Ego psichologija tai 1920 – 1923 metai.

Kai kas mini, kad tai pirmieji Froido darbai :

„Anapus malonumo principo“, Froido esė „Ego ir Id“. Kai kurie autoriai EDgo
psichologiją siej asu Froido vardu 1935 metai „Ego ir gynybiniai mechanizmai“. Šiuose
knygose minimas Ego kaip darinys. Esminis posūkis, kaip apibendrinta Ego psichologija
kaip savarankiška pradžia H. Hartmanas ir jo knyga „Ego psichologija ir ir adaptacijos
problemos“, taip pat Rapoport, E. Kriss. dar priskiriami Margaret mahler „Psichologinis
vaiko gimimas“. Čia aprašomas Ego formavimasis.
Tradicinė psichoanalizė – tai Ego išvestinis darinys. Ego formuojasi realybės principu,
slopinamas malonumo principas.
Egi psichologija supranta Ego formavimąsi kaip konflikto tarp Id ir Ego pasekmę. Ego
kilmė aiškinama:
- konfliktas tarp Id ir realybės;
- Ego yra įgimtas, žmogaus sąmonė yra prigimties dalis. Čia Hartmanas kalba apie
Egi pirminį autonomiškumą. Čia yra esminis skirtumas – pati prigimtis yra kitokia
nei kitų gyvų darinių. Gimdamas žmogus atneša prielaidas įvairioms Ego
funkcijoms. Tų funkcijų išvystymas ir yra ryšių su išoriniu pasauliu realybe
pagrindas.
Ego psichologijoje Froido tiesos neneigiamos, bet dar ir pridedama. Hartmanas išplečia
motyvacijos sampratą. Yra ištisos teorijos apie Ego funkcijas, gynybinių mechanizmų
funkcijas. Vėlesni autoriai Ego funkciją išplečia: Ego strategija, įveika stresinėse
situacijose. Yra kognityvinės Ego funkcijos: dėmesys, atmintis, mąstymas. Emocinis Ego
–funkcionavimo lygmuo, santykiai su objektais. Santykiai yra viena iš Ego funkcijų.
Remiantis Reichu – charakteris – tai Ego funkcijų darinys. Jacoby pateikia Ego funkcijų
klasifikaciją:
- organizuoja, koordinuoja santykius su išorine ar vidine realybe;
- trukdo, kliudo užmegzti adekvačius santykius su realybe.
Gali būti tokie gynybiniai mechanizmai, kurie mažina adaptaciją. Adaptacija – vienas iš
pagrindinių Ego analizės tikslų ir užduočių. Ir kalbant apie patologiją, tai Ego
formavimais siejamas su patologijos atsiradimu ir psichoterapijoje – Ego stiprinimas.
Vienas iš patologijos apibrėžimų per Ego, jo įvertinimą. Aštuntajame dešimtmetyje
atsirado psichoterapijos pakraipa – Ego palaikomoji. Dar vienas ir sėkmingai
susiformavęs Ego aspektas – Ego ribos. Sėkmingas Ego turi aiškias ribas (Mahler).
Patologijos atveju ribos yra sutrikusios. Iš Ego psichologijos ribų teorija dažniausiai
kalba aspie schizofreniją. Ego psichologijos specifika: libido samprata: Anot Hartmanao
Ego gauna energiją ne tik iš seksualinio potraukio, bet ir iš agresijos potraukio.
Hartmanas kalba apie energijos neutralizacijos procesą – energija gali būti
transformuojama – pakeistas energijos modusas nuo instinktyvaus į neinstinktyvų.
Gynybiniai mechanizmai
Gynybiniai mechanizmai jau minimi Froido darbuose 1924 metais. Froidas kalba
apie gynybas, apie aš kovas su liguistais ar nepakeliamais afektais ar mintimis.
Pagrindiniai gynybiniai mechanizmai – išstūmimas, vėlesniuose darbuose minimas
regresas, reakcijos formavimą, sunaikinimą – tai būdinga įkyrių būklių neurozėms. 1922
metais jo veikale „Pavydas, paranoja ir homoseksualizmas“ – jis kalba apie introjekciją,
projekciją ir identifikaciją. Froidas nepateikia gynybinių mechanizmų klasifikacijos. Tai
padarė Anna Freud. Ji tai padarė cituodama Froido veikalą „Ego ir gynybiniai
mechanizmai“, 1939 metais. Ana Freud parašė savo ėsė, kur aptarti Froido gynybiniai
mechanizmai ir ji dar pridėjo vieną savo – sublimaciją.
Pagrindiniai gynybinių mechanizmų tikslai:
– Ego suderinti pasąmongus impulsus ir išorinius reikalavimus;
– Ego mechanizmų pagalba yra mažinamas nerimas.
Psichoterapijoje yra svarbu įveikti gynybą, nes reikia prieiti prie neįsisąmonėtų konfliktų
ir juos įsisąmoninti. Šiuolaikinėje psichodinaminėje psichologijoje samprata apie
gynybinius mechanizmuųs yra labiau diferencijuota, yra skiriami:
- brandieji gynybiniai mechanizmai;
- primityvieji gynybiniai mechanizmai.
Yra diferencijuota kokie yra nerimo šaltiniai ir priklausomai nuo nerimo šaltinių yra vieni
ar kiti gynybiniai mechanizmai. Pirmas nerimo šaltinis yra susijęs su mirties ir gyvenimo
instinktu susidūrimu. Iš Froido: eros ir tanatos principas – tai kas duota psichikoje, su kuo
kūdikis susiduria. Kai mirties instinktas ima viršų tai nerimas susijęs su realia mirties
baime, su grėsme išnykti. Čia pats ankstyviausias ikiedipinis lygmuo. Vėlesnis nerimas
yra išsiskyrimo. Kaip kūdikis ima suvokti save kaip atskirą ir suvokti, kad motina yra
atskira, jis bijo būti paliktas ir jei nėra stabilūs santykiai, jis gali išgyventi baimę būti
paliktam, gali išsivystyti fiksacija. Kiti nerimo šaltiniai – kastracijos nerimas – jis susijęs
su jėga, su tuo, kad kito jėga gali atimto mano potencialumą, mano galimybes. Einame į
Edipinį lygmenį. Tai susiję su kontrole, kas primeta tą jėgą su dominavimu. Paskutinis
nerimo šaltinis yra susijęs su Superego reikalavimais – su atitinkamais standartais.
Skirtingi nerimo šaltiniai ir tada yra skirtinga ir paties gynybinio mechanizmo funkcija.

Primityvūs gynybiniai mechanizmai

Šiuolaikinėje psichodinaminėje psichologijoje kalbame apie tris skirtingus pagrindinius

asmenybės organizacijos lygmenis. Pradžia yra nuo Kionbergo:
- neurotinė sąranga
- ribinė sąranga
- psichotinė sąrangą
Pagal tai bandoma įvertinti asmenybės sutrikimo gilumą. Idėja ta, kad diagnozuojant
reikia diagnozuoti sąrangą ir tipą. Skirtingiems asmenybėms tipams gali būti būdingos
visos trys sąrangos. Paranoidinei asmenybei gali būti ribinio, neurotinio ir psichotinio
lygmens. Tas pats gali būti ir su schizoidine ir su kita asmenybe. Gynybiniams
mechanizmams įvertinti yra vienas iš pagrindinių kriterijų – pagal ką skiriami tie
sąrangos lygiai. Kai yra neurotinė sąranga – čia turi dominuoti brandieji gynybiniai
mechanizmai. Neurotinėje sąrangoje aš identiškumo jausmas visada aiškus.
Primityvieji gali pasireikšti tik streso situacijoje. Ribinė – čia dominuoja primityvieji
gynybiniai mechanizmai, bet išlikęs dar realybės testavimas ir aš identiškumo jausmas,
ne streso situacijoje dar pakankamai aiškus. Kai yra psichotinė sąranga aš identiškumas
dingęs, realybės testavimas yra blogas, dominuoja primityvieji gynybiniai mechanizmai.
Kaip atskirti primityviuosius ir brandžiuosius gynybinius mechanizmus:
- Primityvieji gynybiniai mechanizmai yra susiję su ikiedipiniu lygmeniu ir jų
dominavimas reiškia nepakankamą ryšį su realybės principu ir nepakankamas
diferencijavimas vidinių objektų, vidinės ribos yra neišvystytos. Šie gynybiniai
mechanizmai bando atstatyti santykį su išoriniu pasauliu.
 - Brandieji gynybiniai mechanizmai daugiau susiję su vidiniais konfliktais,
daugiau atspindi vidinę dinamiką. Pvz.: neigimas – primityvus gyn.mech.;
išstūmimas – brandus gyn.mech.
Tikėtina, kad iš neigimo įvyko išstūmimas. Kai yra neigimas žmonės sako „to nebuvo“
pasireiški magiškas mąstymas. Išstūmimas – vyksta įvertinimas, vidinio proceso
pasekmė. Neigimas pasireiškia kai yra liga, kai trauma, skausmas, seksualiniai
priekabiavimai, smurto situacijos (neigiama grėsmė). Jei aš mąstau, kad grėsmės nėra,
reiškiasi jos nėra. Raidos kontekste tai susiję su egocentriškumu, vaikišku ir magišku
mąstymu. Šis gynybinis mechanizmas turi pozityvią pusę – kai yra katastrofos situacijos,
tada neigimas yra teigiamas dalykas, nes leidžia žmogui atsitraukti ir integruoti siaubingą
patirtį. Nes jei nebūtų neigimo, tai patyrimas gali visiškai sulaužyti psichiką. Jei
užstringama – manijos pagrindinis gynybinis mechanizmas yra neigimas. Neigiame
mintis. Vėliau neigimo elementai yra racionalizacijos gynybinio mechanizmo ir reakcijos
formavime.
Primityvioji izoliacija – kai kūdikiui visko per daug , jis užmiega. Suaugusių
žmonių gyvenime tai pasitraukimas nuo realybės į fantazijų pasaulį. Dabar DSM
autizmas ir primityvioji izoliacija yra tas pats. Šios gynybinės strategijos pliusas – kai
žmogui per sunku – jis atsitraukia, tačiau realybės suvokimas nėra iškraipomas. Kartais
reikalinga analitinė distancija – atsitraukti ir pamatyti iš šalies. Jei šis gynybinis
mechanizmas dominuoja, reiškiasi žmogus nedalyvauja sprendžiant asmenines
problemas, nedalyvauja sprendžiant emocines sąveikas, tas trukdi ir išorinei adaptacijai ir
vidinei. Šis gynybinis mechanizmas būdingas schizoidinėms asmenybėms.
Visagalinti kontrolė – dar vienas gynybinis mechanizmas, susijęs su magišku
mąstymu, su kraštutiniu egocentriškumu. „Visas pasaulis priklauso nuo manęs, viskas
vyksta pagal tai kaip aš matau“. Tai visagalybės fenomenas, tai yra svarbi sąlyga tam
tikro raidos etapo. Taip atrandamas savęs jausmas. Pirminė visagalybė yra pagrindas
jėgos jausmo. Tolesnėje raidoje atsiskyrimas ir ateina realus kito ir savęs suvokimas. Jei
užstringama- sociopatija, psichopatija – nejaučiamos ribos. Amerikietiškoje kultūroje tas
dalykas peržengti per ribas tai kultūriškai priimtas fenomenas. Su visagalybė yra susijusi
idealizacija ir kraštutinis nuvertinimas.
Idealizacija ir nuvertinimas – kitas gynybinis mechanizmas. Tai to paties
mechanizmo du priešingi poliai. Apie idealizaciją daug rašo Kohut. Po visagalybės galia
perduodama kitam - kitas gali viską, jis gali apsaugoti nuo visaapimančios baimės, jis
yra galingas, turi visas vertybes. Raktinis žodis – tobulumas. Kitas yra tobulas. Vaikų
tikėjimas, jog tėvai viską gali. Idealizacija tai galios priskyrimas vienam asmeniui. Čia
yra diadinių santykių sprendimas. Idealizacijos esmė – pajausti išskirtinumą ir atrasti
savo vertę. Šis mechanizmas dominuoja esant narcisistinio tipo asmenybei.
Kraštutinis nuvertinimas (deidealizacija) – kadangi kitas žmogus negali visko
išpildyti, tai ateina žlugimo jausmas. Kuo didesnė idealizacija, tuo didesnis žlugimas, jis
eina su įniršiu, pykčiu, su kraštutiniu nuvertinimu. Pvz.: vyras idealizavo gydytoją, kuris
gydė vėžiu sergančią jo žmoną. Jai mirus, jis ji kaltina, kad tas yra žudikas, kad ją
nužudė. Jei žmogui būdinga idealizacija, tai dažnai pasireiškia partnerių kaita.
Projekcija, introjekcija, projekcinę identifikacija.
Projekcija – klinikinis atvejis paranoja. Tai yra kas vyksta manyje priskiriama kitiems.
Introjekcija – priešingas projekcijai – išorėje vykstantys procesai suvokiami kaip
vykstantys viduje. Introjekcija yra identifikacijos pasekmė. Pavyzdžiui, potrauminis
stresas. Kai įvyksta trauma, trauminis įvykis yra tarsi prarijamas, introjektuojamas labai
sunku paaiškinti, kodėl traumos kartojasi – tai introjekcijos mechanizmas. Kadangi
trauma neasimiliuota, tai žmogus tam tikrame etape su savimi elgiasi kaip agresorius –
vis atsiduria tose pačiose trauminėse situacijose. Pvz., prievartos aukas dažniausiai vėl
išprievartauja, nes jos atsiduria tose pačiose situacijose. Kartais jos elgiasi iš aukos
pozicijos, kartais iš agresoriaus. Kartais žmogus turi sadistinių, žudančių impulsų. Juk
visi kileriai ankstyvoje vaikystėje yra turėję traumas. Visa trauminė situacija yra
introjektuojama į pasąmonę. Trauma pasikartoja – nes žmogus elgiasi kaip auka.
O apie projekcinę identifikaciją jau kalbėjome anksčiau.
Ego skylimas – skylimo esmė: vaikas mato pozityvias ir negatyvias
charakteristikas, bet jis visko negali sujungti į vieną visumą. M.Klein: „Gera krūtis, bloga
krūtis“. Kai yra visiškai išreikštas ego skylimas tada yra schizoidinis – paranoidinis
paternas, ne visiškai išreikšta – ribinė asmenybė.
Brandieji gynybiniai mechanizmai
Jų smulkia nereikia žinoti, tik reikia žinoti pavyzdžius.
Gynybiniai mechanizmai yra nustatomi kontakte, reikia analizuoti raidą, žiūrime savęs
vaizdą. Ką žmogus sau priskiria, kaip įveikia krizes, sunkumus, netektį – matome kaip
reflektuoja, kaip reaguoja. Matomi jie iš projekcinių metodikų. Yra klausimynas, bet
daugiau brandiesiems gynybiniams mechanizmams nustatyti. Apie pimitiviuosius – tai
kaip jie pasireiškia raidoje.
Ego palaikomoji psichoterapija
Tradicinė psichoterapija yra skirstoma į :
- Ego palaikomąją;
- Atskleidžiamoji.
Ego palaikomosios tikslas – ego formavimasis, stipraus Ego suformavimas.
Atskleidžiamosios tikslas – transformacija arba asmenybės pasikeitimas, vidinių
struktūrų pasikeitimas. Ilgą laiką ego palaikomoji buvo taikoma tik labai sutrikusiems
asmenims (schozofrenija, bipoliais sutrikimas). Psichoterapijos tikslas – stiprinti Ego, kad
žmogus galėtų gyventi su ta liga – prisitaikymas prie psichinės negalios. Daugiausiai
buvo skiriamas dėmesys schizofrenijai. Istoriški žiūrint, buvo įvairios sistemos ką daryti
su sergančiais schizofreniją, pradedant psichomotorikos aktyvinimu ir baigiant
saviraiškos skatinimu. Buvo taikoma Art terapija, pokalbiai, kartais fotografijos
panaudojimas. Čia nesiekiama atskleisti jokių gelmių, o tikslas prisitaikyti kaip gyventi
su psichikos liga. Dabartinėje psichoterapijoje kalbama apie gyvenimo kokybės gerinimą
– ieškoti tų stiprių pusių, kur liga nėra palietusi. Kitas dalykas, kuis istorijoje kalba apie
silpną ir stiprų Ego. Tai tiesio lyg žargonas – jam kažkas neprieinama, nes jo Ego silpnas.
Yra skiriami keturi aspektai kalbant apie stiprų ir silpną Ego:
Kognityvinis lygmuo
1. Kognityvinis Ego aspektas – silpnas Ego gali reikšti nepakankamą Ego
išsivystymą. Tai fiksacija ikiedipiniame raidos etape ir kognityvinės funkcijos yra
kartais suprantamos susijusios su dėmesiu, atmintimi, mąstymu. Silpno Ego
kognityvinis aspektas reiškia blogas dėmesio koncentravimas, dėmesio
neišlaikymas, atmintis iškraipo savęs vaizdą, mąstymas gali būti sutrikęs. Pagal
psichodinamistus (Johnson): ką reiškia geras kognityviniams išsivystymas – tai
gebėjimas save stebėti ir realistiškai save matyti. Realistiškas savęs matymas –
 reiškiasi savo galimybių matymas, nerealistiškas savęsmatymas – silpnumo
požymis.
2. Realybės suvokimas. Kitus ir realybe mato tokius, kokie jie yra. Nėra iliuzijų,
haliucinacijų.
3. Suvokimo stabilumas (savęs suvokimo stabilumas). Priešybė – skylimas. Pvz.:
nacistinėms asmenybėms pasireiškia totalus savęs nuvertinimas „aš niekas“ arba
visagalybės fenomenas. Su tuo susijęs sugebėjimas sintezei ir sintezė
neprieinama. Tai yra susiję su mąstymu – sugeba apibendrinti, suvokimas
priešingų polių apjungimas į visumą – poliarizacija prieinama arba ne.
4. Samprotavimai ir sprendimai yra išvystyti, nuoseklūs, kryptingi. Arba
priešingai – nenuoseklūs, sprendimai yra sunkiai prieinami. Kitas dalykas – geras
kognityvins išsivystymas žmogus geba formuluoti savo poreikius, ketinimus,
norus. Kai silpnas Ego – nėra motyvų, nežino ko nori, todėl nesugeba realizuoti.
Ribos – sugebėjimas atskirti savo projekcijas ir realybe. Visos problemos yra
kitame, o ne manyje. Mąstymo nekritiškumas – nerealistiškas savęs matymas.
Emocinis lygmuo
1. Geras emocinis išsivystymas reiškia jausmų stabilumą ar nestabilumą.
Priklausomybė – silpnas Ego. Ar jausmai kyla priklausomai nuo manęs, ar nuo
situacijos? Su jausmų nestabilumu yra susijęs jausmų labilumas. Jausmų paletė
yra įvairi.
2. Gera baimės tolerancija arba bloga. Baimė yra kiekvieno žmogaus fiziologinis
jausmas, ji turi savo prasmę, ji kartais perspėja. Ji atlieka signalo vaidmenį. Kai
Ego yra stiprus, baimė tarnauja, tada žmogus nebando jos atmesti. Kai Ego
silpnas – baimė tokia didelė, kad ji užblokuoja to žmogaus funkcionavimą.
Baimė- žmogus negali adekvačiai elgtis, per egzą pameta visas žinias, baimė
iškreipia elgesį – tai silpno Ego požymis. Kai yra stiprus Ego – žmogus segeba
atlaikyti savo nerimą.
3. Gera nerimo tolerancija. Reiškiasi, kad žmogus turi savęs nuraminimo būdus.
Nerimas tada neturi katastrofiško poveikio. Kai Ego silpnas – nerimo tolerancija
bloga. Geras emocinis išsivystymas reiškia gerą jausmų diferenciaciją, tai yra
žmogus sugeba atpažinti savo jausmus, jei Ego silpnas – jausmai pasireiškia
primityviom archainėmis formomis.
4. Sugebėjimas/nesugebėjimas toleruoti frustracijos. Tolerancija ar archaiškos
reakcijos. Sugebėjimas kontroliuoti regreso reakcijas. Yra klausimas ar regresas
yra pats savaime ar daugiau kontroliuojamas dalykas?
5. Interpersonalinis išsivystymas. Jis susijęs su tarpasmeniniais santykiais. Tai
susiję su artimais santykiais. Pvz. tie santykiai histerioninėms, narcisistinėms ar
ribinėms asmenybėms tai yra problema.
6. Aiškios savęs ir kito ribos. Pvz.: savo norų ir kito žmogaus norų žinojimas.
Požymis: sudėtingi santykiai, negali aprašyti kiti žmogaus pomėgių, charakteris
reikšmingas požymis, negali apibūdinti koks yra kitas žmogus.
7. Sugebėjimas reguliuoti atstumą ir distanciją. Sugeba įsitraukti, būti, o kai
situacija pasikeičia, tai ta distancija tampa problema. Tai išryškėja per skyrybas. Ir
noriu katu būti ir nenori. Gali išryškėti didžiulė baimė būti atmestu, paliktu.
8. Objektas yra suvokiamas ne kaipo asmuo, o kaip poreikių tenkintojas.
 9. Vertybinis lygmuo. Silpnas ego – vertybės nėra aiškios. O jei vertybės aiškios,
tai aš galiu atsisakyti kažkokių dalykų dėl kažko. Tada lengviau patirti
frustracijas. Ribinėje asmenybėje to vertybės neišvystytos, yra jų nenuoseklumas.
Dabar Ego palaikomoji psichoterapija suprantama plačiau ji taikoma ne tik sergantiems
schizofreniją ar kitais endogeniniais susirgimais.
Yra dvi užduotys:
Galima sumažinti nerimą:
- Kas generuoja nerimą?
- Dėl ko nerimas kyla?
Palaikomojoje terapijoje terapinis santykis – stengiamasi, kad jis būtų lygiavertis. Nėra
analizuojamas perkėlimas – kontrperkėlimas. Jei pacientas klausia mes turime atsakyti,
neieškoma paslėptos prasmės. Gynybos čia palaikomos, bet stengiamasi formuoti
brandžias gynybas – racionalizacija yra viena iš jų, taip pat humoras. Gynybos, kurios
trukdo adaptacijai, jos nėra skatinamos. Šioje terapijoje nėra svarbi įžvalga, arba insaitas.
Darbas nėra nukreiptas į insaitą. Pastangos nukreiptos į tai kaip sumažinti nerimą.
Pastangos nukreiptos į frustracijos išgyvenimo mažinimą, į savo vertės jausmo atradimą
ir adaptacijos įgūdžių lavinimą, frustracijų mažinimą. Palaikomoji psichoterapija siekia
simptominio pagerėjimo ir nepretenduoja pakeisti vidinės asmenybės struktūros. Būdai,
kaip pasiekti nerimo sumažėjimo:
Pati pozicija – „nerimą reikia minimalizuoti“.
1. Įvardinimas situacijos, kuri sukelia nerimą. Tai vadinama klarifikacija
(išaiškinimas). Tai gali būti susiję su situacija, su santykiais, su praeities situacija.
Prie klasifikacijos priklauso ir paaiškinimas, informacijos suteikimas.
Klarifikacija eina su frustracijos mažinimu. Palaikomojoje psichoterapijoje reikia
žiūrėti koks yra nepatenkintas poreikis. Pvz., poreikis priklausyti, išlaikyti ryšį.
Įvardinus poreikį šnekame ką konkrečiai turiu daryti, kad poreikį patenkinti. Ką
daryti su tuo poreikiu, kaip jį patenkinti. Kai silpnas Ego, žmogus bijo pasakyti
kas baisu, eina blokas. Būtų svarbu aiškintis ne baimės turinį, o lūkesčius. Prie
klarifikacijos einama nuo abstraktumo prie konkretumo.
2. Fascilitacija. Ji mažina nerimą. Kai žmogus sako ką nors, terapeutas
demonstruoja, kad girdi, mes empatiškai bandome atspėti: „aš tavo vietoje
jausčiau baimę“. Žodžių suradimas, paskui atreagavimas. Labai svarbios yra
pauzės. Jei klausia, o mes tylime, mes didiname nerimą. Terapeutas atsakingas už
dialogo palaikymą. Čia nėra Froidiško ekrano.
3. Ventiliacija. Žmogus turi išsipasakoti – tai sumažina nerimą. Kai pacientas
pasakoja nereikia visą laiką tylėti: reikalin gas jausmas, reakcijų įvardijimas.
Ventiliacija gali būti susijusi ne tik su nerimu. Už nerimo gali būti kiti jausmai:
nuoskaudos, liūdesys, pyktis. Yra skirtumas su palaikomąja terapija.
Palaikomojoje terapijoje nėra skatinama jausmų išraiška, nes jausmai kartais yra
per stiprūs ir jų neįmanoma atlaikyti.
4. Distancijos įvaldymas. Įveikti nerimą – tai distancijos įvaldymas, padidinti
reakciją, humoras, skatinama pažiūrėti atsitraukus. Mokoma kaip atsipalaiduoti,
pažiūrėti iš šalies.
5. Grįžti į tą situaciją, kai žmogus pats sau galėjo padėti. Prisiminama situacija
kaip galėjo įveikti.
Palaikomojoje terapijoje yra dirbama su konkrečiomis sunkiomis situacijomis.
Palaikomojoje psichoterapijoje pripažįstama ir individuali ir grupinė terapija. Dar vienas
dalykas – tinka numatyti situacijas. grupėse būna situacijos peržaidimas – atlieka tą
vaidmenį. Svarbu padrąsinimas, pagyrimas, empatiški komentarai. Palaikomojoje
terapijoje sakiniai turi būti trumpi, reikšti vieną mintį. Kartais net tinka patarimai.
Patarimai apie tai ko žmogus nežino. Šioje terapijoje nėra daug dėmesio skiriama
interpretacijoms. Taigi, palaikymas, išklausymas, empatinis reagavimas.
Kaip didinti kliento savo vertės jausmą
- svarbu demonstruoti tai, kad klientą terapeutas žino: kad atsimena jo istoriją,
atsimena ką jis sakė;
- nebijoti pagirti, bet tai turi būti nuoširdu;
- vengti klausimų „kodėl“ – nes jie pasąmonėje suvokiami kaip kritika;
- nereikia sakyti „bet jūs tai žinojote“, „jūs tai turėjote žinoti“...;
- vengti kritikuoti;
- vengti įrodyti savo teisumą.
Apibendrinimas
Psichodinaminei psichoterapijai tinka:
- sugestija
- ventiliacija
- įvairaus lygio klarifikacija ir savistabos lavinimas
- manipuliavimo technikos
- bazinio poreikio priklausyti, dalintis patyrimu patenkinimas
Kai kurie autoriai sako, kad šios psichoterapijos tikslas iš psichotinio – ribinio lygmens
paauginti iki neurotinio lygmens.
Objektinių ryšių teorija
Froidas: libido tikslas susirasti objektą, patirti pasitenkinimą. Vienas iš atskaitos taškų
kalbant apie asmens raidą – libido pradžioje yra nukreiptas į save, paskui pereinama prie
kito ir kitas tampa svarbiu objektu it objektiniai santykiai – potraukių patenkinimo būdas.
Objektinių ryšių teorija kalba kad tie objektiniai ryšiai po to introjekcijos būdu tampa
vidiniais ryšiais ir galima kalbėti apie objektinius ryšius kaip vidinio pasaulio struktūrą ir
paaiškinti vidinę pasaulio dinamiką. Objektinių ryšių teorija gerokai kitaip supranta
motyvaciją. Susiformavę objektiniai ryšiai – tai motyvacijos pagrindas, ne biologiniai
potraukiai. Objektiniai ryšiai formuojasi ne dėl siekimo pasitenkinti, bet dėl to, kad
psichikoje yra bazinis poreikis turėti ryšį su kitu žmogumi.
Londono mokykla:
Melanine Klein, Donald Winicot, Margeret Mahler. M.Balint. R.Spitz, O.Kionberg.

Melanie Klein
M.Klein išeities taškas yra psichikos prieštaringumas. Ji gerai diferencijuoja, kad
tik gimęs kūdikis turi prieštarą: jame kaunasi gyvybės ir mirties instinktai ir kad kūdikis
patiria gana siaubingus išgyvenimus. Nerimas susijęs su desfunkialaus prado įveika.
M.Klein darbuose šokiruoja tai, kad ji tyrinėja ikiedipinį lygmenį ir randa tamsiąsias
psichikos puses: godumą, neapykantą, pavyduliavimą. Bet taip pat ji randa ir priešybes –
gerąsias puses. Ji 1921 metais išleido daug straipsnių - tai pirmieji jos darbai apie pavydą
ir dėkingumą .1957 metais yra išėję pirmieji raštai. 1921 – 1945 apie meilę, kaltė ir ryšių
atkūrimą, po to vaikų psichoanalizė, po to apie pavydą, dėkingumą. 1943 – 1963 vaikų
analizės pasakojimai. Tradicinėje psichodinaminėje psichoterapijoje M.Klein yra žinoma
dėl asmens pozicijų išskyrimo. Yra skiriamos dvi pagrindinės pozicijos, kurios svarbios:
- paranoidinė – schizoidinė pozicija;
- depresinė pozicija.
H.Segal lenkų kilmės psichoanalitikė „Įvadas į M.Klein darbus“
M.Klein sunku skaityti, nes ji labai radikali ir kritiška ir labai patologizuoja
žmogaus psichiką. Visur ieškoma patologijos, tai tarsi medicininis modelis. M.Kleuin
išeities taškas – kiekvienas kūdikis gimdamas ir pirmas dienas išgyvena didelį nerimą dėl
prigimtyje esančių gyvybės ir mirties instinktų ir iki šešių mėnesių, (skirtingai nei Ego
atstovai, kurie teigia, kad kūdikis priklauso nuo vidinių ir išorinių santykių) – gimdamas
žmogus patiria gimimo traumą – tai dar sustiprina mirties instinkto realumą. Kita vertus,
gimdamas kūdikis patiria šilumą, meilę – tai palaiko gyvenimo instinktą. Kas su
instinktais atsitinka iki šešių mėn.? dalis mirties instinktų yra konvertuojama į agresiją,
dalis projekcijos būdu nukreipiama į išorę (kažkas išorėje tampa tu, kas gali nešti mirtį).
M.Klein: gera ir bloga krūtis. Ego suskyla: dalis mirties instinkto projektuojasi į blogą
krūtį. Ankstyva mirties baimė pasikeičia į persekiojimo baimę; gera krūtis maitina,
suteikia šilumą. Dėl to gaunasi paranoidinė – schizoidinė pozicija. Paranoidinė, nes yra
persekiojimo išgyvenimas, schizoidinė, nes yra skylimas. Kita energijos dalis yra
nukreipta prieš persekiojimą. Kitas svarbus dalykas – kūdikis jau turi pasąmonintas
fantazijas ir tos fantazijos yra viena vertus instinkto transformacija, kita vertus apie gėrį –
blogį. Geroji krūtis – gyvenimo instinkto palaikymas – pradžioje ryšys turi idealizavimo
atspalvį. Idealūs objektai siejasi su maitinimu, pasitenkinimu. M.Klein teigia, kad kūdikis
tapatinasi su geru objektu ir nori atsiriboti nuo to blogo, kas neša mirties instinktą.
Persekiojantys objektai yra išorėje. Pirmieji gynybiniai mechanizmai :
- introjekcija
- skylimas
- projekcija
Visų gynybinių mechanizmų tikslas – išlaikyti idealius objektus savyje, o persekiojančius
nutolinti ir kontroliuoti, kad būtų kuo didesnis atstumas. Jeigu jis vis dėl to (dėl
prigimties) tas mirties instinktas realybėje yra artimas gali atsirasti neigimas. Jei
persekiojimas – tada tamsioji pusė yra ignoruojama. Su neigimu eina idealizacija, kuri
pradžioje kaip ryšys tarp savęs ir pozityvaus objekto, o paskui ryšyje su kitu.
Idealizuojamas yra tas žmogus, kuris patenkina poreikius. Anot M.Klein kiekvienas
kūdikis tą išgyvena. Jei santykiai yra geri, tai žmogus tą praeiną ir keliauja į kitą fazę. Bet
jei išoriniai santykiai nėra geri, tai galime turėti užstrigimą šiame amžiaus tarpsnyje.
Pirmiausia patologija – paranoidinė schizoidinė asmenybė, tai gali būti kaip liga arba
kaip asmenybės sutrikimas. Bet kas dar prisideda – suaugusio žmogaus gynybiniai
mechanizmai neįveikia nerimo ir plius Ego fragmentacija. Tai reiškia, kad Ego subyra ė
atskirus fragmentus ir gaunasi psichotinio lygmens patyrimas, nes kontrolė neįmanoma,
elgesys yra chaotiškas, simptomai nepaaiškinami, ryšys su realybe blogas, blogis ribos
tarp : „aš – kitas“, „realybė - fantazija“. Pasireiškia sutrikimai – daugybiška asmenybė
(kartais žmogus yra vienoks, kartais kitoks). Dar vienas dalykas – projekcinė
identifikacija. M.Klein pirma įvedė šį terminą. Tai projekcijos galia ir kitam galima
deleguoti tam tikrą patirtį. Motina turi turėti būdus kaip atlaikyti kūdikio nerimą ir ji turi
projekcijos būdu tarsi įspausti į vaiko psichiką nerimo atlaikymo būdus, tai yra ji turi jam
įdiegti gyvenimo instinktą, atsilaikymą prieš mirties instinktą. Jei fiksacija – iš kito
tikimasi jie savo dalis deleguoja kitiems, jie projekcinės identifikacijos dėka gali veikti
artimus žmones. Pvz.: kai žmogus yra psichozėje, tai jame yra daug nepaaiškinamo
nerimo ir šalia esančiam žmogui yra sunku, nes tas nerimas tarsi persiduoda. Dar viena iš
patologijų kai įvyksta fiksacija šioje stadijoje – hipochondrija. Visi priešiški objektai yra
perkeliami į save ir tas konfliktas yra savo kūne. Psichoterapija šiame etape yra
sudėtinga, bet psichoanalitikai imasi to, nepaisant sunkumų. Ima sunkius pacientus, nors
kiti psichoterapeutai šalinasi. Tokia terapija yra ilgalaikė – keturi kartai per savaitę. O jei
raida palanki, kūdikis išgyvena, kad jis yra idealus, išgyvena visagalybę, išgyvena
palaikymą jei jo pirminiai poreikiai yra patenkinami – tada jis įgyja mechanizmą nerimo
įveikai, tada mažėja projekcijos į aplinką, mažėja paranoidinė baimė. Kūdikis pradeda
atpažinti visą objektą – skylimo mechanizmas nebeveikia. Pradžioje jis atpažįsta motiną,
paskui tėvą ir kitus žmones. Skirtumas nuo paranoidinės – jis mamą mato kaip visumą, o
ne kaip atskirą dalį: veidą, krūtį. Ta mama kartais gera, kartais bloga. Ta motina kaip
visuminis objektas gali būti kartu ir gali atsitraukti. Motinos pripažinimas kaip kito
asmens yra kitoks patyrimas. Kūdikis ima suvokti, kad motina taip pat turi savo
poreikius, turi kitus ryšius. Čia raktini s žodis – ryšio turėjimas ir atsiskyrimas – čia
kūdikis aptinka savo bejėgiškumą, pavydą, norą turėti motiną tik sau. Anot autorių,
kūdikis išgyvena neapykantą kai ji palieka ir meilę kai yra arti. Kūdikis vis labiau
suvokia, kad tai yra tas pats žmogus ir dėl to jam tenka susidurti su ta ambivalencija:
kūdikis išgyvena kaltę, kad išgyvena destruktyvius jausmus tam objektui, kurį myli. Kyla
didelis noras valdyti objektą, laikyti jį ir taip apsaugoti nuo destruktyvių minčių. Tai
siejasi su tuo, kad taip reikia to ryšio, jog net užmuša, kad turėti amžiams – tai kraštutinis
variantas. Tas yra su ribiniais pacientais: atlaikyti tą destrukciją. Už tos pasąmonės: jei aš
tave sunaikinsiu – tu mano liksi amžiams. Šioje fazėje yra tokių jausmų užuomazgos –
kaip ilgesys, kaip gedėjimas. Kūdikiui kyla neaiškumas – gal jį paliko visam laikui, yra
kaltė dėl destruktyvių impulsų. Bet jei kaltė išgyvenama, atsiranda atsakomybė, geresnė
impulsų kontrolė, žmogus siekia pats palaikyti ryšį, nes yra atsakingas už ryšį, siekis
ryšio atkūrimo su prarastu objektu – tai svarbus momentas. Čia pradeda rastis skyrimas
tarp realybės ir fantazijos, tarp išorinės realybės ir vidinės, pradeda formuotis Superego iš
dalies iš persekiojimo, iš dalies iš idealaus objekto. Randasi neurotiniai gynybiniai
mechanizmai – atsiranda slopinimas, projekcija susilpnėja, formuojasi objekto
konstantiškumas – tai yra formuojasi stabilūs ryšiai ir žmogus tampa mažiau
priklausomas nuo išorinių santykių. Ši fazė turi baigtis stabilaus Ego sukūrimu ir toliau
einame į Edipinį lygmenį, į daugiau trikampius santykius, kur yra jau kitos užduotys.
Kadangi mažėja projekcijos, tai realybės suvokimas didėja, stiprėja ir vystosi atmintis –
kitas yra suvokiamas kaip atskiras objektas. Ima formuotis simboliai, bet jie kitaip
suprantami nei pas Jungą. Simboliai – sublimacijos pasekmė – yra kažkas, kas pakeičia
realų ryšį. Jei nepasiseka šios fazės išgyventi – turime fiksaciją. Yra visokio registro
afektiniai sutrikimai: ir depresija ir manija. Vienas iš pagrindinių motyvų – kiekviena
netektis, praradimas reiškia ir savęs praradimą. Kito netektis reiškia man kaip asmeninę
netektį. Gali būti labai gerai išreikšta kaltė, Superego persekiotojo lygmens, kuris kaltina,
grasina, baudžia, jei tai nepavyksta įveikti. Dar vienas dalykas anot M.Klein, ši fazė
negali būti pilnai išbaigta, juk susidūrus su netektimi yra ir projekcijos, o tas iššaukia
depresiją. Klausimas toks kiek žmogus gali išbūti su ta depresija, o kiek jam reikia
pagalbos. Manija- tai kitas polius. Dominuoja neigimo mechanizmas, neigiama
priklausomybė nuo kito žmogaus, neigiama ryšio svarba. Dėl to prarandama galimybė
išgyventi netektį, ilgesį, galimybę atkurti santykius. Neigiamas savo paties
destruktyvumas pasireiškia per iškrovos mechanizmą (acting out). Jei pažiūrėsime į
vidinį pasaulį – Ego silpnas, Super ego dažnai prielaidų lygmenyje. Ryšys suprantamas
kaip kito kontrolė. Tokiame ryšyje triumfas, kito panieka, o ne ilgesys, kuris yra prielaida
ryšio atkūrimui. Manijos atveju visagalybė yra susijusi su siekimu įveikti objektą, su
turėjimu, dominuoja „juodasis“ pavydas – sunaikinimas – geriau, kad iš viso nebūtų.
Psichoterapijoje jei fiksacija šioje stadijoje pagrindinis dalykas būtent gebėjimo atkurti
ryšį išgyvenimas ir vidinių stabilių santykių formavimas. Aišku, kad tai yra ir fantazijų
korekcija, tai eina su augančiu pasitikėjimu, su pasitikėjimu meile, pasitikėjimu atkurti
ryšį ir suvokti jį geru, nors iš tiesų, realiai to ryšio nėra. Svarbu žinoti, kad objektas yra
geras. Tai leidžia išgyventi pykčio impulsus ir vienatvę. Kam paliko mane? Tai reiškia
atsitiktinį priėmimą kaip būtiną mūsų gyvenimo dalį – didėjanti diferenciacija visuose
lygiuose. Su augančia diferenciacija daugėja konfliktų, o tai reiškia galėjimą priimti
konfliktus, tai reiškia leisti kitam žmogui būto laisvu ir pasitikėti, kad ryšį galima atkurti.
Psichoterapijoje yra motyvas apie pykčio priėmimą, konfliktus. Pasąmonėje yra tarsi
žinojimas, kad jei tų epizodų daug, tai ryšio nėra. Bet poreikių frustracija ir pyktis ir
vienatvė tai taip pat yra ilgalaikis ryšys.
W.D.Winnicott
Winikoto pirmas išsilavinimas- vaikų pediatras. Jo teorija sukasi apie kūdikystė,
apie vaikyste. Jis vadinamas psichoanalizės poetu. Jo indelis į psichoanalizė:
„pakankamai gera motina“, „palaikanti aplinka“ – psichoterapijoje vartojamos sąvokos
kiti dalykai: tikroji ir klaidinga savastis.
Anot Winikoto, vaikystė yra ypač svarbus etapas, nes šiuo metu vystosi Ego.
Ikikalbiniame etape ryšys pagrįstas empatija, o ne žodžiu. Kūdikis yra absoliučiai
priklausomas nuo mamos ir kūdikis ir motina yra nagrinėjami kartu. Jis mano, kad
pradžioje kūdikis yra potencialus tapti pilnaverčiu žmogumi. Emociniai vystimosi etapai:
Winokotas teigia, kad emocinio vystymosi datas galime nustatyti.
Pirmas vystimosi etapas Holding (laikymo) – tai pati pirmoji žmogaus
gyvenimo stadija, kai kūdikis yra visiškai susiliejęs su motina ir maksimaliai
priklausomas nuo tų, kas juo rūpinasi. Kūdikis visada balansuoja ant didelio nerimo
ribos, baimė, kad jis neišgyvens. Nuo to nerimo kūdikį saugo mama. Pakankamai gera
motina – ta, kuri taip reaguoja į kūdikio poreikius, kad tas trumpam pasijunta visagalis.
Pvz.: jei kūdikis parodo signalą, kad yra alkanas, mama supranta tą signalą ir juo
pasirūpina. Kūdikis pasijunta visagalis. Iš kur motina tai gali žinoti? Motina tuos signalus
sužino susitapatindama su kūdikiu ir naudojasi savo kūdikio patirtimi. Tokią aplinką
Winikotas vadina palaikančią apklinka. Šiuo laikotarpiu laikymo pagrindinė užduotis iki
minimumo sumažinti trikdžius, į kuriuos reikia reaguoti. Yra svarbu, kad į kūdikio
poreikius motina sureaguoja, atsako, bet tai yra toks būvimas kai kūdikis turi suprasti ir
mamos poreikius. Tai reiškia, kad jis reaguoja ir turi prisitaikyti prie to ko iš jo tikisi ir
motina. Winikotas : jei kūdikis turi ilgai būti šlapias ir alkanas tai kyla nemaža
psichopatologijos tikimybė. Jei laikymo etapas praeina sėkmingai, tai atsiranda
pakankam a Ego integracija, kur atsiranda „aš – ne aš“ atskyrimas. Idealiu atveju mama
yra susiliejusi su kūdikiu ir supranta jo poreikius bei pašalina trikdį. Jei mama labiau
orientuojasi į savo įsivaizdavimą ko kūdikiui reikia, nesistengia pajusti vaiko, tada dažni
laikotarpiai kai kūdikis jaučia nerimą ir didėja patologijos tikimybė. Terminas
pakankamai gera motina, bet ne ideali motina.
Kitas etapas – Handling (prežiūra). Šiame etape formuojasi kūniškas Ego, riba
tarp aš – ne aš. Ta riba – tai oda, tai kūno ribos. Tai vadinama personalizacija.
Depersonalizacija – ryšio praradimas. Tam, kad įvyktų personalizacija, svarbu yra
adaptyvi priežiūra.
Trečias etapas – sugebėjimo užmegzti ryšius su objektais atsiradimas. Kuo šis
etapas skiriasi nuo pirmojo? Čia jau ne taip svarbu poreikių patenkinimas, b et svarbu
surasti objektus ir užmegzti ryšius su jais. Jei pirmuoju laikymo etapu tuo geriau, kuo
geriau atspėja poreikius, tai čia jau kūdikis pasiunčia signalą pats ko jam reikia. Jei mama
atspėja iš anksto, tada jau toks elgesys trukdo objektų ryšių atsiradimui. Winikotas šį
principą perkelia į analizės situacijas – jei analitikas viską žino iš anksto, tai stūmimas į
regresiją, stūmimas į susiliejimą. Analitikas turi žinoti kitų būdų kada pacientas duoda
signalą.
Ego raidos sutrikimai
Ego stiprumas priklauso nuo to, kiek motina geba priimti absoliučią kūdikio
priklausomybę, prieš tai kai kūdikis atskyrė save nuo motinos. Winikotas pabrėžia, kad
kūdikis jaučia neįsivaizduojamą nerimą jei į jo poreikius nėra atsiliepiama, padidėja
patologijos tikimybė. Ta patologija gali svyruoti nuo perdėto judrumo (hiperaktyvumo)
iki schizoidinių bruožų (ankstyvoji schizofreniją, autizmas, schizoidinė asmenybė). Kita
sritis sutrikimų – klaidingos savasties formavimasis. Priklausomai nuo globos, gali
susiformuoti tikroji savastis ar klaidinga savastis. Tikroji savastis – ta, iš kurios kyla
spontaniški poelgiai ir idėjos. Winikotas nepateikia aiškaus tikrosios savasties
apibrėžimo. Jis linkęs ją aiškinti per klaidintąją savastį. Klaidingoji savastis formuojasi,
kuomet kūdikis yra fiziškai laikomas mamos. Tuo metu tikroji savastis pasireiškia per
kūdikio spontaniškus judesius. Kaip mama reaguoja į tikrąją savastį priklauso nuo to,
kaip vystosi kūdikio psichika. Jei mama nurodo jam kaip elgtis – susiformuoja
paklusimas klaidintajai savasčiai pakopa. Jis turi paklūsti, nes neturi kito pasirinkimo.
Kūdikis protestuoja prieš klaidingą gyvenimą: irzlumu, valgymo ar kitais sutrikimais.
Kadangi kūdikis yra per daug priklausomas, jis gali prisitaikydamas išaugti tokiu kaip
motina. Kadangi savastis turi savo funkcijas – gynybą prieš savęs išnaudojimą ar
sunaikinimą. Ji duoda prisitaikyti prie aplinkos, padeda paslėpti tikrąją savastį, kad ji
galėtų išlikti. Kraštutiniu atveju, tikroji savastis būna labai giliai paslėpta ir žmogus
gyvena tik paklusdamas ir mėgdžiodamas kitus, tai yra reaguodamas. Yra išskiriami
klaidingos savasties pasirodymo galimybės (nuo nesveikiausios iki sveikiausios):
- klaidingoji savastis yra pateikiama kaip tikroji ir žmogus mano, kad jis yra
toks kaip atrodo. Artimose santykiuose klaidinga savastis neveikia, jos
nepakanka, o tikroji savastis yra paslėpta. Tai kas tikra ateina iš žmogaus, o
klaidinga savastis – tai ką aš darau tai darau prisitaikydamas prie aplinkos. Pvz.:
noriu pasakyti vieną, o sakau kitą prisitaikydamas prie aplinkos, nes kažko bijau.
Tada žmones mane suvokia kitaip. Ir tai yra kartais naudinga kai kuriuose
situacijose. Bet jis taip netikrai elgiasi ir su artimais žmonėmis. Tokie žmones
nesugeba įsitraukti ir yra lyg „mažiau gyvi“. Tai falšyvas žmogus. Žmogus visas
yra tame netikrume.
- klaidingoji savastis gina tikrąją savastį, kuri pripažįstama kaip galimybė ir
gyvena slaptą gyvenimą.
 - pagrindinis klaidingos savasties rūpestis – ieškoti sąlygų pasireikšti tikrajai
savasčiai. Jei tokių sąlygų nerandama, ieškomos likusios gynybos prieš tikrosios
savasties išnaudojimą. Kartais viena prieinama gynyba lieka savižudybė. Tokiu
būdu klaidingoji savastis apsaugo tikrąją nuo įžeidimo. Pvz.: būna, kad tėvai
nuolat vaiką kritikuoja ir žemina ta kritika gali įsigerti taip giliai, ir žmogus ima
rodyti tik tai kas jo tėvams patiktų. Ir jam atrodo, kad jis negali būti savimi.
Tokie suaugę mano, kad jei parodys save tikrą, bus nubausti tai gali būti i suicido
priežastimi.
- klaidinga savastis nesusitapatina su reikšminga vaikystės figūra.
- klaidinga savastis sudaro mandagaus, socialaus elgesio būdų įvairovę. Tai tas
variantas, kai klaidinga savastis nebetrukdo, o labiau padeda. Tai sugebėjimas eiti
į kompromisus. Tam tikras lankstumas padeda geriau prisitaikyti. Kas čia svarbu?
Normos atveju – jei klaidinga savastis nėra užgožusi tikrosios, tai tikroji savastis
pasireiškia pati. Lemiami momentai – tie, kada reikia parodyti savo tikrąją pusę.
Ryškiausia proga – paauglystė. Juk paauglys ne sako tą ką jam primeta aplinka.
Sveikam vystimuisi reikalinga tiek tikrosios tiek klaidingosios savasties
išsivystymo lygis. Tai panašu į tai, ką Jungas vadina persona. Svarbu, ką mes
nebūtume vien tik persona.
Sugebėjimas būti vienam vienas svarbiausių emocinės brandos požymių. Sugebėjimas
būti vienam tai turėjimas gero vidinio objekto. Jei mes turime gerą išorinę motiną, tada
viduje mes turime gerą vidinį objektą ir jai nesant mes jaučiamės saugiai. Nuo to koks
objektas susiformuoja- nepasitikėjimas pasauliu, tada žmogus veikia atitinkamai, nes jo
viduje jau yra tas suvokimas. Iš pradžių užtrunka kažkiek kol motinos vaizdinys
perkeliamas į vidų. Kol jis nepersikelia, vaikui būna tik išorėje, šalia esanti mama.
Kūdikis gali naudoti perkėlimo objektus – žaisliukus, skudurėlį. Ir pradėjimas naudoti
perkėlimo objektus reiškiasi pradėjimas naudotis simboliais.
Kaltės jausmo vystimasis
Moralumo nereikia mokyti, jis natūraliai atsiranda, o kaltė tai specifinis nerimas kylantis
tarp priešpriešos- meilės ir neapykantos. Kaltė – tai įsigebėjimas atlaikyti prieštaringus
jausmus. Kaltė atsiranda Edipo fazės metu. Padidinta kaltė – kai neapykanta stipresnė už
meilę ir vengiama savo paties destruktyvumo. Tai lydima tokiomis ligomis: obscesinė
neurozė ir melancholija. Superego introjektai – tai ką mes paimame iš aplinkos, jie yra
primityvūs pradžioje tai gali būti primityvi baimė. Gebėjimas rūpintis – tai pozityvus
kaltės jausmo aspektas. Rūpinimais – tolimesnis augimas, ryškus tose santykiuose, kur
reikia instinktyvios reikmės. Sugebėjimas rūpintis vystosi diadiniuose santykiuose su
motina. Nebrandžiam vaikui yra dvi motinos:
- objektinė – kuri gali patenkinti visus instinktyvius kūdikio poreikius: maistas,
šiluma, saugi ir rami aplinka.
- Aplinkos – apsaugo nuo to, kas netikėta ir teikia visą reikalingą globą.
Pvz.: išalkęs vaikas puola motiną, norėdamas pasisotinti ir išgyvena nerimą, kad nori ją
suvalgyti. Jis išgyvena nerimą, kad jis yra toks agresyvus ir nori ją sunaikinti ir patiria
ramesnį santykį su aplinkos motina ir atsidėkoja ką gavo iš objektinės motinos. Kai
kūdikis tampa brandesnis, jis viduje gali suderinti dvi motinas ir to skylimo nelieka.
Winokoto nuomone, kai susijungia neapykantos ir meilės impulsas ir sugebėjimas
rūpintis iš to kyla žaidimo ir darbo pagrindai.
H.Kohut
Narcisizmo esmė yra susijusi su atspindžio ieškojimu. Šis fenomenas minimas visose
psichodinaminėse teorijose, bet labiausiai iškristalizuota Kohuto, kuris dirbdamas su
narcisistiniais pacientais sukūrė atskirą teoriją – kuri vadinama savasties teorija.
Pagrindiniai jo darbai yra aštunto – devinto dešimtmečio. Jis yra žydas, jo tėvai žuvo
konclageryje. Jis savo darbuose kreipia dėmesį į tragiškas gyvenimo puses, į žiaurius
likimo smūgius ir jo teorijoje iškyla idėja apie traumą, traumuojančią aplinką ir pacientas
yra auka su kuria likimas pasielgė žiauriai. Terapijoje svarbu sukurti pasitikėjimo
atmosferą, kur žmogus galėtų atkurti savastį, kurią trauma sutrikdę. Kohut yra trys
knygos:
The anglysis of the self 1971; the restoration of the self 1977; ir how does anglysis cue?
1984.
Tos knygos tapo pagrindu šiai naujai krypčiai atsirasti. Jau DSM – III ir DSM – IV
narcisizmas yra išskirtas kaip atskiras asmenybės sutrikimas ir statistika liudija, kad šio
sutrikimo didėja. DSM naujo varianto narcisizmo yra išskirti 9 požymiai. Jei pas žmogų
pastebimi bent penki, tai sutrikimas yra:
1. savo svarbumo ir savo grandioziškumo išgyvenimas. Šis žmogus išdidina savo
pasiekimus, savo talentus, savo svarbą.
2. jo fantazijose gausu minčių apie neribotą sėkmę, galią, grožį ir idealią meilę.
3. toks žmogus tiki, kad jis yra ypatingas ir unikalus ir jį gali suprasti tik kitas
ypatingas ir unikalus žmogus. Neretai tas ypatumas yra susijęs su statusu
visuomenėje.
4. reikalauja kraštutinio žavėjimosi juo – šie žmonės yra tą išvystę. Jie tą sugeba
sukelti ir būti įdomiais. Jei jie yra aukšto intelekto, tai yra eruditai arba emocine
prasme – jie –avingai reaguoja. Trumpalaikiuose santykiuose viskas gerai, bet
problemos iškyla ilgalaikiuose santykiuose, asmeniniuose kontaktuose jie
nesižavėjimą supranta kaip atmetimą. Yra išskirtas narcisitinis įniršis.
5. jie jaučiasi turintys ypatingų teisių (pvz.: jie visi stovi eilėje, jie mano, kad yra
ypatingi ir gali be eilės). Jie yra nepagrįstai įsitikinę, kad net netikėčiausiose
situacijose jie bus traktuojami teigiamai.
6. tarpasmeniniuose santykiuose yra išnaudojami i kitus naudoja savo
poreikiams patenkinti. Projekcijos būdų tokio paciento terapijoje pagrindinis
sakinys apie tarpasmeninius santykius : “mane išnaudoja“.
7. empatijos stoka. Tas žmogus nenori tapatintis su kito žmogaus poreikiais ar
jausmais. Svarbu tas, kad jis nenori, bet nėra, kad nesugeba, nes tą sugeba jie
puikiai. Vaikystėje šie vaikai buvo priversti atspėti ko nori jų motina.
8. pavydo jausmas. Jie sako: kiti pavydi man i trukdo, kiti yra priešiški.
9. arogantiško elgesio demonstravimas. Kito pažeminimas, kito nuvertinimas i
nesiskaitymas su kitu.
Kalbant apie narcisizmą svarbiausia yra savo vertės jausmas (pagal Johnson „Charakterio
analizė“). Tie žmonės neturi stabilaus savo vertės jausmo. Vertės jausmas svyruoja nuo
grandioziškumo iki menkavertiškumo. Būna savęs praradimas – nebejaučia savęs. Kilmė
siejama su ankstyvuoju periodu kaip buvo išgyvenama simbiozė ir išeita iš simbiozės.
Nestabilus savo vertės jausmas, nes motina at tėvas nesuteikė adekvataus vertinimo
vaikystėje ir adekvataus atspindėjimo. Gali būti: vaikas nelaukiamas, tada vienaip ar
kitaip vaikui transliuojama kad jis nelaukiamas, su juo nesuskaitoma. Kohutas:
kiekvienas kūdikis turi išgyventi, kad jis yra ypatingas ir vienintelis. Jei to neatsitinka –
tada visą likusį gyvenimą ieškojimas. Mamos akyse turi būti žiburėlis, sakantis, kad
kūdikis yra ypatingas. Kitas dalykas – jei tėvai suteikia neadekvatų vertinimą, lūkesčiai
nukreipti į vaiką, kad jis pats negali to išreikti. Pvz.: gyvename dėl vaikų“. Tai tarsi
vaikas turi pateisinti jų sąjungą. Jo dėka tėvai ieško prasmės. Narcisistiniam charakteriui
būdinga tai, kad tėvas naudojo vaiką savo vertės jausmui atkurti. Arba yra pabrėžiama
depresija „aš nieko neverta“ ir vaikas mano, kad jis nieko nevertas, atgalinio ryšio
sistema ambivalentiška. Tada tokie išvestiniai dalykai : lieka neaiškus savęs vertinimas,
lieka poreikis iš aplinkinių gauti atspindžius, susikoncentravimas į save,
egocentriškumas, perfekcionizmas. Jie nori nusipelnyti savo vertės jausmą per didžiules
pastangas. Kritikos, baimė, neadekvatūs poreikiai suaugusių žmonių santykiams.
Johnson: „Narsisistinis asmuo, tai tas kurį išnaudojo“. Gynybos susijusios su savęs
vertinimu ir bandymu vienaip ar kitaip įveikti ką Kohutas įvardina kaip deficitą, o ne kaip
konfliktą. Dėl adekvataus atspindžio negavimo formuojasi savasties struktūros defektas.
Ikiedipiniame lygmeny turi susiformuoti savastis, kuri yra asmenybės motyvacijos
pagrindas, savastis yra psichologinis visatos centras ir jei adekvačiai susiformuoja ji
atlieka reguliacinę funkciją. Savasties yra du aspektai:
- reguliacinė funkcija
- psichinio lygmens turinys
esminis skirtumas nuo Jungo savasties – Jungo savastis yra transpersonalinė demencija
plius religinė savasties funkcija, dieviškojo prado pripažinimas. Kohuto savastis
formuojasi priklausomai nuo asmeninių santykių ankstyvoje raidoje. Jis pabrėžia:
- asmeniškumas
- savastis yra kuriama – pabrėžiamas pats formavimosi procesas.
Kadangi savastis yra pagrindas motyvacinės sistemos. Psichopatologiją Kohutas aiškina
per savasties defektus – ji didelis įnašas dėka to. Kitas įnašas – narcisistinė problematika
yra susijusi ne su konfliktu, o su stygio išgyvenimu. Jacoby: pagrindinis šaltinis yra
Kohuto empatija. Kohutas pabrėžia empatišką ryšį su pacientais ir atspindėjimą.
Kaip formuojasi savastis?
Yra du pagrindiniai būdai, kurių pagalba formuojasi savastis:
- motinos empatiškas atreagavimas (veidrodinis atspindėjimas). Motinos
empatiškas reagavimas – tam, kad vaikas jaustų reikšmingumą savo ir savo
savasties realumą. Empatijos kiekis taip at reikalingas kaip ir deguonis, kad
vaikas galėtų išgyventi. Empatijos esmė yra susitapatinimas, susiliejimas su kitu
žmogumi ir bežodis supratimas ko tam žmogui reikia. Kūdikis negali pasakyti
apie savo poreikius, motina turi atspėti, pajausti ko kūdikiui iš tikro reikia.
- Pirminių poreikių atspindėjimas ir jų patenkinimas – taip įveikiamas nerimas.
Anot Kohut,vaikas išgyvena nerimą ir pykčio impulsus ir destrukcijas ir empatinis
objektas taip pat tai pajunta ir atitinkamai elgiasi. Pats kūdikio laikymas,
apkabinimas padeda atlaikyti tą nerimą, pyktį ir destruktyvius impulsus. Suaugęs
žmogus turi psichinę organizaciją, kuri leidžia atlaikyti išgyvenimus. Vaikas
periima suaugusių žmonių būseną. Empatijos esmė – mama tapatinasi su vaiku ir
vaikas tapatinasi su mama. Vaikui labai svarbi savasties objekto emocinė būsena.
Vaikas tai jaučia per neverbalines reakcijas. Nerimas yra visaapimantis ir jei nėra
savasties objekto gali būti, kad nerimas lieka ar nesurandami būdai kaip tą nerimą
įveikti. Dar ką mini Kohutas – empatijos pagalba vaikas vaikas išmoksta iš
aplinkos ateinančias frustracijas įveikti. Poreikiai negali būti patenkinti visą laiką.
 Frustracija yra atlaikoma per empatiją. Jei ji neatlaikoma – tai viena iš savasties
defekto priežasčių.
Kalbėdamas apie psichoanalizę Kohutas sako, kad yra labai svarbūs du etapai:
- Rezonansas su paciento emocijomis – tikslas pajausti ką tas žmogus išgyvena.
Pasekmė psichoanalitikas sugriauna tai kas iš tikro darosi. Esmė: analitikas kartais
turi atspėti – jo viena iš užduočių kaip ir motinos – susilieti su pacientu ir atspėti
kas iš tiesų darosi. Tam tikra prasme terapeutas turi būti aidu ir pakartoti, kad
žmogus išgirstų, pats pamatytų. Paradoksalu, bet teorijos žinojimas padeda būti
labiau empatišku, giliau pajausti. Tik po šio etapo galimas antras etapas.
- Interpretacija ir rekonstrukcija. Kohutas sako: daugelio atveju rezonanso fazė yra
praleidžiama ir tada kas atsitinka – pacientas priešinasi . šia prasme Kohutas yra
humanistas. Jis teigia, kad pasipriešinimas yra išprovokuotas psichikos elgesio. Jis
pateikia daug atveju iš klinikinės praktikos.
Kohutas : ne tik nerimo patogenezė susijusi su savasties objektu trukumu, bet ir su kitais
sutrikimais. Pradžioje susiliejimas, o po to iškilęs emocinis išgyvinimas gali įgauti
kraštutines išraiškas. Archaiški afektai; pyktis, įniršys anot Kohuto tai patys pradiniai
savasties pasireiškimo būdai.Kohuto savastis yra nepakankamai išdiferencijuota.
Analitikai empatijos nebuvimu provokuoja pyktį. Kohutas kiek mažiau kalba apie tėvo
vaidmenį ir idealizaciją .Idealizacija yra nukreipta į tėvą, yra susijusi su galėjimų, galia,
atspindėjimu ,kas paskui yra tėviškos funkcijos-žodinio reikšmingumo pripažinimo,
vertybių integravimu, galėjimu turėti. Vienas iš gynybinių mechanizmu esant
narcisisitinei asmenybei yra idealizacija ir jei ta idealizacija pavyksta sugriauti tai
reiškia, kad žmogus pats sau iš pradžių idealizacija patiria, o paskui per santykius tai
grąžina.Psichoterapijoje psichoterapeutas turi būti empatiškas, bet neišvengiamai iškyla
idealizuojantis perkėlimas -analitikui daug kas priskiriama: ypatingas sugebėjimas
suprasti, apsaugoti. Už idealizuoto perkėlimo yra to –žmogaus poreikiai sugriauti ir
atkurti, o jei to neįvyksta jie yra jei yra empatijos stoka ar nėra galimybės idealizacijai
tada tai vadinama savasties dezintegracija. Toks žmogus neturi savasties yra savasties
patologija. Kalbėdamas apie patologija Kohutas išskiria dvi pagrindines grupes.
Pirminiai savasties sutrikimai siejami su ankstyva vaikyste ir jie yra kaip savasties
struktūros defektai. Antriniai, dar vadinami reaktyvinais, yra susiję su situacija. Tai
ūminės savasties reakcijos į įvairias gyvenimo situacijas bet kuriame amžiaus tarpsnyje.
Pirminiams savasties sutrikimams priklauso:
- psichozės – tai yra savasties suyrimas ar jos iškreipimas;
- ribinės būsenos - savasties susilpnėjimas ar jos iškreipimas, egzistuoja
daugiau ar mažiau efektyvūs gynybiniai mechanizmai;
- schizoidinės ir paranoidinės asmenybės – šios asmenybės yra nutolusios nuo
kitų per tam tikrą distanciją dėl emocinio šaltumo ir dėl priešiškumo bei
įtarumo. Šie sutrikimai atsiranda kaip nepavykusio susiliejimo pasekmė,
kuomet savasties objektas dėl savo ligos ar dėl kitų priežasčių neadekvačiai
reagavo į vaiko norą susilieti.
- narcisistinės asmenybės – pasireiškia savasties laikinas iširimas,
susilpnėjimas ar išsikraipymas ir tai pasireiškia kaip autoplastiniai simptomai,
tai yra šie simptomai nukreipti į save.
- narcisistinis elgesys – pasireiškia perversija, žalingais įpročiais ar
delinkventiniu elgesiu. Toks elgesys labiau nukreiptas į išorę.
Norėčiau paminėti, kad Kohut modifikavo psichoanalitinę terapiją. Jis pastebėjo, kad
savasties struktūros defektai yra pastebimi esant trims perkėlimo situacijoms.
Prie atspindžio perkėlimo pacientas bando ištaisyti šiuos defektus, priimdamas
terapeutą kaip žmogų, visiškai sužavėtą ir patenkintą pacientu. Pacientas jaučia
nenumaldomą poreikį papasakoti kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną.
Esant idealizuotam perkėlimui, pacientas suvokia psichoanalitiką kaip žmogų,
vertą žavėjimosi ir dėkingumo, o po to pradeda jausti ir savo paties svarbą ir
reikšmingumą, kaip jų santykių rezultatą.
Esant dvynių perkėlimui, pacientas fantazuoja, kad jis ir analitikas yra
lygiaverčiai partneriai, kartu keliaujantys per gyvenimą. Tada pacientas daugiau
nebesijaučia vienišu ar tuščiu. Visuose trijuose perkėlimo modeliuose psichoterapinė
intervencija panaši: gilus empatinis supratimas iš analitiko pusės. Perkėlimas ir santykiai,
kurie kyla iš perkėlimo, analitiko yra priimami ir suprantami, o pacientas dėl to
palaipsniui gali internalizuoti analitiko asmenybę. Todėl psichinė organizacija, kurios
pacientas negalėjo sukurti tėvų pagalba, dabar sėkmingai struktūruojama ir paciento
sveikata atkuriama.
Taigi, Kohutas, aprašydamas analitinę procedūrą nurodo kas turi būti būdinga
analitikui. Jis kritikuoja Froido pasyvią koncepciją. Kohutas daug vietos paskiria kritikai
šios vietos. Jis min i analitinį šiltumą, dalyvavimą, įsijautimą ir pretenziją į objektyvumą
ir panašumas į kompiuterį yra traumuojantis ir patogeniškas. Kohutas skirtingai supranta
psichoterapinius santykius lyginant su ortodoksaliąja psichologija, objektiniais ryšiais ar
Ego psichologija. Kohutas į psichologiją gražina visibiškumo principąsavasties atkūrimo
analizavimas reiškia visybišką savęs vaizdą ir savireguliaciją. Analitikas nuo tėvo ir
motinos skiriasi tuo , kad susiliejimas su analitiku yra ne visada ir jis tai susilieja, tai
atsitraukia. K.Asper kaip vaikas bando būti su neaiškiu savęs vertinimu, su baziniu
pasitikėjimo jausmu. Tai vadinama kai jie per daug investuoja į adaptaciją, daug dirba,
per pasiekimus turi savęs jausmą, gali save vertinti, tai yra kompensacinio pobūdžio. Bet
tas pasiekimas neduoda ilgalaikio nusiraminimo. Kitas būdas – depresija ji nukreipta į
beviltiškumą ir tai užtrunka. Kitas paranoidinis – schizodinis dėl visko kaltinama aplinka.
Ir ketvirtas būdas – regresyvios reakcijos – tai visos priklausomybės, pijokavimas.
Daniel Stern
Stern savo tyrimuose rėmėsi tiek kūdikių stebėjimu tiek suaugusių stebėjimu. Jis atskaitos
tašku pasirenka savasties sąvoką. Jis sako: savastis ir kito jausmas – tai giliai veikia
kiekvieno žmogaus socialinį patyrimą. Psichologijoje savasties sąvoka plačiai
naudojama. Anot Stern, savastis yra atskiras ir integruotas kūnas, yra veiksmų agentas,
jausmų patarėjas, ketinimų kūrėjas, kas ketinimus perkelia į kalbą, bendraujantis ir
besidalinantis asmeninėmis žiniomis. Tas patyrimas yra už suvokimo ribų, bet ta savastis
gali būti įsisąmoninama. Jis sako, kad žmogus instinktyviai struktūruoja patyrimą ir tas
patyrimas priklauso bendrai organizacijai kas ir vadinama savastimi. Stern galvojo, kad
savasties pasireiškimas egzistuoja ikiverbalinėse formose. Ankstyvieji ikiverbaliniai
savasties patyrimai yra svarbūs kalbant apie patologiją. Jei nesusiformavęs jausmas, kad
aš turiu vientisą kūną, kad jis man priklauso tada gali kilti kūno suvokimo fragmentacija,
derealizavimas, depersonalizavimas. Jei nėra susiformavusio laiko tęstinumo jausmo, gali
pasireikšti laikina disociacija, fuga, amnezija ir panašiai. Gali kilti psichinis chaosas. Jei
nėra vientisumo, Stern mano, kad įvaisius savasties pasireiškimus sudaro normalaus tiek
nenormalaus vytymasį. Žmogaus vystymasis vyksta šuoliais: 2- 3 mėn., 9- 12 mėn., 15
-18 mėn. Tai didelių pasikeitimų laikas. Tai įrodo elektroencefalogramos parodymai,
elgesio, subjektyvaus patyrimo pokyčiai. Tarp tų periodų yra ramybės periodai, kuriuose
vyksta naujų dalykų integracija. Stern stebėjo kūdikius ir kėlė hipotezes apie jų
subjektyvų patyrimą, jis išskyrė keturis savasties aspektus, kurie apibrėžia savasties ir
kito išgyvenimą:
1. iškylančios savasties jausmas – jis formuojasi iki 2 mėn.
2. savasties šerdies jausmas – tarp 2 – 6 mėn.
3. subjektyviosios savasties jausmas – 7 – 15 mėn.
4. verbalinės savasties jausmas nuo 15 mėn.
tai yra etapai ir kai iškyla nauja fazė, tai sena niekur nedingsta, o veikia visą gyvenimą.
Stern mano, kad kūdikis nuo pat pradžių gyvena labai aktyvų gyvenimą, jis sako, kad
kūdikystėje realybė nėra labai iškreipta gynybinių mechanizmų. Apie pačią patologiją
Stern nedaug kalba, jis sako, kad patologija siejasi su sunkumais iškylančiais aš patyrimo
srityse. Stern kaip Klein ir Mahler truputį panašūs, nes jų atskaitos taškas yra „aš – kitas“.
● Iškylančios savasties jausmas nuo pat gimimo kūdikis patiria besikuriančios
struktūros jausmą. Anot Stern, kūdikis niekada nepatiria pilno susiliejimo su kitu, nuo pat
pradžių jis turi tą potencialą diferencijuoti. Kūdikis nepatiria artistinės fazės, nes jie
užkoduoti atsakyti į išorinius socialinius įvykius. Vienas iš šuolių – kūdikis jau nuo
aštuntos savaitės išgyvena ikikognityvinę, ikisocialinę, ikiorganizacinę fazę. Stebėjimai
rodo, kad to amžiaus kūdikiai būna būdraus neaktyvumo būsenoje. Kūdikis jau gali
pasukti galvą, čiulpti. Jau tuo metu kūdikis siekia sensorinės stimuliacijos ir visi kūdikiai
yra skirtingi: pvz., skirtingai pasuka galvą. Yra skirtingi pomėgiai nuo pat gimimo. Nuo
pat pradžių kūdikis tikrina hipotezes apie pasaulį. Kūdikis greitai atranda kurie patyrimo
bruožai yra pastovūs, kurie kinta. Bet čia savastis yra tik formavimosi etape, kūdikio
patyrimai yra atskiri, nėra visumos. Anot Stern, vis didesnis susietumas yra mokymosi
forma – kūdikis mokosi susieti atskirus dalykus, kad įgyti atskaitos tašką. Didėjanti
organizacija siejama su kūnu, jo vientisumu, veiksmais. Kylančios savasties jausmas
moko kūdikį susieti sensorinį patyrimą, kyla prisiminimas apie tai. Vientisos sistemos
nėra, bet tas procesas yra vientisesnės struktūros – kūdikis fiksuoja pojūčius, jausmus.
● Savasties šerdies jausmas – ši savasties forma veikia už įsisąmoninimo ribų, ją sunkiau
verbalizuoti, ji apima kūno Ego ir tarp dviejų – šešių mėnesių kūdikis ima suvokti ir
pajausti, kad jis ir mama yra atskiri, turi skirtingas istorijas ir emocinį patyrimą. Šia etape
kūdikis ima jausti savo jausmų ir veiksmų autorystę, tam tikrą savo vientisumą, savo
emocionalumą, ima atrasti savo istorijas ir atsiranda tęstinumo laike jausmas. Vienas iš
kintamųjų, kas sudaro veiksmų autorystę yra valios jausmas prieš veiksmą, kūdikis ketina
kažką daryti, paskui daro. Vientisumo jausmo vienas iš kintamųjų yra savęs suvokimas
kaip esančio dabar tam tikroje vietoje. Aprašydamas šį etapą Stern naudoja terminą RIG
– generalizuotos sąveikos reprezentacija. Tai reiškia kūdikio sugebėjimas apibendrinti
pasikartojantį patyrimą suformuojant numatomo sąveikos modelį – formuojant sąveikos
su kitu schemą. Yra pastebėta, kad dviejų metų vaikai turi apibendrinti tam tikrų veiksmų
epizodus. RIG sudaro pagrindinę šerdinę savasties dalį. RIG yra lanksčios struktūros,
kurios kinta atsiradus naujai patirčiai. Kalbėdamas apie savastį i kito formavimąsi, Stern
mano, kad tam, kad savastis formuotųsi, yra svarbus savasties reguliuojantis kitas. Tas
kitas veikia kūdikio afektų intensyvumą, saugumo ir prieraišumo patyrimą su savastį
reguliuojančiu kitu. RIG – tai schema, kurią turi kūdikis, jos pagalba jis numato. Stern
kalba apie tokį vaizdinį kompanioną. Kūdikis turi vaizdinį kompanioną, tas vaizdinys
iškyla sąmoningai ar nesąmoningai, (kūdikis įsivaizduoja, kad tas žmogus yra šalia nors
jo iš tikro nėra), iškyla sąveikos su kitu patyrimas, kūdikis jau vaizdiniame lygyje tą
sąveiką turi. Šiame amžiuje yra svarbūs personifikuoti daiktai, vėliau tranzitiniai objektai.
● Subjektyviosios savasties jausmas – kūdikis ima suvokti, kad ir kitas turi savo protą ir
patyrimą. Apima motyvus, ketinimus, jausmus – atskiria savo ir kito psichologines
būsenas ir jos tampa bendravimo objektu. Susiformuoja intersubjektyvumas, jis
suprantamas kaip siekimas pasidalinti patyrimu apie vidinius ir išorinius įvykius.
Psichologinės būsenos gali būti teisingai ar klaidingai suvoktos. Mokėjimas priskirti
dėmesį kitiems žmonėms, priskirti motyvacijas. Šiame etape kūdikis atranda, kad su
kitais galima pasidalinti subjektyviu patyrimu. Kūdikiai atlieka kažkokį veiksmą ir
pamato reakciją į tai. Kūdikis gali pasidalinti:
- emocine būsena
- dėmesio fokusu. Kūdikis žiūrį į tą pusę kur rodo mamos pirštas, o ne į pirštą, paskui
pasuka galvą į mama ir žiūri jos grįžtamąją reakciją, tarsi norėdamas patvirtinimo ar į tą
pusę jis žiūri.
Kūdikio vystimuisi yra svarbi empatija. Stern įveda emocinio suderinamumo sąvoką.
Emocinis suderinamumas – kai kūdikiui sueina devyni mėnesiai, tai mamos elgesys
instinktyviai pasikeičia – atsiranda emocinis derinimas. Stebint iš šalies tai panašu į
imitaciją, bet atitikimas tarp mamos ir vaiko elgesio yra krosmodaliniai, tai yra kūdikis ir
mama yra skirtingo modalumo. Pvz.: kūdikis išleidžia garsą, mama į tai atsiliepia ne
garsu, o mimika. Derinamas ne pats elgesys, bet emocinė būsena. Yra manoma, kad
didelė emocinio suderinamumo dalis yra suvokiama per akių kontaktą. Emocinis
derinimas tai tokio elgesio atlikimas, kuris išreiškia pasidalinimą afektinės būsenos
kokybe, neimituojant tikslios vidinės būsenos elgesyje. Tas emocinis derinimas sukelia
galimybę atkreipti dėmesį ne į patį elgesį, o kas yra už jo. Motinos ar kito sugebėjimas
suderinti afektus svarbus kūdikiui, kad vystytųsi jo savastis ir emocijos. Kalbant apie
klinikinį aspektą – depresiškų motinų kūdikiai pradžioje jas bando visais įmanomais
būdais atkreipti jų dėmesį, paskui kai pamato, kad mamos nereaguoja, jie tampa pasyvūs
ir tas žmogui užsifiksuoja visam gyvenimui, būtent „aš neturiu poveikio kitiems“.
Psichoterapijoje: klientas fiksuoja terapeuto neverbaliką.
● Verbalinės savasties jausmas – tarp penkiolikos – aštuoniolikos mėnesių atsiranda
jausmas, kad savastis ir kitas turi asmeninių žinių apie pasaulio patyrimą, tos žinios gali
būti objektivizuojamos, perduodamos kaip simboliai, kurių pagalba galima bendrauti.
Kūdikiui atsiranda savirefleksija – sugebėjimas naudoti kalbą. Su kalbos naudojimu yra
susijusi krizė, nes kalba veikia dvejopai:
- iš vienos pusės ji padeda bendrauti
- iš kitos pusės ji padaro tarsi skylimą ir atskiria išgyvenimus ir ką realiai galima išreikšti
kalba, nes dažnai išgyvenimams nėra žodžių apibūdinti,
Šiame etape išsiplečia vaiko galimybių ribos – simboliniai žaidimai, protinių ir motorinių
schemų susiejimas. Savastis tampa tiek objektyvi tiek subjektyvi. Šiame amžiuje vaikas
ima matyti save objektyviai: atpažįsta save veidrodyje. Ego sąmonės iškilimas siejamas
su verbalinės savasties iškėlimu. Atsiskiria subjektas ir objektas. Iš kitos pusės tai
švarymas iš rojaus. Kadangi vaikas kalba, negali perduoti patyrimo, bet savastis tampa
paslaptimi – kiti savasties aspektai nutolsta. Iš vienos pusės tam tikras nesusikalbėjimas
motyvuoja vaiką geriau išmokti kalbą, vaikas mokosi prisiimti atsakomybę už tai ką
kalba. Stern mini neigiam ą aspektą – kalbos ir simbolini o mąstymo dėka žmogus gali
iškreipti realybę, o tai pagrindas neurotiniams sutrikimams.