­
sinys, homoseksualumas ne tik praranda bet kokį nuodėmės ar
gėdingo elgesio atspalvį, bet ir įgyja brangaus malonumo statusą,
kaip ir masturbacija. Anot Dideroto, kuris kalba, prisidengęs
ir netobulai - priskirtini ir jam. „Ar jis irgi neįgyja v a r p o s p a v i d a l o , kai
išbrinksta?" Tik XIX amžiuje atsiranda dviejų skirtingų lyčių modelis, drauge
moterys išbraukiamos iš sodomitų kategorijos, op. cit., p. 23.
8
Maurice Lever, Les Buchers de Sodomie, Fayard, 1985, p. 239.
9
Dictionnaire philosophique (1764), pacituota M. L e v e r i o , op.
cit., p. 2 4 1 .
10
C o n d o r c e t , Notės sur Voltaire, 1 7 8 9 ; Oeuvres de Condorcet, ėd.
A r a g o , t. IV, Friedrich F r a m m a u n Verlag, 1968, p. 561.
135
 http://avatara.lt
išmintingojo daktaro Bordeu kauke, abstinencija išvaro iš proto .
Tai jam gera proga pareikšti savo įkvėptą pagarbą seksualiniam
malonumui. Poreikis turi būti patenkintas bet kuria kaina, {teisi­
nęs vienatviškas seksualinio poreikio patenkinimo praktikas ,
Diderot-Bordeu sako panelei Lespinasse, netikinčiai savo ausi­
mis, kad homoseksualumas yra viršesnis malonumo prado ir jo
pasidalijimo požiūriu .1791 metų baudžiamajame kodekse, kur
13
toks normalizavimas įteisintas aktu, sodomija nebelaikoma nusi­
kaltimu. Tam pakantumui, patvirtintam 1810 metų kodekso aktu,
padarys galą 1832 metų balandžio 28-osios įstatymas, kuriuo įtei­
sinamas pedofilijos nusikaltimas. Ir vis dėlto baudžiamajame ko­
dekse vis dar nepaisoma heteroseksualių suaugusiojo ir nepilna­
mečio santykių... Teisybė, kad pederasto statusas pradeda keistis
iš esmės ir kelia naujus klausimus.
XIXamžius: tapatybės apibrėžimas per seksualinių nuostatų
preferencijų
Paskutiniame karalienės Viktorijos amžiaus trečdalyje
atsiranda naujos homoseksualumo koncepcijos. Sodomitas, bu­
vęs tik laikinu nukrypėliu nuo normos, užleidžia vietą „homo­
seksualui", kuriuo apibūdinama ypatinga žmonių rūšis. Nuka­
lus naujus žodžius apibūdinti tiems, kurie domisi ta pačia lytimi,
11
Diderot, „Suite de l'Entretien", in Oeuvres phitosophiąues, ėd. de
P. Verniėre, Garnier, p. 3 7 6 ir 378.
12
Ibidem, p. 377.
13
„Taigi aš klausiu jūsų, už kurį iš dviejų veiksmų, vienodai
apribotų geidulingumo (masturbacija ir homoseksualinis ryšys), kurie gali
suteikti tik jokios naudos neturintį malonumą, vienas iš kurių tačiau sutei­
kia tą malonumą tik jį atliekančiam, o kitu atveju tuo malonumu dalijama­
si su panašiu į save, vyru ar moterimi, kadangi čia lytis nei ja naudojimasis
niekuo dėti, už kurį iš tų dviejų veiksmų pasisakytų blaivus p r o t a s ? " ibi
dem, p. 380.
136
11
„homoseksualas" ir „invertuotasis" , keičiasi ir jų suvokimas .
14 15
Šiuo atveju žodžio nukalimas atitinka esmės pasikeitimą: į tai jau
žiūrima kaip į psichinę ligą ir kaip į visuomeninį blogį. Kartu su
12
„homoseksualu" atsirado ir nepakantumas naujai problemai, iš­
likęs iki mūsų dienų.
Pirmąją prancūzų homoseksualų apklausą , kurią atli­ 16
ko daktaras Tardieu ir policininkai, Pierre'as Hahnas datuoja 1857
metais. Nuo to laiko prasideda pederastų medžioklė, vis labiau
dominanti policiją, teisėjus ir medikų bei teisininkų pasaulį. Anot
to didžio mediko, yda turi tendenciją plisti sulig kiekviena die­
na... ir viešieji skandalai lemia griežtesnes pederastijos, išprie­
vartavimų ir pasikėsinimų į vaikų nekaltybę represijas. Bet įdo­
miausia, kad tą ugnį sukurstė būtent patys homoseksualai, sukūrę
tapatybės problemų visumą. Jie norėjo, kad jų ypatingumas būtų
pripažintas, kitaip tariant, to, kas šiandien vadinama teise būti
kitokiam. Terminą homoseksualumas"'1869 metais nukalė vengras
gydytojas Benkertas ir pareikalavo Teisingumo ministerijos, kad
senas jį draudžiantis prūsiškas įstatymas būtų panaikintas. Tuo
pat metu buvęs Hanoverio magistratas Heinrichas Ulrichsas, ho­
moseksualas, analizuoja homoseksualumą trimis aspektais: kaip
istorikas, kaip medikas ir kaip filosofas. Deja, iš jo mokslingų stu­
dijų, siekiančių atskirti pederastus nuo tų, kuriuos jis vadina
„uranistais", išliks tik pastarųjų apibrėžimas: „Moteriška siela,
11
„ I n v e r t u o t a s i s " asocijuojasi su „sumoteriškėjęs", tai a s m u o ,
p a t y r ę s seksualinę inversiją. XIX a m ž i a u s ž o d y n e dar atsiras terminai
„beprotė", „teta".
15
Panašiai nuo 1970 metų kaskart vis dažniau v a r t o j a m a s ter­
minas „gėjus" dar kartą pakeis jų suvokimą.
16
Vokietijoje, kur pederastija b u v o žabojama, pirmąją studiją
apie pederastus 1852 metais paskelbė Berlyno gydytojas teisininkas Caspe-
ris, plg. Pierre Hahn, op. cit., p. 41.
17
Į šnekamąją anglų ir p r a n c ū z ų kalbą tas terminas patenka
1890 metais.
137
 http://avatara.lt
įpuolusi į vyro kūną" . Pats to nenorėdamas, Ulrichsas įstatė pe­
18
derastus į slidžias mentalinės patologijos vėžes. Būtent remda­
miesi tikėjimu esant savotišką trečiąją lytį, vokiečių psichiatras
VVestphalis 1870 metais paskelbia studiją apie įgimtų seksualinio
jausmo inversijų, lydimų liguisto to reiškinio suvokimo, Havelockas
Ellis apibrėžia invertuotąjį kaip įgimtą anomaliją, o Hirschfeldas
kalba apie „tarpinę lytį".
Pamažėle visi sutinka, kad jie yra ligoniai. 1882 metais
Magnanas ir Charcot'as pakrikštija juos „seksualiniais invertais"
ir apsupa išsigimimo kontekstu. „Šio amžiaus pabaigoje joks vy­
ras negali pasivadinti sveiku, normaliu, nepatvirtinęs nuo galvos
iki kojų savo tapatybės" . Patologiško homoseksualumo atsira­
19
dimas žengia lygia greta su „prakeiktos rasės", pasak Prousto,
atsiradimu ir su heteroseksualumo normalumu. Seksualinė tapa­
tybė tapo lemtimi . Dėl tos lemiamos įtakos, kurią padarė Richar­
20
do Kraft-Ebingo Seksualinės psichopatijos , ypatingas dėmesys iš­
21
krypimams ir nenormalumui naujai nušvietė tai, kas „normalu".
„Normalus" vyriškas seksualumas buvo susijęs su „instinktu",
kurio natūralus objektas buvo priešinga lytis. Aprašyti tam nor-
malumui, kuriuo buvo postuluojamas esminis skirtumas tarp ly­
čių, buvo sukurta heteroseksualumo koncepcija, ir kartu ji neatski­
riamai susiejo giminės tapatybę (būti vyru arba moterimi) su
seksualine tapatybe . 22
18
Recherche au sujet de l'ėnigme de l'amour de l'homme pour Vhomme,
1 8 6 4 - 1 8 6 9 , pacituota P . H a h n o , op. cit., p. 80.
19
Pierre Hahn, op. cit., p. 82, plg. dar Robert A. Nye, „Sex Diffe-
rence and Male homosexuality, in French Medical Discourse, 1 8 3 0 - 1 9 3 0 " , in
Bull. Hist. Med., 1989, 6 3 , p. 3 2 - 5 1 .
20
J. VVeeks, „Questions of I d e n t i t y " , in Pat C a p l a n (ed.), The
Cultural Construction of Sexualiiy, Routledge, London, NY, 1987, p. 3 1 - 5 1 .
21
Seksualinės psichopatijos buvo išleistos daug kartų nuo 1886 iki
1903 metų. Jos davė pradžią tūkstančiui publikacijų apie homoseksualumą.
22
J. VVeeks, ibidem, p.35.
138
Rezultatas buvo toks, kad XIX amžiaus medicininė dis­
kusija transformavo seksualinę elgseną į seksualines tapatybes.
Iškrypėliai, pakeitę ištvirkėlius, suteikė individams naują specifi­
ką. Sodomitas, kaip pažymi M. Foucault, buvo tik draudžiamų
aktų juridinis subjektas, o „XIX amžiaus homoseksualas tapo per­
sonažu: praeitis, istorija, vaikystė; taip pat morfologija su nedisk­
retiška anatomija ir, galimas daiktas, paslaptinga fiziologija. Ja­
me viskas iš esmės susiję su jo seksualumu... Homoseksualas
dabar tapo rūšimi" . Pakeitusi platoniškąją sielą ir kartezijietiš-
23
kąjį protą, lytis tapo paskutiniąja žmogaus tiesa.
Homoseksualumo susiejimas su medicina turėjo apgin­
ti jį nuo moralinio teismo. Taip neatsitiko. „Iškrypimų" proble­
matika suteikė progą atsirasti aibei dviprasmybių. Liga nebeski­
riama nuo ydos, psichinė liga nuo moralinės ligos. Bendru
sutarimu tie sumoteriškėję vyrai, nesugebantys reprodukuotis, bu­
vo pasmerkti! Tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje 24
antihomoseksua-
linės nuostatos susijusios su baime dėl Imperijos ir tautos nuo­
smukio. Nebeįmanoma suskaičiuoti tekstų, kurie su baime kalba
apie pragaištingas gimstamumo sumažėjimo pasekmes! Homo­
seksualas kelia grėsmę tautai ir šeimai. Bet to, jis dar ir „vyriškojo
reikalo išdavikas ". Patys medikai pasmerkia tuos sumoteriškė-
25
jusius vyrus, nevykdančius savo vyriškos pareigos. Jie kaltina juos
dvasios didybės, drąsos ar pasišventimo stygiumi; jie apgailes­
tauja dėl jų tuštybės, nekuklumo, dėl jų polinkio į paskalas. Trum­
pai tariant, tai „nenusisekusios moterys, nevisaverčiai vyrai" . 26
Homoseksualų pasmerkimas yra neginčijamas seksua­
linės elgsenos klasifikavimo rezultatas. Istorijos ironija: dažniau­
siai būtent patys homoseksualai ir reformistais siekę tapti sek-
23
La Volontė de savoir, po. cit., p. 59.
24
J. VVeeks, Sex, Politics & Society, 2-asis leidimas, London &
New York, Largman, p. 10. Ir Robert A. Nye, op. cit,, p. 32.
25
Lynne Segal, op. cit., p. 134.
26
R. A. Nye, op. cit., p. 44.
139

sologai įstūmė tuos „nukrypėlius" į uždarą nenormalumo ratą.
Geriausią tokio nuslydimo į šoną pavyzdį pateikė seksologas Ha-
velockas Ellis. Tikėdamas, kad tuo sustiprins buržuazinės visuo­
menės pakantumą homoseksualumui, jis išrutuliojo įgimtumo ir
negalėjimo būti atsakingam argumentą: čia nieko nepadarysi, toks
gimei. Rezultatas - „biologiškai nulemto homoseksualumo hipo­
tezė įsivyravo XX amžiaus medicininėje literatūroje ir sukėlė įvai­
riausius hormoninius ir chirurginius mėginimus paversti lesbie-
tes ir homoseksualus vyrus heteroseksualais" . 27
Jeffrey VVeeksas puikiai parodė, kad už tokio homoseksu­
alaus „tipo" suformavimą atsako seksologai. Nors ir karštai gin­
dama savo moksliškumą, seksologija nebuvo nei neutrali, nei pa­
prasčiausiai aprašomoji. Ji kalbėjo apie tai, kuo mes turėtume būti,
ir apie tai, ką iš mūsų padarė normalūs žmonės . Normos obsesija
28
pagimdė didžiules pastangas paaiškinti tai, kas nenormalu. Pa­
daugėjo etiologinių aiškinimų: ištvirkimas arba išsigimimas, įgim­
tos savybės arba vaikystės traumos... Buvo sukurtos sudėtingos ti­
pologijos, aiškinančios skirtingus homoseksualumus...
Ellis skiria invertą ir iškrypėlį, Freudas absoliutų ir atsi­
tiktinį invertą. Cliffordas Allenas apibrėžia dvylika tipų, tarp ku­
rių yra kompulsyvinis ligonis, nervinis ligonis, neurotikas, psi-
chotikas, psichopatas ir alkoholikas. Richardas H a r v e y ' u s
išvardija keturiasdešimt šešias homoseksualų rūšis... o Kinsey iš­
randa kontinuumą nuo heteroseksualo iki homoseksualo . Vė­
liau, pažymi J. VVeeksas, daugelis seksologų supras tokių griežtų
tipologijų pavojų. Bet jau bus per vėlu. Kartą įteigus „homoseksu­
a l o " tipą, jo išvengti bus jau nebeįmanoma. Seksualinės praktikos
tapo asmens aprašymo kriterijumi. Ar tai reiškia, kad seksologai
sukūrė homoseksualą, kaip mano Michelis Foucault ar Johnathanas
27
Linda Birke, op. cit., p. 22-23.
28
J. VVeeks, „Questions of Identity", op. cit., p. 36.
29
J. VVeeks, op. cit., p. 90.
140
http://avatara.lt
Nedas Katzas ? Ir taip, ir ne. Homoseksualinės praktikos egzis­
30
tuoja visur ir egzistavo visada. Tačiau „iki to laiko, kai seksologija
priklijavo joms etiketę, homoseksualumas buvo tiktai miglota tapa­
tybės jausmo dalis. Homoseksualinė tapatybė, tokia, kokią ją pa­
žįstame, yra socialinės klasifikacijos, kurios esminis tikslas buvo
sureguliavimas ir kontrolė, produktas, {vardyti - reiškė įkalinti" . 31
XX amžius neištraukė homoseksualo iš jo kalėjimo. Pra­
ėjus šimtmečiui po Oscaro VVilde'o proceso, daugelis mūsų amži­
ninkų ir toliau laiko jį seksualinio nusikaltėlio tipu, geriausiu
atveju ligoniu ir nukrypėliu. Tokią diskriminacinę nuostatą gali­
ma paaiškinti dviem priežastimis. Pirmoji susijusi su mūsų tam-
suoliškumu: po šimto penkiasdešimties metų studijų ir polemikų
mes vis dar nemokame tiksliai apibrėžti tos takios ir daug formų
turinčios elgsenos, kurios kilmė nėra aiškiai nustatyta. Aiškini­
mų gausybė padidino tą paslaptį, taigi ir keistybę. Kita priežastis
susijusi su ideologija. Turint galvoje mūsų heteroseksualaus vy­
riškumo koncepciją, homoseksualumas vaidina naudingą antra­
eilės elgsenos, paryškinančios pagrindinę, vaidmenį, o jos nega­
tyvus įvaizdis sustiprina a contrario pozityvų ir geidžiamą
heteroseksualumo aspektą.
HOMOSEKSUALUMAS: VISUOTINIS IMPULSAS AR
29
SPECIFINĖ MAŽUMOS TAPATYBĖ?
Vienoje pusėje - tie, kurie akcentuoja panašumus tarp
homoseksualų ir heteroseksualų ir atkakliai teigia homoseksuali­
nį impulsą esant visuotinį. Kitoje pusėje - tie, kurie ryškina homo­
seksualo skirtumus ir specifiką.
30
J. N. Katz, „The Invention of Heterosexuality", in Socialist Re
view, 1 9 9 0 , 1, p. 7-34.
31
J. VVeeks, op. cit., p. 93.
141
 http://avatara.lt
Mokslininkai, tyrinėję homoseksualumą transkultūriniu
požiūriu, konstatavo tam tikrą invariantų skaičių. Sociologas Fre-
derickas VVhitamas, daugelį metų dirbęs tokių skirtingų šalių, kaip
JAV, Gvatemala, Brazilija ir Filipinai, homoseksualų bendruome­
nėse, priėjo prie tokių šešių išvadų: 1) homoseksualų atsiranda
visose bendruomenėse; 2) homoseksualų procentas, regis, yra vie­
nodas visose bendruomenėse ir, laikui bėgant, nesikeičia; 3) vi­
suomeninės normos netrukdo atsirasti homoseksualinei pakrai­
pai ir nepalengvina jos sąlygų; 4) homoseksualinės subkultūros
atsiranda visose bendruomenėse, kur nestinga tokios seksualinės
pakraipos asmenų; 5) įvairių bendruomenių homoseksualai siekia
būti panašūs vieni į kitus tiek savo elgesiu, tiek interesais; 6) visos
bendruomenės sudaro panašų labai vyriškų ir labai moteriškų
homoseksualų kontinuumą . 32
Visa tai perša mintį, kad homoseksualumas nebuvo su­
kurtas kokios nors ypatingos visuomeninės organizacijos, o vei­
kiau yra pamatinė žmogaus seksualumo forma, pasireiškianti vi­
sose kultūrose.
Jeigu savo nedviprasmiška išraiška homoseksualumas
visada susijęs su mažumomis, tada reikia išsiaiškinti, kur baigia­
si ta riba, kai reikia skirti homoseksualinį impulsą, veiksmą ir
pakraipą.
Panašumo šalininkai
Freudas buvo tolerantiškiausias ir įžvalgiausias iš ho­
moseksualumo teoretikų. Savo įgimto biseksualumo teorija jis pri­
pažįsta, kad visi žmonės „gali pasirinkti seksualiniu objektu tiek
tos pačios, tiek ir kitos lyties atstovus... Jie paskirsto savo libido
32
F.L.VVhitam, „Culturally Invariable Properties of Male Homo-
sexuality: Tentative Conclusions from Cross-cultural Research", in Archives
of Sexua\ Behavior, vol. 12, n°3, 1983, p. 2 0 7 - 2 2 6 .
142
abiejų lyčių objektams arba atvirai, arba slapta" . Visuose veika­ 33
luose Freudas gins gamtinį, o ne patologišką homoseksualumo
pobūdį, stodamas prieš seksologus, „trečiosios lyties" arba „tar­
pinio seksualinio reiškinio" šalininkus, taip pat ir prieš saviškius,
34
psichoanalitikus.
Radikaliai susipriešinęs su gyvenamuoju metu, Freu­
das tvirtina, kad heteroseksualumas nė kiek ne mažiau proble­
miškas nei homoseksualumas . Jis tvirtai laikysis šito požiūrio.
35
Kūrinyje Vienas Leonardo da Vinci vaikystės prisiminimas jis netgi
žengia truputį toliau - tvirtina, jog visi ne tik gali rinktis homo­
seksualinę pakraipą, bet ir tai, kad visi „tam tikru savo gyvenimo
momentu ją pasirinko, o paskui arba vis dar linksta prie jos pasą­
monėje, arba nuo jos ginasi energinga priešinga nuostata" . 36
O dėl homoseksualumo priežasčių Freudas visada bu­
vo labai atsargus, pripažindamas, kad jam nepavyko surasti tos
inversijos paaiškinimų. Trijose esė jis kalba apie archajiškų polin­
kių elementų ir primityvių psichinių mechanizmų vyravimą, apie
narciziškojo objekto pasirinkimą ir išlikusią analinės zonos eroti­
nę svarbą , taip pat apie labai stiprų erotinį prisirišimą prie mo­
37
tinos. Tačiau visų šių veiksnių nepakanka aiškiai atskirti homo
nuo hetero.
Homoseksualumo problema Freudui buvo tokia svarbi,
kad ne kartą gyvenime jis aiškiai pasisakė už toleranciją šiuo at­
žvilgiu. Anaiptol nebūdamas kovingas, 1903 metais jis sutiko duoti
interviu Vienos žurnalui Die Zeit, norėdamas apginti žmogų, kurį
teisingumas persekiojo už homoseksualines praktikas. 1930 metais
33
S. F r e u d , „ L ' a n a l y s e avec fin et l'analyse sans fin", 1 9 3 7 , in
Resultats, idėes, problėmes, II, P U F , 1 9 8 5 , p. 259.
Žr. Ulrichso ir Hirschfeldo teorijas.
34
35
Trois essais sur la thėorie de la sexualitė, I d ė e s / G a l l i m a r d ,
1 9 6 5 , p. 168.
36
Un souvenir d'enfance de Lėnard de Vinci ( 1 9 1 0 ) , I d ė e s / G a l l i ­
m a r d , 1997, p. 92.
37
Trois essais, op. cit., p. 169.
143
 http://avatara.lt
jis pasirašo peticiją, kuria siekiama, kad būtų peržiūrėtas bau­
džiamasis kodeksas ir panaikintas homoseksualumo nusikalti­
mas, kai tas ryšys sieja sutariančius dėl to suaugusiuosius, jis
stoja prieš E. Jonesą, kuris atsisako suteikti psichoanalitiko statu­
są vienam homoseksualui. Sachsas, Abrahamas ir Eitingtonas sto­
ja Joneso pusėn. Tačiau Freudas atkakliai tam priešinasi ir visada
atsisako taikyti psichoanalizę homoseksualams, kuriuos laiko yra
normaliais žmonėmis, išskyrus tuos atvejus, kai pripažįsta juos
esant neurotikais. Itin jaudinantis jo paguodos laiškas vienai ame­
rikietei motinai, kuri kreipėsi į jį patarimo dėl sūnaus:
„Iš jūsų laiško supratau, kad jūsų sūnus homoseksua­
las. Mane sukrėtė tas faktas, kad jūs pati nepavartojote to termino
informacijoje, kurią man suteikiate apie jį. Ar galiu paklausti, ko­
dėl vengiate tai daryti?
Homoseksualumas, žinoma, nėra joks privalumas, ta­
čiau jame nėra nieko, ko reikėtų gėdytis, tai nei yda, nei nuosmu­
kis, ir juolab negalima laikyti jo liga; mes žiūrime į jį kaip į seksu­
alinės funkcijos variantą, išprovokuotų tam tikro seksualinės raidos
sustabdymo" . 38
Po Antrojo pasaulinio karo Kinsey pranešimas taps es­
miniu indėliu į tezę apie žmogaus biseksualumą ". Tai garsus pra­ 3
nešimas, išspausdintas 1948 metais, drauge su hetero-homosek-
sualo k o n t i n u u m o p r o b l e m a n u š v i e č i a n t i s ir s e k s u a l i n i ų
potraukių permainingumą. Kinsey ir jo bendradarbiai iš tikrųjų
įrodė, kad homo ir heteroseksualiniai polinkiai būdingi dauge­
liui žmonių, o jų proporcijos varijuoja nuo išimtinai heterosek­
sualaus polinkio (kurį Kinsey vadina 0-niu laipsniu savo gra­
dacijos skalėje) iki išimtinai homoseksualaus polinkio (6-sis tos
skalės laipsnis). Kiekvienas tarpinis laipsnis atitinka didesnę
38
Freudo laiškas poniai N.N..., 1935, gegužės 9, in Correspondence
de Freud, 1 8 7 3 - 1 9 3 , G a l l i m a r d , 1967, p. 4 6 1 . Išskirta m ū s ų , kadangi ši
sakinio atkarpa, kaip vėliau p a m a t y s i m e , paskatins išlieti nemaža rašalo.
39
Kiek vėliau Mastersas ir Johnsonas savo apklausomis susiprie­
šino su Kinsey teze, išdėstyta in HomosexuaHty in yerspective.
144
ar mažesnę homo ar heteroseksualaus polinkio proporciją . Nau­ 40
jasis Kinsey pranešimas, kuriame remiamasi 1969-1970 metų
San Francisko regiono homoseksualų apklausomis, patvirtino
1948 metų pranešimo rezultatus, jame buvo pabrėžta homosek­
sualumų įvairovė . 41
Vėlesnė Shere Hite 7 000 apklausa patvirtina ankstes­
nių darbų rezultatus: „Turint galvoje, kaip vyrams apskritai svar­
bu laikytis fiziškai nuošalėje nuo kitų vyrų, galima stebėtis kon­
statuojant, kad daugelis berniukų, daugiausia b ū s i m ų j ų
„heteroseksualų", turėjo lytinių santykių su kitais berniukais, bū­
dami vaikai ar paaugliai. 43 % atsakiusiųjų į anketą vyrų viena ar
kita forma turėjo lytinių santykių su berniuku: nėra jokio ryšio
tarp fakto, kad berniukas turėjo ar neturėjo seksualinių patyrimų
su kitais berniukais, ir to fakto, kad vėliau gyvenime jis laiko save
„homoseksualu" ar „heteroseksualų". Daugelis „homoseksualų"
40
Kinsey anketa, kurioje apklausta 16 000 baltųjų amerikiečių,
parodė, kad, nors tik 4% vyriškosios giminės atstovų buvo išimtinai homo­
seksualais nuo brandos a m ž i a u s , 3 7 % v y r ų (ir 1 9 % m o t e r ų ) prisipažino
turėję bent vieną o r g a z m u pasibaigusį h o m o s e k s u a l ų p a t y r i m ą t a r p pa­
auglystės ir brandos. Be to, 3 0 % turėjo bent jau vieną atsitiktinį homoseksu­
alų patyrimą tarp 16 ir 55 metų.
41
Alan P. Bell ir Martin S. VVeinberg, Homosexualitės, 1978, pranc.
vertimas, Albin Michel, 1980. Viename įvadiniame straipsnyje Alanas Bel-
las daro tokį reikšmingą patikslinimą: „Pagal tai, kaip suaugę homoseksu­
alai klasifikuoja save p a a u g l y s t ė s metais: beveik trečdalis iš esmės buvo
heteroseksualais savo seksualine elgsena ir 2 5 % savo jausmais. 4 0 % vyriš­
kosios lyties atstovų pakeitė savo jausmus ir elgseną paauglystės metais...
Paauglystės metais beveik 2 / 3 vyriškosios ir moteriškosios lyties homosek­
sualų patyrė heteroseksualių jaudulių... Ištisinis žmonių seksualinio gyve­
nimo tyrimas... leidžia suprasti homoseksualinių ir heteroseksualinių paty­
rimų pagausėjimą ir atoslūgį ir vėl persvarstyti bendrąją n u o m o n ę , kuria
remiantis esama h o m o s e k s u a l u arba h e t e r o s e k s u a l ų . . . " in „The appraisal
of H o m o s e x u a l i t y " , neišspausdintas straipsnis Kinsey v a s a r o s konferenci­
jai, 1976, pacituotas Kennetho Plummerio, The Making of the Modern Homo-
sexua\, London, Hutchinson, 1981, p. 5 8 - 5 9 .
145
 http://avatara.lt
niekada nesantykiavo lytiškai su kitais berniukais jaunystėje, o
daugelis „heteroseksualų" santykiavo" . 42
Ar iš to reikia daryti išvadą, kaip daro kai kurie, kad
kiekvienas yra ir homoseksualas, ir heteroseksualas, kad nedera
kalbėti apie homoseksualus kaip apie seksualinę mažumą ir kad
nebėra pagrindo kalbėti, esą visi yra herteroseksualūs, lygiai kaip
teigti, jog visi yra homoseksualūs ? 43
Specifinės tapatybės šalininkai
Jeigu homoseksualumas - bruožas, būdingas vieniems,
tačiau nebūdingas kitiems, iš kur randasi tas ypatingumas? Buvo
pateiktos trys hipotezės, visos trys pasirodė ribotos: endokrininė
anomalija, genetinė anomalija arba psichiniai veiksniai.
Penkiasdešimt metų buvo stengiamasi įrodyti vyriškojo
homoseksualumo ir testosterono kiekio ryšį. Bergždžiai: vyriško­
sios lyties homoseksualams buvo suleisti lytiniai hormonai, ti­
kintis stimuliuoti jų potraukį moterims. Tačiau rezultatas išėjo
priešingas: buvo stimuliuotas jų potraukis vyrams. Beje, daugu­
ma hormoninių tyrimų rodo, kad didžiumos homoseksualų te­
stosterono lygis yra toks pat, kaip ir heteroseksualų . Šiandien 47

daugumas tyrinėtojų linkę palaikyti hipotezę, kad endokrininė

Robertas Stolleris ir Richardas Friedmanas užginčija
sistema turi poveikio seksualinei pakraipai priešgimdyviniu lai­
universalaus homoseksualumo idėją. Pasak Stollerio, homosek­
kotarpiu. Jeigu hormonai orientuoja elgseną, manoma, jog šitai
sualumas nėra liga. Tai seksualinė preferencija, o ne vienodų žen­
įvyksta embriono gyvenimo laikotarpiu, tuo metu, kai lytiniai hor­
klų ir požymių visuma, tačiau homoseksualumas - tik homosek­
monai „seksualizuoja" nervų sistemą visais lygmenimis. Tačiau
sualų, kurie skiriasi nuo kitų, vadinasi, suformuoja mažumą,
tyrinėjant žmones sunku peržengti hipotezės stadiją, kadangi ne­
savybė. Stollerio požiūriu, jie - ne didesni ligoniai nei kitos ma­
galima sistemingai suleisti hormonų dozės visiems gemalams. Pa­
žumos (žydai, Amerikos juodaodžiai...) , tačiau netikslu juos pai­
44

vyzdžiui, Dornerio tyrinėjimai, atlikti su žiurkėmis, rodo, kad, kai

nioti su heteroseksualais . 45

patinai laikinai pritrūksta vyriškų lytinių hormonų kritiniu prieš­

Tokios pačios nuomonės laikosi ir R. Friedmanas, mėgi­
gimdyviniu smegenų diferenciacijos laikotarpiu, suaugę jie elgia­
nęs įrodyti, kad „dauguma heteroseksualių vyrų nėra linkę į ne­
si akivaizdžiai moteriškai. Iš to jis daro išvadą, kad nepakanka­
sąmoningą homoseksualumą ir, priešingai, daugumas homosek­
mas priešgimdyvinis centrinės nervų sistemos aprūpinimas
sualių vyrų nėra linkę į nesąmoningą heteroseksualumą... Tėra vyriškaisiais lytiniais hormonais lemia iš dalies moterišką sme­
tik biseksualių vyrų, priverstų užgniaužti savo homoseksualius genų diferenciaciją, taigi ir vyriškąjį homoseksualumą, o vyriškų­
arba heteroseksualius fantazmus, m a ž u m a " . 46
jų lytinių hormonų perteklius tuo pačiu laikotarpiu lemia mote­
riškąjį homoseksualumą 48
Pastarąją išvadą, regis, patvirtina
42
Shere Hite, Le Rapport Hite sur les Hommes, op. cit., p. 69.
moterų, kurioms in utero buvo suleistas vyriškųjų hormonų per­
43
Lon G. Nungesser, Homosexual Acts, Actors and Identities, Pra-
eger, 1983, p. VIII.
teklius, stebėjimai. 49

44
R. Stoller, Sex and Gender, vol. II: The Transsexual Experiment,
47
L. Nugesser, op. cit., p. 27.
H o g a r t h Press, 1 9 7 5 , p. 199.
48
G. Dorner, A m s t e r d a m Elsinber, 1 9 7 6 . Žr. taip pat Simono
45
Henry Abelove, „Freud, Male Homosexuality and the Ameri-
L e v a y darbus, pacituotus Le Point, 21 septembre 1 9 9 1 , p. 88.
c a n s " in Dissent, 1986 VVinter, vol. 3 3 , p. 68.
49
Money, Schvvartze ir Levvis pastebėjo padažnėjus moterų, ku­
46
R.C. Friedman, Male Homosexuality, Yale University Press, 1988,
rios buvo g y d o m o s nuo adrenogenitalinio sindromo, biseksualumą ar ho-
p. XI.

146 147
 http://avatara.lt
Nuolat randasi naujų genetinių hipotezių. Kur nors koks
nors mokslininkas, ištyręs kelis homoseksualus, tvirtina radęs kai
kuriuos iš jų turint tam tikrą genetinę anomaliją. Paskui, neilgai
trukus, įrodoma, kad tas eksperimentas buvo šiek tiek iškreiptas
ir kad juo remiantis negalima daryti jokių išvadų.
Įdomesni yra tyrimai, daryti su monozigotiniais ir dizi-
gotiniais dvyniais. 1953 metais Kallmanas konstatuoja, jog visais
monozigotinių dvynių atvejais, jei vienas iš jų yra homoseksua­
las, kitas irgi yra tos pačios pakraipos. To sutapimo neturi netikri
dvyniai . Po Kallmano tyrinėjimų įrodyta, jog esama tam tikro
50
skaičiaus atvejų, kai tikri dvynukai yra skirtingų seksualinių pa­
kraipų. Čia irgi stinga neginčytinų įrodymų.
Lieka Sissy boys, mažų berniukų, sumoteriškėjusių nuo
ankstyvos vaikystės, atvejis, pilantis vandenį ant esencialistinės
tezės malūno. J. Money ir R. Stollerio mokinys Richardas Greenas
penkiolika metų stebėjo 66 Sissy boys ir 56 vyriškus berniukus .
Tų stebėjimų rezultatai sutampa su Bieberio ir jo komandos (1962)
ir vėlesniais Zugerio (1984) stebėjimų rezultatais. Sissy boy - ber­
niukas, kuris elgiasi perdėtai moteriškai nuo dvejų/trejų metų
amžiaus: pozos, gestai, balso intonacijos, sukarikatūrinantys mo­
terišką manierizmą. Jis ypač domisi moteriškais drabužiais (bū­
tent savo motinos drabužiais), kalba apie juos ir su malonumu
juos dėvi. Jis uoliai vengia šiurkščių berniukų žaidimų ir mėgsta
moseksualumą, taip pat grupės berniukų, kurie paauglystėje sirgo krūties
liaukos audinių pertekliniu išsivystymu, homoseksualumą. Tačiau visi šie
pastebėjimai numano tokią daugybę išimčių, kad vengiama daryti apibendri­
nimus, in „Adult Heterosexual Status and Fetal Hormonai Masculinization
and Demasculinization", in Psychoneuroendocrinology, 1984, 9 (4), p. 4 0 5 -
4 1 5 . Pacituota R. C. Friedmano, op. cit., p. 15.
50
F. J. Kallman, Heredity in Health and Mental Disorder. N.Y. Nor-
ten, 1953.
51
R. Green, The „Sissy boy Syndrome" and the Development of Ho-
mosexuality, Yale University press, 1987. Plg. taip pat R. Green (ir Al), „Mas­
culine or Feminine Gender Identity in Boys", in Sex Roles, 1985, vol.12 n° 1 1 /
12, p. 1 1 5 5 - 1 1 6 2 .
148
mergaičių žaidimus bei žaislus, taip pat jų bendriją. Daugumas iš
tų vaikų netgi sako, jog labiau norėtų būti mergaite. Daugumas
(atėjusių pasikonsultuoti sunėrimus tėvams) suaugę tampa neti­
piškais vyrais: transseksualais, transvestitais arba homoseksua­
lais. Tarp Greeno, kaip ir tarp Zugerio , pavyzdžių reti kurie ga­
52
liausiai tampa heteroseksualais, vos 5%. Sissy boys atvejis, kai
feminizacija ištinka taip anksti ir kai tokia pakraipa negali būti
pašalinta, perša mintį, kad šiame homoseksualumo tipe esama
„konstitucinių" 53
veiksnių. Juolab kad mūsų visuomenė nepasiū­
lo jokio vyrą mylinčio vyro modelio. Tačiau reikia kruopščiai at­
skirti homoseksualius veiksmus nuo homoseksualios pakraipos,
kuri atsiskleidžia veikiau per seksualinius fantazmus (mastur-
buojantis) nei per veiksmus ir poelgius. Čia irgi reikia būti atsar­
giam, nes paauglys gali turėti homoseksualių fantazmų, tačiau
suaugęs tapti heteroseksualiu ... 54
51
Kur kas labiau stulbinantys nei visi šie tyrimai yra pa­
čių suinteresuotųjų prisipažinimai. Biografinė Edmundo YVhite'o
kūryba turtinga pamokų. Ankstyvame amžiuje jis jaučiasi esąs
Sissy boy, kuriam nepavyksta „kalbėti vyriškai", „atrodyti vyriš­
kai" , žaisti beisbolo, kaip kitiems berniukams, jam taip pat ne­
55
pavyksta nė vienas vyriškumo testas. Turėdamas perdėm vyrišką
seserį, visiškai abejingą, jį netgi atstumiantį tėvą ir motiną, kurie
niekada juo nesirūpino (priešingai nei plačiai žinomas homosek­
sualo motinos portretas), jis sakosi dvejojęs tarp „būti vyru ar
turėti vyrą" . Suaugęs ir tapęs labai aktyviu homoseksualu jis vėl
56
pajunta savo įvairialypę ir prastai apibrėžtą tapatybę („didelis
52
B. Z u g e r , „Early Effeminate Behaviors in Boys: o u t c o m e and
significance for h o m o s e x u a l i t y " , in įournal of Nervous and Mental Desease,
1984, 172, p. 9 0 - 9 7 .
53
Richard A. Isay, „Homosexuality in Homosexual and Hetero-
sexual M e n " , in G. Fogel (ed), op. cit., p. 2 7 7 - 2 9 9 .
51
R. Green, The Sissy Boy Syndrome, op. cit., p. 305.
55
E. VVhite, Un Jeune Amėricain, op. cit., p. 9.
56
Ibidem, p. 75.
149

meškinas ar gležna mergaitė, be krūtų ir vaginos "). Jis nori, kad57
su juo būtų elgiamasi kaip su moterimi, tačiau kartais klausia
savęs, kupinas neaiškios baimės, „ar jis dulkinamas kaip mote­
ris, ar jis yra v y r a s " . Kartais jis svajoja turėti greta tikrą moterį,
58
kad galėtų atsikratyti fantazmo, esą jis moteris, ir padaryti galą
savo moteriškam manierizmui: „Mes, pėdai..., mes pamaivos".
Knygoje Le baiser de la femme-araignėe (Moters-voro buči­
nys) argentinietis Manuelis Puigas 59
pasakoja nuostabią dviejų
vyrų, vieno heteroseksualo, kito homoseksualo, sėdinčių vienoje
kalėjimo kameroje fašistinėje ir mačistinėje šalyje, meilės istoriją.
Kita kultūra, kita situacija, tačiau baimės tos pačios. Homoseksu­
alas įsivaizduoja esąs moteris ir kalba apie save moteriškąja gimi­
ne. Jis slaugys savo labai sunkiai sergantį meilužį kaip motina ir
nesiliaus savęs klausęs, kas yra vyriškumas, kas yra tikras vyras.
Jis siekia veikiau vieno, o ne daugelio vyrų draugystės. Prisipa­
žįsta jaučiąsis kaip „normali moteris, kuri myli vyrus" . Po to
homoseksualaus epizodo, to gryno švelnumo akto heteroseksua-
las nejaučia grėsmės savo vyriškumui, o homoseksualas prisipa­
žįsta nebežinąs, ar jis vyras, ar moteris. Jo meilužis ištars jam
vienintelius paguodos žodžius: „Jei tau patinka būti moterimi,
neprivalai jaustis dėl to menkesnis, neprivalai už tai atsimokėti,
prašyti atleidimo... Buvimas vyru neduoda teisės ničriiekam" .
Pavyzdinis Puigo romano aspektas - totali dviejų tokių
skirtingų seksualinių pakraipų vyrų meilė. Ar jis būtų pasirinki­
mas, ar lemtis, atsitiktinumas ar gyvenimo stilius, homoseksua­
lumas yra daugialypis. Visi mėginimai jį suvienodinti ir padaryti
nepaslankų veda į aklagatvį. Impulsas, aišku, yra universalus,
tačiau seksualinė preferencija tokia nėra.
57
E. VVhite, La Tendresse sur la peau, Ch. Bourgois, p. 1 6 2 - 1 6 3 .
58
Ibidem, p. 175.
50
Points Seuil, 1979.
4 0
Plg. p. 198.
61
Ibidem, p. 232, 233.
150
http://avatara.lt
Gay's Studies evoliucija
Septintojo dešimtmečio pabaigoje lygiagrečiai su femi­
nistine lytinių tapatybių ir vaidmenų peržiūra kai kurie amerikie­
čių homoseksualai atsisako priverstinio tylėjimo, norėdami pa­
daryti galą tam slaptumui, skaudžiai išgyvenamam kaip
patologija. Iš pradžių jie pakeičia pavadinimą. Vietoj termino „ho­
moseksualas", turinčio medicininę konotaciją, susijusią su iškry-
pėliškumu, jie pasirenka neutralesnį terminą „ g a y " 62
(egzistuo­
jantį nuo XIX amžiaus), apibrėšiantį specifinę ir pozityvią kultūrą.
Atsiradęs gėjų judėjimas turės tikslą būtent parodyti, kad hetero­
seksualumas - ne vienintelė normali seksualumo forma. Gay's
St udies - tai visuma darbų - dažnai labai puikių - apie homosek­
sualumą, jo istoriją, prigimtį ar sociologiją. „Atmesdami hetero-
seksualumą kaip psichologinę ir socialinę normą, gėjai ištyrė kai
60
kuriuos vyriškųjų institucijų ir vyro privilegijos aspektus ." Tuo 63
jie labai prisidėjo prie feministinių refleksijų.
Australietis Dennisas Altmanas pažymi, kad per vieną
dešimtmetį, 1970-1980 metus, Jungtinėse Valstijose ir kitose pa­
saulio dalyse atsirado nauja mažuma, turinti savo kultūrą, gyveni­
mo stilių, politinę raišką ir teisėtvarkos reikalavimus . Ši tapusi 64
61
matoma mažuma turėjo didelį poveikį visuomenei . Nenuosta­ 65
bu, kad tokioje šalyje kaip Jungtinės Valstijos, kur žmonės patys
62
Apie žodžio gay kilmę ir etimologiją žr. Kramare ir Treicher, A
Feminist Dictionary, London, Pandora Press, 1985.
63
Gary Kinsman, „Men Loving Men: The Chalenge of Gay Libera­
tion", in Men's lives, op. cit., p. 513.
64
Dennis Altman, The Homosexualization of America, The America-
nization of the Homosexual, N.Y., St. Martin's Press, 1982.
65
„Tikra gėjų bendruomenė neapsiriboja barais, klubais, pirtimis
ir restoranais... nei draugysčių tinklu. Tai veikiau visuma institucijų, kurias
sudaro visuomeniniai ir politiniai klubai, leidiniai, knygynai, religinės gru­
pės, bendruomenės centrai, radijo stotys, teatro trupės ir pan., išreiškiantys
sykiu bendrų vertybių jausmą ir siekį teigti savo h o m o s e k s u a l u m ą kaip
svarbią savo gyvenimo dalį, o ne kaip ką nors privataus ir slepiamo."
151
 http://avatara.lt
apibrėžia save pagal priklausymą rasei ir religijai, ir homoseksu­
alai išvydo save kaip kitą etninę grupę ir pareikalavo būti pripa­
žinti tokios analogijos pagrindu. Bet, tai darydami, jie atnaujino
ginčą apie homoseksualo tapatybę, gimdantį išskyrimą, kurį taip
norėjo pašalinti.
Faktiškai tas tapatybinis požiūris vėl priminė seną ho­
moseksualumo įgimtumo klausimą, o drauge su juo ir mintį, kad
homoseksualas - tai atskira žmonių rūšis, kurią galutinai galima
paaiškinti genetiniais ir hormoniniais sutrikimais. Galiausiai ho­
moseksualų kaip mažumos statuso pripažinimas turėjo savo pri­
valumų ir savo nepatogumų. Tarp pirmųjų - pasitikėjimo savimi
ir jausmo, kad esi priimtas, ugdymas, palankus tiems, kurie pri­
pažino save esant tokius. Tarp antrųjų - akcentuojant mažumos
idėją tapo sunku įžvelgti, kad homoseksualumas, atviras ar už­
gniaužtas, yra seksualumo aspektas, būdingas kiekvienam žmo­
gui . Kitas nepatogumas - juo labiau homoseksualai tapo „ma­
66
t o m i " ir kėlė reikalavimus, juo daugiau radosi naujų į juos
nukreipto priešiškumo formų. O tai paneigia liberalų argumen­
tą, esą juo žmonės labiau tave pažįsta, juo geriau priima. Iš tei­
sybės regime: dalis homoseksualų smarkiai pasikeitė per vieną
dešimtmetį (kiti ir toliau gyvena slaptai), o heteroseksuali visuo­
menė tokios evoliucijos nepatyrė ir vis dar saugo gausybę prie­
tarų bei neigiamų fantazmų.
Devintajame dešimtmetyje, paženklintame Morai Majo-
rity (antifeministinės, antihomoseksualinės, nusistačiusios prieš
abortą), kuri liaupsina grįžimą prie tradicinių vertybių, atsiradi­
mo, homoseksualai modifikavo savo teoriją ir savo taktiką. Suvo­
kę, kad homoseksualumas - kur kas platesnė sąvoka nei seksua­
linė tapatybė, Gay's Studies ėmėsi įrodinėti, kad homoseksualai -
tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Net jeigu homoseksualumas ir reiš­
kia tradicinių seksualinių vaidmenų atsisakymą, seksualumas ne­
apibrėžia lyties. Nuo šiol tie, kurie mąsto apie homoseksualumą,
66
D. Altman, op. cit., p. 39.
152
labai rūpestingai atmeta bet kokį „tapatybės" ir „pakraipos" su-
panašinimą. Jie kritikuoja esecializmo filosofiją 67
ir atmeta visus
žodžius, kurie galėtų vesti į tą pusę. Siekdami atskirti homosek­
sualo elgesį ir homoseksualo dalią, kai kurie siūlo nebevartoti
žodžio „homoseksualas" kaip daiktavardžio, o tik kaip būdvar­
dį . J. Katzas žengia toliau, siūlydamas atsikratyti skirstymo į
68
homo irhetero. Pasitelkęs Kinsey kontinuumą ir heteroseksualų
rektalinės sueities dažnumą, Katzas nemato būtinybės išsaugoti
seksualinės veiklos dualizmo . Galiausiai yra tokių, kurie siūlo
69
atsikratyti etiketės „gėjus" , sukaustančios seksualumą ir tampan­
70
čios tapatybės vizitine kortele. K. Plummeris, vienas aršiausių sek­
sualinio esencializmo priešininkų, atsisako net pakraipos sąvo­
kos, vartojamos genetikų, klinicistų bei kitokių biheivioristų, ir
siūlo laikytis visuomeninio tapatybės sukūrimo idėjos, tokios ma­
dingos nūdienėse Jungtinėse Valstijose . 71
Atiduokime pagarbą Jeffrey'ui YVeeksui, kuris nuolat pri­
mindavo, jog esama homoseksualumų įvairovės, ir atsisako būti
įkalintas kokios nors vienos ekstremistinės alternatyvos. Priešta­
raudamas konstruktyvistams, jis sutinka, jog esama skirtumų tarp
homoseksualų ir heteroseksualų. Prieštaraudamas esencialistams,
jis palaiko mintį, jog šie realūs skirtumai nebūtinai kursto anta-
J. VVeeksas kritikavo A. Richo, kuris teigia, jog visos moterys iš
67
prigimties yra lesbietės, esencializmą: plg. Pat C a p l a n (ed.), op.cit., p. 4 7 -
48. Plg. taip pat K. Plummer, The Makoing of the Modern Homosexuat, Lon-
don, Hutchinson, 1981.
68
Gregory M. Herek „On Heterosexual Masculinity", in American
Behavioral Scientist, vol. 29, n°, May-June 1986, p. 569. Plg taip pat rašytoją
Gore'ą Vidalą.
69
J. Katz, „The Invention of Heterosexuality", op. cit., p. 2 2 - 2 3 .
L. Nungesser, op. cit., p. 26.
70
71
Tarp kiti) žr.: Tim Carrigan, Bob Connel, John Lee, „Tovvards a
new sociology of masculinity", in Theory and Society, 5 (14) September 1985,
A m s t e r d a m , El-Sevrei. Perspausdinta in H. Brod (ed.), op. cit., p. 6 3 - 1 0 0 .
Žr. taip pat G. Herek, cituotas straipsnis.
153
 http://avatara.lt
gonistinius interesus ir antagonistines tapatybes . Artimas Mi-
72
cheliui Foucault, suvokusiam homoseksualumą kaip „stilisti­
ką" , J. YVeeksas tapatybę suvokia kaip pasirinkimą ir kovą: „Ga­
73
liausiai tapatybė, matyt, yra ne kas kita kaip žaidimas, vingrybė
siekiant mėgautis tam tikra santykių ir malonumų rūšimi... " 74
Galiausiai homoseksualų judėjimas ir jį lydinti ideolo­
gija patyrė tokią pat evoliuciją kaip ir kitos mažumos, pasireišku­
sios nuo septintojo dešimtmečio pabaigos. Pasibaigus periodui,
kai buvo triukšmingai reikalaujama teisės būti skirtingiems - ne­
išvengiamam etapui, siekiant, kad dauguma juos pripažintų, -
mažumos greitai suprato, kaip pavojinga būti atkakliems kelyje,
kuris taip dažnai atveda prie paženklinimo ir uždarymo į getą.
Nuo to laiko skirtingumas jau nebelaikomas asmeniniu pasirin­
kimu, o tik iš išorės primesta prievarta. Homoseksualai reikalauja
jau nebe teisės į skirtingumą, o teisės į abejingumą. Jie pageidau­
ja, kad pagaliau į juos būtų žiūrima kaip į tokius pat, kaip ir kiti
žmonės bei piliečiai, nesuteikiant jiems jokių ypatingų lengvatų
ar privilegijų. Tačiau homoseksualų mažumos dramą sąlygoja tas
faktas, kad jų lemtis priklauso nuo heteroseksualų daugumos
požiūrio į juos. Tad lygiai kaip tam tikros mažumos vaidina nepa­
vydėtiną visuomeninį ir politinį atpirkimo ožio vaidmenį, homo­
seksualai atlieka psichologinės baidyklės vaidmenį heteroseksua-
liems vyrams, įkalintiems patriarchalinės ideologijos. Jų dalia, kaip
ir moterų dalia, labai smarkiai priklauso nuo patriarchato mir­
ties. Tačiau feministės, oficialiai pritariant pasaulio visuomenei,
gali kariauti negailestingą karą prieš mizoginiją, to homoseksua­
lai neturi nei tokių pačių mobilizacijos prieš homofobiją galių, nei
gali jaustis veikią taip pat teisėtai to paskutinio patriarchato bas­
tiono atžvilgiu.
72
J. VVeeks, op. cit., p. 86.
73
L'Usage des plaisirs, op. cit., p. 213.
74
Ibidem, p. 2 0 9 - 2 1 0 .
154
HOMOFOBIJĄ IR PATRIARCHALINIS VYRIŠKUMAS
Dauguma patriarchalinių visuomenių sutapatina vyriš­
kumą ir heteroseksualumą. Kol vis dar apibrėžiame giminę pagal
seksualinę elgseną, o vyriškumą kaip priešpriešą moteriškumui,
homofobiją, kaip ir mizoginiją, nepaneigiamai vaidina svarbų
vaidmenį suvokiant vyriškąją tapatybę. Kai kurie neabejodami
teigia, jog čia susiduriame su „dviem kritiškiausiom socializaci-
jos jėgom berniuko gyvenime" . Jos taiko į skirtingus aukų tipus,
75
tačiau yra dvi to paties medalio pusės. Homofobiją - tai neapy­
kanta moteriškiems vyrų bruožams, o mizoginiją - neapykanta
moteriškiems moterų bruožams.
Būti vyru nereiškia būti homoseksualu
Jau buvo minėta, koks svarbus yra vyriškosios tapaty­
bės „kaip priešingybės" apibrėžimas. Nekyla abejonių, kad tradi­
cinis heteroseksualus vyriškumas turi ir pozityvių aspektų, pa­
vyzdžiui, statusas, sėkmė, patvarumas, nepriklausomybė arba
visuomeninė suaugusių vyrų viršenybė kitiems vyrams bei jų sek­
sualiniai ryšiai su moterimis . Tačiau vyriškosios tapatybės nu­
76
statymas lieka diferencialesnis, palyginti su moteriškosios tapaty­
bės nustatymu. Tradiciškai vyriškumas dažniausiai apibrėžiamas
veikiau „kažko vengiant ... nei kažko geidžiant" . Būti vyru - 77
reiškia nebūti moterimi, nebūti homoseksualu; nebūti klusniam, pri­
klausomam, nuolankiam; nebūti išoriškai sumoteriškėjusiam fi­
ziškai arba manieromis: neturėti seksualinių ar pernelyg intymių
75
Cooper Thompson, „A New Vision of Masculinity", in F. Ab­
bott (ed.), op. cit., p. 156, išspausdintas taip pat Men's Lives, p. 587.
76
G. Herek, „On Heterosexual Masculinity", op. cit., p. 567.
77
Stephen F. Morin ir Lon Nungesser, „Can Homophobia be Cu-
r e d " , in Robert A. Levvis (ed.), Men in Difficult Times, 1981, p. 266.
155
 http://avatara.lt
ryšių su kitais vyrais; nebūti impotentais su moterimis. Tokie nei­
gimai taip būdingi vyriškumui, kad vienas amerikiečių rašytojas
sulaukė didžiulio pasisekimo, išleidęs knygą ironišku pavadini­
mu: Real Men don't Eat Quiche! (Tikras vyras nevalgo kišo!)
Homofobija 79
- heteroseksualaus vyriškumo sudėtinė
dalis. Ji yra tokia reikšminga, kad vaidina esminį psichologinį
vaidmenį: pareikšti, kas nėra homoseksualas, ir parodyti, kas yra
heteroseksualas. Emmanuelis Reynaudas labai gerai nurodė ho-
mofobijos šaknis: „Šnekamojoje kalboje homoseksualas iš tikrų­
jų - ne tas vyras, kuris lytiškai santykiauja su vyru, o veikiau tas,
kuris laikomas pasyviu: iš teisybės homoseksualas tai: teta, peda­
le, beprotė" ... Žodžiu, moteris. Tuo tarpu homoseksualumas jo
80
aktyviu pavidalu gali būti vyro suvokiamas kaip priemonė savo
vyriškumui įtvirtinti; „pasyviuoju" pavidalu, jis, priešingai, yra
išsigimimo simbolis. Pavyzdžiui, niekam nešautų į galvą išjuokti
jodytojo (enculeur), tuo tarpu „išjodytasis" (enculė) - be jokios
abejonės, yra vienas iš kandžiausių prancūzų kalbos įžeidimų .
Kai kuriems vyrams (ir ypač jauniems berniukams) ho­
moseksualumas kelia baimę, neturinčią atitikmens tarp moterų.
Ta baimė pasireiškia vengimo taktika, agresyvumu ar neslepia­
mu pasišlykštėjimu. Elgesio studijos šiuo požiūriu yra labai iš­
kalbingos. Kai kurie 82
pasinaudoja paprasčiausiai kėdės patrau­
kimu - visuomeninės distancijos kriterijumi, - norėdami apibrėžti,
kaip jie suvokia homoseksualą tarpasmeniniu lygmeniu. Buvo
konstatuota, jog eksperimentatoriui prisisegus ženkliuką „gėjus
ir tuo didžiuojuos" ir prisistačius kaip gėjų psichologų asociaci-
78
Bruce Feirstein, 1982, Pockel Books.
79
Tą žodį 1972 metais sugalvojo George'as VVeinbergas, apibrė­
žęs jį šitaip: „baimė susiliesti su homoseksualais".
80
Taip prancūzų šnekamojoje kalboje įvardijami homoseksualai -
vertėjos pastaba.
81
E m m a n u e l Reynaud, La Sainte virilitė, Syros, 1981, p.76.
82
S. F. Morin & E. M. Garfinkle, „Male Homophobia", in Journal of
Sočiai Issues, vol. 34, n° 1, 1978, p. 37.
156
jos nariui, dalyviai atvirai pastumdavo kėdes toliau nuo šio eks-
perimentatoriaus nei nuo kurio nors kito, neutralaus, neafišavu­
sio jokio homoseksualaus bruožo. Vyrai reaguoja pasitraukdami
78 triskart toliau nuo eksperimentatoriaus homoseksualo nei mote­
rys, apklausiamos moters eksperimentatorės, atvirai prisisegusios
ženkliuką „lesbietė".
Homofobija liečia tik mažumą žmonių . 83
Ji susijusi su kitomis baimėmis, būtent su lyčių lygybės
baime. Homofobai - tai konservatoriškos, sustabarėjusios asme­
nybės, linkusios išsaugoti tradicinius lyčių vaidmenis, tarp jų ir
kitose kultūrose . Net ir jaunų žmonių, labiau išsimokslinusių ir
84
liberalesnių už vidutinį amerikietį, apklausos rodo tikrą panieką
homoseksualams . Faktiškai homofobija sugrąžina žmogų prie
85
slaptos savo paties homoseksualių geismų baimės . Sumoteriš- 86
kėjusio vyro vaizdas daugeliui žmonių kelia baisų nerimą; tatai
jiems padeda suvokti savo pačių moteriškus bruožus, tokius, kaip
81 pasyvumas ar jautrumas, kuriuos jie laiko silpnumo ženklu. Mo­
terys, aišku, nebijo savo moteriškumo. Iš dalies tai ir yra priežas­
tis, dėl kurios vyrai yra didesni homofobai nei moterys . 87
Homofobija atskleidžia tai, ką ji nori paslėpti. Ir vis dėl­
to dažnai ji afišuojama, jos netgi reikalaujama. Perskaičius įvai-
G r e g o r y L e h n e , „ H o m o p h o b i a A m o n g M e n " , in Men's Lives,
83
p. 416-429.
84
Plg. W. Churchill, Homosexual Behavior Among Malęs, N.Y., Havv-
thirn Books, 1967. Ir M a r v i n Brovvn & Donald M. A m o r o s o , „ A t t i t u d e s
Tovvard Homosexuality A m o n g VVest Indian Male and Female College Stu-
d e n t s " , in The Journal of Sočiai Psychology, February, 1 9 7 5 , 97, p. 1 6 3 - 1 6 8 .
85
70% 1 9 7 7 metais apklaustų heteroseksualų v y r ų i r moterų
atsakė m a n ą , „kad homoseksualai v y r a i ne visiškai v y r i š k i " . Plg. C a r o l
Tavris, „Men and VVomen Report their Vievvs on Masculinity", in Psychology
Today, J a n u a r y 1 9 7 7 , 3 5 .
86
Šis paaiškinimas buvo duotas 1914 metais Sandoro Ferenczi,
„L'homoėrotisme: nosologie de l'homosexualitė masculine", in Psychanaly­
se, 2, P a y o t , 1 9 7 8 , p. 1 1 7 - 1 2 9 .
87
Daktaras Isay, in The New York Times, 1990 liepos 10.
157
 http://avatara.lt
rias anketas, paskelbtas prancūzų spaudoje, galima konstatuoti,
kad homofobiją, priešingai nei rasizmas ar seksizmas, yra oficia­
liai priimta . Jungtinėse Valstijose ji pranoksta paprastą psicho­
88
loginį ir moralinį atmetimą. Po vienos 1988 metų apklausos apie
smurtą Niujorko valstijoje buvo padaryta išvada, kad iš visų ma­
žumų didžiausio priešiškumo sulaukia homoseksualai vyrai ir
moterys. Paaugliai buvo pernelyg santūrūs, kad reikštų rasisti­
nes nuomones, tačiau savo homofobiją jie išreiškė atvirai . Be
įprastinių užgaulių, dažnai pasitaiko ir fizinių užpuolimų . Daž­
niausiai užpuolikai - dvidešimt vienerių metų arba jaunesni ber­
niukai, veikiantys grupėmis ir užpuolantys pavienį vyrą arba drauge
einančią porą. Tos šutvės medžioja homoseksualus, provokuoda-
mos juos jų rinkimosi vietose. Jiems gėjus - svetimo simbolis. Psi­
chologas Gregory's Herekas pabrėžia, kad užpuolimas sutvirtina
priklausymo užpuolikų grupei jausmą ir išreiškia jiems bendrą
vertybe. Tačiau, laikydami homoseksualus svetimais, jie kartu pa­
tvirtina savo heteroseksualumą . 91
88
1981 metų sausį žurnalas Eile išspausdino tyrimą, parodžiusį
tėvų netolerantiškumą prielaidai, kad jie gali turėti homoseksualų vaiką; 61 %
apklaustųjų atsisakė norį turėti homoseksualą Respublikos prezidentą, o
6 4 % - homoseksualą p e d a g o g ą . Tik 24 % manė, kad h o m o s e k s u a l u m a s
tai būdas išgyventi savo lytinius poreikius, 4 2 % sakė, jog tai liga, o 22 % -
kad tai seksualinis iškrypimas, su kuriuo reikia kovoti. 1991 metų liepą
3 7 % apklaustųjų prisipažino nesutinką su homoseksualumu, tik 5 8 % , ku­
rie su juo sutiko, L'Evenement du jeudi nuo 1991 metų 4-os iki 10-os liepos.
89
Kitoje apklausoje iš 2 800 licėjaus mokinių, nuo 12 iki 17 metų,
% berniukų ir pusė mergaičių sakė nenorintys turėti kaimyną homoseksua­
lą! To rezultatas - smurtas prieš gėjus iš pažiūros atrodo teisėtas, The New
York Times, op. cit.
90
Niujorko valstijos policijos d e p a r t a m e n t a s u ž r e g i s t r a v o tris­
kart daugiau aukų homoseksualų pirmąjį 1990 metų semestrą, palyginti su
tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. 1989 metais Jungtinėse Valstijose buvo
suskaičiuota d a u g i a u kaip 7 000 smurto atvejų prieš homoseksualus, tarp
jų ir 62 žmogžudystės. Devintojo dešimtmečio skaičiai rodo nuolatinį smurto
augimą.
91
The New York Times, op. cit.
158
Homofobijos privalumai ir nepatogumai
Homofobiją sustiprina trapų daugelio vyrų heterosek­
sualumą. Vadinasi, ji yra psichinės ginties mechanizmas; strate­
gija siekiant išvengti vienos nepriimtinos savo dalies pripažini­
mo. Nukreipti savo agresyvumą prieš homoseksualus - būdas
eksteriorizuoti konfliktą ir padaryti jį pakenčiamą. Anot Grego-
89
ry'o Hereko, homofobiją gali atlikti ir socialinę funkciją: hetero-
90
seksualas išreiškia savo prietarus prieš gėjus, kad užsikariautų
kitų pritarimą ir taip padidintų pasitikėjimą savimi. Galiausiai
homofobiją - bendresnės ideologijos aspektas, pavyzdžiui, kon­
servatyvios religinės ideologijos, numatančios griežtai apibrėžtą
vyrų ir moterų elgseną.
Tačiau homofobiją turi ne tik „privalumų". Ji ne tik skan­
dalingai gniuždo homoseksualus - jau nekalbant apie homosek­
sualus, kurie patys tą homofobiją interiorizavo, 92
- ji brangiai at­
sieina vyrams heteroseksualams. Ji ne tik padaro juos „vyriško
vaidmens kankiniais" , kaip teigė Josephas Pleckas, bet dar yra ir
93
pagrindinė kliūtis vyrų draugystei. Hite pranešimas iškalbingas;
į klausimą: „Aprašykite vyrą, su kuriuo esate ar buvote artimiau­
siai susijęs", daugelis vyrų tos apklausos metu atsakė neturį „ge­
riausio draugo" . Nuo Freudo laikų žinoma, kad vyriška drau-
94
92
S. F.Morin & E. M. Garfinkle, „Male Homophobia", op. cit., p. 32.
93
Pacituota G. Hereko, op.cit., p. 5 7 5 .
94
Rapport Hite sur les hommes, op.cit., p. 5 0 - 5 5 . Tie, kurie išgy­
veno tokio pobūdžio draugystę, sako, jog tai buvo tik studijų metais ir jog
šiandien jie jau nebėra artimi su tuo draugu... Kiti mini savo šeimos vyrus,
su kuriais yra ar b u v o artimi... Tačiau d a u g u m a s v y r ų neturi ir niekada
neturėjo geriausio draugo. Shere Hite pažymi, jog d a u g u m a s vyriškų drau­
gysčių yra pagrįstos susižavėjimu, tačiau retas kuris vyras prisimena abi­
pusį artumą, švelnumą. Kai kurie vyrai netgi prisipažįsta galėję turėti arti­
mų d r a u g ų , tačiau staigiai nutraukę visus santykius iš baimės atsirasiant
homoseksualų jausmą.
159
 http://avatara.lt
gystė kilo iš homoseksualaus geismo sublimacijos 95
ir kad apskri­
tai vyrai labai nelinkę reikšti savo pasyvumo su kitais vyrais. Dėl
tos priežasties daugelis jų bėga nuo vyriško artumo. Sociologas
Robertas Bellas studijoje apie draugystę konstatuoja radikalų ly­
čių skirtumą šiuo požiūriu. Moterys ugdo intymius tarpusavio
ryšius, o vyrai veikiau matomi susibūrę į grupes nei tėte-a-tėte. Tai
darydami jie nutolina homoseksualinę pagundą, apsunkina as­
meninį bendravimą ir abipusiškai patvirtina savo vyriškumą. Be
to, R. Bellas sakosi apstulbęs dėl to, kiek kartų vyrai prisipažįsta,
kad geriausias jų draugas yra žmona , - kitas būdas išvengti tų
96

baimių. Homofobija „apriboja draugysčių pasirinkimą, atima iš Antroji dalis

vyrų praturtinančius patyrimus ir žinias, kurias galima įgyti tik
esant artimiems" . 97

Guy Corneau išmintingai parodo, kad homofobija - ku­

rios pirmoji funkcija yra sustiprinti heteroseksualumą, - ko gero, BŪTI VYRU
yra viena iš homoseksualumo šaknų. Baimė tapti homoseksualu
„apnuodija visas vyriškojo erotizmo galimybes ir trukdo dauge­ (XY)
liui tėvų prisiliesti prie savo sūnų" . Kai tėvai leidžia tik motinai
98

tiesiogiai prisiliesti prie sūnaus kūno, „sūnūs negali vystytis po­

zityviai tėvo kūno atžvilgiu, jie vystosi veikiau negatyviai, prie­
šindamiesi motinos kūnui" . 99

Taigi ydingas ratas neperkertamas (homofobija persiduo­

da iš tėvo sūnui) vienu stebuklingos lazdelės mostu. Nepakanka
jokio racionalaus ar ideologinio sprendimo tai baimei nutraukti.
Tačiau viena feminizmo karta jau susprogdino vyriškąjį modelį ir
griežtai kvestionavo tradicinį tėvo vaidmenį. Tai čia, tai ten randa­
si naujos tėviškos elgsenos, kurios turėtų pažaboti tas baimes.

95
„Apie kai kuriuos neurotinius mechanizmus p a v y d o , parano­
jos ir h o m o s e k s u a l u m o a t v e j a i s " , 1 9 2 2 , in Nėvrose, psychose et perversion,
P U F , 1 9 7 3 , p. 2 8 1 .
96
Robert R. Bell, Worlds of Friendship, Sage publication, 1 9 8 1 ,
p. 79. Tą patį konstatuoja Lillian Rubin, op. cit.
97
Morin & Garfinkle, „Male Homophobia", op. cit., p. 41.
98
Guy Corneau, Pere manąuant... op. cit., p. 29.
99
Ibidem, p. 28.

160
http://avatara.lt

SERGANČIO VYRO PASVEIKIMO LINK

Patriarchalinė sistema pagimdė suluošintą vyrą, nesugebantį su­

taikyti X ir Y, savo tėviškąjį ir motiniškąjį paveldą. Vyriškumo
kūrimas buvo supainiotas su diferenciacijos procesu. Vyras buvo
pripažįstamas esąs vertas to vardo tik tada, kai nutraukdavo vi­
sus saitus su motiniškuoju moteriškumu, kitaip tariant, su savo
prigimtine terpe. Niekam tada nešaudavo į galvą, kad reikia su­
klijuoti pirminės ir antrinės tapatybės „gabalus".
Industrinė visuomenė, atitraukusi tėvus nuo sūnų, tą
padėtį pablogino. Vyrai jau nebegimdė vyrų. Pamėkliški tėvai, ku­
rių statusas buvo tik „simboliškas", dažnai būdavo menki identi­
fikavimosi pavyzdžiai. Motinai paliktiems sūnums buvo dar sun­
kiau nuo jos atsiskirti ir stoti akistaton su savo tapatybės jausmu.
Pastaruoju metu, po to, kai feministės atmetė patriarchatą ir jį
gimdantį vyro tipą, kai kas manė, kad diferenciacijos galima iš­
vengti. „Vyriškumas", „maskulinizacija" jiems tapo bereikšmiu
ir netgi pavojingu žodžiu, atgyvenusios priespaudos sinonimu.
Susitapatinusi su moteriškąja gimine, žmogiškoji būtybė nežino­
jo, kas yra vyriškoji giminė, o drauge - kas yra žmonių biseksualu-
mas. Rezultatai buvo nė trupučio ne geresni. Antipatriarchalinė

163
 http://avatara.lt
reakcija - aišku, labai ribota laiko ir erdvės atžvilgiu - pagimdė
tokį pat luošą vyrą, kaip ir prieš tai buvusį, tik šįkart nieko nenu­
tuokiantį apie tėviškąjį palikimą.
Daugumas vyrų šiandien serga tokiu savo ego suskal­
dymu. Skausmingas sužalotos tapatybės suvokimas palankus re­
konstruoti vyriškąjį peizažą, kuriame galiausiai bus atsižvelgta į
dvigubą paveldą.
Pusiau perskeltas vyras
Jau prieš penkiolika metų Vyrų studijos atkreipė dėmesį
į glaudų vyriškumo ir masiško savo ego dalies slopinimo ryšį.
Biseksualumo nepripažinimas - sąlyga nustatyti ribas. Tačiau
tos nuostatos rezultatas - iškreiptas, suskaldytas vyras, pilnį pa­
tiriantis tik pačiu pirmuoju savo gyvenimo su motina periodu .
Kraštutinis pusiau perskelto vyro atvejis - Klauso Thevveleito ap­
rašytas fašistas hitlerininkas: „Vyrus tais laikais draskė mirtini
priešai: vidus (moteriškas) ir išorė (vyriška)... Fašizmas vyrams
žadėjo pakenčiamai reintegruoti tuos priešiškus jų komponentus,
kitaip tariant, nustelbti tą „priešišką moteriškąjį" elementą" .
Tačiau visi žinome, kad šitaip neatsikratoma to, ką nu­
slopinai. Perdėtas nuslopinimas veda prie nuslopinto ego neapy­
kantos, kuri išsilieja išorėn ir įsikūnija į moterį, jei esi mizoginas,
į žydą, jei esi antisemitas, ir net į vyrą, jeigu išsižadi savo vyrišku­
mo. Otto VVeiningeris buvo vienas tų vyrų, kuriuos užgraužė ne­
apykanta sau. Gimęs atsivertusioje į protestantizmą žydų šei­
moje, VVeiningeris jaučia tokią neapykantą žydams, kuri galėtų
prilygti tik jo neapykantai moterims. Anot jo, žydas, kaip ir mo­
teris, sudaro priešpriešą arijų vyrui ir įkūnija amoralumą, išsi-
1
Paul Olsen, Sons and Mothers, p. 12.
2
Klaus Thevveleit, Male Fantastes, vol. 1, University of Minnesota
Press, 1987.
164
gimimą, neigiamą pradą. VVeiningeris iš kailio nėrėsi, siekdamas
parodyti visa, kas sieja moteriškąjį pradą su žydiškąja dvasia•' -
du jo asmenybės komponentus, - kad sykiu juos atmestų. Greta
visiškų kliedesių jo knygoje Sexe et caractėre pateiktas vienas anti­
semitizmo paaiškinimas, kuris visapusiškai taikytinas aiškinant
mizoginiją: „Lygiai kaip kitame MYLIME tai, kuo norėtume būti, taip
ir NEKENČIAME to, kuo būti nenorėtume. Nekenčiame tik to, kas
mums artima, o kitas šiuo atveju mums šitai tik atskleidžia. Tasai,
kuris nekenčia žydiškos sielos, visų pirma nekenčia jos savyje: ir
kitame ją persekioja vien tik tam, kad susikurtų sau iliuziją, jog
jau iš jos išsivadavo" . 4
Moters ir vyro analogija, mizoginijos ir antisemitizmo
sutapimas (prie jų reikėtų pridurti homofobija) regimi daugelio
XX amžiaus rašytojų biografijose. Nuo VVeiningerio amžininkų 5
iki pat Henry'io Millerio , neaplenkiant D. H. Lavvrence'o , E. He-
6 7
1 mingvvay'aus ir Drieu La Rochelle, galime konstatuoti, jog retai
8
pasitaiko, kad viena neitų drauge su kita. Ir vėl būtent Freudas
surado raktą tai dvigalvei neapykantai atskleisti, parodęs bendrą
jų kilmę: „Kastravimo kompleksas - giliausia nesąmoninga anti­
semitizmo šaknis; juk dar kūdikystėje berniukas girdi kalbant, jog
2 žydui šis tas nupjaunama nuo penio, - jis mano, jog tai penio
3
J. Le Rider, Le Cas Otto VVeininger, op. cit., p. 195: ir vis tik žydą
VVeiningeris laiko pranašesniu už moterį. Moteris - tiesiog niekas, tuo tarpu
ž y d a s įkūnija negatyvias jėgas.
4
Sexe et caractėre, 1903, pranc. vertimas. L ' A g e d ' H o m m e , 1989,
p. 247. Pabraukta mano. P a n a š a u s pobūdžio analizę m a t o m e ir Theodoro
L e s s i n g o knygoje La Haine de soi. Le Refus d'ėtre juif, Berlin, 1 9 3 0 , pranc.
vertimas. Berg International ėditeurs, 1990. Pabraukta mūsų.
5
Plg. J. Le Rider, Le Cas Otto VVeininger, op. cit., ir Modernitė vien
noise et crises de l'identitė, op. cit.
6
M a r y Deaborn, Henry Miller, biographie, Belfond, p. 84 86, 101,
147, 154-155, 161-176.
7
Emile Delavenay, D.H. Lamrence, 2 vol., librairie c. Klincksieck,
Paris, 1 9 6 9 , p . 9 3 , 131, 175, 3 8 7 - 3 8 8 .
8
Kenneth S. Lynn, Hemingioay, op. cit., p. 2 5 5 , 3 2 4 - 3 2 5 .
165
 http://avatara.lt
dalis, - ir šitai suteikia jam teisę žiūrėti į žydą su panieka. Jaus­
mas, jog esi viršesnis už moterį, neturi gilesnės šaknies" .
Kur kas retesnė patriarchalinėse visuomenėse savo vy­
riškojo ego neapykanta. Kitaip nei Otto VVeiningeris, jo amžinin­
kas Otto Grossas apeliuoja į matriarchato įsigalėjimą ir tėvo įsta­
tymo išsižadėjimą. Narkomanas, ne kartą įkalintas - kai kurie
mano jį esant paveiktą ankstyvos silpnaprotystės, - Otto Grossas
buvo toks pat trapus, kaip ir VVeiningeris. Visas jo gyvenimas -
sąskaitų su tėvu ir nekenčiamu vyriškumu suvedimas; visa jo kū­
ryba - patriarchato ir tradicinių vyriškų vertybių kritika. Visai
kitame kontekste amerikiečių feministo Johno Stoltenbergo veika­
las Refusing to be a Man , apeliuojantis į vyriškumo galą, irgi susi­
w
Šitaip feministės agresyvumas po vyro plunksna tampa
9
mazochizmu.
Lieka didžiulės totalios ego neapykantos atvejis, taikan­
tis į moteriškumą ir į vyriškumą sykiu. Tokia yra gražaus Her-
manno Ungaro romano Les Mutilės (Suluošintieji) 14
situacija: vy­
ras našlaitis, vos tik gimęs netenka motinos, išaugintas šiurkštaus
tėvo, kuris nuolat jį muša, ir sadistės bei iškrypėlės tetos, kurios
kūnas jam atgrasus. Rezultatas - šis ligonis, kuriam lytis (tiek jo,
tiek ir kita) kelia siaubą, nei vyras, nei moteris, galiausiai visiškai
pakriks ir pasiners į siaubą.
Patriarchalinėje sistemoje itin išplitusi neapykanta sava­

jam moteriškajam ego natūraliai sukelia opozicinį lyčių dualizmą.

jęs su ego neapykanta. Sutapatindamas vyriškąją tapatybę ir
Skirtumo teigimas - reakcija į tapatybės praradimą, į neaiškumą,
smurtą, jis teigia, kad vyriškoji lytis reikalauja neteisingumo,
sustiprinantį vyriškumą. Priešpriešinant lytis, priskiriant joms skir­
kad galėtų egzistuoti. Jo lozungas - už naują etiką, atsisakykit
tingas funkcijas ir skirtingas erdves, tikimasi pašalinti vidinio bi-
būti vyrais, atsisakykit lyčių dualizmo. Remdamasis Andrea'os
seksualumo šmėklą. O iš teisybės tik susiskaidoma eksteriorizuo-
Dvvorkin teze, pasak kurios, vyras ir moteris - tik fikcijos, karika­
jant tą savo ego dalį, kuri tapo svetima ar netgi priešiška . 15
tūros, kultūrinės konstrukcijos, totalitarios ir nepritaikytos žmo­
gaus tapsmui , J. Stoltenbergas daro išvadą: „Mes - daugialytė
11

rūšis, kur vadinamieji vyriškosios ir moteriškosios lyties elemen­

tai nėra priešpriešos" . 12 Ligonis devintojo dešimtmečio vyras

Prisidengiant išvaduotojos misija, „daugialytės rūšies"

idėja, čia atsisakoma pripažinti lyties tapatybę, pirmiausia vyriš­
kąją tapatybę. Ego neapykantos akivaizdybė pasimato visu gra­
žumu, kai Stoltenbergas pasisavina šiurpinančius Andrea'os
Feministinė patriarchalinio vyro kritika daro ego per-
skeltumą nepakenčiamą. Prie tradicinio vyro draudimo rodyti sa­
vo moteriškumą prisideda draudimas reikšti ginčytiną vyriškumą.

EHvorkin žodžius, nukreiptus prieš penį. „Nėra menkesnio eksta­ Nauja lygtis male = mal (patinas = blogis) nulėmė, kad ištisa vyrų
zės įrankio ir didesnio priespaudos įrankio nei p e n i s . " 13 karta prarado tapatybę. Ferdinando Camonas, remdamasis kny­
ga La Maladie humaine (Žmogiškoji liga), prieina prie išvados: „Jei
9
Le petit Hans, 1909, in Les Ciną psychanalyses, P U F , 1966, note 1,
p. 116. Panašią analizę regime ir kūrinyje Un Souvenir d'enfance de Lėonard de 14
Išspausdinta Berlyne 1923 metais, pranc. vertimas, 1987, Edi-
Vinci, 1910, Idėes Gallimard. tions Ombres.
10
A Meridian Book, 1990. 15
N i e t z s c h e ' s l i a u p s i n a m a s p r o c e s a s siekiant išspręsti esminę
11
Ibidem, p. 28. v y r o ir moters problemą. Jo n u o m o n e , klaida būtų „neigti juos skiriančią
12
Ibidem. bedugnę ir nenumaldomo antagonizmo būtinybę". Par-dela le bien et le mal
13
Ibidem, p. 88. ( 1 9 8 6 ) , p r a n c . v e r t i m a s , 1 0 / 1 8 , § 238.

166 167

moterimi būti sunku... Vyru būti n e į m a n o m a " . Daugelis rašyto­
16
jų perdeda, kalbėdami apie vyro bankrotą, o psichologai vienbal­
siai konstatuoja, jog per pastaruosius dvidešimt metų psichologi­
nė vyro neviltis tapo dar gilesnė. Vokietijoje, Kanadoje, Jungtinėse
Valstijose registruojamos „liepto galą priėjusių" vyrų negalės .
Tradiciškai moterys buvo labiau linkusios į depresijas, galvos
skausmus, nervingumą ir pan., o jau dvidešimt metų visos Jungti­
nėse Valstijose atliktos apklausos rodo, kad lyčių skirtumas daro­
http://avatara.lt
Belaukiant, kol bus peržiūrėtas idealus vyriškumo įvaiz­
dis, negalima nesistebėti regint, kaip daugėja literatūrinių perso­
nažų, kurie, apverkdami savo nykstantį vyriškumą, ieško prie­
globsčio alkoholyje, narkotikuose ir paklydimuose 20
arba metasi į
17 homoseksualumą, kaip į paskutinį moterims uždraustą prieglobs­
tį. Daugelyje vyrų romanų aprašyti vyrai nuo trisdešimties iki ke­
turiasdešimties metų, be tapatybės, impotentai, grįžtantys prie at­
sitiktinio paauglystės homoseksualumo . 21

si ne toks ryškus . 18
Vyrai atsidūrė kelių sankryžoje, kuri dažnai įgyja nepa­
Lytinės tapatybės jausmo praradimas gali atvesti prie kenčiamos dilemos pavidalą: sužaloti savo moteriškumą ar suža­
panašios į VVeiningerio ar panašios į Hemingvvay'aus savižudy­ loti savo vyriškumą; mirtinai sužeisti savo „moterišką sielą" ar
bės, prie panašios į Otto Grosso beprotybės ar prezidento Schrei- uždusti motinos skreite. Išbristi iš tos skaudžios alternatyvos įma­
berio kliedesių. Mūsų dienomis padažnėjusi vyrų prasta savijau­ noma: trečias kelias neatkirstas.
ta, kaip apie ją pasakojama gydytojų kabinetuose ar Vakarų
literatūroje, įvardijama kaip impotencija, fetišizmas ar užslopin­
tas homoseksualumas. Vyrų trapumą lydi daugybė baimės arba
moterų neigimo apraiškų. Kaip teigia du vyriškųjų problemų spe­
cialistai: „Jeigu normalią seksualinę veiklą laikysime vyriškumo
įrodymu, seksualinių sutrikimų gydymą reikėtų priskirti giminės
tapatybės klausimų sprendimui ... " Reikia išmokti atskirti sek­
19

sualumą nuo vyriškumo jausmo, kad būtų galima liautis tapati­

nus seksualinę veiklą su priklausymu vyriškajai giminei. Pasta­
rasis dalykas gali būti patvirtintas kitų, ne vien tik penio ir
erekcijos.

16
F. C a m o n , La Maladie humaine, 1 9 8 1 , pranc. v e r t i m a s , Galli-
m a r d , 1 9 8 4 , p. 98.
17
Helga Dierichs ir Margarete Mitscherlich, Des Hommes, op. cit.,
p. 318. 20
Plg., pvz., Thomas'o McGuane'o herojus.
18
Žr. daugelį apklausų, pacituotų J. Plecko, „The Contemporary 21
Kaip liudija, pavyzdžiui, Richardo Fordo Un Vleek-end dans te
M a n " , in Men's Lives, op. cit., p. 5 9 3 - 5 9 4 . Michigan (1986), Peterio Rosei L'Insurrection (1987), Knuto Faldbakkeno kny­
19
Jeffrey F r a n c h e r ir Michael Kimmel, „ H a r d Issues and Soft gų La Sėduction ir Monarąue herojai, Martino A m i s ' o Money, Money (1984),
Spots: Counseling Men about Sexuality", in Men's Lives, op. cit., p. 477, 481. Michaelio Krugerio Pourąoi moiJ ( 1 9 8 4 - 1 9 8 7 ) , Danielio Z i m m e r m a n n o Les
Plg. Ph. Rotho romano La Contrevie (Priešingas gyvenimas) (Gallimard, 1989) virginitės (1990), Michaelio Delisle'o Drame privė (1990), Jacky C a n s ' o Droles
herojų, kuris nebegali patirti erekcijos ir nebesijaučia vyru. d'oiseau (1990), eic.

168 169
 http://avatara.lt
I skyrius
SULUOŠINTAS VYRAS
Daugumai žmonių suluošintas vyras pirmiausia asocijuojasi su
vyru, dėl nelaimingo atsitikimo, karo žaizdos ar pan. netekusiu
lyties organo, savo vyriškumo simbolio. Žiūrint plačiau, suluo­
šintas vyras yra ir tas, kuris lytinį organą turi, tačiau nesugeba
juo naudotis (impotencija). Tai vyras, kuriam nepavyksta geisti ar
užvaldyti moters. Šiuo požiūriu homoseksualas - tipiškas suluo­
šinto vyro pavyzdys. Tačiau nuo to laiko, kai buvo pradėtos kves­
tionuoti patriarchalinės normos, pastebime, jog suluošinimas sie­
jasi ne tiek su lytiniu organu ir seksualine preferencija, kiek su
tapatybe. Tiek homoseksualai, tiek heteroseksualai linkę į dviejų
rūšių psichologinius suluošinimus, vienodai jiems įmanomus.
Pirmasis - moteriškumo amputacija. Ji pagimdo kietą vyrą, ma-
čistą, nesusitaikiusį su motiniškomis vertybėmis. Antrasis - vy­
riškumo stoka, konstatuota daugeliui motinos išaugintų ir tėvo
neturėjusių vyrų.
Skandinavai, apibūdindami šiuos du suluošintų vyrų
tipus, vartoja metaforiškus terminus: vyras-mazgas ir minkštas vy­
ras . Pasakymas vyras-mazgas pirmą kartą pasirodo 1977 metais
22
22
Čia skolinuosi įvardijimus, pavartotus po puikaus Merete Ger-
lach-Nielsen pranešimo „Esė apie vyriškojo vaidmens evoliuciją Danijoje,
1 9 7 5 - 1 9 8 5 " , skaityto tarptautiniame Unesco ekspertų, nušviečiančių nau-
170
danės Herdi Moellehave romane Le . Jame numanomas kakla­23
raiščio mazgas, tradicinis solidaus vyro simbolis, ir sykiu senti­
mentalus mazgas. Vyriškasis jautrumas, supančiotas konvencio-
nalumų ir kompleksų. Vyras-mazgas - „tai blogiausių vyriškų
stereotipų rinkinys: apsėstas konkurencijos, neatsiejamas nuo in­
telektualinės ir seksualinės sėkmės, jausminis invalidas, paten­
kintas ir pasitikintis savimi, agresyvus, alkoholikas, nesugeban­
tis užsiangažuoti kitų labui... Šis vyras plaukuota krūtine, kuriam
svarbiausia - valdyti ir pasiekti užsibrėžtą tikslą, buvo atmestas
feminisčių ir apskritai daugelio moterų". Pavadinsime jį kiel u vy­
ru, kaip priešpriešą jį pakeitusiam minkštam vyrui . Minkštas 24
vyras, kartais vadinamas mazgote, toks vyras, kuris gera valia
atsisako vyriškųjų privilegijų, išsižada valdžios, vyriškosios pir­
menybės, kurią jam tradiciškai suteikė patriarchalinė sankloda.
Jis sutramdo savo polinkį į agresyvumą, išsižada siekių ir karje­
ros tiek, kiek šie trukdo jam pasiaukoti žmonai ir vaikams. Jis
palankiai žiūri į vyro ir moters lygybę visose srityse. Sutuokti­
niai - feministė ir minkštas vyras - dalijasi visais namų rūpes­
čiais... ir kuria „demokratiją iki paskutinio milimetro, taip tiks­
liai turi būti paskirstytos užduotys". M. Gerlach-Nielsen atkreipė
dėmesį į tai, kad taikytis su minkšto vyro vaidmeniu sutuokti­
niui nėra lengva: dažniausiai žmona feministė primeta savo part­
neriui tokią naują elgseną, kuri jam visai svetima. Vyras jaučia,
kad jo vyriškumas pažeistas, jo tapatybė susvyruoja, ir dažniau­
siai tokia pora išsiskiria.
jus vyro ir moters vaidmenis privačiame ir viešame gyvenime, kolokviume
Atėnuose 1985 metais. Dalis tos konferencijos m e d ž i a g o s išspausdinta La
Gazetle des Femmes, Quėbec, 1986, juillet-aoūt, 1 9 8 6 , vol. 8, n 2, p. 1 0 - 1 2 .
23
Le - romano protagonisto vardas. Daniškai jis reiškia: „mirties
dalgis" ir sykiu „juoktis". Romanas išspausdintas 1977 metais Lindharto ir
Rinholfo leidyklos.
24
Priešingai nei „macho", kuris visų pirmiausia reiškia v y r o virše­
nybę moters atžvilgiu, kietas vyras daugiau paaiškina patį vyrą: v y r a s - m a -
š i n a / a u t o m a t a s , nuslopinantis savo jausmus ir naudojantis savo kūną kaip
įrankį.
171
 http://avatara.lt
Norvegų rašytojas Knutas Faldbakkenas puikiai paro­
dė tuos du vyrų tipus, kietą ir minkštą, romane Adomo dienoraštis,
kur pasakojama trijų vyrų, susijusių su ta pačia moterimi, istorija.
Kietas vyras, vagišius, tai tas, kuris ima ir nieko neduoda. Jam
rūpi tik emociškai apsiginti, jis atsisako angažuotis. Jo tariamas
malonus elgesys maskuoja abejingumą. Ir vis dėlto jo šarvai įtrū-
kę: jam reikia alkoholio, kad būtų pajėgus erekcijai. Priešingoje
pusėje - minkštas vyras, amžinas studentas, taip priklausantis nuo
herojės, kad egzistuoja tik jos dėka, kaip kūdikis, priklausantis
nuo motinos. Beje, ji ir laiko jį vaiku. Išdresiravo jį taip, kad jis
darytų viską, ko ji nori. „Apgailėtina būtybė, visiškai žmogiška,
drovi, išskydusi" , jo švelnumas ir nuolankumas pranoksta vi­
25
sas ribas. Absoliučiai išvertus tradicinius vaidmenis ir tapatybes,
jis - „jos užvaldytas", įkūnija moterišką jautrumą, o ji - dresuoto­
jas, abejingas valdovas. Seksualinės lygybės šalininkas, jis nori
likti bedarbis ir rūpintis namais, kol dirba ji, kad uždirbtų jųdvie­
jų pragyvenimui. Praėjus keliem mėnesiams ji jo nebegerbia, jis
tampa „nelaimingu šunim" . Prie tų dviejų vyrų tipų Faldbakke­
26
nas priduria dar ir trečią, būdingą mūsų laikams: tėvą/motiną, ku­
ris pats vienas rūpinasi dukrele, nes motina negalėjo prisiimti tos
naštos. Atradęs „tą keistą džiaugsmą, kurį vyrui suteikia atsako­
mybė dėl v a i k o " , jis atsisako atiduoti dukrą motinai ir pradeda
27
rimtai smurtauti prieš ją. Ilgam įkalintas, sutramdo savo neapy­
kantą moterims ir randa prieglobstį homoseksualume.
Toks yra negatyvus vyriškosios dalios mūsų tūkstant­
mečio pabaigoje balansas, nors ir koks būtų perdėtas ar sukarika­
tūrintas, jis turi tą privalumą, kad nušviečia vyriškumo aklavie­
tes, kurios yra tiesioginiai ar netiesioginiai patriarchalinės
sistemos padariniai.
25
Faldbakken, Journal d'Adam, 1978, pranc. vertimas, Presse de
la Renaissance, 1991, p. 70.
26
Ibidem, p. 113.
27
Ibidem, p. 269.
172
KIETAS VYRAS
„Būti vyru, anot Normano Mailerio, - tai nesibaigianti
viso gyvenimo kova ." Vyras amžinai kariauja su savimi pačiu,
28
kad tik nepasiduotų jo visad tykančiam silpnumui ir pasyvumui.
Mailerio patinas sekina save kovodamas niekad nelaimimą kovą.
Homofobas ir mizoginas, jis - „nupatelintas" padaras, apie ku­
riuos kalba Phyllis Chesler " ir Margarete Mitscherlich , sunio­
2 30
kotas vyriškojo idealo, galiausiai jį ir numarinančio prieš laiką,
anksčiau nei moteris.
Vyriškasis idealas
Gyvas dar ir šiandien, tas vyriškasis modelis amžiams
bėgant nesikeitė. Du amerikiečių universitetininkai 31
pagarsėjo
paskelbę keturis vyriškumo imperatyvus liaudiškų lozungų pa­
vidalu.
Pirmiausia: no Sissystuff(jokio sumoteriškėjimo). Nors
dabar jau žinoma, kad vyrai turi tokius pačius jausminius porei­
kius, kaip ir moterys, stereotipinis vyro vaidmuo verčia juos pa­
aukoti tuos poreikius ir sužaloti dalį savo žmogiškumo. Kadangi
vyras, tikras vyras, yra tas, kuris neturi nieko moteriško, vadina­
si, iš jo reikalaujama išsižadėti dalies savęs.
Antra: tikras vyras yra the big wheel (šulas, didelis žmo­
gus). Tai viršenybės kitų atžvilgiu reikalavimas. Vyriškumas ma­
tuojamas sėkmės, valdžios ir tuo, kaip tavimi žavimasi, matu.
28
Norman Mailer, Prisonier du sexe, Laffont, 1971.
29
La Mate donne, op. cit., p. 53 ir tolesni.
30
Helga Dierichs ir Margarete Mitscherlich, Des bommes, op. cit.,
p. 2 0 - 2 2 , 368.
31
Deborah S. D a v i d ir Robert Brannon, The Forty-Nine Percent
Majority, Addison-VVesly Publishing c o m p a n y , 1976.
173
 http://avatara.lt
Trečiasis imperatyvas: the sturdy oak (tvirtas ąžuolas)
išryškina būtinybę būti nepriklausomam ir pasikliauti tik savimi.
Jį puikiai iliustruoja garsusis Kiplingo eilėraštis If, liaupsinantis
vyrišką nejautrumą: niekada nerodyti jausmo ar prieraišumo, mo­
teriško silpnumo ženklų.
Paskutinis imperatyvas: Give'em Heli (eikit visi po vel­
nių) pabrėžia būtinybę būti stipresniam už kitus, net, jeigu reikia,
panaudojus smurtą. Vyras turi atrodyti išoriškai narsus, netgi ag­
resyvus, parodyti, kad yra pasiruošęs ištverti visus pavojus, net ir
tada, kai protas ir baimė skatina elgtis priešingai.
Vyras, kuris paklūsta šiems keturiems imperatyvams -
supervyras, apie kurį nuo seno svajoja minios. Jį puikiai iliust­
ruoja visą pasaulį apraizgiusios Marlboro cigarečių reklamos vy­
ras (The Marlboro man). Kietas vyras, vienišius, nes jam nieko ne­
reikia, beaistris, tobulai vyriškas. Vienu metu visi vyrai svajojo
būti tokie: seksualūs gyvuliai su moterimis, neprisirišantys nė prie
vienos iš jų; būtybės, susitinkančios su savo broliais vyrais tik
varžybose, kare arba sporte. Trumpai tariant, kietuoliai, „suluošinti
afekto" , veikiau sukurti mirti, nei vesti ir popinti.
32
Sis vyriškumo idealas pritapo daugelyje kultūrų, ir jose
buvo sukurti savi jo modeliai, tačiau būtent Amerika, neturėjusi
kultūros varžovų, primetė savo vyriškumo įvaizdžius visam pa­
sauliui: nuo kaubojaus - per Rambo - iki Terminatoriaus; įkūnyti
kultinių aktorių (Johno VVayne'o, Sylvesterio Stalone's, Arnoldo
Schvvarzeneggerio), šie didžiojo ekrano herojai tapo proga išlieti
jausmus ir vis dar žadina milijonų vyrų fantazijas. Nors šie trys
hipervyriškumo įvaizdžiai atitinka keturis cituotus vyriškumo im­
peratyvus, nė pro vieno žiūrovo dėmesį nepraslysta faktas, kad
kelias, nueitas nuo kaubojaus iki Terminatoriaus, tai kelias nuo
vyro iš kūno ir kraujo iki mašinos...
32
Helgos Dierichs pasakymas, Des hommes, op. cit., p. 12.
174
Mitinis kaubojaus personažas, kur kas senesnis nei du
jo pasekėjai, sulaukė daugelio tyrinėjimų . Psichoanalitike Lydia
33
Flem išgliaudė įvairius iš niekur atsiradusio vienišo raitelio, įsta­
tymus pranokstančio teisybės gynėjo, „grynuolio, nepažįstančio
nei pasikeitimų, nei mišrumo... ir dar nepasiekusio niuansų sta­
dijos", vyriškumo aspektus . Kaubojus įkūnija visus vyriškuo­
34
sius stereotipus. Vesternas visada pasakoja tą pačią vijimosi isto­
riją, susijusią su vyrais, ieškančiais savo vyriškumo. Koltas,
alkoholis ir arklys - būtini jos aksesuarai, o moterys joje vaidina
tik antraeilius vaidmenis.
Kaubojaus santykiai su moterimis - tylūs. Vieni tai su­
vokia ne kaip jausmų stoką, o kaip sunkumą juos išreikšti tiesio­
giai, bijant prarasti vyriškumą . Kiti čia įžvelgia jausminės im­
35
potencijos įrodymą . Veiksmo sukaustytas vyriškas herojus nuolat
36
stoja prieš kitus vyrus. L. Flem kalba, kaip vyrai mėgaujasi šneku­
čiuodamiesi apie visiems jiems bendrus grynai vyriškus dalykus -
kovas. Susipriešinimas vyriškiems jausmams netrukdo. Beje, vy­
riška draugystė - su paslėptu homoseksualiu atspalviu - stipri­
na vyriškumą, kuriam pavojų kelia moters meilė. Iškilus tų dviejų
jausmų konfliktui, beveik visada nugali pareiga vyriškajam soli­
darumui: kaubojus vėl išvyksta ieškoti naujų nuotykių... Nors ir
neperprantamas bei tylus, vesternų herojus leidžia žiūrovui nu­
spėti savo žmogiškas savybes: konfliktus, jausmus, taigi savo
33
Žr. Jack Balswik „Types of Inexpressive Male Roles", in Men in
Difficult Times, op. cit., p. 1 1 1 - 1 1 7 ; R.W. Cornell, Gender and pozver. Stand-
ford University Press, 1987; Peter Filene, Him/Her/Self, op. cit.; Lydia Flem,
„Le stade du cow-boy" in Le Masculin, Le Genre humain, op. cit., p. 1 0 1 - 1 1 5 .
34
Lydia Flem, op. cit., p. 103.
35
Jack O. Balsvvick, op. cit., p. 1 1 4 - 1 1 5 .
36
Kaubojus bijo moters, kuri „atitraukia jį nuo vienatvės, klajok-
liškumo, tobulėjimo ir herojinės mirties estetikos. Ji apeliuoja į įsišaknijimą,
pritapimą prie laiko tėkmės, į visa tai, kas priešinga vyriškojo spindesio
svajonei... Iš esmės skaistus ir vienišas, nepaisant falo eskalavimo, kaubo­
jus yra ir lieka jausminiu i m p o t e n t u " , Lydia Flem, op.cit., p. 1 0 4 - 1 0 5 .
175
 http://avatara.lt
„silpnumą". Vienu žaibišku žvilgsniu jis parodo kilusį geismą,
apgailestavimą, trumpai tariant, kad turi širdį. Jis įtariamas my­
lintis savo žirgą, draugą arba moterį. Tuo jis didžiai skiriasi nuo
Rambo ar Terminatoriaus, kurie jau nebeturi tų silpnybių. Apdo­
vanoti „antžmogiška" jėga, jie atsikratė bet kokio jausmo. Rambo,
apsišarvavęs raumenimis, nebevargina savęs nei žirgu, nei drau­
gu, nei moterimis . Vienintelis jo bendražygis - milžiniškas išga­
37
ląstas durklas, atstojantis jam amuletą, fališka dar žmogiško,
vadinasi, ir silpstančio vyriškumo paspirtis. Šitai jau nebegre­
sia Terminatoriui, visagalei mašinai. Šis patinas grynuoju savo
pavidalu nebeturi nieko žmogiško, net lyties organo, trapiau­
sios ir labiausiai nekontroliuojamos vyro dalies. Kol trunka fil­
mas, vyriškosios lyties žiūrovai gali mėgautis susitapatinimu
su absoliučia galia. Terminatorius išlaisvintas iš „moralės varž­
tų" , nuo baimės, skausmo ir mirties, kaip ir nuo bet kokių jaus­
38
minių saitų . Vyriškoji mašina nepalyginamai mažiau pažei­
39
džiama nei pats stipriausias vyras. Daryti būtent tai, ko geidi,
tuomet, kai to geidi: tokia yra slapta visų m a ž ų berniukų, snū­
duriuojančių daugelyje vyrų, svajonė. Tuo paaiškinama plane­
tos masto sėkmė, kurios sulaukė filmas, gausus neginčijamų tech­
ninių vingrybių, nors jo scenarijus nenuoseklus, o didžiausias
nuopelnas - dvi valandas rodomas hipervyriškumas, neegzis­
tuojantis realiame gyvenime.
Jei neprieisime prie fantasmagoriškų vyriškosios maši­
nos ekscesų, vyriškumo idealas, apibrėžtas keturiais Davido ir
Brannono imperatyvais, daugeliui vyrų lieka nepasiekiamas: per­
nelyg kietas ir varžantis , kadangi jis pernelyg akivaizdžiai prieš-
40
3?
Žiūrint Rambo II galima pamanyti, kad jis kažką jaučia jaunai
kariūnei, kuri jam vertėjauja. Bet vos tik prisipažįsta ja susižavėjęs, ji nu­
ž u d o m a ir dingsta iš filmo.
38
Terminatoriaus 2 dosjė in Mad Movies, n° 73, Septembre 1991.
39
Ir to priežastis: mašina neturi motinos...
40
Žr. Josepho Plecko vyriškojo seksualinio vaidmens kritiką, The
Myth of Masculinity, p. 198.
176
tarauja prigimtiniam bet kurios žmogiškos būtybės biseksualu-
mui. Paversti mažą berniuką „negailestingu m o n s t r u " 41
jo ma­
mai, kaip reikalauja šis modelis, yra tolygu žiauriam žygiui. Anks­
čiau ar vėliau daugumas vyrų suvokia susidūrę su vyro tipu, kurio
realizuoti jiems nepavyksta. Iš čia kyla tam tikra įtampa tarp ko­
lektyvinio idealo ir realaus gyvenimo. Vis dėlto „vyriškumo mi­
t a s " išlieka tiems, kuriuos jis engia, bendrininkaujant. Australų
sociologas Robertas Connellis 42
iškėlė klausimą apie tokio ben­
drininkavimo priežastis. Be fantasmagoriško pasitenkinimo, kurį
sukelia kokio nors Bogarto 43
ar Sylvesterio Stallone's sukurtas
įvaizdis, jų įkūnijamas vyriškumo idealas išreiškia vyrų viršeny­
bę ir jų autoritetą moterims. Dviejų lyčių asimetriją, sustiprinan­
čią jas skiriančias ribas.
Neigiami vyriškojo idealo padariniai lieka ne mažiau
reikšmingi ir daugeliui vyrų, nukrypstančių nuo mitiškos sėk­
mės, galios, viešpatavimo ir jėgos normos. Stengiantis įgyvendin­
ti tą nepasiekiamą vyriškumo idealą, prieinama prie skausmingo
suvokimo: kad esi netobulas vyras. Kai kurie vyrai mano, jog jie
surado vaistą tam nuolatiniam nesaugumo jausmui įveikti - tai
hipervyriškumo statuso paaukštinimas. O iš tikrųjų jie tapo obse-
sinio ir įkyraus, amžinai neduodančio jiems ramybės vyriškumo
kaliniais. Priešingai, tas statuso paaukštinimas yra autodestruk-
cijos šaltinis ir verčia vyrus elgtis agresyviai su visais, kurie kelia
pavojų, jog nuplėš tą kaukę.
Daugeliui šeštojo dešimtmečio amerikiečių Ernestas He-
mingway'us buvo vyras, kuris savo gyvenimu ir savo kūryba įkū­
nijo „tikrąjį vyriškumą", toks tough guy. Aštuntojo dešimtmečio
pradžioje Johnas Updike'as galėjo parašyti: „Visa amerikiečių vy­
rų karta išmoko reikštis sekdama jo stojiškumu . Jo veiksmo kny- 44
41
H. Dierichs ir M. Mitscherlich, oy. cit., p. 3 5 .
42
Gender and Poįver (1987) op. cit., p. 1 8 5 - 1 8 8 .
43
Peter Hartling, Hubert ou le retour a Casablanca, 1 9 7 8 , pranc.
vertimas, 1982, le Seuil, p. 252.
44
Plg. Kenneth Lynn, op. cit., p. 6 4 8 ( G . B ) .
177
 http://avatara.lt
gos ir gyvenimas - boksas, medžioklė, žvejyba, gėrimas, nuolati­
nis vyriškos veiklos tykojimas - buvo du būdai pademonstruoti
Siaurės amerikiečių vyriškumą. Aukodamas gyvenimą ir darbą
asmeninio vyriškumo legendai, „Papa" Hemingvvay'us, kaip jis
mėgo būti vadinamas nuo dvidešimt septynerių metų, pademonst­
ravo ir jos tragiškus atsitiktinumus . 45
Rašytojo biografas K. Lynnas ilgai ir pabrėžtinai rodė vi­
dinį Hemingvvay 'aus konfliktą tarp vyriškumo, be menkiausios mo­
teriškumo apraiškos, siekio ir jo pasyvaus moteriškumo geismo.
Tai neurozinis prieštaravimas, visiškai išryškėjęs po jo mirties iš­
leistame kūrinyje Edeno sodas, nesibaigiančio rankraščio, kurį auto­
rius rašė penkiolika metų, ištraukoje. Čia be jokių apylankų išreikš­
ti jo seksualinio pasyvumo geismai ir transseksualiniai fantazmai .
Tačiau tokios nesivaržymo akimirkos - išimtis Heming-
vvay'aus gyvenime. Dažniausiai jis paverčia moteriškosios iden­
tifikacijos geismą agresyviais ir žeminančiais žodžiais, nukreip­
tais prieš viena kitą keitusias savo žmonas, ir nesibaigiančiais
kaltinimais sterilumu, impotencija bei homoseksualumu , meta­
mais kitiems vyrams, draugams ir priešams. Galiausiai, nugalė­
tas tos vyriškumo ligos, rašytojas paleido sau į galvą kulką. Tik­
riausiai galėtume pritaikyti jam L. Segalo apmąstymus apie
45
„Jo chroniška depresija, jo nemigos, jo nevisavertiškumo kom­
pleksai, jo n u o ž m u s p a v y d a s , jo brutalus v a r ž y b ų g e i s m a s , perversiškas
d r a u g ų ž e m i n i m a s , b u v o nuolat regimi p a t y r u s i o stebėtojo. Kaskart vis
labiau tas „ g r y n a s " vyriškumas į g y d a v o tikros paranojos, autodestrukcijos
ir mirties baimės, kurios kulminacija tapo siaubinga nervinė depresija ir
s a v i ž u d y b ė , p a v i d a l u s " , L.Segal, op. cit., p. 1 1 1 - 1 1 2 .
46
Du Edeno sodo (rojaus) veikėjai apsikeičia lytine tapatybe. He­
mingvvay'us gali mėgautis lyčių sumišimu, kankinančiu jį n u o vaikystės.
1948 metais jis r a š o dienoraštyje: „Ji (jo žmona M a r y ) v i s a d a norėjo būti
berniukas ir ji galvoja kaip berniukas... Ji dievina, kai aš vaidinu jos meilu­
žę, o man tai patinka... Man be galo patiko patirti Mary glamones... absoliu­
čiai nenormalias. Gruodžio 19-os naktį mes d a r ė m visa šitai, ir aš buvau
kaip niekada laimingas", plg. K. Lynn, op. cit., p. 5 6 1 .
47
Ibidem, p. 2 5 5 .
178
Mishimos mirtį: „Jo įnirtingas vyriškumo siekis... išprovokavo norą
apsivalyti nuo bet kokio jautrumo ir tapti grynai vyrišku objektu,
vyru nuo galvos iki kojų, - o tai buvo įmanoma tik jo autodestruk­
cijos, jo mirties akimirką" . 48
Net nepasiekęs tokio destrukcinio paroksizmo, obsesi-
nis vyriškumas visada yra konfliktų ir įtampų šaltinis. Jis verčia
dėvėti varginančią visagalystės ir nepriklausomybės kaukę. „Nu­
kritus kaukei, regime virpantį kūdikį", sako antropologas Gilmo-
re'as . Pažvelkime į autobiografinį „kietuolių kietuolio" Char-
49
les'o Bukovvskio romaną Women (Moterys) , kuriame sekso scenos
50
keičia vėmimo scenas. Sykiu su neapykanta moterims autorius
išspjauna ir piktnaudžiavimą alkoholiu, baimę, kad jis - ne vy­
46
ras. Paskui, prieš pradėdamas verkšlenti kaip mažas vaikas, ima
save kritikuoti. Panašiai elgiasi ir daugelis Normano Mailerio per­
sonažų, juos irgi apninka panašios baimės. Romane Les Vrais durs
ne dansent pas (Tikri kietuoliai nešoka) jis tyrinėja slapčiausius
vingius amerikiečio vyro (jis?), draskomo mačistiškos ir homo­
47
seksualuos pagundų. Alkoholikas, seksualinių partnerių apsikei­
timo dalyvis, herojus beviltiškai ieško pro jį praslystančio vyrišku­
mo. Stengdamasis išrauti su šaknimis latentinį homoseksualumą
beprotiška eskalada, jis galiausiai susmunka ašarodamas, mirti­
nai girtas. Jis pripažįsta, jog, kaip ir „jo tėvas - išoriškai toks vy­
riškas, - prarado savo p a u t u s " . 51
Teisybė, vyriškumo hegemonijos kontekste lyties orga­
nai yra obsesinės valorizacijos objektas. Tad nieko nuostabaus,
kad lyties organas dedasi galįs pats vienas glaustai išreikšti lytį
ir netgi viso žmogaus kokybę. „Turėti jį ar neturėti" linkęs pakeis­
ti „to be or not to be".
48
L. Segal, op. cit., p. 1 1 4 - 1 1 5 .
49
D. Gilmore, op. cit., p. 77, stebėjęs žlugdančius to įkyraus vy­
riškumo padarinius įvairiose patriarchalinėse bendruomenėse.
50
1978, pranc. vertimas, Collection de Poche, 1985.
51
1984, pranc. vertimas, Collection de Poche, 1986, p. 240.
179
 http://avatara.lt
Penio pervertinimas
Vyrai, aišku, nelaukė, kol psichoanalizė padidins jų pe­
nį ir pastatys jo garbei įspūdingus obeliskus. Ir vis dėlto Freudas,
paskui Lacanas, kiekvienas savaip, lemiamai laidavo (teoriškai)
vyriškojo lytinio organo, tegu tik kaip simbolio, viršenybę ir uni­
kalumą.
Freidistinė teorija, esą moteris geidžia penio, suvaidino
lemtingą vaidmenį. Daugelis psichoanalitikų (K. Horney, E. Jo­
nės, ar Melanie Klein) 53
mėgino sumenkinti jos reikšmę, laikyda­
mi tą pavydą antriniu dariniu arba priešpriešindami jam jo vyriš­
kąjį atitikmenį: moters krūtų ir reprodukcinės funkcijos pavydą.
Iki pastarojo meto būtent moterys psichoanalitikės 54
pasistengė
nušviesti tą vyrišką geismą, kurio teorinė reikšmė niekada nepri­
lygo penio geismui.
Lacano falo pirmumo teorija 55
- nepainioti su realiu,
biologiniu lyties organu, vadinamu peniu, - sulaukė didelio pa­
sisekimo 1960-1970 metais ir galutinai suteikė vyriškajam lyties
organui neprilygstamojo statusą. Šios teorijos ištakos - mintis,
kad žmogiškasis subjektas sukuria save kalboje ir jos padedamas.
Žmogiškasis subjektas ir žmogiškoji lytinė tapatybė susikuria
52
S. Freud, „La fėminitė", in Nouvelles confėrences sur la psychana­
lyse, 1932, pranc. vertimas, 1936, Idėes-Gallimard, ir „Sur la sexualitė fėmi-
nine", 1931, in La Vie sexuelle, P U F , 1970, p. 1 2 - 1 4 .
53
Janine Chasseguet-Smirgel - viena iš paskutiniųjų neatsiliko
nuo savo laiko. Plg. Les Deux arbres du jardin, op. cit., p. 1 2 - 1 4 .
54
Žr. Danielle F l a m a n t - P a p a r a t t i , Le Journal de Lucas, Denoel-
Gonthier, 1983. Taip pat neišspausdintas straipsnis, kurį autorė mielai man
pateikė „Liudviko XIII moteriškųjų lytinių atributų ir bio-psicho-socio-kul-
tūrinių kitos lyties funkcijų geismas vaikystėje, jaunojo karaliaus geismų
analizė, atlikta remiantis Journal de Jean Hėroard, F a y a r d , 1989.
55
J. Lacan, „La signification du Phallus", pranešimas, skaitytas
1958 metais ir pirmą kartą išspausdintas Ecrits, Seuil, 1966, p. 6 8 5 - 6 9 5 .
180
kartu, kai vaikas įžengia į simbolinę kalbos sanklodą. Taigi Laca­
nas teigia, jog lytinio skirtumo supaprastinimas iki falo b u v i m o /
nebuvimo - simbolinis dėsnis, sukurtas patriarchato: Tėvo dės­
nis. Kaip ir Lėvi-Straussas, Lacanas laiko patriarchatą univer­
salios valdžios sistema. Buvo pastebėta, kad „falo kaip žmogaus
unikalaus simbolio pirmumas būtinas siekiant palaikyti tėvo
kaip Tėvo pirmenybę: iš teisybės, jeigu esama Tėvo pirmumo,
jeigu jis yra Kultūros ir Įstatymo pradžia ir atstovas, jeigu tik jis
leidžia kalbėti, tik todėl, kad turi falą, kurį gali duoti arba ne­
duoti" . 56
Falas - pagrindinis signifikantas, signifikantų signifi-
kantas, valdantis visus kitus ir įvesdinantis žmogų į kultūros san­
klodą . Paskutinis to magnif ikato, skirto Falo garbei, štrichas - jo
57
ryšys su Nous (Mes) ir Logos . 58
O mus užvaldęs narciziškume! M. Marini mano, kad jis
gali būti pripažintas, kadangi prieš tai buvo patvirtintas radika­
lus penio, paprasto organo, atskyrimas nuo falo, signifikanto. Fak­
tiškai Lacanas nesikuklina primindamas, jog tėra vienas libido,
vyriškasis, ir pabrėžti gilią lytis apibrėžiančią asimetriją.
„Anot jo, viena lytis buvo išrinkta pakilti iki lytiškumo
signifikanto: nėra „moteriškosios lyties signifikanto", netgi „ly­
čių skirtumo signifikanto". Tik falas yra lytinis vienetas. "
56
Marcelle Marini, Lacan, Belfond, 1986, p. 61. Įrodymą a contra
rio pateikia psichozė, žinoma p a v a d i n i m u „Tėvo Vardo i š s t ū m i m a s " , pri­
skirta tėvo metaforos, neleidusios subjektui „priminti falo r e i k š m ė s " , ne­
sėkmei.
57
J. L a c a n , Ecrits, p. 6 9 2 . „Galima teigti, kad šis signifikantas
pasirinktas kaip iškiliausias iš v i s o , ką galima užčiuopti lytinės sueities
realybėje: lygiai kaip ir simboliškiausias pažodine (topografine) šio termi­
no p r a s m e , nes jis t o l y g u s loginei jungčiai. T a i p pat g a l i m a teigti, k a d
s a v o išbrinkimu jis y r a vitalinio s r a u t o į v a i z d i s tiek, kiek jis susijęs su
dauginimusi."
58
Ibidem, p. 6 9 5 .
181
 http://avatara.lt
„Vyras, jo neturintis, nėra vyras", o „moteris, jo neturin­
ti, yra moteris" . 59
Lacano teorija susilaukė gausios kritikos, ir ne tik femi­
nisčių. Be to, kad Falas suteikia peniui transcendentinę prasmę,
kurios šis nesiekia, jo kaip svarbiausiojo signifikanto statusas,
paverčia „nesignifikantais = nereikšmingais" visus kitus skirtu­
mus, išskyrus genitalijų. Be to, amžinojo ir būtino patriarchato
teorija, kuria jis remiasi, pateisindamas Falo primatą, šiandien
jau atgyvenusi: vyrų valdžia moterims, apibrėžtoms kaip mainų
objektas, mums regis, priklauso kitam pasauliui . Kiti atkreipia 60
dėmesį į tai, kad Falo galia tėra simbolinė. Nepaisant Lacano pa­
neigimų, jo teorijoje pasinaudota „anatomine elizija tarp Falo ir
penio... Vyrai, remdamiesi savo peniu, gali siekti valdžios ir prie­
žiūros pozicijos toje simbolinėje sanklodoje" . Moterys, neturin­
61
čios penio, neturi savo vietos simbolinėje sanklodoje...
Teorinė kritika, nukreipta prieš Freudą ir Lacaną, nieko
nekeičia intensyvioje to organo, regimo kaip turinčio magiškų sa­
vybių, valorizacijoje. Psichologinis Johno Stoltenbergo aiškinimas
atrodo įdomus: „Berniukas sužino, kad jis turi penį ir kad jo mo­
tina jo neturi. Jei nejaus savo penio, jis, aišku, taps toks, kaip ji...
Vėliau berniuko erotizmas susikoncentruos išimtinai ties jo pe­
niu, ta jo dalimi, kuri jį skiria nuo motinos" . Vadinasi, vyras 62
geriausiai suvokia savo tapatybę ir savo vyriškumą per savo lyties
organą ir lytinę veiklą. O tai taip pat reiškia, kad po ejakuliacijos,
kai erotiniai jo penio pojūčiai išnyksta, jis pajunta savotišką savo
fiziškosios gyvybės išnykimą, mirtį. Tuo ir paaiškinama įnirtinga
59
In M. Marini, op. cit., p. 62.
60
E. Badinter, L'Un est l'autre, op. cit., Lacanas, kaip labai dažnai
atsitinka su psichoanalitikais, yra visiškai abejingas istorijai, socialinei tik­
rovei ir lyčių kovai.
61
Arthnr Brittan, Masculinity and Power, Basil Blackwell, 1989, p. 72.
62
Pacituota Ph. Chelslerio, op. cit., p. 2 2 5 .
182
Don Juano, kuris nesiliauja stengęsis įveikti tą mirtį, veikla. Tam
jis privalo objektyvuoti savo kūną ir laikyti jį mašina, nepažįstan-
čia baimių, nuovargio ir sielos būsenų. Daug vyrų, apsėstų savo
vyriškumo, iš tikrųjų laiko lyties organą jau nebe malonumo orga­
nu, o veiklos įrankiu, instrumentu, atskiru nuo savęs daiktu. Dau­
gelis taip pat prisipažįsta kalbasi su savo peniu, jį glamonėją,
prašą jį likti erekcijos būsenos ... A. Moravia su humoru aprašė
63
vyro, nevykusio rašytojo, atsiskyrimą nuo savo lyties organo, ku­
ris gyvena visiškai atskirą ir nepriklausomą gyvenimą... Priešin­
gai nei Don Juanas, apgailėtinas Moravia'os herojus nieko neuž-
valdo. Intelektualas, svajojantis sublimuotis į didį kūrinį, pasijunta
priklausomas nuo savo penio „kvailai išbrinkusio, idiotiškai ne­
veiklaus, žaliūko..., suteikiančio jam nevisavertiškumo komplek­
są", kaprizų" . 64
Visagalystės (love machine) ar didžiausio silpnumo (Mo­
ravia'os herojus) simbolis penis, vyro metonimija, yra sykiu ir jo
obsesinis šeimininkas. Dalis įsakinėja visumai, kadangi ji ją api­
brėžia. Psichinis negalavimas natūraliai virsta seksualinėmis bė­
domis. Lėonore Tiefer, seksualinių negalavimų specialistė, kon­
statuoja, kaip ir visi jos kolegos, nuo 1970 metų gerokai pagausėjus
vyrų, ateinančių pasikonsultuoti į medicinos centrus. Paprastai
tie, kurie skundžiasi visiškai ar iš dalies praradę erekcijos gebėji­
mą, „ieško tobulo penio" . Toks prašymas nekelia nuostabos, nes
65
susijęs su įsitikinimu, jog seksualinė veikla patvirtina lytį: vyras
yra vyras, kai jis gali patirti erekciją. Taigi visi su jo peniu susiję
63
F r a c c h e r et K i m m e l , „Counseling Men about S e x u a l i t y " , op.
cit., p. 4 7 5 .
64
Alberto Moravia, Moi et lui, 1971, pranc. vertimas, Folio. 1974, p. 81.
65
L. Tiefer, „In Pursuit of the Perfect Penis. The Medicalization of
Male Sexuality", in American Behavioral Scientist, vol. 29, n° 5, June 1986, p. 5 7 9 -
5 9 9 . Išspausdinta Changing Men, op. cit., p. 1 6 5 - 1 8 4 ; žr. taip pat, „Les
Sexes d e ' h o m m e " , parengtą Geneviėve'ai Delaisi de Parseval, Seuil, 1985.
183

sunkumai yra didelio pažeminimo ir juodos nevilties šaltinis, jo
vyriškumo praradimo ženklas. Norėdami pašalinti tą kliūtį, kai
kurie pasiryžę viskam, netgi sutinka implantuoti pripučiamus ar
kietus penius ... 66
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kai kurie (jauni) vyrai
paskelbė nebepripažįsta tokio vyriškumo. P. Bruckneris, Alainas
Finkielkrautas ir Emmanuelis Reynaudas ėmėsi demistif ikuoti pe­
nio visagalybę ir peržiūrėti vyriškąjį seksualumą. Veiksmas I: vyro
lytinis organas - pažeidžiamiausia jo dalis : „Seksualinis pajė­
67
gumas iš tikrųjų priklauso nuo moters. Kadangi tikrasis falas - ne
gležnas penis, išdidžiai pasikeliantis tik tuomet, kai jam parodo­
mas pasitikėjimas, ne penis, kurį reikia nenuilstamai merginti,
kad jis sutiktų išmesti savo mažą balzganą turtą; tikrasis nenuils­
tamas falas - visada budrus, tai moters lytis". Pajėgumo ir pro­
duktyvumo atžvilgiu vyras yra pralaimėjęs ... Veiksmas //.vyras
68
nemoka džiaugtis orgazmu: „Užspeisto tarp baimės prarasti sa­
vikontrolę ir poreikio naudotis falu kaip pasisavinimo įrankiu" ,
jo seksualumas yra užblokuotas, liūdnas, nepatiriantis daugelio
malonumų, kadangi jis priklauso nuo genitalijų diktato. Le nouve-
au dėsordre amoureux jau seniai liaupsina glamones, išeinamąją
angą, kūno žaismus ir vyriškąjį pasyvumą: „Onanizmas dviese,
nuostabiai inertiškas vyras, atsidavęs paslaugumui moters, paty­
rusios ir sykiu ištvirkusios" . Liaupsinama ir kekšė, su kuria ga­
70
lima atsiduoti nekontroliuojamiems pasimėgavimams: per tas
trumpas prostitutės paslaugų akimirkas klientas „bus infantiliš-
kiausias kūnas, pats pasyviausias. Nėra motiniškesnės moters
už prostitutę... Klientas tėra mažas berniukas, kurį ištinka erekcija,
66
L. Tiefer, in Changing Men, p. 169, nurodo didžiulį jų skaičių,
paskelbtą vieno p r a n c ū z ų urologo, vien per 1970 metus, - 5 000 v y r ų im­
p l a n t a v o sau penio protezą.
67
E. Reynaud, op. cit., p. 5 3 - 5 4 .
a
Le Nouveau dėsordre amoureux, 1977, Points Seuil, 1977, p. 71.
w
E. Reynaud, op. cit., p. 73.
70
Op. cit., p. 78.
184
http://avatara.lt
ir, anaiptol ne vyriškumo atributas, ji - jo dalyvavimo būsenos
žymė". Veiksmas III: Autoriai baigia kieto vyro mito numarinimu:
„Vyras moka tam, kad išsižadėtų savo vyriškumo, kad išpirktų
erotiškumą iš savo tariamai aktyvaus būdo: mėgautis nieko neda­
rant, esant savotiškai raumenų katatonijai, skendėti nirvanoje,
nuliniame judesio veiklos laipsnyje" . 71
Nors, kai kurių žmonių nuomone, kieto vyro idealas -
negatyvus mitas, jis vis tiek tvirtai laikosi vyro pasąmonėje. Atsi­
randant daugeliui frustracijų, jis pagimdo daug smurto apraiškų
prieš kitus ir save.
Pavojingas vyriškumas
Vyriškas smurtingumas ne universalus. Jis varijuoja pri­
klausomai nuo bendruomenės ir nuo individo. Neabejotina, jog
69
ten, kur vis dar dominuoja vyriškoji mistika, pavyzdžiui, Jungti­
nėse Valstijose, vyrų smurtas - amžinas pavojus. Aštuntojo de­
šimtmečio pradžioje Amerikos nacionalinė smurto priežasčių ir
prevencijos komisija pažymėjo: „Šios šalies žmogžudysčių, smurto
atvejų ir vagysčių procentinis santykis kur kas didesnis, palygin­
ti su kitomis moderniomis, stabiliomis ir demokratiškomis tauto­
mis . Komisija pridūrė, kad dauguma šių kriminalinių smurtau­
72
tojų - vyrai nuo penkiolikos iki dvidešimt ketverių metų amžiaus.
„Kad įrodytum savo vyriškumą, buvo aiškinama jos pranešime,
turi dažnai demonstruoti kietumą, išnaudoti moteris ir svaidytis
greitais ir agresyviais atsakymais."
Per pastaruosius dvidešimt metų padėtis kur kas pablo­
gėjo, ir skirtumas tarp Amerikos ir Europos padidėjo dar labiau.
71
Ibidem, p. 9 6 ; Corneau, op. cit., p. 100, kalba ir apie motiniškos
prostitutės fantazmą.
72
Ištrauka, pacituota Gloria'os Steinem, „The Myth of Masculine
M y s t i ą u e " , in Pleck (ed.) Men and Masculinity, op. cit., p. 135.
185

Jau buvo kalbėta, kaip išaugo vyrų smurtas prieš homoseksualus.
Tačiau su nieku nepalyginamas yra tas smurtas, kurio aukomis
yra primuštos ir išžagintos moterys. Išžaginimas - Jungtinėse
Valstijose labiausiai dažnėjantis nusikaltimas . FTB mano, kad, 73
šiai tendencijai neišnykus, kas ketvirta moteris bus išžaginta vie­
ną kartą gyvenime . Jeigu pridursime, kad moterų, kurias jų vyrai
74
primušė, skaičius kasmet siekia 1,8 milijono, turėsime supratimą
apie jas lydintį smurtą ir teisėtai jaučiamą vyrų baimę. Išžagini­
mo grėsmė - neturinti nieko bendro su isterikės fantazmais - pri­
vertė vieną jų pasakyti: „Šitai subjauroja nakties prasmę... irpusė
laiko tampa naktimi" . Apskritai baimė būti išžagintai slegia
75
visų moterų kasdienybę... 1971 feministė Susan Griffin apstulbi­
na viešąją nuomonę paskelbusi: „Aš niekada nesugebėjau atsi­
kratyti išžaginimo baimės . Jos nuomone, didysis kaltininkas -
76
patriarchatas, skatinantis moterų išžaginimą kaip simbolinę vy­
ro galios raišką. Radikalesnės Susan Brovvnmiller ir Andrea Dwor- 77
kin 78
tvirtina, kad išžaginimas - integrali vyriškojo seksualumo
dalis, būtina pagrįsti vyriškąjį dominavimą. Kadangi patriarcha­
tas - universalus duomuo, imta manyti, jog visi vyrai - potencialūs
žagintojai... Vienas jų netgi tvirtina: „Skirtumas tarp žagintojo tik­
rąja ir teisine to žodžio prasme ir kitų vyrų - tai, kad daugumas
mūsų sustojame ties žemesniu prievartos ir smurto lygmeniu" .
73
Timas Beneke primena, kad 1980 metų rugsėjį žurnalo Cosmo-
politan a p k l a u s a , taikyta 106 0 0 0 anonimiškų m o t e r ų , p a r o d ė , kad 2 4 %
apklaustųjų buvo išžagintos, in Men on Rape, N.Y. St. Martin Press, 1982.
Viena ištrauka išspausdinta Men's Lives, op. cit., p. 3 9 9 - 4 0 5 .
Los Andžele kas trečia moteris - vieną kartą gyvenime patyrė
74
seksualinę agresiją.
75
Pacituota Beneke, Men's Lives, op. cit., p. 400.
76
„Rape: The All-American C r i m e " , in Ramparts, September, 1971.
77
S. Brovvnmiller, Against our WiU, Penguin Book, 1975.
A. Dvvorkin, Pornography: Men Possesing Women, VVomen's Press.
78
London, 1981.
79
Kendall Segel-Evans; „Rape Prevention and Masculinity", in
F. Abbott, New Men, New Minds, op. cit., p. 118.
186
http://avatara.lt
„Patino žagintojo" sąvoka griežtai užginčyta antropo­
logų ir psichologų. Anglė antropologė feministė Peggy Reeves San-
day parodė, jog polinkis į žaginimą smarkiai varijuoja priklauso­
mai nuo bendruomenės . Pavyzdžiui, Sumatroje išžaginimai ypač
80
reti, nes tai bendruomenės, kur moterys gerbiamos ir vaidina svar­
bų vaidmenį darant kolektyvinius sprendimus. Ten lyčių santy­
kiai turi polinkį į lygybę. Taip pat yra ir Amerikos indėnų arapešų
bendruomenėse, išstudijuotose Margaretos Mead, taitiečių ben­
druomenėse, aprašytose Roberto Levy, arba kai kuriose Afrikos
medžiotojų/rinkėjų bendruomenėse. Nesigilinant į pasaulio pa­
kraščius, tenka konstatuoti, kad mūsų vakarietiškose bendruo­
menėse išžaginimų procentinis santykis varijuoja nuo 1 iki 17,
Angliją palyginus su Jungtinėmis Valstijomis, ir nuo 1 iki 20, Pran­
cūziją 81
palyginus su Jungtinėmis Valstijomis.
Teiginys, esą žaginimas būdingas vyriškajam seksua­
lumui, niekada nebuvo paneigtas. Negana to, jis kenkia vyriška­
jai lyčiai. Psichologai, tiriantys žagintojų elgesį, linkę manyti, kad
žaginimas yra vyriškumo patologija, o ne normalaus vyriškumo
raiška, giminės, o ne lyties problema. Davido Lisako darbuose
teigiama, kad žaginimas pirmiausia yra nepavykusios vyriškos
identifikacijos ir perdėto savo moteriškumo slopinimo, kurį jis
79
vadina „savęs suluošinimu" , padarinys. Psichologinis žagin­
82
tojo kontūras nėra taikytinas visiems vyrams. Anaiptol. Žagini­
mas numano kito žmogaus neapykantą ir daugelis vyrų prisipa­
žįsta, kad jie negalėtų lytiškai santykiauti tokiomis aplinkybėmis.
Vadinasi, hipervyriško, nupatelinto, defeminizuoto vyro mode­
lis yra šaltinis tikros tapatybinės ligos, kurią sukelia dvigubas
8
Peggy Reeves-Sanday, „Rape and Silencing of the Feminine" in
Tanaselli and Porter (eds), Rape, Oxford, Blackvvell, 1986.
81
1980 metais buvo 1886 pareiškimų dėl išžaginimo Prancūzijo­
je, palyginti su 4 5 8 2 pareiškimais 1990 metais „Statistiąues de la police
judiciaire", Documentation francaise.
82
David Lisk, „Sexual Aggression, Masculinity, and Fathers", in
Signs, vol. 16, n° 2, VVinter 1991, p. 2 3 8 - 2 6 2 .
187

smurtas: smurtas, nukreiptas prieš kitus, ir smurtas, atsigręžian­
tis prieš save.
Jau dvidešimt metų įtariama, kad mūsų senasis vyriš­
kumo idealas yra fatalus pačiam vyrui. Pirmasis šią hipotezę su­
formulavo kanadiečių psichologas Sidney'us Jourardas . Tos psi-
chosocialinės hipotezės pradžia tokia: 1900 metais moterų
gyvenimo trukmė Jungtinėse Valstijose buvo 48,3 metų, vyrų -
46,3 metų. 1975 metais ji išaugo iki 76,5 metų moterų ir 68,7 metų
vyrų . Dabar skirtumas tarp moters ir vyro gyvenimo trukmės
84
sukasi apie aštuonerius metus visose Vakarų šalyse . Kyla dvi­ 85
gubas klausimas: iš kur randasi toks lyčių gyvenimo trukmės skir­
tumas ir kodėl jis taip smarkiai išaugo nuo amžiaus pradžios?
Biogenetinė hipotezė, iškelta A. Montague (1953) , sieja
didesnį vyrų mirtingumą (priešgimdyvinį, vaikystėje ir paaug­
lystėje) su chromosomos Y, nešančios mažiau genetinės infor­
macijos nei chromosoma X, trapumu. Tačiau šis konstatavimas
neatsako į antrąjį klausimą. Be to, biologija neįrodo, kad mote­
riški ląstelės, audiniai ar organizmai patys savaime gyvybin­
gesni už vyriškuosius. Šiandien dominuojanti psichosocialinė
hipotezė išgliaudo visas priklausomybes, kurias vyriškasis vaid­
muo primeta vyrui.
Jourardas postuluoja, kad vyrai iš esmės turi tuos pa­
čius psichologinius poreikius kaip ir moterys (mylėti ir būti myli­
mi, keistis emocijomis ir jausmais, būti aktyvūs ir pasyvūs). Taigi
vyriškasis idealas draudžia vyrams tenkinti tuos „žmogiškus"
poreikius. Kiti 87
akcentavo fizinius pavojus, tykančius kietus vyrus:
83
S. M. Jourard, The Tranparent Self, N.Y. Van Nostraud, 1971.
84
Sveikatos Departamento statistikos, 1973, JAV. Šiandien Pran­
cūzijoje moterų gyvenimo trukmė yra 81,1 metų , o v y r ų - 73 metai.
85
Islandija yra įdomi išimtis: joje v y r ų ir m o t e r ų m i r t i n g u m o
skirtumas - 5,5 metai. Ši šalis pagarsėjusi egalitarine lyčių politika.
86
A. Montague, The Natūrai Superiority ofYlomen, N.Y. MacMillan,
1953.
87
W. Farrell, The Liberated Man, N.Y. Random House, 1974: Mare
Feigen-Fasteau, Le Robot male, op. cit.
188
http://avatara.lt
berniukai priversti eiti į pavojus, kurie baigiasi nelaimingais atsi­
tikimais (beisbolas...); jie rūko, geria, važinėja motociklais ir maši­
nomis kaip vyriškumo simboliais. Kiti jaučia patvirtiną savo vy­
riškumą tik smurtaudami, patys ar kolektyviai. Be to, varžybų
83
elementas ir jį lydintis profesionalaus gyvenimo stresas, sėkmės
obsesija prisideda prie vyro trapumo. Pastangos, kurių reikalau­
jama iš vyro, kad jis atitiktų vyriškumo idealą, kelia nerimą, jaus­
minius sunkumus, pralaimėjimo baimę ir potencialiai pavojingas
bei destrukciškas kompensacines elgsenas. 88
Išmatavus žmogaus
psichosomatinį vienetą ir tai, kokią įtaką psichinė neviltis daro
psichinei ligai, žinant, kad vyrai kreipiasi į medikus ir psicholo­
gus sunkiau ir rečiau nei moterys , galima lengviau paaiškinti
89
86
vyrų gyvenimo trukmės sutrumpėjimą. Jeigu pridursime, kad mū­
sų visuomenėje vyro gyvenimas vertinamas pigiau nei moters 90
(pirmiausia moterys ir vaikai!), kad karo metu jis tampa patrankų
mėsa ir kad jo mirties įvaizdis (kine ir televizijoje) tapo papras­
čiausia rutina, vyriškumo kliše, turime rimto pagrindo laikyti tra­
dicinį vyriškumą grėsme gyvybei.
Daugelis iš to pasimokė. Atėjo laikas vyrams suprasti,
sako jie, jog už vyriškumo idealą sumokama didžiulė kaina 91
ir
88
Labai įdomiame straipsnyje apie vyrus ir aids M. Kimmelis ir
M.Levine'as parodė, kiek tradicinis vyriškumo modelis, raginantis leistis į
nuotykius ir rizikuoti, prieštarauja jų i š v e n g i m o prevencijai. Visose aids
prevencijos kampanijose neriamasi iš kailio stengiantis įtikinti, kad vyrišku­
m a s nebūtinai susijęs su mirties pavojumi, o s u d e r i n a m a s su a t s a r g u m u ;
plg. „Men and A i d s " in Men's Lives, op. cit., p. 3 4 4 - 3 5 4 .
89
James Harrison, „YVarning: The Male Sex Role m a y be Dange-
rous to your Health" in ]ournal of Sočiai Issue, vol. 34, n" 1, 1978, p. 71.
90
Kenneth Clatterbaugh, Contemporary Perspectives on Masculini
ty, VVest Vievv Press, 1 9 9 0 , p. 75.
91
Kvebeko universiteto profesorius H.VVallotas neseniai ( 1 9 8 8 )
stebėjosi, kad, turint galvoje v y r ų sveikatos t r a p u m ą , nesama vyriškųjų
gyvenimo sąlygų tarybos; jis priminė, kad vyrai serga toksikomanija ir alkoho­
lizmu santykiu 4:1, o vyrų savižudybių skaičiaus santykis 3:1; plg. G. Corne­
au, op. cit., p. 9 - 1 0 .
189

kad vyriškumas taps ne toks pavojingas mūsų sveikatai tik tada,
kai bus liautasi jį apibrėžti kaip priešingybę moteriškumui . Bū­
tina skubiai išugdyti berniukams kitą vyriškumo modelį, kuriame
pripažįstamas pažeidžiamumas. „Berniukai turi išmokti reikšti
savo emocijas, paprašyti pagalbos, būti motiniški, bendradarbiauti
ir nesmurtiškai spręsti konfliktus; priimti tradiciškai moteriško­
mis vadinamas taktikas ir elgsenas kaip būtinas kiekvieno žmo­
gaus išsivystymui - kitaip tariant, sumažinti homofobiją ir mizo­
giniją. O tai tolygu pasakyti, kad reikia išmokti mylėti kitus
berniukus ir mergaites ." 93
92
James Harrison, op. cit., p. 83.
93
Cooper Thompson, „A Nevv Vision of Masculinity", in Men's
Lives, op. cit., p. 5, 8 - 9 .
190
http://avatara.lt
MINKŠTAS VYRAS
92
Ši koncepcija atsirado Šiaurės šalyse. Tačiau vienur ki­
tur šis vyro tipas, toks pat naujas, kaip ir keistas, pasirodė ir šaly­
se, kur kietas vyras siautėjo labiausiai, taigi, kur feminizmas buvo
pats karingiausias: Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje, anglosaksų
kraštuose kur kas labiau negu Prancūzijoje. Minkštas vyras pa­
keičia kietą vyrą kaip absoliuti jo priešingybė. Siekdami patikti
moterims, aštuntajame dešimtmetyje pateikusioms kaltinimus ma­
čo, kai kurie vyrai įsivaizdavo privalą atsisakyti bet kokio vyriš­
kumo ir prisiimti tradiciškiausias moteriškas vertybes ir elgesį.
Kietas vyras su nuslopintu moteriškumu užleido vietą minkštam
vyrui su nepaisomu vyriškumu. Danų minkštas vyras (Den Blode
Mand) - tai terminų prieštaravimas, priešingai norvegų pavadini­
mui švelnus vyras (Den Myke Mann). Pirmuoju atveju vyriškumo
nebeliko, tuo tarpu antruoju - prieš akis iškyla kitoks vyrišku­
mas. Prancūziškai žodis „minkštas" reiškia: „tas, kuris lengvai
pasiduoda spaudimui, kuris lengvai leidžiasi iš dalies atskiria­
mas; geibus ir ištižęs" , o tai, žinoma, nesuderinama su vyrišku­
1
mu! Net jeigu žodyne jis ir gretinamas su žodžiu „švelnus" - abu
žodžiai turi moterišką konotaciją - tarp jų esama prigimtinio skir­
tumo, kai jie apibūdina vyrą. Švelnus ir meilus nėra minkšto ir
geibaus sinonimas . 2
Minkštas vyras, Prancūzijoje turėjęs tiek maža šalininkų,
kad jo negalima laikyti visuomeniniu reiškiniu, visur kitur, kur
tiktai pasirodė, patyrė pralaimėjimą. Ir vis dėlto jis dar turi šali­
ninkų, kurie jį painioja su švelniu vyru.
1
Dictionnaire Robert apibrėžimas.
2
Amerikiečiai, pavyzdžiui, R. Bly kalba apie so/f mate arba apie
lovely boy. Šis mielas berniukas yra arčiau minkšto nei švelnaixs vyro. Bly
aprašo jį kaip pasyvų, nuo visko bėgantį ir lygina jį su „šlapia višta" (Wim-
pified Men).
191

Kaip kietas vyras pagimdė minkštą vyrą
Nuo XVII amžiaus rafinuotos anglės (ir preciozės) sva­
jojo apie moteriškesnį vyrą: „švelnų, mandagų ir silpną" . Vi­ 3 ko. Trisdešimtmetis Potvynių ir atoslūgių princo herojus pradeda
siems žinoma, kaip jos buvo sutiktos! Praėjus trims amžiams,
vienas amerikiečių žurnalas 1977 metais atliko vyriškumo tyri­
mą su 28 000 skaitytojų. Daugumas vyrų atsakė, kad jie norėtų
būti šiltesni, švelnesni, labiau mylintys, kad jie niekina agresyvu­
mą, varžybas ir seksualinius „užkariavimus" . Prancūzijoje, at­ 4 reigojimų, kurių reikalauja tradicinis jų vaidmuo, skeptikų, tema­
liekant vyrų apklausą, aiškinantis savybes, kurios jiems atrodo
vyrui svarbiausios, šie nurodė tokius prioritetus: garbingumas
(66%), valia (40%), švelnumas (37%), paskui ėjo protas, manda­
gumas, žavesys ir pačioje pabaigoje - vyriškumas, surinkęs tik
8% balsų . 5
Teisybė, kad moterys tas savybes vertina nuo seno ir
kad jos didžiai prisidėjo darant perversmą vyriškumo ideale. Ega-
litarinė svajonė sugriovė tradicinį vyriškumą ir padarė galą jo
prestižui. Tai pasireiškė vyriškų vertybių atmetimu ir moteriškų
vertybių idealizavimu. Daugelis vyrų pasijuto pasodinti į teisia­
mųjų suolą. Nerimas, kaltės jausmas ir agresyvumas buvo daž­
niausiai sutinkamos reakcijos. Philipas Rothas buvo vienas šauk­
lių, kai išgiežė apmaudą ant feminisčių (kurios gerai atsikirto).
Vieną iš savo personažų, sergančių sunkia depresija, jis privertė
ištarti: „Nepakenčiu padorių moterų (feminisčių) veidmainišku­
mo, maivymosi ir bybių neigimo". Ir toliau: „Man labai patinka
3
M. Kimmel, „The Contemporary „Crisis" of Masculinity in His-
torical Perspective", in Brod (ed) The Making of Masculinities, op. cit., p. 134.
4
Carol Tavris, „Men & VVomen report their vievvs on masculini­
t y " , in Psychology Today, January 1977, p. 3 5 - 4 2 .
5
Sofres tyrimas savaitraščiui Le Nouvel Observateur, 1 3 - 1 9 juin,
1 9 9 1 , p. 8.
6
Peter Filene, „Betvveen a rock & a soft place: a century of ameri-
can manhood: in South Atlantic Ouaterly, vol 84, n" 4, 1885 autumn, p. 3 3 9 -
355.
192
http://avatara.lt
feministės, nes jos tokios kvailos. Joms eksploatacija - tipas, kuris
dulkina moterį" . Šiuo požiūriu vidutinis amerikietis iš pietų vals­
7
tijų reaguoja lygiai taip pat, kaip ir žydas intelektualas iš Niujor­
giežti apmaudą ant moterų, „susivienijusių, kad galutinai sutraiš­
kytų penį". Jis šaiposi iš feminisčių, kurias laiko „siaubingomis".
Tačiau tuo pat metu interiorizuoja jų kritiką . 8
Greta nerimo apimtųjų, nebesugebančių įvykdyti įsipa­
tančių to vaidmens teikiamus nepatogumus, kai kurie vyrai tapo
feministais iš moralinių ir politinių paskatų. Kovotojai už Žmo­
gaus teises, pacifistai, prie kurių prisijungė žalieji, buvo patys
pirmieji, pradėję kritikuoti vyriškas vertybes, reziumuojamas tri­
mis žodžiais: karas, varžybos ir dominavimas. Natūralu, kad jie
apeliavo į priešingas vertybes: gyvybę, užuojautą, atlaidumą, švel­
6
numą, visa tai, kas, anot tradicinės ideologijos, yra įkūnyta mote­
rų. Šios moteriškos vertybės buvo paskelbtos moraliai viršesnės
už sistemingai diskredituojamas vyriškas vertybes. Lygybė male
- mal piršosi visur . 9
7
La Lecon d'anatomie, 1983, Folio, 1990, p. 5 4 1 - 5 6 7 .
8
„Mano vyriškumas! Kaip man buvo bjauru būti vyru, su nenu­
m a l d o m o m i s jo atsakomybėmis, jo kvailu b r a v a d ų pomėgiu... Aš pažino­
jau v y r o būsenos tironiją ir jos p a s p ę s t a s pinkles... Neiššifruojamas, su­
tramdytas, ribotas, nejautrus... Virpanti nesaugumo masė." Tomas, pietietis,
„ a t v y k s t a " j Niujorką psichoanalizės seansams d r a u g e su viena moterim.
Jai prisipažins, kad jis - galutinai priveiktas patinas: „Aš esu v y r a s femi-
nistas... Liūdnas kretinas, atstumtas viso pasaulio, vyras ir moteris, prara­
dęs s a v o o r u m ą " . Sunkiausia v y r o dalioje: „Mfisij neišmoko mylėti. Tai
paslaptis, prie kurios negali prisigauti... Kai moteris m u s myli, jos meilė
mus kankina, palieka beginklius ir nugalėtus... Mes neturime nieko, ką galė­
tume duoti", Pat Conroy, Le Prince des marees, 1986, Presses de la Renaissan­
ce, 1 9 8 8 , p . 3 9 , 5 5 - 5 6 , 1 7 0 - 1 7 1 .
' Vienas filmas, reklamuojantis saugų eismą (Prancūzijoje), vai-
nojantis vyrą, sėdintį prie vairo ir apsvaigusį nuo greičio, kuris išprovokuo­
ja nelaimingą atsitikimą, baigiasi tokia išvada: Macho = bobo. Savaime aiš­
ku, kiekvienas mintyse sakė sau: nenaudėlis!
193
 http://avatara.lt
Tačiau tokia jau istorijos ironija: kai moterys reikalavo,
kad vyrai būtų švelnesni, malonesni, mažiau agresyvūs, jos pa­
čios buvo skatinamos būti veržlios ir karingos. Tuo pat metu, kai
buvo šlovinama nauja kariūnė, vyrui būti tokiam nebuvo leidžia­
ma! Jėrome'as Bernsteinas atkreipė dėmesį į tai, kad mes dalyva­
vome gimstant „moteriškam herojui" , aktyviam, kompetentin­
10
gam ir griežtam vyrų konkurentui.
Pažadinusi savo vyriškus komponentus, moteris vis la­
biau reiškiasi naudodama gerai žinomus ginklus. Pasak Bern-
steino, tapdama „moterišku herojumi", dabar būtent ji padaro ga­
lą būtinybei priklausyti nuo vyro, kai tik tie saitai pradeda trukdyti
jai realizuotis. Būtent ji dabar siekia sėkmės, išsiskleisti, paten­
kinti savo ego, netgi didžiulių sunkumų ir vienatvės kaina. Ji ne­
nori taikytis su tokiu moteriškumu, apie kurį svajoja vyrai, ji sten­
giasi įsiklausyti į savo pojūčius. Į šitą perdėtą moterišką
gyvastingumą vyrai, kurių vyriškumas sukėlė abejonių, reagavo
bėgsmu, neviltimi ar tyliu nejautrumu.
Taip aštuntajame dešimtmetyje pasirodė soft malė
(minkštas/švelnus patinas) , mąslus, paslaugus, patrauklus, no­
11
rintis atliepti moterų - savo motinos ir savo bendražygių - lūkes­
čius. Pasak Roberto Bly, tie lovely men (malonūs vyrai) pasirodė
stokojantys gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Tvirtų, spin­
duliuojančių pozityvia energija moterų bendražygiai, jie buvo life
preserving (saugantys gyvybę), o ne life giving (duodantys gyvy­
bę) , kaip jos. Nuo devintojo dešimtmečio šie vyrai pradėjo reikšti
12
negalavimą ir nerimą. Soft mole pasijuto esąs minkštas, pasyvus
ir beformis. 1980 metais, per pirmąjį vyrų kongresą Naujojoje
10
J. Bernstein, „The Decline of Masculine Rites of P a s s a g e " , in
Beiwixt & Betmeen, O p e n C o u r t , Illinois, 1987, p. 145. Jis patikslina, jog
vartoja veikiau pasakymą „moteriškas herojus", o ne įprastą terminą „he­
r o j ė " , kuriuo a p r a š o m a silpna, priklausoma, pasyvi moteris, užuot pabrė­
žęs „fališkąjį" moteriškos valdžios aspektą.
11
Robert Bly, Iron John, op.cit., p.2.
12
Ibidem, p. 3.
194
Meksikoje, kai kurie jų ėmė verkšlenti pasakodami apie „savo mil­
žinišką skausmą" 13
dėl to, kad jiems uždraustas vyriškumas. Jie
išsakė ir sielvartą dėl to, kad buvo nušalinti nuo tėvo. Švelnus
vyras gebėjo jausti kitų moterų jausmus - jo motina jam tapo pa­
vyzdžiu, - bet negalėjo pasakyti ko norįs ir siekti to. Jis tapo visiš­
kai pasyvus, terorizuojamas savo agresyvumo ir noro save įtvir­
tinti. Trumpai tariant, jam buvo lengviau išreikšti savo vidinį
moteriškumą, prieraišumą, nei savo vyriškumą, siejamą su nepri­
imtinu smurtu. Mama's boy negalėjo pasiekti net tokio vyriškumo
lygio, kokį jo motina - feministė ar nefeministė - demonstravo
natūraliai.
Kai kurie, pavyzdžiui, Gūnteris Grassas 14
demaskavo
motininį vyrų kompleksą ir matriarchatą, laikytą labiau engian­
čiu nei patriarchatas. Le Turbot paprasčiausiai pataria virpantiems
vyrams nukirsti virkštelę: „Na... užmušk ją, mano sūnau!" 15
Min­
tis padaryti galą porai motina/sūnus čia nėra lydima kokios nors
tėvo, „šito į kampą įvaryto h e r o j a u s " , kuris ir pats yra ginekok-
16
ratijos auka, peržiūros. Būtent sūnui dera įvykdyti motinžudystę
ir atsiduoti tėvo globai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jau nie­
kam nebeateina į galvą kaltinti motiną . Ir priešingai, visi žvilgs­
17
niai nukrypsta į tėvą, taip nepratusį būti smerkiamą. Iš visų pu­
sių renkamasi į jo teismo procesą. Jis paskelbiamas esąs kaltas dėl
sūnaus nuvyriškėjimo. Istorikai, psichologai, sociologai ir roma­
nistai šiandieną kaltindami rodo į jį pirštu. Gausėja studijų apie
„sutrikusį", nesantį, agresyvų, kupiną pagiežos savo sūnui tėvą,
kuris atiduoda jį į motinos nagus. Kreipiamasi į mitologiją (Kro­
nas, ryjantis savo sūnus, arba Lajas, užsakęs sūnaus Oidipo mir­
tį) ir į religiją (Abraomas, pasirengęs paaukoti Izaoką; paskutinie-
13
Ibidem, p. 4.
14
Le Turbot, op. cit., p. 380.
15
Ibidem, p. 31.
16
Jerome Bernstein, op. cit., p. 151.
17
Robert Bly, kuriam labai rūpi atsiskirti nuo vulgarių mačistų,
įspėja savo kariaunas, kad „pulti motiną n e v e r t a " , op. cit., p. 11.
195
 http://avatara.lt
ji Kristaus žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, kodėl mane apleidai?"),
siekiant parodyti, kad tėvas visada buvo žiaurus. Prastų tėvų
knibždėte knibžda literatūroje, kur taip nedaug gerų tėvų pavyz­
džių, globėjiškų ir šiltų. Garsusis Kafkos Laiškas tėvui - sūnaus
širdgėlos pavyzdys: „Mano akyse tu tapai toks paslaptingas, kaip
tie tironai, kurių teisė grindžiama ne apmąstymais, o jų pačių
asmeniu... Pasirodydamas vos kartą per dieną, tu darydavai man
juo didesnį įspūdį, nes tai buvo retas daiktas... Aš niekada nega­
lėjau suprasti, kaip tu gali būti toks absoliučiai nejautrus kančiai
ir gėdai, kurias primesdavai man savo žodžiais ir sprendimais...
Siaubinga buvo, pavyzdžiui, šitai: Aš sudraskysiu tave kaip žu­
vį" . O ką jau kalbėti apie visus tuos kupinus neapykantos, smur­
18
tingus sadistiškus tėvus, aprašytus mūsų dienomis Saulo Bellow , 19
Edmundo VVhite'o , Pato C o n r o y ' a u s , Peterio Hartlingo
20 21 22
arba
Francois-Marie Bannier'o ? Kaip gi jie gali perduoti sūnui pres­
23
tižišką vyriškumo įvaizdį?
Humanitarinių mokslų konstatuoti faktai slegiantys. Iš
Shere Hite apklausos matyti, kokie reti būna geri tėvo ir sūnaus
santykiai . Sūnums sunku spontaniškai kalbėti apie tėvą. Tačiau
24
akis į akį jie skundžiasi dėl sulauktų iš tėvo pažeminimų, kriti­
kos, pašaipų arba žiūrėjimo į juos iš aukšto. Psichologė Phyllis
Chesler, domėjusis tokiais nepavykusiais santykiais, pastebi: „Jų
klausantis susidarė labai aiškus įspūdis, kad daugumas vyrų
18
F. Kafka, Lettre au vėre, in Prėparatifs a la campagne. Gallimard,
L ' i m a g i n a i r e , 1988. Kitas šiurpą keliantis tėvo įvaizdis m u m s pateiktas
H e n r y Rotho romane L'or de la terre promise, 1933, naujas pranc. leidimas,
Grasset, 1989.
19
Au Jour le jour, Gallimard, 1962.
20
La tendresse sur la peau, Ch. Bourgois, 1988.
21
Le Grand Santini, 1976 ir Le prince des marėes, 1986, Presses de la
Renaissance.
22
Hubert ou le retour a Casablanca, 1978, pranc. vertimas, Senil, 1982.
23
Balthazar, fils de famille, Gallimard, 1985.
24
Shere Hite, op. cit., p. 41.
196
turėjo vieną tėvą, visi tėvai susipynė į vieną personažą, į tėvo
archetipą: svetima šmėkla, nuverstas pusiau tironas, pusiau des­
potas ir kaip toks vertas pasigailėjimo. Negrabus vyras, kuris na­
muose jaučiasi suvaržytas ar išmuštas iš vėžių; susigūžęs vyras,
nesugebantis valdyti savo emocijų". Ji patikslina: „Apklaustieji sū­
nūs įnirtingai stengiasi prisiminti mano akivaizdoje tą svetimąjį, sa­
vo tėvą, visąlaik rodydami savotišką nejaukų abejingumą" . 25
Dar labiau nei smurtingumu sūnūs skundžiasi tėvo ne­
buvimu. Čia žodį „nebuvimas" reikia suprasti veikiau ne tiesiogi­
ne, o perkeltine prasme. Teisybė, kad smarkiai augant vieno tėvo
šeimų, kurioms vadovauja vienišos moterys , skaičiui, kaskart 26
vis daugiau sūnų negyvena po vienu stogu su tėvu. Žinoma, gali­
ma būti išsiskyrusiu tėvu ir rūpintis sūnumi. Nebuvimas, kuriuo
skundžiasi sūnūs, liečia gyvenančius namie, tačiau pamėkliškus
tėvus. Guy Corneau dažniau juos apibrėžia pasakymu stingantys
tėvai, nei nesantys tėvai . 27
Anot gražaus G. Corneau knygos pavadinimo, tie „ne­
santys" tėvai gimdo „stokojančius" sūnus, kitaip tariant „stoko­
jančius tėvų" sūnus. Tėviško dėmesio (meilės?) nebuvimo rezul­
tatas - jis sutrukdo sūnui susitapatinti su juo ir susikurti savo
vyriškąją tapatybę . Galiausiai tie sūnūs, kuriems stinga tėvo
28
25
La male donne, op. cit., p. 215.
26
Žr. Jungtinių Valstijų, Kanados, Kvebeko, Prancūzijos ir Švei­
carijos statistikas, išspausdintas G.Corneau, op. cit., p. 1 8 - 1 9 .
27
Stingantis tėvas numano „veikiau psichologinį nei fizinį tėvo
nebuvimą, emocijų, proto nebuvimą". Tame pasakyme esama ir „tėvo, ku­
ris, nepaisant savo fizinio buvimo, nesielgia priimtinai; aš čia turiu galvoje
autoritariškus, gniuždančius ir pavydinčius savo sūnums jų talento tėvus,
kurie sutrypia bet kokį siinaus mėginimą įsitvirtinti; aš turiu galvoje tėvus
alkoholikus, kurių nestabilus e m o c i o n a l u m a s verčia sūnus nuolat jaustis
n e s a u g i a i " , G. C o r n e a u , op. cit., p.19.
28
„Jis negalėjo jaustis p a k a n k a m a i patvirtintas ir n u r a m i n t a s
tėvo buvimo, kad pereitų į suaugusiojo stadiją. Arba dar, smurtingo, gle­
baus ar amžinai girto tėvo p a v y z d y s jam buvo tiek atgrasus, kad jis griež­
tai atsisakė identifikuotis kaip vyriškosios lyties a t s t o v a s " , p. 1 9 - 2 0 .
197
 http://avatara.lt
meilės, lieka motinos orbitoje, traukiami vien moteriškų vertybių.
„Į savo tėvą ir į savo vyriškumą jie žiūri motinos akimis. Jei ši
mato tėvą kaip brutalų, apsėstą, bejausmį, sūnus susikuria su­
terštą tėvo įvaizdį ir atsisako būti toks, kaip j i s " . 29
Tas blogis gilesnis, negu manoma, neišskiriant nė Pran­
cūzijos, kur jis matomas mažiau nei kitose visuomenėse. Galima
nusišypsoti iš to amerikiečių men's movement ir šaipytis iš tų sa­
vaitgalių miškuose, rengiamų R. Bly , kur renkasi vyrai, ieškan­
30
tys savo tikrosios vyriškos prigimties. Per keletą metų juose daly­
vavo daugiau nei šimtas tūkstančių vyrų. Keturiasdešimtmečiai,
dažniausiai turintys gerus postus, atvyksta ramiai apverkti savo
vyriškų bėdų ir pasipasakoti varganų santykių su tėvu. Šie neto­
buli ir skausmo kupini sūnūs dalijasi vieni su kitais tapatybinė-
mis žaizdomis ir išsako bendrą „tėvo troškulį" . 31
Vienoje labai nuodugniai nušviečiančioje tą problemą
studijoje amerikiečių psichoanalitikas Samuelis Oshersonas tvir­
tina, kad „tėvo liga" įsišaknijusi labai giliai . Gyvenimo viduryje
32
(tarp 30 ir 40 metų), tuo laikotarpiu, kai baigiasi sūnaus vaikys­
tė , vyrai, jaučiantys poreikį vėl susirasti tėvą, pernelyg dažnai
33
atsitrenkia į sieną. Jie jaučiasi esą apleisti, našlaičiai. Dažniau­
siai jie būna interiorizavę liūdno tėvo arba kategoriško ir greit
įpykstančio tėvo įvaizdį. Skundžiasi nieko apie jį nežiną, nes jo
pažeidžiamumas yra tabu. Neprieinamas tėvas - kuris, regis, ven­
gia susitikti akis į akį su savo sūnumi, - retai išreiškia savo meilę
žodžiais, kadangi paveldėjo tokį vyrišką modelį, kuris nepripa­
žįsta galimybės reikšti jausmus ir švelnumą . Šis „sužeistas tė- 34
29
Robert Bly, Iron John, op. cit., p. 24.
30
New York Times Magazine, 14 October 1990: „Call of the Wide
Men", p. 34-47.
31
H. Dierichs ir M. Mitscherlich tą patį konstatavo Vokietijoje;
plg. Des hommes, op. cit., p. 3 2 2 - 3 2 3 .
32
S. Osherson, Finding our father, The Free Press, 1986.
33
Ibidem, p. 12.
34
Ypač kitų v y r ų atžvilgiu.
198
v a s " , nesugebantis parodyti jausmų, savo ruožtu sužeidžia sū­
35
nų, kuriam stinga jausmų atskleidimo pavyzdžio. Rezultatas: tė­
vo įvaizdis švytuoja tarp „svetimos visagalystės" 36
ir begalinio
silpnumo; sūnaus jausmai blaškosi tarp baimės (neapykantos ir
tėvo išsižadėjimo) ir paniekos. Stiprus sūnaus poreikis būti pri­
pažintam ir patvirtintam tėvo atsitrenkia į tylos dėsnį. Jo vyrišku­
mas, kuriam reikia nuolatinio pastiprinimo, lieka nebaigtas for­
muoti dėl to, kad tėvas pabėgo. Edmundas VVhite'as labai gražiai
parodė nepataisomą žalą, kurią padaro toks tėvo elgesys. Keletą
kartų berniukas kviečia tėvą padėti jam nutraukti virkštelę . Kiek­ 37
vienąsyk tėvas dedasi negirdįs ir jį atstumia.
Galiausiai minkštas vyras priklauso visiems tiems nenu­
sisekusiems sūnums, kurie gal mažiau kentėjo nuo motiniškos
visagalystės , nei nuo tėvo jausmų stygiaus. Mums bus pareikš­
38
ta, kad tas nepajėgumas atsirado ne vakar, nes jis susijęs tiek su
industrine visuomene, tiek su tradiciniu vyriškuoju idealu. Ta­
čiau S. Oshersonas teisus sakydamas, kad praeityje vyrai galėjo
tenkintis tyliu tėvo gerbimu, guodžiami to, kad gyvena panašų į
jo gyvenimą: paterfamilias, profesinė sėkmė ir pan. Jau trisdešimt
metų moterų sukelta revoliucija stiprino berniukų liūdesį ir bai­
mę prarasti tėvą. Pradėjusios pasaulio užkariavimą, moterys siū­
lo jėgos ir gyvybingumo įvaizdį. Kontrastuojantį su tėvų beaist-
riškumu ir negale . Tai smarkiai didina jų patrauklumą ir dar
39
labiau apsunkina sūnaus santykių su motina nutraukimą.
35
R. Bly ir S. Oshersono dažnai vartojamas posakis.
36
Robertas Bly teigia, kad industrinės visuomenės nesantis tėvas -
išeinantis iš namų anksti rytą ir grįžtantis tik vėlai vakare - dažnai sukuria
m a ž o berniuko sąmonėje „demoniškos figūros" fantazmus; plg. „What Men
Really VVant", in F. Abbott, New Men, New Minds, op. cit., p. 178.
37
Žr. A boy's Own Story, 1982, op. cit., p. 143, 172.
38
S. Osherson, John Lee, The Flying Boy ir daugelis psichoanaliti­
kų liudija, kad gydomi sūnūs greičiau susitaiko su motina nei su tėvu.
39
S. Osherson, op. cit., p. 40.
199
 http://avatara.lt
Minkšto vyro portretas
Tai - beformis vyras. Kaip konstatuoja psichoanaliti­
kai: neturėti tėvo - tai neturėti stuburo . „Tėvo nebuvimas suku­
40
ria negatyvų tėvo kompleksą, kurį sudaro vidinių struktūrų sto­
ka. Jo mintys painios, jam sunku susitelkti ties kokiu nors tikslu,
daryti sprendimus, pripažinti, kas jam išeina į gera, ir identifi­
kuoti savo poreikius. Viskas jame susipynę: meilė su protu, sek­
sualiniai apetitai su paprasčiausiu prieraišumo poreikiu . 41
Beformiam vyrui būdinga vidinė netvarka, kuri gali
varijuoti nuo paviršutiniškos painiavos iki m ą s t y m o sutriki­
mo. G. Corneau pastebėjo, kad šios realybės akivaizdoje vyrai
stengiasi kompensuoti trūkstamus dalykus kurdami išorines
struktūras. Yra tokių, kurie tampa nuolat triūsiančiomis skruzdė­
lėmis, kad neturėtų nė valandėlės laisvo laiko. Juos palaiko susi­
žavėjimo kupinas kitų žvilgsnis, ir jie turi polinkį paklusti kolek­
tyvinėms vertybėms. Gundytojai kuria savo struktūrą gausiais
seksualiniais patyrimais. Dar kiti atsiduoda body building (rau­
menų auginimui). Konstruodami kūną iš išorės jie kompensuoja
vidinį silpnumą. „Juo labiau vyras jaučiasi gležnas viduje, juo
labiau jis stengsis susikurti išorinį kiautą, kad jaustų pasikeiti­
mą... Juo labiau tiems teigimams stigs atspalvių, juo jie bus kate­
goriškesni, juo labiau jie maskuos gilųjį nepasitikėjimą savimi...
Naudodamiesi tokiu išoriniu kompensavimu, stokojantys sūnūs
vengia pajusti didžiulį savo meilės ir supratimo troškulį" .42
Jausmų požiūriu tėvo apleistas ir motinos inicijuotas
jaunuolis rizikuoja visą gyvenimą likti mama's boy (motinos sūne­
lis): malonus berniukas, nejaučiantis jokios atsakomybės, vengian­
tis suaugusio žmogaus įsipareigojimų. Nesąmoningai jis nori lik-
40
G. Corneau, op. cit., p. 39.
41
Ibidem, p. 3 9 - 4 0 .
42
Ibidem, p. 4 0 - 4 1 .
200
ti „mielu savo mamos v y r u " 43
arba užmegzti tokio pat tipo santy­
kius (infantiliškus) su kitomis moterimis. Didžiuoju feminizmo
periodu jis prisiėmė Moterų judėjimo vertybes, norėdamas patikti
motinai. Keithas Thompsonas, išsiskyrusių tėvų vaikas, augęs su
motina, - tipiškas mama's boy: kai jis sulaukė dvidešimties metų,
geriausi jo draugai buvo moterys, neišskiriant nė tų, kurios buvo
už jį vyresnės, energingos asmenybės, įvedusios jį į politiką, lite­
ratūrą, feminizmą. Tai buvo platoniškos draugystės, labai prime­
nančios tuos ryšius, kurie sieja mokytoją su mokiniu.'Tki dvide­
šimt ketverių m e t ų mano g y v e n i m a s b u v o m a l o n u s . Greta
moteriškų draugysčių mano draugai vyrai buvo tik tie, kurie ver­
tino tas pačias savybes: malonias manieras, pažeidžiamumą, jaut­
rumą... Tačiau jau keletą metų jaučiu, kad man šio to trūksta ." 44
Tokia įvykių seka buvo būdinga daugeliui vyrų 1 9 7 0 -
1980 metais Vokietijoje, Skandinavijoje ar Jungtinėse Valstijose . 45
Tačiau visur ji sukūrė savotišką negalę, nejaukią savijautą, susi­
jusią su per dideliu pasyvumu ir savo netobulumo jausmu. Tai
savotiškas asmenybės vystymosi pertrūkis.„Mielas berniukas",
tas pavadinimas reiškia štai ką: vaikas, o ne suaugęs vyras, kuris
gali kam nors atsispirti. Jungo sekėjai kalba apie puer aeternus . 16
Tačiau jis dar vadinamas ir Mažuoju princu, Piteriu Penu ar Plying
boy (Skraidančiu berniuku: berniukas, kuris nuskrenda, bėgda­
mas nuo sunkumų).
43
ši tema persmelkia visą Ph. Rotho kūrybą, ją randame ir auto­
biografiniuose E. VVhite'o romanuose arba Jean-Marco Robertso knygoje Mon
Pere amėricain, Seuil, 1988, p. 130, 153.
44
Plg. Keith Thompson in F. Abbott, New Men, New Minds, op.
cit., p. 174. Žr. taip pat Julieno istoriją, in G. Corneau, op. cit., p. 75-76, taip pat
vokiečio VVernerio atvejį in Dierichs et Mitscherlich, op. cit., p. 2 9 - 3 1 , 46, 59.
45
Kūrinyje Les Samourai's Julia Kristeva įdeda į vieno savo mote­
riško p e r s o n a ž o l ū p a s ž o d ž i u s , esą v y r a s , tikras v y r a s , - retas reiškinys
Jungtinėse Valstijose. Veikiau sutinkame vyrus-moteris, vyrus-vaikus ir vy-
rus-paauglius, F a y a r d , 1990, p . 3 0 7 - 3 0 8 .
46
Marie-Louise Von Franz, Puer Aeternus, Boston, Sigo Press, 1991.
201
 http://avatara.lt
Amerikietis Johnas Lee papasakojo savo paties kaip Fly­
ing boy, sužeisto vyro , istoriją. Jo asmeninis maršrutas - pavyz­
47
dinis ir galėtų būti pritaikytas visiems kitiems. Jam teko gydytis
daugelį metų, kad žaizda užsitrauktų ir kad iš to vaiko gimtų
vyras. Kaip ir jo mentorius Robertas Bly, jis turėjo alkoholiką tėvą
ir motiną, žiūrėjusią į jį kaip į „magišką personažą", kuriam lem­
ta užpildyti vedybinio gyvenimo spragas. Abu berniukai pabėgo
iš vyrų pasaulio ir nukreipė savo sielą į moteris, kurias mylėjo ir
kurias paskui paliko. Flying boys neturi draugų vyrų, atsisako
savo vyriškumo (identifikuojamo su atstumtu tėvu) ir eksploatuo­
ja tik savo moterišką jautrumą. Johnas Lee aprašo save, dvidešimt
penkerių metų amžiaus, kaip malonų berniuką, priklausantį nuo
savo darbo kaip nuo narkotikų, apsėstą sekso, tačiau nesugeban­
tį gyventi su moterimi, kurią jis myli. Angažavimasis kelia jam
tokią baimę, kad jis nuolat bėga nuo tikrovės ir kiekvienąsyk susi­
tvarko taip, kad nutraukia santykius. Sergantis maniakine depre­
sija, jis vienąsyk išsitiria, ir tyrimas parodo, kad jis yra „savo mo­
tinos veidrodis" . Skaudžiausias yra jo liūdnumas ir jo įtūžis ant
48
nesančio tėvo, su kuriuo jis niekada nebendravo. Jis padaro atra­
dimą, kad pats buvo tikrasis motinos vyras ir kad jo tėvas pavydė­
damas atėmė iš jo vyrišką prieraišumą. Po smarkaus įniršio, aša­
rų ir fizinių kančių tyrimas įgalino jį pirmiausia suvesti sąskaitas
su motina ir nukirsti virkštelę („ji buvo visatos centras, o aš bu­
vau tik satelitas") . Netrukus jis pakeitė išvaizdą. Bohemiškas
49
jaunuolis ilgais plaukais, išpažįstantis abiem lytims bendrą sti­
lių, užleido vietą suaugusiam vyrui. Sunkiausia tyrimo metu bu­
vo užsipulti tėvą (sūnui - tabu tema). Tačiau išlaisvinęs įsiūtį jis
galėjo vėl užmegzti su juo ryšius, priimti jį tokį, koks yra, susita­
patinti su juo ir tapti vyru. Tyrimo pabaigoje Johnas Lee sutaikė
47
John Lee, The Flying Boy, Healing Ihe Wounded Man, H.C.I. Flo­
rida. Rėėd., 1989.
48
Ibidem, p. 8 - 9 . Toliau jis sako: „Mano pilvas visada buvo susi­
jęs su motinos p i l v u " (p. 22).
49
Ibidem, p. 39.
202
savyje „kaip brolį su seserim" 50
savo moteriškumą ir savo vyriš­
kumą. Nuo to laiko jis atsidavė vyrų psichologijai.
Ne visi Flying boys griebėsi psichoanalizės, daugumai
jų nepavyko santuokinis gyvenimas, jį lydėjo impotencija 51
ir dep­
resija. Kiti nukreipė savo įniršį prieš moteris - tokie išsiskyrę tė­
vai, sukilę prieš tai, kad iš jų atėmė vaikus, arba tasai romano
personažas, kuris, palikęs žmoną už tai, kad ji turėjusi nuotykių,
prisipažįsta draugui: „Man jau buvo per akis to suglebėlio, slen­
kančio paskui feministinį judėjimą, v a i d m e n s " . 52
Anot Merete's Gerlach-Nielsen, šiaurietėms moterims
jau gana tų minkštų vyrų. Net ir jautriausios vyriškam švelnumui
moterys nebenori tokių vyrų, tradicinio moters erzaco. Vyrams
savo ruožtu „jau gana plauti indus ir užsiimti namų ruoša, kad
įgytų teisę gulėti su savo žmona. 1984 metais paskelbiama minkš­
to vyro m i r t i s " . Tiesą pasakius, jis nėra visai tikras, kad iš tikrų­
53
jų mirė. Pakanka perskaityti radikalių amerikiečių feminisčių dar­
bus arba grynuosius ir kietuosius ekologijos šalininkus, ir matome,
kad vyriškumas vis dar asocijuojamas su jo patologiniais aspek­
tais: smurtu, žaginimu ir pan., o penis vis dar lyginamas su gin­
klu. Nesvarbu, ar priklauso kovotojų ariergardui, ar nepriklauso,
kai kurie vyrai aktyviai reikalauja vyriškosios „giminės" numari­
nimo , vyriškųjų vertybių eliminavimo , netgi nori išsižadėti bet
54 55
kokio agresyvumo ir renkasi pasyvumą (momentinį), kad būtų
padarytas galas „hegemoniškam vyriškumui" 56
arba galiausiai
Ibidem, p. 109.
50
51
Žr. norvego Knuto Faldbakkeno romanus ar danų Hanso-Jor-
geno Nielseno L'Ange de Football, 1979 ir Soereno K. Barsoee Le groupe mascu
Un, 1985.
52
Le groupe masculin, pacituota ir išversta Merete's Gerlach-Nielsen.
53
Merete Gerlach-Nielsen, Texte de la Confėrance d'Athėnes, 1985.
54
Plg. kvebekietį Marcą Chabotą ir amerikietį Johną Stoltenbergą.
55
Franklin Abbott, op. cit., p. 2.
56
Robert W. Connell „A VVhole New VVorld; Remaking Masculini­
ty in the Context of Environmental Movement" in Gender & Society, vol. 4, n° 4,
December 1990, p. 467.
203
 http://avatara.lt
pradėta auklėti berniukus kaip mergaites , kurios natūraliai lai­
57 kia skirtingai. Be to, nedera tapatinti jį tik su destrukciniu ir nepa­
komos švelnesnėmis ir lengviau bendradarbiaujančiomis. grįstu smurtu. Jis nėra vien tik tai, kaip regėjosi Freudui . Jis taip 60

pat yra išgyvenimo, veiklos ir kūrybos sinonimas. Absoliuti jo

Sprendimas, pasiūlytas Roberto Bly, o drauge su juo ir
priešingybė - pasyvumas ir mirtis, ir jo nebuvimas gali reikšti
daugelio Jungo sekėjų - kad kiekvienas vyras susigrąžintų savo
žmogaus laisvės ir orumo praradimą. Vokietijos „žaliųjų" lozun­
„vidinį karį", sugrįžtų prie primityvaus ir laukinio vyro (Wild-
gas, toks madingas 1970-1980 metais, „geriau jau raudoni negu
man, kurį jam sunku atskirti nuo pikto Savage man, eksteriorizuo-
mirę", paaiškinamas tik jo skelbėjų praeitimi. Budelių sūnūs ar
jamo jo smurto), prie laikino gyvenimo miške, kaukių ir būgnų, -
anūkai, jie labiausiai už viską bijojo kartoti tėvų klaidas. Čia la­
mūsų visiškai neįtikina. Be to, senų patriarchalinių laikų (Graiki­
biau nei kur kitur kieti vyrai pagimdė minkštus vyrus. Verčiau
jos, Viduramžių) ilgesys toks stiprus Roberto Bly ir jo sekėjų mo­
pasyvumas ir pasidavimas priešui nei maištavimas ir pasiprieši­
kyme - nepaisant to, kad jie nuolat tai neigia, - jog jie norom ne­
nimas. Aukų sūnūs mano priešingai. Linkstama manyti, kad oru­
norom sugrąžina mus prie lyčių dualizmo, nesuderinamo su
mo išsaugojimas toks pat svarbus, kaip ir gyvybė, ir kad žmogui
papročių ir mūsų žinių evoliucija.
(vyrui ar moteriai) garbinga rizikuoti jį parodyti, siekiant išsau­
Apskritai kieto ar minkšto vyro šalininkai klysta many­
goti savo laisvę ir atsisakyti paklusti tam, kas nepriimtina.
dami, kad esama bruožų, būdingų vienai lyčiai ir nežinomų kitai.
Taip yra su specifiniu vyrišku agresyvumu ir išimtine moteriška
užuojauta. Faktiškai nepriklausomai nuo to, ar agresyvumas lai­
komas įgimta dorybe, ar įgyta liga, reikia būti aklam, kad nematy­
AR HOMOSEKSUALAS - SULUOŠINTAS ŽMOGUS?
tum jo turint moteris. Net jeigu patriarchaliniai auklėjimas ir kul­
tūra jas išmokė - labiau nei vyrus - nukreipti agresyvumą prieš
save pačias, moterys puikiai išmano šio žmogiško impulso subti­
Net jeigu pamanytume, kad jau baigta su šiurkščiau­
lybes. Jos, kaip ir vyrai, yra veikiamos savo aplinkos smurto ly­
siais prietarais homoseksualų atžvilgiu , neaiškios ir prieštarin­
61

gio . Agresyvumas - abiejų lyčių savybė , net jeigu jis ir pasireiš-

58 59

gos specialistų, ypač psichiatrų ir psichoanalitikų, pozicijos lei­

džia sklandyti šešėliui virš homoseksualo statuso. Jis labiau nei
57
Cooper Thompson, „A N e w Vision of Masculinity", Men's Li­ bet kas kitas įtariamas luošumu.
pęs, op. cit., p. 589.
58
Lynne Segal, op. cit., p. 2 6 1 - 2 6 9 n u r o d o pramaišiui, kad per 2 7 5 vaikais, rezultatus. Įskaitant biologinius, psichologinius ir sociologi­

pastaruosius penkiolika metų įspūdingai išaugo įtrauktų į smurtinius nu­
sikaltimus moterų skaičius, merginų elgesį chuliganų šutvėse, studijas apie
moterų kalėjimus ir jų prižiūrėtojų žiaurumą XIX amžiuje ir pan. Banales­
nis, nors ir nuolat neigiamas motinos smurtingumas, m a t o m a s ar nemato­
mas. Prancūzijoje 700 vaikų kasmet miršta dėl netinkamo tėvų elgesio, 50 000
yra kankinami savo gimdytojų, ką jau kalbėti apie visus tuos, kurie ištveria
moralinį ir psichologinį smurtą taip, kad jis nepalieka pėdsakų... Visiems
žinoma, kad daugeliu atvejų šitai atsitinka dėl motinos kaltės.
59
1984 metais du garsūs amerikiečių psichologai E. Maccoby ir
C. Jacklin išspausdino vieno a g r e s y v u m o tyrimo, v y k d y t o dešimt metų su
nius veiksnius, juose p a d a r y t a i š v a d a , kad lyčių p a n a š u m a i yra kur kas
didesni negu skirtumai. Plg.„Neonatal Sex-steroid hormones and muscular
strenght of boys and girls in the first three y e a r s " in Developmental Psycholo
gy 20 (3), mai 1 9 8 4 , p. 4 5 9 - 4 7 2 .
60
Malaise dans la civilisation, P U F , 1971, skyrius 5.
61
Žr. IV antrosios dalies skyrių apie homofobija. Dar šiandien
d a u g e l i s p r a n c ū z ų ar amerikiečių apklausų r o d o , kad didžiąją viešosios
opinijos dalį šokiruoja mintis, kad Respublikos prezidentas ar švietimo sis­
temos darbuotojas galėtų būti homoseksualas. Daugelio mūsų amžininkų
nuomone, homoseksualas - potencialiai pavojingas vaikams asmuo.

204 205

Dviprasmiška psichiatrų ir psichoanalitikų padėtis
Matėme, kaip narsiai Freudas kovojo su savo mokiniais
homoseksualų labui. Tačiau, nepaisant to, kad homoseksualas jo
nebuvo laikomas nei nusikaltėliu, nei ligoniu, Freudui anaiptol
nereiškė, jog homoseksualumas yra toks pat „normalus" ir pagei­
dautinas, kaip heteroseksualumas. Laiške amerikietei vieno ho­
moseksualo motinai jis žodis į žodį rašo štai ką: „Mes jį (homo­
seksualumą) laikome vienu iš seksualinės funkcijos variantų,
išprovokuotu seksualinio vystymosi tam tikro sustabdymo" . Pas­
kutinieji žodžiai įgyja įdago prasmę. Kalbėjimas apie „vystymosi
sustabdymą" liudija kažką netobulą, liguistą, nenormalų. Gali­
ma išgirsti, kad homoseksualas yra ko nors stokojantis žmogus
arba suaugęs, išsiritęs tiesiai iš vaikystės, nes jam nepavyko pa­
siekti seksualinės brandos stadijos. Freudo teiginys skamba dvi­
prasmiškai: homoseksualas - tai „nenormalus asmuo", kuris ta­
čiau nėra ligonis...
Šiuolaikinė psichiatrų ir psichoanalitikų doktrina toli
gražu nėra aiškesnė. Tai, kaip Amerikos psichiatrų asociacija
(APA) 63
referendumu nutarė išbraukti homoseksualumą iš oficia­
laus protinių sutrikimų sąrašo, liudija sykiu ideologinį negalavi­
mą ir mokslinį neišmanymą. Pierre'as Thuillieras, papasakojęs
homoseksualinį „nutikimą" amerikiečių psichiatrui, teisėtai kal­
ba apie „epistemologinį skandalą" . Iš tikrųjų, nuo kada mokslas
64
atskiria, kas tikra, nuo to, kas netikra, referendumu? Šitos keistos
bylos baigtis - pataisyto protinių susirgimų, kurių sąraše iki 1968
metų buvo ir homoseksualumas, vadovėlio išleidimas. Tai rodo,
62
S. Freud, Correspondence ( 1 8 7 3 - 1 9 3 9 ) , Gallimard, 1967, p. 4 6 1 ,
išskirta m ū s ų . Seksualinis v y s t y m a s i s čia p a v a r t o t a s plačiąja (freidiškąja)
psichinio išsivystymo prasme.
63
Žodis „psichiatras" (APA pavadinime) čia vartojamas plates­
ne prasme, įtraukiant ir psichoanalizę.
64
P.Thuillier, „L'homosexualite devant la psichiatrie" in La Re-
cherche, vol. 20, n° 213, septembre 1985, p. 1128 - 1139.
206
http://avatara.lt
kaip toli amerikiečių psichiatrams ir psichoanalitikams iki frei-
diškojo liberalizmo! 1973 metų gruodžio 15-ąją APA biuras bal­
savo pirmą kartą: 13 narių iš 15 balsavo už tai, kad homoseksua­
lumas būtų išbrauktas iš to garsaus sąrašo. „Nuo šiol tai bus tik
seksualinės pakraipos sutrikimo klausimas... liečiantis ne homo­
seksualų visumą, o tiktai tuos, kurie yra nepatenkinti savo padė­
timi (taigi patys mano esą „ligoniai") ." Homoseksualai šaukė
65
laimėję pergalę dėl to, kad buvo pripažinti nebesą ligoniais, ta­
čiau daugelis psichoanalitikų ir psichiatrų nesutiko su APA biu­
62
ro sprendimu ir pareikalavo jį anuliuoti. Jie pasiūlė organizuoti
referendumą... Homoseksualai ėmėsi tos kampanijos... Ir 1974 metų
balandį kiek daugiau nei 10 000 psichiatrų ir psichoanalitikų bal­
savo: 58 % balsų buvo patvirtintas biuro sprendimas, kuriuo ho­
moseksualumas buvo išbrauktas iš protinių sutrikimų sąrašo.
Šis demokratinis, tegu ir nemoksliškas, balsavimas ne­
sutrukdė homoseksualumo kaip ligos šalininkams ir toliau liaup­
sinti savo idėjas ir siūlyti gydymą . Didžiulei savo nelaimei ho­
66
moseksualai patys sukūrė negatyvų homoseksualumo įvaizdį ir
taip sustiprino homofobų baimes ir prietarus. Freudo pozicijai
artimų psichiatrų ir psichoanalitikų požiūris toks: jei homosek­
sualumas ir nebėra liga, jis yra „nukrypimas" arba „funkcionavi­
mo sutrikimas", nesusijęs su jų kompetencija. „Visas keblumas,
kaip pažymi Pierre'as Thuillier'as, yra tai, kad nežinai, kur bai­
giasi „nukrypimas" ir kur prasideda „liga"... Čia ir vėl susiduria­
me su filosofine problema: kaip apibrėžti „normalaus" seksualu­
mo ribas? " 67
65
Ibidem, p. 1128.
66
Brian Miller, „Gay Father & their Children", in The Family Coor-
dinator, October 1 9 7 9 , p. 5 4 5 ; žr. taip pat Michel Bon ir Antoine d ' A r c ,
Rapport sur l'homosexualitė de Vhomme, Ed. Universitaire, 1974.
67
P.Thuillier, op. cit., p. 1136.
207
 http://avatara.lt
Gėjų atsakymas homoseksualas, kairiarankis priklauso mažumai, egzistuojančiai
visose žmonių visuomenėse, ir nėra pagrindo, teigia Brannonas,
Homoseksualai ir ypač Gay's Studies sureagavo iš pra­ laikyti homoseksualumą, lygiai kaip ir naudojimąsi išskirtinai
džių gindamiesi, paskui puldami. kaire ranka, gamtai prieštaraujančiu reiškiniu . 70

Klasikinė reakcija į teiginį apie „seksualinio vystymosi Daugelis homoseksualų padarė iš to praktines išvadas.
sustabdymą" - Freudo supriešinimas... su pačiu Freudu, kuris Konstatavę, kad daugelis psichoanalitikų vis dar laiko juos ligo­
pirmasis išrutuliojo argumentą apie esminį žmogaus biseksualu- niais, kuriems privalu pakeisti seksualinę pakraipą , kad dauge­ 71

mą. Freudui homoseksualumas yra universalus impulsas, tačiau, lis terapeutų yra homofobai, o tai pacientams baigiasi katastrofiš­
nepaisant to, jis yra etapas, kurį reikia įveikti. Kai teigiama, esą kai, jie pataria homoseksualams, geidžiantiems terapijos, kreiptis
homoseksualumas užima tokią pat vietą kaip ir heteroseksualu­ tik į psichoanalitikus homoseksualus. Pastarieji stengiasi labiau
mas, o dvejopas seksualumas - natūrali kiekvieno žmogaus būse­ už visus kitus siūlydami pozityvią terapiją. Jų tikslas - priversti

na, Freudo filosofija išduodama panašių į Groddecko disidenti­ pacientus susitaikyti su savo homoseksualumu ir padėti jiems
integruotis į kitus savo asmenybės aspektus . 72

nių tezių labui. Visiems žinoma, kad pastarasis papasakojo 68

-
Kita reakcija, pasirodžiusi Gay's Studies devintojo de­
ganėtinai drąsiai - apie savo homoseksualių ir heteroseksualių
šimtmečio pabaigoje, kovingesnė. Jos tikslas - nebe įtikinti, kad
patyrimų kaitą ir iš to išvedė teiginį apie universalų dvejopą sek­
homoseksualumas yra universalus, o kvestionuoti heteroseksua-
sualumą, trunkantį visą gyvenimą . 69

linį imperializmą. Dvi studijos, pasirodžiusios 1990 metais, - vie­

Groddecko akimis, homoseksualumo statusas nesiski­
na daugiau liečianti vyrų homoseksualumą , kita - išimtinai les- 73

ria nuo heteroseksualumo statuso, ir būtent pastarasis, kai deda­

biečių problemas , traktuoja heteroseksualumą ne kaip natūralų
74

si esąs vienintelis, savaime tampa problema: perdėto nuslopini­

ir amžiną duomenį, o kaip „instituciją", kuri buvo primesta tarsi
mo žyme... Nėra įrodymų, kad Groddecko, gerai žinomo savo
varžanti norma XIX amžiaus pabaigoje. Seksologai kaltinami su­
originalumu, teorijos būtų tikslios. Tačiau jis, ko gero, prisidėjo,
kūrę šią instituciją: pirmiausia jie sugalvojo žodį „heteroseksua­
jei ir ne prie homoseksualumo subanalinimo, tai bent jau prie jo
lumas" 75
kaip pozityvią atsvarą „homoseksualumui", paskui pa­
dedramatizavimo. Šališkumu, būdingu daugeliui mūsų amžinin­ skelbė jį normaliu seksualumu.
kų, ar jie būtų homoseksualai, ar ne. Taigi, nors Robertas Branno-
P a c i t u o t a G r e g o r y ' o Lehne, „ H o m o p h o b i a A m o n g M e n " , i n
nas lygina homoseksualumą su kairiarankiškumo fenomenu, abie­
70

Men's Lives, op. cit., p. 419.

jų šių elgsenų kilmė ir priežastys lieka nežinomos. Kaip ir 71
Daugelis t e r a p e u t ų ir toliau pataria h o m o s e k s u a l a m s kaip
vaistą n u o tos ligos - sukurti šeimą... Plg. Robert L. Barret & Bryan E.
68
Georg G r o d d e c k , Le Livre du la, 1 9 2 3 , T e l / G a l l i m a r d , 1 9 7 8 , Robinson, Gay Father, Lexington Books, 1990, p. 4 5 - 4 6 .
p. 247-249. 72
Gordon Murray, „The gay side of m a n h o o d " in F. Abbott, N e w
69
„Žmogus yra biseksualus visą savo gyvenimą ir toks ir lieka tol, kol Men, N e w Minds, op. cit., p. 135.
egzistuoja. Daugių daugiausia vienu ar kitu metu - priklausomai nuo nuo­ 73
Jonathan N e d Katz „The invention of heterosexuality" in Socia-
laidos, p a d a r y t o s moralei ir madai - homoseksualumas būna nuslopintas, list Revieiv, 1990 (1), p. 7-34.
tačiau taip jis nesunaikinamas, o tik u ž g n i a u ž i a m a s . Kaip nėra visiškai 74
Sheila Jeffrey, Anticlimax, VVomen's Press, 1990.
heteroseksualių žmonių, taip nėra ir visiškų homoseksualų", ibidem, p. 255, 75
Tas žodis p r a d ė t a s vartoti tik paskutiniajame XIX a m ž i a u s
išskirta mūsų. dešimtmetyje.

208 209
 http://avatara.lt
Anot Katzo, XX amžius buvo liudytojas sustiprėjus „he­ Suluošintieji ir kiti
teroseksualumo mistiką" , kuri po Antrojo pasaulinio karo virto
76

tikra „heteroseksualumo hegemonija" . Tik septintojo dešimtme­77

čio pabaigoje pradedama klausti, ar heteroseksualumas yra nor­
malus reiškinys. 1968 metais Time, paskui Neiv York Times ilgai
kuria iš heteroseksualumo „istoriją". Tai gėjų reikalavimų kėlimo
pradžia. Madingas tampa pasakymas „heteroseksualumo dikta­
tūra", pirmą kartą pavartotas rašytojo Christopherio Ishervvoodo.
Feministės lesbietės nuo 1976 metų pradeda kalbėti apie „privalo­
mą heteroseksualumą" , o 1979 prabyla apie „heterocentrizmą" .
78
Visur stengiamasi peržiūrėti „heteroseksizmą" , kuris, kaip ir ra­
sizmas ar seksizmas, sukuria hierarchiją tarp vienų ir kitų. Nuo
devintojo dešimtmečio kova su „imperialistiniu heteroseksualu­
mo dominavimu" 81
tampa tokia arši, kad pirmą kartą vienas psi­
choanalitikas iš Kalifornijos mano privaląs išspausdinti savo Ap­
ginti heteroseksualumą! 82
Net jeigu tuose kaskart atsinaujinančiuose heterosek­
sualumo puolimuose regimas homoseksualų militarizmas - kar­
tais tendencingas, - tie debatai nenuėjo veltui. Vienoje autorite­
tingoje knygoje, gvildenančioje seksualumo istoriją Amerikoje,
autoriai užprotokoluoja „plačią seksualinių jausmų ir elgsenų
istorijos įvairovę ". 83
Neneigiant homoseksualinio pasaulio įvairovės, galima
konstatuoti esant vyraujančius „stilius", skirtingus priklausomai
nuo epochų. XIX amžiaus pabaigoje vyriškosios lyties homoseksu­
alo apibrėžime numatytas išskirtinis tos temos moteriškumas. Kal­
bama apie moterišką sielą vyro kūne. Akivaizdus homoseksualo
manierizmas (eigastis, dikcija, išvaizda...) primena tradicinio mo­
teriškumo parodiją. Žodžiai „teta", „mentė", „beprotė" reiškia pa­
79
syvų homoseksualą, kuris atrodo - neteisingai - įkūnijąs homo­
80
seksualų visumą. Ištisą amžių pastarieji buvo susiskirstę į dvi
nelygias kategorijas: mažumą, kuri demonstruoja krintantį į akis
moteriškumą, ir nematomą, in the closet daugumą, kuri stengiasi
užmaskuoti slaptą, gėdingai išgyvenamą seksualumą. Gėjų judė­
jimas, žinoma, daug prisidėjo išlaisvinant daugelį homoseksualų
nuo jų kaltės jausmo. Tačiau jam nepavyko susprogdinti stereoti­
pų ir karikatūrų.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Dennisas Altmanas
konstatuoja, kad vyraujantis moteriškasis modelis išnyko, už­
leidęs vietą kitam: „Daugelyje didžiųjų Amerikos miestų ir kiek
mažiau visuose Vakarų miestų centruose pasirodė naujas vyro

tipas. Atsisakęs sumoteriškėjusio vyro stiliaus, naujasis homo­

seksualas išreiškia seksualumą teatrališkai vyriškai. Stora kana­
76
J. N. Katz, op. cit., p. 16.
pinė drobė, vinimis kalta oda ir pan. Aštuntojo dešimtmečio an-
77
Ibidem, p. 19. droginiškas stilius, ilgi plaukai priklauso jau heteroseksualams,
78
P a s a k y m a s , kiek ž i n o m a , sėkmingai p a k a r t o t a s A d r i e n n e ' o s o homoseksualai tuo tarpu renkasi supermačo įvaizdį" . Pran­ 84

Rich 1980 metais žurnale Signs.

cūzijoje daugiau nei 1 000 homoseksualų apklausa 85
parodė, kad
79
Tas įvardijimas priklauso Lilianai Faderman.
83 % ieško sau vyriškos išvaizdos partnerių ir tik 13 % labiau
80
G a r y Z k i n s m a n , „ M e n loving m e n " , in Men's Lives, op. cit.,
p. 506. linkę į sumoteriškėjusios išvaizdos vyrus.
81
Ibidem, p. 5 1 5 .
82
Stanley Keleman, In Defence of HeterosexuaIity, Berkeley, 1982.
pacituota J. K a t z o , op. cit., p. 28. 84
D. Altman, The Homosexualization of America, op. cit., p. 1.
83
John d'Emilio, Estelle B. Freedman, Intimate Matters. A Histo- 85
M. Bon & A. D'Arc, Rapport sur l'homosexualitė de l'homme,
ry of Sexuality in America, Harper & Rovv, 1988. op. cit., p. 2 6 9 .

210 211
 http://avatara.lt
Heteroseksualai stengiasi atsikratyti seksualinių stereo­
tipų, daugumas homoseksualų hipermačo juos dar labiau paryš­
kina priesaika, kuri remiasi tradiciniu vyriškumu su visu jį lydin­
čiu smurtingumu ir panieka moterims. Jungtinėse Valstijose buvo
pastebėtas populiarumas „sadomazochistinių" barų, į kuriuos
rinkosi homoseksualai, besižavintys tipiškai vyriškais daiktais:
grandinėmis, auliniais batais, kepurėmis su snapeliu. Šituose
„odos baruose" jie vaidina vyrus, tikrus vyrus . Seymouras Klein-
86
bergas aiškina šitą stiliaus pasikeitimą 180 laipsnių noru atrody­
ti stipriems, laisviems ir aktyviems, nebebūti nuolat tapatinamiems
su „anališkai pasyviu ir orališkai aktyviu" vyru , visų paniekos
87
objektu. Faktiškai „mačistinė" kultūra pasirodo taip pat vedanti į
susvetimėjimą, kaip ir ankstesnioji. Ne tik todėl, kad ji draudžia
kitas homoseksualumo raiškas (ji rodo tokią pat panieką sumote­
riškėjimui, kaip ir andainykštis heteroseksualumas), bet ypač to­
dėl, kad rodo absoliutų priklausymą nuo heteroseksualumo ste­
reotipų. Manieringas anų laikų h o m o s e k s u a l a s , vaidinęs
„beprotę", kad įžengtų į visuomenės sukurtą karikatūrinį homo­
seksualumo pasaulį, beveik nesiskiria nuo hipermačo, mėgdžio­
jančio seną vyriškumo idealą. S. Kleinbergas nurodo, kad pasta­
rasis - nei laisvesnis, nei stipresnis už ankstesnįjį; be to,
„pavojinga būti panašiam į savo priešą, dar blogiau - taip tampi
jo vergu, kadangi šitai reiškia, jog būtent tas „neraliuotas gyvu­
l y s " ir yra tasai referentas, kurio atžvilgiu jūs save apibrėžiate.
Sumoteriškėjęs vyras bent jau savotiškai maištavo prieš prie­
spaudą, o mačo neigia tiek maištą, tiek priespaudą... Perbėgęs
pas priešą toli gražu nenumalšinsi savo pykčio. Homoseksua­
lai, vilkintys odiniais drabužiais, tapo jaunųjų homofobų šut­
vių taikiniais ... "
88
86
G. Corneau, op. cit., p. 68.
87
S. Kleinberg, „The N e w Masculinity of Gay men, and Beyond,
in Men's Lives, p. 109.
88
Ibidem, p.109.
212
Hipermačo ir „teta" - heteroseksualinio vyriškojo ar mo­
teriškojo stereotipo, vedančio prie susvetimėjimo, imitavimo au­
kos. Ir vienas, ir kitas - suluošinti vyrai, kaip ir jau minėtieji kieti
ir minkšti heteroseksualai. Visi yra nevalingos sau reiškiamos ne­
apykantos aukos, opozicinio giminių dualizmo ideologijos kali­
niai. Gary's Kinsmanas mano, kad tik abiejų lyčių heteroseksua-
lams peržiūrėjus stereotipus (vyriškuosius ir moteriškuosius),
homoseksualai galės išeiti iš giminės kalėjimo . 89
Labiausiai suluošinti iš visų homoseksualų yra tie, ku­
rie interiorizavo heteroseksualų atmetimą, kitaip tariant, homo­
seksualai homofobai . 90
Tačiau, kad ir kokius sunkumus turi išgyventi homo­
seksualas, ne visi jie yra suluošinti vyrai. Galimas daiktas, kad
išlaikančių pusiausvyrą ivdl-adjusted n
homoseksualų proporcija
tolygi nesuluošintų heteroseksualų proporcijai... Nei „beprotė",
nei „hipermačo", homoseksualas, kuris yra patenkintas juo esąs,
nelieka nuošaly nuo andainykščių stereotipų. Jis nei pabrėžti­
nai rodosi, nei slepiasi ir nori gyventi taip, kaip ir visi kiti.
Gary Kinsman, „Men Loving Men", in Men's Lives, op. cit., p. 514.
89
90
Didžiulėje Bell ir VVeinberg apklausoje, m a ž d a u g ketvirtis ho­
moseksualu sakėsi apgailestaują dėl homoseksualumo (palyginti su H, ku­
rie jį priėmė). Tokia pati dalis buvo linkusi manyti, kad „homoseksualumas
yra jausminė liga, kad jie butų apstulbę, jei jų pačių vaikas taptų homosek­
sualu, ir norėtų, kad g i m d a m a s jis s u v a r t o t ų magišką h e t e r o s e k s u a l u m o
piliulę" in Homosexualitės, op. cit., p. 1 5 2 - 1 5 4 . A p k l a u s a , pateikta homofi-
liško p r a n c ū z ų ž u r n a l o Arcadie skaitytojams, pateikia aiškiai skirtingus
r e z u l t a t u s . Didžioji a r k a d i n i n k ų , a k t y v i ų h o m o s e k s u a l ų judėjimo d a l y ­
vių p a g a l apibrėžimą, d a u g u m a sąmoningai priima s a v o h o m o s e k s u a l u ­
mą, 93 % atsakė taip, ir tik 7 % - ne. Tačiau tie, kurie jį atmeta, ar jie būtų
prancūzai, ar amerikiečiai, primena aplinkos sukeltas kančias, tai, kad pa­
saulio visuomenė juos a t m e t a , konfliktus su tikėjimu, apgailestavimą dėl
vaikų neturėjimo ir v i e n a t v ė s problemą, in Rapport sur l'homosexualitė de
l'homme, op. cit., p. 4 5 9 .
91
Psichoanalitiko Richardo Isay'aus p a s a k y m a s . „ H o m o s e x u a l i -
ty in Homosexual and Heterosexual M e n " , in G. Fogel, op. cit., p. 277.
213
 http://avatara.lt
Galvodamas, kad „homoseksualumas - laimės šaltinis, tolygus
heteroseksualumui" , jis tiki meile, gyvena santuokoje ir jo jaus­
92

minis gyvenimas yra tikras ir nuoseklus. Jis jaučia turįs tėvo gys­
lelę ir norėtų išauginti vaiką' . Šis homoseksualas žino, kad dabar
3

jau ne jis, o homofobas yra tasai ligonis, kurį reikėtų gydyti . Ku­ 94

ris, kaip žymi jo pavadinimas, kenčia nuo fobijos. Visa bėda, kad
gera homoseksualų savijauta labai priklauso nuo heteroseksua- II skyrius
lios daugumos evoliucijos. Tik tada, kai suluošinti vyrai, užleis
vietą susitaikiusiems vyrams, homoseksualai savo ruožtu galės gy­ SUTAIKYTAS VYRAS
venti taikiai.

Sutaikytas vyras nėra prieš tai minėtų dviejų suluošintų vyrų sin­
tezė. Nebūdamas nei bestuburis minkštas vyras (soft male), nei
kietas, nesugebantis išreikšti savo jausmų, jis - tasai gentie man
(malonus vyras) , mokantis suderinti tvirtumą ir jautrumą. Tasai,
1

kuris surado tėvą ir susigrąžino motiną, kitaip tariant, kuris tapo

vyru, nesužeisdamas motiniškojo-moteriškojo prado. Norint iš­
reikšti dialektinį šio proceso pobūdį, sutaikyto vyro koncepcija
mums atrodo labiau teiktina nei gentie man koncepcija. Sutaiky­
mas geriau iliustruoja elementų, kuriems teko būti išskirtiems, net­
gi supriešintiems prieš vėl susijungiant, dualumo idėją. Jis atsi­
žvelgia į laiko, etapų, kuriuos reikia peržengti, konfliktų, kuriuos
reikia išspręsti, sampratą. Šiandien, kaip ir vakar, berniukas ne­
gali apsieiti be vyriškos diferenciacijos, kuri reiškiasi motinos nu­
šalinimu ir kito identifikavimosi būdo priėmimu. Tačiau sutaiky­
mas negali būti vykdomas eliminuojant vieną iš dviejų dalių.
Suaugusio vyro grįžimas prie pirmykščio moteriškumo yra prie­
92
Rapport sur l'homosexualite... op. cit., p. 4 5 8 ir Bell ir YVeinberg, šingas savęs neapykantai, kuri veikia kaip išstūmimas. Teisybė,
op. cit., p. 2 4 5 - 2 4 6 . kad sutaikytam vyrui nebuvo diegiama neapykanta viso, kas mote-
93
Le Nouvel Observateur, 7 - 1 3 novembre 1991, p. 1 0 - 1 5 , „Homos:
la nouvelle vie."
94
Kenneth Plummer buvo pirmasis, kuris apvertė aukšytn kojom
1
John Misfud, „Men Cooperating for C h a n g e " , in F. Abbott, op.
tos ligos problematiką, Of). cit., p. 61. cit., p. 140.

214 215
 http://avatara.lt
riška, ir moteriškumo baimė, kaip tai buvo būdinga jo senelio auk­ Dviejų nevienarūšių elementų (vyriško ir moteriško) ko­
lėjimui, ir todėl santykių atstatymas nėra toks sunkus ir dramatiš­ egzistavimas suvokiamas taip sunkiai, kad Jeanas Libis teisėtai
kas kaip anksčiau. kalba apie „ontologinę tos diados paslaptį" arba apie paradoksa­
Sutaikytas vyras galėjo gimti tik įvykus didelei tėvišku­ lią sąjungą . Ar androgine reikia įžvelgti vyriško ir moteriško pra­
3

mo revoliucijai. Pastaroji, prasidėjusi vos prieš dvidešimt metų, do, kurių galios sumuojasi, sugretinimo „kumuliacijos ar prote-
turės tęstis per keletą kartų, kad taptų tikrai efektyvi. Ji apeliuoja į z ė s " įvaizdį? Ar čia turime reikalą su susiliejimu, sinteze, kuri
radikalią mentaliteto transformaciją ir esminį asmeninio bei pro­ sutirpdo abu elementus naujoje visumoje . Nebent androginas, 4

fesinio gyvenimo sąlygų pasikeitimą, kuris negali įvykti per vie­ toks, koks jis suvokiamas šiandien, nebūtų, tiesą sakant, nei su­
ną dešimtmetį. gretinimas, nei susiliejimas.
Norint suprasti, kas yra žmogiškasis androginas, pir­
miausia reikia eliminuoti dažniausias painiavas, kurių visų ben­
dras bruožas - fundamentalaus dvejopumo užtamsinimas. Vieni
INTEGRUOTAS IR KAITALIOJAMAS DUALIZMAS
painioja androginą su feminizacija, kiti asimiliuoja jį su moters
maskulinizaciją, dar kiti sutapatina jį su bet kokių seksualinių
charakteristikų stoka. Dekadentinė XIX amžiaus pabaigos litera­
Vyriškosios ir moteriškosios giminės atstovai visiškai
tūra, apžavėta androgino personažo, pateikia jį kaip sumoteriš­
žmogiški tampa tik kai pasiekia androginato stadiją, kuri yra dve­
kėjusi jaunuolį. Tasai dvilytis padaras vaizduojamas kaip jaunas
jopa arba jos išvis nėra. Nelaimei, androgino reputacija visada
efebas, panašus į pirmosios komunijos prieinantį jaunuolį. Pėla-
buvo bloga. Mitologinė jo prigimtis visada gimdo asociacijas su
dano androginas - belytė būtybė, skaistus paauglys, kuris liau­
5

pabaisa hermafroditu; graikų filosofija, mistika ar dekadentinė

sis egzistavęs, vos tik nusileis moteriai: geriausiai androginą api­
XIX amžiaus literatūra pasiūlė kitas interpretacijas, kurios tik dar
būdina jo skaistumas... Jau pirmąsyk patvirtinus lytį, jis
labiau sustiprina nepaprastumo elementą bei painiavą. Šiuolai­
apsisprendžia būti vyriškas ir moteriškas? " To meto estetams 6

kinė androgino koncepcijos vartosena dažnai remiasi viena kuria

vyriškas androgino grožis pranoksta moterišką grožį, nors jis ir
tų pasenusių koncepcijų.
yra moteriškas iš esmės: jaunas bebarzdis vyras ilgais plaukais
nerodo jokio vyriškumo ženklo. Ir priešingai, moteris, atrodanti

Androginas yra dvejopas

3
Plg. „L'Androgyne", Cahiers de Vhermėtisme, Albin Michel, 1986.
Pagal graikų etimologiją (anėr-andros, „vyras" ir g y n ė - 4
Jean Libis, „ L ' A n d r o g y n e et le nocturne", Cahiers de Vhermėtis­

ginaicos, „moteris") androginas — vieno ir kito mišinys, nors me, op. cit., p. 1 1 - 1 2 .
De l ' A n d r o g y n e , Sansot, Paris, 1 9 1 0 . Žr. F r a n c o i s e Cachin,
anaiptol nereiškia būtybės, turinčios dvi lytis .
5
2

„L'Androgyne du temps de Gustave Moreau", in Nouvelle revue de psychana

2
Dictionnaire Robert klysta lygindama androginą su hermafrodi­ lyse, n° 7, 1973.
tu, pažįstamu genetikams ir psichologams, nes jis faktiškai turi abiejų lyčių 6
F r ė d ė r i c M o n n e y r o n , „ E s t h ė t i s m e et a n d r o g y n e : les fonde-
lytinius organus. Beje, medikai, susiduriantys su šia anomalija, nepainioja ments esthėtiąues de l ' a n d r o g y n e d ė c a d e n t " in Cahiers de Vhermėtisme, op.
abiejų terminų. Vienas jų reiškia fizinę anomaliją, kitas psichinę realiją.
cit., p. 221.

216 217
 http://avatara.lt
vyriškai, nebesuvokiama kaip moteris. F. Monneyronas pastebė­
jo, kad moters atveju vyriškoji forma ne prisideda prie moteriškos
esmės, o ją neigia.
Androginas dar ir dabar tebepainiojamas su moteriš­
kuoju pradu. Daugelis buvo tos nuomonės, kad feminizuotas aš­
tuntojo dešimtmečio vyras paženklino androgino įžengimą į sos­
tą . Jie greitai nusivylė konstatavę, kad tasai minkštas vyras
7
nebeturi nieko vyriško.
Kiti, priešingai, demaskuoja šiuolaikinę „vienašališkos
maskulinizacijos" tendenciją: pasaulis pavergtas vyriško proto
ir, kovodama už teisių lygybę, moteris didumą laiko neigia savo
moteriškumą, kad labiau išryškintų vyriškas savybes. Įvyko dvie­
jų lyčių asimiliacija ir jos abi sutekėjo į vyriškąjį pasaulį" . Ši kri­
8
tika kelia daug klausimų: ar moterys būtinai privalo laikytis tra­
diciško moteriškumo? Ar vyrai turi savyje dalį moteriškumo ir ar
gali jį išreikšti? Ar maskulinizuojant androginą nėra verčiama
suabejoti pačia androgino sąvoka?
Trečioji klaida - galimybė supainioti androginą su neut­
ralia būtybe, o tai visiškai nublukina seksualinį dualizmą. Rolan­
das Barthes'as priminė tą „neutralią giminę, kuri nėra ne; vyriška,
nei moteriška" , tą seksualinį nieką. Remiantis tokiu požiūriu, an­
9
drogino sąvoka liestų daugių daugiausia kūdikį, kuris dar negali
lytiškai diferencijuotis, gal senį, tapusį abejingu, ir, žinoma, sim­
bolistams brangius angeliukus, kurie, kaip žinome, niekada netu­
rėjo lyties... Net ir tie jauni vakariečiai, kurie prisiėmė unisexe stilių
(pusiau vyrišką/pusiau moterišką), ne tiek renkasi neapsisprendi­
mą ir neutralumą, kiek demonstruoja, kad seksualinio apsispren­
dimo procesas dar nesibaigė... Taigi žmogiškasis androginas susi­
vokia tik padaręs didelį savo seksualinės tapatybės įgijimo lankstą.
7
B. Ehrenreich, in Men's Lives, p. 34.
8
Sophie Latour, „L'archėtype de l'androgyne chez Lėopold Zieg-
ler" in Cahiers de l'hermetisme, op. cit., p. 205.
' Roland Barthes, „Le Dėsir de neutre", cours au Collėge de Fran­
ce en 1978, in La Rėgle du jeu, aoūt 1991 m., n° 5, p. 3 6 - 6 0 .
218
Vyru negimstama, juo tampama ir tik po to galima vėl susigrąžin­
ti kitą bei pretenduoti į androginatą, būdingą sutaikytam ir iš­
baigtam vyrui.
Androginas - tai proceso pabaiga
Dažnai suaugusio žmogaus statusas painiojamas su ci­
vilinės būklės amžiumi. Aštuoniolikmetis laikomas vyru, tinka­
mu pilietybei, santuokai, tėvystei ir karui. Tuo tarpu tokio am­
žiaus jaunuolis atrodo dar esąs labai toli nuo suaugusiojo būklės.
Jis ne tik nebaigęs įgyti savo vyriškosios tapatybės, bet ir labai toli
nuo paskutiniojo etapo: susitaikymo su savo moteriškumu, kuris
apibrėžia tikrąjį androginą.
Jungas ne tik pirmasis konceptualizavo žmogaus sielos
(animus/anima) dualizmą, jis atkreipė dėmesį į gyvenimo periodus
ir į tą esminį posūkį, kuris įvyksta vyrui sulaukus keturiasdešim­
ties. Tik kelio viduryje, vėliau negu moteris, vyras tampa visiškai
suaugęs . Tuo metu vyriškos normos keičiasi. Jau nebe taip išim­
10
tinai susikoncentravęs ties pačiu savimi, savo galia ir sėkme, vy­
ras gali pasigręžti į kitus, išreikšti savo dėmesį ir švelnumą, bei
tai, kas vadinama moteriškomis savybėmis. Galimas daiktas, tai
idealus laikas tapti tėvu, jeigu tikėsime Eriko Eriksono pasakymu
„generatyvumo amžius" . 11
Danielis Levinsonas, kurio darbai apie vyrų gyvenimo
ciklą sulaukė pripažinimo, mano, kad branda pasiekiama tarp 18
ir 40 metų, vykstant procesui, išryškinančiam skirtingus etapus,
kuriuos lydi tam tikrų vyriškumo aspektų peržiūrėjimas . Tarp 12
10
John Moreland, „Age and Change in the Adult Male Sex Role" in
Sex Roles, vol 6, n" 6. 1980, perspausdinta in Men's Lives, op. cit., p. 1 1 5 - 1 2 4 .
» Erik Erikson, Childhood and Society, 2e ed., 1963, p. 2 6 6 - 2 6 8 .
12
D. J. Levinson, The Seasons of Man's Life, N.Y., Ballantine, 1978,
chap. 9, 13 ir 15. Taip pat žr. Levinson „Periods of adult development in
men: age 1 8 - 4 4 " , in The Counseling Psychologist, 1976, 6, p. 2 1 - 2 5 .
219
 http://avatara.lt
20 ir 30 metų jaunuolis dar turi kontroliuoti ir užgniaužti savo
vidinį moteriškumą. Jis stengiasi įsitvirtinti už šeimos pasaulio
ribų, kovoja, norėdamas iškilti profesinėje srityje, matuoja savo
vyriškumą pagal varžybų, sėkmės, vyrų pripažinimo jo kaip vie­
no iš saviškių ir moterų - kaip širdžių ėdiko kriterijus. Sulaukęs
30 metų, jis įsikuria, kaunasi ir sunkiai dirba, norėdamas patvir­
tinti savo vyriškumą. Per tą ilgą laikotarpį, kurio metu baigia su­
sikurti vyriškoji tapatybė, jis linkęs painioti savo asmenybės visu­
mą su pastarąja. Artėdamas prie 40 metų, jis, manoma, jau būna
išlaikęs visus išbandymus . 13
Androginato metas jau atėjęs. Kaip gražiai įvardija Le-
vinsonas, galiausiai jis gali įžengti į „traibalizmo sistemos sunai­
kinimo" 14
procesą, kad taptų žmogumi tikrąja to žodžio prasme.
Si androgino koncepcija, kaip tam tikro proceso baigtis,
skiria jį nuo ankstesnių pavidalų. Šiuolaikinis androginas nėra
nei dviejų lyčių susijungimo, nei jas eliminuojančio susiliejimo
rezultatas. Potencialiai biseksualus žmogus netampa androginu
iš karto. Priešingai nei hermafroditas, kuris demonstruoja abu ly­
tinius organus vos gimęs, mažasis vyras gimsta seksualiai ne­
apibrėžtas ir negali išvengti vienas po kito einančių moteriškumo
ir vyriškumo pamokų. Du etapai būdingi merginoms, trys - vaiki­
nui, grįžtančiam prie moteriškumo. Etapų būtinybės ir diferen­
ciacijos apmokymo neigimas gali sukelti tik tapatybinę sumaištį.
Amerikietės feministės psichologės Sandra'os Bem, didžiosios an­
droginato advokatės, siūlymas auklėti vaikus „nesilaikant giminės
13
„Jis įžengia į naują pereinamąją fazę, kurios metu iškyla nauji
klausimai ir nauji uždaviniai. Jis atsigręžia į praeitį, išmatuoja, kiek reali­
zavosi jo jaunystės svajonės, ir visa tai, ką jis atidėjo į šalį, kad tam
atsiduotų. Pagaliau jis gali sugrįžti prie moteriškosios savo asmenybės da­
lies." Peter Filene „Betvveen a rock and a soft place: a century of american
m a n h o o d " , in South Atlantic Quaterly, op. cit., p. 3 4 8 - 3 4 9 .
14
D. L. Levinson, The Seasons of a Man's Life, op. cit., p. 242.
15
Sandra Bem, „Gender schema theory and its implications for
child development: raising gender - schematic society", in Signs, 1983, n" 8,
p. 598-616.
220
schemos" 15
mums atrodo susijęs veikiau su androgino problemos
neišmanymu, vedančiu veikiau į jo susvetimėjimą nei į išlaisvini­
mą. Iš pradžių reikia sužinoti, esi berniukas, ar mergaitė, o vien
lytinių organų skirtumo - priešingai nei teigia Sandra Bem 16
- ne­
pakanka seksualinės tapatybės jausmui sukurti . 17
Žmogus androginas - tai ne „neaiški giminė", kaip siū­
lo suprasti kvebekietis Marcas Chabotas . Jis taip pat nėra vienu
18
metu moteriškas ir vyriškas. Jis kaitalioja tų dviejų sudedamųjų
dalių išraišką priklausomai nuo momento. Moterys puikiai nau­
dojasi ta kaita priklausomai nuo gyvenimo periodų ar aplinky­
bių. Vyrai gali daryti tą patį. Tėvas gali būti pakaitomis čia mote­
riškas su savo kūdikiu, čia atvirai vyriškas su jau paaugusiu
vaiku!
Motiniškas, paskui regbio žaidėjas... Androginiška ta­
patybė leidžia moteriškų ir vyriškų savybių judėjimą, kurio nega­
lima lyginti nei su andainykščiu „išskyrimo ir nuotolio išvengi­
m u " , nei su „susiliejimo e k o l o g i j a " . Ji panaši į papildomų
19
elementų, kurių intensyvumas varijuoja priklausomai nuo indi­
vido, žaidimą. Interiorizavęs lytinę tapatybę, kiekvienas savaip
naudojasi dvejopumu.
Žmogus androginas - lytį turinti būtybė, skirtinga nuo
kitos, kuri gali integruoti kitoniškumą tik tuomet, kai susirado
save patį. Žinoma, niekada vyras ir moteris nebuvo labiau pana­
šūs, niekada giminės nebuvo mažiau kontrastiškos . Tačiau pa­ 20
našumas nėra tapatybė, ir subtilūs skirtumai 21
išlieka. Androginu
tėvų vaikai visada juos atpažįsta.
16
Ibidem.
17
Žr. I dalį, II skyrių.
18
Mare Chabot: „Aš linkęs agituoti už neaiškią giminę", in Genre
masculin ou genre flou, op. cit., p. 182. Žr. taip pat Sandrą Bem, „Au-dela de
l'androgyne. Quelques prėceptes osės pour une identitė sexuelle liberėe", in
La Diffėrence des sexes, op. cit., p. 270.
• Michel Maffesoli, Au Creux des Apparences, op. cit., p. 257.
20
E. Badinter. L'Un est l'autre.
221
 http://avatara.lt
TĖVIŠKOJI REVOLIUCIJA 2 2
Patriarchato pabaiga ženklina naują tėvystę. Sutaiky­
tas vyras nebepanašus j andainykštį tėvą. Patriarchas įkūnijo įsta­
tymą, autoritetą, nuotolį, tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys į tai,
kad patriarchatui buvo būdinga, jog tėvai apleisdavo savo kūdi­
kius. Buvo savaime suprantama, kad mažasis vaikelis - išimtinė
motinos nuosavybė. Taigi jo gyvenimo pradžia rutuliojosi beveik
nepažįstant tėvo. Progresyvus patriarchato išnykimas ir pastaro­
jo dvidešimtmečio tyrimai parodo visai kitokį tėvo įvaizdį ir kito­
kią jo funkciją sūnaus atžvilgiu. Jungtinėse Valstijose ir Skandi­
navijoje daugelis studijų apie problemų turinčius berniukus
baigiamos vienodomis išvadomis, kurios apverčia aukštyn kojom
daugelį ankstesnių įsitikinimų: „Būtent pirmaisiais dvejais "egzis­
tencijos metais berniukams būtinas t ė v a s " . Henry's Billeris pa­
23
tikslina, kad „berniukai, stokoję tėvo pačioje gyvenimo pradžioje,
turi daugiau trūkumų įvairių savo asmenybės dimensijų atžvilgiu,
palyginti su tais, kurie neteko tėvo vėlesniame amžiuje . 24
21
Čia turime galvoje deramai pastebėtus skirtumus tarp v y r o ir
moters: tai, kaip jie laiko kūdikį, žaidžia su juo, kalba su juo ir pan. Kūno,
balso skirtumus. V a i z d a v i m o skirtumus.
22
Visame šiame skyriuje „tėvą" suprantame ne tik kaip tą, kuris
pradėjo vaiką, bet ir kaip tėviškąjį substitutą, kuris rodo vaikui meilę ir juo
rūpinasi.
23
G. Corneau, op. cit., p. 26 patikslinta: „Stebėtieji berniukai dau­
giausia b u v o kareivių vaikai, palikti ankstyvoje vaikystėje, arba jūreivių
sūnūs, kurių tėvų nebūdavo namie devynis mėnesius per metus. Pastebi­
mas toks pat netipiškas šių berniukų išsivystymas, kaip ir našlaičių iš ne­
adekvačių vaikiĮ namų ar sūnų, išaugintų vienišos motinos, išauklėtų už­
darai ir neturinčių tėviškų substitutų".
24
Henry B. Biller, „Fatherhood: Implications for Child and Adult
Development", in Handbook of Development Psychology (ed. Benjamin B. YVol-
man) Prentice-Hall, Englevvood Cliffs, 1982, p. 706. Žr. taip pat H. B. Biller &
D. L. Meredith, „Invisible A m e r i c a n F a t h e r " , in Sexual Behavior, 1 9 7 2 , 2,
p.16-22.
222
Vėl prisimename seną Aristotelio pasakymą: vyrus gim­
do vyrai. Tik šiandien - su radikaliai skirtingais nuo vakarykščių
a priori.
Vakarietiškos tėvystės panorama
Abiejose Atlanto pusėse tėvo klausimas - kontraversiš­
kiausias iš visų. Nesirūpinant niuansais, paskelbiamas čia tėvų
saulėlydis, čia atgimimas. Varpo garsai varijuoja absoliučiai, pri­
klausomai nuo šeimos specialistų nuotaikos ar ideologijos . Tie­ 25
są pasakius, jau tapo nebeįmanoma nupiešti tipiško tėvo portre­
to, tokia marga tėvų tikrovė. Nors daugumas tėvų vis dar gyvena
po vienu stogu su motina ir vaikais , kaskart vis daugiau jų pra­
26
deda gyventi už šeimos židinio ribų, išsituokę ar išsiskyrę, ir rū­
pindamiesi savo atžalomis.
Paskaičius INSEE statistikas apie kasdienę vyrų ir mo­
terų darbotvarkę, skaitytoją užplūsta juodžiausias pesimizmas.
1985 metais dirbanti ir gaunanti atlyginimą moteris kasdien pa­
skirdavo keturiasdešimt dvi minutes materialiniam rūpinimuisi
vaikais, tuo tarpu jos vyriškasis alter ego - tik šešias minutes ! 27
Taip pat ir šeimose, kurios laiko save egalitarinėmis, amerikiečių
atlikti tyrimai vidutinišką tėvo ir motinos įsitraukimą į vaiko auk­
lėjimą vertina atitinkamai 35 % ir 65 "/o . Tėvai praleidžia keturis-
28
25
Jungtinėse Valstijose du visuomenei gerai žinomi mokslininkai
pareiškia radikaliai priešingus požiūrius: feministė Barbara Ehrenreich kon­
statuoja, jog amerikiečiai vyrai vengia šeimyninės atsakomybės, o Josephas
Pleck'as, vienas iš Men's Studies steigėjų, tvirtina, kad vyrai vis labiau pasi­
neria į tėvystę.
26
Population et Societės, janvier 1988: 1986 metais toks sutuokti­
nių ar drauge gyvenančiųjų atvejis siekė 86,2 %.
27
Plg. INSEE, Les Femmes, 1991, p. 141.
28
J. Pleck, „Men's F a m i l y VVork: Three Perspectives and Some
Nevv D a t a " , in The Family Coordinator, october 1979, p. 4 8 1 - 4 8 8 .
223
 http://avatara.lt
kart mažiau laiko nei motina akis į akį su vaiku ir nejaučia tokio
įsipareigojimo jo atžvilgiu kaip ji . 29
Diane'a Ehrensaft ir Arlie Hochschild, nuodugniai tyri­
nėjusios tas „egalitarines" šeimas, nupiešė panašų naujojo tėvo
portretą. Tai vyras, kilęs iš viduriniosios ar aukštesniosios kla­
sės, gavęs aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą ir didesnes nei
vidutinės pajamas. Jis - liberalios profesijos atstovas, ir ta profe­
sija leidžia jam, kaip ir jo žmonai, laisviau disponuoti savo laiku.
Jam būdingas tradicinės vyriškosios kultūros atmetimo jausmas.
Daugelis jų prisipažįsta nutraukę ryšius su vaikystės modeliu ir
jokiu būdu nenorį atkartoti savo tėvo, laikyto „šaltu ir nutolusiu",
elgesio. Jie norėtų „atitaisyti" savo pačių vaikystę . Be to, jie gy­ 30
vena su moterimis, kurios nenori visą laiką būti vien motinomis.
Apskritai tie tėvai, kurie aktyviai dalyvauja prižiūrint ir
auklėjant savo vaikus, sakosi jaučiasi laimingesni dėl tėvystės
nei tie, kurie menkai į ją teįsitraukę . Dar reikėtų patikslinti, kad
31
S. C a t h , A. Gurvvitt, L. Gunsberg (ed.), Fathers and their Fami-
29
lies, The A n a l y t i c Press, N.Y., 1 9 8 9 , p. 12. Žr. taip pat Diane Ehrensaft,
Parenling Together, University of Illinois Press, 1987; Arlie Hochschild, The
Second Shift, Avon Books, N.Y., 1989; Michael Kimmel (ed.), Changing Men,
op. cit. Žr. taip pat angliškąsias studijas; Lorna McKee & Margaret O' Brien,
The Father Figure, Tavistock Publications, 1982, ir Charlie Levvis & M. O'
Brien Reassessing Fatherhood, Sage Publications, 1987.
30
Arlie Hochschid apklausa įrodo, kad naujieji egalitariniai tė­
vai, veikiantys prieš savo pačių tėvą, vis dėlto sugebėjo identifikuotis su
priimtinais v y r a i s (svainis, v y r e s n y s i s brolis, ir p a n . ) ; ir tai jiems leido
susigrąžinti motiną nepatiriant baimės, kad t a p s p e r n e l y g moteriški, op.
cit., p. 2 1 6 - 2 1 8 .
31
Žr. de Frodi studiją apie švedų šeimas, Scandinavian Journal of
Psychology, 1 9 8 2 , 2 3 , p. 5 3 - 6 2 , G. Russello studijas apie australų šeimas:
„Share-caregiving Families: an Australian Study", in Lamb (ed.), Non Tradi-
tional Families: Parenting and Child Developement, Hillsdale, N.Y., 1982; Lavv-
rence Erlbaum, The Changing Role of Fathers, University of Queensland Press,
1983. Žr. taip pat Radlino studijas apie Jungtines Valstijas arba Sagi studi­
jas apie Izraelio šeimas; abi jos išspausdintos Lambo rinkinyje, op. cit.
224
tėviškas pasitenkinimas labai priklauso nuo pasirinkimo laisvės.
Kaskart vis dažniau pasitaiko, kai vyrai ir moterys apsikeičia vaid­
menimis (ji turi darbą, o jis - bedarbis), „priverstinės" tėvystės
padariniai būna mažiau pozityvūs. G. Russelo studijos apie to­
kio pobūdžio šeimą Australijoje rodo, kad tėvai, kurie visą laiką
rūpinasi savo vaikais, skundžiasi - kaip ir daug motinų tokioje
situacijoje, - kad jų gyvenimas nuobodus ir vis pasikartojantis,
kad jiems stinga visuomeninių ryšių ir kad jie turi ištverti kritišką
šeimos ir draugų požiūrį į save . Vis tik, atsiradus galimybei vėl
32
imtis profesinės veiklos, jie iškart sugrįžta prie tradiciškesnio šei­
mos modelio. Tas pat konstatuojama ir Švedijoje, kur tėvystės atos­
togos egzistuoja nuo 1974 metų. Tėvai dažniausiai ima pačias
trumpiausias atostogas vaikui gimus ir retai kada ilgesnes vaiko
auginimui, nepaisant to, kad tam suteikiamos puikios finansinės
sąlygos . Jie nori „dalytis" su motina tais vaidmenimis, o ne ap­
3
versti juos aukštyn kojom. Nepaisant švedų vyriausybinės kam­
panijos, skatinančios tėvus labiau rūpintis savo vaikais, vyrai pa­
rodė, kad jie nenori tam skirti viso laiko. Priešingai, kai kuriose
norvegų šeimose, kur tėvas ir motina dirba tik pusę laiko ir dalijasi
32
G. Russel, „Primary Caretaking and Role-Sharing Fathers", in
Lamb (ed.) The Faiher's role, J. VViley and sons, 1986, p. 2 9 - 5 7 , ir „Problems
in Role-Reversed Families" in Levvis & O'Brien (ed.), Reassessing Fatherhood,
op. cit., p. 1 6 1 - 1 7 9 . Russellas priskaičiuoja iki 10 000 ar 15 000 tokio tipo
šeimų Australijoje, kitaip tariant, nuo 1 iki 2 % šeimų.
33
Švedijoje nuo 1988 metų tėvų draudimas suteikia 15 mėnesių
a t o s t o g a s t ė v a m s , g i m u s v i e n a m kūdikiui, ir 12 iš jų jie g a u n a pašalpą
lygią 90 % normalaus atlyginimo. Atostogos gali būti paimtos abiejų tėvų,
bet ne vienu metu. Iki pastarojo laikotarpio vyrai delsdavo imti tėvų atosto­
gas: sutikdavo tik vienas tėvas iš penkių ir kur kas trumpesnes, nei dekreti­
nės motinos a t o s t o g o s . Plg. Stig H a d e n i u s & A n n Lindgren, Connaitre la
Suėdė, Institut Suėdois, 1990, p. 67. Teisybė, kad devintojo dešimtmečio tėvų,
paėmusių mėnesį ar d a u g i a u tokių atostogų, apklausos rodo, jog jie buvo
savo darbdavių negatyvių reakcijų taikinys (apklausos, pacituotos J. Plecko,
„Employment and Fatherhood: Issues and Innovate Policies", in Lamb (ed.),
The Father's Role, op. cit., p. 4 0 1 - 4 0 2 ) .
225
 http://avatara.lt
kinti daugeliu priežasčių. Jau dvidešimt metų santykiai nutrau­
tėvų veikla, regime didesnį procentą, kai abu sutuoktiniai paten­
kiami kaskart anksčiau: 1982 metais jie pasiekė maksimumą ket­
kinti savo padėtimi . 34

virtaisiais sąjungos metais , kitaip tariant, kai vaikai dar maži.

40

Tėvų, kurie vieni auklėja vaikus, skaičius didėja daugu­

Tėvo ir vyro statuso judėjimai vienu balsu kaltina seksizmo teisė­
moje vakarietiškų visuomenių. Prancūzijoje 1990 metais buvo pri­
jus , kurie sistemingai patiki mažąjį vaiką motinai. Tačiau labiau
41

skaičiuota iki 223 500 vaikų, gyvenančių su tėvu . Jungtinėse Vals­

35

tikėtina, kad nusistovėjęs tradicinio modelio, patvirtinančio dia­

tijose 36
tas skaičius išaugo 100 % tarp 1971 ir 1981 metų, ir
dą motina/vaikas, suvokimas sulaukia bendro teisėjo, tėvo ir mo­
specialistai mano, kad ir toliau taip tęsis, nepaisant to, kad pro­
tinos sutikimo. Tėvas nė nesvajoja prašyti vaiko priežiūros, o mo­
porcija tarp vaikų, patikėtų motinai, ir vaikų, patikėtų tėvui, išlie­
tina neįsivaizduoja, kad galėtų jam ją perleisti . 42

ka ta pati. Studijos, skirtos tokiems tėvams, rodo, kad jie dažniau

Kodėl nesutikus su tuo, kad daugelis tėvų tiesiog nenori
prižiūri berniukus nei mergaites, veikiau vaikus prieš brandą, nei
daryti perversmo savo gyvenime, sulėtinti profesinio gyvenimo ir
kūdikius, ir kad jie susiduria su tomis pačiomis problemomis,
sutramdyti savo ambicijų, kad skirtų daugiau laiko mažam vai­
kaip ir vienišos motinos: laiko, pinigų, auklių ir pan. Jie patiria
kui? Tik motinos, dirbančios visą darbo dieną, žino, kad vaikai -
tiek pat sunkumų su paauglėmis dukterimis, kaip ir motinos su
sunki našta. Vienoms kompensacija, kurią suteikia vaikų prierai­
tokio pat amžiaus sūnumis. Apskritai vieniši tėvai tvarkosi ne­
šumas, verta tos kainos. Tačiau kitų tokio pasirinkimo priežastys
blogai , ypač, kai moka mobilizuoti savo moteriškumą, kad būtų
37

įvardijamos kaip kaltės ir pareigos jausmas. Tiek to spaudimo,

sykiu ir motina, ir tėvas . 38

kuris vis dar menkai slegia tėvus!

Daugumas išsiskyrusių tėvų savo vaikų neprižiūri . Po 39
skyrybų to reikalauja tik mažuma tėvų. Tą reiškinį galima paaiš-
34
E. Gronseth, „VVork Sharing: A Norvegian E x a m p l e " , in Rapo-
port & R a p o p o r t (eds); Working Couples, Ste Lucia, University of Queen-
sland Press, 1978.
35
Population et sociėtės, n° 269, juin 1992.
36
Vienas vaikas iš penkių 1984 metais gyveno vieno tėvo šeimoje:
90 % (arba 10,5 milijonų) su motina ir 10 % (arba 1,5 milijono) su tėvu. Plg.
in Morriage and family Revieiv, vol. 9, n" 3 - 4 , 1986, p. 1 3 5 - 1 4 9 .
37
Ibidem, p. 145. Žr. taip pat Arnold J. K a t z , „Lone Fathers:
Perspectives and Implications for Family Policy" in The Family Coordinator,
october 1979, p. 521 527, čia palyginamos visos studijos šia tema, atliktos
Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir Kanadoje.
38
Margaret O'Brien, išsamiai apklaususi Londone 59 tėvus, besi­
rūpinančius vaikais nuo 5 iki 11 metų, cituoja tokį vieno jų prisipažinime):
„Aš turiu kreiptis į save patį kaip į „motiną", kadangi nėra žodžio įvardyti
vyrams, kurie daro tai, ką darau a š " , „Becoming a Lone Father: Differential
Patterns and Experiences", in The Father Figure, op. cit., p. 184.
39
1984 metais mažiau nei 10% išsiskyrusių tėvų prižiūrėjo savo
vaikus.
Apklausa, įvykdyta 1985 metais H. Leridono ir C. Ville-
neuve-Gokalpo, liečianti vaikų santykius su jų išsiskyrusiais tė­
vais, rodo stulbinantį skirtumą tarp tėvo ir motinos elgesio. „Dau­
giau nei pusė vaikų praranda ryšį su tėvu, kuris jo neprižiūri,
(tiek motina, tiek tėvu) arba turi su juo tik epizodinių ryšių (ma­
žiau nei kartą per mėnesį). Kadangi vaikai gyvena su motina aš-
40
Donnėes sociales, 1990, INSEE, p. 298.
41
Journal de la condition masculine, n° 5 0 , ( 1 9 8 7 ) , n" 62 ( 1 9 9 0 ) ,
3 ' x p r e s s , 1 3 - 1 9 juin, 1 9 9 1 , p. 80.
42
Nepaisant to, kad nėra nacionalinių statistikų dėl tėvo prašy­
mo palikti vaiką jo priežiūrai, viena apklausa, neseniai įvykdyta Paryžiaus
aukščiausiojo teismo, regis, patvirtina šią hipotezę: „Iš 2 0 0 spręstų bylų,
161 atveju, kur dėl vaiko priežiūros neiškilo konfliktas, motinai ji b u v o
priskirta 145 atvejais, o tėvui tik 12 atvejų. Iš tos pačios apklausos aiškėja,
kad iš 14 konfliktinių atvejų motinai buvo priteista vaiko priežiūra 9 atve­
jais, tėvui - 5 atvejais". Plg. Violette Gorny, Priorite aux enfants. Un Nouveau
pouvoir, Hachette, 1991, p. 87.

227
226
 http://avatara.lt
tuoniais atvejais iš dešimties, tai dažniausiai įtempti santykiai
būna su tėvu." Iš akių - ir iš širdies! Nėra įrodymų, kad tos sta­
tistikos neapsiverstų aukštyn kojom, jeigu tėvai masiškai imtųsi
prižiūrėti savo vaikus. Tačiau vienas skaičius verčia susimąstyti:
27 % išsiskyrusių tėvų niekada nebemato savo vaiko, ir beveik tiek
pat jų niekada nemoka alimentų. Ar tai būtų abejingumas, kaltės
jausmas ar pyktis ant motinos, šios statistikos atvirai parodo, kad
meilė vaikui didžiai priklauso nuo ryšių tęstinumo ir intensyvu­
mo. O to iš tikrųjų reikia norėti.
Galiausiai egzistuoja tokia tėvų kategorija, apie kurią
Prancūzijoje niekada nekalbama , tačiau kurią pradėta tyrinėti
43
Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje: tėvai homoseksualai. Dėl akivaiz­
džių priežasčių jų skaičių sunku nustatyti. Amerikoje (Jungtinėse
Valstijose ir Kanadoje) priskaičiuojama iki šešių milijonų homo­
seksualų, kurie yra vedę arba tėvai 44
ir iki milijono gėjų tėvų.
Daugelis paklaus savęs: kaip galima būti homoseksua­
lu ir drauge tėvu? Dažniausiai šie vyrai vedė nuoširdžiai, nežino­
dami apie savo homoseksualinius instinktus . Vesti ir susilaukti 45
vaikų, anot jų, reiškė užsitikrinti normalumo liudijimą. Daugu­
mas jų prisipažino esą homoseksualai tik vedę ir tapę tėvais.
43
Arkadininkų apklausa, atlikta aštuntojo dešimtmečio pradžioje,
parodė, kad, nors didžioji jų d a u g u m a liko viengungiais, 16 % iš jų buvo
kitados vedę, 8 % buvo vedę dar apklausos metu, 13 % turėjo vaikų (10 % -
savo, 3 % - įvaikintų). Tačiau apie jų tėvystę beveik niekas nėra žinoma,
Rapport sur l'homosexualite de Y homme, op. cit., p. 156 ir 163. A l a n P. Bell
priskaičiuoja iki 20 % homoseksualų, kurie jau buvo vedę, in Homosexua-
titės, op. cit., p. 2 0 2 .
44
F. W. Bozett, Gay and lesbian Parents, N. Y., Praeger, 1987.
45
Rapport sur l'homosexualite, op. cit., p. 1 6 6 - 1 7 0 ; Brian Miller,
„Life-styles of Gay Husbands and F a t h e r s " , in Men's Lives, op. cit., p. 5 5 9 -
5 6 7 ; B. Miller, „Gay fathers snd their children", in The Family Coordinator,
octobre 1979, p. 5 4 4 - 5 5 2 ; Robert L. Barret & Bryan E. Robinson, Gay Fathers,
Lexington books, 1990.
228
Laipsniškas, skausmingas ir siaubingai kaltės jausmą ugdantis
suvokimas. Davidas Leavittas nuostabiai aprašė kryžiaus kelius
vieno šeimos tėvo, kuris galėjo prisipažinti esąs homoseksualas
tik po dvidešimt septynerių metų santuokinio gyvenimo: jam kėlė
siaubą mintis, kad jis užgaus savo žmoną, sūnų ir sugriaus šei­
mą . Dvigubas gyvenimas, melas, baimė būti atskleistam - kas­
46
dienybė tų vyrų, kurie bijo savo vaikų žvilgsnio ir būti jų pasmerkti.
Tie, kurie pasirenka gyventi atvirai, galiausiai išsiskiria ir atsidu­
ria sunkioje teisinėje ir visuomeninėje padėtyje. Aukos, atmestos
tiek homoseksualų, tiek heteroseksualų, kurie jiems priekaištau­
ja, esą jie vedė tam, kad pasislėptų. Tėvai gėjai yra izoliuoti, jiems
neleidžiama prižiūrėti savo vaikų . Visų blogiausia - privalėti
47
atskleisti jiems savo seksualinę pakraipą rizikuojant juos trau­
muoti, prarasti jų prieraišumą ir pagarbą . 48
Tyla, gaubianti tėvus homoseksualus, netrukdo sukurti
nemažai vienas už kitą negatyvesnių mitų. Barretas ir Robinso­
nas atskleidė jų visą tuziną . Tarp labiausiai paplitusių - mintis,
49
kad gėjai tėvai yra ligoniai, rizikuojantys užkrėsti homoseksualu­
mu savo vaikus. Nors nėra jokių įrodymų, kad homoseksualų vai­
kai būtų labiau linkę į homoseksualumą nei kiti vaikai . Kaip su 50
humoru pastebėjo vienas apklaustasis tėvas: „Mano heteroseksu-
aliems tėvams nepavyko padaryti iš manęs heteroseksualo. Taigi
46
David Leavitt, Le Langage perdu des grues, 1986, pranc. verti­
m a s , Denoel, 1988.
47
B. Miller, The Family Coordinator, op. cit., p. 549.
48
1977 metais vienoje nacionalinėje apklausoje buvo atskleista,
kad homoseksualumas buvo sunkiausia tema, a p t a r i a m a tarp tėvų ir vai­
kų, The General Mills American Family Report, Minneapolis, 1977.
49
Barret & Robinson, op. cit., p. 3 2 - 3 3 .
50
Vienas n u o d u g n u s 4 0 h o m o s e k s u a l ų tėvii, kurių 4 8 d u k t e ­
rys ir 42 sūnūs buvo jau p a k a n k a m a i dideli, kad sužinotų apie savo tėvų
s e k s u a l i n ę p a k r a i p ą , t y r i m a s p a n e i g ė šį mitą. Tik v i e n a s iš berniukų ir
trys iš mergaičių, a t r o d o , b u v o linkę į h o m o s e k s u a l u m ą ; Brian Miller, in
M e n ' s Lives, op. cit., p. 5 6 5 ; Brian Miller, in The F a m i l y Coordinator, op.
cit., p. 5 4 6 - 5 4 7 .
229
 http://avatara.lt
nėra jokio pagrindo manyti, kad man pavyks padaryti priešingai,
Šie būtini patikslinimai neturi maskuoti sunkumų, su
net jeigu aš to ir norėčiau \" 51

kuriais susiduria homoseksualų vaikai. Visų pirmiausias - būti­

Kitas tvirtai įsišaknijęs mitas: gėjus neva yra seksuali­
nybė saugoti paslaptį nuo aplinkinių, net pačių artimiausių. Bai­
nis maniakas, o homoseksualus tėvas būtų linkęs užsipulti savo
mė išduoti tėvą ar pašaipų baimė sukelia skausmingą atskirtumo
paties vaikus arba leisti tai padaryti draugams. Nors iš tikrųjų
jausmą. Net jeigu jam ir netenka saugoti paslapties, vaiko gyveni­
nėra nieko labiau klaidingo. Visos apklausos rodo, kad homosek­
mas nėra lengvesnis, kadangi jis gauną visą neslepiamos homo-
sualai rečiau prasižengia nei heteroseksualai . Nacionalinės 52

fobijos dozę iš visuomenės. Visų blogiausia tai, kad vaikas pats

Amerikos policijos statistikos rodo, kad 90 % vaikų, patyrusių
interiorizuoja tą homofobija. Mūsų dispozicijoje esančiose apklau­
seksualinę agresiją, patyrė ją iš heteroseksualų . Kraujomaišos 53

atvejai ar nekaltybės atėmimas yra labai reti, netgi neegzistuojan­ sose siekiama parodyti, kad mergaitės geriau nei berniukai susi­

tys tėvų homoseksualų tarpe. Nors tai yra viena iš dažniausiai taiko su tėvo homoseksualumu, tačiau kai kurie vaikai rodo elge­
minimų priežasčių amerikiečių teismuose, kai siekiama uždraus­ sio ar tapatybės sutrikimų. Beje, neką labiau nei išsiskyrusių
ti jiems vaikų priežiūrą. heteroseksualių tėvų vaikai . 55

Paskutinis argumentas prieš tėvus homoseksualus: jie
pasmerks savo vaikus visuomenės persekiojimui. Teisybė, kad tė­
vai, kurie atvirai išgyvena homoseksualumą, stato savo vaikus į
pavojų, kad į juos bus žiūrima su panieka, kad jie bus atstumti
bendražygių ir suaugusiųjų. Tačiau apklausos rodo, kad tokie
tėvai yra labai jautrūs tokio pobūdžio kliūtims ir daro viską, ką
gali, kad apsaugotų nuo jų savo vaikus. Priešingai nei rodo įsiga­
lėjusi fantazija, homoseksualas tėvas - anaiptol ne iškrypėlis, ne­
jaučiantis jokios atsakomybės. Jis myli savo vaikus kaip ir bet ku­
ris kitas tėvas. įvairiose mūsų dispozicijoje esančiose studijose jis
aprašomas kaip trokštantis turėti jausmo kupinus ir nuolatinius
ryšius su savo vaikais, dažnai labiau motiniškas, tačiau sykiu ir
griežtesnis taikant įstatymą nei tradicinis tėvas .
Iš šių skliaustų apie tėvą homoseksualą galima susi­
daryti nuomonę, kad seksualinė pakraipa nė kiek neįtakoja „tė­
vystės" kokybė'5 Ir vis dėlto, viešoji nuomonė yra kur kas griež­
tesnė šio tėvo atžvilgiu, nei to, kuris apskritai išnyko iš savo
vaiko gyvenimo...
Geras tėvas: nuo motiniškojo rūpinimosi vaiku prie tėviškojo
rūpinimosi vaiku
Jau keli dešimtmečiai nebepajėgiama suskaičiuoti stu­
dijų, skirtų ištirti pasekmes, kurias vaikui palieka tėvo nebuvi­
54
mas. Tos išvados kontraversiškos . Jeigu tiesa tai, kad berniukai,
56

išauginti be tėvo, statistiškai, regis, susiduria su daugiau sunku­

51
Brian Miller, in The Family Coordinator, p. 547.
mų nei kiti berniukai (agresyvumo kontrolė, sėkmingas mokyma­
52
A. Bell & M. YVeinberg, Homosexualilės; Le Regard des autres,
Arcadie, 1979, p. 6 5 ; Barret & Robinson, op. cit., p. 42 ir 80. sis, giminės tapatybės problema...), tai tas konstatavimas turi dau­
53
B. Voeller & J. VValters, „Gay Fathers", The Family Coordinator, gybę išimčių. Nebūtinai visi vaikai, išauginti be tėvo, turi
1978, n° 27, p. 1 4 9 - 1 5 7 ; B. Miller, The Family Coordinator, 1979, p. 546. problemų, o tiems, kurie gyvena su juo po vienu stogu, ne visada
54
F. W. Bozett, „Gay Fathers: A Revievv of the L i t e r a t u r e " , in
Journal of Homosexuality, 1989, 18, p. 1 3 7 - 1 6 2 ; J. Bigner & A. Jacobsen, „The
55
R. Barret & B. Robinson, op. cit., p. 89.

value of Children for Gay Versus Heterosexual Fathers", in Journal of Homo-

56
Tų studijų ir kontroversijų santrauką žr. Michael E. Lamb, The

sexuality, 1 9 8 9 , 18, p. 1 6 3 - 1 7 2 . Father's Role, op. cit., p. 1 4 - 1 6 . Žr. taip pat Gregory G. Rochlin, The Masculine
Dilemma, Little, Brovvn and Co, Boston, 1980.

230
231
 http://avatara.lt
užtikrintas normalus vystymasis. Iki šios dienos niekas tikrai ne­
žino tos sėkmės ar nesėkmės priežasčių. Joms suvokti nepakanka
tik tėvo buvimo ar nebuvimo . 57
Nuo to laiko, kai motinos masiškai įžengė į darbo rinką,
o „pereinamosios stadijos" tėvai 58
raginami rūpintis savo vai­
kais, pastarųjų metų tyrimai apvertė problemą aukštyn kojom ir
mėgina išmatuoti tėvo buvimo prie visai mažo vaiko padarinius.
Vyras savo kaip tėvo karjerą pradeda vaikui vos gimus. Pirmai­
siais žindomo kūdikio mėnesiais jis, tiksliai kalbant, tampa t ė v u /
motina , arba, jei pageidaujate, vyriškosios lyties motina, veikiau
59
motina nei vyriškosios lyties atstovu, kad galėtų patenkinti kūdi­
kio reikmes. Priešingai nei liudija kultūrinė ar lingvistinė tradici­
jos, „motiniškas rūpinimasis kūdikiu" neturi lyties . Stengdamiesi 60
išvengti kalbos paspęstų pinklių, anglai ir amerikiečiai veikiau
vartoja neutralų žodį nurturing, kuris reiškia „maitinti fiziškai ir
emocionaliai", arba parenting (vaiko auklėjimas šeimoje). Abu ter­
minai turi tą privalumą, kad nutrina lytinius skirtumus.
Motiniško rūpinimosi vaiku išmokstama jį praktikuo­
jant. Vyras ir žmona išmoksta jo 61
juo greičiau, jeigu ir patys turė­
jo motiniškai rūpestingus tėvus. Motiniško rūpinimosi vaiku ko­
kybė irgi priklauso nuo aplinkybių: studija, skirta tėvams, kurie
patys vieni augina kūdikį, rodo, kad jie dar labiau nei vedę tėvai
57
Čia veikia daugybė veiksnių: tėvo substituto buvimas ar nebu­
v i m a s ; g l a u d ū s sūnaus ryšiai su t ė v u , be abejonės, yra d a u g svarbiau už
tėvo buvimą ar nebuvimą.
58
Theresa Jump & Linda H a a s , „Fathers in Transition", in Chan­
ging Men, op. cit., p. 9 8 - 1 1 4 .
59
E. Badinter, L'Amour en plus, op. cit., p. 3 6 5 - 3 6 8 .
60
Diane Ehrenshaft vartoja žodį „ m o t i n y s t ė " į v a r d y d a m a kas­
dienę vaiko priežiūrą, kurią lydi suvokimas, jog esi tiesiogiai už jį atsakin­
gas, ir tai neturi nieko bendra su tomis keliomis minutėmis per dieną, kurias
tradicinis tėvas paaukoja savo vaikui, „When VVomen and Men Mother", in
Socialist Revieiv, February 1980, n" 4 9 , p. 4 5 - 4 6 .
61
Žr. Robert A. Fein, „Research on Fathering", in Journal of Sočiai
issues, 1978, vol. 3 - 4 , n° 1, p. 128. Plg. taip pat M. Lamb, op. cit., p. 11.
232
elgiasi taip, kaip moteris, besirūpinanti savo vaiku. Labiau nei
nuo giminės skirtumo, vyro ar moters motiniškas rūpinimasis vai­
ku priklauso nuo jo vaikystės arba nuo išorinių aplinkybių, netu­
rinčių nieko bendro su psichologija . 62
Kad gerai rūpintųsi savo vaiku, tėvas - kaip ir motina -
turi mobilizuoti visą savo pirminį moteriškumą. Beje, pastarojo
suaktyvinimas dažnai prasideda žmonos nėštumo metu. Lau­
kiantis tėvas yra vis geriau žinomų psichologinių sukrėtimų tai­
kinys. Jis turi atlaikyti pirminio moteriškumo sugrįžimo pojūtį ir
nesąmoningą susiliejimo prisiminimą . Kai kurie vyrai sunkiai
63
ištveria tokį patyrimą, kaip tai liudija begalė jų patiriamų nega­
lavimų motinos nėštumo metu arba jų pabėgimas iš šeimos . 64
Nekyla jokios abejonės, kad kai kuriems vyrams „prisiimti nuo­
seklią tėvišką poziciją - sunkiausias brandaus amžiaus integra­
cijos uždavinys" . 65
Kūdikiui gimus, juo labiau tėvas motiniškai rūpinasi
vaiku, juo labiau jis atgaivina sąmonėje savo pačius pirmuosius
santykius su motina. Priešingai nei teigiama Chodorovo teorijo­
se, esą vyrai neturi tokių pačių gebėjimų susisaistyti su kūdikiu,
kaip moterys, patyrimas rodo priešingai - kad bendras praeities
protomoteriškumas sulygina jų gebėjimus motiniškai rūpintis vai­
kais. Juo labiau tėvas leidžiasi užvaldomas savo moteriškumo,
tuo artimesniu ryšiu su kūdikiu jis susisaisto ir būna geresnis
tėvas. Daugelyje studijų, tiriančių ryšį tėvas/kūdikis, po stebėji­
mo juos pirmuosius šešis mėnesius, kategoriškai teigiama: tėvai
62
Barbara J. Risman, „Men vvho M o t h e r " , in Gender & Society,
March 1987, vol. 1 n° 1, p. 8 - 1 1 .
63
S. Osherson, Finding our Fathers, op. cit., p. 1 3 3 - 1 4 0 .
64
John Updike, Rabbit Run, pranc. vertimas Coeur de liėvre. Hero­
jus pabėga, sužinojęs apie savo žmonos nėštumą, o paskui palieka ir savo
pastojusią meilužę. Žr. taip pat G. Delaisi de Perseval, La Part du pere, Le
seuil, 1981, ir M a r y - J o a n Gerson, „Tomonovv F a t h e r s " , in C a t h , Gurvvitt,
Gunsberg (ed.), Fathers & their Families, 1989, op. cit., p. 1 2 7 - 1 4 4 .
65
Mary-Joan Gerson, op. cit., p. 141.
233
 http://avatara.lt
ne blogiau už motinas rūpinasi savo kūdikiais 66
ir daro tai beveik
taip pat kaip ir motinos . Tą teiginį patvirtina ir viengungių tėvų,
67
ar vedusių tėvų, kurie atlieka pagrindinį motiniškojo rūpinimosi
vaidmenį, stebėjimas . Tėvas, kaip ir motina, gali užmegzti tikrą
68
simbiozės ryšį su kūdikiu . Su sąlyga, kad moka užmigdyti savo
69
tradicinį vyriškumą. „Grynas mačo, kietuolių kietuolis, yra iš pa­
grindų netinkamas tėvystei" . Geri tėvai būna tik tie, kurie moka
70
naudotis savo biseksualumu.
Tuo atveju, kai tėvas moka motiniškai rūpintis savo vai­
ku, kaip ir motina, ryšio tėvas/kūdikis specialistai pastebi subti­
lius skirtumus tarp vyriško ir moteriško motiniško rūpinimosi vai­
ku. „Tėvas labiau stengiasi žaisti su mažyliu nei motina, ir jo
žaidimai paprastai būna labiau stimuliuojantys, energingesni, la­
biau jaudrinantys ir trikdantys kūdikį" . Yogmanas pastebėjo,
71
kad tėvai labai anksti griebiasi lytėjimo ir judesio žaidimų, ku­
rių metu jie stengiasi sujaudrinti vaiką, tuo tarpu motinos labiau
66
Be jau minėtų darbų, plg. T. Berry Brazeltono, Michaelio Yogma-
no, Kyle'o Pruetto, F. Pederseno, etc. darbus.
67
„Trijų mėnesių kūdikiai sąveikauja su tėvu taip pat puikiai,
kaip ir su motina pagal tą pačią abipusę ir abipusiškai sureguliuotą sche­
mą... Tėvai ir motinos demonstruoja tokį patį gebėjimą priversti vaiką žais­
ti, g a u d y t i dėmesį..." Plg. M. Y o g m a n , „La Prėsence du p ė r ė " , in Objectif
bėbė; A u t r e m e n t , n" 72, 1985, p. 1 4 3 - 1 4 4 .
68
Kyle C. Pruett, „The Nurturing Male", in Cath (and al.), 1989,
p. 3 8 9 - 4 0 5 ; R. Fein, „Research on Fathering", op. cit., p. 1 2 7 - 1 3 1 ; McKee &
m.6'Brien, The Father Figure, op. cit., p. 5 6 - 6 0 ir 1 6 2 - 1 6 7 .
69
Peter B. Neubauer, „Fathers and Single Parents", in Cath (and
al.), 1 9 8 9 , p . 6 3 - 7 5 .
70
Judith Kestenberg (and al.), „The Developement of Paternal
A t t i t u d e s " , in Cath, Gurvvitt & Munder Ross (eds), Father and Child, 1982,
p. 206. A. H o c h s c h i l d p a ž y m ė j o , kad labai įsitraukę į tas p a r e i g a s tėvai
kalbėjo apie savo tėvystę kaip motinos kad kalba apie motinišką rūpinimąsi
vaiku, op. cit., p. 2 2 8 - 2 2 9 .
71
N. Y o g m a n in Autrement, op. cit., p. 144. Žr. taip pat to paties
autoriaus „Observations on the Father-Infant Relationship", in C a t h (and
al.), 1 9 8 2 , op. cit., p. 1 0 1 - 1 2 2 .
234
linkusios į vizualinius žaidimus, kurie skatina vaiką sutelkti dė­
mesį. Tas pat pastebima, kai vaikui sukanka aštuoni ar daugiau
mėnesių. Nuo pat gimimo tėvas, kuris kitais atvejais elgiasi taip
pat, kaip motina, labiau linkęs imti jį ant rankų ir daugiau sūpuo­
ti. Per pokalbius su Yogmanu tėvai pabrėždavo fizinio kontakto,
„kūdikio, kuris į juos trindavosi, pojūčio s v a r b ą " . Šie žaidimų
72
pobūdžio ir stimuliavimo kokybės skirtumai minimi visose studi­
jose, skirtose netradiciniam tėvui, ar jis būtų amerikietis, ar šve­
das, anglas ar australas . 73
Kitas skirtumas tarp tėvo motiniško rūpinimosi vaiku ir
motinos: tėvas skirtingai elgiasi su vyriškosios ir moteriškosios
lyties kūdikiu, ypač kūdikiui sulaukus vienerių metų. Priešingai
nei motinai, kuri vienodai elgiasi su berniuku ir mergaite, tėvui
labiau rūpi sūnaus vyriškosios savybės. Jis ne tik linkęs praleisti
daugiau laiko su juo žaisdamas , bet ir skatina jo vyrišką elgse­
74
ną: fizinį aktyvumą, nepriklausomybę, polinkius į tyrinėjimą. Su
dukterim jis meilesnis ir stimuliuoja jos moteriškus bruožus: švel­
numą, pasyvumą, ramybę... Kitas lytinis skirtumas: buvo paste­
bėta, kad tėvai dažniau liesdavo tos lyties, kaip ir jis pats, vaiko
genitalijas, ir kur kas rečiau kitos lyties vaiko . Vieno tėvo, ap-
75
mąsčiusio šiuos pojūčius, paliudijimas labai iškalbingas: mau­
dyti 17 mėnesių savo sūnų - teisėtai užtarnautas juslinis malo­
numas: „Jis yra vienintelis vyras, kurio lytį, tą mažą mielą
72
Ibidem, Autrement, p. 145.
73
M. Lambas atkreipė dėmesį, kad dar nežinoma, ar šitie skirtu­
mai yra socialinio, ar biologinio pobūdžio.
74
Michael Lamb & Jamie Lamb, „The Nature and Importance of the
Father-Infant relationship", in The family Coordinator, October, 1976, p. 3 7 9 -
3 8 4 . Žr. M. L a m b , „The Development of Mothet-Infant and Father-Infant
Attachments in the Second Year of Life", in Developmental Psychology, 1977,
n° 13, p. 6 3 7 - 6 4 8 . Tų pačių išvadų priėjo ir Charlesas Levvis, „The Observa-
tion of Father-Infant Relationship", in The Father Figure, op. cit., p. 161.
75
Charlie Levvis, op. cit., p. 155.
76
Julės Chancel, „Le corps de b . " , in Pėrės et fils, Autrement, n" 61,
juin 1984, p. 2 1 0 , išskirta musų
235
 http://avatara.lt
apendiksą, aš galiu paliesti tiesiogiai, nepažeidęs homoseksua­
lumo tabu. Bučiniai, tuomet vadinami glamonėmis, būna labai
draugiški". Nieko panašaus jis nebuvo patyręs santykiuose su
dukterimi prieš dvylika metų: „Aš buvau jaunas sutrikęs tėvas,
sužavėtas tos mažos moters grožio... Tačiau visiškai pagarbus,
beveik kompleksuotas jos genitalijų atžvilgiu. Kai perbraukda­
vau vata jos didžiąsias lūpas... iš karto transformuodavausi į ap­
tarnaujančią medicinos seselę, šaltą ir profesionalią" . 76
Neįmanoma būti geru tėvu nesutinkant su savo latenti­
niu homoseksualumu ir įtarimu pedofilija! Laikas pripažinti tėvą
turint tai, kas jau nuo seno priskiriama motinai...
Tėvo/motinos buvimo pranašumai mažajam vaikui la­
bai dideli. Be to, kad jis yra naujas stimuliavimo šaltinis ir kitas
meilės objektas greta mamos, jis dar tampa ir labai geru identifi­
kavimosi pavyzdžiu sūnui. Tačiau ne tokiu, kokio laukta. H. Bil-
ler 77
ir M. Lambo 78
darbai įrodė, kad santykių tėvas/sūnus artu­
mas ir šiltumas yra svarbesni už vyriškumą. Kitaip tariant, būtent
„moteriški" tėvo bruožai kelia sūnui norą laikyti jį sau pavyz­
džiu. Aišku, jis bus labiau androginas nei tradicinio tėvo sūnus,
ne toks godus atskiriant lyčių vaidmenis, tačiau augdamas ber­
niukas gali tolydžio identifikuotis su tokios pat lyties meilės ob­
jektu kaip ir jis. Nuo aštuoniolikos mėnesių (fališkoji fazė) sū­
nus aktyviai siekia, kad tėvas būtų šalia, jį imituoja ir labiau
linkęs prie jo nei prie motinos . Tai neturi nieko bendro su pasy­
79
viu moterišku požiūriu, nei su meile, kurią jis jaučia motinai.
Anot Loevvaldo, ankstyvas prisirišimas prie tėvo grindžiamas
identifikavimusi su idealu. Taip susikuria pozityvus trikampis
77
H. Biller, Father, Child and Sexe Role, Lexington M. A. Heath,
1971.
78
M. L a m b , The Role of the Father in Child Develoytnent, N. Y.,
YViley, 1981.
" ldem. M a ž a s berniukas labai didžiuojasi, kad tėvas išmoko jį
šlapintis stovint kaip vyrą.
236
priešedipinis santykis , kuris jam padeda išbristi iš motiniškos
80
dilemos ir sušvelnina moterų baimę. Jis nesukliudo atsirasti Edi­
po kompleksui ar kastravimo baimei, tačiau sumažina jų dra­
matiškus efektus.
Naujasis tėvas/motina stulbinamai paneigia teiginį, kad
kūdikis prisirišęs išimtinai prie savo motinos (John Bowlby), ir jo
padarinį: kūdikis gali būti prisirišęs tik prie vieno asmens vienu
metu . Pirmieji tą problemą nušviečiantys M. Lambo ar M. Yogma-
81
no darbai rodo, kad taip nėra. Būtent kuris nors iš tėvų - neski­
riant jo lyties - labiausiai traukia kūdikį ir tampa pagrindiniu
prieraišumo objektu, ir šitas preferencinis santykis neeliminuoja
kitų. Dar daugiau, preferencijos keičiasi su amžiumi. Jei daugu­
ma vaikų atrodo esą artimesni motinai pirmaisiais metais, visi jie
ne kartą pakeis prieraišumo objektą per dvejus vėlesnius metus.
Tai priklauso nuo psichologinių etapų, nuo vaiko lyties ir nuo
išorinių aplinkybių . Tačiau, kad ir kokia būtų jo jausmų evoliu­
82
cija, vaikas interiorizuoja tuos du esamus tėvus ir jau nebėra už­
speistas santykių dviese su vienu iš jų, kurie gresia jį uždusinti.
Nesunku išmatuoti to naujo šeimos tipo pranašumus,
ypač mažam berniukui. Nebereikia barbariškų ritualų jam atskir­
ti nuo motinos ir įvesdinti į vyrų pasaulį. Artimi santykiai su tėvu
nuo pat gimimo gerai apsaugos jį nuo maskulinizacijos nemalo­
numų ir skausmų. Ir ji bus mažiau diferencijuota, mažiau aki­
vaizdi nei ankstesnė. Susitelks ties subtiliais skirtumais, tokiais pat
esminiais rytoj, koks vakar buvo opozicinis dualizmas. Praėjus
pirmiesiems metams, tėvas privalo mobilizuoti visą savo vyrišku­
mą, kad galėtų perduoti jį sūnui. Jis turi pasinaudoti savo bisek-
sualumu ir mokėti evoliucionuoti iš tėvo/motinos į tėvą/mento-
80
Žr. Johno Munderio Rosso darbus, 1977, 1979, 1982. Ir Peterio
Bloso Son and Father, N.Y., The Free press, 1985. Johnas Munderis Rossas,
reinterpretavęs m a ž o j o H a n s o atvejį, įžvelgia kitą jo neurozės priežastį:
tėvo stygių antraisiais gyvenimo metais. Plg. „The Riddle of Little H a n s " , in
C a t h (and al.), 1989, p. 2 6 7 - 2 8 3 .
81
Žr. M. Mahler, VVinnicott, F. Dolto, eic.
82
Diane Ehrensaft, Parenting Together, oy. cit., p. 1 9 5 - 1 9 9 .
237
 http://avatara.lt
rių. Tai du tėviškos meilės etapai, abudu vienodai butini. Tačiau
kol kas retas tėvas sugebėjo pereiti iš vieno į kitą.
Tėvystės revoliucijos sąlygos
Šiandieną vos pastebima tėvystės revoliucija, matyt, pa­
gimdys didžiulius perversmus būsimose kartose, būtent: atsiras
naujas vyriškumas, įvairesnis ir subtilesnis. Ji numato demokra-
tiškesnius sutuoktinių santykius, nei tie, kurie mums žinomi šian­
dieną, kurie nepriklauso vien tik nuo individų geros valios. Iki
šių dienų Vakarų visuomenių vadovaujančios instancijos dar ne­
integravo suvokimo, kad moteris gali atstoti vyrą, o juolab kad
tėvas gali atstoti motiną . 83
Beveik du trečdaliai motinų dirba ne namuose . Net jei­ 84
gu danės motinos dirba triskart dažniau negu ispanės, nekyla
jokios abejonės, kad naujasis motinos modelis labai greitai pri­
imamas visoje Vakarų visuomenėje. Ir nėra galo inventorizacijai
neteisybių, kurių objektais jos tampa . Prancūzės motinos, ku-
85
83
Prancūzijoje į v y r ą , kuris lieka n a m u o s e slaugyti sergančio
vaiko, žiūrima kreiviau nei į tai darančią moterį. Švedijoje, priešingai, tėvų
draudimas numato kompensaciją tėvui, kuris lieka namuose prižiūrėti ser­
gančio vaiko (daugiausia 90 dienų per metus vienam vaikui iki dvylikos
metų amžiaus). Tėvai lieka namuose slaugyti sergančio vaiko taip pat daž­
nai kaip ir motinos. Žr. Connaitre la Suėdė, op. cit., p. 67.
84
Jungtinėse Valstijose žr. Bureau of labor statistics, Employment
and Earning, Characteristics of Families: First Ouarier (VVashington, D. C, U.S.
D e p a r t m e n t of Labor, 1988). Europoje žr. Julio C a y c e d o & Boyd Rollins,
„Employment Status and Life Satisfaction of VVomen in Nine VVestern Euro-
pean Countries", in International Journal of Sociology of the Family, 1989, vol.,
19, p. 1 - 1 8 .
85
Vienoje labai išsamioje danų apklausoje 1988 metais b u v o
prieita išvados: „Teisybė, kad vyrai prisiima vis daugiau užduočių namuo­
se, tačiau didžiausią darbą vis dar atlieka m o t e r y s " , Time and Consumpiion,
Gunnar Viby Mogensen, 1990, p. 36 ir 201. Ši stora danų studija įrodo šios
šalies ryžtą nušviesti lytinės nelygybės apraiškas.
238
rioms išpuolė ne pati prasčiausia dalia , dažnai skundžiasi pa­ 86
vargusios nuo tos nelygybės, kuriai nesimato galo. Savaime su­
prantama, jos apeliuoja į savo bendražygius, kurie jų negirdi ar
beveik negirdi.
Šita gerai žinoma daugumos moterų padėtis neturėtų
paslėpti kitos, apie kurią prisimenama rečiau: moterų pasiprieši­
nimo siekiant šeimoje dalytis motiniškais rūpesčiais. Visos studi­
jos rodo ir tai, kad tėvo įsitraukimas priklauso nuo motinos geros
valios . O daugelis moterų nenori matyti savo bendražygio la­
87
biau besirūpinančio vaikais. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje dvi
apklausos parodė, kad tėvai, norėję įsitraukti į vaikų priežiūrą
šiek tiek labiau, nebuvo skatinami to daryti: 60-80 % žmonų to
nepageidavo . 88
Aiškindamos tokį atsisakymą, daugelis žmonų kalbė­
davo apie savo vyro nekompetenciją, kuri suteikia joms daugiau
darbo nei jo sutaupoma. Tačiau širdies gilumoje jos jautė savo
motinišką pranašumą kaip valdžią, kuria nenorėjo dalytis; net
jeigu už tai reikėdavo sumokėti fiziniu ir psichiniu išsekimu . 89
Faktiškai jų požiūris dėl tėvų įsitraukimo į vaikų priežiūrą labai
nedaug tepasikeitė per penkiolika metų . Ir galima numanyti, kad
90
jis nepasikeis iš pagrindų tol, kol visa visuomenė nepatvirtins
naujo vyriškų ir moteriškų galių paskirstymo. Netgi tarp moterų,
kurios tariasi norinčios didesnio tėvų dalyvavimo vaikų priežiū-
86
Kaip ir amerikietės motinos, jos dirba m a ž d a u g 7 v a l a n d a s
daugiau per savaitę nei jų bendražygiai, kitaip tariant, 15 dienų d a u g i a u
per metus!
87
N. Radin, „Primary Caregiving and Role-Sharing F a t h e r s " ir
G. Russel, „Shared-Giving Families: An Australian Study" in Non-Traditio
nal Families (ed. L a m b ) , 1 9 8 3 , op. cit., p. 1 7 3 - 2 0 4 ir 1 3 9 - 1 7 1 .
88
Quinn & Staines, The 1977, Quality of Employment Survey, A n n
A r b o r , M. L, 1979. Žr. taip pat J. Pleck, Husbands and Wifes' Paid Work,
Family Work, and Adjusiment, VVellesley, M. A., 1982.
89
M. Lamb & D. Oppenheim, „Fatherhood and Pather-Child Re-
lationships", in Cath (and al.), 1989, p. 18.
90
J. Pleck, op. cit., 1982.
239

roje, gali būti daugiau dviprasmiškumo, nei tai rodo 1982 metų
apklausos rezultatai. Russelo darbai apie australus tėvus , pri­
žiūrinčius namus ir vaikus, sukėlė jų žmonų nepasitenkinimą ir
tapo santuokinių nesutarimų šaltiniu.
Vertinga Diane'os Ehrensaft studija apie tas naujas šei­
mas rodo, kad motinos dažnai pavydi ryšių, siejančių tėvą su
vaiku . Jos jaučiasi išstumtos ir skundžiasi nepatiriančios su sa­
92
vo vyru tokio artumo, kokį jis išreiškia savo vaikui. Ehrensaft tai
perša mintį, jog, motinai praradus viršesnį vaidmenį, ji turi nuga­
lėti mintį, kad vaikas nėra jos tąsa. Jis priklauso dar ir kažkam
kitam ir su juo tapatinasi. Tas įspūdis juo skausmingesnis, jeigu
vaikas yra berniukas. Kad ir kaip keista, toji apklausa neparodė
jokio atitinkamo tėvo pavydo diados motina/vaikas atžvilgiu.
Tačiau sutuoktinių poros, Ehrensaft ištirtos skalpeliu, -
mažulytė išimtis iš bendros taisyklės. Tie tėvai, kurie dalijasi
užduotimis 100 %, be jokio vaidmenų skirtumo, nėra absoliutūs
šiuolaikinės šeimos reprezentantai. Būtų neteisinga ir negarbin­
ga leisti suprasti, kad vyrai tėra tik aukos žmonų, kurios nelei­
džia jiems tėviškai rūpintis vaiku. Greta tam tikro skaičiaus tė­
vų, kurie mielai darytų šiek tiek daugiau, yra ištisa kariauna
tokių, kurie nei to nori, nei jaučia pareigą daryti. Pastarieji - ne
„trukdomi savo žmonų tėvai", o kieto vyro, kuris pats sau nelei­
džia būti tėvu, paveldėtojai.
Tėviško rūpinimosi vaiku pranašumai ir neigiami padariniai
Esama dviejų įmanomų modelių: vienas - kai tėvai ir
motinos daro visiškai tą patį; kitas - kai tėvai dalijasi užduotimis.
Pirmasis, dar retesnis nei antrasis, yra modelis, kurį priėmė 40
Ehrensaft stebėtų sutuoktinių porų. Nuo pat vaiko gimimo abu
91
1982 ir 1983 metų, op. cit.
92
Paretiting Together, op. cit., p. 1 5 1 - 1 6 3 , 1989, vol., 19, p. 1 - 1 8 .
240
http://avatara.lt
tėvai nutarė vykdyti visas užduotis (išskyrus žindymą, kai tai
91
buvo daroma) vienodai ir parodyti vaikui, kad tėtis ir mama gali
pakeisti vienas kitą. Pasiektiems rezultatams nestinga dvipras­
miškumo, tiek vaiko, tiek sutuoktinių poros atžvilgiu.
Nebuvo pastebėta sumaišties ar nerimo tokios santuo­
kinės poros vaiko atžvilgiu. Net jeigu, būdami maži, jie pramai-
šiui vartoja žodžius „tėtė" ir „mama", ir ne visada sąmoningai.
Ehrensaft, iš pradžių sunerimusi, vėliau, juos stebėdama, supra­
to, kad jiems tie pavadinimai veikiau buvo susiję su socialinėmis
kategorijomis nei su tikriniais vardais. Kai vaikas pašaukdavo
motiną, kartais pasirodydavo tėvas. Kitaip tariant, į šauksmą „ma­
m a " atsiliepdavo arčiausiai esantis tėvas, ir vaikas išmoko su­
vokti, kad abu asmenys gali atlikti tą patį vaidmenį. Dažniausia
tokio pobūdžio „tėvystės" kritika nurodo riziką, kad vaikas įgys
neaiškų savo lytinės tapatybės jausmą. Tačiau nė vienas iš jų ne­
parodė iškilus tapatybės problemą (core gender). Priešingai, jie ne­
turėjo aiškios įprastinių lytinių vaidmenų sampratos (gender role
identity), kadangi tėtis ir mama darė tą patį. Jie įgydavo ją kiek
vėliau, susilietę su išoriniu pasauliu, suvokę subtilius skirtumus
tarp tėvo ir mamos. Netgi tų ypatingai androginiškų tėvų vaikai,
atėjus metui, kitaip tariant, sulaukę trejų, ketverių metų, jaučia
poreikį išreikšti savo giminės poreikį. Pavyzdžiui, mažoji Sonia
(kurios ilgaplaukiai tėvas ir motina dėvėdavo vien džinsais) reng­
davosi kaip pavyzdinė maža mergaitė (garbiniuoti plaukai, labai
prisižiūrinti ir vilkinti suknelėmis su raukiniais), norėdama įtvir­
tinti savo moteriškumą. Tapusi paaugle, moteriška ir sportiška
sykiu, ji mėgo berniukus, tačiau tvirtai suvokė lyčių lygybę.
Kai kurie jauni berniukai, priešingai, iš pradžių išreikš­
davo savo moteriškumą , didžiai tėvų, bijančių, jog turi sūnų ho­
93
moseksualą, nelaimei. Siekis būti vyrišku ateidavo kur kas vėliau ir
93
Būtent vilkdamiesi moteriškus drabužius. Tačiau priešingai
nei Sissy boy atveju, toksai elgesys, demonstruojantis dvejopą lytinę tapaty­
bę, visada būdavo laikinas.
241
 http://avatara.lt
būdavo ne toks ryškus nei moterų siekis būti moteriškomis. Beje,
nė vienas iš tų berniukų, nerodė paniekos mergaitėms, kuri taip
būdinga tradiciškam mažam vyriškosios lyties atstovui.
Didžiausi neigiami tokio modelio padariniai tikriausiai
ištinka tėvus. Dviprasmiškas jųdviejų darbo pasidalijimas lemia
tai, kad galiausiai jie nebežino, kas ką turi daryti. Nuolatinė dvi­
guba tėviška atsakomybė galiausiai baigiasi perdėtu jėgų atidavi­
mu vaikui, kas nėra gerai nei jam, nei jiems. „Perdėta tėvų globa"
daro vaikus labiau egocentriškus, nuolat siekiančius būti myli­
mais ir globojamais. Statydami vaiką į pirmąją vietą, tėvai praran­
da savo intymumą ir rizikuoja prarasti asmeninius ir seksuali­
nius interesus. Be to, visi egalitariniai tėvai pripažįsta derybų,
susijusių su vaiko reikalais, būtinybę, o tai reikalauja daug ener­
gijos ir laiko. Jei toks tėvystės modelis būdingas tėvų solidarumui,
jis turi ir savo ribas. Porai gali pradėti grėsti pavojus, kai vaikai
palieka namus.
Kitas modelis, labiau paplitęs, - pasidalijimas 5 0 / 5 0 :
užduotys pasiskirstomos po lygiai, tačiau jos yra skirtingos. Tiks­
liau kalbant, tam tikrus priežiūros dalykus atlieka vienodai tiek
tėvas, tiek motina, kitus, labiau specifinius, vienas ar kitas iš tėvų.
Radikalaus lyties vaidmenų išnykimo šalininkai nepritaria šiam
modeliui. Priekaištaujama, kad jis prailgina stereotipų gyvenimą.
Tuo tarpu pavojus čia labai nedidelis, kadangi tie, kurie pasiren­
ka šį modelį, jau žengė esminį žingsnį atsisakant konvencijų. Su­
taupomas laikas, vaikas bendrauja su abiem tėvais, didesnis tėvų
solidarumas nei tradiciniame modelyje, sustiprinantis santuoki­
nę porą ir nekeliantis jai grėsmės. Beje, šiuo atveju vaikai atrodo
tvirtesni ir mažiau sunerimę.
Kad ir koks būtų priimtasis modelis, tėvystės revoliucija
nepadarys galo nei sutuoktinių nesutarimams, nei skyryboms. Jų
vaikai ir toliau rinksis buvimą su tėvu arba motina. Tačiau jeigu
tėvai užbaigs tą revoliuciją, vaikai turės daugiau galimybių iš­
saugoti su jais nuoseklius ir šiltus santykius. Kai mažas vaikas
buvo labai mylimas, juo rūpinamasi, į jį daug investuota, jis nepa-
242
liekamas taip jau lengvai. Be to, reikia, kad moterys pripažintų tą
įsipareigojimų pasidalijimą ir kad magistratai, tarnautojai ir ki­
tos institucijos pripažintų tą evoliuciją.
Utopija, pasakys kai kurie. Tikrovė yra chaotiška ir kon­
fliktiška. Vienų egoizmas, kitų aistra, amžini sąskaitų suvedinė­
jimai griaus tas schemas. Nors tai nėra taip tikra, kadangi atitinka
visų interesus. Vaiko, be jokios abejonės, net jeigu mes ir žinome,
kad ne visada pakanka apibūdinti jo tėvų elgesį, bet ir pačių
tėvų taip pat, kadangi nieko nėra skaudesnio ir sukeliančio kal­
tės jausmą, nei tavo vaiko negerovė. Žinoma, su sąlyga, kad iš­
mokai mylėti.
BESIKEIČIANTIS VYRAS
Dvigubai tėvystei (nuo tėvo/motinos iki tėvo mentoriaus)
įsigalėti reikės laiko, o drauge su juo ir sąlygų vyriškajam susitai­
kymui. Tatai nereiškia, kad dabartinių kartų vyrai pasmerkti su­
luošinimo alternatyvai. Kietas vyras ir minkštas vyras - tik du
prototipai, nepretenduojantys išsemti visos vyriškumo įvairovės.
Visais laikais būta vyrų, atmetančių primestas figūras, šiltų ir
dėmesingų tėvų, nenuslopinusių savo moteriškumo, švelnių vy­
rų, mylinčių savo žmonas kaip sau lygias. Tačiau reikia drąsos,
kad mestum iššūkį dominuojantiems modeliams, ir jos reikėjo dar
daugiau kaubojų laikais, kurie pasirodė mūsų padangėje prieš
trisdešimt ar keturiasdešimt metų.
Šiandien jaunuoliams nebūdingas nei karikatūriškas
praeities vyriškumas, nei vyriškumo atmetimas. Jie jau yra pirmo­
sios mutantų kartos paveldėtojai. Vyriškesnių moterų ir moteriš­
kesnių vyrų sūnums, jiems kartais sunku susitapatinti su savo
tėvais. Tarp pastarųjų yra nemaža tokių, kurie šiek tiek nukrypo
nuo tradicinio modelio iš įsitikinimų arba norėdami įsiteikti savo
243
 http://avatara.lt
bendražygei, nors iš tikrųjų to neatsisakė. Užspeisti į kampą mo­
dernaus diskurso ir nemodernios praktikos, jie jaučiasi atsilikę
nuo moterų ir siūlo savo sūnums prieštaringą vyriškumo įvaizdį.
Kiti, retesni, atmetė tradicinį vyriškumą ir pasijuto nebeturį vy­
riškumo modelio. Jie pamėgino tapti tėvais/motinomis, nesuge­
bėdami transformuoti to bandymo, kadangi nebežino, kokį vy­
riškumą reikia perduoti. Susidūrę su moterimis, kurios džiugiai
naudojosi jų naujuoju vyriškumu, tie vyrai manė susijungę su
jomis androginato plotmėje, būdami moteriškesni už jas. Tapa­
tybių inversija, ne itin viliojusi jų sūnus. Mes pažįstame tokių,
kurie prieš savo valią atsigręžia į motiną, stengdamiesi atskleis­
ti vyriškumo paslaptį ir nesąmoningai pyksta ant vyriškumą pra­
radusio tėvo.
Šiandien tėvai, siūlantys sūnui susitaikiusio vyro įvaiz­
dį, vis dar tebėra išimtys. Kas čia nuostabaus? Reikia nieko neiš­
manyti apie tapatybės problemas, kad patikėtum, jog tai pačiai
vyrų kartai, išauklėtai pagal seną modelį, pavyktų vienu matu
trigubas pavojingas šuolis: vėl kvestionuoti protėvių vyriškumo
modelį, priimti baimę keliantį moteriškumą ir sukurti naują su
juo suderinamą vyriškumą. Psichologiškai esi pasiruošęs susi­
taikyti su savo moteriškumu ne todėl, kad užginčiji savo tėvų ta­
patybę. Ir ne todėl, kad jį priėmei, atradai tau pritinkantį vyrišku­
mą. Ypač, kai tas žodis tapo šitiekos klausimų ir polemikų objektu.
Atėjo laikas pasakyti mūsų sūnums, kad Terminatorius,
anaiptol nebūdamas antžmogiu, yra tik apgailėtina jo parodija.
Ypač laikas pagirti tas vyriškas vertybes, kurios neįgyjamos nei
pasyviai, nei lengvai, o suvokiamos kaip reikalaujančios pastan­
gų ir reiklumo. Jos vadinamos savitvarda, valia įveikti save, rizi­
kos ir iššūkio pomėgiu, priešinimasis engimui... Jos yra kūrybos
sąlygos, tačiau drauge ir orumo. Jos būdingos kiekvienam žmo­
gui, lygiai kaip ir moteriškosios vertybės. Šios išsaugo pasaulį,
anos nustumia ribas tolyn. Anaiptol ne nesuderinamos, jos neat­
siejamos vienos nuo kitų, siekiant būti žmogumi. Nors tūkstanti­
nė tradicija jas išskyrė, priskirdama vienai ar kitai lyčiai, mes pra­
dedame pamažėle suvokti, kad vienos be kitų rizikuotų virsti koš­
maru: savitvarda gali tapti neuroze, rizikos pomėgis tapti savižu­
dišku, pasipriešinimas - agresija. Priešingai, moteriškos verty­
bės, taip šlovinamos mūsų dienomis, jei jos nėra atskiedžiamos
vyriškų vertybių, gali privesti prie pasyvumo ir priklausomybės.
Moterys tai suprato šiek tiek anksčiau nei vyrai ir džiau­
giasi, galėdamos įkūnyti tą sutaikytą žmoniškumą. Tačiau jos klys­
ta stebėdamosi, kad vyrai taip atsilieka ir nespėja jų pasivyti. Prie­
šingai nei byloja sena Ievos prakeikimo istorija, Dievas tapo jos
bendrininku. Jis ne tik atėmė iš Adomo gimdymo galią, kad per­
duotų ją jo bendražygei, bet tuo pačiu metu suteikė moterims pri­
vilegiją gimti iš tos pačios lyties įsčių. Taip jis išvadavo jas nuo to
diferenciacijos ir priešpriešinimo darbo, kuriuo neišdildomai pa­
ženklinta vyro dalia. Tėvas/motina gali sušvelninti išsiskyrimo
skausmą ir palengvinti vyriškosios tapatybės įgijimą, tačiau jis
niekada nesugebės anuliuoti pradinio susiliejimo padarinių. Kol
moterys gimdys vyrus ir XY vystysis XX įsčiose, visada ilgiau
truks ir bus šiek tiek sunkiau sukurti vyrą nei moterį. Kad tuo
įsitikintum, pakanka įsivaizduoti priešingą hipotezę: jei moterys
gimtų vyro įsčiose, kokia būtų moterų dalia?
Kai vyrai suvokė šitą natūralią neigiamybę, jie sukūrė
didelio užmojo kultūrinį paliatyvą: patriarchalinę sistemą. Šian­
dieną, priversti atsisveikinti su patriarchatu, jie turi iš naujo su­
kurti tėvą ir jį lydintį vyriškumą. Moterys švelniai stebi tuos mu­
tantus užgniaužusios kvapą.
 http://avatara.lt
Leidyklos VAGA išleista psichologinė literatūra

Alfred Adler
Ž M O G A U S P A Ž I N I M A S . 2003

Gordon W. Allport
T A P S M A S . Svarstymai apie asmenybės psichologiją. 1998

Viktor E. Frankl
NESĄMONINGAS D I E V A S . Psichoterapija ir religija. 2 0 0 0

Siamund Freud
TURINYS P S I C H O A N A L I Z Ė S Į V A D A S . P A S K A I T O S . 1999

Gunter Garnisch
D I D Y S I S S A P N Ų Ž O D Y N A S . 15 000 sapnų simbolių
P r o l o g a s . VYRIŠKOJI MĮSLĖ. DIDYSIS X 9
nuo A iki Ž, išaiškintų psichologo. 1 9 9 9

VVilliam James
P i r m o j i d a l i s . SUKONSTRUOTI VYRIŠKOSIOS GIMINĖS
POKALBIAI SU MOKYTOJAIS APIE PSICHOLOGIJĄ IR
P A D A R Ą (Y) 47
SU S T U D E N T A I S APIE KAI KURIUOS G Y V E N I M O
I D E A L U S . 1998
I skyrius. Y, arba lytinis dualizmas 55
II skyrius. Vyriškoji diferenciacija 66 Verena Kast
III skyrius. „Vyrą gimdo v y r a s " 97 P R A R A S T I IR A T R A S T I S A V E . Atsiskyrimas nuo vaikų.
IV skyrius. Tapatybė ir seksualinės preferencijos 132 1998

Reinhold Ruthe
A n t r o j i d a l i s . BOTI VYRU (XY) 161
T I P A I IR T E M P E R A M E N T A I . Keturios asmenybės struktūros
su išsamiu asmenybės nustatymo testu. 1999
I skyrius. Suluošintas vyras 170
II skyrius. Sutaikytas vyras 215 Paul Tillich
DRĄSA BŪTI. 1 9 9 9

Ulrich Trenckmann, Thomas VV. Heinz

A L K O H O L I S IR D E P R E S I J A . Kaip nugalėti dvigubų ligą.
1999

Thomas Auchter / Laura Viviana Strauss

PSICHOANALIZĖS TERMINŲ ŽODYNĖLIS. 2003

 http://avatara.lt
Badinter, Elisabeth

Ba85 XY. Apie vyriškąją tapatybę / Elisabeth Badinter. - Vilnius: Vaga,

2003. - 248 p.
Bibliogr. išnašose.

ISBN 5-415-01709-7

Knyga - šešiiĮ seminarų, kuriuos autorė vedė Aukštojoje politechnikos

mokykloje rezultatas. E. Badinter ginčija nusistovėjusius v y r i š k u m o krite­
rijus. Ji apžvelgia vyriškosios tapatybės raidą nuo senovės graikų laiki| iki
šiandienos. Vyriškumo s a m p r a t o s priklausomybę nuo epochos, socialinės
v y r o padėties, rasės ir amžiaus.

UDK 159.92+176+613.88]-055

Elisabeth Badinter

XY
APIE VYRIŠKĄJĄ T A P A T Y B Ę

Redaktorė Aušra Kaziukonienė

Viršelio dailininkas Gediminas Markauskas
Meninis redaktorius Ramūnas Čeponis
Korektorė Lidija Girevičienė

www.avatara.lt
Leidykla VAGA,
Gedimino pr. 50, L T - 2 6 0 0 Vilnius
EI. paštas: info@vaga.lt
http://www.vaga.lt
tel. + 3 7 0 5 2 4 9 8 1 2 1 , faks. + 3 7 0 5 2 4 9 8 1 2 2
Spausdino A. Jakšto spaustuvė, Girelės 22,
LT-4230 Kaišiadorys