1.

Žmogus filosofuoja todėl, nes yra neaiškus pats sau, žmogus gyvena ir mato tai kas jam
parengta. Žmogus negimsta viską žinodamas, todėl gyvendamas yra priverstas klausinėti ir
klausti: „būti protingam reiškia atsiverti nežinojimo erdvei ir būti klausančiajam“. „Žmogus
tokia butybė, kuri turi filosofuoti ir gilintis į gyvenimą- suprasti jį, aiškintis kas yra pats“.
2. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris žinotų viską, yra tik tai ką „įsikalame“ į savo pasąmonę, aš
viską žinau, bet iš tiesų ne. Mes klausinėjame. Atsakinėjame, bet iš tiesų esame gyvenime
esame pasiklydusi butybė, kuri tik ir ieško atsakymų. Ar mes galime suprasti save, jei mūsų
nesupranta kiti? Tikrai ne. Iki gyvenimo galo mes, žmonės, turėsime milijoną, o gal ir daugiau
klausimų ir gausime vis skirtingus, vienas už kitą vis tik įdomesnius atsakymus, kurie mus tik
dar labiau skatins viską pažinti, nes niekas pasaulyje mums negali atsakyti, kaip iš tiesų yra
viskas. Mes užgožiame save pramogomis, socialiniu gyvenimu, kartais net nebesigilindami į
tai kas vyksta aplink arba į patį save: „Jokia istorija, joks kaupiamas ir sukauptas pasaulio
pažinimas, jokia savižina neįveikia neaiškumo visiems laikams“.
3. Žmogus yra suvokinati butybė, kuri suvokia savo gyvenimo eigą, mirtingumą, todėl jis
stengiasi per gyvenimą sužinoti kiek įmanoma daugiau, tik dažniausiai apie bereikšmius
dalykus, nesigilinant į patį save. Mes visi labai skirtingi, skirtingai save išreiškiam, skirtingai
klausiam, skirtingai atsakom. Kol esam maži, ką tik gimę vaikai, mes dar taip nesuvokiam
pasaulio ir neklausinėjam, bet einant laikui, mes pradedame daug ką suprasti ir imam
klausinėti: „Gyvūlys neklausia ir negali klausti, nes jis nesuvokia savo baigtinumo.“