Ar nuolankumas – vertybė?

Nuolankumas – tai žmogaus, kuris greitai paklauso, tuojau nusileidžia ir yra lipšnus

bei malonus, bruožas. Jau nuo seniausių laikų yra vartojama ši sąvoka, apibūdinanti priešpriešą
agresyvumui, pasipūtimui, puikybei. Problema yra ta, jog per šimtmečius nesusiformavo vieninga
nuomonė, ar nuolankumas yra tai, ko kiekvienas turėtų siekti, ar tai, ko turėtų vengti. Todėl kyla
klausimas, ar nuolankumas yra žmogaus vertybė?
Visų pirma, nuolankumą galima apibūdinti kaip žmogaus silpnybę, žmogaus dvasią
slegiantį aspektą. Apie nuolankumą yra kalbama ir Biblijoje. Čia teigiama, jog „kas save aukština,
bus pažemintas, kas save žemina, bus išaukštintas“. Anot krikščionių, tikram nuolankumui yra
būdingas savo talentų bei pasiekimų sumenkinimas. Šią problemą pastebėjo ir XX a. žymus
filosofinės pasaulėjautos kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas. Šis kūrėjas daugiausiai dėmesio
sutelkia į žmogaus likimą, santykį su Dievu, skverbiasi į sielos gelmes: į prigimties ir kultūros
dalykus, jausmo, proto ir valios dermę. Psichologiniame romane „Altorių šešėly“ atskleidžiamas
savo gyvenimo laimės ieškančio žmogaus pasaulis. Kūrinio laikas trunka aštuoniolika metų, per
kuriuos sprendžiamas konfliktas, kaip suderinti kunigo ir poeto pašaukimą. Kūrinio pagrindiniam
veikėjui Liudui Vasariui, poetinės prigimties žmogui, kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai yra
svetimi. Dar būdamas jaunas, jis paklausė tėvų bei aplinkinių nuomonės ir nusprendė save atrasti
kunigystėje. Galima teigti, kad jauno žmogaus paklusimas tėvų nuomonei – tai pirmasis
nuolankumo įrodymas, leidžiantis suprasti, kad pagrindinis kūrinio herojus nenori prisiimti
atsakomybės už savo gyvenimo laimės paieškas. Įdomu yra tai, kad Vincas Mykolaitis–Putinas
pateikia tam tikrą nuolankaus žmogaus pasikeitimo aspektą, kai Liudas Vasaris nusprendžia siekti
gyvenimo laimės. Po ilgų išbandymų, Liudas Vasaris pasirenka tikrąjį savo gyvenimo kelią, kuris
jam teikia gyvenimo džiaugsmą – literatūrą. Jis nusprendžia, jog nėra prasmės kankinti savęs ir
pasirenka sudėtingą išsilaisvinimo kelią. Šiomis dienomis vis dar yra bandoma išsiaiškinti, kokia
yra nuolankumo vertė. Psichologė Brigita Gelumbauskienė teigia, kad „nuolankumas yra vertybė
tik tada, kai gali paragauti jo vaisių – geros savivertės, laisvės ir meilės, kurie gali būti subrandinti
per santykius su artimaisiais bei pažįstamais žmonėmis“. Taigi, nuolankumas yra vaizduojamas
kaip žmogaus dvasią slegiantis aspektas, neleidžiantis džiaugtis gyvenimu, tačiau žmogus vis tiek
stegiasi kovoti dėl savo gyvenimo gerovės. Antra, nuolankumas gali būti žmogaus būdo silpnybė,
kai individas nėra pasiryžęs kovoti dėl gyvenimo džiaugsmo. (Juozas Tumas-Vaižgantas apysaka
„Dėdės ir dėdienės“. Remčiausi Mykoliuko paveikslu, jo nuolankumu, neryžtingumo kovoti dėl jo
paties troškimų ir svajonių. Taip pat paminėčiau Mykoliuko santykius su šeima bei Severija.)

Apibendrinant galima teigti, jog nuolankumas gali būti tiek žmogaus silpnybė, tiek
vertybė. Tik nuo paties žmogaus, jo požiūrio, mąstymo bei jį supančios aplinkos priklausys, kokią
įtaką buvimas nuolankiu padarys jo gyvenime.