Iš rusų kalbos vertė VIKTORAS MILIŪNAS

Iliustravo NERINGA ŽUKAUSKAITĖ

/\[ma littera
VILNIUS / 2008
UDK 882-93 Versta iš:
Že32 Byia^H M H p ^Ce^ie3HMKOB
HyneAO

Russian text of Vladimir

Zheleznikov's Work Copyright
© 1975 by V. Zheleznikov
Translation rights into the
Lithuanian language are acquired
via FTMAgency, Ltd., Russia, 2007.
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Angelė Miliūnienė, 2008
© Iliustracijos,
ISSN 1822-7171 Neringa Žukauskaitė, 2008
ISBN 978-9955-24-831-6 © Leidykla „Alma littera", 2008
 PIRMAS SKYRIUS

Lenka lėkė siauromis, vingiuotomis ir išsikuprojusio-

mis miestelio gatvikėmis, nieko neregėdama savo kely.
Pro vienaukščius namus su nertinėmis užuolaido­
mis ant langų ir aukštais televizijos antenų kryžiais -
aukštyn!..
Striukė atsilapojusi, akyse neviltis, lūpos veik negir­
dimai šnabždėjo:
- Seneli!.. Brangusis!.. Išvažiuokime! Išvažiuokime!
Išvažiuokime!.. - Ji kūkčiojo bėgdama. - Visam laikui!..
Nuo piktų žmonių!.. Tegul jie sau pjaunasi vienas su
kitu!.. Vilkai!.. Šakalai!.. Lapės!.. Seneli!..
- Tai pakvaišėlė! - šaukė jai įkandin žmonės, kuriuos
ji parblokšdavo. - Lekia kaip akis išplikusi!
Vienu kvapu Lenka užlėkdavo gatve aukštyn, lyg
norėdama įsibėgėjusi pakilti į dangų. Ji ir iš tiesų norėjo
pakilti viršum miestelio - ir tolyn iš čia, tolyn! Tenai,
kur tikėjosi ramybės ir džiaugsmo.
5
Ba i d y k l ė
 Paskui mažne kūlversčia leisdavosi žemyn, lyg no­
rėdama nusisukti sprandą. Tikrai iš nevilties ji galėjo
nežinia ką padaryti, savęs negailėdama.
Tik pamanykit, kąjie padarė! Ir už ką?!
 ANTRAS SKYRIUS

Lenkos senelis Nikolajus Nikolajevičius Besolcevas

jau kelinti metai gyveno nuosavuose namuose sename
Rusijos miestelyje ant Okos kranto, kažkur tarp Kalugos
ir Serpuchovo.
Tokių miestelių kaip šis mūsų žemėje beliko vos ke­
lios dešimtys. Jis gyvavo jau daugiau kaip aštuoni šim­
tai metų. Nikolajus Nikolajevičius gerai žinojo, didžiai
vertino ir mylėjo jo istoriją. Ji kaip gyva iškildavo jam
akyse, kai jis klaidžiodavo po gatveles ar skardžiomis
upės pakrantėmis, po vaizdingas apylinkes su senovės
piliakalniais, apaugusiais tankiais sausmedžių brūzgy­
nais ir beržais.
Čia, prie pat upės, buvusioje piliavietėje, kitados sto­
vėjo kunigaikščio rūmai, ir rusų kariauna žūtbūtinai
grūmėsi su nesuskaičiuojamais chano pulkais, apsigin­
klavusiais lankais ir lenktais kardais. Šaukdami: „Ana
Rusia! Ana Rusia!.." - raiti ant tvirtų žemakojų žirgų, jie
7
Baidyklė
veržėsi iš ano upės kranto į šitą, norėdami sutriuškinti
kunigaikščio kariauną ir įsibrauti į Maskvą.
Ir 1812-ųjų metų Tėvynės karas kliudė miestelį aš­
triu savo sparnu. Jį tada perėjo Kutuzovo kariuomenės
kareivių ir pabėgėlių voros, begalė vežimų, arklių, len­
gvosios ir sunkiosios artilerijos su visokiausiomis mor­
tyromis ir haubicomis, su atsarginiais lafetais ir lauko
kalvėmis; ir šiaip jau prasti čionykščiai keliai pavirto į
neišbrendamą makalynę. O paskui tais pačiais keliais
rusų kareiviai neįtikėtinai, veik nebežmoniškai narsiai,
negailėdami gyvasties, dieną naktį neatsikvėpdami ginė
nukamuotus prancūzus atgalios, nors niekaip negalėjai
suprasti, iš kur jie sėmėsi jėgų. Taip ilgai traukęsi, kentę
badą ir ligų antkryčius...
Miestelį grybštelėjo ir Kaukazo užkariavimo atspin­
dys - kažkur čia baisiam liūdesy gyveno belaisvis Šami-
lis ir jį lydėję kalniečiai. Jie bastėsi siauromis gatvelėmis
ir paklaikusiomis iš ilgesio akimis veltui žvalgėsi akira­
tyje kalnų.
O Pirmasis pasaulinis karas kaip audra išblaškė iš
miestelio visus vyrus ir sugrąžino jų pusę luošių - be
rankų, be kojų. Bet dabar jie buvo bebaimiai, ryžtingi ir
narsūs. Laisvę brangino labiau už gyvenimą. Jie ir atne­
šė revoliuciją į šitą nedidelį ramų miestelį.
Vėliau, po daugelio metų, miestelį okupavo fašistai -
ir per jį nusirito gaisrų, kartuvių, sušaudymų ir žiaurios
nusiaubties vilnis.
Bet laikas vietoj nestovi, karas praėjo, ir miestelis vėl
atsigavo. Dabar jis vėl stovėjo plačiai ir laisvai išsidrie-
8
Vladimiras Železnikovas
kęs per kelias kalvas, kurios stačiais skardžiais leidosi
žemyn prie smagaus upės vingio.
Ant vienos iš kalvų ir stovėjo Nikolajaus Nikolajevi-
čiaus namas - senas, suręstas iš tvirtų, nuo laiko visai
pajuodusių rąstų. Santūrų, paprastąjo mezoniną su sta­
čiakampiais langais puošė keturi išmoningi balkoniu-
kai, išsišovę į visas keturias pasaulio šalis.
Tamsus namas su erdvia, visiems vėjams atvira te­
rasa nė kiek nebuvo panašus į smagius, spalvingai nu­
dažytus kaimynų namukus. Šioje gatvėje jis atrodė ne­
lyginant niaurus žilsvas varnas, patekęs į kanarėlių ar
sniegenų pulką.
Besolcevų namas miestelyje stovėjo seniai. Gal dau­
giau kaip šimtą metų.
Per negandų metus nesudegė.
Revoliucija namo nekonfiskavo, nes jį globojo dakta­
ro Besolcevo, Nikolajaus Nikolajevičiaus tėvo, vardas.
Kaip kone kiekvienas seno Rusijos miestuko daktaras,
jis buvo čia didžiai gerbiamas žmogus. Užėjus fašis­
tams, savo namuose jis buvo įrengęs ligoninę vokiečių
kareiviams, o čia pat, rūsyje, gulėjo sužeisti rusai ir dak­
taras Besolcevas gydė juos vokiečių vaistais. Už tai jis ir
buvo sušaudytas.
Šį kartą namą išgelbėjo tik veržlus Tarybinės armijos
puolimas.
Taigi namas vis stovėjo sau ir stovėjo, visad pilnas
žmonių, nors Besolcevų vyrai, kaip ir dera, išeidavo į vi­
sokius karus ir ne visad sugrįždavo. Daugelis jų likdavo
gulėti nežinomuose brolių kapuose, kurių graudūs kau-
9
Baidyklė
būreliai išsibarstę visur po Vidurio Rusiją, po Tolimuo­
sius Rytus, po Sibirą ir daugelyje kitų mūsų šalies vietų.
Prieš atvykstant Nikolajui Nikolajevičiui, name gyve­
no vieniša Besolcevų giminės senutė, pas kuriąvis rečiau
ir rečiau apsilankydavo giminaičiai - kad ir kaip skaudu,
bet Besolcevų giminė buvo išsisklaidžiusi po visą Rusiją,
daugelis jos narių žuvę kovose už laisvę. Tačiau namas
vis tiek tebegyveno savo dienas, kol vieną sykį atsivėrė
iš karto visos jo durys ir keletas vyrų tylomis palengva
ir nerangiai išnešė ant pečių karstą su išdžiūvusios senu­
tės palaikais ir nunešė į miestelio kapines. Po šermenų
kaimynai užkalė Besolcevų namo duris ir langus, užkišo
orlaidės, kad žiemą neįsimestų drėgmė, prikalė kryžmai
dvi lentas ant vartelių ir išsiskirstė.
Pirmą kartą namas apkurto ir apako.
Kaip tik tada ir atsirado Nikolajus Nikolajevičius, ne­
buvęs miestelyje daugiau kaip trisdešimt metų.
Neseniai jis buvo palaidojęs žmoną ir pats sunkiai
sirgo.
Nikolajus Nikolajevičius nebijojo mirties ir žiūrėjo
į ją natūraliai ir paprastai, tik labai norėjo parsigauti į
savo namus. Sis karštas noras padėjo jam įveikti ligą,
pakilti iš patalo ir leistis į kelią. Nikolajus Nikolajevičius
svajojo vėl atsidurti tarp senų sienų, kad ilgomis bemie­
gėmis naktimis prieš akis šmėkščiotų seniai pražuvusių
ir nepamirštamų žmonių veidai.
Tik ar vertėjo grįžti dėl to, kad akimirką visa tai iš­
vystum ir išgirstum, o paskui amžinai visko netektum?
„O kaipgi kitaip?" - pagalvojo jis ir leidosi į gimtinę.

10
Vladimiras Železnikovas
 Baisiomis savo ligos valandomis, sunkioje vienatvė­
je arba tomis dienomis, kai jis tiesiog galuodavosi nuo
karo žaizdų, kai nebeturėdavo jėgų apversti liežuvio,
kai tarpais atitoldavo nuo žmonių, Nikolajaus Niko-
lajevičiaus mintys būdavo aiškios ir tikslios. Kažkodėl
tada jis ypač skaudžiai pajusdavo, kaip jam svarbu, kad
nenutrūktų plonutė gija, siejanti jį su praeitimi, vadina­
si, - ir su amžinybe...
Ištisus metus, kol jo nebuvo, namas išstovėjo užkal­
tas. Jį drengė lietūs, ant stogo slūgsojo sniegas, ir niekas
jo nevalė, todėl stogas, ir taip jau seniai nedažytas, vie­
tomis prakiuro ir prarūdijo, o didžiojo priebučio laipte­
liai supuvo.
Kai Nikolajus Nikolajevičius vėl išvydo savo gimtąjį
namą, širdis taip smarkiai ėmė plakti, kad jis išsigando,
jog kris vietoje. Pastovėjo kelias minutes, atsikvėpė, tvir­
tu karišku žingsniu perkirto gatvę, ryžtingai nuplėšė nuo
vartelių kryžmai prikaltas lentas, įėjo į kiemą, susiieškojo
malkinėje kirvį ir ėmė plėšti nuo užkaltų langų lentas.
Pašėlusiai darbavosi kirviu: pirmąsyk - atmušti len­
tas, atidaryti duris, plačiai atverti langus, kad namas vėl
atsibustų gyvenimui.
Nikolajus Nikolajevičius baigė darbą, apsidairė ir iš­
vydo, kad jamuž nugaros stovi keletas moterų, sielvar­
tingai sunėrusios ant krūtinės rankas, ir svarsto, kuris
iš Besolcevų čia galėtų būti. Tačiau visos jos buvo dar
tokios jaunos, jog Nikolajaus Nikolajevičiaus nepažino­
jo. Susidūrusios su juo akimis, moterys ėmė šypsotis,
nesitverdamos smalsumu ir noru su juo pasikalbėti, bet
11
Baidyklė
jis tylėdamas visoms linktelėjo, pasiėmė lagaminėlį ir
išnyko tarpduryje.
Nikolajus Nikolajevičius netarė niekam nė žodžio
ne todėl, kad vengė žmonių, tiesiog kiekviena jo gysla
virpėjo vėl grįžus į namus. Tai buvo jam ne paprastas
namas, bet jo lopšys ir gyvenimas.
Kiek atsiminė, namas jam visada atrodė didelis, er­
dvus, kvepiantis šilta krosnimi, karšta šviežia duona,
šiltu pienu ir ką tik išmazgotomis grindimis. Ir dar, kai
Nikolajus Nikolajevičius buvo mažas, visad galvodavo,
kad name gyvena ne tik „gyvi žmonės", ne tik senelė,
senelis, tėtis, mama, broliai ir seserys, begalė atvažiuo­
jančių ir išvažiuojančių dėdžių ir tetų, bet dar ir žmonės
iš paveikslų, kabančių ant visų penkių kambarių sienų.
Tai buvo paprasti vyrai ir moterys namie austais dra­
bužiais, ramiais ir griežtais veidais.
Ponios ir ponai puošniais kostiumais.
Moterys auksu išsiuvinėtomis sukniomis su šleifais,
su žėrinčiomis diademomis įmantriose šukuosenose.
Vyrai su akinamai baltais, žydrais, žaliais mundurais
aukštomis stačiomis apykaklėmis, auliniais batais su
aukso ar sidabro pentinais.
Matomiausioje vietoje kabojo garsusis generolas Ra-
jevskis su paradiniu munduru ir daugybe ordinų.
Jausmas, kad „žmonės iš paveikslų" tikrai gyve­
na namuose, neišnyko net jam suaugus, nors, galimas
daiktas, tai keista.
Sunku paaiškinti, kodėl taip buvo, bet kebliausiose si­
tuacijose, priešmirtinėje agonijoje, sunkiame kruviname
12
Vladimiras Železnikovas
karo sūkury, prisimindamas namus, jis mąstydavo ne tik
apie ten gyvenančius artimuosius, bet ir apie „žmones iš
paveikslų", kurių gyvų jis niekad nebuvo matęs.
Reikalas tas, kad Nikolajaus Nikolajevičiaus propro-
senelis buvo dailininkas, o tėvas, daktaras Besolcevas,
daug metų paaukojo jo paveikslams surinkti. Kiek Ni­
kolajus Nikolajevičius atsiminė, tie paveikslai visuomet
jų namuose buvo svarbiausi.
Nikolajus Nikolajevičius atidarė duris kiek būgštau­
damas. O jeigu namuose kas nors nebepataisomai bus
pasikeitę! Neapsiriko - sienos buvo tuščios, visi pa­
veikslai dingę!
Namas atsidavė drėgme ir pelėsiais. Paluby ir kertėse
karojo voratinkliai. Begalės vorų ir voryčių, nekreipda­
mi į ateivį dėmesio, kruopščiai rezgė dailų savo tinklą.
Radusi apleistame name prieglobstį lauko pelė ne­
lyginant lyno akrobatas keletą kartų smagiai perbėgo
viela, likusia viršum lango nuo užuolaidų.
Baldai buvo paslinkti iš įprastinių vietų ir užvilkti
senais antvalkčiais.
Nikolajų Nikolajevičių pagavo neapsakoma baimė -
kur tai girdėta, dingo paveikslai! Jis pamėgino žengti
žingsnį, bet paslydo ir vos išsilaikė ant kojų - grindys
buvo apšarmojusios. Tuomet jis nučiuožė toliau, per visą
namą, tarytum su slidėmis, palikdamas ilgas šliūžes.
Dar kambarys!
Dar!
Toliau! Toliau!..
Paveikslų niekur nebuvo!
13
Baidyklė
 Tik dabar Nikolajus Nikolajevičius prisiminė: sesuo
viename paskutinių laiškų jam rašiusi, jog nukabinusi
visus paveikslus, suvyniojusi į maišinį audeklą ir sudė­
jusi sausiausioje kambario antresolėje.
Nikolajus Nikolajevičius tvardydamasis įėjo į tąkam­
barį, užlipo į antresolę ir virpančiomis rankomis vieną
po kito ėmė traukti paveikslus, būgštaudamas, kad jie
pražuvo, sušalo arba sudrėko.
Įvyko stebuklas - paveikslai išliko sveiki.
Pajuto begalinį švelnumą seseriai, vaizduodamasis,
kaip ji kabina nuo sienų paveikslus, slepia juos norėda­
ma išsaugoti. Kaipji, nebestipri, išsekinta amžiaus, tvar­
kingai pakuoja kiekvieną paveikslą. Matyt, darbavosi
kiauras dienas ne vieną mėnesį, susibadė adata rankas,
kol siuvo šiurkštų maišinį audeklą. Kartą nupuolė nuo
kopėtėlių - juk rašė jam ir apie tai, - kurį laiką pagulėjo
negaluodama ir vėl tvarkė paveikslus, kol užbaigė pa­
skutinį savo gyvenimo darbą.
Dabar, kai paveikslai atsirado, Nikolajus Nikolaje­
vičius griebėsi tvarkyti namą. Pirmiausia užkūrė kros­
nis, o kai langų stiklai aprasojo, atlapojo langus, kad
ištrauktų iš kambarių drėgmę. O pats vis kišo ir kišo į
krosnis malkas, pakerėtas liepsnos ir ugnies ūžesio. Pas­
kui numazgojo sienas, atsinešęs lipynę, nuplovė lubas
ir galiausiai, kelis kartus keisdamas vandenį, lenta po
lentos kruopščiai iššveitė grindis.
Pamažu visa savo esybe Nikolajus Nikolajevičius vėl
pajuto širdžiai mielą šilumą ir įprastą gimtų namų kva­
pą - nuo jo džiaugsmu svaigo galva.
14
Vladimiras Železnikovas
 Pirmą kartą per pastaruosius metus Nikolajus Niko-
lajevičius laisvai palaimingai atsikvėpė.
Tik tada nuėmė nuo baldų antvalkčius ir sustatė juos
į vietas. Ir pagaliau sukabino ant sienų paveikslus...
Kiekvieną - kur buvo.
Nikolajus Nikolajevičius apsidairė, pagalvojo, ką dar
reikėtų padaryti, - ir staiga suprato, kad labiausiai jam
norisi atsisėsti į seną tėvo krėslą, kuris anuomet buvo
vadinamas stebuklingu vardu „volteriškasis". Vaikystė­
je jam nebuvo leidžiama į jį sėstis. O kaip jam norėjosi
užsikraustyti ant jo su visom kojom!..
Nikolajus Nikolajevičius pamažu atsisėdo į krėslą,
atsilošė į minkštą atkaltę, atsirėmė alkūnėmis į ranktū­
rius ir išsėdėjo nežinia kiek laiko. Gal valandą, o gal ir
tris, o gal ir visą likusią dieną ir kiaurą naktį...
Namai atgijo, prakalbo, uždainavo, pravirko... Į kam­
barį suėjo daugybė žmonių ir ratu apstojo Nikolajų Ni-
kolajevičių.
Nikolajus Nikolajevičius mąstė apie daug ką, bet
kaskart vis grįždavo prie slaptos savo svajonės. Mąstė,
kad jamnumirus, čia apsigyvens jo sūnus su šeima.
Savo akimis regėjo, kaip sūnus įeina į namus. Ir, aiš­
ku, neregimos praeities dalelytės persmelkia ir sušildo jo
kūną, ima pulsuoti kraujyje, irjis jau niekad nebeįstengia
užmiršti gimtųjų namų. Net ir išvykęs į kurią nors savo
ekspedicijų ieškoti retų gėlių, kur karstosi po aukštus kal­
nus ir rizikuoja nugarmėti į prarająvien todėl, kad galėtų
žvilgtelėti į vos pastebimą blyškiai žydrą gėlytę plonu
stiebeliu, augančią ant paties stačios uolos krašto.
15
Baidyklė
 Ne, Nikolajus Nikolajevičius jį suprato: gyvenime
būtinai reikia rizikos. Antraip koks gi čia gyvenimas?..
Tai kažkoks beprasmis miegojimas ir tukimas. Bet vis
dėlto jis troško, kad sūnus pargrįžtų namo visam laikui
arba sugrįžtų ir vėl išvyktų, kaip visada darydavo kiti
Besolcevai.
Kai jis atitoko, kambaryje sūkuriavo margas saulės
spindulių debesėlis ir krito ant generolo Rajevskio por­
treto. Ir Nikolajus Nikolajevičius prisiminė, kaip vaikys­
tėje gaudydavo pirmuosius saulės spindulius, krintan­
čius ant šito paveikslo, ir liūdnai nusijuokė pagalvojęs,
kad gyvenimas prabėgo ir nebegrįš.
Nikolajus Nikolajevičius išėjo į priebutį ir pamatė,
jog saulė jau nušvietusi balkonėlį iš rytų pusės ir veik
įpusėjusi dar vieną ratą aplink namus.
Jis pasiėmė kirvį, susirado oblių ir pjūklą, išsirinko
kelias lentas, norėdamas pataisyti priebutį. Kaip seniai
šito darbo nedirbo, nors buvo matyti - rankos prie jo
įpratusios. Dirbo nelabai mitriai, bet noriai - jam pati­
ko laikyti rankose paprastą lentą, patiko slankioti per ją
obliumi, ir pastarųjų metų miesto bruzdesys nejučiomis
nyko jamiš atminties.
Namai jam už tai padėkos, pagalvojo Nikolajus Ni­
kolajevičius, o jis padėkos namams.
Paskui užsilipo ant stogo, ir vėjo pakeltas skardos
lakštas taip smarkiai trenkė jamper nugarą, kad vos ne­
nuvertė ant žemės - per stebuklą išsilaikė...
Tada jis pirmą kartą pasijuto esąs baisiai alkanas.
Toks alkanas jis būdavo tik jaunystėje, kai iš alkio ga-
16
Vladimiras Železnikovas
ledavo net sąmonės netekti. Ir nenuostabu, Nikolajus
Nikolajevičius nežinojo, kiek laiko buvo praėję, kai jis
atvažiavo, neatsiminė, ką valgė ir ar buvo atsigulęs
miegoti. Jis triūsė po namus, nė nepastebėdamas, kaip
šmėkščioja trumpos žiemos dienos. Ankstus rytas jam
nesiskyrė nuo vėlaus vakaro.
Nikolajus Nikolajevičius nuėjo į turgų, nusipirko
raugintų kopūstų, bulvių, džiovintų grybų ir išsivirė
rūgščių barščių su grybais. Išvalgė dvi lėkštes ir atsigu­
lė miego.
Atsikėlė, kaip ir pirma nesuvokdamas laiko, vėl už­
valgė barščių, skardžiai nusijuokė ir nutvėrė save galvo­
jantį, kad jo juoko intonacijos panašios į tėvo. Tada vėl
kažin kodėl atsigulė miegoti...
Nuo anų dienų praslinko keletas metų, ir Nikolajus
Nikolajevičius užmiršo savo ligas. Jis gyveno, gyveno ir
jautė, jog darosi patvarus kaip senas drūtas medis, gerai
pavasario lietaus palaistytas.
Žmonės nuolat matydavo jį ne pagal metus smarkiai
bėgantį kreivomis miestelio gatvikėmis čia į vieną pusę,
čia į kitą, matyt, be jokio reikalo, nors kartais jis kažką
nešdavosi įsivyniojęs į audeklą, - tada jo veidas atrody­
davo kupinas įkvėpimo, šviesus ir pajaunėjęs.
Miestelio visažiniai liežuvavo, kad jis ieškąs kažkokių
paveikslų. Išleidžiąs jiems daugybę pinigų, o kas lieka, iki
paskutinės kapeikos atiduodąs už malkas. Ir pleškinąs -
tik pamanykit! - visas krosnis kasdien, o per speigą ir po
du kartus, kad tie jo paveikslai nesudrėktų. Ir kažkodėl
visad naktimis visuose kambariuose deginąs šviesą.
17
Baidyklė
 Kiek pinigėlio išslydo jam iš rankų perniek: kiek jis
paleido dūmais pro krosnių kaminus, kiek jų pavirto
elektros šviesa naktį, o svarbiausia, kiek išėjo naujiems
paveikslams - negana jambuvo savų!
Todėl jis ir plikas kaip tilvikas.
Miestelis nepatikliai žiūrėjo į Nikolajų Nikolajevičių.
Žmonėms buvo per sunku suprasti, kodėl jis taip gyve­
na, bet daugeliui jo gyvenimo būdas kėlė pagarbą. Be
kita ko, žmonės įprato, kad Besolcevų namas naktimis
šviečia, - jis pasidarė savotišku miestelio švyturiu, pa­
gal kurį orientuodavosi iš toli tamsoje grįžtantis namo
susivėlinęs keleivis.
Naktį namas žibėdavo tarsi žvakė per tirštą rūką.
Kaimynai galėjo pagalvoti, kad Nikolajus Nikolaje-
vičius baisiai vienišas ir todėl nelaimingas. Jis visąlaik
klajodavo po miestelį vienas, vis su ta pačia užsmauk­
ta ant kaktos kepure ir nudėvėtu paltu, kurio alkūnės
buvo užlopytos dideliais, kruopščiai prisiūtais lopais.
Dėl to vaikai jį pravardžiuodavo „lopiniuočiu", bet
jis, rodos, nė nepastebėdavo jų. Tik kartais ūmai atsi­
gręždavo ir pažvelgdavo į juos, neslėpdamas nuosta­
bos. Tada jie sprukdavo kiek kojos neša, nors jis niekad
nesibardavo ir jų nesivydavo.
Jei kas pradėdavo su juo tuščias kalbas, atsakydavo
trumpai ir greitai nueidavo susigūžęs, kaip paukštis
per speigą.
Bet vienąkart Nikolajus Nikolajevičius pasirodė
miestelio gatvėse ne vienas. Jis ėjo lydimas kokių dvy­
likos metų mergaitės, kažkoks kaip niekad orus ir iš-
18
Vladimiras Železnikovas
didus. Ką sutikęs sustodavo ir, rodydamas į mergaitę,
sakydavo:
„O čia Lena... - ir reikšmingai patylėjęs pridurda­
vo: - Mano anūkė." Tarsi šalia jo būtų stovėjusi ne mer­
gaitė, bet kažkokia pasaulio garsenybė.
Ojo anūkė Lenka kiekvieną kartą baisiai drovėjosi ir
nežinojo kur dėtis.
Ji buvo keverza paauglė, lyg ilgakojis veršelis, ištį-
susiomis plonomis rankomis. Nugaroje it sparneliai
styrojo išsikišę mentikauliai. Gyvą veidą puošė didelė
burna ir veik niekad nenykstanti geraširdiška šypsena.
O plaukai buvo supinti į dvi standžias kasytes.
Pirmąją savo atvykimo į miestelį dieną Lenka gal po
kokį šimtą kartų buvo nubėgusi į kiekvieną iš keturių
balkonėlių ir smalsiai žvalgėsi į visas keturias pasaulio
šalis. Ją lygiai domino ir šiaurė, ir pietūs, ir rytai, ir va­
karai.
Atvykus Lenkai, Nikolajaus Nikolajevičiaus gyveni­
mas beveik nepasikeitė. Tiesa, dabar į krautuvę varškės
ir pieno bėgdavo Lenka, o jis pats retsykiais turguje nu­
sipirkdavo mėsos. Anksčiau jis to nedarydavo.
Rudenį Lenka pradėjo eiti į šeštą klasę.
Taigi tada ir nutiko ši istorija, per kurią Besolcevai -
Nikolajus Nikolajevičius ir Lenka - pasidarė įžymūs
žmonės. Tų įvykių atgarsis kaip varpo skambesys dar
ilgai sklido viršum miestelio, įvairiai atsiliepdamas visų
žmonių, kurie buvo į juos įsipainioję, gyvenimui.
 TREČIAS SKYRIUS

Visas miestelis buvo prikreiktas nukritusių lapų - so­

dai, kiemai, šaligatviai, namų stogai. Net nedidelė aikš­
tė, vadinama pagrindine, tarp universalinės parduo­
tuvės ir ūkinių prekių krautuvės, ištisai buvo nuklota
sausais šiugždančiais lapais.
Vienintelė šiukšlių valymo mašina nė neketino
grumtis su tuo neregėtu lapų kryčiu. Vairuotojas Petka,
jaunas akiplėša, atsidaręs kabinos duris ir iškoręs kojas,
apautas didžiuliais ilgaauliais guminiais batais, rūkė
„Belomorą" ir laukė prašeivų, kuriems reikėtų ką nors
pavėžėti iš krautuvės į namus.
Kovai ruošėsi į tolimą kelionę. Nesuskaičiuojami jų
būriai skraidė viršum miestelio, karksėdami vaikė tin­
gius jauniklius, ne laiku sutūpusius ant medžių pailsėti.
Oka patvino ir patamsėjo nuo rudens potvynio. Ta­
čiau upe dar guviai lakstė paskutiniai kateriai. Senąjį
20
V la d i mi r a s Železnikovas
keltą ištraukė ant kranto ir tvirtai pririšo prie galingų
kerotų gluosnių, kad jo nenuneštų veržlūs pavasarinio
polaidžio vandenys.
Šiame sambrūzdyje Lenka kiauras dienas zujo po
miestą. Nepavargdama stebėjosi gyvenimo keisteny­
bėmis: kovai išskrido, o juk vėl sugrįš; keltą ištraukė iš
vandens, o juk pavasarį vėl nuleis į upę; medžiai nu­
barstė lapus, o juk vėl sužaliuos jauna ir tvirta lapija.
Štai koks smagus ir įdomus tas gyvenimas!
Staiga visa tai nustojo egzistuoti. Ji nebegirdėjo žmo­
nių balsų, nebematė, kur ją veda keliai, nebepastebėda-
vo, ką valgo ir ką geria.
Tai atsitiko lapkričio pradžioje, per rudens atostogas,
o pasibaigė pirmąją dieną grįžus į mokyklą. Tik keletą
dienų ir truko ši istorija, bet Lenkos gyvenimą ji apvertė
aukštyn kojomis.
Tądien Lenka ilgai klajojo po miestelį, kol atsidūrė
tuopų giraitėje prie „Miegančio berniuko" skulptūros.
Berniukas gulėjo aukštielninkas, per kelius kiek su­
lenkęs kojas, palei šonus ištiesęs rankas ir pasukęs ant
peties galvą.
Jis visad būdavo liūdnas, o šiandien Lenkai pasirodė
visai nusiminęs. Gal todėl, kad pernelyg žemai kabojo
debesys, arba todėl, kad Lenkos širdį aitrino nerimas.
Ji pasijuto esanti vienui viena ir niekam čia nereika­
linga, panoro kuo greičiau išvažiuoti iš šito miestelio...

Nikolajus Nikolajevičius, veik nieko aplink nepa­

stebėdamas, dirbo mėgstamą darbą. Stovėjo ant kėdės
21
Baidyklė
ir, švelniai braukdamas minkštu šepečiu, šluostė nuo
paveikslų neregimas dulkeles. Tas darbas jam taip lipo
prie širdies, kad jis net niūniavo panosėj. Ir kai į kamba­
rį įbėgo Lenka, iš pradžių nė nepastebėjo, kad ji kažko
labai susijaudinusi, kad jos striukė atsilapojusi, lūpos
tvirtai sučiauptos, o akyse neviltis.
Vienu gaištu Lenka išvertė iš portfelio vadovėlius ir
sąsiuvinius ir kaip pakliuvo ėmė grūsti vidun po ranka
pasitaikiusius savo daiktus.
- Tyliau!.. Tyliau!.. Pakvaišėle! - Nikolajus Nikolaje-
vičius brūkštelėjo šepečiu per auksinį Rajevskio antpe­
tį. - Verčiau apsidairyk! Žiūrėk, koks grožis aplinkui.
Šiems paveikslams daugiau kaip šimtas metų, o jie kas­
met vis gražėja ir gražėja...
Neklausydama senelio, Lenka karštligiškai krovėsi
daiktus.
- Nieko apie paveikslus neišmanai, pasakysiu tau,
Jelena, nors ir nekvaila mergaitė esi. - Nikolajus Niko-
lajevičius liūdnai palingavo galvą. - Na ko liumpsi kaip
dramblys, tik dulkes keli iš tarpulenčių.
- Duok man pinigų kelionei, - paprašė Lenka, sku­
biai segdama portfelį.
- O ar toli išsiruošei? - Nikolajus Nikolajevičius per­
braukė šepečiu per daugybę generolo ordinų.
- Aš išvažiuoju.
- O ko taip skubi? - Jis nusišypsojo, ir nuo šypsenos
jo veidas gražiai pajaunėjo. - Tai ką, bene iš skęstančio
laivo sprunki?
- Šiandien Dimkos Somovo gimimo diena, - nusimi­
nusi atsakė Lenka.
22
Vladimiras Železnikovas
 - Otavęs nepakvietė, ir dėl to nutarei išvažiuoti? Ne­
rimtas tu žmogus, Jelena. Blaškaisi. Eini iš galvos dėl
visokių niekų... Imk pavyzdį iš generolo Rajevskio...
- Seneli, labai prašau, duok man pinigų bilietui, -
gailiai pertarė jį Lenka.
- Okur važiuosi, jei ne paslaptis? - Nikolajus Nikola-
jevičius pirmą kartą įdėmiai pažvelgė į anūkę.
- Pas tėvus! - atsakė Lenka.
Portfelis atsisegė, ir ji vėl piktai jį užsegė.
- Pas tėvus?! - Dabar jau Nikolajus Nikolajevičius
užmiršo savo paveikslus ir nušoko nuo kėdės. - Nė ne­
manyk!.. - Jis pagrasino jai pirštu. - Mat ką sugalvojo!
Kad aš iš čia?.. Niekur!.. Niekad!.. Kojos nekelsiu!
- O man tavęs nereikia! - sušuko Lenka. - Aš pati
išvažiuosiu! Viena!
- Kas tave leis?.. Kokia savarankiška! Jie tave atvežė,
jie tegul irišsiveža. - Nikolajus Nikolajevičius išsiblaškęs
peržvelgė paveikslus ir tyliai tyliai pasakė: - Suprask, aš
tik jais ir gyvenu. - Jis ištiesė ranką į Lenką. - Duokš
portfelį.
Lenka atšoko, atsistojo kitoje stalo pusėje ir sušuko:
- Duok pinigų!
- Niekur! Supratai!.. Niekur tu nevažiuosi! - atsakė
Nikolajus Nikolajevičius. - Ir baikim tas kvailystes.
- Duok pinigų! - Lenka tiesiog padūko. - Jei ne... ką
nors pavogsiu ir parduosiu.
- Iš mūsų namų? - Nikolajus Nikolajevičius nusijuokė.
Nikolajaus Nikolajevičiaus juokas Lenką įžeidė. Ji
bejėgiškai apsidairė, galvodama, ką čia padarius, ir stai­
ga sušuko:
23
Baidyklė
 - Aš tavo paveikslą pavogsiu! - Metė portfelį ir karšt­
ligiškai pradėjo plėšti nuo sienos arčiausiai kabantį pa­
veikslą.
- Paveikslą?! - Nikolajus Nikolajevičius netikėtai žen­
gė prie Lenkos ir skėlė jai tokį antausį, kad ji nulėkė į
kambario kertę, o pats siaubo apimtas atšlijo atatupstas.
Lenka stvėrė portfelį ir puolė prie durų. Nikolajus
Nikolajevičius suskubo ją sučiupti. Ji įkando jam į ran­
ką, ištrūko ir išbėgo.
- Vis tiek aš neduosiu tau pinigų! - riktelėjo jis jai
įkandin, vilkdamasis paltą. - Neduosiu!.. Jelena, pa­
lauk!.. Tai pakvaišėlė! - ir skubėdamas, nepataikydamas
rankos į rankovę, išturseno iš namų.
 KETVIRTAS SKYRIUS

O tuo metu linksmas šeštokas Valka dūmė upės pa­

krante, nieku gyvu nesitikėdamas, kad vakare vaikai
jam prilipdys gėdingą šunlupio pravardę. Jis vilkėjo
šventadieniškai - švariais marškiniais su kaklaraiščiu.
Rankoje sukiojo šuns pavadėlį su antkakliu, o bato
smaigaliu visą laiką spardė tuščias konservų skardines,
kurių dar vasarą visur buvo primetę begėdžiai turistai.
Stengėsi pataikyti į paukščius ir vištas, tykiai klydinė­
jančias po krūmus, arba į katinus, ramiai sau besidžiau­
giančius paskutiniais rudenės saulės spinduliais. Jeigu
jampavykdavo į ką nors pataikyti, baisiai džiūgaudavo
ir didžiuodavosi savo taiklumu.
Valka sustojo prie seno ąžuolo - iš drevės kyšojo dvi
berniukų galvos.
- Ką jūs ten darot, vabalai nelaimingi? - griežtai pa­
klausė Valka.
- Mes nieko, - išsigando tie du. - Mes ugniagesius
žaidžiame.
- Nagi išlįskit! - Valka išraiškingai šmaukštelėjo pa­
vadėliu sau per guminių batų aulą, nelyginant koks
plantatorius iš devynioliktojo amžiaus, nors, be kita ko,
25
Baidyklė
jis nieko apie juos nežinojo, nes menkai teišmanė moks­
lą, vadinamą istorija. - Rinkit lapus! Kiškit į drevę! Vi­
kriai! Krutekit!..
Berniukai, nieko nesusigaudydami, rinko glėbius
lapų ir kišo į drevę, kol prigrūdo jų iki viršaus. Valka
brūkštelėjo degtuką ir... metė j drevę ant lapų. Plyks­
telėjo liepsna.

V la d i mi r a s Železnikovas
 - Ką tu darai? - susijaudino berniukai ir puolė prie
medžio.
Bet Valka sučiupo juos ir laikė tol, kol liepsna įside­
gė, nors šie spurdėjo jo rankose ir kliegė. Paskui šauk­
damas: „Pirmyn!.. Gaisrą gesinkit!.. Ugniagesiai!.." - jis
paleido berniukus ir nuėjo.
Taip ir drožė per žemę, šūkčiodamas iš pasigėrėji­
mo, palikdamas užpakaly savęs pasipiktinusių aukų
riksmus.
Valka skubėjo susitikti su savo bičiuliais, su kuriais
turėjo eiti pas Dimką Somovą švęsti gimimo dienos. Jau
iš tolo pamatė juos: Kūtvėlą ir Rudį - jiedu sėdėjo upės
prieplaukoje ant suolo, - pripuolė prie jų, dribo kaip
maišas ir paklausė:
- Tai ką, balamūtai, pilvai tušti? - ėmė krizenti ir pri­
dūrė: - Mano taip pat!.. Vos pagalvoju apie Somovo py­
ragus, seilės teka.
- O aš medaus su pienu užtašiau, - atsakė Kūtvėla ir
svajingai pridūrė: - Liepos šįmet ilgai žydėjo - medaus
gardumėlis.
- O man senelė nieko nedavė, - atsiduso Valka. -
Kam, sako, gadinti produktus, jei į svečius eini?
- Gudri tavo senelė, - pasakė Kūtvėla.
- Gudri tai gudri, bet savo gyvenimą vėjais paleido, -
atsakė Valka. —Plika kaip kulnis. O Somovui gerai. Su
laimingais marškiniais gimė. Ir tėvai pinigėlių užkala,
ir pats gražuolis, ir galva dirba penketui... Taip ir norisi
jamsnukutį pakasyti.
- Pavydus esi, Valka, - pasakė Kūtvėla.
27
Baidyklė
 - O tu ne?.. - nusišaipė Valka. - Irgi mat... Visi žmo­
nės sprogsta iš pavydo. Tik vieni šito neslepia, o kiti me­
luoja, kad nėra pavyduoliai.
- Oko man pavydėti? - nusistebėjo Kūtvėla. - Mums
girininkijoje gerai. Laisvė. Ir iš viso aš ką nori į ožio ragą
suriesiu.
- Na ir kas?- Valka paniekinamai nusispjovė. - Jėga -
ne pinigai. Už ją sviesto nenusipirksi.
Kūtvėla netikėtai čiupo viena ranka jį už sprando ir
suspaudė.
- Paleisk! - suspiegė Valka.
- Rudi, kas žmogui svarbiausia? - paklausė Kūtvėla.
- Jėga! - krūptelėjo Rudis, ištrūkęs iš gilių minčių.
- O Valka jos negerbia, - pasakė Kūtvėla. - Sako,
svarbiausia žmogui pavydas.
- Paleisk! - rėkė Valka. - Aš gerbiu jėgą!.. Gerbiu! Pa­
leisk! Pasmaugsi!..
Kūtvėla atgniaužė ranką, ir Valka atgavo laisvę. Dėl
visa ko jis pabėgėjo į šalį.
- Prisisprogai medaus! - Valka pasitrynė kaklą. -
Turi jėgos kaip traktorius. Ne į tėvą... - Įpykęs norėjo
dar kažką pridurti, bet persigalvojo.
- Mano tėvo neliesk, - niauriai atsakė Kūtvėla. - Vi­
sokie niekšai man jį daužė mušė, jo kūne sveikos vietos
nebėra.
- Žiūrėkit! Smakova ateina! - šuktelėjo Rudis. - Na
ir vaidina!
Kūtvėla ir Valka atsigręžė ir apstulbo.
Šmakova buvo ne viena, ją lydėjo Popovas, bet visi
žiūrėjo į ją. Ji ne ėjo, bet nešte save nešė, plaukte plau-
28
Vladimiras Železnikovas
kė. Greta jos Popovas atrodė pilkas ir dramblotas, nes
Smakova vilkėjo nauja balta suknia, avėjo naujais bal­
tais bateliais, o plaukus buvo persirišusi baltu kaspinu.
Žinoma, toks apdaras netiko rudens dienai, bet užtat ji
spindėjo visa savo grožybe.
- Oi, Šmakova, kad tu ir skeli, - aiktelėjo Valka. - Su
šitais batukais tave ant rankų reikėtų nešioti.
- Estrados artistė, - pasakė Kūtvėla.
- Somovas iš klumpių išvirs, - konstatavo Rudis.
- Oman į Somovą nusispjaut, - pragydo labai paten­
kinta Smakova.
- Kažkodėl neatrodo, - pasakė Kūtvėla.
- Chi chi chi! - įsiterpė Valka.
- Cha cha cha! - pritarė jamRudis.
Popovas pažvelgė į Šmakovą, apvalus su riesta nosi­
mi jo veidas pasidarė graudus.
- Chebra, nereikia, a? - paprašė Popovas. - Verčiau
eime pas Somovą.
Visi džiaugsmingai ėmė šaukti, kad metas pas Somo­
vą, bet Kūtvėla juos nutildė ir pasakė, kad reikia palauk­
ti Mironovos.
- Nusispjaut mums į Mironovą, - įsidrąsino Valka. -
Kas ji tokia, ta Mironova?.. Smeigė!
- Geležinė, - pamokomai pridūrė Rudis.
- Sakau - palauksimMironovos! - grėsmingai pakar­
tojo Kūtvėla.
- Žinoma, palauksim, - nusigandęs sutiko Valka. -
O ir Vasiljevo dar nėra.
Sulig šiais žodžiais jie išvydo Vasiljevą - liesutį ber­
niuką su akiniais.
29
Baidyklė
 - O manęs laukti nereikia, - pasakė Vasiljevas. - Aš
neisiu pas Somovą.
- Kodėl? - pasigirdo kažkieno balsas.
Visi atsigręžė irpamatė Mironovą. Kaipvisada- jibuvo
dailiai susišukavusi ir pabrėžtinai kukliai apsirengusi. Po
striuke vilkėjo paprasčiausią rudą uniforminę suknelę.
- Labas, Mironova, - pasakė Kūtvėla.
- Sveika, Geležine Smeige, - įteikliai pakartojo Valka.
Mironova neatsakė. Neskubėdama paėjėjo į priekį ir
sustojo priešais Vasiljevą.
- Tai kodėl tu, Vasiljevai, neisi pas Somovą? - paklausė.
- Prispyrė namų ūkis, - netvirtai atsakė Vasiljevas ir
pakėlė viršum galvos tinklelį su produktais.
- Ojei dorai?
Vasiljevas tylėjo. Per storus akinių stiklus jo akys at­
rodė didelės ir apvalios.
- Na, ko tyli? - neatstojo nuo jo Mironova.
- Neturiu noro eiti pas Somovą, - Vasiljevas atžariai
pažvelgė į Geležinę Smeigę. - Įgriso jis man.
- Įgriso, sakai? - Mironova išraiškingai dirstelėjo į
Kūtvėlą.
Tas žengė į priekį. Paskui jį kiti. Apsupo Vasiljevą.
- Ožinai, kas gresia už išdavystę? - griežtai paklausė
Mironova.
- Kas? - Vasiljevas pažvelgė į ją apvaliomis akimis.
- Ogi štai kas! - Kūtvėla atsivedėjo ir kirto jam.
Smūgis buvo stiprus - Vasiljevas pargriuvo į vie­
ną pusę, o akiniai nulėkė į kitą. Išmetė tinklelį, pabiro
produktai.
30
Vladimiras Železnikovas
 Visi laukė, kas bus toliau.
Vasiljevas pakilo keturpėsčias ir ėmė grabinėti ranka
ieškodamas akinių. Jam buvo sunku, bet niekas nepa­
gelbėjo - visi niekino jį už išduotus idealus. OValka už­
mynė sunkiu batu akinius, ir vienas stiklas trekštelėjo.
Vasiljevas išgirdo trekštelėjimą, priropojo prie Val­
kos, atstūmė jo koją, pasiėmė akinius, atsistojo, užsidėjo
juos ir pažvelgė į vaikus: dabar viena jo akis už stiklo
buvo apvali ir didelė, o antra blizgėjo kaip mažas bejė­
gis žydras taškelis.
- Visai sužvėrėjot! - netikėtai narsiai suriko Va­
siljevas.
- Eik sau!.. - pastūmė jį Kūtvėla. - Jei ne, gausi
priedo!
Vasiljevas grūdo į tinklelį išbarstytus produktus.
- Laukiniai! - neatlyžo jis. - Geruoju jums nesibaigs!
Kūtvėla neištvėręs vėl šoko prie Vasiljevo, o tas davė
į kojas, smagaus juoko genamas.
- Išretėjo mūsų pulkas, - pasakė Rudis.
- Užtat mes vieningi, - šiurkščiai nutraukė jį Mi­
ronova.
- Draugiškai šutinsime Somovo pyragus! - nusijuo­
kė Valka.
- Vis juokauji, - pertarė jį Mironova. - Ojuk mes apie
rimtus dalykus kalbame.
Klegantis margas būrys jau drožė pas Somovą, kai
akyloji Šmakova pamatė Margaritą Ivanovną, jų klasės
vadovę.
- Margarita! - pasakė ji.
31
Baidyklė
 - Su džinsais, - įsižiūrėjo Valka. - Maskvoj sužvejojo.
Turbūt vestuvėms dovanų gavo.
- Maunam per tvorą, - pasiūlė Rudis. - Antraip au­
klėti pradės... Šventę sugadins.
- Niekur aš nešoksiu, - pasakė Mironova. - Reikia
gerbti save.
- Geriau pasislepiam ir ją išgąsdinam, - prunkšte­
lėjo Valka.
V V

- Čia jau įdomiau, - nusitvėrė Smakova.

Jie išsilakstė kas sau.
Paskutinė, neskubėdama, atsistojo už medžio Mi­
ronova.
OMargarita Ivanovna, nieko nepastebėjusi, smagiais
žingsniais perkirto skverą ir pasilenkė prie laivininkys­
tės kasos langiuko.
Valka išėjo iš savo užuolankos, patyliukais pribėgo
prie mokytojos ir garsiai sušuko:
- Labą dieną, Margarita Ivanovna!
Margarita Ivanovna krūptelėjo netikėtai užklupta ir
atsigręžė:
- A, čia tu... Kas čia per maniera šūkauti iš pasalų?
- O jūs išsigandot? - paklausė Valka. - Išsigandot...
Išsigandot... Vaikai, Margarita Ivanovna išsigando, -
darkėsi jis.
- Tik buvau susimąsčiusi, - atsakė Margarita Iva­
novna ir droviai nuraudo, ar užsigavusi, kad Valka
toks akiplėša, ar dėl to, kad tikrai išsigando, bet neno­
rėjo prisipažinti.
Vaikai apstojo ją, sveikinosi.
32
Vladimiras Železnikovas
 - Kaip gražiai jūs visi apsirengę, - stebėjosi Margari­
ta Ivanovna. - O Šmakova tiesiog tikra panelė.
- Margarita Ivanovna, ar jums patinka mano suknu­
tė? - prikibo prie jos Šmakova.
- Patinka, - atsakė Margarita Ivanovna. - Kas tau ją
pasiuvo?
- Žinia, kas! - džiūgaudamas įsikišo į pokalbį Popo­
vas. - Mano motušė.
- Mano vadovaujama, - pasakė Šmakova ir piktai su­
kuždėjo Popovui: - Kas tave už liežuvio traukia?.. Ogal
man ją iš Maskvos, iš Modelių namų parvežė? „Mano
motušė... Mano motušė..."
- O ko tu, Mironova, atsilieki nuo visų? - paklausė
Margarita Ivanovna.
- Aš?.. Nekenčiu skudurų. - Mironova išdidžiai pa­
žvelgė į savo bičiulius. - Atleiskit, Margarita Ivanovna,
mes vėluojam.
- O kur jūs einat?.. - Margaritą Ivanovną mažumėlę
pribloškė atžarūs Mironovos žodžiai.
- Pas Somovą, - už visus atsakė Rudis. - Linksmina­
mės. Rudenėlis lapus barsto.
- Pasveikinkite jį. Pasakykite, kad aš jam linkiu... -
Margarita Ivanovna susimąstė. - Somovas neeilinis
žmogus, nesustos ką pasiekęs... Svarbiausia - drąsus,
tiesus, patikimas draugas...
- Kaip pirštu į dangų, Margarita Ivanovna, - gilia-
prasmiškai pasakė Šmakova.
- Vadinasi, aš linkiu jam...
- Ojūs vėl kažkur išplaukiate? - pertarė ją Rudis.
33
Baidyklė
 - Noriu parodyti vyrui Polenovą. Jis dar nieko čia
nepamatė. O laiko mažai turi, reikia grįžti į Maskvą. -
Margarita Ivanovna dirstelėjo į laikrodį. - Oi!.. Lekiu.
Taip, vos neužmiršau... - ir jau eidama šūktelėjo: - Pa­
linkėkite Somovui, kad liktų toks kaip dabar... Visą gy­
venimą toks... - ir dingo.
- O su mumis ji niekad į Polenovą nenuvažiuoja... -
tarė Mironova, bet paskutiniai žodžiai nuslopo jos lūpo­
se - ji išvydo Lenką Besolcevą.
Lenka irgi išvydo vaikus - sustojo kaip įbesta. Ir vai­
kai išvydo Lenką ir džiūgaudami sustojo.
- Prieš mus istorinis eksponatas - Besolcevą! - Pirmą
kartą Mironovos lūpose pasirodė tramdomas šypsnys,
o balsas suskambo: - Ji atėjo bilieto!.. Ji išvažiuoja!
Lenka ūmai nuo jų nusigręžė ir priėjo prie laivinin­
kystės kasos.
- Tikrai! - sušuko Kūtvėla. - Ji išvažiuoja!
- Jėga nugalėjo! - džiaugsmingai palaikė jį Rudis.
- O žinote, ką jai patarkime? - Mironova nušvito
pagauta įkvėpimo. - Kad ji visą gyvenimėlį atsimintų
mūsų pamoką!
Valka visaip maivydamasis ir kraipydamasis, pasi­
stiebęs ant pirštų pribėgo prie Lenkos ir krumpliais pa­
barškino jai į nugarą:
- Besolcevą, įsidėjai galvon mūsų pamoką?
Lenka neatsakė. Net nesukrutėjo.
- Neatsako, - nusivylęs pasakė Valka. - Vadinasi,
neįsidėjo.
- Gal apkurto? - suspigo Šmakova. - Tai tu ją... pa­
purtyk.
34
Vladimiras Železnikovas
 Valka iškėlė kumštį, ketindamas bumbtelėti Lenkai
per laibą, liesą nugarą.
- Otaip daryti nereikia, - sustabdė jį Mironova, - juk
ji išvažiuoja. Vadinasi, mes nugalėjome. To mums gana.
- Tegu beldžiasi, iš kur atkeliavusi! - suriko Rudis.
Kiti taip pat ėmė šaukti:
- Mums tokių nereikia!
- Skundikė!
- Bai-dyk-lė-ė-ė! - Valka nutvėrė Lenką už rankos ir
trūktelėjo į vaikų ratą.
Jie strypčiojo aplink ją, šoko, maivėsi ir šmaikštavo,
stengdamiesi vienas kitą pralenkti.
- Bai-dyk-lė-ė-ė!
- Daržo!
- Išsišiepus iki ausų!
Sukosi margaspalvis ratelis, o Lenka blaškėsi jo vidury.
Tuo metu pasirodė Nikolajus Nikolajevičius, pamatė
Lenką ir aplink ją šokinėjančius vaikus ir sušuko:
- Ko dabar prikibot prie jos? Aš jums!..
- Lopiniuotis! - suriko Rudis. - Maunam!
Jie puolė į visas šalis.
TikMironova liko stovėti, net nesujudėjo, akimnemirk­
telėjo. Jos žodžiai buvo kupini paniekos sprunkantiems:
- Ką, išsigandot?
Jos ryžtingas šūksnis visus sustabdė.
- Kaipgi jūs šešiese puolate vieną! - Nikolajaus Ni-
kolajevičiaus balsas skambėjo veik tragiškai. - Ir jums
ne gėda?
- O ko mums gėdytis?! - akiplėšiškai žioptelėjo Val­
ka. - Mes nieko nepavogėme. Viskas pagal įstatymus.
35
Baidyklė
 - Geriau savo anūkę sugėdinkit! - pasakė Mironova.
- Leną? - nustebęs paklausė Nikolajus Nikolajevi-
čius. - Už ką?
Lenka greit atsigręžė į senelį, ir jis išvydo jos veidą -
iškreiptą, tartum kas būtų ją skaudžiai užgavęs. Jis jau
buvo besušunkąs šitiems vaikams, kad jie nutiltų, kad
greičiau drožtų savais keliais ir paliktų juos dviese.
Bet niekas nė nemanė jam ko nors sakyti. Jie laikėsi
taisyklės neatverti suaugusiems savo paslapčių. Tik Mi­
ronova nueidama tvirtai ir linksmai pasakė:
- Ji pati papasakos! Dar pagražindama.
Vaikai dingo. Tik dar kurį laiką ramiame ir vaiskia­
me rudens ore skardeno jų šauksmai:
- Šaunuolė Mironova!
- Neišsigando Lopiniuočio!
- Jėga nugalėjo!
Paskui ir balsai nutilo, ištirpo tolyje.
OLenka, vargšė Lenka, įsikniaubė Nikolajui Nikola-
jevičiui į krūtinę, kad bent akimirksnį pasislėptų nuo ją
užgriuvusių bėdų, ir nutilo.
Jo anūkę pravardžiavo Baidykle ir taip iškankino,
kad ji nutarė išvažiuoti, pagalvojo Nikolajus Nikolaje-
vičius ir pajuto, kaip Lenkos skausmas skaudžiai sugėlė
jam širdį: jam visada skaudėdavo širdį dėl kito nelai­
mės. Tai buvo sunki, bet brangi našta, ir jis nenorėjo jos
nusimesti. Tai buvo jo viltis ir gyvenimas.... Taip tą aki­
mirką pamąstė Nikolajus Nikolajevičius, o balsu ramin­
damas Lenką pasakė:
- Na ko tu... - Jis paglostė jos minkštą, švelnų pakau­
šį. - Nežiūrėk jų. - Nikolajaus Nikolajevičiaus balsas iš
36
Vladimiras Železnikovas
susijaudinimo suvirpėjo. - Iš manęs mokykis. Aš visada
ramus. Dirbu savo darbą - ir ramus. - Jis kone riktelėjo
lyg iššūkį: - Girdėjai, jie pravardžiavo mane Lopiniuo-
čiu? Nelaimingieji!.. Jie nežino, ką daro. - Ir staiga tyliai
ir neryžtingai paklausė: - O ką tu padarei?.. Už ką jie
tave užsipuolė?..
Lenka ištrūko jamiš rankų ir nusigręžė.
„Nereikėjo jos nieko klausti, nereikėjo", - pagalvojo
Nikolajus Nikolajevičius, bet tie žodžiai savaime išsprū­
do jam iš lūpų. Ką ji padarė taip baisaus, kad vaikai at­
stūmė ją, niekino ir vaikė kaip zuikį?..
- Na gerai, gerai! - pasakė Nikolajus Nikolajevi­
čius. - Atleisk... Nusprendei išvažiuoti, vadinasi, tau
labai reikia. Aš gyvenau vienas... Ir vėl gyvensiu vie­
nas. - Jis patylėjo, nes šių žodžių prasmė jam buvo ne­
maloni. - Pripratau prie tavęs? Atprasiu...
Čia jis savo įpročiu susigūžė nelyginant paukštis per
lietų ir užsitraukė ant akių kepurės snapelį.
- Nelaukiau, kad taip atsitiktų, - kalbėjo Nikolajus Ni­
kolajevičius. - Gyvenome drauge, o aš tavęs gerai nesu­
pratau. Nepermaniau, kuo tu gyveni... Štai kas skaudu.
Jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė apsitrynusią pi­
niginę. Ilgai krapštėsi po ją laukdamas, kad Lenka ims
staiga ir ką nors pasakys, pavyzdžiui, kad ji apsigalvo­
jusi, kad niekur nevažiuosianti, tegu jis kiša savo pinigi­
nę atgal į kišenę. Nikolajus Nikolajevičius delsė, sunkiai
dūsavo, bet niekas negelbėjo - Lenka tylėjo.
- Še, - pasakė Nikolajus Nikolajevičius, duodamas
anūkei pinigų. - Nupirk du bilietus rytdienai. Aš paly­
dėsiu tave iki Maskvos, iki lėktuvo.
37
Baidyklė
 - O aš taip norėjau šiandien! - liūdnai atsiduso Len­
ka. - Šiandien! Dabar!
- Tai gryniausia kvailystė! - nesutiko Nikolajus Ni-
kolajevičius. - Pasižiūrėk, kokius daiktus pasiėmei? Kur
tavo vadovėliai? Opaltas?.. Tenjau seniai sniegas, iškart
susigriebsi anginą!
Jis kalbėjo ir kalbėjo, o ji pertarinėjo jį: „Šiandien,
tuojau pat!" Jis tikino ją lukterėti, nors pats gerai supra­
to, jog visi jo argumentai vieni niekai - paprasčiausiai
jam baisiai nesinorėjo, kad Lenka išvažiuotų. Todėl jis
nutilo per pusę žodžio, pasilenkė prie jos ir pašnibždom
prisipažino:
- Na negaliu aš taip iš karto!.. Tegu būna rytoj.
Lenka čiupo pinigus seneliui iš rankų.
- Girdėjai? Aš sutinku, kad rytoj, - paskutinį kartą
paprašė jis.
Nikolajus Nikolajevičius apstulbino Lenką - nejaugi
jos senelis taip kalba? Pakėlė akis ir pamatė, kad jo vei­
das ramus, sustingęs. Tik randas, einantis nuo smilkinio
iki kietų, sausų lūpų, išdavikiškai pabalo ir suglumusios
akys po kepurės snapu bylojo, koks jis susijaudinęs.
- O tavo rankovės lopas atplyšo, - ūmai pastebėjo
Lenka.
- Reikės prisiūti, - Nikolajus Nikolajevičius pačiupi­
nėjo lopą.
Lenka pamatė, kad randas senelio veide vėl pasidarė
vos žymus, ir pasakė:
- Nusipirktum naują paltą.
- Neturiu jam pinigų, - atsakė senelis.
38
Vladimiras Železnikovas
 - Taigi visi apie tave ir šneka, kad esi.baisus šykš­
tuolis. - Lenka prikando liežuvį, bet užgaulus žodis jau
buvo išsprūdęs, dabar jo nebesugausi.
- Šykštuolis? - Nikolajus Nikolajevičius garsiai nusi­
juokė. - Juokinga. - Jis labai atidžiai ėmė žiūrinėti savo
paltą. - Manai, kad vaikščioti su tokiu paltu jau negra­
žu?.. Ožinai, jis man prie širdies... Seni daiktai turi kaž­
ką paslaptinga... Rytą užsivelku ir atsimenu, kaip mudu
su tavo senele prieš daug daug metų jį pirkome. Tai ji
išrinko šį paltą... O tu sakai - nusipirk naują!..
Jų žvilgsniai vėl susitiko. Ne, ne susitiko, o susidūrė,
nes kiekvienas iš jų galvojo apie išvažiavimą.
- Na gerai, - pasakė Lenka, - važiuosiu rytoj. - Ir nu­
pirko du bilietus.
Jiedu ėjo namo, lydimi nežinia iš kur atklydusio lie­
taus, prausiančio sausą žemę. Net nepastebėjo, kaip
ėmė lyti.
Įėję į kambarį, pro atdarą langelį išgirdo muziką ir
vaikų balsus.
- Pas Somovus linksminasi. - Nikolajus Nikolajevičius
susigriebė negerai pasakęs ir lyg netyčia uždarė langelį.
Bet muzika ir balsai skambėjo taip garsiai, kad buvo
girdėti ir pro uždarytą langelį.
Tada Nikolajus Nikolajevičius atsisėdo prie pianino,
nors šiaip jau skambindavo labai retai, ir demonstraty­
viai pakėlė dangtį.
- Na ko taip žiūri į mane? - paklausė jis Lenkos, su­
gavęs jos žvilgsnį. - Kažkodėl įsigeidžiau muzikos. Ir
nėra ko manęs hipnotizuoti.
39
Baidyklė
 Nikolajus Nikolajevičius ėmė skambinti garsiai ir
įnirtingai. Paskui ūmai liovėsi skambinęs ir tylėdamas,
su nebyliu priekaištu pažvelgė į Lenką.
- Nežiūrėk šitaip į mane! - neištvėrė Lenka ir sušu­
ko: - Ką gi tu čia vienas veiksi?.. Imkis paveikslus, ir
važiuojam drauge!
- Ką tu!.. Atsipeikėk! - Nikolajus Nikolajevičius su­
sijaudinęs ėmė žiūrinėti paveikslus. - Neįmanoma...
Paveikslai čia gimė... Šioje žemėje... Šiame miestelyje...
Prie šitos upės... Jie turi amžinai čionai pasilikti!.. Kar­
tą per karą gulėjau ligoninėje ir susapnavau, tartum aš
mažas stoviu tarp šių paveikslų, o per juos saulės zuiku­
čiai skraido. Tąsyk ir pasižadėjau: jei liksiu gyvas, grįšiu
į gimtuosius namus... Ne susyk pavyko, bet vis dėlto
pargrįžau. O dabar man atrodo, jog nė nebuvau išvy­
kęs, kad aš visada čionai... - Kažkaip kaltai ir bejėgiškai
nusišypsojo. - Daug šimtmečių... Kad mano gyvenimas
kažkieno kito gyvenimo tęsinys... Arba daugelio kitų
gyvenimų... Iš širdies tau sakau. Kartais man net atrodo,
kad ne mano proprosenelis nutapė visus šiuos paveiks­
lus, bet aš... Kad ne mano senelis buvo felčeris ir pastatė
miestely pirmą ligoninę, bet irgi aš... Tik tau vienai galiu
tai prisipažinti. Kiti nesupras, o tu suprasi... Okai tu čio­
nai atvažiavai, aš, senas kvailys, užsisvajojau, pamaniau:
ir tu prigysi gimtinėje ir pragyvensi čia ilgus metus tarp
šitų paveikslų. Tegul tavo tėvai blaškosi po pasaulį, o tu
gyvensi gimtuosiuose namuose... Nepavyko.
Nikolajus Nikolajevičius staiga priėjo prie Lenkos ir
tvirtai pasakė:
40
Vladimiras Železnikovas
 - Klausyk, baigiam šį reikalą. - Jis stengėsi kalbėti
guviai. - Grįžk į mokyklą, ir viskas!
Lenka kaip kulka nulėkė nuo Nikolajaus Nikolajevi-
čiaus, čiupo nelaimingą savo portfelį ir puolė prie durų.
Nikolajus Nikolajevičius užtvėrė jai kelią.
- Pasitrauk! - Tokios įtūžusios Nikolajus Nikolaje­
vičius dar niekad jos nebuvo matęs. Lūpos ir veidas
išbalo kaip kreida. - Geriau pasitrauk!.. Girdi?.. - ir
paleido į jį portfelį.
Portfelis prašvilpė jampro ausį ir bumbtelėjo į sieną.
Nikolajus Nikolajevičius labai nustebęs pažvelgė į
Lenką, pasitraukė nuo durų ir atsisėdo ant sofos.
Lenka kiek pastovėjo, netekusi ryžto, susigūžė, kaltai
nukorę galvą ir baikščiai atsisėdo šalia.
- Nepyk ant manęs... Gerai? - paprašė ji. - Nepyk.
Mane kažkas apsėdo. Amžinai ką nors ne taip pada­
rau. - Lenka pažvelgė Nikolajui Nikolajevičiui į akis. -
Ar atleidi man? Atleidi?..
- Nė nemanau, - piktai atšovė Nikolajus Nikola­
jevičius.
- Ne, atleidi, atleidi! Matau iš akių, - apsidžiaugė
Lenka. - Aš... įsismaginau...
- Nieko sau „įsismaginau", - atsakė Nikolajus Niko­
lajevičius. - Savo seneliui vos galvos nenušniojai.
- Ot ir ne, - šypsojosi Lenka.
Jos veidas staiga taip nuostabiai pasikeitė, kad Ni­
kolajus Nikolajevičius irgi nusišypsojo. Veidas pasida­
rė atviras ir džiaugsmingas, burna išsišiepė iki ausų,
skruostai suapvalėjo.
41
Baidyklė
 - Aš pro šalį mečiau!
Staiga jos veidas ir vėl pasikeitė, atrodė, ji vėl krito į
neviltį.
- Tik nepertark manęs. Gerai? Antraip aš sutriksiu ir
neįstengsiu papasakoti. Aš tau viską viską papasakosiu,
visą teisybę, negudraudama.
- Gerai, - nudžiugo Nikolajus Nikolajevičius. - Nu­
siramink ir papasakok... Neskubėdama, smulkiai, bus
lengviau.
- Jei dar sykį pertarsi, išeisiu! - Lenka sučiaupė lū­
pas, akys susiaurėjo. - Dabar aš nebe ta kaip anksčiau.
Dabar aš - ryžtinga! - ir ji pradėjo pasakoti.
 PENKTAS SKYRIUS

- Kai pirmą kartą nuėjau į mokyklą, Margarita, mūsų

klasės vadovė, pasišaukė į mokytojų kambarį Rudį ir lie­
pė jamnuvesti mane į klasę. Mudu su Rudžiu ėjome ko­
ridoriumi, ir aš visą laiką norėjau su juo susidraugauti:
gaudžiau jo žvilgsnį ir šypsojausi. Ojis nesitvėrė juoku.
Žinoma, juk aš paikai šypsausi - iki pat ausų. Todėl
ir ausis tuomet slėpiau po plaukais.
Kai priėjome prie klasės durų, Rudis nebesusivaldė,
puolė pirmas, įlėkė pro duris ir suriko:
„Vaikai! Tokiąnaujokę gavom!.." - ir pratrūko kvatotis.
O aš sustingau vietoj. Galima sakyti, pastėrau. Man
dažnai šitaip būna.
Rudis išlėkė atgal, čiupo mane už rankos, įtempė
į klasę ir vėl prapliupo kvatotis. Kiekvienas juo dėtas
būtų daręs tą patį. Gal jo vietoje pati būčiau numirusi
iš juoko. Juk niekas nekaltas, kad esu tokia netikša. Tad
ant Rudžio nesupykau. Net jaučiaus jam dėkinga, kad
mane įsitempė.
Tiesa, lyg tyčia užkliuvau koja už slenksčio, atsitren­
kiau į Rudį, ir mudu žnektelėjom ant grindų. Mano su­
knelė užsiplėšė, portfelis išlėkė iš rankų.
43
Baidyklė
 Visa klasė apsupo mane ir susižavėjusi ėmė apžiūri­
nėti. O aš atsistojau ir vėl kvailai vyptelėjau - negaliu,
kai kas į mane šitaip spokso.
Valka sušuko:
„Išsiviepus iki ausų, nors imk ir užrauk!"
Vasiljevas susikišo pirštus į bumą, ištempė lūpas ir
baisiausiai maivydamasis sušuko:
„Ir aš taip moku! Ir aš išsišiepsiu iki ausų, nors imk
ir užrauk."
O Kūtvėla springdamas juokais paklausė:
„Kieno tu būsi?"
„Besolceva... Lena", - ir vėl kvailai nusišypsojau.
Rudis džiūgavo:
„Vaikai!.. Taigi ji Lopiniuočio anūkė!"
Lenka valandėlę patylėjo ir akies krašteliu dirstelėjo į
Nikolajų Nikolajevičių.
- Pasakok, pasakok, nesijaudink, - tarė Nikolajus Ni-
kolajevičius. - Aš juk tau sakiau, kad jų nepaisau ir visai
nepykstu.
- O aš to nežinojau, - pasakojo toliau Lenka. - Ir iš
viso apie tavo pravardę nieko nežinojau... Nebuvau pa­
siruošusi... „Mano senelis, - sakau, - Lopiniuotis?.. Už
ką jį taip praminėte?.."
„O kas čia blogo? - atsakė Kūtvėla. - Mane, tarkim,
vadina Kūtvėla. Rudį - Rudžiu. O tavo senelį - Lopi-
niuočiu. Gražiai skamba?"
„Gražiai", - sutikau.
Pamaniau, kad jie linksmi ir mėgsta pajuokauti.
„Vadinasi, jūs gerai pažįstate mano senelį?" - pa­
klausiau.
44
Vladimiras Železnikovas
 „Okaipgi! - atsakė Kūtvėla. - Jis mūsų įžymybė."
„Taip, taip... Įžymybė, - nusitvėrė Valka. - Kartą aš
paklausiau tavo senelį, kodėl jis nelaiko šunų. Zinai, ką
jis atsakė? „Aš, sako, nelaikau šunų, nes žmonių neno­
riu gąsdinti."
Aš apsidžiaugiau:
„Tai, sakau, puiku."
Kiti vaikai irgi mane palaikė:
„Puiku, puiku!"
„Šiuos jo žodžius mes visad prisimename, - aiškino
Valka, - kai jo sode obuolius... Na kaip šitai vadinama?"
„Raškome", - įsiterpė Rudis.
Kažkodėl visi vėl prapliupo kvatotis.
Lenka staiga nutilo ir pažvelgė į Nikolajų Nikola-
jevičių.
- Mat kokia esu kvailė, - pasakė ji. - Tik dabar supra­
tau, kad jie iš manęs juokėsi. - Lenka pasitempė, lieknu­
tė, laibutė. - Man reikėjo tada ginti tave... seneli!
- Menkniekis, - tarė Nikolajus Nikolajevičus. - Man
net patikdavo, kai jie iš manęs obuolius kniaukdavo.
Dažnai juos pasaugodavau. Jie nardydavo po sodą,
lakstydavo susigūžę, kimšdavosi į užančius obuolius.
Mes tarytumei žaisdavom. Aš dėdavausi jų nematąs,
o jie pašėlusiai drąsiai kniaukdavo obuolius, kone rizi­
kuodami gyvybe. Bet žinojo, kad nieko už tai nebus.
- Tu geras! Aš ir tąsyk jiems atsakiau, kad tu geras.
O Popovas pasakė:
„Mano motušė jo paltą lopė. „Juk jūs atsargos kari­
ninkas. Gaunat pensiją. Jums nepatogu su lopais." Ojis -
vadinasi, tu, seneli:. „Aš neturiu atliekamų pinigų."
45
Baidyklė
 „Kad tu, Popovai, ir skiedi! - šūktelėjo Rudis. - Ma­
nai, kad jis šykštus?"
OValka nusitvėrė:
„Jis šykštus?! Mano senelei už paveikslą jis tris šim­
tus rublių paklojo. Čia, sako, mano propropropro... pa­
veikslas..."
Visi įsilinksmino ir ėmė taukšti, kas ant seilės užėjo:
„Proprosenelės!"
„Proprotetulės!"
Čia ir aš pasileidau kvatotis. Juokinga, ar ne, kad
mūsų proprosenelį jie perdirbo į prosenelę ir protetu-
lę? - paklausė Lenka Nikolajų Nikolajevičių. - Kvato-
juos kvatojuos ir niekaip negaliu nustoti. O jei kvato-
juos, viską užmirštu.
Lenka nelauktai trumpai nusijuokė, tartum varpelis
skambtelėjo ir nukrito į žolę, ir vėl sučiaupė lūpas.
- Pirma aš viską užmiršdavau, - pasitaisė Lenka ir
grėsmingai pridūrė: - O dabar... - Ji nutilo.
Nikolajus Nikolajevičius kantriai laukė, ką ji papasa­
kos daugiau. Jis davė sau žodį jos nepertraukti. Be to, ir
pačiam norėjosi susigaudyti visoje toje istorijoje. Klau­
sytis Lenkos buvo lengva, nes jos balsas, akys, kurios čia
išblėsdavo it vandeniu apipiltos žarijos, čia vėl netikėtai
suliepsnodavo, jį kerėte kerėjo.
Per visą ilgą savo gyvenimą Nikolajui Nikolajevičiui
nebuvo tekę regėti šitokio veido. Veidas dvelkė slėpi­
ninga laiko galia, tarytum būtų čionai atkeliavęs iš am­
žių glūdumos. Šis jausmas niekad neišnykdavo.
O gal šį jausmą jam sukėlė atsiradusi namuose
„Maška"?
46
Vladimiras Železnikovas
 - Šiaip gal aš nebūčiau nustojusi juoktis, jei ne Val­
ka, - vėl prabilo Lenka. - Jambuvo juokinga, kad tu nu­
pirkai iš jo senelės paveikslą už tris šimtus rublių.
„Senelė, sako, ko nenumirė iš džiaugsmo. Manė,
gaus dvidešimt, o jis kyšt tris šimtus!.."
Valka pribėgo prie lentos ir nupiešė ne didesnį už
portfelį kvadratą.
„Štai už tokį mažutį paveiksliuką - tris šimtines! -
cypė Valka. - O paveiksle buvo nupiešta paprasčiausia
tetulė su duonos kepalu."
- „Moteris su svočios pyragu", - griežtai ir reikšmin­
gai patikslino Nikolajus Nikolajevičius.
- Žinau, nesijaudink, aš pažįstu visus tavo paveiks­
lus, - pasiteisino Lenka ir pasakojo toliau:
„Ir dar pasakyk savo seneliui, - rėkavo Valka, - kad
mes sveikiname jį, sulaukusį tokios anūkės... Visai to­
kios pat kaip jis!"
„Jiedu su Lopiniuočiu - kaip du vandens lašai!" - įsi­
terpė Rudis.
O aš kažkodėl pasigavau:
„Teisingai, mudu su seneliu kaip du vandens lašai!"
Nikolajus Nikolajevičius aiškių aiškiausiai įsivaiz­
davo, kaip Lenka, greičiausiai pametusi galvą, šūkčiojo
tuos žodžius. Ir lyg džiaugdamasi jais, strykčiojo ir krai­
pė galvą kaip papūgėlė, o jos lūpų kampučiai užvipo
aukštyn. Jam patiko jos bejėgiška ir atvira šypsena. O
vaikai iš jos šaipėsi, ir tiek.
Kūtvėla taip ir sušuko:
„Sma-gu-mė-lis! Na ir juokinga tu, Lena Besolceva!"
ORudis, suprantama, nusitvėrė:
47
Baidyklė
 „Ji ne juokinga. Ji - baidyklė!"
„Daržo!" - springo juoku Valka.
Žinoma, jie ėmė kvatotis iš Lenkos, kiekvienas vis sa­
vaip darkydamasis.
Vieni graibstėsi už pilvo, antri tabalavo kojomis, treti
šaukė: „Oi, daugiau nebegaliu!"
O atviraširdė Lenka pamanė, kad jie paprasčiausiai
linksminasi, kad juokiasi iš jos žodžių, iš jos pokštų, bet
ne iš jos pačios.
Lenka pastebėjo, kad Nikolajus Nikolajevičius kaž­
kaip įtariai užsisklendė, tartum pasakojimas jį būtų
užgavęs.
- Seneli, neklausai manęs? - paklausė virpančiu bal­
su. - Kodėl?
Nikolajus Nikolajevičius sumišęs pakėlė į jąakis, neži­
nodamas, kaip elgtis, - teisybės sakyti nenorėjo, nenorėjo
be reikalo skaudinti Lenkos, o meluoti buvo sunku.
- Neatsakyk! - Lenką tartumžaibas pervėrė - ji viską
suprato. - Taupagailo manęs? Taip?Jie iš manęs juokėsi?
Taip?.. Jau tada?.. - Ji graudžiai nusišypsojo: - Matai, o
aš nesupratau. Viską už gryną pinigą palaikiau... Tikrai.
Juokėsi. Regiu, regiu save iš šalies - tiesiog kvailiukė atro­
džiau... - Ir tyliai pridūrė: - Tikrai, kvailiukė paskutinė...
Staiga ji atsisuko į Nikolajų Nikolajevičių, ir jis išvy­
do dideles liūdnas jos akis.
- Seneli! Brangusis! - Ji čiupo jo ranką ir pabučiavo. -
Atleisk man...
- Už ką? - nesuprato Nikolajus Nikolajevičius.
- Už tai, kad aš jais tikėjau, o jie iš tavęs juokėsi.
48
Vladimiras Železnikovas
 - Argi dėl to esi kalta? - pasakė Nikolajus Nikolajevi-
čius. - Na ir jie nekalti, kad iš manęs juokėsi. Jų galima
tik pasigailėti ir pasistengti jiems padėti.
- Gal tujuos myli? - Lenka įtariai pažvelgė į Nikolajų
Nikolajevičių.
Sis ne tuoj atsakė - patylėjo, pagalvojo, paskui tarė:
- Žinoma.
- Ir Valką? - pasipiktino Lenka. - Ir Rudį, ir Kūtvėlą?!
- Kiekvieno skyrium- ne! - Iš susijaudinimo Nikola­
jui Nikolajevičiui užgniaužė gerklę, ir jis pritrūko kva­
po. - Ovisus kartu - taip, nes jie - žmonės!
- Jeigu tu kraustais iš galvos, - pasakė Lenka, - tai aš
nebepasakosiu.
- Bet aš nesikraustau, - nusijuokė Nikolajus Nikola-
jevičius. - Pamanyk, net kvapo pritrūkti sykelį žmogui
negalima. O tu pasakok, pasakok, aš klausau.
- Tai va, kai Rudis pavadino mane baidykle, - pasakė
Lenka, - kažkas jį smarkiai niūktelėjo į nugarą... ir aš
pirmą kartą pamačiau Dimką Somovą... Žinai, jis iš kar­
to mane nustebino. Akys mėlynos mėlynos, o plaukai
šviesūs. Veidas griežtas. Ir iš viso jis kažkoks paslaptin­
gas, kaip „Miegantis berniukas".
O Rudį jis smarkiai niūktelėjo, tas maktelėjo dilbai
Popovui į pilvą ir puolė Dimką. Norėjau sušukti, kad jie
dėl manęs nesipeštų. Na tegul aš baidyklė, na ir kas?..
Bet jie susikibo.
Užsimerkiau. Visados taip darydavau, kai kildavo
peštynės. Svarbiausio tau nepasakiau: pirma baisi bailė
buvau. Baimė kojas ir rankas man pakirsdavo. Pakrutėti
negalėjau, buvau kaip negyva.
49
Baidyklė
 Bet jokių peštynių nekilo. Išgirdau ramųDimkos balsą:
„Tupats baidyklė, ir ne daržo, o paprasčiausia - ruda."
Atsimerkiau. Pasirodė, kad Dimka viena ranka tvir­
tai laiko surietęs Rudį. O tas nė nemanė veržtis. Išsivie­
pė ir sušuko:
„Aš paprasčiausia ruda baidyklė!"
Visi ėmė juoktis iš jo, o jis pats garsiausiai. Tu jį ma­
tei, seneli! - pasakė Lenka. - Jis tikrai juokingas, ar ne?..
Tikras cirko klounas. Jamnė peruko nereikia, jis nuo gi­
mimo rudas!
Tuo metu, kai mes juokėmės iš Rudžio, įbėgo links­
ma Margarita. Vienoj rankoj ji laikė žurnalą, kitoj - spal­
votą polietileno maišiuką.
„A, naujokė! - pamatė mane. - Kur čia tave paso­
dinus?"
Pasižvalgė po suolų eiles... ir užmiršo mane, nes mer­
gaitės apspito ją ir paklausė, ar teisybė, kad ji ištekanti.
Margarita atsakė, kad teisybė, nušvito iš laimės, greit
perplėšė maišelį, ištraukė saldainių dėžutę, atidarė ir
padėjo ant stalo.
„Nuo jo?" - sušnibždėjo nuovokioji Šmakova.
„Nuo jo, - Margarita dar labiau pražydo. - Vaišinki­
tės", - ir didingai mostelėjo ranka.
Visi pašoko iš savo vietų, ėmė griebti saldainius ir
kimštis į bumą. OMargarita kalbėjo:
„Po vieną! Po vieną! Kitaip visiems neužteks."
Ir aš pasičiupau saldainį.
Šmakova įsikišo vieną saldainį į bumą, o antrą atida­
vė Dimkai. Na ir suklego visa klasė!
50
Vladimiras Železnikovas
 Mergaitės apibėrė laimingą Margaritą klausimais:
„Margarita Ivanovna, o kas jūsų vyras?"
„O ar turit jo fotografiją?"
„Ojis gyvena Maskvoje?"
Tada tarpdury išdygo Mironova. Ji skiriasi iš visų,
nes yra labai valinga.
„Ko triukšmaujat po skambučio?" - paklausė Mi­
ronova.
„Saldainius valgome!" - šūktelėjo Šmakova.
„Per pamoką?" - įgėlė Mironova ir nuėjo į savo vietą.
Šmakova atkišo jai saldainį:
„Imk ir apsiramink. Pati pavėlavo ir dar pučiasi."
„Tylos! - pasakė Margarita. - Mironovos teisybė.
Į vietas!"
Visi grįžo į savo vietas, o manęs Margarita taip ir
neatsiminė. Nežinojau, kur man sėstis, sustojau prie
Dimkos ir įsispoksojau į jį. Na, turiu tokį įprotį: jei man
kas patinka, imu ir įsižiūriu, nors žinau, kad tai negra­
žu. Jis kartą į mane pažvelgė, kitą, o paskui paklausė,
ko man reikia.
Aš ir leptelėjau:
„Šalia tavęs vieta laisva?"
„Užimta."
Na, manau, įkliuvau, dabar jis ims iš manęs juoktis.
Bet jis staiga nusišypsojo ir paklausė:
„Oką?"
„Norėjau prie tavęs atsisėsti, - atsakiau, bet kadangi
jis vis dar šypsojosi, tas jo gerumas mane padrąsino, ir
aš pasakiau: - Tu juk mane išgelbėjai."
51
Baidyklė
 Manau, kad mano žodžiai jampatiko, nes jis pasakė:
„Na ką gi, tuojau pamėginsim, - ir garsiai sušuko: -
Smakova, naujokė nori tavo vietą užimti!"
Šmakova išgirdo Dimkos žodžius ir baisiai supyko.
Dirstelėjo į mūsų pusę, paskui pamažu pasuko į mus.
Ėjo vis artyn ir artyn, ir aš mačiau, kaip jos akyse šoki­
nėja pikti žiburiukai. Išsigandau. Aš juk nenorėjau, jei
vieta užimta. O Šmakova priėjo prie mūsų, paniekina­
mai nužvelgė mane ir nusigręžė. Žinoma, juk jinai gra­
žuolė! O aš? - Lenka beviltiškai numojo ranka.
- Ir tu ne iš prastųjų, - pajuto pareigą paprieštarauti
Nikolajus Nikolajevičius.
- Kam tu mane guodi, - užsigavo Lenka. - Šmakova
tikra gražuolė! Jos suknelė naujutėlė ir pasiūta pagal fi­
gūrą. O mano... lyg koks maskuotės chalatas.
- Chalatas?.. - nustebęs pakartojo Nikolajus Nikola­
jevičius. - Dėl šito turbūt aš kaltas. Nepagalvojau, kad
suknelė turi būti pagal figūrų- Atleisk. - Ir mažne suri­
ko: - Užtat tavo akys kupinos įkvėpimo! Ir širdis tyra.
Tai svarbiau negu suknelė pagal figūrą.
- Prašau manęs negirti, - pasakė Lenka. - Aš juk ne­
gera. Aš iš tiesų išdavikė!.. Dabar, tik dabar iki galo vis­
ką supratau.
Lenka nutilo. Nikolajus Nikolajevičius kantriai lau­
kė, kol ji vėl prabils. Į kambarį jau kažin kelintą kartą įsi­
veržė smagi muzika: visi linksminosi - šventė Dimkos
Somovo gimtadienį. Šoko, šūkavo, dainavo, o čia, Beso-
lcevų namuose, sėdėjo du nusiminę žmonės ir nežinojo,
ką daryti toliau ir kaip dabar gyventi.
52
Vladimiras Železnikovas
 - Kaip ten buvo su Šmako-
va? - pertraukė tylą Nikolajus
Nikolajevičius.
- Su Smakova? - paklau­
sė Lenka. - Nieko ypatin­
ga - ji užleido man vie­
tą. „Užleidžiu, sako, tau
savo vietą su didžiausiu
malonumu. - Ir čiupo port­
felį. - Man, sako, čionai nusi­
bodo. Suolas kažkoks kreivas.
Ir iš viso man patinka keisti
vietas. Taigi, Dimočka, čao
kakao! - O nueidama paga­
liau dirstelėjo į mane, tarytum
ką tik pastebėjusi, paniekinamai
prunkštelėjo ir tyliai pasakė: -
Na ir baidyklė!"
Popovas suriko, kad Smako­
va sėstųsi pas jį. Ji metė jam portfelį, o jis sugavo. Nuo
tos akimirkos jis pasidarė jos vergas.
Tada Margarita pranešė, kad mūsų mokykla per ru­
dens atostogas važiuos ekskursijon į Maskvą.
„Vadinasi, mes drauge važiuosime?" - šūktelėjo nuo­
vokioji Smakova.
„Drauge, drauge, - nusišypsojo Margarita. - Taigi
prašykit tėvus pinigų ir neškit."
Busimoji ekskursija sukėlė tokią džiaugsmo audrą,
jog Margarita ėmė juoktis ir užsispaudė delnais ausis,
53
Ba i d y k l ė
kad neapkurstų. Žinoma, visi labai norėjo per atostogas
važiuoti į Maskvą.
Ir aš ėmiau rėkti, bet paskui užsikirtau, nes Dimka tą
žinią sutiko šaltakraujiškai. O kai visi nutilo, jis sunkiai
atsiduso ir tarė:
„Vėl už tėvų pinigus.... Įkyrėjo."
„O ką tu siūlai? Nevažiuoti į Maskvą?" - paklausė
Margarita.
„Ne, jis to nesiūlo, - įsikišo Mironova. - Bet jis neži­
no, ką siūlo."
„Puikiai žino, - pasigirdo švelnus Šmakovos balse­
lis. - Čia jis prieš naujokėlę nori pasirodyti."
Žinoma, visi kaipmat sukikeno.
Margarita sudraudė Šmakovą, o aš, atvirai šne­
kant, kažkodėl džiaugiausi jos žodžiais... Na, ne kaž­
kodėl, o todėl, kad ji pasakė, jog Dimka norįs prieš
mane pasirodyti.
O kai klasė nuščiuvo, Dimka atsistojo, nugalėtojo
žvilgsniu apžvelgė vaikus ir tarė:
„Imkim ir užsidirbkim kelionei patys!"
Mane lyg kas kilstelėjo aukštyn, tiesiog nežinau, ko­
dėl. Pašokau ir sušukau:
„Margarita Ivanovna! Margarita Ivanovna! Galima,
aš pasakysiu?"
O jau kad atrodžiau - džiaugsmo pagauta kvailutė!
Bet apie save negalvojau, širdyje man buvo gera ir norė­
josi pasakyti visiems ką nors ypatinga.
„Senelis man daug pasakojo apie jūsų miestą... Jūsų
miestas nepaprastas, senovinis.... Kas atvažiuoja, tas
54
Vladimiras Železnikovas
pasilieka... Į jokius aukso kalnus neiškeičia. Tikrai čia
gera! Irjūs visi tokie geri! OSomovo pasiūlymą aš palai­
kau!..." Nusišypsojau Dimkai ir pagaliau atsisėdau.
„Mūsų Somovas kaip visuomet šaunuolis! - pasakė
Margarita. - Jo idėja ir man labai patiko... Žinoma, jūs
jau dideli ir galite padirbėti, - kalbėjo ji toliau, - aš jums
turbūt padėsiu. Tik... ar neapgausite?.."
Visi ėmė šaukti:
„Kąjūs, Margarita Ivanovna! Tik susitarkite!"
„Mes dirbsime dieną ir naktį!"
„Nuo ryto iki ryto!.."
Mes pradėjome darbą. Eidavome į tarybinį ūkį skin­
ti vėlyvųjų agurkų, imti kopūstų. Nemanyk, ne tik už
pinigus dirbome. Mes ir nemokamai... Pavyzdžiui,
vaikų darželyje. Ir miesto skverą valėme... Tiesa, ne
visiems tas darbas patiko. Galbūt todėl ir susipykom.
Valka, pavyzdžiui, kai tik eidavom į neapmokamą dar­
bą, visada pabėgdavo. Vieną ankstų sekmadienio rytą
Margarita nuvedė mus į tarybinio ūkio sodą skinti ru­
deninių obuolių.
Visi vaikai atėjo su guminiais batais, o aš su bate­
liais - jie tuoj pat permirko nuo rasos.
Dimka tai pamatęs nusiavė batus, atidavė man ir lie­
pė persiauti. Tai bent gražu buvo - jis stovėjo basas ant
šlapios šaltos žolės ir tiesė man batus ir vilnones koji­
nes. Aš nesiryžau imti.
Vaikai apspito mus ir išsižiojo nustebę.
„Tai bent Somovas!" - nusijuokė Kūtvėla.
„Ritelis", - pritarė Valka.
55
Baidyklė
 „Liūtaširdis!" - pridūrė Rudis ir sukrizeno iš savo
sąmojo.
„Ar dar ilgai stovėsim ir kvailiosim? - staiga piktai
juos nutildė Šmakova. - Rodos, dirbti atėjome. Juk taip,
Dimočka?.."
Vienas kitas vėl sukrizeno, o Dimka nekreipė į juos
nė mažiausio dėmesio, metė man batus ir nuėjo.
Užsimoviau Dimkos kojines - jos buvo dar šiltos nuo
jo kojų - ir įsistojau į batus.
Žinotum, seneli, kaip man buvo linksma! - Lenka nu­
sijuokė. - Linksma linksma! Gal todėl, kad Dimka atidavė
man batus? - Ji vylingai pažvelgė į Nikolajų Nikolajevi-
čių. - Ne, greičiausiai todėl, kad sode buvo labai gražu.
Antrą kartą šiandien Nikolajus Nikolajevičius išgir­
do jąjuokiantis. Jampatiko, kad ji užsimiršo, jog vaikai
jąbuvo praminę baidykle, jog sviedė į jį portfelį vien dėl
to, kad jis pasiūlė jai grįžti į mokyklą... Ji viską užmiršo
ir vėl buvo laiminga.
O Lenka vis dar žiūrėjo kažkur į tolį, žvelgė į neseną
savo praeitį, kuri aiškiai jai buvo maloni.
Ji regėjo nuostabų paveikslą... Voratinklių apvytu­
riuotą sodą. Šimtai nėriniuotų hamakų, hamakėlių, ka­
bamų kelių pynėsi tarp obelų, driekėsi ant žolės, drai­
kėsi po krūmus.
Vaikai išsklido po sodą, ir kiekvienas šaukė, kad jo
pats gražiausias voratinklis. Jųbalsai, nelyginant paukš­
čių, gyvai ir linksmai skambėjo tarp medžių.
Paskui visi ėmė rinkti obuolius. Lenka taip pat rin­
ko ir visą laiką patyliukais sekė Dimką: kaip mikliai jis
56
Vladimiras Železnikovas
laipioja po medžius, kaip drąsiai šokinėja, kaip greitai
laksto iš vieno sodo galo į kitą, nutviekstas akinamai
rausvų saulės spindulių.
Jie dirbo iki pat pietų. Obaigę darbą, susikūrė laužą
ir kepė obuolius.
Rudis - susilažinęs - plikomis rankomis traukė iš
ugnies mergaitėms keptus obuolius...
- Opaskui, seneli, nutiko keista istorija. Pameni, mes
dirbome žaislų fabrike?.. Iš papjėmašė žvėrių snukelius
klijavome.
Nikolajus Nikolajevičius kinktelėjo.
- Tai va, tuomet fabrike aš pirmą kartą supratau, kad
ne visi žmonės vienokie. Taip, taip, nesišypsok. Staiga
pamačiau, kad tai, kas man gera, Šmakovai, sakysim,
juokinga, o Mironovai tiesiog kvaila. Turėjau pasidaryti
budresnė, bet nieko neėmiau į galvą! - Jos veidas bylojo
neapsakomą nustebimą. - Klausyk toliau, kas iš to išė­
jo... - Lenka susijaudinusi atsiduso ir pasakojo toliau: -
Jaubaigėme darbą. Aš suklijuotą zuikio snukutį norėjau
padėti prie kitų ant lentynos palei sieną, kad išdžiūtų,
bet paskui apsigalvojau ir pasimatavau pati.
Tuo metu sugrįžo Dimka, - jis buvo nuėjęs atsiimti
mūsų uždirbtų pinigų, - na ir visi, žinoma, puolė prie jo.
„Na kaip, gavai?"
„Kiek?"
„Klok! Nekamuok! Širdis plyšta!"
Jie stumdė jį, siekė rankomis jo kišenių, kibo, kaulijo.
„Rudi! Tempk šen taupyklę!" - sušuko Dimka, gin­
damasis nuo įkyruolių.
57
Baidyklė
 Tada mes jau turėjome taupyklę - tokią didelę žalią
katę su skylute galvoj.
Rudis pastatė priešais Dimką taupyklę... ir prasidėjo!
Dimka įkišo ranką į kišenę, ilgai kažką darė, paga­
liau ištraukė ranką, pamosavo viršum galvos raudona
dešimtine ir įmetė ją į taupyklę.
„Savi!" - sucypė Kūtvėla.
„Penki rubliai!" - sušuko Dimka ir vėl įmetė į tau­
pyklę.
„Kruvini pinigėliai!" - žavėjosi Rudis.
„Darbo kapeikėlės!" - pritarė jam Popovas.
Dimka pakėlė viršum galvos dar vieną dešimtinę ir
pamosavo ja ore.
Lenka parodė, kaip Dimka pamosavo pinigais. Ji ne­
nustygo, pašoko, kiekviena jos veido gyslelė virpėjo iš
pasigėrėjimo.
- Jis sušuko:
„Dešimtinė!" - ir įmetė ją į taupyklę.
„Uch!" - suūksėjo visi choru.
Rudis paprašė Dimkos, kad šis duotų ir jam įmesti
taupyklėn pinigą. Dimka davė jamrublį, ir Rudis įmetė.
Tada visi ėmė šaukti:
„Ir man! Ir man! Ir man!"
Dimka dalijo pinigus visiems, ir visi paeiliui metė
taupyklėn.
Opaskui Dimka atkišo rublį man ir tarė:
„Mesk ir tu, zuiki!"
Oaš iš džiaugsmo, kad jis man duoda rublį, kaip stvė­
riau- rublis ėmė ir perplyšo: pusė liko Dimkai, pusė man.
58
Vladimiras Železnikovas
 „Tai žioplė! - supyko Valka. - Čia juk pinigai. Jų plė­
šyti nereikia!"
Išsigandau ir nebežinojau, ką daryti. Bet Dimka kaip
visada ištiesė man pagalbos ranką.
„Nieko, - nuramino jis visus, - paskui suklijuosim.
Mesk, zuiki, abi puses!"
Įmečiau.
„Ir baigiam darbą! - įsakė Dimka. - Duokit šen
chalatus."
Vaikai nusivilko chalatus ir sumetė juos Dimkai.
„O tau, zuiki, kaip visų narsiausiam, palieku sergėti
šią įstabią brangenybių skrynią", - pasakė Dimka, pa­
davė man taupyklę, o pats nuėjo atiduoti chalatų.
Stvėriau taupyklę ir sušukau:
„Aš narsuolis zuikis! Aš pats narsiausias pasauly
zuikis!"
Rudis užsimaukšlino tigro snukį ir kad suriaumos
ant manęs:
„Rrri... rrri... rrr!"
„Oi, nebijau! Oi, nebaisu!" - stūmiau Rudį šalin.
O Smakova užsimovė lapės kaukę ir laibu balseliu
užgiedojo:
„Zuikuti pilkasis, zuikuti baltasis... Mes tave per­
gudrausimi Mes iš tavęs brangenybių skrynelę atim­
sim!" - Irji man įgnybo.
Aš to nesitikėjau - juk mes žaidėme - ir sušukau:
„Ko tu taip skaudžiai gnaibaisi?!"
„Jeigu ne skaudžiai, tai kam ir gnaibytis!" - nusijuo­
kė Šmakova.
59
Baidyklė
 O tuo tarpu kiti vaikai irgi užsidėjo žvėrių kaukes,
ir mane glaudžiu ratu apsupo vilkų, lokių, krokodilų
snukiai. Jie šokinėjo, urzgė, puolė mane ir plėšė iš rankų
taupyklę. Okažkoks lokys - manau, kad tai buvo Popo­
vas, - sušuko kaip Šmakova:
„Zuikuti pilkasis, zuikuti baltasis... Mes tave pergu­
drausimi"
Vilkas-Valka keletą kartų smarkiai peštelėjo už ka­
sos. O aš tikrai išsigandau, lyg mane būtų apstoję ne
žmonės, o tikri žvėrys.
„Nereikia! Gana!" - Norėjau nusiimti kaukę, bet man
nepavyko, nes jie be perstojo mane stumdė.
„Pakliuvai, zuikeli!" - pragydo Šmakova.
„Zuiki, mes tave sudrasky-ysim!" - subliovė Kūtvėla
ir pasuko mane.
„Rrri... rrri... rrri!" - baisiu balsu suriaumojo Rudis.
„Dimka-a-a!" - sušukau ir blinktelėjau ant grindų,
nes man apsvaigo galva.
Dimka įbėgo ir paklausė, ko rėkiu. Atsakiau, kad iš­
sigandau.
„Ko?" - nesuprato Dimka.
„Visų... žvėrių", - atsakiau.
„Pamanyk, nė pažaisti negalima", - pasakė Valka.
„Zuikeli pilkasis... Zuikeli baltasis... Mes tave sudras­
kysimi - sukikeno Šmakova. - Kokia nervinga!"
„Kvailystės! - niauriai pareiškė Mironova. - Maivosi,
ir tiek. Eime, vaikai!.."
Ir visas būrys, labai patenkintas savimi, nudrožė pas­
kui Geležinę Smeigę.
60
Vladimiras Železnikovas
 O man dar ilgai vaidenosi, kad Šmakova panaši į
lapę, Kūtvėla - į lokį, o Valka - į vilką.
Man buvo gėda, kad taip galvojau apie klasės drau­
gus. Todėl juos pasivijau gatvėje ir visus pavaišinau le­
dais. O Šmakovai papasakojau savo paslaptį, kad Dim­
ka panašus į „Miegantį berniuką".
Ji buvo labai patenkinta, garsiai juokėsi ir prisie­
kinėjo, kad niekam paslapties neišduosianti, bet man
kažkodėl atrodė, kad jos balsas toks pat, kaip tada, kai
ji giedojo: „Zuikeli pilkasis, zuikeli baltasis..." Šmako­
va - lapė. Tikrų tikriausia. Ir tuoj pamaniau, kad be
reikalo jai viską papasakojau... Betgi tu ją matei, seneli.
Juk ji lapė, ar ne? O aš tada nė nežinojau, kad būna
žmonių - lapių, lokių, vilkų...
Paskui paklausiau Dimką:
„Ar tu smerki mane, kad išsigandau tada fabrike?"
„Ką tu, - atsakė jis. - Kiekvienas gali išsigąsti."
Taigi matai, koks geras žmogus buvo Dimka, - pasa­
kė Lenka. - O paskui jis dar pasirodė kaip didžiausias
drąsuolis. Obuvo taip...
Mudu su Dimka ėjome namo. Ir staiga pamatėme
Valką. Jis kiceno į mus ristele ir už pavadėlio tempė šu­
nytį, tokį mažiuką, kreivakojį, didelėmis gauruotomis
ausimis.
Pamatęs mus, Valka nėrė už kampo. Dimka šoko pas­
kui jį, o aš paskui Dimką. Valka prisiglaudė prie sienos
ir spoksojo į mus kažkokiomis keistomis akimis.
„Koks gražus tavo šuo. - Aš jį paglosčiau. - Tik ko jis
taip tirta? Bene susirgo?"
61
Baidyklė
 Valka nespėjo man atsakyti, nes Dimka jį prispaudė,
atėmė šunį ir paleido.
„Mano pavadėlis! - subliovė Valka, stengdamasis iš­
trūkti iš Dimkos rankų. - Petka!.. Gelbėk!"
Aš nesupratau, kodėl Dimka taip padūko, kodėl
Valka rėkė „pavadėlis" ir šaukėsi pagalbon kažin kokį
Petką.
Kaipmat išdygo Petka, vyresnysis Valkos brolis.
Stambus bernas, jam greit į kariuomenę. Aš iš karto jį
pažinau: jis šiukšlių mašinos vairuotojas.
OValka, pamatęs Petką, dar smarkiau paleido gerklę:
„Petka, jis mano šunį su pavadėliu paleido!"
Petka už atlapų prisitraukė Dimką ir mandagiai
pasakė:
„Jau tu atleisk man, drauguži, bet aš turiu tave skau­
džiai pačiupinėti. Pats užsidirbai."
Jis taip žiebė Dimkai per žandą, kad šis pralėkė pro
mane ir žnektelėjo ant žemės.
„Užsidirbai? - ėmė kvatotis Valka. - Kitą sykį žinosi."
„Viso labo, vaikai", - pasakė Petka.
Jiedu nuėjo neatsigręždami. O aš nepuoliau paskui
juos, neužsistojau už Dimką, nešaukiau pagalbos. Ko­
kia gėda!
Lenka dirstelėjo į Nikolajų Nikolajevičių.
- Aš juk tau sakiau, kad pirma buvau bailė. Aš tik
dabar nieko nebebijau. Niekad daugiau niekam nebe­
sitrauksiu iš kelio. Niekad! O tada sudrebėjau ir priėjau
prie Dimkos tik tada, kai Valka ir Petka jau buvo nuėję.
Kitas būtų baisiai užsigavęs, o Dimka ne.
62
Vladimiras Železnikovas
 „O aš vėl išsigandau", - prisipažinau.
„Nieko. Drąsa įgyjamas daiktas. - Dimka pasitrynė
užgautą žandą. - Trečią šunį iš to bjaurybės atimu! Už
kiekvieną jų po rublį iš kailių lupyklos gauna."
„Na ir diegas tas Valka! Nuo tos dienos, kai fabrike
su vilko snukiu mane užpuolė, jis man visą laiką atrodo
vilkas", - prisipažinau Dimkai.
„Čia jau perdedi", - atsakė jis.
„Jis vilkas, vilkas, - sušukau, - jeigu jam svarbiausia
pinigai!"
„O Petka dar bjauresnis už Valką, - pasakė Dimka. -
Žuvis upėje dusina."
„Gaila, - pasakiau. - Maniau, šit jau aštuoni šimtai
metų stovi sau miestelis, ir visi jame geri... O Valka -
gyvą padarą savo rankomis į lupyklą!.. Apie tokius esu
tik skaičiusi. O tu, Dimka... tiesiog didvyris!"
Aš tikrai maniau, kad jis didvyris. Ojis sumišo:
„Liaukis!.."
„Ne, tu tikras didvyris. Tikrų tikriausias! - Paskui
staiga sukaupiau drąsą ir paklausiau: - Ar galiu su ta­
vim draugauti?.." - Ir net pati išsigandau savo drąsos.
„Draugaukim", - sutiko Dimka.
O aš paklausiau jį:
„Visą visą gyvenimą?"
„Visą visą", - šyptelėjo jis.
Iš didelio džiaugsmo aš... - Lenka akimirką nutilo, -
na, ėmiau ir pabučiavau jį į skruostą. Tiesiog iš didelio
džiaugsmo, kad jis didvyris ir dabar bus artimiausias ir
ištikimiausias mano draugas.
63
Baidyklė
 Seneli, aš taip tada džiaugiausi! -Lenkos akys suspin­
do, balsas pasidarė skambus. Kai ji kuo nors žavėdavosi,
nustodavo drovėtis, visiškai savęs nebekontroliuodavo,
ir šis jos būdo bruožas Nikolajui Nikolajevičiui taip pat
patiko. - Okai jį pabučiavau, tai visai neišsigandau, bet,
įsivaizduoji, seneli, linksmai nusijuokiau.
Dimka labai nustebo:
„Ką čia dabar sugalvojai?"
„Taip, sakau, moterys senovėje riteriams dėkoda­
vo. - Tą akimirką buvau linksma ir net užmiršau, kad
esu išsišiepus lig ausų. - O tu, Dimka, juk riteris, tu iš­
gelbėjai nuo Valkos šunį ir mane. Dabar tas laimingas
šunelis visiems miesto šunims pasakoja: „Tai bent So­
movas - šaunus vyras!"
Tuo metu man prie pat ausies kažkas šaižiai sušvilpė
ir nusikvatojo.
Atsigręžiau - priešais mus stovėjo Petka ir Valka.
Pavadėliu tempiamas vizgeno tas pats nulėpausis šuo,
kurį pirma išgelbėjo Dimka. Abudu patenkinti kvatojo­
si, kad vėl pagavo nelaimingąjį šunytį, be to, dar nusi­
klausė mūsų pokalbį. Vilkai, vilkai, o ne žmonės!
Tiesiog jiems į akis sušukau:
„Tai negarbinga!.. Slapčiomis klausytis!.."
„Panelė užsigavo", - pasakė Petka ir nutaisė liūdną
veidą.
„O tu, riteri, neužsigavai?" - paklausė Valka Dim-
ką ir įžūliai pastūmė jį petim. Su Petka jis jautėsi labai
drąsus.
O Dimka kad puolė Valką! Net Petkos nepabūgo.
Štai koks jis buvo pirma! Bet Petka nutvėrė jį, pakėlė
64
Vladimiras Železnikovas
nuo žemės, ir Dimka pakibo ore makaluodamas kojo­
mis, - Petka juk stiprus, per dvi galvas aukštesnis už
Dimką, - ir iškošė pro dantis, veik išgiedojo saldžiu bal-
V

sėliu kaip Smakovos:

„Dar sykį, drauguži, pasibučiuokim. - Užėmė di­
džiuliu delnu Dimkai veidą, pasukaliojo galvą, lyg no­
rėdamas ją nusukti. Dimka duso, nes Petka delnu jam
buvo užspaudęs bumą ir nosį. - Ir prašau tave, draugu­
ži, - giedojo toliau, - niekam neišplepėk mažutės mūsų
paslapties apie šitą šuniuką. Susitarėm?.."
„Susitarėm", - sušvokštė Dimka pro Petkos pirštus,
stengdamasis atgniaužti geležinius jo delno varžtus.
„Tai aš džiaugiuosi, kad viską teisingai supratai", -
nusišaipė Petka.
Ir vilkdami už pavadėlio šunį, abu vėl nuėjo. Valka
žvengė ir šūkavo. O šuo pašėlusiai spyrėsi, purtė galvą
ir kėlė ausimis dulkes. Vai, kaip man buvo jo gaila!
Dimka pašnairavo į mane, pagrasino kumščiu bro­
liams įkandin ir kažkodėl negarsiai sušuko:
„Ū-ū, Valka!.. Palauk, ateisi į mokyklą!.. - O kai bro­
liai nuėjo visai toli, suriko garsiau: - Šunlupiai!"
O aš sudėjau delnus, kad būtų geriau girdėti, ir iš
visų jėgų surikau:
„Šun-lu-piai!"
Petka sustojo ir pažvelgė į mūsų pusę... Mus lyg vė­
jas nupūtė, nes Dimka nutvėrė mane už rankos, ir mudu
nukūrėm. O aš įsidrąsinau ir sakau:
„Jis išgirdo, ką aš šaukiau, ar ne?"
„Išgirdo, - atsakė Dimka, - bet, supranti, reikia būti
atsargesniems... Mes - kas?.. Ojis - oho?!"
65
Baidyklė
 „Jis stiprus", - atsidusau.
„Vadinasi, neverta kišti galvos į kilpą."
Seneli, - pasakė Lenka, - įsivaizduoji, kokia kvaila
buvau. Įsivaizduoji?! Aš jam pritariau. Ir iš viso visada
jam pritardavau!.. Dabar žinau: negerai šitaip antrinti.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Šeštoji klasė triukšmingai suvirto į fizikos kabi­

netą. Pirmas ėjo Dimka, mosikuodamas taupykle su
pinigais.
Dabar jis visur kur būdavo pirmas. Jamduodavo ke­
lią, spoksodavo į bumą gaudydami kiekvieną jo žodį,
menkiausia dingstimi klausdavo patarimo. Juo tikėjo, jį
mylėjo - juk jo dėka jie tapo savarankiškais žmonėmis.
Visi vyresniųjų klasių mokiniai ir net abiturientai važia­
vo į Maskvą už tėvų pinigus, o jie, ačiū Dimkai Somo-
vui, už savo uždirbtus.
Dabarjie linksmi, mieli, nerūpestingi įsiveržė į fizikos
kabinetą atsėdėti paskutinės savo pamoko?... O paskui
atostogos - ir Maskva!.. Ir perskaitė ant lentos Margari­
tos Ivanovnos ranka parašytą skelbimą, kad vietoj fizikos
bus literatūros pamoka. Apsisuko eiti į kitą kabinetą, bet
tarpdury susidūrė su Kūtvėla ir Rudžiu. Kūtvėla, gar­
džiuodamasis milžino jėga, vienas sustūmę visus atgal
į klasę. Kažkas pargriuvo, o mergaitės pradėjo spiegti.
Kūtvėla ir Rudis buvo labai patenkinti savo pergale ir
rėkė peršaukdami vienas kitą:
- Laisvė-ė-ė!
67
Baidyklė
 - Fizika susirgo-o-o!
- Atostogos! Į kiną!
Dimka pasakė, kad jie nelaidytų gerklės, bet perskai­
tytų, kas ant lentos parašyta. Kūtvėla ir Rudis ėmė skie­
menuoti:
- Mo-ki-niaiL Vie-toj fi-zi-kos bus li-te-ra-tū-rrros,
pa-mo-ka, - skaitė dviem balsais.
Skaitydami Margaritos Ivanovnos parašą, - o ji buvo
pasirašiusi „M. I. ", - užbliovė kaip avys:
- M-e-e-e-e!
- I-i-i-i!
- O po pamokų mūsų laukia darbas vaikų daržely, -
pasakė Dimka. - Mes juk šefai!
- Kas per darbas? - pasipiktino Rudis. - Rytoj jau
atostogos!..
- Oman tėvai išvis uždraudė dirbti, - užgiedojo Šma-
kova. - Jie sako: „Geriau mokykis, o dirbsim mes."
- Mes dar tik augam! - verksmingu balseliu sucypė
Rudis.
- Mūsų organizmas silpnas! - bosu subliuvo Kūtvėla.
Jiedu prunkštė iš savo sąmojo.
- Nieko, padirbėsit. Mūsų ten laukia, - vėl pradėjo
Dimka. - Jūs, draugai bičiuliai, - pasakė Kūtvėlai ir Ru­
džiui, - jei nepatinka, drožkit sau! O mes pažadėjom ir
ištesėsim.
- Dimka nori būti vyriausiasis, - pasakė Šmakova. -
Viršininkas!
- Aha! - nusikvatojo Popovas, žvelgdamas Šmakovai
į akis. - Vaikai! Dimka - viršininkas!..
68
Vladimiras Železnikovas
 - O mes jį už pakarpos ir lauk, - Kūtvėla priėjo prie
Dimkos. - Įkyrėjai tu mums, Somovai, su savo taupy­
kle... - Atsisuko į klasę: - Teisingai sakau?
- Oi, kaip teisingai! - suaikčiojo Rudis. - Kaip pirštu
į akį.
Dimka sumišo. Nieku gyvu jis nesitikėjo tokio už­
sipuolimo. Įprato, kad visi tik ir laukia, ką jis pasakys.
O čia staiga maištas! Tuo metu tarpdury išdygo Valka.
Įsirėmė petim į durų staktą ir atsainiai pareiškė:
-Aš ne darbinis arklys, kad už dyka niuogčiau. Mūsų
valstybė turtinga.
- Pagaliau atsiradai! - atkuto Dimka. - Vaikai, o ži­
note, kuo verčiasi mūsų Valka? Tyliau!.. Tuoj aš jus nu­
stebinsiu!
Bet iš už Valkos nugaros išlindo kepurėta galva. Tai
buvo baisusis Petka.
- Valka, - tarėjis, - aš tau portfeliuką atnešiau. - Jis pa­
davė Valkai portfelį ir kraipydamas užpakalį priėjo prie
mokytojo stalo. - Sveiki, brangūs vaikučiai!.. - Atsigręžė
į Dimką, patekšnojo pirštais jamper žandą. - Ir tu, drau­
guži, dar kartą sveikas. - Jis sunkiai atsiduso. - Slapta
klausytis, žinoma, negražu, bet aš girdėjau jūsų kalbas
ir supratau, dėl ko jūs nesutariat... Pasirodo, kai kurie iš
jūsų veržiasi į darbus, nors didžioji kolektyvo dalis gei­
džia dalyvauti kultūriniame žygyje, tai yra apsilankyti
kino teatre. Aš manau, kad mažuma turi nusileisti. Toks
kolektyvo įstatymas. Taigi jūsų problema - vieni niekai.
Jis pasisuko į lentą ir, kažką niūniuodamas panosėje,
nutrynė Margaritos Ivanovnos skelbimą.
69
Baidyklė
 - Štai jūs ir laisvi. Kaip vėjas!.. Kaip motorinė valtis,
kurios variklis galingesnis už žuvies apsaugos... Būkit
laimingi, vaikai! O tu, drauguži, - pasakė jis Dimkai, -
neskriausk mano broliuko. - Jis pagrasino Dimkai pirš­
tu, visiems nusišypsojo ir išėjo.
Lenka manė, kad Dimka tučtuojau puls Valką ir vis­
ką visiems papasakos, bet jis kažkodėl tylėjo.
Tik Rudis tyloje netvirtai pasakė:
- O gal iš tiesų kažkas užsuko ir nutrynė...
- Tai bent galva! - nudžiugo Valka.
- Vadinasi, mes nieko neskaitėm?.. - nusijuokė
Šmakova.
- Vaikai!.. Nieko neskaitėme ir negirdėjome, - įsiter­
pė Popovas.
- Omūsų Popikas sumanus pasidarė, - pagyrūniškai
užgiedojo Šmakova. - Mano mokykla...
- Juk mes Margaritą apgausim! - mėgino juos sulai­
kyti Dimka.
- Užsičiaupk, pataikūne! - užriko Valka. - Į kiną-ą!
Vaikai pašoko iš suolų ir puolė prie durų.
- Į kiną! Į kiną-ą-ą!
Dimka užtvėrė kelią, bet jie būtų jį nubloškę, - taip
norėjo į kiną, - jei ne Vasiljevo šauksmas:
- O aš neturiu pinigų!
Kaip tik tada viskas ir prasidėjo. Dimka staiga kažko­
dėl užmiršo, jog ką tik pats neleido draugų į kiną, dabar
išsiveržė į klasės vidurį ir linksmai sušuko:
- Vasiljevai! Aš tau paskolinsiu!.. Visiems pasko­
linsiu, kas neturi... - Dimkos balsas buvo skambus. -
70
Vladimiras Železnikovas
Vadinasi, pasaka tokia - mes išėjom aplankyti sergan­
čios fizikės!
- Ū-ū, Somovas - galva! - žavėjosi Rudis. - Aplanky-
sim ligonę! Kaip tik mums!
- Kaip timūriečiai! - sukrizeno Valka.
Lenka taip pat ėmė kvatotis: jai patiko, kad Dimka
toks išradingas.
O jis jau rikiavo, kad eitų iš klasės po du. Ir pirmas
šmurkštelėjo prie durų. Paskui jį - Lenka. Ji net kažką
pastūmė, kad tik neatsiliktų nuo Dimkos.
Čia jiems į nugaras trenkė šaižus Mironovos balsas:
- O aš į kiną neisiu!
- Tu? - paklausė Dimka.
- Taip, - atsakė Mironova.
- Žiūrėkit, ji prieš visus! - nustebo Dimka.
- Prieš visus! - Mironovos akys sužaibavo.
- Ojei mes tave apkulsim? - paklausė Valka.
- Pamėginkit, - atsakė Mironova ir išdidžiai atsisėdo
į savo suolą.
Visi kažkaip iš karto aptilo - nė vienas nesiryžo kelti
rankos prieš Mironovą. O Dimka staiga nusijuokė, Len­
ka irgi, nors ir nežinojo, kojisjuokiasi. Daugelis kitų taip
pat ėmė juoktis, su viltimi žvelgdami į Dimką. Jukne be
reikalo jis juokiasi. Vadinasi, rado išeitį iš padėties.
- Omūsų jėga kam, Kūtvėla? - paklausė Dimka.
- Jėga - svarbiausia! - entuziastingai atsakė Kūtvėla,
pakėlė Geležinę Smeigę ant rankų ir, visiems kvatojant,
išnešė iš klasės.
Lenka baikščiai žvilgtelėjo į Nikolajų Nikolajevičių.
71
Baidyklė
 Ji kaskart taip baikščiai žvelgdavo į jį, ieškodama
pagalbos ir paspirties, kai atsimindavo ką nors, kas jai
dabar atrodė baisu. Baikštus, greitas jos neramių akių
žvilgsnis Nikolajui Nikolajevičiui bylojo: kokia aš kvai­
la, pasigailėtina ir niekam tikusi... Lenkos veide vėl ple­
veno nepanaši į kitas, tik jai vienai dovanota, tik iš jos
esybės sklindanti šypsena, Lenkos šypsena, prašanti
dabar už viską jai atleisti.
O tuo metu įvykiai pasuko kita linkme, tik Lenka
apie tai nežinojo.
Mat Šmakova ir Popovas nėjo su visais į kiną, bet liko
klasėje. Pasislėpė už prietaisų spintos, o kai visi išbėgo,
išlindo iš savo slėptuvės.
Ant mokytojo stalo tebestovėjo Dimkos užmiršta
taupyklė.
Šmakova šokuodama vaikštinėjo tarp suolų - geros
buvo nuotaikos. O Popovas kaip paprastai išplėtęs akis
spoksojo į ją.
- Žiūrėk, Dimka savo brangenybių skrynią užmir­
šo, - Šmakova pakėlė taupyklę. - Sunki! Jei turėčiau tiek
frankų, nusipirkčiau žiedelį. - Ji pasukaliojo pirštą, lyg
jį jau būtų puošęs geidžiamas žiedas.
- O aš nusipirkčiau motociklą ir du šalmus, - vamp­
telėjo Popovas.
- Negi du?- koketiškai paklausė Šmakova. - Kam?.. -
Nors jai buvo aiškių aiškiausia, kodėl Popovas svajoja
apie du šalmus.
Popovas suglumo, bet neatsakė.
- Kodėl mudu nėjom į kiną? - paklausė jis, stengda­
masis nukreipti kalbą kitur.
72
Vladimiras Železnikovas
 - Aš nėjau todėl, kad nenorėjau, - pasakė Šmakova.
- O aš kaip tu, - nusijuokė Popovas.
- Klausyk, Popovai... Tai kamtu norėjai pirkti du šal­
mus? - Ji jautėsi laikanti jį savo rankose, irjai patiko jam
įsakinėti.
Popovą perėmė karštis.
- Na? - įsakmiai paklausė Šmakova. - Ko vilkini?
-Aš... aš... - mikčiojo Popovas, mėgindamas prisipa­
žinti, ir staiga išgirdo kažkieno išganingus žingsnius ir
sušnabždėjo: - Kažkas eina!
Šmakova tuojau susiorientavo.
- Slėpkis! - įsakė Popovui ir pati šmurkštelėjo po
suolu.
Popovas įsispraudė šalia.
Į klasę įėjo Margarita Ivanovna, nustebusi pažvelgė
į lentą - iš jos skelbimo buvo belikęs parašas, dvi rai­
dės: „M. I."
Ji palengva jas nuvalė.

- Mes jau buvome perėję mokyklos kiemą, - pasako­

jo Lenka, - kai Dimka susigriebė užmiršęs taupyklę.
„Pinigų užmiršti negalima, - pasakė Valka. - Nes
juos gali nušvilpti!"
„Aš nubėgsiu!" - karštai sušukau, šokau bėgti, už­
kliuvau koja už kojos, blinktelėjau ant asfalto ir iki krau­
jo nusimušiau kelį.
„Tai negrabaila, - pasakė Dimka. - Laukite manęs už
kampo", - ir nukūrė į mokyklą.
„Neįtikai", - sukrizeno Valka.
73
Baidyklė
 „Oman neskauda!"- atšoviau Valkai ant pykčio, nors
iš nuoskaudos ir skausmo vos nepradėjau žliumbti.
„Nueik į medicinos punktą", - pasiūlė Mironova.
Nuklibikščiavau į mokyklą. Kažkas nusijuokė man
įkandin - taip šlubavau, man pasidarė gėda, kad esu to­
kia nevikri, todėl ir pati ėmiau juoktis ir dar smarkiau
šlubuoti - norėjau visus pajuokinti.
Eidama pro fizikos kabinetą, išgirdau Margaritos
ir Dimkos balsus ir siaubo pagauta sustojau. Vadinasi,
Dimka įkliuvo.
„Kodėl sugrįžai vienas? - paklausė Margarita. -
Kur kiti?"
„Išėjo, - ramiai atsakė Dimka. - Fizikė juk susirgo."
„Bet juk aš jums parašiau, kad bus literatūros pa­
moka."
„Argi?.. Vadinasi, kažkas nutrynė."
„Na ir ištvermingas Dimka", - pamaniau.
„Ne kažkas, ojūs patys, - griežtai atsakė Margarita;jos
balsas pasidarė šaltas. - Nemėgstu, kai į akis meluoja."
O Dimka jai atsako, kad ir jis nemėgstąs, kai me­
luojama.
„Tuomet prisipažink... Kur visi „nusimuilinot"? Taip,
rodos, bėgimą iš pamokų vadinat?"
Dimka tylėjo.
„Bijai teisybę sakyti?" - neatlyžo Margarita.
Ji gėdino jį ir barė... Iš pradžių sakė, jog mes niekin­
gi žmogeliai. Paskui - kad nedori ir nedėkingi. Nesu­
prantam, kad su mumis gerai elgiamasi, nepažįstam
užuojautos... Ekskursijos išvakarėse... Skaudu... Labai
74
Vladimiras Železttikovas
skaudu!.. Tiesiog kaip peilis į nugarą! Nieku gyvu nesi­
tikėjusi... Ojos balsas virpėjo.
Man pasidarė jos gaila. Jai šventė - vestuvės, o mes
jai peilį į nugarą. Paskui jos balsas sutvirtėjo. Nežinau,
kuo jis ją priveikė. Gal paniekinama šypsenėle lūpų
kamputyje - jis moka taip šypsotis.
Taigi ji barė jį, o jis kentėjo tol, kol ji išvadino jį bailiu.
„Aš bailys? - pagaliau prabilo Dimka, ir jo balsas su­
skambėjo mano ausyse. - Aš - aš - aš?!" Taip garsiai
sušuko, taip pasipiktino, kad ji išvadino jį bailiu.
Jisjuknebuvo bailys. Pameni, kaipjis iš Valkos atėmė
šunį, kaip mušėsi su Valkos vyresniuoju broliu Petka.
Apie Dimką mokykloje sklido legendos. Jis iš degančios
pašiūrės ištraukė katę vien todėl, kad verkė maža mer­
gytė - katė buvo jos. Visi ją ramino, o į pašiūrę, žinoma,
niekas nelindo... Įsivaizduoji, kaip jis pasipiktino! Jis ka­
tes iš ugnies traukė, nors jų visai nemėgo, bet traukė!
O mokytoja jam: „Bailys, menkas, niekingas bailys!"
Dimka - žmogus išdidus. O mokytoja jam: „Men­
kas, niekingas bailys!" Kaip antausį skėlė. Užsimojo - ir
pliaukšt! O aidas per visą klasę...
Aš stovėjau už durų, bet susigriebiau už žando, lyg
būčiau gavusi antausį.
Nikolajus Nikolajevičius pamatė, kaip Lenka susi­
griebė už žando, lyg visa tai būtų dėjęsi šią akimirką, ir
neištvėrė.
- Žinau, žinau, kas buvo toliau! Žinau. Tau pagailo
Margaritos. Kiaurai tave regiu - tavo širdis kilni, įpuolei
į klasę ir viską jai išklojai.
75
Baidyklė
 - Ką tu, seneli, ne aš pasakiau, - Lenka kažkodėl
ėmė kalbėti pašnibždom. - Dimka pats jai visą teisybę
išklojo.
- Tai jis viską pasakė Margaritai, ne tu? - nustebo Ni­
kolajus Nikolajevičius. - Tuomet ko jie kibo prie tavęs?..
Lenka neatsakė Nikolajui Nikolajevičiui, ji ėmė pa­
sakoti vis garsiau, vis greičiau, springdama. Žodžiai
sprūste sprūdo iš greit krutančių lūpų:
- Kai Dimka viską pasakė Margaritai, ji atkibo. Manau,
užmiršo ir savo vestuves, ir jaunikį. Nė žodžio netarusi,
išpuolė iš klasės. Aš pasislėpiau. Jos kulniukai taukšėjo
tuščiu koridoriumi kaip padriki šūviai. Paskui nebesusi-
tvardė ir leidosi bėgti. Kulniukų taukšėjimas padažnėjo
ir susiliejo į vientisą kulkosvaidžio seriją: tra-ta-ta!..
O nuo Dimkos aš taip pat pasislėpiau, kol jis prašoko
pro šalį mosikuodamas taupykle. Man galvoj viskas susi­
jaukė, išsitraukiau nosinę, užsirišau kelį - ir paskui jį...

Tuo metu klasėje iš po suolo išlindo suktas Šmako-

vos snukutis ir visai suglumusi Popovo fizionomija.
Veidai nuostabiai tiksliai bylojo apie jųdviejų nuotaiką:
Smakova buvo labai patenkinta, jos veide nušvito keis-
76
V la d im i r as Železnikovas
ta, reikšminga ir paslaptinga šypsena. O Popovas buvo
sumišęs ir net priblokštas.
- Matei? - Šmakovos balsas virpėjo iš susijaudinimo.
- Tai Dimka! - Popovas dar nesumojo, kaip žiūrėti į
tai, kas čia įvyko, dėl to su viltimi žvelgė į draugę. - Kas
dabar bus?
- Tėvus pradės tampyti, - atsakė Šmakova. - O mu­
du kvit.
- Tai bent galvelė tavo! - žavėjosi Popovas. - Vyriau­
sybės narys... Nepavydžiu jiems.
- O aš nepavydžiu Somovui. - Šmakova vėl nusi­
šypsojo ir pragydo „lapės" balseliu: - Jie dabar paro­
dys jam kiną...
- Kūtvėla jį - į ožio ragą! - sukikeno Popovas, norė­
damas įsiteikti Šmakovai.
- Įdomu, ką dabar pasakys Besolceva?.. - Šmakova
susimąstė, bet šit jos galvoj subrendo kažkoks tikslus ir
aiškus planas. Ji čiupo portfelį, bėgdama šūktelėjo Po­
povui: - Greičiau!.. Pažiūrėsime, kaip Dimka prisipa­
žins... Bus tikras koncertas! - ir išlėkė iš klasės.
Popovas kaip visuomet išlėkė paskui ją.

- Dimką pasivijau gatvėj, - pasakojo toliau Lenka. -

Iš pradžių jis bėgo greitai, ryžtingai, paskui kažkodėl
ėmė eiti pamažu, o paskui visai vos kojas vilkdamas...
ir net keletą kartų stabtelėjo, tartum išvis nebūtų sku­
bėjęs į kiną.
Pagaliau pasivijomvaikus. Maniau, Dimka tučtuojau
viską papasakos, ir mes į jokį kiną neisim. Ojis - ne. Ne-
77
Baidyklė
pasakojo. Gal nenorėjo gadinti jiems nuotaikos? Ir visi
nuėjome į kiną.
Kine visą laiką galvojau apie Dimką ir Margaritą,
nieko nemačiau, niekaip negalėjau susikaupti ir ledus,
kuriuos valgėm, išmečiau ant grindų.
Išėjus iš kino, vėl laukiau: tuoj Dimka papasakos
apie Margaritą... Mane taip krėtė drebulys, kad Gele­
žinė Smeigė pastebėjo ir paklausė, ko taip tirtu. Atsa­
kiau, kad nežinau, o pati pagalvojau: „Gal Dimka nieko
vaikams nesakė todėl, kad nusprendė pirma su manim
pasitarti? Aš juk artimiausias jo draugas."
Paskui visi išsilakstė, ir mes su Dimka likom dviese.
Vis laukiau ir galvojau: tuoj ims ir viską papasakos. Ėjau
ir dirsčiojau jam į akis. Bet jis nieko nesakė, o aš nepa­
klausiau.
Paskui koneveikiau save, kad buvau kvaila. Pagal­
vok pats!.. Jei būčiau jį paklaususi, jei būčiau pasakiu­
si, kad viską žinau, viskas būtų kitaip apvirtę. Seneli,
jis tikrai manė, kad yra didvyris! Jis dar nežinojo, kad
yra bailys, kaip ir aš nežinojau, kad labai greit pasida­
rysiu išdavikė.
- Kokia gi tu išdavikė, jeigu tai padarė jis? - paklausė
Nikolajus Nikolajevčius.
- Tikrų tikriausia išdavikė. - Lenkos veidas vėl pa­
sidarė liūdnas, sugniužo, susiraukšlėjo, ji tramdė aša­
ras. - Aš už jį šimtą kartų blogesnė. Klausyk, klausyk ir
pats pamatysi...
 SEPTINTAS SKYRIUS

- Kitą rytą, kai su Dimka įėjom į klasę, mudu suti­

ko linksmas, išsipuošęs būrys. Ne klasė, bet gėlių lysvė.
Visi buvo pasiruošę kelionei. Tik Mironova kaip visada
buvo su mokykline uniforma.
Kai atėjo Margarita, visos mergaitės ėmė jai ploti, nes
ji vilkėjo naują gražią rožinę suknelę su raudona gėly­
te - juk važiavo į vestuves! Tačiau Margarita nekreipė
jokio dėmesio į mūsų džiūgavimą.
Pamačiau jos veidą ir išsigandau. Pažvelgiau į Dim-
ką- matau, ir jis išsigando. Na, manau, dabar mums
klius už vakar dieną. Ir atspėjau.
Margarita laikė rankoj popieriaus lapelį, kuris pasi­
rodė besąs direktoriaus įsakymas.
Žinai, kas jame buvo parašyta?.. „Už sąmoningai
praleistą pamoką šeštos klasės mokiniams sumažinti
pirmojo trimestro drausmingumo pažymį. Klasės va­
dovei Margaritai Kuzminai pareikšti papeikimą. Apie
įvykį pranešti mokinių tėvams..."
Štai kas ten buvo parašyta. Mes sėdėjome sumalti į
dulkes. Juk ruošėmės į Maskvą. Suolų tarpueiliai buvo
pristatyti lagaminų.
79
Baidyklė
 O ant mokytojos stalo stovėjo taupyklė. Mes svajojo­
me sudaužyti ją Margaritos akivaizdoje, norėjome pasi­
imti pinigus į kelionę pramogoms.
Išgirdome, kaip į kiemą įvažiavo autobusai, o moky­
kloje nuskardėjo ilgas skambutis - ženklas išvažiuoti!
Mes irgi puolėme prie savo lagaminų. O Margarita Iva­
novna kad užriko:
„Į vietas!"
„Ko jūs taip šaukiate? - kandžiai paklausė Marga­
ritą Mironova. O paskui sutramdė mokytoją taip, kaip
tik ji viena mokėdavo: - Mes juk žmonės, o ne tarnybi­
niai šunys."
Iš karto pasidarė tylu tylu, bet niekas nebesėdo, visi
stovėjo ir laukė, kas bus toliau. Margarita tiesiog paža­
liavo. Suknelė rožinė, o ji pati žalia.
„Jūs dar drįstat įsižeisti, - supyko ji. - Ko stovit?.. Juk
sakiau - sėskit į savo vietas."
Visi nusliūkino į suolus, o aš kažkodėl atsisėdau ant
savo lagamino. Ir aišku - parvirtau su juo. Nuverčiau ir
kitų lagaminus. Sudundėjo subildėjo.
„Besolceva, nekrėsk juokų, - pasakė Margarita, -
nepadės."
„Aš nekrečiu", - atsakiau.
Tikrai nekrėčiau juokų. Tiesiog išsigandau jos riks­
mo. Kai kas ant manęs rėkia, būtinai ką nors ne taip pa­
darau - man visada taip išeina.
O visi mokyklos aukštai sprogo nelyginant bom­
ba, ir dešimtys kojų trepsėdamos dūmė koridorium ir
laiptais, dešimtys balsų linksmai klegėjo, lėkdami pro
80
Vladimiras Železnikovas
mūsų duris. Kažkoks išminčius kyštelėjo galvą į mūsų
klasę ir suriko:
„Ko jūs sėdit?" - Ir dingo.
Rudis nebeištvėrė:
„Margarita Ivanovna, ar nepavėluosim į autobu­
są?" - Jis labai mandagiai ją paklausė.
„Nepavėluosit, - atsakė Margarita, - nes niekur ne-
važiuosit!"
Čia tai jau, galima sakyti, visi žado neteko. Mes neva-
žiuosim į Maskvą! Šito niekas nesitikėjo.
„Kaip... nevažiuosim?" - sumikčiojo Rudis. Jį apėmė
siaubas.
„Jau prisilinksminot, - pasakė Margarita. - Iki suma­
žinto drausmingumo."
Popovas pašoko ir pastvėrė du lagaminus - savo ir
Šmakovos.
81
Ba i d y k l ė
 „O mes, sako, į kiną nėjom! Mudu su Šmakova nie­
kuo dėti!"
„Bet ir į pamoką neatėjot. Taigi niekas niekur ne­
važiuos!"
Popovas stovėjo su lagaminais ir baisiai kvailai atrodė.
„Padėk lagaminus!" - paliepė Šmakova.
Ūmai pasigirdo juokas. Visi krūptelėjo. Kas gi juokia­
si tokią akimirką? Kas per beprotis? Tai buvo Vasiljevas!
Keistasis mūsų žmogiukas.
„O tau ko linksma?" - paklausė Margarita.
„Aš supratau - jūs mus tik gąsdinat!"
„Aš gąsdinu? - nustebo Margarita. - Iš kur ištraukei?"
„Tai kodėl jūs su nauja suknele?" - paklausė Vasilje­
vas ir nusijuokė iš džiaugsmo, kad toks nuovokus.
- Matau, jis geras vaikinas, tas tavo Vasiljevas, - pa­
sakė Nikolajus Nikolajevičius.
-Jis Kūtvėlos irGeležinės Smeigės palaižūnas. Štai kas
jis. Slankioja paskui juos kaip šešėlis... Nepertraukinėk
manęs, pats toliau pamatysi, koks jis geras. Visi jie tokie
geručiai, tiesiog auksiniai - pamatysi!.. Geriau klausyk,
klausyk!.. Vadinasi, kai tas paikutis pasakė Margaritai,
kadjinai juokaujanti, ji atsakė jam, kad visai ne. Girdi, ką
čia plepi, kvaileli tu. „Aš, sako, su nauja suknele todėl,
kad važiuoju į Maskvą. Tikjūs nevažiuojat!"
Vasiljevui veidas ištįso.
„Tai negarbinga, - pasakė jis. - Direktorius pareiškė
papeikimą ir jums, ir mums. O dabar jūs važiuojat, o
mes ne. Ojuk drauge rengėmės."
Margarita kaip ims piktintis:
82
Vladimiras Železnikovas
 „Tikrai taip manai, Vasiljevai? Ar apsimeti?"
„Tikrai."
„Na, tuomet aš tau paaiškinsiu, - grasinamai tarė
Margarita. - Į kiną aš neišlėkiau, o nukentėjau per jus.
Gavau papeikimą. Man gana. Aš turėjau anksčiau išva­
žiuoti į Maskvą, turėjau visišką teisę, bet atidėjau savo
kelionę. - Margarita piktinosi ir dėl to iš žalios pasidarė
rožinė kaipjos suknelė. - Okodėl aš atidėjau savo kelio­
nę? Ar ne dėl jūsų? Kad parašyčiau jums dar tris keturis
penketus, kad įrodyčiau, kokia nepaprasta mano klasė.
Maskvoje, sako, ant manęs supyko..."
Kamkam, o mums visiems buvo aišku, kamji skam­
bino ir kas ant jos supyko - sužadėtinis. Dėl to savo su­
žadėtinio ji tiesiog pakvaišo. Po šimtą kartų per dieną jį
minėdavo, kur reikia ir kur nereikia: „Sužadėtinis, su­
žadėtinis!.."
Tai dabar, kai ji užsiminė apie sužadėtinį ir penke­
tus, pašoko Geležinė Smeigė, pati išblyško, bet ramių
ramiausiu, net vangiu balsu pasakė:
„Mums nereikia tų jūsų penketų, taigi be reikalo ne­
išvažiavote, ir ant jūsų tada niekas nebūtų supykęs."
Įsivaizduoji?.. Mironova kamnori viską gali išdrožti,
jeigu mano, kad jos teisybė.
Margaritą jos žodžiai apstulbino. Jai net akys ant
kaktos iššoko. Tiesiog mikčioti ėmė.
„Kaip jums, sako, ne gėda?.."
„O ko mums gėdytis? - įsikišo Valka. - Mes nieko
nepavogėm."
Margarita dar labiau apstulbo.
83
Baidyklė
 „Tai ką, manai, kad tik vogti gėda?"
„Okodar?-nusijuokė Valka. - Viskaspagal įstatymus."
„Tai gal jūs į kiną tyčia pabėgot, norėdami mane
įklampinti?" - baisėdamasi paklausė Margarita.
„Zino-o-o-ma!"
„Ty-y-y-čia!"
Jie šaukė, ir jiems nė kiek nebuvo gaila Margaritos.
Kaip nuo grandinės nutrūkę. Buvo pikti ant Margaritos
ir ant savęs, kad šitaip apsikvailino - dėl kino prarado
Maskvą...
ODimka sukosi kaip vijurkas, puldinėjo čia prie vie­
no, čia prie kito, stengdamasis užčiaupti jiems bumas,
tiesiog skraidė po klasę.
Bet vaikai plyšojo:
„Mes nenorim į Maskvą!.."
„Mums, kad tik dvejetų daugiau!.."
„Štai, pasirodo, kokiejūs, - pasakė Margarita. - Tuomet
nebėra ko daugiau su jumis kalbėtis." - Iržengė į duris.
„Margarita Įvanovna, palaukit! - mėgino ją sulaiky­
ti Dimka. - Juk jie juokauja!.. - Jis sukaliojosi aplink ją,
užtverdamas jai kelią. - Juk mes dirbome!.. Į Maskvą už
savo pinigus... Aš tuoj pas direktorių... Jis atleis mums.
Garbės žodis, daugiau taip nebedarysim. Margarita Iva­
novna, galima, aš pas direktorių?.. - Jis prisispaudė nu­
gara prie durų ir jos neišleido. - Paskui jūs galėsit mus
nubausti, Margarita įvanovna!"
„Leisk, Somovai! - paliepė Margarita. - Per vėlai su­
sigriebei."
„Oką mums daryti su taupykle?" - paklausė Dimka.
84
Vladimiras Železttikovas
 Margarita pasisuko ant kulniukų, pamažu sugrįžo,
paėmė taupyklę, pakėlė ją aukštai virš galvos ir... trenkė
į grindis! Įsivaizduoji?! Tai buvo lyg ugnikalnio išsiver­
žimas! Arba kaip žemės drebėjimas!.. Man pačiai grin­
dys po kojomis sulingavo.
Iki šios akimirkos dar kažko tikėjomės, kaip tas keis­
tuolis Vasiljevas. O dabar supratome: neregėsim Mas­
kvos kaip savo ausų.
„Dabar nors kasdien galit eiti į kiną", - pasakė Mar­
garita ir išėjo.
Visi sėdėjo ir tylėjo, bet vos užsitrenkė durys, puolė
prie sudaužytos taupyklės.
Ir prasidėjo...
„Jai ant pykčio pasidalykim pinigus ir paūžkim!" -
sušuko Valka.
Paikutis Vasiljevas dar norėjo juos sulaikyti.
Kūtvėla nustūmė jį ir paliepė:
„Dalyk, Šmakova!"
Šmakova surinko visus pinigus, padėjo ant stalo ir
ėmė skaičiuoti.
„Tai uždirbome!" - Valka rijo seiles, lyg ant stalo būtų
buvę ne pinigai, o koks gardumynas.
Dimka staiga pašoko ir kaip pašėlęs ėmė visus
stumdyti:
„Nelieskit! Aš pats tuojau surinksiu pinigus ir gausiu
naują taupyklę!"
Jis graibstė pinigus, kaišiojo juos po kišenes ir kaip
užsuktas kalbėjo kalbėjo: „Mes dar užsidirbsim ir mau-
sim į Maskvą per žiemos atostogas!.."
85
Baidyklė
 O Valka įsikibo jam į atlapus ir ėmė spiegti, kad tie
pinigai bendri, kad Dimka visus plėšiąs.
Valkai į pagalbą šoko Kūtvėla ir Rudis. Užlaužė Dim-
kai rankas, iškraustė kišenes ir ištraukė pinigus. O jis,
toks vargšiukas, spurdėjo jų rankose, veržėsi išsisukti.
Paskui jį paleido.
„Dalyk, Šmakova!" - įsakė Kūtvėla.
„Šmakova, nereikia! - Dimka gaudė kvapą. - Ne­
klausyk Kūtvėlos!"
„Nekomanduok, Dimočka, - saldžiai pragydo Šma­
kova. - Aš tau ne Besolceva. - O pati šnairavo į Dimką,
na, tyčia jį erzino meiliai čiulbėdama: - Ko gi tu nesimu-
ši, negini savo principų?.. Tu gi mūsų teisuolis ir nar­
suolis. A, Dimočka, Dimočka! Vade tu mūsų pirmasis...
PrisivadavaiL"
Aš tau sakiau, kad ji tikra lapė, gieda saldžiu balsu
tartum lopšinę, užliūliuoja tave tuo savo lipšnumu, o
pati žemiau juostos kerta. Ir Dimką ji visai sumurkdė -
sėdėjo kaip primuštas šunelis. Man buvo jo gaila.
O Šmakova tuo tarpu skaičiavo pinigus - krutino lū­
pas, lyg lapai šlameno per žolę. Jos nosis ištįso, lyg būtų
pagelbėjus skaičiuoti. Tik sykį atitrūko, kai akies kraštu
pamatė, kad Valka nukniaukė rublį ir įsikišo į kišenę.
Čia ji ne savo balsu sušuko, jog Valka rublį nudžiovęs.
Kūtvėla stvėrė Valką už pakarpos, šis tuoj pat atida­
vė pinigus ir apsimetė užsigavęs, kad jie, girdi, nesu­
prantą juokų.
„Ne ant tokios pataikei. Žinom mes tavo juokus, -
piktai atrėžė Šmakova ir vėl džiaugsmingai užgiedo-
86
Vladimiras Železtiikovas
jo: - Viskas!.. Tvarka. Kaip kasoje - po dvidešimt tris
rubliukus!"
Ant mokytojų stalo gulėjo trisdešimt šešios pinigų
krūvelės - tiek, kiek mūsų klasėje vaikų.
„Na ko jūs, darbininkėliai, išsižiojot? Pirmyn! - Šma-
kova dailiai susišlavė vieną krūvelę. - Susitaupysiu dar
irnusipirksiu žydrą striukę. Mūsų universalinėj mačiau.
Nukritimas!"
Po Šmakovos pinigus griebė Valka... ir kaipmat per­
skaičiavo.
„Nepasitiki?" - nusijuokė Šmakova.
„Pinigai mėgsta būti skaičiuojami", - atsakė Valka.
Paskui pradėjo imti kiti... Vieni stvarstė, antri ėmė
nerūpestingai, treti skaičiavo. Kūtvėla pasičiupo dvi
krūveles ir vieną nunešė Mironovai.
Ant stalo liko Dimkos ir mano pinigai.
„O jūs, bene jums pinigų nereikia?" - paklausė
Šmakova.
„Jie ne savanaudžiai", - sukrizeno Valka.
Dimka stovėjo šalia manęs, ir aš jutau, kaip jį krečia
šiurpulys. Staiga jis drykstelėjo prie stalo, griebė savo
pinigus ir suriko:
„Nagai nelaimingi!.. Užsprinkit šitais pinigais!.. - Jis
prišoko prie Valkos: - Še tau!.. Še!.." - ir ėmė brukti jam
savo pinigus.
Apsidžiaugiau, kad Dimka vėl drąsus, ir taip pat
sušukau:
„Ir mano atiduok!"
Šokau prie pinigų ir padaviau juos Dimkai.
87
Baidyklė
 Ojis kišo tuos pinigus Valkai, pinigai krito ant žemės
ir barstėsi, nes Valka persigandęs traukėsi šalin, stūmė
nuo savęs jo rankas ir kartojo:
„Atstok tu nuo manęs, psiche!.."
Vasiljevas riktelėjo, kad tegu visi grąžina pinigus
Dimkai, kad iš tiesų galima nuvažiuoti į Maskvą žiemą.
„Teisingai, vaikai! - nusitvėrė Dimka. - Kraukit pini­
gus čionai!" Jis surinko nuo grindų pinigus ir vėl juos
sumetė ant mokytojų stalo.
O man kaip elektra perėjo jo drąsa. Atrodė, nebeiš­
tversiu, sprogsiu - taip didžiavausi Dimka: vis dėlto
dauguma draugų jį gerbia kaip gerbę. Pamaniau, kad
dabar pats laikas papasakoti apie Margaritą. Jis viską jai
išklojo ne iš bailumo, o dėl to, kad ėjo už teisybę!
Dabar ir aš laksčiau po klasę, šokinėjau prie vaikų ir
šūkčiojau: „Duokit pinigus, duokit pinigus, grąžinkit!"
Vienas kitas man jau sugrąžino, bet nesuskubau nė pa­
dėti jų ant mokytojų stalo, nes čia mus sugniuždė Gele­
žinė Smeigė.
„Gana, Somovai, - pasakė ji. - Na ko tu vis mali lie­
žuviu ir mali, o reikia sužinoti svarbiausią dalyką."
„Girdėjot, ką ji pasakė? - Dimkos akys dar spin­
dėjo. - Aš malu liežuviu... Aš siūlau uždirbti daugiau
pinigų ir nuvažiuoti per žiemos atostogas į Maskvą...
Mironova šitai vadina malimu! - Jis priėjo prie jos: -
Tuomet pasakyk mums, brangioji Geležine Smeige, jei
aš malu, tai kas tau atrodo svarbiausia?" - Jis pasilenkė
arčiau ir prisikišo prie ausies delną: atseit, negerai iš­
girdau, pakartokite.

88
Vladimiras Železnikovas
 O aš kartojau kiekvieną jo judesį ir žodį:
„Tuomet pasakyk mums, brangioji Geležine Smeige,
kas tau atrodo svarbiausia?" - ir prisikišau prie ausies
delną.
Bet mūsų sąmojingumas ir išradingumas nepadėjo.
Geležinė Smeigė neišsigando. Ji - tai ne aš. Ji pati ką
nori gali išgąsdinti. Ji man patinka, bet ji labai negai­
lestinga.
„Vaikai! - sušuko Geležinė Smeigė, nekreipdama į
mudu dėmesio. - Žinot, kas svarbiausia? Aš supratau.
Kažkas pasakė Margaritai, kad mes nutrynėm nuo len­
tos užrašą. Taigi išeina - mus išdavė."
Ji protinga, Geležinė Smeigė, suprato. O aš, išgir­
dusi jos žodžius: „Mus išdavė", - susvyravau, lyg kir-
vapente per galvą gavusi. Pažvelgiau į Dimką, norėjau
sušukti jam: „Na ko gi tu tyli, paskui bus vėlu?!" Bet
man iš baimės liežuvis sustingo. Matau, Dimka taip pat
sugniužo. Ir akys liovėsi spindėjusios, ir drąsa kažkur
išgaravo. Tai bent Geležinė Smeigė - pakliuvo Dimka
jai ant dantų, ir trakšt.
Na tada ir prasidėjo... Visi ėmė šaukti. Staugė kaip
bepročiai.
„Bus jam!.."
„Surasim išdaviką!"
„Į mūsų tarpą įsisuko niekšas!"
„Tyliau!.. - suriaumojo Kūtvėla. - Išeina, jog kažkas
iš mūsų pripliurpė Margaritai?.."
„Taip išeina", - atsakė Mironovą.
„Okas?" - paklausė Kūtvėla.
89
Baidyklė
 Stojo tyla.
„Kas išdavė? Kas mus išdavė?" - svarstė visi, dirsčio­
dami vienas į kitą.
Tai buvo paslaptis, irjie žūtbūt norėjo ją sužinoti. Da­
bar visi pasidarė vieningi, vadinasi, visi prieš mudu su
Dimka. Vaikai žiūrėjo Geležinei Smeigei į bumą: ką ji
toliau pasakys?
Geležinė Smeigė įtariai apžiūrinėjo mus - ieškojo išda­
viko. Jos akys varstyte varstė, priekabiai slinkdamos per
mūsų veidus. Ji dar nebuvo mudviejų pasiekusi, o aš jau
tirtėjau iš baimės, nes Geležinė Smeigė vėrė kiaurai. Ir kai
ji pažvelgė į Dimką, keistu balsu tęsdama žodžius pasakė:
„Dim-ka-a... Ogi tu buvai su-grį-žę-ę-ęs..."
Tajos maniera tęsti žodžius man tikras pragaras. Sė­
dėjau nei gyva, nei mirusi.
Mūsų suolą apstojo keletas vaikų su Mironova prie­
šaky, ir per klasę nuvilnijo šnibždesys, kad tikrai Dimka
juk buvo sugrįžęs taupyklės.
„Iš tikrųjų! - Kūtvėla griebė Dimką už atlapų. - Pri­
sipažink!.. Grįžai, užsivėrei ant Margaritos?.. Ir viską
jai išklojai?"
„Jis gi mūsų gerutis! - sušuko Valka. - Kas kas, o jis
sąžinę turi, galėjo ir prisipažinti."
„Ojuk svarbiausia ne sąžinė, bet jėga! - Kūtvėla pa­
kėlė virš Dimkos didžiulį kumštį. - Aš tau kaip dėsiu į
kaktą, iš klumpių išvirsi!.."
„Vai vai vai, - pragydo Šmakova, - ojukjis išsigando.
Vaikai, mūsų drąsuolis Dimka išsigando. Tai bent nu­
meris!" - ir sukretėjo iš juoko.
90
Vladimiras Železnikovas
 O Dimka tikrai išsigando. Ir aš išsigandau. Jis ištrū­
ko: atstokit, girdi, su savo kvailystėmis, nors tai jaubuvo
nebe kvailystės.
„Chebra, Dimka kažką slepia! - suriko Valka. - Fak­
tas, kad slepia! Žiūrėkit, žiūrėkit, kaip jo akys laksto! -
Nusikvatojo. - Laksto! Oi kaip laksto!"
„AtsikabinkitL Įkyrėjot, puspročiai! - staiga kažko­
kiu svetimu balsu suriko Dimka. - Per jus į Maskvą ne­
nuvažiavom!.. „Į kiną! Į kiną!" Štai jums ir kinas - per
gerklę išlindo!"
Dimka praskyrė vaikų ratą ir žengė prie durų. Aš iš
paskos... O Geležinė Smeigė taip klastingai klastingai,
atsainiai atsainiai su šypsenėle paleido mums įkandin:
„O aš žinau... kas išdavikas!"
Mudu su Dimka sustojome lyg įbesti - tiesiog nustė-
rome. Kur bepabėgsi, jei Geležinė Smeigė viską žino?..
Iš visų pusių šaukė: kas išdavikas, na, kas?.. Kiekvie­
nas norėjo kuo greičiau sužinoti jo vardą. Išsiaiškino -
dabar troško keršto. Antra vertus, jie buvo teisūs. Argi
kas gali pakęsti išdaviką?.. Niekas jų nemėgsta. Niekas.
Visi juos niekina.
Kūtvėla prišoko prie Mironovos:
„Sakyk, kas jis?!"
Na, nusprendžiau, dabar Geležinė Smeigė dės apie
DimkąL Na, manau, dabar mums galas! Dabar jie su­
draskys mus į skutelius...
Ėmiau blaškytis, bruzdėti, norėjau slėptis už Dim-
kos - pažvelgiau į jį ir nepažinau! Priešais mane stovė­
jo kažkoks pažaliavęs lunatikas - jo mėlynos akys pasi-
91
Baidyklė
dariusios baltos. Netiki? - Lenka pasižiūrėjo į Nikolajų
Nikolajevičių. - Manai, nebūna baltų akių?.. Bet jos buvo
baltos. Tikrai! Ojolūpomis slankiojo gaili šypsenėlė, tokia
kaip mano. Ir aš išsišiepiau iki ausų - graži išėjo porelė!
Čia mane kaip perkūnas trenkė, tiesiog kiaurai per­
smelkė! Supratau, kad Dimka taip persimainė iš baimės.
Juk žmonės sako: „Iš baimės į žmogų nepanašus." Taigi
ir Dimkos veidas persimainė. Margaritai jis viską pasa­
kė, prieš ją pasirodė didvyris, o dabar išsigando.
Oaš darnorėjauuž jopasislėpti. Bet kai pamačiau, kad
jambaisu, kad žūsta mano akyse, bematant baimė praėjo.
Pajutau, kad nieko nebebijau. Paėmiaujį už rankos ir tvir­
tai spūstelėjau. Na, kad žinotų, jogjis ne vienas pasaulyje.
Man pasirodė, kad jis tai suprato ir man linktelėjo.
Išvydau, kadjo akys vėl nusidažiusios mėlynai. Apsi­
džiaugiau, pamaniau, todėl, kad paėmiau jį už rankos.
O tuo tarpu visi laukė, kas bus toliau. Tik Geležinė
Smeigė neskubėjo atskleisti mums paslapties; ji oriai ir
reikšmingai tylėjo.
„Na, Mironova, nevilkink!" - suaimanavo Rudis.
Seneli, - pasakė Lenka, - aš niekad taip nevilkinčiau
laiko kaip Geležinė Smeigė, jei žinočiau kokią baisią pa­
slaptį. Gal dėl to ją ir praminė Geležine?
Tai suvokusi, Lenka nutilo ir apie kažką susimąstė.
Nikolajus Nikolajevičius nusišypsojo, norėdamas
nors kiek sušvelninti Lenkos nerimą.
Ji neatsakė į jo šypseną; ji buvo visa pasinėrusi į tą
istoriją, kuri ją tiek iškankino ir kuri iki šiol vis dar ne­
buvo aiški seneliui.
92
Vladimiras Železnikovas
 - Otu?.. - Lenka ūmai visu kūnu atsigręžė į jį. - Ar tu
vilkintum laiką, jei žinotum apie ką nors baisią paslaptį?
- Nevilkinčiau, - trumpai drūtai atsakė Nikolajus Ni-
kolajevičius. - Niekad. Kambe reikalo kankinti žmones,
kam iš jų tyčiotis, kam versti išvirkščias ir taip silpnas jų
sieliūkštes, net jeigu jie ir kalti... Galima niekinti, nubaus­
ti, padėti, bet kankinti negražu, gėdinga, negalima. Nuo
to žmogus darosi žiaurus. Reikia būti mielaširdingam.
- Mielaširdingam? - paklausė Lenka. Ji susimąstė, ką
reiškia tas žodis.
- Zinai, koks žmogus „mielaširdingas"? - kalbėjo to­
liau Nikolajus Nikolajevičius. - Kuris turi „mielą" širdį.
Vadinasi, gerą.
- OGeležinė Smeigė vilkino, vilkino, vilkino! - pasa­
kė Lenka. - „Duodam, sako, jam tris minutes pagalvo­
ti." Ir dirstelėjo į laikrodį.
„Viena jau praėjo", - laimingu balsu užgiedojo
Šmakova.
Kraupioje tyloje slinko tos trys minutės, tas lauki­
mas. Tik retkarčiais kas nors aiktelėdavo ar prunkštelė­
davo, ir visi baikščiai dirsčiojo vienas į kitą, bandydami
iš anksto įspėti, kuris išdavikas.
„Jeigu neprisipažins, jam pačiam bus blogiau, - pa­
grasino Mironova. - Na! - Ji tartum botagu šmaukšte­
lėjo. - Nagi! Prisipažink, išdavike!.. Prisipažinsi - tai
pačiam palengvės!"
„Popovai, - įsakė Šmakova, - atsistok prie durų, nes
„jis", ko gero, dar ims ir išbėgs." - Ir kažkodėl nusijuokė.
Popovas perėjo klasę ir šaipydamasis atsistojo už mūsų.
93
Baidyklė
 „Dvi minutės!" - veik nepraverdama lūpų iškošė
Mironova.
Pažvelgiau į Dimką - jis stovėjo kaip įbestas.
„Dimka", - siaubo pagauta sušnibždėjau, norėdama
jį išjudinti.
Norėjau užrikti ant jo baisiu balsu, trenkti, kad paju­
dėtų iš vietos, priversti prisipažinti anksčiau, negu Ge­
ležinė Smeigė pasakys jo vardą.
„Trys", - suskardėjo Mironovos balsas.
„Trys, trys, trys!" - gaudė mano galvoj. Man viskas
ėmė akyse tavaruoti, būčiau blinktelėjusi ant grindų, jei
Popovas nebūtų manęs nutvėręs.
O kai atsipeikėjau, supratau, kad Dimka dar nespėjo
prisipažinti, nes vis dar stovėjo kaip ir pirma, ir niekas
nekreipė į mus jokio dėmesio.
„Na? - Kūtvėla žingtelėjo prie Mironovos, jis norėjo
kuo greičiau griebti išdaviką. - Kas jis?.."
O Mironova vėl vilkino laiką.
Dabar Dimka pagaliau vos girdimai sušnibždėjo:
„Vaikai..."
Jį išgirdo tiktai Smakova.
„Ką, „vaikai"? - Šmakova pripuolė prie Dimkos. -
Tyliau-u-u! Somovas nori kažką mums pranešti! Sakyk,
Dimočka! - saldžiu balseliu užgiedojo ji. - Sakyk!"
Bet tą akimirką Geležinė Smeigė, nepaisydama Dim­
kos, ištarė žodžius, kurie bematant pakeitė visą situaciją.
„Eikit šen visi iš eilės, - paliepė ji. - Aš tikrinsiu jūsų
pulsus, - ir grėsmingai pridūrė: - Pažiūrėsim, kaip da­
bar muša išdaviko pulsas!"
94
Vladimiras Železnikovas
 Visi suglumę susižvalgė, daugelio veidai ištįso iš nu­
sivylimo. Jie buvo pasiruošę griebti išdaviką, jie troško
keršto, o čia - kažkoks pulsas.
„Tai tu nežinai, kas jis?" - kimiu balsu paklausė
Dimka.
Pamačiau, kaip jis nudžiugo. Vargšelis net nusijuokė
iš džiaugsmo, kad Geležinė Smeigė, pasirodo, nieko ne­
žino, kad nuosprendis jam atidėtas.
„Ogal kuris nors kitas žino, kas jis?" - šaipydamasis
paklausė Popovas.
„Kitas taip pat nežino, brangusis mano Popikai, -
tarė Šmakova. - Ir mes neskubėsime... - Ji veik šoko
tarp suolų ir suokė: - Mes pamažu viską sužinosim... Ir
kuo „jis" vardu... Ir ką „jis" pasakė Margaritai... Irkodėl
„jis" taip padarė..."
„Eikite šen po vieną", - pasakė Geležinė Smeigė.
Pirmas priėjo Vasiljevas.
„Tikrink, - atkišo Mironovai ranką. - Pažiūrėsime,
kas tau išeis."
Mironova pradėjo skaičiuoti Vasiljevo pulsą. Ovisi kiti
tylėdami juodu stebėjo, pasirengę pagal Geležinės Smeigės
ženklą pulti tą, kurio pulsas tvinkčios pernelyg greitai.
„Normalus, - pagaliau pasakė Mironova. - Toliau!.."
Vaikai vienas paskui kitą ėjo prie Geležinės Smeigės,
o ji skaičiavo pulsus ir sakė:
„Normalus! Toliau!.."
Patikrintųjų daugėjo, o tikrinamųjų mažėjo.
Paskui, po Šmakovos, Geležinė Smeigė ėmė skaičiuo­
ti Popovo pulsą... ir likom tik du - Dimka ir aš! Bet Gele-
95
Baidyklė
žinė Smeigė staiga nubloškė Popovo ranką, pašoko - jos
skruostai vėl skaisčiai išraudo - ir sušuko:
„Pulsas - šimtas!"
„Pulsas - šimtas!.. Pulsas - šimtas!.. Pulsas - šim­
tas!" - pasklido per suolus.
„O kiek turi būti?" - paklausė Kūtvėla.
„Septyniasdešimt! - Geležinė Smeigė it nugalėtoja
apžvelgė klasę. - Pakliuvai, balandėli!"
„Tai bjaurybė!" - Kūtvėla griebė Popovą ir užlaužė
jamrankas.
„Aišku, kad jis! - sušuko Rudis ir puolė Kūtvėlai į
pagalbą. - Juk jie su Šmakova nėjo į kiną ir į Maskvą
norėjo dviese važiuoti."
Vaikai akies mirksniu apspito Popovą, iš visų pusių
sklido:
„Na ir Popikas! Na ir dilba!"
„Na ir vergas! Duot jam per nosį!"
„Atstokite nuo Popovo", - staiga visai ramiai pasakė
Dimka.
O aš tariau sau: pagaliau jis viską prisipažins. Vėl su­
virpėjau iš baimės: vis dėlto balsu prisipažinti, nors ir
reikia. Bet per anksti suvirpėjau, Dimka nė nemanė prisi­
pažinti. Jis pasakė: koks skirtumas, Popovas ar ne Popo­
vas tai padarė, vis tiek Margarita būtų sužinojusi, ir kad
viskuo kalti mes patys, ir nėra ko ieškot atpirkimo ožio.
„Didelis skirtumas, - pasipiktino Geležinė Smeigė. -
Žinai, kas būna už išdavystę?"
O Dimka pralinksmėjo; jis liovėsi bijojęs ir visai kaip
anksčiau pasišaipė:
96
Vladimiras Železrtikovas
 „Ak, ak, kaip baisu!"
„Popovai, pasakok!" - paliepė Geležinė Smeigė, de­
monstratyviai nusigręžusi nuo Dimkos.
„Oką?.. - Popovas patenkintas myktelėjo ir pažvelgė
į Šmakovą. - Ir papasakosiu!"
„Dar ir kaip papasakos, - nusišypsojo Šmakova, -
nors kai kam tas labai nepatiks... - Ji veidmainiškai atsi­
duso: - Ką padarysi! Visiems vis tiek neįtiksi!"
„Vaikai! - Popovas tiesiog spindėjo. - Žinot, kas
buvo!.."
Jis taip reikšmingai pažvelgė į Dimką, kad galėjai pa­
manyti, jog viską žino! Aš taip pat pažvelgiau į Dimką,
ir vėl mane kaip žaibas pervėrė: jis vėl buvo nustėręs
iš baimės! Tada, norėdama jam padėti, kaip patrakusi
puoliau į priekį.
„Paklausykite! - sušukau. - Paklausykit manęs!"
„Kas yra? - supyko Geležinė Smeigė. - Ko trukdai?"
„Kodėl trukdo, - įsiterpė Šmakova. - Ogal ji pasakys
ką nors tikra. Kalbėk, Besolceva... Mes nekantraudami
laukiame."
„Vaikai, - pasakiau. - Tai... tai..."
Įsistebeilijau į Dimką, varsčiau jį akimis, kad susi­
prastų, jog metas jam prisipažinti, jog atėjo paskutinė
akimirka. Bet jis vėl nutylėjo, tarsi nebūtų pastebėjęs
mano žvilgsnių.
„Tai... - aš ryžausi pati ištarti jo vardą, jeigu jis ne­
gali, - padarė..." Ir nutilau, nors supratau, kad trauktis
nebėra kur, visi keliai jau atkirsti. Bet man užgniaužė
kvapą, niekaip negalėjau ištarti Dimkos vardo.
97
Baidyklė
 „Ko nutilai? - primygo mane Šmakova. Ji stovėjo
prieš mane iškilminga, didinga poza, susikryžiavusi ant
krūtinės rankas. - Nagi sakyk, sakyk, kas, tavo nuomo­
ne, šitai padarė?"
Seneli! Pažvelgiau į Šmakovą ir supratau: štai kas ap­
sidžiaugs, kai sužinos apie Dimką teisybę. Staiga nusi­
šypsojau ir pasakiau visai ne tą, ką ketinau...
„Tai padariau aš!.."
- Ak štai kaip, - tarė Nikolajus Nikolajevičius ir kaž­
kaip visas persimainė.
Vadinasi, visąkaltę prisiėmė Lenka. Ojis, senas apuo­
kas, to nesuvokė. Regis, ji įstengs nugyventi savo gyve­
nimą ne blogiau už kitus Besolcevus; ji turi tų nuosta­
bių būdo bruožų, kurie daro jąneabejingą kito žmogaus
likimui, verčia kentėti dėl jo. Nikolajus Nikolajevičius,
taip netikėtai viską supratęs, neapsakomai nudžiugo.
Atsistojo ir linksmas perėjo per kambarį, niūniuodamas
sau panosėj, taip jamatsitikdavo labai retai.
- Kas tau? - nesuprato Lenka.
- Man? - Nikolajus Nikolajevičius laimingas nusi­
šypsojo. - Man tikrai nič-nie-ko!.. Pasakok toliau! Aš
klausau tavęs.
- Iš pradžių, kai pasakiau, kad tai padariau aš, dau­
gelis nepatikėjo savo ausimis: atseit, ką ji čia pliauškia.
O aš pažvelgiau į Dimką, nusišypsojau ir garsiai pa­
kartojau:
„Tai padariau aš! Aišku?.. Aš!"
Kokie juokingi pasidarė jų veidai! Rudis tik išžiojo
savo „srėbtuvę" ir užmiršo sučiaupti.
98
Vladimiras Železnikovas
 „Tu?" - Šmakova išpūtė akis.
O paskui ją ir Popovas išpūtė.
Kūtvėla tvojo man per nugarą:
V

„Se pradžiai!"
OVasiljevas kažkodėl išsigando.
„Negali būti", - sako.
„Gali, gali! - sušukau. - Tai aš!" - Ir žvilgt į Dimką:
man buvo įdomu, kada gi jis prisipažins.
Vasiljevas pasilenkė prie manęs ir patyliukais su­
šnibždėjo:
„Aš supratau... Tujuos mulkini?.."
Aš tik nusijuokiau. Vasiljevas, visai patenkintas, irgi
nusijuokė.
O Geležinė Smeigė patikėjo iš karto. Įdėmiai pasi­
žiūrėjo į mane, paskui jos veidas sužiaurėjo; ji ne iš tų,
kurie atleidžia.
„Kas gi tau šovė į galvą, baidykle tu nelaiminga?" -
paklausė ji.
„Ogi ėmė ir šovė, - atsakiau linksmai. - Bėgau į me­
dicinos punktą kojos aprišti, sutikau Margaritą... ir vis­
ką jai papasakojau", - o pati ir vėl - žvilgt į Dimką.
Rodos, jis jau buvo apsiraminęs, ir aš nudžiugau -
vadinasi, vėl jam padėjau.
Kūtvėla antrą kartą rėžė skiausčių delnu man tarp
menčių, o aš nė nekrūptelėjau.
Vasiljevas mirktelėjo man ir linksmai suriko:
„Tai drąsuolė!.. Kūtvėla, ji tavęs nebijo!"
Tikrai nebijojau. Kažkas man atsitiko. Pati savęs ne-
bepažinau, na, tartumbūčiau buvus ne aš.
99
Baidyklė
 Taigi, kai „prisipažinau", Geležinė Smeigė tuoj pa­
ėmė valdžią į savo rankas, ir visi jai pakluso. Ji įsakė
uždaryti duris.
Valka griebė mokytojų kėdę, įkišo į durų rankeną,
sukrizeno ir pasitrynė delnus.
„Tai bus smagumėlio!"
Mes sėdėjome uždaryti - tartum atsiskyrę nuo viso
pasaulio. Ten visur virė gyvenimas, kieme laimingieji
ruošėsi į Maskvą, o mes sėdėjome klasėje vieni tarp ke­
turių sienų.
Buvo matyti, kad niekas dorai nežino, ką su manim
daryti.
Pirmas susigriebė Valka - suprato, kad reikia mane
mušti. Ir paleido į mane kempinę. Kempinė atsitrenkė į
sieną ir šleptelėjo Popovui į nosį.
„Ouž ką mane?" - suriko Popovas.
Aišku, visi ėmė juoktis, gražiai išėjo: taikė į mane, o
kliuvo vargšui Popovui. Aš irgi nusijuokiau ir mirktelė­
jau Dimkai: atseit, o tu, kvailiuk, ko nelinksmas?
Bet Dimka sėdėjo paniuręs kaip debesis.
O Geležinė Smeigė nė nemanė juokauti. Ji užšoko
ant suolo:
„Vaikai, iškilo aikštėn baisi istorija. Tarp mūsų atsi­
rado išdavikas!.. - Ji apžvelgė visus, skruostai parau­
do iš pasipiktinimo. - Kaip mes ją nubausim? Reikia
nuspręsti."
Vasiljevas kad užriks:
„Sudeginkim ant laužo! Tegu ją ištinka pilietinė
mirtis!"
100
Vladimiras Zeleznikovas
 „Teisingai! - nudžiugo Rudis. - Sudeginkimant laužo!"
Vėl visi pratrūko juoktis, nes Rudis, šaukdamas: „Su­
deginkim ją ant laužo!" - juokingai maivėsi.
Ir aš nusijuokiau, žvilgtelėjau į Dimką ir parodžiau
jam, kad man visai nebaisu.
Bet Geležinė Smeigė vėl atsispyrė visuotinei links­
mybei.
„Kūtvėla, - įsakė ji, - išvanok Rudį, kad nesimaivytų."
Rudis pats tuoj pasidavė, jis sušuko:
„Aš kaip visi!.. Niekojai nedovanosiu!.. - Prilėkė prie
manęs: - Ū-ū-ū, lepūnė!"
„Gerai, Rudi, paskui galėsi rėkti, o dabar patylėk. Ir
pamiršk kvailus savo juokus, - pasakė Geležinė Smei­
gė. - Mūsų reikalas rimtas, ir rimtai turim pasikalbėti."
Zinai, seneli, - pasakė Lenka, - Mironova labai tvir­
tos valios žmogus. Aš tuomet vėl pagalvojau: ne be rei­
kalo ją praminė Geležine Smeige, ne be reikalo.
„Tai dovanosim jai ar ne?" - Jos akys tiesiog deginte
degino.
Dabar visi paleido gerkles:
„Nedovanosimi.."
„Dovanosimi.."
O aš dar nieko nesuprasdama surikau:
„NedovanokitL NedovanokitL"
„Tyliau!" - nuramdė visus Geležinė Smeigė.
Mironova suprato, kad visi laukia, ką ji pasakys, ir
todėl, kaip buvo pratusi, vėl patylėjo, paskui džiūgau­
dama paskelbė:
„Besolcevai - boikotas!"
101
Baidyklė
 Visi vieningai pritarė:
„Boikotas! Boikotas!"
Tą akimirką iš koridoriaus kažkas truktelėjo duris,
paskui ėmė belsti ir šaukti, kad tučtuojau atidarytume.
Pažinome Margaritos balsą.
Išsigandau, kadji įsiverš ir išduos Dimką. Ojis dar la­
biau išsigando negu aš. Pirštų galais pribėgo prie durų,
prispaudė prie lūpų pirštą: atseit, visi tylėkit!
Žinoma, mes nutilome. Ir aš, kvailutė, kaip ir jis,
spaudžiau pirštą prie lūpų ir kraipiau galvą, kad niekas
nekrebžtelėtų, niekas žodžio netartų.
Margarita beldė ir beldė.
„Tučtuojau atidarykit!"
ODimka, baltas baltutėlaitis, nė lašeliuko kraujo vei­
de, stovėjo prie durų. Baisu buvo į jį žiūrėti - taip jis
drebėjo.
Margarita neatlyžo:
„Atidarykit, atidarykit!"
Geležinė Smeigė priėjo prie Dimkos, nustūmė jį,
atidarė duris, ir priešais mus išdygo Margarita. Įtariai
paklausė:
„Kas per boikotas?.. Kas čia darosi?"
Mes tylėjome.
Tuo metu, mūsų laimei, kažkas iš koridoriaus pašaukė:
„Margarita Ivanovna!.. Jus Maskva kviečia!"
Kai Margaritą kviečia Maskva, ji viską užmiršta. Išsi­
blaškiusi ji pažvelgė į mus, sakytum nebežinodama, ko
taip beldėsi ir ko jai reikia, nusišypsojo, mostelėjo ranka
ir išbėgo.
102
Vladimiras Železnikovas
 Geležinė Smeigė šaltakraujiškai uždarė duris ir,
kreipdamasi į klasę, paklausė:
„Vadinasi, Besolcevai..."
Jai vieningai atsakė:
„Boi-ko-tas!"
„Boikotas!" - šūktelėjo Vasiljevas, springdamas iš
juoko.
„Niekas, girdit, nė vienas neturit su ja kalbėtis, - rei­
kalavo Geležinė Smeigė. - Tepajunta visų mūsų panie­
ką! O tam, kas sulaužys priesaiką, irgi paskelbsim ne­
gailestingą boikotą! Mūsų šūkis: „Boikotas išdavikui!"
„Boikotas! - sklido iš visų pusių. - Tegyvuoja tei­
singumas!"
„Tai pasiautėsim! A, Somovai?! - ėmė tarškėti Val­
ka. - Pavaikysim tavo draugužę!.. Nagi, sušunkam
drauge: „Boi-ko-tas! Bai-dyk-lei!" - kibo jis prie Dim-
kos. - Ko nešauki?"
Dimka vyptelėjo ir netarė nė žodžio.
O visi aplinkui sujudo, subruzdo:
„Kaip? Somovas prieš boikotą?"
„Somovas išsiskiria iš visų! Ai ai ai!.."
„Tai ką, Dimočka, tu tikrai prieš boikotą? - paklausė
Šmakova. - Negražu išsiskirti iš kolektyvo, neteisinga."
Dimka tebevypsojo, nors jambuvo nebe juokai.
Valka pamatė, kad Dimka sutrikęs, išmuštas iš vėžių,
ir tiesiog priskreto prie jo:
„Na pasitempk, pasitempk, Somikai! - Ir stvarstė jį
rankomis, tampė ir žvengė, matydamas, kad baigia su-
murkdyti Dimką. Ir šokinėjo, kraipėsi aplink jį. - Nagi
103
Baidyklė
sušunkam, sušunkam drauge: „Boi-ko-tas Bai-dyk-
lei!.." - Jampatiko taip šūkaloti, jis mažne giedojo: „Boi-
ko-tas Bai-dyk-lei!" - ir mygo mygo Dimką.
Nebeištvėriau. Man pagailo Dimkos, ir suspigau tie­
siai Valkai į veidą:
„Boi-ko-tas!.. Boi-ko-tas!.."
To nesitikėjęs, Valka persigando ir atšoko:
„Ką, sukvailiojai? Į ausį staugi!"
O apačioj, kieme, tuo tarpu gyvenimas bėgo savo
vaga. Atėjo iškilminga akimirka - autobusų vairuotojai
paleido variklius. Jų gausmas pasiekė mūsų langus, ir
Šmakova suriko:
„Autobusai išvažiuoja!"
Mes prisiplojome prie langų ir pavydžiai žiūrėjome
į kunkuliuojantį mokyklos kiemą, pasikeisdami vienu
kitu žodžiu apie išvykstančius:
„Žiūrėkit, Margarita su gėlėmis... Oi, oi, kokia paten­
kinta!.. - pasakė Šmakova. - Kokia išdidi... Nuotaka!"
„Pamatė mus... Šypsokitės jai, šypsokitės, - liepė
visiems Geležinė Smeigė ir pati nusišypsojo. - Pamo-
juokim rankutėmis. - Ji pamojavo Margaritai ranka. -
Tegul nemano, senikė, kad mes užvertėm kanopas iš
sielvarto."
„Išvažiuoja... - Rudžio balsas suvirpėjo. - O mes!.."
Jo akys pritvino ašarų.
„Dar moja mums perekšlė, - bjauriai nusižvengė Val­
ka. - Gerai būtų nusispjaut jai ant galvos. Ji stovi - tik
šlept ant viršugalvio!.."
„Na ir šunsnukis!" - ūmai pasipiktino Kūtvėla.
104
Vladimiras Železnikovas
 „Kodėl šunsnukis? - atsiliepė Valka. - O kaip ji su
mumis pasielgė?"
„Vėl moja, - nusišiepė Kūtvėla. - Gal šaukia mus, kad
pasveikintume ją su vestuvėmis?"
„Pro mokytojynę bėgau ir pro praviras duris mačiau,
kaip mokytojai su Margarita geria šampaną ir taurėmis
daužiasi, - išsprūdo man. - Įkišau galvą ir pasakiau:
„Margarita Ivanovna, aš taip pat jus sveikinu." Moky­
tojai visi sumišo, net juokas. O direktorius užspringo ir
užsikosėjo... Paskui visi ėmė juoktis..."
„Tuapsukri, - pastebėjo Geležinė Smeigė. - Išdavikė,
be to, dar pataikūnė."
„Mironovą, per daug neužsiplepėk", - užtarė mane
Vasiljevas.
- Na, o ką Dimka?.. - veik šūktelėjo Nikolajus Niko-
lajevičius.
- Dimka?.. Nieko. Jis rimo - buvo matyti. Tiesa, kai
Geležinė Smeigė pasakė, kad aš išdavikė ir pataikū­
nė, jis greit nusigręžė nuo manęs, kad nesugaučiau jo
žvilgsnio. O Margarita tuo metu vėl mums pamojavo
ranka. Šmakova pasakė:
„Ko ji mojuoja kaip vėjo malūnas?"
„Vaikai, - kaip beprotis subliovė Rudis, - ji mus šau­
kia!.. Ji persigalvojo!"
„Persigalvo-o-o-jo! Į Maskvą!"
Visus lyg vėjas nupūtė - jie užmiršo ir mane, ir boi­
kotą, ir Dimką!.. Mudu su Dimka likome dviese.
Tau patinka „Miegantis berniukas"? - paklausė Len­
ka senelį ir greit, nelaukdama Nikolajaus Nikolajevi-
105
Baidyklė
čiaus atsakymo, pridūrė: - Neatsakyk. Nereikia... Oman
jis labai patinka. Jis į Dimką panašus. Tik „Miegančio
berniuko" šypsena išgąstinga, o Dimkos išdidi. Didelis
skirtumas. Anksčiau aš to nesupratau. O dabar pajutau,
kad myliu išsigandusius žmones. Jie kažkokie kitokie,
jie dreba dėl kitų.
Lenka pažvelgė į Nikolajų Nikolajevičių ir droviai
nusišypsojo:
- Todėl ir tu man patinki... Okai mudu likome klasėje
dviese, Dimka pasidarė lyg iš akies trauktas „Miegantis
berniukas", nes pradingo jo išdidumas. Jis taip pažvel­
gė į mane, kaip niekad. Liūdnai liūdnai. Manau, norėjo
pasakyti man kažką nepaprasto, svarbaus. Ne, ne tai,
kad jis visus išdavė Margaritai, bet dar kažką...
Jei aš, kvailė, nebūčiau susijuokusi, jis būtų pasakęs.
Mačiau, kad tie žodžiai laikėsi jam ant liežuvio galo. Ir
viskas gal būtų buvę kitaip. O aš nusikvatojau. Įsivaiz­
duoji?.. Kvailė!
Jis puolė nuo manęs bėgti. Aš paskui jį. Dūmiau laip­
tais, šokinėdama per dvi pakopas, ir man buvo linksma
linksma... Paskutinį kartą buvo linksma.
Lenka vėl nutilo. Veidas persimainė. Nikolajui Niko-
lajevičiui jau seniai jos veidas buvo lyg atversta knyga.
Pastebėjęs, kaip graudžiai nusviro jos lūpų kampučiai,
žinodavo: Lenka prisiminė kažką liūdna.
- Seneli, nejaugi man niekad nebebus linksma? - pa­
klausė Lenka. - Nejaugi gyvenimas praėjo?
- Ką tu!.. Ką tu!.. - nusigando Nikolajus Nikolaje-
vičius. - Atsikvošėk, Jelena!.. Pagalvok, ką kalbi. Man
106
Vladimiras Železnikovas
greit septyniasdešimt, o aš pilnas vilčių, dar turiu dau­
gybę planų... - Jis kalbėjo padrikai: - Argi čia jau visas
tavo gyvenimas? Paklausyk! Kartą... Tą vienintelį kartą
atvažiavai pas mane į svečius, mama tave atsivežė. Ži­
noma, nieko neprisimeni, maža buvai. Vienąsyk pradin­
gai iš namų. Kilo panika - mergaitė pradingo!.. Radau
tave prie „Miegančio berniuko". Drabužius jam buvai
atnešusi. Laukei, kada jis pabus, norėjai, kad apsireng­
tų ir eitų su tavim kartu. Vis laukei, laukei, kada gi jis
pabus!.. Aš tau sakau: laikas namučių. O tu kad ėmei
žliumbti: noriu, kad jis pabustų, ir baigta!.. Vos parsine­
šiau tave.
Lenka sėdėjo ant sofos susirietusi į kamuoliuką. Ke­
liai rėmėsi Nikolajui Nikolajevičiui į šoną, ir jis pajuto,
kaip Lenką krečia drebulys.
- Ar nesusirgai? - paklausė jis. - Drebi.
Nikolajus Nikolajevičius išėjo iš kambario ir sugrįžo
nešinas apklotu - apklojo Lenką.
„Kaip smarkiai ją surietė", - pagalvojo jis.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

- Tai va, kai mudu su Dimka išpuolėme į mokyklos

kiemą, - pasakojo toliau Lenka, - iš karto pasidarė aiš­
ku, kad Margarita nepersigalvojo ir į jokią Maskvą mes
nevažiuojame.
Kieme buvo tikra šventė. Klegesys. Negalėjai susi­
gaudyti, kas kur. Na, tiesiog kovų pulkas tuoj išskris į
pietų kraštus. Visi šaukė, kits kitą perrėkdami, dainavo,
šoko. Autobusai ūžė, tėvai kaišiojo savo numylėtiniams
pyragus ir obuolius, tarsi būtų išlydėję juos mėnesiui, o
ne kelioms dienoms.
O mūsų šeštoji tylėdama susigrūdo į krūvą. Ji atrodė
lyg sustingęs ledynas įsisautėjusioje jūroje.
Mudu su Dimka prisiplakėme prie vaikų.
Tuo metu iš mokyklos išėjo mokytojai, lydintys Mar­
garitą į vestuves. Jie kažką jai kalbėjo, ir iki mūsų atskli­
do jų balsai:
„Laimingai!.."
„Būtinai atsivežk jį! Viena nesirodyk!.."
Atsisveikindama su mokytojais, Margarita juokėsi,
glėbesčiavosi, bučiavosi ir staiga... pamatė savo brangią
šeštąją! Šypsena išnyko iš jos lūpų, na, tartum būtų pri­
siminusi kažką nemalonaus. Pasuko į mūsų pusę.
108
Vladimiras Železnikovas
 „Margarita Ivanovna! - pasigirdo jai įkandin. - Kur­
gi jūs?.. Mes išvažiuojame!"
„Tuojau!.. - Ji stengėsi perrėkti burzgiančius variklius
ir ūžiančią minią. - Palaukit!"
Margarita skubinosi prie mūsų, dėliodama iš vienos
rankos į kitą didelę gėlių puokštę. Paltas atsilapojęs, kad
visiems būtų matyti gražioji suknelė.
„Margarita Ivanovna! - riktelėjo kažkurį mokytoja į
megafoną. - Pavėluosit į vestuves!"
Visi sužiuro į Margaritą, minia valandėlę nuščiuvo, o
ji sumišusi mostelėjo ranka ir paklausė mūsų:
„Kas per istorija su boikotu?"
„Su boikotu? - paklausė išradingoji Geležinė Smei­
gė. - Ak su boikotu..." - Išraiškingai pažiūrėjo į mane:
tik pamėgink, girdi, pasakyti, nelaimingoji baidykle!
„Oi, Margarita Ivanovna, - įsikišo Šmakova, - jūs su­
knelę išsitepėt."
Margarita susijaudino ir ėmė ieškoti, kur išsitepusi.
„Čia, - Šmakova parodė jai dėmę ant krūtinės. - Gai­
la. Tokia graži!"
„Mar-ga-ri-ta Iva-nov-na!.. Mes iš-va-žiuo-jam!" -
šaukė mokytojai.
Visi jau sėdėjo autobusuose ir žiūrėjo į mus ir Marga­
ritą. O Margarita padavė Šmakovai gėles, trynė nosine
dėmę ir kalbėjosi su mumis.
„Ne tave, - tarė ji, - Mironova, klausiu, o Besolcevą.
Na, Besolcevą, pasakok, už ką tau paskelbė boikotą?"
Aš neatsakiau, nes mačiau, kad Margarita čia pat
mane užmiršo - stovėjo lyg ir su mumis, o iš tiesų jau
riedėjo į Maskvą pas savo sužadėtinį. Gal jau regėjo
109
Baidyklė
save Maskvoje, kaip ji atvažiuoja, kaip ją sutinka suža­
dėtinis ir kaip abu, susikibę už rankų, bėga į Santuokų
rūmus. Ne, aš jos nesmerkiau. Jos veidas spindėjo tokiu
džiaugsmu ir laime, jog man pačiai pasidarė linksma.
„Ir kur aš ją išsitepiau?" - pasakė Margarita vis dar
trindama nosine dėmę.
„Gal nuo šampano?.." - įgėlė Šmakova.
„Nuo šampano? - paklausė Margarita. - Tuomet
pražuvo suknelė. - Prisiminė mane: - Nagi atsakyk,
Besolceva!"
Kūtvėla įrėmė kumštį man į šoną, norėdamas įbau­
ginti. Dėl to mane suėmė juokas - bijausi kutenimo.
„Mes taip žaidžiame", - išdaužiau, leipdama iš
juoko.
„Čia toks žaidimas", - paaiškino Vasiljevas.
„O ko tu juokiesi, Besolceva? - griežtai paklausė
Margarita. - Manau, kad nėra ko čia juoktis."
„Bijausi kutenimo", - paaiškinau.
„Kutenimo? - Margarita išpūtė akis. - Okas tave ku­
tena? Kas per niekai?.."
„Nežinau."
Na, čia Margarita visai supsichavo:
„Kas per kvaili atsakymai! Visiškai išdykot. Sugrį­
žusi paimsiu jus į nagą! - Ji ištraukė gėles Šmakovai iš
rankų. - Būtinai paimsiu!" - Ir nubėgo.
Autobusai pamažu praplaukė pro mus. Kažkas pa­
mojavo mums ranka, kažkas nutaisė kandžią grimasą,
ir mes dar pamatėme, kaip besišypsanti Margarita su
gėlėmis sėdasi į pirmą sėdynę.
110
Vladimiras Železnikovas
 Kiemas bematant ištuštėjo. Ką tik atrodė ankštas
ir mažas, o dabar iš karto pasidarė didelis ir erdvus.
Visi išvažiavo, o mes likome su jaunesniųjų klasių
mažyliais.
Iki šiol dar nesupratau, tiesiog nepagalvojau, kad
visi išvažiuos, o mes liksim, ir dėl to visų akyse būsiu
kalta aš. O dabar pagalvojau.
Tuo metu visa mūsų klasė, nukabinusi nosis, nukū-
prino atgal į klasę lagaminų ir mus apsupo Mironovos
kompanija. Visų akys buvo vienodos: piktos, dygios,
svetimos - visi jie buvo prieš mane!
Gal pirmą kartą krūptelėjau... Baisu vienam prieš vi­
sus, net jei ir teisus esi.
Čia ir prasidėjo, čia ir įsisiautėjo...
Valka suriko:
„Ū-ū-ū, gyvate! Prišnypštei!" - taip suriko, kad ap­
linkui visi išgirdo, - jis visų gerklingiausias klasėje.
Visi, kas dar buvo kieme, ėmė dairytis. Pirmokiukai,
kurių dar neėmė ekskursijon, sukliko, sucypė:
„Kur gyvatė?.. Kur gyvatė?.."
„Štai ji! Štai ji, vaikučiai! Žiūrėkit! - Rudis mane pa­
stūmė. - Barškuolė! Neikit artyn, dar ims ir įkirs!"
Mažyliai nustėro iš siaubo. Pirmą kartą gyvenime re­
gėjo barškuolę gyvatę žmogaus pavidalu.
Klasė slinko prie mūsų su Dimka ir šūkavo:
„Palaižūne!"
„Skundikė!"
Dimka sukruto:
„Vaikai, ko jūs?.. Juk dar neišsiaiškinom!"
111
Baidyklė
 „Išsiaiškinom, - atšovė Geležinė Smeigė. - Ir tvirtai
nutarėm - jokio pasigailėjimo!"
Vasiljevas išsigando:
„Tai viskas rimtai?.. Besolceva, ar teisybė! Pasakyk,
pasakyk jiems, kad pajuokavai."
„Čia jau nebe juokai! - užgiedojo Šmakova. - Ar ne,
Dimočka?"
Dimka neatsakė.
„Sudeginkimją ant laužo!" - suspigo Rudis.
Bet dabar iš jo žodžių niekas nebesijuokė.
„Na, kam boikotas, na, kam gi taip?!" - nenustygo
Dimka.
„Aš sakiau, sakiau, - džiūgaudamas rėkė Valka, - jis
išvien su ja! Uch, Somovai, klius tau nuo mūsų!.."
„Į vidurį! - paliepė Geležinė Smeigė. - Tvirčiau lai­
kykit kits kito rankas, kad jie nepaspruktų iš rato!"
Jie susikibo rankomis, ratelis virto ratu, kuris turėjo
pervažiuoti mane ir Dimką.
„Kaipgi čia išeina, - nesiliovė Valka, - Somovas prieš
boikotą, ir viskas jam baigsis geruoju? Ką?.. Boikotas ir
Somovui!"
„Tyliau! - Geležinė Smeigė įėjo į vidurį ir paklausė
Dimką: - Somovai, tu prieš boikotą Besolcevai?"
Manęs ji iš viso nesiteikė matyti.
Dimka pažvelgė į mane ir vėl neatsakė.
„Tyli, vadinasi, prieš!" - sušuko Rudis.
„Tada ir jamboikotas!" - nusprendė Geležinė Smeigė.
„Man? - nusigando Dimka. - Boikotas?.."
„Priėjai liepto galą!" - nusikvatojo Valka.
112
Vladimiras Železnikovas
 „Nuo šios akimirkos, Somovai, tu mums nebeegzis­
tuoji", - pasakė Mironova.
„Somovas ėmė ir išgaravo!" - šaipėsi Šmakova.
„Mironovą, paklausyk..." - pradėjo Dimka.
Mironova nuo jo nusigręžė.
„Šmakova, ir tu prieš mane?" - nustebo Dimka.
„Aišku, - atsakė Šmakova. - Su išdavikais aš nesu-
sidedu."
„Mušk juos!" - Valka puolė prie Dimkos.
Iš baimės užsimerkiau.
Vasiljevas praskyrė ratą ir pastojo Valkai kelią. Dim­
ka trūktelėjo mane už rankos, ir mudu išbėgom.
Lenka nusišypsojo:
- Beveik išnešė mane ant rankų... Taip, taip... Pasiro­
dė stipruolis!
- Kurgi ne, - lyg berniūkštis pasišaipė Nikolajus Ni-
kolajevičius. - Jis ir stipriausias, ir drąsiausias.
Lenka nepastebėjo Nikolajaus Nikolajevičiaus pa­
šaipos.
- O kai mudu ištrūkom, - pasakojo ji, - išgirdau
užpakaly trepsėjimą. Jie šaukė mums įkandin, ir aš
pažinau jų balsus: „Vykimė-ė-ės!" - šaukė Mironova;
„Mušk juos!" - Valka. Ir Šmakova: „Boiko-o-otas!" Jų
šauksmai mus vijo pirmyn, lėkėme, kiek kojos neša,
neatsigręždami.
Mudu pribėgome kirpyklą ir stabtelėjome atsikvėp­
ti. Beveik apsiraminau. Man buvo smagu, kad Dimka
mane išgelbėjo. Iš pradžių aš jį išgelbėjau, paskui jis
mane - argi ne puiku?
113
Baidyklė
 Netyčia pažvelgiau į kirpyklos veidrodį ir nepažinau
savęs - lyg aš, lyg ir ne. Buvau iš veido išėjus.
Kirpėja teta Klava, Rudžio motina, dirstelėjo pro du­
ris, pažiūrėjo į mus, nusišypsojo ir pasakė man:
„Graži, graži..."
Dabar mudu su Dimka labai rimtai pasikalbėjome.
„Kada tu spėjai viską papasakoti Margaritai?" - rū­
pėjo Dimkai.
„Aš?.. Margaritai?.." - paklausiau. Ir nutilau, jeigu
jis toks kvailys ir nesuprato, kad aš tai padariau tik dėl
jo. Vėl pažvelgiau į veidrodį ir kažkodėl uždainavau:
„Mar-ga-ri-ta-a-a!.."
„Na, ko neatsakai?" - griežtai paklausė Dimka.
„Mar-ga-ri-ta-ta-ta-ta! - uždainavau šokdama. - Ar
matei jos akis? Ji kalbėjo su mumis, pati... regėjo tik jį -
savo sužadėtinį. O kokia graži jos suknelė! Kai užaug­
siu, būtinai tokią pasisiusiu!"
„Klausyk, - pertarė mane Dimka, - užteks pūsti man
į akis miglą! Sakyk, kada tu jai viską papasakojai?"
„Oaš jai nieko nepasakojau!"
Vėl atsisukau į veidrodį ir pagalvojau: jei išmokčiau
sučiaupti lūpas, būčiau nieko sau.
Dimka stovėjo man už nugaros, bet veidrodyje mūsų
veidai buvo greta. Įdomu buvo žiūrėti į mus iš šalies -
tartum drauge būtume nusifotografavę.
„Okam pasakei?"
„Nie-kam! - Palengva atsigręžiau į jį, plačiai išplė-
čiau akis ir neužmiršau sučiaupti lūpų. Nusprendžiau
dabar visada būti graži. - Netiki - nereikia."
114
Vladimiras Železrtikovas
 „Na gerai, tada paaiškink, kodėl šitaip pasakei
jiems?" - paklausė Dimka.
„Panorau ir pasakiau. - Aš vėl gražiai nusišypso­
jau. - Iš pradžių nemaniau sakyti. Bet staiga kažkas man
atvėrė bumą ir mano balsu tarė: „Tai aš padariau!"
Jis išsigandęs pažvelgė į mane.
„Ko taip žiūri į mane? - sakau ir ramiai ramiai pridu­
riu, kad jam širdis neplyštų. - Tada aš stovėjau už durų
ir viską girdėjau."
Mano atsakymas jį pribloškė - susvyravo lyg girtas,
vos išsilaikė ant kojų.
„Tai tu dėl manęs?!" - pagaliau suprato. Iš nuostabos
pakilo jo antakiai.
„Ne, - atsakiau. - Dėl Aleksandro Puškino."
„Na, tu ir pašėlus... - Jis nerado sau vietos. - Dėl ma­
nęs!.. Oką dabar daryti?"
„Ką nori", - nerūpestingai atsakiau.
Dabar, kai viską Dimkai papasakojau, baimė visai
praėjo. Mane apėmė džiaugsmas, kad jis žino, jog aš jį
išgelbėjau.
„Jie mudu užpjaus", - niauriai ištarė Dimka.
„Oaš nebijau, - atsakiau. - Mes juk dviese?"
„Dviese! - Ir staiga kaip padūkęs šoko į priekį: -
Eime pas juos! Aš jiems viską papasakosiu!.."
„Antai jie! - pamačiaujuos iš tolo ir sušukau: - Vaikai!"
Jie išlėkė iš už kampo, bet mano šauksmo neišgirdo
ir mūsų nepastebėjo.
Dimka kažkodėl delnu užėmė man bumą ir įtempė
pro praviras kirpyklos duris.
115
Baidyklė
 Teta Klava pažvelgė į mus labai nustebusi. Matyt, no­
rėjo paklausti, kodėl Dimka man užėmė bumą ir tempia,
bet nespėjo, nes už kirpyklos langų sušmėžavo mūsų vi­
jikai: Mironova, Kūtvėla, Rudis, Šmakova, Popovas...
„Tolikai!" - Teta Klava pamatė pro langą Rudį.
„Jie čia! - pasigirdo Valkos balsas. - Aš turiu šuns
uoslę!"
„Na, - pamaniau, - dabar jie mus suras, pagaus, iš­
temps į dienos šviesą... Ims šaukti: „Mušk ją!" ODimka
viską apie mane ir papasakos!.. Tai bus juoko", - galvo­
jau ir todėl džiaugiausi.
Nuo šios valandos prasideda liūdniausi dalykai. Jei
nebūčiau buvus kvailė, tuojau viską būčiau supratusi.
Bet aš tikėjau ir buvau kaip akla. Pažvelgiau į Dimką, o
jis vėl išsigandęs. Vėl visas persimainęs. Akys laksto, lū­
pos virpa... Zinai, atrodė lyg bangų blaškomas. Tai čia,
tai ten. Todėl man ir pasidarė jo gaila. Kai nieko nėra - jis
drąsuolis. Kai pasirodo vaikai - paskutiniausias bailys...
Taigi stovime mudu už užuolaidos ir nė krust. Oteta
Klava greitai nutipeno prie durų, norėdama nutverti
mylimą savo sūnelį. Bet kad ir kaip ji skubėjo, Dimka
vis tiek įsigudrino ją paprašyti mūsų neišduoti. Tokiu
tirtančiu balseliu:
„Teta Klava, neišduokite mūsų... Mes nuo jų pasislė-
pėm. Čia toks žaidimas..."
Teta Klava linktelėjo, kad viską supratusi, atidarė
duris ir pašaukė:
„Tolikai! Kodėl neišvažiavai?"
„Mūsų nevežė", - atsakė Rudis.
116
Vladimiras Železnikovas
 Jis stovėjo per trejetą metrų nuo mūsų. Net jo veidą
mačiau; jis dyrojo iš už tetos Klavos peties.
Pamaniau, kad dabar tikrai sučiaudėsiu, juk visada,
jei kas slepiasi, sukosti arba sučiaudi pačiu netinka­
miausių metu. Bet nesukosėjau ir nesučiaudėjau.
Seneli! Kad tu žinotum, kaip dabar gailiuosi, kad
tyčia nesučiaudėjau. Būtų Rudis išgirdęs, visus sušau­
kęs... Ir Dimka būtų turėjęs viską papasakoti... Vienas
nusičiaudėjimas, įsivaizduoji, būtų daug ką pakeitęs.
Kai Rudis motinai išdrožė, jog mūsų nevežė, ji tie­
siog rankas nuleido, atsitraukė nuo jo ir užsidengė vei­
dą delnais.
„Tai bėda! Oaš tėvui paskambinau. Perspėjau, kad tu
atvažiuoji."
„O ką tėvas?" - greit paklausė Rudis.
„Pasakė, kad džiaugiasi ir laukia", - atsakė teta Klava.
„Laukia?.. - Pamačiau, kaip pasikeitė Rudžio vei­
das - staiga nukaito skruostai. - Laukia manęs?!"
„Žinoma, tavęs. Ko gi kito. - Teta Klava pataršė Ru­
džiui plaukus. - O tu netikėjai, kad jis apsidžiaugs, tave
pamatęs."
Pašnairavau į Dimką - nepatogu, kad klausomės
svetimo pokalbio. Rudis juk nežino, kad klausomės. Aš
kumštelėjau Dimką alkūne, norėjau išeiti ir pasirodyti,
bet Dimka prispaudė mane prie sienos.
„Tai gal tėvas pats tada atvažiuos? - kažkaip tyliai ir
netvirtai paklausė Rudis. - Tai būtų puiku!"
„Na ką tu!.. - atsiduso teta Klava. - Pats jis niekados
neatvažiuos."
117
Baidyklė
 „Kodėl?.. - Niekados negirdėjau, kad Rudžio bal­
sas skambėtų taip liūdnai ir beviltiškai. - Mes juk treji
metai nesimatėme! Ir tu pati sakai, kad jis džiaugiasi,
kad laukia."
„Nesusiruoš, - atsiduso teta Klava. - Darbas."
„Susiruoši Susiruoši" - staiga sušuko Rudis.
„Na ką tu, Tolikai?.. - Mačiau, kaip teta Klava apka­
bino sūnų. - Neverk, neverk!"
„Rudi! - pasigirdo Kūtvėlos balsas. - Jų čia nėra!
Bėgam!"
„Aš jiems parodysiu! - Rudis išsiveržė iš motinos
rankų. - Pašokinės man ta baidyklė!.."
„Tolikai! Tolikai!" - sušuko teta Klava, bet Toliko ir
pėdos ataušo.
Teta Klava įėjo į kirpyklą ir susidūrė su mumis - ma­
tyt, mus buvo pamiršusi.
„A, jūs dar čia! - pasakė. - Pala, pala, juk judu iš tos
pačios klasės su mano Toliku?"
„Tos pačios", - prisipažino Dimka.
„Okodėl jūsųnevežė į Maskvą?"- paklausė teta Klava.
Mudu su Dimka susižvalgėme.
„Na todėl... - atsakė Dimka, - todėl, kad vakar pabė­
gom iš pamokos į kiną."
„Tai begėdžiai! - palingavo galvą teta Klava. - Tai
nedorėliai!"
Mes jos nesiklausėme ir išpuolėme iš kirpyklos. Dim­
ka kažkodėl uždėjo savo ranką štai čia.
Lenka parodė Nikolajui Nikolajevičiui, kaip Dimka
uždėjo ranką jai ant peties.
118
Vladimiras Železttikovas
 - Na, lyg būtume suaugę, vaikinas ir mergina. - Ji nu­
sišypsojo ir pažvelgė į Nikolajų Nikolajevičių. - Va kai tu
buvai dvylikos metų, ar apsikabindavai merginą?
- Aš?.. Dvylikos? - Nikolajus Nikolajevičus visiškai
suglumo, išgirdęs šį klausimą.
Jau norėjo pameluoti Lenkai, kad, žinoma, apsikabin­
davo, bet paskui pasijuto paraudęs kaip vaikas, - me­
luoti jis visai nemokėjo, - ir prisipažino, kad ne.
- Tai matai, - pergalingai pasakė Lenka, - o Dimka
mane apkabino. Dieną. Visų akivaizdoje. Saulei švie­
čiant, žmonėms žiūrint. Jo ranka buvo karšta karšta. Aš
taip apkiautau, kad mano burna pati savaime išsišiepė
iki ausų, ir visai užmiršau, jog ką tik nusprendžiau būti

119
Ba i d y k l ė
gražuolė. Džiaugiausi, kad Dimka mane apkabino, tik
baisiai sumišau, kojas man pakirto, visa susigūžiau, no­
rėdama būti mažesnė.
O kai priėjom mūsų gatvę, Dimkos sesuo, pikčiur­
na Svetka, pamačiusi, jog einam apsikabinę, kad ims
spiegti:
„Jaunasis irjaunoji! Tili tili šleivoja! Jaunasis irjauno­
ji! Tili tili tili šleivoja!"
„Tai kvaiša, - pasakė Dimka. - Nežiūrėk jos!"
Aš atsigręžiau į Svetką ir tariau:
„Na šūktelėk, dar kartą šūktelėk!"
„Lenką - jaunoji! Lenka - jaunoji! - klaikiai suspigo
Svetka. - ODimka - jaunasis!" - ir pasileido bėgti.
Mudu likome stovėti kur stovėję.
Zinai, seneli, man kažkodėl net patiko, kad Svetka
mane erzina. - Lenka pasisuko į Nikolajų Nikolajevi-
čių. - Ar tai blogai?
- Kodėl blogai, - atsakė Nikolajus Nikolajevičius, -
tai tam tikra prasme net puiku.
- Ir aš taip pamaniau, - nesitverdama džiaugsmu,
pasakė Lenka. - Visai kaip tu. - Ir panorau padaryti ką
nors nepaprasta, ypatinga. „Zinai, Dimka, sakau, žinai...
Aš dabar eisiu į kirpyklą pas tetą Klavą!"
„Ko?" - išsigando jis.
„Noriu pasidaryti šukuoseną!.. Nes šiaip vis su ka­
som ir su kasom..."
„Geras sumanymas, - nudžiugo jis. - Eime. Aš tave
palydėsiu."
Ir mes Svetkos akivaizdoje apsisukome ir nubėgom
į miestą.
120
Vladimiras Železnikovas
 - Na, o ką Dimka darė? - veik sušuko Nikolajus Ni-
kolajevičius. - Jis ką nors pasakė dėl vaikų?
- Ko tu šauki? - atsakė Lenka. - Žinoma... Sakė. Tai
yra, jis nieko nesakė... Jis tik apsiramino.
- Apsiramino?.. - paklausė Nikolajus Nikolajevi-
čius. - Koks džiaugsmas!
- Apsiramino, - linktelėjo Lenka, vis dar nepastebė­
dama Nikolajaus Nikolajevičiaus pašaipos.
„Supranti, - sako jis man, - aš manau, kad vaikai
nepatikės manim, jei tuoj pat prisipažinsiu. Sakys, kad
tave iš bėdos gelbsčiu. Juos reikia nuteikti. Geriau prisi­
pažinsiu vienas, be tavęs. - Jis pažvelgė į mane. - Okaip
tu manai?"
- Na na! - pasakė Nikolajus Nikolajevičius. - Tai jau
visai įdomu. Ką gi tu jam atsakei?
„Aš taip manau, kaip tu!" - atsakiau.
- Šmaikštus atsakymas, - tarė Nikolajus Nikolajevi-
čus. - Na, o ką jis?
-Jis buvo ramut ramutėlis. Tylių tyliausias... Manau,
jam labai patiko mano žodžiai. O aš labai nudžiugau -
vadinasi, vėl, jau kelintą kartą, aš jam padėjau.
- Nieko sau ramut ramutėlis, - ūmai supyko Niko­
lajus Nikolajevičius. - Tave, supranti, muša, plaka, o
jis - nė šnipšt?!
Jis buvo taip pasipiktinęs, kad net pašoko, perlėkė
per kambarį ir suaičiojo.
- O ko tu juokiesi? - Lenka įdėmiai pažvelgė į Niko­
lajų Nikolajevičių.
- Aš juokiuosi?! - nusistebėjo Nikolajus Nikolajevi­
čius. -Aš raudu, jei nori žinoti!.. Koks gerutis... Ramiau-
121
Baidyklė
sias berniukas!.. Lepūnėlis! Ojaučiu - iš akių nepaleisk,
kitaip, ko gero, dar gerklę perpjaus.
- Tu smerki mane, kad pagailėjau Dimkos... išdavi­
ko? - paklausė Lenka.
- Atleisk kam nori, prašau!.. Bet ne išdavikams, - at­
sakė Nikolajus Nikolajevičius. - Aš nepakenčiu niekšų.
- Juk tu pats sakei, kad reikia būti mielaširdingam! -
gynėsi Lenka.
- Sakiau! Sakiau! - vėl ėmė rėkti Nikolajus Niko­
lajevičius. - Ir niekad savo žodžių neatsiimsiu! Bet tu
įsivaizduoji esanti gailestinga tik todėl, kad pagailėjai
niekšo?.. Juk tai juokinga!
- Jis ne niekšas! Ne niekšas! Tada jis dar nebuvo niek­
šas!.. - atsakė Lenka ir ėmė kalbėti pašnibždom: - Tąaki­
mirką negalėjau kitaip... Džiaugiuosi, kad jampadėjau...
- Tai ko tuomet išvažiuoji? - paklausė Nikolajus Ni­
kolajevičius.
Lenka pažvelgė į jį lyg įginta į kertę pelytė.
Bet Nikolajus Nikolajevičius taip įsismarkavo, kad
jau nebeįstengė nustoti.
- Kokia gi tu gailestingoji? Tu tik Dimkai viską atlei­
di... Okitiems?..
- Kiti bjaurybės! - sušuko Lenka. - Pikti! Jie vilkai
ir lapės - štai kas jie! Jeigu ne jie, jis seniai būtų pri­
sipažinęs.
- O aš netikiu, kad visi jūsų klasėj nedorėliai! - pasa­
kė Nikolajus Nikolajevičius. - Negali to būti!
- Netiki? - Lenka įtūžusi pažvelgė į Nikolajų Niko-
lajevičių.
122
Vladimiras Železnikovas
 - Netikiu? - tvirtai atsakė jis.
Dabar jie stovėjo vienas priešais kitą, ir abiejų akys
žėrėjo pykčiu, tarsi būtų ketinę muštis. Nikolajus Ni-
kolajevičius spaudė Lenką, Lenka traukėsi, traukėsi
atgal, kol nugara atsirėmė į sieną, - senelis ja netikėjo,
ir tai ją sukrėtė!
- Netiki? - dar kartą tyliai paklausė ji ir pakėlė į jį
akis, vis dar vildamasi, kad jo veidas nepatvirtins tų
žodžių.
Nikolajus Nikolajevičius nusiminęs papurtė galvą:
„Netikiu!" - nors jau buvo pasiryžęs iš gailesčio atsisa­
kyti savo žodžių. Antra vertus, ką jis turėjo daryti. Pri­
tarti jai? O ką tuo laimėsi? Dar nubėgs pas tą mažutį
niekšelį ir viską jam dovanos! Taigi visur pritarti nega­
lima - reikia turėti aiškią poziciją. Ir apskritai, kas yra
„pritarimas" - ar ne pataikavimas?.. Ne, tai būtų ne pa­
gal jo principus.
- Jie visi kaip vienas bjaurybės! - sukliko Lenka. -
Greitai tuo įsitikinsi!
- Niekados nepatikėsiu! - Nikolajaus Nikolajevi-
čiaus akys pasidarė negailestingos ir šaltos, o randas ant
skruosto plykstelėjo akinamu baltumu. - Niekados!
- Tuišvien su jais! Nieko nežinai - irjau prieš mane! -
Lenka susigūžė į kamuoliuką. - Nenoriu tavęs matyti!..
Išvažiuosiu! Išvažiuosiu! - Ir puolė bėgti.
Nikolajus Nikolajevičius pasileido paskui ją ir nutvė­
rė už peties. Manė, kad stengsis ištrūkti, bet ji atsisuko,
o veidelis, kuris ką tik liepsnojo nuo įniršio, pasidarė
vaikiškas, dailus, tartum būtų buvusi aštuonerių metų.
123
Baidyklė
Tik akys rodė, kaipji kankinasi - atkakliai stengiasi kaž­
ką suprasti.
- Nagi nusiraminkim. - Nikolajus Nikolajevičius
švelniai priglaudė ją prie krūtinės, paglostė pakaušį. -
Juk tu protinga mergaitė! - Perbraukė ranka per plonutį
kaklą, ir sugėlė širdį. Jos kaklas buvo tiesiog vytelė, šiau­
delis. - Sėskim... - Jis patraukė besispyriojančią Lenką ir
pasodino ant sofos. - Ir viską man papasakosi toliau,
kas buvo. Pažadu daugiau nepertraukti tavęs, nes tikrai
per anksti imu daryti išvadas... - Jis apkabino ją, uždėjęs
delną ant aštrios mentukės, ir tvirtai suspaudė. - Nors
savo žodžių aš ir neatsiimu.
Lenka tylėjo.
- Žinai, turbūt arbatinuką užkaisiu. - Nikolajus Ni­
kolajevičius atsistojo. - Išgersim arbatos. Kaip viena
mano pažįstama, labai linksma senutė, sako: „Man taip
matos, kad nuo arbatos gaunu daug sveikatos!"
Bet Lenka tvirtai jį sulaikė:
- Nenoriu arbatos!
Nikolajus Nikolajevičius pažvelgė į ją.
- Ir daugiau nebepasakosiu. - Pasakė ir išėjo į greti­
mą kambarį.
O Nikolajus Nikolajevičius, kad ir labai jau liūdnai
nusiteikęs, pagalvojo, koks nepaprastas žmogus jo Len­
ka - kokia aistra, koks tiesos troškimas! Kaip gerai kar­
tais jis ją supranta! Tikrai juodu vieno lizdo paukščiai. Ir
sumišo: pasidarė nesmagu, kad taip pagalvojo apie save.
Tiesa, Nikolajus Nikolajevičius apsidžiaugė pirma
laiko. Lenka nors ir neišbėgo iš namų, nors ir pasakė
124
Vladimiras Železnikovas
jamkeletą žodžių po audringo jų ginčo, bet paskui užsi­
rangė ant sofos, įsispraudė į kertelę ir ilgam nutilo.
Nikolajus Nikolajevičius juokavo, meilikavo jai, pa­
sakojo juokingas istorijas - niekas negelbėjo. Lenka tylė­
jo. Tuomet jis sunkiai atsiduso, užsivilko darbinę striu­
kę ir ėmėsi kasdienių darbų, manydamas, kad dirbant ir
nuotaika pasitaisys.
Nikolajus Nikolajevičius atsinešė iš kiemo glėbį malkų
ir paleido jas visu smarkumu ant grindų. Iki šiol taip nie­
kada nedarydavo. Pliauskos, krisdamos viena ant kitos,
subildėjo ir akimirką sutrikdė tą nežmoniškai slogią tylą.
Bet Lenka ir dabar tylėjo.
Jis taip užpleškino ugnį, kad aukštyn pakilo liepsnos
stulpas. „Untermarkas"- apvali, geležimaptraukta, juo­
dai nudažyta, siekianti lubas krosnis - traškėjo irdrebėjo
nuo pliūpčiojančios viduj ugnies. Ir Nikolajui Nikolaje-
vičiui rodėsi, kad tas iki raudonumo įkaitęs skambantis
stulpas gali trūktelėti aukštyn, prakirsti lubas ir išlėkti
į padanges kaip kosminė raketa. Gal ši raketa nuneštų
Lenkos liūdesį į amžinas žvaigždes, į miglotą mėnulį, į
skaisčią saulę?..
Bet nieko panašaus neatsitiko - stebuklas neįvyko.
Ugnis krosnyje palengva nuslopo, iš pradžių žaisdama
žioruojančiomis žarijomis, o paskui mirgančiomis mė­
lynomis anglimis.
Nikolajus Nikolajevičius bejėgiškai skėstelėjo ranko­
mis - kaip išblaškyti tą Lenkos liūdesį.
O paskui kūreno kitas krosnis, slankiodamas po
kambarius, įsižiūrėdamas į paveikslus, kurie kabė-
125
Baidyklė
jo visur, nuo grindų iki lubų. Juose buvo pavaizduoti
žmonės - dabar tokių jau nebesutiktum - pailgo griež­
to veido, plačiai įspaustų akių. Jie tylėdami sekė, kaip
Nikolajus Nikolajevičius pluša pasilenkęs prie krosnių,
kiša pro dureles malkas, neduodamas ugniai užgesti.
Jukjeigu jo protėvis, baudžiauninkas dailininkas Be-
solcevas, nebūtų šių paveikslų nutapęs irjeigu kitos Be-
solcevų kartos nebūtų jų išsaugojusios, pasaulis nebūtų
pažinęs šių gyvastingų veidų, ir niekas niekad nebūtų
sužinojęs, kad šie žmonės gyveno žemėje.
Pastaruoju metu Nikolajus Nikolajevičius vis daž­
niau apie tai susimąstydavo. Ir jo paties gyvenimas,
toks trumpas ir dėl to liūdnas, kaip ir kiekvieno žmo­
gaus, staiga pasirodė jam ilgas, tartumbūtų trukęs išti­
sus amžius.
Dabar, kišdamas beržines pliauskas į krosnį, šildan­
čią tris nedidelius galinius namo kambarius, jis prisimi­
nė, kaip vieną rytą pakirdo ir suprato, kad gyveno čia
amžinai, nors į gimtuosius namus buvo pagrįžęs vos
prieš dešimt metų. Bet jo gyvenimas taip glaudžiai buvo
susijęs su visais Besolcevų šeimos ir miestelio praeities
įvykiais, kad visa tai susiraizgę į tvirtą mazgą, kurio
niekamjau nebepavyks nei išnarplioti, nei perkirsti.
Jis ėjo nuo paveikslo prie paveikslo, be žodžių kal­
bėdamasis su visais tais žmonėmis iš drobių, kol priėjo
„Mašką" ir sustojo, jau kelintą kartą žiūrėdamas į ją ir
gėrėdamasis.
Nikolajus Nikolajevičius nukreipė žvilgsnį į Lenką -
kaip jiedvi su Maška panašios.
126
Vladimiras Železnikovas
 Maška stovėjo tarpdury skaisčiai balta, su naminio
audeklo marškiniais iki grindų. Mergaitė, matyt, buvo
bebėganti iš tamsios trobos į saulės nutviekstą kiemą,
bet paskutinę akimirką kažkodėl staiga sustojo tarpdu­
ry ir greit pasuko galvą. Plikai nukirpta. Gal persirgus
ligą? Burna pravira, lyg ką tik būtų tarusi kažkokį žodį,
kuris tuoj tuoj pasieks Nikolajaus Nikolajevičiaus ausis.
Kaip tik todėl, eidamas prie Maškos, jis visuomet steng­
davosi nekelti triukšmo ir įsiklausydavo.
Atvirai šnekant, Nikolajus Nikolajevičius Mašką kai
kuo įtarė. Na, gal kad ji daro giminišką įtaką Lenkai
kaip savo palikuonei, nes jau kitą dieną, kai jis parsinešė
„Mašką", išgirdo, kaip Lenka kažkam pasakė:
- Nežiūrėk taip į mane. Vis tiek aš to nedarysiu. Nie­
ku gyvu!
Nikolajus Nikolajevičius greit įėjo į kambarį, jampa­
sidarė įdomu, kas atėjo pas Lenką, bet ten nieko nebu­
vo. Nikolajus Nikolajevičius paklausė Lenką, su kuo ji
šnekėjosi. O ji sumišo ir nieko neatsakė. Bet jam buvo
aišku, su kuo - su Maška.
Odar po poros dienų - Nikolajus Nikolajevičius gerai
atsimena, nes buvo lapkričio 7 ir jis anksti rytą pirmas
savo gatvėje iškabino ant vartų vėliavą, paskui ėmėsi
taisyti šventiškus pusryčius, - suskambo telefonas. Len­
ka galvotrūkčiais puolė prie telefono, ir jis nesuskubo
net rankos ištiesti į aparatą, nors stovėjo čia pat. Ji griebė
ragelį, tarė: „Alio?" - ir barkštelėjo jį ant šakutės. Ni­
kolajus Nikolajevičius suprato, kad skambina Dimka,
ir greitai išnyko mezonine, nenorėdamas jiems truk-
127
Baidyklė
dyti. Ir didžiai nustebo išgirdęs, kaip Lenka... užtraukė
dainelę. Bet kas nuostabiausia - ten, apačioje, kaip jam
pasirodė, skambėjo du balsai, ne vienas. TartumLenkai
kažkas būtų pritaręs. O gal tai vėjas gaudė kaminuos ar
girgždėjo išdžiūvusios grindų lentos?.. Ogal tai jų vėlės
atlėkė į svečius ir prabilo?.. Nikolajus Nikolajevičius,
stovėdamas tarp paveikslų, susijuokė.
- Su kuo tu ten dainuoji? - šūktelėjo žemyn, persi­
svėręs per laiptų turėklą.
Daina nutrūko, paskui Lenka nusijuokė ir šūktelėjo:
- Su Maška!
Visa tai buvo praeity, mieloj, laimingoj praeity. O da­
bar viskas iširo, pakriko, subyrėjo į šukes. Reikėjo kaž­
kaip išsiveržti iš užburto rato. Tik atsargiai, atidžiai, ne­
pamesti tako, perspėjo save Nikolajus Nikolajevičius.
Jis užlipo į mezoniną ir, kaip darydavo Lenka, išėjo
paeiliui į kiekvieną iš keturių balkonėlių ir pažiūrėjo į
visas keturias pasaulio šalis, tikėdamasis, kad gal kuri
apšvies jamprotą. Tačiau nieko iš to neišėjo.
Nikolajus Nikolajevičius nusileido į sodą. Ėmė ge­
nėti sausas šakas ir tepti medžių žaizdas rudais dažais,
kurių liko nuo stogo.
Jis manė, gal šis darbas atvilios Lenką, bet ji neatėjo
jam padėti. Vadinasi, jai neįdomu vilgyti į dažus tep­
tuką ir braukyti per šviesų medžio pjūvį, kol pilkame
obels kamiene liks ryški dėmė?.. Blogi reikalai!
Darbuodamasis sode, Nikolajus Nikolajevičius visą
laiką stebėjo Lenką. Kartąji išėjo iš namų, ir jis kaipmat
atsidūrė už jos kaip šešėlis. Kur ji - ten jis. Vis norėjo
128
Vladimiras Železtiikovas
išgauti nors žodį iš nebylių jos lūpų, prašnekinti ją, pra­
juokinti... Bet ji atkakliai tylėjo. Tartumžado netekusi.
Jis sugavo liūdną, išgąstingą jos žvilgsnį. Širdin lyg
peiliu kas smeigė - taip norėjosi jai padėti, taip be galo
norėjosi ją išgelbėti, - jis puolė prie jos. Bet Lenka praė­
jo pro šalį, jos galva šmėkštelėjo tarp juodų sulytų šakų
ir išnyko.
Nikolajus Nikolajevičius metė darbą sode, sugrįžo į
vidų, atsigulė ant lovos, užsiklojęs galvą apklotu, tikėjo­
si pailsėti ir pabusti ką nors tvirtai ir aiškiai nutaręs.
Jo miegas buvo neramus ir trumpas. Jampasidingo-
jo ar galbūt prisisapnavo, jog kažkas tyliai pašaukė jį ir
kažkodėl timptelėjo už nosies. Iškart atsimerkė - prie
lovos stovėjo Lenka. Nikolajus Nikolajevičius sumirk­
sėjo - užsimerkė ir vėl atsimerkė - tuščia, jokios Lenkos.
Dingo. Nieko nėra. „Na, - pamanė sau, - visai nusigala­
vau, ko tik nesusapnuoja išgąsčio apimtas žmogus..."
Nikolajus Nikolajevičius apsivertė ant kito šono, dėl
visa ko nusitvėrė ranka už nosies, kad niekas sapne jos
negriebtų, ir vos užsnūdo, vėl kažkas tyliai jį pašaukė.
Dabar jis išvis išsiblaivė ir pašoko - iš baimės pašoko:
kodėl negirdėti Lenkos ir ką ji veikia?
Jis atsargiai nutykino į Lenkos kambarį, norėdamas
įsitikinti, kad ji sveika ir gyva.
Lenka taip pat miegojo - pavargo per šią sunkią dieną.
Jau leidosi sutemos, ir į langą veik negirdimai pla­
kėsi skystas rudens rūkas. Vakaro prieblandoje Lenkos
veidas jam pasirodė nepaprastai dvasingas: mielas ma­
lonus, tiesiog šventas.
129
Baidyklė
 „Ir tokios gražuolės, tokio nuostabaus žmogaus
meilę atstūmė tas nelaimėlis menkysta Dimka Somo­
vas!" - susirūstinęs pagalvojo Nikolajus Nikolajevi-
čius. Jis pamažu ir patyliukais ėmė trauktis prie durų,
tiesiog sklendė per grindis, kad neišvaikytų Lenkos
sapnų ir nesudrumstų jos žavingo paveikslo. Nuo
slenksčio dar kartą atsigręžė, norėdamas pasigrožėti
Lenka, ir... apstulbęs sustingo: ji žiūrėjo visiškai ne­
miegotomis akimis.
Lenka stebėjo Nikolajų Nikolajevičių kaip katė pelę,
kurią tuoj tuoj ketino sugauti, - betrūko, kad ji pama­
nytų, jog jisai ją seka.
- Matai, susapnavau, kad kažkas man už nosies
timptelėjo, - lyg atsiprašydamas pasakė Nikolajus Ni-
kolajevičius.
Jis nusprendė ją prajuokinti šia žinia - ir prajuokino.
- Už nosies? - ji nusijuokė.
- Ir dar susapnavau, kad už nosies mane truktelėjai
tu! - Nikolajus Nikolajevičius įdėmiai pažvelgė į Lenką.
- Aš? - Lenka vėl nusijuokė.
Nikolajui Nikolajevičiui patikdavo, kai Lenka taip
juokdavosi - tartum varpelis skambteli ir nukrinta į
žolę.
Tik dabar Nikolajui Nikolajevičiui visai netikėtai atė­
jo į galvą, kad Lenka su juo kalbasi. Vadinasi, atleido?..
- O gal tu tikrai buvai pas mane atėjus? - atsargiai
paklausė.
Lenka linktelėjo.
- Ir traukei mane už nosies?
130
Vladimiras Železnikovas
 Lenka vėl linktelėjo.
- Baisu! Kaip tu drįsai?! Be nosies galėjau palikti. Ojei
būtum įdrėskusi? Tai irgi nelabai malonu.
- Norėjau tave pažadinti... O žinai, kodėl? - Ji pa­
žvelgė į jį taip, lyg būtų norėjusi atskleisti kažkokią
paslaptį. - Tavo teisybė - kokia iš manęs gailestingoji.
Pameni, apie Rudį pasakojau, kad jis kaip cirko klou­
nas, kad jam nė peruko nereikia, kad jis iš prigimimo
rudas. Ir visi vaikai iš jo kvatojo, ir aš kvatojau, ir jis
pats juokėsi garsiau už visus, net ašarodamas iš juoko.
Pameni?
- Žinoma, pamenu, - atsakė Nikolajus Nikolajevičius.
- O kodėl jis toks, - susirūpinusi paklausė Lenka, -
kaip manai?
- Todėl, kad Rudis. Visi šaukia: „Rudi! Rudi!.." Ojis
to bijosi ir stengiasi neišsiskirti. Visi plėšia gerkles, ir jis
plėšia, visi muša, ir jis muša, net jeigu nenori. Aš paži­
nojau tokių žmonių.
- Seneli, o kas, jeigu jis ne kvatojo iš savęs, bet ver­
kė... - Lenka siaubo apimta nutilo. - O kas, jeigu jam
akys ašarojo ne iš juoko, bet iš nuoskaudos?.. O aš juo­
kiausi iš jo.
- Galbūt tu dar dėl kurio iš jų klydai? - paklausė Ni­
kolajus Nikolajevičius.
- Tu taip manai? - Ji giliai susimąstė. - Dėl kurio gi?
Lenka naujaip pažvelgė į tai, kas atsitiko. Gyvas jos
veidas tuojau persimainė - įgavo sumišusio žmogaus iš­
raišką, dabar jis bylojo: kaipgi taip išėjo, kad aš tyčiojaus
iš Rudžio tik todėl, kad jis rudas?!
131
Baidyklė
 Jos antakiai tragiškai užlūžo, lūpų kampučiai nu­
sviro. Ji pasisuko į Nikolajų Nikolajevičių, ir pilkai
rausvoje blėstančios dienos šviesoje jis išvydo dideles
liūdnas jos akis.
 DEVINTAS SKYRIUS

Dimka lūkuriavo Lenkos prie kirpyklos, kol ši darėsi

šukuoseną, norėdama nustebinti visą pasaulį. Jis stovė­
jo, atsirėmęs alkūnėmis į vitrinos turėklą, ir labai susi­
domėjęs skaitė „Jaunojo techniko" žurnalą.
Paskui jis pamatė Mironovą ir Šmakovą. Jos kalbėjosi
ir pamažu ėjo jo pusėn.
Dimka, nespėjęs nieko pagalvoti, kažkodėl pasislė­
pė už kirpyklos kampo. Kodėl? Kam? Jis ir pats nelabai
suprato ir jau buvo beišeinąs iš savo priedangos, bet at­
siminė, kad tėvai dar nežino, jog jis neišvažiavęs į Mas­
kvą. Tad nukūrė namo pasakyti.
Pakeliui jam dingtelėjo, kad negerai, jog neperspėjęs
paliko Lenką. Ji išeis iš kirpyklos su nauja šukuosena,
džiugi, linksma, o jo nėra. Ko gero, dar ims ir užtaikys
ant tų kvaišių, tos vėl pradės kibti, apkuls ją - ką joms
reiškia. Jis ryžtingai pasuko atgal ir kaktomušomis su­
sidūrė su Valka. Pasijuto kažkaip suglumęs, sumišęs,
anksčiau jamniekad taip nebūdavo.
- O kur brangioji tavo draugužė? - paklausė Valka.
- Ką aš žinau, - išsprūdo Dimkai, nors jis ir nemanė
taip atsakyti. - Tu ją medžioji, ne aš, - ir nukūrė toliau,
stengdamasis nebegalvoti apie Lenką.
133
Baidyklė
 O bėgdamas vaizdavosi, kaip drąsiai atskleis vaikams
savo „išdavystės" paslaptį. Tai bus juoko!.. Jie nieko jam
nepadarys; jis visiems įrodys, kad buvo jo teisybė. Jis pa­
sakys, jog Lenkajį gelbėjusi todėl, kad pamaniusi, jog jisai
pabūgęs. Ojis tylėjęs, nes nusprendęs, jogjai reikia grūdin­
tis valią, kad galėtų įveikti sunkumus. Očia tokia proga!..
Ši netikėta mintis labai jam patiko. Netrukus jau
buvo tikras, kad iš tiesų viskas taip ir atsitiko. Net pašo­
ko aukštyn iš džiaugsmo ir pasuko atgal į kirpyklą.
Kaip jis lėkė, kaip skubėjo!.. Tiesa, neilgai. Sustojo ir
pamanė, kad visa tai jis geriau padarys kitą kartą. Ir vėl
pasuko namo. Vėl sustojo: ko gero, vaikai dar nutvers
Lenką ir be jo įgąsdins.
„Ką jie jai padarys, - raminosi. - Tikriausiai dabar
jau išsilakstė po namus ir šveičia pietus."
Dimka pasijuto alkanas, atsiminė, kad šiandien pie­
tums jo mėgstama vištiena su lakštiniais, ir kuo tvir­
čiausiais žingsniais nuskubėjo namo.
O tuo metu klasės draugai nė negalvojo apie pietus.
Buvo susirūpinę, kur dingo Somovas ir Besolceva.
Mironova ir Šmakova susėdo pailsėti prie kirpyklos.
Jos laukė berniukų, kurie buvo išsilakstę į visas šalis ieš­
kodami pabėgėlių.
- Lakstėm lakstėm... Gaudėm gaudėm... - atsiduso
Šmakova. - Nieko nesugavom... O jie dabar džiaugiasi
ir šaiposi iš mūsų.
- Sugausim, - niauriai atsakė Geležinė Smeigė.
- Vargšės mano kojelės... - pasiskundė Šmakova. -
Šįryt pašokau iš lovos šeštą. Visus namus sukėliau. Ruo-
134
Vladimiras Železnikovas
šiauši... Galvą išsiploviau. Mamutė man naują suknelę
pasiuvo. Pinigų patyliukais nuo tėvo pakišo. Labai gera
mano mamutė. Sudarėme pirkinių sąrašą... Susiruo­
šiau... O ką tu svajojai nusipirkti Maskvoje?
- Nieko, - Geležinė Smeigė košė žodžius nenoromis,
vos pračiaupdama lūpas.
- Klausyk, Mironova, kodėl tu tokia? - Šmakova la­
bai smalsaudama pažvelgė į Geležinę Smeigę.
- Kokia?
- Nagi ne kaip visos mergaitės... Tavo mama labai
madinga. Mano svajonių moteris...
- Ko iš jūsų norėti! - šiurkščiai pertarė Geležinė Smei­
gė. - Žiūrėk, kiek mūsų liko. Ant pirštų suskaičiuotum...
Iš visos klasės. O juk paskelbė boikotą išdavikui. Jeigu
ne aš, visi jau tupėtumėt namie.
Šmakova nusišypsojo: ne taip lengvai ją nutildysi.
- Vakar sutikau tavo mamą, - vėl prašneko. - Eina su
mėlyna odine striuke. Beje, visai tokio mėlynumo kaip
akys. Nukritau... - Svajingai išsprogino akis: - Tikriau­
siai krūvą pinigų suplojo?
- Nesidomėjau... Šmakova, šnekėkimapie ką nors kita.
- Na gerai gerai, nepyk! Klausyk!.. Štai tu tokia dora
ir teisinga, o eini prieš Baidyklę. Mudvi protingos mer­
gaitės, viską suprantam. Ką gi padarė ta Baidyklė?.. Pa­
prasčiausiai papasakojo Margaritai, kaip viskas buvo, ir
tiek. O tu ją baudi!.. Ar tai gerai?
- Reikalas čia aiškus - ji išdavė mus patylom. - Geleži­
nės Smeigės skruostai skaisčiai nuraudo. - Manė, niekas
nesužinos. Ojei net sužinos, kas jai bus?.. Nieko. Ji papa-
135
Baidyklė
šakojo „visą teisybę", kaip tu sakai. Bet ir teisybė teisybei
nelygu. Jos teisybė - išdavystė... Jai nepasisekė, pakliuvo
man į rankas. Kiekvienas privalo gauti ką nusipelnęs.
- Principinga tu, - pasakė Šmakova.
-Otų?
- Aš - kita kalba. Aš turiu su ja savo sąskaitų.
- Smulkoka, - iškošė pro dantis Geležinė Smeigė.
- Gero po truputį.
Šmakovai patiko, kad apie šitą istoriją ji žino dau­
giau už visus, irji nekantriai ir su piktdžiuga laukė, kuo
visa tai baigsis. Ak, kaip puikiai išėjo, kad tą akimirką
ji buvo po suolu ir viską išgirdo! Jai tada vos neiššoko
širdis iš krūtinės - taip džiaugėsi, kad įkliuvo tas išsišo­
kėlis Dimka Somovas. Tegu neįsivaizduoja, kad jis čia
svarbiausias.
Bet tik viena neaišku - kodėl ta baidyklė Besolceva
visą kaltę prisiėmė sau?.. Greičiausiai ji iš tikrųjų susiti­
ko Margaritąkoridoriuje irjai viską papasakojo iš naujo.
Laimės kūdikis tas Dimočka! Bet vis tiek įdomu žiūrėti,
kaip jis dreba ir išsisukinėja. Kaip jis tirtėjo klasėje, kai
Geležinė Smeigė pasakė žinanti išdaviko vardą. Kaip
tirtėjo, kad Margarita pati viską papasakos. Dar gaus jis
per nagus!
Šmakova šyptelėjo slaptoms savo mintis, įsivaizduo­
dama, į kokią bedugnę įkrito Somovas ir kokioj klaikioj
padėty atsidūrė Besolceva - be jokių prošvaisčių.
- Mano sąskaitos su visais vienodos! - pašoko Miro­
nova, jos akys suliepsnojo tikro pasipiktinimo liepsna. -
Gyveni ne pagal teisybę - še atpildą! Niekas neprivalo
136
Vladimiras Železnikovas
likti nenubaustas. Ir niekas neišsisuks nuo atsakomy­
bės. Nie-ka-dos! - ir tyliai, veik pašnibždomis, užbai­
gė: - Net jeigu tai būtų tavo artimieji.
- Tikrai tu principinga, - kažkodėl nusijuokė Šma-
kova.
Atbėgo Rudis ir Kūtvėla.
- Na? - nekantraudama atsigręžė į juos Geležinė
Smeigė.
- Namie jų nėra, - pasakė Rudis.
- Ir prie upės nematyti, - pasakė Kūtvėla.
Jiems įkandin pasirodė Valka.
- Leiskite pranešti, drauge Geležine Smeige, - jis iš­
sitempė „ramiai". - Sutikau Somovą. Vieną. Paklausiau,
kur Besolceva. Atsakė - nežinau. Manau, meluoja.
- Kokie jūs visi skystimai, - paniekinamai atsiduso
Šmakova. - Paprasčiausio dalyko nesugebat - vienos
kvailutės sugauti.
Berniukai paniurę tylėjo.
- Žiūrėkit, Vasiljevas, - pasakė Rudis.
- A, perbėgėlis atsirado, - pasidygėdama ištarė Gele­
žinė Smeigė. - Reikia jį pamokyti.
Tylėdami irnejudėdami laukė, kol Vasiljevas prieis prie
jų. Okai priėjo, Kūtvėla tingiai atsistojo ir pastūmė jį.
- Ko stumdaisi?! - užpyko Vasiljevas. - Ar apžlibai?
Kūtvėla jį nutvėrė ir užsuko rankas.
- Esi perbėgėlis, - pasakė Geležinė Smeigė. - Mes
tave perspėjame.
- Aš perbėgėlis? - nusistebėjo Vasiljevas. - O kur aš
perbėgau?
137
Baidyklė
 - O kas tu? - Valka skaudžiai užmynė Vasiljevui
koją. - Juk tu juos išleidai?
- Kūtvėla, nesuk man rankos. Na, ko tu savo jėgą ro­
dai?.. - Vasiljevo veidas paraudo iš įtampos, kaklą išpy­
lė prakaito lašeliukai, bet jis niekaip neįstengė ištrūkti
iš tvirtų Kūtvėlos rankų. - Ir aš prieš išdavystę! - mėgi­
no paaiškinti Vasiljevas. - Bet kamją reikia mušti?.. Juk
mergaitė. Mes net jos neišklausėm.
- Na ir kas? - pasipiktino Rudis. - Jei pakliuvai, bjau­
rybe, atsiimk!
- Rudi, o tu - plaktukas! - Kūtvėla, didžiuodamasis
savo jėga, smarkiai papurtė Vasiljevą.
- O ką? - Rudis sumišo. - Maskvoj manęs laukė... Aš
jai šito nedovanosiu.
- Jo Maskvoj laukė! Koks princas! Jam ten sutikimą
rengė su vėliavomis ir margaspalviais balionėliais, ir
pietumis iš trijų patiekalų, - vaipėsi Valka. - Kas tavęs
lauks Maskvoje, Rudžiuk tu nelaimingas...
- O ką - ir laukė! - atsakė Rudis ir tyliai pridūrė: -
Tėvas.
- Tėvas! - Valka net užpringo iš juoko. - Tai kodėl
tada vadiniesi motinos pavarde, jei tėvą turi?.. Aha,
pakliuvai!.. - Ir džiūgaudamas riktelėjo Rudžiui į vei­
dą: - Melagis!
Rudis nieko neatsakė, atsistojo ir, žemai nukoręs gal­
vą, paniuręs, pasitraukė į šalį.
- Užsičiaupk! - Kūtvėla pasilenkė prie Valkos.
- O ko jis meluoja net susiriesdamas, - atsakė Val­
ka. - Kiekvienam aišku, kad tėvo jis neturi.
138
Vladimiras Železnikouas
 - Kam sakiau - užčiaupk žiobtus?! - jau grasinamai
pasakė Kūtvėla.
Tuo metu iš už kirpyklos kampo visas spindėdamas
išniro išstypėlis Popovas. Visi kaipmat užmiršo rietenas
ir įsispoksojo į jį. Visiems buvo įdomu, ko jis taip spindi.
Gal Besolcevą surado?
- Chebra! - smagiai šūktelėjo Popovas. - Dimkos tė­
vas parsivarė naujutėlį „Žiguliuką".
- Okur Besolcevą? - paklausė Geležinė Smeigė.
- Nėra Besolcevos, - džiūgavo Popovas. - O „Žigu­
liukas" naujo modelio - „VAZ-21011".
- Septyni tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt vienas
frankas! - aiktelėjo iš pavydo Valka. - Dabar Somovo
neįveiksim.
- Niekai! - tarė Geležinė Smeigė. - Mes dar su Dimka
atsiskaitysim.
- O kam su Dimka? - Smakova įtariai pažvelgė į
Mironovą.
- Paaiškinu, - atsakė Geležinė Smeigė. - Viskas turi būti
pagal sąžinę. Mūsų kova teisinga. Mes pareikalausim, kad
Somovas atsisakytų Besolcevos. Na, o jeigu jis nesutiks...
- Nusispjauti Somovui ant mūsų! - šyptelėjo Val­
ka. - Mes jam boikotą, o jis sės į mašiną ir nuvažiuos...
Pašvilpkite.
Tą pačią akimirką atsidarė kirpyklos durys ir vi­
siems netikėtai išplaukė Lenka. Nebegalėjai jos pa­
žinti - tokia buvo pasikeitusi. Vietoj kasyčių tikrai šu­
kuosena. Smulkios neklusnios garbanėlės siekė liesas
atsikišusias mentes.
139
Baidyklė
 Vaikai tiesiog apstulbo Lenkai pasirodžius - geram
šauliui, kaip sakoma, ir laimė šypsosi.
- Nieko sau artistė! - pavydžiai tarė Šmakova.
Pirmas atsikvošėjo Valka. Atsargiai žingtelėjo prie
aukos ir pro dantis iškošė:
- Apsupti - Ir vaikai žengė prie Lenkos.
Lenka irgi pamatė persekiotojus ir buvo bepuolanti
atgal. Bet buvo jau per vėlu: kelias buvo atkirstas - atsi­
rėmęs į kirpyklos durų staktą, stovėjo Rudis, aižė saulė­
grąžas ir tingiai spjaudė lukštus sau po kojų.
Lenka išsigandusi ėmė blaškytis, akimis ieškoti Dim-
kos. Kurgi jis - juk laukė čia pat.
Persekiotojai artinosi neskubėdami. Suprato, kad ji
neturi kur bėgti, ir nesiskubino. Tik Vasiljevas sumišęs
stovėjo atokiau.
- Kas gi čia stovi? - sušuko Valka. - Iš kur ši gražuolė?
Rudis dirstelėjo iš po kepurės snapelio ir maivyda-
masis paklausė:
- Kur, kur?
- Chebra, bet ji mūsų nė nemato! - pasipiktinęs sušu­
ko Kūtvėla, kratydamas kumščius. - Kokia išdidi!..
- Lenočka, čia mes, tavo klasės draugai! - pragydo
Šmakova.
- Tuoj tau bus! Mes juk ginkluoti... - Valka išsitrau­
kė iš kišenės stiklo vamzdelį, prikimšo jį žirnių. - „Mes
žmonės taikingi, bet mūsų šarvuotis visad atsarginiam
kely", - sudainavo jis, nusitaikė ir iššovė.
Lenka griebėsi už skruosto, jai pasirodė, kad bitė
igylė.
140
Vladimiras Železnikovas
 - Pamatė! - patenkintas sukikeno Kūtvėla.
Lenka stovėjo lyg prikalta prie baltos kirpyklos sie­
nos, o Valka ramų ramiausiai šaudė jai į nosį, į skruostą,
į lūpas!..
Ji norėjo pravirkti iš skausmo ir nuoskaudos, bet kaž­
kodėl stovėjo it įbesta, tik nevalingai griebdavosi už tos
vietos, kur pataikydavo žirniai.
Ir visiems buvo labai juokinga, kad ji, kaip tampo­
mas už virvelės žmogiukas, darė netikėčiausius ir stai­
giausius judesius.
Kirpyklos durys vėl trinktelėjo, ir tarpdury pasiro­
dė teta Klava. Jos veidas degė pykčiu. Ji pamatė savo
sūnų, savo Toliką, ir norėjo pasakyti jam, kas susitven­
kė širdy: jis šioks ir anoks, chuliganas, pabėgo į kiną ir
nepateko į Maskvą, - bet nespėjo nė žodžio ištarti, nes
žirnių porcija, skirta Lenkai, skaudžiai smigtelėjo tetai
Klavai į ranką.
- Ko chuliganauji?! - užsipuolė ji Valką. - Ak tu
begėdi!
- Teta Klava, aš ne į jus, - teisinosi Valka, sprukda­
mas nuo tetos Klavos. - Aš į ją! - Jis parodė į Lenką. - Ji
gyvatė. Prišnypštė!
- Nieko nesuprantu, - vis dar įširdusi pasakė teta
Klava. - Kas čia jums darosi?
- Ji bjaurybė, o tu jai šukuoseną darai! - riktelėjo Ru­
dis ir norėjo Lenkai suduoti.
- Ką tu?! - pasibaisėjo teta Klava. - Tolikai!.. - Ji nu­
tvėrė sūnų už rankos.
- Nekliudyk mums! - Rudis ištrūko iš motinos rankų.
141
Baidyklė
 - Mes tik žaidžiame! - šypsodamasis paaiškino Val­
ka. - Teta Klava!
Valka ir Kūtvėla sučiupo Lenką ir ėmė tempti kaž­
kur į šalį. Lenka spyrėsi. Ji bijojo pasitraukti nuo tetos
Klavos.
- Pakelkite ją! - įsakė Geležinė Smeigė.
- Ir neškite kaip princesę! Jukji mūsų gražuolė, - nu­
sijuokė Šmakova. - Išsišiepus iki ausų, nors imk ir už­
rauk! - šūktelėjo Popovui: - O ko tu sustingai?
Popovas puolė Kūtvėlai ir Valkai į pagalbą, visi trys
mėgino pakelti Lenką.
Lenka žūtbūtinai priešinosi, ant galvos jai sklaistėsi
ir šokinėjo smulkiai sugarbanoti plaukai.
- Dimka-a-a! - ištrūko Lenkai.
Ji sušuko tokiu pat klaikiu balsu kaip žaislų fabrike,
kai išsigando žvėrių kaukių. Bet šį kartą į beviltišką ir
liūdną jos šauksmą Dimka neatsiliepė.
- Nagi, atstokit nuo jos! - ryžtingai įsikišo teta Klava,
stumdydama vaikus. - Kas per kvaili žaidimai! Šukuo­
seną sugadinsit!
Ir staiga Vasiljevas puolė tetai Klavai į pagalbą - iš
kur jam atsirado jėgų! - išblaškė į šalis Kūtvėlą, Rudį,
Valką ir Popovą ir, šaukdamas: „Mergaičių nemušt!" -
išplėšė Lenką jiems iš rankų.
Lenka pastūmė pastojusią jai kelią Šmakovą ir leido­
si bėgti... Perkirto aikštę ir išnyko už kampo.
Visa kita įvyko per vieną akimirką. Kūtvėla partren­
kė ant žemės Vasiljevą. Mironova puolė vytis Lenką, o
kiti šaukdami ir švilpdami šoko paskui ją.
142
Vladimiras Železnikovas
 - Tolikai! - sušuko teta Klava. - Grįžk!.. TolikaiL
Bet Tolikas, pagautas pikto persekiotojo azarto, aiš­
ku, negrįžo.
Teta Klava liūdnai palingavo galvą.
- Tai nelaimė, nepateko į Maskvą. Suprask juos, kad
gudrus. Kas čia teisus, kas kaltas?.. - Pažvelgė į Vasilje­
vą. - Gal tu žinai, už ką jie taip ją puola?..
- Nežinau, - niūriai atsakė Vasiljevas, pakilęs nuo že­
mės ir purtydamasis dulkes.
- Taip ir maniau... Niekad jūs nieko nežinote. - Teta
Klava dingo kirpykloje.
Tuo tarpu vėl atsirado Dimka... ir pamatė Vasiljevą.
- O kur kiti? - paklausė vos atgavęs kvapą.
- Kiti?.. Aišku, kur. Besolcevą nusivijo.
- Nusivijo?.. Po velnių, nesuspėjau, - pasakė Dim­
ka. - Norėjau su jais pasišnekėti...
- Apie Besolcevą? - paklausė Vasiljevas.
- Apie ją, - nerūpestingas ir savimi pasitikintis atsa­
kė Dimka. - Visas kortas jiems sumaišyčiau.
- Oką tu norėjai pasakyti? - susidomėjo Vasiljevas.
- Kol kas paslaptis, - pergalingai šyptelėjo Dimka.
- Vadinasi, jai padėsi? - nudžiugo Vasiljevas.
- Žinoma, padėsiu, - linktelėjo Dimka.
- Nejaugi ji išdavikė? - smarkiai susijaudinęs Vasilje­
vas pažvelgė į Dimką.
- O tu netiki? - atsargiai paklausė jį Dimka.
- Faktai - kietas dalykas, - atsakė Vasiljevas. - Bet aš
vis tiek kažkodėl netikiu.
- Ji tau patinka? - staiga paklausė Dimka.
143
Baidyklė
 Vasiljevas sumišo - didelės apvalios akys už storų
akinių stiklų nusigręžė į šalį?
- Tyli? - kamantinėjo Dimka. - Vadinasi, patinka.
- Mironova kvanktelėjo: jei kaltas, tuoj atpildas. Kūt­
vėla kerta kaip giljotina.
- O ko jie ant jos taip užsisėdo? - atsargiai paklausė
Dimka.
- Ne ant jos, o ant išdaviko. Jie niekam to neatleis­
tų. - Vasiljevas kreivai vyptelėjo. - Net tau!
- Na, jau aš tai jų nebijau, - atsakė Dimka ir ūmai
kažkodėl pridūrė: - Klausyk, Vasiljevai, o gal geriau
tegu ji išvažiuoja?
- Išvažiuoja? - Sis pasiūlymas Vasiljevui aiškiai ne­
patiko. - Visiškai.
- Na ir šneki! - pasakė Dimka. - Žmogus žūsta, o
tau, matai, nesinori su juo skirtis. - Jis nutilo, susimąs­
tė. - Būtinai reikėtų jai pasakyti. Bet man nepatogu...
Klausyk, Vasiljevai, tu pasakyk! Reikia ją išgelbėti.
- Tai kvailė! - pasakė Vasiljevas. - Na kamji taip pa­
darė? - Dirstelėjo į Somovą. - Na kam?!
Tuo metu kažkur iš tolo, iš aukštai, iš grynos vaiskios
padangės, kokia būna tik sausą giedrą rudens dieną, at­
sklido riksmas:
- Bai-dyk-lė!
- Iš-da-vi-kė!..
Dimka ir Vasiljevas susižvalgė.
- Mes čia sėdim, šnekamės... Oją galbūt muša! - stai­
ga sušuko Dimka ir leidosi bėgti.
Vasiljevas šoko paskui jį.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

- Įsivaizduok, - pasakė Lenka, - jie vaikėsi mane po

miestą. Visų akivaizdoje. Sunku man buvo bėgti... Ar ta­
vęs niekada nesivaikė kaip zuikio?..
Nikolajus Nikolajevičius neatsakė, nors jį taip pat
sykį vaikėsi irjis žinojo, kaip tai baisu. Per karąjamteko
bėgti iš nelaisvės. Jį buvo pasiuntę prie žemės darbų
kažkur netoli Hamburgo, irjis pabėgo. Rytą miške jį už­
tiko vaikai: jis buvo užmigęs iš silpnumo, o gal tiesiog
netekęs sąmonės iš bado. Pabudo nuo kažkokio šiugž­
desio, kažkas negarsiai kalbėjosi vokiškai. Atsimerkė ir
išvydo vaikus - jiebuvo apsiginklavę lazdomis. Pabandė
jiems nusišypsoti, atsistojo ir neatsigręždamas patraukė
miško takeliu. Ojie suklego, puolė vytis, užbėgdami už
akių ir stumdydamiesi jam už nugaros. Tada jis leidosi
bėgti, o jie ėmė švilpti ir lelioti, švaistytis lazdomis. Vijo­
si tol, kol jis parkrito.
- Va tu ir nežinai, kaip būna, kai tave kaip zuikį ve­
jasi. Išeina taip, jeigu jau bėgi - vadinasi, kaltas. Dabar
aš mokyta - reikia priešintis, net jeigu jų daug ir tave
muša. Obėgti negalima. Tada aš šito nesupratau, todėl
ir bėgau.
145
Baidyklė
 Ojie mane vijosi:
„Bai-dyk-lė-ė-ė!"
Praeiviai atsigręždavo į mane: kiekvienamįdomu pa­
spoksoti į baidyklę. Tada aš imdavau žingsniuoti, nagi,
kad atrodytų, jog ne aš sprunku, jog ne man šaukia.
Kartą jie mane prisivijo, ir Valka nutvėrė už rankos.
Bet aš ištrūkau ir įbėgau į mūsų gatvę. O visas būrys -
paskui mane!
Ir staiga pamačiau Dimką - jis bėgo mums iš paskos.
Lėkė kiek kojos įkerta. Skubėjo manęs gelbėti. Juk tada
jis dar manė, kad yra drąsus.
O aš stryktelėjau pro vartelius. Dar pamačiau, kad
būrys apstojo Dimką, išgirdau, kaip jie kvatojasi.
Tavęs nebuvo namie, ir aš apsidžiaugiau. Antraip
man būtų tekę viską tau papasakoti.
Prigludau prie vartelių plyšio. „Ką gi, galvoju, Dim­
ka ten daro, kodėl manęs nepasivijo?" - ir pamačiau,
kad visi traukia gatve aukštyn, Dimka eina vidury ir
kažką šneka mostaguodamas rankomis, kažką įrodinė­
ja... Šaunuolis, ryžosi! Iš karto pasijutau laiminga: va da­
bar jiems, pamaniau, gėda, kad mane persekiojo. Gyvą
žmogų - kaip zuikį!
Iš pradžių laukiau Dimkos prie vartų. Laukiau lau­
kiau, akis pražiūrėjau. Kai sutemo, įėjau į vidų ir vėl
laukiau, laukiau... Paskui nebeištvėriau, nebeturėjau
jėgų laukti, supranti, seneli, ir paskambinau Dimkai.
Prie telefono priėjo Svetka.
„O Dimkos nėra namie, - pasakė ji ir greitai išpyški­
no: - Jaunikis ir jaunoji tili tili šleivoja!"
146
Vladimiras Železnikovas
 Nusijuokiau.
„Oaš šukuoseną pasidariau, - sakau jai. - Teta Klava
pasakė, kad aš dabar gražuolė." Padėjau ragelį ir ėmiau
linksmai šokinėti po kambarį, šokau ir dainavau: „Tili
tili šleivoja jaunikis ir jaunoji!"
Tuo metu kažkas pasibeldė į langą.
„Dimka!" - sušukau ir puoliau jo atidaryti.
Pro langą įlindo didžiulis meškos snukis. Na tiesiog
tikra meška! Ir kad suriaumos: „Ur-r-r!"
Žinoma, baisiai išsigandau - kiekvienas būtų išsi­
gandęs, - atšokau nuo lango, užgesinau šviesą, kad iš
lauko manęs nematytų. O pati prisispaudžiau prie sie­
nos ir drebu. Čia trinktelėjo durys, ir tu parėjai, - pasakė
Lenka. - O aš kad surikau: „Kas ten?.." Atsimeni?
Nikolajus Nikolajevičius linktelėjo. Jis labai gerai pri­
siminė tą dieną, nes kaip tik tada atsitiktinai užvažiavo
į Vertušino kaimą, užsuko pas senutę Kolkiną, ir ši ati­
davė jam „Mašką".
Jis apie tai nė nesvajojo ir užvažiuodavo į Vertušiną
tik aplankyti Kolkinos ir pasigrožėti paveikslu.
Tai buvo nedidelė drobė, nutapyta be galo nuošir­
džiai, - toje mergaitėje plazdeno gyvybė, ir kažkodėl
buvo labai baisu, kad ji tokia trapi ir beginklė prieš pa­
saulį. „Galbūt todėl, kad ji po ligos ir nukirptais plau­
kais?" - pamanė jis anuosyk.
Nikolajui Nikolajevičiui pasisekė surasti tą paveikslą
prieš kelerius metus, kai tik sugrįžo į tėviškę. Bet jamnė į
galvą neatėjojo paprašyti. Senutė gyveno tyki ir vieniša ir
buvo pripratusi prie nedaugelio savo mėgstamų daiktų.
147
Baidyklė
 Senutė Kolkina retai kada išvažiuodavo iš savo kai­
mo, nors Nikolajus Nikolajevičius ne sykį kvietė jąį sve­
čius. Bet vieną dieną ji atvažiavo be kvietimo, pasisakė,
kad atvykusi į rajono polikliniką dėl sveikatos, nors gy­
dytojais nepasitikėjo ir vaistų vengė.
Nikolajus Nikolajevičius apsidžiaugė, išvydęs senu­
tę. Ji ilgai ir oriai gėrė arbatą, o paskui lyg tarp kita ko
perėjo per kambarius, šaudydama akimis po sienas...
Praslinko gana daug laiko. Ir staiga - neįtikimas daly­
kas. Senutė Kolkina Nikolajui Nikolajevičiui per ben­
drus pažįstamus pranešė, kad atvažiuotų.
Nikolajus Nikolajevičius tučtuojau leidosi į kelią ir
rado sunykusią senutę lovoje, nors troba buvo išplauta
ir išvalyta lyg prieš didžiąsias šventes.
- Brangusis, - pasakė senutė Kolkina švelniu, dai­
ningu, bet silpnu balsu, - šio paveikslėlio vieta tavo na­
muose... Dovanoju tau jį.
Nikolajus Nikolajevičius sutriko, bandė atsisakyti,
galų gale pasiūlė pinigų.
- Pinigų nesiūlyk, - pertarė jį senutė Kolkina, - neuž-
gauk senukės. Aš seniai nusprendžiau jį tau padovano­
ti. Ojeigu kada nors užsimanysiu į jį pažiūrėti, pati pas
tave atvažiuosiu.
Nikolajus Nikolajevičius prisiminė, kad prieš dešimt
metų, kai jis pirmąkartąįėjoį Kolkinos trobą, ji apsidžiau­
gė ir pasakė: „Kai numirsiu, mergiotę tau atiduosiu."
Tą dieną, kai gavo „Mašką", jis buvo laimingas kaip
vaikas ir lėkė atgal lyg ant sparnų - labai norėjo kuo grei­
čiau parvažiuoti namo ir pakabinti paveikslą ant sienos.
148
Vladimiras Železnikovas
 Dar autobuse, kai važiavo iš kaimo, spausdamas prie
krūtinės drobę, įvyniotą į lininį kryžiukais išsiuvinėtą
rankšluostį, jį buvo apėmusi tiesiog absurdiška baimė,
kad paveikslas kažkur išgaravo, kad „Maška" dingo, o
jis laiko rankose vien tuščią drobę.
Nikolajus Nikolajevičius pats iš savęs juokėsi: na, argi
jis ne beprotis? Bet vis dėlto, vos išlipęs iš autobuso, paė­
jėjo kiek į šalį, greit išvyniojo paveikslą ir nusiramino...
Jis skubėjo namo, veik nežiūrėdamas kelio, maknojo
per balas, susidurdamas su praeiviais. Ir kai tik įsiveržė
į namus, kai įnešė kaip didžiausią brangenybę „Mašką",
jį privertė atsikvošėti Lenkos riksmas:
- Kas ten?..
Nikolajus Nikolajevičius laimingas atsakė:
- Pažiūrėk, ką parnešiau!..
- Tyliau! - iš tamsos pasakė Lenka.
- Kodėl tu sėdi be šviesos? - paklausė Nikolajus Ni­
kolajevičius ir iš to susijaudinimo užmiršo, kur elektros
jungiklis.
Jis parvertė tamsoj kėdę, susivelniavo, pagaliau už­
degė šviesą ir išvydo persigandusią Lenką.
Reikia tik stebėtis, koks jis buvo nesupratingas: kartu
gyvendamas, pražiūrėjo žmogų. Ir dar ką - karštai myli­
mą ir visų artimiausią, savo tikrą anūkę. Į ką tai panašu.
- Ten už lango... meška, - pasakė ji.
- Meška?.. Baltoji ar urvinė? - linksmai pajuokavo.
- O aš tau sakau, kad ten kažkoks žmogus... - su­
šnibždėjo Lenka. - Jis užsimovė meškos kaukę ir norėjo
įlįsti pro langą.
149
Baidyklė
 Tai išgirdęs, Nikolajus Nikolajevičius vis dėlto priėjo
prie lango, atidarė jį, žvilgtelėjo į lauką, norėdamas ją
nuraminti, ir pasakė:
- Nieko nėra. Tamsoje viskas gali pasivaidenti. O tu iš­
sigandai, kvailute. Odar būtum kariavusio majoro anūkė.
- Ir tu bijai svetimų šunų, - pasiteisino Lenka.
- O kas gi nebijo svetimų šunų? - linksmai atsiliepė
jis. - O šit elnių ir meškų nebijau.
Daugiau nebegirdėjo, ką ji šneka, nes išvyniojo iš
rankšluosčio paveikslą. Nikolajus Nikolajevičius galvo­
jo, kaip jis dabar apstulbins Lenką.
- Pažvelk, pažvelk, Jelena!..
Didžiausia jo svajonė buvo, kad Lenka pamiltų šiuos
namus ir paveikslus, kaip kad pats juos mylėjo.
- Pažvelk, pažvelk, - ragino Nikolajus Nikolajevi­
čius. - Kad tu žinotum, kaip mums pasisekė... Senelė
Kolkina atidavė, tikriau, padovanojo mums šitą paveiks­
lą. Norėjau sumokėti - nieku gyvu, padovanojo! Įstabio­
ji, mieloji, geroji senelė Kolkina!.. Tarp kokių nuostabių
žmonių mes gyvenam, Jelena!.. Verta susimąstyti. A?..
Jis pastatė paveikslą priešais Lenką, džiūgaudamas
stebėjo jos veido išraišką.
Pagaliau nebeištvėrė:
- Pabusk gi tu!.. Na, kaip ji tau?.. Tiesa, kad graži?
- Mergaitė visai kaip aš, - atsakė Lenka.
Iš pradžių Nikolajus Nikolajevičius nesuprato, ką
ji turi galvoj. Pažiūrėjo į paveikslą. Paskui į Lenką ir...
pamatė, kad ji kažkaip pasikeitusi. Kažkokia neįprasta.
Pagaliau atsigodėjo - Lenka buvo be kasų.
150
Vladimiras Železnikovas
 - Okur tavo kasos? - paklausė jis.
- Pasidariau šukuoseną... tik per atostogas, - mikčio­
dama paaiškino Lenka.
Nikolajus Nikolajevičius apsidžiaugė. Jis pamatė,
kad Lenka pasidarė dar labiau panaši į mergaitę iš
drobės.
- Jelena! - sušuko jis taip, kad ji krūptelėjo. - Tu tie­
siog jos antrininkė... Tikrų tikriausia... Ta pati akių spal­
va... Burna...
- Išsišiepus iki ausų, - liūdnai pasakė Lenka. - Gal ir
ją erzino?.. Tuomet ne mane pirmą.
- Taigi, - apsidžiaugė Nikolajus Nikolajevičius. - Na
nusišypsok, nusišypsok!.. Tu nuostabiai šypsaisi!
Lenka droviai nusišypsojo, ir jos lūpų kampučiai
kaip visada pakilo kone iki ausų.
Nikolajus Nikolajevičius stvėrė drobę, apvertė ją į
kitą pusę ir pamatė storai juodais dažais parašyta: „70
metai".
- Kaip aš iš karto nesusivokiau, senas kvailys. Tiek
metų žiūrėjau į ją- ir nesusivokiau. Tėvas man pasakojo
tą istoriją... Jinai, - jis parodė į „Mašką", - šį paveikslą
padovanojo kažkokiai savo mylimai mokinei. O kai ją
suėmė žandarai kaip grupės „Narodnaja volia" narę,
paveikslas dingo... Tai paskutinis jo darbas.
Nikolajus Nikolajevičius patylėjo, paskui baimin­
gai ir iškilniai, vis dar iki galo nepatikėjęs šiuo stebuk­
lu, pasakė:
- Jelena, iš proto išsikraustysiu... Ko gero... Taip,
taip, esu tikras... Mergaitė - mano senelio sesuo, močiu-
151
Baidyklė
tė Maša. Maška... Marija Nikolajevna Besolceva. Įžymi
asmenybė. Šventa, pasiaukojanti siela.
Jos sužadėtinis žuvo Rusijos-Turkijos kare. Ties Ple­
venu. Oji po jo mirties nebenorėjo ištekėti, nors jai buvo
tik aštuoniolika metų, ir visą gyvenimą nugyveno vie­
na. Bet kaip nugyveno!
Ji įsteigė miestelyje mergaičių gimnaziją. Opirmos ją
baigusios mokinės visos kaip viena išvyko mokytojauti
į aplinkinius kaimus. Sako, kad visos sekė jos pavyz­
džiu: net rengėsi kaip ji, kalbėjo kaip ji. Kas per žmonės
buvo! Kokie nepaprasti žmonės! Viską darė ne garbės
vaikydamiesi, bet liaudies gerovei.
Per Pirmąjį pasaulinį karą čia kilo šiltinės epidemija.
Ir mano tėvas, vadinasi, jos sūnėnas, taip pat užsikrėtė.
Jį paguldė į šiltinės baraką.
Vieną naktį jis parėjo namo. Maša atidaro duris, o jis
stovi prieš ją su apatiniais, basas. O buvo žiema. Pasi­
rodo, jis atėjo kliedėdamas. Ir Marija Nikolajevna užsi­
vertė jį ant pečių ir parnešė atgal. Penkis kilometrus per
gilų sniegą niuogė - šiltinės barakas buvo už miesto.
Taip ir liko tenai - išslaugė giminaitį.
Paskui ėmė kitus Ilginti, pačius sunkiausius slaugy-
davo, daugelis jai už gyvybę dėkingi.
Aš gerai ją pamenu. Ji gyveno tavo kambariuke... Kai
numirė, visas miestas ją laidojo.
Nikolajus Nikolajevičius lakstė po kambarį, trynėsi
delnus, duso, nekreipdamas į šitai dėmesio, graibėsi už
širdies, nesuprasdamas, ko ji maudžia.
- Dieve mano! - blaškėsi jis. - Kaip nuostabiai tu pa-
152
Vladimiras Železnikovas
naši į ją ir kaip laiku atvažiavai... Ir kaip laiku aš atsira­
dau Vertušino kaime pas senutę Kolkiną!.. Dabar mūsų
darbas tikrai eina į pabaigą. Dabar mudu surinkome
beveik visus jo paveikslus ir galime girtis, kelti puotas,
kviesti smalsuolius muziejų darbuotojus rodyti mūsų
lobių. Jie ims aikčioti, aiksėti ir sakys: „Jūs atradote nau­
ją veik nežinomą dailininką." O mudu sėdėsim namie
ilgais žiemos vakarais ir kursim planus.
- Kokius planus? - paklausė Lenka.
- Įvairiausius! - Nikolajus Nikolajevičius šypsojosi,
nepastebėdamas liūdnos Lenkos nuotaikos, kuri visiš­
kai neatitiko jo linksmybės. - Mums dėl daug ko reikia
pasitarti.
Tuo metu lange vėl pasirodė maurojančios meškos
galva.

Baidyklė
 - Meška! - sukliko Lenka ir užšoko ant kėdės.
Tą vakarą Nikolajus Nikolajevičius buvo nuostabiai
vikrus. Jis stovėjo prie lango, suskubo sučiupti lokio
snukį, ir šis liko jo rankoj... Bet kitą akimirksnį - tą labai
gerai atsiminė - šiek tiek sumišo, nes vietoj lokio snukio
pamatė persikreipusį iš baimės kažkokį gailų ir niekin­
gą Dimkos veidą.
Kiek pamena, jis tada pagalvojo, kas yra Dimkai, ir
pažvelgė į Lenką, norėdamas sužinoti, ką visa tai reiš­
kia. Ir dar labiau nustebo. Lenka stovėjo priešais nei
gyva, nei mirusi...
- Še tau ir visa meška, - tarė Nikolajus Nikolajevi­
čius. - Viena ranka nusukau jai galvą. - Ir atsainiai nu­
metė lokio snukį ant sofos.
Nikolajus Nikolajevičius šiuos žodžius pasakė lyg
niekur nieko, nors tą akimirką jam pirmąkart pasivai­
deno, kad kažkas ne taip... na, gal kad išdaiga su lokio
snukiu yra pernelyg žiauri. Jis tada pasistengė nukreipti
Lenkos mintis kitur ir ją pralinksminti, nes pajuto, kad
čia kažkas rimta, bet paskui taip susižavėjo „Maška",
kad viską užmiršo.
O Lenka nekreipė į jį jokio dėmesio; jinai jau buvo
atsipeikėjusi, rėkė pro langą, šaukė Dimką:
- Dimka! Dimka-a-a!
Niekas jai neatsakė.
Nusiminusi ji atsigręžė į Nikolajų Nikolajevičių, ieš­
kodama jo pagalbos:
- Seneli!..Jielaikėjį, laikė! Jieprivertėjį gąsdinti mane! -
Lenka blaškėsi palei langą. - Žinau! Matau, matau: jie su­
rišo jamrankas! Seneli, surik ant jų baisiu balsu!
154
Vladimiras Železnikovas
 Nikolajus Nikolajevičius dirstelėjo pro langą ir blan­
kioje elektros šviesoje pamatė nedidelį būrelį vaikų, sto­
vinčių gatvėje netoli jų namo. Tarpjų, keistai susigūžęs,
susitraukęs, stovėjo Dimka. Jis čia pasirodydavo, čia vėl
pradingdavo, užlįsdamas už kitų nugarų.
- Dimka-a-a! - vėl sušuko Lenka.
- Ko gi jis neatsiliepia? - paklausė Nikolajus Nikola­
jevičius. - Gal jo ten nėra? - Jis taip pasakė, norėdamas
ją nuraminti, nors pats puikiai matė Dimką.
- Aš matau!.. Matau jį! Tujų nepažįsti! Gal jie įgrūdo
jamį bumą skudurą! Seneli, na riktelėk!.. Išgelbėk jį!
Nikolajus Nikolajevičius įkvėpė pilnus plaučius oro
ir suriko:
- Nagi tuoj paleiskit Dimką!
Pasigirdo kvatojimas.
Būrys paspruko, garsiai švilpdamas ir plyšdamas
juokais.
- Baidyklė! - sušuko kažkuris, sudėjęs delnus prie
lūpų.
- Lopiniuotis! - pritarė jam kitas. - Abu ant vieno
kurpalio siūti!
Ir vėl aptyko.
Lenka čiupo striukę ir puolė prie durų. Nikolajus Ni­
kolajevičius pamėgino ją sustabdyti. Bet argi sustabdysi
Lenką - šitokią karštabūdę, be galo ištikimą draugystei,
galinčią pasiaukoti dėl kito žmogaus?..
- Leisk! Leisk! - Lenka veržėsi Nikolajui Nikolajevi-
čiui iš rankų, spurdėjo kaip įmanydama, springdama iš
susijaudinimo žodžiais ir greitakalbe šūkčiodama: - Jis
155
Baidyklė
gali uždusti... su skuduru burnoj!.. O tu... manęs... ne­
leidi!.. - Aišku, kad galų gale ji išsiveržė ir išbėgo.
Nikolajus Nikolajevičus iškišo galvą pro langą.
- Lenka! - pašaukė ir sukluso.
Jis nematė jos, tik iš tamsos pasigirdo sujaudintas
jos balsas:
- Palauk, Mironova! Palauk, Valka!
- Lena-a-a! - vėl pašaukė Nikolajus Nikolajevičius,
jau nesitikėdamas, kad ji atsilieps.
Nikolajus Nikolajevičius jau buvo beeinąs paskui
ją - tą jis tikrai atsiminė, - bet jo žvilgsnis susidūrė
su Maška. Jis apmirė, sustingo - tąsyk jį apstulbino
paveikslo dangaus spalva: rausvai mėlyna, niauri,
sunki, pranašaujanti audrą; dangus buvo matyti pro
durų angą, ir lengva, besvorė, akinamai šviesi Maškos
figūrėlė tame neramiame fone atrodė kone pakilusi
virš žemės.
Jis stovėjo ir nekrutėjo, lyg be nuovokos.
Kažkur trekštelėjo duždamas stiklas, tas garsas ne­
aiškiai įkrito jamį atmintį. Tik tiek...
Kažkas kažkur šaukė:
- Antai ji! Antai!.. Laikykit!..
Tą šauksmą jis irgi girdėjo, bet nieku gyvu nebepa-
galvojo, kad kaip tik Lenka kažkam išmušė stiklą ir kad
kaip tik ją persekiojo žmonių balsai.
Nikolajus Nikolajevičius atsisėdo prie stalo, pasiėmė
savo brangųjį sąsiuvinį. Jam magėjo tvirtai įrašyti po­
pieriuje savo laimę ir savo džiaugsmą, tą akimirką jis
gyveno tik sau. Kad ir kaip baisu jam tai atrodė dabar,
156
Vladimiras Železnikovas
bet taip buvo. Lenka ir jos reikalai bei rūpesčiai visai
iškrito jamiš galvos.
Jis išgirdo kažką kalbantis palangėje.
- Jos nėr kambary, o jis kažką keverzoja, - pasakė
pirmas balsas. - Metamakmenį... Tai kils triukšmas! Sti­
klas už stiklą!
- Ojeigu ne ji? - paklausė antras balsas.
- Taigi mačiau - tikrai ji. Pavyduliauja tavęs - langus
daužo, - įsiterpė kažkokia mergaitė.
Nikolajus Nikolajevičius ir į tai neatkreipė dėmesio.
Net nesukrutėjo - puiki nuotaika trumpam atitolino jį
nuo realybės.
Jis sklaidė savo sąsiuvinį, kuriame buvo surašyti
visi jo paveikslai: kur ir kada pirkti, kada nutapyti,
tiksli arba apytikrė data. Čia buvo ilgi svarstymų ir
spėliojimų užrašai: kas kuriame paveiksle pavaizduo­
tas, kaip koks žmogus pateko pas dailininką ir kodėl
dailininkas nusprendė tapyti jo portretą. Taip atsirado
įdomiausių istorijų apie įvairius žmones.
Nikolajus Nikolajevičius jau buvo užrašęs: „Gau­
tas dovanų 1978 metų lapkričio pradžioje..." - bet įėjo
Lenka purvina suknele ir striuke, užsimerkė, kažkaip
keistai prisišliejo prie durų staktos ir susmuko ant
grindų.
Nikolajus Nikolajevičius puolė prie jos, padėjo at­
sistoti, nutempė iki sofos, paguldė, apmaudingai nu­
sviedęs meškos kaukę ant kėdės. Senasis svajotojas
nusileido į žemę ir baisiai išsigando - prieš jį gulėjo
Lenka, išblyškusi, veidas be lašelio kraujo.
157
Baidyklė
 - Kas tau? - Nikolajus Nikolajevičius atsiklaupė prie
sofos. - Lena!..
Jis manė, kad Lenka jam neatsakys, bet ji garsiai,
graudžiai, springdama ištarė:
- Seneli, jis mane apgavo!..
- Apgavo? - paklausė Nikolajus Nikolajevičius.
- Taip!.. Taip!.. Apgavo. Aš dirstelėjau pro langą, o
pas jį Mironova ir visi kiti. Visi visi drauge!.. Pamanyk,
seneli!.. Teliką žiūrėjo ir arbatą gėrė, - pasakė ji, apimta
tokio siaubo, lyg būtų pasakojusi apie kažką kraupaus
ir antgamtiško. - Maniau, kad jam rankos surištos ir
skuduras burnoj, o jie... arbatą gėrė...
- Na ir kas? - Nikolajus Nikolajevičius nusišypsojo,
nors jam pirmą kartą per pastaruosius metus suskaudo
širdį. - Imkim ir mudu išsivirkim arbatos.
- Ką čia arbatą gersi, seneli!.. Turiu tau pasakyti, ką
padariau... Man, žinai, viskas galvoj susimaišė. Stvėriau
akmenį ir paleidau į juos. Langas išdužo... - Ir Lenka
pravirko.
- Langą išmušei... Taip, kažką girdėjau... Paverk, pa­
verk. Kaipmat palengvės. - Nikolajus Nikolajevičius iš
karto nesusivokė, ką daryti ir ką sakyti. - O vis dėlto
užkaisiu arbatos.
Jis išėjo iš kambario ir greitai sugrįžo.
Bet Lenka gulėjo jau užsimerkusi: gal dėjosi miegan­
ti, gal iš tikrųjų miegojo.
Nikolajus Nikolajevičius ilgai stovėjo vidury kam­
bario, paskui paėmė nuo kėdės meškos snukį, padė­
jo ant stalo, o pats atsisėdo į jo vietą ir dabar jau be
158
Vladimiras Železnikovas
jokio džiaugsmo, greičiau mechaniškai baigė rašyti:
„...Vertušino kaime iš Natalijos Fiodorovnos Kolkinos
dailininko N. I. Besolcevo paveikslas, kuriame vaiz­
duojama jo vienuolikmetė dukraitė Maša. Tai pasku­
tinis dailininko paveikslas, nutapytas netrukus prieš
jo mirtį."
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

- Kitą dieną po švenčių aš skalbiausi suknelę, - vėl

pradėjo pasakoti Lenka. - Mesdama į Dimkos langą
akmenį, parkritau į balą ir visa išsipurvinau. Skalbiau
suknelę ir vis galvojau ir galvojau apie Dimką. Ir staiga
supratau: nekenčiu jo!
Čia kad plūstelėjo kraujas man į galvą, įlėkiau į kam­
barį ir ėmiau stvarstyti savo daiktus, norėdama išva­
žiuoti. „Štai tada jis pašokinės!.. Laiškus man rašys, -
maniau, - ir aš jamneatsakysiu! Nors po dešimtį laiškų
per dieną tegu rašo, nors po šimtą! Nė už ką neatsaky­
siu, niekad!"
O pati blaškiausi po kambarį ir rinkau, stvarsčiau
savo daiktus ir grūdau į portfelį, Staiga pro langą pa­
mačiau, kad į mūsų sodą įėjo Dimka!
Čiupau suknelę ir išbėgau į sodą, lyg norėdama ją
padžiauti. Na, išpuoliau į sodą, džiaunu suknelę, o šir­
dis, žinai, kaip šokinėja!
Dimka priėjo ir sustojo už manęs. Apsimečiau, kad
negirdžiu, jog jis stovi ir alsuoja man į pakaušį. Pagaliau
neištvėriau ir atsisukau. Jis stovėjo priešais mane, žemai
nunėręs galvą. Pastovėjo ir pratarė:
160
Vladimiras Železnikovas
 „Žinai, kas aš?"
Stengiausi kaip įmanydama būti rami, o svarbiau­
sia - nepriklausoma. Tokia išdidi ir neprieinama! O kai
jis pasakė man: „Žinai, kas aš?" - nusišypsojau lūpų
kampučiais. Aš juk tvardžiausi, nors iš tiesų buvau bai­
siai susijaudinusi.
„Rodos, tave pažįstu... Lyg Dimka Somovas?.." - lė­
tai išskiemenavau, kad tik nepastebėtų, jog mano balsas
virpa. Paskui pažvelgiau į jį - matau, jaudinasi dar la­
biau negu aš.
„Jei žinotum, kas iš tikrųjų esu, nesišypsotum ir ne­
juokautum... - Jis valandėlę nutilo, o paskui tyliai tyliai
tarė, vien lūpomis sukuždėjo: - Todėl kad aš niekšas!
Kad niekšingas bailys!.."
- Seneli! - Lenka nutvėrė Nikolajaus Nikolajevičiaus
ranką. - Kai jis taip pasakė, visąjo veidą išpylė raudonos
dėmės. Tarytumkas būtų nudažęs raudonais dažais. Jis
tiesiog liepsnojo, o akys blaškėsi, lakstė po tą kraupią
liepsną. „Na, - pamaniau, - reikia tave gelbėti, kitaip
žūsi, sudegsi toje baisioje ugny."
„Tu bailys? - sakau jam. - Joks tu bailys! Tu juk iš
Valkos šunis atiminėjai!.. Netgi Petkos nepabūgai!.. Tu
Margaritai visą teisybę išklojai!.."
Ojis:
„Ne, ne, ne! Margaritos teisybė: aš paskutinis bailys!
Sakai, prisipažinau Margaritai?.. O žinai, kodėl? Todėl,
kad norėjau įrodyti sau, jog nieko nebijau. O aš bijau,
bijau... Susimušti su kuo nors man nebaisu, o teisybės
visiems negaliu pasakyti. Pamaniau: sužinos Margari-
161
Baidyklė
ta, o kine viską išklosiu vaikams ir įrodysiu sau, kad
aš ne bailys. O kai juos pamačiau, staiga kažko pabū­
gau. Na, raminau save, rytą mokykloje pasakysiu. Iš
karto visiems vaikams ir Margaritai. Ir negudrausiu,
ir neišsisukinėsiu. O rytą - direktoriaus įsakymas. Ir
vėl pabijojau. Paskui po direktoriaus įsakymo palau­
kiau, kol Margarita išėjo, ir vėl įsidrąsinau... Ne, neį­
stengiau. O paskui, kai tau boikotą paskelbė, taip pat
sukiužau. O vakare su ta meškos kauke... Nuėjau pas
juos visko papasakoti ir... Ne, aš niekšas!.."
Jis pakėlė į mane akis. Seneli, jos buvo pilnos ašarų!
„Bet dabar aš pasakysiu viską visiems visiems! - tarė
Dimka. - Pamatysi! Tiki manim?"
„Tikiu", - atsakiau.
„Jei tiki, pakentėk!"
„Pakentėsiu."
„Aš jiems viską viską papasakosiu, - kalbėjo Dim­
ka. - Ir tave pas juos nusivešiu. Kai tik panorėsi, ir nu­
sivešiu. Nuspręsi - ir tiesiai pas mane. Aš lauksiu tavęs.
Ateisi?"
O aš apsidžiaugiau:
„Ateisiu, sakau, būtinai", - ir pati, kvailutė, nušvitau.
Dimka priėjo prie manęs... ir pabučiavo! Įsivaizduoji -
pa-bu-čia-vo! - ištarė Lenka skiemenimis. - Nesistebi?
- Stebiuosi, - greit atsakė Nikolajus Nikolajevičius. -
Labai stebiuosi.
- Taigi ir aš stebiuosi! Sakosi, kad bailys esąs, o pats
taip pašėlusiai elgiasi. Atsakyk man, ar aš galėjau po to
vėl juo nepatikėti?
162
Vladimiras Železtiikovas
 - Negalėjai, - atsakė Nikolajus Nikolajevičius. - Ir
šaunuolė, kad patikėjai. Tikėti reikia iki galo.
- Kai jis mane pabučiavo, tai iš pradžių nusijuokiau,
o paskui tartum suakmenėjau. Gal būčiau taip iki ryto
išstovėjusi, jei nebūtų pasigirdęs Valkos riksmas.
„Pakliuvai, Somikai! - subliuvo jis. - Pagaliau!..
Dabar tau galas!.. Gali groti laidotuvių maršą... Ta-ra-
ra-ram, - sudūdavo jis, paskui nusijuokė ir sušuko: -
Visiems papasakosiu, kad tu vaikštai pas Besolcevą!" -
O pats tuo tarpu nutraukė nuo virvės mano suknelę.
Aš šokau prie jo, o jis pabėgėjo į šalį: „Labas, Baidy­
kle! - ir pamojavo suknele virš galvos. - Atneši meškos
snukį - gausi suknelę."
„Palauk, bjaurybe!" - suriko Dimka ir puolė Valką.
Tas drykstelėjo prie tvoros, užsikorė ant jos, spyrė
Dimkai ir nušoko į kitą pusę.
„Atiduok suknelę! - šūktelėjo Dimka. - Jei ne, gausi
į kailį!"
„Nusispjaut man ant tavęs! - už tvoros tyčiojosi Val­
ka. - Dabar tu man pašokinėsi. Dabar aš visiems papa­
sakosiu, kaip tu apie Baidyklę sukiojaisi!.. Ak, atleiskit,
dovanokit, bučinuką man paduokit!" - Jis vėl nusikva­
tojo ir dingo.
„Nesijaudink, - pasakė man Dimka, jis buvo lyg
drugio krečiamas. - Aš atimsiu suknelę! Greitai!.. Šian­
dien!.. Tučtuojau!.. Ir viską visiems pasakysiu! Viską!
Viską! Visiems!.."
Ir šoko bėgti.
„Palauk!" - sušukau.
163
Baidyklė
 Dimka sustojo, o aš nubėgau ir atnešiau jammeškos
snukį.
„Sugrąžink! Aš einu su tavim!" - pasakiau.
„Ne, aš pats. - Ūmai jis visai nusiramino, veidas pasi­
darė koks būdavo, seniai man pažįstamas. - Dar išsigąsi
tenai... O vikriai tavo senelis nutraukė man nuo galvos
šitą snukį..." - Jis paėmė iš manęs meškos kaukę.
„Taip, jis vikrus", - pasakiau.
Man pasirodė, kad mudu nė nebuvom išsiskyrę, kad
niekas nesivijo manęs gatve, nešaukė: „Baidyklė ir bjau­
rybė", negąsdino meškos snukiu.
„O jis ar žino?.. - paklausė Dimka. - Ar tavo senelis
žino... apie mane?"
„Ką tu! Čia juk mūsų paslaptis", - atsakiau.
Manau, kad jam patiko mano atsakymas. Mudu pa­
tylėjome.
„Na, lauk manęs", - pagaliau Dimka pasiryžo, atsi­
sveikindamas pamojavo man meškos snukiu - juokin­
gai išėjo - ir žengė iš kiemo.
Jis ėjo prie vartelių lengvu žingsniu, kaip žmogus,
kuriam akmuo nuo širdies nukrito, na tarytum niekas
daugiau jo nekamuoja ir neslegia.
Mane apėmė baimė. Pagalvojau, kad be reikalo iš­
leidau Dimką vieną. „Na, manau, jie Dimką primuš,
na, manau, įkrės jam kaip reikiant", - ir pasileidau jo
vytis.
Nepasivijau Dimkos. Man po pat nosimjis įnėrė į pa­
šiūrę, kur buvo susirinkusi Mironovos kompanija. Sura­
dau išpuvusioje sienoje plyšį ir prigludau prie jo. Pama-
164
Vladimiras Železnikovas
niau, kad Dimkai be manęs bus lengviau prisipažinti, o
jeigu kas - būsiu čia pat, tuojau atlėksiu jam į pagalbą.
Jie buvo ten visi iki vieno ir kvatojosi iš Rudžio, tie­
siog raičiojosi iš juoko. Tik Mironova abejinga stovėjo
nuošaly ir apie kažką galvojo.
Iš ko jie kvatojosi?.. Ogi Rudis apsivilko Valkos nu­
džiautą mano suknelę ir linksmino juos. Jiems ir buvo
linksma.
Aš irgi prunkštelėjau: visada
juokinga, kai berniukai įsisprau­
džia į suknelę.
Išgirdau juos šaukiant:
„Na, tu artistas, Rudi!"
„Tikra Baidyklė!"
„Ji - mūsų gražuolė!"
„Tik išsišiepus iki ausų!"
Supratau dabar, kad Rudis
vaidino mane: kabinosi koja už
kojos, griuvinėjo, kraipė galvą,
tampė kaklą ir šypsojosi, šie­
pėsi iki ausų.
- Jam labai vykusiai išė­
jo, - liūdnai pasakė Lenka. -
Iš teisybės, jis tikras artistas.
- Na, o ką darė Dimka? - atsargiai paklausė Nikola­
jus Nikolajevičius.
Jis jau seniai nebekamantinėjo Lenkos, nes jam viskas
buvo aišku. Žinojo, ko galima tikėtis ir ko sulaukti iš Dim-
kos, regėjo niekingą ir pasigailėtiną Dimkos gyvenimą.
165
Ba i d y k l ė
 - Dimka? Nieko, - atsakė Lenka. - Įėjo į pašiūrę ir
sustojo. Turbūt paskutinį kartą pagalvojo, kad jis drąsus
ir kad neišsigąs.
- Jaučiu, kur viskas krypsta, - tarė Nikolajus Nikola-
jevičius ir liūdnai palingavo galvą.
- Nebepertrauk manęs, - paprašė Lenka; jos akys su­
siaurėjo, lyg į kažką būtų įsižiūrėjusi. - Kitaip man bus
sunku... Tuojau baigsiu... Pakentėk ir paklausyk.
Dimka išėjo į priekį.
„Še, - išgirdau trūkčiojantį iš susijaudinimo jo balsą,
ir jis sviedė Valkai meškos snukį. - Otu, Rudi, nusivilk
suknelę."
Dimka ėmė traukti nuo Rudžio suknelę. O tas jį at­
stūmė ir sušuko:
„Oi, neliesk! Bijau kutulio!"
Vėl visi nusikvatojo, nes Rudis pamėgdžiojo mano
balsą.
Geležinė Smeigė, nekeisdama pozos ir nepasukdama
galvos į Dimkos pusę, tarė:
„Somovai, ko kimbi prie Rudžio, verčiau pasakyk,
kur dabar buvai?"
Dimka apsimetė, kad neišgirdo klausimo, kad labai
užsidegęs gelbsti mano suknelę. Tos suknelės jis griebė­
si kaip skęstantis šiaudo.
„Gana kvailioti, sako, dar svetimą suknelę sudrasky­
si!" - ir smarkiai timptelėjo Rudį į save.
„Rudi, jis tave skriaudžia! Užduok tu jam, - maivėsi
Valka. - Išpirk kanopa."
Rudis pakluso ir trenkė Dimkai. O Kūtvėla šoko prie
jo iš užpakalio, ir abu su Rudžiu užlaužė Dimkai rankas.
166
Vladimiras Železnikovas
 Valka džiugiai sužvengė:
„Pakliuvai, Somikai! Ui, kaip gerai! Ko neatsakei Mi­
ronovai, kur dabar buvai? A?.. Geležine Smeige, jis tau
neatsakė! Nenori! Na sakyk, sakyk, Somikai, kur buvai
ir ką veikei? - Jis kvatojosi net susiriesdamas. - Chebra,
pirmos rūšies naujiena! Somikas buvo pas Baidyklę! -
Jis suspigo ir springdamas juoku ėmė suktis ant vienos
kojos. - Ir žinot, ką jie darė?.. Bu-čia-vo-si!"
„Bučiavosi? - susidomėjo Smakova. - Su Besolceva?
NeskieskL"
„Va taip pasilenkė prie Baidyklės, - nesiliovė Val­
ka, - ir pakšt jai... į lūpytes. - Jis prišoko prie Dimkos. -
Dviem frontais darbuojiesi?"
„Nutilk!" - sušuko Dimka ir pamėgino ištrūkti iš
Kūtvėlos rankų.
Oniekšelis Valka pasinaudojo tuo, kad Dimka negali
apsiginti, ir trenkė jam.
„Išdavikas! - sako. Dar kartą jam trinktelėjo, nusi­
kvatojo į veidą ir išskiemenavo: - Iš-da-vi-kas!"
„Aš išdavikas? - supyko Dimka. - Ak tu, suski, šun­
lupy nelaimingas! Žinot, kuo verčiasi mūsų Valka?"
„Užsikimšk žiobtus, pliuški!" - pertarė jį Valka ir
vėl rėžė Dimkai - patogu muštis, kai priešininką laiko
už rankų.
Čia Dimka tiesiog sužvėrėjo, nusikratė Kūtvėla ir Ru­
džiu ir taip žiebė Valkai, kad tas perlėkė per visą pašiūrę
ir pardribo nesujaudinamai Geležinei Smeigei po kojų.
Valka gerokai nusigando, bet pamatęs, kad Dimka jo
nebepuola, striukės rankove nušluostė Mironovai batelį
ir, lyg ištikimas šuo žiūrėdamas jai į akis, pasakė:
167
Baidyklė
 „Tu, Somovai, atsargiau. Mūsų daug, o tu vienas. Ar
ne taip, chebra? Žinai, ką mes iš tavęs padarysim?.. Ko-
tletuką!"
„Aišku, kotletuką!" - pasakė Kūtvėla ir žengė prie
Dimkos.
„Žinoma, kotletuką!" - palaikė jį Rudis.
Iš pradžių jie artinosi prie Dimkos trys, o paskui prie
jų prisidėjo ir Popovas. Šmakova jamįsakė.
Įsivaizduoji, keturi prieš vieną?
Buvau bepuolanti jam į pagalbą: išeina, aš čia ne be
reikalo.
Bet Dimka nusitvėrė ilgą lazdą ir ja švaistydamasis
sušuko:
„Na, prieikit arčiau! Na!.. Tik pamėginkit!.."
Iš džiaugsmo ėmiau šokinėti. Manau, kol kas mano
pagalbos Dimkai nereikia, ana kaip jis su jais susitvar­
kė. Kad tu, seneli, žinotum, kaip aš tada apsidžiau­
giau, - Dimka vėl buvo koks buvęs. Kad tu būtum ma­
tęs jų veidus!
Užsimojo lazda ir sušuko: „Na, eikit čionai!" Ojie bi­
josi - nė iš vietos!.. Ojis stovi, iškėlęs lazdą lyg kalaviją:
„Nagi, pamėginkit!"
Lenka skambiai nusijuokė, jos veidas nušvito, akys
sukibirkščiavo. Ir Nikolajus Nikolajevičius, žiūrėda­
mas į Lenką, nusišypsojo - kokia ji puiki, kaip stipriai
geba mylėti, jeigu įžvelgia net puolusio žmogaus didy­
bės akimirką.
- Dimka ėmė eiti prie jų, - pasakojo toliau Lenka. -
Eina artyn, artyn... O jie traukiasi atbuli, traukiasi...
168
Vladimiras Železnikovas
Kol Dimka atsidūrė priešais Geležinę Smeigę!.. Ji už­
tvėrė jam kelią.
„Atiduok lazdą!" - įsakė Mironova.
„Didvyriai! - paniekinamai pasakė Dimka. - Susislėpė
už mergiotės!" - Jis metė lazdą Geležinei Smeigei po kojų.
Valka prišoko ir dėl viso pikto tuoj pat ją pastvėrė.
Ir tuoj išgirdau Mironovos ir Dimkos pokalbį, kurio
kol gyva neužmiršiu, kuris viską išsprendė. Na, ne aps­
kritai viską, bet man - viską. Supranti?
„Ką veikei pas ją?" - paklausė Mironova.
„Ką norėjau, tą ir veikiau", - atsakė Dimka.
„Pamanykit, koks drąsuolis!" - įsikišo Valka. Jis ma­
taravo lazda ir sukinėjosi Dimkai už nugaros.
„Pasigailėjai jos?" - tardė Mironova.
„Sakykim, pasigailėjau."
O Mironova jam:
„Ech tu, skystakoši!"
Šiurkščiai, piktai pasakė ir šlykštėdamasi juo nusi­
gręžė.
Dabar ir Dimka pagaliau sukaupė drąsą:
„Na, o jeigu ne ji tai padarė?"
Mironova jį pribaigė:
„Tumanų košė su kisielium!" - ir trumpai nusijuokė,
lyg botagu šmaukštelėjo.
Dimka ne savo balsu drėbė:
„Na, o jeigu tai padariau aš?!" - ir įžūliai nusišypso­
jo, žiūrėdamas į visus.
„Tu?! - pirmą kartą per visą šį laiką Geležinė Smeigė
nustebo ir įdėmiai pažvelgė į Dimką. - Čia jau įdomu!"
169
Baidyklė
 Jie kaipmat jį apstojo, apsupo, ėmė šokinėti aplinkui.
Valka džiūgavo:
„O gal tikrai jis!"
O Šmakova:
„Oką, visai galimas daiktas!"
O Popovas:
„Ir dar kaip!"
O Kūtvėla:
„Tada mums tavęs gaila!"
O Rudis:
„Tai bus dovanėlė tėtušiui, vyriausiajam chirurgui
Somovui!"
„O ta kvaišelė, Besolceva, jį dangstė!" - susivokė Ge­
ležinė Smeigė.
Stojo tyla - visi be žodžių spoksojo į Dimką.
Jis kažkaip kreivai šyptelėjo. Joveidas mane išgąsdino:
gal jis dar pats nežinojo, ką padarys netrukus, o jo veidas
jau atrodė toks kaip klasėje, kai iš baimės pabalo akys.
„Nė pajuokauti, sako, negalima. - O pats subruzdo,
ėmė šypsotis. - Juokų nesuprantat."
Mironova tokių juokų nesuprato:
„Į akis man, sako, į akis žiūrėk!"
Dimka ją atstūmė: jis nenorėjo žiūrėti jai į akis.
„Atsitrauk!.. Aš juk sakiau - pajuokavau. - Jis nena­
tūraliai nusijuokė: - Pajuokavau!" - Ir staiga linksmai
visiems mirktelėjo.
O man lyg kirvapente per galvą tas jo mirktelėjimas,
viskas ėmė plaukti prieš akis, galva apsisuko.
O Geležinė Smeigė šaukė savo:
170
Vladimiras Železnikovas
 „Į akis man žiūrėk!.."
Kūtvėla suspaudė Dimkai galvą delnais, kad jis ne-
sisukaliotų ir kad Geležinė Smeigė galėtų pažvelgti
jam į akis.
O visi vienas per kitą šaukė:
„Pulsą, pulsą, Mironova, suskaičiuok!.."
„Įkliuvai, Dimočka! - pasakė Smakova. - Dabar sukis!"
Ir staiga visi sykiu žengė prie Dimkos.
Aš puoliau į pašiūrę, kad jis mane pamatytų, kad
nesibijotų, jog paliktas vienas. Net jo mirktelėjimą tada
užmiršau.
Jie prispaudė jį prie sienos - aš jo nemačiau, tik iš su­
virtusios krūvos buvo girdėti gukčiojantis jo balsas:
„Jūs pakvaišot! Aš nusprendžiau... padėti... Besolce-
vai... Gaila jos. Ką, ar jūs ne žmonės?"
Aš kandžiojausi, draskiausi, kol nusigavau iki jo.
Maniau, dar nežuvęs, jei manęs gailisi.
Aš mušiausi ir klykiau:
„Leiskit mane! Leiskit!"
„Žiūrėkit, Baidyklė! - kažkodėl pašnibždom pasakė
Rudis. - Pati atėjai?"
„Pati", - atsakiau.
„Ir nebijai?" - paklausė Kūtvėla.
„Nebijau. - Atsigręžiau į Dimką, nusišypsojau ir pasa­
kiau: - Aš nebegalėjau ilgiau tavęs laukti, tai ir atėjau."
Dimka tylėjo.
Aš jam šypsojausi, norėdama jį padrąsinti, šypsojau­
si tol, kol jis irgi pračiaupė lūpas. Gailiai taip šyptelėjo,
bet vis dėlto...
171
Baidyklė
 Valka nusikvatojo:
„Man regis, jie prisiekinėja... amžiną draugystę."
„Palauk, Valka, - pasakė Geležinė Smeigė. - Besolce-
va, ko tu čia atėjai?"
Aš jai neatsakiau - nenorėjau nieko pati sakyti, norė­
jau, kad Dimka paaiškintų. Bet Dimka tylėjo.
„Suruoškime jiems akistatą, - pasiūlė išradingoji
Šmakova. - Bus labai įdomu."
„Besolceva, - kamantinėjo Geležinė Smeigė, - katras
iš judviejų išdavikas? - Ji nužvelgė pirma mane, paskui
Dimką, tada vėl mane. - Tu ar Somovas?"
Aš pažvelgiau į Dimką ir pasakiau:
„Žinoma... aš."
„Chebra! - subliuvo Rudis. - Ji atbėgo prašytis atlei­
dimo! Supratau. Aš protingas!.."
„Suraitėme! - sklido iš visų pusių. - Pagaliau!"
„Aš taip ir maniau, - pasakė Geležinė Smeigė. - So­
movas jos pagailėjo. Aš juk sakiau - jis skystakošis. - Ji
atsigręžė į mane - jos veidas suliepsnojo teisuolio rūs­
tybe. - Na, ko tyli? Klaupkis!.. Atgailauk!.. O mes pasi­
klausysim! Galbūt tau pasiseks mus sugraudinti, ir mes
tau atleisim."
Palaukiau, kol ji pasakė, ir tariau Rudžiui:
„Nusivilk suknelę!"
„Prašom, - sukruto Rudis. Jis nusivilko suknelę ir at­
kišo man. - Še..."
Okai norėjau paimti, metė jąman per galvą Kūtvėlai.
Nieko nesuprasdama, puoliau prie Kūtvėlos, o jis paer­
zino mane, pasukaliojo suknelę man panosėje ir numetė
Valkai... Ir ėmė eiti ratu!
172
Vladimiras Železnikovas
 Valka - Šmakovai, Šmakova - Popovui, šis vėl kaž­
kam... Ir kiekvienas mane erzino.
Greičiau, greičiau!
Man pasidarė karšta, blaškiausi kaip galvon daužta,
ir šokinėjau, ir stvarsčiau juos už rankų, bet sugriebti
suknelės negalėjau.
Greičiau, dar greičiau!
Prieš mane šmėkščiojo jų veidų ratas, o aš laksčiau
vidury lyg voverė.
Man reikėjo liautis ir išeiti, spjauti į tą suknelę ir į
juos visus, bet aš kaip paskutinė kvailė puldinėjau tarp
jų, stengiausi juos įveikti. Ne dėl savęs, dėl Dimkos.
Ir staiga kažkas iš rato metė suknelę Dimkai, ir šis ją
sugavo. Pajutau, kaip stojo įtempta tyla.
Mironova pasakė:
„Štai jums ir akistata. Pagaliau sužinosime visą tei­
sybę!"
Priėjau prie Dimkos, norėjau paimti suknelę ir nusi­
šypsojau jam:
„Na, einam?.. Pasikalbėsi su jais kitą kartą."
Jis nepajudėjo iš vietos ir suknelės man neatidavė, tik
nusišypsojo. Aš vėl jam nusišypsojau, o ranką vis dar
laikiau atkišusi... Taip mes stovėjom ir šypsojomės vie­
nas kitam.
Ir staiga... jis metė suknelę man per galvą!
Aš visiškai suglumau, tiesiog nesupratau, kas įvyko,
tik kvailai vypsojau ir stebėjau, kaip mano suknelė, nu­
skriejusį pagal tikslią trajektoriją, nukrito tiesiai į pačios
Geležinės Smeigės rankas.
„Valio-o-o!" - suriko visi.
173
Baidyklė
 „Bravo, Somovai!" - pagyrė jį Geležinė Smeigė.
Tada aš skėliau Dimkai per veidą! Seneli!.. Skėliau
Dimkai per veidą va šita ranka! - Lenka atkišo Nikolajui
Nikolajevičiui ranką. - O veidas, kai per jį muši, atrodo
minkštas ir šiltas... Iki šiol jaučia jį mano delnas. Lyg lai-
kytumei rankoj spurdantį paukštį.
Su nebyliu sielvartu Lenka nustebusi žvelgė į savo
ranką, o pati krūpčiojo lyg nuo neregimų smūgių, ke­
liančių sielai maudžiantį skausmą.
Nikolajui Nikolajevičiui pasidarė baisiai gėda. Juk ir
jis kirto per veidą. Ir kamkam- Lenkai! Jukbuvo aišku,
kad paveikslo ji neparduos. Taip pat nesusitvardė!
- Atleisk man, Jelena... - Nikolajus Nikolajevičius
palietė jai skruostą. - Niekad nieko nesu mušęs. Tavo
tėvą užauginau nė nekepštelėjęs. - Jis parodė į paveiks­
lais nukabinėtas sienas. - Ir viskas per šituos paveiks­
lus, - kaltai nusišypsojo. - O tu būk gailestinga prasi­
kaltusiam žmogui.
- Aš jau seniai tau atleidau, - pasakė Lenka.
Ir Nikolajus Nikolajevičius susisielojęs pagalvojo,
kad net senatvėje išmintingas žmogus, toks kaip jis, gali
padaryti nepataisomą klaidą.

„Sudeginkimją ant laužo!" - suriko Rudis.

„Griebkite ją! - įsakė Geležinė Smeigė. - Ir tempkit į
sodą! - Ji mojavo mano suknele. - Laukite mūsų tenai.
Mes greit!"
Berniukai puolė mane.
„Už kojų griebkit! - rėkė Valka. - Už kojų!.."
174
Vladimiras Železttikovas
 Jie parvertė mane ir sugriebė už rankų ir kojų. Spar-
džiausi ir tampiausi iš visų jėgų, bet jie mane suraitė ir
išvilko į sodą.
Geležinė Smeigė ir Smakova ištįsę ant ilgos lazdos
pritaisytą baidyklę. Paskui jas išėjo Dimka ir atsistojo ato­
kiau. Baidyklė buvo mano suknele, mano akimis, mano
burna iki ausų. Kojos padarytos iš kojinių, prigrūstų šiau­
dų, vietoj plaukų stirksojo pakulos ir kažkokios plunks­
nos. Man ant kaklo, tai yra baidyklei ant kaklo, kadaravo
lentelė su žodžiais: „BAIDYKLĖ - IŠDAVIKĖ".
Lenka nutilo ir kažkaip nuslopo.

Ba i d y k l ė
 Nikolajus Nikolajevičius suprato, kad artėja galas ir
jos pasakojimui, ir jos jėgoms.
- Ojie siautėjo aplink baidyklę, - pasakė Lenka. - Šo­
kinėjo ir kvatojosi.
„Uch, mūsų gražuolė-ė-ė!"
„Priėjai liepto galą!"
„Aš sugalvojau! Aš sugalvojau! - Šmakova net stryk­
telėjo iš džiaugsmo. - Tegu Dimka uždega laužą!.."
Po šių Šmakovos žodžių aš visai nustojau bijoti. Pa­
maniau: jei Dimka uždegs, aš, ko gero, paprasčiausiai
imsiu ir numirsiu.
O Valka tuo tarpu - jis visur kur suskubdavo pir­
mas - įbedė baidyklę į žemę ir prikrovė aplink žagarų.
„Aš neturiu degtukų", - tyliai pasakė Dimka.
„Užtat aš turiu!" - Kūtvėla įbruko Dimkai į ranką
degtukus ir stumtelėjo jį prie baidyklės.
Dimka stovėjo, žemai nunėręs galvą.
Apmiriau - paskutinį kartą laukiau ir tikėjaus! Na,
manau, jis tuoj atsigręš ir pasakys: „Klausykit, Lenka
niekuo nekalta... Tai aš!"
„Dek!" - įsakė Geležinė Smeigė.
Neištvėriau ir surikau:
„Dimka! Nereikia, Dimka-a-a!"
O jis stovėjo prie baidyklės - mačiau jo nugarą; jis
gūžėsi ir atrodė kažin koks mažas. Gal todėl, kad bai­
dyklė karojo ant ilgos lazdos. Tik jis atrodė mažas ir
neryžtingas.
„Na, Somovai! - pasakė Geležinė Smeigė. - Ženk pa­
galiau iki galo!"
176
Vladimiras Železnikovas
 Dimka atsiklaupė ant kelių ir taip žemai nukorę gal­
vą, kad kėpsojo vien jo pečiai, o galvos visai nebuvo ma­
tyti. Pasidarė kažkoks begalvis padegėjas. Jis čirkštelėjo
degtuką, ir viršum jo pečių plykstelėjo liepsna. Paskui
pašoko ir greit nubėgo į šalį.
Jie nutempė mane prie pat ugnies. Akių neatplėš­
dama žiūrėjau į laužo liepsną. Seneli! Aš pajutau tada,
kaip ta ugnis mane apėmė, kaip ji degina, svilina ir ge­
lia, nors iki manęs atplūsdavo tik šilumos bangos.
Aš suklykiau, taip suklykiau, kad jie iš netikėtumo
mane paleido.
Kai paleido, šokau prie laužo ir ėmiau spardyti jį kojo­
mis, mėčiau degančias šakas rankomis - nenorėjau, kad
baidyklė sudegtų. Kažkodėl baisiausiai to nenorėjau!
Pirmas atsipeikėjo Dimka.
„Ką, tu pakvaišai? - Jis nutvėrė mane už rankos ir
stengėsi nutempti nuo ugnies. - Čiagi juokai! Ką, juokų
nesupranti?"
Aš pasidariau stipri, lengvai jį įveikiau. Taip pastū­
miau, kad jis nulėkė kūlvirsčia - tik užkulniai švystelėjo
į dangų. Opati išplėšiau iš ugnies baidyklę, ėmiau sukti
ją virš galvos ir puoliau visus. Baidyklę jau buvo grybš­
telėjusi ugnis, nuo jos į visas puses lėkė žiežirbos, ir visi
jie išsigandę nuo jų traukėsi.
„Striukę sudeginsi, - suspigo Smakova. - Atsakysi!"
„Ji kuoktelėjo!" - suriko Rudis ir spruko nuo ma­
nęs šalin.
Okiti šaukė:
„Taipjai ir reikia! Išdavikė!.."
177
Baidyklė
 „Tai kvaiša!"
„Brolyčiai, dumkim namo!.."
Jie išsilakstė.
Oaš taip įsisukaujuos vaikydama, kadnieku gyvu ne­
galėjau sustoti tol, kol pati parkritau. Šalia gulėjo baidy­
klė. Apdegusi, vėjyje virpčiojanti ir dėl to tartumgyva.
Iš pradžių gulėjau užsimerkusi. Paskui pajutau, kad
dvokia degėsiais, atsimerkiau - rūko baidyklės sukne­
lė. Priplojau smilkstančią suknelės apačią delnu ir vėl
atvirtau ant žolės.
Paskui mano ausis pasiekė Geležinės Smeigės balsas.
„Ko sustojai? - paklausė ji kažką. - Vėl taujos gaila?.."
Pakėliau galvą ir išvydau Mironovą ir Dimką.
Pamenu, tą akimirką man pasirodė, kad sėdžiu gi­
liame giliame šuliny, o Mironova kalba kažkur viršum
mano galvos. Jos balsas buvo šaižus ir skaudžiai užga­
vo ausis.
„Vis dėlto, sako, tu šiaudadūšis. Juk ji išdavikė! Rei­
kia tai suprasti!"
Pasigirdo šakų traškėjimas, žingsniai nutolo, ir
stojo tyla.
Nežinau, kiek ilgai taip išgulėjau - gal valandą, o gal
vos minutę, tik pajutau, jog kažkas mane stebi. Apsidai­
riau ir vėl išvydau brūzgynuose Dimką. Jis praskleidė
krūmus, už kurių slėpėsi, ir pamažu priėjo prie manęs.
Seneli, žinai... - liūdnu balsu pasakė Lenka, - aš atė­
jau prie laužo vienoks žmogus, o atsikėliau nuo žemės
pasitikti Dimkos visai kitoks... Štai tada ir pamaniau,
kad mano gyvenimas jau baigtas.
178
Vladimiras Železtiikovas
 - Na, o ką Dimka?.. - vos girdimai sušnibždėjo Niko­
lajus Nikolajevičius.
- ODimka?.. Paaiškino man, kaip viskas buvo ir kaip
bus toliau. „Aš jiems pasakiau, sako, kad aš, o jie nepati­
kėjo. Juk tu girdėjai..."
Man rodos, kad atsakiau jam kažką, o gal ir nieko.
Nepamenu.
Ojis:
„Dabar manim patikės. Pamatysi. Nenusileisiu, kol
jie patikės."
Jis buvo toks kaip visuomet. Tartumnieko nebūtų at­
sitikę. Stovėjo priešais mane tvarkingas, švarutis, įrau­
dęs nuo laužo. Kalbėjo, kalbėjo, kad „patikės ir nepati­
kės", kad jie priprasią ir viską suprasią. O aš klausiausi
jo, klausiausi... Paskui nusišypsojau. Dabar suprantu,
kodėl: man buvo nejauku ir gėda, kad jis toks. Ojis, pa­
matęs, kad aš šypsausi, dar labiau įsidrąsino, jo balsas
sustiprėjo, suskambo ir pakilo aukštyn drauge su blės­
tančio laužo žiežirbomis... To paties laužo, kurį jis ką tik
buvo uždegęs ir išdavęs, pažeminęs mane.
„Jie šliaužios tau po kojų, - žadėjo jis. - Aš priversiu
juos tai padaryti!"
Ėmiau vilkti nuo baidyklės suknelę. Keliose vietose ji
buvo kiaura. Traukdama ją, nudegiau pirštus. Nepaste­
bėjau, kad šiaudai po suknele vis dar rusena. Riktelėjau
iš skausmo. Turbūt gražiai atrodžiau, verta pasigailėji­
mo, nes Dimka taip įsidrąsino, kad ištiesė ranką ir palie­
tė mano skruostą:
„Čia kraujas..." - pasakė.
179
Baidyklė
 Atšokau nuo jo kaip įgelta:
„Ne! Neliesk manęs!.. Nedrįsk!"
- Na ir teisingai padarei, - pasakė Nikolajus Nikola-
jevičius. - Tavim dėtas, ir aš juo nebebūčiau tikėjęs.
- Seneli, pamaniau, pajutau, kad jeigu jis prisilies,
man skaudės lyg nuo ugnies. Nebegalėjau stovėti su
juo nė minutėlės ir nežinojau, kur eiti, nenorėjau nie­
ko matyti... Nuėjau per krūmus prie upės, aptikau seną
apverstą valtį, palindau po ja ir ilgai sėdėjau ant šalto ir
drėgno smėlio.
- Verkei? - paklausė Nikolajus Nikolajevičius.
-Aha, - atsakė Lenka. - Drėgname smėlyje ašarų ne­
matyti.
- O aš tada visur aplaksčiau. Galvojau: kur dingo ta
mergiotė?
- Aš girdėjau, kaip mane šaukei, bet negalėjau išlįsti.
Gal niekad iš po valties nebūčiau išlindusi, jei nebūtų
atšliaužęs kažkoks šunelis. Dar labiau nuskaustas negu
aš. Jis ėmė laižyti man rankas, ir aš supratau, kad jis al­
kanas. Tai ir išlindau, parsivedžiau jį namo ir pašėriau.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

- Kitą rytą reikėjo eiti į mokyklą. Atostogos pasibai­

gė. Bet aš nuėjau pas Margaritą į namus, sužinojau, kad
ji dar neparvažiavusi, ir į mokyklą nėjau.
Visą dieną išsėdėjau prieplaukoje, žiūrėjau į upę ir
laukiau Margaritos. Bežiūrint man net akys įskaudo.
Atėjo viena „Raketa", paskui antra, o Margaritos vis ne­
buvo ir nebuvo.
Paskui aš ją pamačiau - šviesus paltas atlapotas, po
juo vestuvinė suknia, ta pati, kurią šampanu buvo ap-
laisčiusi. Kaip be galvos šokau jos pasitikti: „Mar-ga-ri-
ta Ivanovna!" - pasivijau, nustvėriau už rankos.
Ji atsigręžė... pasirodė, jog tai ne ji.
Paskui aš pagaliau pamačiau tikrąją Margaritą.
Pirma į krantą iššoko vyriškis. Jis kažkam padavė
ranką... Ir pasirodė Margarita. Ji lipo iš katerio kaip ka­
ralienė nuo paauksuoto sosto. Graži graži, šimtą kartų
pagražėjus per tą savaitę.
Žiūrėjau į juos, kaip jie kopė laiptais į statų šlaitą:
prieky Margarita, jai iš paskos vyras, nešinas lagami­
nu, - ir šypsojausi jiems. Iš tolo pamojavau Margaritai
ranka.
181
Baidyklė
 Jie buvo jau visai arti. Girdėjau,
kaip Margarita paklausė
savo vyrą, ar jam nesun­
ku nešti lagaminą, o jis
atsakė, kad nesunku, bet
neįdomu, kad mieliau
panėšėtų ant rankų ją,
Margaritą. Ji nusijuo­
kė. Aš taip pat nu­
sijuokiau ir vėl pa­
mojavau ranka, bet
jie kažkodėl praėjo
pro šalį.
Apstulbau: juk sto­
vėjau visai čia pat; bet
paskui susiprotėjau, kad
jie manęs tiesiog nepastebė­
jo. Žiūrėjo vienas į kitą ir nieko aplinkui nematė. Aplen­
kiau juos ir pamažu patraukiau jiems priešais...
Dabar jiedu ėjo greta. Jis vedė ją už parankės ir kažką
šnibždėjo į ausį. Oji palinkus prie jo įdėmiai klausėsi ir
vis dar šypsojosi. Na, žinoma, jiedu vėl praėjo pro šalį ir
manęs nepastebėjo.
Taip aš ir parlydėjau juos iki namų.

Kitą rytą vis dėlto atėjau į mokyklą. Tyčia įėjau į kla­

sę nuaidėjus skambučiui, paskui Margaritą.
Kai pasirodžiau tarpdury, visi kaip užsukamos lėlės
atsigręžė į mano pusę. Lyg kas nematomas būtų truk-
182
V la d i mi r a s Železnikovas
telėjęs virvelę: šmėkštelėjo mirtinai persigandusio Dim-
kos veidas, klastingas - Šmakovos, rūstus - Geležinės
Smeigės... O aš įsistebeilijau į Margaritą.
„Labas rytas, sakau, Margarita Ivanovna."
Opati laukiu, virpu, kadji dabar paklaustų apie boiko­
tą. Oašjai atsakyčiau: „Jūsne manęs klauskite, ojų..."Tokį
atsakymą iš anksto buvau sugalvojus. Tada prasidės...
„Labas rytas, labas rytas, Besolceva... Ko pradedi
naują trimestrą vėluodama į pamoką? Negerai. Sės­
kis", - ir palinko prie žurnalo.
Aš priėjau prie pat jos stalo ir sustojau - laukiau, kol
ji pažvelgs į mane.
Pagaliauji pakėlė akis, pamatė, kad stoviu, ir paklausė:
„Nori ką nors pasakyti?.."
„Aš taip jūsų laukiau, Margarita Ivanovna", - at­
sakiau.
„Manęs? - nustebo Margarita. - Ačiū. Bet... kodėl
taip staiga?" - Ir nelaukdama atsakymo atsistojo, priėjo
prie lango ir kažkam pamojavo ranka.
Visos mergaitės kaipmat tai pastebėjo ir subėgo
prie lango.
„Vyras, vyras, vyras", - sklido per klasę.
„Margarita Ivanovna, - sučiulbo Smakova, - ar ten
ant suoliuko sėdi jūsų vyras?"
„Taip, - atsakė Margarita. - Mano vyras."
„Kaip įdomu, - vėl sučiulbo Smakova. - O mus ar
supažindinsit su juo?"
„Supažindinsiu." - Margarita norėjo atrodyti rimta,
bet lūpos neklausė - pačios šypsojosi.
183
Baidyklė
 O aš žiūrėjau į ją, žiūrėjau...
„O dabar, sako, imsimės darbo. - Margarita sugavo
mano žvilgsnį. - Ko spoksai į mane, Besolceva?.. Negi
aš taip pasikeičiau?.."
„Ne, nepasikeitėt... Tiesiog džiaugiuosi, kad parva-
žiavot", - atsakiau.
Ji tylėjo, bet veidas jau bylojo, kad ji tuoj neteks kan­
trybės - tai, mano, kvailutė prikibo su savo sveikinimais.
O aš vėl:
„Išvažiuodama jūs mums pasakėt: „Šit kai sugrį­
šiu!.." - Paskutinius žodžius beveik išrėkiau.
„Tada buvau supykus ant jūsų", - pasakė Margarita.
Apsidžiaugiau, ėmiau linksėti galva: na, manau, pa­
galiau prasidėjo...
„Odabar, - Margarita linksmai numojo ranka, - jūs ir
taipjau nubausti, o kas buvo - pražuvo!.. - Ji nusijuokė: -
Sėskis, Besolceva, į savo vietą, ir pradedampamoką."
„Nesėsiu!" - sušukau.
Margarita pakėlė išlenktus antakius: kas čia per iš­
daigos?
„Aš, sakau, išvažiuoju, visai. Užsukau tikatsisveikinti."
Pažvelgiau į visus - vadinasi, vis dėlto jie mane nu­
galėjo. Vis tiek, pamaniau, niekad nieko nepasakysiu
pati. Bet dėl to man pasidarė graudu. Taip troškau tei­
singumo, bet jo nebuvo! Nenorėdama jų akivaizdoje ap-
sižliumbti, išbėgau iš klasės.
„Besolceva, palauk!" - pašaukė mane Margarita.
Bet aš jos nelaukiau. O ko turėjau laukti, jeigu jie ne­
panoro visko išsiaiškinti, jeigu Dimka išdavė mane šim-
184
Vladimiras Železnikovas
tą kartų ir jeigu buvau nusprendusi išvažiuoti... Seneli!
Tu juk matai, aš viską iškenčiau, viską viską!..
- Šaunuolė esi, - pasakė Nikolajus Nikolajevičius.
- Laužą iškenčiau, - tebepasakojo Lenka. - Maniau,
sulauksiu Margaritos, ir grįš teisingumas. Bet ji parva­
žiavo - ir nieko nebeatsimena.
- Ištekėjo, - pasakė Nikolajus Nikolajevičius. - Iš lai­
mės viską užmiršo.
- Argi taip galima? - paklausė Lenka.
- Vargšai, vargšai žmonės!.. - Nikolajus Nikolajevi­
čius nutilo ir įsiklausė į linksmą muziką, kuri vis dar
sklido iš Somovų namo. - Vargšai žmonės!.. Tiesiai tau
sakau, Jelena, man gaila jų. Paskui jie verks.
- Tik jau ne Geležinė Smeigė ir ne jos draugužiai, -
atsakė Lenka.
- Kaip tik jie ir raudos, - pasakė Nikolajus Nikolaje­
vičius. - O tu šaunuolė. Net nemaniau, kad tokią šau­
nuolę turiu.
- Kokia aš šaunuolė, - staiga pasakė Lenka, irjos aky­
se suspindo ašaros. - Paklausyk, seneli!.. Noriu prisipa­
žinti... -Ji ėmė šnibždėti: - Aš irgi, kaip Dimka... išdavi­
kė! Tu nesijuok. Tuoj sužinosi, kas aš, apalpsi!.. Aš tave
išdaviau! - Lenka, siaubo ir baimės apimta, pažvelgė į
Nikolajų Nikolajevičių ir vargais negalais ištarė: - Aš
gėdijausi tavęs... kad tu vaikštai... lopiniuotas... senais
kaliošais. Iš pradžių aš to nepastebėdavau, na, nekrei­
piau dėmesio. Na, senelis kaip senelis. O paskui sykį
Dimka mane paklausė, kodėl tu vaikštai kaip elgeta? Iš
jo, sako, visi juokiasi ir pravardžiuoja Lopiniuočiu. Tada
185
Baidyklė
akyliau pažiūrėjau į tave ir pamačiau, kad tikrai tu visas
sulopytas... Ir paltas, ir švarkas, ir kelnės... Ir pusbačiai
taisyti pertaisyti, geležinėmis pasagėlėmis pakaustyti,
kad ne taip greit nusinešiotų.
Lenka nutilo.
- Manai, kad aš tada puoliau Dimką kumščiais, kai
jis man šitaip pasakė? Manai, stojau ginti tavęs? Manai,
paaiškinau, kad visus pinigus tu išleidi paveikslams?
Ne, seneli! Ne!.. Nepuoliau! Atvirkščiai, ėmiau tavęs gė­
dytis. Vos pamatau gatvėje - šmurkšt į pavartę ir lydžiu
akimis, kol tu dingsti už kampo. O tu, būdavo, eini taip
pamažu... Kas žingsnis činkt činkt geležinės pasagėlės...
Matyt, apie kažką užsigalvojęs. Atrodydavai toks vieni­
šas, tartum visi tave būtų apleidę.
- Netiesa, - pasakė Nikolajus Nikolajevičius, - aš atro­
dau išdidus. Žmonių akyse aš visados krūtinę išpūtęs.
- Bet juk aš tave patyliukais sekdavau, tu nė nežino­
davai, kad reikia krūtinę išpūsti, - kaltai pasakė Len­
ka. - Išeitų, lyg peiliu į nugarą?..
- Eik tu, fantazuotoja! - Nikolajus Nikolajevičius
greit pasilenkė ir ėmė varstyti pusbačio raištelį.
Jam norėjosi paslėpti nuo Lenkos akis, kurios dėl
nesuprantamos priežasties (pirmą kartą per pastaruo­
sius dešimt metų) pritvino ašarų. Pasitaikydavo jam ir
anksčiau verkti, - kai fronte žūdavo draugas, kai laidojo
žmoną, o per pastaruosius dešimt metų neatsiminė, kad
būtų taip daręs.
- Paklausyk, seneli! - siaubo apimta, Lenka pasidavė
į priekį. - Ogal tu kada nors pastebėjai, kad aš nuo tavęs
slapstausi?..
186
Vladimiras Železnikovas
 - Nepastebėjau!.. - tvirtai atsakė Nikolajus Nikolaje-
vičius ir atsitiesė. - Nė karto nepastebėjau.
- Pastebėjai, pastebėjai!.. O aš dar maniau, kad esu
gailestinga. Kaip aš galiu būti gailestinga, jei tavęs gė­
dijausi?! - Ir tartum atskleidė sau baisią tiesą: - Vadina­
si, jei tu tikrai būtum elgeta, alkanas ir apdrįskęs, tai aš
tada tiesiog nuo tavęs pabėgčiau?
Ta paprasta ir aiški mintis Lenką sukrėtė.
- Išdavikė esu, sakau tau, iš-da-vi-kė!.. Mažai jie
mane dar vaikė!..
- Kad aš nė neužsigavau ant tavęs. Na gal tik trupu­
čiuką, - atsakė Nikolajus Nikolajevičius. - Visados žino­
jau, kada... Po metų ar po dešimties, kai būsiu jau miręs.
Ir nesmerk savęs taip baisiai.
Turiu aš fronto draugą. Senas žmogus, o irgi ne iš
karto mane suprato. Atvažiavo pas mane į svečius ir
ėmė bartis, kad aš teršiu Tarybinės armijos karininko
vardą, vaikštau apdriskęs, prasčiau negu hipis. „Kaip,
sako, tu galėjai taip žemai pulti? Juk gauni šimtą aštuo­
niasdešimt rublių pensijos. Liaudis maitina tave ir gir­
do, o tu jai gėdą darai! Imk, sako, pavyzdį iš manęs." Jis
pats švarutėlis, drabužis tik nuo adatos. Šėlo, siautėjo...
O čia lyg tyčia atvažiavo pas mane dvi kraštotyros
muziejaus darbuotojos ir ėmė įkalbinėti parduoti joms
generolo Rajevskio portretą: „Mes užmokėsim jums du
tūkstančius rublių."
Mano draugas dėl įdomumo paklausė:
„Ar senais pinigais du tūkstančius?"
„Kodėl senais, - atsakė panelės iš kraštotyros muzie­
jaus, - du tūkstančius naujais, o senais - dvidešimt."
187
Baidyklė
 Mano draugas vos iš kėdės neišvirto, akys jam ant
kaktos iššoko.
Na, Rajevskio aš joms, aišku, nepardaviau. Jos išva­
žiavo. O draugas koneveikė mane ir vis skaičiavo, ką
galėčiau už tuos pinigus nusipirkti ir į kurortą nuva­
žiuočiau sveikatos pataisyti...
Aš jam aiškinu, kad neturiu teisės to daryti, kad šie
paveikslai priklauso ne man, o visai mūsų giminei:
mano sūnui, tau, būsimiems tavo vaikams!..
Jis vėl šaukia:
„Irgi mat senbajoriai atsirado!"
„Baudžiauninkai, - pasakiau jam. - Dailininkas Be-
solcevas buvo dvarininko Leontjevo baudžiauninkas.
O tu liepi jo paveikslus pardavinėti!"
Čia mano draugas sumišo, paraudo, trenkė durimis
ir išėjo. Po valandos sugrįžo ir duoda man ryšulį.
„Neužsigauk, seni, pulko draugas gali savo bičiuliui
padėti."
Išvyniojau ryšulį, o ten naujas paltas. Pasimatavau,
pagyriau, pasakiau jam ačiū. O kai jis išvažiavo, nuėjau
į universalinę, grąžinau paltą ir išsiunčiau jam pinigus.
Na, manau, išdės jis mane dabar į šuns dienas. Nieko
panašaus, suprato - ir atsiprašė.
- Seneli, tu nemanyk, - staiga pasakė Lenka. - Aš pa­
milau tavo paveikslus. Labai. Man sunku juos palikti.
- Vadinasi, ir tu kaip aš, - apsidžiaugė Nikolajus Ni-
kolajevičius. - Būtinai čionai sugrįši.
- Ir dar daug kam tavo paveikslai patinka. - Lenka
nusišypsojo Nikolajui Nikolajevičiui ir, kaip jis pirma,
pasakė: - Tiesiai tau sakau.
188
Vladimiras Železnikovas
 - Ką tu turi galvoj? - susidomėjęs paklausė Nikolajus
Nikolajevičius.
- Kartą užsuko Vasiljevas... „Pas jus kaip muziejuje,
sako. Gaila, kad niekas jų nemato."
- O ką tu atsakei?..
- „Kaip nemato, sakau. Šiuos paveikslus daug kas
matė... Ir dar daug kas pamatys."
Lenkos žodžiai Nikolajų Nikolajevičių smarkiai su­
jaudino. Jis priėjo prie paveikslo, kuriame buvo nutapy­
tas generolas Rajevkis, ir ilgai ilgai žiūrėjo į jį, lyg būtų
matęs pirmą kartą. Paskui pasakė:
- Teisingai jam atsakei. - Jis atrodė kaip žmogus, pa­
siryžęs žengti kažkokį svarbų žingsnį. - Net neįsivaiz­
duoji, kaip teisingai tu jam atsakei!
Lauke sutemo. Kambary irgi jaubuvo prieblanda, bet
nei Lenka, nei Nikolajus Nikolajevičius nedegė žiburio.
Lenka ruošėsi į kelionę. Kaip šviesi dėmė ji vaikš­
čiojo po kambarį ir krovėsi į lagaminą daiktus. Prisipa­
žinimas, kurį nusiminusi ji padarė seneliui, nėmaž jos
nenuramino, atvirkščiai, jos skriauda dar labiau paaš­
trėjo. Lenkai atrodė, kad šios skriaudos ji nepamirš ne
mėnesį, ne metus, bet visą visą gyvenimą.
Greičiau iš čia! Iš šito krašto, nuo šitų žmonių. Nuo
šitų lapių, vilkų ir šakalų! Kaip sunku, nežmoniškai
sunku laukti iki rytojaus!
Pas kaimynus vis dar griaudėjo muzika. Nuo jos
Lenka dar labiau blaškėsi po senelio namus.
Paskui Dimkos svečiai išėjo į gatvę, ir Lenka išgir­
do linksmus jų balsus. Jie šūkaliojo ir džiaugėsi, nes
189
Baidyklė
Dimkos tėvas visus iš eilės vėžino juos naujaisiais savo
„Žiguliais". ODimka komandavo, kas važiuos pirmas,
kas antras.
Jiems buvo linksma, jie visi buvo drauge, o ji čia vie­
na - lyg pelė, įvyta į pelėkautus. Ir jie buvo teisūs, o
ji - kalta.
Gal jai išeiti ir išrėkti apie Dimką visą teisybę?! Ir lik­
tų jis vienas, o ji būtų drauge su jais.
Bet tuoj pat prieš savo valią pasipriešino tokiam no­
rui, pajuto, jog negalėtų taip padaryti. Kas tai buvo? Iš­
didumas, nuoskauda dėl Dimkos? Ne. Paprasčiausiai ji
negalėjo ir nenorėjo pražudyti kito žmogaus. Net jei tas
žmogus tikrai kaltas.
Ji mėtė į lagaminą daiktą po daikto, nes ši ruoša buvo
jos išsigelbėjimas.
Kaip tik tada ant slenksčio tykiai išdygo tamsi figūra,
ir berniuko balsas tarė:
- Sveiki!
Nikolajus Nikolajevičius uždegė šviesą - prieš juos
stovėjo Vasiljevas.
- Oštai ir jis, - pasakė Lenka. - Vilką minim... Seneli,
čia Vasiljevas.
- Sveiki! - Vasiljevas pasisveikino antrąkartąirpašnai­
ravo į lagaminą. - Jūsų lauko durys buvo atdaros...
- Įeik, įeik, - apsidžiaugė Nikolajus Nikolajevičius. -
Ką tik apie tave šnekėjom. Lena man sakė, kad tau pa­
tinka mūsų paveikslai.
Nikolajus Nikolajevičius pašoko ir tiesiog įsikibo Va­
siljevo. Jis juk atėjo pats - vadinasi, jis Lenkai ne priešas?
190
Vladimiras Železnikovas
 - Patinka, - niūriai atsakė Vasiljevas ir vėl pašnairavo
į lagaminą.
- Okurie paveikslai tau labiausia patinka? - neatlyžo
Nikolajus Nikolajevičius.
- Štai šitas, - Vasiljevas dūrė pirštu į Rajevskį, norė­
damas, kad Nikolajus Nikolajevičius nuo jo atstotų. - O
kas jis toks? - beveik automatiškai paklausė. O pats tuo
metu akimis sekiojo Lenką.
Nikolajus Nikolajevičius apsidžiaugė:
- Kaipgi... Tai 1812 metų Tėvynės karo didvyris, ge­
nerolas Rajevskis. Čia netoli nuo mūsų miestelio buvo
Kutuzovo dukters dvaras. Generolas Rajevskis tenai
atvažiuodavo, ir mano prosenelis nutapė jo portretą.
Rajevskis buvo įžymus žmogus. Dalyvavo Borodino
mūšyje. Kai buvo sutriuškintas dekabristų sukilimas,
caras Nikolajus pašaukė jį į tardymą, norėdamas suži­
noti, kodėl jis neįdavė jų valdžiai, - juk buvo prisiekęs
ir žinojo apie slaptą draugiją. - Nikolajus Nikolajevi­
čius išsitempė ir iškilmingai ištarė Rajevskio žodžius:
„Valdove, - pasakė generolas Aleksandras Rajevs­
kis, - garbė brangesnė už priesaiką; netekęs pirmosios,
žmogus jau negali gyventi, o be antrosios jis dar gali
išsiversti."
Šie žodžiai Lenką nustebino - ji liovėsi dirbusi ir pa­
klausė Nikolajaus Nikolajevičiaus:
- Kaip jis pasakė? Generolas Rajevskis?
- Na, jis pasakė, kad be garbės negyvensi, - atsakė
Nikolajus Nikolajevičius.
Vasiljevas pažvelgė į Lenką ir staiga paklausė:
191
Baidyklė
 - Tai išvažiuoji?.. Tai vis dėlto... tu išdavikė? - Jis šyp­
telėjo: - O kaip dėl garbės, apie kurią kalbėjo generolas
Rajevskis.
- Netiesa, - pasipiktino Nikolajus Nikolajevičius. -
Lena ne išdavikė.
- Tai kodėl ji išvažiuoja? - nenusileido Vasiljevas
- Ne tavo reikalas! - atsakė Lenka.
- Išsigandai! - šiurkščiai pasakė Vasiljevas. - Ir
sprunki!..
- Išsigandai?! - Lenka šoko iš kambario. Dabar jos
balsas sklido iš tolo: - Aš nieko nebijau!.. Aš visiems vis­
ką pasakysiu!.. Seneli, neklausyk jo! Aš nieko nebijau!..
Įrodysiu! Visiems! Visiems!.. - Ji vėl įlėkė į kambarį;
buvo su ta pačia suknele, kuri degė užmauta ant bai­
dyklės, ir tyliai pasakė: - Visiems įrodysiu, kad nieko
nebijau, nors ir Baidyklė esu! - pasisuko ir išėjo.
Vasiljevas šoko paskui ją, bet Nikolajus Nikolajevi­
čius jį sulaikė.
- Aš norėjau ją pasivyti, - pasakė Vasiljevas. - Gal jai
reikia padėti?
- Dabar jau nebereikia. Dabar, manau, ji pati žino, ką
daryti. - Nikolajus Nikolajevičius pamojo jam pirštu ir
negarsiai pridūrė: - Iš esmės tu neblogas vaikinas... Bet
kaip koks prokuroras, ar kas...
- Ovis dėlto, kodėl ji išvažiuoja? - užsispyręs vėl pa­
klausė Vasiljevas.
Nikolajus Nikolajevičius pažvelgė į Vasiljevą - į lie­
sutį vaikišką jo veidą, į akinius su vienu stiklu, į smar­
kiai sučiauptas lūpas, į visą jo, įsitikinusio savo teisumu,
povyzą ir staiga kažkodėl įširdo.
192
Vladimiras Železnikovas
 - Drožk, Vasiljevai, drožk savo keliu! - Jis stumtelėjo
Vasiljevą durų link. - Tumažumėlę man įgrisai! - Užda­
rė duris, paskui vėl atlapojo ir sušuko jamįkandin: - Tu
visada jautiesi teisus!.. Vadinasi, laimingas esi žmo­
gus!.. - Ir įsiširdijęs taip trenkė durimis, jog visas namas
sugaudė lyg varpas - dan!
Nikolajus Nikolajevičius užlipo į mezoniną ir išėjo į
balkoniuką. Žvelgė į tamsą, tikėdamasis išvysti Lenką.
Ir išvydo. Skubri jos figūrėlė šmėkštelėjo tarp tamsių
medžių, išryškėjo gryname akiratyje, kai kirto gatvę, ir
išnyko už kampo.
„Kurji nubėgo?"- susirūpinęs pagalvojo Nikolajus Ni-
kolajevičius. Žinoma, atspėti negalėjo ir, norėdamas nors
kieknusiraminti, kol jos sulauks, kaip visada ėmė mąstyti
apie savo namus ir buvusius jų gyventojus, kurių nebėra,
bet kurie dabar vėl glaudžiai apsupo jį iš visų pusių.
Suaugę ir vaikai. Kažkodėl broliai ir seserys jam taip
ir liko vaikai, nors pažinojo juos iki pat jų senatvės arba
ankstyvos mirties.
Nikolajus Nikolajevičius beveik juto jų rankų šilu­
mą ir karštą alsavimą, girdėjo jų šauksmus, juoką, vai­
dus ar ginčus iki užkimimo. Jie vėl kaip visada buvo
su juo kartu.
Galbūt todėl jis taip džiaugėsi Lenka, kad ji kaip du
vandens lašai buvo panaši į Mašką. Tai jos jam trūko iki
visiškos laimės, ji buvo nelyginant grandis, vienijanti jo
namų praeitį su dabartim.
Lenka!.. Ji apčiuopomis rinkosi gyvenimo kelią, bet
kaip teisingai! Širdis dega, galva liepsnoja, reikalauja
keršto, o poelgiai kuo kilniausi.
193
Baidyklė
 Ir staiga Nikolajus Nikolajevičius pajuto savy, sutvir­
tėjusiuose savo raumenyse nebūtą iki šiolei jėgą. Gal
įvyko pirmas pasauly stebuklas ir metai jį ne susendi-
no, o sustiprino? Nusijuokė. Net juokas, kaip jis moka
suderinti blaivų gyvenimo vertinimą ir kažkokią naivią
vaikišką svajonę - pavyzdžiui, kad gyvens amžinai.
 TRYLIKTAS SKYRIUS

Lenka išbėgo iš namų ir prilėkė prie Somovų varte­

lių. Paskui apsisuko ir tekina pasileido gatve žemyn, ne-
atsigręžus į savo namus. Jei būtų atsigręžusi, pirmiausia
būtų pamačiusi, kaip pro jų vartelius lyg išgrūstas iššo­
ko Vasiljevas, o paskui balkoniuke pasirodė Nikolajus
Nikolajevičius.
Tačiau Lenka nė karto neatsigręžė. Ji skubėjo, ji skri­
do, ji bėgo... į kirpyklą.
Lenka tvirtai pasiryžo visiems įrodyti, kad ji ničnieko
nebijo - net baidykle būti. Todėl ir bėgo į kirpyklą - nu-
sikirps plikai ir pasidarys tikra pabaisa.
Ji įsiveržė į kirpyklą vos atgaudama kvapą.
Teta Klava sėdėjo viena ir skaitė knygą. Pakėlė į Len­
ką pavargusias akis ir nedraugiškai pasakė:
- A, tai tu! - ir nusisuko.
- Labas vakaras, teta Klava, - pasisveikino Lenka.
Teta Klava nieko neatsakė, pažvelgė į laikrodį, atsi­
stojo ir ėmė dėlioti į stalčių žirkles, šukas, elektrinę ma­
šinėlę. Buvo aišku, kad ji ruošiasi išeiti.
- Vėl užsimanei pasidaryti šukuoseną? Vadinasi, pa­
tiko... Tik nieko nebeišeis, - kažkaip kandžiai pasakė
teta Klava.
195
Baidyklė
 - Nenorit manęs kirpti? - paklausė Lenka.
- Nenoriu, - atsakė teta Klava tvarkydama reikme­
nis. - Darbo diena pasibaigė.
- Todėl, kad aš išdavikė?
- Neturiu teisės rinktis klientų, - atsakė teta Klava. -
Patinka ar nepatinka, privalau aptarnauti. - Ir staiga
nebeišlaikė, balsas suvirpėjo: - Mano Tolikas Maskvoje
turi tėvą. Jis nematė jo trejus ilgus metus. Tolikas naktį
nemiegojo, vis svajojo, kaip jiedu susitiks, apie ką kal­
bėsis, kur eis... Aš jam sakau: „O gal tėvas darbe?" O
jis man, kvailutis: „Tegul paprašo išleisti iš darbo, juk
aš atvažiavau... Tikras sūnus!.." Taip norėjau, kad jis
susidraugautų su tėvu. O tu mano rudžiuką iš paša-
knų nurėžei.
- Nenurėžiau aš jo, - pasakė Lenka ir net sau netikė­
tai pirmąkart pripažino, nes kitos išeities nematė: - Tai
ne aš juos išdaviau.
- Na, kam gi tu meluoji? - pasipiktino teta Klava. -
Dėl kažkokios šukuosenos. Eik tu, vaikeli, iš narvelio.
- Aš nemeluoju! Dar niekam to nesakiau... Jums pir­
majai. Aš prisiėmiau svetimą kaltę.
- Kam taip padarei? - teta Klava nepatikliai dėbte­
lėjo į ją.
- Norėjau padėti... vienam žmogui, - atsakė Lenka.
- O ką jis? - atsargiai paklausė teta Klava.
- Sakė, kad prisipažins... vėliau. Sakė, kad pakentė-
čiau... Ir neprisipažino.
- Otu? - teta Klava siaubo apimta pažiūrėjo į Lenką.
- O aš vis tyliu, - atsakė Lenka.
196
Vladimiras Železnikovas
 - Oi, nelaiminga tu galvele! - surypavo teta Klava. -
O gal geriau viską vaikams papasakok? Jie supras... -
Bet čia pat suvokė, kad Lenkai tai ne išeitis, ir greit at­
simetė nuo savo žodžių: - Na gerai, gerai, nemokysiu
tavęs, ne mano galvai mokyti. Pati per savo gyvenimą
daug pridariau kvailysčių. - Energingai užsivilko cha­
latą ir tarškindama išsiėmė žirkles. - Tik jam nedova­
nok!.. - Atsigręžė į ją rūsčiu veidu: - Duok žodį, kad
nedovanosi!
Lenka tylėjo.
- Ko tyli? - Teta Klava pasipiktinusi žengė prie
Lenkos, ginkluota žirklėmis ir šukomis. - O gal jau
dovanojai?
- Už jokius pinigus! - atsakė Lenka.
- Sėsk į kėdę, - paliepė teta Klava. - Būk išdidi! Kaž­
kas juk turi nedovanoti!.. Brangioji, mano aukseli, aš iš
tavęs tokiągražuolę padarysiu, kadjis žado neteks!.. Otu
spjauk į juos, į tuos vyrus, dešinėn ir kairėn...
Teta Klava atrišo Lenkos kaspinėlius.
- Kasų neverta išpinti, - pasakė Lenka.
-Kodėl?
- Omane... plikai...
- Čia dabar kas! - pasipiktino teta Klava. - Kokią čia
dievo bausmę sau sugalvojai?
- Mane Baidykle pravardžiuoja, - pasakė Lenka.
- Na ir kas? - atsakė teta Klava. - O mano Toliką -
Rudžiu.
- Noriu, kad visi matytų, jog aš pabaisa!.. Kad aš tik­
rai baidyklė!
197
Baidyklė
 - Na jau ne! Geriau iš tavęs gražuolę padarysiu. -
Teta Klava nusišypsojo. - Žinai, kaip gerai graži šu­
kuosena!.. -Ji ėmė šukuoti Lenkai plaukus. - Pamatysi!
Tuoj aš tave sušukuosiu, pasistengsiu, ir tavo nuotaika
pasitaisys.
- O aš - baidyklė! - Lenka pašoko. - Ir nebijau, kad
baidyklė! Visiems tai įrodysiu!.. - Ji čiupo žirkles ir -
kad ims karpyti sau plaukus!
- Bene su protu susipykai?! - puolė prie Lenkos teta
Klava. - Liaukis!..
Lenka lakstė po kirpyklą, išsisukinėdama nuo tetos
Klavos, šmurkštelėjo tarp kėdžių, karpė sau plaukus
ir šaukė:
- O aš bai-dyk-lė!.. O aš bai-dyk-lė!..
Pagaliau teta Klava sugavo Lenką, nors buvo jau per
vėlu: Lenka suskubo iškirpti kelias plaukų sruogas.
- Ką tu padarei?! - Teta Klava priglaudė Lenką prie
krūtinės ir sūpavo lyg mažą. - Varnele tu mano nelai­
mingoji... O mano rudžiukas pirma buvo geras. Garbės
žodis! Nuoširdus vaikas... O ant tavęs šaukė: „Bjaury­
bė!" Namo tą dieną parėjo pasišiaušęs, kalbėjo atžary­
bes. O paskui, nepatikėsi, staiga pravirko mano Tolikas
visai kaip kūdikis.
- Net nežinojau, kad jis vardu Tolikas, - liūdnai pa­
sakė Lenka.
- Tolikas... Tolikas... - Teta Klava nuvedė Lenką prie
kėdės. - Sėskis, brangioji, apkirpsiu tave, kaip tu nori.
Lenka atsisėdo į kėdę, ir teta Klava apsiautė ją pa­
klode.
198
Vladimiras Železnikovas
 O tuo metu Dimkos Somovo šventė ėjo į pabaigą.
Dalis vaikų išsiskirstė, ir liko tik Mironovos kompanija,
artimiausi draugai.
- Siauskim iki pat ryto, - pasiūlė Šmakova.
- Šmakova nekvailą dalyką siūlo! - sušuko Popo­
vas. - A, chebra?..
Popovui Šmakova visad siūlydavo „nekvailus da­
lykus".
- Kūtvėla, tu nakvosi pas mane, - pasakė Rudis.
- Sekasi! - atsiliepė Kūtvėla. - Nereikės vilktis į giri­
ninkiją.
Valka prišoko prie patefono ir paleido jį visu garsumu.
- Kad Besolcevų stiklai skambėtų! - nusijuokė. - Šau­
niai ūžiam!..
Šmakova čiupo Dimką už rankos, ir abu ėmė šokti.
Šmakova sukosi, raitėsi - šokiai buvo jos stichija.
Staiga atsidarė durys, ir... pasirodė nauja, visiškai ne­
laukta viešnia. Į kambarį įsiveržė Lenka.
Bet kokia!.. Neatpažįstama...
Megzta kepuraitė užsmaukta iki pat antakių, striukė
atlapota, o po ja garsioji apdegusi suknelė.
Tačiau svarbu buvo ne tai, kaip ji apsirengusi, o tai,
koks neįprastas buvo jos veidas, neatpažįstamai pasikei­
tęs nuo drąsaus poelgio. Pirma jos veidas būdavo geras,
mielas, liūdnas, graudūs, o dabar jis buvo ryžtingas ir
pagautas įkvėpimo.
Ir visiems iš karto pasidarė aišku, kad ji atėjo pas
juos ne šiaip sau. Padarys, ką nori, ir niekas neįstengs
sukliudyti.
199
Baidyklė
 Visi tą suprato ir apmirė.
Ką tik juokėsi, kvatojo, šoko,
o dabar stovėjo netekę žado.
Laukė, kas bus toliau.
O Lenka neskubėjo.
- Draugužiai, ko jūs ne-
bešokat? - paklausė Lenka. -
Šokit!.. ŠokinėkitL - Ji ėmė
šokti maivydamasi ir kraipy­
damasi.
Bet čia pasibaigė plokštelė,
muzika nutrūko, ir stojo tyla.
- Gaila, nepašokom. - Lenka nužvelgė visus ir pir­
mą kartą, susitikdama su jų žvilgsniais, nesudrebėjo.
Į širdį grįžo seniai užmiršta ramybė. - Kokie jūs visi
gražūs!.. - Perėjo kambarį, apžiūrinėdama kiekvieną,
tartum labai seniai nesimačiusi. - Ne vaikiukai, o pa­
veiksliukai!
Lenka sustojo vidury kambario.
- O aš - baidyklė! - ūmai nusitraukė kepuraitę ir vi­
sam pasauliui parodė nukirptą savo galvą. - Bai-dyk-
lė! - Lenka pliaukštelėjo sau per galvą. - Gražus kopūs­
tas, ar ne? Ir išsišiepus iki ausų, nors imk ir užrauk. Ar
ne taip, Šmakova?
Lenka šypsojosi, ir jos lūpų kertelės kilstelėjo į viršų,
o ji stengėsi išsišiepti kuo smarkiau, kad atrodytų tikrai
iki ausų. Todėl sukinėjosi ir kraipė galvą, kad visi maty­
tų, kokia ji baisi baidyklė!
Visi tylėjo. Nebent tik be garso aiktelėjo.
200
V l ad im ir as Železnikovas
 Iš pradžių įsikarščiavusi Lenka visiškai pamiršo
Dimką, o dabar pamatė, koks jis išblyškęs ir nusigan­
dęs. „Jau kad surietė jį baimė, tai surietė", - pamanė ji,
gracingai priėjo prie jo artyn ir tarė:
- Ak, atleiskit - dovanokit!.. Užmiršau pasveikinti
jus su gimimo diena. Tai kvaiša! Galima sakyti, to ir at­
ėjau ir užmiršau.
Dimka stovėjo kažkaip nenatūraliai, pasisukęs į Len­
ką šonu ir kaip įmanydamas vengė jos žvilgsnio.
- O kodėl tu, Somovai, nuo manęs sukiesi? - Lenka
pliaukštelėjo Dimkai per petį. - Ko taip drebi, vargše­
li?.. Sųblogai. Nejaugi kamuojiesi, kad aš pasirodžiau
išdavikė? A?.. Aišku, sunku. Tu toks doras ir drąsus, o
draugavai su negera mergaite, su kuria niekam nedera
draugauti! Ji - skundikė!.. Išdavikė!.. Bjaurybė-ė-ė! - Ji
priėjo prie Rudžio. - Tavo žodžiai, Rudžiuk!
- O aš nė nemanau jų atsiimti, - pasakė Rudis. -
Mano žodžiai.
- Ateis metas, Tolikai, atsiimsi, - atsakė Lenka.
Bet į šiuos Lenkos žodžius Rudis neatsiliepė. Lenka
nė nelaukė atsakymo. Ji žengė toliau, prie Mironovos,
pažvelgė jai į akis ir tarė:
- Labas, Geležine Smeige!
Ji norėjo su kiekvienu susitikti akis į akį, patikrinti
savo drąsą.
- Labas, jei nejuokauji, - atsakė Mironova. - O kas
toliau?
- Stebiuosi tavimi, - atsiduso Lenka, - štai kas.
- Jei ne paslaptis, kuo gi stebiesi?
201
Baidyklė
 Mironova - ne Rudis, ji neužleido savo pozicijų.
- Kad tu, tokia teisinga, prasidedi su Valka. O jis -
šunlupys. Ai ai ai!.. Po rublį šunis lupyklai pardavinėja.
Taigi dabar žinok, kovotoja už teisingumą!
- Na tu atsargiau! - pasišiaušė Valka.
- Ką tu čia pliauški apie Valką? - grėsmingai paklau­
sė Kūtvėla.
- Oką, argi tu, šunsnukuti, jau nebelupi vargšų šune­
lių? - Lenka timptelėjo Valką už kaklaraiščio ir atsigręžė
į Kūtvėlą: - Nagi rėžk man, kad nutilčiau! Nagi įrodyk,
kad svarbiausia gyvenime - jėga!
- Ir užtvos! Užtvos! - sušuko Valka. - Šmeiži mane!
Melagė! - Jis užsimojo.
- Oi bijau! - Lenka nusijuokė, bet nesudrebėjo ir ne­
atsitraukė.
O Valka pabūgo jai kirsti. Visad kirsdavo taikliai, o
dabar pabūgo.
- Na, iki pasimatymo!.. - Lenka pamojavo visiems
ranka. - Kažkodėl man su jumis pasidarė nuobodu.
Džiaukitės... Gavot, ko norėjot! Jūs - nugalėtojai!.. Ryt
aš išvažiuoju. Tad užtraukim choru - vienas, du, trys:
„Mūsų kla-sėj ne-bė-ra Bai-dyk-lės!.." Na!.. Brangučiai!..
Ar liežuvius prarijot?
Lenka nutraukė Šmakovai nuo suknelės gėlytę ir
prisisegė sau prie striukės. Palengva susisagstė. Užsi­
maukšlino kepuraitę iki pat antakių ir paslėpė nukirptą
savo galvą. Patylėjo. Paskui rimtai ir liūdnai pasakė:
- Dorai šnekant, man gaila jūsų. Vargšai jūs, vargšai
žmoneliai, - ir išėjo.
202
Vladimiras Železnikovas
 Išnyko Lenka, išgaravo, tarsi čia nė nebūtų jos buvę.
Kambary pasidarė keistai ir nejaukiai tylu.
Staiga Kūtvėla puolė į priekį ir stvėrė Valkąuž rankos:
- Ką čia Besolceva apie tave paistė?
- Ji viską prasimanė! - sušuko Valka, stengdamasis
ištrūkti. - Radai kuo tikėti! Ta gyvate?
- O kas čia? - Kūtvėla ištraukė iš Valkos kišenės pa­
vadėlį su antkakliu. - O kas čia?! - Jis pakratė pavadėlį
mirtinai išsigandusio Valkos panosėje.
- Čia?.. - Valka dėl viso pikto traukėsi, Kūtvėlos
spaudžiamas. - Čia?..
- Šunlupio įnagis! Va kas čia! - sušuko Rudis.
Kūtvėla šoko ant Valkos, o šis puolė į šalį ir ėmė
blaškytis aplink stalą. Jis lakstė, vartydamas Kūtvėlai
po kojų kėdes, bet dar nepasidavė, tik šūkaliojo gra­
sinimus:
-Aš Petkai pasakysiu! Jis turi draugų!.. Tave kaipmat
suraitys! Jei netiki, paklausk savo tėvą!.. Jis pasakys!..
- Kūtvėla, tai jie! - susiprotėjo Rudis. - Vaikai, tai jie!..
Vadinasi, Petkos draugužiai peršovė tavo tėvui ranką,
kai jis briedį nuo jų gynė! Aišku!..
- Tai jūs! - sustugo Kūtvėla ir, viską šluodamas savo
kely, puolė Valką.
Valka šoko prie durų, norėdamas pabėgti, bet Ru­
dis pakišo jam koją - ir jis išsitiesė, o Kūtvėla užgriu­
vo ant jo.
Galų gale Valka vis tiek išsisuko, ištrūko, šoko bėgti,
bet pasijuto besąs su... pavadėliu, tuo pačiu, su kuriuo
vedžiojo šunis į kailių lupyklą.
203
Baidyklė
 Antkaklis veržė Valkai kaklą, o pavadėlio galą sti­
priai laikė Kūtvėla, kurio veidas buvo niaurus ir negai­
lestingas.
- Ką tu?! - Valka pravirko. - Ką tu?.. Chebra, - ėmė
maldauti, - vaikai!.. Kūtvėla mane pasmaugs!..
- Eime iš čia, - pasakė Kūtvėla ir trūktelėjo pavadėlį,
nežiūrėdamas į Valką.
Valka visų labiausiai bijojo išeiti su Kūtvėla; jis
spyriojosi ir šunuodegiavo, stvarstėsi už pavadėlio ir
šūkaliojo:
- Chebra, argi taip galima? Vaikai!.. Žmogus su pa­
vadėliu?!
Niekas Valkos neužtarė.
Tada Valka ėmė prašytis:

204
V la d i mi r a s Železnikovas
 - Kūtvėla, - maldavo jis, - daugiau taip nedarysiu!
Tai Petka kaltas! Jei netiki, Dimką paklausk!.. Jis pažįsta
jį, jis pasakys - Petka tikras žvėris!
- Sakau, eime lauk! - Kūtvėla smarkiai patraukė už
pavadėlio.
Valka neišsilaikė ant kojų. Suklupo ir prišliaužė už
pavadėlio.
- Mironova, ko gi tu tyli? Užstok!.. Daugiau nebe-
gaudysiu!
- Paleisk jį, Kūtvėla, - pasakė Mironova.
Kūtvėla valandėlę kitą padelsė, paskui sviedė pava­
dėlį Valkai į veidą.
- O tu kelkis! - su pasidygėjimu pasakė Mironova
Valkai. - Nešliaužiok!
Valka pašoko ir, virpančiomis rankomis maudamasis
antkaklį, greit ėmė teisintis:
- Chebra, viskas pagal įstatymą... Šunis imu valka­
taujančius...
- Išeik! - įsakė Geležinė Smeigė. - Mes su tavim ne-
benorim turėt reikalų!
- Kodėl? - nustebo Valka. - Argi aš su jumis ne iš­
vien? Argi aš nevaikiau Baidyklės?..
- Tu - išvien?.. - užsipuolė jį Geležinė Smeigė. - Tu,
šunlupy, su mumis išvien?!
Valka įsikišo į kišenę pavadėlį, įžūliai nusišaipė ir iš­
ėjo iš kambario. Paskui pabarškino į langą ir apsimesti­
nai lipšniu balsu riktelėjo:
- Vaikučiai, jums metas miegučio! - nusikvatojo ir
dingo.
205
Baidyklė
 Kūtvėla stovėjo, žemai nunėręs galvą, kietai sugniau­
žęs kumščius, kurie visados jam pagelbėdavo, o dabar
kažkodėl nepadėjo. Visi kiti prislėgti tylėjo.
- Šito iš Baidyklės nesitikėjau, - pagaliau sutrikdė
tylą Geležinė Smeigė. - Visiems įkirto! Ne kiekvienas iš
mūsų taip sugebėtų. Gaila, kad ji pasirodė išdavikė, ant­
raip aš su ja susidraugaučiau... Ojūs visi - terliai. Patys
nežinot, ko norit. Taigi, vaikučiai. Na, viso.
- Okaip pyragaičiai? - sustabdė ją Dimka. - Juk mes
dar negėrėm arbatos.
- Pyragaičiai? Dabar pats laikas...
- Iš tiesų, - nusitvėrė Dimka, nors atrodė nelabai
ryžtingas.
- Valgykit į sveikatą, o man ir be saldumynų jau
šleikštu. - Ir Mironova, nieko nežiūrėdama, išėjo.
- Mironova, palauk! - sušuko jai įkandin Kūtvėla. -
Aš su tavim!..
- Tu juk pas mane žadėjai?.. - sustabdė jį Rudis.
- Persigalvojau, - eidamas atsakė Kūtvėla, - namo
noriu.
- Tai ir aš su jumis, - pasakė Rudis ir leidosi paskui
Mironovą ir Kūtvėlą.
Trinktelėjo durys - jie išėjo.
Kambary liko tik pats šventės kaltininkas ir Šmakova
su Popovu.
- Gal be reikalo mudu niekam... nieko?.. - tyliai pa­
klausė Popovas Šmakovą. - A?..
- Apie ką tu?.. - sukluso Dimka.
Šmakova šyptelėjo - ji nujautė, kad greit bus visos
šitos kiek per ilgai užtrukusios ir susipainiojusios is-
206
Vladimiras Železnikovas
torijos atomazga, ir suprato, jog pagaliau išmušė jos
pergalės valanda.
- Mudu su Popovu, - smagiai pragydo Šmakova, -
įsivaizduoji, Dimočka... - vylingai sušnairavo į Dimką;
jai patikdavo jį stebėti: jis čia blyško, čia raudo. - Mudu
tuomet su Popovu... - Ji nusijuokė ir reikšmingai nutilo,
vis dar kažką murkdama sau po nosim.
- Kąjudu... su Popovu? - paklausė Dimka.
Šmakova neskubėjo atsakyti - jukjos atsakymas turė­
jo sukrėsti Dimką, ir taip norėjosi jį pakankinti, atsiker­
šyti už viską iš karto. Jos nuotaika buvo kuo puikiausia,
rodos, jos planas visiškai pavyko: Dimka sunaikintas,
taigi vėl užkariautas ir pavergtas. Dabar galės vynioti
jį aplink pirštą kaip šiltą vilną, padarys ištikimą vergą
vietoj Popovo, nes šitas dilba jai gerokai įgriso - per
daug nuobodus ir įkyrus.
- Tai ką judu su Popovu? - vėl paklausė Dimka.
- Mudu? - nušvito Šmakova. Ji neatitraukė akių nuo
Dimkos veido. - Mudu po suolu tupėjome. Štai kas!
Dimka kažkaip kvailai nusišypsojo ir paklausė:
- Kada tupėjote? - nors viską suprato iš karto.
- Kai tu taip meiliai šnekėjaisi su Margarita, - nusi­
juokė Šmakova.
- Po suolu? - Dimką išpylė karštis. - Judu?.. Kai su
Margarita...
- Po suolu... Mudu... Kai su Margarita!.. - su ypatin­
gu džiaugsmu išgiedojo Šmakova.
Ši naujiena sutriuškino Dimką. Baisi baimė ir siel­
vartas sugniaužė vargšui širdį - ji suvirpėjo, sutvaksėjo
kaip nelaimingam peliukui, atsidūrusiam negailestin-
207
Baidyklė
gos katės naguose. Kąjis turėjo daryti? Ką?! Ar pravirk­
ti kaip Valka, pulti prieš Šmakovą ir Popovą ant kelių
ir maldauti pasigailėjimo? Ar pabėgti iš namų kur nors
toli toli, kad niekas iš jų niekad daugiau jo neregėtų?
Ir kur nors kitur pradėti naują garbingą, drąsų gyveni­
mą, apie kurį visada svajodavo. Ir anksčiau kartais jam
šmėkščiodavo tokios mintys, bet kaskart išnykdavo, nes
jis suprasdavo, kad nieko panašaus neįstengs padaryti.
Dimka vieną mirksnį įsivaizdavo, jog eina kažkokiu
tamsiu svetimo miesto skersgatviu. Šalta, žvarbus ru­
dens vėjas plėšia striukę, į veidą teškia lietus... Bet jis
šiame mieste neturi nė vieno žmogaus, kuris pakviestų
jį į vidų sušilti. Jamnežmoniškai pagailo savęs...
- Tai kodėl jūs tada tylėjote? - suvapėjo Dimka, kaip
visuomet tokiais atvejais neatpažįstamai išėjęs iš veido.
- O mes ir toliau tylėsim, - atsakė Šmakova. - Ar ne
taip, Popikai?
- Tylėsit?.. - Dimka gailiai nusišypsojo, nieko nesu­
prasdamas, bet jau atgavęs menkutę viltį.
- Chebra, reikia viską papasakoti, - niūriai pasakė
Popovas.
Šmakova paėmė nuo lėkštės pyragaitį ir įsakė Po­
povui:
- Išsižiok!
Popovas klusniai išsižiojo.
Šmakova sukimšo jam į burną pyragaitį ir, kratyda­
masi nuo pirštų trupinukus, tarė:
- Patylėk ir sučiaumok, nes užspringsi... Viskas taip
susipainiojo, kad nebesusigaudysi. Jei dabar viską išsi-
208
Vladimiras Železttikovas
pasakosim, mums irgi galvelės nepaglostys. Supranti,
Popikai? Tad dabar mes visi trys viena virvute surišti.
Turim tvirtai kits kito laikytis. - Ji priėjo prie patefono
ir uždėjo plokštelę. - Pašokim. Pasiauskim siaurame ra­
tely. Juk šventė dar nesibaigė, ne kasdien gimimo die­
nos būna. - Ji nusišypsojo Dimkai: - Dimočka, paduok
mano mėgstamiausią!
- „Krepšelį"? - mikčiodamas paklausė Dimka, greit
paėmė pyragaitį ir padavė Šmakovai.
Popovas garsiai išpūtė orą:
- Viskas! - Ir pakilo. - Chebra! Nebegaliu daugiau! -
Ir išbėgo iš kambario, bildėdamas sunkiais pusbačiais ir
kliūdamas už išvartytų kėdžių.
- Kur jis? - nusigando Dimka.
- Nebijok. Jis man ištikimas žmogus. Matyt, nori gry­
nu oru pakvėpuoti. - Šmakova atsikando pyragaičio ir
priegiesmiu pasakė: - Gardumėlis! Motina kepė?
Dimka paniuręs atsisėdo ant sofos.
O Šmakova, labai savim patenkinta, apsvaigusi nuo
pergalės prieš Dimką ir Besolcevą, šoko kramsnodama
„krepšelį" ir paslaptingai šypsodamasi.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Nikolajus Nikolajevičius pabudo auštant, kai hori­

zonte jau buvo atsiradęs šviesiai pilkas dangaus ruo­
žas. Tiksliau pasakius, ne pabudo, o atsikėlė, nes kiaurą
naktį nemiegojo.
Nusiprausė šaltu vandeniu, šlakstydamasis didelė­
mis rieškučiomis, atsigaivino veidą. Švariai nusiskuto,
apsivilko kostiumą. Paskui kritiškai apžvelgė save. Taip.
Lenkos teisybė! Visi jo drabužiai iš tiesų seni - nekaip
atrodo. Reikia persirengti.
Kadangi jo garderobas buvo skurdus, staiga nu­
sprendė apsivilkti savo seną karinę uniformą. Ištraukė
ją iš spintos, išnešė į balkoniuką geriau apžiūrėti. Uni­
forma buvo kuo tvarkingiausia. Keletą kartųją papurtė,
perbraukė šepečiu ir nepatingėjo kostiumo palyginti.
Ordinų juostelės, kurių trys eilės puošė švarko krūti­
nę, jamnepatiko - per ilgą laiką buvo gerokai apibluku­
sios ir nusitrynusios. Negerai. Jis nuardė jas ir nuspren­
dė šiandien pat nusipirkti naujas.
Paskui Nikolajus Nikolajevičius greit persirengė; rim­
tas ir susikaupęs atsisėdo prie stalo ir ilgai kažką rašė ir
perrašinėjo. Ką parašęs sulankstė ir įsikišo į kišenėlę.
210
Vladimiras Železnikovas
 Tiktada dirstelėjo į Lenkos kambarį. Neįprasta, plikai
nukirpta ir todėl tokia maža ir bejėgė jos galvelė ramiai
ilsėjosi ant balto priegalvio - mergaitė kietai miegojo.
Nikolajus Nikolajevičius pažvelgė į laikrodį: buvo
jau aštunta. Pamanė, kad Lenkos žadinti neverta, tegu
pamiega: kateris išplaukia tiktai vienuoliktą.
Nejaugi jis išvažiuos iš čia ir nejaugi tai įvyks šian­
dien! Nikolajus Nikolajevičius staiga ėmė skubėti, užsi­
metė ant pečių garsųjį savo paltą ir, tyliai privėręs duris,
išėjo iš namų...
Po valandos senasis Besolcevų namas sudrebėjo nuo
smarkaus ir sunkaus bildesio, lyg kažkoks milžinas
būtų daužęs jį didžiule kuoka.
Tas bildesys pažadino Lenką. Ji greit atsisėdo lovo­
je; dar nieko nesuprasdama pasisuko į langą ir pamatė,
kaip kažkieno ranka skersai langą pridėjo lentą. Kamba­
ryje iš karto pritemo. Ir vėl pasigirdo smarkus, šaižus, į
ausis lendantis bildesys.
Suprato: senelis užkala savo namus!
Sis dalykas Lenką taip sukrėtė, kad ji išspriegė iš lo­
vos ir su vienais naktiniais marškiniais išpuolė į gatvę.
Lenka nepajuto, kaip jąvisą persmelkė rytmečio vėsa
ir net nejautė, kad basa žengia per rasotą rudenio žolę.
Ji nieko nepastebėjo, nes jos akys regėjo tik Nikolajų
Nikolajevičių, stovintį ant kopėčių į ją nugara ir užka­
lantį namo langus. Kaip užkerėta Lenka sekė jo ranką su
kirviu, žiūrėjo, kaip tolygiai jis užsimoja ir iš peties kala
vinis į senus sienojus. Viena paskui kitą lentos griežtai
gulė skersai langų.
211
Baidyklė
 Lenka pakėlė galvą aukštyn - visi keturi jos mėgsta­
miausi balkoniukai, išeinantys į visas keturias pasaulio
šalis, jau buvo užkalti. Tai ją ypač nuliūdino.
- Seneli, - šūktelėjo Lenka, - ką tu darai?
Nikolajus Nikolajevičius atsigręžė, pamatė išsigan­
dusią plikai nukirptą Lenką ilgais baltais marškiniais,
basą ir kažkokią lengvą, skraidžią, ir suaudrintoje jo
vaizduotėje šmėkštelėjo: „Visai kaip Maška!" Suriko jai:
- Paduok vinių!
- Tu išvažiuoji? Su manim? - paklausė Lenka, neju­
dėdama iš vietos. - Palieki savo namus?
- Girdėjai - paduok vinių! - Jis taip įsakmiai riktelė­
jo, kad ją kaip vėjas nupūtė. - Ir apsirenk! Pakvaišėle!
Kol apsirengė, Lenka danties ant danties nenulaikė.
Ne, ne iš šalčio, bet dėl to, kad senelis pasiryžo viską
mesti ir išvažiuoti su ja.
Nutarė palikti savo miestą!
Savo namus!
Savo paveikslus!
Lenka čiupo dėžę su vinimis ir nutempė ją seneliui.
Nikolajus Nikolajevičius paėmė iš dėžės dar vinių ir už­
kalė paskutinius langus.
Besolcevų namai vėl apkurto ir apako.
Nikolajus Nikolajevičius, sunkiai kilnodamas kojas,
nulipo nuo kopėčių.
Lenka įsikniaubė jam į krūtinę ir ėmė žliumbti.
Dabar, kai darbas buvo užbaigtas, jis kažkaip prati­
sai atsiduso - bijojo, kad nebeturės jėgų pažvelgti į savo
užkaltus namus.
212
Vladimiras Železnikouas
 - Na, gana! - pasakė Nikolajus Nikolajevičius. - Ko
gi mudu kaip du kvailučiai čia dabar žliumbiam visų
akivaizdoje! Bene laidojamką nors?.. Atvirkščiai - esam
sveiki gyvi! Gyvenk ir džiaukis! Mes dar kai ką įstabaus
padarysim!
Paskui, greitosiomis papusryčiavę, išjungė dujas ir
elektrą, sodo kolonėlėje užsuko vandenį ir užrakino vi­
sas duris. Du lagaminus ir maišą obuolių sukrovė į ra­
tukus. Ant viršaus Nikolajus Nikolajevičius padėjo pa­
veikslą, kruopščiai įsuptą į seną rankšluostį, dar senutės
Kolkinos išsiuvinėtą kryžiukais, - tai buvo jų „Maška".
Ir patraukė į prieplauką, genami širdgėlos, kurią abu
stengėsi slėpti vienas nuo kito.
- Seneli, - pasakė Lenka, padėdama Nikolajui Niko-
lajevičiui vežti ratukus, - tu puikiai sugalvojai paimti
„Mašką". - Ji čiupo paveikslą. - Geriau aš ją panešiu.
Pakabinsimmatomiausioj vietoj, ir mums nebus liūdna.
Pažvelgsim į Mašką ir visus paveikslus prisiminsim. -
Dirstelėjo jam į akis. - Ar ne taip, seneli?.
- Taip, Jelena! - atsakė Nikolajus Nikolajevičius ir
kažkodėl nusijuokė.
- Oko tu juokiesi? - nesuprato Lenka. - Ko džiaugiesi?
- Tam turiu begalę priežasčių, - susijaudinęs atsakė
Nikolajus Nikolajevičius. - Tuojau įsėsim į katerį, ir aš
tau smulkiai jas išdėstysiu.
Štai tada jie ir išgirdo pažįstamus piktus šauksmus:
- Laikyk! Laiky-y-yk!
Įkandin pasigirdo švilpimas ir medžioklės aliojimas.
Lenka nejučiom susigūžė.
213
Baidyklė
 Nikolajus Nikolajevičius tai pastebėjo ir paklausė:
- Ką, vėl išsigandai? Užmiršai, kokia narsuolė esi?..
Lenka linktelėjo, įsiklausydama į artėjančius riksmus.
- O tu neužmiršk, - griežtai pasakė Nikolajus Niko­
lajevičius.
- Stengiuosi, - atsakė Lenka.
Jipasiruošė susitikti sunepalenkiamąjaGeležine Smei­
ge ir jos draugužiais. O kas, jeigu dabar jie surengs jai
„garbingas palydas", laidys gerkles ir visų katerio kelei­
vių akyse vadins ją Baidykle?.. Kas tada? Jąvisą nukrėtė
drebulys, bet vis dėlto ji susitvardė ir tvirtai pasiryžo, jei­
gu taip bus, ji puls muštis. Ji nenusileis. Ne, nenusileis!..
- Palaikyk! - Lenka padavė Nikolajui Nikolajevičiui į
rankšluostį įsuktą paveikslą ir pamažu, kažkaip naujaip,
iškėlusi galvą nuėjo į artėjančių šauksmų pusę. Bet pas­
kui įvyko netikėtas dalykas - ji išvydo bėgantį Dimką!
O paskui jį, vedama Mironovos ir Kūtvėlos, lėkė veik
visa šeštoji klasė - gal koks dvidešimt mokinių, - jie vi­
josi Dimką! Oji išsigando - ar ne juokinga?
Dimka bėgo nerangiai, ristele, kaip višta pamuštu
sparnu, glausdamasis prie tvoros, kad ne taip būtų ma­
tomas, ir, pabalęs iš baimės, tolydžio vis žvalgėsi atgal.
Užtat persekiotojų akys degė nuožmia ugnimi, žan­
dai liepsnojo nervingu raudoniu kaip žmonių, turinčių
teisę baisiai rūstauti.
Kažkas nutvėrė Dimką už rankos, kažkas pakišo
koją. Jis parkrito, tuojau pat pašoko, ištrūko iš kibių
persekiotojų rankų ir kiek įkabindamas nulėkė toliau,
tik padai parūko.
214
Vladimiras Železnikovas
 Visi kaip viesulas prašvilpė pro Nikolajų Nikolajevi-
čių ir Lenką, jų nė nepastebėję.
Jie rėkė:
- Laikykit jį!..
- Į mokyklą! Vykit į mokyklą!..
- Pakliuvai, bjaurybe!..
Dingo taip greit, kaip ir pasirodė.
- Seneli, - vien lūpomis ištarė Lenka, - vadinasi,
Dimka vis dėlto prisipažino?
- Išeina, kad prisipažino, - atsakė Nikolajus Nikola-
jevičius.
- O kas dabar bus? - paklausė Lenka, įsistebeilijusi į
Nikolajų Nikolajevičių išgąstingomis akimis.
- Kas bus?.. Dabar iš tavęs jie padarys didvyrę.
- Taip?.. - Lenka atvirai nusijuokė. - Kas man daryti?
- Nagi švęsk pergalę! - Nikolajus Nikolajevičius kaž­
kodėl liūdnas ir nustebęs pažvelgė į Lenką. - Triumfuok!
- Aš nubėgsiu, - pasakė Lenka, - ir pažiūrėsiu...
- Nereikia, Jelena! - paprašė Nikolajus Nikolajevi-
čius. - Gulinčio niekas nemuša.
- Bet aš triumfuoju! - kažkodėl metė iššūkį Lenka. -
Aš švenčiu pergalę!
- Jelena, palauk! - bandė ją sustabdyti Nikolajus Ni­
kolajevičius.
Bet Lenka nepaklausė jo ir puolė paskui vaikus į
mokyklą.
O Nikolajus Nikolajevičius taip nevikriai patraukė
ratukus, kad jie apvirto - lagaminai, obuolių maišas ir
paveikslas iškrito. Jis greit atvertė ratukus, sudėjo vis-
215
Baidyklė
ką atgal, pavažiavo į šalį, pasiėmė paveikslą ir nusku­
bėjo pasui Lenką.
Lenka jbėgo į klasę, kai vaikų spaudžiamas Dimka,
gelbėdamasis nuo jų, užšoko ant palangės.
- Mušk jį! - subliovė Valka ir stvėrė Dimką už kojos,
norėdamas nutempti nuo palangės.
- Vėl nori prisiplakti! - paniekinamai nutildė jį Ge­
ležinė Smeigė. - Nelįsk prie mūsų su savo nešvariomis
rankomis!
Kūtvėla užtvojo Valkai, ir tas atšoko į šalį.
Okiti ėmė pamažu artintis prie Dimkos, kaip kažka­
da prie Lenkos.
- Leiskit mane! - sušuko jis. - Jei ne, aš... - jis bejė­
giškai apsidairė, ieškodamas išsigelbėjimo, - iššoksiu
pro langą.
- Neiššoksi! - pasakė Mironova. - Kojytę nusilauši,
skaudės.
Dimka užvaryto žvėries akimis pažvelgė į Geleži­
nę Smeigę, iš nevilties visas kažkaip išsitempė ir ati­
darė langą...
Visi: „Ak!" - ir atšlijo.
Štai tada į klasę įbėgo Lenka. Niekas jos nematė, nes
visi stovėjo nusigręžę nuo jos ir žiūrėjo į Dimką.
- Nulipk nuo lango! - tyliai ir ramiai pasakė Lenka.
Dimka greit atsisuko, pamatė Lenką... ir nušoko nuo
palangės.
- Mūsų gražuolė atėjo! - pragydo Šmakova, bet jos
balse pasigirdo kažkoks netikrumas.
Linksmas būrys apstojo Lenką.
216
Vladimiras Železnikovas
 - Labas, Baidykle!
- Sveika!
- Pasirodo, tu šaunuolė, Besolceva! - paplojo Lenkai
per petį Kūtvėla.
- Leiskit paspausti jums letenėlę, - kaip visuomet
paikiojo Rudis, spausdamas Lenkai ranką.
- Tai gerai, kad dar neišvažiavai, - šypsodamasi pri­
ėjo prie Lenkos pati Geležinė Smeigė. - Kodėl iš karto
mums visko nepasakei?.. Beje, tai tavo reikalas.
ODimka sumojo, kad visi jį užmiršo, nuslinko pasie­
niu vaikams už nugarų prie durų, suėmė už rankenos,
atsargiai nuspaudė, kad nesugirgždėtų, norėjo atidaryti
ir išbėgti... Ak, kaip jam norėjosi dingti, kol Lenka išva­
žiuos, o paskui, kai ji bus išvažiavusi, kai jis neberegės
jos smerkiančių akių, vis ką nors sugalvos, tikrai sugal­
vos... Paskutinę akimirką atsigręžė, žvilgsniu susidūrė
su Lenka - ir sustingo.
Stovėjo vienas prie sienos, nudelbęs akis.
- Pažiūrėk į jį! - pasakė Lenkai Geležinė Smeigė. Jos
balsas suvirpėjoiš pasipiktinimo. - Net akiųnegali pakelti!
- Taip, nepavydėtinas vaizdelis, - pasakė Vasilje­
vas. - Mažumėlę aptriušo.
Lenka lėtai pasuko prie Dimkos.
Geležinė Smeigė ėjo šalia jos ir kalbėjo:
- Aš suprantu, tau sunku... Tu juo tikėjai... Užtat da­
bar pamatei jo tikrąjį veidą!
Lenka priėjo prie pat Dimkos - reikėjo tik ištiesti ran­
ką, ir ji būtų pasiekusi jo petį.
- Vožk jamper snukį! - riktelėjo Kūtvėla.
217
Baidyklė
 Dimka staigiai atsuko Lenkai nugarą.
-Aš sakiau, sakiau! - džiūgavo Geležinė Smeigė. Jos
balsas skambėjo pergalingai. - Atpildo valandos niekas
neišvengia!.. Teisingumas triumfuoja! - Ji užšoko ant
suolo. - Tegyvuoja teisingumas! Somovui - pats griež­
čiausias boikotas!
Ir visi sušuko:
- Boikotas Somovui! Boikotas!
Geležinė Smeigė pakėlė ranką:
- Kas už boikotą?
Visi vaikai pakėlė rankas - virš jų galvų pakilo visas
rankų miškas. O daugelis taip troško teisingumo, kad
pakėlė iš karto abi rankas.
„Va ir viskas, - pagalvojo Lenka, - va ir priėjo Dimka
liepto galą."
O vaikai tiesė rankas, tiesė, apsupo Dimką, atplėšė jį
nuo sienos, netrukus jis išnyks Lenkai tame rankų miš­
ke, už savo siaubo ir jos pergalės triumfo.
Visi buvo už boikotą!
Tik Lenka nepakėlė rankos.
- O tu? - nusistebėjo Geležinė Smeigė.
- O aš - ne, - paprastai pasakė Lenka ir kaltai, kaip
anksčiau, nusišypsojo.
- Tujam atleidai? - paklausė sukrėstas Vasiljevas.
- Tai kvaišelė, - pasakė Šmakova. - Jis juk išdavė tave!
Lenka stovėjo prie lentos, priglaudusi nukirptą pa­
kaušį prie juodo šalto paviršiaus. Anų baisių dienų vė­
jas čaižė jai veidą: „Bai-dyk-lė, iš-da-vi-kė!.. Sudeginti ją
ant laužo-o-o!"
218
Vladimiras Železnikovas
 - Bet kodėl, kodėl tu prieš? - Geležinė Smeigė norėjo
suprasti, kas neleido Besolcevai boikotuoti Dimkos. -
Būtent tu - prieš! Niekad tavęs nesuprasi... Paaiškink!
- Aš degiau ant laužo, - atsakė Lenka. - Ir po gatves
mane vaikėt. Bet aš niekad nieko nevaikysiu... Ir niekad
nieko nepjudysiu. Nors užmuškit!
- Kokia narsuolė! - grėsmingai sukikeno Šmakova. -
Viena prieš visus!
-Jei taip, tai ir Baidyklei boikotas! - subliovė Valka. -
Uži-i-i juos! - ir sušvilpė.
Bet čia pat nutilo, nes niekas jo nepalaikė.
Tuo metu pasirodė linksma ir išsipuošusi Margarita
Ivanovna.
- Kas čia per susirinkimas? Ką, skambučio negirdė­
jot? - paklausė ji. - Mikliai į vietas! Turiujums nepapras­
tą naujieną... - Margarita Ivanovna pamatė Lenką. - Dar
neišvažiavai? Puiku! - Jos žvilgsnis sustojo ties nukirpta
Lenkos galva. - Ką, susirgai?..
- Ji apsisvilino plaukus prie laužo, - pasakė Vasilje­
vas, - ir nusikirpo.
- Prie laužo? - paklausė Margarita Ivanovna. - Prie
kokio laužo?
Bet nepaprastoji naujiena, kurią Margarita Ivanovna
norėjo visiems pranešti, nedavė jai ramybės, ir ji bemat
užmiršo, tiksliau, susitaikė su tuo, kad Lenka nusikir-
pusi, nes apsvilo plaukus prie kažkokio laužo.
- Vaikai, vaikai! Dėmesio!.. - Ji pabeldė krumpliais į
stalą, kad visi nurimtų. - Dė-me-sioL Klausykit! - Mar­
garitos Ivanovnos balsas skambėjo kaip niekad džiaugs-
219
Baidyklė
mingai. - Dabar Lena Besolceva mums pasakys nepa­
prastą naujieną.
- Kokią naujieną!? - nesuprato Lenka.
- Tai tu nieko nežinai? - nusistebėjo Margarita Iva­
novna. -Argi senelis tau nieko nesakė? Negali būti!.. Na
gerai! Tada aš pati jums viską pasakysiu. - Ji perėjo per
eiles ir sugrįžo prie savo stalo. - Vaikai! Kątik sužinojau,
kad mums visiems gerai pažįstamas Nikolajus Nikola-
jevičius Besolcevas, Lenos senelis, padovanojo miestui
savo namus ir paveikslų kolekciją, kurią rinko ne viena
Besolcevų karta. Tai jų prosenelio, dailininko, gyvenu­
sio devynioliktajame amžiuje, tapyti paveikslai... Dabar
ir mūsų miestas turės muziejų!
- Muziejų?! - Lenka buvo sukrėsta.
- Okiek jam sumokėjo? - smalsiai paklausė Valka.
- Aš juk sakiau - jis viską padovanojo! - vėl džiaugs­
mingai pasakė Margarita Ivanovna.
- Už dyką? Viską viską už dyką?..
- Žinoma, - atsakė Margarita Ivanovna. - Suprantat,
kokia tai puiki didelio ir kilnaus darbo pradžia.
Valka sumišo. Gyvenimo pagrindas slydo jam iš po
kojų. Jis norėjo užsidirbti daug daug pinigų, pinigai, jo
nuomone, didžiausia laimė, nes už juos gali nusipirkti
automobilį, spalvotą televizorių, motorinę valtį ir pa­
gyventi savo malonumui. Ir staiga kažkas gera valia at­
sisako viso savo turto. Namo, kuris vertas tūkstančių.
Paveikslų, kurie, sako, kainuoja milijoną.
Visa klasė aiktelėjo. Vaikai, žinoma, nesuprato tikros
miestui padovanotų paveikslų vertės, bet įžymųjį namą
220
Vladimiras Železnikovas
ant kalvos jie pažinojo iš pat mažumės. Jis, nors ir atro­
dė jiems pasakų rūmas, apie kurį buvo prisiklausę tiek
nuostabių istorijų, vis dėlto buvo tikras daiktas. Ir tai,
kad dabar Besolcevų namas priklauso miestui, padarė
jiems neregėtą įspūdį. Jie susižavėję ir baisiai nustebę
žvelgė į Lenką, kaip į žmogų, turintį ką bendra su nesu­
prantamais, bet nuostabiais dalykais.
Klasėje buvo taip tylu, taip be galo tylu, kad nedrą­
sus beldimasis į duris nuskardėjo ypač garsiai.
- Prašom, prašomįeiti! - pasakė Margarita Ivanovna.
Durys kiek prasivėrė, ir tarpdury pasirodė Nikola­
jus Nikolajevičius. Rankoje laikė kažką įvyniotą į rank­
šluostį. Ir visa klasė, paklususi kažkokiam naujam, ne­
suprantamam jausmui, tyliai atsistojo prieš Nikolajų
Nikolajevičių.
- Atleiskite, - pasakė jis. - Esu priverstas jus sutruk­
dyti... Lena, mudu vėluojam į katerį.
- Draugas Besolcevai... Nikolajau Nikolajevičiau! -
Margarita Ivanovna nutvėrė jį už rankos ir įsitempė į
klasę. - Tai jūs?! Prašom įeiti.
- Mes jau einam, einam... - pasakė Nikolajus Nikola­
jevičius. - Mes jums nekliudysim.
- Leiskit išsakyti jums... - Margarita Ivanovna susijau­
dino, - mūsų pasigėrėjimą... Jūs toks žmogus! Toks žmo­
gus!.. Pirmą kartą gyvenime aš sutinku tokį nuostabų
žmogų. Ačiū jums! Garbės žodis, aš tuoj pravirksiu...
- Atleiskite... - visai sumišo Nikolajus Nikolajevičius.
„Vadinasi, jie viską jau sužinojo, - pagalvojo jis. - Va­
dinasi, kažkas tą naujieną jau išnešiojo po visą miestą."
221
Baidyklė
Jampasidarė ir smagu, ir liūdna: jis taip norėjo pasakyti
Lenkai pats!
Reikalas tas, kad tada, kai Nikolajus Nikolajevičius
atnešė į vykdomąjį komitetą savo pareiškimą dėl namo
irpaveikslų dovanojimo miestui, ten pasirodė senajo pa­
žįstama, muzikos mokyklos direktorė. Ji ausies krašteliu
išgirdo, apie ką jis kalba, palaukė jo koridoriuje, prilėkė
ir labai mandagiai ir net kiek pompastiškai paklausė:
- Nikolajau Nikolajevičiau, gal būsite toks malonus
ir leisite nedaryti iš savo pareiškimo paslapties?..
Jis kinktelėjo, lyg ir leidžiąs, nes pamatė, kad ji labai
susijaudinus, ir apsidžiaugė. Tačiau tuoj pat pamanė,
kad verčiau jau neleisti, bet jos koridoriuje jau nebebu­
vo, akies mirksniu kažkur dingo.
- Seneli, tu dėl manęs taip padarei?! - paklausė Len­
ka. - Visus paveikslus?! Kaipgi tu gyvensi be jų?..
- Ne tik dėl tavęs, nors ir tu čia suvaidinai ne pasku­
tinį vaidmenį, - garsiai ir laisvai atsakė Nikolajus Niko-
lajevičus. Jis padarė neįprastai platų gestą ranka ir stai­
ga atsipalaidavo, tapo lengvas, šventiškas, gražus. - Tai
sena mano svajonė. Vakar ji vėl mane aplankė. Ir štai...
Nikolajus Nikolajevičius nutilo ir ilgai ilgai tylėjo,
taip ilgai, jog suskubo kur kas įdėmiau negu visada ap­
žiūrėti sėdinčius priešais jį vaikus, su kuriais jo santy­
kiai buvo tokie sudėtingi.
Bet argi tai buvo svarbu, kai jis jau išėjo į tokį aiškų
ir paprastą kelią.
Nikolajus Nikolajevičius nusišypsojo - ne, ne jiems,
bet savo mintims, pašėlusiai gyvenimo jėgai, tvinksin­
čiai jo krūtinėje.
222
Vladimiras Železnikovas
 Jis žiūrėjo į jų veidus, stengdamasis pažvelgti į akis,
ir pamatė, kad daugely jų plasta smalsi mintis, o kitų
akyse abejingumas, net pyktis ir nesupratimas. Bet juk
visada bus tokių, kurių akyse plasta ir kalasi smalsi
mintis! Ir staiga, akimirksniu suvokęs, jog šitaip reikia,
jis iškėlė virš galvos paveikslą, vis dar įvyniotą į kryžiu­
kais išsiuvinėtą rankšluostį, ir pasakė:
- Šis paveikslas man ypač brangus. Jame pavaizduo­
ta senų laikų mūsų miesto gyventoja. - Nikolajus Ni-
kolajevičius griežtai pažvelgė į Margaritą Ivanovną. - Ji
buvo jūsų pirmtakė, rusų literatūros mokytoja čia, mūsų
miestelyje... prieš šimtą metų. - Jis nusišypsojo: - Ne­
manykit, kad tai buvo labai seniai... Ji viso labo tik mano
senelė... - Ir paprastai tyliai pridūrė: - Šitą paveikslą do­
vanoju jūsų mokyklai.
- Seneli! - išsigandusi pasakė Lenka ir be žodžių nu­
lenkė galvą prieš Nikolajų Nikolajevičių ir kilnų jo po­
elgį. - Se-ne-li!
Ne, net ji negalėjo suprasti, koks tą akimirką didis
buvo jos senelis Nikolajus Besolcevas.
- Eime! - Nikolajus Nikolajevičius tvirtai paėmė Len­
ką už rankos. - Kateris mūsų nelauks, nors gal mudu ir
pasidarėm įžymūs žmonės.
- Aš jus palydėsiu, - ūmai pasakė Margarita Ivanovna.
- Ką jūs, - nesutiko Nikolajus Nikolajevičius, - be
reikalo.
Margarita Ivanovna sumišo ir paraudo.
- Kartu išlydėsiu ir vyrą... Jis tuo pačiu kateriu iš­
plaukia.
Visi trys išėjo iš klasės.
223
Baidyklė
 Paskutinį kartą šmėkštelėjo plika Lenkos galva, pa­
skutinį kartą švystelėjo dideliais lopais užlopytos Niko­
lajaus Nikolajevičiaus palto alkūnės, ir visiems tylint jie
pradingo.
- Prieš šitokius žmones mes ranką pakelėm! - sutrik­
dė tylą Vasiljevas ir sunkiai atsiduso. - E-e-ech!..
- Vis per Somovą! - Kūtvėla prilėkė prie Dimkos,
smarkiai sugniaužęs kumščius.
- Ū-ū-ū, - sklido iš visų pusių, - tas So-mo-vas!
Vieni užmiršo, kad ir patys vaikėsi Lenką. Kiti už­
miršo, kad gyveno taip, lyg nebūtų nieko bendro turėję
su šia istorija. Treti, kad norėjo užstoti Lenką, bet ne­
spėjo... Kiekvienas, aišku, jautėsi kažkaip nesmagiai, ir
dėl savęs, ir dėl kitų, bet jiems buvo sunku prisipažinti,
todėl visi vieningai kaltino tik Somovą.
- Boikotas - Somovui! - sušuko Geležinė Smeigė. -
Balsuojam!
Bet balsuoti vėl neteko, nes pro duris kyštelėjo lai­
minga ir susijaudinusi Margarita Ivanovna:
- Direktorius man leido. Aš tik ten ir atgal. Ojūs pasė-
dėkit tyliai. - Ji norėjojau dingti, bet kažkodėl paklausė: -
Tiesa, ką čia šaukėt apie boikotą? Vėl?.. Kam? Už ką?
- Jūsų Somovui! Štai kam! - Mironova pirmą kartą
per visą šios kovos laiką išblyško iš susijaudinimo. - Jis
dukart išdavikas!
- Somovas - išdavikas?.. - Margarita Ivanovna vis
dar stovėjo tarpdury. - Nieko nesuprantu.
- Jis sakė jums, kad mes pabėgom į kiną? - paklausė
Mironova.
224
Vladimiras Železnikovas
 - Na, sakė, - Margarita Ivanovna nusišypsojo. Pama­
nė, kad jie visai dar vaikai, žaidžia kažkokius išdavikus.
- Omes manėm, kad tai padarė Besolceva!
- Vaikėmją, mušėm! Juokėmės iš jos, - pasakė Vasil­
jevas. - O Somovas tylėjo.
- Irjūs tylėjot, Margarita Ivanovna, - staiga tyliai, bet
aiškiai ir negailestingai tarė Mironova.
- Aš tylėjau?.. - Margarita Ivanovna išgąstingai pa­
žvelgė į Mironovą, įėjo į klasę ir privėrė duris. - Maniau,
kad Somovas jums viską papasakojo... - Ji pažvelgė į
Dimką. - Kaipgi taip išėjo, Somovai?..
Dimka nepakėlė galvos ir nieko jai neatsakė.
- Laukit, Somovas atsakys, - tarė Vasiljevas.
- Margarita Ivanovna, kateris išplauks! - sušuko Val­
ka. - Ir savo vyrą tiek tematysit!
- Kateris?.. - susigriebė Margarita Ivanovna. - Lukte-
lėkit! Aš greit, aš tuoj... - Norėjo išeiti, bet neišėjo. - Im­
kim ir ramiai išsiaiškinkim!.. Vadinasi, Somovas viską
slėpė? Bet kuo čia dėta Besolceva?..
- Taigi ji visą kaltę sau prisiėmė, - paaiškino Mirono­
va. - Norėjo padėti Somovui... Ojis išdavė ją!
- Štai kodėl ji taip manęs laukė, - siaubo apimta susi­
protėjo Margarita Ivanovna. - Ji tikėjosi, kad aš pasaky­
siu jums tiesą, o užmiršau... Viską užmiršau.
Margarita Ivanovna staiga suprato, kad atsitiko baisus
dalykas, kad Lena Besolceva tikėjosi jos pagalbos. Oji vis­
ką viską užmiršo. Tas supratimas taip ją sukrėtė, jog va­
landėlę ji visai pamiršo vaikus, kurie šaukė ir triukšmavo,
smerkdami Dimką Somovą. Pajuto visą savo menkumą...
225
Baidyklė
 - Tai kas už boikotą? - Mironova kelintą kartą pa­
kėlė ranką.
- Aš neprisidėsiu, - nelauktai pasakė Rudis. - Somo-
vą niekinu... Kai vakar Popovas mums papasakojo apie
Lenką, manęs vos apopleksija netrenkė. Bet prie boikoto
dabar neprisidėsiu... Jei Lenka prieš, tai ir aš prieš. Aš vi­
suomet darydavau kaip visi. Visi mušdavo, ir aš mušda-
vau. Todėl kad aš Rudis ir bijojau išsiskirti. - Jis beveik
šaukė arbabeveik verkė: jobalsas visą laikątrūkinėjo. - O
dabar - taškas! Nors nuo ryto iki vakaro rėkit: „Rudis!" -
viską darysiu savaip, taip, kaip, mano nuomone, reikia. -
Ir gal pirmą kartą per savo gyvenimą laisvai atsikvėpė.
Margarita Ivanovna akies krašteliu, nežymiai dirs­
telėjo į laikrodį: iki katerio išplaukimo beliko dešimt
minučių. Pamanė, kad reikia nedelsiant bėgti. Vyras jos
lauks, jaudinsis, sukurs ką nors neįtikima, tarkim, kad ji
nebemyli... Oji negalėjo, negalėjo išeiti!..
- Kaipgi tu viską slėpei?.. - netikėtai svetimu aukštu
balsu paklausė Dimką Margarita Ivanovna. - Kaip!?. -
Supykusi čiupo jį už pečių ir smarkiai papurtė. - Atsa­
kyk! Tau nepavyks išsisukti. Teks viską papasakoti!
- O ką, ar aš vienas tylėjau?.. - išsprūdo Dimkai. -
Antai Šmakova ir Popovas taip pat viską žinojo.
Visa klasė vienu balsu iškvėpė:
- Kaip?! Ir Šmakova?!
- Chebra... - prisipažino Popovas. - Irji. Mudu drau­
ge po suolu tupėjom.
- Ir tu tylėjai? - paklausė Mironova Popovą. - Dėl
Šmakovos?
226
Vladimiras Železnikovas
 - Dėl manęs, - nusišypsojo Šmakova.
- O kitas žmogus tuo tarpu kentėjo, - pasakė Rudis.
- O man buvo įdomu, - atsakė Šmakova, - kada gi
Dimočka prisipažins... O jis gudravo... išsisukinėjo! - Ji
pasisuko į Dimką: - O mes su Popovu, Dimočka, šiaip
ar taip, nieko neišdavėm.
Kūtvėla prišoko prie Šmakovos ir užsimojo.
- Uch, Šmakova!
Popovas puolė ant Kūtvėlos ir nutvėrė už rankos.
- Atsargiau! - Ir pasakė garsiai, kad visi girdėtų: -
Chebra! Ji gera.
- Eik jau, eik! - Kūtvėla atstūmė Popovą, bet kažko­
dėl nepradėjo peštis su juo. - Įsižiūrėk į ją, avigalvi!
- Žinoma, aš negera! - piktai pasakė Šmakova. -
Tiems, kas tik netingi, ant sprando jodinėju!
- Ji pati save šmeižia, - pasakė Popovas.
- Nereikia man, Popikai, tavo užtarimo, - pasakė
Šmakova. - Ir sėdėti su tavim nebenoriu. - Ji pasiėmė
portfelį. - Ir apskritai man patinka keisti vietas, - kone
linksmai, akiplėšiškai užgiedojo įprastu savo balsu. -
Atsisėsiu pas vargšą Dimočką, nes visi jį vieną paliko. -
Ir atsisėdo į Lenkos vietą.
Popovas žengė jai iš paskos, lyg pririštas nematoma
virvele: kur ji eina, ten irjį vedasi. Jis priėjo prie Somovo
suolo ir sustojo. Nežinojo, ką toliau daryti. Tylėdamas
stovėjo šalia Šmakovos.
- O aš norėjau būti stiprus, - pasakė Kūtvėla ir pa­
žvelgė į savo kumštį. - Maniau, liksiu miške kaip tėvas.
Ir visi manęs bijos. Visi Valkos... Ir visi Petkos... Visur
227
Baidyklė
įvesiu tvarką. - Jis bakstelėjo kumščiu sau per veidą. -
Būtų gerai sau snukį išsitalžyti...
- Chebra! - staiga suriko Popovas. - Kas čiadabar daro­
si?.. Smakova pas Somovą atsisėdo, o jukjis - išdavikas!..
- Tikrai, - pasakė Mironova. - Boikotas išdavikui! - Ji
pakėlė ranką. - Balsuoju... Kas „už"?..
Niekas nepasekė jos pavyzdžiu.
Tik Popovas pakėlė ranką, palaikė, nuleido ir lėtai
nupėdino į savo vietą.
- Ech, jūs! - Geležinė Smeigė paniekinamai nužvelgė
klasę. - Tuomet aš viena skelbiu Somovui boikotą. Be jo­
kio gailesčio! Girdit? Aš jums parodysiu, kaip reikia ko­
voti iki galo! Niekas niekad neišsisuks nuo bausmės!..
Kiekvienas jos susilauks kaip Somovas! - Mironovos
balsas nutrūko, ir ji pravirko.
- Geležinė Smeigė verkia, - pasakė Šmakova. - Kaž­
kur įvyko žemės drebėjimas.
- Viskas per ją! Per ją! - kartojo Mironova, šluostyda­
masi ašaras. - Per mano motiną. Ji mano, kad kiekvie­
nas gali gyventi kaip nori... ir daryti ką nori... Ir prieš
nieką nereikės atsakyti. Kad tik niekas nesužinotų!.. Ir
jūs tokie pat! Visi! Visi! Tokie pat!..
- Kiekvienas savo naudos žiūri! - linksmai šūktelėjo
Valka. - O ką, ar ne taip?
- OBesolcevai? - paklausė Vasiljevas.
- Besolcevai!.. - Valka paniekinamai nusišiepė. - Tai­
gi jie keistuoliai, o mes normalūs žmonės.
- Tu normalus žmogus?! Arba aš?.. O gal, sakysi, So­
movas irgi normalus?.. Mes vaikeliai iš narvelių, - niau-
228
Vladimiras Železnikovas
riai pasakė Rudis. - Štai kas mes! Mus reikėtų žvėryne
rodyti... Už pinigus.
Margarita Ivanovna tylėjo ir klausėsi vaikų. Bet kuo
ilgiau klausėsi, tuo baisiau jautėsi - kokia ji pasirodė
kvaila, menka egoistė. Iš savo laimės viską užmiršo.
Ji priėjo prie Mironovos ir uždėjo ranką jai ant krūp­
čiojančio peties.
Mironova nubloškė ranką ir šiurkščiai pasakė:
- Ojūs... geriau eikit!.. Dar vyrą pražiopsosit.
- Nereikia šitaip, - pasakė Margarita Ivanovna.
O pati pamanė - taip man ir reikia... Ką uždirbo, tą
ir gavo, nors tuoj pajuto, jog širdies gilumoj stengiasi
kažkaip pasiteisinti.
Prieplaukoje suūkė išplaukiančio katerio sirena. Ji
pasiekė klasę, ir keletą sekundžių vibravo žemas kimus
gaudesys.
- Signalas! - Margarita Ivanovna priėjo prie lango. -
Kateris išplaukė.
Visi iki vieno puolė prie langų.
Tik Somovas nesukrutėjo.
Vaikai stovėjo prie langų, tikėdamiesi paskutinį kartą
pamatyti katerį, kuriuo išvyko Lenka Besolceva - daržo
baidyklė, - apvertusi aukštyn kojomis jų gyvenimą.
Rudis atsitraukė nuo lango, paėmė Nikolajaus Ni-
kolajevičiaus paliktą paveikslą, išvyniojo rankšluostį, ir
staiga jo veidas persimainė, ir jis karštai sušuko:
-Ji!.. Jinai!..
Nejučiom visi atsigręžė į jį:
- Kur?..
229
Baidyklė
 - Kas ji?..
- Jinai... Lenka! - parodė į paveikslą Rudis.
- Kaip du vandens lašai, - sušnibždėjo Kūtvėla ir su­
riko: - Baidyklė!
- Ne! - pasakė Vasiljevas. - Besolceva!
Taip, Maška buvo labai panaši į Lenką: galva ir laibu­
tis kaklas lyg ankstyvos pavasario gėlytės. Tokia bejėgė,
bet tokia šviesi ir tyra.
Visi tylėjo ir žiūrėjo į paveikslą.
Ir ilgesys, toks pašėlęs žmogiško sąžiningumo, nesa­
vanaudiško drąsumo ir taurumo ilgesys, užplūdo jiems
širdis, reikalavo spręsti, kaip toliau gyventi. Nes kentėti
jau nebebuvo jėgų.
Rudis staiga atsistojo, priėjo prie lentos ir stambio­
mis virstančiomis į visas puses raidėmis parašė:
 )K e/ie3 H M K O B , B /ia 4 P iM M p K a p n o B m
Železnikov, Vladimir Karpovič
Baidyklė : [apysaka] / Vladimir Železnikov ; iš
rusų kalbos vertė Viktoras Miliūnas; iliustravo Ne­
ringa Žukauskaitė. - Vilnius : Alma littera, 2008. -
229 p.:iliustr. - (10+, ISSN 1822-7171)
ISBN 978-9955-24-831-6
Tai pasakojimas apie sudėtingus paauglių santykius, apie klasės
gyvenimą. Jo centre - šeštokė Lena, visų pravardžiuojama baidykle,
iš pažiūros neryžtinga ir trapi, svarbiu visai klasei momentu išdrįsu­
si viena stoti prieš išdavystę, už tikrąjį teisingumą.
UDK 882-93

Vladimir Železnikov
BAIDYKLĖ
Iš rusų kalbos vertė Viktoras Miliūnas
Redaktorė Bronė Balčienė
Korektorė Indrė Petrėtytė
Dailininkė Neringa Žukauskaitė
Meninis redaktorius Agnius Tarabilda
Maketavo ]urga Morkūnienė
Tiražas 1500 egz.
Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Aušra", Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas
Interneto svetainė: www.ausra.lt
Užsakymas 467
 Rusų rašytojui Vladimirui Železnikovui visuomet rūpėjo
vaikų ir suaugusiųjų santykiai, žmonės, kurie jaučia
svetimą skausmą, kurie mąsto ir elgiasi kitaip nei visi.
„Baidyklė" (1981) - tai pasakojimas apie šeštokę
Leną, tarsi nužengusią iš devynioliktojo amžiaus
paveikslo į mažo miestuko mokyklą, mergaitę,
pravardžiuojamą daržo baidykle, bet apvertusia
aukštyn kojomis klasės vaikų gyvenimą. Tokia bejėgė
ir trapi, bet tokia šviesi ir tyraširdė, išdrįsusi viena stoti
prieš išdavystę, už tikrąjį teisingumą, ji sužadina jiems -
„vaikeliams iš narvelių" - nesavanaudiškos drąsos ir
taurumo ilgesį.
Ši tragiška, dora ir išmintinga knyga įtraukta į
mokyklinių skaitinių programas, išversta į daugybę
kalbų, pagal ją sukurtas kino filmas.

www.knygtl
trsIp w
knygų klubas 1/ fcfįHįis ifi
jfjPfRPPfl 3F 1S