Šv.

Tomas Akvinietis
GYVENIMAS. Šv. Tomas Akvinietis (gimęs 1225 ar kiek vėliau, miręs 1274) buvo
italas, kilęs iš Akvino grafų giminės. Gimė Neapolio hercogystėje, pilyje netoli Akvino.
Studijavo garsiame Montekasino benediktinų vienuolyne. 1243 m. tapo dominikonų
vienuoliu. Gyvenimą jis paskyrė mokslui, būdamas vienuolis, asmeninių rūpesčių neturėjo,
be to, sugebėjo atsiriboti nuo administracinių Bažnyčios reikalų, kuriems didelę gyvenimo
dalį paaukojo Bonaventūras bei daugelis kitų viduramžių filosofų. Iš pradžių jis gyveno
Neapolio vienuolyne, o nuo 1245 m. - Kelne, kur jo filosolijos mokytoju tapo Albertas
Didysis. Dirbo pakaitomis tai Kelne, tai Paryžiuje, priklausomai nuo mokslinių bei
pedagoginių ordino poreikių. Paryžiuje jis dėstė nuo 1252 m.

Įsitikinęs, jog peripatetikų principai yra teisingi, ėmėsi derinti juos su

krikščioniškuoju mokslu; šiame darbe jam pagelbėjo popiežius Urbonas IV, kuris, nors ir
atnaujino bendrą Aristotelio prohibiciją, tačiau drauge pakvietė du kompetentingus
mokslininkus studijuoti jo filosofiją: Vilhelmui Merbekiečiui patikėjo Aristotelio veikalų
vertimą, o Tomui - kritiškąją interpretaciją pataisant klaidas. Vykdydamas šią užduotį, Tomas
iš Paryžiaus persikėlė į Italiją. Vėliau, 1269 m., valdžia jį vėl išsiuntė į Paryžių, pavesdama
apginti ortodoksinę poziciją averojininkų sukeltame ginče doktrinos klausimais 1272 m jis
buvo vėl iškviestas atgal į Italiją, kad įkurtų Neapolyje studium generale. 1274 m. popiežius jį
iš čia iškvietė į Liono susirinkimą, tačiau pakeliui jis mirė.

RAŠTAI. Tomas jų paliko itin daug. Pirmiausia - tris didelius veikalus, kuriuose
svarstomos visos to meto problemos: 1) Petro Lombardo „Sentencijų komentaras»
parašytas anksti, pirmą kartą būnant Paryžiuje ir čia rengiantis paskaitoms 2) Filosofijos
sąvadas“, arba „Summa contra gentiles“, buvo pradėtas Paryžiuje užbaigtas Romoje 1264
m.; 3) „Teologijos sąvadas“, išsamiausias ir svarbiausias Tomo veikalas, buvo pradėtas 1265
m., rašytas iki mirties ir neužbaigtas. Išsamus kone visų Aristotelio veikalų komentarai - tai
dar vienas Tomui budingas h Insultu tų pažiūrų pateikimo variantas. Be to, jis dar paliko
daugybę monografinių darbų parašytų dažniausiai universitetuose vykusių disputų progomis
(„Questiones disputatae“, „Disputationes quodlibetales“), taip pat aktualių poleminio
pobūdžio veikalų, pavyzdžiui, prieš Vilhelmą Sentamūrietį („Contra impugnantes Dei
cultum“, 1257 m.), prieš Sigerą Brabantietį („De unitate intellectus contra averroistas“, 1270
m.).

Savąją sistemą Tomas sukūrė ne iš karto: Lombardo komuniniai dai imlu . nosios
scholastikos įtaką, brandūs darbai parašyti po 1260 m. „'Iėologųus sus adt pateiktos
galutinės formuluotės, beje, net ir filosofijos klausimais.

PAŽIŪROS.

1. PAŽINIMAS IR TIKĖJIMAS. Palyginti su senaisiais scholastais bei tokiais to meto

augustinizmo šalininkais kaip Baconas, Tomas kur kas griežčiau skyrė pažinimą nuo tikėjimo,
proto sritį nuo apreiškimo srities. Nors, beje, esama tiesų, prieinamų ir protui, ir drauge
apreikštų, pavyzdžiui, sielos nemirtingumas, tačiau apskritai paėmus pažinimas ir tikėjimas
esančios dvi skirtingos sritys.

Pažinimo sritis, Tomo įsitikinimu, yra plati: protas pažįstą ne tik materialius daiktus,
bet taip pat ir Dievą, Jo buvimą, savybes, veiklą. Tačiau esama tiesų, kurios pažinimui
neprieinamos, pavyzdžiui, Švč. Trejybės dogma, gimtoji nuodėmė, įsikūnijimas, pasaulio
sukūrimas laike; tai yra tikėjimo tiesos, prieinamos žmogui tik per apreiškimą. Toks griežtas
atribojimas, paremtas tikslesne pažinimo samprata, buvo naujas dalykas; tai buvo kritiškos
tiesų klasifikacijos, kurioje atsižvelgiama į jų skirtingą prigimtį ir kuriai tiek daug dėmesio
skyrė busimieji šimtmečiai, pradžia. XII a. scholastai, tokie kaip Anzelmas, dar mėgino įrodyti
visas apreikštąsias tiesas; pasak Tomo, tikėjimo paslapčių įrodymas pranoksta proto galias;
šias tiesas esą galima lik apginti parodant, jog joms daromi priekaištai neturi pamato.

Nors kai kurios tiesos pranoksta proto galias, tačiau nė viena jam neprieštarauja.
tarp apreiškimo ir proto negali būti prieštaravimo; apie tą patį daiktą negali būti dvejopos
tiesos, iš kurių viena yra apreikšta, o kita - išprotauta (kaip aiškino averojininkai), nes bet kuri
tiesa - ir apreikštoji, ir natūralioji - kyla iš to paties šaltinio, iš Dievo. Tiesa, kurią Dievas
siunčia kaip malonę, papildo, o ne pakeičia tą, kuri pasiekiama prigimtiniu būdu.

Šiuo pamatu buvo sukurta paprasta filosofijos ir teologijos atribojimo koncepcija,

kokios senajai scholastikai, nepaisant įvairių pastangų, nepavyko sukurti. Teologijos pamatą
esą sudaro apreiškimas, o filosofijos - vien tik proto principai. Netgi kalbėdami apie tas
pačias tiesas, jas traktuojame skirtingai. Jeigu filosofija ir tarnauja teologijai, tai tik ta
prasme, kad ji parengia jos įtikėjimui (praeambula fidei) ir ją gina. Toks abiejų disciplinų
atribojimas nuo tol įsitvirtino scholastikoje; kompetencijos sritys buvo atskirtos, ir 1272 m.
Paryžiaus filosofijos (menų) fakultetas uždraudė savo nariams reikšti nuomonę teologijos
klausimais.

2. BŪTIES TEORIJA.

1) Substancijos ir universalijos. Pasak šv. Tomo, žmogaus protas tiesiogiai nepažįsta nei
Dievo, nei sielos, nei materialių daiktų esmės, nei jokių bendrųjų tiesų; tiesiogiai jis susiduria
tik su atskirais daiktais. Jie ir turi tapti bet kokio pažinimo išeities tašku.

Atsižvelgdamas į pavienius daiktus, Tomas ir kūrė savo būties koncepciją. Ji turėjo

būti kitokia negu senosios scholastikos koncepcija, kurios samprotavimų išeities taškas buvo
amžinosios idėjos arba Dievo sąvoka.

Pavieniai daiktai, ir tik jie, yra substancijos, arba savaimingos būtys; tai buvo
principinė Tomo nuostata, perimta iš Aristotelio. Ji lėmė požiūrį į universalijas. Tai buvo
nuosaikus, visiškai aristoteliškas realizmo požiūris. Universalijos egzistuoja, tačiau tik
sąsajoje su pavieniais daiktais; jos egzistuoja substancijose, ten jos gali būti protu
abstrahuojamos, tačiau pačios jos nėra substancijos (universalia non sunt res subsistentes,
sed habent esse solum in singularibus).

Universalijos gali būti trejopos: a) jos gali glūdėti atskiroje substancijoje kaip jos
esmė – tai universales in re, kurią Tomas dar vadino tiesiogine universalija (universale
directum); b) ji gali būti protu abstrahuota - tai universale post rem, kurią Tomas dar vadino
reflcksine (reflexivum). Šia forma atskiruose daiktuose ji neegzistuoja; realiai (formaliter) ji
egzistuoja tik prote, o jos pamatas (fundamentaliter) yra tik daiktuose; c) be to, dar esama
nuo daiktų nepriklausomos universalijos, universale anterem - tai idėja Dievo prote, arba
prototipas, pagal kurį Dievas sukūrė realųjį pasaulį. Skirdamas šiuos tris aspektus Tomas iš
esmės sujungė visas tris principines koncepcijas, kilusias ginče dėl universalijų.

2) Būties dėmenys. Taigi tik atskiri objektai yra substancijos, savaimingos būtys. Jie
visada yra sudėtiniai:

a) Jie susideda iš esmės (essentia) ir egzistencijos (existentia). Kiekvieno daikto

esmė yra tai, kas bendra jo rūšiai ir glūdi apibrėžime. Dievo esmė pasižymi tuo, kad ji
implikuoja Jo egzistavimą. Tuo tarpu sukurtųjų daiktų esmė egzistavimo neimplikuoja: iš jų
esmės neplaukia, jog jie turi egzistuoti. Žmogus ir akmuo egzistuoja ne dėl savo „esmės", o
dėl kokio nors kitokio faktoriaus. Čia ir yra principinis skirtumas tarp Dievo ir kūrinio.
Vadinasi, tiktai Dievas yra būtinoji būtis (Jis turi egzistuoti, nes tai glūdi Jo esmėje) ir
nepriklausoma būtis (nes Jis egzistuoja iš savo prigimties), o kūrinys yra atsitiktinė ir
priklausoma būtis (nes jo egzistencija neglūdi jo prigimtyje). Be to, dar Dievas yra vientisa
būtis, o kūrinys yra sudėtinė būtis, nes jis susideda mažiausiai iš esmės ir egzistencijos.

b) Kūniškųjų substancijų esmė susideda iš formos ir materijos. Forma yra atskirybės

rūšiškumo pamatas, o materija – individualaus skirtingumo pamatas; forma yra substancijų
vienumo šaltinis, materija – jų daugio šaltinis; būdama daugio šaltinis, ji yra ir kūniškumo
šaltinis. Čia ir glūdi principinis skirtumas tarp dvasiškojo ir kūniškojo pasaulių. Tai, kas yra
kūniška, susideda iš formos u materijos, o kas yra grynai dvasiška, turi (priešingai
augustinizmui) tik formą.

c) Minėtus skirtumus Tomas nusakė ir kitaip - remdamasis Aristotelio pasiūlyta dar

bendresne potencijos ir akto, arba galimos ir aktualios būties priešprieša. Forma yra aktas,
materija - tik potencija. Dievas yra grynas aktas, o kūrinyje visada glūdi potencialus veiksnys,
kuris tik laipsniškai realizuojasi

Ant šio ontologinio pamato iškyla Tomo sistema, apimanti Dievą ir kūrinį, dvasiškąjį
ir kūniškąjį pasaulius. Tai Aristotelio suręstas pamatas; tomizmo originalumas glūdi pačioje
konstrukcijoje. Aiškindamiesi šią konstrukciją iš eilės aptarsime: Dievo teoriją, pasaulio
teoriją, sielos teoriją, o po to, pereidami prie sielos gebėjimų, - pažinimo teoriją ir veiklos
teoriją (arba moralės filosofiją).
3. DIEVO TEORIJA. 1) Dievo b u v i m a s . Dievo buvimas nėra akivaizdi tiesa
(propositio per se nota), nereikalaujanti įrodymo. Tai nėra įgimta kiekvieno žmogaus širdyje
įskiepyta tiesa, kaip sakė Jonas Damaskietis. Ji reikalauja įrodymo. Taip teigdamas Tomas
oponavo scholastikoje viešpataujančiam įsitikinimui, atsiribojo nuo augustinizmui būdingos
tezės, jog Dievas yra „labiausiai esantysis žmogaus sieloje".

Dievo buvimas nėra ir aprioriniu samprotavimu paremta tiesa; ji neplaukia nei iš

tiesos sąvokos, kaip manė Augustinas, nei iš tobulos būties sąvokos, kaip manė Anzelmas. Ir
Augustino, ir Anzelmo įrodyme (juos abu pripažino XIII amžiuje viešpatavusi augustinizmo
stovykla) Tomas įžvelgė klaidų. Pasak jo, jeigu pažintume Dievo esmę, tai iš karto
suprastume, kad Jis egzistuoja; bet juk Dievo esmės tiesiogiai nepažįstame, vadinasi,
negalime Dievo buvimo a priori dedukuoti iš Jo esmės.

Tad nelieka nieko kita, kaip tik Dievo buvimo įrodymą grįsti patyrimu. Tokia išvada
to meto scholastikai buvo svetima. Patyrimui yra prieinama baigtinė ir netobula, Dievui labai
tolima būtis. Tačiau tai vienintelis kelias įsitikinti, kad Jis tikrai egzistuoja. Šis kelias iš tikrųjų
atveda į tikslą, nes baigtinės būties analizė rodo, kad ji pati savaime neturi savo buvimo
priežasties, tad toji priežastis gali būti lik Dievas. Taigi Dievo buvimas yra įrodomas; tačiau šis
įrodymas turi būti aposteriorinis, Dievo buvimas turi būti dedukuojamas ne iš Jo esmės,
kurios mes nepažįstame, o iš mums pažinių Jo darbų.

Tomas pateikė penkis Dievo buvimo įrodymus, tačiau jie visi yra to paties tipo, tos
pačios minties variantai. Pirmuoju (ex motu) įrodymu, konstatavus, kad egzistuoja judėjimas,
daroma išvada, jog egzistuoja pirmoji judėjimo priežastis; antruoju (ex ratione causae
efficientis) - remiantis pasaulio nesavarankiškumu, einama prie išvados, kad egzistuoja
savaiminga esybė, kuri yra pasaulio priežastis; trečiuoju (ex possibili et necessario)
konstatuojamas daiktų atsitiktinumas ir daroma išvada, jog šalia jų egzistuoja būtina esybė;
ketvirtasis (ex gradibus perfectionis) įrodymas remiasi faktu, kad egzistuoja įvairaus
tobulumo laipsnio esybių, ir iš to dedukuojama, jog egzistuoja tobuliausia esybė; pagaliau
penktuoju (ex gubernatione rerum) įrodymu, remiantis visuotiniu gamtos tikslingumu,
daroma išvada, kad egzistuoja aukščiausioji esybė, kuri valdo gamtą ir tikslingai veikia.

Visi šie įrodymai yra kosmologinio pobūdžio. Visi jie remiasi prielaida, jog priežasčių
grandinė negali tęstis be galo ir turi egzistuoti pirmoji priežastis. Pirmieji trys yra Aristotelio
pasiūlyto įrodymo atmainos; du paskutinieji atkartoja neoplatonizmo motyvus, nors jie
reiškiami peripatetikams būdingo samprotavimo forma; paskutinio įrodymo pradininku
Tomas laiko Joną Damaskietį.

2) Dievo savybės. Dievo savybės iki Tomo ginčo nekėlė; jas esą nustatė autoritetai -
Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tėvai, ir šiuo atžvilgiu Tomas nesiskyrė nuo kitų savo meto
filosofų. Tačiau ginčytasi dėl kitko: a) ar galima tas savybes pažinti protu, ar jas reikia laikyti
tikėjimo ir apreiškimo dalyku; b) jeigu jas galima pažinti, tai kokiu būdu; ir c) kuri Dievo
savybė yra principinė, t. y. kas sudaro Jo „metafizinę esmę“, iš kurios kyla kitos Jo savybės.
 Tomo nuomone, a) Dievo savybes esą galima pažinti protu; b) tačiau žmogaus
protas negalįs jų pažinti tiesiogiai, o tik netiesiogiai „neigimo“ arba „eminencijos" būdu - t. y.
arba atmetant baigtinių esybių savybes, arba jas be galo sustiprinant;

c) metafizinė Dievo esmė - tai jo savaimingumas (aseitas): Dievas yra vienintelė būtis,
egzistuojanti pati per save, visos kitos būtys yra priklausomos (entia ab alio, entia
participata).

Taigi Dievas yra savaimingas; būdamas savaimingas, jis neturi priežasties; nėra
nieko, kas amžinas, neturintis pradžios nei pabaigos, nes atsiradimas ir baigtis reikštų
keitimąsi; Jis yra nemirtingas; Jis yra vientisa, nesudėtinė būtis, nes bet kokio sudėtumo
pamatas yra materija; Jo esmė sutampa su egzistavimu, nes vientisa būtis negali turėti
dėmenų; Jis nepriskiriamas jokiai rūšiai, todėl negali būti apibrėžiamas ir t. t. Visas šias
savybes esą galima nustatyti neigimo būdu. O eminencijos būdu galima esą nustatyti, jog
Dievo savybės yra tobulumas, išmintis, visagalybė inteligencija, valia ir t.t. Tokia įvairiausių
sąvokų daugybe ribotas žmogaus protas mėgina suvokti vientisą Dievo prigimtį.

4. PASAULIO TEORIJA.

1) Dievo santykis su pasauliu yra kūrėjo ir kūrinio santykis. Tomo pasaulio sukūrimo
samprata plaukė iš jo Dievo sąvokos ir iš baigtinių daiktų, kuriuos esą galima suvokti tik kaip
sukurtus, sąvokos; baigtinių daiktų būtis juk yra nesavaiminga ir suteikta (ens ab alio),
vadinasi kažkada turėjo įvykti tos būties suteikimas arba sukūrimas.

Tomui būdinga sukūrimo samprata apėmė tokius dėmenis:

a) Pasaulis buvo sukurtas iš nieko (creatio ex nihilo), o ne iš amžinos materijos, apie

kurią rašė Platonas ir Aristotelis ir kuri, kaip amžina, būtų nepriklausoma nuo Dievo.

b) Pasaulio sukūrimas buvo tiesioginis paties Dievo aktas, čia nebuvo tarpinių grandžių,
kaip įsivaizdavo neoplatonikai, gnostikai ir kai kurios ankstyvosios patristikos sistemos. Jeigu
pasaulis nebūtų tiesiogiai paties Dievo sukurtas, tai jis būtų susidėjusių priežasčių rezultatas,
taigi jis būtų atsitiktinis dalykas, ir neturėtų to vienumo, kuris jam tikrai yra būdingas.

c) Sukūrimas yra valios, o ne būtinumo aktas, kaip manė emanacinių sistemų kūrėjai.
Dievas turėjo daugybę galimybių, tačiau įgyvendino tik vieną. Kiekviena esybė veikia jai
būdingu veikimo būdu, o Dievas veikia laisvai, kaip tai būdinga protingoms esybėms.

d) Kūrimas vyko pagal Dievo idėjas. Dievo amžinosiose idėjose glūdėjo tarsi pasaulio
programa: kūrimas reiškė tų idėjų realizavimą. Idėjomis paremta veikla būdingą tik
protingoms ir laisvoms esybėms, tad būtent tokia galėjo būti Dievo valia.

e) Kūrimas vyko laike. Nors patį kūrimo aktą bei keturias minėtąsias jo sąvybes Tomas
laikė įrodymo ir pažinimo dalyku, kūrimą laike jis traktavo tik kaip tikėjimo reikalą.
Įrodinėjimas, kad pasaulis neturi pradžios (Averojus) ar kad ją turi (augustinininkai), esąs
vienodai nepakankamas; logiškai yra galima ir viena ir kita, o kaip yra iš tikrųjų, tai jau ne
įrodymo, o apreiškimo ir tikėjimo dalykas. Pagaliau šiuo atveju įrodymas esąs iš esmės ne
vietoje, nes įrodymuose operuojama sąvokomis, o sąvokos juk yra bendros ir apibūdina tik
nuo laiko nepriklausomas daiktų savybes.

Dievas ne lik sukūrė pasaulį, bet ir valdo jį. Todėl pasaulyje yra tvarka, jis tikslingai
vystosi pagal Dievo planą, arba Apvaizdos valia. Žemesniosios jo dalys tarnauja
aukštesniosioms, o visos jos tarnauja Dievui, kuris yra pasaulio tikslas. Dievas, būdamas
veikiančioji ir tikslinga priežastis, veikia visur, net laisvuose protingų esybių poelgiuose, „nes
pasirinkimo laisvės sąvoka anaiptol nereiškia, kad laisva esybė yra pirmoji savo veiksmų
priežastis“. Visur dalyvaudamas transcendentinis Dievas iš dalies yra imanentiškas pasauliui.
Aiškindamas Dievo dalyvavimą pasaulio istorijoje, Tomas laikėsi tarpinės pozicijos tarp
deizmo, atmetančio Dievo vaidmenį kūrinijos veikloje, ir okazionalizmo, atmetančio pačių
kūrinių veiklą.

2) P a s a u l i o sandara nėra baigtinis faktas, tačiau ji yra paaiškinama. Tomas ją aiškino

racionaliai, kaip ir įrodinėdamas Dievo buvimą bei pasaulio sukūrimą. Pasaulį jis traktavo
kaip Dievo, taigi kaip protingą ir tikslingą, kūrinį. Kūrinių daugis ir įvairovė buvę reikalingi,
nes kitaip Dievas nebūtų galėjęs išreikšti savo esmės pilnatvės.

Taigi egzistuoja įvairių rūšių kūriniai, kurių tobulumas yra skirtingo laipsnio: nuo
gaivalų, neorganinių sudėtinių kūnų, augalų, gyvulių iki pat žmogaus. Visus juos pažįstame iš
patyrimo; tačiau be jų turi būti ir kitokių, aukštesniųjų, kūrinių; tarp Dievo ir kūrinio turi
egzistuoti nepertraukiamumas. Tos tarpinės esybės yra grynai protinės esybės, arba angelai;
pasak Tomo, jie yra būtini hierarchinės pasaulio sanklodos dėmenys. Angelų teorija buvo ta
Tomo sistemos dalis, kurioje bibliniai bei neoplatonizmo motyvai nusvėrė peripatetinius. Ją
sudarė: a) biblinė angelų teorija ir b) iš neoplatonizmo perimtos mistinės spekuliacijos apie
hierarchines būties pakopas. Biblinius angelus bei neoplatoniškąsias protines esybes jau
mėgino sujungti Pseudodionisijas; scholastai, tarp jų ir Tomas, tiesiog iš jo perėmė angelų
chorų sistemą. Šios tarpinės tarp Dievo ir žmogaus esybės pasižymi ir tarpinėmis savybėmis:
jos pažįsta ne juslėmis, kaip žmogus, ir ne pačia prigimtimi, kaip Dievas, o iliuminacijos būdu.
Taigi angelai pažįsta tiesą tuo būdu, kokį Augustinas ir jo sekėjai, neatsižvelgdami į
žmogiškąją prigimtį, priskyrė žmogui.

5. SIELOS TEORIJA. Tomas atmetė Platono požiūrį, kurį buvo priėmę Augustinas,
mistikai ir pranciškonų mokykla, kad žmogus - tai tik siela, o kūnas yra ne žmogaus dalis, bet
tik jo įrankis. Tomas, kaip ir Aristotelis, pripažino, kad kūnas taip pat priklauso žmogaus
prigimčiai.

Jeigu ir siela, ir kūnas yra žmogaus dalys, tad kaip jos siejasi? Ogi kaip forma su
materija. Pritardamas Aristotelio hilemorfizmui, Tomas sielą suprato kaip organinės esybės
formą, t. y. kaip veiklųjį tos esybės elementą. Žmogiškoji siela tai žmogaus forma; ši siela yra
protinga, nes protingas pažinimas yra žmogų apibūdinanti ir jį išskirianti veikla. Tačiau
žmogus atlieka ir kitokius veiksmus, pavyzdžiui, jis suvokia juslėmis; tai gal jam būdingos ir
kitokios formos? Ne, nes proto veikla yra aukščiausia, o aukščiausioji forma jau apima
žemesniąsias formas. Pranciškonų mokykla laikėsi nuostatos, kad negalima jungti tokių
skirtingų dalykų, kaip mąstymas ir fizinės funkcijos; ji piktinosi, kad fizinės funkcijos buvo
priskirtos prie sielos funkcijų, ir teigė, kad žmoguje glūdi daugybė formų. Tomo tezė, jog yra
tik viena forma, buvo labiausiai puolama. Tačiau atsisakyti šios tezės, jis negalėjo, nes buvo
įsitikinęs, jog žmogus, būdamas viena substancija, turi turėti vieną formą.

Tomo žmogaus sampratai būdingas hilomorfizmas, jo teiginys, kad žmogus yra ne

vien tik siela, kad siela yra kūno forma, o ne savaiminga substancija – tai ko gera, buvo
drąsiausia ir rizikingiausia jo filosofijos dalis. Tačiau Tomas įrodinėjo, kad šis požiūris derinasi
su krikščionybe, kad krikščionybė nereikalauja nei kūną eliminuojančio spiritualizmo, nei
sielos ir kūno dualizmo, traktuojančio sielą kaip nepriklausomą. Nepaisydamas ankstesnės
tradicijos, Tomas laikėsi žmogaus psichofizinio vieningumo pozicijos. Nors šis požiūris atėjo
iš senovės, iš Aristotelio savo dvasia jis buvo labai naujoviškas.

6. PAŽINIMO TEORIJA. Pažintinės žmogaus galios yra arba juslinės, arba protinės.
Aukštesniosios galios naudojasi žemesniosiomis, t. y. protas – juslėmis. Pažinimo procesas
turi prasidėti nuo žemesniųjų, juslinių, galių. Laikinajame gyvenime (secundum praesentis
vitae statum) protas, būdamas susijęs su kūnu, negali apsieiti be juslių tarpininkavimo.
Tačiau pažinimo procese daiktus stengiamasi suvokti protu. Pažinimas, prasideda nuo
konkrečių pavienių daiktų suvokimo, tačiau siekiama pažinti bendrąsias esmines jų savybes;
prasidėjęs nuo juslių, pažinimas paskui nuo jų nutolsta; Tomas empiriškai traktavo pažinimo
genezę bet anaiptol nėjo tikslą. Turėdami protą ir juo abstrahuodami pažįstame vis daugiau.

Remdamasis Aristoteliu, Tomas skyrė aktyvųjį ir pasyvųjį protą. Aktyvusis protas

pats savaime iš tikrųjų nėra pažintinė galia; jis veikiau yra tarsi šviesa, kuri, krisdama ant
vaizdų, išryškina jame glūdinčią esmę. Tą esmę pažįsta pasyvusis protas, jis atlieka tikrąjį
pažinimo veiksmą; tos esmės atžvilgiu jis yra toks pat pasyvus, receptyvus, kaip ir juslės
juslinių vaizdų atžvilgiu. Pagaliau protinis pažinimas, kaip ir juslinis, yra receptyvus.

Tokia buvo Tomo bendroji pažinimo teorija. Su šia teorija į scholastiką ėmė
skverbtis blaivesnė mintis, kuri su faktais skaitėsi kur kas labiau nei iki tol.

2) Šios pažinimo teorijos savitumas išryškėjo ir atskirais klausimais:

a) Materialius objektus galime pažinti protu. Dėl to žinios apie juos yra bendros ir
tikros. Šį požiūrį Tomas priešpriešino Platono teorijai, pasak kurios, tikrasis protinio pažinimo
objektas yra nematerialus pasaulis. O Tomas pabrėžė, kad protinis pažinimas visada yra
bendras; tad protu pažįstame tik rūšis, o ne materialias atskirybes.

b) Savo sielą pažįstame tik netiesiogiai. Ši tezė buvo objektyvistinės Tomo pozicijos
rezultatas: jis, kaip ir graikai, manė, kad tiesiogiai mums yra prieinami tik išoriniai daiktai, o
ne vidiniai išgyvenimai. Jis, be to, teigė, jog pažįstame tik tai, kas yra iš tikrųjų, o ne
potencialiai; taigi tiesiogiai pažįstame tik sielos veiklą, o sielos galias ir pačią sielą galime
pažinti tik refleksijos būdu. Tai buvo griežčiausia priešprieša augustiniškajai mokyklai: juk ši
skelbė, kad siela pati save pažįsta tiesiogine intuicija; savo sielos pažinimą ji laikė
pirmučiausiu pažinimu, iš kurio kyla visoks kitoks, taip pat ir išorinių daiktų, pažinimas.

7. MORALĖS FILOSOFIJA. Ankstesnioji scholastika nedaug tenuveikė moralės filosofijos

baruose, nes moralės dalykus manė esant ne mokslinės, o praktinės prigimties. Tačiau
Tomas šią sritį įtraukė į sistemą kaip tolygią teorinei filosofijai.

Iš senovės doktrinų didžiausią įtaką krikščioniškajai etikai turėjo dvi: stoikų

asketizmas ir neoplatonikų ekstatizmas. Tomas pasuko visai kitu keliu - jis pasirinko
Aristotelį, jo saiko ir proto etiką. Skirtingai nuo tų filosofų, kurie, susirūpinę dėl aukštesniųjų
dorybių, menkino žemesniąsias, Tomas, kaip ir Aristotelis, vertino kiekvieną gėrio apraišką ir
kiekvienai stengėsi rasti deramą vietą. Kad gėrio pasirinkimas būtų adekvatus, reikia, kad
protas pranoktų valią ir jai vadovautų. Taigi Tomas skelbė proto pirmenybę ir, kaip ir graikai,
laikėsi intelektualizmo pozicijos, ryžtingai pasisakydamas prieš augustiniškosios mokyklos
voliuntarizmą.

Galutinis gyvenimo tikslas esanti laimė, tačiau laimę jis aiškino, remdamasis savo
teocentrine ir intelektualistine filosofija; laimė - tai pažinimas, tačiau - Dievo pažinimas.
Pažinimas yra aukščiausioji žmogaus funkcija, o Dievas - tobuliausias pažinimo objektas.

Pasak jo, Dievas yra galutinis žmogaus veiksmų tikslas ir matas. Šiuo atžvilgiu
tomizmas nesiskyrė nuo augustinizmo. Tačiau analizuodamas dorovinį gyvenimą, Tomas
atsižvelgė ne tik į galutinį tikslą, bet ir į artimesnius tikslus, tad ir laikydamasis teocentrinės
nuostatos, nevengė empirinių tyrimų. Šiuose tyrimuose jis rėmėsi Aristoteliu; susiedamas jo
subtilias etikos sąvokas su krikščioniškąja gyvenimo samprata, Tomas sukūrė nepaprastai
išplėtotą ir turiningą etiką.