Miškas ūžia

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;

Vėjas žalią medį laužo;
Nuliūdimas širdį spaudžia,
Lyg kad replėmis ją gniaužo.

Girios tamsios, jūs galingos,

Kur išnykote, plačiausios?
Dienos praeities garsingos,
Kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:

Baisūs kirviai jas išskynė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.

Kas mums praeitį grąžintų

Ir jos garsą, ir jos galią?
Kas tuos kaulus atgaivintų,
Kur po žemėmis išbalę?
Analizė
Pirmoje strofoje miškas personifikuojamas, vartojami vaizdingi veiksmažodžiai: ,,Miškas
ūžia, verkia, gaudžia“. Taip atskleižiamas medžių skausmas, kurį jie patiria dėl miškų
kirtimo, išnykimo. Lyriniui subjektui skaudu matyti tokį reginį, jis yra nuliūdęs matydamas
iškirsta mišką, jam yra gradu: ,, Nuliūdimas širdį spaudžia“. Širdies skausmas perteikiamas
vartojant palyginimą: ,,Lyg kad replėmis ją gniaužo‘‘. Lietuvis liūdi kartu su mišku dėl
pradingusių dienų garsingų, dėl nelaisvės.
Miškas tarsi lietuvio laimės ir stirpybės simbolis. Kuomet miškas didelis ir stirpus – lietuvis
buvo laimingas, o miškus sunykus lietuvio laimė pražuvo.
Antrame posmelyje lyrinis subjektas su nostalgija prisimena laikus, kai miškas dar nebuvo
iškirstas, o lietuvių tauta buvo laisva . Aukštindamas girias vartoja epitetus, užduoda retorinį
klausimą:,,Girios tamsios, jūs galingos,/ Kur išnykote, plačiausios?“. Kalbama, jog seniau
Lietuvos miškai buvo galingi, dideli ir jam itin brangūs . ,,Dienos praeities garsingos,/ Kur
pradingote, brangiauios?‘‘ Taip parodomas artimas ryšys tarp gamtos ir lyrinio subjekto. Jis
ilgisi galingų girių, dar viliasi, kad galės jas pamatyti. Didžiulė pagarba ir pasididžiavimas
Lietuvos istorija.
Trečiame posmelyje vaizdingai aprašomi miško jausmai, jis personifikuojamas: ,, Miškas
verkia didžiagirių“. Miškas verkia kertamas baisių kirvių. Kartu su mišku verkia lietuvių
tauta, jau nebegalinti prikelti medžių, žuvusių didvyrių: ,, Verkia Lietuva didvyrių/ Jų
neprikelia tėvynė“. Lyrinis subjektas prisimena tuo laikotarpiu už Lietuvos laisvę bei garbę
kovojusius didvyrius. Jis gailisi, kad mirusių didvyrių jau nebegalima prikelti. Atskleidžiama
liūdna, graudi, ilgesinga subjekto nuotaika.
Ketvirtame posme lyrinis subjektas prisimena gražią tėvynės praeitį, kuomet miškai dar
nebuvo iškirsti, o didvyriai, kovoję už laisę, nebuvo mirę. Subjektas ilgisi praeities, nori
sugrįžti į senus laikus, todėl užduoda retorinius klausimus: ,,Kas mums praeitį grąžintų/ Ir jos
garsą, ir jos galią?/ Kas tuos kaulus atgaivintų,/ Kur po žemėmis išbalę?“
Eilėraščio vaizdai niūrūs, baisūs, nuotaika liūnda, graudi. Gaudžiantis miškas atskleidžia
subjekto būseną, kuris išgyvena miško patirtą skausmą. Aprašomi ir miško, ir žmogaus
jausmai, kurie yra labai panašūs. Poemoje miškas tarsi atspindi Lietuvos istoriją, tautos
likimą, kuri kaip ir miškas buvo siekiama išnaikinti.
Maironio kūryboje atsiskleidžia romantikams būdingas suvokimas. Jis garbina praeitį,
aukština Lietuvos didvyrius.
Preities išaukštinimas, liūdi dėl nykios dabaries, gamtos uukštinimas
Maironis
Lietuvis ir giria
Tu girele, tu žalioji!
Ko griaudingai taip vaitoji?
Ar krūtinę plėšo vėjas?
Ar tau Dievas davė jausmą?
Ar supranti ir tu skausmą,
Kurs taip spaudžia palytėjęs?

Bet žalioji – kaip lietuvis:

Užžavėtas jų liežuvis;
Neatdengs skaudžios krūtinės!
Tik kad žmonės jų nemato,
Birt jiems ašaros paprato
Lyg kad rasos sidabrinės.

Kad lakštingalas užgieda,

Kad pavasaris jau žiedą
Iš žalių lapelių gvildo,
Vėl girelės ir lietuvio
Džiaugsmas neturi liežuvio,
Nors krūtinę ir sušildo.
Pirmas posmas pradedamas retoriniais kreipiniais: ,,Tu girele, tu žalioji!‘‘, vartojamas
epitetas ,,žalioji girelė“, vaizdingi veiksmažodžiai: ,,graiudingai taip vaitoji“,
personifikacija ,,krūtinę plėšo vėjas“. Subjektas retoriniais klausimais klausia, kodėl girelė
liūdi ar jaučia tokį patį skausmą kaip ir jis. Taip parodo glaudų ryšį tarp žmogaus ir gamtos,
jie išgyvena panačius jausmus.
Antrame posme subjektas teigia, kad giria taip pat kaip žmogus, kukliai išgyvena skausmą,
liūdesį. Taip paralelė tarp žaliosios girios ir lietuvio. Abu jie tylūs, savyje užslėpę ir skausmą,
ir džiaugsmą: ,, Bet žalioji – kaip lietuvis: Užžavėtas jų liežuvis/ Neatdengs skaudžios
krūtinės!“ Lietuvis nežino, kodėl verkia, tačiau miškas ir lietuvis liūdi tylėdami,
neatsiverdami. Savo liūdesį atskleidžia tik tuomet, kai niekas nemato. Vartojamas
palyginimas: ,,Birt jiems ašaros paprato/ Lyg kad rasos sidabrinės“.
Trečiame posme minimi geresni laikai, atgimMinima kukli lakštingalą, pranešanti apie
pavasario pradžią siejamą su atgimimu. Tai atneša džiaugsmą, tačiau net ir į gerą pasikeitęs
gyvenimas nepriverčia girelės ir lietuvio džiaugtis garsiai. ,,Vėl girelės ir lietuvio/
Džiaugsmas neturi liežuvio,/ Nors krūtinę ir sušildo.“ Vartojamas fraziologizmas ,,krūtinę
sušildyti“, reiškiantis aplankiusį džiaugmą.