Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX.

Praktika
(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

199627_RegNr_3K-3-151/2011

http://www.infolex.lt/tp/199627

Civilinė byla Nr. 3K-3-151/2011

Procesinio sprendimo kategorija

21.4.1.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U TAR T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 5 d.

Vilnius
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus
(kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V.
ir S. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. D.
ieškinį atsakovams J. V. ir S. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, trečiasis asmuo –
Skuodo rajono savivaldybė, institucija, teikianti išvadą, – Skuodo rajono savivaldybės
administracijos Skuodo rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir atsakovų J. V. ir S. V.
priešieškinį ieškovei B. D. dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo įvykdyta ir
paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė iškeldinti atsakovus ir jų vaikus iš ieškovei nuosavybės teise

priklausančio vieno kambario buto (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nurodė, kad butą ji 1998 m. spalio 6 d. nusipirko iš S. U. 2000 m. birželio mėn.
mirė jos tėvas, tuo metu vyko skyrybų procesas su vyru, ji buvo priversta prižiūrėti sergančią
motiną, todėl ieškovė jai priklausančiame bute leido apsigyventi atsakovams ir jų šeimos
nariams. Nuompinigių už butą neėmė, buvo sutarta, kad atsakovai sumokės visus mokesčius,
susijusius su buto išlaikymu. Ieškovė teigė, kad ji atsakovei 2000 m. rugsėjo 14 d. notariškai
patvirtinta sutartimi paskolino 20 000 Lt ir su atsakove buvo sutarta, jog ši paskolą ieškovei
grąžins padengdama ieškovei suteiktą lengvatinį kreditą. Ieškovė nurodė, kad vėliau butas tapo
reikalingas jai pačiai, bet atsakovai atsisakė išsikelti iš buto.

Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti galiojančia buto pirkimo–pardavimo sutartį, o

2009 m. rugsėjo 14 d. atsakovės ir ieškovės pasirašytą paskolos sutartį pripažinti negaliojančia
kaip tariamą sandorį.

Atsakovai nurodė, kad 2000 m. nusprendė paimti kreditą iš banko ir nusipirkti butą
Skuodo mieste, tačiau AB ,, Hansabankas“ sužinojo, kad jų darbo užmokesčiai maži ir bankas
negalės suteikti kredito. Banko darbuotoja informavo, jog ieškovė buvo gavusi lengvatinį
kreditą butui pirkti ir neturi galimybių jo išmokėti, todėl būtų galima su ja sudaryti atitinkamą
susitarimą. Ieškovė pasiūlė perimti butą, sumokėti kreditą bankui jos vardu, o grąžinus kreditą
– įforminti buto pirkimo–pardavimo sandorį. Atsakovų interesų apsaugai ieškovės mirties
atveju 2000 m. rugsėjo 14 d. pas notarą buvo surašytas testamentas, kuriuo ieškovė ginčo butą
paliko atsakovei; 2000 m. rugsėjo 14 d. pas tą patį notarą buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal
kurią atsakovė pasiskolino iš ieškovės 20 000 Lt, nors pinigai paskolinti nebuvo, paskolos
sutartis pasirašyta dėl to, jog ieškovė būtų garantuota, kad atsakovai išmokės kreditą už butą.

Atsakovai nurodė, kad 2000 m. persikėlė gyventi į ginčo butą, kas mėnesį mokėjo
bankui kreditą ieškovės vardu, mokėjo mokesčius, susijusius su buto išlaikymu, atliko buto
remontą. Likus mokėti paskutinę kredito įmoką, iš banko darbuotojos sužinojo, jog paskutinę
paskolos dalį sumokėjo ieškovė. Atsakovai teigė, kad tada atsakovė kreipėsi į ieškovę, tačiau
ieškovė atsisakė įforminti buto pirkimo–pardavimo sutartį ir pareiškė, kad ji persigalvojo ir
nusprendė pabaigti mokėti kreditą pati, nes butas priklauso jai ir yra reikalingas, be to, skiriasi
buto pradinė ir dabartinė kainos.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Skuodo rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o

priešieškinį patenkino: 1) pripažino galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovės
ir atsakovų, kuria ieškovė pardavė ginčo butą atsakovams, o atsakovai iš ieškovės nupirko butą
ir įgijo į šį butą nuosavybės teises; 2) pripažino negaliojančia 2000 m. rugsėjo 14 d. paskolos
sutartį, patvirtintą 2000 m. rugsėjo 14 d. Skuodo rajono notarų biure, kuria ieškovė paskolino
atsakovei 20 000 Lt.

Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo

gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovei buvo suteiktas
lengvatinis kreditas butui įsigyti; ieškovė 1998 m. spalio 6 d. su AB Lietuvos taupomuoju
banku sudarė paskolos sutartį, kuria jai buvo suteikta 22 500 Lt ilgalaikė lengvatinė paskola
iki 2008 m. spalio 5 d. už penkis procentus metinių palūkanų butui pirkti; ieškovė 1998 m.
spalio 6 d. sutartimi iš pardavėjo S. U. nupirko butą (duomenys neskelbtini); atsakovė 1998
metais taip pat buvo įrašyta į Skuodo miesto gyventojų, pageidaujančių gauti valstybės paramą
apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, 1998 metų trečiąją eilę 14 numeriu.

Teismas nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 14 d. pas notarą atsakovė ir ieškovė sudarė
paskolos sutartį, kuria atsakovė pasiskolino iš ieškovės 20 000 Lt, skolos grąžinimo terminas
– 2008 m. spalio 5 d., t. y. toks pat, koks nustatytas ieškovės paskolos sutartyje su banku;
paskolų dydis yra panašus; ieškovė neįrodė, kad 20 000 Lt paveldėjo po tėvo mirties. Teismas
padarė išvadą, kad atsakovės ir ieškovės sudaryta paskolos sutartis buvo tariamasis sandoris, t.
y. jis buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, tik kaip garantas
ieškovei, jeigu atsakovai būtų nutraukę kredito bankui grąžinimą. Teismas konstatavo, kad tai
patvirtina ir kito vienašalio sandorio – 2000 m. rugsėjo 14 d. ieškovės testamento – sudarymas,
kuriuo ji ginčo butą mirties atveju palieka atsakovei. Teismas nustatė, kad ieškovė nesugebėjo
paaiškinti, kodėl testamentu butą užrašė atsakovei, o ne savo dukrai ar motinai, o 2008 m.
gegužės 8 d. pareiškimu ji paprašė notaro panaikinti šį testamentą. Teismas paskolos sutartį
įvertino kaip tariamąjį sandorį.
 Teismas nustatė, kad buvo sutarta, jog atsakovai gyvens ginčo bute, mokės kreditą
ieškovės vardu, o kai kreditas bus grąžintas, butas bus įformintas atsakovų vardu sudarant
pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad tolimesni šalių veiksmai patvirtina šio
susitarimo buvimą: ieškovė su šeima išsikėlė iš šio buto 2000 m. pabaigoje, tuoj po to atsakovai
atvyko į tą butą gyventi, atsakovė ieškovės vardu grąžino bankui kreditą už butą, mokėjimų
kvituose yra atsakovės parašai, tik paskutinę įmoką sumokėjo ieškovė, faktiškai beveik visą
paskolą – 19 350 Lt – ir visas palūkanas – 4003,62 Lt – grąžino atsakovė. Teismas nurodė, kad
atsakovai, gyvendami bute, padarė to buto remontą, elgėsi kaip buto savininkai, pinigais
prisidėjo prie daugiabučio namo, kuriame yra butas, remonto ir eksploatavimo išlaidų, mokėjo
buto draudimo mokesčius. Šių aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad 2009 m. rugsėjo 14
d. ieškovė su atsakovais susitarė, kad ji parduos savo butą po to, kai atsakovai iki 2008 m.
spalio 5 d. grąžins bankui ieškovės vardu paimtą lengvatinį kreditą, t. y. 20 000 Lt su
palūkanomis, bus sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri bus notariškai patvirtinta ir
įregistruota. Teismas konstatavo, kad tokia sutartis prilygintina buto pirkimo–pardavimo
sutarčiai išsimokėtinai, kai pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamą butą, kol pirkėjas
nesumoka visos sutartyje nurodytos kainos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.411
straipsnis). Teismas konstatavo, kad viena šalis – atsakovai – visiškai įvykdė buto pirkimo–
pardavimo sandorį, o antroji šalis – ieškovė – vengia įforminti sandorį notarine tvarka ir netgi
neigia jo buvimą, todėl šiuo atveju yra pagrindas pripažinti galiojančiu buto pirkimo–
pardavimo sandorį (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 16
d. sprendimu: 1) panaikino Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo
dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, ieškinį patenkino ir nusprendė iškeldinti atsakovus su jų
šeimos nariais iš ginčo buto; 2) panaikino Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22
d. sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovų priešieškinis dėl buto pirkimo–pardavimo
sutarties pripažinimo galiojančia, ir šią priešieškinio dalį atmetė; 3) paliko nepakeistą Skuodo
rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia
2000 m. rugsėjo 14 d. paskolos sutartis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo
turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, o įstatyme nurodytos
sandorio formos nesilaikymas reiškė sandorio negaliojimą, be to, pagal 1964 m. CK 256
straipsnį šalys privalėjo nustatyti parduodamo turto kainą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad
šalys nesudarė pirkimo–pardavimo sutarties, kuri būtų patvirtinta notarine tvarka; kad bylos
nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti įrodymai, jog šalys nustatė parduodamo turto kainą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovai grąžino ieškovei suteikto kredito didžiąją dalį,
neįrodo, jog tai yra susitarimas dėl buto kainos (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), nes
įstatymas nedraudė šalims susitarti dėl to, kad kreditą už ieškovę grąžins atsakovai (CK 179
straipsnis). Aplinkybė, jog trečiasis asmuo įvykdė prievolę, nėra pakankamas pagrindas
pakeisti skolininko įgytas nuosavybės teises. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai šalių susitarimą dėl prievolių kredito įstaigai įvykdymo
pripažino turto pirkimo–pardavimo sutartimi. Apsigyvenimas bute taip pat nereiškia buto
nuosavybės teisės, nes galimas ir kitais pagrindais (nuomos, panaudos ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kad
ieškovė ginčo butą įsigijo iš lengvatinio kredito, kuris buvo paskirtas Skuodo rajono valdybos
sprendimu, kad pagal paskolos sutarties 3.6 punktą ieškovė įsipareigojo bankui įkeisti ginčo
butą, užtikrinant paskolos grąžinimą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovė
negalėjo įsigyto turto parduoti iki kredito grąžinimo pabaigos. Buto pirkimo–pardavimo
sutartis prieštarautų visuomenės interesams ir būtų negaliojanti (1964 m. CK 48 straipsnis).
Taip pat teismas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog bankas rašytine forma būtų sutikęs su
ginčo turto perleidimu atsakovams.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta
Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, ir palikti nepakeistą
2009 m. rugsėjo 22 d. Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo, šalių valios dėl sandorio sudarymo buvimo.
Šioje byloje reikšmingas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymas. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį,
jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o
antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies
reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka
įforminti nebereikia. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, visos šios būtinos sąlygos ginčo sandoriui
pripažinti galiojančiu egzistuoja. Skuodo rajono apylinkės prokuratūros nutarime apie
ikiteisminio tyrimo nutraukimą nurodyta, kad notarė V. G. paaiškino, jog 2009 m. rugsėjo 14
d. pas ją į notarų biurą atėjusios ieškovė ir atsakovė sakė, kad ieškovė nori parduoti atsakovei
butą, tačiau dėl to, kad nėra baigusi išmokėti paskolos, negali surašyti pirkimo–pardavimo
sutarties, todėl visos nutarė, jog surašys sutartį, kad ieškovė paskolina atsakovei 20 000 Lt, ir
testamentą, kad ieškovės mirties atveju butas atitenka atsakovei. Apeliacinės instancijos
teismas, konstatuodamas priešingas faktines aplinkybes, nei buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo
metu, nenurodo, kokie rašytiniai įrodymai paneigia ikiteisminio tyrimo institucijos surinktus ir
patvirtintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė tarp šalių
egzistavusius civilinius teisinius santykius, šalių įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu, padarė
nepagrįstą išvadą, kad šalys susitarė tik dėl prievolių kredito įstaigai įvykdymo. Šias
apeliacinės instancijos teismo išvadas paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų
paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys nebuvo
sutarusios dėl parduodamo turto kainos, kad atsakovų grąžinto kredito dalis nepatvirtina, jog
tai yra susitarimas dėl ginčo buto kainos. Tai, kad šalys susiejo ieškovei suteikto kredito
grąžinimą su ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu notarine tvarka, patvirtina, kad
atsakovams tenkanti grąžinti bankui kredito dalis su palūkanomis ir sudaro šalių sulygtą ginčo
buto pirkimo–pardavimo kainą. Pažymėtina, kad kainos dydis, kuris buvo susietas su ieškovės
negrąžinto kredito dydžiu, buvo realus, protingas, atitiko tuo metu galiojančias butų kainas
Skuode.

Ieškovės veiksmai 2000 –2008 m. laikotarpiu leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė
turėjo siekį sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovais, tačiau vėliau dėl
nesuprantamų priežasčių atsisakė vykdyti savo prievoles. Yra pagrindas konstatuoti, kad šalys
atliko veiksmus, būdingus pirkimo–pardavimo sutarčiai. Pirmosios instancijos teismas,
atsižvelgęs į bylos aplinkybes, šalių tikruosius ketinimus, jų tikslą, elgesį po sutarties
sudarymo, pagrįstai konstatavo, kad buvo pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir
pripažinti galiojančiu ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl ieškovės negalimumo parduoti įsigytą turtą
iki kredito grąžinimo pabaigos vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo,
kad šalių ginčas kilo atsakovams visiškai įvykdžius ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį,
kai ieškovė nepagrįstai pradėjo vengti įforminti sandorį notarine tvarka ir netgi neigti tokio
susitarimo buvimą. Atsakovų reikalavimas pripažinti galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį
buvo siejamas su galutiniu atsakovų atsiskaitymu su ieškovės kreditoriumi.

Ieškovė nevykdė CK 1.5 straipsnyje nustatytos šalių pareigos, įgyvendinant savo teises
ir pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus. Ieškovės elgesys
prieštarauja civilinių teisinių santykių subjektams keliamiems teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo reikalavimams.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvųjį principą,
kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas byloje pateiktų įrodymų
vertinimą atliko subjektyviai, sprendime pasisakydamas išimtinai tik dėl ieškovei palankių
rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas priešingas faktines
aplinkybes, nei buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nenurodo, kokie rašytiniai įrodymai
paneigia ikiteisminio tyrimo institucijos surinktus ir patvirtintus duomenis. Teismas pažeidė
CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nevertino rašytinio įrodymo, turinčio didesnę
įrodomąją galią. Teismas privalėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, nes nepaneigė
pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti esant labiau tikėtiną
faktą, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį,

remdamasis teisiniais motyvais, grindžiamais 1964 m. CK. Pažymėtina, kad nei ieškovė, nei
atsakovai apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio teisinių argumentų. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada,
kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ar
įstatymų taikymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymais
nesuteikta galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu. Apeliacinės instancijos
teismas nenurodė, kad byloje būtų nustatyti CPK 329 straipsnyje reglamentuoti absoliutūs
sprendimo negaliojimo pagrindai, leidžiantys teismui peržengti apeliacinio skundo ribas,
nenurodė, kodėl šiuo atveju yra būtinas apeliacinio skundo ribų peržengimas ir naujo
sprendimo priėmimas remiantis šalių nenurodytais teisiniais pagrindais.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, Klaipėdos

apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą
palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
 1. Apeliacinės instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė teisės normas,
galiojusias jų metu. 1964 m. CK 256 straipsnyje šalims buvo nustatyta pareiga sudarant sandorį
nustatyti parduodamo turto kainą. 2000 m. CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie
nekilnojamąjį daiktą, o CK 6.397 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto
pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta nekilnojamojo daikto kaina. Sprendžiant iš
atsakovų nurodytos 20 000 Lt ginčo buto kainos, išeitų, kad ieškovė, pažeisdama savo turtinius
interesus, butą pardavė už mažesnę kainą nei pirko, o atsakovai įsipareigojo sumokėti mažesnę
paskolą, nei ieškovė prisiėmė prievolinius įsipareigojimus pagal paskolos sutartį su banku.

Pirmosios instancijos teismas netaikė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos

pagrindų įstatymo, nesprendė, ar, pripažinus ginčijamą sandorį, nebus pažeista ieškovės
nepilnametės dukters, gimusios 1994 m., teisė į gyvenamąjį būstą. CK 3.85 straipsnio 2 dalyje
nustatytas įpareigojimas gauti teismo leidimą sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kurį
šeima naudoja kaip gyvenamąją patalpą. Ginčo butas yra ieškovės ir jos nepilnametės dukters
vienintelis gyvenamasis būstas. Ieškovei leidus ginčo bute apsigyventi atsakovams, ieškovė su
dukteria apsigyveno pas ieškovės motiną.

2. Nepagrįsti kasatorių teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė įrodinėjimo dalyką, tikslą, įrodymus vertino tuo
aspektu, ar pakanka byloje surinktų įrodymų CK 1.93 straipsnio 4 daliai (1964 m. CK 58
straipsnio 5 daliai) taikyti ir sandoriui pripažinti galiojančiu.

Apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų

apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio
skundo ribų peržengimu, net jeigu apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo
kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas šalių ginčą ir nurodydamas 1964 m. CK normas, atliko faktinių bylos aplinkybių
teisinį įvertinimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių

sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant,
pripažinimo galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis), aiškinimo ir taikymo klausimai.
 Dėl sutartinių santykių fakto nustatymo ir jų kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius įvertino kaip buto
pirkimą–pardavimą išsimokėtinai ir pripažino galiojančia buto pirkimo–pardavimo sutartį,
vienai iš šalių atsisakius ją įforminti notarine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad toks kvalifikavimas netinkamas, teismo sprendimo dalį dėl buto pirkimo–
pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia panaikino ir šį reikalavimą atmetė, nepateikęs
jokio šalių sutartinių santykių kvalifikavimo.

Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę

sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią,
išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156
straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į
pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Kasacinio teismo
praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi
nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro),
kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio
galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių
teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-70/2010).

Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus dėl ginčo buto būtina
vertinti ir kitus šalių sudarytus sandorius – paskolos sutartį ir testamentą bei kitas aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad buvo šalių susitarimas, jog ieškovė iš buto, esančio (duomenys
neskelbtini), išsikels, o jame apsigyvens atsakovai su šeimos nariais. Šis susitarimas buvo
įvykdytas, ieškovė su šeimos nariais iš ginčo buto ne tik išsikėlė, bet gyvenamosios vietos
deklaravimo duomenų valdytojui pateikė duomenis dėl savo gyvenamosios vietos minėtame
bute deklaravimo panaikinimo, o atsakovai šiame bute apsigyveno ir deklaravo jį kaip savo
gyvenamąją vietą. Taip pat bylą nagrinėję teismai nustatė (to neneigia nė viena iš šalių), kad
buvo šalių susitarimas, jog ieškovės gautą lengvatinę paskolą ir palūkanas kreditavimo
sutartyje nustatytais terminais bankui mokės atsakovai. Šis susitarimas taip pat buvo
vykdomas. Atsakovai aiškina, kad taip jie vykdė pirkėjo pareigą sumokėti su pardavėju sulygtą
buto pirkimo kainą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad taip atsakovai grąžino jiems
ieškovės suteiktą 20 000 Lt paskolą, ir pažymėjo, kad tai nebuvo nuompinigiai (T. 1, b. l. 186,
216). Teismai paskolos sutartį pripažino tariamu sandoriu, kuriuo nebuvo ketinama sukurti
teisinių padarinių ir kuris nebuvo vykdomas, taigi atsakovė neturėjo pareigos grąžinti paskolos
sutartyje nurodytą pinigų sumą. Ieškovė šios teismo sprendimo dalies neginčijo, kitokios
priežasties, dėl ko atsakovai už ją bankui mokėjo periodines įmokas, nenurodė. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šalių paskolos sutartyje nurodyta suma
beveik atitinka negrąžintą paskolos dalį su palūkanomis pagal ieškovės su banku sudarytą
kreditavimo sutartį, sutampa prievolių pagal abi sutartis grąžinimo terminai. Laikantis ieškovės
pozicijos nepaaiškinama testamento, kuriuo ji ginčo butą savo mirties atveju palieka atsakovei,
sudarymo priežastis. Atsakovai nurodo, kad testamentas buvo sudarytas siekiant išvengti
galimų ginčų dėl buto likimo su ieškovės paveldėtojais, šiai netikėtai mirus. Šalių paskolos
sutartį ir testamentą tvirtinusi notarė, apklausta kaip liudytoja, parodė, kad buvo kalbų apie
ginčo buto pirkimą. Išdėstytos aplinkybės ir veiksmai, būdingi pirkimo–pardavimo sutarties
vykdymui, rodo šalių valią perleisti ginčo butą.
 Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš sąlygų, dėl kurios ginčo santykiai negalėjo
būti vertinami kaip pirkimas–pardavimas, nurodė tai, kad nebuvo susitarta dėl kainos.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys susitarė butą parduoti už kainą, atitinkančią
negrąžintą paskolos bankui dalį su palūkanomis – 24 003,62 Lt (650 Lt iš šios sumos bankui
be atsakovų sutikimo grąžino ieškovė). Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl ši
kaina nelaikytina šalių sutarta buto pirkimo–pardavimo kaina. Šis teismas taip pat nurodė, kad
prievolės už kitą asmenį įvykdymas neprieštarauja įstatymams, bei konstatavo, kad toks
įvykdymas nereiškia nuosavybės teisės į objektą, kuriam įsigyti buvo paimta paskola, perėjimo
prievolę įvykdžiusiam asmeniui. Dar vienas argumentas, kuriuo savo išvadą grindė apeliacinės
instancijos teismas – kad apsigyvenimas bute nepatvirtina jo pirkimo–pardavimo fakto.
Kolegija sutinka, kad pačios savaime, atskirai paimtos, šios aplinkybės nepatvirtina pirkimo–
pardavimo teisinių santykių egzistavimo. Tačiau siekiant nustatyti, dėl kokių teisinių santykių
šalys susitarė, faktus reikia vertinti kompleksiškai, atsižvelgti į jų visumą ir tarpusavio sąryšį.
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalių tikrųjų ketinimų nustatyti
negalima, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat
aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad
mažai tikėtina, jog atidūs, apdairūs ir rūpestingi asmenys leistų su jais giminystės ar kitokiais
artimais santykiais nesusijusiems, faktiškai nepažįstamiems asmenims apsigyventi savo bute
be nuomos mokesčio, skolintų jiems didelę pinigų sumą, surašytų jų naudai testamentą, arba
kad kita šalis vykdytų kitų asmenų prievoles, nesitikėdami iš to jokios naudos. Vertinant, kad
tarp šalių egzistavo susitarimas pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti butą, šalių veiksmai
įgyja suprantamą ir pateisinamą prasmę.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo

išvada, kad šalys buvo sudariusios susitarimą, jog, atsakovams grąžinus už ieškovę paskolą
bankui, nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) pereis jiems ir bus notariškai įforminta
šio buto pirkimo–pardavimo sutartis, ir kad tai kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo
išsimokėtinai sutartis.

Dėl sutarties formos reikalavimų nevykdymo pasekmių

Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t. y. jų
valios suderinimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 44, 255 straipsniuose, 58
straipsnio 3 dalyje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai nustatyta privaloma
notarinė forma ir šio reikalavimo pažeidimo padariniai – įstatymų reikalaujamos formos
nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Kitaip tariant, sandoris, sudarytas pažeidžiant
imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį
sudariusios šalys. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta 1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnio 5
dalyje, nustatant, kad jei viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas
notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas,
įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį negaliojančiu. Iš esmės
toks pats teisinis reglamentavimas nustatytas ir dabar galiojančiame 2000 m. Civiliniame
kodekse (1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.392 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.93 straipsnio 3, 4
dalys, 6.309 straipsnis). Sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, taikytinos 1964
m. CK normos (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje šalys buvo sutarusios notariškai sutartį įforminti, kai
bus grąžintas visas kreditas bankui ir taip sumokėta visa šalių sulygta kaina. Ši sąlyga įvykdyta
ir teisė reikalauti iš kitos šalies notarinio sutarties patvirtinimo atsirado 2006 m., t. y. galiojant
2000 m. Civiliniam kodeksui. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams
santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms
teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms
teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos
jam įsigaliojus, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia,
taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso normos. Minėta, šio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje
įtvirtinta tokia pati nuostata, kaip ir 1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalyje, leidžianti
teismui sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos
nesilaikant, pripažinti galiojančiu.

Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios
sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3)
kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš
nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis,
kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti,
bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies
neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos
Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo
15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m.
gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė ir kt., bylos Nr.
3K-3-581/2007).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė po susitarimo su atsakove iš ginčo

buto išsikėlė, jame apsigyveno atsakovai, atitinkamai buvo pakeisti gyvenamųjų vietų
deklaravimo duomenys institucijoje, tvarkančioje gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų
apskaitą. Atsakovai atliko buto remontą, mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus,
draudimo įmokas, rinkliavas namo, kuriame yra butas, remontui. Tai suponuoja išvadą, kad
butas buvo perduotas valdyti atsakovams. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.309
straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą
būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Taip pat, minėta, atsakovai
bankui periodiškai mokėjo ieškovei pagal kreditavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, kol
kreditas buvo grąžintas (išskyrus 650 Lt, kuriuos dar nesuėjus grąžinimo terminui sumokėjo
ieškovė). Atsakovai už ieškovę kreditą dengė kelerius metus, ieškovė tam neprieštaravo, pati
įmokų nemokėjo. Tai rodo, kad ieškovė atsakovų prievolių vykdymą priėmė. Šių bylos
aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai savo kaip pirkėjų
teises visiškai įvykdė, o ieškovė savo pareigas iš pradžių vykdė, tačiau šiuo metu buto pirkimo–
pardavimo sandorio nepripažįsta ir jį sudaryti įstatymų nustatyta forma atsisako. Teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo prieš tai
išvardytos sąlygos, būtinos CK 1.94 straipsnio 4 dalies taikymui.

Dėl teismo pareigos patikrinti, ar nėra aplinkybių, trukdančių sutartį pripažinti

galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu
 Sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine
tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau
nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina
išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra
įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93
straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas
(nepilnamečių vaikų interesai) (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje,
bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N.,
bylos Nr. 3K-3-416/2008).

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė, gavusi kreditą dėl
sunkios turtinės padėties ir įsigytą turtą įkeitusi, negalėjo jo parduoti iki kredito grąžinimo
pabaigos, dėl to pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas galiojančia pažeistų visuomenės
interesus (1964 m. Civilinio kodekso 48 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovų kreipimosi dėl
sutarties pripažinimo galiojančia metu kreditas buvo grąžintas, ieškovės nesaistė paskoliniai
santykiai su banku. Be to, teisė į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis
buvo siejama ne su asmens turtine padėtimi, o su turimo būsto dydžiu, jo teisiniu statusu
(Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (1997
spalio 21 d. įstatymo Nr. VIII–472 redakcija) 9 straipsnis. Socialiai remtiniems asmenims buvo
nustatytos papildomos lengvatos, bet ieškovė tokių asmenų kategorijai nepriskirta. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad šalys buvo sutarusios, jog nuosavybės teisė į ginčo butą pereis
pirkėjui, šiam sumokėjus visą sulygtą buto kainą. Tiesioginis draudimas perleisti už lengvatinį
kreditą įgytą būstą nenustatytas nei Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo
gyvenamosiomis patalpomis įstatyme, nei šio įstatymo pagrindu priimtu Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtintame Valstybės remiamų būsto
kreditų teikimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Apraše (1998 m. liepos 23 d. redakcija)
nustatyta sankcija paramą gavusiam subjektui už įsipareigojimų, atsiradusių dėl šios paramos
gavimo, nevykdymą – iš piliečio, gavusio paskolą, išieškoma kompensuotų palūkanų skirtumo
suma (17 punktas). Vėlesnėje, 2003 m. gegužės 28 d. Aprašo redakcijoje nustatyta, kad jeigu
kredito gavėjas, kuriam suteikta subsidija kredito daliai padengti, gautą kreditą anksčiau kaip
per penkerius metus nuo kredito gavimo grąžina arba už šį kreditą įsigytą būstą perleidžia kito
asmens nuosavybėn, šią subsidiją gavęs asmuo privalo ją grąžinti – pervesti gautą sumą į
Finansavimo programos sąskaitą. Konstatavus, kad ieškovė pažeidė savo įsipareigojimus,
prisiimtus gaunant valstybės paramą, ši parama gali būti išieškoma įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovai nebuvo valstybės teikiamos paramos subjektai, todėl jie neturėjo įsipareigojimų nei
savivaldybei, nei bankui. Kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje byloje susiklosčiusias
konkrečias aplinkybes, nėra pagrindo ex officio pripažinti, kad sandorio šalys jo sudarymo metu
turėjo žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą (1964 m. Civilinio kodekso 48
straipsnis) ir kad dėl to sandoris negali būti pripažintas galiojančiu.

Pripažįstant sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu būtina patikrinti,

ar tokiu sandoriu nepažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatyme (4 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai) įtvirtintos nuostatos, draudžiančios palikti vaiką be
gyvenamojo būsto. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir jos šeima šiuo butu kaip
gyvenamąja patalpa nesinaudojo daugelį metų, ieškovė, sutarusi parduoti ginčo butą, savo valia
išsikėlė iš buto ir apsigyveno kitur (motinos bute). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad
ieškovė ir jos nepilnametė duktė ateityje negalėtų gyventi dabartinėje gyvenamojoje vietoje.
Byloje nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad pirkimo–pardavimo sutarties
pripažinimas galiojančia paliktų ieškovės nepilnametės dukterį be gyvenamojo būsto.

Dėl proceso normų pažeidimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos

nagrinėjimo ribas, nustatytas CPK 320 straipsnyje, nes dėl pirkimo–pardavimo sutarties
pripažinimo galiojančia išsprendė, vadovaudamasis 1964 m. Civilinio kodekso normomis, nors
to šalys neprašė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo

nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas. Teisės
taikymas yra teismo prerogatyva. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir
taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, jų nurodyti
įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomi (pvz., Lietuvos
Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio
25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės
administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008). Dėl to kai ieškovas, išdėstęs faktinį ieškinio
pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą,
atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą, taip pat ir jos galiojimo laiko atžvilgiu. Ši
taisyklė taikoma ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Toks teismo
veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ar apeliacinio skundo ribų peržengimas ir
proceso normų pažeidimas, priešingai, tai yra teismo pareiga. Teismui pritaikius netinkamą
teisinį pagrindą, tai traktuotina kaip teisės taikymo klaida, tačiau ir tokiu atveju nereiškia bylos
nagrinėjimo ribų peržengimo. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl CPK 320 straipsnio
pažeidimo atmestini.

Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl proceso normų taikymo susiję su
įrodymų vertinimu, jais nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punkte nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl teisėjų kolegija
dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Kasatoriai atsakovai už kasacinį skundą sumokėjo 2400 Lt žyminį mokestį, advokatei

už kasacinio skundo surašymą – 3000 Lt. Patenkinus atsakovų kasacinį skundą, atsakovams iš
ieškovės priteistina 2400 Lt žyminio mokesčio ir 2800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidoms
atlyginti (CPK 93 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2
d. įsakymas Nr. 1R-85).

Kasacinis teismas turėjo 89,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. balandžio 5 d.
pažyma. Patenkinus atsakovų kasacinį skundą, ši suma valstybei priteistina iš ieškovės (CPK
96 straipsnis).
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88, 93 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo
16 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Skuodo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d.
sprendimo dalis ir kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią Skuodo apylinkės
teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį palikti galioti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
rugsėjo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams J. V. (duomenys neskelbtini) ir S. V. (duomenys neskelbtini) iš

ieškovės B. D. (duomenys neskelbtini) 2400 (du tūkstančius keturis šimtus) Lt žyminio
mokesčio ir 2800 (du tūkstančius aštuonis šimtus) Lt advokatės teisinės pagalbos išlaidoms
atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovės B. D. (duomenys neskelbtini) 89,68 Lt (aštuoniasdešimt

devynis litus 68 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo

priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus
Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Gintaras
Kryževičius