ARCHYVINIAMS DOKUMENTAMS SKELBTI REDAKCIJA

HITLERINIAI ŽUDIKAI
KRETINGOJE

VALSTYBINĖ POLITINĖS
IR MOKSLINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA
VILNIUS— 1660
Paruošė spaudai ir redagavo
& Baranauskas
 NUO REDAKCIJOS
Tai pirmasis Archyviniams dokumentams skelbti
redakcijos leidinys.
Redakcija kituose spaudiniuose parodys buržuazi­
nių nacionalistų antiliaudinę veiklą, nusikaltimus įvai­
riais Lietuvos gyvenimo laikotarpiais:
1. Buržuazinių nacionalistų bendravimą su kaize­
riniais okupantais pirmojo pasaulinio karo metu, jų
kovą prieš Tarybų valdžią ir revoliucinį judėjimą.
2. Antiliaudinę buržuazinių nacionalistų vidaus ir
užsienio politiką buržuazinėje Lietuvoje.
3. Buržuazinių nacionalistų priešišką veiklą prieš
Lietuvos liaudį ir Tarybų valdžią vadovaujant hitle­
riniams fašistams ir gestapui (1940—1941 m.).
4. Jų bendradarbiavimą su hitleriniais okupantais
1941—1945 m. laikotarpiu, masines piliečių žudynes.
5. Banditinę buržuazinių nacionalistų veiklą Tary­
bų Lietuvą išvadavus, jų ryšius su užsienio imperialis­
tinių valstybių žvalgybomis.
Tiems faktams ir įvykiams nušviesti bus panau­
dota archyviniai dokumentai (valdžios aktai, įstaty­
mai, potvarkiai, skelbimai, priešiškų organizacijų spau­
da, dokumentinė iliustracija), liudininkų parodymai,
prisiminimai ir kt. įrodomoji medžiaga.
5
 Kviečiame plačiąją Tarybų Lietuvos visuomenę
mums talkininkauti siunčiant redakcijai prisiminimus,
dokumentus ir kitą medžiagą šiuo adresu:
Vilnius, Stalino prosp. 12, Partijos istorijos institu­
tas prie LKP CK, Archyviniams dokumentams skelbti
redakcija.
 PRATARME
1940 metais žlugus buržuazinei santvarkai Lietu­
voje, nemaža buržuazinių nacionalistų pabėgo į hit­
lerinę Vokietiją. Bėgo pas hitlerininkus buržuazinių
partijų bei organizacijų vadeivos, aktyvūs jų veikė­
jai, buržuazinės valdžios pareigūnai, bijojusieji atsa­
komybės už padarytas per daugelį metų darbo žmo­
nėms skriaudas. Šie bėgliai negalėjo susitaikyti su
tuo, jog tarybų valdžia atėmė iš jų galimumą išnau­
doti darbo žmones, tapusius savo šalies šeimininkais.
Jie buvo pasiryžę visapusiškai kenkti darbo žmo­
nėms ir jų tarybų valdžiai, ieškojo būdų buržuazinei
santvarkai susigrąžinti.
Buržuaziniai nacionalistai puikiai žinojo, kad jų
jėgos perdaug menkos nuversti tarybų valdžiai Lie­
tuvoje. Jiems taip pat buvo aišku, kad Lietuvos liau­
dis jiems nepritaria, nes per daugelį metų jie buvo
įrodę esą tikrieji liaudies priešai, buržuazijos, dvari­
ninkų, buožių ir kitų liaudies engėjų reikalų gynėjai.
Lietuvoje buržuaziniai nacionalistai tegalėjo rasti la­
bai nedaug buržuazinės santvarkos šalininkų, ir šie
šalininkai buvo perdaug menka jėga, su kuria būtų
buvę galima bent bandyti kėsintis prieš tarybinę san­
tvarką.
7
 Keršto, neapykantos Lietuvos liaudžiai vedini, bur­
žuaziniai nacionalistai ėmė tarnauti hitlerininkams,
pikčiausiems darbo žmonių priešams, tikėdamiesi, jų
padedami, atgauti privilegijuotą padėtį Lietuvoje ir
vėl išnaudoti liaudį.
Hitleriniai fašistai, ruošdamiesi karui priešu Tary­
bų Sąjungą, noriai panaudojo buržuazinius naciona­
listus, jų išdavikišką veiklą prieš Tarybų Sąjungą.
Buvęs buržuazinės Lietuvos atstovas Vokietijai K. Škir­
pa, hitlerinės kariuomenės ir gestapo agentas, kartu
su kitais buržuaziniais nacionalistais, gestapo vadovau­
jami, steigė Lietuvoje nelegalias buržuazinių naciona­
listų organizacijas, kurios šnipinėjo hitlerininkų
naudai, organizavo diversijas ir sabotažą. Tos organiza­
cijos buvo ketinamos apginkluoti hitlerininkų numes­
tais iš lėktuvų ginklais karui prasidėjus. Apginkluoti
buržuaziniai nacionalistai turėjo suvaidinti penktosios
kolonos vaidmenį Lietuvoje, kaip tai buvo praktikuo­
jama hitlerininkų ir kituose kraštuose, kuriuos jie oku­
pavo.
Tarybiniai valstybės saugumo organai nemaža iš­
aiškino nelegalių buržuazinių nacionalistų organiza­
cijų ir jas izoliavo. Tačiau jų visų izoliuoti nepasisekė.
Karui prasidėjus buržuaziniai nacionalistai bandė pul­
dinėti iš pasalų besitraukiančios tarybinės kariuome­
nės smulkius dalinius ir paskirus karius. Tačiau
buržuazinių nacionalistų buvo tiek mažai, kad jie nega­
lėjo sudaryti rimtesnės karinės pajėgos. Be to, ginkluo­
tieji buržuaziniai nacionalistai nepasižymėjo ir drąsa
prieš karius ir ginkluotus civilius gyventojus. Bur­
žuaziniai nacionalistai pradėjo savo gaujas organizuoti
daugiausia tik tada, kai Lietuvą okupavo hitlerinė ka­
riuomenė.
Jie gaudė, suiminėjo komunistus, komjaunuolius,
8
tarybinių įstaigų tarnautojus, naujakurius, gavusius
iš tarybų valdžios žemės, kankino ir žudė juos. Čia
buržuaziniai nacionalistai pasirodė drąsūs ir negailes­
tingi. Hitlerininkai panaudojo buržuazinius naciona­
listus masiškai žudant tarybinius aktyvistus ir žydus.
Per visą hitlerinės okupacijos laikotarpį buržuaziniai
nacionalistai ištikimai tarnavo hitleriniams fašistams,
užėmę atsakingus postus okupacinės valdžios aparate,
pradedant generaliniais tarėjais, baigiant viršaičiais ir
seniūnais. Buržuaziniai nacionalistai sudarė stambias
policines hitlerininkų pajėgas, kurios buvo naudoja­
mos tramdyti lietuvių ir kitų tarybinių tautų pasiprie­
šinimo hitlerininkams judėjimą.
Čia pateikiama skaitytojams tik dalis medžiagos
apie buržuazinių nacionalistų nusikalstamą veiklą Kre­
tingos apskrityje hitlerinės okupacijos metu, tačiau
ir ji parodo šiurpų masinių žudynių vaizdą ir žvėriš­
ką žudikų — hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų
veidą.
Kretingos apskrities komisija hitlerinių okupantų
ir jų pagalbininkų nusikaltimams nustatyti ir ištirti
baigė darbą 1945 metų balandžio 11 dieną ir surašė
atitinkamą aktą apie hitlerininkų ir buržuazinių nacio­
nalistų įvykdytus žiaurumus, masinį žmonių naikinimą.
Komisijos buvo atkasti, dalyvaujant ekspertams, ma­
sinių žudynių kapai ir apskaičiuota, kiek kuriame kape
žmonių buvo nužudyta ir kaip nužudyta. Komisijos
buvo apklaustas didelis skaičius liudininkų, kurie pa­
tys turėjo būti nužudyti, bet, susidėjus aplinkybėms,
pabėgo iš žudymo vietos ar dėl kitų palankių jiems
priežasčių liko gyvi. Buvo apklausta daug liudininkų,
kuriems atsitiktinai yra tekę matyti masines žudynes.
Komisija pasinaudojo ir pačių žudikų, patrauktų teis­
mo atsakomybėn, parodymais. Komisija konstatavo,
9
kad hitleriniai okupantai ir jiems pagelbėję buržua­
ziniai nacionalistai nužudė ir išvežė į Vokietiją Kre­
tingos apskrityje šį žmonių skaičių:

ŽINIOS*

apie sušaudytuosius, nužudytuosius ir išvežtuosius

f Vokietiją vokiečių okupacijos metais Kretingos
apskrityje
1. Kretingos mieste sušaudyta žmonių 4000, išvežta—43
2. Kretingos valsč. ir rr 31, „ —26
3. Skuodo miest u lt 1206, „ — 5
4. Darbėnų miest. M lt 596, „ — 5
5. Palangos miest. n II 700, „ —26
6. Platelių miest. n II 110, „ —16
7. Gargždų miest. n II 751, „ —37
8. Kartenos miest. II 28, „ —12
9. Salantų miest. tl II 22, „ — 7
10. Mosėdžio valsč. fr II 00, „ —18
Iš viso žuvo: 7 495, išvežta — 200
(pas.) V i n c a s S i m o n a vi č i u s
Kretingos apskrities komisijos
pirmininkas

I pateiktus duomenis apie nužudytuosius Kretingos

apskrityje neįeina sušaudyti ir mirę nuo bado Tary­
binės Armijos belaisviai. Kretingos apskrityje buvo
dvi belaisvių stovyklos: viena geležinkelio stoties ra­
jone, antra Kretingos tarybiniame ūkyje. Tačiau ko­
misija neturėjo reikiamų duomenų apskaičiuoti, kiek

* TSRS Centrinis valstybinis Spalio socialistinės revoliucijos

ir socialistinės statybos archyvas Maskvoje, 7021 f., Nr. 422,
94 ap., 4 lap.

10
yra nužudytų ir iš bado mirusių karo belaisvių. Liudi­
ninkai parodė, kad žuvusių karo belaisvių skaičius bu­
vo labai didelis.
Pateikiamoji medžiaga susideda iš dviejų dalių:
iš hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų žiaurumų
aprašymo, liudininkų, mačiusių tuos žiaurumus, paro­
dymų, vietinių gyventojų prisiminimų ir pačių bur­
žuazinių nacionalistų, Kretingos apskrities saugumo
viršininko Jakio, policijos pareigūnų Bražinsko, Smil-
gio ir kitų, parodymų.
Pastarųjų parodymai paimti iš gestapo iškeltos Ja-
kiui, Bražinskui ir Smilgiui baudžiamosios bylos už
žmonių žudymą, sunkų kūno sužalojimą, suimtųjų kan­
kinimą, moterų prievartavimą, sušaudytųjų turto pa­
sisavinimą, dokumentų fabrikavimą. Šią bylą dedame
beveik ištisą, išskyrus kaltinamųjų ir liudininkų paro­
dymus, nesusijusius su Kretingos buržuazinių nacio­
nalistų nusikaltimais, necenzūrinius išsireiškimus, iš­
prievartautų moterų pavardes, prievartavimo aprašy­
mus.
Iš tos bylos matyti, kad kaltinamieji Jakys, Bra­
žinskas, Smilgys ir kiti buržuaziniai nacionalistai, da­
vę parodymus byloje kaip liudininkai, neslėpė orga­
nizavę tarybinių aktyvistų, žydų masines žudynes ir
juos žudę. Priešingai, jie didžiavosi šiuo darbu, laikė
tai savo nuopelnu, pasakojo, kaip masiškai buvo žu­
domi žmonės. Pilnas masinių žudynių vaizdas byloje
neatskleidžiamas, nes tardytojai tokio tikslo ir netu­
rėjo, kaltinamieji ir nebuvo kaltinami už masines žmo­
nių žudynes, kurias įvykdė kaltinamieji ir kai kurie
bylos liudininkai. Jakys, Bražinskas ir Smilgys buvo
apkaltinti tik už «saviškių», buržuazinių nacionalistų
žudymą, plėšikavimą ir žudymą suvedant asmenines
sąskaitas. Tačiau siaubingų masinių žudynių epizodų
u
kaltinamieji ir liudininkai tarp kitko papasakojo, bet
tai tik menka dalis tos siaubingos tragedijos, kurią
suruošė hitlerininkai ir lietuviškieji fašistai Kretin­
goje.
Užtat kaltinamieji ir liudininkai parodė hitlerinių
fašistų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų siau­
bingą sužvėrėjimą ir moralinio smukimo bedugnę,
Jakiui patiko Kretingos apylinkės teisėjo Gailiušio
butas, Jakys suklastoja dokumentus ir atiduoda Gai-
liušį gestapui kaip «NKVD agentą». Banko direktorius
Darškus žinojo, kad Jakys gestapui neatidavė nužu­
dytųjų piliečių pinigus ir brangenybes, jas pasisavino,
ir Darškus tuo pat būdu, kaip Gailiušis, buvo sulik-
viduotas. Žudymai suvedant asmenines sąskaitas, iš­
prievartautų ir pasipriešinusių prievartavimui moterų
likvidavimas, žudymas žmonių siekiant pasisavinti jų
turtą, pagaliau žudymas ir kankinimas pačių buržua­
zinių nacionalistų, padėjusių Jakiui žudyti ir plėši­
kauti, kurie kuo nors Jakiui neįtiko arba buvo įtarti,
kad gali atskleisti jo nusikaltimus. Norėdamas paslėpti
nusikaltimų pėdsakus, Jakys atiduoda savo draugą Ku­
bilių Stepą, Šurną, buvusį Dimitravo priverčiamųjų
darbų stovyklos viršininką, gestapui, kurie dingsta
gestapo urvuose. Įtaręs, kad apskrities policijos va­
das Petrauskas kelia viešumon jo nusikaltimus, Ja­
kys pina provokacines pinkles prieš Petrauską. Asme­
niško keršto sumetimais nužudoma sena, tikinti, net
komunistams priešiško nusistatymo Kupšienė ir kiti.
Nužudoma Mikoločienė, ir jos turtas pagrobiamas.
Prieš Jakį ir kitus žudikus byla buvo pradėta tik
1942 metais gruodžio mėnesio 15 dieną, nors hitleri­
nių ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų gestapo
vadai apie Jakio nusikaltimus žinojo prieš metus. Ta­
čiau Jakiui buvo leidžiama toliau varyti nusikalstamą
iž
veiklą. Kubilius Stepas, buvęs Jakio masinių žudynių
ir kitų nusikaltimų bendrininkas, vėliau susipykęs su
Jakiu, davė apie Jakio nusikaltimus dar 1941 metais
gruodžio mėnesį 16 dieną parodymus, kurie buvo pa­
tvirtinti Kretingos valsčiaus viršaičio Putriaus Felikso
ir policijos nuovados viršininko Rožausko. Jakys su­
spėjo per tą laiką Kubilių ir kitus galimus liudininkus
sulikviduoti, kaip Šurną, Darškų ir kitus. Jakio, Bra­
žinsko ir Smilgio baudžiamąją bylą vedė saugumo
departamento — buržuazinių nacionalistų gestapo vy­
riausiasis patarėjas Januševičius Jonas ir kitas stam­
bus gestapo pareigūnas — kriminalinis komisaras
Juodviršis ir kriminalinis inspektorius Volodkevičius.
Jakys, sužinojęs, kad atvyko gestapo aukšti pareigū­
nai jo ir jo bendrininkų kvosti, sušaukė savo žudikų
gaujos «gamybinį pasitarimą», kuriame jie susitarė,
kaip elgtis kvotos metu.
Kaltinamieji ir liudininkai, pasakodami savo bio­
grafijas, parodė, kokias jie išėjo darbo žmonių budelių
mokyklas, tarnaudami žvalgyboje, karo policijoje, sau­
gumo ir viešojoje policijoje, būdami «Geležinio vilko»,
šaulių sąjungos nariais, betarnaudami gestape, šnipinė­
dami jo naudai. Po sudėtingų, painių išsisukinėjimų
kaltinamieji pagaliau buvo priversti papasakoti, kaip
suimtiesiems ir jau nužudytiesiems buvo fabrikuoja­
mi kaltinimai, jog jie komunistai, «bolševikų šni­
pai, NKVD agentai», kaip buvo klastojami anoniminiai
laiškai ir rusų šriftu rašomąja mašinėle atspausdinti
dokumentai, surašomi jau nužudytų žmonių protoko­
lai, gyvieji verčiami pasirašyti parodymus, kurių jie
nedavė, prisiimti kaltinimus, kurių jie nepadarė. Ne­
pasirašančiuosius suklastotų protokolų — užmušinėjo.
Januševičius Jonas ir kiti tardytojai, baigę Jakio,
Bražinsko ir Smilgio bylą, savo ataskaitoje Kauno
13
gestapo viršininkui parašė, jog Kretingos gyventojų
apie Jakio gaujos siautėjimą nuomonė labai bloga.
Jakys, Bražinskas ir Smilgys buvę gyventojų siaubas,
ir šitaip užbaigia pranešimą: «Moterys prašė dievo,
kad jis apsaugotų nuo saugumo policijos».
Januševičiaus, Juodviršio ir Volodkevičiaus ap­
klausti Kretingos gyventojai — Kretingos parapijos
klebonas Čepulis, masinių žudynių dalyvis Juozapa­
vičius, Kretingos apskrities viršininkas Povilaitis bu­
vo idėjiniai Jakio gaujos vadovai arba pagalbininkai
masiškai žudant tarybinius piliečius. Jie ir nemanė
Jakio smerkti už masines žmonių žudynes, jie liudijo
prieš Jakį, bijodami, kad jis ir jų nenužudytų, kaip
kad jis padarė su kai kuriais buržuaziniais nacionalis­
tais. Jų auklėtinis pasidarė pavojingas patiems auklė­
tojams.
Tačiau stambus buržuazinių nacionalistų vadeiva,
jau minėtasis saugumo departamento patarėjas Janu-
ševičius ir kiti kiek kitaip pažiūrėjo į Jakio ir jo gau­
jos «išdykavimus». Januševičius, atsiskaitydamas ges­
tapo viršininkui, teisina Jakį ir Bražinską už jų bandi­
tinius «nuopelnus» masiškai žudant žmones.
Gestapas ir buržuazinių nacionalistų vadai, tarna­
vusieji hitleriniams okupantams, nors ir buvo suėmę
Jakį (buvo įrodyti jo nusikaltimai), tačiau jį paleido
iš kalėjimo be teismo. Buvo atsižvelgta į Jakio «nuo­
pelnus».
Jakys iš Lietuvos pabėgo kartu su besitraukiančiais
hitlerininkais ir rado prieglobstį Lūkio pavarde Vakarų
Vokietijoje, kaip ir daugelis panašių nusikaltėlių. Tik
1958 metais 5akys buvo patrauktas teismo atsakomy­
bėn Ulmo mieste, Vakarų Vokietijoje, kartu su buvu­
siais savo viršininkais — Tilžės gestapo viršininku
Bėme, kaltinamu nužudžius 5186 žmones, Tilžės
14
gestapo baro viršininku Hersmanu, nužudžiusiu 1771,
Klaipėdos policijos direktoriumi Fišer-Svėderiu, nu­
žudžiusiu 772 žmones. Jakys buvo kaltinamas nužu­
dęs 818 žmonių. Visi tie nužudymai buvo įvykdyti
Lietuvoje, Klaipėdos krašto pasienyje.
Jakio ir Ulme pasigailėta už jo «nuopelnus», jis
buvo nuteistas 7 metams kalėti.
Gestapo Jakiui, Bražinskui ir Smilgiui iškeltą bylą
spausdiname ta tvarka, kaip ji buvo Januševičiaus,
Juodviršio ir Volodkevičiaus surašyta.
 P I R M OJ I D A L I S

MASINIŲ ŽUDYNIŲ
HITLERINĖS OKUPACIJOS METAIS
KRETINGOS APSKRITYJE APRAŠYMAS

Pirmojoje dalyje spausdinami liudininkų parodymai,

užrašyti 1958 metais, o jų originalai laikomi LKP Kre­
tingos rajono komitete. Iš Centrinio valstybinio Spalio
socialistinės revoliucijos ir socialistinės statybos archy­
vo Maskvoje dokumentus surašė 1945 metais Kretingos
apskrities komisija hitlerinių okupantų ir jų pagalbininkų
nusikaltimams nustatyti ir ištirti.

2 Už»»k. Nr. 1770

 MASINĖS ŽUDYNĖS KRETINGOS APSKRITYJE
Pirm ąją k aro dieną h itlerinei kariuom enei įsiver­
žus į K retingos m iestą, ėm ė rinktis buržuazinių nacio­
nalistų «kadrai»: buvę policininkai, tarybiniais laikais
nelegaliai veikusių buržuazinių nacionalistų organiza­
cijų, gestapo įsteigtų ir vadovaujam ų, nariai, buvusių
buržuazinių p a rtijų vadeivos arba į juos p rete n d u o ja n ­
tieji. Jie įsteigė K retingos apskrities «aktyvistų fron­
to» štabą, kurio vienas vadovų buvo vienuolis Jonu-
šaitis Petras — tėvas Aloyzas. Svarbų vaidm enį tam e
«štabe» vaidino ir kiti vienuoliai pranciškonai. Tačiau
galingiausias šių buržuazinių nacionalistų, tu rėjęs di­
delius gestapo įgaliojim us, buvo Jak y s Pranas, k artu
su gestapu atvykęs iš V okietijos. Ja k y s buržuazinėje
L ietuvoje buvo K retingos rajono saugum o policijos
viršininkas. J a u tuom et pasižym ėjęs a reštu o tų jų re ­
voliucionierių kankinim u. Ja k y s 1940 m etais pabėgo
į V okietiją, ten tarn av o gestape ir šnipinėjo h itleri­
ninkam s. O kupavus T arybų Lietuvą, Ja k y s gestapo b u ­
vo paskirtas K retingos apskrities policijos vadu.
«A ktyvistų fronto» štabe buvo paruoštas žmonių
m asinių žudynių planas. V ienuolis Jo nušaitis — tėvas
Aloyzas, K retingos' klebonas Čepulis Pranciškus, D ar­
bėnų klebonas Spuodė ir kiti buržuaziniai nacionalis­
tai nem ažai prisidėjo p rie žudytinų tarybinių ak tyvis­
19
 tų sąrašo sudarymo, nes jie dar iki karo buvo surinkę
plačią informaciją apie komunistus, komjaunuolius ir
kitus tarybinius aktyvistus. Masinių žudynių planas
buvo pasiūlytas gestapui ir hitleriniam Kretingos mies­
to karo komendantui.
1941 metų birželio 24 dieną karo komendantas įsa­
kė 10 valandą visiems miesto gyventojams vyrams nuo
14 iki 60 metų amžiaus susirinkti turgaus aikštėje.
Tiems, kurie nevykdys įsakymo, buvo grasinama ka­
ro meto įstatymų bausmėmis. Vyrai buvo šaukiami ta­
riamai tam, kad būtų galima juos paskirstyti į darbus,
tačiau tikrenybėje, kad lengviau būtų suimti tarybi­
nius aktyvistus ir žydus ir įgąsdinti kitus gyventojus.
Susirinko turgaus aikštėje apie du tūkstančius žmo­
nių. Minia buvo apsupta daugybės kareivių, tarp ku­
rių maišėsi buržuaziniai nacionalistai su baltais raiš­
čiais ant rankovių, pagelbėdami kareiviams palaikyti
tvarką. Gestapininkai įsakė išsiskirti iš minios žydams,
komunistams, komjaunuoliams ir kitiems tarybiniams
aktyvistams. Išėjo iš minios į priekį keliolika ko-
'munistų, komjaunuolių bei kitų tarybinių aktyvistų.
Buržuaziniams nacionalistams ir gestapininkams per
maža buvo tiek aukų. Baltaraiščiai puolė į minią ir
tempė iš jos tarybinių įstaigų tarnautojus, tariamus
komunistus, komjaunuolius, ir rikiavo juos. Čia buvo su­
vedamos ir asmeninės sąskaitos. Pakako kam nors įskųs­
ti savo priešą, kad jis komunistas arba bent prijaučiąs
komunistams, ir šis buvo be atodairos suimamas.
Apie tolesnę įvykių eigą Kretingos turgaus aikštėje
pasakoja liudininkas PAULAUSKAS PETRAS*:
Tarybiniais metais dirbau Kretingoje milicininku.
Mane suėmė birželio mėnesio 24 dieną ir atvarė į so­

* LKP Kretingos rajono komitetas.

20
delį turgaus aikštėje. Ten jau buvo daug suimtų ta­
rybinių darbuotojų, komunistų ir komjaunuolių. Ki­
tame sodelio gale stovėjo suimti žydai. Atvykęs SS
karininkas visus suklupdė, paskui liepė bėgti aplink
sodelį. Kas atsilikdavo, mušdavo su vytiniu. Po pus­
valandžio mus, apie 150 vyrų, sustatė į dvi eiles, su­
guldė ant alkūnių ir kojų pirštų galų ir liepė šliaužti,
o jei kurie truputį nugarą pakeldavo aukščiau, buvo
mušami šautuvų buožėmis.
Suimtųjų tarpe buvo Misiūnas — dirbo grūdų pa­
ruošų kontoroje, Lotė — milicininkas iš Mosėdžio,
Kretingauskis Dovydas — darbininkas, Žilys Alfon­
sas — malūno direktorius.
Po kankinimų vakare nuvarė mus nakvoti į tary­
binį ūkį. Sekančią dieną nuvarė prie tilto statybos, ki­
tus taisyti kelių. Dirbome kartu su žydais.
Po pietų, apie 17 vai., susodino žydus į mašinas
ir išvežė į Kvecių miškelį, o po to grįžo mašinos ir
paėmė mus, lietuvius. Kai mus nuvežė, tai žydai kasė
duobę, o vokiečiai stovėjo aplink ratu, ginkluoti
automatais ir kulkosvaidžiais. Mus suklupdė ten pat
eilėmis avižose. Sargybinis pranešė, kad tuoj bus
teismas.
Atvažiavo keli vokiečių gestapo karininkai, o iš
lietuvių Jakys ir Bražinskas. Jie susėdo ant griovio
krašto, prie kelio, ir šaukė po vieną suimtąjį. Mes
turėjome bėgti iki sėdinčiųjų, vadinamojo «teismo».
Beveik nė vieno neklausdavo pavardės ir vardo, o
Jakys pažinęs pasakydavo vokiečiams, ką šis veikęs
tarybiniais metais, ir jie skirstė į kairę ar į dešinę.
Kas patekdavo į kairę, paskui buvo paleisti, o kas į
dešinę — sustatė netoli duobės.
Pamačius, kad nuo mirties išsisukti nebus galima,
užpakalinėse eilėse kilo bruzdėjimas pulti sargybą,
21
 nes m irti vis tiek teks a r prie duobės, a r čia. Bet
vaikščiojantis sargybinis m okėjo lietuviškai ir pasakė,
kad iš to sum anym o nieko neišeisią. V okiečiai sustipri­
no sargybą.
Suim tasis Lotė, prieš bėgdam as į «teismą», pasakė:
«Kaip gaila, tik p rad ė jau gyvenim ą ir turiu žūti!»
K om jaunuolis Vaškys, išsaugojęs lapelį popieriaus ir
pieštuką, parašė: «M amyte ir sesute, ateikite aplankyti
m ano kapą». V okietis pam atė, kad rašo, atėm ė ir p e r­
davė popierio lapelį viršininkam s. J ie nusikeikė
vokiškai ir, pam atę, kad jis dar nepilnam etis,
pasiuntė į kairę. Ja k y s m anęs nepažino, o aš pats
nuslėpiau, kad dirbau m ilicijoje, ir m ane pasiuntė
į kairę. Už «teismo» stovėjo bjaurios išvaizdos v o ­
kiečių kareivis, budelis, kuris kiekvieną m ušdavo
vytiniu.
Paleido iš viso 35 žmones, tarp jų buvo trys rusai
inžinieriai ir du kareiviai šoferiai. Prieš paleisdam as
mus, Ja k y s pasakė, kad niekam apie tai, ką m atėm e
ir girdėjom e, nepasakoti, o jei to nevykdysim e, tai
susi’auksim e tokio pat likimo.
Kai prasidėjo šaudym as, aš jau bu v au nam uose.
Sužinojau iš kitų, jc g šaudė lietuvius, klūpančius ant
vieno kelio veidu į duobę, o žydus — stovinčius p rie ­
kiu į šaudytojus. K ulkosvaidžių serijos buvo girdėti ir
namie.
Birželio 29 dieną aš su Žiliu, kurį taip pat paleido,
n u ėjau paslapčiom is pasižiūrėti. Duobės buvo užvers­
tos, pakraščiais raudonavo sukrešėjusio k rau jo žymės,
an t viršaus buvo a p ib arsty ta chlorkalkėm is. M ėtėsi
kepurės, radom e dvi fotografijas. V ieną iš jų pažinau,
tai Lotės nuotrauka, k u rią aš dabar saugoju prisim i­
nimui.

22
 Liudininkė NORKIENĖ PETRĖ*,
gyvenusi netoli Kvecių miškelio, štai ką papasakojo
apie žudynes:
Aš m ačiau, kaip, buvo šaudom i žydai birželio 29
dieną prie Palangos kelio, m iškelyje. V edė atv ary tu s
žydus partijom is po 20—25 žmones prie iškastos duo­
bės. Tuos sušaudydavo, atvesdavo k itą p artiją. J ie tu ­
rėdavo užversti sušaudytuosius žemėmis, o paskui p a ­
čius statydavo prie duobės. Iš viso nužudė tą dieną
150 žydų. Šaudė patys vokiečiai iš kulkosvaidžių.

Liudininko BACEVIČIAUS ANTANO parodymai**.

1941 m etų birželio m ėnesio p abaigoje aš bu v au su­

im tas b a ltų jų banditų D im itravo kaim e, K retingos v a ls­
čiuje, ir nuvežtas j K retingos m iestą, į gestapą, k u r
buv au laikom as v ien ą dieną. Po to bu v au p erkeltas
į laikiną kalėjim ą, kuriam e išbuvau 28 dienas. Trečią
dieną po m ano arešto pas m us į kam erą dienos m etu
užėjo Ja k y s ir Bražinskas, k u rie apžiūrėjo m ūsų p a­
talpas. Po to Bražinskas prad ėjo šaukti areštuotuosius
pavardėm is ir įsakė iššauktiem s išeiti iš kam eros. G e­
rai atsim enu, kad buvo iššaukti k etu ri broliai Rupšiai,
k u rių vienas v a rd u Gedim inas, an tras — Kęstutis, tre ­
čias — V ladas, k etv irto jo v ard o neprisim enu. Tuo m e­
tu iš m ūsų kam eros buvo išvesta 10— 15 žmonių. Se­
kančią dieną iš visų kam erų buvo išvesta 12 žmonių,
tam e skaičiuje ir aš duobėm s kasti žydų kapinėse.
M es iškasėm e vieną didelį kapą, m aždaug 6 m etrų
ilgio, 2,5 m etro pločio, o gylis vienam e gale buvo apie
2 m etrus, o antram e — apie vieną m etrą. Iškasę k a ­

* LKP Kretingos rajono komitetas.

** TSRS CVSSR ir SSA, 7021 f., Nr. 433, 94 ap„ 34—35 lap.
23
pus, mes buvome sugrąžinti į savo kameras, tai buvo
dienos metu.
Po vakarinio patikrinimo išgirdome Bražinsko ko­
mandą: ramiai. Antras balsas, iš kurio pažinau Smil-
gį, sukomandavo gulti. Aš ir kiti tuo metu slaptai žiū­
rėjome pro langą, iš kur buvo matyti, kaip iššauktus
iš kamerų kalinius sodino į brezentu dengtą sunkve­
žimį. Iš viso į dvi automašinas buvo pasodinta apie
40 žmonių. Jie buvo nuvežti sušaudyti. Visi areštuo­
tieji buvo tiktai vienais baltiniais, o kai kurie net ir be
baltinių.
Kada aš buvau areštuotas ir laikomas laikinajame
kalėjime, pro kameros langą taip pat mačiau, kaip iš
įvairių kamerų išvedė iki 80 žydų, kuriuos, ginkluotos
sargybos lydimus, nuvedė į kalnelį prie tvenkinio maž­
daug už 150—200 metrų. Ten juos privertė nuo kal­
nelio leistis repečkomis į kalno papėdę, o kurie nesu­
spėjo nusileisti nuo kalnelio, tie buvo mušami lazdo­
mis. Toliau visus žydus ginkluota sargyba nuvarė prie
tvenkinio. Čia juos vertė plaukti per tvenkinį nuo
vieno kranto į kitą, ir kurie nespėjo plaukti, į juos,
dar esančius vandeny, buvo šaudoma. Dalis jų grįžo
po pasityčiojimo į kameras, o dalis buvo sušaudyta.

Liudininko DIRMEIČIO ANTANO*, gyv. Kretingos m.,

buvusio Kretingos smulkaus kredito žemės ūkio banko
direktoriaus, dabar pensininko, parodymai:

Be Jakio, Bražinsko ir Smilgio, prie masinio Kre­

tingos piliečių žudymo prisidėjo ir du siuvėjai Juoza­
pavičius ir Biekštis. Pastarieji dalyvavo šaudant žmo­

* Redakcijos užrašytas parodymas.

24
nes, grobstė sušaudytųjų turtą. Jie abu pretendavo į
vadovaujančius postus. Juozapavičius norėjo būti
apskrities policijos vadu, o Biekštis — Kretingos bur­
mistru, nors ir buvo beveik beraščiai. Vos mokėjo pa­
sirašyti. Rūbus dėvėjo jie gerai pasiūtus, kaip siuvė­
jai, bet savo profesijos labai gėdijosi. Jie labai užsi­
gaudavo, jei juos kas užkalbindavo viešoje vietoje,
paklausdamas, ar jie nesutiks pasiūti kostiumą arba
kitą rūbą.
Biekštis buvo smulkaus kredito žemės ūkio banke­
lio narys ir pretendavo ir į to bankelio direktorius.
Per visuotinį bankelio narių susirinkimą vienas susi­
rinkimo dalyvių, Biekščio įprašytas, pasiūlė Biekščio
kandidatūrą į valdybos narius. Biekščio kandidatūrą
atmetė Tiškus, pareikšdamas, kad Biekščio negalima
rinkti į valdybos narius todėl, jog jo rankos kruvinos,
jis dalyvavęs nužudant daug žmonių. Tiškui pritarė
susirinkusiųjų dauguma, ir Biekščio kandidatūra ne­
buvo balsuojama. Tačiau Biekštis už tai įskundė Tiš-
kų gestapui, jog šis klausosi Londono radijo prane­
šimų lenkų kalba. Tiškus buvo gestapininkų suimtas
ir šešis mėnesius laikytas kalėjime.
Kada vyko masinės piliečių žudynės, vieną sekma­
dienio rytą nuėjau į upę maudytis ties žydų kapinėmis,
kurios buvo priešingame aukštame upės krante. Iš­
girdau širdį veriančius kažkieno sistemingus riksmus
iš žydų kapinių. Iš pradžių nesupratau, ar tai gyvulys,
ar žmogus surinka. Susidomėjęs tais šauksmais, pasi­
lipau į aukštesnę upės kranto vietą, iš kurios buvo
matyti žydų kapinės antroje upės pusėje. Žydų kapi­
nėse pamačiau būrį moterų, kurias po vieną dvi poli­
cininkai varė prie Smilgio, plėšė nuo jų rūbus, o Smil-
gys su kuolu mušė tas moteris per pakaušį. Žudomos
moterys suspigusios virto į duobę.
25
 V ėliau paaugliai žydų kapinėse rado ąžuolinį vėz­
dą, a p trau k tą brezentu, išteptą derva. Su tuo kuolu
Sm ilgys ir kiti hitlerin iai policininkai nužudė labai
daug žmonių.

STELMOKO JUOZO*, gyv. Gargždų apylinkėje, parody­

mai apie jo dukters Teresės, buvusios Kretingos gim­
nazijos komjaunimo organizatorės, ir kitų nužudymą.
1941 m etų birželio 30 dieną aš bu v au areštuotas
nam uose. Ieškojo ir dukters. Teresė, nenorėdam a il­
giau pasilikti pas gimines, grįžo nam o ir liepos 1 d ie­
ną taip pat buvo suim ta. Iki liepos 6 dienos mus lai­
k ė Gargžduose, ku r dabar y ra parduotuvės sandėlis,
o po to visus išvežė į Kretingą. Mes buvom e suso­
dinti į m ašiną surakintom is rankom is po du. Su m u­
m is buvo ir Teresė. K retingoje mus išlaipino turgaus
aikštėje. T eresę nu v arė į saugum ą, k u r dabar kino
salė. N uo to k arto savo d ukters neteko m atyti.
M ane po ilgų tardym ų ir kankinim ų paleido 1941
m etais gruodžio 10 dieną, o T eresė buvo nužudyta
liepos m ėnesio gale.
A pie dukters paskutinę gyvenim o valandą sužino­
ja u tiktai iš kitų žmonių. J i iki p ask utiniųjų laikėsi
drąsiai, neišsižadėjo kom jaunim o, nepabūgo k an k in i­
mų, o kankinim ai buvo žvėriški. T eresę ant alkūnių
ir kelių v e rtė šliaužti aplink m okyklą, visą laiką ji
buvo mušam a. Paskutinę naktį prieš sušaudym ą Ja-
kys ir Smilgys buvo parsivedę ją į nam us ir norėjo
išprievartauti, ji nepasidavė ir ją piaute papiovė.
Po kiek laiko tard y to jas Bražinskas prisipažino man,
kad dukters kaltė buvusi labai m enka, tiktai ji kalta
buvusi tuo, kad nesidavusi tardom a.

* LKP Kretingos rajono komitetas.

26
 Iš m ano pažįstam ų K retingoje tuo m etu buvo n u ­
žudyti šie tarybiniai žmonės: Erm alis iš Jakūbavo,
valstiečiai Dargys ir V aišvilas iš Petrikaičių kaim o,
M ockus ir Paulauskas iš M osėdžio, pastarasis buvo
valsčiaus partorgas, A bdulskis iš Salantų, M akštys ir
V ainora iš Gargždų, Stelingis buvo nužudytas Kulių'
m iškuose, Slavinskis — žemės reform os kom isijos p ir­
m ininkas iš Gargždų, Pelišauskas — VRM darbuoto­
jas, Kilkaitis — aktyvistas, nužudytas Šiauliuose, Cir-
tautas — VRM darbuotojas, nusižudė pats kam eroje,
Šimulis — apylinkės pirm ininkas, Einikis, batsiuvys,
K arnauskis, — p a sta rie ji iš Gargždų, Pakalniškis iš
V eviržėnų, Skana ir kiti. Visi jie buvo nužudyti K re­
tingoje, žydų kapinėse.

MIKALAUSKO IZIDORIAUS prisiminimai

*

apie knygnešio Gudo Jurgio nužudymą.

H itleriniai fašistai ir lietuviškieji nacionalistai
1941 m etais nukankino seną knygnešį Gudą Ju rg į.
K nygnešys Gudas Jurgis, gimęs 1869 m etais v argingų
valstiečių šeim oje, savam okslis, iš m ažų dienų pam ė­
gęs skaityti knygas. Gudas Ju rg is nešė knygas iš T il­
žės ir platino po Ž em aitiją. Jis visą savo gyvenim ą
buvo paskyręs knygų platinim ui. Paskutiniaisiais m e­
tais jo sveikata buvo sušlubavusi, nes buvo p eršauta
galva, einant per sieną, ir išm ušta akis.
Buržuazinėje L ietuvoje Gudas Ju rg is platino laisv a­
m aniškas knygas ir laikraščius. T urėjo au to ritetą gy­
v en to jų tarpe, buvo jų gerbiam as kaip geras kovoto­
jas su religiniais p rietarais. K unigijai jis nepatiko. Ku­
nigai vadino Gudą «velnio išpera», liepė žmonėms
saugotis, kad n eapkrėstų laisvam anybe. N ors ir buvo

* LKP Kretingos rajono komitetas.

27
puolamas kunigų iš sakyklų, daug padirbėjo,' negailė­
damas laiko pasikalbėjimams antireliginėmis temomis.
Vargais negalais buvo išsirūpinęs pensiją 30 litų per
mėnesį, kaip knygnešys, netekęs sveikatos.
Okupavus hitleriniams fašistams Lietuvą 1941 me­
tų birželio mėnesį, nuo pirmųjų dienų prasidėjo masi­
niai suėmimai ir tarybinių žmonių šaudymai. Kulių
valsčiuje susiorganizavo lietuvių tautos išdavikai ir
Hitlerio pakalikai Tilvikas, Vaišnoras, Rentauskas,
Pruckus, Juška, Butkus ir keletas kitų budelių. Nebu­
vo aplenktas senasis knygnešys Gudas Jurgis. 1941 me­
tų liepos mėnesio pirmomis dienomis grupė išdavikų
su vadovu Vaišnoru užpuolė Šimulių kaime, Kulių
valsčiuje (dabartiniame Plungės rajone) Gudą Jurgį,
gyvenusį pas savo seserį Mačiulskienę Barborą, grą-
sindami sudeginti ūkį. Vaišnoras ir Butkus pagrobė
jo viršutinius rūbus, visus baltinius, maisto produk­
tus, o svarbiausia auksinius carinius pinigus ir 500
litų sidabrinių monetų. Gudas Jurgis pamatė, kad jo
visas turtelis, kurį turėjo, kukliai gyvendamas, per
savo amželį susitaupęs, buvo sudėtas į vežimą, o smul­
kius daiktelius ir pinigus budeliai susikišo į kišenes.
Gudas paprašė, kad duotų kokį nors popierėlį su para­
šu apie turto paėmimą. Už šį teisėtą reikalavimą jis
buvo žiauriai apstumdytas ir sumuštas. Gudą Kuliuose
pasodino į kalėjimą, o kur turtą dėjo — nežinia. Krei­
pėsi Gudas į vyriausiąjį areštų ir žudynių organiza­
torių Tilviką. Sis atsakė: «Kokiam velniui dar tave gyvą
atvežė, reikėjo nušauti ir įversti į durpyną. Tokiais
mes laukus trąšiame. Be kalbų!»
Kelias dienas Kuliuose kalėjime palaikę, išvežė
Gudą į Kretingą, kaip ir kitus suimtuosius, bet tur­
tas liko Kuliuose. Senasis knygnešys kreipėsi į saugu­
mo viršininką Jakį, skųsdamasis, kad neteisingai jį
suėmė ir turtą atėmė. Jis įrodinėjo, kad spaudos drau­
dimo laikais lietuvių tautai tik gera daręs, nešdamas
ir platindamas knygas ir laikraščius iš Vokietijos, o
šiandien visas jo turtas atimtas ir pats po kalėjimus
tampomas. Jis prašėsi paleisti ir grąžinti turtą.
Vieną vakarą, apie 11 valandą, sargas Večerskis
atrakino kamerą ir Gudą Jurgį iškvietė pas Jakį į raš­
tinę. Likusieji kameroje su nekantrumu laukė jo su­
grįžtant. Po trijų valandų, vidurnaktyje, atrakino du­
ris ir įstūmė Gudą į kamerą. Buvo vos gyvas. Kol
atsipeikėjo, negalėjo kalbėti, tik dejavo. Vėliau pa­
pasakojo, kad savo amžiuje nebuvo matęs, kad su
žmogum taip būtų elgiamasi. Raštinėje buvę Jakys,
Bražinskas ir Smilgys puolė jį su kumščiais mušti ir
tik klausę, kiek komunistų išauklėjęs, kiek bedievių
padaręs. Gudas atsakė, kad jis ne komunistas ir apie
komunistų auklėjimą neturįs supratimo, kad esąs lais­
vamanis ir kovojęs su religiniais prietarais. Kaip vil­
kai puolė jį daužyti, spardyti. Jakys tyčiojosi, kad su
knygnešiu reikėtų pasielgti mandagiau ir duoti «ba­
nanų» per padus, o dėl turto Jakys pasakė, kad pini­
gai, auksiniai ir sidabriniai, įnešti į banką, o kiti daik­
tai yra Kuliuose.
Vėliau, apie rugsėjo pradžią vieną sekmadienio vi­
durdienį iškvietė Gudą pas Jakį. Tada Jakys su Gudu
kalbėjosi trumpai:' «Seneli, laikas tave namo paleisti,
bet reikia nekalbėti nieko apie kalėjimą ir turto grą­
žinimą». Gudas atsakė: «Jei turto negrąžinate, tad ir
manęs neleiskite, nes vis vien badu reikės mirti». Ja­
kys pašaukė sargą, kad Gudą vestų į kalėjimą, ir pa­
reiškė: «Tegu supūva tas išgama».
Buvau laikomas su Gudu vienoje kameroje. Mane
paleido 1941 metų rugsėjo 20 dieną. Gudas Jurgis
pasiliko. Teko girdėti iš buvusio politkalinio Janausko
29
Jo n o , kad 1941 m etų gruodžio pradžioje sušaudė
Gudą Ju rg į ir kom unistą Salį Kostą. A budu vien o je
duobėje užkasė Kvecių m iškelyje.

Liudininko SARPNICKIO KAZIO* parodymai

apie žiaurumus Skuodo mieste ir Kretingoje.
P rasidėjus karui, Skuode atsirado vietos h itle ri­
ninkų pakalikų, kurie griebėsi ginklo ir p rad ė jo suim i­
nėti darbininkus, šaudyti juos, m asiškai naikinti tuos
žmones, kurie jiem s nepatiko arba -jų m anym u pav o ­
jingi buvo. Aš kai kuriuos tų žudikų pažinojau. V a­
saris iš Šarkės buvo labai žiaurus — visų budelių v a ­
das, Zurgis — m ėsininkas iš Skuodo, kuris save v a d i­
no partizanų vadu, V eitai m ieste ne tik kad patys
d a rė baisius nusikaltim us, bet dar įsakinėjo kitiem s
savo pagalbininkam s. M an teko m atyti vieną k re tin ­
g iš k į— Stasį D irvonskį, kuris, k arui prasidėjus, atsi­
rado Skuode. Pam ačiau aš jį varan tį geroką būrį su­
im tų žydų. V ienam su šautuvo vam zdžiu jis išm ušė
dantis. Aš jį įspėjau: «Stasy, ką darai!» Tai jis m an
pasiūlė stoti į eilę prie suim tųjų, sakydam as, m ane
pažįstąs, kas aš per paukštis. Po žydų iššaudym o Sta­
sio D irvonskio nebem ačiau per visą karo ir pokario
laiką. K artą Skuode teko susitikti Praną Simaitį iš Sa­
lantų. Tuoj jis pranešė m ėsininkui Zurgiui, kad a p ­
tiko kom unistą. M an iš jų pasisekė ištrūkti. Su Pranu
Sim aičiu esu dirbęs k a rtu b atelių d irb tu v ė je Salan­
tuose ir K retingoje pas Dribiną.
Persekiojam as apleidau Skuodą ir persikėliau į
D arbėnus. Tuo laiku D arbėnuose buvo baigta žudyti
žydes m oteris ir vaikus. Iš vietinių gyventojų sužino­
jau , kad žudynėm s vadovavo stam baus buožės sūnus

* LKP Kretingos rajono komitetas.

30
Bronius Jašinskas. Žudynės buvo žiauriausios pasau­
lyje. Jašinską vėliau man teko pažinti. Jis persekiojo
darbininkus ir neapkentė neturtingųjų, bet vieną die­
ną pas jį atėjo kažkoks vokiečių kariškis, nuginklavo
jį ir, išsivedęs už miestelio, nušovė.
1942 metais su reikalais nuvykau į Kretingą. Iš­
ėjus man iš krautuvės Vytauto gatvėje, Pranas Jakys
iškišo pro langą kišeninį ginklą ir įsakė sustoti. Taip
ir buvau uždarytas į daboklę. Daboklės viršininku bu­
vo Veitas, kuris visus įsakymus gaudavo iš saugumo
policijos rajono viršininko Jakio. Žiaurumais pasižy­
mėjo daboklės sargai Steponas Kuntrimas, A. Bražins­
kas. Kiti buvo taip pat žiaurūs, bet jų pavardžių ne­
prisimenu.
Kretingos daboklėje buvo uždaryta virš 60 žmonių.
Antrą dieną po mano sulaikymo Jakys atsivedė vo­
kiečių gestapininkus su kaukolių ženklais ant kepurių,
iššaukė pavardėmis ir vardais 30 žmonių, tame tarpe
ir vieną moterį gargždiškę, vardu Stasę, pavardės
neprisimenu. Iš mano pažįstamų buvo salantiškis Pet­
ras Kazragis. Visus išrikiavo. Tada vokiškieji budeliai
apžiūrėjo žmones ir pasakė Jakiui, kad iš ryto anksti
pasiimsią.
Kaliniams beveik visiems buvo aišku, koks jų li­
kimas. Buvo sugalvota ligi išvežimo išpjauti grindis
ir po vieną išlįsti. Darbas buvo pradėtas, bet vienas
iš pasmerktųjų užprotestavo, grasino pranešiąs sar­
gams. Rytą, dar buvo tamsu, atvažiavo mašina su ges­
tapininkų būriu. Jakys žmones šaukė pavardėmis, statė
į eilę, gestapininkai rišo rankas vielomis, tik minėtai
gargždiškei Stasei nesurišo. Kameroje aš likau vienui
vienas, nes nebuvau sąraše.
Mašinai išvažiavus, gatvėje pasigirdo šaudymas.
Man buvo neaišku, kodėl juos gatvėje šaudo. Vėliau
31
 sužinojau, jog šeši iš pasmerktųjų išsiveržė iš mašinos
ir bėgo. Penkiems pasisekė pabėgti, jų tarpe mano
pažįstamam Kazragiui iš Salantų. Kiek žinau, jis išli­
ko gyvas ir gyvena Klaipėdoje.
Po kelių dienų bandžiau aš pabėgti. Išlindau pro
stogą, pasisekė iššokti per užtvaras į Katkevičiaus gat­
vę, bet pastebėjo mane Baltonienės motina Sielenienė.
Taip ir nepasisekė gerai pasislėpti. Kai buvau vėl su­
imtas ir parvestas į kalėjimo kiemą, mane pririšo prie
stulpo. Vienas kalinių buvo priverstas pilti ant manęs
vandenį, o kiti su pagaliais mušė'. Kaliniai budeliams
padėjo, norėdami savo padėtį palengvinti. Vieną iš
tokių pažinojau, tai Sinietis, kuris šiandien gyvena
Klaipėdoje. Jis manęs. vengia. Sinietis buvo žalingas,
nepatikimas kaliniams, jis savo iniciatyva pasivijo bė­
gantį kalinį Pauliušką ir atitempė į daboklės kiemą.
Kitas, šiauliškis, Juozapaitis Juozas, galvodamas save
išgelbėti, skųsdavo kitus. Nuo jo ir aš gerokai nuken­
tėjau — įskundė, kad aš agituojąs nužudyti Jakį, Vei-
tą, nuginkluoti sargus ir pabėgti. Už tai aš iškentėjau
kančias tokias pasakiškas, kad kitu net būtų sunku
patikėti.
Kartu su manim buvo kalinami, kuriuos prisime­
nu, Vladas Mačernis, Juozas Šiorys, gyv. Kretingoje,
Kęstučio gt. Nr. 36, Vladas Jonutis, gyvena Klaipė­
doje, Aukštoji Nr. 3, Jokubavičius Aleksas, gyvena
Klaipėdoje, Inkaro gatvėj, Kostas Žičkus, gyvena Šiau­
liuose, Kaliningrado gatvėj.
Jau buvo ruošiama sušaudyti virš 30 žmonių, tik
staiga kilo kažkoks ponybės pakrikimas. Tik vėliau
sužinojom, kad suimti budeliai Jakys, Bražinskas,
Smilgys.
Į Jakio vietą buvo atsiųstas iš Skuodo Jablonskis,
kuris iš pirmų dienų pasmerktuosius apklausinėj ęs iš­
32
leido į laisvę. Manęs nepaleido — po apklausimo bu­
vau išvežtas į Šiaulių kalėjimą, kur dar teko pašerti
blakes apie tris mėnesius.
Grįžęs iš kalėjimo, apsigyvenau Šventosios uoste.
Čia ir sulaukiau Tarybinės Armijos. Paskutinę dieną
fašistai spruko, kur kas išmanė. Vienas žvejų kateris
pabėgo į Švediją, vadovaujamas Venckaus, vietinio
žvejo, fašistų pakaliko. Su tuo kateriu pabėgo ir Vik­
toras Paulauskas iš Kaukolikų. Iš trijų katerių, mano
šeimininko Balčiaus padedami, išėmėme motorus, ku­
riuos apgadinom, norėdami sutrukdyti pabėgti kitiems
žudikams.

Liudininkės PUSKORIENĖS BRONĖS* parodymai.

1941 metais prieš vokiečių okupaciją mano šeima
gyveno Vaineikių gatvėje, Darbėnuose, prie pat žydų
kapų. Birželio 22 dieną į miestelį įėjus vokiečiams,
prasidėjo areštai. Vokiečiai padegė Darbėnų miestelį
birželio 24 dieną, o kaltę sumetė žydams ir pradėjo
juos suiminėti.
Buržuaziniai nacionalistai su baltais raiščiais ant
rankovių tą pačią dieną atėjo manęs ir vyro areštuoti.
Suėmė mus Zaboras ir Serapinas. Tarybiniais metais
aš buvau bibliotekos vedėja, o vyras dirbo koopera­
tyve pardavėju. Abu buvome nepartiniai, bet jie su­
ėmė mus ir vadino komunistais. Mudu su vyru vedė
į miestelio centrą iškeltomis rankomis. Priėjus prie
centro, Serapinas pasiliko mus saugoti, o Zaboras nu­
ėjo pas viršaitį Bertašių ir policijos viršininką Jurgulį
klausti, kur mus padėti. Tie baltaraiščiai buvo užsidėję
blizgančias gaisrininkų kepures, apsiginklavę geleži­
nėmis lazdomis.

* LKP Kretingos rajono komitetas.

J U žstk. Nr. 1778 33
 Mano motina labai prašė policijos viršininko, kad
mus paleistų, tai mus tą dieną ir nepasodino, paleido.
Birželio 29 dieną apie 150 žydų sušaudė žvyrduo­
bėse, prie Palangos kelio.
Birželio 25 dieną nuo Skuodo atvarė suimtą, pasi­
traukusį iš Darbėnų prasidėjus karui, Raizmaną. Ves­
dami visą kelią jį mušė. Jau mažai jis teturėjo jėgų
ir kalbėti nieko negalėjo. Jį įvilko į tribūną, kuri buvo
likusi nuo Gegužės Pirmosios švenčių, ir liepė šaukti
įvairius šūkius. Jis tylėjo. Vienas gestapininkas kišo
jam degantį papirosą į burną, vertė gerti actą ir pas­
kui, netekusį sąmonės nuo spardymo, nutempė į da­
boklę, o sekantį -rytą sušaudė miške už žydų kapinių.
Iš darbėniškių buvo suimti Zaboras Vladas, bro­
liai Markauskai, abu komjaunuoliai, Bendikas, tarna­
vęs geležinkelyje, Ylakis, keturi broliai Rupšiai ir ge­
ležinkelininkas Sabaliauskas.
Iš viso Darbėnuose komunistų nebuvo, tiktai at­
važiuodavo iš apskrities komiteto. Kretingoje sušau­
dytas Zacharovas, jo žmona dabar dirba Klaipėdos
krautuvėje.
Prieš šaudant žmones, rinkdavosi vadinamoji «ta­
ryba» posėdžiams. Į ją įėjo klebonas Spuodė, buožės
iš Lazdininkų kaimo Reinikis ir Ruokis, Šulcas.
Daugiau mudu su vyru neareštavo, nes jis pasi­
traukė į kaimą ir ten išbuvo iki okupacijos galo.

Liudininkės ZUBIENĖS*, buvusios Rupšio Vlado

žmonos, parodymai.
Visa tai įvyko 1941 metų birželio 28 dieną. Aš
su savo vyru Rupšiu Vladu nuėjau į Pasertupio kaimą
pas mano tėvą Dumbrį. Po praūžusio fronto truputį

* LKP Kretingos rajono komitetas.

34
jau buvo aprimę, tiktai dar gaudė žydus, kurie buvo
pasislėpę, ir tarybinius darbuotojus, nes komunistų
Darbėnuose nebuvo. Mano vyras tarybiniais metais
dirbo mėsinės vedėju, bet buvo nepartinis.
Mums bebūnant pas tėvus, atėjo du ginkluoti vy­
rai su baltais raiščiais. Tai buvo vietiniai Darbėnų
miestelio gyventojai: Petrulis Jurgis ir Zaboras Leo­
poldas, kurie mus ir suėmė.
Mano vyrą įgrūdo į Darbėnų policijos rūsį, kur
dabar ligoninė. Tą pačią dieną suėmė vyro brolį Rup­
šį Gediminą ir kitus du jo brolius Albertą ir Kęstutį.
Be jų buvo suimtas dar Ylakis. Visus juos Darbėnuose
laikė tiktai vieną dieną, Kretingoje jie buvo kur da­
bar kino salė. Čia jie išbuvo savaitę. Mes po kelis
kartus savaitėje nešdavome maistą ir rūbus, bet mus,
pasirodo, apgaudinėjo net iki rugsėjo pradž'os. Pas­
kui griežtai pareikalavome, kad praneštų, kur yra
mūsų vyrai, arba leistų su jais pasimatyti. Mums atsa­
kė, kad mūsų vyrams nebereikia nei maisto, nei rūbų.
Mes supratome, kad jie nužudyti. Tai buvo lygiai po
savaitės buvimo Kretingoje. Keturis brolius Rupšius,
Ylakį ir kitus išvarė su kastuvais dienos metu į žydų
kapines išsikasti duobės. Po poros valandų jie grįžo,
o vakare, saulei nusileidus, juos sušaudė.

Liudininko MIEZTINIO PRANO*, Darbėnų miestelio

gyvento jo, parodymai.
1941 metais dirbau sandėlyje prie geležinkelio sto­
ties. Po gaisro Darbėnuose vokiečiai pradėjo suimi­
nėti žydus ir išvarė juos į Kretingą. Kitą dieną juos
grąžino atgal, o birželio mėnesio 29 dieną sušaudė prie
Palangos kelio, pamiškėje. Moteris vėliau šaudė žydų

• * LKP, Kretingos rajone komitetas.

35
kapinėse. Vaikų visai nešaudė, o paėmę už kojų, mušė
į medžius ir mėtė j duobes.
Prieš sušaudymą vyrus laikė kur dabar vaistinė,
kieme, o moteris ir vaikus — sinagogoje.

Liudininkės ŠATELIENĖS R. A.*, gim. 1917 m.,

Lydavėnų kaime, Šiiavos valsčiuje, Raseinių apskrity,
gyvenančios Darbėnų miest. Kretingos apskr. Vokiečių
okupacijos metu slapstėsi Butingių kaime, Darbėnų
valsč. Kretingos apskr. Kvotos protokolas surašytas
1945 m. balandžio 11 d.
Pirmąją karo dieną į Darbėnų valsčių atvyko vo­
kiškieji okupantai ir tuojau mobilizavo visus žydus
gyventojus, pradedant seniais ir baigiant vaikais, įvai­
riems darbams. Vertė valyti išvietes rankomis, šluoti
gatves ir dirbti kitus darbus. Tie žydai, kurie negalėjo
dirbti, buvo mušami lazdomis. 1941 metų birželio 24
dieną Darbėnų miestelio komendantas įsakė, kad visi
gyventojai žydai prisisiūtų ant krūtinės ir pečių gel­
tonos spalvos raiščius, kad kiekvienas vokietis žinotų,
jog su geltonu raiščiu žmogus yra žydas. Žydų tauty­
bės vyrai buvo kankinami, mušami lazdomis, rimbais,
šautuvų buožėmis. Vokiečiai vertė mus dirbti nuo
aušros iki sutemų be poilsio. Darbėnų valsčiuje mes
dirbome iki 1941 metų birželio 28 dienos, o po to mus
išvarė į Kretingos miestą. Prieš išsiųsdami mus į Kre­
tingą, vokiečių kareiviai padegė vieno žydo namą.
kurio pavardė buvo Raizmanas, vardo ir tėvo vardo
jo nežinau, o baltieji partizanai banditai suvarė visus
gyventojus žydus prie gaisro. Čia buvo apie 600 žmo­
nių — vaikai, seniai ir moterys. Buvo ieškoma rabino

* CVSSR ir SSA Maskvoje, 7021 f., Nr. 422, 94 ap., 25—27

lap.

3*
Vaizbordo.- Suradę namuose, baltieji banditai jį
mušė, reikalaudami pasakyti, kas padegė Raizmano
namą. Rabinas Vaizbordas buvo sumuštas iki sąmonės
netekimo, o kada už kojų jį atvilko čia, kur buvome
visi suvaryti, tai jis jau buvo negyvas. Netrukus po
to privažiavo lengvoji automašina. Iš jos išlipo trys
vokiečių karininkai, kurių pavardžių aš nežinau, iš
minios išvedė žydą pavarde Blochas Motė, kurį šitie
karininkai čia pat visų akivaizdoje sušaudė. Po to
paėmė 6 žydus kapui kasti prie upės, kuriame palai­
dojo Vaizbordą ir Blochą, o mus pėsčius išvarė į Kre­
tingą. Mus lydėjo ginkluoti vokiečių kareiviai, o iš
baltųjų banditų būrio vienas lietuvis, Memgaudis,
kurio nė vardo nė tėvo vardo nežinau. Paskui mus
važiavo vienas vežimas. Kelyje vokiečių kareiviai iš­
kinkė arklius, pririšo juos užpakalyje prie vežimo, o
vietoj arklių pakinkė žydus Kaną Jokūbą, Viškiną,
kurio vardo neprisimenu, ir dar tris vyrus, kurių pa­
vardžių taip pat neprisimenu, iš viso 5 žmones. Visą
kelią pakinkytus į vežimą vyrus vokiečiai mušė rim­
bais, spardė kojomis ir daužė šautuvų buožėmis. Vo­
kiečiai mus visus išrikiavo ir visą kelią vertė eiti į
koją, o kas nesilaikė kojos, tie buvo mušami rimbais
ir spardomi.
Kada mus nuvarė į Kretingą, visus susodino prie
žydų kapinių. Čia mus nufotografavo, buvome toj
vietoj apie 2 valandas, o po to mus pėsčius išsiuntė
atgal į Darbėnų miestelį. Pakeliui nakvojome šalike­
lėje. 1941 metų birželio 29 dieną atvykome į Darbė­
nus, kur išbuvome Darbėnų miestelio pakraštyje po
atviru dangumi visą parą. Dvi paras nebuvome gavę
jokio maisto. Tą dieną pas mus atvyko 6 vokiečių ka­
rininkai, kurie vyrus atskyrė nuo moterų ir nusivarė
Palangos gatve. Ten juos ir sušaudė. Iš viso atskyrė
37
nuo mūsų 150 vyrų. Girdėjome šūvius. Be 150 vyrų
žydų, buvo 4 belaisviai raudonarmiečiai, kurie kartu
su visais buvo sušaudyti. Mus visas moteris vakare
1941 m. birželio 29 dieną suvarė į stovyklą, įrengtą
Darbėnų miestelio sinagogoje. Po trijų savaičių mane
pasiėmė vienas lietuvis ūkininkas, Bagdonavičius Be-
nis, kurio ūkyje ir dirbau. Dar man esant stovykloje,
tai buvo pirmoje 1941 metų liepos mėnesio pusėje,
Skuodo valsčiuje vokiečiai suėmė du brolius Raizma-
nus, Leibą ir Izraelį, kuriuos atvežė į Darbėnus. Aš
tuo metu dirbau gatvėje ir mačiau, kaip juos vokie­
čiai mušė rimbais, lazdomis, spardė, kišo jiems į bur­
ną degantį popierių, numovę batus, degino kojas tik už
tai, kad jie buvo komunistai. Tuo metu į kankinimo
vietą atvyko lietuvis kunigas, kurio pavardės nežinau,
ir pareiškė baltiesiems partizanams banditams, kad jie
nesityčiotų iš Raizmanų, o verčiau juos sušaudytų.
Po tokio pasikalbėjimo su kunigu «partizanai» liovėsi
tyčiotis iš jų ir nuvedė į kalėjimą, o po dviejų dienų
juos sušaudė žydų kapinėse. Tą dieną, kada buvo
kankinami broliai Raizmanai, taip pat buvo tyčioja­
masi stovykloje iš moterų ir vaikų, ištisą dieną nedavė
jiems nieko valgyti, mušė lazdomis ir t. t. Buvo toks
atsitikimas. Kada aš buvau Darbėnų miestelio stovyk­
loje, pas mus atvyko vienas baltųjų banditų būrio par­
tizanas, — jo pavardės aš dabar neprisimenu, — ku­
ris iššaukė vieną senutę žydę, kurios pavardės aš ne­
žinau, ir čia pat iš šautuvo nušovė ją, po to lavoną
liepė įdėti į vežimą, su savimi paėmė tris senas mote­
ris ir nusivarė jas į žydų kapines, kur ir jas sušaudė.
Rugpjūčio mėnesio pradžioje aš pasiprašiau savo šei­
mininkės leisti man nuvykti į stovyklą, ji mane leido.
Aš atvykau į stovyklą. Čia vienas berniukas, Blochas
Chaimas, pradėjo mums pasakoti, kad jis girdėjęs iš
38
 lietuvių berniukų, jog mums jau paruošti kapai ir šią
naktį mus šaudys. Mes jam nepatikėjome. Tą pačią
dieną į mūsų stovyklą atvyko policijos viršininkas,
kurio pavardės aš nežinau, ir du partizanai, vienas
iš jų Memgaudis, vardo nežinau, o antro aš visiškai
nepažinojau. Policijos viršininkas mums pasakė, kad
mums čia ankšta, jog šiandien jie paims keletą žmo­
nių ir pasiųs į kitą stovyklą. Pastarasis turėjo esančių
stovykloje žydų sąrašus. Aš paklausiau viršininką, ar
šiandien mus perves į kitą stovyklą, jis tai patvirtino.
Tada supratome, kad šiandieną mus sušaudys. Virši­
ninkas surašė moteris, kurios turėjo mažų vaikų, ir po
to išėjo. 11 valandą vakaro į stovyklą atvyko poli­
cijos viršininkas, kuris buvo dieną, o su juo ir 7 bal­
tieji banditiniai partizanai. Viršininkas pareiškė, kad
išeitų tie, kuriuos jis dieną surašė. Išėjo visos mote­
rys su vaikais. (Iš viso moterų, be vaikų, buvo 100,
o kiek buvo vaikų, nežinau.) Paskui nuvedė juos Vai­
neikių gatve į mišką. Ten moteris žudė lazdomis, šakė­
mis, peiliais, kirviais ir vertė į duobes. O mažus vai­
kus, pačiupę už kojų, gyvus mėtė į duobes. Visi išves­
tieji tą vakarą buvo. nužudyti. Sekantį rytą į stovyklą
atvyko mano šęimininkas, paėmė mane darbams, o
po savaitės sužinojau iš šeimininkės, kad jau visos
moterys sušaudytos, nes stovykloje jau nieko nebėra.
Vadinasi, buvo sušaudyta 600 žydų.
Sušaudymams vadovavo policijos viršininkas, ku­
rio pavardės aš nežinau.
Dar noriu papildomai pasakyti štai ką: iš viso mū­
sų įvairiems ūkio darbams buvo pasiųsta 60 žmonių,
jų tarpe buvo ir vyrų. 1941 metų rugsėjo mėnesį mus
visus surinko į stovyklą Darbėnuose. Aš sužinojau,
kad mus taip pat sušaudys, vakare mudvi su Subicai-
39
te Ase pabėgome, o kurie liko stovykloje, buvo sušau­
dyti.
Protokolas surašytas pagal mano žodžius teisingai
ir man perskaitytas.
Parašas (Satelienė)

Liudininkas ALEKSIEJUS JONAS, Antano s.,*

gim. 1901 m. Pužių kaime, Skaudvilės valsč., Taura­
gės apskr., gyvenantis Vėžaičių kaime, Gargždų vals­
čiuje, Kretingos apskrity, Vėžaičių klebonas.

1941 metų rudenį, tikslesnės datos neprisimenu,

važiavau dviračiu iš Gargždų miestelio į Vėžaičius.
Pakeliui pavijau žydus, kurie sargybos buvo varomi.
Sargyba varė moteris ir vaikus, kurie ėmė manęs pra­
šyti, kad eičiau su jais. Su tuo, kaip kunigas, aš suti­
kau. Sargybos lydimus, juos atvarė į mišką, apie 7
kilometrus nuo Vėžaičių ir apie du kilometrus nuo
Perkūnų kaimo. Miške buvo iškasta duobė, pločio apie
3 metrus, ilgio 15 metrų ir gylio apie 3 metrus. Aš,
kaip kunigas, prašiau, kad nešaudytų ir neišrengdinė-
tų, tačiau jie į mano prašymus nekreipė dėmesio. Prieš
sušaudant jiems buvo įsakyta nuogai išsirengti, bet,
man prašant, jiems buvo palikti apatiniai baltiniai ir
partijomis po 8—10 žmonių jie buvo vedami prie duo­
bės ir šaudomi. Moterys, kurios turėjo daugiau vaikų,
laikė juos prie savęs, o kūdikius ant rankų. Iš viso
buvo sušaudyta apie 300 žmonių. Moterys ir vaikai
nuo 10 ir jaunesnio amžiaus, pagyvenusios moterys
ir vaikai į žudymo vietą buvo vežami vežimais. Aš
laikau, kad žudymas vyko Hitleriui ir jo partijai įsa­
kius. Sį kartą žudymui vadovavo Lukauskas Ildefon-

CVSSR ir SSA Maskvoje, 7021 f„ №. 433, 94 ap., 52—53 lap.

sas, tarnavęs gestape, lietuvis, kuris 1944 metais neži­
nia kieno buvo užmuštas. Be to, žudynėse dalyvavo
Saškelis Bronius, gyvenęs Gargždų miestelyje, lietu­
vis, buvo jis policijos agentas, Puzneckis Antanas,
gyv. Sauląžolių kaime, Gargždų valsčiuje, Lukauskas
Povilas, gyv. Rudaičių kaime, Putrius Jonas, gyv.
Gargždų miestelyje, policijos vachmistras, kitų nepri­
simenu.
Nužudytųjų turtą pasidalijo žudikai.
Prie žudynių būti nebuvo galima, nes siaubingai
klykė moterys ir vaikai. Be to, moterys prašė pasigai­
lėti. Lukauskas Ildefonsas vaikus šaudė ir duobėje,
kurie kartu įgriuvo su motinomis.
Daugiau parodyti neturiu ko, parodymai man per­
skaityti ir teisingai užrašyti pagal mano žodžius.
Parašas (Aleksiejus)
 ANTROJI DALIS

JAKIO, BRAŽINSKO IR SMILGIO

BAUDŽIAMOJI BYLA

Šią bylą, kaip jau pratarmėje paminėta, gesta­

pas iškėlė JAKIUI, BRAŽINSKUI ir SMILGIUI ne
už masines žmonių žudynes, o už pačių buržuazi­
nių nacionalistų, kurie pagelbėjo Jaki'ui masiškai
žudyti žmones, persekiojimą bei žudymą, suvedant
asmenines sąskaitas.
KUBILIAUS STEPO parodymas užrašytas vokie­
čių kalba. Čia dedamas jo vertimas, o visi kiti
parodymai užrašyti lietuvių kalba.
Byla buvo rasta LTSR Respublikinės bibliotekos
rankraščių skyriuje, dabar ji laikoma Partijos isto­
rijos institute prie LKP CK.
 TARDYMO PROTOKOLAS*
1941 m. gruodžio mėn. 16 d.
Kretingos apylinkės tardytojas, remdamasis baudžia­
mojo proceso § 443, iškvotė liudininką, kuris laisvu
noru atvyko į Kretingos tardytojo įstaigą ir pareiškė:
Esu Stepas Kubilius, Juozo sūnus, 35 metų amžiaus,
RK, lietuvių tautybės, nebaustas, gyvenu Kretingoje,
Lukšio gatvėj Nr. 1.
1941 m. birželio 25 d. grįžau iš Vokietijos ir buvau
paskirtas policijos valdininku Kretingos rajone. Būda­
mas policijos valdininku, aš pats mačiau ir iš kitų
patyriau, kad saugumo rajono viršininkas Pranas Ja-
kys, valdininkas Gabrielius Bražinskas, taip pat poli­
cininkas Smilgys padarė daug nusikaltimų. Tardymo
metu jie daugelį asmenų labai mušė ir net užmušė.
Apie nužudytuosius, kuriuos aš pats mačiau, kaip jie
buvo užmušti, galiu pasakyti sekančias smulkmenas.
1941 metų liepos pradžioje vienas asmuo iš Dar­
bėnų, kurio pavardės nežinau, buvo nužudytas, kapi­
tonui Žadvydui (dabartiniam Kretingos apskrities vir­
šininkui) įtarus, kad šis įdavęs jį rusams. Žadvydas,
Darbėnų apylinkės mokytojas, buvo rusų areštuotas.
Minėtas žmogus buvo suimtas ir užmuštas mano aki­
* Kubiliaus St. parodymai surašyti 1941. ХН.16, tačiau ištisus
metus nebuvo reaguota į šiuose parodymuose iškeltus Jakio ir kt.
nusikaltimus. (Red.)
45
vaizdoje. Tas asmuo neprisipažino ir aiškinosi esąs
nekaltas. Nežiūrint į tai, jis buvo mušamas penkių
centimetrų storio ir 50 centimetrų ilgio gumine lazda,
kol tapo mirtinai užplaktas. Mušė Jakys, Bražinskas,
Smilgys, Žadvydas. Mušamasis ir užmuštasis asmuo
buvo išmestas į saugumo policijos kiemą. Jis gulėjo
kieme prie šulinio, ten vienas policininkų apipylė jį
šaltu vandeniu. Nuo to jis atgavo sąmonę ir pasakė:
«Nors jūs mane užmušite, aš esu nekaltas».
Tuos žodžius aš pats girdėjau, girdėjo juos polici­
jos nuovados viršininkas Rožauskas, po tų žodžių šis
asmuo mirė.
Liepos 28 dieną buvo duotas įsakymas suimti 60
metų amžiaus Rupšienę iš Kretingos. Per šį tardymą
buvo žmonių, kurie girdėjo Jakį jai priekaištaujant,
kad ji davusi savo sūnui Aloyzui 500 litų iškelti by­
lai, kuria Jakys buvo kaltinamas sužalojęs jos sūnų
Aloyzą Kupšį.
Tą pačią dieną, apie 24 valandą, Rupšienė ir Miko-
ločienė (kuo ši kaltinama, nežinojau), iš policijos pa­
stato buvo paimtos, susodintos į saugumo policijos
sunkvežimį ir nuvežtos Palangos kryptimi. Į Palangos
pusę nuvažiavus tris kilometrus, mašina pasuko į krū­
mokšnius, ir ten abi moterys sunkvežimyje Smilgio su
basliu buvo užmuštos. Pirmiau buvo nužudyta Mikolo-
čienė. Rupšienė prašėsi pasigailėti, bet į tai nebuvo
atsižvelgta, ji buvo taip pat užmušta, nes taip įsakė
Jakys. Po to jas nuvežė maždaug už 50 metrų prie
jau iškastos duobės ir išmetė iš mašinos. Kai moterys
ėmė rodyti gyvybės žymes, jos buvo persmeigtos dur­
tuvais, sumestos į duobę ir užkastos. Į mirties vietą
šias moteris vežė policijos šoferis Valatka. Po Rup­
šienės nužudymo jos duktė Rupšytė, gyvenanti Kre­
tingoje, ėmė jos ieškoti saugumo policijoje ir pas Kre­
48
tingos komendantą. Rupšytė ir jos brolis Aloyzas Rup­
šys buvo areštuoti ir pasodinti į pasmerktųjų kamerą.
Maždaug po dviejų mėnesių Rupšytė ir Aloyzas Rup­
šys buvo išsiųsti į Vokietiją. Po Mikoločienės nužu­
dymo Jakys ir Bražinskas pasidalijo jos buto asmeni­
niais baldais, drabužiais ir baltiniais. Kiek aš žinau,
Bražinskas pasiėmė sofą. Ką jis daugiau pasiėmė, ne­
žinau. Kitus daiktus pasiėmė Jakys. Kiek aš dar žinau,
papildau: Kupšienė jokiai politinei partijai nepriklau­
sė, buvo dievobaiminga ir dora moteris. Jos vaikai
taip pat nepriklausė politinėms organizacijoms.
1941 metų spalio mėnesį už kontrabandą buvo su­
imtas ir į Kretingos saugumo policiją tardymui at­
vestas Antanas Gricius. Sekančią dieną vokiečiai no­
rėjo jį su tardymo aktu išsiųsti į Klaipėdą. Tačiau tą
pačią dieną ar sekančią naktį (tiksliai nebepamenu)
buvo Gricius nužudytas. Nužudant Gricių, dalyvavo
Bražinskas, Smilgys ir policininkas Būda. Kiek aš ži­
nau, Bražinskas ir Būda buvo girti. Griciaus nužudy­
mą pats mačiau. Bolševikmečiu Gricius buvo kaip anti-
komunistas areštuotas ir šešis mėnesius išsėdėjo ka­
lėjime. Kai jis kartu su Bražinsku, kuris kalėjo apie
porą savaičių, kartu buvo, Gricius jį kartais pajuok­
davo, vadindamas «faraonu» (nes Bražinskas anksčiau
dirbo policijoje).
Iki Griciaus nužudymo kvota nebuvo baigta. Kvo­
tą baigė Bražinskas, ir už nužudytąjį Gricių pasirašė
Kostas Novogrodskis, gyvenąs Kretingoje, kuris pasi­
rašė Griciaus pavarde. Nužudyto Griciaus lavonas bu­
vo paslėptas policijos malkų sandėlyje, ir sekančią
naktį šoferis Kubilius Kostas jį palaidojo.
1941 metų lapkričio 30 dieną Stonkus (ar Stuo-
kus) Juozas, Jono sūnus, gyvenęs Kretingoje, Basa­
navičiaus gatvėje (vad. Kretingsodis), buvo nužudy­
47
tas. Jo motina ir vietiniai gyventojai tvirtino, jog
Stonkus buvo nužudytas už tai, kad jis prieš kelerius
metus su Bražinsku buvęs susimušęs dėl merginos.
Kiek aš žinau ir vietos gyventojai nurodo, Stonkus
jokiai politinei organizacijai nepriklausė ir su rusais
nebendradarbiavo. Stonkaus asmenį pažįsta pranciš­
konų vienuolis tėvas Aloyzas.
Aš žinau ir mačiau, kad Jakys turi rusišku šriftu
rašomąją mašinėlę klastoti dokumentams. Pavyzdžiui,
buvo padarytas dokumentas Kupšio Aloyzo vardu, kad
jis palankus bolševikams, ir apkaltintas šnipinėjimu.
Kad Jakys žudo ir įsakinėja žudyti nekaltus asme­
nis, taip pat apie jo bendrininką Bražinską gali duo­
ti parodymus kriminalinės policijos viršininkai Kuniu-
tis Petras ir Kviecinskas Povilas.
Parodymus baigiau. Parodymus man perskaitė. Bau­
džiamojo kodekso § 157 man žinomas.
Pas. S. Kubilius.
Tą pačią dieną, 1941.XII. 16., Kubilius atvedė Put-
rių Feliksą, kuris patvirtino Kubiliaus Stepo parody­
mus.
Kretinga, 1942.XII.15.

1. Valatka Jonas
Esu Kretingos apskr. policijos vado šoferis. 1940 m.
sausio mėn. 15 d. stojau tarnauti į pasienio policiją.
Tų pačių m. rugsėjo mėn. 17 d. buvau atleistas iš tar­
nybos ir po to Kaune mokiausi šoferio amato. Nuo
1941 metų kovo pabaigos iki karo pradžios tarnavau
Mišučių valst. ūkyje šoferiu. Karui prasidėjus, mane
iš valstybinio ūkio atleido ir nuo 1941 m. liepos 14 d.
stojau policijos tarnybon Kretingoje, kur ir dabar
tarnauju.
48
 Apie Darbėnų valse, gyventoją Alonderį nieko ne­
žinau ir nieko negirdėjau. Taip pat nieko nežinau,
kad koks nors užmuštas ar gal apsvaigintas prie šu­
linio būtų vandeniu gaivinamas.
1941 m. liepos mėn. pabaigoje ar rugpmcio mėn.
pradžioje, datos tikrai neprisimenu, taip pat neatsi­
menu kokio policijos pareigūno buvau iškviestas 10
vai. vakaro atvykti į policijos įstaigą. Pažymiu, kad
viešosios, saugumo ir kriminalinės policijos įstaigos
tuo metu buvo viename name. Aš atvykau į policijos
nuovados būstinę. Nuovados būstinėje ant suolo sė­
dėjo dvi moterys. Tuo metu Jakys kalbėjosi su Rup­
šiene, kuri tarp kitko Jakiui sakė: «Mudu su tamsta,
ponas Jaky, visados gerai sugyvenome, vienas ki­
tam sakėme labas». Jakys jai tarė: «Tu gerą liežuvį
turi, žinau aš tave nuo seniai, kokia tu esi.. .» Viso jų
pasikalbėjimo negirdėjau, tik pasikalbėjimo nuotru­
pas. Apie antrą valandą ryto saugumo rajono polici­
jos viršininkas Jakys man įsakė užkurti mašiną. Maši­
na buvo varoma gazo generatoriaus, todėl paruošimas
kiek užtrunka. Mašiną paruošęs, pranešiau Jakiui, kad
mašina jau gali važiuoti. Prieš tai, kaip aš ruošiau ke­
lionei mašiną, Jakys, Kontautas ir policininkas Smilgys
buvo suėję į atskirą policijos įstaigoje esantį kambarį
ir ten kažką kalbėjosi. Apie ką jie kalbėjo, aš neži­
nau. Po to tuojau Kontautas ir Smilgys sulaipino abi
čia paminėtas moteris į sunkvežimį ir liepė važiuoti
Palangos link. Tos abi moterys tuo laiku sumuštos
nebuvo. Pavažiavus kokius du kilometrus už Kretin­
gos, aš, prie vairo sėdėdamas, nugirdau du duslius smū­
gius. Kokio nors riksmo negirdėjau. Aš tuojau pasi­
jutau labai nejaukiai, nes supratau, kad vyksta kažkas
baisaus ir negera. Po to jie sustabdė mašiną ir liepė
pasukti krūmų link, į miškelį. Aš tatai padariau,
4 Uisak. Kr. 177* 49
 pasukdamas mašiną keliuku per pievelę, kaip man bu­
vo nurodyta. Pievelės pakrašty, krūmuose, buvo iškasta
didoka duobė. Ten sustojome. Smilgys ir Kontautas
atidarė sunkvežimio bortą ir išmetė abi moteris iš
sunkvežimio ant pievelės. Moterys nejudėjo, bet, tur
būt, abi buvo gyvos, nes policininkas Smilgys, išsi­
traukęs iš po drabužių kažkokį durklą, kiekvieną mo­
terį po vieną kartą persmeigė į krūtinę. Tatai man
buvo per baisu. Ir aš įlipau į mašiną, kad daugiau
nieko nematyčiau. Sėdėdamas mašinoje aš girdėjau tų
moterų gargaliavimą. Po to jiedu užkasė tas moteris,
pasiėmę iš mašinos kastuvus. Tatai atlikę, jiedu sulipo
į mašiną ir mes grįžome namo į Kretingą. Šitokio
baisaus vaizdo paveiktas, aš jų nieko neklausinėjau,
o jiedu man nieko nesakė. Parvykus aš sunkvežimyje
pastebėjau du naujus kuolus, maždaug po metrą ilgio,
apie 10 cm storio drūtgaly. Šitie kuolai, matyt, buvo
specialiai paruošti, nes kiekvieno kuolo vienas galas
buvo nudrožtas taip, kad patogiau būtų laikyti ran­
koje. Mes išsiskirstėme kas sau namo. Iš ryto atvykęs
apžiūrėti mašinos, kuolų sunkvežimyje neberadau, bet
užtai radau ant vieno mašinos borto kraujo žymes,
kurias aš nuploviau. Esu girdėjęs iš kitų, kad Jakys
nepriklausomosios Lietuvos laikais buvo susimušęs su
Aloyzu Kupšiu, ir Kupšiai dėl to su Jakiu bylinėjosi.
Žmonės kalba, kad Jakys Kupšienę likvidavo dėl kerš­
to prieš Kupšį. Abi moterys buvo senyvos, maždaug
apie 60 metų amžiaus. Apie visą šitą įvykį aš niekam
nepranešiau, nes viena — nežinojau, už ką tos abi
moterys buvo užmuštos, o kita — bijojau Jakio kerš­
to, kadangi Jakys yra suterorizavęs visus vietos gy­
ventojus ir jo visi labai bijo. Praėjus maždaug mėne­
siui laiko, Jakys mane pasikvietė pas save ir pasakė
man štai ką: «Atvažiuos gestapas ir klausinės tave
M
apie Rupšienę. Sakyk gestapui taip, kad tau buvo
įsakyta nuvežti Rupšienę į Palangą ar į Prišmončių
dvarą. Sakyk, kad Rupšienė buvo viena, ją lydėjo
tik Rontautas, ir pakeliui ji mirė, vadinasi, buvo taip:
atvažiavus prie miškelio Rontautas pabeldė tau į lan­
gą, norėdamas sustabdyti mašiną, ir pasakė tau, jog
Rupšienė mirė. Pasakyk, kad Rupšienė buvo iš sunk­
vežimio išimta ir padėta krūmuose. Paskui sakyk, kad
Rontautas pasiliko prie Rupšienės lavono, o tu grįžai
su mašina į Rretingą ir apie viską pasakei man. Po to
sakyk, kad Bražinskas ir Smilgys su kastuvais įsėdo
į mašiną ir kad, nuvažiavę su mašina atgal, Bražinskas
su Smilgių Rupšienę krūmuose užkasė. Taip jiems ir
sakyk, atsimink, kad kitaip nepasakytum». Ir tikrai,
rodosi, kitą dieną po to pasikalbėjimo į nuovadą at­
vyko Bajorų gestapo valdininkas Morašas, kuriam
aš, bijodamas Jakio, taip viską ir papasakojau, kaip
Jakys man buvo papasakojęs, t. y. įsakęs. Apie antrą­
ją moterį, Mikoločienę, rodosi, p. Morašas nieko ma­
nęs neklausinėjo. Ir aš taip pat apie tai nieko neuž­
siminiau. Šiandien pas mane į nuovadą užėjo Smil­
gys ir liepė užeiti pas jį arba pas Bražinską. Apie pusę
trečios šiandieną užėjau pas Smilgį, jis man pasakė,
kad iš Rauno yra kažkas atvykę į Rretingą ir mane
klausinės apie tas dvi moteris ir liepė, kad tiems at-
vykusiems apie visą tą įvykį pasakyčiau lygiai taip,
kaip esu pasakojęs gestapui.
Praeitų metų rudenį, datos tikrai neprisimenu, bu­
vau iškviestas apie 12 vai. naktį atvykti į saugumo
policijos įstaigą. Ras mane iškvietė, aš nebeatsimenu.
Įstaigoje radau Jakį, Bražinską ir Smilgį. Rodosi, kad
ir Rontautas buvo. Ražkuris iš jų liepė man užkurti
mašiną. Aš tatai įvykdžiau ir priėjau prie šulinio pa­
imti mašinai vandens, prie šulinio palei tvorą paste-
5i
bėjau brezentu apklotą vyriškio lavoną. Iš po brezen­
to kyšojo kojos. Rodosi, kad Kontautas tą lavoną įdė­
jo į mašiną kartu su Smilgių. Kieno tas lavonas buvo,
kas ir prie kokių aplinkybių jį nužudė, aš nežinau.
Tą lavoną nuvežėme į tą pačią vietą, kur ir tos dvi mo­
terys buvo pakastos. Lavonas ten buvo užkastas. Bu­
vo tamsu, naktis ir aš jokių smulkių žymių nepaste­
bėjau. Juo labiau, kad man visa tai buvo labai nesma­
gu ir aš iš viso nežiūrėjau į lavoną. Esu tačiau tos
nuomonės, kad čia buvo užmušimas.
1941 m. rudenį, mėnesio ir dienos nepamenu, aš
buvau prie sunkvežimio policijos įstaigos kieme. Ta­
tai buvo nakties metu apie 11 valandą. Aš mačiau, kad
kažkas iš saugumo policijos įstaigos veda po vieną
man nepažįstamus vyriškius, ir Smilgys, stovėdamas
patamsyje toliau už durų, kuolu smogia išvestajam
per galvą. Tokių užmuštų buvo trys. Kartoju, šitą
įvykį aš mačiau savo akimis. Iš tų trijų, kas sujudė­
davo, tam Smilgys dar pridėdavo kuolu. Tuo metu
saugumo policijos patalpose buvo Jakys ir Kontautas,
tada tarnavęs Kretingos kalėjimo viršininku. Aš tikrai
mačiau, kad tuos vyrus kieme Smilgys pats žudė,
tačiau ar Jakys, ar Bražinskas, ar Kontautas juos iš­
vesdavo iš patalpos kieman, aš neįsižiūrėjau ir ne­
žinau, bet tatai tegalėjo būti vienas iš trijų. Šio įvykio
apsvaigintas, aš nebepamenu, kas tuos lavonus sukro­
vė j mašiną, tačiau atsimenu, kad mašinoje važiavo
Kontautas, Bražinskas ir Smilgys. Atvykus vėl į se­
nąją vietą, į krūmus, tie visi trys čia paminėti asme­
nys tuos tris lavonus ir užkasė. Kas ir už ką buvo
užmuštas, aš nežinau.
Apie kokius nors daugiau įvykdytus Jakio, Bra­
žinsko, Kontauto ir Smilgio žudymus aš nieko neži­
nau.
32
 Kad kas nors apie aukščiau išdėstytus Jakio ir jo
bendradarbių žudymus žinotų, negaliu pasakyti, nes
visa tai buvo daroma tik nakties metu, ir, be to, labai
slaptai.
Daugiau nieko apie tai nežinau. Protokolas man
perskaitytas. Šio protokolo surašyti trys egzemplioriai.

Kretinga, 1942.XII.15.
2. Smilgys Vincas
Esu saugumo policijos Kretingos rajono krim. asis­
tentas. Nuo 1923 metų iki 1934 metų tarnavau viešo­
joje policijoje policininku Kaune ir Kretingoje. Bol­
ševikų buvau sulaikytas ir du mėnesius sėdėjau kalė­
jime. Buvau kaltinamas kaip davęs prieš komunistus
parodymus kariuomenės teisme. Prieš pat karą buvau
paleistas ir laikomas milicijos priežiūroje. Bolševikus
išvijus iš Lietuvos, aš stojau tarnauti į saugumo po­
liciją, kur ir ligšiol tebetarnauju.
Pamenu, kad tuoj po karo, apie liepos mėnesį, buT'o
sulaikytas ir Kretingos rajone tardomas Darbėnų vals­
čiaus gyventojas Alonderis. Kiek man žinoma, jis bu­
vo įtariamas šnipinėjęs Vokietijoje bolševikų naudai
ir išdavęs bolševikams kapitoną Žadvydą. Jį kvočiant
dalyvavo ir kapitonas Žadvydas. Ar buvo surašytas
koks nors formalus tardymo protokolas, aš neatsimenu.
Kvotos metu Alonderis neprisipažino esąs kaltas, to­
dėl, kiek aš prisimenu, vieną kartą daviau jam į ausį.
Kad kas daugiau Alonderį būtų mušęs, aš nemačiau.
Kad Alonderis saugumo policijoje būtų tiek sumuštas,
kad, išnešus jį į kiemą, reikėtų, apipylus vandeniu,
atgaivinti, aš to nemačiau ir apie tai nieko nežinau.
Po kvotų, praėjus maždaug 2—3 savaitėms, vokiečių
įsakymu jis buvo sušaudytas. Prie sušaudymo daly­
vavau aš, Bražinskas ir vokiečių pareigūnai. Sitų vo­
$3
kiečių pareigūnų pavardžių aš nežinau, jų čia dabar
nėra.
1941 m. liepos mėnesį, dienos neatsimenu, gavau
rajono viršininko Jakio parėdymą sulaikyti Kupšienę,
gyvenančią Kretingos mieste. Už ką ją buvo įsakyta
sulaikyti, man nebuvo žinoma. Ar Jakys turėjo kokių
nors asmeninių sąskaitų su Kupšiene, man nežinoma.
Kiek žinau, prie bolševikų Kretingoje Kupšių inicia­
tyva buvo suruoštas vaidinimas, kuriame buvo pa­
vaizduota saugumo policijos viršininko Jakio prieš-
bolševikinė veikla nepriklausomybės laikais. Tąkart
sulaikiau tik vieną Kupšienę. Vėliau buvo sulaikyta
jos duktė Kupšytė ir sūnus Kupšys. Juos tardant aš
nedalyvavau. Kiek žinau, Kupšytė ir Kupšys vokiečių
įsakymu yra išvežti į Vokietiją. Dabartiniu metu jie
yra laisvi ir dirba Klaipėdoje. Girdėjau, kad vokiečių
parėdymu Kupšienė, kaip bendravusi su žydais, turė­
jusi būti pristatyta į žydų getą Palangoje. Ji buvo
vežama į Palangą saugumo policijos sunkvežimiu. Ma-
Lną vairavo šoferis Valatka. Kas ją lydėjo, aš neži­
nau. Po kiek laiko, tą pačią dieną, valdininkas Bra­
žinskas liepė parūpinti tris kastuvus ir vykti su juo.
Bražinskas papasakojo, kad Kupšienė pakeliui kažko
išsigandusi mirė ir ją reikės užkasti. Išvykom kartu,
t. y. aš, Bražinskas ir šoferis Valatka. Nuvykome ko­
kius tris kilometrus už Kretingos Palangos link. At­
vykę vieton radom Kupšienę krūmuose negyvą ir ten
stovintį tuometinį kalėjimo viršininką Kontautą, kuris
dabar tarnauja Palangoje, muitinės apsaugos tarny­
boje. Duobė buvo iškasta dar anksčiau, kada buvo
ten pat šaudomi žydai. Man atrodo, kad Kupšienė,
bevežant ją į Palangos getą, pamanė, kad ją veža
į tuos krūmus sušaudyti, ir kaip sena moteris iš išgąs­
čio mirė. Todėl nebuvo prasmės vežti ją toliau, ir ji
54
buvę pamesta tuose krūmuose. Tatai buvo dienos me­
tu, ir aš jokių Rupšienės sumušimų žymių nemačiau.
Rupšienę į duobę užkasėme aš, šoferis Valatka ir vald.
Bražinskas. Rontautas buvo tuo metu kartu su mumis.
Mikoločienės aš visiškai neatsimenu ir apie ją
nieko nežinau. Nei Mikoločienės, nei Rupšienės aš su
kuolu neužmušiau ir durtuvu jų nepribaigiau.
Pereitų metų rudenį rajone buvo sulaikytas Gricius
Antanas, kaip kaltinamas šnipinėjimu bolševikų nau­
dai. Jį kvočiant aš nedalyvavau. Riek žinau, Gricius
policininko Būdos buvo vedamas į išvietę ir tuo metu
pabėgo. Rur jis dabar yra, jokių žinių neturime. Gricių
mušant ar užmušant aš nedalyvavau ir apie tai nieko
nežinau.
Apie Stonkų, apie jo sulaikymą, kvotimą ir ar jis
buvo kur išvežtas arba nužudytas, aš nieko nežinau.

Kretinga, 1942.XII.15,
3. Kupšienė Elena
Esu šeimininkė, gyvenu vyro išlaikoma. 1941 metais
liepos mėnesį, dienos nepamenu, buvo sulaikyta mano
vyro Aloyzo Rupšio motina Emilija Rupšienė. Už ką
Emilija Kupšienė buvo sulaikyta, aš nežinau. Žmonės
kalba, kad Emilija Kupšienė dar tą patį vakarą buvo
nužudyta. Ji buvo labai religinga, kiek karštoko būdo,
supykusi pasibardavo, buvo apie 65 metų amžiaus,
kiekvieną dieną lankė bažnyčią ir jokioms politinėms
organizacijoms nepriklausė. Dar nepriklausomos Lie­
tuvos laikais saugumo policijos viršininkas Jakys buvo
sumušęs mano vyrą Aloyzą Rupšį, ir dėl to mano uoš­
vė su Jakiu bylinėjosi. Žmonės taip kalba ir aš taip
pat galvoju, kad Jakys dėl to dabar su Emilija Rup­
šiene suvedė asmenines sąskaitas. Po kiek laiko buvo

55
sulaikytas mano vyras Aloyzas Kupšys ir jo seimo
Emilija Kupšytė. Mano svainė Emilija Kupšytė Puvo
kartą nuėjusi į Kretingos saugumo policiją pasitei­
rauti dėl savo motinos likimo ir čia vietoje buvo su­
imta. Mano vyras, taip pat svainė bolševikų laikais
jokipms organizacijoms nepriklausė, tik nepriklauso­
mos Lietuvos laikais buvo Kretingos bažnyčios chore.
Apie tai žmonės irgi kalba, kad mano vyras ir jo se­
suo buvę sulaikyti taip pat Jakiui turint asmeninį
kerštą prieš juos dėl to Jakio ir Kupšio tarpusavio
incidento. Kai mano svainė Emilija Kupšytė buvo su­
imta, mano vyras Aloyzas Kupšys tuo metu buvo
Klaipėdoje. Ten jį ir suėmė. Vėliau jisai buvo atga­
bentas į Kretingą pas Jakį. Po to jiedu abu buvo iš­
vežti į Klaipėdą, kur abudu laisvai gyvena. Mano vy­
ras dirba Klaipėdoje pieninėje, o svainė — restorane.
Tačiau tuo tarpu vėl jiems Kretingoje apsigyventi ne­
leidžiama. Žmonės kalba, kad Jakys suiminėja nekal­
tus žmones ir kad bendrai Jakys yra biaurus žmogus.
Buvau nuėjusi pas Jakį į įstaigą prašyti, kad jis mano
vyrą paleistų. Tada Jakys apie mano vyrą pasakė:
«Aš nekenčiu šito chuligano ir nenoriu jo matyti».
Vieną kartą, pasklidus gandams, kad mano vyras ir
svainė yra sušaudyti, norėdama tuo įsitikinti, nuėjau
į gretimą kiemą su daboklės kiemu per tvorą pažiū­
rėti, ar nepamatysiu suimtųjų pasivaikščiojimo metu
vyro ir svainės. Tos progos belaukdama, palei da­
boklės kiemo tvorą kalbėjausi su pil. Milašiene, kurios
vardo neatsimenu. Tuo metu ant tvoros užsilipo da­
boklės sargas ir, sušukęs, kad mes esančios suimtos,
tuojau mudvi nusivarė į daboklę. Pataisau: į daboklę
buvau uždaryta tik aš viena, o Milašienės neuždarė.
Dar tą patį vakarą į daboklę atvykęs valdininkas Bra­
žinskas mane apklausė, ir aš daboklėje buvau lygiai
56
savaitę laiko. Prieš paleidžiant mane dar apklausė ir
rajono saugumo policijos viršininkas Jakys.

Kretinga, 1942.XII.15.
4. Bražinskas Gabrielius
Tarnauju lietuvių saugumo policijoje Kretingos
rajono krim. vyr. inspektorium, dabar laikinai einu
rajono viršininko pareigas, kvočiamas apie saugumo
policijos Kretingos rajone darbą, savarankiškai paro­
dau:
1941 m. birželio mėn. 23 d. Kretingoje pradėjo
kurtis naujas vietinės administracijos aparatas Kre­
tingos apskričiai.* Laikinasis vietos komitetas, apskri­
ties viršininko įstaiga skirstė buvusius nepriklausomos
Lietuvos laikų** tarnautojus įvairioms pareigoms. Ma­
ne, kaip buvusį viešosios policijos tarnautoją, paskyrė
į Platelius nuovados viršininku. Kadangi dėl karo
veiksmų Platelių pasiekti nebuvo galima, keletą dienų
pasilikau Kretingoje. Tačiau ir po to į paskyrimo vietą
nebeišvykau, nes 1941 m. birželio 25 d. buvau pri­
verstas atsigulti ligoninėn gydytis. Ligoninėje išbu­
vau daugiau kaip savaitę laiko. Nors ir nebuvau pil­
nai pasveikęs ir gydytoja patarė dar ligoninėje gu­
lėti, vos tik kiek galėjau pavaikščioti, tuoj kėliausi,
nes norėjau prisidėti prie darbo prieš bolševizmą. Iš
ligoninės išėjęs, sužinojau, kad pats pirmutinis poli­
cijos vadas ats. кар. Janušonis iš pareigų yra pasi­
traukęs ir kad policijos vado pareigas eina iš Vokie­
tijos grįžęs p. Jakys. Nuvykau prisistatyti naujajam
policijos vadui. P. Jakys mane pažinojo dar nepri­

* Hitlerinės okupacinės valdžios aparatas. (Red.)

** Buržuazinės Lietuvos. (Red.)
klausomos Lietuvos laikais*, kai tarnavau Kretingos
nuovadoje raštvedžiu. Gal žinojo mane šiek tiek su­
gebant dirbti, todėl į Platelius vykti nebeleido, kol
kas įsakė pasilikti Kretingoje prie jo įstaigos. Jis
pats tada ėjo policijos vado pareigas ir, trumpai ta­
riant, rūpinosi visais reikalais apskrityje. Daugiausia
rūpinosi komunizmo likvidavimu ir komunistų gau­
dymu bei tvarkos atstatymu. Pradėjęs pas jį dirbti, pa­
mačiau, kad dirbama nenormaliose sąlygose, kad he-
veik niekas jokių konkrečių nurodymų neduoda, kad
tokiose sąlygose daugelį klausimų reikia spręsti tokiam
pareigūnui, kuris, pavyzdžiui, kad ir aš pats, negalė­
tų būti kompetentingas tuos klausimus išspręsti, tačiau
tie reikalai dažniausiai buvo neatidėliotini ir turėjo
būti šiaip ar taip išspręsti. Žinau, kad p. Jakys buvo
policijos vadu paskirtas Tilžės atatinkamų įstaigų** ir
pastebėjau, kad nurodymų bei įsakymų gauna iš vo­
kiečių saugumo policijos. Žinau, kad dabartinis ges­
tapo viršininkas Morašas ir tada dirbo Bajoruose ir
dažnai lankydavosi tarnybiniais reikalais Kretingoje
pas p. Jakį. Ir p. Jakys dažnai vykdavo į Bajorus
pas jį. Mačiau ir daugiau gestapo valdininkų, kurie
dažnai, kas dieną atvykdavo į mūsų tarnybinę būs­
tinę, tačiau aš betarpiškai su jais jokių ryšių netu­
rėjau, nes nemoku vokiečių kalbos ir tų valdininkų
pavardžių išvardyti negaliu. Žinau, kad tas pats pir­
masis komunistų «teismas» įvyko 1941 m. birželio
mėn. 25 d. netoli Kretingos miesto esančiame miške­
lyje Palangos pusėje*** ir kad tame «teisme» dalyvavo
ir p. Jakys. Taip pat žinau, kad visi kiti «teisėjai»

* Buržuazinės Lietuvos laikais. (Red.)

** Tilžės gestapas. (Red.)
*** Z i. liudininko P. Paulausko parodymus apie «teismą» šio
rinkinio 18—20 psl. (Red.)
buvo vokiečių pareigūnai, tačiau ar jie buvo iš pra­
važiuojančiųjų kariuomenės dalinių, ar iš gestapo,
negaliu pasakyti, nes pats tame teisme nedalyvavau,
tačiau gerai žinau, kad labai daug priklausė nuo p.
Jakio žodžio. Jo atestavimu nuo duobės krašto buvo
paleista daugiau kaip 100 «teisiamųjų» — taigi iš nu­
vežtųjų į mišką virš 150 žmonių buvo sušaudyta tik
apie 11 žmonių*. Iš to aš susidariau nuomonę, kad
p. Jakys, ką nors spręsdamas, esti atsargus, kaip karo
sąlygose net skrupulingas, nes jo užtarimu nuo duo­
bės krašto buvo paleista ir labai aktyvių komunistų
veikėjų, kurie vėliau, įvairių piliečių skundais re­
miantis, pakartotinai buvo suimti, nes jų komunistinė
veikla buvo net perdaug aiški.
Kad p. Jakys stengėsi žmones nuo įvairių netikė­
tumų išgelbėti, parodo ir šitoks faktas. Liepos mėne­
sio pirmomis dienomis pas jį bedirbdamas sužinojau,
kad įvairiuose Kretingos apskrities miesteliuose susi­
tvėrusi laikinoji policija be atodairos šaudo žmones^
įtariamus komunistine veikla, net jų kaltės neišty-
rusi. Tai sužinojęs, p. Jakys pats davinėjo įsakymus
ir man įsakė visais galimais būdais susisiekti su poli­
cijos nuovadomis ir griežtai įsakyti nuovadų virši­
ninkams nedaryti «teismų» vietose ir visus sulaiky­
tuosius, įtariamus komunistine veikla, pristatyti į Kre­
tingą policijos vadui. Tų įsakymų policija paklausė
ir p. Jakio žinion pristatė apie 500 žmonių be jokių
kvotų, tik su trumpomis įtariamųjų atestacijomis,
smulkesnes žinias ir jau teisingas reikėjo gi patiems,
p. Jakiui ir man, surinkti ir tyrinėjimus bei kvotas
daryti. Nors tuo užsitraukėme sau labai didelį ir sun­
kų darbą, vis tiek ir toliau p. Jakys reikalavo nuova­
* Zr. liud. P. Paulausko parodymus Šio rinkinio 20 psl., jog
buvo paleista tik 35 žmonės. (Red.)
59
dų viršininkų nesavavaliauti ir suimtuosius perduoti
Kretingon. Jei nebūtų taupyta žmonių gyvybių, jei į
tą reikalą būtų pažiūrėta «pro pirštus», šiandien Kre­
tingos apskrity vietinių žmonių, pasivadinusių parti­
zanais, bei policijos pareigūnų, būtų buvę iššaudyta
keli šimtai. Pradėjus į Kretingą mums pristatinėti ko­
munistus, buvo laikinai įsteigtas Kretingos kalėjimas,
kuris buvo tiesiog perpildytas. Pono Jakio įsakytas,
pradėjau suimtuosius komunistus kvosti, nors dar ofi­
cialiai beveik joks pareigūnas nebuvau. Apie mano
paskyrimą kokioms nors pareigoms nebuvo išleista
jokio įsakymo. Maždaug nuo liepos mėn. pradžios iki
šiai dienai tą darbą ir tebedirbu. 1941 m. rugpiūčio
mėn. 1 d. ponas saugumo departamento direktorius
oficialiai išleido įsakymą, kad nuo tos dienos esu pri­
imtas saugumo policijos tarnybon valdininku ir ski­
riamas tarnauti Kretingos rajone. Per tą laikotarpį
teko kvosti įvairiausios rūšies politinių nusikaltėlių:
komunistų partijos narių, NKVD agentų, šiaip jau
kad ir nepartinių, bet aktyviai prie komunistinės veik­
los prisidėjusių ir net užsienio šnipų, kurie viešai
prie komunistinės veiklos nebuvo prisidėję, bet slap­
tai bolševikams šnipinėjo Vokietijoje. Turiu prisipa­
žinti, kad pats mačiau, jog kartais nusižengiama įvai­
riems raštinės formalumams, tačiau to labai nepaisiau,
nes buvo svarbu tik greičiau nusikaltimą išaiškinti,
bet ne raštinėje apie kiekvieną iškvostą asmenį ko­
kios nors knygos puslapį prirašyti. Pagaliau raštinės
darbas man ir nebuvo pavestas. Pagal nustatytą tvar­
ką kvotą vedęs valdininkas turi pats vesti ir kvotų
knygą. Dabar, padėčiai susinormavus, ir aš taip da­
rau, tačiau 1941 m. vasarą raštinės darbas ir kvotų
registravimas buvo pavesta kriminalinės policijos jau­
nesniajam valdininkui Kuniučiui Petrui, kuris tvarkė
60
raštinę ir buvo atsakingas už bet kokį registravimą bei
raštinės formalumus. Taigi kvotų registravimas buvo
pavestas jam, ir man visai nebuvo svarbu, ar pada­
rytoji kvota įregistruota, ar, kam nors perduodant,
ji išregistruota ir net kam ji perduodama. Kvotų lyd­
raščius rašyti aš nebuvau įpareigotas, nes tai darydavo
jaunesnysis valdininkas Kuniutis. Kriminalinės poli­
cijos rajonui nuo saugumo policijos atsiskyrus, pa­
tikrinęs kvotų registracijos knygą, radau pridirbta vi­
sokių eibių, kurių pats Kuniutis neatitaisė ir aš, vis
dar esant gausybei darbo, neturėjau galimybės ištai­
syti, užsiimti senų dalykų nagrinėjimu. Pastebėjau,
kad jis, Kuniutis, į kvotų knygą arba į registravimo
knygą priregistravo visokių «špargalkų», kurios kvotų
knygon visai neregistruotinos, o tokių parodymų, ku­
rie tikrai turėjo būti kvotų knygon įregistruoti, ne­
įregistravo niekur ir daugeliu atvejų nėra galimybės
sužinoti, ar tokia kvota bei kitoks tyrinėjimas, pri­
lygstąs kvotai, yra kokiai įstaigai perduotas, ar jis
kur dingęs. Taigi, jei man yra primetama kaltė dėl
kokios kvotos neregistravimo arba net nežinojimo, kur
ta kvota yra, aš griežtai tokios kaltės neprisiimu ir
tvirtinu, kad aš už tai nebuvau atsakingas ir tas mano
dabartinis nežinojimas nėra koks nors sąmoningas
kurios kvotos slėpimas ar tarnybinis apsileidimas, bet
grynai nesikišimas į kitam valdininkui pavestas pa­
reigas. Dėl to šiandien kartais net negaliu prisiminti,
ar kartais vieną ar kitą žmogų esu kvotęs, nes, kaip
anksčiau minėjau, esu kvotęs kelis šimtus įvairiausių
nusikaltėlių. Aš prisipažįstu, kad kartais su kvočia­
maisiais komunistais ir griežtokai pasielgdavau, ypa­
tingai pirmomis karo dienomis. Kartais ir pats pavar­
todavau smurtą prieš kvočiamą komunistą. Kai kada
nereaguodavau, jei ir kitas koks policijos pareigūnas,
it
įėjęs į mano darbo kambarį ir išgirdęs, kad žymus
komunistas veikėjas ar šnipas kvočiamas išsisukinėja
ir net arogantiškai laikosi, taigi, jei koks pareigūnas
tokiam asmeniui mano akivaizdoje, paprastai kalbant,
«apskaldydavo» ausis, aš dėl to nereaguodavau. Ta­
čiau aš griežtai neprisipažįstu, kad pats būčiau už­
mušęs bekvosdamas arba mano akyse kiti pareigūnai
būtų užmušę mano kvočiamą komunistą ar kitokį įta­
riamą asmenį. Taip pat griežtai neigiu primetamus kal­
tinimus, kad pats savo asmeniškais sumetimais arba
kitų asmenų — tarnautojų asmeniškus interesus už­
stodamas, būčiau nekaltą žmogų, ne komunistą pa­
daręs komunistu ir būčiau jį nužudęs ar davęs nužu­
dyti. Aš tvirtinu, nei aš pats, nei mano viršininkas
p. Jakys patys nesame padarę nei vieno savavališko
sprendimo bet kokį komunistą nužudyti, sušaudyti.
Apie visus sulaikytuosius buvo duodamos žinios Klai­
pėdos arba Tilžės gestapui, ir iš jų gaudavome įsa­
kymą vieną ar kitą asmenį «likviduoti». Turiu paste­
bėti, kad ne visada gestapo įsakymas buvo įvykdytas.
Pirmomis dienomis aš pats sudariau kalėjime esan­
čios didesnės dalies komunistų sąrašą, duodamas kiek­
vienam trumpą atestaciją apie jo komunistinę veiklą.
Tas atestacijas surašiau paskubomis, remdamasis po­
licijos suteiktomis žiniomis. Pagal tas atestacijas buvo
įsakyta visus į sąrašą įtrauktuosius likviduoti, tačiau,
kai pradėjau kvotas daryti, paaiškėjo, kad tos atesta­
cijos ne visos teisingos, kad dalis viešosios policijos
surinktų žinių buvo klaidingos, nenuodugnios, tiesiog
kartais, kiek atrodė, net tendencingos, todėl neiškvotę
nė vieno komunisto nelikviduodavome. Jeigu jis ir
nebuvo visiškai smulkiai iškvostas, tai vis tiek jam
pasiaiškinti, kad ir trumpai, buvo duodama. Paaiškė­
jus tyrimo metu, kad kuris nors žmogus į tą sąrašą
ea
yra patekęs neteisingai, tą žmogų paleisdavome lais­
vėn. Ir vėliau išaiškindavome sprendimą padariusiems,
kokia yra padėtis, ir tą žmogų išteisindavome. Norint
aprašyti visą mano paties ir mano viršininko p. Jakio
darbą, reikėtų prirašyti labai daug. Trumpai tariant,
dirbome be poilsio, be atvangos, kiek tik įstengėme
ir, kiek aš jaučiu pagal sąžinę, teisingai. Gal pagal
komunistinę padėtį, lyginant ją su dabartine, prasi­
lenkėme su kai kuriais formalumais, gal pristatymas
sprendimui žmogaus likimo buvo padarytas skubotai,
gal jau ir netaip nuodugniai visą nusikaltimą ištyrus,
bet visada sąžiningai ir be piktos valios.. Jei kam nors
buvo padaryta ir skaudesnė operacija, tai prašau tu­
rėti galvoje, kad, «mišką kertant, skiedrų visada lie­
ka».
Man yra tekę daryti kvotas bei tyrinėjimus ir apie
žemiau išvardytus asmenis, dėl kurių yra primetami
kaltinimai.
Apie Rupšius: motiną, kiek prisimenu, Emiliją, duk­
terį Emiliją ir sūnų Aloyzą.
Pirmomis karo dienomis ir aukščiau aprašyto «teis­
mo» metu visi trys Kupšiai gyveno Kretingoje. Jei
kas nors būtų norėjęs juos išprovokuoti ir «likvi­
duoti», tam tuomet buvo geriausios sąlygos, tačiau jų
niekas nejudino. Rodos, liepos mėnesio pabaigoje ar
rugpiūčio pradžioje buvo gautas anoniminis praneši­
mas apie Kupšių komunistinę veiklą ir ryšius su
NKVD. Pranešimo turinio nebeatmenu. Rajono virši­
ninko p. Jakio įsakytas, pradėjau kvotą, kuri, dar ga­
lutinai neužbaigta, buvo perduota vokiečių saugumo
policijos Klaipėdos komisariatui. Kvotos metu pirmiau­
sia buvo sulaikyta Kupšienė (motina), vėliau ir duktė.
Kokie pareigūnai sulaikė Kupšienę, neatmenu. Kiek
M
prisimenu, Kupšytė buvo iškviesta į policijos nuovadą,
ir ją čia aš pats, su p. Jakiu pasitaręs, sulaikiau. Vė­
liau buvo sulaikytas Klaipėdoje Kupšys Aloyzas. Jį
ten sulaikė gestapo valdininkai ir pristatė man į Kre­
tingą. Kupšys sėdėjo Kretingos kalėjime, o Kupšytė —
areštinėje. Atsimenu, kad Kupšienė areštinėje jei ir
buvo, tai labai trumpą laiką, o gal ir visai nebuvo.
Pamenu, kad buvau gavęs iš p. Jakio parėdymą Rup­
šienę, kaip žydų draugę, nes tas kvotoje buvo įrody­
ta, nugabenti į Prišmončių dvarą administruoti žy­
džių, kurios buvo atiduotos į dvarą prie darbų. Aš
pats neturėjau laiko Rupšienę į Prišmončius vežti,
todėl paprašiau tuo metu kalėjimo viršininko parei­
gas ėjusį Kontautą Silvestrą mane pavaduoti. Įvai­
rius areštuotųjų pervežimus darydavo policininkas —
šoferis Valatka. Todėl jam teko Rupšienę vežti. Jam,
kaip šoferiui, nieko daug neaiškinau, tik pasakiau,
kad reikės važiuoti į Prišmončius. Ką su Rupšiene pa­
daryti, žinojo Kontautas. Kupšienė buvo vežama, kiek
atsimenu, vakare, bet dar šviesoje. Praėjus trumpam
laikui po išvykimo, Valatka grįžo policijon ir prane­
šė man, kad vežtoji moteriškė pakeliui mirusi. Ka­
dangi iš kvotos buvo matyti, kad Kupšienė yra ko­
munistų veikėja, trumpai tariant, buvo kalta, jai mi­
rusiai nutariau jokios pagarbos pagal katalikiškus
papročius nedaryti. Paėmiau iš įstaigos Smilgį Vincą
ir tris kastuvus ir nuvažiavom į miškelį Palangos
link, nes Valatka aiškino, kad jiedu su Kontautu nu­
tarė negyvos moteriškės per miestą nevežti ir ją pa­
liko miškelyje. Nuvykęs radau prie negyvos Rup­
šienės Kontautą Silvestrą, ir įsitikinę, kad ji tikrai
nebegyva, įdėjome ją duobėn, kuri jau prieš kele­
tą dienų, nežinau kieno nurodymu, buvo iškasta. Duo­
bė buvo didelė, gal dešimčiai žmonių, ir kiek apka-
64
sėme žemėmis. Galutinai duobės neužkasėme, nes buvo
gaila bereikalingo darbo. Vėliau virš Rupšienės buvo
palaidoti kiti sulikviduoti komunistai, tačiau kokie
asmenys, dabar neprisimenu. Po Rupšienės mirties
Rupšys Aloyzas ir Rupšyte Emilija dar kurį laiką sė­
dėjo Rretingos kalėjime, vėliau, jau rudenį, smul­
kios datos nebeatmenu, drauge su nebaigta apie juos
kvota buvo perduoti vokiečių saugumo policijai į Rlai-
pėdą. Šiandien jų Rretingoje nematau ir konkrečiai
apie juos nieko nežinau. Jei reikalinga, gal žinių ga­
lėtumėte gauti Rlaipėdoje. Papildau, kad Rontautas
Rupšienės mirtį man nupasakojo šitaip: važiuojant
sunkvežimiu, Rontautas sėdėjęs su Rupšiene kėbule,
o Valatka — šoferio būdelėje. Privažiavus netoli miš­
kelio, kur buvo likviduojami komunistai, o į Prišmon-
čius reikia būtinai pro tą vietą važiuoti, Rupšienė
pradėjo labai jaudintis, gal būt, manė, kad yra ve­
žama likviduoti. Rad ji bus vežama į Prišmončius,
aš jai buvau pasakęs. Gal ji manim netikėjo. Taigi,
vienu kartu ji stvėrusi už širdies, surikus «Jėzus Ma­
rija» ir pastirusi. Iki jis sustabdęs Valatką, Rupšienė
jau buvusi negyva.
Apie Mikoločienę Julę.
Ši moteris man buvo žinoma ir nepriklausomos
Lietuvos laikais kaip vagis-recidivistas, už tai ir už
abortų darymą perėjusi gal visus Lietuvos kalėjimus.
Aš pats bolševikmečio laikotarpiu esu pastebėjęs
ją turint ryšius su NRVD. Peržiūrėjus atrastus NRVD
įstaigoje dokumentus, buvo rasta ir Mikoločienės pra­
nešimų su jos parašu, iš kurių buvo aišku, kad ji
yra bolševikų šnipė Vokietijoje. Aš Mikoločienę trum­
pai kvočiau, tačiau ji neprisipažino, bet prisipažinimo
ir nereikėjo, nes prieš ją kalbėjo pranešimai su jos
6 Užsak. Nr. im u
parašu. Buvo apie tai pranešta gestapui, ir buvo gau­
tas įsakymas Mikoločienę likviduoti. Ji tikrai yra lik­
viduota ir palaidota tame pat miškelyje Palangos pu­
sėj. Po jos likvidavimo gestapo valdininkai, gavę
naujų duomenų iš kitų šnipų parodymų, norėjo dar
ją kvosti, bet jau buvo per vėlu. Ji buvo susilaukus
šnipo likimo. Mikoločienė buvo likviduota ne tą pa­
čią dieną, kai mirė Kupšienė, tačiau nei vienos lik­
vidavimo, nei kitos staigios mirties datų neatsimenu.
Apie Stonkų Juozą.
Neatmenu, nuo kurio laiko ir kieno sulaikytas
Kretingos kalėjime sėdėjo saugumo policijos Kretin­
gos rajono viršininko žinioje Stonkus Juozas. Jis nepri­
klausomos Lietuvos laikais buvo pasižymėjęs chuliga­
nas ir už tai, ir už vagystes baustas daug kartų. Pas
mus jis buvo įtariamas kaip NKVD agentas, padaręs
išdavimų, dėl kurių yra nukentėję burmistras Damb­
rauskas ir dar vienas asmuo, rodos, technikas Urbai-
tis. Prisimenu, kad jo pranešimų buvo rasta ir NKVD
įstaigoje. Tie pranešimai buvo įjungti į bylą-kvotą,
tačiau kur ta kvota yra, negaliu pasakyti, nes, kaip
aukščiau minėjau, kvotų registracija priklausė Ku-
niučiui Petrui. Rajone tik šiandien suradau paties įta­
riamojo parodymo nuorašą, kurį pridedu prie šio
savo parodymo. Pagal bendrą tvarką Stonkus taip pat
buvo perduotas gestapui spręsti ir jis 1941 metų ru­
denį, smulkios datos neatmenu, buvo sulikviduotas.
Apie Gricių, vardo neatsimenu.
Neatsimenu, kokio vokiečio pareigūno buvo pri-
statytas Gricius už spekuliaciją ir lupikavimą. Tuo rei­
kalu aš jį kvočiau. Kvotimo datos neatsimenu. Tą
patį vakarą iškviestas Gricius buvo pasiųstas atgal

m
į kalėjimą, kur jį lydėjo policininkas Būda, dabar tar­
naująs Šačių policijos punkte. Tuoj pat po Griciaus
išvedimo Būda, grįžęs įstaigon, man pranešė, kad
Gricius iš jo pabėgęs netoli kalėjimo. Gricius, kiek
atsimenu, buvo kaltinamas tik spekuliacija ir lupika­
vimu. Kaip tik tuo reikalu jį ir kvočiau. Griciaus paro­
dymą perdaviau p. Jakiui, o kur jis jį padėjo, neži­
nau. Kvotų knygoje kvota apie Gricių neįregistruo­
ta, tačiau ir čia pakartoju, kad registracija buvo
Kuniučio reikalas. Apie Griciaus pabėgimą iš Kretingos
nuovados į rajoną buvo atsiųstas Būdos raportas, ta­
čiau kur jis yra, ar prie Griciaus kvotos, ar kur ki­
tur, nežinau. Su Gricium aš asmeniškai susipažinau
Kretingoje, sėdėdamas su juo vienoje kameroje bol­
ševikų kalėjime. Drauge su juo sėdėjau apie mėne­
sį laiko. Gricius buvo rusų sulaikytas, kaip jis pats
kitiems kaliniams aiškinosi, už chuliganizmą. Toks
jis iš tikrųjų ir buvo. Kaip buvusį policijos pareigūną,
jis mane dažnai pašiepdavo ir pasidžiaugdavo, kad
areštuotas «faraonas». Tačiau aš mačiau, kad tai yra
žemos moralės žmogus ir jo blevyzgų nepaisiau. Jei
aš būčiau norėjęs jam už įžeidinėjimus keršyti, jį
«likviduoti», turėjau tam daugybę progų, nes Gricius
Kretingoje visą laiką gyveno ir spekuliavo su vokie­
čių kariais. Jį sulaikė ne saugumo policija, o vokie­
čiai ne kaip komunistą, bet kaip spekuliantą. Aš tu­
rėčiau būti labai žemos moralės žmogus, jei būčiau
tokį žemą darbą padaręs, chuliganą Gricių už asme­
niškus įžeidimus likvidavęs arba tardydamas užmušęs.
Jei kalbėti apie kerštą, aš galiu drąsiai tvirtinti, kad
aš puikiai žinau, dėl kieno liežuvio aš ir kiti su ma­
nim drauge aštuoni’ asmenys buvo bolševikų areštuo­
ti. Kadangi tas žmogus buvo tiesiog tik silpnavalis ir
išplepėjo daugiau negu reikėjo plepėti, kadangi jis
nebuvo komunistas ir kadangi mes visi, per jį pa-
puolusieji, laimingai iš kalėjimo grįžome, aš tylė­
jau ir tyliu, nors tą poną galėjau seniai į kalėjimą
patupdyti. Ąš savo asmeniškiems kenkėjams nekerši­
ju, nes kerštą laikau labai žemu nusmukimu, saugumo
valdininkui negarbingu dalyku. Kas man tokį šlykštu­
mą primeta, tas yra provokatorius. Jei jis turi drąsos,
tegu stoja man į akis ir tegu pasako, ką prieš mane
turi. Tada pažiūrėsime teisybės ir žinosime, su kuo
turime reikalą. Dar pridedu, kad aš nežinau, kas
skelbė Griciaus ieškojimą, nes, kaip jau kelis kartus
minėjau, raštinės darbas ne man priklausė.
Apie AlonderĮ.
Buvo iš Darbėnų policijos nežinau kieno parėdy­
mu pristatytas man ir toks žmogus. Atsimenu, kad jis
buvo įtariamas NKVD agentu, išdavęs bolševikams
atsargos kapitoną Žadvydą* ir, rodos, turėjęs ryšį su
rusų pasienio štabu, su špionažu Vokietijoje bolše­
vikų naudai. Aš apie tai jį klausinėjau, tačiau Alon-
deris buvo užsispyręs ir sakėsi nieko bendra su komu­
nistais neturėjęs. Prisimenu, kad jo labai trumpą pa­
rodymą aš užrašiau, tačiau kur tas parodymas dabar
yra, nežinau. Rajono kvotų knygoje tokia kvota neįre­
gistruota. Per apklausinėjimą buvo ir gyvas liudyto­
jas Žadvydas. Prisipažįstu, kad, Alonderiui ėmus aki­
plėšiškai meluoti ir elgtis labai arogantiškai, kirtau
porą kartų ausin ir jam, tačiau jokiu būdu nebuvo pri­
eita iki to, kad jį betardydamas būčiau užmušęs. Jei
jau kalbėti apie žmogaus užmušimą betardant, tai ma­
no ir kito, neprisimenu kurio, tarnautojo užkirtimą

* Žadvydas parodė Januševičiui, kad jis nežino, kieno įskųs­

tas jis buvo suimtas. (Red.)
 Alonderiui negalima vadinti mušimu. Žinau, kad ir
Alonderis, kaip NKVD agentas, buvo pristatytas ges­
tapui spręsti ir buvo likviduotas, sušaudytas. Tačiau
dar kartą tvirtinu, kad aš jo savavališkai neužmu­
šiau.
Iki šiol man primestus kaltinimus kategoriškai at-
remiu ir jų neprisiimu. Jei bus iš manęs reikalaujama
smulkesnių parodymų, kiek žinosiu ir atsiminsiu, duo­
siu, tačiau niekada neprisipažinsiu to, ko nesu pada­
ręs. Jei kas turi drąsos melagingai skųsti ar liudyti,
tegu liudija viešai. Kiek turėsiu galimybės, tuos vi­
sus kaltinimus viešai ir garbingai atremsiu.
Jei kam nors taip smulkiai mano ir mano virši­
ninko p. Jakio nusikaltimai buvo žinomi tada, kai
tuos nusikaltimus mes «darėme», kodėl nesielgė gar­
bingai ir tada tų nusikaltimų aikštėn nekėlė arba ne-
užkirto kelio naujiems nusikaltimams? Kodėl tik vė­
liau buvo pradėta išgalvoti visokias melagystes ir
pinti intrigas? Matyti, kad aš ir mano viršininkas p.
Jakys turime priešų. O kad priešų turime, tai aš pui­
kiausiai žinau. Priešas — žemos moralės žmogus, o
gal ir komunistas ar jiems palankus asmuo, gal kokio
sušaudyto komunisto giminaitis — gali visokiausių
provokacijų išgalvoti, gali net melagingų liudytojų,
tokių pat niekšų, kaip ir jis pats, sugalvoti, surasti.
Ir jei tokiems neteisingiems liudytojams ar skundė­
jams tikėti, tai nieko kito nelieka daryti, kaip pasaky­
ti: «Darykite, ponai, ką išmanote. Jei tikite mela­
giams, man nieko kito neliko kaip tiktai pasakyti:
tai yra melas, ir laikau savęs žeminimu dėl melagys­
čių aiškintis». Daugiau nieko, parodymą rašiau sava­
rankiškai.
69
 Kretinga, 1942.XII.16.
5. Kuniutis Petras
Nuo 1934 m. gegužės mėn. 4 d. iki 1940 m. bir­
želio mėn. 18 d. tarnavau Kretingos apskrities viešo­
joje policijoje. Nuo bolševikų buvau pabėgęs į Vo­
kietiją ir grįžau bolševikus išvijus. Grįžęs pradėjau
tarnauti Kretingos kriminalinėje policijoje. Dabar esu
kriminalinis vyr. inspektorius. Iki 1942 m. balandžio
mėn. 18 d. buvau Jakio žinioje, tačiau dirbau krimi­
nalinio sekimo srityje.
Nors dirbau kriminalinėje srityje, kadangi mūsų
skyrius buvo bendrose su saugumo policija patalpose,
man teko girdėti ar iš dalies matyti saugumo poli­
cijos pareigūnų veiksmus. Prisimenu, kad pereitais
metais, tikslesnės datos neatsimenu, buvo duotas pa­
rėdymas Darbėnų policijai sulaikyti ir pristatyti į sau­
gumo policiją Alonderį, kurio vardo ir kilimo vietos
nežinau. Jis buvo įtariamas išdavęs kapitoną Žadvydą.
Kas, kaip ir kada jį tardė, man matyti neteko, taip
pat nežinau ir Alonderio likimo. Tačiau buvęs saugumo
valdininkas Kubilius Stepas man papasakojo, kad
Alonderis buvo užmuštas ir išvilktas į kiemą, kur prie
šulinio pasakęs: «Nors ir mirštu, bet esu nekaltas». Ar
jis buvo įmestas į daržinę, aš nemačiau ir nežinau.
Dar nepriklausomos Lietuvos laikais tarnaudamas
Kretingos policijoje, Kupšienę ir jos šeimą gerai pa­
žinojau. Rupšienė buvo dviejų namų savininkė, labai
religinga, apie 65—68 metų amžiaus ir komunistė ne­
buvo, bent, mano manymu, tokia negalėjo būti. Prisi­
menu gerai, 1939 ar 1938 metais Jakys su Rupšienės
sūnumi Aloyzu Rupšiu šaulių klube buvo susimušę.
Po to Rupšys už neva pasipriešinimą Jakiui buvo iš­
gabentas į darbo stovyklą. Tačiau iš ten paleistas,
Rupšys, jausdamasis nekaltas, iškėlė Jakiui bylą. Kaip
70
byla pasibaigė, aš nežinau. Rodosi, kad prieš Jakį
biivo iškėlusi bylą ir Rupšytė už išvadinimą.. .* Kiek
man žinoma, Jakys ant Rupšienės buvo piktas už tai,
jog ši paskleidusi mieste gandus, kad Jakys nekaltai
sumušęs jos sūnų ir jos dukterį išvadinęs.. .** nors,
kiek prisimenu, esu girdėjęs kalbant, kad, rodos, Rup­
šytė buvo pristačiusi liudijimą esanti dar nekalta.
Pereitais metais, datos neatsimenu, tik žinau, kad buvo
po pietų, Rupšienė buvo suimta ir sėdėjo nuovadoje
ant sofos. Paskui ji buvo iššaukta į Jakio ir Bražinsko
kabinetus, bet, kas ten jai pasakyta, girdėti neteko.
Rytojaus dieną, atėjęs į įstaigą, Rupšienės neberadau.
Po kiek laiko valdininkas Kviecinskas man papasako­
jo, kad Rupšienė su kitomis moterimis buvo vežama
kažkur, bet kai mašina išsuko iš vieškelio, jos tuoj
supratusios, kad vežamos į mišką, ir pradėjusios šauk­
ti. Kad nebūtų triukšmo, Rupšienę ir buvusią su ja
kitą moterį Smilgys sunkvežimyje užmušęs kuolu.
Toje egzekucijoje dalyvavo valdininkas Kviecinskas,
kuris, manau, galės duoti smulkesnių parodymų. Rup­
šytė su Rupšiu taip pat buvo suimti, ir nežinia koks
jų likimas būtų buvęs, jeigu nebūtų įsikišę vokiečiai
ir nebūtų juos išgabenę į Klaipėdos miestą, kur jie
dabar, kiek man žinoma, dar gyvi tebėra. Žinau, kad
Rupšienė buvo palaidota be jokios kvotos. Man gerai
yra žinoma, kad Rupšienė iš viso nebuvo tardoma ir
jokios kvotos protokolai nebuvo surašyti. Jeigu ir
yra surašytas koks kvotos protokolas, tai aš manau,
kad jis buvo surašytas jau po Rupšienės mirties. Apie
Mikoločienės likimą aš nieko nežinau.
Prisimenu, pereitais metais, datos nepamenu, sau­
gumo policijoje, Bražinsko kabinete, buvo kvočiamas

* ir ** necenzūriniai žodžiai. (Red.)

f\
ir buvo laibai sumuštas Gricius. Kas jį mušė, aš ne­
žinau. Rytojaus dieną atėjęs į įstaigą, sužinojau, kad
Gricius, vedamas į kalėjimą, nuo policininko pabė­
gęs. Kiek vėliau pasklido mieste gandai, kad Gricius
buvo užmuštas ir tik buvo sugalvotas «pabėgimas»
nuslėpti nusikaltimui. Apie tai, manau, galėtų parody­
ti policininkas Būda, kuris neva vedęs Gricių į kalė­
jimą. Kiek prisimenu, Gricius buvo suimtas dėl kaž­
kokios kontrabandos.

Apie Stonkų nieko nežinau.

Tardymai ir, mano manymu, per žiaurūs mušimai
dažnai vykdavo ir dienos metu. Kadangi mušamieji
kelia triukšmą ir tatai girdėjo nuovados policijos
tarnautojai ir ateinantieji interesantai, tai dažniausiai
buvo mušama nakties metu. Mušama buvo guminėmis
lazdomis, kurių viena, atsiskiriant kriminalinei poli­
cijai nuo saugumo policijos, buvo paimta į krimina­
linę policiją ir dabar yra čia, kriminalinės policijos ra­
jono įstaigoje. Šitą guminę lazdą, tamstai reikalaujant,
perduodu. Pažymiu, kad tada viešosios, krimina­
linės ir saugumo policijos patalpos buvo vienuose
namuose.
Kubilių Stepą pažįstu kaip saugumo policijos val­
dininką nuo to laiko, kai jis pradėjo tarnauti krimi­
nalinėje policijoje. Anksčiau jo nepažinojau. Teko
girdėti, kad Jakys su Kubilium dėl nuomonių skir­
tumų arba dėl kitų dalykų buvo susimušę. Po to jie,
rodosi, buvo susitaikę, bet vėliau Kubilius buvo pra­
dėjęs kelti Jakio nusikaltimus ir, manau, kad dėl to
dabar jis yra areštuotas.
72
 Kretinga, 1942.XII.16.
6. Kuniutis Petras*
Kvočiamas kriminalinės policijos vyr. inspektorius
Kuniutis Petras pareiškė, kad vieną kartą jis buvo
užėjęs į Bražinsko kabinetą, bet Bražinskas tuo pačiu
momentu buvo pašauktas į kitą kambarį prie telefono.
Ir Kuniutis likęs Bražinsko kabinete vienas. Ant stalo
jis pamatė kvotos protokolą, kuriame Kupšienė Emi­
lija prisipažįsta, kad ji bolševikų metu veikusi komu­
nistų naudai ir jos bute vykdavo komunistų susirin­
kimai. Protokolas buvo “visiškai užbaigtas, tačiau ja­
me Kupšienės parašo nebuvę. Kuniutis šitą protokolą
matęs praėjus jau apie 1—2 mėnesius po Kupšienės
nužudymo. Tą pačią dieną Bražinskas prašė Kuniutį
nueiti kartu su juo į Kupšienės butą padaryti kažko­
kią kratą. Nuvykęs kratos daryti, Bražinskas ieško­
jęs Kupšienės paso. Kratos metu Kupšienės paso ne­
radęs, jis grįžo atgal. Kuniutis pareiškė manąs, kad
Bražinskas ieškojęs Kupšienės paso tam, kad, įgijęs
Kupšienės parašo pavyzdį, galėtų padirbti Kupšienės
parašą jo matytame protokole.
Šito pareiškimo Kuniutis įtraukti į jo parodymo
protokolą nesutiko, nes jis bijąs Bražinsko keršto, ku­
ris dar tebesąs Kretingoje.
Kretinga, 1942.XII.16.
7. Kviecinskas Povilas
Viešojoje policijoje tarnavau nuo 1934 m. rugsė­
jo mėn. 7 d. iki 1940 m. rugpiūčio mėn. 1 d. Bolševi­
kus išvijus iš Lietuvos, vėl grįžau policijos tarnybon
ir iki šiol dirbu kriminalinės policijos rajone, Kretin­
goje. Kretingos saugumo policijos viršininkas Jakys

* Šis parodymas buvo vėliau tardytojo surašytas iš Kuniučio

pasakojimo. (Red.)

П
buvo labai žiaurus, kerštingas ir provokuodavo savp
asmeninius priešus. Kvosdamas jis surašydavo proto­
koluose tai, ką pats norėdavo, o paskui mušimu pri­
versdavo kvočiamąjį pasirašyti. Man tas viskas yra
žinoma todėl, kad aš nors dirbau kriminalinio seki­
mo srityje, tačiau iki 1941 m. balandžio 18 d.,* krimin.
ir saugumo policijos įstaigoms esant vienoje patalpo­
je, dirbau faktinai Jakio žinioje. Tokie tardymai nors
vykdavo ir dienos metu, tačiau daugiausia jie būdavo
naktį.'Esu matęs, kad ir pats Jakys tardomuosius muš­
davo. Suimtieji buvo mušami guminėmis lazdomis,
kabeliu, t. y. tam tikra plienine viela, aplieta švinu.
Kai kvosdavo Bražinskas, tai policininkas Smilgys da­
lyvaudavo kaip egzekutorius. Smilgys paprastai par-
mesdavo suimtąjį ant grindų, su koja primindavo jam
gerklę, kad mušamasis nerėktų, mindydavo kojomis
krūtinę, spardydavo kojomis pašones ir pan. Girdė­
jau juos besigiriant, kad jie suimtuosius dar kažkaip
tarp dviejų kėdžių pakardami kankindavo, tačiau aš
pats to nemačiau. Pats savo akimis esu matęs, kad
suimtieji mušami ir su dabar man parodyta gumine
lazda. (Kvočiamajam buvo parodyta guminė lazda.)
Bė to, kvočiamieji buvo mušami ir pistoletų rankeno­
mis. Kaip žinau, visa tai buvo daroma Jakio įsakymu.
Apie Alonderį ir Gricių aš nieko nežinau.
1941 m. liepos pabaigoje, ar rugpiūčio pradžioje,
aš, atėjęs į įstaigą, radau besėdint ant sofos Kretin­
gos miesto gyventojas Kupšienę ir Mikoločienę. Bra­
žinsko pavestas, aš Mikoločienę apklausiau ir sura­
šytą kvotos protokolą perdaviau jam. Ar buvo kvosta
Kupšienė, aš nežinau. Mačiau, Kupšienė tada nuova­
doje verkė ir prašėsi paleidžiama. Jakys kalbėjo: «Tu

* Si data klaidingai užrašyta. (Bed.)

74
ir tavo sūnus, ir duktė mane provokuojate, norite man
įkąsti ir norėjote manė bolševikams išduoti. Jūs jau
nuo seniai mane provokuojate. Todėl aš jus dabar su­
tvarkysiu». Be to, rodos, esu iš Smilgio girdėjęs, kad
prie bolševikų Kretingoje buvo suruoštas kažkoks vai­
dinimas apie Jakį. Tačiau kieno iniciatyva tas vaidi­
nimas buvo suruoštas, kas ir kur vaidino, aš nežinau.
Už ką buvo suimtos Kupšienė ir Mikoločienė, aš neži­
nau. Tiesa, Bražinskas man liepė kvočiant Mikoločie-
nę paklausti, kokius ji planus iš Klaipėdos yra perda­
vusi pas ją gyvenusiam bolševikų karininkui. Mikolo­
čienė kvočiama pareiškė, kad apie tai nieko nežinanti,
tai aš ir užprotokolavau. Kvotos metu nei Mikoločie­
nė, nei Kupšienė mušamos nebuvo. Esu girdėjęs iš
žmonių, kad Jakys Aloyzą Kupšį kažkada yra sumušęs.
Kupšys dėl to padavęs prieš Jakį skundą. Tačiau
pats Kupšys yra sėdėjęs Dimitravo priverčiamųjų dar­
bų stovykloje. Suimtos Kupšienė ir Mikoločienė su­
ėmimo dienos' naktį Jakio įsakymu turėjo būti išvež­
tos į Palangą. Jos abi buvo susodintos į sunkvežimį,
gi palydovų sudėtį sudarė valdininkas Bražinskas.
Gerai atsimenu, šoferiavo Valatka, o tas moteris lydė-
jome aš, Kontautas, Smilgys ir Kubilius Stepas. Ar ve­
žant dalyvavo ir valdininkas Bražinskas, aš dabar
neatsimenu, nes tai jau seniai buvo. Pavažiavus už
Kretingos apie 2 kilometrus Smilgys sunkvežimyje at­
sistojo, išsitraukė iš po sėdynės specialiai parengtą laz­
dą, kuria iš pradžių smogė Mikoločienei per galvą,
o po to ir Kupšienei. Lazda buvo apie 80 cm ilgio
ir apie 10 cm storio drūtgalys. Po to Smilgys įsakė
mašiną pasukti į krūmus. Pavažiavus apie 100 metrų
nuo vieškelio, mašina sustojo prie jau iš anksto iš­
kastos duobės ir čia abiejų moterų kūnai buvo išmesti
iš sunkvežimio. Atsimenu, kad Smilgys vienai kažku­
75
riai tų moterų dar dūrė į krūtinę kažkokiu durklu
ir numovė jai nuo piršto vieną ar du aukso žiedus,
kuriuos pasiėmė sau. Ar jis dūrė ir antrai moteriai,
aš dabar neatsimenu. Atsimenu, kad, įverstos į duobę,
tos moterys dar gargaliavo. Pasiėmę iš sunkvežimio
kastuvus, lavonus užkasėme. Grįžtant atgal, sunkve­
žimio sėdynės buvo kraujuotos ir ant jų negalima
buvo sėdėti. Kiek atsimenu, Smilgys sunkvežimyje
užmušė Kupšienę ir Mikoločienę, suduodamas ne po
vieną sykį, bet kiek reikia. Be to, žinau, kad nužu­
dytos Mikoločienės turtą pasidalijo Jakys ir Bražins­
kas. Bražinsko bute esu matęs Mikoločienės sofą, kuri
paskui jau atsidūrė saugumo policijos rajono įstaigoje.
Kuris jų ir kuriuos kitus Mikoločienės daiktus pasi­
ėmė, aš nežinau*.
Kadaise saugumo policijoje, Jakio žinioje, tarnavo
ir Kubilius Stepas. Girdėjau, kad vieną kartą, būdami
girti, Jakys su Kubilium buvo susimušę ir tuoj po
to Kubilius buvo atleistas. Vėliau Kubilius buvo pra­
dėjęs kelti Jakio nusikalstamus darbus viešumon. To­
dėl jis buvo greitai suimtas, perduotas gestapui ir
išvežtas į Vokietiją. Kada Kubilių išvežė į Klaipėdą,
į Kretingą buvo atvykęs kažkoks gestapo valdininkas
daryti kvotos. Tada Jakys, pasišaukęs mane, griežtai
įsakė, kad, jei aš Kupšienės ir Mikoločienės reikalu
būčiau kvočiamas, turiu pasakyti, jog prie Kupšienės
ir Mikoločienės išvežimo aš nedalyvavau ir apie tai
iš viso nieko nežinau. Be to, Jakys dar pasakė: «Jei
prasižiosi, tai ir tau bus taip, kaip Kubiliui». Iš to jo
pasakymo supratau, kad ir aš galiu būti suimtas. Ta­
čiau apie tas moteris manęs niekas nekvotė.

* Mikoločienės turtą pasisavinti buvo tikroji jos užmušimo

priežastis. (Red.)

76
 Prisimenu, kad 1941 m. rudenį, smulkesnės datos
dabar neatsimenu, vieną naktį buvo toks įvykis, kurį
aš pats asmeniškai mačiau. Tuo laiku įstaigoje buvo
-keletas sulaikytų asmenų. Jų pavardžių aš nežinau,
bet kiek prisimenu, vienas iš jų, rodos, buvo Platelių
girininkas Dapkus. Kuris iš saugumo policijos parei­
gūnų tada buvo patalpose, aš neprisimenu. Tik žinau,
kad vienas iš saugumo policijos pareigūnų suimtuo­
sius po vieną išvesdavo iš įstaigos patalpų į kiemą,
o čia prie laiptukų lauke su kuolu rankose stovėjo
Smilgys, kuris išvestajam smogdavo tuo kuolu per
galvą ir jį užmušdavo. Taip tada rodos, buvo užmuš­
ti trys ar keturi vyrai. Vėliau jie buvo sunkvežimiu
išvežti ir kažkur palaidoti. Aš prie tų lavonų išvežimo
ir laidojimo nedalyvavau. Kas, kada ir kur juos iš­
vežė, nežinau. Vykstant toms žudynėms, aš stovėjau
budinčio kambario tarpdury ir viską pats savo aki­
mis mačiau. Tas viskas buvo nakties metu, bet va­
landos aš neprisimenu. Kiek žinau, Jakio pageidavi­
mas buvo toks: nekelti triukšmo ir taupyti šovinius,
todėl žmonės buvo likviduojami užmušant kuolu.

Kretinga, 1942.XII.16.
8. Putrius Feliksas
Esu Kretingos valsčiaus viršaitis. Jakį pažįstu nuo
senų laikų. Jakys yra labai kerštingo būdo, nieko
niekam nedovanojęs, labai nesąžiningas.
Darbėnų valsčiaus gyventoją Alonderį mažai te­
pažinojau ir negaliu apie jį nieko nei blogo, nei gero
pasakyti. 1941 m. liepos mėnesį, dienos neatsimenu,
buvęs saugumo valdininkas Stepas Kubilius man pa­
pasakojo, kad, esą, vakar vakare jų įstaigoje užmušė
Alonderį. Jis man pasakė, kad tada Alonderį mušė
Smilgys, policininkas Būda, valdininkas Bražinskas ir
Žadvydas. Alonderis buvo įtariamas išdavęs bolše­
vikams Žadvydą. Kubilius man sakė, kad nors Alon­
deris buvo muštas tiek, kol buvęs užmuštas, tačiau,
kad buvo išdavęs bolševikams Žadvydą, neprisipaži-
nęs. Alonderis be sąmonės buvo išmestas į kiemą ir
apipiltas vandeniu, atsipeikėjęs pasakęs: «Nors jūs
mane ir užmušite, bet aš esu nekaltas». Kur Alon­
deris yra palaidotas, aš nežinau. Kitą dieną aš pa­
siteiravau savo gero pažįstamo nuovados tarnautojo
Rožausko, kas ten atsitikę su Alonderiu. Rožauskas
man visa tai patvirtino, ką man buvo sakęs Kubilius,
ir perspėjo, kad aš apie tai niekam nieko nesaky­
čiau. 1941 m. birželio mėn. 28 d. buvo suimta Kre­
tingos gyventoja Emilija Kupšienė. Aš ją seniai ge­
rai pažinojau ir žinau, kad ji buvo dora ir tikinti
moteriškė, kas dieną eidavo į bažnyčią. Ji buvo ?ena
moteris, virš 65 metų amžiaus, vos paeidavo gatve.
Turėjo du didelius namus. Aš tikrai žinau, kad ji vie­
nuose namuose pati gyveno, o kituose namuose bol­
ševikų laikais buvusi ligoninė, dėl to ji bolševikų la­
bai nekentė. Kupšienė stebėdavosi, kaip ji nepakliuvo
į bolševikų nagus, nes aš pats žinau, kad Kupšienė
bolševikus prie progos tiesiai į akis vadindavo dris­
kiais. Šiaip jau Kretingos gyventojai stebėjosi, kodėl
tokia sena moteris, kaip Kupšienė, Jakio buvo suimta.
Dar nepriklausomos Lietuvos laikais, atsimenu, Jakys
buvęs sumušęs Kupšienės sūnų Aloyzą Kupšį. Jakys
pasistengė, kad administracijos organai atiduotų Aloy­
zą Kupšį į darbo stovyklą. Kupšys, išėjęs iš darbo
stovyklos, iškėlė Jakiui bylą. Be to, Jakiui dar buvo
iškelta viena byla dėl Kupšytės įžeidimo žodžiu. Ja­
kys nepriklausomos Lietuvos laikais Kupšį sumušė už
П
 tai, kad šis vakarėlyje buvo sušukęs «heil Hitler»*,
Senoji Rupšienė ir dabar, kalbėdamasi su žmonėmis,
neiškęsdavo nepriminusi, kad jos sūnus anais laikais
Jakio buvo sumuštas už žodžius «heil Hitler». Dabar
kaip tik čia vokiečiai, o Jakys smaugia žmones, girdi,
kaip čia yra? Už tai ji nuo Jakio, t. y. už savo tokias kal­
bas dabar ir nukentėjo. Kubilius man pasakojo, kad jis
pats girdėjęs, kaip Jakys išvežamai Rupšienei pasa­
kęs: «Tu davei savo sūnui 500 litų, kad prieš mane
vestų bylą, dabar savo atsiimsi». Tai buvę, kaip Ku­
bilius man pasakojo, 12 valandą naktį. Jakys tuo me­
tu liepęs kartu paimti ir Mikoločienę. Kubilius man
pasakojo, kad, išvežant Rupšienę ir Mikoločienę, da­
lyvavęs jis, t. y. Kubilius, šoferis Valatka ir Smilgys.
Anot Kubiliaus, abi šios moterys buvo nuvežtos Pa­
langos link į miškelį prie seniau jau iškastos duo­
bės. Policininkas Smilgys dar sunkvežimyje užmušęs
kuolu Mikoločienę. Tuo metu Rupšienė pradėjo verk­
dama prašyti pasigailėti, bet ir ji Smilgio buvusi su­
dorota. Anot Kubiliaus, tatai buvo įvykdyta Jakio
įsakymu. Išmestos iš sunkvežimio abi moterys dar
tebebuvusios gyvos. Smilgys jas pribaigė, perdur-
damas durtuvu. Smilgys, pastebėjęs ant Mikoločienės
rankos auksinius žiedus, juos numovė ir pasiėmė.
Be to, Kubilius man pasakojo, kad po to Jakys ir Bra­
žinskas pasidalijo Mikoločienės daiktus, iš kurių Ja­
kys pasiėmęs veidrodį ir 4 lagaminus su baltiniais,
o Bražinskas — plačią sofą. Mikoločienės aš nepažįstu
ir nieko apie ją neturiu pasakyti. Nužudžius Rupšie­
nę, jos duktė pradėjo ieškoti savo motinos. Rupšytė
buvo religinga ir dalyvavo bažnyčios chore. Nei Kup-

* Kupšys A., gyv. dabar Kretingos mieste, neigia, kad jis būtų
taip sušukęs. Jis sako, - kad galėjęs sušukti «heil trys litrai», pa­
juokdamas tą šūkį. (Sėd.)
79
šys Aloyzas, nei jo sesuo Kupšytė Emilija bolševikų
metais jokioms organizacijoms nepriklausė. Kupšytė
buvo suimta čia pat, o Kupšys — Klaipėdoje. Kupšys
buvo atgabentas į Kretingą, bet, vokiečiams įsikišus,
Kupšys su Kupšytė buvo išgabenti į Klaipėdą. Mes,
t. y. aš ir kiti Kretingos miestelio gyventojai, žino­
dami, kaip tikrai viskas buvo, surašėme Klaipėdos
gestapui prašymą, kad vokiečiai įsikištų ir neleistų be
reikalo žudyti nekaltus žmones. Be to, aną kartą Ku­
bilius man dar pasakė, kad Jakys bus kažką prieš
Kupšius sufabrikavęs, nes Jakys turįs rašomąją ma­
šinėlę rusišku šriftu ir, reikalui esant, sufabrikuojąs
reikalingus inkriminuojamus dokumentus.
Gricių aš taip pat gerai pažinojau. Jis buvo pa­
prastas Kretingos miesto darbininkas, mokėjo vokie­
čių kalbą ir su vokiečiais kartais paspekuliuodavo.
Už spekuliaciją vokiečiai jį sulaikė ir perdavė Jakio
žinion. Kubilius man pasakojo, kad Gricius buvo nak­
ties metu iš kalėjimo atvestas į saugumo policiją
tardyti, gi saugumo policijos pareigūnai tuo metu visi
buvę girti ir betardydami Gricių užmušę. Kurie bū­
tent saugumo policijos pareigūnai Gricių užmušė, Ku­
bilius man nepasakė. Anot jo, Jakio tuo metu įstai­
goje nebuvę. Jakį jie suradę tuo metu pas Kostą
Novogrodskį. Jakys, atvykęs į įstaigą, gulintį sumuštą
Gricių paspyręs koja ir pasakęs: «А-a-a, dėl to tai
nieko». Tuojau Jakys sugalvojo išeitį. Jis liepė
užbaigti dar nebaigtą rašyti Griciaus parodymą, o
užbaigus liepė Novogrodskiui pasirašyti tą protokolą
Griciaus vardu. Novogrodskis po protokolu parašęs
Griciaus pavardę kaire ranka. Novogrodskis tuo metu
buvęs labai girtas. Po to Jakys pasišaukė policininką
Būdą ir liepė jam parašyti raportą, jog Gricius, jo
vedamas į kalėjimą, pabėgęs. Būda tokį raportą ir pa-
80
rašęs. Kubilius Stepas man sakė, kad Griciaus lavoną
palaidoti kitą naktį išvežė jo brolis Kubilius Kostas,
tada buvęs šoferiu. Kur Gricius yra palaidotas, aš ne­
žinau. Apie tai galėtų parodyti Kubilius Kostas.
Be to, Kubilius man yra pasakojęs, kad 1941 m.
lapkričio mėn. 30 d. pono Jakio buvo sulaikytas ir
tą pačią dieną žydų kapinėse sušaudytas su grupe
kitų ir pilietis Stonkus. Anot Kubiliaus, Stonkus ne­
buvęs joks komunistas. Kubilius pasakojo man, kad
prieš kelerius metus valdininkas Bražinskas su Ston­
kum dėl kažkokių mergų buvo susimušęs. Dėl to py­
kosi, o dabar, pasitaikius progai, Bražinskas suvedė
su Stonkum savo sąskaitas. Plačiai yra paplitę gandai,
kad yra išžagintų suimtųjų mergaičių, kurios vėliau
buvusios nužudytos.
Pernai aš pats mačiau, kaip prie valsčiaus būs­
tinės Bražinskas, Smilgys ir Jakys tarpusavyje tampėsi
kažko, o Smilgys tuo metu sakė norįs eiti pas suimtą­
sias mergaites. Tačiau kiti jį nuo to sulaikė. Girdėjau
tuo pat metu Jakį kalbant: «Esame girti, eikime namo,
nes galima sukelti daboklėje triukšmą».
Yra buvę atsitikimų, kad Bražinskas pasikviesdavo
mane* į įstaigą parodyti kokį nors suimtąjį ir mano
akivaizdoje pats labai žiauriai suimtuosius mušdavo.
Mušdavo juos su gumine lazda. Dabar man parodytoji
guminė lazda yra ta pati, kuria Bražinskas suimtuosius
mušdavo. (Liudininkui buvo parodyta guminė lazda.)
Kubilius, kai jau jis buvo atleistas iš tarnybos, pa­
kartotinai man skundėsi, kad bijąs dabar čia gyventi,
nes gali Jakys imtis keršto, kadangi jis, esą, žinąs
visus Jakio nusikalstamus veiksmus. Jakys, norėda-

* Putrius F. buvo vienas iš buržuazinių nacionalistų vadų Kre­

tingoje, dažnai dalyvavęs tardant suimtuosius. (Red.)
6 Užsak. Nr. 1770 81
mas išvengti atsakomybės už savo nusikaltimus, skun­
dė Klaipėdos gestapui Kubilių, kuris vėliau buvo iš­
vežtas į Klaipėdą ir lig šiol dar neatsirado.

Kretinga, 1942.XII.16.
9. Novogrodskis Kostas
Esu Kretingos apskrities Metrikacijos biuro vedė­
jas.
Nuo karo pradžios iki pereitų metų spalio mėnesio
buvau rusų karių internuotų šeimų stovyklos komen­
dantu. Politiniu atžvilgiu stovykla buvo Jakio prie­
žiūroje, tarnybiniu atžvilgiu turėjau su Jakiu reika­
lų ir todėl dažnai užeidavau pas Jakį į įstaigą. Įstai­
goje matydavau, kaip Jakys, Bražinskas, Kontautas ir
Smilgys mušdavo tardomuosius. Tokių mušimų esu
matęs apie šimtą. Paprastai būdavo taip, kad Bražins­
kas rašydavo kvotos protokolą, o Jakys, Smilgys ir
Kontautas tardomuosius mušdavo guminėmis lazdomis
iki sąmonės netekimo. Vėliau tokius sumuštus be są­
monės išvilkdavo į koridorių arba į policijos kiemą
ir, atgaivinę vandeniu, vėl įtempdavo į įstaigą. Bra­
žinskas surašydavo tokius protokolus, kokius norė­
davo, ir priversdavo mušimu tardomuosius juos pasi­
rašyti, net pastariesiems nežinant, kas protokole yra
parašyta. Tokius sufabrikuotus protokolus jis pasiųs­
davo Tilžės gestapui. Jakys man pasakojo, kad vo­
kiečiai stebisi, kokį gerą Jakys turi tardytoją, kuris
taip puikiai praveda kvotas. Vokiečiai, skaitydami
tokias kvotas, manydavo, jog kaltinamasis neva pats
buvo prisipažinęs kaltas, tačiau tikrenybėje tokie «pri­
sipažinimai» ir «parodymai» buvo grynas prasimany­
mas, tokiomis «kvotomis» Jakys klaidino vokiečių
gestapo pareigūnus, dėl to nukentėjo daugelis nekaltų
žmonių. Šiaip nukentėjusiųjų ir užmuštųjų pavardžių
82
aš nežinau, nes tokių žmonių buvo begalės. Tačiau aš
atsimenu tokį faktą: vieną sykį, man užėjus pas Bra­
žinską į kabinetą, jį tuoj kažkas pakvietė prie tele­
fono ir aš kabinete likau vienas. Ant stalo tuo laiku
gulėjo pradėtas ir nebaigtas rašyti mašinėle liudinin­
ko, kažkokio asmens, kurio pavardės neprisimenu, gy­
venančio kažkokiame kaime, protokolas. Kambary,
taip pat ir laukiamajame nebuvo tuo metu jokio kvo­
čiamojo. Protokole buvo parašyta, kad liudininkas
parodė, jog Kupšienė yra sena komunistė ir bolševi­
kų laikais smarkiai veikė. Aš pats asmeniškai Rup­
šienę pažinojau, kaip tikinčią, religingą moterį ir stebė­
jausi tokiu «protokolu». Aš supratau, kad Bražinskas
fabrikuoja melagingus protokolus prieš Rupšienę, kuri,
kaip atsimenu, jau prieš tai buvo nužudyta.
Man yra žinoma, kad Jakio žinioje yra rusišku
šriftu rašomoji mašinėlė. Plačiai sklinda gandai, kad
su ta mašinėle Jakys fabrikuoja tariamuosius NKVD
«agentus». Todėl visi Jakio bijojo, kad jis nepa­
rašytų prieš kurį nekaltą žmogų tąja mašinėle
kokį rusišką raštą, dėl to žmogus galėtų būti likvi­
duotas.
Vieną kartą, datos gerai nepamenu, buvo pas ma­
ne Jakys ir mes gerokai išgėrėme. Ar aš tą kartą su
Jakiu buvau užėjęs į saugumo policijos įstaigą, aš
nepamenu, nes buvau visiškai girtas. Rytojaus ar po­
ryt dieną nuovados viršininkas Ramanauskas man pa­
pasakojo, kad pabėgęs vienas sulaikytasis, tačiau tasai
pabėgimas esąs jam labai įtartinas. Ar aš tą kartą,
Jakio prašomas, buvau pasirašęs kokį nors protokolą
svetimu vardu, aš negaliu nei neigti, nei teigti, nes,
kaip buvęs tada girtas, neprisimenu. Jei toksai pro­
tokolas man būtų parodytas, aš savo braižą pažin­
čiau.
63
 Eina taip pat gandai, kad buvęs Lietuvos banko
direktorius Darskus Jakio buvo nekaltai vokiečiams
įskųstas ir dėl to išvežtas. Aš pats p. Darškų pažįstu
iš studentavimo laikų kaip dorą ir sąžiningą žmogų,
priklausiusį lietuviškom studentų korporacijom, taip
pat žinau, kad bolševikų metu prie jokios bolševiki­
nės veiklos jis neprisidėjo.
1941 m. vasarą palei mūsų internuotų moterų sto­
vyklą susitikau Jakį. Jakys, patikrinęs stovyklos sar­
gybą, pasiūlė man jį palydėti. Beeidami susitikome gat­
vėje nežinomą man pilietį, ir Jakys sustabdęs paklau­
sė tą pilietį, ar jis jį pažįstąs. Pilietis atsakė, ne. Tada
Jakys, taręs, kad dabar mane pažinsi, kruvinai su­
mušė. Pilietis liko visas kruvinas gatvėje gulėti. Ja­
kys tada buvo visai blaivus. Aš Jakį nulydėjau į na­
mus.
Kretingoje eina gandai, kad buvęs teisėjas Gailiu-
šis Jakio taip pat buvo nekaltai įskųstas vokiečiams
ir Gailiušis buvo išvežtas. Apie tai, kad Jakys įskundė
Gailiušį, norėdamas užimti jo butą, aš nieko nežinau.

Kretinga, 1942.XII.17.
10. Mažeika Vincas
Esu geležinkelio Kretingos mašinų ruožo raštvedys.
Pernai, rugsėjo 15 d., buvau sulaikytas ir saugumo po­
licijoje tardomas. Tardant mane mušė ir reikalavo
prisipažinti, kad esu buvęs NKVD agentas. Išlaikę
daboklėje šešias savaites, paleido. Manau, kad tada
dar nebūčiau buvęs paleistas, jeigu grįžusieji iš Vo­
kietijos repatriantai, mano brolis ir kiti, nebūtų pa­
darę žygių, kad mane paleistų. Kvotos metu mušė
mane Bražinskas revolverio rankena į pasmakrę ir
veidą. Mušė gana smarkokai, reikalaudami prisipa­
žinti buvus NKVD agentu. Bražinskas sakė, kad ar
84
prisipažinsiu, ar ne, vis tiek būsiu pastatytas prie duo­
bės. Man sėdint kalėjime, sėdėjusieji su manim su­
imtieji man pasakojo, kad į vieną kalėjimo kambarį
Bražinskas, Smilgys ir Kontautas įsivesdavo kalinius,
juos ten surišdavo, kažkaip per kojas ir rankas per-
kišdavo geležį ir, pakorę po palube, žiauriai mušdavo
ir kankindavo.
Pernai rudenį aš buvau tarnybos reikalais užėjęs
į rajoną ir pats savo akimis mačiau, kaip Bražinskas
bei Smilgys labai žiauriai mušė, spardė kojomis suim­
tą smulkų spekuliantą Gricių. Aš pats savo akimis ma­
čiau, kad Gricius, netekęs sąmonės, buvo išmestas
į kiemą prie šulinio ir apipiltas vandeniu. Gricius
tačiau neatsigavo. Kas buvo toliau su Gricium, aš ne­
žinau, nes tada nuėjau savo keliu. Įstaigoje, be Bra­
žinsko ir Smilgio, buvo dar ir daugiau žmonių, tačiau
kas būtent, aš nebeatsimenu. Kitą dieną išgirdau gan­
dus, kad Gricius esąs pabėgęs, tada supratau, kad
Gricius mano akivaizdoje buvo iki mirties primuštas.
Vietos gyventojai Jakio, Bražinsko ir Smilgio buvo
labai suterorizuoti, ir veik nėra mieste šeimos, kuri
vienaip ar kitaip nebūtų nuo šitų žmonių nukentė­
jusi. Dabar žmonės džiaugiasi, kad Jakio nėra Kre­
tingoje, ir sako, kad nuvirto «Kretingos karalius».

Kretinga, 1942.XII.17.
11. Juozapavičius Jonas
Esu siuvėjas. Aš nesu matęs, kad saugumo poli­
cijos pareigūnai Kretingoje būtų kokius nors suimtuo­
sius mušę arba užmušę. Tačiau apie tai Kretingoje
visą laiką eina gandai. Žmonės apie Jakį, Bražinską ir
Smilgį visą laiką buvo labai blogos nuomonės. Šitie
trys žmonės buvo visų Kretingos gyventojų siau­
bas. Kai dabar Jakio Kretingoje nėra, žmonės labai
85
džiaugiasi ir stebisi, kad jis yra pašalintas. Sako, kad
net pats Hitleris nebūtų drįsęs jį paliesti. Dar kalba­
ma, kad, jei Jakys grįžtų į Kretingą, tai visi tie, kurie
dabar kvočiami ką nors paliudijo prieš Jakį, atsidurs
žydkapiuose, kitaip tariant, bus nužudyti.
1941 metų rugsėjo pabaigoje aš dalyvavau likvi­
duojant žydus-komunistus. Likvidavimo vietoje aš ra­
dau raudoną pliušinę staltiesę; ją įmečiau į sunkve­
žimį, kuriuo mes grįžome atgal į Kretingą. Kadangi
aš tą staltiesę radau, tai ir buvau pasiėmęs. Saugumo
policijai pareikalavus staltiesę atiduoti, aš per polici­
ninką Smilgį atidaviau. Smilgio liepiamas, aš atėjau
į rajono įstaigą ir čia mane Bražinskas pradėjo smar­
kiai mušti kumštimis. Nuo vieno smūgio mano dešinės
ausies sprogo būgnelis. Bajorų gestapo valdininkas
patarė man išsireikalauti gydytojo pažymėjimą ir pri­
statyti jam. Jakys ir Bražinskas, apie tai sužinoję, gra­
sino mane nušausią, jei aš dėl to sumušimo skųsiuos.
Girdėjau iš kitų, kurių pavardžių dabar neatmenu, kad
Jakys ir Bražinskas gailėjosi manęs nenušovę ten pat
prie duobės, kur buvo šaudomi žydai. Jų keršto bijo­
damas, aš gestapo valdininkui nebesiskundžiau ir
gydytojo pažymėjimo jam nepristačiau. Pataisau: ne
Jakys ir Bražinskas, bet Bražinskas vienas gai­
lėjosi, kad manęs nenušovęs prie duobės, kur buvo
šaudomi žydai. Pažymėjimo apie sužalojimo rūšį aš
neturiu, bet iš gydytojo pareikalausiu ir prista­
tysiu*.
Daugiau nieko nežinau. Tiesa, šįryt užėjęs pas
mane į butą, Smilgys reikalavo, kad aš dabar kvočia­
mas dėl šito sumušimo nesiskųsčiau, bendrai, kad
apie tai nieko nesakyčiau.

* Tokį pažymėjimą J. pristatė Januševičiui. (Red.)

86
 Protokolas man perskaitytas. Šitas protokolas su­
rašytas 3 egz.
Pridedu, kad Bražinskas aną kartą, mane mušda­
mas, kaltino, jog pasisavinau staltiesę. Tą staltiesę
aš jam atidaviau, ir ji dabar yra rajono įstaigoje.

Kretinga, 1942.XII.17.
12. Kubilius Konstantinas
Aš tarnauju Kretingoje, vokiečių ūkio komendan­
tūroje, šoferiu. Nuo karo pradžios tris mėnesius bu­
vau šoferiu pas Jakį, t. y. maždaug iki pereitų metų
spalio mėnesio imtinai. Mano brolis Stepas Kubilius
tarnavo Jakio žinioje valdininku.
Man mano brolis Stepas Kubilius papasakojo, kad
kažkoks pilietis iš Darbėnų valsčiaus, kaltinamas Žad­
vydo išdavimu, buvęs saugumo policijos pareigūnų
užmuštas. Tasai pilietis buvo primuštas iki sąmonės
netekimo, išneštas į kiemą prie šulinio, kur vandeniu
apipiltas atsigavęs ir dar pasakęs: «Nors aš mirštu,
bet toje byloje nesu kaltas». Kas toliau buvo su tuo
piliečiu, brolis man nepapasakojo.
1941 m. vasarą, mėnesio ir dienos nepamenu, ra­
jono patalpose mačiau suimtas Kupšienę ir Mikolo-
čienę. Kupšienę pažįstu iš mažų dienų. Aš stebė­
jausi, kad tokia sena moteris yra suimta, nes žinojau,
kad nėra jokia komunistė ir kasdieną vaikščioja į baž­
nyčią. Dar nepriklausomos Lietuvos laikais Jakys buvo
sumušęs Kupšienės sūnų Aloyzą Kupšį, kuris ligoni­
nėje buvo perrištas. Jakys, sutikęs Aloyzą Kupšį per­
rištą, dar kartą jį sumušė. Po to Kupšys iškėlė Jakiui
bylą. Kuo baigėsi šita byla, aš nežinau. Vokiečiams
atėjus, Kupšienė pradėjusi žmonėms kalbėti, kad da­
bar jo sūnui būsią blogai, nes Jakys ir vėl yra Kre­
tingoje ir dabar už tą iškeltą bylą jam keršys. Tatai
87
ji kalbėjo paprastai, kaip sena moteris. Norėdamas
apsisaugoti nuo tokių Kupšienės kalbų, Jakys ją ir
suėmė. Dingus Kupšienei, jos duktė Kupšytė visur
teiravosi ir ieškojo, kur dingo jos motina. Tada ir
pati Kupšytė buvo suimta ir kiek vėliau išsiųsta j
Klaipėdą darbams. Tiesa, atsimenu, kad bolševikų me­
tu, kada aš buvau pabėgęs į Klaipėdą, buvau ten su­
sitikęs Jakį, kuris pasakė man, jog, vokiečiams įžy­
giavus į Kretingą, jis Kupšį Aloyzą pirmąjį griebsiąs.
Jakys man kalbėjo, kad jam kažkas pasakojęs, jog,
bolševikams užėmus Kretingą, Kupšys visą naktį lau­
kęs Jakio prie jo buto ir norėjęs jį papiauti už tą
buvusią dėl sumušimo bylą. Rytojaus dieną, po to,
kai aš mačiau Kupšienę suimtą, mano brolis Stepas
Kubilius papasakojo, kad Kupšienė Smilgio buvusi už­
mušta.
Brolis sakėsi kartu su kitais lydėjęs vežamąją Kup­
šienę ir matęs, kaip ji buvo užmušta. Daugiau nieko
brolis man apie tai nepasakojo. Papildau: brolis man
papasakojo, kad Kupšienė ir Mikoločienė buvo ve­
žamos gyvos ir pakeliui, pačiame sunkvežimyje, Smil-
gys jas abi užmušė. Be to, Jakio reikalaujama, vokiečių
policija Klaipėdoje sulaikė Kupšį Aloyzą ir pristatė
jį Jakiui. Aš pats mačiau rajono patalpose Kupšį labai
sumuštą, kruvinu veidu. Vėliau jis vėl buvo išvežtas
į Klaipėdą, kur vokiečių gestapas jį paleido. Tuo lai­
ku, kada Klaipėdos gestapo valdininko buvo atvežtas
į Kretingą suimtas Kupšys, aš užkalbinau tą valdi­
ninką, už ką jis, tai yra Kupšys, suimtas. Tasai val­
dininkas atsakė, kad Kupšys yra komunistas. Aš
pareiškiau, kad, mano manymu, Kupšys nėra joks ko­
munistas. Į tai gestapo valdininkas atsakė, kad yra
Kupšio skundas NKVD įstaigai, prie kurio pridėta foto­
grafijos ir dokumentai. Jais Kupšys įrodinėja, kad Ja-
88
kys jį sumušęs, ir skundžia jį bolševikams. Vis dėlto,
kaip sakiau, Kupšį vokiečiai vėliau paleido. Kiek prisi­
menu, kad nors Jakys sumušė Kupšį, tačiau už tai ne
Jakys buvo nubaustas, bet nukentėjo pats Kupšys,
kurį net atidavė į Dimitravo darbo stovyklą. Kupšys,
jausdamasis nuskriaustas, galėjo ir įskųsti Jakį bolše­
vikams ne politiniais sumetimais, bet grynai už su­
mušimą, o už tai Jakys nebuvo nubaustas. Vėliau
buvau susitikęs su tuo pačiu gestapo valdininku. Be­
sikalbant jis man pasakė, kad Jakys nepatvirtino, kad
Kupšys yra komunistas, tačiau Kupšys, kaip nepatai­
somas girtuoklis, tebėra suimtas ir vėliau paliktas
Klaipėdoje darbams.
Gricių aš pažįstu ir, kiek žinau, jis buvo smulkus
spekuliantas. Gricius keisdavo su vokiečiais kartais
kiaušinius ir kita ką į tabaką, cigaretes ir paskui tą
tabaką pardavinėdavo. Pereitais metais apie spalio
mėnesį, vakare, užėjęs į rajono įstaigą, radau Gricių
sulaikytą. Paklausiau jį, už ką jis sulaikytas. Gricius
atsakė esąs sulaikytas už spekuliaciją. Gricius skun­
dėsi man esąs muštas ir prašė gelbėti jį, kad jo ne­
užmuštų. Aš jam daviau užsirūkyti papirosą ir išėjau.
Poryt vakare buvau pašauktas į saugumo policijos
rajono įstaigą išvežti kažkokį lavoną. Kas mane tada
pašaukė, neatsimenu. Įstaigoje Jakys man tarė: «Rei­
kės važiuoti», o pats kažkur išėjo. Į kiemą po to prie
mašinos atėjo policininkas Būda ir pasakė man, kad
reikės išvežti lavoną. Aš paklausiau, kas per lavo­
nas ir kur jis yra. Būda pasakė, kad lavonas jau visą
dieną guli malkinėje, bet žmonės iš įstaigos išsivaikš­
čioję ir nesą kam padėti mums susidoroti su juo.
Būda išėjo pasikviesti kažkokį savo giminaitį. Netru­
kus Būda grįžo su tuo savo giminaičiu*, ir mes, įėję
Su gaisrinės šoferiu Kaziu Lukausku. (Red.)
89
i malkinę, radome lavoną, apkrautą malkomis. Lavoną
įsidėjome į sunkvežimį. Aš tuojau pažinau, kad tai
yra tas pats Gricius. Ant jo veido mačiau mušimo
žymę. Lavoną, nuvežę už Kretingos apie 2 kilometrus
Palangos link, užkasėme. Griciaus užkasimo vietą man
sunku būtų surasti, nes toje vietoje yra daugiau
duobių, kur užkasti sušaudyti žydai, komunistai. Kas,
kada ir kokiomis aplinkybėmis užmušė Gricių, nežinau.
Aš tvirtinu, kad Gricių iš veido, rūbų ir batų tikrai
atpažinau. Ir aš visiškai neabejoju, kad tai buvo tikrai
Griciaus lavonas.
Brolis, Stepas Kubilius, man pasakojo taip pat, “kad
pereitų metų rudenį valdininkas Bražinskas, keršy­
damas kažkokiam Stonkui už įvykusias tarp judvie­
jų muštynes, suėmė jį ir atvežė į rajoną. Stonkus
buvęs smarkiai sumuštas, o vėliau kažkaip ir nužu­
dytas.
Be to, brolis Stepas Kubilius man sakė, kad Jakys,
neturėdamas medžiagos Kupšio šeimai apkaltinti, ieš­
kojęs rusiškos rašomosios mašinėlės tokiems doku­
mentams sufalsifikuoti. Anot mano brolio, Jakys to­
kią mašinėlę rado ir tokius dokumentus sufabrikavo.
Mano brolis Stepas Kubilius nuo pat vokiečių atėjimo
tarnavo Kretingos saugumo policijoje. Tarp Jakio ir
mano brolio būta kažkokių muštynių. Netrukus po to
brolis padavė pareiškimą, kad jį atleistų iš tarnybos.
Tada jis ir buvo atleistas. Vėliau vokiečių policija
jį suėmė, išvežė į Klaipėdą, ir kur jis dabar yra, aš
nežinau. Buvo teirautasi Klaipėdos gestape, tačiau ten
atsakė, kad apie tokį, esą, nieko nežinome.
Aš, kaip tarnavęs Jakio žinioje šoferiu, nuolat
maišydavausi įstaigoje ir dažnai matydavau, kaip pats
Jakys, Bražinskas ir Smilgys labai žiauriai mušdavo
suimtuosius gumine lazda ir su pintomis vielomis,
90
tai yra požeminio telefono kabelio gabalu. Parodyta
man dabar guminė lazda yra tokia pat, kaip kad ra­
jone buvo mušami žmonės. (Liudininkui buvo paro­
dyta lazda.)
Vietos gyventojai buvo tiek suterorizuoti, kad
bijodavo eiti pro įstaigos patalpas. Kada žmonės pa­
juto, kad Jakio Kretingoje nebėra, visi tuo labai džiau­
gėsi ir apie tai tik ir kalba. Yra net anekdotiškų po­
kalbių, kad, esą, mirė «karalius» ir pan. Džiaugiasi
visi: ir darbininkai, ir valdininkai ir net dėl tos prie­
žasties daro pokylius. Yra tačiau ir tokių, kurie būkš-
tauja, kad jei Jakys grįžtų į Kretingą, tai dabar bu­
vusiems kvostiems būsiąs galas.
Kretinga, 1942.XII.18.
13. Kviecinskas Povilas*
. . . Be to, neprisimenu kuris policininkas praeitą
rudenį man pasakojo, kad 1941 m. rudenį daboklėje
buvo laikoma 13 metų amžiaus mergaitė, viena koja
šlubavusi. Smilgys šitą mergaitę buvo parsivedęs į
policijos patalpą, į atskirą kambarį ir ten ją išprievar­
tavo. Tą pačią naktį ją išvežė ar išvedė. Vėliau tos
mergaitės giminės teiravosi apie jos likimą. Kadangi
jos daboklėje nebebuvo, supratau, kad ji yra nužu­
dyta.
Esu girdėjęs plačiai kalbant, kad Jakys ir Smilgys,
prieš nužudydami moteris ar mergaites dažniausiai
dar išprievartaudavo.
Pavardės policininko, kuris galėtų apie šiuos įvy­
kius plačiau papasakoti, aš nebeprisimenu ir nurodyti
negaliu, nes tais laikais tarnavę Kretingoje policininkai
yra išsiskirstę po įvairias Lietuvos vietas.
* Šio protokolo pradžia eu moterų prievartavimo aprašymu ne­

spausdinama. (Red.)

91
 Kretinga, 1942.XII.18.
14. Večerskis Pranas
Esu Kretingos valsčiaus paskirstymo punkto ve­
dėjas.
Apie šių metų lapkričio mėnesio 10 dieną aš,
Snieška, valsčiaus sekretorius Anužis, raštininkas Na­
vickas Stasys ir viršaitis Kontrimas svečiavomės pas
Kniežą Joną. Gėrėme valstybinę degtinę. Įėjo Smil-
gys, kuris, nieko nesakydamas, stovėjo su kepure ant
galvos prie durų. Smilgio išsigandę viršaitis Kontri­
mas, sekretorius Anužis ir Navickas pasišalino iš kam­
bario. Kambaryje pasilikau tik aš ir Snieška. Liko ir
pats Knieža. Smilgys priėjo prie stalo, patikrino, ar
mes negeriame kartais «samagono». Dėl degtinės nie­
ko mums nesakė. Pareikalavęs dokumentų, užsirašė
mūsų pavardes ir išėjo. Į trečią dieną po šitų vaišių
į įstaigą atėjo Bražinskas ir Smilgys, nusivedė mane
į saugumo policijos rajoną. Įstaigos antrame aukšte
Bražinskas paklausė manęs, ar tąkart mes gėrėme
valstybinę, ar «samagoną». Man atsakius, kad valsty­
binę gerėme, Bražinskas, sakydamas, kad tai ne tiesa,
kad mes gėrėme «samagoną», puolė mane mušti. Bra­
žinskas mušė mane ranka per veidą. Ten pat buvo ir
Jakys. Jakys sakė man: «Mes jus visus likviduosime».
Kodėl ir už ką mus Jakys likviduosiąs, Jakys nepa­
sakė. Be to, iš pirmojo aukšto jie pasišaukė Smilgį,
ir Bražinskas liepė Smilgiui dar mane mušti. Smilgys
sudavė man bent tris kartus per veidą, Bražinskas
dar man pasakė: «Jeigu atėjo valdininkas, reikėjo
paprašyti jį prie stalo ir pasiūlyti išgerti po čierką».
Jokio formalaus protokolo man nesurašė ir liepė pir­
mame aukšte palaukti, kol ateis Snieška. Atėjęs Snieš­
ka buvo pašauktas į antrąjį aukštą ir po kiek laiko
n
grįžo į apačią taip pat sumuštas. Smilgys tada liepė
mums eiti sau ir pastebėjo: «Kad daugiau tokių da­
lykų nepasikartotų». Bijodamas Jakio, Bražinsko ir
Smilgio, aš niekam nesiskundžiau.

Kretinga, 1942.ХИ.18.
15. Snieška Romualdas
Esu Kretingos valsčiaus mokesčių rinkėjas.
Šių metų lapkričio mėnesio pradžioje, dienos ne­
atsimenu, buvau svečiuose pas pil. Kniežą Joną. Gė­
rėme valstybinę degtinę ir užkandžiavome. Maždaug
pusė septintos vakare užėjo į šį butą Smilgys. Mūsų
pobūvio dalyviai—valsčiaus sekretorius Anužis Petras,
tada buvęs valsčiaus viršaitis Kontrimas ir valsčiaus
paskirstymo punkto raštininkas Navickas Stasys, iš­
sigandę Smilgio, pasišalino iš kambario. Mano many­
mu, jie Smilgio išsigando todėl, kad Smilgio bendrai
visi bijojo, jis yra kerštingas ir iš jo galima visko
laukti. Kambaryje likome tiktai aš ir Pranas Večers-
kis. Pastebėjau, kad Smilgys buvo kiek išgėręs. Mes
jo prie stalo nepakvietėm. Ir jis su kepure ant gal­
vos stovėjo prie durų, nieko mums nesakydamas. Ko
jis čia buvo atėjęs, aš nežinau. Matydamas, kad nie­
kas jo prie stalo nekviečia, Smilgys pats priėjo prie
stalo, pradėjo uostyti mūsų degtinę, matyt, norėda­
mas nustatyti, ar tai ne «samagonas». Iš tikrųjų mes
gėrėme gryną valstybinę degtinę. Smilgys užsirašė
iš mūsų dokumentų pavardes ir, nieko nepasakęs, iš­
ėjo. Į trečią dieną po to aš ir Večerskis buvome pa­
kviesti į saugumo policijos įstaigą. Pirmiausia ten nu­
ėjo Večerskis. Nuėjęs į saugumo policijos įstaigą, pir­
mame aukšte Večerskį jau radau sumuštą, sutinusiu
veidu ir su mėlynėmis. Man raštinėje liepė palaukti.
93
Po to nuvedė mane į Jakio kabinetą, kur buvo pats
Jakys ir Bražinskas. Pareikalavus aš padaviau savo
pasą ir tuojau, man net nieko nepasakęs, Bražinskas
kokius penkis kartus smogė man į veidą ir į ausį.
Jakys stovėjo prie stalo, rankas į kišenes susikišęs,
ir nieko nekalbėjo. Bražinskas pasikvietė iš pirmojo
aukšto Smilgį. Tas kaip tik atėjo, tai Bražinskas pasa­
kė: «Smilgy, duok». Smilgys pačiupo mane už plaukų
ir sudavė man kokius aštuonis smūgius per galvą,
sprandą ir veidą. Bražinskas dar pasakė: «Duok, Smil­
gy, į kitą veido pusę, kad abi pusės vienodos būtų».
Čia niekas mums «samagoną» gerus neprikaišiojo.
Bražinskas man tada pasakė: «Jei atėjo saugumo
policijos atstovas, reikėjo jį pakviesti prie stalo ir pa­
vaišinti». Jakys gi man sakė: «Ką su jumis tokiais
daryti. Aš jus visus sulikviduosiu». Aš, gerokai su­
muštas, tylėjau ir nieko nesakiau, nes žinojau, kad ui
kiekvieną ištartą žodį galiu dar gauti mušti. Bražins­
kas dar pasakė, kad mane, esą, reikia pasiųsti į Di­
mitravo darbo stovyklą. Aš, norėdamas kaip nors
išsigelbėti iš tokios padėties, pradėjau atsiprašinėti
Smilgį, nors ir pats nežinojau, už ką turiu jo atsi­
prašyti. Tiesa, dar prieš mušimą, kai buvau pirma­
jame aukšte, Smilgys man buvo pasakęs: «Džiaukitės,
kad tada aš nebuvau išsiėmęs pistoleto». Čia, matyt,
jis turėjo galvoje savo atsilankymą į mūsų pobūvį.
Po egzekucijos Bražinskas numetė man pasą ir liepė
eiti laukan. Nulipęs į pirmąjį aukštą, pamačiau tebe­
sėdintį Večerskį. Mus abudu išleisdamas, Smilgys dar
pasakė: «Žiūrėkite, kad tai būtų pirmas ir paskutinis
kartas». Mudu su Večerskiu stebėjomės visu įvykiu
ir galvojome, ką reiškia paskutinieji Smilgio žodžiai.
Bijodami, kad Jakys ir kiti jo bendrininkai nesudarytų
kokios nors sufabrikuotos bylos už komunizmą, kaip
94
jis paprastai čia darydavo, mudu niekam nesiskundė­
me.
Kretingos gyventojai laiko Jakį, Bražinską ir Smil-
gį žvėrimis, pabaisomis. Ką jie nori, tą muša, uždaro
be kaltės į darbo stovyklą ir pan.
Mieste eina gandai, kad Jakys, Bražinskas ir Smil-
gys muša ir net užmušinėja suimtuosius. Kada vietos
gyventojai sužinojo, kad Jakys yra išvežtas į Kauną,
visi pradėjo džiaugtis ir stebėjosi, kaip su Jakiu tat
galėjo įvykti, jei Jakys buvęs toks galinčius, kad, anot
žmonių, pats Hitleris jį nebūtų galėjęs nuversti.
Daugiau nieko nežinau. Protokolas man perskaity­
tas. Šis protokolas surašytas 3 egz.
Pridedu, kad kai mudu su Večerskiu buvome iš­
kviesti į saugumo policiją, jokio protokolo niekas
mums nerašė ir mūsų nekvotė.

Kretinga, 1942.XII.18.
16. Stonkienė Salomėja
Esu paprasta darbininkė.
Maždaug 1939 m. mano sūnus Juozas Stonkus
susimušė mieste su kitu bernu dėl merginų. Už triukš­
mą mano sūnus buvo nuvestas į policijos nuovadą.
Ten tada tarnavęs Bražinskas pradėjo mano sūnų
mušti, o mano sūnus davė jam atgal. Dėl to mano
sūnus buvo atiduotas dvejiems metams į darbo sto­
vyklą. Prie bolševikų mano sūnus buvo paleistas. Kai
bolševikus iš Lietuvos išvijo, Bražinskas mano sūnų
suėmė ir kur jį padėjo, nežinau. 1941 m. rudenį aš
užėjau pas Bražinską pasiteirauti apie savo sūnų, Bra­
žinskas mane pastūmė ir aš nuo antro aukšto nurie­
dėjau laiptais. Bražinskas mane palydėjo žodžiais:
«Ko valkiojies pas mane, rupūže». Žmonės kalba, kad
saugumo policijoje Kretingoje suimtieji mušami gumi­
95
nėmis lazdomis ir net užmušami. Žmonės pasakoja, kad
Jakys, Bražinskas ir Smilgys baisesni už žvėris.
Pristatau čia dabar du mano sūnaus Juozo Ston­
kaus rašytus laiškus ir jo pasą. Esu tos nuomonės, kad
Bražinskas pražudė mano sūnų iš keršto už tai, kad
kadaise mano sūnų mušė nuovadoje, o tasai davė Bra­
žinskui atgal.

Kretinga, 1942.XII.18.
17. Valinevičius Jonas
Esu matininkas, dabar ūkininkauju.
Kiek man žinoma, Jakio santykiai su Šurna* buvo
blogi. Jakys kišdavosi į darbo stovyklos reikalus, o
Šurna, kaip savistovus pareigūnas, nenorėdavo nusi­
leisti. Šiais metais, vasaros pradžioje, pats Šurna man
yra sakęs, kad anksčiau ar vėliau jį saugumas «suės».
Jis jautėsi nekaltas ir švarus. Tačiau esanti tokia si­
tuacija, kad galinčios būti sudarytos sąlygos jam pra­
žudyti. Žinodamas Jakio būdą, aš Šurnai patariau
pasiliuosuoti iš tarnybos arba pasikviesti Jakį ir jį pa­
vaišinti. Gal tuo būdu jis save išgelbės. Šurnos prana­
šavimas išsipildė, ir iš tikrųjų po kelių mėnesių jis
buvo suimtas. Kuo jis kaltinamas, aš nežinau. Šurną
pažįstu kaip sąžininga, drausmingą, nemėgstantį patai­
kavimo ir svetimų patarimų žmogų.
Bolševikų laikais pažinau Darbėnuose gyvenusią
bolševikų karininko žmoną. Jos pavardės aš nežino­
jau. Vardas buvo Uolia. Tai buvo graži ir simpatiška
ukrainietė. Bolševikus iš Lietuvos išvijus, ji pasiliko
gyventi Kretingoje. Po kiek laiko ji atsidūrė Dimitra­
vo stovykloje. Išgirdau gandus, kad ji suimta vien dėl
to, kad nesutiko su Kretingos saugumo policijos parei­

* Suma — buvęs Dimitravo darbo stovyklos viršininkas. (Red.)

96
gūnais palaikyti lytinius santykius. Būdamas su ja as­
meniškai pažįstamas ir žinodamas, kad ji nėra bolše­
vike, norėjau įsitikinti, už ką tikrai yra suimta. Dar­
bovietėje aš ją užkalbinau. Ji man papasakojo, kad
nakties metu pas ją vieną kartą užėjo girtas vidutinio
ūgio blondinas. Iš pradžios jis norėjęs ją brutaliai iš­
prievartauti. Jai pasipriešinus, jis sušvelnėjo ir pra­
dėjo meilintis, norėdamas geruoju siekti savo tikslo.
Jis jai užsiangažavo esąs Jakio padėjėjas, tačiau ji
tuo nepatikėjusi. Pamačiusi, kad padėtis blogėja, nes
tasai blondinas išsiėmė pistoletą, ji sugalvojusi pasi­
prašyti į kiemą neva savo reikalais. Tatai buvo ru­
duo, šalta. Ji pusnuogė bėgo gatve pas savo draugę.
Gatvėje susitiko vieną aukšto ūgio pažįstamą vokiečių
karininką, kuriam apie visa tai papasakojo. Tasai,
atėjęs pas ją į butą, atėmė iš šito blondino dokumen­
tus ir išmetė jį lauk. Be to, ji dar papasakojo, kad ir
Jakys kelis kartus kėsinosi priversti ją turėti su juo
lytinius santykius. Tačiau ji Jakiui nepasidavusi. Apie
tai ji taip pat buvo papasakojusi tam pačiam vokiečių
karininkui. Po kiek laiko ji buvo tam tikram ribotam
laikui, neva kaip pavojinga politiniu atžvilgiu, atiduo­
ta į darbo stovyklą. Tačiau ir tam terminui praėjus,
ji nebuvo paleista. . Ji sakėsi man nujaučianti, kad bū­
sianti sušaudyta, ir kad viskas nuo Jakio priklauso.
Manęs, kaip Jakį pažįstančio, ji prašė Jakį paprašyti
ją paleisti. Aš pasakiau, kad tokiais laikais jai iš viso
nereikėjo niekam apie tokius dalykus kalbėti, nes aš
žinojau Jakio galią. Po kelių dienų ji su grupe kitų
kalinių nakties metu kažkur buvo išvežta.
Mes visi Kretingos miesto ir apylinkės gyventojai,
tiek kaimiečiai, tiek inteligentai, bijojome asmeniškai
Jakio ir Bražinsko keršto, nes tokie žmonės visados
būdavo likviduojami. Kretingos saugumo policijos pa-
T Uisafc. Nr. 1770 9?
reigūnai padoriems vietos gyventojams buvo siaubas.
Jie kovojo ne tik su nusikaltėliais, bet ir su tokiais,
kurie nemokėdavo jiems pataikauti, kuo nors jiems
neįtikdavo ir tuo sukeldavo prieš save jų pyktį. Mano
nuomone, Jakys, Bražinskas ir Smilgys yra ligoti iš­
sigimėliai, pavojingi visuomenei, kuriuos būtinai rei­
kia izoliuoti nuo visuomenės.
Pernai, spalio pradžioje, buvau Kretingoje ir pats
mačiau, kaip Jakys, būdamas įsigėręs, susitikęs man
nepažįstamą žmogų sumušė ir, varydamas jį per tiltą,
vertė lenktis per tilto turėklus ir žiūrėti į vandenį. Ta­
sai nepasidavė, ir Jakys nusivarė jį per tiltą. Man su­
sidarė įspūdis, kad, jei tas žmogus būtų pasilenkęs
per turėklus, Jakys būtų nustūmęs jį nuo tilto ant
upėje esančių akmenų.
Papildomai dar turiu parodyti, kad aukščiau mi­
nėtoji Uolia man dar yra sakiusi, kad ji sužinojo, jog
atsilankęs pas ją tą naktį blondinas yra saugumo po­
licijos valdininkas Bražinskas.

Kretinga, 1942.ХП.19.
18. Gedvilas Antanas
Dirbu prie geležinkelio depo kuro pardavėju.
Šių metų lapkričio mėnesį, dienos nepamenu, mane
pakvietė į saugumo policiją neva pasiteirauti apie
mane, kadangi aš buvau padavęs prašymą stoti tar­
nybon į pasienio apsaugą Šventojoje. Atėjo Jakys,
Bražinskas ir Smilgys. Bražinskas man pasakė, kad aš
tarnybos negausiu, bet greičiau atsidursiu Dimitravo
darbo stovykloje. Tas pats Bražinskas sudavė man po
du kartus į kiekvieną ausį ir prikišo man, kad aš neva
supirkinėjęs kažkokius ginklus kriminalinei policijai.
Kadangi aš jokių ginklų kriminalinei policijai nesupir-
kinėjau, tai taip Bražinskui ir atsakiau. Po to Bražins­
98
kas vėl pakartojo, kad jis jokiu būdu neleis, kad sto­
čiau tarnauti pasienio apsaugoje. Apmušę jie mane
paleido. Po šito sumušimo aš porą dienų sirgau ir
kaire ausimi blogiau girdžiu.
Esu girdėjęs gandus, kad saugumo policijoje žmo­
nės buvo smarkiai mušami ir net užmušami, tačiau
konkrečių faktų nežinau.
Pridedu, kad Bražinskas dar pagrasino, kad aš ne­
turiu manyti, jog jau viskas baigta, nes aš dar galiu
būti areštuotas. Bijodamas Jakio, Bražinsko ir Smilgio,
aš niekam dėl sumušimo ir nesiskundžiau.

Kretinga, 1942.XII.19.
19. Balsys Vladas
Esu dabar Veviržėnų viešosios policijos punkto
vedėjas. Nuo karo pradžios iki 1941 m. gruodžio mėn.
5 d. tarnavau Kretingos policijoje nuovados viršininko
padėjėju.
1941 metų rudenį, dienos neatsimenu, aš budėjau
nuovadoje. Tada vienuose ir tuose pačiuose namuo­
se buvo ir saugumo policija. Smilgys atsivedė iš kalė­
jimo Budiną Domą, tarnavusį apie 18 metų policijoje.
Tuo metu policijos įstaigoje buvo ir Bražinskas. Jie
įsivedė Budiną į savo kambarį ir galimas daiktas Bu­
diną tardė. Aš išgirdau triukšmą ir mušimą, išėjau
į kiemą ir pažiūrėjau pro langą į saugumo policijos
kambarį. Pamačiau, kad Bražinskas ir Smilgys, mušda­
mi ir grasindami ginklu, vertė Budiną pasirašyti kaž­
kokį protokolą arba raštą. Budinąs sakė: «Aš negaliu
šito pasirašyti, darykite, ką jūs norite». Neiškentęs
įėjau pas juos į kambarį. Pats savo akimis mačiau, kaip
Bražinskas mušė Budiną revolveriu, o Smilgys gumine
lazda. Budinąs buvo parverstas ant grindų. Ir man
įėjus, Bražinskas ir Smilgys vertė Budiną pasirašyti
99
gulintį ant stalo protokolą. Aš norėjau visa tai sutruk­
dyti, tačiau apsisukęs grįžau į savo kambarį. Dar kokį
pusvalandį girdėjau Budiną mušant ir Budino riksmą
bei dejavimą. Po to Bražinskas ir Smilgys Budiną atsi­
vedė į mano kambarį ir pradėjo mušti kėde. Aš, to
negalėdamas pakęsti, jiems sutrukdžiau sakydamas:
«Vyrai, daugiau humaniškumo». Tada Bražinskas pri­
šoko prie manęs, atstatė man į krūtinę savo pistoletą
ir sušuko: «Kas man skersai kelią pastoja, tą aš šluoju
iš kelio». Prišoko prie manęs ir Smilgys tardamas:
«Nori pats su mumis susiėsti, kaip Budinąs? Jei Bra­
žinskas pasakė, tai jo žodis šventas». Dar kiek Budi­
ną pamušus, Bražinskas Smilgiui įsakė jį nuvesti atgal
į kalėjimą ir uždaryti į mirtininkų kamerą Nr.3. Bra­
žinskas Budinu! sakė: «Žinok, Budinai, kad iš šitos
kameros niekas neišeina. Galėsi įsitikinti, kad mano
žodžiai yra tiesa. Tavęs laukia tas pats likimas». Pa­
sėdėjęs kiek laiko, š. m. pradžioje Budinąs buvo pa­
leistas. Ką Budiną vertė pasirašyti, Budinąs man nesa­
kė ir aš jo neklausiau. Budinąs dabar gyvena Veivir­
žėnuose ir tarnauja draudimo inspekcijoje.
Aš esu daug kartų matęs, kaip saugumo policijoje
suimtieji labai žiauriai būdavo sumušami, sukruvina­
mi, daužomi revolverio rankena per veidą, mačiau su­
žalotais žandikauliais, suputusiais veidais. Mušimu taip
pat būdavo žmonės verčiami pasirašyti kažkokius pro­
tokolus. Mano nuomone, jei suimtieji taip žiauriai
buvo verčiami protokolus pasirašyti, tai tie protokolai
tegalėjo būti neteisingai surašyti.
Aš Gricių atsimenu, kad jis buvo sulaikytas dėl
spekuliacijos. Pats esu matęs, kaip Bražinskas ir Smil­
gys buvo parsimetę Gricių ant grindų, numovę jam
kelnes ir atkėlę marškinius. Smilgys primynęs koja
Griciui galvą, o Bražinskas kojas, gumine lazda mušė
100
per inkstų vietą. Spardė jį taip pat ir kojomis. Tas
vyko dienos metu. Vėliau girdėjau gandus, kad Gricius
buvo ir naktį mušamas, kol tapo užmuštas. Vėliau buvo
paskleisti gandai, kad Gricius neva pabėgęs. Tačiau
aš manau, kad jis po tokio mušimo ne tik pabėgti, bet
ir paeiti nebegalėjo. Šitokius įvykius matydamas, aš
net keletą kartų nuovados viršininkui sakiau, kad no­
riu iš policijos tarnybos pasiliuosuoti.
Maždaug pereitą rudenį tuose pačiuose namuose,
kur aš tada gyvenau, Kubiliaus bute Jakys, tas pats
Kubilius, Bražinskas ir kažkokios dvi ponios girtuok­
liavo. Vėliau naktį ten kilo didelis triukšmas. Jakys
Kubilių buvo suėmęs, tačiau susitaikė ir jį paleido.
Po to Kubilius man pasakojo, kad Jakys pas jį išdau­
žė visus indus. Kiek girdėjau, Kubilius paskui buvo
suimtas ir išgabentas į Vokietiją.

Kretinga, 1943.XII.19.
20. Bražinskas Gabrielius
Papildydamas savo parodymą, duotą 1942 metais
gruodžio mėn. 15 dieną, saugumo departamento vyr.
patarėjui Januševičiui į jo klausimus atsakau sekan­
čiai: 1. Apie Kubilių Stepą. Aš Kubilių Stepą pažįstu
jau daug metų, nuo mažų dienų. Žinau, kad nepri-
klausomoš Lietuvos laikais jis tarnavo įvairiuose
valsčiuose savivaldybės sekretorium. Žinau, kad,
Veviržėnuose tarnaudamas, jis su įvairiais asmenimis
turėjo bylų teismuose ir kad iš tarnybos kaip netin­
kamas buvo atleistas Kretingos apskrities viršininko
Vaišnio. Aš žinau, kad tais laikais jis buvo kairiųjų
pažiūrų žmogus. Tačiau ką nors daugiau apie jį iš tų
laikų pasakyti negaliu, nes artimesnių santykių su juo
nesu turėjęs. Bolševikmečio pradžioje aš kalbėjau
įof
kartą su Kubilium Stepu ir iš to pasikalbėjimo susi­
dariau įspūdį, kad jis bolševikų santvarka yra paten­
kintas, todėl turėti su juo artimesnius santykius ven­
giau. Turėjo jis tarnybą, tarnavo mokesčių inspek­
torium, rodos, Kartenoje. Karo pradžioje, grįžęs iš
kalėjimo, radau Kubilių Stepą bedirbantį pas Jakį.
Dėl to aš labai nustebau. Kubilius pasigyrė paskuti­
nėmis prieš karą dienomis buvęs pabėgęs Vokietijon
ir į Kretingą grįžęs su pirmomis vokiečių kolonomis.
Tikrumoje gi iš Kretingos apskrities mokesčių inspek­
cijos sužinojau, kad Kubilius buvęs apsivogęs, iš­
eikvojęs kelis tūkstančius valdiškų pinigų ir po išeik­
vojimo pabėgo. Kubilius apie tai tylėjo, tik visą laiką
gyrėsi, kad jis buvęs vokiečių šnipas ir drauge su
Putrium Feliksu* visą laiką reklamavo savo «nuopel­
nus», kurie buvo labai abejotini. Nes pirmasis, t. y.
Putrius, vesdamas per sieną žmones Vokietijon, už
pervedimą lupdavo aukštą atlyginimą, gi antrasis bė-
go Vokietijon, bijodamas bausmės už vagystę. Žinau,
kad nuopelnų turėjęs Kubiliaus brolis, ne Kostas, bet
kitas, kurio vardo nežinau. Kodėl Kubilius Stepas
buvo priimtas saugumo policijos tarnybon, manau
smulkų paaiškinimą gali duoti p. Jakys, tačiau prie
to pastebiu, jog pačiomis pirmomis dienomis aš buvau
pareiškęs p. Jakiui savo abejonę apie jo tinkamumą
saugumo policijos tarnybai. Iki 1941 m. birželio mėn.
22 d. jis policijoje nebuvo tarnavęs nė vienos dienos.
Siame rajone tarnaudamas, iš pat pirmų dienų Kubilius
Stepas pynė intrygas, jis pradėjo kurstyti mane prieš
p. Jakį. Kalbėjo, kodėl viršininku ar policijos vadu
turėjo būti p. Jakys, o ne kas kitas. Saugumo rajono

* Putrius F. hitlerinės okupacijos metu buvo Kretingos valsč.

viršaitis. (Red.)

102
policijos viršininku taip pat galįs būti kitas žmogus.
Užklausiau jį, kas galėtų tai vietai būti tinkamesnis
kandidatas? Kubilius, man pataikaudamas, atsakė, kad
rajono viršininku galėčiau ir aš būti. Atsakiau, kad
saugumo policijos tarnyboje esu naujokas, nors ne­
priklausomos Lietuvos laikais buvau šešerius metus
tarnavęs viešojoje policijoje, saugumo policijos darbe
nesu patyręs, turiu mokytis ir ypatingai karo sąlygo­
mis nesugebėčiau kitiems be patyrimo vadovauti. Ku­
bilius išdidžiai atsakė, kad jis gi priešingai, tam ga­
bumų turįs ir rajono viršininko vietą galįs užimti.
Pastebėjau, kad visą laiką, kol Kubilius Stepas pas
mus dirbo, tarnavo, darbu nė kiek nesirūpino, tik
vaikščiojo po žydų ir kitus namus ir viską, kas tik
patiko ir jam buvo pasiekiama, vilko į namus.
Smulkios datos neatmenu, rodos 1941 m. rugpiūčio
mėn., nežinau kokiu tikslu Kubilius Stepas pakvietė
mane vakare pas jį užeiti išgerti degtinės. Pas jį eida­
mas pakviečiau ir p. Jakį. Nuėjome abudu. Pabuvęs
kiek laiko pas jį, išėjau lauk, gi mano portfelis, ku­
riame turėjau ir pistoletą, liko pas Kubilių Stepą kam­
baryje. Buvau šiek tiek įgėręs, gerti daugiau negalė­
jau ir pas Kubilių į kambarį negrįžau, bet nuėjau
į namus. P. Jakys liko pas Kubilių. Kad aš išeinu, nie­
kam nieko nepasakiau. Dėl portfelio su pistoletu pa­
abejojau, tačiau pamaniau, kad mano ginklas lieka
pas bendradarbį, o ne pas piktadarį, ir nieko blogo
neatsitiks, galėsiu jį ir sekančią dieną paimti.' Rytą,
apie 2,30 vai., į mano butą telefonu paskambino p. Ja­
kys ir mūsų tarnautojas Smilgys Vincas. Iš kalbos
neatrodė, kad p. Jakys būtų girtas, jis man pasiskun­
dė, kad gatvėje Kubilius jį su pistoletu sumušęs į vei­
dą ir išmėtinėjęs, kad jis, Jakys, norėjęs pražudyti
jo brolį, siuntęs jį iš Vokietijos į bolševikų valdomą
103
Lietuvą šnipinęjimo tikslu. Smilgys nupasakojo, kad
p. Jakys esąs visas kruvinas. Toliau man per tele­
foną p. Jakys davė įsakymą Kubilių Stepą suimti.
Paprašiau atsiųsti talkon Smilgį, kuris, kiek pamenu,
man sakėsi p. Jakį jau sumuštą sutikęs mieste be­
einantį į namus. Man einant į policiją, atbėgo Smilgys
ir drauge su juo nuėjome pas Kubilių. Kubilius buvo
užsirakinęs. Pasiprašiau įleidžiamas į kambarį. Kubi­
lius buvo atsigulęs. Kambaryje buvo didelė netvarka:
viskas, išvartyta, indai sudaužyti, kiti ir sveiki, bet
numesti ant grindų. Prie Kubiliaus lovos, ant spinte­
lės, gulėjo užtaisytas pistoletas. Pistoletą tuoj pa­
ėmiau ir gražiuoju prikalbėjau Kubilių užeiti į mūsų
įstaigą. Į klausimą, kas indus sudaužė, Kubilius kelis
kartus neatsakė nieko ir jautėsi gėdingai, vėliau jis
pradėjo pasakoti, kad indus sudaužęs p. Jakys, o už
ką jis p. Jakį sumušė, visai nepasakė. Atsivedęs poli-
cijon, paskelbiau jam, kad už smurtą prieš viršininką
tuo paties viršininko įsakymu jį sulaikau, ir kad iki
atskiro parėdymo jį uždarysiu į kalėjimą. Tam reika­
lui kalėjime ir atskirą kamerą liepiau parūpinti. Ku­
bilius priešinosi, todėl su Smilgių jį suėmėm jėga.
Vedamas kalėjiman, Kubilius ėmė manęs prašyti su
p. Jakiu jį sutaikyti. Aš juos ir sutaikiau. P. Jakys
Kubiliui sumušimą dovanojo, tačiau iš saugumo poli­
cijos tarnybos pasiūlė pasitraukti ir Kubilius parašė
raportą jį iš tarnybos atleisti. Jis prašė rekomenduoti
jį apskrities viršininkui Žadvydui, kad jis jam duotų
tarnybą valsčiaus sekretorium. Kadangi p. Jakys buvo
smarkiai užmuštomis akimis, sukruvintu, sužalotu vei­
du, keletą dienų negalėjo viešai pasirodyti. Aš pats
su Kubiliaus prašymu ėjau pas apskrities viršininką
Žadvydą, ir šis Kubiliui sekretoriaus vietą davė, ta­
čiau Kubilius pats tarnybon nevažiavo. Girdėjau Ku­
104
biliaus Stepo įvairiausių skleidžiamų gandų, šmeižtų,
tačiau nei iš mano, nei iš p. Jakio pusės Kubiliui jo­
kių sankcijų pritaikyta nebuvo. Vėliau Kubilius gavo
tarnybą valsčiaus sekretorium Salantuose ir čia tar­
navo. Smulkios datos neatsimenu, 1942 m. pavasarį
Klaipėdos gestapas Kubilių areštavo ir išsivežė Klai-
pėdon. Kur dabar Kubilius yra, nežinau.
Į klausimą, ar aš ir p. Jakys esame davę vokiečių
saugumo policijoje Klaipėdoje ar kur kitur kokių ži­
nių apie Kubilių Stepą, apie Kretingos apylinkės teisė­
ją Gailiušį, apie Kretingos banko direktorių Darškų
ir apie Dimitravo darbo stovyklos viršininką Šurną
ir, jei esame davę, tai kokias, aš atsakau taip: kiek
tai liečia p. Jakį, aš tuo reikalu visiškai nieko neži­
nau. Jis pats gali tuo reikalu atsakyti į klausimą.
Aš pats atsakau, kad esu dalyvavęs, kaip vokiečių
saugumo policijos kviestinis, prie kratos pas Gailiušį,
pas Darškų ir pas Šurną. Po kratos jie buvo suimti.
Su vokiečių saugumo policija dalyvavau apklausinė-
jant liudininkus, žinoma, ne visus, ir drauge su jais
esu pasirašęs kai kurių liudininkų protokolus Šurnos
byloje, tačiau už ką šie asmenys buvo suimti, atsa­
kau trumpai ir aiškiai, — nežinau. Ar esu prieš šiuos
asmenis davęs vokiečių saugumo policijai kokių ži­
nių, taip pat atsisakau pasakyti, tik pabrėžtinai tvir­
tinu, kad keršto sumetimais melagingai niekam ir
niekada nesu nė vieno žmogaus skundęs ir ateityje
nemanau skųsti.

Apie Mikoločienės Julės ir kitų likvidavimą.

Kaip pirmame parodyme esu rašęs, Mikoločienė
Julė buvo sušaudyta gestapo sprendimu, kaip bolše­
vikų šnipė Vokietijoje ir NKVD agentė. Kas ją ir ki­
tus komunistus likvidavo, konkrečiai negaliu pasakyti.
105
Bendrai apie likvidavimą kalbant, buvo taip. Gavus
pranešimus iš gestapo, kad tokie ir tokie asmenys
turi būti likviduoti, jei nebūdavo nurodyta jų likvida­
vimo diena, dėl datos kartais pasitardavome su p. Ja-
kiu, bet dažniausiai jis pasakydavo, kad šį vakarą
tokie ir tokie turi būti pagal gestapo sprendimą likvi­
duoti. Kartais dalyvaudavo ir gestapininkai, jei būdavo
likviduojamas didesnis skaičius. Kai kuriuos prie lik­
vidavimo dalyvavusius gestapininkus iš matymo pažįs­
tu, bet jų pavardžių nežinau. Taip pat nežinau, iš kur
jie atvykdavo. Žinau keleto ir pavardes, tačiau viešai
jas vardinti laikau, kad yra nepatogu, todėl jų ir
nevardinsiu. Nežiūrint į tai, ar gestapininkai prie lik­
vidavimo dalyvaudavo ar nedalyvaudavo, visada da­
lyvaudavo saugumo, kriminalinės ir viešosios poli­
cijos pareigūnai. Kai kurie iš jų aktyviai prisidėdavo
ir prie paties likvidavimo, šaudydavo, o kiti tik bū­
davo sargyboje. Tada, kaip buvo «likvidavimo» laikai,
daugelis įvairių pareigūnų net su entuziazmu prie
to prisidėdavo ir net būdavo nepatenkinti, jei kada
kai kurių nepakviesdavo prie to darbo. Šiandien gi, kai
jau tas laikas praėjo, jie pamiršo patys tokį darbą
dirbę, ir saugumo policija už komunistų likvidavimą,
už žydų klausimo sutvarkymą Kretingos apskrityje
mus laiko, vadina žmogžudžiais, žydamušiais ir į mus
žiūri su panieka ir pasipiktinimu. Ir tai yra labai įdo­
mu, kad taip kalba net ir tie patys, kurie prie to dar­
bo yra prisidėję, kurie patys nuo bolševikų yra nu­
kentėję, net aukšti pareigūnai. Trumpai ir konkrečiai
kalbant apie likvidavimą, išskyrus patį pirmąjį «teis­
mą» ir likvidavimą, aprašytą pirmame parodyme, prie
visų likvidavimų buvau ir tais atvejais, jei nebūdavo
prie to gestapo valdininkų, kai būdavo likviduojama
tik po kelis asmenis, likvidavimams vadovavau. Datų,
106
kada kokie asmenys yra likviduoti ir kokius asmenis
kokie pareigūnai likvidavo, šiandien aš pasakyti ne­
galiu. Neatsimenu, todėl ir konkrečiai į klausimą, kas
likvidavo Mikoločienę, Alonderį ir Stonkų, negaliu
atsakyti. Jei dėl tų žmonių likvidavimo kas nors turi
būti kaltas, aš prisiimu tą kaltę sau, nes kaip anksčiau
minėjau, prie visų likvidavimų esu dalyvavęs. Šie
asmenys buvo komunistai, šnipai, ir, jei už šnipų lik­
vidavimą turi būti kas nors baudžiamas, prašau bausti
mane.
Apie tariamuosius Mikoločienės ir Rupšienės api­
plėšimus.
Apie Kupšienę galiu atsakyti į tą klausimą tik
kitu klausimu. Ar gali būti žmogus apiplėštas, jei jo
namai ir visas turtas per Kretingos gaisrą* 1941 metų
birželio 25 dieną sudegė? Iš Kupšienės namų ir iš viso
jos turto Kretingoje, Aušros gatvėje, liko tik griuvė­
sių krūva. Aš jos nesu apiplėšęs.
Neturiu jos nė aguonos grūdo. Su Mikoločiene
buvo kitaip. Pirmame parodyme rašiau, kad ji buvo
vagis recidivistas. Tuo ji pasižymėjo ir pirmomis ka­
ro dienomis. Rodos, tuose pačiuose namuose, kur ji

* Minimas gaisras kilo vokiečiams padegus sinagogą. Buvo

sausra ir vėjuota diena. Gaisras persimetė į kaimyninius pastatus,
suliepsnojo Kretingos centro pastatai. Sudegė vienuolynas, užsidegė
bažnyčios bokštas. Gaisras persimetė j antrą upės krantą. Vietiniai
gaisrininkai nepajėgė sustabdyti gaisro. Buvo iššaukta gaisrininkų
komanda iš Klaipėdos. Vokiečių kareiviai plėšikavo degančiuose
namuose, dujokaukes užsidėję. Gaisru pasinaudojo paplėšikauti ir
buržuaziniai nacionalistai, kurie ne tiek rūpinosi gaisro gesinimu,
kiek grobė ir vilko visokį turtą iš degančių namų ir jį savinosi.
Gaisro metu sudegė visi geriausieji miesto pastatai ir apdegė baž­
nyčia, kuri vėliau buvo suremontuota, bet bokštas taip ir liko ne­
atstatytas. (Red.)

10?
ir gyveno, gyveno ištaigingai rusų šeima, kuri pirmąjį
karo rytą pabėgo. Mikoločienė su savo sugyventi­
niais, — turiu dar pridėti, kad ji nebuvo tokia sena,
kokia ji aprašoma kvotoje, ir dar mėgo vyrus, — tuo­
jau apvogė rusų šeimą, rodos, Kolupajevų butą, ir di­
desnę dalį turto išslapstė kaimuose. Vis tik dar nemaža
daiktų, baldų iš jos atėmė susitvėrusi turto likvidavi­
mo komisija, kurioje, žinau, dalyvavo dabartinis mies­
to pasiuntinys Gineikis. Reikia pastebėti, kad komisija
taip .pat labai apverktinai turtą «tvarkė», todėl ir
Mikoločienė nebuvo galutinai sutvarkyta turto atžvil­
giu. Kadangi po Mikoločienės arešto daug moterų
kreipėsi į saugumo policiją, prašydamos atiduoti me­
džiagas, kurias jos buvo įdavusios Mikoločienei rū­
bus pasiūti, Mikoločienė buvo iš profesijos siuvėja,
tai man teko daugelį moterų nusivesti į Mikoločienės
butą atsirinkti savo medžiagas. Neprisimenu, kurios
moterys, pamačiusios Mikoločienės baldus, pradėjo sa­
kyti, kad tie baldai esą Kolupajevo, todėl buvo pa­
kviestas Raudonojo kryžiaus atstovas mokytojas Nar­
vilas, kuris dabar jau yra miręs, ir tie baldai buvo
perduoti Raudonajam kryžiui. Kadangi mano turtas
buvo visas žuvęs, prašiau Narvilą perleisti man ketu­
rias kėdes. Narvilas perleido, ir tos kėdės, paprastos
medinės, ir šiandien mano bute tebėra. Apie jas esu
užpildęs pagal p. Gebytskomisaro potvarkį nustatytą
blanką apie žydų ir rusų turto registravimą ir esu
sumokėjęs komisijos nustatytą mokestį. Tos kėdės
p. Gebitskomisaro atstovo raštu yra perleistos pilnon
mano nuosavybėn. Kadangi atsišaukė iš Vokietijos
Mikoločienės duktė, tai dalis Mikoločienės daiktų,
siuvamoji mašina ir kitokie daiktai, indai, dalis rūbų,
patalynės buvo atiduota jai. Dalis tų baldų ir kitokio
turto buvo palikta pas Mikoločienės draugą, rodos, Sė­

tos
pūtį, nes pas jį buvo likęs mažametis Mikoločienės
sūnus, kita dalis, kurie buvo nurodyti kaip rusų daik­
tai ir rūbai, buvo perleisti Raudonajam kryžiui, kuris
bufetą atidavė viešosios policijos policininkui Dar-
giui, dabar jis, rodos, tarnauja geležinkelio policijoje
Mažeikiuose, o sofa yra saugumo policijos Kretingos
rajone. Aš Mikoločienės neapiplėšiau, ir yra skaudu
tokiais klausimais net aiškintis. Bet ką gi padarysi,
jei jau ir tuo esu kaltinamas.
Kalbant apie Stonkų Juozą, atsakysiu ir į užmeti­
mą, kad aš Stonkų likvidavau dėl to, jog buvau su
juo susipešęs dėl mergų. Stonkus buvo chuliganas.
Kaip toks jis turėjo turėti sau lygias ir paneles. Aš
Lietuvos laikais buvau policijos tarnautojas. Atrodo,
kad policijos tarnautojas pasirenka kitokias paneles
negu chuliganai. Į Kretingą buvau atkeltas nuovados
raštvedžiu 1940 m. vasario mėn. 1 d. Tais pačiais me­
tais, prisimenu, sekminių vakarą Kretingoje, šaulių
namuose buvo vakaras, iš kurio sutikau su panele
grįžtant Novogrodskį Kostą, metrikacijos biuro vedėją,
kurį Kretingoje užpuolė ir sumušė Stonkus Juozas.
Aš apie tai padariau kvotą, ir Stonkus buvo nubaus­
tas vieneriais metais Dimitravo priverčiamųjų darbų
įstaigon, nes baudimų skaičius buvo perpildytas. Taigi,
čia buvo reikalas dėl «mergų», tačiau ne su manim,
bet su Novogrodskiu Kostu.
Dar apie Gricių. Kvotos protokolo apie Gricių ra­
jone nėra ir dabar jo nerandu. Kur jis gali būti, aš ne­
galiu pasakyti. Kvotų knygoje apie jį tikrai nėra įre­
gistruotos kvotos. Konkrečiai nežinau, bet manau, kad
galėjo būti šitaip. Kadangi Gricius buvo pristatytas
vokiečių kaipo spekuliantas, tai vokiečiams, savaime
suprantama, turėjo būti duotas apie jį atsakymas. Grei­
čiau p. Jakys Griciaus parodymą su Būdos raportu
109
apie jo pabėgimą bus atidavęs tai įstaigai, kurios pa­
reigūnas mums buvo Gricių pristatęs. Tačiau kas buvo
Gricių atvedęs, aš nežinau, nes tik sužinojau, kad jau-
toks žmogus yra kalėjime pristatytas vokiečių mums.
Negaliu tvirtinti, kad taip tikrai buvo. Bet esu lin­
kęs manyti, kad taip tikrai galėjo būti. O kuo gi aš
kaltas, kad raštinės personalas, kuriam vadovavo p.
Kuniutis Petras, buvo apsileidęs ir raštų neregistruo­
davo. Kur dabar Gricius yra, aš nežinau. Ar buvo
paskelbtas jo ieškojimas, jei taip, tai ar tą ieškojimą
skelbė saugumo policija ar viešoji, kadangi ji Gričių
paleido, aš negaliu pasakyti. Man tada buvo daug
svarbesnių reikalų, bet ne paprastu chuliganėliu spe­
kuliantėliu rūpintis.
Dar apie likvidavimą. Visi mirti pasmerktieji ko­
munistai buvo likviduojami arba Kretingos žydų ka­
pinėse, arba miškelyje už miesto Palangos pusėj. Bu­
vo nuvežtų į Palangą, nes ten minkštesnė žemė ir ma­
žiau vargo duobes kasant. Kur koks yra palaidotas,
neprisimenu. Rajono patalpose, kieme, ar kur kitur
likvidavimų nebuvo. Tiesa, vienas enkavedistas —
Dvarionas Aleksas po to, kai jam buvo iš Tilžės spren­
dimas jau atėjęs mirti, pats šoko iš kalėjimo, iš antro­
jo aukšto, pro langą ir susiskaldę galvą, bet dar buvo
gyvas. Kad būtų mažiau vargo, jis buvo ten pat šūviu
pribaigtas ir po to nuvežtas į miškelį Palangos link.
Daugiau tuo tarpu aš pasiaiškinti nieko nebeturiu,
nes atsakiau į visus klausimus.

Kretinga, 1942.XII.21.
21. Joneckis Kazimieras
Esu ūkininkas. Aš kartu su Bražinsku ir Gricium
sėdėjau bolševikų kalėjime vienoje kameroje. Gricius
Bražinską, kaip tarnavusį policijoje, pašiepdavo, va­
ite
dindamas jį «faraonu». Bražinskas su Gricium kalėjime
nesugyveno, nes Gricius iš viso nelabai buvo sugyve­
namas su kaliniais. Žmonės, žinojusieji, kad aš esu
kartu su Bražinsku sėdėjęs bolševikų kalėjime, kai,
vokiečiams atėjus Bražinskas dirbo saugume, ateidavo
dažnai prašyti manęs už vieną ar už kitą suimtąjį
užtarti. Aš kartais pas Bražinską į rajono įstaigą ir
užeidavau. Pernai rudenį, dienos nepamenu, užėjęs
į saugumo rajoną, ir pats mačiau, kaip Bražinskas,
Smilgys ir buvęs kalėjimo viršininkas Kontautas smar­
kiai mušė suimtąjį Gricių. Tai buvo vakare, tamsu,
bet valandos neatsimenu. Pasikalbėjęs su Bražinsku,
aš išėjau. Kuo baigėsi tas mušimas, aš nežinau. Ar
Gricius buvo dar ir toliau mušamas ir užmuštas, taip
pat nežinau. Vėliau girdėjau gandus, kad tą pačią
naktį jis buvo užmuštas. Bražinskas man buvo sakęs,
kad Gricius sulaikytas už spekuliavimą lašiniais.
Dar vieną kartą, taip pat užėjus pas Bražinską, ra­
jono įstaigoje mačiau labai smarkiai iki pamėlynavimo
sumuštą žmogų, net apsišlapinusį. Šito žmogaus aš
nepažinau, ir kas jis yra, nežinau. Tai buvo tuojau
po vokiečių atėjimo.
Daugumos vietinių gyventojų nuomonė yra tokia,
kad, esą, gerai, kad Jakys, Bražinskas ir Smilgys su­
tvarkė kaltuosius, tačiau kartu visi piktinasi, jog jis
keršija savo asmeniniams priešams ir žiauriai muša
suimtuosius.

Kretinga, 1942.XII.21.
22. Bražinskas Gabrielius
Papildydamas ankstyvesnius parodymus, duotus
saugumo departamento vyr. patarėjui p. Januševičiui,
atsakau į jo atskirus klausimus sekančiai:
lll
 1) Ar buvo 1941 metų rudenį saugumo policijos
rajono kieme užmušti trys žmonės, iš jų vienas giri­
ninkas Dapkus? Ar yra rajone Dapkaus kvota? Gal
žinote tų dviejų pavardes?
A t s a k y m a s : Ankstyvesniuose parodymuose esu
rašęs ir dabar pakartoju, kad komunistai buvo likvi­
duojami tik Kretingos žydų kapinėse, miškelyje Pa­
langos pusėj ir Palangoje. Dapkus Kasperas buvo lik­
viduotas Kretingos žydų kapinėse. Saugumo policijos
rajono kieme nebuvo likviduotas nė vienas asmuo.
Jei. toks įvykis buvo, tai be mano žinios. Bet jei taip
būtų atsitikę, aš apie tai žinočiau. Rajone yra Dapkaus
Kaspero kvota Nr. 24—41 mt. Ta kvota nėra padaryta
laikantis visų formalumų, tačiau yra ištardytas pats
Dapkus Kasperas. Aš jį tardžiau 1941 m. liepos mėn.
16 d., kada dar oficialiai nebuvau saugumo policijos
valdininkas.
2) Ar buvo suimtieji mušami vielomis-kabeliu, re­
volveriais, guminėmis lazdomis ir spardomi kojomis?
A t s a k y m a s : Revolveriais ir vielomis-kabeliais
nebuvo mušamas nė vienas sulaikytasis. Gumine laz­
dele tikrai kai kada kai kuriems būdavo įkrečiama.
Gal kam nors buvo ir įspirta, negaliu to nuginčyti,
tačiau specialiai, smurtą vartojant, nebuvo spardomas
nė vienas suimtasis. Aš prisipažįstu, kad prieš dau­
gelį komunistų ir aš esu smurtą pavartojęs ir ranka
ir gumine lazdele, bet tada buvo tokia padėtis, toks
įtemptas darbas, kad mušdavo ne tik tie, kurie ko­
munistus tardė, bet kartais ir tokie žmonės, kurie,
atrodo, iki tol nė piršto prieš žmogų nebuvo pajudinę.
3) Kur Mikoločienės kvota?
A t s a k y m a s : To aš nežinau. Žinau, kad buvo
rajone tokia kvota, bet jos dabar nėra. Aš tos bylos
neberadau.
m
 4) Prieš kiek laiko buvo pakviestas į rajono patal­
pas Gedvilas ir sumuštas. Jo klausėte apie ginklų par­
davimą kriminalinei policijai. Apie kokių ginklų par­
davimą kalbama?
A t s a k y m a s : Gedvilas rajono patalpose buvo
prieš mėnesį laiko, tikslios datos neatmenu. Aš jo tuo
kartu nekviečiau. Tačiau žadėjau kada jį į rajoną
kviesti apie Sakalauską, Montvydą ir kitus dėl ginklų
laikymo be leidimo ir jų pardavinėjimo. Teko patirti,
kad Gedvilas kartu su Suoriu, kuris taip pat į tą bylą
įpintas ir yra sulaikytas, yra kalbėjęsi apie ginklų
pardavinėjimą. Gedvilas kai kuriems asmenims prisi­
statė kriminalinės policijos tarnautoju, gyrėsi turįs
nupirkti kriminalinei policijai apie 3000 pistoletų.
Užklausus Gedvilą, kodėl jis nesiima darbo, o pragy­
vena tik iš kortavimo ir samagono pardavinėjimo ir
kodėl jis giriasi turįs ryšių su saugumo ir kriminali­
ne policija, kokią prekybą ginklais jis mano pradėti,
Gedvilas ėmė aiškintis labai akiplėšiškai, todėl aš jam
sudaviau ranka kelis, gal tris ar keturis kartus per
veidą, įspėjau gyventi padoriai, imtis darbo. Taip
pat pagrasinau, kad jei dar kokių gandų apie jį
išgirsiu ir jei jis nesiims rimto darbo, tai pristatysiu
jį arbeitsamtui išsiųsti darbams į Saksoniją.
5) Ar mušėte Budiną Domą ir ar vertėte jį mušant
pasirašyti ne pagal jo žodžius protokolą? Kur jo
kvota?
A t s a k y m a s : Rajone yra kvota apie Budiną Do­
mą, nes jis sėdėjo kalėjime ir Dimitrave mūsų žinioje
nuo 1941 m. rugsėjo mėn. 3 d. iki 1942 m. kovo mėn.
4 d. Budinąs 1941 m. spalio mėn. 22 d. rašė savaran­
kišką parodymą, todėl mušti jo kvosdamas negalėjau,
nes jis rašė, jam leidau rašyti tai, kas tik jam patiko.
Aš tik reikalavau, kad jis parašytų ant savo autobiogra­
* Užsak. Nr. 1770 113
fijos, rašytos bolševikams, jog tą autobiografiją jis
yra bolševikams parašęs laisva valia, nes žodžiu jis
pats patvirtino, jog tokios bjaurios autobiografijos
jo niekas nevertė rašyti. To pareikalavus, Budinąs ėmė
elgtis kaip mažas vaikas, ėmė verkti ir šaukti, kad
aš norįs jo bylą pakreipti ton pusėn, kad jis būtų
sušaudytas. Jis šoko bučiuoti man į rankas, ir aš, ne­
galėdamas nuo jo atsikratyti, jį pastūmiau. Dėl jo
vaikiško laikymosi užpykau ir porą kartų jam kumščiu
kupron uždrožiau. Aš manau, kad kumščiu kupron
skaudžiai suduoti negalima ir abejoju, ar Budinąs dėl
to jautė kokį skausmą. Tokiu elgesiu aš tik jam paro­
džiau, kad esu ant jo užpykęs. Savo autobiografijoje
Budinąs buvo parašęs, kad 1918 metais jau priklau­
sęs slaptai komunistų partijai, nepriklausomybės ko­
vų metu dalyvavęs Raudonojoje armijoje prieš bal­
tagvardiečius, kad per visą nepriklausomos Lietuvos
laikotarpį užjautęs komunistus ir dėl to buvęs savo
viršininkų persekiojamas. Aš su Budinu buvau tar­
navęs kartu policijoje vienoje nuovadijoje, jį paži­
nau asmeniškai ir jam tuomet kalėjime jau daug padė­
jau, tačiau kada buvo kalbama apie autobiografiją, ka­
da jis ėmė šaukti, jog aš rengiu jam bylą, kad jis būtų
sušaudytas, aš ant jo supykau ir jį apstumdžiau. Jei
jis ir būtų buvęs sušaudytas, man niekas nieko dėl
to negalėtų primesti, tačiau aš jo gailėjausi, į sušau­
domųjų sąrašus aš jo neįtraukiau ir jokios prievartos
prieš jį nevartojau. Kadangi jis atsisakė pasirašyti,
jog autobiografiją yra parašęs laisva valia, aš to da­
ryti jo ir neverčiau. Jei būčiau vertęs, tai tikrai būčiau
privertęs. Jo apstumdymą negalima net smurtu lai­
kyti.
6) Ar rajono patalpose sumušėte Sniešką ir Večers-
liį, ar yra rajone apie juos kokia nors kvota?
114
 A t s a k y m a s : Rajone apie juos jokios kvotos
nėra. Tačiau su jais reikalą esu turėjęs. Prieš mėnesį
laiko, tikslios datos neatmenu, mūsų rajono tarnau­
tojas Smilgys Vincas atėjęs man ir p. Jakiui papasako­
jo, kad jis vakar vakare buvęs į Kretingos kaimą
nuėjęs pas ūkininką Kniežą pirkti pieno. Ten rado
susirinkusius Kretingos viršaitį, valsčiaus sekretorių,
Sniešką ir Večerskį. Visi buvę gerokai įsigėrę. Smil-
giui įėjus į kambarį, jie paprašė ir jį sėsti prie stalo.
Smilgys pajuokavęs, kad jie gerią samagoną, o jis jo
negeriąs. Snieška ir Večerskis už tai užsigavo ir pra­
dėjo Smilgį užgaulioti. Viršaitis ir sekretorius ginče
nedalyvavę ir tuojau iš to kambario pasišalinę, o
Snieška pradėjęs pasakoti, kad vakar samagoną gėręs
su Kretingos apskrities viršininku Šimkum, kad Smil-
giui juoba nesą ko įsivaizdinti ir jis neturįs prikaišio­
ti, kad jie samagoną gerią, kad jis, Snieška, jau vieną
saugumo policijos valdininką Skuode.. .*, tai jis ga­
lįs .. .** ir Kretingos saugumo policiją ir pan. Toms
visoms kalboms pritaręs Večerskis. Smilgys nei Ve-
čerskio, nei Snieškos pavardžių nežinojęs, todėl pa­
reikalavęs dokumentus parodyti. Snieška dokumentų
nerodęs, Smilgį dar daugiau iškoliojęs ir išjuokęs.
Dėl tokio Snieškos ir Večerskio elgesio mes visi pa-
sipiktinom ir jų asmenybes tuojau nustatėme. Su­
žinojom, kad jie yra tarnautojai, p. Jakys įsakė juos
iššaukti į rajoną pasikalbėti, išsiaiškinti. Rajone jiedu
iš pradžios elgėsi arogantiškai, visą ginčą mėgino nu­
neigti ir Smilgį melagiu vadinti, todėl ir aš, ir pats
Smilgys Snieškai ir Večerskiui užkirtome kelis
kartus į ausį. Tada Snieška ir Večerskis mūsų atsipra­
šė, pasižadėjo daugiau chuliganiškai nesielgti, ir mes

* ir ** praleisti necenzūriniai žodžiai. (Red.)

115
jiems dėl apskrities viršininko bei saugumo policijos
autoriteto įžeidinėjimo bylos nekėlėme. Aš prisipa­
žįstu, kad žmogui ausis «apskaldyti» netinka, gal būt,
kaip valdininkas ir aš pasielgiau blogai, tačiau man atro­
do, kad vis tiek mes pasielgėme «žmoniškai». Pagal vei­
kiančius potvarkius juos galima buvo tuojau pat
uždaryti į Dimitravo priverčiamųjų darbų įstaigą už
samagono gėrimą ir iškelti bylą už apskrities virši­
ninko ir saugumo policijos šmeižimą. Mes to nepa­
darėme, tik pasielgėme pagal savo nuožiūrą, pada­
rėme savo «teismą». Bet tuo kartu ir patys «nukentė­
jusieji» Snieška ir Večerskis buvo tuo patenkinti ir
mums dėkojo, kad jų neuždarėme.
7) Ar yra rajone rusišku šriftu mašinėlė? Ar
klastojote ta mašinėle kokius dokumentus? Ar kuriuo
nors kitu būdu?
A t s a k y m a s : Rajone rašoma mašinėlė rusišku
šriftu tikrai viena yra. Ją žada dabar perdirbti į lietuviš­
ką šriftą. Tačiau šiuo metu nėra raidžių. Nei ta rusišką­
ja mašinėle, nei kitokiu būdu niekada jokių dokumentų
neklastojau ir nemanau klastoti. Jei kas tokius kalti­
nimus man primeta, tai yra gryna provokacija. Tokius
nusikaltimus darydamas, visada pasislėpčiau, ir toks
nusikaltimas, manau, viešai, kaip dabar komisijai kvo­
tą darant mieste kalbama, aikštėn neiškiltų.
8) Ar mušėte kvočiant Mažeiką?
A t s a k y m a s : Mažeiką Vincą kvočiau 1941 m.
rugsėjo mėn. 15 d., nes jis buvo NKVD agentas.
Kvosdamas jo nemušiau, nes jis tada dar nebuvo
sulaikytas. Nutarimą Mažeiką sulaikyti parašiau p. Ja-
kio įsakytas tik po to, kai jį buvau iškvotęs. Ką
esu mušęs, aš atvirai prisipažįstu ir jei būčiau mušęs
Mažeiką, taip pat prisipažinčiau. Jei jis sako, kad esu
jį mušęs, tai sako grynai iš keršto. Jis ant manęs
118
yra piktas už tai, kad aš jam neleidau savavališkai
areštuoti pašto tarnautoją Borumą, su kuriuo Mažeika
pykosi, tarnaudamas Kretingos pašte. Pirmomis karo
dienomis Mažeika savavališkai buvo metęs tarnybą
pašte ir buvo įsibrovęs į pagalbinės policijos eiles.
Kadangi aš buvau artimiausias p. Jakio bendradar­
bis, tai buvau Mažeikos lyg ir viršininkas. Esu jį
keletą kartų perspėjęs dėl įvairių savavaliavimų, esu
raginęs jį mažiau lankyti žydų namus ir rūpintis
turtu, o daugiau dirbti. Pašto tarnautoją Borumą, jau
vedamą kalėj iman, aš atėmiau iš Mažeikos rankų,
referavau p. Jakį apie Borumo ir Mažeikos santykius
ir p. Jakys įsakė Borumą paleisti, todėl Mažeika ant
manęs uždūko ir iš jo esu girdėjęs visokių šmeižtų.
Rajone yra apie Mažeiką kvota.
9) Ar mušėte kvočiant Juozapavičių, už ką? Ar
yra rajone kokia kvota?
A t s a k y m a s : Apie Juozapavičių rajone jokios
kvotos nėra. Ir kvotos aš apie jį nesu daręs, tačiau
Juozapavičiui esu kirtęs ranka kelis kartus į veidą
už tai, kad jis buvo pavogęs raudoną pliušinę staltiesę,
kuri dabar yra Kretingos rajone. Buvo taip. 1941 me­
tais likviduojant žydus, nežinau kas buvo Juozapa­
vičių pritraukęs prie žydų likvidavimo. Tą darbą dirb­
damas, aš pastebėjau, kad Juozapavičiui svarbu ne
apskritį nuo žydų apvalyti, bet žydų turto prisigrobti.
Dėl tokio darbo aš jį jau kelis kartus buvau įspėjęs
ir vieną kartą net su pistoletu rankoje Juozapavi­
čiui ir kitiems į jį panašiems «likvidatoriams», pa­
grasinęs, priversdamas pagrobtą turtą geriau drauge
su žydais į žemę užkasti, bet ne sau pasiimti. Aš
pats bijojau žydiško turto net siūlo galą paimti, nes
pirmomis karo dienomis dėl tokio plėšikavimo buvo
suimti ir Karaliaučiaus karo lauko teismo sušaudy­
ti?
mui nuteisti vokiečių kariai ir du civiliai lietuviai —
Mažeikos draugas Pergaliauskas ir Čeriauka. Kadan­
gi Kretingoje žydų likvidavimui beveik visą laiką
aš vadovavau, tai, bijodamas atsakomybės, neleidau
niekam jokio žydiško turto imti, žydus «nupuošti».
Palangoje likvidavimui vadovavo p. Jakys, kuris taip
pat plėšikauti neleido, tačiau jis buvo prisirinkęs
vieną sunkvežimį įvairių rūbų, kuriuos žadėjo atiduo­
ti Kretingos Raudonajam kryžiui. Tarp tų rūbų buvo
paimta ir aukščiau minėta staltiesė, kurią, iš Palangos
grįždamas, Juozapavičius iš sunkvežimio pavogė. Tie­
sa, iš tų parvežtų rūbų Raudonajam kryžiui maža
kas teko, nes, vos tik mūsų sunkvežimis atvažiavo į
įstaigos kiemą, tuojau jį apspito dabartinis policijos
vado padėjėjas Ramanauskas, krim. policijos valdi­
ninkas Kviecinskas Povilas, pas mus tarnavęs Kubilius
Stepas, jo brolis Kostas ir daugelis kitų. Iki mudu su
p. Jakiu rankas nusiplovėme, sunkvežimis buvo iš­
verstas ir visi gerieji rūbai aukščiau minėtų ponų
išrinkti. Jei Juozapavičius būtų staltiesę paėmęs tada,
kai rinkosi «ponai», dėl to jam niekas nieko ir nebūtų
sakęs, bet kadangi jis ją pavogė bevažiuojant ir tai
pakartotinai, nes, kaip p. Jakys man pasakojo, jis ją
vieną kartą jau buvo «nušvilpęs» ir p. Jakys iš jo­
jo buvęs paėmęs, tai jis, p. Jakys, nutarė vis tik iš
Juozapavičiaus tą staltiesę atimti ir tai pavedė man
padaryti. Aš išsišaukiau Juozapavičių ir pareikalavau
staltiesę atiduoti. Juozapavičius iš karto gynėsi stal­
tiesės neturįs, o aš jau buvau nustatęs, kad staltiesę
paėmė tikrai jis, todėl drožiau jam porą kartų į ausį
ir priminiau, kad už vagystes gali ir liūdniau atsitikti
kaip porą kartų į ausį gauti. Kvotos apie šią vagystę
jokios nedariau. Kadangi kiti po «ponų» pasirinkimo
žydiški daiktai — rūbai Raudonajam kryžiui jau buvo
Ш
atiduoti, Raudonasis kryžius jau buvo likvidavęsis,
staltiesė liko rajone. Ji nėra nei mano, nei p. Jakio
nuosavybė. Jei mes iš Kretingos išvažiuosime, ji vis
vien rajone liks, nes jos neišvešime, taigi, Juozapavičiui
ausis «apskaldžiau» ne sau norėdamas turtą įsigyti.
Be to, jis tikrai buvo padaręs vagystę. O tokiose są­
lygose, kokiose dirbome, bylos buvo keliamos tik
dėl stambmenų, dėl mažmožių, kaip man atrodė, dėl
staltiesės, neturėjome daug peckiotis. Juozapavičius
yra nemažas provokatorius. Jis dabar skundžiasi, kad
aš jau ir jam pramušęs ausies būgnelį. Tai yra ne­
tiesa, nes jis jau anksčiau vaikščiodavo, ausis vata
užsikišęs.
10) Ar raštu, ar žodžiu duodavo vokiečiai įsaky­
mą sušaudyti? Jei raštu, tai gal tokie raštai yra ra­
jone?
A t s a k y m a s : Įsakymai sušaudyti mums visada
būdavo duodami žodžiu. Jei koks nutarimas ir būda­
vo padaromas, tai jau pas juos ir tų nutarimų nesu
matęs nė vieno. Rajone nė apie vieną asmenį raštiško
nutarimo sušaudyti nėra. Gestapas sekdavo, turėdavo
sušaudymui pristatytųjų sąrašus ir mūsų klausdavo,
ar mes sprendimus esamę įvykdę. Jie tuo domėda­
vosi. Mes sprendimus vykdydavome iš sąrašų nuo­
rašo, kurių vienas egzempliorius visada likdavo
rajone. Raštiško sprendimo mirties bausmę įvykdyti
nebuvo nė apie enkavedistą Dvarioną Aleksą. Ir jis,
kaip ir kiti komunistai, buvo įtrauktas į bendrą są­
rašą.
11) Gal ką nors žinote apie dingimą dantų gy­
dytojos Gorkiško? Kokie jos santykiai su Jakiu ir
Tamsta?
A t s a k y m a s : Rusę dantistę aš mačiau pirmą
kartą 1942 m. pavasarį. Eidamas su p. Jakiu Lukšio
119
gatve nakties metu aš pamačiau vieną neužtemdytą
langą ir į tai atkreipiau p. Jakio dėmesį. Kieno tas
langas, nežinojau. P. Jakys man pasakė, kad čia gy­
vena rusė dantistė ir pasakė: «Užeikime pažiūrėti, ką
ji veikia, kodėl langų neužtemdo.» Užėjova. Dan­
tistė buvo viena kambary. Vos tik mes ten įėjome,
tuojau paskui mus pas rusę dantistę atėjo Kretingos
viršaičio brolis, kurio iki to laiko aš taip pat nepaži­
nojau. Kadangi jau buvo draudžiamas laikas vaikš­
čioti, щап kilo įtarimas, kad tas vyrukas yra atėjęs
pas dantistę įtartinais tikslais. Pakišau p. Jakiui mintį,
kad tą vyruką reikia iki rytojaus uždaryti daboklėn
ir išsiaiškinti, kokius reikalus jis turi su rusais. P. Ja­
kys su tuo sutiko, ir aš jį tuojau nuvedžiau daboklėn.
P. Jakys liko beklausinėjąs dantistę apie tą vyruką.
Daboklė nuo tos vietos buvo netoli, todėl aš užtrukau
tik gal 10—15 minučių. Kaip buvome nutarę, aš grį­
žau iš daboklės pas tą pačią dantistę. P. Jakį radau
su ja besikalbančius. Dantistė atrodė kiek susijaudi­
nusi, nes mačiau, kad p. Jakys ją yra kamantinėjęs
apie ryšius su tuo vyru ir bendrai kaip nepatikimą
asmenį.
Manęs telefonu teiravosi apskrities gydytojas Sau­
dargas ir ligoninės gydytojas Kaveckas, ar saugumo
policija nėra kartais jų dantistę uždariusi į daboklę,
nes dantistė kažkur dingusi. Aš apie jos dingimą tada
išgirdau pirmą kartą. Aš tikrai žinau, kad daboklėn
dantistė nebuvo uždaryta. Apie visus sulaikytuosius
tik man vienam tenka visas kvotas daryti, todėl ir
jei pats p. Jakys kokį asmenį uždaro, aš vis tiek su­
žinau, kad jau naujas asmuo yra sulaikytas. Apie
dantistę man p. Jakys nieko nesakė ir aš daboklėje
jos neradau. Prieš kokį mėnesį ar daugiau laiko iš
mūsų tarnautojo Tendžio išgirdau, kad dantistė pa­
120
bėgusi į Vilnių ir susirašinėjanti su Radzevičium, ku­
ris, rodos, yra buvęs komjaunuolis. Aš esu tiek dar­
bais užverstas, kad j tai neatkreipiau dėmesio ir
rusės dantistės dingimo netyrinėjau. Tendys sakėsi
gavęs žinių, kad dantistė yra Vilniuje, iš vieno Kre­
tingos Arbeitsamto tarnautojo.
12) Ar lankydavotės pas Živolun Eleną ir ar no­
rėjote ją išžaginti?
A t s a k y m a s : 1942 m. pradžioje man teko pra­
dėti kvotą apie rusų, dirbančių Kretingos geležinkelio
stotyje, politinį nepatikimumą. Toje kvotoje buvo
įpinti Sapronovas Eugenijus, Gutbir-Babanin Nataša ir
Živolun Elena. Sapronovas ir Gutbir-Babanin Nataša
sėdėjo Kretingos daboklėje, Živolun dar nebuvo sulai­
kyta. Prireikus ją kvosti, prašiau neprisimenu kokį vie-
šošios policijos policininką ją man iškviesti. Policinin­
kas vieną kartą jos nerado namuose, antrą kartą pas ją
eiti neturėjo laiko, todėl aš nutariau pats ją parsiga­
benti. Nuvykęs vakare apie 19 vai., jos taip pat nera­
dau namuose, todėl nusprendžiau ją suimti po 22 va­
landos, kai bus draudžiamas laikas vaikščioti ir ji tik­
rai bus namuose. Pakviečiau ją tuojau eiti į saugumo
policiją. Ji sutiko ir, iš kambario išėjus, dar pasiprašė
leidžiama išvietėn. Leidau eiti. Ji, tamsa pasinaudoda­
ma, nubėgo į Kretingos geležinkelio stotį pas vieną vo­
kiečių karininką ir pasiskundė, kad nepažįstamas vyras
nori ją kažkur išvesti. Už kelių minučių Živolun negrįž­
tant, aš supratau, kad ji mane yra apgavusį ir kur nors
pabėgusi, bet vis tik aš pasiryžau ją suimti ir laukti
jos grįžtant, nors ir visą naktį. Gal 15 minučių pa­
laukęs, gatvėje pamačiau Živolun grįžtančią su vo­
kiečių karininku. Aš tuojau prisistačiau su doku­
mentais vokiečių karininkui ir kiek įstengiau, vokiš­
kai kalbėti nemoku, aiškinau, kad noriu Živolun
121
sulaikyti. Karininkas man pasiūlė Zivolun palikti na­
muose. Aš paprašiau jį patį, jei jis sutiktų, nueiti
policijon, nes čia tikėjausi surasti vertėją ir išaiš­
kinti reikalą. Mano dokumentus paėmė karininkas.
Vos tik nuėjome keletą metrų nuo Zivolun namų,
tuoj ant kelio sutikome į Bajorus važiuojančią gestapo
mašiną, kurią aš sulaikiau. Mašinoje važiavo vienas
gestapietis Martinkus, mokąs vokiškai, ir čia išaiš­
kinome reikalą. Karininkas man grąžino dokumentus
ir paaiškino, kad jis nori iš anksto gauti pareiškimą
raštu apie areštus, nes daugelis rusių pas juos dir­
bančios.
Sekantį rytą atvyko Bajorų gestapo viršininkas Mo-
rašas. Aš pateikiau jam duomenis, kuriais buvo smar­
kiai kaltinama Zivolun, ir jis sutiko, kad ji turi būti
sulaikyta. Apie išžaginimą tada nebuvo jokios kalbos.
Iš kur dabar tokie šlykštūs šmeižtai apie mane papli­
to, aš negaliu pasakyti, tik tvirtinu, kad tai yra gry­
nas melas.
Zivolun areštuoti su atitinkamu vokiečiams raštu
pasiunčiau tarnautojus Tendį ir Smilgį. Pirmasis moka
vokiečių kalbą, antrasis — rusų. Aš tą pačią dieną
ją iškvočiau. Po kvotos uždariau dabokiėn. Greitu
laiku atėjo iš Kretingos apskrities viršininko nutari­
mas Zivolun palaikyti Dimitravo stovykloje 6 savai­
tes pagal viešosios policijos pravestą kvotą. Zivolun
buvo atiduota viešajai policijai įvykdyti bausmę. Apie
visą Zivolun elgesį ir provokacijas buvo painformuo­
tas gestapas Klaipėdoje. Klaipėdos gestapas Zivolun
paėmė ir išsivežė į Klaipėdą. Kur ji dabar yra, neži­
nau. Aš dar esu daręs kvotą apie anksčiau minėtą
Gutbir-Natašą, tačiau jos kaltė nepasitvirtino ir ji buvo
paleista laisvėn. Taip pat esu kvotęs trečią rusę —■
politruko žmoną Zilkiną Pelagėją, kurią po kvotos

m
buvau uždaręs į Dimitravo stovyklą. Žilkina drauge
su kitomis apie 30 rusių moterų yra išvežta į Vokie­
tiją prie darbų, ir tikrai žinau, kad ji yra Berlyne,
nes parašė laišką savo buvusiai šeimininkei Žilienei,
gyvenančiai Kretingoje, Žaliojoje gatvėje. Žilkina nėra
sušaudyta. Ar yra sušaudyta Živolun, aš nežinau. Ar
drauge su ja buvo sušaudyta kita kokia rusaitė, taip
pat nežinau. Kvotas esu daręs tik apie tas tris ruses.
Ar drauge su Živolun buvo išvežta kita kokia rusaitė,
to taip pat nežinau, nes išvežant jų nemačiau, prie to
nedalyvavau, tik žinau, kad su Živolun mirtimi aš
nieko bendra neturiu.
Dar apie Gricių. Būdos raporto apie Griciaus pa­
bėgimą rajone neradau, tai prie parodymo pridedu
ištrauką iš Kretingos policijos nuovados apie Būdos
raporto užregistravimą. Daugiau paaiškinti nieko ne­
turiu ir noriu pridėti: jei ir esu ką blogo padaręs, tai
padariau nenormaliose sąlygose, be blogos valios ir
prašau į tai atsižvelgti,

23. Kulišauskas Balys

Esu Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovyklos
vertėjas ir Kauno gestapo vertėjas.
1942 m. sausio, mėn. 27 d. Kretingoje buvau su­
laikytas kaip įtartas lašinių spekuliavimu. Kretingos
daboklėje sėdėjau iki š. m. birželio mėn., dienos ne­
pamenu. Teismo buvau išteisintas ir iš daboklės pa­
leistas. Kretingos daboklėje sėdėjo kartu su manim
du žvejai Kuršys ir Venckus iš Šventosios. Jie sėdėjo
su manim dvi su puse savaitės. Po jų antro tardymo
aš, kaip ir visi buvusieji daboklėje, buvome nuvaryti
į pirtį. Vieno iš tų žvejų visa nugara nuo galvos iki
123
kojų buvo mėlyna. Jis buvo tiek sumuštas, kad net
negalėjo nusivilkti ar užsivilkti marškinių. Praslinkus
savaitei ar pusantros, juos paleido ir tasai sumuštasis
mirė. Kuris iš tų dviejų buvo Kuršys ir kuris Venc­
kus, aš nebeatsimenu. Vienas iš jų buvo aukštesnio
ūgio ir kaip tik tas aukštesnis ir buvo sumuštas ir vė­
liau mirė. Po mušimų už poros dienų jiedu buvo pa­
leisti. Šventojoje mirusiajam buvo suruoštos didelės
laidotuvės. Visi žmonės plačiai kalbėjo, kad jį užmu­
šė Bražinskas su Jakiu. Tasai žmogus mirė, paleistas
iš daboklės, maždaug į antrą savaitę. Pagal žmonių
kalbas jam buvo atmušti inkstai. Apie jį smulkiau
galėtų papasakoti tas antrasis žvejys. Pirtyje aš klau­
siau ano žvejo, kas jį mušė. Jis man pasakė, kad jį
mušė Jakys ir Bražinskas. Kuršys ir Venckus man
daboklėje papasakojo, kad jiedu buvo suimti kaip
įtarti suagitavę žvejus apleisti susirinkimą, kuriame
buvo svarstomas žuvies pristatymas. Paaiškėjus, kad
nekalti, abudu žvejai buvo paleisti. Ant kito žvejo
kūno sumušimo žymių nemačiau.
Tuos du žvejus iš daboklės paleisti buvo atėjęs
Bražinskas, kuris ta proga jiems pasakė: «Tu išsisukai
iš mano rankų». Šiuos žodžius sakydamas, Bražinskas
pirštu grasino į mažesnio ūgio žvejo pusę.

Kaunas, 1943.II.8.
24. Smilgys Vincas
Priklausiau šaulių sąjungai ir «Geležinio vilko»
(voldemarininkų) organizacijai kaip eilinis narys. Esu
suimtas 1942 m. gruodžio mėn. 17 d., 16 vai. Kretin­
goje, kaip įtariamas nusižengimu tarnyboje.
Nuo 1921 iki 1924 m. tarnavau kariuomenėje, ka­
ro policijoje grandiniu. Nuo 1925 iki 1934 m. tarnavau
Mažeikiuose ir Kretingos apskrityje policininku. Nuo
124
1934 iki 1940 metų tarnavau muitinėje Kretingoje ir
Klaipėdoje raštininku-skaičiuotoju. Bolševikų laikais
niekur netarnavau. Du mėnesius buvau sulaikytas ir
sėdėjau bolševikų kalėjime Kretingoje. Bolševikų bu­
vau kaltinamas antibolševikine veikla. Iš bolševikų
kalėjimo buvau paleistas ir laikomas milicijos prie­
žiūroje, tačiau iš tos priežiūros pasišalinau ir iki rusų-
vokiečių karo slapsčiausi. Bolševikus išvijus iš Lietu­
vos, nuo 1941 m. birželio *mėn. 22 d. pradėjau tarnau­
ti Kretingos saugumo policijoje Jakio žinioje. Čia
tarnavau iki suėmimo dienos.
Apie Rupšienę ir Mikoločienę.
1941 m. liepos mėn., dienos nepamenu, policijoje
buvo sulaikytos Kupšienė ir Mikoločienė. Kieno įsa­
kymu, kas ir už ką jas buvo sulaikęs, nežinau. Aš jų
nesulaikiau. Be tų dviejų moterų, buvo dar sulaikyta
apie 17 žydžių. 1941 m. liepos mėn. po pietų Jakys
pasišaukė mane į savo kabinetą, kuriame buvo jau
ir Bražinskas, ir pasakė, kad šią naktį turėsiu sulikvi-
duoti «be balso ir triukšmo» tas žydes ir Rupšienę
su Mikoločiene. Aš kartu su kitais partizanais* pa­
ėmiau tas žydes, iškasiau žydkapiuose duobę ir jas
sulikvidavau. Pagal Jakio įsakymą aš jų nešaudžiau,
bet likvidavau, užmušdamas kastuvu. Užmušinėjau žy­
dus tuo būdu ne aš vienas, bet ir kartu buvę partiza­
nai. Tatai buvo nakties metu. Sulikvidavus žydes ir
jas užkasant žydkapiuose, atėjo Bražinskas, Kviecins-
kas, Kontautas ir, rodosi, dar Kubilius. Ar tikrai Ku­
bilius kartu su kitais buvo atvykęs į žydkapius, aš
gerai neatsimenu. Bražinskas mane žydkapiuose išba­
rė, kodėl aš nepaėmiau kartu su tomis žydėmis ir

* Partizanai — čia ir kitur, buržuazinių nacionalistų gaujos,

dalyvavusios masiškai žudant žmones. (Red.)
125
nesulikvidavau ir Kupšienę su Mikoločiene. Paskui
mes grįžome į įstaigą.
Tos pačios nakties rytą Valatka užkūrė sunkveži­
mį. Kupšienę ir Mikoločienę susodinome į sunkvežimį.
Sunkvežimį vairavo šoferis Valatka. Prie Valatkos
sėdėjo Bražinskas, o prie sulaikytų Kupšienės ir Mi-
koločienės sėdėjau aš, Kubilius Stepas, Kviecinskas
ir Kontautas.
Dar prieš išvažiuojant mums visiems, Bražinskas
pasakė, kad duobė už Kretingos miesto važiuojant
Palangos link miškelyje jau yra iškasta. Tada Jakys
su Bražinsku vienu du kažką slaptai tarp savęs kal­
bėjosi Jakio kabinete, bet pats Jakys kartu su mumis
nevažiavo. Dar prieš išvažiuojant, Bražinskas man pa­
sakė, kad Kupšienę ir Mikoločienę reikės sulikviduoti
sunkvežimyje, nes jos miškelyje gali sukelti triukš­
mą. Bražinskas pasakė, kad prie posūkio į Palangą,
besisukant iš kelio į mišką, pasibelsti šoferiui Valat­
kai į langą, mašina sulėtins ėjimą ir tuo metu šias dvi
moteris užmušti. Mašinoje buvo kastuvų ir beržinis
pagalys. Kontautas pasibeldė į langelį, mašina sulė­
tino važiavimą, ir Kontautas smogė tuo pagaliu vienai
ir kitai moteriai per galvas. Jos pradėjo rėkti. Tada
aš su kastuvu, kiti taip pat su kastuvais, Kupšienę
ir Mikoločienę pribaigėme. Paskui nuvažiavome į miš­
kelį ir abi užmuštąsias moteris į duobę užkasėme. Po
to grįžome atgal į įstaigą. Įstaigoje Jakys mus pavai­
šino degtine, paaiškindamas, kad Kupšienė gyvenime
esanti jam daug nemalonumų pridariusi ir kad dabar
sulikviduotas amžinas priešas. Po to jis dar pareiškė,,
kad Kupšienė įskundusi bolševikams savivaldybės
techniką Urbaitį ir, kad jis, Jakys, jei nebūtų pabėgęs,
būtų nukentėjęs nuo Kupšienės ir jos sūnaus Aloyzo
Kupšio.
126
 Kupšienę ir Mikoločienę prie duobės pribaigiau
durtuvu, perverdamas jų krūtines. Taip pat nei Kuo­
sienės, nei Mikoločienės jokio žiedo nenuėmiau. Jei
aš tatai būčiau padaręs, dabar pasakyčiau, nes man
nėra jokios prasmės šitai slėpti.
Žinau, kad tarp Bražinsko, Jakio ir Kuniučio
buvo kažkokie ginčai dėl pasidalijimo Mikoločie­
nės daiktais. Kokie čia buvo ginčai, aš smulkiai ne­
žinau, tik žinau, kad pas Bražinską buvo Mikoločie­
nės sofa.
Maždaug po dviejų mėnesių po Kupšienės ir Mi­
koločienės sulikvidavimo Bražinskas pasišaukė mane
ir padavė pasirašyti jau iš anksto parašytą protoko­
lą. Tame protokole buvo surašytas neva mano paro­
dymas, kad aš pažįstu Kupšienę, kaip komunistų ir
bolševikų laikais veikusią jų naudai ir kad ji įskundi-
nėjusi bolševikams lietuvius, taigi esanti labai žalin­
ga. Nors aš apie Kupšienę nieko blogo nežinojau, bet,
Bražinsko įkalbėtas, tą protokolą pasirašiau, lyg ir ži­
nodamas, kad taip tikrai yra buvę. Žinau, kad tokius
pat protokolus pasirašė ir visi dalyvavę prie Kupšie­
nės likvidavimo. Aš paskui klausiau Jakio, kaip čia
yra su ta Kupšiene, kad man neaišku, kodėl apie įą
reikia duoti netikrus parodymus. Jakys man sakė, kad
Kubilius iškėlęs dėl Kupšienės likvidavimo klausimą
ir todėl tokie parodymai reikalingi apsisaugoti nuo
visokių netikėtumų. Man yra žinoma, kad Kubilius
pas Jakį tarnavo kaip valdininkas, bet paskui Kubilius
su Jakiu susipyko ir net susimušė. Todėl Kubilius,
prieš Jakį kerštaudamas, ir pradėjo kelti aikštėn Jakio
darbus. Vėliau Kubilius buvo suimtas ir perduotas
Klaipėdos gestapui. Esu įsitikinęs, kad tai buvo Jakio
kerštas, kad nekeltų aikštėn visų darbelių. Maždaug
po savaitės Kupšienę likvidavus, Jakio įsakymu buvo
127
suimti ir Kupšienės sūnus bei duktė. Už ką jiedu buvo
suimti, aš nežinau. Kiek žinau, Kupšys ir Kupšytė da­
bar gyvena Klaipėdoje.
Maždaug po vieno ar dviejų mėnesių j Kretingą
pas Jakj atvyko iš Bajorų p. Morašas ir iš Klaipėdos
dar vienas pareigūnas. Tas iš Klaipėdos pareigūnas
šiek tiek mokėjo lietuviškai. Jakys, Bražinskas ir tie­
du vokiečių pareigūnai Jakio kabinete kažką apie
valandą kalbėjo. Jakio parėdymu buvo sušaukti visi
tie ,,kurie dalyvavo Kupšienę likviduojant, būtent: aš,
Kontautas, Valatka ir Kviecinskas. Kubiliaus nebe­
buvo, nes Kubilius, rodosi, tuo metu jau buvo išvež­
tas į Vokietiją. Bražinskas Kviecinskui liepė šįkart
kvotoje nedalyvauti. Po to Jakys ir Bražinskas pa­
aiškino mums, kad vokiečiai pareigūnai darys kvotą
apie Kupšienės įvykį ir liepė sakyti taip, kaip jie,
tai yra Bražinskas ir Jakys, įsakys. Čia pat Bražinskas
ir Jakys apie Kupšienės nužudymą liepė vokiečių pa­
reigūnams šitaip aiškinti:
Esą, mes Kupšienę seniai pažįstame kaip bolševi­
kinio nusistatymo, veikusią bolševikų naudai, įskun­
dusią bolševikams Urbaitį ir kitus lietuvius. Kupšienė
buvusi suimta kaip komunistė ir buvo vežama į Priš-
mončių dvaro žydų getą tų žydų administruoti ir kad
bevežant pakeliui mirusi. Tą mirties priežastį įsakė
mums aiškinti taip: esą, Kupšienę į Prišmončių dvarą
vežė šoferis Valatka ir buvęs kalėjimo viršininkas
Kontautas. Pakeliui į miškelį Kupšienė neva iš iš­
gąsčio mirusi. Esą, mirusią Kupšienę iš mašinos iš­
kėlę ir padėję krūmuose, prie lavono pasilikęs Kon­
tautas, o Valatka su mašina grįžo į Kretingą pas Ja-
kį. Jakys įsakęs man ir Bražinskui pasiimti kastuvus,
nuvažiuoti vieton ir Kupšienę užkasti. Visa tai reikėjo
padaryti paslapčia.
128
 Tuojau po to įspėjimo mes buvome po vieną kvie­
čiami į Jakio kabinetą, kur sėdėjo p. Morašas ir ant­
ras vokiečių pareigūnas. Šie pareigūnai mūsų paro­
dymą surašę mašinėle vokiškai, ir mes, Jakio ir
Bražinsko nurodyti, davėme savo parodymus apie Rup­
šienės įvykį. Nors aš ir kiti gerai žinojome, kaip tik­
rai su Rupšiene yra buvę, tačiau, Jakio ir Bražinsko
prikalbėti, vokiečių pareigūnams davėm netikrus pa­
rodymus. Tokį pat netikrą parodymą aš daviau ir
1942 m. gruodžio mėn. 15 d. vyr. patarėjui Jonui
Januševičiui. Bražinskas mane, Valatką ir Rontautą,
prieš kvočiant vyriausiajam patarėjui, įspėjo, kad ir
šį kartą duočiau tokius parodymus, kaip tada vokiečių
pareigūnams. Mane ir Bražinską vežant suimtus į Rau­
ną, Bražinskas liepė visą laiką parodyti tą patį, kaip
vokiečių pareigūnams. Vokiečių pareigūnai mus aną
kartą klausinėjo, rodos, tik apie vieną Rupšienę. Ar
klausinėjo ir apie Mikoločienę, aš neprisimenu.

Apie Gricių.
Žinau, kad 1941 metų pabaigoje buvo sulaikytas
Gricius. Už ką jis buvo sulaikytas, aš tikrai nežinau.
Gricių kvotė Bražinskas. Pamenu, kad, Gricių bekvo-
čiant, buvau kelis kartus į kambarį užėjęs ir, Bražins­
ko įsakytas, esu kelis kartus su gumine lazda Griciui
sudavęs. Žinau ir pats mačiau, kad, Gricių kvočiant,
visą laiką dalyvavo Rontautas ir .policininkas Būda,
kuris tuo laiku policijoje budėjo. Rytą atėjus man į
įstaigą, policininkas Būda man papasakojo, kad betar­
dant Gricius mirė. Būda dar pareiškė, kad, atrodo, pa­
lyginti ir nesmarkiai buvo mušamas Gricius, tačiau
vis dėlto jis neišlaikęs ir miręs. Būda sakė, kad Gri­
cių mušęs jis, Bražinskas ir Rontautas. Čia mums be­
sikalbant, atėjo Jakys ir įsakė Būdai šį reikalą su-
• U žsak. « r . 1770 m
tvarkyti, kad neišeitų aikštėn. Kur buvo paslėptas
Griciaus lavonas ir kada bei kur jis buvo palaidotas,
aš nežinau, nes prie Griciaus užmušimo ir prie lai­
dojimo aš nedalyvavau. Paskui Būda man pasakojo,
kad, Jakio įsakytas, jis surašęs raportą apie tariamąjį
Griciaus pabėgimą bevedant į kalėjimą. Be to, ir man
pačiam Jakys buvo įsakęs, kad, jei kas teirautųsi dėl
Griciaus, sakyčiau, jog Gricius pabėgęs. Tą patį man
liepė sakyti ir Bražinskas. Kaip buvo sudaryta Gri­
ciaus, kvota ir ar pasirašė už užmuštąjį Gricių Novo-
grodskis, aš nežinau.
Apie tris užmuštuosius.
Jakio buvo įsakyta, kad neva gestapo parėdymu
likviduoti komunistus ir NKVD agentus reikia be
triukšmo pačioje įstaigoje slaptai ir patylomis. Taigi
1941 metų rudenį, mėnesio ir dienos nepamenu, įstai­
goje buvo sulaikyti kažkokie trys asmenys. Jų pa­
vardžių ir už ką jie buvo sulaikyti, aš nežinau. Tuo
laiku įstaigoje buvome aš, Jakys, Bražinskas ir Kon­
tautas. Jakio įsakymu aš ir Kontautas stovėjome kie­
me už durų, o Bražinskas išvesdavo iš įstaigos pa­
talpos po vieną tų suimtųjų likviduoti. Aš ir Kontau­
tas smogdavome išvestiesiems su kuolu per galvą, tuo
būdu mes tris suimtuosius ir likvidavome. Vėliau
šoferis Valatka, Bražinskas, Kontautas ir aš sunkveži­
miu tuos lavonus nuvežėme į miškelį ir užkasėme.

Apie Domą Budiną.

Žinau, kad 1941 metų rudenį buvo sulaikytas Vei­
viržėnų policijos nuovados viršininkas Domas Budi­
nąs. Jį kvotė Bražinskas. Bekvočiant aš ir gal kiek
daugiau Bražinskas rankomis mušėme Budiną. Kėdė­
mis ir gumine lazda Budino nemušėme. Bražinskas
130
Budiną mušė ir man įsakė mušti neva už tai, kad Bu­
dinąs pirmomis karo dienomis slėpęs komunistus ir už
savo rašytą bolševikams autobiografiją. Mušti liepė
ir Jakys.
Apie Jakio ir Bražinsko kokius nors išžaginimus
aš nieko nežinau.
Apie dantų gydytojos Gorkiško, Elenos Živolun
ir kitų rusių moterų dingimą nieko nežinau.
Aš pats jokių mergaičių ar moterų neprievartau­
davau.
Mateušui Kniežai jokių moteriškų paltų niekados
nepardaviau*. Taip pat Kniežai nesiūliau pirkti auksi­
nių pinigų ir žiedų. 1941 metų rudenį pirkau iš vieno
Kretingos pašto tarnautojo, kurio pavardės nepamenu,
rusišką bajaną, kurį tais pačiais metais pardaviau vie­
nam iš Skuodo piliečiui. Pirkdamas paštininkui sumo­
kėjau 500 rublių ir iš jo namie, Kretingoje, tunu
kvitą.
Apie tai, kad Jakys ir Bražinskas klastotų kokius
nors dokumentus, man nieko nežinoma.
Likviduojant žydus, iš jų buvo atimami laikrodėliai,
žiedai ir pinigai, kraunami į čemodanus, kuriuos su
savim pasiimdavo prie likvidavimo buvę Klaipėdos
gestapo pareigūnai.
Jeigu kas mano buvo padaryta neteisėtai, tai aš
padariau ne savo iniciatyva, bet įsakytas savo virši­
ninko. Aš buvau žemas pareigūnas ir kas man buvo
įsakyta, aš darydavau, ar tai man atrodė teisėta, ar
neteisėta. Prašau į tai atsižvelgti, manęs pasigailėti.

* Knieža Mateušas Januševičiui papasakojo, kad jis iš Smilgio

pirkęs du moteriškus paltus, siūlomų žiedų, auksinių pinigų ir ba-
jano nepirkęs; pastarąjį Smilgys pardavęs kažkokiam piliečiui Skuo­
de. (Red.)

13t
 Kaunas, 1943.11.11.
Jakys Pranas
1921 metais iš karo policijos mokyklos tiesiog
perėjau tarnauti į generalinio štabo žvalgybos skyrių.
1923 metais likvidavus žvalgybos skyrių, perėjau tar­
nauti į saugumo policiją, kur ištarnavau iki 1940 metų.
Iki 1924 metų tarnavau saugumo policijoje Raseiniuo­
se, Mažeikiuose ir vėliau Kretingoje saugumo poli­
cijos rajono viršininku. Nuo bolševikų pabėgau į Vo­
kietiją. Vokiečių kariuomenei bolševikus išvijus iš
Lietuvos, 1941 metais vėl pradėjau eiti Kretingos
saugumo rajono viršininko ir komisarinio policijos
vado pareigas.
Aš apsisprendžiau atvirai ir nuoširdžiai atsakyti
į visus keliamus man klausimus.
Apie Rupšienę ir Mikoločienę.
Kupšienę ir Mikoločienę aš pažinojau tik iš ma­
tymo. Su Kupšiene aš neturėjau jokių asmeninių gin­
čų. Mikoločienę pažinojau kaip abortų darytoją, re-
cidivistę. Nei apie Kupšienę, nei apie Mikoločienę dėl
jų kokios politinės veiklos jokių žinių neturėjau.
1938 ar 1939 m. Kretingos šaulių klube buvo va­
karas. Aš su kitais šauliais buvau paskirtas tame va­
karėlyje palaikyti tvarką. Buvau vyriausiuoju tvark­
dariu. Tam vakarėlyje buvo Kupšys Aloyzas. Kupšys
buvo girtas ir salėje kėlė triukšmą, apie tai man pra­
nešė šauliai. Šaulių kuopos vado Urbaičio (jis dabar
čia nebegyvena) įsakymu Kupšys buvo pašalintas iš
vakarėlio. Aš prie jo pašalinimo neprisidėjau, paša­
lino kiti šauliai. Netrukus jis vėl įsibrovė į vakarėlį
ir kėlė triukšmą. Tada mudu su Urbaičiu išstūmėme
Kupšį pro duris. Dėl šio triukšmo viešoji policija
pravedė kvotą, ir karo komendanto pulk. Liutermozos
132
Kupšys buvo nubaustas 7 mėnesiais darbo stovyklos.
Pasibaigus vakarėliui man su Urbaičiu beeinant
namo, Kupšys su kitais man nežinomais triukš­
madariais pakeliui mus užpuolė, apmėtė akmenimis
ir Urbaičiui akmeniu sužalojo galvą. Mudu su
Urbaičiu Kupšį sučiupome ir uždarėme į daboklę. Aš
nei vakarėlyje, nei daboklėje Kupšio nemušiau. Vė­
liau Kupšys man ir Urbaičiui iškėlė teisme bylą neva
už jo sumušimą. Šiaulių apygardos teismas mane ir
Urbaitį išteisino. Daugiau aš su Kupšiu jokių susidū­
rimų neturėjau. Šaulių klubas buvo Kupšienės na­
muose. Per tų namų kiemą tekdavo eiti į išvietę.
Kupšiui dar sėdint darbo stovykloje ar jau atli­
kus bausmę, gerai nepamenu, beeidamas iš šaulių
klubo per kiemą į išvietę, sutikau kieme Kupšytę,
kuri šlavė kiemą. Kupšytė mane pavadino «razbai-
niku». Aš į tai juokais atsakiau: «mergyte, jei aš ta­
ve pavadinsiu. . .*, ar būtų gražu ir ar būtų tiesa?»
Po šio mano pasakymo Kupšytė įsižeidė ir garsiai kie­
me pradėjo rėkti, kad neva aš ją koliojęs.. .**. Aš į
tai nekreipiau dėmesio ir nuėjau savo reikalais. Po šio
įvykio Kupšytė iškėlė man apylinkės teisme bylą už
išvadinimą jo s.. .***. Apylinkės teismas, skundėjai Rup­
šytei neatvykus į teismo posėdį, bylą nutraukė. Kup­
šytė apeliavo į apygardos teismą, tačiau apygardos
teismas mane išteisino. Daugiau su Kupšytė jokių
ginčų neturėjau. Aš kategoriškai paneigiu primeta­
mą man kaltinimą, kad neva aš Kupšį sumušęs už tai,
kad jis šaulių vakarėlyje šaukęs «heil Hitler». Tokio
įvykio šaulių klube iš viso nebuvo. Su Kupšiu aš pri­
simenu tokį įvykį. 1939 metais, kada lietuviai bėgo iš
prijungtos prie Vokietijos Klaipėdos, Kupšys kažko­
kiam iš Klaipėdos bėgusiam pasienio policininkui pa-
* ** ir ***
— praleisti necenzūriniai žodžiai. (Red.)
sakė «heil iclius* ir, be to, tą policininką išvadino
«faraonu». Tas policininkas Kupšį sulaikė ir pristatė
į policijos nuovadą. Dėl šio policininko įžeidimo Kup-
šys buvo nubaustas. Šio įvykio aš pats nemačiau, ta­
čiau tatai patyriau iš policijos tarnautojo. Žodis «ic-
lius» liaudyje suprantamas panašia prasme, kaip ir
valkata ar šunų romytojas.
1941 m. liepos mėn., dienos nepamenu, atėjęs įstai­
gon, pamačiau ant suolo sėdinčią Kupšienę. Tuo lai­
ku policijos įstaigoje buvo ir daugiau sulaikytų žmo­
nių. Vėliau, atidžiau įsižiūrėjęs į esančius policijos
įstaigoje žmones, pastebėjau, kad sulaikytųjų tarpe
buvo ir Mikoločienė. Mikoločienę buvau įsakęs su­
imti kaip bolševikų pasienio žvalgybos štabo agentą.
Kiek aš prisimenu, prieš Kupšienę, Kupšytę ir Kupšį
Aloyzą paštu buvo gautas anoniminis laiškas, kuria­
me buvo išdėstyta Kupšių veikla bolševikų laikais
jų naudai. Kupšienę sulaikyti buvau aš įsakęs, norė­
damas išaiškinti, ar laiške primetami jai kaltinimai
yra pagrįsti, ar ne. Tas anoniminis laiškas yra byloja
Tilžės gestape. Dėl Kupšienės bylos jokios formalios
kvotos ir jokių formalių protokolų nei apie Kupšienę,
nei apie Mikoločienę tuo laiku nebuvo padaryta. Su
Mikoločiene ir Kupšiene aš kalbėjau tik žodžiu. Mi-
koločienės nusikaltimas buvo aiškus, o kas dėl Kup­
šienės, buvo ten tik anoniminis laiškas. Aš tuo anoni­
miniu laišku apie Kupšienę patikėjau, darbo buvo
daug, o nebuvo galimybės smulkiau tyrinėti bolševi­
kinės veiklos ir todėl nutariau ją likviduoti. Tame
laiške buvo nurodyti liudininkai, kurie gali papasako­
ti apie Kupšienės bolševikinę veiklą. Kiek prisime­
nu, su tais liudininkais buvo pasikalbėta. Tų liudinin­
kų pavardžių neprisimenu, su tais liudininkais pasikal­
bėti, rodos, buvau pavedęs Smilgiui. Tą pačią naktį po
134
Kupšienės ir Mikoločienės suėmimo aš įsakiau jas
likviduoti. Kiek prisimenu, jų likvidavimą įvykdyti
pavedžiau Bražinskui ir Smilgiui. Įsakiau jas likviduo­
ti slaptai ir be triukšmo. Ar aš daviau smulkesnių,
nurodymų, kaip, kur ir kokiomis priemonėmis jas lik­
viduoti, dabar neprisimenu. Ar Smilgys, ar Bražinskas,
dabar gerai neprisimenu, rytą, grįžę į įstaigą, prane­
šė man, kad Kupšienė ir Mikoločienė yra jau sulikvi-
duotos. Ar aš Smilgį, Bražinską ir kitus, dalyvavusius
tame likvidavime, kai jie sugrįžo, vaišinau degtine,
dabar taip pat neprisimenu. Paprastai kartais po pana­
šių likvidavimų išgerdavome.
Po kurio laiko, Kupšienę ir Mikoločienę sulikvida-
vus, pas mane į Kretingą atvyko Bajorų gestapo val­
dininkas p. Morašas ir pradėjo manęs teirautis apie
Kupšienę. Aš pasakiau p. Morašui, kad Kupšienė yra
pasiųsta į getą. Žodžiais «pasiųsta» į getą tiek kalbė­
damas su savo valdininkais, tiek su gestapo pareigū­
nais, tuo pačiu lyg ir pasakydavau, kad toks asmuo
yra sulikviduotas.
Išvykus p. Morašui, aš su savo padėjėju Bražinsku
pasitariau ir nusprendėme, kad reikia sudaryti apie
Kupšienę kvotą dėl jos tariamos natūralios mirties.
Šia prasme Bražinskas apie Kupšienę ir sudarė kvo­
tą ankstesne data. Bražinskas surašė Kupšienės pa­
rodymų kvotos protokolą, kuriame ji neva pati pri-
sipažįstanti, kad esanti komunistė, dirbusi bolševi­
kų naudai ir skundusi žmones. Bražinskas man pasa­
kė, kad reikėtų surasti Kupšienės vidaus pasą, kad
pagal esamą jame Kupšienės parašą galima būtų pa­
dirbti netikrą jos parašą po neva autentišku
Kupšienės parodymų protokolu, nes pati Kupšie­
nė jau buvo sulikviduota. Atsakiau jam: «daryk».
Taip jis ir padarė. Man Bražinskas pasakė, kad po
135
Rupšienės protokolu pasirašė Kontautas. Aš tą Rupšie­
nės protokolą pats skaičiau, tačiau dabar gerai ne­
pamenu, ar Kontautas pasirašė tą protokolą už beraš­
tę Rupšienę savo pavarde, ar jis jį suklastojo pačios
Rupšienės parašu. Taip pat Smilgys ir kiti, dalyvavę
prie Rupšienės likvidavimo, davė parodymus ankstes­
ne data apie Rupšienės tariamą mirtį ir neva jos ko­
munistinę veiklą. Aš tuos protokolus taip pat skai­
čiau, kiek prisimenu. Si Rupšienės kvota, neatsimenu,
Tilžės,- Klaipėdos ar Bajorų gestapui reikalaujant, bu­
vo jiems pasiųsta. Rupšienės ir jos likvidavimo daly­
vių kvotos protokolai buvo sufalsifikuoti, siekiant ap­
sisaugoti nuo nemalonumų ir įrodyti jos natūralią
mirtį.
Neatsimenu, po kiek laiko atvyko iš Bajorų p. Mo-
rašas ir iš Klaipėdos p. Berendtas daryti apie Rupšie­
nę kvotą. Aš daviau įsakymą pakviesti Bražinską,
Kontautą, Smilgį, Valatką ir Kviecinską. Bražinskui
pasiūlius ar mums pasitarus, Kviecinskas kaip nepa­
tikimas buvo atleistas, nes manėme, kad jis gali su­
gadinti reikalą. Visiems kitiems aš pats, rodos, ir Bra­
žinskas liepėme p. Morašui ir p. Berendtui duoti to­
kius pat parodymus, kaip ir Bražinsko darytoje kvo­
toje.
Ar Bražinskas, Kontautas, Smilgys ir Valatka taip
ar kitaip p. p. Morašui ir Berendtui davė parodymus,
aš nežinau. Tik vėliau girdėjau, kad Valatkos paro­
dymas ne visai sutampa su kai kurių kitų parodymais.
Vėliau iš Tilžės man buvo pranešta, kad Rupšie­
nės reikalas yra tvarkoje ir laikomas baigtu.
Smilgys man nei žiedų, nei auskarų, nuimtų nuo
Mikoločienės ar Rupšienės, neatidavė. Ir nieko man
apie tokius daiktus nekalbėjo.
Mikoločienę sulikvidavus, jos butas buvo užant­
136
spauduotas. Aš Mikoločienės jokių baldų ar kitų daik­
tų nepaėmiau. Bražinskas iš Mikoločienės buto buvo
paėmęs sofą, bet vėliau jis ją pristatė į rajono įstaigą,
kur ji ir dabar tebėra. Kriminalinės policijos valdi­
ninkas Kuniutis norėjo paimti spintą, bet ar jis tą
spintą paėmė, ar ne, aš dabar neatsimenu. Iš kitų Mi­
koločienės daiktų apvalus stalas ir veidrodis yra ra­
jono įstaigoje. Kitus Mikoločienės daiktus pasiėmė at­
vykusi iš Vokietijos jos duktė repatriantė, o likusius
daiktus atidavėme Raudonojo kryžiaus įstaigai Kre­
tingoje.
Apie Kubilių Stepą.
Kubilių Stepą pažinojau dar nepriklausomos Lie­
tuvos laikais. Jo arčiau tada nepažinau, pažinojau jį
tik iš matymo. 1940 metų rudenį, gyvendamas Denvy-
čiuose (nuo Klaipėdos 6 km.), per Stepo Kubiliaus bro­
lį Juozą Kubilių užmezgiau su juo ryšius, nes aš tuo
laiku dirbau vokiečių SD* tarnyboje. Bolševikus iš­
vijus iš Lietuvos, regirungsrato p. Bėmės pasiūlymu,
aš Stepą Kubilių priėmiau pas save į saugumo polici­
ją tarnauti. Kubiliui Stepui pas mane tarnaujant, aš
pastebėjau jį esant nesąžiningu. Jis labai girtuokliau­
davo, buvo išvogęs iš sandėlio kaltės įrodymų daik­
tus, buvo paėmęs indų ir kitų daiktų. Be to, pastebė­
jau, kad jis paimdavo iš raštinės buvusius NKVD
dokumentus, liečiančius jo pažįstamus, ir juos
naikindavo. Tai gali paliudyti Feliksas Svagždys, kuris
tada kartu tarnavo saugumo policijoje, dabar tarnau­
jantis Palangos valsčiaus savivaldybėje.
Šiuo pažymiu, kad, 1941 metų rudenį eidami su
Bražinsku pro Stepo Kubiliaus butą,. išgirdome grie­
žiant radiją. Užėjome pas Kubilių pasižiūrėti. Čia buvo

* SD — Sicherheitsdienst, gestapas. (Red.)

137
daugiau svečių. Mes čia su Bražinsku išgėrėme maž­
daug po porą stikliukų degtinės. Stepas Kubilius pa­
ėmė mano elektrinį žibintuvėlį ir išlydėjo vieną ligo­
ninės gailestingąją seserį. Nesulaukęs, kol Kubilius
sugrįš, aš išėjau namo. Gatvėje sutikęs mane Kubi­
lius pašvietė man į akis su mano paties žibintuvėliu
ir smogė man per ausį su kažkokiu kietu daiktu. Aš
pargriuvau. Jis mane pradėjo spardyti kojomis ir sa­
kyti, kad aš, esą, norėjęs jį išduoti bolševikams. Šitą
«norą» išduoti bolševikams aš supratau šitaip: prieš
pat vokiečių—bolševikų karą aš, kaip SD tarnautojas,
pagal Tilžės gestapo nurodymus siunčiau jį į bolše­
vikų pusę atnešti reikalingų žinių. Jis tada sugrįžęs
man pareiškė, kad šį kartą patekti į bolševikų pusę
yra neįmanoma. Kubilius pamanė, kad aš jį tada
siunčiau į Lietuvą atlikti pavojingą darbą savo ini­
ciatyva ir todėl pagalvojo, kad aš jį norėjau išduoti
bolševikams. Po muštynių aš jį atleidau iš tarnybos.
1942 metų pradžioje Klaipėdos gestapo viršininkas
p. Berendtas Kubilių Stepą Mosėdyje suėmė ir išsi­
vežė į Klaipėdą. Taigi aš prie Kubiliaus sulaikymo
nesu niekuo prisidėjęs.
Apie Gricių.
Aš jokio įsakymo Gricių palaidoti nedaviau ir ma­
nau, kad Bražinskas su Būda čia viską sutvarkė ir jį
palaidojo. Aš, kaip rajono viršininkas, šito reikalo
aikštėn nekėliau, nes pagalvojau, kad Gricius yra
senas ir baustas spekuliantas ir kadangi toks žalin­
gas, tai visą šitą reikalą kelti ir neverta.

Apie Alonderį.
Žinau, kad prie Alonderio kvotimo dalyvavo ka­
pitonas Žadvydas. Kas kiti dalyvavo prie Alonderio
138
kvotimo, nežinau. Aš pats Alonderio nemušiau ir kas
jį užmušė, aš nežinau. Tiesa, Bražinskas man pasakojo,
kad Alonderis buvo gana smarkiai sumuštas, nualpęs
ir vandeniu gaivinamas. Vėliau man pasakė, kad Alon­
deris miręs. Kas iš rajono patalpų jį išvežė ir palai­
dojo, man nežinoma. Apie tai smulkiau galėtų papa­
sakoti Bražinskas. Aš aikštėn šito reikalo nekėliau,
nes man nebuvo žinoma, kas tą Alonderį užmušė.
Apie tris užmuštuosius.
1941 metais, smulkesnės datos nepamenu, buvau
vėlai vakare įstaigoje. Sėdėjau savo kabinete. Tuo
pat laiku įstaigoje buvo Bražinskas, Kontautas ir Smil-
gys. Mačiau, kad iš kalėjimo į įstaigą buvo atvesta
keletas asmenų, kurie buvo numatyti sulikviduoti ir
įtraukti į tam tikrus sąrašus. Tame sąraše buvo pažy­
mėta vardas, pavardė ir trumpa jų veiklos charak­
teristika. Sis sąrašas buvo per p. Morašą ar per kurį
kitą Klaipėdos gestapo valdininką pateiktas Tilžei.
Atsimenu, kad šiame sąraše sužymėtiems asmenims
likviduoti buvo gautas žodiškas pritarimas iš p. Morašo
ar iš ko kito, dabar gerai neprisimenu. Aš su Bražinsku
susitariau juos likviduoti sušaudant miškelyje prie
kelio Palangos pusėj. Po to pasitarimo aš sėdėjau
savo kabinete ir girdėjau kažkokius duslius smū­
gius kieme. Pagalvojau, kad šoferis tikrina automobi­
lio padangą. Bet man šitie smūgiai pasirodė įtartini.
Aš iš kabineto išėjau patikrinti. Išėjęs pastebėjau, kad
trijų sulaikytųjų įstaigoje jau nebėra. Buvo vedamas
ir ketvirtas. Paklausiau Bražinsko, kas čia darosi?
Bražinskas man atsakė, kad tie trys užmušti kieme,
suduodant jiems per galvą kuolu. Aš uždraudžiau tai
daryti. Pastebėjau, kad kieme su kuolu rankose
stovi Smilgys. Ar ten buvo ir Kontautas, aš dabar
139
mepamenu. Vėliau aš daviau parėdymą visus kitus
nuvežti sušaudyti į miškelį, o lavonus išvežti iš kie­
mo ir palaidoti. Į aukščiau paminėtą sąrašą įtrauktųjų
pavardžių nepamenu, tik pamenu, kad iš tų trijų
užmuštųjų vienas buvo Platelių girininkas Dapkus.
Pamenu, kad tie trys užmuštieji buvo kaltinami kaip
aktyvūs komunistai. Kategoriškai tvirtinu, kad kieme
užmušinėti suimtuosius aš niekam nebuvau įsakęs.
Savo valdininkams aš ne tik neliepiau sulaikytų­
jų mušti, bet buvau griežtai uždraudęs tai daryti.
Žinoma, prieš žymius NKVD agentus ir šnipus, kurie
akiplėšiškai elgdavosi, tekdavo pavartoti ir fizinį
smurtą. Aš niekada nesu davęs įsakymo komunistus,
NKVD agentus ir šnipus užmušinėti kuolais, tuo būdu
taupant šovinius, nes šovinių rajone buvo užtektinai*.

Kaunas, 1943 m. vasario mėn. 11 d.

Pranas J aky s
Kvotos protokolas tęsiamas.
K l a u s i m a s : Jei apie Kupšių šeimą buvo ano­
niminis laiškas, kuriame buvo išdėstyta jų bolševi­
kinė veikla, ir Kupšienė buvo likviduota kaip ko­
munistė, tai kodėl reikėjo ją sunkvežimyje užmušti
ir sufalsifikuoti jos pačios ir liudininkų parodymų pro­
tokolus apie tariamą jos komunistinę veiklą ir jos ne­
va natūralią mirtį?
A t s a k y m a s : Kodėl Kupšienė buvo užmušta
sunkvežimy, aš konkrečiai atsakyti negaliu. Sunkveži­
my užmušti ją neįsakiau. Tai Bražinsko ir Smilgio
reikalas. Po Kupšienės likvidavimo žmonės ėmė kai-

* Protokolo dalis, kurioje Jakys smulkiai pasakoja apie vienos

moters išprievartavimą, nespausdinama. (Red.)

140
bėti, kad Kupšienė nekaltai likviduota. Apklausinė-
jant anoniminiame laiške paminėtus liudininkus, pasi­
rodė, kad per mažai yra įrodymų prieš Rupšienę dėl
jos komunistinės veiklos. Todėl buvo sufalsifikuoti
kitų liudininkų parodymai apie tariamą Rupšienės
komunistinę veiklą. Tuo pačiu tikslu sufalsifikuotas
ir pačios Rupšienės parodymas. Rupšienės kaltei dėl
komunistinės veiklos įrodyti medžiagos buvo per ma­
žai, todėl ir buvo kvotoje pasistengta atvaizduoti jos
neva natūralią mirtį.
R l a u s i m a s : Ar Rupšienė buvo verta mirties?
A t s a k y m a s : Rupšienė mirties nebuvo verta.
R l a u s i m a s : Jei Rupšienė nebuvo verta mirties
bausmės, tai ar iš keršto, ar kuriais kitais sumetimais
ji buvo likviduota?
A t s a k y m a s : Rupšienė buvo sulikviduota ne iš
keršto. Turėdamas galvoje tą anoniminį laišką, ku­
riame buvo kalbama apie jos komunistinę veiklą ir
tų dienų nenormalias sąlygas, Rupšienė buvo likvi­
duota su mano žinia ir pritarimu, nors vėliau aš pa­
galvojau, kad ji ir nebuvo mirties bausmės verta.
R l a u s i m a s : Ar Rupšienė buvo komunistė?
A t s a k y m a s : Aš apie Rupšienę kaip apie komu­
nistę žinių neturėjau, išskyrus aukščiau paminėtą laiš­
ką. Taip pat galvojau, kad ji buvo įskundusi Urbaitį
ir Petrauską.
Apie Gorkiško ir Eleną Živolun.
1942 metų vasarą Živolun ir kitos rusės mano
parėdymu buvo uždarytos į Dimitravo priverčiamųjų
darbų stovyklą. Živolun ir kitos rusės vedė bolševi­
kinę propagandą, todėl jos ir buvo uždarytos į darbo
stovyklą. Apie kai kurių rusių bolševikinę veiklą
buvo padarytos kvotos. Pagal tų kvotų duomenis at­
vykę du Rlaipėdos valdininkai, kurių vienas buvo
141
p. Busa, taip pat aš ir Bražinskas sudarėme sąrašą
pavojingų ir nepasitaisiusių komunistų, kuriuos reik­
tų išvežti j Vokietiją. Netrukus po sąrašo sudarymo
iš Klaipėdos atvyko komisaras p. Fišoteris su keliais
valdininkais ir aš kartu su jais nuvykau į darbo sto­
vyklą. Rodos, kad tą kartą buvo apie 10 vokiečių pa-^
reigūnų. Iš darbo stovyklos buvo paimta 20 asmenų,
kurių tarpe buvo ir Živolun. Paėmus dar iš daboklės
keletą suimtųjų, jie visi buvo sunkvežimiu vežami
į Klaipėdą. Pakeliui keturi ar penki suimtieji pabėgo
Kretingos mieste. Aš važiavau kartu iš darbo stovyk­
los iki Kretingos, kur buvo padėti atvežtieji, aš ne­
žinau. Apie jų likimą nei ponas Fišoteris, nei kiti man
nieko nepasakojo. Tačiau Kretingos mieste buvo gan­
dų, kad jie miškelyje Palangos pusėje buvo sušaudyti.
Esant tokiems gandams, nepamenu kurio vokiečių
pareigūno paklausiau apie tai, jis kažką dviprasmiš­
kai atsakė, ir aš iš jo atsakymo sprendžiau, kad tik­
rai šie suimtieji buvo sulikviduoti. 1942 metų rude­
nį, smulkesnės datos nepamenu, apskrities gydytojas
Sandargas man papasakojo, kad Gorkiško nebeatvyko
j darbą ir kažkur dingo. Aš Bražinskui ir kitiems savo
valdininkams pavedžiau teirautis, kur dingo Gorkiš­
ko. Vėliau Bražinskas man pasakojo, kad Gorkiško
kažkur yra išvykusi ir Radzevičius yra gavęs iš jos
laišką. Bražinskui aš įsakiau nustatyti per Radzevičių,
ar tikrai yra gautas iš Gorkiško laiškas ir kur ji gy­
vena. Vėliau saugumo departamento direktoriui iš­
vežus mane iš Kretingos ir po to suėmus, aš tolimes­
nės Gorkiško ieškojimo eigos nežinau.
Dėl primetamo man kaltinimo sulikvidavus Gor­
kiško kategoriškai pareiškiu, kad aš prie Gorkiško
vienokio ar kitokio dingimo nesu prisidėjęs, apie tai
visiškai nieko nežinau ir tatai yra gryna provokacija.
142
 1942 metų pabaigoje, smulkesnės datos nepamenu,
ėjau namo kartu su Smilgių. Prie savo buto beeinant
per vartelius į kiemą, staiga atsirado kažkoks žmo­
gus*, aš jo nepažinojau ir pavardės nežinau, paklau­
siau, ko jis čia valkiojasi. Kiek' prisimenu, jis man
nieko neatsakė ir aš pamaniau, kad tai yra koks chu­
liganas. Aš jam sudaviau per žandą, rodosi, jam pri­
dėjo ir Smilgys. Tasai žmogus pasakė papuolęs čia per
klaidą ir aiškinosi ieškojęs kažkokio asmens, kuris jam
žadėjo duoti kelnes. Liepiau jam pasišalinti, o taip
jis ir padarė. 1941 metų rudenį jokio incidento su
jokiu žmogumi ant tilto neturėjau ir jokio žmogaus
per tilto turėklus į upę neverčiau.
Mačiau, kad rajone Gedvilą mušė Bražinskas. Ar
Gedvilą mušė ir Smilgys, aš nežinau. Šiuo kartu Bra­
žinskui jokios pastabos nepadariau, tačiau pažymiu,
kad ne kartą esu Bražinską įspėjęs smurto nevartoti.
Mačiau, kad Smilgys su Bražinsku Večerskį ir
Sniešką apmušė ranka per veidą. Aš juos įspėjau, kad
nemuštų, ir tuojau Večerskį ir Sniešką paleidau.
1941 metų rudenį mačiau, kaip Bražinskas ranka
prie mano akių keletą sykių sudavė per ausį Budi-
nui Domui. Budinąs buvo sulaikytas kaip NKVD
agentas. Dėl Budino mušimo Bražinską taip pat įspė­
jau. Ar ir Smilgys mušė Budiną, aš nežinau. Žinau,
kad nepriklausomos Lietuvos laikais Bražinskas tar­
navo policininku ir Budinąs buvo jo viršininkas.
1941 m. liepos ar rugpiūčio mėn. buvo sulaikytas
Vincas Mažeika. Apie jį kvotą darė Bražinskas. Ar
Bražinskas mušė Mažeiką, dabar neprisimenu. Mažeika
buvo paleistas ne mano įsakymu, bet gestapo valdi­
ninko p. Vanovijaus, kuris vedė tyrinėjimą apie Ma­

* Kubilius Fabijonas — kalvis. (Red.)

443
žeiką dėl jo palaikymo ryšių su savo broliu, kuris
gyveno Klaipėdoje ir šnipinėjo bolševikų naudai.
Pamenu, kad 1943 m., smulkesnės datos neatsime­
nu, buvo sulaikyti pagal Šventosios žuvies tresto
vedėjo ar direktoriaus Remeikio pranešimą žvejai
Kuršys ir Venckus. Iš Remeikio pranešimo buvo ma­
tyti, kad viename žvejų susirinkime, kuriame kalbėjo
ir aiškino generalinio komisaro potvarkį Remeikis,
žvejai Kuršys ir Venckus kurstė kitus žvejus nepri-
statįnėti žuvies to potvarkio nustatyta kaina ir geriau
sušerti žuvį kiaulėms. Kvotą darė Bražinskas. Be to,
aš pats buvau Palangoje pas Remeikį ir aiškinau šitą
reikalą. Man atrodė, kad tų dviejų žvejų kaltė ne­
pilnai įrodyta, tačiau aš tą kvotą perdaviau Kretingos
apskrities viršininkui. Žvejai Kuršys ir Venckus buvo
nubausti, rodos, po dvi savaites arešto. Kad jie buvo
mušti, man buvo žinoma. Bet aš pats jų nemušiau ir
juos mušant nemačiau. Po kiek laiko, juos paleidus,
sužinojau, kad Kuršys mirė. Bražinskas man pasakojo,
kad Kuršys pagal jo turimas žinias sirgęs inkstų liga
ir gydėsi dar prieš jį suimant.
Rajono patalpose buvo guminė lazda, padaryta iš
gabalo guminio ratlankio. Užsispyrusiems ir NKVD
šnipams su ta lazda buvo įkrečiama.
1941 m. Kretingoje gyvenusius ir iš kai kurių kitų
miestelių atvarytus žydus likvidavo atvykę iš Klai­
pėdos ir Tilžės apie 30—40 gestapo valdininkų. Ar iš
likviduojamųjų žydų buvo atimami kokie daiktai ir
ar jie buvo paimami ir kur buvo padedami, nežinau.
Aš pats mačiau, kaip Kretingos miesto turgavietės vi­
duryje buvo deginama krūva popierinių, atimtų iš
žydų, pinigų. Aš prie šitų žydų likvidavimo nedaly­
vavau. Pamenu, kad 1941 metų vasarą buvo atvarytas
iš Mosėdžio apie 40—50 žydų būrelis. Aš įsakiau pas
144
tuos žydus padaryti kratą ir atimti vertingesnius
daiktus. Padarius kratą, man buvo pateikta pinigų,
pataisau: ne man, bet mano akivaizdoje buvo sudėta
į čemodaną pinigų, auksinių daiktų, muilo gabalų ir
kitų daiktų, kuriuos aš įsakiau perduoti policijos
vadui Petrauskui. Kur policijos vadas Petrauskas
tuos daiktus su čemodanu padėjo, nežinau. Bet to, aš
pats dalyvavau prie žydžių likvidavimo Palangoje. Iš
žydžių surinkti auksiniai žiedai, pinigai, laikrodžiai ir
kiti daiktai pagal aktą buvo perduoti Palangos nuo­
vados viršininkui Adomaičiui. Kur nuovados viršinin­
kas Adomaitis padėjo tuos daiktus, aš nežinau. Prie
daiktų atėmimo dalyvavo Kretingos apskrities poli­
cijos vadas Petrauskas ir nuovados viršininkas Ado­
maitis, Bražinskas, Smilgys ir kiti. Prie aktų surašymo,
be šių, dar dalyvavo kreislandvirtšaftsfiureris Binevis
ir du žandarmerijos vachmistrai. Taip pat dalyvavau
Veviržėnuose prie žydžių likvidavimo. Likvidavimui
aš vadovavau. Čia buvo sulikviduota apie 300—400
žydžių. Iš šių žydžių buvo paimta tik keletas, rodos,
sidabrinių šaukštų, rūbų nedaug ir keli patalai,
kelios pagalvės ir kiti daiktai. Ar buvo paimta laik­
rodžių, žiedų, aš tikrai nepamenu. Pinigų buvo kiek
paimta, maždaug apie 6—8 tūkst. rublių. Ar buvo dėl
jų surašytas koks nors aktas? Prisimenu, kad ant pa­
prasto popieriaus gabalo buvo kažkoks aktas. Tą aktą
pasirašiau aš, Bražinskas, Smilgys ir dar kažkas, kurio
pavardės neprisimenu. Paimti iš žydų šaukštai yra ra­
jone, geležinėje spintoje. Kiek sidabrinių šaukštų buvo
iš žydų paimta ir kiek jų padėta į geležinę spintą, aš
dabar taip pat neprisimenu. Dalis iš žydų paimtų
daiktų yra rajono sandėlyje, dalį paėmė partizanai,
o duknos yra pas mane. Už duknas apmokėjau Rau­
donajam kryžiui. Vėliau pirkimą apiforminau ir ge-
10 Užsak. Nr. 1770 145
bytskomisariate. Iš tų 6—8 tūkst. rublių, kurie buvo
atimti iš žydų, buvo nupirkta paveikslų rajono įstaigai
ir kitokių raštinės reikmenų, o už likusius pinigus
išlaikėme prie įstaigos esantį automobilį. Dalis pinigų
buvo padalinta tarp Bražinsko, Smilgio ir dar kažko.
Pirkau iš tų pinigų ir degtinės vaišinti žydžių likvi­
davimo dalyvius. Tas aktas turėtų būti rajone. Dau­
giau aš niekur nesu dalyvavęs žydų likvidavimuose.
Pakartotinai pabrėžiu, kad Veviržėnuose iš žydžių
jokių auksinių daiktų nebuvo paimta. Gal kiti likvi­
davimo dalyviai ir paėmė, bet man asmeniškai apie
tai nežinoma. Šiaip jokių žydžių daiktų nesu paėmęs.

1943. II. 17.

Prano Jakio protokolas
Prano Jakio kvotimas tęsiamas.
K l a u s i m a s : Ar anoniminis laiškas apie Rupšie­
nės šeimos komunistinę veiklą buvo gautas prieš Rup­
šienės nužudymą? Ar po to?
A t s a k y m a s : Anoniminis laiškas apie Rupšių ko­
munistinę veiklą buvo gautas po Rupšienės nužu­
dymo.
K l a u s i m a s : Ras anoniminį laišką sufabrikavo?
A t s a k y m a s : Tą anoniminį laišką sufabrikavo
Smilgys, nes aš pažinau Smilgio braižą.
R 1a u s i m a s: Ar Smilgys savo iniciatyva ar
Tamstos įsakytas tą anoniminį laišką sufabrikavo?
A t s a k y m a s : Aš Smilgiui neįsakiau tą anoni­
minį laišką sufabrikuoti.
R 1a u s i m a s: Rodei ir kaip Smilgys šitą laišką
sufabrikavo?
A t s a k y m a s : Smilgys šitą anoniminį laišką su­
fabrikavo, siekdamas paslėpti, kad Rupšienė nužudyta
neteisėtai. Aš pats prie laiško sufabrikavimo neda­
146
lyvavau. Tačiau Bražinskas man sakė, kad patį laiško
turinį jis kartu su Smilgių sukombinavo, laišką pa­
rašė Smilgys, o pašto antspaudą su ankstesne data
ant ženklelio užspausti į paštą buvo nuėjęs Bra­
žinskas.
Aš apie šitą anoniminį laišką daviau melagingą
parodymą, gelbėdamas Smilgį ir Bražinską.
K l a u s i m a s : Kodėl Kupšienė buvo nužudyta?
A t s a k y m a s : Kupšienę nužudė Smilgys. Aš ją
nužudyti 'neįsakiau.
K l a u s i m a s : Ar Tamsta savo 1943 m. vasario
mėn. 11 ir 12 dienos parodymus tvirtinate, ar kei­
čiate?
A t s a k y m a s : Savo 1943m. vasario mėn. 11 ir 12
dienos parodymus tvirtinu, išskyrus Rupšienės reikalą,
kurį pakeičiu sekančiai: aš Rupšienės nužudyti ar
likviduoti nejsakiau. Aš buvau įsakęs nuvežti Kupšienę
tik į Prišmončių dvarą, į žydų getą. Smilgys ir Bra­
žinskas man pasakojo, kad Kupšienė Kretingoje sklei­
džia gandus, kad aš neva esąs «razbainikas», vokie­
čių šnipas ir kad jie žiną, jog bolševikų laikais Kup­
šienė įskundė bolševikams Urbaitį, Dambrauską ir
Petrauską. Už tai aš ir liepiau Kupšienę nuvežti į
žydų getą. Smilgys pakeliui Kupšienę užmušė, iš to
ir iškilo vėliau reikalas klastoti visą kvotą apie Rup­
šių šeimą. Aš tada norėjau gelbėti Smilgį, todėl visas
tas klastojimas ir buvo įvykdytas.

1943.11.17.
Smilgio Vinco protokolas
Po Rupšienės nužudymo pasišaukė į kabinetą mane
Jakys ir pasakė, kad aš turėsiąs nuvykti į paštą. Jis
man padavė voką su prilipdytu ant jo pašto ženkliu­
ku. Ant voko jokio adreso užrašyta nebuvo, ir pats vo­
147
kas buvo tuščias. Jakys raštelyje užrašė datą, kurią jis
liepė man pašte uždėti ant pašto ženkliuko pašto
antspaudu. Raštelyje Jakys buvo užrašęs datą, kuri
buvo buvusi dar prieš Rupšienės nužudymą. Tačiau
tos datos aš nebeprisimenu. Aš nuvykau į paštą ir
neatsimenu, kuris pašto tarnautojas man ant prilip­
dyto voke pašto ženkliuko užspaudė antspaudą su
Jakio nustatyta data. Tasai pašto tarnautojas iš karto
nenorėjo tatai padaryti, bet aš jam pareiškiau, kad čia
prašo saugumo policijos viršininkas, ir jis užspaudė.
Šitą štampuotą voką atidaviau Jakiui.
Kada buvo vedama falsifikuota kvota apie Kupšių
šeimą, aš supratau, kad tasai vokas bus prie kvotos
panaudotas. Tačiau apie tai nei Jakys, nei Bražinskas
man nepasakojo. Aš pats mačiau, kad tas vokas buvo
prie Kupšių bylos. Žinau, kad prie šitos kvotos buvo
pridėtas anoniminis laiškas. Tačiau kas jį parašė, aš
nežinau. Šito laiško aš nerašiau.
Rupšienę, Rupšytę ir Rupšį apkaltinti tariamai
jų komunistine veikla Jakys įsakė man surasti liu­
dininkų. Aš tokių liudininkų ieškojau iš dalyvavusių­
jų komunistų likvidavime vietos gyventojų tarpo.
Suradau Biekštį ir Mažutį. Jakio įsakytas, aš Biekštį
ir Mažutį įkalbėjau parodyti apie Rupšienę, Rupšytę
ir Rupšį, kad jie žino, jog Kupšių šeima seni komu­
nistai, veikę bolševikų metu jų naudai ir įskundė
bolševikams keletą asmenų. Jie iš pradžių nesutiko.
Bet paaiškinus, kad tatai prašo Jakys, tokius parody­
mus sutiko duoti.
Aš tvirtinu, kad tikrai Jakys man įsakė be balso
ir triukšmo Rupšienę ir Mikoločienę sulikviduoti. Ja­
kys man neįsakė Rupšienę nuvežti į getą.
Aš niekados nepasakojau Jakiui, jog Rupšienė
skleidžia po Kretingą gandus, kad Jakys esąs «raz-
bainikas», vokiečių šnipas ir kad bolševikų laikais
Kupšienė skundusi bolševikams Urbaitį, Dambrauską
ir Petrauską.
1943.11.17.
Bražinsko Gabrieliaus parodymai
Tvirtinu, kad Kupšienę nužudyti liepė Jakys. Aš
tvirtinu, kad Jakys niekados nei man, nei Smilgiui
neliepė Kupšienę nuvežti į Prišmončių dvarą, žydų
getą. Niekados Jakiui nesakiau, kad Kupšienė sklei­
džia Kretingoje gandus, jog Jakys esąs «razbaini-
kas», vokiečių šnipas ir kad aš žinau, jog Kupšienė
esanti sena komunistė ir bolševikų laikais skundė
jiems žmones. Apie Kupšių šeimos komunistinę veiklą
aš jokių žinių neturėjau. Čia turiu atvirai pakartoti,
kad Kupšienė yra nužudyta Jakio įsakymu, grynai
jo keršto sumetimais.
Daviau neteisingus parodymus apie Kupšienę ir
kitus atsitikimus vien dėl to, kad Jakys iš anksto
mane taip buvo inspiravęs ir visą laiką įkalbinėjo
laikytis tokių melagingų parodymų, tvirtindamas, kad
man už tai nieko nebus.
1943. II. 18.
Smilgio Vinco parodymai
Sėdėdamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, gavau
iš Bražinsko vieną laišką, o iš Jakio gavau tris laiškus.
Bražinsko laišką ir vieną Jakio laišką aš sunaikinau.
Du Jakio rašytus laiškus pateikiu prie šio mano pa­
rodymų protokolo.
Tiek Jakio, tiek Bražinsko laiškuose buvo man
liepiama duoti parodymus pagal jų anksčiau man
duotus nurodymus ir visą laiką laikytis savo pir­
mykščio parodymo.

149
 Aš jiems abiem parašiau atsakymus, kuriuos per-
siunčiau tokia pat tvarka*. Tuose atsakymuose prane­
šiau jiems, kad tvirtai laikysiuos jų nurodymų.
Dėl Jakio man rašytų ir dabar mano pateiktų prie
protokolo dviejų laiškų paaiškinu šitaip: pirmame
laiške Jakys sakė jį vadinti «Baliu», o aš save vadin­
siu «Martynu». Taip pridedamuose laiškuose aš ir esu
vadinamas.
Jakys laiške mane prikalbinėjo, kad tuo laiku, kada
jis buvo pabėgęs į Vokietiją, aš palaikęs su juo ry­
šius. Kad tuos ryšius aš neva palaikęs per Stepą Ku­
bilių. Aš neva parašęs Jakiui pranešimą apie bolše­
vikų statomus bunkerius, tą pranešimą atidaviau Ku­
biliui, kad jis perduotų Jakiui, ir Kubilius tą mano
pranešimą neatidavęs Jakiui, bet perdavęs bolševi­
kams, dėl to aš bolševikų buvau suimtas. Šituo Jakys
norėjo apkaltinti Stepą Kubilių buvus NKVD agentu,
norėdamas pateisinti jo, Kubiliaus, suėmimą ir at­
keršyti Kubiliui, kad šis iškėlė Kupšienės nužudymo
reikalą.
Jakiui esant Vokietijoje, aš su juo jokių ryšių
neturėjau ir Kubiliui Stepui nesuteikiau jokių žinių
perduoti Jakiui. Čia yra gryna Jakio kombinacija.
Be to, laiške irgi Jakys mane prikalbinėjo, kad aš
kvočiamas sakyčiau, jog mane Kretingos apskrities
policijos vadas Petrauskas prašęs jam teikti žinias,
ką Jakys pranešinėja Berendtui apie patį Petrauską
ir kitus ir už tai neva žadėjęs duoti viešosios policijos
punkto vedėjo vietą. Čia yra grynai Jakio išgalvota
provokacija. Petrauskas manęs niekados neprašė teik­
ti žinias jam apie tai, ką Jakys pranešinėja Berendtui.
Jakys, manydamas, kad ši byla yra jam keliama Pet-

* Smilgys V. plačiai pasakoja, kokiu būdu jų buvo susirašinėja­

mą Kauno kalėjime. (Red.)
150
rausko iniciatyva, sugalvojo šitokią provokaciją prieš
Petrauską dėl to, kad, jei Petrauskas duotų prieš jį
kokį parodymą, tokiu parodymu negalima būtų remtis.
Jakys laiške įkalbinėjo mane kvočiant sakyti, kad
Stepas Kubilius norėjęs jį iš vietos pašalinti ir pats
užimti jo vietą. Be to, Kubilius išvogęs kaltės įrodymų
daiktus ir kad aš prie to buvęs. Tuo Jakys norėjo
dar labiau Kubilių Stepą apkaltinti ir apjuodinti, kad
tuo būdu Kubiliaus parodymai prieš Jakį neturėtų
jokios reikšmės.
Apie anoniminį laišką.
Šitą laišką parašyti man įsakė Jakys. Aš tuo laiku
gyvenau pas Joną Mažutį Kretingoje, Vytauto gat­
vėje. Mažutis turi dukterį apie 15 metų amžiaus.
Aš tai dukteriai padiktavau, o ji laišką ir parašė.
Aš tą laišką atidaviau Jakiui. Vėliau man Jakys ir
Bražinskas sakė, kad tas laiškas esąs blogai parašy­
tas ir vargiai ar tiksiąs.
Be to, pažymiu, kad Jakio įsakymu aš savo paties
ranka esu parašęs apie 8—10 anoniminių laiškų.
Šiuose laiškuose pagal Jakio nurodymus apkaltinda­
vau įvairius žmones. Tuose laiškuose buvo aprašomi
pramanyti faktai. Tų žmonių pavardžių, apie kuriuos
buvo rašoma tokie laiškai, aš neprisimenu. Kiek pri­
simenu, vieną anoniminį laišką Jakio parėdymu aš
įkalbėjau parašyti Gedvilą Antaną. Gedvilas Antanas
tokį laišką parašė apie kažkokį bolševikų milicijos
tarnautoją ir, be to, net kvotoje melagingai paliudijo.
Jakys tą milicijos tarnautoją norėjo apkaltinti, o žmo­
nės norėjo įrodyti, kad tasai milicininkas buvo pado­
rus žmogus ir nieko blogo niekam nebuvo padaręs.
Todėl ir kilo reikalas rašyti tokį anoniminį laišką ir
melagingą parodymą.
151
 Žinau, kad rajone buvo rusišku šriftu rašomoji
mašinėlė. Vakarais, ar net naktimis, Jakys, Bražins­
kas ir Kretingos gyventoja Silbajorienė, kuri iš pro­
fesijos yra mašininkė ir moka rusų kalbą, visi trys
užsidarę rašydavo kažką. Aš sprendžiu, kad tuo
būdu buvo fabrikuojami tariamieji NKVD palikti «do­
kumentai». Girdėjau, kad Silbajorienė apie tai kaž­
kam išsiplepėjo ir todėl paskutiniu laiku buvo pate­
kusi į Jakio nemalonę. Iš ko apie tai esu girdėjęs, dabar
neprisimenu. Silbajorienė buvo laikoma policijos prie-
žiūroj'e ir vykdavo j saugumo policiją registruotis.
Aš pats esu ją rajone registravęs.

1943. II. 19.

Prano Jakio parodymai
Sėdėdamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, para­
šiau Bražinskui apie 4—5 laiškus. Smilgiui parašiau
vieną ar du laiškus. Iš Bražinsko esu gavęs apie 3
laiškus, iš Smilgio gavau vieną ar du laiškus.
Bražinskui ir Smilgiui rašiau laiškuose, kad jie
laikytųsi Rupšienės reikalu savo pirmųjų parodymų.
Parodyti man dabar tie laiškai, pasirašyti «Balys»,
yra mano rašyti. Šitie du laiškai yra mano rašyti
Smilgiui. Pagal susitarimą aš laiške vadinamas «Ba­
liu», o Smilgys — «Martynu».
Tuo laiku, kada aš buvau pabėgęs į Vokietiją, su
Vincu Smilgių jokių ryšių neturėjau. Laiške, rašytame
Smilgiui, rašiau, kad aš su Smilgių turėjau ryšius
ir kad tuos ryšius užmezgiau ir palaikiau per Ku­
bilių Stepą. Smilgiui rašiau laiške, kad jis kvočiamas
parodytų davęs per Kubilių medžiagą man, o Kubi­
lius tą medžiagą perdavęs ne man, bet bolševikams.
Tuo norėjau palengvinti Smilgio padėtį ir apkaltinti
Kubilių. Aš Kubilių tuo norėjau apkaltinti todėl, kad
152
esu ant Kubiliaus piktas už tai, jog jis, Kubilius, iškė­
lė prieš mane bylą dėl Rupšienės nužudymo ir už tai,
kad Kretingoje jis mane apmušė.
Laiške Smilgiui aš rašiau, kad jis kvotoje parody-
tų, jog policijos vadas Petrauskas versdavo Smilgį,
kad jis, dirbdamas pas mane, jam pranešinėtų, ką
aš rašau gestapo valdininkui Berendtui ir kitiems, ir
už tai žadėjo duoti jam policijos punkto vedėjo vietą.
Tikrenybėje Smilgys man nėra sakęs, kad Petrauskas
jį būtų prikalbinėjęs teikti jam tokias žinias. Šitokią
kombinaciją prieš Petrauską dabar kombinavau todėl,
kad maniau, jog Petrauskas šioje byloje man kenkia.

Kaunas, 1943. II. 13.

Bražinsko Gabrieliaus parodymai
Rupšienės ir Mikoločienės sulaikymo dieną įstai­
goje aš dirbau maždaug iki 23 valandos. Būdamas
įstaigoje, pastebėjau, kad nėra Smilgio. Aš pradėjau
teirautis, kur yra Smilgys, nes Jakio buvo įsakyta
Smilgiui tą naktį sulikviduoti Rupšienę ir Mikoločienę.
Pastebėjęs, kad Rupšienė su Mikoločiene įstaigoje
dar tebėra, aš kartu su Kontautu, Kubilium ir Kvie-
cinsku nuėjau pažiūrėti į daboklę, kaip yra su tais
kitais, paskirtais šią naktį sušaudyti. Daboklėje pa­
smerktųjų neradau. O iš daboklės sargybinių paty­
riau, kad Smilgys pasmerktuosius nusivarė į žydų
kapines. Kartu su išvardytais vyrais nuėjau pasižiū­
rėti į žydkapius, ką veikia ten Smilgys. Ten radau
pasmerktuosius jau sulikviduotus. Visi grįžome at­
gal. Grįžtant paklausiau Smilgio, kodėl jis kartu ne-
sulikvidavo Rupšienės su Mikoločiene, jei Jakio buvo
taip įsakyta. Smilgys atrodė man įsigėręs, nieko kon­
kretaus man nepaaiškino, ir aš jį apibariau, kad jis
nevykdo rajono viršininko įsakymo.
153
 Buvo nusistatyta Kupšienę ir Mikoločienę likvi­
duoti miškelyje prie duobės, kuri tenai buvo anks­
čiau iškasta kitiems komunistams ir NKVD agentams
palaidoti. Nei man Jakys įsakė, nei aš Smilgiui ar
kam nors kitam neįsakiau Kupšienę su Mikoločiene
dar sunkvežimyje sulikviduoti. Čia turiu pažymėti,
kad niekados suimtieji, išskyrus šį atsitikimą, nebuvo
likviduojami sunkvežimyje.
Pro langelį gerai mačiau, kad nei Kontautas, nei
Kubilius Stepas, nei Kviecinskas tų moterų nemušė,
bet mušė tik vienas Smilgys. Aš tuojau sustabdžiau
mašiną ir uždraudžiau taip daryti. Nuvažiavus 'prie
duobės, tos abi moterys buvo išmestos iš mašinos
ant duobės krašto. Ar Kupšienė buvo dar gyva, to
nežinau, bet Mikoločiene dar tebebuvo gyva. Smilgys
ją pribaigė, durtuvu smogdamas į krūtinę.
Mačiau, kaip Smilgys nuo perdurtos Mikoločienės
ausų nuėmė auskarus. Kur Smilgys tuos auskarus
padėjo, aš nežinau. Kupšienė ir Mikoločiene buvo
įverstos į duobę ir apkastos žemėmis. Duobė buvo
didelė ir todėl buvo palikta vieta kitiems likvi­
duojamiesiems. Po kelių dienų į tą pačią vietą virš
Kupšienės ir Mikoločienės buvo užkasti kiti likvi­
duotieji.
Aš Jakiui pasakiau, kad vieno Smilgio parodymo
ir anoniminio laiško neužtenka Kupšiams apkaltinti.
Jakys atsakė, kad Smilgys pristatys daugiau liudinin­
kų. Smilgys man nurodė vardus, pavardes, tėvų var­
dus ir gyvenamąsias vietas liudininkų Biekščio ir Ma­
žučio. Jakys liepė man surašyti jų parodymus, su­
rašyti panašius kaip ir Smilgio. Aš tokius parodymus
surašiau. Praslinkus kuriam laikui, Smilgys atvedė
man Biekštį ir Mažutį. Aš jiems perskaičiau, ką
buvau surašęs. Jie be jokių prieštaravimų, laisva

154
valia, mano neįkalbinėti, tuos parodymų protokolus
pasirašė.
Jakio įsakytas ir pagal jo nurodymus surašiau
ankstesne data ir tada jau palaidotos Kupšienės pa­
rodymų protokolą. Tame protokole buvo surašytas
atviras Kupšienės prisipažinimas apie komunistinę
veiklą. Surašęs protokolą, paklausiau Jakio, kas pa­
sirašys po tuo protokolu. Jakys įsakė nustatyti, ar
ji mokėjo rašyti, ar ne, ir liepė surasti Kupšienės
pasą. Aš drauge su Kuniučiu nuvykau į Kupšytės butą
ir Kupšienės pasą suradau. Iš paso paaiškėjo, kad
Kupšienė buvo beraštė. Aš apie tai Jakiui pranešiau
ir jam parodžiau pasą. Pasas buvo prijungtas prie
bylos. Po Kupšienės protokolu pasirašė Kontautas
«už beraštę».
Be to, pažymiu, kad Jakys man buvo įsakęs su­
falsifikuoti Kupšio bei Kupšytės parodymus, jiems
perskaityti ne taip, kaip buvo parašyta, bet kitaip ir
duoti jiems pasirašyti. Jakio buvo man įsakyta sura­
šyti Kupšio ir Kupšytės prisipažinimus apie komu­
nistinę veiklą taip, kad jie būtų verti sušaudyti. Buvo
liepta tuos protokolus jiems taip perskaityti, kaip jie pa­
tys buvo sakę. Protokole atrodė, kad Kupšys visa kuo
prisipažino kaltas, tačiau aš perskaičiau tik tai, ką jis
pats sakė. Suklastoto protokolo dalį aš jam iš viso
neskaičiau. Po tokiu protokolu Kupšys, pats protoko­
lo neskaitęs, pasirašė*.
Kupšys Aloyzas ir Kupšytė Emilija sykiu su kvo­
tos protokolu buvo perduoti Klaipėdos gestapui.
Pradėjus man dirbti Kretingos saugumo policijoje,
rajone jau buvo beržinė lazda. Man pats Smilgys yra

* Kupšys A. patvirtino, kad jis buvęs žiauriai sumuštas ir, pro­

tokolo neskaitęs, pasirašė. (Red.)

155
pasakojęs, kad jis su ta lazda žydkapiuose daug žydų
yra užmušęs. Aš esu sakęs Jakiui, kad su ta lazda
likviduoti žmones yra per žiauru. Tačiau Jakys man
atsakė, kad gestape pageidaujama likviduoti pasmerk­
tuosius be triukšmo ir kad nebūtų apylinkėje šau­
doma. Ir iš tikrųjų NKVD agentų, komunistų ir žydų
ta lazda Smilgys yra išžudęs nemažai.
Dėl Kupšienės nužudymo aš nesu kaltas. Suklas­
tojimus dariau ne savo iniciatyva, bet rajono virši­
ninko. Jakio įsakymu. Jei aš tokių Jakio įsakymų
nebūčiau vykdęs, gal ir aš pats būčiau atsidūręs Kup­
šienės vietoje. Jakys man buvo sakęs, kad jis turįs
iš Tilžės gestapo labai plačius įgaliojimus ir kiekvie­
ną, kuris jo įsakymo nepildytų, jis galįs vietoje nu­
šauti. Jakys sakė man turįs tokį įgaliojimą raštu. Aš ži­
nau, kad jis tikrai tokį raštą turėjo, tačiau tą raštą iš jo
paėmė kažkoks vokiečių karininkas. Tą raštą Jakys
p. Morašo ar kurio kito gestapo pareigūno padeda­
mas, norėjo atgauti, bet, kiek žinau, neatgavo, nes
neberado to karininko.
Kubiliui Stepui tarnaujant Kretingos saugumo ra­
jone, buvo įtarimų, kad jis iš kaltės įrodymų daiktų
sandėlio vogė daiktus. Tuo laiku, kada Jakys su Ku­
bilium buvo susimušęs, Jakio įsakymu aš jį buvau
sulaikęs ir asmens kratos metu radau vieną nuo kaltės
įrodymų daiktų sandėlio raktą, kurį atidaviau Jakiui.
Jakio žodžiais, iš kaltės įrodymų daiktų yra dingę
įvairių daiktų, bet ar juos yra pasiėmęs Kubilius Ste­
pas, aš nežinau.
Su Gricium sėdėjau bolševikų metu vienoje kalė­
jimo kameroje. Jis mane, kaip buvusį policijos tar­
nautoją, užgauliojo «faraonu». Jei aš būčiau norėjęs
už užgauliojimus Griciui keršyti, tai pirmomis karo

156
dienomis galėjau jį likviduoti, nes Gricius visą laiką
gyveno Kretingoje.
Dėl Griciaus užmušimo aš nesu kaltas.
Aš asmeniškai nežinau, kur Gorkiško yra ir ar ji
gyva ar ne, man nežinoma. Jakys man nebuvo
pavedęs ieškoti Gorkiško. Taip pat Jakys neįsakė nu­
statyti per Radzevičių, ar tikrai yra gautas iš Gor­
kiško laiškas. Apie tai, kad Radzevičus gavo iš Gor­
kiško laiškus, man pasakojo Tendys. Tai aš papasa­
kojau Jakiui.
Nuo mano mušimo Kuršys mirti negalėjo, nes aš
su gumine lazda sudaviau tik per kojas ir kelis kar­
tus ranka per veidą. Per kitas kūno dalis nemušiau
Po mano mušimo Kuršys buvo pristatytas prie sniego
kasimo ir kitų darbų, kuriuos sulaikytieji paprastai
dirbdavo. Man Jakys pasakojo, kad Kuršys dar ne­
priklausomos Lietuvos laikais sirgo inkstų liga, nes
Jakys tada daręs pas Kuršį kratą ir radęs pas jį įvai­
rių vaistų.
1943 m. II. 27 d. papildomai paklaustas, Bražinskas
Gabrielius pareiškia:
1942 metų pabaigoje, smulkesnės datos nepamenu,
Kviecinskas man papasakojo, kad Kuniutis su kažkuo
kitu pas Tiškų klausėsi iš Londono lenkų kalbos pra­
nešimų. Aš apie tai pranešiau gestapo valdininkui
Berendtui. Berendtas tuo reikalu darė kvotą. Prieš
kvotimą aš Kuniučio ir Kviecinsko neprikalbinėjau
duoti prieš Tiškų melagingus parodymus. Kviecinskas
p. Berendtui iš pradžių nenorėjo pasakyti, kad Ku-
niutis jam pasakojo, esą, pas Tiškų klausęs Londono
radijo pranešimų. Tačiau, man priminus, kurioj vie­
toj jis man yra apie tai pasakojęs, jis laisva valia,
be grasinimų, p. Berendtui davė parodymus prieš Ku-
niutį ir Tiškų.
157
 Iškvotus Kviecinską, buvo pagal jo parodymus
kvočiamas Kviecinsko akivaizdoje ir Kuniutis. Kuniu-
tis iškart gynėsi, bet, pastačius jį Kviecinsko aki-
vaizdon, jis pasipasakojo, kad pas Tiškų lankėsi neva
pas jo dukteris ir jie ten kartu klausėsi Londono ra­
dijo pranešimų.
Pats Kviecinskas radijo pas Tiškų nesiklausęs. Kvie-
cinskui Kuniutis pasipasakojęs, kad jis pas Tiškų su
kitais klausėsi radijo pranešimų. Tai viskas yra sura­
šyta »p. Berendto pravestoje kvotoje.
Aš pakartotinai tvirtinu, kad nei Kuniučiui, nei
Kviecinskui negrasinau ir neverčiau duoti apie Tiškų
melagingų parodymų.
Čia dar turiu pažymėti, kad, jei Kviecinskas ką
nors prieš mus liudijo, tai liudijo iš keršto. Aš apie
jį rinkau žinias kaip apie žydų kilmės asmenį. Pagal
surinktas žinias jo tėvo tėvas buvo žydas. Kuniučiui
esu padaręs priekaištų dėl jo santykių su Katginiene,
kuri nuo jo turi vaiką. Kuniutis Katginienę prikal­
bėjo tą vaiką pamesti Kaune slaptai prie vaikų prie­
glaudos. Katginiene tai padarė. Ji pati man apie tai
papasakojo. Dėl šio reikalo ir Kuniutis gali man kerš­
tauti.

* * *
Daugiau šios bylos dokumentų nerasta. Redakcijai
pasisekė išaiškinti, kad gestapo patrauktieji baudžia­
mojon atsakomybėn Jakys, Bražinskas ir Smilgys ne­
buvo teisti. Jakys buvo paleistas iš kalėjimo 1942 me­
tais, o Bražinsko ir Smilgio likimas nežinomas. — Red.
 TURINYS

на cn
Nuo redakcijos .......................................................................5
Pratarmė . . . ................................. .... ....................... 7
Pirmoji dalis . . ....................................................................... 17
Antroji dalis . . .......................................................................43
 ГИТЛЕРОВСКИЕ ПАЛАЧИ
В КРЕТИНГЕ

На литовском я?ыке
Госполитнаучиздат Лит. ССР, 1960 г.

Redaktorius V. Ž e m a itis
V iršelis dailininko A . K a z d a ilio
Techninis redaktorius J. K a s m a u s k a s Korektorė B . R im k e v ič le n ė
Leidinys Nr. 5460 1—9 T iražas 7000 egz.
P asirašyta spausdinti 1960.1.25 LV 05403.
P opierius 84Х1087аз=2,5 pop. 1., 8,2 sp. 1.7,13 apsk. leid. 1. 34 826 ženklai 1 sp. L
Kaina Rb. 1,60.
Spaudė Valst. sp. «Pergalė* Vilniuje, L atako 6.
Užsak. Nr. 1770.