Pajūrio augalijos ir gyvūnijos bioįvairovė

2018-04-18, mes su klase vykome į Klaipėdos jūrų muziejų ir Delfinariumą, kuriuose

pamatėme labai daug įvairių žuvų ir jūros augalų. Labiausiai mano akį patraukė
ruoniai, ypač, ruonių jaunikliai, kurie labai aktyviai reiškė savo emocijas
bendraudami vieni su kitais. Suaugę ruoniai Klaipėdos jūrų muziejuje buvo apie 3-jų
metrų ilgio, apkūnūs ir labai ramūs, bei žaismingi, jie atidžiai į mus spoksojo ir kai
kurie, netgi rodė norą su mumis žaisti, pavyzdžiui, sekiojo prie stiklo pridėtą skarą ar
ranką. Tačiau mažieji ruoniukai buvo nei ištolo nepanašūs į savo tėvus ir tarpusavyje
kovojo, norėjo pasirodyti vienas už kitą geresniu, stipresniu, vikresniu.
Be šių gražių sutvėrimų mane labai sudomino gyvieji augalai, tokie kaip jūrų
žvaigždės ar koralai. Jie buvo nuostabių spalvų ir vos matomai judėjo, juos mačiau
pirmą kartą realybėje, todėl man labai patiko ir paliko didelį įspudį. Man Labiausiai
patikusi jūrų žvaigždė buvo dygliuotoji. Ji atrodė kaip iš paveikslėlio. Ji buvo ryškiai
violetinė su tamsiais dygliais Kūno skersmuo siekia 40 cm. Turi iki 23 nuodingais
dygliais padengtų rankų. Minta koralais, suėsdama minkštąją dalį ir palikdama tik
tuščius kiautus.
Manau ši ekskursija buvo labai įdomi ir verta mūsų laiko!
Vos už 5 km nuo Herakliono centro yra senovės miesto Knoso liekanos. Tai Mino civilizacijos sostinė,
kuri susikūrė prieš keturis tūkstančius metų ir tapo europinės civilizacijos lopšiu. Šiandien tai bene
gausiausiai turistų lankoma Kretos vieta, visų norinčių pasižiūrėti kur, pasak legendos, gyveno
mitologinė būtybė Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis.
           
Knoso pastatas yra pastatytas maždaug 1700 m. pr. m. e. Kretos gyventojų. Jame esančių
persipynusių koridorių ir kambarių sistema sudaro didžiulį labirintą, kuriame pagal legendą slėpėsi
Minotauras.
Ką byloja Minotauro legenda
Iki XIX amžiaus apie Kretos gyvavimo prieš graikų kolonizaciją istoriją žinojome tik iš senųjų autorių
pasakojimų. Iš jų buvo žinoma apie labirintą ir jo sumanytoją Dedalą, kuris buvo kilęs iš Atėnų.
Nužudęs savo sūnėną, jis buvo priverstas slėptis. Jis nusprendė pasislėpti Kretoje, kur karalius
Minojas – Dzeuso ir Europos sūnus – paprašė pastatyti pastatą, kuriame galėtų uždaryti Minotaurą:
pusiau žmogų, pusiau jautį – karalienės ir jaučio meilės vaisių. Tuomet Dedalas sumanė labirintą, iš
kurio niekas negalėtų ištrūkti. Bet neįtikęs karaliui, jis irgi ten buvo uždarytas kartu su savo sūnumi
Ikaru. Veliau, pasidaręs sparnus, jis iš ten paspruko.
Karalius Minojas užkariavo Atėnus, o pavergtoji tauta privalėjo kiekvienais metais Minotaurui, aukoti
septynias mergaites ir septynis berniukus. Jaunuoliai buvo uždaromi labirinte, kad juos sudraskytų
monstras. Tačiau vieną dieną Tesėjas nužudė pabaisą, o likę gyvi, pasinaudodami karaliaus dukters
Ariadnės siūlu, galėjo išeiti iš beribių koridorių.
Istorinis atradimas
Nuo 1894 m. archeologas Artūras Evansas (Arthur Evans) beieškodamas šio periodo pėdsakų išnaršė
salą. Po graikų ir romėnų statinių griuvėsių liekanomis jis rado nemažai minojiečių kultūros apraiškos
pavyzdžių. 1900 m. Evansas pradėjo Knoso rūmų kasinėjimus. Labai greitai jis atrado koridorių, salių
pėdsakus, kurie jam leido įsivaizduoti legendoje minimus rūmus: liekanų išsidėstymas atrodė tikrai
panašus į labirintą. Abejonių dėl jo tiesioginio ryšio su mitu neturėtų kilti dar ir dėl to, kad buvo rasta
daug jautį vaizduojančių freskų ir skulptūrų.
Kodėl rūmai turėjo tokią blogą reputaciją? Galbūt todėl, kad tai nebuvo rūmai, o šventykla, kurioje
buvo aukojami žmonės, arba šventa vieta, naudojama kaip kapavietės.
Ar Knoso rūmai tikrai rūmai?
Kai kurie archeologai Knose atkasto pastato paskirtį aiškina tik kaip karaliaus gyvenamuosius rūmus.
Tačiau, tuo pačiu jie pripažįsta, kad vieta karaliaus rūmams nebuvo tinkama. Pastatas gerai matomas,
sunkiai apginama vietovė, turint omenyje Viduržemio jūroje siautėjusius piratus. Be to, vandens
ištekliai rūmų apylinkėse per maži, kad galėtų aprūpinti visus tautiečius vandeniu. Salės be langų,
drėgnos ir labiau panašios į požemius. Į karališkus apartamentus tai visiškai nepanašu. Pagaliau
pastate neaptikta nei arklidžių liekanų, net ir, savaime suprantama būtinos, virtuvės požymių.
Vokiečių archeologas Hans Georg Wunderlich laikosi nuomonės, kad šis pastatas, vadinamas rūmais,
buvo kaip mirusiųjų mauzoliejus ir niekas juose niekada negyveno. Buvo rasti aukšti ąsočiai, kuriuose,
pradžioje manyta, buvo laikomi grūdai arba aliejus. Tačiau, vėliau ištirta, kad ąsočiai turėjo urnų
paskirtį. Lavonai buvo laikomi meduje. Akmeniniai luitai yra ne kas kita, kaip sarkofagai, o atitekantis
vanduo įrengta sistema buvo naudojamas kūnams konservuoti. Teorija įdomi, tačiau visgi nerasta
jokių žmogaus palaikų: nei skeleto liekanų, nei pelenų rūmų griuvėsiuose.
 Legendinis Minotauro labirintas visą laiką buvo siejamas su legenda, tačiau nauji archeologiniai
kasinėjimai Kretos saloje randa pėdsakų, kad Minotauro labirintai nėra vien senovės žmonių išgalvotas
mitas. Vos 30 km nuo buvusių Knoso rūmų, šalia Gorintos miesto, buvo atkastos požeminių kambarių
grupės su keistais aukštų išdėstymais ir tarpusavyje sujungtos laiptais, painiais koridoriais bei ilgais,
tarpusavyje persipynusiais požeminiais tuneliais, kurie išsiraito po žeme beveik 4 kilometrus. Tyrėjų
grupė mano, kad šios griuvėsių liekanos galėtų būti mitinio Minotauro labirinto liekanos.
Nuo venecijiečių tvirtovės iki raupsuotųjų kolonijos

Spinalongos salos istorija prasideda XIII – ojo amžiaus viduryje, kai šią salą, kaip ir visą Kretą,

užgrobė venecijiečiai. Gynybiniais tikslais čia buvo pradėta statyti sala – tvirtovė su aukštomis,

tvirtomis sienomis bei liūtais, tikru Venecijos simboliu, kurį galima išvysti tiek Italijoje, tiek kituose

pasaulio kraštuose, kur kažkada šeimininkavo venecijiečiai. Venecijos architektai garsėjo puikiais

projektavimo gebėjimais – ne išimtis buvo ir Spinalonga.

Salos gynybiniai įtvirtinimai buvo suprojektuoti taip, jog galėtų atremti priešo puolimus iš bet kurios

jūros pusės. Būtent ši architektūra ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl čia XX amžiaus pradžioje buvo

perkelti raupsuotieji iš visos Graikijos.

Peloponeso pusiasalyje įsikūrusi Graikija dar ir šiandien su širdgėla žvelgia atgal į praeitį ir kelis

šimtmečius trukusią Osmanų imperijos okupaciją. Šis likimas neaplenkė ir Spinalongos, čia turkai

įsiveržė XVI amžiaus viduryje.

Pamažu Spinalonga įgavo ne vien gynybinę paskirtį. Į salą pradėjo atsikraustyti vis daugiau turtingų

bei įtakingų turkų šeimų, nes dėl ypatingai saugių įtvirtinimų čia jie buvo sunkiausiai pasiekiami

graikams. Kuomet XIX amžiaus pabaigoje Graikijoje papūtė laisvės vėjas ir beveik visa Kreta tapo

nepriklausoma, Spinalonga vis dar buvo okupuota turkų.

Viduržemio jūros perlą Kretą tuo metu valdė princas Džordžas, kuris, padedamas savo patarėjų,

sugalvojo išeitį, kaip visiems laikams turkus išvyti iš Kretos bei Spinalongos salų. Buvo paskelbta, kad

nuo šiol į Spinalongą bus atkraustomi raupsuotieji. Žinoma, turkai su žmonėmis, sergančiais daugybe

mitų apipinta liga, gyventi viename žemės plote tikrai nenorėjo ir pabėgo iš salos kaip tik tuo metu, kai

į valtį lipo žmonės, kuriems Spinalonga tapo ne tik, kaip daugelis mano, gyvenimo pabaiga, bet ir jo

pradžia.

Išgyventi padėjo atjauta ir meilė šalia esančiam

Daugelis turistų, atvykstančių aplankyti Mino civilizacijos palikimo – Kretos, nepraleidžia progos

nuplaukti į Spinalongą. Daugybė laivų sustoja mažytėje Spinalongos prieplaukoje ir susidomėję

keliautojai žengia pro vartus tamsiu koridoriumi link siaurų salos gatvelių.
Sakoma, kad būtent šiuo koridoriumi buvo vedami atplukdyti raupsuotieji, tačiau tai tik mitas. Šiuo

keliu eidavo artimieji, atvykę aplankyti likimo nuskriaustųjų, o raupsuotiesiems buvo skirti kiti vartai.

Dabar sustojus prie šių vartų jauti tik gaivų vėjo dvelksmą ir regi Plakos miestelį, kuriame gyveno

žmonės dirbę Spinalongos saloje.Praėjus pro tamsųjį koridoriuje, atsiduriame siauroje akmenimis

grįstoje gatvelėje. Dešinėje pusėje buvusios parduotuvėlės ir tavernos, kairėje – maži apgriuvę

namukai, kuriuose gyveno raupsuotieji. Būtent čia sergantieji praleido daugiausia laiko, čia jie kūrė

savo gyvenimus iš naujo, čia susipažindavo ir įsimylėdavo bei melsdavo Dievą lengvesnio likimo.

Šioje gatvelėje buvo įsikūrusios odos, keramikos dirbtuvės, savo dirbinius sergantieji parduodavo tiek

Kretos, tiek žemyninės Graikijos dalies gyventojams. Paradoksas, jog nepaisant visuomenėje

vyravusios neigiamos nuomonės bei raupsuotųjų baimės, į Spinalongą atvykdavo dirbti sveikieji, nes

čia buvo daug geresnės ekonominės sąlygos negu kitur, ypač tarpukario laikotarpiu.

Sustojus prie vieno iš namelių, graikė gidė Stavroula trumpam nutyla, pažvelgia į tolumoje

tyvuliuojančią jūrą ir tęsia pasakojimą: „Kalbama, kad viena sveika moteris, prislėgta skurdo ir viena

augindama du vaikus, Spinalongoje dirbo netgi 30 metų.

Dauguma čia dirbusių raupsuotiesiems buvo daug tolerantiškesni negu likusi Graikijos dalis. Tuo metu

dauguma tikėjo, kad raupsais galima užsikrėsti vos pasisveikinus su žmogumi, o iš tikrųjų raupsai

plinta tik tiesioginio kontakto per kraują būdu. Nors ir atrodo makabriškai, atskyrus žmogų nuo šeimos,

jo aplinkos tarsi ištremti į kažkur šalia Kretos esančią salą, tačiau čia jiems gyvenimas buvo daug

lengvesnis. Raupsuotieji vienas kitą užjautė, visuomet ištiesdavo pagalbos ranką, kai to labiausiai

reikėjo. Tik atjauta ir meilė vienas kitam padėjo išgyventi čia atvežtiesiems“, - pasakojo Stavroula.

Išgyventi Spinalongoje buvo sunku ne vien dėl kamuojančios ligos, bet ir dėl itin prastų gyvenimo

sąlygų. Kuomet buvo atvežti pirmieji raupsuotieji, nebuvo net elementariausių higienos, kuri sergant

tokia sunkia liga yra būtina, sąlygų. Tuometinė Graikijos vyriausybė salą vadino „Sanatorija“. Tačiau

kokioje sanatorijoje gali nebūti vandens, pakankamai maisto?

Padėtis pradėjo gerėti tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, į Spinalongą atsikrausčius jaunam

gydytojui, kuris savo gyvenimą paaukojo raupsuotiesiems. Tokių geranoriškų žmonių buvo ne vienas.

Labiausiai širdį kiekvienam atvykstančiam į buvusią raupsuotojų koloniją suspaudžia išgirdus kunigo,

saloje praleidusio kelis dešimtmečius, istoriją.

Šis kunigas ne tik laimindavo besituokiančias raupsuotųjų poras, lydėdavo į paskutiniąją kelionę,

tačiau saloje liko netgi tada, kai 1956 metais iš salos buvo išplukdyti paskutinieji raupsuotieji. Kunigas

saloje gyveno dar dvejus metus tam, kad baigtų tvarkyti ten buvusias kapines.

Stebuklai įvyksta ten, kur, rodos, jų neturėtų būti

Stebuklai vyksta net tuomet, kai atrodo, jog vilties nebelieka. Spinalongos salos stebuklas buvo ne tik

tarp raupsuotųjų įsiliepsnojusi meilė, bet ir ten gimę sveiki vaikai. Kiek vaikų gimė per 50 metų, niekas

tiksliai negali pasakyti. Vieni šaltiniai teigia, kad keliasdešimt, kiti, kad keli šimtai. Jei vaikas gimdavo

sveikas, be raupsų žymių, tėvams buvo leidžiama jį pakrikštyti, o vėliau kūdikis buvo atiduodamas

įvaikinimui ar į vaikų namus. Vaikai buvo krikštijami vienoje iš dviejų Spinalongoje esančių bažnytėlių.

Viena skirta vestuvėms ir krikštynoms, kita – laidotuvėms.

Dažnai klaidingai manoma, jog Spinalongoje gyveno tik itin sunkiai sergantys žmonės. Čia

pasitaikydavo ir tokių, ant kurių kūno buvo vos viena dėmelė, nebūtinai atsiradusi nuo raupsų. Tuo

metu, plintant įvairių infekcijų baimei, vos būdavo pamatoma dėmelė, žmogus be jokių išsamių tyrimų

buvo išsiunčiamas į raupsuotųjų koloniją. Valtys, plukdančius likimo nuskriaustuosius, horizonte

pasirodydavo maždaug kartą per savaitę ir sukeldavo didelį ten gyvenusių susidomėjimą.

Pasakojama, kad vieną dieną raupsuotieji pajuto degėsių kvapą, jūroje jie pamatė atplaukiantį laivelį,

ant mažo denio šalia variklio stovėjo moteris, kurios koja degė, tačiau ji to nejuto. Taip nutiko, nes

raupsai stipriai pažeidžia nervų šakneles ir žmogus nebejunta skausmo. Būtent todėl raupsuotiesiems

buvo būtina ypatinga priežiūra ir globa, nes dauguma jų galėjo stipriai susižeisti ir to nepajusti.

Spinalonga šiandien

Spinalongos sala, nors yra nebegyvenama nuo 1956 metų, kai paskutinieji išgyvenę raupsuotieji buvo

iš jos iškraustyti, nepraranda savo populiarumo ir šiandien. Praeitą žiemą Graikijoje buvo

transliuojamas serialas “Sala”, prie ekranų prikaustęs net tuos, kurie sunkiai supranta graikų kalbą.

Serialas buvo sukurtas remiantis Victorios Hislop bestseleriu “Sala”.

Kaip sakė viena mano draugė graikė, kokia gėda, kad šią knygą parašė britė, o ne graikas. Turbūt jos

žodžiai geriausiai įrodo, kokia svarbi Spinalongos istorija išlieka graikams. Tokios drąsos, pripažįstant
ne pačius šviesiausius istorijos puslapius, galima tik pavydėti, o kad nereikėtų spėliojant įsivaizduoti

Spinalongos, geriausia į ją nuvykti ir įkvėpti vilties bei meilės vėjo, pučiančio nuo Kolochitos įlankos.

Įdomūs faktai apie Spinalongą:

Į raupsuotųjų koloniją galėjo atvykti tik ten dirbantys ir sergančiųjų artimieji;

Buvo draudžiami raupsuotųjų drabužius skalbti kur nors kitur negu Spinalongoje;

200 metrų spinduliu aplink Spinalongą buvo draudžiama žvejoti;

Kiekvieną dieną buvo iškeliama geltona vėliava.