Viduramžių herojinis epas „Rolando giesmė“.

Riteriškumo idealai
Visais laikais žmonijos sąmonė stiebėsi link kokio nors sektinio idealo-kilnaus
didvyrio, bebaimio herojaus, teisingo kovotojo blogiu , gindamas gėrį. Riteris
įkūnijo tam tikrą ryžtingo, savo gyvenimo prasmės ieškantį žmogų. Dažniausiai
visi riterio žygiai daromi dėl aukštesnių jausmų: ištikimybės riteriškos garbės
dėl draugystė, garbingumas, riteriška drąsos. žodį „riteris“, daugelį, nukelia į
viduramžius. Skaitydami išlikusius pasakojimus , herojinius epus, matome
didingas pilis, vyrus, besimosuojančius ilgais, aštriais kalavijais ir, žinoma,
nuožmius mūšius. Toks mūšis ir pasiaukojimas vaizduojamas XII a. Prancūzų
herojinėje poemoje „Rolando giesmė“
Kiekvienas riteris turi nepaisyti sunkumu, privalo kariauti nebijodamas ir net
nebijodamas paaukoti gyvybės už kitus garbingus žmones. Tobulo riterio
paveikslas iškyla XII a . prancūzų herojinėje poemoje „Rolando giesmė“ .
Rolandas poemoje kaip galingas ir puikus riteris, nepriekaištingas vykdantis
vasalo pareigą. Riterio pareiga yra ištikimybe valdovui. Jis nebijo pasiaukoti:
„Ne gėda žūti už karalių/ Už Karolį žūt mūšyje ne gėda/ Prireikus galvą turi jis
padėti“. Kariaudamas jis jaučiasi teisus prieš Dievą. Riteris išvydęs galingą
priešą kariauna, nesutrinka ir jis pasiryžęs kovoti iki paskutiniųjų. Rolandas
mūšio lauke narsiai kaunasi su maurais, nors puikiai supranta, kad įveikti priešą
nebus lengva nes prancūzu yra mažiau Rolando karei prašo juk jis kviestu
pagalba tačiau Rolandas nesutinka. Tai liudija, kad jis yra išdidus ir pasitiki savo
jėgomis. „Verčiau“ darban paleisiu Diurandali kraujuos lyg panardinsiu kardą
Rolandas pasitiki savo jėgomis atsisako pagalbos, kad ateity jo gimine
nepriekaištautų , jog Prancūzijai gėdos neužtrauktų. Rolandas pasitiki savimi, jį
motyvuoja kovoti meilė tėvynei ir Dievui. Jis žino , kad jam užteks jėgų kautis su
dviem tūkstančiais maurų jis optimistiškai vertina savo kariuomenę,
teigdamas, kad prancūzai šaunus. Jis sako, kad reikia kovoti iki galo , nes kitaip
jam būtų didelė ne garbė. Rolandas suvokė , kad padarytų gėdą savo kraštui , o
tai jam yra baisiau už mirtį. Pergalė svarbi prancūzams jis teigė, kad šaunų karį
valdovas myli. Rolandas mirtį pasitinka ramiai , nes atliko savo pareigą ir oriai
nukreipia veidą į pagonių šalį , . „Po kūnu kardą, ragą pasikišęs./ Pagonių pusėn
veidu atsigrįžta“ . „Kaltes Rolandas Dievui išpažįsta/ Ir prašo teiktis pirštinę
priimti“. Rolandas prašo dievo atleidimo prisimena kadaise nugalėtus kraštus,
savo mielą giminę Prancūzijoje ir valdovą, kuris įskiepijo gerų vertybių.
Šiandienos jaunuoliui viduramžio riterio kodekso dalis įsipareigojimas Dievui ir
tėvynei nebe aktualus nes jaunuoliai galvoja, už jus padarys kažkas kitas ,kad
šiuolaikinis žmogus kovojo su blogiu ieškodamas humanišku priemonių na tam,
kad nedarytu blogiu.
Taigi tikrojo riterio gerosios savybės yra niekada nebijoti pasiaukoti ir stoti
prieš daug karių kovoti be kitų pagalbos ,dėl savo gimtinės ir meilės Dievui.