Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-04-0434-8

© Tekstas, Jolita Pamedytytė, 2018

© Viršelio dizainas, Audrius Arlauskas, 2018
© UAB MEDIA INCOGNITO, 2018
 1

Ana

Įkvepiu ką tik nupjautos žolės kvapo. Jaučiu, kaip

pirmi šilti ryto saulės spinduliai maloniai skverbiasi į
mano odą. Kartkartėmis švelniai padvelkia rudeniš­
kas vėjas. Kažkur girdžiu lakštingalą, traukiant gies­
mę, burzgiantį traktorių, savo lojantį šunį ir nuostabų
mažos mergaitės juoką, kuris staigiai nutraukia mano
pasimėgavimo akimirką: „Sese, einam, pažaisimsu šu­
niuku.“Ji, traukdama mane už rankos, priverčia atsi­
stoti ir eiti paskui. Jos juokas skamba tarsi gražiausia
daina...
- Ana, mieloji, pabusk, - iš kažkur ataidi auklės
balsas. Nenorom prasimerkiu ir staiga pajaučiu, kaip
geliantis skausmas nuvilnija per visą kūną. Auklė vie­
nu dideliu mostu atitraukia naktines užuolaidas. Kaip­
mat saulės spinduliai apšviečia visą didelį miegamąjį,
priverčiapasislėpti po antklode ir nusisukti į kitą pusę.
 J O L 11A PAM E DYTY [ E

Kelis kartus įkvėpusi oro ir užsimerkusi, bandau

sugrįžti į sapną. Galiu prisiekti, kad sapne užuodžiau
žolę, jaučiau šiltą ir švelnų vėją. Jaučiau kiekvieną sau­
lės spindulį. Vis dar matau jos trumpučius, vėjo ve­
liamus geltonus garbanotus plaukus, plačią šypseną,
žydras ir dideles akis. Ausyse vis skamba švelnus sesers

- Mieloji, - pajaučiu jos švelnias rankas, glostan­

čias man nugarą.
Ji lėtai nutraukia paklodę nuo mano veido. Pa­
jaučiu skruostu lėtai riedančias karštas ašaras. Auklė
nykščiu nubraukia lašelius ir susirūpinusi pažvelgia į
mane.
- Septintas rytas iš eilės, kai tave randu tokią, -
prataria, bet niekojai neatsakau. Noriu tik viena - su­
grįžti į sapną. Noriu būti ten, kur esu laiminga, kur
galiu būti savimi. - Tu vėl juos sapnavai? - gerklę su­
spaudžia nežmoniškas skausmas, man pritrūksta oro.
- Gali atidaryti langą? - paprašau, ir nė nemirk­
telėjusi auklė atveria langą. Aš apsiverčiu ant nuga­
ros, ištiesiu rankas į šalis ir žvelgiu į lubas, papuoštas
freskomis. Vienoje pusėje - šokantys laimingi angelai
debesyse, o kitoje - grojantys arfa ir giedantys. Šiuo
meno kūriniu turėčiau grožėtis ir žavėtis, bet žvelgda-
 MEI LES ĮKAITE

ma j juos jaučiu tuštumą ir liūdesį, nes kiekvieną rytą

angelai primena, kur aš esu.
- Gal dar ko norėsi?
-Ne.
Nebūk tokia suja!Ji to nenusipelno! Pasijaučiu kal­
ta, kad su ja taip šaltai elgiuosi, kai auklė su manim
stengiasi būti kuo švelnesnė.
- Atsiprašau, Marija. Aš tik noriu drybsoti lovoje,
nieko nedaryti ir nieko nematyti. Noriu likti viena su
savo prisiminimais.
- Jis tau to šiandien tikrai neleis.
Pažvelgiu j ją. Marija žiūri į mane užuojautos ku­
pinomis akimis, bet greitai nukreipia akis į grindis ir
nueina į greta esančią vonią. Girdžiu, kaip ji paleidžia
vandens srovę ir įeina į drabužinę.
- Ponas šiandienyraprastos nuotaikos, tad prašau,
Ana, - ji iškišagalvąpro duris, - geriau patylėk ir nie­
ko jam nesakyk.
- Tylėti ir nieko jamnesakyti - tai tas pats, kasjam
pritarti ir leisti daryti su manimi ką nori. Na, jau ne! -
atkertu. - Man tas pats. Gali jis daryti ką tik nori.
- Būk gera, Ana. Susiimk... - pažįstu tą jos mal­
daujantį žvilgsnį. - Dėl manęs... - nutaiso nekaltą
šypseną, kuriai negaliu atsakyti.

7
 J OL I T A PAMEDYTYTE

Miela, septyniasdešimtmetį perkopusi senučiukė

puikiai mane pažįsta. Nenuostabu, nes ji su manimi
yra nuo pirmos dienos, kai atsidūriau šiuose namuo­
se. Ji man labai patinka. Nestokoja humoro jausmo,
visada yra šalia, geromis ir blogomis dienomis. Visada
manyje atranda jėgų, kai atrodo, kad priėjau savo gy­
venimo pabaigą.
Kęsdama nenumaldomą skausmą prisiverčiu atsi­
kelti ir nueiti į vonią. Pažvelgusi į save veidrodyje, tar­
si akimirką sustingstu... Visas kūnas nusėtas mėlynių
ir diržo žymių. Apsigaubiu chalatu, kad nepamatytų
Marija, nes kaipmat pradėtų raudoti. To man mažiau­
siai dabar reikia.
- Kojis nori iš manęs?
- Jis nori su tavimi papusryčiauti.
Išėjusi iš drabužinės, ant kėdės padeda raudoną,
trumpomis rankovėmis suknelę iki kelių, šalia pastato
aukštakulnius ir išeina iš miegamojo.
Akimirką vėl sugrįžtu į sapną. Tiksliau, į prisimi­
nimą, kurį regėjau sapne. Tai buvo paskutinė mano
diena namie. Prisimenu save, gražių jausmų kupiną
gyvenimą, šeimą, namus, džiaugsmą. Savo tobulą gy­
venimą. Dabar veidrodyje regiu save suvargusią, liū­
dną, kupiną pykčio ir pagiežos. Šiandien 788 diena.
 M E I L E S JKAI TE

788 rytas... 788 diena, veriama skausmo, namų ilgesio,

prisiminimų. 788 diena, kai esu Ana. Šiandien 788
diena laikoma uždaryta - pagrobta... Atskirta nuo
savo namų, artimųjų ir šalies.
Taip kiekvieną rytą. Tik skaičiai kiti, vilties kada
nors pabėgti vis mažėja, o skausmas ir ilgesys - didėja.
Prieš daugiau nei dvejus metus buvau Viltė Bijūnaity-
tė iš Lietuvos. Buvau ką tik baigusi Vilniaus universi­
tete teisę ir tik pradėjusi dirbti vienoje garsioje advo­
katų kontoroje. Gyvenau gan įprastą gyvenimą.
Tiksliau, mano gyvenimas buvo tobulas: puikiai
besiklostanti karjera, mylimasis, geri ir mylintys tėvai,
kurie didžiavosi manopasiekimais, kurie mylėjo mane.
Jie gyvena ežerų ir miškų apsuptyje - Molėtų rajone.
Rąstinis namas ant kalvos, šalia ežero, buvo man tikra
palaima po sunkios darbo savaitės šurmulio užtvindy­
toje Lietuvos sostinėje. Dažnai grįždavau namo aplan­
kyti tėvų ir savo dviejų sesių, Lauros ir Eglės. Laura
jau sukūrusi šeimą, o Eglutė - mūsų mažoji penkerių
metukų numylėtinė, kurią šiandien regėjau. Buvome
tvirta ir neišskiriama šeima, kol neišvykau atostogų į
Braziliją, kur per vieną vakarą sugriuvo mano tobulas
gyvenimas.
Šiandien esu Ana Petrova iš Rusijos. Atsipeikėju­
si suvokiau, kas vyksta, todėl prisistačiau kitu vardu.

9
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Šiandien gyvenu didžiuliame, prabangiame, meno kū­

riniais apstatytame narkotikų ir ginklų prekeivio Ala-
riko name. Kaip teigia Alarikas, turėjau būti išvežta į
viešnamį, kur apsvaiginta tenkinčiau vyrų užgaidas,
bet dar vis nesuvokiu, kodėl jis mane pasiliko. Visas
šias dienas praleidau uždaryta šiame muziejuje. Jei iš­
eidavau kur už namo vartų, tai tik lydima mažiausiai
trijų apsaugininkų. Buvau visada sekama ir stebima,
kol galiausiai išvis nebekėliau kojos iš šių namų. Pir­
mus metus priešinausi viskam: protestavau, neval­
giau, nesiprausiau, apsimetinėjau beprote, bet niekas
į mane nekreipė dėmesio, todėl laikui bėgant susitai­
kiau su šia situacija, nors niekada nepasidaviau. Visa­
da rusena viltis, kuri palaiko mane čia. Nors ir kokia
menka ji kartais būtų.
Šiame name mane žavi didžiulis sodas su gėlynais,
kurie primena namus. Mano mama praleisdavo ištisas
dienas prižiūrėdama savo gėlynus ir rožes, formuoda­
ma medelius... Ir, žinoma, mielas senučiukas sodinin­
kas vardu Džordžas ir auklė - Marija. Du žmonės, su
kuriais galiu nuoširdžiai pakalbėti, kuriais galiu pa­
sitikėti ir kartkartėmis pasijuokti. Du žmonės, kurie
nuoširdžiai mane myli ir mane palaiko.
- Ana, prašau, jis vis teiraujasi tavęs, - auklė nu­
traukia mano apmąstymus. Ji visada rūpinasi mani-

10
 M E I L E S JK AI TĖ

mi. Kiek žinau iš jos pasakojimų, pradėjo čia dirbti,

kai gimė Alariko sūnus Viljamas. Aš jo dar nemačiau.
Po neaiškios motinos mirties jis susirinko daiktus ir
išvyko į Europą mokytis. Kaip minėjo auklė, jis taip ir
nesusitaikė sujos mirtimi.

Staiga mano dėmesį patraukia levandų kvapas, ku­

ris sklinda iš vonios, pripildytos vandens ir putų. Pri­
ėjusi atsisėdu ant vonios krašto ir ranka perbraukiu
per sproginėjančias putas, nuo kurių kyla karšti garai.
Atitraukusi įkaitintą ranką, atidengiu chalato kampu­
tį. įkvepiu savo kūno kvapo, jis dvelkia prakaitu. Net
susiraukiu nuo aštraus kvapo. Tiesiogpuiku!
Nuėjus į miegamąjį, akys užkliūva už auklės padė­
tos suknelės, kuri yra tobulai išlyginta ir gražiai pa­
guldyta. Net iš čia užuodžiu gėlių aromatą, sklindantį
nuo suknelės. Perbraukiu ranka per šilkinį audeklą.
Kaip norėčiau vilkėtiją, - papurtau galvą, vydama šią
mintį. - Bet tik nešiomis aplinkybėmis...
Pasilenkiu ir nuo žemės pakeliu numestą vakarykš­
tį treningą. Nekreipdama dėmesio į skausmą, greitai
apsirengiu ir basomis kojomis einu į valgomąjį.
Jaučiu, kaip bjūra mano nuotaika. Kiekvienąkartą,
kai žinau, kad reikės būti šaliajo, nenumaldomas pyk­
tis, pasibjaurėjimas ir įsiūtis užvaldo mane. Atrodo,

11
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

kadviduje viskas verda. Kiekvienąkartą tiejausmai vis

stiprėja ir negaliu to nuslėpti. Tas pyktis tiesiogvaldo
kiekvieną mano kūno ląstelę, veido miną ir balsą. Visa
drebu nuo jausmų antplūdžio./^ laiko mane čiaper
prievartą.Jis laiko mane nelaisvėje.Jis verčia mane būti
sujuo.
Visada sau tai primenu. Kartais užeina tokie pyk­
čio ir jėgų antplūdžio priepuoliai, jog atrodo, kad
netelpu savyje. Viskas, kas pakliūva po ranka, dūžta.
Ne kartą esu taip sužeidusi jį, puolusi draskyti. Tada
būnu užrakinamakambaryje. Kartais tai trunka keletą
dienų, kol nurimstu arba susižeidžiu.
Nusileidusi didžiuliais marmuriniais laiptais že­
myn, perėjusi didžiulį baltą koridorių, nukabinėtą
ryškiais garsių tapytojų meno kūriniais, atsiduriu šalia
valgomojo. Stabteliu už durų. Stalo gale sėdi Alarikas.
Jis visada išlaiko tą patį tik jam būdingą stilių: skus­
ta galva, auksu apsikarstęs, vilkintis prabangų juodą
kostiumą, rūko savo mėgstamiausią cigarą, parvežtą
iš Kubos. Jis mėgsta du dalykus: valdžią ir prabangą.
Žinoma, ir save.
Auklė buvo teisi - šiandien jis yra labai piktas.
Griežtai, trumpai, susiraukęs ir pakėlęs toną dėsto
savo nurodymus apsaugininkams.

12
 M E I L Ė S j KAI TE

- Kai surasite Tomą Holder}, tuoj pat jį pristatyki­

te čia. Esu jamsuplanavęs įsimintiną vakarą.
Įėjus pro stiklines duris, jis pažvelgiaį mane ir akies
mirktelėjimu apsaugininkams leidžia suprasti, kad šie
gali eiti. Akivaizdžiai laukė manęs. Kitaip savo reika­
lus būtų tvarkęs kabinete. Šaliajo paserviruota ir man.
Užgniaužusi visus jausmus, atsisėdu šalia ir pastebiu
taurę, pripildytą raudonojo vyno. Kiek neįprasta, nes
jis žino, kad negeriu. Kadapaskutinį kartągėrei vyno?
Šiuose namuose niekada nevartoju alkoholio.
- Ana, nebijok ir atsipalaiduok. Nieko nenutiks,
jei išgersi vieną taurę.
Krūpteliu iš netikėtumo. Jis tarsi skaito mano
mintis.
- Anksti vartoti alkoholį. Ką šiandien šventi?
- Tiesiog noriu pasimėgauti pusryčiais su tavimi,
mieloji. Šiąnakt turėjau daug darbo. Noriu pabūti su
tuo, kas man teikia džiaugsmo. - Pajutusi jo ranką,
uždėtą ant manosios, patraukiu savąją šalin. - Aš ta­
vęs nenuskriausiu, Ana. Sakiau tau, kad norėsiu tavęs
tik tada, kai tu to panorėsi.
Taip, jis tai kartojo nuo pat pradžių, kai mane par­
sivežė į šiuos namus, bet niekada nedavė man pagrin­
do pasitikėti. Nesusilaikiusi nusijuokiu, neslėpdama

13
 J O LI TA P A M E D Y T Y 7 E

ironijos. Pasižiūriu į mėlynę, kuri matyti ant riešo.

Eilinį kartą, kai atstūmiau, jis įtūžo. Čiupęs mane už
plaukų, nusitempė į rūsį, kur kankina jį išdavusius
žmones. Ten dauguma pasitinka mirtį. Tą vakarą jis
surakino mane grandinėmis ir vanojo diržu, kol nuga­
ra pradėjo tekėti kraujas. Jutau kiekvieną aštrų diržo
smūgį. Kiekvieną kirtį pasitikau klyksmu. Girdėjau
savo šauksmo aidą...
Jis supranta, ką šis juokas reiškia. Pasilenkia prie
manęs ir savo šlykščiomis rankomis paglosto riešą,
pabučiuoja. Jis taip elgiasi kiekvieną kartą, kai nori
atsiprašyti. Tą akimirką trokštu jį nudėti. Šlykštu ir
bjauru. Žiūrėdamas savo kraupiomis rudomis akimis
bando kažką išlementi, bet nutyla. Atsisėda, pasitem­
pia ir toliau dėsto:
- Suprask, aš netenku kantrybės kaskart, kai tu
mane atstumi. Dažnai susivaldau, bet vakar tave ištiko
nervinis priepuolis. Po galais, tu prie visų šaukei ant
manęs! Sakei, kad nekenti! Su manim niekas nedrįs­
ta taip elgtis. Per daug sau leidi! Tu mane pažeminai
prieš visus! Turėjau tave nubausti ir esu įsitikinęs, kad
taip kvailai po šio įvykio daugiau nepasielgsi. Tai bus
tau gera pamoka.
Kiek laiko patylėjęs, pratęsia:

14
 MEILES įKAITE

- Turėtum džiaugtis, kad gyveni šiuose namuose,

o ne viešnamiuose, privaryta narkotikų ir prievartau­
jama neaiškių tipų.
- Tu manai, kad turėčiau tau būti už tai dėkin­
ga? - Esu nustebinta tokio jo naivumo. - Kiekvieną
kartą, kai taip su manimi pasielgi, aš tavęs vis labiau
neapkenčiu! Tu esi beširdis gyvulys!
- Taip, aš manau, kad tu turėtum man būti dė­
kinga. Aš esu labai kantrus žmogus, Ana, ir tikiu, kad,
nors ir kaip manęs neapkęstum, vieną dieną atsakysi į
mano jausmus. Jau dveji metai, kai gyveni čia. Aš tau
duodu viską, apie ką kita mergina gali tik pasvajoti.
Dievinu tave. Tau galėčiauviską atiduoti, jei tik sutik­
tum būti mano. Aš per šiuos metus net neprisiliečiau
prie tavęs, nes, po galais, gerbiu tave! - trenkia kumš­
čiu į stalą taip, kad indai pakyla iš vietos.
- Gerbi mane?! Tu laikai garbe, jogvakar man nu­
plėšei palaidinę, kad liktų nuoga nugara, ir iš visųjėgų
diržu mušei kaip kokį vergą?!
- Pati prisiprašei! Manai, kad man tai patiko?! Aš
ne sadistas!
Atsistoju nuo stalo ir sukuosi eiti. Išgirstu, kaip
Alarikas atsistoja, ir pajaučiu, kaip griebia mane už
alkūnės. Priverčia mane atsisukti. Paėmęs už pečių
papurto.

15
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Nustok elgtis kaip mažvaikė! Atsibodai man!

Jis patraukia nuo manęs rankas. Girdžiu savo šir­
dies dūžius ir jaučiu skausmingą gumulą, užstrigusį
gerklėje. Nuo ašarų akyse viskas aplinkui pradeda lie­
tis. Jis pasitaiso išsidarkiusį švarką ir atsisėda.
- Dabar paprašysiu tavęs, mieloji, kad su manimi
papusryčiautum, - lygnieko nebūtų įvykę, ramiai pa­
prašo. Aš atsisėdu šalia. - Noriu, kad valgytum nor­
maliai. Iš tavęs nieko neliko. Atrodai kaip ligonė.
- Atrodau taip, kaip jaučiuosi.
- Man visiškai neįdomūs tavo jausmai. Tu privalai
daryti tai, ką sakau!
- Jei aš nenoriu, kas tada?
- Tada manau, kad Marijos paslaugų nebereikės.
Namų tvarkytojų yra, o jei nėra kam valgyti, nereikia
ir virėjos. Šiaip ar taip, ji niekamtikusi! Įsakiaujai, kad
tave paruoštų padoriai pusryčiams, o tu atrodai kaip
benamė: susivėlusi, su nešvariu treningu, basa ir dar
smirdi iš tolo! - piktai žiūri į mane.
- Marija viską buvo paruošusi, - tyliai sakau. Akis
nukreipiu į vaisių salotas. Paimu šakutę ir įsidedu į
burną vynuogę. Alarikas akimirksniu nurimsta, ma­
tydamas, kad bent dabar jam nusileidau. Spėju, kad
jam reikės dažniau paklusti. Jis pradės manipuliuoti

16
 MEI LĖS ĮKAITĖ

Marija ir laiko klausimas, kada pristos prie Džordžo.

Si mintis man labai nepatinka. Jei jų netekčiau, būtų...
Bijau net pagalvoti apie tai.
- Kol nepamiršau, rytoj namo grįžta mano sūnus,
tad prašau elgtis tinkamai, padoriai apsirengti ir neda­
ryti to, dėl ko vėliau tektų tau gailėtis. Aš nejuokauju,
Ana, - nuo jo griežto tono ir pikto žvilgsnio mane
tarsi paralyžiuoja, pritrūksta oro. Pajaučiu tų nenuga­
limą baimę, kurią jaučiau vakar. Jo rudose akyse ma­
tau įspėjimą ir grėsmę.
- Gerai, jei tik mane ir Mariją paliksi ramybėje, -
ramiai atsakau.
Pavalgiusi ir nutaikiusi progą, kai Alarikas kalba
telefonu, sprunku į savo miegamąjį. Užsirakinu duris
ir krintu ant žemės. Apglėbiu kojas rankomis ir tyliai
klausausi, ar jis neateina. Širdis ir rankos virpa iš bai­
mės vien prisiminus jo grėsmingą balsą. Nenoriu jo
matyti ir klausytis. Nenoriu, kadjis liestų mane. Mane
vemti nuo jo verčia!
Girdžiu tik laikrodžio tiksėjimą. Su kiekviena se­
kunde tampu vis ramesnė, kvėpavimas sulėtėja ir dre­
bulys dingsta. Atrodo, valandų valandas guliu ant šal­
tų grindų ir klausausi tylos, nors praėjo vos penkios
minutės. Tikriausiaijisjau neateis.

17
 JOLIT A PAMEDYTYTE

Atsikeliu nuo grindų ir nužvelgiu savo kambarį.

Auklė jau viską sutvarkė: paklojo lovą, pakabino su­
knelę ir iš vonios išleido vandenį. Viskas tviska tobu­
la tvarka. Miegamajame dominuoja balta ir auksinė
spalvos. Primena karališką kambarį: milžiniška lova
su dideliais auksiniais rėmais, baroko stiliaus krėslas
ir sofa vidury kambario bei sunkios per visą sieną ka­
bančios permatomos užuolaidos, įrėmintos naktinių
auksinės spalvos portjerų, kurias auklė kiekvieną rytą
suriša pintomis virvelėmis su kutais.
Atitraukiu užuolaidas ir atidarau langą, atsiverian­
tį į rožių sodą. Mane pasitinka šilti saulės spinduliai,
kurie iš karto ima kaitinti man žandus. Akimirką lei­
džiu sau pasidžiaugti šiluma ir saldžiu rožių kvapu,
kol uoslę pasiekia mano kūno dvelksmas. Nuėjusi į
vonią, atsuku vonios čiaupą ir prisipilu putų. Nusi­
metu nešvarius drabužius ir įlipu į garuojančią vonią.
Karštas vanduo akimirksniu pasiglemžia mano kūną.
Tenka kurį laiką kęsti deginantį skausmą, kol žaizdos
ant nugaros pripranta prie vandens temperatūros ir
skausmas dingsta. Cinamono kvapas ir vonios šiluma
tuoj pat užvaldo mintis ir jaučiu, kaip kūnas atsipalai­
duoja, rimsta, pasiduoda šilumai ir malonumui. Užsi­
merkiu...

18
 MEI LES ĮKAITE

Už lango siaučiagalinga pūga, girdėti vėjo ūžimas.

Medžių šakos, papuoštos šerkšnu, siūbuoja tai į vie­
nų pušį, tai į kitų. Kiemas, kelias ir laukai užpustyti.
Laukepo truputį temsta. Žvelgiantpro langų, pasida­
ro nemalonu. Net virpulys pereina per visų kūnų, pa-
šiaušdamasplaukelius. Atrodo, lygšaltis būtų pasiekęs
ir mane. Rankų pirštais suimu megztinio rankoves ir
sunertu rankas.
Įsitaisiusi šalia liepsnojančio židinio ant krėslo, ap-
sivyniojupledu irgurkšteliu kų tik mamos užpiltos ža­
liosiosarbatossu citrina. Staigapasigirsta Barto, įsitai­
siusio šalia mano kojų, knarkimas. Paglostau šunį, bet
Bartas nesistengta netpakeltigalvos.
- Tikras tinginys, - sumurmu.
Šventinį nuotaikų kelia virtuvėjegrojanti kalėdinė
muzika, užuodžiu mamoskepamus imbierinius sausai­
nius. Imbiero ir cinamonokvapaskaipmatpasklindapo
visus namus.
- Statykpriežidinio! - pasigirstasesersbalsas. Lau­
ra rodosavo vyrui Ryčiui, kur statyti eglę.
- Jai busperkarštaprie židinio. Greitai nuo karščio
nubyrėsspygliai.
- Bet čiaji atrodys įspūdingai. Šaliapastatysim de­
koratyvines rogesir elnius. Sakau, statykčia!Nesudegsji.

19
 J O LI T A PAMEDYTYTE

Rytis pavarto akis ir pasivaipo. Aš nesusilaikau ne­

purkštelėjusi išjo veidogrimasų.
- Ta moteriška logika...
- Nesiginčyk su moterimis.
- Ir dar nėščia moterimi! - įsiterpiu.
- Ačiū užpalaikymą! - Laura nusijuokia.
- Hmmm... Dvi moterysprieš mane vieną - nesą­
žininga.
- Ne dviyovisos trys! - primena Laura, glostydama
suapvalėjusįpilvą.
Štai mažoji mūsųEglėjau antrą savaitęžiūri „Kaip
GrinčasKalėdas vogė“ir nenustojajuoktis iš Grinčo.Jos
juokas aidi visame name, bet neilgai. Pamačiusi tėčio
nešamus kalėdinius žaisliukus,ji tuojpat bėga šaukda­
ma: „Aširgi noriupuošti eglę!“
Staiga mano dėmesį patraukia plaktuko garsas,
sklindantis iš verandos... Plaktuko garsas sklinda iš
sodo, pro mano vonios langą. Prasimerkiu. Gumulas
gerklėjespaudžia visajėga.
Begalojūsų ilgiuosi...
 „789 diena...
789 rytas../1

Skamba mano galvoje. Atsistoju prie kriauklės,

vandeniu apsilieju veidą. Paakiai pajuodę ir paburkę...
Prastai miegojau. Sapnavau keistą sapną: tamsą, rūką
ir mišką. Visur buvo niūru, girdėjau riksmus. Staiga
priešais akis išniro tamsus vyras ryškiai mėlynomis
akimis. Riktelėjau ir pabudau, išpilta prakaito ir gau­
dydama orą. Apie šj sapną dar ilgai galvojau.
Vėliau buvo sunku užmigti. Namo pietinėje dalyje,
prie baseino, Alarikas surengė triukšmingą vakarėlį.
Sklido garsus triukšmas, muzika, merginų riksmai ir
juokas. Alarikas su savo draugais ir visa galybe mergi­
nų linksminosi. Įpratau prie tokio jo būdo. Jis mėgsta
alkoholį, narkotikus ir moteris. Man nuo to tik ge­
riau, nes žinau, kad kurį laiką jis bus ramus ir nekibs
ant manęs. Kartais galvoju, kadjis taip pat tokiu būdu

21
 J OLI TA P AMEDYTYTE

bando nuo manęs atsiriboti ir bent trumpai palaikyti

taiką tarp mūsų.
Ant krėslo auklė jau buvo padėjusi lengvą kelius
siekiančią ilgomis rankovėmis smėlio spalvos suknelę.
Salia stovėjo tos pačios spalvos Louboutin aukštakul­
niai. Visada vilkėjau laisvus drabužius, kad nesuža­
dinčiau Alarikui nepageidaujamų minčių, bet šį kartą
teks paklusti jo įsakymui. Nenoriu, kad jis atleistų
Mariją.
- Jis jau grįžta iš oro uosto! Bus už valandėlės!
Pašoku išgąsdinta auklės laimės kupino riksmo.
Nusišypsau jai, parodydama, kad dėl jos džiaugiuosi.
Staiga auklė nurimsta ir, priėjusi prie manęs, paglosto
veidą.
- Atrodai siaubingai. Vakar Marijus minėjo, kad
susiginčijai suponu. Dėl to tu tokia liūdna?
- Viskas gerai. Naktis buvo sunki, blogai miegojau.
- Ir man buvo sunku užmigti nuo to triukšmo, -
kiek patylėjusi atsidūsta. Jaučiu, kad kažkas jai kelia
nerimą. - Vakar tavęs nemačiau po pusryčių. Sakė,
kad nebuvai išlindusi iš kambario. Kas įvyko tarp ta­
vęs ir Alariko?
Spėju, kad Marijus viską papasakojo auklei.

22
 MEILES įKAITE

- Jis pagrasino, kad tave išvarys, jei nepaklusiu, -

paėmusi šukas nuo kosmetinio staliuko suveidrodžiu,
perbraukiu per plaukus.
- Sėsk, aš sušukuosiu tau plaukus.
Atsisėdusi priešais veidrodį, paduodu jai šukas. Ji
lėtai ir švelniai braukia šepečiu per mano ilgus plau­
kus.
- Jis tik nori tave pagąsdinti, nes nežino, kaip ki­
taip tave suvaldyti. Jis žino, kad mus myli, ir tik tokį
būdą mato, kaip tave sudrausminti. Su tavimjam ne­
lengva.
- Jis labai įtikinamai kalbėjo.
Prisiminus jo griežtą toną ir įtikinamus argumen­
tus, akimirksniu užplūdo nerimas.
- Ana, aš čia dirbu jau daug metų. Ponas taip pat
yra prie manęs prisirišęs. Jis negalėtų manęs atleisti.
Pagalvok, ką Viljamas pasakytų, jei tėvas atleistų jo
mylimą auklę, - nusišypso Marija.
- Pastebėjau, kad šiuose namuose tu esi vienintelė
darbuotoja, su kuria jis elgiasi pagarbiai. Tiesą sakant,
niekada negirdėjau, kad būtų ant tavęs šaukęs. O jis
mėgsta ant darbuotojų išlieti pyktį.
- Todėl, kad visada laikiausi jo taisyklių. Niekada
nieko negirdžiu ir nieko nematau. Aš atlieku tik savo

23
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

darbą šiuose namuose ir rūpinuosi tavimi bei jo sū­

numi.
- Tu dažnai nusižengi jo taisyklėms.
- Ką turi galvoje? - apsimeta nieko nenutuokian­
ti.
- Puikiai žinai. Kai kiti bijo prie manęs prisiartinti
ar ką nors pasakyti, tu visada esi šalia. Alarikas visiems
draudžia artintis prie manęs. Ypač kai mes susipyks­
tam ar išvis su juo nekalbu. Manau, kad jis nori taip
mane nubausti, - nusijuokiu. - Jei Alarikas sužinotų,
kad tu leidi internetu naudotis savo telefone, tikrai
nepagirtų.
- Aš nežinau, ką tu darai su mano telefonu, - ji
nekaltai nusišypso.
Auklė puikiai žino, kad slapta domiuosi savo šei­
ma. Arba bent nutuokia. Kitaip nebūtų įsigijusi išma­
niojo telefono. Alarikui sakė, kadjį įsigijo, nes taip gali
susisiekti su Viljamu, net jį pamatyti. Vis dėlto man
nuojauta kužda, kad ji tai padarė dėl manęs, nes te­
lefoną nusipirko praėjus vos keliems mėnesiams po
mano atvykimo.
- Jei norėtum, žinotum.
- Aš noriu nors kiek sumažinti tavo skausmą ir il­
gesį.

24
 M E I LE S (KAITĖ

- Ačiū. Jei ne tu, nežinočiau, kaipjie laikosi, kąvei­

kia, kaip pasikeitę, ar viskas gerai. Man užtenka juos
matyti besišypsančius nuotraukose, kad jausčiausi
bent kiek ramesnė.
Auklė kiek surimtėjusi pažvelgia j mane.
- Ar ilgai taip ištversi? - jos balse girdžiu susirū­
pinimą.
- Nežinau.
- Vakar ryte mačiau tavo nugarą. - Auklės akyse
pasirodo ašaros. - Jis tave skriaudžia.
- Tai tik fizinis skausmas.
- Reikia ištepti aliejumi, kad greičiau gytų ir taip
neskaudėtų, - taria ir, akimirką patylėjusi, priduria: -
Reikia paskubėti, nes ponas Alarikas nori tave matyti
svetainėje anksčiau, nei grįš jo sūnus. Nenoriu, kadjis
supyktų ir vėl tave primuštų.
- Mielu noru verčiau užsirakinčiau rūsyje nei bū­
čiau šalia... Hmmm... Šalia to išgamos... - jaučiu savo
balse liūdesį ir nusivylimą. Auklė supratingu žvilgsniu
nužvelgia mane ir priėjusi apkabina.
- Mieloji, jau tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai
atsidūrei čia. Žinau, tau sunku, bet gal jau būtų laikas
pripažinti, kad čia yra tavo namai ir susitaikyti su šia
padėtimi?

25
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Vienas kunigas yra pasakęs: „Namai yra kur kas

daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai
šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilik­
ti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti
kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur
žmogus pasijunta žmogumi, mylimas, svarbus, gerbia­
mas, išgirstamas.“ Ar tau panašu, kad tai galėtų būti
mano namai? Kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę
mano mintys yra su jais. Mano širdis šaukiasi namų,
artimųjų ir šalies. Tas ilgesys mane drasko j skutelius!
O Alariko nekenčiu kiekvieną dieną vis labiau. Aukle,
tu net nesivaizduoji, kokį pyktį jaučiu. Tu net neįsi­
vaizduoji, kaip man skauda, kaip norisi rėkti, kaip no­
risi nugriauti tas sienas savomis rankomis. Šie namai
yra mano kalėjimas. Aš trokštu laisvės.
- Seniai nemanau, kad kada nors tu laikysi šiuos
namus savais. Tiesiog pagalvojau, kad laikas tau būtų
susitaikyti ir paklusti ponui. Tu žinai, kad jis niekada
tavęs nepaleis.
- Žinau.
- Bet aš tikiu, kad vieną dieną tu ištrūksi iš čia. Tik
nenustok tuo tikėjusi, - taria, atsitraukia nuo manęs
ir pabučiuoja į skruostą. Nusimetusi chalatą, atsigulu
ant pilvo.

26
 M E I L E S j K AI TĖ

- Auuuč! - skausmas, prisilietus Marijai, nudiegia

visą nugarą.
- Pakentėk, vaikeli. Pasistengsiu kaip galima švel­
niau.
Auklė švelniai brauko per nugarą. Jaučiu šiltas
ašaras, riedančias per skruostus. Jaučiu, kaip fizinis ir
emocinis skausmas mane žudo vis labiau, kaip aš po
truputį pasiduodu.
- Bijau, kad aš ilgai nebeištversiu, aukle. Jaučiu,
kaip emociškai žlungu ir nebeturiu jėgų kovoti su šiuo
skausmu.
- Jei ištvėrei iki šiol, tu gali ištverti ir daugiau. Tas
skausmas, šeimos ilgesys ir noras būti su ja tave turi
stiprinti.
- Bet aš nieko iki šiol nepadariau. Nė žingsniu ne­
priartėjau prie galimybės grįžti namo.
- Dievo keliai nežinomi, Ana. Nežinai, ką Dievas
tau yra parengęs. Pasikliauk juo ir pamatysi - vieną
dieną jis tau atvers duris į laisvę.
- Dievas mane seniausiai užmiršo, - atsakau. Ma­
rija atsistoja nuo lovos. Užkloja mane antklode ir, pa­
ėmusi degtukus nuo židinio imitacijos, uždega orchi­
dėjų kvapo smilkalus.

27
 J O L I T A P A M E D Y T Y 1E

- Jis nieko neužmiršta ir visada yra šalia. Tai tavo

likimas, Ana. Jis tau tai parengė. Būk kantri ir nepa­
siduok anksčiau laiko. Vieną dieną suprasi, kad, prieš
patiriant didžiulę laimę, reikia patirti, kas yra skaus­
mas. Nenustok juo tikėti.
Eidama pro duris, stabteli ir atsisuka j mane.
- Keletą minučių pagulėk, kol įsigers aliejus, - ta­
ria ir uždaro duris.
Pagulėjusi kelias minutes, išsiropščiu iš lovos. Ap­
sirengiu auklės paruoštus drabužius ir nueinu j vonią.
Prieš veidrodį tarsi regiu giltinę - kaulėtą, išvargusiu
veidu. Paimu pudrinę ir po gausiu pudros sluoksniu
paslepiu pajuodusius paakius, perbraukiu tušu blaks­
tienas ir vazelinu pasitepu suskirdusias lūpas.
Išeidama iš kambario, prie durų sutinku apsaugi­
ninką Marijų.
- Labas, Marijau. Alarikas vis dar tau moka, kad
sekiotum paskui mano uodegą? - patraukiu per dan­
tį. Jis nusišypso.
- Taip, panele, - atsidūsta. - Dar vis...
- Sakai taip, lygtau būčiau rakštis subinėje.
- Taip ir yra, - taria jis ir nesusilaikę abu prade­
dam kvatotis. - Žinote, menkas malonumas stebėti

28
 MEI LES ĮKAITĖ

ištisą dieną moterį, sėdinčią namie, gaminančią mais­

tą, plepančią su tarnais. Galėtumėt ką nors įdomaus
sugalvoti.
- Sakai, kad esu nuobodi? - bandau apsimesti ne­
patenkinta.
- Ne, sakau, joggalėtumėt bent pasislėpti kur nors
namie, kad turėčiau ką veikti.
- Turėsiu tai omenyje, - nusišypsaujamir abu pa­
traukiame link svetainės.
Marijus yra mielas apsaugininkas. Aukštas juodu­
kas, plačių pečių, skusta galva. Iš išvaizdos niekada
nepasakytum, kad gali toks būti. Jis dažnai nusižengia
taisyklėms, leisdamas man pabūti vienai ar paplepėti
vienoms su aukle. Nors ir stovi kaip statula akmeniniu
veidu šalia Alariko, žinau, kad Marijus nepritaria jo
darbo metodams. Praeitą naktį mačiau, kaip jis sun­
kiai tramdė emocijas, kai Alarikas mane mušė. Vėliau
atėjo į mano kambarį verkdamas ir maldavo atleidi­
mo, kad nieko negalėjo padaryti.
- Panele, - kreipiasi jis į mane, kai sustojame prie
svetainės, - mano žmona laukiasi.
- Sveikinu tave! - apkabinu jį. Marijus visas švyti
iš laimės. Akimirką pavydžiu jam turėti tokią laimę -
šeimą. - Turėtum labai didžiuotis savo žmona.

29
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Taip ir yra, - jis gniaužo plaštakas, lygkažko ner-

vintųsi. - Nežinau, kaip pasakyti... - akimirką nuty­
la. - Aš noriu normalaus gyvenimo. Noriu, kad mano
šeima gyventų saugioje aplinkoje. Noriu viską pradėti
iš naujo...
- Nusiramink, Marijau, - nusišypsau jam. - Ką
nori pasakyti? - paraginu kalbėti.
- Mano seneliai kviečia grįžti ir apsistoti pas juos
Niujorke. Noriu jūsų paprašyti, kad pritartumėte
mano atleidimui iš darbo. Kad užtartumėte mane
Alarikui. Žinote, ponas yra sunkaus būdo, ir bijau,
kadjis nepritars mano išėjimui...
- Nebent aš to paprašysiu... - nutraukiu jį.
- Taip, - nusišypso man. - Todėl ir noriu jūsų
užtarimo.
- Man labai liūdna, kad tu išeini, bet šiuo atveju tu
teisus ir palaikau šį tavo sprendimą. Aš tave užtarsiu,
tik surask tinkamą laiką tai pasakyti Alarikui, kad bu­
čiau šalia.
- Ačiū, - abu nusišypsome vienas kitam. - Aš vi­
liuosi, kad vienądieną ir jūs būsite laiminga. Melsiuosi
už jus, panele.
- Ačiū už tavo gražius norus.

30
 MEI LĖS ĮKAITE

Paspaudžiujamranką. Staiga mane sukausto liūde­

sys. Nors mes mažai kalbėdavomės, kadangi tai buvo
Alariko jam pateikta sąlyga, aš Marijui visada jaučiau
simpatiją. Jis tylėdamas nusižengdavo visoms Alariko
primestoms taisyklėms. Kartą, kai susinėjau su Ala-
riku, užsidariau kambaryje. Alarikas liepė jam būti
šalia manęs nors ir tualete, kad nieko nesugalvočiau
pasidaryti. Jis stovėjo prie durų, o aš verkiau, apsika­
binusi pagalvę. Galiu prisiekti, kad mano skausmo ir
nevilties kupinas verksmas skambėjo visame name.
Galiausiai jis nesusivaldęs priėjo prie manęs ir apkabi­
no. Apsaugininkas laikė mane glėbyje kelias valandas,
kol pavargau verkti ir užmigau.
- Man labai tavęs čia trūks - tavo sekiojimo visur
paskui mane.
- Man taip pat jūsų trūks, panele. Visgi šaliabuvau
dvejus metus.
- Žinau. Tu esi per geras žmogus, kad dirbtum
tokį darbą. Marija sakė, kad gražiai groji smuiku. Niu­
jorkas yra galimybių sostinė. Nepraleisk progos pa­
siekti daugiau.
- Būtinai, - atsako jis, o aš pamerkiu jam akį, pa­
lieku apsaugininką už durų ir žengiu į svetainę.

31
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Įėjusi j svetainę, apsidžiaugiu Alariko neradusi.

Turiu minutėlę pasidairyti po didžiulę erdvę. Čia bu-
vau daug kartų, bet dar neturėjau progos viską apžiū­
rėti. Visada šalia būdavo Alarikas.
Priešais įėjimą į svetainę yra didžiulis akmeninis
židinys su mediniais rėmais, išgraviruotais gražiausiais
ornamentais su angelais. Salimais esanti siena nustaty­
ta knygomis iki pat lubų. Daugiausia - grožinė litera­
tūra rusų ir anglų kalbomis. Kelios knygos labai senos.
Spėju, kad vienetinės. Jos sudėtos atskirai - už stikli­
nių lentynos durelių. Aiškiai matyti knygų nusidėvė­
jimas - vos įskaitomi lotyniški žodžiai. Vidury svetai­
nės stovi trys odinės tamsios spalvos sofos ir medinis
staliukas. Po staliuku didelis baltosios meškos kailis.
Ant kitų sienų sukabinti medžioklės trofėjai. Aplin­
kui gana tamsu, bet jauku.
- Mėgaujiesi vaizdu?
Įsitempiu kaip styga vien išgirdusi tą storą, grės­
mingą balsą. Aš atsisuku į jį. Jis už mane gal dešimt
centimetrų aukštesnis. Turbūt daugiau, nes aš su
aukštakulniais.
- Mėgaukis kiek tik širdis geidžia. Visa tai ir tavo,
gražuole, - jis pamoja ranka į svetainę.

32
 M E I L E S JKAI TĖ

- Žinau. Tai primeni man kiekvieną dieną, lyg tai

man ką nors reikštų, - atšaunu. Alarikas nužvelgia
mane nuo galvos iki kojų.
- Hmmm, atrodai labai gražiai. Reiktų dažniau
tau taip rengtis, - taria ir, kiek surimtėjęs, toliau dės­
to mintis: - Ana, noriu, kad suprastum, jog tik pano­
rėjusi galėtum turėti viską, ko širdis geidžia. Aš noriu
tavęs, - giliai įkvėpęs, atsidūsta. - Noriu, kad tu no­
rėtum manęs. Geidžiu tavęs vien tik į tavo nuostabias
rudas akis pažiūrėjęs... - pirštais švelniai perbraukia
man per skruostą. - Viską pakločiau po tavo dailio­
mis kojomis. Viską padaryčiau, kad tu man jaustum
bent šiek tiek to, ką jaučiu tau. Jei pamatyčiau bent
kiek dėkingumo ir pagarbos man...
- Tuomet paleisk mane. Duok man laisvę... - kiek
galėdama švelniau sakau. Jis susiraukia ir jo veide tarsi
švysteli baimė.
- Tik ne tai, Ana. Galiu tau viską duoti, bet nepra­
šyk, kad tave paleisčiau.
- Tada eilinį kartą tave nuvilsiu. Man nereikiaviso
to, - abejingai atsakau.
- Kodėl tu tokia užsispyrusi? Kodėl tu nepasiduo­
di? - kuo toliau, tuo dažniau jis impulsyviai reaguoja
į mano atstūmimą.

33
 JOLIT A PAMEDYTYTE

- Kodėl aš tokia užsispyrusi? Kodėl aš nepasiduo­

du? Okaiptu manai, Alarikai? Nori, kadatsakyčiau? -
Jis stovi ir seka mane akimis. Aš mažais žingsniukais
einu link jo, neslėpdama pykčio. - Todėl, kad man
tai nerūpi! Todėl, kad iš manęs atėmei laisvę! - nepa­
juntu, kada mano kūnas pradeda drebėti, ir vis garsiau
šaukiu iš nesuvaldomo įsiūčio. Noriu tik viena - iš­
kabinti jam akis. - Todėl, kad neturiu čia gyvenimo!
Todėl, kad negaliu pakęsti tavo buvimo šalia ir juolab
tavo prisilietimų! Aš tik viena trokštu - laisvės!
- Tada, brangioji, turiu tave nuvilti, nes, kol aš gy­
vas, būsi tik mano!
- Aš niekada nebūsiu tavo!
Matau įsiūtį jo akyse, sugniaužtas rankas ir besiver­
žiantį pyktį, bet nebegaliu sustoti...
 Viljamas

Pasidedu krepšį, pilną daiktų, šalia laiptų, kurie

veda į antrą aukštą, giliai įkvepiu. Jaudulys visai dingo
tik įžengus į namus. Ketveri metai praėjo nuo tada, kai
paskutinį kartą buvau šiuose namuose.
Garsiai nusijuokiu. Ta pati mėgstama tėvo pra­
banga - marmuras, paauksuotos vazos, žinomų daili­
ninkų paveikslai ir sodininko ant staliuko pamerktos
gėlės vidury holo. Atrodo, kad vakar dar čia buvau.
Laikas tarsi sustojęs. Viskas tas pats. Net tas pats mano
mėgstamiausio auklės iškepto pyrago kvapas.
Netikėtai išgirstu moters šauksmą:
- Todėl, kad man tai nerūpi! Todėl, kad iš manęs
atėmei laisvę!
Vedamas smalsumo, nuskubu į svetainę, iš kur
sklinda triukšmas. Ten randu savo įniršusį tėvą ir
merginą, kuri yra, švelniai tariant, įsiaudrinusi.

35
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Turbūt tai busgarsioji tėvo merginaAna. Susidedu

rankas ant krūtinės ir kurį laiką stebiu visą šią sceną.
- Labas, tėti, - abejingai sakau.
Jie abu atsisuka išsklaidydami ką tik skriejusius
riksmus. Mergina sutrinka, o tėvas išsišiepia ir tiesda­
mas rankas mane apkabina, lyg nieko nebūtų įvykę.
Praėjo ketveri metai, bet jo apkabinimas ne toks šiltas,
koks būna tarp sūnaus ir tėvo po ilgo nesimatymo, ku­
rio tikėjausi. Nors pastaruoju laiku mes ir nebuvome
labai artimi. Po motinos mirties labai nutolome - ma­
žai bendravome. Turbūt dėl to, kad niekada neprita­
riau jo veiklai. Nors to ir neparodžiau. Turbūt todėl
po motinos mirties susikroviau daiktus ir išvykau.
- Smagu, sūnau, vėl tave matyti šiuose namuo­
se, - tarsteli ir nukreipęs dėmesį į merginą skuba su­
pažindinti. - Viljamai, susipažink, čia Ana. Ar ji ne
gražuolė? - rodydamas ištiestomis rankomis į mergi­
ną, šypsosis patenkintas. Galima iš karto suprasti, kad
ji apsuko tėvą apie pirštą. Suprantama, jauna ir graži.
Turbūt trigubai jaunesnė užjį. Ko daugiau tėvui reikia.
- Taip, tėti, - sakau, tiesdamas jai ranką, - malonu
susipažinti. Teko šiek tiek apie tave girdėti iš auklės.
Ji linkteli spausdama man ranką ir vos išspaudžia
šypseną.

36
 MEI LES ĮKAITĖ

- Tikiuosi, užteks laiko daugiau ne tik išgirsti, bet

ir pažinti, - tyliu ir švelniu balsu atsako. Turiu pri­
pažinti, išskirtinė mergina. Kitokia nei kitos. Rudos
akys, rudi ilgi, juosmenį siekiantys banguoti plaukai
ir daili figūra. Gal ji net per liesa. Natūralaus grožio.
Jokių pripustų lūpų ar krūtinės. Jokio ryškaus makia-
žo, blizgučių. Kaip tėvui - per kukliai atrodanti. Ypač
mano dėmesį patraukia jos liūdnos, pajuodusios akys.
Rankos šaltos, tarsi ką tik būtų ištrauktos iš ledinio
vandens. Veidas išblyškęs ir nematyti nė lašo laimės ar
džiugesio, kuris akivaizdžiai atsispindi tėvo veide.
- Esu nustebintas, tėti. Jokių silikonų... - lygjuo­
kaudamas sakau tėvui. Jis garsiai nusijuokia.
- Štai kodėl ji patraukė mano dėmesį, - paten­
kintas ir išsišiepęs priduria tėvas. Tiesą sakant, mane
suglumino jos tyla. Ana stovėjo nuleidusi akis. Tarsi
sustingusi. Jokių emocijų - tik šaltas veidas. - Prisėsk,
sūnau. Turim apie daug ką pakalbėti. Noriu sužinoti,
ką nuveikei Europoje per tą ilgą laiką. - Abu prisėda­
me svetainėj, o mergina, man nepastebint, dingsta iš
kambario. - Na, pasakok, koks gyvenimas Europoj?
- Nėra ką pasakoti. Pats žinai, koks gyvenimas ten
verda. Pats ne kartą buvai.

37
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Per tuos metus daug kas pasikeitė, sūnau. Jau se­

niausiai baigiau savo verslo reikalus Europoje. Mane
labiausiai domina, kaip tau sekasi su lenktynėmis. Gal
spėjai pasirašyti sutartį su kompanija?
- Mano komanda šiuo klausimu veda derybas. Ka­
dangi užėmėm gerą vietą „F2“, tikimės gauti pasiūly­
mą dėl „Fl“. Tačiau ten sunku patekti. Sudėtinga po­
litika, o dar ir kainuoja nemažus pinigus. Tačiau dar
turime laiko iki sezono pradžios.
- Būčiau labai patenkintas, jei leistum man tave
remti. Žinai, kad pažintys leistų greičiau tave ten
įgrūsti.
- Žinau, bet noriu tai padaryti pats, tėti.
Niekada nenorėjau, kad jis kištųsi į mano reikalus.
Žinau, kad jam tai būtų geras būdas įteisinti nešvariai
uždirbtus pinigus.
- Labai didžiuojuosi tavimi. Ne kiekvienas gali
pasigirti sūnumi, kuris yra vienas iš geriausių lenkty­
nininkų pasaulyje. Tai gal jau metei tą kvailą antikva­
rinių automobilių detalių verslą?
Nusijuokiu. Žinau, kad jis niekada tam verslui ne­
pritars ir manys, jog tai tik laiko švaistymas.
- Pažįsti mane - aš lengvai visko nemetu. Lenk­
tynės, domėjimasis mašinomis ir motociklais niekur

38
 M E I L E S JK AI TĖ

nedingo. Mano verslas internetinėje svetainėje kles­

ti. Galiausiai įkūriau įmonę Didžiojoje Britanijoje.
Iš viso pasaulio plūsta motociklų ir vienetinių bei
senovinių automobilių dalių užsakymai. Sudariau
keletą sutarčių su automobilių gamintojais, nes dalių
trūksta. Tenka užsakyti naujų. Sakyčiau, kad man se­
kasi gan puikiai. Sparčiai plečiamės. Galvoju net apie
automobilių gamybą.
- Na, tai taujau įaugę į kraują, tačiau žinai, kad gali
visada įsitraukti į mano verslą. Čia sukasi labai dideli
pinigai. Tiesą sakant, tikiuosi, kad tu viską iš manęs
perimsi.
Niekojam neatsakau, nenorėdamas nuvilti. Žinau,
kad ateis ta diena, kai turėsim apie tai rimtai pakalbė­
ti, bet dabar tam netinkamas laikas. Dar valandėlę pa­
kalbame, papasakoju nuotykius keliaujant po Europą,
o jis klausosi išsišiepęs. Matau, kad tėvas didžiuojasi
manimi. Juolab kad visko pasiekiau pats.
- O kaip tu susipažinai su Ana? - klausiu iš smal­
sumo.
Jis kiek patylėjęs taria:
- Viename bare, - nusuka žvilgsnį į langą ir kažką
galvoja. Netrukus atsidūsta. - Ji užsispyrusi. Man tai
patinka, nors ir labai sunku.

39
 J O L I T A P AMEDYTYTĖ

- Nupirk Chanel suknelę ar kokį blizgutį ir iš kar­

to nusiramins. Visada suveikia.
Jis nuleidžia galvą ir susiraukia.
- Ne taip paprasta suja, Viljamai.
- Pirmą kartą tave tokį matau. Nejaugi pagaliau
atsirado moteris, kuri suminkštino tavo kietą širdį? -
patraukiu per dantį.
- Sakai, suminkštino širdį? Tai labiausiai erzinanti
moteris, kurią esu sutikęs. Už virvučiųjos nepatampy­
si. Tenka imtis ir drastiškųpriemonių tam, kadją nors
trumpam suvaldyčiau ir neišsprūstų iš rankos.
- Aš niekada nebuvau vyro ir moters santykių eks­
pertas, tad tau nieko negaliu patarti.
- Ir nereikia.
- Na, kad ir kaip smagu su tavimplepėti, noriu pa­
lįsti po dušu ir persirengti. Kelionė buvo gana ilga ir
varginanti.
- Džiaugiuosi, kad pagaliau grįžai namo.
Jis dar kartą apkabina.

i.

Palindęs po dušu, apsivilkęs švarius drabužius,

pasijaučiau atjaunėjęs. Iš galvos vis neišėjo Ana - jos

40
 MEI LĖS ĮKAITĖ

liūdnos akys, švelnus balsas ir išblyškęs veidas. Būnant

Anglijoje, teko šiek tiek girdėti apie Aną, bet auklė
niekada neužsiminė apie Anos ir tėvo ryšį, apie jų san­
tykius. Niekada neminėjo, kad jie yra artimi. Auklė
kalbėdavo tik apie ją. Žinau, jog vieną dieną ji pasi­
duos mano tėvo įtakai. Jos visos vienodos. Apipils dei­
mantais, padovanos mašiną, prabangių drabužių ir ji
tuoj pat pradės lankstytis palei tėvo kojas. Staiga min­
tis išsklaido beldimas į duris. Už durų pasirodo mano
senoliukė.
- Ar galiu užeiti?
- Žinoma!
Ji kaipmat atsiduria mano glėbyje klykdama iš
džiaugsmo. Mes abu plepame visą valandą. Jai papa­
sakoju tą patį, ką ir tėvui - savo nuotykius ir išgyve­
nimus, patirtus Europoje. Nuo pat vaikystės ji man ir
mamai buvo labai artima. Ji buvo tarsi senelė, kuri sek­
davo pasakas, apkabindavo ir paguosdavo, kai kas nors
nesisekdavo, kuriai vis buvau nepavalgęs. Kartu juo-
kaudavom, pykdavomės dėl smulkmenų ar patrauk­
davome vienas kitą per dantį. Viskas liko iki šiol... Tik
jos veidą papuošė raukšlės, plaukus laikas nuspalvino
baltai ir ji dabar ne tokia aktyvi, kaip buvo prieš 30

41
 J O L I T A PAMEDYTYTE

metų, bet tokia pat švelni ir geras emocijas skleidžianti

moteris.
- Žinai, čia niekas nepasikeitę, - tarsteliu.
- Pasikeitę. Čia yra mūsų mažoji Ana! - paten­
kinta sako.
- Aha, pagaliau tėvas supažindino su ja. Labai už­
sispyrusi, girdėjau.
- Mes visi esame užsispyrę. Vieni daugiau, o kiti
mažiau. Tik Ana nemoka slėpti jausmų. Ji dažniausiai
tavo tėvui išsako, ką galvoja ar jaučia.
- Jos jausmų proveržį jau mačiau svetainėje.
Auklė nusišypso man.
-Kas?
- Tu ja nepasitiki?
- Kodėl taip sakai?
- Tu susiraukei.
- Aš moterimis niekada nepasitikėjau. Kur mote­
rys, ten vienos bėdos, - pažvelgiu į auklę. - Tik nieka­
da nemačiau tėvo tokio - pametusio galvą dėl moters.
Kai mane supažindino su ja, tėvas tarsi švytėjo. Ar
kada nors jis taip žvelgė į mano mamą?
- Nežinau. Kai čia įsidarbinau, jau buvo praėję
keleri metai nuo tavo tėvų vedybų. Žinai, draugystės

42
 M E I L E S JKAI TĖ

pradžia visada būna graži, įsimylėjėliai būna pametę

galvas, o vėliau viskas nurimsta, jausmai tampa ne to­
kie karšti kaip pradžioje. Gal tavo tėvams taip nutiko.
- Galbūt.
Priėjęs prie savo miegamojo lango, kuris žvelgia į
sodą, pamatau Džordžą, besidarbuojantį prie gėlynų.
Jis kaip visada mūvi kelnes su petnešomis, o ant galvos
užsimaukšlinęs pasenusią šiaudinę skrybėlę. Žili plau­
kai kyšo pro skrybėlės kraštus, o ūsai daro jį savotiškai
žaviu senuku. Auklė priėjusi prie manęs pritariamai
nusišypso, suprasdama, apie ką galvoju.
- Senas krienas dar vis pavelka kastuvą, - priduria,
ir abu pradedame juoktis. Iš kito krūmo išlenda Ana ir
paduoda jam rožių žirkles. Pažvelgiu į auklę.
- Nustebai? - paklausia manęs.
- Ne, - bandau nuslėpti nuostabą. Susitaršiu­
siais plaukais, vilkinti treningus ir įraudusiais žandais
Ana įdėmiai klausosi senolio. Jis rodo į rožių žiedus
mosuodamas rankomis ir įnirtingai kalba. Ana, rū­
pestingai apžiūrėdama kiekvieną šaką, paėmusi žir­
kles, kerpa rožes, kur rodo Džordžas. Ji atrodo geros
nuotaikos, atsipalaidavusi, laiminga. Visai kitokia, nei
buvo su mano tėvu svetainėje. Jie taip įsijautę į darbą,
kad atrodo, jog niekas aplinkui jiems neegzistuoja.

43
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Ana dažnai padeda Džordžui darbuotis sode.

Taip atitrūksta nuo liūdnos ir rutinos pilnos kasdie­
nybės. Turbūt visa tai jai kažką primena.
Ana, paėmusi kelias nuskintas baltų rožių šakas,
priglaudžia žiedus prie nosies ir užsimerkusi įkvepia.
Staiga jos veide pasirodo plati šypsena, o akys tarsi
spindi iš laimės. 0ji tikraigraži, kai šypsosi
Staiga Ana pabučiuoja senolį į žandą ir, mosuoda­
ma rankomis, greitai nubėga. Džordžas sutrikęs žiūri
m
- Liūdnos ir rutinos pilnos kasdienybės?
- Tu tikrai nustebai, - auklė nusišypso man.
- Tiesiog nepanašu, kad mano tėvas mėgautųsi
rutinos pilna kasdienybe. Jis visada pasirūpina, kad
moteris būtų patenkinta ir apiberta visokiais prašma­
tniais dalykėliais. Jis visada pasirūpina, kad moteris
nenuobodžiautų, - į šį mano komentarą auklė atsako
ironišku juoku. - Kiekji jau čia?
- Daugiau nei dvejus metus.
- Dvejus metus? - nustebęs pakartoju. Ji linkte­
li. - Kas ji?
- Niekas nežino, kas ji ir iš kur.
- Tu turėtum žinoti.

44
 M E I L Ė S JK AI TĖ

- Aš jos neklausinėjau, o Ana apie savo gyvenimą

išvis neatvirauja. Ji mažai kalba, o jei kalba, tai tikrai
ne apie gyvenimą ir save. Apie ką ji galvoja, tik Dievas
žino.
- Kaip jie susipažino? - įtariu, kad tėvas man ne
viską papasakojo.
- O kaip tu manai, Viljamai?
-Jis sakė, kad viename bare.
- Iš dalies taip ir buvo, - ji sunerimusi pažvelgia į
mane. - Aš negaliu daugkalbėti apie Aną ir tavo tėvą.
Jei ponas sužinotų...
- Tuomet nereikia, - nutraukiu auklę. - Viską
pats pradedu suprasti. Tėvas labai susižavėjęs ja. Ne­
manau, kad jis paleis Aną. Pamatysi, galiausiai ji pa­
siduos.
- Nemanau ir aš, kadjis paleis, - auklė susimąsčiu­
si žiūri pro langą. - Bet netikiu, kad ji pasiduos.
- Tėvas kantrus.
- Ana daugiau nei dvejus metus yra čia ir nė dienos
nebuvo, kada ji galvotų apie buvimą su tavo tėvu. Ne­
manau, kad kas nors pasikeis. Jaučiu, kad viskas gali
tik blogėti.
 Ana

Maloniai pavargusi po darbo sode, įlendu į karštą

vonią. Jaučiu dar geliantį viso kūno skausmą, bet į tai
bandau nekreipti dėmesio. Laikas bėga nenumaldo­
mai greitai. Žinau, kad turėsiu vakarieniauti prie ben­
dro stalo su Alariku ir jo sūnumi. Mane tai velniškai
gąsdina. Girdžiu už durų vaikščiojant auklę. Turbūt
jau ruošia man drabužius vakarienei. Bandau nors
trumpam atsiriboti nuo viso pasaulio. Užsimerkiu ir
akyse išnyra Viljamo atvaizdas - aukštas sportiškas
vyras. Ryškiai mėlynos akys, juodi, iškarpyti plaukai.
Išsišovę skruostikauliai suteikiajam dar daugiau žave­
sio ir tas storas vyriškas balsas...Jo daili šypsena turbūt
priverčia kiekvienos moters širdį plakti stipriau.
- Mieloji, tavo drabužiai suruošti! - už durų šūk­
teli auklė.

46
 MEILĖS įKAITE

Nenorom išlipu iš vonios, nusisausinu odą baltu

švelniu rankšluosčiu. Užsimetusi chalatą, einu į mie­
gamąjį ruoštis. Jaučiu, kaip pradedu nervintis. Ant
lovos padėta raudona vientisa suknelė ilgomis ranko­
vėmis. Žinoma, kad paslėptų visas mėlynes, kurias jis
paliko.
- Paskubėk, jei nenori užsitraukti pono nemalo­
nę, - įspėja Marija lankstydama išskalbtus mano dra­
bužius. Nueinu prie jos padėti lankstyti krūvos dra­
bužių.
- Kam aš jam reikalinga? Kad būčiau puošmena
prie stalo? Ar kad savo sūneliui parodytų, koks dar yra
pajėgus? - su ironijos gaidele klausiu.
- Ana, tik nepykdyk pono. Jis tikrai nepakęs tavo
išsišokimo prie sūnaus. Esu nustebinta, kaipjis dar ta­
vęs nenubaudė po sukelto šou svetainėje.
Matau auklės veide susirūpinimą. Šį vakarą turi
būti ramu Dėl auklės, Vilte... Tik dėljos.
- Turbūt Viljamas lygiai toks pat, kaip ir jo tėvelis?
- Ne ne ne... - juokdamasi sako. Net nereikia
raginti, kad pradėtų pasakoti: - Sakyčiau, kad jie vi­
siškai skirtingi. Viljamas mėgsta adrenaliną: slidinėja
kalnuose už trasų ribų, dalyvauja lenktynėse, vairuoja

47
 J O L I T A P AMEDYTYTE

tik sportines mašinas. Dar turi savo gražuolę Suzu...

motociklą. Nežinau, kaip jis vadinasi, bet turbūt ne­
reikia nė sakyti, kad tiesiog skrenda juo. Jų pomėgiai
skirtingi. Tik po motinos mirties Viljamas tapo užda­
ras, visai nekalba apie ją ir nelaimę. Jis kaltina save dėl
motinos mirties.
- Ji apsinuodijo vaistais, taip?
Auklė linkteli.
- Kodėl jis save kaltina?
- Viljamas padarė daug klaidų, dėl kurių kentėjo
mano mergaitė. Jis mano, kadji nusižudė dėl jo kaltės.
- Manau, kad Alarikas kaltas. Motina niekada ne­
galėtų nusižudyti dėl sūnaus padarytų klaidų. Bent aš
taip galvoju.
- Aš abejoju, kad ji galėjo prieš save pakelti ranką,
Ana, - lankstydama mano drabužius, Marija susi­
mąsto.
- Tu manai, kad jos savižudybė galėjo būti sureži­
suota?
- Ponas viską gali padaryti, tad nenustebčiau, jei
tai paaiškėtų.
Tarp mūsų stoja tyla. Ar gali būti, kadjis taip pa­
sielgėsu savosūnaus motina?Jei taip,jis visiškai neturi
sąžinėsir nėlašožmoniškumo. Ar man vertėtųjo bijoti?

48
 M E I L E S JK Al T Ė

- Na, užteks kalbėti, - nutraukia mano apmąsty­

mus. - Eik ruoštis.
Supratau, kad ji daugiau nenori kalbėti šia tema.
Turbūt ta moteris buvo labai brangi Marijai ir ji iki
šiol nesusitaiko su netektimi. Kiekvieną kartą, kai au­
klė pradeda kalbėti apie ją, raukšlėtas veidas pasiden­
gia liūdesiu ir sielvartu.
- O Viljamas turi merginą? - mintis nukreipiu
kita linkme. Nenoriu, kad auklė liūdėtų.
- Oi, ne, - pasivaipo, tarsi būčiau pasakiusi di­
džiausiąnesąmonę. - Ašjaupraradauviltį, kadjis kada
nors parsives mergaitę ir pristatys kaip savo merginą.
Viljamas ne iš tų žmonių, kurie prisiriša prie žmogaus,
o ką kalbėti apie jausmus. Jis prisiekė prie motinos
kapo, jog niekada nesileis užvaldomas jausmų tam,
kad paskui kentėtų. Jis labai ją mylėjo, o motinos mir­
tis Viljamą tik sugniuždė. Todėl ir nesileidžia į meilės
nuotykius. Jam užtenka vienos nakties nuotykių, kaip
kadaise minėjo, - garsiai nusijuokia.
- Kuo čia dėta meilė ir motinos mirtis?
- Teresa buvo labai nelaiminga su Alariku.
Pirmą kartą išgirdau jos vardą. Šiuose namuose
apie ją nekalbama. Auklė minėjo, kad Alarikas už­
draudė tarti jos vardą.

49
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Viljamas matė, kaipji kentėjo, girdėjojų barnius,

kaip ji verkė. Kai buvo mažas, jis man pasakodavo, ką
girdėdavo, ir visada sakydavo, jog niekada nemylės
mergaitės, kad ji neverktų. Turbūt tie vaizdai įsirėžė
jo pasąmonėje.
- Kaip baisu.
- Taip.
- Hmmm... O jis žino apie tėvo verslą?
- Žino. Ateis laikas, kai jamteks viskąperimti. Na,
gana, mergaite, plepėti. Paskubėk.
Ji apsisuka ir išskuba iš miegamojo ruoštis vakarie­
nei.
Prieš eidamavakarieniauti, pasižiūriu į saveveidro­
dyje. Si suknelė gražiai prigludusi, išryškina kiekvieną
mano kūno liniją. Ilgus savo plaukus užverčiu į vieną
šoną ir pataršau, kad gražiai kristų. Mano širdis pra­
deda plakti kaip pašėlusi. Net pasidaro silpna. Atsige­
riu vandens ir, išėjusi pro miegamojo duris, mintyse
pradedu skaičiuoti savo žingsnius. Girdžiu ir Marijaus
žingsnius. Atsisuku, kad įsitikinčiau, ar čia tikrai jis.
Marijus man nusišypso ir linkteli.
- Jie jau valgomajame?
- Ne. Vakarienė bus dar po valandos.
- Tikrai? - nustebusi klausiu.

50
 M E I L E S JKAI TE

- Ponui atsirado nenumatytų reikalų, todėl už­

truks.
- Aišku. Kur Marija?
- Virtuvėje, ruošia vakarienę.
- Puiku, - nusišypsaujam.
Nusileidžiu laiptais žemyn ir patraukiu link virtu­
vės, iš kurios sklinda malonūs kvapai. Staiga išgirstu
auklės ir vyro juoką. Įėjusi į virtuvę, pastebiu Marijos
ir Viljamo akis, įbestas į mane. Akimirką sutrinku. At­
rodo, kad būčiau nutraukusi kažką svarbaus. Jie žiūri
ir laukia, ar ką nors pasakysiu.
- Marija, ar tau reikiapagalbos? - nieko kito nesu­
galvoju. Ji man nusišypso.
- Aš jau beveik baigiau, - ji rankoje laiko peilį ir
ruošiasi pjaustyti daržoves.
- Ką ruoši?
- Daržovių sultinį.
- Leisk, aš supjaustysiu, - nusiavusi aukštakul­
nius numetu į šalį ir prieinu prie auklės. Viljamas seka
mane akimis, kol paimu iš auklės peilį ir šalia padėtas
kelias morkas.
- Dar šiandien nesutikau Džordžo. Kur jis din­
go? - klausia auklės Viljamas.
- Spėju, kad slapstosi nuo tavęs, - nusijuokia.

51
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Kodėl? - rimtai paklausia.

- Bijo, kad vėl priversi sėstis ant motociklo ir veši
mirtinu greičiu, - abu prapliumpa juoktis, o aš kaip
idiote žiūriu į juos, nieko nesuprasdama, kol Viljamas
sugauna mano žvilgsnį.
- Kartą priverčiau jį sėstis ant savo motociklo ir
nuvažiuoti į kapines. Jis norėjo aplankyti savo žmoną.
Aš norėjau parodyti, ką gali mano monstre, tad trupu­
tį paspaudžiau. Jis nulipo visas drebėdamas ir piktas.
Džordžas išsikvietė taksi ir grįžo namo, o su manimi
nekalbėjo savaitę, - paaiškina.
- Nieko nuostabaus. Senukui turbūt vos širdis iš
krūtinės neiššoko, - papriekaištauju dėl tokio nevy­
kusio jo pokšto.
- Nereikia taip dramatizuoti.
- Džordžas išvyko pas savo pusseserę, - įsiterpia
auklė. - Šiandien jos gimtadienis. Norėjo pasveikinti.
- Galėjo bent ateiti pasisveikinti.
- Ar jau padengtas stalas? - klausiu baigusi pjaus­
tyti paskutinę morką.
- Dar ne.
- Einu, padengsiu.
 Viljamas

- Visadaji tokia?
- Kokia?
- Pikta?
- Ana nėra pikta. Ji nerami.
- Kodėl?
- Nežinau. Kai jaučiasi nerami, visada eina tvar­
kytis, gaminti valgyti ar dengti stalo. Visokiais būdais
bando nuvyti mintis.
Priėjęs prie auklės, čiumpu gabalėlį supjaustytos
mėsos ir įsidedu į burną.
- Hmmm, kaip skanu.
Auklė švelniai mazgote trinkteli man per petį.
- Palauk vakarienės!
- Aš mirštu iš bado! Kada bus?
- Po dešimties minučių, jei tavo tėvas bus pasiruo­
šęs.

53
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Gerai. Einu nusiplauti rankų.

Skanus maisto kvapas jau pradėjo mane erzinti.
Auklė puikiai gamina, o aš nesu kantrus ir sunku atsi­
laikyti prieš jos gamintus patiekalus.
Einant pro valgomąjį, akys užkliūva už Anos. Ji
susikaupusi, taiso kiekvieną staltiesės kraštą, ne taip
padėtą peilį ar šakutę. Tarsi kam nors tai rūpėtų. Ji
pasinėrusi į stalo serviravimą taip, lyg tai būtų savo­
tiška meditacija - atsiribojusi nuo visų. Ji atsiklaupia
ir žvelgia į krištolines taures, tikrindama, ar visos šva­
rios, kol mūsų akys susitinka. Ji atsistoja ir nepaleidžia
manęs iš akių. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau užkluptas
nusikaltimo vietoje.
- Marija prašė pasakyti, kad po dešimties minučių
bus vakarienė, - pameluoju.
 Ana

Arjis mane stebi? Žiūri į mane, nenuleisdamasgi­

lių mėlynų akių ir kiek sutrikęs. Viljamas tarsteli, kad
Marija prašė pasakyti, jog po dešimties minučių bus
vakarienė. Hmmm... Ar tikrai?
- Gerai, - atsakau, o jis nuleidžia akis j grindis ir
nueina. Pataisiusi išsidarkiusią šakelę puokštėje ant
stalo, nuskubu į virtuvę pasiimti batelių.
Auklė jau dėlioja garuojantį maistą į lėkštes. Virtu­
vėje kvepia mėsos ir prieskonių mišiniu. Jaučiu, kaip
burnoje kaupiasi seilės, o pilvas pradeda groti maršus.
- Buvau sutikusi Viljamą prie valgomojo durų, -
sakau maudamasi batelius.
- Sakė, kad eina nusiplauti rankų.
- Ar tu prašei, kad jis man kažką perduotų?
Ji keistai pažvelgia į mane.
- Ne, o ką?

55
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Nieko.
- Tikrai?
- Taip, nesijaudink, - numoju ranka ir pasišalinu.
Uždariusi miegamojo duris, nueinu j vonią nusi­
plauti rankų. Pažvelgiu j save veidrodyje. Atrodau gan
neblogai. Man iš galvos vis neišeina, kodėl jis pame­
lavo. Ar stebėjo mane? Staiga mano mintis išblaško
beldimas į duris.
- Panele, jūsų laukia, - išgirstu Marijaus balsą.
- Einu!
Stengiuosi eiti lėtai ir susikaupti. Šj kartą puikiai
susitvarkau su savojausmais. Galbūt dėl to, kad čiayra
Viljamas ir jaučiu, jog nieko blogo man nenutiks, kai
jis bus šalia. Girdžiu, kaip Alarikas kartu su sūnumi
juokiasi. Stabteliu prie valgomojo durų, giliai įkvepiu
ir įeinu. Kaipmat abu nutyla ir nukreipia žvilgsnius į
mane.
- Labas vakaras, - tyliai, bet tvirtai sakau. Abu
pritariamai linkteli, o aš atsisėdu šaliaAlariko, priešais
Viljamą.
- Viljamai, kada parsivesi į namus moterį? Anai
reikia draugijos prie stalo, - nutraukia tylą Alarikas.
- Aš tau galiu ne vieną parvesti, - abu pradeda
juoktis. - Jos visos vienodos. Pamoji kortele, pasiso-

56
 MEI LES ĮKAITE

dini j gerą automobilį, nuperki suknelę ar nusivedi į

gerą restoraną ir puola tau prie kojų. Viską daro, kad
tik įtiktų. Labai sujomis paprasta ir lengva.
Koksjis pasipūtęs! Kaip tėvas! - piktai pažvelgiu į
Viljamą.
- Ar ne per gerai apie save galvojate, Viljamai?
Jis akimirką sutrinka, spėju, kad nesitikėjo tokio
klausimo, bet sutrikimą tuoj pakeičiaironiškasjuokas.
- Ana, galiu jus patikinti, kad tai, ką sakau, 100
procentu tiesa. Šis metodas išmėgintas su visomis.
- Galiu lažintis, kad jūs tikrai visų nespėjote išmė­
ginti, - atkertu, o Viljamas rimtai pažvelgia į mane,
tarsi mėgintų kažką įžvelgti.
- Atsiprašau už netikslią frazę. Kiek man teko
bendrauti sujūsų lyties atstovėmis, dar neatsirado to­
kia, kuri atsispirtų kvailiems blizgučiams ir prabangai.
Moterys tarsi užuodžia, kur yra daugpinigų.
- Gal dėl to, kad suvisomis elgėtės kaip sudaiktais.
Jūs be kvailų blizgučių ir prabangos nesugebate kitaip
į save atkreipti dėmesio?
- Nejaugi? O ką tu čiaveiki šaliamano tėvo? Ar ne
dėl to paties, ko troško kitos?
- Jūs nė velnio nežinote, kodėl čia esu.
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Na, užteks! - pertraukia Alarikas. - Esame čia,

kad ramiai pavakarieniautume. - Akimirką įsivyrau­
ja tyla. - Klausyk, Viljamai, kaip europietiškas fut­
bolas? - bando nukreipti pokalbio temą ir, žinoma,
jampavyksta. Kol Alarikas su sūnumi diskutuoja apie
krepšinį ir futbolą, aš tyliai mėgaujuosi ramybe, šaku­
te stumdydama maistą lėkštėje ir kartkartėmis kąsnį
kepsnio įsidėdama į burną.
- Ana, - staiga į mane kreipiasi Viljamas, nutrauk­
damas mano apmąstymus, - o tu domiesi kokia nors
sporto šaka? - su ironija paklausia manęs.
- Žinoma, - tokiu pat tonu atsakau, - žaidžiau
tenisą, domėjausi krepšiniu ir praktikavau jogą.
- Nejaugi? - nustebęs žiūri.
- Mieloji, nežinojau, kad domiesi krepšiniu ir dar
žaidi tenisą. Galėtume kada atsipūsti teniso korte.
Iš karto pasigailiu, užsiminusi apie tenisą.
- Kokius krepšininkus žinai? - klausia Viljamas.
Spėju, kad jis mane egzaminuoja.
- Iš krepšininkų žinau Džordaną, Kerį, Sabonį...
- Sabonį? - klausiamai žiūri jis.
- Taip, Sabonį. Jis lietuvis ir buvo puikus žaidė­
jas. Turėtumėt žinoti, jei taip domitės. Taip pat
mano tautietis Kirilenko. Na, iš futbolininkų žinau

58
 M E I L E S JK AI TĖ

Mesi, Ronaldo. - Matau, kaip Viljamo akys pučiasi

iš nuostabos, o Alarikas didžiuodamasis šypsosi ir ste­
bi mane. - Iš tenisininkų žinau Federerį, Kurnikovą.
Galėčiau ir daugiau išvardyti, bet dabar tik šios pavar­
dės iškilo atmintyje, - patenkinta dėstau jam. Jis to
tikrai nesitikėjo.
- Na, reikia pripažinti, kad ji šiek tiek geresnė už
kitas, tėti. Galėsi apie daug ką su Ana padiskutuoti, -
Viljamo šypsena mane kaipmat priverčia suklusti.
- Ne šiek tiek, Viljamai.
- Be pomėgio su merginomis elgtis kaip su daik­
tais, kuo dar domitės? - paklausiu.
- Automobiliais, lenktynėmis. Viskuo, kas sutei­
kiaadrenalino. Kadangi jums, moterims, tokie dalykai
yra nesuprantami, nesigilinsimį šią temą, - atsako.
Auklė neminėjo, kadjis pasipūtęs, arogantiškas ir
savimyla.
- Tu teisus. Neverta kalbėti apie mašinas ir ypač
šį vakarą, - nutraukia mūsų pokalbį Alarikas. Jis pa­
ėmęs mano ranką pabučiuoja. Akimirksniu kūnu
perbėga šiurpulys ir šleikštulys. - Norėjau pranešti,
kad iš karto po vakarienės išskrendu darbo reikalais
į Kubą. Grįšiu po trijų dienų. Tikiuosi, per daug ne-
liūdėsi, mažute? - nieko jam neatsakau, bet jaučiu,

59
 JOLIT A PAMEDYTYTĖ

kaip viduje krykštauju iš laimės ir kūnas jau pradeda

atsipalaiduoti nuo įtampos, tačiau stengiuosi to ne­
parodyti. Alarikas, pasilenkęs prie manęs, tyliai j ausį
sukužda: - Būk gera mergaitė, kol manęs nebus, ir
neišdarinėk nesąmonių, dėl kurių galėtum labai pa­
sigailėti. - Aš linkteliu. - Sūnau, tikiuosi, nepabėgsi
greitai atgal į Europą ir spėsimsužaisti pokerį?
- Žinoma.
Paėmęs viskio taurę, gurkšteli. Staiga atsimenu
Marijaus prašymą. Pagaunu jo žvilgsnį ir pamoju,
kad ateitų. Jis iš karto susigriebia ir atsistoja priešais
mus. Alarikas nieko nesuprasdamas įsmeigia žvilgsnį
į mane.
- Čia kas? Sąmokslas koks?
- Kadangi tu šiandien išvažiuoji, nusprendžiau ap­
tarti vieną reikalą dabar.
Alarikas servetėle nusivalo lūpas ir įtartinai pažvel­
gia į apsaugininką.
- Klausau.
- Aš noriu paprašyti jūsų leidimo palikti darbo
vietą, - užtikrintai ir ramiai kalba Marijus. - Mano
žmona laukiasi ir norime grįžti į Ameriką, kad mūsų
vaikas galėtų augti su seneliais ir ateityje gauti deramą
išsilavinimą.

60
 M E I L E S JK AI TĖ

- Jokiu būdu.
- Alarikai, as tavęs nieko niekada neprašiau, tačiau
dabar noriu, kad leistum jam išeiti. Jo prašymas, ma­
nau, yra suprantamas.
Jis nepatikliai pažvelgia į mane.
- Aš išvykstu ir nori, kad tave palikčiau be apsau-
gos?
- Pilna apsaugos ir be Marijaus. Čia tiek kame­
rų, kad nepastebėtas neprasmuksi, tad nemanau, kad
daug prarasi, jei Marijus išeis. Be to, nesu maža mer­
gaitė, kad reikėtų lakstyti paskui mane.
- Negali būti nė kalbos! Tu puikiai žinai, kad savo
darbuotojų neatleidžiu, - griežtai primena savo tai­
sykles.
- Dvejus metus kenčiu su tavimi, o tu negali dėl
manęs padaryti tokio paprasto dalyko?! - pyktis aki­
mirksniu užplūsta mane. Metu servetėlę į lėkštę ir pa­
kylu nuo kėdės.
- Panele, prašau, nereikia, - įsiterpia apsauginin­
kas.
- Nesikišk, Marijau!
- Ana! - Alarikas sutrikęs žiūri į mane, bet man
jau niekas nerūpi.

61
 JOLIT A PAMEDYTYTĖ

- Tai yra paprastas prašymas, ar negali jo išpildy­

ti?! Kodėl? Ką aš padariau, kad nusipelniau tokio tavo
elgesio?!
Alarikas irgi pakyla nuo kėdės. Jaučiu, kad akyse
pradeda kauptis ašaros.
- Nekenčiu tavfs! Kiekvieną dieną vis labiau ne­
kenčiu! - nusisukusi sprunku iš valgomojo.
- Ana, ateik čia! Mes dar nebaigėm! - rėkia ir aš
atsisuku j jj.
- Atsiknisk! - trenkiu durimis. Jaučiu, kaip nuo­
širdžiai ištariau tą žodį. Nors ir įniršusi, bet esupaten­
kinta, jį pasiuntusi toli.
 Viljamas

- Atsiknisk... - nustebęs pakartoju. Marijus išsku­

bėjo paskui Aną. Tėvas stovi įniršęs ir sutrikęs. Jis ne­
žino ką daryti. Pyktis tarsi liejasi išjo akių ir sugniauž­
tų kumščių. Jis trenkia į stalą kumščiu ir atsisėda.
- Kąman daryti suja? - piktai, bet tyliai paklausia.
Susiima už galvos.
Oho... - nuoširdžiai lieku nustebintas tokio mer­
ginos elgesio.
- Aš nekoks patarėjas šiuo klausimu, bet jei tu nori
pelnyti bent truputį jos palankumo, turėtum išpildy­
ti jos prašymą. Tėti, tikrai nematau nieko blogo, jei
žmogus nori kurti gyvenimą su savo šeima kitoje ša-
lyje.
- Manai?
- Žinoma. Pakalbėk sujuo. Nemanau, kadjis kam
nors pasakos apie tavo darbą. - Esu tikras, kad nepa-

63
 J O L I T A P A M E D Y 1 YTE

sakos. Visi yra įbauginti. - Taip pat Ana liks paten­

kinta.
- Gali ir daugiau atsirasti norinčių išeiti iš darbo.
Aš griežtai laikausi taisyklių. Galiu paskui visko nebe­
sukontroliuoti.
- Padaryk išimtį, o paskui matysi. - Matau, kad
jis abejoja. - Tėti, - tariu, o jis pakelia akis į mane, -
su Marijumi esame draugai jau daug metų. Kai jo tė­
vas čia dirbo, mes maži žaisdavome kieme futbolą. Aš
puikiai Marijų pažįstu. Manau, kad gali padaryti jam
išimtį.
 Ana

- Panele! - Marijus įbėga paskui mane į kamba­

rį. - Nereikėjo taip daryti. Jis gali supykti ir jus nu­
skriausti.
- Alarikas neturi teisės su manim elgtis kaip pano­
rėjęs! - dar vis jaučiu besiveržiantį pyktį. - Negaliu
jo pakęsti! Kodėl jis negali išpildyti bent vieno mano
noro?!
- Tokios jo taisyklės.
- Man nusispjaut ant jo taisyklių! Ašjam nerūpiu!
Jam nerūpi mano jausmai! Kaip aš jaučiuosi! - ašaros
nesuvaldomai rieda mano veidu. - Kodėl man turi rū­
pėti jis ir jo kvailos taisyklės?!
- Panele...
Staiga mus nutraukia beldimas į duris. Prasivėrus
durims, išlenda Alarikas.
- Nesutrukdžiau?

65
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Nuo kada tau tai rūpi?!

Jis sutrikęs žiūri į mane, bet greitai žvilgsnį nukrei­
pia į apsaugininką.
- Kada nori išeiti? - teiraujasi apsaugininko.
Abu nustebę žiūrime į Alariką. Kambaryje įsivy­
rauja tyla, bet ją netrukus pertraukia Marijus:
- Nuo rytojaus, pone.
- Gerai, - jis linkteli apsaugininkui. - Po penkio­
likos minučių užeik į mano kabinetą.
- Ačiū, pone, - apsaugininkas linkteli Alarikui. -
Turbūt aš jau eisiu.
- Gerai, - pamerkiu akį ir nusišypsau. - Perduok
linkėjimus savo žmonai.
- Būtinai, - taria jis ir išeina.
- Nesuprantu tavo draugiško bendravimo su dar­
buotojais. Tu esi namų šeimininkė, o ne darbuotojų
globėja, - papriekaištauja Alarikas. Jis piktai žiūri į
mane, bet puikiai valdo savo jausmus. Stengiasi išlikti
ramus.
- Jie yralabai mieli žmonės. Tau derėtų sujais švel­
niau elgtis, - atkertu. Alarikas ironiškai nusijuokia.
- Tu žinai, kad aš darbuotojų neatleidžiu. Jie turi
ilgus liežuvius, dėl kurių galiu nukentėti.

66
 M E I L E S JK AI T Ė

- Tu puikiai žinai, kad Marijus niekam nieko ne­

pasakotų, nes ir taip yra įbaugintas, tad prašau, palik
jį ramybėje.
- Visa tai darau dėl tavęs, tad tikiuosi, kad vieną
dieną įvertinsi mano pastangas.
- Puikiai žinai, kad to niekada nebus.
Jis prieina prie manęs ir sustoja priešais. Ranka pa­
glosto man veidą ir švelniu, bet šiurpą keliančiu žvilgs­
niu žiūri į mane. Jaučiu, kad jis nori mane pabučiuoti,
liesti, kaip sunku jam tvardytis. Jis kvėpuoja lėtai ir
giliai.
- Žinau, kad tu pasiduosi, - pabučiuoja man į
skruostą ir išeina.
Jis nesveikas.

{ , !>

Reikiapaieškoti Marijaus.
Nusivaliusi makiažą, patraukiu link pirmo aukšto.
Namuose tvyro mirtina tyla. Kad kažkas yra namuo­
se, rodo tik šviesos. Lipant plačiais laiptais žemyn, iš
koridoriaus pasirodo Marijus. Jis atrodo sutrikęs ir
išblyškęs.

67
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Ar viskas gerai, Marijau? - paklausiu, ir jis pašo­

ka išsigandęs.
- Atsiprašau, - sako ranką priglaudęs prie krūti­
nės, - nepastebėjau jūsų.
- Tai aš atsiprašau. Nenorėjau išgąsdinti. Kur Ala-
rikas?
- Jis ką tik išvažiavo j oro uostą.
- Kąjis tau sakė?
- Nesijaudinkit, panele. Įteikė pinigų gyvenimo
pradžiai ir priminė kai kurias taisykles.
- Labai įbaugino? - smalsumo vedama, klausiu,
nors žinau, kad jis negali kalbėti.
- Viskas gerai, panele, - patikina, bet jaučiu nuo jo
sklindančią baimę.
- Suprantu.
 Viljamas

- Tikiuosi, manęs neužmirši, - liūdnai jam sako

Ana.
- Tikiuosi, ir manęs neužmirši! - įsiterpiu į jų po­
kalbį. Marijus pasitinka mane plačiai šypsodamasis ir
apkabina, o Ana sutrikusi pažvelgia į mane. Patapšno-
jujamper petį.
- Girdėjau, kad tu grįžai! - nudžiunga Marijus ir
paspaudžiame vienas kitam ranką.
- Aš grįžau, o tu išvyksti! - papriekaištauju. - Ti­
kėjausi, kad futbolą dar spėsime sužaisti.
- Norėčiau, bet daug laiko neturiu.
- Kaip laikosi Vanesa?
- Puikiai! Pilnėja ir darosi irzli.
- O tu švyti!
- Na, žinai, šeima ir visakita.

69
 J O LI FA P A M E D Y f Y T Ė

- Aš einu, - Ana rodo pirštu į viršų. - Nenoriu

jums trukdyti, - nusišypso Marijui ir apkabina. -
Pranešk, kaip tau ten seksis, - tyliai sako ir jos akyse
sužiba ašaros.
- Kai tik jsikursiu, būtinai jums pranešiu.
- Pasirūpink savo šeima.
- Būtinai. Ačiū jums už viską, Ana. Kaip visada,
jūs labai maloni.
- Sėkmės tau, - nusišypso jam ir, pažvelgusi į
mane, nueina į viršų. Spėju dar pamatyti, kaip nusi­
šluosto ašaras ir dingsta.

įsitaisome terasoje, paduodu Marijui butelį alaus.

- Už senus ir gerus laikus, - tariu. Susidaužiame
kakleliais ir gurkšteliu.
- Ilgamgrįžai?
- Dar nežinau.
- Nesitikėjau tave čia dar kada nors pamatyti. Ko­
dėl grįžai?
- Tiesą sakant, nė pats nežinau.
- O aš žinau, - jis tai pasako taip pasitikėdamas
savimi, kad nesusilaikęs prunkšteliu.

70
 M E I L E S JK A I T Ė

- Būtų įdomu sužinoti tavo versiją.

- Nes tu velniškai pasiilgai manęs!
Abu pradedame kvatotis.
- Pripažįstu, tu tikrai nesi blogiausias kompanio­
nas ir tikrai trūko tavo kvailų pokštų.
Kai buvome paaugliai, dažnai prikrėsdavom šuny­
bių, o jis būdavo iniciatorius. Dabar šalia manęs sėdi
rimtas, sportiškas plačiai besišypsantis vyrukas, greitai
tapsiantis tėvu, ojamant kaklo kabo grandinėlė su ne­
dideliu kryželiu. Akimirką jaučiu jampavydą. Jis toks
tapo, kai atsirado Vanesa - mokyklos laikų meilė.
- Tie pokštai buvo seniai, - išgirstujo balse nostal­
giją. - Viskas pasikeitė.
- Subrendom.
- Turbūt. Ypačviskaspasikeitė, kai įsidarbinaupas
tavo tėvą, - girdžiu jo balse liūdesį. Jaučiu, kad jam
teko čia pamatyti daugblogų dalykų. Jis geras draugas
ir žmogus, o tokiems čia ne vieta. Ypač tokiampamal-
džiam, kaip jis.
- Kada įsidarbinai?
- Kai Ana atsirado čia.
- Ana... - Viskas čia sukasi aplink ją. - Tau ji pa­
tinka?

71
 J O LI T A PAMEDYTYTE

- Kodėl klausi?
- Smalsu.
- Taip. Ji geras žmogus, bet gyvenimas jai netei­
singas.
- Mhm.
- Tau ji nepatinka?
- Nežinau. Mažai ją pažįstu, - atsakau ir jis nusi­
juokia.
-Kas?
- Tu ja susidomėjai!
- Tikrai ne!
- Viljamai, žinau tą tavo susirūpinusį veidą!
- Aš visai nesusirūpinęs! - susinervinu. Nė pats
nežinau kodėl. - Tik jaučiu, kad čia vyksta negeri da­
lykai.
- Tu net neįsivaizduoji.
- Kas vyksta?
- Atvirai?
- Žinoma.
- Man atrodo, kad tavo tėvas kraustosi iš proto.
Jis niekuo nebepasitiki. Net pačiais ištikimiausiais. Jis
sergaparanoja. Atsimeni jo pusbrolį Rubį, kuris sujuo
buvo nuo pat verslo pradžios?

72
 M E I L E S JK A IT Ė

- Žinoma.
- Jis pasitraukė iš šio verslo. Pradėjo bendradar­
biauti su mentais.
- Gal tiksliai žinai, su kuo bendradarbiauja?
- Taip. Ronaldas jį saugojo kaip „ypatingąjį liudy-
toją“.
Na, žinoma,...
- Tai kas nutiko?
- Tavo tėvui padėjo vietinė policija. Jie žinojo lai­
ką ir vietą, kur turėjo pervežti Rubį. Imitavo avariją
ir pasiėmė jį. Turbūt pats nutuoki, kas nutiko jam
susitikus su tavo tėvu. Tačiau blogiausia tik prasidė­
jo. Nuo to laiko praėjo treji metai. Dauguma, kurie
žinojo per daug ir turėjo įrodymų prieš Alariką, rasti
negyvi. Turbūt nutuoki skaičius... Viljamai, aš nepri­
sidėjau nė prie vieno žudymo, bet sklando baisūs gan­
dai: nuo gyvų žmonių sudeginimo iki odos nulupimo.
Jis kaip pamišęs. Alarikas žiauriai elgiasi su išdavusiais
žmonėmis. Patikėk, tai, ką dabar tau pasakoju, yra tik
„gėlytės“, palyginti su tuo, ką girdžiu iš apsaugininkų,
kurie nesitraukia nuo jo.
- Bet tai negali amžinai tęstis. Kada nors turi įsi­
kišti pareigūnai, valdžia ar dar kas...

73
 JOLIT A PAMEDYTYTĖ

- Jei atvirai, manau, kad valdžia irgi yra prisidėjusi.

Kitaip seniai Alarikui būtų įvykdyta mirties bausmė.
- Taip manai?
- Viljamai, - taria jis ir staiga pajaučiu nuo Mari­
jaus sklindantį nerimą, baimę, kuria pats užsikrečiu. -
Rastas panašiu būdu nužudytas Rio de Zaneiro meras,
keli pasienio pareigūnai buvo sušaudyti, o kiek mes
dar nežinome?
- Bet tai gali būti tik sutapimas.
- Pagalvok logiškai, kodėl tavo tėvas laisvas? Įsi­
vaizduok, jei viskas išlįstų į dienos šviesą, kas būtų?Jei
visi sužinotų, kad į narkotikų ir ginklų verslą įsivėlę
rimti pareigūnai, gal net ir pats prezidentas?
- Po velnių! - vis negaliu patikėti tuo, ką gir­
džiu. - Gali man viską papasakoti, ką žinai?
- Kažin ar tai gera mintis... - abejodamas sako.
- Noriu viską žinoti.
- Kamtau to reikia, Viljamai?
- Jaučiu, kad niekada taip gerai ir nepažinojau savo
tėvo.
- Tai gal tada nekvaršink sau galvos ir nekankink
savęs. Aš ir taip sau leidau daug ką tau papasakoti. Zi­
nai, kad kalbėti man yra uždrausta, bet tu esi mano

74
 ME I L E S ĮKAITE

draugas ir norėjau, kad žinotum iš anksto, ko gali su­

laukti iš savo tėvo. O dėl Anos žinok, kad ji yra dar
viena auka, ir, jei leisi man tau patarti, geriau laikykis
nuo jos atokiau. Tavo tėvas paranojikas. Gali prisigal­
voti to, ko nėra.
- Ačiū, kad įspėjai, bet vis dėlto noriu žinoti vis-
 Ana

Įėjusi j miegamąjį, ištiesiu rankas į viršų ir krintu į

lovą.Jo nėra!Jo čia nėra!
Džiūgauju kaip maža mergaitė. Dvejus metus jis
nesitraukė nuo manęs. Visada Alarikas būdavo šalia.
Beveikkiekvienądieną susidurdavau sujo priekaištais,
pykčio priepuoliais, meldimu atsiduoti, apsimestiniu
švelnumu. Jis tapo ligoniu, priklausomu nuo manęs.
Alariko buvimas ir toks elgesys smaugė mane. Laikui
bėgant tai atlaikyti darėsi vis sunkiau.
Po akimirkos džiugesio ir krykštavimo atsisėdu ant
lovos ir ilgai žiūriu į telefoną ant naktinio staliuko.
Visą laiką bijojau skambinti savo šeimai, nes žinojau,
kad Alarikas gali klausytis mano pokalbių. Gal mili­
joną kartų taip sėdėjau ir žiūrėjau. Norėjau jiems pra­
nešti, kad man viskas gerai, kad esu sveika ir gyva. Tai

76
 M E I L Ė S JK AI TĖ

pirmas kartas, kada Alarikas paliko mane šiame name.

Gali būti, kad tai yra vienintelė galimybė išgirsti tėvų
ar sesers balsą. Vis galvoje sukasi mamos telefono nu­
meris, tie vienuolika skaičiukų. Priėjusi prie telefono,
padedu ranką ant ragelio. Rankos pradeda virpėti iš
jaudulio. Pakeliu telefono ragelį ir spaudžiu pirmuo­
sius skaičius. Atrodo, kad širdis iššoks iš krūtinės.
- Nereikia! - auklė nutraukia mane. Padedu rage­
lį ir pažvelgiu į ją. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau pagauta
nusikaltimo vietoje. Marija į mane žiūri nustebusi,
siaubo pilnomis akimis. - Ką tu sau galvoji? - piktai
paklausia.
- Aš tik norėjau... norėjau išgirsti jų balsą, - vos
girdimai sakau.
- Visi telefono skambučiai iššių namų yra fiksuoja­
mi. Zinai, kad tai pavojinga! - jos balse skamba pyktis
ir nusivylimas manimi. Atsisėdu ant lovos ir sugniau-
žiu rankas. Pasijaučiu kaip neatsakinga mergiotė, kuri
vos nesugriovė savo šeimos gyvenimo.
- Ką aš sau galvojau... - pradedu suprasti, ko vos
nepadariau. - Aš pasidaviau emocijoms, aukle!
Auklė prisėda šalia manęs. Jaučiu, kaip ką tik už-
plūdęs džiugesys, kad Alarikas išvyko, persimaino į

77
 J O LI T A PAMEDYTYTĖ

nusivylimą, graužatį. Ji įdėmiai ir užjaučiamai žiūri į

mane ir toliau kalba:
- Žinau, kad tu ilgiesi jų, ir žinau, kaip tau sunku
susivaldyti, bet privalai. Alarikas yra žiaurus žmogus.
Prisimink, kaip baigėsi daugelio žmonių gyvenimas
šiuose namuose. Ne kartą matei Alariką kruvinais
drabužiais, girdėjai jo sadistišką juoką. Tu girdėdavai
jų klyksmus, maldavimus, kad jis baigtų kankinti, kad
sustotų. Jie visi troško kuo greičiau mirti, kad baigtųsi
kančios. O kitos... - auklė nutyla. Regiujos akyse siau­
bą, o virpančiose lūpose - baimę. - Merginas ištisas
savaites prievartaudavo.
Man staiga pritrūksta oro.
- Tu manai, kad jis gali su manim taip pasielgti?
- Jis viską gali. Jis laukia, kada tu suklysi. Jis turi
tik vieną šansą tave turėti - tai yra turėti savo rankose
tavo šeimą.
- To niekada nebus. - Tarsi geležinėmis grandinė­
mis mane sukausto skausmas. - Aš niekada neištrūk-
siu iš čia, aukle? - pajaučiu ašaras, riedančias skruos­
tais. Auklė užuojautos kupinu veidu žvelgia į mane.
- Aš tikiu ir meldžiuosi kiekvieną vakarą, kad tu
grįžtum į savo namus, - taria ji ir apkabina mane.

78
 M E I L E S JK A IT Ė

—Bet ašjau nebetikiu.

- Mergaite, bet jei tu kada pabėgsi iš čia, susirask
mano seserį Džeidę Guiterez. Tu pasją rasi tai, kas bus
tau naudinga ir galbūt pagelbės. Nepamirši?
-Ne.

Prasimerkiu lovoje, apklota plonu pledu. Už lan­

go jau tamsu, o aplinkui tvyro tyla. Staiga smilkinyje
pajaučiu stiprų skausmą. Pirštais švelniai pasuku ratu
ties smilkiniu, kol skausmas pamažu aprimsta. Prisi­
menu pokalbį su aukle. Verkiaujos glėbyje, kol galiau­
siai užmigau. Vis galvoje sukasi auklės žodžiai: „Turi
suprasti, jis yra narkotikų ir ginklų prekeivis. Alarikas
pavojingas žmogus. Jis visur turi ryšių. Bendradar­
biauja su policija, saugumo tarnyba. Daug žmonių jo
valdžioje. Jis valdo milijardus dolerių ir žmones. Visi,
kas prisidėjo prie jo verslo, yra jo marionetės. Jis visus
valdo. Žmonės bijo jo.“
Išlipusi iš lovos, nueinu į vonią. Iš spintelės išsi­
traukiu vaistus ir nieko nelaukusi praryju tabletę.
Pažvelgusi į veidrodį, kiek išsigąstu. Visa šlapia nuo

79
 J O LI T A PAMEDYTYTĖ

prakaito, išbalusi, juodais paakiais žvelgia man nepa­

žįstama moteris.
- Man reikia atsigauti.
Jaučiuosi be jėgų, nusilpusi. Nusipraususi po dušu,
apsivelku žeme besivelkantį baltą ploną, vos perma­
tomą chalatą. Chalato galas išsiuvinėtas įvairiausiais
karoliukais, kuriems trinantis sklinda malonus garsas.
Nusileidusi į pirmą aukštą, nueinu prie terasoje esan­
čio baro. įsijungiu muziką ir, pasiėmusi butelį tekilos
bei taurę, atsigulu ant gulto šalia baseino. įsitaisiusi
prisipildau pilną taurę ir tuoj pat išgeriu. Galvoje vis
sukasi auklės žodžiai: „Alarikas yra žiaurus. Nepyk­
dyk.“
Staiga prisimenu savo gyvenimo pradžią šiuose na­
muose. Kai nepaklusau, Alarikas privertė mane nueiti
su juo į rūsį, esantį po namu. Ten buvo prirakintas
tamsaus gymio nedidelio ūgio vyras juodais garbano­
tais plaukais.
- Dabarpamatysi, kas būna žmonėms, kurie mane
išduoda. Noriu, kad žinotum tai.
Jis paėmė diržą ir pradėjo vanoti man nežinomo
vyro nugarą. Vyras šaukė, dievagojosi, kad nieko ne­
padarė. Buvo baisu ir kraupu žiūrėti į visa tai. Dar ir

80
 M E I L E S JKAI T E

dabar atsimenu to vyro balsą, skausmo iškreiptą vei­

dą, maldavimą... Iki šiolgirdžiujo riksmus, jaučiujo
skausmą ir baimę.
- Prašau, sustok, liaukis!!! - verkdama irpasikūk­
čiodama šaukiaujam. - Ašsupratau viską!!!
- Nori, kad sustočiau? - nustojęs plakti, paklausė.
Jis žvelgė kraupiomis akimisį mane.
- Prašau... - tyliai sakiau. Vyras verkė ne savo bal­
su, kažką burbėdamassaupo nosimi. Spėju, kadjis mel­
dėsi. Vyras žinojo, kuo viskas baigsis.
Alarikas paėmė ginklą nuo kėdės, nusitaikė į vyro
galvą irpasigirdo šūvis. Vyras sukniubo ant žemės. Aš
kritau antkelių, slėpdama veidą rankomis, ir verkiau...
Milžiniškas skausmas užtvindė man krūtinę. Kraujas
pasipylė aplink jį. Pirmą kartą mačiau, kaip nužudo
žmogų.
- Taip būna visiems, kurie man nepaklūsta, - prieš
išeidamaspridūrė. Tą akimirką norėjau, kad ta kulka
būtų skirta man... Iki šiol atsimenu irjaučiu tą širdies
skausmą, neviltį, tuštumą, pyktį ir bejėgiškumą.
Prisipildau dar vieną taurę.
- Ilsėkis ramybėje, žmogau, - tariu ir vienu gurkš­
niu viską išgeriu. Paskui išgeriu kitą taurę ir dar vieną.

81
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Atsipalaiduoju, mintys išsisklaido ir pasidaro lengva.

Užsimerkiu ir jaučiu, kaip švelnus ir šiltas vėjas glosto
mano veidą...

- Vilte, arjauti? - kažkur šaukia mano geriausia

draugė Sandra.
Aš užsimerkusi ir ištiesusi rankasį šalis vidury rugių
lauko sukuosi ratu. Vijas švelniai velia manoplaukus.
Sustoju irjaučiu, kaip viskas sukasi. Mano draugėpri­
bėga ir šoka ant manęs. Abi krintam į rugius irjuokia­
mės.
- Arjauti tą švelnų vėją ir šieno kvapą? - jos sva­
jingos mėlynos akys, pilnosgražiausiųjausmų, kaipmat
užkrėtė ir mane.
- Taip, - patenkinta šypsausi irpažvelgiu įją, pas­
kui į žydrą dangų.
- Jei kada nors atsitiks taip, kad nebendrausim ar
nebūsime kartu, irpajusi šį vėją ar užuosi šį šieno kva­
pą, atsimink šią akimirką. Prisimink, kokios laimingos
ir nerūpestingos mes buvome.

Prasimerkiu ir ilgai stebiu giedrą, žvaigždėtą dan­

gų. Neatsimenu, kada regėjau tokį grožį. Šilta, jauku,
šiltas vėjas vis glosto mano veidą.

82
 MEILES JK AI TĖ

Prisimink, kokios laimingos ir nerūpestingos mes

buvome, - vis sukasi galvoje Sandros žodžiai ir prisi­
minimai.
Jaučiu, kaip sielvartas grįžta. Jokios vilties, džiaugs­
mo ar lašelio laimės. Tik aš viena... Viena prieš be­
protišką pasaulį... Neteisingą gyvenimą... Tuštuma...
Lėtai atsistoju ir einu... einu... einu... Jaučiu, kaip van­
duo užlieja vieną pėdą, kitą... Pasiekiu vieną laiptelį,
tada kitą, kol vanduo apsemia juosmenį, ir tada visa
neriu...
 Viljamas

Grįžęs į miegamąjį krintu į lovą. Ranką užkišu sau

už galvos ir žiūriu į lubas. Vis iš galvos neišeina pokal­
bis su Marijumi. Sunkiai protu suvokiama, kaip viskas
vyksta gyvenime, kiek mes, paprasti žmonės, nežino­
me apie tai, kaip iš tikrųjų dirba valdžia, kaip viskas
korumpuota, ką daro pinigai. Liūdniausia, kad už vis­
ko slepiasi mano tėvas. Liūdna ir pikta, kad turiu tokį
tėvą. Visada giliai širdyje žinojau, kas vyksta, bet nie­
kada to negalėjau pripažinti. Nenoriu pripažinti, bet
po to, ką išgirdau iš Marijaus, nebegaliu sau meluoti,
kad turiu tėvą, kuriuo nesididžiuoju ir kurio norėčiau
neturėti.
Kaip aš galėjau jį idealizuoti? Kaip galėjau pykti
ant mamos, kai norėjosujuo skirtis?Koks ašnaivus bu­
vau... Okaip Ana?

84
 M E I L E S JK A IT Ė

Staiga prieš akis išnyra jos atvaizdas. Sį vakarą ji

mane rimtai suerzino. Dar nė viena moteris nedrįso
su manim taip kalbėti. Tikra pasipūtėlė.
Ar ašapiesavenepergeraigalvoju?Kas čiaperklau­
simas?Ir kąji galvoja, taip su manim kalbėdama?Kas
ji tokia? Kadyrapatraukli irgraži, nereiškia, kadgali
taip elgtis. Arji tokiapat, kaip mano tėvas?
Staiga suvokiu, kad per daug galvoju apie ją ir tėvą.
Sį vakarą visko man per daug.
Reikia išvažiuoti iščia. Reikia adrenalinopliūpsnio.
Seniai važinėjausi susavogražuoliu lambordžiniu, tad
puikiprogajį išvaryti išgaražo.
Apsimaunu džinsus, apsivelku marškinius, nuo
krėslo pagriebiu savo odinę striukę ir patraukiu į vo­
nią pasiimti nuo palangės mašinos raktų. Imdamas
raktus pažvelgiu pro langą į baseiną ir sustoju...
Mano akys užkliūva už baseino paviršiuje plūdu­
riuojančios baltos medžiagos, iš kurios... Kyšo kojos ir
ilgi rudi plaukai...
- Ana!!! - girdžiu, kaip mano širdis pašėlusiai
daužosi, kojos neša į apačią visu greičiu...
 Ana

- Myliu tave, gražuole, - Aurimas šnabžda man į

ausį. Sėdimeprie laužo šalia ežeropogiedru, žvaigždė­
tu dangumi. Simas su Sandra pasileidę muziką šoka.
Sakyčiau, kadlabiau maivosi, o Toma, Agnė irAudrius
guli ir stebi žvaigždes. - Kaip norėčiau, kad tai tęstųsi
amžinai...
- Aš irgi norėčiau, - paglostaujam ranką.
- Tai neišvažiuokį tą kelionę...
- Aurimai, žinai, kadjau negaliu atsisakyti, - nu­
sišypsaujam.
- Meilikauji?
- Visada, - tariu irpakšteliuį skruostą. - Aštik dvi
savaites būsiu Rio de Zaneire. Nepastebėsi, kaipgreitai
jospralėks ir stovėsiu su tavimipriešais altorių.
- Man tos dvi savaitės - visa amžinybė.
- Betpo dviejų savaičių būsiu amžinai tavo.

86
 MEI LES ĮKAITE

Jispasukioja man antpiršto sužadėtuvių žiedų, kurį

įteikėpriešpusmetį,perKalėdas. StaigaAudriuspašoka.
- Klausykitės, papasakosiu anekdotų... - taria ir,
išsiėmęs telefonų, skaito: - Biologijos pamoka. Kvie­
čiamas atsakinėti Petriukas. „Kokiopaukščio čia kiau­
šiniai?“- „Nežinau.“- „O čia?" - „Taip pat neži­
nau. “- „Očia?"- „Neįsivaizduoju!“- „Na, kų, nieko
nemoki, sėsk, du. Kokiapavardė?“Petriukas išsitraukia
ir sako: „Atpažink iškiaušinių!“
Pasigirsta visųjuokas.
- Žinot, kaspaskutinis, tas supuvęs kiaušinis!
Visi kylam nuo smėlio ir bėgamlink lieptelio. Pasie­
kę liepteliogalų, klykdami sušokameį vandenį. Jaučiu,
kaip šiltas vanduopasiglemžia mano kūnų. Visur tam­
su, tik pakėlusigalvų į viršųpamatau apskritų mėnulį.
Išnyruį viršų...
Stoviu ežero viduryje ir dairausi savodraugų.
- Aurimai! Aurimai! - girdžiu tik tyvuliuojantį
vandenį ir atsklindantį vyro balsų, kuris visgarsėja.
- Ana, kvėpuok! Prašau, kvėpuok!!!
Skausmas perveria visą kūną. Jaučiu ritmingai pul­
suojančius savo plaučius.
Įkvepiu ir pradedu kosėti. Kažkas mane paverčia
ant pilvo, o vanduo išbėga man iš burnos. Neįstengiu

87
 J O L I T A PAMEDYTYTE

atsimerkti. Esuvisiškai išsekusi ir negaliu mąstyti. Vis­

kas aplinkui sukasi...
- Nunešiu ją į lovą, - nuskamba Viljamo balsas.
- Tik atsargiai, sūnau, - girdėti auklės balsas.
- Ačiū Dievui, tu gyva. Viskas bus gerai, Ana, - jo
švelnus balsas skamba man tarsi malda. Jaučiu jo švel­
nius ir šiltus pirštus, braukiančius plaukus man nuo
veido. Jo stiprios rankos apglėbia mane ir jis atsistoja.
Girdžiu jo žingsnius. Jaučiu jo kūno šilumą.

Esu visiškai išsekusi. Kūnas visai manęs neklauso,

tarsi būčiau sukaustyta grandinėmis. Noriu gerti, bet
neįstengiu net atsimerkti ir pajudėti.
- Ką ji sau manė, taip elgdamasi?! Kokio velnio ji
sumąstė sau galą pasidaryti?!
- Sūnau, nusiramink. Turbūt ji nebematė kitos
išeities. Ana labai prisikentėjo, - išgirstu auklės nuo
verksmo užkimusį balsą.
- Žinau! Aš nekvailas! Gaivindamas ją mačiau
mėlynes ir randus ant kūno! Kaip jis galėjo su ja taip
pasielgti?! Kasji jam?! Gyvulys, sukuriuo galima elgtis
kaip panorėjus?! Kodėl ji leidžia, kad jis su ja taip elg­
tųsi, aukle? Kodėl ji vis dar čia?
Jis įsiutęs. Visiškai nesitvardo.

88
 MEILES JKAI T E

- Jei nustosi rėkti, aš tau pasakysiu, bet tai turi likti

riktarp mūsų. Tėvas negali sužinoti, kas čiaįvyko ir ką
tau pasakysiu, - taria Marija ir kurį laiką vyrauja tyla.
- Tėvas negali žinoti?! Jis turėtų už tai atsakyti! -
Akimirką stoja tyla. - Klausau tavęs, - kiek nurimęs
sako.
- Ji čia ne savo noru. Ana buvo jėga atvežta į šiuos
namus. Mergaitė buvo apsvaiginta viename bare ir iš
jo atvežta.
- Štai ką tėvas nutylėjo.
- Taip. Ana turėjo dirbti viešbutyje. Turbūt ir pats
supranti, ką ji turėjo daryti.
- Žinau.
- Ji niekada nebūna viena. Alarikas niekur jos ne­
išleidžia vienos. Mergaitė negali be tavo tėvo leidimo
net kvėpuoti, Viljamai! Supranti, ką tai reiškia? -
klausia auklė ir akimirką nutyla. - Ji labai kenčia.
- Po velnių! - išgirstu trenksmą ir stiklo dūžį.
- Ji čia atvyko kaip turistė. Turbūt jos namai taip
toli, kad mes net neįsivaizduojame. Ji niekada nepa­
sakoja nei apie save, nei apie šeimą taip bandydama
apsaugoti juos.
- Ji protinga.

89
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Taip. Tu įsivaizduok, ką ponas padarytų, jei su­

žinotų, kas yra Ana. Jis galėtųją kontroliuoti kaip pa­
norėjęs.
- Kiek suprantu, ji neturėjo jokių dokumentų?
- Kiek man žinoma - ne, - pasako Marija ir, kiek
patylėjusi, taria: - Mes turime jai padėti. Ji daugiau to
neištvers.
Balsai pradeda vis tolti, kol galiausiai išvis jų nebe­
girdžiu...
Užuodžiu neseniai skalbtos patalynės kvapą. Jis
užlieja visas mano mintis ir vėl pasineriu j prisimini­
mus...

- Vilte, kelkis. Laikas ruoštisį diplomųįteikimo ce­

remonijų, - girdžiu mielų mamos balsų.
- Prašau, leisk dar minutępamiegoti.
- Na,jau ne! - taria ir tuojpat nutraukia antklodę
nuo manęs. Abi pradedame kikenti. Ji taip darydavo,
kai reikėdavo anksti keltis į mokyklų. Šiandien ašjau
užaugusi irpo kelių valandų rankose turėsiu teisės stu­
dijų diplomų. Mamaprisėda šalia manęs. Matau, kaip
ji graudinasi irjaudinasi.
- Kokia graži tu užaugai, - kalba irpaglosto man
plaukus. - Vis darprisimenu tave mažutę, kai kiekvie-

90
 M E I L E S JK AI T Ė

ną rytą išlydėdavau su didžiausia kuprine ant pečių į

mokyklą. Mojuodavai man ikipat vartų.
Jaučiu, kaip man suspaudžia širdį, žiūrint į mamos
ašaromispaplūdusias akis.Ji šiandien suprato, kad ne­
besu ta maža mergaitė, kuri mojuodavo išsišiepusi iki
ausų.
- Aš visada būsiu tau tapati maža mergaitė, mama.
Mudvi apsikabiname.
- Aš tavim didžiuojuosi, Vilte. Labai tave myliu.

- Ana, prabusk! - girdžiu auklės balsą. Atplėšusi

akis, priešais pamatau ją. Mano visas kūnas trūkčioja
nuo verksmo. - Viskas gerai, aš čia, - ji mane apkabi­
na, švelniai raukšlėtomis rankomis glosto ir nepalei­
džia, kol nenusiraminu. Galiausiai atplėšusi mane nuo
savęs, žvelgia kupinomis užuojautos akimis. - Ir ką tu
sau galvojai? Ana, tu mus išgąsdinai... - Marijos akyse
pasirodo ašaros. - Tu net neįsivaizduoji, kaip mus iš­
gąsdinai! Jau maniau, kad mes tavęs netekome! - aki­
mirką nutyla ir matau, kaip ji viską prisimena. Matau
baimę jos akyse. Tada pažvelgia į mane. - O, Vilja­
mas... - užsimerkia. - Paskutinį kartą jį tokį mačiau
prieš ketverius metus, kada jis rado Teresą negyvą lo­
voje ir bandė atgaivinti, - atsimerkia ir vėl žvelgia į

91
 J O L 11 A P A M E D Y T Y T E

mane. - Kai jis tave gaivino, mačiau sielvartą, baimę ir

įsiūtį. Tu jį sugrąžinai į praeitį. Šįsyk jis išgelbėjo tau
gyvybę, bet daugiau nedrįsk taip elgtis! Jis siaubingai
pyksta ant tavęs! Nenoriu daugiau jo tokio matyti!
Nenoriu matyti tavęs mirusios! Tu nesuvoki, kokį
skausmą sukėlei per tą trumpą laiką... Kol jis gaivino,
atrodė, kad praėjo visa amžinybė. Prašau, prižadėk,
kad ir kas nutiks, tu daugiau taip kvailai nepasielgsi.
- Atsiprašau, - žodžiai tarsi užstringa gerklėje. -
A. Kamiu rašė, kai sudūžta širdis, negirdėti jokio gar­
so. Atrodo, kad tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio
varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau negirdėti
nė vieno garso. Nieko nevyksta... Aš jaučiuosi lygiai
taip pat. Manyje nieko nebelikę. Tiesiog nebenorėjau
gyventi. Nebeturiu prasmės gyventi, - tariu ir, kiek
patylėjusi, toliau tęsiu: - Nebenoriu gyventi, aukle.
Aš kiekvieną naktį juos sapnuoju. Taip ilgiuosi savo
šeimos, jų juoko, apkabinimų - savo žmonių ir gyve­
nimo. Aš esu prie jų tarsi prisirišusi ir nenoriu jų pa­
leisti. Nenoriu be jų gyventi!
- Mieloji, visada yra vilties. Kad ir kiek tęstųsi au­
dra - dvi, tris dienas ar mėnesį, visada ateis laikas, kai
saulė nušvies dangų. Taip bus ir tau. Tik nenustok
tikėjus ir prižadėk man, kad daugiau taip nepasielgsi.

92
 MEILES JKAI TE

- Negaliu prižadėti to, ko galbūt neištesėsiu...

- Žinoma, kad gali! Žinau, kad tiek aš, tiek Džor­
džas esame menka paguoda tavo ilgesiui ir skausmui,
bet tai negali tęstis amžinai. Praradau Teresą, neno­
riu prarasti ir tavęs... - nutyla ir skausmo kupinomis
akimis žvelgia į mane. - Neištverčiau dar vienos mir­
ties... - jos žodžiai tarsi duria man į paširdžius. Nieka­
da negalvojau, kad Marijai galiu būti tokia svarbi. Na,
nutuokiau, bet niekada nebuvau įsitikinus. - Ana,
tu man esi tarsi dukra. Kiekvieną dieną gedėjau savo
Teresos. Kiekvieną dieną verkiau, apkabinusi jos nuo­
trauką, iki atsiradai tu. Dievas man atsiuntė tave, -
nusišypso man. - Aš turiu kuo rūpintis, dėl ko keltis
kiekvieną rytą. Skausmas, kuris slėgė mane dėl mergai­
tės mirties, sumažėjo, nes atsiradai tu.
Apkabinu ją.
- Prižadu.
- Puiku. Dabar prigulk ir pasistenk pailsėti. At­
mink, Ana, kad tu jiems esi reikalinga gyva. Vieną
dieną būsi su savo šeima, tik nepasiduok, - ji man
nusišypso ir išeina iš miegamojo. Kiek nusiraminusi,
jaučiu, kaip akys sunkėja ir viskas užtemsta.
 Saulės spinduliai blyksteli man į akis. Visur taip
tylu. Jaučiu šiltus saulės spindulius, kaitinančius vei­
dą, ir akyse regiu šviesą. Staiga išgirstu kažką atsidūs-
tant. Prasimerkusi pamatau Viljamą, sėdintį ant sofos
priešais mane. Jis pasilenkęs tyliai ir įdėmiai žiūri į
rankose laikomą viskio taurę. Lėtai ją sukinėdamas
kažką mąsto. Iš susimąsčiusio, liūdno ir susirūpinusio
veido galima suprasti, kad jo galvoje sukasi ne patys
maloniausi dalykai. Jis vilki vakarykščius drabužius.
Spėju, mažai šiąnakt miegojo arba išvis nemiegojo. Jo
išvargusios ir raudonos akys viską išduoda. Pasijaučiu
kalta dėl savo poelgio ir kitų susirūpinimo.
Įsižiūriu į jo akis - ryškiai mėlynas akis. Gilios, pa­
slaptingos ir labai gražios, primenančios vandenyną.
Trumpa kelių dienų barzdelė jį daro dar patraukles­
nį. Jis visas įsitempęs. Raukšlės kaktoje, paraudusios
ir primerktos akys rodo, kad vyras piktas ir išvargęs.

94
 MEILES ĮKAITE

- Negražu paslapčiomis nužiūrinėti žmogų, - stai­

ga mano mintis nutraukia griežtas jo tonas. Nepaste­
bėjau, kadajis susivokė esąs stebimas. Viljamui pažvel­
gus šaltu ir bauginančiu tik jam būdingu žvilgsniu,
akis nukreipiu į šalį.
- Aš tik galvoju, apie ką tu mąstai, - bandau išsi­
sukti.
- O kaip tu manai? - piktai dėbteli į mane. - Ir ką
tu sau galvojai, Ana?!
Atsisėdu ir staiga pajaučiu, kaip viskas aplinkui
pradeda suktis. Atsiremiu į lovos atlošą ir apsigaubiu
antklode. Pasijaučiu nesmagiai, jam piktai žiūrint į
mane. Lyg iš akių bandytų perskaityti mano mintis.
Jaučiuosi visajo varstoma.
- Tu to nesuprasi...
- Gal išmėgink mane? Vakar tiek sužinojau, kad
manau, jog ištversiu ir šį kartą.
Aš atsidustu ir bandau galvoje surasti tinkamus žo­
džius. Labai sunku mąstyti. Vis dar jaučiu alkoholio
padarinius - svaigsta galva, sunku susitelkti ir galvo­
ti. Tarsi galvoje viskas būtų susipynę. Burnoje vis dar
jaučiu nemalonų tekilos skonį. Viljamas padeda taurę
ant mano naktinio staliuko ir paduoda stiklinę sulčių
ir aspirino tabletę.

95
 J O L I T A P A M E D Y 1 YTE

- Nenusipelnei Marijos rūpestingumo.

- Ačiū. Tu teisus.
Nieko nelaukusi, išgeriu sultis ir tabletę. Kurį laiką
ieškau tinkamų žodžių...
- 790 rytą esu čia. 790 rytą esu nelaisvėje šalia tavo
tėvo. Per šį laiką nebuvo nė vienos dienos, kad ne­
jausčiau pykčio, apmaudo, nusivylimo, nežmoniško
ilgesio... Dar nė vienos dienos nebuvo, kad nebūčiau
norėjusi jo nudėti. Aš nekenčiu šio gyvenimo, aš ne­
kenčiu savęs ir tavo tėvo, - tarusi kiek nutylu. Jis ra­
miai sėdi ir narsto mane žvilgsniu, leisdamas suprasti,
kad kalbėčiau toliau. - Anksčiau buvau kitokia. - Vėl
grįžta prisiminimai ir nostalgija. Ašaros nesuvaldo­
mai pradeda riedėti skruostais. - Girdėjau aplinkui
gražiausius garsus, užuodžiau nuostabiausius kvapus,
mėgavausi kiekviena akimirka. Mėgavausi gyvenimu.
Aš gyvenau. Aš mylėjau. Aš jaučiau gyvenimą. Aš turė­
jau prasmę, Viljamai. Aš turėjau šeimą ir mylimąjį, už
kurio ketinau tekėti. Gyvenau tobulą gyvenimą! Da­
bar aš nieko neturiu. Atrodo, kad visas pasaulis prieš
mane. Nejaučiu nė lašelio gėrio ir vilties, tik begalinį
skausmą ir beviltiškumą.
- Ana, aš apgailestauju, kad tau tenka tai patirti.
Jei tik galėčiau viską pakeisti... - kiek laiko patylėjęs

96
 MEILES ĮKAITE

ir galiausiai atsidusęs, taria: - Aš galiu tik prižadėti,

kad kol čia būsiu, tau nieko nenutiks. Kiekvieną die­
ną, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką būsiu šalia.
Ievas tavęs nenuskriaus man esant šiuose namuose.
- Tu neapsaugosi manęs nuo savo tėvo. Tu nebūsi
čia amžinai.
- Jis nedrįs tavęs nuskriausti, kol būsiu šalia. Jis
niekada neskriaudė motinos, kai buvau namie, - jis
įdėmiai žiūri į mane ir suraukia antakius. - Man bai­
su, kad galiu neapsaugoti tavęs nuo tavęs pačios.
- Pažadėjau Marijai, kad daugiau to nebus.
- Aš tuo netikiu. Ana, tu privalai su visu tuo susi­
taikyti.
- Aš niekada su tuo nesusitaikysiu, Viljamai.
- Žinau, - atsidūsta. - Aš esu pavargęs ir tikrai
nenusiteikęs veltis su tavim į diskusijas. Atrodai klai­
kiai. Mes abu atrodome klaikiai, - patikslina. - Pasi­
mėgauk karšta vonia. Manau, kad tau ji padės. Kiek
žinau, Marija jau tuo pasirūpino. - Atsistoja, pasiima
taurę ir, eidamas link durų, stabteli. - Ir dar... - atsi­
sukęs kur kas švelnesniu balsu nukreipia mano dėmesį
į save, - daugiau taip kvailai nesielk.
- Pasistengsiu.

97
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

- Negali būti jokių „pasistengsiu“. Tu neturi pasi­

rinkimo.

Turiu atsipalaiduoti. Turiu mintis nukreipti ki­

tur...
Viskas tarsi sukasi aplinkui... Vos išlipu iš lovos,
remdamasi į lovos atlošą. įsijungiu muziką ir einu j
vonią. Jaučiu, kaip mane blaško į šalis, kambarys tarsi
pavirtęs karusele - viskas sukasi ratu. Vis atsiremiu į
sieną, kad nepargriūčiau. Nusimetu naktinius ir įlipu į
vonią. Galvą atremiu į vonios atlošą ir leidžiuosi atpa­
laiduojama muzikos. Tiesą sakant, neatsimenu, kada
jos klausiausi. Anksčiau man labai patiko muzika,
nes kartais tai būdavo vienintelis dalykas, kuris mane
nuramindavo. Mėgau visokią muziką - nuo roko iki
klasikinės. Taip pat ritmenbliuzą, popsą ir t. t. Daž­
niausiai muzikos stilius priklausydavo nuo mano nuo­
taikos, tačiau pastaruosius metus net ir muzika man
nepadėjo. Aš jos nebegirdėjau.
Jaučiu, kaip mintys ir kūnas atsipalaiduoja, o Ce­
line Dion balsas užvaldo ausis ir mintis. Nepakarto­
jamai švelnus balsas, kurio niekaip neužmirši. Neat-

98
 MEILES ĮKAITE

simenu, kaip daina vadinasi, bet man ji labai patinka.

Jaučiu, kaip mano siela rimsta, nesileidžiu j jokius
apmąstymus. Tik aš, karšta vonia ir muzika. Garai, ky­
lantys iš vonios, suteikia jaukumo. Užuodžiu švelnų
levandų aromatą. Girdžiu iš savo miegamojo sklin­
dančias aukštas muzikos natas ir vonioje sproginė-
jančias putas. Užsimerkiu ir priešais išnyra Viljamo
lūpos. Suspaudžiu savąsias ir jaučiu, kaip nuryju sei­
les, pritrūksta oro. Atsimerkiu ir giliai įkvepiu.//*^//
būti mano išsigelbėjimas. Nereikiapykdytijo...
Pasijutusi geriau, greitai išsimaudau ir apsivelku
paprasčiausią treningą. Susirišusi plaukus aukštai į ka­
są einu į sodą.
 Viljamas

Pasiremiu ranka j šaltą sieną ir giliai įkvepiu. Lei­

džiu šiltai srovei tekėti kūnu, kad nuplautų visą šios
nakties purvą. Susitelkiu į įvykius, kurie nutiko per
pastarąsias aštuonias valandas. Akyse iškyla nebe­
kvėpuojančios Anos atvaizdas. Oda išblyškusi, šalta,
kūnas nusėtas mėlynių, randų ir be gyvybės ženklų.
Akimirką pamaniau, kad ją praradome. Atrodė, kad
praėjo visa amžinybė, kol ją gaivinau. Su kiekvienu
spaudimu į plaučius ir oro pūtimu į burną grįžo pri­
siminimai, kaip beviltiškai bandžiau gelbėti motiną.
Mačiau Anos veidą, bet akimirkomis pasivaidendavo
mama. Sugrįžo ta pati baimė, skausmas ir pyktis. Vėl
mačiau mirtį ir jutau skausmą. Visa jėga užsimoju ir
trenkiu ranka į sieną.
- Man reikia nurimti. Po velnių, į ką aš įsivėliau!
Ko aš čia grįžau? Turiu dingti iš čia...

100
 MEILES įKAITE

Išėjęs iš dušo, greitai rankšluosčiu nusisausinu odą,

apsirengiu motociklininko kostiumą ir einu į garažą.
Didžiuliame garaže randu bent du Ferrari automobi­
lius, mėgstamiausią savo lambordžinį ir keletą tėvui
priklausančių antikvarinių automobilių. Galiausiai
susirandu savo gražuolę Suzuki. Mano monstre 100
kilometrų greitį pasiekia per sekundės dalį. Jaučiu,
kaip kraujyje jau kaupiasi adrenalinas. Paimu ant
rankenos kabantį šalmą, apsižergiu ją ir užvedu. Jos
riaumojimas akimirksniu užlieja mano ausis ir garažą.
Užsimaunu šalmą, nuspaudžiu sankabą ir įjungęs pa­
varą jaučiu, kaip mano gražuolė lėtai pajuda link gara­
žo vartų. Pakilus vartams, paspaudžiu greičio pedalą
ir perjungiu pavarą. Priešais matau lėtai atsiveriančius
vartus į gatvę, pro juos tiesiog praneriu. Sukdamas į
gatvę, dar spėju pamatyti prie pagrindinių durų Aną,
žvelgiančią, kaip aš nuvažiuoju, ir tada pasiduodu už­
plūstančiam adrenalinui.
Įvažiuoju į greitkelį ir visu greičiu pasineriu į pil­
ną mašinų kelią. Trijų eismo juostų gatvėje neriu tai
į vieną juostą, tai į kitą, už nugaros palikdamas signa­
lizuojančias mašinas. Kad ir kaip bandyčiau susitelkti
į kelią, mintyse regiu negyvą Aną. Iš galvos neišeina

101
 J OL I TA PAMEDYTYTĖ

Marijaus žodžiai apie tėvą: „Jis yra žiaurus žudikas.“

Jaučiu pyktį ir skausmą.
Kaipjis gali taip suAna elgtis?Akyse regiu jos mė­
lynes ir randus. Kaipjis gali taip elgtis su žmonėmis?
Nejaugi žmogaus gyvybėjam nieko verta? Ar jis taip
elgėsi su motina?Argaliu Aną apsaugoti?
Emocijos liejasi per kraštus ir negaliu to sustab­
dyti. Pasiekiu tokį greitį, kada kelias tampa pernelyg
siauras. Akyse pradeda lietis namai ir mašinos. Širdis
daužosi kaip beprotė. Akyse išnyrabesišypsančios mo­
tinos atvaizdas ir atleidžiu greičio rankeną. Susivokęs,
kur esu, pasuku į siaurą gatvelę. Atmintinai žinau vi­
sas Rio de Zaneiro skyles, kampus ir gatves. Prieš sep­
tynerius metus su draugais mėgdavome visur trainio­
tis, rengti gatvės lenktynes, linksmintis. Visos gatvės,
barai, klubai mums buvo žinomi. Po motinos mirties,
nė neatsisveikinęs su artimiausiais draugais, susidėjau
daiktus ir dingau iš to beprotiško gyvenimo.
Už kampo, kaip ir tikėjausi, pamačiau gėlių krau­
tuvėlę. Sustojęs ir palikęs motociklą, pasuku link jos.
Įėjus į vidų, į veidą padvelkia saldus gėlių kvapas. Už
prekystalio stovi jauna, gal dvidešimties metų, korėjie­
tė. Ji man nusišypsojo ir aš atsakiau tuo pačiu.

102
 M E I L E S JKAI T Ė

- Gal galėčiaujums kuo padėti? - klausia manęs.

- Ne, ačiū. Žinau, ko ieškau.
Paimu keturias dideliais žiedais raudonas ir ketu­
rias baltas rožes. Padedu jas ant prekystalio.
- Merginai? - klausia susidomėjusi.
- Ne, - trumpai atsakau. Ji kaipmat išsišiepia.
- Tai gal nepažįstamajamreiktų draugijos?
- Ne, ačiū už pasiūlymą, - nukertu ir susimokėjęs
pasišalinu.

Einu žvyruotu takeliu, rankose nešu rožes. Aplin­

kui labai tylu. Girdėti tik medžių ošimas ir paukščių
čiulbėjimas. Pasukęs į kairę, dar keletą žingsnių paei­
nu ir sustoju. Ilgai žiūriu į paminklą, kuriame išgravi­
ruota „Teresa Marija Torijas 1965-2011“.
- Sveika, mama. Atnešiau tavo mėgstamiausių, -
nukreipiu žvilgsnį į raudonas rožes ir pamerkiu į vazą
šalia paminklo. Atsisėdu priešais ir žvelgiu į akmenyje
išgraviruotą datą. Grįžta prisiminimai...

- Labas, tėti, radau tavopraleistusskambučius. Kas

nutiko?

103
 J O LI T A PAMEDYTYTE

- Ak, sūnau... - taria susijaudinęs. - Nežinau,

kaip taupasakyti.
- Kas nutiko? Sakyk, - paraginu.
- Tavo motina...
- Kas mano mamai? - staiga lyg bloga nuojauta
užplūsta.
- Aškurį laikąįtarinėjau, bet norėjauįsitikinti. Ži­
nau, kad tują dievini...
- Kasyra? - nutraukiujį.
- Ji mane apgaudinėja... Ji mane apgaudinėja su
f aru, sūnau. Jau daugmetų Teresa mus apgaudinėja.
- Negali būti! Tu klysti, - nusijuokiu. Tai turbūt
koks nevykęspokštas. - Mama negali su tavim taippa­
sielgti.Ji ne tokia.
- Abejoju, sūnau.
- Kodėl?
- Šiuo metujie yra „Amerikos Grandos“viešbutyje,
658 kambaryje.
- Tu tikras?
- Taip.
- Ašpatikrinsiu, - nukertu ir išjungiu telefoną.
Išėjęs iškabineto, patraukiu link savo klubo išėjimo.
Tėčio žodžiai vis sukasi galvoje. Jie - garsesni net už
trankią klubo muziką.

104
 ME I L E S ĮKAITE

Jei tai tiesa? - suabejoju savo mama. - Ne ne ne. Ji

taip su manim nepasielgtų, - nusijuokiu ir nuveju šią
mintį šalin.
- Viljamai, - perrėkdamasgarsią muziką manesu­
stabdo Filipas. - Prie baro mūsų laukia keliosgražuo­
lės! - rodopirštu į blondines.
- Greitaigrįšiu! Turiu kai kąpatikrinti!
- Tik neužtruk!
Linkteliujam ir išeinu.

Stoviuprie 658kambario durų. Akyse regiu mielą ir

nekaltą motinos veidą.

- Mama, kuo nori, kad būčiau užaugęs?

- Keistas klausimas, - nustebusi žiūri į mane.
- Filipas sako,jogj omama svajoja, kadjis būtųgy­
dytojas.
Mama nusijuokia.
- Manau, kadjūs darper maži apie taigalvoti. Da­
bar gali būti kuo tik nori, o kai užaugsi, sugalvosi, ko
tu nori.
- Bet tu esi svajojusi apie tai, kas būsiu, kai būsiu
toks didelis, kaip tėtis?
Sunerimusiji pažvelgiaį mane.

105
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Labai noriu, kad tu užaugtum geras berniukas:

neskriaustum mergaičių, rūpintumeisi kitais, gerbtum
vyresnius, darytumgerus darbus ir mylėtum.
- Bet toks ašesu. Myliu tave, tėtį, auklę.
- Žinau, - jipaglosto manplaukus ir nusišypso.
- 0 tu myli tėtį?
- Žinoma.

- Tikiuosi, kad visipamokslai nebuvo tušti.

Pabeldžiuį duris, tačiau niekas neatsako. Pabeldžiu
dar kartą - tik šįsykgarsiau.
- Minutę luktelkit! - išgirstu švelnų moters bal­
są, labai panašų į mamos. Jaučiu, kaip širdis pradeda
smarkiau plakti. Staiga atsiveria durys ir priešais iš­
vystu savo mamą, vilkinčią trumpu ir plonu chala­
tu. - Viljamai... - nustebusi ir susijaudinusi žvelgia
į mane. Pasijaučiu taip, tarsi kas šlapiu skuduru būtų
man trenkęsper veidą. Užjos nugarospamatau stovintį
tamsų vyrą.
- Kaip tu galėjai?! - čiupęs mamą užpečių, stumiu
į sieną. Pyktis ir įniršis, susimaišęs su adrenalinu, aki­
mirksniu užvaldo mane. Kelis smūgiuspaleidžiu vyrui
į veidą,jis atsitrenkia į staliuką ir sujuo krinta ant že­
mės.

106
 M E I L Ė S JKAI T E

- Viljamai! Viljamai! - girdžiu užkimusį mamos

balsą.
- Gana! - išgirstu vyrų balsus.
Pajaučiu, kad kažkas mane traukia nuo to vyro ir
užlaužta rankas. Atsipeikėjęspamatau stovinčią ir ver­
kiančią mamą. Jai iš nosies bėga kraujas. Ji visa dreba
irpilnomis siaubo akimis žiūri tai į mane, tai į tą vyrą.
Jisguli kruvinas besąmonės.
- Ponia, iškvieskitegreitąją irpoliciją, - jospaprašo
apsaugininkas.

- Jei tik galėčiau viską pakeisti... Aš labai atsipra­

šau...
Atsimenu jos švelnų balsą ir garsų juoką, kuris už­
krėsdavo visus. Kiekvieną jos apkabinimą, patarimus,
pamokslus ir švelnius pakštelėjimus man į skruos­
tą. Tai vienintelė moteris, kurią mylėjau, kuri mane
įskaudino ir užgavo.
- Kaip man tavęs trūksta. Pasiilgau tavęs. Būdamas
toli nuo namų, galvojau, kad susitaikiau su tavo ne­
tektimi, bet kai čia grįžau, supratau, kad esu sutrikęs.
Tie prisiminimai... avarija... Niekaip negaliu pamiršti.
Negaliu sau atleisti dėl nekaltų žmonių mirties. Ne­
galiu sau atleisti dėl tavo mirties. Ir dar Ana... Tėvas...

107
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Esu nusivylęs, piktas. Pasirodo, aš visai nepažįstu tėvo.

Nežinau, ką daryti... Nežinau, kaip elgtis... Nežinau,
ko aš noriu. Nežinau, ką apskritai čia veikiu, bet labai
tikiuosi, kad esi man ką nors numačiusi. - Atsimenu
mamą, sakančią, kad kai jos nebus, ji man visada bus
paruošusi ką nors ypatingo iš viršaus ir viskas mano
gyvenime vyks ne be priežasties. - Turiu dar kai ką
aplankyti. Greitai susimatysim.
Pakylu nuo trumpai nupjautos žolės ir patraukiu
į pietus.

Galvąpakėlęs į dangų, gaudau pro ąžuolo šakas be­

siskverbiančius saulės spindulius. Bandau išsklaidyti
blogas mintis, ieškoti ramybės ir pateisinimų, tačiau
per pastaruosius ketverius nepakenčiamai skausmin­
gus metus man nepavyko to padaryti. Pažvelgiu į sta­
čiakampį paminklą, kuriame išraižytas mažo angelo
veidas su sparnais ir užrašyta:

ILSISI BARBOSUŠEIMA
Fernandas 1968 03 09 - 2009 06 21
Aleksandra 1976 09 15 - 2009 06 21
Luisa 2001 12 16 - 2009 06 21
Rafaelis 2009 06 03 - 2009 06 21

108
 ME I LĖ S (KAITĖ

Išėjus iš viešbučio, mane pasitinka stiprus lietus ir

griaustinis. Greitai bėgu į aikštelę ieškodamas savo
mašinos. Išsitraukęs raktelius irpaspaudęs atrakinimo
mygtuką, už kelių metrųpamatau mirkčiojančias lem­
pas. Įsėdu į mašiną ir sustingstu. Priešais akis regiu ką
tik įvykusią sceną kambaryje: verkiančią ir išsigandu­
sią mamą, vyrą, begyvybės ženklų gulintį antgrindų,
apsaugininkus.
- Melagė! - kelis kartus trenkiu rankomis į vai­
rą. - Nekenčiu tavęs!
Užvedu mašiną irpo valandos išvažiuoju iš miesto.
Pradeda lyti dar stipriau. Valytuvai vos spėja braukti
lašus, otamsa dar labiau mažina matomumą. Galvo­
je vis sukasi vaizdai, girdžiu: „Tavo tėtis geriausias“;
„Jisyra nepakeičiamas“; „Kad ir kas nutiks, mes visi
būsimekartu “.Jaučiu, kaippyktis ir adrenalinas valdo
mane. Spidometras rodo 160 myliųper valandągreitį.
- Veidmainė!Ji man melavo! - vėl trenkiu į vairą.
Staiga priešais išvystu mašinos lempas. Paspaudžiu
stabdžio pedalą irjaučiu, kaip slystu tiesiai į ją. Gir­
džiu cypiančias mašinos padangas ir pajaučiu stiprų
smūgįį šoną. Mašina tampa nebevaldoma, viskaspra­
deda suktis ratu ir mano ausispasiekia stiprus garsas.

109
 J O L I T A P A M E D Y T Y l'Ė

Spėju tik pamatyti kitą mašiną, atsitrenkusią į me­

džius...

Prasimerkiu. Kabu žemyngalva. Apsidairau aplin­

kui. Viduje pilna stiklo šukių ir lyja taip stipriai, kad
vandens spėjo pribėgti į vidų. Pajaučiu stiprų galvos
skausmą. Priliečiu smilkinį ir pamatau ranka tekantį
kraują. Staiga mano dėmesį patraukia dar vis degan­
čios visureigio lempos, bet žmonių nematyti. Rankąpa­
siremiu į mašinos lubas ir, išsivadavęs iš saugos diržo,
krintu žemyn.
- Auuučl - stiklo šukėsgiliai smingaį odą.
Išlindęs pro išdužusį langą, greitai bėgu link maši­
nos. Aplinkui mėtosi detalės irstiklai, merkiami lietaus.
Pribėgęsarčiau, išgirstugrojančią muziką, dirbantį va­
riklį ir valytuvus. Mašinos šonas sumaitotas, omedžiai
guli, tarsi būtų nuplėšti. Priėjęs arčiau, viduje randu
vyrą, moterį ir du mažamečius vaikus. Puolu daryti
duris, bet nesisekamos užstrigusios. Žmonės vidujeguli
begyvybės ženklų: vyras ir moteris sėdiprispausti, ber­
niukas guli sukniubęs tarp tėvų, o mergaitė - matau
tik suknelę, šviesiusplaukus ir rankytę. Netrukus į pa­
galbą atskubapro šalį važiuojantys žmonės. Galiausiai
duris išlaužia stambaus sudėjimo vyras ir iškartopuola

110
 MEILES įKAITE

tikrinti žmonių pulso ir kvėpavimo. Viskas vyksta taip

greitai, kad nespėju susiorientuotu Sulaikęs kvėpavimą,
stebiu viską iššalies.Jaučiu baimę ir skausmą. Vyriškis
pažvelgiaį mane irpapurtogalvą - jie visi negyvi.
Noriu mirti! - sukasi galvoje. - Noriu būti negy­
vas!
- Gelbėkit! - išgirstam silpną balsą. Mašinos gale
randame senyvą močiutę, ją netrukus ištraukia atvykę
gelbėtojai.

Kiekvieną kartą, atėjęs jų aplankyti, nieko nesu­

gebu pasakyti. Negaliu rasti tinkamų žodžių išreikš­
ti, kaip aš gailiuosi tos nakties, kaip man skauda. Vis
prisimenu tą naktį, moterį - mergaitės močiutę, kuri
vienintelė liko gyva. Jos pykčio kupiną žvilgsnį, skirtą
man...
Kaip visada, pamerkiu tas pačias keturias baltas ro­
žes, nuvalau lapais nuklotą paminklą ir persižegnojęs
nueinu su tuo pačiu kankinančiu kaltės jausmu ir nė
trupučio nesumažėjusiu skausmu.
 Ana

Galvą užvertus į dangų, mėgaujuosi šiltais saulės

spinduliais. Girdžiu aplinkui čiulbančius paukščius ir
užuodžiu gaivų orą. Vėjas švelniai glosto veidą.
Pasimėgavusi šia nuostabia, bet trumpa akimirka,
čiumpu darbines pirštines, žirkles ir traukiu prie ro­
žynų. Rožių žiedai jau gerokai prasiskleidę, kai kurie
pradėję mesti žiedlapius, tad tenka juos nukarpyti.
Siame sode yra aštuoni dideli įvairiausių spalvų - bal­
tos, raudonos, rožinės, gelsvos, ir įvairiausių formų
rožių krūmai, bet labiausiai man patinka pilnavidurės
baltos rožės. Tokias sode augino mano mama. Kie­
kvieną kartą, atėjusi jų tvarkyti, pasimėgauju uosdama
švelniai saldų kvapą. Kiekvieną kartą tas kvapas užpil­
dydavo mane gražiais prisiminimais, pavyzdžiui, kai
slapta nuo mamos bėgdavau į sodą jų prisiskinti savo
kambariui. Kaipmat saldus rožių kvapas pripildydavo

112
 M E I L E S JKAI T E

mano miegamąjį. Žinoma, paskui tekdavo išklausyti

mamos moralą. Ji labai mėgo gėles. Jas prižiūrėdavo,
viską žinojo: kokia žemė tinka, kada geriausia perso­
dinti ar nukarpyti šakas, kad geriau augtų, o man la­
biausiai patikdavo puošti namus gėlėmis. Mama tikė­
jo, kad gėlėms vieta yra žemėje, o ne vazoje.
- O, tu jau čia! - mano mintis nutraukia Džor­
džas. Nusišypsaujamir linkteliu. Jo veide pastebiu su­
sirūpinimą. - Ana, ar tau viskas gerai? - rūškanas jo
veidas išduoda, kad auklė bus viską papasakojusi, tad
reikia ko nors imtis, kad nesijaudintų.
- Nėra dėl ko jaudintis, Džordžai. Man viskas ge­
rai, - vėl nusišypsau, tikėdamasi, kad jis nustos kabi­
nėtis.
- Dar ir kaip yra dėl ko jaudintis, panelyte! Šią­
nakt vos neiškrėtei kvailystės! - pradeda priekaištauti
senolis. Išsižioju iš nuostabos. Niekada negirdėjau jo
šaukiant. Nesu girdėjusi net vos vos pakelto balso. Jis
ne iš tų žmonių, kurie rodo savojausmus. Visada būna
tylus, susikaupęs - labai santūrus. Ramiai atskaito pa­
mokslus, bet tuo ir baigiasi. - Jei ne Viljamas, tavęs čia
jau nebūtų...
Pamačiusi jo akyse ašaras, sutrinku iš netikėtumo.
Tarsi kažkas suspaudžia man gerklę. Aš jį apkabinu.

113
 J O LI T A PAMEDYTYTE

Paprastai jis būna labai griežtas, storžievis ir bumbe-

klis, niekada nepasižymėjo jausmingumu. Tik dar
kartą įsitikinu, kad tai tėra kaukė ir senukas yra vienas
mieliausių žmonių, kuriuos pažįstu.
- Aš labai atsiprašau. Prižadu, kad daugiau tai
nepasikartos. - Atsiplėšusi nuo jo, pažvelgiu jam į
akis. - Aš vakar išskydau, bet esu tikra, kad daugiau
taip nebus, - ramiai ir užtikrintai sakau.
- Mhm, tikra... - nepatikliai žiūri į mane.
- Taip, tikra. Pamačiusi Mariją... - akimirką nu­
tylu. Prisiminusi jos skausmo iškreiptą veidą, pasijau­
čiu labai nesmagiai. - Ir dabar tave, suprantu, kaip jus
įskaudinau. Pasielgiau neapgalvotai ir savanaudiškai.
Nenorėjau jūsų įskaudinti ir tikrai to nesiekiau.
- Taip, tu pasielgei neapgalvotai ir savanaudiškai.
Tu neįsivaizduoji, kokia esi brangi Marijai! Tu jai esi
tarsi dukra! Ji dievina tave! Taip, aš gal ir senas, bet
žinau, kas čia vyksta. Žinau, kaip tu jautiesi kęsdama
Alariko kvailystes, bet tu neturi teisės žaisti su savo
gyvybe. Ateis laikas, kai tave pasiims Dievas, bet dabar
tu esi čia su mumis. Mes tave be galo mylime, - jis
akimirką nutyla. - Jei tik galėčiau, nudėčiau jį savom
rankom! - Jo pyktis tiesiog liejasi per kraštus. - Tas
niekšas neturi teisės su tavim taip elgtis!

114
 M E I L E S JK AI T Ė

- Žinai, kad negalėtum to padaryti. Tavo širdis

yra per gera, kad galėtum musę nuskriausti, - nusi­
juokiu. - Nieko nereikia nudėti, - bandau raminti. -
Jei ne jis, dabar aš būčiau kur nors kitur. Dabar stoviu
priešais tave ir mėgaujuosi tavo išpuoselėtu sodu, -
bandau pateisinti Alariką.
- Jei ne tu, tie rožynai seniai būtų mirę. - Apsi­
džiaugiu, kad nukreipiau Džordžo dėmesį kitur. - Jei
pameni, kai tu atvykai, čia nieko nebuvo likę. Rožės
buvo nuvytusios. Po Teresos mirties niekas šiuo sodu
nesirūpino. Niekam tai nerūpėjo. Tik dėl tavo auksi­
nių rankų viskas čia atgijo.
- Dėl mūsų, Džordžai, - patenkinta grožiuosi
mūsų atgaivintu sodu.
- Aš baigsiu čia tvarkytis. Kiek žinau, Marija yra
kažką mums vakarui suplanavusi, tad turim anksčiau
baigti ir eiti ruoštis, - prasitaria ir kiek abejodamas
ironiškai sako: - Turbūt bus labai smagu, - nusišyp­
sojęs pažiūri į mane. - Eik ruoštis. Tu ir taip daug čia
nuveikei. Neturėtum savo švelnių rankų kišti prie spy­
glių. Labai joms kenkia.
- Gerai, - nusišypsau, pakšteliujamį veidą ir einu
link namų. Jaučiu, kad senukas to nesitikėjo ir buvo

115
 J OL I T A PAMEDYTY I E

nustebintas tokio mano gesto. Nežinau, kaip kitaip

galiujamparodyti dėkingumą ir pagarbą.

Išlindusi iš dušo, čiumpu rankšluostį ir apsijuosiu

kūną. Pasiimu nedidelį rankšluostuką rankoms valyti
nuo kriauklės ir nuvalau veidrodį, apsitraukusį garais.
Pažvelgiu į jį ir tai, ką matau, tikrai nedaro įspūdžio.
Paraudusios ir pavargusios rudos akys. Visa sulysusi ir
išbalusi. Jaučiuosi taip, lyg būčiau per keletą valandų
pasenusi 100 metų.
- Vilte, tau reikia susiimti, nes kitaip rytojaus ne­
sulauksi, - tyliai šnabždu. Giliai atsidustu ir paėmusi
kitą rankšluostį apsivynioju dar šlapius plaukus. Nu­
ėjusi į drabužinę, išsirenku lengvai krintančią šilkinę
mėlynos spalvos suknelę, kuri vos siekia kelius. Taip
pat išsirenku baltas kelnaites ir liemenėlę. Apsirengu­
si paimu plaukų džiovintuvą ir įjungusi leidžiu plau­
kams sklaidytis nuo šilto vėjo retkarčiais ranka juos
pataršydama. Veidą išsitepusi kremu pasijaučiu gero­
kai atjaunėjusi.

Laikrodis jau rodo gerokai po aštuntos valandos

vakaro. Nusileidžiu į apačią ir išgirstu muziką bei

116
 MEILES įKAITE

skardų aukles juoką, sklindantį iš terasos. Eidama sve­

taine, už storu stiklu padengtos sienos ir durų, vedan­
čių į terasą, pamatau Viljamą, stovintį prie keptuvo ir
vartantį kepsnius. Sustoju ir slapta grožiuosi šiuo ke­
rinčiu vaizdu. Jis atrodo labai rimtas ir susikaupęs, tar­
si mėsos kepimas būtų svarbus ritualas. Dabar saulė­
lydžio apšviesti griežti veido bruožai daro jį švelnesnį
ir patrauklesnį. Susitaršiusiais plaukais ir su veide pa­
sirodžiusia šypsena jis primena jauną ir nerūpestingą
vaikiną. Jaučiu, kaip mintys ir kūnas pradeda manęs
neklausyti. Giliai, lėtai kvėpuoju ir jaučiu, kaip šiur­
puliukai laksto per visą kūną.
- Ana! Ateik, mieloji! - pašoku iš netikėtumo nuo
skardaus auklės balso. Viljamas pakėlęs akis nužvelgia
mane visą ir linktelėjimu pakviečia į terasą. - Prisėsk
šalia manęs! - linksmai nusišypso auklė ir ranka pa­
tapšnoja kėdę. Džordžas stovi šalia Viljamo ir kažką
jam aiškina apie kepsnius. Aš nužvelgiu stalą, kuris
nukrautas salotomis ir visokiausiais užkandžiais: sū­
riais, alyvuogėmis, kepintomis krevetėmis su citrinų
sultimis, vieno kąsnio užkandėlėmis ir gaiviaisiais gė­
rimais.
- Šiandien alkoholio nebus, - griežtai taria Vilja­
mas. Nukreipiu žvilgsnį į jį. Jis tapo itin rimtas ir pa-

117
 J O L I T A P A M E D Y I YTĖ

sikeitę veido bruožai rodo, kad jis ant manęs vis dar
labai pyksta.
- O tau nuotaikų kaita ypač būdinga.
- Pažvelk, - auklė nukreipia mano dėmesį. - Pa­
galiau man pavyko iškepti tavo mėgstamą obuolių py­
ragą su grietinėle! - neslepia džiaugsmo.
- Ačiū, tu per daug mane lepini.
- Sis vakaras yra ypatingas, Ana, todėl pasisten­
giau.
- Nejaugi? Ir kuo jis toks ypatingas?
- Šiandien Viljamo 30 gimtadienis! - džiaugsmin­
gai praneša auklė. Sutrinku, nežinodama, ką pasakyti.
- Sveikinu, Viljamai. Nežinojau. Būčiau padova­
nojusi tuziną valerijono buteliukų.
- Ačiū, - nukerta taip, lygjam tai nerūpėtų, ir vėl
pasineria į mėsos kepimą.
Jis tapo labai tylus ir nė karto per tą pusvalandį nie­
ko neištarė. Aš gėrėjausi šiltu vakaro oru ir horizontu,
kuris vedė į vandenyną. Vaizdas buvo nuostabus. Ap­
linkui dvelkė gaiva, retkarčiais vėjas pamalonindavo
uoslę kepamos mėsos kvapu. Auklė su Džordžu vis
nutraukdavo mano apmąstymus savo prisiminimais
apie Teresą ir Viljamo vaikystę. Kai tik prakalbdavo

118
 M E I L E S JKAI TĖ

apie Teresą, Viljamas išsišiepdavo iki ausų. Jaučiau,

kad ta moteris jam buvo ypatinga ir svarbi.
- Prisimeni, Marija, kai pasiėmėmkartu devynerių
metų Viljamą į žyg po Mėnulio slėnį? - auklė nusi­
juokia Džordžui, pritardama, o senolis toliau man
pasakoja: - Jis buvo labai laimingas ir entuziastingai
nusiteikęs. Kadangi tėvai tuomet buvo išvykę, o Vil­
jamas atostogavo, mes sugalvojome, kad reikia truputį
pasilinksminti. Buvo labai nuobodu namie, - pasinė­
ręs į malonius prisiminimus, kamuojamas nostalgijos,
jis šypsosi ir su pasididžiavimu pasakoja. - Tai buvo
vienos nakties nuotykis. Mes įsimetėm tik užkandos,
popieriaus, degtukų ir atsigerti į kuprinę. Jokių pala­
pinių, miegmaišių - nieko. Tą vakarą save praminėm
skautais, - nusijuokia. - Viljamas buvo tikras drą­
suolis. Nebijojo aukščio, lipo uolomis ir buvo labai
greitas. Mes vos suspėjome paskui jį, bet mums nutiko
nelaimė. Marija slydo, koją užsikabino už akmens. Ji
nusibrozdino visą kelią. Kraujas tekėjo tarsi upelis, o
aš išsigandau. Vos pamačius kraują, mane supykina,
pasidaro silpna.
- Niekada nebūčiau pagalvojusi! - neslėpdama
nuostabos, sakau.

119
 J O L I T A PAM E DYT Y f E

- Taip, taip, prisipažįstu, kartais esu silpnas. - Visi

pradedame juoktis. - Zinai, kas buvo tada?
- Na, ir kas buvo tada?
- Viljamas pribėgo prie Marijos, pasiėmė savo
vandens buteliuką ir plovė jai žaizdą vis kartodamas:
„Viskas bus gerai. Čia tik menkas įbrėžimas.“Tada jis
nusivilko marškinius, nusiplėšė skiautę ir apvyniojo
žaizdą. Aš tada jį stebėjau ir labai didžiavausi. Visą tą
laiką galvojau: Mano mažasis didvyris.
- Tai buvo pats geriausias nuotykis, - staiga įsi­
terpė Viljamas. Jo veide tiesiog švytėjo šypsena. Dėda­
mas lėkštę su kepsniu man ant stalo, pažvelgė į akis. -
Tada mes užsikūrėm laužą, prisirinkę šakų iš gretimo
miško. - Auklė patiekė likusius kepsnius sau ir Džor­
džui, o Viljamas atsisėdo priešais mane. - Buvo labai
gražu. Šviesą skleidė tik laužas, mėnulis ir žvaigždės.
Girdėjau pelėdą kažkur ūbaujant ir, žinoma, senuko
knarkimą. - Visi vėl pradėjome kvatoti. - Bet nieka­
da neužmiršiu šio nuotykio ir nepakartojamo reginio.
Visą naktį nemiegojau. Galvoje kūriau svajones, kaip
kopčiau į Everestą, kokių nuotykių patirčiau. Svajo­
jau būti kaip Tensingas Norgėjus, kuris yra vienas žy­
miausių alpinistų. Tuo metu labai domėjausi alpiniz­
mu, žavėjausi kalnais.

120
 M E I L E S JK A I T Ė

Jis žiūri į mane ir šypsosi. Vaizdas tikrai gniaužian­

tis kvapą. Susivokusi, kad per ilgai žiūrimvienas į kitą,
čiumpu įrankius ir sutelkiu dėmesį į kepsnį.
Dar gerą valandą mėgaujamės draugija terasoje,
užsidegę žvakes. Jau gerokai sutemę. Senolis pasako­
ja savo nuotykius, patirtus kariuomenėje, Marija vis
įsiterpia ir ką nors priduria. Pirmą kartą suvokiu, kad
jie yra ne šiaip pažįstami, draugai ar kolegos. Jų šilti
žvilgsniai vienas į kitą, bakstelėjimai rankomis ir šyp­
sojimas vienas kitam rodo kur kas daugiau nei drau­
gystę. Žaviuosi, žiūrėdama į juos. Šie senukai atrodo
tarsi įsimylėję paaugliai. Labai gera juos stebėti, o va­
karas nepakartojamas.
- Na, jau laikas mums miegoti, senuk, - Marija
meiliai nusišypso Džordžui ir atsistoja nurinkti indų.
- Nereikia, Marija. - Aš atsistoju. - Eik ilsėtis. Aš
surinksiu viską ir sudėsiu į indaplovę. Tai tikrai nėra
sunkus darbas.
Marija man nusišypso.
- Aš tau padėsiu viską nunešti, - pasisiūlo Vilja­
mas. Senoliai patenkinti padėkoja ir nueina ilsėtis.
Paėmusi taures, greitai nužingsniuoju į virtuvę,
kad galėčiau laikytis saugaus atstumo nuo Viljamo.
Sudėjusi taures ant spintelės, atidarau indaplovę ir

121
 JOLITA PAMEDYTYTE

pradedu dėlioti taures. Klubu pasirėmusi į indaplovės

dureles, tiesiu ranką paimti taurę ir staiga pasisukus
durelės skaudžiai įsiremia man į koją. Aš čiumpu tau­
rę ir ji dūžta mano rankose stipriai suspaudus.
- Velniai griebtų! - suklumpu ant grindų nuo
skausmo. Suėmusi riešą, atverčiu kruviną ranką. Jau­
čiu, kaip darosi silpna ir viskas aplinkui pradeda suk­
tis. Staiga už nugaros kažkas mane paėmęs pastato ant
kojų ir, čiupęs ranką, pakiša po kriauklėje tekančia
vandens srove.
„Velniai griebtų!“ Aš tai ištariau lietuviškai! Atsi­
suku ir pamatau jo veidą... Viljamo veidą. Jaučiu, kaip
mano veidas ir visas kūnas sustingsta iš siaubo ir ve­
riančio skausmo.
- Mane pykina...
- Viskas bus gerai, - jis pažvelgia į mane - Susi­
koncentruok j kvėpavimą. Giliai įkvėpk ir iškvėpk.
Tai pakartok kelis kartus. Turėtų praeiti silpnumas ir
pykinimas. Čia tik skausmas.
- Iš kur žinai?
- Treniruotės daugko išmoko. - Jis apglėbia mane
iš nugaros ir plauna ranką. - Nejaugi ir tu bijai krau­
jo? - su ironija ir šypsena veide klausia. Papurtau gal­
vą. Jaučiu, kaip kūnas visas virpa, ir nesuprantu, ar iš

122
 M E I L E S į KAI T' E

baimės, kad galėjo išgirsti, ar iš skausmo ir silpnumo.

Jaučiu jo kūno šilumą, artumą, bet tai tęsiasi trumpai.
Jis išjungia vandens srovę ir atsuka mane į save, kad
stovėtume vienas prieš kitą. Jis laiko mane stipriai su­
ėmęs už pečių ir susirūpinęs žiūri.
- Tu visa išbalusi. Ar neparvirsi, kol paimsiu iš
spintelės ką nors tavo delnui apvynioti?
-Ne.
- Puiku, - nusišypso ir atsitraukia nuo manęs. Iš
spintelės išima vaistinėlę, išjos ištraukia buteliuką spi­
rito ir tvarsčio. - Turėtų tikti.
Suėmęs mano delną, staiga man užpurškia to skys­
čio. Nuo deginimo net aiktelėju.
- Pakentėk. Ne maža mergaitė esi, - papriekaiš­
tauja.
Tada paima tvarstį ir atsargiai vynioja apie delną,
stengdamasis neužgauti. Jo artumas mane verčia jaus­
tis labai nejaukiai. Mane tai nervina, erzina, baugina.
- Jie jau ilgai kartu? - klausiu, norėdama nukreipti
mintis.
- Džordžas ir Marija? - Viljamas klausiamai pa­
žvelgia. Linkteliu jam pritardama. - Kiek atsimenu,
tai nuo pat pradžių, kai čia įsidarbino, - akinanti šyp­
sena suspindi jo veide.

123
 J O L I T A PAM E DY f Y1 E

- Aš tik šiandien pastebėjau, kad tarp jų yra šis tas

daugiau.
- Tikrai? - nustebęs klausia.
- Iki šiol buvau užsidariusi savo pasaulyje ir min­
tyse. Nelabai rūpėjo, kas aplinkui vyksta, todėl turbūt
praleidau tai pro akis.
- Na, jie niekada akivaizdžiai to nerodė.
- Suprantama.
- Na, baigta! - užrišęs mazgą, konstatuoja.
- Ačiū. Tu labai rūpestingas.
- Ir tai sako pasipūtusi mergina, - lyg nustebęs
nusijuokia. - Iš tavęs išgirsti tokius žodžius yra dide­
lis komplimentas, - išgirstu jo balse ironiją. Greitai
atsitraukiu nuo Viljamo ir lenkiuosi surinkti šukių. -
Nerink. Rytoj ateis namų tvarkytoja ir sutvarkys vis­
ką. Eik pailsėti.
Nekreipdama dėmesio, šukes metu į šiukšliadėžę.
Matydamas, kad neklausau, puola man padėti.
- Gali nors kartą paklausyti, ką sakau? Čia tam ir
yra tarnai, kad tvarkytų.
- Negražu palikti šukes vidury virtuvės. Nenoriu,
kad dėl mano neatidumo nukentėtų darbuotojai.
- Mažiausiai turėtum galvoti apie darbuotojus.

124
 M E I L E S j K AIT E

- O kas apiejuos daugiau čiagalvos? Tavo tėvas? -

neslepiu ironijos. Jis nieko neatsako.
- Viskas, - priduria, paėmęs paskutinę šukę.
- Ačiū už pagalbą ir už tvarstį, - pamoju sužalota
ranka. Jis tik linkteli.
- Dabar eik ilsėtis. Manau, kad dar nesi atsigavusi
po vakarykščių nuotykių.
- Gerai.
Reikia pripažinti, kad jis teisus. Jaučiuosi baisiai
išvargusi. Eidama link išėjimo, stabteliu ir atsisuku į
Viljamą.
- Dar kartą sveikinu su gimtadieniu. Buvo labai
smagus vakaras. Labanakt.
Jis pažvelgia j mane ir nusišypsojo.
- Saldžių sapnų, Ana.
 Viljamas

Pasiimu iš baro butelį viskio.

- Turėtų tikti.
Įsipilu į taurę ir einu link terasos. Sustoju prie­
šais horizontą. Jau gerokai sutemę. Šviečia žvaigždės
ir mėnulis. Įkvepiu gaivaus oro ir gurkšteliu viskio.
Kaipmat švelnus viskio skonis užvaldo gomurį.
Šis vakaras tikrai buvo geras. Neatsimenu, kada
tiek juokiausi ir buvau taip atsipalaidavęs. Dar iki šiol
jaučiu raumenų maudimą nuo nesiliaujančio juoko.
Nemaniau, kad būsiu taip pasiilgęs auklės ir senolio.
Jie du seni mano šviesuliai, kurie yra likę. Pirmą kartą
po motinos mirties mačiau Džordžą tiek besijuokian­
tį, o Marija niekuo nepasikeitė. Tokia pat rūpestinga
ir švelni. Na, o Ana... Reikia pripažinti, kad Ana tar­
si vyšnia ant deserto. Jos žvalus ir jaunatviškas juokas

126
 M E I L E S JK A IT Ė

labai malonus mano ausiai. Tamsiai rudos akys šian­

dien spindėjo ryškiau nei pirmą mūsų susitikimo die­
ną. Akivaizdu, kad Marijai ir Džordžui Ana atstoja
mano motiną. Ji gerai veikia šiuos namus ir senukus,
teikiajiems daug džiaugsmo ir malonaus rūpesčio.
Ko aščia kvailai šypsausi kaip koks idiotas.
Apsisuku susierzinęs ir akys užkliūva už lango, pro
kurį skverbiasi šviesa ir matyti Anos siluetas. Durys
iš balkono į Ajios miegamąjį atidarytos. Užuolaidos
plevena dideliais mostais. Jaudinantis vaizdas, žinant,
kad už tų užuolaidų greičiausiai stovi ji - patraukli,
graži, įspūdingų veido bruožų ir kūno sudėjimo mo­
teris.
Išgeriu likusį viskį ir einu link savo miegamo­
jo. Jaučiuosi išvargęs. Pastarosios dienos buvo labai
keistos - kupinos įtampos, nerimo, džiaugsmo, pyk­
čio...
Turiu susiimti ir mąstyti blaiviai. Ana ne mano
nosiai. Ji yra tėvo. Kad ir kas būtą negaliu kištis į tai,
kasyra ne mano reikalas. Ji yrajo moteris, o aš nieko
negaliupadaryti. Prieštėvą negaliu kovoti.
Užtrenkiu savo miegamojo duris ir krintu į lovą.
Viskio taurė jau pradėjo veikti mano protą. Jaučiu,

127
 J OL I T A PAMEOYTYTĖ

kaip nuovargis glemžiasi mano mintis. Giliai atsidus­

tu ir pasineriu j tamsą...

Pasiimu išbaro butelį viskio.

- Turėtų tikti.
Įsipilu į taurę ir einu link terasos. Sustoju priešais
horizontų. Saulėjau žemai nusileidusi. Įkvepiugaivaus
oro ir gurkšteliu viskio. Staigapajaučiu rankas, apglė­
busiasjuosmenį, ir veidų, prisiglaudusį manprie nuga­
ros. Iš auksinės apyrankės su angelopakabučiu supran­
tu, kad tai mano mama.
- Sugimtadieniu, sūnau.
- Ačiū, - nusišypsau.
- Žinai, kad man nepatinka, kai tugeri, - jos švel­
niame balsegirdžiu nepasitenkinimų.
- Žinau.
Ji atsistoja šalia manęs. Bandydamas atsiprašyti,
jų apglėbiu ranka per pečius ir prisitraukiu. Ji padeda
galvų man antpeties ir nuostabiomis mėlynomisakimis
žvelgiaį tolį, kažkų mųstydama.
- Kažkas tau neduoda ramybės, sūnau.
- Tu kiaurai mane matai. - Pabučiuojujai į smil­
kinį. - Nesijaudink, viskas busgerai.

128
 MEILES ĮKAITE

- Kas yra? - ji pažvelgia į mane. Suprantu, kad

neišsisuksiu. Ji iš mano veido mimikos viską supranta
ir nesugebėčiaujai meluoti. Giliai atsidūstu, neslėpda­
mas, kad nenoriu apie tai kalbėti. - Privalai man pa­
sakyti, Viljamai, - nusišypso.
- Bloga nuojauta.
- Tai dėl tos mergaitės, Anos? - jos balse išgirstu
pasitenkinimą, lyg kažką norėtąpasakyti. Mama kaip
niekadatrodojauna ir laiminga.Josšypsena tokiagraži
ir švytinti. - Tik man nemeluok, - perspėja.
- Neketinu tau meluoti.
- Tai sakyk!Mes neturime dauglaiko.
- Mačiau mėlynes antjos kūno, randus ant riešo,
šonų ir nugaros. Pirmą kartą mačiau tokį liūdną žmo­
gų, - nukreipiu akisį saulėlydį.
- Ji tau rūpi?
Nesitikėjau tokiojos klausimo. Kiek sutrinku, nors
jau kurį laikąjaučiu nerimą dėljos. Ar Ana man rūpi?
- Žinoma, kad rūpi. Kaipjis taipgali suAna elgtis?
- Nežinau, Viljamai, - jos balsepajaučiu liūdesį.
Ji puikiai supranta Aną, nes patyrė tą patį - Alariko
smurtą.Jaučiu, kaippyktis tėvui vėlsugrįžta. Tik dabar
pradedu viskąsuprasti. Tik dabarpradedu matyti tiesą.

129
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Kaip tu sujuo galėjai būti?Ar niekada Alarikui

nieko nebuvo šventa?
- Viljamai, viskas buvo tik dėl tavo saugumo ir iš
meilės tau. Suprasi visa tai, kai turėsisavo vaikų. - Pa­
žvelgiu į jų. - Taip, jis visada buvo toks. Tik Alarikas
tau rodė viską, kasyragražu. Tamsiąjąpusę visada slė­
pė nuo tavęs, nes nujautė, kad tu esipanašus į mane ir
nepritarsi visiemsjo darbams. Be to, pastaruosius metus
tu buvai visai atsiskyręs nuojo. Negalėjai visko žinoti.
- Ką man daryti?
- Zinaipats.
- Nežinau.
Ji vėl mane apdovanojaplačia šypsena.

Staiga išgirstu beldimą į savo kambario duris. Pra­

simerkiu ir matau, kaip išlenda auklė.
- Viljamai, atsiprašau, kad prižadinau, bet tavo tė­
vas grįžo.
Pažvelgiu į laikrodį. Rodo gerokai po pirmos va­
landos nakties.
- Jis turėjo grįžti rytoj ryte. - Auklė irgi nustebusi
žiūri į mane, bet nieko nesako. - Ačiū, kad pranešei.
Išsiropščiu iš lovos. Miegas mane buvo taip ma­
loniai įtraukęs, kad vis dar sunku atsigauti. Nuėjęs į

130
 MEILES jKAITĖ

vonią, šaltu vandeniu apsilieju veidą. Pažvelgiu į save

veidrodyje.

- Ką man daryti?
- Žinaipats, sūnau.
- Nežinau...

Staiga prisimenu jos žodžius ir kerinčią šypseną,

lyg atsakymas būtų akivaizdus. Bandau suvokti šį sa­
pną. Dažnai ją sapnuoju, o tie sapnai būna neaiškūs ir
neryškūs, bet šis buvo kitoks. Jis buvo labai ryškus. At­
simenu kiekvieną jos veido mimiką, šypseną, žodžius.
Ašjąjaučiau.
- Ir ką tu man norėjaipasakyti?
Manau, kadpats laikaspasikalbėti su tėvu. Jis turi
žinoti, kadjo darbams nepritariu ir nieko is manęs ne­
sitikėtų. Jis turi žinoti, kadnebūsiu tas, kurįjis šokdins.

Einant koridoriumi link laiptų, akys užkliūva už

Anos miegamojo durų. Pro durų apačią skverbiasi
šviesa. Stabteliu prie jų ir pabeldžiu.

131
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Užeikite! - išgirstu ją sakant. Įkišu galvą ir dai­

rausi, kol pamatau gulinčią ant lovos ir kažką skai­
tančią. Ji susidomėjusi žiūri j mane, kol susigriebiu ką
nors jai pasakyti.
- Pamačiau šviesą pro plyšį ir pagalvojau, gal kas
nutiko, žinant tavo neprognozuojamą galvelę.
- Ačiū, Viljamai, kad rūpiniesi mano neprogno­
zuojama galvele, bet kaip tik bandau atgauti psichinę
pusiausvyrą, - ji pamoja man knyga.
- Puiku. Kaip tik einu į apačią, gal ko nors norė­
tum?
- Ačiū, bet nieko nenoriu, - nusišypso.
Jaučiuosi kaip koks idiotas. Uždarau duris ir, nu­
vijęs mintis, nusileidžiu į apačią. Išgirstu balsus dar­
bo kambaryje, tad patraukiu link jo. Artėdamas prie
kabineto, aiškiai išgirstu pokalbį. Jaučiuosi nesmagiai,
lygšnipinėčiau.

- Po velnių! - Pasigirsta taurės dūžis. - Kaip viską

sutvarkyti?! Kaip galėjai nepastebėti jų besimezgan­
čios draugystės?!

132
 MEILĖS j KAITĖ

- Jie buvo tik susitikę, pone. Kelis kartus susitiko

trumpai pasikalbėti.
- Sakai, tik susitikę?! Reikia viską sutvarkyti, kol
dar ne vėlu! Kiek jus, idiotai, mokiau, kad negalima
praleisti nė vienos smulkmenos pro akis! Aš ir taip
turiu daug priešų, kurie tik ir laukia mano klaidos ar
mirties! - taria ir kiek patylėjęs sako: - Mums nepa­
ranku, kad Denisas pereitų į Tomo pusę! Žinai, ką
tai, po velnių, reiškia man? Visi sandoriai, narkotikų
gabenimas per sienas mums užsidarys! Tai man kai­
nuotų milijardus, valdžią. Visos marionetės nusisuk­
tų nuo manęs! Ką kūriau tiek metų, viskas žlugtų per
tokią menką ir žioplą klaidą - dėl jūsų nepastabumo!
- Ką darysim, bose? Jei Denisas sužinos, kad mes
prikišom nagus prie Tomo mirties, tikrai pasitrauks iš
jūsų verslo.
- Žinau! Aš ne kvailys! Turime gudriai viską su­
tvarkyti. Taip sutvarkyti, kad manytų, jog tai buvo
nekaltas atsitikimas.
Kurį laiką stoja tyla.
- Ką sugalvojote?
- Tomas mėgsta linksmybes ir moteris?
- Jis kiekvieną savaitgalį rengia vakarėlius savo re­
zidencijoje prie paplūdimio.

133
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Jam skirsiu savo žmonelės likimą.

- Ką man daryti?
- Surask Keitę. Ji puikiai tiks šiam darbui. Didelė
dozė svaigalų - ir jo nebebus. Daugiau jokių klaidų!
Turi atrodyti kaip nelaimingas atsitikimas.
- Bet viskas ten saugoma. Keitė taip lengvai nepra­
smuks be kvietimo ir su narkotikais.
- Tai sugalvok, kaip jai prasmukti! Supakuok į
zuikučio ar policininkės kostiumą ir tegul atlieka savo
darbą! Ji puikiai moka pakraipyti užpakalį prie stul­
po! Už ką jums moku? Patys galvokit!

Skirsiu savo žmonelės likimą... Skirsiu savo žmone­

lės likimą... - sukasi man galvoje. Jaučiu, kaip visas
pasaulis slysta iš po kojų...
Jis - mano tėvas, mano motinos žudikas! Mane už­
plūsta nesuvokiamas skausmas ir sumišimas.
 Ana

SENEKA
1LAIŠKAS LUCILIJUI

Senekasveikina mieląjį Lucilijų

Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir
taupyk bei saugoklaiką, kurį iki šiolištavęspagrob­
davoarbapavogdavoar kurispatspranykdavo. Pa­
tikėk, ištiesųyra taip, kaip rašau: dalį laiko išmūsų
išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime. Tačiau
gėdingiausią švaistyti jį per savo apsileidimą. Įsi­
žiūrėk atidžiau: didžiausiagyvenimo dalispraeina
mums darant klaidas, didelė - nieko neveikiant, o
visasgyvenimas - darant ne tai, ką reikia. Argalė­
tum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris
įvertintų dieną, kuris suvoktų, jog miršta kasdien?
Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžiojijos
dalisjau - praeityje, nesprabėgusįgyvenimo tarps-

135
 JOLITA PAMEDYTYTE

nį valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucili-

jau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos. Jeigu
prie šiandienos rankąpridėsi, mažiau nuo rytojaus
priklausysi. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs.
Viskas, Lucilijau, yra svetima, tik laikas - mūsų.
Prigimtis mums davėgalią valdyti šį vienintelįpra­
bėgantį ir išnykstantį dalyką, kurį kiekvienas, kas
tik nori, atima.

Užverčiu knygą. Pasižiūriu į laikrodį, kuris rodo

gerokai po pirmos valandos nakties.

791 naktis.
Dveji metai ir du mėnesiai.
791 naktis be laisvės, namų ir šeimos.
791 naktis... 791 naktis...

Man iš galvos vis neišeina mamos, tėvo ir sese­

rų veidai: jų šypsenos, akys, raukšlės mamos ir tėčio
akių kampučiuose. Girdžiu jų juoką, balsus, mažosios
verksmą. Mintyse iškyla namų vaizdas. Kiekvieną
vakarą juos prisimenu. Nenoriu užmiršti nė vienos
smulkmenos, nė vienos akimirkos. Vienintelis daly­
kas, ką turiu, tai prisiminimai. Nenoriu jų prarasti.

136
 MEILES ĮKAITE

Nors tie prisiminimai dar labiau sustiprina ilgesį ir

sukelia didesnį skausmą.
Laikas nėkiek negydo.Jis tik nardina maneį dugną,
jokio susitaikymo nejaučiu.
Akimirksniu pasijaučiu labai išvargusi nuo minčių
pertekliaus. Atsistojusi patraukiu link vonios nusi­
prausti. Staigapasigirsta stiprus durų trenksmas, kuris
mane išgąsdina. Atsisukusi pamatau Viljamą. Jis keis­
tai tylus, jo akys kupinos pykčio.
- Viljamai, kas nutiko?
Jaučiu, kaip širdis pašėlusiai daužosi. Jis tik žiūri į
mane ir tyli, o jo akys mane narsto. Jis atrodo pakrau­
pęs ir žiaurus. Staiga pajaučiu baimę, mane apima blo­
ga nuojauta. Visas mano kūnas pradeda drebėti. Jis
nieko netaręs lėtai eina link manęs. Nežinau kodėl,
bet aš taip pat pradedu eiti atbula, kol atsiremiu į sta­
liuką už nugaros. Kai tik sugriebiu žvakidę, jis pribėga
ir čiupęs mane už pečių stumia į sieną. Aš rikteliu nuo
skausmo ir suklumpu ant žemės.
Kas darosi?Kas vyksta?
Pajaučiu, kaip jis, stvėręs man už plaukų, pastato
ant kojų ir atremia mane į sieną priešais save. Pradedu
kukčioti ir verkti. Pakeliu akis į jį ir matau vien pyktį,
pagiežą, įniršį... Jaučiu visas jo emocijas ir savo baimę.

137
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Prašau, Viljamai, tu ne toks, kaip tavo tėvas. Pra­

šau, Viljamai, - vos suprantamai meldžiu sustoti. Jis
staiga atšlyja nuo manęs, susiima už galvos ir nervin­
gai vaikšto pirmyn ir atgal. Jis sumišęs ir piktas. Staiga
mus išblaško auklė, įbėgusi į kambarį.
- Kas nutiko?! Girdėjau riksmą! - ji tarsi sustings­
ta iš nerimo, pamačiusi mane verkiančią ir Viljamą
nervingai vaikščiojantį.
- Tėvas dar savo kabinete? - Viljamas sustojęs pa­
klausia auklės.
- Taip, sūnau. Kas nutiko? - sunėrimus vis klausi­
nėja, o aš nenustoju verkti.
- Nekenčiu jo, aukle! - griebia naktinį stalelį ir
sviedžia į sieną. Garsas toks stiprus, kad krūpteliu.
Niekada neįsivaizdavaujo tokio pikto.
- Viljamai, turi teisę taipjaustis, - auklės akyse pa­
sirodo ašaros. - Aš taip pat viską girdėjau.
Kas čia vyksta?
- Kaip jis taip galėjo?! Kodėl?!
- Nežinau... Jis neturi širdies, Viljamai. Seniai tu­
rėjai tai suprasti.
- Koks naivus buvau! Tikėdavau viskuo, ką jis pa­
sakydavo! Viskas buvo melas! Visus tuos metus tikė­
jau melu!

138
 MEILES ĮKAITE

- Viljamai...
Jis pažvelgia j auklę. Atrodo nusivylęs, įskaudintas
ir palūžęs.
- Marija, aš įskaudinau ją. Nespėjau net atsiprašy­
ti. Aš kaltas dėl visko, kas nutiko mamai...
- Tu nežinojai.
Jis atsisėda ant lovos ir rankomis susiima už galvos.
Kurį laiką tarp mūsų stoja tyla. StaigaViljamas pakelia
galvą ir nužvelgia mane.
- Marija, iš mano kambaryje esančio seifo paimk
visus pinigus ir telefoną, - taria, ir Marija jau sukasi
eiti, bet Viljamas tęsia: - Vonios kambaryje, ant pa­
langės, yra raktai. Juos taip pat paimk, - tada giliai
įkvepia ir prieina prie manęs. Ištiesia man ranką. - Aš
atsiprašau už tai, kas prieš akimirką įvyko. Tu to ne­
nusipelnei, o aš pasielgiau impulsyviai.
Dar vis nesuvokiu, kas vyksta, bet nujaučiu, kad
įvyko kažkas labai rimta. Nusivaliusi ašaras, paduodu
jam ranką, o jis padeda man atsistoti.
- Tikiuosi, kad labai tavęs neužgavau.
- Viskas gerai, - patikinu jį. Tada jis mane nusi­
veda prie mano miegamojo židinio imitacijos, pasuka
žvakidę ir židinys atsiveria. Ten labai tamsu, matyti
tik laiptai į apačią. - Aš nežinojau, kad čia yra...

139
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Tu daug ko dar nežinai.

- Aš čia! - sušunka auklė. Ji paduoda Viljamui
raktus, pinigus ir telefoną.
- Ačiū.
- Viljamai, paimk, - paduoda lapelį, kuriame spė­
ju pamatyti telefono numerį. Viljamas nustebęs pa­
žvelgia į auklę.
- Kodėl tu man jį duodi?
- Jis yra jūsų paskutinė viltis. Jis tau padės.
Tada ji pažvelgia į mane, nusisega nuo kaklo auk­
sinę grandinėlę su kryželiu ir užsega man ant kaklo.
Pabučiuoja į skruostą.
- Tikiuosi, jis jums padės.
Viljamas atsisuka į auklę, oji nusišypso ir linkteli.
- Sėkmės, sūnau.
Jis apkabina ją ir stipriai suspaudžia glėbyje.
- Turbūt tai paskutinis kartas, kai tave matau,
Marija. Be mamos, tu esi nuostabiausia ir mylimiausia
mano moteris. Už mane atsisveikink su Džordžu, -
taria ir ją pabučiuoja.
- Būtinai, o tu saugokAną. Būkite atsargūs, vaikai.
Ji atsiplėšia nuo Viljamo. Spėju tik pamatyti, kaip
šluostosi skruostus. Viljamas čiumpa mano ranką ir
pasileidžiame bėgti į apačią. Visur vyrauja aklina tam-

140
 MEILES JKAITE

sii. Viena ranka liečiu sieną, kita laikau Viljamo ranką.

Atrodo, kad nusileidžiam keliais aukštais žemyn ir
tada sustojame. Girdžiu, kaip Viljamas kažką pajudi-
na ir atsiveria durys į po namu esantį garažą.
- Palauk čia, kol atnešiu tau šalmą. Nenoriu, kad
kameros dabar tave užfiksuotų.
Aš jam linkteliu. Vis bandau nusiraminti, susi­
kaupti ir sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta, bet adrenali­
nas užvaldęs visą kūną. Aš stoviu apsiverkusi priešais
slenkstį basomis kojomis, su plonu šilkiniu chalatu.
Užsimerkiu, giliai įkvepiu ir lėtai iškvepiu. Taip pada­
raudar keletąkartų, kol pajaučiu Viljamąpriešais save.
Atsimerkiu ir laukiu. Jis man uždeda šalmą ir prisega,
kad tvirtai laikytųsi. Apsiaučia mane motociklininko
striuke. Jis tylus, susikaupęs ir labai įsitempęs.
- Bus gerai. Dabar norėčiau, kad būtum tyli ir sės-
tum už manęs ant motociklo. Apsaugininkai manys,
kad tu kokia nors eilinė mano mergina, tad neįtars.
- Tu nieko nebuvai atsivežęs. Jie gali įtarti.
- Kitame namo korpuse gyvena kelios merginos,
kurios šiuo metu linksminasi prie baseino. Turėtum
žinoti, kad jis visada turi čia meilužių.
- Žinau.
- Negaiškime laiko.

141
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Palauk! - sustabdau jį. - Aš nepadėkojau Mari­

jai už visus šiuos metus, o Džordžas...
- Jie žino, kad esi jiems dėkinga.
Jis paima mane už rankos ir vedasi link motociklo,
kuriuo važinėjosi šįryt. Tada užsimauna šalmą ir sė­
dasi ant jo. Aš atsisėdu už Viljamo ir jį apglėbiu, ran­
komis įsikabindama jamį šonus. Jis užveda motociklą
ir pradedam lėtai riedėti, kol pakyla dideli vartai. Tai
ženklas, kad niekas neįtaria, kas čia vyksta. Jaučiu, jog
esu labai įsitempusi ir virpu. Iš jaudulio ir baimės vos
galiu kvėpuoti. Emocijos tarsi liejasi per kraštus. Jis
pasuka greičio rankeną ir jaučiu, kaip už garažo vartų
mus pasitinka švelnus ir šaltas vėjogūsis. Už kelių šim­
tų metrų sustojame priešais vartus į gatvę. Iš būdelės
išlenda apsaugininkas ir įdėmiai nužvelgia.
- Naktinis pasivažinėjimas? - klausia Viljamo.
- Panašiai. Noriu merginai parodyti naktinį mies­
to gyvenimą, - užtikrintai atsako Viljamas. Apsaugi­
ninkas nusišypso jam ir paspaudžia vartų pultelį.
- Smagaus pasivažinėjimo.
Viljamas jamlinkteli ir pajudame iš vietos. Važiuo­
dama pro vartus, jaučiu, kaip pamažu dvejų metų naš­
ta krinta nuo mano pečių. Palengvėjimas akimirksniu
užvaldo mane, o jaudulys, kuris vis nepaleidžia, ver-

142
 MEILES įKAITE

čia visą virpėti. Viskas vyksta tarsi sulėtintame filme.

Jausmas nepakartojamas - tarsi visi jausmai būtų su­
siplakę į vieną vietą. Užuodžiu laisvę, jaučiu didelį pa­
lengvėjimą ir džiaugsmą. Atrodo, kad už nugaros liko
visos bėdos, sielvartas, skausmas, nerimas, ilgesys. Visa
tai - skaudi praeitis. Nuolatinė baimė vilkosi tarsi
šleifas paskui mane, o dabar ji lyg išgaravo ore - ne­
beliko nieko.
Vėjas švelniai glosto visą mano kūną. Apglėbiu Vil­
jamo juosmenį ir stipriai prisispaudžiu. Matau, kaip
greičio skydelyje esanti rodyklė vis kyla į viršų, o per
veidrodėlius žvelgiu į tolstančius namus - namus, ku­
riuose gyvenau daugiau nei dvejus metus. Mes neria­
me į gatvės tamsą. Vis atsisuku pasižiūrėti, ar niekas
neseka, tačiau matau tik lempų apšviestą tuščią gatvę
ir girdžiu tolstantį šunų lojimą.
791 naktis... 791 naktis... Baigta... Aš laisva...
 Pavažiavus dar keletą kilometrų, Viljamas nusuka
link uosto ir sustoja aikštelėje prie didelių apleistų pas­
tatų, kuriuos apšviečia ryški mėnulio šviesa. Nulipusi
nuo motociklo, nusimaunu šalmą ir įkvepiu gaivaus
vandenyno kvapo. Staiga pajaučiu švelnų, bet šaltoką
vėją, kuris glosto visą mano kūną.
- Gerai jautiesi? - staiga Viljamas nutraukia pasi­
mėgavimo akimirką.
- Puikiai! - neslėpdama džiaugsmo, jam nusišyp­
sau. - Ačiū.
- Už ką? - išgirstujo balse nerimą. Bandau įžvelgti
jo veidą, bet jį slepia šešėlis. Jį gaubia tamsa.
- Už tai, kad per dvejus metus pirmą kartą jau­
čiuosi rami ir visiškai laisva, - atsakau. Viljamas nie­
ko netaręs paima mano šalmą ir nusviedžia į krūmus.
Motociklą nustumia ten pat ir apdengia šakomis.
- Eime.
-Kur?

144
 MEILES JKAI! E

- Tiesiog neklausinėk ir eik šalia manęs, - rimtai

dėsto nurodymus. Paėmęs mano ranką, prisitraukia
arčiau ir patraukiame link pakrantės.
Jis eina taip greitai, kad tenka vos ne bėgte jį vy­
tis. Taip einame keletą kilometrų vandenyno krantu.
Viljamas visą laiką tyli. Kartkartėmis pažvelgiu į jį, kai
tik apšviečia mėnulis. Jo veidas įsitempęs, o mintys
kažkur toli - paklydusios. Akimirkomis atrodo, kad
jis manęs net nepastebi, kol nepažvelgia ar neparagina
eiti greičiau.
- Dar toli? - paklausiu.
- Neaimanuok kaip maža mergaitė.
- Man pėdas skauda.
Jis sustoja ir pažvelgia į jas.
- Reikėjo iš karto sakyti, kad basomis kojomis
eini, - papriekaištauja.
- Ir ką būtum daręs? Nešęs mane?
Jis prieina prie manęs ir, apglėbęs mano kojas, pai­
ma mane ant rankų. Iš netikėtumo net aikteliu.
- Jei taip, aš galiu pakentėti, Viljamai. Nuleisk
mane ant žemės.
- Ne, negali. Man tu reikalinga sveikomis kojomis,
jei kartais reikėtų bėgti.
- Dabar aš tikrai jaučiuosi kaip maža mergaitė.

145
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Tokia ir esi - kaprizinga maža mergaitė, kuriai

reikėtų daugiau valgyti. Tu esi per liesa, - papriekaiš­
tauja.
Nesileidžiu su juo daugiau į diskusijas. Žinau, kad
galiausiai pralaimėčiau, nes jis šį kartą yra teisus dėl
mano perdėto liesumo. Paremiu galvą į jo pečius ir
prisiglaudžiu. Rankas sudedu ant jo krūtinės, kad kiek
sušilčiau.
- Tu visa sušalusi, Ana, - neslėpdamas susirūpini­
mo, suspaudžia mane glėbyje.
- Viskas yra gerai.
- Nėra gerai. Mažiausiai mums reikia, kad susirg-
tum.

Taip keliaujame, kol nusukame į taką, vedantį į

dar vieną aikštelę. Čia taip pat stovi dideli pastatai.
Jis sustoja ties vienu iš jų ir pastato mane ant žemės.
Išsitraukęs raktus iš striukės kišenės, atrakina duris
ir mostelėjimu parodo man, kur eiti. Pastate tvyro
tamsa, kol jis uždega šviesas. Pasirodo, kad tai didelis
garažas, tiksliau - senas angaras, pilnas naujų ir anti­
kvarinių mašinų bei motociklų.
- Visa tai tavo? - neslėpdama nuostabos ir susiža­
vėjimo, klausiu Viljamo.

146
 MEILES ĮKAITE

- Teoriškai visa tai priklauso mano mirusiam

draugui. Praktiškai - man.
- Gudru. Žinojai, kad vieną dieną teks bėgti nuo
tėvo?
Jis nieko neatsako, bet jo piktas žvilgsnis leidžia
suprasti, kad neklausinėčiau apie Alariką. Nuėjęs prie
sienoje esančio skydelio, atidaro jį ir paspaudžia myg­
tuką. Milžiniškai vartai pamažu atsidaro į aikštę.
- Lipk į šią, - parodo į sportinę mašiną. Padarau,
kaip jis liepia, [sėdus į mašiną, jis užveda ir išvažiuo­
jam iš pastato.
- Audi R8? Puikus pasirinkimas, - bandau jam
praskaidrinti nuotaiką.
- Sužavėtas, - taria, nors veidas neatrodo toks jau
sužavėtas. Greičiau - piktas.
- Kur važiuojame?
- Ten, kur mūsų kurį laiką Alarikas neras, - glaus­
tai atsako.
- Aš nesu Ana... Aš...
- Man neįdomu, kas tu ir iš kur esi. Dabar netin­
kamas laikas draugystėms ir pažintims, - nutraukiajis
mane. Iš karto pasigailiu, kad pradėjau kalbą.
- Žinai, tu puikiai moki būti nepakenčiamas.
- Toks ir esu, Ana.

147
 JOLITA PAMEDYTYTE

Valandą važiuojame vandenyno pakrante. Už ho­

rizonto rodosi pirmieji saulės spinduliai. Jaučiuosi la­
bai pavargusi.
- Viljamai, aš jaučiuosi pavargusi. Tu irgi ne ką
geriau atrodai. Manau, kad mums reikėtų kur nors
sustoti pailsėti.
- Mes jau vietoje, - atsako ir įsukame į daugiabu­
čio kiemą.
 Jis atrakina duris ir, jas pravėręs, leidžia man pir­
mai įeiti. Tai vieno kambario butas 26 aukšte. Mažai
daiktų: lova, sofa, dulkėtas televizorius ir staliukas, o
už baro - nedidelė virtuvėlė. Vyrauja juoda ir balta
spalvos. Matyti, kad šiame bute mažai kas apsistoja.
Nors butas nelabai jaukus, bet pro didelius langus at­
siveria puikus vaizdas į vandenyną.
- Čia kurį laiką būsime saugūs.
- Šis butas tavo?
- Ne. Nejaugi atrodau toks kvailas, kad slapsty-
čiausi savo bute? - Aš tyliu. - Mano draugo, kuris
šiuo metu dirba Europoje.
- Jis taip lengvai leidžia naudotis savo turtu?
- Mes esame draugai. Prieš man grįžtant namo, jis
davė raktus, jei kartais prireiktų.
- Prireiktų kam?
Jis vėl pažvelgia į mane piktai.
- Per daug klausinėji ir lendi ten, kur nereikia, -
griežtai atkerta.

149
 J O L I T A P A M E D Y i YTE

Jis atsisėda ant lovos ir susiima už galvos. Aš nu-

sivelku striukę ir numetu ant baro, bandydama su­
silaikyti nuo komentarų tam, kad išvengčiau konflik-
tų.
- Atleisk, - ištaria.
- Nieko. Jau pripratau prie tavo tokio bjauraus
būdo.
- Maniau, kad mano tėvas tau bjaurus.
- Na, kaip ten sakoma - obuolys nuo obels netoli
rieda.
- Klysti! Aš nesu žudikas! - Viljamo neapykanta
tėvui tarsi veržiasi išjo akių ir veido. Viljamas atsistoja
ir prieina prie manęs. Jaučiu, kaip visa įsitempiu, o jo
artumas mane sutrikdo. Pradedu kvėpuoti giliai ir ne­
tolygiai. Jis patraukia chalato rankovę į viršų ir tyrinė­
damas švelniai liečia mano randus ant rankos. - Nie­
kada taip negalėčiau nuskriausti moters. - Jo veide
pasirodo man taip pažįstamas liūdesys ir bejėgiškumo
jausmas. - Kąjis tau padarė?
- Tau nereikia to žinoti, - atsakau. Viljamas pa­
žvelgia į mane.
- Aš noriu žinoti, - taria. Aš giliai atsidūstu. Kie­
kvieną kartą prisiminti, kaip Alarikas mane skriaudė,
labai sunku. Mane tai skaudina.

150
 MEILES JKAITE

- Randą, kurį lieti dabar, išdegino savo kubietišku

cigaru, - staiga man pritrūksta oro. Atrodo, kad iki
šiol jaučiu deginimą rankose. Skausmas buvo nepake­
liamas, tarsi būtų užsiliepsnojusi visa ranka. Auklė še­
šias dienas ir naktis prie manęs budėjo, slaugė. Žaizda
buvo išsiplėtusi per visą rankos lenkimo vietą. Dabar
likęs tik nedidelis randas, bet skausmą iki šiol jaučiu.
- Kuo jam neįtikai ?
- Prie apsaugininkojamtrenkiau, kai norėjo mane
pabučiuoti, - tarsi nuryju gerklėje užstrigusį skausmo
gumulą. Kiekvieną kartą prisiminus, kaip jis mane
kankino, baimė sugrįžta akimirksniu. Pradedu vir­
pėti. - Šalia esantis randas nuo kabelio. - Viljamas
žvelgia į mane. - Vieną naktį nuo kabinete esančio
stalo nukniaukiau jo automobilio raktelius. Norėjau
pabėgti. Tiesa, mano pabėgimas truko gal dvi minu­
tes. Su jo tuo metu naujausia Audi rėžiausi į vartus,
mėgindama juos išlaužti. Pasirodo, tuos vartus gali iš­
laužti geriausiu atveju tankas.
- O tu užsispyrusi. Niekada taip ir nepasidavei? -
nustebęs klausia.
- Visada tikėjau, - atsakau. Jis rankomis lėtai ir
švelniai liečia mano odą iki riešo. Jaučiu, kaip tarsi
skruzdėlės nubėga mano kūnu. Švelniai paima ranką

151
 JOLITA PAMEDYTYTE

ir atsuka delną. Ant riešo matyti dar keli randai. Mano

kvėpavimas tarsi akimirką sustoja. - Bandymas nusi­
žudyti baseine man nebuvo pirmas kartas.
- Mačiau tavo randus ant kūno, kai gaivinau, -
Viljamo veidas tarsi sustingsta, spėju, nuo to vakaro
prisiminimų. - Kiekvienas randas tau sukelia sun­
kiausius ir skaudžiausius prisiminimus.
- Kiekvienas randas žymi mano istoriją, - bandau
juokauti. - Ir be tų randų aš viską atsimenu ir lig šiol
jaučiu.
- Aš apgailestauju, Ana, dėl to, kąjis tau padarė. Jei
būčiau anksčiau grįžęs...
- Tu nebūtum jo sustabdęs, - nutraukiu Vilja­
mą. - Jis nebūtų tavęs klausęs. Jam nieko nėra šventa.
Alarikas neturi širdies ir jausmų.
- Nesuprantu, kaip jis galėjo su tavimi taip elgtis.
- Tu irgi taip pasielgei. - Žvelgiame vienas kitam
į akis. Akimirką įsivyrauja tyla. Viljamas paleidžia
mano ranką ir nueina už baro, paima taurę ir įsipila
brendžio.
- Aš turėjau kitų ketinimų. Nori? - pamoja į tau­
rę-
- Ne, ačiū, - atsisakau ir Viljamas paėmęs taurę
vienu gurkšniu viską išgeria. - Tai kas nutiko?

152
 MEILĖS JKAI T Ė

- Nugirdau tėvopokalbį. Jis nužudė mano motiną.

- Jei atvirai, manęs tai nestebina.
- Žinau, - jis pažvelgia į mane. - Tą akimirką no­
rėjaujį nudėti, bet suvokiau, kad jo skaudžiausia vieta
esi tu, - taria, o mano širdis pradeda daužytis kaip pa­
šėlusi. Galiu lažintis, kad jis tai girdi. Tokio prisipaži­
nimo išjo nesitikėjau.
Ar aštikrai esusaugi šaliajo?
- Tą akimirką norėjau iš jo atimti tai, kas jam yra
brangu.
- Mylimą žmogų? - tyliai sakau.
- Taip. Tave... Jis yra pamišęs dėl tavęs, Ana. Tu
sakai, kad jis neturi širdies, bet kai aš pirmą kartą pa­
mačiau jus besiriejančius svetainėje, išvydau jo meilę
tau. Jis kitaip nemoka to parodyti. Niekada nemačiau,
kad Alarikas į ką nors žiūrėtų su tokiu užsidegimu ir
aistra, kaip žiūrėjo į tave. Koks jis buvo patenkintas,
kaip didžiavosi tavimi prie vakarienės stalo. Jis seilėjo-
si į tave žiūrėdamas. Tai yra akivaizdu.
- Žinau, tačiau to negaliu pavadinti meile. Tai yra
sadistiška.
- Nežinai, Ana! Tu neįsivaizduoji, ką jam reiški ir
ką dabar gali dėl tavęs padaryti. Nuo meilės iki neapy­
kantos ar beprotybės yra tik vienas žingsnis.

153
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Man mažiausiai dabar rūpi, ką jis gali dėl manęs

padaryti. Dabar noriu žinoti viena: ar neketini manęs
nuskriausti? - jaučiu, kaip žodžiai stringa gerklėje ir
rankos pradeda drebėti.
- Ir čiapasirodo, kad obuolys kartais toli rieda nuo
obels, - pirštu jis parodo į mane. - Tu pasakei, kad
aš nesu toks, kaip Alarikas. Aš nenoriu toks būti. Aš
nesu žudikas. Nežudau žmonių dėl pinigų ir valdžios.
Iš karto pajaučiu palengvėjimą.
- Ką darysime toliau?
- Nežinau.
- Aš žinau. - Jis žiūri j mane kaip j kokią idiotę. -
Viljamai, ačiū, kad mane išgelbėjai. Būsiu tau visą am­
žinybę dėkinga. Sis tavo poelgis tik parodo, kad nesi
toks, kaip jis. Aš noriu grįžti namo. Apie tai svajojau
nuo pat pradžių, kai buvau pagrobta, ir dabar nepra­
leisiu šios galimybės.
- Grįžti namo? - garsiai ir ironiškai nusijuokia. -
Tu tikrai tokia naivi?
- Kas juokinga?
- Tu nesupranti, Ana, į ką tu dabar įsivėlei.
Aš klausiamai pažvelgiu į jį. Jis prieina prie manęs.
Vėl pradedu jausti tarp mūsų didėjančią įtampą. Tai
matau ir jo veide.

154
 MEILES JKAITE

- Aš tau sakiau, kad meilę nuo neapykantos ir be­

protybės skiria tik vienas žingsnis. Pastaruosius dvejus
metus jo mintys sukosi tik apie tave. Jis saugojo tave,
nepaleido, laukė ir tikėjosi, kad tu jamatsakysi tuo pa­
čiu. Staiga jo mylima moteris pabėgo!
- Alarikas su tuo susitaikys, - bandau paneigti jo
teoriją.
- To nebus! Jis turi daug ryšių. Dabar yra visko
pradžia. Jis mūsų nepaleis. Alarikas dabar mus me­
džios. Mes turėsime slapstytis, bėgti ir būsime visada
persekiojami! Bus sutelkti visi pareigūnai, sekliai ir dar
velnias žino kas! Nenustebčiau, jei saugumo tarnyba
visur išklijuotų mūsų veidų nuotraukas kaip ieškomų
pavojingų nusikaltėlių! - akimirką jis nutyla. Giliai
įkvėpęs, atsidūsta. - Tu negali taip imti ir išvykti. Prie
sienos tave sulaikys ir tada bijau net pagalvoti, kas ta­
vęs laukia, bet, žinoma, tu dar gali apsigalvoti ir grįžti
į tuos namus. Jis dar nebus pastebėjęs, jog tu dingusi.
Aš suprasiu tave.
Nusivylimas tarsi žaibas trenkia į mane. Jaučiu,
kaip ašaros kaupiasi akyse, o skausmas tarsi smaugia
man gerklę. Aš taip tikėjau ir džiaugiausi. Aš taip no­
rėjau ir vyliausi, kad pagaliau viskas baigta. Kad koš-

155
 JOLITA PAMEDYTYTE

maras baigėsi. Tikėjau... ir štai vėl mane sugrąžino į

skaudžią realybę.
-Ne.
- Ne? - pasitikslina.
- Jau geriau mirsiu nei grįšiu ten.
Jis su užuojauta pažvelgia į mane.
- Atsiprašau, kad taip vaizdžiai viską nupasakojau.
Tiesiog nenoriu tau teikti daug vilčių. Nenoriu, kad
labiau nusiviltum.
- Tai ką dabar darysime?
- Dabar tu eisi pailsėti.

Jaučiu šilumą pirštų galiukuose. Apsiverčiu ant

nugaros ir prasimerkiu. Saulė jau aukštai pakilusi. Jos
spinduliai šildo man kojas. Aš pasirąžau ir tik dabar
pastebiu, kad esu apklota plonu pledu. Apglėbusi pa­
galvę, atsigulu ant šono, kadgalėčiau akimirkąpasigro­
žėti vaizdu pro langą: giedru dangumi, ryškia saule ir
vos įžiūrimomis bangomis. Viduje pasidaro taip gera,
kad nenoriu kilti iš lovos. Užsimerkiu ir mėgaujuosi
saugumo jausmu bei tarp keturių sienų vyraujančia

156
 MEILES JKAI TE

tyla. Atsimerkiu ir bandau išgirsti bent kokį krebžde­

sį, bet nieko: negirdžiu nei auklės, kuri kiekvieną rytą
mane versdavo iš lovos, nei isterikuojančio Alariko ar
krūvos apsaugininkų su tarnais.
Aš viena.
Nusišypsau. Mane užplūsta nepakartojamas ir
neapsakomas jausmas, kurį jau buvau pamiršusi. Esu
žmogus, kuris mėgsta vienatvę, tylą. Buvimas su savi­
mi suteikia palaimą, ramybę ir pilnatvės jausmą. Vie­
nintelis laikas, kada gali būti savimi, apmąstyti daly­
kus niekam nepertraukiant ir nesikišant.

Suspaudžiu auklės dovanotą kryželį, kabantį ant

kaklo. Užsimerkiu ir priešais pasirodo besišypsantys
mama ir tėtis.

- Aš grįšiu pas jus. Prižadu, kovosiu.

Atsisėdu ir apsidairau. Akys užkliūva už maišelio
ant staliuko. Smalsumo vedama atsikeliu ir nueinu
pažiūrėti, kas jame. Maišelyje - trys kartoninės dėžu­
tės su portugališku užrašu. Pakeliu vieną, ant kurios
puikuojasi žinutė:

157
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Išėjau kai ko sutvarkytu Prašau, nekrėsk kvailysčių

ir niekur neik. Greitaigrįšiu. P. S. Tai skaniausias ita­
liškas maistas. Pasimėgauk.

Nusišypsau kaip kvailelė, atsisėdu ant kėdės ir at­

sidariusi dėžutę apsidžiaugiu pamačiusi makaronus
su mėsa. Skrandis jau reikalavo maisto, tad nieko
nelaukusi imu valgyti. Makaronų ir mėsos derinys
nuostabus. Visi prieskoniai ir žolelės labai tinka šiam
patiekalui. Kiekvieną kąsnį lėtai kramtau. Makaronai
su vištiena. Vištienos skonis labai švelnus. Spėju, kad
iškepta mėsa buvo išvoliota svieste.
Pasisotinusi įsipilu vandens į puodelį ir prieinu
prie lango apsižvalgyti, kas dedasi aplinkui. Čia žmo­
nės gyvena įprastą gyvenimą. Štai viena mergina bė­
gioja, ausines įsikišusi į ausis, kita, atsisėdusi prie fon­
tano, skaito knygą. Po mažą parkiuką vaikšto senukai,
susikibę už rankų, vedžiodami mažą šuniuką. Mielas
vaizdelis. Visi taip pasinėrę į savo veiklas. Staiga prie
stovinčios merginos su raudona kuprine pamatau tak­
sofoną. Kojos, rankos ir širdis pradeda tarsi virpėti.
Greitai apsivelku Viljamo striukę ir bėgu pro duris.
Jis nesužinos. Greitai nulėksi, paskambinsi irprane­
ši, kadtugyva. Viskas busgerai, - bandau savenuteikti.

158
 MEILĖS ĮKAITE

Paspaudžiu lifto iškvietimo mygtuką. Laukimo se­

kundės bėga tarsi amžinybė. Prasivėrus durims įlekiu į
vidų ir paspaudžiau pirmo aikšto mygtuką.
Prašau, kadjo nesutikčiau. Tik kadjo nesutikčiau.
Maldauju. Kad tik spėčiau, - sudėjusi delnus mel­
džiuosi. Sijrdis, rodos, tuos sprogs nuo dūžių greičio.
Atsivėrus durims, bėgu į kiemelį prie taksofono,
įėjusi į būdelę, paimu ragelį ir pamatau, kad skam­
butis į užsienį kainuoja 8 realus už minutę. Pasiknai­
siojusi po striukės kišenes randu 20 realų, tad visus
įmetu į aparatą. Jaučiu, kad kūnas dreba, širdis šėlsta
lygpamišusi. Rankos dreba išjaudulio. Lėtai spaudžiu
kiekvieną mygtuką ir galiausiai pasigirsta signalas,
kviečiantis atsiliepti. Už būdelės pamatau įvažiuojantį
į kiemą Viljamą. Pasislepiu už telefono, kad nepama­
tytų. Adrenalinas liejasi per kraštus, o signalas tiesiog
varo iš proto. Atrodo, kad laikas sustoja...
Dieve, prašau, leisk nors išgirstijos balsą. Daugiau
nieko neprašau.
Pažiūriu pro plyšį ir matau, kaip Viljamas įeina į
namą. Lengviau atsikvepiu. Jaučiu, kaip mane išmušė
prakaitas.
- Klausau, - išgirstuir visatarsi sustingstu, o širdis,
atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės. Jos balsas toks švelnus,

159
 J O L ! FA P A M E D Y T Y T E

tarsi veiktų mane kaip raminamieji. - Klausau... - pa­

kartoja mama.
Sukaupiu visą drąsą.
- Mama... - tarsi žodžiai užstringa gerklėje.
- Kas čia kalba? - susijaudinusi klausia.
- Upsss...
Ką ašdarau?Negaliu į taijos velti!
- Atsiprašau...
- Už ką? - nustebusi klausia.
- Turbūt ne čia būsiu pataikiusi.
Akimirką stoja tyla. Girdžiu tik jos kvėpavimą ir
laukiu. Noriu dar kartą išgirsti jos balsą.
- Ko ieškote? - atpažįstu tą jos toną. Vilties per­
smelktą balsą.
Ji įtaria!
- Moters... - nutylu ieškodama priežasties ar pa­
siteisinimo... bet ko... - Vardu Monika, - šis vardas
pirmiausia šovė į galvą. - Ieškau moters, vardu Moni­
ka, - patikslinu.
- Ne, - liūdnai atsako. - Tokios čia nėra.
- Aš labai atsiprašau, kad sutrukdžiau.
- Palauk! - sustabdo mane. - Vilte? - jos balsas
taip dreba, kad atrodo tuoj pravirks.
Ji atpažino!

160
 ME ILE S ĮKAITE

- Geros jums dienos, - tariu ir padedu ragelį. Atsi­

remiu į kabantį telefoną. Pasijaučiu laiminga, žinoda­
ma, kad jai viskas gerai, bet jos švelnus balsas, kupinas
vilties ir liūdesio, skamba mano galvoje.
Ji atpažino mano balsą! Turiugrįžtipasjuos. Turiu
ką nors daryti! Po velnių, Viljamas!
- Turbūt jis eina iš proto.

Na, Vilte, dabarpasiruošk Viljamo išpuoliui.

Atidarau duris ir priešais išvystu Viljamą, sumišusį

ir puolusį į paniką. Jis vaikšto pirmyn ir atgal, ranko­
je laikydamas ginklą. Viljamo veide, pamačius mane,
iarsi pasirodo palengvėjimas, bet jis greitai persimaino
į pyktį. Aš, įėjusi vidun, užtrenkiu duris. Nusivelku
striukę ir pakabinu ant pakabos.
- Ką čia veiki su tuo ginklu rankose? - ramiai
klausiu.
- Po velnių, dar kyla klausimas, Ana?! - Krūpteliu
nuo jo šauksmo. Jis įsiutęs. - Ar tu bent įsivaizduoji,
kokių minčių man kilo, kai neradau tavęs čia?! Ar tu
žinai, kaip aš išsigandau?! Po velnių, kur tu basteisi?!

161
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Aš buvau čia pat. Ir nebūtina šaukti, - bandau

išlikti rami. - Norėjau paskambinti savo šeimai ir pra­
nešti, kad esu gyva.
Jis tarsi visas suakmenėja ir išbąla.
- Ar tu išprotėjai? Nejaugi tu tokia kvaila, Ana?!
Jaučiu, kaip emocijos vėl pradeda veržtis per kraš­
tus. Jis visiškai nesivaldo.
- Aš kvaila? Tik nesakyk, kad Alarikas dar seka
visus skambučius iš taksofono, nes tikrai tave palaiky­
siu paranojiku! - akimirką nutylu. - Ar tu suvoki, ką
reiškia būti toli nuo šeimos?! Ar tu suvoki, ką reiškia
būti palaidotam savo artimųjų, kai esi gyvas?! Ar tu
suvoki, ką reiškia žinoti, kokį skausmą mylimi žmonės
jaučia, kai to neturėtų būti?! - nebesivaldau. Verkiu
ir kūkčioju, skausmas mane visą užvaldo kaskart, kai
pradedu kalbėti apie savo šeimą. - Ar tu supranti,
kaip aš ilgiuosi savo gyvenimo?! Savo šeimos! Šian­
dien 792 diena, kai nepriklausau sau, kai nemačiau
artimųjų ir su jais nekalbėjau! Prakeiktos 792 mano
gyvenimo dienos!
- Aš bandau tave suprasti, bet toks tavo elgesys gali
mums pakišti koją!
- Tu nieko nesupranti, Viljamai! Tu nieko nejau­
ti! Tu esi bejausmis asilas! Tik laikai pyktį savo tėvui

162
 MEILĖS į KAITĖ

ir nori jamatkeršyti, užuot pabėgęs, gyvenęs laimingai

ir susitaikęs su mintimi, kad tu esi niekas prieš jį! Tu
nieko nepadarysi, kad jį sustabdytum!
- Dar ir kaip jaučiu! Aš jaučiu, Ana, ir tai mane
užknisa, nes ko labiausiai dabar trokštu, tai nieko
nejausti! Taip, esu niekas, bet nudėjęs jį žinosiu, kad
daugiau jis nieko nenuskriaus, o mano motinos mir-
iis nenueis perniek! - Atsirėmęs į barąjis paima pilną
taurę viskio ir išgeria, tarsi nuplaudamas visą įtampą.
Aš stoviu kaip įbesta ir nenustoju verkti. Ašaros tar­
si pupos rieda mano skruostais. Viljamas pažvelgia į
mane ir jo veidas akimirksniu sušvelnėja. Jis prieina ir
suspaudžia mane glėbyje.
- Aš jai nieko nepasakiau, Viljamai. Padėjau ragelį.
Jis tyli ir apkabinęs mane glosto plaukus.
- Tu negali taip impulsyviai elgtis. Gali sukelti
jiems pavojų. Aš tavo šeimos nepažįstu, bet tikiu, kad
jei sužinotų, kad tu gyva, jie pradėtų tavęs ieškoti. Ma­
žiausiai mums dabar reikia įtraukti į pavojų tavo šei­
mą. Alarikas tikrai tuo pasinaudotų.
- Atsiprašau...
- Viskas bus gerai. Ką nors sugalvosime.
Jis atsitraukia nuo manęs, rankomis apglėbia vei­
dą ir pakreipia, kad žiūrėčiau tiesiai jam į nuostabias

163
 J O L I T A PAMEDYTYTE

mėlynas akis. Jis atrodo nusiraminęs, tačiau susirūpi­

nimas ir baimė niekur nedingo išjo veido. Dar iki šiol
nesuprantu, kaip greitai jis gali pakeisti savo emocijas.
Kaipjis jas valdo. Kaip greitai jis gali save suimti į ran­
kas ir susikoncentruoti į įvykius... - Ana, aš suprantu,
ką tu jauti ir ką tau teko išgyventi. Kiekvieną kartą pa­
žvelgęs į tave matau skausmą tavo veide, bet ir tu turi
suprasti mane. Dabar galime pasitikėti tik vienas kitu.
Išliksime gyvi, jei abu blaiviai mąstysime ir veiksime
išvien. Mes turime tik vienas kitą. Tu negali tiesiog
išeiti, nieko nepasakiusi. Aš išsigandau, nes maniau,
kad likau vienas. Maniau, kad praradau tave. Prižadėk
man, kad niekur daugiau taip nedingsi.
- Viljamai, aš noriu tik grįžti namo. Mano tikslas
yra juos pamatyti, apkabinti ir aš nepasiduosiu, kol to
nepasieksiu. Jei manai, kad tai padės man grįžti namo,
tikrai pasistengsiu daryti viską, ką sakysi.
- Man nereikia, kad tu pasistengtum. Man reikia,
kad tu taip darytum, nes menkiausia klaida gali mus
pražudyti ir tada turėsi užmiršti apie grįžimą namo.
Nenoriu, kad kas nors tau nutiktų, mums abiem, -
Viljamas nutyla. Kiekvieną kartą jo artumas mane
trikdo, kaip ir dabar. Jaučiu, kaip kvėpavimas gilėjo ir
toks jo susikoncentravimas, kaip dabar, varo mane iš

164
 ME I L E S ĮKAITĖ

proto. Jis puikiai moka valdyti save, visą šiąbeprotišką

situaciją ir mane.
- Gerai. Darysime taip, kaip tu pasakysi, - atsa­
kau. Jis nusišypso.
- Puiku. Kad ir kaip man patiktų tave tokią ma­
tyti, - jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, - bet
bereikalingai atkreiptum visų dėmesį, vaikščiodama
su šiuo gan gundančiu chalatu, tad leidau sau nupirkti
tau drabužių.
Jaučiu, kaip visa nukaistu. Paimu iš jo maišelį, o jis
išsišiepia.
- Ačiū. Tu labai rūpestingas.
Pasinaudodama proga, atsitraukiu nuo jo ir nusku­
bu į vonią.
Paleidžiu karštą dušo srovę, kad garai apimtų visą
patalpą. Nusimetu chalatą ir, dar akimirką luktelėju­
si, palendu po srove. Leidžiu vandeniui tekėti kūnu ir
bandau nusiraminti. Pastaruoju metu mane smarkiai
valdo emocijos. Šiomis dienomis išgyvenau labai daug
ir įvairiųjausmų. Kaip niekad ilgiuosi namų ir šeimos.
Kaip niekad laikausi įsikibusi į praeitį. Tas noras grįžti
namo begalinis ir nesuvaldomas. Bet, Viljamui pasiro­
džius, viskas painiau. Nežinau, kas vyksta. Aš kentėjau
auksiniame narvelyje, tyliai laukdama stebuklo. Salia

165
 J O L I T A PAMEDYTYTE

turėjau du mylimus ir palaikančius žmones. Gyvenau

ramiai, tyliai ilgėdamasi ir svajodama apie namus. Net
buvau susitaikiusi su ta mintimi, kad esu šalia nepro­
gnozuojamo Alariko ir turiu kęsti jo nuotaikų svyravi­
mus bei smurtą. Dabar esu čia - bėglė. Du emociona­
liai nestabilūs žmonės. Aš nesivaldau, o Viljamas geba
greitai pakeisti nuotaiką ir suimti mus į rankas. Vienu
metu jis leidžia man išsilieti, šaukiam vienas ant kito,
kitu metu mane sustabdo ir nuramina.
Delnu apglėbiu auklės dovanotą kryželį, bandyda­
ma pajausti jį.
Ar aštinkamaipasirinkau?

Išsimaudžiusi ir nusisausinusi plaukus, rankšluos­

čiu apsivynioju kūną. Ranka nuvalau veidrodį, ap­
trauktą garais. Atrodau labai išbalusi. Visai nepanaši
į save. Siekdama kito rankšluosčio, užkliudau stiklinę,
kurioje sudėti dantų šepetėliai. Iš karto pasigirsta gar­
sus stiklo dūžio garsas.
- Po velnių! - pakėlusi galvą į veidrodį, už savęs
pamatau Viljamą susirūpinusiu veidu. - Čia tik stikli­
nė ne vietoje buvo padėta.

166
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Atleisk... - nutyla. - Pasidariau jautrus viso­

kiems garsams. Maniau, kad kas tau nutiko.
Atsisuku j jj. Mus skiria gal trys žingsniai. Nežinau,
kodėl jis taip mane veikia. Jam šaukiant ir isterikuo-
jant, norisi trenkti ir bėgti nuo jo kuo toliau, tačiau
tuo pačiu metu tarsi kažkas mane stabdo, verčia atsi­
sukti j jį ir nusiraminti - sustoti. Kai jis šalia, trau­
kia mane tarsi magnetas. Kiekvieną kartą esant šalia,
kūnu bėgioja virpuliai, pradeda drėkti delnai ir kvė­
pavimas pasidaro gilus. Kiekvieną kartą visi raumenys
tarsi įsitempia. Visos emocijos sukyla.
Jei širdis tiesiog šaukia: „Daryk tai“, tai ir daryk.
Apiepasekmesgalėsigalvoti vėliau.
Staiga prisimenu auklės žodžius. Viljamas akis
nukreipia į grindis ir stovi tarsi suakmenėjęs. Jis taip,
kaip būdinga tik jam, suraukia antakius ir susimąsto.
Aš sukaupusi visą drąsą, prieinu prie jo. Ranka prilie-
čiu skruostą ir kiek pasistiebusi pabučiuoju jį į lūpas.
Atsitraukiu keletą milimetrų nuo jo ir laukiu, tikėda­
masi, kadjis atsakys. Viljamas lieka toliau taip stovėti.
Nepatikliai pažvelgia į mane. Suprantu, kad nieko ne­
bus, ir pasijaučiu didžiausia idiote.
Ir ką tu saugalvoji?..

16/
 J OL I T A PAMEDYTYTE

Pasigailiu dėl tokio kvailo savo elgesio. Atsitraukiu

nuo jo ir nežinodama, kaip pasiteisinti, sukuosi, ke­
tindama rinkti šukes. Jaučiu, kaip Viljamas rankomis
suspaudžia mano ranką ir prisitraukia prie savęs. Jis
priremia mane prie kriauklės. Pradedu visa drebėti.
Viljamas neatitraukia akių nuo manųjų kažką svarsty­
damas. Jis toks gražus ir patrauklus.
Prisipažįstu,... Ašjo geidžiu. Geidžiu Viljamo...
Jo geismą matau akyse. Viljamas suima mane už
kaklo ir įsisiurbia į lūpas. Mūsų kūnai susijungia ir
ritmingai pradeda rangytis. Kvėpavimas darosi vis gi­
lesnis ir greitesnis. Apsivynioju jo liemenį kojomis ir
pasiduodame aistrai...
 Staiga išgirstu garsius vėjo ūžesius. Prasimerkiu.
Už lango jau tamsu. Matyti tik žvaigždžių ir mėnulio
apšviestas dangus bei aukštos bangos. Viljamas stovi
susikišęs rankas j džinsų kišenes ir žiūri j tolį. Įdėmiai
įsižiūrėjusi, pastebiu mėnulio apšviestas jo akis. Jis su­
sirūpinusiu veidu kažką mąsto - tylus ir ramus.
- Viljamai, tau reikia nors truputį numigti.
Jis atsisuka į mane ir linkteli. Atsigula priešais
mane ir žvelgia man į akis lygkažką tyrinėtų. Jo akyse
tarsi žaidžia du spindulėliai, atsispindintys nuo langų.
Nors jaučiu, kad jis atsipalaidavęs, bet iš akių vis ne­
dingsta nerimas. Aš nusišypsau jam.
- Kas tave taip prajuokino?
- Tu, - atsakau. Jis apsimeta nustebęs.
- Nejaugi?
- Pasirodo, ne toks jau tu kietas. - Jo antakiai pa­
kyla į viršų. - Moteris gali išlydyti net ir kiečiausią šir­
dį, - patenkinta sakau. Jis tik nusijuokia.
- Miegok, - paragina jis.
 Viljamas

Ir ką tu saugalvoji...
Ji vilki chalatu, dailiomis kojomis apsivijusi pa-
klodę, saldžiai ir kietai miega. Ji atrodo tokia daili,
gundanti, graži. Seku kiekvieną jos judesį, nužvelgiu
kūno linijas ir klausausi kiekvieno jos įkvėpimo. Po
vakarykštės dienos vis dar liejasi adrenalinas, girdžiu
jos gilų alsavimą, jaučiu kūno prisilietimą, bučinius.
Vienu metu ji gali būti nepakenčiamiausia mergi­
na pasaulyje, isterikė, stipri, drąsi ir akiplėšiška, kitu
metu aš jos jau geidžiu.
Negaliu leisti, kad tai dar kada nutiktų. Ne dabar...
Ne čia... Ir niekada...
Prieinu prie jos. Rankomis perbraukiu per užkri­
tusią ant Anos akių plaukų sruogą. Staigaji prabunda.
Patrina akis ir žvelgia į mane.
- Kelkis, turime važiuoti, - sakau.

170
 MEILES ĮKAITE

- Kur mes važiuosime?

- Pas vieną mano draugą. Jis mums padarė pasus.
Ji greitai atsikelia iš lovos ir pasiima nuo kėdės va­
kar mano pirktus drabužius. Nusisukęs slapta akies
krašteliu stebiu ją besirengiančią. Ana atrodo labai
gražiai. Aptempta palaidinė ir džinsai paryškina jos
dailias kūno linijas, o susivėlę plaukai daro ją dar ža­
vesnę.
Susikaupk... Suimk save/ rankas.
- Negalime gaišti daugiau laiko. Mūsų jau laukia.
Pasiruošusi?
Ji linkteli kiek nustebusi. Bandau elgtis su ja šaltai,
kadji suprastų, jogviskas šia naktimi ir pasibaigs. Pasi­
imu ginklą, patraukiame link lifto. Paspaudžiu iškvie­
timo mygtuką ir pažvelgiu į ją. Abu tylime. Ji rami ir
susimąsčiusi. Šiandien atrodo kur kas geriau: pailsėju­
si, žvali ir atsipalaidavusi.
Mintis išsklaido lifto skambutis, pranešantis, kad
atsidaro durys. Įėjęs į vidų, paspaudžiu pirmo aukšto
mygtuką, ir abu atsisukame į durų pusę. Girdžiu jos
kvėpavimą, o ta tvyranti tyla tiesiog erzina.
- Kas yra, Viljamai? Ką nors ne taip padariau?
- Ne.

171
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Tai kodėl taip keistai elgiesi?

- Kaip?
- Šaltai... Abejingai... Vakar...
- Užmiršk, kas buvo vakar.
Bijau pažvelgti jai į akis. Nedrįstu, todėl nenulei­
džiu akių nuo durų. Galiu išgirsti, kaip stipriai daužo­
si mano širdis, o kvėpavimas darosi vis sunkesnis.
- Užmiršti, sakai?
- Turime būti visada pasiruošę ir susikaupę. No­
riu, kad ir tu būtum susitelkusi. Laiko malonumams
ir jausmams čia negali būti. Tik ne čia ir ne dabar, -
nesusivaldęs atsisuku į ją. Jos veide pamatau liūdesį,
nusivylimą... Liftui atsidarius, išeiname ir ją akimirką
sustabdau, sulaikęs už rankos, o ji atsisukusi žvelgia
abejingai. Mane nustebina toks jos elgesys. Ji turi su­
prasti, kur mes esame įklimpę. Nutaisau kiek griežtes­
nį toną: - Mes turime būti susikaupę, nes kiekviena
mūsų klaida gali kainuoti gyvybę.
- Nejaugi? Tai ką vakarykštė diena tau reiškia?
- Atsiminiau Marijos žodžius, - tai ištarus ji nu­
stebusi pažvelgia į mane. - „Jei širdis tiesiog šaukia:
„Daryk tai“, taip ir daryk. Apie pasekmes galėsi gal­
voti vėliau“, - nutylu akimirką, ieškodamas tinkamų

172
 MEI LES ĮKAITE

žodžių. - Negaliu tiksliai pasakyti, kas nutiko, tačiau

negalėjau susivaldyti. Negaliu būti tau abejingas, bet
kartu negaliu būti ir neatsakingas. Mūsų situacija ne­
pavydėtina. Tu nori grįžto namo - į savo tobulą gyve­
nimą, o aš noriu nubausti Alariką. Jei būsime kartu,
tai tik vienas kitam trukdysime pasiekti savo tikslus.
Taip bus tik geriau tau.
- Aš tavęs kai ko kito klausiau! - Ana suraukia
antakius ir tas užsispyręs, piktas, iškalbingas žvilgsnis
viską pasako geriau už bet kokius žodžius ar veiks­
mus.
Ji net nežadapasiduoti.
- Ne. Ta naktis man nieko nereiškia, - pameluo­
ju. - Tai buvo tik impulsyvus mūsų elgesys.
- Supratau, šefe, - tarsi šlapiu skuduru trenkia
man į veidą.
- Čia ne vieta ironijai, Ana.
Ji pasisuka eiti, o aš žengiu jai iš paskos. Jos greitas
ėjimas ir tylėjimas rodo, kad yra įsiutusi. Nesitikėjau
to. Maniau, kad puls ašaroti ar įrodinėti savo tiesą, bet
ji elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę - šaltai. Sėdame
į mašiną - garsiai trinkteli durelės. Atsisuku į Aną, o
ji žvelgia į tolį. Tyli ir kažką galvoja. Tarsi sustingusi.

173
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Tau viskas gerai?

- O tau tai rūpi?
- Ana... - Ji tyli ir žiūri pro langą. - Man tikrai
nėra lengva.
Įsivyrauja tyla. Pajaučiu, kad tarp mūsų tarsi atsi­
veria bedugnė.
- Dėl nieko nesijaudink, - kiek patylėjusi pažvel­
gia į mane. - Atsiprašau, Viljamai. Tiesiogpasidaviau
emocijoms. Tu teisus. Ne laikas ir ne vieta romantikai
ir jausmams. Taip, aš noriu grįžti namo. Tai yra mano
tikslas. Noriu turėti normalų gyvenimą ir, jei mums
reikia daryti taip, kaip tu sakai, aš taip ir darysiu. Kitos
išeities neturiu nei aš, nei tu.
Linkteliu jai sutikdamas, nors puikiai suprantu,
kad mums likti gyviems ir jai grįžti namo mažai šansų,
bet nenoriu jos dar labiau nuliūdinti. Pasuku raktelį,
užvedu variklį ir išvažiuojame iš kiemo.
- Kur susitiksime su tavo draugu?
- Paplūdimy. Ten renkasi daug žmonių - jauni­
mo. Nenoriu, kad išsiskirtume iš aplinkos. Ten mums
bus saugiau.
- Jis mūsų neišduos?
- Jei Alarikas nespėjo dar su visais susisiekti, ne.

174
 M E I L E S JKAI TE

- O jei spėjo?
Jaučiu, kad ji pradėjo nervintis.
- Jei spėjo, tai arbajis bus prigąsdintas, arbajį seks.
Ji stebi mane, laukdama, kol tęsiu, bet nenoriu jos
gąsdinti, todėl nieko nebesakau.
- Jei mes dirbame kartu, tu turi būti su manimi
atviras. Aš turiu viską žinoti ir būti viskam pasiruo­
šusi.
Po velnių, ji ir vėl teisi.
- Yra daug būdų, kuriuos jis naudoja. Dažniausiai
tai grasinimai, šantažas arba sekimas. Esmė ta, kad
jis puikiai mane pažįsta, kaip ir aš jį. Tai tarsi rusiška
ruletė. Mes dabar rizikuojame. Jis galėjo pasinaudoti
savo ryšiais ir įtakingumu. Gali būti, kad visų mano
draugų, pažįstamų ir artimųjų skambučių yra klauso­
masi. Aš nežinau, kiek toli jis yra pasiryžęs eiti. Alari-
kas nemėgsta išdavikų. Aš jo sūnus, o tu - jo mylima
moteris. Zinai, ką tai reiškia? - klausiamai pažvelgiu
į ją, bet atsakymą ir taip suprantu iš jos akių. Ji viską
puikiai suvokia. - Jei jis mus sugaus, tikrai nepasigai­
lės. Taigi mes turime likti nepastebėti. Turime būti
tarp žmonių, neišsiskirti iš minios ir nekelti chaoso,
todėl mums reikia naujų dokumentų.

175
 J O LI T A PAMEDYTYTĖ

Po kelių minučių įvažiuojame į judresnę gatvę, kur

daug poilsiautojų, kavinių ir parduotuvių. Pastatau
mašiną šalia kavinukės.
- Tai nepanašu į paplūdimį, - taria Ana.
- Toliau važiuosime viešuoju transportu, - pa­
silenkiu iš po sėdynės ištraukti ginklo. - Spėju, kad
dar neteko naudotis ginklu? - paklausiu. Ji papurto
galvą. - Taip ir maniau. Įdėmiai klausyk. Kai bus bū­
tinybė, užtaisykjį štai taip ir tada nusitaikyk. Tik tada
nuspausk gaiduko svirtelę. Labai paprasta.
- Tu neketini man jo duoti? - klausia manęs išpu­
tusi akis. Nesusilaikęs nusijuokiu.
- Taip, ketinu, nes tai būtina. Noriu, kad būtum
saugi, - paėmęs jai už smakro, pasuku taip, kad ji
žiūrėtų man į akis. - Jei pamatysi, kad kažkas į mane
taikosi ar mane sučiupo, bet tavęs niekas nepastebėjo,
prašau, Ana, bėk. Nenoriu, kad tave sugautų.
Ji ironiškai nusijuokia.
- Bėgti? Kur, Viljamai?
Iš kišenės ištraukiu sulankstytą lapelį ir paduodu
jai.
- Čia yra telefono numeris. Jei kas nutiks, susisiek
su šiuo žmogumi ir pasakyk, kad skambini nuo manęs

176
 M E I L E S JKAI TE

arba Marijos. - Ji nustebusi žiūri į mane. - Jis tavimi

pasirūpins.
- Kodėl mes negalime dabar paskambinti ir papra­
šyti pagalbos?
- Todėl, kad aš taip pasakiau, o dabar turime eiti.
Atsidarau mašinos dureles, leisdamas suprasti, kad
kalba baigta. Ji taip pat išlipa iš mašinos. Čiupęs ją už
rankos, prisitraukiu arčiau.
- Noriu, kad būtum šalia.
- Nesuprantu, kodėl mes dabar negalime susisiekti
su tuo žmogumi? - vėl klausia. Turėjau tikėtis, kad ji
taip lengvai nepasiduos.
- Nes jis paskutinis žmogus, į kurį kreipčiausi.
- Bet jei sakai, kad jis man padės, tai padės ir tau.
Kodėl tu toks užsispyręs?
Sustoju kartu sustabdydamas ir Aną.
- Jei aš kreipsiuosi į tą žmogų, tai, spėju, jis viską
padarys, kad mane atkalbėtų nuo planų atkeršyti Ala-
rikui. Galiu lažintis, kad jis jau ketverius sumautus
metus jį stebi ir daro viską, kad galėtų nubausti pagal
įstatymą. Šiuo atveju aš teisingumu ir įstatymais seniai
nusivylęs ir jais netikiu, kitaip mano tėvas jau seniau­
siai būtų uždarytas.

17 7
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Viljamai, tu tikrai neįvykdysi teisingumo. Jis tur­

būt dabar sustiprino apsaugąir prie jo neįmanoma per
kilometrą prieiti nepastebėtam.
- Jis vieną dieną padarys klaidą. Negaiškime dau­
giau laiko, eime, - paraginu.

Paėję kilometrą sustojame prie stotelės. Ten laukia

trys vaikinai su riedlentėmis, dvi šviesiaplaukės jau­
nos merginos, kurios mūvi sportinius šortukus, vilki
trumpas palaidines ir avi sportbačius. Čia pat stovi
ir senolė, apsikrovusi krepšiais. Nors visi atrodo ne­
pavojingi, jaučiu įtampą. Anai taip pat sunkiai sekasi
tramdyti nerimą. Kuo toliau, tuo dažniau ji žvalgosi.
Veidas įsitempęs. Ji tyli. Apsižvalgau aplinkui, ar nie­
ko įtartino nevyksta.
- Nusiramink, - tyliai sušnabždu.
- Negaliu. Mes neriame tiesiai liūtui į nasrus.
- Kitos išeities neturime.
- Turime! - ji parodo lapelį rankoje su užrašytu
telefono numeriu.
- Nepradėk vėl.
- Viljamai, mes rizikuojame savo gyvybėmis, o tu
rodai kvailus principus, kurių mums dabar mažiausiai

178
 MEILES ĮKAITE

reikia, - tyliai šnabžda, nors žinau, kad dabar mielu

noru visu garsu išrėktų, ką galvoja.
- Dar ne laikas. Tai yra atsarginis planas, jei neži­
nosiu, ką daryti.
- Ne laikas? Tai kada bus tas laikas?! Kai gulėsime
sušaudyti griovyje ar būsime sumaitinti aligatoriams?!
- Jei bandai perkalbėti, tai žinok, kad tau neiš­
degs, - atkertu, ir ji nepatenkinta atsidūsta.
- Kas tas žmogus?
Niekojai neatsakau.
- Po velnių, ir tai nutylėsi?!
Visų akys nukrypsta į ją, o ji nekreipdama dėme­
siopiktai žiūri j mane ir laukia, kada atsakysiu. Jaučiu,
kadji nepasiduos...
- Mano motinos meilužis.
 Išlipę iš autobuso, patraukiame link paplūdimio.
Kaip ir tikėjausi, paplūdimyje yra nemažai žmonių.
Grupelė vaikinų žaidžia paplūdimio tinklinį, porelė
bėgioja, kai kas plaukioja banglentėmis ar šiaip poil­
siauja išsidrėbę ant gultų. Nieko įtartino nematyti.
- Dar ne vėlu rinktis kitą variantą, - jos akyse ma­
tau baimę.
- Rinksimės tada, kai nebus kitos išeities.
- Gali tos išeities ir nebūti, jei mus dabar pričiups!
Kodėl tu toks užsispyręs?
- Aš nesu užsispyręs, Ana. Tam žmogui esu daug
negerų dalykų pridaręs.
- Nesuprantu. Kodėl aš tuomet turėčiau į jį kreip­
tis?
- Nes jis bus tavo paskutinioji viltis grįžti namo.
Šiuo metu galbūt tai vienintelis žmogus, kuriuo pa­
sitikiu, ir žinau, kad jis neišduos. Jis pasistengs, kad

180
 M E I L Ė S JK A 1T Ė

nepakliūtum Alarikui į rankas, o dabar ieškok šviesia-

plaukio smulkaus sudėjimo vaikino, vilkinčio mėly­
nus marškinėlius.
Abu dairomės į visas puses.
- Ar ne jis? - pirštu rodo j vaikiną, stoviną šalia
baro.
- Taip. Eik pasižiūrėti banglenčių, kurias parda­
vinėja tas vaikinas, - rodau jai į prekiaujantį vaikiną
už kelių dešimčių metrų nuo mūsų. - Apsimesk, kad
domiesi. Paklausinėk ko nors ir kartu stebėk, kas vyks­
ta aplinkui. Jei pastebėsi ką nors, kas sukels įtarimų,
apsisuk ir eik į mašiną. - Jai į delną įdedu mašinos
raktelius. - Ir susisiek tuo numeriu, kurį tau įdaviau.
- O kaip tu?
- Aš tave stebėsiu. Jei pamatysiu, kad eini priešinga
kryptimi, žinosiu, kad laikas sprukti. Aš tave susira­
siu, - pameluoju jai.
- Gerai.
Aš pasisuku eiti link draugo, o Ana į kitą pusę, link
vaikino, pardavinėjančio banglentes. Einu nesigrę-
/,iodamas į Aną. Nenoriu, kad kas atkreiptų dėmesį į
mane ir juolab į ją.

181
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

- Viljamai, sveikas! - plačiai šypsodamas ir tiesda­

mas rankas mane pasitinka Filipas.
- Sveikas, bičiuli, - atsakau jam tuo pačiu ir apka­
binęs rankomis paplekšnoju per nugarą.
- Kaip išsilaikęs, brolau?
- Gerai. O tu?
- Puikiai! Gal nori išgerti? - siūlo tiesdamas skar­
dinę alaus.
- Ne, šį kartą atsisakysiu.
Pasisuku taip, kad matyčiau Aną. Ji stovi prie pre­
kystalio ir dairosi vis užmesdama akį į mane.
- Praėjo ketveri metai, o tu visai nepasikeitei.
- Nuvyliau?
- Tikrai ne! Ilgiuosi senų laikų. Dažnai juos prisi­
menu - tuos nerūpestingus mūsų metus.
- Sutinku.
Mane užlieja nostalgija. Filipas man visada buvo
tarsi brolis. Man išvykus, visąlaiką palaikėme ryšį. Ke­
letą kartų jis lankėsi pas mane Europoje. Kaip visada,
jis buvo kupinas entuziazmo, nestokojo geros nuotai­
kos ir energijos, visada mane palaikydavo ir, žinoma,

182
 MEILES ĮKAITE

jei kur įsiveldavome, mus tekdavo kartu traukti iš bė­

dos. Mus vienijo panašūs pomėgiai - automobilių ir
motociklų sportas. Filipas gyveno varganame rajone.
Jis turėjo savogaražą, kur praleisdavome didžiąjąlaiko
dalį perdarydami mašinas. Visur būdavome kartu -
vakarėliuose, abu įsiveldavome į konfliktus su gaujo­
mis ir leisdavome laiką su merginomis. Filipą mėgo ir
mano mama, bet to nepasakyčiau apie Alariką.
- Na, tai pasakok, kur įklimpai.
- Ką turi omeny? - bandau apsimesti nieko nesu­
prantantis.
- Neapsimetinėk... - nusijuokia. - Aš tave puikiai
pažįstu, Viljamai. Mes draugai nuo mokyklos laikų, -
primena man, lyg būčiau užmiršęs. - Na, ir manau,
kad tau ne be reikalo reikalingi šie dokumentai, - jis
padeda juos ant baro ir paslenka man, kad pasiim­
čiau. - Taip pat tavo tėvo vyrai buvo apsilankę pas
mane.
Vis dėlto nuojauta manęs neapgauna.
- Jie nieko tau nepadarė?
- Dėl manęs nesijaudink. Gali manimi pasitikėti,
Viljamai, - Filipo nuotaika pasikeičia. Jo veidas pasi­
daro rimtas ir susimąstęs. - Tai dėl šios merginos? -
akis nukreipia į vieną iš dokumentų.

183
 J O LI T A PAMEDYTYTĖ

- Yra daugiau priežasčių, kodėl visa tai vyksta. -

Filipas tyli ir laukia, kada daugiau jam papasakosiu. -
Jis iš manęs kai ką brangaus atėmė, o ši mergina yra tik
priemonė jam atkeršyti.
- Ji tavo tėvo moteris? - Aš tyliu. - O ji daili.
- Ne tik daili, bet ir tikra isterikė, - bandau išsi­
sukinėti.
- Manau, kad ji tau reiškia kur kas daugiau, - nu­
sišypso.
- Kodėl toks įsitikinęs?
- Sunku tokiamveideliui likti abejingam. - Gurkš­
teli gėrimo. - Be to, tu mėgsti veikti vienas.
Nusijuokiu. Reikia pripažinti, jis mane pažįsta
kaip nuluptą.
- Nejaugi esu toks nuspėjamas? Reikės pasitaisy­
ti, - bandau juokauti, bet draugo veide vis nedingsta
nerimas.
- Viljamai, nežinau, kas nutiko, bet nutuokiu, kad
tu man kažko nepasakoji. Galiu tik įtarti, kad tai, kas
vyksta, yra labai rimta. Mes abu žinome, kad geriau
nesivelti į konfliktą su tavo tėvu. Gal geriau susitaikyk
ir parvežk jam merginą? Nenoriu, brolau, kad tau kas
nutiktų.
- Bet tai, ką jis padarė...

184
 M E I L E S JKAI TE

- Viljamai, ar verta pyktis su Alariku? Žinai, kuo

viskas baigsis.
- Jis nužudė mano motiną.
Filipo veidas akimirksniu persimaino. Jam mano
mama buvo labai artima. Kai jo mama žuvo autoa­
varijoje, mano mama padėjo jam ir jo tėvui atsitiesti
bendraudama, suteikdama finansinę paramą. Jos dėka
Filipas galėjo baigti universitetą Niujorke.
- Užjaučiu, Viljamai. Tuomet puikiai suprantu ta­
ve. Ką darysi su ta mergina?
- Ji yra tik dar viena Alariko auka. Dar nežinau
kaip, bet padėsiu jai grįžti namo.
- Aš girdėjau apie šią merginą. Visi tik ir kalba,
kaip ji apsuko galvelę tavo tėvui. Ją medžioja ir Ala­
riko priešai, kad galėtų jam atkeršyti. Deja, Alarikas
nekvailas. Jis saugojo šią merginą nuo svetimų akių.
Niekas nežino, kaip ji atrodo. Tačiau, mielas mano
drauge, ar tu supranti, į ką įsivėlei? Nejaugi tu toks
naivus ir manai, kad ją lengvai parveši namo?
- Žinau, į ką įsivėliau. Žinau ir tai, kokioje bevil­
tiškoje situacijoje esu. Neleisiu, kadjis toliau skriaustų
Aną.
- Jūs žaidžiate su mirtimi.
- Žinau.

185
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Pažvelgiu j prekystalio pusę, o ten Anos nėra. Ap­

sidairau, bet niekur jos nerandu. Apima bloga nuojau­
ta...
- Kas yra, Viljamai? - sunerimsta Filipas.
- Turiu sprukti iš čia.
Atsistoju nuo baro kėdės, pasus susikišu į kišenę.
- Kas vyksta? - dar bando klausti. Apkabinu jj ir
tyliai šnabždu j ausį:
- Ačiū tau, kad padėjai, Filipai. Lieku skolingas,
bet dabar bėk.
Paleidžiu jį. Jis visas išbąla. Pradedu eiti atbulomis.
Staiga pajaučiu, kad iš nugaros mane kažkas pastu­
mia, o aš krintu ant žemės. Tuo pačiu metu pasigirsta
šūviai ir stiklinių dūžiai. Sukės nuo baro pasipila ant
smėlio. Aplinkui žmonės klykia ir bėga į visas puses.
Kyla sumaištis. Saliapamatau gulintį Filipą atmerkto­
mis akimis. Aplinkjį kraujo klanas. Viskas vyksta tarsi
sulėtintame filme. Iš baro kampo pamatau atbėgan­
čius vyrus - tėvo vyrus.
- Traukis!!! - už nugaros išgirstu balsą. Anos bal­
są... Ji išsitraukia ginklą ir nusitaikiusi šauna keletą
kartų. Kai vyrai pradeda bėgti, bandydami pasislėpti
už baro, čiumpu Anos ranką ir stojuosi bėgti, įsilieja-

186
 M E I L E S JK A I T Ė

me į isterijos užvaldytų žmonių minią. Dar spėju pa­

matyti, kaip vyrai bando mus vytis.
- Bėk, Ana! Greičiau! Nesigręžiok!!! - raginu.
Girdėti policijos ir greitosios sirenos, bet mašinų dar
nematyti. Skamba tik žmonių riksmai ir šūviai. Kyla
didelis sambrūzdis. Žmonės stumdosi, grūdasi, ban­
dydami bėgti kuo toliau. Staiga pajaučiu smūgį į koją.
Perveria nežmoniškas skausmas. Krintu ant žemės,
paleidžiu Anos ranką ir čiumpu sau už kojos. Patrau­
kiu ranką. Ji - kruvina.
Tai buvo ne smūgis, osuvis, velniaigriebtų! Kai pa­
keliu galvą, Anos nebematau. Tik daug nepažįstamų
ir pakvaišusių veidų...
- Ana! Ana!
Už kampo pamatau besidairantį Aliasą - tėvo pa­
tikėtinį. Kylu nuo žemės ir vėl krintu nuo geliančio
skausmo. Suimk save į rankas... Vėl bandau pakilti
nuo žemės. Sį kartą pavyksta ir bėgu... bėgu...
 Ana

Kurjis?!
- Viljamai! - šaukiu ir dairausi j visas puses, bet
niekur jo nematau, tik begalę žmonių ir tolumoje va­
žiuojančias policijos mašinas. Atrodo, kad tuoj širdis
ištrūks iš krūtinės. Baimė tarsi sukausto mane visą.
Jaučiu, kaip plaučiuose vis trūksta oro, dūstu. Staiga
už nugaros pajaučiu vyrišką ranką, suėmusią maniš­
kę. - Viljamai? - atsisuku, bet priešais pamatau besi­
šypsantį Aliasą.
- Sveika, gražuole. Kažkam laikas namo... - ban­
dau ištrūkti, bet jis taip skaudžiai suima mano alkūnę,
kad pasiduodu. - Nekrėsk čia cirkų, mažule, nes ki­
taip labai pasigailėsi.
- Manau, kad blogiau vis tiek nebus.
- Tu teisi. Ponas įsiutęs. Manau, kad šį kartą tikrai
tavęs nepaglostys.

188
 ME I L E S ĮKAITE

Nuo jo burnos dvoko mane visada supykina. Alia-

sas niekada man nepatiko. Visadapadlaižiaudavo Ala-
rikui, atlikdavo visus pavedimus. Amžinai susiraukęs,
bauginančiomis rudomis akimis, apžėlęs, mokėdavo
mane įgąsdinti. Jis visada į mane žiūrėjo įtariai. Kaip
ir dabar... Aliaso visada bijojau. Jis net žiauresnis už
Alariką. Aliasas priverčia mane eiti šalia, tvirtai laiky­
damas už rankos.
- Kur jis? - pažvelgia į mane, suraukęs antakius,
lygnesuprastų mano klausimo. Aš Aliasui žvelgiu tie­
siai į akis, norėdama parodyti, kad visai jo nebijau.
-Kas?
- Alarikas.
- Tavęs laukia namie, - patenkintas sako ir nusi­
šypso.
- O Viljamas? - jaučiu, kaip, tariant jo vardą,
mano balsas suvirpa.
- Jo ieško, - trumpai atsako jis.
Išgirdus atsakymą man iškart palengvėja.
Jis saugus. Turiu ką nors daryti.Jei dabar nepabėg­
siu, tai visam laikui turėsiu užmiršti namus ir laisvę.
Skausmas nugelia gerklę. Išsitraukiu ginklą iš už
nugaros prisegto prie diržo ir Aliasui nematant nusi­
taikau ir pėdą.

189
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Prašau, kad tikpavyktų....

Paspaudžiu gaiduko svirtelę. Jis paleidžia mano
ranką ir krinta ant žemės.
- Geriau mirsiu, nei grįšiu į tuos namus!
Spiriu jam į pilvą ir sukuosi bėgti...
- Tu maža kalė!!! - spėju išgirsti.
Bėgu kiek tik kojos neša. Akyse regiu Viljamą, jo
draugą kraujo klane... Vis girdžiu žmonių klyksmus ir
šūvius. Jaučiu stiprius ir greitus širdies dūžius. Iš vie­
nos siauros gatvelės atsirandu kitoje. Tarsi įstringu la­
birinte. Vienodi septynių aukštų namai, kuriuos skiria
dviejų metrų pločio gatvelės. Pakėlusi galvą, regiu tik
išdžiaustytus skalbinius ir nematau nė vieno žmogaus.
Suprantu, kad esu pavojingame Rio de Zaneiro rajo­
ne, apie kurį pasakojo auklė. Tai rajonas, kur dingsta
žmonės, kuriame nusikaltimų skaičius viršija daugiau
nei pusę visų Rio de Zaneire įvykdomų nusikaltimų.
Aplinkui mirtina tyla. Atrodo, kad visa amžinybė pra­
ėjo nuo šūvių paplūdimyje. Visą amžinybę bėgu, kol
galiausiai pritrūksta oro. Įbėgu į dar vieną siaurą ga­
tvelę ir pasuku už kampo.
Pasiklydau. Nebežinau, kur esu.
- Man jau gana. Pasiduodu.

190
 M E I L Ė S JKAI T Ė

Atsiremiu į sieną, užsimerkiu ir atsisėdu ant žemės.

Bandau atgauti kvapą, ieškoti gražių prisiminimų, kad
bent akimirką nusiraminčiau ir pailsėčiau. Prieš akis
išnyra besišypsanti mama - jos gražios mėlynos akys,
apsuptos neryškiomis raukšlėmis, tiesiogspinduliuoja
džiaugsmu.
Nėra situacijos be išeities, - prisimenu mamos žo­
džius. - Visada bus išeitis, tik nenustok ieškoti.
Prasimerkiu ir akimirką sutrinku. Čia nedidelė
aikštė, kurios viduryje stovi bažnyčia. Aplinkui nė gy­
vos dvasios, tik skraido gal tuzinas balandžių. Priete­
ma šiąvietą daro mistišką ir kartu baugią. Apsidairau,
norėdama įsitikinti, ar čia tikrai nieko nėra. Atsistoju
nuo žemės ir prieinu prie bažnyčios durų. Kiek suabe­
jojusi, galiausiai jas atidarau.
Viduje nieko nėra. Girdžiu tik balandžių ūbavimą.
Prabangios šviesios spalvos ir puošnios skulptūros su­
teikia šiai bažnyčiai išskirtinumo. Puošybos detalės,
prabangios ir kontrastingos medžiagos (įvairių spalvų
marmuras, smiltainis, auksuotos detalės) rodo, kad
tai baroko stiliaus bažnyčia. Vyraujanti prabanga už­
gniaužia kvapą. Apsidairiusi pamatau altorių. Jis visas
apšviestas raudonais besileidžiančios saulės spindu-

191
 J O LI T A PAMEDYTYTE

liais, sklindančiais pro didelius smailėjančius langus.

Atsisėdu ant suolo ir nukreipiu žvilgsnį į paveiksląvirš
altoriaus - Švenčiausios Mergelės Marijos su kūdikiu
paveikslą. Užsimerkiu ir matau žmones paklaikusio­
mis akimis, vaikiną kraujo klane, Viljamą... Vis girdžiu
riksmus, šūvius, stiklinių dūžius...
- Atleisk man... - tarsi kas sugniaužia gerklę.
Skruostu jaučiu riedančias karštas ašaras... - Visa tai
per mane. Esu tokia sutrikusi ir sumišusi. Man skau­
da kiekvieną kūno dalį. Matau baisius vaizdus... Tarsi
jaučiu visų Alariko nužudytų žmonių mirtį, skausmą.
Regiu jų veidus, iškreiptus baimės. Aš jau daugiau ne­
begaliu taip gyventi. Nebenoriu. Ką man daryti?
Staiga prisimenu Viljamo duotą raštelį su telefono
numeriu. Įkišu ranką į galinę kelnių kišenę, tačiau raš­
telio ten nebėra.
Spėju, būsiu kažkurpametusi...

Nežinau, kur esu, bet neimu to į galvą. Mintys pa­

drikos. Siauros gatvelės įsuko mane į nesibaigiančią
karuselę - paklydau. Jau gana tamsu. Gatveles apšvie­
čia blankios šviesos, sklindančios nuo lempų ant sie-

192
 MEILĖS įKAITE

nų. Kartkartėmis lojantys šunys, krebždesys ar sušmė­

žavęs šešėlis vis sustabdo mane apsidairyti ar pasislėpti
už išsikišusios arkos ar konteinerio, kad įsitikinčiau,
jog esu viena. Bandau mintis sudėlioti į savas vietas,
bet niekaip neišeina. Jaučiuosi stebima tūkstančių
akių, kurios lyglaukia, kol kas nutiks, ovyraujanti tyla
augina dar didesnę baimę.
Prieš akis vėl išvystu Viljamo draugą kraujo klane,
girdžiu netolygų ir garsų savo kvėpavimą, susiliejusį
su žmonių riksmais per susišaudymą. Staiga išgirstu
silpną garsą, kuris priverčia galvąpakelti į viršų. Paste­
biu, kaip iš kelių metrų aukščio man virš galvos krin­
ta vazonas su gėle. Vos spėju pasitraukti į šalį, šukės
pabyra ant tako, keldamos didelį triukšmą. Pažvelgiu
į ketvirtame aukšte atidarytą langą, pamatau katiną,
susirangiusį ant palangės. Staiga mane išblaško gar­
sas - lyg kas langą uždarytų, bet apsidairiusi nieko
nepastebiu.
Jaučiu, kad jėgos pradeda sekti. Skauda visus rau­
menis. Aš pavargusi, išsekusi... Nenustoju verkti. Ga­
liausiai atsiduriu akligatvyje, kuris baigiasi didele vieli­
ne tvora, juosiančia uostą. Atsiremiu į sieną ir atsisėdu
ant žemės. Aplinkui tamsu. Šviesos sklinda tik iš uos­
to pusės. Užsimerkiu ir bandau kiek nusnūsti.

193
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Ar ją radai? - išgirstu vyro balsą, kuris priverčia

mane atsisukti atgal ir atsistoti.
- Ne!
Visa sustingstu. Nustoju kvėpuoti, bijodama, kad
jie gali mane išgirsti. Už kampo išgirstu lojančius šu­
nis ir artėjančius vyrus. Staiga pajaučiu, kaip kažkas
čiumpa man už rankos ir, užėmęs burną, nusitempia į
aklinai tamsią gatvelę už poros žingsnių ir savo svoriu
mane prispaudžia prie sienos taip, kad stovime vienas
priešais kitą. Jaučiu, kaip visas mano kūnas pradeda
virpėti, o širdis daužosi lyg plaktukas. Negaliu jo ma­
tyti. Jaučiu tik jo kvėpavimą. Skausmas ir baimė vėl
suspaudžia krūtinę, o akyse jaučiu besitvenkiančias
ašaras. Neturiu jėgų priešintis, šaukti.
- Turbūt turi gerą angelą sargą, kad jis vis atveda
pas mane...
 Viljamas

Ji žvelgia j mane siaubo kupinomis akimis. Jaučiu,

kaip dreba...
- Turbūt turi gerą angelą sargą, kad jis vis atveda
pas mane, - ištariu ir jaučiu, kaip akimirksniu ji atsi­
palaiduoja. Jos akyse išvystu palengvėjimą ir džiaugs­
mą. Aš paleidžiu jos burną. Ji apglėbia mane, suspau­
džia kaklą ir įsisiurbia man į lūpas. Nesusivaldau ir aš.
Jos švelnios lūpos tuoj pat įsuka mane į šią karuselę.
Jaučiu, kaip po kelių valandų įtampos, nerimo ir stre­
so pamažu kūnas atsipalaiduoja. Palengvėjimas už­
plūsta akimirksniu. Tarsi toną sveriantis akmuo būtų
nuriedėjęs nuo manęs. Atsitraukiu nuo jos... - Aš jau
maniau, kad tavęs netekau...
- Nedaug trūko... - apdovanoja mane plačia ir ža­
via šypsena. Aš pabučiuoju jai į kaktą ir apkabinu.
- Tu net neįsivaizduoji, ką patyriau per tas kelias
valandas... Atrodė, kad skausmas plėšo mane į tūks-

195
 J O L I T A P A M E D Y T Y f'E

tančius dalių, kai maniau, kad tavęs nėra, įsivaizduo­

damas, kąjis gali tau padaryti, Ana.
Jaučiu, kaip tas skausmas vėl sugrįžta prisiminus,
ką teko išgyventi pastarąsias valandas. Akimirkomis
atrodė, kad nedaug trūksta iki beprotybės. Tos va­
landos slinko tarsi amžinybė, kurią kaustė skausmas,
chaosas mano galvoje, baimė. Tarsi būčiau įkritęs į
pragarą... Blaškiausi po gatveles, ieškodamas jos. Bu­
vau puolęs į isteriją.
- Aš čia, su tavimi. - Ji atsitraukia nuo manęs. -
Viljamai, - ji atsidūsta ir pažvelgia liūdnomis aki­
mis. - Aš taip pavargau...
Ji numeta į šalį ginklą ir pravirksta. Apkabinu ją.
Jaučiu, kad ji visa dreba. Jaučiu jos bejėgiškumą ir pa­
sidavimą.
- Viskas bus gerai, Ana...
- Nebus, Viljamai. Mačiau, kaip nušovė tavo
draugą! Leidau, kadjį nušautų. Nužudžiau tavo drau­
gą! - Ji puola į paniką. Rankomis apglėbiu Anos pe­
čius ir prisitraukiu ją taip, kad stovėtume vienas prie­
šais kitą.
- Tu nieko nenužudei, Ana. Tu išgelbėjai man
gyvybę, - bandau raminti. - Tu išgelbėjai man gyvy­
bę, - pakartoju.

196
 MEILĖS ĮKAITE

- Žinau! - ji nurimsta, pažvelgia paburkusiomis

nuo ašarų akimis. - Aš pavargau... Nebegaliu...
- Aš ką tik netekau draugo. Tas kelias valandas
klajojau gatvėse, manydamas, kad tavęs nėra, arba įsi­
vaizduodamas, kaip tave Alarikas skriaudžia, girdėda­
mas tavo pagalbos šauksmą. Žinau, ką tau teko iškęsti.
Mes abu esame pavargę.
Staiga pasigirsta vyrų balsai:
- Aš einu į tą pusę!!!
- Gerai.
- Ana, teks dar truputį pasistengti. Suimk save į
rankas. Pasistenk dėl mūsų abiejų, - bandau ją įkvėp­
ti. Paimu jos ranką ir einame link tvoros. Suneriu
pirštus ir ištiesiu rankas prie tvoros. - Lipk... - tyliai
paliepiu Anai.
- Aš tokia pavargusi...
- Pasistenk truputį.
Ji padeda koją ant mano sunertų pirštų ir pašokusi
stveria tvoros viršų. Kilsteliu labiau, kol galiausiai visa
persiverčia į kitą tvoros pusę ir nušoka žemyn.
- Jie čia! - pasigirsta vieno iš vyrų balsas ir jie pa­
sileidžia bėgti link mūsų. Jaučiu, kaip mano širdis pra­
deda plakti lygpamišusi, o kūnas reaguoja į adrenaliną
ir pradeda drebėti.

197
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Greičiau, Viljamai! - šaukia Ana.

Paimu Anos numestą ginklą ir nusitaikęs šaunu į
spyną. Atidaręs vartus, čiumpu Anos ranką ir bėgame
link uosto. Pasigirsta šūviai, bet į mus nepataiko.
- Viljamai, stok! - išgirstu vieno iš vyrų balsą.
- Bėk čia, Ana! - stumteliu ją į kairę pusę.
Kaip tik tuo metu išgirstu šūvį ir abu krintame ant
žemės. Kulka prašvilpia man pro ausis.
- Ana, greičiau! Kelkis!
Abu kylame nuo žemės ir pasileidžiame bėgti link
tilto, po kuriuo plaukia laivai. Jaučiu, kaip Anos tem­
pas vis lėtėja.
- Aš nebegaliu! - uždususi šaukia.
- Gali! - rėkiu. Pasigirsta dar keletas šūvių, kulkos
pralekia man pro pat galvą. Laiptais bėgame ant žibin­
tais nušviesto tilto. Staiga išgirstu signalą laivo, kurį
spėju pamatyti pro tilto turėklus.
- Paskubėk, Ana! - užbėgę į viršų, pasiekiame
tilto vidurį. Girdžiu vyrų balsus. - Jie jau čia. - Ana
uždususi įsiremia į tilto turėklus. - Jie jau greitai bus
čia, Ana! - uždusęs vos ištariu. Laivas jau buvo įpusė­
jęs plaukti po tiltu. Perlipęs turėklus, padedu tą patį
padaryti Anai.
- Tu tuo tikras? - kiek abejodama klausia.

198
 M E I LĖ S (KAITĖ

- Turi geresnių minčių? - klausiu, bet pajaučiu,

kaip Anos ranka sugniaužia manąją.
-Ne.
Abu šokame žemyn.
Krintame ant laivo denio. Apsiverčiu ant nugaros
ir matau, kaip tiltas ir Alariko vyrai tolsta.
- Mums pavyko... - tyliai sakau. Kurj laiką guli­
me ant denio, tylime ir stebime ryškiai spindinčias
žvaigždes. Pažvelgiu j Aną. Ji ramiai ir susikaupusi
stebi dangų. Veide atsispindi begalinis nuovargis, bet
kartu - palengvėjimas ir džiaugsmas. Paimujos ranką,
suspaudžiu ir žvilgsnį nukreipiu j dangų. Jaučiu visą
kūną kaustantį nuovargį, bet akys nenori užsimerkti.
- Ar mes kada nors ištrūksime iš šio gyvenimo? -
jos klausimas kupinas liūdesio ir vilties.
Staiga per Grįžulo Ratus perskrieja ryški krintanti
žvaigždė ir po akimirkos užgęsta. Reginys nepakarto­
jamas. Pažvelgiame vienas į kitą.
- Priimkim tai kaip ženklą.
- Nepasiduosim? - tyliai klausiaji.
- Nori ištrūkti iš čia?
- Trokštu grįžti namo, į savo ankstesnį gyveni­
mą, - jos atsakymas nuskamba labai nuoširdžiai.
Mes neturime kitos išeities.

199
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Tada kovosim, Ana.

Atsistoju, ištiesiu Anai ranką ir pastatau ją ant
kojų. Ji mane apkabina ir stipriai suspaudžia.
- Daugiau niekur nedink, - tyliai šnabžda į ausį. -
Be tavęs, aš čia nieko neturiu.
Atsitraukiu ir Anos veide išvystu ašaras. Švelniai
jas nuvalau.
- Niekur nedingsiu, pažadu.
Staiga jos veidas tarsi ištįsta, lygpamačius ką siau­
bingo.
- Kas yra? - ji pakelia ranką, kuri ištepta krauju.
Prieinaprie manęs ir nuvelka man striukę. - Auuu... -
staiga pajaučiu dirginantį skausmą petyje. - Vis dėlto
neprašovė.

- Kas bus toliau? - paklausė petį sutvarsčiusi

mano suplėšytais marškinėliais.
- Susirasime taksi ir važiuosime iki viešbučio. Ap­
sistosime ten vieną, o gal ir dvi naktis. Turime pailsėti.
- Gal jau pasinaudosime tuo atsarginiu tavo pla­
nu?
- Pažiūrėsim.
 -r 8 '

Ana

Sustojame prie man nežinomo viešbučio. Iš pažiū­

ros jis atrodo labai prabangus: paauksuotos arkos, sti­
klinės durys j vestibiulį. Greta auga nematyti augalai,
link įėjimo nutiestas raudonas kilimas. Tuoj pat priei­
na durininkas ir atidaro mašinos duris.
- Labas vakaras, panele.
Aš nusišypsau ir linkteliu. Nepastebiu, kada Vilja­
mas atsiduria šalia.
- Ponia, - šiurkščiai priduria Viljamas, nutaisęs
nepatenkintą veidą, ir apkabina mane per liemenį.
- Atsiprašau, ponia. Nenorėjau įžeisti, - taria ir
pasišalina susierzinęs durininkas.
- Nuo kada aš ponia? - akimirką nustembu.
- Pase esi Marija Beluči.
- Na, ir kas? - dar vis nesuprantu, ką jis nori tuo
pasakyti.

201
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Aš esu Tomas Belučis, - paduoda man pasą. -

Tai reiškia, jog esame vedę, kad niekam nekiltų papil­
domų klausimų ar minčių. Kuo mažiau krisimvisiems
į akis, tuo mums bus saugiau.
- Mmm... Papildomų minčių? - pasitikslinu, ne­
slėpdama ironijos.
- Man mažiausiai reikia, kad kas nors tave mergin-
tų.
- Bijai, kad pabėgsiu su kitu? - erzinu. Jis piktai į
mane pažvelgia.
- Aš nebijau. Kaip ir sakiau - niekas nesikeičia.
Šiuo metu negalime pasiduoti jausmams.
- Sakai, kad negalime dabar pasiduoti jausmams, -
sustoju prieš įėjimą. - Tai ką reiškia tie nuklydimai?
- Nežinau, - susirūpinęs atsako. Nujaučiu, kad
jis pradeda abejoti savimi ir tuo, ką iš tikrųjų gali man
jausti. - Ir tai man nepatinka, - jis susiraukia. - Tie­
siogdabar palikime taip, kaip yra. Laikas viskąparodys.
Suprantu jį ir daugiau nekamantinėju, nors viduje
po truputį švenčiu savo pergalę, nes nujaučiu, kad aš
jam tampu vis svarbesnė.
Kas dabar bus?As noriugrįžti namo, / Lietuvą. Esu
čia, nes kovoju uz laisvę. O širdis šioje man svetimoje
šalyje.Jis nepasiduos, kolnebusįvykdyta bausmė uz mo-

202
 M E I L E S JK A I T Ė

tinos mirtį. Taigali užsitęsti metų metus. Ko ašnoriu?

Už ką man kovoti: kartu sujuo už tai, kad Alarikas
būtų nubaustas, ar už namus?
- Kad ir ką dabar galvoji, nustok, - Viljamas aki­
mis narsto mane, lygskaitytų mano mintis. Jis žvelgia
į mane sunerimęs, lyg spręstume šį klausimą dabar ir
reiktų rinktis tarp mylimojo ir namų.
- Aš esupernelygpavargusi, kad galėčiau galvoti, -
pameluoju.
- Nereikia man meluoti, Ana. Tu nemoki to dary­
ti. Tavo veidas viską išduoda, - jis nudelbia akis į savo
rankas, kurias trynė vieną į kitą. - Kad ir kas nutiks,
laikas viską sudėlios taip, kaip turi būti. Neprivalai da­
bar pasirinkti. Šiuo metu mums reikia pailsėti ir susi­
koncentruoti.
Jis pasitraukia man iš kelio ir leidžia suprasti, kad
eičiau pirma. Įžengiame į didžiulį paauksuotą holą. Jo
lubos turbūt penkių metrų aukščio. Jas puošia gražūs
angeliukai. Visur tviska prabanga ir švara.
- Ar mes čia būsime saugūs, turint omeny, kad
tavo tėvas turi ryšių? - tyliai jam šnabždu į ausį. Jis
nusišypso.
- Kiekjis turi ryšių, tiek turi ir priešų. Sis viešbutis
priklauso Ramiresui Guiresui. Jis toks pat įtakingas,

203
 J O LI T A PAMEDYTYTE

kaip Alarikas, bet ir vienas iš tų žmonių, kurie nepa­

kenčia mano tėvo. Jei Alarikas ar jo vyrai pasirodytų
čia, visi Ramireso vyrai sukiltų. Nemanau, kad Alari­
kas toks protingas, jog manytų, kad galiu rizikuoti ir
čia rodytis.
- Pala pala... Rizikuoti ir čia rodytis?
- Nei Ramiresas, nei jo vyrai neatpažins manęs.
Aš jau kelerius metus nesirodžiau viešumoje. Jei ir kils
įtarimų, mes esame Belučių šeima, o dabar einam.
Patraukiame link registratūros, kur stovi daili ra­
finuota moteris. Jai apie 30 metų. Vilki juodą kostiu­
mėlį, plaukus susisukusi aukštai į kuodą ir, žinoma,
tamsaus gymio. Ji mus pasitinka su plačia šypsena ir
kaipmat nužiūri Viljamą.
- Norėtume kambario dviem naktims.
Ji tuoj pat pasižiūri į kompiuterį, o Viljamas pa­
duoda jai dokumentą.
- Ar jums tiks 605 kambarys 14 aukšte, pone Be-
luči?
- Kuo puikiausiai.
- Atsiskaitysite kortele ar grynaisiais?
- Grynaisiais.
- Ko nors dar pageidaujate?

204
 MEILES jKAITE

- Vakarienės į apartamentus, - taria kiek patylė­

jęs. - Gal ko norėsi, mieloji?
- Taip. - Man šis žaidimas patinka. - Norėsiu
šampano ir šviežiųbraškių, - nusišypsau administrato­
rei ir, nesusilaikiusi dėl įkyraus merginos spoksojimo į
Viljamą, pakšteliujamį lūpas. Registratūros darbuoto­
jakaipmat sutrinka, o Viljamas atsako plačia šypsena.
- Na, tuomet dar norėsime šampano ir šviežių
braškių, - pakartojajis. Pasiėmę dokumentus, patrau­
kiame link lifto, kur mūsų jau laukia vaikinas. Jis ati­
daręs lifto duris įeina kartu į vidų ir nuspaudžia reikia­
mo aukšto mygtuką. - Ką tu ten išdarinėjai?
- Apie ką kalbi? - bandau apsimesti nieko nenu­
tuokianti, bet šypsena mane išduoda.
- Apie merginą ir tą bučinį, - nusišypso.
- Tu esi mano vyras, o aš pavydi žmona, - nusi­
juokiu. - Nemėgstu, kai mano vyrą moterys akimis
nurenginėja.
Viljamas papurto galvą ir prunkšteli. Galvą pare-
miu į jo petį. Jaučiuosi tokia išsekusi, kad vos laikausi
ant kojų. Bandau atgaminti visus dienos įvykius, bet
mintys tokios padrikos, kad negaliu normaliai mąsty­
ti. Neįstengiu suprasti savo sumišimo ir jausmų.
- Viskas gerai?

205
 J OL I T A P AMEDYTYTE

- Ne, - tyliai šnabždu. - Turėčiau dabar verkti,

isterikuoti ir rautis plaukus, bet nieko nejaučiu. Jokių
emocijų. Neišeina net galvoti.
- Tai tik dėl to, kad esi pavargusi. Tau reikia nu­
migti.
Nuskambėjus lifto skambučiui, Viljamas paima
mane ant rankų. Aš apkabinu jo kaklą ir užsimerkiu.
Girdžiu jo žingsnius, kada jis sustoja ir kortelės pyp­
sėjimą, kuris praneša, kad kambario durys atrakintos.
Mes įeiname į vidų, jis kojomis uždaro duris ir pagul­
do mane į lovą. Nesugebu net atsimerkti. Girdžiu Vil­
jamo žingsnius ir užuodžiu gaivų patalynės kvapą.

Garsas toks stiprus, kadpažadina iš saldaus miego.

Už lango didelė audra: švilpauja vėjas, lietus barbenaį
stogą. Atsikeliu iš lovos, nusimesdama pledą, ir atida­
rau balkono duris. Šaltas oro gūsis perskrodžia mane
ir užpildo mano kambarį. Stoviu priešais mamos gėlų
sodą, nusėtą įvairiausiomis ryškiomis astrų spalvomis.
Vėjasplėšo raudonus ir aukso spalvos lapus.
- Ką darai, mieloji? - atsisukusipamatau Aurimą.
Jis ryškiai žaliomis akimis stebi mane, atsirėmęs į durų
staktą. Jo šviesūs ir išsidarkęplaukaiprimena lizdą ant
galvos. Šis vaizdaspriverčia mane nusišypsoti.

206
 MEILĖS įKAITE

- Mėgaujuosi oru. - Jisprieina ir apkabina mane is

už nugaros. - Labai mėgstu lietų, griaustinį ir rudenį.
Pajaučiau, kaip virpuliukaiperbėgaper visųkūnų ir
rankųplaukeliaipasišiaušia.
- Sušalsi čia besigrožėdama. Gal lendam po ple­
du? - patrina manpečius.
- Neatsisakysiu šios minties, - nusišypsau ir dangų
nutvieskia šviesa, opojospasigirstagriaustinis.

Prasimerkiu. Jaučiu gumulą gerklėje ir akis užtvin­

džiusias ašaras. Kelis kartus pamirksiu, kad jos išsi­
sklaidytų.
Kaip tu laikaisi?Ar dar visprisimeni mane?Mūsų
laikų? Mūsų naktis? Praėjoper daug laiko... Spėju, esi
sukūręsgražių šeimų. Visada to norėjai.
Pasiverčiu lovoje taip, kad matyčiau visą kambarį.
Miegamojo gale naktinė lempa skleidžia silpną švie­
są. Guliu didelėje lovoje, kuriai iš šonų stovi naktinės
spintelės. Virš lovos kabo didelis nuogos moters pa­
veikslas. Kambario gale stovi krėslas, o šalia staliukas,
ant kurio žybsi naktinė lempa. Per visą sieną driekiasi
permatomos ilgos užuolaidos, už kurių atsiveria nuos­
tabus vaizdas į miestą, paskendusį lempų šviesoje. Vy-

207
 J OL I T A P AMEDYTYTE

rauja raudona ir juoda spalvos. Kambarį užliejusi prie­

blanda suteikia jaukumo ir romantiškumo.
Užsimerkusi išvystu šiandienos įvykių vaizdus:
vyrą, ginklą nutaikiusį į Viljamą, Filipą, gulintį negyvą
ant smėlio, klykiančius poilsiautojus, save - pasikly­
dusią, išsigandusią ir visur ieškančią Viljamo. Garsus:
šūvius ir žmonių riksmus - vis dar girdžiu galvoje.
Akimirksniu visi išgyventi jausmai sugrįžta. Slegianti
kaltė ir skausmas gniaužia krūtinę. Prasimerkiu, jau­
čiu karštas ašaras, riedančias veidu.
793 nelaisvės naktis. Nuopabėgimopraėjo 2 dienos.

Nuvijusi prisiminimus, nusivalau ašaras ir išsiropš-

čiu iš lovos. Atidarau šiek tiek parvertas duris. Už jų
randu didelę prabangią svetainę. Krėslai, sofos seno­
viško stiliaus, aukso ir baltos spalvos siuvinėti pamu­
šalai. Priešais užkurtas didelis židinys, kambario vidu­
ryje nedidelis medinis staliukas. Už šios erdvės stovi
didelis paserviruotas stalas, ant kurio dega trys didelės
žvakės. Priėjusi prie balkono, atidarau duris ir akimir­
ką pasigrožiu vaizdu. Iš lauko atsklinda tvankaus oro
gūsis. Visas dangus apsiniaukęs. Kažkur matyti žaibo
šviesa, bet garso dar negirdėti.
- Sveika, miegančioji gražuole.

208
 MEILĖS ĮKAITE

Atsisukusi pamatau prie židinio stovintį rankšluos­

čiu klubus apsigaubusį, dar nenusisausinusį kūno ir iš­
sišiepusį Viljamą. Jo petys gražiai sutvarstytas. Atrodo,
kad buvo tik menkas kulkos įbrėžimas. Akimirką jis
man atima žadą.
- Trikdau?
Jaučiu, kaip man pradeda trūkti oro, o jamvis artė­
jant mano kūnas pradeda drebėti.
- Ne. Daug daugiau esu mačiusi, - bandau suimti
save į rankas ir neišsiduoti, kas vyksta.
- Kažkas ne ta koja iš lovos išlipo.
- Viljamai, aš nenusiteikusi tavo juokeliams.
- Manai, kad aš juokauju?
- Taip. - Jis susiraukia ir sustoja priešais mane. -
Kas tavo kojai? - akimis parodau apvarstytą blauzdą.
- Alariko vyrai gal ir taiklūs, bet nepakankamai,
kad galėtų mane pribaigti.
Bandau prisiminti, kada tai nutiko, bet šiandien
buvo per daug įvykių ir sumaišties. Niekaip negaliu at­
gaminti tos akimirkos. Kai kurių išvis nepamenu dėl
patirto streso ir nuovargio.
- Ana, ašsuprantu, ką tau teko šiandien patirti, bet...
- Tu supranti, Viljamai? Tavo draugas žuvo per
mus! Tu esi sužeistas! Mus persekioja gauja vyrų ir iš-

209
 J O L I T A P AMEDYTYTĖ

protėjęs Alarikas! O mes mėgaujamės viešbučio pra­

banga, lyg nieko nebūtų įvykę! Ar tu bent žinai, ką
toliau darysime?
Jis tyli. Iš koketiško vyro tapo susimąstęs ir rimtas.
O aš vis žiūriu j jį ir laukiu atsakymo.
- Ką siūlai daryti, Ana? Sėdėti ir graužti save dėl
to, kas šiandien įvyko? Kaip bebūtų gaila, draugo man
niekas nesugrąžins! Kas šiandien įvyko, jau nepakei­
si ir to niekada neužmirši. Tai žinau iš savo patirties.
Turėsi su tuo susitaikyti ir sau atleisti, jei norėsi toliau
gyventi ir išsikapstyti iš to mėšlo.
- Aš negaliu! Prisiminimai, vaizdai ir garsai grįžta
kaskart, kai užsimerkiu! Kaltė manęs nepaleidžia!
- Ana, Alarikas visa tai padarė, o ne tu. Jie visi žuvo
dėl jo kaltės! - bando mane raminti. Ranka suimu sau
už gerklės, mėgindama nustumti užstrigusį skausmo
gumulą.
- Aš tavęs klausiau, ką toliau darysime.
- Eik išsimaudyti. Po 15 minučių bus vakarienė, -
ištaria ir sukasi eiti link miegamojo.
- Atsakyk man, Viljamai!
- Nieko neprivalau tau atsakyti! Pati pasirinkai
bėgti su manim! Tai, kad mes permiegojom, dar nie­
ko nereiškia! Tu negali tiesiog imti manęs šokdinti ar

210
 MEI LES ĮKAITE

man nurodinėti kaip panorėjusi! Ir jei kas nors tau ne­

patinka, gali bet kada išeiti ten, iš kur atėjai!
- Puiku! Galiu susitvarkyti ir be tavęs!
Jis nustebęs žiūri, o aš apsisuku, išeinu ir užtrenkiu
duris. Jaučiu, kaip visavirpu nuo užplūdusių emocijų.
Paspaudžiu lifto iškvietimo mygtuką. Laukiu... Durys
vis neatsidaro. Paspaudžiu dar kelis kartus.
Kaipjis taip gali? Kaipjis gali būti toks sumautas
šiknius!Nekenčiujo!Ašjo nekenčiu!
Visa drebu iš pykčio. Negaliu susilaikyti ir pra-
virkstu. Negalėdama ilgiau laukti lifto, bėgu laiptais
žemyn. Niekaip neįstengiu sustabdyti ašarų, niekaip
negaliu savęs suimti į rankas, susivaldyti.
Jis mano, kad viena nesutvarkysiu?Darpažiūrėsim!
Bėgu laiptais, nesiorientuodama, kuriame aukšte
esu. Galiausiai pamatau duris, žyminčias išėjimą. Puo­
lu pro jas ir atsitrenkiu į vyro krūtinę. Pakėlusi galvą,
pamatau Viljamą. Jis jau laiko mano pečius. Stumiu jį
nuo savęs.
- Paleisk mane!
- Nekelk skandalo! Ne laikas ir ne vieta!
- Palik mane ramybėje! - šaukiu pasikūkčiodama.
Sukuosi bėgti, bet jis griebia mane už rankos ir prisi­
traukia arčiau.

211
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Panele, ar jums viskas gerai? - teiraujasi išbėgęs

apsaugininkas su administratore.
- Ar jums panašu, kad man viskas gerai?! - ga­
liausiai išsilaisvinu iš Viljamo glėbio, o jis piktai žiūri į
mane. Matau, kaip siunta, bet man tai nė motais.
- Visų pirma, ji ponia.
- Ponia? Tu nevertas, kad būčiau tavo žmona!
- Tu per daug įsiaudrinusi. Einam, viską išsiaiš-
kinsim viršuje, - ramiai sako, bet žinau, kas darosi jo

- Niekur su tavimi neisiu!

- Ar viskas gerai, ponia? - staiga piktus mūsų
žvilgsnius nutraukia vyriškas balsas. Salia apsaugi­
ninko stovi galantiškas vyras. Tamsiais sulaižytais
plaukais iki pečių. Pasipuošęs prabangiu kostiumu ir
segintis Lange &c Sdhne Tourbograph laikrodį, kurį
nešioja ir Alarikas. Jis vertas daugiau nei pusės mili­
jono dolerių. Paslaptingas vyras pažvelgia į ne mažiau
sutrikusius apsaugininką ir administratorę.
- Kaip tik dabar bandome išsiaiškinti, pone Gui-
resai.
Tai Ramiresas Guiresas. Alariko priešas. Jaučiu,
kaip visas mano kūnas sustingsta. Bijau, kad jis gali at-

212
 M E I L Ė S JK A IT Ė

pažinti Viljamą. Iš nervų pradedu drebėti, o Viljamas

tyli. Jo veidas įsitempęs.
Turi ką norssugalvoti...
- Ačiū už rūpestingumą, pone Guiresai. Tai tik
šeiminis ginčas, - nusišypsaujam. - Matote, - nutylu,
ieškodama pasiteisinimo. - Esu nėščia. Mano hormo­
nai tiesiog siautėja. Įsiuntu dėl mažiausios smulkme­
nos, - nieko kito nesugalvojusi, išdrebiu melą. Vilja­
mo akys tiesiog išsipučia.
- Aš savo žmonai pasakiau, kad jei bus mergaitė,
mes ją pavadinsim mano senelės vardu. Ji tiesiog įsiu­
to, - pirštu prie smilkinio suka, rodydamas, kad aš iš­
protėjusi.
Jis mano, kad ašišprotėjusi?
- O ar jūs norėtumėte savo dukrą pavadinti Lesės
vardu? - teiraujuosi apsaugininko, Ramireso ir admi­
nistratorės. Viljamas sutrikęs, pažvelgia į mane, o aš iš
jo nuostabos ir veido mimikos vos nenusijuokiu. Visi
žvelgia į Viljamą, o administratorė ir apsaugininkas
net prunkšteli nesusilaikę.
- Tavo senelės vardas Lesė? - Ramiresas teiraujasi
Viljamo.
- Taip! - atkertu vietoj Viljamo. - Aš gerbiujo se­
nelę, ji nepaprastai miela moteris ir žinau, kad būtų

213
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

labai pagerbta, jei jis duotų savo dukrai jos vardą, bet
ar jūs savo vaiką pavadintumėte šuns vardu? - vis dar
apsimetu susinervinusi.
- Ko gero, kad ne, - nustebęs Ramiresas pritaria
man, o apsaugininkas su administratore taip pat link­
čioja.
Atsisukusi į Viljamą sakau:
- Ir ką gi tau sakiau, brangusis? - ironiškai jam nu­
sišypsau, o Viljamas tarsi praradęs kalbos dovaną tyli.
- Teks nusileisti žmonai. Tikrai tai netinkamas
vardas, žmogau, - juokiasi Ramiresas. - Prašau, dau­
giau nekelkite triukšmo. Supraskite, čia ne koks nors
psichologo kabinetas, kur jūs galėtumėte audringai aiš­
kintis santykius. - Mes palinksim. - O jūs eikite prie
darbo, - nurodo administratorei ir apsaugininkui.

Įėjusi į viešbučio kambarį, patenkinta einu link vo­

nios.
- Lesė? Kaip tau tai galėjo šauti į galvą?! - Viljamas
dar gerokai susierzinęs. Nesusivaldau ir pradedu kvato­
ti nuo jo protrūkio.
- Niekas kitas taip greitai nešovė į galvą.
- Ar tu išprotėjai? Tu suvoki, kaip mane pažeminai?
Prieinu prie jo ir ironiškai nusišypsau.

214
 MEILES įKAITE

- Kitą kartą su manim taip nekalbėsi ir neįrodinėsi

visiems, kad aš esu išprotėjus.
Apsisuku ir einu į vonią, palikusi jį be žado.

Išsimaudžiusi ir apsivilkusi chalatą, einu į svetainę.

Ten randu Viljamą, besimėgaujantį vakariene. Jis pa­
žvelgia į mane ir ranka parodo į priešais save paservi-
ruotą vietą.
- Užvalgyk ko nors.
Jausdama, kaip skrandis reikalauja maisto, paklau­
sau Viljamo ir atsisėdu priešais jį. Ant stalo randu
patiektą kepsnį su krevečių padažu. Skonis nepakar­
tojamai švelnus. Mėgaujuosi kiekvienu sultingos mė­
sos kąsniu tyrinėdama skonį ir užsigerdama vandeniu
su citrina. Abu valgome tylėdami, tačiau jaučiu tarp
mūsų tvyrančią įtampą ir tai mane labai slegia, bet
nesu pasiruošusi jam nusileisti. Pasisotinęs jis atsire­
mia alkūnėmis į stalą, suėmęs rankas kažką mąsto.
- Ana, aš atsiprašau dėl savo pasakytų žodžių.
- Man tai nerūpi, - atkertu, apsimesdama, kad
man neįdomu.
- Dar ir kaip tau rūpi!
- O ar tau rūpi? - atsistoju nuo stalo ir ironiškai
klausiu.

215
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Taip, Ana. - Jis taip pat atsistoja nuo stalo, neati­

traukdamas akių. - Šiandien žuvo mano draugas! Tu
vos nežuvai ir buvai dingusi! Ir dar ta scena apačioje!
Mus įtraukei į pavojų! Ramiresas galėjo mane atpažin­
ti. Jau nekalbu apie tai, ką sužinojau apie savo motinos
mirtį! Nemanai, kad ne tau vienai sunku?!
Deja, jis teisus. Visa tai reikia pripažinti, nors ir
kaip nesinori. Bandau surasti argumentų, kuriais galė­
čiaujam atsikirsti, bet suvokiu, kad šį kartą būtų kvai­
la taip daryti.
- O ką pasakiau dėl to, kas įvyko tarp mūsų... - aki­
mirką nutyla tarsi ieškodamas pasiteisinimo. - Tai pa­
sakiau tik dėl to, kad buvau piktas. Manau, kad mums
abiem ta naktis daugiau ar mažiau reiškia. Ir tu turi
teisę klausti manęs, ko tik nori.
Jaučiu vėl įsivyraujančią taiką. Dabar jis kur kas
švelnesnis ir atlaidesnis. Jaučiu, kaip visas mano pyktis
pamažu virsta gailesčiu ir užuojauta. Prieinu prie jo ir
apkabinu, bandydama paguosti ne tiek jį, kiek save,
nes suvokiu, kad abu esame tuose pačiuose spąstuose.
- Atsiprašau dėl savo elgesio apačioje.
- Tikrai? - nepatikliai klausia.
- Taip.

216
 M E I L E S j K AI TĖ

Jaučiu jo rankas, glostančias man nugarą. Visa at­

sipalaiduoju ir akimirką pasijaučiu tokia saugi. Pa­
skutinį kartą Aurimas mane taip guodė, kai mamai
buvo blogai su sveikata. Pamenu, kad lygiai toks pat
neapsakomai ramus jausmas užliejo, kai supratau, kad
kažkam rūpiu, kad kažkam mano skausmas ir bėdos
yra artimos ir kartu išgyvenamos.
- Viskas bus gerai.
- Ar žinai, ką darysime toliau, Viljamai?
- Esu kai ką sugalvojęs, tačiau dabar mums reikia
nurimti ir pailsėti. Pastarosios dienos buvo sunkios.
Jis atsitraukia nuo manęs. Nuo baro iš kibirėlio
paima atšaldytą šampano butelį. Suima kamštį ir pa­
sigirsta pokštelėjimas.
- Tai vadini poilsiu?
- Ne, tai vadinu atsipalaidavimu ir trumpu ati­
trūkimu nuo mūsų beprotiško gyvenimo. - Pripildo
dvi taures sodraus skonio šampano ir vieną paduoda
man. - Sakei, kad nori, - nusišypso man.
- Tu teisus. Mums reikia nuo visko atitrūkti. -
Atsisėdu ant baro kėdės. - Už tai, kad vis dar esame
gyvi! - nusišypsau. Jis nenuleidžia nuo manęs akių. Jo
akys linksmai žaižaruoja.
- Už tą tavo moterišką užsispyrimą ir drąsą.

217
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

Susidaužiame ir išgeriame. Viljamas įpila dar šam­

pano ir paduoda braškių, kurių paprašiau administra­
torės. Įsidedu vieną į burną.
- Mmmmm... - Saldžios braškės skonis kaipmat
užvaldo gomurį. Skonis toks, lyg ką tik būtų nuskin­
tos ir atneštos iš daržo. Viljamas nusišypso. - Kas?
- Nieko.
- Tu juokiesi. Kas yra?
- Atrodo taip, lygbraškes valgytumpirmą kartą.
- Jos labai skanios. Nesuprantu, kaip jie padaro,
kad tokiu metų laiku atrodytų šviežios ir būtų skanios.
- Nežinau, - jis toliau žiūri į mane, nenuleisdamas
akių.
- Žinai, man nepatinka, kaip į mane spoksai.
Paėmusi indelį braškių, išsidrebiu ant sofos ir įsi­
jungiu televizorių. Per vieną kanalą rodo pokalbių
šou, per kitą - muilo operą, per trečią - muzikinį
šou. Junginėju iš vieno kanalo į kitą, kol sustoju prie
naujienų. Iš malūnsparnio filmuojamas paplūdimio
vaizdas. Spėju pamatyti kraujo klane gulintį Viljamo
draugą ir policijos bei greitosios pagalbos automobi­
lius. Viljamas čiumpa iš manęs pultelį ir pagarsina.
- Kągalitepasakyti apiešiandienįvykusį susišaudy­
mą? - klausia tyrėjo žurnalistas.

218
 M E I L E S JK AI TĖ

- Žuvo vienas žmogus. Susišaudyme dalyvavo ma­

žiausiai penki žmonės. Šiuo metu renkami įrodymai.
Niekodaugiau negalimekomentuoti, kolvykstatyrimas.
- Įtariamuosiusjau žinote?
- Kiek mums žinoma, susišaudyme dalyvavo Vilja­
mas Torijasas irAna Petrova. - Ekranepasirodo mano
ir Viljamo nuotraukos. - Tikimės, kad žmonės nebus
abejingi ir pateiks bent kokios informacijos apiejų bu­
vimo vietą.
Jaučiu, kaip pradedu drebėti.
- Ką mes darysime? - tyliai ir drebančiu balsu
klausiu.
- Nežinau, - Viljamo sumišimą matau veide.
- Kaip nežinai?
- Nežinau! Aš tave įspėjau, jog Alarikas viską pa­
darys, kad mus surastų.
- Manai, kad čiajo darbas?
- Aš esu įsitikinęs.
Jis nuėjęs prie baro pasiima taurę, įsipila brendžio
ir išgeria. Tada vėl įsipila.
- Tu žinai, kad alkoholis nėra geriausias pasirinki­
mas?Jis nepadės visko išspręsti.
- Turiu gerą žinią, Ana, - jis atsisuka į mane ir nu­
taiso savo ironišką ir iškreiptą šypseną, - mums niekas

219
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

nepadės. Mes esame tokioj suknistoj duobėj, kad išei­

ties nėra.
- Man nepatinka, kaip tu kalbi ir elgiesi. Žinau,
kad dabar mūsų situacija beviltiška, bet tikrai nereikia
gerti! Mūsų ieško policija!
- Tai ne policija. Mūsų ieško gauja korumpuotų
pareigūnų!
Prieinu prie jo, paimu taurę ir išpilu į kriauklę prie
baro.
- Nebūk nepakenčiama!
- O tu nebūk idiotas!
Jis paima švarią taurę, ją vėl pripildo ir iš karto iš­
geria. Prieinu prie jo ir vėl paimu taurę. Jis nepatikliai
ir susiraukęs stebi mane. Padedu taurę ant baro ir pa­
žvelgiu į jį.
- Aš žinau, kokioj mes situacijoj. Žinau, kad mus
gali bet kas atpažinti ir bet kada sučiupti. Žinau, kuo
viskas gali baigtis. Žinau, kad Alarikas gali vėl likti
nenubaustas. Mes privalome rizikuoti dėl to, kas dar
mums liko svarbaus.
- Kokia tu naivi, Ana, - jis nusijuokia. - Išduotas
Alarikas plius kerštingas Alarikas lygu - mes negyvi.
Štai kas mums liks - nieko! Eilinė beprasmiška mirtis.
- Viljamai...

220
 M E I L E S JKAI TE

- Mes esame du prieš jo marionečių gaują.

- Kažkas turi būti...
- Nustok taip elgtis! - krūpteliu nuo jo pakelto
balso. - Viskas baigta, Ana! Susitaikyk su tuo! Pati ką
tik matei mūsų veidus per žinias! Bet kada galime su­
laukti svečių!
- Žinai, Viljamai, - jaučiu ašaras akyse ir užstrigusį
gumulą gerklėje, - toliau skandink savo skausmą ir ap­
gailėtiną gyvenimą alkoholyje, o aš einu miegoti, kad
rytoj pabudusi galėčiau toliau kovoti ir mano mirtis
nebūtų beprasmiška, kaip buvo kitų.

Dar ilgai vartausi lovoje. Bandau įsitaisyti, bet neiš­

eina. Atrodo, kad skauda visą kūną. Jaučiu kiekvieno
raumens skausmą. Mintys vis veržiasi į galvą. Vis ma­
tau Viljamą - sugniuždytą, vilties netekusį vyrą.
Staiga išnyrajo atvaizdas, kai pirmą kartą pamačiau
tarpdury. Jis mūvėjo juodus kareiviško stiliaus batus,
tamsiai mėlynus džinsus, vilkėjo juodus marškinėlius
ir juodą odinį švarką. Pribloškiamai gera išvaizda jau
tada privertė mane drebėti. Pirmą kartą išvydau jo
nuostabias mėlynas akis, kurios vedė tarsi į vandenyno
 JOLITA PAMEDYTYTE

dugną. Išgirdus jo balsą, mano širdis pradėjo trūkčio­

ti ir daužytis lygiai taip pat, kaip kiekvieną kartą, kai
būnu šalia jo. Tik tada jis buvo nerūpestingas, pasiti­
kintis savimi ir jo akys spindėjo.
Dieve, kaip toks nepakenčiamai bejausmis vyrasgali
užvaldyti mano mintis?
Jaučiu, kaip mano širdis pradeda vėl stipriai daužy­
tis. Kvėpavimas pasidaro neritmingas ir gilus. Staiga
pajaučiu, kad man trūksta oro. Atsikėlusi iš lovos, nu­
einu į svetainę, kurioje visiškai tamsu. Visur vyrauja
mirtina tyla. Atsidarau balkoną ir užsimerkiu. Jau­
čiu, kaip vėjas švelniai kedena mano plaukus. Girdžiu
plazdantį chalatą ir ilgas užuolaidas. Užuodžiu artė­
jančią audrą. Staiga mane apakina žaibo šviesa ir po
akimirkos pasigirsta griaustinis.
Atsimerkusi matau daugybę švieselių apačioje. At­
rodo, jos tokios tolimos ir nepasiekiamos. Jokie mies­
to garsai manęs nepasiekia. Žinoma, aš esu viename
iš aukščiausių Rio de Žaneiro dangoraižių. Esu taip
aukštai, kad, regis, joks blogis manęs negalėtų pasiekti
ir sužeisti.
Kaip norėčiau čia užsidaryti ir niekada neišeiti.
 Viljamas

Ji tokia graži ir gundanti stovi tarsi priešais visą ne­

gailestingą pasaulį, esantį apačioje. Jos ilgus plaukus,
ploną, ilgą baltą chalatą kedena vėjas. Užuolaidos vis
ją tai užstoja, tai vėl atidengia. Ji tarsi mėgaujasi kie­
kvienu įkvėpimu, kiekvienu vėjo gūsiu, lyg tai jaustų
paskutinį kartą.
Taip norėčiau turėti tiek aistrosgyventi, kiek turiji.
Taip norėčiau turėti tiek drąsos ir tikėjimo.
 Ana

Staiga vėl pasigirsta garsus griaustinis, kuris priver­

čia sugrįžti į realybę. Pradeda dideliais lasais lyti. Lie­
tus stipriai ir garsiai dudena. Šiltas vėjogūsis padvelkia
į mane.
Kaipgera...
Staiga pajaučiu kažką šalia. Atsisukusi tamsoje pa­
matau vėl nušviestą žaibo Viljamą. Jis žiūrėjo į mane -
stebėjo. Jo akys blizga, tarsi kas naktį būtų apšvietę
vilko akis. Visa sustingstu. Jo tyla tokia nejauki ir gąs­
dinanti... Jis vilki tik džinsus ir tyli. Pirmą kartą gerai
įsižiūriu į jo itin ištreniruotą kūną - raumenų iškili­
mus. Viljamas labai seksualus, bet kartu ir bauginan­
tis. Vis jam artėjant, mano kvėpavimas gilėja, o kūnas
virpa. Jaučiu, kaip šalta oro srovė iš lauko padvelkia
į mane ir kaip šiurpuliai laksto kūnu. Noriu visa tai
sustabdyti, bet negaliu pratarti nė žodžio. Lyg būčiau

224
 MEILES įKAITE

praradusi kalbos dovaną, lyg kas būtų mane sukaus­

tę. Viljamas delnais apglėbia mano kaklą, nė akimir­
kos nenutraukdamas akių kontakto, suima mane už
plaukų ir timpteli žemyn. Jis švelniai nosies galiuku
priliečia mano kaklą, giliai įkvepia ir lėtai braukia į
viršų, o, pasiekęs mano lūpas, stabteli. Vėl pažvelgia
į mane. Tos nuostabiai gilios ir ryškiai mėlynos akys
mane tarsi traukte traukia į nežinomybę ir niekaip
negaliu joms atsispirti. Jis man tarsi narkotikų dozė,
mano magnetas.
- Noriu tavęs, - vos girdimai ištariu. Viljamas nie­
ko neatsako. Jis toliau stebi mane, galvoja ir po aki­
mirkos jo akyse pamatau abejonę. - Noriu tavęs, - da­
bar garsiai ir užtikrintai pakartoju.
Jis suspaudžia mane glėbyje ir įsisiurbia į lūpas. Jo
liežuvis giliai įsiskverbia, sukiodamas aplinkui. Mūsų
kūnai juda vienu ritmu. Atsiplėšiame vienas nuo kito
tik akimirką įkvėpti oro. Jaučiu savo ir jo gilų kvė­
pavimą, jie susilieja į vieną. Taip dar keletą minučių
mėgaujamės bučiniais, kol jis atsitraukia nuo manęs.
Abu tylime. Bandome atgauti kvapą. Viljamo akyse
žaidžia aistra ir geidulys. Jis delną padeda man ant
kaklo ir lėtai, švelniai braukdamas pirštais, leidžiasi
į apačią. Jaučiu virpulius, lakstančius kūnu. Girdžiu

225
 J O LI T A PAMEDYTYTĖ

savo kvėpavimą ir širdies dūžius. Laikas tarsi susto­

ja - mums jis nebeegzistuoja. Esu susijaudinusi taip,
kad atrodo, jog neišversiu tokio delsimo, o Viljamas
ramiai stebi, kol jo pirštai sustoja ties chalato diržu.
Po vieno timptelėjimo diržas nukrinta ant žemės ir
taip leidžia chalatui prasiskleisti. Jis švelniai perbrau­
kia rankomis per pečius ir chalatas nusmunka žemyn.
Stoviu priešais Viljamą nuoga. Jaučiu, kaip visa drebu.
Viljamas atsitraukęs lėtai nužvelgia mane. Jausdamasi
nepatogiai ir droviai, rankomis bandau užsidengti in­
tymias vietas.
- Prašau, nedaryk to, - ištaria Viljamas, prieina
prie manęs ir švelniai pakšteli j lūpas taip, kad pajau­
čiu tik einantį šiltą orą. Mūsų lūpos atsiskiria gal tik
keletą milimetrų. Jis ranka apglėbia mano liemenį ir
priglaudžia prie savęs. Visa tai vyksta lėtai ir kanki­
namai... Jaučiu jo karštą kūną, kuris akimirksniu ši­
luma apgaubia ir mane. Jis ranka perbraukia man per
skruostą. - Tu esi labai graži, Ana. Trokštu tavęs, bet
kartu taip norisi nekęsti.
Sutrinku dėl netikėto jo atvirumo. Jaučiu jo pyktį
ir bejėgiškumą. Suvokiu, kad toks mūsų artumas tik
dar labiau viską komplikuoja.
- Viskas būtų daug paprasčiau, jei...

226
 MEILĖS ] KAITĖ

- Negalvok apie tai.

Nenoriu viso to prarasti. Tik ne šiandien ir ne
dabar. Apglėbusi jo kaklą, įsiskverbiu tarp lūpų. Jis
rankomis praskečia mano kojas ir užsimeta ant savęs.
Kojomis apsivynioju jo juosmenį ir leidžiuosi nešama
į miegamąjį.
Atšlijęs meta mane į lovą. Užgula visu svoriu ir
mano rankas suima virš galvos. įsiskverbia tarp lūpų
ir toliau žaidžia liežuviu, vis sukiodamas aplinkui ma­
nąjį ar atitraukdamas. Mano kūnas pradeda atsakyti į
Viljamo judesius. Jis atsitraukia nuo mano lūpų ir ke­
liauja toliau bučiuodamas smakrą, kaklą. Lėtai pereina
prie krūtų: liežuviu kelis kartus apsuka vieną spenelį,
tada pereina prie kito. O aš iš nevaldomo jaudulio su
kiekvienu apsukimu sudejuoju. Tada neatitraukda­
mas liežuvio pereina prie bambos, ją apsuka liežu­
viu, švelniai pabučiuoja ir staiga dantimis sugriebia
už odos. Tyliai rikteliu iš netikėtumo ir vos juntamo
skausmo. Šaltis pereina mano kūnu. Jis atsistoja prie­
šais mane ir nusimauna džinsus. Atrodo neapsakomai
gražiai ir gundomai. Viljamas vėl užgula mane, mano
rankas suspaudžia virš galvos. Kita ranka sulenkia
mano koją ir suspaudžia šlaunį kaip tik tuo metu, kai
skverbiasi į mane. Išsiriečiu pasitikdama malonių po-

227
 JOLITA PAMEDYTYTE

jūčių antplūdį. Taip lėtai žemyn ir aukštyn, vienodu

tempu, vienodu giliu kvėpavimu. Jis paleidžia mano
rankas, savosiomis suspaudžia mano sėdmenis. Sukie­
kvienu stipresniu ir gilesniu įsiskverbimu išsiriečiu ir
išleidžiu garsą. Prasimerkusi pamatau jį stebint mane.
Mus skiria keli centimetrai. Jo akys, jo veidas išduoda
aistrą, jaudulį ir dar kažką, ko negaliu suprasti. Jau­
čiu kiekvieną jo įkvėpimą ir iškvėpimą, jo švelnumą
ir jėgą, kol pajaučiu savo kūnu vilnijančius virpulius.
Suspaudžiu jo kūną, nagais įsirėžiu jam į nugarą, giliai
įkvėpiu ir staiga visą mane tarsi nukrečia galinga elek­
tros srovė...

Jaučiu, kaip mano veidas kaista nuo saulės spindu­

lių. Taip gera, kad nesinori pramerkti akių. Klausausi
tylos. Jaučiuosi tokia rami ir išsikrovusi. Visas kūnas
atsipalaidavęs tarsi po gero masažo.
Pastarosios dienos, nors ir buvo kupinos streso bei
skaudžių patirčių, kartu suteikė ir momentų, kada
jaučiausi neapsakomai laiminga. Nors slapstausi ir
bėgu, tačiau dar niekada nesijaučiau tokia laisva, kokia
esu dabar. Dar niekada taip netroškau gyventi ir grįžti

228
 M E I L Ė S JKAI TĖ

namo, kaip trokštu dabar. Dar niekada taip netikėjau,

kaip tikiu dabar. Ir viskas tik Viljamo dėka.
Prasimerkusi šalia Viljamo nerandu. Ant naktinio
staliuko stovi padėklas, kuriame garuoja kava, o šalia
padėtos vaisių salotos. Apsiverčiu ant nugaros, pasi­
rąžau ir atsisėdu, sulenkdama kojas. Jaučiuosi gerai
pailsėjusi, kupina energijos, jėgų ir geros nuotaikos.
Naktis buvo nepakartojama. Nuraustu prisiminus
visa tai, kas vyko. Dar vis jaučiu jo šiltą kūną, girdžiu
kvėpavimą...
Ištiesusi rankas į viršų vėl krintu į lovą ir žiūriu į
lubas.
Nesuprantu kodėl, betjis mane varo išproto. To, ką
jaučiujam, niekada niekam nejaučiau. Net Aurimui...
Jam užtenka mane apkabinti ir tuoj pat nusiraminu.
Jam užtenka į manepažiūrėti, prieiti, prisiliesti ir man
pritrūksta oro, pradedu virpėti ir prarandu kalbos do­
vaną. Šaliajo ašsavęs nevaldau. Aš būnu nesava.
- Ne ne ne, Vilte... - papurtau galvą. - To negali
būti. Net negalvok apie tai! Tai tik dar viena naktis...
Tai tik silpnumo akimirka. Tai tik seksas... Jis ne toks.
Jis šaltas, keršto trokštantis, bejausmis žmogus. Tu to­
kio niekada nenorėjai šalia savęs. Tu nori švelnaus, ro­
mantiško, supratingo, o ne isterikuojančio savimylos.

229
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

Paimu padėklą nuo stalelio ir šalia kavos puodelio

randu nedidelį raštelį:

Labas rytas. Tikiuosi, skaniaipapusryčiavai.

Svetainėje rasi baltądėžęir maišelį.
Ten viskas, kotauprireiksšiamvakarui.
21 vai. lauksiu tavęs viešbučiorestorane. Būk
pasiruošusi ir nevėluok.

- Matai? Jokio „ši naktis buvo ypatinga“ ar „man

patiko tai, kas buvo“, - susierzinu, nes visgi giliai šir­
dyje tikėjausi ko nors švelnesnio, o ne tik nurodymų.
Padedu ant spintelės padėklą ir išsiropščiu iš lovos. Ei­
nant link svetainės, vis tik sukasi mintys: Kodėljis taip
elgiasi?Kojis nori?
Bandau atrasti pateisinimų, bet - nieko. Įėjusi į
svetainę, ant stalo randu didelę baltą dėžę ir šalia mai­
šelį. Atsidariusi dėžę, aikteliu.
- O Dieve mano....
 Viljamas

Sukioju taurę viskio, kartkartėmis gurkšteliu. Vis

pasižiūriu į duris ir laikrodį. Rodo 20:54. Atrodo, kad
minutės pavirtusios į valandas. Vis taisausi kaklaraištį,
kuris, atrodo, tuoj pasmaugs. Karštis muša. Nervinuo-
si, bet vis nesuprantu kodėl. Viską suplanavau idealiai,
jei jie suras, žinosiu, kur sprukti. Viskas apskaičiuota:
kiekvienas žingsnis, laikas ir vieta. Buvo sunku viską
padaryti. Vis grįždavo praeitos nakties akimirkos, ku­
rios labai blaško.
Negaliupasiduotijausmams. Negaliu išskystu Man
tai nebūdinga.
Kiekvieną kartą primenu tai sau, bet sulaužau kas­
kart, kai ji atsiduria šalia. Ta moteris varo mane išpro­
to. Nežinau, kas darosi. Ištisai galvoju, nervinuosi ir
viskas dėl jos.

231
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Oho... - mintis nutraukia barmenas, kuris stovi

šalia baro ir atvėpusiu žandikauliu žiūri j duris. Atsi­
sukęs pamatau Aną, einančią link manęs. Pasitinku
ją atsistojęs. Ji atrodo tiesiog stulbinamai. Juoda ilga
pečių nedengianti suknelė, išryškinanti kiekvieną fi­
gūros liniją. Iš paskos velkasi permatomas, blizgantis
apie liemenį apjuostas šleifas. Prie ilgų, banguotų, į
šoną sušukuotų plaukų priderintos ilgos baltos piršti­
nės ir juoda delninukė, o ryškiai padažytos raudonos
lūpos dar labiau išryškina jos grožį ir seksualumą. Ji
primena rafinuotą, savimi pasitikinčią moterį, kuri
priverčia kiekvieną vyrą restorane atsisukti.
- Nepersistengei?
Matau vyrų žvilgsnius, nukreiptus į ją, ir jie man
nėra malonūs. Tiesą sakant, man labai nepatinka jų
dėmesys. Ana atsisėda ir spindinčiomis rudomis aki­
mis pažvelgia į mane.
- Labas vakaras ir tau, Viljamai, - rimtai ir tyliai
sako man.
Kasjai vėl negerai?!
- Labas, - pasitaisau.
- Gal ko norėsite, panele? - teiraujasi išsiviepęs
barmenas. Atrodo, kad jam tuoj seilės iš burnos pra­
dės tekėti.

232
 M E I L E S JK AI T Ė

- Taip. Raudonojo vyno taurės, - nusišypso jam.

- Ji ponia, - atkertu griežtai, bet jis nieko neatsa­
ko. Jaučiu, kaip jo seilėjimasis dėl Anos pradeda mane
siutinti. Ana, paėmusi iš barmeno taurę, nusišypso
jam ir kaipmat ją išgeria. - Gal man tau seilinuką pa­
siūlyti? - Barmenas sutrinka ir greitai dingsta man iš
akių. Ana nustebusi pažvelgia j mane. - Kokia tau šir­
šė įgėlė?
-Jokia. O tau?
Ji tyčiojasi išmanęs!
- Po velnių, Ana! Jokia? Tu ką tik koketavai su
apsiseilėjusiu barmenu, - tyliai šnabždu jai į ausį, su­
gniaužęs rankas ir tramdydamas įsiūtį. - Dabar tau
mažiausiai reikia gerti! Elgiesi kaip mažvaikė! Gal su­
rimtėk?!
Ji piktai pažvelgia į mane ir netarusi nė žodžio pa­
sisuka eiti. Susikišu rankas į kelnių kišenes ir seku pas­
kui ją. Jaučiu, kaip širstu dėl tokio Anos elgesio.
Ko aštaip imu į galvą?Ko taippykstu ant visų idio­
tų, kurieją nužiūrinėja? Man tai turėtų nerūpėti! Ar
visgi rūpi? Vėl pajaučiu tą pažįstamą nerimą. Man
rūpi. Manji tikrai rūpi. Reikia pripažinti.
Laukėjau laukia limuzinas. Kol vairuotojas atidaro
dureles Anai, aš spėju apeiti automobilį ir įsėsti į vidų.

233
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Visą kelią važiuodami abu tylim. Ana kažką mąsto

žvelgdama pro langą ir nė akies krašteliu nežvilgteli
į mane. Ji liūdna ir pikta. Deja, suvokiu kodėl - nes
aš esu didžiausias asilas. Galiausiai privažiuojame ka­
zino. Tai yra Ramireso kazino, kur renkasi labai tur­
tingi, įtakingi ir žinomi žmonės. Kol kas tai saugiausia
vieta. Alarikas neturėtų mūsų čia ieškoti.
Anavis dar tyli ir nieko neklausinėja. Tai mane pra­
deda erzinti. Išlipu iš mašinos ir parodau vairuotojui,
jog duris atidarysiu aš. Atidaręs duris, ištiesiu ranką
Anai. Ji sutrinka, tikriausiai nesitikėjusi tokio mano
gesto, bet atsako paduodama man ranką. Išlipusią iš
limuzino apglėbiu ją per juosmenį ir atsuku taip, kad
ji būtų priešais mane. Pabučiuoju ją į raudonas lūpas,
bandydamas išsklaidyti tarp mūsų tvyrančią įtampą.
- Tu šį vakarą atrodai pritrenkiančiai.
- Ačiū, - abejingai atsako.
- Ana, neapsimetinėsiu, žinau, kodėl širsti ant ma­
nęs. Tiesiog noriu, kad turėtum tai, ko tu trokšti, ir
dėl to kovosim.
Jos akyse išvystu ašaras bei viltį. Ana nusišypso
man. Atrodo, kad jos šypsena akimirksniu išsklaidė
slegiančią įtampą. Abu žinome, ko trokštame, bet ne­
norime apie tai kalbėti garsiai. Dar ne laikas.

234
 MEILES ĮKAITE

- O dabar eime. Mūsų jau laukia.

- Kas laukia?
- Kantrybės, - nusišypsau jai.
Mes į einame į vidų. Didelis kazino, kur jau susi­
rinkę gal tuzinas svečių. Kaip būdinga Ramiresui, vi­
sur tviska prabanga ir pompastika.
- Ką norėsi žaisti? Pokerį? Ar eisi prie rulečių?
- Žaisti? - nustebusi klausia. - Aš nemoku ir ne­
ketinu nieko žaisti. Kaip suprantu, mes čia esame ne
dėl to.
- Klausyk, - sustabdau ją vidury salės ir tyliai dės­
tau: - Tave su kai kuo supažindinsiu. Jis yra geras sau­
gumo agentas. Tai mano motinos bičiulis. Galbūt jis
yravienintelis mūsų išsigelbėjimas. Kai supažindinsiu,
noriu, jog nueitum prie baro, kuris yra balkone, ir iš
viršaus stebėtum. Nors tai Ramireso kazino, bet čia
kartais mėgsta apsilankyti ir Alariko žmonių. Jis kart­
kartėmis pasiunčia ką nors stebėti savo priešų.
- Supratau, - atsakau akimirką patylėjusi. - Čia
tas pats vyras, kurio telefono numerį man davei?
- Taip. Štai ir jis, - rodau ranka į vyrą, sėdintį prie
ruletės.

E35
 J O LI T A PAMEDYTYTE

- Sveikas, Ronaldai, - atsisukęs nusišypsau ir ištie­

siu ranką pasisveikinti.
- Labas, Viljamai. Džiaugiuosi tave matydamas.
Apkabina ir patapšnoja per petį. Akimirką pasijau­
čiu nejaukiai. Jis su manim elgiasi itin šiltai ir malo­
niai, ko tikrai nenusipelniau.
Jis jau gerokai žilstelėjęs, o raukšlės ir nuovargis
rodo, kad dar taip pat paskendęs savo darbuose. Pa­
skutinį kartąjį mačiau prieš ketverius metus prie mo­
tinos kapo. Jis tuo metu atrodė kur kas geriau - jau­
niau.
- Nustebau, kad man paskambinai.
- Mums reikia pakalbėti.
- Žinau, - iš karto surimtėja, kai pamato Aną. -
Tai turbūt ši gražuolė yra garsioji Ana?
Nieko jam neatsakau.
- Taip, mane vadina Ana, - atsako ji nusišypso­
dama plačia ir žavia šypsena. Ana ir Ronaldas vienas
kitam paspaudžia rankas.
- Dabar viską suprantu, - priduria Ronaldas, ją
nužiūrėdamas.

236
 MEILES JKAITĖ

- Ana, užsisakyk ko nors išgerti, kol mes pakalbė­

sime, - liepiu jai. Nors ir nepatenkinta, ji linkteli ir
nueina.
Šaunuolė,
Palydžiu ją akimis, slapta žavėdamasis, ir apsidai­
rau, kad įsitikinčiau, jogji saugi.
- Ji verta viso to.
- Sakai iš patirties?
- Aš vis dar myliu Teresą. Iki šiol negaliu jos pa­
miršti, - atsidūsta. - Turbūt tas skausmas nenuslūgs,
iki man ateis galas, - nusišypso. Prisimenu jį gulintį
viešbutyje ant grindų visą kruviną. Tada aš jo neken­
čiau, bet dabar viskas pasikeitė. Jaučiuosi jamdėkingas
už tai, kad mano motiną padarė laimingą, ir apgai­
lestauju dėl to, ką jam padariau. - Turėtum suprasti.
Ypač dabar, - Ronaldas akimirką nutyla ir pažvelgia į
Aną, - kai šalia tavęs yraši neapsakomo grožio moteris.
- Kodėl manai, kad viskas dėl Anos?
- Pats išsiduodi. Nuo jos neatitrauki akių ir aki­
vaizdžiai ja žaviesi, - taria šypsodamasis. Reikia pripa­
žinti, kad jis teisus.
- Ar labai skauda netekus...
- Paklausk savęs, - nutraukia mane. - Kaipjaustu­
meisi, jei netektumjos?

237
 J O L I T A PAMEDYTYTE

Staiga prisimenu vakar dieną, kai akimirką ma­

niau, kad jos netekau. Buvau tarsi miręs... Netekęs
gyvenimo prasmės... Skausmas ir neviltis buvo mane
užvaldę. Tarsi akimirksniu visi jausmai sugrįžo.
- Kodėl ją išgelbėjai? Kodėl saugai? Kodėl vakar
sunerimęs klaidžiojai po Rio de Žaneiro gatves, kad
ją surastum?
Iš kurjis viską žino? - neslėpdamas nuostabos, pa­
žvelgiu į jį.
- Taip taip, aš viską žinau, - nusišypso man. - Net
dabar vis žvalgaisi į ją, nes nori būti tikras, kadji saugi.
Galiu lažintis, kad siunti kiekvieną kartą, kai ji stumia
save į pavojų, - šypsosi jis. - Man buvo lygiai tas pats
suTeresa, - prisipažįsta ir po akimirkos tylos skausmo
iškreiptu veidu prabyla: - Kiekvieną naktį prabundu
nuo širdies skausmo. Net burbonas nepadeda, - pa­
moja taure. Jo akyse sušvinta ašaros. - Kiekvieną naktį
sapnuoju ją. Regiu Teresą laimingą, šokančią pievoje,
ir girdžiu jos juoką. Esu laimingas tik dėl to, kad turiu
prisiminimus ir kiekvieną naktį mes susitinkame.
- Suprantu tave.
- Laukiu, kada vėl būsiu su ja, bet buvau jai davęs
vieną pažadą.
- Kokį?

238
 MEILES JKAITĖ

- Ji žinojo, kad vieną dieną tu kreipsies! į mane.

Teresa nujautė, kas gali nutikti, todėl paprašė tau pa­
dėti.
- Tu žinojai, kad jis nužudė mano motiną?
- Viljamai, aš niekada netikėjau, kad ji galėjo prieš
save pakelti ranką. Teresa dievino tave. Ji negalėjo
vien dėl tavęs to padaryti, nes tu buvai jos gyvenimas,
džiaugsmas, prasmė.
Man tarsi akys atsivėrė. Koks kvailys galėjau būti,
kad patikėčiau tėvo pasakoms. Jaučiu, kaip nirštu,
pykstu dėl savo naivumo ir patiklumo.
- Atleisk man, kad nesugebėjau jos apsaugoti.
- Tu nekaltas dėl to, ką padarė Alarikas.
- Kaltas, nes nepadariau visko, kad ją apsaugočiau.
- Padarei viską, ką galėjai.
Akimirką tarp mūsų stoja tyla. Pažvelgiu į Aną. Ji
sėdi ant baro kėdės, raudonai padažytomis lūpomis
kartkartėmis paliečia vyno taurę, kad vos sudrėktų lū­
pos. Taurė pilna. Suprantama, kad ji nori likti visiškai
blaivi. Vis žvalgosi aplinkui, kiekvieną kartą užmesda­
ma akį į mus.
- Vis dar dirbi prieš Alariką?
- Po tavo motinos mirties kiekvieną dieną ir naktį
kapstausi po jo gyvenimą, stebiujį. Alariko gyvenimas

239
 J O LI T A PAMEDYTYTE

tapo mano gyvenimu. Mano tikslas yra jį sužlugdyti.

Tapau jo šešėliu, tačiau jis irgi nėra kvailas. Jo žmonės
domisi manimi. Alarikas žino, kad yra akylai sekamas,
tad sunku jį pagauti. Jis tapo labai atsargus. Daugelis
yra įsivėlę į jo darbelius ir dirba su juo. Visa suburta
mano komanda dirba, tačiau, kaip matai, jis dar ne­
nubaustas.
- Kaip jampavyksta išsisukti?
- Visas jo marionečių tinklas dirba. Per ketverius
metus buvau pradėjęs prieš jį šešis ikiteisminius tyri­
mus. Spėk, kas nutiko?
- Neužteko įrodymų?
- Nutraukdavo bylas net nepradėję tirti. Įrodymai
dingdavo arba teisėjams jų neužtekdavo. Laikydavo
nepagrįstais, nors jų buvo pakankamai, o ryšys, siejan­
tis įrodymus, - pagrįstas.
- Teisėjai papirkti?
-Jei jie ir nebuvo papirkti, tai turi nešvarią praeitį,
kurios nenori viešinti. Tiesą sakant, jau pavargau, Vil­
jamai. Kai atrodo, kad užčiuopi siūlo galą, staigaviskas
išsprūsta iš rankų. Atrodo, kad kovočiau su vėjo ma­
lūnais. Niekas iš vietos nejuda. Kartais jaučiuosi labai
mažas prieš Alariką.
- Aš noriu dirbti su tavimi.

240
 M E I L E S JKAI TE

- Negali būti nė kalbos.

-Jis nužudė mano motiną!
-Jis nužudė mano mylimąją.
- Prašau, leisk man dirbti su tavim.
- Viljamai, - jis pažvelgia į mane, - tai nėra gyve­
nimas. Pažiūrėk į mane, kuo aš pavirtau: senu, susi­
raukšlėjusių, gyvenimu nusivylusiu paranojiku, kuris
nė vieno vakaro negali gyventi be taurės burbono. Aš
pasirinkau tokį kelią, nes nieko daugiau neturiu, tik
skausmą, prisiminimus ir norą nubausti jį. Aš kiekvie­
ną rytą ir vakarą, kiekvieną sumautą akimirką gyvenu
vien mintimi, kaip jį nubausti. Tačiau tu turi gyve­
nimą, nes ji yra šalia tavęs, šiuo metu gurkšnoja vyną
viršuje. Nepraleisk to. Leisk man viskuo pasirūpinti.
- Kuo pasirūpinti, jei sakai, kad niekas nejuda iš
vietos?
- Tavimi ir Ana. Viljamai, tu ketverius metus gy­
venai Europoje. Neįsivaizduoji, kaip Alarikas pasikei­
tė. Jis tapo neprognozuojamas, ir neįsivaizduoju, ką
darys toliau, kad surastų jus.
- Aš tą istorijos dalį apie jo paranoją jau esu girdė-
jęs.
- Puiku, todėl tikiuosi, kad mano sumanymams
neprieštarausi.

241
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- O ką man daryti?
- Ana pavargusi. Tu irgi. Alarikas ieško jūsų kaip
beprotis. Visi ieško. Matei, jus rodė per žinias?
- Mačiau.
- Įtariu, kad čia jau ne tik policija prisidėjo, bet ir
gali būti prikišę nagus mūsiškiai - saugumiečiai. Mūsų
visai kiti ryšiai. Saugumo tarnyba labai glaudžiai dirba
su žiniasklaida. Man reikia laiko, kad išsiaiškinčiau,
kuris iš mūsų žmonių galėjo prikišti nagus. Be to, gir­
dėjau, kad už jus gyvus siūlomi du milijonai realų.
- Du milijonai realų? - nustembu. - Jis daug kam
pasiryžęs.
- Patikėk. Jis nepasiduos, kol jūsų neras.
Jis padeda ranką ant stalo ir man pastumia du rak­
telius. Vienas nuo mašinos, o kitas - nedidelis sidabri­
nės spalvos raktelis. Klausiamai pažvelgiau į jį.
- Man reikia laiko viskam išsiaiškinti, todėl ne­
galiu būti jūsų aukle, nes kitaip neįstengsiu tinkamai
atlikti savo darbo. Nežinau, ką Alarikas planuoja, ir
noriu pamatyti tolesnius jo veiksmus, kad galėčiau su­
galvoti, ką toliau su jumis daryti. Be to, jums nesaugu
su manim. Manau, kad laiko klausimas, kada mūsų
išdavikas supras, jog aš bendrauju su jumis. Gal net­
gi dabar jis jau viską žino ir perduoda Alarikui, todėl

242
 MEILES į KAITE

noriu, kad išnyktumėte. Tau už nugaros į šiaurės pusę

stovi Alariko žmogus. Jis jau susisiekė su tavo tėvu. Už
10 minučių jie bus čia. Sėsk į taksi ir važiuok į pietus
keturis kvartalus. Ten pamatysi japonų restoranėlį.
Šalia palikau mašiną. Paspaudęs atrakinimo mygtuką,
suprasi kuri. Po sėdyne palikau žemėlapį. Ten pažy­
mėta, kur tau važiuoti. Bagažinėje rasi sau ir Anai dra­
bužių, o vairuotojo pusės durelėse - maišelį su pini­
gais. Reikės važiuoti 2 dienas, tad negaišk laiko. Ten
tavęs lauks žmogus su privačiu lėktuvu. Jis nuskrai­
dins į vieną saugiąvietelę.
- Nuskraidins privačiu lėktuvu?
- Viljamai, yra žmonių, kurie man labai daug sko­
lingi. Gali juo pasitikėti. Jis tikrai jūsų neišduos.
- O kam tas raktas? - rodau jam.
- Mes su tavo mama ten pasislėpdavome. Ten
jums kurį laiką bus saugu. Aš su jumis susisieksiu, o
dabar negaišk laiko.
- Ronaldai, ačiū tau.
Jis atsistoja, apkabina ir įdeda man į švarką raktus.
- Būk atsargus, sūnau. - Aš jamlinkteliu ir nusku­
bu link Anos.
 Ana

- Eime! - taria Viljamas ir, čiupęs mano ranką,

tempiasi link lifto.
- Kur mes einame?
Viljamas sustoja priešais liftą ir paspaudžia mygtu­
ką. Jis susinervinęs ir įsitempęs.
- Viljamai, kur mes einame? - pakartoju.
- Bėgame lauk. Alarikas jau čia.
Pradedu nervingai visur žvalgytis ir prie įėjimo
pamatau du Alariko apsaugininkus. Nusisuku į lifto
pusę, kad niekas iš jų nepamatytų mano veido. Ran­
kos ir kojos pradeda virpėti, o širdis daužytis lygpami­
šusi. Viljamas suspaudžia mano ranką ir prisitraukia
arčiau. Atsivėrus lifto durims, įeiname į vidų ir Vilja­
mas paspaudžia mygtuką į 17 aukštą. Užsiveriant du­
rims, spėjupamatyti, kaip vienas iš apsaugininkų rodo
pirštu į mane, ir išgirstu:

244
 MEI LĖS ĮKAITE

-Jie ten!
Atsivėrus durims, išbėgame iš lifto. Su aukštakul­
niais gana sunku bėgti, tad man tenka Viljamui lėkti iš
paskos. Jis sustoja priešais kazino viešbučio kambarį,
kuris įsikūręs kazino pastate, ir kelis kartus spiria, kol
išlaužia duris. Jaučiu, kaip adrenalinas plūsta į kūną.
Viskas taip greitai vyksta, kad nespėju suvokti. Įbėgus
į kambarį, Viljamas uždaro duris ir bėgame į balkoną.
Tiesiog sustingstu, supratusi, ką Viljamas suplanavęs
daryti. Iš balkono yra nutiestas lynas į priešais esantį
pastatą. Nuo mūsų iki pastato gal 60 metrų.
- Tu visa tai buvai suplanavęs?!
- Taip. Jei norime likti gyvi, turiu būti viskampa­
siruošęs.
- Tu išprotėjai!
- Ana, turime paskubėti.
Jis tiesia man ranką, norėdamas padėti įsikabinti į
lyną.
-Ne!
- Ana, mes neturime laiko tavo prieštaravimams.
Mus bet kada gali surasti, tad labai prašau tavęs vilkti
savo dailų užpakaliuką čia!
- Nieku gyvu!

245
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

Viljamas giliai įkvepia ir taip pat iškvepia. Priėjęs

prie manęs, apglėbia rankomis kaklą ir žaviomis aki­
mis žiūri į mane.
- Tu dvejus metus kentėjai mano beprotį tėvą,
sėdai ant mano motociklo, kuris lekia 300 kilometrų
per valandą greičiu. Tu su manim bėgai nuo vyrų, ku­
rie šaudė į mus, ir negana to, su manim šokai nuo tilto
į plaukiantį laivą, be to, buvai pasiklydusi viename iš
pavojingiausių rajonų žemėje. Žinau, kad tu išsilaikysi
ant šio lyno ir mes saugiai nukeliausime iki ano pas­
tato, nes esi drąsiausia ir stipriausia moteris, kurią aš
pažįstu ir kuria žaviuosi.
Jis švelniai pakšteli man į lūpas. Žinoma, naudojasi
savogeriausiomis savybėmis, kad tik įtikintų,.
- Oficialiai pareiškiu, kad tu esi beprotis.
- Žinau. Dažnai man tai sakydavo Filipas.
- Negaliu pakęsti, kai tu savogeriausias savybes pa-
naudoji prieš mane.
Jis nusišypso.
- Tai priimu kaip sutikimą, bet pirmiausia reikia
sutvarkyti nepatogumus. - Jis atsiklaupia priešais
mane ir suplėšo suknelę taip, kad ji vos siekia užpaka­
lį. - Atrodai žavingai, tik būtų geriau, jei nusimautum
aukštakulnius.

246
 MEI LES ĮKAITE

Padarau, kaip jis liepė.

- Tai gražiausia mano vilkėta suknelė. Tikiuosi at­
gauti tokią naują.
- Turėsiu šį prašymą omeny.
Tada jis paima mano ranką ir padeda perlipti bal­
kono turėklus. Laikydamasi už turėklų, pasisveriu pa­
sižiūrėti į apačią. Šiuos du pastatus skiria medžių alėja
ir ją visą apšviečiantis didelis fontanas. Vos įžvelgiu ei­
nančius žmones, kurie atrodo tarsi skruzdėlės. Jaučiau
tik švelnų vėjo gūsį, kedenantį man plaukus. Kojos
pradeda virpėti, o širdis - daužytis iš baimės.
- Ar tu esi tuo tikras? - suabejoju.
- Taip, lipk!
Rankomis ir kojomis apsivynioju lyną ir pamažu
pradedu šliaužti. Tą patį padaro ir Viljamas.
- Paskubėk, Ana, - ragina jis.
Jaučiu, kaip delnus ir kojas pradeda skaudėti nuo
į odą įsirėžusio lyno, visą kūną išmuša karštis. Jaučiu
vėją ir girdžiu kažkur toli signalizuojančias mašinas.
Širdis plaka, tarsi būčiau nubėgusi visą maratoną.
Stengiuosi į apačią nežiūrėti.
- Man darosi sunku!
- Nesiskųsk kaip maža mergaitė! Pusę kelio nu-
šliaužėm. Nedaug liko! Pasistenk dar truputį.

247
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

Tu išprotėjai, Vilte!Kaip irtas neapsakomaigražus,

bet dar didesnis beprotis. Kaip galėjai sutikti su tokiu
sumanymu?Jei dabar nukrisi?Jei paslysi? Kas bus,jei
Viljamas nukris?!
Atvertusi galvą, pamatau priešais save viešbučio
balkono turėklus. Rankomis juos apglėbiu, persiver-
čiu ir krintu ant žemės. Gal minutę guliu, žiūrėdama j
dangų, bandydama atgauti kvapą ir nusiraminti. Ran­
kos, kojos - visas kūnas, atrodo, virpa. Po akimirkos
Viljamas jau stovi priešais mane ištiesęs ranką. Pada­
vus ranką, Viljamas mane pastato ant kojų.
- Šaunuolė. Dabar turime eiti, - be jokių užuo­
lankų jis čiumpa mano ranką ir bėgame iš kambario.
Nusileidus liftu j pirmą aukštą, jis nusivelka švarką
ir apgaubia juo mane. Išėjus iš pastato, jis apsižvalgo
aplinkui. Čia stoviniuoja tik atvažiuojantys arba iš­
važiuojantys viešbučio svečiai. Pasukame priešinga
kryptimi nei kazino. Pažvelgusi atgal, pamatau, kaip
Alarikas išlipa iš mašinos ir eina link kazino.
- Kas bus toliau? - klausiu. Akimirką patylėjęs,
Viljamas sustabdo taksi automobilį ir atidaro dureles.
- Ronaldui reikia laiko viskam išsiaiškinti. Jis įta­
ria, kad yra įsikišusi saugumo tarnyba, todėl nenori

248
 M E I L Ė S JK A I T Ė

mumis rizikuoti. Jei būsime su juo, tik trukdysime,

todėl kurį laiką dingsime iš čia, kol žinosime, ką toliau
daryti.
- Tu manai, kad mūsų dingimas viską išspręs? -
ironiškai klausiu.
- Ne, o tu dabar turi geresnį pasiūlymą? - tokiu
pat tonu paklausia. Reikia pripažinti, kad šiuo metu
kitokios išeities nėra, tik bėgti, tad sėdu į taksi ir dau­
giau nieko nebesakau. Šaliaįsitaiso ir Viljamas. - 1pie­
tus keturis kvartalus, prie japonų restorano, - nurodo
vairuotojui. - Aš žinau, kodėl tu nusivylusi, Ana, bet
kol kas tai neįmanoma. Pasistengsiu, kad gautum tai,
ko trokšti.
Jis paima mano ranką ir pabučiuoja į krumplius.
Suprantu, kokia situacija beviltiška, bet sunku nuslėp­
ti nusivylimą, nes viskas, ko dabar trokštu, tai sugrįžti
namo.

Po 20 minučių atsiduriame man nežinomame ra­

jone. Visur tamsu, girdėti šunų lojimas. Sustojame ša­
lia japonų restorano, kuris skleidžia raudoną šviesą, o

249
 J O L I T A PAMEDYTYTE

pro vitrinos langą matyti keli turbūt vietiniai klientai.

Čia gan nejauku. Viljamui sumokėjus vairuotojui už
atvežimą, išlipame iš mašinos. Jis iš kišenės išsitraukia
raktus ir paspaudžia mygtuką. Staiga pasigirsta maši­
nos atrakinimo signalas.
- Oho... 2012 metą Audi A7. Neblogai, - paten­
kinta šypsausi.
- Iš kur tiek daug žinai apie mašinas?
- Mano buvęs vaikinas dirbo su mašinomis.
- Na, žinoma... - dar pasivaipo. įsėdame j mašiną,
Viljamas užkuria variklį ir iš po sėdynės išsitraukia
žemėlapį. Išlanksto jį ir tyrinėja raudonai pažymėtą
maršrutą.
- Kur mes važiuosime? - paklausiu.
- Nežinau. - Sulankstęs žemėlapį ir numetęs jį į
ant galinės sėdynės, pažvelgia į mane. - Laikysimės
Ronaldo nurodyto maršruto ir jo plano. Paskui ma­
tysime.
- Toks tavo planas?
- Šiuo metu tik tokį turiu.
- Bet kas bus toliau?
- Nežinau. Žinau tiek, jog viską padarysiu, kad tu
grįžtum namo.
- O kas bus su tavimi?

250
 MEI LES į KAI TE

- Aš liksiu čia su Ronaldu ir padėsiu jam nubausti

Alariką. Manau, kad tai yra mažiausia, ką galiu pada­
ryti.
- Zinai, aš pagalvojau, kodėl mums nepalikus taip,
kaip yra, ir negrįžus į mano šalį, kur Alarikas mūsų
nerastų? Ronaldas daug metų dirbo, kad nubaustų
Alariką, laikydamasis įstatymų, ir jam nepavyko. Ne­
manau, kad tu ką nors padarysi.
- Tai nebūtų protinga, Ana!
- Kodėl?
- Nes jis mūsų ieškos, kad ir kur būtume! Jis ne­
sustos, kol neras! Vienas iš mūsų turi čia likti, kad jis
tikėtų, jog esame Brazilijoje. Jei jis supras, kad mūsų
nėra šalyje, pradės ieškoti kitose šalyse. O tu to neno­
ri?
- Ne, - papurtau galvą.
- Bus tokia diena, kai jis susimaus. Tada aš ir Ro­
naldas viską baigsime. Negaliu leisti jam toliau elgtis
kaip panorėjus. Nenoriu, kad jis toliau griautų žmo-
nių gyvenimus. Nenoriu, kad jis skriaustų tave.
- Tu darai tai iš keršto.
- Taip, noriu ir to! - jis atsidūsta ir kurį laiką tyli.
- Taip neteisinga, - nenoriu pripažinti.
- Yra daug neteisybės. Turėjai prie to priprasti.

251
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Negaliu to pakęsti.
- Žinau. Prašau, Ana, nekelk man papildomų
bėdų. Leisk man ir Ronaldui ramiai viską sutvarkyti.
- Aš tau jaučiuosi skolinga už tai, kad mane ištrau­
kei iš tų namų. Negaliu leisti, kad tau grėstų pavojus,
kai aš saugi būsiu namie.
- Nebūk kvailutė! Tu man nesi už nieką skolin­
ga! Mes susitarėme, kad tavo tikslas yra grįžti namo, o
mano - atkeršyti už motinos mirtį. Norėčiau, kad šių
tikslų laikytumėmės. Aš noriu tau atlyginti už skriau­
dą, kurią padarė mano tėvas. Žinau, kad tų prisimi­
nimų neištrinsiu, tačiau galiu tau sugrąžinti normalų
gyvenimą - sugrąžinti tave namo. Sutariam?
- Gerai.
Viljamo veidas kaipmat atsipalaiduoja. Jis palei­
džia mano rankas ir įjungia radiją.
Jis teisus. Ai noriugrįžti namo ir nebegaliu daugiau
taip bėgti. Viljamas atsisuka į mane ir nusišypso.
- Džiaugiuosi, kad susitarėm. Padarysiu viską, kad
po kelių dienų tu gautum tai, ko nori - namus, o aš
liksiu tau tik gražus prisiminimas.
Staiga gerklę suspaudžia skausmas. Oaš liksiu tau
tik gražusprisiminimas - žodžiai kartojasi tarsi suge­
dusi plokštelė.

252
 M E I L E S JKAI TE

Kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kadjis man reiškia

daug daugiau nei žmogų, išgelbėjusį mano gyvenimą.
Akys prisipildo ašarų. Nors ir kaip stengčiausi jas pa­
slėpti, sunku susivaldyti. Viljamas, tai pastebėjęs, nu­
braukia riedančią per skruostą ašarą.
- Kas yra?
- Aš nemanau, kad galėsiu tave palikti čia vieną.
- Nė negalvok apie tai, - nutraukia mane. - Aš ne­
būsiu vienas. Aš būsiu su Ronaldu. Kai turėsime pla­
ną, ką toliau daryti, aš tave paleisiu. Tu turėsi viską, ko
norėsi. Būsi laiminga, nes turėsi normalų gyvenimą.
Tik nesumąstyk visko sugadinti.
Betasjau nebežinau, ko noriu...
 - Ana... Ana... Pabusk, Ana... - prasimerkusi pa­
matau išvargusį Viljamo veidą. - Na, tikiuosi, kad
gerai išsimiegojai, nes kai tik pavalgysim, tu sėsi prie
vairo, - patenkintas nusišypso.
Saulėjau gerokai pakilusi. Pasirąžiusi išlipu iš maši­
nos. Mes esame kažkur laukuose. Sustojome aikštelėje
prie degalinės. Viljamas atidaręs bagažinę ištraukia du
krepšius ir vieną paduoda man.
- Išsirinksi ką norėsi. Pirmiausia reikia nusiprausti
ir persirengti.
Nesuprantu, kodėl jis toks patenkintas ir nuolat
šypsosi. Jam tai tikrai nebūdinga.
Nuėjusi į tualetą, nusiplaunu rankas. Pažvelgiu į
veidrodį ir susigėstu, pamačiusi iš burnos ištekėjusios
seilės pėdsaką. Greitai nusiprausiu.
Štai kodėljis vis vaipėsi!Na,jeijis taip, tai iras taip...
Susirandu drabužių krūvoje džinsinius šortus, ku­
rie turėtų puikiai tikti ir gerai priglusti prie mano už-

254
 M E I L E S JK A I T Ė

pakalio. Apsivelku raudonus languotus užsagstomus

marškinius, palieku tris laisvas sagas nuo viršaus taip,
kad būtų vos matyti krūtinė. Susikišu marškinius į
šortus ir apsimaunu mėlynus sportbačius. Tada susi­
taršau plaukus, kad jie lengvai kristų, ir užsimetu ant
šono. Pažvelgusi j veidrodį, nusišypsau, nes bendras
vaizdas tiesiogpuikus, ir patenkinta išeinu iš tualeto.
Viljamas manęs jau laukia atsirėmęs į sieną. Sten­
giuosi į jį nekreipti dėmesio, bet spėju pamatyti, kaip
man išėjus iš tualeto jam atvėpsta lūpa. Vidinė dievai­
tė tiesiog krykštauja iš malonumo.
- Hmmm... Atrodei dieviškai, kai miegojai.
Taip ir maniau, kad jis nepraleis progos pasityčioti
iš manęs.
- Labai negražu tyčiotis iš merginos.
- Kaip galėčiau drįsti tyčiotis iš tavęs, - nusijuo­
kia. - Atrodai labai gražiai.
- Ačiū, - bandau apsimesti šalta ir nepasiekiama.
Žinoma, Viljamas nutuokia, kokį žaidimą žaidžiu, tad
tik nusijuokia.
Įėję į kavinukę, išsirenkame dvivietį staliuką prie
lango ir atsisėdame vienas prieš kitą. Jis atsiremia į kė­
dės atlošą ir žvelgia į tolį kažką mąstydamas. Aš apsi­
žvalgau aplinkui, kad įsitikinčiau, jog nieko šalia nėra,

255
 J O L I 1A P A M E D Y T Y T Ė

nusimaunu sportbačius ir koją padedu jam tarp šlau­

nų. Jis to nepastebi, tad kojų pirštais pradedu švelniai
ir lėtai glostyti šlaunis.
Viljamo akys tarsi akimirksniu užsidega. Jis nužvel­
gia mane nuo akių iki pirmosios užsegtos marškinių
sagos. Vos praveria lūpas. Žiūrime vienas kitam į akis
ir tylime. Matau, kaip jis mėgaujasi kiekvienu mano
prisilietimu. Jaučiu, kaip mane išmuša karštis. Staiga
jis čiumpa man už čiurnos ir žvilgsnį nukreipia į jauną
merginą, kuri padeda mums ant stalo atneštą meniu.
- Gal ko iš anksto norėsite užsisakyti?
- Du puodelius kavos. Ačiū, - jis nusišypso mer­
ginai, o ji atsako Viljamui plačia šypsena ir nueina. -
Mus stebi vyras tau už nugaros, kuris sėdi prie baro.
- Na ir kas? - paklausiu. Viljamas nustemba dėl
tokio mano tiesmukiškumo. - Jis mūsų nepažįsta.
Niekas čia mūsų nepažįsta. Rytoj neatsimins nė mano
plaukų spalvos, - nusišypsau jam. Jis paleidžia mano
čiurną ir atsidūsta.
- Leisk man priminti, kad mes esame ieškomi be­
pročio Alariko. Nenoriu atkreipti kitų dėmesio. Pri­
simink, kad mūsų veidus rodė per žinias. - Jis paima
meniu ir akimis tyrinėja valgiaraštį. - Taigi, Ana, ko
tu nori?

256
 MEILES ĮKAITĖ

Pasilenkiu prie jo ir tyliai sakau:

- Tavęs.
Jis pažvelgia į mane.
- Malonu girdėti, bet leisk man tau priminti, kad
mes čia ne vieni.
- Hmmmm... - atvepiu lūpą, rodydama nepasiten­
kinimą. - Zinai, ką mes veiksime ateinančias dienas?
- Atsipusime.
- Puiku! - apsidžiaugiu išgirdus.
Po kelių minučių, atėjus padavėjai, Viljamas už­
sisako kiaušinienės, o aš salotų. Jai išėjus, apsidairau
aplinkui, norėdama įsitikinti, ar šalia mūsų nėra kitų
klientų.
- Kas yra? - klausia Viljamas pagavęs mano žvilgs­
nį.
- Noriu žinoti daugiau apie Alariko veiklą.
Viljamas apsižvalgo aplinkui, turbūt norėdamas
įsitikinti, kad mūsų niekas nenugirs.
- Tiek laiko gyvendama su mano tėvu turėjai su­
sipažinti.
- Problema ta, kad laikiausi atokiau nuo jo. Ma­
nau, jis irgi nenorėjo, kad viską žinočiau, todėl nevertė
būti šalia, kai tvarkydavo savo reikalus.
- Ką konkrečiai nori žinoti?

257
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Kaip jis dirba? Kokia jo sistema? Kodėl jis vis iš­

sisuka nuo teisingumo? Kas jj saugo?
- Tai painu, Ana. Aš tik dabar suvokiau viską, ko
ilgai nenorėjau suprasti ir pripažinti, ypač kad mano
tėvas yra žudikas, kad jis netiesiogiai, prekiaudamas
narkotikais ir ginklais, griauna milijonų žmonių gyve­
nimus, prisidedapriepasaulyjevykstančiųkarų ir daug
mirčių. Mastas toks didžiulis, kad protu nesuvokiama.
Ronaldas daug metų dirba, tirdamas su jo veikla susi­
jusias bylas. Bėda ta, kad dalis ginklų parduodama le­
galiai tam, kad galėtų parodyti legalius pinigus, o kita
dalis keliauja į juodąją rinką, kur sandoriai sudaromi
tyliai. Ronaldas mano, kad ginklai tiekiami Afrikai ir
Sirijai.
- O narkotikai?
- Greičiausiai jais prekiaujama kartu su tais gin­
klais, kurie parduodami tyliai.
- Nesuprantu, kaip jis dar nenubaustas.
- Alarikas pradėjo narkotikais verstis prieš daugiau
nei trisdešimt metų. Tai ilgas laiko tarpas, kad įgytum
daug pažinčių ir sužinotum daug nepalankios infor­
macijos apie pareigūnus. Tuo metu korupcija buvo
itin akivaizdi. Viskas prasidėjo nuo žemiausio rango,
tai yra vietinių, policininkų papirkinėjimo. Toliau

258
 M E I L E S JK AI T Ė

buvo paperkama sienos apsauga. Alarikas buvo gu­

drus. Jis visus susitarimus fiksuodavo vaizdo ir garso
įrašais. Jei atsirasdavo koks žmogus, kuris nesutikda­
vo, arba jį pašalindavo tie patys vietiniai policininkai,
arba surasdavo kompromituojančios medžiagos, kuri
priversdavo pažeisti įstatymus. Ana, mes visi turime
praeitį.
- Mes nė vienas nesame be nuodėmės.
- Būtent. Daugelis to meto pareigūnų, kuriuos jis
papirkinėdavo, šiandien eina svarbias pareigas. Tu įsi­
vaizduok, kas būtų, jei viskas išlįstų į dienos šviesą.
- Kiltų didžiulis visuomenės pasipiktinimas.
- Mes kalbame net apie blogiausią scenarijų - pi­
lietinį karą, todėl Ronaldas mano, kad valdžia nori
nuslėpti visus faktus. Jei tai nutiks, ji bus nuversta ir
daugelis sės į kalėjimą ilgiems metams, o kai kuriems
grės mirties bausmė. Valdininkai, net tie, kurie nėra
prisidėję, nenori, kad viskas išaiškėtų. Žmonės nebe-
pasitikėtų ir taip abejotinu pareigūnų darbu, prasidė­
tų protestai, maištai. Visi, net šalies prezidentas, turė­
tų atsistatydinti, nes nesugeba pažaboti korupcijos ir
nusikalstamumo, prie kurių nemaža dalimi yra prisi­
dėjusi valdžia.
- Tai rimti dalykai...

259
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Tikrai.
- Kaip Ronaldas dirba? Jis stebi Alariką. Kodėl
jamleidžiama veikti?
- Ronaldas priklauso tarptautiniam saugumui.
Didžioji dalis šalių yra pasirašiusios sutartį dėl tarp­
tautinio saugumo. Komandas sudaro pareigūnai iš
įvairiausių šalių. Jie yra parengiami savo šalyje ir, kai
gauna užduotį, vyksta ten, kur yra jų objektas. Ronal­
das yra vienas iš jų. Alarikas jau seniai užkliuvo sau­
gumui, ir Ronaldui buvo pavesta užduotis dirbti su
Alariko byla. Tik viskas pakrypo ne ta linkme, kuria
jis tikėjosi.
- Ką nori pasakyti?
- Jis pamilo mano mamą. Jie slapta susitikinėda­
vo. Kiek žinau, ji suteikdavo Ronaldui informacijos
apie tėvą, tačiau ta informacija dažniausiai būdavo per
menka, kad Alariką uždarytų. Alarikas mūsų šeimą
laikydavo atokiau nuo darbo, todėl mama menkai ga­
lėjo padėti.
- Kiek truko tavo mamos ir Ronaldo draugystė?
- Jei tikėčiau auklės žodžiais, tai ta draugystė buvo
užsimezgusi prieš man gimstant, tačiau, kai aš gimiau,
ji liovėsi bendravusi su Ronaldu, norėdama apsaugoti
mane. Po daugelio metų jie vėl pradėjo bendrauti, bet

260
 MEILES įKAITE

neilgai trukus apie jų artimą ryšį sužinojo Alarikas ir

tada atsikratė mamos.
- Vargšas Ronaldas...
- Taip. Nuo tada Ronaldas suasmenino tiriamą
bylą ir tapo savotišku Alariko medžiotoju. Manau,
kad Alarikui jis patinka, tad ir mėgaujasi katės ir pelės
žaidimu ir leidžiasi gaudomas. Skirtumas tik tas, kad
Alarikas visada būna vienu žingsniu priekyje. - Staiga
pokalbį nutraukia padavėja, kuri mums patiekia pus­
ryčius. - Užteks kalbų.
Paėmęs pirmą kiaušinienės gabalėlį, įsideda į bur­
ną...

Kai papusryčiaujame, aš sėdu prie vairo. Viljamas

nustato maršrutą ir keliaujame iki artimiausio mieste­
lio, esančio už 200 kilometrų. Tyliai paleidžiu radiją,
o Viljamas, atrėmęs galvą į stiklą, greitai užmiega. At­
siremiu į sėdynę ir patogiai įsitaisau. Nepamenu, kada
paskutinį kartą vairavau. Jaučiuosi tarsi būčiau pirmą
kartą paragavus ledų. Jausmas nepakartojamas. Pasi­
neriu į muziką ir kelią kaip senais gerais laikais.
 Pagaliau privažiuojame apleistą, žolėmis apaugusią
aikštelę ir didelį pastatą kažkur tarp miškų. Primena
seną, apleistą buvusį aerodromą.
Visiškai nesiorientuoju erdvėje. Pastarąsias 36 va­
landas mažai miegojome. Be keleto sustojimų nusi­
prausti ir užkąsti, visą laiką praleidome kelyje. Jaučia­
mės pavargę, bet gerai nusiteikę.
- Kas bus toliau? - klausiu Viljamo.
- Nežinau.
Abu išlipame iš mašinos. Kūnas tarsi sumedėjęs.
Pasirąžau, bandydama bent kiek atgauti jėgas. Staiga
iš didelio pastato išeina vyriškis. Jam gal apie 50 metų.
Tikrai ne mažiau. Visas apžėlęs ir apšepęs, nesiprausęs
ir su darbiniais drabužiais.
- Turbūt jūs būsite Viljamas? - tiesia ranką Vil­
jamui. Sis nepatikliai nužiūrėjęs paspaudžia vyriškiui
ranką. - Aš esu Ronaldo draugas. Lėktuvas ir visi
daiktai jau paruošti.

262
 M E I L E S j K AI TĖ

- Pala pala. Mes kažkur skrisime?

- Ronaldas jums nesakė?
-Ne.
- Aš jus nuskraidinsiu j Kanadą. - Abu nustebę
susižvalgome. - Eikite paskui mane.
Mes patraukiame link didžiulio pastato.
- Bet mes kirsime sieną. Tai nelegalu ir mus gali
sučiupti, - dvejodamas sako Viljamas.
- Abejoju, - sako vyras pernelyg pasitikėdamas
savimi. Viljamas sustoja ir sustabdo mane, suėmęs už
rankos.
- Mes negalime taip rizikuoti, - Viljamo tonas kur
kas šiurkštesnis, nei, mano manymu, reikėtų. Alonsas
neatrodo pavojingas. Vyriškis atsisuka į Viljamą ir nu­
sišypso.
- Viljamai, aš dirbu slaptai, kaip Ronaldas. Žino­
ma, nesu toks kietas ir svarbus, kaip jis, bet manęs nie­
kas Kanadoje nestabdo. Turiu tam tikrų privilegijų.
- Kodėl į Kanadą, o ne j kitą šalį? - klausiu vyriš­
kio.
Kodėl ne/ Lietuvą?Staiga pajaučiu, kaip mano šir­
dis pradeda virpėti.
- Todėl, kadjums reikia kuo greičiau dingti iš Bra­
zilijos. Jus vis rodo per žinias kaip ieškomus nusikal-

263
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

cėlius ir gali bet kas atpažinti. Jei aš jus nuskraidinsiu

į kitą šalį, būsite suimti kaip neteisėtai kirtę sieną, nes
jūs neturite leidimo. Ronaldas gali jus padaryti ypač
saugomais liudininkais ir išgabenti į bet kurią kitą šalį,
bet tam reikia daugiau laiko, kad paslėptume jūsų ta­
patybes ir sutvarkytume dokumentus, o jūs laiko ne­
turite. Esmė ta, jog norint patekti į šalį, kur būtumėte
saugomi liudininkai, turi praeiti keli mėnesiai tam,
kad sutvarkytume teisinius dokumentus. Deja, mes
laiko neturime. įtariame, kad mūsų komandoje dirba
žmogus, kuris slaptą informaciją nutekina Alarikui,
todėl jums laukti būtų pernelyg pavojinga. Kanadoje
mums yra paprasčiau, nes Ronaldo karjera prasidėjo
būtent ten ir ši šalis jam yra artimesnė nei bet kuri
kita. Kolegos, kurie dirba Kanadoje, yra mūsų drau­
gai, todėl mums užtenka tik paskambinti, susitarti ir
galime skristi. Kol jūs ten slėpsitės, mes ramiai galė­
sime sutvarkyti teisinius reikalus. Be to, ten yra puiki
vieta pasislėpti ar net gyventi. į tą vietą tavo motiną ir
Ronaldą skraidinau gal tuziną kartų.
- Mano motiną?
Iš Viljamo veido mimikos suprantu, kad jis nepasi­
tiki Alonsu. Žinoma, ir man jis nepanašus į lakūną ar

264
 MEI LĖS ĮKAITE

juolab saugumo agentą, galintį valdyti lėktuvą: pagy­

venęs, apdriskusiais ir murzinais drabužiais - matyti,
kad vyras nelabai mėgsta švarą.
- Taip. Užjaučiu. Ji buvo gera moteris, - jo balse
išgirstu liūdesį.
- Žinau.
- Dar ilgai čia stovėsite? Nenoriu daugiau gaišti
laiko, - paragina mus.
- Skriskime, - kiek abejodamas sutinka Viljamas.
- Sėkmė jus lydi. Nesuprantu, kaip jūsų dar niekas
neatpažino, - burbteli nueidamas Alonsas.
Įeiname į didelį angarą. Jame stovi du lėktuvai,
aplinkui pilna įvairių detalių, senienų ir brėžinių. Tai
daro didelį įspūdį. Viljamas paima keletą brėžinių nuo
stalo.
- Konstruoji lėktuvus?
- Taip. Kadaise stačiau saviems, o dabar liko tik
hobis.
- Neblogi brėžiniai. Galėtum daug už juos gau­
ti, - Viljamo balse išgirstu susižavėjimą ir nuostabą.
Nepasitikėjimo neliko nė lašo, Alonso veide šmėsteli
šypsena.
- O kam?

265
 J O L I T A P A M E D Y T Y ‘1 E

- Tam, kad negyventum čia, - Viljamas pamoja

ranka į gretimąkambariuką su lova ir stalu, ant kuriuo
stovi arbatos puodelis ir tuščia lėkštė. - Galėtum sau
leisti daugiau.
- Čia mano priedanga, ne namai, o lėktuvai, kaip
jau sakiau, yra tik hobis.
- Įspūdinga, - nusišypsau Alonsui. Jis man atsako
tuo pačiu.
- Tada suprantu, - priduria Viljamas.
- Viskas paruošta. Galime skristi.
Vyras atidaro mums lėktuvo liuką, o mes nieko
nelaukdami sėdame į vietas ir užsisegame diržus. Nie­
ko įmantraus čia nėra, ką įsivaizduodavau privačiame
lėktuve: tviskančią prabangą, didžiausias lovas ir net
sūkurines vonias. Toli gražu ne taip. Tai paprastas
penkiavietis ankštas lėktuvas. Alonsui užvedus vari­
klius, tenka nuo didelio garso užsidengti ausis.
- Saugu mums skristi šiuo lėktuvu?! - bandau per­
rėkti garsą.
- Pasitikėkite manimi, panele, - atsako ir paduoda
mums ausines. - Kai pakilsime, tokio garso nebebus.
Kaip matote, čia prabangos nėra, bet užtat dėl saugu­
mo nė vienas lėktuvas neturi to, ką turi manasis.

266
 M E I L E S JK A IT Ė

Nusišypsau jam ir po kelių minučių mes pakylame

nuo žemes...

Su kuro papildymu skrydis truko 30 valandų. Ga­

liausiai pasiekėme man nežinomo miestelio oro uostą,
kuris iš paukščio skrydžio atrodė fantastiškai: apsup­
tas kalnų ir miškų, jį juosė dideli ežerai. Išlipus iš lėk­
tuvo, mus pasitinka šaltas vėjas ir blanki šviesa. Saulė
jau nusileidusi.
- Čia jūsų.
Alonsas paduoda mums bagažą. Jaučiuosi tokia iš­
vargusi, kad, atrodo, tuoj krisiu ant žemės ir miegosiu.
Skrydis buvo labai varginantis: nepatogios kėdės ir di­
delis triukšmas neleido miegoti.
- Kas toliau? - klausiu Viljamo.
- Išsinuomosime mašiną ir važiuosime.
- Ar galime kur nors apsistoti pailsėti?
- Ne. Kuo greičiau pajudėsime, tuo greičiau pa­
sieksime tikslą.
- Niekas nesakė, kad viskas užtruks taip ilgai.
- Niekas nežadėjo, kad bus lengva.

267
 JOLITA PAMEDYTYTE

Viljamas paima iš manęs krepšį ir užsimeta ant pe­

čių, o kitą paima į ranką. Pabučiuoja man į kaktą.
- Žinau, kad esi pavargusi, bet dar pakentėk, - ta­
ria ir nueina prie vyriškio. - Ačiū, Alonsai, už pagalbą.
- Buvo malonu sujumis susipažinti. Jei kas, skam­
binkite šiuo numeriu, - Alonsas paduoda man lapelį
su telefono numeriu. - Čia būsiu dar kelias savaites.
Turiu reikalų.
- Ačiū, - vos išlemenu jam ir nusišypsau.
- Einam. Čia turėtų būti tualetas. Mums reikia
persirengti, kol nesušalome, ir dar išsinuomoti maši­
ną.
Mes patraukiame link oro uosto registratūros.

Soshine bright, tonightyou andI

Were beautiful like diamonds in thesky
Eye to eye, soalive
Were beautifullike diamonds in thesky.

Skamba ausyse. Užuodžiu kavos aromatą. Prasi­

merkiu ir priešais regiu vingiuotą kelią ir miškus.
- Nuo kada klausaisi Rihannos?

268
 M E I L E S JK AI TĖ

- Neturiu didelio pasirinkimo. Traukia tik šią ra­

dijo stotį.
- Mmmm, - pasirąžau. - Kiek laiko važiuojame?
- Vienuolika valandų. Nori? - parodo man į kavos
puodelį ir du sumuštinius, padėtus ant mašinos prie­
taisų skydelio.
- Ačiū.
Pirmiausia paimu puodelį kavos. Kava dar šilta ir
labai skani. Neatsimenu, kada paskutinį kartą gėriau
tokią skanią kavą - su vanilės prieskoniu.
- Mmmm, Viljamai, labai skanu... Ačiū.
Jis patenkintas man nusišypso.
- Jau padėkojai.
Tada paimu sumuštinį ir nieko nelaukdama val­
gau.
- Išbadėjusi?
- Mirtinai. - Sumuštinio su vištiena, pomidorais,
salotomis ir padažu akimirksniu nelieka. - Jei esi pa­
vargęs, aš galiu pavairuoti.
-Jaučiuosi puikiai.
Kurgi nesijauspuikiai, kai tuščios energiniųgėrimų
skardinės mėtosi mašinoje.
- Tu žinai, kad nesveika? - rodau į vieną išjų.
- Žinau, bet šį kartą reikėjo.

269
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Kuo toliau važiuojame, tuo kalnai darosi didesni.

Aplinkui vaizdai tarsi iš paveikslėlio. Visur matyti
miškai, kalvos, slėniai, upės ir ežerai. Medžius jau puo­
šiageltoni ir raudoni lapai, išduodami, kad ruduo eina
į pabaigą. Kartkartėmis pasirodo erelis, sukantis dan­
guje ratus. Gaivus vėjas švelniai glosto man žandus. Jis
primena man, kaip su savo geriausia drauge Sandra
mėgdavome sėsti j mašiną ir važiuoti nežinoma kryp­
timi. Kelionės būdavo labai linksmos. Atsidarydavo­
me langus, įsijungdavome muziką, garsiai dainuoda­
vome ir tada juokdavomės iš savo spiegimo taip, kad
paskausdavo žandus.
- Kur mes esame?- prabudusi iš kieto miego irpa­
mačiusi ženklą „Gruzdiškė“ žymintį miestelio ribą,
klausiu Sandros.
- Nesi čia važiavus?- nustebusi manįs klausia.
- Žinoma, kad ne!
- Maždaug už dešimties minučių važiuosime pro
dubyskalnį. Pamatysi, tau vaizdaspatiks.
Saulės spinduliaipo truputį skverbiasipro medžius.
Nusidriekę laukaipadengti ryto rasa, odanguje nema­
tyti nė vienodebesėlio. Sandra atidaro mašinosstoglan­
gį ir sumažinagreitį iki 70 kilometrųper valandą.

270
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Lįsk!
Išnirusi pro stoglangį, priešais išvystu statų kalną,
kurį dengia medžiai, oprojuosskverbiasiakinanti švie­
sa. Ištiesiuį šalis rankas ir užsimerkiu.Jaučiušaltą vėją,
kuris veliamanplaukus. Greitaišaltisprasiskverbiapro
žandus ir ausis. Uoslę užvaldogaivus oras. Atsimerkus
regiugarus, primenančius debesis, kurie kabo viršDu­
bysosslėnio ir laukų.
- Oho... - vaizdas atima kvapą.

- Ko taip šypsaisi? - prisiminimus nutraukia Vilja­

mas. Prasimerkiu ir pažvelgiu j jj.
- Prisiminiau kai ką.
- Spėju, laikus, kai buvai kitas žmogus.
- Taip.
- Turbūt buvai labai laiminga, - kiek patylėjęs ta­
ria, - jei prisiminimai sukelia tiek gerų emocijų.
- Taip, - nusišypsaujam.
- Tai kas tu esi iš tikrųjų, Ana?
- Aš esu Viltė Bijūnaitytė, - keista garsiai ištarti
savovardą ir pavardę.
- Tavo vardas Viltė?
- Taip.

271
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Pakartok pavardę.
- Bijūnaitytė.
Jis nusijuokia.
- Pasiduodu. Man tai per sudėtinga. Reiks kur
nors užsirašyti, - jo veide pasirodo žavi šypsena, o aky­
se žaidžia spinduliukai.
- Aš esu lietuvė.
- Nenoriu, kad kam nors daugiau pasakotum apie
save. Šiaip ar taip, tu dabar man esi Ana. Nenoriu, kad
kas nors nugirstų, kas tu esi ir iš kur.
- Žinau, todėl ir pasivadinau kitu vardu.
- Kaip tu visa tai sugalvojai?
- Nes aš nekvaila.
- Žinau. Esu kelis kartus matęs, kaip atveždavo tė­
vui naujų merginų. Jos dažniausiai būdavo privarytos
narkotikų ar vaistų, kad nesiorientuotų, kas vyksta.
Iš jų atimdavo dokumentus ir laikydavo. Jas įbaugin­
davo, grasindavo, mušdavo, kol tapdavo visiškai pa­
valdžios tėvui ir jo vyrams. Taip merginos įveliamos
į prostituciją. Kaip tau pavyko išsisukti ir dar pasiva­
dinti kitu vardu?
- Pradėjai dirbti tardytoju?
- Ne, - nusijuokia. - Tiesiog nesuprantu, kaip tu
sugebėjai visa tai padaryti.

212
 MEILES ĮKAITĖ

- Prieš atvykdama j Braziliją, dirbau advokato pa­

dėjėja.
- Rimtai? - jo veide atsispindi nuostaba.
- Taip. Aš dirbau su baudžiamosiomis bylomis,
dažnai susidurdavau su dingusiais žmonėmis. Teko
dirbti su projektais, susijusiais su prekyba žmonėmis.
Puikiai suvokiau savo padėtį. Žinojau, kur pakliuvau.
Žinojau, kokioje situacijoje atsidūriau. Man tiesiog
pasisekė, kad neturėjau dokumentų.
- Hmmm, tu teisininkė ir dar dirbai su prekybos
žmonėmis bylomis.
- Taip.
- Tau gyvenimas iškrėtė piktą pokštą.
- Tikrai taip, - nusišypsaujam.
- Kodėl Alarikas tave pasiliko?Jis niekada taip ne­
sielgia.
- Nežinau ir aš.

Prasimerkusi šalia randu šviesiaplaukį merginą,

vilkinčią juoda trumpa kokteiline suknele. Ji guli be
sąmonės. Ryškus makiažas nubėgęs. Atrodo, lyg būtų
verkusi. Ausįpriglaudžiupriejos lūpų irpajaučiu, kaip
iš burnospadvelkia oras. Iš kartopalengvėja, supratus,

273
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

kadji gyva. Sunku daugiau ką įžiūrėti. Siame kamba­

ryje blankią šviesą skleidžia tik kabanti lempa ir nėra
jokio lango. Ašsėdžiu ant lovos tarp keturiųplikų sienų,
aplink tylu. Daugiau nieko nėra.
Staiga mano dėmesį išblaško durų trenksmas. Atsi­
sukusipamatauplikai skustą vyrą ir užjo stovinčius dar
du kostiumuočius.
- Pabudai?- jo balsas toks bauginantis, kad aki­
mirksniu pajuntu baimę. Šiurpas pereina per kūną. -
Atsistok čia, - rodo pirštu į kambario vidurį. Pada­
rau taip, kaip liepta. Jis eina ratu ir apžiūrinėja mane
nuogalvos iki kojų. Jaučiu, kaip mane užvaldo baimė.
Pradedu visa virpėti ir akysepasirodo ašaros. - Pakelk
į mane akis, - tyliai liepia. Pakeliu į jo bauginančias
rudas akis savąsias. Jis stovi ir dar ilgai žiūri į mane,
nenuleisdamas žvilgsnio. - Otu kitokia, graži. Kuo tu
vardu?
Ne ne ne. Negalijampasakyti.
- Ana, - pirmas vardas, man šovęsį galvą. - Mano
vardasAna, - patikslinu.
- Tiksliau, Ana.
- Aš esuAna Petrova.
- Kur tavo dokumentai?

274
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Nežinau.
- Kaip nežinai?
- Turėjo būti rankinėje.
- Jos rankinėje nebuvo dokumentų, - įsiterpia kitas
vyras.
- Turėjo būti. Turbūtpamečiau. Nepamenu.
Nieko neatsimenu. Galvoje vaizdai sukasi tarsi per
miglą. Prisimenu tik kolegas, barą, ausysedar visskam­
ba muzika ir matau daug žmonių. Jis įdėmiai žiūri į
mane, lygmėgintų ką norsįskaityti.
- Tu man meluoji?
- Ne, - pažvelgiujam tiesiaiį akis.
-Otų drąsi mergina. Pirma, kuri taip drąsiai ir už­
tikrintai kalba su manim žiūrėdamaį akis.
- Aš tavęs nebijau, - pameluoju.Jisgarsiai nusijuo­
kia.
- Oturėtum. Tu esipergera čia būti. - Jis nusisuka
ir eina link durų. Staiga stabteli ir atsisuka į mane. -
Eime. Nenoriu, kad kas norsprie tavęs lįstų.

- Manau, kad jis tavyje nuo pat pradžių kažką pa­

matė. Patikėk, per tiek metų niekada nemačiau tėvo
tokio. Niekada nemačiau taip žiūrinčio į moterį.

275
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Kaip?
- Negaliu tiksliai apibūdinti, bet tikrai kitaip. Ne
taip, kaip jam įprasta.
Dar kelias valandas važiuojame vingiuotu ir kal­
nuotu keliu. Aplinkui stūkso miškai, medžiai pasi­
puošę ryškiais spalvotais lapais. Kai kur medžiai jau
pliki. Justi artėjanti žiema.
Po kelių vingiuotų posūkių pamatome degalinę ir
joje sustojame. Nė vienos mašinos aikštelėje nėra. Vil­
jamas įpila degalų, o aš pasirūpinu užkandžiais: paimu
rūkytų dešrelių, sausainių ir kelis maišelius traškučių.
Viljamas įeina į degalinę ir dairosi, kol randa mane.
- Nori kavos? - klausia.
- Noriu.
Viską sudedu raukšlėtam ir žilstelėjusiampardavė­
jui.
- Gal turite ką nors karšto?
- Užpilamos sriubos ir dešrainių.
Viljamas pažvelgia į mane. Sriuba buspats tas!
- Noriu sriubos.
- Tai dar dvi sriubas, - paprašo ir sumoka. Senu­
kas įkiša galvą į mažą virtuvėlę.
- Dvi sriubas.

276
 M E I L Ė S JK A IT Ė

Po kelių minučių mums patiekia maistą. Išėjus iš

degalinės, mus pasitinka šaltas vėjas. Paslepiu veidąpo
striukės apykakle ir atsisėdu ant mašinos bagažinės, o
Viljamas atsistoja šalia.
Po akimirkos mano uoslę pasiekia garuojančios
sriubos su vištiena kvapas. Rankos iš karto sušyla nuo
sriubos puodelio. Nieko nelaukusi paragauju. Jaučiu,
kaip šiluma apima gerklę, o gomurį užvaldo vištienos
skonis.
- Mane domina dar vienas dalykas.
- Tik vienas? - klausiu erzindama. Jis nusišypso.
- Dabar taip. Kaip tu ištvėrei su Alariku?
- Niekada nenustojau tikėjusi. Visada buvo viltis.
Be galo myliu savo šeimą. Kraustausi iš proto dėl jų
ir, jeigu bus galimybė juos dar kartą pamatyti, žinosiu,
jog ne veltui kentėjau tuos metus tam, kad būčiau su
jais, - tariu ir kiek patylėjusi tęsiu: - Bet buvau keletą
kartų palūžusi. Ne visada buvau tokia stipri. Ypač pir­
mus metus kovojau suAlariku. Jampriešinausi, buvau
pavojinga tiek jam, tiek sau, - pažvelgiu į riešą, nusėtą
randais nuo venų pjaustymo. - Jaučiausi sugniuždy­
ta, vieniša, palaužta, tačiau Marija ir Džordžas visada
buvo šalia. Marijus nesitraukė nuo manęs. Jie man ne-

277
 J O L I T A PAMEDYTYTE

leido pasiduoti. Vis priminė, kas esu ir dėl ko privalau

gyventi, neištižti.
Jis paima ranką ir pabučiuoja mano randus. Švel­
niai paglosto ir staiga pamatau jo veide susirūpinimą.
- Daugiau tu to nepatirsi.
- Tikiuosi, - atsidustu. - Po kurio laiko, kai pri­
pratau Alariko namuose, kiekvieną rytą pradėjau sau
priminti, kas esu, kodėl gyvenu. Kiekvieną rytą pradė­
davau skaičiumi.
- Skaičiuodavai dienas? - pasitikslina.
- Šiandien 799 nelaisvės diena, - atsidustu, tarsi
būčiau iškvėpusi tų dienų naštos. - Praėjo 7 dienos,
kai pabėgome.
- Tu vis dar skaičiuoji dienas?
- Taip.
- Kodėl taip darai?
- Laikas mane tolina nuo namų. Prisiminimai, šei­
mos narių veidai tampa ne tokie ryškūs, kokie būdavo
anksčiau. Tai darau, nes bijaujuos užmiršti, bijaujuos
paleisti ir bijau, kad galiu susitaikyti su tuo, ką turiu.
Galiausiai netekčiau vilties, tikėjimo ir noro gyven­
ti. Kai primenu sau, kiek praėjo dienų, kodėl esu čia,
pyktis akimirksniu mane pagauna. Tą akimirką trokš-

278
 M E I L Ė S JKAI TE

tu laisvės, trokštu vėl kilti iš lovos ir tikėtis, kad rytoj

atsibusiu namie, nebeskaičiuodama laiko. Pyktis yra
mano variklis, kuris verčia nepasiduoti. Todėl tai tapo
mano ritualu.
- Kas nutiko, kai supratai, kad nieko nepakeisi?
- Mažais žingsneliais pradėjau eiti j priekį. Sura-
dau tai, ką buvau užmiršusi - mažus stebuklus, tokius
kaip pasivaikščiojimai po sodą. Pradėjaujausti pirmus
šiltus ryto saulės spindulius, primenančius man pa­
skutinę dieną namie. Kiekvieną rytą prabudusi prisi­
leisdavau pilną vonią vandens, atsidarydavau langą ir,
kol mirkdavau, klausydavausi paukščių čiulbėjimo. Jie
mane pažadindavo kiekvieną rytą, kai vasaras leisda­
vau kaime. Kiekvieną kartą, eidama į sodą, sustodavau
prie baltų rožių krūmo ir įkvėpdavau saldaus jų kva­
po, nes jis priminė mano mamos sodą. Visa tai mane
trumpam sugrąžindavo į namus ir neleido man išpro­
tėti. Žinoma, susidraugavau su Marijumi. Auklė visa­
da buvo šalia, o Džordžas... Jis kiekvieną kartą mane
pralinksmindavo savo auksinėmis mintimis apie gyve­
nimą ir burbėjimu.
- „Kvailiai yra nuostabūs žmonės, todėl kiekvienas
kaimas nori tokį turėti.“

279
 J OL I TA PAMEDYTYTĖ

Nesusilaikau neprunkštelėjusi.
-Jis taip sakė? - klausiu Viljamo.
- Jis bandė man įrodyti, kad kvailiai yra geri žmo­
nės.
- „Jei tu kalbiesi su Dievu, tai yra tikėjimo dalis.
Tai normalu. Bet kai Dievas kalbasi su tavimi, tai
tu esi psichiškai nesveikas“, - pasidaliju prisiminta
Džordžo mintimi apie tikėjimą. Viljamas nusišypso.
- Esu tai girdėjęs.
- Spėju, jis taip kalbėjo apie Mariją.
- Taip, - pripažįsta jis. - Ji yra labai tikinti.
-Jie nuostabūs senukai.
- Be abejonių.
- Na, aš daug ką papasakojau apie save, o tu - nie­
ko.
- O ką nori žinoti? - patenkintas klausia.
- Manau, kad tu esi labai uždaras žmogus. Be to,
kad tu dažnai esi nepakenčiamas, daugiau nieko neži­
nau, - paerzinu ir jis man nusišypso.
- Nes nežinau, ką nori išgirsti.
- Auklė sakė, kad vienintelė moteris, kurią mylėjai,
buvo tavo mama. Jūs buvote artimi?
- Buvome. Mama man buvo moters idealas, iki su­
žinojau, kad ji apgaudinėja tėvą.

280
 M E I L E S JK AI TĖ

- Tada viskas pasikeitė?

- Taip. Įsivaizduok, žmogų idealizuoji, jis yra tavo
centras, į kurį remiesi, ir staiga išduoda. Supranti, kad
tu to žmogaus niekada nepažinojai. Žmogus, kurį
gerbei ir mylėjai, staiga tampa žmogumi, kuris tave
įskaudino.
- Iš kur sužinojai apie Ronaldo ir savo motinos
romaną?
- Tėvas viską papasakojo. Tuo metu labai gerai
sutarėme. Viskuo tikėjau, ką jis kalbėjo, bet tada... -
nutyla akimirką. - Negalėjau patikėti, tad nuvykau į
viešbutį, kurį nurodė Alarikas. Tą naktį, kai pamačiau
mamą ir Ronaldą kartu, pridariau daug baisių dalykų,
kuriais nesididžiuoju. Po to įvykio ilgai nekalbėjau su
ja. Nesikalbėjau su niekuo. Kaltinau ją ir save dėl vis­
ko. Maniau, kad viskas įvyko per mano motiną, jos
išdavystę. Tam, kad užglaistytų nesutarimus, mama
paliko Ronaldą ir susitaikė su tėvu, atnaujino santuo­
kos įžadus. Dabar suprantu, kad tai buvo tik didžiulis
spektaklis. Ji norėjo, kad aš jai atleisčiau.
- Suprantama, Viljamai. Tu jos sūnus. Jai buvai
pasaulio centras, kiek girdėjau iš Marijos pasakoji­
mų.

281
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Bet as su ja pasielgiau neteisingai. Net neban­

džiau jos išklausyti, kai norėjo pasikalbėti. Aš buvau
tikras šiknius.
- Nes tu nežinojai.
- Nesvarbu. Aš jokios teisės neturėjau su ja taip
elgtis.
- Taip. Kaip baigėsi su Ronaldu? Jis tau nelabai
patinka?
- Nepatiko, bet dabar... - kiek patylėjęs taria: -
Dabar viskas yra kitaip.
Jaučiu, kad jis nenori šnekėti šia tema.
- Tai dabar patinka?
Jis piktai pasižiūri į mane tarsi rodydamas nepa­
sitenkinimą, kad per daug kamantinėju. Aš užverčiu
akis į viršų ir susiraukiu, rodydama savo nepasitenki­
nimą.
- Nesiraukyk. Tokio amžiaus moteriai negražu
raukytis, - taria ir, atsidusęs ir kiek pamąstęs, praby­
la: - Kai sužinojau, kad mano motina išdavė Alariką
su slaptuoju agentu, įsiutau. Buvau toks piktas, kad
nebesivaldžiau.
- Ką turi omenyje sakydamas „nebesivaldžiau“?
- Aš vos Ronaldo neužmušiau, o jis manęs neįdavė
teisėsaugai ir dabar mums gelbėja gyvybes.

282
 MEILES ĮKAITĖ

- Ronaldas yra protingas vyras. Jis mums padeda

dėl Teresos ir supranta, kad viskas buvo dėl Alariko
kaltės.
- Turbūt.
- Kiek metų jis dirba su Alariko byla?
- Daugiau nei trisdešimt.
- Tiek laiko ir jokio postūmio?
- Taip, - nusivylęs atsako.
- Vieną dieną viskas išaiškės, Viljamai, - bandau
įžiebti jamkiek vilties. - Ir žinai, ką aš manau?
-Ką?
- Tu būsi tas, kuris padės Ronaldui įvykdyti tei­
singumą.
- Ana, aš nesu herojus, kuriuo tu mane laikai. Tu
manęs visai nepažįsti.
- Tai leisk man tave pažinti.
- Nori žinoti, koks aš esu?
- Taip.
- Aš prisidėjau, kad kentėtų mano motina, aš pa­
dariau, kad Ronaldas atsidurtų ligoninėje ir vos ne­
mirtų. Aš esu kaltas dėl kiekvienos jos išlietos ašaros.
Tu neįsivaizduoji, koks buvau jai žiaurus. Tu net ne­
įsivaizduoji, kiek nekaltų žmonių gyvenimų esu su­
griovęs.

283
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Tu nežinojai visos tiesos. Normalu, kad pykai ir

savo elgesiu įskaudinai mamą, bet tai nereiškia, kad esi
blogas žmogus.
- Pakaks! - Krūpteliu nuo jo griežto tono. - Ne­
benoriu apie tai kalbėti. Nenoriu, kad tu mane teisin­
tum! -Jis paima tuščią sriubos puodelį ir išmeta į šalia
esančią šiukšliadėžę. - Aš esu žiaurus žmogus, todėl
nenoriu, kad tu irgi kentėtum per mane! Tikiuosi,
kad viskas greitai pasibaigs ir galėsime keliauti savais
keliais. Tu būsi su savo šeima, ištekėsi, o aš užsiimsiu
savais reikalais.
-Jei taip nori.
Paimu savo indelį ir išmetu į šiukšliadėžę nė ne­
baigusi valgyti. Pasiimu kavos ir sėduosi į mašiną. Vil­
jamas dar kurį laiką stovi atsirėmęs į mašiną ir baigia
gerti kavą. Spėju, jis dabar mažiausiai nori būti šalia
manęs. Jo veide vis neblėsta pyktis. Tik nesuprantu, ar
jis pyksta ant manęs, ar ant savęs. Neilgai trukus jis įsė­
da į mašiną ir vėl leidžiamės į kelią. Tik šįkart tylėda­
mi. Pagarsinu muziką ir nusisuku į langą. Stengiuosi
nė nežvilgtelti į jo pusę. Stebiu pralekiančius vaizdus,
o galvoje vis sukasi jo žodžiai: Aš esu žiaurus žmogus,
todėlnenoriu, kad tu irgi kentėtumper manei Tikiuosi,

284
 MEILES ĮKAITĖ

kad viskas greitai pasibaigs ir galėsime keliauti savais

keliais.
Patildau muziką, o Viljamas pažvelgia piktomis
akimis į mane, lyg mąstytų: Ką ta išprotėjusi moteris
vėlsugalvojo?
- Tu mane išgelbėjai. Kad ir kiek blogo padarei
anuomet, aš negaliu tavęs laikyti blogu ar žiauriu, koks
tu dediesi! Tu man toks nesi ir nebandyk įtikinti ki­
taip!
- O tu tikrai nepasiduodi.
- Tiesiog tu švaistai laiką mėgindamas įtikinti,
koks esi. Aš tave matau kitokį.
- O aš nemėginu tavęs įtikinti.
- Man, Viljamai, kitaip atrodo.
- Aš toks esu.
- Tada tu sau meluoji.
 •r • 11

- Pabusk, Ana.
Prasimerkiu. Jau tamsu. Laikrodis rodo gerokai po
22 valandos.
- Kas yra?
- Tuoj būsime vietoje.
- Tuoj? Bet čia vieni kalnai ir miškai. Nė gyvos
dvasios ir nuorodos j miestelį.
- Artimiausias miestelis nuo čia yra už 20 kilome­
trų. Pasistatysime mašiną aikštelėje ir reikės dar paeiti
pusę kilometro mišku.
- Tu juokauji? - Jis tyli. - Naktį?
- Nieko negaliu pakeisti.
- Puiku.
Po kelių minučių iš kelio išsukame į vieškelį. Ap­
linkui matau mišką. Sunku ką nors įžiūrėti, nes labai
tamsu. Dar tenka ilgokai pavažiuoti, kol įsukame į ne­
didelę aikštelę. Pažymėta, kad ji skirta medžiotojams.
Viljamas iš bagažinės išsitraukia du krepšius ir vieną

286
 M E I L Ė S j K AI TĖ

paduoda man. Pasiima žemėlapį nuo mašinos galinės

sėdynės ir, pasišviesdamas prožektoriumi, kurį laiką
tyrinėja.
- Galime eiti.
Jis užrakina mašiną ir pradedame eiti miško taku.
Vis atsisuku atgal pasižiūrėti, ar nieko nėra man už
nugaros. Labai nejauku eiti tamsoje mišku. Aplinkui
nė gyvos dvasios. Girdėti tik mano ir Viljamo žings­
niai, šakų traškėjimas. Pakeliu galvą į dangų.
Na, žinoma, dar irpilnatis.
Staiga pasigirsta pelėdos ūbavimas ir mane kiek iš­
gąsdina. Greitai pribėgu prie Viljamo ir čiumpu laisvą
jo ranką.
- Čia tik pelėda.
- Žinau, bet vis tiek nejauku.
Jis nusijuokia.
- Atsiprašau. Buvau šiurkštokas su tavimi.
- Ir derėtų atsiprašyti, - parodau, kad dar pykstu
ant jo.
- Tiesiog labai bijau, kad galiu tave įžeisti, įskau­
dinti ar kaip nors nuskriausti. Nenoriu prisidėti prie
tavo išgyvenimų sąrašo. Nenoriu, kad kentėtum taip,
kaip kentėjo mano mama.
- Tokio sąrašo neturiu.

287
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Tu žinai, apie ką kalbu.

- Šiuo metu tau turėčiau būti mažiausia problema.
Viljamas sustoja ir pažvelgia į mane.
- Šiuo metu tu esi mano didžiausias rūpestis. Pir­
miausia, ką padarysiu, tai sugrąžinsiu tau gyvenimą.
Noriu, kad būtum saugi ir neįtrauktum savęs į pavojų,
tada aš pasirūpinsiu kitais reikalais, - patikina ir, kiek
patylėjęs, taria: - Atvykome.
Atsisukusi sustingstu. Jaučiuosi netekusi amo.
Vaizdas tarsi išpaveikslėlio. Už keleto medžių stovi di­
delis rąstinis namas. Aplinkui auga pušys, pušų kvapas
švelniai glosto mano uoslę. Paėjusi arčiau namo, pa­
matau didžiulę terasą, žvelgiančią į mėnulio apšviestą
didžiulį ežerą. Tolumoje matyti kalnų siluetai. Staiga
pajaučiu, kaip Viljamas apglėbia mane iš nugaros.
- Patinka? - tyliai šnabžda į ausį. Atsisuku taip,
kad būčiau priešais jį.
- Labai, - vis negaliu atsigrožėti.
- Tai kurį laiką bus mūsų namai.
- Geriau net negali būti.
- Eime į vidų. Darosi šalta.
Nueiname prie durų, jis išsiima raktus ir jas atraki­
na. Pirmiausia leidžia įeiti man, tačiau čia taip tamsu,
kad bijau pajudėti. Viljamas įsijungia prožektorių.

288
 M E I L E S JKAI TE

- Einu j rūsį. Ten turėtų pavykti įjungti elektrą.

Linkteliu jam. Tenka kurį laiką palaukti, kol ga­
liausiai įsijungia šviesa.
Esu didžiulėje erdvėje - hole, kurio sienos nuka­
bintos įvairiausiomis senomis gamtovaizdžio ir gyvū­
nų nuotraukomis. Čia pat yra laiptai į antrą aukštą ir
durys. Įėjusi pro atvertas duris, atsiduriu svetainėje,
už kurios kolonų yra erdvi ir graži virtuvė. Iš svetainės
pro didžiulius langus atsiveria ką tik matytas vaizdas.
Patalpose vyrauja šviesus medis, aukštos lubos, siety­
nai. Čia dvelkia ramybe ir yra labai jauku. Virtuvės
viduryje stovi didžiulis baras. Salia jo - medinis val­
gomojo stalas, ant kurio ištiesta senovinė nerta įvai­
rių spalvų servetėlė, primenanti vaivorykštę. Ant jos
trūksta tik pamerktų ryškių rudeninių gėlių, kad čia
taptų dar jaukiau ir gražiau. Spintelės iškabintos per
visą sieną. Praėjusi kolonas, atsiduriu svetainėje, ku­
rioje iš akmenų išmūrytas didžiulis židinys. Viduryje
svetainės stovi staliukas, kurio stiklą laiko išdrožtas
žirgas. Prie staliuko stovi didžiulės smėlio spalvos so­
fos, kurios uždengtos panašiais į servetėles apklotais.
Salia židinio stovi krėslas, kurį gaubia megztas storas
baltas pledas, patiestas tamsus didžiulis kilimas. Šio

289
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

namo atmosfera ir tyla tiesiog gniaužia kvapą. Ap­

linkui pridėliota daug gražių smulkmenėlių - vazos,
žvakės, paveikslai, knygos ir nuotraukos. Paimu nuo
židinio vieną įrėmintą nuotrauką, kurioje matyti du
jauni žmonės - Ronaldas ir Teresa. Fotografija daryta
ant ežero liepto, bet mano dėmesys užkliūva už mažo
besišypsančio berniuko, esančio tarp Teresos ir Ro­
naldo. Jis turi Viljamo akis.
-Jau apsidairei? - iš netikėtumo net krūpteliu. At­
sisuku į Viljamą ir pamoju į nuotrauką.
- Čia tu? Tu čiajau buvai? - nustebusi klausiu. Jis
paima nuotrauką ir pažvelgia į ją.
- Taip, čia aš. Ko gero, buvau. Nepamenu šios vie­
tos.
- Kiek tau galėjo būti metų?
- Gal penkeri.
- Keista, - nusistebiu ir kiek patyliu. - Atrodo,
kad jie buvo labai laimingi.
- Turbūt. - Jis padeda nuotrauką į vietą ir dar kurį
laiką žiūri. - Tau čia patinka? - nukreipia žvilgsnį į
mane.
- Labai. Čia jauku ir tylu. Reikės kiek laiko, kad
priprasčiau, - patrinu delnus į save, kad nors kiek su­
šiltų. Jaučiu, kaip pirštai jau stingsta nuo vėsos.

290
 MEILES įKAITE

- Einu parnešti malkų. Kai užkursiu židinį, galė­

sime važiuoti į netoliese esantį miestelį. Mums reikia
nusipirkti maisto ir higienos priemonių.
- Manai, kad tokiu metu kas nors dirbs?
- Bent jau degalinė turėtų dirbti.
- Ar būtum prieš, jei aš likčiau čia?
Jis suabejojęs atsidūsta.
- Kaip nori.
- Aš labai pavargusi. Svajoju palįsti po dušu ir eiti
pamiegoti, - teisinuosi. Viljamas nusišypso man.
- Gerai, - apsisuka ir išeina.
Smalsumo vedama, užlipu laiptais į antrą aukštą ir
priešais mane atsiveria didžiulė erdvė. Vienoje sienoje
didžiulis langas ir stiklinės durys, vedančios į balko­
ną. Išėjusi į balkoną, atsiremiu į medinius turėklus.
Priešais mane atsiveria vaizdas į medžiais apaugusius
kalnus. Juos nušviečia ryškiai danguje spindintis aps­
kritas mėnulis. Aš užsimerkiu ir, įkvėpusi vėsaus oro,
atsimerkiu.
Visa tai taip neįtikėtinai tikra...
Salia pastebiu nedidelį medinį pastatą, iš kurio
skverbiasi šviesa, o už lango kartkartėmis pasirodo
Viljamo siluetas. Staiga pasidaro šalta, tad apsisuku ir
grįžtu vidun.

291
 J O L I T A PAMEDYTYTE

įėjusi į vidų, suvokiu, kad tai yra viena didžiulė er­

dvė. Vienoje pusėje stovi didžiulė lova, jai iš šonų stovi
dvi naktinės spintelės su lempomis. Čia dominuoja
ryškiai raudona ir auksinė spalvos. Priešais lovą stovi
senovinis supamasis krėslas, už kurio didžiulė knygų
lentyna. Kampe įmūrytas akmeninis židinys. Kitoje
kambario pusėje yra vonia, priešais kurią stovi kriau­
klė, skirta dviem žmonėms. Kaip ir visur, čia domi­
nuoja medis. Spintelę ir vonią skiria margas kilimėlis.
Virš kriauklės kabo didžiulis veidrodis auksiniais rė­
mais. Žvelgdama į veidrodį, šone pamatau stumdomą­
sias duris. Smalsumo vedama, jas atitraukiu. Kadangi
tamsu, sienoje susirandu mygtuką, jį paspaudžiu ir
įsižiebia šviesa. Įėjusi į vidų išvystu didžiulę drabuži­
nę, kurios viduryje stovi pufas. Drabužinėje kabo įvai­
riausi moteriški drabužiai, sudėti batai. Atsidariusi
stalčius, randu skareles, akinius nuo saulės, pirštines ir
daug papuošalų. Kitoje drabužinės pusėje yra veidro­
dinės durys. Atsidariusi jas, randu ginklų ir nedidelę
dėžutę, primenančią skrynelę.
- Negražu knaisiotis po svetimus daiktus.
Iš netikėtumo pašoku. Pasijaučiu, lyg būčiau pa­
gauta nusikaltimo vietoje. Uždarau veidrodines duris

292
 ME ILE S ĮKAITE

ir pažvelgiu į Viljamo atspindį veidrodyje. Jis, atsi­

rėmęs į stumdomąsias duris, stebi mane. Jo žvilgsnis
narstantis ir šiurpus, tad norisi kuo greičiau sprukti iš
čia.
- Negražu slapčiomis stebėti moterį, - bandau
abejingai atsakyti.
- Kol tu čia viskuo grožėjaisi, pakūriau svetainėje
ir miegamajame židinius. Namai turėtų greitai įšilti.
Važiuoju parvežti ko nors užkąsti. Gal ko norėtum?
- Ne, ačiū, - nusišypsau.
- Vis dar pyksti?
- Ne. Vis nerandu atsakymų į daugybę klausimų.
- Nujaučiu, kad tai susiję su manim? - Nieko ne­
atsakau. - Klausk. Bandysiu atsakyti, - jo balse išgirs­
tu abejonę, bet tai puiki proga išklausinėti.
- Auklė minėjo, kad žinai apie Alariko darbelius.
Ar tu kada buvai prisidėjęs prie jo verslo?
-Ne.
Jaučiu, kaip man palengvėja. Jis nenuleisdamas
akių žiūri į mane. Rimtas ir susikaupęs tarsi ruoštųsi
puolimui ar kaltinimams.
- Jei nebuvai prisidėjęs, tai reiškia, kad nesiruošei
jo perimti?
- Čia klausimas ar tavo išvada?

293
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Klausimas.
- Nesiruošiau.
- Sakei, kad nenori manęs įskaudinti. Kodėl tu
taip manai? Tiki, kad gali mane sužeisti?
- Vieną kartą norėjau tai padaryti.
- Tu tada buvai valdomas emocijų.
- Tai ne pasiteisinimas. Nežinai, ką gali žmogus
padaryti, kai yra užvaldytas afekto būsenos.
- O tu žinai?
- Galbūt.
- Esi nužudęs žmogų?
Jis tyli. Jo akyse pastebiu kažką kraupaus, kas ma­
nyje pabudina baimę. Viljamas suspaudžia lūpas ir
suraukia antakius. Prisiminimai, kurie grįžo, jam nėra
malonūs, o pyktis tarsi tvyro ore.
Jo tyla daugkąpasako...
- Jau vėlu. Laikas važiuoti, - apsisukęs išeina iš
kambario. Abejonės tik dar labiau įsivyrauja tarp
mūsų.

Išėjus Viljamui, nuskubu į viršų. Prisileidžiu pilną

vonią karšto vandens, garsiai įsijungiu muziką ir nu-

294
 M E I L E S JKAI TĖ

sirengusi atsigulu į vonią. Jaučiu, kaip karštas vanduo

pasiglemžia mano kūną. Atsipalaiduoju, bet iš galvos
vis neišeina mano ir Viljamo pokalbis.
Noriu užmiršti šį pokalbį. Noriu, kad jo nebūtų
buvę...
Širdis daužosi kaip pašėlusi. Iš galvos neišeina jo
piktas žvilgsnis ir liūdesio persmelktas veidas.
Pripažink, Vilte, tiesų...Jis kažką slepia ir tai tau ti­
krai nepatiks. Arba turijįpriimti su neaiškiapraeitimi,
arba turijį paleisti.
- Ką man daryti?
Neteisk žmogaus, nesužinojusi tiesos ir aplinkybių.
Išgirskjo širdį, priešpasakydamajam „sudie(\ - prisi­
menu mamos žodžius.
- Palauk, neskubėk. Gal nėra taip blogai, kaip tau
atrodo. Jis mėgsta dramatizuoti.
Jaučiu, kaip mintys ir kūnas pasiduoda nuovargiui.
Užsimerkiu...

- Kaip čiagražu, Vilte.

Išeiname iš Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo
arkikatedros, esančios Vilniaus senamiestyje. Sandra,
kaip visada, svajinga irpuikiai nusiteikusi.
- Labaigražu.

295
 J O LI T A PAMEDYTYTĖ

- Kaip taupasisekė, kadgyveni čia. Vilnius - nuos­

tabiausias miestas. Be to, Vilniaussenamiestisįtrauktas
į UNESCOpasaulio kultūros paveldo sąrašą kaip vie­
nasgražiausių senojo žemyno miestų, turintis didžiau­
sią barokinį senamiestį visojeRytų ir VidurioEuropoje.
Žinojai?
- Tu ir vėlapie tąpatį! - nusijuokiu.
- Aišku! Pasižiūrėk į architektūrą. Niekur kitur
nerasi tokių baroko stiliaus šedevrų. Ir ne tik! Čiayra
išlikę statiniai, turintysgotikos, renesanso ir klasicizmo
bruožų.
- Sandra, aš nieko neišmanau apie meną irjuolab
apie architektūrą.
Sandrayra išprotėjusi menininkė. Nieko keisto, kai
ji taip elgiasi, pamačiusi gražų pastatą, paveikslą ar
skulptūrą. Ojei darjis turi istoriją, tai visą kelią klau­
saisijospasakojimų.
- Nereikia išmanyti apie architektūrą. Reikia ja
grožėtis. Tai istorija.
Tą dieną, vaikščiodamos po senamiestį, nueiname
daugybę kilometrų. Saulėta diena puikiai nuteikia to­
kioms kelionėms. Norsjaučiuosi nusivariusi nuo kojų,
bet Sandros užsidegimas pamatyti daugiau užkrečia­
mas.

296
 M E I L E S JKAI T E

- Gal einamį ledainę, kurpraėjusį kartą buvome?

- Gera mintis! Noriu ledų su riešutais, apipiltų
karštu šokoladu. Galėsime ten pailsinti kojas, prieš tęs­
damos mūsų kelionę.
Įsitaisome ledainės terasoje Pilies gatvėje. Išjos at­
siveria puikus vaizdas į Katedros aikštę ir pilies bokš­
tą. Pakeliu galvą į dangų ir mėgaujuosipirmais šiltais
pavasario spinduliais, kurie švelniai glosto veidą. At­
simerkusi pro tamsius akinius nuo saulės galiu stebėti
pro maneskriejančiuspaukščius. Girdžiugarsų žmonių
šurmulį, mašinų burzgimą, bet širdyje ir galvoje ramu
ir tylu.
- Gal norėsi aplankyti Bernardinų sodą?Jisyra ne­
toliese, - pasiūlau draugei.
- Žinoma! Rodyk viską, ką šis miestas turi.
- Puiku.
Sandra visa tarsi švyti. Ašjai nusišypsau.
- Kasyra? - klausiaji manęs.
-Nieko. Tiesiogesulaiminga.
Takšt, takšt, takšt... Staiga iš prisiminimų pažadina
į vandenį krintantys lašai. Radijas nebeveikia. Namie
tvyro nejauki tyla, kuri darosi garsesnė už bet kokį
triukšmą. Išlipu iš vonios, nusisausinu odą, kūną ap­
gaubiu storu baltu chalatu, o plaukus susuku į rankš-

29/
 J O LI T A PAMEDYTYTE

luostį. Nusileidusi į apačią, įmetu keletą malkų į židinį

ir įsijungiu televizorių, kad kambarį užpildytų garsai.
Susirandu muzikinį kanalą, per kurį groja žinomų at­
likėjų dainas.
Burnoje taip sausa...
Nusirišu nuo galvos rankšluostį ir patrinu juo plau­
kus, kad geriau nusausinčiau. Sukuosi eiti į virtuvę...
- Aaaaa!!! - pašoku atgal ir ranką priglaudžiu prie
širdies. - Viljamai! Išgąsdinai mane! - metu į jį rankš­
luostį, o jis sugauna ore.
- Taip kraupiai atrodau, kad nusipelniau tokios
reakcijos?
- Nejauku būti vienai šiuose namuose.
- Nejauku tau čia? - nustebęs klausia.
- Ne ne. Ne tai turėjau galvoje. Šie namai yra per
dideli vienam žmogui. Kai lieki vienas, truputį nejau­
ku.
Jaučiu, kaip skrandis reikalauja maisto, tad, nieko
nelaukdama, iš maišo čiumpu skardinę tuno ir juodos
duonos. Atsidariusi skardinę, pasiimu šakutę ir atsisė­
dusi ant baro kėdės pirmą tuno kąsnį įsidedu į burną.
- Čia tarsi mauzoliejus, kuriame įamžintas tavo
motinos atminimas. Ronaldas pasirūpino, kad jos
dvasia liktų čia. Yra likę daug jos daiktų: nuotraukų,

298
 M E I L E S JKAI TE

kuriose ji šypsosi, jos paveikslas antrame aukšte. Spin­

toje kabo drabužiai ir net kvepalai bei papuošalai likę.
Atrodo, kad ji greitai čia grįš.
- Nereikia bijoti mirusiųjų. Reikia bijoti gyvųjų.
Jis pasiima šakutę ir įsitaiso šalia manęs. Abu ska­
naujame tuno, užkąsdami duona.
- Žinau.
- Beje, dėl mūsų pokalbio drabužinėje...
-Jei nenori, gali man nepasakoti, - nutraukiu, bi­
jodama išgirsti tiesą.
- Žinok, kad tavęs nė už ką negalėčiau sužeisti.
- Žinau.
 Viljamas

- Beje, dėl mūsų pokalbio drabužinėje...

Jaučiu, kaip praeities šešėliai, kurie man nedavė
ramybės kurį laiką, grįžta. Tos nakties vaizdai vis ne­
palieka manęs ramybėje. Juos sapnuoju kiekvieną kar­
tą, kai užsimerkiu. Tai, ką padariau, nepateisinama ir
nesuvokiama.
- Jei nenori, gali man nepasakoti, - atsako Ana
ir man tarsi akmuo nukrinta nuo širdies. Žinau, kad
Ana manimi abejoja. Jaučiu jos baimę. Žinau, kad
vieną dieną man teks viską papasakoti, bet tam dabar
nesu pasiruošęs. Manau, kad ir Ana dar nėra pasiren­
gusi to išgirsti. Per daugsunkumų mus užgriuvo vienu
metu.
- Žinok, kad tavęs nė už ką negalėčiau sužeisti.
- Žinau, - ji padeda šakutę ant baro, kažką mąs­
tydama.

300
 M E I L E S JKAI TĖ

- Manau, dabar ne tai svarbiausia. Kada norėsi,

pats man papasakosi. Mums reikia sugalvoti, ką toliau
daryti. Vis galvoju, ar Ronaldas domėjosi žmonėmis,
kurie dirbo su Alariku? Ar jis domėjosi teisėjais, kurie
nutraukdavo bylas net nepradėję jų tirti? Ar domėjosi
policininkų praeitimi?
- Ronaldas buvo atsakingas tik už Alariko stebėji­
mą, kiek pats man minėjo. Kiti buvo atsakingi už as­
menis, kurie prisilietė prie tos bylos.
- Kažkas čia ne taip.
-Kas?
- Būtų buvę logiška išsiaiškinti, kas tuos asmenis
sieja su Alariku, ką jie yra padarę ir kaip prisidėję. Ne­
gali būti, kad tiek metų praėjo ir niekas neišsiaiškino.
Atrodo, kad net nesistengė aiškintis. Jei mes žinotu­
me, kas juos verčia daryti tai, ko nori Alarikas, galė­
tume su jais derėtis: laisvė ir garantuota apsauga už
liudijimą prieš Alariką.
- Pasidomėsiu tuo.

Nutaikęs progą, kai Ana deda produktus į šaldytu­

vą, nueinu į holą. Išsitraukęs telefoną iš kišenės, suren­
ku numerį ir po kurio laiko pasigirsta Ronaldo balsas.

301
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Ronaldas klauso, - trumpai ir šaltai, kaip dera

policininkui.
- Labas, čia aš.
- Džiaugiuosi tave girdėdamas, - atsidusta. Atro­
do, kad jo balse girdžiu didelį palengvėjimą.
- Atvykome į vietą. Norėjau pranešti, kad nesijau­
dintum.
- Gerai padarei.
- Klausyk, turiu keletą klausimų.
- Klausau.
- Ar tu pasitiki savo komanda?
- Jei atvirai, tai nežinau, ką galvoti. Atrodo, kad jie
geri specialistai, bet kai tiek metų dirbi ir niekas neju­
da, kartais suabejoju.
- Norėčiau gauti visus duomenis apie tavo koman­
dą bei bylas, kurias tyrei prieš Alariką.
- Viljamai...
- Nepradėk, - iš karto nutraukiu, kad nemėgintų
manęs atkalbėti.
- Kabinete yra mano kompiuteris, galėsi prisi­
jungti prie duomenų bazės. Ten rasi viską apie mano
žmones. Kompiuteryje pamatysi failus, pavadintus
„kodas1“, „kodas2“. Tokių failų yra 46. Viską žiūrėk
eilės tvarka.

302
 M E I L Ė S JKAI TĖ

- Slaptažodžių nebus?
- Kai jungsiesi, įrašyk savo mamos gimimo ir mir­
ties metus atbuline tvarka.
- O prie sistemos?
Akimirkąjis tyli, lygkažko abejotų.
- Įrašyk savo gimimo metus.
Įrašyk savogimimo metus - galvoje vis kartojasi šie
žodžiai. Ką tai reiškia? Kodėl?
- Kaip Ana? - nutraukia nejaukią įsivyravusią tylą.
- Pavargusi.
- Na, turėtų būti, - taria ir, kiek patylėjęs, sako: -
Viljamai, aš pagalvojau, kad galėčiau pasirūpinti jūsų
išgabenimu iš šios šalies.
- Dėl manęs nesirūpink.
- Teresa norėtų, kad būtum saugus. - Girdžiu,
kaip jis atsidūsta ir kažko išgeria. - Aš mačiau, kaip
Ana į tave žiūri, ir visa tai suprantama - tu jai išgelbė­
jai gyvybę ir galbūt suteiksi trokštamą laisvę. Kažko­
dėl jaučiu, kad tu jai taip pat neabejingas. Galėtumją
saugiai pargabenti namo. Tu taip pat būtum saugus, o
aš pasirūpinčiau Alariku. Pagalvok, gal Ana tau padės
užmiršti ir pradėti gyventi iš naujo be kaltės jausmo
dėl mamos mirties ir tos avarijos?

303
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Negali būti nė kalbos. Aš žinau, kas yra Ana. Po

kelių dienų gausi siuntinį su visais Anos duomenimis.
Kai žinosiu, ką toliau daryti, noriu, kad tu pasirūpin­
tum Anos išgabenimu. Man mažiausiai reikia, kad ji
maišytųsi ir keltų sau pavojų. Noriu, kad ji būtų kuo
toliau nuo manęs ir tėvo.
- O kaip tu, Viljamai? Manai, Teresa būtų norėju­
si, kad darytum tai, ką dabar darai? Nekartok mano ir
savo motinos klaidų, Viljamai.
- Aš būsiu laimingas, kai jo neliks. Tik tada visi bū­
sime saugūs.
- Viljamai...
- Lažinuosi, kad tu darytum tą patį, ką darau aš.
- Taip, daryčiau tą patį, - atsidūsta. - Gerai, padė­
siu tau. Dėl Anos pasirūpinsiu iš anksto.
- Ačiū, Ronaldai.
- Negalime ilgiau kalbėti. Pasirūpink Ana ir savi­
mi. Laiko turi nedaug, tad nešvaistyk.
- Gerai. Ronaldai?
- Taip.
- Atsiprašau dėl to įvykio viešbutyje. Jei tik galė­
čiau ką nors pakeisti...
- Viskas gerai. Seniai jau pamiršau ir neturiu už ką
tau atleisti, - taria ir padeda ragelį.

304
 MEILES į KAITĖ

Atsirėmęs j sieną, atlosiu galvą ir užsimerkiu. Pas­

tarąsias dienas buvau įsitempęs ir nervingas. Mažai
miegojau. Sekina jausmas, kai atrodo, kad tave per­
sekioja, vaidenasi, kad kažkas yra už nugaros, kai visi
žmonės tampa įtartini ir kamuoja mintis, kad bet
kada gali būti sučiuptas. Jaučiu, kaip tampu parano­
jiku, ligoniu.
O šie namai... Man sunkiau čia būti, nei maniau.
Prieš daug metų esu buvęs šioje vietoje. Prisiminimai
migloti, bet kuo ilgiau čia būnu, tuo jie tampa ryškes­
ni. Man buvo penkeri. Mama mane išsivežė atostogų
į šią vietą, kai tėvas daug dirbo. Tada pirmą kartą su­
sipažinau su Ronaldu. Tuo metu nenutuokiau, kas
vyksta - linksminomės trise. Atsimenu save besišyp­
santį, Ronaldą ir mamą laimingus. Su Ronaldu kie­
kvieną popietę praleisdavome žvejodami valtyje arba
žaisdami žaidimus. Prisimenu save mažą, čia lakstantį
po svetainę, ir Ronaldą, gaudantį mane. Jis čiumpa
mane ir kutena, o aš spiegiu nesavu balsu. Atsimenu
mamą, gaminančią mums pietus ir skaitančią knygas.
Niekada nemačiaujos tokios laimingos ir ramios, kaip
tada. Niekada negirdėjau tiekjos besijuokiančios, kaip
tada.
Man reikiapailsėti, trumpai numigtu

305
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

Jaučiu, kad įtampa tuoj pasieks viršūnę. Nuovargis

glemžiasi mano mintis ir kūną. Nepavyksta susikaup­
ti, mintys padrikos, skauda visą kūną. Giliai įkvėpęs,
atsimerkiu.
Priešais akis išnyra motinos veidas. Ji buvo nuos­
tabi moteris - visada plačiai besišypsanti, mėlynomis
akimis ir juodais plaukais. Ją pamenu švelnią ir tyrą,
lygangelą. Ji visada rūpinosi manimi, aukle ir senuku,
kaip ir Ana. Suspaudžiu delne ant kaklo grandinėlės
kabantį motinos auksinį žiedą su mažu briliantu, kurį
jai padovanojo senelis.
Turiują apsaugoti.
Nuėjęs į svetainę, randu Aną jau gerai įmigusią ant
sofos. Išjungiu televizorių ir, paėmęs pledą, užkloju ją.
Pasiimu taurę burbono ir įsitaisau ant fotelio priešais
Aną. Išgeriu pirmą gurkšnį. Lengvas skonis - sodrus,
prabangus riešutinis skonis su salyklinės karamelės
prieskoniu - mano mėgstamiausias. Pažvelgiu į ją -
moterį, kurį verčia visus mano planus aukštyn kojom,
kuri sustabdo mane.

Vartau kepsnius - aukštyn ir žemyn. Girdžiu jos

švelnų ir užkrečiamąjuoką. Pažvelgiu į Aną,ji puikiai
nusiteikusi ir atsipalaidavusi.

306
 MEI LĖS ĮKAITE

- Atmink, kad Ana yra Alariko, - pagauna mano

žvilgsnį senolis.
- Ką nori tuo manpasakyti?
- Tauji patinka - štai ką noriupasakyti, berniuk.
Mažiausiai mums reikia dar vienos Teresos ir Ronaldo
istorijos.
- Nenusišnekėk!
- Aš tik įspėju. Alarikas dievina Aną. Jis kraustosi
dėljos išproto. Ponasgalėtų dėljos viskąpadaryti. Deja,
Ana yrajam nepasiekiama. Geriauji mirs nei bus su
juo. TodėlAlarikas ir širsta. Su kiekviena dienajo kan­
trybė senka. Jis darosipiktas ir išsilieja ant visų, kas tik
pasitaiko kelyje.
- Na, ir?
- Nenoriu, kad tame kelyjepasipainiotum tu.
- Būk ramus. Nė neketinu imti to, kaspriklauso tė­
vui, - nusijuokiu, mėgindamas nuvyti betkokią senolio
abejonę.
- Šiaip ar taip,jūs esate du skirtingi žmonės. Tu esi
vėjavaikis. Mėgsti keliauti, išmėginti viską, patirti tai,
kasyra įdomu ir neįprasta. Dalyvauji lenktynėse, ten
susipažįstisuįvairiausiaisžmonėmis. Sukiesi vakarėlių,
linksmybių ir merginų karuselėje. Tavogyvenimepilna

307
 J OL I T A PAMEDYTYTE

linksmybių, adrenalino, greičio ir sporto. Mėgsti dirbti­

nai išsipusčiusias merginas, - taria, akimirkąpatylėjęs,
atsidūsta irpažvelgiaį Aną, - Ji - subtili ir išpuoselėta
moteris, paprasta, betkartu ir nepakartojama.Jos nesu­
žavėsipigiais blizgučiais arprabangiais automobiliais.
Ana tai įrodė begalękartų. Ji - ta moteris, kuri vertina
šeimą, paprastumą, atsidavimą, ištikimybę. Ji yra šei­
mos žmogus. Anayra moteris, kuri užburia savo tobulu
paprastumu.
- Arji kada bandė dingti iščia?
- Lyg nepažinotum savo tėvo. Ana niekada nebū­
na viena, - jo veide sušmėžuoja liūdesys. - Kartą ašjos
paklausiau, kad turbūt labiausiaiji trokštanti laisvės, o
ji atsakė: „Mano tikslas apsaugoti artimuosius, omano
laisvėyra viduje. “Todėlji yra stipresnė už Alariką. Ji
niekada nepasiduos ir nesvarbu, kiekfiziškai ir emociš­
kai skaudės ar kiek kartųpalūš.

Išgeriu dar vieną gurkšnį amerikietiško burbono.

Ana atrodo tobulai - skaisčiai balta oda, putlios lū­
pos, juodi antakiai ir tamsūs plaukai - fatališka mote­
ris. Tokia tyli ir rami, bet kartu ir protestuojanti prieš
visas mano tėvo taisykles, bebaimė.

308
 M E I LE S (KAITĖ

Turiu ją paleisti. Ji yra geresnė, nei aš esu vertas.

Anai reikia namų, šeimos.Jai nereikia tokiogyvenimo,
kokį turiu aš.
Padedu taurę ant staliuko. Prieinu prie Anos. Ty­
liai ir lėtai nukloju pledą. Paėmęs ją ant rankų, nešu į
miegamąjį. Ji apkabina mano kaklą, bet neprabunda,
tik kažką suaimanuoja. Galiausiai, pasiekęs miegamą­
jį, paguldau ją į lovą.
- Labanakt, - tyliai sušnabždu.
 Ana

Let us dieyoung or let us liveforever

We don’t have thepower, but we never say never
Sitting in a sand-pit, life is a short trip
Musicsfor the sad men.

Iš apačios sklinda Alphaville daina. Prasimerkusi

bandau dar ką nors išgirsti, bet, be dainos, nieko dau­
giau negirdžiu. Apsidairau aplinkui, saulė jau aukštai
pakilusi.
Kaip čiaatsidūriau?
Nieko nepamenu. Tik tai, kad atsiguliau ant sofos
ir žiūrėjau pro langą į žvaigždėtą dangų. Turbūt užmi­
gau ir Viljamas mane čia atnešė.
Pasižiūriu pro langą, kuriame matyti mėlynas dan­
gus. 800 nelaisvės diena. 8 diena, kaipabėgau išAlari-
ko namų,.Esu čia, kur niekas manęs nelaiko, kurAlari-
kas nepasieks manęs, kur esusaugi.

310
 MEI LĖS j KAITE

Širdyje pasidaro ramu, o geros nuotaikos skalė pa-

kyla į aukštumas. Atsikėlus iš lovos, pirmiausia akys
užkliūva už vaizdo pro langą, kurio vakar tamsoje ne­
įžiūrėjau. Matyti didžiulis skaidrus ežeras. Už jo drie­
kiasi miškai - pušys, o užjų atsiveria milžiniški kalnai,
padengti ledu. Giedras dangus susilieja su šiuo vaizdu.
Tarsi laikas būtų sustojęs. Stoviu ir grožiuosi šiuo ne­
apsakomu vaizdu.
Turiu taipamatyti išarčiau.
Nekantraudama pamatyti daugiau, susirandu laga­
mine laisvalaikiui skirtas kelnes, apsivelku megztinį ir
apsimaunu šiltas vilnones kojines. Susirišusi plaukus
aukštai į kasą, nusileidžiu į apačią. Nieko čia nerandu.
Girdžiu tik svetainėje per radiją grojančią muziką ir
rusenantį židinį. Pasidarau arbatos, apsivelku striukę,
užsimaunu ryškiai mėlyną kepurę su dideliu bumbu­
lu, apsiaunu batus, primenančius eskimų apavą, ir iš­
einu į terasą, vedančią į ežero pusę.
Niekogražiau nesu regėjusi,,.
Lauke veidą švelniai glosto šaltukas, bet karšta
garuojanti imbierinė arbata viską atperka. Žinoma,
ir vaizdas, kurio, galiu lažintis, niekada neužmiršiu.
Pajaučiu švelnų vėją. Gaivus oras persmelkia mano
uoslę.

311
 J O LI TA P A M E D Y T Y T E

Prieinu prie liepto j ežerą. Vanduo toks skaidrus,

kad matyti visas nedideliais akmenimis išklotas du­
gnas ir plaukiojančios žuvys. Vandenyje atsispindi
balti debesų kamuoliai ir ratus sukantis erelis, kuris
skleidžia melodingą pratisą klyksėjimą.
Išgėrusi arbatą, puodelį palieku ant medinio staliu­
ko terasoje priešais langus į svetainę. Pasiimu iš holo
pirštines, parašau Viljamui raštelį: „Išėjau pasižvalgyti
po apylinkes. P. S. Čia labai gražu. Nekantrauju dau­
giau pamatyti“, ir patraukiu į mišką.
Bijodama kur nors nuklysti, einu išmindžiotu
takeliu. Čia pilna gražių įvairiausių formų ir dydžių
kankorėžių. Medžiai tarsi prilipę vieni prie kitų - tiek
daug žalumos. Girdėti paukščių čiulbesys, medžių
ošimas ir šakų traškėjimas. Pro medžius bando prasi­
skverbti saulės spinduliai. Medžiai atrodo tokie didin­
gi ir gražūs.
Pro medžius pastebiu akmenimis išklotą nedidelį
paplūdimį. Nuėjusi įsitaisau lotoso poza ir keletą mi­
nučių stebiu priešais atsiveriantį vaizdą: skaidrų ir di­
delį ežerą, kalnus, dangų. Mano ausis pasiekia paukš­
čių čiulbėjimas, vos girdimas vėjo švilpimas ir ežero
tyvuliavimas. Užsimerkiu ir įkvepiu gaivaus šalto oro.
 Įėjus į vidų, mane pasitinka šiluma ir iškeptos
mėsos kvapas. Jis pažadina nenumaldomą alkį. Pusę
dienos pravaikščiojau miške, nuėjau kelis kilometrus
palei ežero krantą, nuklotą baltais akmenimis. Vis ne­
galėjau atsigerėti gamta ir laisvės pojūčiu. Po ilgo laiko
nejaučiau baimės ir nerimo, mėgavausi tyla, ramybe.
Po daugiau nei dvejų metų galėjau pasinerti į medita­
ciją niekam netrukdant.
Nusivilkusi einu į svetainę, kur tikiuosi rasti Vilja­
mą. Tačiaujo čia nėra. Ant stalo randu paliktą kepsnį,
patiektą su ryžiais ir salotomis. Apeinu virtuvę ir mie­
gamąjį, norėdama įsitikinti, kad jo tikrai nėra. Grįžusi
į svetainę, įsijungiu muziką ir nieko nelaukusi viską
suvalgau. Įsipilu vyno taurę ir įsitaisau priešais židinį.
Kurjis dingęs?Gurkšteliu vyno. Dar nebuvau dar­
bokabinete.
Atidariusi darbo kabineto duris randu Viljamą.
Jis ramiai sėdi ir kažką tyrinėja kompiuteryje. Pama-

313
 J OL I T A PAMEDYTYTE

tęs mane tarpduryje, greitai užlenkia ekraną ir į mane

piktai pažvelgia.
- Ką čia veiki?
- Dirbu.
- Ar galiu tau kuo padėti?
- Susitvarkysiu pats, - abejingai sako.
- Aš neturiu ką veikti, tai galėčiau...
- Pasakiau, kad ne! - nukerta. Jo tonas griežtas, o
veidas piktas. Atrodo, kad jam sutrukdžiau.
- O aš maniau, kad mes turime dirbti kartu.
- Viskas pasikeitė.
- Kas pasikeitė?
- Pasikeitė tai, kad mes čia esame saugūs. Nematau
jokios prasmės tave gaišinti ir nemanau, kad tau reikia
žinoti ką nors apie Alariko bylą. Tai mano ir Ronaldo
reikalas. Tau čia nėra ko kištis.
- Vėl sugrįžo pasipūtėlis Viljamas, {domu... - ban­
dau paslėpti nusivylimą ironizuodama.
- Niekur aš neišėjau. Tik tu bandei manyje įžvelgti
tai, ko niekada nebuvo.
- Idiotas! - išeidama trenkiu durimis taip, kad gar­
sas priverčia suvirpėti ausų būgnelius.
Apsivilkusi striukę ir apsiavusi batus, čiumpu ma­
šinos raktus ir išbėgu.

314
 MEILES įKAITĖ

{sėdusi į masiną, visu garsu įsijungiu muziką. Ma­

šina pradeda drebėti nuo aukštų muzikos natų. Užve-
dusi variklį, pasuku link pagrindinio kelio.
- Koks jis šiknius! Kas jam negerai? Ko jis iš ma­
nęs nori? Ką aš jam padariau, kad jis taip elgiasi su
manim? - suvokusi, kad nieko nepešiu savęs to klau-
sinėdama, tik dar labiau save skaudinsiu, pasineriu į
skambančią muziką, tikėdamasi nuvyti mintis apie jį.
{važiuoju į nedidelį kalnų apsuptą miestelį. Saulė
jau leidžiasi, tad nusprendžiu užsukti į kavinukę atsi­
gerti arbatos ir grįžti atgal į Ronaldo namus. Po kelių
akimirkų randu nedidelį barą miestelio centre, šalia
jo pasistatau mašiną. Nors miestelis ir nedidelis, bet
žmonių čia nemažai. Kas vaikšto poromis, susikabi­
nę rankomis, kas traukia link kino teatro ar vedžio­
ja šunis. Girdėti nemažas šurmulys - žmonių balsai,
muzika, juokas, mašinų burzgimas. Turbūt dėl to, kad
prasidėjo savaitgalis ir visi nusiteikę linksmintis.
{ėjusįvidų, pirmiausia manepasitinkatirštas dūmų
kamuolys. Viduje dauguma rūko cigaretes, kurių dū­
mai sukuria prieblandą. Salės dešinėje stovi trys dideli

315
 J OL I T A PAMEDYTYTE

biliardo stalai, kuriuos apsupęs būrys žmonių. Kairėje

pusėje stovi nedideli apvalūs staliukai, kurie jau užim­
ti. Priešais staliukus - scena, kurioje stovi būgnai, du
mikrofonų stovai ir viena baro kėdė, į kurią atremtos
dvi gitaros. Priešais pagrindinis akcentas - didelis
baras. Visur vyrauja medis. Spėju, kad tai mėgstama
žmonių pasilinksminimo vieta. Tokiu palyginti anks­
tyvu metu baras yra perpildytas. Kas žaidžia biliardą,
kas ilsisi, kilnodami taureles, ar šiaip bendrauja tarpu­
savyje. Dauguma susirinkusiųjų - vyrai, bet nemažai
ir moterų. Vyrauja kaubojiškas stilius, groja tik kantri
muzika. Čia man patinka - visi linksmai nusiteikę ir
atsipalaidavę. Turbūt dėl to, kad vieni kitus pažįsta ir
puikiai sutaria. Žinoma, netrukus pagaunu žmonių
žvilgsnius, baro lankytojai tuoj pat tarpusavyje prade­
da šnabždėtis - aš ne vietinė, ir tai suprantama. Susi­
randu laisvą vietelę prie baro ir įsitaisau.
- Ko pageidausite? - teiraujasi manęs simpatiš­
ka ir puikiai nusiteikusi mergina su balta kaubojiška
skrybėle, po kuria - baltų ilgų, banguotų plaukų peru­
kas. Ji vilki trumpus džinsinius šortukus ir languotus
mėlynus marškinius gilia iškirpte. Spėju, kad ji mano
vienmetė. Jaunas ir gražus veidas: mėlynos akys, siaura
nosytė ir putlios lūpos. Lygi ir išblyškusi oda.

316
 M E I L E S JKAI1 Ė

- Žaliosios arbatos, prašau.

Ji nusišypso man.
- Tik žaliosios arbatos? Man atrodo, kad tau reikė'
tų ko nors stipriau.
- Taip apgailėtinai atrodau?
Ji palinkčioja man ir nusijuokia. Paruošia man ar­
batos ir šalia pastato taurelę balto gėrimo.
- Stato baras. Mes esame atviri naujiems gyvento­
jams.
- Ačiū, - išgeriu taurelę. Tuoj pat pajaučiu degant
gerklę. - Gera. Kas čia?
- Degtinė, - taria kiek patylėjusi. - Turbūt tu čia
atvykai su tuo tamsiaplaukiu gražuoliu?
- Iš kur žinai?
- Jis buvo apsipirkti vietinėje parduotuvėje. Kal­
bos čia greitai sklinda, - akimirką nutyla. - Retai kas
čia užklysta iš kitų miestų, ojeigu užklysta, tai pasilie­
ka ilgai, - nusijuokia.
- Žinai, koks jis gražus, toks ir nepakenčiamas.
- Asilas?
- Dar ir koks, - nusivaipau.
- Tai kodėl jo nemeti?
- Turbūt todėl, kad esu kvaila.

317
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Nekvaila, - taip nuoširdžiai pasako, kad priver­

čia mane nusišypsoti. - Tu tiesiogjį įsimylėjusi.
Iki šiol nebuvau išdrįsusi apie tai pagalvoti, nors ir
jaučiau. Bijojau pripažinti tai, ko nenoriu.
- Tikriausiai.
- Tai kas nutiko? - Kurį laiką ieškau atsakymo.
Nesitikėjau šio klausimo. - Žinoma, jei nenori kalbė­
ti...
- Ne, ne. Viskas gerai, - nusišypsau jai. - Šveicarų
rašytojas Frederikas Amjelis yra sakęs, kad vyras, ku­
ris reikalauja palaukti, kol jis apsispręs, niekada neap­
sisprendžia.
- Nežino ko nori?
- Manau, kad žino. Jis turi du pasirinkimus, bet
gali rinktis tik vieną. Bijau, kad jis elgiasi taip, nes ren­
kasi ne mane, o tai skaudina.
- Manau, kad mums reikės daugiau nei vienos tau­
relės.
Ji paima škotiško viskio butelį ir prisėda prie ma­
nęs.
- Tau nereikia dirbti?
- Šis baras priklauso mano tėvams, tad galiu nusi­
muilinti nuo darbo. Svarbu prižiūrėti, kad viskas būtų
gerai. O dėl klientų - tam yra dar trys merginos, ku-

318
 M E I L Ė S JKAI TE

rios pasirūpins, kad nieko netrūktų. - Ji įdeda keletą

ledukų į taures ir užpila gėrimu. Paduoda man vieną
taurę. - Už mus, geras ir pasiaukojančias moteris! -
susidaužiame ir gurkštelime gėrimo.
- Sveika, - prie mūsų prisijungia žavus šviesiaplau­
kis aukštas vaikinukas. Jis pakšteli merginai j žandą.
- Labas, - mergina meiliai pasižiūri į jį, o šis atsako
tuo pačiu.
- Nauja gyventoja? - klausiajos.
- Taip, bet dar nespėjau išsiaiškinti vardo.
- Ana. Aš esu Ana, - pakartoju.
- Malonu susipažinti, Ana, - plačia šypsena ap­
dovanoja mane. - Aš esu Benas, o čia mano mergina
Lora.
- Malonu ir man susipažinti, - nusišypsau jiems.
- Ilgamčia atvykai? - klausia Lora.
- Nežinau. Tiesą sakant, ne nuo manęs priklauso.
- Verslo reikalai? Darbo? Ar atostogos?
- Sakykime, kad atostogos.
- Tavo vaikinas nepasiges tavęs?
- Tu su vaikinu? - nustebęs klausia Benas.
- Taip. Jei ir pasiges, tai jau ne mano rūpestis. Kai
kada ir man reikia atostogų nuo jo nepastovios nuo­
taikos.

319
 J O L I T A PAM E DY T Y 1 E

- Hmmm... - susimąsto jis. - Atvykote čia atosto­

gauti ir jau spėjote susipykti? Negeras ženklas.
- Tas, kuris tiki ženklais! Mes dažnai pykstamės!
O per pirmą mūsų kelionę nešnekėjau su tavimi porą
dienų.
Jis nusišypso savo merginai ir vėl apdovanoja buči­
niu j žandą. Pasijaučiu, tarsi būčiau namie - normali
mergina. Neatsimenu, kada bendravau su žmonėmis.
Jie man pasirodė tokie mieli ir savi. Iš karto radome
bendrą kalbą. Trise šnekučiavomės, jie papasakojo
savo pažinties istoriją, nuotykius, kuriuos patyrė kop­
dami j kalnus. Netrūko juoko ir istorijų. Žinoma, ne­
mažai prisidėjo ir alkoholis. Jie atrodo tokie įsimylėję,
kad akimirką pajaučiu pavydą. Tačiau šį jausmą nuve­
ju tolyn. Po kurio laiko pasijuntu gerokai apsvaigusi,
tad nutariu sustoti. Benas išsitraukia cigaretę ir netru­
kus užtraukia dūmą.
- Gali ir man duoti vieną?
- Tu rūkai? - vos išgirstu klausimą per didelį
triukšmą bare.
- Paskutinį kartą rūkiau gal prieš ketverius metus.
Jaučiu, kaip nuo šaukimo kimštu ir pradeda skau­
dėti gerklę.

320
 M E I L E S JK AI TE

- Patarčiau to nedaryti, nes lengvai vėl gali pradėti

rūkyti.
Jis paduoda man vieną cigaretę ir as nieko nelauk­
dama užsitraukiu. Kurį laiką pakosėju, kol galiausiai
priprantu prie dūmų. Viskas jau lengvai sukasi aplin­
kui. Jaučiu, kaip prarandu laiko nuovoką ir kontrolę.
- Kiek valandų? - klausiu Beno. Jis pažiūri į savo
laikrodį ant rankos.
-Jau gerokai po vidurnakčio.
- O, velnias. Spėju, Viljamas manęs nepagirs.
Užtraukiu dar vieną dūmą ir, užvertusi galvą į vir­
šų, išpučiu. Dūmai akimirksniu išsiskleidžia erdvėje.
- Tai jau tikrai nepagirsiu. Nuo kada pradėjai rū­
kyti? - tas grėsmingai šaltas balsas. Atsisuku ir prie­
šais pamatau Viljamą. Jis piktai žiūri į mane. Jaučiu,
kaip tramdo įsiūtį. Jį išduoda sugniaužti kumščiai,
suspaustos lūpos ir tie patys suraukti antakiai. Na, ir
dar pagreitėjęs kvėpavimas. Tačiau aš jaučiuosi tiesiog
pakylėta, matydama jį tokį. Prieinu prie jo, užtraukiu
cigaretę ir dūmus paleidžiu į jį. Viskas tiesiog sukasi
aplinkui, tik Viljamas stovi priešais.
- Nuo tada, kai supratau, kad tu esi man rakštis
geroje vietoje.

321
 J O LI T A PAMEDYTYTE

- Eime, - griežtai ir trumpai ištaria. Taip, kaip jam

piktam būdinga.
- Aš noriu dar pasilikti su savo draugais.
Jis pažvelgia į gerokai apgirtusius Beną ir Lorą, tada
vėl į mane. Porelė tyli, tarsi praradę kalbos dovaną. Nė
vienas nesikiša j mūsų žodžių karą.
- Manau, kad tau, Ana, reikėtų eiti. Nenoriu, kad
dar labiau susipyktum su savo vaikinu, - Lora užjau­
čiamai pažvelgia į mane.
- Aš jos vyras, o ne vaikinas! - Viljamas atšiauriai
atrėžia Lorai. Jie abu nustebę pažvelgia j mane.
Būsiu uzmirsusijiemspasakyti tą mažą melą.
- Prašyčiau pagarbiau kalbėti su Lora. Ji to nežino­
jo, - atgal atrėžiu jam. Viljamas atsidūsta ir nutaisęs
kiek švelnesnį žvilgsnį nusišypso.
- Aš atsiprašau. Tiesiog šiandien su žmona susipy-
kome, ir štai kas išėjo. Ji dingo be žinios kelioms va­
landoms. Kol nervinausi ir visur ieškojau, pasirodo, ji
smagiai leido laiką bare sujumis. Dabar noriu ją parsi­
vežti namo ir paguldyti į lovą.
Lora išsišiepia jam. Žinoma, jis puikiausiai moka
žmones palenkti į savo pusę, ypač merginas.
- Suprantu tave, žmogau. Aš vietoj tavęs prie visų
jai iškarščiau kailį.

322
 MEILES (KAITĖ

Benas apkabina Lorą. Ji piktai pažvelgia į jį.

- Tu to tikrai nepadarytum, nes kitaip būtum iš­
mestas iš baro, - patikina ir, kiek patylėjusi, taria: -
Žinai, jis teisus, mums irgi laikas namo. Tu padaugi­
nai viskio.
Jaučiu pralaimėjusi kovą su Viljamu. Jis kaip visa­
da nuginkluoja savo žavesiu ir mane palieka kvailės
vietoje. Vis dar jaučiu nenumaldomą troškimą jam
trenkti, bet to nepadaryčiau dėl prasto fiziniopasiren­
gimo. Jaučiuosi tokia išsekusi, kad norisi čia ir dabar
griūti ant žemės. Vis nesuprantu, kaip dar kojos mane
laiko.
- Buvo malonu su jumis susipažinti. - Lora pa­
spaudžia ranką Viljamui ir tada apkabina mane. - O
jis tikrai gražus, - tyliai šnabžda į ausį.
- Žinau.
- Nepasiduok, Ana, - taria ir pamerkia akį.
- Nepasiduosiu.
Viljamas įtartinai pažvelgia į mane.
- Sėkmės, balandėliai, - su ironijos gaidele palinki
mums Benas.
- Tikiuosi, greitai susimatysime, - sakau Lorai.
- Tikiuosi ir aš, - nusišypso mums ir išeidama pa­
moja. Aš, neatsilikdama nuo porelės ir nenorėdama

323
 J OL I T A PAMEDYTYTE

kalbėti suViljamu, patraukiu link išėjimo.Jaučiu, kaip

Viljamas sekapaskui mane. Viskas taip sukasi, tarsi sė­
dėčiau karuselėje. Staiga mane išmuša karštis. Išėjusi j
lauką, įkvepiu šalto oro ir atsiremiu į baro sieną.
- Tau viskas gerai? - vėl pasigirsta rūpestingas Vil­
jamo balsas. Taip norisi pakelti akis ir pažiūrėti j jį, bet
atrodo, lyg ant kupros kas būtų uždėję toną sveriantį
akmenį.
- O kaip tau atrodo?
- Tu sušalsi. Einamį mašiną.
- Nenoriu.
- Važiuojame namo, Ana. Jau ir taip prisilinksmi-
nai.
-Ne.
Staiga viskas aptemsta...
 • < * * * * ... ■ 13

Staiga išgirstu stiprų garsą ir pajaučiu smūgį į galvą.

Atsipeikėjusi pamatau išsigandusį Viljamą. Jis didina
greitį ir vis žvalgosi į galinio vaizdo veidrodėlį.
- Ar tau viskas gerai? - išsigandęs klausia.
- Mano kakta, - stiprus skausmas perveria galvą.
Ranka paliečiu žaizdą, kuri stipriai kraujuoja. Viskas
sukasi, o daiktai liejasi akyse.
- Užsisek saugos diržą ir užsispausk striuke žaizdą!
Padarau, kaip liepia. Kelis kartus giliai įkvėpusi,
pasijaučiu kur kas geriau.
- Kas čia vyksta?
Matau spidometro rodyklę ties 150, o už mūsų -
neatsiliekančią mašiną.
- Nežinau. Į mus trenkėsi mašina. Ir ji vėl artėja... -
Sulaukiame dar vieno stipraus smūgio. - Po velnių!
Greitis toks didžiulis, kad kelias darosi vos mato­
mas. Aplinkui visiškai tamsu. Jaučiu, kaip mane už-

325
 J OL I T A PAMEDYTYTE

valdo adrenalinas. Pradedu viską aiškiai matyti ir su­

prasti. Spėju išvysti kelio šlaitus ir medžių viršūnes.
Negana to, pradeda mažais lašeliais lyti.
- Ne ne ne! Tik ne tai!
Greitis vis didėja, o lietus stiprėja. Jaučiu, kaip visą
kūną užvaldo baimė, drebulys. Atsisuku į galą.
- Viljamai, ji pernelyg arti!
Vėl stiprus smūgis j mašinos galą. Viljamas nebe­
suvaldo mašinos ir mes pradedame suktis. Mašina
taip stipriai sukasi, kad nespėju įžiūrėti, kas vyksta ke­
lyje, kur esame. Spėju pamatyti, kaip Viljamas atsise­
ga saugos diržą ir užgula mane, stipriai apkabindamas
ir suimdamas už sėdynės. Pajaučiu smūgį į mašinos
galą, mašina pradeda riedėti žemyn. Tada pasigirsta
stiprus garsas ir dar vienas smūgis, kuris sustabdo ma­
šiną.
Mano ausis pasiekia tik mašinos variklio gausmas
ir pliaupiantis lietus. Man pradeda trūkti oro. Vilja­
mas užgulęs mane.
- Viljamai... - bandau nustumti jį nuo savęs, bet jis
per sunkus. - Viljamai, ar girdi mane? Viljamai?! - Jis
visai į mane nereaguoja. - Viljamai, prašau, tik nepalik
manęs!

326
 MEILĖS įKAITĖ

Staiga išgirstu atidaromas duris. Tamsoje spėju pa­

matyti vyrišką siluetą, jis ištempia Viljamą ir nudre­
bia ant žemės. Greitai atsisegu saugos diržą ir šliaužiu
prie vairuotojo durų, bet vyras sučiumpa mano kojas.
- Paleisk mane! - pagriebusi už mašinos vairo,
šaukiu: - Padėkit! Padėkit! - rėkiu kiek galėdama
garsiau. Jaučiu, kad mano jėgos silpsta, o balsas kims­
ta. Jis per stiprus. Bandau spardytis ir pavyksta - vie­
ną koją išlaisvinu ir spiriu visajėgajam į nosį.
- Sūdąs! - užsiėmęs rankomis nosį, sucypia. Aš
prišoku prie vairuotojo durelių, bet nepavyksta ati­
daryti. Jos prispaustos prie medžio. Staiga pajaučiu,
kaip užpuolikas mane čiumpa už plaukų ir tempia
lauk.
- Prašau, paleisk mane, - maldauju jo, bet jis net
nekreipia į mane dėmesio. Kai tik ištempia iš maši­
nos, pastumia eiti į priekį link kelio. Mašina sulam­
dyta guli ant nuvirtusių medžių, merkiama lietaus, o
šalia jos - Viljamas. Staigus skausmas perveria kūną.
Atrodo, kad nė vieno kaulo nėra sveiko, bet dar sti­
presnis tas skausmas, kurį jaučiu širdyje. Atrodo, kad
ji plyšta pusiau lėtai ir kankinančiai, o gerklę suspau­
džia taip, lygją kas smaugtų.

327
 J O LI T A PAMEDYTYTE

Pajaučiu, kaip vyras man už nugaros suklumpa. At­

sisuku - Viljamas paleidžia smūgius užpuolikui j veidą
vieną po kito. Jie abu krinta ant žemės ir ridenasi že­
myn, kol atsitrenkia į masiną. Viljamas spėja greičiau
atsistoti ir paguldyti vyrą ant žemės. Jis keliu prispau­
džia jamkaklą.
- Kas tu?! - klausia. Vyras kažką pasako man ne­
žinoma kalba ir pakėlęs kojas nustumia Viljamą nuo
savęs. Jis parverčia Viljamą ant žemės ir ima smūgiuo­
ti. Aš nušliaužiu žemyn iki miško, pagriebiu saują dar
sausos ir purios miško žemės ir kiek galėdama greičiau
bėgu iš miško link Viljamo. Girdžiu tik lietų ir maši­
nos ūžesį. Per lietų beveik nieko nematyti. Bėgu link
šviečiančių mašinos žibintų, kol pamatau, kaip vyras
suėmęs už kaklo smaugia Viljamą.
- Žiūrėk, kvaily!
Jis pakelia į mane akis ir aš į jį paleidžiu žemių. Jis,
kažką šaukdamas, susiima už akių. Viljamas kyla nuo
žemės, čiumpa vyrą iš už nugaros, rankomis suima ka­
klą ir po kiek laiko išgirstu trakštelėjimą.
Viljamas krinta ant žemės kartu su jau nebegyvu
vyru. Pribėgu prie jų.
- Kaip tu? - kūkčiodama klausiu.

328
 M E I L E S j K AI TĖ

Jis nieko neatsako. Uždusęs gaudo kvapą. Lietus

taip įsismarkavo, kad sunku atsimerkti. Jaučiu, kaip
šaltis skverbiasi į mano odą. Po akimirkos jis atsistoja,
nueina prie masinos ir išjungia lempas bei variklį.
- Turime kuo greičiau dingti iš čia, kol neprisistatė
policija.
Jis mane apglėbia ir patraukiame keliu link namų.
 14

Viljamas, užrakinęs duris, kurį laiką žiūri pro langą

į mišką.
- Atrodo, kad čia nieko nėra.
Uždega šviesą ir prieina prie manęs. Abu stovime
vienas priešais kitą visiškai permirkę. Šaltis krečia
kūną, o rankos tokios sustingusios ir išburkusios, kad
net skauda.
- Jėzau, tu visa drebi!
- Man šalta, - vos girdimai lemenu. Jaučiuosi pa­
vargusi, sumišusi. Negaliu užmiršti, kas prieš porą va­
landų įvyko. Mintyse vis grįžta avarijos vaizdai, vyras.
Dar jaučiu lietų, plakantį mane.
- Nenuostabu. Tu užkimusi ir dar sužeista, - gir­
džiu jo balse švelnumą. Jis nuvelka man striukę, tada
megztinį, nuauna batus ir nuvelka paskutinius liku­
sius drabužius. Jaučiu, kaip gelia visą kūną. - Tau rei­
kia į ligoninę.
Visas kūnas nusėtas mėlynių, nubrozdinimų ir su­
stingęs, tarsi mane būtų suparalyžiavę.

330
 MEILES įKAITE

- Tai per daug pavojinga. Nereikia, - atsakau. Vil­

jamas apžiūri mano kaktą, iš kurios jau nustojo bėgti
kraujas, bet ji dar kruvina. Tada jis greitai nusivelka
drabužius ir, atsargiai paėmęs ant rankų, nuneša mane
į dušą. Jis atsuka dušo čiaupą ir akimirksniu pajaučiu
šiltą ir malonų vandenį. Viljamas paima kempinę, už­
pila muilo ir lėtai švelniais judesiais braukia per mano
odą, nuplaudamas kraują ir purvo likučius.
Kai atrodo, kad viską nuplovė, jis numeta kempinę
ant plytelių ir apkabina mane. Negaliu suvaldyti aša­
rų. Jaučiu jas akyse ir prisimenu skausmą, kuris apė­
mė, kai maniau, jog Viljamo nebėra.
- Sušilai? - klausia. Aš palinkčioju.
- Gerai, - sako švelniai glostydamas man nugarą.
- Negerai. Tu galėjai žūti, - pasikūkčiodama sa­
kau.
- Mes abu galėjome žūti. Abu nulėkėm nuo to
skardžio.
- Bet tu atsisegei saugos diržą! Tu rizikavai!
- Taip, - jis atlyžta nuo manęs ir pažvelgia į akis, -
bet mes esame gyvi. Tai yra svarbiausia.
- Čia nėra taip saugu, kaip mes manome. Turime
ką nors daryti!
- Mes esame saugūs. Pasitikėk manimi.
 Viljamas

įsijungęs kompiuterį, prisijungiu Ronaldo vardu

prie duomenų bazės. Atsiveriu laukelį „Komanda Nr.
34“, kurioje visi Ronaldo kolegos. Kiekvieno nuotrau­
kąverčiu atskirai, kol randujį. Mašinos lempų šviesoje
matau jį ir tai tas pats vyras, kurį mačiau šiandien -
Džeimis Džonsonas. Paėmęs telefoną, surenku Ro­
naldo telefono numerį.
- Klausau, Viljamai.
- Mus užpuolė, - nevyniodamas į vatą pranešu.
- Ką? Kas? - girdžiu jo balse nuostabą ir išgąstį.
- Džeimis Džonsonas.
- Negali būti... Kur jis?
- Turbūt jau morge.
- Kaip Ana?
- Sužeista. Bijau, kad nebūtų kas rimčiau. Dabar
miega viršuje.

332
 MEILES (KAITĖ

-Otų?

- Man viskas gerai.

- Važiuoju j jo butą. Patikrinsiu, gal ką nors rasiu.
Turėtumėt išvažiuoti iš ten, kol Alarikas nepasirodė.
- Nemanau, kad pasirodys. Jei Džeimis būtų apie
mus pranešęs Alarikui, jis jau seniai būtų pats atlėkęs
čionai. Sakei, kad Alarikas daug pinigų siūlo už mus.
Manau, kad Džeimis užsimanė tų pinigų. Domėjausi
tavo komanda. Jis man neužkliuvo iki šiol. Jis neturi
nieko: nei šeimos, nei užgyvento turto. Neskaičiuoda­
vo darbo valandų ir ne tik mažai uždirbdavo, bet ir jo­
kio pagyrimo ar paaukštinimo per dešimt darbo metų
nėra gavęs. Džeimis niekam tikęs. Manau, kad tavo
vyrukas susiviliojopinigais, galimybe greitai praturtėti
ir galiausiai gauti naudos iš savo darbo. Be to, tau rei­
kėtų susirūpinti Dimitrijumi Garbovičiumi ir Toniu
Svanštaigeriu. Jie neturi nieko: nei verslo, nei paveldė­
to turto, o jų žmonos niekur nedirba, bet gyvena kaip
turtuoliai ir leidžia sau keliones, kurių negalėtų leisti
kai kurie turtingieji.
- Iš kur ištraukei?
- Pasidomėjau duomenų bazėse, kas jų šeimos, ir
ieškojau per socialinius tinklus. Manau, kad tavo kliū­
tis yra šie asmenys.

333
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Supratau. Iš pat ryto kreipsiuosi į centrinę sau­

gumo būstinę. Dėl šventos ramybės pasidomėsiu, kur
šiuo metu yra Alarikas.
- Ronaldai, prašau, kuo skubiau sutvarkyk reikalus
dėl Anos.
- Pasistengsiu.
- Pasistenk greičiau. Bijau dėl jos. Nenoriu, kad ji
daugiau pakliūtų į tokį pavojų.
- Gerai.
- Ir pranešk, kai ką nors žinosi apie Alariką ir tuos
asmenis.
- Būtinai, o tu būk atsargus.
- Būsiu.
 Ana

Guliu pasislėpusi po antklode gal valandą. Bijau

iškišti galvą lauk. Bijau vėl grįžti j realybę. Vakaro
vaizdai vis grįžta: ta pati baimė, skausmas, neviltis.
Tiek fiziškai, tiek psichologiškai jaučiuosi išsiurbta,
tuščia.
801 nelaisvės diena. 801 nevilties, baimės diena.
Praėjo 9 dienos nuo pabėgimo, bet nė kiek ne geriau.
Mirtis tarsi šešėlispersekioja mus. Miršta žmonės, daug
kraujo ir neteisybės.
Galiausiai prisiverčiu atsikelti iš lovos. Staiga visą
kūną paralyžiuoja skausmas. Ne iš karto pavyksta iš­
lipti iš lovos, tačiau sukaupusi visas jėgas išsiropščiu.
Laikrodis rodo gerokai po vidurdienio. Veidą apsi­
lieju šaltu vandeniu ir plaukus susuku į didelį kuodą.
Atrodau klaikiai - visa išbalusi, paakiai pajuodę, esu
pavargusi, o kūnas nusėtas žaizdų. Apsivelku chalatą

335
 J O L I T A PAMEDYTYTE

ir leidžiuosi į apačią. Namie tvyro tyla, tad spėju, kad

Viljamas bus užsidaręs kabinete.
Įžengusi j svetainę, visgi jį randu stovintį priešais
langą, susikišusį rankas į kišenes. Arba jis stebi kalnus,
arba jo mintys kažkur blaškosi. Jis ramus ir susikau-
pęs.
Taip norėtųsi įlįsti į tavo mintis irjausmus... Su­
žinoti, kųjauti, kas tavogalvoje... Ar taippatjautiesi,
kaipjaučiuosi aš.
- Labas, - tyliai sakau. Jis atsisuka į mane ir nu-
žvelgia susirūpinusiu ir liūdnu žvilgsniu.
- Kaip jautiesi?
- Yra buvę ir geriau.
- Tau reikia pas gydytoją.
- Nereikia. Nenoriu dar kartą rizikuoti.
- Nekaltink savęs. Šiaip ar taip, jis būtų mus radęs.
- Šiaip ar taip, vakar pasielgiau netinkamai.
- Tu teisi, - narstančiu žvilgsniu žiūri į mane. Pa­
jaučiu, kaip kūnu nubėga šiurpuliukai. - Ko tu nori,
Ana?
Kiek sutrinku.
- Kol mūsų padėtis tokia, mano norai nėra svar­
būs.

336
 MEILES įKAITE

- Tavo norai yra labai svarbūs, tad atsakyk: ko tu

nori?
- Tu žinai atsakymą.
- Toks nebrandus tavo elgesys rodo ką kitą, tad
noriu žinoti tavo atsakymą.
- Viljamai, o ko tu tikėjaisi po mūsų apsižodžiavi-
mo kabinete? Manei, kad as taikstysiuos su tokiu tavo
būdu?
-Jei manai, kad aš pasikeisiu ir atsiprašysiu dėl to­
kio savo elgesio, labai klysti! Aš nesigailiu nė dėl vieno
dalyko: pasakytų žodžių, padarytų veiksmų ar kitų
savo sprendimų. Žinai kodėl?
Tyliu. Jokio pateisinimo nerandu tokiam jo poel­
giui.
- Nes toks jau esu. Žinojimas, kad mano tėvas yra
motinos žudikas, kad jis vaikšto gyvas šia žeme ir to­
liau elgiasi taip, lyg jam įstatymai negaliotų, o žmo­
gaus gyvybė būtų nieko verta, mane varo iš proto! Ir
dar tavo kvailystės!
- Suprantu, bet...
- Mano sprendimai ir veiksmai privedė prie to,
kad mes šiandien esam čia - gyvi. Mano visi veiksmai
nuo tada, kai įlipau Londone į lėktuvą, skrendantį į

337
 J O LI T A PAMEDYTYTE

Rio de Žaneirą, lėmė tai, kad tu esi su manimi. Visa tai

atvedė mane iki tavęs. O dėl kandžių mano žodžių... -
nutyla.
-Kas?
- Pasakysiu taip, Ana, tu daugiau sujais nesusitiksi.
- Ką? Ne! Tu man negali įsakinėti! - burnoje pa­
sidaro sausa.
Man reikia vandens. Patraukiu linkvirtuvės. Staiga
Viljamas čiumpa man už rankų ir užstoja kelią.
- Tu sujais nesusitiksi!
Bandau jį nustumti nuo savęs, bet jis toks stiprus,
kad net nekrusteli iš vietos ir laiko mane stipriai su­
spaudęs.
- Paleisk mane!
Kiek galėdama rankomis trenkiu jamį krūtinę, bet
atrodo, kad jo tai visiškai neveikia. Jaučiuosi, lyg ban­
dyčiau rankomis sugriauti sieną.
- Paleisk mane!
- Dėl jų ir mūsų saugumo tu daugiau negali sujais
susitikti!
Nustojusi trankyti, pažvelgiujam į akis.
- O ką tu man padarysi? Kaip Alarikas užrakinsi
namie ir niekur neleisi išeiti?

338
 ME I L E S j KAI TĖ

Jis paleidžia mane. Piktai pažvelgia j mane ir tyli.

Pasijaučiu kiek kalta, nes jam kirtau per skaudžiausią
vietą - jis nenori būti toks, kaip tėvas. Viljamas, garsiai
atsidusęs, vėl pažvelgia į mane švelnesniu žvilgsniu.
- Ana, ko tu nori?
- Noriu grįžti namo. Noriu grįžti į Lietuvą, pa­
matyti artimuosius, draugus ir juos apkabinti! Noriu,
kad šis košmaras greičiau baigtųsi, nes visa tai mane
pribaigs. Neištversiu dar vienos mirties. Neištversiu,
jei dar kartą teks tave pamatyti ant žemės be gyvybės
ženklų. Aš noriu grįžti namo, bet be tavęs ten negrį­
šiu, - po mano atsakymo jis kiek sutrinka, tarsi būtų
išklausęs išpažintį.
- Jei nori grįžti namo, tai turėsi daryti tai, ką liep­
siu.
 i6

804 nelaisvės diena, praėjo 12 dienų, kai pabėgo­

me iš Alariko namų, praėjo 4 dienos nuo avarijos. Šios
dienos buvo niūrios ir tylios. Viljamas visą laiką pra­
leido kabinete prie kompiuterio arba ištisas valandas
kalbėjosi su Ronaldu. Viljamo įtarimai dėl Dimitri-
jaus Garbovičiaus ir Tonio Švanštaigerio pasitvirtino.
Jie sulaikyti ir šiuo metu apklausiami. Ronaldas šiuo
metu vykdo tyrimą dėl Džeimio Džonsono. Atrodo,
kad jo bute rado mano ir Viljamo nuotraukų bei in­
formacijos apie mūsų išpirką.
Dabar stoviu priešais veidrodį, pasipuošusi Vilja­
mo mamos nerta juoda neilga suknele ilgomis ranko­
vėmis. Plaukus padabinau didelėmis garbanomis, akis
paryškinau juodu pieštuku, veidą pakoregavau pudra
ir lūpas padažiau raudonai. Atrodau kaip senais gerais
laikais, kai dar gyvenau Vilniuje.
Kai smagiai šnekučiavausi su Lora bare, ji man
davė savo vizitinę kortelę. Vakar, Viljamui išvažiavus

340
 M E I L E S JKAI TE

suAlonsu paimti mums mašinos, paėmiau iš kabineto

telefoną ir paskambinau jai. Susitarėme šiandien kar­
tu praleisti vakarą. Tiesą sakant, labai apsidžiaugiau.
Man jau seniausiai to reikėjo - smagaus mergaitiško
vakaro.
Apsivelku pilką paltą, siekiantį kelius, apsimaunu
aukštakulnius ir nusileidžiu į apačią. Viljamą randu
svetainėje, žiūrintį į Ronaldo, mamos ir savo nuotrau­
ką.
- Ar tau viskas gerai?
Jis nukreipia žvilgsnį į mane.
- Taip.
- Važiuoju į miestelį su Lora pavakarieniauti res­
torane, jei tu nieko prieš.
-Ne.
Akimirką jis man pasirodo liūdnas.
- Gal nori, kad likčiau?
- Nereikia. Negadink sau vakaro su manim, - at­
sako. Pasiimu iš raktų dėžutės automobilio raktelius
ir patraukiu link durų. - Ana, - taria ir aš atsisuku į
jį, - gražiai atrodai.
- Ačiū, - nusišypsau jam.
- Pasilinksmink.

341
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

- Labas, mieloji! - Lora pasitinka puikiai nusitei­

kusi. Ji apkabina mane ir apdovanoja plačia šypsena. -
Tai geriausias miestelio restoranas. Užsakiau mums
staliuką prie lango su vaizdu j ežerą.
- Puiku. Tau labiau tinka natūralūs plaukai nei tas
blondiniškas perukas.
- Ačiū! - nusišypso, glostydama ilgus banguotus
kaštoninius plaukus.
Įėjusios j vidų, atsiduriame restorano hole, kurį
puošia dideli veidrodžiai su senoviniais auksiniais
rėmais. Po akimirkos mus pasitinka jaunuolis, kuris
paima paltus. Viskas taip stulbinamai gražu, kad už­
gniaužia kvapą.
- Eime! - paragina mane Lora.
Pereiname didžiulę medžio arką, kurią puošia iš­
drožtas lokys, lipantis j arkos viršūnę, ir besiraizgantis
vijoklis. Atsiduriame didžiulėje salėje. Visur vyrauja
medis, daug šviesos ir aukso spalvos. Priešais pamatau
didžiulį langą per visą sieną suvaizdu į ežerą. Žinoma,
jau tamsu, bet lauke šviečia žibintai ir matyti plaukio­
jančios jachtos, tad vaizdas nuostabus. Salėje padengti

342
 M E I L E S JKAI TE

stalai laukia žmonių. Kiekvienas stalas užtiestas ilga

aukso spalvos staltiese, kurios galai nerti įvairiausiais
raštais, stalus puošia kankorėžiai bei pušų šakos ir vi­
duryje degančios didelės žvakės. Dešinėje salės pusėje
yra didžiulė šokių erdvė ir scena, kurioje pianinu groja
senas vyras, pasipuošęs fraku. Erdvė tviska neapsako­
ma prabanga.
- Netekai žado? - paklausia Lora.
- Per švelniai pasakyta, - atšaunu. Lora paima
mano ranką ir nusitempia prie staliuko. Netrukus
prisistato aukštas tamsaus gymio barmenas ryškiai
žaliomis akimis, paduoda meniu, šalia padeda dar dvi
knygas ir įpila mums vandens. - Mes dar ko nors lau­
kiame? - paklausiu ir Lora vėl nusišypso. Jaučiu, kad
vyksta kažkas, ko aš nežinau.
- Atsipalaiduok.
- Gal panelės ko nors norėsite užsisakyti iš anksto?
- Čia vietoje gaminamas raudonasis vynas. Labai
skanus. Ar nori paragauti? - klausia manęs Lora.
- Sausas vynas?
- Hmmm...
- Pusiau sausas, - įsiterpia barmenas.
-Jei taip, su mielu noru.

343
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Lora užsako vyno. Barmenas linkteli ir tuoj pat

pasišalina. Lora pasilenkia prie manęs ir užsidengusi
meniu, kad niekas neišgirstų, pradeda šnabždėti:
- Jis toks gražus! Tai priežastis, kodėl aš čia lan­
kausi.
- O kaip tavo draugas?
- Nebūk nuobodi, Ana, - pavarto akis ir grįžta į
savovietą. - Aš myliuBeną. Jis gerasvyras, jei nekreip­
tume dėmesio j jo liguistą pavydą. Vis dėlto jis būsi­
mas mano vyras ir mano vaikų tėvas.
- Jūs susižadėję? - Ji ištiesia ranką, kurios bevardį
pirštą puošia žiedelis su nedideliu deimančiuku. - La­
bai gražus, - pagiriu.
- Aš jį dievinu, - grožėdamasi žiedu nusišypso. -
Tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti kitų dalykų.
Pavyzdžiui, bendravimo su žmonėmis, mėgavimosi
gyvenimu. Nesakau, kad tai turėtų būti linksmybės
su kitais vyrais, išdavystės ir taip toliau. Aš kalbu apie
flirtą - tai yra sveikas dalykas. Mes, moterys, turime
jausti vyrų dėmesį, visada būti pasitempusios, pasi­
dažiusios, gražiai atrodyti. Kitaip pačios sau atsibos-
tume. Įsivaizduok mane sėdinčią namie su prijuoste,
nepasidažiusią ir susivėlusiais plaukais.

344
 MEILES ĮKAITĖ

- Nelabai įsivaizduoju.
- Būtent! Aš irgi savęs tokios neįsivaizduoju. Vyrai
pripranta prie savo žmonos išvaizdos ir tada nebema­
to jos grožio. Vyrams tampa įprasta kiekvieną dieną
matyti savo moterį ir nesvarbu, kaip ji atrodo. Manau,
kad todėl po ilgo vedybinio gyvenimo moterys apsi­
leidžia, nes vyrai nebesako komplimentų, nerodo dė­
mesio, nebesižavi. O kam tada moteriai stengtis? Aš
to nenoriu. Nenoriu, kad man baigtųsi kaip daugeliui
moterų. Aš noriu visada gražiai atrodyti ir būti pasi­
tempusi. Jei Benas mano grožio nematys, tai pastebės
kiti vyrai. Aš mėgstu komplimentus.
- Benas seilėjasi kiekvienąkartą, kai tik žiūri į tave.
Nemanau, kad jis kada nustos tavimi žavėtis.
- Labai tikiuosi. O kaip tavovedybinis gyvenimas?
- Mano? - kiek sutrinku.
- Na, iš mūsų tu vienintelė esi ištekėjusi.
- Na, mūsų atveju viskas truputį sudėtingiau.
- Kodėl?
- Viskas buvo netikėta ir labai greita. Nespėjome
apsišlifuoti.
- Gailiesi savo sprendimo?
- Ne. Tik Viljamas yra labai sudėtingas žmogus.

345
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Laikas viską sutvarkys. Svarbu, kad jis myli tave.

- Aš to nežinau.
- Kaip nežinai? Tai akivaizdu!
- Kaip suprasti?
- Ana, jei jam nerūpėtum, jis nebūtų tavęs ieškojęs
tą vakarą. Viljamas buvo piktas ir akivaizdžiai susirū­
pinęs. Buvau šaliaprie baro, kai tu nualpai. Jis tave ap­
siautė savo striuke, kad nesušaltum, paėmė ant rankų
ir girdėjau, kaip sakė: „Viskas bus gerai. Aš tavimi pa­
sirūpinsiu.“Taip nesielgia vyrai, jei jiems nerūpi.
Nieko nesakau.
- Ana, - Lora {dėmiai j mane žiūri, - tu nustebusi?
Kodėl?
- Sveikos, panelės, - staiga mūsų pokalbį išblaško
pažįstamas balsas. Benas pasilenkiaprie Loros ir apdo­
vanojają karštu bučiniu. Apsidžiaugiu, kad jis pasiro­
dė pačiu laiku. Neištverčiau daugiau Loros klausimų.
Jaučiuosi taip, tarsi su ja būtume senos geros draugės.
Negalėčiau daugiau jai meluoti.
Staiga mano dėmesį patraukia jaunas, išvaizdus
tamsiaplaukis vaikinukas, dėvintis tamsias kelnes ir
baltus it sniegas marškinius. Spėju, kad jis jaunesnis
už mane. Vaikinas stovi šalia Beno ir žaviai šypsosi.
- Labas, Lora.

346
 MEILES ĮKAITĖ

Lora tik dabar pastebi vaikiną, akimirksniu iš

džiaugsmo išsiplečia jos akys ir ji klykdama pašoka jo
apkabinti.
- Ana, susipažink, tai mano pusbrolis Mauricijus.
Paspaudžiu jam ranką.
- Malonu susipažinti.
- Ir man malonu, Ana, - pakšteli lygdžentelmenas
j krumplius. - Iš kur ištraukei tokią žavią merginą?
Jaučiu, kaip visa nuraustu.
- Paslapčių neišduodu, - nusijuokia Lora. - Prisi­
jungsi prie mūsų?
- Žinoma!
Jis atsisėda šalia manęs, o Benas prisėda greta savo
merginos.
- Na, šiandien nusiteikėte linksmintis? - Benas
puikiai nusiteikęs. Jo akys švyti kaskart, kai pažvelgia
j Lorą.
- Spėju, kad šiandien užteks ir ramaus vakaro, -
atsakau.
- Viljamas labai pyko?
- Kol grįžome namo, atlyžo, - po šių mano žodžių
pasirodo barmenas ir išblaško mūsų pokalbį. Jis įpila
mums raudonojo vyno.
- Gal jau išsirinkote?

347
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Taip! - nuotaikingai pareiškia Lora. Ji užsisako

karališkųjų krevečių su citrinų užpilu ir „Prancūziš­
ko“ deserto su juoda kava, o Benui užsako kepsnį su
daržovėmis ir raudonojo vyno. Aš paprašau daržovių
troškinio ir šokoladinio deserto su late, o Mauricijus
vištienos kepsnio su ančiuvių padažu. Barmenui priė­
mus užsakymą, mes susidaužiame taurėmis ir gurkšte­
lime vyno.
- Tai kaip įvyko piršlybos?
- Spontaniškai, - Benas pažvelgia į Lorą, neslėp­
damas susižavėjimo. - Visada žinojau, kad Lora bus
mano žmona. Jau buvome pusę metų kartu. Tada mes
Florencijoje šventėme mano pusseserės vestuves. Visą
tą šventę stebėjau jaunavedžius - kokie jie laimingi, o
šventės atmosfera buvo pasakiška. Žinoma, Lora tie­
siog tryško vestuvių nuotaika, vis kartojo: „Kaip gra­
žu“, „Kaip miela“, „Kokie jie laimingi“. Po vestuvių
nuvykome į Veneciją. Nusprendėme, kad būtų gėda,
jei nepaplaukiotume gondola Venecijos kanalais.
- Tada ir pasipiršai?
- Taip. Tiesiog buvo romantiška aplinka ir puikus
metas. Pagalvojau: Kodėl ne dabar?Ko laukti?
- Tai turbūt buvo netikėta? - klausiu Loros.

348
 ME I L Ė S JKAITE

- Tikrai nesitikėjau! - Lora svajingai pažvelgia j

sužadėtinį. - Kai grįžome namo iš kelionės, Benas pa­
prašė mano tėvų leidimo vesti mane ir įteikė šį žiedelį.
- Labai romantiška, Benai. Šiais laikais reta tokių
romantikų kaip tu.
- Stengiuosi nenuvilti savo būsimos žmonos.
- Kada planuojate vestuves?
- Ateinančią vasarą arba ankstyvą rudenį. Benas
nori jas kelti žiemą, nes tuomet turi mažiausiai darbų.
Jo šeima - stambūs ūkininkai. O aš norėčiau rudenį,
nes tada daug ryškių spalvų. Rudeninės ryškios gėlės
man labai patinka. Svajoju iškelti puotą per rudens
šventę.
- Didelės ambicijos, - nusišypsau.
- Patikėk, - nusijuokia Benas. - Kai pradedam
kalbėti apie vestuves, kyla labai daug ginčų, - pavarto
akis.
- Ginčytis su moterimi - tai tas pats, kaip būti su­
imtam. Viskas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave.
Atmink tai, - patariu jam. Lora ir Mauricijus nesusi­
laikę prunkšteli.
- Tikra tiesa.
Benui tenka nusileisti.

349
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Neilgai trukus mums patiekia vakarienę. Mes

linksmai šnekučiuojamės, gurkšnojame vyną ir kart­
kartėmis pasiklausome pianisto. Restoranas prisipildo
žmonių. Nelieka nė vienos laisvos vietos.
- Ana, kodėl tu viena? - teiraujasi vaikinukas.
- Aš ne viena. Turiu vyrą.
- Girdėjau, bet jo čia nėra.
- Puiki pastaba.
Nusijuokiame.
- Aš nedrįsčiau išleisti vienos merginos pasilinks­
minti.
- Bet aš ne viena. Esu su Lora ir jos sužadėtiniu.
- Na, taip, bet esu ir aš.
- Ir ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad tavo vyras yra kvailys, jei tokią
gražią moterį paleidžia vieną.
Pajaučiu, kaip man pradeda kaisti žandai nuo jo
žarstomų komplimentų. Mauricijus akivaizdžiai visą
vakarą rodo man dėmesį, domisi manimi. Jo dėmesys
man patinka. Jis mielas, žavus ir neįkyrus vyrukas. Iš
karto randame bendrą kalbą. Mauricijus su Benu ne­
trukus pradeda svaidytis juokeliais, kurie priverčia
mus juoktis taip, kad paskausta žandai.

350
 MEILES ĮKAITE

- Papasakok apie savo veiklą gyvūnų globos na­

muose. Kaip jums sekasi? - staiga susidomėjusi pa­
klausia Lora vaikino.
- Puikiai! Daug idėjų sukasi galvoje. Padarėme
aptvarus gyvūnams ir ten juos jau apgyvendinome. Į
veiklą įtraukėme ir paauglius iš vaikus globos namų.
Jie taip pat vieniši, supranta gyvūnus, moka užmegzti
ryšį ir labai mums padeda.
- Puiki mintis įtraukti našlaičius! - esu nustebinta
ir sužavėta šio vaikino darbu.
- Taip. Labai sujais susidraugavome. Jie itin akty­
vūs, noriai padeda mums. Tapome tarsi viena didele
šeima, - su pasididžiavimu pasakoja. - Taip pat jau
spėjome sutvarkyti apleistą pastatą prie fermos. Ten
įkūrėme veterinarijos kliniką.
- O kas tau padedajuos prižiūrėti? Vis dėlto reikia
profesionalo? - klausiu jo.
- Mano asistentė Keitė ir studentė Lili.
- Dar vis nepakvietei į pasimatymą Keitės? - erzi­
na Lora.
- Puikiai žinai, kad mus sieja tik darbiniai santy­
kiai.
- Bet ji norėtų ir daugiau. Tai akivaizdu!

351
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Akivaizdu ir tai, kad man ji yra tarsi sesuo ir ne

daugiau.
- Mauricijau, - kreipiuosi, - labai norėčiau visa tai
pamatyti.
- Su mielu noru tau viską aprodysiu, - jis šiltai pa­
žvelgia į mane ir nusišypso.
- Labas vakaras, - man už nugaros pasigirsta pažįs­
tamas balsas.
Atsisukusi išvystu Viljamą. Jis patenkintas žiūri į
mane, neslėpdamas susižavėjimo. Akimirką jaučiuo­
si pritrenkta to, kad jis čia. Viljamas vilki elegantišką
kostiumą, jo juodi plaukai susitaršę. Jo nuotaika pa­
kili. Jis primena jauną nerūpestingą vaikiną. Aitrius
vyriškus Viljamo kvepalus užuodžiu per keletą žings­
nių. Jis atrodo labai gražiai. Jaučiu, kaip mane išmuša
karštis ir pritrūksta oro.
- Smagiai leidžiat laiką? - paklausia. Mauricijus
nužvelgia Viljamą, akivaizdžiai neslėpdamas nepasi­
tenkinimo, o Lora su Benu nustebę.
- Taip, mes smagiai leidžiame laiką, - atsako Mau­
ricijus. Jie abu piktai nužvelgia vienas kitą. Viljamas
pažvelgia į mane. Staiga pasijaučiu įsprausta į kampą.
Jis narsto mane akimis tarsi laukdamas mano atsaky­
mo į nebylų klausimą.

352
 MEILĖS ĮKAITE

- Aš jums trukdau? - paklausia manęs Viljamas,

nenutraukdamas akių kontakto.
- Žinoma, kad ne! - Lorai įsikišus apsidžiaugiu.
Ji nusišypso man ir abi suvokiam, kad buvo pats tin­
kamiausias laikas jai įsiterpti. - Pasiimk laisvą kėdę, -
rodo pirštu į kėdę prie gretimo stalo. - Šalia Anos yra
laisvos vietos. - Viljamas, nieko nelaukęs, padaro taip,
kaip patarė Lora. - Mauricijau, susipažink, tai Anos
vyras Viljamas.
Vyrai paspaudžia vienas kitam ranką, bet antipati­
ja niekur nedingsta. Abu akivaizdžiai susierzinę, tarsi
būtų varžovai.
- Buvo smagu su jumis pabūti. Turiu eiti, - sako
Mauricijus. Lora nutaiso liūdną veidelį. - Rytoj anks­
ti turiu važiuoti į nuovadą. Pažadėjau šerifui padėti
išspręsti bylą dėl avarijos ir žmogžudystės prie slėnio.
Jaučiu, kaip širdis pradeda plakti lyg pašėlusi. Vil­
jamas mane prisitraukia ir paima ranką. Pamatau jo
akyse nerimą.
- Girdėjau, kas nutiko, - sunerimusi sako Lora. -
Ką nors sužinojote?
- Daug negaliu kalbėti. Aiškinamės. Tiksliai žinau
tik tiek, kad vieną mašiną vairavo Džeimis Džonso-

353
 J O LI T A PAMEDYTYTE

nas, kuris buvo rastas nužudytas, o kitą Tomas Belu-

čis. Jų vardu buvo išnuomoti automobiliai.
- Pirmą kartą girdžiu šiuos vardus, - įsiterpia Be­
nas.
- Nevietiniai.
- Ar viskas gerai, Ana? - susirūpinęs klausia Mau­
ricijus. - Tu visa drebi.
- Viskas gerai. Jaučiu skersvėjį.
Jis nusišypso man, neslėpdamas simpatijos, ir visiš­
kai nekreipia dėmesio į Viljamą.
- Buvo malonu, Ana, susipažinti.
Paspaudžiame vienas kitam ranką ir jis pabučiuoja
man į skruostą. Spėju pastebėti, kad Viljamui tai visiš­
kai nepatinka.
- Jei ko reikės ar, - jis pažvelgia į Viljamą, - kas
tave nuskriaus, drąsiai gali kreiptis į mane.
- Ačiū, - nusišypsau jam, bandydama nuslėpti ne­
rimą. - Turėsiu tai omenyje.
- Žinoma, kaip ir pažadėjau, tau aprodysiu fermą.
Greitai pasimatysime, - pamerkia man akį.
- Mes tave palydėsime, - pasisiūlo Lora ir visi eina
link išėjimo.
- Ką gi...Jis tau patinka? - Viljamas tyliai sušnabž­
da į ausį.

354
 ME ILĖ S ĮKAITE

- Mielas vaikinas, - atsakau ir jis vėl suraukia anta­

kius, narstydamas mane kerinčiu žvilgsniu.
-Jis faras...
- Na, ir kas? Turi ką nors prieš farus?
- Jis gali greitai pašniukštinėti apie mus ir įduoti
Alarikui.
- Jis nieko nežino ir tikrai nieko blogo mums ne­
padarys! Kas tau negerai? Gal nueik pas gydytoją, kad
išrašytų tau vaistų nuo paranojos!
- Aš nesergu jokia paranoja! Jo susidomėjimas
tavimi buvo akivaizdus. Nenustebčiau, jei jis grįžęs į
savo dvidešimties kvadratų kambariuką domėsis, kas
esi.
- Neperlenk lazdos!
- Neperlenkiu. Pažįstu tokius kaip jis!
- Viljamai, tu puikiai moki viską sugadinti! Gal
gali nors vieną vakarą viską užmiršti ir nebūti asilas?
- Ar jums viskas gerai? - įsiterpia Lora. Ji susirūpi­
nusi žvelgia tai į mane, tai į Viljamą.
- Ne! - piktai atkertu. - Ačiū tau, Lora, už links­
mai praleistą laiką. Man jau metas eiti. - Apkabinu
ją. - Tikiuosi, dar susimatysime.
- Tikiuosi ir aš, - jaučiu jos balse sumišimą. Atsi­
sveikinusi su Benu išeinu iš salės.

35b
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Koridoriuje sutinku Mauricijų, besivelkantį švar­

ką.
- Mauricijau, gal gali mane pavežti?
Jis nustebęs pažvelgia j mane, tada į paskui atei­
nantį Viljamą.
- Žinoma! - net nebando nuslėpti džiaugsmo.
- Ana... - Viljamas čiumpa man už rankos.
- Palik mane ramybėje! Aš jau pavargau nuo vis­
ko! - bandau ištrūkti iš jo rankų, bet Viljamas nepa­
leidžia.
- Girdėjai, ką dama pasakė? - vaikinas piktai pa­
klausia. Viljamas paleidžia mano ranką. Jis švelnesniu
žvilgsniupažvelgia į mane. Spėju, kadvis dar tikisi, jog
jamnusileisiu ir visgi važiuosiu kartu namo, bet šį kar­
tą esu pernelyg pikta, kad galėčiau būti su juo. Jis per
daugsau leidžia taip elgdamasis su manim. Mauricijus
paduoda man paltą ir aš išeinu su juo. Spėju, eidama
pro duris, pamatyti Viljamą - piktą, sutrikusį ir nu­
sivylusį. Jo nusivylimo persmelktas žvilgsnis užgauna
man širdį. Pasijuntu kalta, savanaudė idiote.
Kai prieiname prie Mauricijaus mašinos, jis mane
sustabdo.
- Ar gerai jautiesi?
- Nežinau.

356
 MEILES įKAITE

Širdis tarsi šaukte šaukia: Bėkpasjį!, tačiau pasta­

rųjų dienų Viljamo abejingumas, šaltas elgesys mane
varo išproto. Ir dar tas šou salėje... Nuotaikų kaita, už­
sisklendimas... Viso to jau nebenoriu. Visko per daug.
- Gal jums būtų geriausia pasikalbėti ir viską išsi­
aiškinti? - Pažvelgiu j restorano duris, bet Viljamas
dar neišėjęs. - Matau, kad tu susinervinusi ir nežinai
ką daryti. Manau, kad turėtum nusiraminti ir nueiti
pas jį.
- Ne, - balsas tiesiog virpa. Jaučiu, kad tuoj galiu
pravirkti.
- Nori, kad parvežčiau tave namo?
- Gal važiuojame kur nors kitur? Nenoriu dabar
ten grįžti.
Jis kaip tikras džentelmenas atidaro man mašinos
dureles ir, nieko nelaukdama, įlipu. Po akimirkos jis
užvedavariklį ir įsukame į kelią.
- Siūlau užsisakyti greitojo maisto ir užsukti į
mano darbą. Ten bus ramu ir, manau, vyras neieškos
tavęs nuovadoje.
- Gerai.
 Kol Mauricijus kalbasi su kolega už stiklinės sie­
nos, aš nusivelku paltą ir numetu jį ant sofos. Tai ne­
labai jauki vieta, bet šj kartą puikiausiai tiks - jokios
romantikos. Viljamas buvo teisus - tai nedidelis kabi­
netas, kuriame stovi viena didelė spinta, pilna knygų
ir bylų. Prie sienos nedidelė sofa ir kavos staliukas, o
viduryje stovi darbo stalas, apkrautas popieriais, raši­
kliais, nuotraukomis ir telefonais. Ant sienos kabo di­
džiulė lenta, kuri nukabinta prižymėtais žemėlapiais ir
žmonių veidais. Aplinkui jau tamsu, tik blankią šviesą
skleidžia stalinė lempa. Tokiu metu dirba tik nuova­
dos budėtojas priėmimo skyriuje ir du policininkai,
kurie, anot vaikino, patruliuoja mieste.
- Sužavėta? - užklumpa Mauricijus mane apžiū­
rint įrėmintus diplomus, kurie kabo ant sienos.
- Turi daug diplomų, - neslepiu susižavėjimo.
- Tiesiog stengiuosi gerai atlikti savo darbą, - ku­
kliai atsako. Jis ištraukia iš maišelio keturis mėsainius
ir du didelius kolos puodelius.

358
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Mūsų kasdienis maistas. Prašome susipažinti, -

ironiškai nusijuokia. Aš atsisėdu priešais jį ir kandu
pirmojo mėsainio. - Tai ne mano reikalas, - staiga
prabyla vaikinas, - bet Viljamas su tavim elgiasi labai
šiurkščiai. Esi jamper gera.
- Tau jis nepatinka?
- Nesakau, kad nepatinka. Tiesiogjaučiujamprie­
šiškumą. Sunku tai nusakyti.
- Nepasitiki juo? - nusijuokiu.
Achhh, tas vyrų EGO... Jis rimtai pažvelgia j mane
ir kiek surimtėju.
- Taip, nepasitikiu. Jis man kažkur matytas. Vis
bandau atgaminti, bet kol kas nesiseka, - atsidūsta
ir, kiek patylėjęs, pažvelgia į mane. - Nenoriu, kad jis
tave nuskriaustų.
- Galiu patikinti, kad jis manęs niekada nepalietė
ir nepalies, o jeigu taip ir bus, žinau, j ką kreiptis, -
bandau jį nuraminti, bet jaučiu, kaip pradedu nervin­
tis. Spėju, kadjis bus matęs Viljamąkur nors spaudoje.
- Ana, - jis atitraukia mano ranką nuo puodelio ir
suima, - apyrankė ir kiti niekučiai nepadeda nuslėpti
randų ant tavo kūno.
Jis patraukia apyrankę, po kuria paslėpti mano
bandymo žudytis randai.

359
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Paaugliškas maištas, - nervingai nusijuokiu ir

patraukiu ranką. Staiga pasidaro labai nejauku ir ne­
ramu. Norisi kuo greičiau iš čia sprukti.
- Na, sakykime... - pasako visiškai nepatikėjęs
mano versija. - Tai kas vyksta tarp tavęs ir Viljamo?
- Esame du degtukai. Mes dažnai pykstamės. Tai
normalu, žinant, kokie esame skirtingi, o jis labai ne­
pastovus. Per sekundės dalį gali penkis kartus pakeisti
nuomonę. Jis labai sudėtingas. Vieną akimirką atro­
do, kad esame labai artimi. Jis būna nuostabus vyras,
rodantis man dėmesį ir jausmus, tačiau kitą akimir­
ką - viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jis būna labai
šaltas ir atstumiantis. Mes pykstamės, šaukiame vienas
ant kito, dažnai norisi jį išdėti į šuns dienas. Tuomet
pagalvoju, kad mes nesame skirti vienas kitam ir tik
kenkiame.
- Tai kodėl su juo būni?
Kad tu žinotum, kokiojesituacijoje esame...
- Kad ir kokie skirtingi esame, kad ir koks dažnai
nepakenčiamas jis būna, yra kažkas, kuo jis mane žavi,
leidžia jaustis saugiai, kas priverčia atsisukti, pažvelgti
į jį ir suvokti, kadjis yra labai įskaudintas žmogus.
- |skaudintas?

360
 M E I L E S JKAI TĖ

- Turi tėvą, kuris yra padaręs labai daug blogų da-

lykų.
- Tuomet suprantama.
- Gana apie mus. O tu turi merginą? - stengiuosi
nukreipti kalbą kita linkme.
- Aš? Tikrai ne. Jei būtų tokia mergina, turbūt čia
tavęs nebūtų.
- Lažinuosi, kad turi dauggerbėjų.
- Manai?
- Na, žinoma! Tu protingas, sportiškas ir gražus
vaikinas. Negana to, dirbi nuovadoje, padedi tėvams
versle ir dar prižiūri beglobius gyvūnus. Spėju, kad šia­
me miestelyje esi tituluojamas svajonių jaunikiu.
- Ačiū už komplimentą, - nusijuokia. - Deja, dar
neatsirado mergina, kuria rimtai susidomėčiau, bet ti­
kiuosi šiąproblemą greitai išspręsti.
- Nejaugi čia visos prastos?
- Ne. Siame miestelyje yra labai dauggražių ir pro­
tingų merginų. Tiesiog dar nebuvau niekam pajutęs
kibirkšties, o vienadieniai nuotykiai - ne man. Juolab
kad mano tėvas yra šio miestelio meras, tad turiu ro­
dyti gerąpavyzdį visiems.
- O iš kur tokia meilė gyvūnams?

361
 JOLITA PAMEDYTYTE

- Paveldėjau iš močiutės. Ji buvo veterinare. Vis

sakydavo, kad gyvūnas niekada nenusigręš nuo savo
maitintojo, visada mylės ir neįskaudins, ko nepasakysi
apie žmones.
- Tiesos yra. Tavo tėvas turi gerą sūnų.
- Ačiū. Stengiuosi jo nenuvilti, - jis žvelgia į mane
giliomis rudomis akimis lyg kažką mąstydamas, tyri­
nėdamas. Jo žvilgsnis kiek trikdo mane. Verčia jaustis
nejaukiai, lyg būčiau tardoma. - Papasakok apie save
daugiau.
- Ką nori žinoti?
- Viską! Ką mėgsti veikti? Mėgstamiausia knyga?
Spektaklis? Bet ką!
- Tu mane tardai? - klausiu. Jis garsiai nusijuokia.
- Ne. Šiuo metu nesu tarnyboje, tad tokios teisės
neturiu.
- Puiku, - nusišypsau jam. - Aš mėgstu slidinėti.
Pakilti į kalno viršūnę, iš kurios atsiveria visas pasau­
lis, ir leistis į apačią. Tuomet nieko negirdi, tik vėjo
ūžimą. Susitelki į kelią ir niekas neberūpi. Atrodo, kad
visos bėdos pasilieka už nugaros. Adrenalinas užvaldo
visą kūną ir mintis.
- Seniai slidinėjai?

362
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Taip. Labai pasiilgstu to jausmo - laisvės. Taip

pat mėgstu knygas. Jos tarsi mano sielos atgaiva, išsi-
valymas. Knygose slypi visi atsakymai.
- Manai?
- Žinoma! Net neabejoju.
- Kokia paskutinė skaityta knyga, kuri įsiminė?
- Senekos „Laiškai Lucilijui“. Tai ne paskutinė
knyga, kurią skaičiau, bet paskutinė, kuri labai man
įstrigo.
- Geras skonis. Man ji taip pat patiko.
- Si knyga pakeitė mano požiūrį į laiko suvokimą.
- Kuri dalis labiausiai patiko?
- „Atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką, kurį
iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo ar kuris
pats pranykdavo. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau:
dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta sa­
vaime. Tačiau gėdingiausią švaistyti jį per savo apsi­
leidimą. Įsižiūrėk atidžiau: didžiausia gyvenimo dalis
praeina mums darant klaidas, didelė - nieko nevei­
kiant, o visas gyvenimas - darant ne tai, ką reikia. Ar
galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris
įvertintų dieną, kuris suvoktų, jogmiršta kasdien?Juk
klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis
jau - praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo

363
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai

darąs: neprarask nė valandos. Jeigu prie šiandienos
ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi. Beati-
dėliojant ir gyvenimas prabėgs. Viskas, Lucilijau, yra
svetima, tik laikas - mūsų. Prigimtis mums davė galią
valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką,
kurį kiekvienas, kas tik nori, atima.“
- įspūdinga.
- Ačiū. Deja, tai tik vieno protingo žmogaus min­
tys. Mes esame linkę švaistyti tai, ką turime brangiau­
sia, ir dar blogiau - atimti laiką iš žmogaus. O tavo?
Kokia knyga tau yra labiausiai įstrigusi?
- Pastaruoju metu dažniausiai galvoje sukasi ko­
deksas.
Abiejų juokas nuskamba kabinete. Lažinuosi, kad
jį girdi budėtojas, sėdintis už kelių dešimčių metrų.
Pažiūriu į laikrodį. Rodo gerokai po 2 valandos nak­
ties.
-Jis nerimauja...
- Nori, kad parvežčiau namo?
- Manau, kad taip bus geriausia.
 v - * “" ; 18 T S ^r-'

Įeinu j vidų. Aplinkui tamsu ir tylu. Galiu lažintis,

kad tokioje tyloje galėčiau išgirsti ir musės zvambesį
kitame kambaryje. Uždegu hole šviesą, nusivelku pal­
tą ir jj pakabinu. Pasijaučiu ištroškusi, tad tyliai einu
j virtuvę, kad neprižadinčiau Viljamo. Staiga išgirstu
trakštelėjimą ir svetainėje užsidega šviesa. Viljamas
visą šį laiką laukė manęs. Sėdėjo ant sofos aklinoje
tamsoje ir tyloje. Dabar jis žiūri į mane nenuleisdamas
akių. Jo žvilgsnis šaltas, o veidas bejausmis. Bandau
įžvelgti bent kiekjausmų ir nuspėti, kąjis mąsto, bet -
nieko. Ji neįsileidžia manęs.
- Po trijų nakties mergina grįžta namo. Nieko
sau... - pagaliau prabyla, bet tai nė kiek nenuramina.
Jis toks atstumiantis, kad norisi bėgti iš čia.
- Neturėjau kitos išeities. Pavargau nuo tavo nuo­
taikų kaitos ir nesąmonių.
Einu į virtuvę, paimu taurę ir įsipilu vandens.
- Nesąmonių?

365
 J O L I T A PAMEDYTYTE

- Neapsimetinėk kvailiu, Viljamai.

- Ir dar kvailys?
Jis atsistoja. Išvystujo veide pyktį. Jis eina link ma­
nęs.
- Nesiartinkprie manęs! - įspėju, bet jis neklauso.
Toliau tylėdamas eina. - Aš tau pasakiau -sustok! -
net krūpteli nuo mano tono ir sustoja. - Aš pavargau!
Kaip tu nesupranti? Aš esu fiziškai ir psichologiškai
išsekusi. Nežinau, ko tu nori iš manęs!
- O tu manai, kad aš nepavargau? Aš, kaip ir tu,
noriu, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi! Aš nenoriu,
kad daugiau save stumtum į pavojų ir įsiveltum ten,
kur mums mažiausiai reikia!
- Aš tik norėjau gerai praleisti šį vakarą.
- Žinau, kad norėjai. Leisk man priminti, kad jis
yra faras! Ką tu sau galvoji?! Arba esi kvaila, arba esi
LA-BAI kvaila, jei tikiesi, kad tas vaikėzas tave išgel­
bės!
- Kokias tu nesąmones kalbi?! Aš tokių minčių net
neturėjau. Nė už ką jo netraukčiau į pavojų! Aš neži­
nojau, kad jis dirba nuovadoje.
- Tau jis patinka?
- Nesuprantu, kodėl tu manęs to klausi.
- Tai yra paprastas klausimas.

366
 M E I L Ė S JKAI TĖ

- Jis yra jaunas gyvenimo nesugadintas vaikinas.

Jame matau tai, kąjau seniai esu praradusi - tikėjimą,
kad pasaulis yra gražus, kad, dirbdamas policininku ar
su gyvūnais, gali prisidėti prie gėrio, kuris seniai už­
miršo mūsų žemę. Tai yra viskas, ką aš jame matau!
Nesuprantu tavęs, ko tu isterikuoji?! Pavydi?
- Taip, Ana, aš pavydžiu!
Jaučiu, kaip žandikaulis atvėpo. Reikėjo akimirkos,
kad suprasčiau, ką jis pasakė. Nesuvokiau, kada jis at­
sirado šalia, ir jau jutau jo šiltas lūpas...

Mano lūpos vis dar jaučiajo bučinius, kūnas - pri­

silietimus ir jo švelnumą. Gulėdama ant Viljamo krū­
tinės, girdžiujo kvėpavimą. Saulė jau gerokai pakilusi.
Už lango žvarboka, vėlyvo rudens šalna padengė me­
džius ir žolę, o aš mėgaujuosi Viljamo kūno skleidžia­
ma šiluma, klausydamasi jo širdies dūžių.
Noriu, kad ši diena būtų tobula. Tyliai ir lėtais ju­
desiais išnyru iš Viljamo glėbio. Apsivilkusi trumpą
chalatą, nutipenu j apačią. Nubėgusi į vonios kambarį,
susisuku plaukus į didelį kuodą. Nusiprausiu veidą ir
pasitepu kremu, kad atrodyčiau kiek žvalesnė.

367
 J OL I T A P AMEDYTYTĖ

Nuėjusi į virtuvę, įsijungiu radiją. Kaipmat pra­

džiungu išgirdusi Michaelio Bublė atliekamą dainą
„Feeling Good“, kuri įkvepia geros nuotaikos. Muzi­
kos ritmu sukiojosi virtuvėje. Tarsi paskęstu dainoje,
judindama liemenį bei klubus ir dainuodama.

Fish in thesea
YouknowhowIfeel
River runningfree
YouknowhowIfeel
Blossomin the tree
YouknowhowIfeel
It's a newdawn
It's a newday
It's a newlife
Forme
AndI'mfeelinggood

įsijaučiu į kiekvieną dainos žodį. Šokdama atsidu­

riu prie šaldytuvo, išjo išsitraukiu svogūną, kiaušinius
ir pieniškas dešreles. Smulkiai supjaustau svogūną ir
dešreles. Suberiu į įkaitintą keptuvę ir supilu ant vir­
šaus gerai išplaktus kiaušinius, kol pasidaro vienas di­
delis blynas.
Pasibaigus dainai, užgroja Beyonce irJayZ „Drunk
in Love“. Išgirdusi pirmus akordus, pašoku iš džiuge-

368
 MEILĖS ĮKAITE

šio ir pradedu niūniuoti. Čiumpu mentelę ir vienu

judesiu apverčiu blyną. Sukuosi link baro paimti lėkš­
tės...
- Aaaa... - atšoku iš išgąsčio, kad neatsitrenkčiau į
Viljamą. - Tu mane išgąsdinai! - mentele plekšteliu
jam per petį, o jo juokas nuskamba visame name. Ir
aš nesusilaikau neprajukusi. Nudžiungu, pamačiusi,
kad jis puikiai nusiteikęs. - Tau tinka šios pižaminės
kelnės.
Jis nusišypso. Susitaršę plaukai ir neblėstanti šypse­
na veide kaipmat tirpdo mano širdį. Viljamas suspau­
džia mane glėbyje.
- Džiaugiuosi tave tokią matydamas.
- Kokią?
- Laimingą, patenkintą, kupiną puikios nuotaikos
ir...
- Ir?..
- Energingą.
- Džiaugiuosi, kad tave tai džiugina, o dabar čiupk
lėkštes, kol omletas nesukepė.
Jis paleidžia mane iš glėbio, paima lėkštes ir paduo­
da man. Įdedu puikiai iškepusio omleto ir įsitaisome
prie baro. Esu labai patenkinta savo patiektais pusry­
čiais. Omleto kvapą galima užuosti visame name.

369
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Norėtųsi taip pradėti kiekvieną rytą. - Jis pasi­

lenkia ir pabučiuoja man j kaktą. - Ačiū.
- Aš pagalvojau, gal galėtume šiandien nuvažiuoti j
miestelį. Mes dar niekada ten nevaikščiojome. Galėtu­
me pačiaužyti aikštėje. Mačiau, ten yra išlietas ledas, o
aš taip niekada ir nedrįsau apsimauti pačiūžų.
- Puiki mintis! - nusišypso paskutinį omleto kąsnį
dėdamas į burną.

Sekmadienio rytas tiesiog nuostabus. Saulė džiu­

gina miestelio gyventojus, apšviesdama žydrą dangų.
Galvą pakėlusi į dangų, užsimerkiu ir bandau sugerti
šiltus saulės spindulius. Jaučiu nuo šalčio susitraukus
nosies plaukelius, o iš burnos einant šiltągarą. Girdžiu
vaikų juoką, pačiūžų keliamą triukšmą ir iš aikštės
sklindančią nuotaikingą muziką. Staiga mano mintis
išblaško varpelio skambesys. Viljamas išeina iš krau­
tuvėlės nešinas karštais garuojančiais šokolado puo­
deliais. Iš krautuvėlės pasklinda šokolado ir spurgų
kvapas.
- Su šia lapės kepure ir kailinukais atrodai nuos­
tabiai.

370
 M E I L E S JKAI TĖ

- Ačiū, - atsakau plačia šypsena. Jis paduoda man

puodelį. Iš karto per baltas megztas pirštines pajaučiu
nuo puodelio sklindančią šilumą. Nieko nelaukdama,
paragauju. Šokolado skonis toks saldus ir šiltas. Jis
skaniai nubėga gerkle. Tada antras ir trečias gurkšniai.
- Pirmą kartą matau, kad žmogus taip mėgautųsi
karštu šokoladu, - taria Viljamas plačiai šypsodama­
sis.
- Neatsimenu, kada paskutinį kartąjo gėriau.
- Džiaugiuosi, kad tave laimingą daro tokie pa­
prasti dalykai. Ar esi pasiruošusi išmėginti pačiūžas?
- Nesu tikra.
- Tai tada užmiršk tas abejones, nes aš nusiteikęs
net labai pasilinksminti!
Jis paima iš manęs tuščią puodelį ir sviedžia į neto­
liese esančią šiukšlių dėžę. Pataiko tiesiai į dešimtuką.
Patenkintas čiumpa mano ranką ir tempiasi link aikš­
tės.
 Viljamas

Šiandien esu tokios geros nuotaikos ir atsipalaida­

vęs, kad netveriu savo kailyje.
- Kokio dydžio norėsite? - klausia mielas juodao­
dis vaikinas už prekystalio.
- 46 ir 38 dydžius.
Jis man paduoda pačiūžas ir prunkšteli. Akimis
parodo j Aną. Ji sėdi ant suolelio ir nervingai sukioja
pėdas, stebėdama čiuožiančius žmones.
- Jūsų merginai pirmas kartas?
- Taip, - nusišypsau.
- O ji labai žavi.
Na, ir nekuklus vaikinas. Ne tik beria komplimen­
tus, bet ir nenustoja j ją spoksojęs.
- Žinau.
-Jums pasisekė. Pasilinksminkit!
Linkteliu jam ir nueinu. Ana akimis lydi mane, kol
priartėju.

372
 MEILES ĮKAITĖ

- Žinai, aš galvoju, gal tu nori vienas pačiaužyti?

Aš pasimėgausiu žiūrėdama, kaip tu vartaisi ant ledo.
Nesusilaikęs prunkšteliu.
- Tikrai neleisiu tau praleisti šio puikaus malonu­
mo.
Kai nusimauna batus, padedu Anai suraizgyti pa­
čiūžos raištelius.
- Žinai, labai gražu žiūrėti j vyrą, klūpantį priešais
moterį, - sušnabžda Ana.
- Vienas malonumas klūpėti prieš tokią žavią mo­
terį, - po mano atsakymo ji nusišypso, o aš padedu jai
atsistoti. Kadangi mane mama nuo pat mažens vesda­
vosi į čiuožyklą, puikiai laikiausi ant kojų. Žinoma, tai
buvo gan seniai, todėl ir pats pradedu jausti jaudulį.
Abu žengiame pirmus žingsnius ant ledo. Mano
kojos gan tvirtai laikosi ir pradedu atsiminti motinos
pamokas, o Anos kojos tarsi suakmenėjusios. Ji laikosi
stipriai įsikabinusi man į ranką ir leidžia pačiūžoms
slysti.
- Atsipalaiduok, Ana. Čia svarbu išlaikyti pusiaus­
vyrą. Pakelk kojas ir ritmingai dėk ant ledo. Stenkis
pėdas statyti į šalis ir slysti didesniais mostais. Ranko­
mis išlaikyk pusiausvyrą.
- Lengva tau kalbėti.

373
 JOLIT A PAMEDYTYTĖ

- Tiesiog atsipalaiduok ir klausyk savokūno. - Pa­

leidžiu jos rankas ir ji tarsi sustingsta, rankas laikyda­
ma vos pakėlusi į šalis, kol visai sustoja. - Ką darai?
- Nematai? Nejudu!
- Tu čia rimtai?
- Ne, juokauju.
- Tu taip tikrai neišmoksi čiuožti. Tiesiog lėtai
pradėk slysti pačiūžomis ir kelkkojas, - bandaujai pa­
rodyti, kaip aš darau.
- Nuvesk mane ant tako.
-Ne.
- Prašau, Viljamai, - griežtai paliepia man.
Nučiuožiu nuo jos kiek toliau.
- Atčiuožk iki manęs ir palydėsiu tave iki išėjimo.
Ji suraukia antakius. Žinau, kad ji užsispyrusi, bet
aš taip pat nelinkęs pasiduoti. Ji lėtai pasisuka j kitą
pusę ir krinta ant kelių.
Negaliu patikėti! Ana keturiomis ropoja link išė­
jimo. Keli vaikai, pamatę šį vaizdelį, pradeda juoktis
ir badyti pirštais. Nesusivaldau ir aš. Pradedu garsiai
juoktis. Ji užpakaliuku mosuoja į šalis, artėdama prie
išėjimo. Greitai nučiuožiu link jos ir ištiesiu ranką,
kad padėčiau atsistoti.
- Ačiū, nereikia. Nuroposiu pati.

374
 M E I L Ė S JKAI TĖ

Pasilenkiu prie jos ir tyliai šnabždu:

- Na, jei taip nori, kadvaikinai spoksotų į tavo dai­
liai išriestą užpakaliuką, tai su mielu noru leisiu tau
nuropoti. - Ji čiumpa man už striukės... - Auuuč! -
sušunku ir parkrintu. Ana įsitaiso šalia manęs ir abu
pradedam kvatoti taip, kad paskausta žandai. Aišku,
neliekam nepastebėti aplinkinių. Girdėti suaugusiųjų
ir vaikų juokas. Atsistojęs ant ledo, padedu tą patį pa­
daryti Anai. - Pamėginkim iš naujo?
- Gerai.
Aš paimu jos rankas ir pradedu čiuožti atbulomis,
o ji lėtais ir atsargiais judesiais atkartoja manuosius,
kol galiausiai paleidžiu jos rankas.

v j

Įsitaisome gana atokiai nuo aplinkinių šalia degan­

čio židinio. Čia gana jauku ir šilta. Lauke dar labiau
pašalo. Padavėja paduoda meniu ir uždega žvakę.
- Gal ko nors iš karto norėsite užsisakyti?
- Žaliosios arbatos su citrina ir medumi, - paprašo
Ana.
- Man juodos kavos.
Padavėja linkteli ir greitai pasišalina.

375
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Man čia patinka. Visur medis, šilta ir jauku, - iš­

taria Ana trindama rankas ir bandydama greičiau su­
šilti. Apglėbiujas delnais ir jpučiu šilto oro. Jos rankos
vis dar raudonos nuo šalčio.
- Tau puikiai sekėsi čiuožti.
- Išskyrus tuos kelis kritimus.
- Niekas negimė mokėdamas. Tu greitai mokaisi ir
kaip pirmą kartą čiuožei puikiai.
- Ačiū. Kas tave išmokė taip lengvai valdyti pačiu-
zas?
v s

- Motina. Ji mėgo tokius užsiėmimus. Dažnai leis­

davome laiką kartu, kai buvau paauglys. Lankydavo-
mės teatruose, miuzikluose, čiuožinėjome. Mėgome
karstytis kalnais. Ji buvo labai inteligentiška, veikli ir
apsiskaičiusi moteris. Kai man suėjo 16 metų, ji vertė
mane skaityti rimtas knygas apie psichologiją, verslą,
žmonių mąstyseną, valdymą.
- Tau visa tai nepatiko?
- Tuo metu, paauglystėje, tai nelabai rūpėjo, bet
dabar suprantu, kodėl ji taip darė, ir esujai dėkingas.
- Kodėl?
- Kad mane nukreiptų nuo tėvo. Motina mane
skatino tobulinti kitus dalykus, mąstyti kitaip. Aš bu­
vau prisirišęs prie tėvo, o motiną tai gąsdino. Ji bijojo,

376
 M E I L E S JK AI TĖ

kad galiu pasekti jo pėdomis. Ji meistriškai mokėjo

mane suvaldyti, laiku sustabdyti ir nukreipti mintis
kitur.
- Dabar aišku, iš kur tu visa tai paveldėjai.
- Na, mažiau kalbų, rinkis ko nori.
Jaučiu, kad ilgesys ir liūdesys mane vėl užklupo.
Nenoriu visko gadinti.
- Aš tokia išbadėjusi... - paėmusi meniu varto.
- Čiuožimas tau j gerą.
Ji mane apdovanoja drovia šypsena.
- Gal jau išsirinkote? - priėjusi raudonplaukė
smulkiomis garbanomis teiraujasi mūsų.
- Tu pirmas.
- Norėsiu lašišos su šviežiomis daržovėmis ir dar
vieno puodelio juodos kavos, - tariu ir paduodu me­
niu padavėjai. - Ačiū.
- Aš norėsiu barščių, blynelių su varške, karšto
obuolių pyrago ir karštojo šokolado.
Jaučiu, kaip mano akys išsipučia. Žinoma, Ana tai
pastebi ir žaviai nusišypso.
- Man negaila, bet paskui gali būti, kad man reikės
nunešti tave iki mašinos, nes nepaeisi.
- Aš sakiau, kad esu mirtinai išbadėjusi.
- Puiku.

377
 JOLITA PAMEDYTYTE

Kiek patylėjusi, sako:

- Kokia ji buvo?
- Kas?
- Teresa.
- Iki sužinojau apie jos romaną, ji man buvo to­
bula. Niekada nestokojo geros nuotaikos. Turėjo pui­
kų humoro jausmą. Ji buvo šviesi moteris, atsidavusi
mama ir namų šeimininkė. Rūpindavosi kiekvienu
namų darbuotoju, smulkiai žinojo apie kiekvieno gy­
venimą. Domėdavosi jų vaikais, sveikata ir padėdavo
bėdoje. Ji puikiai su visais sutardavo. O štai mane ji
auklėjo griežtai, tačiau teisingai. Būdavo suplanuo­
ta kiekviena dienos minutė, iki man suėjo 16 metų.
Tada prasidėjo paaugliškas maištas, susidraugavau su
Filipu. Jai buvo sunku su manimi, bet visada elgėsi
švelniai. Viskas pasikeitė po to, kai sužinojau apieją ir
Ronaldą. Tą istorijos dalį jau žinai.
Mūsų pokalbį sudrumsčia padavėja, pačiu laiku at­
nešusi maisto.
 Ana

Vis dar jaučiu nuo šalčio dilgsinčias rankas. Susivy-

nioju j pledą ir atsigulu svetainėje priešais židinį. Vil­
jamas spragina degtukus, kol pavyksta užkurti židinį.
- Laikas muzikai... - nuotaikingai pareiškia. Jo
akyse žaidžia aistra, žaismingumas ir paslaptingumas.
Jis nueina prie šalia židinio esančios didelės medinės
senovinės spintos. Tik dabar pastebiu ornamentus,
išraižytus ant šios spintos durelių. Viljamui atvėrus
duris, joje matyti gausybė muzikos plokštelių.
- Na, žinoma... Štai kur plokštelės, - nusišypsau.
Pastebėjau, kad ant židinio atbrailos stovi senovinis
gramofonas, bet taip ir nemačiau plokštelių. Galiau­
siai Viljamas randa tai, ko turbūt ieškojo, ir uždeda
plokštelę.
- O Ronaldas turi gerą skonį.
- Jis kolekcionuoja plokšteles?

379
 J O L I T A PAMEDYTYTĖ

- Kiek žinau, jo tėvas kolekcionuodavo. Šią aistrą

perėmė ir jis.
Štai pirmi muzikos garsai. Gitaros akordai.
- Tai bliuzo legenda Kingas?
- O taip... - patenkintas šypsosi ir krinta man už
nugaros. Apkabina mane per juosmenį ir jaučiu, kaip
kvėpuoja man į pakaušį. - Kaipjautiesi?
- Sušalusi, pavargusi ir soti.
Jaučiu, kadjis šypsosi.
- Gerai... - taria ir pabučiuoja man į plaukus. Jau­
čiu, kaip tamsa už lango ir židinio šiluma mane nu­
gramzdina į kietą miegą.

- Ana... Ana, pabusk... - girdžiu tolumoje Viljamo

balsą. - Ana... - Nenorom vos prasimerkiu, kad įžiū­
rėčiau, kas vyksta. Kelis kartus pamirksiu, kol tamsoje
priešais įžvelgiu Viljamo siluetą. - Išsibudinai jau?
- Tu rimtai išprotėjai... - nusisuku nuo jo, pačiu­
pusi pledą.
- Kelkis, miegale, - ragina toliau ir pabučiuoja
į kaktą. - Kai ką tau parodysiu. - Pasidaro smalsu,
todėl nors ir nenoromis, atsikeliu nuo sofos. - Apsi­
gaubk pledu. Su juo tau bus šilčiau ir apsimauk šias
šlepetes, - paduoda man vilnones baltas su dideliais

380
 MEI LES ĮKAITE

bumbulais. Rusenančio židinio skleidžiamoje šviesoje

galiu įžiūrėti daiktų ir Viljamo siluetus. Apsidairau,
bet nieko įdomaus nepamatau. - Nesiraukyk. - Ne-
pajaučiu, kaip kakta susiraukšlėja nuo nepasitenkini­
mo. Tai man būdinga. Jis sustoja priešais mane. - Pa­
sitiki manimi?
- Žinoma, kad taip. Dar kyla klausimų?
- Tai užsimerk ir neatsimerk, kol neliepsiu.
- Viljamai, aš nenusiteikus žaidimams. Einam
miegoti.
- Neniurzgėk. Tau tai tikrai patiks, - nusišypso
ir, žinoma, aš paklustu. Jis mane apkabina iš už nu­
garos ir veda nežinoma kryptimi. Staiga sustojame ir
girdžiu, kaip Viljamas atidaro duris. Saitas vėjo gūsis
padvelkia į mane. - Nebandyk atsimerkti, - dar kar­
tą įspėja, lyg būčiau maža mergaitė ir nesuprasčiau, ką
reiškia žodis „neatsimerk“. Jis toliau veda mane, kol
galiausiai sustojame. Dar tvirčiau apsigaubiu pledu.
- Viljamai, man šalta.
Jis už nugaros apglėbia man pečius ir aš kaipmat
pajaučiu nuo jo sklindančią šilumą.
- Gali atsimerkti, - tyliai sušnabžda man į ausį.
- Dievulėliau mano... - akimirką netenku amo.
Jaučiu, kaip pritrūksta oro, ir vis negaliu atsitokėti.

381
 J OL I T A PAMEDYTYTE

Dangus švyti žydros, geltonos, žalios ir violetinės spal­

vos spinduliais. - Tai nepakartojama. Negali būti, Vil­
jamai, kad vyksta tokie gražūs dalykai.
- Ką tau sakiau? Tai šiaurės pašvaistė. Čia dažnai
būna tokių naktų.
Jaučiu, kaip jis stipriau apglėbia mane. Vaizdas
gniaužia kvapą. Dangus mirga ryškiomis spalvomis.
Matyti tik kalnų bei medžių siluetai ir ežere atsispindi
visas vaizdas. Vyksta stebuklingi ir protu nesuvokiami
dalykai. Tyla, ramybė ir grožis gaubia mus.
- Gal einam į vidų? Sušalsi dar.
- Dar kelias minutes pabūkim.
- Vaizdas nepakartojamas, ar ne?
- Per švelniai pasakyta.
 19

Prabudusi Viljamo glėbyje, pasineriu j šios nakties

prisiminimus. Ryškias dangaus spalvas, Viljamo buči­
nius ir jo glamones. Buvo nuostabu.
- Nemiegi? - staiga Viljamas nutraukia mano pri­
siminimus.
-Ne.
-Jaučiu, kaip tu šypsaisi. Kas tave taip pradžiugino
iš pat ryto?
- Si naktis.
- Gal nori visa tai pratęsti duše? - geismo kupinu
balsu pasiūlo.
- Hmmm...
- Hmmm?
- Hmmm... - numykiu ir abu pradedam juoktis.
Jis išlipa iš lovos ir nutempia nuo manęs antklodę. Iš
netikėtumo net aikteliu.
- Sakai „hmmm“!

383
 JOLITA PAMEDYTYTE

Čiumpa mano koją, o aš spiegiu kaip maža mergai­

tė. Prisitraukęs ima užjuosmens ir užsimeta ant pečių.
- Viljamai, paleisk! - ir spiegiu, ir juokiuosi. - Vil­
jamai, prašau!
- Hmmm...
- Viljamai!
- Hmmm...
{ėjęs į dušo kabiną, pastato mane ant žemės. Žan­
dus ir pilvą paskaudo nuo juoko.
- Jūs šiandien labai puikiai nusiteikusi, panele.
Patenkintas atsuka dušo čiaupą ir paleidžia bėgti
karštą vandens srovę, kol garai užlieja visą dušo kabi­
ną. Abu palendame po tekančia srove. Šiltas vanduo
užliejavisąkūną, visiškai išsklaidydamas mieguistumą.
Viljamas paima kempinę, užpila dušo želės ir minko,
kol kempinė jo rankose suputoja. Tada švelniai kem­
pine braukia man per pečius, nugarą ir užpakaliuką.
Lėtais ir atsargiais judesiais tai pakartoja kelis kartus.
Tada pereina prie krūtinės, kaklo, pilvo... Jaučiu, kad
išjaudulio tuoj iššoks širdis iškrūtinės, oViljamas toks
rimtas ir ramus. Lyg atliktų svarbų ritualą. Jis ištiesia
man kempinę. Aš paimu ir pradedu nuo jo ištreniruo­
tos krūtinės, lėtai pereinu prie pilvo, tuomet nugaros
ir pečių. Jis kiekvieną mano prisilietimą seka jaudulio

384
 M E I L E S JK AI T Ė

kupinomis akimis. Baigusįjį muiluoti, numetu kempi­

nę ant žemės. Viljamas paima šampūną, atsistoja man
už nugaros, užpila man ant galvos ir ištrina plaukus,
švelniai masažuodamas galvą. Baigęs vėl paleidžia šil­
to vandens srovę ir nuplauna šampūną bei putas nuo
mano kūno. Suėmęs mano plaukus, permeta į šoną ir
patempia taip, kad galvąpalenkčiau į šoną. Jis lėtai lie­
žuviu perbraukia per ausį ir bučiuoja mano kaklą nuo
ausies pereidamas prie pečių. Girdžiu savokvėpavimą,
jaučiu, kaip krūtinė kilnojasi. Aš tokia susijaudinusi
ir įsijautusi. Rankos nuo krūtinės leidžiasi žemyn. Jis
įkiša koją man tarp kojų ir atsirėmęs priverčia mane
išsiskėsti. Garsiai sudejuoju iš malonumo jampalietus
jautriausią mano kūno dalį ir tada pajaučiu, kaip jis
įeina į mane. Su kiekvienu jo dūriu garsiai sudejuoju.
Man trūksta oro, viskas aplinkui mirguliuoja. Jaučiu,
kaip netenku pusiausvyros, ir rankomis atsiremiu į
plyteles. Staiga jis sustoja ir priverčia mane atsisukti
į jį. Priremia mane prie sienos ir godžiai pabučiuoja.
Apglėbia mano užpakalį, užsimeta ant savęs ir vėl įei­
na į mane, tik dabar iki pabaigos...

Paimu rankšluostį, juo nusisausinu plaukus ir kū­

ną. Čiumpu chalatą ir užsimetusi skubu į virtuvę.

385
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Jaučiuosi mirtinai išbadėjusi. Įžengusi randu Viljamą,

kepantį kiaušinienę. Kaipmat nudžiungu. Viljamas
pasinėręs į gaminimą, tad nusprendžiu netrukdyti.
Nueinu į svetainę ir įsijungiu televizorių. Tokiu metu
Brazilijoje turėtų rodyti žinias, tad susirandu Ronaldo
įdiegtą Brazilijos televizijos kanalą.
Pirmiausia parodo, kaip įtariama, teroro išpuolį
Prancūzijoje, per kurį žuvo daug žmonių. Tuomet
pereina prie šiandien vykusios tarptautinės mašinų
parodos, sporto, įžymybių. Niekas nesikeičia.
Paimu pultelį išjungti televizorių ir virš žinių re­
porterio pamatau nuotrauką... Tai auklė ir senolis.
Pagarsinu televizorių.
Šiandien auštant po Rio de Žaneiro miesto centre
esančiutiltu buvo rastišių dviejųžmonių kūnai. Įtaria­
ma, kadjie buvo nužudyti. Ant tiltopalikta ir kažkam
skirta žinutė: „Tu turi tai, kaspriklauso man. Kiekvie­
na sugaišta diena kažkam kainuos gyvybį. “Mūsų šal­
tinio duomenimis, tai žmonės, dirbįgarsiam irgerbia­
mam verslininkuiAlarikui Torijasui. Šiuo metu vyksta
tyrimas irprokuratūra atsisako komentuoti šįįvykį.
Girdžiu, kaip pultelis nukrinta ant žemės, laikas
tarsi stoja sulig mano širdies dūžiais. Negaliu įkvėpti.

386
 MEILĖS (KAITĖ

Jaučiu, kaip krintu ant žemės ir Viljamo rankos ap­

glėbia mane. Jis prisitraukia mane ir tik tada pajaučiu,
kaip įkvepiu oro. Skausmas perveria širdį. Milžiniškas
skausmas. Ašaros teka nesuvaldomai, bandau gaudyti
kvapą, bet per skausmą neišeina, kol galiausiai atsito-
kėju. Viljamas žiūri į televizorių. Jo veidas perkreiptas
skausmo, sumišimo ir pykčio. Viskas vyksta tarsi sulė­
tintame filme.
- Viljamai... - galiausiai ištariu. - Jų nebėra! Jie
žuvo per mane! Juos nužudė! Juos nužudė tas išgama!
Pajaučiu, kaip jis mane apglėbia. Jaučiu jo krūtinę,
girdžiu greitą jo širdies plakimą. Aš verkiu. Noriu nu­
stoti verkti. Noriu nustoti jausti tą skausmą, bet neiš­
eina. Neišeina pratarti žodžių. Jaučiuosi visiška bejė­
gė. Galiausiai giliai įkvepiu.
- Aš tokia pikta, kad noriu jį nudėti, - atsiplėšiu
iš Viljamo glėbio. - Aš noriu jį sustabdyti! Aš noriu
teisingumo!
- Ana... - jo akyse matau gailestį man, sumaišytą
su pykčiu.
- Mes turime ką nors daryti, Viljamai. Prašau. Tu­
rimjį sustabdyti!
-Jis nesustos. Jis niekada nesustos.

387
 J O LI T A PAMEDYTYTE

Viljamo akyse pasirodo ašaros. Jis atrodo sugniuž­

dytas.
- Sustos, jei mes įsikišime!
- Ir ką siūlai daryti?! - susiėmęs už galvos, vaikšto
pirmyn ir atgal.
- Kreipkimės į policiją. Kreipkimės pagalbos į
Mauricijų!
- Mauricijų? - jis piktai pažvelgia į mane. Jaučiu,
kaip visas pasaulis slysta iš po kojų.
- Jis paskutinė mūsų viltis, Viljamai.
Gerklę suspaudžia nežmoniškas skausmas, tarsi kas
smaugtų. Jaučiu, kaip netenku paskutinių jėgų. Aša­
ros nesuvaldomai liejasi.
- Ronaldas visus šiuos metus nerado, kaip jį nu­
bausti, ir tu tikiesi pagalbos iš to vaiko?! Nori jį įtrauk­
ti į šį mėšlą?!
- Nežinau... Nebežinau, Viljamai.
Atsiklaupiu, atsiremiu į fotelį ir rankomis užsiden­
giu akis. Jaučiu, kaip skausmas glemžiasi visą kūną.
Jaučiu skausmąkiekviename kūno lopinėlyje, kiekvie­
noje ląstelėje. Norisi viena - mirti.
- Viskas baigta, Ana... - staiga jo akyse pamatau
nusivylimą.

388
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Ne... ne... Viljamai... - nenoriu pripažinti. Neno­

riu, kad Alarikas toliau taip su manim elgtųsi. Neno­
riu, kad kentėtų žmonės, kad jie mirtų...
- Jis išplėšė mano širdį. Mano jausmus... Mano
gyvenimą, - jo žodžiai skamba taip, tarsi būtų pasku­
tiniai ištarti, tarsi gyvenimas būtų pasibaigęs. Jaučiu,
kaip jis vis labiau pasiduoda.
- Ir tai viskas?Jis nugalėjo net mums nepasiprieši­
nus? Tu pasitrauki?
- Taip, viskas. Neturiu tikslo eiti toliau.
- Turi tikslą! Būtent dėl to, kad jis sugriovė tavo
gyvenimą, privalai jį sustabdyti! - Atsistoju nuo že­
mės. - Tu visągyvenimąjausi tą kaltę! Sis apgailėtinas
gyvenimas mus persekios amžinai! - Jis tyli ir atrodo
tarsi sustingęs. Jo bejausmės akys žvelgia į niekur. Jos
tuščios. - Viljamai, pažvelk į mane. - Jis net nepaju­
da. - Prašau, Viljamai, pažiūrėk į mane! - Galiausiai
jis pakelia akis į mane. Bandau jose surasti bent kiek
vilties, jausmo ir kovotojo dvasios. - Kas aš tau esu?
- Ana, aš esu savanaudis, pasipūtęs, apgailėtinas
vyras, kurį tu pažinai pirmąją mūsų pažinties dieną.
Vyras, kuris skendi tamsoje. Manyje nėra nieko žmo­
giško.

389
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- O aš tavyje pamačiau daugiau nei savanaudį ir

pasipūtėlį! Tu esi mylintis sūnus, vyras. Tu esi kovo­
tojas, sugebėjęs pasipriešinti Alarikui. Tu išgelbėjai
mane visomis prasmėmis. Prašau, nepasiduokim. - Jis
nusisuka nuo manęs ir patraukia link išėjimo. - Tai
jų mirtis liks beprasmė? - Jis sustoja. - Aš tuos dvejus
metus kentėjau, ilgėdamasi artimųjų. Kiekvieną naktį
verkiau, prisimindama juos. Gyvenau kiekvieną mi­
nutę nekęsdama Alariko ir laukdama vilties. Jis iš ma­
nęs atėmė šeimą, o dabar Mariją ir Džordžą. Jis atėmė
iš tavęs motiną!
- Mes esame niekas prieš jį.
- Ne. Dabar mes esame viskas, ko jis trokšta. Jis
nori mūsų. Mes dar turime laiko ką nors sugalvoti
ir viską pakeisti. - Kurį laiką stoja tyla. - Bet kokiu
atveju jis mus persekios, nepaliks ramybėje, kol mūsų
neras, o mes bėgsime ir bijosime. Aš tokio gyvenimo
nenoriu. Geriau mirsiu, bandydama jį sustabdyti, nei
gyvensiu amžinai bėgdama, gyvendama beprasmį gy­
venimą ir apsimetinėdama tuo, kas nesu. Prašau, ne­
pasiduokim.
- O tu nepasiduodi?
- Ne. Ir nežadu pasiduoti, kol jis neatsakys už savo
veiksmus. - Viljamas atsigręžia į mane ir atsidūsta.

390
 MEILĖS ĮKAITĖ

Spėju, jo galvoje sukasi įvairiausios mintys. - Alarikas

nužudė mano mylimus senučiukus. Jis negali išsisukti.
- Jis atėmė iš manęs motiną, - Viljamas pažvelgia į
mane. - Susirink daiktus.
- Gerai.
Nieko nelaukdama, bėgu į viršų. Girdžiu iš paskos
einantį Viljamą. Ištraukiu iš po lovos lagaminą ir visus
drabužius sudedu į jį. Greitai čiumpu pirmus pasitai­
kiusius džinsus, baltą megztinį ir apsivelku. Viljamas
įeina į sieninę spintą, spėju, paimti ginklų. Per ašaras
sunkiai ką nors įžvelgiu, bet stengiuosi susikoncen­
truoti. Akyse vis regiu auklę ir senolį, kabančius po
tiltu. Prisiminimai: jų šypsenos, apkabinimai, padrąsi­
nimai, sukasi galvoje. Staiga apačioje pasigirsta beldi­
mas. Viljamas išeina iš spintos.
- Girdėjai?
- Taip.
Abu tyliai nusileidžiame laiptais. Vėl pasigirsta bel­
dimas į duris. Viljamas pažiūri pro lango kraštą.
- Mauricijus. Jis uniformuotas.
- Bus geriausia, jei aš atidarysiu.
Viljamas linkteli. Nueinu prie durų ir atidarau.
Mauricijus pažvelgia į mane, kiek sutrinka. Supranta­
ma, visa apsiašarojusi stoviu prieš jį.

391
 J O LI T A PAMEDYTYTE

- Taip ir maniau, kad kažkas čia ne taip! - taręs jis

prasibrauna j vidų.
- Mauricijau!
Vyras įsiutęs apžiūrinėja svetainę.
- Kur jis?!
Patraukiu jį už rankos, kad atsisuktų į mane.
- Prašau, Mauricijau. Viljamas man nieko nepada­
rė.
- Nieko nepadarė?! Matei, kaip tu atrodai?! Jis
tave laiko įkaite ir sakai, kad tau nieko nepadarė?
- įkaite? - sutrinku.
- Jis tave pagrobė! Jis nužudė savo draugą! Pa­
skelbtajūsų tarptautinė paieška! Alarikas...
- Ar tu manimi pasitiki?
- Kuo čia dėtas pasitikėjimas?!
- Ar aš tau kiek rūpiu?
- Ana, nežiūrėk taip į mane.
Jaučiu, kadjis geras žmogus ir gali manimi patikėti.
- Atsakyk, prašau...
Pamatau Mauricijui už nugaros Viljamą, nusitai­
kiusį į jį ginklu. Širdis tarsi nustoja plakti. Staiga pasi­
daro sunku kvėpuoti. Viljamas užtaiso ginklą, o vaiki­
nas tai išgirdęs sustoja.
- Nejudėk, nes šausiu.

392
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Tu nežinai, j ką įsivėlei.
- Viljamai, prašau, - maldauju jo.
- Ana, po laiptais yra virvė. Paimk. - Mauricijus
piktai pažiūri į mane, bet aš kitos išeities neturiu. Nu­
bėgu ir, paėmusi virvę, paduodu Viljamui. - Dabar
pastatyk kėdę į svetainės vidurį. - Nieko nelaukda­
ma padarau taip, kaip jis liepia. Viljamas nejuda, tik
žiūri į Mauricijų. - Ištrauk iš jo dėklo ginklą ir padėk
ant baro, o tu laikyk rankas virš galvos. Nors menkas
krustelėjimas, šausiu nė negalvodamas. - Ištraukusi
ginklą, padedu ant baro. Mauricijus nė nepažvelgia į
mane. Jaučiuosi kalta, prisidėdama prie šiobeprotiško
sumanymo. Viljamas paima jam už peties, ginklą įre­
mia į vaikino pakaušį ir stumia link kėdės. - Sėsk. - Jis
padaro kaip lieptas. Viljamas suimajo rankas už kėdės
atlošo ir suriša. Paskui ir kojas. - Einu į viršų paimti
daiktų. - Viljamui užlipus į viršų, prieinu prie Mauri­
cijaus. Atsiklaupiu priešais jį.
- Atleisk.
Jaučiu ašaras, riedančias skruostais. Vaikinas pa­
žvelgia į mane, kupinas nusivylimo.
- Šiandien beprotiška diena. Ką tik sužinojau, kad
nužudyti man du labai artimi žmonės, kuriuos be galo
mylėjau, ir dar visa tai, - pamoju į Mauricijų. Jis žiūri

393
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

tuščiomis akimis ir tyli. - Turbūt negaliu tikėtis, kad

mane suprasi, jei bandysiu paaiškinti...
- Išbandyk mane.
- Aš nesu Ana. Jei pasidomėtum, tai taip atro­
dančios Anos Petrovos nėra. Aš nesu rusė ir niekada
nebuvau. Aš esu Viltė Bijūnaitytė iš Lietuvos, dingusi
daugiau nei prieš dvejus metus. Kas esu, Alarikas neži­
no, nes kitaip mano šeimai grėstų pavojus.
- Tai Alarikas tave laikė pagrobtą?
- Taip.
- O Viljamas?
Už kampo pastebiu stovintį Viljamą. Jis tyli ir stebi
mus.
- Jis tik dar viena Alariko auka. Alarikas yra...
- Žinau, kas jis toks, - nutraukia mane piktas
Mauricijaus tonas. Kiekpatylėjęs, sako: - Vyras, kuris
netoliese buvo nužudytas, yra Džeimis Džonsonas.
- Džeimis Džonsonas.... - apstulbusi pakartoju.
Staiga pro mano akis praskrieja to vakaro vaizdai ir
vyroveidas. Nesitikėjau dar kada išgirsti šį vardą. Ypač
tokiu metu.
Taip. Kol laukėme kriminalistų, telefonu nufoto­
grafavau jo mašinoje besimėtančius dokumentus. Va­
kar iš smalsumo prisijungiau prie duomenų sistemos.

394
 MEI L ES j KAITE

Sužinojau, kad jis dirbo Brazilijoje, bet daugiau infor­

macijos neradau. Savaime aišku, kad jis dirbo slaptai,
kitaip būtų daugiau duomenų. Tada prisijungiau prie
ieškomų asmenų bazės Brazilijoje. Ten išvydau tavo
ir Viljamo veidus. Domėdamasis jumis, sužinojau, kas
yra Alarikas. Jo biografija labai spalvinga.
- Tu net nenutuoki, kokia spalvinga, bet Viljamas
ne toks. Jis mane išgelbėjo. Noriu, kad patikėtum ir
pasitikėtum manimi.
Jis nusišypso man.
- Tu jamką nors jauti?
Akimirką sutrinku. Nesitikėjau tokio klausimo.
- Jis mano didvyris, - nusišypsau vaikinui. - Tai
vyras, kurį aš myliu, - tarusi atsistoju, pasilenkiu ir
pabučiuoju Mauricijui į skruostą. - Ir tu esi mano
didvyris. Niekada tavęs nepamiršiu, - tyliai jam su­
šnabždu.
- Saugok save, Vilte, ir kai būsi saugi, susisiek su
manimi.
- Būtinai.
Viljamas man paduoda striukę ir mums einant pro
duris stabteli.
- Po poros valandų pranešiu vietinei policijai, kad
tu čia, o dabar pasigrožėk gamta.

395
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

Sustojame prie miestelio taksofono.

- Einu paskambinti Ronaldui.
- Gal pirmiausia reikėtų paskambinti Ronaldo
draugui, kad mus paimtų?
- Paskambinau iš mobiliojo viršuje, kol kalbėjaisi
su faru.
- Tuomet aš einu su tavim.
Viljamas išsitraukia popierėlį su telefono numeriu
ir jį surenka. Tenka ilgokai palaukti, kol Viljamas pra­
byla.
- Norėčiau kalbėti su detektyvu Ronaldu Ferei-
ra. - Kiek patylime, kol sujungs. Viljamas pasiremia
alkūne prie telefono ir susiima už galvos kažką mąs­
tydamas. - Labas, čia aš. Matei žinias?.. - jo veidas įsi­
tempęs, paženklintas įsiūčiu ir nuovargiu. - Man ne­
rūpi, kas gali klausytis! Gal žinai, kas vyksta?.. Puiku.
Jo akyse pastebiu nerimą.
- Kąjis sakė?
Nieko jis nežino. Valdžia šią bylą įslaptino, todėl
neteikia jam jokios informacijos. Neleidžia prisiar­
tinti prie nužudymo vietos. Greičiausiai mėgins viską
užglaistyti.

396
 M E I L E S JK AI TĖ

- Ką darysime? - jis pažvelgia į mane tarsi kažką

slėpdamas. - Mes grįžtame.

Viljamas vairuoja susitelkęs į kelią, nepratardamas

nė žodžio. Kažką susikaupęs mąsto, lyg manęs nebū­
tų. Po pokalbio su Ronaldu jis pasikeitė. Visa tai su­
prantama, mes netekome žmonių, kuriuos mylėjome.
Viljamas neteko to, kas jungė jo gražius prisiminimus
su motina, kas jam buvo brangu ir šventa. Aš netekau
gražiausių ir mieliausių senų spindulėlių, kurie įžieb­
davo man viltį, kurie neleido pasiduoti, kurie palaikė
ir mylėjo.
Susiimu už kaklo, bandydama nustumti tą skaus­
mo gumulą gerklėje, bet neįstengiu. Neįstengiu nusi­
raminti, susivokti po ką tik patirto šoko. Akyse regiu
jų mielus raukšlėtus veidus, laimingus ir besišypsan­
čius. Seniai nejaučiu tavęsšalia. Dieve, betprašau, sau­
gokjuos. Atleiskit man...
Jaučiu, kaip šiltos ašaros rieda skruostais. Už lango
liejasi medžiai ir krūmynai. Pajaučiu, kaip Viljamas
suspaudžia mano ranką, padėtą ant kelio.

397
 JOLITA PAMEDYTYTĖ

- Tu nekalta dėl jų žūties, - patikina, tarsi jaustų

tai, ką dabar išgyvenu.
- Bet jei ne aš... - žodžiai užstringa.
- Marija pasakojo, kad kai pripratai Alariko na­
muose, dingo įtampa, vyravusi po mano motinos mir­
ties. Tu jiems dovanojai džiaugsmą, juoką ir primi­
nei, kas yra laimė. Akimirksniu dingo liūdesys, kuris
kamavo Mariją ir Džordžą. Tu jiems atstojai Teresą.
Kaskart, kai kalbėdavau su aukle telefonu, ji neužsi­
čiaupdama taukšdavo apie tave su pasididžiavimu ir
meile, - jis nusišypso ir pažvelgia į mane. - O seno­
lis... - taria ir kiek patyli. - Zinai, kai mes kepėme
kepsnius, jis minėjo, kad tu primeni jo anūkę, kuri
gyvena Amerikoje. Džordžas sakė, kad jūs esate pana­
šaus amžiaus, abi turite gerą širdį ir net panašiai juo­
kiatės. Jis labai anūkės ilgėjosi, tačiau tau apsigyvenus
tas ilgesys tapo lengvesnis, nes tu jam primindavai ją.
Senolis visadapasižymėjo cinizmu, pesimizmu ir nuo­
latiniu bumbėjimu, bet kai atsidurdavo šalia tavęs, jis
tapdavo labai švelnus, rūpestingas ir dažnai nusišyp­
sodavo, kas jam buvo nebūdinga... - kalba jis ir kiek
patylėjęs tęsia: - Ana, jie žuvo ne dėl tavo kaltės. Jie
žuvo, nes labai tave mylėjo. Ir jei būtų galėję rinktis, jie
būtų pasirinkę mirtį, kad apsaugotų tave.

398
 M E I L E S JKAI TE

- Viljamai, pats nesupranti, apie ką tu gali...

Jis staiga pasuka mašiną į kelkraštį ir sustoja. Atsi­
sega saugos diržą ir pasilenkia priešais mane.
- Tu nesuvoki, kiekjiems suteikei laimės, būdama
su jais. Tu, Ana, esi nuostabi moteris, kuri skleidžia
daug žavesio ir džiaugsmo aplinkiniams.
-Jie žuvo per mane, Viljamai.
- Ne. Alarikas tai padarė. Niekada nepamiršk, kad
jie tave mylėjo ir tu nesi kalta dėl to, kas įvyko.
 Po kelių valandų atvažiuojame prie oro uosto leidi­
mosi tako, kuriame stovi nemažas prabangus privatus
lėktuvas. Po paskutinio pokalbio Viljamas nutilo - el­
gėsi taip, lygmanęs nebūtų.
- Kodėl mes čia? - nustebusi klausiu. Jaučiu, kad
Viljamas tramdosi. Jis nieko nesako, tik keletą minu­
čių žvelgia į laukus už oro uosto tvoros. Staiga per­
smelkia bloga nuojauta. - Viljamai, atsakyk man.
Jis pažvelgia į mane abejingu veidu.
- Lipk, - griežtai ir trumpai įsako.
Nieko nelaukdamas, jis išlipa iš mašinos, dau­
giau nieko neaiškina. Atidarius mašinos duris, mane
pasitinka stiprus ir šaltas vėjas. Dangus niaukiasi, o
tolumoje jau girdėti griaustinis. Po akimirkos prie
mūsų privažiuoja tamsus ir prabangus automobilis. Iš
jo išlipa Ronaldas ir trys man nematyti vyrai, kurie
dėvi tamsius kostiumus ir akinius nuo saulės, nors jos
nėra.

400
 MEILES ĮKAITĖ

- Sveikas, Ronaldai! - nudžiugusi bėgujo apkabin­

ti. Ronaldas pasitinka mane su šypsena ir apkabina.
- Sveika, Ana, - jo balse išgirstu liūdesį.
- Užjaučiu dėl Marijos. Girdėjau, kad ji buvo tau
artima, - tyliai sušnabždu.
- Užjaučiu ir tave, mergaite.
Atsitraukiam vienas nuo kito. Viljamas, atsirėmęs
j mašiną, keistai stebi mus. Vis nesuprantu, kas jam
darosi.
- Marijai tu buvai tarsi tyro oro gurkšnis. Ji labai
mylėjo tave.
- Ji mylėjo ir jus.
Jis pažvelgia į Viljamą.
- Kaip jis?
- Nežinau. Keistai elgiasi. Jį labai sukrėtė Marijos
ir Džordžo mirtis.
- Ir turėtų.
- Turėtumėt jampasakyti.
- Pasakyti ką?
- Viljamas turi jūsų veido bruožų. - Ronaldas
nustebęs pažvelgia į mane. - Tai supratau, kai pirmą
kartą jus pamačiau. Nesuprantu, kaip Viljamas to ne­
pastebėjo.
- Dabar netinkamas laikas.

401
 J O LI T A P AMEDYTYTĖ

- Manau, kad jam tai būtų gera žinia. Viljamui pa­

lengvėtų, sužinojus, kad Alarikas ne jo tėvas ir jis dar
turi artimųjų.
- Būtinai apie tai pagalvosiu, - atsako Ronaldas.
Nusišypsau jam. Mums artėjant prie Viljamo, jo vei­
das tampa niūrus. Jis žvelgia į mane abejingai, lyg bū­
čiau kažką padariusi.
- Kažkas Viljamui negerai.
- Tu dar nežinai? - nustebęs klausia Ronaldas.
- Ko nežinau?
- Laikas? - įsiterpia Viljamas, klausdamas Ronal­
do.
-Jei tik tu pasiruošęs.
- Pasiruošęs kam? - klausiu Viljamo. Jis linkteli
vyrams, duodamas ženklą. - Kas čia vyksta Viljamai?
- Buvo malonu su tavimsusipažinti, Ana.
- Kaip „buvo malonu su tavimsusipažinti"?
- Mums laikas skirstytis.
- Aš be tavęs niekur neskrisiu! - jaučiu, kaip ger­
klėje užstringa gumulas ir akyse pradeda tvenktis aša­
ros. Negaliu patikėti, kad jis gali mane taip lengvai
paleisti.
- Esmė ta, Ana, - kalba šaltai ir abejingai, tarsi
nieko nejaustų, - kad nebenoriu daugiau mirčių. Ne-

402
 MEILĖS (KAITĖ

noriu, kad mane persekiotų Alarikas. Nenoriu, kad

kulkos skrietų palei mano galvą. Nenoriu, kad likę
man artimi žmonės mirtų. Noriu ramaus gyvenimo.
Aš pasiduodu.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Noriu, kad žinotum, jog tu dėl nieko nesi kalta.
Savęs dėl nieko nekaltink ir atleisk man.
- Už ką?
- Alarikas tavęs lauks Rio de Žaneiro oro uoste.
Nusijuokiu iš jo nevykusio pokšto, bet jis toliau
rimtai žiūri j mane. Atsisuku j Ronaldą, kuris stovi
prie laiptų j lėktuvą. Jis nuleidęs galvąklausosi mūsų.
- Čia pokštas, Viljamai? - vis vildamasi klausiu.
-Ne.
- Kodėl? - apsipilu ašaromis. Vis negaliu patikė­
ti tuo, ką jis pasakė. - O kaip tavo žodžiai, kad esu
„nuostabi moteris“?Kur visa tai dingo?
-Jie niekur nedingo. Tu tokia ir esi, tačiau mums
nieko nebūtų išėję, - jis pažvelgia j Ronaldą ir tada
į mane. - Kai kalbėjau su Ronaldu telefonu, jis pra­
nešė, kad Alarikas pateikė man tokį pasiūlymą: jei aš
tave sugrąžinsiujam, Alarikas paliks mane ramybėje ir
daugiau niekas nenukentės. Manau, ir tu nenori, kad
daugiau kas per mus žūtų.

403
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

- Kaip tu gali mane jam atiduoti? Nejaugi aš tau

nieko nereiškiu?! Nejaugi akimirkos, kurias praleido­
me kartu, tau buvo nieko vertos?!
- Ne, Ana. Aš tau sakiau, kad esu žmogus, kuris
neprisiriša. Man to nereikia. Tave vertinu kaip žmo­
gų, neatsižadu savo žodžių ir tų akimirkų. Renkuosi
tai, kas, manau, mums bus geriausia. Aš toks esu. Aš
neturiu gėrio, kurio taip ieškojai.
- Ne. Tu meluoji, - purtau galvą, negalėdama tuo
patikėti. Verkiu nesustodama. Atrodo, tuoj uždusiu
nuo skausmo.
- Pripažink tiesą, kad mes abu Alarikui nieko ne­
galime padaryti.
Ne ne. Negali būti.
- Nekenčiu tavęs! - puolu jį trankyti. - Nekenčiu
tavęs visa širdimi! - pyktis, įsiūtis užvaldo mane.
Noriujį nudėti. Nekenčiujo! Jis tik ramiai stovi ir
leidžiasi trankomas, kol mane atitraukia kostiumuoti
vyrai.
- Nekenčiu tavęs, Viljamai! - vis kartoju ir verkiu,
o jis abejingai žiūri į mane. Jaučiu, kaip skausmas už­
valdo visą kūną. - Nekenčiu! - Kostiumuotas vyras
užsimeta mane ant pečių. - Paleisk mane! - spardausi
ir rankomis trankau jam nugarą. - Paleisk mane!

404
 MEILĖS ĮKAITE

Noriu mirti! Prie laiptų j lėktuvą vyras nuleidžia

mane ant žemės. Pralaimėjau... Viskas baigta.
Širdį suspaudžia nežmoniškas skausmas. Jaučiuosi
išduota, pažeminta ir vėl pasmerkta skausmui. Aki­
mirką sustoju, norėdama suprasti, kas vyksta. Pažvel­
giu į Ronaldą.
- Kaip jūs galite taip elgtis?
Jis pažvelgia į mane. Jo akyse regiu skausmą ir liū­
desį.
-Jis mano sūnus, Ana.
- Eime, panele, - įsako kostiumuotis. Atsisuku į
Viljamą. Jis taip pat stovi, atsirėmęs į mašiną, ir šaltu
žvilgsniu abejingas stebi mane.
Prisiekiu, užmirštu tave. Užlipusi laiptais, žengiu į
lėktuvą. Mane pasitinka trys besišypsančios stiuarde­
sės. Jaučiuosi bejėgė, silpna, įskaudinta. Išgirstu, kaip
uždaromos lėktuvo durys, o žmonių balsai tik pra­
plaukia pro mane. Mintys - sujauktos.
- Esame pasiruošę skristi. Prašau pasodinti panelę
į vietą, - paprašo mergina kostiumuočio.
Eidama pro nedidelį staliuką, apkrautą gėrimais
ir užkandžiais, pamatau peilį. Čiumpu jį ir nukreipiu
į kostiumuotį sau už nugaros. Vyras, pamatęs peilį

405
 J O LI T A PAMEDYTYTE

mano rankose, atsitraukia ir spėja patraukti vieną

merginą.
- Prašau atidaryti šias sumautas duris!
- Panele, nežinote, ką darote. Nuleiskite peilį. Ga­
lite ką nors sužeisti.
- O man nusispjauti! Atidarykite šias duris! - vy­
ras sutrikęs žiūri į mane. Nukreipiu peilį į blondinę. -
Paskutinį kartą kartoju, atidarykite šias sumautas du­
ris!
Pajaučiu smūgį į ranką. Peilis nukrinta ant žemės,
o vyras, čiupęs man už rankos, ją užsuka. Aš atsidu­
riu jam už nugaros. Jis stipriai suspaudžia mane, o aš
muistausi, tikėdamasi pasprukti.
- Duokite raminamųjų!
Pajaučiu dūrį į petį. Žmonių veidai ir garsai aki­
mirksniu pradeda tolti...
 21

Jis stovi tarpduryje, atsirėmęs į durų staktą, ir stebi

mus.Jo mėlynos akys spindipaslaptingumu ir žaismin­
gumu. Juodi it varnoplaukai, blyškiai balta oda ir vy­
riški skruostikauliai darojįypačžavingą irpaslaptingą.
Jo šypsena mane nuginkluoja galutinai. Jaučiu, kaip
pyktis slūgsta... Tai, kąjaučiu, man nepatinka. Nuo­
jauta kužda, kad tai tikpradžia...
Girdžiu tolumoje šurmulį - vyro ir dviejų moterų
balsus. Prasimerkiu. Visur tvyro blanki šviesa.
- Ar jai viskas bus gerai? - susirūpinusi klausia
švelnių veido bruožų rudaplaukė.
- Po kelių valandų jai bus labai gerai, - nusišypso
man.

Šokame susiglaudę, skambant Bocellio dainai. Jau­

čiujo kūno šilumą, užuodžiugaivų levandų kvapą, gir­
džiu vėjoūžesį už lango...
- Kaip norėčiau, kad dabar laikas sustotų, - tyliai
sušnabžda man į ausį.

407
 J O LI T A PAMEDYTYTE

- Gaila, kad laikas eina ne mūsų naudai.

- Gaila, bet dabar mes esame čia kartu. Tai yra
svarbiausia.
-Arilgai, Viljamai?
Bijau netpagalvoti apietai. Bijau, kadgaliujo nebe­
pamatyti. Bijaujo netekti.
- Nežinau... Nežinau, mažute, - giliai įkvėpęs, at­
sidūsta. - Noriu, kad būtum saugi. Būsiu tik tada ra­
mus, kai tu būsi saugi.
Pajaučiu šalto oro gūsį, bet neatsimerkiu. Bandau
ką nors išgirsti, bet ausis pasiekia tik lėktuvo ir kondi­
cionieriaus ūžesys.
Aaauuul Pajudinusi galvą, pajaučiu nežmonišką
skausmą. Dar to betrūko - migrenospriepuolis.
Jaučiu, kad antakiai suraukti. Bandau prasimerkti,
bet šviesa priverčia greitai užsimerkti. Ranka užsiden­
giu akis. Visas skausmas pereina į akis ir smilkinį. Ne­
galiu žiūrėti į šviesą.
- Ar jums viskas gerai? - klausia priėjusi mergina.
- Ne.
- Gal kuo galėčiau padėti?
- Atneškite vaistų nuo galvos skausmo ir užgesin­
kite šviesas.

408
 MEILĖS ĮKAITĖ

- Tuoj pat, panele.

Mergina pasišalina. Galvoje vis sukasi vaizdai prie
lėktuvo. Abejingas Viljamo veidas ir liūdnas Ronal­
das.
Jis mane išdavė. Jis iš manęspasityčiojo, pažemino.
Jaučiu karštas ašaras, riedančias skruostais, ir skaus­
mą.
- Štai, panele, - paduoda man vaistų ir stiklinę
vandens. Nieko nelaukdama, išgeriu. Po akimirkos
visame lėktuve išjungiamos šviesos. Blyksi tik žalios ir
raudonos lemputės. Ranką patraukiu nuo akių ir pa­
žvelgiu pro langą. Visur tvyro tamsa - naktis, kaip ir
mano širdyje. Jaučiu tuštumą, skausmą, neviltį ir pa­
nieką Viljamui.
Nebenoriu gyventi... Rankose suspaudžiu auklės
dovanotą kryželį.
Mergina, priėjusi prie manęs, paima tuščią stiklinę.
- Pasiruoškite, po dvidešimties minučių leisimės.
Užsisegu diržą ir užtraukiu užuolaidą.
- Gal galite atnešti man taurę viskio su ledukais?
- Žinoma, - nusišypso man.
Kas bus dabar?Alarikas manęs nepasigailės. Ką da­
bardarysiu beMarijos irDžordžo?Ašaros nevaldomai

409
 JOLITA PAMEDYTYTE

rieda. Negaliu sumažinti skausmo, kurįjaučiu. Nega­

liu su tuo susitaikytu
Mergina, priėjusi stumdama stalą su ratukais, įpila
viskio, įdeda ledukų ir paduoda man. Nieko nelauk­
dama, išgeriu taurę ir paduodu merginai.
- Ačiū.
Ji keistai nužvelgia mane ir dirbtinai nusišypso. Ži­
noma, ašvisa apsiašarojusi ir dar alkoholį maukiu kaip
rusas.
Po akimirkos priešais mane užsidega lemputė „Už­
sisegti diržą“. Priėjusi mergina patikrina, ar tinkamai
užsisegiau.
- Po akimirkos leisimės, - nusišypso man.
Priešais akis išvystu Viljamo veidą, šypseną, akis.
Ausyse girdžiu jo juoką, vis jaučiu jo prisilietimus ir
bučinius. Negaliupatikėti, kad tu taippasielgei su ma­
nimi.
Pajaučiu, kaip lėktuvas pradeda greitai leistis, kol
galiausiai paliečia žemę. Užsimerkiu ir girdžiu stiprius
širdies dūžius, kvėpavimas pagreitėja, o skausmas lieka
toks pat stiprus. Galiausiai lėktuvas sustoja, bet aš lie­
ku sėdėti. Nejudu.
Užsidega šviesos ir pasirodo vyras.

410
 ME ILE S jKAITE

- Alonsai! - nustembu. Jis man nusišypso ir at­

sisėda šalia. Jis atrodo labai galantiškas: vilki lakūno
uniformą, nusiskutęs ir susišukavęs plaukus. Visai ne­
panašus, kokį mačiau, kai skraidino mane ir Viljamą j
Kanadą.
- Atneškite Anai taurę šampano ir dėžę, - papra­
šo merginos. - Labas vakaras, Ana. - Jis paima taurę
šampano bei dėžę iš merginos ir paduoda man. - O tu
kieta. Girdėjau, surengei čia tikrą šou.
Kažkas čia ne taip...
- Žinau tavo istoriją, - akimirką nutyla. Aš nusi­
valau ašaras nuo veido, bet netariu nė žodžio. - Tu
esi nuostabi moteris ir labai stipri. Esi panaši į velionę
Teresą.
- Nejaugi? - nustembu.
- Taip. Ji buvo ir mano draugė. Gerai Teresą pa­
žinojau. Tu jai būtum labai patikusi, - nusišypso
man. - Ar tau neįdomu, kas dėžėje? - rodo pirštu į
dėžę. Paraginta jo, pakeliu dėžę ir joje randu baltas il­
gas pirštines. Po pirštinėmis gražiai sulankstytas bliz­
gantis šleifas ir juoda suknelė. Iškyla prisiminimai...

Jis atsiklaupiapriešais mane ir suplėšo suknelę taip,

kadji vos siekia mano užpakalį.

411
 J OL I T A PAMEDYTYTE

- Atrodai žavingai, tik būtų geriau, jei nusimau­

tum aukštakulnius.
Padarau, kaipjis liepia.
- Taigražiausia mano vilkėta suknelė. Tikiuosi at­
gauti tokią naują.
- Turėsiu šįprašymą omeny.

- Suknelė... Kas čia vyksta, Alonsai? - neiškentu­

si paklausiu. Jis nusišypso, ištraukia iš kelnių kišenės
voką ir paduoda man.
- Buvo malonu su tavim, Ana, susipažinti. Ti­
kiuosi kada nors tave vėl pamatyti, - atsistoja, paėmęs
mano ranką, pabučiuoja ir išeina.
Nieko nelaukdama, atplėšiu voką. Viduje randu
laišką, krūvą pinigų ir Viljamo motinos žiedą.

Labas, mažute,

nežinau nuokopradėti. Tik žinau, kadman ne­

lengva rašyti ir su tavim atsisveikinti. Kaip sunku
atsisveikinti su tuo, kas tapo manogyvenimu, įkvė­
pimu ir prasme. Turiu tik keletą minulių išsakyti

412
 MEILES ĮKAITĖ

savojausmams tau, kurių nespėjau išreikštiperpa­

skutines mūsų kartupraleistas dienas.
Neįsivaizduoji, kaip buvo skaudu matyti tave
verkiančią, šaukiančią. Atrodė, kad mano širdis
dūžta į tūkstančius gabalėlių. Maniau, kad neiš­
tversiu, kai lipai į tą lėktuvą ir kaipaskutinį kartą
pažvelgei į mane. Tavo žvilgsnis buvo kupinaspyk­
čio man, bet turėjau taippasielgti, kadįliptum į tą
lėktuvą bemanęs.
Žinai, prieš sutikdamas tave, aš nežinojau, kas
esu. Buvau sutrikęs, beširdis, savanaudis ir bebai­
mis. Tau aš toks tikrai nebūčiaupatikęs. Nepatiko
ir man, koks buvau.
Man niekas nerūpėjo. Norėjaujausti skausmą,
jausti kiekvieną apgailėtiną savogyvenimo minutę.
Tik skausmas, graužatis ir savęs smerkimas leido
manjaustis gyvam. Viskas dėl to, kad maniau, jog
taip atsiimu už viską, ką blogo esupadaręs. Ir ne
tik dėl motinos mirties. Esupridaręs baisių dalykų,
todėl savęs ir nekenčiu. Todėl negaliu žiūrėti į vei­
drodį nesibaisėdamas ir kiekvieną kartą neprimin­
damas sau, koks esuantžmogis. Tikiuosi, kad vieną
dienągalėsiu tau viskąpapasakoti, nebijodamas ta­
vęsprarasti dėlsavopraeities.
Tadapasirodei TU, vos kelius siekiančia smėlio
spalvos suknele ir liūdnu veideliu. Kaip tau būdin-

413
 J OL I T A PAMEDYTYTĖ

ga, visą mano gyvenimą apvertei aukštyn kojom.

Kiekvieną spendimą dėl tavęs priėmiau, laužyda­
mas savoįsitikinimus irpažadus. Akimirksniu nu-
švietei mano gyvenimą įvairiausiomis spalvomis.
TU - mano kelrodėžvaigždė.
MYLIU TAVE, MANOANA.

Atsiprašau už savošiurkštų elgesį,pasakytusžo­

džius, kurie taveįžeidė arįskaudino. Visa tai buvo
tam, kad atitraukčiau tave nuo savęs. Nenorėjau
tavęsįskaudinti. Tiesiogtroškau, kadbūtumsaugi.
Taigi, kas ašesudabar?Negaliu būti savanau­
dis. Negaliu būti toks, koks yra mano tėvas. Ne­
galiu leisti, kad tau grėstųpavojus. Negaliu leisti,
kad tave suptų mirtys, kraujas irginklai. Nenoriu
tavęs laikyti šalia savęs tik dėl to, kad tave my­
liu. Todėl noriu, kad būtum saugi, ir žinau, kad
tai yra pats geriausias mano gyvenime padarytas
sprendimas.
Nenoriu, kad laikytumeisi praeities - manęs.
Noriu, kadgyventumįprastągyvenimą. Mėgaukis
kiekviena minute ir neliūdėk. Kurk savo gyveni­
mą. Paversk 808 nelaisvės dienas prisiminimais
irjuospaleisk. Toliaugyvenk, žvelgdama į gražią
ir daug žadančią ateitį. Nenoriu, kad gyventum
praeitimi ir lauktum to, kasgalbūt busjau negyva.

414
 MEILĖS (KAITĖ

Prašau, tik nesugadink visko. Nedaryk, kad mano

ir senukųpastangos būtų nuėjusiosperniek.
Visada buvai ir būsi manogyvenimoprasmė.
P. S. SVEIKASUGRĮŽUSINAMO.
Tavo Viljamas

Negaliu patikėti tuo, ką jis padarė! Dar kartą per­

skaitau laišką ir sustoju prie žodžių:

P S. SVEIKA SUGRĮŽUSINAMO.

Mano širdis pradeda beprotišku greičiu plakti.

Ne...
Atitraukusi užuolaidą, pažvelgiu pro langą. Lauke
stipriai sninga. Šviečia tik oro uosto pastato langai,
mažos ir ryškios raudonos lemputės. Staiga ant pas­
tato pamatau didelėmis raidėmis šviečiantį užrašą:
„VILNIAUS ORO UOSTAS“.
- Tu mane sugrąžinai namo.
 J o lita P a m e d y ty tė

MEILĖS ĮKAITĖ

Redagavo Inga Kemzūrienė

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė
Viršelį kūrė Audrius Arlauskas
Maketavo Alma Liuberskienė

26 sp. I. Užsakymas N r.
Išleido OBUOLYS®
(OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas,
kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)
Laisvės ai. 29, LT-44311 Kaunas
knygos@obuolys.lt | www.obuolys.lt

OBUOLYS
Susitikimai su rašytojais,
knygos pigiau
ir ištraukos nemokamai

w w w .o b u o ly s .lt

@obuolys.lt