TSRS CHEMIJOS PRAMONĖ

I963m. 1965m. I970m.

 Į ŽYGĮ UŽ
DIDŽIĄJĄ CHEMIJĄ
1963 m. gruodžio mėnesį įvyko TSKP Centro Komiteto Plenumas, kuris apsvarstė šalies
chemizavimo klausimus ir priėmė didingą darbų programą. Plenume pranešimą „Sparčiau
vystyti chemijos pramonę — labai svarbi sąlyga žemės ūkio gamybai ir liaudies gerovei
k e lti" padarė TSKP CK Pirmasis sekretorius, TSRS M inistrų Tarybos pirmininkas draugas
N. Chruščiovas. Pranešimui Plenumo dalyviai karštai pritarė. Baigiamojoje kalboje draugas
N. Chruščiovas pasakė:
— Kovoti už spartesnį chemijos vystymą turi būti svarbiausias visos liaudies reika­
las. J žygį už didžiąją chemiją turi įsijungti visi tarybiniai žmonės, kaip sakoma, dide li ir
maži. Reikia skleisti masėse chemijos žinias. Reikia pertvarkyti mokymo programas mokyk­
lose, technikumuose ir aukštosiose mokyklose. Svarbu išmokyti laukų darbo žmones, g yvu li­
ninkystės, lengvosios pramonės darbuotojus, pramonės ir statybos inžinierius, technikus ir
darbininkus valdyti chemijos stebuklus, sudominti juos, kad jie studijuotų chemiją.
Žemiau spausdiname TSRS Mokslų akademijos prezidento M. Keldyšo, Plenume pasakytą kalbą.

Partijos Programoje ypač didelis vaidmuo skiria­
mas chemijai, kuriant materialinę-techninę komunizmo
bazę. Cheminių priemonių taikymas žemės ūkyje iš
pagrindų pakeis jo vaizdą ir produktyvumą. Panaudo­
jus naujas chemines medžiagas, bus galima pigiai ga­
minti milžinišką aukštos kokybės plataus vartojimo reik­
menų, ypač drabužių, ūkio apyvokos reikmenų asor­
timentą. Pritaikius naująsias medžiagas, pagerės ir at­
pigs mašinų gamyba ir statyba. Esminė pažanga to­
kiose lemiamose gamybos šakose, kaip radioelektro­
nika, energetika, aukšto našumo mašinos, neįmanoma
be naujų specifinių savybių medžiagų, kurios gali būti
gautos, tik atlikus išsamius fizinius-cheminius tyrimus.
Draugo H. Chruščiovo pranešime iškelti svarbiausi
uždaviniai, vystant cheminę gamybą, chemizavimo pa­
grindu pertvarkant žemės ūkį, gaminant plataus varto­
jimo reikmenis ir plačiai pritaikant chemiją pramonėje
ir statyboje.
Draugas N. Chruščiovas pabrėžė didžiulį mokslo
vaidmenį komunistinėje statyboje. Naujos visuomenės
statybos procese keičiasi socialinė mokslo reikšmė.
Tai mokslo darbuotojams uždeda didžiulę atsakomybę.
TSKP CK gegužės Plenumo (1958 m.) nutarimai tu­
rėjo didelę reikšmę chemijos mokslo vystymui. TSRS
Mokslų akademijos institutuose ir pramonėje ypač vys­
tomi tyrimai polimerų srityje, kurie davė eilę esminių
rezultatų. Paruoštas kristalinio polipropileno gavimo iš
naftos gamyklų dujų procesas. Polipropilenas — puiki
medžiaga technikos ir buities reikalams, tame tarpe
sintetiniam pluoštui gauti. Sukurti stereospecifinės kau­
čiuko sintezės metodai. Jo sandara analoginė gamti­
nio kaučiuko sandarai. Gauti silicio organiniai poli­
merai. Jų pagrindu sukurtos medžiagos, pasižyminčios
gera šilumos ir elektros izoliacija ir antikorozinėmis
savybėmis. Panaudojus šias naująsias medžiagas, buvo
žymiai sumažintas, pavyzdžiui, elektromotorų svoris.
Iš silikatų pagamintos dangos, užtikrinančios ilgalaikį
iš įprastinių metalų pagamintų dirbinių darbą 1000 laips­
nių eilės temperatūroje. Pavyko gauti elementinius-
organinius polimerus, kurių grandinėse yra metalų ir
ki.ų elementų atomai. Tai atveria plačiausias perspek­
tyvas polimerinių medžiagų savybėms modifikuoti.
Ruošiamas procesas poliformaldehidui gauti. Tai labai
puikių konstrukcinių savybių medžiaga. Organizuoja­
ma bandyminė naujų tėvyninių polimerų, poliarilatų,
gamyba. Iš jų gali būti pagaminti šilumai atsparesni
plastikai, pluoštai ir putplasčiai.
Žemės ūkio ir agrochemijos chemizavimo srityje
mūsų tėvyninis mokslas buvo pasiekęs labai aukštą ly­
gį. Pakanka prisiminti tokius vardus, kaip Prianišniko-
vas, Kurnakovas, Vernadskis, Fersmanas. Tačiau pokario
metais cheminių tyrimų vystymas žemės ūkio srityje
sulėtėjo, nors ir buvo padaryta eilė esminių darbų,
ieškant naujų trąšų, nuodingų chemikalų, augimo me­
džiagų, defoliantų, mikroelementų, antibiotikų, vitami­
nų ir kitų fiziologiškai aktyvių medžiagų. Bet šito ne­
pakako. Mūsų šalyje nesusintefintos, pavyzdžiui, tokios
svarbios medžiagos, kaip herbicidai. Bet ir tai, kas
buvo padaryta, arba būdavo įdiegiama į praktiką lėtai,
arba visai nepritaikoma praktikoje.
Praėjusiais metais TSRS Mokslų akademija pasiūlė
būdus eilei gyvulininkystei naudingų preparatų mikro­
biologiniu keliu gauti: vitaminui B,2 iš fermentacijos
pramonės atliekų, pašariniams antibiotikams, vitamici-
nui. Šie preparatai sėkmingai išlaikė gamybinius ban­
dymus, bet, deja, jų vis dar nepakankamai pagami­
nama.
Po CK kovo Plenumo (1962 m.j, kai partija pabrė­
žė žemės ūkio gamybos chemizavimo reikšmę, TSRS
Mokslų akademijoje didelis dėmesys buvo skirtas ty­
rimams šioje srityje organizuoti. Kartu su TSRS Žemės
ūkio ministerija buvo nubrėžtos pagrindinės žemės ūkio
chemijos tyrimų kryptys.

LIETUVOS TSR
„ŽINIJOS" DRAUGIJOS
ŽURNALAS
1 (76) SAUSIS
 Augalininkystei chemizuoti dedama daug pastan­
gų. Taip pat dėmesį reikia skirti cheminėms priemo­
nėms gyvulininkystėje panaudoti. Žymiai pakelti šalies
gyvulininkystės produktyvumą galima, tik išsprendus
pašarų, ir pirmiausia labai efektyvių baltyminių pašarų,
problemą.
Gyvulininkystei reikalingas amino rūgštis ir vitami­
nus reikia gaminti pramoniniu mastu cheminės ir mikro­
biologinės sintezės keliu. Dažnai naudinga į pašarus
pridėti nevalytų mikrobinių preparatų, kuriuose gausu
tų medžiagų, pavyzdžiui, pašarinių mielių. Tačiau pa­
šarinės mielės, išaugintos medienos hidrolizatuose, pa­
lyginti brangios. Šiuo metu TSRS Mokslų akademijoje
ir Valstybiniame chemijos ir naftos pramonės komitete
atliekami tyrimai, kurių tikslas — hidrolizatus pakeisti
tokia žaliava, kaip nafta, cheminės gamybos atliekos
ir kita nemaistinė žaliava. Preliminariniais duomeni­
mis, tokiu keliu galima gauti mieles, žymiai pigesnes
už hidrolizines mieles. Rasta ir kitų mikroorganizmų,
kurie naftą perdirba į baltymus ir, skirtingai nuo mie­
lių, turi metionino.
Toliau sėkmingai taikant chemiją augalininkystėje,
gyvulininkystėje, taip pat sveikatos apsaugoje, labai
svarbu daugiau dėmesio skirti organizmuose vykstan­
čių fizinių-cheminių procesų tyrimams. Tai iškels labai
didelius uždavinius biologijai ir chemijai.
Didžiausia mokslinė problema, turinti didžiulę teo­
rinę ir praktinę reikšmę, yra baltymo problema, jo
struktūros, cheminės sintezės, biosintezės tyrimas. Iš­
aiškinus baltymo sandarą, bus galima geriau nustatyti
jo biologines funkcijas ir baltymų preparatus panaudoti
medicinoje ir kai kuriose pramonės šakose. Pastarai­
siais metais moksle įvyko didelių poslinkių baltymo —
šio sudėfingiausio biopolimero — tyrimuose. Visiškai
išaiškinta kai kurių svarbių baltymų, kaip kraujo he­
moglobinas ir raumenų mioglobinas, sandara. Nebetoli
laikas, kai bus susintetinti paprasčiausi baltymai.
Labai svarbu ištirti ir kitus biologinius polimerus,
nukleinines rūgštis, kurios atlieka lemiamą vaidmenį
ląstelės biocheminių procesų reguliavime, paveldimu­
mo reiškiniuose.
Svarbų vaidmenį chemija turės atlikti, išlaikant ir
perdirbant žemės ūkio produkciją.
Reikia žymiai pagerinti cheminių procesų fizinių-
cheminių dėsningumų tyrimus ir, jais remiantis, apskai­
čiuoti geriausius technologinius režimus, panaudojant
skaičiavimo mašinas ir fizinio bei matematinio statisti­
nio modeliavimo metodus. Pritaikius šiuos metodus,
bus sutaupyta daug laiko ir priemonių, suprastinant
daugelio stadijų bandyminius-pramoninius darbus.
Turiu pasakyti, kad chemikams įrengimų mastams
išplėsti, pereinant prie pramonės technologijos, reikia
pereiti labai daug stadijų. Čia jiems reikia pasimokyti
iš fizikų, kurie labai sudėtingą reaktorių technologiją
greičiau įsisavino. Kieno dėka sudėtingą procesą reak­
toriuje pavyko įsisavinti natūraliu mastu! Šiuolaikinio
mokslo pasiekimų pritaikymo dėka — buvo tiriami
pradiniai fiziniai dėsningumai, reaktoriuje vykstą reiš­
kiniai, o paskui buvo atliekami detalūs apskaičiavimai
elektroninėse mašinose. Tokiu būdu bū'ų galima labai
paspartinti cheminę technologiją — mokslo priartini­
mui prie gamybos pagreitinti. Dargi žymiai su­
dėtingesnius procesus, kaip reaktoriuje, fizikams pavyko
gana gerai apskaičiuoti.
Apsistosiu ties kai kuriais klausimais, labai svar­
biais naujajai technikai. Tokioms šakoms, kaip energe­
tika (įskaitant branduolinę energetiką), raketinė tech­
nika, cheminė technologija, reikia sukurti naujas karš­
čiui atsparias medžiagas. Be tokių medžiagų neįmano­
ma realizuoti, pavyzdžiui, labai perspek'yvaus magne-
tinio-hidrodinaminio šiluminės energijos pavertimo
2
elektrine metodo, kuris paremtas 2000— 3000 laipsnių
eilės temperatūroje judančios plazmos panaudojimu.
Ypač svarbi yra karščiui atsparių medžiagų aukštafem-
peratūriniams energetiniams branduoliniams reaktoriams,
taip pat atominėms ir elektrinėms raketinėms sistemoms
problema.
Radioelektronikai vystyti labai svarbu suintensyvinti
fizinių-cheminių procesų, taip pat grynų medžiagų ga­
vimo procesų tyrimus. Puslaidininkiuose, kurie panau­
dojami radioelektronikos prietaisuose, priemaišų ne­
gali būti daugiau kaip viena dešimtmilijoninė procen­
to dalis; tai reiškia, kad vieno milijardo grynos me­
džiagos atomų tarpe tegali būti tik keletas medžiagos-
priemaišos atomų. Nauji fizinės-cheminės technologi­
jos procesai būtini, sprendžiant elektroninių prietaisų
miniatiūrizavimo problemą. Pavyzdžiui, vietoj kelių mi­
limetrų dydžio kristalinio diodo galima pritaikyti mo-
nokristalinę kelių mikronų storumo juostelę. Jau da­
bar viename kvadratiniame centimetre pavyksta su­
talpinti keletą tūkstančių puslaidininkinių mikromono-
kristalų. Išsprendus komutacijos tarp jų uždavinį, bus
sukurti aktyvūs elementai, kurių tankumas bus artimas
žmogaus smegenų neuronų tankumui. Nesunku matyti,
kokias perspektyvas radiotechninių schemų mikrominia-
tiūrizavimui turi tokie tyrimai.
Puikia ypatybe pasižymi kristalai — jie gali keisti
savo savybes, veikiant įvairiai įtakai. Tai nulemia vis
platesnį jų panaudojimą moksle ir technikoje kaip in­
dikatorių, stiprintuvų, daviklių, generatorių, įvairių po­
veikių ir procesų stabilizatorių, taip pat vienų proce­
sų pertvarkytojų kitais.
Iš didelių darbų, atliktų pastaruoju metu, galima
paminėti superlaidžių lydinių gavimą; pavyzdžiui, iš
niobio ir cirkonio lydinių pagaminti elektromagnetai, ku­
rie sukuria stiprius magnetinius laukus, praktiškai neeik­
vodami elektros energijos. Panaudojant tokius lydinius
magnetui magnetiniam-hidrodinaminiam eneregetiniam
įrenginiui pagaminti, 350 tonų varinės vielos pakeičia­
ma 3 tonomis lydinio. Mūsų fizikai sukūrė puslaidinin­
kinį optinį kvantinį generatorių, kurio naudingumo koe­
ficientas dešimt kartų aukštesnis už rubininio kvantinio
generatoriaus naudingumo koeficientą.
Visiškai teisingai nurodyta draugo N. Chruščiovo
pranešime, kad mokslinių tyrimų rezultatams įdiegti
kliudo neoperatyvumas, kuriant eksperimentinius įren­
gimus ir bazes.
Pastaraisiais metais TSRS Mokslų akademijoje it
sąjunginių respublikų mokslų akademijose atliktas dar­
bas, gerinant mokslinių tyrimų organizavimą ir koncent­
ruojant jėgas aktualiausiomis kryptimis. Išplėsti poli­
merų, gamtinių junginių chemijos tyrimai, gyvėja že­
mės ūkio chemijos moksliniai darbai, atliekami tyri­
mai cheminės technologijos srityje. TSRS Mokslų aka­
demijoje sukūrus specializuotus bendrosios ir techninės
chemijos, neorganinių medžiagų technologijos, gam­
tinių junginių chemijos skyrius, pagerės vadovavimas
moksliniams tyrimams.
Tačiau mūsų institutų darbe dar esama eilės trūku­
mų. Kai kada nagrinėjamos mažai aktualios temos. Rei­
kia geriau organizuoti tyrimus polimerų struktūros ir
jų fizinių-cheminių savybių tyrimo srityje.
Nutarimai, kuriuos priims dabartinis Plenumas che­
mijos vystymo srityje, be abejo, atliks milžinišką vaid­
menį, keliant mūsų šalies darbo žmonių gerovę, stip­
rinant mūsų pramonės potencialą, vystant naujas tech­
nikos šakas.
Šiems nutarimams įgyvendinti, tolesnei chemizavimo
pažangai daug reikia nuveikti mokslui. Leiskite užtik­
rinti Plenumą, kad mokslininkai įdės prideramą indėlį
į chemijos mūsų šalyje vystymą, nukreiptą toliau liau­
dies ūkiui kelti, materialinei-techninei komunizmo bazei
sukurti.
 augalams jo trūksta. Apskaičiuota,
D ID ŽIO JI CH EM IJA kad virš kiekvieno kvadratinio žemės
paviršiaus metro yra apie 8 t at­
mosferinio azoto. Kitaip tariant, au­

JONAVOJE galai tiesiog maudosi jame ir kartu

Jonavos azotinių trąšų gamykla —
viena svarbiausių Tarybų Sąjungos
statybų. Ji greitai kyla prie srau­ vių — 40,9 cnt, o žaliosios kukurū­
niosios Neries. Gamybinių pastatų
kompleksai, montuojamieji įrengimai,
saugyklos, vamzdžių estakados vis
labiau išryškina busimosios įmonės
kontūrus. Prabėgs mėnesiai, ir ji stos
rikiuotėn.
Skystos azotinės trąšos, tiksliau —
amoniakinis vanduo — tokia bus
įmonės produkcija. Ji neįprasta, bet
toli gražu ne tiek, kiek garsioji
Čilės salietra savo karjeros pra­
džioje. Atradus Pietų Amerikoje tur­
tingas jos atsargas ir pirmąjį jų amoniakiniu vandeniu dirva buvo pa­
transportą atgabenus į Europą, ci­
vilizuotame pasaulyje neatsirado nė
vieno pirkėjo. Vertingas trąšas teko
išmesti tiesiog.. . į jūrą! Tai įvyko
X V III a. pabaigoje, o po šimtmečio
Europos rinkoje užjūrio druskos bu­
vo parduodama jau milijonai tonų.
Pirmą kartą žmonijos istorijoje lau­
kai, patręšti žemėje iškastu minera­
lu, ėmė duoti po 30— 40 cnt grūdų
iš hektaro.
Šiandien daug įvairių trąšų gami­
nama dirbtiniu būdu. Jų tarpe svar­
bią vietą užima skystos azotinės trą­
šos. Amoniakiniame vandenyje yra
apie 25 proc. azoto. Tuo tarpu amo­
nio sulfate jo būna 20 proc., kalcio
salietroje — tik 17 proc. Labai svar­
bu, kad amoniakinis vanduo už minė­
tąsias trąšas bus 2— 3 kartus piges­
nis.
O kaip su derlingumu! Amoniaki­ jo vaidmenį augalijos pasaulyje pa­
nis vanduo, pasirodo, labai efektyvi
trąša. Lietuvos Žemdirbystės moksli­
nio tyrimo instituto Vokės filialo
duomenimis, jis savo veikimu beveik
prilygsta amoniakinei salietrai. Pa­
vyzdžiui, salietra pakėlė miežių der­
lių iš hektaro 5,7 cnt, bulvių —
51,2 cnt, žaliosios kukurūzų masės —
86,9 cnt. Toks pats azoto kiekis,
esantis amoniakiniame vandenyje,
padidino miežių derlių 4,8 cnt, bul­
zų masės — 88,4 cnt. Bandymai pa­
rodė, kad skystosios trąšos gana il­
gai veikia. Buvo pasėti miežiai po
bulvių, patręštų amoniakine salietra
ir amoniakiniu vandeniu. Štai rezul­
tatas — salietra pakėlė miežių der­
lių tik 1,8 cnt, tuo tarpu amoniakinis
vanduo — 3,3 cnt iš ha.
Skystosios trąšos turi dar vieną
gerą savybę. Skirtingai nuo amonia-
kinės salietros, jas galima laistyti
į dirvą įvairiu metų laiku. Vokėje
tręšta rudeninio arimo metu ir prieš
pavasario sėją. Pirmuoju atveju mie­
žių derlius iš ha padidėjo 4,7 cnt,
o antruoju — 5,3 cnt. Amoniakiniu
vandeniu dirvas galima tręšti tada,
kai yra laisvesnis laikas, daugiau
darbo rankų ir t. t.
Kaip matome, naujosios trąšos
turi daug privalumų. Jau šiais metais
Jonavos gamykla duos vartotojams
apie 30 tūkst. tonų skystų azotinių
trąšų, o 1965 m. jų bus pagaminta
150 tūkst. tonų.
Be azoto negalėtų egzistuoti gy­
vybė. Jis yra pagrindinė baltymų
sudėtinė dalis. O baltymai — gyvy­
bės pagrindas, be jų neatsiranda nė
viena gyvoji ląstelė. Azotas auga­
lams — tai chlorofilas, paverčiąs
saulės energiją chemine organinių
medžiagų energija. K. Timiriazevas
vadino kosminiu. Ir nors azoto ore
esama daugiau kaip 78 proc., be/
jaučia azoto badą. Paradoksalu, bet
jie patys laisvojo (molekulinio] azo­
to negali įsisavinti. Tik tada, kai jis
yra surištas su vandeniu arba de­
guonimi, jie sugeba jį iš dirvos pasi­
imti. Įdomu priminti, kad augalai šį
maistą „virškina" labai greitai. Žy­
mėtieji atomai mokslininkams parodė,
kad, patręšus augalus azotinėmis
trąšomis, jau po 5— 10 min. jų šak­
nyse atsiranda amino rūgščių. Jos
tuojau pat skverbiasi į augalų stie­
bus ir lapus, o po 6 vai. azotas jau
randamas lapų baltymų sudėtyje. Iš­
vada aiški — azotas užima vieną
pagrindinių vietų augalų „meniu".
Iš kokių medžiagų bus gaminamos
šios nepaprastai vertingos trąšos
Jonavos gamykloje! Pasirodo, jų
transportuoti nereikės nei geležin­
keliais, nei laivais. Paprasčiausias
Jonavos apylinkių oras, Neries van­
duo ir Dašavos dujos, praėjusios ga­
na sudėtingą gamybos ciklą, pavirs
amoniakiniu vandeniu: pirmiausia
specialiuose įrengimuose teks iš­
skirti iš oro azotą ir deguonį, pas­
kui pagaminti amoniaką ir paga­
liau — skystą amonio trąšą.
Jonavos azotinių trąšų gamyklos
statytojus įkvėpė istorinis TSKP CK
Plenumas. Jie deda visas pastangas,
siekdami kuo greičiau atiduoti
į eksploataciją naują chemijos įmonę,
o TSRS Valstybiniame Azoto ir gam­
tinių dujų perdirbimo institute jau
gimsta jaunutės gamyklos rytdiena —
projektuotojai kuria antrąją jos eilę.
Prabėgs dar metai kiti, ir šalia skys­
tų azotinių trąšų bus gaminamos
karbamidinės dervos — vertinga ža­
liava plastmasėms, metanolas ir kt.
Chemijos pramonė užtikrintai skinasi
kelią Tarybų Lietuvoje.
3. KALVAITIS
P a g rin d in is gam ybos pastatas ir Įre n g in ių
kom pleksas

lllllllllllllllllllfl
im iiiiiiiiiiiiin ii
lllllllllllllllllll iiiiim im iim iiii
IIIIIIR IIIIIIIIIIII iiiiiim m iiiiiiiii
lllllllllllllllllll n iiiiiiiiiiiiiiiiiii
•■■■I—......... iiiim iiim iiiiiiii
litu i m in i im l i u

3
 D. TRIFONOVAS
AR PIRMAS!
Vandenilis lotyniškai hidrogenium, o tai reiškia
„gimdan:is vandenį". Tačiau visiškai teisėtai jį galima
pavadinti ir „gimdančiu problemas". Ne tiek jau daug
periodinėje sistemoje elementų, su kuriais susijusi to­
kia daugybė išspręstų ir neišspręstų klausimų.
„ .. .Niekada aš nepagalvojau, kad kaip tik vande­
niliu turi prasidėti periodinė elementų sistema, nors
lengvesnio už jį nebuvo ir dabar nėra žinomųjų ele­
mentų tarpe."
Tai toli gražu ne kurio nors periodinės sistemos
modernizatoriaus (o jų buvo daugybė) žodžiai. Šiuos
žodžius parašė pats periodinio dėsnio autorius, ir ne
tuoj padaręs atradimą, o 1902 m., kai jau maža kas
rizikavo pulti elementų lentelę.
Tačiau tiesa, kad Mendelejevas turėjo pagrindo
nelaikyti vandenilio pirmuoju periodinės sistemos at­
stovu. Periodiškumo dėsnis buvo pagrįstas atominiu
svoriu. Jeigu vandenilio atominis svoris buvo lygus
vienetui, tai kas būtent trukdė tarti, kad esama leng­
vesnių elementų. ir Mendelejevo mintis, kad prieš
vandenilį lentelėje stovi du lengviausi elementai —
„X " (nepaprastai mažo atominio svorio] ir „Y" (ato­
minis svoris 0,4) — net 1902 m. negalėjo atrodyti
fantastinė.
Kai fizika valdingai įsikišo į periodinio dėsnio rei­
kalus, kai jis buvo pagrįstas nauju kriterijum — bran­
duolio krūviu, — tada, atrodė, turėjo išsisklaidyti vi­
sos abejonės, kad vandenilis turi pradėti Mendelejevo
periodinę lentelę.
Turėjo išsisklaidyti, bet neišsisklaidė. Ir štai kaip
ėmė svarstyti daugelis mokslininkų: tegul vandenilis
turi branduolio krūvį, lygų vienetui. Bet kodėl negali­
ma tarti, kad esama elemento, kurio krūvis ir eilės nu­
meris nuliniai! Ir mokslinių žurnalų puslapiuose pra­
dėjo rodytis Mendelejevo lentelės variantai, kuriuose
prieš vandenilį stovėjo kažkokia neutrali materiali da­
lelė.
Iš ELEMENTŲ PASAU LIO K Ū R IM O (P a g a l Žaną E fe lį|
— Tebusi tu p irm u o ju e le m e n tu !
4
Kaipgi mokslininkai įsivaizdavo šią dalelę!
Tais pačiais 1902 m. žymus anglų fizikas V. Sezer-
lendas rašė, kad egzistuoja dalelė, kuri, skirtingai nuo
neigiamo elektrono ir teigiamo protono, neturi jokio
krūvio. O po 18 metų didysis Rezerfordas jau tiksliai
numatė jos egzistavimą ir ją įsivaizdavo kaip glau­
džiausią protono ir elektrono kombinaciją. Vokiečių
chemikas V. Nernstas neutraliąją dalelę pavadino neut-
roniu. Šitaip neutronas, dar toli prieš tikrąjį jo atradi­
mą (jį atrado anglas Čedvikas), įgavo pilietybės tei­
ses ir lengva kai kurių tyrinėtojų ranka buvo įrašytas
į periodinę sistemą kaip elementas su nuliniu krūviu.
Kaip sakoma: kuo tolyn, tuo daugyn. Tereikėjo
mokslininkams atrasti pozitroną, tereikėjo numatyti ir
dabar dar paslaptingą neutriną, kai atsirado tyrinėto­
jų, kurie ėmė šią elementariąją dalelę mėginti įsprausti
į periodinę sistemą. Neutronas ir elektronas, pozitro­
nas ir neutrinas, net ir antiprotonas — „visi ten pabu­
vojo". O tarybinis mokslininkas Achumovas pasiūlė
į Mendelejevo lentelę žiūrėti, kaip į visų diskretinių
materialių gamtos darinių klasifikacijos būdą, atseit,
įjungė į ją elementų atomus ir elementariąsias dale­
les.
Rimtų mokslinių žurnalų puslapiuose buvo svarsto­
mas vandenilio pirmtakų periodinėje sistemoje klausi­
mas. Įvairių argumentų griebdavosi mokslininkai — ir
vis tam, kad būtų „priregistruotos" elementariosios da­
lelės darniame Mendelejevo lentelės pastate. Jame jau
nebuvo vietos nelauktiems ateiviams — reikėjo pastatą
pristatyti: Mendelejevo periodinėje sistemoje atsirado
dar vienas aukštas — „nulinis periodas". Įdomu tai,
kad tokį antstatą projektavo ir patsai genialusis archi­
tektas — Mendelejevas.
Bet dabar mes žinome jau ne vieną dešimtį elemen­
tarių dalelių. Pasakius „a", patalpinus Mendelejevo
lentelėje neutroną, pozitroną ir jų bendrininkus, rei­
kėjo tarti ir „b " — ieškoti vietos mezonams, o ten,
žiūrėk, eilėje stovi ir hiperonai. Tai jau pakvipo rim­
tais prieštaravimais. O ten, kur iškyla prieštaravimai,
ištraukia iš makštų kardą griežta mokslinė kritika.
Ir toji kritika štai ką pareiškė: „Klausykite, nepa-
verskite Mendelejevo lentelės Babelio bokštu. Perio­
dinė sistema valdo atomų pasaulį, tokių materialių
struktūrų pasaulį, kur aplink branduolį, sudarytą iš pro­
tonų ir neutronų, griežtai dėsningai išsidėstę elektronai.
Mendelejevo dėsnis — tai cheminių elementų elgse­
nos kodeksas. O elementariosios dalelės! Ar jos kuo
nors panašios į įprastinius elementus! Tai ypatingas
pasaulis, su savo dėsniais (kuriuos dar menkai teži­
nom), su savo klasifikacija, gal būt, taip pat periodine
(apie tai vėl fegalim spėlioti). Pasaulis, nieko bendra
neturįs su atomų pasauliu, išskyrus, žinoma, tai, kad
patys atomai sudaryti iš elementarių dalelių. Ar ele­
mentų sistemos dėsningumas būtų logiškesnis ir darnes­
nis, ėmus joje dėlioti elementarias daleles!"
Taigi, jei į periodinę sistemą žiūrėsime kaip į moks­
linį apibendrinimą, apimantį vien materialių atominio
tipo struktūrų pasaulį, elementų pasaulį, tai nėra ko,
kaip sakoma, ir galvos sukti. Vandenilis — pirmasis
elementas!
 Tačiau juk cheminiai elementai patys kažkada susi­
darė, ir susidarė iš elementarių dalelių. Ir jei į perio­
dinę sistemą nežiūrėsime atitrauktai nuo tokios evoliu­
cijos, tai ir mėginimai į Mendelejevo lentelę įtraukti
neutroną neatrodys jau tokie dirbtiniai.
Juk, kaip žinoma, vykstant neutrono radioaktyviam
skilimui, susidaro protonas ir elektronas. Šios dalelės,
kartu su neutronu, yra „plytelės", iš kurių pastatyti
visi atomai. Vadinasi, neutronas yra savotiškas „raktas"
į atominio tipo struktūras, ir tai sudaro pagrindą jam
į periodinę sistemą įtraukti.
Žinoma, ne kaip paprastą elementą.
DVILYPUMO ĮSIKŪNIJIMAS
Jei vandenilis pirmasis elementas, kurgi jo vieta
lentelėje!
Įžymūs mokslininkai ištisus dešimtmečius suko gal­
vas, kur Mendelejevo lentelėje patalpinti vandenilį.
Ar vertėjo! Pažiūrėkime.
Iš pirmo žvilgsnio — iš tiesų, kodėl gi vandenilio
nepasiuntus į pirmąją grupę! Kaip ir šarminiai metalai,
jis lengvai pereina į vienvalentį būvį, jis gali išstumti
metalus iš druskų, ir pagaliau kaip metalai (ir vienin­
telis — nemetalų tarpe) gali sudaryti teigiamai įelekt­
rintus jonus. Kitais žodžiais tariant, vandenilis elgiasi
tarsi tikras metalas būtų. Iš tikrųjų, esama įvairių me­
talų. Vieni aktyvesni, kiti — ne tokie aktyvūs. Jie ta­
rytum apibūdinami įvairiu metališkumo laipsniu. Pa­
vyzdžiui, „metališkiausi" šarminiai metalai. O elemento
metališkumo laipsnis nusakomas dydžiu, kuris vadina­
mas jonizacijos energija, atseit, ta energija, kurios
reikia vienam elektronui iš išorinio atomo apvalkalo
atplėšti. Kuo ji mažesnė, tuo elementas metališkesnis.
O kaip vandenilio!
Pasirodo, atplėšti elektroną nuo vandenilio sunkiau,
net kaip nuo tipiško nemetalo chloro, kuris baisiai ne­
noriai atiduoda savo elektronus, ir net labiau linkęs
įsigyti naujų, dalyvaudamas cheminėse reakcijose. Štai
koks iš tikrųjų vandenilio metaiiškumas!
Toliau. Kai visi elementai — visi, išskyrus vande­
nilį, — reaguoja ir atiduoda savo valentinius elektro­
nus, tai jų jonai išlaiko vidinius elektronų apvalkalus.
Kai įprastinis vandenilis pereina į teigiamo jono būvį,
jis tampa „pliku" protonu. Čia mes susiduriame su
vienintele tam tikru atžvilgiu elementariosios dale­
lės — protono — chemija.
Kaip tik šis taktas ir uždeda antspaudą vandenilio
„cheminei elgsenai", paaiškina jo tariamąjį metališku-
mą ir kai kurias savybes, būdingas šarminiams meta­
lams. Paaiškina, bet neduoda ištisinio ir pilno pagrindo
laikyti jį Mendelejevo lentelės pirmosios grupės
elementu.
Juk, iš antros pusės, vandenilis turi daug bendrumų
su halogenais. Pirmiausia, pagal savo savybes vande­
nilis — nemetalas. Kaip ir halogenas, jis lengvai su­
daro neigiamus vienvalenčius jonus ir t. t. Koks meta­
las galėtų turėti neigiamą valentingumą!
Pagaliau daugybė savybių dėsningai keičiasi eilėje
vandenilis— fluoras— chloras— bromas— jodas. Teisybė, tik­
rieji halogenai nieko neturi prieš naująjį giminaitį —
vandenilį.
Tačiau kraujo ryšio ir čia nėra. Vandenilis atlieka
vaidmenį įbrolio, kuris atėjo į šeimą, sutinkant kitiems
jos nariams.
„Ir nuo šarminių metalų nuklydo, ir prie halogenų
kaip reikiant nepritapo!" — štai kokioje padėtyje yra
vandenilis.
Ir, matyt, teisūs tie tyrinėtojai, kurie neskuba van­
deniliui suteikti griežtai nustatytos vietos Mendelejevo
lentelėje — jos pirmojoje arba septintojoje grupėje.
Jie laiko, kad tėra būiina pabrėžti tuos neabejotinus
panašumo bruožus, kuriuos vandenilis turi su šarminiais
metalais, iš vienos pusės, ir su halogenais, iš antros.
Vandenilis teisingai vadinamas originaliausiu pe­
riodinės sistemos elementu savo cheminių savybių at­
žvilgiu.
Ir ne tik cheminių.. .
AIKŠTINGI IZOTOPAI
Kai tik moksle įsitvirtino „izofopai", mokslininkams
tapo visiškai aišku, kad savo cheminėmis ir fizinėmis
savybėmis vieno ir to paties elemento izofopai yra
neatskiriami. Vandenilis ilgą laiką buvo laikomas vie­
nišu elementu, teturinčiu vieną vienintelę atomų rūšį.
Bet 1932 m. amerikiečių mokslininkas Juris aptiko sun­
kųjį vandenilio izotopą, kurio masės skaičius 2, o
1939 m. amerikietis Alvaresas atrado trečią, supersun-
kųjį vandenilio izotopą.
Tirdami šiuos „brolius-vandenilius" ir jų junginius,
mokslininkai padarė įdomią išvadą: vandenilio izoto-
pai gana žymiai skiriasi savo savybėmis — vienintelis
atvejis visoje periodinėje sistemoje.
„Jauniausias brolis" — protis, pagrindinis vandeni­
lio izotopas, turi tą savybę, kad jo branduolys, vaiz­
dingai kalbant, nepilnavertis. Jame nėra neutronų —
ir pirmasis „tikras" branduolys yra deuteįio, „viduri­
niojo brolio", branduolys, sudarytas iš vieno protono
ir vieno neutrono. „Vyriausiojo" — tričlo — bran­
duolyje jau yra du neutronai.
Vandenilio izofopų pavyzdyje matome vos ne vie­
nintelį atvejį, kai atomo savybėms tam tikrą reikšmę
turi jo masė.
Daugelis vandenilio, deuterio, fričio ir jų junginių
konstantų — lydymosi ir virimo temperatūra, tankumas,
lydimosi ir virimo šiluma — skiriasi keletu vienetų.
Sakykime, sunkusis vanduo užšąla 3,8°C temperatūroje,
verda — 101,4°C, sunkiojo vandens tankumas didesnis
už vienetą. Supersunkiojo vandens savybės dar neiš­
tirtos.
Jei jau ėmėm kalbėti apie vandenį, pažymėsim,
kad gali būti (jei afsižvelgsim į tai, kad deguonis turi
tris izotopus, kurių masių skaičiai 16, 17 ir 18) aštuo­
niolika (!) įvairių vandens rūšių. Štai deguonies-16
izotopo vandens atmainos: H20 16, HDOIG, D2O l6, T20 16,
HTO’6 ir DTO16 (D — deuterio cheminis simbolis, T —
tričio).
Gamtoje vandenilio izofopai įvairiai pasiskirstę —
pagrindinė masė tenka pročio daliai (99,9 procento):
kita — deuterio. Kai dėl fričio, tai visoje Žemės at­
mosferoje jo iš viso tė ra .. . 6 gramai. Jis susidaro,
vykstant branduolinėms kosminių spindulių neutronų
reakcijoms su atmosferos azotu. Skirtingai nuo savo
pastovių brolių, tritis radioaktyvus (išspinduliuoja elekt-
— Ką d a r s u g a lv o ju s !
5
foną). Jo skilimo pusperiodis nedidelis — 12,4 metų.
Todėl jo negali daug susikaupti.
1962 m. vandenilių šeimą papildė dar vienas brolis.Tokie miu-mezoatomai gali ne tik „dubliuoti" vande­
Italų fizikų grupei pasisekė gauti vandenilio-4 izo-
topą. Jis nepaprastai nepastovus: jo skilimo pusperio­
dis sudaro dešimtmilijardinę sekundės dalį.
neseniai mokslininkai aptiko ir vandenilį-5. Penk­
tasis „brolis" pasirodė ilgiau gyvenąs už anksčiau at­
rastąjį.
Kiek dar naujų šeimos narių prisidės prie vande­
nilių šeimos ateityje! Branduolinė fizika laiko minima­
liai galimą skilimo pusperiodį 10~20 sekundės. Vande­
nilio-4 izotcpo skilimo pusperiodis
10^10 s. Todėl visiškai pagrįstai galima tikėtis naujų
vandenilinių izotopų atradimo. Šių izotopų branduo­
liuose bus labai daug neutronų ir tik vienas protonas.
O dėl tokios „situacijos" galima laukti visokių neti­
kėtumų — net aptikti naują radioaktyviojo skilimo
rūšį — neutrono išspinduliavimą.
PAGAL PAVYZDĮ
O štai, atrodytų, visiškai netikėta galimybė. Netikėta,pavyko stebėti.
bet, kaip mano fizikai-teoretikai, visiškai reali. Ar ne­
galėtų būti kokių nors materialių struktūrų, panašių
į mums įprastus atomus, bet sudarytų iš kitų elemen­
tarių dalelių! Įsivaizduokime, kad vandenilio atomo
protoną pakeitėme pozitronu — dalele, turinčia tei­
giamą krūvį ir masę, lygią elektrono masei. Toks „van-
deniliškas" atomas pavadintas pozitroniu. Mokslininkai
jau yra eksperimentiškai gavę tokį savotišką vandeni­
lio dvynuką ir apskaičiavo, kad savo dydžiu pozitro-
nis dvigubai didesnis už vandenilio atomą ir maždaug
tūkstantį kartų už jį lengvesnis. Todėl ir atplėšti elekt­
roną nuo pozitrono dvigubai lengviau, negu nuo pro­
tono.
Žinoma, pozitronis — gana nepastovi sistema; ji
egzistuoja vidutiniškai ne ilgiau kaip 5 ' 10 8 s. Bet juk
sunkieji vandenilio izotopai — vandenilis-4 ir van-
denilis-5 — taip pat neilgaamžiai.
sako, kad gali būti gautos pozitronio molekulės.
Tarp kita ko, fizikai-teoretikai yra nusprendę iš­
samiai ištyrinėti pozitronį. Ir štai kodėl.
„atomas" — paprastesnė už vandenilio atomą sistema.
Juk kaip dabar žinoma, protonas turi sudėtingą struk­
tūrą. To Įgal būt, kol kas!) negalima pasakyti apie
pozitroną. Todėl pozitronio „atome" branduolinių jėgų
veikimas nepasireiškia. Čia „dirba" tiktai elektromag­
netinės jėgos.
Bet ir tai dar ne viskas. Palikime vandenilio atomu
protoną ir pažiūrėkime, ar negalima aplink jį orbita
„paleisii" ne elektroną, o kurią nors kitą elementa­
rią dalelę, įelektrintą neigiamai. Kad ir miu-mezoną,
neigiamai įelektrintą dalelę, kurios masė 206 kartus di-
— Pirm asis d v iv e id iš k u m o p a s ire iš k im a s . . .
6
desnė už elektrono masę. Susidursime su labai nuosta­
biu materialiu dariniu — vadinamuoju miu-mezoatomu.
nilio atomus. Miu-mezonai gali suktis ir aplink kitų
periodinės sistemos elementų branduolius. Pasirodo,
Visiškai miu-mezoatomai neilgai gyvuoja, vidutiniškai ne ilgiau
kaip 10-7 s.
Mokslininkų nuomone, iš principo galimas periodi­
nės miu-mezoatomų sistemos sudarymas. Žinoma, tokia
miu-mezosistema nieko bendra neturės su Mendele­
jevo, kurioje paprastų elementų pasaulis, bet vis dėlto
tai bus periodinė sistema.
lygus „tiktai" Tačiau tuo dar neišsemiamos vandeniliškų atomų
„atsargos". Juk be neigiamo miu-mezono, dar esama
ir teigiamo. Šia dalele „pakeitę" vandenilio atomo pro­
toną, gausime vadinamąjį mezonį.
Pagaliau žinomos dar dvi mezonų rūšys — pi-me-
zonai ir ka-mezonai, kurie taip pat turi teigiamas ir
neigiamas atmainas. Pi-mezoatomai jau egzistuoja ne
tik ant teoretikų plunksnos galo, o ka-mezonų dar ne­
Bet šie vandeniliški tvariniai ne tokie jau „eteri­
niai", kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui,
neigiamas miu-mezoatomas gali būti savotiškiausiu
branduoliniu katalizatoriumi. Cheminį ryšį tarp dviejų
vandenilio atomų molekulėje sudaro elektronai. Du
miu-mezoatomai taip pat gali sudaryti mezomolekulę,
bet juos jau sieja mezonai. Žinoma deuterio mezomo-
lekulė ir mezomolekuiė, kurioje yra pročio ir deuterio
miu-mezoatomai. Iš jos vienu metu daug tikėjosi fi-
zikai-atomininkai. Mat, joje protonas ir deutronas yra
du šimtus kartų arčiau vienas antro, negu paprastoje
vandenilio molekulėje. Toks artumas sudaro princi­
pinę galimybę „šaltai" vandenilio virtimo heliu reak­
cijai vykti. Tokiai reakcijai įgyvendinti „paprastu" bū­
du reikia milžiniškos temperatūros. Tiesa, kol kas la­
bai maža šansų, kad tokia be galo reta šalta reakcija
Mokslininkai net įgautų praktinę reikšmę.
Taigi, gamta apdovanojo vandenilį tokia nuostabia
savybių ir galimybių įvairove, iškėlė mokslininkams tiek
Pozitronio daug problemų, vienaip ar antraip susijusių su van­
deniliu, kad jis iškyla prieš juos kaip visiškai unikalus
netikėtumų šaltinis.
Ir tuo pačiu metu vandenilio atomas — paprasčiau­
sias iš žinomų cheminių elementų atomų. Norint su­
prasti sudėtinga, reikia pradėti nuo paprasta. Boro
teorija, aiškinanti atomų elektroninę sandarą, kaip ži­
noma, prasidėjo nuo vandenilio. Dabartiniai spektro­
skopijos pasiekimai išsivystė iš kruopštaus vandenilio
spektrų tyrimo.
* * *
Norint vandenilį apibūdinti pagal jo įvairias savy­
bes, dažnai tikrai negalima išsiversti be žodžio
„p ats".. .
. . .Pačios lengvosios iš esamų dujų, pati žemoji
temperatūra reikalinga vandeniliui sukietinti.. . Vande­
nilis — labiausiai paplitęs elementas. Visatoje jo
daug kartų daugiau, negu visų kitų elementų.
Mes jau nemaža žinome apie tą vaidmenį, kurį
vandenilis atlieka Žemėje. Bet į „vandenilio ir kos­
moso" problemą tik neseniai ėmė skverbtis aštrus ty­
rinėtojo žvilgsnis.
Daugiau kaip prieš pusantro šimto metų anglų gy­
dytojas Proutas iškėlė tais laikais paradoksinę hipote­
zę: visų cheminių elementų atomai sudaryti iš papras­
čiausių vandenilio atomų. XIX amžius nutiesė jai erš­
kėčių kelią, ne garbę; XX amžiuje ji atgimė, bet jai
buvo suteikta kita prasmė. Ir perspektyviausios, labiau­
siai pagrįstos hipotezės apie elementų kilmę praside­
da nuo „pirminio" vandenilio.
Mokslininkai mano, kad Visatoje esama pirminio
vandenilio koncentratų; juose prasideda termobranduo-
 NAILONOAMŽIUS jo indą. Šitaip nutiestas
naujas kelias kraujui cir­
kuliuoti puikiai atlieka sa­
vo paskirtį.
Kartais operacijos metu,
šalinant ligoniui pilvo ert­
C H IR U R G U O S E mės auglį, paaiškėja, kad
jis yra peraugęs
{stambiausią
aortą
kraujagyslę]
Per pastarąjį dešimtme­ gos plastmasės, o minkš­ chirurgams į pagalbą atėjo ir kitas nuo jos atsišakojan-
tį chirurginėje literatūroje tųjų audinių defektams — kaprono tinklelis. Prisiu­ čias stambesnes kraujagys­
ėmė mirgėte mirgėti nauji korėtos. Plastmasėms dar vus jį prie sausgyslių kraš­ les, per kurias kraujas pa­
žodžiai: nailonas, lavsanas, prieš operaciją galima tų, defektas pašalinamas. tenka į inkstus, kojas ir du­
orionas, perlonas. Ir ne suteikti reikiamą formą, Vienoje JAV automa­ bens organus. Perrišti
be reikalo. Visa eilė pui­ paruošti vadinamąjį im- gistralėje, netoli pavojingo aortos negalima — tuomet
kiomis savybėmis pasižy­ plantafą, kuris operacijos posūkio, pravažiuojantieji ligonis mirs. Ir čia neleng­
minčių plastmasių tapo metu įvedamas į audinius. mato didelį skydą su įra­ va būdavo rasti išeitį, kol
būtina chirurginių opera­ Jeigu implantatas yra dide­ šu: „Vairuotojau, būk at­ į pagalbą atėjo nailoninis
cijų medžiagą, nes jos pui­ lis, jį nesunku padalyti sargus, nes viešpats dievas audeklas. Iš jo čia pat
kiai atitinka chirurgų ke­ į kelias dalis, o jas, per neparūpino tau atsarginių operacinėje galima pada­
liamus reikalavimus. Anks­ palyginti mažą piūvį įve­ dalių". ryti aortą su reikiamomis
čiau juk tik svajoti tebu­ dus į defekto vietą, su­ Ar veiksmingas šis įspė­ kraujagyslėmis ir persodin­
vo galima apie tokią me­ jungti. jimas, sunku spręsti. Ta­ ti ją vietoj sužalotos.
džiagą, kuri būtų kartu ir Operacijos metu paša­ čiau faktas lieka faktu: Korėtas polivinilalkoho-
stipri, ir elastinga, ir stan­ lintas plautis. Krūtinės žmonėms neretai esti la­ lio vamzdelis labai paran­
di, ir, svarbiausia, visiškai ląstoje atsiradusią ertmę bai reikalingos atsarginės kus, kai reikia pakeisti
nekenksminga aplinkiniams vėliau užpildys likusi plau­ dalys. Ir ne vien neatsar­ kraujagysles. O jeigu žmo­
audiniams. Štai kad ir me­ čių dalis arba gretimi or­ giems vairuotojams jos gui tenka įstatyti dalį
dicininiai siūlai iš kaprono. ganai. Tačiau šių orga­ praverčia. stemplės! Tąsyk jis netiks,
Jie žymiai pranašesni už nų, ypač širdies, pasistū­ nes kempėta medžiaga
Chirurgai dažnai pasi­ absorbuoja žmogaus nury,
šilkinius — yra stiprūs, mėjimas į kitą vietą ligo­
genda tokių atsarginių jamą maistą. Todėl maisto
elastingi ir nesugeria niui sukelia visą eilę ne­
žmogaus kūno dalių. Ta­ tiekimo keliui kur kas ge­
drėgmės. Be to, plastma­ malonių pojūčių. Gali su­
čiau pastaruoju metu ir ši riau tiks vamzdeliai iš ly­
sinius siūlus nesunku nu­ trikti ir jų veikla. Kad ligo­
problema sprendžiama. gaus ir kieto kaip stiklas
dažyti įvairiomis spalvo­ nis būtų apsaugotas nuo
Chemikų teikiamos medi­ polietileno. Jie aklinai at­
mis, o tai palengvina chi­ nemalonių pooperacinių
cinai medžiagos bent iš skiria „maistotiekį" nuo
rurgo darbą operacijos pasekmių, dedama nailo­
dalies ėmė pakeisti kai aplinkinių gyvų audinių.
metu. no, perlono ar kitokios
kurias organizmo dalis. Kaip nepaminėjus tokių
Ypač plačiai plastmasės korėtos plastmasės „plom­
naudojamos plastinėje ir ba". Vėliau šią „plombą" 1951 m. pirmą kartą Ta­ sudėtingų aparatų, kaip
kosmetinėje chirurgijoje. perauga gyvas jungiamasis rybų Sąjungoje plastma­ dirbtinė širdis ir dirbtinis
Šios chirurgijos srities audinys. Taip organai ap­ sė buvo panaudota sąna­ inkstas. Juk dauguma jų
tiesiog negalima įsivaiz­ saugomi nuo pasislinkimo. rių plastinėje operacijoje. detalių pagaminta iš plast­
duoti be plastmasių. Tai Ligoniui padaryta opera­ Klubo sąnario šlaunikau­ masių. O be šių aparatų
jų dėka buvo galima tiek cija. Kurį laiką jis turi lio galvutė buvo pakeista chirurgai negalėtų padary­
daug padaryti, kovojant griežtai laikytis gydytojo plastmasine. Dabar tokios ti daugelio operacijų, jie
už žmogaus kūno grožį. nurodyto režimo. Ypač operacijos yra įprastos — būtų bejėgiai visais tais
Kas iš mūsų nenori bū­ tenka vengti sunkesnio nejudrūs sąnariai dažnai atvejais, kai neišvengia­
ti gražus! Bet juk pasitaiko fizinio darbo, nes gali pakeičiami endoprotezais. mai reikia tam tikrą laiką
apsigimimų, sužalojimų ir iširti sausgyslių siūlės. Ta­ Kaip toli pažengta šioje pavaduoti žmogaus širdies
susirgimų, kurie deformuo­ čiau ligonis nevykdė gy­ srityje, rodo ir tai, kad, ar inkstų darbą.
ja žmogaus veidą, atskiras dytojo nurodymų. Ir štai reikalui esant, įstatoma net Grupė gydytojų ir in­
jo kūno dalis, luošina jį jis vėl ligoninėje, ant ope­ plastmasinė stemplė arba žinierių sukonstravo net
tiek fiziniu, tiek ir dvasi­ racinio stalo. Trūkis. Jį la­ bronchai. tokią dirbtinę širdį, kuri
niu atžvilgiu. bai sunku pašalinti, nes Gelbstint žmogaus svei­ savo dydžiu ir forma visai
Šiandien kaulų ir kremz­ operuotoje vietoje trūksta katą ir gyvybę, ypatingą nesiskiria nuo tikros. Ši
lių defektams pašalinti pla­ audinių. Anksčiau buvo reikšmę turi kraujagyslių širdis padaryta iš sinteti­
čiai naudojamos elastin­ sunku rasti išeitį, o dabar protezai. Juk dar visai ne­ nės medžiagos. Jos vidu­
seniai tokia operacija būtų je yra polietileniniai mai­
t’tm z w z w A Z x y s X T /J T K m T tfiu e T a w e T /tT z t'rH tsč- r /r r /s m šeliai, atliekantys širdies
atrodžiusi gryna nesąmonė.
O dabar! Dabar pakeisti ertmių funkciją, nedidelis
linės vandenilio virtimo heliu reakcijos — ilgos bran­
duolinių procesų, kurių išdava — visų elementų sinte­ kraujagysles plastmasiniais siurblys ir miniatiūrinis
zė, — grandinės pradžia. vamzdeliais visai nesunku. elektros variklis. Tiesa, kol
Bet iš kur jis — pirminis vandenilis — atsirado! Tokių vamzdelių audeklas kas tokia plastmasine šir­
Ir dargi tiek daug, kad visa Visata tiesiog permirkus pasižymi ypatinga savybe. dim tikroji pakeičiama tik­
juo. Mokslininkai kol kas negali atsakyti į šį klausimą. Jis greit iš paviršiaus ap­ tai šunims ir beždžionėms.
Pridėsim, kad kaip tik vandenilio rankose raktai į auga kraujagysliniu audi­ Bet ateityje, reikia manyti,
energetinę ateities žmonijos galybę, — raktai į valdo­ niu, o vidinę plastmasinės ji pravers ir žmogui.
mą termobranduolinę reakciją, kurioje būtini dalyviai kraujagyslės sienelę pa­ Plastmasių amžius dar
yra vandenilio izofopai — deuteris ir tritis. Pirmasis dengia iš kraujo išsiskirian­ visai vaikiškas. Joms pri­
Mendelejevo lentelės atstovas gali tapti kone pirmuo­ ti medžiaga. Ji sandariai klauso didelė ateitis.
ju ir pagal savo reikšmę civilizacijai. hermetizuoja naująjį krau­ Gyd. V. BALTAITIS

7
N E 0 K Ū I0 N IA L IZ M A 5
IR 10 KLERIKALINIAI RĖMĖ1AI
V. NIUNKA
Afrikos nepriklausomose valstybėse daugumoje vys­
kupijų jau paskirti vyskupai afrikiečiai, tačiau jose daž­
nai dar tebešeimininkauja baltieji vyskupai, buvę įvairių
misijų vadovai. Dėl to nuolat kyla įvairių nesusipratimų
ir konfliktų. Apie tai kalbėjo Kongo ir Gvinėjos vys­
kupai visuotinio bažnyčios susirinkimo antroje sesijoje
(ši sesija įvyko 1963 m. rugsėjo 29.— gruodžio 4 d. lai­
kotarpiu). Jie prašė atšaukti iš Afrikos visus baltuosius
vyskupus. Kaip žinoma, vyskupai afrikiečiai patys yra
katalikiškų misijinių mokyklų auklėtiniai, jiems nuo vai­
kystės metų buvo skiepijamas paklusnumas ir akla išti­
kimybė Vatikanui. Jeigu net ir tie dvasininkai šiandien
jau ryžtasi viešai kritikuoti Romos kuriją, tad galima
įsivaizduoti, kokios nuotaikos viešpatauja Afrikos tikin­
čiųjų masėse, kuriems baltieji misionieriai tebeprime-
na juodžiausius kolonijinės vergovės metus.
Žurnalo skaitytojams, be abejonės, gerai žinoma,
kokį aktyvų vaidmenį vaidino bažnyčia, padėdama di­
džiosioms imperialistinėms valstybėms įtvirtinti koloniji­
nį režimą ir slopinti pavergtųjų tautų nacionalinio išsi­
vadavimo judėjimą. Tarnaudama kolonizatoriams, katali­
kų bažnyčia įvairiais laikotarpiais veikė skirtingais me­
todais, daugiau ar mažiau prisitaikydama prie konkre­
čių aplinkybių. Ilgą laiką Vatikanas komplektavo savo
kadrus kolonijose vien tik iš europiečių; Afrikos gy­
ventojams, į kuriuos katalikų bažnyčia žiūrėjo kaip
į nepilnaverčius žmones, kunigų seminarijų durys buvo
uždarytos. Tik po pirmojo pasaulinio karo, kai Spalio
Socialistinės revoliucijos poveikyje kolonijose pradėjo
kilti nacionalinio išsivadavimo judėjimas, Vatikanas pri­
pažino esant tikslinga ruošti kunigus iš vietinių gy­
ventojų tarpo. Buvo net iškeltas „bažnyčios afrikani-
zacijos" šūkis — norėta užgniaužti Afrikos tautų kovą
vietinių žmonių rankomis. Po antrojo pasaulinio karo,
kai ir Vatikanas pamatė, kad jau nebeįmanoma visai
užgniaužti nacionalinio išsivadavimo judėjimo, bažnyčios
vadovai griebėsi platesnio masto diversijos. 1951 m.
popiežius Pijus XII paskelbė specialią encikliką (Evan-
gelii Praecones), kurioje ragino žymiai išplėsti koloni­
jiniuose kraštuose katalikiškų mokyklų tinklą. Katalikiš­
kos mokyklos, skelbė ši enciklika, „privalo padėti įskie­
pyti minkštam kaip vaškas jaunimui pagarbą kataliky­
bei f . ..] Iš tokioje dvasioje išauklėto jaunimo atsiras
būsimieji valstybių vadovai, ir liaudies masės eis paskui
juos, kaip paskui savo vadus ir mokytojus." Tokiu bū­
du Vatikanas siekė paimti į savo rankas nacionalinio
išsivadavimo judėjimą ir nukreipti jį į nepavojingą ko­
lonijiniam režimui kelią.
Tačiau klastingi klerikaliniai kolonializmo strategai,
norėdami apgauti kovojančias dėl savo laisvės tautas,
galų gale patys apsigavo. Būdami savo antimokslinių,
idealistinių koncepcijų nelaisvėje, jie nesuoebėjo tei­
singai įvertinti nacionalinio išsivadavimo judėjimo reikš­
mės bei numatyti šio judėjimo vystymosi perspektyvas.
Galinga nacionalinio išsivadavimo revoliucijų banga,
nušluodama kolonijinę sistemą, smarkiai pakirto ir ka­
talikų bažnyčios pozicijas. Apie tai, pavyzdžiui, su di­
deliu susirūpinimu buvo kalbama tarptautiniame misi-
8
jiniame kongrese, kuriame dalyvavo Vatikano atstovas
kardinolas Agagianianas. Šio kongreso dalyviai kal­
bėjo, kad bažnyčia, saugiai jausdamasi kolonijinės val­
džios globoje, mažai galvojo apie ateitį. Užtat dabar
ji neturi pasitikėjimo vadovaujančiuose jaunų nepriklau­
somų valstybių sluoksniuose, o tai apsunkina katalikų
integraciją į naują visuomenę. Pavojinga yra ignoruoti
epochos reikalavimus, prie jų reikia prisitaikyti, —
sakė kongreso dalyviai. „Prisitaikymo problema buvo
svarbiausia šio kongreso tema" — rašė Vakarų Vokie­
tijos katalikų žurnalas „Herder-Korrespondenz" (1962 m.
12 sąs.).
Pastangos prisitaikyti prie naujų sąlygų pastaruoju
metu plačiai atsispindi visoje katalikų bažnyčios veik­
loje. Dabar bažnyčia dedasi jaunų nepriklausomų vals­
tybių bičiuliu, ji stengiasi atsiriboti nuo buvusių koloni­
zatorių ir kartais net smerkia kai kuriuos jų veikimo
metodus.
Tačiau imperialistai neatsisakė išnaudoti silpnai išsi­
vysčiusias šalis, tik dabar jie kolonijines tautas iš­
naudoja naujais metodais ir naujomis formomis. Tai —
neokolonializmas. Didžiąją daugumą jaunų suvereninių
valstybių vis dar eksploatuoja kapitalistinės monopoli­
jos. Tarybinio ekonomisto N. Šmeliovo duomenimis,
silpnai išsivysčiusių šalių metinės nacionalinės pajamos
tesudaro 110— 120 mlrd. dolerių, tačiau apie 20 mlrd.
dolerių šių pajamų įvairiais būdais pasisavina užsienio
kapitalistinės monopolijos. Tai yra viena iš svarbiausių
priežasčių, trukdančių šioms šalims spartesniais tem­
pais vystyti savo ekonomiką. Esant dabartiniams vysty­
mosi tempams, silpnai išsivystę kraštai, kaip apskai­
čiuoja ekonomistai, tik po trijų šimtų metų (!) galt
pavyti priešakines šalis pagal pramoninės produkcijos
apimtį, tenkančią vienam gyventojui.
Silpnai išsivysčiusiuose kraštuose ir toliau didėja
nuolat badaujančių žmonių skaičius, tuo tarpu, kai svar­
biausiose kapitalistinėse valstybėse auga santykinis
maisto produktų perteklius. Vokietijos Demokratinės
Respublikos Ekonomikos instituto neseniai paskelbtais
duomenimis, kapitalistiniame pasaulyje nuolat badauja
ne mažiau kaip 45 proc. gyventojų; badas yra svarbiau­
sia masinio vaikų mirtingumo priežastis; silpnai išsi­
vysčiusiuose kraštuose apie 30 proc. vaikų miršta ne­
pasiekę 6 metų amžiaus. To paties instituto duome­
nimis, maisto kaloringumas, skaičiuojant vienam gyven­
tojui, sudaro; išsivysčiusiuose kapitalistiniuose kraš­
tuose — 3060 kalorijų, silpnai išsivysčiusiuose —
2150 kalorijų.
Šie šiurpūs skaičiai ir faktai patvirtina partijos
Programos išvadą, kad išsivadavusioms iš kolonijinės
priespaudos šalims kapitalistinio vystymosi kelias yra
liaudies kančių kelias, negalįs užtikrinti joms nei spar­
čios ekonomikos pažangos, nei masių skurdo likvida­
vimo.
Šias aštriausias socialines problemas silpnai išsivys­
čiusios šalys galėtų išspręsti per trumpiausią istorinį
laikotarpį tik galutinai išsivadavusios iš ekonominės ka­
pitalistinių monopolijų priklausomybės ir stojusios į so-
 cializmo kelią. Tačiau šiuolaikiniai kolonializmo gynėjai
žūt būt stengiasi sutrukdyti tautoms, iškovojusioms poli­
tinę nepriklausomybę, eiti socializmo keliu. Jie stengia­
si skaldyti nacionalinio išsivadavimo judėjimą, šmeižti
socializmą ir socialistines valstybes; jie paleidžia į apy­
vartą įvairiausias „teorijas", maskuojančias nūdienio im­
perializmo grobuonišką prigimtį. Šiuolaikiniai koioni-
zaioriai siekia įtvirtinti naujas kolonijinio išnaudojimo
formas, prisidengdami antikomunistiniais šūkiais.
ideologiniame neokoionializmo ginklanešių tarpe ak­
tyvų ir net vadovaujantį vaidmenį siekia vaidinti katali­
kų bažnyčia. Klerikalizmo ideologai stengiasi įtikinti
viešpataujančius buržuazijos sluoksnius, kad jie be baž­
nyčios pagalbos neįstengs išlaikyti savo įtakoje pri­
klausomas šalis. „Prisitaikymas, visuomeninė bažnyčios
integracija jaunose valstybėse, protinga tolerancija yra
veiksmingiausios ir tikriausios priemonės komunizmo pa­
vojui atremti" — rašo katalikiškas „Herder-Korrespon-
denz" (1962 m., 12 sąs.].
Kas tai yra „visuomeninė bažnyčios integracija"!
Tai klerikalų pasiangos pajungti bažnyčios kontrolei
priklausomų šalių ekonominį, socialinį ir politinį gy­
venimą. Bažnyčia galėsianti tik tuo atveju sėkmingai
kovoti prieš komunizmą, jei laikys savo rankose ini­
ciatyvą, sprendžiant aštriausias socialines problemas,
iškylančias jaunoms valstybėms, teigia bažnytininkai.
Kaip ir kieno interesais bažnyčia ketina spręsti šias
problemas! Atsakymą į šį klausimą galima rasti įžy­
maus katalikų sociologo dominikono L. Lebre (Lebret)
straipsnyje „Tarptautinis solidarumas ir pasaulio turtai"
(„Economie et politique", 1959 m. Nr. 121). Lankyda­
mas Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką, jis gana nuodug­
niai tyrinėjo šių kraštų ekonominį ir socialinį gyveni­
mą. Lebre teigia, kad gyvenimo lygio skirtumas tarp
silpnai ir aukštai išsivysčiusių šalių nuolat didėja. Anot
Lebre, tas skirtumas šio dešimtmečio pabaigoje pasiek­
siąs santykį — 1:40, o šio šimtmečio pabaigoje —
1:100. Katalikų sociologas nesigaili užuojautos žodžių
badaujančioms priklausomų šalių masėms. Bet jam la­
biausiai rūpi visai kitas dalykas, būtent, tai, kad socia­
linių kontrastų gilėjimas didina komunizmo grėsmę.
Anksčiau minėtame straipsnyje jis rašo, kad dabar
20 proc. pasaulio gyventojų pasisavina 2/ 3 pasaulinės
gamybos, o daugumai — dviem trečdaliams — gyven­
tojų lieka tik 20 procentų gamybos. Jeigu pastarie­
siems dviem trečdaliams žemės rutulio gyventojų tek­
tų ne 20, o 30 proc. pasaulinės gamybos, tai pasak
Lebre, galėtų būti užtikrintas „padorus pragyvenimo
minimumas visai žmonijai." Tad matome, kad straips­
nio autorius net negalvoja apie ekonominės nelygy­
bės tarp priklausomų šalių ir išsivysčiusių imperialisti­
nių valstybių likvidavimą. Jis tik siūlo šį tą primesti
priklausomų šalių badaujančioms masėms nuo turtingo
imperialistų stalo, kad būtų išgelbėtas kapitalizmas.
Istorija moko, rašo Lebre, kad kapitalizmui pigiau
kaštuoja, kai jis pats laiku daro būiinas nuolaidas.
Jeigu tokių nuolaidų nebu.' daroma arba jeigu jos bus
nepakankamos, tai „trečiasis pasaulis" masiškai sukils
prieš Vakarus, — pažymi Lebre. Jis net daro priekaiš­
tą JAV, pažymėdamas, kad nepaisant gerų norų, jos
nesugebės išgelbėti kapitalizmo, jeigu nuolat trukdys
sureguliuoti santykius su priklausomomis šalimis. Šie
Lebre samprotavimai atspindi ne tik klerikalų pastan­
gas apginti kapitalizmą, bet ir jų baimę dėl ateities,
lemiančios kapitalizmo žlugimą. Revoliucija Kuboje šią
baimę dar labiau padidino. „įvairios Lotynų Amerikos
problemos vis labiau siejasi su Kuba. Visur rodosi Fi­
delio Kastro šešėlis, o su juo — pasaulinio komuniz­
mo vaiduoklis j . . . ] . Yra pavojus, kad vieną gražią
dieną iš Kubos nusities frontas per visą Lotynų Ameri­
ką, nes plačius šio subkontinento gyventojų sluoks­
nius vilioja vykdomos Karibų jūros saloje revoliucinės
2— 3659
socialinės priemonės" — rašė „Herder-Korrespondenz"
(1961 m. 1 sąs.).
1960 m. Lotynų Amerikos vyskupų taryba paskelbė
deklaraciją „Bažnyčia ir Lotynų Amerikos ekonominės
bei socialinės problemos", kurioje, be kita ko, pareiš­
kė: „Mes atmetame neutralumą ir atvirai pripažįstame
Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujantį vaidmenį ko­
voje su komunizmu. Mes tiktai norime, kad JAV mus
informuotų apie savo planus ir atsižvelgtų į mūsų
nuomonę."
Vyskupų taryba kreipėsi į visų Lotynų Amerikos
valstybių dvasininkiją, ragindama išvystyti plačią kam­
paniją prieš komunizmo pavojų.
Kaip pranešė katalikų laikraštis „Temoignage chre-
tien" (1961 m. Nr. 895), įvykus revoliucijai Kuboje, Va­
tikanas pareikalavo mobilizuoti dalį Kanados ir Jung­
tinių Valstijų misionierių kovai prieš Fidelio Kastro įta­
kas Lotynų Amerikoje. Tuo tikslu Vatikanas buvo net
pasiuntęs į Ameriką savo oficialų atstovą A. Kazarolį.
Būdinga, kad pastaraisiais metais bažnyčios kovą prieš
komunizmą Lotynų Amerikoje aktyviai remia finansais
ir kadrais Vakarų Vokietija. Šiuo metu Lotynų Ameri­
koje yra jau apie 12 tūkstančių vokiečių misionierių.
Antikomunistinei bažnyčios ir misionierių veiklai
priklausomose šalyse vadovauja atitinkami tarptauti­
niai centrai, veikiantieji Vatikane. 1958 m. popiežius
Pijus XII įsteigė specialią Lotynų Amerikos reikalų
komisiją, kuri išvystė labai aktyvią antikomunistinę
veiklą Amerikoje. Kitas Vatikano centras, kuris ruo­
šia misionierių kadrus ir vadovauja jų veiklai priklau­
somose šalyse, ypač Afrikoje ir Azijoje, yra religijos
propagandos kongregacija; jos sudėtyje yra net
30 kardinolų. Kaip pažymi tarybinis mokslininkas
N. Kovalskis, JAV šiai kongregacijai teikia nuolatinę
finansinę paramą.
1960 m. pabaigoje kardinolo Otavianio iniciatyva
buvo įsteigtas šv. Pijaus V vardo institutas, kuris kol
kas nefigūruoja oficialiame Romos kurijos įstaigų sąra­
še. Vienas pagrindinių šio instituto uždavinių yra
kaupti finansines lėšas ir remti katalikiškų misijų veik­
lą, ypač tose šalyse, kuriose yra stiprios komunistų
partijų įtakos. Kaip rašė italų savaitraštis „L'espresso",
šiam institutui „paaukojo" stambias sumas garsusis bel­
gų koncernas „Union Miniere du Haut Katanga", ku­
ris yra gyvai suinteresuotas ir toliau išnaudoti Afrikos
gyventojus.
Klerikaliniai neokoionializmo rėmėjai mobilizuoja
visas ideologines ir politines priemones, siekdami nu­
slopinti priklausomų šalių masių simpatijas socialisti­
nėms šalims. Bet negalima būtų pasakyti, kad jiems
tai labai sektųsi. Apibūdindamas Lotynų Amerikos ma­
sių politines nuotaikas, katalikų žurnalas „Informations
caiholiques Internationales" (1962 m. Nr. 176) su dide­
liu nerimu konstatuoja, kad šio „katalikiško kontinento"
tautos su viltimi žiūri į Tarybų Sąjungą, kurią jos laiko
vieninteliu pasaulyje kraštu, teikiančiu nesavanaudiš­
ką paramą silpnai išsivysčiusioms šalims. Tuo tarpu, —
rašo žurnalas, — į Jungtines Amerikos Valstijas tautos
žiūri su nepasitikėjimu, o kartais ir su neapykanta.
Katalikiško žurnalo nuomone, tokia grėsminga pa­
dėtis susidariusi dėl to, kad.. . amerikiečiai nesą „to­
kie vikrūs, kaip rusai", ir nesugebą rasti draugų silp­
nai išsivysčiusiuose kraštuose. Šiame posakyje, kaip
veidrodyje, atsispindi tiek katalikiškų, tiek ir visų bur­
žuazinių sociologų teorinė menkystė. Geriausiu atveju
jie gali tik pas.ebėii visuomeninio gyvenimo pavir­
šiuje matomus reiškinius, bet nesugeba pažvelgti gi­
liau ir suprasti objektyvių žmonijos istorinio vystymosi
dėsningumų. Todėl kaip „vikriai" besisuktų klerikali­
niai neokoionializmo gynėjai, jų pastangos užkirsti silp­
nai išsivysčiusioms tautoms kelią į socializmą iš anksto
yra pasmerktos žlugti.
9
G Y V E N IM O
Už g r ū d in t a s
kovotojas
Tai buvo lygiai prieš
metus. Ant Niujorko dan­
goraižių, praeivių galvų ir
didžiulių tiltų griaučių
krito ir gulė šlapias snie­
gas, Vakaras uždegė mies­
to žiburius, bet nenutildė
triukšmo. Mašinos prožek­
torių šviesa, sunkiai skin­
dama kelių, bėgo cemen­
tiniu plento grindiniu. Va­
žiavau pasveikinti Antano
Bimbos, kuriam sausio
22 d. sukako 69 metai.
Kelio buvo geroka valan­
da, ir visų laikų įtemptai
galvojau apie šį žmogų.
Jis visada stebino sa­
vo energija, valia, nepa­
prastu darbštumu ir pro­
duktyvumu. Žinojau, kaip
labai jis nemėgsta patoso,
tuščių frazių, iškilmingo
tono.
Radau jį sėdint žema­
me fotelyje su paskutiniu
žurnalo .Mokslas ir gyve­
nimas" numeriu.
Nors Antanui Bimbai
daug laiko atima laikraš­
čio „Laisvė", žurnalo
„Šviesa" redagavimas,
straipsnių įvairiems laik­
raščiams rašymas, dalyva­
vimas visuomeniniame
pažangiame darbe, jis
nuolat ir reguliariai seka
Tarybų Lietuvoje išeinan­
čius svarbiausius laikraš­
čius ir žurnalus, skaito
knygas, recenzuoja jas.
— „Mokslų ir gyveni­
mų" mėgstu todėl, — pa­
sakė jis, atidėdamas žur­
JAV spauda a p ie 1926 m. raganų
nalų į šalį ir eidamas į
virtuvę paruošti kavos, —
kad jis gvildena sudėtin­
gus klausimus, bet rašo
aiškiai ir visiems supran­
tamai.
iš kitų to paties buto
kambarių atėjo Antano
Bimbos darbo ir idėjos
bičiuliai Jonas Casiūnas ir
Jonas Grybas.
Vakaras prabėgo kaip
kelios minutės... Šis aukš­
tas, pasidabruota galva,
kietų judesių žmogus savo
erudicija, taurumu ir pa­
prastumu visada sukuria
aplink save žmogiškai šil­
tų atmosferų.
Žinau, kaip Antanas
Bimba nemėgsta, jeigu
kas nors jį giria, ir esu
tikras, kad, skaitydamas
šiuos žodžius, jis surauks
kaktų, ir pasakys: „Kam
visa tai reikėjo rašyti.
Žmogus turi dirbti, o ne
klausyti, kų apie jį kiti
kalba..
Antanas Bimba yra va­
lingas ir tvirtas. Bet kartų
mačiau, kaip per jo
skruostus nuriedėjo ašaros.
Tai buvo pereitais metais,
kai jam įteikė Vilniaus
Valstybinio V. Kapsuko
vardo universiteto istorijos
mokslų garbės daktaro
diplomų. Ne visada ašaros
yra silpnumo ženklas. Sun­
ku jas sulaikyti tokių iškil­
mingų valandų, kai tavo
gyvenimo kovas ir darbus
pagerbia tolimos tėvynės
pro c e s ų prie.? A . Bim bų
darbo žmonės, kai mielos
šalies seniausias universi­
tetas įteikia garbės dak­
taro diplomų.
Tokį garbingų vardų
jis tikrai nusipelnė. Savo
knygoje „Moli Magvairs"
jis pirmasis amerikiečių
literatūroje marksistiškai
išnagrinėjo JAV šachtinin­
kų kovos istorijos pusla­
pius. Jo knyga „JAV
darbininkų judėjimo isto­
rija" išėjo anglų, lietuvių,
rusų kalbomis.
Antanas Bimba ne tik
rimtas mokslininkas, bet ir
pulkus publicistas. Jis at­
siliepia į aktualiausius die­
nos klausimus. Prisimenu,
su kokiu entuziazmu jis
sutiko tarybinių kosmonau­
tų keliones aplink Žemę.
Laikraščio „Selskaja žiznj"
skaitytojams (šio laikraščio
korespondentu man ir te­
ko dirbti Jungtinėse Ame­
rikos Valstijose) jis ta
proga savo straipsnyje ra­
šė: „Pirmieji dangaus ko­
lumbai rodo žmogaus pro­
to neaprėpiamas galias, ir
šios galios turi būti nu­
kreiptos taikai saugoti, o
ne karo liepsnoms įžiebti,
likviduoti socialinėms ne­
gerovėms, o ne joms gi­
linti".
Visi Antano Bimbos
straipsniai ir veikalai per­
sunkti gilia meile žmogui,
rūpinimusi jo ateitimi.
Kartų golfo aikštelėje
užmiršau pakelti išmuštos
velėnos gabalėlį ir įdėti
atgal į savo vietų. Paste­
bėjęs tai, Antanas rimtai
man pasakė:
— Šių vejų reikia sau­
goti žmonėms, kurie čia
ateis rytoj, už metų, už
dešimties...
Praleisdamas golfo
aikštelėje poilsio valandas,
jis matydavo ne tik per­
kūnišku greičiu lekiantį ka­
muoliukų, bet ir žmones.
Pokalbiai su negrais, dar­
bininkais, studentais pra­
turtindavo ne tik jį, bet ir
tuos, sa kuriais jis kalbė.
davo.
Mes dažnai kalbėdavo­
me apie Tarybų Liefuvų.
Mane skatindavo kalbėti
kankinantis Tėvynės ilge­
sys, o Antanų Bimbų —
visa jo gyvenimo kovos
prasmė, meilė ir pagarba
šiandienei socialistinei
Lietuvai.
Gyvenant Niujorke,
man dažnai ausyse skam­
bėdavo tėviškės prisimini­
mo simfonija, pagimdyta
vėjo ir nuostabių stygų —
V. MlCELFELDERIS Žinomas amerikiečių žurnalistas Viljamas Mičelielderis dešimtį metų tyrinėjo su ame
rikiečių medicina susijusius klausimus. Jo darbo rezultatas — JAV išleista knyga „Numir­
ti — pigiau“ (William Michelfelder. I f s cheaper to die. Monarch Books. Derby). Spausdina­
me tos knygos keturių skyrių santrauką.

„NENUSIMANĖLIS PILIETIS" IR MEDICININIS
Specialistas visuomenės nuomonei aiškinti Elmas
Roperas apklausimo būdu nustatė, kad eiliniai ameri­
kiečiai laiko, jog gydytojų honorarai yra besaikiški.
„Organizuotosios medicinos" vadovai pasiskubino pa­
reikšti, kad tokią nuomonę „inspiravo miesčionys" ir
todėl ja negalima pasitikėti. Tačiau paskelbtieji duo­
menys rodo, jog vidutiniam amerikiečiui gydytojas yra
baisesnis, negu namų savininkas. Amerikiečių išlaidos
BIZNIS medicinai sudaro nuo 39 iki 47 procentų viso jų už­
darbio.
Kito tyrimo duomenimis medikamentai nuo 1947 m.
pabrango daugiau kaip 600 proc. Draudimo kompani­
jos ir kai kurie ekonomistai nurodo, esą per ią laiką
medikamentai pabrangę 200, 300 ir 400 procentų.
„Mūsų laikais pigiau mirti, negu pasiligoti!" — pa­
stebėjo vienas gerbiamas daktaras. Liūdnas jumoras.
Taip buvo pasakyta žmogui, kurio žmona mirė, pali­
kusi penketą našlaičių. Jis buvo apsidraudęs „Mėly-

naujų iabrikų kaminų, Ir tai nebuvo tuščia Bet jis prisimena ir ki­
elektros laidų, statybos frazė: jis yra aktyvus ir tą Lietuvą.
pastolių. O Antanas Bimba įkvepiąs kovotojas už tai­ Štai ką jis 1926 m. ra­
vis prisimindavo vėjo ne­ ką. šė ir kalbėjo savo paskai­
šiojamus pelenus, kuriuos toje „Lietuvos respublika
1946 m. jis aplankė
paliko Lietuvoje hitlerinė ir jos ateitis":
Tarybų Lietuvą ir paskui
okupacija, praūžęs fron­ „Lietuvos darbininkų
parašė knygą „Prisikėlusi
tas, ir džiaugėsi socialisti­ padėtis yra nepakeliamai
Lietuva".
niu keliu pasukusios liau­ sunki. Tūkstančiai jų vaikš­
dies kūrybine galia ir jos „Mačiau Lietuvą besi­ tinėja be darbo ir gyvena
laimėjimais. keliančią naujam gyveni­ skurde. Kai kurie iš jų
— Gera, kad nebėra mui, — rašė jis. — Ji ke­ tiesiog badauja. Darbinin­
pelenų, tegul skamba tai­ liasi drąsiai ir išdidžiai... kams neleidžiama organi­
kos stygos, — sakydavo Ji žygiuoja į didelę ir zuotis. Komunistų partija
jis. šviesią ateitį". yra nelegali. Profsąjungos
taip pat persekiojamos...
Vargingieji valstiečiai pa­
A. Bim ba kalba p e r išk ilm e s , s k iria s įteikti Vilniaus Valstybinio skendę skolose, ir galo su
u n iv e r s ite to garbės d a k ta ro d ip lo m ą
galu nesuduria. Viskas ap­
krauta didžiuliais mokes­
čiais. Kokia Lietuvos atei­
tis! Jeigu dabartinė kuni­
gų, dvarininkų, buožių ir
buržujų klasė pasiliks ga­
lioje dar geroką laiką, tai
Lietuvos ateitis labai juo­
da. Iš vidaus šalis sugriau­
ta, iš oro — vedama
į rankas.. . imperialistų.
Vienintelė Lietuvai išeitis,
tai vienybė su Tarybų Są­
junga. Mes nenustojame
vilties ir pasitikėjimo Lie­
tuvos darbininkų judėjimu,
kurio priešakyje stovi ko­
munistų partija. Istorija
yra darbininkų pusėje. Jie
padarys galą išnaudotojų
viešpatavimui. Tada jie pa­
ims viską į savo rankas.
Jie įsteigs savo valdžią,
būtent. Tarybų valdžią."
Jungtinėse Amerikos
Valstijose gyvenantiems
lietuviškiesiems buržuazi­
niams nacionalistams ir jų
globėjams labai nepatiko
Antano Bimbos tiesos žo­
džiai, ir tada jie organi­
zavo amerikoniškos inkvi­
zicijos aktą. Tariamai už
viešą dievo įžeidimą jam
pritaikė apdulkėjusį 1697 m.
„mėlynąjį įstatymą", tebe-
galiojantį dar iki šiol Ma-
sačiuseto valstijoje.
Ragangaudžių įstatymu
apkaltinto pažangaus lie­
tuvio stojo ginti visi dori
JAV žmonės. Ir apgynė!
O reakcionieriai apsijuokė
viso pasaulio akivaizdoje.
Antano Bimbos 70 me­
tų jubiliejus — reikšmin­
ga data jo darbo ir kovos
kelyje. Kūrybingas, dide­
liais įvykiais išpintas gy­
venimas nepalaužė jo va­
lios, o tik užgrūdino jį.
Iš visos širdies linkiu
Antanui Bimbai sveikatos,
sveikatos ir dar kartą svei­
katos, nes gerai žinau, kad
energijos ir ryžto jis turi
pakankamai.
Albertas LAURINČIUKAS
Vilnius,
1961 m. sausis

fi
 najame kryžiuje" ir „Mėlynajame skyde", kurie apmo­
kėjo dalį žmonos gydymo išlaidų, bet jam pačiam dar
teko sumokėti 2655 dolerius už vaistus, gydytojų vizi­
tus ir ligoninei. Amerikiečiams, gyvenantiems iš kuk­
laus uždarbio, liga šeimoje — tai finansinė katastrofa.
1958 m. Niujorke vaikų apsaugos komisija tyrė, kiek
išleidžia medikamentams nedaug pajamų turinčios šei­
mos. Štai tipiški faktai. Misteris X uždirbo kas savaitę
79 dsl. ir išlaikė 5 žmonių šeimą. Žmonai teko neil­
gam atsigulti į ligoninę, o paskui tęsti gydymąsi na­
mie. Nors gydytojas pasitenkino palyginti kukliu ho­
noraru, bet jis išrašinėjo nemaža vaistų — sulfamidus,
peniciliną, poliviiaminus, hormonus injekcijoms, ke­
penų ekstrakto bei geležies tabletes, tonizuojančias
priemones — ir tai surydavo visas šeimos pajamas.
Teko lįsti į skolas.
Nors ir kaip silpnai susipažinęs su medicinos rei­
kalais, eilinis amerikietis iš spaudos žino, kad ligo­
ninių sąskaitose daromi prirašymai, kad gydytojai da­
lijasi honoraru, kad gausėja ieškinių gydytojams už
pacientams padarytus nuostolius, kad neretai ligonį
be reikalo operuoja ir taip pat apgaudinėja, esą jis
buvo operuotas; kaip gydytojai susiję su medikamentų
fabrikais ir dažnai patys yra jų savininkai, kad jie su­
daro slaptas sutartis su vaistinėmis dėl jų markės pre­
kių pardavimo ir nukreipia ten pacientus su receptais,
kad tiek vaistininkai, tiek gydytojai būna farmaceutinių
įmonių akcininkais.
„Nenusimanėiis pilietis" išgirsta ir tai, kad neretai
ginekologai, plastinės chirurgijos srityje dirbą gydy­
tojai, patologoanatomai ir net dantų gydytojai susita­
ria su ligoninėmis aptarnauti ligonius ne pagal savo
specialybę. Atsitinka, kad dantų gydytojas operacijos
metu atlieka anesteziologo pareigas, gaudamas pusę
užmokesčio, nors iš operuojamojo ligoninė išreikalau­
ja pilną atlyginimą.
Atsitinka taip, kad ligoninės medicininiu vadovu
dirba dantų gydytojas, lurįs tame rajone savo kabinetą,
arba ir taip, kad privačią ligoninę valdo žmonės, iš
viso neturį nieko bendra su medicina. Jie perka gy­
domąją įstaigą, tarsi tai būtų valgomųjų prekių par­
duotuvė ar benzino pardavinėjimo stotis, ir samdo
medikus. Tiesa, šimtai privačių ligoninių yra išlaikomos
draugijų, bet ir tai turi savo minusų: ligonis dažnai
negali pasirinkti, nes gydytojas jį būtinai nukreipia į tą
ligoninę, kurios pajininku jis yra.
Yra daugybė privačių draudimo kompanijų. Pasi­
taiko, kad, atsigulęs į ligoninę, žmogus sužino, jog jo
draudimo polisas čia nebepripažįsfamas.
„Draudimo sistema neapskaičiuota pelnui" — rek­
lamuojasi „Mėlynasis skydas". Tačiau „nenusimanėliui
piliečiui" norisi paklausti, kokiu būdu vis dėlto gydy­
tojai pagal tokį draudimą gauna dvigubą atlyginimą,
ir koks yra ryšys tarp medicinos mokslo ir medicini­
nio biznio!
Garbingas, padorus gydytojas, praktikuojąs jau
35 metai, neseniai skundėsi:
— Kas gi mūsų krašte darosi! Nejaugi Amerikos
medicininė asociacija išdavė savo mokslinius tikslus ir
pavirto komercine organizacija! Pastaruoju dešimtmečiu
atsirado medicinos politikierių, įkopusių į aukščiausius
postus.. . Tokio tipo skambutis vyriausiajam didelės
ligoninės gydytojui, man, o, gal būt, ir mano pacien­
tams, gali uždaryti tos įstaigos duris. O vietinė medi­
cininė draugija gali man laikinai atimti praktiką, pa­
šalindama iš draugijos. Ir taip gali atsitikti ne todėl,
kad aš būčiau apsileidęs gydomajame darbe arba nu­
sikaltęs. Jų akyse nusikaltimu pali pasidaryti mano
pasisakymas spaudoje. Tai jie vadina „etikos pažeidi­
mu". . . Niekas iš mūsų nedrįsta kritikuoti medicininių
kainų — tai teieidžiama daryti tiktai „tikratikiams" motinoms... Į tuos pačius puslapius su savo skelbimais
12
žurnalams ir mediciniškiems laikraščiams. „Teisingai"
gali pasisakyti tiktai AMA (Amerikos medicinos asocia­
cija) iš savo štabo būstinės Čikagoje.
Taip, vienas dalykas — medicininė praktika, o ki­
tas — medicininis biznis.
„ORGANIZUOTOSIOS MEDICINOS" JĖGOS ŠALTINIAI
AMA buvo įsteigta 1847 m. moksliniais ir visuo­
meniniais tikslais. Ir šiandien ji jiems tarnauja. Bet ir
dar kai kam. Tai galinga komercinė organizacija.
iš 219 tūkst. JAV gydytojų 175 tūkst. arba 90 proc.
besiverčiančių privačia praktika yra jos nariai. Kur
jūs begyventumėte — dideliame centre ar miestely­
je — nei jums, nei jūsų gydytojui neišvengti AMA
„globos".
Ši draugija yra pajėgi bet kurį gydytoją priversti
stoti į ją nariu. Paprastai ji susitaria su aplinkinėmis
ligoninėmis, kad boikotuotų nepaklusnųjį gydytoją, ir
jo neišgelbės nei diplomas, nei patyrimas. Panašių
„poveikio" priemonių yra nemaža. Todėl kiekvienas
bevelija sumokėti 150 dol. nario mokesčio per metus ir
gyventi geruoju su AMA.
Didesnė pusė privačių gydytojų JAV yra bendrojo
profilio gydytojai. Tačiau nacionaliniame AM A kongre­
se iš 192 vietų tik 40 atstovų yra šios kategorijos gy­
dytojai. Likusieji pusantro šimto medicininės politikos
sprendėjų — tai siauri specialistai, medicininiai diplo­
matai ir — didžiausia grupė — naujos formacijos as­
menys, vadinamieji medicinos politikieriai. Medicininės
hierarchijos atstovai dažniausiai nesiverčia medicinine
praktika, bet jų rankose yra ištisos praktikuojančių gy­
dytojų masės likimas. Ši AM A viršūnė užsiima medici­
nine politika: „derina" medicininių draugijų reikalus
valstijų įstatymų leidžiamųjų rūmų kuluaruose, nustato
gydytojų honorarus, sprendžia draudimo klausimus, pa­
sirašo ligoninių, donorų punktų bei poliklinikų taisyk­
les, farmaceutinių firmų lėšomis organizuoja gydytojų
suvažiavimus, surenka milijonus dolerių ir juos eikvoja
AM A veiklos propagandai, jos neydingajam paveikslui
amerikiečių širdyse išsaugoti.
Eilinis gydytojas neturi teisės klausti, kur kasmet
nueina 10 mln. dolerių, kurie, kaip 1959 m. pareiškė
AM A vadovybė, einą „liaudies sveikatos apsaugos
problemoms". Jeigu taip, tai kodėl AM A priešinasi
vėžio ir tuberkuliozės diagnostikos nemokamų centrų
steigimui, „valstybės nekontroliuojamai" pagalbai me­
dicininiam švietimui, pasisako prieš laisvanoriškų „krau­
jo bankų" steigimą, kodėl ji stoja piestu prieš pri­
valomą skiepijimą nuo raupų, difterijos imunizavimą,
prieš priemones apsaugoti gyventojus nuo infekcinių
susirgimų! Kiekvienam aišku, kad čia reikia ieškoti ne
medicininių, bet ekonominių motyvų...
Tačiau gydytojui būti AMA nariu apsimoka. Jis
gauna ligonių pagal kitų draugijos narių rekomenda­
cijas, gauna teisę hospitalizuoti savo pacientus gerose
ligoninėse. Jo kabinetas tiesiog bombarduojamas spe­
cialia literatūra, kuri dažnai iam būna naudinga. Be to,
jam nemokamai siunčiama daug „aprobuotų" žurnalų,
laikraščių, brošiūrų, kurių leidimo išlaidas apmoka far­
maceutinės firmos.
„Organizuotosios medicinos" štabas leidžia „Ame­
rikos medicininės asociacijos žurnalą" ir elegantiškai
apiformintą populiarų žurnalą „Sveikata šiandien".
Bet šio žurnalo redaktorius nesistengia supažindinti
gydytojus su nauiais vaistų preparatais. Vietoj jų gau­
su rėksmingų reklamų, kurios duoda AM A milžiniškas
pajamas. Farmaceutinės firmos reklamuoja patentuotą
sachariną, losjonus, plaukų dažus, liemenėlius jaunoms
lenda kaubojiškų batų, vaikams vystyklėlių ir kitokių
gaminių fabrikantai.
Dar riebesnis AMA kąsnis — jos filialų medicininiai
žurnalai. Juose bent 60 puslapių užima farmaceutinių
firmų reklamos. Kiekvieno žurnalo reklamos duoda
AMA vidutiniškai pusę milijono dolerių per metus,
nors tų leidinių tiražas tesiekia 20 tūkst. egzempliorių.
Būna juose straipsnių apie mokslinius tyrimus bei me­
dicinos progresą, bet jie skęsta skelbimų jūroje. Ta­
čiau niekas tuose žurnaluose nedemaskuoja naujų
vaistų, nors dažnai juose nauja tik pavadinimas, ir at­
sitinka, kad vienas ir tas pats vaistas eina dvidešimčia
pavadinimų!
KODĖL VAISTAI TAIP BRANGIAI KAINUOJA!
Gydytojai įvairiais sumetimais, išrašydami vaistus,
nurodo firmą. Pavyzdžiui, gydytojas išrašo naujausias
kortizono tabletes, kurios kaštuoja po 50 centų kiek­
viena, nors vaistininkas turi to paties kortizono po
5 centus tabletę. Vaistininkas privalo turėti visų firmų
ir visų atmainų kortizonus. Jam tai nepelninga — daug
prekių guli lentynose, — todėl jis kelia antkainius. Ir
taip, pavyzdžiui, misteris Džonsonas moka 12 dolerių
už vaistus, kurių ir taip šauni kaina tik 5 doleriai.
1959 m. senato pakomisija trestų ir monopolijų veik­džio ar žarnų srityje. Atsargus gydytojas, negalėda­
lai tirti užsiėmė medikamentų kainomis. Ji pradėjo aiš­
kinti, kodėl gydytojai išrašo brangiausius medika­
mentus.
Pasirodo, firmos nesigaili pinigų gydytojams. Štai,
viena firma, norėdama savo naujus vaistus iškišti, su­
rengia gydytojams nemokamą pikniką, gydytojų golfo
varžybas su gausiais užkandžiais ir kitais priedais. Ki­
tos firmos išsiuntinėja gydytojams nemokamai patefo­
no plokšteles, kurių vienoje pusėje įrašytas muzikinis
kūrinys, kitoje — naujo preparato rėkiama. Trečia
prisiunčia medžioklinį šautuvą su reklamų pluoštu ir t. t.
Firmos išlaiko nemaža komivojažerių. Visos šios iš­
laidos gula ant vaistų vartotojo pečių.
Senato pakomisija nustatė, kad farmaceutinės fir­
mos išleidžia kasmet 300 mln. dolerių savo preparatų
reklamai gydytojų tarpe ir jų draugijose.
Bešališki tyrimai parodė, kad į vienetinę preparato
kainą įskaitomos šios firmų išlaidos:
Tiriamasis d a r b a s ...................................
Gamybinės išlaidos. . . . .
Administracinės i š l a i d o s ........................... 5
Kokybės tikrinimas mažiau kaip
R ealizavim as.....................................................2
Reklama ........................................................24
Vaistininkai sako, kad jiems naujieji preparatai visiš­
kai ne naujiena. Jie skiriasi nuo panašių kitų tik tuo,
kad viename kas nors pridėta dėl skonio, kitame nežy­
miai pakeista cheminė sudėtis, trečias vietoj tablečių
pagamintas piliulių pavidalu. Seniai žinomo preparato
naujai markei reklamuoti firma pirmaisiais metais išlei­
džia iki 3 mln. dolerių, milijoną sumoka komivojaže­
riams, milijoną — literatūrai ir pavyzdžiams, kurie iš­
siuntinėjami gydytojams. Federalinės Prekybinės komi­
sijos tyrimai parodė, kad viena farmaceutinė firma
antibiotiko reklamai išleido per metus 2,5 mln. dole­
rių, realizavimui — 1 mln. 66 tūkst. dolerių.
Laikraštis „Voll-strit džornal" 1960 m. išspausdino
firmų „Park, Deivis end K°" ir „Lederli laboratriz"
prisipažinimus, kad jos ištisus metus apmoka viešbučius
ir mitybą visiems medikams, kurie aplanko jų fabrikus
kaip turistai. Vėliau firma tiems gydytojams pasiunčia
savo komivojažerius, ir taip pasipila receptai bran­
giems preparatams.
HONORARO SISTEMA IR PRINCIPAS „RANKA
RANKĄ PRAUSIA"
Nėra ko ginčytis — pigiau yra numirti, negu gy­
dytis. Juk JAV Prekybos rūmų žiniomis 1958 m. ame­
rikiečiai laidotuvėms išleido 1400 mln. dolerių, o savo
gyvybės apsaugai — dvylika kartų daugiau!
Medicinos mokslo pažanga liguistai veikia dau­
gumą gydytojų. Specialistai greitai išstumia bendros
praktikos gydytojus, o pastarieji, norėdami išsilaikyti,
priversti siųsti savo pacientus įvairiems specialistams.
Kaip „ranka ranką prausia", iliustruojama tokiu pa­
vyzdžiu.
Mokyklos direktoriaus pavaduotojas Džonas B.,
42 m. amžiaus, metinis uždarbis — 10 800 dol., stai­
ga susirgo: šaltas prakaitas, vėmimas, skausmai skran­
mas iš karto nustatyti diagnozės, jį paguldytų ligo­
ninėn ištirti. Galima buvo ir gydyti savarankiškai ar
nukreipti vidaus ligų specialistui. Tačiau gydytojas pa­
sirinko sau pelningiausią variantą — iškvietė trijų spe­
cialistų konsiliumą. Po keleto dienų pasitarimas nusta­
tė kepenų susirgimą. Ligonis buvo energingai gydo­
mas. Viskas baigėsi laimingai. Džonas B. džiaugėsi
pasveikęs, nors gydymas jam kaštavo: 410,5 dol. li­
goninei už 56 dienas (iš jų už 21 d. apmokėjo drau­
dimo kompanija), 60 dol. anesteziologui [tiriant apati-
niąją žarnyno daųj, 175 dol. namų gydytojui, 225 dol.
specialistui Nr. 1, 180 dol. — specialistui Nr. 2 ir
250 dol. — specialistui Nr. 3. Iš viso Džonas B. susi­
mokėjo 1300 dol. 50 cenlų. Teko žmogui 700 dol. sko­
lintis banke.
Namų gydytojas, be tiesioginio honoraro, dar gavo
dalį iš trijų konsultantų — 200 dol., iš „Mėlynojo sky­
do" — 175 dol., iš viso 550 dolerių.
Oficialiai AM A priėmė nemaža rezoliucijų, smer­
5 proc. kiančių honoraro dalijimąsi tarp gydytojų. Bet kai Ame­
rikos chirurgų tobulinimosi instituto direktorius
iki 3 „ P. Holis pareiškė netikįs tomis rezoliucijomis ir norėjo
visuomenei pasakyti visą teisybę, AMA kongresas buvo
„ pasiruošęs jį sudraskyti į gabaliukus, ir priėmė 11 rezo­
liucijų, smerkiančių.. . daktaro P. Holio atvirumą. Mat,
4 „ jis parašė, kaip praktikoje veikia principas „ranka ran­
ką prausia".
„ Nacionalinis centras visuomenės nuomonei išaiškin­
ti prie Čikagos universiteto nustatė, kad tais atvejais,
„ kai ligonis neturi draudimo poliso, pagal kurį būtų
apmokamas chirurginis įsikišimas, galimumo laipsnis
yra du prieš vieną, kad jo neoperuos. Užtat turintieji
draudimo polisus operuojami du kartu dažniau, negu
kiti. Štai kodėl Amerikoje kalbama apie nereikalingas,
bet gydytojams pelningas operacijas.
Sudėjus visas netiesiogiai iš ligonių gaunamas pa­
jamas, kurias gydytojai kasmet susikiša į kišenę, gau­
tume astronomiškus skaičius. Gal būt, baimė netekti
šio riebaus kąsnio ir verčia „organizuotąją mediciną"
taip atkakliai priešintis plačios medicininės pagalbos
gyventojams sukūrimui! Juk taupomųjų kasų išplitimas
galėtų iš pagrindų pakirsti visą komercinės medicinos
sistemą...
13
 Vainiįitos kava
bites hultūią
Akstiną parašyti šį straipsnį man
davė diskusija su vienu Vašingtono
katalikiškojo universiteto profesoriu­
mi, su kuriuo teko susidurti prieš po­
rą metų JAV sostinėje. Pradžioje,
paveikti draugiško susitikimo atmo­
sferos, mes taikiai šnekėjom apie tai,
kas mus jungia, apie opius aukštojo
mokslo vystymo klausimus ir apie
galimybes stiprinti šioje srityje
bendradarbiavimo ryšius tarp Ameri­
kos ir Tarybų Sąjungos moksio įstai­
gų. Tačiau į pokalbio pabaigą pa­
mažu nuslydom į klausimus, kurie
mus griežčiausiai skiria. Diskusija
palietė tai, kas mano oponentą
{sprendžiant iš jo apsirengimo, —
kunigą arba vienuolį) ypač jaudino,
tai klausimas dėl katalikų bažnyčios
Istorinės ir kultūrinės misijos Rytų
Europoje, misijos, kurią jis labai
aukštai vertino. Operuodamas fak­
tais ir autentiškais istoriniais šalti­
niais, aš mėginau jam įrodyti priešin­
ga. Diskusijos įkarštis pasiekė kul­
minacinį tašką, kai aš išdrįsau apkal­
tinti katalikų bažnyčią pažangios
minties ir knygos Lietuvoje perse­
kiojimu bei mokslo progreso stabdy­
mu. Matyti, tai buvo skaudžiausia
mano oponento vieta.
Katalikų bažnyčios veiklą Lietu­
voje XV —X V II a. jis vaizduodavo
kaip kilnaus apaštalavimo ir švietimo
skleidimo darbą necivilizuotų pago­
niškų lietuvių genčių tarpe. Pateik­
tus mano faktus apie knygų degini­
mą ir kitatikių persekiojimą jis at­
mesdavo, kaip neparemtus rimtais
istoriniais šaltiniais.
Kaip tokį istorijos falsifikavimo
pavyzdį jis nurodė istoriko T. Nar­
buto paskelbtąjį dokumentą apie
knygų deginimą Vilniuje 1581 m. Ši
diskusija, žinoma, nedavė kokių
nors teigiamų rezultatų, tačiau ji pa­
skatino mane dar kartą kritiškai įver­
tinti ir apžvelgti turimus istorinius
šaltinius ir studijas šiuo klausimu.
Viduramžiais bažnyčia monopoli­
zavo švietimą, mokslą, knygą, su­
teikdama jiems „teologinį pobūdį"
(F. Engelsas) ir griežčiausiai derinda­
14
ma su savo dogmomis. Visa, kas
prieštaraudavo suakmenėjusiai dog­
mai arba feodalinės santvarkos prin­
cipams, bažnyčia griežčiausiai at­
mesdavo, prakeikdavo, negailestin­
gai naikindavo dievo „dvasiniu kar­
du". Kovodama prieš pažangią min­
tį, ji panaudodavo ne vien sakyklą,
bet ir tokias teroro priemones, kaip
inkvizicijos teismus ir auto da fe lau­
žus. Rodžerą Bekoną ir Joną Husą,
Tomą Morą ir Etjeną Dole, Bevnarą
Pelisį ir Tomą Miuncerį, Tomazą
Kampanelą ir Džordaną Bruną, Liuci-
lijų Vaninį ir Kazimierą Lyščinskį bei
tūkstančius kitų pažangios minties
atstovų katalikų bažnyčia apšaukė
„eretikais", kankino inkvizicijos ka­
lėjimuose arba atidavė sudeginti ant
laužo. Vien Ispanijoje iki X V III a.
inkvizicijos buvo nužudyta, uždaryta
kalėjimuose arba nubausta kitomis
sunkiomis bausmėmis daugiau kaip
300 tūkst. žmonių. Kartu su „ereti­
kais" buvo naikinamos ir jų knygos.
Jau nuo pirmųjų savo viešpatavimo
metų bažnyčia paėmė į savo rankas
cenzūrą. Liūdnai pagarsėję Vatikano
„uždraustųjų knygų sąrašai" {„Index
librorum prohibitorum") prasideda
nuo 325 m, kai Nikėjos bažnytiniame
susirinkime buvo pasmerktas Arijaus
mokymas, neigiantis Kristaus dieviš­
kąją prigimtį. Bažnytininkai fanatiš­
ku uolumu naikino didžiųjų antikinio
pasaulio filosofų, mokslininkų, rašy­
tojų raštus, kaip pagonių kūrinius.
Krikščionių patriarcho Teofilio su­
fanatizuota minia 391 m. sunaikino
garsiąją Aleksandrijos biblioteką,
didžiausią antikinės kultūros lobyną.
Vėliau fanatikai naikino visa, kas jų
nuomone prieštaravo katalikų bažny­
čios mokymui. Nuo 1559 m. popie­
žiaus Povilo IV iniciatyva uždraustųjų
knygų sąrašus pradėta spausdinti.
Iki mūsų laikų jų išspausdinta dau­
giau kaip 100 atskirų leidimų,
o juose pasmerkta sunaikinti dau­
giau kaip 4200 pavadinimų knygų,
jų tarpe nemaža žymiausių pasauli­
nės literatūros kūrinių.
Minėti faktai yra plačiai žinomi ir
jų negali nuneigti net uoliausi kata­
likų bažnyčios apologetai.
Tomis pačiomis priemonėmis veikė
katalikų bažnyčia ir Lietuvoje prieš
visa, kas jai atrodė priešinga baž­
nyčios dogmoms arba pavojinga jos
viešpataujančiai feodalinėje visuome­
nėje padėčiai.
Ypač paaštrėjo katalikų bažnyčios
kova su priešinga jai literatūra
XVI a. ryšium su liaudies masių anti-
feodalinio judėjimo ir reformacijos
plitimu. Reformacijos bangos pasie­
kė Pabaltijį netrukus po to, kai
Martynas Liuteris 1517 m. paskelbė
savo Vitenbergo tezes. 1525 m
paskutinis kryžiuočių ordino magist­
ras Albrechtas Hohencolernas ir visi
jo pavaldiniai Prūsijoje priėmė Liu­
terio mokymą. Tuo pat metu šis mo­
kymas įsitvirtino Rygoje. Vis daugiau
šalininkų reformacijos idėjos suras­
davo ir Lietuvoje. Katalikų bažny­
čia, jausdama po kojomis pamatų
svyravimą, ėmėsi energingų kovos
priemonių.
Ryšium su tuo norėčiau atkreipti
dėmesį į neseniai paskelbtus ir dar
mažai žinomus archyvinius dokumen­
tus, aprašančius vieną katalikų baž­
nyčios kovos prieš liuteronų litera­
tūrą epizodą. 1525 m. lapkričio 8 d
Liubeko uoste buvo sulaikyta didelė
statinė liuteronų spaudinių (tais lai­
kais knygos jūra buvo gabenamos
statinėse). Spaudinių tarpe buvo ir
M. Liuterio mišių vertimai į lyvų,
latvių bei estų kalbas. Manoma, kad
šios knygos buvo išspausdintos Vi-
tenberge žinomo protestantų spaus­
tuvininko Hanso Liufto oficinoje, šią
statinę su spaudiniais Liuterio šali­
ninkai norėjo nugabenti į Rygos
miestą, nuo 1521 m. tapusį reforma­
cijos atsparos tašku Pabaltijyje. Ka­
talikiškasis Liubeko magistratas drau­
ge su vietine kapitula nutarė atiduoti
šias knygas inkvizicijos teismui, šis
gi, pažymėdamas, kad, sprendžiant
iš konfiskuotų knygų turinio, evan­
gelikų propaganda ketina paveikti
dar mažai išlavintas Kristaus tikėji­
me Pabaltijo tautas, nuta'ė atiduoti
šias eretiškas knygas „Juodajam Pel-
rui" (t. y. jas sudeginti). Tokiu bū­
du nė viena šių knygų nepateko
i Rygą-
Visiškai galima, kad Vitenberge
tais laikais buvo spausdinamos kny­
gos ir kitų Pabaltijo tautų kalbo­
mis, pvz., lietuvių ir prūsų; juk
M. Liuteriui ne mažiau rūpėjo skleisti
savo mokymą ir šių tautų tarpe. Mar­
tynas Mažvydas rašė, kad jo „Cate-
chismusa prasty szadei" yra „nauiey
sugulditas", taigi būta protestantiškų
leidinių lietuvių kalba ir anksčiau.
Prieš stiprėjančią reformacijos įta­
ką Lietuvos politiniame ir kultūri­
niame gyvenime ir prieš vis stiprė­
jantį protestantiškos literatūros srau­
tą katalikų bažnyčia pradėjo atkak­
lią kovą.
Vykdydama dvasinio cenzoriaus
funkcijas, bažnyčia su nepaprastu
fanatizmu ir neapykanta persekiojo
kiekvieną naują pasireiškimą visuo­
menės intelektualiniame gyvenime,
jeigu tik jis, dvasininkų nuomone,
prieštaravo bažnyčios dogmoms arba
bent kėlė šia prasme kad ir mažiau­
sių abejonių.
Čia ypač pasižymėjo jėzuitai, atsi­
kraustę į Vilnių XVi a. Jėzuitai kurs­
tė katalikus prieš kitatikius, ragino
griebtis atviro smurto priemonių. Jė­
zuitų dėka Vilniuje atsirado pirmieji
auto da fe — deginamų knygų lau­
žai, prasidėjo tas žiaurus laikotarpis,
kai, istorikų žodžiais, „Vilniaus rin­
koje pradėjo liepsnoti krūvos kny­
gų" (J. Kraševskis). „Jėzuitai pada­
rė bibliotekoms žymiai daugiau ža­
los negu kazokai, kurie jas padeg­
davo, arba švedai, kurie jas dukart
apiplėšė", nurodo kitas istorikas,
J. Jaroševičius.
Vienas kovos prieš „herezijos ma­
rą" iniciatorių ir organizatorių buvo
pats Vilniaus vyskupas Valerijonas
Protasevičius.
Tačiau ypatingai didelį uolumą
naikinant knygas parodė didžiausias
jėzuitų globėjas Vilniaus vyskupas
Jurgis Radvila. Jis pagarsėjo kaip
pirmasis eretiškų raštų naikintojas.
Jėzuitų istoriografas S. Rostovskis su
pasigėrėjimu rašo, kad šis kataliky­
bės Lietuvoje šulas 1581 m. „ ...a t­
ėjęs prie valdžios, tuoj pat paskelbė
eretikams kovą ir vėliau.. . visą lai­
ką persekiojo klaidatikius — netikė­
lius; jo įsakymu buvo padarytos kra­
tos visose knygų parduotuvėse ir su­
rastos jose eretikų knygos, kurios
prieštaravo bažnyčiai, buvo konfis­
kuotos ir sumestos į laužą, po to jis
perspėdavo piliečius, kad neskaitytų,
kas jiems bepakliūva, tokiu būdu V il­
niaus knygynai, leidyklos ir spaustu­
vės buvo didesne dalimi išvalytos
nuo erezijos maro."
Tačiau vien cenzūrinės priemonės
Jurgiui Radvilai atrodė nepakanka­
mos. Savo vyskupavimo pradžią šis
jaunas, ambicingas ir neskrupulingas
Lietuvos „ganytojas" norėjo atžymėti
kokiomis nors radikalesnėmis priemo­
nėmis — pogromu, auto da fe lau­
žu ir pan. Aplinkybės buvo palan­
kios. Karalius įsivėlė į karą su Mask­
va ir į Pskovo tvirtovės apgulimą.
Kartu su juo iš Vilniaus į karą išvy­
ko ir įtakingiausias reformatų globė­
jas Vilniaus vaivada Mikalojus Rad­
vila Rudasis. Tokiu būdu niekas ne­
galėjo sutrukdyti vyskupui organi­
zuoti Vilniuje ekscesus prieš kitati­
kius. Šie ekscesai, žinoma, nedaro
garbės jų organizatoriams, ir katali­
kiškos krypties istorikai stengiasi
juos nutylėti arba net nuneigti. Ta­
čiau yra pakankamai autentiškų šal­
tinių ir ne vien protestantų, bet ir
katalikų, liudijančių šių baisių įvykių
istorinį tikrumą, o taip pat istorikų,
nušviečiančių šiuos įvykius.
Signalu ekscesams turėjo būti
viešas eretiškų knygų deginimas.
Apie šį, 1581 m. Vilniuje įvykusį,
pirmąjį mums žinomą Lietuvoje ma­
sišką knygų deginimą kalba įvairūs
šaltiniai.
Tačiau auto da fe laužu katalikų
veiksmai prieš kitatikius toli gražu
neapsiribojo. Jėzuitų sukiršinta, vie­
šo knygų deginimo sudirginta kata­
likų minia užpuolė reformatų bend­
ruomenės namus ir jų spaustuvę, ap­
mėtė reformatų dvasininkus akmeni­
mis. Spaustuvę, kuriai vadovavo ži­
nomas protestantų spaustuvininkas
Danielius Lenčickis, įsiutusi minia ap­
grobė, nuteriojo ir padegė. Atimtos
iš jos knygos buvo sudegintos čia
pat prie šv. Jono bažnyčios, o jėzui­
tų papirktas Lenčickio pameistris
perbėgo pas jėzuitus, išsiveždamas
spaustuvės šriftus. Reformatų bend­
ruomenės ir jų spaustuvės užpuolime
ypač aktyviai pasireiškė jėzuitų auk­
lėtiniai, Vilniaus Akademijos studen­
tai.
Tai, kad čia išdėstyti faktai nėra
kai kurių katalikų bažnyčiai priešin­
gų istorikų vaizduotės kūryba, o isto­
rinė realybė, rodo paskelbti katalikų
bažnyčios archyvai, popiežiaus nun­
cijų ir kitų bažnytinių pareigūnų su­
sirašinėjimas dėl minėtų įvykių.
Matyti, Jurgio Radvilo laurai ne­
davė ramybės ir Žemaičių vyskupui
Melchiorui Giedraičiui, kuriam kara­
lius buvo priverstas 1581 m. lapkri­
čio 9 d. taip pat pasiųsti perspėjimą,
„kad likusiose vietose, kur gyvento­
jai nėra pavaldūs jo jurisdikcijai, ne­
būtų trukdoma jiems, parduodant
knygas, priešiškas katalikų tikėjimui,
ir kad viešoji taika ir ramybė, lais­
vai išpažįstant savo tikėjimą, būtų
saugoma."
Jeigu Steponas Batoras stengėsi
bent formaliai laikytis Varšuvos
1577 m. konfederacijos nuostatų, tai
atėjęs po jo mirties į karaliaus sostą,
Zigmantas Vaza (1587— 1632), iš­
auklėtas jėzuitų ir patekęs visiškon
jų įtakon, pastatė sau tikslą išnaikinti
erezijas savo valstybėje. Jausdama vi­
sokeriopą karaliaus paramą, kata*
likų bažnyčia Lietuvoje visiškai su­
įžūlėjo, pereidama prie atvirų smur­
to priemonių „prieš eretikus ir schiz­
matikus". 1591 m. Krokuvoje ir Vil­
niuje katalikų vyskupai organizavo
reformatų ir liuteronų kulto ir švie­
timo įstaigų pogromus. Katalikų
miestiečių minia su jėzuitų akademi­
jos studentais priešakyje nusiaubė
ir padegė Vilniaus reformatų bend­
ruomenės namus, padarydama nema­
ža nuostolių ir reformatų kolegijai,
pradėjusiai rimtai konkuruoti su jė­
zuitų mokyklomis.
Ekscesai prieš kitatikius nesiliovė
iki X VI a. pabaigos ir per visą
X V II a. Nagrinėjant seimelių ir sei­
mų protokolus, beveik kiekviename
jų susiduriame su religinės toleranci­
jos reikalavimais ir kitatikių nusiskun­
dimais dėl persekiojimų iš katalikų
bažnyčios pusės.
1598 m. balandžio 15 d. Vilniaus
jėzuitų akademijos studentai su Lie­
tuvos vyriausio tribunolo deputatu,
kunigu Gelijaševičiumi priešakyje
įsiveržė į rusų brolijos kolegiją ir ją
nusiaubė. Kitą dieną dar didesnė
studentų-jėzuitų ir katalikų-miestie-
čių minia, visiškai nevaržoma vietinių
valdžios organų, vėl užpuolė broli­
jos kolegiją, apdaužė jos personalą
ir ją žiauriai nuniokojo. Ypač tada
nukentėjo kolegijos biblioteka.
Toks pat kruvinas reformatų bend­
ruomenės užpuolimas įvyko ir
1599 m.
Pamėgdžiodami jėzuitus, kruvinus
rusų brolijos mokyklos užpuolimus
1606 ir 1607 m. organizavo unitai.
Ypač paaštrėjo represijos prieš rusų
broliją, jos kolegiją ir spaustuvę.
Šio straipsnio apimtis neleidžia iš­
vardinti visas katalikų bažnyčios ir
vyriausybės organų smurto priemo­
nes prieš tai, kas buvo pažangu ar­
ba jiems atrodė priešinga bažnyčios
dogmoms. Tokių smurto aktų
X V II a., iš dalies ir X V III a., buvo
gana daug. Paminėsiu tik vieną kitą
labiau tipišką.
1640 m. Vilniaus vyskupas, nutaręs,
kad atėjo palankus momentas išva­
lyti miestą nuo „erezijos maro", su­
fabrikavo prieš vietinę kalvinų bend­
ruomenę bylą, kurią katalikiškoji teis­
mo ir tribunolo dauguma išspren­
dė vyskupo naudai. 1640 m. gegu­
žės 26 d. karalius patvirtino teismų
sprendimus ir Įsakė visiems lai­
kams uždrausti reformatams laikyti
mieste pamaldas ir turėti mokyklas
bei špitoles. Tai padrąsino Vilniaus
vyskupą ir vienuolių ordinus imtis
smurto prieš reformatus. Katalikų ku­
nigų ir jėzuitų sufanatizuota miestie­
čių minia daužė kalvinų maldos na­
mus, jų mokyklas ir bibliotekas, pri­
vačius butus, užpuldinėjo jų pa­
mokslininkus ir mokytojus. Vieną jų
minia įmetė nuo tilto j upę, kitą
sužalojo kardu.
15
 Pabėgęs iš Vilniaus į Angliję, kal­
vinų pamokslininkas Eleazaras Džil-
bertas 1642 m. Londone išleido kny­
gutę, aprašančią „šią barbariškąją
popiežiškos kunigijos piktadarybę".
Tai buvo pirmas platesnio pobūdžio
spaudinys, supažindinęs Vakarų Eu­
ropos visuomenę su katalikų bažny­
čios Lietuvoje „žiauria praktika"
kitatikių atžvilgiu.
Tačiau ir už miesto sienų, kur bu­
vo leista kalvinams įsikurti, jie nebu­
vo palikti ramybėje. 1682 m. gegu­
žės 2 d. katalikų kunigų ir jėzuitų
vadovaujama pogromininkų minia
užpuolė kalvinų bendruomenės pa­
status, juos visiškai sugriovė, suly­
gindama su žeme, archyvus ir kny­
gas sudraskė, net mirusius išmėtė iš
karstų, sukapojo bei sudegino.
Panašūs ekscesai Vilniuje ir Nau­
garduke prieš kitatikius buvo ir
1686 m. Juose taip pat aktyviai da­
lyvavo jėzuitinė studentija.
Kovai prieš antikatalikinės litera­
tūros plitimą Lietuvoje buvo dar la­
biau sustiprinta knygų prekybos
kontrolė. Apie tai liudija dvi pri­
vilegijos, duotos karaliaus Jono Ka­
zimiero Vilniaus knygrišių cechui
(šiam cechui priklausė ir bibliopo-
los — knygų pirkliai). Pagal 1665 m.
privilegiją buvo griežčiausiai drau­
džiama disidentams ir kitiems pana­
šiems „eretikams" atidarinėti mieste
bibliotekas ir knygynus bei parda­
vinėti juose ne tik savo „eretiškas"
knygas, bet ir katalikiškas. Knygrišių
cechas turėjo sekti, kad tai būtų vyk­
doma; visi panašūs leidiniai turėjo
būti tuojau pat konfiskuojami, o bib­
liotekos ir knygynai uždaromi, šią
privilegiją karalius dar karią patvir­
tino 1676 m. Taigi, šalia katalikų
.bažnyčios dvasinės cenzūros atsira­
do dar vienas cenzorius — Vilniaus
knygrišių cechas, kuriame viešpata­
vo meistrai katalikai. Jie ne vien tik
religiniais, bet ir ekonominiais su­
metimais buvo ypač suinteresuoti,
kad šios privilegijos būtų kuo
griežčiausiai vykdomos. Cechas aky­
lai sekė knygų rinką ir, pastebėjęs
nepageidaujamą leidinį, negailestin­
gai jį naikindavo. Pavyzdžiui,
1682 m.Vilniaus vyskupijos valdytojas
kunigas Slupskis išsiuntinėjo aplink­
raštį, kuriuo įsakoma naikinti naujai
pasirodžiusį lietuvišką reformatų ka­
tekizmą. Įsakymas taip uoliai buvo
vykdomas, kad jau tą patį šimtmetį
išnyko visi šio katekizmo egzemplio­
riai, ir tik mūsų laikais vienas jo
egzempliorius buvo atsitiktinai suras­
tas Londono Britų Muziejaus biblio­
tekoje: tai 1680 m. išspausdinta
„Pradža pamokslą del Mažu W ey-
kialu".
Šioje katalikiškos reakcijos ir obs-
kurantizmo siautėjimo epochoje kiek­
viena pažangi mintis buvo žiauriau­
siai persekiojama, smaugiama. Kaip
16
tai buvo daroma, liudija baisus liki­
mas Kazimiero Lyščinskio, šio lie­
tuviškojo Džordano Bruno, išdrįsu­
sio pareikšti, kad „dievas tai chime­
ra, sukurta žmogaus", ir kad mela­
gingas tikėjimas į dievą yra viena
liaudies engimo priemonių. Jėzuitų
įskųstas, šis „bedieviškas ateistų
magistras" buvo teisiamas Varšuvo­
je, seimo teisme, ir 1689 m. kovo
30 d., nukirtus jam galvą, sudegintas
ant laužo. Prieš tai jis buvo privers­
tas savo rankomis sudeginti ant laužo
savo ateistinius raštus. Iki laužo jį
lydėjo kunigas-jėzuitas.
Kai kurie istorikai linkę įžiūrėti
tam tikrą persilaužimą intelektuali­
niame Lietuvos gyvenime, išlaisvinant
jį iš bažnyčios pančių, 1773 m. lik­
vidavus jėzuitų ordiną ir pradėjus
veikti edukacinei komisijai. Tačiau
padėtis Lietuvoje tada mažai kuo pa­
sikeitė, nes dvasinio gyvenimo kont­
rolė tebebuvo bažnyčios rankose.
Apie tai liudija 1794 m. kovo 13 d.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės
policinės komisijos universalas. Šia­
me vyriausybiniame įsakyme visa
knygų cenzūra buvo pavedama ypa­
tingiems dvasiniams cenzoriams, ku­
rie turėjo prižiūrėti, kad „rašymo ir
spausdinimo laisvė būtų laikoma tam
tikruose rėmuose, sutinkamai su pa­
grindiniais įstatymais". Ypač buvo
pabrėžta, kad būtų gerbiama, „vieš­
pataujanti šventoji Romos katalikų
bažnyčia".
Policijos komisijai buvo pavedama
„rūpestingai sekti tuos kelius, ku­
riais įnešamas į visuomenę papročių
gedimas ir sėjamas žmonių protuose
atšalimas religijos tiesoms ir taisyk­
lėms. Ypač gi klaidingos pažiūros
atsiranda silpnuose ir nesubrendu­
siuose protuose, kai visuomenėje
laisvai plinta knygos, kurios turi sa­
vyje aiškius arba pridengtus padoria
išore nuodus, vedančius prie papro­
čių gedimo ir prie švenčiausių reli­
gijos tiesų neigimo. Sekti gi tuos
nuodus reikalingi subrendusio proto
žmonės, žinomi savo mokslingumu ir
dorumu". Štai kodėl policinė komi­
sija ir kreipėsi „į didžiai gerbia­
mus ir rūpestingus ganytojus — ku­
nigus, valdančius parapijas Lietuvos
Didžiojoje kunigaikštystėje.. . tam,
kad šiems asmenims galima būtų pa­
vesti tikrinimą knygų ir kūrinių."
Vilniaus vyskupystės cenzoriumi bu­
vo pats vyskupas J. Masalskis, V il­
niaus miesto — pralotas ir scholasti­
kas K. Naruševičius, kanauninkas
Dydzinskis. Draudžiamomis knygo­
mis buvo laikomos visos tos, „ku­
rios prieštaravo katalikų bažnyčios
mokymui ir vietiniams papročiams".
Visi vietinių bibliotekų, knygynų ir
spaustuvių savininkai turėjo duoti
cenzoriams tikrinti jų turimas knygas.
Kenksminga literatūra turėjo būti at­
imama, o jos savininkas nubaudžia­
mas 100 auksinų pabauda. Jeigu šis
asmuo prasižengtų pakartotinai, jis
turėjo būti įkalintas.
šitaip visa dvasinio gyvenimo
kontrolė buvo pavesta bažnyčiai.
Į kovą prieš pažangią literatūrą bu­
vo mobilizuota gausi katalikų kuni­
gų ir vienuolių armija. Tačiau be
ypatingo pasisekimo. Prancūzų revo­
liucijos idėjos atrasdavo Lietuvos
visuomenėje palankią dirvą, paveik-
damos net diduomenę. „Diduomenė
beskajtidama prancūzu rasztininkų
kningas, mažne suwisu buwa tikeimą
paklejdusi.. ." , skundėsi M. Valan­
čius. Girdi, Volteras turėjęs tada
daugiau pasisekimo negu dievo
mokslas.
Baigdamas norėčiau priminti mano
oponentui iš užjūrio, kad „Uždraus­
tųjų knygų indeksus" Vatikanas ir
dabar dar leidžia. Kaip seniau, taip
ir dabar jie yra nukreipti prieš visa
tai, ką pažangiausio sukūrė žmogaus
protas, kaip ir seniau, taip ir dabar
jie kursto fanatikus-tamsuolius naikin­
ti draudžiamas knygas, tikintiesiems
draudžia jas skaityti. Vieno pokari­
nių „Index librorum prohibitorum"
leidimų įžanginiame žodyje popie­
žiaus kurijos valstybės sekretorius
de Valis veidmainiškai aiškina, kad
„šventoji bažnyčia", leisdama indek­
sus, „visiškai neužgauna literatūros
ir mokslo". „Bažnyčia, kaip rūpestin­
ga motina, savo savalaikiais draudi­
mais tik perspėja tikinčiuosius nepri­
siliesti prie nuodų, nes taurė, kurioje
jie įpilti, turi savyje burtų galią, —
štai kodėl ne dėl tiesos spindulių
baimės popiežiaus sostas draudžia
tam tikrų knygų skaitymą, o tiktai
dėlei uolaus siekimo, įdiegto dievo
tam, kad neprileistų prie sielos žlu­
gimo". Šie bažnytininko žodžiai
mūsų didžiulių mokslo laimėjimų
epochoje dvelkia tamsiais viduram­
žiais.
Iki šiol indekse tebėra įrašyti to­
kie minties korifėjai, kaip Džorda-
nas Brunas ir Dekartas, Bekonas ir
Kantas, Holbachas ir Sen Simonas,
Priudonas ir Renanas, Volteras ir Be-
ranžė, H. Heinė ir V. Hugo, A. Fran-
sas ir E. Zola.
Norėčiau užbaigti didžiojo pran­
cūzų rašytojo Emilio Zola žodžiais:
„Katolicizmas priėjo iki to, kad pa­
smerkė laužui, sudeginti pragaro
liepsnose krūvas — ir dar kokias
krūvas! — knygų iš literatūros, isto­
rijos, filosofijos, iš įvairiausių moks­
lo sričių, parašytas praėjusiais am­
žiais ir mūsų laikais. Nėra, tur būt.
knygų, į kurias nenukreiptų savo
griausmo bažnyčia. Indeksas yra
šlykštus ir niekingas reiškinys."
L. VLADIMIROVAS
Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v.
universiteto Mokslinės bibliotekos
direktorius

in t& t**A *x *i
A. NOVODVORSKIS
Technikos mokslų kandidatas
Praeito šimtmečio antrojoje pusėje įžymus rusų
mokslininkas D. Mendelejevas gavo iš Didžiosios Bri­
tanijos Karališkosios akademijos dovanų už periodinę
elementų sistemą. Tai buvo dvi vazos, pagamintos
iš.. . vario ir aliuminio. Mat, anuo metu šie metalai
buvo itin vertingi ir brangūs. Nuo to laiko praėjo
mažiau kaip 100 metų, bet kaip smarkiai pasikeitė pa­
žiūra į minėtuosius metalus: jie tapo įprastiniais nū­
dienėje technikoje. Žmonės ėmė naudoti naujesnius
metalus, kurie anksčiau tebuvo žinomi tik iš Mende­
lejevo periodinės elementų lentelės, daugiausia iš la­
boratorinių darbų praktikos. Prie jų priklauso ir tita­
nas. Jo istorija gana įdomi.
1791 m. anglų chemikas U. Gregoras rado smėlyje
prie Menakano miestelio (Kornvalyje) naują „žemę"
ir pavadino ją menakaninu. Vėliau, 1795 m. vokiečių
chemikas M. Klaprotas atrado rutilio minerale nežino­
mą padermę, kuri pasirodė esanti ta pati, kaip ir Gre-
goro surastasis menakaninas. Ištyrus paaiškėjo, kad to­
ji padermė turi medžiagos, kuri pasižymi metalų sa­
vybėmis. Taip atsirado naujas metalas, kurį Klaprotas
pavadino titanu. Sunku pasakyti, kodėl jis parinko nau­
jam metalui tokį mitologinį vardą. Gal būt, mokslinin­
kas norėjo išreikšti viltį, kad tas metalas bus toks
reikšmingas, jog nustelbs visus kitus metalus, o gal jau
tada Klaprotas spėjo, kokį didžiulį (titanišką) darbą
turės atlikti tyrinėtojai, siekdami įsisavinti šį naują
cheminį elementą.
Titanas ne iš karto susirado kelią į pramonę ir
techniką. Grynu pavidalu jį pavyko gauti tik 1910 m.
Po to vėl teko laukti beveik 50 metų, kol buvo su­
kurtas titano pramoninės gamybos metodas, šioje sri­
tyje didelį darbą atliko mūsų tarybiniai mokslininkai
ir metalurgai.
Pastaruoju metu ypač susidomėta titanu. Kodėl jį
stengiamasi vis plačiau įdiegti į gamybą! Visų pirma
dėl to, kad jis pasižymi vertingomis savybėmis. Viena
svarbiausių savybių, apibūdinančių metalo panaudoji­
mo galimumus, yra santykinis stiprumas, t. y. metalo
stiprumo ir jo lyginamojo svorio santykis. Mat, svarbu,
kad metalas, kuris panaudojamas įvairiose konstrukci­
jose, būtų ir stiprus, ir lengvas. Be to negalima apsieiti
tokiose pramonės srityse, kaip aviacija, automobilių
gamyba ir kt. O titanas kaip tik ir pasižymi ta savybe.
Jis yra dvigubai lengvesnis už plieną ir kartu stipres­
nis už geriausios kokybės nerūdijantį plieną. Taigi,
titanas yra puiki konstrukcinė medžiaga. Be to, kei­
čiantis temperatūrai, titano matmenys pakinta mažiau,
negu plieno bei kitų metalų. Tai ypač svarbu, konst­
ruojant mašinas ir įvairius statinius.
Labai vertingos titano cheminės savybės. Visi žino­
me, kokia žalinga liaudies ūkiui yra metalų korozija
(metalų paviršiaus irimas, veikiant agresyviai aplinkai,
3-3659
pavyzdžiui, rūdijimas). Pasirodo, kad titanas labai at­
sparus korozijai, daug atsparesnis, negu geriausi ne­
rūdijantys plienai, vario, nikelio ir kitų metalų lydi­
niai. Jis ypač atsparus sūraus jūrų vandens įtakai. Buvo
atliktas toks bandymas: mokslininkai suko dideliu grei­
čiu titano, aliuminio, monelio ir nerūdijančio plieno
skritulius 60 dienų sūriame jūrų vandenyje. Vėliau
paaiškėjo, kad visų skritulių svoris po bandymo su­
mažėjo, ir tik titano skrituliai liko nepakitę.
Taigi, titanas gali pavaduoti brangią platiną, tita­
no karbidai — šlifavimo technikoje brangų deimantą
ir t. t.
Bet pasitaiko taip: labai gerų savybių metalas ne­
gali būti plačiau panaudotas technikoje vien dėl to,
kad jo mūsų planetoje labai maža. Gal būt, panašia
yra ir su titanu! Anaiptol. Titanas priklauso prie toki
metalų, kurie yra žemės plutoje daugiausia papilti
jo yra žymiai daugiau, negu vario, nikelio, chromo,
dabro, gyvsidabrio ir kt. Svarbiausi titano rūdos
kiniai randami Australijoje, Brazilijoje, Japonijoje,
nadoje, Meksikoje, Norvegijoje, TSRS, JAV ir Indijoje.'
Yra tokių turtingų telkinių, kurių galėtų užtekti, esant
metinei gavybai 1 mln. tonų, net 100 metų.
Technikoje dažniausiai naudojami ne grynieji me­
talai, o jų lydiniai, nes, pridedant įvairių kitų elemen­
tų, pavyksta gauti labai vertingų metalų savybių
kompleksą. Taip pat elgiamasi ir su titanu. Sulydant
titaną su aliuminiu, manganu, švinu, chromu, molib­
denu ir kt., gaunami įvairūs titano lydiniai, kurie pa­
sižymi daug didesniu stiprumu, negu grynas titanas.
Gerosios titano savybės plačiai išnaudojamos che­
minėje pramonėje, mašinų gamyboje, aviacijoje, ypač
raketinėje technikoje.
Cheminėje pramonėje iš titano ir jo lydinių
narna distiliacijos aparatūra, siurbliai, šaldytuvai, k
satoriai, įvairūs kiti įrengimai, kuriems tenka
aukštoje temperatūroje ir agresyvioje aplinkoje,
mas labai atsparus korozijai, titanas naudojamasi
ro, druskos rūgšties, chloridų gamyboje, taip pat
rūgšties bei kompleksinių azotinių trąšų, celiulioz
popieriaus, viskozės, acto rūgšties, skruzdžių rūg
Glauberio druskos gamyboje.
Įrengimų bei aparatų dalys, kurioms tenka dirbti
agresyvioje aplinkoje ir aukštose temperatūrose, grei­
tai susidėvi. Titano lydiniai ir čia pagerina padėtį. Pa­
vyzdžiui, vamzdynas, pritaikytas garui, kuriame yra
65 proc. azoto rūgšties, esant 21 0X temperatūrai ir
25 atm. slėgimui, pagamintas iš titano, dirba 5 kartus
ilgiau, negu toks pats vamzdynas, pagamintas iš nerū­
dijančio plieno. Panaudojant titaną, galima žymiai su­
mažinti gamybines išlaidas. Titanas pavaduoja švinuo-
tus varinius, kartais net sidabrinius gaminius.
Titano lydiniai — puiki konstrukcinė medžiaga įvai­
rių mašinų dalims, ypač dujų bei garo turbinų men­
tėms, iš kurių reikalaujama stiprumo ir cheminio _at
sparumo. Pastaruoju metu jie pradėti naudoti ir lė|
vų gamyboje. Tai įgalino sumažinti lėktuvo dalių svo
40— 60 proc., lyginant su plieninių dalių svoriu. Tita­
no lydiniai tinka lėktuvams, kurių greitis yra
3,5 karto didesnis už garso greitį. Kaip žinoma, dėl
lėktuvo plokštumų trinties į orą jo paviršiaus tempe­
ratūra pakyla tiek, kad aliuminio lydiniai, kurie buvo
naudojami iki šiol, dirbti nebegali, o titanas išlaiko
savo stiprumą net iki 450°C temperatūros.
Pagaliau titano lydiniai gerai užsirekomendavo ir
medicinoje: iš jų gaminami geros kokybės chirurgi­
niai bei kiti medicininiai instrumentai.
Tad nenuostabu, kad titano gavyba auga nepapras­
tai sparčiai. Jeigu 1948 m. titano buvo išgauta vos
20 t, tai 1956 m. — jau 20 tūkst. tonų, t. y. jo gavyba
išaugo net tūkstantį kartų. Be abejojimo, titano lau­
kia didelė ateitis.
 Milžiniškas
galaktikos
branduolio
sprogimas •
V. BELECKAM
Daugelyje pasaulio laikraščių buvo atspausdintas
šitaip pavadintas Junaited Pres Internešnl Pasadenos
korespondento pranešimas. Buvo pranešama, kad ame­
rikiečių mokslininkams pavyko padaryti nepaprastų
galaktikos M-82 branduolio didžiulio sprogimo nuo­
traukų. Bendra sprogimo apimtos medžiagos masė lygi
5 milijonams saulių. Ši medžiaga juda milžinišku grei­
čiu. Korespondentas nurodo, kad anksčiau, kai dar
nebuvo šios nuotraukos, dauguma astronomų netikėjo,
kad tokie sprogimai galėtų apimti šitiek daug me­
džiagos.
šis pranešimas, žinoma, sukėlė didelį susidomėji­
mų. Galaktika, užregistruota Mesje kataloge 82 nu­
meriu, iki šiol dominusi tik nedidelę astronomų gru­
pę, tapo labai populiari.
Nenuostabu, kad po šio pranešimo tarybiniai ko­
respondentai kreipėsi į Biurakano astrofizikos obser­
vatorijų, nes joje gimė mokslinė hipotezė, kurių dar
kartų patvirtino didysis sprogimas galaktikoje M-82.
Palyginti neseniai astronomai aptiko įdomų reiški­
nį. Jie pastebėjo, kad iš kai kurių atskirų galaktikų
ypač intensyviai spinduliuoja radijo spinduliai, šios ga­
laktikos buvo pavadintos radiogalaktikomis. Kaip pa­
aiškinti tų radiospinduliavimų, tuomet dar nebuvo ži­
noma. Bet netrukus pasigirdo amerikiečių mokslininkų
hipotezė, tvirtinanti, kad padidėjęs radiospinduliavi-
mas — dviejų galaktikų susidūrimo išdava. Ilgų laikų
ši hipotezė buvo laikoma nenuginčijama. Bet jau
1954 m. akademikas Ambarcumianas paskelbė savo
teorijų, kuri iš esmės prieštaravo pripažintajam požiū­
riui. Vieni mokslininkai buvo nustebinti, kiti protestavo,
ir tik labai mažai iš karto jų pripažino. Tačiau po dau­
gybės stebėjimų ir tyrinėjimų susidūrimų teorija buvo
paneigta. 1961 m. Ambarcumiano hipotezė buvo be­
veik visuotinai pripažinta.
Kokia šios hipotezės esmė!
Ambarcumianas mano, kad radiospinduliavimas su­
stiprėja tada, kai ne susiduria dvi galaktikos, o, prie­
šingai, suskyla vienos galaktikos branduolys arba iš jo
išmetama labai daug kosminių koncentratų. Branduo­
liai yra aktyviausi židiniai, atliekantieji pagrindinį vaid­
menį galaktikų vystymesi ir formavimesi. V. Ambar­
Šioje nuotraukoje ma­
toma netaisyklinga ga­
laktika M-82, kurioje
(vyko milžiniškas spro­
gimas. Kairėje — spi­
ralinė galaktika M-81.
Ją nufotografavo B.
Markarlanas metriniu
Smldto sistemos te le ­
skopu
18
cumianas spėja, kad branduolio gelmėse, be žvaigž­
džių, dar yra masyvių ir labai tankių nežvaigždinės
prigimties kūnų. Branduolys duoda medžiagos tiek
milžiniškiems radijo spindulius skleidžiantiems de­
besims, tiek ir naujų žvaigždžių daugybei formuotis.
Be to, branduoliai gali dalytis pusiau ar į keletu dalių.
Sprogimo metu išsviedžiami medžiagos koncentratai,
kurie milijonus kartų viršija Saulės masę.
Kas gi galėtų išsamiau pakomentuoti amerikiečių
agentūros pranešimų, jei ne pats hipotezės apie galak­
tikų branduolių sprogimus autorius — Biurakano obser­
vatorijos direktorius akademikas V. Ambarcumianas!
— Ar galaktikos M-82 branduolio sprogimas, kurį
stebėjo ir nufotografavo amerikiečių astronomai, yra
išimtinis reiškinys Visatoje? Ar mokslininkai turi duo­
menų, kad šitokių sprogimų būta?
— Pirmiausia patikslinkim, kų, būtent, stebėjo ir
kų nufotografavo mūsų kolegos — JAV astronomai, —
pasakė V. Ambarcumianas, — ir kų pridėjo nuo savęs,
ieškodami sensacijų, jūsų kolegos — tos pačios šalies
žurnalistai.
Pradėsime nuo to, kad amerikiečių astronomai San-
deidžas ir Lindsas stebėjo ne sprogimo momentų,
o tik jo pasekmes. Ir nufotografuotas ne pats sprogi­
mas, o tolesnis išmestos iš galaktikos M-82 branduo­
lio medžiagos pasišalinimas. Mes manome, kad tai
būta didelio masyvaus kūno sprogimo galaktikos bran­
duolyje. Vieni astronomai tokį kūnų vadina prožvaigž-
diniu, kiti superžvaigždlniu. Jo masė turėjo prilygti
daugeliui milijonų Saulės masių. Kitais žodžiais tariant,
jos pakaktų daugeliui milijonų žvaigždžių susidaryti,
šis sprogimas, kuris (vyko maždaug prieš 10 milijonų
metų, o mūsų matomas galėjo tapti tik prieš pusantro
milijono metų, mūsų nuomone, yra ne išimtinis, o dės­
ningas reiškinys, vykstantis, vystantis galaktikų bran­
duoliams.
Kai dėl tvirtinimo Junaited Pres Internešnl praneši­
me, kad mokslininkai gavo nuostabių nuotraukų didžiau­
sio sprogimo, koks bet kada buvo gamtoje stebėtas,
tai šį tvirtinimų patikslinsim. Amerikiečių astronomai
padarė labai įdomių sprogimo pasekmių nuotraukų.
Patį sprogimų jie būtų nufotografavę, jeigu būtų gy­
venę prieš pusantro milijono metų ir tais tolimais lai­
kais būtų turėję šiuolaikinius tobulus teleskopus. Antra
vertus, jei kalbėsime apie tokių kosminių sprogimų
pasekmių nuotraukas, tai visas gausias radiogalaktikų
nuotraukas galima priskirti šiai kategorijai.
Tereikia prisiminti kitų galaktikų, Mesje kataloge
pažymėtų 87 numeriu. Tai taip pat stiprus radijo spin­
dulių šaltinis. Tyrimai rodo, kad greta galaktikos
M-87 branduolio yra trys didžiuliai materijos koncent­
ratai. Jie taip pat buvo išsviesti sprogimo metu.
— Koks amerikiečių mokslininkų nuopelnas? Ar,
astronomų nuomone, jų stebėjimas vertingas?
— Taip. Tačiau tų stebėjimų vertė ne ta, apie ku­
rių kalba Junaited Pres Internešnl agentūra.
JAV mokslininkai gali pasigirti galingomis tyrinėji­
mo priemonėmis. Jomis amerikiečių mokslininkai ste­
bėjo įdomiausių ir ginčus keliančių galaktikų M-82.
Pagal Biurakane įsivyravusių nuomonę, galingas radio­
spinduliavimas jau parodė, kad kaip tik tos galaktikos
 MŪSŲ MEDŽIAGOS tų dalykų, tiesiog remian­
uiHDjauiJ-in
PĖDSAKAIS tis vien tik populiaria
medžiaga, sakykime, kad
Skaitytojai, gal būt,
ir mūsų žurnalu. Šituo at­
prisimena jdomų fizikos-
veju, pavyzdžiui, tėra rei-
matematikos mokslų dak­
galinga tik maža minėtojo
taro A. Meškovskio straips­
straipsnio dalis.
nį „Mikropasaulio veidro­
dis", kuris buvo atspaus­
dintas „Mokslo ir gyveni­ I
mo" 1960 m. 8 nr. Jame ATVERSKIME
buvo papasakota apie
nuostabų elementariųjų minėtąjį „Mokslo ir
dalelių pasaulį, kurį atve­ gyvenimo" numerį. Jame
ria Šiuolaikinis mokslas. dėmesį patraukia ele­
Siame pasaulyje dabar mentariųjų dalelių lente­
patsai „didžiųjų geogra­ lė — tikras nežinomo pa­
finių atradimų" metas. Jie saulio žemėlapis. Pacituo­
seka vieni po kitų ir vis jame dalį ten pateiktų
netikčtesni. Kelionės j tų paaiškinimų:
pasaulį, žinoma, neleng­ „Štai lentelė, kurioje
vos, į jas galima leistis tik galima pamatyti visus
gerai pasiruošus. Šiuolaikinės branduolinės
Tačiau ir Siame pai­ fizikos veikiančiuosius
niame pasaulyje kiekvie­ asmenis. Ji atrodo labai
nas iŠ mūsų gali rasti Įdo­ sudėtinga, bet susigaudyti
mių ir kartu labai papras­ joje ne taip jau sunku.

branduolys arba pasidalijo, arba sprogimo metu iŠ jo
buvo iSmesta medžiaga.
Remiantis amerikiečių mokslininkų padarytomis ga­
laktikos M-82 fotografijomis, matyti, kad dujų masės,
stebimos Šios galaktikos aplinkoje, tolsta nuo centro,
virSydamos jų atitrūkimo greitį. Be to, mokslininkai
maždaug įvertino kai kurios iSmestosios medžiagos da­
lies masę, kuri pasirodė lygi 5 milijonams saulių.
Su pasitenkinimu galima pažymėti, kad Sandeidžo
ir Lindso darbas naujai patvirtino čia, Biurakane, iš­
vystytų teorijų.
— Jūs paminėjote, kad amerikiečių astronomai ste­
bėjo labai įdomią galaktiką M-82. Kuo ji ypatinga?
Galaktika M-82 palyginti jauna. Tur būt, ji ko­
kius 10 kartų jaunesnė už mūsiSkę. įdomu, kad ji pati
susidarė iŠ kitos galaktikų grupės iSmestos medžiagos.
Nuo Šios grupės galaktika M-82 tolsta maždaug
400 km/s greičiu. Tas greitis žymiai didesnis už kritinį,
kuris reikalingas atsiplėSli nuo bendrosios grupės. Ki­
tais žodžiais, 400 km/s greitis yra didesnis už „antrąjį
kosminį greitį" Šios galaktikų grupės atžvilgiu.
Pagal savo formų galaktika M-82 yra netaisyklinga,
kaip sako astronomai, irreguliari. Tokių galaktikų ne­
daug težinom. B. Markarianas, kuris jau daugelį metų
stebi Šių galaktikų, detaliai ištyrinėjo jos struktūrų. Ji
nepanaši nė į vienų iŠ astronomams žinomų mūsų
Visatos galaktikų.
M-82 aplinkoje yra pluoStų, iSsidėsčiusių beveik
statmenai didžiajai aSiai, sistema. Be to, M-82 turi
dar vienų įdomių savybę, kuri kelia ginčus astronomų
tarpe: Šios galaktikos spalva neatitinka jos spektro.
Spektrinė analizė tvirtai rodo, kad ji turi būti suda­
ryta iŠ melsvų ir baltų žvaigždžių, o spalva rodo, kad
joje turi būti raudonų žvaigždžių. Markarianas mano,
kad Šios galaktikos spinduliavimų greičiausiai nulemia
raudonosios žvaigždės, o jos spektriniai požymiai pri­
klauso nuo joje vykstančių mūsų Galaktikai nebūdin­
gų fizinių procesų.
įdomu, kad pastarieji amerikiečių mokslininkų San­
deidžo ir Lindso tyrinėjimai rodo, kad galaktikos M-82
pluoštai nėra žvaigždinės kilmės. Tur būt, jie suda­
ryti iŠ dujų su dulkių priemaiša ir tolsta nuo galakti­
kos centro 1000 km/val greičiu.
— Koks tolesnis iš galaktikos M-82 centro išsvies­
tos medžiagos likimas? Ar gali galaktika jų prie sa­
vęs išlaikyti, nepaisant jos judėjim o greičio?
— Atrodo, ne. Išmestoji medžiaga tolsta nuo ga­
laktikos ir pamažu išsisklaido tarpžvaigždinėje erdvėje.
Jeigu, be dujų-dulkių materijos, iš galaktikos branduo­
lio išmetama ir supertankios medžiagos, tai galima
manyti, kad, įvykus sprogimui, atsiras nauja gausi
žvaigždžių grupė.
— Ar gali katastrofa, įvykusi galaktikoje M-82, ko­
kiu nors mastu paveikti žvaigždžių sistemą, kuriai p ri­
klauso mūsų 2emė?
— Ne, tai visiškai neįmanoma. Galaktika M-62 yra
per 8—9 mln. šviesmečių nuo mūsų. Kad geriau su­
prastume, koks tai atstumas, prisiminkime, kad šviesa
nuo Mėnulio Į Žemę eina ne kų ilgiau kaip 1 s,
o nuo Saulės — 8 min. 18 s. Atstumas nuo žemės iki
Saulės — 150 mln. km. Kol išmestoji medžiaga nueis
milžiniškų atstumų nuo M-82 iki Saulės, praeis milijar­
dai metų. Medžiaga bus jau taip praretėjusi, kad jo­
kio pavojaus mūsų Galaktikai nesudarys.
— A r galėtų šitoks sprogimas įvykti mūsų Galak­
tikoje?
— Tikriausiai, ne. Kaip jau minėjau, galaktika M-82
palyginti jauna ir turi specifinių savybių, kurios visiš­
kai nebūdingos mūsų Galaktikai. Mūsų Galaktikos bran­
duolio srityje nevyksta į sprogimus panašūs procesai.
Iš jos medžiaga ramiai teka. Tos atsiskyrusios medžia­
gos masė per metus prilygsta vienos Saulės masei.
Minulei įsivaizduokime, kad įvyks toks sprogimas
mūsų Galaktikoje. Ar tai nesudarys pavojaus mūsų
Saulės sistemai) Kas atsitiks Žemei)
Tokia katastrofa mums negresia. Saulės sistema yra
vis tik labai toli nuo Galaktikos branduolio. Kol dujos,
iSmestos sprogimo metu, pasiektų Žemę, medžiaga
būtų tokia reta, kad mūsų planetos atmosfera būtų pa­
kankama jai kliūtis.

19
 Tačiau vis dėlto elemen­
tariųjų dalelių lentelė dar
tebėra paslapčių lentelė.
Iš tikrųjų, daug kas joje
dar nesuprantama, neaiš­
ku arba tiesiog nežino­
ma. Nekalbame jau apie
tas dalelių savybes, kurios
iš pat pradžių atrodo
nuostabios, neįtikėtinos.
Kiekviena dalelė, be kita
ko, yra apibūdinama savo
keistumu, kuris išreiškia­
mas skaičiumi! Sakykime,
barijonų šeimoje hiperonai
yra keistesni (keistu­
mas 1, 2) už protonų,
neutronų (pastarieji „nė
kiek nekeisti", jų keistu­
mas lygus nuliui].
Bet ne mažiau įdomios
yra ir įprastos, atrodytų,
visiems suprantamos, nie­
kuo neypatingos elemen­
tariųjų dalelių savybės. Iš
pastarųjų bene papras­
čiausia yra masė. Tai
labai svarbi kiekvienos
dalelės charakteristika, vie­
na jos vizitinių kortelių.

MASĖ
yra viena iš tų nedaugelio
savybių, kurios būdingos
tiek dideliems, tiek ir ma­
žiems kūnams. Iš tikrųjų,
visi kūnai, jų tarpe net
tokie nepaprasti, kaip ele­
mentariosios dalelės, gali
būti sunkesni ir lengves­
ni. Bet čia reikia pasakyti,
kad mums įprastas, kas­
dieninis didelių ir lėtų
kūnų pasaulis, vadinama­
sis makropasaulis, teikia
vienpusiškų, suprastintų
masės vaizdų. Čia neįma­
noma pastebėti, pavyz­
džiui, kad kūno masė pri­
klauso nuo jo judėjimo
greičio. Neįmanoma to­
dėl, kad visi nuo judėji­
mo greičio priklausų pa-
sunkėjimai ir palengvėji­
mai šitame pasaulyje yra
visiškai nežymūs. Ir di­
džiausi šio pasaulio grei­
Kiekvienas skrituliukas — Keturios antidalelės an- žia". Ji neseniai surasta. čiai, kad ir kosminiai, ne­
tai koks nors mikropasau­ tihiperonų klasėje api­ Taigi, iš viso žinoma 30 palyginamai mažesni už
lio atstovas. Skrituliuko brėžtos punktyru. Tai reiš­ elementariųjų dalelių. Iš jų šviesos greitį. Todėl mums
viduryje — mokslinėje li­ kia, kad" tik vienos, lentelėje prieš- apgaulingai atrodo, kad
teratūroje priimtas ženk­ 1960 metais tai reiškė, paskutiniosios, dar nepa­ masė — pastovus dydis,
las — lotyniška arba grai­ kad tos dalelės teoriškai vyko pastebėti. Tačiau ne toks pat judančio ir ne­
kiška raidė. Visus lentelės numatytos, bet dar neras­ taip svarbu, kiek dalelių judančio objekto.
veikėjus pagal jų savy­ tos. Dabar, kaip matome yra, kaip,— kokios jos. Bet taip nėra mikropa­
bes galima suskirstyti į lentelėje (1 pav.j, punk­ Elementariųjų dalelių teo­ saulyje. Ten greičiai arti­
keturias šeimas. Apie at­ tyrai jau beveik nereika­ rija jau toli pažengusi. mi šviesos greičiui
skirų šeimų savybes tektų lingi. Pirmoji, antroji ir Apie visas daleles jau (300 000 km/sj. Ir mažiau­
labai ilgai kalbėti, todėl ketvirtoji iš tų dalelių jau nemaža žinoma. Kaip ma­ sia dalelė, judėdama to­
tenurodysime jų pavadini­ aptiktos. Beje, ketvirtoji, tome, jau galima numatyti kiais nutrūktgalviškais grei­
mus: fotonai, leptonai, vadinamoji anti-ksi-minus- ir naujas daleles, netgi čiais, įgauna milžino masę.
mezonai ir barijonai. hiperonas, dar visai „švie­ konkrečias jų savybes. Pridursime, kad, jei bet

20
 dalelės. Jos yra visiškai mezonų, kartu paimti (de­
besvorės, jų masė lygi šinioji lėkštelė).
nuliui. Neišmatuojamai ma­ Dešiniosios lėkštelės
ža yra ir neutrino masė. protoną pakeiskime vienu
Tuo tarpu kitos dalelės kairiosios lėkštelės hipe-
yra „žymiai sunkesnės" už ronu. Kitas dvi apatines
elektroną. Sunkiausiųjų — dešiniosios lėkštelės dale­
hiperonų — masės dides­ les palikime tas pačias,
nės už dviejų tūkstančių o kairiojoje lėkštelėje
elektronų masę. apačioje padėkime vėl dvi
Toliau lengva pastebė­ vienodas daleles, šį sykį
ti, kad šeimose dalelės neutronus, ir trečią viršu­
sudaro ryškias grupes su je kitokią — patį pirmąjį
labai artimomis masėmis. iš hiperonų (4 pav.}.
Tuo tarpu grupės žymiai Svarstyklės liks pusiausvy­
tarpusavyje skiriasi. Šių roje.
grupių, vadinamųjų izoto­ Ir dar sykį. Kairiojoje
pinių multipletų yra aš- pusėje, apačioje, sukrau­
tuoni |žr. lentelę). Pridur­ kime, kaip ir anksčiau,
2 pav. Dalelių pėdsakai sime, kad šie izotopai irgi dvi vienodas daleles, bū­
primena cheminių elemen­ tent, du vienodus mezo-
tų izotopus, nežymiai be­ nus (mezonų šeimoje pas­
koks kūnas, kad ir leng­ kai dar minėtosios kame­ siskiriančius savo svoriais. kutinis). Kitoje lėkštelėje
viausias, judėtų šviesos ros toli gražu nebuvo ži­ Iš viso, čia padėtis daug pakeiskime tik vieną
greičiu, jis taptų sunkes­ nomos. Ji tesudaro kuo panaši į tą, kuri buvo apatinę dalelę — deši­
nis už bet ką, jo masė 0,0.. .091085 g, kur daug­ praeito šimtmečio pabai­ niąją. Čia padėkime elekt­
pasidarytų be galo didelė, taškis žymi dar 26 nu­ goje ir dvidešimtojo pra­ roną. O viršutines daleles
neribota. Todėl negalima lius. džioje, kai buvo žinoma imame tas pačias, kaip ir
apie masę kalbėti atsietai Kaip matome, tokioms cheminių elementų perio­ 4 pav., tik sukeitę jas
nuo judėjimo. supermažoms masėms nu­ dinė lentelė, bet dar ne­ vietomis (5 pav.). Ir vėl
Tačiau nejudančios da­ sakyti per dideli ir gra­ buvo aiški pati jos es­ svoris vienodas!
lelės masė — ramybės mai, ir miligramai. Pato­ mė, prigimtis. Taip dabar Žinoma, šitokie sutapi­
masė — būdinga kiekvie­ giau tokias mases paly­ yra ir su elementariosio­ mai gali būti ir atsitikti­
nai dalelei. Tai ir yra ginti tarpusavyje, sakyki­ mis dalelėmis. Taip yra ir niai. Bet jų tikslumas, tu­
masė mums įprasta pras­ me, visų dalelių mases su mūsų pasirinktuoju stul­ rint galvoje labai ribotą
me. Taigi, ir pakalbėsime palyginti su minėtąja peliu. Daug dar jame yra nevienasvorių dalelių pa­
apie dalelių ramybės ma­ elektrono mase. paslapčių, kurias teorinė sirinkimą, to nerodo. Be
ses. Joms skiriama daug Visų lentelės veikėjų fizika ateityje neabejoti­
dėmesio. masių reikšmės tokiais nai atskleis. Palaukime.
„Nuramintos" elementa­ vienetais ir yra surašytos O belaukdami panagri­
riosios dalelės nepanašios tos lentelės nėkime paprastus įdomius
ne tik į milžinus, ir ne tik dalykus.
į dulkes.. .
VIENAME STULPELYJE.
II
PALYGINIMAI ČIA BEJĖ­ Ties šiuo stulpeliu (ant­
ruoju iš dešinės) ir susto­ įsivaizduokime, kad ima­
GIAI
kime. Dalelių ir antidale- me daleles — skrituliukus
Juk elementariosios da­ lių (pažymėtų vienodo­ iš pateiktosios lentelės —
lelės milijonus kartų ma­ mis raidėmis) masės yra ir dedame
žesnės už atomus. Ir vis lygios. O, taip sakant,
dėlto, nors jos ir neįsi­ skrituliukai su nevienodo­
vaizduojamai mažos, jų mis raidėmis sveria nevie­ ANT SVARSTYKLIŲ.
masės išmatuojamos. Ir nodai.
labai tiksliai. Dalelės ta­ Visos dalelės lentelėje Imkime kiekvieną sykį
rytum pasveriamos išra­ išdėstytos taip pat, kaip po šešias daleles. Tris iš
dingais aplinkiniais ke­ ir cheminiai elementai jų dėkime ant vienos lėkš­
liais. garsiojoje Mendelejevo telės, kitas tris — ant
Prisiminkime kad ir mi­ periodinėje lentelėje — kitos. Pasirodo, kad ga­
nėtąjį mikropasaulio veid­ nuo lengvesnių palaipsniui lima parinkti tokias da­
rodį — įvairias kameras. pereinama prie sunkesnių. leles, kad svarstyklės būtų
Dalelės jose palieka savo Ir jeigu cheminiai elemen­ pusiausvyroje!
pėdsakus (2 pav.). Dale­ tai suskirstyti periodais, Iš tikrųjų, paimkime iš
lių masės gali būti paly­ tai elementariosios dalelės pradžių du vienodus hi-
gintos pagal savo paliktų taip pat sėkmingai suskirs­ peronus (lentelėje prieš­
sugriovimų dydį. tytos šeimomis. Net ir paskutinis) ir pridėkime
Beje, tai nėra vieninte­ šeimų pavadinimai tą ir prie jų dar elektroną
lis būdas. Pirmosios ele­ tereiškia: leptonai — [3 pav. kairioji lėkštelė),
mentariosios dalelės elekt­ lengvosios dalelės, mezo- šios trys dalelės svertų
rono masė gana tiksliai nai — tarpinės, barijo- lygiai tiek pat, kiek ir
buvo išmatuota jau pra­ nai — sunkiosios, čia ne­ protonas, antrasis iš hi­
eito šimtmečio pabaigoje. minimi fotonai — šviesos peronų ir trečiasis iš anti-

Elementariosios dalelės. , . ant svarstyklių

j 5p a v .
 tl skaičiai yra grupių ma­
sių vidurkiai).
Kaip matyti, simetrija ii
tikro nepriekaištinga. Dar
ryškesnė jinai didesnėse
grupėse. Tų pačių simetri­
jų galima pademonstruoti
ir ant svarstyklių. II tikrų­
jų, pirma ir paskutinė da­
lelės svertų tiek pat, kiek
abi viduriniosios ir t. t.

1 schema. Masių lygmenų simetrija dalelių grupėse

poros Še im o s e

(domu tokiu būdu pana­

grinėti visų žinomų dale­
to, visais trim atvejais elementariosios dalelės. Jų kinti, koks tai dydis, tik lių mases. Be nurodyto­
ėmėme panaiias jų kom­ žinoma irgi nemažai. galima trumpai pasakyti, sios simetrijos grupėse,
binacijas. O ir elektriniai Rezononų masės išma­ kad jis susijęs su minėtai­ rastume tokių pat simetri­
krūviai ant abiejų lėkšte­ tuotos ne taip tiksliai, siais izotopiniais multiple- jų (netgi tų pačių viduri­
lių (jie nurodyti atskiruose kaip aptartųjų dalelių. Ta­ tais, išskirtais lentelėje. nių lygmenų atžvilgiu)
elementariųjų dalelių len­ čiau bendroje elementa­ Pamėginkime suskirstyti tarp šeimų. Kadangi joms
telės stulpeliuose) irgi riųjų dalelių ir rezononų daleles į grupes pagal pavaizduoti reikia nemaža
„atsveria" vienas kitų. masių sistemoje pavyksta izotopinio sukinio reikš­ vietos, apsiribosime prin­
Dvi vienodos dalelės pastebėti gražių simetrijų. mes. Be to, mes jau žino­ cipine schema (2 sche­
(apatinės kairiosiose lėkš­ Pridursime, kad auto­ me dalelių ieimas (tokias ma).
telėse) kiekvienu atveju rius čia kaip ir II daly­ pačias Seimas, kaip ir Kiekvienų barijonų su
yra elektrilkai neutralios. je, remiasi savo paties elementariosios dalelės, mase 1465 — m atitinka ba-
Kokia lių sutapimų pastebėjimais, kurie, aiš- turi rezononai). Taigi, rijonas su mase 1465 + m
priežastisl ku, nepretenduoja j pil­ kiekvienų Seimų skirstome (tas pat buvo, tik kitais
numų arba užbaigtumų. atskirai. Pavyzdžiui, dvi ii žodžiais pasakyta, ir
Mes tenorime parodyti, tokių grupių pateikiame 1 schemoje). Analogiškai
III kad įdomių užsiėmimų lais­ kiekvienų mezonų su mase
schemoje. Pirmoji ii jų
valaikiui galima rasti net­ yra barijonai, o antroji — 870 — m atitinka mezonas
Iki Šiol mums pakako gi . . . elementariųjų dale­ su mase 870 + m. Taigi,
elementariųjų dalelių len­ mezonai (atitinkamai izo­
lių teorijoje. topiniai sukiniai T = 0 ir dalelės šeimose yra susi­
telės duomenų. Bet reikia poravusios. O leptonai yra
T = 1). Deiiniosios grupės
pasakyti, kad joje nėra susiradę poras iš visai ki­
ištisos daleliu rūšies. Tai 3 ir 4 daleles atrado ta­
NEPRIEKAIŠTINGA SIMET­ rybiniai fizikai J. Salamo- tos giminės. Juos ta pačia
visai neseniai susektos la­ prasme atitinka viena ba­
RIJA vas ir A. Graiinas. Jos dar
bai trumpaamžės dale­ rijonų dalis. Belieka pri­
lės — neturi pažymėjimų.
Tarp elementariųjų da­ durti, kad visos šeimos yra
Rezononų mases pri­ panašios: intervalai abie­
lelių ir rezononų nėra jo­
imta matuoti vienetais, juose 2 schemos stulpe­
REZONONAI. kių esminių ribų. Vadinki­
beveik du sykius dides­ liuose yra visiškai vienodi.
me juos bendrai dalelėmis
niais už elektrono masę,
Jie gimsta įvairiose ele­ ir nagrinėkime visas dale­ 2 schema apima dau­
vadinamaisiais megaelekt-
mentariųjų dalelių reakci­ les kartu. giau kaip 40 masių lyg­
ronvoltais (MeV). Schemo­
jose ir mlrita, suyra net Be masės, elektrinio menų. Iš jų trys lygmenys
je Šitokius „kilogramus" ir
„nespėju gimt" (po krūvio, vidutinės gyvavi­ neturi sau porų. Tos poros
naudojame. Dešinėje pu­
10-23 s!). Netgi judėdami mo trukmės, kiekviena turėtų būti 1040, 1350,
sėje nuo masių reikšmių
didžiuliais greičiais, jie dalelė yra apibūdinama 1465 M eV. Natūralu ma­
yra nurodyti skirtumai (in­
nebespėja palikt jokių eile kitų, ypatingų dy­ nyti, kad jos atitinka dar
tervalai) tarp jų.
pėdsakų ir susekami tik džių. Vienas ii jų yra nerastas daleles, (domu
aplinkiniais būdais. Rezo- izotopinis sukinys. Čia ne­ Dabar iš karto matyti mi­ pažymėti, kad mokslinėje
nonai yra lyg sužadintos turime galimybės paaii- nėtoji simetrija. II tikrų­ literatūroje pastaruoju lai­
jų, abiejose grupėse in­ ku pasirodė darbų, nuro­
tervalas, sakykime, tarp dančių dalelės su mase
pirmosios ir trečiosios 1465 M eV egzistavimo
masių yra lygus intervalui galimybę. Tai gali patvir­
] schema. Simetrija tarp ieimif tarp antrosios ir ketvirto­ tinti aptariamų schemų.
sios. Dar daugiau, tie in­ Krinta į akis ir tai, kad
tervalai kartojasi abiejose abu nurodytieji viduriniai
grupėse. Ir taip toliau. lygmenys skiria elemen­
Žodžiu, jeigu kiekvienų tariųjų dalelių šeimas ir
masę pavaizduosime lyg­ lentelėje.
meniu — brūkšneliu, tai tie Taigi, šiame nematoma­
brūkšneliai būtų išsidėstę me pasaulyje daug įdomy­
simetriškai punktyrinės li­ bių. Bet stulpelis dar kol
nijos atžvilgiu. Punktyrinė kas paslaptingas.
linija čia eina per patį
grupių vidurį (nenumeruo- A. SAVUKYNAS
TEN,KUR
6W EN 0

LENINAS
eveik priei septyniasdešimt metų ca­
ro vyriausybė ištrėmė V. Leninų į Rytų Sibirą, į Je-
nisejaus gubernijos Minusinsko rajono kaimą Su-
šenskojė. Tais laikais čia buvo glūdus užkampis,
kurio apylinkėse galėjai greičiau sutikti mešką ne­
gu žmogų. | tokias Sibiro vietas patekdavo
politiniai kaliniai, pavojingi revoliucionieriai, ka­
torgininkai. Toli nuo kultūros centrų, apsupti miš­
kais, kalnais ir pelkėmis, žmonės gyveno itin sun­
kiai, nematydami galo savo vargams.
Dabar gimė projektas pastatyti netoli Sušensko-
jės kaimo ant milžiniškos Jenisejaus upės didžiausią
pasaulyje hidroelektrinę. Ji bus didesnė už visus
JAV ir kitur žinomus panašius statinius, netgi už
šiuo metu didžiausiąją Krasnojarsko HES. Pager­
biant V. Lenino atminimą, jai pridėtas Sušenskojės
vardas, ir ji vadinsis Sajanų-Sušenskojės HES. Elekt­
rinė bus daugiau negu 6 mln. kilovatų pajėgumo
ir duos į metus 23,5 mlrd. kilovatvalandžių energi­
jos. O tai yra 11 kartų daugiau, negu pagamin­
davo prieš I pasaulinį karą visos carinės Rusijos
elektrinės. Jenisejų užtvenks daugiau negu 200 m
aukščio kalnų užtvanka, kuri sudarys 300 km ilgio
dirbtinę jūrą. Bus sukurtas patogus vandens kelias
į Tuvos autonominę respubliką.
Sajanų-Sušenskojės HES užlies pigia elektros
energija atgimusius Sibiro plotus. Bus galima drė­
kinti apie 500 000 ha žemės. Čia išaugs milžiniškos
chemijos, spalvotosios ir juodosios metalurgijos ga­
myklos. Ekonominiu požiūriu visi tie statiniai duos
tokią didelę naudą, kad jau per pirmuosius eks­
ploatavimo metus sugrįš HES statybos ir drėkinimo
sistemos įrenginių išlaidos.
100-sioms V. Lenino gimimo metinėms, 1970 m.,
Sajanų-Sušenskojės HES pradės gaminti elektros
energiją.
Si elektrinė — ne kokia nors išimtis. Ji yra
viena iš daugelio didžiųjų komunizmo statybų
grandžių ir padės elektrifikuoti Tarybų šalį, apie
ką svajojo Leninas ir ką vykdo Komunistų partija.
Milžiniškos HES statyba buvusioje Sibiro glūdumoje
liudija, kokį šuolį padarė šalis po Didžiosios Spa­
lio socialistinės revoliucijos.
Br. NARBUTAS

23
 Naujojoje Zelandijoje,
Javos saloje, Tibete. Ke­
lios dešimtys jų rasta ir
Tarybų Sąjungoje — cio oksido, šitos medžia­
Kamčiatkoje. Ten net vie­
nas slėnis pavadintas Gei­
zerių slėniu, o juo te­
kanti upė — Geizerine.
Iš suminėtų geizeringų
vietų matyti, kad geizeriai
trykšta ten, kur vyksta ar
neseniai vyko vulkaninė
veikla, kad geizeris —
vulkano brolis, nes abiejų
jų atsiradimo priežastis ta
pati — požeminė šiluma.
Kaip veikia geizeriai!
Vanduo ima virti, kai
jo temperatūra pasiekia
100°C, jei atmosferos slė­
p u o im e n ų
Karštame vandenyje yra
daug ištirpusių minerali­
nių medžiagų, ypač sili­
gos iŠ vėstančio vandens
išsiskiria ir nusėda aplink
geizerio gerklės angą, ne­
retai sukraudamos nema­
žus kūgius. Mineralinės
medžiagos, nusėdusios iš
geizerio vandens, vadina­
mos geizeritais.
Žymiausias Islandijoje
yra Didysis geizeris. Jo
vanduo maždaug 10 mi­
nučių trykšta ligi 30 m
aukščio kas 24— 30 vai.
Gerklės, iš kurios veržiasi
garai su vandeniu, skers­
muo 3 m. Angą kūgio pa­
vidalu supa silicinės gei­

gimas 1033 g į 1 cm2. Jei zerio nuosėdos. Viršutinė­

slėgimas mažesnis, vanduo je kūgio dalyje yra susi­
užverda greičiau — esant daręs 18 m skersmens ir
žemesnei, negu 100°, tem­ 2 m gylio baseinas. Jis
p a rk o

peratūrai. Dėl to, pavyz­ periodiškai prisipildo karš­

džiui, aukštuose kalnuose to vandens. Vandens
sunku net kiaušinį išsivirti. temperatūra baseino pavir­
n a c io n a lin io

Geizerio gelmėse vanduo šiuje — 80— 82°, o kana­

slegiamas labiau, negu le, 6 m gylyje nuo basei­
žemės paviršiuje. Todėl no dugno,— 120°.
geizerio gelmėse gali su­ Ne mažiau įspūdingi Je-
sitelkti perkaitinto van­
J efausfortv

laustono nacionalinio par­

dens. Tai toks vanduo, ku­
rio temperatūra aukštesnė
kaip 100°, bet jis never­
da, atseit, nevirsta garais.
V ie n a
ko geizeriai JAV. Parke
yra daugiau kaip 100 gei­ 0
zerių ir daugiau kaip 3000
šiaip karštų šaltinių. Geize­

Virš tokio vandens geize­ ris Milžinas 94,8 karščio

rio gerklėje susirenka iš vandens srovę išmeta ligi
aplinkos (iš peleninių tu­ 40 m aukščio. Vieni parko
fų) vėsesnio, žemesnės geizeriai trykšta dažnai,
kaip 100° temperatūros, kiti retai. Taip pat vieni
vandens. Apatinius šio geizeriai trykšta regulia­
vandens sluoksnius įkaiti­ riai, maždaug lygiais laiko
na viršutiniai perkaitinto tarpais, kiti — neregulia­
vandens sluoksniai, susi­ riai. Daugelis senų geizerių
daro daugybė garų, kurie tarytum pailsta, vis rečiau
veržiasi į viršų, ir geizeris
ir rečiau beišmeta savo
trykšta. Šis aiškinimas taip vandenis. Per pastaruo­
pat nušviečia klausimą, dėl sius 50 metų kai kurie
ko geizeriai trykšta perio­ geizeriai mirė — liovėsi
diškai.
lieję vandenis. Tačiau nuo­
Trykštantis geizeris — latos atsiranda ir naujų
gražus ir įspūdingas re­ geizerių.
ginys. Iš pradžių vanduo
Gražūs ir galingi Naujo­
baseinėlyje, kuriuo baigia­
sios Zelandijos geizeriai.
si geizerio gerklė, ima lyg
Jų vandenys taip pat trykš­
virti, kilti, veržtis pro gei­
ta daugiau kaip iki 40 m
Akad. K. BIELIUKAS zerio kraštus. Netrukus
aukščio. Geizeris Vaiman-
prasiveržia garų stulpas
gu laikomas didžiausiu
net iki kokių 300 m aukš­
pasaulyje.
Lietuvoje gausu šalti­ džio geysa, kuris reiš­ čio. Vanduo, žinoma, iš­
nių — šalto vandens kia — trykšti. Taigi, karš­ metamas žemiau — galin­ Kamčiatkos pirmasis gei­
versmių. Tačiau kituose tųjų versmių pavadinimo guose geizeriuose iki zeris teatrastas 1941 m. Jis
kraštuose yra ir keršto kilmė rodo, kad geizerių 50 m aukščio, o papras­ pavadintas Pirmagimiu. Iki
vandens versmių, iš dau­ esama Islandijoje. Kaip tai — iki 20— 30 m. Van­ šio geizerio atradimo bu­
gelio karštųjų versmių tik ten pirmiausia į juos dens temperatūra siekia vo manoma, kad geizerių,
protarpiais veržiasi garas buvo atkreiptas dėmesys. 97 C. Mat, jis daugiausia tikra šio žodžio prasme,
ir trykšta karštas vanduo. Be Islandijos, geizerių iš viršutinių sluoksnių, ku­ Tarybų Sąjungoje nėra, yra
Tai geizeriai. Šis pavadini­ yra Jungtinėse Amerikos rių temperatūra žemesnė, tik mažiau ar daugiau veik­
mas kilęs iš islandiško žo­ Valstijose, Japonijoje, negu apatinių. lių karštųjų versmių. Tais

24
 pačiais metais buvo suras­ Pagrindinės Kamžlatkos geizerių veikimo stadijos:
tas sunkiai prieinamas
A — prisipildymo stadija; B — Usiliejlmo; C — tryp­ ' I
& kime; D — garavimo; 1 — peleniniai tūtai; 2 —
Geizerių slėnis, kuriuo te­ geizerltų nuosėdos; 3 — plyilai tufuose su perkal-
ka Geizerinė upė. Iš ke­ tintu vandeniu; 4 — su atvėsusiu vandeniu; S —
perkaitęs vanduo — t° > 1003C; t — atvėsęs vanduo —
lių dešimčių Geizerių slė­ t ° < t«0 C
nio geizerių didžiausi:
Milžinas, Trilypis, Fontanas,
Didysis ir Perlinis. Milžinas
kas 3 vai. 25 min. išmeta
garus maždaug iki 300 m
aukščio, o vandenį — ligi
50 m. Fontanas kas 22 min.
97° vandenį sviedžia ligi
20 m aukščio. Išmestas
vanduo viršuje gražiai iš­
sisklaido ir sudaro tikro
fontano įspūdį. Aplink
Fontaną yra daug mažų
geizerių. Taip pat nepa­
prastai gražus ir Perlinis
geizeris, nes jo geizeritai
panašūs į perlus. Tai tin­
giausias Geizerių slėnio
geizeris: jis veikia tik kas
5 vai. 25 min.
Geizeriai reikšmingi ne
vien teoriniu ar turistiniu daržovėmis ištisus metus. H ID R O L O G IN Ė D E K A D A
atžvilgiu, bet ir praktiniu. Tokiu pat būdu požeminę
Reikia, žinoma, turėti gal­ šilumą galėtų panaudoti 1965 m. sausio 1 d. pradedama tarptautiniu
voje ne tik geizerius, bet Kamčiatkos Petropavlovs­ mastu tyrinėti ir nustatyti vandens išteklius že­
apskritai visą požeminę kas, Kaukazo — Groznas, mės rutulyje. Tyrinėjimai truks dešimtį metų. Jie
šilumą. Pavyzdžiui, Islan­ Machačkala ir kiti miestai. bus vadinami Tarptautine hidrologine dekada.
dijos sostinė Reikjavikas Tarybų Sąjungos Mokslų Hidrologinė dekada turės tiek praktinės, tiek
apšildomas požemine ši­ akademijos hidrogeologi­ ir mokslinės reikšmės. Numatoma viso pasaulio
luma. Šia šiluma paremta nių problemų laboratorijos mastu tiksliai išaiškinti vandens judėjimą tarp
beveik visa miesto ener­ darbuotojai mano, kad žemės ir atmosferos, tarp žemės ir jūros, be to,
getika. Daugybė inspektų, karštus požeminius vande­ rasti būdus, kaip geriau aprūpinti vandeniu že­
šildomų karštu požemio nis ir garus galėtų panau­ mės ūkį, pramonę ir namų ūkį ten, kur gresia
vandeniu, Islandijos gyven­ doti bent 60 Tarybų Są­ pavojus, jog gyventojų daugėjimas prašoks
tojus aprūpina šviežiomis jungos miestų. vandens išteklius. Tyrimų programos bus pri­
taikytos atskirų kraštų poreikiams. Surinkus duo­
menis, bus galima sudaryti atskirų žemynų van­
dens biudžetus.

G e iz e rio schema
JUPITERIO Ž IE D A S
Didžiausioji Saulės sistemos planeta — Jupi­
teris — turi kometinį-meteoritinį žiedą, pana­
šiai kaip Saturnas. Tokią hipotezę iškėlė žino­
mas ukrainiečių astronomas fiz, m. daktaras
prof. S. Vsechsviatskis.
Judantis apie planetą-milžiną žiedas yra la­
bai plonas, susidaręs iš nedidelio tankumo me­
džiagos. Todėl jo nepavykdavo pastebėti su
įprastiniais teleskopais. Tiktai tobulesni astro­
nominiai prietaisai parodė, kad Jupiterio pu­
siaujo srityje yra plona, su pertrūkiais, juosta.
S. Vsechsviatskis išstudijavo šimtus Jupiterio
piešinių, kuriuos labiausiai patyrę astronomai
pagamino per pastaruosius šimtą metų. Beveik
visuose Jupiterio atvaizduose pusiaujo rajone
yra pažymėta plona juosta, kurią S. Vsechsviats­
kis laiko esant kometiniu-meteoritiniu žiedu.
Mokslininko nuomone, šis žiedas susijęs su
milžiniškais sprogimais planetos ir jos palydovų
gelmėse bei paviršiuje. Žiedas susideda iš kie­
tų dalelių, sušalusių dujų, kometinio ledo. Žo­
džiu, jo sudėtis tokia, kaip ir garsiųjų Saturno
žiedų.
Mokslininkas pasiūlė keletą Jupiterio ste­
bėjimo metodų, kurie padės iki galo įspėti šios
planetos mįslę.

25
 rie? penkerius metus did­
vyriška kubiečių tauta nusimetė
savų ir svetimų išnaudotojų jungą.
Amžinosios vasaros saloje 1959 m.
sausio 1 d. laimėjo liaudies revoliu­
cija. Nuo to laiko kubiečių gyvenime
įvyko didžiuliai pakitimai.
Ikirevoliucinė Kuba buvo vadinama
Jungtinių Amerikos Valstijų turtuolių
vasarviete. Kuboje nerasime vietos,
kuri būtų nutolusi nuo jūros daugiau
kaip 100 km. Karšta pietų saulė,
vešli tropikų augmenija bei puikūs
pliažai Karibų jūros pakrantėje su­
traukdavo į Kubą dykinėjančius tur­
tuolius. Jų patogumams buvo stato­
mi ištaigingi daugiaaukščiai viešbu­
čiai, puošnios vilos, dansingai, loši­
mų namai, restoranai. Miestų cent­
ruose stovėjo užsienio firmų konto­
rų ir bankų rūmai, blizgančiomis
reklamomis žėrėjo parduotuvių vit­
rinos. Tuo tarpu Kubos liaudis skur­
do priemiesčių landynėse, kuriose
nebuvo nei vandentiekio, nei kana-
kotedžinio tipo gyvenamieji namai
iš gelžbetoninių karkasinių konstruk­
cijų, mokykla, klubas, poliklinika
ir kt. Modernios architektūros gyve­
namieji namai ir kiti pastatai išsiri­
kiavo „Los Pinos“ kooperatyvo gy­
venvietėje, Santjago de Kuba mieste
ir kitur. Siera Maestrą kalnuose pa7
statytas didžiulis penkių zonų Kamilo
Senfuegos vardo mokyklų-internatų
miestelis. Jame mokosi ir dirba inter­
natams priskirtame 6700 ha žemės
ūkyje 20 000 moksleivių. Apie spar­
čius mokyklų statymo tempus ir ap­
imtį kalba tas faktas, kad vien tik
nuo 1960 m. iki 1962 m. pradžios
buvo pastatyta 26 000 naujų klasių.
Talentingi naujosios Kubos archi­
tektų darbai atkreipė daugelio pa­
saulio šalių specialistų ir plačiosios
visuomenės t dėmesį. Todėl nieko
nuostabaus, kad kaip tik Kubos
sostinėje Havanoje 1963 m. rugsė­
jo 29 d. — spalio 3 d. vyko
V II tarptautinės architektų organi­
zacijos (UIA) kongresas, skirtas jau­
V a lk ų d a r ž e lli H a v a n o |« del Es!4|a
nų, besivystančių šalių statybos ir
architektūros problemoms apsvarstyti. gyvenamieji namai yra sekcijiniai,
Ypač daug novatoriško kūrybišku­ keturaukščiai su 2, 3 ir 4 gyvena­
mo parodė Kubos architektai, pro­

KUBA
jektuodami naują didžiulį dei Estės
rajoną rytinėje Havanos dalyje. Ja­
me gyvens apie 250 000 gyventojų.
Projektą sudarė jaunų projektuotojų
kolektyvas, vadovaujamas architek­
mųjų kambarių butais, visais pato­
gumais ir tradiciniais balkonais arba
lodžijomis. Kiti turi 11— 12 aukštų.
Jie yra galerijinio tipo, lengvų for­
mų, su įėjimais į butus iš vieno

STATO
Archit. J. MINKEVIČIUS
lizacijos, nei elektros, nei kitų ele­
mentariausių patogumų. Kaimuose
pagrindinis pastatų tipas buvo bo­
jo — varganos, palmių lapais deng­
tais stogais ir tokiomis pat sienomis
lūšnelės su moline asla. Revoliucija,
nubloškusi buržuaziją, nacionalizavo
plantacijas, fabrikus, stambius gyve­
namuosius namus. Butai tuojau pat
buvo išskirstyti darbo žmonėms. Ta­
čiau jų visiems neužteko.
Priemiesčių landynių kvartalų vie­
tose ėmė kilti lengvų formų, šviesių
šiuolaikinio stiliaus gyvenamųjų na­
mų kompleksai, o kaimo vietovėse
nykti bojo. Žemės ūkio kooperaty­
vuose ir liaudies dvaruose pastatyta
daug naujų gyvenviečių su gražiais
ir patogiais gyvenamaisiais namais,
klubais, mokyklomis, vaikų darže­
liais, ambulatorijomis ir sportiniais
įrengimais.
Pavyzdžiui, tabako auginimo ūky­
je Ermanos Sains buvo pastatyti 123
bendro ilgo koridoriaus — galeri­
to Roberto Caranco. jos. Vienaaukščiai dailūs vaikų dar­
Su pagrindine miesto dalimi Ha­ želiai, dviaukštės mokyklos ir įvai-
vana del Este jungsis automagistra­ riaaukščiai gyvenamieji namai leido
le, kuri praeis 733 m ilgio tuneliu, sukurti išraiškingą užstatymo erdvinę
prakastu po uosto kanalu 16,7 m kompoziciją. Būdinga tai, kad visi
gylyje po žeme. Viso Havanos del namai statomi iš surenkamų, industri­
Estės rajono architektūra sprendžia­ niu būdu pagamintų, elementų. Sta­
ma kompleksiškai. Jis suskirstytas tybos darbų kokybė labai gera.
Į penkis didžiulius mikrorajonus, ku­ Konstrukcinė sistema dažniausiai bū­
rie Kuboje vadinami zonomis. Pirmo­ na karkasinė. Karkasas užpildomas
ji zona baigta statyti jau 1961 m.
Dabar statomos antroji ir trečioji Naujas k u ro rtin is pastatas, išaugęs K a rib ų
jū ro s p a k ra n tė je n e to li Havanos
zonos. Pirmojoje zonoje yra 38 di­
deli gyvenamieji namai ir visuome­
ninis centras su kultūrinio-buitinio
aptarnavimo įstaigomis: klubu, mo­
kyklomis, vaikų darželiais, parduotu­
vėmis, ambulatorija. Be to, zonos
gyventojams sudarytos palankiau­
sios poilsio sąlygos: gausūs, gerai
sutvarkyti želdiniai, įvairių žaidimų
aikštelės, suoliukai, pavėsinės, van­
dens baseinai ir kiti įrengimai. Zo­
noje nėra nė vienos gatvės. Joje
vingiuojąs! tik pėsčiųjų takai. Todėl
čia negirdėti automobilių triukšmo,
nejaučiamas benzino dujų kvapas,
nėra dulkių. Prie kai kurių pastatų
daromi tik siauri privažiavimai. V i­
sas tranzitinis transportas pravažiuo­
ja zonos pakraščiais.
Gyvenamieji namai ir kiti pastatai
išdėstyti laisvo planavimo principu.
Jie sudaro labai įdomias perspekty­
vas ir gyvą panoramą. Tai pasiekia­
ma dėka pastatų tipų aukštumo,
plastiškumo ir spalvų įvairumo. Vieni

26
 Antroji Havanos del Estės zona,
suprojektuota architektų Kaulio Ro­
mero ir Fernando Salineso, kai ku­
riais atžvilgiais dar įdomesnė už
pirmąją. Joje sutelkti didžiuliai pa­
statai: vyriausybiniai rūmai, amfiteat­
ras, muziejai, bibliotekos, prekybi­
nės įstaigos. Jie sudarys naująjį
myno architektūros laimėjimų pavyz­
džių, lygina jį su naująja Brazilijos
sostine — Brazilijos miestu, kuriame
daugumą pastatų projektavo įžymus
progresyvių pažiūrų, pasaulinio var­
do architektas Oskaras Nimejeris.
Tačiau tarp Naujosios Kubos archi­
tektūros ir Brazilijos yra didžiulis

Havanos del Es­

tės naujojo rajono
pirmosios zonos už­
statymo planas: 1 —
mokyldos, 2 — val­
kų darželiai, 3 —
Kubos naujiesiem s gyvenam iesiem s namams visuomeninis cent­
būd in g o s a tv iro s la ip tų aikštelės, p ris ta ty to s ras, 4 — klubas,
iš o rin ė je namų pusėje 5 — prekybos cent­
ras, 6 — sveikatos
plonomis 5—7 cm storio sienų apsaugos centras,
7 — vietinės admi­
plokštėmis, kurių pilnai pakanka Šil­ nistracijos jstalgos,
to Kubos klimato sąlygomis. Juk Ku­ 8 — vienuolikos
boje vidutinė metinė temperatūra aukštų gyvenamasis
namas, 9 — visuo­
yra +35°C, o pati žemiausia „žie­ meninis pastatas,
mos" temperatūra -t-15°C. Dėl to 10 — parduotuvės,
jokios apSildymo sistemos gyvena­ 11 — keturių aukš­
tų gyvenamieji na­
muosiuose namuose nėra. mai, 12 — auto-
tvarkymo stotis,
G a le r ijin lo tip o 11 aukštų gyvenamasis 13 — sporto aikšty­
namas Havanos dęl Estės rajone nas, 14 — greito
judėjimo magistra­
lė, 15 — antroji
zona, 16 — trečio­
ji zona, 17 —
krantinė

miesto centrą. Čia susiformuos mil­ skirtumas. Apie tai viename in­
žiniška Revoliucijos aikštė, kurioje terviu Kubos architektas Raulis
galės susirinkti iki milijono žmonių. Homeras (vienas Havanos del Estės
Šie Kubos architektų sukurti pro­ autorių) pasakė: „Žinote, Brazilija
jektai buvo viešai išstatyti ir plačiai kai kam gali atrodyti labai įdomiu
apsvarstyti liaudies susirinkimuose. eksperimentu, bet jos negalima ly­
Apie Havanos del Estės rajoną pa­ ginti su mumis. Mes statome liau­
saulio spauda dažnai atsiliepia kaip džiai ir liaudies lėšomis. Aš manau,
apie vieną įžymiausių Amerikos že­ kad tuo pasakoma viskas".

27
Moree/s tarp šim panzių
Aukštai kalnuose negailestingai
kaitino saulė, tačiau apačioje, slėny­
je, netoli sraunaus upelio buvo vėsu
ir tylu.
Aš stovėjau, įsiklausydama į tylą.
Pagaliau išgirdau nežymų lapų šla­
mėjimą. Tai buvo vienintelis garsas,
liudijąs, kad netoli yra šimpanzių
grupė — toji pati, prie kurios aš
stengiausi prisiartinti.
Nesislapstydama, tačiau stengda­
masi nesukelti triukšmo, ėmiau pa­
lengva ir atsargiai eiti. Kai iki bež­
džionių liko kokia 30 pėdų, aš pri­
tūpiau. Jos atidžiai sekė mane, pa­
čios nieko nesiimdamos. Tik vie­
na patelė įšoko į aukštą figmedį,
įsižiūrėdamas į mane, visu ūgiu išsi­
tiesė patinas. Galingi pečiai ir jau­
čio sprandas rodė jo nepaprastą
jėgą.
Visos beždžionės žiūrėjo į mane.
šešios suaugusios ilsėjosi ant žemės,
atsigulusios krūmo pavėsyje. Greta
žaidė keturi mažyliai. Aš vėl pa­
galvojau, koks milžiniškas skirtumas
tarp laukinių ir nelaisvėje esančių
beždžionių, ši mintis dažnai atei­
davo, kai susidurdavau su suaugu­
siomis šimpanzėmis jų gimtuose miš­
kuose.
Nelaisvėje suaugusių šimpanzių
charakteris genda. Paprastai, bež­
džionė pasidaro niūri, užsidariusi.
O laisvėje šimpanzės laikosi oriai ir
geraširdiškai. Jos didingos netgi ir
tada, kai dėl ko nors susijaudina.
Apie valandą mes sėdėjome kai­
mynystėje. Paskui vienas patinas
atsikėlė, pasikasė šoną ir nukeliavo
slėniu žemyn. Iš paskos jį nusekė
kitos beždžionės, o mažyliai sėdėjo
ant savo mamyčių nugarų, tarytum
miniatiūriniai žokėjai. Simpanzytės
ir patelės atidžiai stebėjo mane,
tuo tarpu patinai žygiavo neatsisuk­
dami, tesiteikę vos žvilgterėti.
„Jums niekada nepasiseks prieiti
arti prie beždžionių. Geriausiu atve­
ju tik tada, jei sumaniai pasislėpsi­
te", — buvo tvirtinama man Angli­
joje.
Iš pradžių man pasirodė, kad žmo­
nės, tvirtinę tai, buvo teisūs. Bet pa­
28
D2EINĖ GUDAL
laipsniui pradėjau vis arčiau prisi­
artinti prie savo globotinių ir paga­
liau atėjo diena, kai aš atsidūriau iš
esmės bandos viduryje ir galėjau iš
arti stebėti šimpanzių gyvenimo ypa­
tumus — jų tarpe ir tokius, kurių
niekas nežinojo, štai tik vienas pa­
vyzdys: mačiau, kaip beždžionė
tempė savo užmuštą jauną kalnų
ožį!
Nebeprisimenu, ar buvo toks lai­
kas, kai nebūčiau norėjusi išvykti
į Afriką ir tyrinėti gyvulius. Baigusi
mokyklą, susitaupiau pinigų ir išva­
žiavau į Keniją. Savo laimei susiti­
kau su daktaru Likiu ir dirbau su
juo. Po metų jis paprašė manęs ste­
bėti šimpanzes laisvėje. Mielai su­
tikau. Laboratoriniai tyrimai jau se­
niai buvo patvirtinę, kad šimpanzės
turi protingo mąstymo užuomazgas.
Žinios apie šimpanzių elgesį natū­
ralioje aplinkoje galėtų papildomai
nušviesti, kaip žmogus pasidarė žmo­
gumi. Devyniolikai mėnesių praslin­
kus po daktaro Likio pasiūlymo, aš
buvau pasiruošusi išvykti į Tangan-
jikos ežero rajoną, kur pagal esamas
žinias gyveno daug šimpanzių. Kar­
tu važiavo ir mano motina. Į Kase-
kelą pribuvome apie antrą valandą.
Vienintelis daiktas, siejęs mus su
civilizacija, buvo laivelis su motoriu­
ku. Mūsų grupę sudarė keturi žmo­
nės: motina, virėjas Dominykas, jo
žmona ir aš.
Šitaip patekau į Lombestrimo
draustinį.
. . .Niekada nebandžiau slapstytis,
ir palaipsniui gyvuliai priprato prie
keistos šviesiaodės būtybės, kuri įsi­
brovė į jų žemes. Po šešių mėnesių
„šimpos" atsisėsdavo per kokį šimtą
jardų ir ramiai stebėdavo mane. O
iš pradžių jos bėgdavo, pamačiusios
mane net už 500 jardų.
Keturiasdešimt penkių minučių ke­
lio nuotolyje nuo stovyklos aptikau
apžėlusią viršukalnę, keliais gubu-
riais iškilusią virš dviejų slėnių. Tai
buvo puiki vieta tolimiems stebėji­
mams. Turėjau su savim čemodaną
su antklode, elektrinį žibintuvėlį, ke­
lias dėžutes pupų, kavos ir virdulį.
Kai beždžionės miegodavo netolie­
se, pasilikdavau su jomis kalnuose.
Šimpanzės keliauja ištisus metus,
tačiau kokių nors tikslesnių maršrutų
jos nesilaiko. Viskas priklauso nuo
to, kur daugiau maisto. Didesniąją
metų dalį šimpanzės keliauja nedide­
lėmis grupėmis po tris— šešias: suau­
gę patinai, patinai ir patelės arba
patelės ir paaugliai. Atskirais sezo­
nais, ypač kai būna gausu jų mėgs­
tamų vaisių, esu mačiusi 25 šimpan­
zių grupę. Mažos grupės nepasto­
vios. Kai dvi susijungusios grupės
vėl išsiskiria, jų sudėtis dažnai būna
pasikeitusi.
Iš savo viršukalnės dažnai stebė­
davau, kaip šimpanzės gulasi miego­
ti į lizdus medžiuose. Lizdas pada­
romas gana paprastai, tiesiog per
kelias minutes. Tuo tikslu būdavo iš­
renkama didelė šaka su keliais atsi­
šakojimais, o šakelės užlenkiamos
taip, kad lapai sudarytų lizdo pa­
grindą. Bet šimpanzė mėgsta pato­
gumus. Dažnokai kiek pagulėjusi, ji
atsisėda ir ieško saujos lapuotų ša­
kelių, kurias galėtų pasikloti po gal­
va arba po kuria kita kūno dalimi.
Kai šimpanzė gimsta, ji beveik to­
kia pat bejėgė, kaip vaikas. Tačiau
jos rankos ir kojos labai sparčiai
stiprėja. Todėl ji gali įsikabinti į il­
gus motinos gaurus ir tiesiog kaboti.
Keturis mėnesius mažylis niekada ne-
afsiskiria nuo motinos. Tačiau laikas
eina, ir jis ryžtasi žengti pirmuosius
žingsnius. Jis dar labai netvirtas, ir
motina visada yra šalia jo: o gal jis
neteks pusiausvyros!
Metinis beždžioniukas jau sava­
rankiškesnis. Ištisas valandas žai­
džia, kybodamas ant šakos ir tapšno­
damas kojos pirštus arba darydamas
pratybas ant šakos. Jei žai­
džia du, jie vienas kitą tapšnoja ar­
ba tempia šakelę — kas kurį nugali.
Dviejų metų šimpanzės tampa labai
aktyvios, o jų žaidimai — pavojingi.
Vis tiek, ar jos šokinėja medyje, su­
pasi ant šakų, vartosi ant žemės —
nė minutei nenurimsta. ‘

Paaugliai ir jauni patinai nuosta­
biai geraširdiški mažyliams. Kartą
mačiau, kaip mažytė šimpanzė kanki­
no paauglį patiną. Ji užšoko ant jo,
tampė už plaukų, kaišiojo į veidą
pirštus, kandžiojo ausis. O jis tik
geraširdiškai supo ją viena ranka.
Trejų metų šimpanzė tampa sava­
rankiškesnė. Žaidimai darosi šiurkš­
tesni ir laukiniškesni, kova ir perse­
kiojimas — mėgstamiausia pramoga.
Aštuonerių metų šimpanzė jau yra
lytiškai subrendusi ir per sekančius
trejus— ketverius metus palaipsniui
užima savo vietą tarp suaugusiųjų.
Beje, santykiai tarp suaugusių
beždžionių yra daug harmoningesni,
negu būtų galima spėti, sprendžiant
iš jų elgesio nelaisvėje. Žinoma,
jei spręstume vien iš balsų, tai ga­
lėtų pasirodyti, kad šimpanzės tik tuo
ir tegyvena, jog pešasi ir plūstasi.
Ypač triukšmingi būna dviejų ar ke­
lių grupių susitikimai. Tai tikra ka-
kafonija. Patinai garsiai šaukia, muša
į medžių kamienus kaip į būgną,
linguoja šakas. Patelės ir mažyliai
cypia ir bėga šalin. Tačiau nieko bai­
saus neįvyksta: beždžionės tiesiog
išreiškia savo susijaudinimą ir pasi­
tenkinimą, susitikus su giminaičiais.
Taip pat tarp jaunuolių ir sumitusių
patinų labai ramūs santykiai dėl pa­
telių. Jie niekada nesipeša.
Šimpanzės vartoja daugybę įvai­
riausio pobūdžio garsų, skirtingų
pagal emocinį atspalvį. Čia ir ne­
garsus „vuu", susitikus su savaisiais,
ir garsus karkavimas, kai šimpanzė
aptinka labai skanų maistą, ir su­
jaudinti šūkavimai bei klyksmai, su­ siramino, o patinai prisėdo prie sa­
ėjus dviem beždžionių grupėm. La­
vo damų ir vaikučių ir ėmė valgyti.
bai būdingas garsas, kai šimpanzė
O kartą šimpanzė sudavė man.
būkštauja dėl galimo užpuolimo ar­ Nors, tiesą sakant, tai buvo dau­
ba kai ji nepatenkinta savo giminai­
giau smalsumo negu agresyvumo ap­
čio prisiartinimu. Tai garsas „vraa",
raiška. Buvo taip: stovėjau šalia me­
kartojamas keletą kartų, ir, tur
džio, kai išgirdau už savęs žings­
būt, vienas šiurpiausių Afrikos miš­
nius. Nenorėdama kliudyti gyvu­
kuose.
liams, kurie, matyt, susidomėjo vai­
Būdingas ir kitas garsas, teisin­ siais, atsiguliau ant žemės, tikėda­
giau — šauksmų serija, pasibaigian­
masi, kad manęs nepastebės. Tačiau
ti trimis ar keturiais klyksmais. Taip žingsniai sustojo, ir išgirdau skvar­
šaukia patinas, kildamas į kalvą, ta­ bų garsą „hu-hu". Sprendžiant pa­
rytum įspėdamas kitus, tuos, kurie gal intonaciją, šimpanzės buvo ar­
gali būti slėnyje: „Aš einu." Visi ba nustebintos, ar sunerimusios. Ir
tie garsai, nors ir nėra kalba mūsų staiga galingas patinas įsikorė į me­
supratimu, tačiau pilnutinai patenkina dį ir atsisėdo per kokį 10 m nuo
šimpanzių poreikius, ir padeda joms mano galvos. Maniau, kad jis su­
tarpusavyje santykiauti. Be to, jos glumo dėl to, jog gulėjau nejudė­
naudojasi dar judesių bei prisilieti­ dama, prisidengusi polietileniniu
mų kalba. Motina paliečia savo
apsiaustu. Jis įsiaudrino iki pasiu­
vaiką, kai ruošiasi jį palikti, arba
timo, suduodamas rankomis į me­
beldžia į kamieną, kai nori, kad džio kamieną ir siūbuodamas ša­
beždžioniukas nuliptų nuo medžio. kas. Iš atvertų nasrų styrojo geltonos
Šimpanzė lygiai taip, kaip žmogus,
iltys, sklido spingūs šūksniai. Jie
atkiša ranką, kai nori kokių nors darėsi vis grėsmingesnį. Aš nesijudi­
gardumynų. Kviesdama giminaitį nau. Akių kampučiais mačiau, kad
sėstis šalia savęs, šimpanzė beldžia
trys jo bendrai taip pat atidžiai žvel­
per šakelę: atseit, ateik čia, sėsk.
gė į mane. Ir staiga patinas išny­
Jos turi nemaža judesių, išreiškiančių
ko. Išgirdau, kad jis juda kažkur
palankumą arba tarpusavio pasisvei­
užpakalyje manęs. Įsivyravo tyla, ir
kinimą. Ir neretai pasitaiko, kad, il­
po to, garsiai klykdamas, jis šoko
gai nesimatę du bičiuliai, susitikę
pirmyn ir sudavė man per galvą.
tvirtai ir nuoširdžiai apsikabina.
Eksperimentas nuėjo per toli. Pa­
Bet štai kas įdomu. Užklupta šim­
mažu atsisėdau. Tačiau beždžionė,
panzė nepradeda signalizuoti jokiu
matyt, „pažino" mane ir kartu su
žinomu būdu ir paprastai tylėdama savo bendrais pasišalino.
pabėga. Iš pradžių beždžionės šitaip
Vėliau papasakojau apie šį susi­
elgėsi ir susitikusios su manim. Bet
dūrimą profesoriui Likiui. Buvau la­
po kelių mėnesių baimę pakeitė
bai patenkinta tuo, kad nesurikau,
smalsumas, o smalsumą.. . savotiš­
nepadariau jokių staigių judesių,
kas pasipūtimas, tačiau su tam tik­
žodžiu, nieko tokio, kas galėjų dar
ra baimės priemaiša. Vietoj bėgę
daugiau suerzinti šimpanzes. „Jei
arba įtartinai stebėję, kai kurie iš
jūs būtumėte pradėjusi mojuoti
mano globotinių, susitikę su manim,
rankomis, šaukti, arba dar kaip nors
įlipdavo į medį ir tyliai, su tam tik­
pareiškusi savo pyktį, — pasakė
ru iššūkiu, supdavosi ant šakų. Pra­
Likis, — jus būtų galėję ir užmuš­
ėjo dar keli mėnesiai, ir jie ėmėsi
ti. Patinas tiesiog tyrinėjo jus, no­
netgi priešiškų veiksmų. Kartą pačio­
rėdamas nustatyti, ar jūs jo priešas
je miško tankmėje aš sekiau paskui
ar ne."
šimpanzių grupę. Išgirdusios mano
Pamažu beždžionės darėsi vis
žingsnius, šimpanzės pritilo, o aš
mažiau agresyvios. Pagaliau atėjo
sustojau, nebežinodama, kur toliau
eiti.
. . .Kažkur arti trakštelėjo šakelė.
Po to pamačiau šimpanzę-paauglį,
tyliai besėdintį ant medžio beveik
ties mano galva. Su juo buvo dvi
patelės. Aš atsitūpiau ir išgirdau
žemą garsą „ha", sklindantį iš lianų
pynės dešinėje. „Ha" sklido iš už
nugaros, iš priekio. Geroką dešimtį
minučių truko šie neramūs šūksniai.
Laikotarpiais išskirdavau tamsias fi­
gūras ir matydavau juodas rankas,
apgniaužusias lianas, arba akis,
žvelgiančias iš po juodų tankių ant­
akių.
šauksmai vis stiprėjo. Pamačiau,
kaip šeši milžiniški patinai, vis
smarkiau įsisiausdami, pradėjo siū­
buoti šakas ir laužyti jas. Staiga
spektaklis užsibaigė, šimpanzės nu­
laikas, kai buvau sutinkama kaip
„saviškė" — kartais šūksniais, purtant
takas, o kartais visižkai nekreipiant
į mane jokio dėmesio.
Apskritai dauguma šimpanzių žiū­
rėjo į mane pakančiai. O keletas pa­
tinų pakilo savo jausmais netgi vie­
na pakopa aukštyn: jie susidrau­
gavo su manimi.
Aštuntą mano tyrinėjimų mėnesį,
kai prisirpo vaisiai palmių, augančių
ties mano palapine, pirmąjį vizitą
padarė Dovydas Pilkabarzdis —
taip pavadinau vieną beždžionę.
Sekančią dieną, sužinojusi, kad jis
vėl buvo atvykęs, nutariau likti sto­
vykloje, tikėdamasi jį pamatyti. Pa­
žinau jį, nes buvau mačiusi miške.
Jis ir ten visiškai nesibijojo manęs.
Jis visą savaitę beveik kasdien ap­
lankydavo stovyklą, tačiau nebepa­
sirodydavo, kai tik išsibaigė riešu­
tai. Kai prinoko kiti riešutai, Dovy­
das vėl prisistatė. Stovyklos terito­
rijoje priėjo dvi palmės. Pasidariau
didelę bananų atsargą ir pašvenčiau
savaitę Dovydui.
Po trijų dienų jis jau paėmė ba­
naną iš mano rankos! Kai ištiesiau
jam bananą, jis sukluso. Išsitiesė visu
ūgiu, sudavė per medžio kamieną,
o paskui, kiek svyruodamas nuo
vienos ant antros kojos, priėjo ir
ramiai, neskubėdamas, pasakyčiau,
netgi švelniai, paėmė vaisių.
Vėliau, išvykdama j kalnus, pasi­
imdavau po keletą bananų. Susitikus
su Dovydu, jis paprastai prieidavo,
paimdavo vaišes ir atsisėsdavo ša­
lia — stebindamas savo giminai­
čius, kurie žvelgė į jį išsprogdinę
akis. Ir netgi kai neturėdavau ba­
nanų, Dovydas prieidavo ir, švel­
niai stūgaudamas, atsisėsdavo šalia
manęs. Greit jis ėmė lankyti stovyk­
lą bet kurią dieną, neatsižvelgda­
mas, ar ant palmių vaisiai prinokda­
vo ar ne. Bet įdomiausia, kad jis
pradėjo atsivesti savo bičiulius —
Galijotą ir Viljamą. Iš pradžių jie
nedrąsiai žvelgdavo iš krūmų, bet
pagaliau pagunda pasirodė per di­
delė: jie matė, su kokiu apetitu Do­
vydas jau kerta vaisius, ir nutarė pa­
sekti juo. Po kurio laiko jie prijunko
kaip ir Dovydas.
Šimpanzių charakteriai tokie pat
individualūs kaip ir žmonių. Visi
trys buvo labai skirtingi. Dovydas
buvo ramus ir iš prigimties orus.
Būtent jis ramindavo lengvai susijau­
dinantį Galijotą.
Pagal plačius pečius ir jaučio
sprandą Galijotas panašėjo į gorilą.
Būdamas ūmus, šiurkštus, jis pasi­
žymėjo energingumu ir polinkiu
į smurtą. Tai jis užpuolė patelę, o
kartą mačiau, kaip jis išvarė iš lizdo
jauną šimpanzę. Su kitais tokių atsi­
tikimų neteko matyti. Kai kartą
nenorėjau duoti banano Galijotui, jis
labai supyko, lakstė aplinkui, daužė
rankomis žemę, draskė šakas ir mo­
sikavo rankomis. Na, o Viljamas...
Tai buvo „šimpų" šalies klounas, su
ilga randuota viršutine lūpa ir atvė­
pusia apatine. Kaulėti šonai, sulau­
žytas pirštas, kreivos kojos, begalė
randų — gana gailus vaizdas. Kiek
žinau, tokie šimpanzių randai ir kau­
lų iškrypimai retai tepasitaiko. Kartą
Viljamas išmiegojo iš eilės tris nak­
tis vienoje padėtyje tame pačiame
lizde. Kiekvieną naktį lietus pylė
kaip iš kibiro. Beje, kai naktį lyja,
šimpanzės šūkčioja. Jos sėdi savo
lizduose susirietusios, nuleidusios
galvas ir laukia, kol nustos liję.
Niekada nesu mačiusi, kad jos ban­
dytų pačios pasidaryti arba išnaudo­
ti gamtinę priedangą.
Lietingu laikotarpiu šimpanzės
stengiasi anksčiau atsigulti ir vėliau
atsikelti. Dieną jos ant šlapios ir
šaltos žemės nesigula, bet lipa į
lizdą medyje.
Nedaug kas težino, kad laisvėje
beždžionės neatsisako mėsiško mais­
to. Mokslininkai spėjo, kad šimpan­
zės, pasitaikius progai, ėda driežus
ir nedidelius graužikus, tačiau var­
gu ar kas nors tikėjosi, kad šim­
panzės užmuša gana didelius gy­
vulius. O jos tai daro. Gal ne visų
Afrikos šimpanzių rūšių atstovai, bet
Lombestrimo draustinio gyventojos
šitaip elgėsi. Keturis kartus mačiau,
kaip šimpanzės ėdė mažąsias kala-
baso rūšies beždžionėles, ir esu ra­
dusi pastarųjų apgriaužtus kaulus.
Kartą mačiau jas ėdant jauną šer­
niuką, o keturius kartus negalėjau
nustatyti, kurio gyvulio mėsa tai
buvo.
. . .Keturios beždžionėlės kalaba-
sai ramiai ilsėjosi aukštame medyje.
Staiga šalimais kitame medyje pa­
sirodė jauna šimpanzė, o jos bend­
ras nesuprantamu greičiu įsikorė
į medį, kuriame sėdėjo kalabasai,
užpuolė vieną ir, matyt, nusuko jam
sprandą. Tada pas jį persikėlė dar
penkios šimpanzės, jų tarpe vienas
subrendęs patinas. Šiuo atveju daly­
bos įvyko be ginčų ir peštynių, ly­
giomis dalimis — matyt, todėl, kad
kalabasą užmušė jauna šimpanzė.
Tačiau esu mačiusi ir kitką: sumitęs
patinas, užmušęs savo grobį, pasili­
ko jį sau. Kitos šimpanzės sėdėjo
atokiau ir, atkišusios delnus, stengė­
si išmaldauti sau nors po gabaliu­
ką. Būdavo ir kitaip: patinas duo­
davo savo bičiuliams po gabalą, ta­
čiau nė vienam neleisdavo prisiar­
tinti. išimtis buvo padaryta tik pa­
telei su vaiku.
Šimpanzėms žalia mėsa yra sma­
guriavimo objektas, tik retkarčiais
tepatenkantis į jų maistą. Ar jos ty­
čia medžioja tokį grobį, ar tik atsi­
tiktinai susiduria su juo — neaišku.
Vargu ar šimpanzės specialiai ieško
mėsiško maisto, šimpanzės iš es­
mės minta augaliniu maistu. Suskai­
čiau 81 „patiekalą". Pusė iš jų —
vaisiai, ketvirtis — lapai. Likusieji —
sėklos, gėlės, kotai, žievė. Be to,
šimpanzės minta vabzdžiais. Mačiau,
kaip jos ryja termitus, skruzdės.
Ilgą laiką mokslininkai ginčijosi,
ar beždžionės laisvėje sugeba pa­
naudoti įvairius daiktus tam, kad pa­
sidarytų įrankį. Mano šimpanzės iš­
sprendė šį ginčą galutinai. Atsaky­
mas toks: kai kurios šimpanzės su­
geba!
Du mėnesius per metus termitai
sudaro didelę šimpanzių maisto dalį.
Termitinis sezonas prasideda lietin­
guoju metu, kai subrendę vabzdžiai
išsiaugina sparnelius ir ruošiasi ap­
leisti lizdą. Urveliai iškasami iki
termityno paviršiaus ir užlipinami
plonu sluoksneliu, belaukiant geres­
nio oro išskristi.
Nors šimpanzė — ne vienintelė
termitų gaudytoja, tačiau ji aplenkia
visus. Ji apžiūrinėja termitynus ir,
pastebėjusi beatsilipinančią skylę, at­
kasa likusią žemę. Paskui ima lazdą,
augalo stiebą arba šiaudą ir atsar­
giai įkiša jį į skylę. Termitai it ma­
žyčiai buldogai įsikabina į lazdą, ir
šimpanzė ramiausiai ištraukia juos.
Mačiau, kaip ji ištisas dvi valandas
šitaip tvarkė termityną. Jei šiaudo
galas užiinkdavo, ji nulauždavo jį, ir
tai kartodavosi tol, kol šiaudas bū­
davo pakankamai ilgas. Po to ji nu­
mesdavo jį ir ieškodavo naujo.
Kartais būdavo panaudojama me­
džio šakelė, šimpanzė nuplėšydavo
lapus, t. y. — pritaikydavo atrastą
daiktą savo tikslams. Ne visada šim­
panzės iš pradžių atrasdavo termi­
tynus, o po to susiieškodavo įran­
kius. Mačiau, kaip jos iš anksto nu­
šliauždavo šaką ir tampydavo ją su
savim beveik pusę mylios, kol at­
rasdavo tinkamą termityną. Vargu ar
įprotis susirasti termitus yra įgimtas.
Čia greičiau yra įgytas įprotis, kuris
persiduoda nuo vienos beždžionės
kitai stebėjimo ir pamėgdžiojimo
keliu.
 alia kitų mokslo, meno ir li­
teratūros laimėjimų, spaudos atsiradimas
buvo didžiulis renesanso epochos ir apla­
mai kultūros pasiekimas. Pirmas spausdin­
tas žodis Europoje atsirado 14S0 m. Spau­
dos išradėju buvo Mainco gyventojas Jo­
hanas Gutenbergas. Tą atradimą labai grei­
tai perėmė kitos Vakarų ir Rytų Europos
valstybės.
Pirmąją spaustuvę Vilniuje 1525 m. įkū­
rė Pranciškus Skorina. Joje buvo išspaus­
dintos tik dvi knygos: „Apaštalas" ir „Ma­
žoji kelionių knygutė". Tarybų Sąjungos
teritorijoje tai pirmoji žinoma spaustuvė, o
„Apaštalas" — pirmoji knyga. Spaustuvė
buvo įrengta Vilniaus burmistro Jokūbo Ba-
bičiaus namuose.
Antrai Vilniaus spaustuvei nuo 1569 m.
vadovavo prityręs spaustuvininkas Petras
Mstislavcas, kuris 1564 m. Maskvoje kartu
su Ivanu Fiodorovu buvo išleidęs „Apaš­
talą", o 1565 m. — „Maldaknygę". Mano­
ma, kad tas pats Mstislavcas 1525 m. mo­
kėsi šio amato Vilniuje pas Skoriną ir dir­
bo jo spaustuvėje. Si spaustuvė buvo
įrengta turtingų Vilniaus pirklių Mamoni-
čių name.
Mamoničiai buvo kilę iš Baltarusijos,
bet jų gyvenimas tampriai siejosi su Vil­
niumi. Čia jie išvystė ne tik prekybinę, bet
ir politinę veiklą. Jie suartėjo ir net su­
sigiminiavo su įtakingais to laiko žmonė­
mis — broliais Jonu ir Zenonu Zareckiais,
kurių vienas buvo Didžiosios Lietuvos Ku­
nigaikštystės iždininkas, o kitas — Vilniaus
miesto burmistras.
Luką Mamoničius buvo vedęs iždininko
Jono Zareckio dukterį, ir po jo tapo vals­
tybės iždininku. Tur būt, neatsitiktinai ir
brolis Kuzma po Zenono Zareckio tapo
Vilniaus burmistru.
Šie žmonės negailėjo lėšų švietimo bei
kultūros tikslams ir gerai suprato spaus­
dinto žodžio reikšmę. Be abejo, jie iš to
turėjo ir materialinės naudos.
Neradęs Maskvoje platesnės dirvos
spaustuvininko veiklai, Petras Mstislavcas
atvyko į Vilnių. Patyrusį spaustuvininką
palankiai sutiko Mamoničiai. Jie įrengė sa­
vo namuose spaustuvę ir pakvietė joje
dirbti Petrą Mstislavcą.
Brolius Mamoničius tam žingsniui ga­
lėjo paskatinti ir tai, kad dalis P. Skorinos
spaustuvės įrenginių buvo užsilikusi V il­
niuje.
Yra pagrindo manyti, kad Zareckiai bu­
vo įsigiję J. Babičiaus namą su Skorinos
spaustuvės likučiais, kuris, greičiausiai, gi­
minystės keliu atiteko Mamoničiams. Ar­
chyviniuose dokumentuose yra žinių, kad
vienas iš šešių Mamoničių namų Vilniuje
vadinosi Zareckio vardu. Galimas daiktas,
kad kaip tik šiame name Mamoničiai ir at­
kūrė spaustuvę.
Kur gi buvo šis namas!
Šiuo klausimu domėjosi eilė istorikų,
tačiau vieningos nuomonės nebuvo. Isto­
riniuose šaltiniuose yra žinoma net keletas
to namo vietos aprašymų, tačiau jie nepil­
nai nusako situaciją. Iš aprašymų paaiškė­
ja lik tiek, kad namas stovėjęs apie tą
vietą, kur susikerta dabartinės Gorkio ir
Antokolskio gatvės. Iki šiol buvo galvo]
kad Mamoničių spaustuvė buvusi įren<
Gorkio gatvės name Nr. 45/2, Gorkio/
Antokolskio gatvių kampe. Neseniai
mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė
darė nuoseklius tyrimus ir šiek tiek pa­
keitė ir patikslino šią nuomonę. Tyrimai
parodė, kad nurodytas namas yra statytas
tik X V I— XVII a. riboje, t. y. tuo metu,
kai Mamoničių spaustuvė jau gyvavo kokį
ketvirtį šimtmečio.
Tyrėjų nuomone, spaustuvės pastatas
turėjęs būti atokiau nuo Gorkio gatvės,
45/2 namo kieme ir Didžiojo Tėvynės karo
V
metu buvo sugriautas. Jis ribojosi su Anto­
kolskio gatvės Nr. 4 kieme esančiu goti­
kiniu korpusu, šiuo metu prie šio korpu­
so yra prisišlieję tik nežymūs buvusios
spaustuvės pastato likučiai.
Po šešerius metus trukusių pasirengimo
darbų 1575 m. gražiai ir kruopščiai apipa­
vidalinta pasirodė pirmoji Mamoničių
spaustuvėje išleista knyga „Keturios evan­
gelijos". Jos spaustuvininku buvo Petras
Mstislavcas, o vyriausias jo padėjėjas —
Kuzma Mamoničius. Luką Mamoničius fi­
nansavo jų veikią. Po metų pasirodė ir
antra šioje spaustuvėje išspausdinta knyga
„Caro ir pranašo Dovydo psalmynas", o
taip pat perspausdintas Maskvos 1564 m. i/oi/hoii
leidinys „Apaštalas".
1576 m. gavę iš karaliaus privilegiją įiA fifA 'fn tw r /w tf> ,l ( ,i k
spausdinti ir pardavinėti knygas, Mamoni­
jortgft'frrofiAnu KHrU'ž
čiai išplėtė savo veiklą. Jiems buvo leng­
viau išlaikyti spaustuvę todėl, kad netoli
Vilniaus, Pavilnyje, jie turėjo popieriaus - t i A M ’L h ) Kf H t t U f M t A
fabriką. M OA tU IlH H M ty rU UIAUMH M#
Pradžioje Mamoničių spaustuvė leido M (H
religinio pobūdžio knygas, o vėliau pasi­
rodė ir pasaulietiško turinio leidiniai. HH(ATH T I L ' i , A fkK A
Vienas svarbiausių jų spaustuvėje išleis­
AfUI H,|.{ O<|>M C,jL4f43*M *tf<lJH
tų leidinių buvo „Lietuvos Didžiosios Ku­
nigaikštystės statutas", išėjęs 1588 m. r
o4c *» 3L. rr
h A f UJ |U> hA AH fTIH
Pirmosios knygos buvo spausdinamos
senąja slavų abėcėle {kirilica), tačiau jau
XVI a. pabaigoje pasirodė dvi knygos lo­ P u slapiai iš knygos „ K e tu r io s e v a n ­
tynišku šriftu. g e lijo s " 1575 m.
Prie tėvo Kuzmos ir dėdės Luko pra­
dėto darbo prisidėjo ir Leonas Mamoni­
čius, kuris buvo mokomas šio amato nuo
pat vaikystės.
Jiems mirus, nuo 1606 m. visi spaustu­
vės rūpesčiai atiteko Leonui. Nors jis buvo
labai išsilavinęs tų laikų žmogus, tačiau
stokojo organizacinių gabumų ir nebuvo
taip įtakingas politiniuose sluoksniuose,
kaip jo pirmtakai. Tai buvo viena iš spaus­
tuvės smukimo priežasčių.
Be to, atsiradus naujoms spaustuvėms
Vilniuje ir kitur, Mamoničių spaustuvės
reikšmė ėmė mažėti ir galų gale jos savi­
ninkas Leonas Mamoničius 1622 m. spaus­
tuvės įrenginius perdavė vienuoliams ba­
zilijonams.
Mamoničių , spaustuvė, veikusi beveik
visą pusę šimtmečio, suvaidino didelį vaid­
menį. Joje išspausdintos knygos buvo pla­
čiai panaudojamos gyvenime ir didele da­
limi tenkino to meto visuomenės poreikius.
R. LEGAITĖ, T. DAMBRAUSKAITĖ
Spec, mokslinės resfauracinės gamybinės
dirbtuvės moksliniai bendradarbiai
31
Ką kalba iMowuniUlai
Skaitydami vietovardžiais išmargintą Lietuvos že­
mėlapį, keliaudami po gimtąjį kraštą, negalime be ki­
ta ko nesigėrėti ir vietų vardais. Kiekvienas kaimas,
upelis, ežeras ar ežerėlis, šaltinis, miškelis, raistas, pa­
galiau neretai net kalva, kelio vingis, senesnis medis,
akmuo turi vardą. Tie vardai dažnai yra išlikę iš žilos
praeities. Yra netgi tokių vietovardžių, kuriuos paliko
seniai išnykusios tautos. Neretai jau jų kalba pamiršta,
mažai kas žinoma iš jų istorijos, o tik jų kalbos pa­
minklai — vietovardžiai tebegyvi. Taip yra su sėlių,
prūsų, jotvingių ir kitų mūsų krašte gyvenusių genčių
likimu. Atskiras, mums kasdieniškas ir pilkas vietovar­
dis dažnai savyje slepia labai daug. Tai užšifruotos
kronikos, kurias skaityti kasdien vis sunkiau, nes ir
patys šios kronikos hieroglifai (vietovardžiai), visuo­
menei audringai vystantis, nyksta. Pakanka palyginti
XIX a. pabaigos Lietuvos žemėlapį su dabartiniu, kad
tuo įsitikintume.
Daug kaimų ir vienkiemių pavadinimų atspindi vie­
tovės ypatumus: reljefą, paviršiaus medžiaginę sudėtį,
hidrografijos bruožus, augaliją, gyvūniją ir kt. Didelė
gyvenamųjų vietų vardų dalis atspindi gyventojų kū­
rimosi sąlygas Ir eigą, socialinius-ekonominius bruo­
žus. Atskiri vietovardžiai primena liaudies kūrybą, su­
skamba pasakų herojų vardai.
Šiuo požiūriu labai svarbi vietovardžių geografinė
prasmė. Geografinis vietovardžių tyrimas sudaro vie­
ną svarbiausių geografinės kraštotyros problemų. Kol
kas dargi pačios geografinės kraštotyros kaip mokslo
šakos pasigendama.
Šiame straipsnyje neliečiamos kalbinės-genetinės
problemos. Mūsų vietovardžiai, vystantis kultūrai, per­
gyveno nemažas kalbines transformacijas. Kai kurie
perėjo įvairias kitas pakopas (žmonių pravardžių ir pa­
vardžių). Šioms problemoms reikia didelio pasiruo­
šimo ir gilių studijų.
* * * vaizdžio būklę. Tokie vietovardžiai, kaip Giriniškė, Kel-
Rytų ir Pietų Lietuvoje gausu vietovardžių, atspin­
dinčių augaliją, gyvūniją ir apskritai kraštovaizdį. Tokie
vietovardžiai kaip Beržynė, Guobiškė, Karklinčiai, Eg­
lynas (dažnai Aglynas), Ąžuolyja, Kleviškė, Uosynė,
Alksniškė, šilai, Pušėnai, Liepyne, Vinkšniūnai, Blinda,
Padrebulė ir kiti pasikartoja daug kartų.
Aprašomosios Lietuvos dalies vietovardžiuose sa­
votiškai atsispindi ir laukiniai mūsų krašto gyvūnai.
Dažniausiai čia aptinkamas vilkas (apie SO kartų), lo­
kys arba meška (apie 20 kartų), barsukas, kiškis (apy­
tikriai po 10 kartų), kiek rečiau — lapė, bebras, sa­
balas, voverė. Yra vietovardžių kilusių nuo žodžių
ūdras, stumbras, zubras. Kai kurie iš šios rūšies geo­
grafinių vardų yra be galo įdomūs, nusako žmogaus
požiūrį į juos. Ypač verti dėmesio „vilkiniai" vietų
pavadinimai. įsiklausykime: Vilkija, Vilkaviškis, Vilka-
miškiai, Vilkaraisčiai, Vilkpėdė, Vilkogirė, Vilkobalė,
Vilkarija, Vilkamušė, Vilkaslastė, Vilkaduobiai, Vilka-
gulstis, Vilkabrukiai, Vilktrakis, Vilkolakiai ir daug
kitokių. Paprastai jie telkiasi miškingose srityse, ypač
Aukštaitijoje, (domiausi iš jų yra Labanoro girių
krašte. Mūsų miškų gyventojas lokys minimas istori­
niuose šaltiniuose. O štai ką apie jį pasakoja vieto­
32
vardžiai — Lokynė, Meškynė, Meškasalė, Meškučiai,
Lokiena, Meškininkai ir kt. Galimas dalykas, Meškinin­
kai kilę nuo meškininkų verslo. (Gal tai liečia ir kitus
vietovardžius.) Apie minėtąsias vietas kaupiasi ir dau­
guma kitų „žvėrinių" vietovardžių. Nuo laukinių žvė­
rių ir augalų pavadinimų kilusių gyvenamų vietovar­
džių minimoje Lietuvos dalyje aptikta daugiau kaip
tūkstantis. Prie pastarųjų reikia dar priskirti gausius
vietovardžius, kuriuose įamžinti mūsų krašto paukščių
pavadinimai. Ypač dažnai čia aptinkami varna ir žvirb­
lis, neretai šarka, sakalas, gervė, vanagas. Rečiau gul­
bė, balandis, strazdas, tetervinas, kėkštas, gegutė ir
kiti giesmininkai.
Nemaža gyvenamų vietovardžių yra kilę nuo ežerų
ir upių vardų. Tai seniausi vietovardžiai. Juose daž­
niausiai atsispindi gyvenvietės padėtis upės ar ežero
atžvilgiu, o kartais net daugiau pasako apie ežerą
ar upę, negu jos pačios pavadinimas. Pavyzdžiui, eže­
ras Varnelis, o šalia esantis kaimas — Padumblė, upė
Kamaja, o šalima gyvenvietė — Pamolupis ir t. t.
O štai dar viena problema, susijusi su paviršiaus hid­
rografiniais ypatumais. Pačiame rytiniame Lietuvos
kampelyje (Ignalinos raj.), kur į Dysnos lygumą su­
teka kelios upės (Dysna, Erzvėta, Kamaja, Svila ir kitos
mažesnės), hidrografinės sąlygos primena esančiąsias
Mezopotamijoje, kur lygiagrečiai teka Tigras- ir Eufra­
tas. Taigi, šiame tarpupyje („Lietuvos Mezopotamijo­
je") plačios lankos, kurios čia vadinamos „lobais",
yra užliejamos potvynių metu (tie potvyniai čia vadi­
nami „dapais"). Tada daugelis kaimų virsta salomis
arba pusiasaliais: Svirkos, Pečiurkos, Katinautiškė, Pet­
rašiūnai, Kuršiškė, Smilginiškė ir daugelis kitų. Bet įdo:
miausia tai, kad nuo seno lietuvių čia vadinami: Sala,
Salelė, Didžiasalis, Naujasalis, Juodasalis, Astravas,
Astraviškiai.
Labai gausiai ir įvairiapusiškai šios Lietuvos dalies
vietovardžiai atspindi bendrą tam tikro meto krašto­
moriai, Kelmaičiai,Juodaraistis, Užubaliai, Užugiriai,
Užumiškiai, Plynia, Skynimai, Krūmija, Lankoraistis, Ke-
liūgalis, Laukogalė, Vidugiris, Juodaklaniai, Sausarais-
tis, Smilgynė, Purvėnai, Aukštagiris, Paversmiai, Užuo-
raisčiai, Paundenė, Paraisčiai, Dirvėnai, Zagarynė,
Klampučiai, Šlapošilė ir daugelis kitų, rodo bendresni,
dažnai jau pasikeitusį apylinkės vaizdą: mišką, kirti­
mus, daubas, padėtį viduryje miško, kelmynes ir kita.
Yra nemaža gyvenamų vietų vardų, kurie neblo­
gai atspindi geomorfologines paviršiaus ypatybes: li-
tologinę sudėtį, dirvožemio ypatybes, reljefo pobūdį
ir kt. Paviršiaus akmeningumą, kaip teko ir lauko eks­
pedicijų metu patirti, žemėlapyje parodo tokie kai­
mų ir vienkiemių vardai kaip Akmena, Paakmeniai,
Akmuo, Akmeniškė, Akmeniai, Antakmeniai, Akmeny­
nai, Akmenyčia, Akmenėjai, Kamionkos ir pan. Smė­
lingas, gargždingas apylinkes žemėlapyje dažnai nu­
sako vietovardžiai Smėliai, Smėlingiai, Smėlynė, Pies-
kynė, Zvyriai, Žvyriniškė, Zvyreliai, Žvirgždaičiai,
Žvirgždėnai, Zvirgždžiūnai; molingas — Moliukai, Pa­
molupis, Molykai, Molėnai; padrėkusias — Klampynė,
Dumblė, Juodapurviai, Purveliai, Slinakiemis; dirvože­
mio pobūdį — Kemsynė, tauros. Jaurynė, Beliūga,
Juodžemiai.
 Rytų ir Pietų Lietuvos paviršius labai įvairus, gy­
vas, kalvotas. Iš dalies tai atsispindi gyvenamų vie­
tų varduose. Yra kelios dešimtys Antakalnių, Aukšta­
kalniu, Kalniškių, Pakalnių, Pakalniškių, Užukalnių. Kitus
reljefo elementus nusako Skardžiai, Duobelės. Dubulės,
Dubuklė, Indubakiai, Sausaduobės, Duobiškė, Lobiniai,
Lobučiai. Nereti ir tokie pavadinimai kaip Kalniniai
Jagelionys ir šalia Kloniniai Jagelionys, Kalniniai Mon-
teikiai ir Kloniniai Monteikiai, Kulvas Žemutinis ir Kul-
vas Aukštutinis, Aukštadvaris ir Žemadvaris.
Visokiausių vietovardžių įvairybėje daug ir tokių,
kurie atspindi socialinę-ekonominę krašto praeitį. Feo­
dalizmo laikų dvarai, kaimai, įvairių amatų pradmenys
pagimdė daugiaversliškumą. Prie didesnių turtingų
dvarų būdavo, kaip sakoma liaudies priežodyje, „de­
vyni amatai, dešimtas badas". Čia, be tiesioginių žem­
dirbių, atsirado besiverčiančių miško verslais: bartinin-
kai, bebrauninkai, sekėjai (lauciai), varovai (lazikai),
sakalininkai, žvejai, medžiotojai, medininkai. Apie tai
kalba atitinkami vietovardžiai.
Apie amatininkystę byloja gausūs (šimtais skai­
čiuojami) vietovardžiai, kaip Bendoriai, Kalesnykai,
Lanklenkiai, Bačkininkai, Tartokai, Kalkynės, Cegeinės;
gana dažni ir Čebatoriai, Dailydžiai, Drobiškė, Plovė­
jai, Šikšniai, Sielinykai, Guntaunykai, Pivoriai.
Archeologinių kasinėjimų metu Lietuvoje dažniau­
siai randamos miežių, pupų, avižų ir kitų javų sėklos.
Tų patį patvirtina ir gyvenamų vietų vardai: Avižynė,
Avižonys, Puponys, Grikiemiai, Miežiškiai, Ropiena,
Pupiena, Miežionys, Pupiškiai, Ropiškė, Grikapeliai.
Nemaža vietovardžių atrodo yra susiję su anksty­
vąja (lydimine) žemdirbyste Lietuvoje. Tiesa, tiesiogi­
nių pavadinimų, kaip Lydymas, Meškalydimis, Lydi-
miškiai, nedaug, bet ar ne apie tai bent iš dalies kal­
ba buvusių miškų masyvų vietose ir dabartinių girių
pakraščiuose taip gausiai aptinkami Trakai, Išdagos,
Degėsiai, Svilos! Trakų, Senųjų ir Naujųjų, Trakynų,
Trakiškių, Trakelių ir kitų aptikta apie 70, dauguma
buvusių miškų masyvų vietose ir dabartinių miškų pa­
kraščiuose bei apylinkėse. Tiesa, trakai galėjo atsi­
rasti ir dėl kitų priežasčių, bet išdegos, matyt, daž­
niausiai buvo daromos pakeičiant miškų dirbamu lau­
ku. Tokių gyvenamų vietų vardų aptikta kelios de­
šimtys: išdegos. Degimai, išdegėliai, Degsnė, Degėnai,
Degenia, Degesiškė, Degsna, Vyhorai, Degiškė, Degu-
liai, Degenteniai, Sviliškė, Svilonys, Svileiė. Kyla klau­
simas, ar negalėjo vietomis lydimas būti vadinamas
degimu ar kitaip. įdomu, kad minėtieji vietovardžiai
telkiasi ne Užnemunėje, kuri tik po Žalgirio mūšio bu­
vo vėl pilnai apgyvendinta, bet ir Padauguvyje. Dysnos
derlingų lygumų sausesnėse, buvusiose miškingose,
vietose. Kai kur lydiminiu būdu miškai buvo naikinami
iki X VI a. Kronikininkas M. Stryjkovskis rašo, kad ruo­
šiant lydimų iš rudens buvo nukertamas miškas, kuris
suverstas išgulėdavo iki pavasario, išdžiūvus kartais
dar jis būdavo apibarstomas šiaudais ir padegamas.
Paskui eilę metų sėjamas, o nusialinus dirvai, vėl pa­
liekamas, ir lydimas užželdavo mišku.
Įdomūs ir seniai išnykę mūsų krašto gyventojų
verslai — geležies gavyba iš vietinės balų rūdos,
anglies, pelenų, dervos gamyba, drevinė bitininkystė,
medžioklė ir kt. Istoriniai šaltiniai rodo, kad geležies
rūda iš vielinių išteklių buvo lydoma nedidelėse lie­
jyklose, kuriose gaunami lydiniai dažniausiai būdavo
ir iškalami. Daugelis jų veikė iki X V III ir net XIX a.,
kol toks vietinis geležies gavimo būdas nepasidarė
per brangus. Šį verslų Pietų ir Rytų Lietuvoje (daž­
niausiai Dzūkijoje ir Užnemunėje) primena kelios de­
šimtys vietovardžių, kaip Rūdiškės, Rūdnia. Rudnykai,
Rūdka, Rūdelė, Gelažiai, Pagelažiai, Ota, Senoji Ota,
Naujoji Ota. Kai kur Dzūkijoje ir Užnemunėje iki mūsų
laikų likę minėtųjų liejyklų liekanų. Šalia rūdos ga­
vybos, matyt, vystėsi ir kalvystė, nes geležį reikėdavo
iškalti. Kalvystės amatas buvo svarbus ir paliko ne­
maža vietovardžių: Kalviškė, Kalviai, Kavoiiškiai, Ka-
valtiškė, Juodkalviai, Kavoliukai, Kavoliai, Kalveliškė.
XV ir XVI a. Lietuvos kunigaikščių iždui gerokai
ištuštėjus, buvo pradėta beatodairiškai švaistyti gam­
tos turtus. Labiausiai nuo to nukentėjo miškai. M edie­
na, žvėrių kailiai, mėsa, medus, anglys, pelenai, der­
vos turėjo didelę paklausų, kadangi Vokietija, Anglija,
Danija savo miškus jau baigė nualinti. Lietuvos girio­
se tada buvo paruošiama medžiaga laivų statybai bei
stiebams, gaminamos ąžuolinės klėpkos, vančosai, len­
tos, pelenai, potašas arba alkų druska (gaunama, ga­
rinant peleninį šarmų), varoma derva, degutas. Čia pat
jų įpakavimui gaminamos statinės, degamos anglys.
Anglių daug suvartodavo ir vietinės geležies liejyk­
los. Visos tos prekės Lietuvos vandens keliais keliau­
davo į užsienį. Kur nesiekė upės, buvo kasamos „ka-
pankos", kaip pavyzdžiui, Padysnio miškuose, kurio­
mis pavasario potvynio metu paruošta produkcija bū­
davo nuplukdoma į Dysnų ir pastarąja į Dauguvą.
Ypač tuo metu nukentėjo girios arti vandens kelių —
Panemunio, Užnemunės miškai ir Padauguvio girios.
Kaip nepasiekiami išliko Labanoro, Dzūkijos miškai.
Visa gamyba koncentruodavosi miške prie laikinų lapinių
ir sandėlių, vadinių „būdomis". „Būdas" steigti, kaip
dažnai aptinkama rašytiniuose šaltiniuose, leidimų duo­
davęs pats kunigaikštis. Būta daug „būdų", daug
savininkų. Apie tų laikotarpį iki šiol kalba gausūs vie­
tovardžiai, kilę nuo žodžio „būda". Jų daugiausia
susitelkę Užnemunėje, nedidelė dalis Padauguvio bu­
vusių miškų masyvuose. Labanoro, Dzūkijos miškuose
jų nėra. Dėl to čia išliko nepaliesti didžiuliai miško
masyvai. Kai kurie „būdiniai" vietovardžiai labai įdo­
mūs — Ąžuolų Būda, Senoji Būda, Naujoji Būda, Pašto
Būda, Morkaus Būda, Čystoji Būda, Utėlių Būda, Varnų
Būda, Būdviečiai. Sarginė Būda, Juodoji Būda, Margoji
Būda, Liepų Būda, Meldabūdė, Tylioji Būda, Aukštoji
Būda, Gulima Būda, Beržų Būda, Kunigiškė Būda, Žąs-
lių Būda, Semeliškių Būda, Garnio Būda, Raganių Būda,
šeškabūdė ir taip kelios dešimtys būdų. Apie daugelį
būdų dar galima aptikti padavimų, pasakų.
Apie minėtąsias būdas telkiasi ir kiti to meto miš­
ko verslus primenantieji geografiniai vietovardžiai.
Dervos gamybų primena kaimų pavadinimai — Smalos
Pečius, Smalinyčia, Dervinė, Sakuočiai, Smaliarnia, Sma-
lynė, Dervynė, Smalvos; deguto varymą — Deautiškė,
Dzegcioriai; pelenų gavybą — Patašiškė, Pafašynė,
Pafašnia, Peleniai; anglies degimų — Angliškė, Paanglė,
Anglininkai, Uengelnė. Miško drevinę bitininkystę arba
bartininkystę primena buvusių pamiškių vietovardžiai:
Barčiai, Barfeliai, Bičiūnai, Vaškeliai, Medovarčiai, Bi­
tinai, Bartininkai, Tribarčiai, Spiečiūnai, Pavaškiai, Vaš-
konys ir kt. Jų, kaip ir kitų vietovardžių, tam tikra da­
lis prigijo nuo pravardžių, kurias turėjo bitininkyste
vertęsi žmonės. Kelios dešimtys Medinų, Medinių,
Medžionių, Medsargiai, Medininkai ir panašūs vieto­
vardžiai primena seniau paplitusią medžioklę, med-
sergystę.
Nemaža vietovardžių atspindi socialinę gyventojų
būklę, nepriteklius, nelygybę, vargus. Jie dažniausiai,
maiyt, kilę nuo žmonių pravardžių. Iš tokių paminėti­
ni Puskelniai, Skriaudžiai, Juodkošiai, Ašakonys, Beduo­
niai, Plutiškiai, Sarkaėdžiai, Batrokai, Kumečiai, Besųs-
pariai, Kampinykai, Lūšnė, Pavainikiai, Verksnė, Sira-
tiškė. Plikiai, Skylėčiai, Lopiniai, Sepfynlopiai, Vyžynė,
Didvyžiai, Pusbėdžiai, Nabagiškė, Vargučiai, Ubagai
ir kiti. Tur būt, tarpusavio vaidai, apkalbos pagimdė
tokias pravardes, vėliau prigijusias vietovėms, kaip
Seiliūnai, Lepšiškė, Kačergiškė ir dažnai šalia Kulniš-
kė. Dūdos, Siaudaūsiai, Žirniavagiai, Rėksniai, Verksniai,
Kelniabrydžiai, Kreivanosiai, Bastūnai, Patiičiai, Trum-
33
 pakojai, šiaudadūšiai, Akliai, Žabalynė, Judošiškė, Va-
gilka, Kupriai, Kelniaraupiai, Širšinai, Šunakariai, Gyva-
koriai. O kiek iki šiol dar išliko vulgarizmo senuose
vietovardžiuose.
Retai kuriame Lietuvos krašte neužtiksime kunigiš-
kių. Keliolika tokių vietovardžių buvo aptikta ir Rytų
Lietuvoje — Kunigėnai, Kunigialaukis, iezuitka, Ber-
nardiniškė ir kitokie. Matyt, nuo rekrūtų laikų išliko
Ulanouka, Kareiviškiai, Kareivėnai, Kareivonys, Dragū-
niškiai, Zalnieriškė ir kiti.
Daugiau kaip šimtas vietovardžių primena labai
margą Rytų Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, rodo
asimiliacijos ir disimiliacijos procesą. Daugiausia tarp
jų Gudelių, Gudiškių, Gudonių, Gudakiemių ir kito­
kių. Be jų aptikta Prūsiškė, Germaniškis, keliolika To­
toriškių ir Totorkiemių, Maskoliškių, Žydiškių. Yra Že-
maitėliai, Latviškiai, Mozūriškė, Baltarusiai, Rusakie-
mis, Čigoniškis, Paliokiškis, Karaimiškis. Disimiliuotose
srityse — Litviniškis, Litvinėnai, Litvokai ir kt. Iš se­
nesnių paminėtini vietovardžiai Šėlos, Žemgaliai, Kul-
vas ir kt.
Nemaža užtinkama pavadinimų — mįslių. Štai Dzū­
kijos rytiniame pakraštyje keliolika Dainavą. Šiuo me­
tu, tuo vadovaudamiesi, geografai Pietryčių smėlėtąją
iygumą, esančią abipus Merkio, bando vadinti Daina­
vos lyguma. O kur buvo tikroji Dainava! Istoriniai
šaltiniai užsimena apie Užnemunę, bet kodėl tada vi­
sos Dainavos šiapus Nemuno! Gal jos čia atsirado kartu
su X III a. atsikėlusiais jotvingiais!
Ir dar mįslės. Iš kur Rytų Lietuvoje tokie kaimai,
o dažniausia menkučiai vienkiemiai, kaip Amerika,
Azija, Europa, Sibiras, Geroji Viltis, Galicija, Šveica­
rija, Karpatai, Kaukazas, Madagaskara, Turkija, Abisi­
nija, Samarija, Paryžius, Petrogradas, Venecija, Nau-
gardas, Vilnius, Konstantinopolis, Odesa, Kijevas, Gar­
dinas, Vašingtonas. Labai jau dažnai, matyt, išdidumo
skatinamas kas nors pavadindavo savo dvariuką Vincen-
topoliu, Antonpoliu, Leonpoliu, Ignopoliu. O štai ša­
lia nežinia kieno, kada pramintas ima ir atsiranda
Ubagopolis.
Dalis Rytų Lietuvos vietovardžių yra be galo pa­
trauklūs savo mitologišku paslaptingumu. Kai kuriuose
jų nuskamba lietuviškų pasakų motyvai, epiniai liaudies
kūrybos vaizdai. Įsiklausykime: Dievogaia, Švenčionys,
Šventaraistis, Zaizdraistis, Perkūnakiemis, Zinyčia, Vai-
deluotai, Lizdeikos, Undinė, Milda, Biruta, Kęstutiškė,
Kaukos, Kaukėnai, Kaukokalnis, Kaukynė, Kaukiškė, Ait-
variškiai, Raganiškė, Pinčiukiškė, Laumakė, Laumiakan-
čiai, Vilkolakis, Kančioginą, Juodagalviai, Baubai, Pikto-
gala, Prapultinė, Kalnoraupiai, Šunkariai, Gyvakariai
ir kt. Vien vietovardžiai skamba kaip padavimai. O juk
dar daugelį jų supa ne viena legenda bei padavimas
ir dabar.
Dėl čia išdėstytų dalykų galima ginčytis. Tai giles­
nių studijų reikalas. Baigiant norisi dar pabrėžti, kad
nebuvo vadovaujamasi suprastintu principu: Beržiniš-
kė — augta beržų, Kiškynė — būta daug kiškių ir pan.
Daugelis vietovardžių perėjo asmenų pavardžių vysty­
mosi stadiją, kalbinius pakitimus ir kitaip buvo pa­
veikti. Todėl kai kada Beržynas atsirasdavo vidury ši­
lo, o Paežerių kaimas paupyje. Kaip bebūtų atsiradę
minėtieji vietovardžiai, juose gyvi vietinės geografi­
nės aplinkos pavadinimų elementai. Juk nesuskamba
mūsų vietovardžiuose nei žirafos, nei bambuko, stepės,
ryžių pavadinimai.
Gyvame, liaudies sukurtame, metraštyje dialektiškai
atsispindi vietinės geografinės aplinkos ir visuomeni­
nės būties elementai.
C.
LTSR Kraštotyros draugijos narys

» //k //k //k //k //k //k//k//k//k//k//k//k//k//k//k//k//

lis žingsnis į priekį, toliau

TARPTAUTINIAI MOKSLININKŲ APDOVANOJIMAI darė eilę svarbių atradi­
mų. Dirbdamas su žymiuo­ sisteminant mūsų žinias
ju fiziku Enriku Fermiu, apie branduolines daleles.

ATOMO PORTRETO ŠKICAI profesorius J. Vigneris pa­

darė matematinius apskai­
čiavimus pirmajam pasau­
lyje atominiam reaktoriui
Daugelis fizikinių
teorijų pradedamos ruošti
nuo modelių, kurie dažnai
toli gražu neatspindi vyks­
pastatyti. tančių procesų. Tačiau jais
Bet tuo neapsiriboja remdamiesi, mokslininkai
P ra ė ju sių m e lų la p k rič io m ėnesi b u vo įte ik to s 1963 m. Vignerio indėlis į fiziką. bando išaiškinti tiriamų
N o b e lio p re m ijo s liz ik o s s rity je . Šiuo ta rp ta u tin iu m o k s li­ Per pastaruosius 25 metus reiškinių esmę. Toliau dir­
n iu a p d o v a n o jim u buvo p a žym ė ti a m e rik ie č ių m o k s lin in ­ mokslui žinomų elementa­ bant, tokie modeliai daž­
k a i p ro ie s o riu s Judžinas P. V ig n e ris , p ro fe so rius M a r ija rių dalelių skaičius pasiekė niausiai lieka tik grubiu
K e p e rt-M a je r ir VFR p ro ie so riu s Dž. Hansas Jensenas. 34. Šioje fizikos srityje primityvu ir nustoja buvę
N o b e lio p re m ijo s la u re a tų m edalius ne šio ja ty r in ė ­ būtinai reikia sukurti dar­ aktualūs. Juos pakeičia
to ja i, k u rių v a rd a i daro garbę pasa ulinia m m okslui. Už nią sistemą, kuri apibend­ nauji, giliau tiriamąjį reiš­
d id e liu s m okslo pasiekim us N o b e lio p re m ija b u vo ap­ rintų daugelį stebimų reiš­ kinį atspindintieji.
d o v a n o ti ž y m ie ji ta ry b in ia i m o k s lin in k a i — L. Landau, kinių ir procesų. Žymus Taip evoliucionavo ir
N. Sem ionovas, I Tarnas, 1. Frankas, P. Cerenkovas. amerikiečių fizikas V. F. supratimas apie atomo
K u o nu sip elne m o k s lu i d a b a rtin ia i šios p re m ijo s la u ­ Vaiskopfas kažkaip paste­ sandarą. Kitados atomas
reatai? O fic ia lu s fo rm u la vim a s sausas ir lakoniškas: p ro ­ bėjo dargi su ironijos buvo įsivaizduojamas kaip
ie so riu s J. P. V ig n e ris apdovanotas „u ž in d ė lį į atom ų priemaiša, kad jis „gaili­ smulkiausia nedalijama ne­
b ra n d u o lio ir e le m e n ta rių d a le lių te o riją " , o M . K e p e rt- si to laiko, kada buvo ma­ kintama materijos dalelė,
M a je r i r Dž. H. Je n se na s— „ u ž atra d im u s, lie č ia n č iu s noma, jog materija sudary­ ir jo modeliu buvo mažy­
atom o b ra n d u o lio sandarą". ta tiktai iš protonų, elekt­ tis kietas rutuliukas. Toks
ronų ir neutronų, ir kada, modelis, kurio kilmę gali­
remiantis šiomis elemen­ ma sieti su Demokrito pa­
P r of e s o r i u s '.V i g ­ grupių teoriją, kurią dabar tariomis dalelėmis ir tarp žiūromis, atliko nemažą
neris pagal profesiją žino kiekvienas fizikas-teo- jų veikiančiomis jėgomis, vaidmenį XIX a. moksle.
matematikas, bet savo ma­ retikas. Jau daugiau kaip buvo galima paaiškinti vis­ Tačiau šio amžiaus pra­
tematines žinias jis panau­ trisdešimt metų jis vado­ ką, pradedant astronomija, džios fizikos pasiekimai, ir
dojo įvairiose fizikos sri­ vauja Prinstono universite­ fizika ir chemija ir bai­ pirmiausia elektrono ir
tyse. Jis sėkmingai pritai­ to (JAV) fizikos-matemati­ giant biologija.“ Judžino radioaktyvumo atradimas,
kė fizikoje matematinę kos katedrai, kurioje pa­ Vignerio darbai — dide­ privertė mokslininkus at-

34

K O D ĖL TARYBŲ LIETUVOJE
V IE N A S UNIVERSITETAS!
Pas mus švietimas labai p a ­
kilęs. D aug aštuonm ečių, v id u ­
rinių ir specialiųjų m okyklų,
d au g iau , negu buržuaziniais
laikais, o universitetas kaip
b u vo anksčiau, ta ip ir p aliko
vienas. K o d ė l d augiau u n iv e r­
sitetų nesfeigiam a! — klausia
K. Jucevičius iš Telšių ir re m ia ­
si tu o , kad n e d id e lė je Š veica­
rijo je universitetų yra d a u ­
g iau.
Pirmaisiais Tarybų valdžios metais
Lietuvoje buvo du universitetai —
Kaune ir Vilniuje, Susidarė eilė pa­
ralelių katedrų bei fakultetų. Uni­
versitetų struktūra sena, o kultūrinė
bei pramonės revoliucija Tarybų
Lietuvoje reikalavo ne tiek advoka­
tų, kiek įvairiausių inžinierių, medi­
kų ir kitų specialistų. Todėl Kauno
universiteto bazėje buvo sukurti du
stiprūs institutai — Politechnikos ir
Medicinos, o kiti fakultetai bei
katedros prijungti prie Vilniaus
universiteto, kuris išaugo į tokią
stambią aukštąją mokyklą, kokia jis
niekados nebuvo per visus keturius
šimtmečius. Universiteto paskirtis —
ruošti speciaiistus, galinčius dirbti
daugiau mokslinio pobūdžio darbą,
įvairūs specializuoti institutai ruošia
specialistus-praktikus, liaudies ūkiui
ir kultūros įstaigoms. Klausimo esmę
sudaro ne mokslo įstaigos pavadi­
nimas, o tai, kiek specialistų res­
publikoje išleidžiama su aukštuoju
mokslu.
Dabar Tarybų Lietuvoje yra
11 aukštųjų mokyklų, o 1940 m. jų
tebuvo 7. Be to, dabar visos aukš­
tosios mokyklos turi neakivaizdinius
skyrius, o 5 iš jų — vakarinius. KPI
(Kauno Politechnikos institutas) turi
Vilniuje filialą, kuriame yra dieninis
ir vakarinis skyriai, turi vakarinius
skyrius Kaune, Šiauliuose, Klaipėdo­
je, Panevėžyje. KPI ruošia 46 spe­
cialybių inžinierius, KMI (Kauno M e­
dicinos institutas) — gydytojus, sto­
matologus, farmacininkus. Žemės
ūkiui reikalingus speciaiistus ruošia
Lietuvos Žemės ūkio bei Veterina­
rijos akademijos.
Vienuolikoje respublikos aukštų­
jų mokyklų 1962— 1963 m. buvo
33,3 tūkst. studentų, o 1940 m.,
esant dviem universitetams ir pen­
kioms kitoms aukštosioms mokyk­
loms, tebuvo iš viso tik 6 tūkst.
studentų.
Daugelyje kapitalistinių šalių be­
veik visos aukštosios mokyklos, ku­
riose ruošiami įvairių sričių specia­
listai, vadinamos universitetais. Švei­
carijoje (I960 m. apie 5,4 mln. gy­
ventojų, 41 tūkst. kv. km.), veikia
7 universitetai. Politechnikos insti­
tutas ir Komercinis institutas. Švei­
carija Vakarų Europoje skaitoma
viena iš tų šalių, kur neraštingumas
oficialiai likviduotas, įvestas privalo­
mas pradinis mokymas. Tačiau švie-

mesti tą modelį. Atomas
pasirodė kur kas sudėtin­
gesnis. 1903 m. žymus
anglų mokslininkas Dž. Dž.
Tomsonas sukūrė atomo
modelį, pagal kurį ato­
mas — teigiamai įelektrin­
tas rutuliukas, kurio viduje
yra mažų neigiamai įelekt­
rintų elektronų.
Tačiau nė dešimt metų
nepraėjo, kai E. Rezerfor-
do tyrinėjimai privertė
mokslininkus atsisakyti ir
šios nuomonės. Naujas
„planetinis" Rezerfordo
modelis vaizdavo atomą,
panašų į mažytę Saulės
sistemą su teigiamai įelekt­
rinta sunkia „Saule" —
branduoliu centre ir tam
tikromis orbitomis apie ją
besisukančiais neigiamai
įelektrintais elektronais.
Vėliau šį vaizdą patikslino
danų fizikas N. Boras, ir
šiuolaikinę formą jis įga­
vo 1926 m., vokiečių
mokslininkams E. Šredin-
geriui ir V. Heizenbergui
sukūrus išsamią teoriją, at­
sižvelgiančią į dalelių ban­
gines savybes, — kvantinę
mechaniką.
Analogiškas perėjimas
nuo paprastų į sudėtinges­
nius modelius stebimas ir
atomo branduolio sanda­
ros vaizdavime.
Eksperimentai parodė,
kad atomų branduolių
savybėse esama tam tik­
ro periodiškumo, analo­
giško periodiniam D. Men­
delejevo dėsniui, kuris
liečia atomus. Kepert-Ma-
jer ir Jensenas sukūrė
branduolio apvalkalų mo­
delį, paaiškinantį tą perio­
diškumą, panašiai kaip Bo­
ro modelis padėjo išaiš­
kinti elektroninių apval­
kalų užstatymo dėsnį.
Trumpai tai galima paaiš­
kinti šitaip. Mendelejevo
sistemoje yra vadinamo­
sios kilniosios dujos — he­
lis, neonas ir kitos, chemi­
niu atžvilgiu inertinės, nes
jų elektroniniai apvalkalai,
kaip sakoma, uždari — vi­
siškai užstatyti. Branduo­
liuose buvo aptikti analo­
giški dėsningumai. Atitin­
kami branduoliai juokais
buvo pavadinti „magiš­
kais" — branduolių apval­
kalų užstatymo problema
atrodė keista pagal tuo srityje. Jos pirmtakė Mari­
metu vyravusį supratimą. ja Sklodovska-Kiuri buvo
Kepert-Majer ir Jensenas du kartus — 1903 ir
nepabūgo šio keistumo ir 1911 m. — atžymėta šiuo
sukūrė branduolių apval­ apdovanojimu. Kaip ir ji,
kalų schemą, suprantamai M. Kepert-Majer gimė
paaiškinusią „magiškuo­ Lenkijoje. Ketvirtame de­
sius skaičius" taip, kaip šimtmetyje ji išvyko į JAV,
buvo išaiškintos cheminės buvo Kolumbijos universi­
kilniųjų dujų savybės. teto profesorium, paskui
dirbo La-Choljos universi­
M. Kepert-Majer ir
Dž. H. Jensenas pradėjo tete (Kalifornijos valstija),
kur ir atliko savo tyrinėji­
dirbti šia kryptimi 1948—
mus, pažymėtus aukštu
1949 m. nepriklausomai
apdovanojimu.
vienas nuo antro. Vėliau
Kitas laureatas profe­
jie sistemafiškai keisdavosi
sorius Dž. H. Jensenas gi­
savo darbų rezultatais. To
mė Hamburge 1907 m„
dėka jie pasiekė didelių
dirbo Hamburgo universi­
laimėjimų. Jau 1955 m. jie
tete, o 1949 m. tapo Hei­
kartu išleido knygą apie
delbergo universiteto pro­
branduolio sandarą.
fesorium.
Marija Kepert-Majer —
antroji moteris — Nobelio A. VORONCOVAS,
premijos laureatė fizikos A. DMITRiJEVAS
T S R S Al A J u n g tin io b ra n d u o lin ių ty rim ų in s titu ­
to d ire k to riu s , TSRS M A narys-korespondentas D. Blo-
ch in ce vas pasakė, kad šių t r ijų p u ik ių m o k s lin in k ų d a r­
b a i tu ri d id e lę reikšm ę, p le č ia n t žinias apie mus supantį
pasaulį. J ie mus p ria rtin a p rie atom o b ra n d u o lio sanda­
ros pro b le m o s išsprendim o.

35
limo lygis atskiruose šalies rajonuo­
se labai netolygus. Šveicarijoje nė­
ra vieningos mokymo sistemos,
(vairiuose kantonuose (administraci­
nis vienetas] nustatomas skirtingas
mokymo laikas, skirtingas mokymo
valandų skaičius savaitėje, veikia
įvairios mokymo programos, moky­
mo planai. Toks švietimo sistemos
margumas ir nenuoseklumas paaiš­
kinamas tuo, kad kiekviename kan­
tone paveldėtos skirtingos tradicijos,
atskiros mokyklos priklauso priva­
tiems asmenims, organizacijoms.
Tradicijos atsispindi ir Šveicarijos
universitetuose. Pagal viduramžių
laikais vyravusių sistemą, beveik
visi Šveicarijos universitetai skirsto­
mi į 4 fakultetus: teologijos, teisės,
filosofijos ir medicinos. Kaip mafo-
me, trys fakultetai iš keturių ruošia
ne gamybai kadrus, bet valdančiųjų
klasių tarnus (dvasininkus, teisinin­
kus, filosofus).
Šveicarija atsilieka nuo mūsų
respublikos ne tik aukštųjų mokyklų
skaičiumi, bet ir studentų skaičiumi,
nors ten gyventojų yra beveik
2 kartus daugiau negu Lietuvoje.
Paskutiniaisiais duomenimis visose
Šveicarijos aukštosiose mokyklose
mokosi apie 16 tūkst. studentų —
pusė tiek, kiek Lietuvoje. Seniausia-
me Šveicarijos Bazelio universitete
(įkurtas 1460 m.) mokosi apie
2000 studentų, Ciuricho — 2,6 tūkst.,
Ženevos — 2,4 tūkst. Politechnikos
institute — 2,7 tūkst. studentų. Rei­
kia pažymėti, kad dalį studentų su­
daro iš kitų valstybių atvykusieji.
Taigi, pačios Šveicarijos studentų
yra dar mažiau.
1963-64 m. vien tik Vilniaus
Valst. V. Kapsuko v. universitete
yra arti 9,4 tūkst., Kauno politechnikos
institute — daugiau kaip 11,7 tūkst.,
o visose respublikos aukštosiose mo­
kyklose — 38 tūkst. studentų.
Tarybų Lietuvos laimėjimai ruo­
šiant specialistus aukštosiose mokyk­
lose dar ryškiau matyti, palyginus,
kiek mūsų respublikoje ir kapitalisti­
nėse šalyse yra studentų pagal gy­
ventojų skaičių. Pavyzdžiui,
1959/1960 m. dešimčiai tūkstančių
gyventojų buvo siudenfų: Lietuvos
TSR — 93, Šveicarijoje — 24, Pran­
cūzijoje — 41, VFR — 34, Japoni­
joje — 59.
1962— 1963 m. Tarybų Lietuvoje
10 000 gyventojų teko jau 117 stu­
dentų. .
Kaip matome, Lietuvos TSR stu­
dentų skaičiumi žymiai pralenkia ne
tik Šveicariją, bet ir labiausiai išsi­
vysčiusias kapitalistines valstybes.
O jei palyginsime visą TSRS su
minėtomis valstybėmis, pamatysime
netgi didesnį skirtumą. Švietimo at­
žvilgiu su TSRS negali susilyginti
nė viena kapitalistinė valstybė.
J. KUNČINAS
36
ELM O UGNYS
Kas yra Elmo ugnys, kaip
jos a tro d o ! — klausia N. V a l ­
kūnas iš K auno.
Elmo ugnys — ypatingos rūšies
tylūs elektros išlydžiai. Jie susidaro
virš smailių kalnų viršūnių, bokštų,
laivų stiebų, vienišų medžių ir net
aštrių stogų briaunų. Savo forma tie
išlydžiai primena teptuką. Kartais
tokį šviečiantį teptuką galima ste­
bėti ant aukštai esančio žmogaus
galvos, pakeltos rankos.
Šie išlydžiai Elmo ugnimis buvo
pavadinti viduramžiais, nes buvo
dažnai stebimi ant šv. Elmo bažny­
čios. Kitose vietose dėl tos pačios
priežasties jos buvo vadinamos
„šv. Nikolajaus", „šv. Elenos",
„šv. Klaros" ir kitokiais vardais.
Elmo ugnys atsiranda, kai elektri­
nio lauko įtampa atmosferoje ties iš­
kilusiu smaigaliu būna ypač didelė
(iki 30 000 v/cm), o tai daugiausia
būna audrų metu arba joms artinan­
tis. Apie smaigalį oras tampa pra-
laidus elektrai ir stebimas elektros
ištekėjimas iš tų smailumų.
Elmo ugnys stebimos visur ir vi­
sais metų laikais. Kalnuotose vieto­
vėse jos dažnesnės vasaros metu, že­
mumose — žiemą, siaučiant pūgoms.
G. KASPERAVIČIENĖ
AR NEUŽTERŠTAS LIETAUS
VANDUO
R A D IO A K T Y V IO M IS
M E D Ž IA G O M IS !
A r nekenksm ingas jis svei­
katai! — klausia g y d . A . M a ­
čius iš Druskininkų sanatori­
jos „ D z ū k ija " .
Visus gyvus ir negyvus daiktus
gamtoje veikia branduolinė energi­
ja. Radiacija ateina iš kosmoso, iš
radioaktyvių medžiagų, esančių dir­
voje, vandenyje, ore ir pačiuose gy­
vuose organizmuose.
Žemėje yra natūralių radioaktyvių
medžiagų — urano, radžio, torio ir
kai kurių kitų. Vanduo, prasisunkda­
mas pro žemės sluoksnius, kuriuose
yra šių medžiagų, dalį jų ištirpi­
na ir iš dalies pats tampa radioakty­
vus. Beskiidamos dirvoje esančios ra­
dioaktyvios medžiagos, išskiria ra­
dioaktyvias dujas — rodoną ir toro-
ną, kurie susimaišo su aplinkos oru
ir užteršia jį.
Taigi, lietus, sniegas, rūkas, dulkės,
netgi geriamas vanduo, maisto pro­
duktai ir normaliose sąlygose turi
daugiau ar mažiau radioaktyvių me
džiagų.
Natūralus maisto produktų, oro,
vandens, kartu ir kritulių radioakty­
vumas paprastai yra labai mažas ir
iš esmės priklauso nuo esančio kalio
(K40) ir radioaktyvaus torono bei ro-
dono. Šių radioaktyvių medžiagų kie­
kiai matuojami milijardinėmis kiuri
dalimis viename kilograme arba
litre medžiagos (kiuri — toks radio­
aktyvumas, kai per 1 sekundę suyra
37 000 000 000 atomo branduolių).
Natūralus radioaktyvumas keičiasi
ir įvairiose Žemės rutulio vietose
yra nevienodas. Net metų laikai turi
reikšmės: žiemą radioaktyvumas pa­
didėja, o vasarą sumažėja. Net ir
paros būvyje radioaktyvumas gali
keistis. Jis kelis kartus padidėja sau­
lės dėmių pasirodymo metu ir su­
mažėja, kai jų nėra. Granitinių kalnų
rajonuose radioaktyvumas didesnis,
negu kitose vietose.
Vandens radioaktyvumas priklauso
nuo jo pobūdžio (upė, vandens tal­
pykla, jūra, vandenynas), taip pat
nuo jo mineralizacijos laipsnio.
Oro dulkių radioaktyvumą dažniau­
siai sukelia trumpai gyvuojančios
alfa ir beta radioaktyvios dalelės. Tai
daugiausia rodono, torono ir kai ku­
rių kitų radioaktyvių medžiagų ski­
limo produktai.
Natūralus kritulių ir dulkių radio­
aktyvumas siekia tik kelias dešimtą­
sias mikrokiuri (mikrokiuri — mili­
joninė kiuri dalis) dalis viename
kvadratiniame kiiomefre. Rodono
koncentracija ore yra lygi 10~i4—
— 10-12 kiuri viename litre, o maksi­
mali leidžiama jo koncentracija yra
lygi 10~io kiuri 1 litre oro.
Taigi, natūralus radioaktyvumas
krituliuose, ore, vandenyje, maisto
produktuose yra toks mažas, kad jis
visiškai sveikatai nekenksmingas, net­
gi priešingai, laikoma, kad labai ma­
ži radiacijos kiekiai yra ne tik ne­
kenksmingi organizmui, bet netgi
reikalingi jo fiziologinėms reakci­
joms.
Tačiau sprogdinant vandenilines,
o ypač atomines (jos sukelia dides­
nę radiaciją) bombas, radioaktyvu­
mas gali labai žymiai padidėti ir tap-
ti pavojingas žmonėms. Po atominio
sprogimo radioaktyvus debesys pa­
kyla į keliolikos ar keliasdešimt ki­
lometrų aukštį (priklausomai nuo
bombos dydžio) ir paskui juda su
oro srovėmis. Visą laiką iš jo krinta
radioaktyvios medžiagos dulkių, lie­
taus, sniego, rūko pavidalu, užteršda-
mos orą, vandenį, žemę, augalus.
Lietaus lašeliai krisdami susimai­
šo su radioaktyviomis dulkėmis, be
to, lietaus lašai sugeria ir radioakty­
vias dujas. Smulkios radioaktyvios
dalelės gali būti ir vandens garų
kondensacijos branduoliais, taigi jos
pagreitina lietaus susidarymą.
Radioaktyvių dalelių iškritimo grei­
tis priklauso nuo įvairių sąlygų. Jei
radioaktyvių dalelių kritimo greitis
mažesnis negu 1 cm per 1 s, tokiu
atveju radioaktyvios dalelės ilgiau
plauko ore, geriau susimaišo su gry­
nu oru, lėčiau iškrinta, ir jų radio­
aktyvumas tada mažesnis, ir atvirkš­
čiai. Judėdamos su oro srovėmis ir
sutikdamos įvairias kliūtis, radioakty­
vios dalelės iš dalies aplenkia šias
kliūtis, iš dalies prilimpa prie jų,
užteršdamos jas. Atominiame debe­
syje esančios dulkės pagreitina ra­
dioaktyvių medžiagų iškritimą. Po
atominio sprogimo radioaktyvios
medžiagos gali būti nuneštos už ke­
lių šimtų ar net tūkstančių kilometrų
nuo sprogimo vietos.
Radioaktyvios medžiagos užteršia
ir vandenį: upes, ežerus, jūras, van­
denynus. Planktonas (smulkūs van­
dens mikroorganizmai) ir vandens
augalai turi gebėjimą koncentruoti
radioaktyvias medžiagas. Jeigu van­
denyje, sakysime, yra tik kelios pro­
milės radioaktyvių medžiagų, tai au­
galai, o ypač planktonas, kartu ir
žuvys (nes jos minta planktonu) su­
kaupia radioaktyvių medžiagų kelias­
dešimt, ar net kelis tūkstančius
kartų didesnį procentą, negu jų yra
pačiame vandenyje. Tokiomis žu­
vimis misdami, žmonės gauna atitin­
kamą radioaktyvių medžiagų kiekį.
Iš iškrintančių po sprogimo radio­
aktyvių medžiagų didžiausią reikšmę
turi radioaktyvusis stroncis (Sr90,
skleidžia beta-spindulius, skilimo
pusperiodis 28 metai) ir radioakty­
vusis cezis (Cs137, skleidžia beta-
spindulius, skilimo pusperiodis 37
metai).
Radioaktyvusis stroncis dalyvauja
audinių biologiniuose procesuose
kartu su radioak'yviuoju kalciu. V ie­
nai atominei bombai sprogus, išsi­
skiria apie 19 kg stroncio, kurio
bendras aktyvumas yra lygus
2 800 000 kiuri. Ir jeigu šis stroncis
vienodai padengiu žemės rutulį, tai
gautume 5,5 milikiuri 1 km2 Įmilikiu-
ri — viena tūkstantoji kiuri dalis).
Iškritusį ant žemės stroncį sugeria
augalai. Daugiausia jo susifeikia
ankštinėse kultūrose. Pastebėta, kad
lengvos ir puslengvės žemės stron­
cio gali sugerti daugiau, negu sun­
kios žemės. Suėdę radioaktyvios žo­
lės, gyvuliai irgi gauna radoiakfy-
vumo. Radioaktyvus stroncis, taip pat
ir cezis susikaupia gyvulių kauluose
ir paskui išsiskiria su ekskrementais
ir pienu.
JAV mokslininkų duomenimis, pie­
no ir mėsos radioaktyvumas kasmet
didėja. Didėja taip pat ir žemės
radioaktyvinis užteršimas, ypač JAV
rajonuose, tačiau šis užteršimas dar
neviršija leidžiamų normų.
Radioaktyvus sniegas, lietus ir dul­
kės buvo stebėti ir aprašyti su ne­
laimingais atsitikimais. 1954 m. ko­
vo mėnesį JAV poligone Bikino
salyne buvo susprogdinta termo­
branduolinė bomba. Po 3,5 vai. po
sprogimo už 140 km nuo sprogimo
centro japonų žvejų laivas „Fukuriu-
maru" („Laimingasis slibinas") su 23
žvejais pateko į radioaktyvinio už-
teršiamumo zoną. Radioaktyvios da­
lelės dulkių, lietaus ir rūko pavidalu
4 valandas krito ant laivo, padeng-
damos visus laivo įrengimus, jūrinin­
kus ir sugautą žuvį. Po dviejų savai­
čių plaukiojimo japonų laivas sugrįžo
į uostą. Dozė, kurią gavo japonų
žvejai, būtų sudariusi apie 6000 r
(100% mirtina dozė yra lygi 600 r),
tačiau, atsižvelgiant į tai, kad laivas
ir patys žvejai buvo plaunami jūrų
bangų vandens, didelė šių radioak­
tyvių dulkių dalis buvo nuplauta ir
dozė siekė apie 300—400 r. Spindu­
line liga susirgo visi 23 žvejai, ta­
čiau mirė tik vienas. Visiems žvejams
iškrito plaukai.
1954 m. kovo 1 d. po atominio
sprogimo Maršalo salyne, netikėtai
pasikeitus vėjo krypčiai, 28 amerikie­
čių kareiviai ir Maršalo salyno 239
gyventojai pateko po radioaktyvių
dulkių ir radioaktyvaus lietaus debe­
siu. Gautos dozės siekė iki 175 r.
Mirtinų atvejų nebuvo, tačiau 90%
nukentėjusių iškrito galvos plaukai
(daugiau salų gyventojams, kurie
vaikščiojo be kepurių).
Tenka pabrėžti, kad atominių bom­
bų radiacijos veikimas trunka nuo
kelių savaičių iki kelių mėnesių. Ta­
čiau yra dar viena radioaktyvaus
lietaus ir sniego rūšis, kada po
sprogimo ilgaamžės radioaktyvios
medžiagos (stroncis, cezis) pakyla
į stratosferą ir apjuosia visą žemės
rutulį. Tai vadinamosios globalinės
radioaktyvios medžiagos. Po vienos
atominės bombos sprogimo visas
radioaktyvusis stroncis tik per 10 me­
tų iškrinta, o jeigu tų sprogimų
daug ir jie kartojasi kas metai, tai
globalinis stroncio ir cezio iškriti­
mas kasmet didėja. Dabar JAV vie­
name kvadratiniame kilometre pri­
skaičiuojama 1,2— 2,0 milikiuri kas­
metinių globalinių radioaktyvių nuo­
sėdų.
Radioakfyvinės globalinės nuosė­
dos (dulkės, lietus, sniegas) gali pa­
veikti visus žemės rutulio gyventojus.
Ši radiacija yra palyginti labai ma­
ža, tačiau jos veikimas pasireiškia po
ilgo laiko. Šios radiacijos genetinis
veikimas (į chromosomas, genus, nu-
tacijas) yra gana žymus ir gali būti
net pavojingas, bet čia jau atskiras
klausimas.
ir dėl to visi geros valios žmo­
nės sveikina Maskvoje pasirašytą su­
tartį, draudžiančią atominių bombų
bandymus ore, kosmose, virš van­
dens ir žemės. Nutraukus atominius
sprogdinimus, globalinių radioakty­
vių nuosėdų iškritimas dar truks
10 metų. Mes visi tarybiniai žmo­
nės matom tas dideles pastangas,
kurias padėjo mūsų vyriausybė ko­
vojant prieš atominių bombų sprog­
dinimus.
Taigi, kaip matome, lietus,
sniegas, dulkės ir rūkas kartais gali
būti pavojingas žmonėms ir dėl to
naudoti tokį lietaus vandenį ir snie­
gą kenksminga.
V. LAPINSKAS
Medicinos mokslų kandidatas,
LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos
vyriausiasis radiologas
D E D ER VIN Ė
N u o ko ji atsiranda ir kaip
ją iš g yd y ti! — klausia O . P e t­
ru lien ė iš Plungės.
Dedervinių (lot. Lichen) grupei
priklauso du susirgimai: raudonoji
plokščioji dedervinė (kerpligė) ir
blizgančioji dedervinė (retas susirgi­
mas, kuriuo paprastai serga vaikai
ir vyrai).
Kas sukelia raudonąją plokščiąją
dedervinę, nėra galutinai išaiškinta.
Yra įvairių nuomonių, kad tai nervi­
nės, infekcinės, toksinės, paveldėji­
mo kilmės susirgimas. Tačiau dau­
guma gydytojų galvoja, kad de­
dervinė yra nervinės arba infekci­
nės kilmės susirgimas. Nervinę teori­
ją remia dažni atvejai, kai dermato­
zė atsiranda nervingiems asmenims
po stiprių emocijų, pergyvenimų. Ne­
retai išbėrimai išsidėsto pagal tam
tikrų nervų kryptį. Infekcinė teorija
laikoma neįrodyla, tačiau nemaža
dalis mokslininkų linkę galvoti apie
filtruojamąjį virusą, giminingą epi­
telinėms ląstelėms.
Šia liga serga dažniausiai asme­
nys nuo 20 iki 50 m. amžiaus. Su­
sirgimas pasireiškia plokščiais, raus­
vais, daugiakampiais mazgeliais nuo
segtuko galvutės iki soros grūdo
dydžio. Mazgelių paviršiuje stebimas
vaškinis blizgesys, gerai įsižiūrė­
37
 jus, — balzganas tinklelis. Subrendę
bėrimai įgauna violetinį atspalvį,
centre atsiranda bambos pavidalo
įdubimas. Atskiri mazgeliai linkę
susilieti ir sudaryti rausvai violetines
plokšteles.
Ligoniai paprastai skundžiasi nie­
žuliu. Dažniausiai išberiami žąsių,
dilbių sulenkiamieji paviršiai, pažas­
tys, pakinkliai, rečiau — krūtinės šo­
nai, delnai, padai, burnos gleivinė.
Susirgimas dažnai prasideda ūmai ' nedidelį skausmą žemutinėje pilvo
ir greitai išplinta. Bėrimų būna nuo
kelių dešimčių iki kelių šimtų. Kar­
tais susirgimas negydomas praeina
per 6— 8 savaites, tačiau dažniausiai
jis įgauna lėtinę eigą ir tęsiasi ilgus
metus. Ligos eigoje stebimi naujų
bėrimų lydimi paūmėjimai.
Iš bendro gydymo priemonių
ūmioje stadijoje skiriami bromo pre­
paratai, kalcio chloridas, vitami­
nas B,, nikotininė rūgštis, antibioti­
kai (penicilinas, tetraciklinas), anti­
histamininiai preparatai. Palyginti ne­
seniai šio susirgimo gydymui pradė­
tos taikyti neurotropinės priemo­
nės — chlorpromazinai (amiudzinas
ir kt.J.
Lėtiniais atvejais ligoniui skiriami
vitaminai A, E, D, arseno preparatai,
ftivazidas, biochinolis ir kt. Sunkiais
atvejais taikomi kortikosteroidai (kor-
tizonas, prednizolonas), ACTH. Gana
sėkmingai bandoma taikyti hipnozė.
Raminančiai veikia bendros vonios,
klimatinis ir balneologinis gydymas.
Vietiškai daugiausia taikomi niežėji­
mą raminantys vaistai: spiritiniai
skiediniai, blendiniai, tepalai, pastos
su 10% anestezino, 2% mentolo,
3% citrinos rūgšties ir kt. Esant la­
bai atkakliems suragėjusiems bėri­
mams, taikoma vietinė novokaino
blokada, anglies dvideginio sniego
masažas, atskirų bėrimų pridegini­
mas — elektrokoaguliacija. Atskirais
atvejais taikomi švitinimai Bucy
spinduliais.
Profilaktiškai ligonis turi saugo­
tis bet kokių odos ir gleivinių trau­
mų, sužeidimų, nes tai sukelia nau­
jus išbėrimus. Naujus bėrimus gali
išprovokuoti ir netinkamas gydymas.
Reikia pažymėti, kad dedervinė­
mis dažnai vadinami nieko bendra
su Lichen grupės susirgimais neturį
odos negalavimai: psoriazis kartais
vadinamas žvineline dedervine, gry-
belinis susirgimas trichofitija — ker­
pančiąja dedervine, streptokokinės
kilmės pleiskanojančios dėmės vei­
de — paprastąja dedervine ir t. t.
Kokia bebūtų dedervinė, ją tega­
lima gydyti tik specialisto priežiūro­
je. Tuo tiksiu reikia kreiptis į odos
ligų gydytoją, kuris, ištyręs ir nu­
statęs tikslią diagnozę, paskirs atitin­
kamą gydymą ambulatorinėmis arba
stacionarinėmis sąlygomis.
Gyd. G. SARGAUTIENĖ
38
S K A U S M IN G O S MĖNESINĖS
IR JŲ G Y D Y M A S
Spausdinam a N. Juzėnienei
ii Vilniaus p ag e id a u ja n t.
Daugumai moterų mėnesinės esti
visai neskausmingos. Dalis moterų
prieš mėnesines ir jų metu jaučia
dalyje ir strėnose. Tačiau kai ku­
rioms moterims 1— 2 dienas prieš
mėnesines ir pirmosiomis mėnesinių
dienomis labai skauda apatinę pilvo
dalį ir strėnas, svaigsta galva, pyki­
na, ir jos esti 2— 3 dienas visai ne­
darbingos. Tokie skausmai verčia
moteris kreiptis į gydytoją pagalbos.
Mėnesinių metu skausmų pobūdis
labai įvairus. Vienoms moterims
skausmai esti sąrėmių pobūdžio, ki­
toms — nuolatiniai, be perstojimo
maudžią, ir pagaliau dar kitoms —
priepuolių pobūdžio, panašūs į tuos,
kurie esti susirgus inkstų bei kepenų
akmenlige. Tokios skausmingos mė­
nesinės vadinamos dismenorėja.
Esant dismenorėjai, skausmai atsi­
randa įvairiu metu. Kai kada tokioms
moterims apatinė pilvo dalis ir strė­
nos pradeda skaudėti kelios dienos
prieš atsirandant mėnesinėms. Atsira­
dus mėnesinėms, skausmai praeina.
Kai kurioms moterims išsivysto
skausmai prasidėjus mėnesinėms. Pa­
galiau dalis moterų pajunta skausmus
baigiantis mėnesinėms. Skausmas
trunka nevienodai — nuo kelių va­
landų iki kelių dienų.
Dismenorėios priežastys įvairios.
Jos gali būti mechaninės, uždegimi­
nės ir nervinės kilmės.
Mechaninės kilmės dismenorėja
esti toms moterims, kurių gimda iš­
krypsta nuo normalios padėties. Ta­
da susiaurėja gimdos kaklelio kana­
las ir sunkiau iš gimdos ertmės nu­
teka mėnesinių turinys — kraujas ir
gimdos gleivinė. Susilaikęs šis turinys
sužadina gimdos raumenų susitrauki­
mus, kurie pasireiškia sąrėmių po­
būdžio skausmu, šitokie dismenorė-
jos skausmai ištinka tas moteris, ku­
rių gimdos kūnas, palyginti su jos
kakleliu, per daug persilenkia į už­
pakalį arba į priekį, arba gimdos
kaklelio kanalo vidines žiotis užgula
polipas, po gleivine esanti mioma,
ar susiaurėjus gimdos kaklelio
kanalo vidinėms žiotims po aborto
(dažnai) ar po gimdymo (retai).
Dažniausia dismenorėjos priežastis
vis dėlto esti nepakankamai išsivys­
čiusi gimda (infantilinė gimda). To­
kiais atvejais gimda esti mažesnė
kaip paprastai, jos sienelėse vietoj
raumeninio daugiau jungiamojo audi­
nio. Tokia gimda neelasfinga, joje
nesutelpa mėnesinių turinys, be
skausmo ji negali išsiplėsti. Esant
neišsivysčiusiai gimdai, pirmosios
mėnesinės atsiranda vėlai — 16— 17
metų, ilgai esti nereguliarios, ne
kas mėnesį atsiranda ir visuomet
skausmingos.
Uždegiminės kilmės dismenorėja
ištinka tas moteris, kurios suserga
gimdos priedelių, gimdos gleivinės
bei raumenų ir mažojo dubens ląste-
lyno uždegimu. Esant minėtųjų audi­
nių uždegimui, ir ne mėnesinių metu
į lyties organus priplūsta daugiau
kraujo. Tuo tarpu paskutines 2— 3
dienas prieš mėnesines ir mėnesinių
metu, esant lyties organų uždegi­
mui, kraujo suteka dar daugiau. Pri-
plūdus daugiau kraujo į uždegime
paliestus organus, atsiranda skaus­
mas. Kartais ir išgydžius uždegimą,
moteris mėnesinių metu jaučia
skausmą. Tas atsitinka dėl gimdos
sąaugų su aplinkiniais organais.
Kai nerandamos minėtosios lyties
organų pakitimų priežastys, dismeno­
rėjos priežastimi gali būti bendras
organizmo susirgimas. Tais atvejais
dažnai nustatomi vienokie ar kito­
kie nervų sistemos susirgimai. Ne vi­
suomet turi būti žymūs nervų siste­
mos sutrikimai. Užtenka padidinto
nervų sistemos jaudrumo, kuris pasi­
reiškia dismenorėja. Dažnai dismeno­
rėja pasireiškia moterims, sergan­
čioms mažakraujyste, sulysusioms ar­
ba gyvenančioms bei dirbančioms
tokiose sąlygose, kur nuolat nervų
sistema įtempta.
Gydant dismenerėją, pirmiausia
reikia nustatyti jos atsiradimo prie­
žastis ir jas pašalinti. Tada skausmai
išnyksta. Pavyzdžiui, jei gimda iš­
krypusi iš normalios padėties, reikia
ją atitaisyti į normalią padėtį. Esant
susiaurėjusiam gimdos kaklelio kana­
lui, tenka jį praplėsti, jei polipas
ar mioma kliudo kanalo praeinamu­
mui, tenka juos pašalinti operacijos
keliu. Esant lyties organų ir mažojo
dubens ląsfelyno uždegimui, reikia
gydyti uždegiminius procesus. Tenka
paminėti, kad uždegiminius procesus
lyties organuose reikia labai kant­
riai ir ilgokai gydyti. O jie dažniau­
siai ištinka tas moteris, kurios nu­
traukia nėštumą, nesilaiko higienos
taisyklių lytiniame gyvenime ir t. t.
Todėl labai svarbu, visomis galimo­
mis priemonėmis vengti lyties orga­
nų uždegimo.
Daugeliu atvejų dismenorėjos
skausmai, iš karto pradėjus gydymą,
neišnyksta. Tada tenka panaudoti
skausmui malšinti vaistus, kuriuos
paprastai prirašo gydytojas (anti­
pyretics, Tr. opii, Tr. Belladonnas
ir kt.).
J. NENIŠKIS
Medicinos mokslų kandidatas.

C H E M IJA IR SPORTAS
Šiuolaikinė chemija plačiai įeina į žmogaus buitį,
įvairiausias jo veiklos sritis. Naujoji fiberglasinė kartis
padėjo šuolininkams pasiekti fantastinį 5,20 m aukštį.
P olichlorvinilo plytelėmis išklojus tramplyną, o slidžių
apačių padengus polietilenu, šuolininkai nuo tramplyno
gali treniruotis esant net ir 30° karščiui.
V ienoje Talino laivų statykloje sportiniai šverbotai
gaminami iš stiklaplasčio. Iš jo daromos elastingos len­
tos šuoliams į vandenį. Mūsų šalies sportininkai šiemet
gauna nepaprastai stiprių, lengvų ir stangrių lazdų sli­
dininkams iš stiklaplasčio. Tokios lazdos užsienyje dar
negaminamos.
M E T A L O 5R PLA S TM A S IŲ HIB RIDA S
A r galima sukurti medžiagą, kuri būtų stipri kaip
metalas ir nerūdijanti kaip plastmasės. Galima! Toks
yra stavinilas.
Pirmąją bandomąją jo partiją pagamino Vniim etal-
maš'as. Plieną padengė p o livinich lo ridin e plėvele. A p ­
saugoti nuo senėjimo, į polivinichloridą įvedė stabili­
zatorius. Bandymai parodė, kad stavinilą nesunku yra
piauti, štampuoti, gręžti, ir plastmasinis paviršius nesu-
ardomas. Stavinilas gerai apsaugo metalą nuo rūdi­
jimo, rūgščių bei šarmų veikimo, nepraleidžia elektros
nei garso.
Nuotraukoje matome naują automobilį „Start". Jo
kėbulas pagamintas iš stiklaplasčio. Ši medžiaga sėk­
mingai naudojama vagonų statyboje, iš jos daromi pa­
neliai, ja išgiaistomos sienos.
Stiklaplastis — tai stiklo pluoštas ar audinys, su­
presuotas su plastmasėmis.
B E T O N O KLIJAI
Pažiūrėti — paprasti klijai, tačiau jais suklijuojamos
masyvios gelžbetonio plokštės.
K lijai gaminami iš paprasto upės smėlio (50 proc.),
iš p igių dervų bei nedidelio procento epoksidinės der­
vos. Jie nebijo temperatūros svyravimų, atsparūs ko ro ­
zijai.
Statybose betono klijai naudojami plytelėmis su
vielų ūseliais. Tai galai spiralių, įlietų plytelėse. Tarp
dviejų konstrukcijų deda betono klijų plyte lę ir spi­
ralių galus sujungia su elektros elementu. Esant
100— 150 laipsnių temperatūrai, klijai ištirpsta ir blokai
stipriai susiklijuoja.
Praeis kiek laiko, ir mes klijuosime iš gelžbetonio
namus, gamyklas ir net hidroelektrinių užtvankas. Be­
tono klijais galima bus suklijuoti pastatų sienų įplyšimus,
remontuoti aufokelius. Dabar naujoji medžiaga išbando­
ma praktikoje.
K R A U JO P A K A IT A L A S
Polimerai m edicinoje daro tikrą perversmą.
P olivinilpirolidonas teisėtai vadinamas kraujo pa­
kaitalu. Tai visapusiška priemonė. Mažo m olekulinio
svorio polimeras tiesiog iščiulpia iš organizmo nuo­
dus, padeda kai kuriais kraujo užkrėtimo atvejais, nau­
dojamas gydant nuo difterijos, skarlatinos, stabligės.
V id utin io m olekulinio svorio polimeras atlieka dau­
ge lį kraujo funkcijų, o sunkusis po livinilpiro lid on as pra­
tęsia šiaip jau neilgai trunkantį penicilino, insulino,
novokaino veikimą iki 10 parų.
DIRBTINIS P E N IC ILIN A S
Šis vaistas dabar gaunamas Visasąjunginio a n tibio­
tikų instituto laboratorijose. Natūralusis penicilinas —
pelėsių gryb elio gyvybinės veiklos produktas. Keisdami
maitinamąją terpę, kurioje šis mikroorganizmas vystosi,
mokslininkai privertė jį gaminti tiktai penicilino m oleku­
lės branduolį. Paskui prie šio branduolio cheminės sin­
tezės keliu prijungiamos įvairios šoninės grandinėlės.
Gaunami nauji antibiotikai, pasižymintieji nepaprasto­
mis gydomosiomis savybėmis. Kai kurie jų veikia net
tas m ikrobų formas, kurios nebijo paprastojo pe nici­
lino.
K O S M O N A U T O N A M A S M ĖNULYJE
Rūpinasi chemikai apsaugoti ir kosminius laivus bei
kosmonautus, išlipusius kitoje planetoje. Prof. V. N i­
kiforovas viename savo darbų pasakoja apie galimą
kapsulės su ekipažu nusileidimą:
„A š ją apgaubčiau dideliu kelių dujų sluoksnių
rutuliu. Toks apvalkalas apsaugos kosmonautus nuo d i­
delių temperatūros svyravimų, kenksmingų Saulės spin­
dulių ir M ėnulio paviršiaus medžiagų. Apsigaubęs
permatomu rūbu, kosmonautas galės ramiai surinkti p ir­
muosius uolienų ir mineralų pavyzdžius nusileidimo
rajone, išaiškinti M ėnulio poveikį tam dujiniam apda­
rui, nustatyti galimo lakiųjų medžiagų garų žalin­
gumo laipsnį."
U N IV E R S A L Ū S KLIJAI
Maskvos chemikai sukūrė naujų universalių ir greit
veikiančių klijų technologiją. Jie pavadinti „N ITC hl-62".
Šiais klijais galima suklijuoti įvairias medžiagas — gu­
mą, odą, tekstilę. Jie puikiai sujungia vieną su kita
skirlingas medžiagas. Klijavim o procesas trunka tik
truputį daugiau kaip minutę.
Naujieji klijai bus taikomi įvairiose liaudies ūkio
srityse.
39
 P U IK IO S TRĄSOS
Uralo Politechnikos in­
stituto chemikai sukūrė
naują vertingos trąšos —
amonio fosfato — gamy­
bos technologiją. Nauja­
sis preparatas, palyginus
jį su amonio sulfatu, turi
trigubai daugiau maistin­
gųjų medžiagų, o jo ga­
myba yra žymiai pigesnė.
D A R V IE N A SINTETINĖ M E D Ž IA G A
Ėnantas — naujas sintetinis pluoštas. Įkaitinus kapro-
no bei ėnanto siūlus iki 150°C ir laikant juos tokioje
tem peratūroje parą, kapronas praranda beveik pusę
savo stiprumo, o ėnantas — tik penktadalį. Naujasis
pluoštas pusantro karto mažiau už kaproną sugeria
drėgmės, yra atsparesnis rūgščių ir ultravioletinių spin­
dulių veikim ui. Jis elastingas ir beveik nesitempia.
Visasąjunginio D irbtinio pluošto mokslinio tyrim o
instituto darbuotojai paruošė technologiją, pagal ku­
rią mūsų šalies chemijos pramonės įmonės greitu lai­
ku iš ėnanto pradės gaminti audinius, baltinius, triko ta ­
žo dirbinius. Be to, iš šios sintetinės medžiagos pra­
monė gamins lynus, pavaros diržus, transporterių juos­
tas, tinklus ir elektros izoliatorius.
SIN TE TIN IA I K A U Č IU K A I
Prancūzijos firma „M o n te k a tin i" artimiausiu metu
numatė išleisti tris naujas sintetinio kaučiuko rūšis. Iš
pirmosios numatoma gaminti įvairius naftos, automobi­
lių, tekstilės bei chemijos pramonei reikalingus ga­
minius.
Antrasis kaučiukas pasižymi dide liu mechaniniu ir
terminiu atsparumu. Be to, jo neveikia ozonas, deguo­
nis, įvairios rūgštys. Jis yra gana pigus, todėl bus pla­
čiai taikomas įvairiose pramonės šakose, ypač chemijos
pramonėje.
Trečios rūšies sintetinis kaučiukas daugiausia bus
naudojamas padangų gamybai. Įdomu tai, kad po vul-
kanizacijos jos yra elastingesnės už geriausių natūra­
liųjų kaučiukų mišinius. Be to, jis įšyla dėl trinties taip
pat žymiai mažiau už juos.
Visų trijų rūšių kaučiukai bus gaminami iš naftos.
D VIE JŲ A UK Š TŲ V A G O N A I
Leningrado vagonų gam ykloje pradėti gaminti d vie ­
jų aukštų vagonai. Pirmajame aukšte to li važiuojan­
tiems keleiviams įrengti keturių vietų miegamieji-
kupė. Po šviesiu antrojo aukšto kupolu — patogios kė­
dės, reikalui esant pasukamos 180° kampu. Antrojo
aukšto sienos ir lubos pagamintos iš organinio stiklo.
Naujieji vagonai skirti įvairioms klimatinėms sąly­
goms, juose keleiviai visada jausis patogiai. Kondicio­
M SV
nuotas oras, elektrinis apšildymas, liuminescencinis
apšvietimas, dušo kabina užtikrins komfortą ir jauku­
mą.
Didžiausias greitis, kuriam pritaikyti vagonai, yra
160 km/val. Vagono svoris — 65 t, jo ilgis —
23,5 m, o aukštis — šiek tiek didesnis kaip 5 m. Va­
gone tilps 56 keleiviai.
Prieš kurį laiką Maskvos Lichačiovo vardo automo­
b ilių gamykla išbandė autom obilį „Junost". Jis daug
kuo skiriasi nuo kitų automašinų. Pavyzdžiui, greičiai
perjungiami paspaudžiant vieną iš trijų mygtukų su už­
rašais „P irm yn ", „A tg a l", „V ie to je ". Autom obilis turi
hidraulinę pavarą. Nuspaudus atitinkamą mygtuką,
hidrotransformatorius labai palengva, priklausomai nuo
greičio, keičia variklio apsisukimus.
„Junost" vairas labai jautrus. Mašiną galima leng­
vai valdyti viena ranka. Hidraulika padėjo konstrukto­
riams ir šioje srityje.
Autom obilis „Junost" turi 150 AJ galingumo
„Z IL-130" variklį. Į jo šviesų kėbulą telpa 17 keleivių.
Didžiausias mašinos greitis — 120 km/val.
DETALĖS IŠ .. . DUJŲ
A r galima pakeisti sudėtingus metalinius mašinų
mazgus dujomis? Pasirodo, galima.
Neseniai lenkų inžinieriai, vadovaujant akademikui
R. Sevalskiui, sukonstravo kintamosios srovės generato­
rių, kuriame nėra judamų dalių, o rotorių jame pakeičia
dujos. Pulsuojanti įkaitintų dujų srovė — plazma —
dide liu greičiu praeina pro magnetinį lauką, kurį su­
kuria nejudami elektromagnetai. Kadangi plazma pa­
sižymi laidininko savybėmis, jos srovėje atsiranda elekt­
rovaros jėga.
Kaip žinoma, šiuolaikinėse šiluminėse elektrinėse
sudeginto kuro energija suka garo turbiną, kuri suka
generatorių. Plazminiam elektrogeneratoriui nereikalin­
g i nei katilai, nei turbinos. Jis gali d irb ti, naudojant
tiek dujinį, skystą, atominį kurą, tiek anglies dulkes.
Labai svarbu ir tai, kad jo naudingumo koeficientas yra
pusantro karto didesnis. Be to, plazminis generatorius
gamina kintamąją elektros srovę, todėl, perduodant ją
dideliais nuotoliais, nereikia kintamosios srovės versti
nuolatine.
*260

„K O SM O S A S "
Y R A M A Ž IA U S IA S
Radijo mėgėjams gerai yra žino­
mi kelių markių tarybiniai kišeniniai
radijo imtuvai. Tačiau su tokiu ma­
žyliu jie susidurs pirmų kartų. Vaka­
rų Uralo vienoje įmonėje pradėtas
gaminti miniatiūrinis radijo imtuvas
„Kosmosas". Jo matmenys —
7 0 X 6 0 X 2 8 mm. Jis lengvai telpa
ant delno ir su maitinimo šaltiniu
sveria tik 150 gi
Imtuvo korpusas pagamintas iš
spalvotos plastmasės. „Kosmosas"
priims radijo laidas, transliuojamas
vidutinėmis ir ilgomis bangomis.
M ažylį maitins 2 diskiniai akumu­
liatoriai. Po 12— 15 darbo valandų
juos reikės pakrauti. Tam tikslui prie
aparatuko bus pridėtas specialus
prietaisas. „Kosm oso" akumuliato­
rius galima bus pakrauti 50 ir dau­
giau kartų.
P O V A N D E N IN IO SPORTO
M Ė G Ė JA M S
1964 m. vasaros sezonas povan­
deninio sporto mėgėjams žada būti
ypač įdomus. Į povandeninę kelionę
jie galės pasiimti fotoaparatų ir net
kinokamerų. Krasnogorsko mechani­
nėje gamykloje yra paruoštas ga­
mybai specialus povandeniniam fo ­
tografavim ui prietaisas. Juo naudo­
jantis, po vandeniu galima bus fo ­
tografuoti veidrodiniais aparatais
„S tart" ir „Z e n it-3 M ". Leningrade
yra sukonstruotas universalus p rie ­
taisas, kuris tiks pirm ojo ir antrojo
m odelio FED aparatams, pirm ojo ir
ketvirtojo m odelio „Z o rk ij", „ M ir "
aparatams, turintiems objektyvus
„Ju p ite rį-8 ", „Jupiterį-12" ir „Indus-
ta rą -2 6 " . Be to , len in g ra d ie č ia i ru o ­
šia kinokamerai „Sportas" panašų
prietaisų, leidžiantį film uoti po van­
deniu.
ATOM Ų B R A N D U O L IŲ
S T A IG M E N O S
Tarybiniai fizikai pastebėjo keis­
tų sunkiųjų elementų atomų bran­
duolių elgsenų. Am ericio, kurio ski­
limo pusperiodis lygus dešimčiai su
keturiolika nulių metų, taip pat kitų
elementų, gaunamų daugiakrūvių jo ­
nų greitintuvuose, branduoliai prak­
tiškai akimirksniu skilo, šį reiškinį
atrado Dubnos Jungtinio branduoli­
nių tyrimų instituto Branduolinių
reakcijų laboratorijos fizikų grupė,
vadovaujama fiz.-mat. m. kand. S. Po-
likanovo.
Savaiminis branduolių skilimas
seniai žinomas. Nustatyti periodai,
greitis, kuriuo jis turi vykti. Tačiau
Dubnos fizikų bandymuose branduo­
liai skilo greičiau, negu paprastai,
ne šimtų, ne m ilijonų kartų, bet
skaičiumi, kuris rašomas vienetu su
dvidešimčia nulių, — jis dar neturi
visuotinai priim to pavadinimo.
Iš pradžių buvo pastebėtas ame­
ricio, kurio masė 241, branduolio
skilimas per vienų šimtųjų sekundės
dalį, tuo tarpu šio izotopo skilimo
pusperiodis normaliame būvyje maž­
daug lygus dešimčiai keturioliktame
laipsnyje metų.
Vėlesniuose eksperimentuose,
kurie buvo daryti ypač tiksliais
prietaisais galingiausiame pasaulyje
daugiakrūvių jonų greitintuve, ty ri­
nėtojai aptiko naujus branduolius,
taip pat savaime labai greit skylan­
čius. Vieno skilimo pusperiodis ly­
gus trims sekundėms, kitas, ilgiau
gyvuojantis, suskyla per tris minutes.
Kaip branduolys įgauna tokių
nuostabių savybę, kol kas tegalima
spėlioti. Tėra aišku, kad rastas ko­
kybiškai naujas reiškinys, kuris iki
šiol nebuvo žinomas. Tyrimai tę ­
siami.
Atskleistas naujas branduolinės
fizikos puslapis.
PRIETAISAS G A R A V IM U I
NUSTATYTI
V en grijoje yra pagamintas prie­
taisas, kuriuo galima nustatyti van­
dens režimų augaluose. Jis buvo
bandomas bulvių, runkelių, kukurū­
zų ir saulėgrųžų laukuose. Bando­
muosiuose sklypuose mokslininkai
įvairiais būdais įterpdavo trųšas. Pa­
vyko nustatyti, kad m ineralinių trų-
šų įterpimas turi įtakos ne vien
augalų vystymuisi, bet ir jų vandens
režimui. Pasirodė, kad augalai, ge­
rai vystydamiesi, žymiai mažiau pra­
randa drėgmės.
ATEITIES STATYBINĖ
M E D Ž IA G A
Ateities statybinės medžiagos
privalo turėti idealias technines ir
eksploatacines savybes. Viena tokių
medžiagų sukurta V ehgrijoje. Tai
vulkaninis putplastis. Jis yra leng­
vas, pasižymi puikiomis izoliacinė­
mis savybėmis, labai stiprus. Įdomu
tai, kad jo nereikia tvirtinti rišamo­
siomis medžiagomis, pastatų tinkuoti.
Iš naujosios medžiagos pastatyti na­
mai, praėjus daugeliui metų, atrodys
kaip nauji: jų sienos puikiausiai nu­
siplaus paprasčiausiu vandeniu.
SPORTINIS LA IV E LIS
Vakarų V o kie tijo je yra sukonst­
ruotas vienam žmogui mėgėjiškas
povandeninis laivelis. Jo dviejų
metrų ilg io korpusas pagamintas iš
plastmasės. Laivelis turi akumuliato­
rinį variklį. Jis gali išbūti po vande­
niu iki 3 vai. ir pasiekti 8 km/val
greitį.
C H E M IN IS Ž V A IG Ž D Ž IŲ
A M Ž IA U S N U S T A T Y M O
M ETODAS
Žymus astronomas Dž. Herbigas
amerikiečių astronominės draugijos
posėdyje Tuksone (Arizonos valsti­
ja) pasiūlė žvaigždžių amžių nustati­
nėti pagal jose esamo ličio kiekį.
Mat, neseniai buvo nustatyta, kad
jaunos žvaigždės, dar esančios gra­
vitacinio susislėgimo stadijoje, turi
daugiau ličio. Manoma, kad kiek­
viena žvaigždė Savo egzistavimo
pradžioje paviršiniuose sluoksniuo­
se turi daug ličio, tačiau vėliau,
vykstant konvekcinio maišymosi p ro ­
cesams, litis pamažu nunešamas
į žvaigždės gelmes, kur jis dalyvau­
ja termobranduolinėse reakcijose su
karštu vandeniliu ir suskyla. Pagal
kai kurias žvaigždes, kurių amžius
nustatytas, remiantis kitais, netiesio­
giniais duomenimis, nustačius ličio
išgabenimo iš žvaigždės paviršiaus
greitį, vėliau bet kurios žvaigždės
amžių bus galima nustatyti pagal
jo je esančio ličio kiekį.
4<

T E L E Ž IŪ R O V A M S
Leningrade yra paga­
mintas labai patogus meta­
linis staliukas te le vizo ­
riams. Jo kojytės turi gu­
minius ratukus su guoliais.
Todėl staliuką su te le vi­
zoriumi lengva pastumti
iš vienos vietos į kitą.
Teleaparatas ant staliuko
pritvirtinamas specialiomis
sąvaržomis.
Leningrade pradėta
gaminti taip pat naujas
kambarines dvylikos ka­
nalų teleskopines antenas.
Jos skiriasi nuo senųjų tuo,
kad gali priim ti televizijos
laidas visuose Tarybų Są­
jungos miestuose.
O R O B A L IO N A I —
M O N TU O TO JA I
Japonijoje, pritvirtinus
aukštos įtampos elektros
laidus prie nedidelių ba­
lionų, buvo nutiesta maž­
daug 2 km ilg io elektros
perdavim o linija tarp
Avandzi ir Sikoku salų.
Užbaigus montavimo dar­
bus, balionai buvo nuimti.
Visa linijos tiesimo ope­
racija truko tik 6 vai. Be
to, ji kainavo žymiai p i­
giau už visas iki šiol ži­
nomas.
42
ELEKTROBUSAS
Prieš pradedant ga­
minti šiuolaikinius automo­
bilius, jau buvo atsiradę
elektrovežim iai. Vienas iš
jų 1899 m. pasiekė net
greičio rekordą: 106
km/val. Bet po trejų me­
tų visos pastangos nukry­
po į benzino variklius,
nors elektrinis motoras
turi daug privalumų: juda
tik viena dalis — rotorius
arba inkaras; judesys g ry­
nai sukamasis, taigi nėra
vibracijos, triukšmo, o ir
dūmų, reguliavimų, nusi­
dėvėjimo.
M intis gaminti elektrą
pačioje važiuoklėje ne
nauja. Ji pritaikyta ge le ­
žinkelių transporte, elekt­
riniuose dizeliniuose loko­
motyvuose. Tačiau 80 AJ
klasikinio tip o elektrom o-
torai nepaprastai padidin­
tų jos svorį. Nežiūrint to,
ir vėliau buvo bandoma
išrasti patogų elektromo-
torą. Prieš 10 metų Pran­
cūzijoje buvo pasirodęs
„re vo liu cin is" elektroveži-
mis „S im e trik". Naujo t i­
po dinama varė keturis
motorus, įtaisytus pačiuo­
se ratuose.
Šiuo metu belgų inži­
nierius sukonstravo naują
bandomąjį „elektrob usą".
Dizelinis variklis (jis ga­
lėtų būti ir benzininis) su­
ka kintamosios srovės ge­
neratorių. Elektrobuse įta i­
syti „elektriniai ra ta i", rat­
lankiuose įmontuota po
elektrom otorą, kuris išvys­
to reikiamą mechaninę
energiją toje vietoje, kur
ji sunaudojama. Du elekt­
ros laidai perduoda ener­
giją į motorus. Jie pakeitė
transmisijos veleną, karda­
ną, kūginę sankabą ir d i­
ferencialą. Viskas čia la­
bai suprastinta. Bandomo­
jo elektrobuso varantieji
ratai kol kas tėra du už­
pakaliniai.
Elektrobusas jau da­
bar turi šiuos privalumus:
tolydus greitėjimas, ma­
žesnė vibracija, nėra po ­
stūmių. Jį lengviau vairuo­
ti, geresni eksploatavimo
rodikliai ir didesnis g re i­
tis. Stabdymas elektriniais
motorais 4— 5 kartus veiks­
mingesnis už esamą.
Elektrobusas, specialis-
tų-išradėjų manymu, atve­
ria naujas galimybes trans­
portui. Gal tai pirm ieji
žingsniai, sukuriant ištisai
elektrinį automobilį.
C H E M IN IA I
L A IK R O D Ž IA I
Mes esame girdėję
apie saulės, vandens, smė­
lio, mechaninius, elektri­
nius, atominius laikro­
džius, o apie chem inius...
Tokius laikrodžius sukūrė
llinoiso valstijos techno­
logijos instituto darbuoto­
jas F. Kolbinas. Pagal juos
nepasakysi, kiek dabar
laiko. Panašiai kaip smėlio
laikrodžiai, jie išmatuoja
tik nustatytą laiką. Jų vei­
kimo principas labai pa­
prastas. Tai nudažyto p o ­
pieriaus gabaliukai, kurie
nublunka ore per nustaty­
tą laiką. Šis procesas gali
trukti minutes, valandas ar
dienas.
Kur galima panaudoti
naujuosius cheminius laik­
rodžius? Pavyzdžiui, pa­
našiais dažais padengtas
maisto pusfabrikačių arba
gatavų gaminių įpakavi­
mas liudys, kada maisto
produktai yra pagaminti,
švieži jie ar ne. Cheminiai
laikrodžiai bus naudojami
ir eilėje pramonės šakų.
Jie galės kontroliuoti dau­
g e lio gam ybinių operacijų
laiką ir t. t.
M US Ė
IR ELE K TR O N IK A
Am erikiečių mokslinin­
kas Robertas Kejus į vie ­
ną elektroninį prietaisą
„įm o n ta v o "... musę. Prie­
taisas gali nustatyti, ar pa­
talpose yra nuodingųjų
dujų ir automatiškai signa­
lizuoti, kada jų koncent­
racija darosi pavojinga
žmogaus gyvybei. Kejus
prie musės galvos nervi­
nių mazgų prijungė minia­
tiūrinius elektrodus. M u­
sės nerviniuose mazguo­
se atsirandantieji e le ktri­
niai signalai (biosrovės)
patenka į stiprintuvą, po
to — į analizatorių. Paju­
tusi nuodingąsias dujas,
musė ima skleisti charak­
teringus impulsus. Tuojau
pat analizatorius įjungia
garsinę arba šviesos sig­
nalizaciją.
Kodėl buvo pasirinkta
musė? Ne todėl kad jų
yra daug ir gaudyti leng­
va. Musės turi nepapras­
tai gerą uoslę. Jos, paju-
tusios maistą, atskrenda iš
labai to li. Musės ir dujas
pajunta dar tada, kada
apie jas nič nieko nežino
šachtininkai, kada dujos
dar yra bespalvės ir b e ­
kvapės.
Tačiau ir tai dar ne
visi musės privalumai. Jos
prim ityvi nervinė sistema
gamina palyginti nesudė­
tingas biosroves. Jas g a li­
ma žymiai lengviau iššif­
ruoti, negu labiau išvysty­
tų gyvūnų biosroves.
SPECIALUS
PISTOLETAS
JAV pagamintas spe­
cialus prietaisas, kuriuo
automatiškai, šūvio g re i­
čiu galima įsukti sraigtus.
Prietaisas yra portatyvus,
46 cm ilgio , sveria 3 kg.
Pistolete telpa 60 sraigtų.
Jų galvutės gali būti įva i­
riausių tipų. Paduodant
į prietaisą suslėgtą orą,
akimirka sraigtai įsukami
metalą, medį, plastmasę
ar kitokią medžiagą
TELEFO NAS
L Ė K TU VU O SE
Švedijoje lėktuvuose
bandomas naujas te le fo ­
nas. Jis per radiją įjungia­
mas į antžeminį telefono
tinklą 200 km spinduliu.
Norint kalbėti šiuo te le fo ­
nu, reikia žinoti telefonų
numerius, esančius skridi­
mo rajone.
 KIAULĖS G A TVĖ SE

Feodalizmo laikais miestų gatvės buvo labai ne­

PIRMIEJI
D V IR A Č IA I
XIX a. pabaigoje V ilniu je pasirodė transporto nau­
jo vė — dviračiai. 1897 m. mieste jų jau buvo apie
300. Dviračiai tada buvo brangūs, galima sakyti, pra­
bangos dalykas ir naudojami ne tiek susisiekimui, kiek
pasivažinėjimui. Pagaliau dviračių naudojimą apribojo
ir gubernatoriaus patvirtintas 1898 m. Vilniaus dūmos
nutarimas, pagal kurį dviračiais važinėti buvo už­
drausta 22 Senamiesčio gatvėse bei skersgatviuose.
N orint gauti leidimą dviračiui, reikėjo išlaikyti egzami­
nus pas policm eisterį arba neseniai susikūrusioje dvira­
tininkų draugijoje. Dviračių savininkai turėjo griežtai
laikytis jiems nustatytų eismo taisyklių — naktį važinėti
su žibintu, o arkliams baidantis, skubiai nulipti nuo
dviračio ir slėpti patį dviratį po apsiaustu ar už namo
kampo.
V. M.
švarios. Į jas neretai pildavo šiukšles tiesiog pro lan­
gus. Vilniaus miestas nebuvo išimtis. Jo gatvės ir tur­
gaus aikštės buvo valomos tik kelis kartus per metus.
Pavasarį iš miesto išvilkdavo kritusius gyvulius, išvež­
davo per žiemą susikaupusį mėšlą. Anot garsaus VM-
niaus universiteto medicinos profesoriaus J. Franko,
miestas dar 1806 m. buvo „tikros Augijaus arklidės".
Gatvėse laisvai vaikščiodavo kiaulės, ieškodamos mais­
to. Padėtis staiga pasikeitė, atvykus naujai paskirtam
gubernatoriui Riukmanui. Laikai buvo neramūs. Rusija
kariavo su Prancūzija, kol 1807 m. buvo sudaryta Til­
žės taika. V ilniuje nuolat lankėsi įvairūs generolai, mi­
nistrai, mieste pabuvojo ir pats caras. Naujasis guber­
natorius, žinoma, norėjo pasižymėti sumanumu, tvarkin­
gumu, savo gubernijos miesto iškilmingu puošnumu.
Riukmanas ir uždraudė kiaulėms vaikščioti gatvėmis.
Tai buvo viena sensancingiausių naujovių. Gubernato­
riui g re it mirus, miestiečiai nedalyvavo jo laidotuvėse,
pykdami už kiaulių laisvės varžymą.
V. M.

S IL O N O , P E R LO N O nailonu. Tačiau šiuo metu nailoną prancūzai — termovilis, V okietijos

A R K A P R O N O A M Ž IU S !
— O, koks gražus jūsų megztinu­
kas! įdom u, iš ko jis padarytas? Iš
silono? Žiūrėkite tik. O ma'no — iš
perlono. Kaip aš norėčiau turėti si-
loninįl
Šitaip kalbėjo dvi draugės, nenu-
jausdamos, kad ir perlonas, ir silo-
nas yra tas pats sintetinis pluoštas,
tik kitaip pavadintas.
Įvairių šalių laboratorijos, paruoš-
damos sintetinio pluošto gamybos
technologiją, stengiasi suteikti ir sa­
vo pavadinimą. Tačiau nežymūs tech­
nologijos skirtumai nepakeičia pluoš­
to savybių. Pagal savo cheminę k il­
mę pluoštai dalinami iš esmės į 5
grupes.
Poliamidiniai pluoštai
Šios grupės pluoštais ir buvo
pradėtas sintetikos amžius. 1937 m.
cheminėje retortoje atsirado baltų
medžiagų nuosėdos, kurios vėliau ir
buvo pavadintos nailonu. Iš jo ga­
minamos kojinės, baltiniai, m egzti­
niai, pirštinės, žvejų tinklai, virvės,
padangų vidus ir kt. Nailono siūlai
atsparūs lanksfymui, gerai plaunami,
stiprūs, nepūva ir nebijo jūros van­
dens. TSRS juos vadina anidu, Čeko­
slovakijoje — novodiuru, JAV —
išstumia polikaprolaktamas. Jo savy­
bės panašios į nailoną, tačiau jis
turi nemažą technologinį bei eko­
nominį pranašumą. Įvairus ir šio
pluošto vardas: TSRS — kapronas,
VDR — dederonas, VFR — perlonas,
Rumunijoje — relonas, Ita lijoje —
lilionas, Čekoslovakijoje — silonas,
Lenkijoje — stilonas, Japonijoje —
grilonas.
Polieteriniai pluoštai
Chemikai vadina šj pluoštą p o lie ­
tile no terftalatu. Rinkoje vėl tas pats
jvairavimas: TSRS pluošto pavadini­
mas — lavsanas, JAV — dakronas,
A n g lijo je — terilenas, VDR — lano-
nas, Prancūzijoje — tergal is. Pluoštas
geras tuo, kad puikiai išlaiko audi­
nio formą, o sušlapęs nesikeičia ir
palieka tokio pat stiprumo. Audiniai,
kurie turi po lie terin io pluošto p rie ­
maišų, gerai laiko siūles ir tinka vy­
riškoms kelnėms bei plisuotiems sijo­
nams. Kiekvieno audinio A chilo kul­
nas yra neatsparumas susiglamžy-
mui. Tačiau chemikai sugebėjo ištai­
syti A chilo motinos klaidą. Audiniai
su lavsanu nebijo lietaus, gerai plau­
nami, nepraranda savo išvaizdos.
Lavsanas turi dar vieną savybę, kurią
ypač vertina chemikai — nebijo
rūgščių ir šarmų, todėl tinka atspa­
riųjų audinių gamybai.
Poliakrilo nitrilo
pluoštai
Pluoštas panašus j vilną ir puikiai
tinka įvairių megztinių bei audinių,
dirbtinių kailių, netgi karakulių, ga­
mybai. Iš jo gaminamas ir brezen­
tas, palapinėms medžiaga, padangų
kordas ir kt. TSRS jis vadinamas
nitronu, JAV — orionu, A n g lijo je —
kurteliu, VFR — dralonu.
Polivinilo chlorido
pluoštai
Mes sakome, kad tai chlorinas,
Demokratinės Respublikos gyvento­
jai — elastonas. Žmonės, sergantieji
radikulitu ir reumatizmu, ypač ve rti­
na šio tip o pluošto audinius. C h lori­
nas (p o livin ilo chlorido pluoštas)
elektrizuojasi, trindamasis į odą. To­
dėl baltiniai iš chlorino turi gyd o­
mąją galią. Chemikai vertina šį
pluoštą dėl jo filtruojančių savybių.
P l u o š t a i iš p o l i v i n i l o
alkoholio
Naujas pluoštas, kuris gerai suge­
ria drėgmę, pas mus vadinamas vi-
nolu, Japonijoje — kuraionu. Nei
kapronas nei nailonas tokių savybių
neturi, ir todėl sunku nešioti nailo­
ninius rūbus karštą vasarą. Vinolas
higieniškas, ir, be abejo, bus plačiai
pritaikytas gyvenime. Juo ypač susi­
domėję chirurgai, nes šis pluoštas
gali būti taip pagamintas, jo g įgis
tirpim o savybes. Raištis, marlė, siū­
lai, pagaminti iš vinolo, pamažu iš­
tirps. Taigi, nebereikės po operaci­
jos iš užgijusios žaizdos ištraukti
siūlus.
Visi čia minėti pluoštai — tik ne­
didelė dalis medžiagų, kurias gami­
na chemikai. Tačiau net ir jos ro­
do, kokią reikšmę buičiai ir pramo­
nei turi sintetika.
 A R NĖRA K O M E TO S E
A N T IM E D Ž IA G O S !
Am erikiečių astronomas R. Ričard-
sonas mano, kad Svasmano-Vachma-
no kometa sudaryta iš antimedžia-
gos. Si kometa, kurią 1925 m. atrado
du vokiečių astronomai, skiriasi tiek
ryškumo, tiek greičio ir judėjim o
krypties ryškiais kitimais.
Šiuos nesupratitamus reiškinius Ri-
čardsonas siūlo aiškinti anihiliacijos
energijos išsiskyrimu, kometai susi­
duriant su meteorinėmis dalelėmis.
Taip pat jis nurodo, kad šiuos reiški­
nius galima paaiškinti kometos susi­
dūrimais su plazminiais srautais, kurie
srūva iš Saulės jos žybsnių metu.
ĮSIMYLĖJĘS RO B O TA S
Viename moksliniame centre Čika­
goje dėjosi keisti dalykai. Gerai at-
reguliuotas elektroninis įrenginys
staiga visiškai sutrikdavo, pasipildavo
begalė klaidų. Darbuotojai pastebėjo,
kad tai atsitinka kiekvieną kartą, kai
tik pro šalį praeina sekretorė. Robo­
tas lyg įsimylėjo. Pagaliau moksli­
ninkai atrado priežastį. Roboto dė­
mesį sukėlė merginos tualetas. Gau­
sūs ir ypatingi dažai ant am erikie­
tės veido sutrikdydavo mašinos foto-
elementus. A pie bendradarbius ne­
kalbama. . .
A N G L A I KEIS P IN IG U S
Anglijos pihiginė sistema šiuo me­
tu pasaulyje yra sudėtingiausia ir
labiausiai supainiota. Pagrindinis
A nglijos piniginis vienetas svaras
sterlingų yra dalijamas į 20 šilingų,
šilingas — j 12 pensų. Anglai jau
seniai galvoja apie šios sunkios tra­
dicinės sistemos pakeitimą.
Pastaruoju metu eilihė komisija
pasiūlė po dvejų metų darbo du
keitimo variantus, bet vieningo
sprendimo nepadarė. Abiejuose va­
riantuose numatyta naująjį p inig in į
vienetą dalinti j 100 centų, tačiau
vieni siūlo naujo pin ig in io vieneto
vertę p rilyg in ti dabartiniam svarui,
kiti — dešimčiai šilingų.
Reformą numatoma atlikti 1967 m.
vasario mėn. Tačiau bijoma dėl iš­
laidų, kadangi perėjimas prie naujos
sistemos Anglijai kainuos apie
300 mln. dolerių. Juk teks pe rdirb ti
visas skaičiavimo mašinas, automati­
nius telefonus ir t. t. Be to, reikės
pagaminti naujus pašto ženklus, nu­
kalti apie 5— 6 mlrd. naujų monetų.
44
K R O K O D IL O AŠAROS
„M oksle ir gyvenim e" buvo rašy­
ta, kad krokodilai ryja akmenis. Dar
viena nepaprasta šitų gyvūnų savy­
be susidomėjo medikas Holdingas-
Vudas (Anglija). Ir štai kodėl. Hol-
dingas-Vudas rimtai susidūrė su ne­
paprastu susirgimu. Jo pacientai
skundėsi, kad valgydami jie kiekvie­
ną kartą verkia ir tiesiog negali su­
laikyti ašarų.
Ligos tyrimą gydytojas pradėjo
n u o ... krokodilų. Iš tikro, kam ne­
žinomas posakis „kro k o d ilo aša­
ros" — klastingumo simbolis! Pagal
legendą, krokodilas, prieš suryda­
mas eilinę auką, apsiverkia. Pasiro­
dė, kad tai tiesa. Holdingas-Vudas
nustatė, kad krokodilo nervai, e i­
nantieji į seilių ir ašarų liaukas, yra
suaugę. Tai gali atsitikti ir žmogui,
tam tikrų pažeidimų atveju, nes šie
nervai yra gretimi. Tada pagal vie ­
ną smegenų komandą yra išskiriamos
tiek seilės, tiek ir ašaros.
M A T R IC A SU U O L O S
PIEŠINIU
Paprastai uolose esantieji senovi­
niai piešiniai būdavo perpiešiami.
Tačiau toks būdas nėra tobulas, jis
netikslus, negali perteikti visų at­
spalvių, piešinio akmenyje techni­
kos.
Naują kopijavim o metodą, pade­
dant chemikams, pasiūlė Leningra­
do archeologas J. Seras ir skulpto­
rius P. Smirnovas. J. Seras vadovavo
ekspedicijai, kuri atliko tyrimus toje
zonoje, kurią užtvindys Krasnojarsko
HES vandens saugykla. Čia pirmą
kartą buvo panaudotos plastmasės.
Uždėjus tešlos pavidalo plastmasę
ant piešinio, gaunamas absoliučiai
tikslus jo atspaudas. Nuo tokios mat­
ricos galima gauti praktiškai neribo­
tą atspaudų skaičių.
Pirmieji bandymai, atlikti dešinia­
jame Jenisejaus krante, davė puikius
rezultatus. Čia buvo nukopijuoti nau­
juoju metodu piešiniai, priklausantie­
ji bronzos epochos pradžiai. Tai
briedžių, šernų, meškų ir kitų gy­
vūnų atvaizdai.
P A G A L M U Z IK A .. .
Londono operos bufeto šefas,
dirbdamas daugelį metų šiame pos­
te, nuodugniai ištyrė, kokių produktų
daugiausia pageidauja žiūrovai p o
vieno ar kito kompozitoriaus kūrinių
koncerto. Įdomu, kad daugiausia spi­
ritinių gėrimų išparduodama, išklau­
sius A. Senbergo dodekafoninius
(formalistinius) kūrinius.
K O L E K C IO N IE R IŲ
SUKTYBĖS
Praeito šimtmečio pabaigoje du
sukčiai išspausdino populiariam e Bri­
tanijos laikraštyje tokio turinio skel­
bimą: „Iš geros šeimos kilusi d v id e ­
šimtmetė mergina, turinti 2 mln. sva­
rų sterlingų turtą, vedybų tikslais
nori susipažinti su padoriu jaunuo­
liu ."
Iš visų pasaulio kraštų į šį skel­
bimą atsiliepė daugiau kaip
30 tūkst. jaunikių. Tokiu būdu skel­
bimo autoriai gavo didžiulę pašto
ženklų kolekciją.
V A IK A I IR S P A LV O S
Sakoma, kad skoniui ir spalvai
draugų nėra. Sunku pasakyti dėl
skonio, bet į spalvas vaikai reaguo­
ja gana vienodai. Bavarijos Psicho­
logijos institute buvo apklausta 300
nuo 5— 7 metų amžiaus vaikų. Daž­
niausiai jie minėjo raudoną, oranži­
nę, mėlyną ir geltoną spalvą. Tik
7 proc. vaikų užsiminė apie žalią
spalvą. Tuo tarpu baltos, pilkos, ru­
dos ir juodos nepaminėjo nė karto.
Sis pavyzdys gali būti naudingas
žaislų konstruktoriams, mokyklų
darbuotojams.
JUB ILIA TO AKYSE
Seniausiam Venecijos go nd olinin­
kui V ito riju i Mi'natui sukako 90 me­
tų. Jubiliatas atsimena tuos laikus,
kai šio Italijos miesto kanalais plau­
kiojo 11 tūkst. gondolų. Dabar vis
labiau čia įsigali motorinės valtys,
o gondolų beliko vos 600.
 p r ie š g in k l is Ši k š n o s p a r n ia m s
Kaip žinoma, šikšnosparniai blogai mato, jie orien­
tuojasi savotišku ultragarsiniu „lo k a to riu m i", kuriuo
nepaprastai tiksliai nustato net mažiausių vabzdelių
vietą, ir skrisdami juos sugauna. Bet pasitaiko ir ne­
sėkmių, kaip taisyklė, su peteliškėmis. JAV mokslinin­
kai nustatė, kad kai kurių peteliškių p ilvo ertmėje yra
specialus organas, kuris perspėja jas apie šikšnosparnių
priartėjim ą. Kai sutemus šikšnosparniai išskrenda j me­
džioklę ir pradeda savo „lo ka to ria is" tirti aplinką, mi­
nėtosios peteliškės tuojau pat sugauna skleidžiamus im­
pulsus ir, padariusios staigų viražą, planiruoja žemyn.
Tokiu būdu jos pasprunka iš šikšnosparnių „lo kaci-
n io " lauko.
B A Ž N Y Č IO JE STU D EN TAI S K A IT Y D A V O
BROŠIŪRAS
XIX a. pradžioje Vilniaus universitetas buvo įž y ­
mus aukštu mokslo lygiu, studentų gausumu ir jų re­
voliucingumu. Studentų policinę priežiūrą atliko 5 pri-
žiūrėtojai-bedeliai ir jų pagalbininkai. Nuo 1825 m.
caro įsakymu universitetui dar buvo paskirti 7 valdinin­
kai, turėję tikslą akyliai stebėti daugiausia studentų e l­
gesį viešose vietose, jų nuotaikas. Pastarieji drauge
su bedeliais taip pat žiūrėjo, kad studentai švenčių
dienomis per pamaldas būtų Jono bažnyčioje ir mels­
tųsi. Betgi kaip studentus pavykdavo priversti tai da­
ryti, rodo bajorės G. Puzininos 1827 m. atsiminimai. Ji
rašo, kad daugelis studentų bažnyčioje „trepsėdavo
ir šnibždėdavosi, išsitraukdavo iš kišenių pasaulietines
brošiūras, o ne maldaknyges, šnairuodami į bedelį, ar
tas ju nemato (nes gali pranešti rektoriui), pešiojo ir
persekiojo pavyzdingai besimeldžiančius kolegas". Ž i­
noma, bedeliai ir visa priežiūros organizacija nepajėgė
sulaikyti studentų taip pat nuo nepasitenkinimo caro
valdžia. Studentai aktyviai dalyvavo 1831 metų suki­
lime. V. M.
B E U O D E G IS V A S A R IS
Romėnų metų skaičiavimas, jų mėnesių pavadinimai
labai paplitę įvairiose kalbose. Romėnai senovėje nau­
dojosi kalendoriumi, kuris buvo padalytas į 10 mėnesių
ir turėjo 304 dienas. Lyginius skaičius prietaringi romėnai
laikė „nelaim ingais", todėl mėnesiai turėjo arba 29, arba
31 dieną. Metai prasidėdavo pirmuoju pavasario mėne­
siu — kovu — Mars, skirtu karo dievui Marsui. G ruo­
dis — December — buvo dešimtasis — paskutinysis
mėnuo, kilęs nuo lotyniško žodžio „d e ce m " — dešimt.
Laiko tarpas tarp gruodžio ir pavasario pradžios buvo
„nem ėnesinis". Tokie metai žymiai atsilikdavo nuo sau­
lės metų.
V II a. pr. m. e. „nemėnesinis" laikotarpis buvo iš­
skirtas į du mėnesius: vienuoliktuoju mėnesiu buvo pa­
darytas sausis — Januarius, dvyliktuoju ir paskutiniuoju
metų mėnesiu tapo vasaris — Februarius, šitaip pavadin­
tas mirusiųjų dievo garbei. Jo daliai teko 28 dienos,
kurios nepriklausė kitiems mėnesiams. Paskutinioji 28-ji
jo diena buvo skirta „mirusioms sielom s". Taip vasaris
tapo dvigubai „nelaim ingas": buvo trumpesnis už kitus
mėnesius ir turėjo lyginį dienų skaičių.
Pridėjus prie metų du mėnesius, romėnų kalendorius
vis dėlto atsilikdavo nuo saulės daugiau kaip 10 dienų.
Kiekvienais metais kalendoriaus dienos vis mažiau atitik­
davo gamtos reiškinius. Todėl kas dveji metai tekdavo
pridėti tryliktą mėnesį — marcedonijų (tai reiškia „vys­
tantis" — pasirodęs vienais metais jis pradingdavo ki­
tais). Marcedonijus trukdavo 22— 23 dienas. Papildomo
mėnesio įvedimas buvo atsakingas dalykas. Naudoda­
miesi suteiktais įgaliojim ais, romėnai, dangstydamiesi
kalendoriaus „taisym u ", čia trumpindavo, čia ilgin da­
vo metus. Įklimpusiems į skolas buvo parankesni ilgi
metai, o mokesčių rinkėjai norėjo trumpesnių metų. Pai­
niava buvo tiek politiniam e, tiek ir ūkiniame Romos
gyvenime. „Romos generolai, — rašė apie tai V o l­
teras, — visada laimėdavo, bet jie niekada nežinodavo,
kokią dieną jie laim ėdavo." Pagrindinės liaudies šven­
tės, susijusios su gamtos reiškiniais, kiekvienais metais
vis anksčiau įvykdavo. Pavyzdžiui. Bakcho — vyno ir
linksmybių dievo — diena buvo švenčiama vyn­
uogėms dar nesunokus, kai dar niekas neturėdavo vyno,
o rugiapiūtės šventė kartais įvykdavo žiemą.
Iš esmės kalendorių reformavo 46 m. pr. m. e. ro ­
mėnų karvedys ir politinis veikėjas Julijus Cezaris, da­
lyvaujant Egipto astronomui Sozigenui. Pagal Julijaus
kalendorių metai buvo padalyti į 12 mėnesių, kuriuose
buvo 365 dienos. Kiekvieni ketvirti metai būdavo „m e­
tais su dien a" — turėjo 366 dienas. „P iln ų " mėnesių
(turėjusių 31 dieną) skaičius liko ankstesnis, o prie kiek­
vieno „tu ščio " (turėjusio 28 dienas) ir prie vasario
mėnesio, turėjusio 28 dienas, buvo pridėta po vieną
dieną. Taip vasaris ir šį kartą liko nupiautas, pa lyg i­
nus jį su kitais mėnesiais, — jis turėjo 29 dienas (kelia­
maisiais metais — 30).
Mirus Julijui Cezariui, vienas iš mėnesių — liepa —
buvo pavadintas jo vardu — Julius. Kiek vėliau, mė­
nuo, sekęs po liepos, taip pat buvo kitaip pavadin­
tas: jis gavo Romos imperatoriaus Augusto vardą —
Augustus. Įsakymas apie naują mėnesio pavadinimą jau
buvo išleistas, kai staiga senatas susigriebė: rugpjū­
tis — Augustus teturėjo 30 dienų, tuo tarpu liepa —
Julius, skirtas jo pirmtakui, — 31. Tai, Augusto nuo­
mone, pabrėžė Cezario pranašumą prieš jį, o su tuo,
žinoma, jis nenorėjo sutikti.
Senatas palaikė imperatorių, ir buvo nuspręsta rug-
piūtį prailginti, paėmus dieną iš kokio nors „p iln o "
mėnesio, turinčio 31 dieną. Bet iš kokio mėnesio paim­
ti dieną? Pirmoji metų mėnesių pusė buvo skirta
dievams, ir romėnai nenorėjo jų rūstinti. Po jais sekęs
liepa— Julius jau buvo pakeistas ir Augustas nenorėjo
sudaryti precedento, bijodamas, kad ateityje tai gali
paliesti jo vardo mėnesį.
Po ilgų svarstymų garbėtroškos imperatoriaus auka
tapo vėl tas pats vasaris— Februarius, nes jis buvo
skirtas „mirusioms sieloms", kurios jau nebegalėjo įsi­
žeisti. Taip iš vasario vėl buvo atimta diena (kelia­
muosiuose metuose vis dėlto liko dvidešimt devynios).
Štai tokia „b e u o d e g io " vasario istorija.
ronais. M atyti, švitinimas
keičia persodinamų ląste­
lių savybes: svetimas o r­
ganizmas nereaguoja į
jas, kaip į svetimą ele­
mentą, ir negamina prieš
jas antimedžiagų. Tiesa,
persodinti nervai nepri-
gyja naujojoje vietoje p il­
na to žodžio prasme. Jie
NERVŲ yra lyg savotiškas apval­
kalas, kurio viduje atsista­
P E R S O D IN IM A S
to savi ligon io nervai.
Am erikiečių chirurgas- Jeigu šis metodas pa­
ortopedas dr. Marmoras sitvirtintų, būtų galima
tvirtina, kad jam pavyko persodinti nervus, paimtus
surasti būdą nervams per­ iš numirusiųjų, sukurti tie ­
sodinti. Kad nervai p rig y ­ siog konservuotų nervų
tų naujojoje vietoje, chi­ sandėlius, panašiai kaip
rurgas juos apšvitina elekt­ kraujo.
45
 sekmadienio miegu. Persimiegojęs žmogus būna apa­
tiškas, tingus, sumažėja jo darbingumas ir gyvybinis
Londone, demonstruo­ tonusas.
jant madas rudens-žiemos Didelę reikšmę turi taisyklingas miego ritmas. Rei­
sezonui, žiūrovai stebėjosi kia įprasti gulti ir keltis tuo pačiu metu. Tada žmo­
ne tiek šiais bateliais, ku­ gus greit užmiega, o išmiegojęs lengvai atbunda.
rių kulniukai baigiasi ra­ Gerai, kai miegama toje pačioje patalpoje. įp rasti­
tukais, kiek jais avėjusio­ nė aplinka veikia kaip nervų sistemą raminančių są­
mis merginomis, kurios lyginių refleksų kompleksas. Daugelis žmonių, patekę
laisvai, neslidinėdamos j naują aplinką, ilgai neužmiega ir neramiai miega.
vaikščiojo parketu. Nerekomenduojama prieš miegą skaityti: stiprūs įspū­
džiai sukelia sunkius sapnus.
Prieš pat miegą nereikia daug valgyti ir gerti. Tai
M IE G O H IG IE N A trukdo laiku užmigti, dažnai sukelia kankinančius sap­
nus. Trukdo m iegoti ir aštrus alkio jutimas. Todėl va­
Miegas — savotiška slopinim o forma, kuri jautrias karieniauti reikia, bet pusantros— dvi valandos prieš
nervines ląsteles apsaugo nuo pervargimo. M iego me­ miegą.
tu jos pailsi ir atkuria savo darbingumą. Daug dėmesio reikia skirti ir patalpų higienai:
Tačiau ne visadamiegas duoda laukiamą efektą. kambario oras turi būti grynas, kai šilta, gerai m iego­
Būna, kai žmogus pabunda blogai pailsėjęs, sunkia gal­ ti atidarius langą ar orlaidę.
va ir biauriai nusiteikęs. Kai kurie skundžiasi nemiga. Labai minkštas patalas išlepina, apsunkina odos
Kad taip nebūtų, reikia laikytis tam tikrų higienos tai­ kvėpavimą. Antklodė turi būti lengva ir ne per šilta.
syklių. Nakčiai reikia persirengti naktiniais baltiniais. Rytą
M iegoti reikia pakankamai. Nuolatos pe r mažai mie­ pabudus, reikia tuojau keltis.
gant, chroniškai pervargstama, suyra nervų sistema. Ne­ M iegui daug padeda vakariniai pasivaikščiojimai.
pakankamo savaitės miego negalima kompensuoti ilgu Prof. I. BELIAJEVAS

□ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ C □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ D

2. Pradinė padėtis — kojos pečių plotyje, rankos

K A D G E R IA U K V Ė P U O T U M E nuleistos. G iliai įkvėpdami, pakelkite tiesias rankas
S veikata — ta i ne t ik g e ra i išsivystę raum enys i r p la ­ šonais į viršų (pečius ir nugarą ištiesinkite, galvą pa­
tūs pečiai. J u k d a r y ra š ird is i r p la u č ia i.. . D ažnai ju o s kelkite aukščiau!). Lėtai iškvėpdami, grįžkite į pradinę
užm irštam e.
padėtį. Padarykite 6— 8 pratimus.
3. Kojos plačiau pečių. Rankas iškelkite virš gal­
K u r jū s b e d irb tu m ė t: p rie v a ld y m o p u lto , rašom ojo vos, o pirštus sunerkite. G reitai pasilenkite į priekį,
stalo, s ta k lių — d a ry k ite ry ta is p la u č ių g im n a stiką (y ra rankas mostu nuleiskite žemyn. Tuo pačiu metu —
i r to k ia i). Y pač j i re ik a lin g a tiem s, k u rie m ažai būna trumpas pilnas iškvėpimas pro burną. Dabar išsitieski-
g ry n a m e ore i r n e la ba i m ėgsta sportą. D e v y n i p ra tim a i te. Pakanka padaryti 8— 10 pratimų.
ka sd ie n — i r p la u č ia i pasidarys stip re sn i, kvė p a vim a s l y ­ 4. Kojos pečių plotyje, rankos ant juosmens. Dabar
gus, ramus. lėtai pečius, galvą ir alkūnes lenkite atgal ir g ilia i
T a ig i, p ra d ė kim e p la u č ių g im n a stiką ! Judesius iš įkvėpkite. Ramiai iškvėpkite, grįždami į pradinę padėtį.
p ra d ž ių a tlik ite lė ta i, p a sku i g re ičia u . Po k ie k v ie n o p ra ­ Pratimą pakartokite 6— 8 kartus.
tim o p a ils ė k ite 30 —60 sekundžių. P ra tim u s d a ry k ite ge­ 5. Kojos pečių plotyje, pėdos lygiagrečios, rankos
ra i iš v ė d in to je p a ta lp o je a rb a g ryn a m e ore. ištiestos į priekį, pirštai sugniaužti į kumštį. Greitai
pasilenkite į priekį, sulenkdami per kelius kojas ir
tiesias rankas atmesdami atgal. Tuo pat metu greitai
1. Gulėdami ant nugaros, sulenkite kojas, kad josper burną iškvėpkite. Pamažu grįžkite į pradinę pa­
remtųsi pėdomis. Iškvėpkite, paskui g ilia i įkvėpkite iš dėtį. Kartokite 6— 10 kartų.
pradžių į apatinę plaučių dalį, paskui į vidurinę ir v ir­ 6. Kojos pečių plotyje, rankos nuleistos. Įkvėpda­
šutinę. Dabar lėtai iškvėpkite. Pakartokite pratimą mi liemenį lenkite kairėn, kairioji ranka sliuogia že­
4— 6 kartus. myn, dešinioji — aukštyn. Iškvepiant pratimas atlieka­
mas priešingai. Pakartokite 6— 8 kartus į kiekvieną
pusę.
7. Kojos pečių plotyje, plaštakos sugniaužtos, kairio­
ji ranka ištiesta į priekį, dešinioji sulenkta per alkūnę
ir atsikišusi į užpakalį, kūnas šiek tiek pasuktas į deši­
nę ir truputį palinkęs priekin. Greitai pakeiskite rankų
padėtį, pasukdami kūną kairėn deši'niuoju pečiu p ir­
myn, tarytum smogdami. Pratimą darykite 10 kartų.
8. Kojos plačiau pečių, rankos pakeltos į šonus. Pa­
mažu lenkitės į priekį, pasukite kūną į kairę ir deši­
niąja ranka palieskite kairiosios kojos pirštus, o kai­
riąja ranka mokite žemyn ir atgal. G iliai įkvėpdam i,
grįžkite į pradinę padėtį. Taip padarykite 10 kartų.
9. Kojas lengvai praskėskite, rankas sulenkite, kūną
truputį palenkite į priekį. Greitai mosuokite rankomis,
tarsi bėgdami. Kvėpuokite giliai ir nesulaikydami kva­
po, įkvėpdami per šešis bėgimo žingsnius ir iškvėpda­
mi per aštuonis. Bėgimą vietoje galima pakeisti šuoliu­
kais per virvutę, šokinėjant minutę.
Po šių pratimų ramiai pavaikščiokite po kambarį
arba gryname ore dešimt minučių.
 PRIEŠ Š IM T Ą M E TŲ
Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto
mokslinėje biblioteko je, yra saugomi seni laikraščiai,
kurių lapai nuo laiko jau pageltę. Prieš šimtą metų
V ilniu je ėjo laikraštis rusų kalba „V ilenskij vestnik".
Įdomu pavartyti jo lapus, paskaityti, ką jis rašė.
1864 m. sausio 23 d. laikraštis pranešė, kad pradėjo
veikti Sibiro telegrafo linija. Pirmoji telegrama iš Ir­
kutsko j Peterburgą buvo gauta per 8 valandas, o atstu­
mas tarp tų miestų yra 5700 varstų. Iki to laiko laiškas
iš Peterburgo į Irkutską ėjo 24 paras. Įdomu, jo g šis
pranešimas spaudoje buvo paskelbtas, praėjus net pus­
antro mėnesio po įvykio. Verta pažymėti, jo g dabar
tarybiniai lėktuvai TU atstumą tarp Irkutsko ir Lenin­
grado nuskrenda greičiau, negu telegramos prieš
100 metų.
1864 m. V iln iu je buvo paplitusios infekcinės ligos.
Raupais sirgo 158 vaikai, šiltine — 243 žmonės, iš kurių
mirė 23. Buvo daug susirgimų plaučių tuberkulioze, kuri
tais laikais baigdavosi mirtimi. V ilniu je daugėjo susirgi­
mai sifiliu, buvo net 664 atsitikimai.
Spauda tuomet lietė ir mokslo klausimus. Antai kaip
buvo rašoma: „Paskutiniuoju metu žemės ūkis padarė
d id e lį šuolį dėka mokslo pasiekimų. Fizika, be garo jė ­
gos, pateikė mums ir drenažą, išmokė dirbtinu būdu drė­
kinti laukus ir pievas. .. Chemija padarė didžiausią per­
tvarkymą cukraus gamyboje, suprastino spirito d istilia ci­
jos būdą, atskleidė naujus būdus gauti iš medžio dervą
ir terpe ntin ą".
Didelis tuometinio medicinos mokslo pasiekimas bu­
vo naujo gydom ojo preparato pepsino išradimas. Laikraš­
tis rašo, kad jį atrado vienas prabcūzų medikas. Pepsinas
reikalingas virškinimui ir vartojamas kaip vaistas.
Austras Peteris M iterhoferis išrado rašomąją mašinė­
lę. Jis pagamino tris modelius, iš kurių du buvo ati­
duoti saugoti Vienos miesto technikos muziejui.
Prieš šimtą metų pasirodė pirmasis lietuviškas kalen­
dorius, išleistas Lauryno Ivinskio. Tituliniame lape rašo­
ma: „Kalendorius taj ira: Metskajtlus ukiszkasis nuog
užgimimą wieszpaties 1864. Metu pribuw iniu, turencziun Ar atspėkite, kokie čia piešiniai! Kiekviename frag­
366 dienas, kuriame ira: Atsitikimaj garsesniejej. Szwe». mente yra nupieštas daiktas, kurį galima rasti didžiaja­
tęs Rimo-Katalikų Senowes ir Naujoses gadinęs. Pridie- me piešinyje. Pabandykite. Jei vis dėlto neatspėsite,
jimas su wisokiomis žiniomis ir Rodiklas saules tekiejim o žvilgterkite j atsakymus puslapio apačioje.
ir užsilejdim o." Kalendoriuje pateiktųjų „garsesniųjų at­
sitikim ų" tarpe sužymimi vargonų, muzikos gaidų, p o p ie ­
riaus, parako, patrankų ir bombų išradimai, pašto įv e d i­
mas, pirm ųjų jūros žemėlapių sudarymas ir pan. Kalen­ A R SALTI, A R B A D A U T I!
dorius laikė svarbesniu įvykiu Lietuvoje „uždziejim a pir-
moses ukininkystes Moksli'niczes (Agronom ijos) Rietavvo Škotijoje visi stogais uždengti pastatai apdedami
mieste Žiamajcziu žiam ieje". mokesčiais. Neįstengdamas apmokėti nemažos sumos
77 metų amžiaus senukas Ričardas Bėgas nuardė savojo
namo stogą.
TA I IR G I REK O R D AS
— Geriau šalti, negu badauti, — pareiškė jis.
Vieno Anglijos technikos mokslų koledžo Derbyje
studentai pasiekė naują „re k o rd ą ". Per 14 minučių SKRUZDĖS K O V O J A PRIEŠ SKRUZDĖS
jiems pavyko sudaužyti kūjais pianiną į tokio dydžio
gabalus, kurie lengvai galėjo pralįsti pro 20 cm pločio Neseniai į Sardinijos uostą O lib iją buvo atvežta iš
angą. Ankstesni šios „sporto šakos" rekordininkai bu­ italų A lp ių milžiniškose pintinėse 3 tonos skruzdžių.
vo Mančesterio universiteto studentai. Jiems prireikė Jos bus paleistos saloje, norint išvyti iš čia kitą skruz­
net 32 mi'n. paversti rojalį laužo krūva. džių rūšį, kuri padaro daug žalos kamštiniams ąžuo­
Štai kokių rekordų siekia pūvančio kapitalistinio lams.
pasaulio būsimieji mokslo ir valstybės „v y ra i".
į
N E N U K R Y P D A M I NĖ PER LA IPS NĮ j 1. Skutimosi pe iliuko skylutės
! 2. Saga, kurią šitaip prisiūti tegali tik viengungis
Vienas amerikiečių mokslininkas padarė Į d o m ų
eksperimentą su pingvinais. Paėmęs keletą paukščių
J 3. Televizorius, žiūrint į jį iš kitos pusės
( a. Vaizdas pro langą
Iš lizdo, esančio Antarktidos pakrantėje, jis nuvežė juos
1 5. Dėmė, kurią ant kelnių paliko laidynė
į žemyno gilumą ir ten paleido. Pingvinai tučtuojau
6. Pieštukas, žiūrint į jo vieną galą
pasuko kranto link. Jų kelias buvo absoliučiai tiesi li­
nija. Manoma, kad pingvinai orientuojasi pagal saulę
j 7. Viengungio plaukai, padidinti 180 kartų
■" savo šešėlius.

47
 S E N O P R O FE SO R IA U S ĮPROTIS

Kauno universitete pirmakursiams renkantis į pirmąją profesoriaus

Riomerio paskaitą, seni studentai juos informuodavo, kad paskaita pra­
sidės vienu ir tuo pačiu, seniai žinomu sakiniu. Naujokai nenorėdavo
tikėti ir susikaupę laukdavo pradžios. Iš tikrųjų, profesorius pradėdavo
lygiai taip:
— Mano dėstymo metode bus o -o -o .. . (šis tęsiamas garsas nuolat
kartodavosi jo kalboje]
Auditorija, išgirdusi šią frazę, pratrūkdavo juoku.

D IE V O PIRŠTAS
| žygį už didžiąją chemiją . . . . 1
Pietinio Transvalio reformatų bažnyčia priėmė šitokį nutarimą: „Ne B. KALVAITIS — D idžioji che­
nuodėmė burtų keliu, išmetant į viršų monetą, nustatyti, kuri sporto mija Jonavoje ....................... 3
komanda turi pradėti rungtynes. Būrimas, išmetant pinigą, visada lei­ D. TRIFONOVAS — Pats pirm a­
džia viešpačiui dievui teisingai išspręsti ginčą, kurio nepajėgia išspręsti sis, pats pa sla p tin g a sis.......... 4
patys žmonės." V. BALTAITIS — Nailono am­
žius chirurgijoje ................... 7
M IN T Y S N EV ER TO S NE D O L E R IO V. NIUNKA — Neokolonializmas
ir klerikaliniai jo rėmėjai . . 8
A. LAURINCIUKAS — Gyvenimo
Amerikos finansinis magnatas spaudos šventėje susitiko su Bernar­ užgrūdintas kovotojas ........... fO
du Šo. Rašytojas atrodė paskendęs savo mintyse.
— Aš pasirengęs jums, misteri Šo, duoti dolerį, kad galėčiau su­ V. MIČELFELDERIS — Numirti
žinoti, apie ką jūs galvojate. pigiau ....................................... 11
— O, — atsakė poetas, — mano mintys nevertos nė dolerio. L. VLADIMIROVAS — Bažny­
— Ir vis tik! — nedavė rašytojui ramybės akiplėša finansininkas. čios kova prieš kultūrą .... 14
— Apie jus, — maloniai atsakė Šo. A. NOVODVORSKIS — Tita­
nas — ateities metalas .... 17
V. BELECKAJA — Milžiniškas
G ERA S ĮV E R T IN IM A S
galaktikos branduolio sprogi­
mas ........................ 18
Riboto talento, bet labai savimi pasitikįs muzikas kreipėsi į Fran­ A. SAVUKYNAS — Stulpelis iš
cą Listą, norėdamas išgirsti įžymaus kompozitoriaus nuomonę apie sa­ paslapčių lentelės ................... 19
vo kūrinį. Perskaitęs partitūrą, Listas sugrąžino ją autoriui, sakydamas: B. NARBUTAS — Ten, kur gyve­
— Jūsų kūrinyje yra daug gražaus ir daug naujo.. . no Leninas ............................... 23
— Ar jūs taip manote, gerbiamas maestro! — su laiminga šypsena
sulemeno „talentas". K. BIELIUKAS — G eizeriai . . . . 24
Bet Listas jį nutraukė: J. MINKEVIČIUS — Kuba stato 26
— Tik gaila, kad grožis ne naujas, o kas nauja — negražu. D2EINE GUDAL — M oteris tarp
šimpanzių ......................... 28
A R ISTO TE LIO S Ą M O JU S R. LEGAITE, T. DAMBRAUSKAI­
TĖ — Mamoničių spaustuvė
V ilniu je ......................... 31
Aristotelis valgė duoną su medum. Atėnietis jam ir sako: C. KUDABA — Ką kalba vieto­
— Galvojau, kad esi išminčius, o tu, pasirodo, smaguriauji. vardžiai ......................... 32
Filosofas atsikirto:
— O tu manei, kad saulė ir bitės neša gėrybes tiktai kvailiams. A. VORONCOVAS, A. DMITRI-
JEVAS — Atomo portreto ški­
cai ................................................ 34
K O S M O S A S IR K O S M E T IK A Atsakymai į klausimus ............... 35
M okslo ir technikos naujienos 39
Kai pirmoji Vokietijos moteris-fizikė Luiza Meitner apgynė disertaciją įvairenybės .... 43
„Kosmoso fizikos problemos", eiliniai žmonės nedaug tenusivokė, apie
ką kalbama. Vienam žurnalistui tokia tema pasirodė neįtikima, ir jis Pirmame viršelio puslapyje —
laikraštyje disertaciją pavadino šitaip: „Kosmetinės fizikos problemos". dail. G. M arengolco piešinys.

Redakcinė kolegija: J. Karosas (vyriausiasis redaktorius), K. Baršauskas, J. Dagys, M. Gregorauskas, T. Ivanauskas,

K. Jankevičius, A. Jucys, J. Kubilius, V. Lašas, J. Laurinaitis, J. Matulis, E. Meškauskas, A. Novodvorskis, J. Pau-
liukonis, A. Rasteika, P. Slavėnas, K. Sideravičius (vyr. redaktoriaus pav.), J. Tornau (atsak. sekretorius), J. Žiugžda.

Dail. G. Marengolcas. Redakcijos adresas: Vilnius, P. C virkos 1. Tel. 6-62-25. Rankraščiai negrąžinami. Kaina 30 k.
Pasirašyta spausdinti 1963. XII. 31. LV 10343 «MoKcnac up ruBSHHMac* («HayKa h w m 3 h s »). Ha j im t o b c k o m sssiKe.

Tiražas 87.400 egz. Rinko ir spaudė Valstybinė spaustuvė „V a izd a s", Vilnius, Strazdelio g. Nr. 1. Užs. Nr. 3659.