Velykos mano šeimoje

Velykos mūsų šeimoje yra labai svarbios. Kiekvienais metais jas švenčiam. Man jos nėra tokios
svarbios kaip mano mamai, nes nesu tokia tikinti. Kalėdos yra man pati geriausia šventė, dėl savo
atmosferos.

Kai buvau maža Velykų labai laukdavau, nes labai tikėjau Velykų zuikučiu. Darydavau jam lovytę prie
durų. Tikėjau. Kad Velykų zuikutis bus pavargęs, todėl priguls mano lovelėj ir paliks dovanėlių. Dar
labai laukdavau kiaušinių ridenimo. Aišku rident taisyklingai aš nemokėjau ir dažniausiai
pralaimėdavau, bet tas azartas taip užvesdavo.

Šiandien viskas kitaip. Mūsų Velykų laukimas visada prasideda nuo Kaziuko mugės. Ten nusiperkam
verbų, nes ten jos pačios gražiausios, dailiausios. Tada žinoma užgavinės, anksčiau ir namuose
kepdavom blynus, bet dabar švenčiu tik mokykloj. Mūsų namuose tik mama nuo pelenų trečiadienio
sąžiningai kiekvieną gavėnios penktadienį laikosi pasninko. Aš ir tėtis netikintys, dėlto nesame
verčiami. Verbų sekmadienį visada su mama einam į bažnyčią. Šventinam verbas. Jų prasmės aš
nesuprantu, bet jai mama tiki tikrai nežadu griauti jos tikėjimo, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Smagiausia man dalis viso Velykų laukimo, tai kiaušinių dažymas. Ankščiau kiaušinius dažydavau
kartu su mama, bet dabar tai yra mano fantazijos išliejimo laikas. Dažau dabar tik aš. Dažau paprastu
būdų. Tiesiog dedu ant išvirto kiaušinio dažų, pavolioju rankose, tada dar kitos spalvos dažus dedu ir
taip tol kol kiaušinis tampa tobulo grožio. Vėliau man būna taip gaila valgyti.

Velykų pirmos dienos rytas pas mus prasideda lygiai taip pačiai. Suvalgom visi šventintos duonos,
švento vandens ir šventintų kiaušinių. Vėliau stalai būna nukraustyti įvairiais patiekalais. Be ko mūsų
šeimoje nebūna Velykų? Ogi be kiaušinių ir baltos mišrainės. Turbūt ši mišrainė yra ant kiekvieno
lietuvio velykinio stalo. Kiaušinių neberidenam. Ir zuikis jau nebeateina. Turbūt lovytė nepatiko, tai aš
jos ir nebedarau.

Antrą Velykų dieną švenčiam labai retai, nes Velykų dieną mano mama neteko savo mamos.